I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X

I S B N 3-447-09312-9

Archivum Lithuanicum 5

1 2 Archivum Lithuanicum 5 KLAIPËDOS UNIVERSITETAS

LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS

ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

VILNIAUS UNIVERSITETAS

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS

ARCHIVUM Lithuanicum 5

HARRASSOWITZ VERLAG

WIESBADEN 2003

3 Redaktoriø kolegija / Editorial Board:

HABIL. DR. Giedrius Subaèius (filologija / philology), (vyriausiasis redaktorius / editor), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS, UNIVERSITY OF ILLINOIS AT CHICAGO

DR. Ona Aleknavièienë (filologija / philology), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS

HABIL. DR. Saulius Ambrazas (filologija / philology), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS

DR. Roma Bonèkutë (filologija / philology), KLAIPËDOS UNIVERSITETAS

PROF. DR. Pietro U. Dini (kalbotyra / linguistics), UNIVERSITÀ DI PISA

DR. Jolanta Gelumbeckaitë (filologija / philology), HERZOG AUGUST BIBLIOTHEK, WOLFENBÜTTEL LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS

DR. Birutë Kabaðinskaitë (filologija / philology), VILNIAUS UNIVERSITETAS

HABIL. DR. DOC. Rûta Marcinkevièienë (filologija / philology), VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS, KAUNAS

DR. Bronius Maskuliûnas (filologija / philology), ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

MGR. Jurgis Pakerys (filologija / philology), VILNIAUS UNIVERSITETAS

PROF. HABIL. DR. Jochen D. Range (kalbotyra / linguistics), ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT GREIFSWALD

DR. Christiane Schiller (kalbotyra / linguistics), MARTIN-LUTHER-UNIVERSITÄT HALLE-WITTENBERG, FRIEDRICH-ALEXANDER-UNIVERSITÄT ERLANGEN-NÜRNBERG

PROF. DR. William R. Schmalstieg (kalbotyra / linguistics), PENNSYLVANIA STATE UNIVERSITY

DOC. DR. Janina Ðvambarytë (filologija / philology), ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

© Lietuviø kalbos institutas

4 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5

This year (2003) the second Archivum Lithuanicum scholarship was awarded to Ðiauliai University doctoral student Robertas Gedrimas. This scholarship was es- tablished in 2002 by Mr. Robin Neumann of Chicago. It is awarded to a graduate student, either a master’s or a doctoral student, engaged in research on the external history of some language. The current recipient, Robertas Gedrimas, is focusing his research mostly on the linguistic attitudes of Jurgis Ambraziejus Pabrëþa (1771- 1849) and on Pabrëþa’s derivational theory for new geographical, botanical, and other scientific terms. The first recipient of the Archivum Lithuanicum scholarship (2002) was Vilma Zubaitienë, who is publishing an article in this volume about the manner in which Kristijonas Gotlybas Milkus edited, corrected and enlarged (1800) a dictionary by Pilypas Ruigys (Lithuanian-German Dictionary, 1747), and about Milkus’ attempts to improve the lexicographic method of Ruigys. Briefly the contents of the fifth volume can be described in this way: linguistic discussions, dictionary editorship, lexical purism, the usage of some type-face characters, the origin of a language, archival data, sources of translations and chronicles, personal relationships of cultural activists, new dates, books, and con- ferences. Discussed in this volume are Antanas Baranauskas, Jonas Basanavièius, Jonas Bylaukis, Jonas Bretkûnas, Dominikas Cezarijus Chodzka, Simonas Daukan- tas, Kristijonas Donelaitis, Albertas Goðtautas, Kazimieras Jaunius, Philipp Me- lanchthon, Kristijonas Gotlybas Milkus, Petras Gotlybas Milkus, Michael Mörlin, Gotfrydas Ostermejeris, Jokûbas Perkûnas, Kasparas Peuceris, Martynas Liudvikas Rëza, Pilypas Ruigys, Mykolas Sapûnas, Jonas Ðulcas, Motiejus Valanèius, Patrok- las Velveris. In the fifth volume of Archivum Lithuanicum topics on East Prussian (Lithuania Minor) texts and German Lithuanistic studies predominate again as in the fourth volume. Every year authors make important discoveries of unknown documents and sources, especially in the archives and libraries of Germany. For instance, last year Ona Aleknavièienë and Christiane Schiller found and published a letter by Jonas Berentas (March 20, 1729); they also described a recently found copy (the second one) of the treatise Principium primarium in Lingva Lithvanica (1706) by Michael Mörlin. This year the same authors introduce one more discovery, a printed polemical treatise by Jokûbas Perkûnas that was directed against the prescriptive ideas of Mörlin (also against those of Jonas Ðulcas, Pilypas Ruigys), and which was unknown to scholars since the eighteenth century: Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die

5 Archivum Lithuanicum 5 Ins Litthauµche Uberµet¸te ¸ehen Fabeln Ƶopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706). Þavinta Sidabraitë also publishes two so far unknown letters of Kristijonas Gotlybas Milkus (December 2, 1779; and March 26, 1800) and some new archival material about the Milkus (Mielcke) family. She corrects the birth date of the father Petras Gotlybas (1693) and of his son Kristijonas Gotlybas (1733) and supplies their family biographies with new details. Discoveries may also be made in the archives and libraries of Lithuania. Reda Griðkaitë tracked down two so far unknown (unidentified) letters of Simonas Daukantas (to Dominikas Cezarijus Chodzka [after 1844] and to Adomas Zavadzkis [October 28, 1844]). She proved that a member of the Vilnius intellectual elite, Chodzka, and the famous Lithuanian historian Daukantas had a close and even very friendly relationship, and that they had known each other ever since high school days in Vilnius. Jolanta Gelumbeckaitë and Eglë Bukantytë research texts that were created in East Prussia (Lithuania Minor) as well. Gelumbeckaitë presents and describes the principles of critical commentary of an edition and the strategy of research of the so-called Lithuanian Postilla of Wolfenbüttel (1573) that she is presently preparing for publication in Germany: paper, ink, watermarks, pagination, binding, the nature of corrections and commentaries, particularities of transcription, correctors, dating, etc. (so far nobody has described these principles in Lithuania so elaborately while preparing a manuscript or an edition of a printed text). Bukantytë proves that when Jonas Bretkûnas was writing the first part of his Postilla (1591) he did not use earlier sources (not even his own translation of the New Testament, nor the Lithuanian Postilla of Wolfenbüttel [1573]). Bretkûnas translated Bible texts anew; he did not try to repeat former Bible texts or establish a Lithuanian canonical text of the Bible. Pietro U. Dini introduces reflections on the origin of the Baltic languages during the Renaissance period in Western Europe. According to the Valachian variant of the theory the Lithuanian and the Old Prussian languages are considered to be the result of a twice corrupted Latin language: the first corruption was produced by the Valachian language and the second corruption by the Baltic (Lithuanian and Old Prussian) languages. Kæstutis Gudmantas attempts to prove historically that the oldest Polish translation (1510) of the Alexander romance (Historia Alexandri Magni regis Macedoniae de proeliis) was the source for the so-called legendary part of the Lithuanian chronicles. Giedrius Subaèius and Jurgita Girèienë devote their contributions to certain historical realia of the Lithuanian language. Subaèius attempts to demonstrate the usage of the capital letters and in Lithuania Major. Printers had set a strict standard (complimentary distribution) for those letters to denote the sounds [i] (as in image) and [y] (as in yawn) by the middle of the eighteenth century. Still more than one century later the preponderant majority of manuscript authors did not adjust to such a distinction, they often left their writings to the printers’ judgment and wrote either only , or only , or both and without any phonetic difference. Girèienë overviews the tendencies and traditions for purifying the

6 Archivum Lithuanicum 5 Lithuanian lexicon since the very first Lithuanian book by Martynas Maþvydas in 1547 (variation èiûdas—stebuklas ‘miracle’) up to the present (variation brauseris— narðyklë ‘browser’); equivalents for loanwords substitution either were selected from traditional vocabulary or neologisms were produced. Janina Ðvambarytë surveys linguistic purification in Jonas Basanavièius’ (1851-1927) texts. The review section of this volume contains texts on Kristijonas Donelaitis (Liucija Citavièiûtë and Dalia Dilytë review books edited by Leonas Gineitis and Mikas Vaicekauskas); on Bretkûnas (Jolanta Gelumbeckaitë and Janina Ðvambarytë write about the books by Friedrich Scholz and Gelumbeckaitë respectively); on Liudvikas Martynas Rëza (Christiane Schiller analyses Citavièiûtë’s booklet); on Gotfrydas Ostermejeris (Gertrud Bense evaluates the publication of archival docu- ments by Vilija Gerulaitienë). Reviewers also present and evaluate Zigmas Zinkevièius’ Selected Articles (Bronius Maskuliûnas), Norbertas Vëlius’ posthumous edition containing all the 16th century historical sources of information about the Baltic religion and mythology (William R. Schmalstieg); Konrad Schröder’s biblio- graphic description of historical sources for teaching and learning (1500-1800) Scandinavian and Baltic, also Yiddish and argot languages (Christiane Schiller). In addition, three reviews of doctoral dissertations are published. Saulius Ambrazas reviews Erdvilas Jakulis’ (tekbti, tdka type verbs and their history) and Alma Ragauskaitë’s (Kaunas region Lithuanian anthroponomy of the sixteenth to eigh- teenth centuries) works. Ona Aleknavièienë analyses Jovita Erichsmeier’s disserta- tion on clauses of purpose, condition, and concession in Lithuanian texts of Lithuania Minor of the sixteenth and seventeenth century. Roma Bonèkutë writes about the conferences dedicated to Antanas Baranauskas (Lithuanian Institute of History, Lithuanian Catholic Academy of Sciences; Novem- ber 21-22, 2002) and to Motiejus Valanèius (Lithuanian Institute of History; May 24- 25, 2001). Saulius Ambrazas discusses new ideas presented at the Kazimieras Jaunius conference (Institute of the Lithuanian Language; May 21-23, 2003). Elvira- Julia Bukevièiûtë describes the conference “400 Years to the Lithuanian Bible” (Ernst Moritz Arndt University of Greifswald; September 26-29, 2002). Jurgis Pakerys informs us about three Lithuanistic events in the Wolfenbüttel Library of Herzog August (Germany) that were initiated by Gelumbeckaitë—(1) the seminar “Baroque Rhetoric in Sixteenth and Seventeenth Century Lithuania” for the stu- dents of Vilnius University (November 19-25, 2002); (2) the exhibition “Lithuanian Postilla of 1573 and Documents of the Lithuanian Reformation” (March 09 to June 01, 2003); (3) the conference “Baltic Countries in the Linguistic Context of the European Reformation” (May 21-23, 2003). The editorial board wishes to express sincere gratitude to Mr. Robin Neumann for the awarding of the second Archivum Lithuanicum scholarship. We are also grateful to Ms. Aldona Kaluinienë for editing the style of this volume. We thank friends of Archivum Lithuanicum—Alma Braziûnienë, Aliucija Orintaitë, and Imelda Vedrickaitë as well.

Vilnius, Uþupis, July 26, 2003

7 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5

2003 metais paskirta antroji Archivum Lithuanicum stipendija, kurios fundato- rius – Robinas Neumannas ið Èikagos. Stipendija skiriama Lietuvos magistrui, magistrantui ar doktorantui, atliekanèiam istorinës iðorinës lingvistikos tyrimus. Ðiø metø stipendininkas – Ðiauliø universiteto doktorantas Robertas Gedrimas, ti- riantis Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos lingvistines paþiûras, terminø kûrimo prin- cipus. Pirmoji Archivum Lithuanicum stipendininkë Vilma Zubaitienë ðiame ALt tome skelbia straipsná, kuriame nagrinëja, kaip Kristijonas Gotlybas Milkus reda- gavo (1800) Pilypo Ruigio Lietuviø–vokieèiø kalbø þodynà (1747). Glaustai penktojo tomo temas galima nusakyti taip: kalbinës diskusijos, þodynø redagavimas, leksikos gryninimas, raidþiø vartojimas, kalbos kilmë, archyvø duo- menys, vertimø ir metraðèiø ðaltiniai, kultûros veikëjø ryðiai, naujos datos, knygos, konferencijos. Arba taip: Antanas Baranauskas, Jonas Basanavièius, Jonas Bylau- kis, Jonas Bretkûnas, Dominikas Cezarijus Chodzka, Simonas Daukantas, Kristijo- nas Donelaitis, Albertas Goðtautas, Kazimieras Jaunius, Philippas Melanchthonas, Kristijonas Gotlybas Milkus, Petras Gotlybas Milkus, Michaelis Mörlinas, Gotfry- das Ostermejeris, Jokûbas Perkûnas, Kasparas Peuceris, Martynas Liudvikas Rëza, Pilypas Ruigys, Mykolas Sapûnas, Jonas Ðulcas, Motiejus Valanèius, Patroklas Velveris. Kaip ir ketvirtajame Archivum Lithuanicum tome, èia vyrauja Maþosios Lietuvos lituanistiniø raðtø tyrimai. Kasmet randama svarbiø ðaltiniø, ypaè Vokietijos bib- liotekose ir archyvuose. Ðtai Ona Aleknavièienë ir Christiane Schiller, pernai pa- skelbusios Jono Berento laiðkà (1729 03 20) bei apraðiusios rastà Michaelio Mörlino traktato Principium primarium in Lingva Lithvanica (1706) antràjá egzemplioriø, ðie- met pristato dar vienà radiná – nuo pat XVIII amþiaus tyrëjø nematytà spausdintà Jokûbo Perkûno poleminá traktatà Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµet¸te ¸ehen Fabeln Ƶopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706), nukreiptà prieð Mörlino (kartu ir Jono Ðulco, Pilypo Ruigio) kalbines idëjas. Þavinta Sidabrai- të skelbia du Kristijono Gotlybo Milkaus laiðkus (1779 12 02, 1800 03 26) ir naujos archyvinës medþiagos apie Milkø ðeimà, patikslina tëvo Petro Gotlybo ir sûnaus Kristijono Gotlybo gimimo metus (atitinkamai 1693 ir 1733) bei kitas jø biografijø detales.

8 Archivum Lithuanicum 5 Lietuvos archyvuose ir bibliotekose taip pat randama svarbiø dokumentø. Du neskelbtus Simono Daukanto laiðkus surado Reda Griðkaitë (Dominikui Cezarijui Chodzkai [po 1844 metø] ir Adomui Zavadzkiui [1844 10 28]); paaiðkëjo, kad Vilniaus elito atstovas Chodzka buvo labai artimas Daukanto kolega, Vilniaus gimnazijos bendraklasis. Maþojoje Lietuvoje paraðyti tekstai – Jolantos Gelumbeckaitës ir Eglës Bukanty- tës straipsniø ðaltiniai. Gelumbeckaitë pristato ir apraðo ðiuo metu Vokietijoje ren- giamo spaudai vad. Wolfenbüttelio postilës rankraðèio (1573) kritinio komentuoto leidimo principus ir tyrimo strategijà (to niekas iki ðiol skelbdamas rankraðtinius ar spausdintus ðaltinius taip iðsamiai Lietuvoje nëra daræs): popieriø, raðalà, van- denþenklius, paginacijà, áriðimà, taisymø pobûdá ir jø pateikimà komentaruose, taisytojus, nuoraðo specifikà, datavimà ir kt. Bukantytë prieina prie iðvados, kad Jonas Bretkûnas, raðydamas pirmàjà savo Postilës dalá (1591), Biblijos citatas vertë ið naujo, bet nesirëmë nei savo paties verstu Naujuoju Testamentu, nei Wolfenbütte- lio postilës rankraðèiu. Bretkûnas nesistengë pamoksluose vienodai pakartoti Bibli- jos citatø ir stabilizuoti Biblijos teksto. Lietuviø kalbos kilmës refleksijas Renesanso epochos Vakarø Europoje pristato Pietro U. Dini. Ðá kartà jis analizuoja vadinamàjá valakiðkàjá lietuviø kalbos kilmës sampratos variantà (vëliau taip patikusá Jonui Basanavièiui): lietuviø ir prûsø kalbos esanèios dvigubo lotynø kalbos sugedimo rezultatas: dël pirmojo „sugedi- mo“ atsiradusi valakø, o dël antrojo – baltø (lietuviø bei prûsø) kalbos. Kæstutis Gudmantas mëgina tekstologiðkai nustatyti, ar seniausias Aleksandrijos (Aleksandro romano) vertimas á lenkø kalbà (1510) yra buvæs vienas ið Lietuvos metraðèiø legen- dinës dalies ðaltiniø. Tam tikroms konkreèioms istorinëms lietuviø kalbos realijoms skirti Giedriaus Subaèiaus ir Jurgitos Girèienës tekstai. Subaèius bando susekti, kodël Didþiojoje Lietuvoje papildomoji didþiøjø raidþiø ir distribucija, spausdintose knygo- se galutinai sunorminta XVIII amþiaus viduryje, á rankraðèius nebuvo perkelta dar ilgiau kaip ðimtmetá. Neretas raðantysis vos ne iðtisà XIX amþiø dar palikdavo spaustuvës rinkëjams spræsti, kur kurià didþiàjà raidæ rinkti, o pats raðydavo arba tik , arba tik , arba pramaiðiui ir , neskirdamas jø pagal fonetinæ raiðkà. Girèienë apþvelgia leksikos gryninimo tendencijas lietuviø kalboje nuo pat Martyno Maþvydo (variantai èiûdas – stebuklas) iki ðiø dienø (brauseris – narðyklë); atitikmenø skoliniams tradiciðkai ieðkota lietuviø kalbos leksikos fonde arba kurti naujadarai. Kalbos gryninimo aspektus Jono Basanavièiaus tekstuose apþvelgia Janina Ðvambarytë. Recenzijø skyriuje dëmesio skiriama Kristijonui Donelaièiui (Liucijos Citavièiû- tës ir Dalios Dilytës recenzijos apie Leono Gineièio ir Miko Vaicekausko parengtas knygas), Bretkûnui (Jolanta Gelumbeckaitë ir Janina Ðvambarytë apie Friedricho Scholzo ir Gelumbeckaitës knygas), Liudvikui Martynui Rëzai (Christiane Schiller apie Citavièiûtës darbà), Gotfrydui Ostermejeriui (Gertrud Bense apie Vilijos Geru- laitienës rengtà ðaltiniø publikacijà). Taip pat pristatomi ir vertinami Zigmo Zin-

9 Archivum Lithuanicum 5 kevièiaus Rinktiniai straipsniai (Bronius Maskuliûnas), Norberto Vëliaus rengti ir po jo mirties iðleisti Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai (antras tomas, skirtas XVI amþiui; William R. Schmalstieg), Konrado Schröderio skandinavø ir baltø kalbø bei jidið ir argo mokymo bei mokymosi ðaltiniø (1500–1800) bibliografinis apraðas (Christiane Schiller). Taip pat skelbiamos trijø daktaro disertacijø recenzijos: Sau- lius Ambrazas recenzuoja Erdvilo Jakulio (apie tekbti, tdka tipo veiksmaþodþius ir jø istorijà) bei Almos Ragauskaitës (apie XVI–XVIII amþiaus kaunieèiø asmenvar- dþius) darbus, o Ona Aleknavièienë analizuoja Jovitos Erichsmeier disertacijà apie tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutinius sakinius Maþosios Lietuvos XVI–XVII am- þiaus raðtuose. Apþvelgiamos konferencijos. Roma Bonèkutë pristato Antano Baranausko (Lie- tuvos istorijos institutas, Lietuviø katalikø mokslo akademija; 2002 11 21–22) ir Motiejaus Valanèiaus (Lietuvos istorijos institutas; 2001 05 24–25) konferencijø pro- blematikà. Saulius Ambrazas diskutuoja su Kazimiero Jauniaus (Lietuviø kalbos institutas; 2003 05 21–23) konferencijoje girdëtø praneðimø mintimis. Elvira-Julia Bukevièiûtë aptaria konferencijos „Lietuviðkai Biblijai – 400 metø“ (Greifswaldo universitetas; 2002 09 26–29) praneðimus. Jurgis Pakerys apraðo tris lituanistinius Wolfenbüttelio Hercogo Augusto bibliotekos renginius, kuriø iniciatorë buvo Jolan- ta Gelumbeckaitë. Biblioteka surengë seminarà VU studentams „XVI–XVIII amþiaus Baroko retorika Lietuvoje“ (2002 11 19–25), parodà „Lietuviðkoji postilë (1573) ir lietuviðkosios Reformacijos dokumentai“ (2003 03 09–06 01), konferencijà „Baltijos ðalys kalbiniame Europos Reformacijos kontekste“ (2003 05 21–23). Archivum Lithuanicum redaktoriø kolegija nuoðirdþiai dëkoja Robinui Neuman- nui uþ antràjà Archivum Lithuanicum metø stipendijà. Aèiû stilistei Aldonai Kalui- nienei uþ ðio tomo redagavimà. Dëkojame ir þurnalo bièiuliams: Almai Braziûnie- nei, Aliucijai Orentaitei, Imeldai Vedrickaitei.

Vilnius, Uþupis, 2003 m. liepos 26 d.

10 Archivum Lithuanicum 5 Turinys (Contents)

Archivum Lithuanicum 5 ¡ 5 Straipsniai (Articles) Ona Aleknavièienë, Christiane Schiller Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche

Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) ¡ 15 Jolanta Gelumbeckaitë Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573).

Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija ¡ 51 Þavinta Sidabraitë

Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje ¡ 97 Vilma Zubaitienë

Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne ¡ 127 Eglë Bukantytë

Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose ¡ 179 Pietro U. Dini Dar kartà apie lietuviø romëniðkosios kilmës

teorijà: lingvistinë valakiðkojo varianto samprata ¡ 195 Kæstutis Gudmantas Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos

ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas ¡ 207 Giedrius Subaèius

XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , ¡ 227 Reda Griðkaitë

Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega ¡ 263

Recenzijos (Reviews)

Friedrich Scholz (Hrsg.), Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die

Litauische Sprache von Johannes Bretke, 2003 (JOLANTA GELUMBECKAITË) ¡ 299 Jolanta Gelumbeckaitë, Linksniø ir prielinksniø sintaksë Jono Bretkûno

Biblijos Evangelijoje pagal Lukà, 2002 (JANINA ÐVAMBARYTË) ¡ 311 Mikas Vaicekauskas (par.), Egzodo Donelaitis. Lietuviø iðeiviø tekstai

apie Kristijonà Donelaitá, 2001 (DALIA DILYTË) ¡ 315 Leonas Gineitis (par.), Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá, 2002

(LIUCIJA CITAVIÈIÛTË) ¡ 325

11 Turinys (Contents) 0 0 0 Liucija Citavièiûtë (par.), Martynas Liudvikas Rëza,

Lietuviø kalbos seminaro istorija, 2003 (CHRISTIANE SCHILLER) ¡ 337 Christiane Schiller, Bilinguismus: zur Darstellung eines soziolinguistischen

Phänomens in der Literatur, 2000 (SIGITA BARNIÐKIENË) ¡ 345 Vilija Gerulaitienë (par.), Keturi Gotfrydo Ostermejerio rankraðèiai, 2002

(GERTRUD BENSE) ¡ 349

Zigmas Zinkevièius, Rinktiniai straipsniai 1–2, 2002 (BRONIUS MASKULIÛNAS) ¡ 355 Norbertas Vëlius (par.), Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 2. XVI amþius, 2001

(WILLIAM R. SCHMALSTIEG) ¡ 363 Konrad Schröder, Die skandinavischen und baltischen Sprachen sowie Jiddisch

und Rotwelsch, 2001 (CHRISTIANE SCHILLER) ¡ 369

Erdvilas Jakulis, Lietuviø kalbos tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai ir jø istorija,

Daktaro disertacija, 2002 (SAULIUS AMBRAZAS) ¡ 373 Alma Ragauskaitë, XVI–XVIII a. kaunieèiø asmenvardþiai,

Daktaro disertacija, 2002 (SAULIUS AMBRAZAS) ¡ 377 Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a.

Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose, Daktaro disertacija, 2002 (ONA ALEKNAVIÈIENË) ¡ 381

Diskusijos, apþvalgos, pastabos (Discussions, Surveys, Notes)

Jurgita Girèienë

Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje ¡ 391 Janina Ðvambarytë

Jono Basanavièiaus lietuviø kalbos norminimo gairës ¡ 411 Jurgis Pakerys Lietuvos kultûros istorija Hercogo Augusto bibliotekoje Wolfenbüttelyje:

2002–2003 metø renginiai ¡ 419 Roma Bonèkutë

Dvi konferencijos: Motiejaus Valanèiaus ir Antano Baranausko ¡ 423 Sauliaus Ambrazas

Kazimierui Jauniui skirta konferencija ¡ 429 Elvira-Julia Bukevièiûtë Lietuviðkai Biblijai – 400 metø:

tarptautinë mokslinë konferencija Greifswalde ¡ 435

Archivum Lithuanicum rengimo principai ir santrumpos ¡ 441

12 Archivum Lithuanicum 5 Straipsniai (Articles)

13 14 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Ona Aleknavièienë Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Christiane Schiller Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Friedrich-Alexander-Universität Erlangen-Nürnberg

Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706)

XVIII amþiaus pradþioje Prûsijoje vyko filologinë diskusija. Ji prasidëjo 1702- aisiais, praëjus metams nuo pirmo spausdinto lietuviðko Naujojo Testamento, va- dinamo Bythnerio Naujuoju Testamentu arba Bythnerio Biblija. Tokià pradinæ ðios polemikos datà nurodo Philippas Ruhigas (Pilypas Ruigys; 1675–1749) rankraðti- niame traktate Meletema (raðytas apie 1735-uosius), vëliau knygoje Betrachtung der Littauiµchen Sprache, in ihrem Urµprunge, Weµen und Eigenµchaften (1745)1. Abiejuose veikaluose Ruhigas pasakoja apie ilgà „kai kuriø nuovokiø lietuviø kunigø“ ginèà, kaip reikëtø lietuviðkai kalbëti su liaudimi. Jis pats tuo metu buvo baigæs Karaliau- èiaus universitetà ir tapæs kandidatu á vokieèiø bei lietuviø kunigus. Kilus disku- sijoms, Ruhigas bûdavo kvieèiamas pas Karaliauèiaus universiteto profesoriø, vy-

1 [Philipp Ruhig,] MELETEMA, é re ipsa, Au- Philipp Ruhig [...] Kænigsberg, druckts und toribus variis, atq[ue] experientia, µiµstens verlegts Johann Heinrich Hartung, 1745, 3–4 LINGVAM LITUANICAM [...] à Philippo (toliau – Tyrinëjimas arba RgB). Èia remia- Ruhigio [...] Anno [1735], [9] (toliau – Me- masi ðiø veikalø perspaudais: Pilypas letema arba RgM); [Philipp Ruhig,] Be- Ruigys, Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savy- trachtung der Littauiµchen Sprache, in ihrem biø tyrinëjimas, parengë Vytautas Jurgutis, Urµprunge, Weµen und Eigenµchaften [...] von Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga, 1986.

15 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) riausiàjá rûmø pamokslininkà Friedrichà Deutschà (1657–1709) ir klausinëjamas apie ginèijamus lietuviø kalbos dalykus. Bûtent Ruhigas ir pateikë daugiausia informacijos apie diskusijø eigà ir daly- vius. Patys polemizuotojai, deja, akivaizdþiai nebuvo linkæ ávardyti nei savo ðali- ninkø, nei prieðininkø. Veikiausiai dël to istoriografinëje ir bibliografinëje lietuviø literatûroje nëra uþfiksuota net to meto poleminiø veikalø pavadinimø, iðskyrus du Gumbinës kunigo Michaelio Mörlino (1641–1708) traktatus: 1) Principium primarium in lingva Lithvanica2; 2) An Lithvanic¿ Lingv¿ Reformatio µit neceµµaria?3. Þinios apie lingvistinës polemikos etapus, jos dalyviø argumentus bei kontrargumentus dar ir dabar tebëra ðykðèios ir vienpusiðkos. Geriau þinomi tik Mörlino ir jo ðalininkø teiginiai, o jo prieðininkø pozicija buvo ið dalies rekonstruojama tik remiantis ant- riniais ðaltiniais, daugiausia minëtais Ruhigo traktatais ir juo sekusiais veikalais. Ðiuo metu atsirado galimybë plaèiau suþinoti ir kitos ðalies pozicijà, iðanalizuoti jos poþiûrá á lietuviø kalbos vartojimà, raðomosios ir ðnekamosios kalbos santyká. 2002 metais Münchene, Bavarijos valstybinëje bibliotekoje (Bayerische Staatsbiblio- thek München), rastas vieno ið Mörlino prieðininkø – Jacobo Perkuhno jaunesniojo (1665–1711) – traktatas, iðleistas 1706 metais Leipzige ir Frankfurte.

e 1. PERKUHNO TRAKTATAS WOLGEGRUNDETES BEDENCKEN (1706). Traktato antraðtinis lapas toks (plg. 1 pav.):

Wolgegr÷ndetes Bedencken / Uber die / Ins Litthauµche / Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft / Auf Begehren eines Liebhabers der Litthauµchen Sprachen / Aufgeµeãt von Iacob Perkhun4 / Pfarrern ¸u Walterkehmen. Leip¸ig und Franckfurt / Anno 1706.

2 Ðiuo metu þinomi du traktato egzemplio- berg / gedruckt in der [...] Georgiµchen Buch- riai: Gdañske ir Hallëje (apie juos plaèiau druckerey / 1706; toliau – Ezopo pasakëèios þr. 2.1.). 0 0 0 arba SchEP). 3 Ðá Mörlino traktatà mini Johannas Schul- 4 Traktato antraðtiniame lape pavardës for- tzas 1706 metais iðleistø Ezopo pasakëèiø ma Perkhun, jo magistro darbe (apie já þr. pratarmëje ([Johann Schultz,] Die Fabuln 2.4.) – Perkuhn. XVIII amþiaus istoriogra- ¯SOPI, ¨um Verµuch Nach dem PRINCIPIO finiuose ir biografiniuose ðaltiniuose pa- Lithvanic¿ Lingv¿, Littauiµch vertiret Von prastai raðoma Perkuhn. Ðiame straipsnyje Johann Schulãen / S. Miniµt. Cand. Kænigs- pasirinkta forma Perkuhn.

16 Archivum Lithuanicum 5 1 pav. Jacobo Perkuhno traktato Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) antraðtinis lapas; Bavarijos valstybinë biblioteka Münchene, sign.: 4 A. gr. b. 80

17 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) Traktato dabartinë signatûra: 4 A. gr. b. 80, formatas in quarto, virðelis kartoninis. Traktatà sudaro 24 paginuoti puslapiai. Virðutinio virðelio iðorinëje pusëje nurody- ta signatûra: A. Gr. 4o 80. Virðelio vidinëje pusëje virðuje pieðtuku áraðyta „4o A. Gr. b. 80 (Aesopus) º Perkuhn“, apaèioje yra rankraðtinis áraðas raðalu „Auct. Gr. Vet. 21. º ad. Aesop. p. 153“. Poantraðtiniame nepaginuotame traktato puslapyje (p. [2]) yra antspaudas „BIB- LIOTHECA REGIA MONACENSIS“, rodantis, kad traktatas priklausë Karaliðkajai bibliotekai Münchene, kuri nuo 1919 metø vadinama Bavarijos valstybine bibliote- ka5. Antraðtinio lapo apaèioje ranka áraðytas skaièius „16“. Tad traktatas anksèiau galëjo bûti buvæs áriðtas konvoliute. Paskutiniame puslapyje (p. 24), virðutiniame deðiniajame kampe, pieðtuku áraðyta „93 h 10“. Traktatas paraðytas vokiðkai. Tekstas vientisas, á skyrius nesuskirstytas. Trakta- tas neturi net atskirai iðskirtos pratarmës. Vokiðko teksto ðriftas gotikinis, lietuviðkø ir lotyniðkø intarpø – lotyniðkoji antikva. Jau traktato pavadinimas rodo, kad veikalas poleminis: èia bus svarstomas de- ðimties Ezopo pasakëèiø vertimas ir „jo ákvëptas raðtas“ („Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft“). Ezopo pasakëèias á lietuviø kalbà iðvertë ir 1706 metais Karaliauèiuje iðleido kandidatas á kunigus Johannas Schultzas ið Katniavos (þr. iðn. 3). Tai pirmas spausdintas pasaulietinës literatûros vertimas á lietuviø kalbà ir pirmoji lietuviðka groþinës literatûros knyga (tiek Didþiojoje, tiek Prûsø Lietuvoje). Tad koks Perkuhno ir jo traktato ryðys su lingvistine polemika, kilusia dël religiniø raðtø kalbos? Norint ávertinti traktato santyká su kitomis XVIII amþiaus pradþios knygomis, pirmiausia reikia apþvelgti polemikos eigà iki 1706 metø ir iki ðiol þinotus jos ðaltinius.

2. LINGVISTINË POLEMIKA 1702–1706 METAIS. Á polemikà ásitrau- kusius kunigus ir jø argumentus iðsamiausiai apraðë Ruhigas. Meletemos áþangoje jis ávardijo tris diskusijos dalyvius: Michaelá Mörlinà ið Gumbinës, Jacobà Perkuh- nà (jaunesnájá) ið Valtarkiemio bei Johannà Keimelá (?–1710) ið Nemerkiemio. Me- letemoje Ruhigas nusakë ir ginèo esmæ: buvo svarstoma, ar normine reikia laikyti tokià lietuviø kalbà, kokia kalba liaudis, ar tam nustatyti steigtina lietuviø filolo- ginë draugija („de qv¿µtione: utrum principium lituanicé º loq[ue]ndi vulgus litu- anicum, an verò Socie=ºtas Lituanico-Philologica µtatuendum?“ [RgM [9]; Ruigys

5 1558 metais hercogas Albrechtas V ákûrë valdovo þinion kunigaikðtysèiø turtà, jos Wittelsbacho rûmø bibliotekà. Jos pa- fondai iðaugo iki 450 000 knygø ir 18 600 grindà sudarë nupirkta Johanno Albrech- rankraðèiø. 1814–1850 metais parengti to Widmanstetterio biblioteka. Apie spaudiniø ir rankraðèiø katalogai, nuo 1600-uosius biblioteka turëjo 17 000 to- 1910-øjø ji pradëjo veikti kaip vieðoji bib- mø. Nuo 1663-iøjø Bavarijoje buvo áves- lioteka. Dabar tai pagrindinë Bavarijos þe- tas pirmasis privalomojo knygø tiekimo mës biblioteka, turinti apie 7 milijonus bibliotekoms ástatymas (vok. Pflichtabliefe- knygø, tarp jø daug rankraðèiø ir anksty- rungsgesetz). 1802–1803 metais, sekuliari- vojo spaudos periodo leidiniø. zavus vienuolynus ir Bavarijoje perëmus

18 Archivum Lithuanicum 5 1986, 173, 282]). Tyrinëjime jis konkretizavo besiginèijanèias ðalis: Mörlinui raðtu ir þodþiu prieðtaravo bent du kunigai – Perkuhnas bei Keimelis. Prie Mörlino ðalinin- kø Ruhigas priskyrë Friedrichà Deutschà ir save – Philippà Ruhigà:

Herr D. Friedr. Deutµch hatte º µolche, als Oberhofprediger, dem Pfarrern und Se-ºniorn in Gumbinnen, Mich. Morlino, bewilliget; º ¸ween andere Prediger aber, namentlich, Jac. Per-ºkuhn, in Walterkehmen, nachmaliger Er¸prieµter º ¸u Inµter- burg, und Johann Keimel, Pfarrer º ¸u Nemmersdorf, widerµprachen denen Schriften º Morlini µchriftlich. Jener be¸eugete, daß Mor-ºlinus nicht cum vulgo rede; dieµer wollte eine º Societatem Lituanico-philologicam ¸um º Grunde haben. Ich µtudirte eben damals ¸u Kæ-ºnigsberg, und machte mich f÷r Herrn Morli- num º partheyiµch, durch eine Gratulation, µo unter ¸ehen º Littauiµschen Fabeln gedruckt wurde, allwo den º Fleiß deµµelben alµo r÷hmete: Gumbinnen wird º gewiß wie Orleans geprieµen, und unµer º Littauiµch Rom, Athen und Breßlau µeyn. (RgB 3–4; Ruigys 1986, 21–22) Taigi, pasak Ruhigo, Perkuhnas árodinëjæs, kad Mörlinas neliaudiðkai kalbàs, o Keimelis norëjæs, kad bûtø steigiama lietuviø filologinë draugija. Pats Ruhigas, tuo metu dar tik ëjæs mokslus Karaliauèiuje, stojo Mörlino pusën iðspausdindamas sveikinimà prie deðimties lietuviðkø pasakëèiø. Já baigë tokia metafora: „Kaip Or- leanas mums garsësi tu, Gumbine, kaip Vroclavas, Roma, Atënai Lietuvos“ (Ruigys 1986, 108). Vroclavas tuo metu pradëjo garsëti 1702 metais ákurtu universitetu, XVII–XVIII amþiuje jis buvo Silezijos literatûrinio gyvenimo centras (plaèiau apie tai iðn. 35). Orleanas buvo irgi universitetinis miestas (nuo 1309 iki 1793 metø), be to, nuo XV amþiaus, kai Þanos d’Ark vadovaujama prancûzø kariuomenë 1429 metais iðvijo anglø kariuomenæ, jis virto tautinio iðsivadavimo ir nacionalinio sa- varankiðkumo simboliu. Roma ir Atënai siejami, be abejo, su antikos kultûra.

2.1. MICHAELIS MÖRLINAS. Mörlino ir jo ðalininkø pozicija ðiuo metu þinoma daug geriau dël to, kad iðlikæ du spausdinto jo traktato Principium prima- rium in lingva Lithvanica egzemplioriai: vienas saugomas Lenkijos mokslø akademi- jos Gdañsko bibliotekoje6, kitas ðio straipsnio autoriø 2001 metais rastas Hallëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje7.

6 1937 metais Petras Jonikas Karaliauèiaus 7 Ona Aleknavièienë, Christiane Schiller, universiteto bibliotekoje rado Mörlino „Rastas antras Michaelio Mörlino Princi- traktatà ir perpasakojo turiná, þr. Petras pium primarium in lingva Lithvanica (1706) Jonikas, „Maþ. Lietuvos baþnytinës kal- egzempliorius“, ALt 4, 2002, 79–98. Hal- bos reformos projektas 18 a. pradþioje. lëje saugomas Mörlino traktatas áriðtas M. Mörlino Principium primarium in lingva kartu su kitais XVII–XVIII amþiaus spau- Lithvanica“, APh 6, 1937, 74–83. Apie diniais (konvoliuto signatûra: AB 153123, Gdañske saugomà egzemplioriø þr. Vin- formatas in octavo [18,5x15]). Hallës eg- centas Drotvinas, „‘Principium primarium zempliorius defektinis: jam trûksta ant- in lingva Lithvanica’. Surastas M. Merlino raðtinio lapo ir Mörlino prakalbos (plg. Jo- 1706 m. traktatas“, Gimtasis þodis 12, nikas 1937, 75). Straipsnyje remiamasi 1991, 8–11. 0 0 0 Hallës egzemplioriumi (toliau – MPr).

19 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) Traktate Mörlinas kalba jau apie 1704-uosius, nors diskusija, pasak Ruhigo, buvo prasidëjusi dvejais metais anksèiau – 1702-aisiais. Mörlinas nenurodo savo prieðininkø pavardþiø. Áþanginëje dalyje jis pamini tik kaþkoká já apkalbantá ne- draugà ir apie tai jam paraðiusá gerà, bet taip pat neávardytà draugà bei vyriausiàjá rûmø pamokslininkà Friedrichà Deutschà, kuris tuo metu ëjo ir Prûsø Lietuvos mokyklø bei baþnyèiø inspektoriaus pareigas. Mörlinas pasakoja, kad 1704 metø rugpjûèio 17 dienà Gumbinës baþnyèioje vyko generalinë vizitacija. Vizitatorius Friedrichas Deutschas pirmiausia klåusæs parapijieèiø, ar jie supranta kunigà, kai ðis su jais lietuviðkai kalba arba sako pamokslà. Mat, pasak Mörlino, vienas ið jo nedraugø vël buvo priðnekëjæs, kad jis esàs svetimðalis, lietuviø kalba jam nesanti gimtoji ir jis jos nemokàs. Kaip minëta, Perkuhnas árodinëjæs, kad Mörlinas kalba neliaudiðkai (Ruigys 1986, 22, 108). Mörlinas ið tiesø buvo vokietis, kilæs ið Tiûringijos (gimæs 1641 metais Olbersle- bene), bet nuo 1670-øjø dirbæs kantoriumi Ásrutyje, o nuo 1672-øjø Gumbinëje8. Deutschas, iðgirdæs parapijieèiø atsakymà, kad jie puikiai supranta savo kunigà, jø akivaizdoje aprobavo (approbiret) Mörlino siûlomà pagrindiná kalbëjimo principà. Já Mörlinas traktate nusakë taip: su lietuviais reikia kalbëti gyva kalba – tokia, kaip jie patys kalba:

So iµt demnach Mein bißherig / von Tit. dem Herren º Ober=Hoff=Prediger / Herrn D. Deutµchen / approbirtes º Principium Lithvanici Sermonis dieµes:

§. 1. LOQVENDUM CUM VUL-ºGO: Mit den Littauen muß man reden º leibhaf- ftig / wie Sie reden. (MPr 3) Mörlinas apskritai këlë aniems laikams gana dràsø kalbos kokybës kriterijø – þiûrëti ne á norminamàsias gramatikas, o á liaudies, t. y. prastuomenës, kalbà ir tautosakà. Kaip raðoma traktate, Deutschas paskatino Mörlinà kreiptis á kitus ku- nigus ir mëginti, visiems kartu susitarus, nustatyti pagrindiná kalbëjimo principà. Mörlinas, iðdëstæs savo poþiûrá á naujadarus, svetimybes, dialektizmus, daugia- reikðmius þodþius, iðkëlæs gyvosios kalbos ir tautosakos vertæ, paskutiniame trak- tato puslapyje kvietë kunigus svarstyti, ar jo siûlymai gali bûti laikomi pagrindiniu principu:

Doch erwarthe von º Meinen HochgeEhrten Hn. Ambts=Br÷dern ein beµµeres º und reifferes Bedencken ÷ber dieµe Worte: CUM VULGO º LOQUENDUM; und ob dieµes alles / als ein Principium º Lithvanic¿ Lingv¿ primarium, µeyn kænne oder nicht? º Haben Sie aber ein beµµeres? µo bitte dienµtlich / daµµelbe mir º und allen Liebhabern der Littauµchen Sprache ¸u communi-ºciren. (MPr 24) Schultzo Ezopo pasakëèiø pratarmëje nurodytas dar vienas Mörlino traktatas An Lithvanic¿ Lingv¿ Reformatio µit neceµµaria? (Ar reikia reformuoti lietuviø kalbà?), kurá

8 Plaèiau apie Mörlinà ir jo giminës genealo- duomenø Michaelio Mörlino biografijai“, gijà þr. Vincentas Drotvinas, „Keletas ALt 4, 2002, 99–116.

20 Archivum Lithuanicum 5 jis buvo davæs paskaityti Schultzui ir 1705-aisiais áteikæs Deutschui9, bet jis neiðli- kæs. Apie jo turiná tegalima spræsti tik ið pavadinimo bei Schultzo uþuominos apie traktato mintis, sukëlusias norà domëtis lietuviø kalba.

2.2. JOHANNAS SCHULTZAS. Ezopo pasakëèiø pratarmëje Schultzas tvir- tina, kad iðvertë deðimt pasakëèiø norëdamas ásitikinti, ar pakankamai geri nese- niai iðëjusiame traktate Principium primarium in lingva Lithvanica keliami principai. Pratarmëje jis remiasi traktato teiginiais, kai kur nurodo ir paragrafus (§ 32 SchEP 2v ir § 34 SchEP 2r), bet traktato autoriaus neávardija. Traktato autoriø Schultzas vadina arba „Didþiai Gerbiamu Ponu Kunigu“ („Se[hr] Wol=Ehrw÷rden der Herr Pfarrer“ SchEP 1r), arba „Gerbiamu Ponu Kunigu“ („Wolgemeldter Herr Pfarrer“ SchEP 2r). Schultzas raðo, kad domëtis lietuviø kalba ir tautosaka já paskatinæs „Gerbiamas Ponas Kunigas“ (SchEP 2r). Schultzas, nuvykæs á Gumbinæ, atskleidë prieþastá, kodël nenori pasilikti lietuviðkose vietovëse ir tikisi dirbti vokiðkose: mat ta lietuviø kalba, kuria raðomos knygos, jam atrodanti „keista, nesklandi ir sujauk- ta“ („wunderlich / µel¸am und verwirret“ SchEP 1v) ir kelianti pasibjaurëjimà. Dar prieð metus jis në nemanæs tæsti lietuviø kalbos studijø. Tiktai perskaitæs Mörlino traktatà An Lithvanic¿ lingv¿ Reformatio µit neceµµaria?, ëmæs keisti savo nuomonæ. Kai Ásruties vyskupo nurodymu Schultzas perraðë spaudai Mörlino Principium pri- marium in lingva Lithvanica, tada galutinai ásitikino, kad raðomoji kalba labai ski- riasi nuo ðnekamosios. Mörlinas ragino já uþsiraðyti viskà, kas savita lietuviø kalboje, skatino lyginti ir analizuoti. Bûtent Mörlinas atkreipë Schultzo dëmesá á raðomosios ir ðnekamosios kalbos skirtumø prieþastis ir ragino tuo ásitikinti pa- èiam: pasiûlë jam, pasikvietus á pagalbà keletà Gumbinës apylinkiø lietuviø, iðvers- ti á lietuviø kalbà Ezopo pasakëèias:

Anbey hat er mir gerathen die Fabulen º ¯µOPI [...] Littauµch ¸u vertiren / º und ¸war mit H÷lffe der ganã guten und in º dieµer Sprache wolerfahrnen Littau- en º [...] alle im Gumbinniµchen. (SchEP 2v) Ezopo pasakëèiø antraðtiniame lape aiðkiai deklaruojamas vertimo ryðys su Mörli- no traktatu: „Die Fabuln ¯SOPI, ¨um Verµuch Nach dem PRINCIPIO Lithvanic¿ Lingv¿, Littauiµch vertiret Von Johann Schulãen“. Pasakëèiø vertimas á lietuviø kal- bà pasirodë netrukus po Mörlino traktato. Mörlinas savo traktato pratarmëje buvo nurodæs 1706-øjø vasario mënesá10, o Schultzas Ezopo pasakëèiø pratarmëje – geguþæ:

9 „gab mir die qu¿µtion, die º Er µchon am no Berento (1658–1712) kreipimasis á ku- 16. Jun. verwichenen Jahres º dem Kæ- nigà „Woll=Ehrw÷rdiger / Großacht=º nigl[ichen] Preußiµchen Ober=Hoff=Pre=º bahr= und Wollgelahrter / Hoch=ºgeehrter diger / Herrn D. Deutµchen / ÷bergeben Herr Pfarrer“. Jis datuotas dviem savaitë- hat=ºte: An Lithvanic¿ Lingv¿ Reformatio mis vëlesne negu Mörlino data: „Kænigs- µit neceµµaria?“ SchEP 2r. berg / º Anno 1706. º Den 2. Martii. º 10 Prieð Mörlino traktatà eina Karaliauèiaus Ergebener Diener º D. Berent.“ (l. 4v), universiteto Teisës fakulteto profesoriaus, tad traktatas gali bûti pasirodæs ir kovo rûmø teismo tarëjo (Hofgerichtrath) Johan- mënesá.

21 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) Gumbinnen / Schuldigµter Diener

Den 14. Febr. 1706. MMÖRLIN. Kattenau / Schuldigµter Diener den 10. Maji J. Schulã. 1706. Taigi Ezopo pasakëèios galëjo bûti iðleistos jau 1706-øjø geguþæ. Ðis vertimas – vienintelë ðiuo metu þinoma Schultzo knyga. Jis ketino iðversti ir daugiau Ezopo pasakëèiø (apie tai uþsimena pratarmëje, SchEP 3r), taèiau apie vertimà duomenø nëra. Mörlino paragintas, jis pradëjo uþraðinëti lietuviø liaudies dainas ir, kaip sako pratarmëje, buvo surinkæs nemaþai („derµelben ein gut Theil µchon geµamlet“ SchEP 2r). Taèiau jo dainø rinkinys neiðlikæs. Karaliauèiaus universiteto profesoriaus, Prûsijos Baþnyèios istoriko Danieliaus Heinricho Arnoldto (1708–1775) duomenimis, Schultzas 1707 metais paskirtas Ny- budþiø lietuviø parapijos kunigu, 1709–1710 dirbo Lazdynuose (netoli Tilþës), o 1710-aisiais keturias savaites kunigavo Tilþëje, kur ir mirë teturëdamas 26 metus11.

2.3. PHILIPPAS RUHIGAS. Ruhigas sako Mörlinà parëmæs sveikinimu, „iðspausdintu prie deðimties lietuviðkø pasakëèiø“. Ruhigas, tuomet buvæs dar tik kandidatas á kunigus, Ezopo pasakëèioms paraðë vokiðkà eiliuotà pratarmæ „An den H[erre]n Uberµeãer dieµer Littauiµchen Fabuln“ SchEP 8v. Joje pasveikino pasakëèiø vertëjà, taip pat dar tik kandidatà á kunigus Johannà Schultzà, ir jo vadovà, jau 34 metus pluðantá „dël labo mûs kalbos su misija garbia“12. Ruhigo sveikinime vado- vas neávardijamas, bet, be jokios abejonës, turimas galvoje Mörlinas, jau daugiau nei tris deðimtmeèius dirbæs Prûsø Lietuvoje (1672 metais jis buvo paskirtas kunigu á Gumbinæ), iðleidæs minëtàjá traktatà ir këlæs susidomëjimà lietuviø kalba. Ruhigas Ezopo pasakëèiø pratarmëje, kaip ir Mörlinas savo traktate, tautos tiky- binio neraðtingumo prieþastimi laiko liaudþiai nesuprantamà baþnytinæ kalbà: „Nes ûkanoj minties pamokslai paklaidina“. Gumbinë jau parodþiusi, kokios nau- dos tauta gali sulaukti ið kalbos grynumo:

Es iµt genug bemerckt / woher das µey gekommen / daß dieµes Volck µo µchlecht vom Glauben reden kan: dieweil’s die Canãel=Sprach µo nebelicht vernommen; Drum red’t Gumbin[n]en Dich mit eigner Mund=Art an.

11 [Daniel Heinrich Arnoldt,] D. Daniel Hein- 12 Schultzo pratarmës ir Ruhigo sveikinimo rich Arnoldts [...] kur¸gefaßte Nachrichten perspaudus bei vertimà á lietuviø kalbà von allen µeit der Reformation an den Luthe- þr. Regina Koþeniauskienë, XVI–XVIII am- riµchen Kirchen in Oµtpreußen geµtandenen þiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Moks- Predigern. Herausgegeben von Friedrich Wil- las, 1990, 436–449. 0 0 0 helm Benefeld, Pfarrer in Arnau, Königsberg, bey Gottlieb Lebrecht Hartung. 1777, 103, 132, 142. 0 0 0

22 Archivum Lithuanicum 5 Gumbin[n]en hat uns µchon durch Schrifft u[n]d That gewieµen / was eine reine Sprach vor Nuãen bringet ein: Gumbinnen wird gewiß wie Orleans beprieµen und unµer Littauµch Rom / Athen und Breßlau seyn. (SchEP 8v) Deutscho paragintas, Ruhigas taip pat ëmësi lietuviø kalbos studijø. Deut- schas ne tik klausinëjo jo apie kai kuriuos ypaè ginèijamus lietuviø kalbos daly- kus, bet ir ápareigojo já kà nors apie ðià kalbà paraðyti (RgB 4, plg. RgM 9–10). Apie 1708-uosius Ruhigas lotyniðkai paraðë studijà apie lietuviø kalbà, taèiau dël nepalankiø sàlygø ji nebuvo paskelbta. Vëliau Ruhigas gráþo prie savo darbo ir apie 1735 metus parengë minëtàjà Meletemà. Ðá traktatà jis vëliau iðvertë á vokieèiø kalbà (palikdamas tokià pat struktûrà, bet kai kà sutrumpindamas, papildydamas ir pakeisdamas). Jo Tyrinëjimas buvo iðspausdintas 1745 metais Karaliauèiuje, Jo- hanno Heinricho Hartungo spaustuvëje. Net ir ðiame – jau treèiajame – lietuviø kalbos tyrimo variante Ruhigas sako, kad dingstá jam atsirasti davæs 1702 metais tarp kunigø kilæs ginèas (RgB 3, plg. RgM 9). Vëliau Ruhigas buvo vienas ið lietuviðko rankraðtinio 1719 metø katekizmo ir spausdintos jo versijos (1722) tikrintojø, vienas ið 1727 metø Naujojo Testamento ir 1735 metø Biblijos vertëjø, parengë vokieèiø–lietuviø ir lietuviø–vokieèiø kalbø þodynus.

2.4. JACOBAS PERKUHNAS IR JOHANNAS KEIMELIS. Nors Ruhi- gas teigia, kad kalbos klausimai buvæ karðtai svarstomi ne tik rankraðèiuose, bet ir spausdintose knygelëse (RgM [9]; RgB 4), taèiau, kaip sakyta, jø pavadinimø nenu- rodo. Jie nepateikiami ir kituose XVIII amþiaus istoriografiniuose ir bibliografiniuo- se ðaltiniuose. Ruhigo informacijà apie Mörlino prieðininkø pozicijà ir spausdintus jø traktatus ðiek tiek papildo Karaliauèiaus archyvaras, Prûsijos literatûros ir kultûros istorikas Georgas Christophoras Pisanskis (1725–1790). Traktate apie Prûsijoje vartojamas tris vietines kalbas Commentatio historico-critica de tribus linguis Regno Prussiae ver- naculis (1767) Pisanskis raðo, kad dël tarmiø skirtingumo lietuviø kalboje pastebi- mas ávairavimas bei nevienodi stiliai ir dël to amþiaus pradþioje kilæ ginèai, kokia kalba reikia kalbëti: paprasta ar nuðlifuota ir pataisyta. Dël pirmosios kovojæs Mörlinas, dël antrosios – Perkuhnas ir Keimelis13. Iðnaðoje (zz) Pisanskis nurodo du ðaltinius: 1) 1706 metais iðspausdintà Mörlino traktatà Principium primarium in lingva Lithvanica ir 2) Ásruties lietuviø kunigo Johanno Friedricho Focko 1716 metø spalio 6 dienos laiðkà Karaliauèiaus Senamiesèio sekretoriui Henrichui Bartschui. Pisanskis pateikë Focko laiðko fragmentà, kur minimas Karaliauèiuje iðleistas Mörlino traktatas ir pora jo prieðininkø Leipzige ir Frankfurte iðspausdintø raðtø:

13 [Georgius Christophorus Pisanski,] Com- orgius Christophorus Pisanski [...] Regiomon- mentatio historico-critica de tribus linguis ti, Litteris Viduae Ioannis Friderici Driestii Regno Prussiae vernaculis [...] subiicit M. Ge- [1767], 22. 0 0 0

23 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) HÕtte der º µelige Senior der Littauiµchen Prieµter im Inµterburgiµchen Michael º Morlinus Pfarrer ¸u Gumbinnen annoch einige Jahre gelebet; wÕre º die Littauiµche Sprache von deßen Curiosité und Accuratesµe ein vieles º gebeßert worden, wie µeine Schriften ¸eugen, die theils neidiµche, º theils unverµtÕndige HÕnde, µonder- lich umb die Peµt¸eit µo ¸errißen º haben, daß man nichts davon ¸u µehen bekom- men kan, ohne was º µelbiger unter dem Titel: Loquendum cum vulgo, a[nno] 1706. in Kænigs-ºberg drucken laßen. Dagegen µeine Aemuli auch ein Paar Schriften º ¸u Leip¸ig und Frankfurt ausgehen laßen14. Taigi Pisanskis, remdamasis Focko laiðku, paskelbë þinià apie traktatø leidimo vietà. Prûsijos literatûros istorijoje, paraðytoje prieð 1790 metus, Pisanskis taip pat pasakoja apie lietuviø kunigø ginèà, sudariusá galimybæ keièiantis raðtais svarstyti, kaip reikia kalbëti vieðumoje: paprasta lietuviø tarme ar „elegantiðka“ kalba. Jis pakartoja, kad Mörlino prieðininkai Perkuhnas ir Keimelis Frankfurte ir Leipzige buvo iðleidæ porà poleminiø traktatø, taèiau ir èia plaèiau apie jø turiná nekalba, nepateikia nei pavadinimø, nei leidimo metø:

Es entµtand auch im Anfange dieµes Jahrhunderts unter einigen º littauiµchen Predigern eine Streitigkeit, die ¸u einem Schrifftweckµel Ge=ºlegenheit gab, über die Frage: Ob man im öffentlichen Vortrage µich der º gemeinen Mundart der Littauer, oder einer ¸ierlicheren Sprache bedienen º µoll? Das erµtere behauptete inµonderheit der Pfarrer in Gumbinnen º Michael Morlin in folgender Schrifft [...]. Hingegen waren der damalige Pfarrer in Walterkehmen, nachherige Ert¸=ºprieµter in Inµterburg, Jacob Perkuhn, und der Pfarrer in Nemmers=ºdorf, Johann Keimel, anderer Meinung, widerµprachen dem Morlin º und ließen wider ihn ein Paar Schrifften in Frankfurt und Leip¸ig im Druck º ausgehen15. Tad gali bûti, kad Pisanskis tø traktatø savo rankose neturëjo. Pisanskio teigi- niais apie diskusijà ir numanomus jos ðaltinius vëliau rëmësi kiti istoriografai. Danielius Heinrichas Arnoldtas (1777, 83) savo presbiteriologijoje, remdamasis Ruhigo Tyrinëjimu, nurodo, kad spausdintame raðte Perkuhnas esà ginèijosi su Mörli- nu, jog lietuviø kalboje neatsiþvelgtina á aksiomà „Loqvendum est cum vulgo etc.“. Daugiau duomenø apie Mörlino prieðininkø poleminius leidinius iki ðiol neras- ta – jie laikyti dingusiais. Nëra þinoma, ar tai buvo abiejø autoriø kartu raðyti traktatai, ar kurio nors vieno atskirai. Nebuvo visiðkai aiðki Perkuhno ir Keimelio nuomonë ginèijamais klausimais, iðskyrus teiginius, kad Perkuhnas kaltinæs Mörli- nà nemokëjus lietuviø kalbos, o Keimelis siûlæs kurti lietuviø filologinæ draugijà.

14 Pisanski 1767, 23. Focko laiðko vertimà á 15 [Georg Christophor Pisanski,] G. C. Piµans- lietuviø kalbà þr. Lietuviø literatûros isto- ki’s Entwurf einer preußiµchen Literärgeµchich- riografijos chrestomatija (iki 1940 m.), pa- te in vier Büchern [...] herausgegeben von Ru- rengë Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga, dolf Philippi [...] Königsberg. Verlag der Har- 1988, 519. 0 0 0 0 tungµchen Druckerei, 21886 (11790), 648.

24 Archivum Lithuanicum 5 Biografiniø duomenø apie ðiuos kunigus taip pat palyginti nedaug. Jacobas Perkuhnas jaunesnysis gimë 1665 metais Iðdaguose (Gumbinës apskritis). 1689 metais èia buvo ávesdintas savo tëvo Iðdagø kunigo Jacobo Perkuhno vyresniojo adjunktu. 1690 metais iðvyko á Valtarkiemá ir buvo paskirtas kunigo Ernesto Dice- lijaus (1629–1692) adjunktu, o ðiam mirus, tapo jo ápëdiniu. 1707 metais Perkuhnas ordinuotas Ásruties vyskupu. Mirë 1711 metø kovo 12 dienà16. Perkuhnas ne tik dalyvavo lingvistinëje polemikoje, bet ir uþraðinëjo lietuviðkus prieþodþius bei posakius – jo prieþodþiø rinkiná mini Mörlinas savo traktate. Mörli- nas pabrëþia rinkinio vertingumà, taèiau jam kilæ abejoniø, ar tas rinkinys nebus pilnas germanizmø:

§. 33. Drum iµt die Arbeit des Tit. Herrn Pfar=ºrern von Walterkehm / Perkuhnii, ein vieles werth / º der einen ¸iemlichen Vorrath von Spr÷ch=Wærtern ¸u- µam=ºmen getragen hat. Nur das eine verlange ich dabey / daß µie º dilatiret / und propter copiam vocabulorum (wenn ja º Tit. Herr Walterkehmer µelbµt µo eine groµµe Arbeit nicht ÷ber º µich nehmen wolte [etc.]) nicht mit Germaniµmis angef÷llet / º µondern von einem puren Littauen ampliciret / und mit an=ºdern Worten gegeben werden. (MPr 22–23) Perkuhnas raðë ir vokieèiø–lietuviø kalbø þodynà. Já buvo matæs Ruhigas, taèiau tolesnis to þodyno likimas jam neþinomas (Ruigys 1986, 376–377, 382). Þodynà sudarinëjo ir Perkuhno pirmtakas Valtarkiemio parapijos klebonas Dicelijus (kaip minëta, 1690 metais Perkuhnas buvo paskirtas jo adjunktu, o vëliau tapo Valtarkie- mio parapijos klebonu). Ruhigas savo þodyno pratarmëje nurodo, kad rengdamas lietuviðkà þodyno registrà, naudojosi rankraðtiniu Dicelijaus lietuviø–vokieèiø kal- bø þodynu (Ruigys 1986, 380, 384)17. Nei Perkuhno rinkti prieþodþiai, nei þodynas nëra iðlikæ. Jurgis Lebedys 1956 metais darë prielaidà, kad galbût LMAB Rankraðèiø skyriuje saugomas anoniminis prieþodþiø, patarliø, posakiø ir másliø rinkinys galëtø bûti priskiriamas Perkuh- nui18. Ðis smulkiosios tautosakos rinkinys sudarinëtas XVII amþiaus pabaigoje ar XVIII pradþioje. Jis iðlikæs ne visas (40 lapø), be pradþios ir pabaigos (trûksta prieþodþiø A–D, K–R, másliø R–Þ), ið viso yra 573 áraðai. Lebedþio (1956, 24–25) nuomone, ið jo medþiagos ëmë Trempø kunigas Jacobas Brodowskis raðydamas vokieèiø–lietuviø kalbø þodynà (LMAB RS, sign.: 15. LR – IV), taèiau jis pats vargu ar buvo rinkinio sudarytojas. Ðio rankraðtinio smulkiosios tautosakos rinkinio au- torystë iki ðiol nëra nustatyta. Rastasis Perkuhno traktatas gali bûti akstinas dar

16 „Jacob Perkuhn, iµt 1707 den 4. April in- 18 Rankraðèio signatûra: 1. LR – I; apie já troduciret, war vorhin Pf[arrer] in Walter- plaèiau þr. Smulkioji lietuviø tautosaka kehmen µeit 1690 geweµen, und hat als XVII–XVIII a. Prieþodþiai, patarlës, máslës, Er¸prieµter ¸ur Peµt¸eit 9 Prediger ordini- paruoðë Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybi- ret“ (Arnoldt 1777, 83, 94, 108). në groþinës literatûros leidykla, 1956, 14– 17 Ruhigas 1708-aisiais buvo paskirtas taip 16. Ðioje knygoje (p. 50–487) pateikta ir pat á Valtarkiemá ir èia dirbo 41 metus – anoniminio rinkinio tautosaka. 0 0 0 0 iki mirties (1749).

25 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) kartà gráþti prie vis dar anoniminio ðaltinio atribucijos. Tai, þinoma, atskiro filolo- ginio ir istorinio tyrimo tema. Perkuhno kûrybinæ veiklà ðiuo metu galima papildyti dar vienu nauju faktu. Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje rastas jo magistro darbas (sign.: V–18/I– 7365). Jis vieðai apgintas Karaliauèiaus universitete 1686 metø rugsëjo 12 dienà, pirmininkaujant teologijos profesoriui Christianui Dreieriui: DISPUTATIO THEO- LOGICA DE COMMUNIONE SUB UNA SPECIE TERTIA, exhibens Solutionem argu- mentorum, quibus communio µub unà defenditur, Quam Deo feliciter juvante, SUB PR¯SI- DIO CHRISTIANI DREIERI, S. Theol. D. & Prof. Publ. h. t. Decani, publicé defendet JACOBUS PERKUHN, Iµchdaggó-Inµterburgenµis Prusµus, IN AUDITORIO MAJORI, Ad diem XII. Septembris, horis antemeridianis, ANNO M DC LXXXVI. REGIOMONTI, Typis FRIDERICI REUSNERI, SEREN. ELECT. BRANDENB. ET ACAD. TYPOG. H¯RE- DUM. Tai Karaliauèiuje, Friedricho Reusnerio spaustuvëje, spausdintas 18 lapø teologinis traktatas, áriðtas kartu su kitais XVII–XVIII amþiuje Karaliauèiaus univer- sitete gintais darbais ir disertacijomis. Ðiame universitete Perkuhnas buvo ásiimat- rikuliavæs du kartus: 1680 metø liepos 5 ir 1683-iøjø liepos 3 dienà19. Itin maþai biografiniø duomenø apie Keimelio veiklà. Neþinoma net jo gimimo data. Karaliauèiaus universitete jis ásiimatrikuliavo 1680 metø rugsëjo 28 dienà kaip „Keimelius, Joh., Insterburg. Pruss.“ (Erler 1911–1912, 120). Vadinasi, jis turëjo bûti gimæs Ásrutyje arba jos apylinkëse. Atkreiptinas dëmesys á tai, kad Keimelis Karaliauèiaus universitete imatrikuliuotas tais paèiais metais ir tà patá semestrà kaip Perkuhnas (þr. Erler 1911–1912, 118), taigi jie galëjo bûti bendramoksliai. Arnoldto (1777, 102) presbiteriologijoje pateiktas vienintelis áraðas, kad Keimelis paskirtas á Nemerkiemá (priklausiusá Ásruties inspekcijai) netrukus po to, kai 1688 metais buvo ávesdintas á kunigus. Mirë 1710 metø rugsëjo 12 dienà maru. Pagal ðá áraðà galima spræsti, kad Nemerkiemis buvo pirmoji ir paskutinë Keimelio parapija.

3. PERKUHNAS PRIEÐ MÖRLINÀ, SCHULTZÀ IR RUHIGÀ. Trak- tate Perkuhnas dëmesá koncentruoja á tokius tekstus: 1) Ezopo pasakëèiø vertimà Die Fabuln ¯SOPI, ¨um Verµuch Nach dem PRINCIPIO Lithvanic¿ Lingv¿, Littauiµch vertiret; 2) prieð pasakëèias pridëtà Schultzo pratarmæ ir 3) po pratarmës einantá Ruhigo sveikinimà. Traktatà Perkuhnas pradeda sakiniu, kad prieð keletà dienø „geras draugas“ („ein guter Freund“; jis traktate taip ir lieka neávardytas) jam á namus atneðë kandidato Schultzo á lietuviø kalbà iðverstas Ezopo pasakëèias, primygtinai praðë jas perskaityti ir pasakyti savo nuomonæ. Tokio praðymo Perkuhnas negalëjæs ne- patenkinti, tad vertimà perskaitæs. Toliau jis iðdësto savo pastabas. Traktato pra- dþioje Perkuhnas iðkelia keletà bendresnio pobûdþio negeroviø ir abejoniø dël

19 Georg Erler, Die Matrikel der Albertus-Uni- Verlag von Duncker & Humblot, 1911– versität zu Königsberg i. Pr. 2. Die Imma- 1912, 118, 134. 0 0 0 trikulationen von 1657–1829, Leipzig:

26 Archivum Lithuanicum 5 vertimo autorystës, o nuo devinto puslapio pradeda paties vertimo analizæ: pir- miausia nurodo Ezopo pasakëèiø puslapá ir eilutæ, paskui komentuoja taisomà vietà. Traktato pradþia rodo, kad Perkuhnas nëra Mörlino ðalininkas. Nors jau ant- roje pastraipoje minimas spausdintasis Mörlino traktatas („Princip. Ling. Lith.“ PerWB 3), taèiau autorius neávardijamas – jis èia ir toliau vadinamas tik Herr Gumbinner („ponas ið Gumbinës“). Sprendþiant pagal pavadinimà, Perkuhno traktatas turëtø bûti iðsami Schultzo á lietuviø kalbà iðverstø Ezopo pasakëèiø recenzija, bet dauguma priekaiðtø tiesiogiai adresuojama ne jam, o bûtent Mörlinui – „ponui ið Gumbinës“.

3.1. PERKUHNO ABEJONËS DËL PASAKËÈIØ VERTIMO AUTO- RYSTËS. Pirmiausia Perkuhnui kilusi abejonë, ar ðias pasakëèias ið tiesø iðvertæs kandidatas á kunigus Schultzas, ar kartais tai nëra „pono ið Gumbinës“ darbas („AnfÕnglich enµtand bey mir ein ¨weiffel: Ob Candi-ºdatus dieµe Fabeln ÷berµeãt / oder / ob nicht vielleicht / µolche º eine Arbeit Herrn Gumbinners µey?“ PerWB 3). Perkuhnà taip manyti verèianèios kelios prieþastys (jas numeruojant traktate pada- ryta klaida – po treèios eina ðeðta; èia paliekama originalo numeracija):

1. Koreguotame egzemplioriuje jis pastebëjæs „pono ið Gumbinës“ raðysenà („ich Herrn Gumbinners Hand / bey dem corrigirten º Exemplar, bemercket / welches er auch µelbµten andern ge=ºgeben“ PerWB 3). 2. Pasakëèiø vertëjas þada laikytis lietuviðko kalbëjimo bûdo, kurá „ponas ið Gumbinës“ pranaðavæs savo Principium primarium in lingva Lithvanica:

der Uberµeãer dieµer Fabeln p. 420 ver=ºµpricht: Die Littauµchen Redens=Arten aus¸ugeben / º welche Herr Gumbinner / in µeinem Princip. Ling. Lith. p. º 21. ehemahlen auch verheiµµen. (PerWB 3) 3. Visur juntamas „kietas kalbëjimo bûdas“ pagal Tiûringijos dialektà, kuris nebûdingas jokiam Ásrutyje gimusiam lietuviui. Èia gimæ ðituos þodþius tarià visai ðvelniai:

Daß einige harte Re=ºdens=Arten / nach dem Th÷ringiµchen Dialect, allda ver=º handen / welche kein im Inµterburgµchen gebohrner Lit=ºthauer / braucht / v c Koj±, kojai, Sopost±, Weµêimmai, Kraujais, Sowieckus, êilwarne, Tieêe, &c. da hergegen un=ºµere Heimgebohrne / dieµe Worte ganã gelinde ausµpre=ºchen und mit dem ger÷hmten Vulgô µagen: Koj², kojei º Zopost±, Weêimmai, Kraujeis, Zowieckus, Sêilwar- ne, Deêe, &c. (PerWB 3–4) „Ponas ið Gumbinës“ ir kalbëdamas negali iðtarti bei skirti [g], [k] ir [j], taip pat [b] ir [p], [d] ir [t], [s] ir [z], [þ] ir [ð], todël þmonës, kurie nepripratæ prie jo tarmës, labai nedaug kà tegali suprasti ir ið jo pamokslø:

20 Ið tiesø tai SchEP 3r.

27 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) Gleichwie aber Herr Gumbinner niemahlen / bey der º Ausµprache / das g. k und j. imgleichen das b und p. wei=ºter das d und t., µo wie ein Preuße / auch im Deutµchen / º ausreden kan und unterµcheiden; alµo fehlt es ihme auch º im µ und z, im ê und µê bey der Littauµchen Sprachen / º daher ihn auch Leute / die µeiner Mund=Art nicht gewoh=ºnet / aus µeinen Predigten / das wenigµte verµtehen kæn=ºnen? (PerWB 4) 6. Prielinksnis y paraðytas vietoj . Pirmàjá Mörlinas buvo kaþkada vartojæs korespondencijoje su geru draugu („bey Wechµelung der Brieffe / mit einem guten Freund“), bet ðis po kiek laiko klausimà geriau apsvarstë ir savo poþiûrá pakeitë21. 7. „Ponas ið Gumbinës“ pasakëèias maþø maþiausiai pagal savo supratimà bent koregavo ir vertimui pritarë („¨um wenigµten hat ¸war Herr Gumbinner º dieµe

Fabeln nach µeinem Guttfinden corrigiret und µie º gutt geheiµµen“ PerWB 416–18). Mat niekas kitas negalëjo jø perþiûrëti ir cenzûruoti, kad parodytø, jog mokinys negali bûti virðesnis uþ savo mokytojà (Lk 6,40). 8. Kandidatas pagal savo sàþinæ negali elgtis kitaip. Jis èia pridëjo tik savo vardà, o pasakëèias iðvertë „ponas ið Gumbinës“, jos jam ir priklauso:

Candidatus, bey µeinem Gewiµµen / nicht anders º µprechen / als: daß er nur µeinen Nahmen da¸u gelehnet / º Herr Gumbinner aber / die Fabeln ÷berµet¸et / wel- ches er º auch wohl ¸ugeµtanden. (PerWB 4) Pirmuoju numeriu paþymëta Perkuhno pastaba, kad koreguotame egzemplio- riuje jis pastebëjæs „pono ið Gumbinës“ raðysenà, rodo, jog jis turëjo ranka taisytà egzemplioriø. Kyla klausimas, kad galbût jis turëjo ne spausdintà, bet rankraðtiná vertimo variantà? Palyginus Perkuhno traktate siûlomas taisyti vietas (kaip minë- ta, jame nurodomas puslapis ir eilutë) su Ezopo pasakëèiø tekstu, paaiðkëjo, kad jam á rankas buvo patekusi spausdinta knyga: traktate nurodyti puslapiai ir eilutës ið esmës sutampa su Ezopo pasakëèiø puslapiais ir eilutëmis. Nustatyti, ar tà egzem- plioriø ið tiesø savo ranka taisæs Mörlinas, bûtø ámanoma tik radus taisytàjá eg- zemplioriø. Traktato pabaigoje (p. 22) Perkuhnas teigia, jog ir Ezopo pasakëèiø pratarmës stilius já átikina, kad jà taip pat sukûrë „ponas ið Gumbinës“ („Der Stylus in der º Vorrede oder ¨uµchrifft / ÷ber¸eugt mich / daß H[er]r Gum=ºbinner µie auch geµchmiedet“). Jo kalbai esà bûdinga nemaloni tautologija („verdrießliche Tautolo- gia“), kuri iðreiðkiama su dideliu ûmumu, taip pat jis vartojàs daugybæ ðûksniø („viele Exclamationes, ach / ach / ich / ich“ PerWB 22). Perkuhnas nurodo, kad pratarmæ jis gavæs pasiskaityti atskirai („die Vorrede / welche ich an einem andern Ort / º nachgehends ¸u leµen bekommen“ PerWB 21). Vadinasi, pratarmë ir pasakëèios nebuvo áriðtos kartu ir galëjo plisti kaip atskiri spaudiniai ar tiesiog neáriðti lankai. Perkuhnas kandþiai kritikuoja ne tik Schultzo pratarmæ, bet ir Ruhigo sveikinimà. Jø pavardþiø jis taip pat nemini, tad kritikos

21 Lieka neaiðku, kas tas „geras draugas“ ir kokiuose tekstuose jis taip raðë.

28 Archivum Lithuanicum 5 objektus tenka atskirti tik pagal Ezopo pasakëèiose skelbtø tekstø turiná (PerWB 21– 22; apie tai plaèiau þr. 3.3.). Ar gali bûti pagrásti Perkuhno spëjimai dël deðimties Ezopo pasakëèiø vertimo autorystës?

3.1.1. Nelingvistinës prielaidos tam neprieðtarautø. Schultzas iki atvaþiuoda- mas pas Mörlinà bodëjosi lietuviø kalba ir nenorëjo dirbti lietuviðkoje parapijoje. Jis veikiausiai lietuviðkai itin gerai ir nemokëjo, nes pratarmëje sakosi, kad prieð metus net nesirengæs tæsti lietuviø kalbos studijø. Be to, Schultzas praðo nurodyti jo klaidas, nes norás kasdien iðmokti vis daugiau. Versdamas kità deðimtá pasakëèiø, jis stengtøsi iðtaisyti pirmajame vertime pasitaikiusias klaidas. Pasakëèias versti Schultzas pradëjo paragintas Mörlino. 1706 metais Schultzas buvo dar tik kandidatas á kunigus. Kunigo vietà jis gavo 1707-aisiais Gumbinës apskrityje, Nybudþiuose. Mörlino patirtis buvo visais atþvilgiais didesnë: Gumbi- nëje jis jau buvo iðdirbæs 34 metus, paraðæs porà traktatø apie lietuviø kalbos vartojimà ir skatinæs diskusijas kalbos klausimais. Reikia atkreipti dëmesá á tai, jog versti pasakëèias Schultzui padëjo Gumbinës lietuviai22, tad neabejotina, kad jas vertë vieðëdamas pas Mörlinà Gumbinëje. Ne maþiau svarbus dar vienas faktas: Ezopo pasakëèiø leidinyje nëra jokios de- dikacijos ar padëkos valdovui, kaip bûdavo áprasta XVI–XVII amþiaus leidiniuose. Pratarmë adresuota „Visiems doriems grynos lietuviø kalbos mylëtojams, o ypaè tiems ponams Studiosis, kurie ðià kalbà puoselëja“ („Allen rechtµchaffenen Lieb=º habern der puren Littauiµchen º Sprache / µonderlich aber denen Herren Studioµis, die dieµe Sprache excoliren“ SchEP 1r). Taigi jis veikiausiai negavo lëðø vertimui iðleisti nei ið Prûsijos karalystës iþdo, nei ið kokio nors mecenato. Domo Kauno duomenimis, paskutinë Prûsijos vyriausybës lëðomis iðleista lietuviðka knyga – 1701 metø Naujasis Testamentas23. Vëliau Prûsijos Evangelikø liuteronø baþnyèios aukðtieji pareigûnai karaliaus ásakymu suburdavo vertëjø ir redaktoriø kolektyvus ir, pasinaudodami spaustuviø, knygynø ir knygriðyklø materialiniu suinteresuotu- mu, leido protestantø tikybai reikalingà religinæ literatûrà (Kaunas 1996, 47). Ezopo pasakëèios gali bûti buvæs privatus nekomercinis leidinys. Kadangi 1706 metais Schultzas buvo dar tik kandidatas á kunigus, tai uþ savo pinigus iðspausdinti knygelæ vargu ar galëjo. Kauno (1996, 56) nuomone, leidimà veikiausiai bus parëmæs idëjinis Schultzo vadovas Gumbinës kunigas Mörlinas.

22 Vertimo pagalbininkus Schultzas nurodo Merc¸iu Doic¸ys / Iµaku Milkus / pratarmëje: „mit H÷lffe der ganã guten Iuµapu=º¸iantait Iµaks / als gute Incipien- und in º dieµer Sprache wolerfahrnen Lit- ten oder º vielmehr der Littauiµchen Spra- tauen / mit º Nahmen Martin Springer / che µehr woll º k÷ndigen Leute [etc] alle Dreher / Skin=ºkiu Albas Patabel / Ser- im Gumbinniµchen“ (SchEP 2v). bentu Albas / Pa=ºkullu Albas / Weng- 23 Domas Kaunas, Maþosios Lietuvos knyga. ras Packmohr / ¸u de=ºnen µich finden: Lietuviðkos knygos raida 1547–1940, Vil- Annull auch ein Packmohr / º Chriµtian nius: Baltos lankos, 1996, 46. Schwarã / Prid¸ku¸iant Doic¸ys / º

29 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) Beje, Perkuhno traktatas irgi be dedikacijos ir padëkos, tad tikëtina, kad iðleistas taip pat autoriaus lëðomis.

3.1.2. Analizuojant Perkuhno iðkeltus lingvistinius faktus dël Mörlino tarties ir jos atspindþiø Ezopo pasakëèiose, atkreiptinas dëmesys á tai, kad iðskiriami trys poþymiai: 1) minkðtøjø priebalsiø netarimas; 2) skardþiøjø ir dusliøjø priebalsiø [g] ir [k], [b] ir [p], [d] ir [t], [s] ir [z], [ð] ir [þ] neskyrimas; 3) [g] ir [j] neskyrimas.

3.1.2.1. Perkuhno paraðymas Koj±, kojai, Kraujais PerWB 219–20 leistø suponuoti, kad Mörlinas po palatalinio [j] tarë nesuprieðakëjusius balsius [a.] ir [a]. Prûsijos lietuviø kalboje po joto ir kitø minkðtøjø priebalsiø neprieðakiniai balsiai buvo linkæ prieðakëti. Zigmo Zinkevièiaus duomenimis, vakarø aukðtaièiø tarmëje seno- vinis *ja virto (j)e dar prieð raðtijos pradþià – Maþvydo, Vilento, Bretkûno raðtuose [a] ir [ai] jau suprieðakëjæ ir daþnai nebeskiriami nuo [e], [ei], dël to þymimi raidëmis , 24. Vis dëlto Ezopo pasakëèiose Perkuhno nurodytø atvejø nëra daug. Be to, pozicijoje po vertime raðoma ne tik ir <±>, bet ir bei <²>. Net ir toje paèioje pasakëèioje „Pellë ir Warlë“, kur yra du Perkuhno minëti pavyzdþiai Koj± ir kojai, po randame paraðytà ir bei <²>, plg. acc. sg. j² SchEP 68,16,19 (3x), nedumojent, bijentis SchEP 815, Mokintojei SchEP 819, taigi raðoma ir fonetiðkai. Kitø priebalsiø minkðtumas Ezopo pasakëèiose þymimas nenuosekliai, plg.

Wålgius º gardeµnus / ir brangeµnus Wießnei º palikko SchEP 1511–13; Ke-ºlas SchEP 92–3;

Pirmjóuµas SchEP 105; did¸ieis SchEP 1018; Paµidid¸awim± SchEP 1019 ir pan. Tokiai raðybai átakos galëjo turëti ir Kleino gramatika25 (ja savo traktatuose remiasi ir Mörlinas [MPr 19], ir Perkuhnas [SchEP 5]), kurioje priebalsiø minkðtumas ne vi- sada þymimas net ir prieð uþpakalinës eilës balsius [a], [o], [u] (plg. maùonåuµojo KlG

2717, paµkuãiåuµas KlG 2727, atgalôs KlG 2313–14, atµ³µu KlG 214). Priebalsiø minkðtumui ir Ezopo pasakëèiose neskirta daug dëmesio.

3.1.2.2. Skardþiøjø ir dusliøjø sprogstamøjø priebalsiø [g] ir [k], [b] ir [p], [d] ir [t] neskyrimas ið tiesø bûdingas Tiûringijos tarmëms26. Pietø ir Vidurio Vokietijos tarmëse skardieji priebalsiai buvo sutapæ su dusliaisiais. Ið Perkuhno pateiktø pavyzdþiø vienas liudija [d] ir [t] painiojimà: paskutinëje (deðimtojoje) pasakëèioje

„Erêlis ir ¢ill=Warnë“ du kartus paraðyta Tie‡e ~ dëþë SchEP 208,11. Kitose pasakë- èiose sprogstamøjø priebalsiø painiojimo skardumo ir duslumo poþiûriu nepaste-

24 Z[igmas] Zinkevièius, Lietuviø kalbos istori- në politinës ir mokslinës literatûros lei- në gramatika 1, Vilnius: Mokslas, 1980, dykla, 1957 (toliau – KlG). 114–115. 0 0 0 0 26 Karl Spangenberg, Laut und Formeninventar 25 [Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Litva- thüringischer Dialekte. Beiband zum Thürin- nica [...] à M. DANIELE Klein [...] REGIO- gischen Wörterbuch, Berlin: Akademiever- MONTI, Typis & µumptibus JOHANNIS lag, 1983, 180–183; Rudolf Bentziger u.a., REUSNERI, ANNO crisogon%aV cIš. Išc. Geschichte der deutschen Sprache, Berlin: LIII, 11. Remiamasi perspaudu: Pirmoji Volk und Wissen Volkseigener Verlag, lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: Valstybi- 21970, 304–305.

30 Archivum Lithuanicum 5 bëta, nors tai, anot Perkuhno, ir esà bûdinga Mörlino kalbai. Vertime skardþiosios priebalsës paprastai raðomos ir ten, kur vyksta skardþiøjø ir dusliøjø priebalsiø opozicijos neutralizacija (prieð trankiuosius priebalsius ir þodþio gale), plg. pagrebt’

SchEP 912, D‡augµmu SchEP; 1416, wargt’ SchEP 164, bëgt’ SchEP 189, Wanag’s SchEP 84, jug SchEP 55,17, daug SchEP 520 ir pan. (plg. ir dusliøjø nesuskardinimà neutraliza- cijos atveju: plaukdam’s SchEP 911, n’atboja SchEP 310, iúgaißint’ SchEP 92, priµirißdi-ºno

SchEP 712–13). Taigi ðiose pozicijose daþniausiai raðoma morfologiðkai. Vertime aið- kiai jauèiamas diferencinis minëtø fonemø skardumo ir duslumo poþymis.

3.1.2.3. Priebalsiø [g] ir [j] neskyrimas galëtø bûti siejamas su Tiûringijos dialektu. Ðiauriniuose Tiûringijos dialektuose [g] tariamas vietoj [j] ir [x] (Spangen- berg 1983, 183), taèiau Mörlinas buvo kilæs ið viduriniø dialektø ploto. Garsai [g] ir [j] buvo painiojami ir Prûsijoje. Perkuhnas nepateikia në vieno pavyzdþio. Per- þiûrëjus Ezopo pasakëèias, tokiø painiojimo atvejø nepastebëta.

3.1.2.4. Perkuhnas pateikia ir puèiamøjø priebalsiø painiojimo faktø. Vienas ið jø – [s] ir [z] neskyrimas. Jis nurodo du þodþius, kuriuose vietoj <¸> paraðyta :

Sopost± SchEP 76 ir Sowieckus SchEP 183. Daugiau panaðiø pavyzdþiø Ezopo pasakë- èiose nerasta. Vokieèiø kalboje puèiamøjø [s] ir [z] tarimas priklauso nuo pozicijos ir ðie priebalsiai yra fonemos /s/ alofonai. Þodþio pradþioje prieð balsius paprastai tariamas skardusis [z], bet raðoma . Raðmens pavartojimas vietoj <¸> at- spindi ne [s] tarimà (tokioje pozicijoje bûtø tariama [z]), o tik vokieèiø raðybos tradicijà. Ezopo pasakëèiose gerokai daþniau pasitaiko <¸> vietoj <‡>, ypaè vietoj didþiosios

<¢> (plg. ¨od‡iu SchEP 81, ¨monû SchEP 820, ¨altys SchEP 122) ir þymint afrikatà [dþ]

(plg. did¸auµoj’ SchEP 168, did¸¾damoµi SchEP 157, n¾b¾d¸ey SchEP 156), taèiau toks raðymas negali atspindëti [z] ir [dz] tarimo vietoj [þ] ir [dþ]. Tai tik raðybos ar greièiau spaustuvinio rinkimo dalykai, plg. èia pat esanèius þodþius su <‡>ir <¢>:

¢mogus SchEP 1117, ¢altys SchEP 1118, u‡ SchEP 114, Slu‡m± SchEP 125, Awi‡as SchEP

1421, Ma‡ieji SchEP 1324, D‡augµmu SchEP 1416, did‡iû SchEP 1919.

3.1.2.5. Traktate Perkuhnas pateikia du priebalsiø [ð] ir [þ] painiojimo tipus:

1) [þ] vietoj [ð] (êilwarne PerWB 41); 2) [ð] vietoj [þ] (Weµêimmai PerWB 322). Priebalsiø [ð] ir [þ] neskyrimas gali bûti nulemtas vokieèiø fonetikos. Vokieèiø kalboje nëra priebalsio [þ]. Nuo lietuviø raðtijos pradþios tuose raðtuose, kurie taikë vokieèiø vartotus raðmenis, ðio priebalsio raðyba ávairavo: XVI–XVII amþiuje [þ] buvo þymimas daþniausiai ligatûriniu <ß> (Maþvydas, Vilentas, Bretkûnas, Rëza), vëliau ásigalëjo raðmenys <¸>, <‡>, <†> (Vaiðnoras, Kleinas, Rikovijus). Kleinas 1653 metø gramatikoje ligatûriniu <ß> siûlë þymëti kietàjá [ð] (taip [ð] buvo þymimas LDK raðtuose), o raðmeniu <ú> – minkðtàjá [ð]27. Ezopo pasakëèiose

27 Kleinas tvirtino, kad jo siûlomø raidþiø kiø nevartojo“, nes sekant vokieèiø raðy- garsui [ð] þymëti „beveik niekas ið mûsið- ba, áprasta raðyti µch (KlG 105, 423–424).

31 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) 2 pav. Johanno Schultzo Ezopo pasakëèiø deðimtoji pasakëèia „Erêlis ir ¢ill=Warnë“ (SchEP 19), kurioje Perkuhnas pastebëjo [ð] ir [þ] neskyrimo pavyzdþiø, plg. ¢ill=Warnë ir Weßimmai; Krokuvos Èartoriskiø biblioteka, sign.: BCzart 35174 I

priebalsis [ð] ir þymimas raðmenimis <ß> bei <ú> (didþioji ), o priebalsis [þ], kaip minëta, – daþniausiai raðmeniu <‡>, reèiau <¸>. Dël tokio vokieèiø ir lietuviø kalbos fonetinës sistemos nesutapimo skirti garsus [ð] ir [þ] bei juos þyminèius raðmenis galëjo bûti problemiðka ne tik ið Tiûringijos kilusiam Mörlinui, bet ir apskritai vokieèiams ar prie vokiðkos raðybos ápratusiems lietuviams.

32 Archivum Lithuanicum 5 3 pav. Johanno Schultzo Ezopo pasakëèiø deðimtoji pasakëèia „Erêlis ir ¢ill=Warnë“ (SchEP 20), kurioje Perkuhnas rado ir [t] bei [d] painiojimo pavyzdþiø, plg. Tie‡e; Krokuvos Èartoriskiø biblioteka, sign.: BCzart 35174 I

Atkreiptinas dëmesys á tai, kad Perkuhno rastieji [ð] ir [þ] neskyrimo pavyzdþiai (ið viso penkios þodþiø formos) yra tik vienoje – paskutinëje (deðimtojoje) – pasa- këèioje „Erêlis ir ¢ill=Warnë“: ¢ill=Warnë (4x) SchEP 197,12 ir SchEP 2010,13; Weßimmai

SchEP 1921 (plg. 2 ir 3 pav., SchEP 19 ir 20). Kadangi <‡> paraðyta vietoj <ß> net keturis kartus, aiðkinti ðá faktà tik raðmenø painiojimu bûtø netikslu, juo labiau kad raðmuo <‡> raðmens <ß> atþvilgiu laikytinas þymëtuoju nariu. XVII amþiaus

33 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) pabaigos rankraðtiniuose þodynuose randame ðilvarná: Lexicon Lithuanicum – Wal- ldrab ßilwarnis (Lex 102a), Clavis Germanico-Lithvana – WaldRaab S¸ilwarnis (C II 897)28. Juose raðmeniu <ß> nuosekliai þymimas [ð]. Tad ðioje pasakëèioje gali ið tiesø atsispindëti [ð] ir [þ] neskyrimas. Be to, bûtent joje yra ir Perkuhno nurodytas priebalsiø [t] ir [d] painiojimo pavyzdys Tie‡e ~ dëþë (2x) SchEP 208,11 (Perkuhno nuomone, reikia raðyti Deêe PerWB 44, PerWB 217). Ðie faktai leistø kelti hipotezæ, kad minëtoji pasakëèia gali bûti versta Mörlino. Vis dëlto vienareikðmiðkai atsakyti á klausimà dël Ezopo pasakëèiø vertimo autorystës ar bendraautorystës, net ir atsi- þvelgiant á èia iðkeltas lingvistines bei nelingvistines prielaidas, kol kas negalima. Perkuhnas pasakëèias nagrinëja ne kaip Schultzo, bet kaip Mörlino vertimà, nors jo pavardës savo traktate niekur taip ir nepamini. Jis ir toliau visur vadinamas tiktai „ponu ið Gumbinës“. Atskirai iðskirtinas vienas nelingvistinis priekaiðtas, Perkuhno taikomas tie- siogiai Mörlinui ir skambantis kaip dalykinis kaltinimas dël netinkamo katechi- zavimo.

3.2. PERKUHNO PRIEKAIÐTAI DËL KATEKIZMO KEITIMO. Per- kuhnas p. 6–7 priekaiðtauja Mörlinui („ponui ið Gumbinës“), kad jis savo nuoþiûra kaitalioja katekizmà, dël to „vargðai lietuviai“ klaidinami:

Bey den armen / ¸err÷tteten Littauern Õndert er µeinen º Catechiµmum nach µei- nem Belieben / µo daß die Leute º irrig werden und bald dieµes / bald jenes Wort ergreif=ºfen und pro variatione editionum behten. (PerWB 6) Antai Apaðtalø tikëjimo iðpaþinime prieð keletà metø jie meldæsi Sutwertoji, paskui Leiµtoji, dabar darytoji. Kitame katekizmo skyriuje jie meldæsi Diewo wienåtiji Sunu, o dabar – Jo wieninteli Sunu, anksèiau nuêenge peklóµna, dabar – Pékl±, anksèiau µed po diewo déµzinei Rankai, dabar – µed po déµzinei diewo wiµµogålinãio Tewo. Ið jø pastarieji þodþiai (t. y. wiµµogålinãio Tewo) paskutiniame katekizmo leidime esà buvæ jau praleisti. Keièiàs Mörlinas ið Deðimties Dievo ásakymø ketvirtàjá: Gårbink 29 Tew± tawo, ir Mo-ºùin± tawo, jeib geray gywentumbei ant êemês PerWB 72–3. Paskutinis Prûsijoje iki 1706 metø iðleistas lietuviðkas katekizmas – Karaliau- èiaus universiteto profesoriaus, vyriausiojo rûmø pamokslininko, superintendento Bernardo von Sandeno vyresniojo Kategi¸åwimas Arba Waikû Mokµlas, pasirodæs 1701 metais Karaliauèiuje30. Jame yra atitinkamai tokie þodþiai ir frazës: µutwertoj SanK

28 Þodþiø ðilvarnë, ðilvarnis, ðilovarnë, ðilovar- Waikû Mokµlas / Kureme KATEGISMAS nis paplitimà þr. LKÞ XIV 811, 797. Lekse- LUTHERAUS, Ir jo ißmånimas trumpay ir ma þilvarnë LKÞ neuþfiksuota, þilvarnis pråµtay ißguldomas âra / Su Pråkalba ape Su- pateikiamas tik ið Antano Juðkos þodyno dawådijim± Kategiµmo=Mokµlo [...] N¾g (1897–1922), þr. LKÞ XX 593. Bernhard von Sanden / Sen. [...] Karalåuc¸u- 29 Ðiame þodyje yra korektûros klaida: vietoj je / Ißµpåuµtas n¾g potåmkû Reu¸nëraus. surinkta <ù>. 1701 (toliau – SanK). Straipsnyje remia- 30 [Bernhard von Sanden,] Kategi¸åwimas Arba masi LMAB mikrofilmu (Mf 706).

34 Archivum Lithuanicum 5 356; Sunu Jo º wienatij SanK 357–8; nu‡eng²s ing pékl± SanK 3512; µëd po deßines Diewo wiµsgå=ºlinãio Tëwo SanK 3514–15; Garbink Tëw± taw± º ir Motin± taw± / idant taw geray bu=ºtu / ir ilgay giwéntumbei Ànt ‡émês SanK 277–9. Taigi tos formos ir konstrukcijos, kurias, pasak Perkuhno, katechizuodamas vartoja Mörlinas, nesutampa ir su esan- èiais Sandeno Katekizme, iðskyrus prieðpaskutiniàjà. Aiðkiai matyti, kad Mörlinas siekia vartoti modernesnes formas, renkasi aiðkesnæ iðraiðkà. Tam átakos, be abejo, turëjo ir tai, kad Mörlinas, skirtingai nei dauguma kitø ið lietuviðkø parapijø kilu- siø kunigø, lietuviðkai mokytis pradëjo ne vaikystëje, o jau bûdamas suaugæs. Dël to jis daugiau màstë apie kalbà, jà analizavo ir lygino su kitomis. Mörlinas lietu- viðkai mokësi klausydamasis ðnekamosios kalbos – tà jis vaizdþiai pabrëþë ir savo traktate sakydamas, kad þmonës buvæ jam gramatika ir þodynas (MPr 2). Nuolatinë refleksija leido Mörlinui geriau negu vietiniams kunigams pajusti ir baþnytinës kal- bos trûkumus, visø pirma atotrûká tarp ðnekamosios ir raðomosios kalbos. Remdamasis II–IV amþiaus Baþnyèios Tëvø Irenëjo, Tertuliano darbais, Perkuh- nas aiðkina, kad apaðtalai ir jø sekëjai pateikë krikðèioniðkojo tikëjimo þodþius savo klausytojams, o ðie juos iðmoko atmintinai per þodines pamokas. Kaip bûtø ðitie klausytojai iðlaikæ krikðèioniðkàjá tikëjimà, jei apaðtalai ir jø sekëjai bûtø vis keitæ þodþius? – klausia Perkuhnas. Pasak Perkuhno, jaunimà ir paprastus þmones reikia mokyti vieno teksto ir formos, nes jei jie ðiandien mokysis vienaip, o po metø kitaip, tai nuolat klys ir visos pastangos praþus. Todël mokant pagrindiniø kate- kizmo daliø negalima keisti në vieno skiemens. Prieðingu atveju, jei lietuvis sam- dinys ar merga ateis tarnauti á kità parapijà, tai eidamas iðpaþinties gaus toká atsakymà: „Tawo Póterei ma’ netinxa31“ (PerWB 9). Mokydamas katekizmo, kunigas turás pasirinkti tokià formà, kokios nori, ir jos laikytis, kolei gyvas32. Perkuhno nuomone, ypaè reikia kreipti dëmesá á maþajame Vaikø katekizme esan- èius þodþius, kur nurodoma, kad kunigai vengtø kaitalioti Deðimt Dievo ásakymø, „Tëve mûsø“, „Tikiu“, Sakramentø þodþius, bet imtø vienà formà ir metai ið metø jà vartotø (PerWB 8). Èia Perkuhnas taip pat remiasi 1701 metø katekizmu, kurio pratarmëje „Prakalba Krikßãionißkop Skaitijtojop“ Sandenas, perpasakodamas daugiausia Martino Lutherio Maþajame katekizme iðdëstytus katechizavimo princi- pus, nusakë pagrindinius reikalavimus katechetams (SanK 3–22).

31 Ðiame þodyje yra korektûros klaida: vietoj valomà katekizmà. Mat iki tol kiek buvo surinkta . parapijø, tiek ir skirtingø variantø. Dël to 32 Vëlesni kultûros procesai Prûsijoje rodo, dviem egzemplioriais perraðytas Lutherio kad nevienodas katekizmo mokymas lie- Maþojo katekizmo rankraðtinis variantas tuviðkuose valsèiuose buvo rimta proble- buvo svarstomas kunigø konferencijose. ma. 1719 metais, Prûsø Lietuvos mokyk- Plaèiau apie katekizmo rengimo eigà ir já lø ir baþnyèiø inspektoriumi tapus Kara- tikrinusius kunigus þr. Ona Aleknavièie- liauèiaus universiteto profesoriui Henri- në, „Die Reste des verschollenen Königs- chui Lysijui (1670–1731), siekta átvirtinti berger Exemplars des handschriftlichen vienodus katechizavimo principus ir imta- Lysius-Katechismus (1719)“, LgB 9, 2001, si rengti lietuviðkø valsèiø kunigams pri- 17–21. 0 0 0 0

35 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) Mörlinui mesti kaltinimai dël katekizmo keitimo iðkelia svarbiausià baþnytinës kalbos reformavimo problemà. Kadangi ilgus amþius religiniø tekstø buvo moko- masi atmintinai (XVIII amþiaus pradþioje skaityti mokëjo dar nedaug lietuviø), Baþnyèia turëjo uþtikrinti stabilø tekstà. Bet kokie radikalûs tiek kalbos, tiek turinio keitimai èia nepageidaujami ir turi maþai ðansø bûti greitai ágyvendinti. Kad galëtø tenkinti visuomenës reikmes, ir kalbai, ir kultûrai reikia pastovumo: dalis elementø turi likti nepakitæ ir bûti nuolat perduodami. Bet kokia naujovë visuomenei tampa norma tik praëjus tam tikram laikui, per kurá ji ávertinama, atrenkama ir, jei reikia, átraukiama á esamà sistemà33. Jei inovacijø daug ir iðoriniai veiksniai ima grësti sistemos stabilumui, vidiniai veiksniai tam kitimui prieðinasi ir stengiasi griauna- mà pusiausvyrà atstatyti. Perkuhno traktatas fiksuoja tokià bûklæ, kai natûrali inercija prieðinasi siûlomoms inovacijoms ir mëgina iðsaugoti sistemos stabilumà. Prieðprieða tarp Perkuhno ir Mörlino stovyklos gali bûti ávardijama kaip prieðprieða tarp pastovumo ir poreikio keistis, tarp tradicijos ir atsinaujinimo.

3.2. EZOPO PASAKËÈIØ KALBOS IR VERTIMO STRATEGIJOS ANALI- ZË. Skaitydamas pasakëèias, Perkûnas matæs, kad vertëjas neturi supratimo nei apie lotynø, nei tuo labiau apie lietuviø kalbà. Perkuhnas norëjæs ðitas pasakëèias labai atidþiai patikrinti, bet neturëjæs nei graikiðko, nei lotyniðko, nei vokiðko teksto. Tarp savo knygø jis radæs tik lotyniðkø ir graikiðkø Ezopo pasakëèiø rinktinæ, bet joje buvusi tik ðeðtoji („¨war finde ich die º Fabulas ¯µopi µelectas Gr¿cé & Latin[e] unter meinen B÷=ºchern; allein von die ¸ehen Fabeln / iµt nur die µechµte in º der Ordnung allda an¸utreffen“ PerWB 9). Tad Perkuhnas su galimu originalu turëjo progos palyginti tik vienà ið deðimties á lietuviø kalbà iðverstø pasakëèiø. Tai palyginti trumpa, 14 eiluèiø pasakëèia „Wilk’s ir Gërwe“ (SchEP 111–15). Vis dëlto traktate nëra jokiø poþymiø, kad bent ði bûtø buvusi lyginta su rastuoju originalu.

3.2.1. PERKUHNO PRIEKAIÐTAI DËL KIRÈIAVIMO. Skaitydamas á lietuviø kalbà iðverstas pasakëèias, Perkuhnas sakë jautæs didelá nepasitenkinimà, nes „ponas ið Gumbinës“ nesuprantàs kirèiavimo. Tai esà galima aiðkiai pastebëti ir ið jo kasdienës kalbos, ir ið raðtø:

da ich ¸ur Sachen µchreite / µo finde ich eine º groµµe Verdrießligkeit im Leµen. Denn / da Herr Gum=ºbinner die Accentuation nicht wohl verµtehet / welches º man / µo wohl aus µeiner tÕglichen Rede / als auch geµchrie=ºbenen Sachen / gnugµam bemercken kan: Als hat er auch º hier die Wærter µo gelaµµen / dem Leµer heimµtellende / er º mæge wohl oder ÷bel ausµprechen. Denn die Accen-

33 Simas Karaliûnas, Kalba ir visuomenë. Psi- „Kultûrinio kitimo dinamika“, Kultûros chosociologiniai ir komunikaciniai kalbos var- prigimtis, sudarë Þilvinas Bieliauskas, Sta- tojimo bruoþai, Vilnius: Lietuviø kalbos sys Juknevièius, Vilnius: Valstybinis leidy- institutas, 1997, 47–107. Apie kultûros bos centras, 1993, 213–256. kitimo dinamikà þr. George P. Murdock,

36 Archivum Lithuanicum 5 tus º µind entweder ausgelaµµen / oder hingeµeãt / dar÷ber µie º nicht µtehen µollen. (PerWB 4–5) Vadinasi, Perkuhnas turëjo bûti girdëjæs Mörlinà kalbantá (tai rodytø ir jau minëtos jo pastabos dël priebalsiø painiojimo). Pasakëèiose kirèiai esà visai praleis- ti arba uþdëti ten, kur jø neturëtø bûti. Nekirèiuotø þodþiø esà tiek daug, tad jis tegalás paminëti tik keletà: „p. 1. Pamat²s, Daikt±, Gru-ºdas, p. 3. Skarb±, Akmenel . p. 4. µtowejo, padar²s, êuredam’s. º p. 5. drebedam’s, padaruµi, wakar±, p. 7. papratuµi“

PerWB 59–11. Dël to þodþius sunkiau perskaityti, o kai kur tariant reikià netgi suabe- joti. Kaip pavyzdá, kad nepaþymëjus kirèio, þodis gali bûti suprantamas dvejopai, jis nurodo toká posaká: ir º taipo nutwer²s Eryt µuede PerWB 513–14. Pagal toká para- ðymà esà galima suprasti, kad vilkas ëryèio dar nenutvëræs, t. y. kad èia pavartotas esamojo, o ne bûtojo laiko dalyvis. Perkuhnas palyginimui pateikia liaudies varto- jamà posaká: Jau buwo nutwer²s Kurt’s kiµêk , ale tikt’ iµêbêgo PerWB 516. Norint iðvengti abejoniø, reikià raðyti nutwêr²s, t. y. uþdëti kirtá. Taigi Perkuhnas èia iðkelia skiria- màjà (distinktyvinæ) lietuviø kalbos kirèio funkcijà. Ið pavyzdþiø ir priekaiðtø vertëjui matyti, kad Perkuhnas juto, jog skiriamàjà funkcijà lietuviø kalboje atlieka ne tik kirèio vieta, bet ir priegaidë. Jo nuomone, skaitytojà klaidina toks nesukirèiuotas þodþiø junginys Malkas kertant (PerWB 520). Mat malkas reiðkiàs ir ‘gurkðnis’. Jei jis skaitydamas tuoj pat nepamatytø tolesnio þodþio kertant, tai pirmàjá neteisingai perskaitytø ir sukeltø aplinkiniø juokà. Kad ðis þodis bûtø suprantamas kaip pagaliai kurui, reikià pailginti pirmàjá [a] ir daugiskaitos galininkà tarti Målkas. Kaip rodo XVII amþiaus vokieèiø–lietuviø kalbø þodynai, Prûsijoje ið tiesø vartotos leksemos: malkas sm ‘gurkðnis’ ir målka sf ‘pagalys kurui’, plg. Lex 89a: Trunck Malkas ir Lex 50a: Holã Malka; C II 603: Trunck. Malkas, ô. M. [...] Wießpats muµu Diewas gelbek mus kartumi malku, jog prieß j taip nusµideje eµame, Jer. 9.14 ir C I 969: Holt¸. Medis, d¸io. M. Målka, os. F. Medégas, ô.M. [...] Obroomas skële Malkas Deginnimo Aperai, Gen. 22.3. Perkuhno siûlymas paþymëti kirtá ðiuo atveju bûtø ið tikrøjø padëjæs atskirti homografus. Perkuhno nuomone, tokia pati dviprasmybë atsirandanti ir posakyje Gaidys kósdam’s Meµzlsµe PerWB 1014. Þodis kósdam’s, jei jis turás ilgiausià ó, tai reiðkiàs „mordens, beiµµende“. Jis kilæs ið kåndu: k±sdams arba kånsdam’s (jei raðant pralei- dþiama n). Èia, pasak Perkuhno, cirkumflekso (stogelio formos þenklo) negali bûti („Sol heiµµen kasdam’s ohne accent [...] Der ganãe Circumflexus kan wegbleiben“

PerWB 1017–19). Akûtas turi bûti iðlaikomas tada, kai skiemuo tariamas ilgai kaip þodþiuose wålgyt’, Nebåge ir kt. („und der º Acutus, wie bißher auch weiter hin / behalten werden /º weil dieµer ja die Sylbe lang gnung ausµprechen macht / als: p. 5. wålgyt’, p. 8. Nebåge“ PerWB 1019–22). Vadinasi, pagrindiniu lietuviø kalbos priegaidës poþymiu Perkuhnas laikë tari- mo trukmæ. Sprendþiant pagal þodþio kósdam’s apibûdinimà, cirkumfleksas, jo nuo- mone, turëtø þymëti patá ilgiausià balsá, bet jokiu bûdu ne trumpàjá. Beje, jo paties pavyzdþiuose cirkumfleksas daþniausiai þymimas ten, kur dabartinëje bendrinëje

37 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) lietuviø kalboje yra tvirtapradë, o ne tvirtagalë priegaidë, plg. iµêbêgo PerWB 516, nutwêr²s PerWB 519, iµêwartôt, kawôt PerWB 1116, iµêmôkµi PerWB 1120, apµidêjes PerWB

1214, pradêjo PerWB 1214, rûúãiey PerWB 1220, tur-ºrêt’s PerWB 133–4, µugrêb²s PerWB 1311,

Mûsû PerWB 188 ir pan. Atkreiptinas dëmesys, kad cirkumflekso þenklu Perkuhnas þymi dar ir kilminin- kà: tiek vienaskaitos, tiek daugiskaitos, plg. Giedrôs PerWB 1824, korôs PerWB 152,

Arklû PerWB 1725, Sweczû PerWB 1824 ir pan. Cirkumfleksas ant kilmininko formø dedamas net ir tada, kai galûnë nekirèiuota, plg. Mûsû PerWB 188, Kojôs (2x) PerWB

1320, êémugiû PerWB 1818, Rinµêwinugiû PerWB 1815 ir pan. Taigi cirkumfleksas Per- kuhno traktate, kaip ir kituose Prûsijoje leistuose lietuviðkuose raðtuose, þymi ne tik kirèiuotà ilgàjá skiemená, bet ir vienà ið morfologiniø formø. Traktato pabaigoje apibendrindamas savo pastabas Perkuhnas tvirtina, kad no- rint iðvengti daugelio nesusipratimø, visi lietuviø kalbos þodþiai, panaðiai kaip graikø, turëtø bûti kirèiuojami: „Die Litthauµche Sprache muß ihre º vællige accen- tuation haben/ µo wie die Griechiµche / im º Fall man viel Unheil vermeiden wil“ PerWB 23. Kaip þodþius kirèiuoja pats Perkuhnas? Nors jis ir priekaiðtavo Ezopo pasakë- èiø vertëjui dël nesukirèiuotø ar netinkamai sukirèiuotø þodþiø, taèiau jo pateik- tuose pavyzdþiuose taip pat sukirèiuoti toli graþu ne visi þodþiai, plg. Po Stubb±, po Mieµt± waikµztinej’ PerWB 1025; Pargyw²ti Arklei PerWB 1124; pargywenau Peil

PerWB 1126; jéi gyw’s º oder tekkas wandenêlis buwo, kaipogi gaùejo j µapur-ºwinti?

PerWB 1227–131–2; Ir Peùe matydama nuµk²µenti º µake PerWB 145–6; Wilkai Péno º jieµêkóda- mi papûµtij² Lôn² Waikåm’s Ul± nuboginno PerWB 1417–18 ir pan. Toks nenuoseklumas gali bûti nulemtas ir spaustuvës.

3.2.2. PERKUHNO PRIEKAIÐTAI DËL SVETIMÞODÞIØ VARTOJI- MO. Pasakëèiø vertime Perkuhnas sako radæs prieðtaravimø. Ðis vertimas, kaip raðoma antraðtëje, turëjæs bûti bandymas ágyvendinti Principium primarium in lingva Lithvanica („in Principio Lingv. Lith.“) teiktus siûlymus ir tapti pavyzdþiu (p. 6). Perkuhnas primena, kad ðiame traktate autorius labai karðèiavosi dël þodþiø, se- nais laikais kilusiø ið lenkø ir kitø kalbø, bet ir dabar vartojamø bei suprantamø. Traktato Principium primarium in lingva Lithvanica autorius tvirtinæs, kad nors ðitie þodþiai bûtø ir visuotinai ásigalëjæ, esà negalima ið svetimø þodþiø daryti rinkinio:

µo finde ich auch eine Contradiction in dieµen º Fabeln. Es µoll dieµe Uberµeãung eine Probe und Exem=ºpel µeyn / wie im Rubrô µteht / nachdem in Principio Lingv. º Lith. gethanem Vorµchlage / allwo der Autor µehr erhiãt º iµt / ÷ber die aus der Polniµchen und andern Sprachen / º vor alten ¨eiten hergeleitete und numehro brÕuchliche / º verµtÕndliche Wærter / wenn er unter andern µagt: Und º geµeãt/ daß µie auch uµu recepta, µo µolte man doch kein º Sammelµurium oder Potage aus frembden Sprachen ma=ºchen / [et]c. allein hier bemercke ich / daß dieµe un- gegr÷n=ºdete Meinung µey geÕndert und unterµchiedene frembde º Wærter ge- brauchet worden / als: Skårbas, Geµas, List’s, º Stukkis, Slûêma, Pons, Gazpadinne,

38 Archivum Lithuanicum 5 Mieµtas, Naktis, [et]c. º welche Verwandµchafft und Herleitung aus andern º Spra- chen / anderwerts iµt erwieµen worden. (PerWB 5–6) Mörlinas ið tiesø skelbë bekompromisá nuosprendá bet kokiems nelietuviðkiems þodþiams. Jis nurodë dvi prieþastis: 1) þmonës jø nesupranta; 2) net jeigu jie jau visuotinai vartojami, jie yra nelietuviðki:

Drum laµµe man º doch alle fremde / µelãame unlittauiµche / und undeutliche º Worte weg / und rede mit Ihnen gut und recht / einfÕltig º pur und deutlich Littauiµch / daß µie es fein faµµen / begreiffen º und verµtehen kænnen. Mancher µagt: die / die / die e. c. º polniµche Worte µind µchon uµu recepta. R[esponde]. Das beµte=ºhet nur in der Opinion, man forµche und frage aber was º die Worte bedeuten / µo wirds unter hunderten nicht ei=ºner wiµµen [...]. Und ge=ºµeãt daß µie auch Uµu recepta, und vielen verµtÕndlich wÕ=ºren / µo µinds doch keine lit- tauµche / µondern polniµche Wor=ºte / wir aber µollen mit den Littauen littauiµch / und nicht º polniµch reden. (MPr 6)

§. 7. Imgleichen m÷µten / deucht mich / alle PERE-ºGRINA Vocabula, µie mæchten µeyn aus was vor einer º Sprache µie wolten / caµµiret µeyn. Denn mit den einfÕlti=ºgen Littauen / bilde mir ein / m÷µµe man einfÕltig und puré º littauiµch reden / und kein Sammelµurium oder Potage aus º frembden Sprachen machen. (MPr 7) Taigi Mörlino pozicijà galime vadinti puristine. Taèiau Perkuhnas, skaityda- mas pasakëèiø vertimà, pastebëjæs, kad ði, jo manymu, nepagrásta nuomonë jau pakeista – vertime vartojama nemaþai ávairiø svetimø þodþiø. Perkuhnas pateikia tokius pavyzdþius: Skårbas, Geµas, List’s, Stukkis, Slûêma, Pons, Gazpadinne, Mieµtas,

Naktis PerWB 610–11. Jø giminystæ ir kilmæ ið kitø kalbø esà galima lengvai árodyti. Perkuhnas ironiðkai priduria, kad prieðtaravimai „ponui ið Gumbinës“ labai bû- dingi – ðiandien jis kalbàs vienaip, o rytoj kitaip. Priekaiðtas dël svetimþodþiø vartojimo yra vienas rimèiausiø. Schultzas Ezopo pasakëèiø pratarmëje ið tiesø sakë norëjæs pabandyti, ar galima pasakëèias perteikti „grynais, natûraliais ir gerais lietuviðkais þodþiais, kuriuos suprastø ir paprastas lietuvis“ („mit puren / ech=ºten / und guten Littauµchen Worten / die º auch ein gemeiner Littau verµtehet“ SchEP 3v), taèiau vertime gausu ir germanizmø, ir ypaè slavizmø. Ezopo pasakëèiose vartojamos leksinës svetimybës, kurios buvo ásigalëju- sios religiniuose raðtuose ir, matyt, jau prigijusios ðnekamojoje kalboje. Þinoma, kel- tinas klausimas, kodël tiek daug svetimybiø pasakëèiø vertime toleravo Mörlinas. Gali bûti, kad jis neskyrë jø nuo lietuviðkos kilmës þodþiø ir nelaikë svetimybëmis. Perkuhnas taip pat vartoja nemaþai svetimybiø. Jas daþniausiai paraðo aiðkin- damas, kaip vienu ar kitu atveju sako paprasti þmonës (Vulgus). Antai vietoj Sopost± liaudis sakanti Zopost± PerWB 1317, vietoj Nepekorawôta – be korôs PerWB 152, vietoj wynuogû – Rinµêwinugiû PerWB 1815, vietoj Sweczû Buttas – Buttas pro µweczus laikomas, arba µwetlyãia PerWB 196–7, vietoj aµz wéliju – bëµiwéliju PerWB 204. Kaip ðnekamosios

39 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) kalbos pavyzdá Perkuhnas pateikia ir toká sakiná: Wilkai Péno º jieµêkódami papûµtij²

Lôn² Waikåm’s Ul± nuboginno PerWB 1417–18. Jo pozicija svetimybiø atþvilgiu, be abejo, nebuvo tokia kategoriðka kaip Mörlino. Jis laikësi nuomonës, kad lietuviø kalboje prigijæ ir visuotinai vartojami þodþiai paliktini ir raðtø kalboje.

3.2.3. PERKUHNO PRIEKAIÐTAI DËL APRAÐOMOJO VERTIMO. Vienas ið priekaiðtø skirtas Mörlino propaguotam ir Schultzo taikytam apraðo- majam vertimui. Mörlinas savo traktate buvo siûlæs neradus lietuviðko þodþio pamëginti dalykà apraðyti kitais lietuviðkais þodþiais, bet jokiu bûdu neprimai- ðyti svetimø:

§. 8. Es µey denn die græµte Noth verhanden / und º man kænne ein Ding nicht anders / auch nicht einmahl per º deµcriptionem oder circumµcriptionem geben / µo m÷µte º man denn woll aus der Noth eine Tugend machen. [...] Man µoll hier keine frembde Worte º einmiµchen / µondern pur Littauiµch reden. WÕre es denn / º daß man ein µolch Littauiµch Wort nicht hÕtte / µo m÷µte mans º erµt verµuchen mit einer Periphraµi oder Circumµcription. (MPr 7) Perkuhnas klausia, kà reiðkia Ezopo pasakëèiø vertime baltû brangû Akmenelû wien±? Tai deimantas ar perlas? („Iµts ein Diamant oder Per=ºle?“ PerWB 925–26). Jis primena Mörlino Principium primarium pirmame puslapyje apraðytà situacijà, kai lietuviø buvo paklausta, ar jie supranta iðtraukà ið Pauliaus laiðko romieèiams (Rom 16,3). Ðie atsakæ, jog ne. Paraðyta esà, tiesa, lietuviðkai, bet neteisingai. Per- kuhnas ironizuoja, kad tokio pat atsakymo reikëtø tikëtis ir èia. Jis siûlo tais atve- jais, kai apraðymas nenusako daikto aiðkiau, geriau vartoti vokiðkà (ar koká kitoká þodá) arba prie perifrazës priraðyti iðsamø komentarà:

Wenn die Deµcription eine Sache º nicht deutlicher vorµtellet / µo mag man nur mit µeinen p. º 7. ger÷hmten Circumµcriptionibus ¸u Hauµe bleiben und º die Deutµche oder andere Benennung behalten / oder ei=ºnen weitlÕufftigen Commentarium der trefflichen Peri=ºphraµi auch beyf÷gen. (PerWB 10) Ezopo pasakëèiø vertëjas apraðomàjá vertimà taikë dar keliose vietose, plg. GEl- leêinn² Warl² ‘vëþlᒠSchEP 198; SchEP 206; y Påtal± iú Aukµo ir iú µwetimû º Galwijû Dan- tû (Elwantû Kau=ºlais wadinnamu) iúdaryt± SchEP 173–5. Pastaruoju atveju skliaustuose pateikiamas komentaras su skoliniu, taèiau Perkuhnas á tai dëmesio neatkreipë.

3.2.4. KALBOS TAISYMAI. Nuo devinto puslapio prasidëjusioje Ezopo pasakëèiø vertimo analizëje Perkuhnas daugiausia taiso leksikà. Pateikæs vertime esantá þodá ar þodþiø junginá, jis paprastai aiðkina, kaip tokiu atveju sako liaudis (Vulgus). Daþnai jis dar prideda ir platesniø komentarø, pateikia sinonimø (plg. dar 4 ir 5 pav. PerWB 13 ir 14):

PerWB 1224–25 p. 5. l. 1. Smarkeis êodêeis. Vulgus: Skaudêeis. Smarkus º wird gebraucht von der That.

40 Archivum Lithuanicum 5 4 pav. PerWB 13: Ezopo pasakëèiø vertimas analizuojamas nurodant puslapá, eilutæ, taisytinà þodá ar konstrukcijà ir pateikiant komentarø; Bavarijos valstybinë biblioteka Münchene, sign.: 4 A. gr. b. 80

41 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) 5 pav. PerWB 14: pagrindinis kalbos vertinimo kriterijus – liaudies kalba, plg. Vulgus µagt; Vulgus redt allemahl; Vulgus µpricht; heiµt beym Vulgo; Bavarijos valstybinë biblioteka Münchene, sign.: 4 A. gr. b. 80

42 Archivum Lithuanicum 5 PerWB 1226–132 [p. 5] l. 2. Wandenel µupurwini. Der Vulgus redt: µadrumµti. º Denn µie µtanden am flieµµenden Waµµer / jéi gyw’s º oder tekkas wandenêlis buwo, kaipogi gaùejo j µapur-ºwinti?

PerWB 1322–28 [p. 6] l. 13. y Purwyn± iµêókuµi y pacze Gillyb² eidama. Pur-º wynas heiµt ein Mottorth / da kein Waµµer iµt. Synonyma º µind: Klampyne, Lekméne, Makône, Lutynas &c. Hier º µolte heiµµen: Klånas, allwo auch Waµµer verhanden. º Denn in dem leãtern halten µich die Fræµche auf / und in º dieµem konte die Mauß erµÕufft werden / aber beydes º nicht in dem erµten.

PerWB 1710–12 [p. 12] l. 14. prieteliµêkay kalbint. Vulgus: meiley pakålbint. [p. 12] l. 16. Ilgay mes taw² ne matem. Vulgus: µeney. v. c. µeµµél’ º µeney neµiregejowa!

PerWB 1812–14 [p. 14] l. 17. pilk± êirn . Vulgus µagt: rainas êirnis, eine graue º Erbµe / êiùas Plåkaus, ein graues Haar / pilka µermega, ein º grauer Rock / µêirmas Arklys, ein graues Pferd. Atkreiptinas dëmesys á treèiàjá ir penktàjá pavyzdá. Perkuhnas èia iðkelia lietuviø kalbos sinonimijos iðgales: daiktavardþiui purvynas jis pateikia keturis sinonimus: klampynë, lekmenë, makonë, liûtynas, o bûdvardþiui pilkas – du: rainas, þilas. Sinonimø jis pateikia ir kitose vietose (p. 10, 19, 21 ir kt.). Sintaksës taisymø traktate kiek maþiau. Daugiausia pasakëèiø vertëjui priekaið- taujama dël veiksmaþodþiø valdymo netikslumø, plg.:

PerWB 1023–113 [p. 1] l. 6. Meµzluµe. Vulgus µagt: po Meµzlus kåµo. Wenns eine º Bewegung / die hin und her geµchicht / andeuten µoll / µo º µpricht er: Po Stubb±, po Mieµt± waikµztinej’. Es geht º in der Stu- be / Stadt / herumb. Wenns aber von einer º Ruhe an einem Ort geµagt wird / µo heiµts: Mieµte gy-ºwén’. Er wohnet in der Stadt. Meµzluµe oder Meêinij’ º gul’. Es liegt im Miµt. Wenn denn vom Hahnen be=ºwuµt / daß er den Miµt hin und her µcharret / po Meµzlus º êarµto, als muß auch hie das: po Meµzlus kasdam’s, ge=ºµeãet werden.

PerWB 177–9 [p. 12] l. 12. Kiaulei µutikko Aµil’s. Vulgus µagt: Kiaul² cum Ac-º cuµativô. V. C. Jurgis µutikko Anµ±, Pëtras µutikko Paul±, º &c.

PerWB 1713 [p. 13] l. 2. tów aprûp µim? Vulgus: taw².

PerWB 1823–24 p. 16. l. 2. t± czeµ± neµulåukµi. Vulgus µagt: to czeµo. v. c. º neµulåukem’ Lytaus, Giedrôs, Låukem’ Sweczû. Ið raðybos taisymø minëtinas siûlymas prielinksná ir prieðdëlá á raðyti raðmeniu < >, o ne , nes jis kilæs ið in. Savo paties pateikiamuose pavyzdþiuose ir prie- linksná, ir prieðdëlá Perkuhnas raðo tiktai raðmeniu < >, plg.:

43 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) PerWB 1220–24 p. 4. l. ult. Wilk’s papyk²s y Eryt êuredams. Vulgus: rûúãiey º vor in, als auch in pr¿fixis, v. c. êjo Baênyãi±, er º gieng in die Kirche / µkaite Rankas Pinigus. Er hat ihm º in die Hand / das Geld einge¸ehlt.

PerWB 157–9 p. 10. l. I. y wien± draugyµt² µuµµiejo. Vulgus: wien± º Dåikt± µuµ’ego, ¸uweilen auch: wien± drauge oder º draugen’. Kiti raðybos taisymai galëtø bûti laikomi korektûros klaidø nurodymu. Vietoj apjuka Perkuhnas siûlo raðyti apjuke PerWB 1219, vietoj waikúczut – wàikúczot’ PerWB

1318, vietoj nekaday – niekadai PerWB 191 ir pan. Reikia atkreipti dëmesá á tai, kad Perkuhnas kartais ne visai tiksliai nuraðo taisytinus Ezopo pasakëèiø fragmentus. Dalis klaidø, be abejo, priskirtina spaustuvei. Ji neturëjo raðmens <¾> ir Perkuhno traktate cituojant Ezopo pasakëèiø þodþius, surinktas arba , plg. Meßl¾µe SchEP 16, bet Meµzlsµe PerWB 1014, Meµzluµe

PerWB 1023; apj¾ka SchEP 16, bet apjuke PerWB 1219; add¾t SchEP 720, bet atdut PerWB

1411 ir pan.

3.3. BAIGIAMOSIOS PERKUHNO PASTABOS. Iðanalizavæs Ezopo pa- sakëèiø vertimà, Perkuhnas p. 21–24 daro iðvadas. Jo nuomone, deðimties pasakë- èiø vertimas tiesiog prieðtarauja lietuviø liaudies kalbai:

So wie nun aus dieµem allen erhellet / daß die ¸ehen º Fabelchen / die kaum einen Bogen ausmachen d÷rff=ºten / µehr wider den Litthauµchen idiotiµmum34 und alµo º contra Vulgus, von dem man ÷berfl÷ßige Worte machet / º µchnurµtracks lauffen. (PerWB 21) Ne maþiau Perkuhnà stebinusi pratarmë, kurià jis gavo pasiskaityti kitoje vietoje. Ten esà daug pataikavimo ir veidmainiavimo, labai iðkeliamas „ponas ið Gumbi- nës“ ir per jo didybæ visi kiti kunigai turá spingsoti kaip maþos ðvieselës. Perkuhnas èia kritiðkai vertina Ruhigo sveikinime susakytus pagyrimus Gumbinei, nors, kaip minëta 3.1., jo pavardës nepamini. Dar niekas nepastebëjæs, kad Gumbinë bûtø tapusi lietuviðkais Atënais, kaip sakoma sveikinime. Perkuhnas neabejojàs, kad Gumbinë nëra nei Orleanas, nei Vroclavas, nes negirdëjæs kalbant prancûziðkai, nejutæs Silezijos poetø dvasios35. Jis sako esàs susirûpinæs, kad Gumbinë dël daþno katekizmo kaitaliojimo nevirstø Babeliu.

34 Lot. idiotismus ‘idioma, savitas posakis’; Leidene. Átampa tarp religiniø sroviø – idioma ‘(kalbos) savastis, savitumas; (vie- katalikybës, liuteronizmo, kalvinizmo – tinë) kalba, tarmë’. poezijai duodavo nuolatiniø postûmiø. 35 Silezija XVII–XVIII amþiuje garsëjo akty- 1624 metais Martinas Opitzas (1597– viu literatûriniu gyvenimu. Á Habsburgø 1639) ákûrë literatûrinæ draugijà, kuri va- valdomà, bet daugiausia protestantø gy- dinama Pirmàja Silezijos poetø mokykla venamà teritorijà Kontrreformacija atneðë (Erste Schlesische Dichterschule). Jai priklau- ispanø ir italø kultûros, èia pynësi liute- së tokie garsûs Baroko poetai, kaip Fried- ronizmas ir kalvinizmas, su kuriuo susi- richas von Logau, Andreas Gryphius ir ki- paþindavo Silezijos poetai studijuodami ti. Vëliau Gryphius (1616–1664) ákûrë

44 Archivum Lithuanicum 5 Traktate iðryðkëja tiesioginis konfliktas tarp vietiniø kunigø bei „atvykëlio“ Mörlino, lietuviðkai iðmokusio Prûsijoje, bet turëjusio tvirtà kalbinæ savimonæ ir siekusio reformuoti baþnytinæ kalbà. Perkuhnas palankiai vertina kraðte gimusius kunigus: jie visuomet lietuviðkai kalbëjæ taip, kad baþnytinë kalba iðsaugotø gry- numà, bet uþtat kaip miglotai ir neaiðkiai ji skambëjusi Gumbinëje, ypaè pirmai- siais deðimt metø. Èia, pasak Perkuhno, reikià dëkoti Dievui, jog Gumbinë paga- liau irgi pradeda po truputá kalbëti (lallen ‘vograuti, vapëti, vapalioti’) lietuviðkai. Þinoma, Gumbinë èia – metafora, o Perkuhnas, atsikirsdamas jà taip paðlovinu- siam Ruhigui, priekaiðtus perkelia visai Gumbinei, nors jie turëtø bûti skirti tik jos kunigui Mörlinui. Prûsijos kunigai esà linki ðlovës tai pagarbos vertai Gumbi- nei, taèiau þino, kad tokià mokytà Gumbinæ galima rasti kiekviename baþnytkai- myje. Gumbinës iðgyrimà Perkuhnas èia traktuoja kaip visø kitø kunigø menkini- mà ir þeminimà. Ypaè ironiðkai baigiamojoje traktato dalyje atsiliepiama apie vertëjo taktikà pa- sitelkti vietiniø pagalbininkø. Nors jie buvæ átraukti á darbà tam, kad vertimas bûtø neklaidingas kaip septyniasdeðimties vertëjø (aliuzija á Septuagintos vertimà), ta- èiau ðiame reikale kiekvienas raðantysis pats turás nustatyti dalykø reikðmæ. Jeigu jis pats gerai nesuprantàs reikalo esmës, jokie pagalbininkai jam negalá padëti. Vertëjas turás bûti susipaþinæs su mokslo pagrindais. Perkuhnas reziumuoja, kad vertëjas nepaiso raðybos ir kirèiavimo. Nors galbût ir norëta raðyti ir kirèiuoti taisyklingai, bet esà pritrûkta sugebëjimø. Kaip minëta, Perkuhno ásitikinimu, visi lietuviðki þodþiai turëtø bûti kirèiuojami. Baigdamas jis praðo visø objektyviø ir dorø lietuviø pasakyti savo nuomonæ apie jo mintis. Mat jis negalás bûti tikras, kad rûpestingai patikrinus, ypaè sulyginus vertimà su loty- niðkomis ir graikiðkomis pasakëèiomis, nebûtø pamatyta ir daugiau apsirikimø. Tokiu atveju ir pasirodytø, kad ðitas bandymas negali bûti laikomas vykusiu ir turësianèiu reikðmës kitiems raðantiesiems:

Schl÷ßlich erbitte ich mir º ÷ber dieµe meine aufgeµeãte Gedancken / aller unpar=º theyµchen rechtµchaffenen und nichts mehr / als GOttes º Ehre und µeiner Kirche Auffwachs / herãlich µuchen=ºder Litthauer Urtheil / worauff ich mich verµichert halte / º daß nach fleißigem examine, µonderlich / wenn man die º Latein= und Griechµche Fabeln da¸u nehme / noch eine º groµµe An¸ahl Schniãer µich erÕugen auch dabey µich ¸ei=ºgen w÷rde / daß dieµe Probe oder falµche M÷nãe an dem º Probier=Stein der Unpartheiligkeit / nicht Probe halten º kænne/ vielmehr aber von dieµen und folgenden / alµo º Uberµeãten Fabeln heiµµen werde / was jener Ræmiµche º Scribent µaget: Non feret ¿tatem liber tuus, neque º plenum glori¿ authorem transmittit ad poµteros! (PerWB 23–24)

Antràjà Silezijos poetø mokyklà (Zweite mannas von Hofmannswaldau (Metzler- Schlesische Dichterschule). XVII amþiaus Literatur-Lexikon. Begriffe und Definitionen, pabaigoje pagrindinis jos atstovas buvo hrsg. von Günther Schweikle, Stuttgart: Vroclavo miesto tarybos pirmininkas Hof- Metzler, 21990, 414). 0 0 0

45 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) Vis dëlto Perkuhno kritika ið esmës nukreipta ne tiek prieð Mörlino keltus prin- cipus, kiek prieð já patá. Svarbiausias abiejø polemikos dalyviø akcentas – komuni- kacinë kalbos funkcija, siekimas rasti optimalià formà kalbos turiniui iðreikðti. Perkuhnas, analizuodamas vertimà, pastebëjo neatitikimà tarp teoriniø reikalavimø ir kalbos realizacijos. Tai tapo akstinu kirsti atsakomàjá smûgá Mörlinui ir jo ðali- ninkams.

3. IÐVADOS. Bavarijos valstybinëje bibliotekoje Münchene (Bayerische Staats- bibliothek München) saugomas Jacobo Perkuhno traktatas Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) – svarbus lingvistinës polemikos, kilusios XVIII amþiaus pirmàjá deðimtmetá Prûsijoje, ðaltinis. Istoriografinëje ir bibliografinëje lietuviø literatûroje iki ðiol nebuvo þinomas nei pavadinimas, nei leidimo metai, nei turinys. Traktatas parodo vieno ið Michaelio Mörlino prieðininkø pozicijà. Perkuhnas analizuoja Johanno Schultzo á lietuviø kalbà verstas Ezopo pasakëèias Die Fabuln ¯SOPI, ¨um Verµuch Nach dem PRINCIPIO Lithvanic¿ Lingv¿, Littauiµch vertiret (1706). Traktate dëmesys koncentruojamas á tokius tekstus: 1) Ezopo pasakëèiø; 2) prieð pasakëèias pridëtà Schultzo pratarmæ ir 3) po pratarmës einantá Philippo Ruhigo sveikinimà. Perkuhnas daro tokias iðvadas: a) pasakëèias vertæs ne Schul- tzas, o Mörlinas (jis vadinamas „ponu ið Gumbinës“); b) pratarmæ paraðæs ne Schultzas, o taip pat Mörlinas; c) vertëjas nepaiso raðybos ir kirèiavimo; d) vertimas prieðtarauja lietuviø liaudies kalbai; e) apraðomasis vertimas skaitytojà klaidina, todël geriau raðyti paaiðkinimà; f) vertime vartojama daug svetimþodþiø. Traktate pagrindiniu kritikos taikiniu tampa pasakëèiø vertime pastebëtas neati- tikimas tarp teoriniø Mörlino reikalavimø ir kalbos realizacijos. Taèiau Perkuhno kritika ið esmës yra nukreipta ne tiek prieð Mörlino keltus principus, kiek prieð já patá. Svarbiausias abiejø polemikos dalyviø akcentas – siekimas rasti optimalià formà kalbos turiniui iðreikðti. Pagrindiniu atrankos kriterijumi laikoma liaudies kalba. Analizuodamas vertimà Perkuhnas daug dëmesio skiria leksikai (pateikia liaudies kalbos pavyzdþiø, prideda sinonimø nesvarstydamas, ar tie þodþiai lietu- viðkos kilmës, ar svetimþodþiai), kiek maþiau sintaksei, raðybai. Traktate siekiama diskredituoti Mörlinà ir jo ðalininkus parodant, kad jie nesilaiko savo paèiø dekla- ruotø principø. Traktate iðryðkëja tiesioginis konfliktas tarp vietiniø kunigø bei „atvykëlio“ Mörlino, lietuviðkai iðmokusio Prûsijoje, bet turëjusio tvirtà kalbinæ savimonæ ir siekusio reformuoti baþnytinæ kalbà. Tai ypaè rodo Mörlinui metami kaltinimai dël to, kad jis kaitalioja katekizmo þodþius ir nesilaiko pagrindiniø katechizavimo principø. Aiðkiai matyti, kad Mörlinas siekia vartoti modernesnes formas, renkasi aiðkesnæ iðraiðkà. Mörlinas, skirtingai nei dauguma lietuviðkose parapijose gimu- siø ir augusiø kunigø, lietuviðkai mokytis pradëjo jau bûdamas suaugæs, dël to jis daugiau màstë apie kalbà, jà analizavo, lygino su kitomis. Nuolatinë refleksija leido Mörlinui geriau negu vietiniams kunigams pajusti ir baþnytinës kalbos trûkumus,

46 Archivum Lithuanicum 5 visø pirma didelá atotrûká tarp ðnekamosios ir raðomosios kalbos. Prieðprieða tarp Perkuhno ir Mörlino stovyklos – tai prieðprieða tarp pastovumo ir poreikio keistis, tarp tradicijos ir atsinaujinimo. Perkuhno traktatas iðkelia svarbiausià religiniø raðtø kalbos reformavimo problemà: kaip padaryti reformà ir iðsaugoti sistemos stabilumà. Perkuhno kûrybinæ veiklà ðiuo metu galima papildyti dar vienu nauju faktu. Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje rastas jo magistro darbas, vieðai apgintas Karaliauèiaus universitete 1686 metø rugsëjo 12 dienà, pirmininkaujant teologijos profesoriui Christianui Dreieriui: DISPUTATIO THEOLOGICA DE COMMUNIONE SUB UNA SPECIE TERTIA. Tai Karaliauèiuje, Friedricho Reusnerio spaustuvëje, spausdintas 18 lapø teologinis traktatas, áriðtas kartu su kitais XVII–XVIII amþiuje Karaliauèiaus universitete gintais magistrø darbais ir disertacijomis.

Literatûra ir ðaltiniai:

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 2001: „Die Reste des verschollenen Königsberger Exemplars des handschriftlichen Lysius-Katechismus (1719)“, LgB 9, 7–28.

A LEKNAVIÈIENË, ONA, CHRISTIANE SCHILLER, 2002: „Rastas antras Michaelio Mörli- no Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius“, ALt 4, 79–98.

[ARNOLDT, DANIEL HEINRICH,] 1746: D. Daniel Heinrich Arnoldts ausf÷rliche und mit Urkunden verµehene Hiµtorie der Kænigsbergiµchen UniverµitÕt. ¨weyter Theil [...] Kænigsberg in Preußen, verlegts und druckts Johann Heinrich Hartung, 1746.

[ARNOLDT, DANIEL HEINRICH,] 1777: D. Daniel Heinrich Arnoldts [...] kur¸gefaßte Nach- richten von allen µeit der Reformation an den Lutheriµchen Kirchen in Oµtpreußen geµtandenen Predigern. Herausgegeben von Friedrich Wilhelm Benefeldt, Pfarrer in Arnau, Kænigsberg, bey Gottlieb Lebrecht Hartung. 1777.

B ENTZIGER, RUDOLF u . a., 21970: Geschichte der deutschen Sprache, Berlin: Volk und Wissen Volkseigener Verlag. C – Clavis Germanico–Lithvana. Rankraðtinis XVII amþiaus vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas 1–4, parengë Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1995–1997.

D ROTVINAS, VINCENTAS, 2002: „Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai“, ALt 4, 99–116.

D ROTVINAS, VINCENTAS, 1991: „‘Principium primarium in lingva Lithvanica’. Surastas M. Merlino 1706 m. traktatas“, Gimtasis þodis 12, 8–11.

E RLER, GEORG, 1911–1912: Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 2. Die Immatrikulationen von 1657–1829, Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot.

G INEITIS, LEONAS, 1990: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Vaga.

J ONIKAS, PETRAS, 1937: „Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos reformos projektas 18 a. pradþioje. M. Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica“, APh 6, 74–83.

K ARALIÛNAS, SIMAS, 1997: Kalba ir visuomenë. Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruoþai, Vilnius: Lietuviø kalbos institutas.

47 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) K AUNAS, DOMAS, 1996: Maþosios Lietuvos knyga. Lietuviðkos knygos raida 1547–1940. Vil- nius: Baltos lankos. KlG – [ Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Litvanica [...] à M. DANIELE Klein [...] REGIO- MONTI, Typis & µumptibus JOHANNIS REUSNERI, ANNO crisogon%aV cIš. Išc. LIII, 11. Remiamasi perspaudu: Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1957.

K OÞENIAUSKIENË, REGINA, 1990: XVI–XVIII amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas. Lex – Lexicon Lithuanicum. Rankraðtinis XVII a. vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas, parengë Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987. Lietuviø literatûros istoriografijos chrestomatija (iki 1940 m.), parengë Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga, 1988.

M ACIÛNAS, V[INCAS], 1935: „J. Ðulco Ezopas“, APh 5, 134–148. Metzler-Literatur-Lexikon. Begriffe und Definitionen, hrsg. von Günther Schweikle, Stuttgart: Metzler, 21990.

M OELLER, FRIEDWALD, 1968: Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele und ihre Stellenbesetzungen, Hamburg: Selbstverlag des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V. MPr – [Michael Mörlin,] [...] Bedencken über das PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva Lithvanica [...] M. Mörlin. P. Gumb. Königsberg / gedruckt In der [...] Georgischen Buchdruc- kerey. Anno 1706.

M URDOCK, GEORGE P ., 1993: „Kultûrinio kitimo dinamika“, Kultûros prigimtis, sudarë Þilvinas Bieliauskas, Stasys Juknevièius, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 213–256.

[PERKUHN, JACOB,] 1686: DISPUTATIO THEOLOGICA DE COMMUNIONE SUB UNA SPECIE TERTIA, exhibens Solutionem argumentorum, quibus communio µub unà defenditur, Quam Deo feliciter juvante, SUB PR¯SIDIO CHRISTIANI DREIERI, S. Theol. D. & Prof. Publ. h. t. Decani, publicé defendet JACOBUS PERKUHN, Iµchdaggó-Inµterburgenµis Prusµus, IN AUDITORIO MAJORI, Ad diem XII. Septembris, horis antemeridianis, ANNO M DC LXXXVI. REGIOMONTI, Typis FRIDERICI REUSNERI, SEREN. ELECT. BRANDENB. ET ACAD. TYPOG. H¯REDUM. PerWB – [Jacob Perkhun,] Wolgegr÷ndetes Bedencken / Uber die / Ins Litthauµche / Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft / Auf Begehren eines Liebhabers der Litthauµchen Sprachen / Aufgeµeãt von Iacob Perkhun / Pfarrern ¸u Walterkehmen. Leip¸ig und Franckfurt / Anno 1706.

[PISANSKI, GEORGIUS CHRISTOPHORUS,] [1767]: Commentatio historico-critica de tribus linguis Regno Prussiae vernaculis [...] subiicit M. Georgius Christophorus Pisanski [...] Regiomonti, Litteris Viduae Ioannis Friderici Driestii.

[PISANSKI, GEORG CHRISTOPHOR,] 1886: G. C. Piµanski’s Entwurf einer preußiµchen Li- terärgeµchichte in vier Büchern [...] herausgegeben von Rudolf Philippi [...] Königsberg. Verlag der Hartungµchen Druckerei, 21886 (11790). RgB – [Philipp Ruhig,] Betrachtung der Littauiµchen Sprache, in ihrem Urµprunge, Weµen und Eigenµchaften [...] von Philipp Ruhig [...] Kænigsberg, druckts und verlegts Johann Heinrich Hartung, 1745. Perspaudas: Ruigys 1986, 20–164.

48 Archivum Lithuanicum 5 RgM – [Philipp Ruhig,] MELETEMA, é re ipsa, Autoribus variis, atq[ue] experientia, µiµstens LINGVAM LITUANICAM [...] à Philippo Ruhigio [...] Anno [1735]. Perspaudas: Ruigys 1986, 167–396.

R UIGYS, PILYPAS, 1986: Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytau- tas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga. SanK – [Bernhard von Sanden,] Kategi¸åwimas Arba Waikû Mokµlas / Kureme KATEGISMAS LUTHERAUS, Ir jo ißmånimas trumpay ir pråµtay ißguldomas âra / Su Pråkalba ape Sudawådi- jim± Kategiµmo=Mokµlo [...] N¾g Bernhard von Sanden / Sen. [...] Karalåuc¸uje / Ißµpåuµtas n¾g potåmkû Reu¸nëraus. 1701. SchEP – [Johann Schulz,] Die Fabuln ¯SOPI, ¨um Verµuch Nach dem PRINCIPIO Lithvanic¿ Lingv¿, Littauiµch vertiret Von Johann Schulãen / S. Miniµt. Cand. Kænigsberg / gedruckt in der [...] Georgiµchen Buchdruckerey / 1706. Pratarmës perspaudas: Koþeniauskienë 1990, 436–438. Smulkioji lietuviø tautosaka XVII–XVIII a. Prieþodþiai, patarlës, máslës, paruoðë Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidykla, 1956.

S PANGENBERG, KARL, 1983: Laut und Formeninventar thüringischer Dialekte. Beiband zum Thüringischen Wörterbuch, Berlin: Akademieverlag, 1983.

Z INKEVIÈIUS, Z[IGMAS], 1980: Lietuviø kalbos istorinë gramatika 1, Vilnius: Mokslas.

Ona Aleknavièienë, Christiane Schiller JACOB PERKUHN GEGEN MICHAEL MÖRLIN, JOHANN SCHULTZ UND PHILIPP RUHIG IN SEINEM TRAKTAT: e WOLGEGRUNDETES BEDENCKEN UBER DIE INS LITTHAUSCHE UBERSETZTE ¨EHEN FABELN ¯SOPI, UND DERSELBEN PASSIONIRTE ¨USCHRIFFT (1706)

Zusammenfassung

Bei dem in der Bayerischen Staatsbibliothek in München aufbewahrten, und von den Autorinnen jetzt entdeckten Traktat von Jacob Perkuhn mit dem Titel Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) handelt es sich um eine wichtige Quelle der zu Beginn des 18. Jahrhunderts unter der preußisch-litauischen Pfarrerschaft geführten philologischen Diskussion. Im Mit- telpunkt dieser im Wesentlichen vom Pfarrer in Gumbinnen Michael Mörlin bestimmten Diskussion stand die Frage, in welcher litauischen Varietät mit der litauischen Bevölkerung zu sprechen sei. Die Kenntnis über dieses Traktat war bisher fragmentarisch und stützte sich in erster Linie auf Beschreibungen in der Sekundärliteratur. Doch sowohl der Titel, das Erschei- nungsjahr und auch der Inhalt selbst waren bisher unbekannt. Das Traktat dokumentiert die Position eines der Gegner von Michael Mörlin, des Pfarrers von Walterkehmen, Jacob Perkuhn. In den Mittelpunkt seiner Überlegungen stellt er die Übersetzung der Äsopschen Fabeln (Die Fabuln ¯SOPI, ¨um Verµuch Nach dem

49 Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706) PRINCIPIO Lithvanic¿ Lingv¿, Littauiµch vertiret ([1706]), die Johann Schultz gestützt auf das Mörlinsche Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) angefertigt hatte. Nach einer eingehenden Analyse der Übersetzung einschließlich des Vorwortes kommt Perkuhn zur Überzeugung, dass nicht Schultz die Fabeln übersetzt hat, sondern Mörlin selbst (er nennt ihn nicht beim Namen, sondern nur „Herrn Gumbinner“). Auch das Vorwort ist seiner Meinung nach nicht Schultz, sondern ebenfalls Mörlin zuzuschreiben. Insofern behandelt er die Übersetzung nicht als Werk von Schulz, sondern als Werk von Mörlin, auf den er auch seine Kritik bezieht. Perkuhns Kritik richtet sich nicht gegen das Principium primarium in lingva Lithvanica selbst (mit Ausnahme der Fremdwortfrage – hier plädiert Perkuhn für die Verwendung von Fremdwörtern anstelle der von Mörlin geforderten Umschreibungen, wenn sie der besseren Verständlichkeit dienen), vielmehr zeigt er Verstöße Mörlins gegen sein eigenes Prinzip auf, um Mörlin als Person zu diskreditieren. In diesem Zusammenhang ist auch der Vorwurf mangelnder litauischer Sprachbeherrschung zu sehen. Hier offenbart sich der eigentliche Konflikt zwischen der einheimischen Pfarrerschaft und dem „Fremdling“ Mörlin. Der in Olbersleben in Thüringen geborene Mörlin hatte erst während seiner Tätigkeit in den litauischen Gemeinden, wo er zunächst ab 1670 als Kantor in Insterburg und seit 1672 als Pfarrer in Gumbinnen arbeitete, litauisch gelernt. Aufgrund dieser anderen Spracherwerbsbiographie verfügt er über ein stark reflektierendes Sprach- bewußtsein, so daß er stärker als die einheimischen Pfarrer die Mängel der litauischen Kirchensprache bemerkt und ihre Reform anstrebt. Perkuhn als Vertreter der örtlichen Pfarrerschaft weiß um die Schwierigkeiten, eine solche Reform in den weitgehend von Analphabetismus geprägten litauischen Gemeinden durchzusetzen, und warnt davor.

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2003 m. birþelio 4 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected] 0 0 00 0 0

C HRISTIANE SCHILLER Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg 0 0 Franckeplatz 1, Haus 24 06110 Halle (Saale), Deutschland el. p.: [email protected] 00 0 0 0 0

50 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Jolanta Gelumbeckaitë Herzog August Bibliothek, Wolfenbüttel Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija

1. ÁVADAS. Nuo 2001 metø vasaros (06 15) Wolfenbüttelyje, Hercogo Augusto bibliotekoje (Herzog August Bibliothek Wolfenbüttel) vykdomas tarptautinis mokslo projektas Wolfenbüttelio postilës (1573) leidimas ir komentavimas (Edition und Kommen- tierung der litauischen Wolfenbütteler Postille von 1573)1. Projektà parengë ir já vykdo bendradarbiaudamos trys institucijos: Hercogo Augusto biblioteka2, Frankfurto prie Maino universitetas ir Lietuviø kalbos institutas (Vilnius)3. Projekto kuratorius – Frankfurto prie Maino Johanno Wolfgango Goethe’s universiteto Lyginamosios kal- botyros instituto vadovas profesorius Jostas Gippertas. Projektà finansuoja Fritzo Thysseno fondas (Fritz Thyssen Stiftung Köln). Numatoma projekto pabaiga – 2004 metø antra pusë. Kritiná komentuotà Wolfenbüttelio postilës leidimà sudarys keturios pagrindinës dalys: 1) iðsamus rankraðèio apraðas (iðorë, turinys, istorija), 2) skait- meninë rankraðèio versija (faksimilë kompaktinëje plokðtelëje), 3) dokumentinis paraidinis rankraðèio teksto perraðas su tekstologiniu aparatu, 4) komentarai (pa- aiðkinimai bei papildymai) ir registrai (santrumpos, asmenø ir vietovardþiø sàraðai, Biblijos ir autoriø citatos). Pasibaigus parengiamosioms diskusijoms ir darbui per-

1 Projekto apraðas: http://www.hab.de/ 0 0 0 nacionaliniai bei tarptautiniai Viduram- forschung/projekte/postille.htm • 0 0 0 0 þiø, Renesanso ir Baroko tyrimø projektai http://titus.uni-frankfurt.de/curric/ bei ávairios stipendijø programos. postille.htm • http://www.lki.lt/padali- 3 Èia sunku iðvardyti visas koleges ir visus niai/gram_s.htm kolegas Lietuvoje, Vokietijoje ir kitose 2 Profesoriaus Paulio Raabe’s (direktorius ðalyse, ávairiopai talkinanèius ðiame 1968–1992) rûpesèiu Biblioteka dabar yra darbe. Jø vardai tebûnie paminëti Postilës mokslo institucija, kurioje vykdomi edicijos padëkoje.

51 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija siritus á antrà pusæ, manau esant reikalinga pateikti koncentruotà tyrimø apþvalgà ir aptarti tekstologinius rengiamo leidimo principus.

2. KRITINIO KOMENTUOTO LEIDIMO TIKSLAS. Kiekvienas teksto kaip istorinio dokumento leidimas yra ne uþdara sistema ir tikslas pats savaime, bet veikiau priemonë, reikalinga tolesniems tyrimams: „Certainly an edited text may be seen as a means to an end rather than as an end in itself – it opens the door and provides the material for the future research of others“4. Pirminë teksto leidimo funkcija yra pristatyti intelektinio kultûros palikimo dalá tam tikros visuomenës grupës dëmesiui5. Teksto leidimas ne tik aktualina archyvinæ medþiagà, bet ir pa- tvirtina arba pakeièia kultûros tradicijoje susiformavusià (resp. suformuotà) ir ási- galëjusià nuomonæ apie tà tekstà6. Priklausomai nuo teksto sukûrimo laikotarpio ir þanro, taip pat nuo teksto konstrukcijos pobûdþio (originalus tekstas, vertimas, kompiliacija), perdavimo formos (rankraðtis, spaudinys ar ávairios jø kombinacijos) bei nuo fizinio teksto sudëtingumo (juodraðtis, ðvarraðtis, taisytas tekstas, taisymai ranka spaudinyje ir pan.) gali skirtis tekste (plaèiàja prasme) glûdinèios informa- cijos aktualinimo galimybës ir bûdai. Antra vertus, nuo leidimà rengianèio teksto- logo (filologo, istoriko, teologo) taip pat priklauso, kiek ir kokiõs su tekstu susijusios informacijos jis gali ir nori pateikti. Mokslinis teksto leidimas suprantamas kaip „teksto istorijos tyrimu grindþiamas leidimas“7. Taigi jis yra istorinis, nes doku- mentuoja teksto istorijà kaip procesà8. Jis yra kritinis, nes leidþiamas tekstas tiria- mas filologiniais kritiniais metodais: pristatoma teksto sandara, kritiniame aparate atstatoma teksto genezë, registruojami ávairûs genetiniai teksto sluoksniai ir varian- tai, nustatomos klaidos9. Tekstologijoje nuo XVIII amþiaus prigijæs terminas istorinis

4 P[aul] D. A. Harvey, Editing Historical pien für die geplanten Editionen von Records, London: The British Library, Werken Johann Gerhards“, Editio. Interna- 2001, 12. 0 0 0 tionales Jahrbuch für Editionswissenschaft 12, 5 „Scholarly editors may disagree about Tübingen: Max Niemeyer, 1998, 91). many things, but they are in general 7 Paulius Subaèius, Tekstologija: teorijos ir agreement that their goal is to discover praktikos gairës, Vilnius: Aidai, 2001, 40. exactly what an author wrote and to 8 Bodo Plachta, Editionswissenschaft. Eine determine what form of his work he Einführung in Methode und Praxis der wished the public to have“ (G. Thomas Edition neuerer Texte, Stuttgart: Philipp Tanselle, Textual Criticism and Scholarly Reclam jun., 1997, 13–16. Editing, Charlottesville, London: The 9 „‘Kritisch’ heißt nicht mehr nur soviel wie University Press of Virginia, 21993, 27). philologisch-kritisch bearbeitet, sondern 6 „Editionen – und das ist auf diesem tritt zunehmend ab dem 17. Jahrhundert Hintergrund als ihre primäre Aufgabe und in fester Verbindung mit ‘historisch’ auf Funktion zu bestimmen – positionieren und meint methodisch angewandte Kritik oder repositionieren bestimmte Texte im bezogen auf eine quellenkritische Historie“ gruppenspezifisch ausdifferenzierten (Heinrich Meyer, Edition und Ausgabenty- kulturellen Gedächtnis einer Zeit“ (Ralf pologie. Eine Untersuchung der editionswis- Georg Bogner, Johann Anselm Steiger, senschaftlichen Literatur des 20. Jahrhunderts. „Prinzipien der Edition von theologischen Europäische Hochschulschriften 1. Deutsche Texten der frühen Neuzeit. Mit einer Sprache und Literatur 1360, Bern, Frankfurt Vorstellung und Begründung der Prinzi- am Main etc.: Peter Lang, 1992, 20).

52 Archivum Lithuanicum 5 kritinis leidimas apibrëþia moksliðkai pagrástà ir metodiðkai realizuotà teksto leidi- mà. Moksliðkai pagrástas yra toks leidimas, kuriame tekstas pateikiamas kritiðkai, o leidëjo intencijos ir ásikiðimas á tekstà yra aiðkiai ávardijami. Kritiniu teksto, ypaè rankraðtinio, leidimu siekiama istorinio autentiðkumo, tekste paliudytos autoriaus valios registravimo, o ne nutylëta ar nepakankamai skaidriai iðaiðkinta tekstologo interferencija autorizuoto dirbtinio varianto sukûrimo10. Pastaruoju deðimtmeèiu linkstama ne skirstyti leidimus á grieþtø skyrimo kriterijø neturinèius tipus11, bet leidimø tipologijà suprasti kaip tarpusavyje susijusià visumà, kuri apima leidimø skalæ nuo maksimaliø intelektinio darbo ir laiko sànaudø reikalaujanèio teksto genezës kritinio tyrimo iki tiesiog kritiðkai apdoroto teksto pateikimo12. Tradicinius tipologinius pavadinimus iðlaikæ leidimai diferencijuojami pagal aiðkiai ávardytas leidimo sudedamàsias dalis, metodiðkà jø apraðymà ir realizacijà. Taigi kritinis teksto leidimas rengiamas sistemingai ir nuosekliai nustatant leidybinæ strategijà bei pristatant jos realizavimà13. Tokio leidimo tikslas yra kuo objektyvesnë teksto dokumentacija ir kiek ámanoma motyvuota teksto genezës interpretacija: „Leitende Prämissen der Edition sind die kritische Herstellung des Textes ohne lektüreverein- fachende und vereinheitlichende Texteingriffe [...] sowie eine möglichst vielfältige und umfängliche Kommentierung“ (Bogner, Steiger 1998, 93). Be iðsamaus ávadinio (resp. baigiamojo) straipsnio, perteikto pagrindinio leidþiamo teksto ir to teksto genezæ iliustruojanèio aparato, kritinis leidimas turi kalbinius bei dalykinius teksto faktus aiðkinantá ir interpretuojantá komentarà. Esti atvejø, kai tekstas leidþiamas kritiðkai (su tekstologiniu aparatu), bet be komentarø, todël daþnai ávedamas atri- butas kritinis komentuotas leidimas. Idealiu atveju komentaras yra detali lingvistinë ir dalykinë teksto sandaros interpretacija14. Dël ekonomiðkai apriboto edicijos pro- jektø vykdymo laiko tokie iðsamûs monografiniai teksto leidimo komentarai daþnai

10 Herbert Kraft, Editionsphilologie. Mit 13 „There are only three rules that must be Beiträgen von Jürgen Gregolin, Wilhelm Ott observed in editing historical records and und Gert Vonhoff. Unter Mitarbeit von they can be simply stated: 1 Be accurate; Michael Billmann, Darmstadt: Wissen- 2 Say what you are going to do and do it; schaftliche Buchgesellschaft, 1990, 18–38. 3 Give full references to the document and 11 Trys stambiausi – (istorinis) kritinis, describe it“ (Harvey 2001, 13). studijø ir populiarus leidimas (vok. 14 Lietuviø filologijoje tokio tipo interpretaci- Historisch-kritische Ausgabe, Studienausgabe, jos pavyzdys yra Jocheno D. Range’s Leseausgabe, Plachta 1997, 12t.). komentarø tomas Jono Bretkûno Naujojo 12 „An die Stelle solcher letztlich wenig aus- Testamento kritiniam leidimui: Bausteine sagekräftiger Bezeichnungen wie Studien- zur Bretke-Forschung. Kommentarband zur ausgabe, kritische Ausgabe, historisch- Bretke-Edition (NT), Biblia Slavica. Serie VI: kritische Ausgabe usw. soll stattdessen Supplementum: Biblia Lithuanica, Reihe 3: die genaue Deklaration der Ausgabenbe- Kommentarbände, Band 1, Paderborn, standteile, deren Umfang und methodi- München, Wien, Zürich: Ferdinand schen Bearbeitung sowie die Deklaration Schöningh, 1992. 0 0 0 der Leistungen der Ausgabe treten“ (Meyer 1992, 174). 0 0 0

53 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija pasirodo nelygiagreèiai su paèiu teksto leidimu (paprastai vëliau, retais atvejais ir dël nemotyvuotø prieþasèiø – anksèiau uþ leidimà), nors bûna rengiami paraleliai. Antra vertus, leidimà rengiantis tekstologas negali bûti vienodai kompetentingas visose srityse, taigi komentaras ið principo nëra á visus su tekstu susijusius klau- simus pateiktas atsakymas15. Tam tikrø teksto ypatumø aiðkinimas (istorinis kon- tekstas, vertimo ðaltiniai, citatos, aliuzijos, paralelës ir pan.), teksto klaidø (raðybos, spaudos, vertimo, dalykiniø ir pan.) analizë, kalbiniai teksto bruoþai, taip pat dalykinës pastabos bei interpretaciniai teksto papildymai galimi pateikti siauresnës apimties komentare – paaiðkinimuose ir papildymuose16. Bet kuriuo atveju teksto- logas turëtø pasakyti, kokios informacijos skaitytojas gali tikëtis ið komentaro ir kokios informacijos komentare jis neras.

3. KRITINIO KOMENTUOTO WOLFENBÜTTELIO POSTILËS LEIDIMO SANDARA. Rankraðtinë Wolfenbüttelio postilë lietuviø kalbos ir kultûros istorijoje uþima iðskirtinæ vietà. Pirmas didelës apimties riðlus tekstas lietuviø kalba yra ir unikali rankraðtinë knyga, ir seniausias þinomas pamokslø rinkinys, turintis ðiam þanrui bûdingà ankstyvøjø Naujøjø amþiø teksto konstrukcijos specifikà (apie tai þr. toliau 5.1.). Ðiø veiksniø kompleksas lemia kalbamojo rankraðèio leidimo san- darà. Tad greta trijø kritinio komentuoto Wolfenbüttelio postilës (toliau – WP) leidimo daliø – faksimilës, pagrindinio leidþiamo teksto su tekstologiniu aparatu ir komen- taro – reikalingi ir kiti rankraðèio leidimui bûdingi komponentai: iðorinis rankrað- èio apraðas (saugojimo vieta, signatûra, medþiaga, áriðimas), teksto sandaros (struk- tûros ir turinio) apraðas, teksto istorijos (sukûrimo, recepcijos, tyrimo) apraðas. Ðie

15 „Auch ich bin der Meinung, daß auf die transfers. Beiträge der Internationalen Kommentararbeit große Mühe zu wenden Fachtagung der Arbeitsgemeinschaft für ist. Jedoch gilt – so denke ich – auch, daß germanistische Edition, 8. bis 11. März 2000, wir als Editoren aufgrund unserer berufs- hrsg. von Bodo Plachta, Winfried Woesler, bedingten scrupulositas, die zuweilen Tübingen: Max Niemeyer, 2002, 369t.). fruchtbar und furchtbar gleichermaßen ist, 16 „Die Erläuterungen in der wissenschaftli- nicht auch eo ipso die kompetentesten cher Ausgabe sollen dagegen die Voraus- Interpreten der von uns zugänglich setzungen schaffen für ein Verstehen der gemachten Texte sind. Wir sind häufig geschichtlich-ästhetischen Form des einfach nur nahe dran und darum dem literarischen Werkes aus historischem Text zu ferne zugleich, oder anders: Abstand. Unter dieser Aufgabenstellung Unsere kritische Distanz zum Text ist in umfassen die Erläuterungen folgende Wahrheit Ausdruck von Befangenheit“ Themenbereiche: 1. historische und (Johann Anselm Steiger, „Die Meditationes literarische Folien, Parallelen; 2. Quellen; Sacrae [1606/07] des lutherischen 3. Überlieferung, Fassungen; 4. Topoi, Theologen Johann Gerhard im Lichte des Anspielungen, Verweise, Zitate; 5. metri- philologischen und hermeneutischen sche und sprachliche Formen und Bedeu- Phänomens von Übersetzung’“, Edition tungen; 6. Sachenerläuterungen“ (Kraft und Übersetzung. Zur wissenschaftlichen 1990, 181). 0 0 0 0 Dokumentation des interkulturellen Text-

54 Archivum Lithuanicum 5 komponentai (iðorë, turinys, istorija) yra trys sudedamosios rankraðèio analitinio bibliografinio apraðo dalys17. Kadangi WP á joká modernø katalogà dar nëra átrauk- ta18, kiek ámanoma detalesná apraðà tikslinga pateikti rankraðèio leidime (pvz., ávadiniame jo straipsnyje). Toliau norëèiau pristatyti naujà tyrimø medþiagà ir tik reikalui esant pakartoti ar paminëti jau þinomus dalykus. Iðsamus ankstesnius ir naujus tyrimus apibendrinantis tekstas bus paèios edicijos ávadinis straipsnis. Tuo tarpu èia taip pat atsiriboju nuo WP tyrimø ir recepcijos istorijos, kuri (bibliografija ir rankraðtiniø dokumentø analizë) bus pristatyta WP leidime.

4. IÐORINIS WOLFENBÜTTELIO POSTILËS APRAÐAS 4.1. SAUGOJIMO VIETA IR SIGNATÛRA. Wolfenbüttelio postilës ran- kraðtis saugomas Wolfenbüttelyje, Hercogo Augusto bibliotekoje. Signatûra – Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2°. Signatûrà rankraðèiui suteikë Braunschweigo–Lüneburgo her- cogas Augustas Jaunesnysis (1579–1666), kai 1648–1649 metais já áregistravo savo Knygø rato kataloge (vok. Bücherradkatalog), 3686-ame lape: „XI. II. Mµ. in f.“19. Dabartinës signatûros pradþia yra þodþiø Codex Guelferbytanus santrumpa, kuria þymimi visi Hercogo Augusto bibliotekos rankraðèiai. Lietuviðkojo rankraðèio ant- raðtiniame lape (apaèioje per vidurá) esantis áraðas „1 [...] 2 · Mµ·“, kurá laikiau neþinomos bibliotekos signatûra20, vis dëlto tapatintinas su Augusto knygø kolek- cija, nors raðyta ne jo paties braiþu. Antraðtinio lapo popierius áplëðtas kaip tik tarp abiejø skaièiø, tad reikëtø manyti, jog antrasis vienetas nuplyðæs ar nusitrynæs21. Tikimybë, kad tos „neþinomos bibliotekos“ signatûra taip neþymiai skirtøsi nuo Augusto, tikrai minimali. Be to, vienas ið hercogo sukurtos knygø katalogo sistemos specifiniø bruoþø yra signatûros komponentus skiriantys pakelti taðkai, kurie èia aiðkiai matomi (plg. 1 pav.).

17 „Designo con questa espressione il cata- 2001 metø rugsëjo mënesá nuo Viduram- logo totale (in inglese full scale catalogue), þiø kodeksø (3000 egzemplioriø). Ið viso o ‘scientifico’, il cui fine é di contenere una bibliotekoje saugoma apie 11 800 rankrað- descrizione quanto pia possibile accurata èiø (iki XX amþiaus pradþios). ed esauriente di tutti gli aspetti di ogni 19 Knygø rato katalogo signatûra: Cod. singolo codice, da quelli esterni a quelli Guelf. BA I, 325. relativi al suo contenuto testuale“ 20 Þr. Juozo Karaciejaus parengto Wolfenbüt- (Armando Petrucci, La descrizione del telio postilës leidimo recenzijà, ALt 2, manoscritto. Storia, problemi, modelli. Beni 2000b, 175t. culturale 24, Roma: Carocci editore, 22001, 21 Bibliotekininko Ulricho Koppo ásitikinimu, 93). Sudedamàsias rankraðèio apraðo signatûra tikrai yra áraðyta rankraðtá átrau- dalis þr. dar D[avid] C. Greetham, Textual kiant á katalogà Wolfenbüttelyje. Labai Scholarship. An Introduction, New York, panaðus signatûros braiþas randamas London: Garland Publishing, 21994, kituose maþdaug tuo paèiu metu á kata- 153–155. logà átrauktuose rankraðèiuose (pvz., Cod. 18 Analitinis rankraðèiø katalogavimas Guelf. 6. 2 Aug. 2°). Hercogo Augusto bibliotekoje pradëtas

55 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija 1 pav. Fragmentas su signatûra antraðtinio Wolfenbüttelio postilës lapo apaèioje; HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2°

4.2. POPIERIUS, VANDENÞENKLIAI. Rankraðtinæ knygà sudaro antrað- tinis ir 298 in folio formato popieriaus lapai, taigi ið viso 299 (rankraðèio blokas 32,7 x 21 cm). Pagal archyvinæ (arba inventorinæ) teksto lapø foliacijà arabiðkais skaitmenimis virðutiniame deðiniame lapo recto pusës kampe, rankraðtis turi 295 lapus. Ðis skaièius tradiciðkai kartojamas kalbant apie paties WP teksto apimtá, taèiau jis neatitinka dabartiniø rankraðèio apimties nustatymo kriterijø, pagal ku- riuos skaièiuojami visi kodeksà sudarantys lapai (iðskyrus laisvuosius prieðlapius, jeigu jie áklijuoti vëliau, kodeksà restauruojant). Archyvinë WP foliacija daryta XIX amþiaus antroje pusëje, kai tuometinës Hercogo bibliotekos (Herzogliche Bibliothek zu Wolfenbüttel) vyresnysis bibliotekininkas Otto von Heinemannas (1824–1904) rengë rankraðèiø katalogà22. Á foliacijà áeina visas rankraðèio tekstas (taip pat ne- priraðyti lapai teksto viduje: f. 35rv, f. 112rv, f. 113rv), bet ji neapima antraðtinio lapo ir trijø tuðèiø lapø knygos pabaigoje. Ði archyvinë foliacija yra tikslintina – trys paskutiniai lapai numeruotini f. 296, f. 297, f. 298. Postilæ sudaro dvi dalys. Antra- ðtinis kodekso lapas yra kartu ir pirmos dalies (f. 1r–150v) – Advento (Kalëdø) ciklo pamokslø – antraðtinis lapas:

ISCHGVLDIMAS º EVANGELIV PER WISVS IT=ºTVS, SVRINKTAS DALIMIS ISCH º DAVGIA PASTILL;, TAI EST º ISCH PASTILLAS NICVLAI H=ºMINGY, KTONY CORVINI, IO=ºKNIS SPKGENBERGI, ML=ºTINI LVTHRI, PHILIPPI º ILKTHONIS, IOKNIS º BRENTY, LSATY, SCHO=ºPER, LEONLDI KVLMÂ=º NI IODOCY WILICHI º IR ISCH KIT=ºT; · f · º Pirma Dallis. Taigi tikslesnis tradiciðkai Wolfenbüttelio postile vadinamo rankraðèio pavadini- mas bûtø Ischguldimas Euangeliu per wisus mettus (arba dabartinant raðybà – Iðgul- dymas Evangelijø per visus metus). Antra dalis (f. 151r–295v) – Velykø ciklo ir du pridëtiniai pamokslai – turi atskirà antraðtiná lapà, kuris áeina á bendrà foliacijà (f. 151r):

TRVMPI A PRASTI º ISCHGVLDIMAI EVK=ºGELIV SCHWEN=ºTV NOG WELI=ºKV IK ADVEN=ºTA. f f . º ANTRA DALLIS. Gelsvas rankraðèio popierius yra geros kokybës ir laiko beveik nepaþeistas. Ið- skyrus nuplëðtà apatiná deðiná f. 194 treèdalá, didesniø mechaniniø paþeidimø në-

22 Die Handschriften der Herzoglichen Bibliothek Heinemann, Wolfenbüttel: Verlag von zu Wolfenbüttel 2. Die Augusteischen Hand- Julius Zwissler, 1890, 291, Nr. 2123. schriften 1, beschrieben von Otto von

56 Archivum Lithuanicum 5 ra. Abi rankraðèio dalys paraðytos ant skirtingo popieriaus. Tai liudija vandenþen- kliai23. Pirmos dalies vandenþenklis – vertikali 68 mm aukðèio þuvis (atstumas tarp retøjø linijø 29 mm). Identiðkas vandenþenklis uþfiksuotas viename Suomijos na- cionaliniø archyvø 1580 metø dokumente (Kansallisarkisto, KA 1374, 1580, p. 31)24. Nilsas J. Lindbergas spëja, kad to dokumento popierius pagamintas Lenkijoje, vei- kiausiai Gdansko miesto popieriaus malûne, taèiau konstatuoja, kad pats þenklas niekur kitur nepaliudytas („not found in available collections“). Labai panaðià þuvá Lietuvos popieriaus atlase pateikia Edmundas Laucevièius (Nr. 3900)25. Ðis vanden- þenklis uþfiksuotas viename Römeriø ðeimos archyvo, saugomo Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje, dokumente – 1573 metø lapkrièio 18 dienà Strëvininkuose raðytame turto uþstatymo akte (LMAB RS, sign.: f. 138–1023)26. Palyginus vanden- þenklio reprodukcijà matyti, kad Laucevièius já pateikë netiksliai (su nugaros pele- ku prie uodegos). Ið tiesø þenklas visiðkai sutampa su WP þuvimi. Retas ir iki galo neiðtirtas vandenþenklis Wolfenbüttelio postilës pirmoje dalyje randamas 76 kartus, taigi yra iki ðiol iðsamiausias þinomas ðios rûðies popieriaus rinkinys. Antros dalies vandenþenklis (72x) – horizontali þuvis apskritime po raidëmis CG (skersmuo 43 mm, atstumas tarp retøjø linijø 29 mm). Popierius su ðiuo þenklu nuo septinto–aðtunto XVI amþiaus deðimtmeèio gamintas Gdanske ir greta jo esan- èiame Straszyne (Lindberg 1998, 74, A74, A175, Nr. 369). Lindbergo nuomone, ðiame vandenþenklyje veikiausiai vaizduojamas Glaubiczø ðeimos herbas27. Taèiau ðá vandenþenklá priskirti Gdansko kancleriui Melchiorui Glaubiczui, kuris apie 1570-uosius Straszyne ásteigë popieriaus malûnà, be iðlygø negalima. 1566–1582 metais Lenkijoje gamintas toks popierius taip pat nëra gerai iðtirtas. Spëjama, kad raidës CG galëtø þymëti Gdansko miesto popieriaus malûnà („Civitas Gedanen- sis“) arba reikðti priklausomybæ kartûzø ordinui („Cartusia Gedanensis“)28. Kartû- zø vienuolyno popieriaus malûnas, buvæs Karthause (vok. Karthaus, lenk. Bi[e]lkowo,

23 Juos esu paskelbusi ir ið dalies apraðiusi 26 Esu ypaè dëkinga Jurgiui Pakeriui uþ ðio Juozo Karaciejaus parengto Wolfenbüttelio dokumento apraðymà ir uþ vandenþenklio postilës leidimo recenzijoje, ALt 2, 2000b, sutikrinimà bei kopijos parûpinimà. 177t., taip pat straipsnyje „‘In sensum 27 Glaubiczø herbu laikomas þuvies atvaiz- barbaries gentium corrigatur’. Das Rätsel das apskritime (Nikolai P. Likhachev, der litauischen Postille von 1573“, Wolfen- Likhachev’s Watermarks. An English- bütteler Barock-Nachrichten 27(1), Wiesba- Language Version 1. Text, ed. by den: Otto Harrassowitz, 2000a, 89t. J. S. G. Simmons, Bé van Ginneken-van de 24 Nils J. Lindberg, Paper comes to the North. Kasteele, Monumenta Chart¿ Papyrace¿ Sources and Trade Routes of Paper in the Historiam Illustrantia 15, Amsterdam: The Baltic Sea Region 1350–1700, Marburg/ Paper Publications Society, 1994, 154–155 Lahn: International Association of Paper [Nr. 3286, 3311, 3313, 3315]). Historians, 1998, A75, A175, Nr. 381: 28 Józef Dàbrowski, Jadwiga Siniarska- „Vertical large fish“. Czaplicka, Rækodzieùo papiernicze, Warsza- 25 E[dmundas] Laucevièius, Popierius wa: Nakùad wydawnictwa czasopism i Lietuvoje XV–XVIII a. 1–2, Vilnius: Mintis, ksiàýek technicznych, 1991, 269. 1967.

57 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija Bielka nad Raduniu), tiekë popieriø á Karaliauèiø aðtuntame–deðimtame deðimtme- tyje29. Panaðus popierius nuo septinto deðimtmeèio gamintas ir Prûsijoje (Ðaukënai, Elbingas, Brombergas), ir Lietuvoje (Vilnius, Kaunas). Taigi toks kaip Wolfenbüttelio postilës popierius veikiausiai pradëtas gaminti Gdansko ar jo apylinkiø malûnuose ir beveik tuo pat metu iðplito ne tik Lenkijoje, bet ir Prûsijoje bei Lietuvoje. Tiksles- niam rankraðèio datavimui popieriaus bei vandenþenkliø tyrimai nëra patikimi, nes popieriaus pagaminimà ir jo panaudojimà galëjo skirti 10–12 metø. Spren- dþiant ið þinomø dokumentø, toks kaip abiejø WP daliø popierius vartotas Lenki- joje, Prûsijoje ir Pabaltijyje nuo septinto XVI amþiaus deðimtmeèio ir gausiausiai paliudytas aðtuntame deðimtmetyje, taigi tuo metu, kada atsirado ir WP rankraðtis.

4.3. RAÐALAS. ÐRIFTAS. PAGINACIJA. Wolfenbüttelio postilës tekstas pa- raðytas juodu geleþies ir galø raðalu, kuris dabar yra tamsiai rudos spalvos30. Rankraðtyje matyti lengva raðalo korozija: jis persigeria kitoje lapø pusëje, nors popierius dar neiðgrauþtas. Tad kol kas jis nëra reikalingas restauracijos. Raðyta ðvariai, antroje dalyje raðalas labiau iðsiliejæs nei pirmoje. Ið pritaðkyto raðalo ir plunksnos brëþimo ið apaèios á virðø galima spræsti, kad raðyta greitai (pirmos dalies pabaigoje ir ypaè antroje dalyje). Tekstas paraðytas abiejose lapo pusëse, eiluèiø skaièius vienoje pilnai priraðytoje lapo pusëje ávairuoja nuo 27 (f. 5v) iki 40 (f. 88v), teksto dydis (teksto staèiakampis) taip pat nevienodas – nuo 26,5 iki 28 cm aukðèio ir nuo 15/15,5 iki 16,5/17 cm ploèio. Antros dalies teksto staèiakampis yra maþesnis, paraðtës (ypaè vidinë) platesnës. Tai rodo, kad abi dalis skyrë kiek didesnis laiko tarpas. Pirmoje dalyje ypaè aiðkiai matyti, kad lapai prieð raðant buvo suliniuoti (eilutës ábrëþtos smailiu brëþikliu). Stengtasi laikytis teksto staèia- kampio ribø: eilutës pabaigoje vartojama daugiau santrumpø, tekstas ið dalies labiau suspaustas, pvz.: „tai wenas paweiµdas waikelia weµch: muµ: Jeµ: º“ (WP 31 59r31; sutrumpintos genetyvo formos) . Estetinis rankraðèio vaizdas primena spaus- dintà knygà. Pagrindinis tekstas abiejose dalyse paraðytas viena ranka. Antroje

29 Hans Kohtz, Ostpreußische Papierfabrika- pastraipos pabaigoje, yra vienas ið tion, Inaugural-Dissertation, Königsberg perraðyto teksto bruoþø: „If there was not i. Pr.: Albertus-Universität zu Königsberg enough space for the whole text to be i. Pr., 1934, 22t. written out in full, he [the scribe] could 30 Daugiau apie ðio tipo raðalà þr. Ad use a greater density of abbreviations [...] Stijnman, „Iron-gall ink and ink corro- Like the earlier printers, especially in sion“, ALt 4, 2002, 171–178. vernacular languages in which spelling 31 Santrumpø – suspensijø (paraðyta tik had not yet become standardized, the þodþio dalis ir taðku ar dvitaðkiu scribe could also vary the lenghts or the paþymëta, kad þodis sutrumpintas) ir words to be copied by adopting a longer kontrakcijø (þodis paraðytas praleidþiant or shorter form as required“ (Greetham raides ir specialiu þenklu paþymint jø 21994, 67).0 0 0 0 vietà) – vartojimas, ypaè eilutës ar

58 Archivum Lithuanicum 5 dalyje braiþas netolygus, labiau pasviræs, ne toks aiðkus, teksto staèiakampis, ypaè deðinioji pusë, nelygus, nematyti eiluèiø liniavimo þymiø. Antra dalis raðyta þymiai labiau skubant. Pagrindinis lietuviðkas tekstas paraðytas lotyniðkàja antikva, pasi- taikantys vokiðki intarpai – gotikiniu greitraðèiu. Neretai, ypaè tikriniuose daikta- vardþiuose ir tais atvejais, kai raðyta labai greitai, lietuviðko teksto þodþiai taip pat paraðyti gotikinëmis raidëmis arba jos ásiterpia á antikva paraðytus þodþius (tiek lietuviðkus, tiek lotyniðkus)32. Pasitaiko, kad lietuviðki þodþiai pabaigiami greitrað- èiui bûdinga santrumpa. Be viena ranka paraðyto pagrindinio teksto, rankraðtyje yra taisymø bei pastabø (tekste ir paraðtëse) daugiau negu dviem braiþais. Visoje knygoje kiekvieno lapo verso pusëje áraðyti kustodai. Be kustodø, rankrað- tis turi ir raidinæ lankø numeracijà – lankø signatûras – lotyniðkojo alfabeto raidë- mis. Lankø signatûros suraðytos tokiu paèiu kaip pagrindinio teksto raðalu ir brai- þu, jos suþymëtos prieð rankraðtá áriðant. Abu knygriðiui reikalingi sulankstytø ne- áriðtø lapø þymëjimo bûdai yra áprasti spausdintoms knygoms, maþdaug nuo XIII amþiaus jie taikomi rankraðèiams33. Ðiuo atþvilgiu WP yra ir ankstyvaisiais Nau- jaisiais amþiais bûdingo rankraðèiø dauginimo (multiplicatio librorum manuscripto- rum) pavyzdys. Nuo rankraðèio pradþios, áskaitant ir antraðtiná lapà, iki f. 198 vienà lankà sudaro du per pusæ perlenkti, vienas á kità ádëti lapai (taigi ið viso keturi) – binio (II), pvz.: B, Bâ, du neþymëti lapai (f. 2–5); Oo, Ooâ, du neþymëti lapai (f. 144– 147). Tarp jø ádëti du ið trijø perlenktø lapø sudaryti lankai – ternio (III): I, Iâ, Iiâ, trys neþymëti lapai (f. 30–35); Pp, Ppâ, Ppiâ, trys iðpjauti lapai (f. 148, f. 149, f. 150), taigi nepilnas ternio lankas. Paèioje f. 198r apaèioje, ties rankraðèio bloko apipjovi- mo riba matyti nebeáskaitomi teksto likuèiai – virðutinës kai kuriø raidþiø dalys. Veikiausiai èia bûta knygriðiui skirtõs su lankø pa(si)keitimu susijusios pastabos, kuri specialiai paraðyta prie pat lapo kraðto ir turëjo bûti nupjauta rankraðtá áriðant. Nuo f. 198 iki rankraðèio pabaigos vienà lankà sudaro keturi per pusæ perlenkti ir vienas á kità sudëti lapai (taigi ið viso aðtuoni) – quaternio (IV), pvz.: Ddd, Dddâ, Dddiâ, Dddiiâ, keturi neþymëti lapai (f. 198–205). Paskutinis rankraðèio lankas yra nepilnas quaternio: Qqq, Qqqâ, Qqqiâ, Qqqiiâ, trys iðpjauti lapai, vienas neþymëtas lapas, kuris kartu yra ir apatinis laisvasis prieðlapis (f. 294–298). Rankraðèio lan- kai iðdëstyti taip: (II-2)(2)+7II(30)+1III(36)+9II(72)+(II-1)(75)+15II(135)+(II-3)(136)+ 3II(148)+(III-3)(151)+(II-1)(154)+11II(198)+ 12IV(294)+(IV-3)(299).

32 Pramaiðiui vartojami du ðriftai atspindi previous leaf or gathering to ensure ankstyviesiems Naujiesiems amþiams continuity) or ‘signatures’ – a series of bûdingà raðto dvilypumà. WP atveju symbols, usually following the alphabet, matyti, kad gotikinis greitraðtis teksto with added numbers (e.g., Ai, Aii, Aiii, raðytojui buvo áprastesnis uþ antikvà, prie etc.), to serve the same purpose. However, jo automatiðkai pereinama, kai padidëja the use of signatures in manuscript books raðymo tempas. was not as uniform as it was to become in 33 „As some assistance to the binder, printed books, where it was absolutely manuscripts might contain either ‘catch- essential for the correct makeup“ (Greet- words’ (the first word of the next leaf or ham 21994, 70). gathering written on the last page of the

59 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija 4.4. ÁRIÐIMAS. Wolfenbüttelio postilës rankraðèio bloko pjûvis nudaþytas XVI amþiaus antrai pusei bûdinga raudona spalva. Rankraðèio blokas su virðeliu su- jungtas keturiais ryðiais, kurie áleisti á griovelius virðelio nugarëlëje. Rankraðtis turi spausdintoms knygoms bûdingà mediná ruda verðiuko oda aptrauktà kietvirðá. Nuo apraðo Heinemanno kataloge (þr. iðn. 22) tradiciðkai buvo kartojama, jog WP kiet- virðis aptrauktas kiaulës oda, taèiau pastaruoju metu nustatyta, kad ið tiesø tai – verðiuko oda34. Prie virðelio priklijuoti prieðlapiai yra ið rankraðèio bloko iðpjauti tuðti lapai. Prie virðutinio virðelio ið pradþiø veikiausiai buvo priklijuotas ið pirmo lanko iðpjautas lapas (A), ant jo vëliau uþklijuotas aukðtyn kojom apverstas lapas su signatûra Aâ, taigi antras pirmo lanko lapas. Tarp ðio prieðlapio ir antraðtinio lapo esantis laisvasis prieðlapis áklijuotas vëliau, XIX amþiaus pabaigoje. Tai – vienintelis pastebëtas rankraðèio restauravimo pëdsakas. Prie apatinio virðelio pri- klijuotas prieðlapis yra ið paskutinio rankraðèio lanko iðpjautas lapas. Rankraðti- nës knygos kietvirðis susegamas dviem þalvariniais segtuvais. Wolfenbüttelio postilës áriðimas iki ðiol tirtas ir apraðytas tik labai bendrais bruoþais35. Abiejø kietvirðiø oda dekoruota plokðteliø ir ruleèiø aklaisiais áspaudais, t. y. bespalviais ornamen- tais. Be ruleèiø su augaliniais ir geometriniais mazgø ornamentais, abu kietvirðiai apvedþioti ruletëmis su ovaliuose rëmeliuose vaizduojamais reformuotojø portre- tais. Jie sudaro iðoriná kietvirðio centre esanèio veidrodþio rëmà. Èia tolygiai kar- tojasi keturios galvutës medalionuose be uþraðø: Martinas Lutheris, Philippas Me- lanchthonas, Janas Husas ir Erazmas Roterdamietis. Vidiná veidrodþio rëmà uþpil- do ruletë su ðventøjø atvaizdais ir po jais árëmintais uþraðais: DATA EºST MIC[hi omnis potestas] (Iðganytojas) – TV · ES PºETRVS E[t super hanc petram] (ðv. Pet- ras) – APPARºVIT · BE[nignitas] (ðv. Paulius) – ECCE º ANGNV[s Dei] (sic!) (ðv. Jonas Krikðtytojas). Veidrodis uþpildytas gëliø ornamentais, kurie daryti pavieniais spaudais. Virðutiniame kietvirðyje áspaustas superekslibrisas nurodo rankraðèio savininkà ir áriðimo metus: IOHANNES º BIELAVK º 1574. Taigi ðiuo atveju datuo- dami patá rankraðtá turime terminus post quem non. Tradiciðkai ávardijama Wol- fenbüttelio postilës data – 1573 metai – taip pat tiksliau apibûdinama pateikiant abi datas, t. y. nurodant 1573–1574 metø laikotarpá. Abi ruletës su reformuotojø portre- tais ir ðventøjø atvaizdais bûdingos XVI amþiaus vidurio ir antros pusës Karaliau- èiaus knygriðiø inventoriui36. Iki ðiol iðsamiausià knygriðiø ir knygriðyklø apþvalgà

34 Uþ ðià nuorodà esu dëkinga Hercogo iðoriná – smulkiø portretø ovaluose Augusto bibliotekos restauratoriui virtinë“, p. 271). 0 0 0 Heinrichui Grau. 36 „Die pressung ist nach dem urteil des 35 Domas Kaunas, „Wolfenbüttelio lietuvið- herrn bibliotheksdirektors Dr. Schwenke koji rankraðtinë postilë“, Knygos dalia. Königsberger arbeit“ (Wilhelm Gaigalat, Maþosios Lietuvos knygos istorijos tyrinëji- „Die Wolfenbütteler litauische postillen- mai, Vilnius: Pradai, 1999, 265–276, ypaè handschrift aus dem Jahre 1573. 1. 271–273 („[...] veidrodá kietvirðio centre Einleitung und Lautlehre“, Mitteilungen supa dveji gana platûs linijiniai staèia- der Litauischen litterarischen Gesellschaft 25 kampiai rëmai: vidiná sudaro mums [V.1.], Heidelberg: Carl Winter’s Univer- neþinomø asmenø su neperskaitomais sitätsbuchhandlung [In Kommission], vardais, atrodo, bibliniais, portretai, 1900, 3). 0 0 0 0

60 Archivum Lithuanicum 5 pateikë Ernstas Kuhnertas Karaliauèiaus valstybinës ir universiteto bibliotekos is- torijos priede „Der Königsberger Bucheinband im XVI und XVII Jahrhundert“37. Vëlesni áriðimø katalogai ir knygriðiø biobibliografiniai leksikonai juo remiasi dau- giausia38. Aðtuntame deðimtmetyje Karaliauèiuje (daugiausia pilies vadinamajai Naujajai bibliotekai) spaudinius ir rankraðèius áriðinëjo Wolf(gang)as Artztas (su pertraukomis nuo 1565 iki 1604 metø), Hansas Guttichas (apie 1565–1578), Hansas Heltas (1571–1584) ir Josias Specklinas (apie 1572–1605). Visi jie toliau naudojo kai kurias paletes bei ruletes, paveldëtas ið turtingos knygriðio Kasparo Anglerio, su kurio darbu Karaliauèiuje 1533–1565 metais tapatinamas knygriðystës klestëjimo laikotarpis, kolekcijos. Anglerio veikla buvo glaudþiai susijusi su Prûsijos kuni- gaikðèio Albrechto Hohenzollerno (1490–1568) meniniais, moksliniais ir politiniais interesais Karaliauèiø paversti aukðtos kultûros protestantiðkuoju centru, galinèiu konkuruoti su kitais Vokietijos mokslo ir religijos centrais bei daranèiu átakà kai- myninei Lenkijai ir Didþiajai Lietuvai39. Karaliauèiaus dirbtuvëse gaminti knygø áriðimai, ypaè Anglerio laikais, garsëjo ne tik puoðnumu, bet taip pat buvo labai patvarûs40. Apie 300 ornamentø turëjusi Anglerio kolekcija sukurta paèiame Kara- liauèiuje, ið dalies sekant aktualiais Wittenbergo pavyzdþiais41. Angleris naudojo ir abi Wolfenbüttelio postilës kietvirðyje paliudytas portretines ruletes, pavieniai jø ele- mentai aptinkami vëlesniø Karaliauèiaus knygriðiø áriðimuose. WP áriðta tuo metu, kai knygriðystës kultûra Prûsijoje patyrë nuosmuká, nebuvo ávedama naujoviø, nau-

37 Ernst Kuhnert, Geschichte der Staats- und 40 „Das verwendete Material führte in sei- Universitäts-Bibliothek zu Königsberg. Von ner Verarbeitung zu sehr dauerhaften ihrer Begründung bis zum Jahre 1810, Einbänden“ (Janusz Tondel, Eruditio et Leipzig: Karl W. Hiersemann, 1926, prudentia. Die Schloßbibliothek Herzog 251–307. 0 0 0 Albrechts von Preußen. Bestandskatalog 38 Pvz., platus katalogas: Konrad Haebler, 1540–1548. Wolfenbütteler Schriften zur Rollen- und Plattenstempel des XVI. Geschichte des Buchwesens 30, Wiesbaden: Jahrhunderts. Unter Mitwirkung von Dr. Ilse Harrassowitz Verlag in Kommission, Schunke 1–2. Sammlung Bibliothekswissen- 1998, 35). Knygriðiø veiklà taip pat pagal schaftlicher Arbeiten 41–42, Leipzig: Otto Kuhnerto tyrimus Tondelas apraðo ðioje Harrassowitz, 1928–1929; taip pat knygoje ir lenkiðkoje monografijoje Hellmuth Helwig, Handbuch der Einband- Biblioteka zamkowa (1529–1568) ksiæcia kunde 2. Bio-Bibliographie der Buchbinder Albrechta Pruskiego w Królewcu, Toruñ: Europas bis etwa 1850. Topo-Bibliographie Uniwersytet Mikoùaja Kopernika, 1992, der Buchbinderei. Verzeichnis der Supralibros, 104t. 0 0 0 Hamburg: Maximilian-Gesellschaft, 1954. 41 Po Anglerio mirties ji buvo iðparduota, 39 Janusz Tondel, „Zur Verfügbarkeit der kai kurie spaudai pateko á Elbingà (Paul Buchbestände der ‘Nova Bibliotheca’ in Schwenke, „Zur Erforschung der deut- Königsberg in der Herrschaftszeit des schen Bucheinbände des 15. und 16. Herzogs Albrecht von Preußen“, Nordost- Jahrhunderts“, Beiträge zur Kenntnis des Archiv. Zeitschrift für Regionalgeschichte. Schrift-, Buch- und Bibliothekswesens 4, hrsg. Neue Folge 3(2), Lüneburg: Institut von Karl Dziatzko, Sammlung Bibliothekswis- Nordostdeutsches Kulturwerk, 1994, senschaftlicher Arbeiten 11, Leipzig: Verlag 331–355. 0 0 0 von M. Spirgatis, 1898, 121).

61 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija doti Anglerio inventoriaus likuèiai (Kuhnert 1926, 300). Detalesni WP áriðimo tyri- mai ðiuo metu dar atliekami bendradarbiaujant su Valstybine Prûsijos kultûros paveldo biblioteka Berlyne (Staatsbibliothek Preußischer Kulturbesitz), kurioje tiriami Renesanso stiliaus áriðimai42.

5. VIDINIS WOLFENBÜTTELIO POSTILËS APRAÐAS 5.1. ÞANRAS. TEKSTO STRUKTÛRA. ÐALTINIAI. Wolfenbüttelio pos- tilë yra evangelikø liuteronø pamokslø rinkinys, skirtas sekmadieniais ir ðventa- dieniais skaitomoms Evangelijø perikopëms (iðtraukoms ið Evangelijø) aiðkinti. Su perikopiø aiðkinimu susijæs ir pats postilës terminas, kilæs ið lotyniðko þodþiø junginio post illa verba textus ir reiðkiantis, kad po Biblijos þodþiø eina jø ekspli- kacija43. Ið pradþiø postilëmis vadinti atskiri perikopes aiðkinantys pamokslai, kitaip, homilijos44, o nuo XIV amþiaus vidurio postilë suprantama kaip visø litur- giniø metø pamokslø ciklas. Nuo Lutherio 1521 metais Wittenberge (Johanno Gru- nenbergo spaustuvëje) iðleistos lotyniðkos Advento postilës Enarrationes Epistola- rum et Euangeliorum, quas postillas vocant45 postile vadinamas tiek homilijø, tiek teminiø pamokslø ciklas. Terminas perikopë nuo XVI amþiaus ásitvirtino tam tikra tvarka per pamaldas skaitomos Naujojo Testamento iðtraukos reikðme46. Jau anks- tyvaisiais Viduramþiais iðtisai skaitomà Naujojo Testamento tekstà (lectio continua) keitë rinktinës iðtraukos, kurios ilgainiui susiformavo á perikopiø sistemà (dar vadinamà „Biblija rieðute“, lot. Biblia in nuce)47. Perikopiø sistemà (ordo lectionum) evangelikai liuteronai perëmë ið katalikø jos beveik nepakeitæ48. Evangelikø liute- ronø liturgijoje Evangelijø perikopiø skaitymas ir jø aiðkinimas pamokslu uþëmë pagrindinæ vietà. Prûsijos Baþnyèios 1568 metø nuostatai apibrëþë, kad sekmadie- niais ir ðvenèiø dienomis sakomas pamokslas bûtø Evangelijos perikopës aiðkini-

42 Hercogo Augusto bibliotekoje specialiai behält am Ende, als die Wochengottes- tiriami gotiðkojo stiliaus áriðimai. dienste (mit Ausnahme der Passions- und 43 Terminas postilë pradëtas vartoti XIII Adventsandachten) wegliefen, nur die amþiuje, þr. [Wilhelm] Hölscher, „Postil- Perikopen übrig“ (Klaus-Peter Jörns, Karl- le“, RE3 15, 577–578. Heinrich Bieritz, „Kirchenjahr“, TRE 18, 44 Taip atskiriant juos nuo teminiø pamoks- 589–599). Tradicinæ Evangelijø perikopiø lø, lot. sermo. eilæ þr. H[ermann] Grotefend, Zeitrechnung 45 Þr. Lutherio raðtø kritiná Weimaro leidimà, des deutschen Mittelalters und der Neuzeit 1. WA 7, 458–537. Glossar und Tafeln, Aalen: Scientia Verlag, 46 Elmar Nübold, „Perikopen“, LThK 8, 21984, 52–53 („Evangelium“). Prûsijos col. 33–34. Baþnyèios 1544 metø nuostatai lectio 47 „Die lutherische Reformation, die die continua numatë tik Karaliauèiuje. Continua-Lesungen den Wochengottes- 48 Lutherio Evangelijø ir Apaðtalø raðtø diensten zugewiesen hatte und für die perikopiø sistemà þr. Lutherio Biblijos Sonntagspredigt eine Perikopenordnung kritiniame Weimaro leidime, WA.DB 7, aus ‘altkirchlichen’ Episteln und Evange- 529–544. lien (WA. DB 7, 529–544) bevorzugte,

62 Archivum Lithuanicum 5 mas49. Savo ruoþtu postilës – pamokslø rinkiniai su visomis perikopëmis ar jø ávadinëmis (orientacinëmis) dalimis – tapo svarbiausiu pamokslø ðaltiniu50. Kuni- gas galëjo sakyti ir ne savo paties paraðytà pamokslà, já pasirinkti ið pripaþinto, taip pat Baþnyèios nuostatø rekomenduojamo teologo pamokslø rinkinio. XVI am- þiaus protestantø teologø postilës kaip ypatingas Reformacijos literatûros þanras (kurio literatûrinë tradicija siekia Viduramþius), atspindintis bendro evangelikø liuteronø didaktinio pamokslo tipo (genus didascalicum) ávairiopà pateikimà, iki ðiol nëra pakankamai iðtirtas51. Lotyniðkai, vokiðkai ir ávairiomis tautinëmis kalbomis gausiai Europoje kurtos Naujojo Testamento (daugiausia Evangelijø, kiek reèiau – Apaðtalø raðtø) aiðkinimu pagrástos postilës turi panaðià struktûrà, perikopiø teks- tai lemia tas paèias temas. Taèiau tos bendrosios vietos (loci communes) dëstomos atsiþvelgiant á adresatà, pagal klausytojo ar skaitytojo poreikius (postilla ecclesiastica, postilla domestica, postilla academica ir pan.), aktualinamos pagal vietos ir laiko spe- cifikà (papildant bûdingais pavyzdþiais), aiðkinamos ávairiai reprodukuojant posti- liø literatûros tradicijà (remiantis, verèiant, kompiliuojant, atpasakojant, cituo- jant)52. Lietuviø kalbos istorijoje Wolfenbüttelio postilë yra pirmas ðios tradicijos re- cepcijos pavyzdys. Jau vien antraðtëje iðvardyti devyni þymiausiø Reformacijos teologø vardai (su prieraðu „ir ið kitø“) rodo, kad lietuviðkosios postilës prototi- pas – Europos tradicijos florilegijas. Ið 72 pamokslø 31 turi ðaltinio nuorodà (9-o sekmadienio po Ðvè. Trejybës pamokslas turi tris nuorodas). Po aðtuoniais Advento (Kalëdø) ir penkiais Velykø ciklo pamokslais nurodytas danø teologo Nielso Hem- mingseno (1513–1600) vardas (lotyniðka postilë Postilla seu enarratio Euangeliorum pirmàkart iðleista 1561 metais Kopenhagoje). Du pamokslai (17-as ir 19-as sekma- dienis po Ðvè. Trejybës) versti ið Johanneso Brenzo (1499–1570) teminiø homilijø postilës (Pericopae Euangeliorum, 1556); du (9-as ir 23-ias sekmadienis po Ðvè. Tre- jybës) – ið Arsacijaus Seehoferio (apie 1505–1545) postilës (Ennarationes Euangelio-

49 „Gleichwohl ist sehr gut, dass man dem 50 Peter C. Bloth, „Schriftlesung I. Christen- hausgesinde auch die gewöhnliche tum“, TRE 30, 520–558. evangelia auf die sonntage und festtage 51 Pagrindiniai tirtini postilës kaip þanro explicir und fürhalte, auf dass sie aspektai aptarti: Ernst Koch, „Evangelien- darinnen fein sehen und lernen, wie und auslegung und Krisenbewältigung. Zur an welchem ort in der schrift, sonderlichen Funktion der lutherischen Postillenlitera- des neuen testaments, ein jedes stück des tur zwischen 1550 und 1600“, Théorie et catechismi seinen grund und klare pratique de l’exégése. Actes du troisiéme beweisung hat“ („Von der mittagspredig colloque international sur l’histoire de am sonntag und festtagen“, „Kirchenord- l’exégése biblique au XVIe siécle (Genéve, 31 nung und ceremonien von 1568“, Die août - 2 septembre 1988), textes réunis par evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Irena Backus, Francis Higman, Genéve: Jahrhunderts 4. Das Herzogtum Preußen. Librairie Droz S.A., 1990, 355–361. Polen. Die ehemals polnischen Landesteile des 52 Savo ruoþtu postiliø kalba, retorika darë Königreichs Preußen. Das Herzogtum átakà vëlesnei ne tik religinei, bet ir pa- Pommern, hrsg. von Emil Sehling, Aalen: saulietinei literatûrai. 0 0 0 Scientia Verlag, 21970, 84).

63 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija rum Dominicalium, 1539); vienas (9-as sekmadienis po Ðvè. Trejybës) – ið Antonijaus Corvino (1501–1553) postilës (Breves expositiones in Euangelia Dominicalia, 1535); vienas (pridëtinis) – ið Johanneso Spangenbergo (1484–1550) postilës (Postilla, 1553); vienas (4-as Gavënios sekmadienis, Laetare) – ið Martino Lutherio (1483– 1546) postilës (Postilla domestica, 1545). Antraðtiniame WP lape paminëtos Leonhar- do Culmanno (1498–1562), Philippo Melanchthono (1497–1560) ir Jodoco Willichi- jaus (1501–1552) postilës paèioje Wolfenbüttelio postilëje niekur neminimos. Antra vertus, antraðtiniame WP lape neáraðytas Danielio Greserio (1504–1591) vardas minimas antroje dalyje po trylika pamokslø (vienas ið jø – 9-o sekmadieno po Ðvè. Trejybës pamokslas, kuris turi tris nuorodas – Greserá, Corvinà ir Seehoferá). Greserio postilë Enarratio brevis et orthodoxa Euangeliorum pirmà kartà iðleista 1567 metais (Frankfurte prie Maino, Peterio Braubacho spaustuvëje). Nurodyti ðaltiniai ágalina lietuviðkà tekstà sugretinti su lotyniðkais bei vokiðkais originalais. Nors teksto analizë aiðkiai rodo, kad Postilës pamokslai su nurodytais ðaltiniais versti ið lotynø kalbos, jie taip pat palygintini su vokiðkais postiliø ori- ginalais (pvz., Lutherio Hauspostille iðëjo 1544 metais, Spangenbergo postilë Für die jungen Christen iðleista 1543-iaisiais) ar vertimais (jeigu pirma pasirodë lotyniðkas tekstas, o vëliau buvo iðleistas vokiðkas vertimas). Rengiamo WP leidimo komentare siekiama ne pateikti nuodugnià lingvistinæ vertimo analizæ, bet atkreipti dëmesá á ryðkiausius vertimo aspektus, pirmiausia klaidas, taip pat á ðaltinio teksto apdoro- jimo tendencijas. Wolfenbüttelio postilëje akivaizdi ankstyviesiems Naujiesiems am- þiams bûdinga vertimo praktika nekanoniná tekstà versti já keièiant, komentuojant, papildant ne tik Biblijos, bet ir Antikos bei Baþnyèios Tëvø citatomis, taip pat verèiamà tekstà ið dalies laisvai atpasakojant. Taigi komentaras ðiuo atveju nurodo, kokie autoriai ir tekstai cituojami ar minimi. Pavyzdþiui, WP treèio sekmadienio po

Kristaus Apsireiðkimo (Trijø Karaliø) ðventës pamoksle (f. 68v31–71r28) pasakojama 53 Oidipo istorija (f. 69v24–70v2) yra iðversta ið Nielso Hemmingseno postilës , nors likusioji pamokslo dalis nuo Hemmingseno teksto skiriasi. Savo ruoþtu Oidipo mitas ir jo interpretacija ðiame pamoksle (tiek WP, tiek Hemmingseno) dëstoma atitinkamai pagal Melanchthono Loci praecipui theologici temoms apie Dievà („De Deo“) ir apie prigimtinæ nuodëmæ („De peccato originis“) aiðkinti rekomenduoja- mus pavyzdþius: kaip geriausiai tinkantis èia siûlomas pasakojimas apie Oidipà

53 [Niels Hemmingsen,] POSTILLA º SEV º Chriµti conµenµu º in doctrina & uero Dei ENARRATIO º EVANGELIORVM, QV¯ cultu, ne opiniorum uarie-ºtate, & º IN º Dominicis diebus et in Feµtis Sancto- µectarum multitudine offenµi, uel º rum, uµitaté in º Eccleµâs Dei proponun- confeµµionem abâciant, uel µegni-ºus tur, in gratia[m] pio=ºrum miniµtroru[m] officium faciant. º ANNO M. D. LXII. Euangelâ, con=ºµcripta º PER º NICO- [Kolofonas: VVITEBERG¯ º EXCVDEBAT LAVM HEMMINGIVM. º PRAEFIXA EST IOHANNES º CRATO. º ANNO M. D. EIVSDEM º COMMONEFACTIO AD LXII.] (HAB, sign.: C 613. 8° Helmst.). MINI-ºµtros uerbi, de perpetuo Eccleµi¿

64 Archivum Lithuanicum 5 (p. 17–18, 117)54. Wolfenbüttelio postilëje vertimas gali bûti iðplëstas, kai originale esanti nuoroda nëra informatyvi. Pavyzdþiui, Hemmingsenas 4-o Advento sekma- dienio pamoksle apsiriboja nuoroda „ut Ambrosius Theodosio“, o WP tekste ði nuoroda iðplësta pasakojimu apie Milano vyskupà Ambraziejø55 ir imperatoriø Teodosijà pagal Marko Aurelijaus Kasiodoro Baþnyèios istorijà (Historia ecclesiastica vocata tripartita, VI amþius): „[...] kaip º Jr µ: Biákupas Ambroµius ira padarens

Ce=ºµaru Teodoµiu, kaip iµchraµcha Tripartita º hiµtoria [...]“ (WP 25r8–11; visas pasa- kojimas f. 25r8–32). Tokiuose teksto pridëjimuose pasitaiko ir klaidø. Pavyzdþiui, máslingas vardas „Virgilius Eutijcen“, kuris buvo neaiðkus ir visà pirmo Advento sekmadienio pamokslà savo disertacijoje perraðiusiam Viliui Gaigalaièiui56, WP

1v20–22: „Kalba to wardu Virgili=ºus Eutâcen knigoµa pirmoµa tardams Newe=ºnas wetas ner tuµchc¸ias buwima deiwiµtes“ (plg. 2 pav.). Èia cituojamas posakis ið V amþiaus pabaigoje–VI amþiaus pradþioje gyvenusio Tapso vyskupo Vigilijaus (Vigilius Tapsensis) veikalo Prieð Eutichà (arba Prieð Euti- chetà, lot. Contra Eutychen, Contra Eutycheten, 518) pirmos knygos: „nec est aliquis locus diuinitatis eius pr¿sentia uacuus“ (43r)57. Wolfenbüttelio postilëje kai kurios neaktualios ðaltinio teksto vietos gali bûti pakeistos, pvz., 3-io Advento sekmadie- 58 nio pamoksle WP (f. 17r19–24) átraukta citata ið Evangelijos pagal Jonà (Jn 6,66–68) vietoj Hemmingseno postilëje toje vietoje pateikiamo iðsamaus pasakojimo apie Ciceronà ir Lelijø. Stebina WP teksto daugiasluoksniðkumas. Antikos autoriø (Ka- tono, Senekos, Plinijaus, Strabono ir kt.) ir Baþnyèios Tëvø ([Pseudo]Augustino, Jono Auksaburnio, Jeronimo, Tertuliano, [Pseudo]Bernardo Klervieèio, Izidoriaus

54 [Philipp Melanchthon,] LOCI PR¯=ºCIPVI iðleista popieþiaus Vigilijaus (Vigilius THEO=ºLOGICI. º AVTORE º PHILIP[po] Tridentinus, VI amþius) vardu knygoje: MELANTH[one] º Cum Gratia & Priuile- [Ioachimus Vadianus,] ORTHO=ºDOXA gio C¿µare¿ Maieµtatis, & Ducis Saxoni¿ ET ERVDITA D. IOAºchimi Vadiani uiri Electoris &c. º VITEBERGAE º EXCVDE- clariµµ[imi] Epiµtola, qua hanc explicat BAT IOHANNES º CRATO. º ANNO. M. qu¿µtionem, An corpus Chriµti propter º D. LXIX. (HAB, sign.: G 71a. 8° Helmst.) coniunctionem cum uerbo inµeparabilem, 55 Ambraziejus (IV amþius) buvo Milane alie=ºnas à corpore conditiones µibi ásikûrusio imperatoriaus Teodosijo I µumat? noµtro µ¿=ºculo perquam utilis & patarëjas. Jis privertë imperatoriø atlikti neceµµaria. º ACCESSERVNT HVIC º D. vieðà atgailà po to, kai ðis Tesalonikuose VIGILII MARTYRIS ET º Epiµcopi leido þudyti civilius gyventojus. Tridentini libri V. pij & elegantes, º quos 56 Wilhelm Gaigalat, „Die Wolfenbütteler ille ante mille annos contra Eutychen & litauische postillenhandschrift aus dem alios h¿reticos, parum pie de naturarum Jahre 1573. 2. Wortbildungslehre“, Chriµti º proprietate & perµonæ unitate Mitteilungen der Litauischen litterarischen µentien=ºtes, conµcripµit. º TIGVRI APVD Gesellschaft 26 (V. 2), Heidelberg: Carl CHRISTO=ºphorum Froµchouerum º M. D. Winter’s Universitätsbuchhandlung (In XXXIX. (HAB, sign.: 896 Theol. [2]). Kommission), 1901, 117–165 („Virgilius 58 Pagrindiniame tekste klaidingai nurodyta

Eutijcen [?]“, p. 137). „µ: Paw: 6 cap:“ (f. 17r19) kitu braiþu 57 Vigilijaus knyga Prieð Eutichà 1539 metais pabraukta ir paraðtëje patikslinta.

65 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija 2 pav. Fragmentas su klaidingai paraðytu „Virgili=ºus Eutâcen“, WP 1v ; 20–21 HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2°

Sevilieèio, Kasiodoro, Grigaliaus Didþiojo ir kt.) raðtø citatos, aliuzijos, lotyniðki posakiai ir greta pateikti jø vertimai leidþia vertinti pirmà lietuviðkà postilæ ir kaip pirmà Antikos bei Viduramþiø tekstø perteikimà. Pagal áprastà citavimo praktikà citatø autoriai ar kûriniai daþnai nenurodomi. Gausios Biblijos citatos (kartais apimanèios daugiau negu puslapá WP teksto, pvz., Pr 17,1–14 = f. 44v23–45r21) teikia medþiagos apie ne tik pavieniø versetø, bet ir riðliø Naujojo ir Senojo Testamento iðtraukø vertimà. Biblija, kaip áprasta postilëse, daþnai cituojama ið atminties ar citata gramatiðkai inkorporuojama á sakiná pakeista, kartais tiesiog atpasakota. Visos citatos bei aliuzijos yra nurodomos ir, reikalui esant, trumpai aptariamos Wolfenbüttelio postilës leidimo komentaruose. Gretinant WP tekstà su po pamokslais ávardytais ðaltiniais galima pastebëti tø ðaltiniø skirtingø leidimø neatitikimus. Taigi èia iðkyla ir konkretaus leidimo, ku- riam WP tekstas artimiausias, klausimas. Geras pavyzdys ðiuo atveju yra Nielso Hemmingseno postilë (lentelëje ir toliau – HP). Ðio „Danijos Lutheriu“ vadinto protestantø teologo lotyniðka postilë XVI amþiuje iðleista 16 kartø (1561–1573 me- tais iðëjo 13 leidimø). Ji versta á keletà kalbø: þinomi penki vokiðki (nuo 1564 metø), keturi angliðki (nuo 1569-øjø) ir du daniðki (nuo 1576-øjø) leidimai59. Wolfenbüttelio postilëje turime paliudytà bent daliná ðio autoriaus vertimà á lietuviø kalbà. Skirtin- guose Hemmingseno leidimuose yra leksiniø bei morfologiniø lotyniðko teksto ne- atitikimø. Pagal tai, kaip jie atliepiami WP, galima spëti, kad veista buvo pagal 1562 metais Wittenberge, Johanno Kraffto Vyresniojo spaustuvëje, iðleistà tekstà arba jam identiðkà kità leidimà (þr. iðn. 53). Èia tik keletas pavyzdþiø (pajuodinta ir pabrauk- ta mano – J. G.):

59 Thesaurus Librorum Danicorum. 15th and Ballhausen, K¸benhavn: Rosenkilde og 16th Century, ed. by V. Rosenkilde, C. J. Bagger, 1987, 78–84.

66 Archivum Lithuanicum 5 WP 41v35–36 kurµai liudim» doµti ape tai, pa=ºraµche tai HP 1561, 75 (Kopenhaga: Christophorus qui perhibet testimonium de his, & scripsit haec Barth)60 HP 1562, 56 (Leipzig: Ernst Vögelin) qui perhibet testimonium de his, & scripsit haec HP 1562, 73 (Wittenberg: Johann Krafft qui perhibet testimonium de his, & scripsit haec d. Ä.) HP 1569, 70 (Wittenberg: Johann Krafft qui perhibet testimonium de his, & scribit haec d. Ä.)

WP 58r29–30 Jdant ne Maáia but» ta=ºki», kure ape tai teip dumat». HP 1561, 116 (Kopenhaga: Barth) Utinam non pauci essent, qui hoc serio cogitant HP 1562, 87 (Leipzig: Vögelin) utinam non pauci essent, qui hoc serio cogitant HP 1562, 113 (Wittenberg: Krafft d. Ä.) utinam non pauci essent, qui hoc serio cogitarent HP 1569, 107 (Wittenberg: Krafft d. Ä.) Utinam non pauci essent, qui hoc serio cogitarent

WP 1r29 ligus Dewui tikrai deiwiµtei HP 1561, 3 (Kopenhaga: Barth) aequalis altissimo patri in uera diuinitate HP 1562, 3 (Leipzig: Vögelin) aequalis altissimo patri in uera diuinitate HP 1562, 4 (Wittenberg: Krafft d. Ä.) aequalis altissimo patri in uera diuinitate HP 1569, 4 (Wittenberg: Krafft d. Ä.) aequalis altissimo patri in uera dignitate

WP 24v20–22 tar=ºnai µ: áad¸ia pana Diewa, kure to budu kaln» neáemina HP 1561, 41 (Kopenhaga: Barth) ministri uerbi, qui hoc pacto non deprimunt montes HP 1562, 31 (Leipzig: Vögelin) ministri uerbi, qui hoc pacto non deprimunt montes HP 1562, 40 (Wittenberg: Krafft d. Ä.) ministri uerbi, qui hoc pacto non deprimunt montes HP 1569, 38 (Wittenberg: Krafft d. Ä.) ministri uerbi, qui hoc uerbo non deprimunt montes

WP 21r5–6 ghe ner tarnais Diewa º bet welina µunkus a µmarki batagai HP 1561, 36 (Kopenhaga: Barth) non Dei ministri sunt, sed Diaboli flabella [‘vëtyklës’] HP 1562, 27 (Leipzig: Vögelin) non Dei ministri sunt, sed Diaboli flabella HP 1562, 36 (Wittenberg: Krafft d. Ä.) non Dei ministri sunt, sed Diaboli flagella [‘botagai’] HP 1569, 34 (Wittenberg: Krafft d. Ä.) non Dei ministri sunt, sed Diaboli flagella

5.2. TEKSTO POBÛDIS. NUORAÐO POÞYMIAI. Wolfenbüttelio postilë yra profesionaliam naudojimui skirtas pamokslø rinkinys. Tekste gausu nuorodø kunigui, kà ir kuriuo atveju jis turi sakyti per pamokslà, pvz.: „Jeigu per ilgu regeteµsi galli ik talei µakiti, a ki=ºta kit» kart».“ (f. 65v22–23); „[c¸ia ieigu nareµi gal» kaµanes padariti galeµi]“ (f. 152v37); „Dic promiµsiones.“ (f. 70v24); „dic plura de

Jdolatria º gentium.“ (f. 81v8–9); „(Alhie µag v[on] den böµen º Chriµt[en] vnnd papiµt[en]

60 HP 1561, HAB, sign.: C 611. 8° Helmst.; Helmst.; HP 1569, HAB, sign.: C 615. 8° HP 1562 (Leipzig), HAB, sign.: Yc 25. 8° Helmst.

67 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija die Jn Jrer noth º ¨u den Verµtorbne[n] heilig[en] od[er] ¨euberern º ¨uflucht hab[en])“ 61 (f. 254v25–28) . Tekste taip pat reguliariai kartojama lotyniðka nuoroda „dic“, reið- kianti, kad tam tikroje pamokslo vietoje kunigas turi já iðplësti Biblijos citatomis ar jø paaiðkinimais. Tarp pamokslo pavadinimo ir teksto áterptos eilutës pabaigoje smarkiai sutrumpintos perikopiø pradþios taip pat yra tik orientacinë nuoroda, visas perikopës tekstas turëjo bûti skaitomas ið kito ðaltinio. Daþnai perikopë ið- skaidyta po vienà ar kelis versetus per visà pamokslo tekstà, taigi prieð pamokslà tiesiog nekartojama. Anoniminis Postilës rankraðtis yra ne pirminis originalus tekstas, bet nuoraðas (todël niekur tekste nenurodomas autorius?). Trumpai ðá klausimà yra aptaræs jau Gaigalaitis (Gaigalat 1900, 11–13). Informacijos apie tai, kad tekstas yra nuoraðas, randame paèiame rankraðtyje. Perraðytojas laikosi pirminio teksto autoriteto, tekstà jis kopijuoja, nuraðo tiksliai paþodþiui. Pasitaikanèias klaidingas pirminio teksto formas jis pirma perraðo, o tada skliausteliuose áraðo savo komentarà (vokiðkai gotikiniu greitraðèiu) ir savo siûlomà formà (pagrindinio teksto ðriftu – antikva). Ðv.

Jono Apaðtalo ir Evangelisto dienai (gruodþio 27 d.; WP 39r5–42r9) skirtame pa- moksle perraðytojas taip koreguoja pirminá tekstà (èia ir toliau pajuodinta mano – J. G.): „(taµkat pirmaµis raktas) Patam kan º kalba: kurs intikes bus iµchganits, antru kartu º iµchrada, Todu tadangi kartu. (heiµt billig rak=ºtu) ira, tatai eµt áadis pana 62 diewa a wera, ku=ºreis atrakinama ira karaliµte dangaus“ (f. 39v26–30) . Prie antros klaidingos formos „kartu“ (nom. du. m.) áraðytas komentaras ir taisymas, taèiau prieð tai einanti forma „kartu“ (acc. sg. m.) nesuprasta kaip klaidinga, plg. HP 1562, 69 (þr. iðn. 53): „Ecce habes priorem clauem. Verum cum addit: Qui crediderit, saluus erit, alteram ostendit clauem. Sunt ergo hae duae claues uerbum & fides, quibus recluditur regnum coelorum“. Abi ðios neteisingos pirminio teksto formos yra ne vertimo klaida, bet suklydimas, atsiradæs dël tachigrafinio grafemø sukeitimo vietomis, t. y. grafemø transpozicijos. Jis galëtø bûti uþuomina á tai, kad pirminis tekstas, ið kurio WP perraðyta, taip pat buvo nuoraðas. Panaðaus pobûdþio klaida yra forma „kalba“ vietoj „galva“ WP 171r19 (ketvirto sekmadienio po Velykø pa- mokslas, WP 169r14–171v15): „A º iau Jeigu kalba apµudita a paµkandinta ira, º kagi iau gales µunarei.“. Teisingas variantas èia áraðytas ne iðkart po þodþio, bet parað- tëje (raðyta vertikaliai, derinama prie teksto staèiakampio), taigi netikslumas paste- bëtas jau paraðius sakiná: „Jµch gleub es µol º heiµen Galwa“. Kitu atveju siûlomas -- tikslesnis vertimo variantas, WP 55v9–10: „Daukµinimas Chaus iµchminties waµaraµa (metoµa gleu=ºbe Jh µeâ beµµer) ir malanei pagal ámagiµtes.“ (pirmas sekmadienis po

Trijø Karaliø, WP 55r27–60r27), plg. HP 1562, 107: „Profectus Christi, in sapientia,

61 „Èia sakyk apie negerus krikðèionis ir èia þymimas gotikinis greitraðtis, kuris ir popieþininkus, kurie savo nelaimëse yra spausdinto kursyvo prototipas. prieglobsèio ieðko tarp mirusiøjø, 62 Èia aiðkinamas Mk 16,15–16. ðventøjø ar burtininkø“. Kursyvu

68 Archivum Lithuanicum 5 aetate & gratia.“63. Taip perraðytojo aiðkiai ávardijamas ásiterpimas á tekstà rodo, kad jis nëra perraðomo teksto keitëjas (mutator) ar taisytojas (emendator), bet komen- tuotojas (commentator), kuriam svarbu perteikti tekstà toká, koks jis buvo pirminiame variante64. Perraðytojas ne tik paiso atkartoti iðorinæ pirminio teksto formà (tai rodo daþnesnës santrumpos eilutës pabaigoje negu pradþioje), bet stengiasi nekeisti jo turinio. Wolfenbüttelio postilëje yra ir kitø teksto nuoraðui bûdingø savybiø: mechaniniø teksto praleidimø (parablepsis / haplografija), pridëjimø (ditografija) bei grafemø transpozicijos65. Pirmiausia minëtini parablepsio (t. y. akies perðokimo, pranc. saut du même au même) atvejai. Dvi vienodai arba panaðiai prasidedanèios (vad. homoi- archonas) ar pasibaigianèios (vad. homoioteleutonas) eilutës ar sakiniai lengvai supainiojami akiai ðokinëjant nuo vieno teksto prie kito. Dël to praleidþiami þo- dþiai ar iðtisos eilutës. Pavyzdþiui, WP 68r26–27 (antras sekmadienis po Trijø Kara- liø, WP 60r28–68v30): „kalba S Paw: 1 Cor: 6 Cap: Jus eµte Baánic¸e º Diewa giwaâa, t» praáudis panas Diewas.“. Èia pirmiausia klaidingai nurodytas Laiðko numeris, turi bûti „2 Cor:“. Toliau einanti citata pradedama pagal 2 Kor 6,16 „Vos enim estis templum Dei vivi“66, o pabaigiama pagal 1 Kor 3,17 „disperdet illum Deus“. Taigi WP praleistà abu sakinio sandus turinti jangti citatos ið Pirmo laiðko korintieèiams pradþia „Si quis autem templum Dei violaverit“. Kaip matyti, toká praleidimà sà- lygojo pirminiame tekste buvæ pasikartojantys þodþiai (=„templum Dei“). Teksto atkarpõs praleidimas lemia teologinæ klaidà nuoraðe. Bene ryðkiausias parablepsio atvejis, dël kurio WP atsiranda teologinë klaida, yra WP 60r17–19 (pirmas sekmadie- nis po Trijø Karaliø; èia aiðkinamas paskutinis perikopës versetas Lk 2,52): „Pagal dewiákâ µawan prigiminnâ, ku=ºri kaip tikrai prâeme, teip teipaiegi iame ir º daukµinaâaµsi metoµa iµchmintâ ir malanei teip f“. Nuraðant á vienà sutraukti du sakiniai. Palyginus su Hemmingseno postilës sakiniu „Iuxta diuinam naturam Christus non crescebat aetate, sapientia & gratia: sed iuxta humanam naturam, quam, quia ueram assumsit, in ea creuit aetate, sapientia & gratia“ (HP 1562, 115– 116), akivaizdu, kad toks WP sakinys atsirado perraðius vieno sakinio (ar eilutës) pradþià, o kito pabaigà. Citatos pabaigoje prieð þenklà „f“ (‘ir taip toliau’) pakarto-

63 Plg. WP 60r15–16: „Daukµinaâaµsi metoµa º Wolfgang Goethe-Universität Frankfurt am

ir iµchmintâ ir malanei“, bet WP 48r22–23: Main 31(5), Stuttgart: Franz Steiner „wiµsa µchaimina kure bua iau µawa º Verlag, 1994, 175–186. Taip pat Greetham waµaroµa“. 21994, 47–58. 64 Apie teksto perraðinëjimo Viduramþiais 65 Tokios netyèinës klaidos aptartos: procesà, nuoraðui bûdingas klaidas ir Subaèius 2001, 299–311; Greetham 21994, apie perraðytojus bei jø vertinimà 279–281; Bruce M. Metzger, The Text of Viduramþiø ir vëlesnëje literatûroje the New Testament. Its Transmission, iðsamiai pasakoja Paul Gerhard Schmidt, Corruption and Restoration, Oxford: „Probleme der Schreiber – der Schreiber Clarendon Press, 21968, 186–195. als Problem“, Sitzungsberichte der wissen- 66 Vulgata èia cituojama pagal kritiná schaftlichen Gesellschaft an der Johann Stuttgarto leidimà Nestle-Aland 21991.

69 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija tas „teip“ jau yra nuoroda á tai, kad perraðytojo þvilgsnis ðokinëjo nuo teksto prie teksto, taèiau praleidimo neidentifikavo. Ði klaida nepraslysta nepastebëta vieno ið tekstu vëliau besinaudojusio teologo. Jis þodá pabraukë ir po pamokslu áraðë pasta- bà: „Es heiµt billich S¸mogiµchk±. quia filius Dej l^gos humanitatem º adµumpµit. Diuinitati itaq[ue] Christi, humanitatis º µu¿ proprietates adµcribere: u[e]l utriusq[ue] natur¿ º proprietates confundere abµurdum imò impium eµt“67. Prie nuoraðe atsira- dusiø teksto praleidimø priskirtini ir tie haplografijos atvejai, kai þodá perraðant praleista raidë ar skiemuo, pvz.: „kriáaniáka ámagaus“ vietoj „krikáaniáka áma- gaus“ (f. 93r15), „per bangu“ vietoj „per brangu“ (f. 96v4), „ne=ºiµchkelpt»“ vietoj

„ne=ºiµchµkelpt»“ (f. 105r34–35, plg. HP 1562, 231: „ne confiteatur“). Tokias klaidas perraðytojas daþnai pataiso pats áterpdamas raides jau paraðytame þodyje, skieme- nis ar þodþius virð jo ar po juo, pvz.: „meldamas ´ melµdamas“ (f. 130r19),

„nec¸iamas ´ nekenc¸iamas“ (f. 62r4), „prakas ´ prarakas“ (f. 138r12) ir pan. Rankraðtyje pasitaiko ditografijos atvejø, kada þodis ar eilutë pradëta perraðyti ar perraðyta antrà kartà, pvz., „iµchguldimas t» áad¸i» takias º takias ira“

(f. 133v17), „nuµsigan=ºdima angu nuµsiminima (ka pane Jeµau apµau=ºgaik) nuµsi- minima“ (f. 102r34–36). Paprastai tokias klaidas iðtaiso pats perraðytojas, daþniau- siai pastebëjæs, jog tolesnë teksto seka nebeatitinka jo nuoraðo. Pavyzdþiui, f. 100r17–21 (antras Gavënios sekmadienis, Reminiscere, WP 100r1–104v6) ið pradþiø paraðyta: „Krikáaniáka a iµchgannitinga pakuta ant tikra be º wena abeâaghima, ira priµsiwertimas greána áma=ºgaus panap Diewap, Jdant iau but» iaunas º µutwe- rimas greµchna ámagaus panap Diewap º kiek gal but µilpnimi µcha muµ» kuna“. Antrà kartà pakartotà junginá „greµchna ámagaus“ perraðytojas nubraukë ir virðuje áraðë teisingà „pagal walias“, o aliatyvà pataisë á genetyvà „pana Diewa“ (plg. 3 pav.), plg. HP 1562, 218: „Christiana & salutaris poenitentia absque omni dubio, est conuersio hominis ad Deum, ut fiat noua creatura iuxta ipsius uoluntatem, quantum fieri potest in hac infirmitate“. Itin daþnai perraðytojas pradeda raðyti þodá, kuris pirminiame tekste eina iðkart po tuo metu perraðinëjamo þodþio (t. y. perðoka vienà þodá). Tokius atvejus jis pastebi ir taiso uþraðydamas reikalingà þodá ant pradëtos raðyti formos, pvz.:

„perµonas [÷a] angu“ (f. 17r10), „nepretelius Jra [÷we] welina“ (f. 106v26), „Jeigu 68 but» [÷t] tarnas“ (f. 118v31). Tokiø taisymo atvejø tikrai gausu . Pagal atstumà tarp þenklø rankraðtyje galima matyti, kad kai kuriais atvejais þodþiai, ypaè trumpos formos, uþraðyti du kartus ir taisyti jau paraðius toliau einantá þodá, pvz., ið pra-

67 „Teisingai turi bûti S¸mogiµchk±, nes Dievo 68 Daþnai á „maþo kalibro“ grafemø taisy- sûnus–Logas priëmë þmogystæ. Kristaus mus nekreipiama dëmesio, dël to daugelio dievystei priskirti jo þmogystës ypatybes rankraðèiø leidimai neatspindi nuoraðo arba abiejø prigimèiø ypatybes sumaiðyti atsiradimo proceso (Schmidt 1994, á viena yra beprasmiðka ir netgi nusikals- 177t.). 0 0 0 0 tama“. 0 0 0 0

70 Archivum Lithuanicum 5 3 pav. Fragmentas su iðtaisytu junginiu „greµchna ámagaus panap Diewap“, WP 100r ; 17–21 HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2°

dþiø paraðyta „S: Paw: wel wel Rimi: 4:“ ir tik tada antrasis „wel“ pakeistas á

„kalb:“ (f. 91r10). Nelikus vietos tarp þodþiø forma pabaigta suspensijos þenklu. Tai, kad tekstas perraðytas skubant, rodo daþnos dël tachigrafijos atsiradusios grafemø transpozicijos, kai sukeièiamos vietomis greta einanèios ar kitø raidþiø skiriamos grafemos, pvz.: „µchame amáe º ir patam maáu“ vietoj „amáu“ (f. 60r11–12),

„Ne gier ira ámagui we=ºman buti“ vietoj „we=ºnam“ (f. 61r6–7). Perraðytojas daþ- nai tokias klaidas pataiso ið karto, tik paraðæs arba dar raðydamas þodá, pvz.: „da- bar ÷ badar“ (f. 91v1), „nebuk ÷ nekub“ (f. 92r12), „perµonaµa ÷ pr“ (f. 135r17),

„perµon» ÷ pre“ (f. 95r23), „laikitinas ÷ laitik“ (f. 97r16). Daþnai klaidos daromos vizualiai panaðiø grafemø kombinacijose, ypaè raidës junginiuose su , , , . Tai – vadinamoji minimum problema, kada kelias tokias grafemas turinèioje formoje greitai raðant paraðoma vienu ar keliais brûkðneliais per maþai arba per daug, pvz., „wiµo=ºµa gieroµa darboµa turrime wiµsada µaw at=ºimti anos áad¸ius“ vietoj „at=ºminti“ (f. 82v9–11). Paprastai tokios transpozicijos nesusijusios su semantiniais þodþio pakitimais, pvz., lotyniðkas þo- dis „malunn“ vietoj „malum“ (f. 90v21), „pimingus“ vietoj „pinningus“ (f. 72r1, f. 71v kustodas „pinningus“), „makimna“ vietoj „makinna“ (f. 87r16), jau minëtas

„prigiminnⓠvietoj „prigimimⓠ(f. 60r17) ir pan. Jos praslysta pro perraðytojo akis nepastebëtos. Turëdami tik nuoraðà, bet neturëdami pirminio teksto, nieko negalime spræsti apie kitokius perraðinëjant darytus teksto pakeitimus, pvz., ar daþnos sinonimø grupës bei eilës yra perimtos tiesiai ið pirminio varianto, ar perraðytojas jas suraðë atsiþvelgdamas á pirminiame tekste buvusias glosas paraðtëse, ar pridëjo savø variantø.

5.3. AUTORYSTËS KLAUSIMAS. RANKRAÐÈIO TAISYMAI. Kal- bant apie Wolfenbüttelio postilæ, reikia turëti omenyje, kad ji turi ne teksto (resp. vertimo) autoriø, kuris niekur rankraðtyje nenurodomas, bet nuoraðo autoriø. Taigi WP ávardytina kaip anoniminë. Jau Viktoras Falkenhahnas nustatë, kad visas WP

71 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija tekstas paraðytas vienu braiþu, jo autorius – Jurbarko prie Ásruties kunigas Jonas Bylaukis (apie 1540–1603)69, kurio vardas ir áspaustas WP kietvirðyje. Be WP, þino- mi du Bylaukio autografai (reprodukuoti Falkenhahn 1941, pav. 65, 66). Pirmas Bylaukio autografas yra jo 1579 metø paraðas po „Santarvës formule“ (Slaptasis valstybinis Prûsijos kultûros paveldo archyvas Berlyne, GStA PK, XX. HA Hist. StA Königsberg, HBA J2 1579–1581 [K. 1011])70. Èia jis pasiraðë lotyniðkàja antikva „Johannes Bielauk paµtor Georgenburgenµis µubµcribit.“ (f. 18r, plg. 4 pav.). Antrasis yra jo paraðas po 1590 metø birþelio 1 dienà Prûsijos kunigaikðèio Jurgio Frydricho kanceliarijoje uþregistruotu Jono Bretkûno Postilës redaktoriø laið- ku (Slaptasis valstybinis Prûsijos kultûros paveldo archyvas Berlyne, GStA PK, XX. HA Hist. StA Königsberg, HBA J2 1590 Juni 1 [K. 1013])71. Èia Bylaukis pasiraðë gotikiniu greitraðèiu (plg. 5 pav.). Ið nuoraðe paliktø klaidø, ypaè teologiniø (þr. anksèiau 5.2.), galima tarti, kad Bylaukis savo rankraðtá naudojo ne visiems pamokslams, arba nuoraðu pats nesi- naudojo visai. Be Bylaukio pagrindinio teksto, rankraðtyje skirtini du braiþai, ku- riais áraðyti ilgesni ar trumpesni komentarai, glosos, neteisingai pagrindiniame tekste perraðytø formø ar klaidingø Biblijos nuorodø taisymai, sinoniminiai varian- tai. Kada koreguotos pavienës raidës, ypaè tuose pamoksluose, kuriuose daugiau taisymø nëra, braiþà nustatyti ne visada ámanoma. Neatmestina galimybë, kad rankraðèiu naudojosi ir daugiau asmenø. Jeigu pamoksle teksto taisymai daryti viena ranka, tikëtina, kad ir interpunktuacijos keitimai priskirtini tai paèiai rankai. Be dviejø taisymo braiþø, rankraðtyje yra trys skirtingi áraðai paraðtëse – f. 256r, f. 277v – ir apatiniame prieðlapyje. Jie aiðkiai nesutampa në su vienu ið dviejø taisytojø braiþu, taèiau dar nëra identifikuoti (kol kas þymimi sigla N.N.). Daugiausia korektûrø WP daryta Kraupiðko, vëliau Tilþës kunigo Patroklo Vel- verio (apie 1555–1598)72. Velverio taisymai daþniausiai dalykiniai: jis tikslina netei- singai pateiktas Biblijos knygø nuorodas (pvz., minëtas taisymas f. 17r19, þr. iðn. 58), ávertina teologines klaidas (pvz., minëtas komentaras ir taisymas sakinyje apie Kris- taus dievystës ypatybes, f. 60r17–19, þr. iðn. 67). Velveris taip pat komentuoja ar tik

69 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der Konkordienformel, lot. Formula Concordiae), litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Prûsijos kunigaikðtijos kunigai pasiraðinë- Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchenge- jo 1579 metais, nuo sausio mënesio 12 schichte Altpreußens. Schriften der Albertu- dienos iki birþelio 28-osios. sUniversität, Geisteswissenschaftliche Reihe 71 Já pasiraðë Simonas Vaiðnoras, Danielius 31, Königsberg (Pr), Berlin: Ost-Europa- Gaidys, Zacharijas Blotnas, Jonas Verlag, 1941, 367–374, pav. 67–72: „Da Hiopneris, Jonas Bylaukis ir Aleksandras sonst keine Handschrift jener Zeit die Rodûnionis. Daugiau apie ðá dokumentà charakteristischen Schriftzüge Bielauks ir jo istorijà þr. mano recenzijà Friedricho zeigt, besteht kein Zweifel, daß die Scholzo parengtam kritiniam Bretkûno Wolfenbütteler Postille tatsächlich eine Psalmyno leidimui ðiame ALt tome, Abschrift von der Hand Bielauks ist“ p. 303t. 0 0 0 (p. 369). 72 Jo autografà taip pat identifikavo 70 Augsburgo iðpaþinimo baþnyèiø doku- Falkenhahnas, 1941, 299, 369 (iðn. 1263), mentà, vad. „Santarvës formulæ“ (vok. pav. 65.

72 Archivum Lithuanicum 5 4 pav. Patroklo Velverio ir Jono Bylaukio paraðai dokumente „Subscriptio Formulae Concordiae Theologorum Regiomonti conuocatorum“ (20 f.), f. 18r; Slaptasis valstybinis Prûsijos kultûros paveldo archyvas Berlyne, GStA PK, XX. HA Hist. StA Königsberg, HBA J2 1579–1581 (K. 1011)

73 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija 5 pav. Jono Bylaukio paraðas po 1590 metø geguþës mënesá raðytu Jono Bretkûno Postilës redaktoriø laiðku (2 f.), f. 2v; Slaptasis valstybinis Prûsijos kultûros paveldo archyvas Berlyne, GStA PK, XX. HA Hist. StA Königsberg, HBA J2 1590 Juni 1 (K. 1013)

pataiso Bylaukio nuoraðo klaidas, kurios atsiradusios arba dël neteisingai perskai- tyto pirminio teksto, arba dël grafemø transpozicijos. Pavyzdþiui, sakinyje WP

71v25–26: „te im du kurklu angu du wai=ºdu karweli»“ (Kristaus Paaukojimo [Grab- nyèiø] ðventës vasario 2 dienà pamokslas, f. 71r29–75r25), Velveris pabraukë neteisin- gà formà „wai=ºdu“ ir kairëje paraðtëje áraðë pastabà „non Waidu: µed º du Waiku 73 karweliu r.“ ; f. 88v38 „kaikaµsi ir laikiµis“ pabraukæs klaidingà formà, kairëje pa- raðtëje paraðë „laikaµsi“. Velveris kartais patikslina vertimà, pvz., WP 138r16–18: „Nuµsideâmus dau=ºgi» ant µaw¼s uáieme ir uáu nuµideiuµius mel=ºdeµsi.“ (Di- dþiojo penktadienio pamokslas, f. 136v20–150v21) paraðtëje áraðë „.NB. º uá per- áe=ºnktaius, q[ui]a º text[us] habet: º pro trans=ºgreµsoribus º rogauit.“ (citata Iz 53,12). Velveris tekstà komentuoja ir Biblijos citatas áraðo daþniausiai lotyniðkai. Daþni skyrybos þenklø keitimai ar pridëjimai tuose pamoksluose, kuriuose yra Vel- verio taisymø, taip pat priskirtini jam. Be autografo pavyzdþiø Wolfenbüttelio postilë-

73 Stenografiná þenklà ‘et cetera’, kuris dar kis daþniausiai vartoja „f“. WP leidime reiðkia ir citatos pabaigà, Velveris raðo atspindimi abiejø formø þenklai. graikiðkos „r“ formos, tuo tarpu Bylau-

74 Archivum Lithuanicum 5 je, þinomas tik Velverio paraðas po „Santarvës formule“: „Patroclus Weluerius Paµtor Eccleµi¿ Kraupiµchkan¿, º mente manuq[ue] µubµcripµit. Rogatus no[m]i[n]e Re[ueren]di º Viri Do[min]i Loth Kraus pastoris Wilkiµchkensis º quoq[ue] µubscribo.“ (f. 18r, plg. 4 pav.)74. Velverio braiþas labai savitas, taip pat lengvai atpaþástama jo plunksna. Tai, kad Velverio pastabos WP raðytos skirtingø spalvø raðalu, rodo, jog jis rengdamasis pamokslams tekstà skaitë ir komentavo ne vienu ypu, nebûtinai ið eilës, galbût ne vienerius metus. Þymiai maþiau pëdsakø WP rankraðtyje paliko antraðtiniame lape savo vardà áraðæs Kusø, vëliau Pilupënø kunigas Mykolas Sapûnas (apie 1553–1630): „Michael Sappun Barten.ºµteinenµis.“ (Falkenhahn 1941, 369, iðn. 1263)75. Be ðio áraðo, pagal kurá identifikuojami ir taisymai WP, Sapûno autografø kol kas neþinoma. „Santar- vës formulës“ jis nepasiraðë veikiausiai dël to, kad tuo metu dirbo Þydkiemyje pri- vaèiuose namuose ir á oficialià akcijà pakviestas nebuvo (?). Pagrindinis Sapûno tikslinimas WP rankraðtyje – po aðtuoniais Advento (Kalëdø) ciklo pamokslais nu- rodytas ðaltinis (Hemmingseno postilë: f. 5v, f. 18v, f. 25v, f. 39r, f. 42r, f. 60r, f. 104v, f. 109v)76. Ðaltiniø nuorodas Sapûnas raðo lotyniðkai (f. 5v paþymëjo tik „N. H.“).

Sapûnas taip pat pataiso kai kurias grafemø transpozicijos klaidas (pvz., f. 68r2 „tartik“ pabrauktas ir deðinëje paraðtëje – „tratik“), patikslina neteisingai perraðy- tas arba pagal pirminá tekstà paraidþiui nuraðytas klaidingas formas, pvz., WP

100r6–7: „Pirmiau: ape pakut» º kuri tikra a iµchmitinga Jra pakuta“. Èia Sapûnas, pabraukæs klaidingà formà „iµchmitinga“, virð jos áraðë „iµchganitinga“ (antras Ga- vënios sekmadienis, Reminiscere, WP 100r1–104v6), plg. HP 1562, 217: „I. Quae uera et salutaris poenitentia“. Sapûno taisymai labiau remiasi vertimo ðaltiniais, pvz., sakiná WP 101r5–6: „inruµtinaiens ira pan» Dew» µantÓ µuµsimilµtan=ºtӓ jis papildo, tarp „Diew»“ ir „µantӓ praleistus þodþius áraðydamas deðinëje paraðtëje „ir prieg- tam iµchpaáinµt º Diewa“, plg. HP 1562, 219: „quod Deum adeo indigne offenderit, & agnoscit Deum misericordem“. Skaitydamas WP, Sapûnas turëjo remtis Baltra- miejaus Vilento Euangelijø bei Epistolø (1579) tekstu77, pagal kurá jis rankraðtyje áraðë sinoniminiø formø. Treèio Gavënios sekmadienio (Oculi, WP 104v7–109v12) pamoks-

74 1579 metais Velveris dirbo Kraupiðke, pintame ketvirto Gavënios sekmadienio

Ásruties apskrityje, taèiau jo paraðas èia (Laetare) pamoksle (f. 109v13–111v11),

yra prie Ragainës apskrities, taigi veikiau- f. 111v10–11: „Pirma dallis iµch Poµtillias º siai tuo metu jis buvo toje apskrityje D: M: Luthe: palaika t¼ weiµdek.“. Antroje esanèiuose Vilkyðkiuose. dalyje visos ðaltiniø nuorodos raðytos 75 Ðis ekslibrinis áraðas rodo tik tai, jog rank- Bylaukio ranka. raðtis Sapûnui priklausë, taèiau Waltheris 77 EE èia cituojama pagal kompiuteriná Hubatschas já ávardijo kaip WP autoriø variantà, parengtà Lietuviø kalbos (Walther Hubatsch, Geschichte der Evange- institute 1996–1998 metais pagal lischen Kirche Ostpreussens 1, Göttingen: Valstybinës kalbos vartojimo ir ugdymo Vandenhoeck & Ruprecht, 1968, 90). 1996–2005 metø programà (Ona Alekna- 76 Pirmoje WP dalyje pats Bylaukis paþymë- vièienë, Saulius Ambrazas, Rièardas jo tik nuorodà á Lutherio postilæ sutrum- Petkevièius, Vytautas Zinkevièius).

75 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija le, sakomame pagal Lk 11,14–28, iðtraukoje ið perikopës (Lk 11,14) „Ape pirma kal=ºba µ: Luk: Bua Jeµus iµchmeµdineâus welnu=ºw» f.“ (WP 104v19–21) Sapûnas tarp eiluèiø rankraðtyje áraðë Vilento variantà, bet rankraðèio formø neiðbraukë (èia pajuodinta mano – J. G.): „Ape pirma kal=ºba µ: Luk: Jr Bua Jeµus iµchwar±s c¸arta 78 f.“, plg. EE 4711: „IR buwa iµchwar±s C¸arta“ . Kitu atveju tame paèiame pamoksle, f. 107r24–26 Sapûnas pabraukë neteisingà paþodiná vertimà (Ef 2,20): „uábudawati [÷uáp] ant fundamen=ºta apl--un ir prarak» ano wireµniu akmenim º kampa Chun-- Jeµ:“ ir deðinëje paraðtëje pagal Vilentà áraðë: „Kur C--hus Jesus µ±µpa=ºros akmenimi ira“. Virð formos „uábudawati“ jis taip pat paraðë prieðdëlá „µu“, taigi pasiûlë for- mà „µubudawati“, plg. EE 1685–7: „µubudawo=ºti ant fundamenta Apaµchtalu ir Pra- raku/ kur º Ieµus Chriµtus S±µparós akmenimi jra“ (plg. 6 pav.). Abu rankraðèio skaitytojai kreipë dëmesá á skirtingus dalykus. Ið taisymø po- bûdþio galima spræsti, kad Velveris rankraðèiu naudojosi anksèiau, jis tikslino daugiausia dalykines klaidas. Sapûnas rankraðtá „paveldëjo“ vëliau (po 1579-øjø [?]), jam labiau rûpëjo vertimo dalykai, jis nurodë ðaltinius, siûlë sinoniminius variantus.

5.4. TEKSTO DATAVIMAS. Bylaukio áraðas pirmos dalies pabaigoje „Jn 3 woch[en] 2 tag[en] durch Gottes hulf auµgeµchrieb[en]. º A[nn]o 73 den 2 Septembris.“ 79 (f. 150v27–28) þymi pirmos dalies perraðymo laikà . 1574-uosius liudijantis áspaudas WP kietvirðyje konkreèiau áriðimo laiko nenurodo. Pagal vëliausius ðaltiniø pirmuo- sius leidimus galima spræsti apie paties vertimo atsiradimo chronologines ribas: Hemmingseno postilë iðleista 1561 metais, Greserio – 1567-aisiais. Kadangi Grese- ris WP antraðtëje ir pirmoje dalyje visai neminimas, jo postilës leidimo metus turime taikyti tik kaip antros dalies terminus ante quem non. Taigi pirminis tekstas, pagal kurá (bet nebûtinai ið kurio tiesiai!) WP perraðyta, apibrëþtinas ne ankstesniu negu 1561–1567 metø laikotarpiu. Paèiuose pamoksluose minimi metai ðiuo atveju nëra tokie aktualûs. Antro Advento sekmadienio pamoksle (pagal Lk 21,25–33), kuriame paminëti 1547-ieji (f. 6r32; dangaus þenklai Karaliauèiuje aiðkiai susijæ su tais metais mirusia kunigaikðèio Albrechto þmona Dorotëja), 1561-ieji (f. 6v1; Kopenhagoje ste- bëta kometa yra aliuzija á Hemmingseno postilæ; dar f. 263r33) ir 1563-ieji (f. 7r17; didþiulis þemës drebëjimas Aukðtutinëje Vokietijoje tais metais katastrofologijos literatûroje neuþfiksuotas), kalbama apie artëjanèios pasaulio pabaigos þenklus. Homiletinëje literatûroje to sekmadienio pamoksluose gausu konkreèiais metais ávardytø pranaðingø dangaus reiðkiniø, apsigimimø ir katastrofø. Siekiant sukelti klausytojø baimæ, datos pamoksluose paprastai aktualinamos, taigi WP tekste ga- lëjo bûti pakeistos net ir perraðant, pvz., skaièiø 1563 iðtaisant ið 1503 ar sukeièiant

78 Plg. Jono Bretkûno Biblijà: „Ir buwa iµch- 79 Praktika þymëti nuoraðo pabaigos datà, met¼s [´iµchwarans] Welnuw¼“ (BNT, daþnai net ir valandà, þinoma nuo Lk 1579), ir Postilæ: „IEµus iµchware Viduramþiø (Schmidt 1994, 180).

Welina“ (BP 1591, I 2896).

76 Archivum Lithuanicum 5 6 pav. Mykolo Sapûno taisymas WP pagal Baltramiejaus Vilento Euangelijas bei Epistolas (168 ), f. 107r (=Ef 2,20); 5–7 24–26 HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2°

skaitmenis vietomis, pvz., 1356 ir 1536 metais Bazelyje (ir kitur Ðveicarijoje) vyko dideli þemës drebëjimai, garsus 1556 metø þemës drebëjimas Bavarijoje80. Wolfenbüttelio postilë, o ypaè pirma jos dalis, nëra universaliam liturginiø metø ciklui skirta knyga. Paprastai spausdintose lotyniðkose bei vokiðkose postilëse, ku- rios nepritaikytos konkretiems liturginiams (ir kartu kalendoriniams) metams, ne- kilnojamøjø ðvenèiø dienomis sakomi pamokslai sudëti pabaigoje, atskirame sky- riuje. Mat skirtingais metais nekilnojamosios ðventës atsiduria vis kitoje vietoje, t. y. ásiterpia tarp skirtingø sekmadieniø. Visø metø pamokslai WP, kaip áprasta, skiria- mi á du ciklus: Advento (Kalëdø) ciklà (imtinai nuo pirmo Advento sekmadienio iki Didþiojo penktadienio) sudaro 29 pamokslai, Velykø ciklà (imtinai nuo Velykø ðventës iki 27-o sekmadienio po Ðvè. Trejybës ðventës) – 41 pamokslas. Postilës gale pridëti du papildomi pamokslai. Pirmasis (f. 285v15–290r13) skirtas sakyti kuriais nors metais atsiradus papildomam sekmadieniui prieð ar po Kristaus Apsireiðkimo (Trijø Karaliø) arba po Ðvè. Trejybës ðventës81. Ðiame pamoksle klaidingai nurody- tas Evangelijos skaitinys – vietoj Evangelijos pagal Jonà („µ: Jan:“, f. 285v21) turi bûti

Evangelija pagal Matà, kà ir rodo perikopës fragmentas f. 285v23–24 – Mt 3,13 (visa 82 perikopë Mt 3,13–15[17]) . Antras pamokslas (f. 290r14–295v32) skirtas ðv. Mykolo Arkangelo dienai (rugsëjo 29-oji, perikopë Mt 18,1–14). Taigi pirmas pridëtinis pa- mokslas taikytinas Advento (Kalëdø), antras – Velykø ciklui.

80 Be gausios XVI–XVII amþiaus katastrofo- 81 Pvz., tarp Naujøjø metø (sausio 1 dienos) loginës ir astrometeorologinës literatûros, ir Trijø Karaliø (sausio 6 dienos) ásiterpus iðsamiausias studijø rinkinys, skirtas sekmadieniui. prodigijø literatûrai ir jos panaudojimui 82 Taip pat klaidingai nurodytas Evangelijos Reformacijos laikotarpio raðtuose, yra pagal Lukà skyrius deðimto sekmadienio

Volkserzählung und Reformation. Ein po Ðvè. Trejybës pamoksle (f. 225v1–

Handbuch zur Tradierung und Funktion von 228r9): vietoj „12 cap:“ turi bûti „19 cap:“

Erzählstoffen und Erzählliteratur im Pro- (f. 225v3; Lk 19,41–48). testantismus, hrsg. von Wolfgang Brückner, Berlin: Erich Schmidt Verlag, 1974.

77 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija Wolfenbüttelio postilëje Advento (Kalëdø) ciklo nekilnojamosios ðventës átrauktos á pamokslø eilæ. Pagal tai, kaip pamokslai iðdëstyti, galima nustatyti, kuriems kalendoriniams metams jie taikomi. Kristaus Paaukojimo (Grabnyèiø, lot. Purificatio Mariae, vok. Mariä Lichtmeß, Mariä Reinigung) ðventës vasario 2 dienà pamokslas

(Lk 2,22–32, f. 71r29–75r25) WP yra tarp treèio ir ketvirto sekmadienio po Trijø Ka- raliø ðventës pamokslø (atitinkamai f. 68v31–71r28 ir f. 75r26–77r20). Vieðpaties Ap- reiðkimo Ðvè. Mergelei Marijai (lot. Annunciatio Domini, Annunciatio Mariae, vok.

Verkündigung Mariä) ðventës kovo 25 dienà pamokslas (Lk 1,26–38, f. 114v1–118r32) WP yra tarp ketvirto (Laetare) ir penkto (Iudica) Gavënios sekmadienio pamokslø

(atitinkamai f. 109v13–111v11 ir f. 118v1–123v34). 1561–1574 metø laikotarpiu tokià konsteliacijà randame tik 1566 metais83. 1566-aisiais treèias sekmadienis po Trijø Karaliø buvo sausio 27 dienà, o ketvirtas – vasario 3 dienà, taigi vasario 2-oji atsidûrë tarp jø, kaip yra ir WP. Sekmadienis Laetare 1566 metais pasitaikë kovo 24 dienà, o Iudica – kovo 31 dienà, taigi kovo 25-oji ásiterpë tarp jø. Tad pirminis tekstas su tokiu pamokslø iðdëstymu galëjo bûti sudarytas 1565–1566 metø Adven- to (Kalëdø) ciklui84. Antra vertus, 1566 metais buvo tik keturi sekmadieniai po Trijø Karaliø (iki devinto sekmadienio prieð Velykas, Septuagesimae), o WP yra ir penkto sekmadienio pamokslas (f. 77r21–80r11). Gali bûti, kad ðis pamokslas (Mt 13,24–30, pagal Lutherá Mt 11,25–30) pridëtas vëliau (1561–1574 metø laikotarpiu penki sekmadieniai buvo 1568 ir 1571 metais). Velykø ciklo dalyje, kurios pirminis tekstas negalëjo atsirasti iki 1567 metø, numatyti dvideðimt septyniø sekmadieniø po Ðvè. Trejybës pamokslai, taèiau nëra ðv. Jono Krikðtytojo dienai (birþelio 24-oji) ir Ðvè. Mergelës Marijos Apsilankymo dienai (liepos 2-oji) skirtø pamokslø (ðv. Mykolo Arkangelo dienos pamokslas pri- dëtas pabaigoje). Taigi antra WP dalis, kuri numato didþiausià sekmadieniø po Ðvè. Trejybës skaièiø ir praleidþia nekilnojamàsias ðventes, struktûriðkai skiriasi nuo pirmosios, pateikia universalià pamokslø tvarkà. 1567–1574 metø laikotarpiu 27 sekmadieniai buvo 1570 ir 1573 metais.

83 Kalender der Jahre 1000–2100 zur Zeitrech- 1 diena, antradienis) ir Trijø Karaliø (sau- nung im deutschen Sprachraum, hrsg. von sio 6 diena, sekmadienis). Bretkûno Posti- Lothar Franke, Wiedemar: Franke, 1998. lëje (1591), kuri taip pat skirta ne univer- Hermanno Grotefendo dvitomë knyga saliam liturginiø metø ciklui (nekilnoja- Zeitrechnung des deutschen Mittelalters und mosios ðventës átrauktos á pamokslø eilæ), der Neuzeit (1. Glossar und Tafeln. 2.1. Ka- ðis pamokslas yra. Sekmadienio tarp sau- lender der Diözesen Deutschlands, der Schweiz sio 1 ir 6 dienos bûta 1589 (sausio 5-oji), und Skandinaviens. 2.2. Ordenskalender. 1590 (sausio 4-oji), 1591 (sausio 3-ioji) Heiligenverzeichnis. Nachträge zum Glossar, metais. Iðskyrus Grabnyèiø ðventës pa- Aalen: Scientia Verlag, 21984) prieinama mokslo vietà (tarp penkto sekmadienio internete (HTML-Version von Dr. H. po Trijø Karaliø ir sekmadienio Septuage- Ruth): http://www.manuscripta-mediae- 0 simae), BP abiejø ciklø pamokslø tvarka valia.de/gaeste/grotefend/grotefend.htm atitinka 1591 metais buvusià konste- 84 1566 metais neprireikë ir pamokslo (Mt liacijà. 0 0 0 3,13–15[17]) tarp Naujøjø metø (sausio

78 Archivum Lithuanicum 5 Ið tokio nevieningo pamokslø iðdëstymo matyti, kad Wolfenbüttelio postilës pro- totipas atsirado per keletà etapø ir per keletà metø. Taigi ypaè dialektologiniu poþiûriu WP tekstà vertinti kaip galutiná dariná reikia itin atsargiai, nes uþ jo slypi tikrai ne vienas ir tikriausiai ne vieno autoriaus sudarytas variantas. Todël dabar rengiamame Wolfenbüttelio postilës kritiniame leidime atsiribojama nuo dialektologi- niø vertinimø. Apie WP tarmiø sluoksnius dialektologai galës daryti pagrástas iðvadas tik tada, kai bus parengta viso teksto þodþiø formø konkordancija, kuri seks WP leidimà.

6. SKAITMENINË RANKRAÐÈIO VERSIJA – FAKSIMILË. Vykdomo projekto rëmuose Hercogo Augusto bibliotekoje parengta visos Wolfenbüttelio postilës skaitmeninë versija (spalvota skaitmeninë kopija 300ppi rezoliucija). Skaitmeniná WP korpusà sudaro 602 nuotraukos (áskaitant prieðlapius ir tuðèius lapus), taip pat áriðimas ir 17 pavyzdiniø (ið 148) vandenþenkliø nuotraukø. Tokià skaitmeninæ WP versijà, kuri geriausiai atitinka originalà, numatyta iðleisti kompaktinëje plokðtelëje kaip faksimiliná leidimà. Spausdintos faksimilës atsisakoma ið esmës dël ekonomi- niø prieþasèiø (spalvotos kokybiðkos faksimilës ákainiai siektø astronomines su- mas, nespalvotoje faksimilëje labai nukentëtø kokybë).

7. DOKUMENTINIS PARAIDINIS PERRAÐAS. Wolfenbüttelio postilës rankraðèio tekstas kritiniame leidime pateikiamas kaip dokumentinis paraidinis perraðas (vok. diplomatisch-dokumentarische Textwiedergabe, diplomatisch-getreue Text- wiedergabe). Esu tvirtos nuomonës, kad Pauliaus Subaèiaus pasiûlytas terminas dokumentinis paraidinis perraðas (2001, 332, iðn. 910) vartotinas lietuviø tekstologijo- je. Vyriðkosios giminës daiktavardis perraðas (vietoj mot. g. perraða) yra to paties darybos tipo (galûnës -as) vedinys kaip nuoraðas, áraðas, uþraðas ar iðraðas85. Doku- mentiniame paraidiniame WP perraðe atsiribojama nuo teksto ortografijos ir inter- punktuacijos keitimø: diplomatiðkai perteikiamos rankraðèio lietuviðko teksto gra- femos, iðlaikomos ligatûros, atspindimos sutrumpintos formos, sutartiniai þenklai. Þinoma, teksto makrografika – atstumas tarp eiluèiø, tarp þodþiø eilutëje, tarp þenklø þodyje – ir ið dalies mikrografika – ávairios skirtingos tos paèios raidës formos, skirtinga diakritiniø þenklø pozicija (tiesiai po raide ar virð jos, nutolæ nuo raidës) – nëra atspindima. Ðá vaizdà skaitytojas susidaro pagal faksimilæ ir origina- là. Be jokios abejonës, iðlaikoma originalo makrostruktûra: pamokslø skyrimas (pa- vadinimas, perikopës fragmentas, tekstas), pastraipos. Taip pat atspindimas skir- tingas ðrifto dydis: WP didesniu ðriftu raðomos perikopiø iðtraukos pamokslo teks- te, taip pat áþanginiai þodþiai á naujà pamokslo temà. Toks ðrifto dydþio kaitalio- jimasis (kartais ir skirtingø spaudmenø tipø derinimas) bûdingas spausdintoms

85 Vartoti vyriðkosios giminës daiktavardá perraðas leistø ir analogija su kitais prieðdëlio per- dariniais, pvz., perspaudas.

79 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija postilëms, taigi Wolfenbüttelio postilëje jis taip pat yra vienas ið knygos imitacijos rodikliø. Neiðvengiama èia ir sunkumø: ne visais atvejais aiðku, ar nauja pastraipa pradedama toliau nuo kairiojo kraðto, o jeigu eilutë pradedama nauju sakiniu, ar apskritai tai gali bûti nauja pastraipa. Tokiu atveju leidime atsispindi individualus leidëjos sprendimas. Lygiai taip ne visada aiðku, ar þodþiai paraðyti kartu, ar skyrium. Be to, Bylaukis daþnai ilgesná þodá perraðo paskiemeniui, tad pasitaiko, kad atstumas tarp skiemenø yra tokio pat didumo kaip kitu atveju tarp þodþiø. Tokios formos dokumentuojamos kritiniame aparate ir aptariamos komentare. Indi- vidualûs sprendimai priimtini ir kitais atvejais. Kablelis ne visada aiðkiai skiriasi nuo taðko (atitinkamai kabliataðkis nuo dvitaðkio). Dël besikaitaliojanèio raidþiø dukto daþnai sunku atskirti grafemas ir (raidë daugeliu atvejø smaili kaip ), ir (ypaè þodþio gale, kada greitai raðant raidës vertikalë uþrieèiama á vidø), ir (ypaè pozicijoje prieð ir <µ>, kada balsë sujungta su po jos einanèia grafema). Pavyzdþiui, liepiamosios nuosakos 1 pl. forma f. 90v11

„dabakimeµsi“ paraðyta su aiðkia , f. 91v10 „dabakimas“ – su aiðkia , taigi neaiðkiai paraðyta forma f. 91v9 „dabakime/as“ galimà interpretuoti dvejopai:

f. 90v11

f. 91v10

f. 91v9

Veiksmaþodþiø -ëti bûtojo laiko dalyviø nom. pl. forma f. 36r22–23 „perµek- di=ºneâen“ aiðkiai paraðyta su , f. 60r8 „girdeâç“ taip pat su aiðkia , virð kurios padëtas nosinio priebalsio omisijà þymintis þenklas, taèiau formos f. 78r26

„girdeân“ (taip pat f. 88r22, f. 106r17) galûnëje veikiausiai turi , plg. f. 48r3 formà su aiðkia þodþio galo „girdeghin“:

f. 36r22–23

f. 60r8

80 Archivum Lithuanicum 5 f. 78r26

f. 48r3

Identifikuoti atskiras grafemas analogija ðiuo atveju visai nepadeda: WP ortogra- fija yra labai nenuosekli, tokia pati gramatinë forma raðoma skirtingai. Ne visada aiðki grafemø junginiø ir , ir (bei ), ir , ir , ir , ir seka. Ne visais atvejais lengva nustatyti, ar po þodþio padëtas taðkas yra interpunktuacijos þenklas, ar nuo balsës nutolæs nazalizacijà þymintis diakritikas. Tokios dvejopai interpretuoti galimos formos aptariamos komentaruose. Wolfenbüttelio postilëje, kaip ir Jono Bretkûno Biblijos rankraðtyje, viena didþioji raidë netaikant fonetinës distribucijos vartojama garsams [i] ir [j] þymëti. Ji WP, kaip ir kitakalbiuose XVI amþiaus lotyniðkàja antikva ar gotikiniu greitraðèiu paraðytuo- se rankraðèiuose, yra keleriopos grafinës iðraiðkos. Majuskulinës raidqs forma kai- taliojasi nepriklausomai nuo to, ar þodis prasideda balsiu [i], ar pusbalsiu [j]. Raidës duktas WP atspindi bûdingà XVI amþiui ðios grafemos polimorfijà tiek rankraðèiuose, tiek spaudiniuose. Antikvinio tipo spaudmenø rinkiniuose iki XVII amþiaus pradþios, o gotikinio tipo – iki XVII amþiaus vidurio bûta vienos didþio- sios literos, kurios forma priklausomai nuo ðrifto tipo (antikva, gotikinis) ir jo atmainø (ávairûs antikvos porûðiai; taip pat ðvabacheris, rotunda, fraktûra ir pan.) galëjo bûti skirtinga: 1) grieþtos romëniðko vieneto formos , 2) su nepailginta, bet uþriesta á kairæ vertikale , 3) su pailginta uþriesta á kairæ vertikale (vadinamoji „i longa“), 4) su pailginta neuþriesta vertikale ir horizontaliu brûkðneliu per vidurá, 5) mums áprastà primenanti raidë86. XVI amþiaus spaustuvininko spaudmenø dëþëje (vok. Setzkasten, angl. printer’s case) tokia raidë turëjo vienà skyrelá – pagal abëcëlæ tarp raidës ir skyreliø87. Laikantis tokio principo, Wolfenbüttelio

86 Ávairi didþiosios raidës grafinë the U after T, proved an inconvenience to raiðka apraðyta ir iliustruota: Maria Juda, the printer who had been trained to cases Pismo drukowane w Polsce XV–XVIII wieku, in which there were no such letters. [...] by Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii this vis inertiae the J and U still follow the Curie-Skùodowskiej, 2001. Z in the upper cases, as they always have, 87 Ilgainiui atsiradus atskiram spaudmeniui and probably always will“ (Daniel Berke- (bei atitinkamai majuskulinei ), ley Updike, Printing types. Their History, jis spaudmenø dëþëje patalpintas greta Forms, and Use, The British Library: Oak raidës skyrelio: „To introduce them Knoll Press, 2001, 23). in their proper places, i.e., the J after I and

81 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija postilës perraðe visais atvejais (iðskyrus galbût pirmàjá) turi bûti vartojama viena didþioji raidë: , arba . Kadangi daþniausiai rankraðtyje ði raidë paraðyta su gerokai þemiau eilutës ribos nuleista ir uþriesta vertikale, ji perraðe atliepiama aiðkiau tokià formà perteikianèia raide , pvz.: f. 29v3 „Jra“, f. 61v25 „Jeigu“, f. 28v30 „Jµrael“. Þinoma, toks þymëjimas yra sutartinis, lygiai taip didþiosios pozicijoje bûtø galima vartoti grafemà ar kitokià panaðios formos raidæ. Svarbu èia tik tai, kad perraðe nebûtø ávesta modernizuota ir pagrindo rankraðtyje neturinti papildoma / distribucija.

7.1. PAGRINDINIS LEIDÞIAMAS TEKSTAS. Pagrindiniu leidþiamu tekstu pasirinktas pirminis Bylaukio uþraðytas tekstas, kuris atspindi paties perra- ðytojo uþraðytà teksto variantà (pagal Bretkûno rankraðèiø leidimuose Jocheno D. Range’s ir Friedricho Scholzo vartojamà „Grundschicht“ galimas vadinti ir pagrin- diniu sluoksniu). Tai reiðkia, kad pagrindiniame leidþiamame tekste atliepiamas tas galutinis teksto variantas, kuris atsirado paèiam Bylaukiui tekstà pataisius, iðbraukus tam tikras teksto atkarpas, áraðius tarp eiluèiø ar paraðtëse teksto papil- dymus, paþymëjus þodþiø keitimo tvarkà, t. y. tekstà padarius toká, koká jis laikë galutiniu. Tokiu bûdu pagrindinis leidþiamas tekstas atspindi paties perraðytojo (=nuoraðo autoriaus) valià. Pagrindinis leidþiamas WP tekstas surinktas staèiu ðriftu (recte). Gotikiniu greit- raðèiu rankraðtyje paraðyti vokiðki teksto intarpai perteikiami kursyvu, taip atski- riant greitraðtá nuo antikvos. Lietuviðkose formose greitraðèiu uþraðytos pavienës raidës leidþiamame tekste nëra atspindimos: ðiuo atveju tolesniems grafologiniams tyrimams tinka faksimilë ir originalas. Rankraðèio lapø numeriai nurodomi pagal inventorinæ foliacijà arabiðkais skaitmenimis lauþtiniuose skliaustuose. Greta taip pat lauþtiniuose skliaustuose þymimos ir originalios lankø signatûros, pvz., „[f. 127r] [Ii]“. Skirtingais þenklais þymimos eiluèiø „º“ ir lapo pusiø „Ý“ ribos, pagal rankraðtá kas penkta eilutë numeruojama arabiðkais skaitmenimis lauþtiniuo- se skliaustuose. Þodþiø këlimo þenklas (originale du nuleisti ákypi brûkðneliai) atspindimas lygybës þenklu „=“. Dël labai siauros rankraðèio vidinës paraðtës (ypaè pirmuose 90 lapø) áriðimo siûlë kartais uþdengia pirmus (lapo recto pusëse) ar paskutinius (lapo verso pusëse) eilutës þenklus. Tokios grafemos pagrindiniame leidþiamame tekste atstatomos riestiniuose skliaustuose „{}“. Neáskaitomos grafe- mos, taip pat dël iðsiliejusio raðalo ar neaiðkaus raðto neáskaitomi þenklai þymimi þvaigþdutëmis riestiniuose skliaustuose „{***}“ (daþniausiai viena þvaigþdutë ati- tinka vienà grafemà). Dël mechaniniø paþeidimø trûkstamos teksto atkarpos (nu- plëðta dalis f. 194) paþymëtos daugtaðkiu lauþtiniuose skliaustuose „[...]“. Tuðti lapai paþymëti greta lapo numerio (jeigu yra, ir lanko signatûros) lauþtiniuose skliaustuose pridedant lakûnos nuorodà, pvz., „[f. 136r] [Mm] [vacat]“. Korektûrø vietos ar komentaro reikalingos formos pagrindiniame tekste paþymëtos pakeltomis maþosiomis lotyniðkosios abëcëlës raidëmis ir arabiðkais skaitmenimis (atitinkamai dviem kritiniams aparatams). Jeigu korektûra apima daugiau negu vienà þodþio

82 Archivum Lithuanicum 5 formà, jos apimtis pagrindiniame tekste þymima virðutiniais kampukais ið abiejø korektûros pusiø „õ ú“. Visi Wolfenbüttelio postilës leidime – tiek pagrindiniame lei- dþiamame tekste, tiek kritiniame aparate ir komentaruose – vartojami tipografiniai þenklai aiðkinami atskirame sàraðe ávadiniame straipsnyje. Visi rankraðtyje esantys teksto taisymai, keitimai, papildymai dokumentuojami kritiniame aparate ir esant reikalui aiðkinami komentare, taigi nenutylima në viena korektûra. WP atveju, skirtingai negu Bretkûno Biblijos rankraðtyje, aiðku, kad By- laukis savo nuoraðà taisinëjo perraðydamas (sinchroniðkai), taigi èia nëra vëles- niais metais per keletà etapø Bylaukio siûlytø teksto variantø (vadinamojo autori- nio vëlesniøjø korektûrø sluoksnio). Leidëjos intervencija á pagrindiná leidþiamà tekstà ðiuo atveju yra minimali, taèiau visai jos atsisakyti neámanoma vien dël to, kad paraidþiui perteiktos akivaizdþiai klaidingos beprasmës formos pagrindiná tekstà padaro sunkø suprasti ir neámanomà cituoti. Rankraðtyje pasitaikanèios grynai grafinës klaidos pagrindiniame leidþiamame tekste pateiktos pataisytos: 1) neatspindimas neparaðytas arba paraðytas ne vietoje raidës diakritinis lan- kelis, pvz.: f. 128r36 „krauiu“ virð pirmosios nepadëtas lankelis, taigi forma rankraðtyje matoma kaip „kraniu“, f. 295v11 „Euangel:“ virð raidës taip pat nepadëtas lankelis, f. 36r26–27 „patap=ºtu angu butun“ jungtukas rankraðtyje turi du lankelius, taigi yra „augu“, f. 92v32 „ing“ virð vietoj taðko paraðytas raidës lankelis; 2) neatspindimas nenubrauktas raidës taðkas, paliktas iðtaisius á , kai grafema rankraðtyje matoma kaip <ë> ir pan. Visos tokios pagrindinio teksto emendacijos dokumentuojamos kritiniame aparate ir reikalui esant aptariamos ko- mentare, taigi paèiame leidime taisoma ne patylomis. Antra vertus, pagrindiniame leidþiamame tekste atspindimos jau minëtos dël parablepsio ir tachigrafijos atsira- dusios klaidos. Èia laikomasi principo: jeigu paèiame pagrindiniame leidþiamame tekste nëra atstatomi didesnieji vienetai (praleisti þodþiai ar eilutës, tokios klaidos interpretuojamos komentare), tai lygiai taip turi bûti fiksuojami ir maþesnieji (pra- leisti ar sukeisti vietomis skiemenys ar transponuotos grafemos). Leidëjos ásitikini- mu teisinga forma tokiu atveju pateikta aparate. Jeigu dël atstatomos formos kyla abejoniø, prie jos aparate paþymëtas klaustuko þenklas. Pagrindiniame tekste klai- dos netaisomos ir todël, kad ne visada aiðku, kaip tiksliai atstatytinos vadinamo- sios minimum formos , pvz.: f. 119r33 „makimna“ gali bûti taisoma á daþnai

WP vartojamà „makinna“ (f. 119v22, f. 15r8 ir kt.), taèiau gali bûti atstatoma ir kaip

„makina“ (f. 3v23, f. 106v11 ir kt.). Pagrindiniame leidþiamame tekste visais atvejais paliktos neiðskleistos lietuviðkame rankraðèio tekste vartojamos santrumpos – su- spensijos, kontrakcijos (þr. iðn. 31), stenografiniai vadinamieji Tirono þenklai (pvz., „:“ ‘[tai] yra’), omisijas reiðkiantys þenklai (tokie yra nosinius garsus þymintys diakritiniai taðkai po balsëmis ar brûkðneliai virð jø, taip pat vadinamoji „e cau- data“ <æ> = ). Taip daroma dël to, kad skirtingai nei lotyniðkuose ar vokiðkuo- se tekstuose, WP ne visada vienas santrumpos þenklas turi vienà reikðmæ. Dël chaotiðkos WP ortografijos yra labai keblu iðskleisti suspensijas ir kontrakcijas, pvz., gen. sg. suspensija f. 132r4 „weá:“ gali turëti dvejopà grafinæ iðraiðkà: „weá-

83 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija paties“ (f. 87v20) arba „weápates“ (f. 95v12). Visos WP vartojamos suspensijos bei kontrakcijos ir jø semantiniai aiðkinimai pateikiami atskirame sàraðe. Bylaukio vokiðkuose ir lotyniðkuose intarpuose vartojamos santrumpos visais atvejais pa- grindiniame leidþiamame tekste pateikiamos iðskleistos lauþtiniuose skliaustuose, 88 pvz., f. 263r24 „[com]pellunt“, f. 81v9 „papiµt[en]“ . Taip daroma todël, kad tokios lotynø ir vokieèiø kalboje vartojamos santrumpos yra tradicinës, áprastos, jos visa- da turi aiðkiai apibrëþtà reikðmæ. Lygiai tokio paties pobûdþio yra lietuviðkame tekste tam tikrais atvejais vartojamas þodþio pabaigos santrumpos þenklas 89 (primenantis graikiðkàjà „h“), pvz., f. 66r16 „wenc¸iawaniµt[en]“ . Ði santrumpa pa- grindiniame tekste neiliustruojama todël, kad ji ið esmës yra greitraðèio intarpas antikva paraðytame þodyje, o tokie atvejai taip pat neþymimi specialiomis grafemo- mis. Aiðkumo dëlei WP leidimo gale dar pridedamas visø rankraðtyje vartojamø lotyniðkø, vokiðkø ir lietuviðkø formø su omisijomis, kurios pagrindiniame tekste iðskleidþiamos lauþtiniuose skliaustuose, iliustracinis sàraðas su nuoroda, kurioje rankraðèio vietoje tokia forma vartojama ir kaip ji iðskleidþiama.

7.2. TEKSTOLOGINIS APARATAS. Rankraðèio teksto genezë ir vëlesnieji kitø asmenø daryti taisymai atspindimi leidimo tekstologiniame aparate. Wol- fenbüttelio postilës leidimas turi du tekstologinius aparatus. Pirmame registruojami paties Bylaukio daryti teksto taisymai bei keitimai. Antrame dokumentuojami visi ne Bylaukio ranka (Velverio, Sapûno ir nuo jø besiskirianèiais braiþais) áraðyti teksto keitimai, taisymai, papildymai. Paaiðkinimø bei komentarø reikalingos teksto vietos, Biblijos citatø nuorodos, pagrindinio teksto klaidos ir jø taisymo variantai taip pat þymimi antrame aparate. Rankraðèio tekstas abiejuose aparatuose pateiktas staèiu ðriftu, leidybinës pastabos raðomos kursyvu. Sudëtingesniais taisymø ar papildymø atvejais leidybinës pastabos nuo rankraðèio teksto segmentø arba keli segmentai vienas nuo kito atskiriami vertikaliu brûkðneliu „|“. Po ilgø svarstymø ir mëginimø nuspræsta aparate vartoti lotyniðkas leidybines pastabas bei áprastas lotyniðkas santrumpas („cf.“ ‘palygink’, „ms.“ ‘rankraðtis’). Kad aparatas nebûtø perkrautas leidybinio teksto, ávesta simboliø sistema ir siglos90. Visi leidybiniai þenklai aiðkinami atskirame ávadinio leidimo straipsnio sàraðe.

7.2.1. BYLAUKIO TAISYMAI – PIRMAS APARATAS. Bylaukio dary- tø taisymø vietos pagrindiniame leidþiamame tekste paþymëtos pakeltomis maþo- siomis lotyniðkosios abëcëlës raidëmis a–z, o patys taisymai suregistruoti pirmame tekstologiniame aparate. Pradëta klaidingai raðyti forma, kai teisingas variantas

88 Iðskleista santrumpa skiriama ir grafiðkai: Wolfenbüttelio postilës leidimo recenzijoje antikvos tekste – kursyvu, o greitraðèio ALt 2, 2000b, 182t. 0 0 0 tekste – staèiu ðriftu. 90 Sutartiniø þenklø ir lotyniðkø santrumpø 89 Ðiuos atvejus taip pat esu aptarusi ir sistemà iðsamiai aptaria Subaèius (2001, iliustravusi Juozo Karaciejaus parengto 442–457). 0 0 0

84 Archivum Lithuanicum 5 uþraðytas ant jos, þymima su prieð jà einanèia rodykle á kairæ „÷“ ‘taisyta ið’. Taip þymimi ir taisymai, kai atskiros raidës koreguotos jau paraðytame þodyje keitimà uþraðant ant virðaus, pvz., pagrindiniame leidþiamame tekste f. 97v17 „weiµdek taµkat a dabak pats bed»a taw»b“, pirmame aparate: „a ÷bu b ÷tawa“. Jeigu vienas

þodis taisytas kelis kartus, aparate pateikiama taisymø seka, pvz., f. 137r8 „pada- ritja“, aparate „a ÷par|÷padarita“. Neaiðkiais atvejais prie formos aparate raðo- mas klaustukas. Jeigu forma taisyta uþraðant storesnëmis raidëmis ant dar neið- dþiûvusio raðalo, pirminis variantas kartais bûna ir visai neatpaþástamas (aparate þymimas þvaigþdutëmis „÷***“)91. Tais atvejais, kai trûkstama grafema ásprausta á jau paraðytà þodá, aparate pateikiama pirminë forma su po jos einanèia rodykle á a a deðinæ „´“ ‘taisyta á’, pvz., f. 116v15 „neuáµluáiuµi “ ir aparate „ neuáluáiuµi´“.

Taip pat þymima, jeigu þodis áterptas eilutëje tarp kitø þodþiø, pvz., f. 139v16 „õkaip ir panasúa“, aparate „a kaip panas´“. Èia priklauso ir atvejai, kai pagal atstumà tarp taisyto ir toliau einanèio þodþio galima nustatyti, jog forma koreguota jau a a paraðius ir tolesná þodá, pvz., f. 86r37 „tai ira“, aparate „ ta´“. Tokio paties plano a a yra taisymai eilutës pabaigoje, pvz., f. 85r2–3 „Apol=ºlo “, aparate „ Apo=º´“. Ro- dykle á deðinæ þymimi ir tie reti atvejai, kai pradëta raðyti forma rankraðtyje nu- a a braukta ir toliau paraðyta teisinga, pvz., f. 88v25 „atims “, aparate „ ape´“, f. 95r23 „daraa“, aparate „apa´“. Dviem skirtingomis rodyklëmis atkreipiamas dëmesys á korektûros topografijà. Tekstologiniame aparate tiksliai nurodyti originalo korektû- ros vietà yra svarbu. Kada raidës, skiemenys ar þodþiai pridëti virð jau paraðyto þodþio, aparate pateikiama lema, kurioje korektûra iðskirta apatiniais pailgintais a a kampukais, pvz., f. 85v9 „Balwaphaniµtes “, aparate „ Balwaphaniµtes“. Prieðin- gai, jeigu pridëtinës grafemos áraðytos po jau paraðyta forma, aparate jos þymimos virðutiniais pailgintais kampukais (jeigu áterpti þodþiai, pagrindiniame tekste nu- a rodoma korektûros apimtis), pvz., f. 86r37 „ámanes õte kure µuú d¸aukµmu“, aparate „a te kure µu“. Rankraðèio paraðtëse Bylaukio su korektûriniais áterpimo þenklais92 pridëtos teksto atkarpos aparate taip pat paþymëtos nurodant jø vietà, pvz., f. 91v14– a a 15 „neµsige=ºrinµime õa neµsiwerµimeú panap Diewap“, aparate „ a neµsiwerµime] in sinistra margine verticaliter“ ‘kairëje paraðtëje vertikaliai’. Tokie taisymai aparate nurodomi per lemmata ir atribojami deðiniu lauþtiniu skliausteliu. Bylaukio áraðai paraðtëse, daþniausiai pamokslo temas þymintys skaitmenys, kuriø inkorporacija á tekstà rankraðtyje jokiu áterpimo þenklu nenurodyta, á pagrindiná leidþiamà tekstà a neátraukiami, o aparate pateikiami su pliuso þenklu, pvz., f. 5v17 „Chac¸eigi c¸e“, aparate „a in sinistra margine +|I|“. Rankraðtyje Bylaukio iðbrauktos grafemos þo- dþio viduryje ir atskiros þodþiø formos aparate nurodytos, iðbrauktuosius segmen- a tus paþymint dvigubais lauþtiniais skliaustais, pvz., f. 128r18–19 „ma=ºlaningai “,

91 Nepaisant ávairiopø skaitmeninës teksto tø, o ne ant popieriaus paraðytø rankrað- versijos ir originalo tyrimo galimybiø èiø tyrimams), tokiø atvejø pasitaiko. (pvz., kompiuterinë programa „Paint 92 Korektûriniai áterpimo þenklai esti ávairiø Shop“ ar ultravioletiniø spinduliø lempa, formø, jie pateikiami atskiru iliustraciniu kuri, beje, daugiau pritaikyta palimpses- sàraðu. 0 0 0

85 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija aparate „a ma=º[[ma]]laningai“. Ðie taisymai skiriasi nuo anksèiau ðiame skyrelyje minëtø nubraukimø – jie yra susijæ su dël parablepsio atsiradusiais didesnës ar maþesnës apimties teksto pakartojimais. Dvigubais lauþtiniais skliaustais þymimos ir ilgesnës iðbrauktos teksto atkarpos. Pagrindiniame leidþiamame tekste nuorodos þenklas dedamas prie tos formos, po kurios rankraðtyje eina iðbrauktas þodis ar a a þodþiø grupë, pvz., f. 11v3 „tardams: Atais“ aparate „ [[Bus iµchradita geda ta- wa]]“. Anksèiau apraðytas (WP 100r17–21, þr. 5.2., plg. 3 pav.) atvejis f. 100r20 doku- mentuojamas taip: pagrindinis tekstas „µutwerimas õpagal waliasúa õpana Die- waúb“, aparatas „a [[greµchna ámagaus]] supra verba |pagal walias| b ÷panap Die- wap“. Bylaukio virð þodþiø skaitmenimis nurodyti þodþiø tvarkos keitimai doku- mentuojami aparate per lemmata pateikiant pirminá variantà ir pridedant santrumpà

„numeratum“ (‘sukeista vietomis numeruojant’), pvz., f. 105v12–13 „õmuµ» duµchi» ne=ºpreteliusúa“, aparate „a muµ» ne=ºpretelius duµchi»] numeratum“. Komentaro reikalingi taisymai þymimi aparate pridedant „vide commentarium“.

7.2.2. NE BYLAUKIO TAISYMAI IR KITOS NUORODOS – ANT- RAS APARATAS. Antrame tekstologiniame aparate registruojami visi ne Bylau- kio daryti teksto taisymai, keitimai, papildymai. Jø vieta pagrindiniame leidþiama- me tekste paþymëta pakeltais arabiðkais skaitmenimis 1–.... Aiðkûs Velverio ir Sapû- no rankai priskiriami taisymai aparate dokumentuojami nurodant siglas „W“ (pa- gal lotynizuotà formà Weluerius) ir „S“. Nenustatytos ar abejotinos kilmës taisymai registruojami su prieraðu „alia manu“ ‘kita ranka’. Jeigu korektûra daryta uþraðant naujà variantà ant rankraðtyje esanèiø grafemø, leidþiamame tekste paþymima korektûros apimtis, o aparate pateikiama koreguota forma su prieð jà einanèia 1 rodykle á deðinæ „´“ ‘taisyta á’, pvz., f. 79v26–28 „die=ºwas nebus õapioktas, k¼ú neµanga µes ámagus“, aparate „1 ´apioktas. K¼|W“. Ðiame aparate taip pat tiksliai nusakoma korektûrø topografija, pvz., Velveris pabraukë þodá ir paraðtëje áraðë savo 1 1 siûlomà variantà: f. 56v6 „inµtaâmus “, aparate „ W sublineatum in sinistra margine +|instatimus|“ (‘pabraukta ir kairëje paraðtëje pridëta’). Lotyniðkuose teksto papil- dymuose ar komentaruose (daþniausiai Velverio) vartojamos santrumpos aparate iðskleidþiamos lauþtiniuose skliaustuose, pvz., f. 79v35 „2 Teµsa: 3 Cap: raµchidams kalba1 f“, aparate „1 W in sinistra margine +|Vos autem Fr[atr]es, º ne defatigemini º in bene faciendo.|“. Kaip matyti, èia Velveris pridëjo rankraðtyje trûkstamà citatà ið Antro laiðko tesalonikieèiams (2 Tes 3,13). Jeigu vienas ið korektoriø rankraðtyje formas iðbraukë ir korektûriniais taðkais jais atstatë, pagrindiniame leidþiamame tekste nurodoma korektûros apimtis, o aparate korektûra dokumentuojama formà pateikiant dvigubuose lauþtiniuose skliaustuose ir greta paþymint „restitutum“ 1 1 ‘atstatyta’, pvz., f. 131r25 „teipaiegi eµch, õteipaiegi eµch,ú “, aparate „ [[teipaiegi eµch,]] restitutum alia manu“ (‘kita ranka iðbraukta ir atstatyta’). Po pamokslo tekstu Sapûno áraðytos ðaltiniø nuorodos dokumentuojamos pagrindiniame tekste paþy- 1 1 mint paskutiná pamokslo þodá, pvz., f. 18v9 „Amen. “, aparate „ S sub textu +|Ex postilla Hemmingâ|“. Jeigu ta pati forma taisyta ir Bylaukio, ir vëliau kita ranka,

86 Archivum Lithuanicum 5 prie formos paþymëta nuoroda á abu aparatus. Pavyzdþiui, Sapûno pasiûlytas WP

107r24–26 sakinio taisymas (plg. 6 pav.) pagrindiniame tekste ir aparate atrodo taip: „uábudawatia,1 ant fundamen=ºta apl--un ir prarak» õano wireµniu akmenim º kam- pa C--hun Jeµ:ú2“, pirmas aparatas „a ÷uáp“, antras aparatas „1 S supra verbum |µu| [=µubudawati] 2 S sublineatum in dextra margine +|Kur C--hus Jesus µ±µpa=ºros akme- nimi ira|“. Antrame aparate ávertinamos teksto klaidos ir esant reikalui toliau nukreipiama á komentarà. Gramatiðkai klaidingos rankraðèio teksto formos pagrindiniame lei- dþiamame tekste pateikiamos taip, kaip jos uþraðytos originale, o aparate per lemma- ta siûlomas jø taisymo variantas, prieð já paþymint „pro“ (‘vietoj’), pvz., f. 127r10–11 „Dawidas kalba Pµ: 2 Pagirti ira wiµsi te kur=ºre nuµsik1 ing ghin.“, aparate 1 1 „ nuµsik] pro|nuµsitik| vide commentarium“; f. 95v15–16 „k¼ turreâame dirriti º pada- reme“, aparate „1 dirriti] pro |darriti|“. Ðiame aparate nurodomos þodþiø këlimo 1 1 bei suspensijos þenklø klaidos, pvz., f. 101v4–5 „Deºwas “ „ Deºwas] pro |De=º 1 1 was|“; f. 139v3 „m: k “, „ k] pro |k:|“ (= ‘maloniausieji krikðèionys’). Èia taip pat nurodomos grafiniø klaidø – nepadëtas arba ne vietoje padëtas lankelis – 1 1 emendacijos, pvz., f. 128r36 „krauiu “, aparate „ kraniu] in ms.“. Kiti grafiniai riktai, kuriuos aparate atvaizduoti specialiais simboliais nëra prasmës, trumpai apibûdi- nami komentare. Dalykinës klaidos, daþniausiai neteisingai nurodyti Biblijos kny- gø skyriai, aparate ávertinamos prieð „pro“ pridedant „erratum“. Pagrindiniame leidþiamame tekste virðutiniais kampukais ið abiejø pusiø paþymima klaidingos nuorodos apimtis, pvz., f. 127v34–35 „kurµai ira galwa muµ» wiµs», a mes ia µuna=ºres õ1 Corr: 10ú1“, o aparate pateikiamas taisymas „1 1 Corr: 10] erratum pro|1 Corr: 12| vide commentarium“. Pasitaiko, kad Bylaukio taisyta forma vis tiek yra klaidinga.

Tokiu atveju greta pateikiamos nuorodos á abu aparatus, pvz., f. 114v2 „amunctia- tionisa,1“, pirmame aparate „a ÷amunctiac“, antrame – „1 amunctiationis] pro |an- nuntiationis|“. Antrame aparate taip pat nurodomos Biblijos citatos, kurios pagrindiniame lei- dþiamame tekste paþymimos skaitmeniu citatos pabaigoje (prie paskutinio þodþio arba þenklo „f“). Aparate vartojamos Biblijos knygø pavadinimø lotyniðkos san- trumpos93. Postilës þanro specifika lemia, kad WP pamoksluose, be perikopës teks- to, cituojamos, atpasakojamos ar aliuzijomis pateikiamos Biblijos iðtraukos. Tarp pamokslo pavadinimo ir teksto WP áterptas perikopës fragmentas pagrindiniame leidþiamame tekste yra grafiðkai iðskirtas, taigi jis atskirai nenurodomas aparate, bet iðkart aiðkinamas komentare (þr. toliau 8.). Pamokslo tekste cituojamos iðtraukos ið perikopës aparate nurodomos pridedant „pericope“, pvz., f. 115v20–21 „Jr ineies iaµpi Angelas tare: µwei=ºka malaninga weápats µu tawimi f1“, aparate „1 pericope Lc 1,28 vide commentarium“. Kadangi, iðskyrus perikopes, komentare Biblijos citatos

93 Biblijos knygø santrumpos pateikiamos Biblia Sacra iuxta Vulgatam Versionem ir pagal Vulgatos kritiná Stuttgarto leidimà aiðkinamos atskirame sàraðe.

87 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija aiðkinamos ne visais atvejais, citatos apimtis rankraðtyje nurodoma aparate, pvz., citata ið Kunigø knygos (Leviticus) f. 72r1–3 „uá µun» angu duk=ºterÓ awinelÓ wenu metu, ir waik» karwelia an=ºgu kurklÓ uá grek» f.1“ aparate nurodoma „1 Lv 12,6 f. 72r1–3“. Perfrazuotos citatos aparate nurodomos pridedant „cf.“, pvz., 77r12–13 „Jei- 1 1 gu netikeµite, wiµsi º drauge prapulµite. “, aparate „ cf. Is 7,9 f. 77r12–13“. Autoriø citatos ar lotyniðkos sentencijos antrame aparate nëra apibûdinamos, èia paþymima citatos pabaiga arba tikrinis daiktavardis (vardas, pavadinimas) ir aparate nurodo- ma „vide commentarium“, kur jos aptariamos detaliau.

8. KOMENTARAI – PAAIÐKINIMAI IR PAPILDYMAI. Be anksèiau tekste minëtø komentuotinø WP aspektø, komentaruose daugiausia dëmesio krei- piama á Biblijos ir autoriø citatas. Dirbant atsisakyta pirminio sumanymo pateikti visø Naujojo Testamento iðtraukø sinoptiná palyginimà su atitinkamomis Baltra- miejaus Vilento Euangelijø bei Epistolø (EE) ir Jono Bretkûno Postilës (BP) bei Biblijos (BNT) vietomis. Leidime apsiribojama tik perikopiø tekstø gretinimu: komentaruose pateikiami ir apibûdinami WP citatø atitikmenys Vulgatoje, Lutherio Biblijoje (LNT

1546), EE, BP ir BNT. Wolfenbüttelio postilëje cituojamos giesmës (pvz., f. 29r32–29v5; f. 30v3–6; f. 32v1–2; f. 51v12–14 ir t. t.) komentaruose lyginamos su Martyno Maþvydo Giesmemis Chriksczoniskomis (MGCh 1566/1570). Tam tikrais atvejais komentaruose pateikiama sinoptinë Psalmyno citatø analizë. Jeigu pamokslas turi nurodytà ver- timo ðaltiná, aptariami ryðkiausi vertimo strategijos aspektai, o gretinant perikopiø tekstus, pateikiamas ir tame ðaltinyje esantis atitikmuo. Tarp pamokslo pavadinimo ir teksto áterpta perikopës iðtrauka komentaruose ávardijama kaip perikopës frag- mentas, greta nurodant citatos vietà ir visos perikopës apimtá, pvz., „f. 114v9–10 perikopës Lc 1,26–38 fragmentas, Lc 1,26“. Toliau pamokslo tekste cituojama peri- kopë komentaruose ávardijama kaip iðtrauka ið perikopës nurodant tos iðtraukos versetus, pvz., „f. 115r7–11 iðtrauka ið perikopës, Lc 1,26–27“ ir greta pateikiant atitikmenis minëtuose tekstuose. Autoriø citatos komentaruose aptariamos trumpai pristatant autoriø ir nurodant, koks tekstas cituojamas ar atpasakojamas. Baþnyèios Tëvø iðtraukos pateikiamos pagal Corpus Christianorum. Series Latina (CCh.SL) arba pagal Patrologia Latina (PL). Antikos autoriai bei posakiai kiek ámanoma pateikiami pagal XVI amþiaus leidimus arba jie yra nurodomi, o cituojama pagal dabartinius kritinius leidimus. Kaip jau minëjau, komentarai nepateikia jokiø dialektologiniø apibendrinimø. Komentarø tikslas taip pat nëra pristatyti visos WP gramatinæ sis- temà ar pateikti iðsamià gretinamàjà XVI amþiaus Biblijos iðtraukø vertimo á lietu- viø kalbà analizæ. Tai – jau atskiros studijos objektas.

9. REGISTRAI. Wolfenbüttelio postilës leidimas papildomas aiðkinamuoju lietu- viðko teksto santrumpø (suspensijø, kontrakcijø, Tirono þenklø) registru, taip pat iliustruojamuoju lotyniðkø bei vokiðkø kontrakcijø, omisijø ir sutartiniø þenklø sàraðu. Leidimas taip pat turi Biblijos vietø, autoriø citatø, asmenvardþiø ir vieto- vardþiø registrus. Wolfenbüttelio postilës kritiná leidimà turëtø lydëti þodþiø formø

88 Archivum Lithuanicum 5 konkordancija ir jos inkorporacija á Lietuviø kalbos institute rengiamà kompiuteriná istoriná lietuviø kalbos þodynà.

Literatûra ir ðaltiniai:

BNT – [Jonas Bretkûnas,] NAVIAS TESTAMENTAS. Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Bretkun¼ Labguwos Plebona. 1580. BNT faksimilinis perspaudas: NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchitas per Ian¼ Bretkun¼ Labguwos plebona 1580. DAS NEUE TESTAMENT in die litauische Sprache übersetzt von Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580. Faksimile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen Dieter Range und Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh, 1991.

B OGNER, RALF GEORG; JOHANN ANSELM STEIGER, „Prinzipien der Edition von the- ologischen Texten der frühen Neuzeit. Mit einer Vorstellung und Begründung der Prinzipien für die geplanten Editionen von Werken Johann Gerhards“, Editio. Interna- tionales Jahrbuch für Editionswissenschaft 12, Tübingen: Max Niemeyer, 1998, 89–109. BP I – [Jonas Bretkûnas, 1591:] POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euan- geliu / µakamuiu Baánic¸oie Krikµchc¸ioniµchkoie / n¾g Aduento ik W¿liku. Per Iana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliauc¸iuie Pruµ¾µu. Iµµpaude Karaliauc¸iuie Iurgis Oµter- bergeras. M¿ta Pono 1591. BP II – [Jonas Bretkûnas, 1591:] POSTILLA tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu / µakamuiu Baánic¸oie Krikµchc¸ioniµchkoie / n¾g W¿liku ik Aduento. Per Iana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliauc¸iuie Pruµ¾µu. Iµµpauµta Karaliauc¸iuie / Iur- gio Oµterbergero. M¿ta Pono 1591. Brief der Korrektoren von Johannes Bretkes Postille an Herzog Georg Friedrich, eingegangen 01.06.1590, 2 f., Handschrift, Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, Berlin: GStA PK, XX. HA Hist. StA Königsberg, HBA J2 1590 Juni 1 (K. 1013).

B RÜCKNER, WOLFGANG (Hrsg.), 1974: Volkserzählung und Reformation. Ein Handbuch zur Tradierung und Funktion von Erzählstoffen und Erzählliteratur im Protestantismus, Berlin: Erich Schmidt Verlag.

D ÀBROWSKI, JÓZEF; JADWIGA SINIARSKA-CZAPLICKA, 1991: Rækodzieùo papiernicze, Warszawa: Nakùad wydawnictwa czasopism i ksiàýek technicznych. EE – [Baltramiejus Vilentas, 1579:] Euangelias bei Epiµtolas / Nedeliu ir µchwentuju dienoµu µkaitomoµias Baánic¸oµu Chrikµc¸oniµchkoµu / pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietu- wiµchka S¸od¸ia / per Baltramieju Willentha / Plebona Karalauc¸ui ant Schteindama. Priegtam / ant gala priedeta jra Hiµtoria apie muka ir µmerti Wieµchpaties muµu Ieµaus Chriµtaus pagal kieturiu Euangeliµtu. Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per Iurgi Oµterbergera / Metu M. D. LXXIX.

F ALKENHAHN, VIKTOR, 1941: Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreußens, Schriften der Albertus- Universität, Geisteswissenschaftliche Reihe 31, Königsberg (Pr), Berlin: Ost-Europa-Verlag.

89 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija G AIGALAT, WILHELM, 1900: „Die Wolfenbütteler litauische postillenhandschrift aus dem Jahre 1573. 1. Einleitung und Lautlehre“, Mitteilungen der Litauischen litterarischen Ge- sellschaft 25 (V.1.), Heidelberg: Carl Winter’s Universitätsbuchhandlung (In Kommis- sion), 1–57.

G AIGALAT, WILHELM, 1901: „Die Wolfenbütteler litauische postillenhandschrift aus dem Jahre 1573. 2. Wortbildungslehre“, Mitteilungen der Litauischen litterarischen Ge- sellschaft 26 (V.2), Heidelberg: Carl Winter’s Universitätsbuchhandlung (In Kommis- sion), 117–165.

G ELUMBECKAITË, JOLANTA, 2000a: „‘In sensum barbaries gentium corrigatur’. Das Rätsel der litauischen Postille von 1573“, Wolfenbütteler Barock-Nachrichten 27(1), Wies- baden: Otto Harrassowitz, 85–107.

G ELUMBECKAITË, JOLANTA, 2000b: rec.: „Wolfenbüttelio postilë, parengë ir ávadà paraðë hum. m. dr. Juozas Karaciejus, Vilnius: Þara, 1995“, ALt 2, 173–194.

G REETHAM, D[AVID] C ., 21994: Textual Scholarship. An Introduction, New York, London: Garland Publishing.

G ROTEFEND, H[ERMANN], 21984: Zeitrechnung des deutschen Mittelalters und der Neuzeit 1. Glossar und Tafeln. 2.1. Kalender der Diözesen Deutschlands, der Schweiz und Skandina- viens. 2.2. Ordenskalender. Heiligenverzeichnis. Nachträge zum Glossar, Aalen: Scientia Verlag. HTML-Version von Dr. H. Ruth: http://www.manuscripta-mediaevalia.de/ gaeste/grotefend/grotefend.htm 0 0 0

H AEBLER, KONRAD, 1928–1929: Rollen- und Plattenstempel des XVI. Jahrhunderts. Unter Mitwirkung von Dr. Ilse Schunke 1–2. Sammlung Bibliothekswissenschaftlicher Arbeiten 41– 42, Leipzig: Otto Harrassowitz. Die Handschriften der Herzoglichen Bibliothek zu Wolfenbüttel 2. Die Augusteischen Handschrif- ten 1, beschrieben von Otto von Heinemann, Wolfenbüttel: Verlag von Julius Zwissler, 1890.

H ARVEY, P[AUL] D. A., 2001: Editing Historical Records, London: The British Library.

H ELWIG, HELLMUTH, 1954: Handbuch der Einbandkunde 2. Bio-Bibliographie der Buchbinder Europas bis etwa 1850. Topo-Bibliographie der Buchbinderei. Verzeichnis der Supralibros, Hamburg: Maximilian-Gesellschaft. HP – [Niels Hemmingsen, 1562:] POSTILLA º SEV º ENARRATIO º EVANGELIORVM, QV¯ IN º Dominicis diebus et in Feµtis Sanctorum, uµitaté in º Eccleµâs Dei proponuntur, in gratia[m] pio=ºrum miniµtroru[m] Euangelâ, con=ºµcripta º PER º NICOLAVM HEM- MINGIVM. º PRAEFIXA EST EIVSDEM º COMMONEFACTIO AD MINI-ºµtros uerbi, de perpetuo Eccleµi¿ Chriµti conµenµu º in doctrina & uero Dei cultu, ne opiniorum uarie- ºtate, & º µectarum multitudine offenµi, uel º confeµµionem abâciant, uel µegni-ºus offi- cium faciant. º ANNO M. D. LXII. [Kolofonas: VVITEBERG¯ º EXCVDEBAT IOHANNES º CRATO. º ANNO M. D. LXII.] (HAB, sign.: C 613. 8° Helmst. / HP 1561, HAB, sign.: C 611. 8° Helmst.; HP 1562 [Leipzig], HAB, sign.: Yc 25. 8° Helmst.; HP 1569, HAB, sign.: C 615. 8° Helmst.)

90 Archivum Lithuanicum 5 HUBATSCH, WALTHER, 1968: Geschichte der Evangelischen Kirche Ostpreussens 1, Göttin- gen: Vandenhoeck & Ruprecht.

J UDA, MARIA, 2001: Pismo drukowane w Polsce XV–XVIII wieku, Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skùodowskiej. Kalender der Jahre 1000–2100 zur Zeitrechnung im deutschen Sprachraum, hrsg. von Lothar Franke, 1998: Wiedemar: Franke.

K AUNAS, DOMAS, 1999: „Wolfenbüttelio lietuviðkoji rankraðtinë postilë“, Knygos dalia. Maþosios Lietuvos knygos istorijos tyrinëjimai, Vilnius: Pradai, 265–276.

K OCH, ERNST, 1990: „Evangelienauslegung und Krisenbewältigung. Zur Funktion der lutherischen Postillenliteratur zwischen 1550 und 1600“, Théorie et pratique de l’exégése. Actes du troisiéme colloque international sur l’histoire de l’exégése biblique au XVIe siécle (Genéve, 31 août - 2 septembre 1988), textes réunis par Irena Backus, Francis Higman, Genéve: Librairie Droz S.A., 355–361.

K OHTZ, HANS, 1934: Ostpreußische Papierfabrikation, Inaugural-Dissertation, Königsberg i. Pr.: Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr.

K RAFT, HERBERT, 1990: Editionsphilologie. Mit Beiträgen von Jürgen Gregolin, Wilhelm Ott und Gert Vonhoff. Unter Mitarbeit von Michael Billmann, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

K UHNERT, ERNST, 1926: Geschichte der Staats- und Universitäts-Bibliothek zu Königsberg. Von ihrer Begründung bis zum Jahre 1810, Leipzig: Karl W. Hiersemann.

L AUCEVIÈIUS, E[DMUNDAS], 1967: Popierius Lietuvoje XV–XVIII a. 1–2, Vilnius: Mintis.

L IKHACHEV, NIKOLAI P ., 1994: Likhachev’s Watermarks. An English-Language Version 1. Text, ed. by J. S. G. Simmons, Bé van Ginneken-van de Kasteele, Monumenta Chart¿ Papyrace¿ Historiam Illustrantia 15, Amsterdam: The Paper Publications Society.

L INDBERG, NILS J ., 1998: Paper comes to the North. Sources and Trade Routes of Paper in the Baltic Sea Region 1350–1700, Marburg/Lahn: International Association of Paper Historians. LThK 8 – Elmar Nübold, „Perikopen“, Lexikon für Theologie und Kirche 8. Pearson–Samuel, Freiburg, Basel, Rom, Wien: Herder, 1999, col. 33–34.

M EYER, HEINRICH, 1992: Edition und Ausgabentypologie. Eine Untersuchung der editions- wissenschaftlichen Literatur des 20. Jahrhunderts. Europäische Hochschulschriften 1. Deutsche Sprache und Literatur 1360, Bern, Frankfurt am Main etc.: Peter Lang.

[MELANCHTHON, PHILIPP, 1569:] LOCI PR¯=ºCIPVI THEO=ºLOGICI. º AVTORE º PHILIP[po] MELANTH[one] º Cum Gratia & Priuilegio C¿µare¿ Maieµtatis, & Ducis Saxoni¿ Electoris &c. º VITEBERGAE º EXCVDEBAT IOHANNES º CRATO. º ANNO. M. D. LXIX. (HAB, sign.: G 71a. 8° Helmst.)

M ETZGER, BRUCE M., 21968: The Text of the New Testament. Its Transmission, Corruption and Restoration, Oxford: Clarendon Press. Nestle-Aland 21991 – Novum Testamentum Graece et Latine. [...] utriusque textus apparatum criticum recensuerunt et editionem novis curis elaboraverunt Kurt Aland et Barbara Aland. [...] 2. neubearbeitete Auflage, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 1991.

91 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija P ETRUCCI, ARMANDO, 22001: La descrizione del manoscritto. Storia, problemi, modelli. Beni culturale 24, Roma: Carocci editore.

P LACHTA, BODO, 1997: Editionswissenschaft. Eine Einführung in Methode und Praxis der Edition neuerer Texte, Stuttgart: Philipp Reclam jun.

R ANGE, JOCHEN D ., 1992: Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommentarband zur Bretke- Edition (NT), Biblia Slavica. Serie VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, Reihe 3: Kom- mentarbände, Band 1, Paderborn, München, Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh. RE3 15 – [Wilhelm] Hölscher, „Postille“, Realencyklopädie für protestantische Theologie und Kirche 15. Patristik–Predigt, hrsg. von Albert Hauck, Leipzig: I. C. Hinrichs’sche Buch- handlung, 1904, 577–578.

S CHMIDT, PAUL GERHARD, 1994: „Probleme der Schreiber – der Schreiber als Problem“, Sitzungsberichte der wissenschaftlichen Gesellschaft an der Johann Wolfgang Goethe-Univer- sität Frankfurt am Main 31(5), Stuttgart: Franz Steiner Verlag, 175–186.

S CHWENKE, PAUL, 1898: „Zur Erforschung der deutschen Bucheinbände des 15. und 16. Jahrhunderts“, Beiträge zur Kenntnis des Schrift-, Buch- und Bibliothekswesens 4, hrsg. von Karl Dziatzko, Sammlung Bibliothekswissenschaftlicher Arbeiten 11, Leipzig: Verlag von M. Spirgatis, 114–125.

S EHLING, EMIL (Hrsg.), 21970: Die evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Jahrhunderts 4. Das Herzogtum Preußen. Polen. Die ehemals polnischen Landesteile des Königreichs Preußen. Das Herzogtum Pommern, Aalen: Scientia Verlag.

S TEIGER, JOHANN ANSELM, 2002: „Die Meditationes Sacrae (1606/07) des lutherischen Theologen Johann Gerhard im Lichte des philologischen und hermeneutischen Phäno- mens von Übersetzung’“, Edition und Übersetzung. Zur wissenschaftlichen Dokumentation des interkulturellen Texttransfers. Beiträge der Internationalen Fachtagung der Arbeitsge- meinschaft für germanistische Edition, 8. bis 11. März 2000, hrsg. von Bodo Plachta, Winfried Woesler, Tübingen: Max Niemeyer, 367–375.

S TIJNMAN, AD, 2002: „Iron-gall ink and ink corrosion“, ALt 4, 171–178.

S UBAÈIUS, PAULIUS, 2001: Tekstologija: teorijos ir praktikos gairës, Vilnius: Aidai. Subscriptio Formulae Concordiae Theologorum Regiomonti conuocatorum, 20 f., 12.01.–28.06. 1579, Handschrift, Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, Berlin: GStA PK, XX. HA Hist. StA Königsberg, HBA J2 1579–1581 (K. 1011).

T ANSELLE, G. THOMAS, 21993: Textual Criticism and Scholarly Editing, Charlottesville, London: The University Press of Virginia. Thesaurus Librorum Danicorum. 15th and 16th Century, ed. by V. Rosenkilde, C. J. Ballhau- sen, K¸benhavn: Rosenkilde og Bagger, 1987.

T ONDEL, JANUSZ, 1992: Biblioteka zamkowa (1529–1568) ksiæcia Albrechta Pruskiego w Królew- cu, Toruñ: Uniwersytet Mikoùaja Kopernika.

T ONDEL, JANUSZ, 1994: „Zur Verfügbarkeit der Buchbestände der ‘Nova Bibliotheca’ in Königsberg in der Herrschaftszeit des Herzogs Albrecht von Preußen“, Nordost-Archiv. Zeitschrift für Regionalgeschichte. Neue Folge 3(2), Lüneburg: Institut Nordostdeutsches Kulturwerk.

92 Archivum Lithuanicum 5 TONDEL, JANUSZ, 1998: Eruditio et prudentia. Die Schloßbibliothek Herzog Albrechts von Preußen. Bestandskatalog 1540–1548. Wolfenbütteler Schriften zur Geschichte des Buchwe- sens 30, Wiesbaden: Harrassowitz Verlag in Kommission. TRE 18 – Klaus-Peter Jörns, Karl-Heinrich Bieritz, „Kirchenjahr“, Theologische Realenzy- klopädie 18. Katechumenat/Katechumenen–Kirchenrecht, hrsg. von Gerhard Müller, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 1989, 575–599. TRE 30 – Peter C. Bloth, „Schriftlesung I. Christentum“, Theologische Realenzyklopädie 30. Samuel–Seele, hrsg. von Gerhard Müller, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 1999, 520–558.

U PDIKE, DANIEL BERKELEY, 2001: Printing types. Their History, Forms, and Use, The British Library: Oak Knoll Press.

[VADIANUS, IOACHIMUS, 1539:] ORTHO=ºDOXA ET ERVDITA D. IOAºchimi Vadiani uiri clariµµ[imi] Epiµtola, qua hanc explicat qu¿µtionem, An corpus Chriµti propter º coniunc- tionem cum uerbo inµeparabilem, alie=ºnas à corpore conditiones µibi µumat? noµtro µ¿=ºculo perquam utilis & neceµµaria. º ACCESSERVNT HVIC º D. VIGILII MARTYRIS ET º Epiµcopi Tridentini libri V. pij & elegantes, º quos ille ante mille annos contra Eutychen & alios h¿reticos, parum pie de naturarum Chriµti º proprietate & perµonæ unitate µentien=ºtes, conµcripµit. º TIGVRI APVD CHRISTO=ºphorum Froµchouerum º M. D. XXXIX. (HAB, sign.: 896 Theol. [2]). WA 7 – D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe 7, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 1897. WA.DB 7 – D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe. Die Deutsche Bibel 7, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 1931.

Jolanta Gelumbeckaitë EDITION UND KOMMENTIERUNG DER ERSTEN LITAUISCHEN HANDSCHRIFTLICHEN PREDIGTSAMMLUNG, DER SOG. WOLFENBÜTTELER POSTILLE (1573). EDITIONSPRINZIPIEN UND FORSCHUNGSSTRATEGIEN 0 00

Zusammenfassung

Das handschriftliche Unikat der anonymen litauischen evangelischen Wolfenbütteler Po- stille von 1573 (seit 1648–49 in der Herzog August Bibliothek aufbewahrt, Sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2°) ist die erste bekannte litauische Predigtsammlung. Sie enthält Predig- ten über Sonn- und Festtagsperikopen für das gesamte Kirchenjahr. Die Postille ist einer der umfangreichsten litauischen Texte des 16. Jahrhunderts und zugleich der älteste er- haltene zusammenhängende handschriftliche Text. Das Manuskript gilt somit als eine der wichtigsten Quellen der litauischen Sprach-, Kultur- und Kirchengeschichte. Das seit Juni 2001 an der Herzog August Bibliothek Wolfenbüttel laufende und von der Fritz Thyssen

93 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija Stiftung (Köln) geförderte internationale Projekt Edition und Kommentierung der litauischen Wolfenbütteler Postille von 1573 soll das Werk kritisch erschließen, so dass die weitere For- schung daran anschließen kann. Das Projekt wird von Professor Dr. Jost Gippert (Institut für Vergleichende Sprachwissenschaft, Phonetik und Slavische Philologie der Johann Wolf- gang Goethe-Universität Frankfurt) betreut und von der Verf. bearbeitet. Voraussichtli- cher Abschluss: Juni 2004. Die Aufgaben der Edition sind folgende: 1. Ausführliche Be- schreibung der Handschrift (Äußeres, Inhaltliches, Geschichte), 2. Digitalisierung des Ma- nuskripts, 3. Diplomatisch-dokumentarische Wiedergabe des Textes und Erstellung eines kritischen Apparats, 4. Verfassung von Kommentaren, 5. Erstellung von Registern: Erklärung der Abkürzungen, Personen- und Ortsnamen, Bibelstellen, Zitate. 1. Die äußere Beschreibung der Wolfenbütteler Postille (fortan WP) wurde nach den Prinzipien der analytischen Beschreibung von Handschriften (en. full scale catalogue, it. il catalogo totale) verfasst. Das handschriftliche Buch umfasst ein nicht inventarisch foliiertes Titelblatt, 295 foliierte beschriebene und 3 unfoliierte leere Folioblätter (also insgesamt 299 f., der Buchblock 32,7 x 21 cm). Die WP ist in zwei Teile geteilt: 29 Predigten für den Zyklus von Advent bis Ostern (f. 1r–150v) und 41 Predigten für den Zyklus von Ostern bis Advent mit zwei zusätzlichen Predigten (f. 151r–295v). Der zweite Teil hat ein eigenes Titelblatt (f. 151r). Beide Teile sind auf unterschiedlichem Papier geschrieben. Dies wird von zwei verschiedenen Wasserzeichentypen (Fisch) bezeugt. Beide WZ können als bis- her ausführlichste Zeugnisse dieser Papiersorten gelten und damit der Papierforschung zu neuen Erkenntnissen verhelfen. Der ganze Text ist mit schwarzer Eisengallustinte ziemlich sauber geschrieben. Die voll beschriebenen Seiten zählen zwischen 27 (f. 5v) und 40 (f. 88v) Zeilen (der Schriftspiegel beträgt 26,5/28 cm x 15/17 cm). Neben den Kustoden hat die Handschrift durch Buchstaben bezeichnete Lagensignaturen. Vom An- fang bis f. 198 hat jede Lage zwei Doppelblätter (Binio [II]) und zwei Lagen bestehen aus drei Doppelblättern (Ternio [III]). Beginnend mit f. 198 bis zum Ende des Manuskripts besteht jede Lage aus vier Doppelblättern (Quaternio [IV]). Der Holzeinband ist mit blindgepreßtem dunkelbraunem Kalbsleder bezogen und hat zwei Messing-Schließen. Der Buchschnitt ist rot gefärbt. Die Dekoration des Buchdeckels mit Einzel- und Rollens- tempeln zeugt von der Arbeit Königsberger Buchbinder aus der zweiten Hälfte des 16. Jahrhunderts. Auf dem Deckel sind der Name des litauischen Pfarrers von Georgenburg Johannes Bielauk (ca. 1540–1603) und das Bindungsjahr 1574 eingepreßt. Die Hauptschrift der WP ist die lateinische Antiqua, die willkürlich mit gotischer Kurrentschrift (Kursive) vermischt wird (in den auf Deutsch geschriebenen Einwürfen, aber auch in litauischen oder lateinischen Wörtern) und (damit) die Dualität der Schreibkultur der Frühen Neu- zeit widerspiegelt. Die WP, die mit vollem Titel Auslegung der Evangelien durch das ganze Jahr, stückweise ausgewählt aus mehreren Postillen, d. h. aus der Postille Niculai Hemingy, Antony Corvini, Ioannis Spangenbergi, Martini Lutheri, Philippi Melanthonis, Ioannis Brenty, Arsaty Schoper, Leonardi Kulmanni, Iodocy Wilichi und aus anderen heißt, ist eine von Johannes Bielauk stammende Abschrift. Davon zeugen nicht nur die Bemerkungen Bielauks im Haupttext,

94 Archivum Lithuanicum 5 sondern auch die nicht seltenen Fälle von Parablepsis, welche entweder Haplographie oder Dittographie und bisweilen auch tachygraphische Graphemenumstellungen verursacht. Neben den jüngsten Ersteditionen der Quellentexte (die Postille Hemmingsens von 1561 und die auf dem Titelblatt nicht erwähnte Hauptquelle des zweiten Teils, nämlich die Postille Daniel Gresers von 1567) kann die Reihenfolge der Predigten Aufschluss über den terminus a quo des Primärtextes geben. Die Predigtkonstellation im ersten Teil zeigt, dass dieser für den Advent–Osterzyklus 1565–66 angefertigt wurde und vermutlich 1568 und 1571 durch den fünften Sonntag nach Epiphanias ergänzt wurde. Der zweite Teil dagegen ist für 27 Sonntage nach Trinitatis vorgesehen, was auf die Jahre 1570 und 1573 hinweist. Dies zeigt einen mehrstufigen Prozess bis zur Entstehung der vorhandenen Abschrift. Neben der mit dem Haupttext übereinstimmenden Handschrift Bielauks sind die Auto- graphen – Korrekturen, Bemmerkungen, Ergänzungen – des Pfarrers von Kraupischken (Breitenstein) und später von Tilsit, Patroclus Welver (ca. 1555–1598), und des Pfarrers von Szitkehmen, später von Kussen und Pillupönen (Schloßbach), Michael Sappun (ca. 1553– 1630), in der WP zu finden. Beide waren (spätere) Besitzer und Benutzer der WP, die – nach den Fehlern im Haupttext zu beurteilen – von Bielauk selbst (nur) sehr wenig oder gar nicht benutzt wurde. Die umfangreiche Entstehungs- und Überlieferungsgeschichte der WP wird in der Edition selbst präsentiert und mit einer Bibliographie ergänzt. 2. Das gesamte Manuskript wurde zunächst mit einer Auflösung von 300ppi in Farbe digitalisiert. Das Digitalisatenkorpus des Textes besteht aus 602 Aufnahmen. Digitalisiert wurden auch der Einband und ausgewählte Wasserzeichen (17 von insgesamt 148 Blättern mit Wasserzeichen). 3.–4. Die diplomatisch-getreue Textwiedergabe der WP wird ohne normalisierende edi- torische Eingriffe angestrebt, um eine Enthistorisierung und damit auch Verfälschung zu vermeiden. Die Makrostruktur der Vorlage – Predigteneinteilung und Absätze – bleibt un- verändert. Konsequent wird die Orthographie und Interpunktion der Handschrift beibe- halten. Typographische Gestaltungsprinzipien, editorische Zeichen und Symbole werden ausführlich präsentiert und mit markanten Beispielen versehen. Als edierter Text wurde die Grundschicht gewählt, also der Text, den der Abschreiber selbst für endgültig hielt. D.h. die korrigierten Formen und zusätzlichen Textabschnitte, die Bielauk selbst eingefügt hat, werden im edierten Text wiedergegeben. Die Vorstufe wird dann im textkritischen Apparat dokumentiert. Um den Apparat möglichst transparent zu halten, wurde ein Sym- bolsystem eingefügt. Die editorischen Bemerkungen werden auf Latein eingetragen (wo- bei nicht zuletzt an nicht-litauischsprachige Benutzer der Edition gedacht wurde). Der Ap- parat stellt die Textgenese und die Textentwicklung der Handschrift dar. Die Edition schließt zwei Apparate ein. Der erste Apparat unterrichtet über Bielauks Änderungen. Der zweite Apparat unterrichtet über aus anderen Händen stammende Korrekturen und Kom- mentare (wenn identifiziert, mit Sigeln versehen). Des weiteren weist der zweite Apparat per lemmata auf Schreib- oder Sachfehler in der Handschrift hin. Alle in der WP benutzten Bibelzitate, die nicht kommentarbedürftig sind, werden im zweiten Apparat markiert. Von diesem wird weiter auf den Kommentar verwiesen. Im Kommentar werden die eigentli-

95 Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija chen Perikopentexte der WP und Zitate aus Perikopen, die sich in den Predigten befinden, mit der Bretke-Bibel (1579–1590), den entsprechenden Perikopentexten in der Hauspostille Bretkes (1591) und den Perikopentexten im Perikopenbuch von Bartholomäus Willent (1579) synoptisch verglichen und ihre sprachlichen Besonderheiten hervorgehoben. Ein ausführlicher sprachlicher Vergleich aller erhaltenen litauischen Bibelübersetzungen (kürzere oder längere Textabschnitte, Zitate und Paraphrasen) des 16. Jahrhunderts bleibt eine Aufgabe für sich, die gesonderte Untersuchungen erfordert, gleichwohl aber als ein Desideratum anzusehen ist. Im Kommentar werden erklärungsbedürftige Textstellen – vor allem Textfehler, Verschreibungen, Änderungen, sprachliche Eigenheiten des Textes und Besonderheiten der Übersetzung – besprochen und beurteilt. Auf die grammatikalis- chen Besonderheiten wird hier ebenfalls hingewiesen. Im Kommentar werden ferner zahl- reiche Zitate aus den Kirchenvätern und Klassikern in der WP besprochen. Der Kommen- tar erhebt allerdings nicht den Anspruch, die Grammatik der Wolfenbütteler Postille vollständig zu erschließen. Dies ist die Aufgabe einer weiteren Erforschungsstufe.

J OLANTA GELUMBECKAITË Gauta 2003 m. geguþës 12 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected] 0 0 0

Herzog August Bibliothek Schlossplatz 1 D-38304 Wolfenbüttel, Deutschland el. p.: [email protected] 0 0 0

96 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Þavinta Sidabraitë Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, Vilnius

Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje

Lietuviø raðtijos istorijoje þymø pëdsakà paliko trys Milkø ðeimos vyrai: tëvas Petras Gotlybas Milkus ir du jo sûnûs – Danielius Frydrichas ir Kristijonas Gotly- bas. Kalbant apie vienà kurá ið jø, nevalia apeiti kitø dviejø, nes vieno darytas darbas buvo remiamas ir palaikomas kitø, o neretai ir dirbama kartu. Ðiandien kartais net sunku atsekti, kiek ir kaip Milkai palaikë vienas kità polemizuodami su amþininkais, skatindami raðto darbams, pagaliau prie jø prisidëdami. Ið visø trijø su didþiausia pagarba minime Kristijonà Gotlybà Milkø, taèiau greta prisimenamas ir tëvas Petras Gotlybas Milkus, rodæs sûnums pavyzdá visø pirma savo literatûri- niais darbais. Ðiek tiek maþiau, atrodo, lietuviø raðtijos srityje dirbo Danielius Frydrichas Milkus ir neþinia kodël nuoðalyje liko vyresnysis brolis Teodoras Gab- rielius Milkus. Berlyne, Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, toliau – GStA PK) bei Centriniame evangelikø archyve (Evangelisches Zentralarchiv in Berlin), rasta lietuviø raðtijos istorikø iki ðiol dar neþinotø dokumentø, lieèianèiø Milkø gyvenimà bei veiklà. Tai laiðkai ir ávai- rûs tarnybiniai raðtai, susijæ su: 1) Petro Gotlybo Milkaus studijø Karaliauèiaus universitete aplinkybëmis („Aufnahmen, Speisung und sonstige Angelegenheiten der Alümnen“); 2) Petro Gotlybo Milkaus skyrimu á Jurbarkà ir darbu jame („Die Neubesetzung der Pfarrstelle in Georgenburg“, „Die Übertretung des Pfarrers Miel- ke bei der Eheschließung ohne Schicht und Teilung“); 3) Petro Gotlybo Milkaus perkëlimu á Mielkiemá („Neubesetzung der Pfarrstelle mit Peter G. Mielcke“); 4) Ka- raliauèiaus universiteto studentø Teodoro Gabrieliaus ir Danieliaus Frydricho Mil- kø praðymais skirti stipendijà („Wegen Kammerstipendiums für Theologiestudent Theodor Gabriel Mielcke“, „Wegen Kammerstipendiums für Student Daniel Fried- rich Mielcke“); 5) Teodoro Gabrieliaus Milkaus skyrimu tëvo ápëdiniu Mielkiemyje („Anstellung Theodor Gabriel Mielckes als Nachfolger seines Vaters“); 6) Teodoro Gabrieliaus Milkaus skyrimu á Pilkalná ir darbu jame („Pfarr- und Diakonstelle zu

97 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje Pillkallen“); 7) Kristijono Gotlybo Milkaus studijø Karaliauèiaus universitete aplin- kybëmis („Das fleißige Lesen des Kollegs und die Zahl der Studenten“); 8) Kristi- jono Gotlybo Milkaus skyrimu ir darbu Pilkalnyje („Kantor-Stelle zu Pillkalen – Vorschlag Christian Gottlieb Mielckes“, „Antrag des Kantors Christian Gottlieb Mielcke auf Gewährung des Kaplan- und Rektor- Traktaments aus den Quartalgel- dern“, „Bau einer neuen Orgel in der Kirche von Pillkallen“, „Conduiten-Listen der Prediger und Kirchschullehrer“); 9) valdþios ásakø vertimu á lietuviø kalbà („Über- setzung der Patente in die polnische und litauische Sprache“). Lietuviø raðtijos istorijos tyrimams reikðmingiausi ávairiose bylose iðsibarstæ septyni Petro Gotlybo Milkaus ir du Kristijono Gotlybo Milkaus dalykiniai laiðkai. Rasta archyvinë medþiaga leido patikslinti Petro Gotlybo ir Kristijono Gotlybo Milkø gimimo datas, atskleisti naujas studijø Karaliauèiaus universitete bei darbo prie lietuviðkø raðtø aplinkybes.

1. PAVARDËS FORMOS PROBLEMA. Kalbos istorikas Zigmas Zinkevi- èius pavardæ Milkus ar Mielkus (jo nuomone, lietuviðkos formos vokalizmas galëtø bûti ir toks) kildina ið krikðtavardþio, kuris greièiausiai yra Melchioro trumpinys1. Ðiandien asmenvardis Milkus randamas pietvakariø Lietuvoje, Jurbarko, Raseiniø bei Ðakiø rajonuose2. Dël dvikalbës – vokiðkos ir lietuviðkos – aplinkos ir dël nenusistovëjusiø raðybos taisykliø vokieèiø kalba raðytuose archyviniuose dokumentuose pavardë raðoma ávairiai. Èia randami keturi variantai: Milke, Mylke, Mielke ir Mielcke (paskutiniosios dvi formos kartais pasitaiko pagreèiui tame paèiame dokumente), taèiau aiðkiai pastebima formos Mielcke ásigalëjimo tendencija. Ðitaip savo pavardæ raðë ir patys Milkø ðeimos nariai. Pastaroji forma vartota ir vokiðkuose spaudiniuose. Lietuviø raðtijos istoriografiniuose ðaltiniuose Milkaus pavardë raðyta taip pat ávairiai. Ansas Bruoþis raðë Mielkus3, Vaclovas Birþiðka Aleksandryne visus tris vadino Milkëmis4. Vëliau nusistovëjo lietuviðka asmenvardþio forma Milkus. Nors XX amþiaus pabaigos darbuose vartojama ir vokiðka forma, ðiame straipsnyje, siekiant nepaþeisti lietuviø literatûros istorijoje per deðimtmeèius nusistovëjusios tradicijos, bus vartojamos sulietuvintos pavardës bei vardai: Petras Gotlybas, Te- odoras Gabrielius, Kristijonas Gotlybas bei Danielius Frydrichas Milkai.

2. MOTINA REGINA LOIZA ÐIMELPENIG. Apie Kristijono Gotlybo, Teodoro Gabrieliaus ir Danieliaus Frydricho motinà Reginà Loizà Ðimelpenig (Regi-

1 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 3 Praboèiø Anûkas, Maþosios Lietuvos buvusie- 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: jie raðytojai ir þymesniejie lietuviø kalbos my- Mokslas, 1990, 264. 0 0 0 lëtojai, Tilþë: „Spaudos“ (Pavlovskio) sp., 2 Lietuviø pavardþiø þodynas 2, sudarë Alek- 1920, 43. 0 0 0 sandras Vanagas, Vitalija Maciejauskienë, 4 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 2, Vilnius: Marytë Razmukaitë, Vilnius: Mokslas, Sietynas, 21990, 52, 130, 140. 1989, 432. 0 0 0

98 Archivum Lithuanicum 5 na Loisa Schimmelpfennig) þinoma labai maþai. Petras Gotlybas Milkus greièiau- siai jà vedë dar gyvendamas Karaliauèiuje arba tik kà paskirtas á Jurbarkà (Ásruties apskritis), t. y. apie 1725-uosius. Regina Loiza greièiausiai bus buvusi uþ vyrà gerokai jaunesnë – po jo mirties ji naðlavo apie dvideðimt metø. Su þemës parda- vimu susijæ dokumentai liudija, kad 1772 metais ji dar gyveno Mielkiemyje. Jiems gimë keturi vaikai: Teodoras Gabrielius, Kristijonas Gotlybas, Danielius Frydrichas ir Kristina Petronëlë. Apie dukterá Kristinà Petronëlæ teþinoma, kad 1760 metais ji iðtekëjo uþ Vëluvos superintendento D. Hönigke’s. Santuokos pradþia Reginai Loizai buvo nelengva: vyras pasinëræs á raðto dar- bus, buitis nesutvarkyta. Konfliktai su valdininkais, uþsitæsusi skyrimo á kità para- pijà istorija skaudþiai þeidë jautrià moterá. Kaip laiðke liudija pats Petras Gotlybas Milkus, visa tai jo þmonà iðsekino ir „paguldë ligos patalan“5, taèiau nepalauþë. Prabëgus bemaþ dvideðimtmeèiui, ji raðo baþnytinei vyresnybei adresuotà pra- ðymà, kad vyresnëlis sûnus Teodoras Gabrielius bûtø paskirtas á tëvo vietà Miel- kiemyje. Praðymas stebina dalykiðkumu, aiðkiu savo vyro lituanistiniø darbø vertës suvokimu, pasiryþimu kovoti dël savo ir savo vaikø teisiø. Regina Loiza didþiuo- damasi teigia, jog sûnus vokieèiø bei lietuviø kalbas moka taip pat gerai, kaip jas mokëjo tëvas („Neubesetzung der Pfarrstelle mit Peter G. Mielcke“). Ji didþiavosi savo vyro talentu, visokeriopai já rëmë, savo vaikus skatino eiti tëvo pëdomis bei siekti pagal mokslus jiems prideranèios vietos.

3. TËVAS PETRAS GOTLYBAS MILKUS veikiausiai buvo kilæs ið praku- tusio Tilþës miestieèio ðeimos. Ðiuo tarpu á jo tautybës klausimà lieka neatsakyta, taèiau aiðku, kad 1693 metais Tilþëje gimæs Petras Gotlybas Milkus lietuviø kalbà ið maþumës mokëjo taip gerai kaip gimtàjà. Galimas dalykas, kad jis ðiek tiek kalbëjo ir lenkiðkai.

3.1. Karaliauèiaus universitete Milkus imatrikuliuotas 1712 metø vasaros se- mestrà, geguþës 12 dienà: „Mielcke Pe. Gottlieb, Tilsa- Pruss., stip.“6 Iki ðiol buvo manoma, jog Milkus baigë universitetà apie 1722-uosius, taèiau jo pavardë yra ir 1724-øjø vasaros semestro studentø sàraðe. Tai liudija, kad tuomet, bent jau oficia- liai, jis tebebuvo studentas7. Studijuodamas Milkus, matyt, vertësi gana sunkiai. Jis buvo tarp tø ypaè netur- tingø studentø, kurie turëjo teisæ á alumnato ir konviktoriumo nariams priklausan- èias lengvatas, tad galima spëti, kad materialinës tëvø paramos jei ir bûta, tai nedidelës. 1725-øjø liepà Milkus praðo leisti jam ir toliau priklausyti konviktoriumo

5 „Neubesetzung der Pfarrstelle mit Peter Verlag von Duncker & Humblot, G. Mielcke“, GStA PK, XX EM 55d, 1911–1912, 272. 0 0 0 Nr. 569. 0 0 0 7 „Die Aufname von Studenten aus Polen 6 Georg Erler, Die Matrikel der Albertus-Uni- und Litauen in das Alumnat“, GStA PK, versität zu Königsberg i.Pr. 2, Leipzig: XX EM 139g, Nr. 3. 0 0 0

99 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje bendruomenei. Èia jis nurodo, kad jau „iðtisus ketverius metus“ ten valgë ir dël to dabar ðià lengvatà jam norima atsakyti8. Taisyklës reglamentavo, kad neturtingiems studentams teikiamomis lengvatomis ketverius metus galëjo naudotis tie klausyto- jai, kurie, be oficialiosios vokieèiø, mokëjo ir abi vietos kalbas – lietuviø ir lenkø – ir baigæ studijas galëjo dirbti trikalbëse parapijose9. Nors ir slegiamas nepritekliø, Milkus garsëjo kaip itin gabus studentas, „geras kalbø ir Biblijos mokovas“10. Ketvirtaisiais studijø metais pas poetikos profesoriø Thomà Burckhardà jis paraðë ir skaitë vieðà praneðimà „Apie þymiuosius vokieèiø poetus“ (De nobilibus Germanorum poetis)11, o 1722 metais pateikë „Disertacijà apie gamtiniø ir antgamtiniø ðaltiniø duomenis Kristaus dieviðkumui árodyti“ (Disser- tatio de dispositione ex lumine naturale et supernaturale ad probandam Deitatem Christi). Manoma, jog tai buvo jo magistro darbas (Birþiðka 1990, 53).

3.2. Studijø metais Milkus greièiausiai ásitraukë ir á lituanistinæ veiklà. XVIII amþiaus pirmoje pusëje valdþia skyrë nemaþai dëmesio gyventojø ðvietimui, tiesa, pirmiausia religiniam, jø gimtàja kalba. Tai lëmë tiek politinës prieþastys (siekimas átvirtinti Prûsijos kaip monarchijos istoriná bei religiná savitumà), tiek pasaulëþiû- ros pokyèiai (Ðvietimo idëjos, pietizmo smelkimasis bei ásigalëjimas). Milkaus stu- dijø metai kaip tik sutapo su ortodoksijos ir pietizmo idëjø konkuravimu Karaliau- èiaus universitete. Ásteigiami lietuviø, vëliau ir lenkø kalbø seminarai, susirûpina- ma religinës raðtijos vietinëmis kalbomis rengimu, provincijose imamà vykdyti re- tablisemento programa. 1731-øjø pavasará raðytame laiðke Milkus sakosi septynerius metus be jokio materialinio atlygio sunkiai pluðàs prie lietuviðkø religiniø raðtø12. Tad reikëtø manyti, jog Milkus á lietuviðkø raðtø leidybà aktyviai ásitraukë apie 1724-uosius. Dëstyti Lietuviø kalbos seminare jis pradëjo galbût anksèiau, tikëtina, 1723 metais, kai seminarui vadovauti pradëjo Jonas Jokûbas Kvantas (Johann Jacob Quandt), Milkaus globëjas ir mokytojas. Apskritai visas Milkaus lituanistinis darbas neatsie- jamai susijæs su XVIII amþiaus pradþioje lietuviðkø raðtø leidybà kuravusiu Kvan- tu. Beje, nors universitete tolydþio populiarëjo pietistinës idëjos, Milkus, kaip ir jo mokytojas, liko „iðtikimas ortodoksijos gynëjas“ (Rogge 1878, 145).

8 „Aufnahmen, Speisung und sonstige Ange- schen Universität 2, 21994 (11746), Aalen: legenheiten der Alümnen“, GStA PK, XX Scientia Verlag, 123. EM 139h, Nr. 20. 10 Adolf Rogge, „Schattenrisse aus dem kirch- 9 Johann Friedrich Goldbeck, Nachrichten von lichen Leben der Provinz Preußen“, Alt- der königlichen Universität zu Königsberg in preußische Monatsschrift 15, 1878, 574–575. Preussen und den daselbst befindlichen Lehr-, 11 [Petrus Gottlieb Mielcke,] De nobilibus Ger- Schul- und Erziehungsanstalten, beteiligt manorum poetis sive Von adelichen teutschen Daniel Heinrich Arnoldt, Köperschaft: Poeten [...], Regiomonti: Reusner, 1715. Universität [Königsberg], 1782; Daniel 12 „Die Übertretung des Pfarrers Mielke bei Heinrich Arnoldt, Ausfürliche und mit Ur- der Eheschließung ohne Schicht und Tei- kunden versehene Historie der Königsbergi- lung“, GStA PK, XX EM 46e, Nr. 53.

100 Archivum Lithuanicum 5 Iki ðiol buvo manoma, kad Milkus ásitraukë tiktai á Senojo Testamento rengimo darbà, kai 1730 metais buvo sudaryta Biblijos vertimo komisija. Taèiau Milkaus rekomendacijos, duotos skiriant já á Jurbarko parapijà, liudija, kad jis prisidëjo ir prie Naujojo Testamento, iðleisto 1727 metais. 1725-øjø pabaigoje Berlyne raðytoje rekomendacijoje paþymimi Milkaus nuopelnai Lietuviø kalbos seminarui bei dide- lis darbas rengiant Naujàjá Testamentà:

daß Er in dem dortigen Seminario Lithuanico geraumer µeit µchon gebrauchet worden, und allda durch treu-fleißige Information, vielen nüt¸en geµchaffet, nicht weniger auch bey geµchehener version des Neuen Testaments in die Lithauiµche Sprache, große Arbeit verrichtet habe13. Pats Milkus jau minëtame praðyme leisti ir toliau naudotis konviktoriumo leng- vatomis siûlo atsiþvelgti á jo dëstymà Lietuviø kalbos seminare bei darbà verèiant á lietuviø kalbà „Dievo garbei ir lietuviø pamaldumui ugdyti skirtus þodþius“ („Aufnahmen, Speisung und sonstige Angelegenheiten der Alümnen“). Galimas daiktas, kad Kvantas 1730 metais karaliui raðytoje ataskaitoje apie 1727 metais pasirodþiusio Naujojo Testamento vertimà á lietuviø kalbà bûtent Petrà Gotlybà Milkø vadina „vienu geriausiø lietuviø kalbos studentø“, kuris skaitë pirmàjà viso vertimo korektûrà14.

3.3. Su skyrimu á Jurbarko parapijà susijæ dokumentai liudija, kad Milkui ne- buvo sunku gauti vietà geroje parapijoje ir geografiniu, ir, matyt, materialiniu po- þiûriu. Jo darbas tiek Lietuviø kalbos seminare, tiek rengiant lietuviðkus raðtus, kaip matëme, buvo gerai vertinamas. Be to, ir pretenduojant á kunigo vietà jam netrûko aukðtas pareigas uþimanèiø uþtarëjø. Archyvinë medþiaga leidþia paneigti Birþiðkos (1990, 52) prielaidà, kad 1723–1726 metais Milkus dirbo precentoriumi ar adjunktu Jurbarko parapijoje. Minëtas praðymas leisti penktus metus nemokamai valgyti konviktoriume, raðytas 1725-øjø liepà, bei skyrimo dokumentai patvirtina, kad Milkus iðvyko á Jurbarkà ne anksèiau kaip 1725 metø pabaigoje, o labiausiai tikëtina, tik 1726-øjø pradþioje. Jurbarko kunigu Milkus buvo ordinuotas 1726 metø vasario 11 dienà15, o á baþnyèià ávesdintas apie kovo vidurá (Reminiscencijos sek- madiená)16. Jurbarkas, tik per du kilometrus nutolæs nuo apskrities centro Ásruties, ne taip toli nuo Karaliauèiaus, buvo labai palanki vieta studijø metais pradëtiems

13 „Die Neubesetzung der Pfarrstelle in Geor- 15 Ernst Machholz, „Die in die Königlichen genburg“, GStA PK, XX EM 46e, Nr. 49. Schloßkirche zu Königsberg i. Pr. in den 14 Johannes Bertoleit, Jahrbuch der Synodal- Jahren 1721 bis 1834 ordinierten evange- kommission und des Vereins für ostpreußische lischen Geistlichen“, Vierteljahrschrift für Kirchengeschichte 2. Die Reformation unter Wappen-, Siegel- und Familienkunde 37, den preußischen Litauern, Königsberg: Kom- 1909, 248. 0 0 0 missionsverlag: Wichern-Buchhandlung G. 16 W. Schröder, „Geschichte der evangel. Kir- m. b. H., 1933–1934, 80. che zu Mehlkemen in Litthauen”, Preußi- sche Provinzial-Blätter 15, 1836, 331.

101 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje lituanistiniams darbams tæsti. Tenykðtë klebonija buvo sudegusi ir bemaþ metus po paskyrimo á Jurbarkà Milkus buvo priverstas nuomotis butà Ásrutyje. Èia tuomet kunigavo Milkaus bendraþygis Jonas Berentas (Johann Behrendt). Nors laiðkuose vyresnybei Milkus skundþiasi dël sunkios buities, dideliø iðlaidø, susidaranèiø jam vaþinëjant, ir ûkiniø nuostoliø, vis dëlto gyvenimas Ásrutyje buvo palankus Biblijai versti ir redaguoti bei dirbti prie naujosios giesmyno redakcijos. 1731-øjø pavasará raðytame laiðke Milkus patvirtina sunkiai dirbæs prie lietuvið- ko Naujojo Testamento, netgi ið savo kiðenës gyvenæs Karaliauèiuje, kad „ferner das Lithauiµche Neue Testament den publico ¸um beµten abµchrieben, ¸um Druck befördere und corrigiren“ („Die Übertretung des Pfarrers Mielke bei der Ehe- schließung ohne Schicht und Teilung“). Taip pat jis sakosi perraðæs ir pagerinæs lietuviðkà giesmynà bei paraðæs jam daug naujø giesmiø. Èia, matyt, mintyje turi- mas kartu su Berentu rengtas giesmynas, iðspausdintas 1732 metais. Tame paèiame laiðke Milkus skundþiasi likæs bemaþ vienas prie lietuviðko Senojo Testamento („Die Übertretung des Pfarrers Mielke [...]“). Ið tiesø Milkaus indëlis ruoðiant spau- dai Senàjá Testamentà didþiulis: jis ne tik pats vertë tris – Pradþios, Pakartoto ástatymo bei Maþøjø pranaðø – knygas, bet ir skaitë viso leidinio korektûrà. Bûtent Berentà ir Milkø raðtijos istorikai, pirmiausia pats Kvantas Biblijos pratarmëje, iðskiria kaip labiausiai prie 1735 metø lietuviðkos Biblijos prisidëjusius kunigus, kuriø pasiaukojamo darbo dëka knygos spausdinimas vyko palyginti sklandþiai17.

3.4. Gyvendamas Jurbarke Milkus kurá laikà ëjo ir valdþios ásakø oficialaus vertëjo pareigas. Ði tarnyba, skirtingai nuo darbo su lietuviðkais raðtais, uþ kurá Milkus sakosi niekada negavæs në graðio, jam buvo svarbi ir kaip papildomas pajamø ðaltinis. 1733-øjø birþelá Milkus raðo 1732–1733 metais iðvertæs penkis valdþios ásakus (10 spaudos lankø) ir praðo uþ darbà sumokëti jam priklausanèius 10 taleriø. Milkus viliasi, kad ávertinus jo stropø darbà bei gerà lietuviø kalbos mokëjimà, tos pareigos jam bus paliktos ir ateityje18. Taèiau neþinia dël kokiø prieþasèiø vëliau jo paslaugomis naudotasi, atrodo, nebuvo. Nors Jurbarke Milkø buvo uþgriuvæ daug buitiniø bei ûkiniø rûpesèiø, taèiau ðis periodas buvo labai intensyvaus ir produktyvaus darbo lietuviø raðtijos srityje metai.

3.5. Dël konfliktø su vietos valdininkija Milkus buvo priverstas iðvykti ið Jur- barko. Vietà naujoje parapijoje jis gavo itin sunkiai. 1735-øjø rugpjûèio 31 dienà Berlyne pasiraðytas ásakymas dël Milkaus perkëlimo. Konfliktas Jurbarke tuo metu, matyt, pasiekë kulminacijà ir vyresnybë ëmë skubëti: kanceliarija turëjo rasti naujà vietà per keturias savaites. Spalio 29 dienà raðytame laiðke Milkus teigia jau pasa-

17 Johann Jacob Qvandt, [„Vorrede“,] BIB- lauc¸uje, 1735 (VUB RS, sign.: LR 3246); LJA Tai eµti Wiµµas S¸wentas Raßtas Séno ir Bertoleit 1933–1934, 85. 0 0 0 Naujo Teµtamento [...] N¾ keliu Mokytoj¾ 18 „Übersetzung der Patente in die polnische Lietuwoj’ Lietuwißkay perµtattytas. Kara- und litauische Sprache“, GStA PK, XX EM 22a, Nr. 2.

102 Archivum Lithuanicum 5 kæs atsisveikinimo pamokslà, taèiau skyrimo á naujà vietà vis dar negaunàs. Lap- krièio pradþioje kanceliarija, skøsdamasi laiko paieðkoms stoka, pasiûlë Milkui vokiðkà Borkënø parapijà. Ðis pasiûlymas netenkino nei vyresnybës, kuri norëjo iðnaudoti puikø pretendento lietuviø kalbos mokëjimà, nei paties Milkaus, kuris taip pat pageidavo lietuviðkos parapijos. Taèiau ir paraðius ásakymà dël perkëlimo, ir atsiradus laisvai vietai lietuviðkame Mielkiemyje, vyresnybë kaþkodël delsë ga- lutinai apsispræsti. Palyginti su Jurbarku, Mielkiemis buvo tolimas provincijos uþkampis, pats pa- sienis su Lenkija. Kanceliariniuose susiraðinëjimuose minima, jog Mielkiemio pa- rapija daug prastesnë uþ Jurbarko. Pats Milkus laiðke jà vadina „blogiausia visoje Lietuvoje“ („die alle µchlechteµte in gant¸ Littauen“). Vis dëlto jis nuolankiai praðo skirti já á ðià arba á bet kurià kità lietuviðkà parapijà patikindamas, kad tikrai ne sau naudos ieðkàs. Jis tiktai norás iðnaudoti Dievo duotà talentà ir tiek raðtu (per spausdintas knygas), tiek þodþiu toliau skleisti krikðèionybæ tarp lietuviø. Vietos keitimas Milkui buvo didelë materialinë ir moralinë skriauda. Visas su perkëlimu susijusias kelioniø ir kraustymosi á Mielkiemá iðlaidas turëjo apmokëti jis pats. Vien á Karaliauèiø, norëdamas paspartinti ávykius, Milkus sakosi keliavæs tris kartus. Ilgas vyresnybës delsimas, nuolatiniai skundai, pagaliau paþeminimas, kai bene tris kartus, dar net neturint paskyrimo á naujà vietà, ðeimai liepta iðsikraustyti ið klebonijos per 24 valandas, visai ðeimai, be jokios abejonës, buvo labai skaudûs iðgyvenimai („Neubesetzung der Pfarrstelle mit Peter Gottlieb Mielcke“). Schröderio (1836, 331) liudijimu, á Mielkiemio baþnyèià Milkus buvo ávesdintas tiktai 1736 metø sausio pabaigoje (treèiàjá sekmadiená po Epifanijos). Friedwaldo Moellerio presbiteriologijoje remiantis, matyt, paskyrimo, o ne ávesdinimo data, Milkaus darbo Mielkiemyje pradþia laikomi 1735-ieji19. Atkampiame baþnytkaimyje Milkus kunigauja bemaþ aðtuoniolika metø. Lietu- viðki raðtai, prie kuriø tiek daug dirbta Jurbarke, jau iðspausdinti, su parapijos þmonëmis konfliktø, atrodo, nekyla, taigi èia gyventa, matyt, gana ramiai. Þmona Regina Loiza liudija, kad paskutiniuosius trejus gyvenimo metus Milkus sunkiai sirgo. Nors jis tarnavo iki pat mirties, taèiau nusilpus jëgoms jam reikëjo pagalbi- ninko. Parapijos bendruomenë rûpinosi, kad ligotam kunigui á pagalbà ateitø sû- nus. Ji raðë praðymus, kad Mielkiemio parapijos precentoriumi ir adjunktu bûtø paskirtas iki tol Karaliauèiaus lietuviø baþnyèioje kantoriavæs Teodoras Gabrielius Milkus. 1753 metø birþelio 9 dienà Petras Gotlybas Milkus mirë. Bendruomenës praðymu tø paèiø metø birþelio 24 dienà nutarta Teodorà Gabrieliø ordinuoti Mielkiemio kunigu20.

19 Friedwald Moeller, Altpreussisches evangeli- 20 „Neubesetzung der Pfarrstelle mit Peter G. sches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Mielcke“, „Anstellung Theodor Gabriel Vertreibung im Jahre 1945 1, Hamburg: Mielckes als Nachfolger seines Vaters“, Selbstverlag des Vereins für Familienfor- GStA PK, XX EM 55d, Nr. 569. schung in Ost- und Westpreussen e. V. 1968, 93.

103 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje 4. TEODORAS GABRIELIUS MILKUS. Petrui Gotlybui Milkui, matyt, buvo gana sunku iðleisti visus tris sûnus á mokslà. Galbût finansinës prieþastys vertë vyriausiàjá sûnø Teodorà Gabrieliø Milkø, ásiimatrikuliavusá kaip Teisës fa- kulteto studentà, vëliau pereiti á Teologijos fakultetà. 1750 metø gruodþio 7 dienà, t. y. visai prieð pat atvaþiuojant á Karaliauèiø studijuoti Kristijonui Gotlybui, Teodo- ras Gabrielius raðo praðymà Finansø rûmø stipendijai (Kammerstipendium) gauti. Jis skundþiasi prasta finansine padëtimi ir nurodo, jog stipendija jam reikalinga tam, kad galëtø baigti studijas21. Prie praðymo pridëta Teologijos fakulteto rekomenda- cija, pasiraðyta dekano Johanno Davido Kypke’s. Raðyti praðymà já paskatinusi ið Lietuviø kalbos seminaro gauta þinia, kad teologijos studentas, Finansø rûmø sti- pendininkas ir Lietuviø kalbos seminaro docentas Ulrichas gavo kantoriaus vietà Stalupënuose. Teodoras Gabrielius Milkus mano galás trejiems metams pretenduoti á likusià laisvà jo stipendijà, tikriausiai ir á seminaro docento vietà. Stipendija Milkui buvo skirta, kaip jis ir praðë, trejiems metams, tikëtina, kad jis gavo ir Lietuviø kalbos seminaro docento vietà. Taèiau netrukus Teodoras Gabrielius pa- sekë savo pirmtako Ulricho pëdomis, nes skyrimo á Mielkiemá dokumentai liudija, kad vëliausiai 1751, o galbût ir tais paèiais 1750 metais, jis gavo kantoriaus vietà Karaliauèiaus lietuviø baþnyèioje („Anstellung Theodor Gabriel Mielckes als Nach- folger seines Vaters“). Jau minëta, kad 1753 metais mirus tëvui Petrui Gotlybui Milkui, bendruomenë praðë paskirti á jo vietà Teodorà Gabrieliø. Tais paèiais metais jis buvo ordinuotas Mielkiemio kunigu.

5. DANIELIUS FRYDRICHAS MILKUS. Finansø rûmø stipendijos 1765-ai- siais praðë ir jauniausias Petro Gotlybo Milkaus sûnus Danielius Frydrichas. Ape- liacijoje jis reiðkë ásitikinimà, jog kaip geras studentas ir Lietuviø kalbos seminaro antros klasës docentas gali pretenduoti á finansinæ paramà, juo labiau kad ji jam labai reikalinga studijoms tæsti. Gerà pretendento darbà Lietuviø kalbos seminare patvirtino Teologijos fakulteto seminarø inspektorius Danielius Heinrichas Arnol- dtas balandþio 13 dienos raðte, kuriame teigiama, kad studentas Danielius Frydri- chas Milkus stropiai ir sëkmingai lankë Lietuviø kalbos seminarà, dël to jis pats pa- skyræs já antros klasës docentu. Tas pats Arnoldtas, tik jau dekanas, balandþio 17 dienà pasiraðo ir Teologijos fakulteto rekomendacijà skirti stipendijà22. Ið studentø sàraðø suþinome, kad Danielius Frydrichas Finansø rûmø stipendijà gavo du se- mestrus: 1765 metø þiemos ir 1766 metø vasaros23. Remiantis ðiais dokumentais galima teigti, kad bent jau trys Milkai – tëvas Petras Gotlybas bei sûnûs Danielius Frydrichas ir tikriausiai Teodoras Gabrielius – ne tik

21 „Wegen Kammerstipendiums für Theolo- 23 „Das fleißige Lesen des Kollegs und die giestudent Theodor Gabriel Mielcke Zahl der Studenten“, GStA PK, XX EM (1750)“, GStA PK, XX EM 135c, Nr. 83. 139b, Nr. 25, Bd. 3. 22 „Wegen Kammerstipendiums für Student Daniel Friedrich Mielcke“, GStA PK, XX EM 135c, Nr. 119.

104 Archivum Lithuanicum 5 lankë Lietuviø kalbos seminarà, bet ir jame dëstytojavo. Tëvo skatinama, lietuviø kalbà gerai mokëjo visa Milkø ðeima.

6. KRISTIJONAS GOTLYBAS MILKUS. Deja, taip jau susiklostë, kad apie daugiausia lietuviø raðtijos istorijai nusipelniusio Milkø ðeimos nario Kristijono Gotlybo gyvenimà þinome maþiausiai. Tëvas ir broliai buvo kunigai, tad supran- tama, kad jø gyvenimo datos bei faktai gausiau fiksuoti baþnytiniuose dokumen- tuose, parapijø aktuose. Aukðtø pareigø baþnyèioje neuþëmæs Kristijonas Gotlybas tarsi liko ðeðëlyje. Iki ðiol visiðkai tiksliai buvo þinomos tik Milkaus imatrikuliavimo Karaliauèiaus universitete ir jo mirties datos. Stokodami dokumentais paliudytø faktø, tyrëjai buvo priversti kitas þymaus mûsø raðtijos veikëjo gyvenimo datas nustatinëti rem- damiesi netiesioginiais liudijimais, „iðskaièiuoti“ ið ávairiø uþuominø. Ir dabar tepavyksta rasti tik vos vienà kità archyviná dokumentà, kuris padeda ið metø tamsos iðplëðti pavieniø Milkaus gyvenimo detaliø ir suteikia galimybiø kai kà patikslinti bei papildyti.

6.1. Vienas svarstytinø ir tikslintinø dalykø yra gimimo data bei vieta. Bir- þiðka (1990, 130), remdamasis þinomais tëvo ir broliø gyvenimo faktais bei Kris- tijono Gotlybo imatrikuliacijos Karaliauèiaus universitete áraðu, spëjo já gimus 1736 metais:

kadangi matrikulose jis paþymëtas gimæs Mielkiemy, o jo tëvas Mielkiemio para- pijà uþëmë tiktai 1736 m., tai ir Kristijonas gimë ne anksèiau kaip 1736 m., bet, greièiausia, kaip tik 1736 m., nes ir ðiaip, stodamas á universitetà, jis dar ir 16 metø nebûtø buvæs baigæs. Birþiðkos spëjimà mëgino koreguoti Lehnertas, apie Kristijonà Gotlybà Milkø paraðæs straipsnelá Christiano Krollmanno rengtai Altpreußische Biographie, kur tei- gë, kad Kristijonas Gotlybas greièiausiai („vermutl.“) bus gimæs 1732 metais Jurbar- ke24. Ði data, Juozo Girdzijausko pakartota ávadiniame 1990 metais iðleistø Milkaus raðtø straipsnyje25, ðiuo metu ir buvo laikoma Kristijono Gotlybo gimimo data. Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve esantys dokumentai verèia tuo abejoti. Tyrëjus ilgà laikà klaidino Milkaus imatrikuliacijos Karaliauèiaus universitete áraðas. Èia jis imatrikuliuotas 1751 metø geguþës 15 dienà, t. y. vasaros semestrà. Visas áraðas yra toks: „Mielcke Christ. Theophil., Mehlkem. Boruss“ (Erler 1911– 1912, 440). Nors antrasis vardas neatitinka, taèiau abejoniø, kad tai tas pats þmo-

24 Altpreußische Biographie 2, herausgegeben 25 Juozas Girdzijauskas, „Kristijonas Gotly- im Auftrage der Historischen Komission bas Milkus“, Kristijonas Gotlybas Milkus, für ost- und westpreußische Landesfor- Pilkainis, parengë Liucija Citavièiûtë ir schung von Christian Krollmann, Marburg, Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, Lahn: N. G. Elwert Verlag 1967, 437. 1990, 12. 0 0 0 0

105 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje 1 pav. 1754 metø vasaros semestrà Kristijonas Gotlybas Milkus áraðytas Nr. 177, jam dvideðimt vieneri; Prûsijos kultûros paveldo Slaptasis valstybinis archyvas, GStA PK, XX EM 139b, Nr. 25, Bd. 2a

gus, nekyla, nes, anot Birþiðkos (1990, 130), „èia antrasis vardas Teofilis tai tas pats vokiðkasis Gotlybas“. Abejoniø kelia vietos pavadinimas. Paprastai imatrikuliuo- jant á universitetà bûdavo nurodoma gimimo vieta. Taèiau ar galëjo Milkus bûti gimæs Mielkiemyje? Kas jam buvo Mielkiemis – gimimo vieta ar kaimas, ið kurio atvykta mokytis? Ðis klausimas tampa labai svarbus, nes nuo atsakymo á já, kaip matëme, priklauso ir gimimo datos nustatymas. Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve esanèiuose Kara- liauèiaus universiteto Teologijos fakulteto studentø sàraðuose Milkaus pavardë pirmà kartà uþfiksuota 1752–1753 metø þiemos semestre (1751-øjø nei vasaros, nei þiemos semestro studentø sàraðø rasti nepavyko), kur abu broliai – Teodoras Gab- rielius ir Kristijonas Gotlybas – suraðyti greta, o jø abiejø gimimo vieta nurodytas Jurbarkas. 1754 metø vasaros semestro sàraðas yra kur kas iðsamesnis – jame apie kiekvienà studentà pateikiama daug daugiau duomenø. Èia nurodoma, kad Kris- tijonas Gotlybas – ketvirtø metø studentas, jam dvideðimt vieneri, gimimo vieta – Jurbarkas (plg. 1 pav.). 1754 metø þiemos semestro sàraðe Milkus – antrojo ketvirtøjø studijø metø semestro studentas, jam dvideðimt dveji, gimimo vieta – Jurbarkas (plg. 2 pav.) („Das fleißige Lesen des Kollegs und die Zahl der Studenten“, Bd. 2a). Paskutiná kartà studentø sàraðuose Kristijono Gotlybo Milkaus pavardë rasta 1756-øjø þiemos semestre. Tuomet Kristijonas Gotlybas studijavo ðeðtus metus, jam buvo dvideðimt treji, gimimo vieta – Jurbarkas (plg. 3 pav.) („Das fleißige Lesen des Kollegs und die Zahl der Studenten“, Bd. 2b). Visi keturi áraðai daryti skirtingu laiku, skirtingø þmoniø, todël atsitiktiniø su- tapimø bûti negalëtø. Tad Milkus ið tiesø bus gimæs Jurbarke, o Mielkiemis bus buvæs kaimas, kuriame tuo metu gyveno tëvai. Ásiimatrikuliuodamas Kristijonas Gotlybas pasielgë taip kaip ir jo vyresnysis brolis Teodoras Gabrielius, registracijos áraðe irgi nurodæs Mielkiemá, nors tikrai þinoma, kad jis gimë 1728 metais, kai jo tëvas Petras Gotlybas Milkus dar kunigavo Jurbarke.

106 Archivum Lithuanicum 5 2 pav. 1754 metø þiemos semestrà Kristijonas Gotlybas Milkus áraðytas Nr. 176, jam dvideðimt dveji; Prûsijos kultûros paveldo Slaptasis valstybinis archyvas, GStA PK, XX EM 139b, Nr. 25, Bd. 2a

Minëti duomenys Teologijos fakulteto studentø sàraðuose patvirtina prielaidà, kad Kristijonas Gotlybas gimë anksèiau, negu jo tëvas buvo paskirtas á Mielkie- má, taèiau verèia abejoti, ar tikrai 1732 metais, kaip iki ðiol buvo manoma. Sàra- ðuose nurodomas Milkaus amþius liudija, kad jis turëjo gimti metais vëliau, t. y. 1733-iaisiais26. Ðie áraðai leidþia apytikriai spëti netgi Kristijono Gotlybo gimimo mënesá. 1754 metø pavasario semestro studentø sàraðas, kur paþymëta, kad jam dvideðimt vieneri, datuotas geguþës 20 dienà, o tø paèiø metø rudens semestras – lapkrièio 1 dienà. Kristijonui Gotlybui èia jau, kaip minëta, dvideðimt dveji. Taigi jis turëjo gimti tarp geguþës dvideðimtos ir lapkrièio pirmos. Ðiuos duomenis patvirtina Kristijono Gotlybo brolio Ragainës superintendento Danieliaus Frydricho daryti jam pavaldþiø baþnyèios tarnø sàraðai. Ið viso rastos keturios tokios suvestinës. Jose Kristijonas Gotlybas Milkus minimas kaip Pilkalnio parapijos vokieèiø ir lietuviø kantorius. Suþinome, jog jis 1799 metø gruodþio 6 die- nà buvo 66-eriø27, 1800 metø gruodþio 5 dienà – 67-eriø („Conduiten-Listen der Pre- diger und Kirchschullehrer“, Bd. 4), 1801 metø gruodþio 1 dienà – 68-eriø („Condui- ten-Listen der Prediger und Kirchschullehrer“, Bd. 6), o 1802-øjø gruodþio 13 die- nà – 69-eriø („Conduiten-Listen der Prediger und Kirchschullehrer“, Bd. 8). Visuose keturiuose sàraðuose Milkaus gimimo vieta nurodomas Jurbarkas. Brolis, be jokios abejonës, gerai þinojo Kristijono Gotlybo gimimo vietà, datà bei jam sukakusius me- tus, tad dràsiai galima tvirtinti, jog Milkus gimë bûtent 1733 metais Jurbarke.

6.2. Minëtuose Karaliauèiaus universiteto studentø sàraðuose pateikta gana iðsamiø duomenø apie kiekvieno Teologijos fakulteto klausytojo to semestro studi-

26 Berlyne, Centrinio evangelikø archyvo dar- nus Kristijonas Gotlybas gimë 1733 buotojø sudarytoje kunigø kartotekoje, metais. kuria straipsnio autorei buvo maloniai 27 „Conduiten-Listen der Prediger und Kirch- leista pasinaudoti, taip pat áraðyta, schullehrer“, GStA PK, XX EM 39a, kad antrasis Petro Gotlybo Milkaus sû- Nr. 52, Bd. 2. 0 0 0

107 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje 3 pav. 1756 metø þiemos semestrà Kristijonas Gotlybas Milkus áraðytas Nr. 175, jam dvideðimt treji; Prûsijos kultûros paveldo Slaptasis valstybinis archyvas, GStA PK, XX EM 139b, Nr. 25, Bd. 2b

jas. Galima sudaryti toká keletà semestrø Kristijono Gotlybo Milkaus klausytø pa- skaitø sàraðà: filosofija (prof. Carlas Andreas Christiani), teologija (prof. Frantzas Albertas Schultzas ir prof. Johannas Davidas Kypke), moralë ir homilija (prof. Danielius Heinrichas Arnoldtas), filosofija ir matematika (prof. Christiani), teologija (prof. Kypke), polemika (prof. Schultzas), hebrajø kalba (prof. Kypke ir prof. Johan- nas Bernhardas Hahnas), graikø kalba (prof. Johannas Behmas), krikðèioniðkoji teologija (prof. Kypke ir prof. Schultzas), moralë (prof. Arnoldtas). Be to, jis buvo pramokæs prancûzø kalbos, turëjo muzikos teorijos pagrindus („die Muzike ver- steht“). Ðeðtaisiais studijø metais buvo Engelbrechtianum stipendininkas („Das fleißige Lesen des Kollegs und die Zahl der Studenten“, Bd. 2a, 2b). Apskritai ið tø nuotrupø, kurias pavyko rasti, sunku susidaryti labai detalø Milkaus studijø vaizdà. Daug klausimø kelia ir tai, kad per studijø metus jo pavar- dë net keletà kartø „iðnyksta“ ið studentø sàraðø. Jei Milkaus studijø pradþia laikysime jo ásiimatrikuliavimo universitete datà, t. y. 1751 metø vasaros semestrà, o paskutiniuoju realiu studijø pusmeèiu – 1756-øjø vasaros semestrà, tuomet mums trûks þiniø maþiausiai apie penkis semestrus, o greièiausiai apie visus devynis. Mat jau minëtuose baþnyèios tarnautojø sàraðuose Danielius Frydrichas paþymë- jæs, jog Kristijonas Gotlybas studijavo Karaliauèiaus universitete ðeðerius metus („Conduiten-Listen der Prediger und Kirchschullehrer“, Bd. 2, 4, 6, 8). Kodël didesnæ dalá studijø Milkaus nëra studentø sàraðuose? Galbût kancelia- rijos raðtininkai já tiesiog pamirðo ar netyèia praleido? Toks atsakymas bûtø áma- nomas, jei trûktø vieno ar dviejø áraðø, bet sunkiai átikinamas ðiuo atveju. „Perbë- gimas“ vienà kità semestrà pastudijuoti á kità fakultetà taip pat atrodo maþai tikëtinas: nei Teisës, nei Medicinos fakultetø studentø sàraðuose Milkaus pavardës nëra. Labiausiai tikëtina, kad dël kaþkokiø prieþasèiø Milkus buvo priverstas, galbût net keletà kartø, nutraukti studijas, o jam gráþus sàraðuose bûdavo fiksuo- jamas ne realus studijø laikas, bet laikas, praëjæs nuo imatrikuliavimo dienos. Po 1756 metø vasaros semestro ið universiteto Milkus buvo pasitraukæs turbût ilges- niam laikui. Taip manyti verèia su skyrimu á Pilkalná susijæ dokumentai, prie kuriø bus sustota ðiek tiek vëliau. Kita vertus, minëtos Danieliaus Frydricho Milkaus

108 Archivum Lithuanicum 5 pastabos apie brolio ðeðerius universitete praleistus metus rodo, kad po ðios per- traukos Milkus buvo dar metams gráþæs á universitetà tæsti studijø. Kodël jo nëra studentø sàraðuose, ðiandien kol kas atsakyti negalime.

6.3. Deja, nepavyko rasti jokiø papildomø dokumentø, susijusiø su Kristijono Gotlybo Milkaus studijomis. Nekyla abejoniø, kad jis lankë Lietuviø kalbos semi- narà28. 1735 metais karalius iðleido reskriptà, kuriame reikalavo, kad visi studentai, kilæ ið tokiø vietø, kuriose pamokslaujama lenkø arba lietuviø kalba, lankytø vienà kurá ið ðiø kalbø seminarø, kitaip jiems neteiktinos jokios lengvatos (Arnoldt 21994, 137). Be primygtinio vyresnybës raginimo, tam já skatino ir ðeimos tradicija, bendras visø ðeimos nariø rûpinimasis lietuviø kalba. Seminaro istorijos tyrëja Liucija Ci- tavièiûtë, remdamasi archyviniais ðaltiniais, teigia, kad Kristijonas Gotlybas Milkus apie 1754–1756 metus netgi buvo seminaro docentas (Rëza 2003, 100). Taèiau nerasta duomenø, kad Kristijonas Gotlybas bûtø naudojæsis lietuviø ar lenkø kalbø seminaristams bei docentams teiktomis stipendijø privilegijomis, kuriomis, kaip matëme, sëkmingai naudojosi jo broliai. Apskritai tos þinios, kurias pavyko rasti, liudija, kad dël kaþkokiø prieþasèiø Milkaus studijos nebuvo tokios kryptingos kaip broliø. Milkus, atrodo, buvo vidu- tinis studentas, neiðsiskiriantis nei klausomø paskaitø gausa, nei fakultatyvinëmis disciplinomis, nei stipendijomis ar lengvatomis. Galbût maiðtingo charakterio, ðvie- tëjiðku minties laisvumu susiþavëjusiam Milkui sunku buvo paklusti grieþtiems Teologijos fakulteto reikalavimams, o gal gabø, plaèiø interesø studentà pernelyg traukë literatûros, kalbos, galbût muzikos dalykai ir trukdë susikaupti ties progra- minëmis disciplinomis. Tëvas, matyt, taip pat nebuvo pajëgus finansuoti stipendi- jos negaunanèio sûnaus mokslø, dël to Milkus buvo priverstas ieðkotis darbo, pertraukinëti studijas, kol galø gale iðëjo ið universiteto neparaðæs baigiamojo dar- bo. Ðiandien galime tik spëlioti, kodël Milkus nebaigë universiteto, kodël taip nie- kada ir netapo kunigu, nors veikiausiai to siekë ir, atrodytø, turëjo tokias pat galimybes kaip ir jo kunigais tapæ du broliai.

6.4. Paskutiná kartà pertraukæs studijas Milkus dirbo su sielovada susijusá darbà. Tai liudija iðlikusi jo skyrimo kantoriumi á Pilkalná byla. Kaip liudija doku- mentai, siekti Pilkalnio kantoriaus vietos buvo pradëta iðkart po kantoriaus Türko mirties 1762-øjø pavasará. Balandþio 22 dienà Christianas Sahme raðo laiðkà, ku- riame á Pilkalnio kantoriaus vietà rekomenduoja tris kandidatus:

3 Studioµos Theologiae, Mielcke, Wander und Schult¸, welche µeit einigen Jahren in Litthauen aufgehalten, und µich µowohl in dieµer Sprache, als in predigen fleißig geübet29.

28 Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos 29 „Kantor-Stelle zu Pillkalen-Vorschlag seminaro istorija, parengë ir vertë Liucija Christian Gottlieb Mielckes“, GStA PK, XX Citavièiûtë, Vilnius: Lietuviø literatûros ir EM 118e3, Nr. 80. tautosakos institutas, 2003, 84.

109 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje Ðios eilutës pasako apie Milkø keletà svarbiø dalykø: 1) Milkus tuo metu dar ofi- cialiai tebebuvo universiteto studentas; 2) jis jau keletà metø (galbût nuo 1756-øjø rudens) studijas buvo nutraukæs; 3) tuos metus jis lietuviðkai pamokslavo (greièiau- siai buvo pamokslininkas [ein Kan¸el]) Lietuvoje (tikëtina, lietuviðkoje Prûsijos daly- je). Tokia studentø praktika buvo gana paplitusi ir valdþios grieþtai kontroliuoja- ma. 1734 metais iðleistu karaliaus ásakymu pamokslininkø skyrimo ir jø darbo kon- trolë buvo pavesta Teologijos fakultetui30. Milkui siekiant kantoriaus vietos atsirado net du „likimo draugai“. Apie tolesnæ kandidatø konkurencijà þiniø nëra. Keturiomis dienomis vëliau, balandþio 26-àjà, Ásruties teisës kolegija á ðias pareigas rekomendavo skirti Milkø. Matyt, dël vienokiø ar kitokiø prieþasèiø jis apie tà laikà liko vienintelis kandidatas. Toliau valdiðkos ástaigos susiraðinëja tiktai dël Milkaus. Geguþës 25-àjà jo kandidatûrà pasiûlo konsistorija pabrëþdama, jog Teologijos fakultetas atsiuntë paþymà, kad teologijos studentas Kristijonas Gotlybas Milkus tinka eiti ðias pareigas. Rekomendaciná laið- kà pasiraðë Coelestinas Kovalevskis, Kvantas, Arnoldtas ir Friedrichas Samuelis Bockas. Vëliausias byloje esantis raðtas datuotas geguþës 30 – birþelio 10 dienà. Ðiuo raðtu patvirtinama, kad bendru konsistorijos, Karaliauèiaus universiteto bei Ásruties teisës kolegijos pritarimu Kristijonas Gotlybas Milkus skiriamas Pilkalnio kantoriumi. Taigi kantoriaus vietà jis turëjo uþimti jau 1762 metø vasaros pradþioje, ið karto po Septyneriø metø karo.

6.5. Pilkalnis tuomet buvo nedidelis Ragainës apskrities miestelis, ásikûræs Prûsø Lietuvos provincijos rytiniame pakraðtyje. Gyventojø skaièius vargu ar siekë tûkstantá (iðlikæ 1802 metø gyventojø suraðymo duomenys rodo, kad tuomet Pilkal- nyje gyveno 1 290 þmoniø31). Miestelis ir jo apylinkës tik pradëjo atgyti po daugiau nei penkerius metus trukusios rusø kariuomenës okupacijos. Gyventojai buvo nu- skurdinti maisto bei provianto gabenimo kariuomenei prievoliø, taèiau taikiø gy- ventojø þûties, sugriovimø ar gaisrø, daþnø karo palydovø, Pilkalniui ir aplinki- niams kaimams pavyko iðvengti. Kur kas skaudesnes, per amþius taip ir neuþgijusias þaizdas lietuviðkai ben- druomenei buvo palikæs 1709–1711 metais siautëjæs maras ir po jo ëjusi koloniza- cija. Manoma, kad Lietuvos provincijoje maru iðmirë apie 53% gyventojø, daugiau- sia lietuviø32. Vien Ragainës apskritis neteko per 30 tûkstanèiø gyventojø (Matule- vièius 1989, 146). Remdamiesi to meto valdþios atstovø praneðimais, istorikai fik- suoja, kad Ragainës apylinkëse po trejø epidemijos metø liko tik 1/5 valstieèiø, Gumbinës þemës neteko 1/3 lietuviø. Iðtuðtëjo daugybë ûkiø: valstieèiai arba iðmirë,

30 August Gotthilf Krause, Präzentoren, Orga- 31 Leopold Krug, Betrachtungen über den Na- nisten, Cantoren und Rektoren Stellung und tionalreichtum des preußischen Staates und Verhältniß zu den kirchlichen Gemeinden in über den Wohlstand seiner Bewohner 2, Preußen und Litthauen, Gumbinnen: ge- Aalen: Scientia Verlag, 21970 (11805), 75. druckt beim Regierungs-Buchdrucker 32 Algirdas Matulevièius, Maþoji Lietuva Krauseneck, 1837, 32–34. XVIII amþiuje, Vilnius: Mokslas, 1989, 41.

110 Archivum Lithuanicum 5 arba apleido savo sodybas. Lietuvos provincijoje liko 8 411 tuðèiø ûkiø: Ásruties apskrityje – 4 620, Ragainës – 1 613, Tilþëje – 1 307 (Matulevièius 1989, 44). Praëjus epidemijai, valdþia rûpinosi tuðèius ûkius apgyvendinti. Prasidëjo didþioji koloni- zacija bei su ja susijusios administracinës reformos. Tuomet ðeðiems patogioje geo- grafinëje padëtyje buvusiems Lietuvos provincijos miesteliams, tarp jø 1724 metais ir Pilkalniui, buvo suteiktos miesto teisës. Naujuosiuose miestuose telkësi kolonis- tai, pirkliai, amatininkai ir manufaktûrø savininkai (Matulevièius 1989, 54). Su vykdoma kolonizacija buvo susijæs ir tikras mokyklø steigimo bumas. Vien per penkerius metus (nuo 1735 iki 1739) Pilkalnyje ir jo apylinkëse atidaryta dvi- deðimt naujø mokyklø33. Didþiajai kolonizavimo bangai praslinkus, 1736 metais Ásruties, Ragainës ir Tilþës apskrityse kolonistai vidutiniðkai sudarë 37,7% visø valstybiniø valstieèiø. Daugiausia kolonistø buvo Maþosios Lietuvos pietryèiuose ir rytuose. Pilkalnio apylinkës buvo vienos ið labiausiai kolonizuotø provincijos daliø (Matulevièius 1989, 70). Daugiausia èia atsikëlë zalcburgieèiø, jie apgyvendi- no net iðtisus kaimus (Venskus, Bûdupënus; þr. Grigat 1901, 13). Nors lietuviai gyveno jau ne taip kompaktiðkai, daugelyje kaimø ásikûrë kitø tautybiø þmoniø, vis dëlto XVIII amþiaus pabaigoje Lietuvos provincijoje gyventojø dauguma liko lietu- viðka, nepakito ir lietuviø kalbos riba (Matulevièius 1989, 72). Atvykæs kantoriauti á Pilkalná, Kristijonas Gotlybas Milkus rado dvikalbæ para- pijà, bet dauguma tikinèiøjø dar turëjo bûti lietuviai. Atrodo, kad Milkus, dirbda- mas lietuviø kalbà mokanèiu kunigo pagalbininku, daugiausia ir buvo susietas su lietuviðkàja parapijos dalimi. Kantoriaus duona nebuvo nei lengva, nei skalsi. Kunigø pagalbininkams kelia- mus reikalavimus buvo ypaè sugrieþtinusi amþiaus pradþioje vykdyta baþnyèios tarnautojø skyrimo reforma.

6.6. Jau XVII amþiaus pirmoje pusëje buvo susirûpinta kunigø padëjëjø kvalifi- kacija. Po 1639 metais vykusios Ásruties ir kitø lietuviðkø parapijø vizitacijos buvo su siaubu konstatuota, kad visoje Ásruties apskrityje tëra tiktai keturi studijavæ pre- centoriai (Krause 1837, 34–35). Tuomet iðryðkëjo baþnytinës vyresnybës siekis, kad kunigo pagalbininkai bûtø þmonës, mokæsi teologijos ir prireikus galintys pavaduo- ti kunigà. Buvo svarbu, kad kandidatai mokëtø ir vietos kalbà. Dar sparèiau reikalai pajudëjo XVIII amþiaus pradþioje. 1717 metais Henrichas Lysijus, karaliaus ásaky- mu vizituodamas lietuviðkas parapijas, ásitikino, jog parapijos labai gausios, o ku- nigai visà sielovados darbà priversti dirbti dviem kalbomis. Jie taip apkrauti darbu, kad nepajëgia jo deramai atlikti, o menkai mokslo ragavæ jø pagalbininkai ne kà te- gali, be to, nëra ápareigoti jiems padëti (Krause 1837, 32–34). Daugiausia pietistø Lysijaus bei Schultzo rûpesèiu Karaliauèiaus universitete buvo steigiami lietuviø ir lenkø kalbø seminarai, studentai ávairiomis lengvatomis skatinami juos lankyti.

33 Christian Grigat, Der Kreis Pillkallen, Tilsit: O. v. Mauderode, 1901, 13.

111 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje Siekiant sutaupyti lëðø gausiose, ypaè dvikalbëse, parapijose, buvo sumanyta ne didinti kunigø skaièiø, bet jø pagalbininkais skirti vietos kalbà mokanèius teologi- jos studentus, kurie turëdami atitinkamà iðsilavinimà galëtø perimti didelæ dalá kunigo pareigø. 1734 metø balandþio 3 dienà buvo iðleistas karaliaus ásakymas, grieþtai reglamentuojantis padëjëjø skyrimo sàlygas, jø pareigas bei privilegijas. Ásakymas skelbë, jog á rektoriaus ar precentoriaus vietà gali bûti skiriamas tiktai „geras ir pamaldus teologijos studentas“, kuris privalo „sekmadieniais perimti ið kunigo maþiausiai vienà pamokslà arba katechizacijà“, o kad studentai nevengtø kelerius metus padirbëti kantoriais ar precentoriais, jiems suteikta pirmenybë pre- tenduojant á laisvà kunigo vietà (Krause 1837, 14). Kryptinga vietiniø jaunuoliø skatinimo studijuoti politika, raginimas lankyti lietuviø bei lenkø kalbø seminarus garantuojant lengvatas tiek studijø metais, tiek siekiant kunigo padëjëjo, o vëliau ir kunigo vietos, davë gerø rezultatø. 1767 metø inspekcijos duomenys liudija, kad tuomet Lietuvos provincijoje bemaþ nebebuvo teologijos mokslø neragavusiø kunigø pagalbininkø. Ðtai Gumbinës apskrityje kan- toriais ar precentoriais dirbo 15 teologijos studentø ir tik 2 buvo nestudijavæ, Tilþës apskrityje atitinkamai – 14 ir 1, Ragainës – 11 ir 3. Galima sakyti, kad Lietuvos provincijoje buvo daugiausia prasilavinusiø kunigø pagalbininkø34. Tai ypaè ryðku lyginant juos su baþnyèios ir kaimo mokytojais, kuriø didelë dalis ir XVIII ðimtme- tyje tebebuvo „tie patys kurpiai, siuvëjai, mûrininkai, audëjai, skerdþiai ir nustojæ savo vietos valdininkai“35.

6.7. Á Pilkalná Kristijonas Gotlybas buvo paskirtas praëjus tik keletui mënesiø po vyresniojo brolio Teodoro Gabrieliaus, kunigavusio èia iki 1762-øjø pavasario, mirties. Siekdamas baþnyèios mokytojo vietos, Milkus tikriausiai tikëjosi dirbti kar- tu su broliu, taèiau pastaràjá, sulaukusá tik trisdeðimt ketveriø, pakirto liga. Pilkalnyje apsigyvenusá Kristijonà Gotlybà uþgulë darbo ir buities rûpesèiai. Iðlikæ laiðkai, ávairûs praðymai, susijæ su darbu parapijoje, liudija, jog Milkaus bûta tokio universalaus kunigo pagalbininko, kokiø parapijose ir siekë reformà pradëjusi vyresnybë. Universitete ðeðerius metus (su pertraukomis) krimtæs teologijà, lietuviø kalbà mokëjæs ið maþumës, prasilavinæs muzikoje, jis tiko visoms parapijoje reika- lingoms pareigoms. Tad per ilgus tarnybos metus (Pilkalnyje Milkus kantoriavo 45 metus) jam teko pavaduoti bene visus baþnyèios tarnautojus, pradedant kunigu ir baigiant vargonininku. Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve saugomas 1779 metø gruodþio 2 dienà datuotas Kristijono Gotlybo Milkaus laiðkas, raðytas tarny-

34 Hartwig Notbohm, “Das evangelische Kir- 35 Kovo 20 diena: Maþosios Lietuvos prisiglaudi- chen- und Schulwesen in Ostpreussen mui paminëti, parengë Jokûbas Ðernas, wärend der Regierung Friedrichs des Gros- Kaunas, 1921, 56. sen”, Studien zur Geschichte Preussens 5, Heidelberg: Quelle & Meyer, 1959, 148.

112 Archivum Lithuanicum 5 biniais reikalais. Nors jis nëra itin informatyvus biografijos poþiûriu, taèiau ver- tingas ir kaip Milkaus gyvenimo detalë, ir ypaè kaip vienas ið dviejø dabar þinomø jo ranka raðytø laiðkø36. Dël to toliau pateikiame laiðkà ir jo vertimà á lietuviø kalbà.

Allerdurchlautigµter großmächtigµter König Allergnädigµter König und Herr!

Euer königl. Majestaet unterµtehe mich in tiefµter Unterthänigkeit hiermit an¸u- treten und Allerhöchµt Denenµelben in gröµtem Reµpeckt vor¸uµtellen: daß daµ Crucis= und Luciae=Quartal deµ hieµigen Caplan= und Rector=Traktaments va- cant µind, indem der hierµelbµt geweµene Caplan und Rector Voigt um Trinitatis alµ Pfarrer nach Popelcken translociret worden, und daµ Crucis=Quartal bereits von der Popelckschen Kirche genoßen: µein beµtimmter Succesµor hingegen, der Caplan und Rector Hart, der den 3ten Sonntag nach Advent introduciret wer- den µoll. Das Luciae=Quartal noch von der Raµtenburgµchen Kirche auµge¸ahlet erhalten.

Da ich nun während der hieµigen Vacance theilµ die Caplans= theilµ aber die Rector=Viceo bey meinem ohnedem beµchwehrlichen Schul=Amte vertreten müßen, wie beyliegendeµ Atteµt deµ hieµigen Pfarrer Schlemüller mir ein ¨eugniµ hievon giebet: daµ Tractament deµ Diaconi und Rectoris auch ehemahlµ gröµten- theilµ von dem Cantor Salario abgenommen worden; µo bitte Euer Königl. Majes- taet hiermit allerunterthänigµt mir die hohe Gnade ¸u er¸eigen und dieµe vacante Quartaele, µo wohl auµ der hieµigen Kirchen=Casµe alµ auch daµ wenige, µo auµ der Cämmerey be¸ahlet wird, mir allergnädigµt ¸u accordiren und den hieµigen Kir- chen=Bedienten auf ¸u geben, dahin ¸u µehen, daß die µelben an mich auµge¸ahlet werden.

Ich werde dieµe hohe königl. Gnade jeder¸eit in größter Ehrfurcht erkennen und Lebenµ lang in der tiefµten Unterthänigkeit ¸u µeyn mich befleißigen.

Allerdurchlauchtigµter großmächtigµter König Allerunterthänigµter treu Allergnädigµter König und Herr gehorµahmµter Euer königlichen Majestät Knecht. Chriµtian Gottlieb Mielcke. Cantor.37 Pillckallen d2ten Decbr. 1779

36 Nuoðirdþiai dëkoju Heidelbergo universi- 37 „Antrag des Kantors Christian Gottlieb teto bibliotekininkui istorikui Arthurui Mielcke auf Gewährung des Kaplan- Hermannui uþ pagalbà dirbant su ran- und Rektor- Traktaments aus den Quar- kraðèiais. talgeldern“, GStA PK, XX EM 118e3, Nr. 86. 0 0 0 0

113 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje Ðviesiausiasis, Galingiausiasis Karaliau, Maloningiausiasis Karaliau ir Pone!

Jûsø Karaliðkoji Didenybe, drástu labai nusiþeminæs prisistatyti ir su didþiausia pagarba Jums praneðti, kad èionykðèiai kaplano ir rektoriaus Kryþiaus iðaukðtini- mo ir Liucijos ketvirèio atlyginimai38 yra neiðnaudoti, nes èia buvæs kaplanas ir rektorius Voigtas maþdaug apie Trejybës sekmadiená39 buvo perkeltas á Papelkius klebonu ir Kryþiaus iðaukðtinimo ketvirèio alga jam buvo iðmokëta Papelkiø baþnyèios, o skirtasis jo ápëdinis kaplanas ir rektorius Hartas, kurá ávesdins treèiàjá Advento sekmadiená40, Liucijos ketvirèio atlygá jau gavo ið Rastenburgo baþnyèios.

Kadangi að per minëtas vakancijas, kaip rodo pridëtas vietinio kunigo Schlemülle- rio atestatas, ðalia savo sunkios mokytojo tarnybos turëjau ið dalies pavaduoti kaplanà ir rektoriø, o tiek diakono, tiek rektoriaus atlyginimai tuomet daugiausia bûdavo imami ið kantoriaus atlyginimo, tai praðau Jûsø Karaliðkosios Didenybës èia parodyti man nepaprastai didelæ malonæ ir maloningiausiai paskirti ðituos neiðnaudotus ketvirèiø atlyginimus ið vietinës baþnyèios kasos, taip pat ir tà tru- putá, kurá apmoka miesto iþdinë, o vietiniams baþnyèios tarnams ásakyti priþiûrëti, kad ðie (pinigai) bûtø man iðmokëti.

Ðità didþiausià karaliðkà malonæ visada pripaþinsiu su didþiausia pagarba ir visà gyvenimà liksiu labiausiai nusiþeminæs.

Ðviesiausiasis, Galingiausiasis Karaliau Nuolankiausias, iðtikimai Maloningiausiasis Karaliau ir Pone paklusniausias tarnas Jûsø Karaliðkoji Didenybe Christian Gottlieb Mielcke. Kantorius. Pilkalnis, gruodþio 2 d. 1779

Laiðkas dalykiðkas, jo struktûra grieþtai logizuota, nukreipta á vienà tikslà: ven- giant bet kokiø emociniø nukrypimø, lakoniðkai ir aiðkiai iðdëstyti reikalà ir gauti

38 Èia kalbama veikiausiai apie laikotarpius cere, prieð Trejybës ðventæ, po Kryþiaus ið- (kelis mënesius ar keletà dienø?), apiman- aukðtinimo (Exaltatio crucis, Kreuzerhö- èius Kryþiaus iðaukðtinimo (09 14) ir ðv. hung) ir po Liucijos ðventës. Þr. plaèiau Liucijos (12 13) ðventes. Kaplanas ir rek- H[ermann] Grotefend, Zeitrechnung des torius, kunigo pagalbininkai, atlyginimà deutschen Mittelalters und der Neuzeit 1. gaudavo uþ tam tikrà liturginiø metø lai- Glossar und Tafeln, Aalen: Scientia Verlag, kà, matyt, susijusá su dar nuo XI amþiaus 21984 (dar þr.: http://www.manuscripta- ásteigtomis pasninko dienomis (treèiadie- mediaevalia.de/gaeste/grotefend/ niu, penktadieniu ir ðeðtadieniu), lotynið- grotefend.htm). kai vadinamomis Quartal, Quatember, 39 T. y. 1779 05 30. Quatuor tempora ‘ketvirtis’, bûdavusiomis 40 T. y. 1779 12 12. prieð antràjá Gavënios sekmadiená Reminis-

114 Archivum Lithuanicum 5 uþ pavadavimà priklausanèius pinigus. Ið laiðko, beje, suþinome, kad apie pusmetá Milkus Pilkalnyje dirbo ir kaplanu, ir rektoriumi. Kurá laikà Milkus buvo ir parapijos vargonininkas. 1788 metais Pilkalnio baþ- nyèioje buvo pastatyti nauji vargonai (matyt, juos mini Agathonas Harnochas ap- raðydamas Pilkalná: „13 registrø, be pedalø“41). Parapijai tai tapo geru pretekstu praðyti, kad bûtø gràþintas anksèiau buvæs vargonininko etatas. Milkui toks sky- rimas turëjo sumaþinti darbo krûvá, bet kartu ir pajamas, nes pagal planà dalis nuolatinio atlyginimo vargonininkui turëjo bûti mokama ið baþnyèios kasos, o kita dalis – priklausomai nuo atliekamø pareigø – ið rektoriaus bei lietuviø bendruome- nës kantoriaus atlyginimo42.

6.8. Beveik nieko neþinoma apie Milkaus mokytojavimà Pilkalnyje, kaip, beje, ir apie jo tuo metu rengtus lituanistinius darbus. Mûsø dienas pasiekë tik brolio Danieliaus Frydricho paliudijimas, kad Kristijonas Gotlybas buvæs sumanus moky- tojas („ein tüchtiger Schul-Lehrer“) ir, nepaisant sunkaus tiesioginio darbo, paraðë gerø tiriamøjø darbø („gute Studia“) („Conduiten-Listen der Prediger und Kirch- schullehrer“, Bd. 2, 8).

6.9. Broliai Kristijonas Gotlybas ir Danielius Frydrichas Milkai buvo iðtikimi tëvo pradëto darbo tæsëjai. Rûpestis dël lietuviø kalbos, itin aktyvi jø pozicija lietuviðkø raðtø leidimo srityje lëmë tai, kad su Milkø pavarde siejama net dviejø XVIII amþiaus pabaigoje vykusiø kalbiniø diskusijø pradþia: polemika dël lietuvið- kø giesmynø bei ginèas dël valdþios mandatø vertimø kalbos. Dël giesmynø kilusi polemika iðëjo á vieðumà. Postûmá jai davë 1781 metais ið- ëjæs Gotfrydo Ostermejerio rengtas giesmynas. Dël giesmiø atrankos bei jø redagavi- mo radikalumo Ostermejerio darbas sukëlë didþiulæ lietuviø pamokslininkø su- maiðtá ir nepasitenkinimà. Tuo pasinaudojæs Milkus paraðë kritines pastabas apie naujàjá lietuviðkà giesmynà Anmerkungen zu dem neuen litauischen Gesangbuch de anno 178143, kur nurodë per tris ðimtus Ostermejerio padarytø teologiniø, kalbos, eilëda- ros, vertimo bei kitokiø klaidø. Tikëtina, kad ðioje diskusijoje dalyvavo abu broliai – Kristijonas Gotlybas ir Danielius Frydrichas, tiktai pastarasis dël artimø giminystës ryðiø su vienu ið kritikuojamo giesmyno rengëjø Povilu Ðrederiu (Schroeder) buvo linkæs likti ðeðëlyje. Diskusija tæsësi bemaþ deðimtmetá, buvo iðspausdinti septyni

41 Agathon Harnoch, Chronik und Statistik der gijoje ([Gottfried Ostermeyer,] Gottfried evangelischen Kirche, Neidenburg: Nipkow, Ostermeyers Apologie des neuen Littauischen 1890, 336. 0 0 0 Gesangbuchs wider die Mielckischen Beschul- 42 „Bau einer neuen Orgel in der Kirche von digungen, 2–4 Stück, Königsberg: gedruckt Pillkallen“, GStA PK, XX EM 118e3, mit Driestischen Schriften, 1790–1791). Nr. 51. 0 0 0 Atrodo, jos plito rankraðèiu ir net pats 43 Kad tokiø pastabø bûta, þinome tiktai ið Ostermejeris ilgai negalëjo jø gauti. Mil- pedantiðkø Ostermejerio atsakymø Apolo- kaus traktatas iki ðiol nerastas.

115 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje poleminiai traktatai: du Milkaus, keturi Ostermejerio, vienas anoniminio autoriaus. Juose nagrinëti giesmyno sudarymo principø, giesmiø atrankos bei redagavimo kri- terijø, lietuviø kalbos taisyklingumo bei eiliavimo meno klausimai. Nors lietuviðkø giesmynø leidybà polemika ðiek tiek pristabdë, taèiau poreikis apibendrinti diskutuojant iðsikristalizavusias idëjas davë impulsà abiem oponen- tams paskelbti bent po keletà lietuviø raðtijos istorijai labai svarbiø veikalø. Oster- mejeris amþiaus pabaigoje iðleido lietuviø kalbos gramatikà Neue Littauische Gram- matik su pirmuoju lietuviø literatûros istorijoje poetikos skyriumi bei lietuviðkø giesmynø istorijà Erste Littauische Liedergeschichte. Polemika paskatino Milkø parengti du reikðmingus kalbinius darbus: þodynà ir gramatikà. 1800 metais iðëjæs lietuviø–vokieèiø bei vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas (Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch) buvo didelis leksikografijos darbas, parengtas Pilypo Ruigio þodyno pagrindu, papildytas ir rankraðtinio Jokû- bo Brodovskio þodyno medþiaga. Lietuviø kultûrai ðis þodynas reikðmingas ir dël savo pratarmiø. Þodynà pas skaitytojà palydi paties Milkaus, Danieliaus Jenischo, Christopho Friedricho Heilsbergo pratarmës bei þymiojo Karaliauèiaus universiteto profesoriaus Imanuelio Kanto „Draugo prieraðas“ (Nachµchrift eines Freundes). Gir- dzijausko (1990, 25–26) nuomone, tai pirmas atvejis, kada lietuviø kalba vertinama jau pagal romantizmo filosofijos principus, kada jai pritaikoma romantinë kalbos samprata. Kalba siejama su paèia tautos esme – jos charakteriu, jos dvasia. Kalbø skirtumai nëra formalûs, nes kiekviena kalba iðreiðkia bûdinguosius tautos dvasi- nio savitumo, jos pasaulëvokos bruoþus. Remdamiesi Wilhelmo Meyerio straipsniu, kur teigiama, jog Kanto prosenelë buvo Anna Mielcke arba Mülckin, Mühlke, Muhlcke44, kai kurie tyrëjai Milkø ir didájá vokieèiø màstytojà bando susieti giminystës ryðiais. Tai atrodo maþai átikina- ma. Kita vertus, pripaþinus Milkaus giminystæ su Kantu, reikëtø pripaþinti ir vo- kiðkà Milkø giminës kilmæ45. Kol kas stinga duomenø tiek patvirtinti, tiek paneigti ðià versijà. Taip pat nepavyko rasti faktø, jog Milkus, kaip teigia Leonas Gineitis, bûtø „nuo seno“ bièiuliavæsis su Kantu46. Tad kas gi paskatino màstytojà paraðyti „Draugo prieraðà“ Milkaus þodynui? Galbût susipaþinta per Milkaus sûnënà Te- odoro Gabrieliaus sûnø Frydrichà Milkø, kuris Karaliauèiaus universitete studijuo- damas teisæ klausë Kanto paskaitø? („Das fleißige Lesen des Kollegs und die Zahl der Studenten“, Bd. 8).

44 Wilhelm Meyer, „Kants Urgroßmutter An- Königsberg in Duisburg u. a. Leihgeber zur na Mielcke“, Altpreußische Geschlechterkun- 250. Wiederkehr von Kants Geburtstag am de 1, Königsberg, 1927, 122. 22. April 1974, hrsg. von Friedrich Benning- 45 Immanuel Kant. Leben, Umwelt, Werk. Aus- hoven, Berlin-Dahlem: Geheimes Staats- stellung und Katalog d. Geheimen Staatsar- archiv Preuss. Kulturbesitz, 1974, 66. chivs Preußischer Kulturbesitz aus Beständen 46 Leonas Gineitis, Prûsiðkasis patriotizmas ir d. Stiftung Preußischer Kulturbesitz, d. Bay- lietuviø literatûra, Vilnius: Lietuviø litera- erischen Staatsbibliothek München, d. Hauses tûros ir tautosakos institutas, 1995, 105.

116 Archivum Lithuanicum 5 1800 metais dienos ðviesà iðvydo Povilo Ruigio gramatikos pagrindu parengta Milkaus gramatika Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-Lehre47 su poetikos sky- riumi, kuriame pirmà kartà iðspausdintos Kristijono Donelaièio Metø iðtraukos bei paties Milkaus versta Christiano Fürchtegotto Gellerto pasakëèia „Kûlikas“ (Der Drescher). Abu ðiuos leidinius – þodynà ir gramatikà – savo asmeninëje bibliotekoje saugojo Kantas48. Ginèas dël valdþios ásakø vertimø kalbos, skirtingai nei polemika dël giesmynø rengimo, neiðëjo á vieðumà ir nebuvo toks reikðmingas lietuviø raðtijos raidai. Nors jis palyginti greitai uþgeso biurokratø stalèiuose, taèiau atkreipë valdþios vyrø dëmesá á mandatø vertimo problemas, skatino atsakingiau skirti vertëjus, reikliau vertinti jø darbà, galø gale rûpestingiau dirbti ir paèius vertëjus. Broliai Kristijonas Gotlybas ir Danielius Frydrichas Milkai ir ðiame ginèe stojo greta greton. Susitven- kæs lietuviø bendruomeniø kunigø pasipiktinimas baisia valdþios ásakø kalba pra- trûko 1788 metø liepos 31 dienà Danieliaus Frydricho Milkaus vyresnybei raðytame skunde. Netrukus, rugsëjo 16 dienà, valdþios institucijas pasiekë Gumbinës super- intendento Karlo Gotthardo Keberio laiðkas. Abiejuose raðtuose iðsakomi tie patys priekaiðtai: mandatø kalba esanti tokia nesuprantama, kad kunigas, prieð skaity- damas baþnyèioje, turi juos antrà kartà iðsiversti. Keberis reiðkia ásitikinimà, kad vyresnybë paprasèiausiai neturi kitos iðeities, kaip mandatø vertimà pavesti kaimo kunigams, kuriø didþioji dalis gerai moka lietuviø kalbà („Landprediger, die diese Sprache am meisten kundig sind“) („Übersetzung der Patente in die polnische und litauische Sprache“, Bd. 2; Nr. 3). Tuo metu oficialiojo valdþios ásakø vertëjo á lietuviø kalbà postà uþëmë Karaliau- èiaus lietuviø baþnyèios kantorius Christianas Ludwigas Sackersdorfas. Milkus ir Keberis, nepasitenkinæ bendra kritika, teigë, jog vertëjui trûksta lietuviø kalbos gramatikos pradmenø, ir sudarë tø paèiø metø sausio 8 dienà Berlyne iðëjusio edikto vertimo klaidø sàraðà, kuris susidëjo ið 20 punktø ir uþëmë bemaþ aðtuonis puslapius („Übersetzung der Patente [...]“, Bd. 2; Nr. 3). Matyt, Milkaus ir Keberio kritika buvo pagrásta, nes vyresnybë Sackersdorfà nuo pareigø nuðalino, o á jo vietà, atrodo, tuomet paskyrë ne Engewaldà, kaip teigia Kurtas Forstreuteris, o Kristijonà Gotlybà Milkø. Ðis sakosi pusæ metø tas pareigas ëjæs ir su jomis puikiai susido- rojæs. Forstreuteris, teigdamas, kad á vertëjo vietà pretendavo Danielius Frydrichas Milkus ir net buvo tuomet iðvertæs keletà valdþios ásakø, greièiausiai painioja já su

47 [Christian Gottlieb Mielcke,] Anfangs- den von Christian Gottlieb Mielcke, Cantor in Gründe einer Littauischen Sprach-Lehre, wo- Pillckalle, Königsberg: Druck und Verlag rinn zwar die von dem Jüngern Ruhig ehe- der Hartungschen Hofbuchdruckerei, mals herausgegebene Grammatik zum Grunde 1800. gelegt, aber mit starken Zusätzen und neuen 48 Arthur Warda, Immanuel Kants Bücher, Ber- Ausarbeitungen verbessert und vermehrt wor- lin: Breslauer, 1922, 22.

117 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje Kristijonu Gotlybu Milkumi49. Vis dëlto turëti ásakø vertëjà toli nuo Karaliauèiaus buvo nepatogu, matyt, dël to sutartis su Kristijonu Gotlybu praëjus pusmeèiui nebuvo pratæsta ir á jo vietà buvo paskirtas tuometinis Karaliauèiaus lietuviø baþ- nyèios kunigas Engewaldas. 1800 metais Engewaldas buvo perkeltas kunigu á Didlaukius ir vertëjo pareigø atsisakë. Kaip tik tuomet, tikëdamasis vël uþimti oficialaus valdþios ásakø vertëjo vietà, Kristijonas Gotlybas paraðë laiðkà, kuriame pateikë ir kai kuriø naujø savo biografijos detaliø:

Allerdurchlauchtigµter, Großmächtigµter König! Allergnädigµter König und Herr!

Euer königl. Majeµtät haben mich Anno 1789 von Hofe auµ ¸um littauµchen Ver- tenten bey der Oµt=Preußiµchen und littauiµchen Kriegeµ und Domänen=Camer mit einem Tractament von 33 rttl. 30 gr. ¸u beµtallen allergnädigµt geruhet, wie das hier beyliegende copeiliche Schreiben der littauiµchen Camer an mich mit mehrerem beµaget. Ich habe auf dieµem Poµten mehr alµ ein halbeµ Jahr treulich vorgeµtanden, und alle mir ¸ugeµchickte königl. Edicte und µonµtige Verordnungen aufµ µorgfältigµte mit dem gan¸en Beyfall aller littauiµchen Prediger und Sprach=Kenner ¸u überµet¸en nicht ermangelt.

Wenn indeßen der verµtorbenen Ministre, Graf von der Groeben, dieµeµ Gehalt dem damahligen königµbergµchen littauiµchen Pfarrer Engewald ¸uwenden wollte, µo wurde eµ, obgleicheµ bloµ vor mich war auµgewürket worden, meiner erhalte- nen Beµtallung ohngeachtet mir genommen, und gedachtem Pfarrer hierwiederum conferiret.

Da aber Pfarrer Engewald jet¸t eine anderweitige Beförderung erhalten, und dieµeµ Gehalteµ nicht bedürftig, der nunan¸uµeµµende littauiµche Pfarrer aber vielleicht nicht µo viele Kentniµµe der littauiµchen Sprache beµit¸et um königl. Edicte verµtändlich überµet¸en ¸u können; µo bitte Eur. königl. Majeµtät allerunterthänigµt mir alµ einem altem Schulmann, der µeinen Poµten 38. Jahren lang treulich vor- geµtanden, da¸u behülflich ¸u µeyn, daß ich die mir bereitµ vor 11 Jahren conferirte Stelle anjet¸o wiederum erhalten möge.

Daß von mir eben jet¸t herangegebene littauiµche Wörter=Buch und Gramatic, ingleichen die mancherley Schul= und andere Erbauungs=Bücher µind wenigµtenµ Beweiµe, daß ich dieµer Sprache völlig kündig.

Indeßen erwarte bloµ von Eur. königl. Majeµtät allerhöchµten Gnade die Erfüllung meiner allerunterthänigµtem Bitte, erµuche hierum nochmahlµ demüthigµt, und erµterbe in tiefµter Unterthänigkeit.

49 Kurt Forstreuter, „Über den Druck von li- Zeitschrift für slavische Philologie 20, 1950, tauischen Mandaten im 18. Jahrhundert“, 397.

118 Archivum Lithuanicum 5 Euer königlichen Majestät Allerunterthänigµter, treu gehorµamµter C. G. Mielcke. Pillckallen Cantor50 d. 26te Junius 1800.

Ðviesiausiasis, Galingiausiasis Karaliau! Maloningiausiasis Karaliau ir Pone!

Jûsø Karaliðkoji Didenybë 1789 metais maloningai teikësi paskirti mane Rytø Prûsijos karo ir domenø rûmø lietuviø vertëju su 33 taleriø 30 graðiø atlyginimu, tai, beje, rodo èia pridëtos lietuviø rûmø man raðytø raðtø kopijos. Ðioje tarnyboje að iðtikimai dirbau daugiau nei pusæ metø ir visus man atsiøstus karaliðkuosius ediktus bei kitus ásakymus stengiausi iðversti kuo rûpestingiausiai, pritariant ki- tiems lietuviø kunigams ir kalbos mokovams.

Kai jau miræs ministras grafas von Groebenas norëjo ðità algà paskirti tuometi- niam Karaliauèiaus lietuviø kunigui Engewaldui, nors ji (alga) buvo iðpraðyta bûtent man, tai neatsiþvelgiant á mano paskyrimà, man skirta vieta buvo ið manæs atimta ir perduota minëtam kunigui.

Kadangi dabar kunigas Engewaldas gavo kità didelá paaukðtinimà tarnyboje ir jam ðio uþmokesèio nebereikia, o dabar numatytas paskirti lietuviø kunigas tikriausiai pakankamai lietuviø kalbos nemoka, kad galëtø suprantamai iðversti karaliðkuo- sius ediktus, kuo nuolankiausiai praðau Jûsø Karaliðkosios Didenybës pasirûpinti, kad að, kaip senas mokytojas, kuris savo tarnybà iðtikimai ëjo 38 metus, vël galëèiau atgauti anà prieð 11 metø man suteiktà vietà.

Mano dabar iðleistas lietuviø þodynas ir gramatika, taip pat ir keletas mokykliniø bei kitø ugdomøjø knygeliø yra bent jau maþiausias árodymas, kad að ðià kalbà moku puikiai.

Dabar laukiu vien tik Jûsø Karaliðkosios Didenybës didþiausios malonës patenkinti mano nuolankøjá praðymà, kreipiuosi nusiþeminæs ir labai nuolankus.

Jûsø Karaliðkoji Didenybe Nuolankiausias, iðtikimai paklusniausias C. G. Mielcke. Pilkalnis Kantorius 1800 m. birþelio 26 d.

50 „Übersetzung der Patente in die polnische und litauische Sprache“, Bd. 2, Nr. 3.

119 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje Siekdamas patvirtinti gerà lietuviø kalbos mokëjimà, Milkus laiðke nurodo ne tik paties parengtà þodynà ir gramatikà, bet ir keletà „mokykliniø bei kitø ugdomøjø knygeliø“. Deja, apie jas ðiandien nieko neþinome51. Milkaus praðymo dël ásakø vertimo valdþia nepatenkino, nors jo, kaip gerai lietuviø kalbà mokanèio raðtø rengëjo, autoritetà pripaþino. 1803 metais bûtent Milkui nusiuntë ávertinti á vertëjo vietà pretenduojanèio Ðukio darbà. Taèiau nuo- skaudos Milkus nebuvo linkæs atleisti ir vargðo raðtininko vertimà negailestingai sukritikavo52.

6.10. Èia pateikti Milkaus laiðkai yra ne tik svarbiø biografiniø þiniø ðaltinis, bet ir autentiðki Milkaus raðysenos pavyzdþiai. 2003 metais buvo atlikta Pilkainio rankraðèio, saugomo Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje, ir ðiø laiðkø lygina- moji ekspertizë. Ekspertizæ atlikusi socialiniø mokslø daktarë Jadvyga Ignatjeva nustatë, kad Pilkainio rankraðtis raðytas, o vëliau ðiek tiek taisytas paties autoriaus, t. y. Milkaus, ranka. Tikëtina, kad Milkaus ranka raðyta ir rankraðèio dedikacija kunigui Johannui Gottfriedui Jordanui53.

6.11. Paskutinieji XVIII bei pirmieji XIX ðimtmeèio metai Kristijonui Gotlybui Milkui nepaprastai darbingi: ðalia tiesioginiø kantoriaus pareigø viena po kitos rengiamos knygos, netgi bandoma kovoti dël ásakø vertëjo vietos. Tuomet jëgø stygiaus, matyt, dar nejausta. Vis dëlto milþiniðkas krûvis sparèiai sekino jau ne- bejauno vyro jëgas. Simboliðka, kad Milkaus gyvybë uþgeso kartu su jo epochos saulëlydþiu. Visais savo darbais, ásitikinimais Milkus buvo Ðvietimo epochos þmo- gus, filologas universalas, siekæs mokyti, ðviesti pamiltà liaudá, puoselëti jos kalbà. Bemaþ visà gyvenimà rengtas ir tobulintas labiausiai „ðvietëjiðkas“ veikalas – giesmynas patyrë nesëkmæ, o Milkus nebeturëjo nei jëgø, nei laiko jo apginti. Mirë Kristijonas Gotlybas Milkus sulaukæs 75 metø – 1807-øjø liepos 5 dienà Pilkalnyje. Tai buvo keturiasdeðimt penktieji jo tarnybos baþnyèiai metai, kuriø didelæ dalá jis dirbo ir prie lietuviðkø raðtø54.

51 Liucija Citavièiûtë spëja, kad Kristijonas 52 Augustinas Janulaitis, „Aktai ir dokumen- Milkus gali bûti á lietuviø kalbà iðvertæs tai“, Praeitis 1, 1930, 349. Friedricho Eberhardto von Rochowo kny- 53 Jadvyga Ignatjeva, „Kristijono Gotlybo gelæ vaikams Kinderfreund oder Erster Un- Milkaus rankraðèiø, saugomø Lietuvos terricht im und beim Lesen, iðleistà 1775 mokslø akademijos bibliotekoje Vilniuje ir metais Berlyne (Liucija Citavièiûtë, „Ka- Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame raliauèiaus universiteto Lietuviø kalbos valstybiniame archyve Berlyne, eksperti- seminaras ir Martynas Liudvikas Rëza“, zës aktas“, LLTIB, sign.: f. 1–7700. Rëza 2003, 27, 101). XVIII amþiaus pa- 54 Ernst Hennig, Chronologische Übersicht der baigoje Karaliauèiuje iðëjæs Kudikiû=Priete- denkwürdigsten Begebenheiten, Todesfälle und lus iki ðiol laikytas neþinomo vertëjo dar- milden St. Preußen, vorzüglich in Königsberg, bu. Milkaus vertimo autorystei patvirtinti im achtzehnten Jahrhundert, Königsberg: kol kas trûksta duomenø. Hartung, 1828, 162–163.

120 Archivum Lithuanicum 5 IÐVADOS. 1. Neseniai atrasti archyviniai dokumentai leidþia tikslinti tëvo Petro Gotlybo Milkaus ir sûnaus Kristijono Gotlybo Milkaus gimimo datas: Petras Gotlybas Milkus gimë ne 1692, o 1693 metais, Kristijonas Gotlybas Milkus – ne 1732, o 1733 metais. 2. Tëvas Petras Gotlybas Milkus á aktyvià lietuviðkø raðtø rengimo veiklà ásitrau- kë ne 1730 metais Jonui Jokûbui Kvantui sudarius komisijà Biblijai versti (iðleista 1735 metais), o gerokai anksèiau – maþdaug nuo 1724 metø. Iki 1726-øjø, dar studijuodamas Karaliauèiaus universitete, dëstytojaudamas Lietuviø kalbos semi- nare, Petras Gotlybas Milkus kartu su kitais kunigais dirbo prie Naujojo Testa- mento, iðleisto 1727 metais. 3. Dokumentai patvirtina, jog Lietuviø kalbos seminarà Karaliauèiaus universi- tete lankë ir jame mokytojavo Petras Gotlybas, Danielius Frydrichas ir Teodoras Gabrielius Milkai. Rëzos liudijimu, bent jau seminaro klausytojas buvo ir Kristijo- nas Gotlybas Milkus. 4. Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve rasti du Kristi- jono Gotlybo Milkaus laiðkai atskleidþia reikðmingø Milkaus biografijos detaliø. Remiantis ðiais autentiðkais raðysenos pavyzdþiais, atlikta grafologinë ekspertizë parodë, kad Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos Rankraðèiø skyriuje saugo- mas „Pilkainio“ rankraðtis raðytas bei vëliau taisytas paties autoriaus, t. y. Mil- kaus, ranka. 5. Broliai Danielius Frydrichas ir Kristijonas Gotlybas kartu su Gumbinës super- intendentu Karlu Gotthardu Keberiu pradëjo diskusijà dël valdþios ásakø prastos vertimø kalbos. Atsiþvelgusi á jø pastabas, vyresnybë atleido nepakankamai lietu- viø kalbà mokantá vertëjà Sackersdorfà, o á jo vietà paskyrë ne Engewaldà, kaip buvo teigiama iki ðiol, bet Kristijonà Gotlybà Milkø. Pastarajam vëliau netgi buvo patikëta vertinti kandidato á mandatø vertëjus Ðukio bandomàjá darbà. 6. Su Milkø pavarde neatsiejamai susijusi bemaþ viso XVIII ðimtmeèio Maþosios Lietuvos lietuviø raðtijos raida. Milkai buvo aktyvûs ðio raidos proceso dalyviai: jie ne tik patys vertë tekstus á lietuviø kalbà, rengë, redagavo lietuviðkas knygas, bet ir domëjosi kolegø darbu. Siekdami geresnës kokybës, nevengë jo kritiðkai vertinti, o gindami savo pozicijas, ásitraukë á vaisingas diskusijas. Tëvo Petro Gotlybo Mil- kaus XVIII amþiaus pradþioje pradëtus darbus garbingai tæsë sûnûs Kristijonas Gotlybas ir Danielius55.

Literatûra ir ðaltiniai:

Altpreußische Biographie 2, herausgegeben im Auftrage der Historischen Komission für ost- und westpreußische Landesforschung von Christian Krollmann, Marburg, Lahn: N. G. Elwert Verlag, 1967.

55 Trumpesnis ðio straipsnio variantas „Neue Annalen. Jahrbuch über Litauen und deutsch- Fakten zur Biographie von Christian Gott- litauische Beziehungen 8, 2000, 71–88; http:// lieb Mielke“ paskelbtas Annaberger jahrbuch.annaberg.de/sidabraite.html

121 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje „Anstellung Theodor Gabriel Mielckes als Nachfolger seines Vaters“, GStA PK [Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz], XX EM 55d, Nr. 569. „Antrag des Kantors Christian Gottlieb Mielcke auf Gewährung des Kaplan- und Rektor- Traktaments aus den Quartalgeldern“, GStA PK, XX EM 118e3, Nr. 86.

A RNOLDT, DANIEL HEINRICH, 21994 (11746): Ausfürliche und mit Urkunden versehene Historie der Königsbergischen Universität 2, Aalen: Scientia Verlag. „Aufnahmen, Speisung und sonstige Angelegenheiten der Alümnen“, GStA PK, XX EM 139h, Nr. 20. „Bau einer neuen Orgel in der Kirche von Pillkallen“, GStA PK, XX EM 118e3, Nr. 51.

B ERTOLEIT, JOHANNES, 1933–1934: Jahrbuch der Synodalkommission und des Vereins für ostpreußische Kirchengeschichte 2. Die Reformation unter den preußischen Litauern, Königs- berg: Kommissionsverlag: Wichern-Buchhandlung G. m. b. H.

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 21990: Aleksandrynas 2, Vilnius: Sietynas.

C ITAVIÈIÛTË, LIUCIJA, 2003: „Karaliauèiaus universiteto Lietuviø kalbos seminaras ir Martynas Liudvikas Rëza“, Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2003, 11–42, 97–110. „Conduiten-Listen der Prediger und Kirchschullehrer“, GStA PK, XX EM 39a, Nr. 52, Bd. 2, 4, 6, 8. „Das fleißige Lesen des Kollegs und die Zahl der Studenten“, GStA PK, XX EM 139b, Nr. 25, Bd. 2a, 2b, 3, 8. „Die Aufname von Studenten aus Polen und Litauen in das Alumnat“, GStA PK, XX EM 139g, Nr. 3. „Die Neubesetzung der Pfarrstelle in Georgenburg“, GStA PK, XX EM 46e, Nr. 49. „Die Übertretung des Pfarrers Mielke bei der Eheschließung ohne Schicht und Teilung“, GStA PK, XX EM 46e, Nr. 53.

E RLER, GEORG, 1911–1912: Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 2, Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot.

F ORSTREUTER, KURT, 1950: „Über den Druck von litauischen Mandaten im 18. Jahrhun- dert“, Zeitschrift für slavische Philologie 20, 393–399.

G INEITIS, LEONAS, 1995: Prûsiðkasis patriotizmas ir lietuviø literatûra, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas.

G IRDZIJAUSKAS, JUOZAS, 1990: „Kristijonas Gotlybas Milkus“, Kristijonas Gotlybas Milkus, Pilkainis, parengë Liucija Citavièiûtë ir Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 5–34.

G OLDBECK, JOHANN FRIEDRICH, 1782: Nachrichten von der königlichen Universität zu Königsberg in Preussen und den daselbst befindlichen Lehr-, Schul- und Erziehungsanstalten, beteiligt Daniel Heinrich Arnoldt, Köperschaft: Universität [Königsberg].

G RIGAT, CHRISTIAN, 1901: Der Kreis Pillkallen, Tilsit: O. v. Mauderode.

G ROTEFEND, H[ERMANN], 21984: Zeitrechnung des deutschen Mittelalters und der Neu- zeit 1. Glossar und Tafeln, Aalen: Scientia Verlag.

H ARNOCH, AGATHON, 1890: Chronik und Statistik der evangelischen Kirche, Neidenburg: Nipkow.

122 Archivum Lithuanicum 5 HENNIG, ERNST, 1828: Chronologische Übersicht der denkwürdigsten Begebenheiten, To- desfälle und milden St. Preußen, vorzüglich in Königsberg, im achtzehnten Jahrhundert, Königsberg: Hartung.

I GNATJEVA, JADVYGA, „Kristijono Gotlybo Milkaus rankraðèiø, saugomø Lietuvos moks- lø akademijos bibliotekoje Vilniuje ir Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybinia- me archyve Berlyne, ekspertizës aktas“, LLTIB, sign.: f 1–7700. Immanuel Kant. Leben, Umwelt, Werk. Ausstellung und Katalog d. Geheimen Staatsarchivs Preußischer Kulturbesitz aus Beständen d. Stiftung Preußischer Kulturbesitz, d. Bayerischen Staatsbibliothek München, d. Hauses Königsberg in Duisburg u. a. Leihgeber zur 250. Wie- derkehr von Kants Geburtstag am 22. April 1974, hrsg. von Friedrich Benninghoven, Berlin-Dahlem: Geheimes Staatsarchiv Preuss. Kulturbesitz, 1974.

J ANULAITIS, AUGUSTINAS, 1930: „Aktai ir dokumentai“, Praeitis 1, 349. „Kantor-Stelle zu Pillkalen – Vorschlag Christian Gottlieb Mielckes“, GStA PK, XX EM 118e3, Nr. 80. Kovo 20 diena: Maþosios Lietuvos prisiglaudimui paminëti, parengë Jokûbas Ðernas, Kaunas, 1921.

K RAUSE, AUGUST GOTTHILF, 1837: Präzentoren, Organisten, Cantoren und Rektoren Stel- lung und Verhältniß zu den kirchlichen Gemeinden in Preußen und Litthauen, Gumbinnen: gedruckt beim Regierungs-Buchdrucker Krauseneck.

K RUG, LEOPOLD, 21970 (11805): Betrachtungen über den Nationalreichtum des preußischen Staates und über den Wohlstand seiner Bewohner 2, Aalen: Scientia Verlag. Lietuviø pavardþiø þodynas 2, sudarë Aleksandras Vanagas, Vitalija Maciejauskienë, Marytë Razmukaitë, 1989, Vilnius: Mokslas.

M ACHHOLZ, ERNST, 1909: „Die in die Königlichen Schloßkirche zu Königsberg i. Pr. in den Jahren 1721 bis 1834 ordinierten evangelischen Geistlichen“, Vierteljahrschrift für Wappen-, Siegel- und Familienkunde 37, Berlin, 212–278.

M ATULEVIÈIUS, ALGIRDAS, 1989: Maþoji Lietuva XVIII amþiuje, Vilnius: Mokslas.

M EYER, WILHELM, 1927: „Kants Urgroßmutter Anna Mielcke“, Altpreußische Geschlech- terkunde 1, Königsberg, 121–122.

[MIELCKE, CHRISTIAN GOTTLIEB,] 1800: Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-Leh- re, worinn zwar die von dem Jüngern Ruhig ehemals herausgegebene Grammatik zum Grunde gelegt, aber mit starken Zusätzen und neuen Ausarbeitungen verbessert und vermehrt worden von Christian Gottlieb Mielcke, Cantor in Pillckalle, Königsberg: Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerei.

[MIELCKE, PETRUS GOTTLIEB,] De nobilibus Germanorum poetis sive Von adelichen teut- schen Poeten [...], Regiomonti: Reusner, 1715.

M OELLER, FRIEDWALD, 1968: Altpreussisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im Jahre 1945 1, Hamburg: Selbstverlag des Vereins für Familien- forschung in Ost- und Westpreussen e. V. „Neubesetzung der Pfarrstelle mit Peter G. Mielcke“, GStA PK, XX EM 55d, Nr. 569.

123 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje N OTBOHM, HARTWIG, 1959: „Das evangelische Kirchen- und Schulwesen in Ostpreussen wärend der Regierung Friedrichs des Grossen“, Studien zur Geschichte Preussens 5, Heidelberg: Quelle & Meyer, 148.

[OSTERMEYER, GOTTFRIED,] 1790–1791: Gottfried Ostermeyers Apologie des neuen Littau- ischen Gesangbuchs wider die Mielckischen Beschuldigungen 2–4, Königsberg: gedruckt mit Driestischen Schriften. „Pfarr- und Diakonstelle zu Pillkallen“, GStA PK, XX EM 118e3, Nr. 75.

P RABOÈIØ ANÛKAS [BRUOÞIS, ANSAS], 1920: Maþosios Lietuvos buvusiejie raðytojai ir þymesniejie lietuviø kalbos mylëtojai, Tilþë: „Spaudos“ (Pavlovskio) sp.

Q VANDT, JOHANN JACOB, 1735: [„Vorrede“,] BIBLJA Tai eµti Wiµµas S¸wentas Raßtas Séno ir Naujo Teµtamento [...] N¾ keliu Mokytoj¾ Lietuwoj’ Lietuwißkay perµtattytas. Karalauc¸uje

(VUB RS, sign.: LR 3246). R ËZA, MARTYNAS LIUDVIKAS, 2003: Lietuviø kalbos seminaro istorija, parengë ir vertë Liucija Citavièiûtë, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas.

R OGGE, ADOLF, 1878: „Schattenrisse aus dem kirchlichen Leben der Provinz Preußen“, Altpreußische Monatsschrift 15, 513–577.

S CHRÖDER, W ., 1836: „Geschichte der evangel. Kirche zu Mehlkemen in Litthauen“, Preußische Provinzial-Blätter 15, 216–235, 321–348. „Übersetzung der Patente in die polnische und litauische Sprache“, GStA PK, XX EM 22a, Nr. 2, 3.

W ARDA, ARTHUR, 1922: Immanuel Kants Bücher, Berlin: Breslauer. „Wegen Kammerstipendiums für Student Daniel Friedrich Mielcke“, GStA PK, XX EM 135c, Nr. 119. „Wegen Kammerstipendiums für Theologiestudent Theodor Gabriel Mielcke (1750)“, GStA PK, XX EM 135c, Nr. 83.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas.

Þavinta Sidabraitë THE PLACE OF THE MILKUS FAMILY IN THE EIGHTEENTH CENTURY LITERATURE OF LITHUANIA MINOR

Summary

This article is based on the material gathered in the Secret Archive of the Prussian Cultural Heritage (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz) and in the Central Evangelical Archive (Evangelisches Zentralarchiv), both in Berlin, Germany. Three members of the Milkus (Mielcke) family played an important role in the history of Lithuanian culture, especially as men of letters and linguists. The father was Petras Gotlybas Milkus (Peter Gottlieb Mielcke, 1693-1753) and his two sons were Danielius

124 Archivum Lithuanicum 5 Frydrichas (Daniel Friedrich, 1739-1818) and Kristijonas Gotlybas (Christian Gottlieb, 1733- 1807) Milkus. The work done by any one of them was always supported by other members of the family, not to mention the fact that often they simply worked together. Today it is difficult to trace to what extent and in what manner members of the Milkus family supported each other in the widely known polemic on Lithuanian versification and language usage. Although the son Kristijonas Gotlybas has gained the greatest respect of all three family members among contemporary scholars, I would argue that his father Petras Gotlybas also made significant contributions to the field and, in addition, inspired his sons. The son Danielius Frydrichas seems to have contributed less. One more brother, Teodoras Gabrielius (Theodor Gabriel), the oldest one, did not participate in literary activity and it is difficult to determine the reasons for this. Newly found archival material has enabled me (1) to correct the dates of the father Petras Gotlybas’ and the son Kristijonas Gotlybas’ birth, (2) to announce new details about the studies at Karaliauèius University and about the process of working on Lithuanian writings, as well as (3) to propose that the contribution of the Milkus family for the development of the Lithuanian written language is much greater than has been thought so far. (1) Petras Gotlybas was born not in 1692 as it has been thought so far but in 1693, and Kristijonas Gotlybas was born in 1733 not in 1732. Petras Gotlybas had taken active part in the preparation of Lithuanian writings not since 1730 (as was believed to date), when Johanas Jokûbas Kvantas (Johann Jakob Quandt, 1686-1772) set up a commission to translate the Bible (published in 1735), but much earlier, approximately since 1724. Before 1726 Petras Gotlybas was still studying at Karaliauèius (Königsberg) University and was tutoring in The Lithuanian language seminar there, and evidently then he became actively involved in the process of editing the Lithuanian New Testament (pub- lished in 1727). (2) The documents also proved that not only the father Petras Gotlybas but also his sons Danielius Frydrichas and Teodoras Gabrielius had attended the Lithuanian language seminar at Karaliauèius University and had tutored Lithuanian. Taking into account family tradition and literary and linguistic works written by the son Kristijonas Gotlybas, it is reasonable to assume that he might also have attended that seminar. Two letters of Kristijonas Gotlybas discovered in the Secret Archive of the Prussian Cultural Heritage are the unique surviving samples of his handwriting. Moreover, the letters contain important biographical details about Kristijonas Gotlybas. Graphological examination of the handwriting proved that the manuscript of the poem Pilkainis (Library of the Lithuanian Academy of Sciences) had been written and later corrected by the author himself, i.e. by Kristijonas Gotlybas Milkus. (3) Brothers Danielius Frydrichas and Kristijonas Gotlybas together with Karolis Gotar- das Keberis (Karl Gotthard Keber, 1756-1835) had launched a discussion on the poor quality of Lithuanian translations of governmental injunctions. The Milkus family opinion

125 Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje was most probably influential enough to have an impact on the government, which dismissed translator Christian Ludwig Sackersdorf because of insufficient knowledge of Lithuanian. He was replaced by Kristijonas Gotlybas and not by another candidate, the priest Engewald of Karaliauèius Lithuanian Parish, as it has been assumed so far. Kristi- jonas Gotlybas worked as translator successfully for a half year. Later he was entrusted the task of evaluating a translation of Ðukys, who strove to take a translator’s position in government as well. Development of written Lithuanian is inseparable from the Milkus family name in almost the entire eighteenth century. The Milkus family took an active part in this devel- opment process: they not only translated, devised and edited Lithuanian books but also participated in public discussions on the proper way to use Lithuanian. The work started by the father Petras Gotlybas at the beginning of the eighteenth century was continued by his sons Kristijonas Gotlybas and Danielius Frydrichas at the beginning of the nine- teenth century.

Þ AVINTA SIDABRAITË Gauta 2002 m. gruodþio 10 d. Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

126 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Vilma Zubaitienë Vilniaus universitetas

Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne1

1800 metais Karaliauèiuje iðëjo Kristijono Gotlybo Milkaus Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches Wærterbuch2. Ið ilgos þodyno antraðtës matyti, kad Milkus rëmësi Pilypo Ruigio, Valtarkiemio klebono, darbu, tik já pildë naujais þodþiais ir posakiais bei taisë. Ruigio Littauiµch–Deutµches und Deutµch–Littauiµches Lexicon3 yra pagrindinis Milkaus þodyno ðaltinis, todël 1800 metø þodynas dar vadinamas Ruigio–Milkaus þodynu4, antruoju Ruigio þodyno leidimu. Pirmoje pratarmëje nurodomos þodyno rengimo prieþastys. Kaip vienà ið prie- þasèiø, skatinusiø rengti ðá darbà, Milkus ávardija rûpestá, kad Ruigio þodynas galás bûti perleistas su nepataisytomis klaidomis arba naujais netikslumais5. Taigi autoriui rûpëjæ ne tik pildyti Ruigio darbà naujais þodþiais, bet ir já taisyti. Ádëmiau paskaièius Ruigio ir Milkaus þodynus, susidaro áspûdis, kad Ruigio þodyno vokieèiø–lietuviø dalis (dar vadinama sintetine) Milkaus yra maþiau taisy- ta. Paprastai perraðomi tie patys lietuviø kalbos ekvivalentai (kartais prie buvusiø ekvivalentø priraðoma po vienà kità naujà), beveik netaisoma lietuviðkø þodþiø raðyba, nekeièiami diakritikai, perimamos tos kalbos daliø paþymos, kurios lietu- viø–vokieèiø dalyje nevartojamos.

1 Esu gavusi Robino Neumanno ásteigtà 2002 verbeµµert worden von Chriµtian Gotlieb metø þurnalo Archivum Lithuanicum sti- Mielcke [...] Kænigsberg, 1800. pendijà, kuri padëjo parengti ðità straips- 3 [Philipp Ruhig,] Littauiµch–Deutµches und ná toká, koks jis yra. Nuoðirdþiai aèiû sti- Deutµch–Littauiµches Lexicon [...] von pendijos steigëjui Robinui Neumannui. Philipp Ruhig [...] Kænigsberg, druckts 2 [Chriµtian Gotlieb Mielcke,] Littauiµch– und verlegts I. H. Hartung, 1747. deutµches und Deutµch–littauiµches Wær- 4 Vincas Urbutis, „K. G. Milkaus þodyno ter=Buch, worinn das vom Pfarrer Ruhig rankraðtinis perdirbinys“, Blt 22(1), zu Walterkehmen ehemals heraus gege- 1986, 76. 0 0 0 bene ¸war ¸um Grunde gelegt, aber mit 5 [Chriµtian Gotlieb Mielcke,] „Erµte Vorre- µehr vielen Wærtern, Redens=Arten und de“, Littauiµch–deutµches und Deutµch–lit- Spr÷chwærtern, ¸ur HÕlfte vermehret und tauiµches Wærter=Buch, 3.

127 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Ruigio þodyno lietuviø–vokieèiø dalis (dar vadinama analitine) tvarkoma dau- giau. Neretai þodþiai dedami á kitus lizdus, iðkeliami pagal abëcëlæ, kartais keièia- ma lietuviø kalbos þodþiø raðyba, parenkami kiti vokieèiø kalbos ekvivalentai arba pridedama naujø ir pan. Ðiame straipsnyje bandoma iðsiaiðkinti, kokiø pakeitimø yra Milkaus 1800 metø þodyno analitinëje dalyje: kur Milkaus taisyta nuosekliai, o kur ir paties abejota (galbût tiesiog perraðyta). Taip pat stengiamasi nustatyti, kokios galëjo bûti taisymo prieþastys: ar autorius kalbos dalykus interpretavo savarankiðkai, ar turëjo átakos ankstesniø gramatikø tradicija, paties Milkaus, kaip gramatiko (tiksliau – Povilo Ruigio gramatikos per- raðytojo), patirtis. Nuosekliai palyginta visa Ruigio þodyno lietuviø–vokieèiø dalies (toliau – RÞlv) ir Milkaus analogiðkos dalies (toliau – MÞlv) medþiaga. Naujoji leksika, Milkaus paimta ið rankraðtiniø þodynø, netirta.

1. RAÐYBOS PAKEITIMAI. Milkus, kaip ir Ruigys, remiasi Danieliaus Klei- no raidynu, tik já ðiek tiek modifikuoja6. Kai kuriuos raðybos dalykus þodynø au- toriai vertina skirtingai.

1.1. , ÞODÞIØ PRADÞIOJE. MÞlv nevartojama raidþiø , þodþiø pradþioje. Ið RÞlv neperkeliami þodþiai Feµtingë, Firátas, Fsrmonas (plg. RÞlv 33), o þodþiai Hålaµas, Hëbelis (plg. RÞlv 46) raðomi be ir teikiami pagal abëcëlæ: Allaµas MÞlv 4, Ebëlis MÞlv 64. Prie abëcëliðkai iðskirtø raidþiø ir MÞlv duodama pastabø, plg. : „Dieµer Buchµtabe exiµtirt im Littauiµchen nicht. Die Wærter, die Ruhig darunter hat, µind deutµch und m÷µten, wenn man µie beybehalten wollte (welches aber nicht næthig iµt) mit einem P. geµchrieben werden“ MÞlv 68; : „Dieµer Buchµtab iµt nicht im Littauiµchen, die ¸wey von Ruhig darunter angef÷hrte Wærter µind beyde µchon geweµen, und m÷µµen ohne H geµchrieben werden“ MÞlv 92. Ta pati mintis kartojama ir Milkaus gramatikoje7, plg. „F, iµt eigentlich im Lit- tauiµchen nicht. Ruhig hat ehemals in µeinem Wærterbuch einige deutµche Wærter mit F ¸u littauiµchen gemacht und µie auch mit dieµem Buchµtaben drucken laµµen. Sie hÕtten aber alle mit P µollen geµchrieben werden: Peµtingë, Purmonas“ MG 38. Þodþiø ðaknyje (ne þodþiø pradþios pozicijoje) MÞlv, kaip ir RÞlv, raðoma ne , o

, plg. Apicierus MÞlv 10 – Apicerus RÞlv 7; Appiera MÞlv 10 – Appidra RÞlv 7; Arpa MÞlv 11, RÞlv 7; Tryumpas MÞlv 301, RÞlv 165.

6 Jonas Palionis, „XVIII a. lietuviø raðyba“, von Chriµtian Gotlieb Mielcke, [...] Kænigs- LKK 36, 1996, 31–33. berg, 1800 (toliau – MG). 7 [Chriµtian Gotlieb Mielcke,] Anfangs=Gr÷n- 8 MÞlv nëra ir kitaip perraðytø þodþiø Peµtin- de einer Littauiµchen Sprach=Lehre [...] gë, Purmonas.

128 Archivum Lithuanicum 5 Taigi MÞlv vienodinama þodþiø su raidëmis ir raðyba: jos nevartojamos nei þodþiø pradþioje, nei ðaknyje (ne þodþiø pradþios pozicijoje). RÞlv elgiamasi nenuosekliai – þodþiø pradþioje paliekama raidë , o þodþiø ðaknyse (ne þodþiø pradþios pozicijoje) vietoj jos raðoma

. Pilypo Ruigio 1745 metø Betrachtung9 dalyje „Apie ðios kalbos savybes“ („Von dem beµondern bey dieµer Sprache“) minima, kad lietuviams naudinga þinoti raidæ todël, kad jie susiduria su vokieèiø ir lenkø kalbomis. Be jos kai kuriø þodþiø negalima kitaip iðtarti. Be to, raidë vartojama Danieliaus Kleino gramatikoje ir giesmyne, plg. „Daher µie Klein behÕlt, p. 7. Grammat. und Affera, triumfawoje, Faláywyµte im Geµangbuch ¸u finden“. Toliau paminima, kad lietuviai iðtaria þodþiø pradþioje, plg. Hålaµµas RB 79–80. Ruigio rankraðtiniame veikale Meletemoje10 apie raides , raðoma detaliau. Èia pabrëþiama, kad lietuviai raidþiø ir nevartoja, o keièia

, pvz., Kleino Apfera, Affera ´ Appëra. Taèiau abëcëlëje ðios raidës paliktinos, nes jas reikia mokëti, kad paskaitytum vokiðkai, be to, ir tariama tikriniuose varduose, plg. Phillipum lietuviai sako Philÿp± RgM 90–91. Taigi Ruigio darbuose paminimi du motyvai, dël kuriø reikëtø palikti raides ir . Pirma, raidës , raðytinos svetimuose þodþiuose dël taisyklingos tarties, antra, jas tikslinga átraukti á lietuviø kalbos abëcëlæ, kadangi jas vartoja vokieèiai ir lenkai (þiûrima á svetimø kalbø raidynus). Ruigys yra uþsiminæs, kad Kleinas svetimos kilmës þodþius raðo su , savo gramatikoje11. Taèiau jau KlG nurodoma, kad lietuviðkuose þodþiuose niekuomet neraðoma („in dictionibus puré Litvanicis nunquam µcribitur“), o – retai vartojama („non eµt in frequenti uµu“) KlG 6, 7. Kitame savo veikale Compendium12 Kleinas jø vartoti taip pat nerekomenduoja, plg. „Denn ob gleich µelbige in den Littauµchen B÷chern gefunden werden / µind µie doch nicht der Littauen Einheimiµche / µondern von den Deutµchen / oder Polen engenommene Buchµtaben / derer man gar wol entbehren kan“ KlC 2.

9 [Philipp Ruhig,] Betrachtung der Littau- 11 [Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Litva- iµchen Sprache, in ihrem Urµprunge, Weµen nica [...] ä M. DANIELE Klein [...] REGIO- und Eigenµchaften [...] von Philipp Ruhig MONTI, Typis & µumptibus JOHANNIS [...] Kænigsberg, druckts und verlegts Io- REUSNERI, ANNO [1653] (toliau – KlG). hann Heinrich Hartung, 1745 (toliau – RB). Èia remiamasi perspaudu: Pirmoji lietuviø 10 [Philipp Ruhig,] MELETEMA, é re ipµa, kalbos gramatika, parengë J[uozas] Balèiko- Autoribus variis, atq[ue] experientia, nis, B[orisas] Larinas, J[onas] Kruopas, µiµtens LINGUAM LITUANICAM [...] à Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës PHILIPPO RUHIGIO [...] Anno [1735] literatûros leidykla, 1957 (toliau – PLKG). (toliau – RgM). Èia remiamasi perspau- 12 [Danielius Kleinas,] M. DANIELIS KLEINII du: Pilypas Ruigys, Lietuviø kalbos kilmës, COMPENDIUM LITVANICO-GERMANI- bûdo ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytau- CUM [...] Kænigsberg / Gedruckt und ver- tas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: legt durch Iohann Reuµnern [1654] (toliau – Vaga, 1986. 0 0 0 KlC). Èia remiamasi perspaudu: PLKG.

129 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Povilo Ruigio gramatikoje13 teigiama, kad raidës ir , iðskyrus svetimuose þodþiuose, keièiamos kitomis raidëmis („mit andern litteris ejusdem und cognati or- gani ausdrucken“), plg. RG 8. O prieð Milkaus þodynà pasirodþiusioje Ostermejerio gramatikoje14 duodama pastaba, kad raidë daþniau vartojama Didþiosios Lietu- vos Kunigaikðtystëje nei Maþojoje Lietuvoje, plg.: „f wird nur gebraucht in fremden Wærtern, und da im Großher¸ogthum mehr, als in unµerm Littauen“ OG 6 ir pan. Palyginus minëtose gramatikose pateiktus raidynus, matyti, kad KlG ir KlC ir nurodytos lenktiniuose skliausteliuose kaip nerekomenduotinos vartoti, RG ir MG ðiø raidþiø sàraðuose nëra, o OG átraukiama tik (Palionis 1996, 32). Taigi tik Ostermejeris, kaip ir Ruigys, stengësi áteisinti lietuviðkame raidyne. Milkus nei gramatikoje, nei þodyne jø nevartoja.

1.2. <ã>, ´ MINKÐTAJAM [è’] ÞYMËTI. RÞlv ir MÞlv skiriasi minkðtojo [è’] raðymas. RÞlv þodþiø ðaknyse [è’] raðoma dviem bûdais – <ã> arba , pavyzdþiui, Baráãiei, áãiû RÞlv 13, Kanãia, ãiôs RÞlv 53, Jauãiu, ãiaa RÞlv 47, Mataa, ãiau RÞlv 83; bet Buc‡us RÞlv 18, Karc‡ei RÞlv 55, Ginc‡iju RÞlv 40, Ypac‡ey RÞlv 183, taip pat þodþiø pradþioje, plg. C‡åudmi, C‡åudau RÞlv 20. MÞlv þodþiø raðyba vienodinama – vartojamas tik vienas (nepasirinktas në vienas ið RÞlv bûdø!) variantas , plg. Barác¸ei MÞlv 21, Kanc¸ia MÞlv 115, Jåuc¸iu MÞlv 93 ir pan. Dvejopai [è’] raðyti rekomenduojama dar KlG. Èia nurodomi du variantai <ã>, (ne !) ir jø vartojimo atvejai, pvz.: <ã> vartojama tuose þodþiuose, kur pakeista á <ã> (paãios – ið vardininko pati), prieð antrosios linksniuotës daiktavar- dþiø galûnæ -ia (ba‡niãia), kur garsà reikia tarti minkðèiau (ãeµtis), o raðoma ten, kur tariama kieèiau, kaip vokieèiø tµch KlG 4–5. RG taip pat skiriami du [è’] variantai: <ã> ir (ne !) RG 3, 7, taèiau pavyzdþiuose teikiamas ir antrasis galimas raðybos bûdas, kur <ã> ´ , plg. „Marti, Marãiôs, oder nach anderer Schreibart Marc¸ôs“ RG 4; „Kenc¸a oder beµµer kenãia ich leide, kentëjau auch kenãiaa“ RG 67. Kad apskritai Kleino taisykliø daþnai nepaisoma, minima ir OG: „Es wird aber dieµer Unterµchied nicht allemal µo genau beobachtet. Man µeãt oft c¸, wo billig ã µtehen µollte, und dann fÕllt Diphthongus impropria und mixta weg. So µchreiben viele Marc¸ôs, pac¸us, µakyc¸au“ OG 6. Taip pat uþsimenama, kad <ã> nemëgæs ir Kristijonas Donelaitis, o vietoj jos raðæs OG 188. MG antrojo [è’] varianto <ã> jau nebeteikiama nei raidyne, nei aptariant priebal- sius, plg. MG 3, 7. Lietuviðkuose pavyzdþiuose, perimtuose ið RG, <ã> ´

13 [Paul Friedrich Ruhig,] Anfangsgr÷nde ei- 14 [Gottfried Ostermeyer,] Neue Littauiµche ner Littauiµchen Grammatick [...] von Paul Grammatik [...] von Gottfried Oµtermeyer, Friedrich Ruhig [...] Kænigsberg, druckts Kænigsberg: gedruckt bey G. L. Hartung, und verlegts Iohann Heinrich Hartung, 1791 (toliau – OG). 1747 (toliau – RG).

130 Archivum Lithuanicum 5 keièiama nuosekliai, plg. Krikáãionìs RG 19 – Krikác¸ionis MG 20; Wa‡nyãia RG 20 – Wa‡nyc¸ia MG 21. RÞlv vartotas digrafas fiksuotas tik Sapûno ir Ðulco gramatikoje15, plg. „Alterum compoµitum, cui additur ‡ / ut c‡ / & profertur ut Polonis in uµu eµt cum µono quodam, ut: Mie‡c‡onis / Civis, C‡i‡e Cenµus“ SG 8. Todël greièiausiai jo vartojimo tradicija buvusi senesnë nei , galbût ne tiek paplitusi. Taigi dël <ã> ir painiojimo, raidës su diakritiku vengimo, gal net ir Kris- tijono Donelaièio raðybos átakos, Milkus renkasi tik minkðtajam [è’] þymëti.

1.3. ´ . Analogiðkai MÞlv nuosekliai raðoma vietoj RÞlv var- toto digrafo , plg. Sòd‡iei, d‡iu RÞlv 137 – Sod¸ei, d¸iû MÞlv 251; Spåud‡iu, d‡iau RÞlv 138 – Spaud¸iu, d¸iau MÞlv 252; S¸ildau, d‡iau RÞlv 151 – S¸ildau, d¸iau MÞlv 275. Matyt, Milkaus keista analogiðkai pagal ´ .

1.4. , <¾>. Daiktavardþiø ðaknyse ir veiksmaþodþiø priesagose MÞlv, kaip ir RÞlv, paprastai raðoma ir tais atvejais, kur Maþosios Lietuvos baltsermëgiø tarmëje buvo tariama [uo], pvz.: Agóna RÞlv 3 – Agonä MÞlv 2; Mattóju RÞlv 83 – Mattóju MÞlv 159, plg. Rôgês RÞlv 123 – Rogës MÞlv 227; S¸òku RÞlv 153 – S¸oku MÞlv 280. Tad galima spëti, kad Milkus ir Ruigys nejautë skirtumo tarp garsø [o] ir [uo], todël ðiuos garsus þymëjo tomis paèiomis raidëmis. Rasta tik keletas atvejø, kai vietoj RÞlv þodþiø ðaknyse Milkus renkasi <¾>, plg. Aátoni RÞlv 8 – Aát¾ni MÞlv 12; Lôáas RÞlv 80 – L¾áas MÞlv 154, arba vietoj vartotø dviejø raðybos variantø duodamas tik vienas, atrodo, teiktinesnis – su <¾>, plg. Podas, µiehe P¾das, Polu, µiehe P¾lu MÞlv 206, plg. Pódas RÞlv 110 – P¾das RÞlv 114; Pòlu RÞlv 111 – P¾lu RÞlv 115. Kadangi daþniausiai MÞlv þodþiø ðaknyse raðoma tais paèiais atvejais kaip RÞlv, toliau bandoma aptarti Ruigio raðybos ypatumus. Keliami du klausimai. Pirma, ar Ruigys rëmësi kokia nors tarme (pirmiausia jos fonologija), kur buvo suplakami [o] ir [uo], antra, ar jo raðybai átakos turëjo tuo metu spausdinami religiniai raðtai, juose vyravusi tradicija neþymëti [o] ir [uo] skirtumo.

1.4.1. Apie Ruigio tarmës pasirinkimà uþsiminta Tamaros Buch darbuose. Jos manymu, Ruigys, skirtingai nei Kleinas, rinkosi (ir laikë prestiþine) Gumbinës tarmæ, plg. „It should be noted here that Ruhig, unlike Klein, stressed the particular value of Lithuanian language of Tilsit, gave preference to the language used in

15 [Teophil Schultz,] COMPENDIUM GRA- Compendium Gramâticae Lithvanicae, paren- MÂTIC¯ LITHVANIC¯ Theophili Schul- gë Kazimieras Eigminas, Bonifacas Stun- t¸ens [...] REGIOMONTI: Typis Friderici dþia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- Reuµneri, 1673 (toliau – SG). Èia remiama- dybos institutas, 1997. si perspaudu: Sapûno ir Ðulco gramatika =

131 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Gumbinnen“16. Tam patvirtinti ji cituoja Jono Ðulco Ezopo pasakëèioms paraðytà Pilypo Ruigio vokiðkà eilëraðtá: „Gumbinnen wird gewiss wie Orleans gepriesen und unser Littauisch Rom, Athen und Breslau seyn“ (Buch 1998, 149). Toliau nurodoma, kad Gumbinë yra ML vakarø aukðtaièiø pietinëje dalyje, kaip ir Valtarkiemis, kuriame Ruigys kunigavo nuo 1708 metø. Taigi manoma, kad Ruigiui artimiausia turëjusi bûti kuri nors baltsermëgiø tarmë. Taèiau tiriant Pilypo Ruigio raðybà prieinama prie visai kitos iðvados: „Howe- ver, the pronunciation of Ph. Ruhig undoubtedly differed from the South-West-Auk. pronunciation, for in his work there is evidence of a confusion of uo and o, ie and e alien to South-West-Auk.“ (Buch 1998, 150). Vadinasi, Gumbinës apylinkëse var- tojamø ðnektø ypatybë skirti [o] ir [uo] Ruigio raðto sistemoje neatsispindëjo. Cituotame straipsnyje visiðkai neuþsimenama apie Ruigio gimtàjà tarmæ. Ruigys gimë Katniavoje, Stalupënø apskrityje. Katniava geografiðkai yra ðiek tiek toliau á ðiauræ nuo Gumbinës (Valtarkiemis pieèiau). Kazimiero Jauniaus ir Antano Salio lietuviø kalbos tarmiø klasifikacijoje baltsermëgiais vadinti Gumbinës ir Stalupënø apylinkiø lietuviai, o striukiais, arba strukiais, – Maþosios Lietuvos lietuviai, gyvenæ tarp Nemuno–Pilkalnio–Ásruties–Labguvos–Bûdvieèiø17. Katniava – maþdaug vidu- rys tarp Gumbinës ir Pilkalnio, ðiek tiek ðiauriau nuo Stalupënø. Taigi Ruigys turëjo bûti baltsermëgiø tarmës atstovas. Ruigys buvo vienas ið pagrindiniø 1727 metø ir 1735 metø Naujojo Testamento vertëjø, taip pat yra prisidëjæs prie 1735 metø Biblijos rengimo18. Tad bent jau pirmuosiuose veikaluose turëjusi bûti ryðki Ruigio vartota raðybos sistema. Gaila, kad tarmës ir raðybos sistemos santykis ðiuose veikaluose iðsamiai netirtas. At- kreiptas dëmesys tik á porà raðybos dalykø, pvz.: atsisakoma kietosios <ù>, iðmeta- ma „judrioji“ . Taèiau yra uþsimenama, kad 1727 metø Naujajame Testamente daþnokai pasitaiko [o] ir [uo], [ë] ir [ie] suplakimo atvejø, plg. d¾wanoju, ‡wej¾ti, lingoti, Loáus ir pan., kurie „be abejonës, yra jau tiesioginis prûsø aukðtaièiø ðiau- rieèiø ðnektos atspindys“19. Taigi darytina iðvada, kad Ruigys galëjo remtis ne Gumbinës, Valtarkiemio ar Katniavos, o kuria nors Rytø Prûsijos vakarø aukðtaièiø ðiaurine, galbût Tilþës tarme, kur [o], [uo] ir [ë], [ie] neskyrimo atvejai yra daþni, plg. dainoju RB 22, Buc‡óju RB 23; ¾ras, ¾ro RÞlv 168, RB 22, 34. Kadangi „Kleinas tilþëniðkà tarimà laikë netgi

16 Tamara Buch, „The phonological system tologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø of the ‘Metai’ by Christian Donelaitis“, leidykla, 1994, 33–34, 155–156; Zigmas Tamara Buch, Opuscula Lithuanica, wydaù Zinkevièius, „Lietuviø kalba Rytprûsiuo- Wojciech Smoczyñski, Warszawa: Katedra se“, Lietuvininkø þodis, Kaunas: Litterae Jæzykoznawstwa Ogólnego i Baùtystyki universitatis, 1995, 482–485. Uniwersytetu Warszawskiego, 1998, 149. 18 LB I, 360–361; Vaclovas Birþiðka, Aleksan- 17 Plaèiau þr. Antanas Salys, „Kelios pasta- drynas 2, Vilnius: Sietynas, 21990, 21. bos tarmiø istorijai“, APh 4, 1933, 21–34; 19 Jonas Palionis, „Lietuviø raðomosios kal- Antanas Salys, Raðtai 4, Roma: Lietuviø bos ir tarmiø santykis XVIII a. Rytø Prû- Katalikø mokslo akademija, 1992, 89–95; sijoje“, LKK 38, 1997, 45. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos dialek-

132 Archivum Lithuanicum 5 pavyzdingu, nors jis ir neatitiko pietiniø vakarø aukðtaièiø tarme pagrástos raðy- bos“ (Buch 1998, 113), galima spëlioti, kad Ruigys galëjo remtis Kleino siûlytomis tilþiðkëmis normomis. RG tarties lentelëje <¾> siûloma tarti kaip [o], plg. „¾ in ¾la – o – oben, von ÷ber“ RG 12. Taèiau kitoje vietoje pabrëþiama, kad prieð tam tikrus priebalsius tariamas ne grynas [o], todël jis þymëtinas <¾>, plg. „das u wie ein o, doch mit einiger vorhergehenden Ber÷hrung des u, als ein vermiµchter diphtongus µoll ausgeµpro- chen werden, am meiµten kommt es auf das u vor µ, j, l [...] als: J¾µe, l¾ju, ¾la ¿. f÷r jaµe, laju, ûla, und ÷berhaupt wo der Ton auf das u fÕllt“ RG 10. Taigi <¾> siûloma raðyti prieð <µ>, ir . Palyginus RÞlv ir RG, matyti, kad RG lietuviðkuose pavyzdþiuose <¾> raðomas daþniau, pvz.: J¾ju, Matt¾ju, St¾wju, S¸l¾ju RG 68, Dej¾ju, Klej¾ju, Wa‡¾ju, ¢aib¾ju; P¾lu, P¾linëju RG 103. Taigi nuosekliai dvibalsinama prieð , . MG ir OG netgi skiriama dvejopa veiksmaþodþiø priesaga: -oju ir -¾ju, plg. MG 97, OG 74. Ði taisyklë nei RÞlv, nei MÞlv neatsispindi. Rastas tik vienas atvejis, kur MÞlv ´ <¾> prieð , plg.: U‡µakkóju, ójau, óµu, óti RÞlv 126 – U‡µakk¾ju, ¾jau, ¾µu, ¾ti MÞlv 232. Taigi ir RÞlv, ir MÞlv ðios priesagos raðomos vienodai. Apie tokià raðybà yra uþsiminæs ir Ostermejeris, plg. „Einige von dieµen µchreibt man auch mit einem o“ OG 74. Tikëtina, kad Povilas Ruigys galëjo remtis ta paèia ar bent panaðia Maþosios Lietuvos tarme, kaip ir jo tëvas. Savo gramatikoje jis sakosi naudojæsis Ásruties ir Ragainës apylinkiø tarme, nes ji esanti ir kitø vietø þmonëms gerai suprantama, plg. „Es iµt aber noch ¸u wiµµen næthig, daß, obgleich die beygebrachte Formation- sart der Wærter von den µÕmtlichen National=Littauern µelbµt f÷r die reineµte gehal- ten, auch gut verµtanden wird, µelbige doch nicht in allen littauiµchen Gegenden durchgÕngig eben dieµelbe, das iµt, allgemein µey; µondern nur in unµerm Preußiµchen Littauen, und ¸war daµelbµt in den HauptÕmtern Inµterburg und Ragnit, in µolcher Art angetroffen werde“ RG 129. Tas pats teiginys kartojamas ir MG, plg. MG 162. Ásruties, Ragainës ir Tilþës apskrièiø gyventojø tarmë laikoma „grynàja“ 1735 metø Biblijoje (Palionis 1997, 46). Ragainës ir Ásruties lietuviø kalbà „gryniau- sia“ vadina ir Gotfrydas Ostermejeris20. Riba tarp vakarø aukðtaièiø ðiaurinës (strukiø) ir pietinës (baltsermëgiø) tarmës ëjo maþdaug pro Vëluvà–Ásrutá–Nybudþius–Katniavà–Ðirvintà (Zinkevièius 1995, 483). Ragainë nuo ðios skiriamosios ribos yra nutolusi toli á ðiauræ, o Ásrutis, kaip jau minëta, yra visai ðalia pietiniø vakarø aukðtaièiø. Tad autoriø „grynosios“ tarmës nurodymas, atrodo, yra gana sàlygiðkas. Buch nuomone, Povilo Ruigio raðyboje ryðki ðiaurës vakarø aukðtaièiø tartis, plg. „along with the South-West-Auk. spelling he has the pronunciation characte-

20 Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 146. 0 0 0

133 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 ristic of the North-West-Auk. dialect. This proves that there existed a pronunciation considered literary and used by educated people of the 18th century, and this pronunciation showed the characteristics of the North-West-Auk. dialekt“ (Buch 1998, 153). Tokia „iðsilavinusiø þmoniø tartimi“ grindþiama raðybos sistema peri- mama ir vëlesnëse gramatikose, plg. „The existence of such a literary pronunciation is confirmed by the data registered in Ruhig’s grammar, as well as by the North- West-Auk. peculiarities of his father’s pronunciation, by the data of Ostermeyer’s grammar (v. infra) and by the repetition of Ruhig’s data by Mielcke 50 years later“ (Buch 1998, 153). Tad minëtame straipsnyje akcentuojama, kad RG ir vëlesnëje MG pasitaikantis [o], [uo] (ir kitos poros [ë], [ie]) sutapimas atsiradæs todël, kad raðybos sistemos pagrindu imama ðiaurës vakarø aukðtaièiø tarmës fonetikos sistema. Kitame ðios autorës darbe pabrëþiama, kad XVIII amþiaus raðybos modelis tu- rëjæs bûti priimtinesnis Maþojoje Lietuvoje gyvenantiems vokieèiams ir dvikalbiams lietuviams, plg. „ýe wymowa pùn.-zach.-auk. byùa z pewnoúcià bliýsza Niemcom I dwujæzycznym Litwinom, stanowiàcym cieniutkà warstwæ inteligencji mówiàcej po litewsku“21. Taigi jau uþsimenama apie supaprastintà raðto sistemà, kur vienodos raidës , <ë> vartojamos garsams [o], [uo] ir [ë], [ie] þymëti dël vokieèiø kalbos átakos. Tad apibendrinus èia pateiktas mintis, galima manyti, kad Ruigys, o vëliau Milkus rëmësi ne gimtosios tarmës, o gana paplitusia, nuo Kleino laikø vertinamos vakarø aukðtaièiø ðiaurinës tarmës fonetine sistema. Paradoksalu, kad Ruigys de- klaruodamas geriausià esant Gumbinës tarmæ, pats bûdamas tos tarmës atstovas, praktiðkai nesugebëjo atsispirti Rytø Prûsijos ðiaurinës tarmës poveikiui.

1.4.2. MÞlv ir RÞlv vienodai raðoma tik þodþiø ðaknyse. Taèiau pastebi- mai skiriasi bûdvardþiø priesagos -uotas, -uokas ir veiksmaþodþiø bûsimojo laiko formø galûniø raðyba. MÞlv daþnai -¾tas keièiama á -otas, plg. Raupµ¾tas RÞlv 119 – Raupµótas MÞlv 220; Sparn¾tas RÞlv 138 – Sparnotas MÞlv 252; Tauk¾tas RÞlv 157 – Taukotas MÞlv 289; Waák¾tas RÞlv 174 – Waákotas MÞlv 318. Taip pat Augol¾tas RÞlv 10 – Augalótas MÞlv 15; S¸ak¾tas RÞlv 147 – S¸akótas MÞlv 269. Galbût MÞlv èia norëta suvieno- dinti priesagø -uotas ir -otas raðybà. Taèiau yra 5 atvejai, kur ir RÞlv, ir MÞlv raðoma -¾tas, pvz.: Grumt¾tas RÞlv 43 – Grumt¾tas MÞlv 88; Kåln¾tas RÞlv 52 – Kaln¾tas 104; Bar¸d¾tas RÞlv 13 – Bar¸d¾tas MÞlv 21 ir pan. Taigi greièiausiai -uotas ir -otas raðyba dar nebuvo nusistovëjusi, todël Milkus -¾tas ´ -otas taisë nenuosekliai.

21 Tamara Buch, „Z historii wokalizmu li- szawa: Katedra Jæzykoznawstwa Ogólne- tewskiego“, Tamara Buch, Opuscula Lithua- go i Baùtystyki Uniwersytetu Warszaws- nica, wydaù Wojciech Smoczyñski, War- kiego, 1998, 122.

134 Archivum Lithuanicum 5 Rasti du atvejai, kur bûdvardþiø priesaga -uokas keièiama á -okas, plg. Kart¾kas RÞlv 55 – Kartókas MÞlv 109; Trump¾kas RÞlv 164 – Trumpókas MÞlv 300. Kadangi trûksta pavyzdþiø, dabar sunku pasakyti, ar taip bandoma atsisakyti tilþiðkiams bûdingo [o] maiðymo su [uo], ar laikomasi KlG tradicijos, plg. gerôkas, µilpnôkas, µunkôkus KlG 23 (KlG nëra në vieno atvejo su priesaga -uokas). Galbût tiesiog vieno- dinama raðyba, plg. veiksmaþodþiø formas su -oju.

1.4.3. Sangràþiniø veiksmaþodþiø laikø galûnëse vietoj RÞlv vartotos MÞlv raðoma <¾>, plg. Barioµ’, riåus, årµós, bårtiµ’ RÞlv 13 – Bar¾s, aus, µ¾s, tiµ’ MÞlv 21; Did‡ojoµ’, ojaus, d‡ioµoµ’, d‡iotis’ RÞlv 25 – Did¸iój¾s, awaus, óµ¾s, ótiµ’ MÞlv 51; Kabbinëjoµ’, ëjaus, ëµos, ëtiµ’ RÞlv 51 – Kabinëj¾s, jaus, ëµ¾s, ëtiµ’ MÞlv 101. , ne <¾> sangràþiniø veiksmaþodþiø galûnëse bûdingas ir ankstesniuose Ruigio veikaluose RgM ir RB, plg. D¸iaugiôs RB 24, irrôµ’ RB 27, dywijoµ’ RB 28; mokinnos’ RgM 43. Tad toks sangràþiniø formø raðymas laikytinas viena ið Ruigio raðybos ypatybiø. KlG sangràþinës formos teikiamos su <¾>, plg. kaulij¾s KlG 2, µtoj¾s KlG 123. <¾>, ne raðoma ir RG bei MG pavyzdþiuose, plg. Paµilinkµmin¾µ’ (¾µi) RG 105, Wadinn¾s MG 125. RG ir MG nurodoma, kad <¾> sangràþinëje formoje vartojama ilgumui þymëti, plg. „µo bleibt brevis entweder mit Annehmung eines gehærigen LÕnge¸eichens µtehen“, pvz., Linkµmin¾µi f÷r Linkµminaµi RG 6, MG 7; Laupµin¾µ’, loco laupµinaµi RG 104. Raðyti <¾> sangràþiniuose veiksmaþodþiuose rekomenduojama ir OG, plg. „¨. E. die Verba reciproca kommen hÕufig von den Actiuis in u her. Dieµes u muß bleiben, und um den Laut o heraus ¸ubringen, den die leãte Sylbe hat, µeãt man das o ÷bers u, und macht alµo aus dieµem einem Diphthongum, der wie o klingt, und doch auch der Character µeines Primitiui behÕlt. Das hat Ruhig nicht geachtet; er dr÷ckt die Verba reciproca im Praeµenti und Futuro ÷berall mit einem o aus, als: prieáijos, prieáiµos, µtatt prieáij¾s, prieáiµ¾s“ OG 188. Taigi greièiausiai MÞlv laikomasi Maþosios Lietuvos gramatikø sangràþiniø formø raðybos tradicijos.

1.5. <ë>, . MÞlv, panaðiai kaip ir RÞlv, neskiriama [ë] ir [ie] veiksmaþodþiø ir daiktavardþiø ðaknyse, plg. Brëdis RÞlv 17 – Brëdis MÞlv 32; S¸wëãia RÞlv 155 – S¸wëc¸iu MÞlv 283 ir Urëdas RÞlv 168 – Urëdas MÞlv 307. Tai matyti ir ið þodþiø registro palyginimo, pvz., RÞlv þodþiai dëliojami taip: Dëweris prieð Dëwju RÞlv 25, Lëµas prieð Leµµa RÞlv 77, ¢ëwë prieð ‡ibba RÞlv 187 ir pan. Tokios paèios abëcëlinës tvarkos laikomasi ir MÞlv. Rasta tik trejetas atvejø, kur MÞlv <ë> ´ , plg. Atlëkmi RÞlv 9 – Atliekmi MÞlv 14; Prë‡adas RÞlv 113 – Prie‡adas MÞlv 210; ¢alnërus RÞlv 185 – ¢alnierus MÞlv 338. Taigi Milkus <ë> vartojo beveik tais paèiais atvejais kaip Ruigys. KlG garsui [ie] þymëti vartojama daug daþniau nei RÞlv ir MÞlv, plg. liepe / liepeme / liepete KlG 15 – Lëpju RÞlv 77, MÞlv 149; liem¾ KlG 55 – Lëm¾ RÞlv 76, Lem¾ MÞlv 147; liepa KlG 62 – Lëpa RÞlv 77, MÞlv 149. Manoma, kad <ë> ir tarimo skirtumo Kleinas, bûdamas tilþënas, nejautæs, taèiau raðto sistemoje ðá skir-

135 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 tumà þymëjæs, plg.: „Kleino gramatikoje, kaip matyti ið pateiktø duomenø, atsispin- di dvi balsiø sistemos: pietiniø vakarø aukðtaièiø tarmës sistema, einanti raðybos pagrindu, ir ðiauriniø vakarø aukðtaièiø, bûtent tilþënø, tarmës sistema, kuri iðryð- këja atskirose Kleino pastabose ir, kaip galima spræsti, atitinka paties Kleino tari- mà“22. Vadinasi, dirbtinës (ne gimtosios tarmës fonologijos sistema pagrástos) raðy- bos neiðlaikë nei Povilas Ruigys, nei Milkus. RG bei MG pateiktose raidþiø tarties (gramatikose raidës ir garsai suplakami) lentelëse („Pronuntiations=Tabelle der µÕmmtlichen Buchµtaben“) <ë> tarimas nie- kuo nesiskiria nuo , plg. „ë in Mëlës, wie ein deutµches æ, ee – Qele, Seele; ie in Akies, wie ë oder æ, ee – Getæs“ RG 11, MG 11–12. Taigi [ë] tarsi tariamas kaip [ie]. Neskirdami garsø [ë] ir [ie] gramatikø autoriai turëjo vartoti vienà grafemà <ë>. Taèiau RG ir MG randama tokiø pavyzdþiø: Iáliekmì, iáliekµi, iáliekti RG 76, Prieáta- rauju RG 104; Kwiec¸iu, c¸iau, ieµa, ieµti MG 97, liepei, liepë, liepewa MG 98, Lietuwä MG 158, Prieáininkas MG 160. Tad, kaip ir Kleino darbuose, raðyba greièiausiai nerodo pietiniams vakarø aukðtaièiams bûdingo tarimo [ie]. Maþosios Lietuvos gramatikose nurodomas kaip antrinis, atsiradæs po prie- balsiø áterpus minkðtumo þenklà . KlG raðomas tarp „netikrøjø“ („improp- ri¿“) diftongø [ia], [ie], [io], [iu] KlG 13. RG ir MG teigiama, kad vartojama prieð tai einanèiø priebalsiø [c], [k], [g], [w], [¸], [l], [r] minkðtumui þymëti prieð balsius [a], [e], [o] ir [u], pvz.: „in wiënas faµt wie wi“ RG 4, MG 4; „k in Kiemas, µeu ante diphtongum impropriam faµt wie ki – Kænig“ RG 11, MG 12. RB pabrëþiami dar du vartojimo prieð <ë> () atvejai: pirma, þodþiuose ið lenkø kalbos, pvz.: Midµtas ið lenkø miasto, Midlas – ið lenkø miùy, antra, kai þodis turi vardininko linksnyje („in caµu recto“), pvz.: Akis, gen. Akiês RB 83. MÞlv ir RÞlv yra atvejø, kur raðoma , plg. Diena MÞlv 47 – Dienä RÞlv 25. Taèiau raðoma ne visuose þodþiuose, nurodytuose RG ir MG, plg. Kwëãia RÞlv 72, Kwëc¸iu MÞlv 138, Lëpja RÞlv 77, Lëpju MÞlv 149. Taigi atrodo, kad Maþosios Lietuvos gramatikose fiksuota raðybos sistema nuo- sekliai neiðlaikyta nei RÞlv, nei MÞlv. Praktika skyrësi nuo teorijos.

1.5.1. RÞlv vienur raðoma , pvz.: Diewas RÞlv 26, Mielas RÞlv 91, kitur (t. y. su taðku), pvz.: Grië‡iu RÞlv 43, Kiëtas RÞlv 60, Prië‡aµtis RÞlv 113, Wiënas RÞlv 179. Kaþin ar taip norëta paþymëti kirtá, plg. ¢iëmä, ¨iëmys, ¢iëmawóju RÞlv 186. Greièiausiai tai tik Ruigio raðybos ypatumas: aptinkamas jau RgM, plg. piëm¾, pliëkiu, priëá ir pan. RgM 46–47.

22 Tamara Buch, „XVI a. Rytø Prûsijos lietu- Smoczyñski, Warszawa: Katedra Jæzyko- viø kalbos vokalizmas pagal D. Kleino znawstwa Ogólnego i Baùtystyki Uniwer- gramatikos duomenis“, Tamara Buch, sytetu Warszawskiego, 1998, 111. Opuscula Lithuanica, wydaù Wojciech

136 Archivum Lithuanicum 5 RG pabaigoje pridëtame pataisymø sàraðe („Corigenda“) siûloma vietoj pirmuo- se puslapiuose (gal dar raðytuose Pilypo Ruigio?) pasitaikanèios grafikos wiëriti, wiënas vartoti wieriti, wienas RG 155. Toks taisymas turbût bus turëjæs átakos ir Milkaus darbams. MÞlv ðiais atvejais pasirenkamas tik vienas variantas , pvz.: Wienas MÞlv 322, ¢iema MÞlv 340. Digrafas nevartojamas ir Donelaièio dar- buose (Buch 1998, 174).

1.5.2. RÞlv ir MÞlv nevienodai raðomos i kamieno daiktavardþiø gen. sg. galûnës. RÞlv vietoj daþniausiai þymima su stogelio formos diakritiku (kilmininko rodikliu), t. y. <ê>, plg. Akìs, ês RÞlv 3, Naktìs, ês RÞlv 92, Obelìs, ês RÞlv 98. Tik septyniais atvejais pasitaiko , pvz.: Anglis, iês RÞlv 5, Dantis, iês RÞlv 22. (Greièiausiai tai perraðymo riktai – Hako þodyne23 tokiais atvejais þymima , tikëtina, kad tokie atvejai Ruigio nuraðyti nuo Hako.) MÞlv nuosekliai taisoma ir raðoma , plg. Akis, kiês MÞlv 2, Blindis, diês MÞlv 29. Taisymo atvejø rasta per 70. Taigi ðiuo atveju Milkus palaikë tradicijà þymëti dvibalsá [ie] digrafu i kamieno mot. g. daiktavardþiø gen. sg. galûnëje.

1.5.3. Kaip jau minëta, <ë> RÞlv ir MÞlv taip pat vartojama garsui [ë] þymëti. Kirèiuotas [ë] þodþiø ðaknyse ir galûnëse tiek RÞlv, tiek MÞlv þymimas <ë>, plg. Mëgµtu RÞlv 85, MÞlv 162, ¢ymë RÞlv 192, MÞlv 351. Taigi þodynuose, kaip ir XVIII amþiaus Rytø Prûsijos raðtuose, grafiðkai skiriamas siaurasis [ë] nuo plaèiojo [e] (Palionis 1996, 42). MÞlv rasta ´ <ë> keitimo atvejø nekirèiuotoje pozicijoje, pvz.: Kreãia RÞlv 67 – Krëc¸iu MÞlv 130; Lelijä RÞlv 76 – Lëlija MÞlv 147; Lopeta RÞlv 79 – Lopëtä MÞlv 152; Meákerë RÞlv 87 – Méákërë MÞlv 166; Reikmenë RÞlv 120 – Reikmënë MÞlv 222; Skru¸delë RÞlv 134 – Skru¸dëlë MÞlv 245. Atrodo, kad tai ne korektûros klaidos. Milkaus þodyno pataisymuose („Ver- beµµerungen“) ne vietoje padëtas taðkas taisomas, plg. Drëbu MÞlv 54 ´ Drebu 209; Atrëmju, Parëmju MÞlv 223 ´ atremju, paremju 209. Tad MÞlv rekomenduojama raðyti <ë> (taigi ir tarti siaurà [ë]) daþniau nei RÞlv. Taèiau apie 10 atvejø taisoma atvirkðèiai, kur nekirèiuotoje pozicijoje <ë> ´ , plg. Lëm¾ RÞlv 76 – Lem¾ MÞlv 147; Rëm¾ RÞlv 121 – Rem¾ MÞlv 223; Tëwonis, Tëwonyµtë RÞlv 160 – Tewonis, Tewonyµtë MÞlv 293. Tad nematyti, kad <ë> ir raðymas nekirèiuotoje pozicijoje bûtø nusistojæs. KlG ir KlC raðoma su taðku tais atvejais, kai garsas yra pailginamas, plg. ëd‡ios, µëkla, tëwas (plg. KlG 5), tariamas ilgai arba ið prigimties yra ilgas (plg. KlC 5). Paprastai KlG <ë> vartojama kirèiuotoje pozicijoje, plg. „Ubi verò corripitur, perit punctum, ut ‡émeje in terra, µakeme diximus, pro ‡emëje / µakëme“ KlG 5. Taèiau paèiø

23 [Friederich Wilhelm Haack,] Vocabvlarivm Litthvanicvm [...] von Friederich Wilhelm Litthvanico–Germanicvm, et Germanico– Haack, Halle, 1730.

137 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 gramatikø tekstuose <ë> nekirèiuotame skiemenyje pasitaiko ne kartà, pvz., ërytis – ëryãio KlG 37. Tokius atvejus Kleinas savo gramatikos pratarmëje vadina spaustu- vininko áveltomis klaidomis (plg. PLKG 411). RG formuluojama nauja, kitokia taisyklë. Rekomenduojama <ë> raðyti ne tik kirèiuotam, bet ir nekirèiuotam siauram [ë], plg. „• Ueber dem e, ¸eiget an, daß e alsdann lang, aber dabey gelinde, mit oder ohne Ton aus¸uµprechen µey, ¸. E. ¢ëlëk, wie in Ehre: Lëlë, wie in Getæs“ RG 10. Taisyklë perraðoma ir MG 10.

1.5.4. MÞlv pastebima ir ´ <ë> nekirèiuotoje þodþiø galûnëje. RÞlv, ypaè þodyno pradþioje, ç kamieno daiktavardþiø nom. sg. galûnëje pavartojama (ne <ë>), pvz.: Aukátybe RÞlv 10, Bagotyµte RÞlv 11, Dar‡ówe RÞlv 23, Daugybe RÞlv 23. MÞlv ðie atvejai taisomi, raðoma <ë>, plg. Aukátybë MÞlv 16, Bagotyµtë MÞlv 18. Taigi MÞlv juntama naujesnës RG, MG raðybos átaka – siaurasis galûnës [ë] paþy- mimas <ë> daþniau. Tendencija nesilaikyti dirbtinës Kleino taisyklës (<ë> þymëti tik kirèiuotà ilgà balsá) ir raðyti <ë> visur, kur tariamas siauras [ë], ima ryðkëti XVIII amþiaus viduryje bei antroje pusëje (Palionis 1996, 46). Vis dëlto dël anksèiau vyravusios KlG tradicijos taisoma dar nenuosekliai, plg. iðlikusius Bjaurybe RÞlv 15 – Bjaurybe MÞlv 26. O kai kur raðoma (turbût taip pat dël ankstesnës KlG tradicijos) atvirkðèiai, plg. Baiµybë RÞlv 15 – Baiµybe MÞlv 27; Bobuttë RÞlv 16 – Bobutte MÞlv 30.

1.6. NOM. PL. -ês, -ôs, -ûs ´ -ës, -os, -us. RÞlv grafiðkai stogelio formos cir- kumfleksu iðskiriamos daiktavardþiø nom. pl. galûnës. MÞlv daiktavardþiø nom. pl. galûnëse stogelio formos cirkumfleksas ant balsiø neberaðomas, plg. Dråpanôs RÞlv 26 – Drapanos MÞlv 53; Kiëlinês RÞlv 58 – Kelinës MÞlv 114; Pëtûs RÞlv 197 – Pëtus MÞlv 197. (Taèiau pasitaiko atvejø, kur cirkumflekso þenklas paliekamas moteriðkosios giminës skaitvardþiø nom. pl. galûnëje, plg. Penki, iôs RÞlv 104 – Penki, kiôs MÞlv 195.) Toks nom. pl. formø þymëjimas cirkumfleksu greièiausiai buvo bûdingas tik Ruigiui. KlG cirkumfleksas vartojamas skirti linksniuojamø þodþiø gen. sg. (plg. gieµmês, dienôs) ir nom. pl. (plg. gieµmes, dienos) formas, plg. KlG 22–30, 44. RG ir MG taip pat pabrëþiama distinktyvinë cirkumflekso funkcija ne nom. pl., o gen. sg. þymëti, plg. „Rankôs der Hand, ¢wåkês des Lichts, Moteriês des Weibes; denn Rankos, ¢wåkës und Moterës µind Nominativi Plur.“. Taip pat veiksmaþodþiø bûsimajame laike: „Kowôs er wird kÕmpfen; Kówos aber heiµµet die KÕmpfe; [...], Smirdês er wird µtinken; Smirdës aber heiµµen µtinkende Sachen“ RG 9–10, MG 10. Nauja ðiose gra- matikose yra tai, kad gen. pl. galûnëje -ës raðoma ne , o <ë>. Taigi MÞlv neperimama RÞlv ypatybë cirkumfleksu þymëti nom. pl. gramatines formas, labiau orientuojamasi á KlG tradicijà. Taip pat nuosekliai keièiama ´ <ë> ç kamieno daiktavardþiø nekirèiuotoje nom. pl. galûnëje.

138 Archivum Lithuanicum 5 1.7. , . MÞlv rasta keletas atvejø, kur Ruigio (po minkðtojo priebal- sio [è’]) pakeista . Pavyzdþiui, RÞlv þodþiai C‡iajaa RÞlv 21, C‡ia=buwys RÞlv 21 raðomi su , o MÞlv – C¸ejau MÞlv 37, C¸ebuwys MÞlv 37. Prieveiksmiø galûnëje paliekama, taèiau nurodomas ir kitas raðybos varian- tas su , pvz.: C‡ia RÞlv 21 – C¸e, C¸ia MÞlv 37; Draugiä RÞlv 27 – Draugia, draugé MÞlv 54. Taip pat ir kitais atvejais, plg. Reikems RÞlv 120 – Reikem’s, Rei- kiam’s MÞlv 222. Veiksmaþodþiø ir dalyviø formose ´ po priebalsio [j], plg.: Pjåujema Awìs RÞlv 106 – Pjåujama Awis MÞlv 198; Stójeµ’ RÞlv 142 – Stojas MÞlv 258. Kokios nors grieþtos taisyklës, kà raðyti, ar , garsui [e] po minkðtojo priebalsio þymëti, greièiausiai nebûta. Pavyzdþiui, KlG ir KlC leidþiama vartoti raðybos variantus, plg. wieúpac¸e arba wieúpaãia KlG 44, wynic¸ei arba wyniãiai KlC 24, taip pat ãia, c¸onai, áic¸e KlG 34. Antrojo varianto áraðymas MÞlv rodytø, kad abejopos raðybos formø pasitai- kydavo ir raðtuose. Vis dëlto Milkus labiau linkæs siûlyti nei Ruigys, plg. pastabà OG: „Wobey ¸u merken [...] daß das ia oft als ein helles e klingt, auch wohl µo geµchrieben wird“ OG 5. Taip pat atrodo prieveiksmá èia Milkø norëjus raðyti su .

1.8. <à>, <æ>. Vietoj RÞlv vartotø nosiniø raidþiø su skersine ðakele <±>, <²> MÞlv visais atvejais raðomos <à>, <æ>, pvz.: S±doringas RÞlv 126 – Sàdoringas MÞlv 231; Paµ²µtu RÞlv 129 – Paµæµtu MÞlv 238. RÞlv <à>, <æ> vartojama tik didesnio ðrifto raidëms þymëti (didesniu ðriftu pateikiami registro abëcëlës þodþiai), pvz.: Bræµta RÞlv 17, Graudena, enau, æµu, énti RÞlv 41, Kåndu, dau, kàµu, kàµti RÞlv 53. Smulkesnio ðrifto þodþiuose visada varto- jama <±>, <²>. Turbût, spausdinant RÞlv, neturëta atitinkamø raðmenø, todël tekste <à>, <æ> ir <±>, <²> ávairuoja. MÞlv rasti du atvejai, kai nosinëmis raidëmis keièiamos raidës su akûtu <å>, <é>, pvz.: Apkåndu, åndau, kåµu, kåµti RÞlv 6 – Apkandu, d¸iau, àµu, àµti MÞlv 8; Spénd‡iu, d‡iau, éµu, éµti RÞlv 138 – Spénd¸iu, d¸iau, æµu, æµti MÞlv 253. Taigi MÞlv jau nusistovi nosiniø balsiø þymëjimas grafemomis <à>, <æ>, grei- èiausiai nulemtas spaustuvës rinkiniø. Nei <³>, nei <ø> RÞlv ir MÞlv nebuvo vartojama. Ilgumà jose kartais stengtasi þymëti diakritiku, pvz.: Skund‡iu, d‡iau, sµu, µkûµti RÞlv 134 – Skund‡iu, d‡iau, sµu, sµti MÞlv 246; Sunãia, µunãiau, µûµu, µûµti RÞlv 145 – Sunc¸iu, c¸iau, uµu, uµti MÞlv 264.

1.9. , < >, . RÞlv ir MÞlv daþniausiai ávairuoja raðymas daiktavar- dþiø galûnëse ir pagrindinëse veiksmaþodþiø formose. Vienur vietoj pasiren- kama , kitur – atvirkðèiai. Atsakymà, kas galëjo lemti tokius autoriø raðybos skirtumus, galëtø pasakyti to meto gramatikos. KlG raðoma pirmiausia ten, kur tariamas ilgas skiemuo, plg.: myliu, teiµybe, maùonybe, ‡inys, atteiwys, daryµu, darys, daryk, daryc¸a, daryti, darydams, taip pat veiksmaþodþiuose, kurie bûsimajame laike turi , plg. KlG 8–9.

139 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Raidës raðymas siejamas ir su kirèiu (kaitomø þodþiø paskutiniame skieme- nyje). Pavyzdþiui, KlG skiriama atskira daiktavardþiø su galûne -ys paradigma (‡inys, riáys, kurtinys), kalbama apie paradigmoje ðokinëjantá kirtá ið paskutinio skiemens á prieðpaskutiná arba treèià nuo galo (atitinkamai ilgoji kaitaliojama su ), plg. „‡inys / G. ‡ynio / D. ‡ynui riáys ryáio / kurtinys / kurtinio“ KlG 36. Vëlesnëse RG ir MG pastaroji Kleino taisyklë pakartojama, plg. RG 26, MG 28. Kaip nekirèiuotoje pozicijoje keièiama á arba kirèiuotoje pozicijoje á iliustruojama ir kitoje vietoje: „Von papykti kommt päpikis, von Riáys kommt im Accuµ. Ryá , ob accentum retractum“ RG 5, MG 5. Taip pat RG ir MG siûloma raðyti ten, kur iðtariamas ilgas skiemuo, pvz.: myla RG 11, MG 11, veiksmaþodþiø bendratyse, pvz.: Dairyti, Laikyti, Suryti, plg. RG 14, MG 15. Akcentuojama, kad raðoma tik tais atvejais, kai veiksmaþo- dþiø bûsimojo laiko ir bendraties galûnës yra kirèiuotos, plg. „Einige von dieµen Verbis haben im Futuro und Infinitivo ein y, andere aber ein i. Erµtere haben den Ton in penultima, leãtere aber in antepenultima, als: Sakau ich µage, hat µakyµu, µakyti, aber Wålgau ich eµµe, hat wålgiµu, wålgiti“ MG 119. OG pridedama pavyz- dþiø, kuriais atvejais bûsimojo laiko ir bendraties formose raðoma , kuriais , plg. OG 93–94. Taigi ryðkiausi raidës vartojimo atvejai Maþosios Lietuvos tradicinëse gra- matikose yra du: pirma, þymëti ilgumà, antra, þymëti kirtá, nors daþniausiai tai yra kirèiuotas ilgas [î].

1.9.1. Redaguodamas RÞlv, Milkus keièia raidæ dviskiemeniø ir triskiemeniø daiktavardþiø galûnëse, plg. ´ (rasti 8 atvejai), bei ´ (4 atvejai). ´ Lokys RÞlv 79 – Lokis MÞlv 152; Kieleiwys RÞlv 58 – Keleiwis MÞlv 11324; Rëáuttys RÞlv 121 – Reáuttis MÞlv 224; Warg=Diënys RÞlv 173 – Wargdënis MÞlv 316. ´ N¾dëgulis RÞlv 23 – Nudegulys MÞlv 46; Rittinnis RÞlv 122 – Rittinys MÞlv 226; S±naris RÞlv 126 – Sànarys MÞlv 231. Toks raðybos keitimas greièiausiai siejamas su kirèiu: matyt, vienø daikta- vardþiø, anot Milkaus, kirèiuotina ne galûnë, o ðaknis, priesaga, prieðdëlis ar kuris nors dûrinio dëmuo. Kitur kaip tik Milkaus rekomenduojamas galûninis kirèiavimas.

1.9.2. Retai ávairuoja ir raðymas þodþiø ðaknyse ar darybos formante. Kartais Milkus neraðo ilgame nekirèiuotame skiemenyje, plg. Kalawyjas RÞlv 52 – Kalåwijas (Slidus kaip Kalåwijas, Kalåwiju gadinti) MÞlv 10325, Kaimynyµtë RÞlv 52 – Kaiminyµtë MÞlv 102, arba, atvirkðèiai, þymi ilgà, paprastai kirèiuotà, vedinio ðaknies ar priesagos balsá, pvz.: Girtókliµtë RÞlv 39 – Girtoklyµtë MÞlv 80; Gillibë RÞlv 40 – Gillybë MÞlv 81 (priesagø -ystë, -ybë raðybos vienodinimas); Pernikátis RÞlv 105 – Pérnykátis MÞlv 196; Nakwinay RÞlv 92 – Nakwynay MÞlv 176.

24 Plg. KlG – atteiwys KlG 9. 25 Beje, kaùawijas su nurodomas ir KlG 2.

140 Archivum Lithuanicum 5 Kitur vietoj siûloma raðyti greièiausiai dël skiemens trumpumo, pvz.: Abbyáaley RÞlv 3 – Abbiáaley MÞlv 1, plg. abbi.

1.9.3. Panaðiai vertintina ir veiksmaþodþiø esamojo laiko formose, juo labiau kad RÞlv tarsi nurodomas kirtis galûnëje, plg. Atgija RÞlv 9 – Atgyju MÞlv 13, Dalija RÞlv 22 – Dallyju MÞlv 42. MG -iju ir -yju veiksmaþodþiai skiriami: „Die in iju und yju haben nur in µec. Perf. ei und gehen µonµt ordentlich, als Blu¸niju ich lÕµtere, blu¸nijei, C¸yµtiju ich reinige, c¸yµtijei, Iágyju ich werde geµund, iágyjei“ MG 100. Pavyzdþiai rodo, kad MG siûloma vartoti kirèiuotoje esamojo laiko formoje. Tad MÞlv taisymas -iju ´ -yju gali rodyti ir siûlomà kitoká bendraties kirèiavimà.

1.9.4. MÞlv rasta 7 atvejai, kur < >, ´ kirèiuotose veiksmaþodþiø esamojo, bûsimojo laiko ir bendraties formose, plg. Lai‡au, ‡iau, µu, ti RÞlv 78 – Lai‡au, ‡iau, yµu, yti MÞlv 150; Lenda, lindaa, l µu, l µti RÞlv 76 – Lendu, indau, yµu, yµti MÞlv 14726; Numanaa, niau, iµu, iti RÞlv 97 – Numanau, niau, yµu, yti MÞlv 184. Taip pat 5 atvejai, kur koreguojama ´ nekirèiuotose bûsimojo laiko ir bendraties formose Skåldau, d‡iau, dyµu, dyti RÞlv 132 – Skaldau, d¸iau, iµu, iti MÞlv 242; S¸åudau, d‡iau, dyµu, dyti RÞlv 149 – S¸åudau, d¸iau, iµu, iti MÞlv 272. Ðiuo atveju, atrodo, nuosekliau laikomasi minëtos MG raðybos taisyklës, kur raðymas siejamas su kirèiu. Tokia taisyklë formuluota ir KlG, plg.: „Excipiun- tur tamen qv¿dam Verba, qv¿ non longum, µed i breve habend in Futuro, & cøteris ab eo deductis Temporibus, ut: gidau / F. gidisu / wëtau / wëtiµu / waùgau walgiµu“ KlG 107. Rasta keletas atvejø, kai RÞlv vartojama tik bûsimojo laiko formose. MÞlv ðiais atvejais taisoma -yµu ´ -iµu, plg. Lópau, pjau, pyµu, piti RÞlv 79 – Lopau, jau, iµu, iti MÞlv 152; Minkau, kiau, kyµu, kiti RÞlv 88 – Minkau, kiau, iµu, iti MÞlv 169; Tråákau, kiau, kyµu, kiti RÞlv 162 – Traákau, kiau, iµu, iti MÞlv 297. Taip pat MÞlv yra trys atvejai, kur < >, ´ prieð parûpinamøjø veiks- maþodþiø priesagà -dinti, plg. U‡aug dinu RÞlv 10 – U‡åugydinu MÞlv 15; Krikáti- dinu RÞlv 68 – Krikátydinu MÞlv 131; Walgidina RÞlv 172 – Walgydinu MÞlv 315. Ðiø formø raðyba ávairuoja KlG ir KlC, plg. „ä raáyti eµt tranµitiv. raáydinu“ KlG 83; „darydinu ich laµµe machen / oder verfertigen / Walgidinu ich mache ihn eµ- µend / oder ich nætige ¸um Eµµen“ KlC 53. Atrodo, kad èia vartojama nekirèiuo- tame parûpinamojo veiksmaþodþio skiemenyje. Ið vieno MÞlv pavyzdþio (Walgydi- nu) negalima nuspræsti, ar Milkus þymëjo ne tik kirèiuotoje pozicijoje. Taigi Milkus aiðkiai stengësi þymëti ilgà ir kirèiuotà garsà raide . Nenuosek- lumai turbût nerodo já turëjus kokiø kitø taisykliø.

26 l µu vietoj linµu teikiama KlG 9.

141 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 1.9.5. RÞlv ir MÞlv < > vartojama, kaip siûloma KlG, „tuose þodþiuose, kur prieð s yra iðkritusi n“27, pvz.: Låáinu, inau, µu, ti RÞlv 75 – Laáinu, nau, µu, inti MÞlv 142. MÞlv daþnai pasirenkama kito vokalizmo skoliniai (ne su [in], o su [i]), tad grafika keièiama < > ´ , pavyzdþiui, þodþiuose kun gs, pin gs ir jø vediniuose, plg. Kun gs (Kunn gënë, Kunn gakátis, Kunn gyµtë) RÞlv 70–71 – Kunig’s (Kunigënë, Kunigåikátis, Kunigyµtë) MÞlv 135–136; Pinn gas (Pinn gëlis, Pinn g=Mainys) RÞlv 108 – Pinigas (Pinnigëlis, Pinnigmainys) MÞlv 200. Kad tai ne atsitiktinis taisymas, rodo ir MG, plg. MG pavyzdþiuose, perimtuose ið RG, dar raðoma Kunn gs, plg. „Kunn gs f÷r Kunn gas“ MG 26, o naujai ádëtoje pastaboje su , plg. „Kunnig’s aber hat nicht allein Kunnige, µondern auch Kun- nig’s“ MG 27.

1.10. PRIEBALSIØ MINKÐTUMO ÞYMËJIMAS. MÞlv, kaip ir RÞlv, daþ- nai neþymimas priebalsiø minkðtumas, pvz., Gala RÞlv 35 – Galu MÞlv 71; Laima RÞlv 73 – Laimu MÞlv 141; S¸era RÞlv 150 – S¸eru MÞlv 274; Truáka RÞlv 164 – Truáku MÞlv 301. Priebalsiø minkðtumas prieð uþpakalinës eilës balsius panaðiai neþymimas ir KlG, RG, MG, OG28. Teoriðkai formuluoti vartojimo atvejus bandoma RB. Èia rekomenduojama neraðyti po sklandþiøjø priebalsiø, taip pat po [t], [d], [p] RgM 99. MÞlv þodþiø ðaknyse nevartojamas tose paèiose vietose, kaip ir RÞlv, tik daþniau MÞlv minkðtumo þenklas dedamas po prieð uþpakalinës eilës balsius [a], [o], [u], pvz.: Baud‡åuniniks RÞlv 13 – Baud¸iåuninkas MÞlv 22; Med‡óju RÞlv 84 – Med¸ióju MÞlv 161; Rëc‡us, c‡aus RÞlv 122 – Rëc¸ius, c¸iaus MÞlv 224. Daugiau pakeitimø yra kaitomø ir asmenuojamø þodþiø pagrindiniø formø galûnëse.

1.10.1. MÞlv papildomai áterpiama tarp priebalsës ir balsës vyriðkosios giminës (i)§Q kamieno daiktavardþiø gen. sg. galûnëje, pvz.: åmalis, lo RÞlv 5 – åmalis, lio MÞlv 5; Mil‡inis, ino RÞlv 88 – Mil‡inis, nio MÞlv 169; Palagis, go RÞlv 101 – Palågis, gio MÞlv 190; Pukys, ko RÞlv 114 – Pukys, kio MÞlv 212; Ungurys, ro RÞlv 168 – Ungurys, rio MÞlv 307. Toká Milkaus keitimà reikëtø vadinti tradiciniu. Jau KlG minima, kad „tie vardai, kurie turi galûnæ is, daugumoje linksniø i iðlaiko“ PLKG 439. Ta pati taisyklë detaliau pateikiama RG ir MG, plg. „Dienet das i des diphtongi impropri¿ ¸ugleich ¸ur Unterµcheidung µolcher Wærter, die ¸war gleich lauten, aber

27 þr. PLKG, 422. 28 Þaneta Urbanavièiûtë, „Priebalsiø kietini- mas Prûsø Lietuvos tarmëse“, Blt 6(2), 1970, 147–166.

142 Archivum Lithuanicum 5 nicht von einerley Gattung, ¸. E. in Nominibus nicht von einerley caµu, numero, declinatione: in Verbis nicht ejusdem perµon¿, temporis und modi µind, ¸. E. Wainik- ko iµt der Genit. Nominum prim¿ Declin. in as; Jaunikkio aber derer in is [...], laikaa iµt pr¿µens; laikiaa aber das pr¿teritum“ RG 4, MG 4. RB minkðtumo þenklo þymëjimas þodþio gramatinei formai atskirti vadinamas bûtina raðybos ypatybe, plg. „Das i quieµcens oder epentheticum iµt auch in der Littauiµchen Schreibart næthig, dieweil dadurch die Meynung einiger Worte un- terµchieden wird“ RB 82–83. Taigi MÞlv nuosekliau nei RÞlv laikomasi gramatikø taisyklës minkðtumo þen- klà þymëti (i)§Q kamieno daiktavardþiø gen. sg. galûnëje.

1.10.2. Gana nuosekliai MÞlv minkðtumo þenklà liautasi þymëti po [l], [n], [s] ir [r] gen. pl. galûnëje, pvz.: Kiëlinês, niû RÞlv 58 – Kelinës, nû MÞlv 114; Kratinei, niû RÞlv 67 – Kratinei, nû MÞlv 128; Kerµês, µiu RÞlv 60 – Kerµës, µû MÞlv 117; Mëlês, liû RÞlv 85 – Mëlës, lû MÞlv 163; Pagirês, riû RÞlv 99 – Pågirrës, rû RÞlv 187; Poterei, riû RÞlv 111 – Poterei, rû MÞlv 206. Tokiø pakeitimø rasta per 30. Taigi èia, reikia manyti, Milkaus grieþèiau laikomasi RB taisykliø – stengiamasi neþymëti po jau minëtø priebalsiø ne tik ðaknyje, bet ir galûnëje.

1.10.3. Viena ið Milkaus raðybos ypatybiø reikëtø laikyti neáprastà minkðtumo þymëjimà kai kuriø veiksmaþodþiø bûtojo kartinio laiko galûnëse po priebalsiø [n], [ð], [þ], [g]. Tokiø atvejø rasta per 20, plg. Aátrinu, inau RÞlv 8 – Aátrinu, niau MÞlv 12; Båltinu, baltinaa RÞlv 12 – Baltinu, niau MÞlv 19; Dérinu, nau RÞlv 25 – Derinu, niau MÞlv 49; Gaiáta, aiáau RÞlv 35 – Gaiátu, áiau MÞlv 70; Riáa, áau RÞlv 122 – Riáu, áiau MÞlv 225; Kiáa, iáaa RÞlv 61 – Kiáu, áiau MÞlv 120; Atgryáta, ‡au RÞlv 9 – Atgryátu, ‡iau MÞlv 13; Pabëgu, ëgau, gµu, gti RÞlv 99 – Pabëgu, ëgiau, ëgµu, ëgti MÞlv 187. Tokiø RÞlv nebûdingø raðybos pavyzdþiø rasta ir RG bei OG, plg. „Gaiáta ich gehe [...] gaiáiaa. [...] Trókáu mich d÷rµtet, Perf. tróákiau“ RG 67; „[...] bëgu ich laufe, hat bëgiau, bëgµu, bëgti [...] OG 71. Tad galima manyti, kad bûtojo kartinio laiko formoje ðiais atvejais buvo raðomas ne vien Milkaus darbuose. Taèiau tam reikia detalesniø tyrimø. Visus èia minëtus MÞlv pakeitimus galima skirstyti bent á tris grupes: pirma, MÞlv dalyje daþniau remiamasi tradicine KlG ir KlC raðyba, antra, nuosekliau laikomasi RB taisykliø, treèia, pastebimas naujas minkðtumo þenklo þymëjimas prieð uþpakalinës eilës balsá [a] bûtojo kartinio laiko formoje.

1.10.4. Atskirai reikëtø aptarti minkðtumo þymëjimà po [k], [g]. MÞlv pastebima tendencija neraðyti minkðtumo þenklo po [k], [g] prieð prieða- kinës eilës balsius [e], [ë], plg.: Giéras (Gieray, Gierummas, Gierybë) RÞlv 39 – Géras (Geray, Gerummas, Gerybë) MÞlv 78–79; Kiélias, lio RÞlv 58 – Kélas, lo MÞlv 113; prieð priesagà -elis, -ë, pvz.: S¸akiélë RÞlv 147 – S¸akélë MÞlv 269; Waikiélis RÞlv 170 –

143 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Waikélis MÞlv 311; Ragiélis RÞlv 117 – Ragélis MÞlv 216; prieð galûnæ, plg. Antakiës RÞlv 4 – Antakës MÞlv 2; åtakiês RÞlv 8 – Atakës MÞlv 3; Namiákis, kië RÞlv 92 – Namiákis, kë MÞlv 177; prieð prieveiksmiø priesagà, pvz.: Brangiey RÞlv 17 – Bran- gey MÞlv 31; Sunkiey RÞlv 145 – Sunkey MÞlv 265. Taèiau þodþiø pradþioje po taisoma gana nenuosekliai. Pavyzdþiui, paliekama Kiekë MÞlv 113, Kiekátas MÞlv 113, Kielis MÞlv 114. KlG minima, kad kai kas raðo su pridëta („cum adjuncto i“), net ir tais atvejais, kur ji visai nereikalinga, kur ir be jos pagal kalbos ypatybes („ex lingu¿ proprietate“) taip iðtariama, pvz.: d‡augi¾s, gieµme, daugiaus KlG 7. Taèiau pateisi- nama prieveiksmiø galûnëse, kai susidaro „negrynasis dvibalsis“, plg. weikiey, tånkiey KlG 14. Tad galima manyti, kad MÞlv nuosekliau laikomasi KlG rekomendacijos, taèiau neþymima ir prieveiksmiø galûnëse. Apskritai tolstama nuo lenkiðkos raðybos átakos, kuri ðiuo atveju akivaizdesnë RÞlv.

1.11. < j > PO [b] DAIKTAVARDÞIØ GEN. PL. GALÛNËJE. Rasti trys atvejai, kur MÞlv po [b] áraðoma , plg. Derybôs, bû RÞlv 25 – Derrybos, bjû MÞlv 49; Radybos, bû RÞlv 118 – Radybos, jû MÞlv 217; Staibai, bû RÞlv 140 – Staibai, bjû MÞlv 255. KlG nurodoma, kad vietoj [i] tariama [j] po [b], [p], [m], [v] gen. sg. formose, plg. „ä gimis gimio q. gimjo / ä lie‡uwis lie‡uwio q. lie‡uwjo“ KlG 14, nors linksniavimo paradigmoje teikiama Lie‡uwio KlG 32, 37. KlC pabrëþiama, kad nepastovià turi -me galûnës daiktavardþiai pl. gen. „giesmiu / grauµmiu / drauµmiu / gleich als wenn man µchriebe / giesmju / grauµmju / drauµmju“ KlC 27. Tad jau pirmosiose grama- tikose raðyba siejama su ðio priebalsio tartimi gen. sg. ir pl. formose. MG pateikiamos raðymo taisyklës. Rekomenduojama raðyti po ,

, , vyriðkosios giminës -is ir -ys daiktavardþiø gen., dat. ir abl. instr. sg. galûnëse bei daugiskaitos visuose linksniuose (plg. MG 30); vyriðkos giminës -us bûdvardþiø analogiðkose galûnëse po (plg. MG 49), taip pat moteriðkosios giminës -ë ir -is daiktavardþiø gen. pl. galûnëje (plg. MG 34). Tais paèiais atvejais raðomas RÞlv ir MÞlv, plg. Kumpis, pjo RÞlv 70 – Kumpis, jo MÞlv 135; Lowys, ówjo RÞlv 79 – Lowys, jo MÞlv 153. Taigi MÞlv vartojimo tradicija iðpleèiama dar labiau nei Ruigio.

1.12. , <µ’>. RÞlv ir MÞlv labai ávairiai pateikiamos veiksmaþodþiø sangrà- þiniø formø galûnës. Vienur MÞlv ´ <µ’>, kitur, atvirkðèiai, <µ’> ´ , plg. Lai‡aus, ‡ytis RÞlv 74 – Lai‡aus, ytiµ’ MÞlv 141; Mainauµi, niauµ’, nyµos, nytis RÞlv 81 – Mainaus, iaus, yµ¾s, ytiµ’ MÞlv 156; Rengioµ’ RÞlv 117 – Rengi¾s MÞlv 216. Tenden- cija ´ <µ’> vis dëlto ryðkesnë, tad matyti Milkaus pastangos pademonstruoti, jog formos yra sutrumpëjusios – tai rodo ir <µ> ilgoji (ðiaip þodþio gale nevartoja- ma), ir apostrofas.

144 Archivum Lithuanicum 5 Rasta keletas atvejø, kur <µ> keièiama á <á> bûsimojo laiko formoje, plg. Réiákiu, reiákµu RÞlv 121 – Réiákiu, éikáu MÞlv 222; Tréákia, kµu RÞlv 162 – Tréákiu, káu MÞlv 297. Apie ák ´ ká uþsimenama ir MG: „Buchµtaben ák umkehren und daraus ká machen, als réikáu, réikáti, réikáent, réikáæs“ MG 99. Panaði taisyklë formuluojama ir OG, plg. „blôákiu ich werfe ¸u Boden aber, tëákiu ich µchlage nieder, treákiu ich preµµe aus und reiákiu ich offenbare, µeãen die Buchµtaben ák herum; als: blôkáu, blôkáti, tëkáu, tëkáti, trekáu, trekáti, reikáu, reikáti“ OG 72. Taigi Milkaus tekstuose atspindëta fonetikos ypatybë.

1.13. PRIEBALSIØ GEMINATOS. Nuosekliau palyginus RÞlv ir MÞlv ma- tyti, kad priebalsiø geminatos maþiausiai ávairuoja kirèiuotø priesagø -immas veiks- maþodiniø daiktavardþiø abstraktuose (pvz.: S¸aukimmas RÞlv 149, MÞlv 272), -ummas bûdvardþiø abstraktuose (pvz.: Sauµummas RÞlv 127, MÞlv 234) ir kirèiuo- toje priesagoje -innis (plg. Lapinnis RÞlv 74, Lappinnis MÞlv 142; Sekminnês RÞlv 129, Sekminnës MÞlv 236; S¸altinnis RÞlv 148, MÞlv 270). Bûtent tokiais atvejais raðyti priebalsiø geminatas rekomenduojama ir OG 191–192. Taèiau MÞlv pastebima tendencija kirèiuotà priesagà -immas perraðyti -imas ir su vienu priebalsiu (rasta 20 atvejø), plg. Barimmas RÞlv 13 – Barimas MÞlv 21; Plakimmas RÞlv 108 – Plakimas MÞlv 201. Tiesa, MÞlv yra ir 6 atvirkðtiniai koregavimo atvejai, plg. Surinkimas RÞlv 121 – Surinkimmas MÞlv 224. Tad galima manyti, kad bent jau ðios priesagos raðymas Milkaus dar nebuvo suderintas visai nuosekliai.

1.13.1. Daþniau MÞlv dvejinamos raidës trumpam balsiui þymëti, plg.: De- rybôs RÞlv 25 – Derrybos MÞlv 49; ëdeµis RÞlv 32 – Edeµµis MÞlv 64; Ganyklä RÞlv 35 – Gannykla MÞlv 72; Krataa RÞlv 66 – Krattau MÞlv 128; Ludiju RÞlv 80 – Luddiju MÞlv 153 ir pan. MG nenurodoma kokiø nors naujø geminatø þymëjimo taisykliø, tik duodama nuoroda á RB, plg. MG 9. Vadinasi, galima spëti, kad Milkus rëmësi tomis paèiomis Ruigio nustatytomis taisyklëmis: „Wenn ein langer vocalis kur¸ gemacht wird, denn wird billig, ¸um beßern Verµtande im Leµen, der folgende Buchµtabe dupliret [...]; Keine duplication verlangen c, w, ¸, á [...]; Am liebµten haben die duplication die liquid¿ l, m, n, r, und s, inµonderheit in penultima tonum habente Nominativi caµus, und temporis pr¿µ.“ RB 82. MÞlv pataisymai rodytø Milkaus pastangas geminatas raðyti nuosekliau, nors pasitaiko atvejø, kai priebalsiø dvigubinimo atsisakoma, plg. åpkabbä RÞlv 6 – Ap- kabä MÞlv 8.

1.13.2. MÞlv linkstama daþniau vartoti geminatas po trumpo nekirèiuoto [i], plg. tokiø formantø raðymà:

-inys: Smilkinys RÞlv 136 – Smilkinnys MÞlv 250; Tinginys RÞlv 161 – Tinginnys MÞlv 294 (bet Radinys MÞlv 217, plg. RÞlv 118); Laáinei RÞlv 75 – Laáinnei MÞlv 142; Skalbinei RÞlv 131 – Skalbinnei MÞlv 240 (bet Kåilinei MÞlv 102, plg. RÞlv 52);

145 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 -inëti: Barákinëju RÞlv 13 – Barákinnëju MÞlv 21; Tekinëju RÞlv 158 – Tekinneju MÞlv 289 (bet P¾linëju MÞlv 213, plg. RÞlv 115);

-inti: Laupµinu RÞlv 75 – Laupµinnu MÞlv 143; S¸låpinu RÞlv 152 – S¸lapinnu MÞlv 277 (bet Låibinu MÞlv 140, plg. RÞlv 73);

-innimas (ið -inti veiksmaþodþiø): Pagundinimas RÞlv 45 – Pagundinnimas MÞlv 90; Rspinimas RÞlv 125 – Rupinnimas MÞlv 229 (bet Pagérinimas MÞlv 79, RÞlv 39). Tiesa, toks dvigubinimas nëra sistemiðkas. -inys ´ -innys atvejø rasta 7, o nekeis- tø -inys yra 9, redaguota -innëju – 11, o nekeista -inëju – 10. Visiðkai nenuosekliai geminatos raðomos veiksmaþodþiø priesagoje -inti. Milkus paliko gal dvigubai dau- giau formø be geminatø -inti. Be to, pastebëtina, kad, be minëtø atvejø, -inu ´ -innu keièiama tada, kai kirèiuojama veiksmaþodþiø galûnë, plg. Marina RÞlv 89 – Ma- rinnu MÞlv 171; Mokina RÞlv 89 – Mokinnu MÞlv 172. KlG ir KlC rasta tokiø pavyzdþiø: wadinnu KlG 83, 88, 89, 91, 92, 95, mokinna, mokinnawa, mokinnata, mokinname, mokinnate KlC 54; gårbinu – gårbino, pabudinu – pabudino, wårginu – wårgino, bet numarinnu – numarinno KlG 98; priliginimas KlG 67, bet wadinnimas KlG 67. Taigi lyg ir linkstama dvigubinti tik tais atvejais, kai kirèiuojama iðvestinio veiksmaþodþio galûnë. MÞlv po priesagoje -innu dvigubinama daþniau nei RÞlv, net ir tais atvejais, kai kirèiuojama veiksmaþodþio ðaknis.

1.14. APOSTROFAS SUTRUMPËJUSIOJE GALÛNËJE. MÞlv sutrum- pëjusi vyriðkosios giminës daiktavardþiø galûnë þymima apostrofu, plg: Apars RÞlv 6 – Apar’s MÞlv 10; Pëd=µaks RÞlv 104 – Pëdµak’s MÞlv 193; Tékins RÞlv 158 – Tékin’s MÞlv 289; Wëµuls RÞlv 175 – Wëµul’s MÞlv 320. Tokiø atvejø rasta per 30. Apie galûniø -as, -is kontrakcijos atvejus kalbama dar KlG 20. Èia pateikiamos formos be apostrofo. RG ir MG minima, kad sutrumpëjusi galûnë þymima apostrofu, taèiau kai tas sutrumpëjimas yra áprastas, apostrofo þenklas nededamas, plg. RG 5, MG 5. Iðkritusio „judriojo“ balsio grafinis þymëjimas apostrofu pastebimas ir XVIII amþiaus religiniuose raðtuose bei giesmynuose (Palionis 1997, 43). Taigi Milkus, turbût remdamasis raðtø tradicija, stengiasi apostrofu iðskirti su- trumpëjusià galûnæ (plg. 1.12. minëtà ´ <µ’>).

1.15. MORFOLOGINIS PRIEBALSIØ RAÐYMAS. MÞlv yra apie kelioli- ka atvejø, kur taisoma fonetinë priebalsiø raðyba ir raðoma morfologiðkai, plg. Dinkµta RÞlv 26 – Dingµtu MÞlv 52; Rukátas RÞlv 124 – Rugátus MÞlv 228; ¢inkµnis RÞlv 187 – ¢ingµnis MÞlv 341; ¢luktas RÞlv 188 – ¢lugtas MÞlv 345; Me¸ga, me¸giaa, mekµu, mekµti RÞlv 88 – Me¸gu, e¸giau, egµu, gµti MÞlv 168. Taèiau daþnokai fonetinës raðybos atvejai lieka nepakeisti ir perraðomi tiesiai ið RÞlv, pvz.: Saktìs RÞlv 128 – Saktis MÞlv 236. Matyt, tokiais atvejais neáþvelgtas darybinis ryðys su pamatiniais þodþiais.

146 Archivum Lithuanicum 5 Vienos nuomonës, kaip raðyti priebalsius asimiliacijos atvejais, Kleino KlG ne- nustatyta29, pvz.: KlG raðoma d‡aukµmas KlG 5, KlG 16, d‡augµmas arba d‡aukµmas KlG 12; d‡augtis, d‡augties KlG 87; dirpµu – ið dirbu KlG 16; rukútus – ið rukútu KlG 51, 68; kaúkas KlG 76, kaúko, kaúkam KlG 82; wargµtu KlG 83, wargµtu, wargµu 101; meµgu, megµu KlG 101. Ávairiai raðoma ir RG bei MG, plg. Meµga, meµgaa, megµu RG 68, Sprógµtu RG 67, Luátu MG 100. OG priebalsiø asimiliacijos atvejai aptariami detaliau, formuluojamos taisyklës, siûloma atsiþvelgti á darybà: raðyti u‡migs, nes yra Miëgas, miegmi OG 194. Nemanytina, kad Milkus èia rëmësi Ostermejerio gramatika, jei savojoje apie tai nediskutavo ir buvo nenuoseklus. Greièiausiai tie atvejai, kai Milkus pataisë Ruigá, tëra intuityviai taisyti, neapsisprendus laikytis kokios grieþtos taisyklës.

1.16. SUDURTINIØ IR PRIEÐDËLINIØ ÞODÞIØ RAÐYMAS. MÞlv skirtingai raðomi prieðdëliniai ir sudurtiniai þodþiai, plg. ånt=auµis RÞlv 5 – Ant- auµis MÞlv 6; Pry=angis RÞlv 5 – Pryangis MÞlv 5; Arkli=Gonë RÞlv 7 – Arkligonë MÞlv 11; Kakla=Ryáys RÞlv 52 – Kaklaryáys MÞlv 103. RÞlv atskirti dvigubu brûkð- neliu prieðdëliai ar sudurtiniø þodþiø dëmenys MÞlv sujungti á vienà þodá. Toks Ruigio darybiniø morfemø, sudurtiniø þodþiø ir atributiniø junginiø gra- finis skyrimas, anot Palionio, perimtas ið vokieèiø kalbos. Jis XVIII amþiuje buvo gana paplitæs (Palionis 1996, 45). Taèiau Kristijonui Donelaièiui, dabar galima pridurti – ir Milkui, dvigubo brûkðnelio raðymas þodþio viduryje nebuvo bûdingas.

1.17. RAÐYBOS TIKSLINIMAS. MÞlv keièiama kai kuriø þodþiø raðyba. Matyt, Milkus manë, kad þodis paraðytas netaisyklingai ar taisë korektûros klaidas, pvz.: Atklapas „der ¨÷gel am ledernen ¨aum“ RÞlv 9 – Atlapas MÞlv 13; Baµ nirãias RÞlv 13 – Baµnirác¸ias MÞlv 21; Blaud=Kaulis RÞlv 16 – Blau¸dkåulis MÞlv 28; Kac‡érpa RÞlv 51 – Kac¸erga MÞlv 102; Kadagykas RÞlv 51 – Kadagynas MÞlv 102; Ryjsnas RÞlv 125 – Ryunas MÞlv 230; Titnakas RÞlv 161 – Titnagas MÞlv 295. Kitur taisymus galëjo lemti pakitusi þodþio raðyba, pvz., MÞlv visur ´ þodþio pinigas ðaknyje, plg. Baud‡=Penningei RÞlv 13 – Baud¸piningei MÞlv 22; C‡y‡=Penn gis RÞlv 21 – C¸y‡pinnigei MÞlv 40. KlG dar fiksuota forma su , plg. „Mûsiðkiai su þemaièiais sako penigai, kiti Didþiojoje Lietuvoje pinigai“ PLKG 405. Taigi galima teigti, kad Milkus taisë ir koregavo lietuviðkø þodþiø raðybà, rem- damasis Danieliaus Kleino (pvz., kirèiuotam ilgam [î] þymëti), Povilo Ruigio (pvz., <ë> ir nekirèiuotam siauram [ë] þymëti) ir Pilypo Ruigio Betrachtungo taisyk- lëmis (pvz., minkðtumo þenklas po sklandþiøjø priebalsiø; priebalsiø geminatos). Taip pat kai kuriuos raðybos dalykus Milkus interpretavo savarankiðkai (plg. vartojimas minkðtam [è’] þymëti, minkðtumo þenklas veiksmaþodþiø bûtojo kartinio laiko formose prieð uþpakalinës eilës balsá [a]).

29 Petras Jonikas, „Kleino gramatikø bendri- në kalba“, APh 7, 1938, 64.

147 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 2. ÞODYNO STRUKTÛROS KEITIMAS. MÞlv, kaip ir RÞlv, þodþiai gru- puojami lizdais: registro þodþiai teikiami pagal abëcëlæ, o vediniai, dûriniai, kitokie, autoriø manymu, giminingi þodþiai, taip pat atskirø daiktavardþiø daugiskaita, bûdvardþiø laipsniai pramaiðiui su vartosenos pavyzdþiais keliami á lizdus (plg. Urbutis 1986, 82). Daþnai lizdai tik perraðomi, þodþiø tvarka lizduose taip pat nekeièiama. Taèiau MÞlv tvarkingiau laikomasi abëcëlës. Taigi Milkus pirmiausia tvarkë RÞlv þodþiø registrà. Registro abëcëlës þodþiai, RÞlv sudëti netiksliai (ne pagal abëcëlæ), MÞlv kelia- mi á abëcëlines vietas. Pavyzdþiui, veiksmaþodis Ardau atkeliamas prieð daiktavar- dá Arklys MÞlv 10–11, plg. RÞlv 7. Veiksmaþodis Bara MÞlv keliamas po þodþiø Baras, Barác¸ei, Baráka MÞlv 20–21, nors RÞlv jis teikiamas prieð minëtus þodþius, plg. RÞlv 12–13, taip pat Dairaus – prieð Dalgis MÞlv 42, Galandu – prieð Galas MÞlv 70, Karátas – prieð Karáu MÞlv 108, Staigey – prieð Staklës MÞlv 255 ir pan. Tokiø atvejø rasta apie du ðimtus. Taèiau MÞlv, kaip ir RÞlv, neskiriama [ë] ir [ie], [o] ir [uo]. Abiem atvejais raðoma <ë>, . Todël abëcëlinë registro þodþiø tvarka lieka sumaiðyta. Labiausiai RÞlv nesutvarkytos N ir P raidës. Èia maiðomi prieðdëliø ne-, pa-, pra- vediniai ir neiðvestiniai þodþiai. MÞlv jau bandoma juos atskirti. Milkus ið pradþiø prieðdëliø pa-, ne-, pra- lizduose teikia vedinius, paskui suraðo, jo many- mu, neiðvestinius þodþius. MÞlv prie prielinksniø pa-, ne- (ano meto gramatikose prielinksniai nuo prieðdëliø nebuvo skiriami) Milkus duoda pastabø, pvz.: „NB. Die Compoµita mit ne gehæren eigentlich ¸u ihrem Stammwærtern, und kænnen daher nicht alle hergeµeãt werden, weil die mehreµten Wærter damit componiret werden kænnen. Indeµµen µind µo viele als Ruhig hat, beybehalten, und von den da¸roiµchen geµeãten andern Primitivis abgeµondert worden“ MÞlv 178; „NB. Die Comp. mit Pa, µo viel Ruhig hat, µollen ¸uerµt, nachher die da¸wiµchen geµeãten Primitiva folgen“ MÞlv 187. Apie RÞlv ne vietoje pateiktus þodþius prieþastis ir paþastis duodama pastaba ir daiktavardþio ¢aµtis lizde, plg. „Die von Ruhig unter ¢aµtis angef÷hrte Wærter Pa‡aµtis u. Prie‡aµtis µind keine Derivata von ¢aµtis, m÷µµen alµo, erµteres an µeinem Ort leãteres unter Pri, Prie30, geµucht werden“ MÞlv 339 (plg. 1 ir 2 pav.). Taigi Milkus pastebëjo, kad þodþiai paþastis, prieþastis nëra daiktavardþio þastis vediniai. Maþosios Lietuvos gramatikose jau bûta skyreliø apie þodþiø darybà, plg. KlG 64–69, 129–130; RG 102–105, 125–129; MG 136–138, 157–161; OG 52–53, 119–129. Taèiau konkretesniems atvejams nei Milkui, nei Ruigiui gramatikose nustatytø da- rybos modeliø, atrodo, nepakako. Todël þodynø autoriai daug kur turëjo savaran- kiðkai nustatyti þodþiø darybinius ryðius – nuspræsti, kuris þodis yra pamatinis (turás bûti teikiamas kaip registro þodis), kurie þodþiai yra prieðdëliø, priesagø vediniai (nurodytini registro þodþio lizde).

30 Ið tiesø MÞlv þodis prie‡aµtis yra prielinks- nio pa lizde.

148 Archivum Lithuanicum 5 1 pav. [Philipp Ruhig,] Littauiµch–Deutµches und Deutµch–Littauiµches Lexicon, 1747, 185: tekstas su lizdu ¢aµtìs, á kurá átraukti ir På‡aµtis, ir Prië‡aµtis (plg. 2 pav.); VUB RS, sign.: L 935. Buv. Enzio Jagomasto egz. R

149 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 2 pav. [Christian Gotlieb Mielcke,] Littauiµch–deutµches und Deutµch–littauiµches Wærter=Buch, 1800, 339: tekstas su lizdu ¢aµtis, kuriame aiðkinama, kad á já netrauktini Pa‡aµtis ir Prie‡aµtis (plg. 1 pav.); VUB RS, sign.: L 804 R

150 Archivum Lithuanicum 5 MÞlv rasta keliasdeðimt atvejø, kai þodþiai á lizdus grupuojami kitaip nei RÞlv. Pagrindiniai Milkaus þodþiø lizdø keitimo bûdai bûtø tokie: 1) þodis priskiriamas kitam lizdui; 2) abëcëlinis þodis átraukiamas á lizdà; 3) þodis iðkeliamas ið lizdo; 4) panaikinamas þodþiø lizdas; 5) keièiamas abëcëlinis registro þodis; 6) keièiama þodþiø tvarka lizduose; 7) þodis ið viso neperimamas.

2.1. ÞODIS PRISKIRIAMAS KITAM LIZDUI. MÞlv yra 8 atvejai, kai þodþiai teikiami kituose lizduose nei RÞlv. Pavyzdþiui, prielinksnis Annôt yra ne veiksmaþodþio Annóju „ich habe was vor, thue was“ (plg. RÞlv 5), o ávardþio Ans, anµai, annä lizde MÞlv 6, daiktavardis Auklë – ne åugu (plg. RÞlv 10), bet Aukoju lizde (beje, Milkus prideda ir papildomà veiksmaþodþio Aukoju reikðmæ „wiege es auf den Armen“) MÞlv 15. Gëlës pavadinimà ¢ybóklë RÞlv, pakeitæs daiktavardþio raðybà (¢ybóklë ´ ¢ydóklë), Milkus pateikë ne veiksmaþodþio ‡ibba (plg. RÞlv 187), o ¢ydmi lizde MÞlv 351. Taip pat Milkus pergrupavo:

[Gu‡ë] „Reiµegættin der Heyden“ RÞlv 45 ÷ Gû‡tä RÞlv 45; Guátä MÞlv 91 ´ [Gu‡is] MÞlv 91; [Skelia] RÞlv 132 ÷ Skillåndis RÞlv 132; Skillåndis MÞlv 243 ´ [Skilwis] MÞlv 243. Tokie atvejai rodo, kad Milkus ne visur sekë Ruigiu. Jis naujai bandë nustatyti ne tik formaliàjà þodþiø struktûrà (ar þodis yra vedinys, ar darybiðkai neskaido- mas), bet ir semantiná þodþiø ryðá (tai rodo ir veiksmaþodþio aukoju reikðmës tiks- linimas, daiktavardþio þibuoklë raðybos koregavimas). Ið formaliai (fonetiðkai) pana- ðiø þodþiø Milkus rinkosi kità nei Ruigys, jo manymu, semantiðkai artimà pamatiná þodá (tai galëjo matyti ir ið parenkamø vokiðkø ekvivalentø), plg. Skilwis „der Ma- gen“ (autoriaus laikomas pamatiniu þodþiu) ir Skillandis „der Schweinsmagen, auch ein gef÷llter Magen ¸um RÕuchern“ MÞlv 243; Gu‡is „die Leege der Gans“ ir Guátä „das Br÷tneµt der H÷hner, GÕnµe“ (þodis GÕnµe pridëtas tik MÞlv) MÞlv 91.

2.2. ABËCËLINIS ÞODIS ÁTRAUKIAMAS Á LIZDÀ. Daug daþniau þodþiai, RÞlv teikiami pagal abëcëlæ, MÞlv ákeliami á lizdus. Ðiuo atveju Milkus elgiasi labai ávairiai.

2.2.1. Yra apie 20 atvejø, kai RÞlv lietuviðko registro þodþiai dedami á kitus lizdus be jokiø nuorodø, pvz.:

Anday ´ [Ans, anµai, annä, annóji] MÞlv 6, plg. RÞlv 5; Momélis „die Huck ÷ber der ¨unge“ ´ [Mom¾] MÞlv 173, plg. RÞlv 90; Rudduggys „der Herbµtmonat, September“ ´ [Rudd¾] MÞlv 228, plg. RÞlv 124; S¸irdékánis „der Deichµel, der Spannagel“ ´ [S¸irdis] MÞlv 276, plg. RÞlv 151; S¸weic¸iu ´[S¸wëc¸iu] MÞlv 284, plg. S¸weiãia RÞlv 155; Wirbalas ´ [Wirbas] MÞlv 331, plg. RÞlv 180–181.

151 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Matyt, Milkaus manyta, kad ðiø þodþiø darybos motyvacija yra gana aiðki (ryð- kus ne tik fonetinis þodþiø pradþios sutapimas). Dël atsitiktinio þodþiø ðaknø sutapimo ir svetimi þodþiai laikomi savais priesa- gø vediniais arba tos paèios kilmës þodþiais, pvz.:

C¸upryna, C¸uprynë „der Haarµchopp von vorne, ein Flieµch Haar, µo viel man befaßen kan“ ´ [C¸opju] MÞlv 39, plg. C‡upryna RÞlv 21; Gëdaros „die Maµern“ ´ [Gëda] MÞlv 75, plg. Gédaros RÞlv 37; Klëtkä „ein Vogel=Bauer“ ´ [Klëtis] MÞlv 123, plg. RÞlv 63; Krëµlas ´ [Kraµë] „der Stuhl“ MÞlv 128, plg. RÞlv 66. 2.2.2. Yra keliolika atvejø, kai Milkus, jo manymu, darybiðkai susijusá þodá ákelia á kito þodþio lizdà, taèiau palieka já ir abëcëlinëje vietoje. Tada þodþiai MÞlv teikiami du kartus: pagal abëcëlæ (kaip RÞlv) ir lizduose (naujai), pavyzdþiui, daiktavardis Padårgas yra átraukiamas á veiksmaþodþio Deriu „ich bin wo¸u n÷㓠lizdà MÞlv 49 ir duodamas atskirai – P raidës registre MÞlv 189. Ruigio þodyne ðis þodis yra tik tarp raidës P þodþiø RÞlv 99. Taip pat daiktavardþiai Prad¸ia ir Praµrawas „eine BlÕnke auf dem gefrornen Waµµer“, kaip ir RÞlv, paliekami „prielinksnio“ pra- lizde MÞlv 206–207 (plg. Pråd‡iä RÞlv 111, Praµrawas RÞlv 112), taèiau naujai dedami ir á veiksmaþodþio Deda, Dëmi MÞlv 45 bei veiksmaþodþio Srawju MÞlv 255 lizdus. Tokie pakeitimai galëjo atsirasti todël, kad Milkus prieðdëlinius vedinius nusprendë pateikti du kartus (susieti ir su ðakniniu þodþiu). Kaip jau minëta anksèiau, MÞlv bandyta tiksliau atskirti prielinksniø pa-, pra- vedinius nuo neiðvestiniø þodþiø (þr. 2.). Ið naujo skirstydamas þodyno medþiagà, Milkus greièiausiai pastebëjo, kad ðie þo- dþiai turëtø atsidurti ir kitoje vietoje – pamatinio þodþio lizde. Analogiðkai elgia- masi ir ðiuo atveju, plg. N¾tartis ´ [Tariu] MÞlv 287, plg. RÞlv 98. Toliau pateikiu pavyzdþiø, kaip RÞlv vienà kartà abëcëliðkai áraðyti þodþiai MÞlv ádedami á, Milkaus manymu, pamatinio þodþio lizdà:

Meitëlis ´ [Mintu] MÞlv 170, plg. Meitëlis RÞlv 85; Miggis (Kiaulû) „ein Schweins=Lager“ ´ [Mëgas] MÞlv 161–162, plg. Miggis „ein Schweinsbucht“ RÞlv 88; Rugóju ´ [Ruµtus] MÞlv 230, plg. RÞlv 124; Smaginnës „der Mark in den Knochen, das ¨ahnfleiµch“ ´ [Smagus] MÞlv 248, plg. Småginês „I. der Mark in den Beinen, 2. das ¨ahnfleiµch“ RÞlv 135; Timµau „ich liege µtill im Finµtern, faullen¸e“ ´ [Tamµus] MÞlv 287, plg. Timµau „ich liege µtill, faul, im Finµtern“ RÞlv 160; ¢åwina „ich µtrafe am Leben“ ´ [¢uwu] MÞlv 349, plg. ¢awina „ich bringe um“ RÞlv 185. Abëcëlinëje vietoje pastarieji þodþiai Milkaus paprastai neverèiami á vokieèiø kalbà, tik duodama nuoroda á lizdà, kur jie taip pat áraðyti, pvz., Meitëlis, µiehe Mintu

152 Archivum Lithuanicum 5 MÞlv 162, Miggis, µiehe Miegmi MÞlv 16931, Rugóju, µiehe Ruµtus MÞlv 228, Timµau, µiehe Tamµus MÞlv 294, ¢awinu, Nu‡awinu, µiehe ¢uddau32 MÞlv 339. Taigi papildoma þodþio informacija (gramatinës paþymos, ekvivalentai) patei- kiama tik vienà kartà. Pats þodis susiejamas su kito þodþio, Milkaus laikyto pama- tiniu (abëcëliniu), lizdu.

2.2.3. Lygiai taip pat MÞlv daroma ir tais atvejais, kai RÞlv þodþiai pasikar- toja du kartus: abëcëlinëje vietoje ir þodþiø lizde. Tuomet þodþiai, teikiami pagal abëcëlæ, Milkaus ið viso neaiðkinami, nenurodomos jø pagrindinës formos, tik nu- kreipiama á konkretø lizdà. RÞlv daþniausiai nuorodos á atitinkamà lizdà nebûta. Taip pat neretai RÞlv tie patys þodþiai skirtingose vietose aiðkinami nevienodai, plg. Wår‡as, ‡o, m. ein wei- dener Korb ¸um Fiµchfangen RÞlv 174, Wår‡as, ‡o, m. ein Fiµcherreiµer von Weyden (Wer‡a lizde) RÞlv 178 – War¸as, µiehe Wer¸iu MÞlv 318, War‡as, ‡o, m. ein weidener Korb ¸um Fiµchfangen (Wer‡u lizde) MÞlv 327. Taigi Milkus dël apsisprendimo nekartoti þodþio apibrëþimo (vertimo á vokieèiø kalbà) tokio nevienodumo papras- tai iðvengia.

2.2.4. Pasitaiko atvejø, kai ir RÞlv bûna nuoroda á tam tikrà lizdà, taèiau tame lizde þodis nepateikiamas! Milkus MÞlv tokius atvejus iðtaiso – þodþiai keliami á atitinkamus lizdus. Pavyzdþiui, RÞlv teikiama Bir‡lei „die lange abhangende Aeµte an den Birken“, µ. Ber‡as RÞlv 16, taèiau þodþio Ber‡as lizde daiktavardþio Bir‡lei nëra, plg. RÞlv 14–15. MÞlv Bir‡lei daiktavardþio Ber‡as lizde jau pateikiamas, plg. MÞlv 25. Taip pat RÞlv yra nuoroda Lankau µ. Lenkia RÞlv 74, taèiau Lenkiu lizde veiks- maþodþio Lankau nëra, plg. RÞlv 77. MÞlv pasitaisyta ir ðis þodis átrauktas á veiksmaþodþio Lenkiu lizdà, plg. MÞlv 148. Kitas Ruigio pavyzdys, plg. duodamà nuorodà Môrai, µ. Mìrátu RÞlv 90, taèiau prie Mìrátu daiktavardþio Môrai nëra (RÞlv 88–89), o MÞlv jis ádedamas á atitinkamà lizdà (MÞlv 171). Tokie taisymo atvejai rodo Milkø gana atidþiai tikrinus RÞlv medþiagà, taip pat ir RÞlv nuorodas.

2.2.5. Milkus sukuria ir naujø lizdø, á kuriuos átraukia buvusius RÞlv regist- ro þodþius. Pavyzdþiui, RÞlv abëcëlinis veiksmaþodis Burbulója, átrauktas á naujo þodþio Burbolë „eine Waµµerblaµe“ (nebuvusio Ruigio þodyne) lizdà MÞlv 36. Taip pat:

Gadinnu ´ [Gendu] MÞlv 78, plg. Gadina RÞlv 34; Jaunyµtë, Jaunikkis ´ [Jaunas] MÞlv 93, plg. RÞlv 47;

31 Ið tikrøjø þodis Miggis ádëtas á daiktavar- 32 Veiksmaþodis ¢awinu yra ne veiksmaþo- dþio Mëgas lizdà. dþio ¢udau, o veiksmaþodþio ¢uwu lizde.

153 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Mind¸ióju ´ [Minnu] MÞlv 169–170, plg. Mind‡oju RÞlv 88; Raudóju´ [Raudä] MÞlv 219, plg. RÞlv 119; Skliddinas ´ [Sklyµtu] MÞlv 244, plg. Skliddins RÞlv 133; Lëbåuju ´ [Lépus] MÞlv 149, plg. Lébauju RÞlv 75. Ðiais atvejais Milkus tarsi stengiasi ieðkoti vediniø pamatiniø þodþiø. Galimas daiktas, kad naujas registro þodis MÞlv daþnai atsiranda bûtent tada, kai Milkus pajunta, kad RÞlv þodis yra darybiðkai skaidomas, susijæs su kitu RÞlv nesanèiu þodþiu.

2.3. ÞODIS IÐKELIAMAS IÐ LIZDO. Taigi Milkus, tvarkydamas RÞlv, daþniausiai ákeldavo þodþius á darybiðkai sietino þodþio (kartais naujo) lizdà. Taèiau MÞlv yra apie 20 atvejø, kai þodþius Milkus iðkelia ið lizdø ir suraðo pagal abëcëlæ. Pavyzdþiui, daiktavardþiai Gadinë, Gadina „die ¨eit“ Milkaus ið- braukti ið daiktavardþio Adyna „eine Stunde“ lizdo ir duodami tik vienà kartà – abëcëliðkai tarp raidës G þodþiø (raðoma Gadynë, Gadyna, plg. MÞlv 68). RÞlv ðie þodþiai pateikiami du kartus, plg. Adyna lizde yra Gadinë, Gadina RÞlv 34, o abë- cëlinëje vietoje – Gadynë, Gadyna RÞlv 3. Taip pat veiksmaþodis Apjenku ir vediniai Apj²kimmas, Apj²kinu, Apj²kinimas Milkaus iðimami ið daiktavardþio Akis lizdo ir dedami tarp prieðdëlio ap- vediniø (plg. MÞlv 7) bei veiksmaþodþio jenku lizde (plg. MÞlv 94). RÞlv ðie þodþiai yra tik daiktavardþio akis lizde, plg. RÞlv 4. Turime interpretuoti, kad ðiais atvejais Milkus greièiausiai manë, jog þodþiai su RÞlv teikiamu abëcëliniu registro þodþiu yra bent darybiðkai nesusijæ. Toliau duodama daugiau pavyzdþiø (èia rodyklë ÷ rodo, ið kurio lizdo þodis iðimamas):

Apc¸iorus „ein SchÕfer“ MÞlv 10 ÷ [Awis] MÞlv 17, plg. Apãiorus RÞlv 11; Ba‡mas „eine Menge Menµchen, Fiµche“ MÞlv 22 ÷ [Bijau] MÞlv 26, plg. Bå‡mas RÞlv 13, 15; Bra¸das „der dicke Saft unter der gr÷nen Baum=Rinde“ MÞlv 32 ÷ [Bræµtu] MÞlv 32– 33, plg. Brå¸das RÞlv 17–18; Déáimtis MÞlv 50 ÷ [S¸imtas] MÞlv 276, plg. RÞlv 25, 151; Er‡ilis MÞlv 67 ÷ [Eris] MÞlv 66–67, plg. RÞlv 33; Gaigals MÞlv 69 ÷ [Gaidys] MÞlv 68, plg. Gaigalas RÞlv 34; Gégu‡ë MÞlv 76 ÷ [Gu‡ë] „die Reiµegættin der Heyden“ MÞlv 91, plg. Gegu‡ë RÞlv 45; Ibrukku MÞlv 34 ÷ [Brukkas] „ein Steinpflaµter“ MÞlv 33, plg. RÞlv 18; Kódis „ein Waµµerkrug“ MÞlv 126 ÷ [Kôdas] MÞlv 126, plg. Kôdis RÞlv 65; Krutinnë MÞlv 133 ÷ [Krstis] MÞlv 133, plg. RÞlv 69; Plauc¸ei MÞlv 202 ÷ [Platus] MÞlv 202, plg. Plauc‡ei RÞlv 108; Sykis MÞlv 269 ÷ [Sëkiu] MÞlv 237, plg. RÞlv 129, 147; Skëtas MÞlv 243 ÷ [Skëc¸iu] MÞlv 241, plg. RÞlv 132;

154 Archivum Lithuanicum 5 Sparas „eine Sparre“ MÞlv 252 ÷ [Spirru] MÞlv 254, plg. Spåras RÞlv 139; Trynys MÞlv 301 ÷ [Trys] MÞlv 301, plg. RÞlv 164; Wirpu MÞlv 331 ÷ [Warpä] MÞlv 317, plg. RÞlv 173; ¢ywatas MÞlv 352 ÷ [Gywénu] MÞlv 91, plg. ¢ywåtas RÞlv 45, 192. Reikia manyti, kad redaguodamas þodynà, Milkus ið naujo svarstë þodþiø kil- mës, darybos klausimus. Jis galëjo manyti, kad þodis krûtinë nëra priesaginis daik- tavardþio krûtis vedinys, o veiksmaþodþio ábruku pamatinis þodis nëra brukas, varpa neturi semantinio ryðio su veiksmaþodþiu virpu (plg. Wirpa „ich bebe, wie eine Aehre“ RÞlv 173 – wirpu, ich bebe MÞlv 331), o daiktavardþio trynys ðaknis tik fonetiðkai sutapusi su skaitvardþiu trys ir pan. Kartais galëjo lemti ir kiti motyvai. Pavyzdþiui, MÞlv nurodoma, kad daiktavardis plauèiai yra germanizmas. Todël Milkus negalëjo jo sieti su lietuviðku bûdvardþiu platus. Arba þodis iðimamas ið lizdo todël, kad atrandama derivaciniø ryðiø su kitu þodþiu. Pavyzdþiui, Milkaus manoma, kad daiktavardis sàspara sietinas su þodþiu sparas. Todël sparas teikiamas kaip abëcëlinis registro þodis, o jo, Milkaus manymu, vedinys sàspara nurodomas þodþio sparas lizde.

2.3.1. RÞlv yra keletas atvejø, kai þodþiai teikiami dviejuose lizduose, todël visiðkai neaiðku, kaip Ruigys juos sieja su dviem tarpusavyje nesusijusiais þo- dþiais, pavyzdþiui, veiksmaþodis Daµåuju RÞlv pateikiamas ir Duµµas, ir Duáiä liz- duose (RÞlv 30). MÞlv ðis veiksmaþodis paliekamas tik daiktavardþio Duµµas lizde (MÞlv 61). Vadinasi, manoma, kad dûsauju yra tik daiktavardþio dusas vedinys. Daiktavardá Wainikkas Milkus iðima ir ið Wainas „der Krieg“ (plg. RÞlv 170), ir ið Wynoju (plg. RÞlv 182) lizdo ir teikia kaip registro þodá pagal abëcëlæ, plg. MÞlv 312. Tad ðiuo atveju Milkus nepasirenka në vieno RÞlv teikto varianto – nemano, kad ðie þodþiai semantiðkai susijæ. Esama poros atvejø, kai ið lizdo iðkeliamas ne vienas þodis, o visa þodþiø grupë. Pavyzdþiui, þodþiai Pakanka, Pakakimas, Paµikakdinu ir Kankorëáis MÞlv 106 iðkelia- mi ið Ruigio Kanku „ich finde Grund im Waßer, daß ich nicht µchwimmen darf“ lizdo (RÞlv 54). Pirmieji trys ádedami á beasmenio veiksmaþodþio Kanka lizdà, o Kankorëáis – á registrà pagal abëcëlæ, plg. MÞlv 106 (þr. 3 ir 4 pav.). Taip pat ið daiktavardþio Råtas lizdo (ðá þodá Milkus laiko germanizmu, plg. MÞlv 219) iðkelia þodþius Rittu, Rittinnis, plg. RÞlv 119. Veiksmaþodis Rittu teikia- mas kaip abëcëlinis registro þodis, o á jo lizdà átraukiamas daiktavardis Rittinys MÞlv 226, plg. RÞlv 122. Taigi Milkus iðkelia þodþius ið lizdø, kai mano, kad lietuviðkas þodis yra da- rybiðkai neskaidus, nejauèia tarp þodþiø semantinio ryðio, nustato kitus þodþiø derivacinius ryðius, atpaþásta nelietuviðkos kilmës þodþius.

2.4. PANAIKINAMAS ÞODÞIØ LIZDAS. Rasta keliolika atvejø, kai RÞlv lizdus Milkus naikina, o tø lizdø ir registro abëcëlës þodþius sukelia á kitø þodþiø lizdus.

155 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 3 pav. [Philipp Ruhig,] Littauiµch–Deutµches und Deutµch–Littauiµches Lexicon, 1747, 54: tekstas su lizdu Kanku, á kurá átraukti ir Pakanka, Pakakimas, Paµikakdinu bei Kankorëáis (plg. 4 pav.); VUB RS, sign.: L 935. Buv. Enzio Jagomasto egz. R

156 Archivum Lithuanicum 5 4 pav. [Christian Gotlieb Mielcke,] Littauiµch–deutµches und Deutµch–littauiµches Wærter=Buch, 1800, 106: tekstas su lizdais Kanku, Kankorëáis; ið Kanku lizdo iðkelti Ruigio Pakanka, Pakakimas, Paµikakdinu ir Kankorëáis (plg. 3 pav.); VUB RS, sign.: L 804 R

157 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Pavyzdþiui, MÞlv neteikiamas atskiro daiktavardþio Båimë lizdas (plg. RÞlv 12). Ðis þodis ir jo lizde buvæ bûdvardþiai Baiµas, Bajas, Bankátas Milkaus pateikia- mi veiksmaþodþio Bijau lizde MÞlv 26 (tiesa, þodá Båimë á veiksmaþodþio Bijas lizdà yra átraukæs ir Ruigys RÞlv 15). Taip pat Milkus atsisako daiktavardþio Dorä lizdo (plg. RÞlv 26). Dora ir jo lizde buvæ þodþiai Sàdora, Padorey, Padorummas ákeliami á veiksmaþodþio Deru lizdà MÞlv 49 (Ruigys Dera lizde teikia tik Dorä, S±dora RÞlv 25). Atskiras Ruigio þodyno lizdas naikinamas ir ðiais atvejais:

[Dygas] (Dëgiu, Dygulys) RÞlv 31 ´ [Dëgia], plg. [Dëgia] (Dygulys, Dygus, taèiau pralei- dþiamas Dëgiu) MÞlv 46; [Dirbu] (Dårbas, Dårbininkas ir t. t.) RÞlv 26 ´ [Darau], plg. [Darau] (Darbas, Dirbu, Darbininkas) MÞlv 43–44; [Kanãia] (Kånkinu) RÞlv 53 ´ [Kenc¸ia], plg. [Kenc¸ia] (Kanc¸ia, Kankinu) MÞlv 115–116; [Kybau] (kyburu) RÞlv 72 ´ [Kabu], plg. [Kabu] (Kybau, Kyburu) MÞlv 101; [Lai‡aa] (Lë‡awis, Lë‡uwininkas, Li‡‡ë) RÞlv 74 ´ [Lë‡u], plg. [Lë‡u] (Lë‡uwis, Lë‡uwnin- kas, Lai‡au, Li‡ë) MÞlv 150; [Maitina] (Mittulys, Nemitt²s) RÞlv 82 ´ [Mintu], plg. [Mintu] (Nemittæs, Mattulys) MÞlv 170; [Pykµta] (Pykinu, Pykteru, Pikullus ir kt.) RÞlv 116 ´ [Piktas], plg. [Piktas] (Pykµtu, Pyktera, Pykinnu, Pykullas) MÞlv 198–199; [Sódas] (Sodina, Apµodinu ir kt.) RÞlv 137 ´ [Sedmi, Sëd¸iu], plg. [Sedmi, Sëd¸iu] (Sodinnu, Apµodinnu, Sodas) MÞlv 235; [Stataa] (Ståãiês, Statas ir kt.) RÞlv 140 ´ [Stowju], plg. [Stowju] (Ståc¸ias, Stattus, Stattau) MÞlv 258; [Subója] RÞlv 144 (Suppa, Sûpóklë) ´ [Suppu], plg. [Suppu] (Subóju, Supóklë) MÞlv 265; [Trûkµtu] ( trûkµtu, Patrûkµtu) RÞlv 164 ´ [Tråukiu], plg. [Tråukiu] (Trûkµtu, trûkµtu, Pa- trûkµtu) MÞlv 297. Sudëdamas þodþius á vienà lizdà, Milkus neretai iðvengia þodþiø kartojimosi dviejuose lizduose, pvz., daiktavardþiai Dårbas, Dårbininkas RÞlv yra Daraa ir Dir- bu lizduose (RÞlv 22, 26), Dygulys – veiksmaþodþio Dëgia man ir bûdvardþio Dy- gus lizduose (RÞlv 24, 31), Kånkinu – daiktavardþio Kanãia ir veiksmaþodþio Kenãiu lizduose (RÞlv 53, 58). Antra, visi darybiðkai susijæ þodþiai sudedami á vienà (matyt, Milkaus manymu, pamatinio þodþio) lizdà.

2.5. KEIÈIAMAS ABËCËLINIS REGISTRO ÞODIS. Tik retais atvejais MÞlv keièiamas abëcëlinis registro þodis. Ðtai abëcëliniais registro þodþiais Milkus laiko daiktavardþius Gëda MÞlv 75 ir Klaµtä MÞlv 121, o veiksmaþodþius Gëdinu, Klaµtoju atitinkamai ákelia á jø lizdus. RÞlv buvo atvirkðèiai: veiksmaþodþiai Gëdinu, Klaµtóju buvo registro þodþiai, o á jø lizdus buvo átraukti daiktavardþiai Gëda ir

158 Archivum Lithuanicum 5 Klaµtä, plg. RÞlv 37, RÞlv 62. Greièiausiai Milkaus manyta, kad tokie veiksmaþo- dþiai yra daiktavardiniai vediniai, kaip ir laupsinu, garbinu. Bûtent apie tokius Verba derivata atvejus uþsimenama ir RG bei MG, plg. „Laupµina ich lobe, Gårbinu ich ehre, Paµinåudoju ich mache mir ¸u nuãe, von Laupµë, das Lob, Garbë die Ehre, Naudä der Nuãen“ RG 128, MG 161. Taip pat abëcëliniu registro þodþiu Milkus iðkelia Géµta, o ne Geµµau „ich læµche“ MÞlv 80 (plg. [Geµµåa] (Géµta, iágéµta Ugnìs) RÞlv40); Trenkiu, ne Trankau MÞlv 298 (plg. [Trankaa] (Trenkia) RÞlv 162); We‡u, ne Wa‡¾ju MÞlv 328 (plg. [Wa‡¾ju] (We‡a) RÞlv 174, [We‡ia] (Wa‡óju) RÞlv 179); ¢uwu, ne ¢uddau MÞlv 349 (plg. [‡uddaa] (‡ûwa) RÞlv 190). Taigi ir èia Milkus akivaizdþiai mëgina rasti tikràjá pamatiná vedinio þodá.

2.6. KEIÈIAMA ÞODÞIØ TVARKA LIZDUOSE. Þodþiø tvarka lizduo- se MÞlv keièiama labai retai. Pavyzdþiui, þodþio Akis lizde MÞlv pirmiau suraðo- mi junginiai su daiktavardþiu akis, þodþiai Antakës, Akymoju, o tik paskui nurodo- mas bûdvardis Aklas ir jo vediniai (atsiranda tam tikros dariniø grupës lizdo viduje) MÞlv 2, nors Ruigio raðyta atvirkðèiai (plg. RÞlv 3). Taip pat atskiriami veiksmaþodþiø dirbu ir darau vediniai veiksmaþodþio Darau lizde MÞlv 43–44 (plg. RÞlv 21). Paprastai MÞlv lizduose paliekama tokia pat tvarka kaip RÞlv, pavyzdþiui, daþnai net nemëginama prieðdëliniø vediniø, RÞlv sudëtø pramaiðiui, suraðyti pagal abëcëlæ. Greièiausiai Milkus lizdø þodþius tiesiog perraðinëjo ið RÞlv arba manë, kad abëcëlinë þodþiø tvarka lizduose nëra bûtina.

2.7. NEPERIMTI ÞODÞIAI. Keliolikos Ruigio þodyno þodþiø Milkus visai neperëmë. Pavyzdþiui, MÞlv nerasta þodþiø Bûkas „Hollunderhol¸“ RÞlv 18, Bûka „eine B÷che“ RÞlv 18, Ciggelis „ein ¨iegel, Dachpfanne“ RÞlv 19, Elpantas RÞlv 33, Garbórus „ein Gerber“ RÞlv 36, Krômas, Kromininkas, Kromininkë RÞlv 68, Lyµta „eine Leiµte, Sch÷ßeln oder Scheiben auf¸uµeãen“ RÞlv 81. Galbût Milkus ðiø þodþiø nebuvo girdëjæs ar juos laikë nevartotinais skoliniais, todël á MÞlv jø neperkëlë. Pasitaiko atvejø, kai neádedamas vienas ar keli to paties lizdo þodþiai, pvz.: nëra þodþio Balwónininkas, nors yra Balwónas, Balwonyµtë, Balwonû Garbintojis MÞlv 20. Ið þodþiø Duchas, Duchauniákas, Duchaunija RÞlv 28 su nuoroda obµol. á MÞlv perkeltas tik Dukåuniákas „geiµtlich“ ( ´ ), plg. MÞlv 57. Galimas daiktas, kad Milkui buvo negirdëti tarmëje nevartojami ar raðtuose neaptinkami kai kurie vediniai: abstrakèias sàvokas reiðkiantys þodþiai, pvz.: Be- diewyµte „die Gottloµigkeit, Atheiµterey“ RÞlv 14 (nors yra Bediewis, plg. MÞlv 23), Bernyµtë „die Knechtµchaft“ RÞlv 14 (nors ið RÞlv perimti þodþiai Bérnas, Bérnënë, Pusbernis, plg. MÞlv 25), Linkµmybë RÞlv 78 (kiti bûdvardþio linkµmas þodþiai yra perkelti, plg. MÞlv 151), Lócnybë „die Eigenµchaft, Aehnlichkeit“, Lôcnyµtë „die Ei- genµchaft“ MÞlv 152 (nors yra atskiras bûdvardþio Lócnas lizdas, plg. RÞlv 79).

159 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Neádëti ir kai kurie asmenø pavadinimai, pvz.: Naujininkas RÞlv 93 (ið RÞlv peri- mamas tik ta paèia reikðme vartojamas þodis Naujokas MÞlv 178), Pirkikas RÞlv 105, Pûc‡kininkas RÞlv 114 (perimamas tik daiktavardis Psc¸ka MÞlv 211). Tokius pasyviosios vartosenos þodþius Milkus greièiausiai manë esant nereika- lingus, galbût abejojo ir dël jø reikðmës (nepasitikëjo Ruigio nurodytais ekvivalen- tais, o pats tø þodþiø vartojant negirdëjo). Neatmestina galimybë, kad kai kurie þodþiai MÞlv praleisti netyèia, pavyzdþiui, visai tikëtina, kad daiktavardis Darytojis „der ThÕter, Macher“ praleistas todël, kad lizde buvo atsidûræs tarp þodþiø Dirbu, Darbininkas RÞlv 22, kurie MÞlv perkelti po veiksmaþodþio Daraa vediniø (plg. MÞlv 43). Taigi yra du pagrindiniai Milkaus þodyno struktûros keitimo principai: 1) su- tvarkyti abëcëlæ (Milkus tvarkingiau negu Ruigys pateikia þodþius pagal abëcëlæ, t. y. tikslina abëcëlinio registro þodþio vietà); 2) perþiûrëti þodþiø lizdus (Milkus ieðko „tikrojo“ pamatinio þodþio; jo manymu, darybiðkai neskaidomus þodþius sukelia á abëcëlines vietas; derivaciniais ryðiais susijusius þodþius stengiasi sudëti á vienà lizdà). MÞlv labiau sutvarkyta ir nuorodø sistema – nuoroda nukreipia á atitinkamà lizdà, kuriame Milkus pateikia detalesnës informacijos apie pagrindiniø formø galûnes, vokieèiø kalbos ekvivalentus.

3. ÞODYNO STRAIPSNIØ KEITIMAS. RÞlv ir MÞlv skiriamos tos paèios pagrindinës þodþiø formos: daiktavardþiø – nom. sg. (daugiskaitiniø – pl.) ir gen. sg. (pastarojo tik galûnë), bûdvardþiø – nom. sg. m. bei nom. sg. f. ir n. galûnës, veiksmaþodþiø – praes. 1 forma bei praet., fut. ir inf. galûnës. Taèiau nevienodai iðdëstomos pagrindinës veiksmaþodþiø formos. RÞlv po praes. 1 formos duodamas vokiðkas atitikmuo, paskui suraðomos tik praet., fut. ir inf. galûnës. MÞlv skirtingai – pirmiau suraðomos visos veiksmaþodþio formos, tada – vokiðkas atitikmuo, pvz., RÞlv 126 Sakaa, ich µage, kiaa, kyµu, kyti – MÞlv 232 Sakau, iau, yµu, yti, ich µage, µpreche. Daiktavardþiø ir bûdvardþiø gramatiniai variantai MÞlv, skirtingai nei RÞlv, teikiami viename antraðtiniame straipsnyje, plg. Inkµtas, to, m. die Niere RÞlv 48 ir Inkµtis, ês, m. idem. RÞlv 48 – Inkµtas, µto, m. Inkµtis, µtiês, f. die Niere MÞlv 97; Akylas, la, f÷rµichtig, klug, Adj. 2.term. RÞlv 3 ir Akylus, li, lu, id. Adj. 3. term. RÞlv 4 – Akylas, lä, und Akylus, i, u, f÷rµichtig, klug MÞlv 3. Taigi atsisakoma þodelio idem. Atskirai daugiskaita pateikti daiktavardþiai, kuriuos Ruigys manë turint kità reikðmæ nei jø vienaskaitos forma, MÞlv sukelti kartu á atitinkamus lizdus, pvz.: Nëkai „nichtsw÷rdige Dinge“ MÞlv 179 ´ [Nëkas, Nëk’s] „keiner, nichts“ MÞlv 179 (plg. Nëkas, Nëk’s, keiner, nichts RÞlv 94 ir pl. Nëkaì, kû, nichtsw÷rdige Dinge, Poßen RÞlv 94); Pinnigai „Geld“ MÞlv 200 ´ [Pinigas] „ein St÷ck Geld“ MÞlv 200 (plg. Pinn gas, go, m. das Geld, ein St÷ck RÞlv 108 ir pl. Pinn gai, Geld RÞlv 108). Kad daugiskaita pavartoti daiktavardþiai kartais turá kità reikðmæ, pastebëta ir ML gramatikose, plg. „Wåkaras die Abend¸eit, denn Wakaraì der Pluralis, heiµµet die

160 Archivum Lithuanicum 5 Abendgegend [...] Niëkas nichts, denn Niëkaì in plur. µind Poµµen, Nug¿“ RG 62, MG 72. Ir to meto þodynininkams reikëjo apsispræsti, kaip tokius atvejus pateikti. Milkaus nutarta vienaskaitos ir daugiskaitos formas suraðyti á du antraðtinius þodþius.

3.1. GRAMATINËS INFORMACIJOS KEITIMAS. Yra ir daugiau RÞlv ir MÞlv þodyno straipsniø skirtumø. Keièiamos pagrindinës vardaþodþiø ir veiksma- þodþiø formos bei jø gramatinës giminës, kalbos dalies paþymos, neretai gramati- niø paþymø atsisakoma. Kartais naujø pastabø apie þodþio vartosenà, sietinø su MÞlv pataisomis, pateikiama ir MG. Tokius atvejus sulyginau su MÞlv ir iliustra- vau iðnaðose.

3.1.1. PAGRINDINIØ FORMØ SISTEMA. MÞlv rasta tokiø gramatinës informacijos keitimo atvejø: 1. Vartojamas kito kamiengalio daiktavardis, pvz.: Au‡olis RÞlv 11 – As‡olas MÞlv 17; Brolåwaikei RÞlv 18 – Brolawaikai MÞlv 33; Bumbulus RÞlv 19 – Bumbu- llis MÞlv 35; Metmenai RÞlv 87 – Metmenei MÞlv 167; Wejé, ôs RÞlv 175 – Wéjë, jês MÞlv 320. 2. Striukiðka galûnë keièiama ilgesne, plg. åwins RÞlv 11 – Awinas MÞlv 17; Am‡ins RÞlv 5 – Am‡inas MÞlv 5; Jôwars RÞlv 49 – Jowaras MÞlv 98; Må‡ums RÞlv 84 – Ma‡ummas MÞlv 161; Pagårbinims RÞlv 36 – Pagarbinnimas MÞlv 73 ir pan. 3. Priesaga -atis ´ -aitis, plg. Akmenåtis RÞlv 4 – Akmenäitis MÞlv 3; Dukteråtë RÞlv 29 – Dukteråitë MÞlv 57; Jaunikkåtis RÞlv 47 – Jaunikkåitis MÞlv 93; bet Tellyãiåtë RÞlv 158 – Tellyc¸atë MÞlv 290; ¢wirblåtis RÞlv 191 – ¢wirblatis MÞlv 351; taip pat Kumelatë RÞlv 71 – Kumelatë, Kummelaitë MÞlv 135. 4. Pridedama sinoniminiø kito kamiengalio formø, pvz.: Bittinis RÞlv 16 – Bi- ttin’s, Bittinnis MÞlv 28; Dwikartë RÞlv 28 – Dwikartë, Dwikartis MÞlv 56; ¢em=¾gë RÞlv 186 – ¢ém¾gë, ¢ém¾ga MÞlv 341; ¢upµnys RÞlv 190 – ¢upµnys, ¢upµnis MÞlv 348; Duktë, erês RÞlv 29 – Duktë, riês, ers MÞlv 57; Mòtë, ês RÞlv 90 – Motë, ers, iês33 MÞlv 173; Gywaµtis, ãio, m. RÞlv 45 – Gywaµtis, c‡io, m. und µtiês, f. MÞlv 92; Kròµnis, nio, m. RÞlv 68 – Krôµnis, nio, m. und iês, f. MÞlv 132; På‡aµtis, µãio, m. RÞlv 103 – Pa‡aµtis, c¸io, m. und µtiês, f. MÞlv 19334.

33 Plg. RG daiktavardþio Motë linksniavimo Wærter, die unter einerley Bedeutung un- paradigmoje sg. gen. esantá Moteriês (ne terµchiedliche Endungen haben, als: Priete- Motês!) RG 34, o MG – Moteriês, Moter’s lis und Prietelus ein Freund, Smutkä und MG 38. 0 0 0 Smûtkas die Traurigkeit ¿. Smertis, tiês 34 Tokius atvejus tradicinës Maþosios Lietu- auch ãio, nach der erµten und dritten Dec- vos gramatikos vadino linksniavimo iðim- lination, Swëµummas das Licht, auch timis (anomalijomis), plg. „Die Anomalia Swëµummä“ RG 62, MG 72–73, taip pat Declinationis hÕlt in µich indeclinabilia und plg. KlG 72. 0 0 0 abundantia [...] Abundantia µind µolche

161 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 5. Paþymima pakitusi vartosena, plg. Antis, ës, m. der Buµen RÞlv 5 – Antis, c‡io, m. µelten ties, f. der Buµen MÞlv 6; Krikáãionìs, nio, m. ein Chriµt RÞlv 68 – Kri- kác¸onis, niês, µelten nio, m. ein Chriµt MÞlv 131; Wåbalis, lo, ein KÕfer RÞlv 169 – Wabalas, lo, µelten Wabalis, lio, m. ein KÕfer MÞlv 309; Aud‡iu, åudmi, ich webe, d‡iau, åuµu, µti RÞlv 10 – Aud‡iu, µelten åudmi, d‡iau, åuµu, åuµti, ich w÷rke MÞlv 14. 6. Keièiamos pagrindinës veiksmaþodþiø laikø formos, plg. Atgemu, gemau, gimµu, gimti RÞlv 9 – Atgemu, gimjau und immau, imµu, gimti MÞlv 1335; Prakaitóju, tójau RÞlv 52 – Prakaitóju, awau MÞlv 102; Wainikkóju, awaa RÞlv 170 – Wainikkóju, ójau MÞlv 312; ¢åid‡iu, ‡åidau RÞlv 184 – ¢åid¸iu, d¸iau MÞlv 33736. 7. Pridedama papildomø veiksmaþodþiø laikø galûniø, pvz.: Drumµãia RÞlv 28 – Drumµc¸iu, Drumµtu MÞlv 55; ëdmi, ëdu RÞlv 32 – Edmi, Edu, Ed¸iu MÞlv 6437; Atléid‡iu, d‡iau, eµu, eµti RÞlv 9 – Atleid¸iu, d¸iau u. dau, éiµu, éiµti MÞlv 13; Apkala, liau, ålµu, ålti RÞlv 6 – Apkallu, ëjau, ëµu, ëti, und liau, ålµu, ålti MÞlv 8; Spind‡iu, d‡iau, dëµu, dëti RÞlv 138 – Spind¸iu, d¸iau, und dëjau, dëµu, dëti MÞlv 253; Dejóju, ójau RÞlv 24 – Dejóju, awau, und ójau MÞlv 4738. Priraðoma nauja paradigma, pvz., ¢aibója, bawo, bôs, bóti RÞlv 184 – ¢aiboja, ¢aibåuja, åwo, aus und os, óti und åuti MÞlv 337. 8. Vartojama daiktavardþiø daugiskaita vietoj vienaskaitos, plg. Autas RÞlv 10 – Autai MÞlv 16; Awi‡enójas RÞlv 11 – Awi‡ënojei MÞlv 17; Någinë RÞlv 92 – Naginnës MÞlv 176; N¾das RÞlv 98 – N¾dai MÞlv 185; Pélas RÞlv 104 – Pellai MÞlv 19439; Plåuáas RÞlv 109 – Plauáai MÞlv 203; Wålas RÞlv 171 – Walai MÞlv 313; Werpalas RÞlv 177 – Werpalai MÞlv 326. Taip pat daugiskaita pateikiami augalø rûðiniai pavadinimai, plg. Burnótas RÞlv 19 – Burnotai „eine hochroth bl÷hende Blume“ MÞlv 36; Grû¸das RÞlv 43 – Gru¸dai MÞlv 88; Kannåpë RÞlv 54 – Kannapës MÞlv 106; Wårputis RÞlv 173 – Warpuc¸ei MÞlv 318. 9. Papildomai ðalia daugiskaitos nurodoma vienaskaita, pvz.: Métas RÞlv 87 – Métas auch Métai „ein Jahr“ MÞlv 167; Mëálas RÞlv 87 – Mëálas, Mëálai „der Miµt“ MÞlv 167; Pûlis RÞlv 115 – Pulis, Pulei, û, m. „der Eiter im Geµchw÷r“ MÞlv 212; Purwas RÞlv 115 – Purwas, Purwai „der Mott, Blott, Koth“ MÞlv 213; Tûkµtantis RÞlv 165 – Tukµtantis, Tukµtantys „tauµend“ MÞlv 301.

35 Plg. „Gemmu, gimjau, manchesmahl auch 38 Plg. „Die in oju und ¾ju µind von verµchie- gimmau, gimµu, gimti ich werde geboren, dener Art, einige haben ojau, oµu, oti, als nehmen von µec. [...] Bey dem compoµito dumoju, ójau, óµu, óti, ich denke, meyne u‡gemu iµt u‡gimmau gebrÕuchlicher“ [...]. Einige haben awau, oµu, oti [...]. Einige MG 101. 0 0 0 aber haben ein doppeltes Perfectum, in 36 Plg. „¢aid¸iu hat im Perfecto ¢aid¸iau, ojau und awau, als: Kaátóju, kaátójau und auch manchesmal doch µelten ¢åidau“ kaátawau“ MG 97. 0 0 0 MG 96. 0 0 0 39 Pellaì kaip daugiskaitinis daiktavardis 37 Plg. „Edmi ich freµµe, hat ëµt er frißt. Edme (Maµculina pluralia) teikiamas RG 25, wir freµµen. Eµte ihr freµµet. Dagegen geht MG 27. 0 0 0 ëd¸iu oder ëdu gan¸ richtig“ MG 135.

162 Archivum Lithuanicum 5 10. Substantivum mobile daiktavardis keièiamas vyriðkosios giminës daiktavar- dþiu arba atvirkðèiai, plg. Bëgsnas, snë, µubµt. mob. RÞlv 14 – Bëgunas, no, m. MÞlv 23; Iádykëlis, ëlë, µubµt. mob. RÞlv 31 – Iádykëlis, lio, m. MÞlv 62; Luddininkas, kë, µubµt. mob. RÞlv 80 – Luddininkas, ko, m. MÞlv 153. Bet Did=Galwys, wjo, m. RÞlv 25 – Didgalwis, wë, Sub. mob. MÞlv 52; Kirpikas, ko, m. RÞlv 59 – Kirpikkas, kë, Sub. mob. ein Scheerer MÞlv 117. 11. Duodama pastabø apie vartosenà, pvz.: Lubbba, beµµer Lubbos MÞlv 153, ¢mona, hat keinen Plur. MÞlv 34640, Kirminis, im pl. Kirmjei MÞlv 119, Reáuttis, hat im Pl. Reáuttai MÞlv 22441, Walë der Wille. Im Abl. loc. manchesmal Walojë Mþlv 314. Taigi MÞlv iðryðkëja dvi pagrindinës antraðtinio straipsnio taisymo tendencijos: vienur Milkus stengësi nustatyti tikslesnæ, daþniau vartojamà, galbût naujesnæ ar, jo manymu, normiðkesnæ antraðtinio þodþio formà (1, 2), kitur atvirkðèiai, norëjo suregistruoti ML tarmëse ir raðtuose (o gal Milkaus naudotuose rankraðtiniuose þodynuose!) vartojamus gramatinius sinonimus (4). Galbût Milkus orientavosi á didesná skaitytojø, kalbanèiø skirtingomis tarmëmis, skaièiø. Juk „grynoji“ Ragai- nës ir Ásruties apylinkiø tarmë sudarë bene didþiausià ML dalá (iðskyrus „negry- nàja“ tarme kalbanèius klaipëdiðkius, plg. MG 162). Á þodynà Milkus pridëjo ir naujø, jo paties pastebëtø gramatikos dalykø. Nuro- dydamas pakitusios vartosenos atvejus (5) ir duodamas pastabø apie þodþio kai- tymo paradigmà (11), jis greièiausiai tikëjosi padëti þodyno vartotojui taisyklingai kaityti þodá, atkreipti jo dëmesá á linksniavimo ar asmenavimo iðimtis. Atrodo, kad Milkus nebuvo apsisprendæs, kurià deminutyvø priesagà derëtø vartoti: -atis ar -aitis (3). Þodyno pradþioje paprastai keitæs -atis ´ -aitis, vëliau vis daþniau palieka -atis. Priesaga -aitis buvo vienbalsinama nemaþame Maþosios Lie- tuvos plote (ji bûdinga ir vakarø aukðtaièiø pietinës tarmës atstovui Donelaièiui; plg. Zinkevièius 1995, 484, Buch 1998, 162). Todël visiðkai ámanoma, kad Milkus turëjæs girdëti tariant abejaip, todël grieþtai norminti (vartoti tik -aitis) nebuvo linkæs. Taèiau atrodo, kad apskritai Milkus daþniau rekomendavo vartoti pilnas, ne striukiðkas galûnes (2; tai, beje, rodo ir ankstesnis sutrumpëjusios galûnës þymëjimas apostrofu). Þodþiø galûniø, ypaè daiktavardþiø -as, redukcija buvo bûdinga didþiajai ML daliai tarp Nemuno ir Ásruties, Gumbinës (Salys 1992, 91). Vadinasi, tokie MÞlv bruoþai vis dëlto rodytø, kad Milkus linko remtis baltsermë- giø tarmës faktais. Daugiskaitos mëðlai priraðymas (9) ar þodþio daugiskaitos pasirinkimas, pavyz- dþiui, verpalai, naginës ir kt. (8), gali bûti traktuojami dvejaip. Pirmiausia, bûtent

40 Plg. „¢monä, ein Frauensmenµch hat nur 41 Plg. „Reáuttys eine Nuß, gehet imPlurali den Sing. und gehet vællig nach Ranka“ gan¸ nach Ponai, Reáuttai“ MG 28. MG 32. 0 0 0

163 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 tokià formà Milkus galëjo girdëti gyvojoje kalboje, pavyzdþiui, Ragainës tarmës atstovo Kraðtinaièio atsiminimuose vartojama daugiskaita mëðlai, verpalai42. Antra, kai kur daugiskaità normiðkesne Milkus galëjo laikyti remdamasis gramatikomis, pavyzdþiui, rûðiniai augalø pavadinimai daugiskaita pateikiami greièiausiai bû- tent dël tokios gramatikos taisyklës: „Solche, die nur allein den Pluralem haben [...] Die Nomina, die eine Saat, Frucht und andere dergleichen aus der Erde hervor wachµende Dinge bedeuten, als Mie‡ei der Gerµten, åwi‡os der Haber“ MG 72. Toks þodþiø, jø pagrindiniø formø inventorizavimas, be abejonës, rodytø Mil- kaus, kaip gramatiko, patirtá, taip pat norà padëti suprasti sunkesnius gramatikos dalykus.

3.1.2. GRAMATINIØ PAÞYMØ SISTEMA. MÞlv lotyniðkos daiktavar- dþiø giminës paþymos suvienodinamos. Vietoj RÞlv neretai vartojamø ilgesniø paþymø Maµc., Fem. arba didþiøjø M., F. vartojamos maþosios: m. – masculinum ir f. – femininum. 1. Kai kuriø RÞlv paþymø MÞlv ið viso atsisakoma arba jos vartojamos labai retai. Pavyzdþiui, prie bûdvardþiø ir bûdvardiniø þodþiø (ávardþiø ir skaitvardþiø) MÞlv nebededama paþyma Adj., plg. Baiµas, µi, µa, µchrecklich adj. 3 term. RÞlv 12 – Baiµus, i, u, greulich MÞlv 26, Abba, abbi, beyde. Adj. 2 terminat. duale RÞlv 3 – Abba, abbi, beyde MÞlv 1; prie dalyviø – partic., plg. Iáålk²s, kuµi, partic. 2. term. hungrig RÞlv 4 – Iáålkæs, uµµi, hungrig MÞlv 4. MÞlv daug reèiau vartojama skaièiaus paþyma pl. prie daugiskaitiniø daiktavar- dþiø, daugiskaita vartojamø skaitvardþiø, plg. Dûmai, mû, m. pl. der Rauch RÞlv 29 – Dsmai, û, m. der Rauch MÞlv 58; Durrys, rû, f. pl. die Th÷r mit ¸wey Fl÷geln RÞlv 30 – Durrys, rû, f. die Th÷r MÞlv 61; Dewyni, niôs, neun adj. 2 plur. RÞlv 25 – Dewyni, niôs, neun MÞlv 51. Taip pat MÞlv prie skaitvardþiø neberaðoma paþyma µubµt., nurodanti kad skait- vardþiai vartojami daiktavardiðkai (RÞlv jie turbût ir laikomi daiktavardþiais), plg. Aátonólika, ôs, µubµt. f. acht¸ehn RÞlv 8 – Aátonolika, acht¸ehn MÞlv 12; Penkiólika, ôs, f. Subµt. funf¸ehen RÞlv 105 – Penkiolika, funf¸ehn MÞlv 195. Beje, Milkus nenu- rodo ir kilmininko galûnës. Greièiausiai taip Milkus norëjo maþinti gramatikos dalykø þodyne, juolab kad kartu su þodynais XVIII amþiuje buvo leidþiamos ir gramatikos. Kita vertus, kai kurios Ruigio þodyno paþymos galbût ir nelaikytos tiksliomis, pavyzdþiui, nuoro- da adj. prie skaitvardþiø, ávardþiø, kartais ir dalyviø. Be to, daiktavardþiø skaièiø Milkus turbût manë esant galimà nustatyti ið antraðtinio þodþio, o skaitvardþius, nors ir neásivesdamas naujos gramatinës paþymos, Milkus bandë atskirti nuo daiktavardþiø.

42 Emilijus Kraðtinaitis, „Maþoji Lietuva, ko- ninkø þodis, Kaunas: Litterae universitatis, kia ji buvo paskutiniuoju laiku“, Lietuvi- 1995, 586, 594, 596, 604.

164 Archivum Lithuanicum 5 Taèiau MÞlv, kaip ir RÞlv, iðlaikomos veiksmaþodþiø tranzityvumo paþymos (nors taip pat perimamos nenuosekliai), pvz., Barákinu, ich klappere, activé RÞlv 13 – Barákinu, ich klappere, Act. MÞlv 21; Kwëpju, ich rieche, neutr. RÞlv 72 – Kwëpju, ich rieche, Neutr. MÞlv 138. Be to, paliekamos ir valdymo nuorodos, pvz.: Klausau, cum Genit. & Dat. MÞlv 121, plg. RÞlv 62; Mëgµtu, c. Abl. Inµtr. MÞlv 162, plg. RÞlv 85. Tad nurodyti veiksmaþodþiø tranzityvumà, junglumà su kitais þodþiais ir Mil- kui atrodë naudinga ir reikalinga. 2. Nevienodai RÞlv ir MÞlv pateikiamos ML gramatikose skiriamø treèiosios linksniuotës daiktavardþiø paþymos. Rasta keletas atvejø, kur giminës paþyma keièiama, plg. Déáimtis, tiês, m. RÞlv 25 – Déáimtis, tiês, f. MÞlv 50; Dëtys, ëãiu, m. pl. RÞlv 23 – Dëtys, c¸iû, f. MÞlv 45; Wótis, tês, m. RÞlv 182 – Wotis, tiês, f. MÞlv 333. Taigi MÞlv jie laikomi moteriðkosios giminës daiktavardþiais. Tai galëjo lemti bent dvi prieþastys: moteriðkosios giminës daiktavardis daþniau vartotas Milkaus gim- tojoje Jurbarko (netoli Ásruties) apylinkiø tarmëje43 arba raðtuose, antra, apskritai pakito daiktavardþio vartosena. 3. Prie varijuojanèio kamiengalio daiktavardþiø (Ruigio raðomø su dviem skir- tingomis gen. sg. m. galûnëmis) Milkaus priraðoma antroji giminës paþyma, plg. Atilµis, µio, auch µiês, m. RÞlv 9 – Atilµis, iês, µio, m. f. MÞlv 13; Lûkeµtis, c¸io oder tês, m. RÞlv 75 – Lskeµtis, c¸io, m. und µtiês, f. MÞlv 143; Påprotis, ês, auch ãio, m. RÞlv 112 – Påprotis, c¸io, und tiês, m. und f. MÞlv 207. Taigi MÞlv neabejotinai atskiria- mos dvi linksniavimo paradigmos. Apie tokius atvejus detaliau kalbama tada bu- vusioje naujojoje OG, plg. „Einige von dieµer Declination gehet auch, wenigµtens in einigen Caµibus, nach der ¸weyten, als: Smertis der Tod, Dëbeµis die Wolke, Mirkµnis der Blick, auch die in aµtis und eµtis [...], da µie denn auch ihr Genus Õndern, und aus Femininis Maµculina werden“ OG 29. Taigi nors Ostermejeris buvo Milkaus prieðininkas, visai tikëtina, kad Milkus ðia taisykle galëjo pasinaudoti. 4. MÞlv iðtaisomos turbût netiksliomis laikytos Ruigio nurodytos paþymos, plg. Men¾, eµio, f. RÞlv 86 – Men¾, eµio, m. MÞlv 164; Någas, go, f. RÞlv 92 – Nagas, go, m. MÞlv 176; Pråkaitas, ô, f. RÞlv 52 – Prakaitas, to, m. MÞlv 102; S¸illas, lo, f. RÞlv 151 – S¸illas, lo, m. MÞlv 275. Gramatiðkai ðie þodþiai negalëtø bûti moteriðkosios giminës. 5. Skirtingai MÞlv nurodoma kai kuriø þodþiø klasë – vietoj RÞlv bûdvardþio paþymos adj. MÞlv þymima Sub. mob., plg. Beausis, µë, adj. 2. term. ohne Ohren RÞlv 13 – Beauµis, µe, Sub. mob. der keine Ohren hat MÞlv 23; Gallinis, në adj. 2. term. das Õußerµte, die am Ende (des Dorfs) wohnet RÞlv 35 – Gallinnis, ë, Sub. mob. der Õußerµte, der am Ende des Dorfs wohnt MÞlv 70. Vadinasi, ðitie þodþiai Milkaus laikomi ne bûdvardþiais, o daiktavardþiais.

43 Dël Milkaus gimimo vietos þr. Þavintos Si- XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijo- dabraitës straipsná „Milkø ðeimos vieta je“ ðio ALt tomo p. 101–102.

165 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Taigi matyti, kad Milkus RÞlv skaitë ir redagavo labai atidþiai: vienodino pa- þymas, nereikalingø ar, jo manymu, netiksliø atsisakydavo. Naujos giminës, kalbos dalies paþymos rodo, kad jis kreipë dëmesá á gramatikos dalykus, nevengë jos savaip interpretuoti, tikslinti. Juk bûtent paþymos, nesant vartojimo pavyzdþiø, turëjusios þodyno skaitytojui nurodyti, kaip þodá vartoti. Domëtis lietuviø kalbos dalykais Milkø, matyt, skatino ne tik Povilo Ruigio gramatikos redagavimas, bet ir kalbiniai ginèai su Ostermejeriu, plg. jø abiejø ginèà dël þodþiø ðirdis, rûpestis ir gailestis giminës44.

3.2. SEMANTINËS INFORMACIJOS KEITIMAS. Paprastai Milkus per- raðo RÞlv pateiktus lietuviðkø þodþiø ekvivalentus – vokiðkus þodþius arba apra- ðomuosius junginius. Taèiau yra ir pakeitimø: 1) pridedama papildomø vokieèiø kalbos sinonimø, iðskiriama daugiareikðmiø þodþiø reikðmiø, 2) atskiriami homo- nimai, 3) atsisakoma vokieèiø kalbos ekvivalento, 4) ieðkoma tikslesnio atitikmens.

3.2.1. PRIDEDAMA PAPILDOMØ VOKIEÈIØ KALBOS EKVIVA- LENTØ. MÞlv pridedama naujø vokieèiø kalbos ekvivalentø, apraðomøjø jungi- niø, daugiareikðmiø þodþiø papildomø reikðmiø (jos MÞlv, skirtingai nei RÞlv, nenumeruojamos45). Daþniausiai RÞlv vokiðki ekvivalentai paliekami pirmi. Toliau pridedamas vie- nas ar keli nauji vokiðki sinonimai, pvz.: Bëda „Noth, Elend“ RÞlv 14 – Bëdä „Noth, Elend, Ungl÷ck“ MÞlv 23; Gåunu „ich bekomme“ RÞlv 37 – Gåunu „ich bekomme, kriege“ MÞlv 74; Bandaa „ich verµuche“ RÞlv 12 – Bandau „ich verµuche, probire, wage“ MÞlv 20; Reikalas „die Nothdurft“ RÞlv 120 – Reikalas „die Nothdurft, das GeµchÕft, das Anliegen“ MÞlv 222. Taigi greièiausiai Milkus manë, kad RÞlv pa- renkami gana tikslûs lietuviðkø þodþiø atitikmenys. Taèiau pridëjo naujø galimø lietuviðkø þodþiø vertimo variantø. Tik retais atvejais MÞlv ið pradþiø nurodomi nauji vokiðki ekvivalentai, paskui áraðomas ekvivalentas ið RÞlv, pvz.: Dangalas „eine (hangende) Decke“ RÞlv 24 – Dangalas „eine Kleidung, Bedeckung, hangende Decke“ MÞlv 48. Kartais tie patys RÞlv ekvivalentai, turbût dël pakitusios vartosenos, Milkaus sukeièiami vietomis, plg. Médis „1. das Hol¸, 2. der Baum“ RÞlv 84 – Médis „ein Baum, ein St÷ck Bau=Hol¸“ MÞlv 161. Pasitaiko atvejø, kai MÞlv papildomas ne tik nauju ekvivalentu, bet ir iliustra- ciniu þodþio vartojimu ta reikðme, pvz., Balµas „die Stimme“ RÞlv 12 – Balµas „die Stimme, die Melodie“. Ne atµekku Balµà „ich kann die Melodie nicht“ MÞlv 19; Båltas „weiߓ RÞlv 12 – Baltas „weiß, gutgeµinnet“. Baltojo Swieto ne daug „gut geµinnete Leute µind nicht hÕufig“ MÞlv 19. Tokiu atveju Milkaus manyta, kad nepakanka

44 Þr. Ostermejeris 1996, 248. dvikalbiuose lietuviø kalbos þodynuose“, 45 Plg. Evalda Jakaitienë, Vilma Zubaitienë, ALt 3, 2001, 358. „Daugiareikðmiai þodþiai senuosiuose

166 Archivum Lithuanicum 5 RÞlv iðskirto ekvivalento – lietuviðkas þodis galás bûti vartojamas ir kita reikðme (tai turëjo rodyti ir Milkaus ádëtas vartojimo pavyzdys). Atskirai minëtini atvejai, kai jungtuku auch bandoma atskirti kai kuriø þodþiø reikðmes, plg. C‡ulkinys „Fladen von grobem Habermehl gemacht, rohe“ RÞlv 21 – C¸ulkinys „ein Fladen von grobem Habermehl, rohe, auch ein Brey von geµtampftem Mohn mit Erbµen“ MÞlv 40; Drebulë „eine Eµpe“ RÞlv 27 – Drebullë „eine Eµpe; auch wird kalte Kalbs= oder Fiµch=Suppe Drebullë genannt, weil µie beym Anr÷hren ¸ittert“ MÞlv 54; Stom¾ „die Statur, LÕnge eines menµchlichen Leibes“ RÞlv 141 – Stom¾ „die Statur, LÕnge eines menµchlichen Leibes. Stom¾ wird auch genannt ein St÷ck Leinwand, µo die Littauer bey der Trauung bringen und ungefÕhr µo lang als 3 Eilen enthÕlt“ MÞlv 258. Atkreipiamas dëmesys ir á ámanomà kitokià þodþiø vartosenà (be pagrindinës reikðmës, nurodoma ðalutinë, retesnë), pvz.: Dëwju „ich habe einen Huth, Haube, ¿ auf dem Kopf“ RÞlv 25 – Dewju „ich habe einen Hut, Haube auf dem Kopf, auch manchmall, ich trage Kleider“ MÞlv 51; Kaukia „ich heule, wie ein Hund, oder Wolf“ RÞlv 57 – Kaukiu „ich heule wie ein Hund, oder Wolf, wird aber auch von Menµchen gebraucht“ MÞlv 111. Taigi Milkus, perimdamas RÞlv registro þodá, plëtë ir pildë þodyno straipsnio semantinæ dalá, pridëdamas naujø ekvivalentø, vokiðkø paaiðkinimø, vartojimo pavyzdþiø. Á þodþio vartosenos subtilumus mëgino dëmesá atkreipti ir kitaip, plg. Momä „die Mutter“, Mótina „idem“ RÞlv 90 – Momä „die Mutter, etwas plump“, Motina „die Mutter, etwas feiner“ MÞlv 172.

3.2.2. IÐSKIRIAMI HOMONIMAI. MÞlv rasti ðeði atvejai, kai vietoj RÞlv numeruotø reikðmiø iðkeliami du antraðtiniai þodþiai, t. y. skiriami homonimai.

Druggys „das Fieber, 2. der Schmetter- Druggys „das Fieber“ MÞlv 55 ling“ RÞlv 28 Drugis „ein Fieber=Vogel, Schmetterling“ MÞlv 55 Gaiáta „1. ich halte mich lang auf, 2. ich Gaiátu „ich halte mich auf, bleibe ¸ur÷ck, falle in Ohnmacht, 3. ich verderbe“ µÕume“ MÞlv 69 RÞlv 35 Gaiátu „ich komme um, verderbe, µterbe wie ein Vieh“ MÞlv 70 Grië¸iu „ich knirµche mit den ¨Õhnen, Grë‡iu „ich knirµche mit den ¨Õhnen“ 2. ich cirkele ab“ RÞlv 43 MÞlv 86 Grë‡iu „ich ¸irkele“ MÞlv 86 Nåras „ein Narr, 2. ein Taucher“ RÞlv 92 Nåras „ein Narr“ MÞlv 177 Naras „ein Taucher“ MÞlv 177 Tëµä „die Wahrheit, 2. ¸war. Conjunct.“ Tëµa „die Wahrheit“ MÞlv 292 RÞlv 159 Tëµä „¸war, freylich“ MÞlv 292 ¢iëdas „1. ein Ring, 2. die Bl÷the“ RÞlv ¢ëdas „ein Ring“ MÞlv 339 186 ¢iedas „die Bl÷the“ MÞlv 339

167 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 5 pav. [Philipp Ruhig,] Littauiµch–Deutµches und Deutµch–Littauiµches Lexicon, 1747, 161: fragmentas su lizdu Tirßtas (plg. 6 pav.); VUB RS, sign.: L 935. Buv. Enzio Jagomasto egz. R

Tokius þodþius Milkus, matyt, laikë semantiðkai nesusijusiais (tai turëjo rodyti ir lizdo þodþiø derivaciniai ryðiai), todël iðskyrë á du atskirus registro abëcëlës þodþius.

3.2.3. ATSISAKOMA EKVIVALENTO. MÞlv perimti ne visi vokiðki ekvi- valentai, teikti RÞlv, plg. Ateiwys „ein Fremdling, Neuangekommener“ RÞlv 8 – Ateiwys „ein Fremdling“ MÞlv 13; Audrä „die Fluth, Ueberµchwezung“ RÞlv 10 – Audra „die Fluth“ MÞlv 14; Bittë „die Biene, Imme“ RÞlv 16 – Bittë „eine Biene“ MÞlv 28; Smagurëi „der Nachtiµch, Leckerbißen“ RÞlv 135 – Smagurei „Lecker- biµµen“ MÞlv 248. Greièiausiai ðie vokiðki ekvivalentai Milkui atrodë netikslûs ar tarminiai. Ekvivalentai turbût iðmetami ir tada, kai Milkus lietuviðko þodþio, vartojamo ta reikðme, nei raðtuose, nei tarmëje nëra aptikæs, plg. Karûnä „eine Krone, 2. eine Fahne, Panier, 3. eine Compagnie“ RÞlv 55 – Karsna „eine Krone, Fahne, Panier“ MÞlv 109; Rodyklë „1. der ¨eiger an der Uhr, 2. der Wegweiµer, 3. ein Griffel der Schulkinder, 4. ein Regiµter“ RÞlv 123 – Rodyklë „der ¨eiger an der Uhr, der Weg- weiµer, ein Griffel der Schul=Kinder“ MÞlv 226. Tai rodo, kad Milkus nesiûlë þodþiø versti RÞlv pateiktais ekvivalentais, kai nebuvo ásitikinæs, jog lietuviðkas þodis tokia reikðme yra vartojamas.

3.2.4. IEÐKOMA TIKSLESNIO ATITIKMENS. MÞlv bandoma lietuvið- kus þodþius ir tiksliau iðversti. Daþniausiai tokiu atveju buvæs vokiðkas ekvivalen- tas plaèiau paaiðkinamas, plg. Rëklês „Hol¸rahnen“ RÞlv 120 – Reklës „ein Rahmen ÷ber dem Ofen, Hol¸ ¸um Trocknen auf¸ufleihen“ MÞlv 222; Warpµtë „eine Spille“ RÞlv 177 – Warpµtë „eine Spille, die man mit den Fingern dreht“ MÞlv 326. Pridëtas ilgesnis reikðmës apraðymas, turás atskleisti lietuviðko þodþio reikðmës specifikà. Kitur, atvirkðèiai, vokiðkas aiðkinimas trumpinamas, plg. Anglìs „eine gl÷hende Kohle“ RÞlv 5 – Anglis „eine Kohle“. ¢aryjanti Anglis „eine gl÷ende Kohle“ MÞlv 5; Braµtä „ein µeichter Ort im Fluß, da man durchgehen, oder durchfahren kann“ RÞlv 17 – Braµta „ein µeichter Ort im Fluߓ MÞlv 32; Bredda „ich wate ins Waßer,

168 Archivum Lithuanicum 5 6 pav. [Christian Gotlieb Mielcke,] Littauiµch–deutµches und Deutµch–littauiµches Wærter=Buch, 1800, 295: fragmentas su lizdu Tirßtas ir Milkaus paaiðkinimu apie vartosenà (plg. 5 pav.); VUB RS, sign.: L 804 R

¸u fiµchen“ RÞlv 17 – Breddu „ich wate ins Waµµer“ MÞlv 32. Greièiausiai manoma, kad detalesnis aiðkinimas yra nereikalingas, kai kur turbût ir netikslus. Pasitaiko atvejø, kai vietoj Ruigio apraðomojo junginio MÞlv teikiamas vokiðkas, matyt, Milkui atrodæs pakankamas ekvivalentas, plg. Brukkas „ein gepflaµterter Weg, durch Pfl÷ãen und Moraµt“ RÞlv 18 – Brukkas „ein Steinpflaµter“ MÞlv 33; Kimáa „das Fenµter oder Loch, dadurch das Heu geµtopfet wird“ RÞlv 59 – Kimáa „eine Heulucke“ MÞlv 115. Nors ir retai, Milkus apskritai keièia RÞlv ekvivalentà, kai mano, kad lietuviðkas þodis vartotinas kita reikðme, pvz., Newalninkas „ein unterthÕniger Knecht, µiehe Walë, nicht µo leicht ein GewaltthÕtiger wie Ruhig hat“ MÞlv 180. Reikëtø atkreipti dëmesá, kad ieðkoti tikslesniø atitikmenø Milkø skatino ir Ma- þojoje Lietuvoje vykusios kultûros veikëjø diskusijos. Milkus ilgà laikà ginèijosi su Ostermejeriu dël giesmynø kalbos. Be abipusiø priekaiðtø dël poetikos dalykø, autoriai nesutardavo ir dël kai kuriø þodþiø reikðmiø. Pavyzdþiui, diskusijos su Ostermejeriu paveikt`i gali bûti þodþiø pagada bei tirð- tas46 reikðmës nusakymai. Plg. Pagadä, ôs, f. der Friede; µonµt Pakajus RÞlv 34 – Pagadå, dôs, f. gut Wetter, gl÷cklicher Wind, gutes Fortkommen; Nepagadå, ôs, f. Unwetter, Gegenwind MÞlv 68; Tirátas, tä, adj. 2. term. dick, unklar RÞlv 161 – Tirátas, tä, dick, unklar, wird von fließenden Dingen gebraucht, als Allus tirátas, dickes Bier. Doch wird auch abuµive manchesmal geµagt: Tiráta Girre, ein dichter Wald. Tiráti Ruggei, dichtes Korn MÞlv 295 (plg. 5 ir 6 pav.).

46 Þr. Ostermejeris 1996, 242.

169 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 Galbût Milkus bûtø maþiau kreipæs dëmesio á ðiø þodþiø reikðmiø tikslumà, jei ne kivirèai su Ostermejeriu, taip pat turëjusiu grieþtà nuomonæ, kaip ðiuos þodþius vartoti. Pavyzdþiui, Milkui atrodë, kad daiktavardis pagada reiðkiàs tik gerà orà, o ne iðganymà ar gerovæ, kaip já vartojo Ostermejeris. Taigi Milkus pakeitæs ir RÞlv ekvivalentà „Friede“. Taip pat Milkus buvo ásitikinæs, kad bûdvardis tirðtas galás bûti vartojamas tik su skysèius reiðkianèiais daiktavardþiais. Taèiau vëliau sutikæs su Ostermejeriu, kad ðis þodis pavartojamas ir su kitokiais daiktavardþiais (giria, rugiai, plg. jo pridëtà pastabà). Tokie pavyzdþiai patvirtina, kad Milkus nepasitikëjo RÞlv þodþiø vertimais ir aiðkinimais – juos keitë ir pildë (kartais net vartosenà aiðkinanèiais komentarais ar iliustraciniais pavyzdþiais). Atrodo, kad Milkus jau bandë atskirti homonimus nuo daugiareikðmio þodþio reikðmiø.

3.3. VARTOSENOS PAÞYMOS. MÞlv pateikiama ir vertinamøjø pastabø apie þodþius. Kai kurie þodþiai Milkui atrodë pasenæ, retai vartojami. Prie jø MÞlv duodamos ávairios paþymos. Pavyzdþiui, prie, jo manymu, pasenusiø, jo tarmëje ar religiniuo- se raðtuose nesanèiø þodþiø nurodoma paþyma obµol., pvz.: Prånaáas „ein Prophet, Proponent“ MÞlv 182, ¨wanu „ich thæne“ MÞlv 350; taip pat ¸iemlich obµol., pvz.: Iauniákë „die Iugend“ MÞlv 93, Pulkauninkas „ein Hauptmann“ MÞlv 212. Prie, autoriaus manymu, maþai vartojamø, retø þodþiø priraðoma nicht µehr gebrÕuch- lich, pvz., Ypatiákas „der beµondere“ MÞlv 335, Nebuitë „ein Geµpenµt“ MÞlv 180, Pergalë „der Sieg“ MÞlv 71, Prekia, Prekyµtë „die Handthierung“ MÞlv 208, Pauká- tininkas „ein VogelfÕnger“ MÞlv 192; kartais vartojamos ir retesnës paþymos nich µo gebrÕuchlich, pvz., Alywa „das Oehl“ MÞlv 4; nicht µehr gebrÕuchl., pvz., Ankµtybë „die fr÷he ¨eit“ MÞlv 5; µelten, pvz., Marginu „ich mache bunt“ MÞlv 158, Pawargis „die Armuth“ MÞlv 317. Rastas ir vienas, Milkaus manymu, nebevartojamas þodis su paþyma nicht mehr gebrÕuchlich, plg. Pawëtra „die Peµt“ MÞlv 328. Taip pat prie ne visai suprantamø arba neþinomø þodþiø Milkus paþymi nicht µehr verµtÕndlich, pvz.: Apekunas „ein Vormund“ MÞlv 135, Prip¾limas „der ¨ufall“ MÞlv 209, Skyrinëlis „ein Comma, ein Unterµcheidungs=¨eichen in Buch“ MÞlv 244, ¢åi¸dëjas „ein Commædiant“ MÞlv 337, ¢waig‡dininkas „ein Sternfeher“ MÞlv 349. Kitur prideda paþymà nicht µehr bekannt, plg. Raátinëlis, Raáytinë „der Buchµtabe“ MÞlv 218. Dar kiti atvejai: Scëptras „das Scepter“, dem Littauer wohl nicht bekannt MÞlv 235, S¸almas „der Helm“, nicht mehr µehr bekannt MÞlv 271 ir pan. Taigi, atrodo, þodyno autorius stengësi paþymomis áspëti þodyno vartotojà, ku- riuos þodþius reikëtø vartoti atsargiau arba visai jø atsisakyti. MÞlv stengiamasi atskirti ir retesnius dialektizmus, vartojamus ne visose Maþo- sios Lietuvos tarmëse, pvz.: Skatikkas „ein Groµchen“, nicht aller Orten gebrÕuchlich,

170 Archivum Lithuanicum 5 an andern µagt man Gråáis MÞlv 241. Kitur duodama paþyma nicht ÷berall gebrÕuch- lich (gebrl.). Ðtai keletas taip paþymëtø þodþiø: Kyta, ôs, f. „ein Topf Flachs von ¸ehn Pfund, vier¸ig oder µechs¸ig Handvoll“ MÞlv 139, Topnyc¸ia „ein KlingµÕckel“ MÞlv 296, Wëdras „ein Eimer“ MÞlv 318. Keletà kartø Milkus paþymëjo Didþiojoje Lietuvoje vartojamus þodþius, pvz.: Aµaba „eine Perµon“, iµt hier nicht gebrÕuchlich, wohl aber im Großher¸ogthum Littauen. Hier µagt man, eine Perµon in der Gottheit, Perµona Diewyµtês MÞlv 11, Seimas „der Land=Tag“, im Großher¸ogthum Littauen gebrÕuchlich MÞlv 65, Krauc¸ius „ein Littauiµcher Schneider“, beµonders in Samogitien MÞlv 129. Akivaizdu, jog vartosenos paþymø Milkui reikëjo daug labiau nei Ruigiui, kad jo paþymø sistema iðplësta ir paávairinta.

3.4. KILMËS PAÞYMOS 0 0 0 1. MÞlv keliolika atvejø atsisakoma Ruigio paþymø é. Pol., é. Polon. „ið lenkø kalbos“. Ruigys taip þymëjo daiktavardá Abro¸as RÞlv 3, Adyna RÞlv 3, Akrutas RÞlv 4, bet Milkus ðià paþymà praleido. Gal Milkus nebuvo visiðkai tikras, kad tie þodþiai pasiskolinti bûtent ið lenkø kalbos. O gal manydamas, jog nuoroda á len- kiðkà kilmæ gali bûti suprasta kaip rekomendacija þodþio nevartoti, Milkus vengë tokios sugestijos. Tik prie þodþiø klapas, ðliûbas, vainas, verbliûdas, þyvatas duodama pastaba apie lenkiðkà jø kilmæ (RÞlv taip pat prie ðiø þodþiø yra paþymos é. Pol, é. Polon.), plg. Klåpas „ein Junge, ein junger Kerl, aus dem polniµchen“ MÞlv 121, Werbludas „ein Kamehl. Polniµch“ MÞlv 324. Matyt, ðie þodþiai Milkui tikrai atrodë svetimi, todël, paþymëdamas juos, Milkus galëjo rekomenduoti jø vengti. 2. Prie þodþiø, kurie Milkui atrodë esantys skolinti ið vokieèiø kalbos, MÞlv paþymima Deutµch. Tokiø atvejø rasta keliasdeðimt, plg. Ercikis MÞlv 66, Kurbas MÞlv 136, Logeris MÞlv 152, Mandelis MÞlv 158, Tancus MÞlv 287 ir pan. Ypaè daug tokiø þodþiø S raidës registre, plg. Spykë, Spykërë MÞlv 255, S¸elmis MÞlv 273, S¸erë MÞlv 274, S¸ipporus MÞlv 276, S¸léktas MÞlv 278, S¸olë MÞlv 280, S¸pulë, S¸pulóju MÞlv 281, S¸ruba, S¸tanga MÞlv 281, S¸turmas MÞlv 281, S¸ucas MÞlv 282, S¸upëlë, S¸upelóju MÞlv 283, S¸uppas MÞlv 283. Neretai iðskiriama visa germanizmø grupë, pvz., Miµtras, Miµtrënë, Miµtryµtë, Miµtråuju MÞlv 171 (Alle viere deutµch), Ricerus, Riceryµtë (Beyde aus dem Deutµchen gemachte unverµtÕndliche Wærter) MÞlv 225. 3. Polemizuodamas su Ostermejeriu, Milkus yra ne kartà pabrëþæs, kad reikia vengti nesuprantamø germanizmø, retø þodþiø. Panaðiø minèiø yra ir MG dalyje „Kur¸e Anleitung ¸ur littauiµchen Poeµie“, plg. „Er muß niemahls deutµche oder aus anders Sprachen genommene Schænheiten wærtlich anbringen, wenn es der lit- tauiµche Genius nicht ¸ulÕµµet, welches nur µelten geµchiehet, weil beµonders ¸wiµchen der deutµchen und littauiµchen Sprache nicht viel Aehnlichkeit an¸utref-

171 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 fen“ MG 193; „Keine Wærter aus andern Sprache einmiµchen“; „Veraltete Wærter muß man auch nicht gebrauchen“ MG 203. Kadangi vietoj pasenusiø ir svetimø þodþiø Milkus siûlë vartoti áprastus, kiekvienam suprantamus þodþius (plg. „Lau- ter ÷bliche Wærter brauchen“ MG 203), galima su didele tikimybe manyti, kad þodþiø kilmës nuorodos turëjusios rekomenduoti þodyno skaitytojams ðiø þodþiø nevartoti. Matyt, pasenusius ir vokiðkos kilmës þodþius Milkus dëjo ir á savo þodynà todël, kad nenorëjo per daug susiaurinti þodyno, nenorëjo pateikti vien norminiais (reko- menduotinais vartoti tekstuose) laikytinø þodþiø, bet stengësi bent ið dalies paro- dyti ir kasdienæ (ðnekamàjà) vartosenà. Todël ir Ruigio þodþiø kilmës paþymø sistemà Milkus plëtë, pildë, tikslino.

3.5. LOTYNIÐKOS BIOLOGIJOS TERMINØ PAÞYMOS. Prie augalø, þuvø, paukðèiø pavadinimø MÞlv pridëtos atitinkamos lotyniðkos paþymos, t. y. Herb.: Balanda MÞlv 19, Gailës MÞlv 69, Kunrotai MÞlv 136, Mëta MÞlv 167, Rau- ka‡olë MÞlv 220, Ruta MÞlv 230, Taukinnei MÞlv 289; Piµc.: Gru‡‡ë MÞlv 88, Lynas MÞlv 155, Mallë, Mallélë MÞlv 157, Pukys MÞlv 212, Stérkas MÞlv 257, S¸apalas MÞlv 271; Avis.: Slankë MÞlv 247. Ruigio þodyne lotyniðkø paþymø nepasitaiko, taèiau ten kai kur vartoti vokiðki þodþiai skliausteliuose, pavyzdþiui, Ménkë „Dorµch“ (Fiµch.) RÞlv 86, Paparãiei „Hahnenfuߓ (Kraut.) RÞlv 102. Taigi Milkus lyg ir bandë nurodyti, kad þodis yra tam tikros srities terminas, atskirti já nuo áprastø buitiniø þodþiø. Tai Milkaus þingsnelis terminø suvokimo ir skyrimo link.

IÐVADOS. I. Ið atliktos RÞlv ir MÞlv analizës matyti, kad redaguodamas Rui- gio þodyno analitinæ dalá Milkus normino RÞlv þodþiø raðybà. 1. Pirmiausia Milkus rëmësi Maþosios Lietuvos gramatikø (KlG, KlC, RG, OG) bei kitø kalbos veikalø (RB) raðybos tradicija. a) KlG átaka. Milkus þymëjo tik ilgà kirèiuotà balsá (lai‡ µu ´ lai‡yµu, bet lopyµu ´ lopiµu), minkðtumo þenklà raðë (i)§Q kamieno daiktavardþiø gen. sg. galûnëje (mil‡inis, no ´ mil‡inis, nio), ´ <¾> veiksmaþodþiø sangràþinëse for- mose (barioµ’ ´ bar¾s), <ë> ´ Kleino treèiosios linksniuotës daiktavardþiø gen. sg. galûnëse (akis, ês ´ akis, iês); b) RG átaka. Praplëtë <ë> vartojimo sferà – <ë> ([ë] þymëti) raðë ir nekirèiuotoje pozicijoje (skru¸delë ´ skru¸dëlë, aukátybe ´ aukátybë). c) RB átaka. Po priebalsiø , , , <µ> atsisakë minkðtumo þenklo ne tik ðaknyse, bet ir galûnëse (mëlës, liû ´ mëlës, lû), daþniau vartojo balsio trumpumà þyminèias priebalsiø geminatas.

172 Archivum Lithuanicum 5 2. Milkus, kaip ir Ruigys, buvo veikiami nuo KlG laikø vertinamos vakarø aukð- taièiø ðiaurinës tarmës fonologijos sistemos. Ðiaurinei tarmei bûdinga raðtø kalba MÞlv ir RÞlv daug ryðkesnë nei tradicinëse Maþosios Lietuvos gramatikose (, <ë> þodþiø ðaknyse beveik visais atvejais þymimas [o], [ë] ir [¾], [ie]). 3. Milkus perëmë ne visas Ruigio raðybos ypatybes, todël skirtinos naujesnës arba Milkui bûdingos raðybos ypatybës: a) vietoj Ruigio vartotø dviejø variantø <ã> ir pasirinko digrafà minkðtam [è’] þymëti (kanãia ´ kanc¸ia, buc‡us ´ buc¸us). Analogiðkai ´ ; b) vietoj dviejø variantø ir vartojo tik vienà (be taðko) (kiëtas ´ kietas); c) daþniau neskyrë priesagø -otas ir -uotas (raðë tik -otas - sparn¾tas ´ sparnotas); d) grafiðkai stogelio formos cirkumfleksu neskyrë daiktavardþiø nom. pl. galû- nës (dråpanôs ´ drapanos, kiëlinês ´ kelinës); e) bûtojo kartinio laiko formoje kartais þymëjo minkðtumo þenklà prieð uþpaka- linës eilës balsá [a] (baltinau ´ baltiniau, riáau ´ riáiau); f) siûlë raðyti po minkðtojo priebalsio (draugiä ´ draugia, draugé); g) daþniau raðë po [b] (derybôs, bû ´ derrybos, bjû); h) dël religiniø raðtø átakos apostrofu þymëjo sutrumpëjusias galûnes (wëµuls ´ wëµul’s). 4. Milkus vengë tam tikrø vokieèiø ir lenkø kalbos raðybos bruoþø: a) nevartojo , (halaµas ´ alaµas); b) daþniau neraðë minkðtumo þenklo po , prieð prieðakinës eilës balsá (ragielis ´ ragélis, sunkiey ´ sunkey); c) RÞlv dvigubu brûkðneliu atskirtus prieðdëlius ar sudurtiniø þodþiø dëmenis sujungë á vienà þodá (arkli=gonë ´ arkligonë, pry=angis ´ pryangis). Tai rodo Milkaus pastangas tam tikrais atvejais vengti kitø kalbø raðybos átakos.

II. Be raðybos, Milkus tvarkë þodyno struktûrà (þodþiø registrà ir lizdus). 1. Þodyno struktûros pakeitimai pirmiausiai sietini su lizdinës þodþiø tvarkos koregavimu: a) þodis skiriamas kitam lizdui (auklë MÞlv teikiamas ne augu, o aukoju lizde); b) abëcëlinis þodis átraukiamas á lizdo vidø (virbalas ´ virbas); c) þodis iðkeliamas ið lizdo (plauc¸ei ið [platus]); d) þodþiø lizdas panaikinamas ([kanãia] ´ [kenc¸ia]); e) keièiamas abëcëlinis registro þodis (registro þodþiu laikomas gëda, o á lizdo vidø ákeliamas gëdinu, nors RÞlv buvo atvirkðèiai); f) keièiama þodþiø tvarka lizdo viduje (lizde atskirai sugrupuojami dirbu ir darau vediniai). Tokie taisymai rodo, kad Milkus stengësi ið naujo ávertinti darybinius þodþiø ryðius, kreipë dëmesá á formaliàjà ir semantinæ þodþiø struktûrà. Kadangi darybos

173 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 skyreliø ML gramatikose praktiniam darbui nepakako, daug kur Milkus intuityviai sprendë, kurá þodá laikyti vediniu, o kurá darybiðkai neskaidomu. Todël èia nega- lima kalbëti apie didesná dariniø suvokimo preciziðkumà negu Ruigio. 2. Milkus tobulino ir þodyno struktûrà: a) grieþèiau laikësi abëcëlës tvarkos; b) darybiniais ryðiais susijusiø þodþiø nebeteikë skirtinguose lizduose (vienà ið jø panaikino); c) sutvarkë nuorodø sistemà (MÞlv nuoroda kreipia á lizdà, kuriame þodis pa- teikiamas su pagrindinëmis formomis ir vokiðkais ekvivalentais).

III. Milkus tikslino ir plëtë Ruigio þodyno straipsná (gramatinæ, semantinæ ir vartosenos informacijà). 1. Pagrindiniai gramatinës informacijos tikslinimo ir plëtimo atvejai MÞlv yra ðie: nurodoma kitø pagrindiniø þodþiø formos arba jø papildoma; keièiamos gimi- nës arba kalbos dalies paþymos arba jø nededama. Milkus, turëdamas intencijà þodynà gerinti: a) suregistravo daugiau ML raðtuose ir tarmëse ávairavusiø formø, dvejopø linksniavimo ir asmenavimo paradigmø; b) pirmasis bandë nurodyti, kad þodþio linksniavimo paradigma yra pakitusi (wabalis ´ wabalas, µelten wabalis), netaisyklinga (reáuttis, hat im Pl. rëáuttai) ar trûk- tina (‡mona, hat keinen Plur.); c) keisdamas daiktavardþio giminës ar kalbos paþymà, nurodë esant reikalingus kitokius sintaksinius santykius. 2. Ir semantinë informacija apie lietuviø kalbos þodá pleèiama bei tikslinama. Atkreipti dëmesá á vieno ar kito þodþio reikðmës niuansus, þinoma, skatino ir iðoriniai veiksniai: giesmynø ir religiniø raðtø redagavimas, kalbinë paties Milkaus diskusija su Ostermejeriu. Milkus, tobulindamas leksikografiná metodà: a) priraðë daugiau sinoniminiø vokieèiø kalbos ekvivalentø – þodþiø ir þodþiø junginiø (bandau „ich verµuche“ ´ bandau „ich verµuche, probire, wage“); b) atkreipë dëmesá ir á lietuviðko þodþio daugiareikðmiðkumà (drebulë „eine Eµpe“ ´ drebullë „eine Eµpe; auch wird kalte Kalbs= oder Fiµch=Suppe Drebullë genannt“); c) bandë detaliau paaiðkinti þodá apraðomuoju junginiu (warpµtë „eine Spille“ ´ warpµtë „eine Spille, die man eit den Fingern dreht“); d) trumpino ir tikslino vokiðkus aiðkinimus (anglis „eine gl÷hende Kohle“ ´ anglis „eine Kohle“. ¢aryjanti Anglis „eine gl÷hende Kohle“); e) atsisakë retesnio, pasenusio, tarminio vokieèiø kalbos ekvivalento (bittë „die Biene, Imme“ ´ bittë „eine Biene“); f) áraðë á pirmà vietà tikslesná vokiðkà ekvivalentà (dangalas „eine [hangende] Decke“ ´ dangalas „eine Kleidung, Bedeckung, hangende Decke“);

174 Archivum Lithuanicum 5 g) këlë á pirmà vietà daþnesná ekvivalentà (medis „1. das Hol¸, 2. der Baum“ ´ medis „ein Baum, ein St÷ck Bau=Hol¸“; h) atskyrë homonimus (tëµa „die Wahrheit, 2. ¸war. Conjunct.“ ´ tëµa „die Wahr- heit“, tëµa „¸war, freylich“). 3. Milkus ypaè praplëtë þodþiø vartosenos dalá. Paþymomis jis þymëjo: a) archaizmus (Pranaáas; Iauniákë „die Iugend“, ¸iemlich obµol.); b) retai vartojamus þodþius (Nebuitë „ein Geµpenµt“, nicht µehr gebrÕuchlich); c) riboto paplitimo þodþius (Skatikkas „ein Groµchen“, nicht aller Orten gebrÕuch- lich, an andern µagt man Graáis); d) svetimos kilmës þodþius (Tancus „der Tan¸, iµt deutµch, und nicht gebrÕuchlich“); e) terminus (Balanda. Herb., Lynas. Piµc., Slankë. Avis). Toks paþymø ásivedimas rodo Milkaus, kaip leksikografo, pastangas atkreipti þodyno vartotojo dëmesá á retesnius þodþius, skolinius, galbût net rekomendacijas jø nevartoti (pavyzdþiui, pasenusiø þodþiø, germanizmø). Tuo Milkaus þodynas subtilesnis uþ Ruigio. Ið RÞlv ir MÞlv palyginimo (nors èia neanalizuotas leksikos tvarkymas) galima aiðkiai matyti ne tik raðybos tvarky- mo tendencijas, bet ir leksikografinio metodo paþangà. Milkus perdirbo Ruigio þodynà ganëtinai kardinaliai, kad jo 1800 metø þodyno leidimas bûtø laikomas atskiru leksikografiniu veikalu, ne vien Ruigio þodyno perdirbiniu.

Literatûra ir ðaltiniai:

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 21990: Aleksandrynas 2, Vilnius: Sietynas.

B UCH, TAMARA, 1998: „XVI a. Rytø Prûsijos lietuviø kalbos vokalizmas pagal D. Kleino gramatikos duomenis“, Tamara Buch, Opuscula Lithuanica, wydaù Wojciech Smoczyñski, Warszawa: Katedra Jæzykoznawstwa Ogólnego i Baùtystyki Uniwersytetu Warszaw- skiego, 99–114.

B UCH, TAMARA, 1998: „Z historii wokalizmu litewskiego“, Tamara Buch, Opuscula Lithu- anica, wydaù Wojciech Smoczyñski, Warszawa: Katedra Jæzykoznawstwa Ogólnego i Baùtystyki Uniwersytetu Warszawskiego, 118–123.

B UCH, TAMARA, 1998: „The phonological system of the ‘Metai’ by Christian Donelaitis“, Tamara Buch, Opuscula Lithuanica, wydaù Wojciech Smoczyñski, Warszawa: Katedra Jæzykoznawstwa Ogólnego i Baùtystyki Uniwersytetu Warszawskiego, 129–199.

[HAACK, FRIEDERICH WILHELM,] 1730: Vocabvlarivm Litthvanico–Germanicvm, et Germanico–Litthvanicvm [...] von Friederich Wilhelm Haack, Halle.

J AKAITIENË, EVALDA; VILMA ZUBAITIENË, 2001: „Daugiareikðmiai þodþiai senuosiuo- se dvikalbiuose lietuviø kalbos þodynuose”, ALt 3, 355–362.

J ONIKAS, PETRAS, 1938: „Kleino gramatikø bendrinë kalba“, APh 7, 1938, 57–72. KlC – [Danielius Kleinas,] M. DANIELIS KLEINII COMPENDIUM LITVANICO-GERMANI- CUM [...] Kænigsberg / Gedruckt und verlegt durch Iohann Reuµnern, 1654.

175 Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) þodyne 0 0 0 0 KlG – [Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Litvanica [...] REGIOMONTI, Typis & µumptibus JOHANNIS REUSNERI, 1653.

K RAÐTINAITIS, EMILIJUS, 1995: „Maþoji Lietuva, kokia ji buvo paskutiniuoju laiku“, Lietuvininkø þodis, Kaunas: Litterae universitatis. MG – [Christian Gotlieb Mielcke,] Anfangs=Gr÷nde einer Littauiµchen Sprach= Lehre [...], Kænigsberg, 1800. MÞ – [Christian Gotlieb Mielcke,] Littauiµch–deutµches und Deutµch–littauiµches Wærter= Buch, worinn das vom Pfarrer Ruhig zu Walterkehmen ehemals heraus gegebene ¸war ¸um Grunde gelegt, aber mit µehr vielen Wærtern, Redens=Arten und Spr÷chwærtern, ¸ur HÕlfte vermehret und verbeµµert worden von Chriµtian Gotlieb Mielcke [...] Kænigs- berg, 1800. OG – [Gottfried Ostermeyer,] Neue Littauiµche Grammatik [...], Kænigsberg: gedruckt bey G. L. Hartung, 1791.

O STERMEJERIS, GOTFRYDAS, 1996: Rinktiniai raðtai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- dykla.

P ALIONIS, JONAS, 1996: „XVIII a. lietuviø raðyba”, LKK 36, 30–50.

P ALIONIS, JONAS, 1997: „Lietuviø raðomosios kalbos ir tarmiø santykis XVIII a. Rytø Prûsijoje“, LKK 38, 38–62. PLKG – Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, parengë J[uozas] Balèikonis, B[orisas] Larinas, J[onas] Kruopas, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1957. RB – [Philipp Ruhig,] Betrachtung der Littauiµchen Sprache, in ihrem Urµprunge, Weµen und Eigenµchaften [...], Kænigsberg, druckts und verlegts Iohann Heinrich Har- tung, 1745. RG – [Paul Friedrich Ruhig,] Anfangsgr÷nde einer Littauiµchen Grammatick [...] Kænigs- berg, druckts und verlegts Iohann Heinrich Hartung, 1747. RgM – [Philipp Ruhig,] MELETEMA, é re ipµa, Autoribus variis, atq[ue] experientia, µiµtens LINGUAM LITUANICAM [...] à PHILIPPO RUHIGIO [...], 1735. RÞ – [Philipp Ruhig,] Littauiµch–Deutµches und Deutµch–Littauiµches Lexicon [...] Kænigs- berg, druckts und verlegts I. H. Hartung, 1747.

R UIGYS, PILYPAS, 1986: Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytau- tas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga.

S ALYS, ANTANAS, 1933: „Kelios pastabos tarmiø istorijai“, APh 4, 21–34.

S ALYS, ANTANAS, 1992: Raðtai 4. Lietuviø kalbos tarmës, Roma: Lietuviø Katalikø mokslo akademija. Sapûno ir Ðulco gramatika = Compendium Gramâticae Lithvanicae, parengë Kazimieras Eigmi- nas, Bonifacas Stundþia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997. SG – [Teophil Schultz,] COMPENDIUM GRAMMATIC¯ LITHVANIC¯ [...] REGIOMONTI: Typis Friderici Reuµneri, 1673.

S IDABRAITË, ÞAVINTA, 2003: „Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje“, ALt 5, 97–126.

176 Archivum Lithuanicum 5 URBANAVIÈIÛTË, ÞANETA, 1970: „Priebalsiø kietinimas Prûsø Lietuvos tarmëse”, Blt 6(2), 147–165.

U RBUTIS, VINCAS, 1986: „K. G. Milkaus þodyno rankraðtinis perdirbinys”, Blt 22(1), 76–85.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1994: Lietuviø kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1995: „Lietuviø kalba Rytprûsiuose“, Lietuvininkø þodis, Kaunas: Litterae universitatis, 478–485.

Vilma Zubaitienë DIE VON CHRISTIAN GOTTLIEB MIELCKE VORGENOMMENEN VERÄNDERUNGEN DES WÖRTERBUCHES VON PHILLIP RUHIG

Zusammenfassung

Im Artikel werden die Beziehungen zwischen zwei Wörterbüchern kleinlitauischer Provenienz, des „Littauisch-deutschen und Deutsch-littauischen Lexicons“ (1747) von Phil- lip Ruhig und des „Littauisch-deutschen und Deutsch-littauischen Wörter=Buches“ (1800) von Christian Gottlieb Mielcke untersucht. Es ist bekannt, dass Mielcke die frühere Arbeit von Phillip Ruhig als Grundlage für sein Wörterbuch genommen hat. In diesem Artikel werden die redaktionellen Veränderungen im litauisch–deutschen Teil des Mielckeschen Wörterbuch erörtert. Der Artikel besteht aus drei Teilen: 1. Veränderungen der Rechtschreibung, 2. Verände- rungen der Makrostruktur, 3. Veränderungen des Mikrostrukur. Als erstes wird erörtert, welche Veränderungen Mielcke an der Ruhigschen Recht- schreibung vorgenommen hat. Es wird untersucht, inwieweit Mielcke die traditionellen Grammatiken Kleinlitauens als Grundlage genommen hatte und welche orthographischen Prinzipien er selbständig verändert hat. Im litauisch–deutschen Teil des Mielckeschen Wörterbuches werden folgende Veränderungen der Ruhigschen Rechtschreibung festge- stellt: , werden nicht verwendet, , <ã> werden durch ersetzt, in den reflexiven Verbformen finden wir anstelle von bei Mielcke <æ>, in der Endung Gen.Sg. der Substantive der dritten Deklination ersetzt Mielcke <ë> durch . Konsequenter als bei Ruhig wird in der betonten Position gebraucht, in den Endungen der Substantive im Gen.Pl. erscheint kein nach [l], [n], [r], [f]. Weiter werden Veränderungen der Makrostruktur des Wörterbuches erörtert. Es wer- den Veränderungen der alphabetischen Anordnung der Lemmata sowie Veränderungen der Artikelnester besprochen. Die Veränderungen der Artikelnester können folgender- maßen klassifiziert werden: 1) ein Sublemma wird einem anderen Lemma zugeordnet,

177 Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose 2) ein Lemma wird einem anderen Lemma als Sublemma zugeordnet, 3) ein Sublemma wird aus dem Artikelnest herausgenommen, 4) das Artikelnest wird aufgehoben, 5) das Nesteingangslemma wird geändert, 6) die Anordnung der Sublemmata in den Artikelnes- tern wird geändert. Veränderungen sind auch in der Mikrostrukur zu beobachten. Eine andere Form wird lemmatisiert, zusätzliche Personalendungen der Verben werden angeführt. Darüber hi- naus werden der veränderte Wortgebrauch sowie Fälle von unregelmäßiger Flexion ge- kennzeichnet. Auch die auf das Lemma bezogenen semantischen Angaben werden von Mielcke geändert. So werden weitere deutschsprachige Synonyme angegeben und Fälle von Po- lysemie des Lemmas gekennzeichnet. Mielcke strebte auch nach einer möglichst genauen Übersetzung des litauischen Wortes. Seltene, dialektale und für Mielcke unverständliche Wörter werden mit Bemerkungen versehen. Die Wörter deutscher Herkunft werden mit Deutsch gekennzeichnet.

V ILMA ZUBAITIENË Gauta 2003 m. balandþio 10 d. Lietuviø kalbos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

178 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Eglë Bukantytë Klaipëdos universitetas

Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose

Jono Bretkûno Postilë (1591) – sudëtingos struktûros kûrinys, sudarytas ið pa- mokslø ir prieð juos einanèiø perikopiø. Manoma, jog pamokslus Bretkûnas su- darë pats. Didþiàjà dalá perikopiø jis ëmë ið Baltramiejaus Vilento knygos Euan- gelias bei Epistolas (1579, toliau – EE), bet nuraðydamas jas redagavo1. Postilæ taisë ir Prûsijos kunigaikðèio sudaryta dvasininkø komisija2, taèiau kaip ir kiek ji tai- syta, neþinoma. Tiriant Bretkûno raðtus Greifswalde, Ernsto Moritzo Arndto universiteto Baltis- tikos institute, atkreiptas dëmesys á Postilës pamoksluose esanèias Biblijos citatas. Kilo klausimas, koks ryðys yra tarp Postilëje esanèiø Naujojo Testamento citatø ir Bretkûno Naujojo Testamento, baigto versti 1580 metais (toliau − BNT). Galbût citatos Postilës pamoksluose yra naujas Biblijos fragmentø vertimas? Jei taip, kaip jis vertintinas BNT atþvilgiu? Tikimasi, kad ðiuo darbu bus prisidëta ir ieðkant atsakymo á Bretkûno raðtø tyrëjø gvildenamus Bretkûno Biblijos teksto stabilumo bei paties autoriaus asmenybës klausimus.

1. BIBLIJOS CITATØ TIPAI IR ÐALTINIAI. Postilës pamoksluose yra citatø ið perikopiø ir ið perikopëms nepriklausanèiø Biblijos vietø. Ið perikopiø yra 52 citatos. Jos, kaip ir perikopës, iðspausdintos didesniu ðriftu nei pamokslø teks- tas. Kitos Biblijos citatos Postilës pamoksluose paþymëtos nuorodomis paèiame tekste arba ðoninëse paraðtëse. Ðiame darbe daugiausia nagrinëtos paraðtëse pa- þymëtos citatos, o citatomis ið perikopiø remiamasi kalbant apie Biblijos teksto stabilumà.

1 Ona Aleknavièienë, „Ar Jono Bretkûno Bib- 2 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litau- lija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis?“, ischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. ALt 2, 2000, 11−50. 0 0 0 Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreußens, Königsberg (Pr.) und Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 102–104.

179 Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose Pirmos Postilës dalies (toliau − BP I) paraðtëse yra 344 Biblijos nuorodos. Ið jø 136 á Senàjá ir 208 á Naujàjá Testamentà. Taèiau nuorodos ne visuomet reiðkia citatà – kai kur jos tik paþymi, kurioje Biblijos knygoje raðoma apie tam tikrà ávyká, o kartais Biblijos iðtrauka tiesiog atpasakojama (pvz., Mt 11,28: T¾gi ghiµµai liepia µaweµp eiti wiµµus pawarguµius BP I 19213; plg 1 pav.). Ðiame straipsnyje nagrinëjami tik tokie NT fragmentai, kuriuose Biblijos posakiai ne perfrazuojami, o cituojami. Jø pirmoje BP dalyje rasta apie 150 (citatø nuorodos pateikiamos ðio straipsnio priede). Daugiausia Biblijos citatø yra ið Evangelijø pagal Matà, Lukà ir Jonà, po keletà ið Laiðkø ir Apaðtalø darbø. Vertinant BP I esanèias NT citatas, visø pirma kyla mintis, kad jos gali bûti nuraðytos ið BNT. Bretkûnas galëjo jas, kaip ir didþiàjà daugumà Postilës perikopiø, imti ir ið EE. Kai kurie tyrëjai kelia prielaidà, kad Bretkûnas gali bûti prisidëjæs rengiant Wolfenbüttelio postilæ (toliau − WP)3, tad ði prielaida skatina tikrinti, ar BP citatos nëra susijusios ir su neþinomo autoriaus ar autoriø rengtu rankraðtiniu pamokslø rinkiniu. Kad bûtø galima patvirtinti arba paneigti ðias prielaidas, NT fragmentai palyginti visuose iðvardytuose kûriniuose. Analizei reikalinga BP pirmojo tomo ir Vilento Euangelijø bei Epistolø medþiaga imta ið Lietuviø kalbos institute parengtø elektroniniø tekstø ir þodþiø formø kon- kordancijø4. Bretkûno Naujasis Testamentas cituojamas ið prof. Jocheno D. Range’s parengto perraðo5 bei faksimilës6. Kai kurie fragmentai lyginami su Martino Luthe- rio Biblija7 (toliau − L), Vulgata (toliau − V) ir graikiðku Naujuoju Testamentu8. Nagrinëjant citatas matyti, jog jas galima skirti á dvi grupes: su BP I ir BNT pirminiu tekstu arba korektûromis nesutampanèias ir sutampanèias. Didþioji dalis BP I citatø vis dëlto nesutampa su BNT – jø suskaièiuota apie ðimtà. Su BNT pirminiu tekstu arba korektûromis ið esmës sutampa tik apie 11 citatø, taigi tik apie 10%. Palyginkime vienà pavyzdá, Mt 11,28:

3 Juozas Karaciejus, „Wolfenbüttelio Postilës 6 [Jonas Bretkûnas,] NAVIAS TESTAMEN- tyrinëjimo problemos“, Wolfenbüttelio Pos- TAS Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchitas tilë, Vilnius: Þara, 1995, 17–22. per Jan¼ Bretkun¼ [...]. Faksimile der Hand- 4 Konkordancijas Valstybinës lietuviø kalbos schrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, komisijos lëðomis pagal Lietuvos Respub- hrsg. von Jochen Dieter Range und Fried- likos valstybinës kalbos vartojimo ir ug- rich Scholz, Paderborn, München, Wien, dymo 1996−2005 metø programà 1997− Zürich: Ferdinand Schöningh, 1991. 1998 metais parengë Ona Aleknavièienë, 7 D. Martin Luther, Werke. Kritische Gesamt- Rièardas Petkevièius ir Vytautas Zinkevi- ausgabe 6−7. Die Deutsche Bibel, Weimar: èius, vadovaujami habil. dr. Sauliaus Hermann Böhlaus Nachfolger, 1929−1931. Ambrazo. 0 0 0 Lutherio NT tekstas cituojamas ið 1546 5 Jochen D. Range, Kommentierte Edition des metø leidimo. 0 0 0 Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung 8 Eberhard Nestle, Kurt Aland, Novum Testa- (Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. mentum Graece et Latine, Stuttgart: Deu- Bretke, Labiau 1580, Habilitationsschrift, tsche Bibelgesellschaft, 31994. Münster, 1992. 0 0 0

180 Archivum Lithuanicum 5 1 pav. BP I 192 : paraðtëje nurodyta Mt 11, taèiau Bretkûnas jà ne cituoja, o aiðkina; 13 LMAB, sign.: LK-16/1. Fot. Edmundas Paukðtë

BP I 2684 Eiket maneµp wiµµi pawargulei / aµch ius atgaiwiµiu BNT Eiket manenµp wiµsi rupeµtingi º ir apµlogintieghi [kurie eµte nuwarg¼ º ir apµunkiti] eµch noriu ius at-ºgaiwinti [atweµinti]

EE 1479–10 Eikite µch² maneµp / wiµµi kurie eµte n¾war=ºge ir apµunkinti / eµch noriu yuµµu atweµinti

WP 2v19–20 Eikite maneµp wiµsi kurie ko apµunkiti eµte, a eµch doµiu iumis palengwinimu Akivaizdu, kad BP I citata nesutampa në su vienu ið ðiø ðaltiniø. Tarp BP I ir BNT yra ryðkus leksikos skirtumas – vartojami skirtingi kreipiniai: pawargulei BP I ir rupeµtingi BNT. Dar vienas kreipinys BP I iðvis praleidþiamas (plg. apµlogintieghi BNT ir apµunkinti EE). Ðalutinis paþyminio sakinys EE, WP ir BNT (pastarajame jis pateiktas lauþtiniuose skliaustuose) rodo, kad verèiant laikytasi vokiðkos ir lotynið- kos konstrukcijos, plg. Mt 11,28:

L KOmpt her ¸u Mir, alle die jr m÷heµelig vnd beladen µeid, Ich wil euch erquicken. V Venite ad me, omnes, qui laboratis, et onerati estis, et ego reficiam vos. Ið antrosios BP I sakinio dalies matyti, kad vertimo ðaltinis buvusi Vulgata: BP I pavartotas bûsimojo laiko veiksmaþodis atgaiwiµiu (plg. lot. reficiam), o BNT ir EE vertimuose randami vokiðkos modalinës konstrukcijos wil erquicken atitikmenys. Tai rodo, kad BP I Bretkûnas ðià Biblijos citatà vertë ið naujo. Kitos BP I esanèios citatos irgi laikytinos dar vienu NT fragmentø vertimu ar atpasakojimu. Jose taip pat ryð- kûs sintaksës, leksikos skirtumai, plg. atitinkamai Rom 4,25, Lk 11,19, Mt 6,33:

BP I 119–10 Kriµtus delei muµu grieku iµchd¾ts eµti / ir keleµi delei º muµu apteiµinimo BNT Kurµai muµu griek» delei ira pad¾tas, ir muµ» teiµibes delei prikeltas L welcher iµt vmb vnµer S÷nde willen da hin gegeben, vnd vmb vnµer Gerechtigkeit willen aufferwecket

181 Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose V qui traditus est propter delicta nostra et resurrexit propter iustificationem nostram

BP I 28219 Iei aµch prawarau Welinus / º per ka iµchwara i¾s Sunus iuµu BNT A iei per Beelze=ºbuba iµchwarau Welnuw¼, µunus iuµ» per k¼ º ghÓ iµchwara L So aber ich die Teuffel durch Beel¸ebub austreibe, durch wen treiben µie ewre Kinder aus? V Si autem ego in Beelzebul eicio daemonia, filii vestri in quo eiciunt?

BP I 31123 Ieµchkoket pirmiaus karaliµtes º Diewo ir io teiµibes tad kit bus iums wis prid¾ta BNT Jeµchkokiet pirmiaus º Karaliµtes Diewo ir ios Teiµibes, tada º iumus tatai wis pripuls L Trachtet am erµten nach dem reich Gottes, vnd nach µeiner Gerechtigkeit, So wird euch µolches alles ¸ufallen V Quaerite ergo primum regnum Dei et iustitiam eius, et haec adicientur vobis Daug BP I Biblijos citatø turi ir lotyniðko, ir vokiðko teksto ypatybiø, dël to ne visur pavyksta nustatyti konkreèius jø vertimo ðaltinius.

2. BP I BIBLIJOS CITATØ KALBOS SANTYKIS SU BNT. Biblijos citatø lyginimui pasirinktos sintaksës, leksikos ir semantikos kategorijos. Lyginant siekia- ma nustatyti, kuris NT vertimas yra nuoseklesnis, atsparesnis originalø átakai ir artimesnis lietuviø kalbos sistemai. Ið sintaksës apþvelgiami dalyviniai junginiai ir prielinksninës konstrukcijos.

2.1. LEKSIKA. Leksikos skirtumai ryðkûs Mt 10,16. Palyginkime Kristaus þo- dþius apaðtalams ið Evangelijos pagal Matà abiejuose vertimuose (Mt 10,16):

BP I 1096–7 Buket kitrus / º kaip áaltei / ir praµti kaip Karwelei BNT Todiel bukit kitrus º kaip Angis, ir be falµchiwo kaip Kar-ºwelei. Opozicijos áaltei ir Angis vertimo ðaltiniai nëra aiðkûs, o ðtai kitos opozicijos − praµti ir be falµchiwo − ðaltiniai neabejotini: BNT be falµchiwo yra Lutherio on falµch atitikmuo. Èia perimta ne tik leksinë, bet ir gramatinë forma. BP I esanèio varianto praµti vertimo ðaltinis gali bûti Vulgatos simplices ‘paprastas, áprastas; atviras, nuo- ðirdus’. Graikiðkame NT randame àk#raioV ‘nesugadintas, ðvarus, tyras’9. Plg. Lie- tuviø kalbos þodyne pateikiamas leksemos prastas 4 ir 9 reikðmes ‘nesudëtingas; nuo-

9 Walter Bauer, Griechisch-Deutsches Wörter- und der frühchristlichen Literatur, Berlin: buch zu den Schriften des Neuen Testaments Walter de Gruyter, 1988, 56.

182 Archivum Lithuanicum 5 ðirdus, atviras, tiesus’ (LKÞ X 549−551). Galbût á BP I áraðant ðá apibûdinimà buvo galvota ne tik apie vidinius, bet ir apie iðorinius karveliø poþymius: daþniausiai jie pilki, kuklios iðvaizdos (plg. Trumpas ir º Praµtas Iµchguldimas Euangeliu BP I 04–5). Ði eilutë BNT yra pirminis ir drauge galutinis tekstas, t. y. taisymø joje nëra. Kad bûtø galima pamatyti, ar BNT korektûros susijusios su BP, toliau bus palyginta viena Biblijos eilutë, kuri BNT taisyta paties Bretkûno arba korektoriø (Mt 3,7):

10 BNT BP I 3714–15 Ius Angig [Gi-ºwac¸i»] gimine. Kas Ius angiu gimine / kas pamoke ius / º iumus rode, º kaip buµentÓ narµ¼ kaip iµchwenkti narµa Diewo. iµchbekµite? I kor.: Angig [Gi-ºwac¸i»] gimine. Kas iumus rode, º kaip buµentÓ narµ¼ iµchbekµite? II kor.: Angig [Gi-ºwac¸i»] gimine. Kas iumus rode, º kaip iµchwenti buµentÓ narµ¼? III kor.: piktieâ iµchgamaj. Kas iumus rode, º kaip iµchwenti buµentÓ narµ¼?

Dauguma skirtumø tarp abiejø BNT ir BP I fragmentø yra leksinio ir sintaksinio pobûdþio. Ar BNT korektûros atsispindi BP I? Pirma sakinio dalis BP I sutampa su BNT pirminiu tekstu. Pirmasis BNT taisymas BP I neatsispindi: èia paliekamas krei- pinys Ius. Ið leksiniø variantø Angig ir Gi-ºwac¸i» parenkamas Angig. Bretkûno ne- tenkino pirminiame BNT tekste esanti leksema iðbëgti ir bûsimasis laikas (tai grei- èiausiai Lutherio Biblijos nulemta konstrukcija entrinnen werdet). BP I randame toká variantà, kuris BNT atsirado taisant rankraðtá iµchwenti narµa, taèiau BP I nëra da- lyvio buµentÓ. BP I nepaisoma ir vëlesnio BNT áraðo piktieâ iµchgamaj. Kitas neatiti- kimas – iumus rode ir pamoke ius. BP I sakinio pabaigoje pridëtas posesyvinis kilmi- ninkas Diewo. BP I Biblijos citatø pradþioje ar pabaigoje pridedamas „ávadinis“ þodis, prijungiantis citatà prie pamokslo teksto, pvz., asmeninis ávardis keièiamas vardaþodþiu ir pan. Ðis lyginimas rodo, kad BP I Biblijos citatoms artimesnis BNT koreguotas teks- tas negu pirminis, taèiau neþinant tikslios taisymø chronologijos sunku nustatyti, ar vienas kuris tekstas galëjo turëti tiesioginës átakos kitam. Pasitaiko ir atvirkðti- niø pavyzdþiø − BP atitinka pirminá BNT tekstà ir nesutampa su korektûromis

(plg. BP I 1187). Pastebëta, jog BP I Biblijos citatose yra daugiau slaviðkos kilmës leksikos negu

BNT, plg. µluáiti BP I 25820, tarnauti BNT Mt 20,28; prakurata BP I 7323, Váustaghinti

10 Ið pradþiø pateikiamas pirminis tekstas, o paties Bretkûno arba korektoriø taisymais þemiau kartojamas tas pats sakinys su (kor. = korektûra). 0 0 0

183 Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose [tarpenika] BNT 1 Jn 2,1; neprietelius BP I 2946, Prieµchnikas BNT 1 Pt 5,8. BNT Bretkûnas kai kur pateikia keletà leksiniø variantø, pvz., affierawotu [prineµchtu prigabentu] BNT 1 Pt 3,18, o toje paèioje BP I citatoje daþniausiai randame slaviðkos kilmës þodá: affierawotu BP I 3482–3. Minëti leksiniai vienetai XVI amþiaus kalboje galëjo turëti stiliaus, o gal ir semantiniø ypatumø.

2.2. SINTAKSË

2.2.1. DALYVINËS KONSTRUKCIJOS. Vietoj BNT ðalutiniø laiko aplin- kybës ir paþyminio sakiniø arba vietoj dviejø pagrindiniø sakiniø BP I daug kur yra dalyviai ar pusdalyviai, pavyzdþiui (atitinkamai Lk 23,42, 1 Kor 9,14 ir Kol 1,13):

BP I 7711–12 Atmink º manes wieµchpatie / ateiens ing tawa karaliµte BNT Wieµchpatie, atmink man¼s kada º ataiµi ing karalyµt¼ tawa L HErr gedenck an mich, wenn du in dein Reich komeµt V Domine, memento mei cum veneris in regnum tuum

BP I 13 2–4 priµake / º idant µakantis Euangelia BNT priµake, idant thie kurie Euangelia praneµch L befolhen, das die das Euangelium verk÷ndigen V ordinavit his, qui evangelium annuntiant

BP I 42619–22 perµtatidams mus ing º Karaliµte BNT ir mus perkiele ing karaliµte L hat vns verµetzt in das reich V et transtulit in regnum Visais atvejais dalyvio pasirinkimas nëra nulemtas ðaltiniø. Sakiniai, sudaryti ið dviejø pagrindiniø arba pagrindinio ir keleto ðalutiniø sakiniø, BP I pakeisti dalyviu ar pusdalyviu, labiau atitinka lietuviø kalbos sistemà ir rodo atsparumà originalui.

2.2.2. PRIELINKSNINËS KONSTRUKCIJOS. BNT gausu verstiniø prie- linksniniø konstrukcijø. BP I jø gerokai maþiau – jos virtusios linksniais. Paminësiu keletà atvejø: Iliatyvas vietoj BNT ing su galininku konstrukcijø su judëjimà reiðkianèiais veiksmaþodþiais, plg. Jn 3,5:

BP I 14116–17 Iei kas neatµigims per wandeni ir Dwaµe º Schwenta / dangaus Karaliµton ne ieis BNT Iei kas ne uágem iµch º wandinio ir Dwaµes, ne gal ing Kara-º liµte Diewo ataiti L Es µey denn, das jemand geboren werde, aus dem Waµµer vnd Geiµt, µo kan er nicht in das reich Gottes komen

184 Archivum Lithuanicum 5 V Nisi quis renatus fuerit ex aqua et Spiritu Sancto, non potest introire in regnum Dei Aliatyvas, iliatyvas vietoj BNT ing su galininku, ant su kilmininku11, plg. atitin- kamai Mt 9,13, Jn 5,24 ir Apd 2,38:

BP I 612–13 Eµch º ateiau grieµchnuµius pakutoµpi wadintu / ne teiµuµi¾s BNT Eµch º ataâau wadint» Grieµchn¾s (tais. Grieµchn¾si) ant paµºµigaileâmo [Priµsiwertimo] ne Gieroµius // [Teiµoµius] L Ich bin komen die S÷nder ¸ur buµµe ¸u ruffen, vnd nicht die Fromen V Non enim veni vocare iustos, sed peccatores.

BP I 30911 iµch Smerties Giwatana ateia BNT nug µmerties pereâo ing S¸iwat¼ L iµt vom Tode ¸um Leben hin durch gedrungen V transiet a morte in vitam

BP I 957–9 Priµiwerµkite / º apµikrikµchtindamies kiek wienas wardana Ieµaus º Kriµtaus BNT Priµiwerµkites (tais. Priµiwerµkite), apµi-ºkrikµchtindamies kiekwienas õing ward¼ [ant wardo] (tais. wardana) Jeµaus Chriµtaus L Thut buµµe, vnd laµµe µich ein jglicher teuffen auff den namen Jheµu Chriµti V Poenitentiam (inquit) agite, et baptizetur unusquisque vestrum in nomine Iesu Christi Paskutiniame pavyzdyje BNT ing ward¼ [ant wardo] taisoma á wardana. Jono Pa- lionio nuomone, BNT, palyginti su kitais XV–XVII amþiaus lietuviðkais raðtais, gausu prielinksniniø konstrukcijø ir BNT rankraðtyje ing su galininku kai kur taisyta á iliatyvà ir aliatyvà12. Taèiau ið nagrinëtø BNT sakiniø su ing toks taisymas yra tik vienoje eilutëje – Apd 2,38, todël ðiuo atveju negalime teigti, kad minëtø linksniø gausa BP I Biblijos citatose bûtø susijusi su BNT taisymais. Veiksmaþodþio asmenuojamoji forma vartojama vietoj verstinës prielinksninës konstrukcijos (plg. Hbr 1,14):

BP I 8220–22 tarnauienc¸es Dwaµes BNT Dwasios, iµsi»sti ant tarnawimo

11 Apie vertimo ðaltinio átakà aliatyvo varto- 12 Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba jimui senuosiuose lietuviø kalbos raðtuo- XVI−XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 189. se þr. Jochen D. Range, „Allativ und Adessiv in altlitauischen Texten des 16. Jahrhunderts“, LgB 4, 1995, 93−102.

185 Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose L Geiµter, ausgeµand ¸um Dienµt V spiritus, qui in ministerium mittuntur Veikëjo kilmininkas BP I vietoj BNT buvusio n¾g+gen. (plg. Apd 10,42):

BP I 1824–26 paµkirtas ira Diewo BNT paµkirtas n¾g Diewo L verordnet von Gott V constitutus est a Deo BNT n¾g+gen. paþodþiui versta L arba V konstrukcija. BP I veikëjo kilmininkas artimesnis dabartinei bendrinei lietuviø kalbai. Visi ðie skirtumai vertintini BP I naudai. Prielinksniniai junginiai BNT minëtais atvejais nulemti vertimo ðaltiniø ir svetimi lietuviø kalbai.

2.3. SEMANTIKA. Jau nagrinëtas posakis apie karvelá Mt 10,16 rodo, kad semantika BP I citatose ir BNT kai kur skiriasi. Minëtu atveju geresnis sprendimas priimtas taip pat BP I. Taèiau pasitaiko ir atvirkðtiniø variantø. Ðtai keletas pavyz- dþiø (Mt 8,20 ir Jn 1,29):

BP I 915–17 Lapes tur dobes / ir paukµch=ºtei tur liµdus / pa dangumi / bet Sunus ámogaus º ne tur galwos µawa kur pakiµchti. BNT Lapes tur urwus, ir Paukµch-ºtei po Dangumi tur Liµdus. Bet (tais. á O) º Sunus S¸mogus ne tur, kur µawo º Galw¼ padet»

BP I 3112–13 Tatai º eµti Awinelis Diewo / neµchans griekus wiµµo Swieto. BNT Tai ira Diewo Awinas, kurµai µwie-ºto Griekus neµcha [kiel]. Leksema urvas nusako lapës gyvenamàjà vietà tiksliau negu urvo sinonimas duobë. O Awinelis irgi yra tiesiog tikslesnis vok. Lamb ir lot. agnus vertimas. Taèiau semantikos neatitikimø, palyginti su lietuviø kalbos sistema ar originalø tekstais, maþdaug vienodai randame ir BP I citatose, ir BNT. Dësningumø nustatyti nepa- vyko.

3. VERTIMO STABILUMAS. Nestabiliu Range vadina toká vertimà, kuriame semantikos ir stiliaus atþvilgiu identiðki vertimo vienetai á lietuviø kalbà verèiami skirtingai13. Palyginkime, kaip verèiamas vok. selig BP I Biblijos citatose, BNT ir EE (atitinkamai Mk 16,16, Lk 8,12, Lk 11,28 ir Jn 3,17):

BP I 1247–8 iµchga=ºnitas

BP I 14118 iµchganitas BNT iµchganitas

EE 7321 iµchganitas

13 Jochen D. Range, Bausteine zur Bretke-For- (NT), Paderborn, München, Wien, Zürich: schung. Kommentarband zur Bretke-Edition Ferdinand Schöningh, 1992a, 194.

186 Archivum Lithuanicum 5 BP I 2942 iµchganiti BNT iµchganiti

EE 3722 iµchganiti

BP I 31213 Iµchganiti BNT Iµchganiti (tais. palaimingi)

EE 4823 pagirti

BP I 1119 iµchganitas

BP I 32019 iµchganitas BNT iµchganitas

EE 794–5 iµchga=ºnitas BP I citatose vok. selig vertimas nuoseklus. Varijavimas BNT jau taisant Lk 11,27 ir EE nulemtas lotyniðko teksto: ðioje vietoje Vulgatoje yra ne salve, o beatus. Vers- damas ðá posaká BP I, Bretkûnas liko iðtikimas Lutherio tekstui. Ðtai vok. selig machen ir lot. salvum facere vertimo variantai (Mt 1,21, Apd 4,12 ir Tim 1,15):

BP I 1189 iµchganis

BP I 13518 iµchgelbes BNT iµchganis (tais. iµchgelbes)

BP I 1117 iµchganiti

BP I 13522–23 iµch=ºganiti BNT iµchganiti

BP I 615 iµchganitu

BP I 2688–9 iµch=ºganitu

BP I 32015 iµchganitu BNT iµchganitu

BP I 13518 vertimo stabilumas vis dëlto neiðlaikomas – iµchgelbes sutampa su BNT taisymu, kuris nulemtas graikiðko teksto14, plg. vok. erlosen ir lot. redemere vertimà Gal 3,13 ir Gal 4,5:

BP I 42516–17 iµch=ºgelbeia BNT iµchgelbeia

BP I 7418–19 iµchgelbe=ºtu

BP I 2249 iµchgelbetu BNT atpirktu

EE 186 atpirktu

14 Plaèiau apie tai Range 1992, 232.

187 Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose Graikiðkas tekstas BNT átakos neturëjo (ir Gal 3,13, ir 4,5 yra gr. æxagor@zw), galbût jis sàlygotas EE. Taèiau BP I vertimas ðiuo atþvilgiu nuoseklus. Taigi vok. selig, selig machen ir erlosen atitikmenys NT citatose BP I varijuoja ðiek tiek maþiau:

BNT taisymas sutampa tik su viena eilute – BP I 13518. BP I citatø stabilumui ávertinti naudinga sulyginti ir pasikartojanèius Biblijos posakius. Kai kurias citatas Bretkûnas kartoja keletà kartø tame paèiame arba skirtinguose pamoksluose. Jos uþraðytos nevienodai. Kai kurie skirtumai leksinio ir sintaksinio pobûdþio – jie tekstologiniu poþiûriu svarbûs. Kiti skiriasi tik jungtu- kais, dalelytëmis, t. y. nereikðminëmis sakinio dalimis; tokiø skirtumø galëjo atsi- rasti perraðant tas paèias citatas15. Ðtai 1 Jn 1,7 pakartojama 5 kartus, ir visur skirtingai (BP I 677–8; BP I 25918–19; BP I 34724–25; BP I 42324–25 ir BP I 4258–10; plg. 2 pav.). Ádomu tai, kad paskutines dvi citatas skiria vos du puslapiai. Bûtent skirtingas tø paèiø eiluèiø, kurias skiria nedidelë teksto dalis, perraðymas yra labai svarbus kriterijus vertinant BP I NT teksto stabilumà. Skyriuje apie citatø tipus minëtos Postilës pamoksluose esanèios citatos ið peri- kopiø. Ið viso BP I jø yra 52, taèiau 19 citatø su perikopëse pateiktais atitinkamais fragmentais nesutampa. Yra perikopiø eiluèiø, kurias Bretkûnas pamoksluose pa- kartoja po kelis kartus. Jos iðverstos ar nuraðytos taip pat skirtingai. XVI amþiaus kunigai iðtisas Biblijos iðtraukas mokëjo atmintinai, tad Bretkûnas galëjo cituoti ir ið atminties. Taèiau nestabilumo prieþastys gali bûti ne tos arba ne tik tos. Mat citata ið Evangelijos pagal Lukà yra beveik tame paèiame puslapyje − BP I 33424–

3351 ir BP I 33517–18. Vadinasi, pamoksluose Bretkûnas ir nesistengë vienodai kartoti Biblijos citatø, nesistengë pateikti vienalyèio teksto, kurá turëtø ásidëmëti beraðtë bendruomenë.

4. IÐVADOS. Naujojo Testamento citatø BP I, BNT, EE ir WP lyginamoji ana- lizë parodë, jog citatos BP I yra ne kitø ðaltiniø nuoraðas, o naujas vertimas. Tik nedidelë BP I pamoksluose esanèiø NT posakiø dalis (apie 10%) sutampa su BNT pirminiu tekstu arba korektûromis, BP I citatos kai kur sutampa su BNT taisymais. Sintaksës pavyzdþiai rodo, kad BNT þymiai daugiau prielinksniniø konstruk- cijø, o atitinkamuose BP I fragmentuose vartojamas aliatyvas ir iliatyvas. Pasyvi- niuose junginiuose daþnesnis veikëjo kilmininkas. BP I citatose gausiau dalyviø, o BNT − ðalutiniø aplinkybës ir paþyminio sakiniø arba sujungiamøjø sakiniø. Ðios BP I sintaksës formos archajiðkesnës ir nëra nulemtos vertimo ðaltiniø.

15 Teksto iðkraipymø perraðant tekstà atsi- jungtukai, trumpi þodþiai ir vienarûðës randa dël to, kad perraðinëtojo þvilgsnis sakinio dalys (þr. Paulius Subaèius, Teks- klaidþioja eilutëmis, þiûrima èia á vienà, tologija. Teorijos ir praktikos gairës, Vilnius: èia á kità tekstà, tai lemia nemaþà dalá Aidai, 2001, 299–300). 0 0 0 klaidø. Daþniausiai „nukenèia“ dalelytës,

188 Archivum Lithuanicum 5 2 pav. BP I 67 ; BP I 259 ; BP I 347 ; BP I 423 ; BP I 425 : 7–8 18–19 24–25 24–25 8–10 1 Jn 1,7 pakartojama penkis kartus, bet visur skirtingai; LMAB, sign.: LK-16/1. Fot. Edmundas Paukðtë

189 Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose Nagrinëtuose BP I pavyzdþiuose daugiau slaviðkø þodþiø negu BNT. Pastebëta ir semantiniø skirtumø, taèiau dësningumø nustatyti nepavyko. Leksiniø vienetø varijavimo atvejø BP I Biblijos citatose ðiek tiek maþiau negu BNT, taèiau pasikar- tojantys fragmentai BP I pamoksluose uþraðyti skirtingai. Kai kurie skiriasi nereikð- minëmis sakinio dalimis, taèiau yra ir tekstologiniu poþiûriu svarbiø leksikos ir sintaksës pakitimø, rodanèiø buvus kità vertimo ðaltiná. Pasikartojanèios perikopiø eilutës pamoksluose taip pat iðverstos skirtingai, tai- gi pamoksluose Bretkûnas nesistengë vienodai atkartoti Biblijos citatø ir stabilizuo- ti Biblijos teksto.

Literatûra ir ðaltiniai:

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 2000: „Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis?“, ALt 2, 11–50.

B AUER, WALTER, 1988: Griechisch-Deutsches Wörterbuch zu den Schriften des Neuen Testa- ments und der frühchristlichen Literatur, Berlin: Walter de Gruyter.

[BRETKÛNAS, JONAS,] NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchitas per Jan¼ Bretkun¼ Labguwos Plebona 1580. Faksimile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen Dieter Range und Friedrich Scholz, Paderborn, München, Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 1991.

F ALKENHAHN, VIKTOR, 1941: Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreußens, Königsberg (Pr.) und Berlin: Ost-Europa Verlag.

K ARACIEJUS, JUOZAS, 1995: „Wolfenbüttelio Postilës tyrinëjimo problemos“, Wolfenbütte- lio Postilë, Vilnius: Þara, 11–22. L – D. Martin Luther, Werke. Kritische Gesamtausgabe 6–7. Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 1929–1931.

P ALIONIS, JONAS, 1967: Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis.

R ANGE, JOCHEN D ., 1992a: Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommentarband zur Bretke- Edition (NT), Paderborn, München, Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh.

R ANGE, JOCHEN D ., 1992b: Kommentierte Edition des Bandes 7 der altlitauischen Bibelüber- setzung (Evangelien und Apostelgeschichte), von Joh. Bretke, Labiau 1580, Habilitations- schrift, Münster.

R ANGE, JOCHEN D ., 1995: „Allativ und Adessiv in altlitauischen Texten des 16. Jahrhun- derts“, LgB 4, 93–102.

S UBAÈIUS, PAULIUS, 2001: Tekstologija. Teorijos ir praktikos gairës, Vilnius: Aidai. V – Eberhard Nestle, Kurt Aland, Novum Testamentum Graece et Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 31994.

190 Archivum Lithuanicum 5 Eglë Bukantytë NEUTESTAMENTLICHE ZITATE IN DEN PREDIGTEN DER POSTILLE (1591) VON JOHANNES BRETKE

Zusammenfassung

Die neutestamentlichen Zitate in den Predigten der Postille lassen sich in zwei Gruppen einteilen: Perikopenzitate und andere biblische Zitate. In der Postille finden sich 52 Periko- penzitate, die im Unterschied zum sonstigen Predigttext in größerer Schrift gedruckt sind. Andere biblische Zitate werden am Textrand durch Stellenverweise vermerkt. Am Textrand des 1. Teils der Postille gibt es 344 derartige Stellenverweise. 136 davon entstammen dem Alten Testament und 208 dem Neuen Testament. In dieser Arbeit werden ausschließlich die Zitate aus dem NT behandelt, und hierbei nur solche, die die biblischen Stellen wörtlich wiedergeben und nicht paraphrasieren. Der 1. Teil der Postille enthält rund 150 solcher Zitate. Die vergleichende Analyse der neutestamentlichen Textstellen in der Postille, in Bretkes Übersetzung des Neuen Testaments (weiter: BNT), in Willents Evangelien und Episteln und der Wolfenbütteler Postille zeigt, dass es sich bei den Zitaten in der Postille nicht um Abschriften anderer Vorlagen, sondern um neue, eigene Übersetzungen der neutesta- mentlichen Textstellen handelt. Im Vergleich zum BNT weisen die entsprechenden Stellen der Postille weniger interferierte Präpositionalkonstruktionen und Relativsätze auf. In dieser Hinsicht ist die Sprache der neutestamentlichen Zitate in der Postille archaischer und vorlagenunabhängiger als das BNT. Ein kleiner Teil der neutestamentlichen Zitate der Predigten stimmt mit der ursprünglichen Fassung des BNT bzw. deren Korrekturen über- ein. Die lexikalische Analyse zeigt, dass die Zitate der Postille mehr Wörter slawischer Herkunft enthalten. In der Postille variieren die lexikalischen Elemente weniger als im BNT, jedoch werden wiederkehrende Elemente unterschiedlich geschrieben. Somit weisen die untersuchten Übersetzungen neutestamentlicher Textstellen kaum mehr Stabilität als das BNT auf.

E GLË BUKANTYTË Gauta 2002 m. rugpjûèio 12 d. Klaipëdos universitetas Baltijos pr. 107–33 LT-5812 Klaipëda, Lietuva el. p.: [email protected]

191 Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose Priedas: Naujojo Testamento citatos BP I pamoksluose

Mt 1,21 BP I 13518 16,16 BP I 14117–18

2,6 BP I 593–7 16,17 BP I 1365–6

3,7 BP I 3714–15 16,17 BP I 28218–19

3,11 BP I 464–5

3,13–17 BP I 26614–2674 Jn 1,1 BP I 5413–14

3,17 BP I 26117 1,29 BP I 3112–13

5,17 BP I 7410–11 1,29 BP I 4523–24

6,33 BP I 31123–24 1,33 BP I 318–10

7,26–27 BP I 2488–12 1,33 BP I 14013–15

8,20 BP I 915–17 3,2 BP I 2682

9,13 BP I 612–13 3,2 BP I 42021

9,13 BP I 1588–9 3,5 BP I 14116–17

9,13 BP I 2683 3,14–15 BP I 30824–3093

10,16 BP I 1096–7 3,14–15 BP I 42711–14

10,32 BP I 977–9 3,16 BP I 721–724

11,28 BP I 1225 3,16 BP I 774–7

11,28 BP I 2684 3,16 BP I 1248–10

11,29 BP I 2685–7 3,16 BP I 3093–6

15,28 BP I 28516–17 3,17 BP I 1117–19

16,24 BP I 25824–25 3,17 BP I 32017–19

16,24 BP I 35019–21 3,18 BP I 1221–22

17,5 BP I 4519–20 3,36 BP I 3097–8

17,20 BP I 28513–16 5,5 BP I 28415–16

20,22 BP I 14424–25 5,22 BP I 1822–23

20,28 BP I 25819–21 5,24 BP I 3099–11

24,36 BP I 2115–16 5,33–35 BP I 44(40)11–14

25,31 BP I 1820–21 5,39 BP I 3518–9

25,31–33 BP I 21513–18 6,47 BP I 1246–7

26,28 BP I 738–9 8,12 BP I 1222

28,18 BP I 10(18)19–20 8,46 BP I 7411–12

28,18 BP I 19717–18 8,46 BP I 1433

28,18 BP I 29715–16 8,51 BP I 1223–4

28,18 BP I 42024–25 10,18 BP I 25623–25

10,18 BP I 3493–4

Mk 16,15 BP I 10(18)20–21 10,27 BP I 32619–23

16,15 BP I 24511–12 14,6 BP I 1225

16,16 BP I 1247–8 14,11 BP I 3517–18

192 Archivum Lithuanicum 5 14,23 BP I 43–5

18,36 BP I 25818–19 1 Kor 1,23 BP I 12319–20

Lk 1,31 BP I 10(18)25–111 9,14 BP I 132–4

1,31 BP I 1354–6 11,28–29 BP I 6812–16

2,11 BP I 610–12 15,55 BP I 75(57)17–18

2,11 BP I 1114–15

2,29–32 BP I 9211–14 Gal 3,13 BP I 13221–23

3,23 BP I 2559–10 3,13 BP I 42516–18

7,48 BP I 28318 4,4–5 BP I 7416–19

8,12 BP I 29324–2942 4,4–5 BP I 13219–21

11,19 BP I 28219–20 4,4–5 BP I 2247–9

11,28 BP I 31213–14 6,6 BP I 134–5

12,19 BP I 2411–13 Ef 5,18 BP I 251–2

18,42 BP I 28317 5,23–24 BP I 18210–14

22,31–32 BP I 29521–23 5,25 BP I 1809–11

23,42–43 BP I 7711–14 6,4 BP I 16518–20

Apd 1,7 BP I 2116–18 Fil 2,7 BP I 1912–13

2,38–39 BP I 957–12

3,6 BP I 1362–3 Kol 1,13–14 BP I 42619–22

4,12 BP I 1115–17 3,16 BP I 31023

4,12 BP I 13521–23

10,34–35 BP I 8116–18 1 Tim 1,15 BP I 614–15

10,34–35 BP I 1583–5 1,15 BP I 2688–9

10,42 BP I 1824–26 1,15 BP I 32013–15

10,42 BP I 2013–14 2,4 BP I 24613–14

10,43 BP I 777–9 2,5–6 BP I 7319–22

10,43 BP I 19614–16 4,8 BP I 1806–7

Rom 3,28 BP I 28816–17 Tit 3,4 BP I 1463–8

4,25 BP I 119–10

4,25 BP I 25919–20 Hbr 1,14 BP I 8220–22

4,25 BP I 34722–23 11,6 BP I 6727

4,25 BP I 42325–26 11,6 BP I 1931–2

5,6 (9) BP I 42616–19

8,3 BP I 7419–21 1 Pt 3,18 BP I 3481–3

14,1 BP I 3521 5,5 BP I 823–4

15,4 BP I 982–5 5,8 BP I 2704–5

193 Naujojo Testamento citatos Jono Bretkûno Postilës (1591) pamoksluose 5,8–9 BP I 21317–20 1,7 BP I 34724–25

5,8–9 BP I 2757–10 1,7 BP I 42324–25

5,8 BP I 2946–8 1,7 BP I 4258–10

3,7 BP I 1924–25 2,1 BP I 7322–23

2 Pt 1,7 BP I 677–8 3,8 BP I 75(57)3–4

1,7 BP I 25918–19 3,10 BP I 2019–23

194 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Pietro U. Dini Universit`a di Pisa

Dar kartà apie lietuviø romëniðkosios kilmës teorijà: lingvistinë valakiðkojo varianto samprata

Apie lietuviø kalbà ir jos kilmæ yra buvæ palyginti daug teorijø, ypaè populiariø Europoje Renesanso metu. Slaviðkoji teorija susijusi su Enea Silvio Piccolomini’o vardu1, keturiø kalbø teorija – su Motiejumi Miechovieèiu2, romëniðkoji turëjo daug atmainø ir ðalininkø. Pastaroji yra geriausiai þinoma ir ðiandien3. Lietuviø kilmës ið romënø teorijos lingvistinis aspektas priklauso vadinamajai paleokomparatyvistinei Renesanso kalbotyros srovei. Kaip þinoma, dël tokios teori- nës nuostatos lietuviø kalba buvo laikoma genealogiðkai susijusi su lotynø kalba. Ði samprata tuo metu buvo labai populiari Rytø Europoje, bet Vakarø Europoje liko beveik neþinoma. Iðimtá sudaro viena jos atmaina, aiðkinanti valakø4 migracijà ðiaurës link. Ðá epizodà èia smulkiau ir nagrinësiu (2.–4).

1 Pietro U. Dini, „Zur slavischen Auffassung linguistico nel mito dell’origine latina del der baltischen Sprachen (Von Piccolomini lituano“, Italy and Europe in Renaissance bis Crassinius). Baltische Sprachen und Linguistics. Comparisons and relations, Mo- Kulturen in der Renaissance“, Polutro- dena: Panini, 1996, 363–375; Pietro U. Di- pon ê 70-ëåòèþ Âëàäèìèðà Íèêîëàåâè÷à ni, „Der Paläokomparativismus und das Òîïîðîâà, Ìîñêâà: Èíäðèê, 1998, 186– Baltische. Bericht über die Erforschung der 201.0 0 0 früheren baltischen Linguistik“, Florile- 2 Plg. Pietro U. Dini, „Ketveriopos kalbos gium Linguisticum. Festschrift für Wolfgang (linguagium Lithuanicum quadripartitum) P. Schmid zum 70. Geburtstag, Frankfurt/ samprata ir Renesanso baltø kalbotyros M., etc.: Peter Lang, 1999, 63–86; Pietro istoriografijos kontekstas“, Metmenys 76, U. Dini, „The linguistic dispute of Vilnius 1999, 138–150; Pietro U. Dini, „Polyglos- Humanists regarding Latin, Lithuanian sia and Linguistic Variations in the Grand and Ruthenian“, Historiographia Linguistica Duchy of Lithuania according to Miecho- 26(1), 1999, 23–26. 0 0 0 vita (XVI cent.)“, Studia Russica 18, 2000, 4 Valakai, arba vlakai, – X–XI amþiuje dël at- 49–54. 0 0 0 sikëlëliø slavø átakos susiformavusios ru- 3 Daug lietuviø mokslininkø domëjosi ðia te- munø (romanø) tautybës þmonës, gyvenæ matika. Pats irgi apie tai esu raðæs, plg. Rumunijos pietuose tarp Karpatø kalnø, Pietro U. Dini, „Latino e lituano nel Rinas- Dunojaus ir Sireto upiø (t. y. buvusios cimento. Sull’importanza del momento Romos imperijos provincijose). 0 0 0

195 Dar kartà apie lietuviø romëniðkosios kilmës teorijà: lingvistinë valakiðkojo 0 0 0 varianto samprata 0 0 0 0 Tai maþai þinomas vakarinis romëniðkosios lietuviø kalbos kilmës teorijos va- riantas, kurá vadinsiu valakiðkuoju ir komentuosiu siedamas su romëniðkosios kilmës samprata. Ið pradþiø naujaip paþiûrësiu á gerai þinomà romëniðkàjà lietuviø kalbos sam- pratà ir pabrëðiu jos svarbà kalbotyros istoriografijai (1.), toliau pristatysiu vadi- namàjá valakiðkàjá variantà bei jo pagrindinius bruoþus ir ðalininkus (2.) ir mëgin- siu nustatyti romëniðkosios sampratos vietà Europos Renesanso kalbotyros kon- tekste (3.).

1. KELIOS METODOLOGINËS PASTABOS. Dël Renesanso kalbotyros reikëtø preliminariai atsiþvelgti á ðtai toká aspektà: metodologiniu poþiûriu ypaè svarbu skirti tautos sampratà nuo kalbos sampratos. Idëjos apie tam tikrõs tautõs kilmæ buvo áprastas reiðkinys. Tada vyravo etimologiniai, neretai ir paraetimologi- niai etnonimø aiðkinimai (antai Lithuania ‘Lietuva’ esà kilusi ið L’Ithalia ir pana- ðiai). Taip pat buvo populiaru samprotauti apie kalbø kilmæ apskritai, bemaþ visuo- met remiantis mitais (geriausias pavyzdys èia, be abejo, yra mitas apie Babelio bokðtà). O idëjos apie tam tikrõs kalbõs kilmæ buvo maþiau áprastos (Renesanso Italijoje þinota lotynø kalbos kilmës ið graikø kalbos teorija, Prancûzijoje kalbëta apie visø Europos kalbø kilmæ ið galø kalbos ir pan.), kartais net gana dràsios. Tokia modernia màstysena pasiþymëjo Biondas Flavijus (Biondo Flavio, 1392– 1463). Bûtent jis, manoma, pirmasis ëmë kalbëti apie romënø, arba neolotynø, kal- bas moderniàja prasme, tai yra kaip apie kalbas, iðsirutuliojusias ið kitõs kalbõs (ðiuo atveju – lotynø)5. Iki ðiol daþniausiai tirtas mitinis lietuviø tautos romëniðkosios kilmës sampratos aspektas, ypaè susijæs su Palemono legenda. Legendos lingvistinio aspekto beveik ir nepaisyta. Jau anksèiau esu mëginæs parodyti, kad ðis aspektas yra esminis romëniðkosios sampratos visumai suprasti (plg. Dini 1996).

2. VALAKIÐKASIS (VAKARINIS) VARIANTAS. Valakiðkojo varianto esmæ sudaro kai kuriø XVI amþiaus humanistø áþvelgtas ryðys tarp Baltijos bei Dakijos–Dunojaus6 regionø „romëniðkumo“ (vadinasi, romënø kolonistø buvimo). Tai, be abejo, yra vakarinë romëniðkosios lingvistinës sampratos atmaina. Ðitas epizodas baltistø nëra plaèiai aptartas, kaip apie moderniøjø laikø iðimtá galima kalbëti tik apie Jono Basanavièiaus darbus7.

5 Plg. Lorenzo Renzi, „Ancora sugli Umanisti tystæ ir jø atsikëlimà Lietuvon. Etnologijos italiani e la lingua rumena“, Romanische Tyrinëjimas, Vilnius: Þaibo spaustuvë, Forschungen 112, 2000, 8. 1921. Kiti darbai – Jonas Basanavièius, 6 Tai trakø ir kitø genèiø vietovës (dabarti- Lietuviszkai–trakiszkos studijos, Shenando- nës Rumunijos, ðiaurës Bulgarijos ir ðiau- ah, P.A.: Ðlekio sp., 1898; „Trakø kalbos rës Jugoslavijos teritorijoje), I amþiuje likuèiai vietø varduose lietuviø kalbos prieð Kristø–II amþiuje po Kristaus uþka- ðviesoje“, LT 3(3), 1925, 505–563; su riautos romënø ir iki V amþiaus pabaigos Adalbertu Srba, „Über die Sprachver- buvusios Romos imperijos provincijomis. wandschaft der alten Thraker und heuti- 7 Jonas Basanavièius, Apie Trakø Prygø tau- gen Litauer“, LT 3(3), 1925, 485–505 ir kt.

196 Archivum Lithuanicum 5 Verta pastebëti, kad Renesanso laikotarpiu ði idëja buvo nevienodai pasklidusi. XVI–XVII amþiuje valakiðkasis variantas buvo þinomas daugiausia Vokietijoje ir Livonijoje, plg.:

Romëniðkoji Valakiðkasis Autorius Amþius samprata variantas Italija – – Rocca ir kt. XVI a. Prancûzija + – Thevet Ðveicarija + – Bibliander Gessner Vokietija + + Peucer Cureus Lenkija + – Dùugosz [+ Sarnicki] Cromer Crassinius ir kt. Lietuva + – Michalo Lit. Rotundus Agrippa ir kt. Livonija – + Menius XVII a.

Pastebëtina, kad italø humanistams jau buvo þinomas Dakijos–Dunojaus regio- no romëniðkumas (geriausias pavyzdys tikriausiai bûtø Poggi Bracciolini8), bet panaði Romos bei Baltijos arealo sàsaja tuo metu buvo neásivaizduojama. Prancû- zai, kai kurie ðveicarai bei lenkø humanistai taip pat neáþvelgë jokio ryðio tarp Romos ir Baltijos. Angelo Rocca 1591 metø veikale De dialectis irgi nemini romënið- kosios lingvistinës lietuviø kalbos sampratos (nors apie jà kalbëta Rocca’os ðalti- nyje Konrado Gessnerio 1555 metø Mithridates9). Vokieèiø humanistai samprotavo kitaip – jie ne tik minëjo abidvi sàsajas (Romos su Dakijos–Dunojaus ir Romos su Baltijos regionu), bet ir pirmieji paliudijo valakiðkàjá variantà. Wittenberge ásigalëjo idëja, kad tam tikra romënø tauta, beje, kalbanti tam tikra lotynø kalbos forma, ið Dakijos–Dunojaus regiono pasiekë Baltijos jûros krantus. Atrodo, pradedant Philip- pu Melanchthonu, Vokietijoje ðis romënø buvimo Baltijos areale aiðkinimas ëmë vyrauti, o paèiuose Baltijos kraðtuose ar Vidurio ir Rytø Europoje populiaresni buvo kiti aiðkinimai. Tikëtiniausia, kad valakiðkàjá lietuviø kalbos kilmës variantà sukûrë vokieèiai. Ið vokiðkos terpës jis, matyt, ðiek tiek plito á Lenkijà, vëliau ir á Livonijà. Matyt, valakiðkasis variantas patiems ðios teorijos personaþams (t. y. lietuviams) liko ne- þinomas.

8 Plg. Mirko Tavoni, Latino, grammatica, vol- 9 Plg. Pietro U. Dini, „Baltø kalbos bei kultû- gare. Storia di una questione umanistica, Pa- ros Rinascimento laikotarpiu. Baltø kalbø dova: Antenore, 1984, 27–28. suvokimas Andþelo Rokos 1591 m. ‘De dialectis’“, Blt 4 priedas, 1994, 40–52.

197 Dar kartà apie lietuviø romëniðkosios kilmës teorijà: lingvistinë valakiðkojo 0 0 0 varianto samprata 0 0 0 0 3. CHRONICA CARIONIS IR KASPARAS PEUCERIS. Valakiðkasis lietuviø kalbos kilmës variantas pirmà kartà paminëtas knygoje Chronica Carionis. Tai trum- pa pasaulio istorija, 1532 metais pirmà kartà paskelbta vokieèiø kalba, vëliau ið- versta e Germanico in Latinum sermonem, ilgainiui ir á kitas kalbas. Ðita knyga tapo kito veikalo, bûtent Chronicon, pagrindu. Já pradëjo Melanchthonas, bet dël mirties nebaigë. Veikalà toliau raðë Melanchthono þentas Kasparas Peuceris (Kaspar Peu- cer; 1525–1602). Vis dëlto veikalas dar ir ðiandien þinomas kaip Chronicon Carionis. Veikale pasakojama apie valakus ir jø migracijà. Plg.:

Vokiðkas originalas (1569) Lotyniðkas vertimas (1572)

Die Wallachen aber / µo lang µie den Latuerunt autem VValachi, quam diu Conµtantinopolitaniµchen Keyµern quieti Conµtantinopolitanis Imperatori- vnterthenig vnd gehorµam geweµen bus paruerunt, & viciµsim inclaruerunt, µind / hat man von jnen nichts µonder- cum admixtione Sarmatarum aucti & lichs ¸u µagen gewuµt. Als bald µie aber ab iiµdem incitati recuµare Imperium durch vermiµchung der Sarmaten ¸u- coeperunt11. genommen / µich vermehret vnd ge- µterckt / vnd durch dieµelben verheãet vnd angehalten worden µind / den Conµtantinopolitaniµchen Keyµern µch÷l- digen gehorµam zu entãµiehen / haben µie einen namen vnd beruff kriegen10. Das auch dieµelben Wallachen von der Eosdem Sarmatis ductoribus Lituaniam Sarmaten auágef÷ret / ¸ugleich mit indeque Liuoniam et vicinam Borus- jnen Littauen / Lyffland vn[d] siam nouis colonis mixtim compleuisse, Preuµµen mit newen Colonien beµeãt / testantur veteris linguae vestigia, quod µolches ¸eugen heutiges tags noch die latinitatem referunt (p. 458) Fuáµtapffen jhrer alten µpraach / welche viel Lateiniµche wærter haben. (p. CXIX, plg. 1 pav.)

Pasak autoriaus, tuo metu dar bûdami Konstantinopolio imperatoriaus pavaldi- niais, valakai niekuo nepasiþymëjo. Bet kai susimaiðë su sarmatais, iðgarsëjo ir

10 [CARION, JOHANN,] Newe volkommene Chroni- Grøcarum, Romanarum, Germanicarum & ca Philippi Melanthonis. [...] Gedruckt ¸u aliarum, ab exordio Mundi vµq[ue]; ad Ca- Franckfurt am Mayn, 1569, Das vierdte rolvm Qvintvm Imperatorem. A PHILIPPO Buch, CXIX. MELANHTONE ET CASPARO PEVCE- 11 Johannes Carion, CHRONICON CARIONIS RO. Adiecta est narratio hiµtorica de elec- expositvm et avctvm mvltis et veteribvs et re- tione & coronatione Caroli V. Imperatoris. centibvs historiis, in descriptionibvs reg- Cum Gratia & Priuilegio. WITEBERGAE norv[m] & gentivm antiquarum, & narratio- excvdebat Iohannes Crato, 1572, 458. nibus rerum Eccleµiaµticarum, & Politicarum,

198 Archivum Lithuanicum 5 1 pav. [Johann Carion,] Newe volkommene Chronica, 1569, 119: fragmentas apie valakus ir jø migracijà; HAB, sign.: T 366.2o Helms

pradëjo imperatoriui prieðintis. Valakai migravo drauge su sarmatais ðiaurës link, pasiekë Baltijos arealà ir pirmiausia kolonizavo Lietuvà, paskui Livonijà ir Prûsijà. Kasparo Peucerio ir Cariono veikale uþsimenama apie tam tikros senos, nenu- sakytos kalbos (alte µpraach; vetus lingua) pëdsakus. Tai valakø kalba, tariamai vartota Baltijos areale. Ji esà iðlikusi panaði á lotynø kalbà (die Fußµtapffen welche viel Lateiniµche woerter haben; vestigia quod latinitatem referunt). Anot autoriaus, migracijai ðiaurës link pradþià padarë Dakijos–Dunojaus regiono romëniðkas pobûdis. Peuceris ir Carionas sugriovë klasikinæ lietuviø kilmës ið romënø teorijà. Dùugo- szas, Crassinius, Vilniaus lotynintojai ir jø sekëjai neabejojo, kad romënai pasiekë Baltijos ðalis ið Vidurþemio jûros arealo, o Peuceris teigë, kad jie atëjo ið Dakijos– Dunojaus regiono! Tai radikalus ir labai reikðmingas perspektyvos pakeitimas: Baltijos arealo romëniðkumas nesàs tiesioginis Romos tæsinys, o antrinis padarinys, atsiradæs per tarpiná Dakijos–Dunojaus regionà. Rumunø istoriografijoje ðá epizodà pastebëjo Adolfas Armbrusteris 8-àjá XX am- þiaus deðimtmetá12. O lietuviø istoriografijoje, kiek man þinoma, valakø migracijos epizodas ir su juo susijæs valakiðkasis variantas, be Basanavièiaus (kaip minëjau), iki ðiol nebuvo plaèiau aptartas.

4. VALAKIÐKOJO VARIANTO TÆSTINUMAS XVI AMÞIUJE. Toles- nis klausimas, á kurá reikia atsakyti, yra valakiðkojo romëniðkos kilmës varianto tæstinumas ir paplitimas. Kiek ðalininkø turëjo ðis variantas, ir kas tie ðalininkai buvo? XVI amþiuje apie valakø migracijà raðë dar bent du autoriai, Kasparo Peu- cerio amþininkai: Joachimas Curejus (Joachim Cureus, 1532–1573) bei Stanisùawas Sarnickis (Stanisùaw Sarnicki, 1532–1597).

12 Adolf Armbruster, La romanité des Rou- Acad. Republicii Socialiste Romania, mains: histoire d’une idee. Bibliotheca histori- 1977, 113, iðn. 127. ca Romaniae, Monographies 17, Bucuresti:

199 Dar kartà apie lietuviø romëniðkosios kilmës teorijà: lingvistinë valakiðkojo 0 0 0 varianto samprata 0 0 0 0 2 pav. [Joachim Cureus,] Schleµiµche General Chronica, 1585, 65: fragmentas apie migracijos ið Dakijos–Dunojaus regiono Baltijos arealo link teorijà; HAB, sign.: 204 Hist. (1)

4.1. JOACHIMAS CUREJUS. Silezijos humanistas Joachimas Curejus 1571 metais Wittenberge iðleistoje knygoje Gentis Silesi¿ Annales vienà skyriø pavadino Prußi¿ ueteris incol¿, o ten prûsus minëjo tokiais þodþiais:

Lotyniðkas tekstas (1581) Vokiðkas vertimas (1585) Habitabant vero in Pruµsia olim populi, & Es wohneten vor¸eiten Vælcker in ibi adhuc µunt reliqui¿ illorum, qui Preuµµen / vn[d] µein deren noch // lingua Henet¿ vel Sclauonic¿ plan¿ vorhanden / welche ein Sprach der diµµimili vtebantur, µicut & in locis Henetiµchen oder Sclauoniµchen gar aliquot Liuoni¿, cui erant intermixta vngleich f÷hrten (wie auch en etlichen vocabula latina13. ærtern in Liefland) derµelben Sprach warn etliche Lateiniµche Wærter vntermenget14 (plg. 2 pav.).

13 Joachim Cureus, New vermehrete Schleµiµche kurãe Beµchreibung/ Des Landes Ober vnd Ni- CHRONICA vnnd Landes Beµchreibung, Da- der Schleµien/ [...] Mit fleiá ¸uµammen rinnen Weylandt Joach. Cur¿us [...] Jehna, ge¸ogen/ Durch D. Laurentium M÷ller/ 1581, 36. damals F÷rµtlichen Churlendiµchen Hof- 14 [Joachim Cureus,] Schleµiµche General Chro- frath, 1585, 64–65. nica, Darinnen Warhaffte eigentliche vnd

200 Archivum Lithuanicum 5 Taigi ðiame veikale apibûdinama viena tauta ir jos kalba. Iki ðiandienos – sako Curejus – dar gyvena ðiek tiek prûsø tautos atstovø, vartojanèiø kitokià negu slavai kalbà, o toje kalboje esà ámaiðytø lotyniðkø þodþiø; tà patá esà galima pastebëti ir Livonijoje. Kalbëdamas apie prûsø tautos kilmæ, Curejus remiasi Peucerio mintimis:

Lotyniðkas tekstas (1581) Vokiðkas vertimas (1585)

De origine gentis illius, neminem probabi- Von dieµer Vælcker Ankunfft hat niemand lius quid afferre vidi, quam D. Peuce- glaublichers an tag geben / als rum virum Clariµs[imum] qui putat D. Peucerus, der helts darf÷r / das eos in illas regiones Arctoas, deµertas dieµelben Vælcker aus der Walachey in tunc à Sclauis, qui µeµe in Germaniam dieµe MitternÕchtiµche Lender (µo & Poloniam infuderant, migraµµe ex da¸umal die Sclauen verlaµµen / die Valachia (p. 36) µich in Teudµchland vnd Polen geµeãt) kommen (p. 65; plg. 2 pav.)

Tad Curejaus tekstas ne tik visai atitinka Peucerio keltà migracijos ið Dakijos– Dunojaus regiono Baltijos arealo link teorijà, bet ir patvirtina, kad Peuceris tuo metu buvo vienintelis ðitos idëjos ðalininkas. Toliau Curejus samprotauja:

Lotyniðkas tekstas (1581) Vokiðkas vertimas (1585)

& fuiµµe olim colonos Italicos collocatos in vnd das µie vor¸eiten von den Grie- Valachiam ab Imperatoribus Gr¿cis, vt chiµchen Keyµern / die Sclauen von arcerent Sclauos ab imperio Coµtanti- dem Conµtantinopolitaniµchen Reich nopolitano, µed µuperatos tandem ab¸utreiben / aus Welµchland in multitudine & vi Sclauorum, patriam Walachey geµchickt (p. 65; plg. 2 pav.) reliquiµµe. (p. 36)

4.2. STANISÙAWAS SARNICKIS. Kitas valakiðkojo varianto ðalininkas – lenkø istorikas Stanisùavas Sarnickis. Jis ðá lietuviø ið romënø kilmës teorijos va- riantà minëjo þymiame 1587 metais Krokuvoje iðleistame veikale Annales sive de origine et rebvs gestis Polonorvm et Litvanorvm. Sarnickis probëgðmais uþraðë: „Nec deµunt, qui eiuµdem generis Italos hac via in Litvvaniam ab oµtiis Danubii per Valachiam tranµivisse affirmant, et tales parui faciunt illam narrationem de Libone, qui in Litvvaniam adveniµµe dicitur“15. Kaip matyti, Sarnickis apie migracijà raðo labai trumpai ir ne itin originaliai.

4.3. XVII AMÞIUS: FRIDERIKAS MENIJUS. Praëjus beveik ðimtmeèiui po Curejaus darbo iðleista Frideriko Menijaus (Fridericus Menius) knyga Syntagma de

15 Stanisùaw Sarnicki [Sarnicius], Annales sive norvm libri VIII, Cracovi¿, 1587, kol. de origine et rebvs gestis Polonorvm et Litva- 1082.

201 Dar kartà apie lietuviø romëniðkosios kilmës teorijà: lingvistinë valakiðkojo 0 0 0 varianto samprata 0 0 0 0 origine Livonorum (Dorpat 1632). Ðio autoriaus nuomone, valakai migravo ðiaurës link dviem bangomis: pirmoji banga atkeliavusi hunø, o antroji – slavø invazijos laikais16. Tokio tautø miðimo rezultatas buvæs dvejopas: 1) atsiradusi baltiðkoji aristokratija ir 2) ið kolonistø kalbos, kuri, beje, buvusi labai artima lotynø kalbai, kilusios trys baltø kalbos: prûsø, lietuviø, latviø. Taigi Menijus teigia, kad romënai á Pabaltijá atkeliavo ne tiesiai ið Romos, bet de Wallachia, ið imperatoriaus Trajano ákurtos stiprios romënø kolonijos Dakijoje. Beje, jo veikale dar esama þenklø, liudijanèiø já manius, kad baltai kilæ tiesiai ið Vidur- þemio jûros arealo romënø: 1) Lietuvos vardas kilæs ið L’Italia: „primò, quod in memoriam suae patriae Italiae l’Italiam dixerint Lithuania“ (Menius 1632, 533, sub Anno 594); taèiau ðá „onomastinᓠargumentà Menijus vis dëlto pataisë valakø teorijos labui tokiais þodþiais: „Credibile est, Lithuanis et Lettorum nomen non a Romanis sed Wallachis profectum esse“ (Menius 1632, 533, sub Anno 594); 2) ðventøjø vietoviø Prûsijoje vardas Romowe, kuris primena Romà: „secundo, quod in memoriam urbis Romanae vicum quendam in Prussia extruxerint, Romove dictum, ubi sub sacra quercu Diis sacrificarunt“(Menius 1632, 532, sub Anno 594); 3) lingvistinis argumentas, kad Baltijos regiono kalbose likæ nemaþai lotynø kalbos pëdsakø: „Tertio, quod Latinae, in hoc idiomate, linguae non pauca restent vestigia“ (Menius 1632, 532, sub Anno 594). Ið to, kas iðdëstyta (ypaè ið pirmojo punkto), matyti, kad Menijus neabejotinai buvo valakiðkojo varianto ðalininkas. Nors jis ir nepateikë jokiø naujø lingvistiniø duomenø, taèiau stengësi viskà átikinamai paaiðkinti istoriðkai.

5. APIBENDRINIMAS: ROMËNIÐKOSIOS LIETUVIØ KALBOS SAM- PRATOS VARIANTAI. Kaip þinoma, Renesanso laikotarpiu buvo paplitæ bent keli lietuviø kalbos kilmës ið lotynø kalbos sampratos variantai: klasikinë versija, atstovaujama Jano Dùugoszo bei Martino Cromerio veikaluose; pusiau lotyniðka jos atmaina, atstovaujama Mykolo Lietuvio; neolotyniðkoji, atstovaujama Vaclovo Ag- ripos, ir èia apraðytas valakiðkasis variantas. Visiems ðiems variantams bendra tai, kad labiau ar maþiau pripaþástamas loty- nø ir lietuviø (kartais ir kitø baltø) kalbø atitikimas (panaðumas). Panaðumas suvoktas ávairiai: visi autoriai rëmësi Palemono legenda, bet jà siejo su skirtingais istoriniais personaþais ir ávykiais. Skirtumas tarp lietuviø ir lotynø kalbos daugiau ar maþiau aiðkintas Renesanso laikais plëtota kalbos „sugedimo“ teorija17. Valakið- kajam variantui labiau pagrásti rasta naujø kalbiniø argumentø, galinèiø keisti

16 Fridericus Menius, Syntagma de origine Li- 17 „Sugedimo“ teorija ypaè mëgo remtis Cro- vonorum, Dorpat, 1632, 532, sub Anno meris, kalbëdamas ir apie lietuviø, ir apie 594. Menijus raðo: „Hoc tempore [...] fac- valakø kalbas, bet ðiø dviejø kalbø jis ne- ta est illa Wallachiorum cum Slavis et siejo; plg. Martin Cromer, De origine, & re- nostris gentibus Livonicis commixtio“. bus geµtis Polonorum libri XXX [...], Basi- le¿, per Ioannem Oporinum, 1555.

202 Archivum Lithuanicum 5 santyká su iki ðiol þinotomis kalbø lyginimo iðvadomis (þenklas => reiðkia „ið esmës tapatu; skirtinga tik dël kalbos ‘sugedimo’“):

a) 1. lotynø kalba => 2. lietuviø, prûsø kalba; b) 1. lotynø kalba => 2. valakø kalba; jos variantas => 3. lietuviø, prûsø kalba. Skirsnis a) rodo labiausiai paplitusius romëniðkosios lingvistinës sampratos variantus: lietuviø ir prûsø kalbos atsiradusios ið „sugedusios“ lotynø kalbos. Skirsnis b) rodo, kad lietuviø ir prûsø kalbos esanèios dvigubo lotynø kalbos „sugedimo“ rezultatas: dël pirmojo „sugedimo“ atsirado valakø, o dël antrojo – baltø (lietuviø bei prûsø) kalbos. Turint galvoje, kad kalbos kaitos (diachronijos) suvokimas yra sàlygiðkai vëly- vas kalbos mokslo laimëjimas, ypaè verta pabrëþti, kad XVI amþiuje lotynø bei lietuviø (kartais ir kitø baltø) kalbø panaðumas buvo suvokiamas visø pirma bûtent diachroniðkai18! Kitos lingvistinës lietuviø (ir kitø baltø) kalbø teorijos – slaviðkoji (t. y. Piccolomini’o ir kt.) bei keturiø kalbø samprata (t. y. Miechovieèio ir kt.) – buvo sinchroninës, o romëniðkojoje lietuviø kalbos (lingvistinëje) kilmës sampratoje slypi diachroninio aiðkinimo uþuomazgø. Kaip matyti ið Menijaus veikalo, tolesnis XVII amþiaus valakiðkasis variantas taip pat ágijo istorijos dimensijà. Romëniðkoji lietuviø kalbos (lingvistinë) samprata dël originalumo bei naujovið- kumo Renesanso kontekste jau rodo modernø lingvistiná màstymà, kurio pradinin- kas buvo Biondas Flavijus. Manyèiau, kad romëniðkoji lietuviø kalbos kilmës sam- prata Rytø Europoje buvo to paties svarbumo kaip Biondo Flavijaus idëjos Vakarø Europoje. Renesanso kalbotyros kontekste abi ðitas lingvistines teorijas reikëtø laikyti svar- biomis moderniosios genealoginës (lyginamosios) kalbotyros pirmtakëmis.19

Ðaltiniai:

[AGRIPPA, VACLOVAS, 1533:] ORATIO FVNEBRIS DE ILLVSTRISSIMI PRINCIPIS ET DO=mini Iohannis Radziuilli Oliciø w Neµniµi Ducis, uita & morte, µcripta à VVENCESLAO AGRIP=pa Lithuano. EPICEDION SCRIPTVM A PHILIPPO MELANTHONE. [s.l.]

[CARION, JOHANN, 1569:] Newe volkommene Chronica Philippi Melanthonis. [...] Gedruckt ¸u Franckfurt am Mayn.

C ARION, JOHANNES, 1572: CHRONICON CARIONIS expositvm et avctvm mvltis et veteribvs et recentibvs historiis, in descriptionibvs regnorv[m] & gentivm antiquarum, & narrationibus

18 Sinchroninë, sakyèiau, sociolingvistinë, in- voje vykusioje Baltruðaièio namø konfe- terpretacija, veikiausiai randama tik loty- rencijoje, galutinë jo versija sukurta Vo- nintojø tekstuose kaip opozicija: aristo- kietijoje per Alexandro von Humboldt- kratijos vs. liaudies kalba. Stiftung’o F.W. Bessel Forschungspreis 19 Pirmutinis straipsnio variantas skaitytas 2003 metais. 0 0 0 2002 metø balandþio 25–26 dienà Mask-

203 Dar kartà apie lietuviø romëniðkosios kilmës teorijà: lingvistinë valakiðkojo 0 0 0 varianto samprata 0 0 0 0 rerum Eccleµiaµticarum, & Politicarum, Grøcarum, Romanarum, Germanicarum & aliarum, ab exordio Mundi vµq[ue]; ad Carolvm Qvintvm Imperatorem. A PHILIPPO MELANHTONE ET CASPARO PEVCERO. Adiecta est narratio hiµtorica de electione & coronatione Caroli V. Imperatoris. Cum Gratia & Priuilegio. WITEBERGAE excvdebat Iohannes Crato.

C RASSINIUS, JOANNUS, 1574: Ioannis Crassinii Polonia. Ad Serenissimvm, et Potentißimum, Henricum primû Valeµium, Dei gratia vtriusq; Poloniø Regem. Bononiø, Apud Peregrinum Bonardum, Venia ab Superioribus Conceµµa.

C ROMER, MARTIN, 1555: De origine, & rebus geµtis Polonorum libri XXX [...], Basile¿, per Ioannem Oporinum.

C UREUS, JOACHIM, 1581: New vermehrete Schleµiµche CHRONICA vnnd Landes Beµchreibung, Darinnen Weylandt Joach. Cur¿us [...] Jehna.

[CUREUS, JOACHIM, 1585:] Schleµiµche General Chronica, Darinnen Warhaffte eigentliche vnd kurãe Beµchreibung/ Des Landes Ober vnd Nider Schleµien/ [...] Mit fleiá ¸uµammen ge¸ogen/ Durch D. Laurentium M÷ller/ damals F÷rµtlichen Churlendiµchen Hoffrath.

D ÙUGOSZ, JAN, 1615: Historia Polonica Iannis Dlvgossi sev Longini [...] Dobromili, Szelig.

G ESSNER, CONRAD, 1555: Mithridates Gesneri, exprimens differentias lingvarum, tum vete- rum, tum quà hodie, per totum terrarum orbem, in usu sunt. Tiguri: Typis Wolphianis, 1555 [21610].

M ENIUS, FRIDERICUS, 1632: Syntagma de origine Livonorum, Dorpat [Perspaudas: Scripto- res rerum Livonicarum 2, Riga, Leipzig, 1848, 511–542].

M YKOLAS LIETUVIS, 1966 (1615): Apie totoriø, lietuviø ir maskvënø paproèius (fotografuo- tinis MICHALONIS LITVANI, DE MORIBUS TARTARORVM LITVANORUM ET MOS- CORUM leidimas), vertë Ignas Jonynas, parengë Juozas Jurginis, Vilnius: Vaga.

P EUCER, KASPAR, 1569: Þr. Carion, Johann, 1569.

R OCCA, ANGELO, 1591: Appendix de dialectis, hoc est de variis linguarum generibus. In Bibliotheca Apostolica Vaticana a Sixto V P.M. in splendidiorem commodoriemque locum traslata [...], Roma: Tipografia Apostolica Vaticana, 1591 (arba Appendix de dialectis [...], Opera Omnia, Roma: Tipografia San Michele, 1719).

S ARNICKI [SARNICIUS], STANISÙAW, 1587: Annales sive de origine et rebvs gestis Polo- norvm et Litvanorvm libri VIII, Cracovi¿.

Literatûra:

A RMBRUSTER, ADOLF, 1977: La romanité des Roumains: histoire d’une idee. Bibliotheca his- torica Romaniae, Monographies 17, Bucuresti: Acad. Republicii Socialiste Romania.

B ASANAVIÈIUS, JONAS, 1921: Apie Trakø Prygø tautystæ ir jø atsikëlimà Lietuvon. Etnologijos Tyrinëjimas, Vilnius: Þaibo spaustuvë.

B ASANAVICZIUS, J[ONAS], 1898: Lietuviszkai–trakiszkos studijos, Shenandoah, P. A.: Ðle- kio sp.

B ASANAVIÈIUS, JONAS, 1925: „Trakø kalbos likuèiai vietø varduose lietuviø kalbos ðvie- soje“, LT 3(3), 505–563.

204 Archivum Lithuanicum 5 B ASANAVIÈIUS, JONAS; ADALBERT SRBA, 1925: „Über die Sprachverwandschaft der alten Thraker und heutigen Litauer“, LT 3(3), 485–505.

D INI, PIETRO U ., 1994: „Baltø kalbos bei kultûros Rinascimento laikotarpiu. Baltø kalbø suvokimas Andþelo Rokos 1591 m. ‘De dialectis’“, Blt 4 priedas, 40–52.

D INI, PIETRO U ., 1996: „Latino e lituano nel Rinascimento. Sull’importanza del momento linguistico nel mito dell’origine latina del lituano“, Italy and Europe in Renaissance Linguistics. Comparisons and relations, Modena: Panini, 363–375.

D INI, PIETRO U ., 1998a: „Jan Dùugosz und die baltischen Sprachen. Baltische Sprachen und Kulturen in der Renaissance“, Ìàòåðèàëû XXVII ìåæâóçîâñêîé íàó÷íî-ìåòîäè÷åñ- êîé êîíôåðåíöèè [...]. Ñåêöèÿ Áàëòèñòèêè 10–12.III.1998. Òåçèñû äîêëàäîâ, Ñàíêò- Ïåòåðáóðã, 15–16.

D INI, PIETRO U ., 1998b: „Zur slavischen Auffassung der baltischen Sprachen (Von Pic- colomini bis Crassinius). Baltische Sprachen und Kulturen in der Renaissance“, Polu- tropon ê 70-ëåòèþ Âëàäèìèðà Íèêîëàåâè÷à Òîïîðîâà, Ìîñêâà: Èíäðèê, 186–201.

D INI, PIETRO U ., 1999a: „Ketveriopos kalbos (linguagium Lithuanicum quadripartitum) samprata ir Renesanso baltø kalbotyros istoriografijos kontekstas“, Metmenys 76, 138– 150.

D INI, PIETRO U ., 1999b: „Der Paläokomparativismus und das Baltische. Bericht über die Erforschung der früheren baltischen Linguistik“, Florilegium Linguisticum. Festschrift für Wolfgang P. Schmid zum 70. Geburtstag, Frankfurt/M., etc.: Peter Lang, 63–86.

D INI, PIETRO U ., 1999c: „The linguistic dispute of Vilnius Humanists regarding Latin, Lithuanian and Ruthenian“, Historiographia Linguistica 26(1), 23–26.

D INI, PIETRO U ., 2000: „Polyglossia and Linguistic Variations in the Grand Duchy of Lithuania according to Miechovita (XVI cent.)“, Studia Russica 18, 49–54.

R ENZI, LORENZO, 2000: „Ancora sugli Umanisti italiani e la lingua rumena“, Romanische Forschungen 112, 1–38.

T AVONI, MIRKO, 1984: Latino, grammatica, volgare. Storia di una questione umanistica, Pa- dova: Antenore.

Pietro U. Dini ONCE MORE ABOUT THE THEORY OF THE ROMAN ORIGIN OF LITHUANIAN: THE SO-CALLED VALACHIAN LINGUISTIC VARIANT

Summary

Many theories concerning the Baltic languages, and in particular Lithuanian, were quite popular during the Renaissance and circulated throughout all Europe: the Slavic Theory (cf. Enea Silvio Piccolomini), the Quadripartite Theory (cf. Miechovite), and the Roman Theory with their numerous variants. In my paper I emphasize the importance of the

205 Dar kartà apie lietuviø romëniðkosios kilmës teorijà: lingvistinë valakiðkojo 0 0 0 varianto samprata 0 0 0 0 linguistic part of the Roman origin linguistic theory and stress its importance in the context of Renaissance linguistic theory. In the early Renaissance context one should distinguish methodologically between ideas about the origin of a people and ideas about the origin of a language. It was one thing to argue, that one people (e.g. the Lithuanians) developed from another people (e.g. the Romans), and it was another thing to say that one language (e.g. Lithuanian) devel- oped from another language (e.g. Latin). This modern way of distinguishing the two realities is attributed to Biondo Flavio (1392-1463). The label “Roman linguistic theory” means a consideration of the Roman origin theory from a linguistic point of view. This was a notorious Renaissance theory belonging to the palaeocomparativistic current in prescientific linguistics, which considered the Baltic lan- guages genealogically derived from and related to Latin. According to this theory the Lithuanian and the Old Prussian languages develop through corruption from the Latin language. The so-called Valachian Variant of the “Roman linguistic theory” was essentially rep- resented by the relation between the Baltic romanitas (i.e. Romanic ethnic sphere) and the Daco-Danubian romanitas assumed by some Humanists of the 16th century. The so-called Valachian Connection along with its main supporters is presented. According to this linguistic variant of the theory the Lithuanian and the Old Prussian languages are consi- dered to be the result of a twice corrupted Latin language: the first corruption was produced by the Valachian language and the second corruption by the Baltic (Lithuanian and Old Prussian) languages. An attempt to comparatively evaluate the variants of the Roman linguistic theory ends the paper.

P IETRO U. DINI Gauta 2002 m. balandþio 4 d. Università di Pisa Dipartimento di Linguistica via S. Maria 36 I-56126 Pisa, Italia el. p. [email protected]

206 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Kæstutis Gudmantas Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas

Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas

Senojoje raðtijoje tekstai buvo renèiami kitaip nei dabar. Vadovautasi universa- liuoju sekimo (imitatio) pavyzdþiais (exempla) principu. Todël nûnai tyrëjams neabe- jotinai svarbu þinoti, kurie kûriniai ir kaip buvo imituojami. Ðiame straipsnyje kaip tik ir norëtume pristatyti tekstà, iki ðiol taip ir nesusilaukusá lietuviø tyrëjø dëmesio, taèiau labai svarbø mûsø istoriografijos iðtakoms. Tai – Antikos laikais paraðytas ir itin populiarus visoje Viduramþiø Europoje romanas, Aleksandrija, seniausias ðiuo metu þinomas vertimas á lenkø kalbà. Turbût nereikia në minëti, kad ðiame veikale vaizduojamos Aleksandro Makedonieèio kovos ir þygiai á egzotiðkas Rytø ðalis. Romano autoriumi tariamai buvæs oficialusis Aleksandro istoriografas Aris- totelio sûnënas Kalistenis. IX amþiuje veikalà ið graikø kalbos á lotynø gerokai paredagavæs iðvertë Neapolio arkipresbiteris Leonas. Tekstas toliau buvo redaguo- jamas ir pildomas X–XIII amþiuje. Tuomet jame atsirado nemaþai dalykø, kuriø nebuvo graikiðkame originale. Ið ðio laikotarpio yra þinomos net trys pamatinës versijos (I1, I2 ir I3)1. Romanas buvo iðspausdintas XV amþiuje, Strasburge – 1486, 1489 ir 1494 metais (versija I3)2. Ið vieno Strasburgo leidimø arba labai jiems artimo rankraðtinio teksto 1510 metais ir buvo verstas á lenkø kalbà. Jo antraðtë – Hystora Alexandra Wyelkiego krola macedoniszkyego o walkach. Iðvertus – „Makedonijos kara- liaus Aleksandro Didþiojo kovø istorija“. Vertimo pabaigoje yra lotyniðka subskrip- cija: „Iste liber est finitus per me leonardum de[?] buncza in die Sabbathy letare anno domini M° quingentessimo decimo“ (262v), tai yra: „Ðià knygà að, Leonardas

1 Wanda Gawùowska, „Polskie przekùady po- katalog der Wiegendrucke 1, herausgegeben wieúci o Aleksandrze Wielkim w XVI wie- von der Kommision für den Gesamtkata- ku“, Studia Êródùoznawcze. Commentationes log der Wiegendrucke, Stuttgart, New 32–33, 1990, 143–146. York: Hiersemann, Kraus, 21968, col. 440– 2 „Historia Alexâdri magni regis macedonie 443; Gawùowska 1990, 146. de prelijs“ (leidëjas nenurodytas), Gesamt-

207 Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas ið Boñczos, baigiau ‘Laetare’ [ketvirtàjá gavënios] ðeðtadiená tûkstantis penki ðimtai deðimtaisiais Vieðpaties metais“. Nurodytais metais ðis ðeðtadienis buvo kovo de- vintoji. Apie vertëjà nieko daugiau nëra þinoma, taèiau dël jo kilmës pareikðta keletas nuomoniø. Julianas Krzyýanowskis spëjo já kilus ið Vilniaus kraðto, Alexan- deris Brückneris – ið etniniu poþiûriu miðraus pietrytinio Lenkijos pasienio3, taèiau pastaruoju metu, remiantis kalbiniais argumentais ir „pavarde“, labiau linkstama manyti, kad tai buvæs mozûras. Pasak lenkø istorinës lingvistikos specialistø, ran- kraðtis pasiþymi Mazovijos dialekto ypatumais, be to, Mazovijoje netoli Czersko yra Boñczos vietovë (seniau raðyta ir Buñcza, ir Bonicza4)5. Rankraðtyje esanèios gudið- kos priemaiðos byloja apie atitinkamà kalbinæ aplinkà, kurioje Leonardas turëjo darbuotis, o tai veikiausiai turëjo bûti LDK teritorija (Krzyýanowski 1926, 74–75; Brückner 1928, 10–11). Ásitvirtinus Lelewelio tezei dël vadinamojo Þygimanto Seno- jo bibliotekos sàraðo (jame minima lenkiðkoji Aleksandrija6), Leonardas imtas sieti su ðio valdovo aplinka, jo dvaru (Krzyýanowski 1926, 66), taip pat iðkelta kita tezë, kad vertimas buvæs atliktas kaþkuriam ið lietuviø didikø (mat lieka neaiðku, kam lotyniðkai skaitanèiam Þygimantui prireikë tokio prasto vertimo (Brückner 1928, 2– 3, 10) – jo ypatumai bus aptarti kiek vëliau). Konstantinui Jablonskiui árodþius, kad minëtosios knygos priklausë þymiam didikui Albertui Goðtautui7, ði prielaida tarsi ágijo papildomo svorio. Prie ðiø dalykø dar gráðime, o èia tiktai konstatuosime, jog kai kurios kitos specifinës manuskripto savybës (iðsamiau apie jas – taip pat vëliau) verstø autoriaus ieðkoti tarp dvasininkø8.

3 Julian Krzyýanowski, Romans pseudohisto- 8 Vilniaus kapitulos aktai XV amþiaus pa- ryczny w Polsce wieku XVI. Prace Historycz- baigoje–XVI amþiaus pirmojoje pusëje no-Literackie 25, Kraków: Drukarnia naro- mini keletà dvasininkø vardu Leonardas. dowa, 1926, 66, 74–75; Historia literatury Deja, kol kas në vieno jø tapatinti su ap- polskiej. Alegoryzm – preromantyzm, War- tariamos knygos vertëju negalime. Antai szawa: PIW, 21964, 68; Alexander 1539 metais minimas Leonardus a Zakro- Brückner, „Ruskopolski rækopis z r. czym in arce Vilnensi capellae regalis mansio- 1510“, Slavia. Èasopis pro slovanskou filolo- narius, matyt, buvo kilæs ið Zakroczymo, gii 7, 1928, 2. taigi taip pat buvo mozûras (Kodeks 4 Adam Boniecki, Herbarz polski 1(2), War- dypùomatyczny katedry i diecezji wileñskiej 1, szawa: Gebethner i Wolff, 1900, 1(2). wyd. Jan Fijaùek i Wùadysùaw Semkowicz, 5 Maria Bargieù, Cechy dialektyczne polskich za- Kraków: Nakùadem PAU, 1948, 554). Ne- bytków rækopiúmiennych pierwszej poùowy galëtume jo susieti në su Ðv. Jonø baþny- XVI wieku, Wrocùaw, Warszawa, Kraków: èioje nuo 1508 metø klebonavusiu Leonar- Ossolineum; Wyd-two PAN, 1969, 167. du Rodianu, kad ir palaikiusio gerus san- 6 „Êíèãà Îëåêñàíäðåÿ ïîëñêàÿ ñåðåáðîì tykius su Lietuvos didikais, ið jø su Al- îêîâàíà“. – Lietuvos Metrika, knyga 223, bertu Goðtautu. Mat, kaip atskleidë Janas 169 (Metrikos tekstas transponuotas pa- Fijaùekas, jo bûta vokieèio (Jan Fijaùek, gal dabar jos leidëjø nustatytas taisykles). „Koúcióù rzymsko-katolicki na Litwie. Apie minëtà istoriografijos pozicijà þr.: Uchrzeúcijanienie Litwy przez Polskæ i za- Konstantinas Jablonskis, Lietuviø kultûra ir chowanie w niej jæzyka ludu po koniec jos veikëjai, Vilnius: Mintis, 1973, 353. Rzeczypospolitej“, Polska i Litwa w dziejo- 7 Jablonskis 1973, 353–357 (pirmà kartà wym stosunku, Warszawa, Lublin, Ùódê: straipsnis „1510 m. Alberto Goðtauto bib- Nakùad Gebethnera i Wolffa, 1916, 315– lioteka“ buvo iðspausdintas 1961 metais). 319). Taèiau visai tikëtina, kad vertëjas

208 Archivum Lithuanicum 5 Rankraðtinis originalas ðiuo metu saugomas Lenkijos nacionalinëje bibliotekoje Varðuvoje (sign.: BOZ 79; þr. 1 pav.). Jis tebëra geros bûklës. Iðsamiai rankraðtá apibûdino jo publikacijà parengæs lenkø filologas Mirosùawas Przegonia-Kryñskis9. Tai rankraðtinë in quarto formato (20,1x14 cm10) knyga, áriðta á kartoniná juoda oda aptrauktà virðelá, kuriame áspausti ovalo formos Zamojskiø bibliotekos superekslib- risai su 1804 metø data. Knygos popierius apystoris, su „karûnos“ vandenþenkliais (Przegonia Kryñskis [Historja Aleksandra, 9] pateikë jø fragmentø pieðinius, deja, nelabai tikslius11). Ðiuos duomenis galima papildyti: apþiûrëjæ rankraðtá nustatëme, kad minëti vandenþenkliai yra maþiausiai trijø labai nedaug viena nuo kitos besi- skirianèiø atmainø, visos jos artimiausios Edmundo Laucevièiaus katalogo Nr. 1591 (þr. 2 pav.); ant popieriaus su ðiuo vandenþenkliu yra 1506 ir 1509 metais Trakuose raðytø aktø12. Taigi mus dominantis raðtijos paminklas ið tikrøjø galëjo atsirasti LDK teritorijoje. Atitiktø ir subskripcijoje nurodytas manuskripto atsiradi- mo laikas. Deja, knyga buvo apipjaustyta ið naujo áriðant XIX amþiaus pradþioje, todël senosios proveniencijos nëra visiðkai iðlikusios. Lapo virðuje rudos spalvos raðalu iðvedþiota – Ex Bibliotheca, o apaèioje kita ranka juodu raðalu – Arcis. Virð pastarojo þodþio smulkiomis vingiuotomis linijomis tos paèios spalvos raðalu uþ- tepta dar kaþkokia proveniencija, kuri buvo uþraðyta ðviesiai rudu raðalu13. Regis, ðie áraðai nevienalaikiai14. Ið antrojo sektø, jog tam tikrà laikà rankraðtis buvo saugomas kaþkurioje pilyje. Tai ðiek tiek primintø Slucko pilies bibliotekos knygø proveniencijas15.

buvo vienuolis bernardinas. Bernardinø 10 Mûsø matavimai. 0 0 0 glaudûs ryðiai su Goðtautø gimine, kaip 11 Be to, supainioti rankraðèio lapai. ir maþesniøjø broliø literatûrinë veikla, 12 Edmundas Laucevièius, Popierius Lietuvoje yra gerai þinomas istorinis faktas. Tuomet XV–XVIII a., Vilnius: Mintis, 1967, 1, 196; Leonardas bûtø vienuolio vardas (plg. 2, 221. Tai pat naudojomës Die Kronen- Vladislovo ið Gielniowo ir Baltramiejaus ið Wasserzeichen. Veröffentlichungen der Staatli- Bydgoðèiaus atvejus – apie tai plaèiau chen Archivverwaltung Baden-Württemberg. þr.: Wiesùaw Wydra, Wùadysùaw z Gielnio- Sonderreihe. Die Wasserzeichenkartei Piccard wa. Z dziejów úredniowiecznej poezji polskiej, im Hauptstaatarchiv Stuttgart. Findbuch 1, Poznañ: Bestseller, 1992, 30–36; Sùownik bearbeited von Gerhard Piccard, Stuttgart: ùaciñsko-polski Bartùomieja z Bydgoszczy, Kohlhammer, 1961. 0 0 0 podùug rækopisu z roku 1532 oprac. i wy- 13 Bûtø prasminga jos rentgenoskopinë anali- daù dr. Bolesùaw Erzepki, Poznañ: Drukar- zë. Tikëtina, kad ji suteiktø iðsamesniø þi- nia Dziennika Poznanskiego, 1900, I–III). niø apie ankstesnius rankraðèio savinin- Taip pat þr. 21 iðnaðà. kus. 9 Historja Aleksandra w tùumaczeniu Leonarda 14 Przegonia Kryñskis pirmàjá datavo XVI Bonieckiego z roku 1510. Prace Filologiczne amþiumi, o antràjá XVII–XVIII amþiaus 9, wyd. Mirosùaw Z. Przegonia Kryñski, sàvarta, þr. Historja Aleksandra, 17. Warszawa: Skùad glówny w ksiægarni Ge- 15 Þr.: Vincas Kisarauskas, Lietuvos knygos bethnera i Wolffa; nakùadem redaktora þenklai, Vilnius: Mokslas, 1984, 117. Goð- A[dama] A[ntoniego] K[ryñskiego], 1920. tautø bibliotekos likimas dar netyrinëtas, Publikacija pasirodë jau po jos parengëjo taèiau visiðkai ámanoma, kad bent jos da- mirties, tuo veikiausiai ir aiðkintini kai lis atiteko Radviloms. kurie joje esantys netikslumai.

209 Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas 1 pav. Hystora Alexandra Wyelkiego krola macedoniszkyego o walkach 1r lapas; Lenkijos nacionalinë biblioteka, sign.: BOZ 79

210 Archivum Lithuanicum 5 2 pav. Vandenþenklio virðutinë ir apatinë dalys – lapai 263r, 266r; Lenkijos nacionalinë biblioteka, sign.: BOZ 79

211 Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas Pagrindinë Aleksandrijos teksto dalis gana stropiai suraðyta tamsios bronzos spalvos raðalu (ðriftas – gotikinis), manuskripto pradþioje rubrikos ir herojø var- dai – raudonu, o inicialai – raudonos, mëlynos ir þalios spalvos raðalu, vietomis jie gana puoðnûs. Taèiau tekste esantys gausûs taisymai netgi puoðybai skirtu raudonu raðalu kelia prieðtaringà áspûdá. Jie rodo, kad prieð mûsø akis yra verti- mo originalas, o ne jo nuoraðas16. Pastaraisiais metais atkreiptas dëmesys á tam tikras „serbiðkosios“ Aleksandrijos ir metraðèiø legendinës dalies sàsajas17, taèiau „serbiðkàja“ Aleksandrija nepavyktø paaiðkinti kai kuriø polonizmø ir juo labiau lotynizmø buvimo. Dabar pats metas imtis tekstø palyginimo. Gretinsime Leonardo ið Boñczos vertimà ir pirminæ vëlyvøjø metraðèiø redakcijà atspindintá Krasinskiø nuoraðà18:

I. Metraðèio „prologas“ – stebuklingas Jëzaus Kristaus gimimas (ið esmës tai variacija Credo tema19). Aleksandrija pradedama pasakojimu apie beveik toká pat ástabø „dieviðkà“ Aleksandro Makedonieèio gimimà (bûsimàjá „pasaulio uþkariau- tojà“ su Pilypo þmona Olimpiada pradëjæs „paskutinysis“ Egipto faraonas Nekta- nebas, pasivertæs dievu Amonu), tad visai neatsitiktinai Aleksandrijos rankraðtis pradedamas Kristaus monograma INRI (Iesus Nazarenus Rex Iudaeorum). Mûsø ási- tikinimu, tai nëra áprastas devocinis áraðas, kuriø pasitaiko rankraðtinëse ir spaus- dintose knygose, – jis tiesiogiai susijæs su romano turiniu. (Monograma neabejotinai raðyta tuo paèiu metu kaip ir visas tekstas20; beje, toliau virð eiluèiø kelissyk ran- dame uþraðà IESVS; jis iðvedþiotas raudonos spalvos raðalu – galimas daiktas, tuo paèiu, kuriuo þenklintos rubrikos ir herojø vardai; taèiau galutiná atsakymà á ðá klausimà tegalëtø duoti cheminë ekspertizë21). Nubrëþti ðitokià paralelæ galëjo pa-

16 Ðitai argumentuotai árodë Krzyýanowskis ×àìÿðûöêi, Áåëàðóñêiÿ ëåòàïiñû ÿê (1926, 68–69). Uþ konsultacijas specifi- ïîìíiêi ëiòàðàòóðû, Ìiíñê: Íàâóêà i niais paleografijos klausimais nuoðirdþiai òýõíèêà, 1969, 137; Stephen C. Rowell, dëkojame Lenkijos nacionalinës bibliote- „Amþinos pretenzijos arba kaip turime kos Rankraðèiø skyriaus darbuotojui An- skaityti elitinæ literatûrà“, Seminarai, Vil- drzejui Kaszlejui. nius: Atviros visuomenës kolegija, 1998, 17 Í[aäeæäà] Ìîðîçîâà, „Î äðåâíåðóññêèõ 9, plg.: H[èêîëàé] H[èêîëàåâè÷] èñòî÷íèêàõ ëåãåíäàðíîé ÷àñòè Óëàùèê, Ââåäåíèå â èçó÷åíèå áåëîðóññêî- ëåòîïèñåé Âåëèêîãî Êíÿæåñòâà ëèòîâñêîãî ëåòîïèñàíèÿ, Ìîñêâà: Íàóêà, Ëèòîâñêîãî“, Klb 43 (2), 1992 [1993], 57– 1985, 58. 58. „Serbiðkosios“ Alberto Goðtauto bib- 19 Panaðiø dalykø yra ir Jokûbo Pilypo Fo- liotekos knygos (þr.: Lietuvos Metrika, kny- restos Bergamieèio, Hartmanno Schedelio ga 223, 160r) verèia taip pat atsiþvelgti á raðytose pasaulio kronikose. „serbiðkøjø“ Viduramþiø romanø panau- 20 Przegonios Kryñskio apsidraudimas „vei- dojimo galimybæ. Ðios redakcijos Aleksan- kiausiai“ yra perdëtas. Deja, publikacijoje drijos bûta þymiojo Krasinskiø kodekso esanti antraðtinio lapo fotonuotrauka yra pradþioje; ten jos tekstas ëjo tiesiogiai ëjo labai nekokybiðka ir tokià iðvadà tegalima prieð Lietuvos metraðèio tekstà. padaryti paëmus á rankas originalà. 18 Lietuvos metraðèiø Krasinskiø nuoraðas: 21 Svarbu paþymëti, kad áraðais INRI daþno- Ïîëíîå ñîáðàíèå ðóñêèõ ëåòîïèñåé 35, kai pradedami bernardinø rankraðèiai bei Ìîñêâà: Íàóêà, 1980 (toliau – LMKN). tekstai (Wydra 1992, 87, 189). Tai susijæ Ðiuo klausimu þr.: Â[ÿ÷àñëà¢] À. su ypatinga Kristaus ir jo vardo ðlovinimo

212 Archivum Lithuanicum 5 skatinti ne vien anksèiau nurodytas sutapimas, kuris savaime negalëjo bûti pakan- kamas, bet ir teiginys, kad Aleksandras Makedonietis uþkariavo visus pagonis (261r)22. Apie ðià jo misijà romane kalbama ne kartà. Tad jis – Kristaus prototipas, nes Kristus jà ávykdë dvasine prasme23. Paþymëtina, kad minëtosios monogramos neturi spausdintos Aleksandrijos24. Tokias iðvadas galëjo sàlygoti ir kiti dalykai, bûtent romano gale pateikiamas apibendrintas stebuklingo karvedþio valdovo pa- veikslas nekrologas su gimimo ir mirties datomis. Ðios datos – iðgalvotos, netikros (atitinkamai gruodþio 25 [tai juk Kalëdos!] ir kovo 29, metai nenurodomi25), be to, pasakyta, kad Aleksandras mirë eidamas trisdeðimt treèiuosius, per septynetà metø jis uþkariavæs visus pagonis, palikæs pastatydinæs dvylika gyvybingø miestø (jie primena Kristaus þemëje paliktus dvylika apaðtalø): „nakaszdem czlonkv byl czvdny Alyata yego byly zywota trzydzyesczi y dwye lyeczie y szyethm kxa- szyczow A od oszmynaszczye lyath yego narodzenya26 poczal valczycz /[...] a wszyedmy lyath szwalczyl byl wszythky pogany / A narodzyl szye byl oszmego kalandy kxàzycza Janvara / A szmarl czwartego kalandy aprylya a szbvdowal zaprawdà alexander myasth dwanaszczye ktoretho wszythky byly asz dothych- myasth myeszkayàcze“ (260v–261r, toliau 261v vardijami miestai ). Ði skaièiø simbolika yra ne tik ádomi, bet ir nemaþai sakanti to meto þmogui. Atkreiptinas dëmesys, kad romane suapvalinamas Aleksandro brandos amþius – teigiama, kad bûdamas aðtuoniolikos metø jis pradëjæs kariauti27 – o tai ádomiai sutampa su keistàja Kristaus gimimo data – 5526 metai nuo pasaulio sukûrimo (aðtuoniolikti mûsø eros metai) – kuria pradedami vëlyvieji Lietuvos metraðèiai. Krasinskiø nuo- raðe skaitome: „Ñòàëîñÿ åñòü âîïëîùåíå ñûíà áîæüåãî îò ñâÿòîãî äóõà ç áëàãîñëî- âåíîå äåâèöè ïðå÷èñòîå Ìàðèè îò ïî÷àòêó ñîòâîðåíèà âñåãî ñâåòà ëåòà ïÿò-

tradicija tarp Lenkijos ir Lietuvos bernar- âåêà. Ê 75-ëåòèþ À. ß. Ãóðåâè÷à, Ìîñêâà, dinø. Antai vienas veikliausiø maþesniøjø Ñàíêò-Ïåòåðáóðã: Óíèâåðñèòåòñêàÿ broliø, kurá laikà buvæs bendros provinci- êíèãà, 2000, 51–66. jos vyresniuoju, pamokslininkas ir poetas 24 Þr. Gesamtkatalog der Wiegendrucke 1, col. Vladislovas ið Gielniowo savo pamokslus 440–442 (Nr. 873–879). daþniausiai pradëdavo þodþiais, kurie, 25 Remiantis patikimesniais Antikos ðalti- pasak evangelijø, buvo uþraðyti virð Nu- niais, jos nurodomos tokios: 356 metai kryþiuotojo galvos, t. y. „Jesus Nazarae- prieð Kristø liepos ar spalio 20 diena – nus, Rex Judaeorum“, þr. Viktoras Gi- 323 metai prieð Kristø birþelio 10 diena, dþiûnas, O.F.M., „Bernardinø gyvenimas þr. Paul Faure, Alexandre, Paris: Libraire ir veikla Lietuvoje XV – XVI a.“, Lietuviø Arthéme Fayard, 1985, mes naudojomës Katalikø Mokslo Akademijos Suvaþiavimo vertimu: Ïîëü Ôîð, Àëåêñàíäð Darbai 9, Roma: Lietuviø katalikø mokslo Ìàêåäîíñêèé, Ìîñêâà: Ìîëîäàÿ ãâàðäèÿ, akademija, 1982, 72–74, 86; Wydra 1992, 2001, 23–24, 413, 415; plg. A[lbert] 39, 87, 189. B[rian] Bosworth, Conquest and empire: The 22 Èia ir toliau visur nurodome originalo la- reign of Alexander the Great, Cambridge: pà (foliacija – dabartinë). Visos Przego- Cambridge University Press, 72000, 19, nios Kryñskio publikacijos citatos sutik- 172. rintos su rankraðèio mikrofilmu. 26 Èia ir toliau paryðkinta mûsø. 23 Apie prefigûracijos technikà senuosiuose 27 Ið tikrøjø mûðyje prie Cheronëjos jis dar istoriniuose tekstuose þr.: Ïèòåð Á¸ðê, neturëjo aðtuoniolikos, þr. Ôîð 2001, 34. „Èñòîðèÿ êàê àëåãîðèÿ“, Äðóãèå ñðåäíèå

213 Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas òûñÿ÷íîãî ïÿòñîòíîãî äâÿäöàòü øåñòîãî. [...] ßêîæ âûøåè ïèñàíî, ÷àñó öå- ñàðüñòâà Àâãóñòîâà ñûí áîæèé íàðîäèëñÿ“(64r)28. Beje, atkreipkime dëmesá, kad frazëje „oszmego kalandy... Janvara“ taip pat vartojami skaitmenys aðtuoni ir vie- nas. Tad ar nebus ði atkakliai Lietuvos metraðèiø nuoraðuose-redakcijose pasikar- tojanti data kaþkas kita nei banali klaida, o tarkim, tokio natûralaus Renesanso epochai reiðkinio kaip literatûrinis þaidimas pëdsakas?29 Romënai galëjo atkeliauti ir prieð Kristaus gimimà – tokià versijà savo 1455– 1480 metais raðytuose Analuose (Lenkijos karalystës kronikoje) buvo pateikæs Janas Dùugoszas, jà savo veikaluose (Chronica Polonorum 1514–1519 ir Traktate 1517) ákandin lenkø „istorijos tëvo“ pakartojo Motiejus ið Miechówo (Miechovietis) ir kai kurie kiti autoriai. Tad Aleksandrijos poveikis metraðèiø kûrëjams, pasirenkant mi- nëtàjá chronologiná atskaitos taðkà, yra visiðkai tikëtinas, nors turbût ne vienintelis.

II. KELIONË. Pasaulio ðaliø ávardijimas LMKN: „ïî çàõîäó ñëîíöà“ (64v), „ê âîñõîäó ñëîíöà“ (65v); Aleksandrijoje: taip pat þygiai, kelionës ávairiomis kryp- timis – „od szloncza szchodv“ (2r), „doszloncza szachodv“ (27r), „nawszchodv szlonczà“ (29r–29v), „od granycz szloncza zachodv“ (39r), wgranicze szloncza szachodv (61r), do morza szloncza szachodv (61r–61v), na sloncz wszchodv (238v), aly szloncza wszchodv (259v), beje, aplankoma ir Roma. Aleksandras atplaukia „á italø þemæ“ – „do wloszkyey szyemey“ (26v) ir paima ið romënø ir kitø jos gyven- tojø duoklæ („wszyàwszy od rzymyanow dany / y odewszythkych ktorzy myeszka- yà wloszkyey szyemy“ [27r]), gal todël mitinis kunigaikðtis Kernius krantà pava- dina „italiðkai“ (?) –„è ïðîçâàë [...] Êåðíóñ áåðåã ïî âúëîñêó [...] ëèòóñ“ (66r). Nors ðiuo atveju gal bûta ne vien Aleksandrijos poveikio – ðiame kontekste prisimintini Miechovieèio veikalai bei kita to meto ir ankstesnë chronografija bei chorografija. LMKN: Palemonas su bajorais laivais atplaukia á „Nemuno marias“, „kurios vadinamos taip dël to, kad á jas Nemunas áteka dvylika atðakø“ („Ïîòîì ïîøëè Íåìíîì ó âåðõ àæü â ìîðå, çîâåìîå Ìàëîå, êîòîðîå íàçûâàåòñÿ ìîðå Íåìíîâîå, a ñ òîå ïðè÷èíû òîå ìîðå íàçûâàåòñÿ, èæü â òîå ìîðå âïàäàåòü Íåìîí äâàíàä- öàòìè óñòüè“ [65r]). Aleksandrija: Aleksandras, pajungæs savo valiai romënus ir kitus Europos gyven- tojus, numalðina neramumus Afrikoje ir su savo riteriais taip pat laivais atvyksta

28 Skliausteliuose nurodoma Krasinskiø ko- èiaus ir jo kolegø LDK kancleriui Albertui dekso foliacija. Þr.: Ïîëíîå ñîáðàíèå Goðtautui priskiriamà ketureilá, esantá ðóññêèõ ëåòîïèñåé 35, 128 ir toliau. Data Lietuvos Statuto Zamojskiø nuoraðe (Ed- pakartota Raèinskiø, Rumiancevo ir Aliða- vardas Gudavièius, Lietuvos istorija nuo se- vos nuoraðuose (Ïîëíîå ñîáðàíèå ðóññêèõ niausiø laikø iki 1569 metø, Vilnius, 1999, ëåòîïèñåé 35, 145, 173, 193). 534; Irena Valikonytë, Stanislovas Lazut- 29 Nors èia galimi ir kiti aiðkinimai. Be abejo, ka, Edvardas Gudavièius, Pirmasis Lietu- áminti literatûriná þaidimà, jei jo èia ið tie- vos Statutas (1529 m.), Vilnius: Vaga, sø esama, yra ganëtinai kebli uþduotis. 2001, 82–84; atsargesnæ ankstesnæ pozici- Plaèiau ðià temà ketiname gvildenti vë- jà þr.: Pirmasis Lietuvos Statutas 1(1), Vil- liau, o èia priminsime Edvardo Gudavi- nius: Mintis, 1983, 56, 58).

214 Archivum Lithuanicum 5 á Pharamrado salà; ið ten patraukia á Taphostri vietovæ Afrikos pakrantëje30, kurioje bûta dvylikos á jûrà srûvanèiø upiø: „A pothym rvzyphszy szaszthàpv / przy- szethl namyeszczcze kthore szowà ymnyem taphostri [...] a myal rzek dwanaczczye ktore szwoym plynyenyem wpadaya wmorze“(28r) (regis, èia neturëtas omenyje Nilo iðsiðakojimas deltoje, taèiau menkiau su egiptietiðkomis realijomis susipaþinu- sio skaitytojo galvoje tokia asociacija tikrai galëjo kilti31). Èia vertëtø pridurti, kad skaièius dvylika romane itin mëgstamas: dvylika stebuklingø rûmø vartø (207r), dvylika atramø (247r), dvylika kunigaikðèiø (247v), dvylika áveiktø karaliø (237r– 237v), dvylika miestø Aleksandrijø (261r–261v), sulaukæs dvylikos metø Aleksan- dras buvo mokomas karo amato32 ir tt. (tai, kad skaièiaus dvylika Antikos kultûroje bûta nepaprastai populiaraus, yra gerai þinomas faktas33). Ðio didelio epizodo (pasakojimo) atkarpos pradþià verta pacituoti iðtisai:

A wyszethwszy sz Afryczkyei szyemye przykaszal ryczerzom szwoym aby wstà- povaly sz nym wlodzye / y przyszethl do yeney wyspy pharamradem do boga hamona naporadà / A stalo szyà yesth gdy szly dokoszczyola hamonis szaszethl ym droga yeleyen ktorego przykazal Alexander rycerzom vstrzeliacz A ony rycerze pusczayàcz wyelye sztrzel / nyemogly go szàdnem obyczayem postrze- licz (27v) / Alye gdy wszyàl yedna strzelà wràcze alexander / nathych myasth ranyl onego yelyenya / A thakotho odonego dnya tho myeszczcze szowà / strzelyecz (28r).

30 Neabejotinai èia taip kiek neáprastai vadi- 33 Èia pravartu priminti nesenà Eligijaus nama Faro sala; taip pat paminëta Tap- Railos – Stepheno Rowello polemikà, ku- horio vietovë ðiaurvakarinëje Nilo deltos rioje pastarasis, kaip aiðkëja, yra teisus – dalyje, þr. Historie von Alexander dem Gros- dvylikos Nemuno atðakø ávaizdis nëra tie- sen, hrsg. von Wolfgang Kirsch, Leipzig: siogiai inspiruotas Biblijos teksto, taèiau Reclam, 1978, 147. beatodairiðkai neigti jo poveiká Lietuvos 31 Wolfgango Kirscho manymu, èia anachro- metraðèiø kûrëjams bûtø taip pat naivu, nistiðkai minimi Ptolemajø laikais Alek- kaip ir manyti, kad visi bibliniai ar juos sandrijos miestà vagojæ kanalai, þr. Histo- primenantys topai pateko tiesiai ið Ðven- rie von Alexander dem Grossen. Reikëtø taip tojo Raðto (Eligijus Raila, „Palemono le- pat paþymëti, kad Antikoje tradiciðkai genda: istoriografinës teksto iðtakos“, Lie- buvo skiriamos septynios didþiosios Nilo tuvos istorijos studijos 4, 1997, 131; Rowell atðakos, þr. Paulys Real-Encyclopädie des 1998, 22 ). Tà patá, regis, galima pasakyti classischen Altertumswissenschaft 17(1) neue ir apie mëginimà paaiðkinti skaièiaus 500 Bearbeitung, begonnen von Georg Wisso- prasmæ. Metraðèiuose nurodoma Palemo- wa, Stuttgart: Metzlersche Verlagsbuch- no palydoje buvus 500, o ne, tarkim, handlung, 1936, col. 562. 10000 bajorø, nes ið romënø kildinama tik 32 Apie skaitmens 12 pamëgimà smarkiai be- diduomenë ir pastarasis skaièius bûtø at- siskirianèioje „serbiðkojoje“ Aleksandrijoje rodæs pernelyg pretenzingai. Retorinë 500 þr.: Î[ëåã] Â. Òâîðîãîâ, „Ñòèëèñòè÷åñêèå paskirtis nekelia abejoniø (plg. jo „tiraþa- îñîáåííîñòè ðîìàíà îá Àëåêñàíäðå vimà“ Bychoveco kronikoje). Ðis skaièius Ìàêåäîíñêîì“, Àëåêñàíäðèÿ. Ðîìàí îá yra ið literatûrinio ávaizdþiø kûrimo (topi- Àëåêñàíäðå Ìàêåäîíñêîì ïî ðóññêîé kos) arsenalo, taèiau nëra visiðkai tikra, ðóêîïèñè XV âåêà, Ìîñêâà, Ëåíèíãðàä: kad jis pateko bûtent ið Aleksandrijos (joje Íàóêà, 1965, 180. minima, jog Indijoje suðalo 500 Aleksan- dro riteriø [163r]).

215 Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas Plaukimas – medþioklë – vardo suteikimas – dievo Amono pranaðystë. Tai primena du dalykus: 1) Palemono atvykimà á Lietuvos pajûrá – Þemaitijos ávardijimà, plg.: „è íàçâàëè òóþ çåìëþ ñëîâåíüñêèì ÿçûêîì – Ïîáåðåæíàÿ çåìëÿ, à ëèòîâúñêèì ÿçûêîì íàçâàëè Æîìîèòñêàÿ çåìëÿ“; 2) ðiek tiek – Gedimino medþioklës ir Vilniaus ákûrimo apraðymà antrojoje Vi- duriniojo sàvado redakcijoje ir Bychoveco kronikoje. Kita vertus, turint omenyje panaðaus turinio epizodø gausà metraðtininkams prieinamuose veikaluose34, reikia konstatuoti, kad Aleksandrija nëra vienintelis ámanomas ðiø metraðtiniø epizodø ðaltinis, be to, nedera atmesti ir bendresnio („archetipinio“) pobûdþio sutapimø galimybës. Metraðèiuose nurodoma, kad Palemonas ir jo bendrakeleiviai pasiëmæ astrono- mà: „è âçåìøè ñ ñîáîþ îäíîãî îñòðîíîìà“ (64v). Romano pirmuosiuose pusla- piuose taip pat aptiksime astronomà, astrologà Nektanebà. Ðie þodþiai vertime vartojami kaip sinonimai: „bil roszvmny wastrononye“ (1r), „kv asztrologyy“ (2v). Taèiau atkreiptinas dëmesys, kad tai – XVI amþiaus pirmojo treèdalio panaðios kûrybos topos (galime paminëti Simono Grunau Prûsijos kronikà, Pasakojimà apie Vladimiro kunigaikðèius, plaèiau apie tai – kitoje vietoje) ir apskritai to laikotarpio realija. Juk daþnas to meto valdovas savo rûmuose glaudë astrologà, kurio pagrin- dinë uþduotis buvo teikti prognozes bei horoskopus, nors ne vienas ðiø asmenø pagreèiui domëjosi ir astronomija sensu stricto. Kaip þinia, ðios sritys anuomet dar nebuvo grieþtai iðsiskyrusios35. LMKN: egzotiðkas gamtovaizdis, flora bei fauna – ,,È íàä íåþ [Äóáèñîþ] íàøëè ãîðû âûñîêèå, è íà îíûõ ãîðàõ ðîâíèíû âåëèêèå, è äóáðîâû ðîñêîøíûå è ðîçìàéòîå îôèòîñòè íàïîëíåíûõ ðîçíîãî ðîæàþ çâåðåè, òî åñòü òóðîâ, çóáðåè, ëîñåè, åëåíåè, ñåðí, ðûñåè, êóíèöü, ëèñèöü, áåëîê, ãîðíîñòàåâ, ëàñèöü è èíûõ ðîçìàèòûõ ðîæàåâ“, ,,àëå ìíîæüñòâî ðûá ðîçìàèòûõ à äèâíûõ ç ìîðÿ ïðèõî- äÿòü“ (65r). Aleksandrija: egzotiðki, netgi pasakiðki kraðtai, peizaþai, augmenija bei gyvûni- ja – „I vydzyal thamo roszmaythe wyobraszenye ryb y roszmaythe farby ma- yàcz naszobye / wyobraszennye szwyerzath szyemye /[...] a ony tho morszkye

34 Pasaulio, Lenkijos kronikose, Wernerio Ro- èiausiojo valià, kaip tà stengësi padaryti levincko Fasciculum temporum ir kituose Lodovico Sforzos fizikas Ambrogio da Ro- veikaluose. sate, kurio pranaðystës 1488–1489 metø 35 Ne iðimtis èia buvo ir Lietuvà drauge su sandûroje lëmë Þygimanto Augusto sene- Lenkija valdæ Jogailaièiai, kurie rûpinosi lës Izabelës Aragonietës vestuvinës kelio- savo atþalø horoskopais, „geromis“ iðvy- nës eigà (Antonio Perria, Okrutni Sforzo- kø dienomis (Þygimantui Senajam 1514 wie, przeù. Anna Wasilewska, Warszawa: metø kelionës á Vienos kongresà laikà pa- PIW, 1985, 136). Kaip jau esame raðæ sa- rinko þymus istorikas, medikas ir astrolo- vo straipsnyje apie metraðèiø veikëjø pro- gas Miechovietis); jais sekë didikai (Lietu- totipus, jos dukters, bûsimosios Lietuvos voje – Mikalojus Mikalojaitis Radvila). ir Lenkijos valdovës, Bonos Sforzos kelio- Tokioje kelionëje „astronomas“galëjo ne næ savotiðkai áamþino Lietuvos metraðti- tik padëti neiðklysti ið kelio, bet ir iðskai- ninkai. tyti ið dangaus kûnø iðsidëstymo Aukð-

216 Archivum Lithuanicum 5 dzywy przychodzyly blyszkv yego a szaszye vczyekali / I wydzyal thesz wyelye ynszych dzywow ktorych nyechczial szàdnemv czolwyekv obyavicz“ (241r– 241v), plg. indø karaliaus Poro stebuklingo medþio: „a naroszczkach onego drzewa bylo wyelye ptakow roszmaythych“ (133r), Kaspijo srities gyvaèiø: „wnyey bylo vaszow roszmaythych rodzayow“ (134r), Kiro statytø rûmø Sûzuose apraðymà: „A byly wszklepy yego sz rozmaythego kamyenya yasznosczyamy okraszone“ (107v). Aleksandras, kaip ir dera Viduramþiø romano herojui, atëjæs prie „labai aukðto“ kalno: „y przyszethl do yenei gory ktora byla thako barszo wysoka“ (200v–201r); stebuklingame miðke iðvydæs paukðtá feniksà, jo neatpaþinæs, taèiau „labai juo stebëjosi“ – „A gdy vszrzal alexander onego ptaka dzyvyl szye yemv barszo“ (210r, plg. 107v); taip pat plg.: „palacz barszo dzywno okraszo przypra- wyony“ (207r), „wosz barszo dzywny“ (239r), „a byly thamo ony wasze dzyw- ney wyelkoszczi“ (243r); „losznycze barszo dzywne“ (245r) ir tt. Galiausiai Alek- sandras buvæs palaidotas „ástabaus darbo kape“ – „wgrobye wyzokym barszo dzywno zbvdowanym“ (260v). Kaip matyti, romane epitetai dziwny, rozmaity yra labai daþni. Ádomiausia, kad metraðtyje ir romane netgi laukiniø þvëriø pavadini- mai vardijami ta paèia tvarka, t. y. grynai ðabloniðkai, þr. Aleksandrijoje: „szes- zwyerzathy... tho yesth sszvbry, szloszmy y daley“ (126r; 1494 metø Strasburgo leidime: „cum bestijs [...] scilicet tigribus, pardis et reliquis“), „szvbrowye loszye“ (145v; „tigres“36). Akivaizdu, kad Leonardui ið Boñczos kai kuriø egzotiðkø gyvû- nø pavadinimai buvo neþinomi ir jis ieðkodamas atitikmenø tigrus ir leopardus arba vien tik tigrus pavadino stumbrais ir briedþiais37. Tai liudija, kad jis nebuvo itin apsiskaitæs asmuo38. Teoktisto Suðickio tyrinëjimai parodë tam tikrà metraðti- niø gamtovaizdþiø artimumà didþiojo kunigaikðèio kanceliarijos dokumentø tra- dicinëms kliðëms39. To neneigdami, paþymësime, kad metraðèiø legendinëje dalyje nesunkiai atpaþástama Viduramþiø romanui bûdinga pasakojimo schema bei sti- listika – tai ir tam tikra „stebuklinë“ leksika, ir ta leksika kuriama nuotykio atmo- sfera. Savojo kraðtovaizdþio aukðtinimo, gërëjimosi gamtos turtø gausa esama ir tautinëse valstybinëse kronikose40, taèiau ið jø buvo perimtas pats principas ir kur kas menkesniu mastu jo realizavimo bûdas. Tad ir ðiuo poþiûriu Aleksandrija yra nepralenkiama.

36 Strasburgo leidimo citatos paimtos ið His- Hortus sanitatis (?) ir Baltramiejaus Anglo torja Aleksandra, 126 ir 312. De proprietatibus rerum. Neatsiþvelgimas á 37 Plg. Krzyýanowski 1926, 72 (ðis autorius jø duomenis taip pat ðá tà sako apie met- netiksliai teigia, kad Leonardas abiem at- raðèiø suraðymo procesà. vejais taip pat iðvertæs tigres); Brückner 39 Òåîêòèñò Ñóøèöüêèé, Çàõiäíüî-ðóñüêi 1928, 14. ëiòîïèñè ÿê ïàì’ÿòêè ëiòåðàòóðè, Êèåâ: 38 Jacek Wiesioùowski, „Piúmiennictwo“, Kul- Âñåóêð. Àêàä. Íàóê 1930, 367. tura Polski úredniowiecznej XIV–XV, pod re- 40 Jø ávadinëse dalyse, savotiðkuose geogra- dakcjà Bronisùawa Geremka, Warsawa: finiuose prologuose. Plg. Bedos Garbingo- Semper, 1997, 672. 1510–1511 metø sàra- jo, magistro Vincento, Jano Dùugoszo ir ðø duomenimis, Goðtauto bibliotekoje, re- Miechovieèio veikalus. gis, bûta keleto bestiarijaus tipo veikalø –

217 Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas III–IV. Miestø steigimas ir jø pavadinimas ákûrëjø vardais (Aleksandrijoje – net Aleksandro mylimo þirgo Bukefalo). Valdovo stabmeldiðkas sudievinimas: „A gdy thy rzeczy wymowyl alexander chwalylygo perszesz yakoby boga“ (118v); „I po- czaly alexandra sza boga chwalycz“ (120r, plg. 3 pav.), „I poczàly Alexandra Jakoby boga chwalycz“ (154r), „vczynyl alexander ofyara bogom szwoym“ (206v– 207r); „Pothym ruszywszi szastaphu y przyszly do nyektorego dolv y napole y sthanowylszie thamo alexâder y myeszkal thamo naonym myeszczczv przeszkol- ko dny dlya thego yszemv kon nyemoczen byl y szmarl A gdy vszrzal alexander konya szmarlego a bàdàcz on prziwyedzyon nyektorymy nàdzamy y plakal barszo dlia thego ysze on kon wybavyal go od wyelv vpadow y szkod A nathych myasth kaszal vczynycz yemv grop y myastho kaszal szbvdowacz yemv napamyàthkà yego ktore kaszal szwacz bvczyfalam“ (244r–244v), plg. metraðtá: „È ïîääàíûè åãî, ìèëóþ÷è åãî, à ïîäëå ðèìñêîãî îáû÷àÿ â÷èíèëè áîëâàíà íà ïàìåòü åãî è íàçâàëè Ñïåðà“ (65v); „A ïîòîì çàáðàëàñÿ äî Ðèìà, è â Ðèìå ñëó- æèëà Áîãó ïèëíå, è ìåøêàëà êîëêî ãîäîâ, è îêðåñòèëàñÿ, êîòîðóþ íàçûâàþòü ñâÿòàà Ïðàêñåäûñ, à ïî-ðóñêèè Ïàðàñêîâãèÿ, êîòîðîè æå â Ðèìå è êîñòåë çáóäîâàëè íà èìÿ åå ñâÿòîå, òàì æå åå è ïîëîæèëè. À áðàò åå, êíÿçü Ãëåá ïî- ëîöêèè, â ìîëîäûõ ëåòåõ ñâîèõ, êíÿæèâøè íåìíîãî ëåò â Ïîëîöêó, è óìðå, è ïî- ëîæåí áûñòü ó ñâÿòîå Ñîôèè â Ïîëîöüêó ñî îòöîì ñâîèì âî îäíîì ãðîáå“ (68r– 68v); „À â÷èíèë áîëâàíà íà îáðàç åå, [...] è ïîñòàâèë òîãî áîëâàíà èìåíåì ìàòêè ñâîåå Ïîÿòû âûøåè îçåðà Æîñëåè, êîòîðóþ æ îõâàëèëè è ìåëè çà áîãà òóþ Ïî- ÿòó. [...] [Óòåíóñ] ìèëóþ÷è îòöà ñâîåãî, âåëèêîãî êíÿçÿ Êóêîâîèòÿ, â÷èíèë áîëâàíà íà ïàìÿòêó îòöà ñâîåãî è ïîñòàâèë åãî íà îäíîè ãîðå íàä ðåêîþ Ñâÿòîþ íåäà- ëåêî Äÿâèëòîâà, êîòîðîãî æ áîëâàíà õâàëèëè“ (69v). Kaip matyti, pasinaudota Aleksandrijos naratyvine schema. Beveik sutampa pa- sakojimo seka. Tiktai þodþius: „plakal barszo“ (plg.: „poczàl gorzszko plakacz“ [24r]) metraðtyje pakeièia kliðë „ìèëóþ÷è åãî“. Atkreipsime dëmesá, kad istorija apie ðv. Paraskovijos gyvenimà ir mirtá Romoje yra pramanas, sukurtas nusiþiûrë- jus á staèiatikiø ðv. Eufrosinijos Polockietës gyvenimo apraðymà (Rowell 1998, 12) bei ðá mitriai suliejus su kai kuriais ðv. Praksedos biografijos faktais41. Lietuvos metraðtá ir Aleksandrijà taipogi suartina pakantumas Antikos pagony- bei – apie senovës graikø ir egiptieèiø dievus kalbama daugiausia ne kaip apie stabus (iðimtis – krikðèioniø asketo, moralisto pamokymus primenantys brahmanø karaliaus atsakymai) – abiejuose tekstuose jie ávardyti vienodai neutraliai pagar- biai – bogi; Aleksandrijoje mìnimos pagoniø ðventYklos (metraðtyje jos neminimos) taip pat vadinamos koszczol – koszcyolow (259v). Romane stabmeldþiø þyniai ávar- dijami þodþiu kaplan, o metraðtyje Lizdeikai (?) gudiðkuoju ðio þodþio analogu – ïîï; abu ðie þodþiai á lietuviø kalbà, atrodytø, verstini ðventikas42. Pastebëtina ir

41 Èia turime paþymëti, kad Lietuvos met- ñîáðàíèå ðóññêèõ ëåòîïèñåé 35, 222; 32, raðèiø „Polocko epizodas“ yra ganëtinai 138), kituose metraðèiø nuoraðuose ïîï sudëtingas darinys ir reikalautø iðsames- verstinas popieþiumi (Ïoëíîå ñîáðàíèå nio nagrinëjimo. ðóññêèõ ëåòîïèñåé 35, 96, 153, 180, 201 42 Nors taip reikëtø versti tik Jevreinovo nuo- [Archeologinës draugijos, Raèinskiø, Ali- raðe ir Bychoveco kronikoje (Ïoëíîå ðavos ir Rumiancevo nuoraðai]).

218 Archivum Lithuanicum 5 3 pav. Hystora Alexandra Wyelkiego krola macedoniszkyego o walkach 120r lapas; Lenkijos nacionalinë biblioteka, sign.: BOZ 79

219 Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas tai, kad Aleksandrijos ir metraðèio teigiamiems herojams padeda Dievas. Tiesà sakant, taip nutiko Leonardui ið Boñczos lotyniðkojo originalo „dijs adiuuanti- bus“ („padedant dievams“) iðvertus krikðèioniðka kliðe „szbosza pomoczà“ (91v). Tai ganëtinai svarbi Aleksandro iðtarmë, kai jis, atvykæs á persø karaliaus Darëjo rûmus pareiðkia, kad su dievø pagalba tie rûmai netrukus bûsià jo. Ant- ruoju atveju Dievas padeda legendiniams lietuviø kunigaikðèiams. Ðiaip jau apie pagonis rusø metraðèiuose priimta sakyti, kad jie laimi „Dievui leidus“ („ïî áîæüåìó ïîïóùåíèþ“) arba kad krikðèionys ðitaip baudþiami uþ nuodëmes. Lietuvos metraðtininkø pozicija artima Miechovieèio, pasak kurio, lenkø protë- viai „sustiprëjo ir Dievo globojami labai iðaugo“ („Coaluerunt et deo faue[n]te creuerunt in maximo numero“)43. Kaip jau galëjome ásitikinti, atkartotos ne tik pasakojimo schemos, bet ir kliðës. Ádo- mu, kad Vidurinájá sàvadà pradedanti lotyniðka kalkë Ñòàëîñÿ åñòü (64r)44 daugybæ kartø aptinkama Aleksandrijoje – stalo szyà yesth taip visur verèiama lotyniðkojo ori- ginalo konstrukcija factum est (9r, 10v, 14v ir tt.)45. Uþ vergiðkà paþodiná vertimà jo au- toriui negailima kritikos (Krzyýanowski 1926, 69–71; Brückner 1928, 4–5)46. Ði seniau- sia þinoma lenkiðka romano versija laikoma nevykusia ir skubotu kai kuriø tyrëjø ver- tinimu ji netgi tëra raðtijos faktas, neturëjæs jokio poveikio tolesnei literatûros eigai47. Taip pat minëtini leksiniai sutapimai – polonizmai metraðèio tekste (jungtukas a ir

43 Mathias de Mechovia, Chronica Polonorum, taip pat aptiktume Goðtauto nuorodose Craccoviae: per Hieronymum Vietorem, savo pasiuntinybei, turinèiai pristatyti jo 1521, I. 2, av; II. pozicijà popieþiaus legatui byloje su Mi- 44 Plg. Raèinskiø nuoraðà (Ïoëíîå ñîáðàíèå kalojumi Radvila Jaunesniuoju (1520?). ðóññêèõ ëåòîïèñåé 35, 225). Stilistinis ðio Nuorodø sugretinimas su metraðèiais tei- lotynizmo vartojimas nemaþai pasako kia nemaþai peno apmàstymams, o minë- apie metraðèiø kûrëjø kultûrà. Plg. Rowell toji vieta atrodo ðitaip: „ó âèëèþ Áîæüå- 1998, 13. 0 0 0 ãî íàðîæåíüÿ ïðîøëîãî â ïîëíî÷è, êîëè 45 Plg. kanceliarinës kliðës Actum et datum ìîè ëþäè ñïàëè, íà âåñ ìîþ Ìèëåâî vertimà kai kuriuose Aleksandro Jogailai- ìîöíî, çáðîéíîþ ðóêîþ, ÿêî íåïðèÿòåë èio ir Þygimanto Senojo gudiðkuose rað- ïðàâûé, ÷åðåç âðÿäîâíèêè è ÷åðåç øëÿõ- tuose „Ñòàëî ñÿ è äàíî“ vietoj labiau òó ñòàë ìè ñÿ åñòü“ (Ìàëèíîâñêèé 1901, áprasto „Ïèñàí“ (pvz.: „Ñòàëî ñÿ è äàíî 408; pabraukta mûsø – K. G.). Ðie pavyz- â Êðàêîâå, â ëåò[û] îòú Õ[ðè]ñ[òî]âà íà- dþiai kalba apie tam tikrà regioninæ verti- ðîæåíüÿ òèñå÷à ïÿòüñîòú âòîðîãî, ì[å]- mo kultûrà ir drauge tai, jog atsakymas á ñ[å]öà àïðåëÿ øîñòîãîíàäöàò[îãî] äíÿ, klausimà „kas ið ko“ nëra toks lengvas, èíúäèêòà ïÿòîãî“, þr. Lietuvos Metrika. kaip galëtø atrodyti ið pirmo þvilgsnio. Uþraðymø knyga 25, Vilnius: Mokslo ir en- 46 Taèiau Brückneris („Z rækopisów peters- ciklopedijø institutas, 1998, 183 (Nr. burskich. III. Powieúci“, Prace Filologiczne 123); plg. taip pat 184 (Nr. 124) ir È[oàí- 5, 1899, 372–380) ir Jacekas Wiesioùow- íèêèé] Ìàëèíîâñêèé, Ñáîðíèê ìàòåðèà- skis (1997, 672) aptaria ir kitus panaðius ëîâ, îòíîñÿùèõñÿ ê èñòîðèè ïàíîâ ðàäû paþodinius vertimus á lenkø kalbà. Wie- Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî, Òîìñê: sioùowskis mano, kad tokie vertimai yra Òèï. Ìàêóøèíà, 1901, 8 (Nr. 4). Labai tø laikø mokyklinio stiliaus rezultatas daþnai kliðe Stalo se gest (plg. Vulgatos (1997). Factum est) pradedami èekiðkos Biblijos 47 Plg.: Julian Krzyýanowski, Romans polski skyriai. Kaip þinia, ðá Ðventojo Raðto ver- wieku XVI, Warszawa: PIW, 21962, 34; timà turëjo Goðtautas. Artimà paralelæ Gawùowska 1990, 152.

220 Archivum Lithuanicum 5 pan.) ir gausûs leksiniai bei fonetiniai rutënizmai Aleksandrijos tekste (Krzyýanow- ski 1926, 74–75). Mylimo Aleksandro þirgo Bukefalo ávardijimas dvczfal (129r, 131r, 152r) liudytø, kad vertëjui buvo paþástamas ir „serbiðkasis“ romano variantas48. Panaðios ir „karo“ kliðës. Aleksandrija: „y poczàly okruthnye walczycz“ (18v), „y poczaly okrvthnye walczycz“ (77r), „y poczaly mocznye walczycz“ (96v), „y po- czàl walczicz mocznye“ (131r, plg. 152r), „szwalczyl [...] okrvthnye“ (79v), „alexan- der nyeszlyczone walky czynyl / wktorych nycz ynszego yeno szwyczyasthwo od- noszyl“ (63r); Aleksandro laiðke amazoniø valdovei puikuojamasi pergalëmis prieð nesuskaitomas gentis („Walky [...] sz daryvszem czynyli [...] walczyly / wszythkych krolyesthw [...] Walczylyszmy thesz sz poruszem krolyem Indyszkyem Isz ynszymy lyvdzmy nyeszlyczonymy A nyemogly szà nam nykakyey sprzeczywycz“ [134r]). Palyginkime, kas pasakyta metraðtyje apie Traidená: „âåëèêèè âàëêè ÷èíèë ç ëÿ- õè è ç ðóñüþ è ç ìàçîâúøàíû, è çàâúæäû çûñêèâàë, è íàä çåìëÿìè èõ ñèëüíûå îêðóòåíñòâà ÷èíèë“ (72v) ir apie Gediminà: „è ìíîãî âàëüê ìåâàë, è çàâúæ- äû çûñêèâàë“49. Abiem – metraðèio ir Aleksandrijos – atvejais turime panaðias ðlovi- nanèias charakteristikas. Paþymëtina, kad metraðtyje nurodytos kliðës vartojamos iðimtinai savø valdovø garbinimui50. Ir tai në trupuèio nestebina – juk Aleksandras Didysis Viduramþiais buvo valdovo riterio idealas. Toká já matome ir romane (Histo- rie von Alexander dem Grossem, 194), bene labiausiai prisidëjusiame prie ðio ávaizdþio átvirtinimo. Vis dëlto dël kai kuriø iðdëstytø pavyzdþiø reikia daryti iðlygà. Mat jau pasiekëme pavojingà ribà, kai reikia pradëti kalbëti apie LDK raðtijos universalijas. Á kanceliarinæ gudø kalbos atmainà, kuria, kaip þinia, buvo pasinaudota suraðant vëlyvuosius metraðèius, anuomet intensyviai smelkësi polonizmai ir lotyniðkosios kalkës. Reikëtø iðsamesniø ðios srities tyrimø. Viduramþiø romanø ir metraðèiø at- veju taipogi rastume vienijanèiø universaliø naracinës technikos bendrybiø (pavyz- dþiui, sakinys neretai pradedamas jungtuku ir). Jos, savaime aiðku, nedaug tegali padëti nustatyti nagrinëjamø kûriniø tarpusavio priklausomybës laipsná. Mûsø analizë árodo, kad seniausias lenkiðkas Aleksandrijos vertimas buvo vienas metraðèiø legendinës dalies ðaltiniø. Kodël pasirinktas bûtent ðis kûrinys? Legen- dinës dalies kûrëjai, be abejo, áþvelgë panaðumà: kelionë á oikumenës – civilizuoto pasaulio – pakraðèius. Ir Makedonietis, ir Palemonas su romëniðka palyda atlieka savotiðkà civilizacinæ misijà, atneða savà tvarkà. Metraðèiø romënai atvyksta tai- kiai, taèiau vis tiek tai europietiðkos civilizacijos ekspansija, tad visiðkai natûralu, kad imituoti pasirinkta knyga, pasakojanti apie Aleksandro Didþiojo uþkariavimus bei kitus þygius. Juolab kad idiliðkà romënø ásikûrimà metraðèiuose netrukus keièia pasakojimai apie pergalingas kovas su rusënais bei totoriais ir rusënø þemiø uþval-

48 Gawùowska 1990, 149; plg. Àëåêñàíäðèÿ. 49 Raèinskiø nuoraðas, þr. Ïoëíîå ñîáðàíèå Ðîìàí îá Àëåêñàíäðå Ìàêåäîíñêîì ïî ðóññêèõ ëåòîïèñåé 35, 245. ðóññêîé ðóêîïèñè XV âåêà, èçä. ïîäã. 50 Tik Bychoveco kronikoje Traidenio charak- Ì[àðê] Í. Áîòâèííèê, ß[êîâ] Ñ. Ëóðüå è teristika vëliau reinterpretuojama siekiant Î[ëåã] Â. Òâîðîãîâ, Ìîñêâà, Ëåíèíãðàä: pabrëþti begaliná Þygimanto Kæstutaièio Íàóêà, 1965, 70. 0 0 0 0 þiaurumà. 0 0 0 0 0

221 Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas dymà. Na, o kelionës motyvas apskritai bûdingas etnogenetiniams mitams – galima paminëti Enëjà, Brutà, Frankà ir kitus epinius personaþus – didingø tautiniø po- emø herojus, garbingà vietà taip pat uþimanèius metraðèiuose ir kronikose51. Paga- liau prisimintinas Viduramþiø istorikø ne kà maþiau mëgtas iðrinktosios Dievo tautos egzodas. Taigi Aleksandrija, be jokios abejonës, buvo tinkamas objektas. Tarp þanrø neper- þengiamø ribø nebûta, be to, tuometiniai skaitytojai jas suvokë kitaip nei dabarti- niai. Pseudoistorinë proza nelabai buvo skiriama nuo istoriografijos. Ir vienos, ir kitos rûðies kûrinys galëjo bûti pavadintas „istorija“52. Matyt, todël kaip ðaltiniais romanais savo kronikose rëmësi ir netgi juos atpasakojo Martynas Bielskis (~1495– 1575) ir Motiejus Stryjkowskis (1547–~1590) (plg. Krzyýanowski 1926, 35–36). Ly- gia greta galëtume prisiminti 1512 metø Åëèíñêèé ëåòîïèñåö ir XVII amþiaus gudið- kuosius chronografus ar pagaliau Krasinskiø bei Raèinskiø kodeksus, kuriuose romanai glaudësi ðalia Lietuvos metraðèiø53. Nesunkiai aptiktume ir daugiau pana- ðiø pavyzdþiø. Tad legendinës dalies kûrëjø elgesys labai stebinti neturëtø. Apie romanø populiarumà to meto apsiðvietusioje LDK visuomenës dalyje byloja balta- rusiø istorikø daþnai cituojami Pranciðkaus Skorinos þodþiai 1517–1519 metais Prahoje iðleistos Biblijos Pratarmëje54 bei palyginti daug iðlikusiø ðiø paminklø nuoraðø. Kaip parodë Suðickio tyrimai, legendinës dalies kûrëjai veikiausiai pasi- naudojo gudiðkomis Apysaka apie Trojà bei Sakme apie Sibiles (Ñóøèöüêèé 1930, 197–198, 200–202). Tad dar viena prieþastis, kodël nusiþiûrëta á lenkiðkàjà Aleksan- drijà, matyt, buvo kalba. Savaime aiðku, kad á lenkø, t. y. slavø, kalbà verstas romanas uþ lotyniðkàjá originalà kaip literatûrinis modelis buvo prieinamesnis ir lengviau galëjo bûti visapusiðkai panaudotas. Dar viena taip pat ganëtinai reikðminga aplinkybë – ðis tekstas minimas tarp Alberto Goðtauto knygø. Jau Brückneris su Ptaszyckiu Leonardo ið Boñczos vertimà siejo su Alberto Goðtauto knygø sàraðe minima lenkiðkàja Aleksandrija55. Prie tokios iðvados abu tyrëjus bus pastûmëjusi chronologija: manuskripte yra 1510 kovo de- vintosios data, o sàraðas atsirado 1510 metø „ðv. Stanislovo dienà“ (t. y. geguþës 8 ar net 1510-øjø rugsëjo 27 dienà)56. O juk uþsiminëme, jog tai – ankstyviausia

51 Kai kurie ðiø paminklø taip pat turëjo po- è ñïðàâåäëèâå â íèõ çíàéäåø, íåæåëè âî veikio metraðèiø kûrëjams, taèiau tai – Àëåêñàíðèè èëè âî Òðîè“, þr. Ôðàíöûñê jau kito straipsnio tema. Ñêàðûíà, Òâîðû: Ïðàäìîâû, ñêàçàííi, 52 Plg. C[live] S. Lewis, The Discarded Image. ïàñëÿñëî¢i, àêàôiñòû, ïàñõàëiÿ, óñòóï. An Introduction to Medieval and Renaissance àðò., ïàäðûõò. òýêñòà À[ëÿêñàíäðà] Ô. Literature, Cambridge: Cambridge Univer- Êîðøóíàâà, Ìiíñê: Íàâóêà i òýõíiêà, sity Press, 171995, 179; Krzyýanowski 1990, 47. 0 0 0 1926, 36–40. 0 0 0 55 Brückner 1899, 359; Ñòàíèñëàâ 53 Dël Lenkijos þr. taip pat: Edward Potkow- Ïòàøèöêèé, „Áèáëèîòåêà Âåëèêîãî ski, Ksiàýka rækopiúmienna w kulturze Polski, Êíÿçÿ Ëèòîâñêîãî â Âèëüíå â 1510 ãîäó“, Warszawa: Ludowa Spóùdzielnia Wydaw- Áèáëèîãðàô 1, 1888, 6–7. nicza, 1984, 217 (471 iðnaða). 56 Kaip pastebëjo Konstantinas Jablonskis, 54 „Àùå ëè êîõàíèå èìàøè âåäàòè î dalis inventoriaus turëtø bûti datuojama âîåííûõ à î áîãàòûðñêèõ äåëåõ, ÷òè 1511 metais – t. y. tos „Knygos, kurias jo êíèãè Ñóäåé èëè êíèãè Ìàõàâååâ, áîëåå malonybë ponas pirko Piotrkówe“ (Lietu-

222 Archivum Lithuanicum 5 mûsø laikus pasiekusi lenkiðka romano versija. Kadangi minëti tyrëjai sekë Lelewe- lio atribucija, átakos galëjo turëti ir anksèiau pacituoti provenienciniai áraðai. Taip pat buvo uþsiminta apie Brücknerio nuomonæ, pasak kurios vertimas buvo atliktas kuriam nors lietuviø magnatui. Ið tiesø ðis vertimas nelabai bûtø tikæs Lenkijoje uþaugusiam ir prie aukðtos tenykðtës karaliaus dvaro kultûros pratusiam valdovui, tuo tarpu galime nurodyti panaðia lenkø kalba (su rusëniðkomis priemaiðomis) raðytus tekstus, susijusius su Goðtauto vardu – Pirmojo Lietuvos Statuto Zamojskiø nuoraðo Giesmæ apie Ðvè. Mergelæ Marijà57 ir iðlikusius paties kanclerio laiðkus58. Stephenas Rowellas pagrástai yra atkreipæs dëmesá á eklektiðkus metraðtininko su- gebëjimus (Rowell 1998, 13, 19). Priminsime, kad panaðus eklektizmas buvo bûdin- gas ir Goðtautui, ir ne vienam praprususiam to meto LDK atstovui59. Kita vertus, nepaisant ginèø dël Goðtauto iðsilavinimo, nekyla abejoniø, kad jis suprato ir gebëjo skaityti lotyniðkai. Tad nëra visiðkai tikra, kad romanas buvo iðverstas jo uþsakymu. Tai, kad jis po kiek laiko atsidûrë ðio didiko bibliotekoje, bûtø jau kitas klausimas. Gal tai buvo tiesiog dovana, o gal Geranainiø tëvonis ketino lavinti savo sûnø Stanislovà? Kaip jau anksèiau buvo minëta, nesutariama, ar versta ið kurio nors Aleksandrijos Strasburgo leidimø60, ar vieno kurio jø rankraðtinës kopijos (Krzyýanowski 1926, 66– 68)61. Neabejotina (remdamasis paties rankraðèio ypatumais tà árodë jau Krzyýanow- skis), kad Leonardas ið Boñczos buvo vertëjas, o ne paprastas perraðinëtojas (Krzyýanowski 1926, 66–68)62. Atkreipsime dëmesá á tà aplinkybæ, kad lotyniðka ro- mano, sprendþiant ið visa ko, spausdintinë versija buvo tarp Goðtauto knygø63.

vos Metrika, knyga 223, 168r; Jablonskis specialaus dëmesio reikalaujanti tema. 1973, 355–356). Mat tø metø pradþioje 60 Taip manë Brückneris (1899, 360), Przego- Goðtautas buvo nuvykæs á Piotrkówo sei- nia Kryñskis („Wstæp“, Historja Aleksan- mà. Be to, èia ásigytos vertybës yra sura- dra, 14). ðytos tamsesniu raðalu ir stambesniu brai- 61 Po ðios publikacijos Brückneris uþëmë þu, ið esmës tai ne kas kita kaip prieraðai neutralesnæ pozicijà, pareikðdamas, kad (plg. 157r ir 168r; Jablonskis 1973, 355). nëra tikra, ar versta ið spaudinio, ar rank- Tuo tarpu 169r lape „èekiðkos knygos“ ir raðtinës versijos (Brückner 1928, 3). lenkiðkoji Aleksandrija suregistruotos tuo 62 Mieczysùawo Gæbarowicziaus argumentas, paèiu ðviesesniu raðalu kaip ir pagrindinë kad Leonardas tesàs raðovas, nes jo prie- inventoriaus dalis (naudojomës mikrofil- raðo gale braiþas kitoks nei viso manusk- mu, todël negalëjome nurodyti raðalo ripto, manytume, nereikalauja komentarø. spalvos). 0 0 0 Subskripcija yra suraðyta smulkesnëmis 57 Þr.: Bogurodzica, oprac. J[erzy] Woronczak, raidëmis sekant kuklumo topu. Gæbarowi- E[wa] Ostrowska i H[ieronim] Feicht, cziui savojo argumento prireikë tam, kad Wrocùaw: Zakl. nar. im Ossolinskich, árodytø Aleksandrijos vertimà buvus jau 1962, 125–128, apie kalbà þr. p. 125. Ma- Aleksandro Jogailaièio bibliotekoje („Na noma, kad tai kanclerio tarnybinis egzem- úladach polskich bibliotek królewskich“, pliorius. 0 0 0 Roczniki Biblioteczne 14, 1970, 122). Ðià 58 Jie paskelbti leidinyje Listy polskie XVI wie- nuomonæ nekritiðkai perëmë Edwardas ku 1. Listy z lat 1525–1548, pod redakcjà Potkowskis (1984, 203). Kazimierza Rymuta, Kraków: Nakùadem 63 „Êíèãà Îëåêñàíäðåÿ“, Lietuvos Metrika, Polskiej Akademii Umiejætnoúci, 1998, knyga 223, 168r. Ði inventorinio sàraðo 17–18, 99–101. 0 0 0 dalis datuojama 1510 metø ðv. Stanislovo 59 Kultûrinis LDK sinkretizmas yra atskira diena (kovo 8-àja arba rugsëjo 27-àja).

223 Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas Taigi mûsø aptartas veikalas turbût yra seniausias ðiuo metu þinomas groþinës literatûros teksto vertimas á lenkø kalbà Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtijoje. Jis svarbus ne tik tuo, kad praveria duris á metraðèiø kûrimo laboratorijà. Ne maþiau reikðminga yra tai, kad manuskripto data metraðèiø poþiûriu leidþia brëþti labai aiðkià ribà ante quo non.

Literatûra ir ðaltiniai:

B ARGIEÙ, MARIA, 1969: Cechy dialektyczne polskich zabytków rækopiúmiennych pierwszej poùowy XVI wieku, Wrocùaw, Warszawa, Kraków: Ossolineum, Wyd-two PAN. Bogurodzica, oprac. J[erzy] Woronczak, E[wa] Ostrowska i H[ieronim] Feicht, Wrocùaw: Zakl. nar. im. Ossolinskich, 1962.

B ONIECKI, ADAM, 1900: Herbarz polski 1(2), Warszawa: Gebethner i Wolff.

B OSWORTH, A[LBERT] B[RIAN], 72000: Conquest and empire: The reign of Alexander the Great, Cambridge: Cambridge University Press.

B RÜCKNER, ALEXANDER, 1899: „Z rækopisów petersburskich. III. Powieúci“, Prace Filo- logiczne 5, 354–392.

B RÜCKNER, ALEXANDER, 1928: „Ruskopolski rækopis z r. 1510“, Slavia. Èasopis pro slo- vanskou filologii 7, 1–14. Die Kronen-Wasserzeichen. Veröffentlichungen der Staatlichen Archivverwaltung Baden- Württemberg. Sonderreihe. Die Wasserzeichenkartei Piccard im Hauptstaatarchiv Stuttgart. Findbuch 1, bearbeited von Gerhard Piccard, Stuttgart: Kohlhammer, 1961.

F IJAÙEK, JAN, 1916: „Koúcióù rzymsko-katolicki na Litwie. Uchrzeúcijanienie Litwy przez Polskæ i zachowanie w niej jæzyka ludu po koniec Rzeczypospolitej“, Polska i Litwa w dziejowym stosunku, Warszawa, Lublin, Ùódê: Nakùad Gebethnera i Wolffa, 37–333.

G AWÙOWSKA, WANDA, 1990: „Polskie przekùady powieúci o Aleksandrze Wielkim w XVI wieku“, Studia Êródùoznawcze. Commentationes 32–33, 143–152.

G ÆBAROWICZ, MIECZYSÙAW, 1970: „Na úladach polskich bibliotek królewskich“, Roczniki Biblioteczne 14, 115–139. Gesamtkatalog der Wiegendrucke 1, hrsg. von der Kommision für den Gesamtkatalog der Wiegendrucke, Stuttgart; New York: Hiersemann, Kraus, 21968.

G IDÞIÛNAS, VIKTORAS, O. F. M., 1982: „Bernardinø gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV– XVI a.“, Lietuviø Katalikø Mokslo Akademijos Suvaþiavimo Darbai 9, Roma: Lietuviø kata- likø mokslo akademija, 35–134.

G UDAVIÈIUS, EDVARDAS, 1999: Lietuvos istorija nuo seniausiø laikø iki 1569 metø, Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla. Historja Aleksandra w tùumaczeniu Leonarda Bonieckiego z roku 1510. Prace Filologiczne 9, wyd. Mirosùaw Z. Przegonia Kryñski, Warszawa: Skùad gùówny w ksiægarni Gebethnera i Wolffa; nakùadem redaktora A[dama] A[ntoniego] K[ryñskiego], 1920. Historie von Alexander dem Grossen, hrsg. von Wolfgang Kirsch, Leipzig: Reclam, 1978.

J ABLONSKIS, KONSTANTINAS, 1973: Lietuviø kultûra ir jos veikëjai, Vilnius: Mintis.

K ISARAUSKAS, VINCAS, 1984: Lietuvos knygos þenklai, Vilnius: Mokslas. Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileñskiej 1, wyd. Jan Fijaùek i Wùadysùaw Semkowicz, Kraków: Nakùadem PAU, 1948.

224 Archivum Lithuanicum 5 KRZYÝANOWSKI, JULIAN, 1926: Romans pseudohistoryczny w Polsce wieku XVI. Prace His- toryczno-Literackie 25, Kraków: Drukarnia narodowa.

K RZYÝANOWSKI, JULIAN, 21962: Romans polski wieku XVI, Warszawa: PIW.

K RZYÝANOWSKI, JULIAN, 21964: Historia literatury polskiej. Alegoryzm – preromantyzm, Warszawa: PIW.

L AUCEVIÈIUS, EDMUNDAS, 1967: Popierius Lietuvoje XV–XVIII a. 1–2, Vilnius: Mintis.

L EONARD Z BOÑCZY, Hystora Alexandra Wyelkiego krola macedoniszkyego o walkach, 1510 (Lenkijos nacionalinë biblioteka, sign.: BOZ 79).

L EWIS, C[LIVE] S., 171995: The Discarded Image. An Introduction to Medieval and Renais- sance Literature, Cambridge: Cambridge University Press. Lietuvos Metrika, knyga 223 (Lietuvos valstybës istorijos archyvo mikrofilmas). Lietuvos Metrika, Uþraðymø knyga 25, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø institutas, 1998. Listy polskie XVI wieku. Listy z lat 1525–1548, pod redakcjà Kazimierza Rymuta, Kraków: Nakùadem Polskiej Akademii Umiejætnoúci, 1998. LMKN – Lietuvos metraðèiø Krasinskiø nuoraðas: Ïîëíîå ñîáðàíèå ðóññêèõ ëåòîïèñåé 35, Ìîñêâà: Íàóêà, 1980.

M ATHIAS DE MECHOVIA, 1521: Chronica Polonorum, Craccoviae: per Hieronymum Vie- torem. Paulys Real-Encyclopädie des classischen Altertumswissenschaft 17(1), neue Bearbeitung, be- gonnen von Georg Wissowa, Stuttgart: Metzlersche Verlagsbuchhandlung, 1936.

P ERRIA, ANTONIO, 1985: Okrutni Sforzowie, przeù. Anna Wasilewska, Warszawa: PIW. Pirmasis Lietuvos Statutas 1(1), parengë Stanislovas Lazutka, Edvardas Gudavièius, Vilnius: Mintis, 1983.

P OTKOWSKI, EDWARD, 1984: Ksiàýka rækopiúmienna w kulturze Polski, Warszawa: Ludowa Spóùdzielnia Wydawnicza.

R AILA, ELIGIJUS, 1997: „Palemono legenda: istoriografinës teksto iðtakos“, Lietuvos is- torijos studijos 4, 130–134.

R OWELL, STEPHEN C ., 1998: „Amþinos pretenzijos arba kaip turime skaityti elitinæ literatûrà“, Seminarai, Vilnius: Atviros visuomenës kolegija, 7–30. Sùownik ùaciñsko-polski Bartùomieja z Bydgoszczy, podùug rækopisu z roku 1532 oprac. i wydaù dr. Bolesùaw Erzepki, Poznañ: Drukarnia Dziennika Poznañskiego, 1900.

V ALIKONYTË, IRENA; STANISLOVAS LAZUTKA, EDVARDAS GUDAVIÈIUS, 2001: Pir- masis Lietuvos Statutas (1529 m.), Vilnius: Vaga.

W YDRA, WIESÙAW, 1992: Wùadysùaw z Gielniowa. Z dziejów úredniowiecznej poezji polskiej, Poznañ: Bestseller.

W IESIOÙOWSKI, JACEK, 1997: „Piúmiennictwo“, Kultura Polski úredniowiecznej XIV–XV, pod redakcjà Bronisùawa Geremka, Warszawa: Semper, 669–765. Àëåêñàíäðèÿ. Ðîìàí îá Àëåêñàíäðå Ìàêåäîíñêîì ïî ðóññêîé ðóêîïèñè XV âåêà, èçä. ïîäã. Ì[àðê] Í. Áîòâèííèê, ß[êîâ] Ñ. Ëóðüå è Î[ëåã] Â. Òâîðîãîâ, Ìîñêâà, Ëåíèíãðàä: Íàóêà, 1965.

Á ¨ ÐÊ, ÏÈÒÅÐ, 2000: „Èñòîðèÿ êàê àëåãîðèÿ“, Äðóãèå ñðåäíèå âåêà. Ê 75-ëåòèþ À. ß. Ãó- ðåâè÷à, Ìîñêâà, Ñàíêò-Ïåòåðáóðã: Óíèâåðñèòåòñêàÿ êíèãà, 51–66.

Ì ÀËÈÍÎÂÑÊÈÉ, È[ÎÀÍÍÈÊÈÉ], 1901: Ñáîðíèê ìàòåðèàëîâ, îòíîñÿùèõñÿ ê èñòîðèè ïàíîâ ðàäû Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî, Òîìñê: Òèï. Ìàêóøèíà.

225 Apie kai kurias 1510 metø Aleksandrijos ir legendinës Lietuvos metraðèiø dalies sàsajas Ì ÎÐÎÇÎÂÀ, Í[AÄÅÆÄÀ], 1992 [1993]: „Î äðåâíåðóññêèõ èñòî÷íèêàõ ëåãåíäàðíîé ÷àñòè ëåòîïèñåé Âåëèêîãî Êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî“, Klb 43(2), 53–59. Ïîëíîå ñîáðàíèå ðóññêèõ ëåòîïèñåé 32, Ìîñêâà: Íàóêà, 1975. Ïîëíîå ñîáðàíèå ðóññêèõ ëåòîïèñåé 35, Ìîñêâà: Íàóêà, 1980.

Ï ÒÀØÈÖÊÈÉ, ÑÒÀÍÈÑËÀÂ, 1888: „Áèáëèîòåêà Âåëèêîãî Êíÿçÿ Ëèòîâñêîãî â Âèëüíå â 1510 ãîäó“, Áèáëèîãðàô 1, 4–7.

Ñ ÊÀÐÛÍÀ, ÔÐÀÍÖÛÑÊ, 1990: Òâîðû: Ïðàäìîâû, ñêàçàííi, ïàñëÿñëî¢i, àêàôiñòû, ïàñõàëiÿ, óñòóï. àðò., ïàäðûõò. òýêñòà À[ëÿêñàíäðà] Ô. Êîðøóíàâà, Ìiíñê: Íàâóêà i òýõíiêà.

Ñ ÓØÈÖÜÊÈÉ, ÒÅÎÊÒÈÑÒ, 1930: Çàõiäíüî-ðóñüêi ëiòîïèñè ÿê ïàì’ÿòêè ëiòåðàòóðè, Êèåâ: Âñåóêð. Àêàä. Íàóê.

Ò ÂÎÐÎÃÎÂ, Î[ËÅÃ]  ., 1965: „Ñòèëèñòè÷åñêèå îñîáåííîñòè ðîìàíà îá Àëåêñàíäðå Ìàêåäîíñêîì“, Àëåêñàíäðèÿ. Ðîìàí îá Àëåêñàíäðå Ìàêåäîíñêîì ïî ðóññêîé ðóêîïèñè XV âåêà, Ìîñêâà, Ëåíèíãðàä: Íàóêà, 169–184.

Ó ËÀÙÈÊ, H[ÈÊÎËÀÉ] Í., 1985: Ââåäåíèå â èçó÷åíèå áåëîðóññêî-ëèòîâñêîãî ëåòîïèñà- íèÿ, Ìîñêâà: Íàóêà.

× ÀÌßÐÛÖÊI, Â[ß×ÀÑËÀ¡] À ., 1969: Áåëàðóñêiÿ ëåòàïiñû ÿê ïîìíiêi ëiòàðàòóðû, Ìiíñê: Íàâóêà i òýõíiêà.

Ô ÎÐ, ÏÎËÜ, 2001: Àëåêñàíäð Ìàêåäîíñêèé, Ìîñêâà: Ìîëîäàÿ ãâàðäèÿ.

Kæstutis Gudmantas POLISH ALEXANDER ROMANCE (1510)—UNKNOWN SOURCE OF LITHUANIAN CHRONICLES

Summary

The article deals with a compilation technique in the pre-modern historical writings in Lithuania. I compare the first Polish version of Historia Alexandri Magni regis Macedoniae de proeliis (1510), which was probably created in the territory of the Grand Duchy of Lithuania (the manuscript is kept in the National Library of Poland, Warsaw), to the Lithuanian chronicles. Most attention is paid to the intertextual links. The analysis de- monstrates the great similarity of Historia to the so-called legendary part of the chronicles and leads to the conclusion, that Historia was the source for the chronicles. The Polish Historia was in the possession of Albertas Goðtautas (...-1539), the chancellor of the Grand Duchy of Lithuania and initiator of historical and polemical writings (e.g. chronicles) in sixteenth century Lithuania. This fact sheds more light on the conditions and milieu, in which these writings were composed.

K ÆSTUTIS GUDMANTAS Gauta: 2002 m. spalio 4 d. Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6, LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

226 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Giedrius Subaèius Lietuviø kalbos institutas, Vilnius University of Illinois at Chicago

XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos ,

Ðiame straipsnyje analizuoju Didþiosios Lietuvos XVIII amþiaus spaudiniø ir XIX amþiaus rankraðèiø tekstø didþiøjø raidþiø (grafemø) ir vartosenà. Keliamas uþdavinys nustatyti: 1) ir distribucijà XVIII amþiaus spaudiniuo- se ir perëjimo laikà prie modernios sistemos, kur vartojama garsui [i], o – garsui [j] þymëti; 2) ir distribucijà XIX amþiaus rankraðèiuose ir perëjimo prie modernios sistemos laikà; 3) atotrûká tarp spaudiniø ir rankraðèiø vartosenos bei jo prieþastis. Ankstesniø amþiø raidþiø ir vartojimas ðiame ALt tome ðiek tiek aptariamas Jolantos Gelumbeckaitës („Pirmas lietuviðkas pamokslø rin- kinys – Wolfenbüttelio postilë [1573]. Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo prin- cipai ir tyrimo strategija“, p. 81–82; rec.: „Friedrich Scholz [Hrsg.], Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke, 2003“, p. 302–303).

1. XVIII AMÞIAUS LDK SPAUDINIAI. Maþdaug iki XVIII amþiaus pra- dþios LDK lietuviðkuose raðtuose vyravo gotikiniø formø spausdinti tekstai, o gotikiniai ðriftai visai neskyrë didþiosios nuo didþiosios , buvo spausdina- ma viena raidë, tinkanti atstovauti abiem garsams [i] ir [j], – panaði á . Taèiau XVIII amþiuje LDK jau imta plaèiai pereidinëti prie lotyniðkosios antikvos raidþiø formos, tada jos lietuviø spaudoje galutinai ásigalëjo ir iðstûmë gotikines raides (skirtingai nuo Maþosios Lietuvos tekstø, kur dar ir XX amþiuje daþniausiai var- totas gotikinis raidynas). Pereidinëdami prie antikvinio ðrifto, pagal buvusià gotikinæ tradicijà spaustuvi- ninkai neretai dar neskyrë grafemø ir , tiek garsui [i], tiek [j] þymëti vartojo tà paèià grafemà: arba , arba . Kita vertus, möþosios raidës ir buvo skiriamos tiek gotikiniame, tiek neseniai paplitusiame antikvos ðrifte.

227 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , Vadinasi, spaustuvininkai XVIII amþiuje kurá laikà vartojo raidþiø sistemà ir : ir arba ir . T. y. dvi skirtingos maþosios teturëjo vienà atitikmená tarp didþiøjø raidþiø, buvo koreliuotos su viena didþiàja grafema. Bet visai aiðku, jog spaustuvininkai toká neatitikimà suvokë, taèiau turbût dël gotikinës tradicijos inercijos didþiøjø raidþiø ið pradþiø skirti poreikio nejautë.

1.1. KNYGA NOBAÞNYSTËS, 1653, 1684. Kaip matyti dar ið XVI–XVII am- þiaus leidiniø antraðèiø, jau tada kartais vartoti negotikiniai antikviniai ðriftai. Pavyzdþiui, Knygos nobaþnystës pirmojo 1653 metø leidimo antraðtëje raðyta nebe- gotiðkai KIEDAYNISE, DRVKAWOIA, IOCHIMAS IVRGIS (viskas kursyvu) (LB I 209). Antrojo 1684 metø tos knygos leidimo antraðtë taip pat negotikinë. Èia jau matyti pakitimø, garsui [j] þenklinti ásivesta ir didþioji , plg. KIEDAYNISE, bet DRUKAWOJA, JOACHIMAS JURGIS. Nors antraðtei sukurti vartoti kursyviniai ðrif- tai, taèiau raidës èia visur iðspausdintos staèiu ðriftu. Matyt, Këdainiø spaus- tuvininkai buvo gavæ raidþiø rinkiniø su didþiosiomis ir , norëjo ir naujàjà vartoti, taèiau neturëjo kursyvo formos þenklo .

1.2. JURGIO KASAKAUSKIO RAÞANÈIUS, 1727. 1727 metø penktajame Jurgio Kasakauskio knygos Raþanèius apie ðvenèiausià Marijà panà1 leidime (spaus- dintame Vilniaus Akademijos spaustuvëje; LB I 183, Nr. 493) taip pat tiksliai fone- tiðkai skiriamos grafemos ir , plg. [j]: Jackau 153, Jadwiga 153, Jau 136, Jewos 2 ~ Ievos, Jezau 3, Jezuµa 3, Jokubay 151, Jonay 151, Jozapas 136, Juozapay 151, Jurgi 152 ir kt. Taip pat [i]: Idant 155(daug x), Ignaciuµzay 153, Iµz 155, 156, Iµzganitoj 84, Iµzpraúik 159, SIaµztoy 135 ~ ðeðtoj, WIeµzpatie 3 ir kt. Vis dëlto kursyvo formos ðriftuose prasprûsta iðspausdinti ir [j], plg. Iezuµo 137, 139, 141, 145, 147, 149. Kadangi spaustuvininkø intencijos skirti abi didþiàsias grafemas akivaiz- dþios, tai manytina, kad spaustuvininkai bûtø norëjæ ir didþiàjà spausdinti kursyvu, taèiau jos dar neturëjo.

1.3. JONO JAKNAVIÈIAUS EVANGELIJOS, 1731. Yra iðlikæs Jono Jakna- vièiaus Evangelijø 1731 metø leidimas (irgi spausdintas Akademijos spaustuvëje)2. Tiesa, jo lietuviðko teksto korpusas surinktas gotikinëmis raidëmis (tik paralelus lenkiðkas lotyniðkàja antikva), tad jis nieko nepasako apie ir skyrimà. Taèiau lietuviðkos rubrikos (antraðtëlës) yra antikvinës, kursyvinës. Net ið nedau- gelio pavartojimo atvejø galima manyti, kad spaustuvininkai mëgino skirti nuo , plg. [j]: Jokuba 176, Jokubo 160, Jona 54, 65, Jono 69, 71, 73, 160, 162, 165, Juda 188. Taip pat [i] – Ignaãiuµzo 177. Taèiau taip neraðoma visai nuosekliai,

1 [Jurgis Kasakauskis,] RAZANCZIUS Ape 2 [Jonas Jaknavièius, Ewangelie Polskie y Li- SZWÆCIAVSIA MARIA PANNA [...], 1727 tewskie], 1731 (LMAB, sign.: LK–18/20; be (LMAB, sign.: LK–18/26; defektinis). antraðtinio lapo).

228 Archivum Lithuanicum 5 raidë pavartojama ir garsui [j] þymëti (matyt, dar ðiek tiek atspindi sinkretiðkà gotikinæ tradicijà), plg. Iognieµzkos 146, Ion. 158, Iono 143, 183, Iurgio 158. Tad Akademijos spaustuvëje tais 1731 metais irgi skiriama ir , taèiau ne taip nuosekliai, kaip minëtame 1727 metø Raþanèiuje apie ðvenèiausià Marijà panà. Galima atsargiai samprotauti, kad gal ðias knygas rinko ne tie patys rinkëjai; gal tie rinkëjai, kurie rinko Evangelijas, dar buvo maþiau águdæ skirti tas raides, nors knyga iðëjo vëliau uþ Raþanèiø. Vis dëlto aiðku, kad jø skirtumà suprato. (Lenkið- kame tekste irgi imama raðyti su , pvz., JEZUS 188; nors pasitaiko svyravimø, bet jau atsiradusi. O taip lenkiðkame tekste dar nebuvo èia toliau apraðysimose Evangelijose prieð 1731 [prieð 1727] metus.)

1.4. JONO JAKNAVIÈIAUS EVANGELIJOS, PRIEÐ 1727. Kitas neaiðkios datos Jono Jaknavièiaus Evangelijø leidimas (spausdintas irgi Akademijos spaustu- vëje), LB I datuojamas kaip leistas prieð 1731 metus3, ten dar patikslinama, „kad tai yra arba 1711 m. leidimo, arba visai kito, neþinomo leidimo egzempliorius“ (LB I 138). LB I ir LBP fiksuoja du þinomus egzempliorius, taèiau jie abu defektiniai ir be antraðtiniø lapø. Èia lietuviðkas tekstas taip pat dar gotikinëmis raidþiø formomis, nors lenkiðkas jau spausdintas lotyniðkàja antikva. Taèiau, kaip ir anksèiau apraðytame Evangelijø leidime, skyreliø pavadinimams ir lietuviðkam tekstui vartotas negotikinis kursyvi- nis ðriftas, pvz., [i]: Ignaciuµzo 177. Taèiau ðis leidimas neturi raidës garso [j] pozicijoje, plg. Iokuba 175, Iona 54, 64, Ion± 120, Iono 46, 49, 67, 68, 70, 72, 75, 76, 78, 80, 84, Iuda 188 (visur aiðkiai spausdinta didþioji raidë). Vadinasi, ðioje sunkokai datuojamoje defektinëje Jaknavièiaus Evangelijø knygoje dar ið viso nevar- tojama didþioji , spausdinama tik . Todël galima manyti, kad ðitas leidimas turëjo bûti iðleistas ne tik prieð 1731, bet ir prieð 1727 metus (LB spëjama, kad gal net 1711 metais), nes poþiûris á ásivedimà èia dar senoviðkesnis nei tø metø tos paèios Akademijos spaustuvës leidiniuose.

1.5. UNIVERSITAS LINGVARUM LITVANIAE, 1737. Gramatika Universitas Ling- varum Litvaniae4 1737 metais spausdinta irgi Vilniuje, irgi Akademijos spaustuvëje. Taèiau padëtis joje kiek kitokia, negu pagal 1.2.–1.4. apraðytus spaudinius chrono- logiðkai galëtume tikëtis (t. y. gana aiðki ir spausdinimo diferenciacija). Gramatikoje lietuviðki pavyzdþiai (kursyvu) ir status lotyniðkas metatekstas spausdinti antikviniais ðriftais (tik lenkiðki þodþiai yra gotikinio ðrifto). Lietuviðki þodþiai, kurie pradedami raide , gali prasidëti tiek garsu [i], tiek garsu [j]. Plg. [i]: Iltis 12; bei [j]: I± 19, Iam 19, Ias 19, Iawnikis 8, Iêy 19, IEZUSAS 7, IEZAW 7,

3 [Jonas Jaknavièius, Ewangelie Polskie y Li- 4 Universitas Lingvarum Litvaniae, parengë

tewskie, prieð 1731] (VUB, sign.: LR 2452; Kazimieras Eigminas, Vilnius: Mokslas, be antraðtinio lapo). 1981.

229 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , IEZUS 7, Ii 19, Iis 19, Iís 19, Iô 19, Iôn 7, Iônay 7, Iône 7, Iû 19, Iumis 18, Iûms 18, Iuòµmenis 8, Iûs 18, Iaß 18, Iuµu 18, nog Iuµu 18. Matyti, kad dar labai nemaþai vartojama bepasenstanèio stiliaus derinio – raide reiðkiamas pusbalsis [j]. Vis dëlto garsams [i] bei [j] þymëti nemaþai vartota ir raidë . Plg. [i]: Jmu 43 (þodis kursyvu, tik stati), JS FINITA 7 ‘-is besibaigiantys [daiktavardþiai]’; taip pat [j]: Jówtis 9 (visas þodis kursyvu, tik stati5), Jê 19 (þodis kursyvu, tik stati), Jono 54 (þodis kursyvu, tik stati). Tad raidës lietuviðkuose pavyz- dþiuose daug maþiau nei , ji net stati ádëta á kursyviná þodá. Tikëtiniausia manyti, kad spaustuvininkai tà raidæ vartoti norëjo, taèiau neturëjo tinkamo dydþio (formos) kursyviniø raidþiø rinkinio su ja. Todël noras tenkintas besiski- rianèia staèia raide, arba, kaip minëta, nemaþai spausdinta ir senoviðkesniu raðy- mo bûdu tose paèiose pozicijose. Papildomoji ir distribucija aiðkiai neiðlaikyta. Lotyniðkuose pavyzdþiuose raidës ir irgi sumaiðytos. Plg. [i]: Impe- rativi 25, Imperativus 23, 26, Imperfectum 23, In 5, 11, 15, 25(2x), 27(2x), 29, Indicativi 26, 27, 28, 30, 35, Indicativo 23, Indicativus 23, Infinitivus 23, Interrogativum 20, Item 15; taip pat [j] – Iam 7, 26. lotyniðkame tekste kartais þymi [j] – Jam 10, Julij 56. Bet daugybæ kartø toji vartojama [i] pozicijoje, pvz.: Jdem 53, Jmp: 52, Jmperativo 41, 52, Jmperativum 42, 43(2x), Jmperativus 30, 36, 44, 45, 47, 48, 49, Jmperµ: 51, Jmperµonale 29, 46, 47, Jmperµonalia 52, Jmperµonalibus 52, Jmpropriae 3 (greta maþàja raide impropriae), Jn 1, 10, 31, 51, 52, Jnd: 42, Jndicativi 24, 34, 35, 41, 42(4x), 43, 45, 46(2x), 48(2x), 49(2x), 50, 51, Jnfinitae 54, Jnfinitis 54, Jnfinitivi 36, 54, Jnfinitivorum 54, Jnfinitivum 42, Jnfinitivus 31, 44, 45, 47, 48, 49, Jnµtrumentalem 10, Jtem 13, 14, 51 (lotyniðki pavyz- dþiai raðyti staèiu ðriftu, tad ir èia cituojamø þodþiø originale nekursyvinë, kaip ir patys þodþiai). Ið karto matyti, kad Universito tekste nuo pagal garsus [i] ir [j] neatskirta (ypaè lotyniðkame tekste), nors turëtos ir vartotos abi raidës. Net tø paèiø þodþiø pradþia raðyta tiek su , tiek su , plg. liet. Iônay ir Jono, Iô ir Jê. Taip pat lot. Iam ir Jam, Indicativi ir Jndicativi, Infinitivus ir Jnfinitivus bei kt. Ieðkant prieþasèiø, kodël tokia keista distribucija pasirinkta, galima atkreipti dëmesá á du dalykus: 1) didþioji, regis, vartota tik staèios formos (net kursyvi- niuose lietuviðkuose þodþiuose ji spausdinta stati); 2) raidë ið viso vartota tik iki 35 puslapio (pramaiðiui su ), o toliau, iki gramatikos pabaigos (p. 56) spaus- dinta tik (turiu galvoje þodþio pradþios pozicijà). Panaðu, kad spaustuvininkai turëjo tik staèià raidæ. Ið pradþiø jos privengë, painiojo su , bet po to priprato ir perëjo vien prie jos. Matyt, ið pradþiø

5 Kazimieras Eigminas savo vertime neatsi- liau, iðlaikyti viename þodyje derintas þvelgë á ðità nekursyvinæ raidæ, plg. jo kursyvines ir staèias raides, plg. Budawo- vertimo Jówtis 66, nors kitur stengësi pa- me 79 ir pan. teikti lietuviðkus pavyzdþius kuo tiks-

230 Archivum Lithuanicum 5 spaustuvininkams jautësi esanti nauja. Ji galëjo atrodyti kaip kokia puoðmena, po truputá patikusi ir uþvaldþiusi visà vartojimo laukà (paties pagaminto raidþiø rinkinio su naujumà gali rodyti ir atitikmens su kursyvine forma neturëjimas). Tiesa, galëjo bûti ir taip, kad nuo to 35 puslapio ëmë rinkti kitas rinkëjas, kuris pripaþino tik „moderniàjà“ , taèiau to árodyti ar paneigti nëra kaip.

1.6. JONO JAKNAVIÈIAUS EVANGELIJOS, 1738. Tokia Universito ir sklaida verèia pasiþiûrëti ir daugiau, ir vëlesniø leidiniø. Ðtai vël Jaknavièiaus Evangelijø 1738 metø6 (LB I 139, Nr. 368) leidimas. Vël lietuviðkas tekstas gotikinë- mis raidëmis, taèiau vël rubrikos antikvinës, kursyvu. Ið tø rubrikø atrodo, kad spaustuvininkai skyrë ir raides pagal garsus [i] ir [j]. Plg. [i]: Ignaciuµzo 177; bei [j]: Jokuba 176, Jokubo 160, Jona 121, 139, Jono 143, 160, 162, 165, 179, 183, 188, 192, 206, Juda 188, S. J. Ew: Ùuk: 194, S. J. Ew:Mork. 195. Vis dëlto èia dar pasitaiko ir senesnio þymëjimo reliktø, plg. [j]: Iono 158, Iurgio 158. Bet ðiame 1738 metø Evangelijø leidime nenuoseklumø daug maþiau nei 1731-øjø (plg. 1.4.). Gerà ir skyrimà liudija ir lenkiðkas antikvinis knygelës tekstas, plg. [i]: Idêýe 107, Izali 84, 97; taip pat [j]: Jåko 69, Jamãi 69, Jeúli 94, Jezus 68 ir t. t.

1.7. JONO JAKNAVIÈIAUS EVANGELIJOS, 1743. Dar vëlesnis, 1743 me- tø7 (LB I 139, Nr. 369) Jaknavièiaus Evangelijø leidimas netikëtai tarsi vël rodo Vilniaus akademijos spaustuvës þingsná atgal senesnio sinkretinio modelio link. Ðtai nors spausdinama [i]: Ignaãiuµzo 177; nors raðoma [j]: Jona 65, 79, 81, 143(2x), 192, Jonå 121, 139, 160, Jono 68, 69, 83, Jozepo 154, S. J. Ewån: Ùuk: 194, S. J. Ew: Mork: 195; taèiau daþnai atsiranda ir senesnio tipo pavyzdþiø su [j]: Iokubå 176, Iokubo 160, Iona 162, 164, 179, 188, Ionå 158, 183, Iuda 188, Iono 71, 76, 77, 206, Iurgio 158. Panaðiai labai nenuosekliai sudëtas ir lenkiðko teksto rinkinys. Plg. [j]: Jåkubå 92, Jamãi 82, Jana 79, Jeúliú 40, JEZUS 76; taèiau ir [j]: Iana 77, Ianå 76, 81, 164, Iedenaµt± 103. Atrodo, kad spaustuvininkai èia tik „pusiau“ skyrë abiejø didþiøjø vartosenà, ið dalies jos atliko tà paèià funkcijà. Matyti tam tikras Akademijos spaustuvës regresas. Nors ið tikrøjø norëta skirti ir skirta (ypaè lenkiðkame tekste) neblogai, taèiau daþnai papildomosios distribu- cijos santykis neiðlaikytas (tiek lietuviðkame, tiek lenkiðkame tekste). Pavyzdþiui, tie patys Biblijos vardai raðyti ir tradiciðkai su , ir naujoviðkai su . Bûtø tikëtina spëti, kad raides rinko, tarkim, koks nors vyresnës kartos rinkëjas, dar nepamirðæs senosios sinkretinës ir sistemos, dar neágudæs nuosekliai diferencijuoti ðiø raidþiø. Galbût jo akis ið karto nefiksavo visø atvejø ávairovës, gal nevienodumas jam neatrodë esàs trûkumas.

6 [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLSKIE 7 [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE [...], w WILNIE w Drukårni Y LITEWSKIE [...], w Wilnie w Drukarni Akådemickiey Soc: JESU R. Påñ:, 1738 J. K. M. Akådemickiey Soc: JESU Roku

(VUB, sign.: LR 1053). Pañµkiego, 1743 (VUB, sign.: LR 3314).

231 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , 1.8. JONO JAKNAVIÈIAUS EVANGELIJOS, 1750. Dar vëlesnis iðlikæs Jak- navièiaus Evangelijø leidimas yra 1750 metø8 (LB I 139, Nr. 370). Lietuviðkas tekstas vis dar gotikinis, bet jau bene pirmà kartà surinktas ne dviem stulpeliais paraleliai su lenkiðku tekstu, o nuosekliai vienas po kito. Lietuviðkose rubrikose vartojama [i], plg. Ignaãiuµza 188, Indijos 208, Iýpaêin- toja 162, 188, 205, 207, taip pat [j], plg. JEZUSA 231, Jo 251, Jokuba 186, Jokubo 170, Jona 129, 148, 152(2x), 168, 170, 173, 176, 190, 194, 200, 204, 220, 231, Jono 58, 69, 72, 73, 75, 77, 81, 82, 84, 86, 90, Jozepo 164, Judos 200, Jurgio 168. Matyti, kad èia raidþiø ir papildomoji distribucija þymëti garsams [i] ir [j] iðlaikyta labai tiksliai, tai jau visiðkai ðiandieniðkai atskirtos ir raidës. Kaip tik apie XVIII amþiaus vidurá ávyko tam tikras spaustuvininkø darbo kokybës lûþis.

1.9. VINCENZO CARAFFA’OS PËDELIS MIROS, 1750. Dar viena tø paèiø 1750 metø knyga yra Pëdelis miros9, taip pat Akademijos spaustuvës leidinys. Joje irgi gerai pagal garsus skiriamos ir , plg. [i]: DIewe 40, Idant 64, Ij 41 ~ já, Iki 7, 11, Ir 41, 60, 61, 64, Iµz antr., Iµzkùauµik 46, Iµzmintis 48, Iýganitojo antr., 26, 42; taip pat plg. [j]: J. K. M. Akademijoj S. J antr. p., Jerozolimos 68, JESUSA antr., JEZAUS II, Jezuµo 25, 42, Jo 25, 68, Jog 38, Jozaps 41, Juogiey II. Tad Pëdelis miros patvirtina, kad Akademijos spaustuvë apie 1750 metus pajëgë tiksliai vartoti abi raides papildomosios distribucijos santykiu garsams [i] ir [j] þymëti.

1.10. MYKOLO OLÐEVSKIO BROMA, 1753. Chronologiðkai þiûrint dar toliau, matyti labai panaðus vaizdas. Ðtai Vilniaus pranciðkonø spaustuvës Mykolo Olðevskio 1753 metø Bromos atvertos ing vieènastá10 (LB I 294, Nr. 840) abiejø raidþiø funkcijø skyrimas aiðkus, plg. [i]: Ing antr., 1, Ir 5, Iµzpaêina 3 bei [j]: J. K. M. Kunigu Franciµzkonu antr., JEZUSA antr., Jobas 3, 6, Jonay 6.

1.11. JONO JAKNAVIÈIAUS EVANGELIJOS, 1756. Akademijos spaustu- vëje leistame 1756 metø11 Jaknavièiaus Evangelijø leidime (LB I 139, Nr. 372) taip pat puikiai atskiriamos abi didþiosios, plg. [i]: Ignaãiuµza 188, Indijos 208, Iýpaýin- toja 188, Iýpaêintoja 205, 207; [j]: Jokuba 186, Jokubo 170, Jono 190, 200, Jozepo 164, Judos 200.

8 [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLSKIE Ing WIECZNASTI [...] Par Kuniga MI- Y LITEWSKIE [...], w Wilnie w Drukarni KOÙA OLSZEWSKI [...] Metuoµe nuog J. K. M. Akådemickiey Soc. JESU Roku Uµzgimima JEZUSA P. 1753, WILNIUY

Påñµkiego, 1750 (VUB, sign.: LR 1824). Drukarnie J. K. M. Kunigu Franciµzkonu

9 [Vincenzo Caraffa,] PEDELIS MIROS (VUB, sign.: LR 1191). Saldêiauµi medi Kriêiaus JESUSA Pona Sa- 11 [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLS- wimp turis inriµzta [...], Wilniuy Drukar- KIE Y LITEWSKIE [...], w Wilnie w Dru- niey J. K. M. Akademijoy S. J. 1750 (VUB, karni J. K. M. Akademickiéy Soc: JESU

sign.: LR 928). Roku Pañµkiego 1756 (VUB, sign.:

10 [Mykolas Olðevskis,] BROMA ATWERTA LR 1059; defektinis).

232 Archivum Lithuanicum 5 1.12. JONO JAKNAVIÈIAUS EVANGELIJOS, 1758. Dar po dvejø metø leistas tø paèiø Evangelijø leidimas (1758)12 (LB I 139–140, Nr. 373) irgi patvirtina gerai suvoktà papildomàjà distribucijà, plg. [i]: Ignaciuµza 188, Indijos 208, Iýpaêintoja 188, 205, 207; ir [j]: JEZUSA 207, 231, Jo 251, Jona 194, 220, 231, Jono 200, 204, Judos 200.

1.13. ÞYVATAS, 1759. Kitoje Vilniaus spaustuvëje, Pijorø, 1759 metais spaus- dintame Þyvate13 raidës ir taip pat suvokiamos kaip skirtingos. Remiantis Danutës ir Alekso Girdeniø sudarytu ðios knygos indeksu14, galima atskleisti to- kius ir vartosenos skirtumus (nurodomas ne puslapis, o formos pavarto- jimo atvejø skaièius). Plg. [i]: Idant (18x), Idiek (1x), Ikúiole (1x), Imkiete (1x), Inµuùas (1x), Iµakiaw (1x), Iµakie (1x), Iµykunyima (1x), Izaioúius (4x), Izaiµious (1x), Izaioúiaws (1x), Izydoriu (1x), Izraelaws (3x), Izraelu (1x) (èia, regis, iðsamus pavartojimø þodþio pradþioje sàraðas); taip pat [j]: Jadwiga (1x), Jawnas (1), Jeruzalus (1x), Jeruzalaw (3x), Jeruzaluy (14x), Jezuµas (524x), Jonas (64x), Jogiey (1x), Judoúius (25x), Juk (6x) ir daug kitø (ðitas sàraðas gali bûti labai pleèiamas). Taèiau ðioje Pijorø knygoje, skirtingai nuo to meto Akademijos spaustuvës lei- diniø, esama ir nukrypimø, t. y. raidë kartais pavartojama þymëti garsui [i] (kaip ir ): Jmkiete (2x), Jpolis (1x), Jskaryotas (1x), Jzaioúiaws (2x), Jzaioµiu (1x), Jzaioµius (1x), Jzaioúius (2x), Jzmaelitams (1x), Jzraelaws (4x), Jzaraelu acc. sg. (1x), Jzaraelu loc. sg. (1x) (èia, regis, iðsamus [i] pavartojimø þodþio pradþioje sàra- ðas). Matyti, kad kai kurios leksemos spausdinamos ir su , ir su þodþio pradþioje (imti, Izajoðius, Izraelius). Perðasi iðvada, kad nors Pijorø spaustuvës rinkëjai gerai skyrë abi didþiàsias raides, jø ágûdþiai dar nebuvo taip tvirtai susiformavæ kaip Akademijos spaustuvës rinkëjø. Be to, nukrypimo esama tik á raidës pusæ, tad gali net atrodyti, kad „naujoji“ raidë spaustuvininkams bus atrodþiusi labai patraukli, „madinga“, taip patikusi, kad kartais jie net per daug iðstûmë „senàjà“ . Ðis 1759 metø Pijorø leidinio bruoþas primena Akademijos spaustuvës 1737-øjø Università, kur maþdaug nuo knygos vidurio rinkëjai visiðkai atsisakë raidës ir visur rinko tik . Vis dëlto toks perdëtas iðpopuliarinimas Pijorø spaustuvëje gerokai atsi- liko nuo Akademijos spaustuvës tuo metu grieþtai iðlaikomo papildomosios distri- bucijos santykio.

2. XIX AMÞIAUS DL RANKRAÐÈIAI. Ðiø raidþiø vartosena rankrað- èiuose buvo visai kitokia. Nors jau apie XVIII amþiaus vidurá DL spausdintuose

12 [Jonas Jaknavièius, Ewangelie Polskie y Li- nis, Petras Skirmantas, Vilnius: Mokslo ir

tewskie, 1758] (VUB, sign.: LR 1055; be ant- enciklopedijø leidybos institutas, 1998. raðtinio lapo). 14 Aleksas Girdenis, Danutë Girdenienë, 1759 13 Plg. perspaudà: 1759 metø „Ziwatas“. Fak- metø „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir similinis leidinys, parengë Aleksas Girde- enciklopedijø leidybos institutas, 1997.

233 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , tekstuose aiðkiai skirtos dvi didþiosios raidës atitinkamai þymëti balsiui [i] () ir pusbalsiui [j] (), bet jø kelias á lietuviðkus rankraðèius daug lëtesnis. Spaustu- vininkai spausdino dvi skirtingas raides [i] ir [j], taèiau dar ir viso XIX amþiaus rankraðèiuose, t. y. net praëjus daugiau nei ðimtui metø, neretai tevartotas vienas þenklas þymëti garsams [i] ir [j]. Labai ilgai neatsirado tradicijos ranka raðyti dvi skirtingas raides. Spaustuvininkø siûlomas modernesnis, sistemingesnis skyri- mo bûdas á rankraðèius patekti ëmë tik pasikeitus keletui raðanèiøjø kartø.

2.1. TREÈIASIS DEÐIMTMETIS 0 0 0 0 0 2.1.1. DIONIZAS POÐKA, 1825–1830. Treèiàjá XIX amþiaus deðimtmetá sunku rasti kokiø nors pastangø skirti didþiàsias ir raides rankraðèiuose. Pavyzdþiui, Dionizas Poðka 1825–1830 metø þodyne15 vartojo tik vienà raðmená , plg. [i]: Inumaujens I 609, Inumauju I 609, Ipatey I 589; taip pat [j]: Iaunijey I 633, Iauniklis I 633, Iaunimas I 633, Iaun{szkie I 633, Iaun’s I 632, IaunumÍne I 633, Iey I 632, Iomilesta I 617, Iomilestieni I 617.

2.1.2. X.D.K.P.S. GRAMATIKA, 1820–1830. Neseniai rengdamas 1820– 1830 metø X.D.K.P.S. gramatikos rankraðtá16 spaudai17, visur stengiausi perteikti kuo tikslesná didþiøjø ir raidþiø vaizdà. T. y. ten, kur rankraðèio raidqs nuleistinë trumpa, atstaèiau raidæ , kur ilgesnë – raidæ . Plg. lytis Idant 183, 185 ir Jdant 101. Atrodo anoniminá autoriø X.D.K.P.S. jau þinojus esant dvi raides ir , abi jas ir raðius, taèiau visai neskyrus jø pagal pozicijà. Autorius X.D.K.P.S. paraðydavo ir balsá, ir priebalsá tiek , tiek raide. To meto DL spaustuvininkai, be abejo, bûtø visai moderniai atskyræ [i] ir [j], taèiau dabar perleidþiamø rankraðèiø taip modifikuoti nederëtø: kadangi buvo skelbiamas rankraðtis, jo autentiðkos grafemos ir stengtasi iðlaikyti.

2.2. KETVIRTASIS DEÐIMTMETIS 0 0 0 0 0 2.2.1. JURGIS PLIATERIS, 1826–1831. Ketvirtojo deðimtmeèio pradþioje grafas Jurgis Pliateris vienas ið pirmøjø ëmë stengtis rankraðèiuose skirti raides ir . Rankraðtiniame straipsnyje „Trumpa þinia“18 (1826–1831) jis tarsi skyrë abi raides, plg. [i]: Ir 2r, 5r, 6v, Iµzwei¸a 3r (bet ir [j]: Iurgio 4v); taip pat [j]:

15 [Dionizas Poðka,] SÙOWNIK Iæzyka Litew- 17 X.D.K.P.S. lietuviø kalbos gramatika: skiego, Polskiego i Ùacinskiego 1–2, [1825– XIX amþiaus pradþia. BALt 3, parengë 1830] (rankraðtis saugomas LLTIB RS, Giedrius Subaèius, Vilnius: Mokslo ir en- sign.: f. 1 – 888, 889). ciklopedijø leidybos institutas, 2002. 16 G[rammatyka]=L[itewska] PRZEZ 18 [Jurgis Pliateris,] „Trumpa êinia apei tà X.D.K.P.S. Prawidùa Iæzyka Litewskiego Czy- iµzdawima lietuwiµzkos Biblijos Londo- li GRAMMATYKA Litewska [1820–1830] ne“, 1826–1831 (rankraðtis saugomas (rankraðtis saugomas Èartoriskiø bibliote- LNB RS, sign.: f. 112 – 2). koje Krokuvoje, sign.: BCzart Rkp 2281 II).

234 Archivum Lithuanicum 5 Jemaeliy 6r, Jerzy 5r, Jezawitu 4r, Jokuba 6r, Jokubas 5r, Jokubo 3v, Jokubuy 6r, Jozefas 6r, Jozefuy 6r (bet ir [i]: Jr ‘ir’ 6v, Jsigàs 7r, Jµz 7r, Jszejimo 6v, Jszkaùos 10v, Jsztiesey 7r, Jwesi 7r, Jzaoka 6r, Jzraelaus 7r, Jýgàstis 7r). Kaip matyti, Pliateris atrodo ið pradþiø buvo apsisprendæs skirti ðias raides taip grieþtai, kaip skyrë spaustuvininkai, taèiau ásibëgëjæs raðyti turbût uþmirðo savo ketinimus ir ëmë raðyti visais atvejais. Matyti ir sàmoningas Pliaterio norëjimas orientuotis á spaustuvininkø stiliø, ir praktiðkas nepasistengimas tiksliai to nusi- statymo laikytis.

2.2.2. JURGIS AMBRAZIEJUS PABRËÞA, 1803–1846. Ið pradþiø Jur- gio Ambraziejaus Pabrëþos tekstuose (regis, bent iki 1822 metø) tevartojama viena grafema. Pavyzdþiui, Kningoje pirmoje apie Sakramentus19 (tarp 1808 ir 1822 metø) tëra vienodos formos raidë, kurià tikslinga perteikti kaip (jos grafinis vaizdas paskelbtas Rûtos Èapaitës straipsnyje „Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos, Juozo Buta- vièiaus, Simono Daukanto braiþai ir charakteriai“20). Plg. [i]: J 2, 4 ~ á, Jdant 12 (1821), Jra 7, Jszganima I, 1, 4, 6, Jszganitojaus 9, Jtyncyiy 10 ‘intencija‘, Jzaioszió 45 (1809; plg. 1 pav.); taip pat [j]: Jey I, 2, 10, 45 (1809; plg. 1 pav.), JEZUSA 4, Jo 7, 9, 12, 13, Joan. 3, Jons 2. Panaðus vaizdas ir kitame Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos pamokslø rinkinyje Kninga, turinti savëj kozonius21 (baigta 1822 metais). Plg. [i]: Jra 127 (1809), Jszganitojaus 66 (1803), Jszganitos 127 (1809); [j]: Jey 67 (1803), JEZUS 66 (1803), JEZUSA 127 (1809), Jo 67 (1803), Jog 66 (1803), Jos 128 (1809). Vadinasi, Pabrëþa maþdaug pirmuosius du XIX amþiaus deðimtmeèius neskyrë ir grafiðkai, raðë tik vienà raidæ, kuri atstatytina kaip . Taèiau panaðiu metu kaip ir Pliateris Pabrëþa 1834 metø rankraðtyje Srija bal- seninë22 jau raðë kitaip nei minëtuose pamoksluose. Atsirado ir raidë (jos iðvaiz- dà þr. Èapaitë 1996, 118), grafiðkai kitokia, su aiðkiai trumpesne nuleistine nei : Iiskobts (Insculptus) 149, Ineerts (Immersus) 145, Ipjaauts ùaaps (accisum folium) 148, It (Quasi) 150, Italyjenyynis (Italicus) 150, Itretaa (Perraro) 150, Iungtóws (Commiµsura) 152. Matyti, kad èia ne visur reiðkë garsà [i], bet kartais ir [j] (Iungtóws). Tam tikras persistengimas vietoj anksèiau áprastos raðyti . Taèiau raðoma ir : Jungtówyynis (Commisuralis) 152.

19 [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] KNINGA Dyinu yr ónt ùabay daug Szwæcziu. [...] par PYRMA Apey Sakramentus ógóùnay yr Apey kónyga Jórgi Ambroziejo Pabreýa [...] Me- Nekórius Sakramentus ipatingay, [1808– tusy 1822. – Kretingoy (rankraðèio ksero- 1822] (rankraðtis saugomas VUB RS, grafinë kopija saugoma ALKA muziejuje sign.: f. 1 – D 57). 0 0 0 Putname, JAV). 0 0 0 20 Rûta Èapaitë, „Jurgio Ambraziejaus Pa- 22 [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] Sryje Balse- brëþos, Juozo Butavièiaus, Simono Dau- nyyny. Biiluu Êemayt-Ùotinyyniu Par Kóny- kanto braiþai ir charakteriai“, LAIS 8, ga Ambrozieejó Paabreýa sóórinktuu. Me- 1996, 118. 0 0 0 tusy 1834.– Kreetingoo (rankraðtis saugo- 21 [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] KNINGA. – mas Botanikos instituto bibliotekoje Vil- Tóræti sawiey Kozonius ónt nekóriu Nedielys niuje). 0 0 0

235 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , 1 pav. [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] KNINGA PYRMA Apey Sakramentus, [1808–1822,] 45: fragmentas su formomis Jey, Jzaioszió, Jsai; VUB RS, sign.: f. 1 – D 57

Viename ið paskutiniøjø savo rankraðèiø, Rekolekcijos dvasiðkos (1846)23, Pabrëþa jau aiðkiai skyrë abi raides: plg. [i]: I 78, Idant 49, Ira 40, Isai. [Izajaus] 53, 59, Istoryjosy 42, Izaijoúêiós 61, Izaoka 85; taip pat [j]: Jau 35, 48, Jey 64, Jem 78, Jeremijoúêiaus 72, Ji 49, Jo 72, 78, Jogey 71, 85, Jokubs 45, Jóu 49, 51, 63. Vadinasi, Pabrëþa pakeitë savo raðymà ir tiek 1834 (tada Pabrëþa jau buvo tvirtai apsisprendæs kurti bendrinæ þemaièiø kalbà), tiek 1846 metais raðë dvi raides ir bei aiðkiai skyrë jø funkcijas.

23 [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] REKÓLEK- Franciszkaus koznadyjy yr Mokitoji Kre- CYJYS DWASYSZKAS I tris dyinas PADA- tingynys Mokslyniãêys bówósiji Pa- LITAS. Dieley Paêitka Dwasyszka WIERNU- raúêitas. Metusy 1846. Kretingoy (rank- JU KRETINGYNIU. Ysz Zaliecyjyma Jomi- raðèio fotografijos saugomos ALKA ar- lestas Kónyga Gwardyjona Par Kónyga chyve Putname, JAV). Ambroziejó Pabreýa Tercyorió Z. S. T.

236 Archivum Lithuanicum 5 2.2.3. JUOZAPAS BUTAVIÈIUS, 1834. Dalis Pabrëþos 1834 metø rank- raðèio Srija balseninë yra (per)raðyta Juozapo Butavièiaus ranka24. Nuo 137 iki 153 puslapio yra Butavièiaus raðyti þodþiai, prasidedantys garsu [i] ir [j]. Abiem gar- sams Butavièius vartoja tik vienà raidæ, interpretuotinà kaip , plg. [i]: Ikyrpts 140, Ilæktaa-szyrdieets 141, Indaa 143, Ipatee 147; taip pat [j]: Iaawaa 138, Iog 145, Ionoszùaapis 145, Ióóuds 146, Ióusta 147. Butavièiaus raidës iliustracija yra pa- skelbta Rûtos Èapaitës (1996, 118). Tad skirtingai nuo Pabrëþos raðytø vietø tame paèiame Srijos balseninës rankraðtyje, Butavièius visiðkai neskyrë abiejø grafemø, tevartojo vienà.

2.2.4. SIMONAS GROSAS, 1835. Simono Groso gramatikoje Kalbrëda lie- þuvio þemaitiðko25 1835 metais raðyta tarsi du þenklai, vienas be nuleistinës, kitas su nuleistine. Ið pirmo þvilgsnio gali pasirodyti, kad tai turëtø bûti raidës ir . Taèiau jø distribucija nëra tokia, kokia tuo metu vyravo spaudiniuose. Plg. [j]: Jawuu 184, Jee 127, Ji 24, Jyi 24, Jis 24, Jomilista 146, Jomis 24, Jos 24(2x), Jôsy 24, Jums 23, Jûmis 23, Jusyszkasis 27, Jusyszkoji 27, Jusó 185 ir [j]: Iódynó 54, Ióudynó 54, Iûs 23, Iusasis 27, Iusó 23, Iusoji 27, Izaijoosziós 146. Kaip matyti, abiem atvejais ( ir ) èia þymëtas tas pats garsas [j]. Taèiau garso [i] didþiàja raide lietuviðkuose þodþiuose Grosas stengësi neþymë- ti. Þemaièiø tarmëje tokie þodþiai daþniausiai prasideda prieðdëliu á-. Grosas aið- kiai vengë raðyti juos didþiàja raide, nors kontekstas tai daryti kartais visai skatino. Maþa to – kartais tokius þodþius paraðë net ne su ar þenklu, o su specialiai padidinta þodþio pradþios raide, pvz.: iiraszau 188, iKaùó 54, ikyszu 55, ilendó 55, iwarau 188. Perðasi iðvada, kad Grosui buvo labai svarbu nesupainioti lietuviø kalbos þodþiø pradþios garso, todël tik padidinta jam atrodë pakankamas garantas nesupainioti lietuviðkø garsø (dar kitur toje pozicijoje tiesiog raðë maþàjà). Vadinasi, jam buvo aiðku, kad skirtumas tarp raidës be nuleistinës ir su nuleis- tine nebuvo ryðkiai þymimas to meto rankraðèiuose. Bet turbût norëdamas neleisti suklysti spaustuvininkams (kad jie nepadarytø klaidø maþai paþástamuose þemaitiðkuose tekstuose), Grosas bandë savaip pabrëþti garso [i] specifikà – nera- ðyti nei didþiosios , nei , tik padidintà maþàjà (maþosios distinkcija nuo buvo savaime suprantama). Tiesa, taip atsargiai Grosas nesielgë su lenkiðkais ar lotyniðkais gramatikos þodþiais ar terminais. Plg. [i]: Imiesùowy 122, Imperativus 94, Indicativi 94, Infi- nitivus 104; taip pat [i]: Jmiesùow 118, Jmiesùowach 118. Matyt, Grosas gerai þinojo, kad spaustuvininkai patys atskirs ir iðspausdins raides ir ten, kur

24 Plg. Giedrius Subaèius, „Jurgio Ambrazie- 25 [Simonas Grosas,] Kaùbrieda Leýuwe Ýemay- jaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. tyszka, 1835 (rankraðtis saugomas LMAB Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: RS, sign.: f. 29 – 822). 0 0 0 Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 74–78. 0 0 0

237 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , atitinkamai þymimi garsai [i] ir [j], taèiau ten, kur spaustuvininkams galëjo bûti sunku atskirti, stengësi jiems padëti ( vietoj ).

2.2.5. DOMINIKAS SUTKEVIÈIUS, 1835–1848. Dominikas Sutkevièius Lietuviø (þemaièiø)–lenkø kalbø þodyne26 (1835) 120v lapà pradeda didþiàja ( nëra), ir visas ðios raidës skyrius þodyne paraðytas pradedant tokios pat grafikos raide . Plg. [i]: Idànt 122r, Igiju 123v, Igitojas 124r, Ikmetingas 125r, Iýgiwenu 165r; taip pat [j]: Iagaubis 120v, Iemimas 122v, Ieutis 123r, Ionas 132v, Iuokas 158r. Turbût manydamas, kad rankraðtyje turi raðyti tik , bet ne , Sutkevièius po didþiosios kai kur priraðë ir maþàjà , – matyt, kad bûtø aiðkus tarimas ir gal net kad spaustuvininkui padëtø suprasti esant reikalà iðspausdinti didþiàjà . Plg. Ijs 124r, Ijssay 124r. Prie ðiø vokabulø esantys analogiðki pavyzdþiai prasideda maþàja [j]: jiemus, jus, jissay. Panaðiai straipsnis Ijoghimas 124r ~ ájojimas iliustruojamas sakiniu su forma jjoghimas, o straipsnis Ijojimas 124r – jio- jimà. Þodþio pradþios didþioji raidë visada vienoda. Akivaizdu, kad 1835 metais Sutkevièius laikësi konvencijos rankraðtyje nevartoti didþiosios grafemos, nors suvokë ten reikiant garso [j]. Jis, panaðiai kaip Gro- sas, stengësi rasti grafiná bûdà padëti iðvengti klaidos spaustuvininkui, pasirinki- nësianèiam spausdinti ar ( galëjo turëti dvigubà informacijà rinkëjui: rodë reikiant didþiosios raidës, – reikiant joto). Vëlesnio Sutkevièiaus Lietuviø–lotynø–lenkø kalbø þodyno27 (1848) skyriaus þo- dþiai, prasidedantys garsais [i] ir [j] (p. 95), raðomi didþiàja raide, kuri panaðesnë á , nei buvo ankstesniame þodyne – jà jau galima atstatyti á . Sutkevièius ir èia nevartojo dviejø skirtingø raidþiø, visi þodþiai pradedami to paties pavidalo raide, pvz., [i]: Jgaunu 97, Jgiju 97, Jltis 100, Jszganau 111; taip pat [j]: Jagaubis 95, Jonelelis, Jonelis 102, Juodas 130, Juokas 131. Garsø [i] ir [j] susikirtimo vietoje þodþio pradþioje Sutkevièius irgi raðë tokià paèià , plg. Jjojimas 97, Jjoju 97, Jis, Js 104 (taisyta ið Jis, Js), Jsay 104.

2.2.6. KIPRIJONAS NEZABITAUSKIS, 1834–1837. Kiprijonas Nezabi- tauskis 1834 metø rankraðtyje Þodþiai þmogaus28, raðytame Prancûzijoje, visur þymë-

26 [Dominikas Sutkevièius,] Sùownik Litew- na tikra Letuwnika su didelu wargu Isz- sko=Ýmudzko Polski, uùoýony przez Xiædza taysitas. [...] Raszita metuose 1848 (ran- Dominika Sutkiewicza Sw. Teol. Prezenta- kraðtis saugomas LLTIB, sign.: In.R – ta Litewskiey Prowincyi, Zakonu Domini- 3875). 0 0 0 kañskiego– Applicatur Bibliotheca Mgri 28 [Kiprijonas Nezabitauskis,] ¡uodei ¡muo- Provincialis– Datum Rossienis 1835. febr gaws – Sùowa Wiescze De Lamenego z Pols- 28 (rankraðtis saugomas LNB RS, sign.: f. kiego na Jæzyk Litewsko ¡mudzki prze- PR 1127). 0 0 0 ùoýone 1834. roku (rankraðtis saugomas 27 [Dominikas Sutkevièius,] ZODINIKAS Le- Lenkø bibliotekoje Paryþiuje; fotokopijos tuwiszkay–Lotiniszkay–Lenkiszkas. [...] Par LMAB RS, sign.: f. 267 – 2380). Kuniga Dominika Sutkiewicze Dominiko-

238 Archivum Lithuanicum 5 2 pav. [Antanas Savickis,] Baykas arba Pasakas Liges Teysybe, 1835, 17: fragmentas su formomis Jey, Judwarnis, Jo, Jùga, Jr, Judwarnia; VUB RS, sign.: f. 1 – F 143

jo vienà grafemà , plg. [i]: Istatimams 4r, Istatimu 4r, 8v; taip pat [j]: Iura 2r. Ir vë- liau, 1837 metø veikale Eiliavimas lietuviðkai þemaitiðkas29, taip pat raðytame Pran- cûzijoje, Nezabitauskis laikësi tos paèios vienintelës grafemos . Plg. [i]: Idant 44, 47, 50, Indas 41, Irr ‘ir?’ 36. Taip pat [j]: Iaunÿkaicziu 25, Iaunÿkaicêius 32, Ies- kuosiu 35, Iészkuosiu 36(2x) (dar plg. maþàja raide pradedamà jészkuosiu 36), Iezawitu 36, IEzusuo 36, Iuogiéÿ 25, 51, Iug 36(2x), 40, 50, Iuo 25, Iuog 27, 32(3x), Iuokindamas 34, Iuruon 39. Vadinasi, Kiprijonas Nezabitauskis tevartojo raðmená (ne ).

2.2.7. ANTANAS SAVICKIS, 1835. Antanas Savickis 1835 metø pasakë- èiose30 irgi visur raðë vienà raidæ, bet ne , o , panaðiai, kaip minëta, vëlyvuoju laikotarpiu raðë vëlyvasis Sutkevièius (þr. 2.2.5.). Plg. [j]: Jau 3, 6, Jey 4, 17, Jemont 5, Jo 17, Judwarnia 17, Judwarnis 5, 17; taip pat [i]: Jkrytys 6, Jùga 13, 17, Jr 4, 17, Jµzmintinga 8, Jszmysùa 1, Jµzsyziojus 5 (plg. 2 pav.).

2.2.8. MOTIEJUS PRANCIÐKUS MARCINSKIS, 1833. Greta rankrað- èiø svarbu atkreipti dëmesá ir á vienà spausdintà knygà, pirmàjá 1833 metø Motie- jaus Pranciðkaus Marcinskio lenkø kalbos gramatikos lietuviams31 leidimà (apie

29 [Kiprijonas Nezabitauskis,] Eiùawimas. Lië- ki 1835 (rankraðtis saugomas VUB RS, tuwÿszkói ¡iómóitÿszkas. par wiénuo Liétu- sign.: f. 1 – F 143). wÿninko ¡iamaiti, dieù Ukininku ¡iómóicêiu 31 [Motiejus Pranciðkus Marcinskis,] GRAM- yr Liétuwuos Miatuosia gùaudimuos Lanku MATYKA POLSKA DLA LITWINÓW UCZ- Pænktuosia, Sudiétas yr padaritas Pràncuzÿ- ÀCYCH SIÀ JÆZYKA POLSKIEGO [...] juoja, 1837 (rankraðtis saugomas Lenkø PRZEZ M. F. MARCIÑSKIEGO. W SU- bibliotekoje Paryþiuje, sign.: f. 126). WAÙKACH w DRUKARNI WOIE-

30 [Antanas Savickis,] Baykas arba Pasakas Li- WÓDZKIEY, 1833 (VUB, sign.: LR 755). ges Teysybe [...] Par Kuniga Antona Sawic-

239 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , antràjá [1861] leidimà þr. toliau, 2.5.1.). Dalis jos teksto paraðyta lietuviðkai, spaus- dinta Suvalkuose (ne Vilniuje, kaip absoliuti visø to meto lietuviðkø leidiniø dau- guma). Lenkiðkame gramatikos tekste (lenkiðkose formose) spaustuvininkai labai aiðkiai atskyrë dvi grafemas, plg. [i]: Igùa 20, Imiæ 34, Imienia 34, Imieniem 34, Imieniu 34, Imiesù. 53, Imiesùów 52, Imiona 34; taip pat [j]: Jadam 56, Jaie 32, Jerzego 12, Jerzym 12, Jestem 53. Tiesa, pasitaikë keletas nukrypimø (Jgram 57, Jskierka 22, Jstnoúã 28), bet jie nepajëgûs paneigti ryðkaus spaustuvininkø apsisprendimo skirti lenkiðkø þodþiø nuo . Taèiau lietuviðki þodþiai Suvalkø spaustuvininkø surinkti visai kitaip – vien tik su raide. Plg. [i]: Jkaùba 22, Jùgas 40 (plg. 3 pav.), Jltys 16, Jr 50(2x), Jra 92, Jrkùas 35, Jszbalas 40 (plg. 3 pav.), Jszkaùba 22, Jszmetym’s 20; taip pat [j]: Jauay 33, Jaucziu 14, Jaucziuy 14, Jaunas 40 (plg. 3 pav.), Jautys 14, Jautus 40 (plg. 3 pav.), Jeyga 33, Jeszmas 16, Jis 50, Juosta 16, Jus 50. Pasitaikë iðimtiniø atvejø [i]: Ir 39, 92, Iszdubias 40 (plg. 3 pav.).

Taip pat ten, kur iðvardyta visa abëcëlë, dviejø skirtingø didþiøjø raidþiø nenu- rodoma, pateikiama tik viena (nors tarp maþøjø nurodomos dvi: ir ). Akivaizdu, kad Suvalkø spaustuvininkai lenkø kalbos tekste lengvai iðskai- dë rankraðtyje vartotà vienà þenklà á dvi grafemas ir , nes gerai atpaþi- no þodþius ir mokëjo juos tarti. Bet lietuviðkame tekste visais atvejais surinko tik – labai tikëtina, kad jie nemokëjo lietuviø kalbos ir nesugebëjo Marcins- kio rankraðèio vienos raidës (tik tokià jo raðytà raidæ buvus galima spëti ið pateiktos abëcëlës, kur nëra , tik ) iðskaidyti á dvi spausdintiems tekstams áprastas raides.

2.2.9. Ryðkiausiai ketvirtajame deðimtmetyje rankraðèiø grafemø ir distribucijà skyrë Jurgis Pliateris ir Jurgis Ambraziejus Pabrëþa; nors ne visai nuo- sekliai, taèiau aiðkiai apsisprendæ ir tik ne visai tobulai (neatidþiai) to sprendimo laikæsi. Pliateris ir Pabrëþa lietuviø kalbos istorijoje kaip tik ir buvo koncepcijas formuojanèios asmenybës. Pabrëþa buvo sukûræs net savo mokyklà, padëjusià jam kurti bendrinæ þemaièiø kalbà (tarp jo mokiniø buvo ir Grosas bei Butavièius, bet jie taip tiksliai raidþiø ir rankraðèiuose neskyrë). Jurgis Pliateris raðë lie- tuviø kalbos gramatikà, visada rûpinosi bûti preciziðkas, to paties reikalavo ið kitø, vienas pirmøjø ëmë diegti tam tikras ML ortografijos ypatybes. Tad Pabrëþa ir Pliateris buvo þmonës, daug màstæ apie lietuviø kalbà, labiau nei kiti vienodinæ savo paèiø lietuviðkø raðtø ortografijà. Jie bene pirmieji ir perkëlë áprastà spaudiniø ir distribucijà á rankraðèius. Taip pat lietuviø kalba rûpinosi Simonas Grosas bei Dominikas Sutkevièius. Grosas vartojo dvi raides ir , taèiau jomis abiem þymëjo tà patá garsà [j], tad neiðlaikë tos spaudiniø distribucijos, kurià vartojo Pliateris ir Pabrëþa. Sutkevièius tevartojo vienà grafemà: 1835 metais – , o 1848 – . Groso ir Sutkevièiaus

240 Archivum Lithuanicum 5 3 pav. [Motiejus Pranciðkus Marcinskis,] Grammatyka Polska dla Litwinów, 1833, 40: puslapis su formomis Jszbalas, Jùgas; Jaunas, Jautus; Iszdubias; VUB, sign.: L 755 R

241 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , nuostatos panaðios tuo, kad abu iðsiduoda gerai supratæ spaustuvininkø pareiga esant tiksliai atspausdinti raides ir , tad patys to daryti ne(pa)darë. Taèiau, matyt, ten, kur galëjo átarti spaustuvininkà suklysiant, bandë pagudrauti: Grosas raðë maþàjà, bet padidintà, Sutkevièius þymëjo vietoj . Maþiausiai dëmesio á ir distribucijà kreipë Kiprijonas Nezabitauskis ir Antanas Savickis. Nezabitauskis tiems patiems garsams þymëti tevartojo , o Savickis – . Nors Nezabitauskis buvo pradëjæs raðyti þodynà, bet net amþininkai (Dionizas Poðka, Ivanas Loboika) atkreipë dëmesá á nevykusá jo naujadarø kûrimà, lingvistiná neiðmanymà.

2.3. PENKTASIS DEÐIMTMETIS 2.3.1. KAZIMIERAS PRIALGAUSKIS, 1846. Ryðkesniø pokyèiø penk- tàjá deðimtmetá nematyti. Ðtai Kazimieras Prialgauskis 1846 metais gavusiame cen- zûros leidimà rankraðtyje Naujas altorius32 raidþiø ir neskyrë, tiesiog þymëjo , plg. [i]: Idant 75, Ir 58, Ira 53, 101, Iszganitojau 44, Iszganitojaus 97, Iszganitojuy 45, Isztiesiu 99; taip pat [j]: Iey 53, 56, 59, 71, 73, 87(2x), Iem 42, Iezau 87, Iezusu 42, Io 79(2x), 93(4x), 94(2x), 95, 100(2x), Ionas 42. Nors daþniausiai abiem pozicijoms Prialgauskis vartojo vien , taèiau kartais epizodiðkai pabandydavo paraðyti ir : Jem 98, Ji 67, 98, Jo 69, 98(3x), 93(2x). Tai ypaè matyti ið 98 puslapyje nurodytø pavyzdþiø, kur Prialgauskis net penkis kar- tus paraðë didþiàjà ; jo neágudimà raðyti ðià raidæ rodo ir tai, kad kiekvienu atveju jos iðriestos kiek skirtingo pieðinio, tarsi ieðkant geresnës raiðkos, tarsi pra- tinantis prie jos. Taip pat svarbûs du atvejai p. 67 ir 69 (èia ir ðiaip visas tekstas kur ne kur taisinëtas): ten du kartus netvirta ranka pataisyta á (matyt, paties Prialgauskio). Akivaizdu, kad Prialgauskis dar ið esmës vartojo vienà þenklà , nors keliose vietose pabandë praktikuotis ir iðriesti spausdintoms knygoms áprastà .

2.3.2. MOTIEJUS VALANÈIUS, 1848–1875. Motiejus Valanèius Þemai- èiø vyskupystës rankraðtyje (1848, 1 dalis)33 visur paraðë vienà tà paèià raidæ . Plg. [i]: Isz to ‘ið to’ 35, PARSKIRIMAS 5. Istejgims Êemajtiu wiskupistes 35, WIS- KUPISTE, antr.; taip pat [j]: Iagieùùa 35, Ionußà 122, Ioswajniu 119, Iurgiuj 122 ir kt. Palyginus su to meto Juozapo Zavadskio spaudiniu34 matyti, kad nors rankraðtyje neskirta, spaustuvininkai labai gerai padarë tai patys, pvz.: Karalaus Io mileµtas

32 [Kazimieras Prialgauskis,] Naujes Aùtorius czausµkis, Dalis 1. Su tobliczioms. Wilnuo arba Surynkimas Parsergieimu yr Maùdu pri Iszspauµta pas N. N. [1848] (rankraðtis Spawiednes, Kamunyjes Szwætos, diel Lygonu saugomas LMAB RS, sign.: f. 18 – 88/1–2). yr Myrsztancziu [...] par Kunega Kazimie- 34 [Motiejus Valanèius,] ÝEMAJTIU WISKU- ra Pryaùgawski Kamendoriu Mosiede PISTE APRASZE K. Motiejus Woùon- Baýniczes [1846] (rankraðtis saugomas czewskis. Dalis I. Su Tobliczioms. Wil- LMAB RS, sign.: f. 9 – 3231). niuj. Spaustuwieje Juozapa Zawadzki. 33 [Motiejus Valanèius,] ÝEMAITIU WISKU- 1848. PISTE, Aprasze Kunegs Motiejus Waùon-

242 Archivum Lithuanicum 5 arklininks 122 (iðspausdinta: Karalaus Jomilestas arklininks 148); liepe Iurgiuj Liepa- czynskiuj Warniu praùotuj, apskuµti Ionuµzà Radziwiùùà 122 (iðspausdinta: liepe Jurgiuj Liepaczynskiuj Warniu praùotuj, apskusti Jonuszà Radziwiùùà 148). Taip pat Juozapo Zavadskio spaustuvë darë su spausdinamomis ðios Valanèiaus knygos priedø lentelëmis, plg.: Iokubawa [...], Ionißkies [...], Iohanißkielu [...], Ionapole [...], Ioswaj- niu [...], Iùakiu [...], Iurborga [...], Iudrienu [...] 190 (iðspausdinta atitinkamai: Jokubawa 284, Joniszkies 284, Johaniszkielu 284, Jonapole 284, Joswajniu 286, Iùakiu 286, Jurborga 286, Judrienu 286). Pasiþiûrëjus á daug vëlesnius Valanèiaus rankraðèius, matyti panaði grafika. Savo ranka raðytame ganytojiðkame 1867 metø kovo 8 dienos laiðke (kaþkodël parengëjai mano, kad tai ne Valanèiaus originalas, nors raðysena akivaizdþiai matyti esanti jo)35 Valanèius ir tada tebevartojo vienos formos raidæ , plg. [i]: Iszmokina 181 bei [j]: Ius 181, 182. Neëmë Valanèius vartoti raidës ir prieð mirtá, apie 1875 metus raðytame testamentiniame laiðke liaudþiai (Valanèius 2000, 184–198), plg. [i]: Indioj 196 (iðbrauktas), Ir 196, 198, Ira 192, 193; taip pat [j]: Iaponioj 196, Iaunumene 190, Iej 189, 194, Iezaus 188, Ius 187. Taigi atrodo, kad Valanèius visà gyvenimà raðë tik raidæ ir niekada neási- vedë .

2.3.3. ANTANAS TATARË, 1849. Taip pat Antanas Tatarë36 1849 metø Ðventoje ir pagirtoje rodoje neskyrë ðiø raidþiø, visur þymëjo tà paèià , plg. [i]: Ir 36, 37, 39, Ira 22, Istatimo 23, Isz 29, 33, 35 (plg. 4 pav.), Iszrado 49, Izaokas 23; taip pat [j]: Iakubuy 23, Iey 32, 39, Iie 28, 41, Io 34, Iona 35 (plg. 4 pav.), Ionas 33, 35(3x) (plg. 4 pav.). Antra vertus, reikia atkreipti dëmesá á Tatarës rankraðèiø antraðtes (ðio ir kito tø paèiø metø jo veikalo Pamokslai graþiø þmoniø antraðtës yra nufotografuotos ir ádëtos á knygà Pamokslai iðminties ir teisybës37, 3 ir 6 áklija). Tai labai graþiai, su dailininko uþmoju beveik vien didþiosiomis raidëmis iðraðyti tekstai, imituojantys spausdintø to meto knygø antraðtes. Ástabu, kad tose antraðtëse vartojama kiek kita raðyba nei paèiame rankraðèiø tekste (i dvibalsius tekste Tatarë raðë su , o pavadinimuose raðoma su , plg. ATEJNANCZEME 3 ákl., DIDELEJ 6 ákl., DIE- WOBAJMINGU 6 ákl., ISZCZESLIWAJS 3 ákl., PAMOKSLAJ 3 ákl., WAJKIELEMS 3 ákl.) Ið ðiø pavyzdþiø taip pat matyti, kad antraðtëse skiriamos raidës ir (dar plg. KÙAUSINEJE 6 ákl.), nors Tatarë jø neskyrë. Vadinasi, esama didelës tikimybës, kad antraðtës taip dailiai nupieðtomis raidëmis yra ne paties Tatarës. Jø pieðëjas imi-

35 Motiejus Valanèius, Ganytojiðki laiðkai, pa- szyta metuase 1849 nog uýgimimo Chrys- rengë Vytautas Merkys, Birutë Vanagienë, tuso Pono (rankraðtis saugomas VUB RS, Vilnius: Þara, 2000, 179–182. sign.: f. 1 – D 14). 36 [Antanas Tatarë,] SZWENTA IR PAGIRTA 37 Antanas Tatarë, Pamokslai iðminties ir teisy- RODA DEÙ ISZMINTINGU GRAÝIU IR bës, parengë Jonas Pilypaitis, Birutë Vana- DIEWOBAJMINGU ÝMONIU [...] Para- gienë, Vilnius: Vaga, 1987.

243 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , 4 pav. [Antanas Tatarë,] Szwenta ir pagirta roda, 1849, 35: fragmentas su formomis Isz, Ionas (3x), Iona; VUB RS, sign.: f. 1 – D 14

tavo spausdintø knygø antraðtes, dël jø specifinës stilistikos ir ávedë autoriui Ta- tarei nebûdingà .

2.3.4. PRANAS SAVICKIS, 1847. Pranas Savickis dviejuose 1847 metø vasario 20 dienos eilëraðèiuose (ðeði puslapiai, raðyta Kamajuose38) grafemø ir irgi neskyrë, visada raðë tà patá þenklà (atstatytinà kaip ). Plg. [i]: Ir 3 ‘ir’, Ira 3 ‘yra’, Isznika 4 ‘iðnyko’, Izgiert’ 3 ‘iðgert’; taip pat [j]: Ia 4(3x) ‘jo’ (plg. greta maþosiomis raidëmis raðomà ja 2, 4 ‘jo’).

2.3.5. Matyti, kad penktasis deðimtmetis nieko ið esmës nepakeitë, skirianèiø rankraðèiuose raides ir autoriø neatrodo padaugëjus. Nei Kazimieras Prial- gauskis, nei Motiejus Valanèius, nei Antanas Tatarë, nei Pranas Savickis nevartojo dviejø skirtingø ir , jiems pakako raidës tiek garsui [i], tiek [j] þymëti.

38 [Pranas Savickis,] Poezije Litewskie F. Sa- raszita (rankraðtis saugomas LMAB RS, wickiego. (Artykuù nadesùany.) 1847 Meto- sign.: f. 27 – 50). si 20 Dienoj untra Menesia Kamajos pa-

244 Archivum Lithuanicum 5 2.4. ÐEÐTASIS DEÐIMTMETIS 2.4.1. LAURYNAS IVINSKIS, 1847–1879. Ðeðtajame XIX amþiaus de- ðimtmetyje matyti ir ryðkëjanèiø pastangø rankraðèiuose raðyti ir . Laurynas Ivinskis 1847 metø Robinsono Kruzoe39 vertimo rankraðtyje dar nevartojo dviejø skir- tingø raidþiø garsams [i] ir [j] þymëti, teraðë vienà , plg.: [i]: Ilgio 64, Ipuòlau 5, Ira XVI, Isz III, 59, Iszçjo 57, Iwiñskis III, Iwejki 63; taip pat [j]: Iemiàu 52, Ierozòlimos 57, Ieszkòdami 7, Io III, XVI, 61, 65, 74, 76, Iog 79. Tiesa, visai nedësningai 65 puslapyje paraðyta ir Jis su . Taèiau netrukus Ivinskis ëmë keisti savo nuostatà. To paties Robinsono Kruzoe rankraðèio pradþioje áriðtas ant storesnio popieriaus paraðytas paaiðkinimø þody- nëlis. Jis, matyt, sudarytas jau knygà iðvertus. Þodynëlyje matyti Ivinskio pastangø ieðkoti santykio su . VIII puslapyje, kur suraðyti [i] ir [j] garsais prasidedan- tys þodþiai, Ivinskis bent keturis þodþius ið pradþiø paraðë taip, kaip buvo ápratæs anksèiau: [i] – Ilidis VIII, Iszganitojaus VIII; [j] – Ierozolima VIII, Iezusas VIII. Bet po paskutinio þodþio su Ilidis, Ivinskis visais atvejais ëmë raðyti , plg. [i] Jnkaras VIII, Jrimowedinis VIII, Jrkùas VIII, Jrtis VIII, Jstata VIII, Jszgaùwojimas VIII, Jszklestiejimas VIII, Jszùunka VIII, Jwajrus VIII, Jzdas VIII; taip pat [j]: Jures VIII. Matyt, 1847 metais Ivinskis jau ëmë galvoti, kad greta reikia ásivesti ir raidæ , bet ið pradþiø perlenkë lazdà. Jau maþdaug 1851 metø rankraðtyje Taisyklës apie degtinës pardavinëjimà40 Ivins- kis skyrë abi didþiàsias raides, plg. [i]: Idant 2v, Irena 1r, Istatima 4r; taip pat [j]: Jo 1r(3x). 1855 metais datuojamo Ivinskio Genovaitës rankraðèio41 raidþiø ir varto- jimas irgi atskiras. Plg. [i]: Ir 7, Isz antr., Iwiñski antr.; taip pat [j]: Jé 7, Jin 6(2x), Jisaj 6, Jo 2, Jums I, Juozapa antr. Nedatuotame Ivinskio rankraðtyje „Medþiaga – juodraðtis lietuviø k. gramati- kai“42 (vienoje vietoje áraðyti 1878, kitoje – 1879 metai, galbût jie abeji ir nurodo apytikslá rankraðèiø kûrimo laikà) keliose vietose Ivinskio suraðyta lietuviðka abë- cëlë. Ten yra dvi didþiosios – ir . Ðiame rankraðtyje ir praktiðkai tas raides Ivinskis skiria: [j]: Juk; ir [i]: Iìîmtis, Ir, Isz, Iszwowinti (?). Atrodo, kad didþiàjà savo kûrybinës karjeros dalá, gal nuo 1847 metø, bet tikrai nuo 1851-øjø Ivinskis rankraðèiuose þymëjo ir bei skyrë jø reikðmæ.

39 [Laurynas Ivinskis,] ROBINSONAS Kru- pariedimus, kajp giariems uýmok giaru, o pik- ¸oe [...], Isz lenkiszko lieýuwio ant êiamaj- tiems atiduoda piktu. Isz lenkiszka lieýuwia tiszkaj-lietuwiszko iszguldi L. L. Iwiñs- iszguldita par Ù. Iwiñski, Wilniuje Spaus- kis, 1847 ãîäà 27 Ìàðòà (rankraðtis sau- tuwieje Juozapa Zawadzkia, 1855 (rank- gomas LNB RS, sign.: PR 466). raðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 40 [Laurynas Ivinskis, Taisyklës apie degtinës 4399). pardavinëjimà, 1851?] (rankraðtis saugo- 42 [Laurynas Ivinskis,] „Medþiaga – juodrað- mas VUB RS, sign.: f. 1 – F 477). tis lietuviø k. gramatikai“, b. d., b. p. 41 [Laurynas Ivinskis,] Genawejté. Pasaka wie- (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: na tarp graêiauúiu ir werksmingiauúiu, apej f. 1 – 644). jos wargus, rupesnius ir stebuklingus Diewa

245 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , Taèiau nedatuotame rankraðèiø rinkinyje „Kalbos dalykai – þodynëlis ir kt.“43 Ivinskis daþniausiai vartoja raidæ visais atvejais, plg. [i]: Jdrinsti, Jmstimas, Jr, Jszrasti, Jszwaduotojis, Jszwajkiti ir t. t. Tiesiog niekur neraðo . Tame paèiame rinkinyje esama ir skirtingos formos, skirtingo atidumo Ivinskio raðysenos (matyt, kito meto). Tie lapai veikiausiai rodo Ivinská vartojus skirtingas raides ir . Taèiau garsas [i] þymëtas dvejopai, plg. Isz, Iszkirmieti, Iýas, bet greta ir Jszàùkcsem, Jszdumiejusé, Jszdûnêiéti, Jszgniauýas, Jszsiputoti, Jýlcgti. Dar svar- biau, kad Ivinskis vienoje vietoje paraðë Jlinkis, bet iðtaisë á Ilinkis, t. y. su . Nors rinkinio „Kalbos dalykai“ data neþinoma, bet jis gali bûti raðytas tarp 1847 ir 1851 metø, kada Ivinskis dar nebuvo grieþtai apsisprendæs raðyti dviejø ir , bet jau bandë ir ðiek tiek perlenkë á pusæ. Visai taip kaip „Kalbos dalykuose“ Ivinskis vartojo raidæ rankraðtyje Filolo- gija44 – garsui [i] þymëti: Jgrejbimas, Jgreibti, Jsiukatiti, Jszmena, Jsznajka (szkoda). Fi- lologija taip pat nedatuota, jà taip pat bûtø galima datuoti tarp 1847 ir 1851 metø. Kiek vëlesnis turëtø bûti Ivinskio rankraðtis „Gramatikos ir kt. nuotrupos“45, kur skiriamos dvi raidës, plg. [i]: Imiegis, Imperatoriné, Irkùas; taip pat [j]: Jautis, Jonas, Joniné, Jungas, Juodbieris, Juoduêis, Juodwarnis. Taèiau èia riba tarp ir ne visada labai ryðki, þodþiai su [i] pradþioje Imbieras, Inbieùas, Indas, Inkielinis, Ilginis paraðyti taip, kad jie gali bûti interpretuoti ir kaip turintys pradþioje. Tarp ðio rankraðèio lapø esama taip pat nedatuotø Ivinskio pastabø (neþinia, kam skirtø), nurodanèiø, kaip reikëtø spausdinti kai kuriuos lietuviðkus vietovar- dþius („Nazwiska do sprostowania“). Plg. Dembawas – drukowaã Dembawa; Jauni- kej – [drukowaã Jauni]kiej; Iùakej – [drukowaã Iùa]kiej; Joniszke – [drukowaã Jonisz]kie; Jokiszke – [drukowaã Jokisz]kie; Joniszskiele – [drukowaã Joniszkie]lej / plur; Juburkas – [drukowaã] Jurburkas; Iwoszkej – [drukowaã] Iwoszkiej. Èia Ivinskis norëjo nurodyti, kaip spausdinti tikslias formas. Nors gal jis specialiai neketino nurodyti ir raidþiø spausdinimo distribucijos, bet bent dviem atvejais vis tiek taip paraðë: Iagminapolis – [drukowaã] Jogminapalis; Ianapalis – [drukowaã] Jonapalis (greta ðaknies balsio pakeitimo á , nurodyta ir pakeisti á ). Matyt, rankraðtis raðytas jau tada, kai Ivinskis buvo galutinai apsisprendæs skirti ir raides pagal funkcijà.

2.4.2. JUOZAPAS ÈIULDA, 1854. Labai ryðkiai ir atskyrë Juoza- pas Èiulda 1854 metø gramatikos rankraðtyje Samprotavimai apie þemaièiø kalbos gramatikos taisykles46, plg. [i]: Irgi 72v, Istoryja 9v, Izopas 9v; taip pat [j]: Jau

43 [Laurynas Ivinskis,] „Kalbos dalykai – þo- 45 [Laurynas Ivinskis,] „Gramatikos ir kt. dynëlis ir kt.“, b. d. (rankraðtis saugomas nuotrupos“, b. d. (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 641). LLTIB RS, sign.: f. 1 – 642). 44 [Laurynas Ivinskis,] Filologia, b. d. (rank- 46 [Juozapas Èiulda,] Pomysùy o prawidùach raðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – grammatycznych jæzyka ýmudzkiego, 1854 639). 0 0 0 0 (rankraðtis saugomas LNB RS, sign.: f. 25 – 184). 0 0 0

246 Archivum Lithuanicum 5 73r, Jeronimas 9v, Jog 71r. Tokià grieþtà distinkcijà patvirtina ir lenkiðkas Èiuldos gramatikos metatekstas, plg. Iloczasie 67r, Imiesùowach 45r, Inflantach 1r bei Jafeta 1r, Jedni 1r, Jeúli 1r, Jæzykiem 2r. Iðlikæs metais vëlesnis antrasis tos paèios gramatikos irgi Èiuldos raðytas ran- kraðtis Trumpi samprotavimai apie þemaièiø kalbos gramatikos taisykles47 patvirtina tà patá grieþtà skyrimà, plg.: [i]: Imket 83v, Ira 58r, 58v, Istoryja 11r, Izopas 11r; taip pat [j]: Jagieùa 35v, Jem 49r, Jezus 58r, Jis 49r, Jo 49r, Jaré 35r, Jazis 35r, Jazupa- wiczé 35v. Raidës nuleistinë Èiuldos visada raðoma ryðkiai ilgesnë uþ nuleistinæ. Èiulda buvo vienas ið atidesniø ir kruopðtesniø to meto raðto þmoniø, ir jis grieþtai ádiegë á savo rankraðèius bei papildomàjà distribucijà.

2.4.3. EDVARDAS JOKÛBAS DAUKÐA, ~1852–18... Edvardas Jokûbas Daukða eilëraðèiø rinkinëlio rankraðtyje48 apie 1852–1856 metus raides ir taip pat raðë skirtingas. Pavyzdþiui, [i]: I¾v’idis 120 bei [j]: Jaj 268, Jauna 121, Javnaj 120. Taip pat po 1856 metø datuojamame gramatikos rankraðtyje Trumpa kalbmokslë lieþuvio lietuviðko49, kuris visas raðytas Edvardo ranka (nors teksto autorystë papras- tai ið tradicijos skiriama jo tëvui Kazimierui Kristupui), raðoma [i]: Inglis 137, Isiriðs’u 81, Isiriþs’u 81, Iðradimas 133, 134; taip pat [j]: Jiemingi 141, Jokubas 137, Jonas 137, J¾ku 136. Akivaizdu, kad Edvardas Jokûbas Daukða buvo apsisprendæs tiksliai skirti rai- des ir pagal garsus [i] ir [j], kaip darë ir to meto spaustuvininkai.

2.4.4. SIMONAS DAUKANTAS, PO 1838–1856. Ankstyvesniuose Simo- no Daukanto rankraðèiuose, pavyzdþiui, po 1838 metø datuojamame Maþajame lenkø–lietuviø kalbø þodyne50, didþiosios ir neskirtos. Raidës forma raðyta su ilga nuleistine, todël ji èia atstatyta á , ne á . Daukantas lietuviðkus ir lenkið- kus þodþius þymëjo analogiðkai, plg. [i]: Jndych 46v, Jszganitojaus 26r ir [j]: Jazaus 26r, Jest 37r ‘gestas’. Didysis lenkø–lietuviø kalbø þodynas (apie 1850–1856)51 rodo tam tikrà Daukanto poþiûrio poslinká. Nauja raide prasidedantá þodyno skyriø jis paprastai uþraðyda-

47 [Juozapas Èiulda, Krótkie pomysùy o pra- viðko) lienkiðkaj iðguldita pear Kaz’Ç (Ka- widùach grammatycznych jæzyka Ýmudzkie- zimier’Ç) – Kris’u (Kriðtap’Ç) Daukði, go,] 1855 (rankraðtis saugomas Poznanës b. d. (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: universiteto bibliotekoje, sign.: 3262). f. 119 – 516). Apie jos datavimà þr. 48 [Edvardas Jokûbas Daukða, Eilëraðèiø rin- Giedrius Subaèius, „Kazimiero Kristupo kinëlis, 1852–1856] (rankraðtis saugomas Daukðos þodynas“, Blt 27(1), 1991, 65. LLTIB RS, sign.: f. 1 – 2155). 50 [Simonas Daukantas, Maþasis lenkø–lietu- 49 [Kazimieras Kristupas Daukða,] W imiæ viø kalbø þodynas, po 1838] (rankraðtis JEGO Wiecznego. Krótka Grammatyka jæzy- saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 13). ka litewskiego po polsku wyùoýona przez 51 [Simonas Daukantas, Didysis lenkø–lietu- Kazimierza Krzysztofa Daukszæ. Trumpa viø kalbø þodynas 1, apie 1850–1856] (rank- Kalbmoksùea lieýuvio lietuviðko (l¿ýuvó l¿tu- raðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 12).

247 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , vo didþiàja raide, pvz., E 281, F 293, G 323, H 395 ir kt. Taèiau kai priëjo prie garsø [i] ir [j] – perëjo prie maþøjø ir uþraðë i j 416. Matyti, kad Daukantas nesumetë, kaip rankraðtyje geriau atskirti didþiàsias ir , todël uþraðë maþàsias. Jis neiðskai- dë lenkiðkø þodþiø, prasidedanèiø tomis raidëmis, á atskirø raidþiø skyrius (þino- ma, jis automatiðkai perëmë savo þodyno prototipo Stanisùawo Ropelewskio þody- no skaidymà). Noras paþymëti ir tà, ir kità raidæ rodo Daukantui ðiek tiek rûpëjus atkreipti dëmesá á jø skirtumà. Taèiau greta áprastos Daukantas nesugalvojo raðyti raidës , vietoj jos ëmë raðyti labai didelæ maþosios formos raidæ, pvz., lenkiðko registro þodþiai im 444 ‘jiems’, imaginacyiny 444, imienie 445, imiesùow 445, impera- tor 445, indostanski 447. Toks maþosios didinimas buvo matyti ir Groso grama- tikoje (þr. 2.2.4.). Didþiàjà Daukantas stengësi raðyti ten, kur lenkø kalboje tariama [j], pvz.: Jasno 424, Jednooki 432, Jeleñ 437, Jezus 441. Vis dëlto ir stengda- masis atskirti Daukantas nemaþai pripainiojo, jam áprasta buvo paraðyta ir ten, kur reikia tarti [i], pvz.: Jgùa 442, Jle 443, Jmiæ 445, Jndostan 447. To Didþiojo þodyno raðymo laiku kituose tekstuose Daukantas irgi tevartojo vienà þenklà (su ilga nuleistine). Pavyzdþiui, Daukanto nuraðytas Valanèiaus tekstas 1852 metais52 teturi , plg. [i]: Jr 173 (plg. atitinkamà maþàjà raidæ : ir 174, 175, 176 ir kt.), Jsz 163 (plg. maþàjà isz 175), Jszganitojaus 156, Jzaiosziaus 183, Jýganitojas 157 (plg. maþàjà iêganituju 160); taip pat [j]: JEzus 177, Jo 161, Jona 160, Judoszius 162. Vadinasi, Daukantas buvo pastebëjæs ir raidþiø skirtingumà (tai matyti ið Didþiojo þodyno), taèiau tevartojo vienà . Atrodo, jam ypaè rûpëjo pabrëþti raidþiø skirtumà ten, kur galëjo átarti spaustuvininkà galësiant jas supainioti. Pa- naðu, kad Daukantas, kaip ir Grosas bei Sutkevièius, suprato paèius spaustuvinin- kus privalant tas raides parinkti pagal funkcijas ir kad jam paèiam to daryti ran- kraðtyje nesà reikalo.

2.4.5. AMBRAZIEJUS KAÐARAUSKIS. Maþdaug XIX amþiaus vidurio rankraðtiniame Ambraziejaus Kaðarauskio rinkinyje Litvanica53 raidþiø ir pasiskirstymas kitoks. Plg. [i]: Ingis 36v(39v), Ipatingas 37v(40v), Ips, ipsas 32v(35v), Istigis 37v(40v), Isz 32r(35r), Iszdweres 40r(43r), Isziùgaj 61r(65r), Iszlînas lit. 37v(40v), Iurútas 45r(48r), Izas 45r(48r) ‘iþas’; taip pat [j]: Iaunius 45r(48r), Iaut- majnis 40r(43r), Ieng 45r(48r). Raidæ Kaðarauskis taip pat vartojo dviem garsams þymëti, plg. [i]: Jdariti 34r(37r), Jkrimsti 33v(36v), Jminamas 33r(36r), Jnkaras 61r(65r), Jpats, Jpati 39v(42v), Jpùâkinti 32v(35v), Jr 33r(36r), Jriniete 36v(39v), Jrkùas 45r(48r), Jrti 45r(48r), Jrti-

52 [Motiejus Valanèius,] ÝIWATAS JEZAUS „Simonas Daukantas – Motiejaus Valan- KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA èiaus raðtininkas“, ALt 1, 1999, 85–95. ISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZ- 53 [Ambraziejus Kaðarauskis,] Litvanica czyli SPAUSTA Wilniuj Spaustuwiej N. N. Wiadomoúci o Litwie zebrane przez S.p. Ks. 1853 (rankraðtis saugomas LMAB RS, sign.: Ambroýego Kossarzewskiego (rankraðtis f. 18 – 57). Plaèiau þr. Giedrius Subaèius, saugomas LNB RS, sign.: f. 24 – 15).

248 Archivum Lithuanicum 5 si 61r(65r), Jszkeks¸inis 35r(38r), Jszlina lit. 37v(40v), Jszlînas 36r(39r), Jszpanti- ti 35r(38r), Jszpumpes 39v(42v), Jszpûsti 33v(36v), Jszsiskieti 34v(37v), Jwinskiego 36r(39r), Jwiñskiego 32r(35r), 40r(43r) ir [j]: Jakszkotis 33r(36r), Jaukintinis 32r(35r), Jaunimas 33v(36v), Jaunutis 45r(48r), Jéwelis 32v(35v), Juodwergis 33v(36v). Vadinasi, Kaðarauskis raðë abiejø formø raides, taèiau neskyrë jø reikðmiø. Ryðkus nevienodumo pavyzdys yra Iszlînas lit. 37v(40v) ir Jszlina lit. 37v(40v), Iaunius 45r(48r) ir Jaunutis 45r(48r), Iusiszkas 61v(65v) ir Jusiszkis 61v(65v), kur abiejø þodþiø pirmøjø raidþiø fonetinës reikðmqs tapatumas akivaizdus. Negalima sakyti, kad Kaðarauskis nebûtø paþinæs (ið spausdintø tekstø) raidþiø ir specifikos, taèiau taip pat nepasakysi, kad jam bûtø rûpëjæ þymëti kaip spaudiniuose. Grafiðkai galima atskirti du Kaðarauskio þenklus ir , bet ne jø funkcijas. Kaip akivaizdþiai nustatë Ona Kaþukauskaitë54, dël Kaðarauskio rankraðèio rai- dþiø ir specifikos Kazimieras Bûga ten vietoj Ivinskio (Jwiñskiego 32) pavar- dës perskaitë Jumskio (*Jumskiego) (raidës nuleistinë toje vietoje tikrai gana ilga). Bûgà turbût suklaidino jo paties metui jau áprasta ir distribucija. Kadangi Bûga ið Kaðarauskio darytø iðraðø paskelbë to neva Jumskio þodyno iðtraukø55, tai tas þodynas ir jo autoriaus asmenybës paslaptingumas ilgai, apie 80 metø, klaidino lietuviø leksikografijos istorikus. Tik dabar Kaþukauskaitë iðsprendë jo bylà, ið- braukë ið istorijos Jumská su visu jo þodynu.

2.4.6. JONAS JUÐKA, 1852–1863. Jonas Juðka nedatuotame rankraðtyje Kninga dël mokymos lietuviðko lieþuvio56 (t. y. knygoje, skirtoje mokytis lietuviø kal- bos), ilgame panaðios raðysenos tekste, dar neskyrë abiejø raidþiø, visur raðë , plg. [i]: I 7, Idant 47, Ilgi 6, Ir 9, 10, 11, 34, 35, 47, 53, 56; taip pat [j]: Iam 61, Iauni 11, Iaunu 29, Iautis 57, Iej [nelabai aiðku, ar ne ] 53, Iá 61, Iis 61, Io 48, 61, Iojëjas 56, Iokjau 10, Iudvarnis 37. Taèiau, kaip matyti ið grafinio vaizdo, redagavimo, teksto iðdëstymo stilistikos, kitu laiku raðyti keturi puslapiai (p. 1–4; galbût jie pakeitë redaguotus anksèiau bu- vusius puslapius) jau demonstruoja esanèià papildomàjà raidþiø ir distri- bucijà, plg. [i]: Iútarims 1 [ taisyta ið !], 3; ir [j]: Jegu 4. Labai svarbu, kad Juðka èia iðvardija visà abëcëlæ ir joje aiðkiai atskiria bei raides (p. 1). Norint nustatyti Juðkos apsisprendimo raðyti dvi raides datà, reikëtø tiksliau datuoti patá rankraðtá. Tai padaryti nelengva. Juðkos kûrybos tyrëja Birutë Tolutienë sako, kad „I. Sreznevskis [...] apie 1852 m. já paragino tyrinëti lietuviø kalbà“57, kad Jonas Juðka „1863 m. áteikë Rusijos Mokslø Akademijai [...] rusø kalba paraðytà lietuviø kalbos gramatikà, kurià skyrë grynai praktikos reikalui – padëti lietuviams

54 Ona Kaþukauskaitë, „Jumskio þodyno 56 [Jonas Juðka,] Knága dël mokimos Lietuvis¸ko máslë“, praneðimas konferencijoje „Leksi- Liezuvio, b. d. (rankraðtis saugomas kografijos ir leksikologijos problemos“, LLTIB RS, sign.: In.R – 2192). Vilnius, 2002 06 07. 57 B[irutë] Tolutienë, „Antanas Juðka leksi- 55 K[azimieras] Bûga, „Iðraðai ið þemaièio kografas“, LiK 5, Vilnius: Valstybinë gro- Jumskio þodyno“, TÞ 1, 1923, 352–366. þinës literatûros leidykla, 1961, 124.

249 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , ir rusams mokytis lietuviø kalbos“ (Tolutienë 1961, 126). Tada, kai Akademija atmetë jo gramatikà, „J. Juðka daugiau lingvistiniø darbø neberaðë“ (Tolutienë 1961, 128). Atrodo, kad rankraðtis Kninga dël mokymos lietuviðko lieþuvio turëjo atsirasti tarp 1852 ir 1863 metø, galbût anksèiau uþ gramatikà. Vadinasi, tikëtiniausia Jono Juðkos perëjimo nuo vienos prie papildomosios distribucijos su laiko- tarpis ir bûtø 6-asis XIX amþiaus deðimtmetis.

2.4.7. KAZIMIERAS SKRODZKIS, 1855. Kazimieras Skrodzkis 1855 me- tais aprobuotame rankraðtyje Trumpas katekizmas irgi vartojo tik vienà . O spaus- tuvininkai jo iðskaidë á dvi grafemas ir 58.

2.4.8. PURPURA. Maþdaug XIX amþiaus vidurio rankraðtyje Purpura59 taip pat ið esmës vartojo tik vienos formos raidæ , plg. [i]: Ira 7v, Isykunyiema 8r, Iszganitoj 8r; taip pat [j]: Iezau 5r, Iezusa 6v, Ionu 4v. Tiesa, pavyzdþiui, tuose pavadinimo þodþiuose, kurie raðomi tik didþiosiomis raidëmis, autorius raðë ir padidintà ma- þosios raidës formà su taðku virðuje, pavyzdþiui, AFiERAWOTA antr., DAW- GiALY antr., YSZGANiMA antr. Taðkas virð turëjo nepalikti jokiø abejoniø (pavyzdþiui, spaustuvininkui), kad èia yra bûtent raidë . Purpuros nuraðytojo pastangos ðiek tiek primena Groso ir vëlyvojo Daukanto mëginimus palikti uþuo- minø spaustuvininkams.

2.4.9. Ðeðtasis XIX amþiaus deðimtmetis rodytø tam tikrà pagausëjimà apsi- sprendimø þymëti rankraðtyje dvi grafemas ir bei skirti jas pagal garsus [i] ir [j]. Labai grieþtai abi raides diferencijavo Èiulda. Ivinskis, Juðka turbût maþdaug apie tà laikà apsisprendë vietoj vienos raidës riesti dvi. Daukantas ir Purpuros nuraðytojas palikinëjo neryþtingus pëdsakus spaustuvi- ninkams, kad atpaþintø [i] ir [j] jø rankraðèiuose, panaðiai kaip anksèiau Grosas ir Sutkevièius. Taèiau patys tevartojo po vienà grafemà. Kaðarauskis raðë abi raides, bet neskyrë jø reikðmiø, tad jo apsisprendimas lyg tarpinis tarp dviejø raidþiø pasirinkimo ir neatpaþinimo. Dvi raidës jam buvo kaip ornamentas. Skrodzkiui ir raidþiø skyrimas, atrodo, dar nerûpëjæs.

2.5. SEPTINTASIS DEÐIMTMETIS 2.5.1. MOTIEJUS PRANCIÐKUS MARCINSKIS, 1861. Septintojo de- ðimtmeèio pradþioje (1861) pasirodë antrasis Motiejaus Pranciðkaus Marcinskio

58 Plaèiau þr. Giedrius Subaèius, „Spaustu- tavimo plg. Regina Venckutë, Giedrius Su- vininkø átaka raðybai ir jos standartams“, baèius, rec.: a) Aleksas Girdenis, Danutë ALt 3, 2001, 138. Girdenienë, 1759 metø „Ziwato“ indeksas 59 PURPURA ISZGANIMA MUKOS IEZUSA (1997), b) 1759 metø „Ziwatas“, parengë [...] (rankraðtis saugomas LLTIB RS, Aleksas Girdenis, Petras Skirmantas sign.: f. 11 – 356). Dël ðio rankraðèio da- (1998), ALt 1, 1999, 196–197.

250 Archivum Lithuanicum 5 5 pav. Motiejus Pranciðkus Marcinskis, Grammatyka Litewsko-Polska, 1861, 5: fragmentas su atspausdinta rankraðtine abëcële, turinèia I, J

gramatikos leidimas60 (apie pirmàjá kalbëta 2.2.8.). Antrajame jau labai aiðkiai de- klaruojama rankraðtinë (sic!) dviejø skirtingø raidþiø raðyba, t. y. abëcëlëje atspaus- dintos pieðtos raidës taip, kaip turi bûti raðoma ranka: ir (p. 5; plg. 5 pav.). Matyti, kad 1861-aisiais Marcinskis jau ir savo rankraðtyje buvo raðæs ne vienà raidæ kaip 1833 metais, o dvi skirtingas ir .

2.5.2. BOLESLOVAS GEDGAUDAS, 1860. Boleslovas Gedgaudas, 1860 perraðæs Ðventøjø þyvatà ir Jëzuso pono ir ðvenèiausios Marijos panos61, neskyrë dviejø raidþiø, visur raðë , plg. [i]: Iùgay 4, Ir 63, Isz 8, Iszeio 9, Iskur 2, Iszganitoias 1, Iszganitoja 1; taip pat [j]: Ieruzolima 2, IEZUSA 1, Iózopow 1, Iurgis 102, Iurgiu 102. Raidës Gedgaudas neraðë visai.

60 [Motiejus Pranciðkus Marcinskis,] GRAM- 61 [Boleslovas Gedgaudas,] SWÆNTUIU ZI- MATYKA LITEWSKO-POLSKA. GRAMA- WATAS yr IEZU[S]A Pono yr SWYN- TIKA ARBA SPASABAS ISZSIMOKINIMO CZIAUSYS MARIOS Panos Isz Kningu ú LENKISZKOS KAÙBOS PARASZITA PER Iszraszitas Par Bolesùawa Gedgawda Me- MOTIEJU FRANCISZKA MARCIÑSKA, tusy 1860 Kowa Mienesie 9 Déno (rank- WARSZAWA. DRUKARNIOJE KUNIGU raðtis saugomas Torunës universiteto bib- MISSIONORIU PAS SZWENTA KRIÝIU. liotekoje, sign.: R. 373. II). 1861.

251 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , 2.5.3. MYKOLAS GODLIAUSKIS, 1861. Mykolas Godliauskis 1861 metø vasario 2 dienos laiðke Laurynui Ivinskiui62 vartojo raidæ, plg. [i]: Jsz 2v, JWins- kie 2r; taip pat [j]: Jejgu 2v, Jomilista 2v. Panaðiai ir nedatuotame Konrado Valenrodo vertime63, plg.: [i]: Jbruko 18r, Jùgaj 43r, Jmk 18r, Jr 3r, Jstoriczna 2r, Jsz antr.; taip pat [j]: Jau 2v, 27r, Jaunos 25v, Jeigu 43v, Ji 2r, Jos 48v. Tad akivaizdu, kad Godliauskis ið viso neraðë raidës , tik .

2.5.4. 1863. Neþinomo asmens perraðytas Motiejaus Valanèiaus 1863 metø rugpjûèio 9 dienos raðtas (Valanèius 2000, 160–164). Vartojama vienos formos raidë be nuleistinës, tad tai . Taigi [i]: Is¸ 161, Is¸tar 161 ir [j]: Iam 163(2x), 164, Iemas ‘imasi’ 162, Io 161(2x), 162(2x), 163, 164, Ius 161. Dvi raidës neskiriamos.

2.5.5. 1864. Taip pat neþinomo nuraðytojo 1864 metø sausio 28 dienos Valan- èiaus laiðkas (Valanèius 2000, 175–177) teturi vienà raidæ , plg. [i]: Isz 176, 177, Iszganitojaus 177; taip pat [j]: Iezusa 177, Ios 177. Dvi raidës neskiriamos ir èia.

2.5.6. Septintajame deðimtmetyje Marcinskis aiðkiai siûlë raðyti dvi skirtingas ir raides, bet daug kas teberaðë vienà: Gedgaudas – , Godliauskis – , neþinomi Valanèiaus laiðkø perraðytojai – .

2.6. XIX AMÞIAUS PABAIGA 2.6.1. ANTANAS BARANAUSKAS, 1880. Po keliolikos metø 1880-øjø gramatikos juodraðèiuose64 Antanas Baranauskas skyrë raides ir visai mo- derniai, plg. [i]: Indoeuropdjiszkoje 49, Ir 77, Istöroma 81, Isz 49, 52, Isztyrus 74, Isztisëƒji 43; taip pat [j]: Jeiga 69, 71, Jiùgajs 56, Jilgi 57, Jilgiëƒji 54. Baranauskas pateikë visà rankraðtinæ abëcëlæ 48 puslapyje, ten taip pat labai aiðkiai atskyrë raides , ir , (plg. 6 pav.).

2.6.2. ANUPRAS VAITKEVIÈIUS, 1880. Atrodytø, kad toks Baranausko raðymas galëtø liudyti apskritai ásigaliojus grieþtesná ir grafemø papildo- mosios distribucijos santyká. Taèiau Anupro Vaitkevièiaus darytas tos Baranausko gramatikos nuoraðas 188065 leistø spëti kitaip. Nors ið Baranausko nuraðytoje abë-

62 Mykolas Godliauskis, Laiðkas Laurynui (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: Ivinskiui, 1861 02 02 (rankraðtis saugo- f. 1 – D 165). mas VUB RS, sign.: f. 1 – F 953). 65 [Antanas Baranauskas,] Moksùas lëtuwisz- 63 [Mykolas Godliauskis,] Konradas Wallenro- kos kaùbos. Jn perfectum memoriam carissi- das Jsz Darbun Lietuwos ir Pruµu Poµaka mo Josepho Wikscdo [?] offert collega et Chistoriczna Lenkiµzkaj paraszi ýinomas amicus Onufrius Wojtkiewicz, An. Dni musu Adomas Mickiewic¸e (rankraðtis 1880 11 Die Aprilis mensis Kowno Semi- saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – D 860). narjum Ex libris OWojtkiewicz (rankraðtis 64 [Antanas Baranauskas,] „Mokslo Lëtu- saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – D 32). wiszkos kaùbos“ juodraðèiai, [1880]

252 Archivum Lithuanicum 5 6 pav. [Antanas Baranauskas,] „Mokslo Lëtuwiszkos kaùbos“ juodraðèiai, [1880], 48: fragmentas su rankraðtine abëcële, turinèia Jj, Ii; VUB RS, sign.: f. 1 – D 165

cëlëje pateikiamos raidës Jj, Ii (abëcëlës tvarka bûtent tokia!), taèiau praktiðkai Vaitkevièius visur vartoja tik vienà raidæ , plg. [j]: Jeiga 48a, Jiùgumas 16, Jonas 15, Jungtuwë 45b. Taip pat [i]: Jnwarde 45b, Jr 10, Jsz 3, Jsztörymas 22. Pasiþiûrëjus á Povilo Januðevièiaus dienoraðtá, raðytà 1895–1898 metais Peter- burge66, taip pat matyti dar nesant modernios papildomosios distribucijos tvarkos. Nors skirti stengiamasi, plg. [i]: Ispanijos 2, Isz 2, taip pat [j]: Jonas 2, taèiau paraðoma ir kitaip – [i]: Jspanios 2, [j]: Iezus 2, Iurgis 2. Todël galima manyti, kad net ir XIX amþiaus pabaigoje á rankraðèius nebuvo galutinai atëjusi papildomoji ir distribucija. Galima bûtø manyti, kad tik bendrinës kalbos susiformavimas galø gale tokià distribucijà padarë visuotinæ ir rankraðèiuose. Bet tam nustatyti reikëtø tolesniø tyrimø. Nors spaustuvininkai jau

66 [Povilas Januðevièius,] Visokiø atsitikimø Jurgitai Venckienei uþ leidimà pasinau- sàrasza. N¾ metu 1895 iki m. [1898] doti Þaltauskaitës surastu ir BALt serijo- (rankraðtis saugomas Kauno arkivysku- je jø rengiamu publikuoti Januðevièiaus pijos kurijos archyve, sign.: 470). Nuoðir- rankraðèiu. 0 0 0 dþiai dëkoju dr. Vilmai Þaltauskaitei ir

253 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , nuo XVIII amþiaus vidurio gerai skyrë ir , bet á rankraðèius, nors ir su atidþiausiø kalba besirûpinanèiø veikëjø iðimtimis, ji galutinai nebuvo atëjusi ir po pusantro ðimto metø!

3. Akivaizdu, kad LDK bûtent spaustuvininkai átvirtino skirtingas dviejø di- dþiøjø raidþiø ir funkcijas XVIII amþiaus viduryje, o rankraðèiø raðytojai dar ilgai þymëjo arba tik , arba tik . Ir kitø kalbø istorijose tiriama dvejopa – spaudiniø ir rankraðèiø – raðyba (anglø kalbos raðyba amþininkø buvo vadinama mokslininkø ir dþentelmenø, pedantiðkàja ir mandagiàja; dabartiniai mokslininkai jà vadina vieðàja ir epistoline; plg. Subaèius 2001, 132–135)67. Kaip ir anglø kalbos atveju, kur tam tikri raðybos skirtumai iðgyvavo apie ðimtmetá ar ilgiau68, lietuviø ortografijos ir diferencijavimo rankraðèiuose periodas (po to, kai jau buvo atskirta spaudiniuose) truko ilgiau nei ðimtmetá. Tad bei istorija leidþia kalbëti ir apie buvusius lietuviø kalbos dvejopos ortografijos pëdsakus – spaudiniø ir rankraðèiø.

4. IÐVADOS. 4.1.1. Apie treèiàjá–penktàjá XVIII amþiaus deðimtmetá akivaizdus LDK spaus- tuvininkø supratimas, kad didþiosios ir raidës skirtinos taip kaip analo- giðkos maþosios, plg. Jurgio Kasakauskio Raþanèiø (1727), Jono Jaknavièiaus Evan- gelijas (prieð 1727, 1731, 1738, 1743). Taèiau tada toks supratimas dar nepritaikytas nuosekliai, visuose tekstuose buvo nukrypimø nuo taisykliø (ar dël kursyvinës neturëjimo, kaip Kasakauskio Raþanèiuje, ar dël neiðnykusio seno modelio poveikio, kaip Jaknavièiaus Evangelijose). Vis dëlto nauja (madinga) raidë kai kuriais atvejais net buvo pastûmusi vartojimà á periferijà – Universite (1737) ir neskirtos pagal funkcijà, o antroje knygos dalyje visur imta raðyti tik .

4.1.2. Apie patá XVIII amþiaus vidurá (1750 ir vëliau) bent jau Vilniaus Aka- demijos spaustuvë buvo tiksliai ádiegusi ir raidþiø distribucijà pagal garsus [i] ir [j], plg. Jono Jaknavièiaus Evangelijas (1750, 1756, 1758), Vincenzo Caraffa’os Pëdelá miros (1750), Mykolo Olðevskio Bromà (1753). Nuo tada ðitas raðybos aspektas jos spaudiniuose atrodo labai ðiandieniðkai. Pijorø spaustuvës tikslumas kiek vë- lavo, dar 1759 metais Þyvate madingos vartojimas buvo pritaikytas ne tik [j], bet ið dalies ir [i] garsui þenklinti. Galø gale teigtina, kad LDK spaustuvininkai apie

67 Taip pat plg. dvejopà prancûzø kalbos 68 N[oel] E. Osselton, „Informal Spelling Sys- XVII–XVIII amþiaus raðybà: Gerhard tems in Early Modern English: 1500- Ernst, „Zwischen Alphabetisierung und 1800“, English Historical Linguistics: Stu- ,franšais populaire écrit‘. Zur Graphie dies in Development, ed. N. F. Blake, Char- privater französischer Texte des 17. und les Jones, Sheffield: The Centre for English 18. Jahrhunderts“, Sociolinguistica. Inter- Cultural Tradition and Language, Univer- nationales Jahrbuch für Europäische Soziolin- sity of Sheffield, 1984, 135. guistik 13, Tübingen: Max Niemeyer, 1999, 91–111.

254 Archivum Lithuanicum 5 XVIII amþiaus vidurá galutinai ádiegë papildomàjà ir distribucijà garsams [i] ir [j] þymëti.

4.2.1. Rankraðèiuose raðomø ir diferencijavimas buvo daug vëlesnis. Treèiàjá XIX amþiaus deðimtmetá dar sunku rasti pastangø skirti didþiàsias ir rankraðèiø raides. Nei Dionizas Poðka, nei X.D.K.P.S. gramatikos autorius jø neskyrë.

4.2.2. Ketvirtàjá deðimtmetá jau atsirado autoriø, ryðkiai atskirianèiø raides ir rankraðèiuose. Visø pirma tai Jurgis Pliateris ir Jurgis Ambraziejus Pabrëþa. Nors ne visai nuosekliai, taèiau aiðkiai apsisprendæ jie to sprendimo laikësi. Tai ryðkiausiai XIX amþiaus lietuviø kalbos koncepcijas formavusios asmenybës. Simo- nas Grosas vartojo dvi raides ir , taèiau abiem þymëjo tà patá garsà [j], tad neiðlaikë spaudiniø distribucijos. Dominikas Sutkevièius tevartojo vienà grafemà: 1835 metais – , o 1848 – . Groso ir Sutkevièiaus nuostatos panaðios tuo, kad abu turbût manë, jog tiksliai atskirti ir atspausdinti raides ir yra paèiø spaustuvininkø pareiga, taèiau ten, kur galëjo átarti spaustuvininkà klysiant, bandë jam savitai parodyti, koká garsà didþioji raidë turi þymëti: Grosas raðë maþàjà, bet padidintà, Sutkevièius þymëjo vietoj . Maþiausia dëmesio á ir distribucijà kreipë Kiprijonas Nezabitauskis ir Antanas Savickis. Nezabitauskis tevartojo , o Savickis – tiems patiems [i] ir [j] garsams þymëti.

4.2.3. Penktasis deðimtmetis nieko ið esmës nepakeitë, skirianèiø rankraðèiuo- se raides ir nepadaugëjo. Vien raidæ tiek garsui [i], tiek [j] þymëti raðë Kazimieras Prialgauskis, Motiejus Valanèius, Antanas Tatarë, Pranas Savickis.

4.2.4. Ðeðtàjá XIX amþiaus deðimtmetá matyti tam tikras rankraðtiniø grafemø ir diferencijavimo pagausëjimas. Labai grieþtai abi raides skyrë Juozapas Èiulda. Laurynas Ivinskis, Jonas Juðka turbût irgi apie tà deðimtmetá apsisprendë vietoj vienos raidës vartoti dvi. Simonas Daukantas ir Purpuros nuraðytojas tevartojo po vienà grafemà, bet palikinëjo neryþtingus pëdsakus ( maþàjà, bet padidintà) spaustuvininkams, panaðiai kaip Grosas ir Sutkevièius. Ambraziejus Kaðarauskis raðë abi raides, bet neskyrë jø reikðmiø, tad jo apsisprendimas lyg tarpinis tarp dviejø raidþiø pasirinkimo ir neatpaþinimo. Dvi raidës jam buvo kaip ornamentas. Kazimierui Skrodzkiui ir raidþiø skyrimas, atrodo, dar nerûpëjæs.

4.2.5. Septintàjá deðimtmetá Motiejus Pranciðkus Marcinskis aiðkiai siûlë raðyti dvi skirtingas ir raides. Bet daug kas teberaðë vienà: Boleslovas Gedgaudas ir neþinomi Valanèiaus laiðkø perraðytojai – , Mykolas Godliauskis – .

4.2.6. Antanas Baranauskas 1880 metø gramatikos rankraðtyje gerai skyrë rai- des ir . Taèiau tais paèiais metais jo gramatikos nuraðytojas Anupras Vait-

255 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , kevièius vis tiek tevartojo vien . Jø tiksliai neskyrë ir Povilas Januðevièius savo 1895–1898 metø dienoraðtyje. Galima teigti, kad net ir XIX amþiaus pabaigoje papildomoji ir distribucija á rankraðèius nebuvo galutinai atëjusi.

4.3. LDK bûtent spaustuvininkai átvirtino skirtingas dviejø didþiøjø raidþiø ir funkcijas XVIII amþiaus viduryje, o rankraðèiø raðytojai dar ilgai, tam tikrais atvejais net iki XIX amþiaus pabaigos, þymëjo arba tik , arba tik . Tad bei istorija leidþia kalbëti ir apie buvusius lietuviø kalbos dvejopos ortog- rafijos pëdsakus – spaudiniø ir rankraðèiø.

4.4. Dalis lietuviø raðytojø rankraðèiuose nevartojo dviejø grafemø ir , nors suvokë esant jø skirtumà spaudiniuose, – turbût dël to, kad jiems buvo savai- me suprantama spaustuvininkus turint sutvarkyti tuos skirtumus.

Literatûra ir ðaltiniai:

[BARANAUSKAS, ANTANAS, 1880]: „Mokslo Lëtuwiszkos kaùbos“ juodraðèiai (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – D 165).

[BARANAUSKAS, ANTANAS,] 1880: Moksùas lëtuwiszkos kaùbos. Jn perfectum memoriam carissimo Josepho Wikscdo [?] offert collega et amicus Onufrius Wojtkiewicz, An. Dni 1880 11 Die Aprilis mensis Kowno Seminarjum Ex libris OWojtkiewicz (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – D 32).

B ÛGA, K[AZIMIERAS], 1923: „Iðraðai ið þemaièio Jumskio þodyno“, TÞ 1, 352–366.

[CARAFFA, VINCENZO,] 1750: PEDELIS MIROS Saldêiauµi medi Kriêiaus JESUSA Pona Sawimp turis inriµzta [...], Wilniuy Drukarniey J. K. M. Akademijoy S. J. 1750 (VUB, sign.:

LR 928). È APAITË, RÛTA, 1996: „Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos, Juozo Butavièiaus, Simono Dau- kanto braiþai ir charakteriai“, LAIS 8, 114–142.

[ÈIULDA, JUOZAPAS,] 1854: Pomysùy o prawidùach grammatycznych jæzyka ýmudzkiego (rank- raðtis saugomas LNB RS, sign.: f. 25 – 184).

[ÈIULDA, JUOZAPAS, 1855: Krótkie pomysùy o prawidùach grammatycznych jæzyka Ýmudzkiego] (rankraðtis saugomas Poznanës universiteto bibliotekoje, sign.: 3262).

[DAUKANTAS, SIMONAS, 1850–1856: Didysis lenkø–lietuviø kalbø þodynas 1] (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 12).

[DAUKANTAS, SIMONAS, po 1838: Maþasis lenkø–lietuviø kalbø þodynas] (rankraðtis saugo- mas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 13).

[DAUKÐA, EDVARDAS JOKÛBAS, 1852–1856: Eilëraðèiø rinkinëlis] (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 2155).

[DAUKÐA, KAZIMIERAS KRISTUPAS,] W imiæ JEGO Wiecznego. Krótka Grammatyka jæzyka litewskiego po polsku wyùoýona przez Kazimierza Krzysztofa Daukszæ. Trumpa Kalbmoksùea lieýuvio lietuviðko (l¿ýuvó l¿tuviðko) lienkiðkaj iðguldita pear Kaz’Ç (Kazimier’Ç) – Kris’u (Kriðtap’Ç) Daukði, b. d. (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 119 – 516).

256 Archivum Lithuanicum 5 ERNST, GERHARD, 1999: „Zwischen Alphabetisierung und ,franšais populaire écrit‘. Zur Graphie privater französischer Texte des 17. und 18. Jahrhunderts“, Sociolinguistica. In- ternationales Jahrbuch für Europäische Soziolinguistik 13, Tübingen: Max Niemeyer, 91–111.

[GEDGAUDAS, BOLESLOVAS,] 1860: SWÆNTUIU ZIWATAS yr IEZU[S]A Pono yr SWYN- CZIAUSYS MARIOS Panos Isz Kningu ú Iszraszitas Par Bolesùawa Gedgawda Metusy 1860 Kowa Mienesie 9 Déno (rankraðtis saugomas Torunës universiteto bibliotekoje, sign.: R. 373. II).

G IRDENIS, ALEKSAS; DANUTË GIRDENIENË, 1997: 1759 metø „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas.

[GODLIAUSKIS, MYKOLAS,] Konradas Wallenrodas Jsz Darbun Lietuwos ir Pruµu Poµaka Chistoriczna Lenkiµzkaj paraszi ýinomas musu Adomas Mickiewic¸e (rankraðtis saugo- mas VUB RS, sign.: f. 1 – D 860).

G ODLIAUSKIS, MYKOLAS, 1861 02 02: Laiðkas Laurynui Ivinskiui (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – F 953).

[GROSAS, SIMONAS,] 1835: Kaùbrieda Leýuwe Ýemaytyszka (rankraðtis saugomas LMAB RS, sign.: f. 29 – 822).

[IVINSKIS, LAURYNAS,] „Gramatikos ir kt. nuotrupos“, b. d. (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 642).

[IVINSKIS, LAURYNAS,] „Kalbos dalykai – þodynëlis ir kt.“, b. d. (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 641).

[IVINSKIS, LAURYNAS,] „Medþiaga – juodraðtis lietuviø k. gramatikai“, b. d., b. p. (rank- raðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 644).

[IVINSKIS, LAURYNAS,] 1847: ROBINSONAS Kru¸oe [...], Isz lenkiszko lieýuwio ant êia- majtiszkaj-lietuwiszko iszguldi L. L. Iwiñskis, 1847 ãîäà 27 Ìàðòà (rankraðtis saugomas LNB RS, sign.: PR 466).

[IVINSKIS, LAURYNAS, 1851?: Taisyklës apie degtinës pardavinëjimà] (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – F 477).

[IVINSKIS, LAURYNAS,] 1855: Genawejté. Pasaka wiena tarp graêiauúiu ir werksmingiauúiu, apej jos wargus, rupesnius ir stebuklingus Diewa pariedimus, kajp giariems uýmok giaru, o piktiems atiduoda piktu. Isz lenkiszka lieýuwia iszguldita par Ù. Iwiñski, Wilniuje Spaus- tuwieje Juozapa Zawadzkia (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 4399).

[IVINSKIS, LAURYNAS,] Filologia, b. d. (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 639).

[JAKNAVIÈIUS, JONAS, prieð 1731: Ewangelie Polskie y Litewskie] (VUB, sign.: LR 2452; be antraðtinio lapo).

[JAKNAVIÈIUS, JONAS, 1731: Ewangelie Polskie y Litewskie] (LMAB, sign.: LK–18/20; be antraðtinio lapo).

[JAKNAVIÈIUS, JONAS,] 1738: EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE [...], w WILNIE w

Drukårni Akådemickiey Soc: JESU R. Påñ:, 1738 (VUB, sign.: LR 1053). [JAKNAVIÈIUS, JONAS,] 1743: EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE [...], w Wilnie w

Drukarni J. K. M. Akådemickiey Soc: JESU Roku Pañµkiego, 1743 (VUB, sign.: LR 3314). [JAKNAVIÈIUS, JONAS,] 1750: EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE [...], w Wilnie w

Drukarni J. K. M. Akådemickiey Soc. JESU Roku Påñµkiego, 1750 (VUB, sign.: LR 1824).

257 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , [JAKNAVIÈIUS, JONAS,] 1756: EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE [...], w Wilnie w

Drukarni J. K. M. Akademickiéy Soc: JESU Roku Pañµkiego 1756 (VUB, sign.: LR 1059; defektinis).

[JAKNAVIÈIUS, JONAS, 1758: Ewangelie Polskie y Litewskie] (VUB, sign.: LR 1055; be ant- raðtinio lapo).

[JANUÐEVIÈIUS, POVILAS,] 1895[–1898]: Visokiø atsitikimø sàrasza. N¾ metu 1895 iki m. [1898] (rankraðtis saugomas Kauno arkivyskupijos kurijos archyve, sign.: 470). [JUÐKA, JONAS,] Knága dël mokimos Lietuvis¸ko Liezuvio, b. d. (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: In.R – 2192).

[KASAKAUSKIS, JURGIS,] 1727: RAZANCZIUS Ape SZWÆCIAVSIA MARIA PANNA [...] (LMAB, sign.: LK–18/26; defektinis).

[KAÐARAUSKIS, AMBRAZIEJUS,] Litvanica czyli Wiadomoúci o Litwie zebrane przez S.p. Ks. Ambroýego Kossarzewskiego (rankraðtis saugomas LNB RS, sign.: f. 24 – 15).

K AÞUKAUSKAITË, ONA, 2002 06 07: „Jumskio þodyno máslë“, praneðimas konferencijoje „Leksikografijos ir leksikologijos problemos“, Vilnius.

[MARCINSKIS, MOTIEJUS PRANCIÐKUS,] 1833: GRAMMATYKA POLSKA DLA LIT- WINÓW UCZÀCYCH SIÀ JÆZYKA POLSKIEGO [...] PRZEZ M. F. MARCIÑSKIEGO. W

SUWAÙKACH w DRUKARNI WOIEWÓDZKIEY (VUB, sign.: LR 755). [MARCINSKIS, MOTIEJUS PRANCIÐKUS,] 1861: GRAMMATYKA LITEWSKO-POLSKA. GRAMATIKA ARBA SPASABAS ISZSIMOKINIMO LENKISZKOS KAÙBOS PARASZITA PER MOTIEJU FRANCISZKA MARCIÑSKA, WARSZAWA. DRUKARNIOJE KUNIGU MISSIONORIU PAS SZWENTA KRIÝIU.

[NEZABITAUSKIS, KIPRIJONAS,] 1834: ¡uodei ¡muogaws – Sùowa Wiescze De Lamenego z Polskiego na Jæzyk Litewsko ¡mudzki przeùoýone 1834. roku (rankraðtis saugomas Lenkø bibliotekoje Paryþiuje; fotokopijos LMAB RS, sign.: f. 267 – 2380).

[NEZABITAUSKIS, KIPRIJONAS,] 1837: Eiùawimas. Liëtuwÿszkói ¡iómóitÿszkas. par wiénuo Liétuwÿninko ¡iamaiti, dieù Ukininku ¡iómóicêiu yr Liétuwuos Miatuosia gùaudimuos Lanku Pænktuosia, Sudiétas yr padaritas Pràncuzÿjuoja, 1837 (rankraðtis saugomas Lenkø biblio- tekoje Paryþiuje, sign.: f. 126).

[OLÐEVSKIS, MYKOLAS,] 1753: BROMA ATWERTA Ing WIECZNASTI [...] Par Kuniga MIKOÙA OLSZEWSKI [...] Metuoµe nuog Uµzgimima JEZUSA P. 1753, WILNIUY Dru-

karnie J. K. M. Kunigu Franciµzkonu (VUB, sign.: LR 1191). O SSELTON, N[OEL] E ., 1984: „Informal Spelling Systems in Early Modern English: 1500- 1800“, English Historical Linguistics: Studies in Development, ed. N. F. Blake, Charles Jones, Sheffield: The Centre for English Cultural Tradition and Language, University of Sheffield, 123–137.

[PABRËÞA, JURGIS AMBRAZIEJUS, 1808–1822]: KNINGA PYRMA Apey Sakramentus ógóùnay yr Apey Nekórius Sakramentus ipatingay (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – D 57).

[PABRËÞA, JURGIS AMBRAZIEJUS,] 1822: KNINGA. - Tóræti sawiey Kozonius ónt nekóriu Nedielys Dyinu yr ónt ùabay daug Szwæcziu. [...] par kónyga Jórgi Ambroziejo Pabreýa [...] Metusy 1822. – Kretingoy (rankraðèio kserografinë kopija saugoma ALKA muziejuje Putname, JAV).

258 Archivum Lithuanicum 5 [PABRËÞA, JURGIS AMBRAZIEJUS,] 1834: Sryje Balsenyyny. Biiluu Êemayt-Ùotinyyniu Par Kónyga Ambrozieejó Paabreýa sóórinktuu. Metusy 1834.– Kreetingoo (rankraðtis sau- gomas Botanikos instituto bibliotekoje Vilniuje).

[PABRËÞA, JURGIS AMBRAZIEJUS,] 1846: REKÓLEKCYJYS DWASYSZKAS I tris dyinas PADALITAS. Dieley Paêitka Dwasyszka WIERNUJU KRETINGYNIU. Ysz Zaliecyjyma Jo- milestas Kónyga Gwardyjona Par Kónyga Ambroziejó Pabreýa Tercyorió Z. S. T. Franciszkaus koznadyjy yr Mokitoji Kretingynys Mokslyniãêys bówósiji Paraúêitas. Metusy 1846. Kretingoy (rankraðèio fotografijos saugomos ALKA archyve Putname, JAV).

[PLIATERIS, JURGIS,] 1826–1831: „Trumpa êinia apei tà iµzdawima lietuwiµzkos Biblijos Londone“ (rankraðtis saugomas LNB RS, sign.: f. 112 – 2).

[POÐKA, DIONIZAS, 1825–1830]: SÙOWNIK Iæzyka Litewskiego, Polskiego i Ùacinskiego 1–2 (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 – 888, 889).

[PRIALGAUSKIS, KAZIMIERAS, 1846]: Naujes Aùtorius arba Surynkimas Parsergieimu yr Maùdu pri Spawiednes, Kamunyjes Szwætos, diel Lygonu yr Myrsztancziu [...] par Kunega Kazimiera Pryaùgawski Kamendoriu Mosiede Baýniczes (rankraðtis saugomas LMAB RS, sign.: f. 9 – 3231). PURPURA ISZGANIMA MUKOS IEZUSA [...] (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 11 – 356).

[SAVICKIS, ANTANAS,] 1835: Baykas arba Pasakas Liges Teysybe [...] Par Kuniga Antona Sawicki 1835 (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – F 143).

[SAVICKIS, PRANAS,] 1847: Poezije Litewskie F. Sawickiego. (Artykuù nadesùany.) 1847 Metosi 20 Dienoj untra Menesia Kamajos paraszita (rankraðtis saugomas LMAB RS, sign.: f. 27 – 50).

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1991: „Kazimiero Kristupo Daukðos þodynas“, Blt 27(1), 56–69.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1996: „Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 10–113.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1999: „Simonas Daukantas – Motiejaus Valanèiaus raðtininkas“, ALt 1, 85–95.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2001: „Spaustuvininkø átaka raðybai ir jos standartams“, ALt 3, 129–152.

[SUTKEVIÈIUS, DOMINIKAS,] 1835: Sùownik Litewsko=Ýmudzko Polski, uùoýony przez Xiæ- dza Dominika Sutkiewicza Sw. Teol. Prezentata Litewskiey Prowincyi, Zakonu Domi- nikañskiego– Applicatur Bibliotheca Mgri Provincialis– Datum Rossienis 1835. febr 28 (rankraðtis saugomas LNB RS, sign.: f. PR 1127).

[SUTKEVIÈIUS, DOMINIKAS,] 1848: ZODINIKAS Letuwiszkay–Lotiniszkay–Lenkiszkas. [...] Par Kuniga Dominika Sutkiewicze Dominikona tikra Letuwnika su didelu wargu Isztay- sitas. [...] Raszita metuose 1848 (rankraðtis saugomas LLTIB, sign.: In.R – 3875).

[TATARË, ANTANAS,] 1849: SZWENTA IR PAGIRTA RODA DEÙ ISZMINTINGU GRAÝIU IR DIEWOBAJMINGU ÝMONIU [...] Paraszyta metuase 1849 nog uýgimimo Chrystuso Pono (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – D 14).

259 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , T ATARË, ANTANAS, 1987: Pamokslai iðminties ir teisybës, parengë Jonas Pilypaitis, Birutë Vanagienë, Vilnius: Vaga.

T OLUTIENË, B[IRUTË], 1961: „Antanas Juðka leksikografas“, LiK 5, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidykla, 87–377. 1759 metø „Ziwatas“. Faksimilinis leidinys, parengë Aleksas Girdenis, Petras Skirmantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1998. Universitas Lingvarum Litvaniae, parengë Kazimieras Eigminas, Vilnius: Mokslas, 1981.

[VALANÈIUS, MOTIEJUS, 1848]: ÝEMAITIU WISKUPISTE, Aprasze Kunegs Motiejus Waùonczausµkis, Dalis 1. Su tobliczioms. Wilnuo Iszspauµta pas N. N. (rankraðtis sau- gomas LMAB RS, sign.: f. 18 – 88/1–2).

[VALANÈIUS, MOTIEJUS,] 1848: ÝEMAJTIU WISKUPISTE APRASZE K. Motiejus Woùon- czewskis. Dalis I. Su Tobliczioms. Wilniuj. Spaustuwieje Juozapa Zawadzki.

[VALANÈIUS, MOTIEJUS,] 1853: ÝIWATAS JEZAUS KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA ISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZSPAUSTA Wilniuj Spaustuwiej N. N. (rank- raðtis saugomas LMAB RS, sign.: f. 18 – 57).

V ALANÈIUS, MOTIEJUS, 2000: Ganytojiðki laiðkai, parengë Vytautas Merkys, Birutë Vana- gienë, Vilnius: Þara.

V ENCKUTË, REGINA; GIEDRIUS SUBAÈIUS, 1999: rec.: a) Aleksas Girdenis, Danutë Gir- denienë, 1759 metø „Ziwato“ indeksas (1997), b) 1759 metø „Ziwatas“, parengë Aleksas Girdenis, Petras Skirmantas (1998), ALt 1, 192–198. [X.D.K.P.S., 1820–1830]: G[rammatyka]=L[itewska] PRZEZ X.D.K.P.S. Prawidùa Iæzyka Litew- skiego Czyli GRAMMATYKA Litewska (rankraðtis saugomas Èartoriskiø bibliotekoje Krokuvoje, sign.: BCzart Rkp 2281 II). X.D.K.P.S. lietuviø kalbos gramatika: XX amþiaus pradþia. BALt 3, parengë Giedrius Subaèius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2002.

Giedrius Subaèius THE GRAPHEMES , IN LITHUANIAN TEXTS OF THE EIGHTEENTH AND NINETEENTH CENTURIES

Summary

1.1. Around the third and fourth decades of the eighteenth century printers evidently believed that capital (upper case) letters and were to be differentiated like their lower case equivalents and (cf. Jurgis Kasakauskis’ Razanczius, 1727; Jonas Jakna- vièius’ Ewangelie, before 1727, 1731, 1738, 1743). On the other hand such a rule was not applied consistently at that time, and all the texts still possessed deviations from the rules (whether because of absence of italic , as in Kasakauskis’ Razanczius, or because of the strong influence of an older model, as in Jaknavièius’ Ewangelie). Nevertheless the new (fashionable) letter sometimes managed to push the grapheme aside. Thus there

260 Archivum Lithuanicum 5 is no functional distinction between and in the anonymous grammar called Universitas (1737). Moreover, in the second half of the text the typesetter switched to using only the letter . 1.2. Approximately in the middle of the eighteenth century (in 1750 and later) the Vilnius’ University (Academy) printing house finally established the precise orthography of the letters and that matched respectively the sounds [i] and [j] (in Lithuanian the sound [i] is a vowel and the sound [j] is a sonorant consonant that can occur only before a vowel and is always pronounced like English [y] in yes); cf. Jonas Jaknavièius’ Ewangelie (1750, 1756, 1758), Vincenzo Caraffa’s Pedelis Miros (1750), Mykolas Olðevskis’ Broma (1753). From then on this orthographical aspect looks very up to date in the University’s printed texts, each letter representing one sound. The other publishing house in Vilnius, owned by the Piarists’ monastery, was a little bit late in catching up with Vilnius’ University printers. The Piarists’ printing house used the letter not only to signify the sound [j], but sometimes also [i] (anonymous Ziwatas of 1759). All in all I can claim that in ca. the middle of the eighteenth century printers of the Grand Duchy of Lithuania established complementary distribution for the upper case letters (sound [i]) and (sound [j]). 2.1. Differentiation of upper case and in manuscripts was much later. It is still difficult to trace efforts to distinguish the graphemes and in manuscripts one hundred years later in the third decade of the nineteenth century. Neither the compiler of the dictionary Dionizas Poðka nor the author of the X.D.K.P.S. grammar kept these two graphemes separate. 2.2. In the fourth decade of the nineteenth century it is possible to find authors that distinguished and in manuscripts. First of all Jurgis Pliateris and Jurgis Ambraziejus Pabrëþa are to be mentioned. They deliberately held to their decision though were not always very consistent. Simonas Grosas used the letters and but both of them denoted only the sound [j]. Thus, he did not maintain the printers’ distinction. Dominikas Sutkevièius also used only one grapheme: in 1835 , and in 1848 . Similar in Grosas’ and Sutkevièius’ attitudes is their opinion that to distinguish the letters and is the printer’s duty. And only in the cases that could be confusing to a printer did Grosas and Sutkevièius leave certain symbols indicating a way for recognizing which sound the upper case letter was supposed to denote: Grosas wrote lower case but enlarged it, and Sutkevièius wrote instead of . 2.3. The fifth decade did not change anything too much. The number of those who differentiated upper case letters and did not grow then. Kazimieras Prialgauskis, Motiejus Valanèius, Antanas Tatarë, Pranas Savickis wrote only one letter for both sounds [i] and [j]. Bishop Valanèius did not switch to two different letters even up to the end of his career in 1875. 2.4. In the sixth decade differentiation of and is much more widely spread. Juozas Èiulda in his grammar distinguished both letters very clearly. Most probably in the same decade Laurynas Ivinskis and Jonas Juðka made their decision to switch to two letters

261 XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , instead of one. Simonas Daukantas and the copyist of Purpura wrote only one grapheme, but used to leave slight traces for printers of what sounds the letters could stand for (enlarged lower case ), as Grosas and Sutkevièius did. Ambraziejus Kaðarauskis wrote both letters, but did not understand their difference; both letters were only like an ornament to him. Kazimieras Skrodzkis did not demonstrate any concern for using the two letters and instead of his one . 2.5. In the seventh decade Motiejus Pranciðkus Marcinskis clearly proposed the usage of two differentiated upper case letters and in his grammar. But still many men of letters preferred only one grapheme: Boleslovas Gedgaudas and the unknown copyists of Valanèius letters wrote , and Mykolas Godliauskis—. 2.6. In his grammar of 1880 bishop Antanas Baranauskas clearly differentiated upper case letters and . The copyist of this grammar Anupras Vaitkevièius, nevertheless, used only the one letter . The two letters were not clearly separated even by Povilas Januðevièius in his diary of 1895-1898. I make the claim that even at the very end of the nineteenth century complementary distribution of and was not clear cut in all Lithuanian manuscripts. 3. In the Grand Duchy of Lithuania it was namely printers, who stabilized the distri- bution of the upper case letters and in the middle of the eighteenth century. Still for a very long time different authors used only one letter, either or in their manuscripts. Thus, the history of the letters and enables us to speak about traces of double orthography, one for the Lithuanian language orthography of printed texts and the other for that of manuscripts. 4. Some of the Lithuanian authors understood the differences between the graphemes and , even if they did not write both of them in the same manuscript. This might be explained by the authors’ expectation of getting this difference put into practice by printers later.

G IEDRIUS SUBAÈIUS Gauta 2003 m. balandþio 24 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva

University of Illinois at Chicago Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures UH 1620, MC/306 601 S. Morgan St. Chicago IL 60607, U.S.A. el. p.: [email protected]

262 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Reda Griðkaitë Lietuvos istorijos institutas, Vilnius

Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega

Skiriama 210-osioms Simono Daukanto gimimo metinëms

1. ÁVADAS. 2000 metø pradþioje Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos Ran- kraðèiø skyriuje atkreipiau dëmesá á vienà 18-ojo fondo bylà – áprasto formato plonà mokykliná sàsiuviná tamsiai raudonu virðeliu. Sudomino jo prieðlapyje uþraðytas pavadinimas: Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach zawierajàcych róýne Akta i Przy- wileje z Archiwum krolewieckiego oraz z miejsc innych zebrane dla rozjaúnienia dziejow Litwy, Ýmudzi i Rusi posùuýyã mogàce1. Taèiau intrigavo ne tik pavadinimas. Vidinëje virðelio pusëje buvo matyti ryðkus spaudas: „Ðóêîïèñíîå Oòäåëåíèå Âèëåíñêîé

Ïóáëè÷íîé Áèáëèîòåêè. 50 B4“. Deðinëje antraðtinio lapo pusëje – kitas, kadaise puoðnus, ðiandien jau sunkiai áþiûrimas antspaudas: „BIBL[IOTHECA] MUSAEI VILNENSIS“. Jau ið ðiø iðoriniø þenklø buvo akivaizdu, kad prieð atsidurdamas dabartinëje saugojimo vietoje dokumentas pakeitë ne vienà ðeimininkà2. Rankraðèio autorius virðelyje nenurodytas, yra tik ámantrus neáskaitomas paraðas. Dokumento

1 Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach za- èia pavadinimas „B4“. 1915 metais kartu wierajàcych róýne Akta i Przywileje z Archi- su kitais fondais buvo evakuota á Rusijà. wum krolewieckiego oraz z miejsc innych ze- Atgal á Vilniø kolekcija pargabenta tik brane dla rozjaúnienia dziejow Litwy, Ýmudzi 1946–1951 metais ið TSRS Valstybinës i Rusi posùuýyã mogàce, 1862 01 11(23), Vladimiro Lenino bibliotekos Maskvoje. LMAB RS, sign.: f. 18, b. 50. Plaèiau apie tai þr. Rankraðèiø rinkiniai.

2 Fondas 18 (B4) – tai rankraðèiø kolekcija, Lietuvos TSR Mokslø akademijos Centrinës sudaryta 1870–1904 metais Vilniaus vie- bibliotekos XI–XX amþiø rankraðèiø fondø ðojoje bibliotekoje ið konfiskuotø dvarø trumpa apþvalga, sudarë V[ladas] Abra- fondø ir Vilniaus senienø muziejaus rinki- mavièius, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslø nio. Kolekcija buvo laikoma Vilniaus vie- akademija, Centrinë biblioteka, 1963, 56. ðosios bibliotekos B salës 4 spintoje – ið

263 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega apraðe – taip pat jokios informacijos3. Vis dëlto vienas ið minëtø spaudø rodë, kad dokumentas turëtø sietis su Vilniaus archeologijos komisija (1855–1865) ir jai pa- valdþiu Senienø muziejumi. Ðià prielaidà patvirtino áraðas paskutiniajame rankrað- èio puslapyje: „Takowà wiadomoúã, do Archiwum Muzeum Staroýytnoúci w Wil- nie, przesyùam dnia 11. Stycznia 1862 roku. Czùonek Spóùpracownik Dominik Chodêko“ (Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach, l. 22). Taigi teksto autorius – Dominikas Cezarijus Chodzka (Dominik Cezary Chodêko, 1796–1863)4. Literatas, vertëjas, pedagogas, o nuo 1856 metø vienas aktyviausiø Vilniaus archeologijos komisijos nariø. Ðio asmens pavardë asocijuojasi ir su elitine Vilniaus universiteto studentø Filomatø draugija. XIX amþiaus istorijos specialistams jis þinomas ir kaip Vilniaus universiteto kronikininkas bei pirmasis garsiøjø Josepho Franko Mémoires biographiques fragmentø vertëjas á lenkø kalbà. Bibliotekoje rastasis rankraðtis rodë dar vienà Chodzkos veiklos sritá, ðá kartà susijusià su seniausiø Lietuvos istorijos ðaltiniø paieðka. Taèiau didþiausia staigmena laukë ásigilinus á patá rankraðèio tekstà – jau ið pirmøjø sakiniø buvo aiðku, kad Chodzkos pristatomi manuskriptai (bent jau tikrai vienas ið jø – Þemaitijos aktø rinkinys) tiesiogiai siejasi su Simono Daukanto vardu. Ði aplinkybë ið karto sukëlë daug klausimø: koks tarpusavio ryðys siejo ðiuos du asmenis? Kaip Daukanto tekstas (tekstai?) pateko á Chodzkos rankas? Kà apskritai gali reikðti faktas, kad Daukanto parengtas dokumentø rinkinys (rin- kiniai?) buvo pristatytas (pristatyti?) Vilniaus archeologijos komisijai? Gal tai by- loja apie daug glaudesnius Daukanto ryðius tiek su paèia komisija, tiek apskritai su tuometiniu Vilniaus kultûriniu elitu? Daukantui artimus asmenis Vilniuje, skirtingai nuo jo aplinkos Sankt Peterbur- ge, o vëliau – Þemaitijoje, vis dar sunku tiksliai nustatyti. Taèiau nekyla abejoniø, kad jø buvo. Akivaizdu ir tai, kad tos aplinkos atkûrimas – dar vienas bûdas geriau paþinti Daukantà. Ðià problemà, tiesa, netiesiogiai, mëginau paliesti jau 1996 me- tais5. Visi tuomet prieinami ðaltiniai rodë, kad 5–6 deðimtmeèio „Vilniaus litera-

3 1906 metais Flavijano Dobrianskio sudary- vardai nëra netiesioginë nuoroda á tai, kad tame Vilniaus vieðosios bibliotekos Rank- jam padëjo ir þmona Cezara? Ðá spëjimà raðèiø skyriaus apraðe ðio dokumento au- ið dalies patvirtina ir Lietuvos mokslø torius buvo ávardytas: „Òåòðàäü ïèñàíà akademijos bibliotekoje rasti keli leidiniai ðóêîþ Õîäçüêè“ (Îïèñàíèå ðóêîïèñíàãî ið Chodzkø bibliotekos, ið kuriø viena- îòäåëåíèÿ Âèëåíñêîé ïóáëè÷íîé áèáëèîòå- me – antspaudas: „Z Ksiàg Dominika i êè. Âûïóñê ïÿòûé, [ñîñòàâèë Ôëàâèàí Cezary Chodêkow“ (Encyklopedya pow- Äîáðÿíñêèé,] Âèëüíà: òèïîãðàôèÿ szechna. Zbiór wiadomoúci najpotrzebniej- „Ðóññêèé Ïî÷èí“, 1906, 20, ¹ 50). szych dla wszystkich stanów 4 [C–Czyý], 4 Chodzka savo tekstus pasiraðydavo ávai- Wilno i Warszawa: nakùadem Teofila riai – nurodydamas vienà (Dominik) arba Glücksberga, ksiægarza i typografa Ce- daþniau du (Dominik Cezary) vardus. Þi- sarskiej wileñskiej akademii med. chirurg. noma, kad kai kuriuos tekstus (vertimus) i szkóù Biaùoruskiego naukowego wy- paskelbë kartu su þmona, taip pat litera- dziaùu. i Aug. Emm. Glücksberga, ksiæ- te – Cezara Revenskyte (Cezara Rewieñs- garza, przy ulicy Miodowej, numer 497, ka-Chodêkowa). Taigi ar du Chodzkos pod filarami, 1839, sign.: 55575).

264 Archivum Lithuanicum 5 tams“ (ðis apibrëþimas tuomet buvo itin plaèiai vartojamas – tiek spaudoje, tiek privaèioje korespondencijoje, vartojo já ir Daukantas) „þemaièiø literatas“ buvo nelabai suprantamas, o jo tekstai, taigi ir jo mokslinë pozicija, jo ideologija, sunkiai suvokiami. Bene akivaizdþiausiai tai rodë faktas, jog þymiausias anuo metu lietu- viðkai raðæs istorikas taip ir nepateko á Vilniaus archeologijos komisijà6. Ðià aplin- kybæ ið tikrøjø sunku logiðkai paaiðkinti. Vilniuje Daukanto erudicijos niekas ne- kvestionavo. Jo darbai taip pat buvo þinomi, kai kurie ið jø saugomi Senienø mu- ziejaus bibliotekoje. Eustachijaus Tiðkevièiaus vadovaujamai institucijai Daukantas rodë didelá palankumà. Raðë laiðkus, dovanojo istorinius dokumentus ar jø kopijas. Dovanojo ir tai, kà jau anksèiau buvo paskolinæs pirmajam tikrajam komisijos nariui Teodorui Narbutui. Atidþiai stebëjo, kaip komisijai sekësi publikuoti Lietu- vos istorijos ðaltinius (neatsitiktinai viename ið savo laiðkø ðià draugijà pavadino archeografijos komisija). Skaitë komisijos leidinius, ypaè neoficialø jos organà Teka Wileñska. Turëjo Vilniuje ir savus „advokatus“ – ið pradþiø Mykolà Homolická, vëliau – ir Mikalojø Akelaitá. Dalykiniai, o galbût ir ne tik dalykiniai, ryðiai já siejo su Adomu Zavadzkiu. Didelá palankumà Daukantui rodë ir Adomas Honorijus Kirkoras. Beveik visi èia iðvardyti asmenys buvo autoritetingi komisijos nariai, jø balsas buvo lemiamas parenkant naujus kandidatus. Visos ðios aplinkybës rodë ir teberodo minëto fakto keistumà. Galbût Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje aptiktame Chodzkos rankraðtyje slypi bent menka galimybë atsakyti á ðiuos taip ir neatsakytus klausimus? Galbût tai viltis – atsiradusi dël neginèytinø Chodzkos biografijos detaliø – atsekti Daukanto ryðius ir su kita vis dar neiðspræsta ðio asmens biografø problema – jo santykiu su filomatizmu? Nors ir nepavyktø iki galo atsakyti në á vienà ið ðiø klausimø, pasvarstyti – bûtina. Juolab kad ir pats Domi- nikas Cezarijus Chodzka mums vis dar labai menkai paþástamas.

2. DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA – VILNIAUS LITERA- TAS. Apie Chodzkà raðyta nedaug, o jeigu ir raðyta – tai labai glaustai, tik apie pagrindinius jo gyvenimo ir kûrybos faktus. Ið tikrøjø savo þymiøjø studijø laikø kolegø – Adomo Mickevièiaus, Juozapo Jeþovskio, Jono Èeèioto, Tomo Zano, Ignoto Domeikos – fone atrodë pernelyg jau blankus. Kaip galima spræsti ið amþininkø vertinimø, santûrus, romaus bûdo, geraðirdis Chodzka anaiptol neatitiko áprastinio „herojaus“ tipo7. Nemenkà vaidmená èia suvaidino ir tas faktas, kad, skirtingai nuo

5 Reda Griðkaitë, „Simono Daukanto ir Teo- tûros ugdymo aspektai, Vilnius: Mokslas, doro Narbuto epistolinis dialogas“, Simo- 1989, 62. no Daukanto raðtai. Laiðkai Teodorui Narbu- 7 Plaèiau apie tai þr. A[ntoni] E[dward] tui. Epistolinis dialogas, Vilnius: Mokslo ir Odyniec, „List do Redaktorki Kroniki Ro- enciklopedijø leidykla, 1996, 11–170. dzinnej“, Kronika Rodzinna 1872, 165–167. 6 Pirmasis dëmesá á ðià aplinkybæ atkreipë Tas pats laiðkas spausdintas: Listy z Egidijus Aleksandravièius. Þr. Egidijus podróýy Antoniego Edwarda Odyñca (z Aleksandravièius, Kultûrinis sàjûdis Lietu- Warszawy do Rzymu) 2, Warszawa: nakùad voje 1831–1863 metais. Organizaciniai kul- Gebethnera i Wolffa, 1875, 398–407.

265 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega daugumos kitø filomatø-filaretø, teismo procese menkai tenukentëjo. Be abejo, svar- bi, gal net svarbesnë uþ tik kà minëtà, buvo ir kita aplinkybë – dar menkiau Chodzka atrodë savo þymiøjø giminaièiø – Liudviko, Jono, Ignoto, Juozapo, Alek- sandro, Mykolo ir Leonardo Chodzkø – fone8. Tuo ir galima paaiðkinti faktà, kad ið esmës visa, kà þinojome apie Chodzkà ir jo kûrybà – þinojome tik ið informaciniø þinynø9. Net ir gausioje Vilniaus filomatø-filaretø aplinkai skirtoje literatûroje jo asmeniui skiriama bene maþiausiai dëmesio. Nepelnytai maþai apie ðá literatà raðë ir Józefas Bieliñskis, nors bûtent Chodzkos rankraðèiai ir buvo vienas ið pagrindi- niø jo darbe naudotø ðaltiniø10. Vos keletà uþuominø apie Chodzkà pedagogà rasime ir 1935 metais iðleistoje Irenos Zaleskos Stankiewiczowos studijoje11. Þinios apie já labai ðykðèios ir amþininkø atsiminimuose. Kiek iðsiskiria tik trumpa, bet gana informatyvi Aleksandro Jelskio biografinë apybraiþa12. Todël nenuostabu, kad iki ðiol ádomiausias ir iðsamiausias Chodzkai skirtas tekstas – jo nekrologas, kaip galima spëti, raðytas Kirkoro13. Beje, tas pats Kirkoras ankstesniame savo tekste Przechadzki po Wilnie i jego okolicach, nors ir neslëpë, kad pasinaudojo ir Chodzkos

8 Chodzkø giminë – viena seniausiø buvusio- nakùadem Polskiej Akademii Umiejæt- se LDK þemëse. Ðeimos pradininku laiko- noúci, Skùad Gùówny w ksiægarniach Ge- mas Vytenio dvariðkis Boreika, todël bethnera i Wolffa, 1937, 381–382; Ludwik Chodzkos daþnai raðësi ir Chodzkomis- Janowski, Sùownik bio-bibliograficzny daw- Boreikomis (Chodêkowie-Borejkowie). nego Uniwersytetu Wileñskiego, wydany Nuo XVIII amþiaus ðios giminës atstovai pod kierunkiem Ryszarda Mienickiego, daugiausia garsëjo savo intelektine veikla. przy spóùudziale dr Marty Burbianki i dr Ádomus ðiuo poþiûriu Stanislovo Morav- Bogumila Zwolskiego, Wilno: nakùadem skio pastebëjimas: „Grzech powiedzieã: co Towarzystwa Przyjacióù Nauk w Wilnie, z byl gdzie Chodêko, to zdolny. Gùupiego z zasiùku Funduszu Kultury Narodowej tym imieniem nie znaùem“ (Stanisùaw Mo- Józefa Piùsudskiego, Skùad Gùówny w rawski, Kilka lat mùodoúci mojej w Wilnie ksiægarni úw. Wojciecha w Wilnie, 1939, (1818–1825), opracowali i wstæpem po- 63–64. 0 0 0 przedzili Adam Czartkowski i Henryk 10 Józef Bieliñski, Uniwersytet Wileñski (1579– Moúcicki, do drugiego wydania przypisy 1831) 1–3, Kraków: druk W. L. Anczyca i przejrzaùa i uzupeùniùa Maria Dernaùo- Spóùki, 1899–1900. wicz, Warszawa: Pañstwowy Instytut 11 Irena Zaleska Stankiewiczowa, Pensje Wydawniczy, 1959, 316). ýeñskie w Wilnie (1795–1830), Wilno: Wy- 9 K[arol] Estreicher, Bibliografia Polska XIX dawnictwo Magistratu m. Wilna, 1935, stólecia 1 (A–F), Kraków: czcionkami dru- 40, 49. 0 0 0 karni c. k. Uniwersytetu Jagielloñskiego, 12 Alexander Jelski, „Cztery ýyciorysy z epo- pod zarzàdem K. Mañkowskiego, 1872, chi mickiewiczowskiej: Dominik Chodê- 197; P[iotr] Chm[ielowski], „Chodêko Bo- ko“, Ksiæga Pamiàtkowa na uczczenie setnej rejko Dominik Cezary“, Wielka encyklope- rocznicy urodzin Adama Mickiewicza (1798– dya powszechna ilustrowana 11, Warszawa: 1898) 2, Warszawa: nakùad Bronisùawa nakùad i druk S. Sikorskiego, 1893, 762– Natansona, Skùad Gùówny w ksiægarni 763; Edward Maliszewski, Bibljografja pa- Jana Fiszera, Nowy úwiat 9, Petersburg: miætników polskich i Polski dotyczàcych (dru- K. Grendyszyñski, Kraków: G. Gebethner ki i rækopisy), Warszawa: Towarzystwo i Spólka, [1898], 74–77. miùoúników historji, 1928, poz. 565, 1084; 13 [Adam Honory Kirkor(?),] „Dominik Ce- Tadeusz Turkowski, „Chodêko Dominik“, zary Chodêko“, Âèëåíñêèé Âåñòíèê 71 Polski Sùownik Biograficzny 3, Kraków: (27 èþíÿ), 1863, 6. 0 0 0

266 Archivum Lithuanicum 5 duomenimis (uþ kà jam dëkojo), daugiausia pasakojo apie savo bièiulio tëvus – karaliaus Stanislovo Augusto dvaro ðambelionà (kamerherà) Jonà Chodzkà ir Ka- rolinà Lencnerytæ (Karolina z Lentznerów), o ne apie já patá14. Dar skurdesni duo- menys lietuviðkoje spaudoje. Iki ðiol daugiau dëmesio Chodzkos asmeniui skyrë tik Mykolas Birþiðka, 1937 metais Lietuviðkojoje enciklopedijoje pristatæs pirmàjá jo gy- venimo apraðymà lietuviø kalba15. Beje, palyginti su savo kolegomis lenkais, Birþið- ka pateikë daug tikslesniø duomenø – atrodo, kad jam buvo þinomi ne tik spaus- dinti Chodzkos darbai, bet ir kai kurie rankraðèiai. Jau vëliau ðio literato gyvenimo apraðymas buvo iðspausdintas ir Bostone leistoje enciklopedijoje, taèiau glaus- èiau16. Visai neseniai po ilgos pertraukos mûsø spaudoje Chodzkos pavardë vël pasirodë – ðalia Josepho Franko17. Deja, ir vël tik epizodiðkai. Taigi Chodzkos biografija ir kûryba liko „anapus“ solidþiø tyrinëjimø. Nemë- ginta ne tik ásigilinti á jo rankraðtiná palikimà, bet ir atidþiau paanalizuoti spaus- dintà kûrybà. Neaptarta ne tik Chodzkos veikla Vilniaus archeologijos komisijoje, bet ir jo ryðiai su tokiais þymiais anuometinio kultûrinio gyvenimo veikëjais kaip Leonas Borovskis, Kazimieras Kontrimas, Ignotas Ðidlovskis, Juozapas Ignotas Kra- ðevskis, Mykolas Balinskis, Adomas Honorijus Kirkoras, Adomas Adamovièius, Mykolas Homolickis, Romualdas Podbereskis, Bronislovas Zaleskis, Julijonas Tici- jus, Liudvikas Kondratavièius (Vladislovas Sirokomlë), Eustachijus Tiðkevièius, Ka- zimieras Vilèinskis, Teofilis Glücksbergas, Juozapas ir Adomas Zavadzkiai. Tuo tarpu net pavirðutiniðka paþintis su Chodzkos kûryba, epistoliniu palikimu rodo, kad bendravimo bûta glaudaus. Ypaè tuomet, kai 1838 metais vël ásikûrë Vilniuje18. Bûtent su vadinamuoju antruoju Vilniaus laikotarpiu prasideda ir kûrybinë Chodz- kos biografija. Pirmas þenklesnis jo darbas – tekstas apie archeologà ir etnologà Adomà Èarnocká (Zorijanà Dolengà-Chodakovská), iðspausdintas Vilniaus leidëjo Teofilio Glücksbergo ir Varðuvos leidëjo Augusto Emanuelio Glücksbergo leistoje Encyklopedya powszechna19. Tuo pat metu Chodzka bendradarbiauja rengiant spau-

14 Jan ze Úliwina [Adam Honory Kirkor], mai apie Vilniø, ið prancûzø kalbos vertë Przechadzki po Wilnie i jego okolicach, wyda- Genovaitë Druèkutë, Vilnius: Mintis, nie drugie, poprawione, dopiskami uzu- 2001, 13–14. 0 0 0 peùnione i planem miasta ozdobione, Wil- 18 Kurá laikà Chodzka gyveno jo ðeimai pri- no: nakùad Maurycego Orgelbranda, 1859, klausanèiame Javorovo (Jaworowo) dvare 3, 274. Pirmajame, 1856 metø, ðios kny- prie Visinèios upës, Ðalèininkø parapijoje, gos leidime nebûta net ir ðios informa- Lydos apskrityje. Vëliau dirbo Maskvoje, cijos. 0 0 0 Kozlovskiø pensione. Gráþæs á Lietuvà, gy- 15 M[ykolas] B[irþið]ka, „Chodzka, Domini- veno provincijoje, daugiausia – Slucko kas Cezaris“, Lietuviðkoji enciklopedija 5, apskrityje, Karoliui Èarnockiui priklau- Kaunas: Spaudos fondas, 1937, 390–391. sanèiame Zarakovo (lenk. Zarakowo arba 16 [Mykolas Birþiðka?,] „Domininkas Cezaris Zaraków) dvare, kur dirbo guverneriu. Chodzka“, Lietuviø enciklopedija 3, Boston: 19 D[ominik] C[hodêko], „Chodakowski (Zo- Lietuviø enciklopedijos leidykla, 1954, ryan Doùæga)“, Encyklopedya powszechna. 532. 0 0 0 Zbiór wiadomoúci najpotrzebniejszych dla 17 Aldona Praðmantaitë, „Jozefas Frankas ir wszystkich stanów 4 (C–Czyý), 270–272. jo Atsiminimai“, Jozefas Frankas, Atsimini-

267 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega dai kità didelá Teofilio Glücksbergo leidybiná sumanymà – trijø kalbø (lenkø–rusø– prancûzø) þodynà20. 1842 metais gráþta prie jau pamëgtos temos – Kraðevskio Athe- naeum dar kartà mëgina patikslinti savo garsiojo giminaièio Èarnockio biografijà, paskelbdamas devynis iki tol neþinomus jo laiðkus21. Beje, prie ðios temos Chodzka sugráð dar ir treèià kartà, 1857 metais, paragintas Kirkoro22. 1842 metais pirmà kartà prisistato ir kaip vertëjas – á jo akiratá patenka Aleksandro Bestuþevo-Marlinskio kûryba23. Vëliau Chodzkos verstø knygø – ið prancûzø, vokieèiø kalbø – bus ir daugiau (kai kurios verstos kartu su þmona Cezara)24. 1845 metais atskira knygele iðspausdinamas kruopðtus keleriø metø intensyvaus darbo rezultatas – studija Wzmianka o ýyciu i pismach Kazimierza Brodziñskiego25. Bûtent Chodzka, Glücksbergo papraðytas, sutvarkë ðiam leidëjui atitekusá Kazimierzo Brodziñskio rankraðtiná palikimà, parengë spaudai jo kûrybos rinktinæ26, o savo tyrinëjimus apibendrino minëta studija27. 1847 metais pasirodë kita, ne maþiau reikðminga publikacija –

20 Sùownik polsko-rossyjsko-francuzki, uùoýony 23 D[ominik] [Cezary] C[hodêko], „Szach na wzór sùownika Lindego, sùowników Akade- Hussejn, úwiæto muzuùmanow Szhidow w mii rossyjskiéj i francuzkiéj, podùug najpoê- Derbencie (Przekùad z pism A. Marliñskie- niejszych wydañ, pownoýony wyrazami tech- go)“, Athenaeum 1, 1842, 178–186. nicznemi róênych gaùæzi nauk i kunsztów, 24 Ýycie Najúw. Panny, przez Annæ Maryà przez towarzystwo kilku uczonych, 1 (A–O), [Hautefeuille], przekùad Cezaryi i Domini- Wilno: nakùadem i drukiem Teofila Gùücks- ka Chodêków, Wiùno: nakùad A. Assa, berga Ksiægarza i typografa Cesarskiej druk Marcinowskiego, 1857; Walentyna. Wileñskiej Medyko-Chirurgicznej Akade- Dramat w piæciu aktach Frejtaga, przeùoýyù mii i Szkóù Biaùoruskiego Naukowego ok- D[ominik] C[ezary] Chodêko, Wilno: rægu = Ñëîâàðü ïîëüñêî-ðîññèéñêî-ôðàíöóç- nakùad wydawnictwa drukarni A. H. Kir- ñêèé, ñîñòàâëåííûé ïî ïðèìåðó ñëîâàðåé: kora i sp., 1860; Ýycie Siostry Miùosierdzia Ëèíäå, è Àêàäåìèé Ðîññèéñêîé è ôðàíöóç- Rozalji, wedùug dzieùka francuzkiego Wi- êîé, ñîîáðàçíî ïîñëåäíèì èçäàíèÿì èõ, óì- ce-hrabi Melæ (Melun) po polsku opowie- íîæåííûé òåõíè÷åñêèìè ñëîâàìè ïî ðàç- dziane, Wilno: w drukarni A. Syrkina, íûì íàóêàì è èñêóñòâàì, èçäàí îáùåñò- 1862 ir kt. Pastaràjà knygà Chodzka de- âîì íåñêîëüêèõ ó÷¸íûõ, 1 (A–O), Âèëüíà: dikavo Vilniaus vyskupui Adomui Sta- ïå÷àòàíü èæäèâåíèåì Ò. Ãëèêñáåðãà Òè- nislovui Krasinskiui. ïîãðàôà è êíèãîïðîäàâöà Èìïåðàòîð- 25 Wzmianka o ýyciu i pismach Kazimierza Bro- ñêîé Âèëåíñêîé Ìåäèêî-Õèðóðãè÷åñêîé dzinskiego, którà z zebranych w jedno wspom- Àêàäåìèè è Áåëîðóññêàãî Ó÷åáíàãî nieñ skreúliù Dominik Cezary Chodêko, Wilno: Îêðóãà, 1840 (antrasis leidimas: Wilno, nakùad i druk T. Glücksberga, ksiægarza i 1856). Þodyno autoriø pavardës nustaty- typografa szkóù Biaùor[uskiego] na- tos pagal: Janowski 1939, 63. uk[owego] okr[ægu], 1845. 21 [Dominik Cezary Chodêko,] „Listy Cho- 26 Dzieùa Kazimierza Brodziñskiego, wydanie zu- dakowskiego do jednego z krewnych pisa- pelne i pomnoýone pismami dotàd drukiem ne (z autentyku udzieùone)“, Athenaeum 1, nieogùoszonych 1–10, Wilno: nakùad i druk 1842, 227–230; [Dominik Cezary Chodê- Teofila Gùücksberga, 1842–1844. ko,] „Listy Zorjana Chodakowskiego“, 27 Dominikas Cezarijus Chodzka, Laiðkas Athenaeum 4, 1842, 203–218. Mykolui Balinskiui, 1841 12 14(26), VUB 22 Dominik C[ezary] Chodêko, „Wzmianka o RS, sign.: f. 22, b. 144 (be lapø numera- ýyciu i pismach Adama Czarnockiego“, cijos). 0 0 0 Teka Wileñska, 1857, 277–303.

268 Archivum Lithuanicum 5 atsiminimai apie Leonà Borovská28. Nors tai buvo autobiografinis, mokytojo ir bièiu- lio mirties inspiruotas tekstas, bûtent juo Chodzka angaþavosi ir kaip Vilniaus universiteto istoriografas. Neaiðku, kokios prieþastys lëmë staigø intensyvios Chodzkos leidybinës veiklos nutrûkimà, taèiau kita publikacija pasirodë tik po devyneriø metø, taigi chronolo- giðkai sutapo su Vilniaus archeologijos komisijos veiklos pradþia. 1856 metais buvo iðspausdintas tekstas apie Agluonos (latv. Aglona) dominikonø baþnyèià ir vienuo- lynà29, 1857 metais – jau minëtas raðinys apie Èarnocká, o 1858 metais – apie Jonà Chodzkà30. Pastarasis tekstas (beje, paraðytas dar 1855 metais) turëjo ir daug auto- biografiniø detaliø: Jonas Chodzka buvo ne tik Dominiko Cezarijaus Chodzkos giminaitis, bet kurá laikà – ir jo globëjas (tëvø Chodzka neteko 1805 metais). Nors Dominikas Cezarijus Chodzka ðá savo raðiná santûriai pavadino „Obrazek ýycio- rysowy“, jame buvo iðsamiai pristatyta ir kûrybinë Jono Chodzkos biografija. Ádomu ir tai, kad straipsnio autoriui buvo þinoma, jog populiariausia tø laikø didaktinë knygelë Jono Chodzkos Pan Jan ze Úwisùoczy, kramarz wædrujàcy buvo iðversta ir á lietuviø kalbà: „Xiàýka ta, niewiele wszakýe ludowi miejscowemu znajoma, z po- wodu jego nieumiejætnoúci czytania, przeùoýona na jæzyk Ýmudzki przez x. praùata Rupejkæ, niesùychanie pomyúlnà miaùa i ma u ludu tamecznego wziætoú㓠(Chodêko 1858a, 287). Tais paèiais 1858 metais pasirodo dar dvi ádomios Chodzkos publikacijos – abi Varðuvoje leistame þurnale Pamiætnik Religijno-Moralny. Pirmasis raðinys buvo skir- tas studijø laikø kolegos Èeèioto rankraðtiniam palikimui, antrasis – Vilniaus be- nediktiniø baþnyèios (Ðv. Kotrynos) ir vienuolyno istorijai31. Taèiau pats solidþiau- sias Chodzkos tekstas buvo iðspausdintas 1862 metais, ðá kartà kaip paprastai – Vilniuje32. Nors Vilniaus universiteto istorijos tema jau anksèiau raðë ir kiti Chodz- kos kolegos – Balinskis, Homolickis, Pelka-Polinskis, Jocheris, jis ryþosi ne tik surasti naujø ðaltiniø, bet ir sujungti juos á vientisà visumà. Chodzka raðë: „Jest to raczéj rzeczà potomków naszych, lecz do nas dziú ýyjàcych, to przynajmniéj bez zaprzeczenia naleýy, aýebyúmy skrzætnie i z caùà gorliwoúcià zbierali zewszàd materjaùy, mogàce inaczéj uledz wszystko zawistnie niszczàcemu czasowi, ýebyúmy siæ nie dopuúcili wystæpnéj niedbaùoúci w przekazaniu nastæpcom na-

28 D[ominik] C[ezary] Chodêko, „Leon Bo- 31 D[ominik] C[ezary] Chodêko, „Notaty Ja- rowski. Wspomnienie“, Athenaeum 1, na Czeczota“, Pamiætnik Religijno-Moral- 1847, 115–151. 0 0 0 ny 2, 1858, 193–198; D[ominik] C[ezary] 29 D[ominik] C[ezary] Chodêko, „Agùona. Chodêko, „Koúcióù i klasztor Panien Bene- Koscióù i klasztor oo. Dominikanów, w In- dyktynek w Wilnie“, Pamiætnik Religijno- flantach. Wiadomoúã ze úwiadectw wiaro- Moralny 5, 1858, 481–514. 0 0 0 godnych zebrana“, Pamiætnik Religijno-Mo- 32 D[ominik] C[ezary] Chodêko, „Zbiór ralny 8, 1856, 121–165; 9, 241–265. niektórych wspomnieñ, posùuýyã mogàcy 30 Dominik C[ezary] Chodêko, „Jan Chodê- do dziejów B. Uniwersytetu w Wilnie“, ko. Obrazek ýyciorysowy“, Teka Wileñska Pismo Zbiorowe Wileñskie 1862, 213–222. 1858, 271–352. 0 0 0

269 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega szym téj wielce waýnej karty dziejów miejscowych“ (Chodêko 1862, 214). Jam pavyko rasti ne vienà naujà ðaltiná, patikslinti ne vienà datà. Pagal Chodzkos sumanymà ðià studijà turëjo sudaryti trys dalys, skirtos Jëzuitø akademijai, Lietu- vos vyriausiajai mokyklai ir Imperatoriðkajam Vilniaus universitetui. Iðspausdinta buvo tik pirmoji dalis – Akademja Wileñska za czasow oo. Jezuitów (Chodêko 1862, 215–222). Ðis Vilniaus universiteto istorijai skirtas tekstas buvo reikðmingas ne tik dël naujø jame pateiktø ðaltiniø. Bene didþiausià áspûdá Chodzkos amþininkams turëjo daryti pagrindinë ðio raðinio mintis – universiteto, kaip svarbiausios kraðto apðvietos institucijos, bûtinybë. Turint omenyje, kad Lietuva universiteto jau netu- rëjo, kad bûtent tuo metu buvo puoselëjama mintis já atkurti, Chodzkos tekstas ágyja daug platesnæ reikðmæ. Neapleidþia mintis, kad tai – ir savotiðkas jo literatûrinis testamentas. Paskutinieji Chodzkos tekstai buvo iðspausdinti 1863 metais. Jie taip pat tiesio- giai susijæ su Vilniaus universiteto istorija – Kraðevskio leistame þurnale Przegùàd Europejski (visas leidinio pavadinimas – Przegùàd Europejski, Naukowy, Literacki i Artystyczny J. I. Kraszewskiego) jis paskelbë informatyvø biografiná straipsná apie profesoriø Jonà Friderikà Volfgangà, o vëliau – ir iðtraukø ið Josepho Franko Vil- niaus laikotarpio atsiminimø33. Spausdino ne tik patá memuarø tekstà (verstà ið originalo rankraðèio), bet ir pristatë savo paties atsiminimais nuspalvintà Franko biografijà, paskelbë visø ðeðiø ðio vieno garsiausiø XIX amþiaus rankraðèio tomø turiná34. Ðis darbas taip pat liko neuþbaigtas35. Dominikas Cezarijus Chodzka mirë tø paèiø metø birþelio 25 (liepos 7) dienà.

3. DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA – DAUKANTO MOKSLO KOLEGA. Në viename spausdintame Chodzkos tekste nerasime jokiø uþuominø nei apie patá Daukantà, nei apie jo darbus. Nors þymiausi to meto lituanistai, bent jau kai kurie ið jø, Chodzkai turëjo bûti þinomi. Atrodo, kad bendradarbiaujant su leidiniu Encyklopedya powszechna turëta kontaktø su Jucevièiumi36. Kaip jau minëta,

33 D[ominik] C[ezary] Chodêko, „Jan Fryde- 35 Spëjama, kad Chodzka buvo iðvertæs ir ryk Wolfgang, professor farmacyi, farma- daugiau Franko atsiminimø fragmentø kologii i chemii policyjno-sàdowej, w. b. (Bieliñski 1899–1900, 2, 367). Vertëtø at- Uniwersytecie Wileñskim“, Przegùàd Euro- kreipti dëmesá ir á tai, kad èia pateiktas pejski 3, 1863, 145–162; D[ominik] C[eza- Chodzkos darbø sàraðas nëra tikslus. Ma- ry] Chodêko, „Wyjàtek z pamietników noma, kad ne vienà savo tekstà paskelbë ýyciorysowych Jana Piotra i Józefa Fran- anonimiðkai (Odyniec 1872, 167). ków, spisanych przez samegoý Józefa 36 Þr. Chodzkos ranka sudarytà sàraðà: [Do- Franka, tyczàce siæ ich pobytu w Wilnie, minik Cezary Chodzko,] „Lista Spóùpra- przekùad z autentycznego w jæzyku fran- cownikow Encyklopedji w Wilnie“, Encyk- cuzkim rækopismu“, Przegùàd Europejski 3, lopedya powszechna. Zbiór wiadomoúci naj- 1863, 251–312; 503–578; 4, 47–118; 257– potrzebniejszych dla wszystkich stanów 4 296; 499–543; 5, 1–59. (C–Czyý) (prieðlapis). 0 0 0 34 D[ominik] C[ezary] Chodêko, „Wstæp tùumacza“, Przegùàd Europejski 3, 1863, 251–262. 0 0 0

270 Archivum Lithuanicum 5 Chodzkai buvo þinomas ir 1823 metø þemaitiðkas knygelës Pan Jan ze Úwisùoczy, kramarz wædrujàcy vertimas. Be abejonës, buvo girdëjæs ir apie lietuviðkà Kirkoro spaustuvës produkcijà. Vilniaus archeologijos komisijos laikais tikriausiai ben- drauta ir su Mikalojumi Akelaièiu. Negalëjo neskaityti ir aðtrios þurnale Teka Wi- leñska spausdintos diskusijos, negalëjo neturëti savo nuomonës ir dël „skandalin- gø“ Ambraziejaus Pranciðkaus Kaðarausko minèiø37. Ir vis dëlto Chodzkos darbø tematika rodë, kad já maþai domino lietuviø etnologijos tyrimai, taigi atrodytø, kad ir Daukantas jam galëjo bûti neþinomas arba bent jau labai menkai þinomas – tik ið Akelaièio, Balinskio, Homolickio ar Kirkoro pasakojimø38. Taèiau tai, kà nutyli vieði tekstai, daþnai atvirai pasako privatûs laiðkai. Prisiminkime vienà 1843 metø rugsëjo 19 (spalio 1) dienà raðytà Daukanto laiðkà Narbutui, beje, laiðkà, kuriame kalbama apie sumanymà publikuoti Lietuvos istorijos ðaltinius. Jame randame ir toká sakiná:

Korekturæ moýe by przyjàù Dominik Chodêko Translator Jzby Ciwilnej Wi- leñskiej, jest to czùowiek uczony i niewiem maùo co ustàpi P. Malinowskiemu i spodziewam siæ, ýe on niebædzie wyrzucaù i przeksztaùcaù39. Vos kelios eilutës, taèiau jose glûdi labai vertinga informacija. Taigi akivaiz- du, kad Daukantas ir Chodzka buvo paþástami galbût dar gerokai iki 1843 metø. Antra ne maþiau svarbi aplinkybë – bûtent Chodzkà Daukantas ásivaizdavo kaip bûsimojo tæstinio leidinio Acta Lithuanorum korektoriø. Vadinasi, juo labai pasiti- këjo – vertino ne tik Chodzkos iðprusimà, bet ir sàþiningumà, kà rodë kiek aðtro- kas palyginimas su Malinovskiu. Tà ið dalies patvirtina ir kito laiðko ta paèia tema, ðá kartà – Narbuto laiðko Anicetui Renjë, eilutës: „Jakiú pan Dominik Chodêko, tranzlator izby cywilnéj wilenskiéj, wskazany mi jest, ýe bædzie w od- czytywaniu korrekty pomagaù; ma byã zacny màý i gorliwy Litwin [paryðkinta cituojant – R. G.]“40. Daugiau uþuominø apie Chodzkà nei Daukanto, nei Narbuto laiðkuose nerasi- me. Jo pavardë neiðkilo á vieðumà ir 1844 metais, per Daukanto vizità Vilniuje, nors ið ðaltiniø aiðku, kad tuomet Daukanto bendrauta ir su Homolickiu, ir su vadinamosios Bychoveco kronikos korektoriumi Vincentu Daugëla-Narbutu

37 Þr. [Mikoùaj Akielewicz,] „Odezwa do Re- 38 Ðiuo poþiûriu iðsiskiria tik Chodzkos teks- dakcyi Teki Wileñskiej starego Ziemianina tas apie Agluonos baþnyèià ir vienuolynà, Litewskiego“, Teka Wileñska 3, 1858, 379– kuriame, be kita ko, Chodzka mëgina aið- 382 (ten pat Mykolo Balinskio [Auszla- kintis vietovardþio „Agùona“ arba „Aglo- wio] prieraðas: 382–384); A[mbrozy] na“ etimologijà (D[ominik] C[ezary] K[ossarzewski,] „Znaczenie jæzyka litew- Chodêko 1856, 128). 0 0 0 skiego we wzglædzie naukowym“, Pismo 39 Þr. Simono Daukanto raðtai. Laiðkai Teodorui Zbiorowe Wileñskie 1859, 163–175; Narbutui. Epistolinis dialogas, 440. A[mbrozy] K[ossarzewski,] „Rzecz o li- 40 „Listy Teodora Narbutta do d-ra Anicete- tewskich sùownikach“, Pismo Zbiorowe Wi- go Reniera w Wilnie (Szawry, 1846 r.)“, leñskie 1862, 133–212. 0 0 0 Kronika Rodzinna 14, 1888, 428.

271 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega (Griðkaitë 1996, 64–69). Ðiandien jau galima teigti – ir su Adomu Zavadzkiu41. Visi ðie susitikimai buvo dalykiðki, susijæ su labai konkreèiais Daukanto intere- sais – noru iðsiaiðkinti pirmojo Acta Lithuanorum tomo leidybinæ situacijà ir gali- mybes iðleisti Þemaièiø privilegijø rinkiná. Atrodo, kad pas Homolická ir Narbutà Daukantas lankësi su Onacevièiaus duotomis rekomendacijomis. Nors su Homo- lickiu, buvusiu Vilniaus universiteto fiziologijos profesoriumi, ilgainiui tapusiu vienu geriausiø Vilniaus istorijos þinovø, galëjo bûti paþástamas ir ið anksèiau, bent jau nuo 1844 metø ryðiø tarp ðiø tyrinëtojø bûta gana glaudþiø (galima spëti, kad Daukantas talkino Homolickiui raðant jo ilgametá, taèiau taip ir neiðspaus- dintà tyrinëjimà Fragment z historyi Koúcioùa Katedralnego Wileñskiego, þinomà dar ir Fragmenta Witoldowskie pavadinimu42). Logiðka, kad Daukantas turëjo susisiekti ir su Chodzka, beje, artimu Homolickio bièiuliu. Juolab kad jam buvo numatæs labai konkretø pasiûlymà Acta Lithuanorum publikavimo programoje. Vis dëlto tà kartà, matyt, jie nesusitiko – paprastai vasaros mënesius Chodzka praleisdavo ne Vilniuje. Prieðingu atveju savo atsiveþtà lotyniðkos Þemaièiø privilegijø rinkinio pratarmës tekstà taisyti (Daukantas nebuvo tikras, kad nenusiþengë kalbos taisyk- lëms) bûtø patikëjæs ne Malinovskiui, bet Chodzkai, kà rodo ir anksèiau cituotos laiðko Narbutui eilutës (Griðkaitë 1996, 80–81). To árodymas, nors ir netiesioginis, – dar vienas iki ðiol mokslininkø neminimas Daukanto laiðkas. Jis adresuotas Chodzkai. Data laiðke nenurodyta, taèiau galima spëti, kad jis raðytas Sankt Peterburge tikriausiai jau po 1844 metø (plg. 1 pav.). Ðis laiðkas svarbus, todël cituojamas visas:

Szanowny Przyjacielu,

Daruj, ýe nieprætko iego prosby mogùem uskutecznic z powodu ciæzkiej choroby moiej, ktorej do dzis dnia niemogæ jeszcze pozbyã siæ.

W Bibliotece Cesarskiej publicznej te siæ znajdujà przywileje: 1.) 1579 r. 1. Aprila w Wilnie. datowana Stefana Króla, w którem potwierdza Kollegium Professorow Societ. Jezu, przez Waleryana Biskupa zaùoýone po ùacinie we 4th arkuszach.

41 Tarp gausios korespondencijos Juozapui ir dzieja, ýe ostatnia czæúã Dikcionarza X. Adomui Zavadzkiams pavyko rasti iki Bobrowskiego, na który prenumeriwaùem, ðiol nepublikuotà Daukanto laiðkà. Þr. Si- do Petersburga mnie przysùana okazala monas Daukantas, Laiðkas Adomui Za- siæ niepeùnà: albowiem Intriligator zwróciù vadzkiui ið Sankt Peterburgo á Vilniø, mi na trzeci dzieñ powiadajàc ýe niedos- 1844 10 28(11 09), LVIA, f. 1135, ap. 7, b. taie liter P. Z i R“. 400, l. 61. Ðiame laiðke yra ir tokios eilu- 42 Adomas Honorijus Kirkoras, Ataskaita tës: „Bædàc przypadkowo tego roku w Ju- apie Mykolo Homolickio rankraðtiná pali- lij miesiæcu w Wilnie, mialem honor oso- kimà, 1861 12 11(23), VUB RS, sign.: biscie uwiadomiã WMWM Pana Dobro- f. 46, b. 18, l. 180–191.

272 Archivum Lithuanicum 5 273 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega 274 Archivum Lithuanicum 5 1 pav. Simono [Daukanto] laiðkas Dominikui Cezarijui Chodzkai [ið Sankt Peterburgo á Vilniø?], be datos; LMAB RS, sign.: f. 7, b. 1536, l. 1–1v, 2v

275 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega 2.) 1579 r 1. Aprila w Wilnie. tegoý Króla uprzywilejowanie szkoùy Wileñskiej i zaùoýenie Akademij na wzór Akademij Krakowskiej z wyjæciem od wszelkiej Jurisdikcyi duchownej i swieckiej. po ùacinie.

3.) 1641. r 11. Oktobra. w Warszawie. Wùadysùawa IV. przywilej Jezuitom na uczeniu w Wileñskiej Akademij Prawa Kanonicznego i Ciwilnego i Medycyny.

4.) 1649. r 9 Februarij w Krakowie. Na sejmie koranacyinym Jan Kazimierz potwierdza dawniejsze przywileje. na 5ciu arkuszach po ùacinie.

5.) 1729 r. w Grodnie nie bez oznaczenia dnia i miesiæca Augusta II. Kratki na poù arkuszu po ùacinie. w których wylicza od poprzednikow przywileje nadane, tym jest ciekawy, ýe Piarow szkolæ kasuiæ, ktorà byli zaùoýyli w Wilnie. Takie sà tylko jakie mogùy bydz mnie wiadome. Panu Omolickiemu43 Professoro- wi proszæ moj ukùon najniýszy oswiadczyã: z czasem iego ciekawoúã zaspokojæ, kiedy poýyjæ. Bàdz zdrów

Jego Sùuga Szymon.44 Taigi Daukantas rëmë ir Chodzkos tyrinëjimus. Be abejo, ðis faktas labai reikð- mingas. Taèiau ne maþiau nei ðio laiðko turinys (beje, siøsto ne paðtu, perduoto per rankas, kà rodo ir Daukanto uþraðytas adresatas – „à Monsieur Monsieur Domi- nique de Chocko“) svarbus pats jo tonas, rodantis artimus, net bièiuliðkus jø san- tykius (Simonas [Daukantas], Laiðkas Dominikui Cezarijui Chodzkai [ið Sankt Pe- terburgo á Vilniø?], l. 2v). Iki ðiol toká Daukantà paþinojome tik ið jo laiðkø Vladi- mirui Andrejauskui. Laiðko tonas bylojo ir apie tai, kad Daukanto ir Chodzkos paþintis buvo anaiptol ne epistolinë, taigi ji turëjo siekti gana senus laikus. Pirmà kartà Daukantas á Vilniø atvyko 1814 metø rudená. Rugsëjo pabaigoje jo pavardë jau randama Vilniaus gimnazijos penktos klasës mokiniø sàraðe, kur jis paþymëtas 26-uoju numeriu45. Tame paèiame sàraðe, tik gerokai aukðèiau, rasime ir toká áraðà: „[Liczba Uczniów:] 6. / [Imié, Nazwisko, Powiat, i Parafia:] Chodzko Dominik z Lidzkiego z par. Solecznickiey / [Wiek:] 18. / [Religia:] Katol. / [Ro- dzice:] Jana i Karoliny z Lencnerow / [Koszt.:] Rodziców. / [Kondycya:] Obywa- tel. / [Lata w kùassie:] 1. / [Czas przybycia:] 1 7bra / [Dozorca domowy:] Sam /

43 Turëtø bûti: „Homolickiemu“, t. y. Homo- darë D[anutë] Labanauskienë, Vilnius: lickiui. 0 0 0 Lietuvos TSR mokslø akademijos Centrinë 44 Simonas [Daukantas], Laiðkas Dominikui biblioteka, 1989, 176 (nr. 1246): „Neiðaið- Cezarijui Chodzkai [ið Sankt Peterburgo á kintas asmuo, Simonas – Dominikui Vilniø?], be datos, LMAB RS, sign.: f. 7, Chodzkai“. 0 0 0 b. 1536, l. 1–1v, 2v. Iki ðiol Daukantas, 45 Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vil- kaip ðio laiðko autorius, nebuvo ávardy- nius: Vyturys, 1991, 27. tas. Þr. Autografø kolekcijos katalogas, su-

276 Archivum Lithuanicum 5 2 pav. 1815–1816 metø Vilniaus gimnazijos ðeðtos klasës mokiniø registro fragmentas. Daukantas paþymëtas 10-uoju, Chodzka – 21-uoju numeriu; LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, l. 189v

[Mieszkanie:] W domu Siestrzencewicza Nº 153“46. Po metø ðeðtos, paskutinës gimnazijos klasës registre Daukantas áraðytas 10-uoju, Chodzka – 21-uoju numeriu (plg. 2 pav.)47. Taigi Daukanto ir Chodzkos paþintis – dar ið Vilniaus gimnazijos laikø. Maþa to, dvejus paskutiniuosius metus mokësi vienoje klasëje. Kaip jau minëjau, aplinkybës rodo, kad bendrauta gana artimai. Apie prieþastis, lëmusias jø draugystæ, galima tik spëlioti. Vis dëlto ðioká toká paaiðkinimà randame ir

46 Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych 47 Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych uczniów klassy piàtej z roku 1814 na rok uczniów klassy szóstej Gimn[azium] Wileñs- 1815 [Gimnazium Wileñskiego], LVIA, f. 567, k[iego] z roku 1815 na rok 1816, LVIA, f. ap. 2, b. 206, l. 159v, nr. 6. 567, ap. 2, b. 206, l. 189v–190, nr. 10, 21.

277 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega gimnazijos mokiniø registruose. Tiesa, áraðai juose nëra preciziðki, neretai vienø metø duomenys prieðtarauja kitø metø duomenims (ypaè daug klaidø nurodant mokiniø amþiø), taèiau esminiai faktai juose uþfiksuoti. Taigi, skirtingai negu Daukantas, Chodzka buvo Vilniaus gimnazijos senbuvis. Pirmà kartà jo pavardæ randame 1810–1811 mokslo metø treèios gimnazijos klasës sàraðe. Ið jo suþinome, kad bajoras ir katalikas Dominikas Chodzka, Jono ir Karolinos Lencnerytës sûnus, ið Lydos apskrities, toje klasëje mokësi vienus metus (uþsiraðë rugsëjo 7[19] dienà); kad jo priþiûrëtojo pavardë – Podgurskis, kad jis gyvena Liubanskio namuose48. Kitas registras rodo, kad toje paèioje, treèioje, klasëje mokësi dar vienus, 1812–1813 mokslo metus49. Tuomet pakeitë ir gyvenamàjà vietà – nuo tada ásikûrë metropolito Siestrencevièiaus namuose. 1813–1814 mokslo metø sàraðe nurodyta, kad ketvirtos gimnazijos klasës mokinys Chodzka jau pats iðsilaiko50. Tai reiðkë, kad ëmë „vers- tis pamokomis“, tai rodë nelengvà materialinæ padëtá. Beje, tà patá matome ir áraðe apie Daukantà (Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych uczniów klassy szóstej Gimn[azium] Wileñsk[iego] z roku 1815 na rok 1816, l. 189v–190, nr. 10). Taigi finan- sinë Chodzkos ir Daukanto padëtis buvo labai panaði. Amþius – taip pat: 1816 metais Chodzkai buvo dvideðimt, Daukantui – dvideðimt treji. Tarp savo klasës kolegø abu priskirtini prie paèiø vyriausiøjø51. Artumà turëjo lemti ir kiti sutapi- mai – ir Chodzka, ir Daukantas buvo patyræ tëvø (Daukantas – tëvo, Chodzka – ir motinos, ir tëvo) netektá. Vilniuje gyveno taip pat netoliese: Chodzka – Pilies, Daukantas – Didþiojoje gatvëje, Pðijalgovskio namuose. Be abejonës, visos ðios aplinkybës jø bendravimui buvo svarbios, taèiau vargu ar pagrindinës. Tiek Daukantas, tiek Chodzka priklausë ypatingai gimnazistø, o vëliau ir studentø kategorijai – vadinamiesiems „darbðtuoliams“52. Paprastai netur- tingi studentai visas viltis, savo ateitá siejo su mokslu, studijomis, todël ðalinosi dideliø kompanijø ir vengë studentiðkø linksmybiø. Bûtent dël ðios prieþasties Chodzka vëliau taps bièiuliø filomatø paðaipø objektu, bus pavadintas pedantu, nuoboda (Odyniec 1872, 166). Tiesa, skirtingai nei Daukantas, Chodzka nebuvo

48 Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych kos, penki – ðeðiolikos, ðeði – septynioli- uczniów klassy trzeciej z roku 1810 na rok kos, du – aðtuoniolikos, keturi – devynio- 1811 [Gimnazium Wileñskiego], LVIA, likos metø amþiaus (Xiæga zapisu przycho- f. 567, ap. 2, b. 206, l. 61v–62, nr. 51. dzàcych i odchodzàcych uczniów klassy 49 Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych szóstej Gimn[azium] Wileñsk[iego] z roku uczniów klassy trzeciej z roku 1812 na rok 1815 na rok 1816, l. 189v–190). Taèiau á 1813 [Gimnazium Wileñskiego], LVIA, ðiuos duomenis reikia þiûrëti atsargiai, f. 567, ap. 2, b. 206, l. 110v–111, nr. 48. nes, kaip jau sakyta, bûta ir netikslumø. 50 Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych Ðtai Daukantui 1815 metais buvo 22 me- uczniów klassy czwartej z roku 1813 na rok tai, o sàraðe nurodytas 19 metø amþius 1814 [Gimnazium Wileñskiego,] LVIA, (l. 189v, nr. 10). f. 567, ap. 2, b. 206, l. 128v–129, nr. 16. 52 J[ózef] I[gnacy] Kraszewski, Pamiætniki, 51 1815–1816 mokslo metais ðeðtoje gimnazi- opracowaù Wincenty Danek, Wrocùaw– jos klasëje mokësi 21 mokinys. Jeigu rem- Warszawa–Kraków–Gdañsk: Zakùad Na- simës ðios klasës mokiniø registru, vienas rodowy Imienia Ossoliñskich, [1972], mokinys buvo keturiolikos, du – penkioli- 132–134. 0 0 0

278 Archivum Lithuanicum 5 priskiriamas prie paèiø geriausiø mokiniø53. Antra vertus, kaip ir Daukantas, jau gimnazijoje buvo rimtai atsidëjæs kalboms ir literatûrai, tai skatino ir mokytojai – Leonas Borovskis (vëliau Vilniaus universiteto Iðkalbos ir poezijos katedros profe- sorius), Ignotas Ðidlovskis bei Kazimieras Chrominskis ir Andrius Justinas Levic- kis. Pastarasis ne tik raginæs Chodzkà raðyti, bet ir já, naðlaitá, savaip globojæs54. Nors literatûrinë Chodzkos pakraipa buvo visiðkai aiðki (tai rodo ir jo kûrybinë biografija), vis dëlto, baigæs gimnazijà, pasirinko prestiþiðkiausià Vilniaus univer- sitete Fizikos ir matematikos skyriø. Matyt, ðá pasirinkimà lëmë praktiniai iðskaièia- vimai, susijæ su sudëtinga „literato“ ateities perspektyva. Beje, analogiðkai elgësi ir Mickevièius, Èeèiotas, Balinskis. Taigi 1816–1817 metø Vilniaus universiteto stu- dentø registracijos knygoje randame ir áraðà, kuriame uþfiksuota, kad 1816 metais á Fizikos ir matematikos skyriø uþsiraðë Dominikas Chodzka, Jono sûnus, dvide- ðimties metø, kilæs ið Vilniaus gubernijos, Ðalèininkø parapijos, katalikas. Pateikë paþymà, kad baigë Vilniaus gimnazijà. Kaip ir anksèiau, gyveno Pilies gatvëje, Siestrencevièiaus namuose. Namø priþiûrëtojo neturëjo. Iðsilaikë savo lëðomis55. Visai greta – áraðai apie Malevská, Èeèiotà, Jaroðevièiø (Xiæga wpisowa, l. 47v–49, nr. 156; l. 59v–61, nr. 119; l. 64v–65, nr. 220). Kitame, Medicinos skyriuje, jau nuo 1814 metø mokësi ir bûsimas Chodzkos ir Daukanto bièiulis Homolickis56. Daukantas elgësi kitaip – ið pat pradþiø pasirinko Literatûros ir laisvøjø menø skyriø (Merkys 1991, 30). Pakeitë ir gyvenamàjà vietà – ásikûrë Vilniaus gatvëje, Liboschitzo na- muose57. 1817 metais, taigi lygiai po metø, Chodzka vël visai greta Daukanto – jo pavardæ jau randame Literatûros ir laisvøjø menø skyriaus studentø sàraðuose (Xiæga wpisowa Oddziaùu, l. 55v–57, nr. 351 [1817 metø áraðas]. Tø metø áraðas apie Daukantà: 49v–51, nr. 52). Kaip ðio skyriaus studentas Chodzka uþfiksuotas ir 1818 metø knygoje (Xiæga wpisowa Oddziaùu, l. 59v–61, nr. 8 [1818 metø áraðas]). Taèiau ðiame sàraðe jau nëra Daukanto pavardës – kitaip negu Chodzka, bûtent tais metais jis galutinai apsisprendë rinktis „ne literato“, tiksliau – „ne pedagogo“ (dauguma ðio skyriaus absolventø tapdavo mokytojais) karjerà – perëjo á Moraliniø ir politiniø menø skyriø (Merkys 1991, 34). 1819 metø vasario mënesá Chodzka tapo slaptos Filomatø draugijos nariu kores- pondentu, geguþës mënesá – tikruoju nariu. Priklausë ir Bièiuliø bei Filaretø drau-

53 Kurjer Litewski 53 (3 Lipca), 1815, 1–2. 56 Xiæga wpisowa studentow Imper[atorskiego] 54 Chodêko 1847, 132–133 (prieraðas), 139 ir Wileñ[skiego] Uniw[ersytetu] na r[ok] 1814 i kt. Minëdamas Ðidlovská, Chodzka save 1815, VUB RS, sign.: f. 2 – KC74, l. 17v– ávardydavo kaip „dawniejszy, zawsze 19, nr. 59. 0 0 0 wdziæczny, uczen“ (Dominikas Cezarijus 57 Xiæga wpisowa Oddziaùu nauk literatury i Chodzka, Laiðkas Juozapui Zavadzkiui ið sztuk wyzwolonych utrzymywana przez Zarakovo á Vilniø, 1835 12 05(17), LVIA, Dziekana tegoý oddziaùu od dnia 1 Wrzeúnia f. 1135, ap. 7, b. 396, l. 163). 1813 do koñca miesiàca Czerwca 1814 roku 55 Xiæga wpisowa uczniów Uniwersytetu 1816. / (ðioje knygoje fiksuoti ir vëlesni áraðai, iki 1817 r., VUB RS, sign.: f. 2 – KC75, l. 51v, pat 1818 metø – R. G.), VUB RS, sign.: nr. 165. 0 0 0 f. 2 – KC103, l. 33v–35, nr. 114 (1816 me- tø áraðas). 0 0 0

279 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega gijai, jos Þydrajam (Literatûros) skyriui. Taèiau Chodzkos dalyvavimas draugijose buvo gana pasyvus. Maþa to, yra duomenø, kad 1821 metø spalio 15 (27) dienà ið Filomatø draugijos apskritai pasitraukë58. Taigi filomatas buvo „blogas“59. Nors galima spëti, kad á draugijas stojo nuoðirdþiai. „Cel Towarzystwa Filaretów nie byù inny, iak tylko wzaiemna pomoc naukowa, i ia dla tego iedynie wszedùem byù w ten zwiàzek, aýebym w Naukach wiækszych mógl nabydê pomocy. Lubiàc z przy- rodzenia spokojnoúã i naukæ, nigdybym do innego zwiàzku naleýeã nie chciaù“, – 1824 metø balandþio 14 (26) dienà sakë tardymo komisijai60. Daukantas, kaip þino- me, në vienai ið ðiø draugijø nepriklausë, nors savo bûdo savybëmis kaip niekas kitas atitiko filomatø deklaruotà idealà. Atrodo, kad jis apskritai buvo tam tikra opozicija universitete prasidëjusiam draugijø bumui. Tai rodo ir jo draugystë su kitu gimnazijos laikø paþástamu – Vincentu Smakausku, 1820 metais ásteigusiu „antispindulingøjø“ bûrelá61. Paradoksalu, bet ði aplinkybë Daukantui vëliau në kiek nesutrukdë gana artimai bendrauti ir su paèiais ryðkiausiais filomatø-filaretø lyderiais.

4. DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA – DAUKANTO „ADVO- KATAS“ VILNIAUS ARCHEOLOGIJOS KOMISIJOJE. Þodis „sàjûdis“ geriausiai ir atspindi tà kultûriná pakilimà, kurá paèiame XIX amþiaus viduryje ðiame kraðte sugebëjo inspiruoti Vilniaus archeologijos komisija62. Kaip jau minëta, ðios draugijos veiklai nebuvo abejingas nei Daukantas, nei Chodzka, 1856 metø spalio 11(23) dienà iðrinktas jos nariu bendradarbiu (Aleksandravièius 1989, 110). Bene akivaizdþiausia prielankumo komisijai iðraiðka – aukos jai pavaldþiam Senie- nø muziejui. Kaip rodo muziejui dovanotø daiktø registras, pirmasis 1856 metø sausio 11(23) dienà paaukojo Narbutas63. Paskutinis dovanojimas (aukotojas – To-

58 Archiwum filomatów. Listy z wiæzienia, ze- 59 Ðio fakto atspindþiu reikëtø laikyti ir jau braù, opracowaù i wstæpami opatrzyù Zbig- ne kartà cituotà vieðà Odineco laiðkà. niew Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo Þr. Odyniec 1872. 0 0 0 Ancher, 2000, 466. Nusivylimo draugijø 60 Punkta zapytañ bylemu uczniowi Wileñskiego veikla nuotaikas atspindi ir Chodzkos Uniwersytetu Dominikowi Chodêce z polece- kalba, pasakyta 1821 metø pavasará Filo- nia Jaúnie Wielmoýnego Aktualnego Taynego matø draugijos posëdyje. Þr. Dominik Radcy Senatora i kawalera Nowosilcowa – dla [Cezary] Chodêko, „O koniecznych zmia- odpowiedzi dane, 1824 04 14(26), LVIA, nach we wzglædzie naukowym i administ- f. 567, ap. 2, b. 1532, l. 170v. racyjnym, czytane [na posiedzeniu pow- 61 Vladas Drëma, Vincentas Smakauskas, Vil- szechnem] 14-go maja 1821“, Archiwum nius: Dailës akademijos leidykla, 2001, filomatów 2. Materiaùy do historyi towarzyst- 14. 0 0 0 wa filomatów 2, wydali Stanisùaw Szpo- 62 Uþuomina á Egidijaus Aleksandravièiaus tañski i Stanisùawa Pietraszkiewiczówna, studijos pavadinimà. Þr. Aleksandravi- Kraków: nakùadem Polskiej Akademii èius 1989. 0 0 0 Umiejætnoúci, Skùad Gùówny w Ksiægarni 63 Spis ofiar które wpùynæùy do Muzeum Sta- G. Gebethnera i Sp. w Krakowie, Gebeth- roýytnoúãi od 11 Stycznia 1856 r[oku], VUB nera i Wolffa w Warszawie, 1921, 425– RS, sign.: f. 46, b. 173, l. 1, [nr. 1]. 429.

280 Archivum Lithuanicum 5 mas Snarskis) fiksuotas 1864 metø gruodþio 11(23) dienà (Spis ofiar, l. 119, nr. 8 „Ofiary od 11 Grudnia do 11 Stycznia 1865 roku“). Vien 1862 metais 323 asmenys muziejui dovanojo 6595 daiktus (Aleksandravièius 1989, 44–45 [2 lentelë: „Vilniaus archeologijos komisijos nariø, lankytojø ir rëmëjø skaièius“]). Aukojo komisijai ir Daukantas, ir kiti jo kolegos – Homolickis, Malinovskis, Akelaitis, Mamertas Her- burtas. Taèiau daugiausia – Chodzka. „Jako czùonek Wileñskiej archeologicznej Komissji, nie tylko ýe zasiùaù jej zbiory odpisami dziejowych dokumentów, ale niebyùo prawie posiedzenia, na któryby nieprzyniosù w darze jakiej waýnej lub przynajmniej zapomnianej i z obiegu wyszùej ksiàýki“, – raðoma Chodzkos nekro- loge ([Adam Honory Kirkor?] 1863, 6). Dovanojimø registre fiksuoti net 47 áraðai apie Chodzkos aukas. Per septynerius metus (pirmasis dovanojimas registruotas 1856 metø sausio 11[23] dienà, paskutinysis – 1863 metø geguþës–birþelio mënesá, t. y. visai prieð pat mirtá [Spis ofiar, l. 11v, 105, nr. 15 „Ofiary od 11 Maja do 11 Czerwca 1863 roku“]) jis dovanojo 108 pavadinimø knygas, 53 rankraðèius (origi- nalus arba jø nuoraðus), 45 portretus, 14 litografijø, 5 þemëlapius ir planus, 3 archeologinius radinius, 26 numizmatikos pavyzdþius, 1 medalá ir 3 kitus daiktus. Palyginimui galima paminëti, kad muziejui dovanotø daiktø registre Herburto pa- vardë fiksuota 25 kartus, Narbuto ir Malinovskio – 3, Homolickio ir Akelaièio – tik po 1 kartà. Daukanto (dovanotojo) pavardë taip pat nurodyta tik kartà64. Kaip Senienø muziejaus rëmëjas, Chodzka galëjo konkuruoti tik su paèiu ðios institucijos ákûrëju ir globëju – Eustachijumi Tiðkevièiumi. Taigi Chodzkos namuose Bokðto gatvëje bûta nemenkos bibliotekos ir senoviniø raritetø kolekcijos. Atrodo, kad didþiausià knygø rinkinio dalá sudarë istorinës tematikos veikalai, taèiau buvo ir ekonomikos, politinës ekonomijos, fizikos, teolo- gijos, filosofijos, meno knygø lotynø, lenkø, prancûzø, vokieèiø, rusø kalbomis. Labai daug þodynø, kelioniø apraðymø. Bûta ir unikaliø leidiniø, pavyzdþiui, XVII amþiaus viduryje á lenkø kalbà iðverstas ir Gdanske iðspausdintas Psalmynas65. Daug atlasø, þemëlapiø ir planø. Kai kurie – itin reti, pavyzdþiui, senas litografuo- tas Sankt Peterburgo miesto planas su paaiðkinimais lenkø kalba (Spis ofiar, l. 17 „Od dnia 11 Stycznia do dnia 11 Lutego [1857 roku]“). Ypatingà bibliotekos dalá sudarë istoriniai dokumentai – originalai arba jø kopijos. 1858 metø pavasará Chodzka muziejui dovanojo Adamo Naruszewicziaus ir Adomo Èarnockio laiðkø

64 „Dowkont Szymon. Kopjæ przywileju Mi- Dowkonta, in folio, oprawny z rysowane- chaùa Zygmuntowicza z Metr[yk] Litew- mi od ræki herbami“ (Spis ofiar, l. 110v, skich“, (Spis ofiar, l. 37v „Od 11 Paêdzier- nr. 2 „Ofiary od 25 Stycznia 1864 r[oku] nika do 11 Listopada [1858 roku]“). An- do 17 Lutego“). trà kartà ðiame registre Daukantas pami- 65 Spis ofiar, l. 20 „Od 11 Maja do 11 Czerw- nëtas áraðe apie Narbuto komisijai per- ca [1857 roku]“. Apie tà patá þr. D[omi- duotà Alberto Vijûko-Kojalavièiaus her- nik] C[ezary] Chodêko, „Do Komissji Ar- byno nuoraðà: „Narbutt Teodor czù[onek] cheologicznej Wileñskiej od niýej podpisa- rzecz[ywisty] herbarz ùaciñski Wijuka Ko- nego Odezwa“, 1857 05 05(17), VUB RS, jaùowicza, przepisany przez Szymona sign.: f. 46, b. 5, l. 70.

281 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega originalus, tø metø rudená – Augusto II, Augusto III, karalienës Marijos Juozapos ir Stanislovo Augusto Poniatovskio laiðkø nuoraðus (Spis ofiar, l. 33v „Od 11 Maja do 11 Czerwca [1858 roku]“; l. 36v „Od 11 Wrzeúnia do 11 Paêdziernika [1858 roku]“). 1860 metø vasará – dvi Vladislovo IV (Vladislovo Vazos) privilegijas, Oginskiø giminës genealogijà (Spis ofiar, l. 54, nr. 25 „Ofiary od 11 Lutego do 11 Marca [1860 roku]“; l. 71v, nr. 24 „Od 11 Lutego do 11 Marca [1861 roku]“). 1861 metø pradþioje – Stepono Batoro ir Jono III diplomø nuoraðus, vasaros pabaigoje– rudens pradþioje aukojo ðeðias kopijas XVI–XVII amþiaus aktø, lieèianèiø Vilniaus miestà66. 1862 metø pradþioje – aðtuonias Þygimanto I, Þygimanto III ir Jono Ka- zimiero privilegijø kopijas (Spis ofiar, l. 84, nr. 11 „Od 11 Stycznia do 11 Lutego 1862 r[oku]“). Jau ið kitø ðaltiniø þinome, kad paskutiniàjà 1860 metø gruodþio dienà Chodzka muziejui dovanojo jo bibliotekoje buvusá vertingà Jono Chodzkos rankraðtá67. 1861 metø kovà – karaliaus Jono III laiðkà Zaporoþës kazokø kariuome- nei ir karaliaus Stepono Batoro laiðkà, 1575 metais raðytà Korsunës miestui68. Chodzka buvo sukaupæs ne tik spaudiniø, bet ir dailës kûriniø (portretø, litogra- fijø), archeologiniø radiniø, numizmatiniø daiktø (netgi kinø monetø), zoofitø ko- lekcijà. 1858 metø pabaigoje dovanojo muziejui akmeniná plaktukà, 1861 metais – senoviná þiedà, iðkastà Trakø apskrityje, amuletà su kryþeliu, rastà Þirovicø apy- linkëse (Spis ofiar, l. 40v „Od 11 Grudnia 1858 [roku] do 11 Stycznia 1859 roku“; l. 77, nr. 11 „Od 11 Lipca do 11 Sierpnia [1861 roku]“; l. 78, nr. 15 „Od 11 Sierpnia do 11 Wrzeúnia [1861 roku]“). 1861 metø vasaros pradþioje – Stanislovo Èerskio, Ignoto Danilavièiaus, Placido Jankovskio (John of Dycalp), Marcino Ciepliñskio (Os- sorya’os) portretus (Spis ofiar, l. 75, nr. 15 „Od 11 Maja do 11 Czerwca [1861 roku]“). Jau ðie keli pavyzdþiai rodo, kad Chodzka buvo vieno ádomiausiø „namø mu- ziejaus“ Vilniuje savininkas. Kai Tiðkevièius pagrindinius savo rinkinius paaukojo Senienø muziejui, ðiuo poþiûriu su juo galëjo lygintis nebent pagarsëjæs kolekcinin- kas Malinovskis. Mûsø dienas pasiekæ Chodzkos susiraðinëjimo su Zavadzkiais fragmentai leidþia teigti, kad jau nuo 4-ojo deðimtmeèio vidurio jis savo bibliotekà nuolatos pildë naujais leidiniais – ne tik vietiniais, bet ir uþsieniniais. Já domino viskas, kas dëjosi mokslo pasaulyje – „co siæ dzieje poýyteczniego na úwiecie, zwùaszcza naukowym“69. Zavadzkiams duoti Chodzkos uþsakymai, jo þodþiais „potrzeby xiàýkowe“, stebina savo ávairiapusiðkumu. Tikriausiai ðiuose bibliofili- niuose Chodzkos pomëgiuose slypi dar viena jo glaudaus bendravimo su Daukantu

66 Spis ofiar, l. 71v, nr. 24 „Od 11 Lutego do 68 D[ominik] C[ezary] Chodêko, „Do Komis- 11 Marca [1861 roku]“; l. 78, nr. 15 „Od sji Archeologicznej Wileñskiej od niýej 11 Sierpnia do 11 Wrzeúnia [1861 roku]“. podpisanego Odezwa“, 1861 03 11(23), Apie tà patá þr. Dominik [Cezary] VUB RS, sign.: f. 46, b. 17, l. 42. Chodêko, „Do Komissji Archeologicznéj 69 Dominikas Cezarijus Chodzka, Laiðkas Wileñskiej od Jej Czùonka-Spóùpracownika [Juozapui?] Zavadzkiui ið Zarakovo á Vil- Wiadomoúã“, 1861 09 11(23), VUB RS, niø, 1836 08 08(20), LVIA, f. 1135, ap. 7, sign.: f. 46, b. 17, l. 151–152. b. 396, l. 181v. 67 Ðis Jono Chodzkos rankraðtis (be datos) saugomas LMAB RS, sign.: f. 18, b. 91.

282 Archivum Lithuanicum 5 prieþastis. Abu turëjo ne tik puikius knygø rinkinius70, bet ir senoviniø dokumentø kolekcijà. Be abejo, tarp jø vyko ir knygø, ir dokumentø nuoraðø mainai, tai rodo ir anksèiau cituotas Daukanto laiðkas. Suprantama, keistasi ir savais leidiniais. Bûtent tuo galima paaiðkinti faktà, kad Chodzka 1861 metø vasarà Senienø muzie- jui dovanojo ir „Daines Ýiamajtiu Petropilie 1846“ (Spis ofiar, l. 76v, nr. 21 „Od 11 Czerwca do 11 Lipca [1861 roku]“). Labai tikëtina, kad aukojo ir daugiau Daukanto knygø. Ðtai paèioje 1860 metø pabaigoje greta 1771 metais Nesvyþiuje iðleistos knygos Tota pulchra Virgo faecundissima ir himno „Na pochwaùæ N. Panny Agùoñskiej, w jæzyku Ùotewskim“ dovanojo ir „dwie xiàýki Ýmudzkie w Petersbur- gu wydane“ (Spis ofiar, l. 67v, nr. 18 „Od 11 Listopada do 11 Grudnia [1860 roku]“). Turint omenyje, kad lietuviðkø knygø muziejuje buvo itin nedaug (kaip galima spræsti ið 1866 metø vasario 3[15] dienos Senienø muziejaus perdavimo akto – vos septyniolika71), ðis skaièius neatrodo jau toks menkas72. Be to, dauguma Chodzkos dovanotø dokumentø muziejaus registre nëra konkreèiai ávardyti, konstatuotas tik pats faktas, todël negalima atmesti prielaidos, kad tarp jø nebûta ir Daukanto padarytø nuoraðø73. Ðiame kontekste jau visai kitaip atrodo aplinkybë, kad bûtent Chodzka dovanojo komisijai ir savo recenzijà apie ðio straipsnio pradþioje minëtà Þemaièiø privilegijø rankraðtá. Kaip ir kitos, taip ir ði Chodzkos dovana yra fiksuota Senienø muziejui paau- kotø daiktø registre74. Paties Daukanto pavardës ðiame áraðe nëra – kaip ir kituose Chodzkos dovanojimuose, turinèiuose tiesioginá ryðá su Daukantu. Taèiau kad tai tikrai Daukantui priklausanèio rankraðèio (rankraðèiø?) ávertinimas, galima ásiti- kinti tik ásigilinus á patá Chodzkos raðinio, pavadinto Krótka Wiadomoúã o dwóch

70 Tarp iðlikusiø Daukanto bibliotekos kny- 73 Ypaè vertëtø atkreipti dëmesá á Chodzkos gø Chodzkos darbø rasti nepavyko. Þr. dovanas, kurios uþregistruotos 65, 80v, M[ykolas] Birþiðka, „Simano Daukanto 81v ir 82 sàraðo lapuose. 1860 metø rug- biblioteka“, XXVII knygø mëgëjø draugijos sëjá jis dovanojo „2 dokumenta dawne“ metraðtis 2, 1937, 59–70; J[urgis] Lebedys, (Spis ofiar, l. 65, nr. 29 „Od 11 Wrzeúnia „Simano Daukanto biblioteka“, Lietuviø do 11 Paêdziernika [1860 roku]“), 1861 literatûros instituto darbai 1, 1947, 51–72. metø rugsëjá – „úzeúã kopji dawnych ak- 71 Eustachijus Tiðkevièius, Piotras Bezsono- tów“ (Spis ofiar, l. 80v, nr. 25 „Od 11 vas, Aleksandras Raèinskis, Senienø mu- Wrzeúnia do 11 Paêdziernika [1861 ro- ziejaus rinkiniø perdavimo aktas, 1866 02 ku]“), spalá – „cztery kopij dawnych ak- 03(15), VUB RS, sign.: f. 46, b. 25, l. 10v. tów“ (Spis ofiar, l. 81v, nr. 22 „Od 11 Paê- 72 Antai 1857 metø pabaigoje Herburtas do- dziernika do 11 Listopada [1861 roku]“), vanojo muziejui „Nowy Testament po Li- lapkritá – „trzy kopie dawnych aktów“ tewsku“ (Spis ofiar, l. 29v „Od 11 Grudnia (Spis ofiar, l. 82v, nr. 15 „Od 11 Listopada 1857 [roku] do 11 Stycznia 1858 roku]“). do 11 Grudnia [1861 roku]“). 1861 metø pradþioje ðeðias lietuviðkas 74 „Chodêko Dominik rækopis p. t. krótka knygeles („Szeúã broszur Litewskich“) ko- wiadomoúã o dwóch rækopisach zawiera- misijai dovanojo ir Akelaitis (Spis ofiar, l. jàcych róýne akta i przywileje z archiwum 70v „Od 11 Stycznia do 11 Lutego [1861 Królewieckiego, zebrane, dla rozjaúnienia roku]“). 0 0 0 Dziejów Litwy posùuýyã mogàce“ (Spis ofiar, l. 83, nr. 10 „Od 11 Grudnia 1861 r[oku] do 11 Stycznia 1862 roku“).

283 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega Rækopismach zawierajàcych róýne Akta i Przywileje z Archiwum krolewieckiego oraz z miejsc innych zebrane dla rozjaúnienia dziejow Litwy, Ýmudzi i Rusi posùuýyã mogàce, tekstà. Ðtai jo pradþia, skirta pirmajam Chodzkos recenzuojamam dokumentø rin- kiniui:

Piérwszy rækopism folio, zawierajàcy kart liczbowanych 383, to jest stronic 766, pracowicie zebrany i po wiækszéj czæúci wùasnoræcznie spisany, przez jednego ze znanych w piúmiennictwie ýmudzkiém literata, nie chcàcego wymieniã nazwisko swoje, zamyka w sobie zbiór przywilejow sùuýàcych Ýmudzi a znajdujàcych siæ w ksiægozbiorze ú. p. Jerzego hr. de Bröhl Platera. Napis foljaùu tego nastæpujàcy:

Jura immunitates et privilegia Samogitarum in unum collecta.

Pod napisem wizerunek choràgwi dawnych Ýmudzinow: rycerz z podniesionà nad gùowà dobytà szablà, pædzàcy na ksztaùt pogoni litewskiej, konno: na tarczy krzyý z dwiema poprzeczkami. U spodu napis: Vexillum Samogitarum. Jest to przerys z dzieùa Gwagnina str. 227.

Potem nastæpuje Tablica zawierajàca imiona Xiàýàt i Królow, którzy przywileje i róýne swobody Ýmudzinom nadali albo nadane zatwierdzili.

Tablica ta ma piæã podziaùek. 1.) Wymienia Xiàýàt litewskich poczàwszy od Witolda. 2) Rok wyniesienia Xiàýàt na Xiæztwo litewskie 3.) Data siæ obioru na Królow polskich. 4.) Rok ich úmierci lub abdykacji. 5.) Miaùy w niej byã umieszczone imiona Starostow ýmudzkich, po zgaszeniu wùadzy xiàýæcej, kolejà obieranych, lecz ten poczet, zbieracz umieúciù na koñcu foljaùu. NB. Takowà listæ Starostow ýmudzkich, przesùaùem juý pierwéj w wiernym odpisie z przypisami, do zbioru dawnych przywilejow i Aktów, chroniàcych siæ w Muzeum staroýytnoúci w Wilnie.

Caùa tablica zawiera ubiegùego czasu lat 281. :/1392–1673/: (Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach, l. 1–2). Iðsamiai pristatæs lotyniðkai paraðytus rinkinio autoriaus komentarus, Chodzka ilgiau sustoja prie bûsimo leidinio pratarmës:

W nastæpujàcej po tych dopiskach przemowie, takýe po ùacinie utworzonej, moýe potrebujàcej w wielu miejscach poprawniejszego stylu i pisowni, ýaluje naprzód zbieracz, iý braknie jego zbiorowi przywilejow, czterech najpierwszych chreúci- jañskich Xiàýàt, wiele albowiem z takowych úwiadectw wyjawiùoby siæ szcze- góùow, tyczàcych siæ, obyczjow, ustaw, obrzædow religijnych, i caùe ýycie staro- dawnych Ýmudzinow. Dalej przebiega w krótkoúãi dzieje Ýmudzi, od czasu, gdy zakon krzyýacki wtargnàù do tej ziemi i stopniowo jà opanowaù. Zastanawia siæ

284 Archivum Lithuanicum 5 nad etymologià nazwañ ýmudzkich, skàdinàd juý nam wiadomà. Niýsze stany Litwinow, na piæã takowych dzieli czæúci.

1.) Tarnas, zastawnik, cliens, fiduciarius, suivant, 2.) Kaùpas servitor, sùuga, serviteur 3.) Wergas niewolnik, servus :/l’esclave/: 4.) Nauiukas novus civis, osadnik, colon, 5.) Muýykas aeternus, to jest wieczne do roli przywiàzany i posady swéj zmieniaã nie mogàcy. Wyraz ten Muýykas wywodzi od wyrazu ùotewskiego: Muýegas po litewsku umýygas, znaczàcego wieczysty. Póýniej te odræbne nazwania úcieraã siæ i jednym wyrazem ogóùnie zastæpowaã siæ dawaùy. Wszystkich bez róênicy nazy- wano servi lub kmetones po sùawiañsku: choùopi, kmeci, muýyki.

Mówi o nazwiskach rodzin êmudzkich, ich zakonczeniach, pierwiastkowém po- chodzeniu i znaczeniu, o imionach mæzkich i ýeñskich; nareszcie przystæpuje do spisania Aktow i Przywilejow (plg. 3 pav.) (Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach, l. 6–8). Taigi nëra abejoniø, kad Chodzkos komentuojamas rankraðtis – tai Daukanto parengtas Þemaitijos aktø rinkinys. Kiek kebliau su antruoju komisijai pristatomu rankraðèiu, nes jo aptarimui Chodzka skiria vos kelias eilutes:

Drugi rækopism, takýe folio, zawierajàcy kart liczbowych 147, stronic 247, spisany obcà rækà, bardzo czytelnie i poprawnie; przedstawia szczegóùowy opis, w jæzyku dawnéj Rusi, Zamku Wùodzimiérskiego, z wymienieniem Wùadykow, najpiérwej nim na Wolyniu rzàdzàcych (Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach, l. 22). Vis dëlto atrodo, kad ir ðis tekstas gautas ið Daukanto. Juolab kad abu rankrað- èiai pristatomi kartu, tarytum sudarytø dvi skirtingas, taèiau vieno Chodzkai rûpi- mo dalyko dalis. Maþa to, recenzentas pabrëþia, kad antrasis rankraðtis buvo „spi- sany obcà rækà“, kai tuo tarpu pristatydamas pirmàjá teigia, kad jis buvo „po wiæk- széj czæúci wùasnoræcznie spisany“, t. y. Daukanto ranka (Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach, l. 22, 1). Antra vertus, duomenø, kad Daukantas bûtø buvæs ir tokio manuskripto savininkas, nëra. Tuo tarpu pirmasis Chodzkos recenzuojamas rank- raðtis gerai þinomas. Jau 1845 metø birþelio 10(22) dienos laiðke Narbutui Daukan- tas minëjo, kad jis turi Jurgiui Pliateriui priklausiusá Þemaièiø privilegijø rinkiná, kurá norëtø kada nors iðleisti su dedikacija Pliateriui (Simonas Daukantas, Laiðkas Teodorui Narbutui [ið Sankt Peterburgo] á Ðiaurius, 1845 06 10[22], Simono Daukanto raðtai. Laiðkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas, 539, 544, 549). T`ikslios aplinky- bës, kaip ir kada pas Daukantà pateko ðis Þemaièiø kapitulos iniciatyva atsiradæs ir Pliaterio bibliotekoje pabuvæs rinkinys, nëra þinomos, taèiau aiðku, kad Daukanto netenkino jo turinys, jis rinkiná gausiai papildë, pats ðvariai perraðë75. Spëjama, kad

75 Plaèiau apie tai þr. Zigmantas Kiaupa, Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993, „Simono Daukanto parengti Lietuvos 111–114. 0 0 0 Metrikos medþiagos rinkiniai“, LAIS 5.

285 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega 3 pav. 1862 metø Chodzkos raðinio Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach zawierajàcych róýne Akta i Przywileje z Archiwum krolewieckiego oraz z miejsc innych zebrane dla rozjaúnienia dziejow Litwy, Ýmudzi i Rusi posùuýyã mogàce fragmentas; LMAB RS, sign.: f. 18, b. 50, l. 7

286 Archivum Lithuanicum 5 ðá tekstà Daukantas baigë rengti apie 1857 metus76. Vis dëlto Þemaitijos aktø rin- kinio atsiradimo istorija gana paini, þinomas ne vienas jo variantas. Ðiuo poþiûriu Chodzkos pateikta informacija itin svarbi. Ji duoda galimybæ pasvarstyti ne vienu su ðiuo rinkiniu susijusiu klausimu, ið kuriø bene esminis bûtø toks: ar Chodzka analizavo tà patá Þemaièiø privilegijø rinkinio variantà, kuris dabar saugomas Ru- sijos mokslø akademijos bibliotekos Sankt Peterburge Rankraðèiø skyriuje? Gal, ne- pavykus mëginimams ðá rinkiná iðleisti Sankt Peterburge, o vëliau – ir Petro Smug- levièiaus lëðomis, Daukantas parengë dar vienà rinkinio variantà, ðá kartà jo pub- likavimà siedamas su Vilniaus archeologijos komisija? Vis dëlto palyginus Chodz- kos matyto ir Sankt Peterburge saugomo rankraðèio apraðymus atrodo, kad esmi- niai dalykai (struktûra, komentarø, pratarmës turinys) sutampa, esama tik kai kuriø smulkiø neatitikimø. Taigi greièiausiai tai vienas ir tas pats, tik ðiek tiek pakore- guotas (vëlesniø ðio rinkinio skaitytojø) manuskriptas. Ne maþiau ádomus bûtø ir kitas klausimas: kodël Chodzka perdavë muziejui ne patá rankraðtá, bet tik informa- cijà apie já (nei pirmojo, nei antrojo Chodzkos pristatomo rankraðèio Senienø mu- ziejui dovanojamø daiktø registre nëra)? Galbût Daukanto papraðytas tik netiesio- giai aiðkinosi galimybæ paskelbti já komisijos lëðomis, juolab kad neseniai ji buvo iðleidusi Danilavièiaus rinkiná Skarbiec diplomatów? Galbût komisija susidomëjo ðiuo Daukanto darbu ir papraðë Chodzkos já ávertinti, juolab kad ir anksèiau jis bu- vo recenzavæs kitus jai pateiktus darbus? Kada ir kokiomis aplinkybëmis Daukan- tas perdavë Chodzkai savo darbà? Raðinyje Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach nerasime tiesaus atsakymo në á vienà ið ðiø klausimø. Chodzka tik sàþiningai perpasakojo recenzuojamø rankrað- èiø turiná, vos porà kartø leisdamas sau pareikðti aðtresnius vertinimus. Taèiau ðiame raðinyje yra kitø, ne maþiau svarbiø detaliø. Ðis tekstas dar kartà patvirtina glaudþius Chodzkos ir Daukanto ryðius. Chodzka – ne tik mokslo laikø kolega, bet ir tarpininkas tarp Daukanto ir Vilniaus archeologijos komisijos. Bûtent Chodzkai buvo patikëtas tokio brangaus Daukantui rinkinio – Þemaitijos aktø – pristatymas komisijai. Maþa to, Chodzkos raðinys patvirtina anksèiau iðsakytus spëjimus, kad jis komisijai ir jai pavaldþiam muziejui buvo perdavæs ir daugiau Daukanto dova- nø, visø pirma – istoriniø dokumentø nuoraðø (prisiminkime nuorodà á jau anks- èiau komisijai pateiktà Þemaièiø seniûnø sàraðà). Dar viena ádomi detalë: nors Chodzkos tekstas neskirtas spaudai, tëra vadinamoji vidinë recenzija, Daukanto, „jednego ze znanych w piúmiennictwie ýmudzkiém literata“, pavardë ir ðá kartà neminima – jam paèiam reikalaujant. Þinomas ne vienas pavyzdys, kai Daukantas nevieðino savo vardo net tada, kai atrodë, jog nebuvo jokio pagrindo tai daryti, kai negrësë nei cenzûra, nei tarnybos praradimas. Vadinasi, tai buvo sàmoningai pasi- rinkta pozicija, beje, gerai þinoma artimiausiems jo kolegoms. Ið tikrøjø gal „pir-

76 Kiaupa 1993, 114. Taip pat þr. „Simono LAIS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, Daukanto Þemaièiø privilegijø rinkinio 1993, 207–209. 0 0 0 pratarmë“, parengë Zigmantas Kiaupa,

287 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega miausia Daukantui buvo svarbu ne tiek autorystë, kiek jo darbø reikðmë“?77. Gal tai rodo aukðèiausià asmens sàmoningumo pasireiðkimà? Juk yra duomenø, kad ano- nimiðkai buvo paskelbtas ir ne vienas Chodzkos darbas. Prisiminkime ir anonimi- nius leidinio Wizerunki i Roztrzàsania Naukowe straipsniø (ne vienas ið jø gali bûti pavadintas solidþia istorine studija) autorius, kuriø vardus ðiandien galime tik nuspëti ið kitø, ðalutiniø, ðaltiniø. Beje, tarp tø autoriø bûta ir ne vieno Daukanto paþástamo. „Zaprawdæ, kto za ýycia nie szukaù chwaùy, godzien potrzykroã byã wielbionym po úmierci!“ – taip 1861 metø gruodþio 11(23) dienà Vilniaus archeo- logijos komisijos posëdyje apie Daukanto kolegà Homolická sakë Kirkoras (Ado- mas Honorijus Kirkoras, Ataskaita apie Mykolo Homolickio rankraðtiná palikimà, l. 190). Ðiame kontekste visai kitaip atrodo ir Daukanto nuostata Vilniaus archeo- logijos komisijos atþvilgiu – visokeriopai jà remti, bet jai nepriklausyti.

5. APIBENDRINIMAI. Pavyko atkurti vos kelis Dominiko Cezarijaus Chodz- kos ir Simono Daukanto bendravimo epizodus – tik tiek, kiek leido ðiandien priei- nami archyviniai ðaltiniai. Taèiau net ir pavirðutiniðka, tyrinëjimø ir ðaltiniø stokos apribota Daukanto ir Chodzkos ryðiø rekonstrukcija suteikia galimybæ pamatyti kiek kitoká Daukantà. Nepaisant gana kuklios materialinës padëties, Chodzka, skir- tingai nuo Daukanto, priklausë kitam visuomenës sluoksniui, daug lëmë ir garsi pavardë, jau savaime iðskirianti já ið aplinkos. Juo labiau ádomi jo draugystë su Daukantu. Bûtent per Chodzkà Daukantas iðlaikë ir savo ryðá su Vilniumi. Sunku pasakyti, kiek artima Daukantui galëjo bûti Chodzkos namø, vadinamojo „Bokðto dvarelio“, ilgainiui tapusio savotiðku kultûros centru, atmosfera, taèiau akivaizdu, kad tie namai ir jam buvo atviri. „Ýaden naukowy lub artystyczny turysta nie mijaù nigdy tego ogniska, znajdujàc w onem wskazówki, ciepùo swojskie, uznanie, pora- dæ“, – taip apie „Bokðto dvarelᓠraðë Aleksandras Jelskis (Jelski [1898], 75). Kad ir kaip ten bûtø buvæ, „Chodzkos veiksnio“ Daukanto biografijoje jau negalime ignoruoti. Ði aplinkybë kelia ir daugiau svarstymø. Ar ðiandien galime nekreipti dëmesio ir á kitus þenklius Daukanto kontaktus? Vis dar labai maþai tyrinëti jo ryðiai su Mykolu Homolickiu – viena ádomiausiø to meto asmenybiø, þinomu ne tik dël savo mokslo darbø, bet ir dël aktyvaus visuomeninio gyvenimo – ið pradþiø Uoliojo lietuvio (reformuotoje) loþëje, o vëliau ir vieðose organizacijose – Vilniaus medicinos draugijoje ir Vilniaus archeologijos komisijoje. Kaip mokslinæ sensacijà galima pa- teikti ir faktà apie galimus Daukanto kontaktus su kita áspûdinga asmenybe – iðkiliu Vilniaus meno mokyklos auklëtiniu, dailininku ir visuomenës veikëju, „ðub- ravcu“ ir „antispindulinguoju“ Vincentu Smakausku. Net ne itin gili kai kuriø tekstø ir dokumentø analizë rodo, kad tarp jø bûta bièiulystës, galbût siekianèios

77 Saulius Pivoras, „‘Vargo pelë’: Lietuvos monas Daukantas“, LAIS 5. Simonas Dau- nacionalinës istoriografijos pradininkas Si- kantas, Vilnius: Viltis, 1993, 73.

288 Archivum Lithuanicum 5 net Vilniaus gimnazijos laikus78. Taèiau bene maþiausiai pateisinama atrodo kita „balta dëmë“ Daukanto biografijoje – jo santykiai su Pranciðkumi Malevskiu – vienu labiausiai iðsilavinusiø to meto þmoniø, vienu ið filomatø lyderiø, jø ideo- logu. Malevskis, leidinio Tygodnik Petersburski steigëjas (kartu su Malinovskiu), ilgainiui tapo centrine iðeiviø ið Lietuvos Sankt Peterburge figûra79. Kaip asmuo, turintis tiesioginá ryðá su Lietuvos Metrika, buvo labai svarbus ir istorikø bendruo- menëje. Daukanto ir Malevskio pavardes visai greta matome jau 1815 metais – tarp geriausiø Vilniaus gimnazijos mokiniø80. Apie artimesnius jø ryðius Vilniaus uni- versitete duomenø nëra, taèiau Sankt Peterburgo laikotarpiu Malevskis turëjo su- vaidinti nemenkà vaidmená Daukanto gyvenime, ir ne tik kaip tiesioginis virðinin- kas. Ið tikrøjø sunku ásivaizduoti Daukantà kaip namø spektaklio Malevskiø na- muose Sankt Peterburge dalyvá. Spektaklio, kurio scenarijaus autorius – pats To- mas Zanas81. Suprantama, pagrindinë Daukanto asmenybës, jo iðskirtinumo paslaptis glûdi jo kûryboje, jo tekstuose. Tø tekstø atsiradimà sàlygojo ne vienas veiksnys, taip pat ir Daukanto aplinka. Ir toji aplinka buvo daug spalvingesnë, negu iki ðiol manëme. O

78 Esu dëkinga Zitai Mediðauskienei, atkrei- spragø, á Smakausko informacijà vertëtø pusiai mano dëmesá á vienà Smakausko ásiklausyti. Juolab kad nëra abejoniø, jog teksto „Wspomnienie Trok w 1822 r.“ Smakauskas – Daukanto paþástamas ne (Athenaeum 5, 1841, 157–181) fragmentà. tik ið Vilniaus universiteto, bet dar ið Vil- Raðinys skirtas þymiajai Smakausko niaus gimnazijos laikø, tai patvirtina ir mokslinei ekspedicijai á Trakø pilá, taèiau jau minëti gimnazijos mokiniø sàraðai. viename ið ðio teksto prieraðø dailininkas Vladas Drëma apraðo ðá Smakausko su- pasakoja ir apie tai, kaip 1823 metais, ke- sitikimà, taèiau „JPan D...“ identifikuoti liaudamas á Sankt Peterburgà, Rygoje ap- nemëgina (Drëma 2001, 20). lankë vienà savo bièiulá – „przyjaciela, a 79 Plaèiau apie tai þr. Zbigniew Sudolski, niegdyú kollegæ JPana D...“, kurá jis api- „Franciszek Malewski – od konspiracji ku bûdina ir kaip uolø Þemaièiø senienø ty- ugodzie“, Archiwum filomatów 2. Listy z rëjà – „gorliwego speracza staroýytnoúãi zesùania. Kràg Franciszka Malewskiego i Józefa Ýmudzkich“ (p. 179–180). Smakausko Jeýowskiego, zebraù, opracowaù i wstæpami apraðytas pokalbio su ðiuo asmeniu turi- opatrzyù Zbigniew Sudolski, Warszawa: nys (Kauno Perkûno namai) leistø manyti, Wydawnictwo Ancher, 1999, 10–21. kad tasai „JPan D...“ – ne kas nors kitas, 80 Kurjer Litewski 53 (3 Lipca), 1815. Beje, ða- bet Daukantas. Abejoniø kelia tik Sma- lia Daukanto ir Malevskio ðiame sàraðe kausko nurodyta susitikimo data – 1823 yra ir Smakausko pavardë. metai, nes manoma, kad Daukantas Ry- 81 [Tomasz Zan,] „Obchód trzeciej rocznicy goje apsigyveno 1825-aisiais (Merkys urodzin Jana Boýego [Malewskiego] 8 1991, 59–60). Ið tikrøjø archyviniai ðalti- marca 1841 w Piotrogrodzie, stolicy Fin- niai rodo, kad pats Smakauskas datø ne- nów“, Archiwum filomatów 2. Listy z zesùa- supainiojo – Rygoje jis lankësi kaip tik nia. Kràg Franciszka Malewskiego i Józefa Je- 1823-iaisiais. Taèiau ar jau tuomet jis ten ýowskiego, zebraù, opracowaù i wstæpami galëjo susitikti su Daukantu? Ðiandien þi- opatrzyù Zbigniew Sudolski, Warszawa: nomi duomenys rodytø, kad negalëjo Wydawnictwo Ancher, 1999, 39–42. Tarp (Merkys 1991, 55–58). Taèiau turint ome- kitø ðio spektaklio dalyviø yra ir „Dow- nyje, kad 1823–1824 metø Daukanto kont“, t. y. Daukantas (39). biografijoje vis dar yra pakankamai daug

289 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega ir Daukantas jai daug artimesnis, negu drásome tikëtis. To árodymas – ir Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos Rankraðèiø skyriuje saugomas Dominiko Cezarijaus Chodzkos rankraðtis.

Ðaltiniai:

C HODZKA, DOMINIKAS CEZARIJUS, 1835 12 05(17): Laiðkas Juozapui Zavadzkiui ið Zarakovo á Vilniø, LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 396, l. 162–163.

C HODZKA, DOMINIKAS CEZARIJUS, 1836 08 08(20): Laiðkas [Juozapui?] Zavadzkiui ið Zarakovo á Vilniø, LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 396, l. 181–182.

C HODZKA, DOMINIKAS CEZARIJUS, 1841 12 14(26): Laiðkas Mykolui Balinskiui, VUB RS, sign.: f. 22, b. 144 [be lapø numeracijos].

C HODÊKO, D[OMINIK] C[EZARY], 1857 05 05(17): „Do Komissji Archeologicznej Wi- leñskiej od niýej podpisanego Odezwa“, VUB RS, sign.: f. 46, b. 5, l. 70.

C HODÊKO, D[OMINIK] C[EZARY], 1861 03 11(23): „Do Komissji Archeologicznej Wi- leñskiej od niýej podpisanego Odezwa“, VUB RS, sign.: f. 46, b. 17, l. 42.

C HODÊKO, DOMINIK [CEZARY], 1861 09 11(23): „Do Komissji Archeologicznéj Wi- leñskiej od Jej Czùonka-Spóùpracownika Wiadomoúã“, VUB RS, sign.: f. 46, b. 17, l. 151– 152.

D AUKANTAS, SIMONAS, 1844 10 28(11 09): Laiðkas Adomui Zavadzkiui ið Sankt Peterbur- go á Vilniø, LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 400, l. 61.

[DAUKANTAS], SIMONAS, [be datos]: Laiðkas Dominikui Cezarijui Chodzkai, LMAB RS, sign.: f. 7, b. 1536, l. 1, 2v.

K IRKORAS, ADOMAS HONORIJUS, 1861 12 11(23): Ataskaita apie Mykolo Homolickio rankraðtiná palikimà, VUB RS, sign.: f. 46, b. 18, l. 180–191. Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach zawierajàcych róýne Akta i Przywileje z Archiwum krolewieckiego oraz z miejsc innych zebrane dla rozjaúnienia dziejow Litwy, Ýmudzi i Rusi posùuýyã mogàce, 1862 01 11(23), LMAB RS, sign.: f. 18, b. 50. Punkta zapytañ bylemu uczniowi Wileñskiego Uniwersytetu Dominikowi Chodêce z polecenia Jaúnie Wielmoýnego Aktualnego Taynego Radcy Senatora i kawalera Nowosilcowa – dla odpo- wiedzi dane, 1824 04 14(26), LVIA, f. 567, ap. 2, b. 1532, l. 170–173v. Spis ofiar które wpùynæùy do Muzeum Staroýytnoúãi od 11 Stycznia 1856 r[oku], VUB RS, sign.: f. 46, b. 173.

T IÐKEVIÈIUS, EUSTACHIJUS; PIOTRAS BEZSONOVAS, ALEKSANDRAS RAÈINSKIS, 1866 02 03(15): Senienø muziejaus rinkiniø perdavimo aktas, VUB RS, sign.: f. 46, b. 25, l. 1–24. Xiæga wpisowa Oddziaùu nauk literatury i sztuk wyzwolonych utrzymywana przez Dziekana tegoý oddziaùu, 1813 09 01(13)–1814 06 30(12), VUB RS, sign.: f. 2 – KC103. Xiæga wpisowa studentow Imper[atorskiego] Wileñ[skiego] Uniw[ersytetu] na r[ok] 1814 i 1815, VUB RS, sign.: f. 2 – KC74. Xiæga wpisowa uczniów Uniwersytetu 1816. / 1817r., VUB RS, sign.: f. 2 – KC75.

290 Archivum Lithuanicum 5 Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych uczniów klassy trzeciej z roku 1810 na rok 1811 [Gim- nazium Wileñskiego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, l. 59v–64. Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych uczniów klassy trzeciej z roku 1812 na rok 1813 [Gim- nazium Wileñskiego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, l. 109–112. Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych uczniów klassy czwartej z roku 1813 na rok 1814 [Gimnazium Wileñskiego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, l. 128v–130. Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych uczniów klassy piàtej z roku 1814 na rok 1815 [Gim- nazium Wileñskiego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, l. 159v–161. Xiæga zapisu przychodzàcych i odchodzàcych uczniów klassy szóstej Gimn[azium] Wileñsk[iego] z roku 1815 na rok 1816, LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, l. 189v–190.

Spausdinti ðaltiniai ir literatûra:

[AKIELEWICZ, MIKOÙAJ,] 1858: „Odezwa do Redakcyi Teki Wileñskiej starego Ziemianina Litewskiego“, Teka Wileñska 3, 379–382.

A LEKSANDRAVIÈIUS, EGIDIJUS, 1989: Kultûrinis sàjûdis Lietuvoje 1831–1863 metais. Orga- nizaciniai kultûros ugdymo aspektai, Vilnius: Mokslas. Archiwum filomatów. Listy z wiæzienia, zebraù, opracowaù i wstæpami opatrzyù Zbigniew Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo Ancher, 2000. Autografø kolekcijos katalogas, sudarë D[anutë] Labanauskienë, Vilnius: Lietuvos TSR mokslø akademijos Centrinë biblioteka, 1989.

B IELIÑSKI, JÓZEF, 1899–1900: Uniwersytet Wileñski (1579–1831) 1–3, Kraków: druk W. L. Anczyca i Spóùki.

B[IRÞIÐ]KA M[YKOLAS], 1937a: „Chodzka, Dominikas Cezaris“, Lietuviðkoji enciklopedija 5, Kaunas: Spaudos fondas, 390–391.

B IRÞIÐKA, M[YKOLAS], 1937b: „Simano Daukanto biblioteka“, XXVII knygø mëgëjø drau- gijos metraðtis 2, 59–70.

[BIRÞIÐKA, MYKOLAS? ,] 1954: „Domininkas Cezaris Chodzka“, Lietuviø enciklopedija 3, Boston: Lietuviø enciklopedijos leidykla, 532.

C HM[IELOWSKI], P[IOTR], 1893: „Chodêko Borejko Dominik Cezary“, Wielka encyklope- dya powszechna ilustrowana 11, Warszawa: nakùad i druk S. Sikorskiego, 762–763.

C HODÊKO, DOMINIK [CEZARY], 1821: „O koniecznych zmianach we wzglædzie nauko- wym i administracyjnym, czytane [na posiedzeniu powszechnem] 14-go maja 1821“, Archiwum filomatów 2. Materiaùy do historyi towarzystwa filomatów 2, wydali Stanisùaw Szpotañski i Stanisùawa Pietraszkiewiczówna, Kraków: nakùadem Polskiej Akademii Umiejætnoúci, Skùad Gùówny w Ksiægarni G. Gebethnera i Sp. w Krakowie, Gebethnera i Wolffa w Warszawie, 425–429.

C[HODÊKO] D[OMINIK], 1839: „Chodakowski (Zoryan Doùæga)“, Encyklopedya powszech- na. Zbiór wiadomoúci najpotrzebniejszych dla wszystkich stanów 4 (C–Czyý), 270–272.

[CHODÊKO, DOMINIK CEZARY,] 1842a: „Listy Chodakowskiego do jednego z krewnych pisane (z autentyku udzieùone)“, Athenaeum 1, 227–230.

291 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega [CHODÊKO, DOMINIK CEZARY,] 1842b: „Listy Zorjana Chodakowskiego“, Athenaeum 4, 203–218.

C[HODÊKO], D[OMINIK] [CEZARY], 1842c: „Szach Hussejn, úwiæto muzuùmanow Szhi- dow w Derbencie (Przekùad z pism A. Marliñskiego)“, Athenaeum 1, 178–186.

C HODÊKO, D[OMINIK] C[EZARY], 1847: „Leon Borowski. Wspomnienie“, Athenaeum 1, 115–151.

C HODÊKO, D[OMINIK] C[EZARY], 1856: „Agùona. Koscióù i klasztor oo. Dominikanów, w Inflantach. Wiadomoúã ze úwiadectw wiarogodnych zebrana“, Pamiætnik Religijno- Moralny 8, 121–165; 9, 241–265.

C HODÊKO, DOMINIK C[EZARY], 1857: „Wzmianka o ýyciu i pismach Adama Czarnoc- kiego“, Teka Wileñska, 277–303.

C HODÊKO, DOMINIK C[EZARY], 1858a: „Jan Chodêko. Obrazek ýyciorysowy“, Teka Wileñska, 271–352.

C HODÊKO, D[OMINIK] C[EZARY], 1858b: „Notaty Jana Czeczota”, Pamiætnik Religijno- Moralny 2, 193–198.

C HODÊKO, D[OMINIK] C[EZARY], 1858c: „Koúcióù i klasztor Panien Benedyktynek w Wilnie“, Pamiætnik Religijno-Moralny 5, 481–514.

C HODÊKO, D[OMINIK] C[EZARY], 1862: „Zbiór niektórych wspomnieñ, posùuýyã mo- gàcy do dziejów B. Uniwersytetu w Wilnie“, Pismo Zbiorowe Wileñskie, 213–222.

C HODÊKO, D[OMINIK] C[EZARY], 1863a: „Jan Fryderyk Wolfgang, professor farmacyi, farmakologii i chemii policyjno-sàdowej, w. b. Uniwersytecie Wileñskim“, Przegùàd Europejski 3, 145–162.

C HODÊKO, D[OMINIK] C[EZARY], 1863b: „Wstæp tùumacza“, Przegùàd Europejski 3, 251–262.

C HODÊKO, D[OMINIK] C[EZARY], 1863c: „Wyjàtek z pamietników ýyciorysowych Jana Piotra i Józefa Franków, spisanych przez samegoý Józefa Franka, tyczàce siæ ich pobytu w Wilnie, przekùad z autentycznego w jæzyku francuzkim rækopismu“, Przegùàd Euro- pejski 3, 251–312; 503–578; 4, 47–118; 257–296; 499–543; 5, 1–59.

D RËMA, VLADAS, 2001: Vincentas Smakauskas, Vilnius: Dailës akademijos leidykla. Dzieùa Kazimierza Brodziñskiego, wydanie zupelne i pomnoýone pismami dotàd drukiem nieogùoszo- nych 1–10, Wilno: nakùad i druk Teofila Gùücksberga, 1842–1844. Encyklopedya powszechna. Zbiór wiadomoúci najpotrzebniejszych dla wszystkich stanów 4 (C– Czyý), Wilno i Warszawa: nakùadem Teofila Glücksberga, ksiægarza i typografa Ce- sarskiej wileñskiej akademii med. chirurg. i szkóù Biaùoruskiego naukowego wydziaùu. i Aug. Emm. Glücksberga, ksiægarza, przy ulicy Miodowej, numer 497, pod filara- mi, 1839.

E STREICHER, K[AROL], Bibliografia Polska XIX stólecia 1 (A–F), 1872: Kraków: czcionkami drukarni c. k. Uniwersytetu Jagielloñskiego, pod zarzàdem K. Mañkowskiego.

G RIÐKAITË, REDA, 1996: „Simono Daukanto ir Teodoro Narbuto epistolinis dialogas“, Simono Daukanto raðtai. Laiðkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 11–170.

292 Archivum Lithuanicum 5 JANZE ÚLIWINA [KIRKOR, ADAM HONORY], 1859: Przechadzki po Wilnie i jego okolicach, wydanie drugie, poprawione, dopiskami uzupeùnione i planem miasta ozdobione, Wil- no: nakùad Maurycego Orgelbranda.

J ANOWSKI, LUDWIK, 1939: Sùownik bio-bibliograficzny dawnego Uniwersytetu Wileñskiego, wydany pod kierunkiem Ryszarda Mienickiego, przy spóùudziale dr Marty Burbianki i dr Bogumila Zwolskiego, Wilno: nakùadem Towarzystwa Przyjacióù Nauk w Wilnie, z zasiùku Funduszu Kultury Narodowej Józefa Piùsudskiego, Skùad Gùówny w ksiægarni úw. Wojciecha w Wilnie, 63–64.

J ELSKI, ALEXANDER, [1898]: „Cztery ýyciorysy z epochi mickiewiczowskiej: Dominik Chodêko“, Ksiæga Pamiàtkowa na uczczenie setnej rocznicy urodzin Adama Mickiewicza (1798–1898) 2, Warszawa: nakùad Bronisùawa Natansona, Skùad Gùówny w ksiægarni Jana Fiszera, Nowy úwiat 9, Petersburg: K. Grendyszyñski, Kraków: G. Gebethner i Spólka, 74–77.

K IAUPA, ZIGMANTAS, 1993: „Simono Daukanto parengti Lietuvos Metrikos medþiagos rinkiniai“, LAIS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 104–117.

[KIRKOR, ADAM HONORY? ,] 1863: „Dominik Cezary Chodêko“, Âèëåíñêèé Âåñòíèê 71 (27 èþíÿ), 6.

K[OSSARZEWSKI], A[MBROZY], 1859: „Znaczenie jæzyka litewskiego we wzglædzie nau- kowym“, Pismo Zbiorowe Wileñskie, 163–175.

K[OSSARZEWSKI], A[MBROZY], 1862: „Rzecz o litewskich sùownikach“, Pismo Zbiorowe Wileñskie, 133–212.

K RASZEWSKI, J[ÓZEF] I[GNACY], [1972]: Pamiætniki, opracowaù Wincenty Danek, Wrocùaw–Warszawa–Kraków–Gdañsk: Zakùad Narodowy Imienia Ossoliñskich.

L EBEDYS J[URGIS], 1947: „Simano Daukanto biblioteka“, Lietuviø literatûros instituto darbai 1, 51–72. „Listy Teodora Narbutta do d-ra Anicetego Reniera w Wilnie (Szawry, 1846 r.)“, Kronika Rodzinna 14, 1888, 427–428. Listy z podróýy Antoniego Edwarda Odyñca (z Warszawy do Rzymu) 2, Warszawa: nakùad Gebethnera i Wolffa, 1875, 398–407.

M ALISZEWSKI, EDWARD, 1928: Bibljografja pamiætników polskich i Polski dotyczàcych (druki i rækopisy), Warszawa: Towarzystwo miùoúników historji.

M ERKYS, VYTAUTAS, 1991: Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys.

M ORAWSKI, STANISÙAW, 1959: Kilka lat mùodoúci mojej w Wilnie (1818–1825), opracowali i wstæpem poprzedzili Adam Czartkowski i Henryk Moúcicki, do drugiego wydania przypisy przejrzaùa i uzupeùniùa Maria Dernaùowicz, Warszawa: Pañstwowy Instytut Wydawniczy.

O DYNIEC, A[NTONI] E[DWARD], 1872: „List do Redaktorki Kroniki Rodzinnej“, Kronika Rodzinna, 165–167.

P IVORAS, SAULIUS, 1993: „‘Vargo pelë’: Lietuvos nacionalinës istoriografijos pradininkas Simonas Daukantas“, LAIS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 69–89.

293 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega P RAÐMANTAITË, ALDONA, 2001: „Jozefas Frankas ir jo Atsiminimai“, Jozefas Frankas, Atsiminimai apie Vilniø, ið prancûzø kalbos vertë Genovaitë Druèkutë, Vilnius: Mintis. Rankraðèiø rinkiniai. Lietuvos TSR Mokslø akademijos Centrinës bibliotekos XI–XX amþiø ran- kraðèiø fondø trumpa apþvalga, sudarë V[ladas] Abramavièius, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslø akademija, Centrinë biblioteka, 1963. „Simono Daukanto Þemaièiø privilegijø rinkinio pratarmë“, parengë Zigmantas Kiaupa, 1993: LAIS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 207–225. Simono Daukanto raðtai. Laiðkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas, parengë Reda Griðkaitë, 1996, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla. Sùownik polsko-rossyjsko-francuzki, uùoýony na wzór sùownika Lindego, sùowników Akademii ros- syjskiéj i francuzkiéj, podùug najpoêniejszych wydañ, pownoýony wyrazami technicznemi róênych gaùæzi nauk i kunsztów, przez towarzystwo kilku uczonych, 1 (A–O), Wilno: nakùadem i drukiem Teofila Gùücksberga Ksiægarza i typografa Cesarskiej Wileñskiej Medyko-Chirurgicznej Akademii i Szkóù Biaùoruskiego Naukowego okrægu, 1840 = Ñëîâàðü ïîëüñêî-ðîññèéñêî-ôðàíöóçñêèé, ñîñòàâëåííûé ïî ïðèìåðó ñëîâàðåé: Ëèíäå, è Àêàäåìèé Ðîññèéñêîé è ôðàíöóçêîé, ñîîáðàçíî ïîñëåäíèì èçäàíèÿì èõ, óìíîæåííûé òåõíè÷åñêèìè ñëîâàìè ïî ðàçíûì íàóêàì è èñêóñòâàì, èçäàí îáùåñòâîì íåñêîëüêèõ ó÷¸íûõ, 1 (A–O), Âèëüíà: ïå÷àòàíü èæäèâåíèåì Ò. Ãëèêñáåðãà Òèïîãðàôà è êíèãîïðîäàâöà Èìïåðàòîðñêîé Âèëåíñêîé Ìåäèêî-Õèðóðãè÷åñêîé Àêàäåìèè è Áåëîðóññêàãî Ó÷åáíàãî Îêðóãà, 1840.

S MOKOWSKI, WINCENTY, 1841: „Wspomnienie Trok w 1822 r.“, Athenaeum 5, 157–181.

S UDOLSKI, ZBIGNIEW, 1999: „Franciszek Malewski – od konspiracji ku ugodzie“, Archi- wum filomatów 2. Listy z zesùania. Kràg Franciszka Malewskiego i Józefa Jeýowskiego, zebraù, opracowaù i wstæpami opatrzyù Zbigniew Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo Ancher, 10–21.

T URKOWSKI, TADEUSZ, 1937: „Chodêko Dominik“, Polski Sùownik Biograficzny 3, Kraków: nakùadem Polskiej Akademii Umiejætnoúci, Skùad Gùówny w ksiægarniach Gebethnera i Wolffa, 381–382. Walentyna. Dramat w piæciu aktach Frejtaga, przeùoýyù D[ominik] C[ezary] Chodêko, Wilno: nakùad wydawnictwa drukarni A. H. Kirkora i sp., 1860. Wzmianka o ýyciu i pismach Kazimierza Brodzinskiego, którà z zebranych w jedno wspomnieñ skreúliù Dominik Cezary Chodêko, Wilno: nakùad i druk T. Glücksberga, ksiægarza i typo- grafa szkóù Biaùor[uskiego] nauk[owego] okr[ægu], 1845.

Z ALESKA STANKIEWICZOWA, IRENA, 1935: Pensje ýeñskie w Wilnie (1795–1830), Wilno: Wydawnictwo Magistratu m. Wilna.

[ZAN, TOMASZ,] 1999: „Obchód trzeciej rocznicy urodzin Jana Boýego [Malewskiego] 8 marca 1841 w Piotrogrodzie, stolicy Finnów“, Archiwum filomatów 2. Listy z zesùania. Kràg Franciszka Malewskiego i Józefa Jeýowskiego, zebraù, opracowaù i wstæpami opatrzyù Zbig- niew Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo Ancher, 39–42. Ýycie Najúw. Panny, przez Annæ Maryà [Hautefeuille], przekùad Cezaryi i Dominika Chodêków, Wiùno: nakùad A. Assa, druk Marcinowskiego, 1857.

294 Archivum Lithuanicum 5 Ýycie Siostry Miùosierdzia Rozalji, wedùug dzieùka francuzkiego Wice-hrabi Melæ (Melun) po polsku opowiedziane, Wilno: w drukarni A. Syrkina, 1862. Îïèñàíèå ðóêîïèñíàãî îòäåëåíèÿ Âèëåíñêîé ïóáëè÷íîé áèáëèîòåêè. Âûïóñê ïÿòûé, [ñîñòàâèë Ôëàâèàí Äîáðÿíñêèé], Âèëüíà: òèïîãðàôèÿ „Ðóññêèé Ïî÷èí“, 1906.

Reda Griðkaitë DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA — COLLEAGUE OF SIMONAS DAUKANTAS

Summary

Dominikas Cezarijus Chodzka (Dominik Cezary Chodêko, 1796-1863) was a literary activist, translator, educator, and a member of Vilnius Archeological Commission. Most of his life Chodzka spent in Vilnius, Lithuania. This article was inspired by the discovery of Chodzka’s manuscript Krótka Wiadomoúã o dwóch Rækopismach zawierajàcych róýne Akta i Przywileje z Archiwum krolewieckiego oraz z miejsc innych zebrane dla rozjaúnienia dziejow Litwy, Ýmudzi i Rusi posùuýyã mogàce (A Short Note on Two Manuscripts that Contain various Acts and Privileges Originating from the Kara- liauèius [Königsberg] Archive and Other Locations, which Might Serve to Explain the History of Lithuania, of Lithuanian Lowlands [Samogitia], and of Russia. It is kept in the Library of the Lithuanian Academy of Sciences, Vilnius, call number f. 18 - 50). This text (dated January 11[23], 1862) was addressed and dedicated to the Vilnius Archeological Commission. Analysis has revealed that the documents (or at least one of them—Collection of Lithuanian Lowland Acts [Privileges]) described in Chodzka’s manuscript are directly linked to the well- known historian Simonas Daukantas (1793-1864). This circumstance enabled me not only consider Chodzka’s relation to Daukantas, but also Daukantas’ relation to the Vilnius Archeological Commission and broadly speaking—Daukantas’ ties with the Vilnius elite itself. I have also described Chodzka’s biography in detail since activity of this literary figure is still little researched. None of Chodzka’s printed texts contain any hints about Daukantas or his works. Still using archival data I could prove that Chodzka and Daukantas knew each other from the period when they had attended high school. They kept in touch later as well. This is proved by fragments of Daukantas’ letters to the historian Teodoras Narbutas (1784-1864) as well as by one previously unknown to scholars, Daukantas’ manuscript of his letter to Chodzka (Library of the Lithuanian Academy of Sciences, call number f. 7 1536, p. 1, 2v). The tone of this letter demonstrates a close and even very friendly relation. Daukantas wished to see Chodzka in the position of corrector of the periodical Acta Lithuanorum planned for future publication. It means that Daukantas had great trust in Chodzka and valued not only his education but honesty too. There were more things in common between Daukantas and Chodzka. Both were interested in literature and history, both possessed not only rich collections of books but

295 Dominikas Cezarijus Chodzka – Simono Daukanto kolega also collections of old documents. They used to exchange books and copies of documents as well as their own books (editions) with each other. The fact that in the summer of 1861 Chodzka presented Daukantas’ book Dajnes Ýiamajtiû (Songs of Lowland Lithuanians) as a gift for the Vilnius Archeological Commission can be explained by that exchange. It is very possible that Chodzka gave more of Daukantas’ books (editions) to the Commission. In this context the fact that Chodzka also presented his own written opinion about Daukan- tas’ Collection of Lithuanian Lowland Acts (Privileges) as a gift to the Commission appears in a different light. Chodzka and Daukantas kept in close touch. Chodzka was not only a colleague from the high school; he was also a mediator between Daukantas (living outside Lithuania) and the Vilnius Archeological Commission. It was namely Chodzka, whom Daukantas trusted to describe and present such a valuable manuscript to the Commission. In addition, Chodzka’s text supports considerations that he had turned over more of Daukantas’ gifts to this Commission, first of all, copies of historical documents. I could uncover only some episodes of Dominikas Cezarijus Chodzka’s communication with Simonas Daukantas inasmuch as present-day archival sources permitted. But even this draft reconstruction of Chodzka’s and Daukantas’ relations permits us to see a slightly different Daukantas from what we are used to. It is true that the most prominent charac- teristics of Daukantas’ personality lay in his creative works, in his texts. These texts were influenced by many factors, the milieu among others. Daukantas’ milieu was much more diversified than has been so far assumed. He actively participated not only in Lithuanian speaking culture, but also in the Vilnius elite milieu. The proof of that is Dominikas Cezarijus Chodzka’s manuscript Krótka Wiadomoúã (A Short Note) at the Library of the Lithuanian Academy of Sciences in Vilnius.

R EDA GRIÐKAITË Gauta 2003 m. geguþës 1 d. Lietuvos istorijos institutas Kraþiø g. 5 LT-2001 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

296 Archivum Lithuanicum 5 Recenzijos (Reviews)

Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke, Pastor zu Labiau und Königsberg i. Pr., nach der Handschrift aus dem Jahre 1580 und der überarbeiteten Fassung dieses Psalters von Johannes Rehsa, Pastor zu Königsberg i. Pr., nach dem Druck aus dem Jahre 1625 nebst der Übersetzung des Psalters in die deutsche Sprache von Martin Luther nach der Ausgabe aus dem Jahre 1545, unter Mitarbeit von Friedemann Kluge. Mit einer Einleitung versehen und herausgegeben von Friedrich Scholz, Biblia Slavica,

herausgegeben von Hans Rothe und Friedrich Scholz, unter Mitarbeit von Christian Hannick und Ludger Udolph, Serie VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, Reihe 2: Editionsbände, Band 6

Paderborn, München, Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 2002, LXXXI, 559 p. ISBN 3-506-71681-6

Münsterio universiteto profesorius emeritas Friedrichas Scholzas parengë isto- riná kritiná Jono Bretkûno 1580 metais á lietuviø kalbà iðversto Psalmyno – vienos Senojo Testamento knygos – leidimà. Tai pirmas tekstologiðkai diplomatiðkai in corpore iðleistas Bretkûno Biblijos (1579–1590) rankraðèio tomas1. Ðis leidimas yra

1 Aðtuoniø tomø Biblijos manuskriptas sau- raðèio ðeðtà tomà (in quarto) ir turi Nr. 50 gomas Berlyne, Slaptajame valstybiniame paþymëtà signatûrà. Priskiriant signatû- Prûsijos kultûros paveldo archyve, GStA ras Archyve buvo vietomis sukeisti du PK, XX. HA StA Königsberg StUB Königs- Biblijos rankraðèio tomai: septintas tomas berg, Nr. 44–51. Psalmynas sudaro rank- paþymëtas Nr. 49. 0 0 0

299 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke ir pirmas kritinis XVI amþiaus lietuviðko rankraðtinio teksto leidimas2. Biblijos rankraðèio iðtraukø, tarp jø ir 40 psalmiø, 1983 metais yra paskelbæs Jonas Palionis rinktiniuose Bretkûno raðtuose3. Jocheno D. Range’s 1992 metais istoriðkai kritiðkai parengti Bretkûno iðverstø Evangelijø ir Apaðtalø darbø (taigi dalies Naujojo Tes- tamento) tekstai funkcionuoja habilitacinio darbo rankraðèio teisëmis ir, deja, yra prieinami tik labai siauram mokslininkø ratui4. Ðiuo atveju Bretkûno Naujojo Tes- tamento kritiná leidimà aplenkë 1992 metais ið spaudos iðëjæs iðsamus monografi- nio pobûdþio komentarø tomas (remiantis Lk 1,5–7 teksto pavyzdþiu jame detaliai pristatomi leidybiniai principai)5. Taèiau, nors pats kritinis Bretkûno Naujojo Tes- tamento leidimas oficialiai nëra pasirodæs6, abiejø mokslininkø – Friedricho Schol- zo ir Jocheno D. Range’s – intensyvaus bendradarbiavimo metu suformuluoti edi- cijos principai, tekstologinë strategija bei metodika yra ir Scholzo iðleisto Psalmyno pagrindas. Psalmyno kritinis leidimas yra dalis didelio visos Bretkûno Biblijos leidybinio projekto, susidedanèio ið trijø serijø – faksimilës (1), kritiniai leidimai (2), komen- tarai (3). Nuo 1982 metø su pertraukomis vykdomo ir Vokieèiø mokslo draugijos (vok. Deutsche Forschungsgemeinschaft, kitaip DFG) finansuojamo projekto iniciato-

2 Pirma kritine atskiro lietuviðko teksto pub- vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanis- likacija veikiausiai laikytina Jurgio Geru- tik / Slavistik der Westfälischen Wil- lio 1935–1936 metais Studi Baltici þurnalo helms-Universität Münster, 1992a. penktame tome paskelbta 1584 metø ran- Jochen D. Range, Kommentierte Edition kraðtinë vieno lapo apimties priesaikos des Bandes 7 der altlitauischen Bibelüberset- teisme formulë, vokiðkas ir lietuviðkas jos zung (Evangelien und Apostelgeschichte) von variantas (Georg Gerullis, „Zu Johannes Joh. Bretke, Labiau, 1580. Beiheft: Anmer- Bretke“, Studi Baltici 5, 1935–1936, 48– kungen und Erläuterungen, Habilitations- 61). Gerulio ásitikinimu, lietuviðkojo verti- schrift, vorgelegt dem Fachbereich 13 Ro- mo autorius yra Bretkûnas („Die Überset- manistik / Slavistik der Westfälischen zung stammt unzweifelhaft von Johannes Wilhelms-Universität Münster, 1992b. Bretke“, p. 48). 0 0 0 5 Jochen D. Range, Bausteine zur Bretke-For- Èia atsiriboju nuo XVI amþiaus schung. Kommentarband zur Bretke-Edition spausdintø lietuviðkø raðtø (ne)kritiniø (NT), Biblia Slavica. Serie VI: Supplemen- leidimø aptarimo, nes jø rengimo metodi- tum: Biblia Lithuanica, Reihe 3: Kommen- ka bei praktika skirtinga: pirma, tokiuose tarbände, Band 1, Paderborn, München, leidimuose lengviau derinamas dokumen- Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 1992c, tinis pateikimas (faksimilë) ir tekstologi- 159–166. 0 0 0 nis aparatas (daþniausiai filologiniai ver- 6 Viso NT faksimilinis leidimas: NAVIAS tinimai); antra, jø kokybæ Lietuvoje vis TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ dar lemia ne tiek parengëjo mokslinës perraµchitas per Jan¼ Bretkun¼ Labguwos ple- kvalifikacijos, kiek leidëjo pragmatiniai bona 1580. DAS NEUE TESTAMENT in die sprendimai. 0 0 0 litauische Sprache übersetzt von Johann Bret- 3 Jonas Bretkûnas, Rinktiniai raðtai, parengë ke, Pastor zu Labiau 1580. Faksimile der J[onas] Palionis, J[ulija] Þukauskaitë, Vil- Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. nius: Mokslas, 1983, 183–225. 1580, hrsg. von Jochen Dieter Range, 4 Jochen D. Range, Kommentierte Edition des Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Serie VI: Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung Supplementum: Biblia Lithuanica, Band (Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. 1.7, Paderborn, München, Wien, Zürich: Bretke, Labiau, 1580, Habilitationsschrift, Ferdinand Schöningh, 1991.

300 Archivum Lithuanicum 5 rius – profesorius Friedrichas Scholzas. Nuo 1989 metø Bretkûno Biblija pradëta leisti kaip serijos Biblia Slavica priedas Supplementum Lithuanicum. Iki dabar iðleisti keturi faksimiliø tomai, á juos áeina ðeði ið aðtuoniø Bretkûno rankraðèio tomai: Penkiaknygë (1996; pirmas rankraðèio tomas), Istorinës knygos (2002; antras ir treèias rankraðèio tomas), Psalmynas7 (1991; ðeðtas rankraðèio tomas), Evangelijos ir Apaðtalø raðtai (1991; septintas ir aðtuntas rankraðèio tomas). Komentarø seri- joje – kol kas vienintelis Jocheno D. Range’s Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommen- tarband zur Bretke-Edition (NT) (1992; þr. iðn. 5). Friedricho Scholzo parengtas isto- rinis kritinis Psalmyno leidimas pradeda antràjà Bretkûno Biblijos serijà. Kritinis ir faksimilinis Psalmyno leidimas nuo ðiol sudaro pageidaujamà bei tolesniam moksliniam darbui reikalingà pagrindà: rankraðèio, ypaè sudëtingo, fak- similë be kritinio leidimo yra istorinë bibliofilinë iliustracija, patikimiems tyrimams tinkama tik ið dalies (ar veikiau „ið bëdos“); tik greta kritinio leidimo faksimilë yra visavertë dokumentinë autografo publikacija, kurioje orientuotis padeda sistemin- gai parengtas kritinis leidimas8. Bretkûno Psalmyno faksimilës trûkumus, kurie bûdingi apskritai visiems vienatoniams rankraðtinio teksto reprodukavimo bû- dams, Scholzas aptaria iðsamiame kritinio leidimo ávade: dël standaus rankraðèio áriðimo fotokopijoje ne visur aiðkiai matosi vidinëse paraðtëse esanèios grafemos9, neskiriami (ar skiriami nepatikimai) teksto genezës sluoksniai, neatspindimi raðalo korozijos paveikti spalvø skirtumai, liudijantys teksto keitimø, taisymø chronologi- jà (p. XIX–XXI). Tik ið originalo kritiná leidimà rengiantis tekstologas gali autopsið- kai nustatyti ðias iðorines ir vidines teksto ypatybes, ávertinti ir pateikti kaip teksto genetinæ sistemà. Aukðèiausio patikimumo siekianèiam skaitytojui, be ðiødviejø (faksimilës ir kritinio leidimo), prireiks ir treèiojo idealià tekstologinæ triadà suda- ranèio sando – rankraðèio originalo. Bretkûno Psalmyno istoriná kritiná leidimà sudaro turinyje nurodytos septynios dalys: 1) áþanginis þodis (p. IX–XV)10, 2) literatûros sàraðas (p. XVI), 3) siglø ir santrumpø (p. XVII–XVIII) sàraðai11, 4) ávadinis straipsnis (p. XIX–LXXXI), 5) doku-

7 PSALTERAS ING LIETVWISCHKÉ LIESZV- 9 „Da die Aufnahmen für den Faksimile- WÊ pergulditas Jano Bretkuno. Labguwos plebo- Band vor dem Neueinbinden gemacht no Metuµ¼ Chriµtaus 1580. PSALTER in DIE wurden“ (p. XXXIX). LITAUISCHE SPRACHE übersetzt von Jo- 10 Èia dvejopai raðoma Jono Rëzos, vok. Jo- hann Bretke, Pastor zu Labiau Im Jahre Christi hannes Rehsa, pavardë – Rehsa ir Rhesa: 1580, Faksimile der Handschrift, Band 6, La- „Johannes Rhesa“, „Rehsas Überarbei- biau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen Dieter tung“ (p. IX), „des Rehsaschen Textes“, Range, Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Se- „Rhesas Texte“ (p. XIV). Toliau tekste vi- rie VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, sais atvejais iðlaikoma forma Rehsa. Band 1.6, Paderborn, München, Wien, Zü- 11 Siglos („Sigle“) ir santrumpos rich: Ferdinand Schöningh, 1991. („Abkürzungen“) èia atskirtos, taèiau 8 „Außerdem bieten sie [die Faksimile-Dru- abëcëliniame santrumpø sàraðe kartu pa- cke] eine lebendige Vorstellung von der teikiamos ir siglos; p. XVIII du kartus pa- Handschrift, die durch ihre Beschreibung kartoti siglø KS („Korrekturschicht“, ko- und ihre Edition nicht vermittelt werden rektûrø sluoksnis) ir R (Jono Rëzos taisy- kann“ (Friedrich Scholz, „Vorwort“, mai Bretkûno Psalmyno rankraðtyje) PSALTERAS [...], 1991, VIII). þenklai bei paaiðkinimai.

301 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke mentinis paraidinis Bretkûno Biblijos ðeðto tomo antraðtinio lapo (p. 1) bei Psalmy- no antraðtinio lapo (p. 2) perraðas ir 6) Jono Rëzos 1625 metais iðleisto redaguoto Bretkûno Psalmyno trijø antraðtiniø lapø – pagrindinio, vokiðkojo bei lietuviðkojo – faksimilës (p. 3–5). Septintoji ir didþiausia knygos dalis yra 7) sinoptiðkai iðdëstyti trys tekstai (p. 6–540)12: dokumentinis paraidinis Bretkûno rankraðtinio teksto per- raðas su tekstologiniu aparatu (knygos verso lapai), Rëzos leidimo lietuviðko teksto dokumentinis paraidinis perraðas (knygos recto lapai) ir po abiem lietuviðkais teks- tais ákomponuotas – pradþia verso pusëje tarp Bretkûno teksto ir kritinio aparato; pabaiga recto pusëje po Rëzos tekstu – maþesniu ðriftu surinktas Martino Lutherio 1545 metø Psalmyno tekstas13. Uþ paakinimà pridëti ir Lutherio vokiðkà vertimà Friedrichas Scholzas dëkoja profesoriui Jonui Palioniui (p. X). Visi trys tekstai ið- dëstyti taip, kad Psalmyno daliø versetai vienoje atlankoje sutampa ir lapø nereikia vartyti gretinant atitinkamas Bretkûno, Rëzos ir Lutherio teksto vietas. Ðiuo poþiû- riu Scholzo leidimas yra puikiai pritaikytas moksliniam darbui. Gera techninë teksto konstitucija në neleidþia ið pirmo þvilgsnio átarti, kad Lutherio Psalmynas átrauktas á jau sumaketuotà knygà. Dël to atsiradæ „sustumtø“ puslapiø, suspaustø eiluèiø, ypaè Bretkûno teksto dalyje. Taèiau tai, kà pripaþásta ir pats Scholzas, tëra estetiniai trûkumai (p. X). Dokumentiðkai paraidþiui perraðytas Bretkûno tekstas atspindi visas rankraðèio grafemas. Atsisakyta èia ligatûriniø literø <á> ir <ã> (vietoj jø raðoma <µ¸>, ), nors <â> iðlaikyta. Nevienodumø esama perteikiant didþiàsias raides bei . XVI amþiuje tiek antikviniø (kitaip lotyniðkøjø), tiek gotikiniø (kitaip fraktûriniø) spaudmenø rinkiniuose turëta tik viena didþioji litera garsams [i] ir [j] þymëti. Priklausomai nuo spaudmenø rinkinio tipo, ji yra arba raidës formos, arba turi uþriestà á kairæ pusæ vertikalæ, kuri nenusileidþia þemiau eilutës ribos . Bûtent tokia litera vartojama ir spausdintø Rëzos bei Lutherio tekstø perraðe14. Bretkûno teksto perraðe ji netaikoma, nors protarpiais tokia raidë ásiterpia, pvz., Ps 45,16 „õGhi wedama12“, antrame aparate nurodoma, kad taisyta á „12 Jos wedamas“. Bretkûno rankraðtyje didþioji raidë ar yra keleriopos formos: 1) romëniðko vieneto formos, 2) su pailginta, bet neuþriesta vertikale (vadinamoji „i longa“), 3) su pailginta neuþriesta vertikale ir horizontaliu brûkðneliu per vidurá bei 4) su pailgin- ta uþriesta vertikale, kada raidë paprastai sujungta su po jos einanèia grafema. Ið esmës trys pastarosios formos turëtø bûti atspindimos viena ir ta paèia spausdinta grafema: arba visais atvejais , arba visais atvejais , arba visais atvejais .

12 Specialø fontø paketà visiems reikalin- am Meer vnd in den Inµulen“ vietoj giems þenklams atspindëti sukûrë Wolf- „Jnµulen“; arba maþoji vietoj didþio- gangas Tenhagenas (p. XIV). sios, pvz., Ps 2,12 „Aber wol allen die 13 Lutherio Psalmyno tekstas èia pateiktas auff jn trawen“ vietoj „Jn“. Tokiø atvejø pagal kritiná Weimaro leidimà (WA.DB nëra daug. Lutherio teksto perraðe iðlaiko- 10.1). mos visos grafemos, iðskyrus <Õ> = <ä>, 14 Pasitaiko, kad Lutherio teksto perraðe var- <æ> = <ö>, <÷> = <ü>. tojama ir , pvz.: Ps 72,10 „Die Könige

302 Archivum Lithuanicum 5 Mat viena grafema Bretkûnas, kaip ir áprasta XVI amþiuje, þymi ir balsá [i], ir pusbalsá [j], pvz., Ps 105,23 vienodai paraðytos formos „Iµraelas“ ir „Iakubas“ (arba „Jµraelas“ ir „Jakubas“). Perraðe, atrodo, stengtasi modernizuoti ir atspindëti ðiø alografø fonetinæ vertæ: ðiuo atveju èia yra „Iµraelas“, bet „Jakubas“ (taip pat perraðe skiriama ir Ps 80,2 „Iµraelo“, „Joµeph¼“). Taèiau esti atvejø, kada tokio principo nesilaikoma, pvz., Ps 39,1 „õper Judithum3“, antrame aparate nurodoma, kad taisy- ta á „3 Ieduthui“15. Knygos pabaigoje („Anhang“, p. 543–559, turinyje nenurodyta, bet aptariama ávadiniame straipsnyje, Rëzos bi[bli]ografijos dalyje, p. XXXI–XXXIV) pridëta kele- tas Jono Rëzos leidimo faksimiliø: iðtrauka ið Rëzos vokiðkos dedikacijos Prûsijos kurfiurstui Jurgiui Vilhelmui (du pirmieji lapai ir paskutinis puslapis), iðtrauka ið Karaliauèiaus universiteto teologijos profesoriaus ir kurfiursto rûmø pamokslinin- ko Johanneso Behmo vokiðkos prakalbos, lotyniðki Coelestino Mislentos, Matthaeu- so Reimero, Kristupo Sapûno (ið viso du; apie autoriø p. XXXIII) eilëraðèiai bei paties Rëzos epigrama ir dvi pirmosios psalmës (vokiðkas tekstas kairëje, lietuvið- kas – deðinëje pusëje). Detalus Scholzo ávadinis straipsnis supaþindina skaitytojà su istoriniais, filolo- giniais ir tekstologiniais Jono Bretkûno Psalmyno ir Jono Rëzos redaguotos versijos aspektais. Biografinëje ávado dalyje autorius interpretuoja Viktoro Falkenhahno (literatûros sàraðe [p. XVI] neteisingai nurodyti leidimo metai – 1942 vietoj 1941)16 kruopðèiai surinktus Bretkûno gyvenimo faktus ir kelia hipotezæ, kodël Biblijos vertimas nebuvo iðspausdintas. 1590 metø geguþæ kunigaikðèio Jurgio Frydricho Ragainëje suðaukta ðeðiø kunigø konferencija palankiai ávertino Bretkûno postilæ ir pasiraðë konsistorijos tarëjo Sebastiano Artomedo suraðytà laiðkà. Tokiu raðtu Po- stilës redaktoriai Simonas Vaiðnoras, Danielius Gaidys (lot. Gallus), Zacharijas Blot- nas, Jonas Hiopneris, Jonas Bylaukis ir Aleksandras Rodûnionis ið esmës suteikë autoriniam Bretkûno pamokslø rinkiniui imprimatur. Scholzas pagal Falkenhahno perraðà (1941, 103t.) cituoja laiðko dalá, kurioje redaktoriai sako pateikæ Bretkûnui pasiûlymø dël teologijos terminø, sakiniø sklandumo ir kai kuriø pamokslø iðdës- tymo tvarkos (citatoje p. XXIV: „vnss“ vietoj „vnns“; „volliger“ vietoj „völliger“; „verµtendlicher“ vietoj „verµtendtlicher“; „vmb Zu gieµµen“ vietoj „vmb¸ugieµµen“). Ðis Falkenhahno ið dalies perraðytas 1590 metø birþelio 1 dienà kunigaikðèio kan- celiarijoje uþregistruotas dokumentas ilgà laikà laikytas dingusiu (ar tiesiog neieð- kotas) ir atsirado visai neseniai. Jis saugomas Berlyne, Slaptajame valstybiniame Prûsijos kultûros paveldo archyve, tik ne geguþës (kaip Falkenhahno laikais [Fal- kenhahn 1941, 103t., 367t., redaktoriø paraðø faksimilës: 15 lentelë, 30 pav.]), o

15 Èia perraðant rankraðtá ásivëlë klaida: turi Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte bûti ne „Judithum“, bet „Jdithum“ (plg. Altpreußens. Schriften der Albertus-Univer- formà ir Vulgatoje „Idithun“). sität, Geisteswissenschaftliche Reihe 31, 16 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litau- Königsberg (Pr), Berlin: Ost-Europa-Ver- ischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, lag, 1941. 0 0 0

303 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke birþelio mënesio aplanke17, GStA PK, XX. HA Hist. StA Königsberg, HBA J2 1590 Juni 1 (K. 1013). Po pusmeèio, 1591 metø sausá, Postilë buvo atiduota spausdinti. Biblijos vertimui aptarti 1592 metø rudená (taip pat Ragainëje) suðaukta konferencija turëjo ávertinti Ðventojo Raðto perteikimo kokybæ, pirmiausia lietuviðko teksto santyká su Lutherio Biblija (p. XXIVtt.). Kadangi atidus filologas ir geras teksto kritikas Jonas Bretkûnas Senàjá Testamentà vertë remdamasis dar ir hebrajiðku originalu, Septuaginta bei Vulgata, pasidarë neámanoma kruopðèiai sugretinti su visais ðaltiniais ir ypaè ávertinti tas teksto vietas, kurios Bretkûno vertime artimesnës hebrajiðkajam tekstui, bet nutolsta nuo Lutherio filologinio vertimo18. Nedaug tepadëjo ir paties Bretkûno konsultacijos su Karaliauèiaus hebraistais bei gausûs vertimo tobulinimai. Scholzo nuomone, Biblija bûtø buvusi iðspausdinta, jeigu Bretkûnas bûtø apsisprendæs pasirinkti vienà pagrindiná ðaltiná – Lutherio Biblijà: „Hätte er sich damit begnügt, wie Rehsa dies getan hat, den litauischen Text an die Luthersche Übersetzung anzugleichen und dann einen Konsens mit den hinzugezogegen lit[auischen] Kor- rektoren zu erreichen - und das war ihm bei den Vorbereitungen zum Druck seiner Postille offensichtlich gar nicht schwergefallen -, so hätte er sicher seine Überset- zung Band für Band verhältnismäßig schnell drucken lassen können“ (p. XXIX). Pirmõsios lietuviðkos Biblijos rankraðèio kritinis leidimas yra iððûkis net ir aukð- èiausios kvalifikacijos tekstologui. Lietuviø (ir ne tik) raðtijos istorijoje sunkiai ras- tume antrà tekstà, turintá tiek daug genetiniø sluoksniø ir posluoksniø, atsiradusiø tiek vertimo proceso metu, tiek vëlesniais metais ir deðimtmeèiais, paèiam Bretkûnui ir redaktoriams vertimà tikslinant, taisant, komentuojant, pildant glosomis ir aiðki- nant pastabomis. Ðio rankraðèio parengimas reikalingas itin nuodugnios tekstolo- ginës ir filologinës analizës, leidþianèios nustatyti teksto genezës etapus, chrono- logiðkai suskirstyti Bretkûno keliasluoksnius taisymus, atskirti juos nuo kitø asme- nø intervencijos á tekstà, galiausiai ávertinti apsirikimus bei klaidas ir sistemingai uþfiksuoti tekstologiniame aparate visus ávairaus pobûdþio keitimus. Tokio ávairia- pusio ir ilgameèio tyrimo akivaizdþiai sëkmingas rezultatas – kalbamasis istorinis kritinis Psalmyno leidimas. Bretkûnas iðvertë Psalmynà per du mënesius – nuo 1580 metø geguþës 20 dienos iki liepos vidurio. Ávairiopø (orto)grafiniø, leksiniø, sintaksiniø keitimø tekste jis darë versdamas, o visà vertimà taisë iki 1602 metø pradþios, taigi su pertraukomis 22 metus (p. XXXIV, XXXVI). Pagrindiniu leidþiamu tekstu Scholzo kritiniame lei- dime pasirinktas pirminis uþraðytas Bretkûno tekstas, vadinamasis pagrindinis sluoksnis – Grundschicht (GS), atspindintis paties vertëjo intencijas, „einen Text, den

17 Esu dëkinga Archyvo vyriausiajam dar- seiner Übersetzung natürlich auch Kom- buotojui daktarui Bernhartui Jähnigui uþ mentare von Hebraisten heranzog, beson- kantrius atsakymus á mano vis nekantres- ders wenn Septuaginta und/oder Vulgata nius laiðkus ieðkant ðio dokumento origi- vom hebräischen Text abwichen, wie dies nalo ir uþ jo suradimà. recht häufig vorkommt, hat bisweilen eine 18 „Der hebräische Text ist an vielen Stellen freie Übersetzung gewählt, die sich vom verderbt und dunkel, und Luther, der bei hebräischen Text entfernt“ (p. XXX).

304 Archivum Lithuanicum 5 Bretke zunächst so gewollt hat“ (p. XXXV). Taigi taisymø atveju pagrindinis tekstas atliepia formas, kurias Bretkûnas taisydamas uþraðë ant su klaidomis pradëtos raðyti grafemø grupës arba uþbraukë þodá (resp. jo dalá ar þodþiø grupæ) ir raðë norimà variantà toliau. Kitaip tariant, pagrindinis tekstas atspindi tokiø sinchro- niniø taisymø rezultatà19. Visos pirminio teksto raðymo metu Bretkûno darytø pa- keitimø ir korektûrø tekste bei papildymø marginalijose, apibendrintai vadinamø Sofortkorrekturen (Sfk), vietos pagrindiniame edicijos tekste paþymëtos maþosiomis lotyniðkos abëcëlës raidëmis (p. XXXIV)20. Ðie keitimai ir papildymai (lotyniðkos ir vokiðkos glosos, datà liudijantys áraðai ir pan.) suregistruoti pirmame tekstologinia- me aparate, paþymëtame sigla GS (p. LXVt.). Èia skiriami du minëti taisymø tipai: 1) taisymai, kai taisomos jau paraðytos grafemos, þodis ar þodþiø grupë (grafemos bei leksemos iðbrauktos arba uþraðytos ant pirminio varianto), paþymëti santrumpa Sfk aus ‘taisymas ið’ (grafiðkai galimas paþymëti „÷xxx“)21, 2) taisymai, kai pradëta raðyti arba paraðyta visa forma nubraukta ir toliau paraðyta nauja forma, paþymëti santrumpa Sfk für ‘taisymas vietoj’ (grafiðkai galimas paþymëti „xxx´“)22, pvz.:

Ps 20,2 Ps 43,5 te º apgina tawe Lauk º Diewod GS: a Sfk aus aµ GS: d Sfk für Wieµchpaties

Vëlesniais metais ir deðimtmeèiais Bretkûno keistos, taisytos, daþnai daugiau negu vienu vertimo variantu pildytos Psalmyno vietos sudaro vadinamàjá taisymø, arba korektûrø, sluoksná – Korrekturschicht (KS). Ðis per keletà ar net keliolika etapø atsiradæs teksto klodas yra itin sudëtingas. Jis nesudaro atskiro savarankiðko teks- to: „nie zu einem Text gelangen kann, von dem mit Sicherheit behauptet werden könnte, er sei von Bretke so konzipiert worden“ (p. XXXV). Tokiø gausiø paties Bretkûno (orto)grafiniø, leksiniø, sintaksiniø taisymø vietos (bei jø ribos, jeigu tai- symai apima þodþiø grupes ar sakinius) pagrindiniame edicijos tekste paþymëtos arabiðkais skaitmenimis23. Ðie vëlesnieji Bretkûno taisymai (Spätkorrekturen) atspin-

19 „anders als J. Palionis (1983) in seiner ver- 22 „Sfk für durchgestrichene Wörter oder dienstvollen außerordentlich sorgfältigen Syntagmen“ (p. LXV). 0 0 0 Edition von ausgewählten Schriften Bret- 23 Þymëjimas skaitmenimis taip pat kiekvie- kes“ (p. XXXV). 0 0 0 name leidimo puslapyje pradedamas ið 20 Þymëjimas raidëmis pradedamas ið naujo naujo, t. y. nuo 1. Esti atvejø, kada leidi- nuo raidës a kiekviename Bretkûno teksto me arabiðki skaitmenys derinami su ma- kritinio leidimo puslapyje (kaip minëjau, þosiomis lotyniðkos abëcëlës raidëmis, tai yra leidimo verso, arba lyginiai, lapai). pvz., Ps 49,1.2 versetuose KS sluoksnio Vienas leidimo puslapis nebûtinai atitinka taisymai þymimi 1, 2, 2a, 3 ir t. t. Toks vienà Bretkûno rankraðèio puslapá. þymëjimas veikiausiai liudija, kad ðie kei- 21 „Sofortkorrekturen (Sfk) aus bereits nie- timai rankraðtyje á kritiná leidimà átraukti dergeschriebenen Buchstaben oder Wör- vëliau, jau sunumeravus viso vieno edici- tern, die durch die Korrektur in irgendei- jos puslapio vëlesniàsias korektûras. ner Weise verbessert werden“ (p. LXV).

305 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke dëti antrame tekstologiniame aparate, paþymëtame sigla KS (grafiðkai galimi paþy- mëti „´xxx“; p. LXIV, LXVI–LXX). Tokiu atveju, kai jau iðtaisytas tekstas Bretkûno buvo visas nubrauktas – Ps 1, – o paraðtëje uþraðytas naujas vertimo variantas (jis edicijoje pateiktas antrame tekstologiniame aparate, p. 6, 8) savo ruoþtu ilgainiui buvo taisytas, pastarieji taisymai paþymëti romëniðkais skaitmenimis ir atspindëti antroje KS aparato pakopoje: „KS (Neufassung)“. Net ir labai nuodugnûs teksto dinamikos tyrimai neleido tam tikrais atvejais nustatyti, ar keitimas priskirtinas pirmajam (GS), ar vëlesniajam (KS) taisymø sluoksniui: „So glaubte ich etliche von mir zunächst der KS zugeteilten [Korrekturen] später doch eher in die GS einbezie- hen müssen“ (p. XXXV). Scholzo priimtas saliamoniðkas sprendimas – paþymëti taisymà abiejuose tekstologiniuose aparatuose – leidþia tokiais atvejais iðkart at- kreipti dëmesá á „pavojingas“ vietas ir pasirinkti paèiam kritiniu leidimu besinau- dojanèiam skaitytojui, pvz.:

Ps 9,12 Liaupµinkite Wieµchpati Sione gi= º wenantÓ, Apreikµchkitek,26 tarp ámoni» io Ward¼27. GS: k Sfk aus apreikµchkite KS: 26 s. GS, k 27 Darbus

Taisymø sluoksnio tyrimai sudëtingi ir dël kitø prieþasèiø: per du deðimtme- èius neiðvengiamai kito ir paties Bretkûno braiþas: „Während dieser Zeit hat sich Bretkes Schriftduktus natürlich verändert“ (p. XXXVI). Taigi tik visø aðtuoniø Bib- lijos rankraðèio tomø nuosekli grafologinë analizë padëtø nustatyti KS taisymø chronologijà. Antra vertus, ne visais atvejais aiðku, ar tam tikri taisymai tikrai galimi priskirti Bretkûno rankai. Nëra abejoniø, kad Psalmynà, be Bretkûno, taisë Laukiðkos kunigas Danielius Gaidys (Daniel Gallus). Scholzo tyrimo duomenimis, Psalmyne Gaidþiui priskirtini 28 taisymai, „darunter drei ganze (PS 96,6; 107,23; 124,5) und zwei Halbverse (119,15b und 16a), die Bretke ausgelassen hatte [...] Seine Handschrift ist leicht von der Bretkes zu unterscheiden“ (p. XXXVI). Gaidþio korektûros antrame tekstologiniame aparate iðskirtos sigla G. Kitas Psalmyno tai- sytojas buvo Karaliauèiaus Ðv. Elzbietos baþnyèios lietuviø bendruomenës kuni- gas Jonas Rëza, kuriam apie 1623 metus Johanessas Behmas uþsakë rankraðtá parengti spaudai (p. XXXIt.). Falkenhahnas Rëzai priskyrë nuo 80 iki 110 taisymø (p. XXXVI; Falkenhahn 1941, 230, 298). Scholzas nustatë, kad Rëzos plunksnai priskirtini maþdaug 136 taisymai 3v–25v lapuose (p. XXXVI) bei veikiausiai dar apie 24 keitimus tolesniuose lapuose (p. XXXVII): „Rehsas Handschrift unterschei- det sich von der Bretkes nicht immer so deutlich“ (p. XXXVII). Rëzos korektûros antrame tekstologiniame aparate iðskirtos sigla R. Ne visi Rëzos taisymai buvo átraukti á 1625 metø Psalmyno leidimà: taisymus jis keitë diskutuodamas su savo

306 Archivum Lithuanicum 5 redaktoriais24 arba spaustuvininkas atsiþvelgë ne á visus, ypaè ortografinius, keiti- mus25. Tikëtina, kad kai kuriø keitimø Bretkûno tekste padarë ir Rëzos redaktoriai. Kol nëra galutinai nustatyta tokiø keitimø autorystë, jie Scholzo leidime, antrame tekstologiniame aparate, iðskirti sigla X („hypotetisch für einen Korrektor aus dem Kreise Rehsas“, p. LXVI). Paties kritinio leidimo parengëjo interferencija á pagrindiná leidþiamà tekstà yra minimali: iðskleistos santrumpos bei suspensijos „<...>“, sutartiniais þenklais paþymëti faksimilëje sunkiai áskaitomi ar visai neáskaitomi, bet gerai matomi origi- nale þodþiai „[[...]]“; antra vertus, dvigubuose skliaustuose „((...))“ paþymëti po rankraðèio antrojo áriðimo originale nebematomi, bet atsispindintys faksimilëje þo- dþiai ar þenklai; taip pat paþymëti labai reti atvejai, kada raidës originale neáskai- tytos „+++“. Visus tiek pagrindiniame leidþiamame tekste, tiek abiejuose tekstolo- giniuose aparatuose vartojamus sutartinius þenklus Scholzas aptaria ávade (p. XXXVIII–XLI). Su Bretkûno grafeminiø bei foneminiø sistemø iðtyrimu (p. XLII– LXIV) susijæs dar vienas parengëjo interferencijos á edicijos tekstà atvejis yra prie tam tikrø formø paraðytas „(sic!)“: „Nur wenn diese Schreibungen oder Wörter keinen Sinn zu geben scheinen, werden sie in Anmerkungen kommentiert“ (p. XLI). Pvz., Ps 45,1 vartojama forma „graồ su <á>, o toliau raðomos formos su <µch> – Ps 45,3 „graµchauµeµis“; Ps 45,9 „graµchume“. Atkreipiant dëmesá á raðybos nevienodumus, prie visø trijø formø pagrindiniame edicijos tekste ir pri- dëta „(sic!)“26. Scholzo tyrimai rodo, kad Bretkûnas versdamas Biblijà ir vertimà taisydamas sàmoningai kûrë savo ortografijos sistemà, remdamasis jau esanèia praktika ir pats filologiðkai eksperimentuodamas. Vienas ryðkiausiø pavyzdþiø – grafemø , <¾> ir vartojimas fonemai /uo/ þymëti: pradëjæs nuo Martyno Maþvydo Katekizme nuosekliai ðioje pozicijoje vartotos , Bretkûnas ilgainiui perëjo prie Maþvydo vëlesniuose spausdintuose raðtuose pasitaikanèios, o Baltra- miejaus Vilento beveik nuosekliai vartojamos <¾>, kol galiausiai nuo 1580 metø pavasario vis labiau linko á (p. LXt.). Scholzas teisingai mano, kad nosi- niams garsams þymëti Bretkûno Biblijoje, kaip ir Wolfenbüttelio postilëje (1573), var- tojami diakritiniai taðkai po balsëmis <¼>, <¼>, <Ó>, <»> yra pasiskolinti ið lenkø ortografijos: „stammt vermutlich aus zeitgenössischen polnischen Handschriften,

24 Septyni Rëzos redakcijà perþiûrëjæ redak- 25 Be to, tarp taisymø Bretkûno rankraðtyje toriai iðvardyti Behmo vokiðkoje prakal- ir 1625 metais iðspausdinto Psalmyno tu- boje (faksimilë p. 552): Petras Kleikys rëjo bûti tarpinis teksto variantas – Rëzos (Petrus Nicolai), Jurgis Beselmanas (Geor- perraðytas tekstas, kurá jis áteikë spaustu- gius Beselmannus), Zacharijas Blotnas (Za- vei (p. LXXt.). 0 0 0 charias Blothnau), Valentinas Fojerðtokas 26 Tiesa, pasitaiko, kad tokios pastabos pa- (Valentinus Fewerstock), Kristupas Sapûnas teiktos ne pagrindiniame tekste, bet antra- (Christophorus Sappuhn), Jurgis Virèinskis me tekstologiniame aparate, pvz.: Ps 27,1 (Gregorius Wirtzinsius), Kristupas Ðteinas „ir mana iµchganims2“, aparate KS – (Christophorus vom Stein). 0 0 0 „2 sic!“. 0 0 0

307 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke wo sie aber natürlich nur bei den Vokalen a und e vorkommen konnte“ (p. LXII). Ávairûs diakritiniai tiek ilgøjø, tiek nosiniø garsø þymëjimo bûdai tikrai buvo per- imti ið lenkø, tik pritaikyti veikiausiai ne pagal rankraðtinius tekstus, o jau pagal ortografijos vadovëlius27. Pirmas toks vadovëlis, lotyniðka Stanisùawo Zaborow- skio Orthographia µeu modus recte scribendi & legendi polonicu[m] idioma q[uam] vti- liµµimus iðleistas 1514 metais Krokuvoje, Floriano Unglerio spaustuvëje (iki 1564 metø pasirodë aðtuoni leidimai). Jis ið dalies pritaikë lenkø ortografijai èekiðkà sistemà, taèiau apibendrino ir daug naujø diakritiniø þenklø (pvz., èekø kalba neturi nosiniø garsø): be kitø, siauràjá nosiná [a] þymëjo trumpoji ðakelë (lot. semi- virgula), taip pat taðkas virð raidës <À>, ilgoji ðakelë (lot. virgula) <±> þymëjo ilgajá balsá su nosiniu rezonansu; raidë su taðku apaèioje <¼> – siauràjá [a] (Die altpolnischen Orthographien 1983, 21tt., faksimilë: 56t., transkripcija: 91)28. 1549 me- tais Karaliauèiuje, Hanso Weinreicho spaustuvëje, iðleistas Jano Sekluciano kate- kizmo antras leidimas turi ortografijos pradmenis. Èia, kaip ir 1551 metais Alek- sandro Augezdeckio spaustuvëje pasirodþiusioje Sekluciano Evangelijoje pagal Matà bei tais paèiais metais iðëjusiame Naujojo Testamento leidime, iðspausdinta Stanisùawo Murzynowskio „Orthographia Polska“ vartoja spaudmená <²> prieða- kiniam nosiniam garsui þymëti, <±> – uþpakaliniam29. Maþvydo katekizme (1547) lietuviø kalbos nosiniams balsiams þymëti pritaikyti (taèiau vartojami nenuosek- liai) Weinreicho turëti ðvabacherio ðrifto spaudmenys <±> ir <²>. Tik rankraðti- niuose lietuviðkuose XVI amþiaus tekstuose vartojami diakritiniai taðkai po balsë- mis yra tokiø spaudmenø grafinis variantas, taigi veikiausiai pagal juos pritaiky- tas ir iðplëstas rankraðtinis jø atitikmuo. Wolfenbüttelio postilëje greta nuosekliai nosiniams ir ilgiesiems balsiams þymëti vartojamos <¼> itin retai pasitaiko grafe- ma <±> (pvz., WP 17v17 „Ape ketwirt±“). Raidë <±> èia daþniausiai vartojama ne

27 Lenkø kalbos ortografijos reformos inten- polnischen Orthographien 1983, 22). Pagal syviai vyko visà XVI amþiø. Stengtasi su- analogijà ilgainiui pradëta vartoti raidë kurti idealià þenklø sistemà, atspindinèià <²> (1983, 27). Maria Juda mano, kad visus lenkø kalbos garsus. Rankraðtiniuo- abu þenklai veikiausiai ávesti Zaborowskio se tekstuose nosiniai garsai ið pradþiø þy- pasiûlymu (Maria Juda, Pismo drukowane mëti pagal lotynø abëcëlës galimybes w Polsce XV–XVIII wieku, Lublin: Wydaw- , , XIII amþiaus pabaigoje áves- nictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skùo- tas nosinio garso þenklas – raidë o su tað- dowskiej, 2001, 319). 0 0 0 ku virðuje ir apaèioje (Die altpolnischen Or- 29 „S. Murzynowski war kein Reformist: sein thographien des 16. Jahrhunderts. Stanisùaw Verdienst liegt darin, daß er die beste Kra- Zaborowski, Jan Seklucjan – Stanisùaw Mu- kauer Praxis klar beschrieben hat“ (Stanis- rzynowski, Jan Januszowski, eingeleitet und ùaw Urbañczyk, „Diskussion“, Fragen der herausgegeben von Stanisùaw Urbañczyk, polnischen Kultur im 16. Jahrhundert. Vor- unter Mitwirkung von Reinhold Olesch, träge und Diskussionen der Tagung zum eh- Köln, Wien: Böhlau, 1983, 13t.). renden Gedenken an Alexander Brückner, 28 „Aus Zaborowskis Beschreibungen ergibt Bonn 1978 1, hrsg. von Reinhold Olesch, sich, daß es in dem Milieu, in dem er lebte, Hans Rothe, Giessen: Wilhelm Schmitz, noch keinen æ-Vokal gegeben hat“ (Die alt- 1980, 155). 0 0 0

308 Archivum Lithuanicum 5 Jono Bylaukio raðytame tekste, bet Mykolo Sapûno taisymuose. Pvz., junginá WP -- 107r25–26 „ano wireµniu akmenim º kampa Chun Jeµ:“ (paþodinis vertimas Ef 2,20: „ipso summo angulari lapide Christo Iesu“, plg. Lutherio [1546] „da Iheµus Chriµtus der Eckµtein iµt“) Sapûnas pabraukë ir paraðtëje áraðë tikslesná variantà: „Kur C --hus Jesus µ±µpa=ºros akmenimi ira“. Sapûno junginys beveik sutampa su 30 Vilento EE 1686–7 „kur º Ieµus Chriµtus S±µparós akmenimi jra“ . Galima manyti, kad tokià Sapûno grafemà paveikë Vilento spausdinta raidë su ðakele. Toje paèio- je Georgo Osterbergerio spaustuvëje kaip ir Euangelijos bei Epistolos (1579) iðspaus- dinta Bretkûno Postilë (1591) iðvis neturi nosinius garsus þyminèiø grafemø (p. LXXV). Scholzo kritiniame leidime Jono Rëzos 1625 metø Psalmyno (iðleisto Karaliau- èiuje, Laurenzo Segebade’s spaustuvëje) teksto dokumentinis paraidinis perraðas31 pateikiamas be komentarø, iðskyrus tuos atvejus, kai perraðe paþymëti Rëzos klaidø sàraðe suregistruoti þodþiai (p. LXXII). Leidþiamame tekste prie klaidingø þodþiø paþymëti arabiðki skaitmenys, o Rëzos taisytos formos pateiktos po tekstu „BER[ichtigung]“, pvz.: Ps 105,30 „iµchmets1“ ir „BER: 1 iµchmete“. Rëzos leidimo klaidas (daþniausiai tipografines) Scholzas þymi paèiame perraðe, skliausteliuose su nuoroda „l.“ (=lies), pvz.: Ps 105,27 „S¸enklns (l. S¸enklus)“. Aptardamas Rëzos fonografinæ sistemà (p. LXXII–LXXIX) Scholzas pastebi, kad diakritinius þenklus èia turi tik nosinës balsës <±> ir <²> (perraðe perteikta þenklais à, æ), „Bei u wird die Nasalität überhaupt nicht bezeichnet, bei i bisweilen durch die Verwendung von j statt i“ (p. LXXIV). Taèiau Bretkûno rankraðèio taisymuose Rëza ar jo padëjëjai kai kuriais atvejais diakritiku skyrë ir [á] (p. LIX)32 . Scholzas daro pagrástà iðvadà, kad sprendþiant apie nosinius garsus þyminèiø grafemø vartojimà spausdintuose lietuviðkuose tekstuose, reikia turëti omenyje ir spaustuvininko, ir rinkëjo, ir galiau- siai korektoriaus vaidmená spaudinio gamybos procese: „Bei der Beurteilung von Formen mit Nasalvokalen in alten lit[auischen] Drucken, besonders aus Königs- berg, ist also höchste Vorsicht geboten. Hier weitgehende Schlußfolgerungen auf einedialektische (sic! – J. G.) Herkunft von ungewöhnlichen Formen zu ziehen, wie dies vielfach gemacht worden ist, muß als im hohen Maße fragwürdig gelten“ (p. LXXV).

30 Iðsamiau apie Wolfenbüttelio postilæ ir ðio 32 „In einigen wenigen Fällen haben vermut- pavyzdþio iliustracijà þr. ðio ALt tomo lich Rehsa oder seine Helfer versucht, in p. 76, 77 (6 pav.). 0 0 0 0 0 0 der Hs die Nasalität von Vokalen durch 31 Nenurodyta, koks tiksliai egzempliorius andere diakritische Zeichen unter den Vo- perraðytas. Ið áþanginio þodþio, kur Schol- kalen zum Ausdruck zu bringen, indem zas dëkoja Slaptojo valstybinio Prûsijos sie sich damalige Drucktechniken zum kultûros paveldo archyvo direktoriui Vorbild nahmen. [...] Vielleicht hat Rehsa Jürgenui Kloosterhuisui uþ leidimà skelbti hier Verfahren ausprobiert, von denen er Rëzos faksimiles (p. XIV), manytina, kad später das eine oder andere in seinem neu- naudotasi Archyve saugomu egzemplio- en Manuskript verwendet hat“ (p. LIX). riumi. 0 0 0

309 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke Kitas istorinio kritinio Bretkûno Psalmyno leidimo etapas – profesoriaus Fried- richo Scholzo rengiamas komentarø tomas, kuriame bus iðanalizuotas Bretkûno vertimo ir Rëzos redakcijos santykis, Bretkûno teksto santykis su ðaltiniais – Luthe- rio vokiðkuoju vertimu, hebrajiðkuoju Psalmyno originalu, graikiðkuoju Septuagin- tos variantu ir lotyniðkuoju Vulgatos tekstu. Scholzo þodþiais, komentarø tome ypatingas dëmesys bus skiriamas leksikai („insbesondere zu Fragen der Lexikolo- gie“, p. XI). Ðis kruopðèiai ir profesionaliai Friedricho Scholzo parengtas Bretkûno Psalmyno rankraðèio (taip pat Rëzos redakcijos) istorinis kritinis leidimas tolesniems Bretkû- no tyrimams ir bûsimiems senøjø bei senesniøjø lietuviø kalbos tekstø leidimams yra editio sine qua non. Jolanta Gelumbeckaitë

J OLANTA GELUMBECKAITË Gauta 2003 m. kovo 28 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

Herzog August Bibliothek Schlossplatz 1 D-38304 Wolfenbüttel, Deutschland el. p.: [email protected]

310 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Jolanta Gelumbeckaitë, Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø sintaksë Jono Bretkûno Biblijos Evangelijoje pagal Lukà. Opera linguistica Lithuanica 1

Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2002, 296 p. ISBN 9986-668-31-X, ISSN 1648-3316

Jolanta Gelumbeckaitë tyrë vienà ið seniausiø lietuviø raðtijos tekstø – Jono Bretkûno Biblijos Evangelijà pagal Lukà. Knygoje aiðkinamasi, kaip verèiant religiná kûriná kinta þodþiø tvarkos modeliai, gramatinës formos, jø raiðka. Autorë uþsibrë- þë tikslà ne atsitiktinai vertinti ir aptarti pavienius pavyzdþius, o sistemiðkai ver- timà gretinti su originalu ar originalais, kad vien ið keliø sugretintø pavieniø sakiniø ar þodþiø junginiø nebûtø daroma tokiø iki ðiol gana paplitusiø nepagrástø iðvadø, jog vertimas esà yra vergiðkas kitø kalbø tekstø sekimas. Darbas þavi daug kuo: aiðkia struktûra, aptariamos medþiagos (kartais apiman- èios per tris ar keturis tûkstanèius pavyzdþiø) klasifikavimu, lyginimu su analogið- kais kitø kalbø vertimais, o svarbiausia – pagarba tekstui. Pavyzdþiø gausa pra- skleidë ðio rankraðèio kalbos klodus, vertë pamàstyti (sakoma, këlë mokslinæ dis- kusijà) në kiek ne maþiau nei autorës labai átikinamai ir pamatuotai paraðytas iðvadø skyrius. Gelumbeckaitë aptaria vienà ið sintaksinës sistemos raidos aspektø – linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø vartosenos kitimà. Analizei pasirinktas Jono Bretkû- no verstos Biblijos (1579–1590) Naujasis Testamentas, bet atsiþvelgta ir á to meto panaðaus þanro tekstus – Martyno Maþvydo Giesmes Chrikðèioniðkas (1 1566; 2 1570), Bretkûno Postilæ (1591) ir Baltramiejaus Vilento Evangelijas bei Epistolas (1579). Kaip svarbiausias tyrimo objektas iðskirta Evangelija pagal Lukà, Bretkûno iðversta 1579 metø kovo 6–30 dienà; toliau – BLk). Ðios Evangelijos linksniø ir prielinksniø konstrukcijos kartais lyginamos su dabartine vartosena, o kartais pa- remiamos ir tarmiø faktais; vertimas autorës gretinamas su lotyniðku, vokiðku ir tam tikrais atvejais net graikiðku ðaltiniu. Knygoje laikomasi verbocentrinës sakinio teorijos, linksniai bei prielinksniai nagrinëjami pagal prijungiamuoju ryðiu siejamas sakinio dalis – papildiná bei aplinkybes. Papildiniu ir aplinkybëmis einantys sintaksiniai vienetai apþvelgiami

311 Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø sintaksë Jono Bretkûno Biblijos Evangelijoje pagal Lukà semantiðkai. Semantiniø funkcijø metodas kaip tik ir ágalina iðskirti objektiniø bei adverbialiniø santykiø grupes. Kiek plaèiau norëèiau aptarti autorës gvildentà objekto raiðkos klausimà. Ob- jekto raiðkà man teko vienu aspektu nagrinëti pasakojamosios tautosakos rinki- niuose1, iðleistuose Jono Basanavièiaus pastangomis beveik po trijø ðimtø metø, 1892–1928 metais. Gelumbeckaitës knyga pravërë dar vienà langà keltoms idë- joms pasitikrinti. Kaip þinoma, pagrindinis objekto raiðkos linksnis – akuzatyvas. Objekto akuzatyvo vartojimas, autorës nuomone, atitinka lotynø kalbos modelá. Èia bûtø galima iðplësti mintá ir akcentuoti, kad bûtent akuzatyvas yra visø indo- europieèiø kalbø objekto raiðkos linksnis. Su linksnine papildinio raiðka susijæ nemaþa semantiðkai subtiliø atvejø. Vienas ið tokiø – apibrëþto ir neapibrëþto kiekio opozicija, reiðkiama akuzatyvu bei genetyvu. Apie ðià semantinæ kiekio raiðkà vokieèiø2, lenkø3, suomiø4, rusø5, latviø6 kalbose yra raðæs ne vienas minëtø kalbø sintaksës tyrëjas. Èia ir norëèiau padiskutuoti (jokiu bûdu ne priekaiðtauti autorei) dël labai ádomiø vertimo raiðkos atvejø. Gelumbeckaitë pateikia akuzaty- và valdanèiø tranzityviniø veiksmaþodþiø lentelæ (p. 17–34); ðie veiksmaþodþiai taip pat gali valdyti ir neapibrëþto kiekio kilmininkà, pvz.: atneðti (p. 19), ámesti (p. 20), áneðti (p. 20), (pa)imti (neðti) (p. 20), iðbarstyti (p. 21), iðdalyti (p. 21), iðrinkti (p. 22), mokyti (p. 23), paduoti (p. 24), pamesti (p. 25), papildyti (p. 25), parduoti (p. 25), parodyti, rodyti (p. 25), prarasti (pamesti) (p. 26), pripildyti (pripilti) (p. 27), rinkti (p. 27), sëti (p. 27), siøsti (nusiøsti) (p. 27), sudeginti (p. 28), surinkti (p. 28), tepti (p. 29), turëti (p. 29), uþdëti (p. 29), uþkelti (p. 29), uþmokëti (atiduoti) (p. 29), valgyti (p. 30), atgauti (gauti) (p. 30), atrasti, rasti (p. 31), (pa)daryti (dirbti, veikti) (p. 31), duoti (p. 31), girdëti (p. 32), iðgirsti (p. 32), iðvysti (p. 32), pelnyti (p. 33), siûlyti (p. 33). Autorë teigia, kad dauguma veiksmaþodþiø yra tokio pat junglumo kaip ir dabartinës lietuviø kalbos. Taèiau èia pat atkreiptinas dëmesys, jog kurie ne kurie veiksmaþodþiai dabar daþniau sudaro junginius su genetyvu (ieðkoti). Genetyvo ir akuzatyvo opozicijos raiðka lietuviø kalboje, kaip galima numanyti ið kruopðtaus faktø pateikimo, svyravo ir lietuviðkuose vertimuose. Todël taisy- damas tekstà Bretkûnas kartais pakeisdavo objekto linksná genetyvu. Á ðá subti- lø lietuviø kalbos raiðkos atvejá yra atkreipæs dëmesá ir pirmosios lietuviø kal- bos gramatikos autorius Danielius Kleinas7, ir XX amþiuje sintaksæ tyræs Ernstas

1 Plaèiau þr. Janina Ðvambarytë, Kilmininko ir 4 Ë[àóðè] Õàêóëèíåí, Ðàçâèòèå è ñòðóêòó- galininko linksniø santykis Jono Basanavi- ðà ôèíñêîãî ÿçûêà 1-2, ïåðåâ. ñ ôèí. èiaus tautosakos rinkiniuose (filologijos Þðèé Ñ. Åëèñååâ, Ìîñêâà: „Èíîñòðàí- mokslø kandidato laipsnio disertacija, íàÿ ëèòåðàòóðà“, 1955. 0 0 0 rankraðtis), Vilnius, 1992, 170 p. 5 Ðóññêéè ÿçûê è ñîâåòñêîå îáùåñòâî. Ìîðôî- 2 Âëàäèìèð Ã. Àäìîíè, Èñòîðè÷åñêèé ñèí- ëîãèÿ è ñèíòàêñèñ ñîâðåìåííîãî ðóññêîãî òàêñèñ íåìåöêîãî ÿçûêà, Ëåíèíãðàä: Íàó- ëèòåðàòóðíîãî ÿçûêà, ïîä ðåä. Ì[èõàè- êà, 1963. 0 0 0 ëà] Ïàíîâà, Ìîñêâà: Íàóêà, 1968. 3 Stanislaw Szober, Gramatyka jæzyka polskie- 6 Janis Enzelîns, Latvieðu valodas gramatika, go, opracowal Witold Doroszewski, War- Rîga: Zinâtne, 1951. szawa: PWN, 31953; Adam Heinz, Geneti- 7 Plaèiau þr. Pirmoji lietuviø kalbos gramatika. vus w indoeuropejskim systemie przypadko- 1653 metai, Vilnius: Valstybinë politinës ir wym, Warszawa: Panstwowe wydawnic- mokslinës literatûros leidykla, 1957. two naukowe, 1955.

312 Archivum Lithuanicum 5 Fraenkelis8. Kaip rodo Gelumbeckaitës tyrimas, keitimas genetyvu leidþia manyti, kad semantinius skirtumus vertëjas tikrai suvokë ir stengësi iðreikðti. Þinoma, ne- sutikti su tuo, kad originalo veiksmaþodþio valdymas veikë lietuviðkà vertimà, bûtø juokinga. Ðiaip ar taip, minëtieji lietuviø kalbos objekto raiðkos atvejai, pasi- rodo, nëra prasprukæ ir pro autorës akis. Dar vienas gana taikliai autorës pastebëtas faktas, kad objektas, esantis arèiau veiksmaþodþio, daþniau vartojamas genetyvu (p. 34), taip pat paremia mintá dël neapibrëþto kiekio raiðkos. Mat veiksmaþodþio veiksmo trukmë yra susijusi su objekto linksnio raiðka. Su veiksmaþodþiais, reiðkianèiais baigtiná veiksmà, links- tama vartoti genetyvà, o su veiksmaþodþiais, þyminèiais tæstiná, kartotiná ar nuola- tiná veiksmà, daþniau pasirenkamas akuzatyvas. Veiksmo baigtis daþnai iðreiðkia- ma morfologiðkai (t. y. prieðdëliais), o kartais ji morfologinës raiðkos neturi ir yra suvokiama ið sakinio. Genetyvas, kaip þymëtasis opozicijos narys, vartojamas kal- bëtojo tuomet, kai bûtinai reikia nusakyti kieká. Akuzatyvas, kaip neþymëtasis opo- zicijos narys, þymi ne tiek visumà, kiek neþymëtà daiktø kieká9. Knygos autorës pateiktoje lentelëje (p. 17–34) vyrauja prieðdëliniai veiksmaþodþiai. Bretkûnas bû- tent prie jø daþniausiai ir taiso akuzatyvà genetyvu. Aptardama neiginio (t. y. neigiamo veiksmaþodþio) valdymà, autorë taip pat pa- teikia neiginio akuzatyvà valdanèiø tranzityviniø neigiamøjø BLk ir Vulgatos veiks- maþodþiø lentelæ (p. 36–38). Kai kurie objekto raiðkos pavyzdþiai rodo, kad neigia- mas veiksmaþodis valdo objektà, kuriuo norimas nusakyti tikslas ar neapibrëþtas kiekis. Beje, objekto kilmininko ir galininko vartojimas esant neiginiui këlë nemenkà susirûpinimà ir pirmosios lietuviø kalbos gramatikos autoriui Kleinui. Skirtingà linksniø vartojimà yra rekomendavusi Elena Oginskienë, tyrusi neigimà lietuviø kalboje10. Linksniø kaitos esant neiginiui problemà sprendþia ir rusø mokslininkai, ypaè Aleksandras Gvozdevas11. Lenkø kalbos tyrëjai net kelia hipotezæ, kad gene- tyvas su neiginiu indoeuropieèiø kalbose galëjæs atsirasti dël ekspresyvaus neigimo sustiprinimo12. Mûsø kaimynai latviai konstatuoja nenusistovëjusià objekto raiðkà esant neiginiui13. Ir vokieèiø kalbos istorijos tyrimai rodo, kad iki XVIII–XIX am- þiaus, kol susiformavo nacionalinë kalba, bûta ávairiø neiginio objekto raiðkos ki- timø. Tokios linksniø kaitos, tiesa, neturi graikø ir lotynø kalbos. Knygoje pateikia- ma labai ádomiø ir tiksliø Bretkûno taisymø: ne krutinat naµchtas [´ naµchtu ang]; ne kwieµk [...] µuµiedus bagatus [´ µuµied» bagat»] (p. 37), iei kurie ne prÿms ius [´ ius»]

8 Þr. Ernst Fraenkel, Syntax der litauischen Ka- ñêèé ëèòåðàòóðíûé ÿçûê, Ìîñêâà: Ïðîñ- sus, Kaunas: Valstybës spaustuvë, 1928. âåùåíèå, 1968. 0 0 0 Tiesa, Fraenkelis labai plaèiai suprato ne- 12 Adam Heinz, System przypadkowy jæzyka apibrëþto kiekio raiðkà. Jai kartais prisky- polskiego. Zeszyty naukowie Uniwersytetu Ja- rë ir atvejus su neiginiu. giellonskiego. 101 Prace jazykoznawcze 13, 9 Janina Ðvambarytë, Apibrëþto ir neapibrëþto Kraków: Nakùadem Uniwersytetu Jagiel- kiekio raiðka, Ðiauliai: Ðiauliø pedagoginis lonskiego, 1965. 0 0 0 institutas, 1996. 0 0 0 13 M[ilda] Lepika, „Par objektu pie noliegta 10 Elena Oginskienë, „Galininko vartojimas transitîva verba latvieðu literarâjâ valo- vietoj neiginio kilmininko“, Kalbos kultûra dâ“, Valodas un literatûras institûta raksti 3. 36, 1979, 25–31. Latvijas PSR Zinâtòu akadçmija, 1954, 11 Àëåêñàíäð Í. Ãâîçäåâ, Ñîâðåìåííûé ðóñ- 5–45. 0 0 0

313 Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø sintaksë Jono Bretkûno Biblijos Evangelijoje pagal Lukà (p. 38). Èia matyti, kaip vertëjas ðalia neiginio nusako ir iðreiðkia tam tikrà kieká. Kitu atveju (p. 36) autorës pastebëta, kad su abstraktais, ypaè su atributà turinèiais abstraktais, nëra vartotas genetyvas, o paliktas akuzatyvas. Gelumbeckaitës subti- liai atskleista ir tai, kad vertëjas buvæs neprastas semantikas, gebëjæs áþvelgti kalbø skirtumus. Autorë taip pat paremia kalbininkø nuomonæ, kad vartoti akuzatyvà labiau nuo veiksmaþodþio nutolusioje pozicijoje buvo áprasta, atkreipia dëmesá ir á genetyvo glaudesná ryðá su veiksmaþodþiu. Ádomu ir tai, kad neiginio genetyvas daþniau vartojamas tada, kai lotyniðkoje Vulgatoje linksnis apskritai praleidþia- mas. Treèioje lentelëje pateikiama pavyzdþiø, kurie kelia mintá, kad ir be neiginio genetyvas ten visai galimas, net ámanomas. Mat þodþiai reikëti, daryti, dëti, duoti, kelti, gerti, neðti, praleisti, paþinti, priimti, ragauti, rasti, regëti, rinkti, turëti (p. 40–43) sudaro tam tikrà grupæ veiksmaþodþiø, galinèiø valdyti abu minëtus linksnius. Daugiausia vietos autorë skiria aplinkybiø ir jø semantiniø funkcijø raiðkai apraðyti. Dëstymà èia taip pat vaizdþiai papildo lentelës, kuriose apibendrinta aplinkybiø raiðka (þr. p. 83–226). Gelumbeckaitë aptaria vietos ir bûsenos raiðkà originale bei vertime – pirmiausia ji analizuoja pavienius linksnius, po to – links- nius su prielinksniais. Tokia pat tvarka aptariama krypties, laiko, tikslo raiðka. Nagrinëjant kai kuriuos laiko raiðkos atvejus atsiþvelgiama ir á tarmiø duomenis, kurie dar iðsamiau ir átikinamiau pagrindþia ðios raiðkos senumà. Apskritai kelia nuostabà tai, kad autorë nepasiklydo visoje toje pavyzdþiø gausoje, nurodydama pavartotas raiðkos formas ir pateikdama jø atitikmenis graikø, lotynø, vokieèiø kalbomis. Lentelës kaip tik ir susistemina teiginius, padeda skaitytojui geriau su- sigaudyti aplinkybiø raiðkos ávairovëje. Apgalvotai pateiktas ir iðvadø skyrius. Autorë iðryðkina visas nuo originalø áta- kos nepriklausomas objektiniø ir adverbialiniø konstrukcijø raiðkos ypatybes. Taip iðryðkëja Jono Bretkûno áþvalgus gebëjimas lietuviø kalba iðreikðti paèius sudëtin- giausius ir subtiliausius kalbos semantikos atvejus ir rasti jiems tinkamiausius ati- tikmenis. Autorë nurodo ir lotyniðko originalo átakà objektiniø bei adverbialiniø kon- strukcijø raiðkai. Uþsimenama ir apie vokiðko ðaltinio poveiká, bet, anot autorës, jis labai sunkiai áþvelgiamas. Daroma prielaida apie galimus sintaksinius slavizmus. Apskritai Jolantos Gelumbeckaitës studija iðmaniai atskleidþia Jono Bretkûno sintaksinæ raiðkà, kelia daug minèiø, idëjø. Knyga yra labai nuosekli, gerai atspin- dinti kalbos raidos polinkius, kai kuriø objekto ir aplinkybiø raiðkos atvejø ásiga- lëjimà lietuviø kalboje. Manau, ne vienas kalbos sinchronijos ir diachronijos tyrëjas remsis ðia puikia knyga, kuri turëtø paskatinti autoræ rengti ir publikuoti kuo daugiau sintaksës istorijos tiriamøjø darbø. Janina Ðvambarytë

J ANINA ÐVAMBARYTË Gauta 2003 m. birþelio 10 d. Lietuviø kalbos katedra Dialektologijos centras Ðiauliø universitetas P. Viðinskio g. 38 LT-5400 Ðiauliai, Lietuva el. p.: [email protected]

314 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Egzodo Donelaitis. Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá, sudarë ir parengë Mikas Vaicekauskas

Vilnius: Aidai, 2001, 527 p. ISBN 9955-445-297

1. Iki ðiol visiems buvo prieinamiausi tik Lietuvoje skelbti Kristijono Donelaièio kûrybos, jo epochos tyrimai. Todël labai ádomu atsiversti knygà, paraðytà kituose kraðtuose, kitokiomis politinëmis ir socialinëmis sàlygomis gyvenusiø autoriø. Tokia knyga – Miko Vaicekausko parengtas ir „Aidø“ leidyklos iðleistas iðeivijos lietuviø straipsniø ir trumpø studijø rinkinys Egzodo Donelaitis. Per penkis ðimtus puslapiø turinèioje knygoje pristatoma dvideðimt autoriø ir jø dvideðimt penki ádomiausi bei reikðmingiausi darbai. Tie darbai skirtingi: vieni trumpi, kiti iðsa- mûs ir ilgi, vieni kupini polemikos ákarðèio, kiti nuspalvinti kruopðtaus akademið- kumo, vieni gilesni, kiti pavirðutiniðkesni. Jie visi turi iðliekamàjà vertæ literatûros mokslo istorijoje, nes parodo iðeivijoje vykusá Donelaièio kûrybos tyrimo procesà ir papildo donelaitikà, pasakydami tai, ko Lietuvos mokslininkai dël sovietinio gyvenimo specifikos jokiu bûdu nebûtø galëjæ minëti arba ko nepasakë dël kitø prieþasèiø. Iðeivija daug ir dràsiai raðo apie Donelaièio dievotumà, patriotizmà, apie po- kariná Karaliauèiaus kraðto surusinimà ir kitus dalykus. Pagaliau ji jau juodu ant balto iðdëstë ribotumà ir trûkumus tø Lietuvos mokslininkø darbø, kuriuose Donelaitis tiriamas, vadovaujantis marksizmo principais. Kada nors kam nors tai vis tiek bûtø reikëjæ pasakyti. Bûsimieji lietuviø literatûros istorijos raðytojai ðia tema gal dar galës ðá bei tà pridurti, bet esminiai dalykai, atrodo, egzodo þmoniø jau yra aptarti. Straipsnyje „Donelaitis praeityje ir ateityje“, skirtame Donelaièio gimimo 250 metø jubiliejui, Juozas Brazaitis (p. 95–109) pasakoja Donelaièio kû- rybos leidimo ir jos vertinimo bei pripaþinimo istorijà, nurodo sovietiniø laikø mokslininkø nutylëtus faktus ir kritikuoja marksistinës estetikos vertinimo sche- mas. Kristupas Gudaitis straipsnyje „Apie Donelaièio pasaulëþiûrà ir kûrybà“ (p. 77–93) daugiausia vietos skiria aðtriai Leono Gineièio knygos Kristijono Do-

315 Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá 0 0 nelaièio „Metai“1 kritikai. Autorius parodo, jog vadovaujantis marksistinës literatû- rologijos principais negalima teisingai ir tinkamai ávertinti Donelaièio. Gudaitis iðkelia Donelaitá kaip svarbø tautiná kovotojà, pabrëþia jo poemos patriotizmà, o pabaigoje iðvardija daugelá poemos leidimø ir vertimø á kitas kalbas. Ilgas Jono Griniaus straipsnis „Kristijono Donelaièio suþalotas veidas“ (p. 261–302) yra Gi- neièio knygos Kristijonas Donelaitis ir jo epocha2 recenzija. Autorius nurodo ir kny- gos teigiamybes, ir marksistinës estetikos bei sovietø politikos sàlygotus knygos trûkumus, polemizuoja su Gineièiu dël Donelaièio kûrybos interpretacijos. Apie sovietiniø laikø tyrimø ribotumà uþsimena ir Pranas Naujokaitis (p. 228). Sudarytojas teisingai pasielgë, pirmuoju ádëdamas á rinkiná vienintelá dar Lie- tuvoje paraðytà labai reikðmingà Juozo Brazaièio straipsná „Bûrø kultûros poetas“ (p. 11–20). Mat ðiame 1941 metais publikuotame ávade savo parengtam Raðtø lei- dimui Brazaitis labai lakoniðkai susintetino jau skelbtas Donelaièio tyrimø mintis ir punktyriðkai nubrëþë daugelá gairiø, kuriomis vëliau vadovavosi ir pats autorius, ir kiti tiek Lietuvos, tiek iðeivijos tyrëjai. Autorius iðryðkino kultûrinio ir istorinio Donelaièio kûrybos fono tendencijas, jos ryðá su pietizmu ir parodë, jog kupini lietuviðko peizaþo detaliø, lietuviø gyvenimo bûdo vaizdø lietuviø poeto kûriniai labai skiriasi nuo to meto poezijos. Brazaitis pabrëþë Donelaièio rûpinimosi bûrø nutautëjimu pagrástumà, aptarë poetinës formos dalykus. Nutautëjimo pavojaus temai ir lietuvybës propagavimui Metuose egzodo likimà patyræ Donelaièio tyrëjai skyrë daugiausia dëmesio. Bûdamos susijusios su autoriø gyvenimo realybe, kai kuriems straipsniams ðios temos suteikia papildomos vidinës átampos bei semantinio krûvio. Ðtai Vydûnas 1948 metais paskelbtoje nedidelëje studijoje „Gyvenimas Prûsø Lietuvoje apie 1770 m., kaip já vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ (p. 21–48) ieðko Donelaièio epe atsparos ir atramos, iðtikus audroms, nusiaubusioms lietuviø tautà. Autorius kiekvieno þmogaus identitetà sieja su jo tautybe, aiðkina, kad þmogus paveldi savo protëviø ypatumus, ir árodinëja, jog ir svetur atsidûrus pirmiausia reikia vaikà iðmokyti gimtosios kalbos. Juozas Brazaitis graþios kompozicijos straipsnyje „Kristijono Donelaièio pëdomis“ (p. 111–126) ap- þvelgia politinius XVIII amþiaus reiðkinius ir ávykius, pasakoja apie valstietiðkà Donelaièio aplinkà vaikystëje, europinës edukacijos procesà Karaliauèiuje, gimto- sios ir atëjûnø kultûrø susikirtimà Tolminkiemyje. Autorius aukðtina poetà uþ prie- ðinimàsi kolonistø kultûrai, susako pamàstymø apie tai, kad naujø atëjûnø banga nutrynë paskutiniuosius Maþosios Lietuvos likuèius: Gumbinë dabar vadinama Gusevu, o kadaise Donelaitá slëpusi Romintos giria virto Krasnolesje. „Donelaitis perdëm lietuviðkas“ (p. 324), „Donelaitis buvo iki kaulo lietuvis“ (p. 328) – nepails- damas kartoja Albertas Zubras straipsnyje „Donelaitis ðiandien“ (p. 319–340), pa-

1 Leonas Gineitis, Kristijono Donelaièio „Me- 2 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo tai“, Vilnius: Valstybinë groþinës literatû- epocha, Vilnius: Valstybinë politinës ir gro- ros leidykla, 1954. þinës literatûros leidykla, 1964.

316 Archivum Lithuanicum 5 raðytame poeto mirties 200 metø proga (1980). Autorius pabrëþia hegzametro áve- dimo á lietuviø kalbà svarbà, Donelaièio propaguojamas moralines vertybes, jo pa- triotizmà, lietuviðkumà, prieðinimàsi kolonizacijai, jo raðtø leidimus, apgailestauja dël Karaliauèiaus kraðto surusinimo, vietovardþiø iðnaikinimo. Keli autoriai mëgina atskleisti Donelaièio asmenybæ, charakterio bruoþus. Stasys Yla straipsnyje „Kristijonas Donelaitis: raðytojo tapatybës beieðkant“ (p. 303–316) kuria poeto vidiná portretà, charakterá, pabrëþia jo patriotizmà, moraliná prieðinimà- si atëjûnams, religingumà ir pamaldumà. Vincas Natkevièius („Idealinës vertybës Donelaièio asmenybëje ir ‘Metuose’“, p. 341–357) aptaria poeto biografijos momen- tus, socialines ir politines aplinkybes, jo moralinius principus ir jø raiðkà poemoje. Marija Stankus-Saulaitë straipsnyje „Kristijono Donelaièio saulës“ (p. 359–379) kritikuoja iðeivijos ir Lietuvos tyrëjus, tapatinanèius Donelaièio mintis ir charakterá su jo pavaizduotais bûrais. Autorë ypaè piktinasi poeto nuolankumo, taikymosi su savo dalia teze ir tvirtina, kad Donelaièio charakterá geriau atspindi ne kûryba, o dokumentinë medþiaga (Þinios, separacijos byla, áraðai Krikðto metrikø knygose ir kita) bei laiðkai. Autorës nuomone, juose Donelaitis atsiskleidþia kaip kovojantis dël teisingumo principø þmogus. Tokiø paèiø poeto asmenybës atspindþiø ji randa ir Metuose. Juozo Brazaièio paminëtà Donelaièio kûrybos santyká su kitø to meto poetø kûri- niais gana anksti pradëjo rutulioti kiti iðeivijos tyrëjai. Alfonsas Ðeðplaukis-Tyruo- lis straipsnyje „Anglø literatûra ir Donelaitis“ (p. 49–55), paraðytame 1948 metais, apibûdina XVIII amþiaus anglø literatûros situacijà, nagrinëja Jameso Thomsono áta- kos Donelaièiui tikimybæ ir prieina prie iðvados, kad ðiokios tokios átakos galëjo bû- ti. Po keleriø metø tà patá dalykà nagrinëjo Antanas Musteikis („Thomsono ‘The Sea- sons’ ir Donelaièio ‘Metai’“, p. 57–75). Iðryðkinæs, kas abiem poetams bendra ir skir- tinga, autorius padarë iðvadà, kad abu autoriai yra iðkilûs bei savarankiðki raðyto- jai, ir tiesioginæ anglø poeto átakà Donelaièiui árodyti yra sunku. Ðeðplaukis-Tyruo- lis straipsnyje „Donelaièio ‘Metai’ ir vokieèiø literatûra“ reiðkia nuomonæ dël men- kos Kleisto, Gellerto ir kitø kûrëjø átakos Donelaièio kûrybai (p. 179–186). Átakø ieð- kojimø darbus apþvelgia ir vertina Pranas Naujokaitis („Kristijonas Donelaitis [1714–1780]“, p. 219–257), tam skiria vienà dalies apie Donelaitá poskyrá. Jis pabrë- þia, kad visi tyrëjai akcentuoja Donelaièio originalumà (p. 229–232). Birutë Cipli- jauskaitë straipsnyje „Donelaièio ‘Metai’: realizmas ir tautinis jausmas“ (p. 435– 445) nurodo Donelaièio poemos ir Jameso Thomsono ir Jeano Franšois de Saint-Lam- bert’o kûriniø skirtumus, iðryðkina Donelaièio originalumà. Prie ðiø straipsniø glau- dþiai ðliejasi Lietuvoje paskelbti Elenos Kuosaitës3 ir Irenos Kostkevièiûtës4 darbai.

3 Elena Kuosaitë, „Kaimo gyvenimo vaizdai 4 Irena Kostkevièiûtë, Literatûros dienovidþiai, XVIII amþiaus poemoje: Dþ. Tomsonas, Vilnius: Vaga, 1964, 235–289. O. Goldsmitas, Dþ. Krebas, K. Donelai- tis“, Literatûra 14(3), 1972, 45–71.

317 Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá 0 0 Panaðios tematikos straipsniuose Vincas Maciûnas (p. 187–203) ir Delija J. Valiukë- naitë (p. 381–402) pabrëþia Donelaièio savitumà, stengiasi atsakyti á klausimà, kur slypi Donelaièio poemos originalumas, kuo ji skyrësi nuo kitø XVIII amþiaus kûri- niø, kas poemoje ypatinga ir amþina. Kiek prasèiau nusisekæs Juozo Tininio straips- nis daug aprëpianèiu pavadinimu „Donelaitis, Hesiodas, Vergilijus ir Biblija“ yra labai trumpas (p. 171–177), jo didelæ dalá uþima ilgos citatos, taigi nei kokiø nors árodymø, nei tyrimo èia nëra. Rinkinyje ádëtas vertingas Prano Naujokaièio Lietuviø literatûros istorijos mono- grafinio pobûdþio skyrius apie Donelaitá (p. 219–259). Jame iðdëstoma poeto biogra- fija, iðvardijami jo kûrybos leidimai ir vertimai á ávairias kalbas, apibûdinami atlikti tyrimai, plaèiai kalbama apie reikðmingus turinio akcentus, personaþø vaizdavimo principus ir kitus poetikos dalykus, nagrinëjamos pasakëèios. Reikðmingu laikytinas labai plaèiai nagrinëjantis Donelaièio sàsajas su pietiz- mu studijos pobûdþio Alekso Vaðkelio straipsnis „Pietistinis sàjûdis Maþojoje Lie- tuvoje ir Kristijonas Donelaitis“ (p. 127–170). Autorius iðsamiai aptaria pietizmo sàjûdþio atsiradimà Karaliauèiaus kraðte, jo ypatumus, iðdësto Donelaièio biogra- fijà, jo veiklos ir kûrybos sàsajas su pietizmu. Alfonsas Ðeðplaukis-Tyruolis straipsnyje „Kristijono Donelaièio ‘Metø’ vertimai á vokieèiø kalbà“ (p. 427–434) gvildena Lietuvoje niekieno netirtà temà: jis aptaria Liudviko Rëzos, Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno, Ludwigo Passarge’s ir Hermanno Buddensiego vertimus, nurodo jø teigiamybes ir trûkumus. Originaliø minèiø yra Rimvydo Ðilbajorio, Vytauto Kavolio, Elenos Tumienës darbuose. Ðilbajoris (p. 403–425) árodinëja, jog Metai turi pasakëèios elementø, jog poema primena iðtæstà pasakëèià. Tumienë (p. 205–217) laiko Metus epu. Ji nurodo epinius poemos formos ir turinio bruoþus ir pabrëþia, jog tai – didaktinis epas. Kavolis (p. 447–473) samprotauja apie anapusinio velnio pasaulio jausenos apraið- kas poemoje, lietuviðkojo klusnumo ir jausmingumo principus.

2. Trumpai apþvelgæ knygà matome, kad iðeivijos ánaðas á Donelaièio tyrimus yra tikrai svarus ir reikðmingas, kad egzodo þmonës ðioje srityje dirbo taip pat atkakliai, kûrybiðkai, pasiaukojamai, kaip ir likusieji Lietuvoje. Visi ið esmës dirbo vienà darbà. Visø Donelaièio tyrëjø veikla yra tarytum tvirta lazda pasiremti keti- nantiems eiti toliau. Juk eiti ir galima, ir bûtina. Bronius Vaðkelis straipsnyje „Kris- tijonas Donelaitis laiko tëkmëje“ (p. 475–484) surinko su Donelaièiu bei jo kûryba susijusius neatsakytus klausimus. Á kai kuriuos turbût niekada nebus duota aið- kaus atsakymo, o kai kurie gal ir bus kieno nors iðnarplioti. Ðá klausimø sàraðà, be abejo, galima papildyti. Pavyzdþiui, nei iðeivijos, nei Lietuvos mokslininkai, mano nuomone, dar nëra susidorojæ su hiperbolës Donelai- èio poemoje problema. Ásigalëjo communis opinio doctorum, jog hiperbolë Donelaièio poemoje beveik be iðimties yra satyrinë priemonë. Naujokaitis raðo taip: „Gausiai

318 Archivum Lithuanicum 5 vartojama hiperbolë. Padidinti, sutirðtinti vaizdai paryðkina tempà, padidina atstu- mus, iðpleèia erdvæ, humorà ir paðaipà nuveda iki sarkazmo, suðarþuoja tikrovæ. Pvz., vakmistro keiksmas toks smarkus ir bjaurus, kad varlës umaru á vandená ðoko, o þvirbliai negyvi nuo stogo nupuolë; Mykolas darþe taip svilino kuilá, kad per mylià dûmai lyg debesys pasikëlë, kad aptemdë saulæ, þvaigþdes ir mënulá; Pelëdos troba taip apgriuvus, kad nuo arklio suþvengimo nukrito sparas; muzikantai taip iðsigando, kad su visais savo instrumentais palindo po suolu... Hiperboliniø vaiz- dø galima rasti kiekviename ‘Metø’ puslapyje. Tai labai sustiprina vaizdingumà, pabrëþia mintá, ávykiams suteikia dinamikos“ (p. 252). Gineitis tvirtina, kad hiper- bolë yra viena bûdingiausiø Donelaièio satyrinës iðraiðkos formø5. „Hiperbolëmis kuriamø satyriniø ðarþø ‘Metuose’ nemaþa. Antai prakutæs, bet kietas gaspadorius Krizas dievagojasi, jog dël samdiniø rajumo nebeturás kur maistui paskerstø galvijø ‘skûras pakabinti’ (II. 377–388). Dvaro kulinarijos apraðymà jau Rëza teisingai laikë satyra. Tokie satyriniai ðarþai yra ir girto, besiþudanèio ‘didpilvio’ epizodas (I. 202–244), ir kaimynø namus griaunantis Doèio kûlimas (III. 650–680)“, – teigia jis6. Grotesku Gineitis laiko Doèio tarno Durako ðaudymo ir Mykolo kiaulës svili- nimo epizodus (Gineitis 1972, 130). Albino Jovaiðo nuomonë tokia pati, kaip cituo- tøjø autoriø: „Labiausiai á akis krintantis tropas – iðplëstinës hiperbolës, kuriomis Donelaitis, tiesà sakant, gal ir piktnaudþiauja. Poetui, matyt, tos hiperbolës reiðkë poetiná þaidimà, kuris neretai turëjo kelti ir juokà. Todël Donelaièio hiperboles reikëtø kildinti ið komizmo“7. Grinius hiperboles irgi laiko savotiðka humoro rûðimi ydoms iðjuokti (p. 292). Gaila, kad esant tokiai vienodai nuomonei visiðkai vieniðas nuskambëjo kitoká poþiûrá skelbiàs Viktorijos Daujotytës balsas: „Ir ‘Metø’ iðdidinimai („viens pons [...] prisiëdæs / Ir visokiø rinèvyniø svetimø prisikoðæs [...] taip baisiai ðaukti pa- gavo, / Kad visa pekla dël to nusigandusi rûko / Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivërë“) irgi turëtø eiti ið epo tradicijos“8. Be jokios abejonës, Daujotytë teisi: hiperbolë pirmiausia yra epo þenklas, epo esmë, epo dvasia. Be hiperbolës neáma- noma ásivaizduoti klasikinio epo. Þinoma, hiperbolë gali bûti ir satyros priemonë, epe ji irgi gali bûti pasitelkta kokiam nors personaþui pajuokti. Taèiau apskritai Donelaièio pavartotas hiperboles vis dëlto, mano nuomone, reikëtø diferencijuoti, nes ið tiesø ne visos jos skirtos satyriniam vaizdui sukurti. Neturëtø gluminti Metø hiperboliø nerealumas. Á ðá klausimà atsakyta jau An- tikoje. Neþinomas veikalo Apie pakylëtumà autorius cituoja neátikimà Herodoto hi- perbolæ ir aiðkina, kad hiperbolë yra átikinama ne blaivaus proto, o meninës tiesos poþiûriu: „Panaðus ir Herodoto pasakymas apie kovojusius prie Termopilø. ‘Ðioje

5 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo 7 Albinas Jovaiðas, Kristijonas Donelaitis, epocha, Vilnius: Vaga, 1990, 320. Kaunas: Ðviesa, 1992, 146. 6 Leonas Gineitis, Klasicizmo problema lietuviø 8 Viktorija Daujotytë, Tautos þodþio lemtys, literatûroje, Vilnius: Vaga, 1972, 135. Vilnius: Vaga, 1990, 56t.

319 Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá 0 0 vietoje, – sako jis, – besiginanèius kardais, kas juos atsitiktinai dar turëjo, besigi- nanèius rankomis ir dantimis barbarai uþpylë strëlëmis.’ Èia tu paklausi, kaip galima dantimis kovoti su ðarvuotais hoplitais ir kà reiðkia ‘uþpilti strëlëmis’, bet tai vis dëlto átikina, nes ne turinys èia pasitelkiamas hiperbolës dëlei, o hiperbolë, atrodo, suprantamai gimsta ið turinio“9. Todël verta dar kartà perþvelgti kai kurias Donelaièio hiperboles. Ðtai jau minë- tas kiaulës svilinimo epizodas:

Tikt girdëkit, kaip Bendiksas þàsinà pjauja Ir kaip Paikþentis pasiritæs avinà smaugia. Vauðkus savo namams vienragá buliø stekena, O Mikols darþe taip smarkiai svilina kuilá, Kad per mylià dûmai, nei debesiai pasikëlæ, Saulæ su þvaigþdëms ir ðaltà mënesá tamsin. (RG 345–347)10 Pirmiausia reikëtø pabrëþti, kad kiaulës svilinimà vaizduojanti hiperbolë èia nëra visiðkai nepriklausoma. Ji juk áterpta á gradacijos figûrà: Bendiksas pjauna þàsinà, Paikþentis avinà, Vauðkus buliø. Atrodo, buliaus vaizdu gradacija galëtø baigtis, bet ji nesibaigia, nes poetas sugalvoja dar didesná dalykà, iðreikðtà puikia, vaizdinga epine hiperbole: Mykolas taip smarkiai svilina kiaulæ, kad dûmai net dangø siekia. Kadangi pirmieji gradacijos nariai nëra satyriniai, ir paskutiniojo negalime laikyti satyriniu. Tai viena. Antra, nepaisant neátikimø dalykø (kur tai matyta, kad saulë, mënulis ir þvaigþdës kartu danguje bûtø ir svilinamos kiaulës dûmai juos uþtamsintø! O jei turima galvoje, kad Mykolas svilino tà savo kuilá ir visà, tegu ir trumpà, rudens dienà, ir dar naktá, tai kokio didumo turëjo bûti ta kiaulë? Kiek kûliø ðiaudø jai nusvilinti reikëjo?), ði hiperbolë, pasak veikalo Apie pakylëtumà autoriaus, visiðkai suprantamai gimsta ið konteksto. Ji iðreiðkia ne pa- ðaipà, ne autoriaus norà pasityèioti ið Mykolo (toks noras bûtø visiðkai nelogiðkas ir neaiðkus), o didþiulá jo dþiaugsmà, kad uoliai, atkakliai, iðtvermingai vargæ ir triûsæ bûrai rudená turi tiek daug maisto. Tai patvirtina po jos einanèios eilutës: „Taigi dabar deðrø visokiø bus prisivalgyt / Nës laðiniø bei kumpiø jau rûkyt pakabytø / Þiemai pas bûrus daugybë didelë kaba“ (RG 348–350). Vadinasi, My- kolas visai nëra satyrinis personaþas. Prieðingai, tai herojizuotas personaþas. Po- etas ðiuo vaizdu parodo ir valstieèiø darbo, ir jo rezultatø didybæ. Paprastas bûras ðiame epizode nëra nereikðmingas þemës kirminas, jo veiksmai, kaip ir herojiniø epø veikëjø, ágyja kosminá mastà. Panaðiai bûtø galima paaiðkinti ir mësos ruoðimà Krizo dukters vestuvëms:

9 Knygelë apie pakylëtumà=Libellus de sublimita- 10 Èia ir toliau cituojamas Vytauto Vitkaus- te: kaþkada Lionginui priskirta, vertë Henri- ko redaguotas Metø tekstas (Kristijonas kas Zabulis, Vilnius: Aidai, 1997, Donelaitis, Metai ir pasakëèios, Vilnius: Bal- XXXVIII. 4. tos lankos, 1994).

320 Archivum Lithuanicum 5 Karviø tris bergþdþias, o jauèiø du mësinëjo; Bet kiek kiauliø bei aviø, mësininks neruokavo; Ale þàsø bei viðtø vos viena pasiliko. (RG 143–145) Galime iki soties samprotauti, kiek maisto reikëjo á vestuves sukviestam visam kaimui, bet nieko tuo nepeðime. Juk poetui svarbu buvo ne nurodyti realø maisto kieká, ne pasityèioti ið Krizo, o pabrëþti jo turtingumà ir dosnumà, ir jis pasitelkë ðio bûro vertæ padidinanèià, já herojizuojanèià hiperbolæ. Tam paèiam tikslui skirta ir jos tàsa: troðkinant ðitiek mësos, krosnys turëjo ûþti, gàsdindamos kaimynus. Kita su Krizu susijusi hiperbolë skirta jo turto eikvojimui. Ðiam bûrui pasitaikë pasisamdyti tokià valgià ðeimynà, kad jis dejuoja turësiàs beveik elgetomis iðeiti:

Karviø bei aviø, bei jauèiø didelá pulkà, O ir kiauliø bei oþkø taip daug mësinëjau, Kad jau vos þinojau, kur skûras pakabyti. Tikt uþvakar dar priësdyt pamuðiau buliø, Nuo kurio ik dienai ðiai (tikt gëda sakyti) Vosgi ragai su kaulais ir skûra pasiliko. (VD 380–385) Krizo situacija labai panaði á Odisëjo sûnaus Telemacho. Ðis nuolatos skundþia- si, kad, tëvà laikydami niekada nebesugráðianèiu, motinai perðasi Itakës bei kaimy- niniø salø vyrai ir atëjæ á svetimus namus be perstojo vaiðinasi. Ðtai kiek gyvuliø Penelopës gerbëjai pasipjovë vienai puotai:

Savo rûbus tuojau ant krëslø ir krasiø padëjæ, Ðoko sau avinus pjauti vilnotus ir oþkas riebiàsias, Meiteliø priskerdë daug ir karvæ melþiamà vienà Vaiðëm gausingom papjovë11. Matome, jog vaiðiø ið tiesø bûta pernelyg gausiø, bet vis dëlto niekas nelaiko ðios hiperbolës satyrine. O klausimø juk kilti gali: kaip gali bûti, kad ðitiek gyvuliø paskerdþiama kasdien jau keleri metai? Kokio dydþio turëjo bûti Odisëjo bandos, kad taip ilgai uþteko ir dar uþtenka gyvuliø? Taèiau Homeras dël to galvos nesuko, kadangi jam ne tai rûpëjo: hiperbole jis siekë parodyti, kokia baisi nelaimë uþgriûva dorà þmogø, kai jo turtà eikvoja svetimieji. Kodël gi to paties negalëtume leisti Donelaièiui? Kaþin, ar reikëtø abejoti ir dël ðios Metø hiperbolës:

Að, uþvakar tavo namus blogus pravaþiuodams, Kad ásitëmyèiau tikrai, tyèiomis paþiûrëjau.

11 Homeras, Odisëja, vertë Antanas Damb- rauskas, Vilnius: Vaga, 1997, XVII. 179– 182.

321 Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá 0 0 Taipgi beþiopsant man, arklys mano þvengti pradëjo, Ir tuojaus tavo sparø viens nuo stogo nupuolë, O langø vienam perdëm skylë pasidarë. (RG 624–628) Tai Enskio kalba. Enskys yra stiprus, atkaklus, iðradingas epo herojus, darbðtus, dar nesenas, bet brandà jau pasiekæs vyras, ir galime numanyti, kad jo arkliai iðties neprasti. Beje, vienà jis puoðniai padabino Krizo dukters vestuvëms. Taigi, pirma, hiperbolë herojizuoja Enská, turintá puikø, skardþiai þvengiantá arklá. Antra, ji pa- brëþia visiems bûrams gëdà darantá Pelëdos nevalyvumà ir apsileidimà: viskas jo namuose iðklibæ ir vos ne vos besilaiko. Ilga hiperbolë skirta kitam poemos nenaudëliui Doèiui. Prasideda ji ðitaip:

Þemë su visais daiktais virpëti pagavo. Tuo sveèiai visi, dël to didei nusigandæ, Ið svetlyèios bûriðkos kûliais iðsirito, Taip kad jø keli sveikas akeles iðsibadë, O kiti rankas ar kojas buvo palûþæ. O ðtai vis dël niekniekiø taipo nusitiko, Nës Doèys su ðeðiais kûlikais, kuldami þirnius, Taip nesvietiðkai virkðèias su spragilu dauþë, Kad ir pelës po ðiaudais kribþdëti nedráso, O sveèiø daugums sau negandas pasidarë. (RG 652–661) Toliau pasakojama, kad Doèys taip smarkiai kulia javus kasmet, ir nuo spragilø dauþymo yra suguræ daug pastatø, net iðvirtæ giriø ir sugriuvæ kalnø. Stipruolio Doèio veikla ágauna milþiniðkà mastà, bet toji veikla nëra pozityvi. Juk visas ðitas smarkumas kyla, kaip paaiðkina poetas (RG 685–694), dël Doèio baisaus skubëjimo kuo greièiau turëti grûdø, juos parduoti ir pinigus pragerti. Doèys yra neigiamø bruoþø turintis epinis herojus, tuo panaðus, pavyzdþiui, á Penelopës gerbëjø vadei- và Antinojà ar kurá kità Homero epø nedorëlá. Laikydami Doèá epo herojumi, turime patikëti, kad jis iðties smarkiai kûlë, kaip tikime Iliados herojaus Nestoro pasako- jimu, jog jis vienas nukovë ðimtà vyrø:

Að gi juos pulti pradëjau kaip viesuls ið debesio juodo, Ir penkiasdeðimt veþimø jø paëmiau greit. Po du vyru Raitës ðalia jø kiekvieno, pataikyti ieties manosios.12 Tokia hiperbolë reikalinga epinës herojinës erdvës, didumo, monumentalumo áspûdþiui sukurti13.

12 Homeras, Iliada, vertë Jeronimas Ralys ir 13 Heinrich Lausberg, Elemente der literarischen kiti, Vilnius: Valstybinë groþinës literatû- Rhetorik, München: Max Hueber Verlag, ros leidykla, 1962, XI. 747–749. 1963, 76. 0 0 0

322 Archivum Lithuanicum 5 Tikime ir Vergilijaus Eneidos siûlomu perdëtu greitos lengvakojës Kamilës vaizdu:

Jos mergiðkos rankos nepratæ Sukinti verpstæ Minervos, ir jai nuo vaikystës malonios Karo baisybës, o kojø greièiu ji vëjus pralenkia. Ji ir per laukà javø nepjautø praskristi galëtø, Neprisilietus në ðiaudo, në varpos vienos nenumynus; Per vandenyno bangas putotas ji rastø sau kelià, Ir në laðelis ant kojø greitø uþtikðt nesuspëtø14. Ðalia tokiø perdëjimø ir Durako ðaudymas (ÞR 301–301), ir vakmistro keiksmai (VD 96–113), ir kitos Metø hiperbolës neatrodo keistos. Hiperbolës prasmë Metuose, be abejo, yra ne vienintelis tirtinas dalykas. Jis èia pasirinktas kaip pavyzdys, parodantis, kad ateityje Donelaitis bus tiriamas, be jokio vargo pasitelkiant visø jo nagrinëtojø, taip pat ir aptartosios knygos autoriø, balsus. Iðeiviø idëjos gráþo á tëvynæ. Tokia yra didþioji rinkinio Egzodo Donelaitis prasmë. Mat labai smagu ir patogu turëti po ranka ðià knygà todël, kad net mokslinëse bibliotekose kai kuriuos straipsnius nëra paprasta rasti, nors dabar uþsienyje gy- venanèiø lietuviø veikalai ir nebedraudþiami, nebeuþdaryti specialiuose fonduose. O leidiniui pasklidus po Lietuvà, iðeivijos tyrëjø darbai pasidarë prieinami ne tik sostinës ar didesniø miestø gyventojams, bet ir visos Lietuvos mokytojams bei kitiems ðviesesniems þmonëms. Anglø ir vokieèiø kalbomis paraðyti Elenos Tumie- nës, Birutës Ciplijauskaitës, Alfonso Ðeðplaukio-Tyruolio straipsniai èia iðversti á lietuviø kalbà. Be to, malonu paimti á rankas moksliðkai, kvalifikuotai parengtà knygà. Rengëjas apmàstë ir atrankos principus, ir straipsniø iðdëstymo tvarkà. Manyèiau, jog jis pamatuotai straipsnius bei studijas iðdëstë chronologiniu principu. Taip lengviau suprasti vieno ar kito teiginio istorijà. Mikas Vaicekauskas pateikë ir rinkinyje nespausdintø, jo galva, ne tokiø svarbiø iðeiviø darbø bibliografijà. Sunku net ásivaizduoti, kiek jam reikëjo krapðtytis, vienodinant kûriniø pavadinimus, varda- þodþiø ir vietovardþiø raðybà, bibliografijos duomenis, ávairias citatas. Bûtina pa- brëþti, kad sudarytojas nuveikë ir dar vienà didelá, mokslinio svarumo leidiniui suteikiantá darbà: jis kruopðèiai sutikrino, sutvarkë, papildë straipsniø iðnaðas, pataisë klaidas. Kaip ir dera filologijos leidiniui, knyga turi net keturias rodykles:

14 Vergilijus, Eneida, vertë Antanas Damb- rauskas, Vilnius: Vaga, 1989, VII. 805– 811. 0 0 0

323 Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá 0 0 asmenvardþiø, vietovardþiø, Metø personaþø ir Metø bei pasakëèiø citatø. Dël visø èia minëtø prieþasèiø ðios knygos turëtø laukti ilgas gyvenimas. Dalia Dilytë

D ALIA DILYTË Gauta 2003 m. birþelio 4 d. Klasikinës filologijos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

324 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá. Senoji Lietuvos literatûra 9, parengë Leonas Gineitis

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2002, 285 p. ISBN 9955-475-19-6

Iðleista Senosios Lietuvos literatûros serijos trylikta knyga. Tai Leono Gineièio parengta chrestomatija Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá. Nuo pat mokslinio darbo pradþios Gineitis tiria lietuviø klasiko Kristijono Donelaièio asmená bei kû- rybà, daug dëmesio skirdamas ðaltiniø paieðkai bei analizei. Nemaþai vokiðkø ðaltiniø, ypaè XVIII amþiaus, Gineitis pirmasis átraukë á mokslo apyvartà rengda- mas Donelaièiui skirtà studijà1. Ji dëjo pamatus ðiuolaikinei Lietuvos donelaitikai, kurià vëliau plëtojo Kostas Doveika, Vincas Kuzmickas, Jurgis Lebedys, Albinas Jovaiðas ir kiti. Vokiðki ðaltiniai tapo atspirtimi ne tik tiriant Donelaièio kûrybà, bet ir kompleksiðkai atkuriant XVIII amþiaus Prûsijos istorinæ ir kultûrinæ aplinkà2, ávairiais rakursais vertinant lietuviø literatûriná gyvenimà, vokiðkoje atmosferoje brendusios lietuviø raðtijos specifikà3. Gineitis laikomas vienu autoritetingiausiø Prûsijos lietuviø kultûros bei litera- tûros specialistø, filologo ir filosofo þvilgsniu rëpiantis senàjà raðtijà. Jis iðleido ðeðias monografijas (trys ið jø skirtos Donelaièiui ir jo epochai), buvo pagrindinis pirmojo pilno Donelaièio Raðtø leidimo rengëjas. Gineièio darbø panoramoje reikð- mingà vietà uþima istoriografiniai tyrimai ir jø pagrindu parengtos ðaltiniø ar jø iðtraukø chrestomatijos. Lietuviø literatûros istoriografijoje4 (tai pirmas iðsamus ðios srities darbas lietuviø literatûros moksle) jis susistemino ir ávairiais aspektais áver- tino jau þinomø ir pirmà kartà pristatomø autoriø istoriografijos darbus, o 1988 metais pasirodþiusioje Lietuviø literatûros istoriografijos chrestomatijoje5 visuomenei

1 Leonas Gineitis, Kristijono Donelaièio „Me- 3 Leonas Gineitis, Klasicizmo problema lietuviø tai“, Vilnius: Valstybinë groþinës literatû- literatûroje, Vilnius: Vaga, 1972; Leonas ros leidykla, 1954. 0 0 0 Gineitis, Prûsiðkasis patriotizmas ir lietuviø 2 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo literatûra, Vilnius: Pradai, 1995. epocha, 2-asis pataisytas ir papildytas lei- 4 Leonas Gineitis, Lietuviø literatûros istorio- dimas, Vilnius: Vaga, 21990; Leonas Ginei- grafija, Vilnius: Vaga, 1982. tis, Kristijono Donelaièio aplinka, Vilnius: 5 Lietuviø literatûros istoriografijos chrestomati- Lietuviø literatûros ir tautosakos institu- ja, parengë Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga, tas, 1998. 0 0 0 1988. 0 0 0

325 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá pateikë atrinktus ir á lietuviø kalbà iðverstus vokiðkus, rusiðkus, lotyniðkus, lenkið- kus tekstus (nuo XVI amþiaus iki 1940 metø) su iðsamiais komentarais. Lietuvoje istoriografija ilgà laikà buvo ganëtinai apleista literatûrologijos sritis. Ðios proble- matikos klausimai buvo keliami atskiruose straipsniuose, monografijose, faktogra- finës medþiagos teikë lietuviø bibliografijos leidiniai, taèiau daugelis iðbarstytø ðaltiniø (straipsniai periodiniuose leidiniuose, retø knygø pratarmës, uþsienio bib- liotekose saugomi senieji leidiniai ir rankraðèiai, archyviniai ðaltiniai) nebuvo pa- tekæ tyrëjø akiratin, o apie kai kuriuos þinota tik ið bibliografiniø apraðø bei nuo- rodø. Ðaltiniø ieðkojimas ir tyrimas yra beveik visø humanitariniø mokslø, tarp jø ir literatûros istorijos, maitinanèioji versmë. Dabar mûsø rankose antroji Gineièio sudaryta chrestomatija. Joje dëmesys su- telktas á vienà lietuviø literatûros mokslui vis dar aktualià temà – donelaitikà, o ðaltiniø atrankos kriterijumi pasirinkta vokieèiø kalba. Þanro poþiûriu tai naujo tipo – teminë – chrestomatija. Joje publikuojami reikðmingiausi Prûsijoje, vëliau Vokietijoje paraðyti darbai apie Donelaitá, jo aplinkà ir kûrybà. Didþioji jø dalis imta ið minëtosios 1988 metø chrestomatijos, taèiau èia skelbiama ir nemaþai naujø ðaltiniø. Pirmojoje chrestomatijoje skaitytojai neras iðtraukø ið ásrutiðkio Aleksandro Hor- no (1834–1897) ir tolminkiemiðkio Hugo Freybergo (1850–1916?) darbø. Pastarasis autorius tuomet buvo þinomas tiktai ið bibliografiniø ðaltiniø. Jo 1898 metais Sta- lupënuose iðleistõs knygos6 kopija tik vëliau Donelaièiø genealogijos tyrëjo Lutzo Wenau rûpesèiu atkeliavo á Lietuvà. Á naujàjà chrestomatijà átraukta ypaè daug medþiagos ið Franzo Oskaro Tetznerio (1863–1919) 1895–1903 metais atliktø archy- viniø tyrimø7. Kai kurie ankstesniojoje chrestomatijoje pristatyti ðaltiniai gerokai iðplësti. Ðalia jau skelbtø Martino Ludwigo Rhesos (1776–1840) tekstø ið pirmojo Donelaièio Metø leidimo èia dar pateikta iðtraukø, kuriose Rhesa analizuoja poeto kûrybà ir nuðvieèia poemos vertimo á vokieèiø kalbà aplinkybes. Bene pirmà kartà lietuviø kalba skelbiami Rhesos parengti kai kuriø Metø daliø komentarai. Daugiau negu ankstesniojoje chrestomatijoje pateikiama iðtraukø ið Georgo Heinricho Ferdinan- do Nesselmanno (1811–1881) ir Augusto Schleicherio (1821–1868) darbø. Pirmà kartà á lietuviø kalbà iðverstos ir publikuojamos XX amþiaus tyrëjø Hermanno

6 Carl Wilhelm Hugo Freyberg, Geschichte der (Breslau) 80, 1897; Franz Oskar Tetzner, evangelischen Kirchengemeinde Tollmingkeh- „Christian Donalitius von Lasdinehlen“, men, Stallupönen: [Hermann Klutke Ver- Zeitschrift für Brandenburgisch-Preussische lag], 1898. und Niederdeutsche Heimatkunde 15–17, 7 Franz Oskar Tetzner, „Christian Donalitius 1903; Franz Oskar Tetzner, „Die Litauer und die Tolminkemische Schule. Ein Bei- in Ostpreussen“, Globus 68, 1895; Franz trag zur ostpreussischen Schulgeschich- Oskar Tetzner, Die Slaven in Deutschland, te“, Pedagogische Blätter für Lehrerbildung Braunschweig: Druck und Verlag von 26, 1897; Franz Oskar Tetzner, „Christian Friedrich Vieweg und Sohn, 1902. Donalitius und seine Zeit“, Nord und Süd

326 Archivum Lithuanicum 5 Buddensiego (1893–1976), Kurto Donalies (1909–1994) ir Lutzo Wenau (g. 1930) darbø iðtraukos8. Leidinyje ið viso pristatyta septyniolika autoriø. Jø ánaðas gana nevienodas: ávairûs þiniø pateikimo motyvai, skirtinga publikuojamø ðaltiniø funkcinë paskirtis ir mokslinë vertë. Gineitis kruopðèiai surinko negausius XVIII amþiaus ðaltinius, kuriuose daþnai Donelaitis tik minimas, net ir tokius, kur jam skirta vos keletas eiluèiø. Jø autoriai – ávairaus rango Prûsijos dvasininkai (nuo superintendento iki kantoriaus), istorikai. Kaip matome ið chrestomatijoje pateiktø iðtraukø, kunigas Donelaitis pirmiausiai paminëtas bendrojo pobûdþio ðaltiniuose – Prûsijos kunigø biografiniame þinyne9, istoriniuose veikaluose10. Tik vëliau kiek plaèiau prabilta apie poetà Donelaitá11. Chrestomatija sudaryta laikantis autoriø chronologijos, o jeigu skelbiamas ne vienas to paties autoriaus tekstas – ir tekstø paraðymo chronologijos. Portretinio principo, kai to paties autoriaus darbai sutelkti vienoje vietoje, laikytasi ir kai kuriuose kituose Gineièio leidiniuose. Toks grupavimo bûdas ne tik padeda áver- tinti kiekvieno autoriaus ánaðà, bet parodo ir jo tyrimø, kartais ir poþiûrio evoliucijà. Chronologinis iðdëstymas gerai atskleidþia ir visos vokiðkosios donelaitikos raidà. Akivaizdu, kad tikroji donelaitika pradëjo formuotis XIX amþiuje. Ne visi Donelaièio tyrëjai turëjo specialø filologiná iðsimokslinimà. 1818 metais Karaliau- èiaus universiteto teologijos profesorius Rhesa, skelbdamas poemà Metai su savo paties vertimu á vokieèiø kalbà, ádëjo platø analitiná ávadà, kuriame analizavo poeto kûrybà. Ðis ávadas ir tapo Donelaièio moksliniø tyrimø pradþia. Tai aiðkiai pastebës tie skaitytojai, kurie skaitys chrestomatijà iðtisai. Èia reikëtø padaryti nedidelá ekskursà ir paminëti profesoriaus Rhesos nuopel- nà populiarinant Donelaièio kûrybà Karaliauèiaus universitete. Apie tai pavyko neseniai suþinoti ið Karaliauèiaus universiteto archyviniø bylø, saugomø Berlyne, Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve (Geheimes Staatsarchiv

8 Hermann Buddensieg, „Kristijonas Donelai- Königsberg: in der hartungschen Buchdr. tis. Leben und Werk in seiner Zeit“, Kristi- und Buchh., 1790; Friedrich Samuel Bock, jonas Donelaitis. Die Jahreszeiten, Nachdich- Versuch einer Wirtschaftlicher Naturgeschich- tung von Hermann Buddensieg, München: te von dem Königreich Ost- und Westpreussen Wilhelm Fink Verlag, 1966; Kurt Donalies, 1, Dessau: auf Kosten der Verlagskasse, „Stammtafeln Donelaitis-Donalitius-Do- 1782. nalies“, Altpreussische Geschlechtskunde. Fa- 11 Georg Christoph Pisanski, Entwurf einer milienarchiv 15, Hamburg, 1993; Lutz We- preussischen Literärgeschichte in vier Büchern, nau, Der Pfarredichter von Tollmingkehmen hrsg. von Rudolf Philippi, Königsberg: und seine Zeit, Lilienthal: Selbstverlag, 1996. Verlag der Hartungschen Druckerei, 1886; 9 Daniel Heinrich Arnoldt, Kurzgefasste Nach- Gottfried Ostermeyer, Erste Littauische richten von allen seit der Reformation an den Liedergeschichte, Königsberg: gedruckt mit Lutherischen Kirchen in Ostpreussen gestan- Driestischen Schriften, 1793; Christian denen Predigern, Königsberg: Gottlieb Gottlieb Mielcke, Anfangs-Gründe einer Lebrecht Hartung, 1777. 0 0 0 Littauischen Sprach-Lehre, Königsberg: 10 Ludwig Baczko, Versuch einer Geschichte Hartung, 1800. und Beschreibung der Stadt Königsberg 7,

327 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá Preussischer Kulturbesitz zu Berlin, toliau – GStA PK). 1810–1840 metais Rhesa buvo Teologijos fakultete veikusio Lietuviø kalbos seminaro vadovas. Seminaro paskirtis – iðmokyti bûsimuosius kunigus savarankiðkai rengti lietuviðkus pa- mokslus ir lietuviðkai katekizuoti. Nusiþengdamas statutui, Rhesa 1825 metais pradëjo seminaro pratybose nagrinëti Donelaièio Pasakëèias (jas Rhesa iðleido 1824-aisiais)12, o 1830 metais parengë akademiná Donelaièio Metø skaitymø kur- sà13. Nereliginio kûrinio gramatika ir kalbos iðraiðka buvo analizuojama aukðtes- niajame seminaro skyriuje su gabiausiais ir gerai lietuviø kalbà mokanèiais klau- sytojais. Dël to Rhesa 1834 metais sulaukë grieþtø vyriausybës priekaiðtø. Tai nurodoma Lietuviø ir lenkø kalbø seminaro archyvinëse bylose, kurios saugomos Lenkijos valstybiniame archyve Olðtyne (Archivum Pañstwowe w Olsztynie, toliau – APO)14. 1825–1827 metais jo vadovaujamà seminarà lankë ir vienas ðioje chresto- matijoje pristatomø autoriø – Karlas Wilhelmas Ottas Glogau. Greièiausiai semi- naro pratybø metu Rhesai kilo naujoviðko – ðnekamosios lietuviø kalbos þodyno idëja. Jo pagrindà turëjo sudaryti Donelaièio kûriniø leksika. Toká þodynà Rhesa parengë, taèiau jis, deja, nebuvo iðspausdintas. Chrestomatijoje iðryðkëja svarus ánaðas, kurá vokiðkoje donelaitikoje paliko ir Metø kitø leidimø rengëjai, þinomi filologai. Tai Jenos universiteto profesorius, indoeuropeistas Augustas Schleicheris, Karaliauèiaus universiteto profesorius Ge- orgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas, Karaliauèiaus literatas teisininkas Louisas Passarge, iðleidæs savàjá Donelaièio groþiniø kûriniø vertimà á vokieèiø kalbà. Jie tæsë Rhesos pradëtus Donelaièio kûrybos tyrimus, bandë sukurti vientisà klasiko ir jo aplinkos vaizdà. Chrestomatijoje (p. 35–41, 58–59) graþiai dera palan- kios recenzijos apie poemos leidimus, iðspausdintos þinomuose vokieèiø literatû- riniuose þurnaluose Jenoje (Jenaische allgemeine Literaturzeitung, 1818, Nr. 152), Wei- mare (Literarisches Wochenblatt, 1818, Nr. 50), Göttingene (Göttingische gelehrte Anzei- gen, 1819, Nr. 56–57) ir Leipzige (Leipziger Literaturzeitung, 1820, Nr. 251; Blätter für literarische Unterhaltung, 1871, Nr. 20). Tai rodo, jog jau XIX amþiaus pradþioje donelaitika perþengë Rytø Prûsijos ribas. Puslapis po puslapio chrestomatijoje ryðkëja ir Donelaièio biografija. Pirmasis iðsamiau jo gyvenimà apraðë taip pat Rhesa Metø leidime (chrestomatijoje p. 17–19). Donelaièio kûrybai sulaukus tarptautinio pripaþinimo, XIX amþiaus pabaigoje su- sidomëta autoriaus fenomenu, istoriniu ir kultûriniu fonu bei atskiromis detalëmis.

12 Acta betreffend: das Litthauische und Pol- kultät der Universität Königsberg, 1831– nische Seminar bei der Theologischen Fa- 1861, Bl. 4; GStA PK I. HA. Rep. 76. Nr. kultät der Universität Königsberg, 1809– 908. Vol. II. Tai 1830–1831 akademiniø 1830, Bl. 105; GStA PK I. HA Rep. 76. Nr. metø seminaro ataskaita. 907. Vol. I. Tai 1825–1826 akademiniø 14 Litauisches und Polnisches Seminarium, metø seminaro ataskaita. 1811–1851, Bl. 425–436; APO Kurato- 13 Acta betreffend: das Litthauische und Pol- rium, 1647/57. nische Seminar bei der Theologischen Fa-

328 Archivum Lithuanicum 5 Donelaièio pastatydintoje baþnyèioje tarnavæs Freybergas aktyviai rinko istorines þinias apie paèià parapijà ir pateikë kai kuriø naujø archyviniø duomenø apie poetà ir jo aplinkà. Kur kas plaèiau nei Freybergo buvo þinomi Leipzigo profeso- riaus Tetznerio, Donelaièio archyvo tyrëjo, darbai. Tyrimø rezultatus jis nuolat skelbdavo mokslo þurnaluose. Tetzneris surinko tuo metu prieinamà medþiagà ið Tolminkiemio baþnyèios ir Karaliauèiaus universiteto archyvø (dalis ðios medþia- gos dabar dingusi). Tetznerio tyrimais remiamasi ir ðiandien. Chrestomatijoje pa- teikti Rhesos duomenys, gauti susiraðinëjant su Donelaitá paþinojusiais asmenimis, Passarge’s rasti faktai, unikalûs Tetznerio atradimai (poeto autobiografinës „Þi- nios“, áraðai baþnytinëse knygose) jau leidþia chronologiðkai atkurti Donelaièio klebonavimo Tolminkiemyje deðimtmeèius. Chrestomatijoje publikuojami labai skirtingi trijø XX amþiaus autoriø darbai. Vokieèiø poetas ir eseistas Buddensiegas, 1966 metais ið naujo iðvertæs Donelaièio Metus, leidinio ávade ið istorinës perspektyvos apþvelgë ankstesnius tyrimus, ypaè susijusius su pakartotiniais poemos leidimais, naujai interpretavo jos meninæ vertæ ir literatûrines átakas. Tai reikðmingiausia XX amþiuje vokieèiø tyrëjo atlikta Done- laièio kûrybos analizë. Vëliau, kaip matyti ir ið chrestomatijos, reikðmingesniø vokiðkø tyrimø nebûta. Du paskutinieji chrestomatijoje pristatomi autoriai – filolo- gai mëgëjai. Tai Donelaièiø giminës palikuonys: teisininkas Kurtas Donalies ir pedagogas Lutzas Wenau. Jie rëmësi ankstesniø tyrëjø atskleistais ðaltiniais, gili- nosi á giminës genealogijà, pildë þinias naujais archyvø duomenimis, taèiau ið esmës naujo þodþio donelaitikoje netarë. Tyrimø daugiaaspektiðkumas, faktø gausa, autoriø poþiûriø ávairovë, neretai ir kontraversiðkumas galëtø supainioti maþiau pasirengusá skaitytojà, todël moksli- niu poþiûriu itin vertingas „Parengëjo prieraðas“, tik jis labai nepelnytai áterptas knygos pabaigoje tarp bibliografijos ðaltiniø ir personalijø rodyklës, iðspausdintas smulkesniu ðriftu. Ið tikrøjø ði labai reikalinga publikuojamø tekstø apþvalga ga- li bûti laikoma savarankiðku straipsniu. Prieraðo paskirtis, kaip sako pats auto- rius, – perþvelgti knygoje iðdëstomus tekstus ne „iðilginiu“ (chronologiniu) bûdu, o per „skersiná pjûvá“, lyginant ávairiø autoriø faktografinæ medþiagà, akcentuo- jant skirtingà Donelaièio kûrybos interpretacijà, atskleidþiant nuomoniø prieðta- ringumà. Jame atkreipiamas dëmesys á sakytiniø ir raðytiniø ðaltiniø, ið kuriø buvo rinkta medþiaga, unikalumà, nurodomas kiekvieno autoriaus ánaðas ir origi- nalumas. Pateikiamas þinias Gineitis papildo ir patikslina savo paties áþvalgomis. Prieraðe iðryðkinamos trys teminës grupës: 1) poeto kultûrinë istorinë aplinka, 2) biografija ir 3) kûryba. Aptardamas tekstuose atkuriamà poeto aplinkà, Gineitis iðskiria keletà aspektø. Vienur vokieèiø autoriø nuomonës ið esmës sutampa. Panaðiai traktuojamas XVIII amþiuje vykæs Prûsijos kultûrinio gyvenimo atsinaujinimas, ðvietimo problemos, Karaliauèiaus universiteto vaidmuo ir jo skleidþiama atmosfera, Baþnyèios átaka, Hallës pietizmo skverbimasis. Nuomonës skiriasi, kai palieèiami tokie diskusiniai

329 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá dalykai, kaip kolonizacijos poveikis XVIII amþiaus Prûsijos lietuviø savitumui, ðvietimo paskatos ir rezultatai, kraðto atstatymo bûdai bei priemonës ir ið to kylan- èios problemos. Gineitis ne tik apibendrina jø tyrimus, bet ir akcentuoja dar iðliekanèias prielai- das, spëliones, prieðtaringas traktuotes bei spragas tiriant Donelaièio biografijà. Antai nevienodai ið tø paèiø archyviniø ðaltiniø pateikiama poeto mirties data (mënuo), stinga patikimø þiniø apie jo gyvenimà iki studijø ir tarnybà Stalupënuo- se, apie jo dvasiná gyvenimà ir paþiûras. Beje, ir toliau lieka nepatvirtinta hipotezë, ar Donelaitis dalyvavo Karaliauèius universiteto Lietuviø kalbos seminare. Apie ðá biografijos faktà uþsimena daugelis ðioje chrestomatijoje skelbiamø tekstø autoriø: Rhesa, anoniminës recenzijos autorius, recenzuojantis Nesselmanno iðleistus Metus (1871), Passarge, Tetzneris, taèiau në vienas, net pirmasis ðá faktà paminëjæs Rhesa, nenurodo tai patvirtinti galinèio archyvinio ðaltinio. Donelaièio dalyvavimas semi- nare iki ðiol nëra árodytas dokumentais. To laikotarpio seminaristø sàraðo Lietuviø kalbos seminaro bylose nepavyko rasti ir man. Taèiau yra þinoma, kad 1733–1763 metais, kai seminarui vadovavo Franzas Albertas Schultzas (1692–1763), já lankyti buvo privaloma. 1733 ir 1735 metø karaliaus ásakymuose buvo pasakyta, kad visi teologijos studentai, kilæ ið vietoviø, kuriose pamokslai sakomi lietuviø kalba, turi lankyti Lietuviø kalbos seminarà, prieðingu atveju neteks visø lengvatø ir net bus ðalinami ið universiteto15. Tad, remiantis ðiais faktais, galima daryti tvirtesnæ prie- laidà, kad Donelaitis, á universitetà ástojæs 1736 metais, vis dëlto lankë Lietuviø kalbos seminarà, galbût ir pats dëstë lietuviø kalbà savo bendramoksliams. Anuo- met specialiø lietuviø kalbos mokytojø seminare nebuvo – jais buvo skiriami vyres- niøjø kursø studentai senjorai. Jie gaudavo specialià seminaro stipendijà (Renthey- Stipendium) ir turëjo teisæ metus ilgiau gyventi studentø bendrabutyje. Tokià leng- vatà turëjo ir Donelaitis. Reikia ið karto atkreipti dëmesá á kai kuriuos klaidingus ðaltiniuose apie semi- narà pateiktus faktus, kurie chrestomatijoje lieka nepakomentuoti. Wenau nurodo, kad Donelaièio vadovas seminare buvæs Henricho Lysijaus (1670–1731) sûnus Johannas Lysijus (p. 224). Kaip þinoma, tuo metu seminaro inspektorius (taip anuo- met oficialiai vadinti seminaro vadovai) buvo minëtasis Schultzas16. Jenos laikrað- tyje 1818 metais paskelbtoje anoniminëje recenzijoje nurodoma, jog Donelaitis lan- kæs 1718 metais Schultzo ásteigtà seminarà (p. 35). Ið tiesø seminaras buvo ásteigtas Prûsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I dekretu, o pirmuoju vadovu paskirtas Henrichas Lysijus17. Dël seminaro ásteigimo datos iki ðiol nebuvo bendros nuomo-

15 Daniel Heinrich Arnoldt, Kurzgefaßte Ge- Preussen, 1797–1805, Bl. 22; GStA PK schichte des Königreichs Preußen, Königs- Alt. Rep. II, 76, Nr. 271. berg: Kanter, 1769, 709. 17 Litauisches und Polnisches Seminarium, 16 Acta der Königl. Ober-Schul-Collegii von 1809–1854, Bl. 57; APO Kuratorium, den Polnisch- und Litthauischen Prediger- 1647/57. 0 0 0 und Schullehrer Seminar zu Königsberg in

330 Archivum Lithuanicum 5 nës – daþniausiai nurodomi 1723-ieji. Gineitis ðià dilemà sprendþia taip: 21 iðna- ðoje, komentuodamas Rhesos nuorodà, kad ði ástaiga ákurta 1718 metais, raðo, kad seminaras formaliai ásteigtas 1718-aisiais, o praktiðkai pradëjo veikti 1723 metais. Panaðiai aiðkinama ir 132 iðnaðoje: Lietuviø kalbos seminaras prie Karaliauèiaus universiteto pradëjo veikti 1723 metais. Naujausi tyrimai rodo, kad seminaras buvo ásteigtas vis dëlto 1718 metais, taèiau veikë neefektyviai (gyvavo tris semestrus, já lankë apie 12 studentø). Seminaras sustiprëjo 1723 metais, inspektoriumi paskyrus Johannà Jacobà Quandtà ir parengus pirmàjá seminaro statutà18. „Parengëjo prieraðe“ Gineitis atkreipia dëmesá á nevienodai vertinamus Metø paraðymo motyvus ir poemos liaudiðkumà sàlygojusius veiksnius, skirtingai trak- tuojamà þanrà ir kûrinio kompozicijos problemiðkumà, tematikos specifiðkumà, prototipø, literatûriniø paraleliø bei átakø klausimus. Jis aptaria bandymus nusta- tyti poemos sukûrimo metus. Donelaièio raðtø leksikos specifika, kûrybos redaga- vimo ir vertimo problemos labiausiai rûpëjo jo kûriniø leidëjams (Rhesai, Schleiche- riui, Nesselmannui, Passarge’i, Buddensiegui), todël parengëjas èia apþvelgia jø neakivaizdinæ polemikà. Jis atskleidþia autoriø prieðtaravimus dël Donelaièio eilë- daros: hegzametras laikomas ir „svetimais panèiais“ (Rhesa), ir „lietuviðkuoju heg- zametru“ (Mielcke) ar net metru, artimu lietuviø liaudies dainø stiliui (Hornas). Tas klausimas, Gineièio manymu, vertas iðsamesnio tyrimo. Analizuodamas autoriø pastabas apie Donelaièio pasakëèias, jis atkreipia dëmesá á skirtingà ðiø kûrinëliø paskirties ir originalumo vertinimà, nurodo tirtinus dalykus (pvz., Ezopo pasakëèiø átakà Donelaièiui). Kalbant apie tekstø parengimo trûkumus, reikia pritarti Miko Vaicekausko nuo- monei19, kad tekstø kupiûravimas mokslinio pobûdþio leidiniui nebuvo naudingas. Tai ypaè nepateisinama skelbiant tekstus, kurie iðspausdinti skaitytojui sunkiai prieinamuose leidiniuose ir skirti specialiai Donelaièiui ar jo kûrybos leidëjui Rhe- sai. Maþiau kupiûruotos tik trumputës iðtraukos ið XVIII amþiaus raðtø. Tiesa, paaiðkinimuose parengëjas atskleidþia kai kuriø (taèiau ne visø) praleistø teksto vietø turiná ir pateikia tokio elgesio motyvus, taèiau joks komentaras negali adek- vaèiai uþpildyti teksto spragø. Nemotyvuotai sutrumpinta iðtrauka ið Gottfriedo Ostermeyerio Pirmosios lietuviðkø giesmynø istorijos (p. 13). Be platesnio konteksto neaiðku, kokiu pretekstu Ostermeyeris kreipësi á Donelaitá, kuris jam „buvo þinomas ir kaip poetas, ar jis savo ánaðu nesutiktø mûsø paremti“. Iðnaðoje (9) poetas buvo paaiðkinæs, jog jam darosi sunku raðyti dël rankø skausmo. Mano manymu, èia stinga iðnaðos, kad Ostermeyeris kvietë þinomà poetà prisidëti prie rengiamo naujo lietuviðko giesmyno (1780–1781).

18 Acta der Königl. Ober-Schul-Collegii von 19 Mikas Vaicekauskas, „Komentarai Done- den Polnisch- und Litthauischen Prediger- laièio tema“, Naujasis þidinys. Aidai, prie- und Schullehrer Seminar zu Königsberg in das Knygø aidai: recenzijos, apþvalgos, ano- Preussen, 1797–1805, Bl. 22v–23; GStA tacijos 4, 2002, 27–34. PK Alt. Rep. II, 76, Nr. 271.

331 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá Kaip ir ankstesniojoje chrestomatijoje, Gineitis tekstams suteikia trumpus pava- dinimus, orientuojanèius á turiná. Taèiau ðioje chrestomatijoje prie tø paèiø tekstø jie formuluojami kitaip nei ankstesniojoje, tik kaþin ar geriau: plg.: A. Ðleicheris [Apie K. Donelaièio „Metus“] (1988) ir [„Metai“ – ðedevras] (2002). Po teksto ar iðtraukos paþymëtas skaièius nurodo jø ðaltiná bibliografiniame sàraðe, bet skaitytojui bûtø patogiau rasti informacijà apie ðaltiná prie paties teksto, ypaè tada, kai pateikiama daugiau iðtraukø ið skirtingø to paties autoriaus darbø (pavyzdþiui, deðimties Tetznerio straipsniø). Tada nereikëtø taip daþnai þiûrëti á sàraðà knygos pabaigoje. Ðalia autentiðko vokiðko ðaltinio nurodomos ankstesnës jo publikacijos lietuviø kalba. Tai padeda skaitytojui suþinoti, ar ðaltinis chrestomatijoje skelbiamas pirmà kartà. Taèiau po iðtrauka ið Glogau knygos (p. 60–61) nurodytas tik pirminis (vo- kiðkas) ðaltinis, nors ji jau buvo skelbta ankstesniojoje chrestomatijoje. Painiau yra su nuorodomis á recenzijø publikacijas. Èia po tekstu nurodomos tik ankstesnës á lietuviø kalbà iðverstos Rhesos ir Nesselmanno parengtø Metø leidimø recenzijos, kurias yra paskelbæ ir aptaræ Gineitis bei Jovaiðas. Chrestomatijos skaitytojas, no- rëdamas suþinoti, kokiuose leidiniuose paskelbtos recenzijos, informacijos turës ieðkoti kitu principu – jà ras ne knygos pabaigoje esanèioje bibliografijoje, kaip reikëtø tikëtis, o 74, 76, 79, 88 ir 133 iðnaðose. Taèiau net ir visà knygà atidþiai perskaitæs, jis nesuþinos, kokiame mieste buvo paskelbta paskutinioji publikuojama recenzija (133 iðnaðoje leidimo vieta nenurodyta, nors visose kitose iðnaðose ji nurodoma lauþtiniuose skliaustuose net ir tada, kai leidimo vieta nesunkiai atspë- jama ið paties leidinio pavadinimo). Uþsienio periodinëje spaudoje XIX amþiuje pasirodþiusios Donelaièio kûrinio recenzijos iðlieka reikðmingos istoriniu ir paþintiniu poþiûriu – jos, kaip þinia, atvërë neþinomam lietuviø poetui kelià á Europà. Chrestomatijoje recenzijos slepiasi po parengëjo suformuluotu poskyrio pavadinimu „[Ið L. Rëzos „Metø“ leidimo vertinimø]“ ir antraðte „[Atsiliepimas apie G. Nesselmanno „Donelaitá“]“ (èia kelia abejoniø ir paèios formuluotës). Pavadinti poskyrá tiesiog „Recenzijos“ buvo nepa- ranku, matyt, dël to, kad tekstai kupiûruoti. Taèiau turinyje ðá poskyrá vertëjo labiau atskirti nuo Rhesos darbø, nes tik greitosiomis perþvelgus knygos turiná (o tai daro skaitytojas prieð pradëdamas gilintis á tekstus), dël netikslaus pavadinimo susidaro áspûdis, kad bus kalbama apie tai, kaip pats Rhesa vertino Metø leidimà. Beje, ðiame leidinyje nepristatoma átakingame Londono politikos, literatûros, mokslo ir meno þurnale The Saturday Review 1869, t. 28, Nr. 733 paskelbta anoniminë recenzija. Nors ji paraðyta anglø kalba, bet recenzentas rëmësi vokiðkàja Metø leidimo dalimi. Ðioje recenzijoje ávertinama visa Donelaièio kûryba, svarstomos literatûrinës átakos, iðkeliamas lietuviø kalbos originalumas tarp Europos kalbø ir autoriaus unikalu- mas tarp literatûros kûrëjø. Recenzijø bûta ir vietinëje Karaliauèiaus spaudoje. Pati pirmoji Metø recenzija paraðyta vos tik pasirodþius Donelaièio poemai. Ji paskelbta Metø leidëjo Friedricho

332 Archivum Lithuanicum 5 Hartungo spausdintame Karaliauèiaus karaliðkojo adresø biuro informaciniame biuletenyje20. Tai nedidelë anotacinio pobûdþio anoniminë recenzija, bet joje pabrë- þiama lietuviðka autoriaus kilmë, palankiai vertinamas poemos turinys ir kalba, pristatomas jos parengëjas Rhesa, aptariamas vokiðkas poemos vertimas ir leidinio struktûra. Ið esmës tie patys aspektai buvo lieèiami ir vëliau pasirodþiusiose uþsie- nio recenzijose. Karaliauèiaus recenzijà 1993 metais surado Domas Kaunas21, ta- èiau Gineièio chrestomatijoje jos nëra. Chrestomatijoje publikuojamos recenzijos daugiausia anoniminës, taèiau vienos autorius yra gerai þinomas lietuviø literatûros bièiulis Jacobas Abrahamas Penzelis (1749–1819), tuometinis Jenos universiteto lektorius, palaikæs ryðius su daugeliu þinomø lietuviø raðtijos veikëjø, tarp jø su Gottfriedu Ostermeyeriu, jo sûnumi Ziegfriedu Ostermeyeriu, Rhesa, ir propagavæs lietuviø istorijos bei tautosakos dar- bus Vokietijoje22. Tad jo vardas lietuviø literatûros istorijoje nëra atsitiktinis, taèiau èia nepelnytai nurodytas ne prie recenzijos teksto ar bibliografijoje, o vël tik 74 ir 507 iðnaðoje. Korektûrai reikia priskirti spaudos riktà: 208 puslapyje raðoma, kad Rhesos Metø leidimas recenzuotas Jenos laikraðtyje Jenaische Allgemeine Literaturzeitung 1718 me- tais, o ið tiesø – 1818-aisiais. Beje, knygoje 9–14 puslapiai nepaginuoti, taèiau èia, matyt, leidëjø neapsiþiûrëjimas. Chrestomatijos pabaigoje yra daug iðnaðø (daugiau kaip pusðeðto ðimto, neskai- tant to paties turinio iðnaðø, atsirandanèiø dël faktografiniø þiniø kartojimosi ávai- riø autoriø darbuose – jos þymimos tuo paèiu numeriu). Dël iðtisinës iðnaðø nume- racijos knyga naudotis daug patogiau negu pirmàja chrestomatija, kur kiekvieno poskyrio iðnaðos buvo numeruojamos nuo pradþios. Daugelis ðiø iðnaðø – iðsamûs realijø, faktø ir publikuojamø autoriø poþiûrio komentarai, atskleidþiantys ir paties parengëjo pozicijà. Be to, iðnaðose papildomi, patikslinami ar paneigiami kai kurie tekstø autoriø teiginiai. Bibliografijoje pateikiamas numeruotas abëcëlinis literatûros sàraðas, á kurá átraukti ir visi vokiðkø tekstø ðaltiniai (iðskyrus, kaip minëta, recenzijas) bei kai kurie kiti donelaitikos tyrimai. Pirmojoje chrestomatijoje (1988) literatûros sàraðe prie vokiðkø ðaltiniø pavadinimo buvo lauþtiniuose skliaustuose nurodomi lietu- viðki pavadinimai net ir tø kûriniø, kurie dar neiðversti á lietuviø kalbà, pvz.: „Passarge L. Aus baltischen Landen = [Ið baltø kraðtø]“. Ðioje chrestomatijoje ver- timø nëra, o bûtø naudinga, juk knygà skaitys ir maþiau vokieèiø kalbà mokantys skaitytojai, kuriems svarbu suprasti ðaltinio pavadinimà.

20 Konigsberger Intelligenz-Zettel 152, 1818 06 22 Vilija Gerulaitienë, „Gotfrydas Ostermeje- 26, 2242–2243. 0 0 0 ris ir jo lituanistiniai rankraðèiai“, Keturi 21 Domas Kaunas, Donelaièio þemës knygiai, Gotfrydo Ostermejerio rankraðèiai, parengë Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, Vilija Gerulaitienë, Vilnius: Lietuvos isto- 1993, 132–133. 0 0 0 rijos institutas, 2002, 18–19.

333 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá Leidiná uþbaigia informatyvi personalijø rodyklë. Joje nurodomos asmens gyve- nimo datos, pateikiama trumpa charakteristika. Asmenvardþiai raðomi originalo forma su lietuviðkomis galûnëmis, laikantis tos paèios nuostatos, kaip ir vëlesnëse, bet skirtingai nei ankstesniosiose autoriaus knygose. Prie tradiciðkai lietuvinamø pavardþiø (Kvantas, Milkus, Rëza) skliaustuose nurodytos vokiðkuose ðaltiniuose áprastos formos (Quandt, Mielcke, Rhesa). Taèiau yra ir nenuoseklumø. Gineièio veikaluose ávairuoja Karlo Wilhelmo Otto Glogau pavardës raðyba. Ðiame leidinyje ji raðoma Glagau. Archyvuose iðlikusiuose seminaristø sàraðuose randame ðio as- mens pavardës formà Glogau23. Ankstesniojoje Gineièio chrestomatijoje Passarge’s vardas buvo raðomas Liudvigas (ne Ludwigas arba Liudvikas), o ðioje – Louis (turëtø bûti Louisas). Ir ðioje chrestomatijoje liko neiðspræsta jau åmþina tampanti vardø problema, kai raðoma apie Rytø Prûsijos asmenis, turëjusius du, tris ir daugiau vardø. Pagal to kraðto tradicijas „ðaukiamasis“ vardas (vok. Rufname) bûdavo arèiausiai pavardës. Parengëjas visus to paties asmens vardus pateikia personalijø rodyklëje, taèiau tekste daþniausiai þymi tik vienà vardo raidæ. Tada ir atsiranda painiavos. Pavyz- dþiui, Carlas Wilhelmas Hugo Freybergas vadinamas H. (=Hugo) Freybergu, Karlas Wilhelmas Ottas – W. (=Wilhelmu) Ottu, t. y. pasirinktas „ðaukiamasis“ vardas). Tuo tarpu Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas vadinamas G. (=Geor- gu) Nesselmannu, t. y. toliausiai nuo pavardës esanèiu vardu. Lietuviø kalbininkø darbuose ðitas asmuo vadinamas Ferdinandu Nesselmannu. Panaðiai yra ir su Franzo Oskaro Tetznerio, Friedricho Samuelio Bocko, Danielio Heinricho Arnoldto ir daugybës kitø asmenø vardais. Lietuviø literatûros moksle ðiais klausimais vis dar stinga bendros nuostatos. Paèiø populiariausiø autoriø vardus, matyt, jau teks vartoti tradiciðkai. Juk neáprastai skambëtø Gottliebas Mielcke, be to, bûtø sunku atskirti Peterá Gottliebà nuo Christiano Gottliebo (tëvà nuo sûnaus), o Ludwigas Rhesa pavirstø Gediminu Rhesa. Yra ir kita neiðspræsta problema – kada ir kaip turëtume lietuvinti vokiðkus vardus? Chrestomatijoje esanèioje personalijø rodyklëje pastebima tendencija skir- tingai raðyti tà patá vokiðkà vardà priklausomai nuo to, kiek jo turëtojas yra susijæs su lietuviø literatûra ir raðtija. Dël to randame Gotlibas Milkus (pagal vokieèiø fonetikos dësnius lietuviðkai turëtø bûti Gotlybas) ir Gottliebas Klopstockas; Gotfri- das Ostermejeris (turëtø bûti Gotfrydas) ir Gottfriedas Scheffleris. Dar blogiau, kai nurodoma tik pirmoji vardo raidë. Kurià pasirinkti? Ch. (=Christianas) ar K (=Kris- tijonas), Z (=Zygfrydas) ar S (=Siegfriedas)? Tokia pati painiava ir su vokiðkomis pavardëmis. Suka galvas ir autoriai, ir leidëjai, kaip raðyti giminaièius, jei tik vienas ið jø susijæs su lietuviø kultûra, pavyzdþiui, þinomas raðtijos atstovas Kristijonas

23 Acta betreffend: das Litthauische und Pol- 1809–1830, Bl. 134; GStA PK I. HA Rep. nische Seminar bei der Theologischen Fa- 76. Nr. 907. Vol. I. kultät der Universität Königsberg,

334 Archivum Lithuanicum 5 Gotlybas Milkus ir jo brolis Theodoras Gabrielius Mielcke, eilinis Mielkiemio ir Pilkalnio kunigas. Tikra netvarka kyla abëcëlinëse rodyklëse: Cipelis ar Zippelis, Sengstockas ar Zengðtokas? Nenuoseklumas raðant vokiðkus asmenvardþius yra bendra Rytø Prûsijos kultûros tyrëjø problema, tad bûtø pats laikas spræsti jà geranoriðkai sutelkus jëgas. Nemaþà darbà Gineitis nuveikë versdamas ðiam leidiniui naujus tekstus bei tikslindamas ar redaguodamas anksèiau skelbtuosius. Pasinaudota ir kitø þinomø literatûrologø (Lebedþio, Jovaiðo) parengtais vertimais. Tekstai ar jø iðtraukos ið- versti tiksliai ir sklandþiai, iðlaikant XVIII–XIX amþiaus dvasià. Versti senuosius gotikiniu ðriftu paraðytus vokiðkus spaudinius ir ypaè rankraðèius – nelengvas darbas, juo labiau kad Rytø Prûsijoje vyravo vokieèiø þemaièiø tarmë, kuri tiek leksika, tiek kai kuriomis gramatinëmis ypatybëmis skiriasi nuo ðiuolaikinës ben- drinës vokieèiø kalbos. Taèiau yra þinoma, kad kai parengëjas verèia pats, vertimas dël to tik laimi. Ið esmës vertimas nepriekaiðtingas. Tiesa, kai kur pasitaiko ir netikslumø (pvz., kalbant apie kaimà, esantá Romintos slënyje, þodis Circum, ðiuo atveju reiðkiantis geometrinæ figûrà – apskritimà, verèiamas cirkas, p. 62). Istoriniø tekstø vertëjai nuolat susiduria su realijomis, kurios istorikø dar nëra iki galo atskleistos ir lietuviðkai ávardytos. Daug sunkumø kelia Prûsijoje ávairiais laikotarpiais vartoti terminai, ypaè ûkiniai ir administraciniai, neretai ir baþnytinio ar net buitinio gyvenimo realijos. Gineièiui teko ieðkoti lietuviðkø atitikmenø ar paaiðkinimø. Tai dar viena bendra kalbininkø, literatûrologø ir istorikø problema. Iðeitis bûtø viena: susibûræ ávairiø srièiø specialistai turëtø parengti Rytø Prûsijos realijø aiðkinamàjá þodynëlá. Èia Gineièio konsultacijos bûtø gyvai reikalingos. Jis jau yra padaræs pradþià rengdamas minëtà Lietuviø literatûros istoriografijos chresto- matijà. Jos pabaigoje ádëtas daugiau kaip pusantro ðimto þodþiø aiðkinamasis is- toriniø, religiniø, filologiniø, visuomeniniø, buitiniø ir kt. terminø bei realijø þody- nëlis. Ypaè svarbu atkreipti dëmesá á vokiðkø þodþiø daugiareikðmiðkumà, kad neatsitiktø kaip vienam lenkø istorikui, kuris vok. Sprachidiotismen (pasenusi þo- dþio Idioma daugiskaitos forma) suprato ne kaip kalbos idiomos, o kaip kalbos idio- tizmas ir pakomentavo, jog kalbininkas (èia turëtas galvoje, beje, Ludwigas Rhesa!) nevengë ironiðko poþiûrio á lietuviø kalbà. Apibendrinant reikia pabrëþti, kad Gineièio parengtas vokiðkø XVIII–XX am- þiaus donelaitikos ðaltiniø rinkinys turi didelæ mokslinæ ir paþintinæ vertæ. Iðbars- tyti ðaltiniai, iki ðiol buvæ daugiau þinomi tik specialistams, pirmà kartà sukaupti vienoje vietoje. Knyga supaþindina maþiau vokieèiø kalbà mokantá skaitytojà su reikðmingais ðaltiniais, parodanèiais Donelaitá nauju rakursu – vokieèiø autoriø poþiûriu. Donelaièio fenomenas atsiskleidë specifinëje Prûsijos aplinkoje. Ið vokið- køjø raðtø mus pasiekusios pirmos faktografinës þinios ir Donelaièio kûrybos in- terpretacija tebëra unikalus ðaltinis ir ðiuolaikiniams donelaitikos tyrëjams – lietu- viø, vokieèiø, lenkø bei rusø mokslininkams.

335 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá Vokiðki tekstai apie Donelaitá, chrestomatijos parengëjo kritiðkai ávertinti, tiesia kelià kitiems literatûros tyrëjams. Ði chrestomatija daugeliu atvejø yra informatyvi ir patraukli knyga aukðtøjø mokyklø dëstytojams ir studentams, literatams ir isto- rikams. Galbût ji taps ir gausesniø tokio pobûdþio darbø pradþia. Liucija Citavièiûtë

L IUCIJA CITAVIÈIÛTË Gauta 2003 m. kovo 13 d. Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

336 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija, parengë ir vertë Liucija Citavièiûtë

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2003, 118 p. ISBN 995-475-36-6

Die Geschichte des Litauischen Seminars an der Albertina in Königsberg ist erst in der jüngsten Vergangenheit (wieder) in das Blickfeld wissenschaftlicher For- schung geraten. In diesem Zusammenhang sind insbesondere die Arbeiten von Liucija Citavièiûtë zu erwähnen, die erst kürzlich eine detaillierte und faktenreiche Dissertation zur Geschichte des Litauischen Seminars vorgelegt hat. Diese (leider bisher noch nicht publizierte) Dissertation zeichnet sich in ganz besonderer Weise durch die Vielzahl der von der Autorin ausgewerteten Quellen deutscher (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, Berlin), polnischer (Archiwum pañstwowe w Olsztynie) und litauischer Archive aus.

1. Ein Teil dieser Archivalien wird jetzt separat als Quellenpublikation einer breiten Öffentlichkeit zugänglich gemacht.1 Es handelt sich hierbei um eine Schrift aus der Feder von Martin Ludwig Rhesa, dem bekannten Baltisten, der selbst Dozent am Litauischen Seminar war und über 30 Jahre als Direktor die Geschicke des Litauischen Seminars maßgeblich bestimmte. Sie gehörte ursprünglich in den Bestand des Staatsarchivs in Königsberg und wird jetzt im Archiwum pañstwowe w Olsztynie unter der Signatur: Kuratorium 1647/57, Litauisches und Polnisches Seminarium (1809–1854), Bl. 53–75 aufbewahrt. Die von Citavièiûtë unter dem Titel Lietuviø kalbos seminaro istorija publizierte Schrift Rhesas besteht aus insgesamt fünf Teilen, und zwar aus:

1 Eine weitere auf Rhesa bezogene Archivalie vièiûtë bereits in der von Vilija Gerulaitie- und zwar seine im Zusammenhang mit në besorgten Ausgabe Keturi Gotfrydo Os- seiner Evaluierung als Dozent des Litau- termejerio rankraðèiai, parengë Vilija Geru- ischen Seminars erbrachte Übersetzung ei- laitienë, Vilnius: Þara, 2002, 21–25, nes Psalms Davids und die Korrektur von 79–82. 0 0 0 Gottfried Ostermeyer veröffentlichte Cita-

337 Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija 1. Bericht über das litthauische Seminarium (S. 47f.). 2. Geschichte und Verfaßung des litthauischen Seminariums auf der Universi- taet zu Königsberg (S. 49–69). 3. Wünsche und Vorschläge an die höhere Unterrichts behörde zur Verbeßerung und Erweiterung des litthauschen Seminarii (S. 70f.). 4. Verzeichnis derer Herren, die das Litth. Seminarium frequentieren (S. 72). 5. Verzeichnis der Mitglieder des litthauischen Seminarii (S. 73f.). Sie bietet diese Texte zunächst in transliterierter Form mit entsprechenden text- kritischen Bemerkungen. Im Vorspann dazu (S. 43–45) legt sie ausführlich die Editionsprinzipien dar. Daran schließt sich die litauische Übersetzung an (S. 75– 96), der sie in Endnoten (S. 97–104) für den litauischen Leser entsprechende Erläuterungen zu den im Text erwähnten Personen und Sachverhalten beigibt. Die Publikation wird abgerundet durch eine einleitende Darstellung mit dem Titel „Karaliauèiaus universiteto Lietuviø kalbos seminaras ir Martynas Liudvikas Rëza“ (S. 11–42). In groben Zügen skizziert sie hier die Bedeutung des Königsberger Litauischen Seminars sowohl für das Litauische Schrifttum selbst, als auch in seinem Einfluss auf Großlitauen und das Ausland. In einem weiteren Kapitel geht sie auf die Rolle Rhesas beim Ausbau des Litauischen Seminars und dessen Pro- filierung ein, um dann eine ausführliche Einführung in die Rhesasche Schrift zu geben. In einem Anhang bietet Citavièiûtë eine Übersicht über die ersten Studenten von Rhesa, die sie um Fakten aus deren Biographie und der späteren Tätigkeit ergänzt. Beigefügt sind weiterhin ein Namensregister sowie ein Ortsregister.

2. Dem Litauischen Seminar in Königsberg kommt, wie die Herausgeberin un- terstreicht, eine zentrale Rolle in der preußisch-litauischen Kultur- und Geistesge- schichte zu, gingen doch aus ihm eine Vielzahl von Geistlichen hervor, die sich um das litauische Schrifttum verdient gemacht haben. Ursprünglich gegründet um den Pfarrernachwuchs für die litauischen Gemein- den in der litauischen Sprache zu unterweisen, entwickelte es sich zunehmend zu einer akademischen Lehranstalt, die das Litauische auch als philologische Diszi- plin betrieb. Diese Entwicklung ist nicht zuletzt ein Verdienst Rhesas, der durch seine eigenen sprachwissenschaftlichen Ambitionen maßgeblich dazu beitrug. In den Jahren 1811–1816 entspann sich jedoch ein Konflikt zwischen der Regierung und der Universität um die grundsätzliche Ausrichtung des Seminars. Die Vertreter der Regierung plädierten dafür, das Litauische Seminar zusammen mit dem Polni- schen Seminar dem Theologischen Seminar anzugliedern und es damit (wieder) auf die Pfarrerausbildung für die litauischen Gemeinden zu beschränken (S. 32). Im Kontext dieser Auseinandersetzung ist die hier zu besprechende Schrift an- zusiedeln. Rhesa erarbeitet sie, um das Ministerium von dem Nutzen des Seminars zu überzeugen und auch zum Teil, um sich gegen die gegenüber ihm erhobenen

338 Archivum Lithuanicum 5 Vorwürfe zu verteidigen. Neben einem Vorwort und Vorschlägen für eine Reformie- rung des Seminars verfasst er eine Seminargeschichte, in der er auf Bedeutung des Seminars für das geistig-kulturelle Leben Preußisch-Litauens einging. Er spannt den Bogen zurück bis Herzog Albrecht und verfolgt die Bemühungen um die Etablierung des litauischen Sprachunterrichts an der Universität Königs- berg und stellt schließlich die Entwicklung des Litauischen Seminars bis zu seiner Amtszeit dar. Den von Rhesa in seiner Geschichte beschriebenen Auseinandersetzungen zwi- schen den Vertretern von Pietismus und Orthodoxie (wobei er die beiden Strömun- gen selbst nicht nennt) gibt die Herausgeberin breiten Raum in ihrer einleitenden Studie. Allerdings unterlaufen ihr gerade hier bei der Darstellung der Rolle des Pietismus in Ostpreußen eine Reihe von Fehlern und Ungenauigkeiten. Die vermeintlichen Autonomiebestrebungen der Orthodoxie („Jø oponentai orto- doksai buvo plataus iðsilavinimo þmonës [...], siekiantys iðlaikyti savo kraðto [...] fizinæ ir dvasinæ autonomijà nuo Brandenburgo kunigaikðtystës“, S. 36) sind nur bedingt mit dem Jahr der Königskrönung 1701 in Zusammenhang zu bringen, wie Citavièiûtë in der Fußnote 40 („1701 m., susijungus Brandenburgo ir Prûsijos þe- mëms“) suggeriert. Die Zugehörigkeit Preußens zum Kurfürstentum Brandenburg bestand bereits lange vorher, spätestens seit 1660 als Brandenburg endgültig die Lehnshoheit über Preußen erhalten hat. Zu diesem Zeitpunkt beginnt bereits der Aufbau gesamtstaatlicher Institutionen. Insofern stellt 1701 nur den Abschluss dieser Entwicklung dar.2 Mit der Bemerkung, dass die Pietisten nach der Verbreitung der deutschen Kul- tur trachten („Halës pietistai didelá dëmesá skyrë [...] vokiðkos kultûros platinimui“, S. 36) wiederholt sie hier indirekt, den in der litauischen Geschichtsschreibung tradierten Vorwurf, die Pietisten hätten die Germanisierung vorangetrieben. Diese Darstellung hat Ona Aleknavièienë erst kürzlich in einem Aufsatz über Lysius in Frage gestellt.3 Citavièiûtë verallgemeinert Aussagen von Lysius, deren Interpreta- tion kontextbezogen erfolgen sollte, und bezieht sie auf den Halleschen Pietismus insgesamt. Allerdings zeigt die Geschichte des Halleschen Pietismus, und nicht zuletzt die Geschichte des Litauischen Seminars in Halle, dass die Pietisten großes Interesse den jeweiligen Volkssprachen entgegenbrachten, die sie u.a. auch aus Missionsbestrebungen erlernt und in die sie auch übersetzt haben.4 Die Bestände an fremdsprachiger Literatur und fremdsprachigen Übersetzungen in Archiv und Bibliothek der Franckeschen Stiftungen legen davon ein beredtes Zeugnis ab.

2 Manfred Schlenke (Hrsg.), Preußen-Plötz: 4 Eduard Winter, Die Pflege der west- und preußische Geschichte zum Nachschlagen, Frei- südslawischen Sprachen in Halle im 18. Jahr- burg im Breisgau [u.a.]: Ploetz, 1987, 33. hundert, Berlin: Akademie Verlag, 1954. 3 Ona Aleknavièienë, „Henricho Lyzijaus laiðkas Augustui Hermannui Francke’i“, ALt 3, 187–206.

339 Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija Das Interesse des Königs Friedrich Wilhelm I galt nicht in erster Linie dem Pietismus selbst, sondern den Erfolgen August Hermann Franckes im Bereich des Schulwesens. Pietistisch gebildete und erzogene Absolventen galten als tüchtige Staatsdiener, die der König für seine Staatsreform brauchte. Insofern irrt Citavièiûtë, wenn sie die Unterstützung des Königs für die Pietisten darauf zurückführt, dass er selbst Pietist gewesen sei, wie sie S. 36 behauptet. Vielmehr gehörte er der reformierten Kirche an und nicht der lutherischen Kirche, innerhalb der die Ausei- nandersetzung von Pietismus und Orthodoxie geführt wurde. Auch die Angaben zur Person Heinrich Lysius‘, des ersten bedeutenden Vertre- ters des Pietismus in Ostpreußen, bedürfen an dieser Stelle der Korrektur. Wenn Citavièiûtë in der Endnote 13, S. 98 zu Lysius schreibt, dass er „karaliaus atsiøstas á Karaliauèiø 1707 metais skleisti pietizmo“, dann übersieht sie hier einige Dinge. Zunächst sollte hier der Name des Königs erwähnt werden, und zwar war das Friedrich I, und nicht Friedrich Wilhelm I, der besonders enge Kontakte mit den Halleschen Pietisten unterhielt und später bei der Gründung des Litauischen Se- minars eine Rolle spielte. Da eine jegliche Stellenbesetzung vom König approbiert werden musste, kann man die Initiative dazu nicht dem König selbst zuschreiben und ihm schon gar nicht unterstellen, er wolle damit den Pietismus verbreiten. Vielmehr wurde Lysius auf Empfehlung Speners 1701 zunächst für das Amt des Direktors der Königlichen Schule (seit 1703 Collegium Fridericianum) vorgeschla- gen, welches er 1702 antrat. 1701 wurde er außerordentlicher Professor an der Albertina.5 Demnach war Lysius bereits in Königsberg und musste nicht erst dort- hin hingeschickt werden, als er 1709 als ordentlicher Professor berufen wurde. Auf welches Datum Citavièiûtë mit der Angabe 1707 anspielt, bleibt unklar. Weiterhin sollte die Datierung des Lysiusschen Katechismus korrigiert werden, die die Herausgeberin mit 1722 angibt. Entscheidend ist hier das Entstehungsda- tum und zwar 1719, wie es sich in der Literatur eingebürgert6, und nicht das Erscheinungsdatum 1722, zumal dieser dann vom Vertreter der Gegenpartei Gab- riel Engel herausgegeben wurde, wobei bisher unklar ist, inwieweit der Lysiussche Katechismus vor Drucklegung noch bearbeitet wurde und wir somit von zwei verschiedenen Redaktionen sprechen müssen. Ähnliche Datierungsungenauigkeiten finden wir auch an anderer Stelle. So erwähnt sie S. 18 im Zusammenhang mit der Seminarlektüre die von Quandt veranstaltete litauische Bibelausgabe 1755, ohne darauf zu verweisen, dass es sich

5 Lehnerdt, „Heinrich Lysius“, Altpreußische 1993; Baldur Panzer (Hrsg.), Der kleine Ca- Bibliographie 1, hrsg. von Christian Kroll- techismus D. M. Lutheri: deutscher und litau- mann, Marburg: N.G. Elwert Verlag, 1974, ischer Text nach der Handschrift Ms. Slav. 414. 0 0 0 Quart. 4 (Berlin/Krakau) = Måêas katgismas 6 Pietro U. Dini (par.), Heinrich Lysius, Maþa- D. Mertino Lutteraus / besorgt von D. Hen- sis katekizmas (pagal Berlyno rankraðtá), rich Lysius, Tillsitt 1719. Frankfurt am Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, Main [u.a.]: Lang, 1993.

340 Archivum Lithuanicum 5 hierbei um die 2. Auflage derselben handelt. An anderer Stelle (S. 100, Endnote 30) sind die Lebensdaten von Johann Behrendt, dem Insterburger Erzpriester und He- rausgeber des Gesangbuches fehlerhaft, die doch richtig mit 1667–1739 anzugeben sind. Hier liegt offenbar eine Verwechslung mit dem Pfarrer von Kaukehmen, Jo- hann Behrend vor. Datierungsungenauigkeiten, die auf Rhesa zurückgehen, bleiben von Citavièiûtë unkommentiert. So hätte doch zumindest vermerkt werden müssen, dass der Reces- sus generalis der Kirchenvisitation Insterburgischen und anderer Littawischen Embter im Hertzogthumb Preussen, auf den sich Rhesa bezieht (S. 52), auf 1639 und nicht auf 1683 zu datieren ist. Anzumerken seien noch Citavièiûtës Aussagen zu Gottfried Ostermeyer. So schreibt sie auf S. 100, Fußnote 34, dass es „to laikotarpio seminaristø sàraðø nerasta, taèiau tuomet karaliaus ásakymu seminarà lankyti privalëjo visi ið lietu- viðkø apskrièiø kilæ teologijos studentai“, obwohl doch allgemein bekannt sein dürfte, dass Ostermeyer außerhalb des litauischen Sprachgebietes und zwar in Marienburg geboren wurde. Vaclovas Birþiðka nennt ihn als Mitglied des Litau- ischen Seminars.7

3. Da der Rezensentin eine Kopie des Originals der Rhesaschen Schrift nicht zugänglich war, kann die Richtigkeit der Lesung in der Edition nicht nachgeprüft werden. Citavièiûtë bietet einen im Allgemeinen gut lesbaren, verständlichen Text. Nur wenige Lesungen scheinen hier überprüfenswert. So ist auf S. 51 oben sicher gottseelige statt gultseelige Fürst zu lesen, zumindest finden wir diese Form in den von Rhesa angegebenen Seiten in Arnoldts Historie der Königsbergischen Univer- sität.8 Auch scheint die Zusammensetzung Pfarrer-Bürgen (S. 52) unverständlich, die doch sicherlich aufzulösen ist in Pfarrer, Bürger.

4. In Anbetracht des heute sehr antiquiert wirkenden Stils des Rhesaschen Textes entscheidet sich die Herausgeberin an einigen Stellen im Interesse der Verständlichkeit des litauischen Textes für eine freie Übersetzung. Gegen diese Praxis ist im Prinzip nichts einzuwenden. Nur unterlaufen ihr zuweilen Ungenau- igkeiten in der Übersetzung. Zumeist haben diese keinen Einfluss auf die grund- legende Textaussage, insofern soll an dieser Stelle nur auf einige, den Textsinn verändernde Passagen eingegangen werden. Wenn Rhesa schreibt „wie es mit einem gewißen Mosuidius“ der Fall war (S. 50), dann geht er davon aus, dass der Adressat – anders als der litauische Leser, den Citavièiûtë für ihre Übersetzung annimmt – diesen nicht kennt. Insofern ist die

7 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 2, Vilnius: bergischen Universität 1, Königsberg: Jo- Sietynas, 21990, 101. hann Heinrich Hartung, 1746, 125. 8 Daniel Heinrich Arnoldt, Ausführliche und mit Urkunden versehene Historie der Königs-

341 Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija Übersetzung durch „su þinomu Maþvydu“ (S. 77) an dieser Stelle nicht richtig. Adäquater wäre „su tokiu Maþvydu“. An anderer Stelle heißt es bei Rhesa in einem Auszug aus der Ordinatio de Alumnis „Sobald aber bei der Competenz 2 oder mehrere Litthauer vorhanden wären, müßte man darauf sehen, wer die erforderte Sprache desto beßer verstünde, dem andern sollte ein Theil des während der Vacanz ersparten Geldes zu Theil werden“ (S. 51). In dem vorangegangenen Teil wird über die für die Litauer einge- richteten Stipendien berichtet, insofern ist der Text so zu interpretieren, dass der- jenige, der die litauische Sprache am besten verstünde, das Stipendium bekäme, der andere/die anderen jedoch ein Teil des Geldes, das während der Zeit eingespart wurde, als kein Litauer ein Stipendium erhalten hat. Citavièiûtë aber übersetzt: „Jeigu atsirasdavo du ar daugiau tinkamø lietuviø, rekomenduota atkreipti dëmesá, kuris ið jø geriau moka lietuviø kalbà, ir tam skirti vakacijos laikotarpiu sutaupytus pinigus“ (S. 77–78), d.h. nach Citavièiûtës Über- setzung würde nur einer der Litauer finanziell unterstützt werden. Einige Ungenauigkeiten in der Übersetzung hätten sich durch die Berücksichti- gung innertexlicher Bezüge vermeiden lassen, wie bei der Übersetzung der folgen- den Passagen: „Dazu soll zu Anfang ein Docens ex ordine Magistrorum, der in den Sprachen wohl geübet, und in der Theologie wohl gegründet auch für diejenigen, so die litthausche Sprache erlernen oder sich in derselben perfektioniren sollen, ein eigner Informator aus den Candidatis Ministerii gehalten werden, der die litthausche Sprache aus dem Grunde verstehet“ (S. 54). Diese Stelle allein kann missverstanden werden. Wenn man aber die auf S. 61 von Rhesa gegebene Information mit einbe- zieht „Von dem ursprünglichen Plan, daß ein Magister Artium in Theologicis beson- ders informiren sollte, fand man sich genöthigt, gleich anfangs abzugehen, weil einer Seits, kein Gehalt für diesen Lehrer ausgesetzt war, anderer Seits die Studiosi Gelegenheit genug hatten, bei den Professoribus Theologica zu hören“, dann wird klar, was hier gemeint ist. Nämlich, dass ein Magister der Theologie, der die Spra- chen, und zwar die für das Theologiestudium wichtigen, d.h. Griechisch, Latein und Hebräisch gut beherrscht, die Mitglieder des Litauischen Seminars gesondert in Theologie unterweisen sollte, ein Kandidat für ein Predigtamt (in den litauischen Gemeinden), der die litauische Sprache gut beherrscht, hingegen in der litauischen Sprache. Insofern geht hier Citavièiûtë mit ihrer Übersetzung völlig Fehl, wenn sie schreibt: „Ið pradþiø docentu turi bûti paskirtas gerai lietuviø kalbà mokantis ir turintis gerø teologijos þiniø magistras, o tiems, kurie nori daugiau iðmokti lietuviø kalbos ar pagilinti jos þinias, turi bûti skiriamas itin gerai mokantis kalbà minis- terijos kandidatas“ (S. 80). Nicht konsequent ist Citavièiûtë bei der Wiedergabe des Begriffes Oberhofpredi- ger, der doch lautet vyriausiasis rûmø pamokslininkas. Doch zuweilen gibt sie nur rûmø pamokslininkas – das bedeutet nur Hofprediger, von denen es jeweils zwei

342 Archivum Lithuanicum 5 neben dem Oberhofprediger gab – was in Bezug auf Quandt sachlich nicht richtig ist (S. 98), oder auch vyriausiasis dvaro pamokslininkas, was in Bezug auf die Eindeu- tigkeit der Begriffsbildung zu beanstanden ist (S. 82).

5. Quellenpublikationen erfordern einen immensen Arbeitsaufwand. Insofern ist es zu begrüßen, dass sich die Herausgeberin dieser Arbeit mit großem Engage- ment und viel Fleiß angenommen hat. Allerdings gebietet diese Arbeit auch eine besondere Pflicht zur Sorgfalt, sowohl bei der Recherche als auch bei der Transkrip- tion und der Übersetzung. Da die Quellen selbst nicht ohne weiteres zugänglich sind, wird im wissenschaftlichen Diskurs in erster Linie auf die Quellenpublikation zurückgegriffen. Dabei wird der Quelle eine gewisse Autorität zuerkannt, so dass bei der Erarbeitung unterlaufene Fehler schwerer wiegen, als in irgend einer ande- ren Publikation, da sie die weitere wissenschaftliche Diskussion erheblich beein- flussen können. Neben der Vermeidung von Fehlern gehört zur Sorgfaltspflicht auch der konsequente Literatur- bzw. Quellennachweis, den die Rezensentin im Vorwort bei der Anführung von Rhesa gewidmeten Arbeiten (S. 7) vermisst, genau- so wie in der Endnote 40 auf S. 101, wo die Herausgeberin sich auf Naujai atskleisti ðaltiniai bezieht, diese jedoch nicht nachweist, so dass ihre Aussagen für den Leser nicht nachprüfbar sind. Auch sollten Fragezeichen, soweit sie sich nicht auf frag- liche Lesungen beziehen, bereits möglichst vor der Publikation beseitigt werden.9 Der Autor bzw. der Herausgeber einer wissenschaftlichen Publikation hat neben der Pflicht zur Sorgfalt auch die Pflicht zur sachlichen und objektiven Darstellung. So zeugt es von einer gewissen Voreingenommenheit (durch Kenntnis der tatsächli- chen späteren Entwicklung), wenn Citavièiûtë den Zustandsbericht Rhesas, „Da indeßen die Zahl der eingebornen Litthauer nicht hinreichend ist, um die litthau- ische Prediger und Schul-Stellen mit Landes Kinden zu besetzen, so ist noch im[m]er ein großer Theil von Deutschen und Auswärtigen nöthig, die das Litthau- ische erlernen müßen“ (S. 61), in dem er durch immer noch die Hoffnung auf Bes- serung der Situation zum Ausdruck bringt, mit „Pradëjus stigti lietuviø kilmës jaunuoliø, nebepakako kandidatø lietuviø pamokslininkø ir mokytojø vietoms uþ- imti, todël reikëjo lietuviø kalbos mokyti vis daugiau vietiniø ar atvykusiø vokie- èiø“ (S. 85) übersetzt. Durch die Übersetzung von immer noch durch vis daugiau (immer mehr) wird aber bereits der Unausweichlichkeit der Entwicklung zum Aus- druck gebracht, die Rhesa mit seiner Formulierung nicht im Sinn hatte. Im Interesse einer sachlichen, objektiven Darstellung bleibt zu überlegen, ob es des einem Vorwurf gleichkommenden Nachsatzes „lietuviø raðtijai niekuo nenusi-

9 So notiert Citavièiûtë auf S. 108 unter vgl. dazu Friedwald Moeller, Altpreußi- Punkt 13 neben dem Ortsnamen Wenden sches Evangelisches Pfarrbuch von der Refor- (Ventës?). Ventë heißt jedoch auf Deutsch mation bis zur Vertreibung 1, Hamburg: Windenburg und hatte keine Kirche. Wen- Verein für Familienforschung in Ost- und den ist ein Ort im Kirchenkreis Rastenburg, Westeuropa, 1968, 148.

343 Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija pelnæs“ (S. 99) zu Abraham Wolfs Biographie bedurft hätte. Ein solcher Hinweis hätte unterbleiben können, zumal Citavièiûtë bei den biographischen Angaben zu den späteren Direktoren des Litauischen Seminars auch darauf verzichtet. Wenn dieser Fakt unbedingt Erwähnung finden sollte, bietet sich eine neutralere Formu- lierung an, wie „jis lietuviø raðtijoje nepasireiðkë“.

Mit der von Liucija Citavièiûtë besorgten Edition des Rhesaschen Textes liegt nun eine erste umfängliche Darstellung der Geschichte des Litauischen Seminars in Königsberg vor. Sie ist jedoch nur der Appetithappen. Warten wir jetzt auf die auf ihrer Dissertation basierende umfassende Seminargeschichte von Liucija Cita- vièiûtë selbst. Christiane Schiller

C HRISTIANE SCHILLER Gauta 2003 m. liepos 4 d. Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg 0 0 0 Franckeplatz 1, Haus 24 D-06110 Halle (Saale), Deutschland el. p.: [email protected] 0 0 0

344 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Christiane Schiller, Bilinguismus: zur Darstellung eines soziolinguistischen Phänomens in der Literatur

Frankfurt am Main; Berlin; Bern; Bruxelles; New York; Wien: Lang, 2000, 289 p. ISSN 0941-4134, ISBN 3-631-35376-6

Kaip raðo Christiane Schiller áþangoje, ði knyga – tai jos disertacijos sutrumpin- tas variantas. Ji mane sudomino dël dviejø dalykø: dël to, kad autorë kontrastiniu bûdu nagrinëja Hermanno Sudermanno (1857–1928) Litauische Geschichten (Lietuvið- kas apysakas) ir Ievos Simonaitytës (1897–1978) Viliø Karaliø ir, antra, dël autorës siekio susieti literatûrà bei lingvistikà. Vokieèiø ir lietuviø literatûrø bei kultûrø sàsajos ádomios ir dar maþai tirtos, o ir kita paribio zona – lingvistinis poþiûris á literatûros tekstus man neatrodo draustinas. Taigi Schiller uþsibrëþë tikslà palyginti dvikalbystës pasireiðkimo atvejus vokie- èiø autoriaus Sudermanno apysakose bei lietuviø raðytojos Simonaitytës romane. Ðiuos kûrinius jungia veiksmo vieta – Klaipëdos kraðtas, veiksmo laikas – XX amþiaus pradþia bei veikëjai – Prûsijos lietuviai bei vokieèiai. Kaip tik ðiø veikëjø komunikacijos ypatybës ir tapo Schiller tyrimo objektu. Schiller, remdamasi Sudermanno autobiografiniu kûriniu Das Bilderbuch meiner Jugend bei jo laiðkais, nustatë, jog raðytojas menkai temokëjo lietuviø kalbà, taèiau, prieð raðydamas Lietuviðkas apysakas, iðstudijavo Frydricho Kurðaièio (Friedrich Kurschat) Lietuviø kalbos þodynà, kad galëtø kai kuriuos þodþius bei posakius pa- vartoti vaizduojamø veikëjø kalboje. Sudermanno apysakø Kelionë á Tilþæ, Mikas Bumbulis, Merga, Jonas ir Erdmë veikëjai dvikalbiai. Jie daþniausiai moka vokieèiø ir lietuviø kalbas, o viena ið jø yra gimtoji (arba pirminë). Mokslinës studijos autorë nagrinëja kiekvienà apysakà ir parodo, kokie kalbiniai reiðkiniai reprezentuoja veikëjø dvikalbystæ (citatos, metakalbinës nuorodos, vardai, komunikacinës bazës paþeidimas [t. y. kalbos nesupratimas], kalbø interferencija). Kad skaitytojas susidarytø áspûdá, kaip Schiller apraðo ir analizuoja dvikalbys- tës pasireiðkimus Sudermanno apysakose, pateiksime keletà pavyzdþiø. Autorë pasirenka kokià nors fiktyviø veikëjø komunikacijos situacijà, kurioje kalbinëmis priemonëmis signalizuojama lietuviø ar vokieèiø kalbos vartosena. Tai gali bûti

345 Christiane Schiller, 0 0 Bilinguismus: zur Darstellung 0 0 eines soziolinguistischen 0 0 0 0 Phänomens in der Literatur 0 0 lietuviðki realijø pavadinimai, kuriø vokieèiø kalboje nëra, pavyzdþiui, apysakoje Merga raðytojas vartoja lietuviðkus þodþius muturis ‘iðtekëjusios moters skarelë’, baboèius ‘baubas’ (p. 101). Vidiniame Marinkës monologe pavartotas lietuviðkas þodis gimdyvë taip pat liudija ðios veikëjos galvoje uþfiksuotà lietuviðkà registrà. Leksiniai germanizmai veikëjø kalboje pons Stootsanwalts, pons Wackmeisteris gali reikðti, kaip teigia Schiller, lietuviø kalbos vartojimà arba interferencijà (p. 103). Mokslinës studijos autorë analizuoja kalbos kodo pakeitimo situacijas apysakoje Merga. Vienoje ið jø Marinkë kalbasi su ponu Westphaliu ir pereina, kaip raðo Sudermannas, á lietuviø kalbà, kad lengviau galëtø iðreikðti mintis ir viskà papa- sakoti. Schiller daro iðvadà, jog tokia fiktyvi komunikacinë situacija yra dvikalbys- tës pavyzdys. Kodo pakeitimas kita kryptimi – ið lietuviø kalbos á vokieèiø – gali bûti paminëtas kitoje situacijoje, kai ponas Westphalis per Marinkës vestuves kalba lietuviðkai, o ponia Westphal savo palinkëjimus jaunavedþiams pasako vokiðkai, nes lietuviðkai nemoka (p. 105). Christiane Schiller pastebi, jog èia apie kodo pakeitimà reikëtø kalbëti atsiþvel- giant á visà komunikacinæ situacijà. Dvikalbystë ðioje situacijoje eksplicitiðkai iðreið- kiama per adresatà – Jozupà Wilkatà, tai reiðkia, jog ið situacijos skaitytojui aiðku, kad adresatas supranta ir vokiðkai, ir lietuviðkai. Viena ið dvikalbystës apraiðkø recenzuojamoje knygoje laikomas kalbos pakei- timas (Sprachwechsel), kuris aptariamas penktajame skyriuje. Sudermanno apysakos Jonas ir Erdmë veikëjai stengiasi visiðkai asimiliuotis su vokieèiais, antai jaunos lietuvaitës netgi pakeièia savo vardus: Smailiaus dukra Ulelë pasivadina Adele, o Urtë – Ortrud. Ðá faktà Schiller laiko etninio identiteto pakeitimu, kartu ir kalbos pakeitimu: vokieèiø kalba ima dominuoti ðiø asmenø vartosenoje. Dvikalbystæ þymi ir kalbø interferencijos atvejai, apie kuriuos knygos autorë raðo, toliau nagrinëdama Sudermanno apysakà Jonas ir Erdmë. Tai ir pasakotojo uþuomina apie Erdmës kalbësenà vokiðkai atkiðus lûpas, ir ortografinës bei fone- tinës klaidos Jono laiðkuose. Ðioje apysakoje raðytojas pirmà kartà pamini interfe- rencijos atvejus lietuviø, o ne vokieèiø kalboje. Schiller iðskiria dvi pagrindines interferencijos rûðis: fonetinës/fonologinës normos paþeidimus ir parakalbinio el- gesio normø paþeidimus. Ðias interferencijos rûðis autorë iliustruoja tokiais pavyzdþiais:

Er [Witkuhn – C. S.] spricht ein richtiges, aber fremdklingendes Litauisch, etwa wie die Pfarrer sprechen, die es erst später gelernt haben, und sieht überhaupt aus wie ein verkappter Deutscher (cituojama ið Schiller monografijos, p. 118). (Lietu- viðkai jis ðneka taisyklingai, tik su kaþkokiu svetimu akcentu, kaip kunigai, kurie tik vëliau iðmoko tà kalbà, ir apskritai atrodo kaip koks persidaræs vokietis1).

Und sie [Ulele – C. S.] spricht sogar litauisch. Nie hat man solch eine Dame Litauisch sprechen gehört. Es geht zwar etwas humplig, aber es ist doch noch

1 Hermann Sudermann, Lietuviðkos apysakos, nis, Kaunas: Juttos Noak leidykla, 1996, ið vokieèiø kalbos vertë Adomas Drukte- 119.

346 Archivum Lithuanicum 5 Litauisch (cituojama ið Schiller monografijos, p. 119). (Ji netgi ðneka lietuviðkai. Kur tai girdëta, kad tokia dama ðnekëtø lietuviðkai! Nors ir ne visai sklandþiai, bet vis dëlto lietuviðkai“ [Sudermann 1996, 174]). Tokius kalbësenos apibûdinimus su kaþkokiu svetimu akcentu ir ne visai sklandþiai Schiller interpretuoja kaip dviejø skirtingø interferencijos rûðiø lietuviø kalboje pavyzdþius, t. y. fonetinius ir parakalbinius normos neatitikimus. Autorë pagrástai iðskiria du nevienodus aptariamø sociolingvistiniø reiðkiniø realizavimo apysako- se atvejus: pirma, ðie reiðkiniai gali bûti apraðomi (kaip minëtose citatose), antra, reiðkiniai gali bûti pateikiami de facto (tai apysakoje iliustruoja Jono Baltruðaièio laiðkai su ortografinëmis bei fonetinëmis klaidomis). Yra dar ir treèia interferencijø realizavimo Sudermanno tekste rûðis: konkreèius interferencijos pasireiðkimus lydi autoriaus komentaras. Èia tiktø Schiller minimas pavyzdys su [h] garso tarimu vokieèiø kalboje:

Die [Urte und Katrike – C. S.] sind nun schon längst zwei große Mädchen, gehen in die Schule und lernen ein vornehmes Deutsch. Und die Erdme spricht auch nur noch Deutsch mit ihnen, denn sie sollen ja in die weite Welt hinaus, dorthin, wo die Menschen nicht einmal wissen, daß es Litauer gibt. Sie ist unerbittlich, wenn sie das „h“ nicht aussprechen können, und wie sie’s endlich gelernt haben, da verwechseln sie „Ecke“ und „Hecke“ und sagen „der Uhn at Heier gelegt“. Und manchmal weiß die Erdme es selber nicht (cituojama ið Schiller monografijos, p. 113). (Jos jau seniai dvi didelës mergaitës, vaikðto á mokyklà ir mokosi grynos vokieèiø kalbos. Erdmë irgi stengiasi ðnekëti su jomis tik vokiðkai – juk jos iðeis á platø pasaulá, tenai, kur þmonës ir þinoti neþino, kad esama lietuviø. Ji baisiai ðirsta, kad dukterys nemoka iðtarti „h“, o kai pagaliau iðmoksta, tai sumaiðo „Ecke“ su „Hecke“ ir sako „der Uhn at Heier gelegt“. Kartais ir Erdmë pati neþino, kaip turi bûti [Sudermann, 1996, 178]). Vertëjas Adomas Druktenis iðnaðoje paþymi: „Turëtø bûti: das Huhn hat Eier gelegt – viðta padëjo kiauðiniø (vok.)“ (Sudermann 1996, 178). Schiller ðá pavyzdá pagrástai traktuoja kaip apraðomojo ir imituojanèio interfe- rencijos perteikimo bûdø kombinacijà (p. 113). Knygos autorë, remdamasi pavyzdþiais, parodo, jog Lietuviðkø apysakø pasako- tojas, kaip ir veikëjai, dvikalbis, nes iðverèia lietuviðkus posakius, dainas, komen- tuoja apysakø veikëjø lietuviø kalbà. Schiller prieina iðvadà, jog tokia pasakotojo pozicija suponuoja lietuviðkai nesuprantantá adresatà, kuriam pasakotojas komen- tuoja, verèia. Reikia pabrëþti, kad Schiller moksliniam stiliui bûdingos ðios savybës: nuosek- lus pasirinkto sociolingvistinio aspekto nagrinëjimas, grieþtas apraðymo schemos laikymasis, verþlus, be jokiø nukrypimø minties plëtojimas bei pagrindiniø teiginiø pakartojimas, átvirtinimas, susumavimas. Pastaroji savybë ypaè ryðki penktojo sky- riaus pabaigoje. Èia ne tik pakartojamos iðvados apie lietuviø, vokieèiø kalbø kodø vartojimà, jø kaità, interferencijos reiðkinius, komunikacinës bazës paþeidimus Lie-

347 Christiane Schiller, 0 0 Bilinguismus: zur Darstellung 0 0 eines soziolinguistischen 0 0 0 0 Phänomens in der Literatur 0 0 tuviðkø apysakø tekste, bet ir nagrinëjami ðiø fenomenø vaizdavimo bûdai (Darstel- lungsweisen), atsiþvelgiant á kalbëtojo bei adresato kalbos vartojimo (Performanz) bei mokëjimo (Kompetenz) aspektus. Sociolingvistiniø reiðkiniø vaizdavimo bûdai Su- dermanno Lietuviðkose apysakose autorës dar pateikiami apibendrinta forma lentelëje (p. 164–165). Galima bûtø ðiek tiek papriekaiðtauti Schiller, kad daþnas tø paèiø pa- vyzdþiø citavimas vargina skaitytojà bei maþina jo domëjimàsi pateikta medþiaga. Ðeðtajame knygos skyriuje autorë tuo paèiu pasirinktu metodu nagrinëja Ievos Simonaitytës romano Vilius Karalius vokiðkus fragmentus bei jø sàryðá su lietuviðku tekstu. Ji iðskiria ðiame romane penkias vokiðkø intarpø rûðis: dialogo fragmentus, frazeologinius vienetus, kreipinius, dainas arba baþnytines giesmes ir raðtø citatas. Schiller paþymi, kad romane Vilius Karalius yra net 146 vokiðki fragmentai. Veikëjø komunikacijoje vokiðki dialogo fragmentai atspindi jø dvikalbystæ arba jø asimilia- cijà su vokieèiais. Frazeologiniai posakiai, patarlës, sentencijos daþniausiai reali- zuojami veikëjø màstymo lygmenyje. Schiller nuomone, raðytoja parinko tokius posakius, kurie gerai þinomi ir suprantami Prûsijos lietuviams, pavyzdþiui: Nicht alles Gold, was glänzt; Pack bleibt Pack (p. 179). Schiller paþymi, jog vokiðki kreipiniai romane vartojami veikëjø kalboje ir paro- do kalbanèiojo arba adresato priklausomybæ vokieèiø kalbos kodui, o iðtraukas ið vokiðkø dainø ir þaidimø Simonaitytë vartoja siekdama pabrëþti bendrà vokiðkà at- mosferà. Mokslinës studijos autorë viename ið ekskursø trumpai aptaria þemaièiø tarmës prie Priekulës fonologines, morfologines savybes ir kritiðkai atsiliepia apie Lietuvos lituanistø poþiûrá á vokieèiø ir lietuviø kalbø kontaktus. Autorës nuomone, neteisinga, jog ðio reiðkinio rezultatai buvo atmetami kaip „barbarizmai“, lietuviø ir vokieèiø kalbø interferencijos atvejai buvo traktuojami tik kaip lietuviø norminës kal- bos paþeidimai (p. 200). Ið naujesniø ðios srities darbø Schiller pamini Nijolës Èe- pienës disertacijà Lietuviø kalbos germanizmai ir jø fonetinë adaptacija (Vilnius, 1995). Schiller iðsamiai nagrinëja analogiðkus dvikalbystës pasireiðkimus Viliuje Kara- liuje ir Sudermanno Lietuviðkose apysakose, kartu iðryðkindama ðiø tekstø skirtybes, pavyzdþiui, tà faktà, kad Simonaitytës romane nëra autoriaus-pasakotojo. Taigi dvi- kalbystë pasireiðkia tik veikëjø komunikacijoje ir visø pirma tik Prûsijos lietuviø kalboje, nes tikrø vokieèiø, iðskyrus kunigo figûrà, Simonaitytë nelaiko dvikalbiais. Baigdama norëèiau pabrëþti, jog Christiane’s Schiller knyga ádomi ir literatûros tyrëjams, ir lingvistams, ji teikia naujø idëjø besidomintiems vokieèiø ir lietuviø kultûrø ryðiais, taèiau pirmiausia – tai tikslaus mokslinio tyrimo bei nuoseklaus, netgi atkaklaus pasirinkto lingvistinio metodo pritaikymo pavyzdys. Sigita Barniðkienë

S IGITA BARNIÐKIENË Gauta 2003 m. geguþës 5 d. Vytauto Didþiojo universitetas K. Donelaièio g. 58 LT-3000 Kaunas, Lietuva el. p: [email protected] 0 0 0

348 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Keturi Gotfrydo Ostermejerio rankraðèiai. Historiae Lituaniae Fontes Minores 3, parengë Vilija Gerulaitienë

Vilnius: Þara, Lietuvos istorijos institutas, 2002, 159 p. ISBN 9986-34-084-5

Bemerkenswerterweise nehmen derzeit die Belege dafür zu, daß es gerade unter den heutigen Forschungsbedingungen möglich, ja anregend und nützlich ist, sich um die Erschließung auch „kleinerer Quellen“ zur Geschichte Litauens zu bemü- hen. Angesichts der vielen Verluste in Archiven, Bibliotheken und öffentlichen oder privaten Beständen an Zeitzeugnissen, wie sie im Laufe der Zeit und vor allem in den tragischen Jahrzehnten des 20. Jahrhunderts entstanden sind bzw. entstehen mußten, darf man die Erschließung jeden neuen Fundes als einen faktischen Beitrag zur Erweiterung der Kenntnisse sowohl über geschichtliche als auch über wissen- schaftshistorische Zusammenhänge betrachten. Unter solchen Gesichtspunkten ist die Identifizierung von zwei Autographen zusammen mit der Erschließung von zwei neu entdeckten handschriftlichen Doku- menten Gottfried Ostermeyers (1716–1800) ein in vieler Hinsicht bemerkenswertes Ereignis. In der hier vorliegenden Publikation werden die Handschriften Ostermey- ers in Form von Faksimiles der deutschsprachigen Originale (S. 91–150) und ihrer Transliteration sowie ihrer Übersetzung ins Litauische dargeboten. Diese Wiederga- be wird eingeleitet mit einer kurzen Darstellung von Ostermeyers Leben und seinen Verdiensten zugunsten des litauischen Schrift- und Volkstums in den letzten Jahr- zehnten des 18. Jahrhunderts in Preußisch-Litauen (S. 7–11), mit der genaueren Beschreibung von den Umständen des Bekanntwerdens der Handschriften, von ih- rem Zustand sowie von ihrem jetzigen Standort, zusammen mit der Zuordnung der einzelnen Handschriften in den damaligen wissenschaftlichen Kontext (S. 11–20). Vilija Gerulaitienë betont in ihrem Vorwort (S. 5–6), daß durch diese Handschrif- ten die bekannten, gedruckt zugänglichen Schriften1 – gewissermaßen indirekt –

1 Vgl. Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai rað- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, tai, parengë, iðvertë Liucija Citavièiûtë, 1996.

349 Keturi Gotfrydo Ostermejerio rankraðèiai von Ostermeyer selbst inhaltlich ergänzt, präzisiert werden. Überdies würde daraus noch viel mehr über sein persönliches Engagement und seine Arbeitsweise hervor- gehen als aus seinen druckreif erarbeiteten, redigierten Publikationen. Für die gewiß nicht leichte Aufgabe der Entzifferung der Originaltexte und deren Umsetzung in die gedruckte Form hat sich die Herausgeberin verbindliche Prinzi- pien zusammengestellt (S. 27–29), z.B. anhand der „Empfehlungen zur Edition frühneuzeitlicher Texte“ im Jahrbuch der historischen Forschung in der Bundesrepublik Deutschland, 1981 (vgl. S. 29 Anm.1). An diese Prinzipien hat sie sich dann auch strikt gehalten; das ist u.a. ersichtlich an den diesbezüglichen, jeweils präzisen Anmerkungen im Verlauf der Textwiedergaben. Besonders in dem umfangreichen Autograf Ostermeyers (vgl. S. 12), der – ihrer Reihenfolge in der Publikation nach – ersten Handschrift mit dem Titel „Histori- sche Nachricht von der littauischen Bibel“, erschweren an manchen Stellen Korrek- turen (offensichtlich des Autors selbst), wie Durchstreichungen, Unterstreichungen, nachträgliche Einfügungen, verwendete Schreibkürzel usw. die Lesbarmachung bis hin zur Rekonstruktion einer druckreifen Vorlage, die der Intention Ostermeyers entsprechen würde und damit den Anforderungen genügt, welche die Herausgebe- rin sich selbst und ihren Mitarbeitern vorgibt (vgl. S. 14f.). Man kann zugeben, daß in diesem Autograf nicht immer eine durchgestrichene Passage von einer unterstri- chenen graphisch eindeutig zu unterscheiden ist, jedoch sollte in dem extra hervor- gehobenen Beispiel „Von den wenigen Predigern, die damals in unserm Littauen angestellet waren, verstunden nicht alle die landessprache“ (S. 27; 31; 93) höchst wahrscheinlich das unterstrichene Wort wenigen als nicht durchgestrichen stehen bleiben. Nach Auffassung der Rezensentin hat Ostermeyer ausdrücken wollen: Es gab (zu Willents’ Zeiten) zu wenige Prediger im Lande, und von diesen wenigen Predigern verstanden nicht alle die Landessprache. Wie bekannt, war der Mangel an Kirchen, Geistlichen (und Schulen) im Lande Preußen ein Sympton für die von Herzog Albrecht in seinem Herrschaftsbereich betriebene (und nach seinem Tod fortgesetzte) Kirchenpolitik. Darauf dürfte Ostermeyer angespielt haben. Auf das Ganze gesehen, tut eine solche Bemerkung dem Verdienst von Geru- laitienë um die interessante, wissenschaftlich weiterführende Veröffentlichung dieser Handschrift keinen Abbruch, auch nicht die folgenden Unstimmigkeiten. In „Was man indeßen bey uns verabstumete, bewerkstelligte man im Großherzog- thum“ (S. 32) ist die Korrektur „bewerkstelligte“ aus unterstrichenem „geschahe“ natürlich vollkomen richtig, man sollte aber anstatt „verabstumete“ mit Blick auf das Faksimile (S. 98) besser verabsäumete lesen und folglich nicht mit lit. aptilo übersetzen (S. 45), sondern mit nepadarë, praleido2. Auch scheint der Vorschlag

2 Vgl. z.B. Juozas Kriþinauskas, Stasys Sma- gurauskas, Vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas, Vilnius, 22001, 1046.

350 Archivum Lithuanicum 5 eine Berechtigung zu haben, „welches beym Esra und Nehemia etliche Male ver- kan[n]t“ (S. 35) als „welches beym Esra und Nehemia etliche Male vorkom[m]t“ zu lesen (vgl. S. 108). Selbstverständlich sind die hiermit angezweifelten Lesarten keine Fehler, die den jeweiligen Textsinn entstellen würden. Im einzelnen müßten dann sicherlich noch alle von Ostermeyer kritisch behandelten Bibelstellen mit den entsprechenden Bibeldrucken genauer verglichen werden, wozu die Rezen- sentin jedoch wenig würde beitragen können. Die zweite von Gerulaitienë publizierte Handschrift mit dem rekonstruierten Titel [Die Zusätze zum Beitrag zur Altpreußisschen Religionsgeschichte und zu den Gedanken von den alten Bewohnern des Landes Preußen] wurde von ihr als Kopie von anderer Hand nachgewiesen, und bibliographisch exakt bestimmt (S. 15f.) und im ganzen recht sachkundig für den Druck umgesetzt. Unstimmigkeiten in der Lesung dieser Handschrift, die zu einem Teil auf fehlenden Sach- und Namenkenntnissen des (unbekannten) Kopisten, zum anderen auf dessen Versehen beruhen, sind um- sichtig bereinigt worden. Wie nicht anders zu erwarten, konnten wohl nicht alle Unsicherheiten in der Interpretation ausgeräumt werden. So beispielsweise am Schluß dieser zweiten Handschrift, wo gelesen wurde: „da dieses doch einen viel schatlichern Sinn giebt“ (Faksimile S. 142; gedruckte Version S. 60). Die litauische Übersetzung „nes ðis turi daug miglotesnæ prasmæ“ (S. 72) läßt erkennen, daß schattigeren Sinn verstanden worden ist, was nach dem Kontext – und deutschem Sprachgebrauch entsprechend – unwahrscheinlich ist; man würde hier eine posi- tive Aussage erwarten, ein Wort mit der Bedeutung deutlich, zutreffend. Leider scheint die Lesung hier keine brauchbare Eindeutigkeit herzugeben. Dagegen ist die Übersetzung von „Grabhügel“ (S. 53) mit piliakalnis (S. 61) gewissermaßen eine knifflige Sache der Interpretation: es ist fraglich, ob sich Oster- meyer an dieser Stelle mit seiner Etymologie zu „unseren Mogillen“ auf Hügelgräber aus früherer Zeit und nicht auf damalige Bestattungen außerhalb von Friedhöfen bezieht. Nach Meinung der Rezensentin sollte es hier einfach litauisch pilkapis (poln. mogiùa ‘Grab, Grabhügel’) heißen. Es dürfte wohl den beabsichtigten Rahmen unseres Beitrags sprengen, wenn in dieser Rezension der Versuch gewagt würde, anhand von Vergleichen der „Zusätze“ mit den beiden in ihrem Titel genannten Publikationen ein ausführlicheren oder gar bewertenden Einblick in außerdem noch mögliche derartige Probleme von Textinterpretation vorzunehmen. Wenn in der Einleitung in die „Zusätze“ (S. 17) davon die Rede ist, daß sich der unbekannte Kopist der Schreibung bedient, wo Ostermeyer gewöhnlich verwendet, und demzufolge eine andere Mundart (lit. tarmë) des Kopisten vermutet wird, so darf man eine solche Begründung aus germanistischer Sicht anzweifeln. Speziell die Schreibvarianten , (und ) können lautlich nicht unter- schiedliche Ausspracheweisen der Schreiber widerspiegeln. Vielmehr beruhen sie auf damals noch weitgehend tolerierten, usuell bedingten Schwankungsfällen in

351 Keturi Gotfrydo Ostermejerio rankraðèiai der deutschen Rechtschreibung, Schreiber konnten sich noch individuell entschei- den oder ihrer „Schule“ folgen. Man trifft in der damaligen Zeit sogar noch Schwankungen bei ein und demselben Schreiber bzw. Drucker. Das wäre übrigens auch auf die Varianten teutsch – deutsch usw. zu beziehen. Obwohl um 1800 die Entwicklung einer einheitlichen deutschen Literatursprache zu einem relativen Abschluß gekommen war, dauerte es noch 100 Jahre, bis es auf der sog. II. Ortho- graphischen Konferenz (Berlin, 1901) zu einem verbindlichen einheitlichen deut- schen orthographischen Regelwerk kam. Es empfiehlt sich also nicht, bestimmte Grundsätze der litauischen Sprach- und Dialektforschung auf vorliegenden Fall des „unbekannten Kopisten“ zu übertragen. Die dritte Handschrift, nämlich der Ostermeyers Brief an Abraham Jakob Penzel vom 6. Januar 1781 bestätigt einmal mehr die bereits bekannte Tatsache, daß sich Ostermeyer als profunder Kenner von Kultur und Sprache der Preußisch-Litauer über die (ost)preußischen Grenzen hinaus einen Namen gemacht hatte. Immerhin lebte Penzel damals in Krakau. Zwar hatte er sich 1775–1778 in Königsberg auf- gehalten, eine persönliche Bekanntschaft mit dem nunmehrigen Briefschreiber habe aber nicht stattgefunden. Der Kontakt soll über Ostermeyers Sohn Siegfried zustan- de gekommen sein (vgl. S. 18f.). Wie aus dem hier publizierten Briefmanuskript hervorgeht, hat es eine umfangreichere Korrespondenz zwischen den beiden bzw. über Mittelsmänner gegeben. Es sind jedoch weitere Briefe nicht erhalten geblieben oder noch nicht aufgefunden worden. Im Vergleich etwa mit dem Autograf zur historischen Nachricht von der litauischen Bibel (s. o.) macht diese Briefhandschrift einen durchaus flüssigen und geordneten Eindruck, wenn sie auch keine kalligraphische Meisterleistung darbietet. So erfor- derte ihre Transliteration, ihre Umsetzung für den Druck nach den vorgegebenen Prinzipien weniger Aufwand an Anmerkungen und Überlegungen hinsichtlich der wörtlichen Textdeutung. Dabei soll jedoch anerkennend hervorgehoben werden, daß allein die Lesung solcher, in dem damaligen gotischen (deutschen) Schrifttypus handgeschriebener Texte heute ganz besondere Kenntnisse und Fähigkeiten vo- raussetzt, die nur durch längere Übung erworben und nur bei stets aufmerksamem Arbeiten solide Ergebnisse erbringen können, wie die vorliegende Publikation der Handschriften eindringlich zeigt. In einem Passus des Briefmanuskripts scheint eine andere Lesart als die von Vi- lija Gerulaitienë vorgenommene vertretbar zu sein. Schon in ihrer Einleitung zu dem Brief, in der sie auf das Anliegen Penzels, von Ostermeyer Texte litauischer Volks- lieder zugeschickt zu bekommen, sowie auf die Meinung des letzteren betreffs die- ser Dainos eingeht, steht zu lesen „Jos [= dainos – G. B.] esà nesurimuotos, kartais net neðvankios“ (S. 19). Da gibt sie offensichtlich ihre Lesung wieder, die im Zu- samenhang lautet „Ich halte aber unsere Dainas, soviel ich der[en] gesehen habe, des lobes nicht werth, das Ihn[en] ein Leßing (richtigere Schreibung: Lessing – G. B.) u[nd] andere beylegen. Es ist kindische Tändelei u[nd] weiter nichts, zuwid[er] laufs auch

352 Archivum Lithuanicum 5 wohl schmutzig Zeug mit unter, das anstößig ist“ (S. 73); der zweite Satz dieses zi- tierten Passus ist so übersetzt: „Tai tik vaikø þaidimas ir nieko daugiau: jos nesu- rimuotos, o kartais ir neðvankios, tiesiog smerktinos“ (S. 75). Wenn man jedoch ein- zig „zuwid[er] laufs“ als zuweilen läuft (auch wohl schmutzig Zeug mit unter) liest, was unseres Erachtens genauso möglich ist (vgl. Faksimile S. 144), dann bleibt für jos nesurimuotos praktisch keine Wortfolge mehr übrig. Dann könnte man dem Os- termeyer bei all seiner zum Ausdruck gebrachten Skepsis gegenüber dem volkskund- lichen Wert der „unserer Dainas“ in diesem Zusammenhang nicht unterstellen, er halte diese für reimlos. Auch nicht, wenn man wohlweislich berücksichtigt, daß die Qualität von Reimen ein von ihm gern und oft gebrauchtes Kriterium gewesen ist bei seiner Kritik an der Qualität von geistlichen Liedtexten, von Gesangbuchversen. Die vierte der hier zu besprechenden Handschriften stellt die litauische Überset- zung des 2. Psalms dar, die 1797 von Martin Ludwig Rhesa (1776–1840; bekannter unter den Namen Ludwig Jedimin Rhesa (lit. Liudvikas Gediminas Rëza) verlangt wurde, als eine mit der Visitation des Litauischen und des Polnischen Seminars in Königsberg beauftragte (königliche) Kommission die Litauischkenntnisse des da- mals 21jährigen Studenten und Dozenten am Litauischen Seminar überprüfen wol- lte. Liucija Citavièiûtë berichtet (S. 21–25), daß diese Übersetzung zusammen mit den Korrekturen und einer „Bemerkung über das Ganze“ von der Hand des als Gutachter benannten Ostermeyer dem Visitationsbericht beigefügt worden ist und wie diese Manuskripte im Bestand der Acta der königl. Ober Schul-Collegii [...] (1797– 1805) im Geheimen Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz in Berlin aufgefunden werden konnten. Diese Entdeckung ist als begrüßenswert anzusehen für diejenigen, die sich mit der Geschichte der akademischen und personellen Beziehungen an der Universität Königsberg und speziell an dem dortigen Litauischen Seminar beschäftigen. Ihre nunmehrige kommentierte Publikation wirft ebenso ein Licht darauf, daß auch Persönlichkeiten „aus der Provinz“ wie Ostermeyer, sofern sie das wollten, in den dortigen akademischen (und administrativen) Kreisen Gehör und Anerkennung finden konnten, wenn sie sich durch Leistungen hervortaten bzw. persönlich oder wenigstens ihrem Namen nach auf sich aufmerksam machten, nicht zuletzt durch schriftstellerische Leistungen, die über ihre Amtspflichten in- nerhalb eines mehr oder weniger beschaulichen Daseins als – wie wir heute sagen würden – gewöhnliche Dorfpfarrer hinausgingen. Soweit einige knappe Ausführungen zu der zur Besprechung vorliegenden Pub- likation von vier Handschriften des Gottfried Ostermeyer (1793) „der Trempen- schen Gemeine Pastor senior und der Königl. Deutschen Gesellschaft zu Königs- berg Ehrenmitglied“. Nicht unerwähnt soll schließlich bleiben, daß dieser Publika- tion, die die Originalhandschriften in Faksimiles und getreulicher Transliteration zugänglich macht, eine Zusammenfassung ebenfalls in deutscher Sprache beigegeben wurde (S. 83–90). Wahrscheinlich wollten die Autorin und die Mitarbeiter des Instituts für litauische Geschichte als Herausgeber damit bekunden, daß sie sich

353 Zigmas Zinkevièius, 0 0 0 Rinktiniai straipsniai 1–2 0 0 0 gern an hiesige, auf Osteuropa spezialisierten Historiker sowie an solche Leser wenden möchten, die an den Studien zu deutsch-litauischen Beziehungen in Ver- gangenheit (und Gegenwart!) interessiert sind, um ihnen die neuen Erkenntnisse direkt zugänglich machen, den Wissensstand auf diesem Gebiet zu erweitern. Möge denn diese Erwartung in Erfüllung gehen. Gertrud Bense

G ERTRUD BENSE Gauta 2003 m. birþelio 12 d. Jägerplatz 17 D–06108 Halle (Saale), Deutschland

354 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Zigmas Zinkevièius, Rinktiniai straipsniai 1–2

Vilnius: Katalikø akademija, 2002, 1: 646 [2] p.; 2: 624 p. ISBN 5-420-01493-9

Jau tradicija lietuviø kalbotyroje tampa atskiromis knygomis leisti ankstesnes gyvøjø mûsø kalbotyros klasikø publikacijas, per keletà deðimtmeèiø skelbtas mokslinëje periodikoje, ávairiuose teminiuose rinkiniuose ir kt. 2001-aisiais Algir- das Sabaliauskas, recenzuodamas Alekso Girdenio Kalbotyros darbø tritomá1, raðë, kad tai yra bene „pirmas atvejis ne tik lietuviø, bet apskritai baltø kalbotyros istorijoje, kai mokslininkui dar esant gyvam taip rûpestingai iðleidþiami jo atskiro- mis knygomis neskelbti darbai“2, o jau po metø pasirodë pirmieji du Zigmo Zinke- vièiaus Rinktiniø straipsniø tomai3. Tai simboliðkas sutapimas, liudijantis gyvà dvi- ejø kolegø ilgametá moksliná bendradarbiavimà4 ir dviejø nepailstanèiø oponentø polemikà5. Taèiau ðákart bus kalbama ne apie tai. Èia norëtøsi nors prabëgomis

1 Aleksas Girdenis, Kalbotyros darbai 1–3, Vil- èiaus Rinktiniø straipsniø pirmo tomo nius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos ins- p. 354–364. 0 0 0 titutas, 2000–2001. 5 Prisiminkime skirtingà kurðiø substrato áta- 2 Algirdas Sabaliauskas, rec.: „Aleksas Gir- kos þemaièiams interpretacijà, pavyz- denis, Kalbotyros darbai“, Blt 36(1), 2002, dþiui, kalbant apie þemaièiø kirèio ati- 138–140. traukimà (þr. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø 3 Tiesa, per tà laikà iðleista ir daugiau pana- dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 46; ðaus pobûdþio leidiniø, þr., pvz., Vytau- Aleksas Girdenis, „Kurðiø substrato pro- tas Sirtautas, Regina Petkevièienë, Èesys blema ðiaurës þemaièiø teritorijoje“, Ið lie- Grenda, Rinktiniai kalbotyros straipsniai, tuviø etnogenezës, Vilnius: Mokslas, 1981, Ðiauliai: Ðiauliø universiteto leidykla, 222). Dar plg. skirtingà minimø autoriø 2001. poþiûrá á kai kurias baltø vokalizmo pro- 4 Ko verta vien Girdenio ir Zinkevièiaus pa- blemas: Zigmas Zinkevièius, „Î ðàçâèòèè siûlytoji naujoji lietuviø tarmiø klasifika- áàëòèéñêîãî âîêàëèçìà“, Áàëòî-ñëàâÿí- cija, daugeliui XX amþiaus antros pusës ñêèé ñáîðíèê, Ìîñêâà: Íàóêà, 1972, 5–14; lietuviø dialektologø tapusi tyrimø iðei- Aleksas Girdenis, rec.: „Áàëòî-ñëàâÿíñêèé ties taðku. Bendras ðiø autoriø straipsnis ñáîðíèê, Ìîñêâà: Íàóêà, 1972“, Blt 13(1), apie tai 1966 metais paskelbtas Klb 14, 1977, 300–306. 0 0 0 139–147, o perspausdinamas Zinkevi-

355 Zigmas Zinkevièius, 0 0 0 Rinktiniai straipsniai 1–2 0 0 0 þvilgtelëti á kone penkiasdeðimt Zinkevièiaus mokslinës veiklos metø, pabandytø uþfiksuoti Rinktiniø straipsniø tomuose. Zigmas Zinkevièius – bene produktyviau- sias pokario lietuviø kalbininkas, paraðæs ne vienà deðimtá knygø, jau nekalbant apie atskirus straipsnius ir straipsnelius6. Ðá kartà Lietuviø katalikø mokslo akade- mija7 nutarë iðleisti kalbininko Rinktinius straipsnius, kuriuos sudarys keturi tomai. Pirmieji du èia ir aptariami. Ið karto atkreiptinas dëmesys, kad leidinys iðsiskiria tuo, jog á já „dedami straips- niai, paskelbti ne tik moksliniuose, bet ir plaèiajai visuomenei skirtuose periodi- niuose leidiniuose“ (p. 7). Taigi orientuojamasi á gana plaèià skaitytojø auditorijà, ávairø adresatà. Straipsniai á rinkiná dedami ne chronologiðkai, o pagal temas. Abu pirmieji tomai susideda ið penkiø skyriø. Pirmas tomas – „Lietuviø kalbos kilmë ir ryðiai su kaimynø kalbomis“, „Istorinë gramatika“, „Tarmiø kilmë“, „Dialektologi- ja“, „Raðomosios kalbos kilmë“; antras tomas – „Valstybë ir kalba“, „Senøjø raðtø kalba“, „XVIII–XIX a. raðtø kalba“, „XX amþius“, „Rytø Lietuva“. Kaip matyti ið turinio, autoriaus interesai tikrai platûs. Ið viso á pirmuosius du rinkinio tomus ádëta per 250 ávairiausiø publikacijø. Specialistams pirmiausia svarbu, kad daugelis èia publikuojamø lingvistikos straipsniø yra ir dabar aktu- alûs. Jie pateikti su visu moksliniu aparatu, literatûros nuorodomis ir kt. Tokiø straipsniø perspausdinimas aptariamajame leidinyje – didelë pagalba kalbos isto- rijos darbininkams, nes turint po ranka ðá rinkiná, nebereikia atskirø straipsniø ieðkoti gausioje lingvistinëje periodikoje. Èia sudëti straipsniai, publikuoti mokslo leidiniuose (Baltisticoje, Kalbotyroje, Lietuviø kalbotyros klausimuose, Lituanisticoje, Lingua Posnaniensis, Res Balticae), ávairiuose teminiuose rinkiniuose ir kitur. Kai kurie jø – tikra mûsø istorinës kalbotyros klasika.

Pirmo tomo skyriuje „Lietuviø kalbos kilmë ir ryðiai su kaimynø kalbomis“ spausdinamas 1985 metais Baltisticoje8 skelbtas Zinkevièiaus straipsnis „Lenkø– jotvingiø þodynëlis?“ (p. 30–60). Èia autorius pateikia Narevo upës apylinkëse rasto dvikalbio lenkiðko ir, spëjama, baltiðko (jotvingiðko?) rankraðtinio þodynëlio

6 Þr. Zigmas Zinkevièius. Bibliografija, sudarë ratûroje pirmosios publikacijos ðia tema Mirga Griðkevièienë, Salomëja Peciulko, pasirodë kiek anksèiau – 1983 metais II Vilnius: Lietuvos TSR valstybinë respubli- baltø–slavø konferencijos tezëse („Ïîëüñ- kinë biblioteka, 1987. êî-ÿòâÿæñêèé ñëîâàðèê?“, Áàëòî-ñëàâÿí- 7 Apmaudi korektûros klaida – pirmo tomo ñêèå ÿçûêîâûå îòíîøåíèÿ â èñòîðè÷åñêîì è virðelyje vietoj „Lietuviø katalikø mokslo àðåàëüíîì ïëàíå: òåç. äîêë. II áàëòî-ñëà- akademija“ iðspausdinta „Lietuviø kata- âÿíñêîé êîíô., 29 íîÿá.–2 äåê. 1983 ã., likø mokslø akademija“. Korektûros riktø Ìîñêâà, 1983, 19–20), o 1984-aisiais tuo ðiame leidinyje yra ir daugiau. paèiu pavadinimu rinkinyje Áàëòî- 8 Þr. Blt 21(1), 1985, 61–82; 21(2), 1985, ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ 1983, Ìîñêâà: 184–194. Tiesa, apskritai lingvistinëje lite- Íàóêà, 1984, 3–29. 0 0 0

356 Archivum Lithuanicum 5 nuoraðo fotokopijà bei lingvistinæ baltiðkø þodþiø analizæ. Keliuose lapuose ranka suraðytas þodynëlis buvæs áriðtas lotyniðkoje maldaknygëje. Zinkevièius daro iðva- dà, kad „þodynëlis yra reikðmingas Narevo (Nauros) pakrantëse anuomet gyvenu- sio baltø etnoso kalbinis paminklas“, kurá reikia visapusiðkai iðtirti (p. 60). Ðis paskelbtas tekstas susilaukë didelio pasaulio baltistø susidomëjimo ir aktyvios mokslinës diskusijos9. Apie kalbamàjá þodynëlá Zinkevièius paskelbë dar ne vienà publikacijà mokslinëje ir publicistinëje spaudoje, ðia tema skaitë paskaitas ir pra- neðimus. Viena tokia paskaita „Nauja apie jotvingiø kalbà“10 ádëta èia aptariamø Rinktiniø straipsniø pirmame tome (p. 61–67). Be to, ðiame leidinyje spausdinamos ir daugelá metø Baltisticoje ávairiais kalbos klausimais skelbtos Zinkevièiaus „Smul- kmenos“, kuriø turinys daþnai anaiptol ne smulkmeniðkas, o labai reikðmingas. Á ðá rinkiná „Smulkmenos“ dedamos taip pat ne chronologine tvarka, o po straipsniø, kuriø temà jos tæsia ar plëtoja, papildo, tikslina. Pavyzdþiui, po minëtøjø publika- cijø apie jotvingiø þodynëlá ádëtos LVII ir LXV „Smulkmenos“ (p. 67), kuriose tiks- linama skelbta medþiaga apie minëtàjá þodynëlá. Ðiame pirmo tomo skyriuje spausdinami keturi straipsniai ið knygos Lietuviø etnogenezë11: „Kalbos duomenys“ (apie baltø gentis V–VIII amþiuje; p. 69–72), „Cen- trinio baltø arealo skilimas ir lietuviø kalbos iðtakos“ (p. 72–76), „Lietuvos vardo kilmë“ (p. 76–78) bei „Kitø baltø genèiø ásiliejimas á lietuviø tautybæ. Substrato reikðmë lietuviø tarmiø formavimuisi“ (p. 79–97). Ryðiø su kaimynais temà plëtoja ir èia pat spausdinamas straipsnis „Seniausi lietuviø kalbiniai kontaktai su sla- vais“ (p. 99–107)12, kuriame aptariamos fonologinës ir morfologinës per slavus atë- jusios lietuviø kalbos inovacijos, analizuojami leksikos skoliniai.

Antrame pirmo tomo skyriuje, skirtame istorinës gramatikos dalykams, taip pat esama straipsniø, kalbos istorikams tapusiø kone chrestomatiniais. Pavyzdþiui, istorine morfologija besidomintis tyrëjas negali apeiti Zinkevièiaus straipsnio „Lie- tuviø kalbos postpoziciniai vietininkai“ (p. 284–302)13, kuriame iðsamiai aptariami ðiø unikaliø lokatyvø susiformavimo, darybos, formø raidos klausimai. Vëliau pasi-

9 Þr. Jevgenij Chelimskij, „Fenno–Ugrica â 11 Lietuviø etnogenezë, Vilnius: Mokslas, 1987. ÿòâÿæñêîì ñëîâàðèêå“, Tarptautinë baltis- 12 Þr. LKK 28, 1989, 4–11. tø konferencija, Vilnius: Vilniaus valstybi- 13 Þr. Blt 18(1), 1982, 21–38. Tiesa, postpo- nis universitetas, 1985, 234–235; Vladimir ziciniø vietininkø tyrimø Zinkevièius yra Oriol, „Marginalia to the Polish-‘Jatvin- paskelbæs ir anksèiau, pavyzdþiui, jiems gian’ Glossary“, IF 91, 1986, 269–272; skirtas jo Lietuviø kalbos istorinës gramati- Wolfgang P. Schmid, „Die ‘Germanismen’ kos skyrius (Zigmas Zinkevièius, Lietuviø im sog. Polnisch-Jatvingischen Glossar“, kalbos istorinë gramatika 1, Vilnius: Moks- IF 91, 1986, 273–286. las, 1980, 253–263), taèiau kalbamasis 10 Skelbta leidinyje Lituanistikos instituto 1985 straipsnis yra nepalyginti iðsamesnis. metø suvaþiavimo darbai, Èikaga, 1989, 150–156. 0 0 0

357 Zigmas Zinkevièius, 0 0 0 Rinktiniai straipsniai 1–2 0 0 0 rodæ su kai kuriais ðio straipsnio teiginiais polemizuojantys darbai14 tik patvirtina jo iðliekamàjà mokslinæ vertæ. Ðiame skyriuje yra keletas straipsniø istorinës grama- tikos klausimais, paraðytø rusø kalba. Lietuviø tarmiø vietininko formoms su baig- meniu -su, -se, -sa skirtas straipsnis „Î ôîðìàõ ëîêàòèâà â ëèòîâñêèõ äèàëåêòàõ“ (p. 239–246)15. Istorinës fonologijos dalykai nagrinëjami straipsniuose „Î ðàçâèòèè áàëòèéñêîãî âîêàëèçìà“ (p. 246–256)16, „Ê èñòîðèè ïàëàòàëèçàöèè ñîãëàñíûõ â áàëòèéñêèõ ÿçûêàõ“ (p. 257–262)17. Pastarajame straipsnyje árodinëjama, kad bal- tiðkasis priebalsiø minkðtinimas yra palyginti vëlyvas reiðkinys, vykæs jau po baltø prokalbës suskilimo, taigi priebalsiø palatalizacija baltø kalbose negalinti bûti lai- koma argumentu teigti tariamai egzistavus baltø ir slavø prokalbæ. Per 70 pirmo tomo antrojo skyriaus puslapiø uþima þinomos Zinkevièiaus studijos apie lietuviø kalbos ávardþiuotinius bûdvardþius18 rusiðkas variantas „Íåêîòîðûå âîïðîñû îá- ðàçîâàíèÿ ìåñòîèìåííûõ ïðèëàãàòåëüíûõ â ëèòîâñêîì ÿçûêå“ (p. 170–239)19. Ka- þin ar buvo tikslinga ðià publikacijà dëti á aptariamàjá rinkiná, kuris pirmiausia skiriamas Lietuvos skaitytojui. Juolab kad ir mokslo reikalui, palyginti su lietuvið- kuoju originalu, jis ne kà nauja tepasako (anot paties autoriaus, tai „tik truputá sutrumpintas“ lietuviðkos knygos variantas [p. 239]). Be to, èia pat pateikiamas tai paèiai temai skirtas vëliau pasirodæs autoriaus straipsnis „Dël ávardþiuotiniø bûd- vardþiø raidos“ (p. 270–279)20, koreguojantis ir tikslinantis kai kuriuos ankstesnëje studijoje skelbtus teiginius.

Kiti du ðio tomo skyriai skirti diachroninei ir sinchroninei dialektologijai. Lie- tuviø tarmiø kilmæ nagrinëjanèiame skyriuje minëtinas ið rinkinio Ið lietuviø etno- genezës perspausdinamas straipsnis „Þemaièiø tarmës kilmës klausimu“ (p. 329– 335)21, kuriame aiðkinamas þemaièiø termino santykis su buvusia Þemaièiø kuni- gaikðtyste ir þemaièiø tarme, bei kito Lietuvos regiono tarmæ nagrinëjantis panaðaus pobûdþio straipsnis „‘Dzûkai’ ir ‘dzûkavimas’“ (p. 338–346)22. „Dialektologijos“ skyriuje, be jau minëto kartu su Aleksu Girdeniu paraðyto etapinio straipsnio „Dël lietuviø kalbos tarmiø klasifikacijos“ (þr. 4 iðnaðà), nuro- dytina ir kita tam paèiam klausimui skirta didelë publikacija „Apie lietuviø kalbos tarmiø skirstymà“ (p. 365–380)23. Kaip þinoma, maþdaug po deðimtmeèio pasirodë

14 Plg., pavyzdþiui, kitokià -m- kilmës inter- 18 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos ávar- pretacijà daugiskaitos adesyvo formante dþiuotiniø bûdvardþiø istorijos bruoþai, Vil- -uosump: Albertas Rosinas, Baltø kalbø nius: Valstybinë politinës ir mokslinës lite- ávardþiai: morfologijos raida, Vilnius: Vil- ratûros leidykla, 1957. 0 0 0 niaus universitetas, 1995, 64. 0 0 0 19 Þr. Âîïðîñû ñëàâÿíñêîãî ÿçûêîçíàíèÿ 3, 15 Þr. Lingua Posnaniensis 12/13, 1968, 71–76. Ìîñêâà, 1958, 50–100. 0 0 0 16 Þr. Áàëòî-ñëàâÿíñêèé ñáîðíèê, Ìîñêâà: 20 Þr. LKK 18, 1978, 99–105. 0 0 0 Íàóêà, 1972, 5–14. 0 0 0 21 Þr. Ið lietuviø etnogenezës, Vilnius: Mokslas, 17 Þr. Latvijas PSR Zinâtòu Akadçmijas vçstis 1981, 12–18. 0 0 0 4(309), 1973, 93–97. 0 0 0 22 Þr. ABSl 18, 1987, 413–421. 23 Þr. LMAD 3(31), A serija, 1969, 137–151.

358 Archivum Lithuanicum 5 Zigmo Zinkevièiaus Lietuviø kalbos dialektologijos vadovëlis aukðtøjø mokyklø stu- dentams24, parengtas pagal minëtuose straipsniuose iðkeltus teorinius lietuviø kal- bos tarmiø klasifikacijos principus.

Pirmà tomà uþbaigia lietuviø raðomosios kalbos kilmei skirti straipsniai. Èia pirmiausia minëtinas kalbos istorikams svarbus straipsnis „Rytietiðkoji XVII a. lietuviø raðtø kalba, jos kilmë ir iðnykimas“ (p. 477–499)25. Pristatæs vienà ið trijø mûsø senosios raðtijos kalbos variantø ir jam atstovaujanèius pagrindinius auto- rius (Konstantinà Sirvydà ir Jonà Jaknavièiø) bei anoniminius tekstus (1605 metø Jokûbo Ledesmos bei 1677 metø Roberto Belarmino katekizmø vertimus), aptaræs nagrinëjamosios raðtijos autoriø gimtinës bei tarmës identifikavimo hipotezes, Zin- kevièius bando atsakyti á klausimà, kuris Rytø Lietuvos dialektas bus davæs pra- dþià ðiai kalbai. Aptariamos fonologijos, morfologijos ypatybës ir daroma iðvada, kad aptariamøjø raðtø kalba greièiausiai sietina su Vilniaus miesto ano meto lie- tuviðka koinë (p. 488). Baigdamas straipsná, autorius reziumuoja, kad kitaip „susi- klosèius istorinëms Lietuvos valstybës ir Vilniaus miesto sàlygoms, nagrinëjamoji rytietiðka XVII a. raðtø kalba [...] bûtø galëjusi tapti visos Lietuvos bendrine kalba“ (p. 498). Ið esmës panaði tema plëtojama straipsnyje „Dar kartà dël lietuviø XVI–XVII a. raðtø kalbos kilmës“ (p. 531–537)26, kur Zinkevièius diskutuoja su Jonu Palioniu dël to laikotarpio vadinamøjø interdialektø ir raðtø kalbos santykio. Zinkevièiaus èia akcentuojama interdialektinës ðnekamosios kalbos átaka lietuviø raðtø kalbai. Pa- lionis ðá poþiûrá kritikavo abejodamas apskritai tokios interdialektinës kalbos egzis- tavimu27. Ðiandien galima pridurti, kad tokias abejones patvirtina ir vëlesni Euro- pos bendriniø kalbø formavimosi istorijos tyrimai, leidþiantys manyti, „kad inter- dialektinës prieðraðytinës ðnekamosios lietuviø kalbos (koinë) koncepcija vargiai gali peraugti neárodytos hipotezës statusà“28. Kaip atskirà grupæ ðiame skyriuje bûtø galima skirti vadinamuosius atradimø straipsnius (ðiuo poþiûriu toks bûtø ir aptartasis straipsnis apie jotvingiø þodynë- lá). Be filologiniuose þurnaluose paskelbtø darbø „Lietuviðkos glosos 1501 metø miðiole“ (kartu su Sigitu Narbutu; p. 540–557)29, „Mintys, kurios kyla susipaþinus su Sigito Narbuto rasta lietuviðka marginalija 1530 m. ‘Homilijose’“ (p. 558–563)30, „Über die Sprache der ältesten litauischen handschriftlichen Texte“ (p. 563–571)31,

24 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos dialek- 28 Giedrius Subaèius, rec.: „John H. Fisher, tologija, Vilnius: Mokslas, 1978. The Emergence of Standart English, Lexing- 25 Þr. Blt 8(1), 1972, 79–100. ton, Kentucky: The University Press of 26 Þr. Blt 24(2), 1988, 198–203. Kentucky, 1996“, ALt 1, 1999, 257. 27 Jonas Palionis, „Dël lietuviø literatûrinës 29 Þr. Blt 3(2) priedas, 1989, 325–341. kalbos kilmës ‘interdialektinës’ koncepci- 30 Þr. Lt 3(23), 1995, 62–65. jos“, Blt 23(2), 1987, 184–192. 31 Þr. LgB 4, 1995, 83–91.

359 Zigmas Zinkevièius, 0 0 0 Rinktiniai straipsniai 1–2 0 0 0 èia priklausytø ir keletas kitokio pobûdþio leidiniuose (Drauge, Dienovidyje, Gimto- joje kalboje, Lietuvos aide) spausdintø straipsniø (p. 572–576; 585–587; 596–600; 623–624 ir kt.). Visuose juose plëtojama svarbi mintis, kad „Vilniaus lietuviðkos raðtijos pradþià reikëtø sieti ne su kontrreformacine jëzuitø veikla [...], bet nukelti á kiek ankstesnius laikus“ (p. 557).

Antrà Rinktiniø straipsniø tomà, kaip minëta, taip pat sudaro penki skyriai. Pa- lyginti su pirmuoju, èia kur kas daugiau publicistinës pakraipos ir apskritai visuo- meninio pobûdþio publikacijø. Iðskirtinas skyrius „Senøjø raðtø kalba“ (p. 46–288), kuriame vyrauja lingvistiniai straipsniai. Nemaþai jø ir XVIII–XIX amþiaus raðtø kalbai skirtame skyriuje (p. 289–410). Þvelgiant á pateiktuosius straipsnius chrono- loginiu poþiûriu, nesunku dar kartà ásitikinti, kad leidinio autorius – kalbos isto- rikas, o su sinchronija susijæ kalbos dalykai jam rûpi kur kas maþiau. Tikroji kal- bininko Zinkevièiaus stichija – amþiø glûdumon nugrimzdusios kalbos máslës ir mëginimai jas áminti.

„Senøjø raðtø kalbos“ skyriuje ið esmës tæsiamos temos, plëtotos pirmo tomo pabaigoje. Kiekviename èia skelbiamame straipsnyje aptariamas koks nors atskiras lietuviø senøjø raðtø paminklas, analizuojama jo kalba. Matyt, sunku bûtø rasti toká mûsø senosios raðtijos kûriná, apie kurá Zinkevièius nebûtø raðæs32. Vis dëlto bent jau ið ðio leidinio galima spræsti, kad daugiausia autorius domëjæsis LDK paraðy- tais darbais. Iðimtis èia bûtø pirmosios lietuviðkos knygos autorius Martynas Maþ- vydas, kurio kalbos tyrimams Zinkevièius yra skyræs ypaè daug dëmesio („M. Maþ- vydo raðtø kalba“ [p. 181–222]33, „Martyno Maþvydo raðtø aukðtaitybës“ [p. 262– 269]34 ir kiti straipsniai). Dar minëtini tokie svarbûs senajai raðtijai skirti Zinkevi- èiaus straipsniai: „Apie 1605 m. katekizmo tarmæ“ (p. 46–53)35, „M. Petkevièiaus katekizmo (1598 m.) tarmë“ (p. 54–90)36, „Dël K. Sirvydo ‘Punktø sakymø’ genezës ir kalbos“ (p. 90–105)37, „S. M. Slavoèinskio giesmyno (1646 m.) kalba“ (p. 109– 150)38.

XVIII–XIX amþiaus tiriamø raðtø geografija ir tø raðtø autoriø tarminë priklau- somybë irgi plati: nuo þemaièio Simono Daukanto („S. Daukanto raðtø tekstai. Jo rinktiniø raðtø 1955 m. leidimo redagavimo principai“ [p. 289–294]39) iki suvalkie-

32 Plg. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos is- 36 Þr. Blt 6(2), 1970, 227–243; 7(1), 1971, torija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Moks- 67–86. 0 0 0 las, 1988. 0 0 0 37 Þr. Blt 7(2), 1971, 153–167. 33 Þr. Blt 13(2), 1977, 358–371; 14(1), 1978, 38 Þr. LKK 15, 1974, 137–170. 38–44; 14(2), 1978, 139–146; 15(1), 1979, 39 Þr. Simonas Daukantas, Rinktiniai raðtai, 16–22. 0 0 0 sudarë Meilë Lukðienë, Kaunas: Valstybi- 34 Þr. Lietuviø katalikø mokslo akademija. Met- në groþinës literatûros leidykla, 1955, raðtis 7, 1994, 358–365. 429–472. 0 0 0 35 Þr. Blt 4(1), 1968, 109–116.

360 Archivum Lithuanicum 5 èio Antano Tatarës („Apie A. Tatarës ‘Pamokslø iðminties ir teisybës’ (1851 m.) kalbà“ [p. 303–310]40), nuo Maþosios Lietuvos Kristijono Donelaièio („K. Donelaièio raðtø kalba istorinës gramatikos ir dialektologijos poþiûriu“ [p. 370–374]41) iki Ado- mo Mickevièiaus („Lietuviðkas Adomo Mickevièiaus autografas“ [p. 312–328]42). Ne tik kalbininkø, bet ir platesnës auditorijos susidomëjimo sulauks ðiame skyriuje spausdinami straipsniai „Lietuviðka leksika 1724 m. Europos kelioniø vadove“ (p. 295–303)43 bei „Elementoriø kalba“ (p. 399–410)44.

Kiti du Rinktiniø straipsniø antro tomo skyriai „XX amþius“ ir „Rytø Lietuva“ gerokai skiriasi nuo bendro leidinio konteksto. Èia daugiausia spausdinami ekstra- lingvistinio pobûdþio apþvalginiai straipsniai: „1969–1972 m. Kalbos sekcijos dar- bo apþvalga“ (p. 411–416), „Trumpa Lietuviø kalbos katedros veiklos apþvalga“ (p. 419–423), „Lituanistika ir baltistika“ (p. 424–426) ir kt.; sociolingvistinës publi- kacijos: „Dvikalbystë“ (p. 456–475), „Lietuviø kalba Rytprûsiuose“ (p. 476–480), „Perskirta lietuviø tarmë“ (p. 483–484), taip pat karðtos publicistinës autoriaus dis- kusijos dël lietuviø kalbos ir lietuvybës Rytø Lietuvoje (daugelis antro tomo pasku- tiniojo skyriaus straipsniø).

Jau minëta, kad aptariamojo straipsniø rinkinio autorius orientavosi á gana plaèià skaitytojø auditorijà. Kaip nurodoma leidinio anotacijoje, „já supras kiekvie- nas, turintis viduriná iðsilavinimà“. Orientacija á toká ávairø adresatà, matyt, bus nulëmusi ir gana eklektiðkà straipsniø atrankà. Greta solidþiø moksliniø studijø èia yra knygø anotacijø, informaciniø praneðimø, publicistikos, vieðø politiniø pareið- kimø, proginiø kalbø. Kadangi leidinys pavadintas Rinktiniai straipsniai, tai ne itin aiðkûs tø straipsniø atrinkimo kriterijai, juolab kad „Pratarmëje“ autorius nurodo, jog tuo metu, kai tie straipsniai buvo raðomi, „raðyta tai, ko labiausiai tada reikëjo, o ne kas atitiko autoriaus pomëgius“ (p. 7). Þinoma, „dabar tokius straipsnius perdirbinëti nëra prasmës“ (p. 7), taèiau publikuojant juos ið naujo, rimtesnë atran- ka, matyt, nebûtø pakenkusi. O gal apskritai bûtø buvæ logiðkiau atskirai dëti mokslinius, publicistinius ir kitokio pobûdþio straipsnius? Skaitytojas tada þinotø, kur ir ko jam ieðkoti.

Baigiant pasakytina, kad tokio leidinio pasirodymas – dþiugus dalykas. Zig- mas Zinkevièius – viena ryðkiausiø dabartinës lietuviø istorinës kalbotyros figû- rø, o kai kurie èia spausdinami straipsniai jau tapæ beveik bibliografine retenybe

40 Þr. Blt 17(2), 1981, 170–176. 43 Þr. LKK 16, 1975, 225–231. 41 Þr. Darbai apie Kristijonà Donelaitá, sudarë, 44 Þr. Lietuviðki elementoriai, sudarë Aurelija redagavo Leonas Gineitis, Algis Samulio- Rabaèiauskaitë, Ingrida Korsakaitë, Kau- nis, Vilnius: Vaga, 1993, 104–108. nas: Ðviesa, 2000, 95–103. 42 Þr. Blt 19(1), 1983, 74–90.

361 Zigmas Zinkevièius, 0 0 0 Rinktiniai straipsniai 1–2 0 0 0 (juk toli graþu ne kiekvienas turi sukaupæs pilnus Baltisticos ar Lietuviø kalbotyros klausimø komplektus, jau nekalbant apie ávairius atskirus rinkinius). Todël á vie- nà vietà surinkta per pusðimtá metø paraðytø straipsniø retrospektyva yra ne tik gera pagalba studijuojanèiajam bei tirianèiajam, bet ir ákvepiantis pavyzdys ieð- koti ir rasti. Bronius Maskuliûnas

B RONIUS MASKULIÛNAS Gauta 2003 m. birþelio 16 d. Ðiauliø universitetas P. Viðinskio g. 38 LT-5400 Ðiauliai, Lietuva el. p.: [email protected]

362 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 2. XVI amþius, parengë Norbertas Vëlius

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2001, 821 p. ISBN 5-420-01487-4 (the second volume), 5-420-01486-6 (all volumes)

This impressive volume contains all the 16th century historical sources of information about Baltic religion and mythology beginning with a selection from Friedrich von Sachsen’s Neues Landesordnung ‘New land regulation’ from 1503 (p. 10) and ending with Salomon Henning’s Warhafftiger und bestendiger Bericht ‘True and certain report’ from 1589 (pp. 688-690). The book is also supplied with a list of abbreviations and all the works cited (pp. 691-719), an index of mythologems (pp. 720-768), an index of peoples and nations (pp. 769-773), a place name index (pp. 774-792) and an index of personal names (pp. 793-821). Each entry is given in the original language and, if the original is in Latin, German or Polish respectively, it is supplied with a Lithuanian translation and commentaries by one or more authors. For example, the first selection from the Neues Landesordnung calls upon the government and the masters to do more to teach the Lithuanians and Old Prussians who work for them and to attract them to the (Christian) faith. Furthermore sorcerers and sorceresses are to be arrested and punished according to the law. In his commentary Algirdas Matulevièius writes that Mannhardt, who published this extract, concluded that even in the 16th cen- tury it was impossible either with punishments by civil and religious authorities or with the good will of priests to eradicate paganism (p. 9). Norbertas Vëlius adds that the order had in mind not so much the local people suspected of sorcery, of which there were plenty everywhere, but rather the wandering propagators of the old belief. He also quotes Mannhardt to the effect that there were more of them in the northeastern part of Prussia because of the proximity to Sambia where the bishopric was not so concerned with strengthening the faith of its wards.

363 Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 2. XVI amþius The second selection is from Erasmus Stella’s De borussiae antiquitatibus ‘Con- cerning Prussian antiquities’ written between 1508 and 1510 and published in Basel in 1518, according to Eugenija Ulèinaitë (p. 11). She writes also that Erasmus Stella was in fact Johann Stüller and was born in Leipzig, although the exact year is unknown. Norbertas Vëlius adds (p. 12), that knowing that Erasmus Stella quoted his sources rather inaccurately and that he mixed up and falsified much, and liked to create half historical, half fantastic legends, one can question the authenticity of the mythological information which he wrote. But when one com- pares this with other sources, it doesn’t seem that his facts have been invented, but that they harmonize rather well with other accounts. Since it is impossible to discuss in a review of reasonable length every item (as, indeed, each item deserves), I will comment rather arbitrarily and at random on some of the selections. Between 1520 and 1529 Simon Grunau, a Dominican monk who lived in Dominican monasteries closest to Elbing and later to Gdansk, wrote a large work entitled Cronika und beschreibung allerlüstlichenn, nützlichsten und waaren historien des namkundigenn landes zu Prewssen ‘Chronicle and description of the most amusing, useful and true known history of the Prussian land’ consisting of 24 parts in which he described the Prussian land, its boundaries, nature, inhab- itants, economy and the history of the country from the oldest times up to 1525. The German order was secularized in 1525 and in 1526 the Cronika was hastily re-edited and in 1529 supplemented (p. 35). According to Rimantas Jasas (p. 37) the greatest value of the Cronika is as a document for study of the attitudes and world-view of the Catholic elements during the period of the reformation. After a thorough discussion of Grunau’s sources and the various opinions about his reliability Norbertas Vëlius concludes that Grunau’s Prussian Chronicle is one of the most popular sources and that he has been quoted and criticized by a multi- tude of investigators of Baltic religion and mythology (p. 46). According to Ingë Lukðaitë the Sudovian booklet entitled Der Vnglaubigen Sudauen ihrer Bockheiligung mit sambt andern Ceremonien, so sie tzu brauchen gepflegeth ‘The goat sacrifice by the unbelieving Sudovians along with other ceremonies which they are in the habit of performing’ is an anonymous tract about the Sambian Sudovian customs, way of life, beliefs and mythology and is to be dated between 1520 and 1530 (p. 123). Norbertas Vëlius writes (p. 125) that frequently Old Prussian mythology is reconstructed for the most part relying on this booklet and sources which were under its influence. Nevertheless it must be noted, according to Vëlius, that the Sudovian booklet describes Sudovian, not Old Prussian, gods and customs. It is true, of course, that the Sudovians had already lived in Prussia for several centuries, and had experienced Old Prussian influ- ence, but the author of the booklet did not always carefully distinguish between Sudovian and Old Prussian beliefs. In addition the booklet was composed a few

364 Archivum Lithuanicum 5 centuries after the prohibition of the Sudovian and Old Prussian religions, which had in that time been subject to the influence of the Christian religion (p. 126). In this booklet the Sudovian gods are listed in the order of their importance: heaven - earth - under the earth. Thus we encounter (pp. 128-129): Ockopirmus - the first god of heaven and the stars; Swayxtix - the god of light; Auschauts - the god of the lame, sick and healthy; Autrimpus - the god of oceans and seas; Potrimpus - the god of running water; Bardoayts - the god of boats; Pergrubrius - who nourishes leaves and grass; Pilnitis - this god enriches and fills barns; Parkuns - the god of thunder, lightning and rain; Peckols - the god of hell and darkness; Pockols - the flying souls or devils; Puschkayts - the earth god under the elder tree; Barstucke - the little people; Markopole - the people of the earth. The exceptions are Auschauts who is placed directly after the heavenly gods and Parkuns who is placed after the earth gods. The Sudovian booklet furnishes us also with the phrase Kellewese periot, Kellewese periot, der treiber kompt ‘the (wagon) driver is coming’ (p. 136). Maþiulis, ascribing the work to Maletius, gives the variant Kelleweµze perioth, der treiber iµt kommen ‘the (wagon) driver has arrived.’1 According to Maþiulis there have been attempts to explain the form perioth as reflecting a 3rd singular athematic present (cf. Old Indic yâ-ti ‘goes’), but he is of the opinion that the translation does not imply a present, but rather a preterit tense.2 Thus he reconstructs the verb as *perjât, which he analyzes as a nom. sg. neut. past passive participle < *perjât?. In any case, whether one interprets the Old Prussian form as present or preterit, one must assume the loss of a final vowel (if present then *-i, and if preterit participle, then *-a). I have accepted Maþiulis’ explanation of the morphology, but have a slightly different explanation of the syntax, namely that the noun Kelleweµze may be in the nomina- tive case and that perioth may reflect *perjâtü a neuter -t- participle in predicate position. The construction would then be more or less parallel to Old Indic Yama¥ (nom. sg. masc.) pra-yâ-ta-¥ (nom. sg. masc. -t- participle) ‘Y. set out on the road’, in which Old Prussian -jâ-tü = Old Indic -yâ-ta- the only difference being that the Old Indic participle shows grammatical concord, whereas the Old Prussian par- ticiple apparently does not.3 The use of the neuter adjective without grammatical concord in predicate position is common, however, in Baltic and other Indo- European languages.

1 Prûsø kalbos paminklai, compiled by Vytau- 3 William R. Schmalstieg, “Kellewesze tas Maþiulis, Vilnius: Mintis, 1966, 30-31; perioth ‘der Treiber ist kommen’ ‘the Vytautas Maþiulis, Prûsø kalbos paminklai (Wagon) Driver Has Arrived’”, Baltu 2, Vilnius: Mokslas, 1981, 63. Filoloìija 11(1), 2002, 73-76; Jan Gonda, 2 Vytautas Maþiulis, Prûsø kalbos etimologijos A concise elementary grammar of the Sanskrit þodynas 3(L-P), Vilnius: Mokslo ir language, translated by Gordon B. Ford, enciklopedijø leidykla, 1996, 263-264. University, Alabama, 1966, 90.

365 Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 2. XVI amþius Ingë Lukðaitë (p. 399) writes that Michael the Lithuanian (Michalo Lituanus) was really Venclovas Mikalojaitis from Maiðiagala, a man with broad horizons and learning, who knew Latin and Lithuanian very well and could compare the lexicon of the two languages in many fields. Around 1550 he wrote De moribus tartarorum, lituanorum et moscorum ‘Concerning the customs of the Tartars, Lithuanians and Muscovites’ which was published in Basel in 1615. In his attempt to further the notion that the forefathers of the Lithuanians came from Rome, Michael the Lithuanian published a list of Latin nouns which have congeners in Lithuanian. Apparently he assumed that the Lithuanian congener would be obvious to anybody who knew Lithuanian, because the congeners are not given in the original (p. 402), but only in the Lithuanian translation (p. 404). As is well known, the great majority of these words are, indeed, Indo-European congeners and it is, of course, due to the extraordinary conservatism of the Lithuanian language that even the person without philological training notices many resemblances between Lithuanian and Latin words immediately. In the trans- lation, however, a few misprints have crept in. Lat. tenuis ‘thin’ is cognate with Lith. twvas, not tëvas ‘father’ and for Lat. pecus ‘cattle’ one wonders why the rare form pëkus (according to LKÞ IX, 754 known from Friedrich Kurschat’s dictionary) is given rather than the more common pdkus ‘animals, herd.’ The translator, Ignas Jonynas, gives no Lithuanian cognate for vetustus ‘aged, ancient,’ but it would, of course, be the somewhat archaic vdtuðas. It was not only Michael the Lithuanian who noticed the connection between Latin and Lithuanian. In Maciej Stryjkowski’s Kronika polska, litewska, ýmódzka i wszystkiej Rusi ‘Polish, Lithuanian, Samogitian and All Russian Chronicle’ we read (book 11, 4th chapter, here p. 524-525) ‘[...] Gedimin [...] las ciemny bogom poúwiæciù, (co zwano u ùaciñskich pogan i inszych narodów Lucus, a Litwa i dziú las zowie Laukos)’ (‘[...] Gediminas [...] dedicated to the gods a dark forest [which is called among the Latin pagans and other nations Lucus, and Lithuania[ns] even today call a forest Laukos]’). So Stryjkowski must have noticed the relationship between Lat. lucus ‘a wood, grove, or thicket of trees sacred to a deity’ and Lith. laukas ‘field’.4 In the Lithuanian translation (p. 558) the word Laukos has been corrected to laukas but Pol. las ‘forest’ is translated by Lith. giria, not laukas. Some of the stories concerning the conversion of the Baltic peoples to Chris- tianity are absolutely charming. According to Stryjkowski, book 15, chapter 5, (pp. 534, 567), once on Good Friday a Bernardine monk was demonstrating Jesus’ sufferings by flagellation (ad flagellationem), and a Samogitian, a simple village fellow, asked his friend: ‘Who is it that the priest is beating?’ The friend

4 Ernst Fraenkel, Litauisches etymologisches Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, Wörterbuch, Heidelberg: Carl Winter; 1955ff, 344. 0 0 0

366 Archivum Lithuanicum 5 answered: ‘the Lord God.’ The simple fellow then asked: ‘Is that the one who made our rye crop bad?’ and his friend answered: ‘The very same,’ so the simple fellow shouted to the preacher: ‘Great job, dear priest, whip this God, who gave us the bad rye crop!’ There is also the well known story, quoted here from Guagnini’s Kronika Sarmacyi europskiej ‘European Sarmatian chronicle’ (p. 476, 489-491), that when a Christian preacher said that the world had been created, one of the Lithuanian nobles said to the king that the priest was not telling the truth, because the priest was a young man and that the other listeners including himself, who were much older, did not remember the creation. The king answered that the priest wasn’t saying that the creation had occurred during his (the priest’s) life time, but much earlier, about 5,000 years ago. Well, estimates of the age of the universe are different nowadays, so it seems to me that the Lithuanian noble was justified in expressing his skepticism. In his De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum ‘Concerning the gods of the Samogitians and other Sarmatians and false Christians’ Jan Ùasicki writes (p. 580, 593) that when Iacobus Lascouius (Jokûbas Laskauskas) preached to the idolatrous Balts that there was only one God, they answered him: ‘Why are you foisting off on us one God, as if he were more powerful than all of ours? One God is just one: more gods can do more.’ Unfortunately we are not informed as to how Lascouius answered this question, but the question shows to my satisfaction, at least, that the idolatrous Balts were not so stupid. Misprints include: p. 157, line 5 from the bottom, antra vetus > antra vertus; p. 300, line 6 from the bottom, þmgø > þmogø; p. 468, line 18, Âîëúòåð > Âîëüòåð; p. 495, line 9, pakui > paskui. Sometimes it is not easy to locate the source of some thought. For example, I was interested in the statement that in the mythology and folklore of many Indo-Europeans the windows of the house are called eyes and human eyes are called windows (p. 239). The references given are to Öèâüÿí, 1972 and Òîïîðîâ, 1984. Since I have defended the view that Old Prussian (Elbing Vocabulary 214) accodis ‘rochloch, hole in the wall for the elimination of smoke’ is to be read as /akutis/ and derives from Proto-Baltic *akas ‘eye’ (just as Lith. dial. langutis derives from langas), I was interested in seeing further parallels.5 Unfortunately the Civ’jan article was not immediately available to me. I did, however, look into the Toporov dictionary, but since no page number was given, it was impossible for me to locate the reference, even though I did scan the entire volume. Time spent reading any- thing by Toporov is always, indeed, time well spent, but it would have been much easier if an appropriate page reference had been available.

5 William R. Schmalstieg, “Lithuanian akas ‘ice-hole’ and Old Prussian accodis *‘eye, opening’*”, Blt 36(1), 2002, 19-23.

367 Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 2. XVI amþius The compiler, translators and commentators are to be congratulated on prepar- ing this extremely useful source of information on Baltic religion and mythology. I might add also that the book is beautifully bound and printed. The book will undoubtedly be in the future an indispensable tool for research in the field. William R. Schmalstieg

W ILLIAM R. SCHMALSTIEG Gauta 2003 m. birþelio 12 d. 814 Cornwall Road State College PA 16803, U.S.A. el. p.: [email protected]

368 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Konrad Schröder, Die skandinavischen und baltischen Sprachen sowie Jiddisch und Rotwelsch. Ein Verzeichnis der Lehr- und Lernmaterialien 1500–1800 einschließlich der Neudrucke und ausgewählter Sekundärliteratur, mit Standortnachweisen. Der Unterricht in den weniger gelernten Sprachen Europas, 1500–1800. Ein bibliographischer Versuch, Band 1

Augsburg: Univ., 2001, X, 136 S. ISBN 3-923549-61-X

Eine spezielle Bibliographie der historischen Lehr- und Lernmaterialien für die baltischen Sprachen war, zumindest für den westeuropäischen Leser, bisher ein weitgehendes Desiderat. Die Bemühungen von Konrad Schröder richten sich da- rauf, diese Lücke zu schließen, wobei er allerdings bereits im Vorwort einschrän- kend bemerkt, nur einen Appetitshappen liefern zu können. Die insgesamt 136 Seiten umfassende Bibliographie versucht auf 15 Seiten (Let- tisch, S. 75–82; Litauisch, S. 83–89) einen Überblick über die litauischen und letti- schen Wörterbücher und Grammatiken – darauf beschränken sich hier im Wesent- lichen die Lern- und Lehrmittel – zu geben. Andere Lernmittel, wie Gesprächsbü- cher oder zweisprachige Textausgaben religiöser Werke, die nachweislich ebenfalls zum Spracherwerb benutzt wurden, werden nur sporadisch verzeichnet. Das Alt- preußische bleibt unberücksichtigt. Den einzelnen Artikeln ist eine Bibliographie der „Hintergrund-Studien“ voran- gestellt, die Überblicksdarstellungen über die jeweiligen Sprachen bieten sollen. Daran schließt sich ein alphabetisch nach dem Verfasser geordnetes Verzeichnis der Lehr- und Lernwerke an, wobei die einzelnen Titel mit einem Numerus currens versehen werden.

369 Konrad Schröder, Die skandinavischen und baltischen Sprachen sowie Jiddisch und Rotwelsch Die Titelnachweise sind folgendermaßen aufgebaut: Neben der Titelangabe bie- tet Schröder Hinweise zu vorhandenen Faksimile-Ausgaben. Darüber hinaus weist er den Bestand der Originalausgaben an westeuropäischen und amerikanischen Bibliotheken nach. Die Bestände in den osteuropäischen Ländern werden nur ver- einzelt mitberücksichtigt; die in Litauen und Lettland selbst werden nicht verzeich- net. Zuweilen kommentiert der Autor die einzelnen Ausgaben und führt einschlägi- ge Sekundärliteratur dazu an. Allerdings bezieht sich diese nicht immer auf die litauischen resp. lettischen Ausgaben (s.u.). Wer von Schröder einen vollständigen Nachweis, wenigstens der litauischen und lettischen Grammatiken und Wörterbücher für den betrachteten Zeitraum er- wartet, der wird enttäuscht. Zwar berücksichtigt er teilweise auch nur handschrift- lich überlieferte Werke und sogar nur beschriebene bzw. zitierte, jedoch nicht über- lieferte Werke, jedoch vermisst man andererseits einige zentrale Druckwerke, wie für das Litauische das Compendium Gram[m]aticae Lithuanicae von Theophil Schultz (Königsberg, 1673) und für das Lettische das dreisprachige Wörterbuch Dictiona- rium Polono-Latino-Lottavicum (Vilnius, 1683) von Georg Elger. Dabei hätte ein Blick in die entsprechenden Nationalbibliographien oder die einschlägigen Arbeiten, wie etwa für das Lettische von Daina Zemzare1 und Arturs Ozols2 oder für das Litauische von Jurgis Lebedys3, Jonas Palionis4 und Zigmas Zinkevièius5 genügt, um diesem Mangel abzuhelfen. Entsprechend unvollständig sind auch die Angaben zur Sekundärliteratur. Auch die Hintergrundstudien bieten nicht das, was man von ihnen erwartet, und zwar eine Orientierung und einschlägige Informationen zu den behandelten Sprachen und dem speziellen Ge- genstand. Einem, der sich über das Litauische und die entsprechenden Lernmittel informieren will, ist mit einem Hinweis auf Maria Baryczowa, „Augustyn Rotun- dus Mieleski, wojt wileñski, pierwszy historyk i apologeta Litwy“ (Ateneum Wi- leñskie 10, 1935) sicher nicht geholfen. Diese und andere bibliographische Informationen ohne direkten Bezug zum Thema auf der einen Seite sowie die Lückenhaftigkeit einschlägiger biblio- graphischer Informationen auf der anderen lassen den Eindruck entstehen, dass die dargebotenen Informationen nicht Ergebnis einer sorgfältigen Recherche sind, einer solchen hätte es bedurft, sondern dass sie vielmehr zufällig zusammengetragen worden sind. Dass es dem Autor offenbar an den entsprechenden Sprachkenntnissen und dem baltistischen Fachwissen fehlt, um Informationen zu verifizieren und Zusam-

1 Daina Zemzare, Latvieðu vârdnîcas. (Lîdz nis, Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vil- 1900. gadam), Rîga: Zinâtòu akadçmijas nius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, izdevniecîba, 1961. 1995. 2 Arturs Ozols, Veclatvieðu rakstu valoda, 5 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija Rîga: Liesma, 1965. 1–6, Vilnius: Mokslas, 1984–1995; The 3 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, Vil- History of the Lithuanian Language, Vilnius: nius: Mokslas, 1977. Mokslo ir enciklopedijø leidybos institu- 4 Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinës kalbos is- tas, 1996. torija, Vilnius: Mokslas, 1977; Jonas Palio-

370 Archivum Lithuanicum 5 menhänge beurteilen zu können, kann man ihm nicht direkt zum Vorwurf machen. Allerdings wünscht man sich, dass er im Interesse des Gesamtergebnisses entspre- chende Fachwissenschaftler konsultiert hätte. Diese Bibliographie müsste nicht an dieser Stelle besprochen werden, wenn sie nicht ein in der Lituanistik bisher völlig unbekanntes Werk zitiert. Unter Nr. 243 führt Schröder eine dreisprachige (Lateinisch, Deutsch, Litauisch) Ausgabe des Orbis sensualium pictus von Johann Amos Comenius von 1682, ohne Ortsangabe, an. Diese Ausgabe findet sich nicht in der Lietuvos TSR bibliografija (LB). Können wir unserem Wissen um das litauische Schrifttum eine weiteres Werk hinzufügen? Sicherlich nicht. Es spricht vieles dafür, dass die von Schröder zitierte litauische Ausgabe nie existierte, zumal er selbst kein Exemplar nachweisen kann. Die umfangreichen Literaturangaben, die Schröder der Titelangabe beigibt, beziehen sich nicht auf die vermeintliche litauische Ausgabe, sondern ganz allgemein auf den Orbis sensualium pictus, helfen in dieser Hinsicht also nicht weiter. Allein in der Bibliographie von Kurt Pilz6 wird die litauische Ausgabe erwähnt. Pilz wiederum stützt sich auf Jean George Théodore Graesse7, Èen«k Zíbrt8 und Hertvík Jarník9, wobei sich Zíbrt und Jarník ihrerseits auf Graesse beziehen. Graesse, der somit als einzige Quelle übrig bleibt, hat selbst nur unvollständige Informationen. Er erwähnt die entsprechende Ausgabe im Zusammenhang mit den anderen Ausgaben des Orbis sensualium pictus und fügt lediglich an „une troisiéme en latin, allemand et lithuanien (s.l. 1682 in 8°)“ (Graesse 1861, 234). Einen Erscheinungsort kann er nicht nachweisen. Pilz vermutet Nürnberg, denn in der dortigen Druckerei Endter ist ein Großteil der Ausgaben des Orbis sensualium pictus erschienen (Pilz 1967, 135). Für das Jahr 1682 lassen sich folgende Ausgaben des Orbis sensualium pictus nachweisen: eine deutsch-lateinische (Nürnberg: Endter, 1682), eine lateinisch- schwedische (Abö: Winter, 1682) sowie eine dreisprachige deutsch-lateinisch-pol- nische Ausgabe. Letztere ist in Riga bei Johann Georg Wilke erschienen: Joh. Amos Comenii. º Orbis sen- º sualium pictus. º Hoc est: º Omnium fundamentalium in mundo rerum & in º vitó actionum, º Pictura & Nomenclatura. º Editio trilinguis auctior et emendatior; cum Titulorum juxtó atq[ue] º Vocabulorum Indice trilingui. º Die sichtbare Welt. º Swiót Oczywisty º Das ist: º Aller vornehmsten Welt=Dinge und Lebens=Verrichtungen. º Vorbildung und Benamung. º Wyobrózenie y Wykùód. º Auffs neu auffgelegt und in allen dreyen Sprachen verbessert; neben einem Titul

6 Kurt Pilz, Johann Amos Comenius. Die Aus- Prag: Èeské akad. císa¬e Frantiðka Josefa gaben des ‚Orbis Sensualium Pictus’. Eine pro v«dy, slovesnost a um«ní, 1912, Nr. Bibliographie, Nürnberg: Selbstverlag der 20365. Stadtbibliothek, 1967. 9 Hertvík Jarník, Veðkerych spis¾ Jana Amosa 7 Jean George Théodore Graesse, Trésor de liv- Komenského 8. Orbis pictus, Brno: Úst¬ední res rares et precieux, ou nouveau Dictionnaire spolek Jednot uèitelskych na Morav«, Filo- bibliographique 2, Dresde [u.a.]: Kuntze, sofickå fakulta Masarykovy university, 1861, 234. 1929, XXXV. 8 Èen«k Zíbrt, Bibliografie Èeské historie 5,

371 Konrad Schröder, Die skandinavischen und baltischen Sprachen sowie Jiddisch und Rotwelsch º und drey Wörter=Register. º Wrydze Drukowaù y wyùozyù Jan Georg Wilken I. K. M Drukarz, 1682.10 Handelt es sich bei dieser Ausgabe um die vermeintlich litauische? Da im Titel nicht explizit erwähnt wurde, dass es sich bei der dritten Sprache um polnisch handelt, sondern nur eine polnische Übersetzung des Titels, des Druckortes und des Druckers erscheint, könnten hier möglicherweise die polnischen Textfragmente als litauische interpretiert worden sein. Diese Deutung scheint wahrscheinlich, da sich für eine derartige Verwechslung weitere Beispiele finden lassen.11 In Anbe- tracht der unzureichenden Informationen, die Graesse bietet, sowie der fehlenden Überlieferung durch andere Quellen, ist davon auszugehen, dass hier tatsächlich eine Verwechslung vorliegt. Ob diese auf Graesse selbst zurückgeht oder auf seine Quellen (die er nicht nennt), ist nicht mehr zu ermitteln. Die von Schröder vorgelegte Bibliographie verdient trotz aller Mängel unsere Beachtung. Bibliographien zu erstellen ist eine wichtige, zumeist langwierige und sehr undankbare Aufgabe. Um so mehr ist es zu würdigen, dass sich der Autor dieser Aufgabe angenommen hat. Mit der Einbeziehung der baltischen Sprachen in eine Bibliographie zu den skandinavischen Sprachen dokumentiert er ein vermeint- lich neues Ostseeraum-Verständnis, das aus der Perspektive des zusammenwach- senden Europas sehr modern anmutet, seine Wurzeln aber in der Geschichte hat. Die Darbietung von Informationen zum Baltischen in diesem Kontext bietet eine Chance, auch andere Interessentenkreise zu erreichen, sie für diese Thematik zu interessieren und damit neue Forschungsperspektiven zu eröffnen. Der relativ sorgfältig recherchierte Bestand der angeführten litauischen und lettischen Lehr- und Lernmittel an den westeuropäischen und US-amerikanischen Bibliotheken bie- tet dafür gute Voraussetzungen. Es bleibt zu wünschen, dass in absehbarer Zeit eine zweite Auflage dieser Bibliographie erscheint, die die Mängel der ersten behebt. Christiane Schiller

C HRISTIANE SCHILLER Gauta 2003 m. birþelio 13 d. Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Franckeplatz 1, Haus 24 D-06110 Halle (Saale), Deutschland el. p.: [email protected]

10 Für diese Information habe ich Frau Aija 11 Einen ähnlichen Fall, und zwar die Ver- Taimiòa von der Latvijas Akadçmiskâ wechslung einer polnischen mit einer ver- Bibliotçka in Rîga zu danken. Die Richtig- meintlich litauischen Bibel beschreibt Jo- keit der Titelangaben konnte von der Re- lanta Gelumbeckaitë in ihrem Aufsatz zensentin nicht überprüft werden. „Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuvið- kos knygos“, ALt 2, 2000, 89 (S. 75–98).

372 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Erdvilas Jakulis, Lietuviø kalbos tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai ir jø istorija

Daktaro disertacija, Vilnius, 2002, 160 p.

2002 metø geguþës 31 dienà Vilniaus universitete daktaro disertacijà apgynë Erdvilas Jakulis1. Jo darbo vadovas – prof. habil. dr. Bonifacas Stundþia. Oponavo net du habilituoti daktarai – prof. Evalda Jakaitienë ir prof. Zigmas Zinkevièius. Jau vien tai rodo, kad aptariamoji disertacija nëra eilinë. Èia tiek sinchroniðkai, tiek diachroniðkai iðsamiai iðnagrinëti 827 didþiajame Lietuviø kalbos þodyne uþfiksuoti tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai. Jie pasiþymi tuo, kad jø prezento formos yra pana- ðios á atitinkamas pirminiø ðakniniø veiksmaþodþiø a kamieno formas (plg. tdka ir ndða), o preterito ir bendraties formos primena iðvestiniø veiksmaþodþiø su priesaga -ëti formas (plg. tekbjo, tekbti ir baltbjo, baltbti). Pirmiausia Jakulis, remdamasis ðiuo- laikiniais þodþiø darybos principais, iðsklaidë ankstesniø tyrëjø abejones ir átikina- mai árodë, kad nagrinëjamojo tipo veiksmaþodþiai nëra vediniai (p. 7tt.). Tolesniuo- se skyriuose jis iðsamiai apraðë ðiø veiksmaþodþiø semantikà (p. 17–23), ðaknies struktûrà (p. 23–42), kirèiavimà (p. 43–52), nustatë jø diachroninius sluoksnius: lietuviø ir latviø kalbø atitikmenis (p. 53–76), jø giminaièius prûsø (p. 76–82), slavø (p. 82–107) ir kitose indoeuropieèiø kalbose (p. 107–123). Disertacijoje yra ir svarbiø minèiø, padedanèiø geriau suprasti, kaip atsirado netaisyklingas tekbti, tdka kaitybos tipas. Jis turi tiksliø atitikmenø tik latviø kalboje (plg. liet. tekbti, tdka, tekbjo ir latv. tecêt, teku, tecdju). Tuo remiantis daroma iðvada, kad ðis kaitybos tipas susidarë rytø baltø kalbose (p. 124). Toliau tiriant miðriuosius ir

1 Jis yra baltistø Antano Jakulio ir Audronës vo sudaryto Knygos Nobaþnystës þodþiø Jakulienës-Kaukienës sûnus. Savo tëvø indekso pirmàjà dalá (plg. recenzijà ALt 3, pramintais keliais eina ir jø duktë Dalia 2001, 293–297). Jakulytë, 1995 metais paskelbusi savo të-

373 Erdvilas Jakulis, Lietuviø kalbos tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai ir jø istorija kitus panaðius nereguliariosios kaitybos baltø kalbø veiksmaþodþius, svarbus ir kitas Jakulio pastebëjimas. Latviø kalbai bûdingas priesagos apibendrinimas vi- soms laikø formoms. Ið 123 bendrøjø rytø baltø kalbø tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiø 7% latviø kalbos atitikmenø turi du prezento variantus su -u/-dju, 6% – tik su -çju, plg. liet. murmbti, mùrma, murmbjo ir latv. dial. murmçt, -çju, -çju (p. 76). Jau ir anksèiau buvo pastebëtas latviø kalbos polinkis prastinti veiksmaþodþio kaitybos sistemà, plg. liet. daraf, dariaf, daryti ir latv. daru, darîju, darît, taip pat latv. meluôju, reiðkiantá tiek ‘meluoju’, tiek ir ‘melavau’2. Tai turint omenyje, bûtø galima ateityje naujai paþvelgti á lietuviðkuose XVI–XVII amþiaus raðtuose (daugiausia Maþosios Lietuvos) turimas ilgàsias preterito formas su -inojo greta trumposios bendraties su -inti ir prezento su -ina (plg. garbinojo, bet garbinti, garbina). Paprastai, remiantis latviø kalbos atitikmenimis su -inât, -inu / -inâju, -inâju, manoma, kad kadaise ir lietuviø kalboje egzistavusios bendratys su *-inoti3. Taèiau gal lietuviø kalba iðlaikiusi senesnæ bûklæ, o latviø kalba pagal preterito formas ilgainiui iðly- ginusi ðiø vediniø paradigmà? Èia atkreiptinas dëmesys ir á lietuviðkø priesagø -inti ir -inëti4 santyká. Remdamasis veldiniais ið indoeuropieèiø prokalbës, Jakulis pagrástai mano, kad tekbti, tdka kaitybos tipas formavosi ið ðakniniø a kamieno veiksmaþodþiø, plg. liet. tdka ir s. baþn. sl. tekR, teðti, liet. tdna ir s. ind. tanåkti ‘tena, krenka’ (p. 120). Svarbi ir kita iðvada, kad *tekçti tipo bendratis atsiradusi rytø baltø kalbose pa- gal analogijà su *tekç§â tipo preterito formomis (p. 120). Èia galima bûtø atkreipti dë- mesá á du dalykus. Pirma, bendratys galutinai susiformavo palyginti vëlai ið veiks- mø pavadinimø. Skirtingos bendraèiø formos (liet., latv. su -t(i), o pr. su -twei), ma- tyt, rodo, kad kadaise baltø (kaip ir kitose senosiose indoeuropieèiø5) kalbose veiks- mø pavadinimai buvo plaèiai daromi su priesagomis *-tu- ir *-ti-; ðie darybos tipai ëmë nykti bei stabarëti veikiausiai jau atsiskyrus rytø ir vakarø baltø kalboms. An- tra, rytø baltø kalbose pastebëtas ryðkus polinkis veiksmaþodinius daiktavardþius sieti su preterito kamienais. Antai lietuviø kalbos veiksmø pavadinimai su -imas6 ir

2 Plg. Ernstas Frenkelis, Baltø kalbos, Vilnius: Â. Îòêóïùèêîâ, Èç èñòîðèè èíäîåâðî- Mintis, 1969, 52. 0 0 0 ïåéñêîãî ñëîâîîáðàçîâàíèÿ, Ëåíèíãðàä: 3 Plg. Adalbert Bezzenberger, Beiträge zur Èçäàòåëüñòâî Ëåíèíãðàäñêîãî óíèâåðñè- Geschichte der litauischen Sprache, Göttin- òåòà, 1967, 104, plg. dar Ernst Fraenkel, gen: Verlag von Robert Peppmüller, 1877, „Zur Herkunft der litauischen Verba auf 112tt.; Jânis Endzelîns, Latvieðu valodas -inti und Adjektiva auf -intelis“, APh 7, gramatika, Rîgâ: Latvijas valsts izdev- 1938, 17tt.). 0 0 0 niecîba, 1951, 833tt.; Zigmas Zinkevièius, 5 Plg. Émile Benveniste, Noms d’agent et noms Lietuviø kalbos istorinë gramatika 2, Vilnius: d’action en indo-européen, Paris: Adrien Mokslas, 1981, 93. Tuo grindþiama ir ne- Maisonneuve, 1948. labai gera leksikografinë praktika þody- 6 Saulius Ambrazas, Daiktavardþiø darybos nuose atstatinëti lietuviø kalboje nesamas raida. Lietuviø kalbos veiksmaþodiniai vedi- bendratis su *-inoti (plg. ALt 1, 1999, 156- niai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- 157; 4, 2002, 286). 0 0 0 dykla, 1993, 21tt. 0 0 0 4 Jos abi, matyt, yra vardaþodinës kilmës ið bûdvardþiø priesagos *-ino- (þr. Þðèé

374 Archivum Lithuanicum 5 atitinkami latviðki vediniai su -ums7 ið pradþiø buvo daromi ið prezento formø, o vë- liau susieti su preterito kamienais, plg. liet. tekímas (Lz) → tekbjimas. Taigi norint galutinai iðaiðkinti tekbti, tdka tipo paradigmos genezæ, principinës svarbos yra preterito formos su *-ç§â, kuriø kilmë dar nëra iki galo aiðki. Tiesa, Jakulio disertacijoje, plaèiau nepasvarsèius, tiesiog konstatuojama: „Prie preterito kamiengalio *-ç- pridëtas antrinis kamiengalis *-§â-“ (p. 120). Þinoma, Jono Kazlaus- ko8 hipotezë, kad ilgosios *-ç§â (resp. *-â§â) tipo formos kilusios ið trumpøjø preterito formø su *-ç (resp. *-â), turi svariø argumentø: 1) trumposios formos (pvz., tekb, neðió) lietuviø kalbos tarmëse turimos dviejuose nesusisiekianèiuose arealuose – pietva- karinëse ir rytinëse ðnektose (plg. dar LKA III, þemël. 98); 2) panaðiø trumpøjø formø greta ilgøjø yra ir latviø kalbos tarmëse9; 3) prûsø kalbos tekstuose ilgøjø *-ç§â, *-â§â tipo formø visai neuþfiksuota, jas èia atitinka trumpesnës formos su *-ç, *-çi ir *-â, *-âi (plg. be, bçi ‘buvo’; eb-sgnâ, signai ‘þegnojo’)10; 4) trumposios baltø kalbø preterito formos su *-ç, *-â galbût turi ir kai kuriø atitikmenø kitose giminiðkose kalbose, plg. liet. db ir s. ind. ã-dhâ-t, gr. Æ-ϑη-κα, liet. sëdb ir s. baþn. sl. s«d«. Taèiau trumpàsias tekb tipo formas laikyti labai senomis kol kas trukdo jø akû- tinis galûnës kirèiavimas11. Tiesa, Williamas R. Schmalstiegas (1974, 156, plg. dar ALt 4, 2002, 238–239) mano, kad akûtas èia ásivestas vëliau vietoj anksèiau buvusio cirkumflekso. Bet ðiai hipotezei árodyti dar reikia iðsamesniø studijø. Be to, atkreiptinas dëmesys ir á kità taip pat dar nepakankamai iðplëtotà Kaz- lausko (1968, 348) mintá, jog åuklë, galvó tipo veiksmaþodþiai ankstyvajame raidos etape galëjæ bûti artimi daiktavardþiams ir galbût neturëjæ visø asmenø formø. Tad gal vertëtø ateityje naujai apmàstyti ankstesniø tyrëjø minëtà ir kai kuriø miðriojo tipo veiksmaþodþiø ryðá su vardaþodþiais, plg. sopbti ir sópë, skaudbti ir skaudq bei kt.12 Tiesa, kaip jau minëta, tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai nëra vediniai. Taèiau vardaþodinës prigimties formos á veiksmaþodþio sistemà pateko ne vien darybos keliu13, bet ir dël kitokiø prieþasèiø. Antai Ernstas Fraenkelis (KZ 53, 1925, 37; LEW

7 Ì[àÿ] Áàëòûíÿ, Ñóôôèêñàëüíîå ñëîâîîáðà- 11 Plg. A[leksas] Girdenis, V[ladas] Þulys, çîâàíèå îòãëàãîëüíûõ ñóùåñòâèòåëüíûõ â rec.: „Jonas Kazlauskas, Lietuviø kalbos is- ëàòûøñêîì ïèñüìåííîì ÿçûêå (íà -ðana, torinë gramatika“, Blt 8(2), 1972, 200–201; -ums, -îba, -iens). Àâòîðåôåðàò äèñ. Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w per- êàíä. ôèëîë. íàóê, Ðèãà, 1979, 15–16. spektywie porównawczej, Kraków: Wydaw- 8 Jonas Kazlauskas, Lietuviø kalbos istorinë nictwo Uniwersytetu Jagielloñskiego, gramatika, Vilnius: Mintis, 1968, 340tt. 2001, 217tt. Kazlausko hipotezës kritikà 9 Plg. dar Antons Breidaks, „Aorist and im- mini ir Jakulis disertacijos ávade (p. 3), ta- perfect relics in East Baltic dialects and èiau jos plaèiau neávertina. origin of Old Prussian be, bçi, bei“, Collo- 12 Plg. Pranas Skardþius, Lietuviø kalbos þo- quium Pruthenicum Secundum, ed. by Woj- dþiø daryba, Vilnius, 1943, 524. ciech Smoczyñski, Kraków: Universitas, 13 Dël to amþino rato: vardaþodis ´ veiks- 1998, 39tt. 0 0 0 maþodis ´ vël vardaþodis ´ ir vël veiks- 10 Plg. dar William R. Schmalstieg, An Old maþodis (plg. Îòêóïùèêîâ 1967, 107– Prussian Grammar, University Park-Lon- 109). 0 0 0 don: The Pennsylvania State University Press, 1974, 155tt.

375 Erdvilas Jakulis, Lietuviø kalbos tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai ir jø istorija 714) veiksmaþodþio reikbti genezës ieðko tokiuose pasakymuose kaip yra reika14. Apskritai indoeuropeistai treèiàjá asmená linkæ vadinti savita sintaksine anga var- daþodinëms formoms á veiksmaþodþio paradigmà15. Tad galbût vardaþodinës kil- mës formø miðimas su senosiomis ðakninëmis veiksmaþodþio formomis, formuojan- tis preterito paradigmai, ir sudarë prielaidas atsirasti vadinamiesiems miðriojo tipo veiksmaþodþiams? Tai, aiðku, tik preliminari hipotezë tolesniems tyrimams. Kita vertus, ádomus ir Jakulio iðkeltas semantinis motyvas (t. y. duratyvinë vibratyvinë reikðmë bei jos morfologinio áforminimo poreikis) tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiams plisti (p. 120–121). Taigi Jakulio disertacija, nors kol kas dar neiðleista atskira knyga, yra tikrai vertingas baltistikos veikalas, graþiai pratæsiantis disertanto mamos Audronës Kau- kienës darbus16. Saulius Ambrazas

S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2003 m. sausio 18 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

14 Plg. dar Benjamins Jçgers, „Verkannte Be- Schmalstieg, The Historical Morphology of deutungsverwandtschaften baltischer the Baltic Verb“, Blt 36(1), 2002, 133–134. Wörter“, KZ 80, 1966, 66tt.; Kari Liukko- 15 Plg. Calvert Watkins, Geschichte der indo- nen, „Dël lietuviø kalbos veiksmaþodþio germanischen Verbalflexion, Heidelberg: daiktavardinës kilmës formø“, Jono Kaz- Carl Winter, 1969, 178. lausko diena: istorinës gramatikos dalykai. 16 Plg. Audronë Kaukienë, Lietuviø kalbos Tarptautinës konferencijos programa ir tezës, veiksmaþodþio istorija 1–2, Klaipëda: Klai- Vilnius: Vilniaus universitetas, 2000, 21– pëdos universitetas, 1994–2000. 0 0 0 22; Axel Holvoet, rec.: „William R.

376 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Alma Ragauskaitë, XVI–XVIII a. kaunieèiø asmenvardþiai

Daktaro disertacija, Vilnius, 2002, 222 p.

2002 metø spalio 9 dienà Lietuviø kalbos institute Alma Ragauskaitë apgynë daktaro disertacijà. Darbo vadovë – habil. dr. Vitalija Maciejauskienë. Èia iðsa- miai iðtirti XVI–XVIII amþiaus asmenvardþiai, iðrinkti daugiausia ið ávairiø Kau- no miesto savivaldos dokumentø, paraðytø lenkø, lotynø ir LDK kanceliarine slavø kalba1 (pastaroji disertacijoje ne visai tiksliai vadinama senàja gudø kalba). Tokiø asmenvardþiø uþraðymø surinkta per 11 300. Be to, jie lyginami ir su to meto asmenvardþiais ið kitø Lietuvos vietø. Panaudoti ir giminiðkø kalbø asmen- vardþiø tyrimo duomenys. Tad darbas daþnai praðoka Kauno miesto ribas. Di- sertacija paraðyta metodiðkai, kiekvienas teiginys iliustruotas gausiais autentiðka raðyba pateiktais pavyzdþiais. Prieduose rasime aptartø asmenvardþiø rodyklæ (p. 187–222). Nors ðis darbas skirtas asmenvardþiø istorijai, taèiau èia yra svarbiø duomenø ir iðorinei lingvistikai. Ypaè tai pasakytina apie lietuviðkø asmenvardþiø slavini- mo skyriø (p. 24–42). Ragauskaitë nustatë, kad XVI amþiuje Kauno raðtininkai neretai dar iðlaikydavo gana autentiðkas lietuviðkø asmenvardþiø lytis, nors jau tada nemaþa jø dalis turëjo slaviðkà priesagà -oviè (27,08% visø patroniminiø vyrø asmenvardþiø); nelietuviðkø asmenvardþiø lyèiø padaugëjo XVII amþiaus antroje pusëje, o XVIII amþiuje jos ëmë vyrauti. Tai ið dalies atspindi lietuviø kalbos

1 Dël termino plg. Christian S. Stang, Die kanceliarinë kalba“, Lietuviø kalbos enciklo- Westrussische Kanzleisprache des pedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- Grossfürstentums Litauen, Oslo: Det Norske dybos institutas, 1999, 592; Pietro Um- Videnskaps-Akademi i Oslo, 1935; Zig- berto Dini, Baltø kalbos. Lyginamoji istorija, mas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos Iki pirmøjø raðtø, Vilnius: Mokslas, 1987, institutas, 2000, 282–283. 0 0 0 117tt.; A[lgirdas] S[abaliauskas], ,,Slavø

377 Alma Ragauskaitë, XVI–XVIII a. kaunieèiø asmenvardþiai 0 0 0 vartojimo vieðajame gyvenime maþëjimà tuo metu2. Tiesa, lietuviø kalbos padëtis, matyt, skyrësi atskiruose miestuose. Tai rodo disertacijoje atliktas Kauno (1791– 1827 metø Ðv. Petro ir Povilo) ir Këdainiø (1752–1798 metø Ðv. Jurgio) baþnyèiø knygø palyginimas: XVIII amþiaus pabaigos këdainiðkiø pavardëse lietuviðkø bruoþø likæ daugiau negu maþdaug to paties meto kauniðkiø (p. 44–45). Ádomu ir tai, kad didþioji pavardþiø lenkinimo banga XVIII amþiuje sutampa su leksikos slavybiø antplûdþiu á LDK lietuviðkus raðtus. Ir vienu, ir kitu atveju matyti sustip- rëjusi (palyginti su XVI–XVII amþiumi) orientacija á prestiþinæ lenkø kalbà. Be to, XVIII amþiaus lietuviø autorius leksikos slavybes vartoti skatino tuo metu Europoje populiarus makaroninis stilius. Tad Baroko epochoje skoliniai galëjo tapti savitu intelektualumo bei aukðtojo stiliaus þenklu3. Lietuviðkø asmenvardþiø slavinimui ypatingà poveiká darë raðtininkai bei jø intencijos (p. 44)4. Juk raðtininkai anuomet daþniausiai buvo nelietuviai. Kaip malonià iðimtá èia galima bûtø priminti Vido Garliausko Ðiaulënø baþnyèios santuokø knygose rastus lietuviðkus áraðus, darytus 1719–1738 metais5. Jie uþra- ðyti nusiþengiant to meto Baþnyèios nuostatams, kurie primygtinai reikalavo ra- ðyti lotyniðkai, ir rodo ypatingà klebono nusiteikimà lietuviø kalbos atþvilgiu. Be to, ðie áraðai daryti tuo metu, kai Kaune lietuviðkos pavardës buvo masiðkai len- kinamos. Kita vertus, pavardþiø slavinimo procesui galëjo turëti átakos ir paèiø gyven- tojø intencijos. Antai disertacijoje paþymima, kad vienoje ir toje paèioje 1791– 1827 metø Kauno parapinës Ðv. Petro ir Povilo baþnyèios knygoje maþiau buvo slavinamos Kauno priemiesèiø bei ðiai parapijai priklausiusiø kaimø gyventojø negu paèiame Kauno mieste gyvenusiø miestieèiø pavardës (p. 43–44). Tai galbût rodo, kad XVIII amþiuje tarp miestieèiø buvo prestiþiðka turëti lenkiðkas pavar- dþiø formas, o toliau nuo miesto gyvenæ lietuviai, geriau iðlaikæ gimtàjà kalbà,

2 Plaèiau apie tai þr. Jurgis Lebedys, Lietuviø Miko Vaicekausko apologijos Mykolui Ol- kalba XVII–XVIII a. vieðajame gyvenime, ðevskiui“, Naujasis Þidinys-Aidai 6, 1996, Vilnius: Mokslas, 1976; Petras Jonikas, 579–580; Aleksas Girdenis, Petras Skir- Lietuviø kalba ir tauta amþiø bûvyje. Visuo- mantas, 1759 metø ,,Ziwatas“, Vilnius: meniniai lietuviø kalbos istorijos bruoþai, Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, Chicago: Lituanistikos instituto leidykla, 1998, IX–XII (taip pat recenzijà ALt 1, 1987, 69tt., 116tt. 1999, 195–196); Juozas Karaciejus, ,,Dël 3 Plg. Aleksas Girdenis, Kalbotyros darbai 2, XVIII a. raðtø kalbos“, LKK 39, 1998, 134– Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos 139. institutas, 2000, 393; Artûras Tereðkinas, 4 Þr. dar Z[igmas] Zinkevièius, Lietuviø antro- ,,Stiliaus ir þanro problemos M. Aliðausko ponimika. Vilniaus lietuviø asmenvardþiai ir K. Lukausko pamoksluose“, Senoji Lietu- XVII a. pradþioje, Vilnius: Mokslas, 1977, vos literatûra 1. Senosios literatûros þanrai, 96tt.; Ì[åéëóòå] Ðàìîíåíå, Ëèòîâñêèå Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, ôàìèëèè êîíöà XVIII â. Àâòîðåô. äèñ. 1992, 133–134; Mikas Vaicekauskas, êàíä. ôèëîë. íàóê, Âèëüíþñ, 1987, 7–8. ,,Prieðkalbë Jonui Palioniui, arba Mykolo 5 Vidas Garliauskas, ,,Lietuviðki Ðiaulënø Olðevskio apologija“, Naujasis Þidinys-Ai- baþnyèios áraðai 1719–1738 metø santuo- dai 4, 1996, 208; Giedrius Subaèius, ,,Dël kø metrikuose“, ALt 3, 2001, 213–250.

378 Archivum Lithuanicum 5 vartojo autentiðkas lietuviðkas pavardes. Zigmas Zinkevièius (1977, 117) pana- ðiai interpretuoja XVII amþiaus Vilniaus miesto aukðtuomenës ir prastuomenës asmenvardþiø uþraðymø skirtumus. Ne tik etimologus, bet ir iðorinës lingvistikos bei Lietuvos istorijos tyrëjus turëtø sudominti platus asmenvardþiø kilmës skyrius (p. 119–154)6. Antai ið jo aiðkiai matyti, kad XVI–XVIII amþiuje Kaune gyveno gausi vokieèiø bendruomenë. Tai rodo ir istorikø tyrimai7. Kita vertus, per nagrinëjamàjá laikotarpá laipsniðkai maþëjo grynai lietuviðkos kilmës asmenvardþiø (XVI amþiuje 24% ´ XVII amþiuje 16% ´ XVIII amþiuje tik 12%). Tiesa, rengiant disertacijà spaudai galima pageidauti prie kiekvieno ðiame skyriuje pateikiamo asmenvardþio nurodyti jo kilmës pamatà (plg. Zinkevièius 1977). Disertacijoje iðsamiai aptartas kaunieèiø pavardþiø susidarymas (p. 73–99)8. Ragauskaitë nustatë, kad Kauno diduomenei priklausæ lietuviai bei èia gyvenæ vokieèiai jau XVI amþiaus pradþioje turëjo paveldimas pavardes, o XVII antrojoje pusëje visi kaunieèiai buvo uþraðomi su pavardëmis9. Tai leidþia manyti, kad miestuose gyvenæ lietuviai pavardes ágijo anksèiau nei valstieèiai. Pastarøjø pavar- dþiø formavimàsi iðsamiai iðtyrë Vitalija Maciejauskienë10. Gal kiek fragmentiðkesnis yra asmenvardþiø darybos apraðas (p. 100–119). Èia galima buvo labiau iðryðkinti XVII amþiuje vykusius lietuviðkø vyrø asmenvardþiø darybos pokyèius. Antai ið pirmajame priede pateiktos statistikos (p. 182) matyti, kad XVII amþiuje, palyginti su XVI, smarkiai padaugëjo kaunieèiø asmenvardþiø su priesagomis -aitis (24 ´ 41) bei -(i)ûnas (16 ´ 31) ir labai sumaþëjo atitinkamø vediniø su -iðkis (38 ´ 4), ðiek tiek ir su -(i)onis (34 ´ 24)11. XVIII amþiuje Kauno miesto pavardþiø uþraðymø su lietuviðkomis priesagomis beveik nebeliko.

6 Þr. dar Alma Ragauskaitë, ,,XVI a. antro- plg. Zinkevièius 1977, 64–65; Zigmantas sios pusës Kauno miestieèiø lietuviðkos Kiaupa, ,,Ðiauliø gyventojø kaita ir pasto- kilmës asmenvardþiai“, ALL 41, 1999, vumas XVII–XVIII a.“, Ðiauliø miesto savi- 145–158; ,,XVII a. pirmosios pusës Kauno valdai 200. Respublikinës istorikø mokslinës miestieèiø asmenvardþiø kilmë“, ALL 43, konferencijos tezës, Ðiauliai: Titnagas, 2000, 93–110. 0 0 0 1991, 3–4. 0 0 0 7 Plg. Zenonas Ivinskis, Lietuvos prekyba, 10 Vitalija Maciejauskienë, Lietuviø pavardþiø Kaunas: Vytauto Didþiojo universitetas, susidarymas, Vilnius: Mokslas, 1990. 1934, 10–25; Jonas Puzinas, Rinktiniai rað- 11 Apie bendras tëvavardinës kilmës asmen- tai 2, Chicago: Lituanistikos instituto lei- vardþiø darybos tendencijas Lietuvoje þr. dykla, 1983, 179tt.; Zigmantas Kiaupa, Antanas Salys, Raðtai 2, Roma: Lietuviø ,,Kovos tarp liuteronø ir katalikø Kauno katalikø mokslø akademija, 1983, 51–52; mieste iki XVIII a. vidurio“, Religinës kovos Z[igmas] Zinkevièius, ,,Tëvavardinë as- ir erezijos Lietuvoje 4, Vilnius: Mintis, 1977, menvardþiø sistema Lietuvoje“, Blt 2 13–26. 0 0 0 priedas, 1977, 151–156; V[italija] Macie- 8 Þr. dar Alma Ragauskaitë, ,,Kauno mies- jauskienë, ,,Lietuviø asmenvardþiø prie- tieèiø pavardþiø formavimasis XVI– sagø paplitimas XVII a.“, LKK 17, 1977, XVIII a.“, ALL 46, 2001, 123–143. 159–165. 0 0 0 9 Panaðiu laiku, matyt, formavosi ir kituose miestuose gyvenusiø lietuviø pavardës,

379 Alma Ragauskaitë, XVI–XVIII a. kaunieèiø asmenvardþiai 0 0 0 Reikia tikëtis, kad ávairiais poþiûriais svarbus Almos Ragauskaitës darbas grei- tai bus iðleistas atskira knyga. Saulius Ambrazas

S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2003 m. sausio 28 d. Lietuviø kalbos institutas Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

380 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose

Daktaro disertacija, Kaunas, 2002, 166 p.

2002 metø lapkritá Vytauto Didþiojo universitete Jovita Erichsmeier apgynë dak- taro disertacijà Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose (166 p.). Darbo vadovas prof. habil dr. Vytautas Ambrazas. Sudëtiniai senosios lietuviø raðtijos sakiniai – iki ðiol vis dar maþai tirta istorinës sintaksës sritis. Imtis ðios rûðies ðalutiniø sakiniø istorijos doktorantæ paskatino ryðkûs sintaksinës sandaros pokyèiai, ávykæ lietuviø kalboje daugiau negu per keturis amþius. Disertacijoje keliami du pagrindiniai tikslai: 1) iðtirti XVI–XVII amþiaus Maþo- sios Lietuvos autoriø raðtuose paliudytus tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutinius sakinius bei nustatyti ne tik jungtukø pasiskirstymà, bet ir sakiniø modelius, bû- dingus XVI amþiaus gyvajai kalbai, ið pastarøjø iðskiriant modelius, kurie jau tuomet buvo archaizmai; 2) remiantis tyrimo rezultatais, palyginti XVI amþiaus lietuviø kalboje vartotø minëtø rûðiø sakiniø modelius su dabartiniais ir mëginti nustatyti pagrindinæ raidos kryptá. Darbo uþdaviniu disertacijoje laikoma surinktø sudëtiniø sakiniø analizë trimis aspektais: 1) prijungiamøjø jungtukø distribucija, 2) modeliø iðskyrimas ir 3) tari- niais einanèiø veiksmaþodþiø morfologinës raiðkos tyrimas. Taip suformuluoti tikslai ir uþdaviniai verèia kelti klausimà, kas ið tiesø ðioje disertacijoje bus nagrinëjama: kalba kaip sistema ar kalba kaip kalbëjimo aktas.

1. Norint tai suprasti, reikia pradëti nuo objekto ir temos. Apibrëþdama tiria- muosius ðaltinius, autorë nurodo:

Medþiaga ðiam darbui surinkta ið visø svarbiausiø XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtø: Martyno Maþvydo 1547 metø katekizmo, Giesmës ðv. Ambroziejaus (1549), Formos krikðtymo (1559) ir abiejø giesmyno daliø (pirmoji dalis – 1566, ant-

381 Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose roji – 1570 m.), Baltramiejaus Vilento Enchiridiono (1579) ir Evangelijø bei epistolø (1579), Jono Bretkûno postilës (1591) ir jo verstø Mato bei Luko evangelijø (1580), taip pat ið Simono Vaiðnoro Þemèiûgos teologiðkos (1600). Ið Wolfenbüttelio postilës (1573) [...] èia tiriami sakiniai nerinkti [...] (p. 10). Ar ðitie veikalai ið tiesø yra visi svarbiausi XVI–XVII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtai? Èia iðvardyti darbai, áskaitant ir Vaiðnoro Þemèiûgà teologiðkà, paraðyti XVI amþiuje. Ið XVII amþiaus nëra në vieno Maþosios Lietuvos autoriaus kûrinio. Jei bûtø tiriamas dviejø ðimtmeèiø laikotarpis, tai turëtø bûti analizuojamas Jono Rë- zos Psalteras Dovydo (1625)1, Lozoriaus Zengðtoko, Danieliaus Kleino, Jono Rikovi- jaus giesmynai ir maldynai2, rankraðtiniai þodynai Lexicon Lithuanicum ir Clavis Germanico-Lithvana, Kleino ir Sapûno–Ðulco gramatikos. Èia ypaè iðskirtina Kleino gramatika3. Nors ji paraðyta lotyniðkai, taèiau skyriuje apie jungtukus (De Conjunc- tionibus) pateikiami sàlygos (Conditionales) ir nuolaidos (Conceßiv¿) jungtukai bei jø lotyniðki atitikmenys (KlG 142). Pateikdamas asmenavimo paradigmas, prie vadi- namojo subjunktyvo (Subjunctivus) veiksmaþodþiø Kleinas priraðo jungtukus (kar- tais su lotyniðkais atitikmenimis, plg. Jey / jeib / idant wadíntas buãíau / µi, ut vocarer, butumbei / butu KlG 104; Jeib / jog / idant µakâãia / µakâãiau / µakâtumbei / µakâtu KlG 113). Skyriuje apie jungtukø konstrukcijas (De Conµtructione Conjunctionum) jis bando diferencijuoti ir jø vartosenà, daugiausia dëmesio skirdamas reikðmës santykiams su veiksmaþodþio nuosaka (KlG 173–174). Nors disertacijoje ið tiesø nagrinëjami tik XVI amþiaus Maþosios Lietuvos kûri- niai, taèiau visame tekste jie laikomi XVI–XVII amþiaus raðtais. Baigiamosios iðva- dos (p. 160–161) daromos taip pat apie XVI–XVII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtuose vartotus jungtukus, sakiniø modelius ir tariniais einanèiø veiksmaþodþiø morfologinæ raiðkà, plg.:

1 Rëza, suredagavæs Bretkûno 1580 metais 2 Nors XVII amþiuje dalis giesmiø buvo per- iðverstà Psalmynà pagal Lutherio Biblijà, spausdinama ið Maþvydo ir Bretkûno pateikë naujà Psalmyno versijà; apie tai giesmynø, taèiau naujieji giesmynai buvo plaèiau þr. Friedrich Scholz, „Einleitung“, pildomi naujomis giesmëmis, ið naujo re- Textkritische Edition der Übersetzung des daguojami (ypaè Kleino giesmynas – jame Psalters in die Litauische Sprache von Johan- ádëtos 108 naujos giesmës), þr. Jurgis Le- nes Bretke, Pastor zu Labiau und Königsberg bedys, Senoji lietuviø literatûra, Vilnius: i. Pr., nach der Handschrift aus dem Jahre Mokslas, 1977, 110–117; Dainora Pociûtë, 1580 und der überarbeiteten Fassung dieses XVI–XVII a. protestantø baþnytinës giesmës. Psalters von Johannes Rehsa, Pastor zu Lietuvos Didþioji Kunigaikðtystë ir Prûsø Lie- Königsberg i. Pr., nach dem Druck aus dem tuva, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tauto- Jahre 1625 nebst der Übersetzung des Psalters sakos institutas, 1995. in die deutsche Sprache von Martin Luther 3 [Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Litvani- nach der Ausgabe aus dem Jahre 1545, unter ca [...] à M. DANIELE Klein [...] REGIO- Mitarbeit von Friedemann Kluge, mit eine MONTI, Typis & µumptibus JOHANNIS Einleitung versehen und herausgegeben REUSNERI, ANNO crisogon%aV cIš. Išc. von Friedrich Scholz, Paderborn, München, LIII. Remiamasi perspaudu: Pirmoji lietu- Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 2002, viø kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinë XXV, LXXI. politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1957 (toliau – KlG).

382 Archivum Lithuanicum 5 XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose ið viso rasti 783 neverstiniai arba savo sandara nuo originalø besiskiriantys tikslo sakiniai (p. 50);

XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtams nebûdingi nuolaidos sakiniai, kuriø poriniu jungtuku norint...vienok bei jo variantais prijungtam ðalutiniam dë- meniui pagrindinio atþvilgiu bûdinga interpozicija (p. 144);

XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose pagrindinë tikslo ðalutiniø sakiniø prijungimo priemonë yra jungtukas idant ir jo variantas idanti; jungtukai jeib ir jeng tikslo reikðme vartojami nepalyginamai reèiau, o dabartinëje lietuviø kalboje pla- èiai ásigalëjæs jungtukas kad tikslo reikðme èia dar visai nevartojamas (p. 160). Kita vertus, jei nutarta analizuoti ið esmës keturiø XVI amþiaus Maþosios Lie- tuvos autoriø veikalus – Maþvydo, Vilento, Bretkûno ir Vaiðnoro, lyginimui imant dar Mikalojaus Daukðos (vidurinis raðomosios kalbos variantas) bei Konstantino Sirvydo raðtus (rytinis raðomosios kalbos variantas), tai analizës tikslas turëtø bûti ne kalba kaip sistema, o kalba kaip kalbëjimo aktas, t. y. analizë turëtø bûti skirta pasirinktø autoriø bûdingiems sintaksës bruoþams, jø individualumui, kalbos mo- këjimui nustatyti. Tokiu atveju pavyzdþius ið verstiniø tekstø (tokiø XVI amþiuje daugiausia) reikëtø gretinti su originaluose esanèiais atitikmenimis ir tirti, kokià átakà kiekvieno autoriaus sintaksei darë originalai, iðryðkinti skirtumus, paaiðkinti prieþastis. Disertacijoje daugiausia dëmesio vis dëlto skiriama nustatyti tiems mo- deliams, kurie buvo bûdingi XVI–XVII amþiaus Maþosios Lietuvos gyvajai kalbai arba jau buvo netgi archaizmai, atspindintys chronologiðkai ankstesná raidos tarps- ná negu tiriamasis. Disertacijoje ypaè vertingais laikomi senuosiuose raðtuose esantys originalûs sakiniai ir tie verstiniai sakiniai, kuriems vertimo ðaltiniai þymesnës átakos netu- rëjo. Jie analizuojami pirmiausia. Sakiniø originalumas nustatomas remiantis filo- loginës interpretacijos metodu, kurio esmæ sudaro verstiniuose raðtuose randamø konstrukcijø sistemiðkas gretinimas su vertimo ðaltiniais. Pagal santyká su origi- nalais tiriami sakiniai skirstomi á tris grupes: 1) originalius ir tiesioginiø atitikme- nø vertimo ðaltiniuose neturinèius sakinius; 2) sakinius, kuriuos vertimo ðaltiniuo- se atitinka skirtingos sandaros sakiniai ir 3) sakinius, kuriø sandara sutampa su originalais, bet skiriasi tik ðalutiniam dëmeniui prijungti vartojamais jungtukais (p. 13). Mokslui svarbûs ir tie pavyzdþiai, kurie iðversti paþodþiui, ir tie, kuriuos verèiant nutolta nuo originalø. Pastarieji gali paliudyti tam tikrø lietuviðkø kon- strukcijø atsparumà verstinëms ir gebëjimà su jomis konkuruoti. Pagal kà sakiniai skirstomi á tris minëtas grupes? Koks filologinio metodo san- tykis su vidinës rekonstrukcijos metodu? Treèioji grupë – originalus atitinkantys modeliai – abejoniø beveik nekelia, taèiau pirmosios dvi grupës labai problemiðkos. Antai kalbant apie tikslo sakinius, sakoma, kad ið viso rasti 1903 sakiniai, o per aðtuonis ðimtus tyrimui surinktø tikslo sakiniø nëra verstiniai: jie rasti ið dalies originalioje Bretkûno Postilëje, Vaiðnoro paraðytoje Þemèiûgos teologiðkos lietuviðkoje prakalboje bei tose Maþvydo ir Vilento raðtø dalyse, kuriø vertimo ðaltiniai dar

383 Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose nenustatyti, taip pat originalaus Sirvydo pamokslø rinkinio pirmojoje dalyje (p. 16, ðiuo poþiûriu plg. dar p. 26, 50, 75, 76, 82, 103, 119 ir t. t.). Jei vertimo ðaltinis nenustatytas, ar galima teigti, kad sakinys neverstinis? Ar neradus atitikmens vie- name ðaltinyje yra pagrindo teigti, kad sakinys originalus, ir priskirti já pirmosioms dviem grupëms? Tokio skirstymo patikimumo analizæ reikia pradëti nuo Vilento Enchiridiono ir Evangelijø bei Epistolø (1579) bei jø vertimo ðaltiniø. Pavyzdþiai ið Enchiridiono disertacijoje lyginami su Lutherio Enchiridiono 1529 metø leidimu. Taèiau Reinhol- das Trautmannas nustatë, kad pagrindinis Vilento katekizmo ðaltinis yra 1543 metø Leipzigo leidimas ENCHIRIDION Der Kleine Catechismus. Fur die gemeine Pfar- herr vnd Prediger. D. Mart. Luther. Leipzig. Vilentas dar gali bûti naudojæsis ir visais ar keliais Wittenbergo leidimais4. Taigi Vilento katekizmas lyginamas ne su tuo ðaltiniu, ið kurio buvo verstas. 1529 metø Lutherio katekizme neradus atitikmens ar radus kitokios sandaros sakinio modelá, sakoma, kad toks kalbos vienetas laiky- tinas originaliu (plg. 62, 89, 90, 91 ir t. t.). 1529 ir 1543 metø Lutherio katekizmus skiria 14 metø. Katekizmø XVI amþiaus leidimai gerokai skyrësi vienas nuo kito dël dviejø prieþasèiø: ir dël to, kad pats Lutheris juos taisë, ir dël to, kad savavaliðkai daug kà keitë patys spaustuvininkai. Pavyzdþiai ið Vilento Evangelijø bei Epistolø disertacijoje lyginami tik su Lutherio Biblijos 1546 metø leidimu. Taèiau, versdamas Evangelijas, Vilentas neabejotinai rëmësi Vulgata ir graikiðku Naujuoju Testamentu. Bretkûnas, á savo Postilæ nuraðy- damas Vilento tekstus, daugiausia taisë bûtent tas vietas, kurias Vilentas buvo iðvertæs ið Vulgatos ar graikiðko NT, plg. Lk 1,78:

EE 15421–23 Per jµc¸ias mielaµchirdingiµtes Diewa mu=ºµu / Per kurias mus atlankie ateidams iµch º aukµchta

BP II 23313–15 Per µchirdiµchka mielaµchirdingiµte º Diewo muµu / Per kure mus atlanke º Vátekeghimas iµch aukµchto LB Durch die herãliche barmherãigkeit vnµers Gottes, Durch welche vns beµucht hat der Auffgang aus der Hæhe V per viscera misericordiae Dei nostri, in quibus visitavit nos oriens ex alto G di“ spl@gcna æl#ouV qeoÒ =män, æn oÅV æpisk#yetai =m V ànatol¦ æx ÖyouV Dël to analizuojamus sakinius ið Vilento Evangelijø bei Epistolø neuþtenka lyginti tik su Lutherio Biblija. Tuo tarpu disertacijoje, jei Vilento sakinys nesutampa su 1546 metø Lutherio Biblija, jis priskiriamas prie originaliø ar savo sandara nuo originalø besiskirianèiø sakiniø. Antai p. 77 teigiama, kad Vilento raðtuose yra 17

4 Reinhold Trautmann, „Die Quellen der drei Altpreussiche Monatsschrift 46, 1909, 478– altpreussischen Katechismen und des En- 479. chiridions von Bartholomaeus Willent“,

384 Archivum Lithuanicum 5 sàlygos sakiniø, kurie savo sandara skiriasi nuo originalo – Lutherio Biblijos. Ið p. 78 pateiktø pavyzdþiø èia bus palygintas tik vienas, kuris ið tiesø skiriasi nuo Lutherio Biblijos, bet jis sutampa su Vulgata ir graikiðku NT, plg. Mt 4,3:

EE 4323–25 Iey eµµi º µunus Diewa / liepk / idant tie akmenis d¾n± pa=º wirµtu LB Biµtu Gottes µon, µo µprich, das dieµe µtein brot werden V Si Filius Dei es, dic, ut lapides isti panes fiant G eá uÂÊV e¿ toÒ qeoÒ, eápŸ Ãna o l%qoi oÙtoi Àrtoi g#nwntai Taigi jungtuko jei atitikmuo yra Vulgatoje ir graikiðkame NT, taèiau disertacijoje daroma iðvada, kad „tokiu atveju èia aptariami lietuviðki pavyzdþiai verèiami prieðingai originalui ir iðlaikoma lietuviø kalbai bûdinga sàlygos sakinio sandara: ðalutinis sakinys jungiamas hipotaktiniu jungtuku jei“ (p. 77). Tokiø pavyzdþiø yra ir daugiau (plg. kad ir p. 92 esanèius EE 12724 ir EE 1774 pavyzdþius, neatitinkan- èius vokiðkø salygos sakiniø, kuriuose ðalutinis dëmuo sudarytas su inversija, su atitinkamais lotyniðkais ir graikiðkais dëmenimis). Vadinasi, ið Vilento Enchiridiono ir Evangelijø bei Epistolø imtø ðalutiniø sakiniø analizë pagal santyká su originalais nëra patikima – kai kurie sakiniai nepagrástai priskirti originaliems ar nuo origi- nalo besiskiriantiems sakiniams. Problemiðki kai kurie pavyzdþiai ir ið Bretkûno Postilës. Teigiama, kad ji pusiau originali, o ið jos imti sakiniai – neverstiniai (p. 34, 37, 84, 133, 134 ir t. t.). Diser- tacijoje atsiribojama nuo perikopiø – jos nelaikomos autentiðkais Bretkûno kalbos faktais, taèiau neinformuojama, ar imta pavyzdþiø ið pirmoje dalyje esanèios 40 puslapiø „Passio“. Pamokslø ir „Passio“ ðaltiniai iki ðiol nenustatyti. Bretkûnas rëmësi kitø protestantø teologø darbais ir pamoksluose gali bûti verstø fragmentø. Kol neatlikta visos Postilës filologinë analizë ir iki galo nenustatyta jos teksto isto- rija, kiek neatsargu laikyti visiðkai originaliais netgi pamokslø sakinius. Antai disertacijoje (p. 35) cituojamas sakinys Ant Swieto buwa ubagu / º Ieib mums ghis

µuµµimiltu / º Dangui bagotais daritu / º Angelams mus priligintu (BP I 10[18]3–6) yra giesmës posmas, paþodþiui nuraðytas arba ið Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø pir- mos dalies (MþG I 18214–17), arba ið tos paèios giesmës, pakartotinai perspausdintos Bretkûno Giesmëse Duchaunose (1589). Tai giesmë „Pagirtas buk Iesu Christe“, versta ið vokieèiø kalbos „Gelobest seistu Iesu Christ“. Disertacijoje neverstiniais laikomi ir sakiniai ið Maþvydo raðtø, jei jø ðaltiniai nenustatyti (p. 35, 76, 82 ir t. t.). Dël ligðiolinës senøjø raðtø filologinës analizës nepaisymo ar nepakankamo pai- symo tampa abejotina dalis lingvistinës analizës rezultatø. Tai ypaè pasakytina apie duomenis lentelëse Nr. 3, 7, 11, kur pirmasis skaièius reiðkia neverstiniø, ant- rasis – verstiniø, kuriuos originale atitinka skirtingos sandaros sakiniai, treèiasis – paþodþiui iðverstø sakiniø kieká. Iðimtis èia ið dalies yra tik treèiasis skaièius – paþodþiui iðversti ir tik jungtukais nuo originalo besiskiriantys sakiniai, bet ir tas skaièius rodo sakinius, kurie atitinka tik disertacijoje lygintus originalus.

385 Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose Ðioje vietoje jau tenka apgailestauti, kad vis dar neatlikta visø XVI amþiaus lietuviðkø raðtø filologinë analizë, nenustatyti visø vertimø ðaltiniai, vertimai sis- temingai nesugretinti su originalais, nepakankamai atskleista paèiø kûriniø istorija ir jø teksto istorija.

2. Nors disertacijoje ypaè vertingais laikomi senøjø raðtø originalûs ir tie vers- tiniai sakiniai, kuriems vertimo ðaltiniai þymesnës átakos neturëjo, taèiau dël neat- sargiai taikytø ankstesnës filologinës analizës rezultatø ne ðitie tyrimo aspektai laikytini reikðmingiausiais. Senøjø raðtø tyrëjams bus tikrai naudinga disertacijoje sukaupta medþiaga ir kalbos kaip kalbëjimo akto analizë. Tad vertinant atliktà darbà, ðiuo atveju reikia þiûrëti ne á tai, kur buvo taikyta, o á tai, kur pataikyta. Disertacijoje iðanalizuoti keturiø svarbiausiø XVI amþiaus Maþosios Lietuvos autoriø – Maþvydo, Vilento, Bretkûno ir Vaiðnoro – vartoti tikslo, sàlygos ir nuo- laidos ðalutiniai sakiniai. Jie lyginti su Daukðos ir Sirvydo raðtuose rastais saki- niais. Nustatyta ðalutiniams sakiniams prijungti vartojamø jungtukø forma ir di- stribucija, atkreiptas dëmesys á pasiskirstymo netolygumà. Duomenys pateikiami lentelëse (p. 23, 24, 72, 73, 128, 130 ir kt.). Pagrindinë tikslo ðalutiniø sakiniø jungimo priemonë – dabartinëje lietuviø kalboje jau periferinis jungtukas idant ir jo forma idanti. Ðis jungtukas retesnis tik Maþvydo raðtuose (nesudaro në pusës visø pavartotø tikslo jungtukø). Jungtukas jeng itin daþnas Vaiðnoro Þemèiûgoje teologið- koje, retesnis Maþvydo ir Vilento raðtuose, visai nevartojamas Daukðos raðtuose ir Sirvydo Punktuose sakymø (analizuota tik pirma dalis). Pastarajame ðaltinyje jau randamas ir dabartinëje kalboje vartojamas funkcinis jungtukas kad. Ypaè svarbu, kad analizuojant ne tik jungtukø distribucijà, bet ir sakiniø mode- lius, iðskirta, kurie ið jø bûdingi atskiriems autoriams, taigi iðryðkinamas jø sintak- sës individualumas. Antai nustatyta, kad tik Bretkûno ir Vaiðnoro raðtams bûdingi tikslo sakiniai, sudaryti pagal modelius idant <...> tada/tad...Vf, jeib <...> tada...Vf ir jeng <...> tad...Vf, gretintinus su vienu ið sàlygos sakiniø modeliø jei <...> tada...Vf. Maþvydo ir Bretkûno raðtuose nustatyta kitokia jungtuku jeib prijungtø sàlygos sakiniø morfologinë raiðka. Tik Bretkûno Postilëje pasitaiko nuolaidos sakiniø, jungiamø jungtuku net, bet ðiam autoriui nebûdingas jungtukas norint. Maþvydo raðtuose nevartojamas ðalu- tinius nuolaidos dëmenis jungiantis jungtukas kaèei, tuo tarpu Vaiðnoras vartojo dar ir jo variantus kaè bei kaèeigel. Pagrindinë nuolaidos sakiniø jungimo priemonë analizuotuose tiek Didþiosios, tiek Maþosios Lietuvos raðtuose – poriniai jungtukai. Nuo dabartinës lietuviø kalbos pagal vartojamus nuolaidos jungtukus labiausiai skiriasi Vilentas, Bretkûnas ir Vaiðnoras. Disertacijoje nustatyta, kad pagrindinë ðalutiniø sàlygos sakiniø jungimo prie- monë Maþosios Lietuvos raðtuose – jungtukas jei bei jo variantai jeig, jeigi, jeigu, daug retesnis jungtukas kada ir jo variantas kad, reèiausias jeib ir jo variantas jeibeg. Lyginamuose Daukðos ir Sirvydo tekstuose taip pat daþniausias jungtukas jei, bet èia jau vartojamas ir dabartinei lietuviø kalbai bûdingasis kad.

386 Archivum Lithuanicum 5 Vertinant kalbos kaip kalbëjimo akto analizæ, darbo trûkumu laikytina tai, kad iðvadose (p. 160–161) neatsispindi nagrinëtø lietuviðkø sakiniø santykis su origi- nalais, nëra apibûdinama nei vokiðkø, nei lotyniðkø ar lenkiðkø ðaltiniø átaka. Siekis nustatyti struktûrinius XVI–XVII amþiuje vartotø ir dabartinëje kalboje vartojamø sakiniø pakitimus bei raidos tendencijas kartais atrodë per didelis uþ- mojis – reikëjo ðokti nuo XVI iki XXI amþiaus, – taèiau senosios raðtijos ir dabar- tinës kalbos sintaksës lyginimas taip pat davë ádomiø rezultatø. Ávairiaplanë ana- lizë ne tik parodë tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniø sakiniø raidos netolygumà, kai kuriø jos elementø konservatyvumà, bet ir atkreipë dëmesá á probleminius ir toliau tirtinus istorinës sintaksës klausimus. Ona Aleknavièienë

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2003 m. liepos 25 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

387 Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose 388 Archivum Lithuanicum 5 Diskusijos, apþvalgos, pastabos (Discussions, Surveys, Notes)

389 390 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Jurga Girèienë Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje

Socialiniai, kultûriniai, ekonominiai ir kt. ávairiakalbiø tautø ryðiai sudaro sà- lygas kalbø kontaktams. Viena ið kalbø kontaktø pasekmiø – leksikos skoliniai. Ávairiø kalbø politika skolintos leksikos atþvilgiu skiriasi. Vienose kalbose (pvz., anglø, danø, italø) skoliniø plitimas nevarþomas, kitose kalbose (pvz., prancûzø, èekø) skoliniø stengiamasi atsisakyti arba bent jau riboti jø vartojimà. Èia daliai skoliniø ieðkoma atitikmenø (ekvivalentø): kuriama (daþnai – remiantis ðaltinio motyvacija) vienaþodþiø naujadarø, sudëtiniø pavadinimø, modifikuojamos senø þodþiø reikðmës1. Leksikos gryninimas yra vadinamas purizmu. Teigiama, kad lingvistinis purizmas bûdingas daugiau nei keturiasdeðimèiai kalbø (Thody 1995, 47). Skiriamas kraðtutinis purizmas (atsisakoma visø skoliniø) ir nuosaikusis pu-

1 Plg. Einar Haugen, „Language Planning“, „Ïðîöåññ çàèìñòâîâàíèÿ“, Íîâîå â Sociolinguistics 1 (HSK 3.1), 1987, 633; ëèíãâèñòèêå 6, Ìîñêâà: Ïðîãðåññ, 1972, Claude Truchot, „La France, l’anglais, le 352–354; Lionginas Paþûsis, „Vadinamieji franšais et l’Europe“, Sociolinguistica 8, tarptautiniai þodþiai Ðiaurës Amerikos 1994, 22; Philip Malcolm Waller Thody, Le lietuviø kalboje“, MK 2, 1975, 33; Michael Franglais: forbidden English, forbidden Ame- G. Clyne, „History of Reseach on Langua- rican. Law, politics, and language in contem- ges Contact“, Sociolinguistics 1 (HSK 3.1), porary France. A study in loan words and na- 1987, 455; Jonas Klimavièius, „Semanti- tional identity, London, Atlantic High- niai vertiniai ir motyvacijos pamokos“, lands, New Jersey: Athlone, 1995, 23; Su- LKK 24, 1985, 197–198; Pranas Skardþius, zanne Romaine, Language in society. An in- „Verstiniai ir reikðminiai skoliniai“, Pranas troduction to sociolinguistics, New York: Skardþius, Rinktiniai raðtai 2, sudarë ir pa- Oxford University Press, 2000, 98; Mal- rengë Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo ir colm H. Offord, French words: Past, present, enciklopedijø leidybos institutas, 1997 d, and future, Clevedon, Buffalo: Multilingual 277–279; Manfred Görlach, „Recent Dic- Matters Ltd., 2001, 63. Dël kalbø kontak- tionaries of Anglicisms“, International tø atsirandantys skoliniø atitikmenys taip Journal of Lexicography 12(2), 1999; Jonas pat gali bûti traktuojami kaip tam tikros Palionis, Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius: rûðies skoliniai (plg. Ý[éíàð] Õàóãåí, Jandrija, 21999, 206). 0 0 0

391 Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje rizmas, kai, remiantis tam tikrais atrankos kriterijais, atsisakoma dalies skoliniø. Lietuviø kalbà galima laikyti pastarojo atstove.

Lietuviø kalba turi senas leksikos gryninimo tradicijas2. Jø uþuomazgø galima rasti jau pirmuosiuose lietuviðkuose raðtuose. XVI–XVII amþiuje lietuviø raðtija buvo kuriama dviejose valstybëse: Lietuvos Didþiojoje kunigaikðtystëje (LDK) ir Prûsijos kunigaikðtystëje (vadinamojoje Maþojoje Lietuvoje [ML]). Skirtingos jø is- torinës sàlygos lëmë nevienodà raðomosios kalbos raidà. Prûsijoje, siekiant plaèiau paskleisti naujàsias Reformacijos idëjas, nuo pat pradþios imta kolektyviai rûpintis lietuviðkø raðtø rengimu ir jø kalbos tvarkymu (buvo suburti dvasininkai, numatyta knygø, finansuojamø valstybës, rengimo programa). Tuo tarpu LDK á lietuviø kalbà dëmesys buvo atkreiptas Kontrreformacijos metu3 (Reformacijos ðalininkai LDK veikë pavieniui, be valstybës paramos), taèiau èia kalbos kokybe rûpinosi tik pavie- niai asmenys4. ML XVI–XVII amþiuje formavosi vienas raðomosios kalbos varian- tas, o daug didesnëje ir tarmiðkai labiau susiskaidþiusioje LDK – keletas. Tai atsispindi ne tik fonetikoje, morfologijoje, bet ið dalies ir baþnytinëje terminijoje5. Visiems ir Maþosios, ir Didþiosios Lietuvos pirmøjø raðtø autoriams ar vertë- jams teko spræsti su skoliniø vartojimu susijusius klausimus. Kaip teigia Jonas Kruopas, lietuviðkø atitikmenø ieðkojimas ir susiradimas, verèiant arba laisvai rengiant pirmuosius lietuviðkus raðtus, buvo nelengvas uþdavinys: nesant lietuviø

2 Skoliniø norminimo istorija trumpai ap- sios Lietuvos kultûros raidai, nurodo di- þvelgta Loretos Vaicekauskienës straips- dþiulæ jos átakà lietuviðkos raðtijos vysty- nyje „Lietuviø kalbos leksikos gryninimo muisi. Ið Europos Reformacijos centrø tradicija ir dabarties tendencijos“ (ALL 42, sklindanti idëja vartoti vietines kalbas 2000, 200–208). Leksikos gryninimo tradi- (liuteronai laikosi nuostatos, kad kiekvie- cija iðryðkëja Zigmo Zinkevièiaus Lietuviø nas þmogus turi pats paþinti, t. y. skaity- kalbos istorijoje 3–6 (3. Senøjø raðtø kalba, ti, Dievo þodá) sudarë sàlygas Maþojoje Vilnius: Mokslas, 1988; 4. Lietuviø kalba Lietuvoje atsirasti pirmiesiems lietuvið- XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990; 5. kiems raðtams. Tai paskatino pradëti leis- Bendrinës kalbos iðkilimas, Vilnius: Mokslo ti religines knygas lietuviø kalba ir LDK ir enciklopedijø leidykla, 1992; 6. Lietuviø katalikus bei evangelikus reformatus. kalba naujaisiais laikais, Vilnius: Mokslo ir Knygø leidyba skatino lietuviø kalbos mo- enciklopedijø leidykla, 1994), Jono Palio- dernëjimà. (Ingë Lukðaitë, Reformacija Lie- nio Lietuviø raðomosios kalbos istorijoje (Vil- tuvos Didþiojoje kunigaikðtystëje ir Maþojoje nius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 1999). 1995), Prano Skardþiaus veikalo Lietuviø 4 Petras Jonikas, Lietuviø kalba ir tauta amþiø kalbos þodþiø daryba (Rinktiniai raðtai 1, Vil- bûvyje. Visuomeniniai lietuviø kalbos istorijos nius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, bruoþai, Èikaga: Lituanistikos instituto lei- 1996) skyriuje „Naujadarai, jø daryba ir dykla, 1987, 88, 90; Zinkevièius 1988, 5, vartojimas“ (p. 590–606), Jono Klimavi- 16, 161; Palionis 1995, 19–20; Lukðaitë èiaus straipsnyje „Kà Jablonskis padarë 1999, 391, 569–570. geografijai ir kas su tuo daroma“ (Ter 8, 5 Plg. Zigmas Zinkevièius, „Kelios pastabos 2001, 7–27) ir kt. lietuviø XVI–XVII a. leksikos istorijai“, 3 Ingë Lukðaitë, vertindama Reformacijos LKK 19, 1979, 119–122. poveiká XVI–XVII amþiaus LDK ir Maþo-

392 Archivum Lithuanicum 5 kalba gramatikø, þodynø, pirmøjø tekstø autoriams ar jø vertëjams patiems teko nustatyti, kas sava, o kas svetima. Tai nebuvo lengva, nes lietuviø kalba tuo metu buvo veikiama prestiþiniø lenkø, lotynø, o Maþojoje Lietuvoje – ir vokieèiø kalbø6. Atitikmenø skoliniams ieðkota gyvojoje kalboje; kartais gyvosios kalbos þodþiai bûdavo pritaikomi kiek kitokia, specialesne, reikðme. Neradus tinkamo þodþio buvo mëginama pasidaryti verstiniø ar originaliø naujadarø. Taigi nuo pat pirmøjø lietuviðkø raðtø pasirodymo galima skirti du pagrindinius skoliniø atitikmenø radimosi ðaltinius: gyvosios kalbos leksikos fondo panaudojimà ir naujø þodþiø kûrimà. Dabar ne visuomet lengva nustatyti, ar þodis paimtas ið gyvosios kalbos, ar naujai sudarytas. Taip pat daþnai bûna neaiðku, kas yra átariamo naujadaro autorius: ar pats teksto, kuriame jis pavartotas, kûrëjas/vertëjas, ar kas kitas (Zin- kevièius 1988, 171).

Jau pirmojoje lietuviðkoje knygoje – Maþojoje Lietuvoje iðleistame Martyno Maþ- vydo Katekizme (1547) – yra verstiniø naujadarø, pvz., balsinë (lot. vocalis) ‘balsë’, sàbalsinë (lot. consonans, lenk. samogùoska) ‘priebalsis’ (Kruopas 1998a, 61–63). Kai kurios krikðèionybës sàvokos ávardijamos gyvosios kalbos þodþiais, tik jiems sutei- kiamas naujas turinys (pvz., Dievas, ðventas, dangus). Taèiau nemaþai ir tokiø atvejø, kai skolinys (paprastai slavizmas) ir esamas lietuviðkas jo atitikmuo vartojami pramaiðiui, pavyzdþiui, vienur tekste yra rona; þyvatas; viera; èiûdas, kitur atitinka- mai þaizda; gyvata, gyvenimas; tikëjimas; stebuklas (Kruopas 1998a, 64–65). Manoma, kad pirmosios lietuviðkos knygos pasirodymo metu slavizmai dar tik buvo pradëjæ skverbtis á Maþojoje Lietuvoje gyvenanèiø lietuviø kalbà (buvo kaþkiek paplitæ tik tarp aukðtesnio sluoksnio þmoniø), net átariama kai kuriuos pirmàkart pavartotus paties Maþvydo (Zinkevièius 1988, 36–39; Kruopas 1998a, 58). Taigi vargu ar sko- lintø dubletø atsiradimà galima bûtø sieti su noru bûti geriau suprastam (LDK situacijà þr. toliau). Maþvydo darbà tæsæs Baltramiejus Vilentas Enchiridione (E, 1579) jau mëgino kai kuriuos pirmtako vartotus skolinius pakeisti lietuviðkais atitikmenimis7. Taèiau ir jo tekstuose nemaþa slavizmø, su kuriais, kaip manoma, „buvo apsipratæs, matyt, dar ið LDK laikø“ (Zinkevièius 1988, 62). Jonas Bretkûnas, pirmojo ne grynai verstinio, o kompiliacinio pobûdþio lietuviðko leidinio Postilës (BP, 1591) autorius, nebûdamas iðeivis ið Didþiosios Lietuvos, taip pat vartojo nemaþai slavizmø, nors ðiaip jo kalba yra gyva, liaudiðka. Tuo tarpu germanizmø jo, gerai mokëjusio vokieèiø kalbà, tekstuose randama nedaug. Manoma, kad

6 Plg. Jonas Kruopas, „Þodyninës slavybës ir enciklopedijø leidybos institutas, 1998c, M. Maþvydo raðtø kalboje“, Jonas Kruopas, 238. Rinktiniai raðtai, Vilnius: Mokslo ir enciklo- 7 Plg. Jonas Kruopas, „M. Maþvydas lietuviø pedijø leidybos institutas, 1998a, 31–32; raðomosios kalbos istorijoje“, Jonas Kruo- Jonas Kruopas, „Leksiniai paralelizmai pas, Rinktiniai raðtai, Vilnius: Mokslo ir en- Daukðos katekizmo (1595) kalboje“, Jonas ciklopedijø leidybos institutas, 1998b, 85. Kruopas, Rinktiniai raðtai, Vilnius: Mokslo

393 Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje Bretkûnas sugebëjæs neblogai juos atskirti nuo lietuviðkø þodþiø ir sàmoningai jø vengæs (Zinkevièius 1988, 66–67, 75–76). Nedaug germanizmø vartojo ir Maþvydas. Pietro U. Dini, kalbëdamas apie XVIII amþiaus pradþios ML parengtus religinius tekstus, daro prielaidà, kad jø rengëjams „labiausiai rûpëjo iðvengti kuo daugiau skoliniø ið vokieèiø kalbos, o slavizmai, jø poþiûriu, nelabai arba visai nepasiþy- mëjo svetimumu, nes jau nuo seno buvo ásigalëjæ lietuviø kalboje“8. Panaðiai galëjo manyti ir pirmøjø ML leistø lietuviðkø knygø autoriai.

DL pirmuosiuose katalikø parengtuose lietuviðkuose tekstuose slavizmø vartota maþiau (Zinkevièius 1988, 75, 178). Pirmosios LDK 1595 metais iðleistos knygos Katekizmas (DK) autorius Mikalojus Daukða, pradëjæs vidurietiðkà raðomosios kal- bos tradicijà, itin mëgæs leksinius paralelizmus, daþniau negu Maþvydas pagreèiui vartojo skolintus ir lietuviðkus tos paèios realijos pavadinimus, pvz.: svietas ir pasaulis, viera ir tikëjimas, grieðnas ir nusidëjæs, nuodëmëtas (Kruopas 1998c, 245–252). Taèiau ðiuo atveju toká elgesá greièiausiai bus lëmusios kitos prieþastys. Gali bûti, kad Daukða lietuviðkus gyvosios kalbos þodþius sàmoningai aiðkino skoliniais, suprantamais lietuviðkai gerai nemokantiems dvasininkams. Taip manyti skatina tai, kad ið visø DK lietuviðkø ir skolintø þodþiø paralelizmø dauguma skoliniø pavartoti tik kartà kità, o jø lietuviðkø atitikmenø pavartojimo atvejø gerokai dau- giau (Kruopas 1998c, 267). Daukðos Postilëje (DP, 1599), kurios lenkiðkoje prakalboje pateikiamas pirmasis lietuviø kalbos teisiø gynimo manifestas, taip pat gausu leksiniø gretybiø. Tai rodo Daukðos norà kuo tiksliau ir lietuviðkiau iðversti tekstus, padaryti juos prieinamus kuo ávairesniems skaitytojams – didikams, bajorams ir valstieèiams9. Tam daþniausiai vartojami gyvosios kalbos þodþiai. Kartais jiems suteikiama nauja, daþnai – abstraktesnë, reikðmë. Galima átarti, kad kartais kitø kalbø þodþiai galëjo bûti pakeisti paties Daukðos pasidarytais originaliais ar vers- tiniais naujadarais, taèiau tokiø atvejø nëra daug, pvz.: apðaukumas (obwoùanie), svetimþemis (cudzoziemiec), kieminykas (wsiarz)10. Pagrindinis Daukðos leksikos ðalti- nis buvo gyvoji kalba. Daukðos kalbos gryninimo pastangos dar akivaizdesnës, palyginus jo tekstus su pirmuoju LDK pasirodþiusiu evangelikø reformatø katekizmu, parengtu Merkelio Petkevièiaus (PK, 1598). Nors ðio leidinio prakalboje taip pat uþsimenama apie gimtosios kalbos reikðmæ skleidþiant religines tiesas, taèiau praktiðkai kalbos kul-

8 Plg. Pietro U. Dini, „Slavizmai Lizijaus ir lopedijø leidybos institutas, 1997 e, 121– Engelio katekizmuose: gretinamoji anali- 125. zë“, LKK 30, 1993, 36. 10 Plg. Kruopas 1998c, 268–269; Zinkevièius 9 Jonikas 1987, 94; Pranas Skardþius, 1988, 181–194; Vincas Urbutis, „Kaip Mi- „Daukða pirmasis bendrinës kalbos kûrë- kalojus Daukða vertë Jokûbo Vuiko nau- jas Didþiojoj Lietuvoj“, Pranas Skardþius, jadarus“, ALt 2, 2000, 104–105. Rinktiniai raðtai 2, Vilnius: Mokslo ir encik-

394 Archivum Lithuanicum 5 tûra, grynumu nesirûpinama. PK vartojama daugiau skoliniø negu Daukðos dar- buose. Pavyzdþiui, vietoj Daukðos beveik iðtisai vartotø lietuviðkø þodþiø pasaulis, nuodëmë, kanèia, metas PK daþniausiai pasitaiko atitinkami skoliniai svietas, griekas, mûka, èësas (Zinkevièius 1988, 195–200). Èia taip pat gausu vertiniø, kurie Daukðos raðtuose gana reti – kaip jau buvo minëta, pastarasis lietuviðkø atitikmenø sveti- miems þodþiams pakeisti daþniausiai ieðkojo gyvojoje kalboje. Dar daugiau slaviz- mø negu PK pastebëta esant 1600 metais Jokûbo Morkûno spaustuvëje reformatø iðleistoje Postilëje (MP). Viena ið svarbiausiø skoliniø gausos prieþasèiø yra ta, kad LDK evangelikai reformatai XVI amþiuje ir XVII amþiaus pradþioje daugiausia rûpinosi knygomis lenkø kalba, o jø knygos lietuviø kalba buvo rengtos pasaulieèiø (ne kunigø) iniciatyva. Pastariesiems trûko vertimui reikalingos kvalifikacijos (plg. Lukðaitë 1999, 568–569). Taip pat teigiama, kad evangelikai reformatai, kitaip nei katalikai, orientavosi á lenkiðkai kalbanèius aukðtuosius visuomenës sluoksnius, nesirûpino tikëjimo skleisti liaudyje – taigi ir nedëjo daugiau pastangø raðyti taip, kad jø parengtus tekstus suprastø kuo daugiau ávairiø sluoksniø þmoniø (Zinke- vièius 1988, 200–204). Evangelikø reformatø baþnyèia lietuviø kalba susirûpino vëliau, kai buvo rengiama Knyga nobaþnystës (KN, iðleista 1653 metais). Ði kolekty- vinë knyga parengta daug rûpestingiau. Èia matyti lietuviø kalbos gryninimo pa- stangø: didþiàjà leksikos dalá sudaro lietuviðki þodþiai, be to, skoliniai turi atitin- kamø lietuviðkø sinonimø11. Daukðos tradicijas tæsë lietuviø kalbos grynumu itin rûpinæsis pirmøjø lietuviø kalbos þodynø autorius Konstantinas Sirvydas (pirmàjá þodynà [SPr] iðleido prieð 1620 metus, antràjá – vëliau bent keturis kartus pakartotà – galbût apie 1629- uosius). Jis ir originaliø pamokslø rinkiniø Punktai sakymø (SP I, 1629; II, 1644) kûrëjas, taip pat vienas svarbiausiø raðomosios kalbos varianto, grásto rytø aukð- taièiø tarmës pagrindu, formuotojø. Jis, kaip ir kiti pirmøjø raðtø rengëjai, rëmësi gyvosios kalbos leksika, taèiau labiau negu tie mëgo sudarinëti naujadarus12. Gal- bût tai ið dalies lëmë þodynø rengimo specifika. Sirvydas, sudarydamas trikalbius lenkø–lotynø–lietuviø kalbø þodynus visiems svetimiems þodþiams stengësi pa- teikti lietuviðkø atitikmenø. Ne visà ðimtmetá gyvuojanèiai lietuviðkai religinio po- bûdþio raðtijai stigo ne tik lietuviðkø religiniø terminø, bet ir ávairiø kitø realijø lietuviðkø pavadinimø, kuriuos teko kurti paèiam Sirvydui. Tam reikalui tarmi- niams þodþiams bûdavo suteikiama specialesnë reikðmë, kuriama naujadarø, plg. nusiuntinë ir lenk. posùanica, lot. nuntia; vaikavedis ir lenk. pedagog, lot. paedagogus ir kt.; sudëtiniø terminø, plg. gyvas sidabras ir lenk. rtæc, lot. argentum viuum. Nemaþai

11 Plg. Dalia Jakulytë, „Knygos nobaþnystës Subaèius, „Simono Daukanto didysis len- kalba“, ‘Knyga nobaþnystës krikðèioniðkos’ kø–lietuviø kalbø þodynas“, Simono Dau- (1653) – XVII a. Lietuvos kultûros pamin- kanto raðtai. Didysis lenkø–lietuviø kalbø þo- klas, Këdainiai, 2001, 82–84. dynas 1(A–M), Vilnius: Mokslo ir enciklo- 12 Plg. Skardþius 1996, 191–192; Giedrius pedijø leidykla, 1993a, 41.

395 Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje Sirvydo naujadarø yra verstinio pobûdþio. Dalis ið jø atitinka lietuviø kalbos þo- dþiø darybos polinkius (plg. iðdavëjas ir lenk. wydawca, lot. proditor), taèiau yra ir nelabai atitinkanèiø, pvz., nudavimas ir lenk. udawanie, udanie, lot. commendatio13. Tokie neaiðkûs, netikslûs ir nepatogûs vartoti naujadarai paprastai neprigijo. Ta- èiau tarp nepaplitusiø naujai sudarytø þodþiø nemaþai ir gerø dariniø. Tai neste- bina, nes lietuviø kalba iki pat XIX amþiaus pabaigos nebuvo plaèiai vartojama nei mokslo reikalams, nei apskritai vieðajame gyvenime. Vis dëlto Sirvydo þodynai iki pat XIX amþiaus pabaigos buvo vieninteliai DL leksikografiniai ðaltiniai. Jie darë didelæ átakà lietuviðkø raðtø kûrëjams, padëjo turtinti ir gryninti kalbà14. Vëlesni leksikografai, vertëjai, raðytojai iðplatino nemaþai Sirvydo naujadarø, pvz., kupra- nugaris, pardavëjas, valgykla, taisyklë, turgavietë15. Gryninti kalbà stengësi ir kiti XVII amþiaus autoriai, raðæ rytø aukðtaièiø tarme. Taèiau XVIII amþiuje ði raðomosios kalbos atðaka beveik iðnyko. XVIII amþiaus lietuviø kalbos padëtis LDK kito. Daugelyje Lietuvos teritorijoje pasirodþiusiø lietuviðkø leidiniø, daþniausiai tæsusiø vidurietiðkos raðomosios kal- bos tradicijà, pradëta vartoti daug daugiau skoliniø (ypaè – polonizmø) negu jø buvo ankstesniuose raðtuose16. Tai galëjo nulemti lenkø kalbos prestiþo didëjimas bei baroko epochai bûdingas makaroninis stilius17. Dël to lietuviðkø tekstø auto- riams galëjo atrodyti, kad apie dvasiðkus dalykus netinka raðyti taip, kaip kalba valstieèiai, t. y. þemo statuso kalba. Norëdami formuoti aukðtà lietuviðkø raðtø statusà, XVIII amþiaus tekstø rengëjai sàmoningai kaiðiojo prestiþinës lenkø kalbos þodþiø18, o plagijavimas, skolinimasis, kliðës buvo laikomos mokytumo þyme19. 1753 metais Mykolo Olðevskio iðleistoje Bromoje atvertoje ing vieènastá (OB) vietoj Sirvydo þodynø lietuviðkø þodþiø (miesto) vartai; pataisyti; paveikslas; iðmonia, nuo- voka; amþis atitinkamai vartojami skoliniai broma; paprovyti; priklodas; razumas; vieè- nastis ir kt. (Jonikas 1987, 126–127). Tiesa, kai kuriuose XVIII amþaus LDK rankrað- tiniø pamokslø rinkiniuose ir suvidurietintuose Jono Jaknavièiaus Evangelijø leidi- muose skoliniø yra maþiau.

13 Plg. Kazimieras Pakalka, „K. Ðirvydo ‘Dic- pamoksluose“, Senoji Lietuvos literatûra 1. tionarium trium linguarum’ naujadarai“, Senosios literatûros þanrai, Vilnius: Mokslo LKK 4, 1961, 281–298. ir enciklopedijø leidykla, 1992, 133–134; 14 Plg. Kazimieras Pakalka, „Ið K. Ðirvydo Aleksas Girdenis, Petras Skirmantas, 1759 ‘Dictionarium trium linguarum’ þodyno metø „Ziwatas“, Vilnius: Mokslo ir enciklo- istorijos“, LKK 3, 1960, 286; Zinkevièius pedijø leidybos institutas, 1998, xi. 1988, 249–252. 0 0 0 18 Plg. Tereðkinas 1992, 133–134; Simas Ka- 15 Plg. Algirdas Sabaliauskas, Ið kur jie?, Vil- raliûnas, Kalba ir visuomenë. Psicholingvisti- nius: Lietuviø kalbos institutas, 1994, niai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruo- 181–182; Pakalka 1961, 281–298. þai, Vilnius: Lietuviø kalbos institutas, 16 Plg. Zinkevièius 1990, 33–35; Palionis 1997, 51; Karaciejus 1998, 137. 1995, 112–113; Juozas Karaciejus, „Dël 19 Plg. Mikas Vaicekauskas, „Prieðkalbë XVIII a. raðtø kalbos“, LKK 39, 1998, 134. Jonui Palioniui, arba Mykolo Olðevskio 17 Plg. Artûras Tereðkinas, „Stiliaus ir þanro apologija“, Naujasis þidinys-Aidai 4, 1996, problemos M. Alðausko ir K. Lukausko 208. 0 0 0

396 Archivum Lithuanicum 5 Kitokia kryptimi lietuviø kalbos reikalai klostësi Maþojoje Lietuvoje. Paèioje XVIII amþiaus pradþioje kilusioje filologinëje diskusijoje svarstyta, kaip reikia lie- tuviðkai kalbëti su paprastais þmonëmis: taip, kaip ðneka jie, ar „iðdailinta“ kalba (pavyzdþiui, Johannas Keimelis siûlë ákurti lietuviø filologinæ draugijà, kuri moks- liniais pagrindais normintø kalbà). Diskusija vyko þodþiu ir raðtu. Ðios diskusijos raðtiðka tàsa ir pagrindinis mus pasiekæs lingvistinës polemikos dokumentas yra 1706 metais Michaelio Mörlino, lietuviø kalbos iðmokusio vokieèio, iðleistas trak- tatas Principium primarium in lingua Lithvanica20. Jame iðdëstytas kalbos norminimo projektas, kuriame reikalaujama reformuoti religiniø raðtø kalbà: jø pagrindu imti gyvàjà kalbà, ðalinti germanizmus bei polonizmus, nekurti naujadarø, nevartoti siaurø dialektizmø. Siûlomos kalbos reformos tikslas – geriau pasitarnauti baþny- èiai: barbarizmais uþterðtos religiniø raðtø ar pamokslø kalbos paprasti þmonës tiesiog nesuprantà21. Taigi „traktate akcentuojama svarbiausia kalbos funkcija – garantuoti sëkmingà komunikacijà tarp visø kalbos kolektyvo nariø ir komunika- cijos dalyviø“ (Aleknavièienë, Schiller 2002, 91). Mörlino traktatas sukëlë tolesnæ lingvistinæ polemikà, á kurià buvo ásitraukæ nemaþa lietuviðkai raðtijai neabejingø þmoniø. Ðiemet Onos Aleknavièienës ir Christiane’s Schiller rastas poleminis Jokû- bo Perkûno (Jacob Perkuhn) traktatas Wolgegr÷ndetes Bedencken (1706) parodë, kad pagrindiniu kritikos taikiniu buvo neatitikimas tarp teoriniø Mörlino reikalavimø ir kalbos realizacijos, nors, atrodo, Perkûno kritika ið esmës buvo nukreipta ne tiek prieð Mörlino keltus principus, kiek prieð já patá22. Kalbinës diskusijos atsispindi ir vadinamajame Lysijaus Katekizme (parengtas apie 1719 metus)23. Jo pradþioje pridëtame kreipimesi á karaliø Lysijus apraðo dël lietuviø kalbos vartojimo kilusius ginèus, kurie trukdë rengti katekizmà. Pavyz- dþiui, nurodoma, kad kai kurie lietuviø kalbos gryninimo ðalininkai reikalavæ visai nevartoti skoliniø – net ir tokiø þodþiø kaip katekizmas, Sakramentas, Testamentas, baþnyèia24. Mörlino kalbos norminimo idëjos labai veikë ne tik bendraamþius – juo rëmësi ir XIX amþiaus lietuviø kalbos tyrëjai bei tekstø autoriai ne tik ML, bet ir DL. Mörlinas laikomas pirmuoju kalbos kultûros teoretiku ir kalbos reformatoriumi, nutiesusiu tiltà á mûsø laikø kalbos kultûros teorijà25.

20 Plg. Ona Aleknavièienë, Christiane Schiller, 23 Plg. Heinrich Johann Lysius, Maþasis kate- „Rastas antras Michaelio Mörlino Princi- kizmas, pagal Berlyno rankraðtá parengë pium primarium in lingva Lithvanica (1706) Pietro U. Dini, Vilnius: Mokslo ir enciklo- egzempliorius“, ALt 4, 2002, 79–88. pedijø leidykla, 1993. 0 0 0 21 Plg. Petras Jonikas, „Maþ. Lietuvos baþ- 24 Plg. Jonikas 1987, 136; Ona Aleknavièienë, nytinës kalbos reformos projektas 18 a. „Henricho Lyzijaus laiðkas Augustui Her- pradþioje“, APh 6, 1937, 74–83. mannui Francke’i“, ALt 3, 2001, 192–193. 22 Plg. Ona Aleknavièienë, Christiane Schiller, 25 Plg. Aldonas Pupkis, „Prie lietuviø kalbos „Jacobas Perkuhnas prieð Michaelá Mörli- kultûros teorijos iðtakø“, MK 3, 1984, 14– nà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà 19; Zinkevièius 1990, 235; Vincentas Drot- traktate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die vinas, „Keletas duomenø Michaelio Mörli- Ins Litthauµche Uberµeãte ¨ehen Fabeln no biografijai“, ALt 4, 2002, 99. ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706)“, ALt 5, 2003, p. 15–50.

397 Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje Mörlino iðkeltø principø tuo metu laikësi nemaþai ir pasaulietiniø tekstø auto- riø. Ðiuos principus, versdamas á lietuviø kalbà pirmàjà pasaulietinio turinio gro- þinës literatûros knygà (Ezopo pasakëèios, 1706), praktiðkai mëgino pritaikyti Jonas Ðulcas (Schultz). Knygos pratarmëje nurodomas ðios knygos atsiradimo motyvas – siekis árodyti, kad pasakëèias galima iðversti „grynais, tikrais ir gerais lietuviðkais þodþiais, kuriuos ir paprastas lietuvis supranta“ (Zinkevièius 1990, 236). Skoliniø Ðulco tekste ið tiesø nedaug. Vis dëlto visai jø iðvengti nepavyko – matyt, Ðulcas nepajëgë skoliniø atskirti nuo savø þodþiø (Zinkevièius 1990, 237). Pilypas Ruigys (Ruhig), taip pat Mörlino idëjø skatinamas, 1747 metais iðleido lietuviø–vokieèiø ir vokieèiø–lietuviø kalbø þodynà (RÞ; Jonikas 1987, 140). Tai buvo antrasis ML spausdintas þodynas, beveik dvigubai didesnis uþ pirmàjá – Friedericko Wilhelmo Haacko parengtàjá (HÞ, 1730). Lietuviðkajai savo þodyno daliai Ruigys þodþius rinko ið gyvosios kalbos bei ankstesniø spausdintø (pvz., SD, HÞ) ar rankraðtiniø þodynø. Pateikë sinonimø, tarp jø kartais pasitaiko ir skoliniø, plg. varpas ir zvanas. Vis dëlto Ruigys stengësi atskirti savus þodþius nuo skoliniø. Ið pastarøjø jo þodyne vyrauja slavizmai, prie kuriø daþnai pateikiamos tam tikros þymos (Zinkevièius 1990, 260). Prie germanizmø nenurodoma nieko. Matyt, pasta- rieji þodyno autoriui buvæ labiau áprasti ir todël greièiausiai traktuoti kaip savi þodþiai (Zinkevièius 1990, 260). Iðsibaigus Ruigio þodyno laidai, 1800 metais Kris- tijonas Gotlybas Milkus (Mielcke) iðleido dar vienà, didesná, lietuviø–vokieèiø ir vokieèiø–lietuviø kalbø þodynà (MÞ), kuriame rëmësi Ruigio ir kt. þodynais26. Pa- vyzdþiui, jame randama Sirvydo naujadarø: trintuvai, knygininkas ir kt. Nors prie þodyno pridëtuose lietuviø kalbos gramatikos pradmenyse kaip vienas ið geros kalbos reikalavimø nurodoma bûtinybë vengti nelietuviðkø posakiø, germanizmø, taèiau, kaip rodo þodyno medþiaga, ðiø nuostatø ne visada laikytasi (Jonikas 1987, 142; Zubaitienë 2003, 171–172). Milkaus þodyne gausu gyvosios kalbos pavyzdþiø, taèiau pasitaiko ir lietuviø kalbai nebûdingø verstiniø posakiø, nereikalingø sko- liniø (Zinkevièius 1990, 265). To paties amþiaus pabaigoje kalbos grynumo klausimas vël buvo iðkeltas Mil- kaus ir Gotfrydo Ostermejerio diskusijose dël giesmynø kalbos. Be reikalavimo remtis tuometine vartosena, vengti retø þodþiø, abu pagrindiniai polemikos daly- viai pabrëþë ir kalbos grynumo svarbà. Buvo skatinama vengti skoliniø, prastø vertiniø, taèiau neigiamai vertinami ir neaiðkûs naujadarai27. Taigi XVIII amþiaus pabaigoje buvo suformuluotos gana aiðkios skoliniø vengimo nuostatos, kuriø ið esmës buvo laikomasi ir XIX amþiuje (Vaicekauskienë 2000, 201). XIX amþiaus pradþioje lietuviø kalbos gryninimo tradicijas ML tæsë Liudvikas Rëza (nors tuo metu èia ypaè stiprëjo germanizacija). Studijoje Philologisch-kritische

26 Plg. Vilma Zubaitienë, „Kristijono Milkaus 27 Plg. Aldonas Pupkis, „Kalbos kultûros te- (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) orijos dalykai Ostermejerio ir Milkaus dis- þodyne“, ALt 5, 2003, 127–178. kusijoje“, MK 2, 1986, 20–25; Zinkevièius 1990, 268–269. 0 0 0

398 Archivum Lithuanicum 5 Anmerkungen zur litthauischen Bibel28 jis reikalavo remtis ðnekamàja kalba, vengti skoliniø (Zinkevièius 1990, 286). Teigë, kad negalima raðomosios kalbos pavyzdþiu imti polonizmø pilnos DL kalbos, reikia atsisakyti ir ML raðtuose paplitusiø ger- manizmø (Jonikas 1987, 401). Rëzos kalba grynesnë negu kitø to meto autoriø. Pavyzdþiui, vietoj anuomet bûdingø skoliniø karûna, vakta, bekeris atitinkamai var- tojo þodþius vainikas, sargyba, kepëjas. Taèiau ir jo raðtuose skoliniø pasitaiko. Matyt, ne visus skolinius pavyko atskirti (Jonikas 1987, 402). Lietuviø kalbos grynumu rûpinosi ir Frydrichas Kurðaitis. Vokieèiø–lietuviø kalbø þodyno (K I 1870; II 1874) prakalboje jis skundþiasi, kad Didþiosios Lietu- vos raðtai paveikti lenkø kalbos, o Maþosios Lietuvos raðtai pilni germanizmø, todël medþiagà þodynui tekæ rinkti ið gyvosios þmoniø kalbos. Taèiau germaniz- mø Kurðaièio þodyne (Kvl) taip pat yra nemaþai. Pavyzdþiui, kartais ðalia lietu- viðkø atitikmenø kaip sinonimai pateikiami ir skoliniai: siuvëjas, siuvikas, ðneide- ris (Kleidermacher). Naujos realijos ávardijamos skoliniais ar apraðomuoju bûdu, apraðomojo pobûdþio atitikmenimis, vertiniais, pvz.: ceitungos, ceitungai (Zeit- schrift); pyliozopas, þmogus aukðtos iðminties (Philosoph); þmogus daug kalbø paþástàs (Linguist); draug-darbininkas (Mitarbeiter) (Jonikas 1987, 404–405). Minëtasis bei 1883 metais iðleistas lietuviø–vokieèiø kalbø þodynas (Klv) buvo patikimas ðalti- nis daugeliui auðrininkø bei varpininkø (Palionis 1995, 197–198). Ið kitø to meto periodiniø leidiniø kalbos grynumu iðsiskyrë Kurðaièio redaguotas Karaliau- èiaus laikraðtis Keleivis. Jame iðdëstytos ir redaktoriaus paþiûros á skoliniø atitik- menis. Kurðaitis nurodë vengiàs naujø þodþiø, taèiau lietuviø kalboje nesant pa- vadinimø ávairioms naujoms realijoms, nenorëdamas vartoti skoliniø, turás jø pats pasidaryti. Taèiau pabrëþë, kad esant galimybei, tam reikalui mieliau nau- dojàs gyvosios kalbos þodþius29. Nors pavieniai kûrëjai dëjo nemaþai pastangø, ML raðomoji lietuviø kalba ne- besusilaukë tiek normintojø pastangø, kiek XVIII amþiuje. Religinio pobûdþio lei- diniuose (tiek periodiniuose, tiek neperiodiniuose) buvo vartojama daug skoliniø (Palionis 1995, 175).

XIX amþiaus pradþioje ir DL vyko tam tikras pasikeitimas – lietuviø kalba ëmë rimèiau konkuruoti su lenkø, bandyti uþimti jos vietà prestiþinëje vieðojoje sferoje. Ðis procesas prasidëjo tarp inteligentø, kuriø dauguma buvo þemaièiai. „Tai su-

28 Philologisch-kritische Anmerkungen zur lit- logie öffentl. ordentl. Professor auf der Uni- thauischen Bibel als Erläuterungen zu der bei versität Königsberg. Zweiter Theil, Königs- der neuen Ausgabe veranstalteten Umarbei- berg, 1824 (cit. pagal: Albinas Jovaiðas, tung des litthauischen Textes von D. L. J. Liudvikas Rëza, Vilnius: Vaga, 1969). Rhesa, Professor der Theologie und Prediger, 29 Plg. Angelë Kaulakienë, „Mokslo kalbos Königsberg, 1816; Philologisch-kritische An- uþuomazgos ‘Keleivyje’“, LKK 29, 1991, merkungen zur Litthauischen Bibel von L. J. 83–84. 0 0 0 Rhesa, der heil. Schrift Doctor und der Theo-

399 Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje vokimo, kad lietuviø kalba savarankiðka, kad savi þodþiai geriau uþ skolinius, [...] deðimtmetis“30. Iðsilavinusiø lietuviø savivokà skatino lietuviø kalbà pramokusio Ksavero Boguðo (Bohusz) 1808 metais iðleista studija apie lietuviø tautà ir kalbà. Jis vienas ið pirmøjø ëmë smerkti lenkiðkø makaronizmø vartojimà lietuviø kalboje: „tik menkai temokà lietuviðkai pamokslininkai prie keliø lietuviðkø þodþiø pridedà keliolika lenkiðkø makaronizmø“, pvz., myslas, sumnienias ir kt.31 Boguðas teigë, kad lietuviø kalba turi turtingà leksikà, kalbos esmë yra savi, o ne skolinti þodþiai (Subaèius 1998, 78–79). Tokiam poþiûriui átakos turëjo ávykæs esminis vertybinis Europos lûþis – Romantizmas atsigræþë á atskiras tautas, pradëta vertinti jø kultûrø individualumà. Skolinta leksika imta suvokti kaip nepageidaujama. Toks poþiûris jau jauèiamas ir 1806 metø Jaknavièiaus Evangelijose32, taèiau ryðkiausiai fiksuotas Boguðo veikale (Subaèius 1998, 82, 170). Beveik tuo paèiu metu dviejuose ðaltiniuo- se ávardyta skolintø þodþiø þala lietuviø kalbai rodo, jog laikas tokioms idëjoms jau subrendo ir Lietuvoje. „1806 metai svarbûs lietuviø kalbos norminimo istorijoje kaip sàmoningo lietuviø kalbos gryninimo dokumentø atsiradimo laikas. Po to jau visi autoriai, rûpinæsi norminti, grynumà laikë nediskutuotina bendrinës kalbos verty- be“ (Subaèius 1998, 171). Kalbos grynumas daugiau rûpëjo pasaulietiniø tekstø kûrëjams bei vertëjams: jie stengësi vengti baþnytiniams raðtams bûdingø skoliniø ir priartëti prie gyvosios kalbos. Kalbos grynumo svarbà këlë bei savo kûriniuose skoliniø vengë Antanas Klementas, Dionizas Poðka, Kajetonas Nezabitauskis ir kt., siûlæ bendrinei lietuviø kalbai pritaikyti þemaièiø tarmæ (Palionis 1995, 176–178). Silvestro Valiûno publi- kuotame laiðke iðdëstytas kalbos grynumo, skoliniø bei nevykusiø naujadarø ven- gimo nuostatas auðrininkai ir kiti tautinio atgimimo veikëjai laikë programinëmis (Zinkevièius 1990, 141). Simonas Stanevièius vienoje ið pirmøjø buities reikalams skirtø pasaulietinio turinio knygeliø Apie darymà valgio ið kerpiø33 naujoms sàvo- koms pavadinti stengësi rasti lietuviðkø þodþiø. Nemaþai jø paëmë ið gyvosios kalbos ir pritaikë kitokia reikðme, taip pat kûrësi naujadarø, pvz.: tëvûnas ‘patrio- tas’, atidëjimas ‘porcija’, putra ‘koðë’34. Kalbos gryninimo pastangos akivaizdþios ir

30 Plg. Giedrius Subaèius, Þemaièiø bendrinës úcia Biskupa Ziemaciu drukon paduotas [...], kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius: Wilniuy Kasztu yr iszspuadimu [sic!] Li- Mokslo ir enciklopedijø leidybos institu- teru Josapa Zawadzkia Zinieswisotimes tas, 1998, 94. arba Akademios Iszspaustoja Raszta v 31 Vincas Maciûnas, „Bohuðo veikalas apie Typografa, 1806. lietuviø kalbà“, APh 6, 1937, 84–99. 33 [Simonas Stanevièius,] Apey darima walge 32 [Jonas Jaknavièius,] Lietuwiszkas Ewange- ysz kiarpiu islandu pagal datiryma Teodora lias Niedielos Dienomis yr ant garbingiesniu Brandenburga [...] Pórdieja ysz lónkyszka Szwæciu par wisus metus skaytomas Baznicioy S. S. Ýemaytys, Wyjlniuy. drukarnioy Kataliku, Jsznauje parweyzdietas, ayszkiey A. Marcinauskio, 1823. iszgulditas, yr su paêianklinimu ýodziu jway- 34 Plg. Albina Auksoriûtë, „S. Stanevièiaus riu, aba ne wienokiey wisoy Lietuwoy iszsima- raðtø lietuviðkoji leksika“, LKK 29, 1991, nanciu: isz Prisakima Juo Milestas Kunigayk- 217. 0 0 0

400 Archivum Lithuanicum 5 Poðkos darbuose. Jis rankraðtiniame þodyne ðalia áprastø skoliniø pateikia ir lietu- viðkø atitikmenø, paimtø ið anksèiau iðleistø þodynø ar jo paties sudarytø, pvz., apðauksmas (okrzyk). Poðka skolinius á lietuviø kalbà daþnai vertë ir apraðomuoju bûdu, pavyzdþiui, aptiekà vadino vaistø sudëjimu35. Nemaþai atitikmenø ávairiems skoliniams yra sukûræs ir savo spausdintuose darbuose platinæs Laurynas Ivinskis, pvz., metskaitlis ‘kalendorius’, skaitlininkystë ‘aritmetika’, uþdarinë ‘tvirtovë’. Kartais tekste bûdavo pateikiami abu – lietuviðkas ir skolintas (skliausteliuose, matyt, aið- kumo sumetimais) tos paèios realijos pavadinimas, pvz., rodbalsë (litera). Panaðiai elgësi ir Motiejus Valanèius Þemaièiø vyskupystëje (VaÞV, 1848): pirmoje vietoje bûdavo pateikiamas lietuviðkas variantas, o po jungtuko arba nurodomas skolintas, pvz., kareivis, arba þalnierius. Lingvistiniø terminø yra sukûræs rytø aukðtaitis An- tanas Baranauskas (nors purizmas jam buvo svetimas), pvz., þodinyèia ‘leksikonas’, kalbomokslis ‘gramatika’. Nemaþai ið jø yra verstiniai, neaiðkûs, nepatogûs, pvz., gimlankis ‘kilmininkas’, vadintlankis ‘ðauksmininkas’36 (Zinkevièius 1992, 124–125; Palionis 1995, 179). Jurgis Ambraziejus Pabrëþa buvo ásitikinæs, kad baþnytiniuose raðtuose bûtina vartoti skolinius ir dël to nesutarë su Simonu Daukantu, bet kartu manë, kad kuriant botanikos terminijà bûtina darytis daug lietuviðkø naujadarø (ne skolintis þodþius)37, daþnai juos kurdavo remdamasis lotyniðkø terminø motyvaci- ja, pvz., barzdelþioplë – Barbula; þvaizdininkë – Stellaria (Zinkevièius 1990, 164, 166). Tokios Pabrëþos paþiûros yra gana unikalios visame lietuviø kalbos gryninimo kontekste. Baþnytinio stiliaus raðtuose tradiciðkai buvo plaèiai tebevartojami polonizmai, taèiau kai kurie religiniø tekstø autoriai taip pat rûpinosi gryninti lietuviø kalbà. Pavyzdþiui, apie vyskupà Juozapà Arnulfà Giedraitá susibûræ kunigai, dar tæsæ senà vidurietiðkos raðomosios kalbos tradicijà, gana gryna kalba iðvertë Naujà Ástatymà (1816), kur vietoj ankstesniems religiniams raðtams bûdingø skoliniø za- konas, þalnierius, liktorius ir kt. vartojami jø lietuviðki atitikmenys ástatymas, kareivis, þibintas ir kt. (Zinkevièius 1990, 113). Vienas þymiausiø XIX amþiaus leksikos grynintojø yra þemaitis dounininkas Simonas Daukantas. Jis, kaip ir kiti minëti autoriai, atitikmenø skoliniams ieðkojo gyvojoje kalboje, senuosiuose raðtuose, kûrësi jø pats. Manoma, kad bûtent Daukan- tas per visà lietuviø kalbos gyvavimo laikà yra sukûræs daugiausia naujadarø38.

35 Plg. Vytautas Vanagas, Dionizas Poðka, Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, Vilnius: Pradai, 1994, 149–153; Zinkevi- 46–50. 0 0 0 èius 1990, 137. 0 0 0 38 Plg. Giedrius Subaèius, „Simono Daukan- 36 Regina Venckutë, „A. Baranausko bendri- to Didþiojo lenkø–lietuviø kalbø þodyno nës kalbos teorija“, LKK 26, 1987, 187. naujadarai: individualioji þodþiø dary- 37 Plg. Giedrius Subaèius, „Jurgio Ambrazie- ba“, LAIS 4. Liaudis virsta tauta, Vilnius: jaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. Baltoji varnelë, 1993b, 135–136, 209. Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius:

401 Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje Pavyzdþiui, didþiausiame (56 tûkst. lenkiðkø vokabulø, kuriø 35 tûkst. turi lietu- viðkus atitikmenis) ið keturiø Daukanto raðytø þodynø (ið jø XIX amþiuje iðspaus- dintas 1838 metais buvo tik vienas, pats maþiausias) jø randama apie 3800. Nu- rodoma keletas prieþasèiø, lëmusiø toká intensyvø naujadarø kûrimà. Tai poreikis ávardyti naujas sàvokas (kai kuriø lietuviðkus pavadinimus Daukantas, gyvenda- mas uþ Lietuvos ribø, galëjo bûti pamirðæs) bei noras sutvirtinti lietuviø kalbos prestiþà – parodyti, kad dauguma lenkiðkø þodþiø turi lietuviðkus atitikmenis (Subaèius 1993b, 137, 209). Kurdamas naujadarus Daukantas daþnai nukrypdavo nuo liaudiðkø tradicijø. Já veikdavo lenkiðkas prototipas, pvz., laðinëjas – sùoninik, pusmûrgriaunë – póùmuroùom. Toks lenkiðko prototipo poveikis buvo galimas dël Daukanto gana laisvai suvoktos þodþiø darybos. Kaip teigia Giedrius Subaèius, Daukantas, bûdamas kalbininkas mëgëjas, turëjo manyti, jog svarbiausia yra tai, kad naujadaras bûtø suprastas, o ne tai, kokie esantys gyvosios kalbos þodþiø darybos polinkiai (Subaèius 1993b, 209–210). Didþiàjà Daukanto naujadarø dalá sudaro priesagø vediniai, pvz., globyba ‘globa’, skaitytuvë ‘skaièiavimo lentelë’. Beveik per pusæ maþiau sudurtiniø þodþiø – tiek verstiniø, pvz., tautþudë – naro- dobójstwo, vynvaisingas – winorodny, tiek originalios motyvacijos, pvz., trumpraðtis – epigramma, pusbudelis – kacik. Dar reèiau pasitaiko prieðdëliø vediniø, pvz., pavirëja ‘virëjo mokinys, pagalbininkas’. Tarp Daukanto naujadarø labai negausu galûniø vediniø, pvz., smuikys ‘grojëjas’ (Subaèius 1993b, 142–149, 168, 172, 198, 207, 209). Ið senøjø raðtø Daukantas daugiausia panaudojo Sirvydo leksikà, kiek ma- þiau – Mikalojaus Daukðos raðtø, taip pat ML leistø lietuviø kalbos þodynø þo- dþius (Subaèius 1993a, 38). Sirvydà Daukantas laikë „vieninteliu kalbos grynumo pavyzdþiu pamokslininkams“ (Subaèius 1993a, 39). Kaip jau buvo minëta, Dau- kantas, kaip ir Sirvydas, buvo linkæs pats kurti naujus þodþius, bet nevengë á savo rengiamà þodynà átraukti ir jo naujadarø, pvz.: apeimas ‘pasala’, kupranugaris (Su- baèius 1993a, 41–42). Jis, norëdamas praturtinti kalbà, ið senøjø raðtø ëmë ne tik naujadarus, bet ir senus, jo gyvenamuoju metu jau nevartotus þodþius, pvz., gamta ‘dorybë’, aðva ‘kumelë’, tekûnas ‘kurjeris’, vaistytojas ‘gydytojas’. Tokiø archajiðkø þodþiø minëtame þodyne autorius pavartojo ne maþiau kaip ðimtà. Daukantas kaip savà leksikà siûlë átraukti ir latviø bei prûsø kalbø þodþius, nes laikë juos buvusios tos paèios kalbos vienetais39. XIX amþiaus pabaigoje á intensyvø kalbos gryninimo darbà ásitraukë Auðros (1883–1886) bendradarbiai, atsigræþæ á nuo seno ML kurtà raðomosios kalbos tra- dicijà (vakarø aukðtaièiø tarmës pagrindu). Auðrininkai ið kalbos ðalino ne tik aiðkias svetimybes (slavizmus bei germanizmus), bet ir vadinamuosius tarptauti- nius þodþius. Pavyzdþiui, vietoj geografijos siûlë vartoti þemapraðá. Lietuviðkø þo-

39 Plg. Giedrius Subaèius, „Simono Daukan- monas Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993c, to poþiûris á bendrinæ kalbà“, LAIS 5. Si- 64–65.

402 Archivum Lithuanicum 5 dþiø skoliniams pakeisti ieðkota senuosiuose raðtuose. Antai Auðroje vartoti þodþiai aplinkybë, kokybë randami jau Sirvydo þodynuose, aukuras paimtas ið Daukanto raðtø, ligonbutis, sandarbininkas buvo vartojami ML leistuose spaudiniuose. Pastarø- jø kalba darë didelæ átakà Auðros kûrëjams. Vis dëlto norëdami bûti suprantami visiems lietuviams, kai kuriuos ML vartotus skoliniø atitikmenis jie keitë kitais variantais. Pavyzdþiui, Keleivyje (ML) telegrafas buvo vadinamas vielø pustu, vieli- niu pustu, þaibiniu pustu, o Auðroje – tolraðiu40. Auðros bendradarbiai yra pasidaræ nemaþai naujø lietuviðkø þodþiø, ypaè nesi- varþydami juos kûrë Mikalojus Akelaitis, Andrius Viðtelis, Juozapas Miliauskas- Miglovara. Taèiau jiems trûko lingvistinio pasirengimo. Dël to daþnai neatsiþvelgë á lietuviø kalbos darybos polinkius, neretai vertë ið kitø kalbø, pvz., senraðtvietë ‘archyvas’. Daugelio naujadarø, siûlomø Auðroje, vartosena dar nebuvo nusistovë- jusi. Vienai realijai pavadinti daþnai buvo vartojama keletas þodþiø. Pavyzdþiui, ðalia skoliniø iðkala, ðuilë vartotas hibridas mokslinyèia, lietuviðki dariniai mokslavie- të, mokintuvë, mokykla. Toks leksikos variantiðkumas këlë sunkumø ne tik leidinio skaitytojams, bet ir jo kûrëjams. Todël daþnai naujadarai buvo aiðkinami áprastais skoliniais. Kartais skolinius pateikdavo po jungtuko arba, pvz., tiesdarymas, arba sûdas. Bet daþniausiai skolinys bûdavo nurodomas tarp skliaustø, pvz., skerskyðlë (diametras), pirmpradës (originalai). Nors pasitaikydavo ir tokiø atvejø, kai skliaus- tuose bûdavo pateikiamas lietuviðkas skolinio atitikmuo, pvz., bravoras (degtuvë) (Jonikas 1987, 310–312). Auðros leksikos gryninimo tradicijas tæsë ir á XX amþiø perkëlë Varpas (1889– 1906). Èia taip pat buvo vengiama skoliniø. Antai akulioriai keisti antnosiais, uèite- lius – mokytoju. Ið pradþiø jø mëginta atsisakyti daug labiau (pvz., net vietoj kores- pondento siûlytas þinpaiðys, egoizmas mëgintas keisti saunoryste), bet vëliau, ypaè pradëjus bendradarbiauti kalbininkui Jonui Jablonskiui, imta elgtis nuosaikiau – buvo atsisakoma tik maþiau prigijusiø, akivaizdþiø skoliniø. Atitikmenø ieðkota gyvojoje kalboje, senuosiuose raðtuose, kartais þodþiams buvo suteikiama kita reikð- më, pvz., darbðtumas ‘veikla’, sandëlis ‘sudëtis’. Taip pat kurtasi nemaþai naujadarø. Tarp jø daþnai pasitaikydavo verstinio pobûdþio þodþiø, hibridø, o tai trukdë jiems prigyti, plg., sanjausmas ‘uþuojauta’ (ir rus. soèuvstvije, vok. Mitleid); valginyèia ‘val- gykla’. Todël tik nedaugelis Varpo naujadarø ásigalëjo (tarp tokiø daugiausia Jab- lonskio sukurtø), pvz., tardytojas, teismas. Varpe, kaip ir Auðroje, aiðkumo sumetimais greta lietuviðkø atitikmenø skliaustuose bûdavo pateikiama skoliniø, pvz., þingûnë (paèta), kartais – lietuviðki skoliniø atitikmenys, pvz., sufiksas (priesaga) (Jonikas 1987, 320–321).

40 Angelë Kaulakienë, „‘Auðros’ fizikos po- puliarinimo straipsniø terminija“, LKK 31, 1994, 138. 0 0 0

403 Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje Kalbos grynumu buvo rûpinamasi ir kituose to meto periodiniuose leidiniuose. Pavyzdþiui, Tëvynës sarge (1896–1904) taip pat stengtasi vietoj kitø kalbø kilmës þodþiø vartoti lietuviðkus. Antai gaspadorius keièiamas ûkininku (skoliniai aiðkumo sumetimais kartais buvo nurodomi skliaustuose). Ypaè tuo rûpinosi Juozas Tumas (Vaiþgantas) ir Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakðtas), grynesnës kalbos ra- ginæ mokytis ið Daukðos ir Valanèiaus raðtø. Taèiau kai kurie autoriai prieðinosi perdëtam leksikos gryninimui. Pavyzdþiui, nesutiko skoliniø lieteratûra, aptieka keisti lietuviðkais atitikmenimis raðliava, vaistynas. Reikalas gryninti kalbà keliamas ir Þinyèioje (1900–1902). Taèiau ir èia pabrëþiamas nuosaikumas: reikià vengti naujø skoliniø, nes visø, per ðimtmeèius ásigalëjusiø, paðalinti vis tiek neámanoma; skoliniø siûloma nekeisti daugeliui kalbos vartotojø nesuprantamais naujadarais ar tarmybëmis. Panaðiø tradicijø buvo laikomasi ir dienraðtyje Vilniaus þinios (1904– 1909), kuriame nemaþai raðë ir Jablonskis. Kaip svarbus leksikos gryninimo istorijos faktas paminëtinas 1907 metais Jurgio Ðlapelio iðleistas Svetimø ir nesuprantamø þodþiø þodynëlis41. Jame pateikta nemaþai ávairiø lietuviðkø atitikmenø, kuriais buvo keisti skoliniai. Þodynëliu rëmësi vëlesni þodynø ir panaðiø þodynëliø autoriai (Klimavièius 2001, 10). Á Ðlapelio þodynëlá átraukta nemaþai ávairiø to meto autoriø, tarp jø ir Jablonskio, naujadarø. Pats Jablonskis nëra aiðkiai suformulavæs leksikos norminimo principø. Taèiau ið ávairiø jo taisymø aiðkëja, kad, palikdamas daugumà kartu su ávairiais daiktais atëjusiø senøjø skoliniø bei keliose kalbose iðplitusius skolinius (dabar vadinamus tarptautiniais þodþiais), taisë tik, jo manymu, neabejotinus vienos kalbos skolinius, paprastai naujus (dabar preskriptyvistø vadinamus barbarizmais), pvz.: gaspadorius, kvartûkas, sosiedas, svodba, zoslanas, viera42. Visø pirma keisdavo tuos skolinius, ku- riems jau paèioje bendrinëje kalboje bûta atitikmenø (pvz., bakûþë – trobelë, lûðnelë). Kai keistinam skoliniui trûkdavo pakaito bendrinëje kalboje, ieðkodavo jo tarmëse (pvz., viedras – kibiras), kartais keisdavo þodþio reikðmæ (pvz., naèalninkas – virði- ninkas ‘kerdþius’), imdavo ið senøjø raðtø (pvz., griekas – nuodëmë, kuknia – virtuvë). Neradæs tinkamo þodþio skoliniui pakeisti, pats já sudarydavo remdamasis lietu- viø kalbos dësniais, pvz.: kupèius – pirklys, sûdas – teismas (Piroèkinas 1986, 10). Daug naujadarø pateikta 1918 metais iðleistame Rygiðkiø Jono slapyvardþiu pa- siraðytame Mûsø þodynëlyje43, pvz., þemynas, pusiaujas (Klimavièius 2001, 8). Jab- lonskis buvo bene pirmasis, skyræs toká ypatingà dëmesá naujø þodþiø darybos taisyklingumui. Daugelá atsitiktinai (dirbtinai) sukurtø naujadarø keitë taisyklë- mis grástais dariniais, pvz., apðvaistà (apðvietà) – ðvietimu, neprigulmybæ – nepriklau- somybe, langinyèià – langine. Geriau palikdavo skoliná nei kalbos dësnius lauþantá

41 Svetimø ir nesuprantamø þodþiø þodynëlis. 10; Zinkevièius 1992, 147; Vaicekauskienë Skaitytojams palengvinimas, sudarë Jurgis 2000, 202. 0 0 0 Ðlapelis, Tilþë, 1907. 0 0 0 43 Rygiðkiø Jonas, Mûsø þodynëlis: ‘Vargo mo- 42 Plg. Arnoldas Piroèkinas, Jono Jablonskio kyklos’ priedëlis, Voroneþas, 1918. kalbos taisymai, Kaunas: Ðviesa, 1986, 5,

404 Archivum Lithuanicum 5 naujadarà. Antai teikë vartoti ne apðviestûnà, bet inteligentà, ne buitpieðà, o biografijà (Zinkevièius 1992, 149–150). Taigi rekonstruojama, kad normindamas skolinius Jablonskis paisë ne tik kalbos grynumo kriterijaus, bet ir tikslingumo: kalbos gry- numo kriterijus priklausë nuo tikslingumo44. Dar grieþèiau naujadarus, kuriais keièiami skoliniai, vertino Kazimieras Bûga. Jis nepripaþino naujø dariniø, kurie buvo siûlomi vartoti vietoj lietuviø kalboje nebuvusias sàvokas ávardijanèiø skoliniø. Bûga skoliniø norminimà (priëmimà á bk) grindë faktinës vartosenos, istorinës analizës ir funkcinio tikslingumo princi- pais, kovojo prieð perdëtà purizmà. Bûtent Bûga padëjo teorinius skoliniø tyrimo pagrindus (Zinkevièius 1992, 142–144, 288; Vaicekauskienë 2000, 203). 1921 metais Jablonskio siûlymu buvo ákurta Terminologijos komisija, á kurià áëjo ir Bûga. Taèiau kitø komisijos nariø (Antano Vireliûno, Aleksandro Damb- rausko ir kt.) pastangomis (ypaè tada, kai joje bendradarbiauti atsisakë Jablonskis, mirë Bûga) ðios komisijos veikla pakrypo á kraðtutiná purizmà: buvo mëginama keisti (daþnai darybos dësniais nepagrástais naujadarais) net daugelyje Europos kalbø ásigalëjusius þodþius, pvz., geometrijà – matomoksliu, psichologà – sielotyriu (Zinkevièius 1992, 290). Perdëtas kalbos gryninimas visuomenei buvo nepriimti- nas. Todël komisija buvo paleista ir 1925 metais ákurta nauja, kurios pirmininku tapo Jablonskis, o tarp aktyviø nariø buvo Juozas Balèikonis, Pranas Skardþius, Antanas Salys. Ji atsisakë perdëto purizmo, gràþino pirmosios komisijos pakeistus tarptautinius terminus, pvz.: dþiûgautë – triumfas, kûnojas – organas45. 1926 metais Jablonskiui atsisakius komisijos pirmininko pareigø, 1927-aisiais vël buvo suda- ryta nauja (treèia) komisija, kuri taip ir nepradëjo veikti. Leksikos norminimo dar- bas sistemingiau vël imtas dirbti tik 1933 metais ásteigtame Gimtosios kalbos (GK1) þurnale: èia 1935 metais sudaryta ir nuolatinë Terminologijos sekcija (pirmininku buvo paskirtas Skardþius, nariais – Balèikonis, Salys, Stasys Ðalkauskis ir kt.), kuri atliko didelá terminø norminimo darbà. 1935 metais susikûrusi Lietuviø kal- bos draugija (LKD) GK1 padarë savo organu (Zinkevièius 1992, 264). Ðiame þurna- le buvo iðspausdintos 1936 metø kovo 23 dienos LKD susirinkime priimtos bk kultûros darbo gairës, kuriose buvo iðdëstytas ir pagrindinis skoliniø norminimo kriterijus: svetimybës, kurios gali bûti lengvai pakeièiamos savais þodþiais, ben- drinei kalbai neteikiamos kaip norminës46. GK1 buvo laikomasi nuosaikaus leksi-

44 Plg. Arnoldas Piroèkinas, „Jablonskio kal- 46 Plg. GK1 1936, 49–50 (ið: Pranas Skar- bos norminimo pagrindai ir principai“, dþius, „Ankstyvesnë ir dabartinë lietuviø Kalbos kultûros teorija ir praktika (Lietuviø bendrinës kalbos vartosena“, Pranas Skar- kalbos sekcijos sàsiuvinis 5[18]), 1970, 9; dþius, Rinktiniai raðtai 2, Vilnius: Mokslo Aldonas Pupkis, „J. Jablonskio kalbos ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997a, kultûros teorija“, LKK 26, 1987, 131–133. 451). 45 Plg. Arnoldas Piroèkinas, J. Jablonskis – bendrinës kalbos puoselëtojas, Vilnius: Moks- las, 1978, 26, 55–56.

405 Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje kos gryninimo pozicijø. Kaip teigia Skardþius, ankstyvesnieji LKD nariai ir GK1 bendradarbiai bk vartotinus senuosius skolinius (pvz., agurkas, kaminas), kuriems neturima tinkamø lietuviðkø pakaitø, skyrë nuo daugybës vëlesniø skoliniø (pvz., èësas, gromata), kuriuos, kaip ir Jablonskis, buvo linkæ keisti lietuviðkais atitikmeni- mis (laikas, laiðkas). Greta kai kuriø daþnesniø, ne vienai kalbai bûdingø skoliniø taip pat patardavo vartoti tinkamai sudarytus lietuviðkos kilmës þodþius (pvz., aeroplanas – lëktuvas, leksikonas – þodynas, progresas – paþanga), taèiau tokiø skoli- niø nedrausdavo. Bet daugelio kitø „specialiniø“, ypaè terminais einanèiø, tarp- tautiniø skoliniø (pvz., radijas, telegrafas), jie, kaip ir Jablonskis su Bûga, në nesiû- lydavo keisti (skirtingai negu Vireliûnas; Skardþius 1997a, 455). Taigi 1918–1940 metø nepriklausomybës laikotarpiu buvo suformuluoti pagrin- diniai skoliniø norminimo principai. Tai nulëmë Bûgos padëti teoriniai skoliniø tyrimo pamatai, Skardþiaus senøjø raðtø slavizmø tyrimai, Kazio Alminauskio (Almino) germanizmø tyrimai. Ðie ir kiti darbai sudarë tvirtesnæ bazæ, kuria remian- tis buvo ámanoma geriau diferencijuoti skolinius, nustatyti jø statusà bendrinëje kalboje (Zinkevièius 1992, 228). Buvo nubrëþtos nuosaikaus leksikos gryninimo gairës, bene pirmà kartà akcentuotas skoliniø atitikmenø taisyklingumas. Atitikme- nø skoliniams pakeisti kaip ir anksèiau ieðkota gyvojoje kalboje (kartais tarminiai þodþiai buvo pritaikomi [kiek] kitokia reikðme), senuosiuose raðtuose. Kaip svetimy- biø atitikmenys buvo siûlomi ir naujadarai bei sudëtiniai pavadinimai.

Pokarinëje Lietuvoje susidarë nauja lietuviø kalbos funkcionavimo situacija. Laisvo, netrukdomo kalbos plëtojimosi laikotarpis baigësi. Lietuviø kalbà ëmë stip- riai veikti rusø kalba. Sparèiai daugëjo skoliniø, hibridø, vertiniø, semantizmø ið rusø kalbos47. Ideologiðkai buvo skatinama dvikalbystë. Ið rusø kalbos buvo verèia- ma arba pagal rusø kalbos modelá sudaroma daugybë naujadarø, pvz., agitpropas, medsesuo, elektrosuvirintojas, bandymininkas, bepinigystë, apiprekinti, savieiga (Skar- dþius 1997a, 462–465). Kalbininkai stengësi prieðintis rusinimui, nors to vieðai deklaruoti ir negalëjo. Taèiau pirmaisiais dviem pokario deðimtmeèiais organizuotas kalbos kultûros dar- bas dël valdþios trukdymø visai nebuvo dirbamas (Zinkevièius 1994, 167, 180). Vëliau padëtis po truputëlá gerëjo: imta maþiau tiesiogiai skolintis, per rusø kalbà gautoms sàvokoms ieðkoma lietuviðkø atitikmenø: kuriami naujadarai (þodþiai ir þodþiø junginiai), kalboje esantiems þodþiams suteikiama naujø reikðmiø (þr. Skar- dþius 1997a, 495–497). Leksikos tvarkymu rûpinosi Lietuviø kalbos bei Terminolo- gijos komisijos: 1952 metais Lietuviø kalbos ir literatûros institute Mokslø akade- mijos ásteigta terminologijos komisija (vad. Jonas Kruopas); 1961 metais prie Mokslø

47 Plg. Leonardas Dambriûnas, „Kalbos gry- vièius 1994, 29, 31, 157–162, 179–180, numo klausimu“, GK2 1, 1959, 6–8; Zinke- 206–219; Skardþius 1997a, 495–496.

406 Archivum Lithuanicum 5 akademijos sudaryta Lietuviø kalbos komisija (vad. Juozas Þiugþda); 1971-aisiais prie Mokslø akademijos Prezidiumo ásteigta Terminologijos taryba (vad. Vytautas Maþiulis); 1976 metais sudaryta Lietuviø kalbos komisija (vad. Kostas Korsakas, Jonas Palionis, Aleksandras Vanagas), su pertraukomis veikusi iki Atgimimo (po Nepriklausomybës atkûrimo pertvarkyta á Valstybinæ lietuviø kalbos komisijà prie Aukðèiausiosios Tarybos prezidiumo, vëliau – Lietuvos Respublikos Seimo). Prak- tiná terminologijos tvarkymo darbà daugiausia atliko Terminologijos grupë (vëliau pertvarkyta á atskirà skyriø) Lietuviø kalbos institute (vad. Kazimieras Gaivenis). Skoliniø norminimo klausimais buvo raðoma 1961 metais pradëtoje leisti Kalbos kultûroje (KK), Lietuviø kalbos sekcijos sàsiuviniuose, nuo 1971-øjø tapusiuose leidiniu Mûsø kalba (MK; 1990-aisiais já pakeitë atnaujinta Gimtoji kalba [GK3]). Daug leksikos taisymø pateikta 1976 metais iðleistoje knygoje Kalbos praktikos patarimai (Zinkevi- èius 1994, 181–187, 219). Paskelbta nemaþai teorinës literatûros (þr. Zinkevièius 1994, 203–206, 220–221), kur aptariami ir su skolinimo procesais susijæ dalykai. Svarbø vaidmená, gryninant bendrinæ kalbà, atliko kalbos valandëlës per Lietuvos radijà, televizijà. Ávairiuose kalbos norminamuosiuose veikaluose ir toliau vienu ið svarbiausiø kalbos norminimo principø laikomas prieðkarinës GK1 iðkeltas kalbos grynumo kriterijus, nors to perimamumo pabrëþti sovietmeèiu ir nebuvo galima (Zinkevièius 1994, 186).

Kalbininkai, emigravæ ið Lietuvos (Stasys Barzdukas, Leonardas Dambriûnas, Petras Jonikas, Antanas Klimas, Antanas Salys, Pranas Skardþius, Juozas Vaiðnys ir kt.), taip pat rûpinosi gryninti lietuviø kalbà. Pavyzdþiui, 1958 metais JAV pa- sirodþiusiame ir deðimtmetá ëjusiame atnaujintame leidinyje Gimtoji kalba (GK2) nemaþai dëmesio buvo skiriama anglizmø atitikmenims. Kai kurie ið ten svarstytø anglizmø XX amþiaus paskutiniame deðimtmetyje pateko ir á Lietuvoje vartotà bendrinæ kalbà. Ðtai 1964 metø antrojo ðio leidinio numerio „Klausimø kraitelëje“ vietoj angliðko pasakymo best seller buvo siûlomi lietuviðki variantai daugiausia, geriausiai perkama knyga, perkamiausioji knyga, perkamiausioji. GK2 buvo svarstomi ir kiti su kalbos grynumu susijæ dalykai: apraðoma Lietuvoje vykdoma lietuviø kalbos rusinimo politika, analizuojami leksikos pokyèiai rusø ir anglø kalbø (iðeivijoje) poveiká patirianèioje bendrinëje lietuviø kalboje48. Be to, daug diskusijø sukëlë ir pokará Lietuvoje iðleistas pirmasis Dabartinës lietuviø kalbos þodynas (DLKÞ1), kuria- me buvo pateikta nemaþa rusizmø ir nereikalingø sovietiniø naujadarø49.

48 Þr. Dambriûnas 1959, 5–8; Leonardas Ona Rozniekienë, „Kai kurios kliûtys mû- Dambriûnas, „Bendrinë kalba iðeivijoje“, sø bendrinei kalbai tobulëti“, GK2 2, 1965, GK2 2, 1963a, 1–3; Leonardas Dambriûnas, 23–26 ir kt. „Bendrinë kalba iðeivijoje“, GK2 3–4, 49 Plg. Leonardas Dambriûnas, „Kaip nau- 1963b, 13–16; Antanas Klimas, „Angliciz- dotinas ‘Dabartinës lietuviø kalbos þody- mai mûsø spaudoje“, GK2 2, 1964, 3–4; nas’?“, GK2 1, 1963c, 6–8.

407 Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje Skoliniø norminimo darbà emigracijoje toliau intensyviai dirbo Skardþius. Ávai- riuose kalbiniuose straipsniuose, 1973 metais iðleistame þodynëlyje Lietuviðki tarp- tautiniø þodþiø atitikmenys50 jis yra iðkëlæs nemaþai svarbiø teoriniø ðio darbo aspek- tø bei pateikæs daugybæ praktiniø taisymø. Ypaè pabrëþtinos Skardþiaus pastangos savo tyrimuose remtis realios skoliniø ir jø atitikmenø vartosenos duomenimis. Jis, bene vienintelis taip iðsamiai tyræs skoliniø ir jø atitikmenø konkurencinæ vartose- nà, pateikë nemaþai informacijos apie lietuviðkø variantø ásigalëjimà ar atmetimà lemianèias prieþastis. Svarbiausiais naujø þodþiø (skoliniø atitikmenø pavidalu) ásigalëjimo veiksniais Skardþius laikë taisyklingumà, sistemiðkumà, darybiná aiðku- mà (kurá siejo su motyvacija), patogumà, nurodë ir nominuojamos realijos aktualu- mo, prieðiðkumo naujovëms veiksniø átakà51.

XX amþiaus pabaigoje, remiantis ilgametëmis skoliniø norminimo tradicijomis, vartosenos tikslingumo atþvilgiu skoliniai paprastai buvo skiriami á teiktinuosius (tai vadinamieji tikrieji skoliniai – labai seni struktûriðkai ir semantiðkai lietuviø kalboje asimiliavæsi svetimos kilmës þodþiai, kuriais reiðkiama sàvoka neturi lietu- viðko pavadinimo, bei tarptautiniai þodþiai – bendri daugelio kalbø skoliniai, kiek menkiau asimiliavæsi, daugelis jø yra vieninteliai sàvokø reiðkëjai) ir neteiktinuo- sius skolinius – svetimybes, arba barbarizmus, bendrinëje kalboje turinèius adek- vaèiø pakaitø52. Taèiau dabartiniu kalbos raidos laikotarpiu padëtis kiek kompli- kavosi: „atgavus nepriklausomybæ ypaè padaugëjo anglicizmø, ir normintojams dar sunkiai sekasi grieþèiau pasakyti, kas èia leistina ir kas laikytina nepageidau- jamais skoliniais“53. Dabartinis leksikos skolinimosi ðaltiniu paprastai laikoma anglø kalba, dabar ið esmës jau tapusi lingua franca: daugelis naujøjø skoliniø yra atëjæ ið anglø kalbos arba per anglø kalbà. Kai kurios Europos þemyno kalbos ðá poveiká pajuto po Antrojo pasaulinio karo, bet vadinamosios Rytø bloko ðalys já patiria tik pastaruo- sius keliolika metø54.

50 Pranas Skardþius, „Lietuviðki tarptauti- dþius 1998a, 436–437; Pranas Skardþius, niø þodþiø atitikmenys“, Pranas Skardþius, „Kova su svetimybëmis“, Pranas Skar- Rinktiniai raðtai 3, Vilnius: Mokslo ir encik- dþius, Rinktiniai raðtai 5, Vilnius: Mokslo ir lopedijø leidybos institutas, 1998a, enciklopedijø leidybos institutas, 1999, 433–507. 0 0 0 800. 51 Plg. Pranas Skardþius, „Bendrinë kalba ir 52 Plg. Evalda Jakaitienë, Lietuviø kalbos leksi- jos vartojimas: 7. Tarmybës, naujadarai ir kologija, Vilnius: Mokslas, 1980, 61–62; svetimybës“, Pranas Skardþius, Rinktiniai Vincentas Drotvinas, Pagrindinës leksikolo- raðtai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø gijos sàvokos, Vilnius: LTSR aukðtojo ir spe- leidybos institutas, 1997b, 79–80; Pranas cialiojo mokslo ministerija, 1986, 116, 121. Skardþius, „Dël gajø ir negajø naujada- 53 Vincas Urbutis, „Barbarizmai“, Lietuviø rø“, Pranas Skardþius, Rinktiniai raðtai 2, kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir en- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos ciklopedijø leidybos institutas, 1999, 79. institutas, 1997c, 295; Skardþius 1997a, 54 Plg. Robert Phillipson, „English, Panacea 452, 461; Pranas Skardþius, „Lietuviðki or Pandemic“, Sociolinguistica 8, 1994, 74; tarptautiniø þodþiø atitikmenys“, Skar- Görlach 1999.

408 Archivum Lithuanicum 5 Naujøjø skoliniø plitimà lietuviø kalboje, kaip ir kai kuriose kitose Europos kalbose, pvz., prancûzø, vokieèiø, èekø, slovakø, bulgarø, latviø55, tradiciðkai sten- giamasi riboti. Ðá procesà koordinuoja Valstybinë lietuviø kalbos komisija: leidþia- mi ávairiø srièiø terminø þodynai, aprobuoti visuomenei skirti nevartotinø naujøjø svetimybiø sàraðai56. 2000 metø lapkrièio 6 dienà buvo priimtas Lietuvos Respub- likos Vyriausybës nutarimas (nr. 1340) „Dël svetimþodþiø keitimo lietuviðkais ati- tikmenimis tvarkos“. Norminamasis darbas dirbamas Lietuviø kalbos institute (ypaè Kalbos kultûros ir Terminologijos skyriuose), ávairiø universitetø Lietuviø kalbos, Lietuviø filologijos ir pan. katedrose. Naujøjø skoliniø problemai, jø atitik- menø paieðkai nemaþai dëmesio skiriama kalbiniuose leidiniuose GK3, KK, Ter (pradëta leisti 1994-aisiais) ir kt. Ne visi naujieji skoliniai dabar vertinami vienodai. Vieni, daþniausiai turintys klasikiniø kalbø pagrindà, tradiciðkai ásileidþiami, pvz., auditas, grafitininkas. To- kiø skoliniø vartojimas ribojamas tik tuo atveju, jei jie ið vieðosios vartosenos ima stumti tà patá dalykà ávardijanèius lietuviðkus þodþius (pvz., ekskliuzyvinis siûlo- ma keisti iðskirtiniu, distributorius – platintoju ir pan.). Nekeièiami ir nauji kitø kraðtø realijø (pvz., tautybiø, specifiniø kultûros reiðkiniø, nacionaliniø valgiø, atogràþø vaisiø, prieskoniø ir pan.) pavadinimai. Tai gali bûti gana plaèiai var- tojami skoliniai, pvz., avokadas, karis, spageèiai, ir labai reti skoliniai, vadinamieji egzotizmai, pvz., èiunio, hadþi, plg. Þurnalistø apsilankymo dienà bolivieèio ir lietuvës ðeima pietums valgë tradiciná Bolivijos patiekalà ið suðalusiø ir sudþiovintø bulviø – èiunio (Lietuvos rytas, 1997 05 03). Musulmonai gerbia aplankiusius pranaðo miestà Mekà ir vadina juos hadþi (Respublika, 1996 01 06). Prie nekeièiamø skoliniø, matyt, reikëtø priskirti ir moderniosios kultûros reiðkinius, pvz.: hepeningas, reiveris, repas. Kitiems skoliniams mëginama ieðkoti lietuviðkø atitikmenø. Naujøjø skoliniø atitikmenys atsiranda keliais skirtingais bûdais: 1) ávedamas naujas þenklas – darybinis naujadaras ar naujas sudëtinis pavadinimas – naujuoju skoliniu reiðkiamai naujai realijai þymëti, pvz., brauseris – narðyklë, baneris – kaièioji nuoroda; 2) jau turimas þenklas panaudojamas naujai realijai þymëti – t. y. nauja reikðmë reiðkiama kalboje jau egzistavusia forma, arba kitaip – semantiniu nauja-

55 Plg. Haugen 1987, 634; Ulrich Ammon, Ôðåéìàíå, „Ðîëü ïàðàëëåëèçìîâ ⠄The Present Dominances of English in îáîðîòå ÿçûêîâûõ ñðåäñòâ“, Leksika – so- Europe. With an Outlook on Possible So- cialinës raidos atspindys (Konferencijos pra- lution to the European Language Pro- neðimai), Kaunas: Technologija, 1999, 38; blems“, Sociolinguistica 8, 1994, 1; Truchot Stephen Barbour, Cathie Carmichael 1994, 23–24; Michael G. Clyne, German (eds.), Language and Nationalism in Europe, Language in a Changing Europe: Cambridge Oxford, New York: Oxford University University Press, 1995, 209; Thody 1995, Press, 2000, 77–80, 206, 219; Offord 2–3, 9–20; Micheal D. Picone, Anglicisms, 2001, 63. Neologisms and Dynamic French, Amster- 56 Lietuviø kalbos komisijos nutarimai, Vilnius: dam, Philadelphia: John Benjamins Pub- Mokslo ir enciklopedijø leidybos institu- lishing Company, 1996, 30; È[íòà] tas, 1998, 130–132.

409 Leksikos gryninimo polinkiai bendrinës lietuviø kalbos istorijoje daru, pvz., ðeikeris – plaktuvë; 3) dël transnominacijos arba dalinës transnominacijos (pastarosios prieþastys – sociokultûriniai bei ekonominiai kontaktuojanèias kalbas vartojanèiø kalbiniø bendruomeniø skirtumai bei skirtinga ávairiø kalbø tikrovës kategorizacija) atsiradæs naujas þenklas (dublikatinis ar sinoniminis skolinys), þy- mintis (sàlygiðkai) senà realijà, keièiamas (sàlygiðkai) senu þenklu, t. y. esamu lietuviø kalbos (kanoniniu) þodþiu, pvz.: vykendas – savaitgalis; ofisas – raðtinë, biuras, kontora57. Taigi atitikmenø naujiesiems skoliniams tradiciðkai ieðkoma lietu- viø kalbos leksikos fonde arba kuriami naujadarai.

J URGA GIRÈIENË Gauta 2003 m. geguþës 6 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

57 Plg. Âåðà Èâàíîâíà Çàáîòêèíà, Íîâàÿ ëåêñèêà àíãëèéñêîãî ÿçûêà, Ìîñêâà: Âûñøàÿ øêîëà, 1989, 15, 106.

410 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Janina Ðvambarytë Ðiauliø universitetas

Jono Basanavièiaus lietuviø kalbos norminimo gairës

XIX amþiaus pabaigoje ir XX amþiaus pradþioje kilæs tautinis sàjûdis skatino kiekvienà iðsilavinusá, paprastai ne Lietuvoje mokslo siekusá Lietuvos inteligentà rûpintis lietuviø kalba. Analizuodami ir raðydami apie ðá amþiø sandûros periodà (ypaè po 1864 metø spaudos draudimo), daþniausiai minime Petrà Vileiðá (1851– 1926), Martynà Jankø (1858–1946), Jonà Jablonská (1860–1930) ir, þinoma, Jonà Basanavièiø (1851–1927). Jo 150-osios gimimo metinës buvo paminëtos 2001 metø lapkrièio 23 dienà. Ta proga periodikoje pasirodë straipsniø apie Basanavièiaus veiklà1, iðleista jo knyga apie Jurgá Zauerveinà2. Tautos patriarcho (taip vadinamas Basanavièius) rankraðtinis ir spausdintas palikimas byloja apie ðakotà ir ávairiapusæ asmenybæ. Basanavièius yra ne kartà vieðai (knygose, straipsniuose) ir privaèiai (laiðkuose) dëstæs savo poþiûrá á lietuviø kalbà ir á lietuviø tarmes. Ðiuo straipsniu siekiama atkreipti dëmesá á pagrindines ir ryðkiausias tuo metu diskutuotas kalbos norminimo ir raðybos, taip pat kalbos „madingumo“ problemas XIX amþiaus pabaigoje. Apie jas gana detaliai jau yra

1 Basanavièiaus jubiliejui buvo skirtas visas 2 Jonas Basanavièius, Medega d-ro Jurgio Sau- þurnalo Mokslas ir gyvenimas 2001 metø erweino biografijai, parengë Domas Kaunas, 11-asis numeris, kai kurie straipsniai Vilnius: Valstybës þinios, 2001. Basanavi- spausdinti 10-ajame. Lietuvos nacionali- èius þavëjosi Zauerveino asmenybe. Ið jø nio muziejaus salëje 2001 metø lapkrièio susiraðinëjimo aiðkëja, kad Zauerveinas 15 dienà ávyko mokslinë konferencija, skir- vertino Basanavièiø ir vadino já „paskuti- ta Jono Basanavièiaus 150-osioms gimimo niu lietuviu“, suprantanèiu jo veiklà. Ne metinëms. Be kitø, perskaityti ðie praneði- vienas Basanavièiaus darbas yra dedikuo- mai: Arnoldas Piroèkinas, „Jonas Basana- tas arba nusiøstas Zauerveinui. Yra þino- vièius ir lietuviø kalba“, Leonardas Sau- ma, kad 1921 metais „Ðvyturio“ bendro- ka, „Jonas Basanavièius – tautosakinin- vës leidykla buvo pasirengusi knygà kas“, Auðra Jurgutienë, „Jonas Basanavi- spausdinti. Tuomet leidybai pasiprieðino èius – romantikas“. Jûra Aviþienytë San- bendrovës valdyba. 1939 metais ji vël taros suvaþiavime Anykðèiuose 2000 me- rengta spaudai. Redaktoriumi buvo pa- tais skaitë praneðimà „Ligos retorika: na- skirtas profesorius Mykolas Birþiðka. Tà cionalizmas ir isterija Jono Basanavièiaus kartà sutrukdë karas. autobiografijoje“.

411 Jono Basanavièiaus lietuviø kalbos norminimo gairës raðæs Petras Jonikas3. Dël kalbos tada ginèijosi daugelis visuomenës veikëjø, tarp jø ir Basanavièius4. Basanavièius yra pasisakæs daugeliu tuo metu aktualiø temø: 1) dël raðto þenklø, 2) dël kalbos grynumo, 3) dël bendrinës ir tarminës kalbos skirtybiø, jø vertës. Ðie poþiûriai èia ir bus detalizuojami.

1. RAÐYBA. Amþiø sandûros tekstai rodo, kad minèiø dël raðto þenklø (raðme- nø) ir kitø raðybos problemø yra turëjæs ne vienas visuomenës veikëjas. Antai teisininkas Stanislovas Raila ir jo draugas, taip pat teisininkas Nikodemas Venc- kavièius-Baukus 1872–1877 metais laiðkuose tarp asmeniniø problemø uþsimena apie lietuviðkos raðybos netolygumus ir juos svarsto. Raila ,,daug galvojo apie raidynà ir svyravo ypaè dël ‘ë’, ‘ie’, ‘ð’, ‘è’ garsø bei ù, w raðmenø“ (Jonikas 1972, 210, 213). Ið susiraðinëjimo matyti, kad aukðtaitiðka raðyba abiem buvo priimtina ir tinkama. Abu konstatavo, kad lietuviø raðyboje vyrauja lenkø abëcëlës þenklai <à>, <æ>, <ù> ir junginiai , , bet kaip ir kuo juos pakeisti, laiðkuose nesiûlë. Svarbiausias laiðkø autoriø nepasitenkinimas buvo tuomet populiari nuo- stata raðyti taip, kaip kalbi. Basanavièius 1899 metais iðleido knygelæ Prie historijos musun raðybos5. Zauer- veinui dedikuotame leidinyje jis sakë, kad lietuviðka raðyba „lotiniðkai-lenkiðkai- èekiðkai-lietuviðkan jovalan ar miðinin pavirtusi“. Mat tame „ortographiðkame jovale“ esanèios: „a) tyrai lotiniðkos literos: a. b. c. d. e. f. g. h. i. j. k. l. m. n. o. p. r. s. t. u. v. y. z.; b) ið lenkiðko paimtos: cz. dz. dê. ù. w. ê. à. æ. bei analogiðkai per Schleicher’in padirbtos á. ø; c) pastarame laike per Juðkan in musun raðtan inves- dintos èekiðkos: è. ð. þ.“ (p. 5). Matyt, Basanavièiui nepatiko noras raðyti taip, kaip kalbama, jam rûpëjo artikuliuotas standartas, bet esama standarto bûklë jo netenkino. 1899 metais Basanavièius manë, jog visoms amþininkø (o ypaè Jono Jablonskio) mintims reikia reformatoriaus rankos. Toks reformatorius tikëjosi bûti pats Basana- vièius. Jam daugiausia rûpesèio këlë tai, kad tokia „jovalinë“ raðyba gali bûti pri-

3 Petras Jonikas, Lietuviø bendrinës raðomosios D 468; f. 1 – Rð 51; f. 1 – Rð 895 D 372; kalbos kûrimasis antrojoje XIX a. pusëje, Èi- f. 1 – Rð 1830 E 250; f. 1 – Rð 483 D305; kaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, f. 1 – Rð 2564 D 1200; f. 1 – Rð 900 D 468; 1972. f. 1 – Rð 943 D 403; f. 1 – Rð 971 D 401; 4 Èia remiamasi publikuotais Basanavièiaus f. 1 – Rð 367 E 32; f. 1 – Rð 932 D 469; tautosakos tekstais: Lietuviszkos pasakos, f. 1 – D 469; f. 1 – D 403; f. 1 – D 401; surinko J[onas] Basanaviczius, Shenan- f. 1 – E 32), LNB RS medþiagà (sign.: f. 1 – doah, Pa., 1898–1902; Lietuviðkos pasakos 633; f. 17 – 50; f. 29 – 1639; f. 43 – 9, 10, yvairios, surinko J[onas] Basanavièius, 11, 12, 13, 14, 15; f. 47 – 419; f. 66 – 2; Kaunas, 1928; Ið gyvenimo vëliø bei velniø, f. 168 – 5, 56; KB 22 – 273). LLTIB saugo- surinko J[onas] Basanavièius, Chicago, ma rankraðtinë Basanavièiaus medþiaga Ill., 1903; Ið gyvenimo vëliø bei velniø, su- (sign.: f. 2 – 217, 294, 298, 304, 313, 770, rinko J[onas] Basanavièius, Kaunas, 1928. 1835, 1883, 1903, 1904, 1866). Juose esama pratarmiø apie ávairiø Lietu- 5 [Jonas Basanavièius,] PRIE HISTORIJOS vos tarmiø pateikimà tekstuose. Perþiûrë- MUSUN RAÐYBOS. PARAÐE Dr. J.BASA- jau VUB RS saugomà Basanavièiaus ko- NAVI¬IUS. TILÞEJE 1899. SPAUSTUVE- respondencijà ir rankraðèius (sign.: f. 1 – JE OTTO V. MAUDERODES [17 p.].

412 Archivum Lithuanicum 5 taikyta ir anapus Atlanto: „tik gailetis reikia, kad ir amerikiðkiejie laikrað¼iai þada ðitan netikusian raðyban n¾g naujo meto ir pas saven investie“ (p. 5). Basanavièius buvo sumanæs idiegti „tyrai lotyniðkà“ raðtà. Mat jam labai neestetiðkai atrodë „ðer- petuotas raðtas“ (<ë>, <þ>, <ð>, ). Kur kas estetiðkesnis – Basanavièiaus siû- loma abëcëlë, kurioje nebûsiàs atspindëtas dialektologijos reikalavimas, bet „að tik vili¾s, ji patiesianti moksliðkai–racionaliðkus pamatus musun ateites raðybai, pri- taikindama lotiniðkan alphabetan prie ipatybiun musun kalbos“ (p. 16). Siûlomas toks naujasis alphabetas: „a. b. c. c, . d. ´. e. ¿. æ. f. g. h. i. j. k. l. m. n. o. p. q. r. s. ², . t. ¼. u. ¾. v. x. y. z. z, .“ (p. 13). Basanavièiaus manymu, tai „tyrai lotiniðkas“, be lenkiðkø ir èekiðkø þenklø raðtas, geriausiai tinkantis lietuviðkiems garsams þymë- ti. Be to, teigia autorius, „suminkðtinimo v¾degaitias literun apa¼ioje destytie paran- kiau, neng ant jun virðaus“, raðtas nebus toks ðerpetuotas, ne taip badys akis, o virðus „literun liks tiktai akcentun statymui“ (p. 13). Tiesa, ir pats Basanavièius abejojo, ar pasiûlyti raðmenys bus imti vartoti visuomenës, ar ne per vëlu daryti tokias reformas. Jis manë, kad viskas priklausys nuo susipratimo ir iðsimokslinimo: „Ar taps ðita graphika ir kitun priimtu – prigules n¾ laipsnio apðvietimo ir proto ðios gadynes musun laikraðtininkun ir kitun intelligentun“ (p. 16). Knygelëje plaèiai pristatytos kalbininkø Jablonskio, Augusto Schleicherio, Anta- no Juðkos, Kazimiero Jauniaus mintys dël raðybos ir pateikta argumentuota jø kritika. Kalbininkai, siûlæ vartoti raðmenis <à>, <æ>, áþvelgë diachroninius kalbos kitimus, o Basanavièiui minëtos raidës visai neatrodë bûtinos, mat tarmëse [à], [æ] linkusios iðvirsti á kitus garsus. Be to, raðtà bûtina reformuoti dar ir dël to, kad „publika maþai skaito, [...] apðviestunija ne labai skaitlinga“ (p. 15). Vëliau ta reforma galinti bûti itin sunki. Ir Basanavièius manë, kad pratinti visuomenæ prie tokio jovalo visai nëra pagrindo. Tiesa, susikûræs ir pasiûlæs alfabetà, taikytinà ateities raðybai, Basanavièius pats jos visai nesilaikë arba buvo priverstas nesilai- kyti (plg. tik publikuotø knygø pavadinimø raðmenis6). Nevienodai þymimi garsai [ð] ir [è], [t] ir [ø], [à] ir [ë].

2. KALBOS GRYNINIMAS. XIX amþiaus pabaigoje ir XX amþiaus pradþioje nepageidautinus skolinius atkakliai taisë Jonas Jablonskis bei kiti to meto kultûros veikëjai7. Rûpesèio dël kalbos grynumo bûta, jo ëmësi ir kiti ðviesuoliai8.

6 J[onas] Basanåviczius, Apie senoves Lietuvos Oþkabaliun dainos, surinktos ir iðd¾tos per pylis, Tilþë, 1891; J[onas] Basanavi¼ius, Jonan Basanavi¼iun, Tilþë, 1884. Þiponas bei þipone ir auksingumas bei sidab- 7 Plg. Jonas Jablonskis, Raðtai, redagavo Juo- ringumas lietuviðkun dainun, Tilþë, 1885; zas Balèikonis, Kaunas, 1932–1936. J[onas] Basanåvi¼ius, Etnologiðkos smulk- 8 Dël neteiktinos þodþiø vartosenos pastabø menos, Tilþë, 1893; [Jonas Basanavièius,] randame kone kiekviename Railos ir Vens- Apie lenkø kalbà Lietuvos baþnyèiose, Kau- kavièiaus-Baukaus laiðke, pvz., ,,Kaùba nas, 1906; [Jonas Basanavièius,] Ðv. Jono jo tur but nesumiszus su lenkiszka“ baþnyèia ir lietuviø kalba Vilniuje, Vilnius, (p. 502); tam reikalui buvo kuriamos net 1913; [Jonas Basanavièius,] Oþkabaliø Dai- kalbos grynintojø draugijos ,,Dar viena nos 1, surinko D-ras J. Basanavièius, She- draugija!“, Tëvynës sargas 12, 1900, nandoah, Pa., 1902; [Jonas Basanavièius,] 57–58.

413 Jono Basanavièiaus lietuviø kalbos norminimo gairës Visai kitokia buvo Maþosios Lietuvos kalbinë situacija, apie jà raðë Zauerveinas. Basanavièiaus rankraðtyje „Ið d-ro Jurgio Sauerveino raðtø“9 yra pasakojama apie labai keistà ML lietuviø áprotá: „Kad þmoniø giminës kits kità niekina, tai, Dieve gailëk, yra paprastas daikts ant ðios þemës. Ale kad viena þmoniø giminë pati save niekina, tai berods reèiausias bei negirdëtas daikts yra“ (p. 77). Konstatuojama, kad „Lietuviðkoji giminë numirë nuo vienos ypatiðkos dyvinos ligos, bûtent nuo savo paèios paniekinimo“ (p. 77). Zauerveinas sielojosi dël lietuviðkos kalbos miðimo ML, tenykðèiø gyventojø nenoro mokytis kalbëti gimtàja kalba ir minëjo sektinà vokieèiø poþiûrá á kalbà: „Iðgamis yr’, kurs savo kalbà bei giminæ, niekina. Imkit paveikslà nuo vokieèiø! Ar tie bile kada savo kalbà arba giminystæ niekina? Jie berods kuoèçs’ patys kitiems norçtø jø kalbà atimt“ (p. 77). Basanavièiaus rankraðèiuose, o ypaè korespondencijoje, taip pat atsirado termi- nas „tyrai“ lietuviðka kalba. Jai tokiai bûti trukdo dvi kalbos mados, kuriø Basa- navièius stengiasi kaip galëdamas iðvengti. Pirmoji – vokietybës, besiverþianèios á ML kalbà. Matyt, dël to 1883 metø laiðke jis praðë Jankaus: „Tik pasirupink, kad kalba butø skaisti, ne suvokieèi¾ta“10. Kita, pasak Basanavièiaus, epideminë liga yra „‘bacillus polonicus’, kuriuomi lietuviø tauta pirm 500 metø jau uþsikrëtë“11. Basanavièiaus nuostatos dël kitø kalbø ir lietuviø kalbos vartojimo pirmumo labiausiai iðryðkëjo XX amþiaus pradþioje. Antai atsakydamas vienai ið tautosakos rinkëjø Stanislovai Paðkevièienei (1901)12, Basanavièius raðë: „Tik reikëtø pasirengti vislab tai uþraðyti ta kalba, kuria pasakojama. Lietuviø pasakos, svetima kalba uþraðytos, praþudo jau daug savo vertës, todël butinai pridera jas lietuviðkai uþ- raðyti ir tokiu dialektu, kokiu pasakotojas kalba. [...] Todëlei tamistos labai praðy- èiau vislab, kas galima iðgirst, uþraðinëti ir uþraðinëjant laikytis lietuviø kalbos“ (VUB RS, sign.: f. 1 – D 1200). Ðià lingvistinæ nuostatà Basanavièius akcentuos visà likusá gyvenimà. Antai tvarkydamas ir perraðydamas Petro Vileiðio laiðkus, raðytus jam 1875–1879 metais13, Basanavièius paþymëjo: „jie [laiðkai] raðyti darto laiko mados kalba – lenkø kalba (nors mano laiðkuose vartota lietuviø kalba)“. Prieraðas, áterptas tarp skliausteliø smulkesnëmis raidëmis ir kitu raðalu, gali bûti vëlesnis, t. y. pridëtas perraðant laiðkus.

9 [Jonas Basanavièius,] „Ið d-ro Jurgio Sauer- 12 Laiðke Basanavièius raðo ir apie tai, kaip veino raðtø“ (rankraðtis saugomas VUB svarbu surinkti viskà, kas netrukus ið- RS, sign.: f. 1 – Rð 51) nyks, ir kokia didþiulë to darbo vertë 10 Jankaus archyve esama laiðkø, jam raðytø (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: Basanavièiaus 1883–1903 metais (rank- f. 1 – D 1200). 0 0 0 raðèiai saugomi VUB RS, sign.: 13 Vileiðio laiðkai yra byloje Dr. J. Basanavi- f. 1 – D 403). 0 0 0 èius, Ið mano archyvo 1875–1879 m. laiðkai. 11 LNB saugomas Graþinos Bûgaitës rank- Visi laiðkai perraðyti ir ávertinti Basanavi- raðtis „Kalbësiu apie Basanavièiaus pub- èiaus (Petras Vileiðis, Laiðkai Jonui Basana- licistikà“, perskaitytas Vinco Mykolaièio- vièiui, 1875–1879; rankraðèiai saugomi Putino seminare 1936 metø kovo 20 dienà VUB RS, sign.: f. 1 – D 372). (LNB RS, sign.: KB 22 – 273).

414 Archivum Lithuanicum 5 „Tyrai“ lietuviðkà kalbà Basanavièius suprato kaip kalbà be leksikos skoliniø (germanizmø, polonizmø, slavizmø). Redagavimas, kaip galima spræsti ið Basana- vièiaus laiðkø, daþniausiai ir baigdavosi skolintø þodþiø iðlasiojimu. Antai reng- damas spaudai Vinco Pietario raðtus Basanavièius mini, kad „Pietaris ne per gerai mokçdamas lietuviðkai savo raðt¾se tankei vartojo daugybes polonismø bei rusicis- mø, kuri¾s dabar spaudinant, reikëtø iðmest ir gerai apvalyt’ jo kalbà, uþ kà jis, man ding, ir gyvas budamas ne butø pykæs“14. Lygiai taip Basanavièius buvo redagavæs ir knygà apie Zauerveinà. Tik èia þengë dar toliau – slaviðkos kilmës skoliniai buvo iðrenkami net ið Zauerveino laiðkø. Baigdamas biografijà apie Zauerveinà, Basanavièius pabrëþë, kad prûsø lietuviø tarmë buvusi uþterðta slavizmais ir germanizmais. To rankraðèio 149–150 puslapiuose jis suraðë visus pavienius skolinius ið laiðkø, ið kitos kûrybos bei pateikë jø lietuviðkus atitikmenis. Tiesa, Basanavièius susidûrë ir su nauja proble- ma – eiliuotais kûriniais, ið kuriø iðrinkus skolinius suyra eilëdara. Todël eiliuotø kûriniø skolinius Basanavièiui tenka palikti, taigi ir Zauerveino kûriniai ið dalies paliekami tokie, kokius paraðë pats autorius. Kalbos gryninimas Basanavièiui, kaip ir daþnam to meto visuomenës veikëjui, buvæs itin bûdingas. Tautosakos rinkiniø pratarmëse esama áspëjamøjø áraðø, kaip antai: „Kadangi Prus. Lietuvoje uþraðytose pasakose randasi daugybë germanis- mø, o Brugmann’o pasakos Garliavos tarmëje, Marijampolës pav., Suvalkø gub., daugiausei nuo ‘dvarokø’, Pajiesio bei Roþeliø dvaruose surinktos, yra labai su- terðtos polonismais, tai vienas, kaip ir kitas, èionai talpinant, reikëjo vietomis – nors ne visur galima buvo – apvalyt’ kalbà, iðmetant nesuprantamus svetimus, o statant jø vieton tyrai lietuviðkus þodþius“15. Kaip minëta, Basanavièius ne visur galëjo skolinius pakeisti, mat kartais jø reikëdavo eilëraðèiø rimui iðlaikyti (kaip knygoje apie Zauerveinà), o kartais – dialekto autentiðkumui paryðkinti ar senos slavybës semantikos nusistovëjimui pagrásti (visoje Lietuvoje rinktoje pasakojamo- joje tautosakoje).

3. RAÐOMOJI KALBA IR TARMË. XIX amþiaus pabaigoje Basanavièius tarmes suvokë kaip kalbà, ið kurios mokomasi, o ið ávairiø Lietuvos vietø surinktà tautosakà stengësi publikuoti kuo autentiðkiau. Dël to kartais kliûdavæ kitatarmiam redaktoriui, kuris tarmæ pakeisdavæs pagal savo supratimà16.

14 Po Pietario mirties Basanavièiaus susiraði- þenklø sistema, ávardijami (jei þinomi) nëjama su prelatu Antanu Dambrausku rinkëjai. 0 0 0 dël raðtø, kaip pagarbos raðytojui, iðleidi- 16 Panaðaus pobûdþio nuorodos (pratarmës) mo ir redagavimo (Jonas Basanavièius, pateiktos prie visø Basanavièiaus publi- Laiðkai Adomui Dambrauskui, 1903, kuotø pasakojamosios ir dainuojamosios 1912, 1926; rankraðèiai saugomi VUB RS, tautosakos rinkiniø. Èia Basanavièius vi- sign.: f. 1 – D 305). sada nurodydavo pagrindinius tarmiø 15 Basanavièiaus parengti publikuoti tauto- transkripcijos þenklus, pagrindines tarmi- sakos rinkiniai turi prakalbas, kuriose lo- nes ypatybes ir redaktoriaus bei publikuo- kalizuojama surinkta tautosaka, aptaria- tojo nesutarimus. 0 0 0 mos tarmiø ypatybës, paaiðkinama

415 Jono Basanavièiaus lietuviø kalbos norminimo gairës Kiekvienam tautosakos uþraðinëtojui, kuris kreipësi á Basanavièiø laiðku, nuro- doma vengti „literariðkosios intekmës“ ir pabrëþiama, kad: a) uþraðyti reikia auten- tiðkai taip, kaip girdi; b) nurodyti vietà, jà apraðyti; c) paþymëti, ið ko uþraðytas pasakojimas, daina. Neaiðkus Basanavièiaus poelgis su Povilu Viðinskiu. Kai poetas papraðë Basa- navièiaus ádarbinti já tautosakai perraðinëti, Basanavièius paabejojo, ar Viðinskis geba uþraðyti tarmiðkai, ir paaiðkino, kad pasisamdæs vienà kroatà ir vienà bulgarà, kurie turëtø netrukus baigti perraðymo darbus. Skuba ir autentiðkumas, rodos, sunkiai suderinami dalykai, bet Basanavièius dël neaiðkiø prieþasèiø (pigiau? sku- bino leidëjai?) samdo kitatauèius, o ne lietuvá. (Beje, Viðinskio tautosakos uþraðy- mus Basanavièius labai gerai vertino ir skatino já siøsti tautosakos ið Þemaitijos kuo daugiau.) Basanavièiaus tautosakos rinkiniø pratarmëse aptariama tarmë, diakri- tiniai þenklai, nurodomos svarbesnës vietos. Pastabas apie tarmæ paprastai raðyda- vo ne kalbininkai, daþnai talkino vabalninkietis kunigas Antanas Kaupas. Kaip matyti ið vabalninkieèiø tarmës apraðymo, jis labai gerai mokëjo panevëþiðkiø tar- mæ. Pratarmëje, raðytoje Karlsbade 1901 metø geguþës mënesá, Kaupas atkreipë dëmesá á [ë] po nepalatalinio [l]; þodþio galo trumpinimà; dvibalsiø (ypaè þodþio gale) vienbalsinimà; balsiø ir dvibalsiø virtimus kitais garsais; [j], [v] pridëjimà. Tautosakà uþraðinëjo ir kalbininkai. Antai Kazimieras Bûga buvo nusiuntæs Ba- sanavièiui savo kraðto tautosakos. Bûga susiraðinëjimo pradþioje pagarbiai kreip- davosi á Basanavièiø, stengësi labai iðsamiai paaiðkinti tuos kalbos reiðkinius, apie kuriuos klausdavo Basanavièius. Vëliau keitësi kreipimosi tonas ir reiðkiniø aiðki- nimo bûdai, Bûga tiesiog vertë Basanavièiø kuo tiksliau uþraðyti tautosakà, kuo moksliðkiau apraðyti kalbos aspektus. Á Bûgà Basanavièius kreipæsis su praðymu restauruoti Antano Strazdo tarmæ ir ja perraðyti Strazdo eilëraðèius. Bûga talkino, bet savo darbu nebuvo patenkintas, nes gerai suvokë, kad rekonstrukcija negali atstoti tikrosios, nuolat kintanèios, tarmës: „Man Strazdo kalbos restauravimas vi- sai nepatinka. Að bûèiau spauzdinæs, laikydamos senøjø rankraðèiø, palikdamas net jø raðybà. Mano restauruotoji Strazdo tarmë vargiai galës bûti paties Strazdo kalba. Be to, par tiek laiko (100 metø) galëjo daug kas kitaip kalboje virsti“ (LLTIB, sign.: f. 2 – 770). Beveik visi Bûgos laiðkai Basanavièiui sukirèiuoti, o viename net nurodyti transkripcijos þenklai, kuriø reikëtø spaustuvei ásigyti, kad bûtø galima iðspausdinti Eþerënø (Zarasø) kraðto pasakas. Basanavièius prieðinosi Bûgai, sten- gësi paaiðkinti, kad þenklø ir taip uþtenka: „Jeigu Tamsta norëtum kà prid¾ti, rei- këtø laikytis mano èia vartojamos raðybos be akcentø, kurie nereikalingi ir tik spausdinant trukdo“ (LLTIB, sign.: f. 2 – 770). Bûga tautosakà skelbti siûlë su kuo ávairesniais transkripcijos þenklais, kad visi tarmiø garsai bûtø paþymëti, ir norëjo aktyvinti dialektologijos mokslà. 1908 metø kovo 8 dienos laiðke ið Peterburgo jis raðo: „Tarmiø tekstams spauzdinti, man rodos, reiktø gauti kursivinës raidës, su priegaidëmis ir visais tarmëtyroje (in dialectologia) reikalingais þenklais“ (LLTIB, sign.: f. 2 – 770). Bûgos bûta atkaklaus, kantriai reiklaus – Kuktos spaustuvë po

416 Archivum Lithuanicum 5 1911 metø ásigijo daugiau þenklø tarminiams tekstams spausdinti. Laiðkuose nu- rodoma atsiøsti surinktos tautosakos korektûras, kurias Bûga pats nori paskaityti.

Bendrinæ kalbà Basanavièius vadino literariðkàja, ji Basanavièiui atrodë esanti aukðtesnës pakopos kalba. Tai matyti ið laiðko Meèislovui Davainiui-Silvestraièiui (1903 metais). Basanavièius nuosekliai aiðkino, kad pirma reikia „èystà“ lietuviø kalbà iðmokti, o tik tada imtis poetiðkø dalykø: „tik didelis gailestis ima skaitant jas ir matant, jog Jus su lietuviðkaja literariðka kalba, kaip ir su raðyba, visai neapsipaþinus. Paþintin kalbos, kaip suprantama, tik skaitant lietuviðkas knigas ágyt negalima; Jus vçl, kaip rodos, tik savo kraðto tarmæ paþinstate. Norint labjaus iðsilavintie lietuviðkoje kalboje, reikëtø Jums ilgesná laikà uþsiimt skaitymu lietuvið- kø knigø, susipaþintumet su ðios dienos raðybos ir gramatikos. Be to raðytie ailes negalima. Að Jums pirmuèiaus rodyèiau skaityt dainas, kuriose atrasite èystà kalbà, su kalba susipaþinus galësite skaityt pasakas, laikraðèius. Pojëtiðkus dalykus tik tada galësit raðyt, kada bûsit gerai apsipaþinæs su lietuviø kalba“17. Basanavièiaus kalbinës paþiûros ne visada sutapo su jau beásigalinèiomis tai- syklëmis. Tai liudija ir minëtas faktas: 1922 metais Basanavièius buvo parengæs knygà apie Zauerveinà. Ðvietimo ministerija papraðë Humanitariniø mokslø fakul- teto bûti minëtos knygos kalbos ekspertu. Iðvada – raðtø kalba neatitinka naujøjø laikø reikalavimø. Knyga nespausdinama. Basanavièiui buvo sunku keisti paþiû- ras á kalbà: jis nuolat painiojo savo siûlomos raðybos þenklus su paplitusiais spaudoje, vartojo senø þodþiø bei posakiø, skoliniø bei suvalkietybiø. Tiesa, reikia pasakyti, kad intensyvi kalbos mokslo raida ugdë ir patá Basanavièiø. Sumanius leisti enciklopedijà, Basanavièius raðë Kleopui Jurgelioniui á Èikagà, jog „nutarta dalyvauti encyklopedijos raðyme, bet su sàlyga, idant 1) raðyba butø vartota Vilniaus laikraðèiø ir 2) dçlei suprantamesnio dalykø iðguldymo kalbos bei raðybos perziurçjimas kad butø atlikta pas mus, Vilniuje“ (LLTIB, sign.: f. 2 – 1903). Tam paèiam Jurgelioniui raðoma, kad „jau gana seniai esame iðçjæ ið farmatacijos periodo raðybos dalykuose ir manome reiksià apsistoti ant vartojamosios jau orto- grafijos, nors ji ir netobula“ (LLTIB, sign.: f. 2 – 1903). Ðis ir kiti minëti faktai paremia Antano Tylos mintá, kad Basanavièius gyveno sàmoningai kryptingà, paties pasirinktà ambicingà gyvenimà ir darë tai, kà pats norëjo daryti (visur iðskirta mano – J. Ð.). Mykolas Birþiðka, recenzuodamas Mûsø senovëje Adolfo Nezabitauskio knygà Basanavièius, kalbëjo apie aprioriná knygos sudarytojo nusistatymà Basanavièiaus atþvilgiu, kaltino nesusiejus Basanavièiaus veiklos su amþininkø veikla, prikiðo rëmimàsi paties Basanavièiaus autobiografijos medþiaga. Recenzentas teigë, kad nuo 1914 metø Basanavièius buvæs pasyvus Vilniaus lietuviø veikëjas, mylimas kaip „senas senutëlis“ (Birþiðka 1939, 685). Bûdamas aprûpintas (Bulgarijos pensija ir savo santaupos), teigë recenzentas, Ba-

17 Basanavièius atsakydavo visiems, kurie á já kreipdavosi.

417 Jono Basanavièiaus lietuviø kalbos norminimo gairës sanavièius galëjo leisti sau daug kà, bet Basanavièiaus moksline kompetencija visada abejota18. Apþvelgus pagrindinius Basanavièiaus teiginius kalbos ir jos raidos klausimais matyti, kaip pastebi Juozas Jurginis, kad ðià asmenybæ lydëjo du iðskirtiniai daly- kai: 1) skubotumas, arba noras visur ir visada pirmam suspëti, pasakyti savo nuo- monæ vienu ar kitu diskutuotinu klausimu ir tà nuomonæ stengtis pagrásti; 2) nenuo- seklus sistemos (sukurtos ar/ir pripaþintos kitø arba susikurtos savo) laikymasis19. Basanavièiaus kalbinës nuostatos kiek ne kiek kito ir buvo susijusios su to meto kalbine situacija. Todël vietoj iðvadø pasakytina tai, kad: 1) Basanavièiaus poþiûris raðybos, tarmiø ir jø pateikimo, kalbos gryninimo klausimais nebuvo iðskirtinis ar labai naujas. Jis palaikë ryðius su to meto kalbi- ninkais ir nuolat klausdavo jø patarimo dël tam tikrø kalbos vartojimo atvejø. Basanavièius buvo susijæs su tuometiniais laikraðèiø redaktoriais ir pats redagavo Auðrà, taigi pats praktiðkai susidûrë su raðmenø parinkimu ir taikymu. Taèiau jo poþiûris labai daþnai sukeldavo kitø visuomenës veikëjø pasiprieðinimà; 2) Ið lingvistiniø, kaip ir ið istoriniø, Basanavièiaus paþiûrø kyðo, vaizdþiai kalbant, romantiðkasis siûlas, ant kurio pramaiðiui suverta ir tai, kas tuo metu rûpëjo daugeliui Lietuvos ðviesuoliø, ir tai, kas vertintina kaip konservatyvu ir/ar net reakcinga.

J ANINA ÐVAMBARYTË Gauta 2003 m. birþelio 6 d. Lietuviø kalbos katedra Dialektologijos centras 0 0 0 Ðiauliø universitetas P. Viðinskio g. 38 LT-5400 Ðiauliai, Lietuva el. p.: [email protected]

18 Mykolas Birþiðka, „A. Nezabitauskis. Ba- lygumus (Juozas Jurginis, „Jono Basana- sanavièius. Kaunas, 1938, 542 p.“, MS vièiaus kultûrinis palikimas“, Jonas Basa- 2(4[9]), 1939, 684–700. Birþiðka manë, navièius, Rinktiniai raðtai, paruoðë Danutë kad „A. Nezabitauskio knyga apie Basa- Kriðtopaitë, Vilnius: Vaga, 1970, I–XXIV). navièiø yra taip ydinga, jog gaila, tikrai Apie Basanavièiaus veiklà kalba ávairiø gaila, kad ji tokia yra iðleista ir gal pateko srièiø specialistai, taèiau bene daþniausiai á skaityklas“ (p. 700). Komentuota net já mini istorikai, tiriantys asmenybiø, par- taip: „Kaþkaip negraþu bûtø siûlyti tijø átakà ir veiklà valstybëje. Plaèiau þr. A. N-iui sunaikinti likusius jo knygos eg- Egidijus Motieka, „Jonas Basanavièius: zempliorius, mûsø metu Vilniaus Bo- tarp tradicinio ir modernaus valstybingu- cianskio komandai taip uoliai naikinant mo“, LAIS 8. Asmuo: tarp tautos ir valsty- lietuviðkus raðtus, bet vis dëlto patarèiau bës, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- autoriui laikyti savo dabartiná ‘Basanavi- dykla, 1996, 239–247; Egidijus Motieka, èiø’ tik paèiu pirmuoju juodraðèiu [...]“ „J. Basanavièiaus kalba pradedant Lietu- (p. 700). viø suvaþiavimà Vilniuje“, LAIS 11. Egi- 19 Juozas Jurginis netiesiogiai uþsimena apie dijus Motieka, Didysis Vilniaus seimas, Vil- ðios asmenybës prieðokiais dirbamus dar- nius: Saulabrolis, 1996, 290–292. bus ir dël to atsiradusius kai kuriuos ne-

418 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Jurgis Pakerys Vilniaus universitetas

Lietuvos kultûros istorija Hercogo Augusto bibliotekoje Wolfenbüttelyje: 2002–2003 metø renginiai

Hercogo Augusto bibliotekos (HAB) rinkiniuose slypi daugybë lituanistikai svarbiø dokumentø, daþnai net unikaliø. Dalis jø jau seniai þinoma, dalis – atran- dama tik dabar, dalis – lieka ateities tyrëjams1. Uþ ypatingà informaciniø vertybiø kolekcijà turime bûti dëkingi paèiam hercogui, jo pirmtakams, talkininkams ir ápë- diniams. Ypaè malonu, kad dabartiniai bibliotekos ðeimininkai nëra vien paveldo sergëtojai ir klasifikuotojai. HAB iðsiskiria kaip gyvoji biblioteka, organizuojanti rimtus Europos kultûros tyrimus, apimanèius senuosius, naujuosius ir nûdienos laikus. Á ðio studijø centro laukà pastaruoju metu patenka vis daugiau Lietuvos kultûros istorijos klausimø. Veiklos intesyvumà tepaliudija èia apþvelgsimi trys reikðmingi renginiai, ávykæ per pusmetá (!). 2002 metø lapkrièio 19–25 dienà HAB lankësi grupë daugiausia Vilniaus uni- versiteto klasikinës filologijos magistrantø ir doktorantø, vadovaujamø profesorës Eugenijos Ulèinaitës. Bibliotekos stipendijø programø koordinatorë dr. Gillian Bepler inicijavo, o Margos ir Kurto Möllgaardø fondas (Marga und Kurt Möllgaard- Stiftung) finansavo seminarà „XVI–XVIII amþiaus Baroko retorika Lietuvoje“. Pro- fesorë Ulèinaitë parengë tris seminarines temas: „Cicerono recepcija tarp Europos filologø“, „Reformacijos ir Kontrreformacijos átaka retorikos raidai“, „Lietuvos re- toriø veikalai ir jø paplitimas Europoje“. Ypatinga, kad seminaro dalyviai galëjo susipaþinti su visomis reikðmingiausiomis aptariamø temø knygomis, daþnai net pirmaisiais jø leidimais, kurie Lietuvoje neprieinami. Viena ðio renginio organiza- toriø Jolanta Gelumbeckaitë pristatë Wolfenbüttelio postilës (WP) kritinio komentuo-

1 Þr. plaèiau Jolanta Gelumbeckaitë, „Biblio- theca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos“, ALt 2, 2000, 75–98.

419 Lietuvos kultûros istorija Hercogo Augusto bibliotekoje Wolfenbüttelyje: 2002– 2003 metø renginiai to leidimo problemas. Praneðimas priartino seminaro dalyvius prie filologijos iðta- kø – ðaltiniø tyrimo ir skelbimo, këlë Antikos autoriø bei Baþnyèios Tëvø recepci- jos WP klausimus2. Bibliotekos sveèiai turëjo galimybæ ir de visu apþiûrëti unika- liàjà postilæ bei savarankiðkai padirbëti turtinguose HAB fonduose. Kelionæ sim- boliðkai baigë iðvyka á Kvedlinburgà, kurio analuose saugomas kol kas seniausias Lietuvos vardo paminëjimas.

2. 2003 metø kovo 9 dienà atidaryta pirmoji HAB istorijoje lituanikos paroda – „Lietuviðkoji postilë (1573) ir lietuviðkosios Reformacijos dokumentai“. Parodos rengëja Gelumbeckaitë ne tik iðsamiai pristatë WP bei jos aplinkà, bet pateikë ir daug kitø Lietuvos kultûrai svarbiø spaudiniø ir rankraðèiø. Ádomus registracinis WP áraðas þymiajame hercogo Augusto kataloge (Gelumbeckaitë 2000, 81–82), tur- tinga HAB saugoma WP ðaltiniø kolekcija: Nielso Hemmingseno, Danieliaus Gre- serio, Johanneso Brenzo, Arsacijaus Seehoferio, Antonijaus Corvino, Johanneso Spangenbergo, Martino Lutherio, Leonhardo Culmanno, Jodoco Willichijaus ir Phi- lippo Melanchthono postilës. Svarbûs Jono Bylaukio (Johannes Bielauk), Patroklo Velverio (Patroclus Welver) autografai3, Viliaus Gaigalaièio, Georgo Geisenhofo, HAB bibliotekininkø Gustavo Milchsacko ir Otto von Heinemanno laiðkai, susijæ su WP ir jos siuntimu á Karaliauèiø bei Hamburgà. Parodoje eksponuojama ir kitø Reformacijos istorijai labai reikðmingø rankraðèiø: unikalios Johanno Wigando biogramos, skirtos Karaliauèiaus universiteto profesoriams Abraomui Kulvieèiui ir Stanislovui Rapolioniui bei iki ðiol dar neþinotas 1585 metø Vilniaus religiná ko- lokviumà liudijantis dokumentas4. Pristatomas ir Danieliaus Kleino gramatikø kon- voliutas su Hermanno Conringo laiðku bei kurfiursto Frydricho Vilhelmo laiðko fragmentu ir viso teksto perraðu (þr. Gelumbeckaitë 2000, 82–88), Kristupo Radvi- los (1585–1640) ir Stanislovo Kazimiero Rudaminos Dusetiðkio áraðai bei máslin- gas proginis lietuviðkas eilëraðtis (1617) (apie pastaruosius þr. Gelumbeckaitë 2002). Parodoje eksponuojamas ir antrasis prûsiðko katekizmo leidimas (1545), Casparo Hennenbergerio Prûsijos ir Gerhardo Merkatoriaus LDK þemëlapiai bei daug kitø ádomiø dokumentø – visus juos galima pasiþiûrëti internetiniame kata- loge: http://www.hab.de/ausstellung/postille/index.htm. Tikëtina ir linkëtina, kad ilgainiui HAB bus surengta dar ne viena lituanikos paroda, nustebinsianti retais ir dar neþinomais eksponatais.

3. 2003 metø geguþës 21–23 dienà HAB vyko konferencija „Baltijos ðalys kal- biniame Europos Reformacijos kontekste“ („Das Baltikum im sprachgeschichtli- chen Kontext der europäischen Reformation“). Renginá organizavo Gelumbeckaitë

2 Þr. plaèiau ðiame ALt tome, p. 51–96. raðtis jam skirtoje knygoje Carmina gratu- 3 Þr. ðiame ALt tome, p. 73. latoria amicorum in felicissimum iter 4 Þr. Jolanta Gelumbeckaitë, „Philippo Hain- (1617)“, ALt 4, 2002, 27. hoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilë-

420 Archivum Lithuanicum 5 ir profesorius Jostas Gippertas (Frankfurtas), o finansavo Fritzo Thysseno fondas (Fritz Thyssen Stiftung Köln). Konferencijoje perskaityta 12 praneðimø, sukëlusiø aktyvias diskusijas, vos tilpusias á joms skirtus pusvalandþius. Daugiausia dëmesio susilaukë lietuviðkø tekstø istorijos problemos. Jochenas D. Range (Greifswaldas) këlë klausimà dël lietuviðkø Naujojo Testamento (NT) tekstø, egzistavusiø prieð 1579 metus – Jono Bretkûno vertimo rankraðèio pradþià. Kai kurias NT dalis Bretkûnas vertæs stebëtinai greitai, pasitaikà perraðymui bûdingø riktø, tad tam tikrø prototekstø galëjæ egzistuoti. Be kitø dalykø, reikëtø patyrinëti, ar negalima áþvelgti lotyniðko originalo poveikio ne tik Lk, bet ir kitose NT dalyse. Chronologiðkai artimo teksto problemas aptarë Gelumbeckaitë (Wolfenbüttelis, Vil- nius). Praneðëja pateikë naujausià WP filologiniø tyrimø bûklæ: rankraðèio iðorinius poþymius, raðybos ir perraðymo ypatumus, postilës savininkø ir naudotojø pëdsa- kus (taisymus, komentarus), nustatytuosius pamokslø ðaltinius ir kitäs ruoðiamam kritiniam leidimui reikðmingas problemas. Gertruda Bense (Halle/Saale) nagrinëjo vadinamosios Prûsiðkosios litanijos istorijà5. Daugiausia dëmesio skirta galimiems vertimo ðaltiniams ir kunigaikðtiðkøjø strofø analizei. Praneðëja laikosi nuomonës, kad Maþvydo Katekizmas su sveikatos ir kûdikio linkëjimais kunigaikðtienei turëjæs iðeiti 1547 metø pradþioje. Pietro U. Dini (Pisa) gilinosi á Johanno Heinricho Lysi- jaus katekizmo leidimo (1722) istorijà. Tyrëjas nustatë, kad Gabrielius Engelis, publikuodamas Lysijaus rankraðtá, daræs dvejopø pakeitimø: kai kurias teksto dalis redagavæs, o kai kurias – pridëjæs naujas. Praneðëjas pateikë lyginamàjà katekizmø daliø lentelæ, smulkiau paanalizavo porà Credo tekstø skirtumø, gretino juos ne tik su vokiðkais, bet ir latviðkais bei prûsiðkais atitikmenimis. Wojciechas Smoczyñskis (Krokuva) aptarë vokieèiø kalbos átakà verstinei prûsø raðtijai, daugiausia dëmesio skyræs potencialiai ið vokieèiø kalbos pasiskolintoms vardaþodþiø galûnëms. Kon- ferencijos dalyvius diskutuoti paskatino praneðëjo mintis, kad prûsø assanis ‘ruduo’ ir assaran ‘eþeras’ galá bûti polonizmai (plg. lenkø jesieñ ir jezioro). Senaisiais prûsø, lietuviø, latviø ir estø tekstais operavo Ralfas Peteris Ritteris (Krokuva), analizavæs Lutherio katekizmø vertimo problemas. Dalyvius labiausiai sudomino prûsistinës problemos: gen. sg. (deiw)-as ir fragmento tu turei stesmu kurwan kas arrien tlâku ni stan

âustin perrçist (III 891-2, 1 Tim 5,18) interpretacija. Dviejuose praneðimuose buvo nagrinëjami kompiuterinës baltø filologijos daly- kai. Wolfas Dieteris Syringas (Greifswaldas) supaþindino su programa „Quest 2”, kuri ðiuo metu derinama Bretkûno verstojo NT tekstologiniams tyrimams. Vienas sudëtingiausiø lietuviø senøjø tekstø paskatino lanksèiai spræsti raðmenø kodavi- mo, keliasluoksnio teksto redagavimo, gretinimo su ðaltiniais ir konkordancijø for- mavimo problemas. Programa toliau plëtojama ir tobulinama, tad ilgainiui gali tapti vienu galingiausiø filologiniø árankiø. Gippertas (Frankfurtas) apþvelgë internetinæ duomenø bazæ „TITUS”, skirtà indoeuropieèiø kalbø tekstams ir pagalbinei me-

5 Litanijos tekstus þr. Guido Michelini, Mar- Mokslo ir enciklopedijø leidybos institu- tyno Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: tas, 2000, 54–59, 567–574.

421 Lietuvos kultûros istorija Hercogo Augusto bibliotekoje Wolfenbüttelyje: 2002– 2003 metø renginiai dþiagai kaupti (http://titus.uni-frankfurt.de). Praneðëjas aptarë tokios bazës forma- vimo uþdavinius ir jø sprendimo bûdus: ávairaus autentiðkumo lygio tekstø koda- vimà, duomenø perdavimà uþklausëjui, paieðkos sistemas ir jø galimybes. Nagri- nëjamus klausimus prelegentas iliustravo internetiniame tezaure saugomais baltø tekstø pavyzdþiais. Dalis praneðimø buvo skirta Reformacijos ir vëlesniø laikø retorikos, kalbos kodifikavimo ir apraðymo klausimams. Ulèinaitë (Vilnius) nagrinëjo XVI–XVIII am- þiaus retorikos raidà LDK, lygino katalikiðkàjà ir protestantiðkàjà tradicijas. Prane- ðëja atkreipë dëmesá á bendras humanistinio pobûdþio studijas, sëkmingà jëzuitø retorinæ praktikà ir Europos mastu reikðmingus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus veikalus. Giedrius Subaèius (Vilnius, Èikaga) domëjosi bendriniø Europos kalbø kodifikacija Renesanso ir Romantizmo laikais. Praneðëjas atkreipë dëmesá á simbo- liniø veikalø – þodynø ir gramatikø – reikðmæ, këlë hipotezæ, kad ta simbolinë svarba visø pirma suteikta tiems veikalams, kurie átvirtino visuomenei pastebimiau- sias ortografijos, fonetikos ir morfologijos normas. Ádomios Subaèiaus pastebëtos tendencijos, kad anksèiau kodifikuotø arba analitinio pobûdþio kalbø simboliniais veikalais paprastai bûna þodynai, o vëliau kodifikuotø arba sintetinio pobûdþio – gramatikos. Jurgis Pakerys (Vilnius) akcentavo iðaugusià hebraistikos studijø reikð- mæ Reformacijos laikais ir aptarë Kleino áþvelgtas hebrajø ir lietuviø kalbos veiks- maþodþio bendrybes. Abiejuose lietuviø gramatikø tëvo veikaluose lietuviø prieþas- tiniai ir parûpinamieji veiksmaþodþiai lyginami su hebrajø hif’il, o sangràþiniai – su hitpa’el dariniais. Ádomu, kad vëlesniuose gramatiniuose darbuose minëtieji gretinimai tai pasirodydavo, tai vël iðnykdavo. Ði kompaktiðka konferencija, apgaubta HAB Biblijø salës lentynø, þavëjo inty- mumu ir diskutantø aktyvumu, o idëjø produktyvumu iðties pateisino vokiðkà jos apibûdinimà – Arbeitsgespräch. Susidomëjusieji narpliotomis temomis turëtø laukti planuojamo iðleisti konferencijos medþiagos rinkinio.

J URGIS PAKERYS Gauta 2003 m. birþelio 26 d. Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

422 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Roma Bonèkutë Klaipëdos universitetas

Dvi konferencijos: Motiejaus Valanèiaus ir Antano Baranausko

2001 metais minint Motiejaus Valanèiaus gimimo 200-øjø metø jubiliejø, Lietu- vos istorijos institute (toliau – LII) geguþës 24–25 dienà vyko konferencija Vyskupas Motiejus Valanèius ir jo laikmetis. Maþdaug po metø, 2002 lapkrièio 21–22 dienà, 100-øjø mirties metiniø proga LII, dabar jau kartu su Lietuviø katalikø mokslo akademija, suorganizavo tarptautinæ konferencijà Vyskupas Antanas Baranauskas: as- menybë ir aplinka. Konferencijose beveik pusë praneðëjø (pirmoje dalyvavo 15, bet publikuota tik 13 praneðimø1, antroje – 20) buvo tie patys. Istorikai, literatai, filo- sofai ir kiti tiriantys XIX amþiø turëjo gerà progà skelbti naujus tyrimus, poþiûrius, archyvinius atradimus. Kaip raðo Vytautas Jogëla, „Vytauto Merkio iðleista mono- grafija tartum byloja, kad nieko itin naujo ir sensacingo apie Valanèiø jau neáma- noma pasakyti“2. Panaðiai nusakoma ir Baranausko tyrimø situacija. Savo prane- ðime Paulius Subaèius pabrëþë, kad norint pastarojo kûrybà atskleisti naujais as- pektais, „reikia faktografinio ðuolio, kokiø þymiø archyviniø atradimø, apie ku- riuos lyg ir negirdëti“3. Abiejose konferencijose áþanginá þodá tarë vyskupas Jonas Boruta. Dabartinis Þemaièiø Vyskupas, sujungæs ankstesniø tyrëjø mintis apie vyskupø veiklà, vis dëlto pastebëjo, kad Motiejaus Valanèiaus ir Antano Baranausko veiklos bei kûry- bos byloje dar yra kà veikti. Lyginant abiejø konferencijø praneðimus matyti, kad Motiejaus Valanèiaus tyri- mø kryptis „lietuviðkesnë“, „valstietiðkesnë“, kaip ir jo apsisprendimas. Jonas Bo- ruta raðo: „bûti ganytoju pagal Evangelijà, – ne tik reikðmingøjø, bet ypaè maþu- tëliø ganytoju“4. Ne vieno buvo akcentuota, kad vyskupas turëjo politiko sugebë- jimø, kad jo ir tikëjimas krypo á politikà (Egidijus Aleksandravièius). Profesoriaus

1 Straipsniai publikuoti leidinyje Lietuviø ka- 3 Cituojama ið referentø konferencijos organi- talikø mokslo akademijos metraðtis 20, 2002, zaciniam komitetui pateiktø, bet nepubli- Vilnius: Katalikø akademija, 11–214. Vi- kuotø teziø. Dëkoju dr. Algimantui Kati- sos citatos pateikiamos ið ðio leidinio. liui uþ ðià medþiagà. 2 Vytautas Jogëla, „Motiejus Valanèius pagal 4 Þr. Jonas Boruta, „Poþiûrio á vyskupo M. Va- Vincentà Juzumà“, Lietuviø katalikø mokslo lanèiaus asmená ir veiklà patikslinimai“, akademijos metraðtis 20, 2002, Vilnius: Ka- Lietuviø katalikø mokslo akademijos metraðtis talikø akademija, 83. 20, 2002, Vilnius: Katalikø akademija, 14.

423 Dvi konferencijos: 0 0 Motiejaus Valanèiaus ir 0 0 Antano Baranausko 0 0 Broniaus Genzelio praneðimas (publikuotas nebuvo) taip ir vadinosi „Motiejus Valanèius – politikas“. Tad didesnë dalis praneðimø ir buvo skirta vyskupo poli- tinei-tikybinei veiklai, o ne jo kûrybiniam palikimui aptarti. Ðioje konferencijoje tik literatûrologiø (Romos Bonèkutës, Dþiuljetos Maskuliûnie- nës) praneðimai buvo skirti kûrybos analizei. Bonèkutë pristatë niekieno netirtà Va- lanèiaus rankraðtá Gieúmie Ape S. Roka. Ant baùsa S. Pranciszkaus, iðlikusá tarp Dau- kanto palikimo tekstø. Manoma, kad ðis rankraðtis yra pirmas iki ðiol þinomas Va- lanèiaus lietuviðkai raðytas tekstas. Jis ypaè paveiktas Daukanto kalbos, gali bûti raðytas apie 1842 metus. Rankraðtis uþfiksavo tà periodà (nors galbût labai neilgà), kai istorikas Valanèiui, dar ne vyskupui, buvo didis autoritetas ir mokytojas. Ypaè tai matyti ið raðysenos, t. y. Valanèius persiëmë net Daukanto braiþu. XIX amþiuje, kai vyrauja individualûs braiþai, retai pasitaiko, kad jie sutaptø. Rûta Èapaitë sako, kad taip gali bûti tuo atveju, kai mokiniui mokytojas yra didelis autoritetas ir nori- ma juo sekti visuose teksto lygmenyse, net perimant braiþo manierà. Dþiuljeta Maskuliûnienë kalbëjo apie Motiejaus Valanèiaus prozos polifunkcið- kumà. Ji Valanèiaus kûrybà interpretuoja kaip specifinæ, ypatingà pasaulio meta- forà, kuri turi savitas, unikalias pasaulio transformavimo galimybes. Manoma, kad Valanèiaus kûriniai atlieka keletà funkcijø: „1) didaktinis tekstas iðkyla kaip þo- dþio menas, groþinë kûryba (intriguojanti fabula, sugestyvûs veikëjø paveikslai, savitas stilius etc.). Tokios naracijos tikslas – papasakoti ádomià istorijà, teikti malonumo; 2) didaktinis tekstas svarbus kaip konfesinës, ganytojiðkos veiklos tàsa. Apsakymai suvoktini kaip pamokslø tæsinys, katechizacijos pamokø papildas (ak- tualizuojamas Dekalogas, iðkeliamas teigiamas ar neigiamas pavyzdys [exempla] ir moralas, ryðkus atgailos motyvas, akivaizdþios sàsajos su hagiografine tradicija); 3) didaktinis tekstas aktualus ir kaip tam tikra edukologinës minties raiðka (akty- vus poveikis tuometiniam vaikø mokymui, skaitiniø rengimo strategija, konkretaus adresato – „lementoriø perëjusio“ vaiko, bei jaunuolio numatymas ir teksto orien- tavimas bûtent á toká skaitytojà); 4) didaktinis tekstas kaip ðvietëjiðkos misijos iðraið- ka. Mokslo þiniø (istorijos, medicinos, sanitarijos etc.) populiarinimas, tautosakos ir etnografijos eksponavimas ir pan.“5 Arvydas Pacevièius kalbëjo apie tai, kokias knygas skaitë ir kaupë Valanèius. Manoma, kad vyskupas „knygoms nebuvo iðrankus ir ásigydavo tik tai, kas jam buvo reikalinga tiesioginiame ganytojiðkame ir ðvietëjiðkame darbe“6. Ypaè tai ryð- ku ið pacituotø jo þodþiø ið pokalbio su Zigmantu Golanu: „Privalau pasveikinti jus, mano kunige, turite gerà skoná – bibliotekoje neaptikau pasaulietiðko turinio knygø arba vien literatûriniø [groþiniø]. Literatûros manija lenkø kunigams daro þalos. Pirmiausia atima laikà, bûtinà maldai, baþnytinei veiklai, teologiniø veikalø skaitymui, o blogiausia tai, kad jie praranda dvasiniam luomui bûtinà þodþio rimtá ir sakinio tvirtumà“ (p. 51). Pacevièius nustatë, kad Valanèius atsainiai þiûrëjo á kolekcionavimà, bibliotekai priklausanèiose senose knygose palikdavo savo áraðø,

5 Dþiuljeta Maskuliûnienë, „Motiejaus Va- 6 Arvydas Pacevièius, „Motiejus Valanèius lanèiaus prozos polifunkciðkumas“, Lietu- XIX a. knygos kultûroje“, Lietuviø katalikø viø katalikø mokslo akademijos metraðtis 20, mokslo akademijos metraðtis 20, 2002, Vil- 2002, Vilnius: Katalikø akademija, 41. nius: Katalikø akademija, 51.

424 Archivum Lithuanicum 5 pastabø apie knygos turiná. Taèiau vyskupas „puikiai suvokë spausdinto þodþio reikðmæ visuomenës nuomonës formavimui, Katalikø Baþnyèios gynimui nuo Ru- sijos imperijoje skleidþiamos staèiatikiðkos propagandos“ (p. 53). Taigi „[s]ociali- nës komunikacijos poþiûriu Valanèius ir jo pagalbininkai padëjo pagrindus tauti- nei skaitymo revoliucijai“ (p. 59). Ieva Ðenavièienë atskleidë iki ðiol neþinomø detaliø apie maþosios Varniø se- minarijos idëjos iðtakas. Praneðëja mano, kad „Maþoji Varniø seminarija – jeigu ji bûtø tapusi realybe – greièiausiai bûtø turëjusi savità poveiká lietuviø moder- niosios tautos formavimuisi“7. Ir ðiame praneðime „kertasi“ Valanèiaus ir Dau- kanto keliai. Ðenavièienë daro prielaidà, kad judviejø mintys apie „Þemaitiðkà akademijà“ (1848) „ið tiesø reiðkë bendraminèiø sambûrá, kuriame bûtø raðomos, verèiamos, leidþiamos lietuviðkos knygos“ (p. 74), ir neturëtø bûti siejamos su projektais dël maþosios Varniø seminarijos. Vytautas Jogëla supaþindino su Valanèiaus amþininko Varniø klebono, garbës kanauninko Vincento Juzumo poþiûriu á vyskupo Valanèiaus veiklà. Juzumo rank- raðtis Þemaitijos vyskupijos istorija, kurio iðlikæ lenkiðkas ir lietuviðkas variantai, teikia liudijimø apie Valanèiaus charakterá. Jogëla aptaria Juzumo iðkeltas Valan- èiaus ydas: absoliutiðkà valdymà, vyskupo santyká su davatkomis, kurios padëjo valdyti vyskupijà. Paminimos Juzumo iðkeltos girtinos savybës: rûpinimasis Dievo garbinimu, baþnyèiø puoðimas, tvarkymas ir statymas, gerø liaudies paproèiø die- gimas, ðvietimo lygio këlimas, darbðtumas. Jogëla mano, kad Juzumas, kaip ir daugelis kitø bajorø, tiesiog „negalëjo susitaikyti su ‘muþiko’ vyskupo veiksmais“ (Jogëla 2002, 89). Vygantas Vareikis pateikë iðsamià Valanèiaus ir tuometinës Baþnyèios santykiø su þydais analizæ. Sakoma, kad Valanèius, kaip teologas, pabrëþë katalikø þemaièiø atskirtumà nuo þydø, taèiau kartu tæsë tolerancijos tradicijà, pabrëþë meilæ artimui, svetimam ir prieðui. Manoma, kad „þydø elgesio ir veiklos kritika Motiejaus Valan- èiaus pamokymuose rëmësi noru apginti lietuviø valstieèius nuo finansiniø machi- nacijø ir pasiekti, kad lietuviai ágytø ekonominá svorá amatuose bei prekyboje, kur dominavo þydai“8. Kiti praneðëjai (Sergejus Toktas, Tadeuszas Krahelis, Darius Sta- liûnas, Alesis Smolenèiukas, Algimantas Katilius, Vilma Þaltauskaitë) aptarë ir pla- tesnes XIX amþiaus Katalikø Baþnyèiai iðkilusias problemas, susijusias su valstie- èiø tautinës savimonës formavimu, carinëmis represijomis, kunigø ugdymu, baþny- tine unija, kartu palietë ir vienokià ar kitokià Valanèiaus átakà ðioms problemoms spræsti. Konferencijos apþvalgà norëtøsi uþbaigti diskusijoje „Kodël Rusijai nesise- kë Kaune XIX a.“ pasakytomis Jono Borutos mintimis apie tai, kad „Valanèiaus ran- ka, vienijanti abu ðiuos polius, bajorus ir valstieèius, iðlieka ryðki ir po jo mirties“9.

7 Ieva Ðenavièienë, „Maþosios Varniø semi- dai“, Lietuviø katalikø mokslo akademijos narijos idëjos iðtakos“, Lietuviø katalikø metraðtis 20, 2002, Vilnius: Katalikø aka- mokslo akademijos metraðtis 20, 2002, Vil- demija, 99. nius: Katalikø akademija, 73. 9 „Kodël Rusijai nesisekë Kaune XIX a.“, Lie- 8 Vygantas Vareikis, „Tolerancija ir atskyri- tuviø katalikø mokslo akademijos metraðtis mas: Þemaièiø vyskupas Motiejus Valan- 20, 2002, Vilnius: Katalikø akademija, èius, Lietuvos Katalikø Baþnyèia ir þy- 224.

425 Dvi konferencijos: 0 0 Motiejaus Valanèiaus ir 0 0 Antano Baranausko 0 0 Antanui Baranauskui skirtoje konferencijoje taip pat buvo perskaityta praneði- mø, kuriø temos susijusios ne tik su vyskupo kûrybos interpretavimo ir jo veiklos problemomis, bet ir su paèiu laikotarpiu. Antai Darius Staliûnas kalbëjo apie XIX amþiaus 7-ajame deðimtmetyje katalikø tikybos dëstymo rusø kalba ávedimo balta- rusiðkose mokyklose peripetijas. Praneðime sakoma, kad nors mokyklose tuo laiku visi dalykai buvo dëstomi rusø kalba, nebuvo þengtas paskutinis þingsnis ir nebu- vo ávestas katalikø tikybos dëstymas pradinëse mokyklose rusø kalba. Manoma, kad Michailui Muravjovui, kaip ir daugeliui kitø valdininkø, rûpëjo valstieèiø staèiatikiø tautiðkumas. Todël norëdami iðvengti galimo staèiatikiø perëjimo á ka- talikybæ, jie nedraudë katalikø tikybos dëstyti vietinëmis tarmëmis. Sakoma, kad á rusø kalbà versti katalikø katekizmai moksleiviams buvo iðduodami tik „pasiraðy- tinai, laikinam naudojimui“ tam, kad neplistø uþ mokyklos sienø. Tad praneðëjas abejoja, ar tinka Muravjovà vadinti „totalinio rusinimo“ iniciatoriumi. Krzysztofas Buchowskis (Balstogës universitetas) aptarë lenkø ir lietuviø santy- kius Seinø kraðte XIX–XX amþiaus sandûroje. Kunigas prof. Tadeuszas Krahelis (Balstogës arkivyskupijos kunigø seminarija) palietë maþai þinomà temà apie vys- kupo Stepono Zwierowicziaus Vilniaus vyskupijos valdymo pobûdá pagal kun. Jano Kurczewskio atsiminimus. Vilma Þaltauskaitë praneðime „Rusijos – Apaðtalø Sosto santykiø pokyèiai XIX a. paskutiniais deðimtmeèiais“ gilinosi á diplomatijos uþkulisius tarp Rusijos ir Vatikano. Vis dëlto daugiausia praneðimø buvo skirta Seinø vyskupo Baranausko veiklai ir kûrybai. Minint Motiejaus Valanèiaus jubiliejø klausta, kada prasidës vyskupo beatifikacijos byla – tai turi liudyti tautos ásitikinimà dël neþemiðkos vyskupo atliktø darbø vertës, o Antanas Baranauskas konferencijoje ne viename praneðime buvo ginamas nuo ankstesniøjø jo kûrybos analiziø, nuo viena ar kita ideologija grástø kaltinimø. Daugiausia Baranauskas praneðëjø suvokiamas kaip savo laiku nesuprastas intelektualas (Bronius Makauskas, Varðuvos istorijos institutas), nepa- grástai kaltintas „lenkomanija“ (Egidijus Aleksandravièius) arba kaip iki ðiol pri- mityvokai interpretuotas. Jo veiklos vizijos praneðimuose buvo siejamos daugiau su europine tradicija, o ne vietine, lietuviðkàja liaudine. Konferencijoje kalbëjæ Jonas Kubilius, Vanda Þekonienë (Kauno þemës ûkio uni- versitetas), Kazimieras Garðva, Skirmantas Valentas priminë anksèiau girdëtas min- tis: pasakota apie Baranausko matematikos tyrimus; kalbëta apie Baranausko laikø Anykðèiø ðilelá ekologo akimis, o poemos interpretacijos pateiktos daugiausia pagal Reginà Mikðytæ. Garðva labiau plëtojo ne Baranausko balsiø, o Vilniaus kraðto kal- bines problemas ir politinæ situacijà. Skirmantas Valentas akcentavo savo knygoje Lingvistinis pasaulis poezijoje10 iðreikðtas mintis, susitelkæs ties Anykðèiø ðilelyje ran- damais laiko, þinojimo konceptø atitikmenimis kitose indoeuropieèiø kultûrose. Vytautas Jogëla pateikë naujø archyviniø duomenø, kuriø nëra Reginos Mikðy- tës knygoje Antanas Baranauskas11, apie Baranausko laikø Peterburgo dvasinæ semi-

10 Skirmantas Valentas, Lingvistinis pasaulis 11 Regina Mikðytë, Antanas Baranauskas, Vil- poezijoje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø nius: Vaga, 21993. leidybos institutas, 1997.

426 Archivum Lithuanicum 5 narijà. Praneðëjas sakë, kad tuo laiku, kai mokësi Baranauskas, seminarijoje dau- giausia dëstë jau senyvo amþiaus profesoriai, kuriø paskaitoms trûko naujø idëjø, o jaunø pedagogø paskaitos dar nebuvo aukðto lygio. Pasakota ir apie seminarijos vidaus tvarkà, bibliotekà ir pan. Kitø praneðëjø temos vienaip ar kitaip siejosi tokiais aspektais: tauta, tëvynë, Dievas, krikðèioniðkoji Europa ir tradicija Baranausko sampratoje. Dalia Èioèytë nagrinëjo, kaip Baranauskas tautos likimà apmàsto Dievo akivaiz- doje. Atkreipiamas dëmesys, kad Baranausko poemoje Dievo rykðtë ir malonë „lietu- viø vargai (karai su kryþiuoèiais; valstybës vidaus vaidai; turkø, totoriø, ðvedø ant- puoliai ir kt.) interpretuojami kaip Dievo bausmë“. Pabrëþiama, kad poetas iðryð- kina aktyvø Dievo dalyvavimà kiekviename lietuviø istorijos pakilime, kad Dievo gailestingumas gelbsti ið politiniø nesëkmiø. Ir Eglë Klimaitë-Keturakienë (VU Kau- no Humanitarinio fakulteto lietuviø literatûros doktorantë), analizuodama Bara- nausko krikðèioniðkàjà-tautinæ savimonæ Auðros kontekste, pabrëþë, kad jis tautos likimà siejo ne tiek su iðorine galia (politine kraðto situacija), kiek su vidine, su ka- talikybës stiprëjimu, Dievo malone. Esminë Baranausko nuostata: tauta negali at- gimti be dvasios atgimimo. Manoma, kad ðitaip pratæsiama donelaitiðka tradicija – tautos nelaimes kildinti ið paprastø þmoniø moralinio nuopuolio. Pabrëþiamas Ba- ranausko ryðys su viduramþiø krikðèioniðkàja kultûra, kur buvo pasiekta dvasinio ir tautinio gyvenimo bendrumo forma. Komplikuoti jo santykiai su auðrininkais bu- væ ir dël ðiø krypimo á pagonybæ, nedëmesingumas jam kaip autoriui (jis buvo re- daguojamas). Panaðiai savo mintis apibendrina ir Vytautas Berenis: „Baranauskas átaigoja tautietá kaip lietuvis, visà gyvenimà á pirmà vietà këlæs religines vertybes, kurios padëtø atsispirti gyvenimo negandoms ir dar kartà liudyti, kad tautiðkumas be krikðèionybës neásivaizduojamas, kad be jos neturi ateities“. Paulius Subaèius praneðime „Europa Antano Baranausko akimis“ bandë nedo- kumentuotais nujautimais atsekti simbolinius ryðius ir procesus, vykusius XIX amþiaus pirmoje pusëje tarp tautø, atskirø asmenybiø, vienaip ar kitaip paveikusiø kunigà ir poetà. Subaèius, perþvelgdamas ankstesniø tyrëjø mintis, polemizavo, nepritarë keletui dël ideologiniø sumetimø pasakytø apibendrinimø. Jis mano, kad mintis, jog Baranauskas „studijø Europoje metais vis dar gyveno labiau poeto nei kunigo gyvenimà, buvo nepakankamai uolus dvasinës vyresnybës priesaikø vykdy- tojas“, yra reviduotina, nes visø pirma ir pati „Dvasinë akademija, siøsdama Ba- ranauskà á Miunchenà, nurodë ‘Laisvu nuo uþsiëmimø laiku aplankyti Europos garsiuosius miestus ir áþymybes’“. Be to, „jis pats praneðdamas Motiejui Valanèiui apie bûsimà kelionæ pabrëþë: ‘Svarbus ir dþiugus dalykas bûtø susisiekti su kata- likiðkaisiais Vakarais, kad ið Europos lobiø kelias saujas pasiëmus ir mûsø baþny- tinei provincijai’“. Praneðime bandoma abejoti kita nugludinta nuomone, sufor- muota Aleksandro Dambrausko ir Pranciðkaus Petro Bûèio, kad Baranauskas buvo atsilikæs nuo teologijos ir biblistikos tyrimø. Tokia neteisinga nuomonë davusi pradþià Baranausko Biblijos vertimà laikyti netinkamu. Subaèius siûlo Reginos Mikðytës teiginius, kad „Baranauskas vertë Biblijà ne ið originalo, nes nemokëjo nei hebrajø, nei graikø kalbø, o ið [...] J. Vujeko lenkiðko vertimo [, kuris] beviltiðkai pasenæs“ laikyti nesusipratimais. Manoma, kad Biblijos vertimas parodo, kad Ba-

427 Dvi konferencijos: 0 0 Motiejaus Valanèiaus ir 0 0 Antano Baranausko 0 0 ranausko „þvilgsnis á krikðèioniðkà Europà buvo kur kas atidesnis, skirianti inte- lektualinë distancija – kur kas maþesnë“. Vis dëlto Aldonos Praðmantaitës prane- ðimas apie XIX amþiaus Biblijos vertëjus ir vertimus dar kartà parodë, kad Bara- nausko Biblijos vertimas tada nebuvo priimtas ir neturëjo didesnës átakos lietuvið- kajai biblinei vertimo tradicijai. Apie tai, kad Baranauskà bus veikæ „Europos lobiai“, liudija ir antikiniai topai, randami jo poezijoje. Roma Bonèkutë, remdamasi Ernsto Roberto Curtius pateikta antikiniø topø sistema, susiformavusia Viduramþiø literatûroje, atskleidë, kokie antikiniai topai Baranausko kûryboje daþniausi, kaip jie veikia, kaip kai kurie ið jø modifikuoti, kokios prieþastys lëmë jø iðlikimà naujojoje (romantikø) literatûroje. Bonèkutë mano, kad bûtent retorikos elementø naudojimas, vidinio „að“ reiðkimas retorinëmis formomis neleido iki galo objektyvuoti, perteikti jau pradëjusio indivi- dualizuotis „að“. Algis Katilius kalbëjo apie Baranausko laikais kunigø seminarijoje á programas imtas átraukinëti rusiðkas disciplinas. Mat Rusijos valdþia visà laikà kunigus laikë potencialiais esamos politinës sistemos prieðais, todël visos jëgos mestos iðugdyti lojalius kunigus. Katilius detaliai aptaria Mogiliovo arkivyskupijos kunigø semina- rijos rusiðkø disciplinø ávedimo bûdus, Vatikano ir Rusijos sutartis dël atskirø dalykø dëstymo. Praneðime sakoma, kad Baranauskas ilgai nenusileido reikalavi- mams ávesti rusø kalbos ir literatûros, istorijos dëstymà. Baranausko konferencija baigësi be diskusijø, kuriø tikrai reikëjo kaip sumuojan- èio, apibendrinanèio, aptarianèio ateities perspektyvas rezultato. Apþvelgus abi konferencijas, matyti, kad daugiausia dëmesio stigo vyskupø kûrybai, ypaè iki ðiol neskelbtiems darbams. Pasigesta vienokios ar kitokios reak- cijos á 2001 metais iðëjusá Motiejaus Valanèiaus akademiniø Raðtø pirmà tomà12. Leidimo projektà rengë Vytautas Vanagas, pasitardamas su Vytautu Merkiu, tad tikëtasi ir istorikø, ir filologø reakcijos. Atsimenant aplinkybes, kaip sunkiai aka- deminiai raðtai skinasi kelià (prisimintinos istorikø ir filologø diskusijos rengiant Simono Daukanto raðtus13; gerokai sukritikuotas Baranausko Raðtø pirmas tomas14), vyskupams skirtos konferencijos buvo gera terpë leidybiniams laimëjimams ir pla- nams aptarti. Taèiau Lietuvos kultûrinëje padangëje ásibëgëjusi eseistika, vienas populiariausiø nûdienos þanrø, galbût veikia ir mokslo pasaulá, nedokumentuotas kalbëjimas apima vis daugiau srièiø.

R OMA BONÈKUTË Gauta 2003 m. geguþës 12 d. Klaipëdos universitetas H. Manto g. 84 LT-5812 Klaipëda, Lietuva el. p.: [email protected] 0 0 0

12 Motiejus Valanèius, Raðtai 1, parengë Biru- gus – sintezës ilgesys“, Metmenys 68, të Vanagienë, Vytautas Vanagas, Vilnius: 1995, 130–132. Lietuviø literatûros ir tautosakos institu- 14 Paulius V. Subaèius, rec.: „Antanas Bara- tas, 2001. 0 0 0 nauskas, Raðtai 1. Poezija“, ALt 3, 2001, 13 Giedrius Subaèius, „Kalba, istorija, þmo- 253–280.

428 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Saulius Ambrazas Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Kazimierui Jauniui skirta konferencija

2003 metø geguþës 21–23 dienà Lietuviø kalbos institute vyko didelë tarptau- tinë konferencija, skirta Kazimiero Jauniaus (1848–1908) 155-osioms gimimo ir 95-osioms mirties metinëms paminëti. Jà organizavo Kalbos istorijos ir dialektolo- gijos skyrius, vadovaujamas Danguolës Mikulënienës, rëmë Valstybinis mokslo ir studijø fondas. Konferencijoje dalyvavo gausus Lietuvos kalbininkø bûrys (ne tik ið Lietuviø kalbos instituto, bet ir ið daugelio aukðtøjø mokyklø), sulaukta sveèiø ið Latvijos (Ojaras Buðas, Lidija Leikuma, Anna Stafecka, Vilma Ðaudiòa, Edmun- das Trumpa), Rusijos (Jurijus Otkupðèikovas), Ukrainos (Anatolijus Nepokupnas), Vokietijos (Christiane Schiller). Ið viso perskaitytas 41 praneðimas. Be to, iðleistame konferencijos praneðimø teziø rinkinyje1 yra ir neatvykusiø á konferencijà Jûratës Lauèiûtës bei Evijos Liparte’s praneðimø santraukos. Treèiàjà konferencijos dienà suorganizuota iðvyka á Kvëdarnà, Jauniaus gimtinæ. Penki praneðimai buvo skirti Jauniaus moksliniam palikimui aptarti. Aleksas Girdenis ir Genovaitë Kaèiuðkienë nagrinëjo Jauniaus dialektologijos, Vincentas Drotvinas – leksikos darbus. Antanas Pakerys, iðtyræs XIX amþiaus devintame deðimtmetyje Jauniaus skaityto homiletikos („ðventosios iðkalbos mokslo“) kurso kirèiuotus uþraðus, aptarë Jauniaus siûlytos kirèiavimo sistemos skirtumus nuo dabartinëje bendrinëje kalboje vartojamos. Gintautas Akelaitis nustatë, kad Jaunius, raðydamas Lietuviø kalbos gramatikos sintaksës skyriø, daugiausia rëmësi Frydricho Kurðaièio gramatika, nors po ranka kaip papildomà ðaltiná turëjo ir Augusto Schlei- cherio lietuviø kalbos gramatikà. Kituose praneðimuose nagrinëtos ávairios lituanistikos, latvistikos bei apskritai baltistikos problemos, daugiausia dialektologijos ir kalbos istorijos. Atsiþvelgdamas á ALt tematikà, èia aptarsiu daugiausia tik tuos, kuriuose analizuoti senieji raðtai.

1 Kazimieras Jaunius (1848–1908). Tarmëtyri- lius Ambrazas, Danguolë Mikulënienë, ninkas ir kalbos istorikas. Konferencijos prane- Kazys Morkûnas, Vilnius–Kvëdarna: Lie- ðimø tezës, sudarë Ona Aleknavièienë, Sau- tuviø kalbos institutas, 2003.

429 Kazimierui Jauniui skirta konferencija Zigmas Zinkevièius, remdamasis dialektologine analize, suformulavo naujà ori- ginalià Wolfenbüttelio postilës (toliau – WP) genezës versijà (Blt 37(1), 2003, 51–77 skelbiama plati studija ðia tema). Jo nuomone, pirminá WP tekstà parengæs neþino- mas asmuo, kilæs ið Didþiosios Lietuvos pietø aukðtaièiø ploto. Vëliau Prûsijos vakarø aukðtaitis WP kalbà perdirbæs. Kadangi WP yra dar þemaitybiø, bûdingø Prûsijos þemaièiams, gyvenusiems tuo metu palei Kurðiø marias, kuronizmø, prû- sybiø bei specifiniø kalbos ypatybiø, randamø tik WP ir Jono Bretkûno Biblijos vertime, tai profesorius kelia prielaidà, kad WP tekstà suvakarietinti galëjæs Bretkû- nas. Savø kalbos ypatybiø dar pridëjæ, matyt, ir WP perraðinëtojai. Naujø impulsø bei galimybiø toliau tirti WP suteiks Jolantos Gelumbeckaitës atliekama tekstologinë WP rankraðèio analizë, ypaè jos rengiamas mokslinis ðio unikalaus XVI amþiaus lietuviø kalbos paminklo leidimas (plg. Gelumbeckaitës straipsná „Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija“ ðio ALt tomo p. 51–96). Be to, gana simboliðka, kad tuo pat metu, kai Vilniuje vyko èia aptaria- moji konferencija, Vokietijoje, Hercogo Augusto bibliotekoje, Gelumbeckaitë suren- gë WP bei kitø Wolfenbüttelyje saugomø lituanistikai svarbiø knygø bei rankraðèiø parodà (apie jà gana iðsamiai raðyta Lietuviø kalbos instituto svetainëje internete www.lki.lt) ir tarptautinæ konferencijà „Das Balticum im sprachgeschichtlichen Kontext der europäischen Reformation“ (þr. Jurgio Pakerio apþvalgà ðio ALt tomo p. 419–428). Apskritai pastaruoju metu stiprëja Lietuviø kalbos instituto mokslininkø ir Vo- kietijos baltistø bendradarbiavimas. Antai Onos Aleknavièienës ir Christiane’s Schiller bendrø pastangø dëka vis aiðkesni tampa XVIII amþiaus pradþioje Maþo- joje Lietuvoje vykusios filologinës diskusijos kontûrai. Ði diskusija skatino atnau- jinti, apvalyti nuo svetimþodþiø tuometinæ lietuviø raðomàjà kalbà. Ketvirtajame ALt tome ðios mokslininkës aptarë pagrindinio polemikos iniciatoriaus – Michaelio Mörlino – veikalà Principium primarium in lingva Lithvanica (1706)2, kurio vienà (ið dviejø dabar þinomø) egzemplioriø 2001 metais joms pavyko rasti Hallëje, Sakso- nijos-Anhalto þemës ir universiteto bibliotekoje. Ðioje konferencijoje Aleknavièienë ir Schiller pristatë 2002 metais Bavarijos valstybinëje bibliotekoje Münchene rastà dar unikalesná radiná – Mörlino idëjø prieðininkø bûriui priklausiusio Jacobo Perkuhno traktatà Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi, Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft, iðleistà 1706 metais Leipzige ir Frankfurte. Apie ðá traktatà ligi ðiol beveik nieko neþinota. Jame kritikuojamas tais paèiais metais Karaliauèiuje pasirodæs Mörlino ðalininko Johanno Schultzo Ezopo pasakëèiø vertimas á lietuviø kalbà (þr. Aleknavièienës ir Schiller straipsná „Jaco- bas Perkuhnas prieð Michaelá Mörlinà, Johannà Schultzà ir Philippà Ruhigà trak- tate Wolgegr÷ndetes Bedencken Uber die Ins Litthauµche Uberµeãte ¸ehen Fabeln ¯µopi,

2 Ona Aleknavièienë, Christiane Schiller, pium primarium in lingva Lithvanica (1706) „Rastas antras Michaelio Mörlino Princi- egzempliorius“, ALt 4, 2002, 79–98.

430 Archivum Lithuanicum 5 Und derµelben pasµionirte ¨uµchrifft (1706)“ ðio ALt tomo p. 15–50). Pritarimo iðkart susilaukë ir praneðime nuskambëjæs siûlymas 2006 metais surengti interdiscipli- ninæ konferencijà, skirtà 300-osioms metinëms nuo Mörlino veikalo Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) pasirodymo. Juk Mörlino sukelta filologinë diskusija ið dalies lëmë Maþosios Lietuvos raðtijos pakilimà XVIII amþiuje. Tuomet ne tik imta rengti vienà paskui kità katekizmus, giesmynus, leisti Biblijà, bet ir sudarinëti þodynus, gramatikas, suþibo Kristijono Donelaièio þvaigþdë. O tai savo ruoþtu prisidëjo prie to, kad XIX amþiaus pabaigoje lietuviø bendrinës kalbos pamatu pasirinkta bûtent Maþojoje Lietuvoje iðugdyta raðomoji kalba, besiremianti vakarø aukðtaièiø tarme. Beje, Mörlino raginimas vengti svetimþodþiø aktualus ir ðiandien. Christiane Schiller domisi ir leksikografijos istorija. Jau Vincas Urbutis këlë mintá, kad dauguma XVII–XVIII amþiuje Maþojoje Lietuvoje rengtø rankraðtiniø þodynø ið esmës kilæ ið vieno neiðlikusio þodyno3. Schiller, toliau tirdama ðiuos þodynus, ypaè ten esanèiø þodþiø pateikimo bei charakterizavimo bûdus, bando patikslinti tø þodynø rengimo laikà. Jos nuomone, po Lexicon Lithuanicum (toliau – Lex) ëjæs vadinamøjø Richterio ir Krause’s þodynø prototipas, o tik tada – Clavis Germanico-Lithvana (toliau – C), kuris parengtas vëliau, negu ligi ðiol manyta. Schil- ler abejoja, ar C (bent nemaþos jo dalies) autoriumi galëjæs bûti Friedrichas Präto- rius. Tikimës, kad ið praneðimo iðaugs platesnë studija, dar aiðkiau pagrindþianti ðià hipotezæ, konferencijoje sukëlusià ir diskusijø. Lietuviø raðtijos paminklø pastaruoju metu atrandama ne tik uþsienyje, bet ir paèioje Lietuvoje. Antai Janina Ðvambarytë konferencijoje pristatë savo dëdës Jurgio Lapienio (1910–1993) asmeninëje bibliotekoje rastà Romualdo Stakëno (priklausiu- sio vyskupo Motiejaus Valanèiaus aplinkai) 1861–1864 metais þemaièiø tarme pa- raðytø pamokslø rankraðtá bei iðkëlë kai kurias jo kalbos ypatybes. Juozas Karaciejaus aptarë maþai kam Lietuvoje þinomà Robert’o Gauthiot’o kelionës á Lietuvà ataskaità (iðspausdintà leidinyje Nouvelles Archives des Missions scientifiques 10, 1903, 353–377). Ji rodo, kad ðis gabus, bet tragiðkos lemties pran- cûzø mokslininkas domëjosi ne tik lietuviø tarmëmis, bet ir lietuviðkais raðtais (ypaè XIX amþiaus pabaigos). Nemaþai diskusijø sukëlë Nijolës Èepienës bandymas kitaip negu áprasta inter- pretuoti Martyno Maþvydo dedikacijos, einanèios prieð Ðv. Ambraziejaus giesmæ, 4 frazæ: [tà giesmæ] wietoâe welikas º panta dowanoâu 8113–14 . Paprastai èia áþvelgiamas þodis pautas ‘kiauðinis’5, o Èepienë mano, kad dedikacijoje pavartotas germanizmas pantas ‘dovana’. Mat vok. Pfand, be pagrindinës reikðmës ‘uþstatas, daiktas (raðtas),

3 V[incas] Urbutis, „1728 m. klaipëdiðkiø 5 Plg. LKÞ IX 654; Dominykas Urbas, Marty- þodyno leksikografiniai ðaltiniai“, Blt no Maþvydo raðtø þodynas, Vilnius: Mokslo 23(1), 1987, 55tt. 0 0 0 ir enciklopedijø leidykla, 1998. 4 Guido Michelini, Martyno Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedi- jø leidybos institutas, 2000, 142.

431 Kazimierui Jauniui skirta konferencija duodamas kreditoriui kaip garantija uþ skolà’, poetiniuose vokiðkuose tekstuose turëjæs ir ðalutinæ reikðmæ ‘dovana kaip draugiðkumo, iðtikimybës þenklas, laidas’. Ið tikrøjø tai rimta problema, reikalaujanti platesnio aptarimo, juolab kad Maþvydo raðtuose, be nurodytos vietos, nëra nei þodþio pantas, nei pautas. Dël savo specifinës semantikos labai retai ðiuos þodþius vartojo ir kiti XVI–XVII amþiaus lietuviø raðtijos kûrëjai. Èepienë praneðime minëjo veiksmaþodá nupantinti ‘atimti pantà, paimti uþstatà, uþstatu’, uþfiksuotà Bretkûno Biblijos vertime (Pat 20,16; 25,13). Tai bene vienintelis dabar þinomas neabejotinas germanizmo pantas paliudijimas ið XVI amþiaus. Ta- èiau tiek ðis iðvestinis veiksmaþodis, tiek vëlesni aptariamojo germanizmo vartose- nos pavyzdþiai Maþosios Lietuvos raðtuose rodo pagrindine reikðme buvus ‘uþsta- tà’. Antai C II 201 vok. Pfand atitikmenimis, be panto, eina dar ir du lietuviðki vediniai uþustatymas, uþguldymas, plg. ir ten pat pateiktà iðtraukà ið Biblijos: Tawo Brolis Pant± (U¸guldim±) ême, Job 22,6. Ar pantas, be pagrindinës ‘uþstato’ reikðmës, lietuviø kalboje turëjo dar ir ðalutinæ ‘dovanos’ reikðmæ (kaip Pfand vokieèiø kal- boje), kol kas nëra jokiø aiðkiø duomenø. Tuo tarpu þodis paftas ‘kiauðinis’ yra neabejotinai senas, turintis tiksliø atitik- menø latviø (päuts), ið dalies prûsø (paute)6 kalbose. Jis bei ið jo padarytas vedinys pautidnë ‘kiauðinienë’ ir dabar dar vartojamas tarmëse, tiesa, daugiausia rytinëje ir pietinëje Lietuvos ploto dalyje (þr. LKÞ IX 654; LKA III, þemël. 125). Taèiau anksèiau þodþio paftas arealas buvo platesnis. Yra duomenø, leidþianèiø manyti, kad Maþojoje Lietuvoje Maþvydo laikais paf- tas dar buvo pagrindinis ‘kiauðinio’ terminas. Antai já ne kartà vartojo Bretkûnas Biblijos vertime, plg. 5 Moz 22,6: Kadda tu ant kelio randi Paukµc¸iu Liµd¼, ant Med¸io alba ant S¸emes, µu waikais alba µu pautais bei Augiwe ant Iaunu [waiku] alba ant paut» tupinc¸e. Be to, C I 625 (taip pat ir Lex 33a) vok. Ey atitikmeniu pirmiausia eina paftas, o tik paskui paminimas dabar bendrinëje kalboje áprastas kiauðìnis. Be to, C pateiktose Biblijos iðtraukose yra tik paftas. Pastaràjá þodá daþniau uþ kiauðìná vartojo ir Kristijonas Donelaitis7. Frydricho Kurðaièio8 þodyne prie kiauðìnio yra pastaba, kad jis vartojamas tik kai kuriose vietose, o prie pafto apie jo vartosenà nëra jokio paaiðkinimo. Tad, matyt, paftas Kurðaièiui buvo áprastesnis uþ kiauðìná. Paþymëtina ir tai, kad Konstantino Sirvydo þodynuose uþfiksuotas (ir ne vienoje vietoje) tik paftas, o kiauðìnio visai nëra9. Gal Sirvydas pastarojo þodþio dar nebuvo girdëjæs, nes tai lietuviø kalbos naujadaras, sudaiktavardëjæs priesagos -inis (-ë)

6 Apie jo kilmæ þr. LEW 554; Vytautas Ma- 8 Friedrich Kurschat, Littauisch-Deutsches þiulis, Prûsø kalbos etimologijos þodynas 3, Wörterbuch, Halle a. S.: Verlag der Buch- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, handlung des Weisenhauses, 1883. 1996, 239–240. 0 0 0 9 Þr. Pirmasis lietuviø kalbos þodynas, ávadà ir 7 Þr. J[onas] Kabelka, Kristijono Donelaièio rað- þodyno rodyklæ parengë Kazys Pakalka, tø leksika, Vilnius: Mintis, 1964. Vilnius, Mokslas: 1979, 746, 801. 0 0 0

432 Archivum Lithuanicum 5 bûdvardis, padarytas turbût vakarinëje Lietuvos dalyje. Mat pamatinis þodis kiafðis ‘kiauðinis’ (ðià reikðmæ kai kur turi ir senasis jo variantas kiåuðas / kiafðas, þr. LKÞ V 711, 715) dabar bûdingiausias þemaièiø tarmei (plg. dar kiauðYnë, kiauðidnë, kiauðìnë ‘kiauðinienë’ LKA III, þemël. 125). Pastarasis etimologiðkai susijæs su senu veiksmo rezultato pavadinimu kåuðas, ið pradþiø galbût turëjusiu reikðmæ ‘kas iðskobta’ (plg. kafðti ‘iðskobti’)10. Analizuojant minëtà Maþvydo frazæ, reikia turëti omenyje ir tai, kad raidþiø ir painiojimo atvejø senuosiuose spausdintuose lietuviðkuose tekstuose pasi- taiko ne taip jau retai11. Vartydamas Guido Michelini’o Maþvydo raðtø leidimà, kur, be kita ko, iðnaðose nurodomos pastebëtos spaudos klaidos ar sunkiau áskaitomos vietos, radau tokio pobûdþio riktø, pvz.: Tan 27315 – Tau, pa=ºgandits 4419–10 – pagaudits, lintas 5152 – liutas, mumns 55311 – mumus. Tad neatmestina ir galimybë, kad èia aptariamà frazæ su vok. Pfand (ar Prûsijos vok. pant) susiejo ne Maþvydas, o spaustuvininkas, nesupratæs lietuviðko þodþio paftas ar netiksliai já perskaitæs. Taèiau galutiná taðkà, sprendþiant ðià problemà, ateityje bus galima padëti tik gerai iðtyrus stilistiná bei kultûriná kontekstà, nulëmusá Maþvydo dedikacijos turiná. Zig- mas Zinkevièius per diskusijas këlë klausimà, ar XVI amþiuje buvo áprasta per Velykas kà nors dovanoti. Kai kurie seniesiems raðtams skirti praneðimai buvo apþvalginio pobûdþio. Jo- vita Erichsmeier palygino sudëtiniø sàlygos sakiniø jungtukus Mikalojaus Daukðos ir Konstantino Sirvydo raðtuose. Ilona Norvilaitë aptarë polonizmus XVI–XVII am- þiaus poteriø tekstuose12. Vidmantas Kuprevièius kalbëjo apie XIX amþiaus pra- dþioje rytø aukðtaièiø tarme paraðyto anoniminio rankraðtinio þodyno (LKÞ trum- pinamo RtÞ) tikrinæ leksikà. Tiek tarmëmis, tiek senaisiais raðtais rëmësi Saulius Ambrazas nagrinëdamas atskirus þodþiø darybos, o Danguolë Mikulënienë – kirèiavimo raidos aspektus. Pastaruoju metu suintensyvëjo ne tik lietuviø, bet ir latviø raðtijos istoriniai tyrimai. Ðioje konferencijoje Lidija Leikuma ir Anna Stafecka aptarë kelis XIX am- þiaus pabaigos ir XX amþiaus pradþios latgaliø raðtijos aspektus. Èia atkreiptinas dëmesys á tai, kad Latgalà su Lietuva sieja ne tik kalbø giminystë, bet ir kai kurie istoriniai bei kultûriniai ryðiai. XVI amþiuje ði Latvijos sritis, kuri tada priklausë Livonijai, pateko á LDK sudëtá. Vëliau latgaliai, kaip ir lietuviai, patyrë carinës Rusijos priespaudà bei spaudos draudimà. Be to, Vilniuje buvo leidþiami ir kai kurie latgaliø raðtai, pavyzdþiui, Leikumos aptartasis Franèo Trasuno Skajtieszonas diwiejgas diel kataliku lauýu swadinies (1879).

10 Þr. Þ[ðèé] Â. Îòêóïùèêîâ, Î÷åðêè ïî 12 Apie tai iðsamiau yra raðæs Zigmas Zinke- ýòèìîëîãèè, Ñàíêò-Ïåòåðáóðã: Èçäà- vièius, Lietuviø poteriai. Kalbos mokslo stu- òåëüñòâî Ñ.-Ïåòåðáóðãñêîãî óíèâåðñè- dija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- òåòà, 2001, 226tt. 0 0 0 dybos institutas, 2000. 0 0 0 11 Plg. Giedrius Subaèius, „Spaustuvininkø átaka raðybai ir jos standartams“, ALt 3, 2001, 136. 0 0 0

433 Kazimierui Jauniui skirta konferencija Albertas Rosinas, kuris jau seniai tiria ne tik lietuviø, prûsø, bet ir latviø senuo- sius tekstus bei tarmes, ðioje konferencijoje pasiûlë naujà latviø kalbos daiktavar- dþiø linksniavimo sistemos raidos interpretacijà. Pamàstyti apie senàsias baltø paplitimo ribas bei jø ryðius su slavais ir finais prieðistoriniais laikais skatino Jurijaus Otkupðèikovo, Anatolijaus Nepokupno, Ojaro Buðo (pastarojo praneðimas parengtas kartu su Laimute Balode) praneðimai ið onomastikos srities. Baigdamas ðias pastabas, norëèiau dar kartà pasidþiaugti praëjusia konferenci- ja, kuri tiek praneðimø gausa, tiek temø ávairove artima baltistø kongresui. Ji rodo iðaugusias Lietuviø kalbos instituto galimybes telkti skirtingø srièiø ir ðaliø litua- nistus bei baltistus po naujøjø rûmø stogu. Keliuose puslapiuose, deja, neámanoma aptarti visø konferencijoje pasakytø minèiø. Èia nepaminëti praneðimai, tikiuosi, ras savo vietà kitose apþvalgose. Be to, tie, kurie uþsuka á nuolat atnaujinamà Lietuviø kalbos instituto svetainæ internete (www.lki.lt), dar prieð konferencijos pradþià galëjo susipaþinti su jos programa bei praneðimø tezëmis. O apie konferen- cijos rezultatus bus dar proga pakalbëti, kai perskaitytø praneðimø pagrindu iðeis specialus leidinys.

S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2003 m. birþelio 25 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

434 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Elvira-Julia Bukevièiûtë Humboldt-Universität zu Berlin

Lietuviðkai Biblijai – 400 metø: tarptautinë mokslinë konferencija Greifswalde

Svarbus Jono Bretkûno (1536–1602) palikimo mokslinio tiriamojo darbo baras – kaip anksèiau, taip ir dabar – yra Vokietijoje. Jis siejasi su garsiais Vokietijos baltistø vardais. Viktoras Falkenhahnas (1903–1987), Jurgio Gerulio (1888–1945) paskatintas, 1939 metais Karaliauèiuje apie Bretkûnà apgynë disertacijà, kuri 1941 metais iðleista atskira knyga Lietuviðkosios Biblijos vertëjas Jonas Bretkûnas ir jo talkininkai1. Tai vienas pirmøjø reikðmingø Bretkûno lietuviðkosios Biblijos vertimo tyrimø. Likimas taip lëmë, kad Bretkûno Biblijos, iðverstos 1579–1590 metais, rankraðtis Antrojo pasaulinio karo metu buvo laikomas dingusiu. Tik praëjus deðimtmeèiams paaiðkëjo jo tikrasis likimas. Karaliauèiaus, Poznanës, o vëliau Göttingeno univer- siteto profesoriui Reinhardui Wittramui (1902–1973) karo pabaigoje pavyko iðgel- bëti Biblijos rankraðtá nuo praþûties ir iðsaugoti, pergabenus já ið liepsnojanèio Karaliauèiaus á Göttingeno universitetà. 1978 metais rankraðtis perduotas Göttin- geno Valstybiniam archyvui, o 1979 metais perkeltas á Prûsijos kultûros paveldo Slaptàjá valstybiná archyvà Berlyne (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz), kur jis saugomas ir dabar. Áþymus Vokietijos baltistas, slavistas ir indoeuropeistas profesorius Friedrichas Scholzas, dar 1949-aisiais suþinojæs apie Bretkûno Biblijos rankraðèio atsiradimà Göttingene, Uppsalos profesoriaus Karlio Dravinio (Kârlis Draviòð, 1901–1991) patartas, ëmësi leisti ðá didþiausià XVI amþiaus lietuviø raðto paminklà Vokietijoje. Didþiuliø pastangø dëka ilgainiui jam pavyko iðsirûpinti, kad Bretkûno Biblijos vertimo ir jo moksliniø komentarø leidimas bûtø átrauktas kaip Supplementum: Biblia

1 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litau- sität, Geisteswissenschaftliche Reihe 31, ischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, Königsberg (Pr), Berlin: Ost-Europa-Ver- Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte lag, 1941. Altpreußens, Schriften der Albertus-Univer-

435 Lietuviðkai Biblijai – 400 metø: tarptautinë mokslinë konferencija Greifswalde Lithuanica á garsiàjà Reinholdo Olescho ir Hanso Rothe’s ásteigtà Biblia Slavica serijà, o jos leidimà finansuotø Kruppo fondas (Alfried Krupp von Bohlen und Hals- bach-Stiftung). 1991 metais Scholzas kartu su Jochenu Dieteriu Range pradëjo leisti Bretkûno Biblijos rankraðèio faksimilinius tomus. Tais metais pasirodë Psalmynas2 ir Nau- jasis Testamentas3. 1996-aisiais sulaukëme dar vieno, ðiø autoriø kartu su Friede- mannu Kluge iðleisto tomo, apimanèio Penkiaknygæ4. 2002 metais iðleistos Istori- nës knygos5. 1987 metais Range apgynë disertacijà apie Bretkûno Biblijos vertimà6, o 1992-aisiais – ir habilitaciná darbà7, kuriame nuodugniai tekstologiðkai iðnagrinë- tas Bretkûno iðverstas Naujasis Testamentas. Ðiø moksliniø darbø pagrindu 1992 metais jis iðleido monografijà Bretkûno tyrimo pamatai: Bretkûno leidimo (NT) komen- tarø tomas8. Netrukus turëtø pasirodyti ðio mokslininko parengtas Bretkûno Naujojo Testamento kritinis komentuotas leidimas.

2 PSALTERAS ING LIETVWISCHKÉ Band 1.1, Paderborn, München, Wien, LIESZVWÊ pergulditas Jano Bretkuno. Lab- Zürich: Ferdinand Schöningh, 1996. guwos plebono Metuµ¼ Chriµtaus 1580. PSAL- 5 BIBLIA tatai eµti Wiµsas Schwentas Raµchtas, TER in DIE LITAUISCHE SPRACHE über- Lietuwiµchkai pergulditas per Jan¼ Bretkun¼ setzt von Johann Bretke, Pastor zu Labiau Im Lietuwos plebon¼ Karaliac¸iuie 1590. Die BI- Jahre Christi 1580. Faksimile der Hand- BEL das ist die ganze Heilige Schrift Litau- schrift, Band 6, Labiau i. Pr. 1580, hrsg. von isch übersetzt von Johann Bretke, Litauischer Jochen Dieter Range, Friedrich Scholz, Bib- Pastor zu Königsberg 1590. Faksimile der lia Slavica. Serie VI: Supplementum: Bib- Handschrift, Band 2 und 3, Königsberg i. lia Lithuanica, Band 1.6, Paderborn, Mün- Pr. 1590, hrsg. von Jochen Dieter Range, chen, Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Serie VI: 1991. 0 0 0 Supplementum: Biblia Lithuanica, Band 3 NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ 1.2/3, Paderborn, München, Wien, Zürich: Lieµ¸uwÓ perraµchitas per Jan¼ Bretkun¼ Lab- Ferdinand Schöningh, 2002. guwos plebona 1580. DAS NEUE TESTA- 6 Bausteine zur Bretke-Forschung (Das Neue MENT in die litauische Sprache übersetzt von Testament), Inauguraldissertation zur Er- Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580. Faksi- langung des Doktorgrades der Philoso- mile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. phischen Fakultät der Westfälischen Wil- Pr. 1580, hrsg. von Jochen Dieter Range, helms-Universität zu Münster, vorgelegt Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Serie VI: von Jochen Dieter Range aus Berlin 1986. Supplementum: Biblia Lithuanica, Band 7 Jochen D. Range, Kommentierte Edition des 1.7, Paderborn, München, Wien, Zürich: Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung Ferdinand Schöningh, 1991. (Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. 4 BIBLIA tatai eµti Wiµsas Schwentas Raµchtas, Bretke, Labiau 1580, Habilitationsschrift, Lietuwiµchkai pergulditas per Jana Bretkun¼ vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanis- Lietuwos plebon¼ Karaliac¸iuie 1590. DIE BI- tik/Slavistik der Westfälischen Wilhelms- BEL das ist die ganze Heilige Schrift Litau- Universität, Münster, 1992. isch übersetzt von Johann Bretke, Litauischer 8 Jochen D. Range, Bausteine zur Bretke-For- Pastor zu Königsberg 1590. Faksimile der schung. Kommentarband zur Bretke-Edition Handschrift, Band 1, Königsberg i. Pr. 1590, (NT), Biblia Slavica. Serie VI: Supplemen- hrsg. von Friedemann Kluge, Jochen Dieter tum: Biblia Lithuanica, Reihe 3: Kommen- Range, Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Se- tarbände, Band 1, Paderborn, München, rie VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 1992.

436 Archivum Lithuanicum 5 Toje paèioje serijoje neseniai iðëjo Scholzo parengtas Bretkûno Psalmyno kritinis komentuotas leidimas9, kuriame greta Bretkûno teksto pateiktas Jono Rëzos reda- guotas ir 1625 metais iðleistas Psalteras Dowido bei Martino Lutherio 1545 metø vokiðkas Psalmyno vertimas. Èia iðvardytieji áspûdingi Vokietijos mokslininkø darbai, ypaè Bretkûno Biblijos rankraðèio leidimas praëjus 400 metø, lietuviðkos Biblijos istorijoje neturi lygiø. Tai – neákainojamas Vokietijos mokslininkø indëlis á lietuviø raðtijos tyrimus ir dovana tiek mokslininkams, tiek tikintiesiems. Todël nenuostabu, kad jubiliejiniais 2002 metais Vokietijoje daug dëmesio buvo skirta lietuviðkajai Biblijai. Viename ið Vokietijos baltistikos þidiniø – Greifswaldo universitete, kur 1993 metais profesoriaus Rainerio Eckerto ásteigtame Baltistikos institute ðiuo metu su- telktos Bretkûno Biblijos vokieèiø tyrëjø pajëgos, 2002 metø rugsëjo 26–29 dienà vyko tarptautinë mokslo konferencija „400 Jahre Litauische Bibel – philologische und theologische Aspekte der Bretkeforschung“ („Lietuviðkai Biblijai – 400 metø: filologiniai ir teologiniai Bretkûno tyrimo aspektai“). Konferencija buvo vienas ið renginiø, skirtø lietuviðkosios Biblijos 400 metø sukakèiai paminëti. Visø renginiø Vokietijoje ir Lietuvoje programà organizavo Greifswaldo Ernsto Moritzo Arndto universiteto Baltistikos institutas, vadovaujamas profesoriaus Jocheno D. Range’s, ir Lietuviø kalbos institutas Vilniuje, vadovaujamas habil. dr. Giedriaus Subaèiaus. Jubiliejinius renginius rëmë Mecklenburgo ir Vakarø Pomeranijos (Mecklenburg- Vorpommern) federalinës þemës mokslo, ðvietimo ir kultûros ministerija, Istorinë Rytø ir Vakarø Prûsijos kraðtotyros komisija Berlyne (Historische Kommission für ost- und westpreußische Landesforschung Berlin) bei Lietuvos Respublikos kultûros minis- terija. Renginius globojo Mecklenburgo ir Vakarø Pomeranijos ministras pirminin- kas daktaras Haraldas Ringstorffas ir Lietuvos Respublikos kultûros ministrë Roma Dovydënienë. Bretkûnui skirta mokslinë konferencija iðkilmingai vyko Greifswaldo miesto ro- tuðës tarybos salëje. Konferencijà atidarë ir sveikinamàjá þodá tarë Pomeranijos Evangelikø baþnyèios vyskupas daktaras Hansas Jürgenas Abromeitis. Konferenci- jos dalyvius universiteto vardu sveikino Filosofijos fakulteto dekanas profesorius Raineris Westermannas. Áþanginá praneðimà „Jonas Bretkûnas – vertëjas ir filologas“ skaitë profesorius Friedrichas Scholzas (Münsteris). Jis nuðvietë Bretkûno gyvenamàjá metà, Biblijos

9 Textkritische Edition der Übersetzung des Psal- Ausgabe aus dem Jahre 1545, unter Mitar- ters in die litauische Sprache von Johannes beit von Friedemann Kluge, mit einer Ein- Bretke, Pastor zu Labiau und Königsberg i. leitung versehen und herausgegeben von Pr., nach der Handschrift aus dem Jahre 1580 Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Serie VI: und der überarbeiteten Fassung dieses Psalters Supplementum: Biblia Lithuanica. Reihe von Johannes Rehsa, Pastor zu Königsberg i. 2: Editionsbände, Band 6, Paderborn, Pr., nach dem Druck aus dem Jahre 1625 München, Wien, Zürich: Ferdinand nebst der Übersetzung des Psalters in die Schöningh, 2002. 0 0 0 deutsche Sprache von Martin Luther nach der

437 Lietuviðkai Biblijai – 400 metø: tarptautinë mokslinë konferencija Greifswalde vertimo prielaidas ir aplinkybes, taip pat iðsamiai apibûdino Biblijos raðybos, gra- matikos ir leksikos ypatybes. Profesorius Raineris Eckertas praneðime apie Bretkûno Biblijos frazeologijà iðkë- lë ðio teksto frazeologijos tyrimo svarbà. Jis iðryðkino dvi pagrindines kryptis: frazemø, frazeotekstemø ir paremijø problematikà bei jø tyrimo metodologijà. Daktaras Stephanas Kessleris (Greifswaldas) nagrinëjo Bretkûno Giesmiø gies- mës teksto estetinës organizacijos principus, lygino juos su Lutherio Biblijos 1523 metø rankraðèiu, taip pat su 1545 metø spausdinta Lutherio Biblija bei su atitin- kamu 1535 metø Münsterio Biblijos tekstu. Gretindamas ðiuos tekstus jis iðkëlë Bretkûno tekstui bûdingas estetinës organizacijos bendrybes ir skirtumus. Profesorë Paola Cotticelli-Kurras (Verona, Münchenas) nuodugniai iðanalizavo Danieliaus Gaidþio (Daniel Gallus) taisymus Bretkûno Naujajame Testamente. Juos ji skirstë á teksto papildymus, klaidø taisymus ir glosas. Ji apibûdino svarbiausias ðiø korektûrø raðybos, fonetikos, morfologijos, sintaksës ir leksikos ypatybes. Ypaè aukðtu moksliniu lygiu pasiþymëjo mokslininkiø ið Lietuvos praneðimai. Tai – buvusios bei esamos profesoriaus Vytauto Ambrazo ar profesoriaus Jocheno D. Range’s doktorantës. Daktarë Jolanta Gelumbeckaitë (Vilnius, Wolfenbüttelis) praneðime „Naujojo Testamento raðtiðkas perteikimas ir þodinis interpretavimas remiantis Wolfenbütte- lio postile (1573) ir Bretkûno Biblijos vertimu (1579–1590)“, remdamasi ðiø tekstø pavyzdþiais ir gretindama juos su atitinkamomis konstrukcijomis lotyniðkø ir vo- kiðkø ðaltiniø tekstuose, aiðkino sintaksiniø konstrukcijø specifikà. Tam tikrais atvejais sintagmas veikë vertimo ðaltiniø kalba, taèiau ne visada nurodytuose teks- tuose vyrauja sintaksiniai skoliniai. Randama taip pat grynai autochtoniðkø sintag- mø, kurias vartoti skatino tuometinë lietuviø kalbos sistema. Daktarë Gina Kavaliûnaitë (Vilnius) praneðime apie postpoziciniø vietininkø adesyvo ir inesyvo vartojimà senuosiuose lietuviø tekstuose, ypaè Bretkûno raðtuo- se, remdamasi savo tyrimais patikslino iki ðiol vyravusià mokslininkø nuomonæ apie ðiø linksniø pasiskirstymà senuosiuose lietuviø raðto paminkluose. Ji nustatë, kad ðiø vietininkø vartojimas susijæs ne tik su daiktavardþiø, bet ir su kitø kalbos daliø gyvumo kategorija. Ðios kategorijos vartojimo hierarchijos skalëje aukðèiausià vietà uþimantys pirmojo ir antrojo asmens ávardþiai vartojami tik adesyvu. Abiejø linksniø vartojimo pasiskirstymas Bretkûno kalboje priklauso nuo vardaþodþio kategoriniø savybiø: gyvumo kategorijos skalës vardaþodþiai paprastai reiðkiami adesyvu, o negyvumo – inesyvu10. Vytauto Didþiojo universiteto doktorantë Edita Kibildaitë (Kaunas) praneðime apie prieþasties ðalutiniø sakiniø jungtukus Bretkûno Evangelijoje pagal Matà ir Evangelijoje pagal Lukà atskleidë prijungiamøjø jungtukø nesa, nes, nesang, nesanga,

10 Dar þr. Gina Kavaliûnaitë, „Adesyvas Chylinskio Naujojo Testamento vertime“, ALL 45, 2001, 93–111.

438 Archivum Lithuanicum 5 kadangi, jog, kad ir kaip vartojimo ypatybes. Daþniausiai vartojamø keturiø pirmøjø jungtukø pozicija pagrindinio dëmens atþvilgiu yra grieþtai apibrëþta. Ðalutinis sakinio dëmuo visada eina po pagrindinio. Jungtukui kadangi bûdinga postpozicið- ka vartosena, o jungtukais kaip ir kada jungiami ðalutiniai sakiniai vartojami ir prepoziciðkai, ir postpoziciðkai be aiðkios vartosenos daþnumo persvaros11. Daktarë Jovita Liutkutë-Erichsmeier (Kaunas, Bad Salzuflen) praneðime „Tikslo ðalutiniø sakiniø modeliai Bretkûno Evangelijos pagal Matà ir pagal Lukà vertime“ aptarë prijungiamøjø jungtukø pasiskirstymà tikslo sakiniuose ir nustatë pagrindi- nius ðios rûðies ðalutiniø sakiniø sandaros modelius: 1) Verbum finitum + idant; 2) ne Vf + idant + bet; 3) Vf + idant + Vf; 4) idant + Vf; 5) jeib + Vf; 6) Vf + jeib + Vf; 7) Vf + jeib; 8) Vf + jeng; 9) idant + tada + Vf; 10) jeib + tada12. Klaipëdos universiteto doktorantës Eglës Bukantytës (vadovas profesorius Joche- nas D. Range) praneðimas „Sintaksinë konstrukcija duoti(s) + bendratis Bretkûno Evangelijø ir Apaðtalø darbø vertime“ buvo skirtas toms vartosenos ypatybëms nuðviesti, kurias lëmë vokieèiø kalbos átaka. Beje, tokio tipo konstrukcija vartojama ir pirmojoje spausdintoje lietuviðkoje vadinamojoje Quandto Biblijoje (1735) bei vëlesniuose jos leidimuose. Ne tik Bretkûno Biblijos vertimas, bet ir kiti jo raðtai susilaukë konferencijos dalyviø dëmesio. Profesorius Guido Michelini (Parma) kalbëjo apie Bretkûno gies- myno Giesmes Duchaunas (1589) pobûdá Maþosios Lietuvos lietuviðkø liuteronø giesmynø kontekste. Ðá giesmynà Michelini paskelbë 2001 metais knygoje Jonas Bretkûnas, Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø liturginës knygos: tekstai ir jø ðaltiniai (Vilnius: Baltos lankos, 2001). Daktarë Ona Aleknavièienë (Vilnius) nuðvietë Bretkûno Postilës (1591) periko- piø teksto istorijà. Pagrindinës jos tyrimo temos – 1) pusiau originalaus ir verstinio teksto santykis bei 2) Biblijos iðtraukø, arba perikopiø, filologinë analizë. Sugreti- nusi Bretkûno Naujojo Testamento vertimo ir jo Postilës, Baltramiejaus Vilento Evangelijø bei Epistolø (1579), vokiðko, lotyniðko ir graikiðko vertimo ðaltiniø teks- tus, praneðëja priëjo iðvadà, kad Bretkûnas Postilës perikopiø ne tik neëmë ið savo Biblijos vertimo, bet ir nesirëmë juo taisydamas ið Vilento Evangelijø bei Epistolø nuraðomus tekstus13. Pagrindinis perikopiø redagavimo ðaltinis buvo Lutherio Biblija (1546). Kiti trys praneðimai buvo skirti bendresnei Biblijos tematikai. Profesorë Birgit Stolt (Uppsala) kalbëjo apie Lutherio Biblijos vertimo reikðmæ teorijoje ir praktikoje. Profesorius Tadeuszas Lewaszkiewiczius (Poznanë) apþvelgë sorbiðkus Biblijos vertimus ir jø tyrimà.

11 Daugiau þr. Edita Kibildaitë, „Prieþasties disertacijos santrauka, Kaunas, Vytauto ðalutiniai sakiniai Bretkûno postilëje“, Didþiojo universitetas, 2002. ALL 44, 2001, 129–144. 13 Dar þr. Ona Aleknavièienë, „Ar Jono Bret- 12 Dar þr. Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir kûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. ðaltinis?“, ALt 2, 2000, 11–50. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose, daktaro

439 Lietuviðkai Biblijai – 400 metø: tarptautinë mokslinë konferencija Greifswalde Ðviesios atminties Lietuvos Liuteronø baþnyèios vyskupas Jonas Kalvanas (Tau- ragë) kalbëjo apie Bretkûno Biblijos svarbà dabartinëms lietuviø evangelikø para- pijoms bei apie Evangelikø liuteronø baþnyèios padëtá Lietuvoje. Biblijà tiriantiems kalbininkams labai aktualus buvo daktaro Wolfo Dieterio Syringo (Greifswaldas) praneðimas „Bretkûno Biblija kaip teksto duomenø ban- kas – kompiuteriniai rankraðtinio teksto lingvistinës analizës metodai“. Jo sukurta kompiuterinë programa Qest2 Edition, sëkmingai naudojama tiriant Bretkûno raðtø kalbà, gali bûti pritaikyta ir kitø raðtø ávairiø kalbos lygmenø giluminei analizei. Profesorius Giedrius Subaèius (Vilnius, Èikaga) apþvelgë Bretkûno raðtø tyri- mus ir perspektyvas Lietuvoje, visø pirma Lietuviø kalbos institute Vilniuje. Konferencijà moderavo profesorius Jochenas D. Range. Jis apibendrino praneði- mus, skatino diskusijas bei praturtino jas vertingomis pastabomis. Konferencijos atidarymo dienà visi dalyviai ir sveèiai dalyvo iðkilmingame Greifswaldo Ernsto Moritzo Arndto universiteto rektoriaus priëmime. Konferencijos apibendrinamosios diskusijos vyko atsisveikinimo vakarienës metu. Baigiant belieka nuoðirdþiai padëkoti konferencijos rengëjams uþ lietuviðkosios Biblijos pagerbimà Vokietijoje ðiuo puikiai organizuotu ir turiningu renginiu.

E LVIRA-JULIA BUKEVIÈIÛTË Gauta 2003 m. birþelio 12 d. Institut für deutsche Sprache und Linguistik Humboldt-Universität zu Berlin Unter den Linden 6 D-10099 Berlin, Deutschland el. p.: [email protected]

440 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ir santrumpos

1. Pagrindinë Archivum Lithuanicum kalba yra lietuviø, taèiau straipsniai skelbiami ir anglø, vokieèiø, lenkø bei rusø kalbomis. Citatas kitomis kalbomis galima pateikti dvejopai: a) jei citata yra ne lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, jà pagrindiniame tekste rekomenduojama pateikti iðverstà, o iðnaðoje – originalo kalba; b) jei citata yra lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, jos galima neversti.

2. Pageidautina, kad straipsniø, publikacijø, recenzijø, diskusijø, apþvalgø apimtis bûtø ne didesnë kaip vienas autorinis lankas (40 000 spaudos þenklø). Dël ilgesniø darbø reikia ið anksto tartis su redaktoriø kolegija.

3. Po straipsnio bûtina pateikti abëcëliná literatûros sàraðà. Po publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos literatûros sàraðas nesudaromas.

4. Straipsnio pabaigoje (po literatûros sàraðo) dedama santrauka. Jei straipsnis lietuvið- kas, santrauka gali bûti viena ið ðiø kalbø: anglø, vokieèiø, lenkø arba rusø. Jei straipsnis nelietuviðkas, tada pateikiama lietuviðka santrauka. Po publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos santrauka nepateikiama.

5. Po straipsnio, publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos autorius nurodo savo ástaigos (arba namø) bei elektroninio paðto adresà. Ðalia adreso redaktoriø kolegija priraðo datà, kada straipsnis gautas.

6. Plaèiau apie Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principus skaitykite ALt 1, 1999, 267–275.

7. ALt santrumpos:

AFSt – Archiv der Franckeschen Stiftungen, Hal- DL – Didþioji Lietuva le/Saale (Francke’s ástaigø archyvas Hal- GStA PK – Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kultur- lëje) besitz, Berlin (Prûsijos kultûros paveldo BFSt – Bibliothek der Franckeschen Stiftungen, Slaptasis valstybinis archyvas Berlyne) Halle/Saale (Francke’s ástaigø biblioteka HAB – Herzog August Bibliothek, Wolfenbüttel Hallëje) (Hercogo Augusto biblioteka Wolfenbütte- bk – bendrinë kalba lyje)

441 Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ir santrumpos 0 0 0 LDK – Lietuvos Didþioji Kunigaikðtystë LVIA – Lietuvos valstybës istorijos archyvas LLTIB – Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto ML – Maþoji Lietuva biblioteka RS – Rankraðèiø skyrius LMAB – Lietuvos mokslø akademijos biblioteka RSS – Retø spaudiniø skyrius LNB – Lietuvos nacionalinë Martyno Maþvydo sk – standartinë kalba biblioteka VUB – Vilniaus universiteto biblioteka 8. Rekomenduojamos ALt áprastesniø leidiniø santrumpos1:

ABSl – Acta Baltico-Slavica, Biaùystok, Warszawa, Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø litur- 1964–. ginës knygos. Tekstai ir jø ðaltiniai, parengë ALL – Acta linguistica Lithuanica, Vilnius, 1999–. Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos, ALt – Archivum Lithuanicum, Vilnius, Wiesbaden, 2001, 163–224.) 1999–. Blt – Baltistica, Vilnius, 1966–. APh – Archivum Philologicum, Kaunas, 1930– BNT – [Jonas Bretkûnas,] NAVIAS TESTAMEN- 1939. TAS. Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchi- BALt – Bibliotheca Archivi Lithuanici, Vilnius, tas per Ian¼ Bretkun¼ Labguwos Plebona. 2001–. 1580. (Faksimilinis leidimas: NAVIAS BB – BIBLIA tatai eµti Wiµsas Schwentas Raµch- TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ tas, Lietuwiµchkai pergulditas per Jan¼ perraµchitas per Jan¼ Bretkun¼ Labguwos ple- Bretkun¼ Lietuwos Plebon¼ Karalia[u]cziu- bona 1580. DAS NEUE TESTAMENT in die ie. 1590. (Rankraðtis saugomas GStA PK, litauische Sprache übersetzt von Johann Bret- XX. HA, nr. 44–51; Bretkûno Biblijos faksi- ke, Pastor zu Labiau 1580. Faksimile der milinius ir kritinius leidimus þr. toliau.) Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, BGD – [Jonas Bretkûnas,] Gieµmes Duchaunas / hrsg. von Jochen Dieter Range, Friedrich iµch Wokiµchka ing Lietuwiµchka lieáuwi / Scholz, Biblia Slavica. Serie VI: Supplemen- per nekurius Plebonus Hercegiµtes Pruµu / tum: Biblia Lithuanica, Band 1.7, Pader- pergulditas. Iµµpauµtas Karaliauc¸uie / per born, München, Wien, Zürich: Ferdinand Iurgi Oµterbergera 1589. (Kritinis leidimas: Schöningh, 1991.) Jonas Bretkûnas, Giesmes Duchaunas ir kitos BP I – [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA Tatai eµti 1589 metø liturginës knygos. Tekstai ir jø Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euange- ðaltiniai, parengë Guido Michelini, Vilnius: liu / µakamuiu Baánic¸oie Krikµchc¸ioniµch- Baltos lankos, 2001, 19–155.) koie / n¾g Aduento ik W¿liku. Per Iana BK – [Robertas Belarminas,] TRUMPAS MOKS- Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliauc¸iuie ÙO KRIKSCIONISZKO SURINKIMAS, Pruµ¾µu. Iµµpaude Karaliauc¸iuie Iurgis Nuog Roberto Bellårmino Kårdynoùo pårå- Oµterbergeras. M¿ta Pono 1591. úitas. VILN¯ Typis Acad: Societatis IESU, BP II – [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA tatai eµti Anno 1677. Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euange- BKO – [Jonas Bretkûnas,] KOLLECTAS Alba liu / µakamuiu Baánic¸oie Krikµchc¸ioniµch- Paµpalitas Maldas / praµtaµ¾ Nedeliaµu ir koie / n¾g W¿liku ik Aduento. Per Iana did¸oµu Schwenteµu / per wiµµus m¿tus Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliauc¸iuie Hercegiµteie Pruµu giedamas / iµch Wo- Pruµ¾µu. Iµµpauµta Karaliauc¸iuie / Iurgio kiµchko lieáuwio / ing Lietuwiµchka pergul- Oµterbergero. M¿ta Pono 1591. ditas / Per Jana Bretkuna. M. D. LXXXIX. BPs – [Jonas Bretkûnas,] PSALTERAS ING LIE- [1589]. (Kritinis leidimas: Jonas Bretkûnas, TVWISCHKÉ LIESZVWÊ pergulditas Jano Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø litur- Bretkuno. Labguwos plebono Metuµ¼ Chriµ- ginës knygos. Tekstai ir jø ðaltiniai, parengë taus 1580. (Faksimilinis leidimas: PSALTE- Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos, RAS ING LIETVWISCHKÉ LIESZVWÊ per- 2001, 225–254.) gulditas Jano Bretkuno. Labguwos plebono BKA – [Jonas Bretkûnas,] Kancionalas nekuru Metuµ¼ Chriµtaus 1580. PSALTER in DIE LI- Gieµmiu / Baánic¸ioie Diewa / ant did¸iun TAUISCHE SPRACHE übersetzt von Johann Schwenc¸iun µ¿nu budu giedamuiu. Iµµpauµ- Bretke, Pastor zu Labiau Im Jahre Christi tas Karaliauc¸uie / per Gurgi Oµterbergera. 1580, Faksimile der Handschrift, Band 6, La- 1589. (Kritinis leidimas: Jonas Bretkûnas, biau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen Dieter Ran-

1 Kituose ALt tomuose sàraðas bus pildomas. Vartojant nepateikti bibliografiniø apraðø, neaiðkinti bibliotekø ðias santrumpas, iðnaðose ir literatûros sàraðe galima ir archyvø pavadinimø.

442 Archivum Lithuanicum 5 ge, Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Serie TESTAMENTA. Pirmà kartà dabar pergul- VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, Band dytas Lietuwiszkañ lieêuwiñ. uêmarioµe. 1.6, Paderborn, München, Wien, Zürich: Fer- nog Samuelies Baguslawo CHylinska. Lie- dinand Schöningh, 1991. Kritinis leidimas: tuwniko. ó nakùodu Diewo-baymos Kara- Textkritische Edition der Übersetzung des listes Anglios, uê karalawima Jo Milistos Psalters in die Litauische Sprache von Johan- Karalaus, KAROLO ANTROIA. (Spausdin- nes Bretke, Pastor zu Labiau und Königsberg ta Senojo Testamento dalis, Londonas: i. Pr., nach der Handschrift aus dem Jahre E. Teiloro spaustuvë, 1660–1662.) 1580 und der überarbeiteten Fassung dieses DaDLL – [Simonas Daukantas,] Simono Daukanto Psalters von Johannes Rehsa, Pastor zu Kö- raðtai. Didysis lenkø–lietuviø kalbø þody- nigsberg i. Pr., nach dem Druck aus dem Jahre nas 1–3, parengë Giedrius Subaèius, Vil- 1625 nebst der Übersetzung des Psalters in nius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, die deutsche Sprache von Martin Luther nach 1993–1996. der Ausgabe aus dem Jahre 1545, unter Mi- DK – [Mikalojus Daukða,] KATHECHISMAS tarbeit von Friedemann Kluge, mit eine Ein- ARBA MOKSÙAS KIEKWIENAM KRIK- leitung versehen und herausgegeben von SZCZIONII PRIWALVS. PARASZITAS PER Friedrich Scholz, Biblia Slavica, herausge- D. IAKVBA LEDESMA Theologa Societatis geben von Hans Rothe und Friedrich Scholz, IESV. I†gulditas i† Li²†uvio L±nkiáko ing unter Mitarbeit von Christian Hannick und Lietuwiáka per Kuniga Mikaùoiu Daugáa Ludger Udolph, Serie VI: Supplementum: Kånonika ¨emaic¸iu. I†µpåuµtas Wilniuie Biblia Lithuanica, Reihe 2: Editionsbände, Met¾µ² v‡gimimo Wieápaties 1595. (Kriti- Band 6, Paderborn, München, Wien, Zürich: nis leidimas: Ernst Sittig, Der polnische Ka- Ferdinand Schöningh, 2002.) techismus des Ledesma und die litauischen BrþA I – Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø Katechismen des Daugßa und des Anonymus lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., vom Jahre 1605 nach den Krakauer Origina- biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos len und Wolters Neudruck interlinear heraus- 1. XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultû- gegeben, Göttingen: Vandenhoeck & Rup- ros fondas, 11960; Vilnius: Sietynas, 21990. recht, 1929; faksimilinis leidimas: Mikalo- BrþA II – Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø jaus Daukðos 1595 metø Katekizmas. Kate- lietuviø raðytojø raðiusiø prieð 1865 m. bio- chismus von Mikalojus Daukða vom Jahre grafijos bibliografijos ir biobibliografijos 2. 1595, parengë Vida Jakðtienë, Jonas Palio- XVIII–XIX amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros nis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidyk- fondas, 11963; Vilnius: Sietynas, 21990. la, 1995.) BrþA III – Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø DLKG – Dabartinës lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: lietuviø raðytojø raðiusiø prieð 1865 m. bio- Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1994. grafijos bibliografijos ir biobibliografijos 3. DLKÞ1, 2, 3, 4 – Dabartinës lietuviø kalbos þodynas, Vilnius: XIX amþius, Èikaga: JAV LB kultûros fon- Valstybinë politinës ir mokslinës literatû- das, 11965; Vilnius: Sietynas, 21990. ros leidykla, 11954; Mintis, 21972; Mokslo ir C–CLAVIS GERMANICO-LITHVANA. (Ran- enciklopedijø leidykla, 31993; Mokslo ir en- kraðtis saugomas LMAB RS, f. 137 13–14; ciklopedijø leidybos institutas, 42000. faksimilinis leidimas: Clavis Germanico- DP – [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHOLIC- Lithvana. Rankraðtinis XVII amþiaus vokie- KA. Tåi eµt: I†guldimas Ewangeliu kiek- èiø–lietuviø kalbø þodynas I–IV, parengë wienos Nedelos ir áw²tes per wiµµss Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslo ir en- metss, Per Ksniga MIKALOIV DAVKSZA ciklopedijø leidykla, 1995–1997.) Kanonîka Médnik³ / i‡ ùµkiáko pergûldi- ChNTf – Czesùaw Kudzinowski, Biblia Litewska Chy- ta. Su walå ir daùóidimu wîreuµiui³. W liñskiego. Nowy Testament 1. Fotokopie, Wilniui / Drukórnioi Akadêmios SOCIE- Poznañ: Wydawnictwo naukowe uniwersy- TATIS IESV, A.D. 1599. (Fotografuotinis tetu im. Adama Mickiewicza, 1984. leidimas: Daukðos Postilë [parengë Myko- ChNTt – Czesùaw Kudzinowski, Jan Otræbski, Biblia las Birþiðka], Kaunas: Lietuvos Universi- Litewska Chyliñskiego. Nowy Testament 2. teto leidinys, 1926; faksimilinis leidimas: Tekst, Poznañ: Zakùad narodowy im. Osso- Mikalojaus Daukðos 1599 metø POSTILË ir liñskich we Wrocùawiu, 1958. jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, Vil- ChNTi – Czesùaw Kudzinowski, Biblia Litewska Chy- nius: Baltos lankos, 2000.) liñskiego. Nowy Testament 3. Indeks, Poz- E – [Baltramiejus Vilentas,] ENCHIRIDION. nañ: Pañstwowe wydawnictwo – oddziaù Catechiµmas / maáas d¿l paµpalitu Plebonu w Poznaniu, 1964. ir Ko¸nadiju / Wokiµchku lieáuwiu pa- ChST – [Samuelis Boguslavas Chylinskis,] BIBLIA raµchits per Daktara Martina Luthera. O tatey ira Rasztas Szwætas seno ir naujo iµch Wokiµchka lieáuwia ant Lietuwiµchka

443 Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ir santrumpos 0 0 0 pilnai ir wiernai pergulditas / per Baltra- CUM, Oder Kurãe und ganã deutliche mieju Willentha Plebona Karalauc¸uie ant Anf÷hrung ¸ur Littauiµchen Sprache / wie Schteindama. Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per man recht Littauiµch leµen / µchreiben und Iurgi Oµterbergera / Metu Diewa M. D. reden µol. Cum Privilegio S. R. M. Pol. et Se- LXXIX [1579]. ren. Elect. Brandenb. Kænigsberg / Gedruckt EE – [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei und verlegt durch Iohann Reuµnern / M. DC. Epiµtolas / Nedeliu ir µchwentuju dienoµu LIV. [1654]. (Faksimilinis leidimas: Pirmoji µkaitomoµias / Baánic¸oµu Chrikµc¸oniµch- lietuviø kalbos gramatika. 1653 metai, atsa- koµu / pilnai ir wiernai pergulditas ant Lie- kingasis redaktorius J[uozas] Kruopas, Vil- tuwiµchka S¸od¸ia / per Baltramieju Wil- nius: Valstybinë politinës ir mokslinës lite- lenta / Plebona Karalauc¸ui ant Schteinda- ratûros leidykla, 1957, 65–272.) ma. Priegtam / ant gala priedeta jra Hiµto- KlG – [Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Litva- ria apie muka ir µmerti Wieµchpaties muµu nica Mandato & Autoritate SERENISSIMI Ieµaus Chriµtaus pagal kieturiu Euangeliµtu. ELECTORIS BRANDENBURGICI adorna- Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per Iurgi Oµterber- ta, & pr¿vió Cenµuró primam in lucem edi- gera / Metu M. D. LXXIX. [1579]. ta ä M. DANIELE Klein / Paµtore Tilµ. Litv. G–graikiðkas Naujasis Testamentas (Nestle- Pr¿miµµa eµt ad Lectorem Pr¿fatio non mi- Aland, Novum Testamentum Graece et Lati- nas utilis, quäm neceµµaria. [...] REGIO- ne, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, MONTI, Typis & µumptibus JOHANNIS 31994.) REUSNERI, ANNO crisogon%aV cIš. Išc. GiNI – [Juozapas Arnulfas Giedraitis,] NAUJAS LIII. [1653]. (Faksimilinis leidimas: Pirmoji ISTATIMAS JEZAUS CHRISTAUS WIESZ- lietuviø kalbos gramatika. 1653 metai, atsa- PATIES MUSU LIETUWISZKU LEÝUWIU kingasis redaktorius J[uozas] Kruopas, Vil- ISZGULDITAS PAR JOZAPA ARNULPA nius: Valstybinë politinës ir mokslinës lite- KUNIGAYKSZTI GIEDRAYTI WISKUPA ratûros leidykla, 1957, 275–394.) ÝIEMAYCIU, ÝENKLINIKA S. STANISLO- KlNG – [Danielius Kleinas,] SÑn tò Qeò. Neu Lit- WO, ISZSPAUSTAS PAS KUNIGUS MIS- tauµches / verbeµµert=und mit vielen neuen SIONORIUS WILNIUJE 1816. Liedern vermehretes Geµangbuch / Nebµt ei- GK1, 2, 3 – Gimtoji kalba, Kaunas, 11933–1941; Èikaga, nem µehr n÷ãlichen / nie ausgegangenen Ge- 21958–1968; Vilnius, 31990–. betb÷chlein / Auch einer Teutµchen / hoch- HÞ – [Fryderichas Vilhelmas Hakas,] VOCA- nætig=unterrichtlicher Vorrede an den Le- BVLARIVM LITTHVANICO-GERMANI- µer. NAUJOS GIESMJU KNYGOS, Kurroµe CVM, ET GERMANICO-LITTHVANICVM, µénos Gieµmes µu pritårimu wiµµû Ba‡ny- Darin alle im Neuen Teµtament und Pµalter c¸os Mokitoju per muµu Lietuwa yra befindliche Wærter nach dem Alphabeth ent- pagérintos / O nåujos grå‡os Gieµmes pri- halten µind; Nebµt Einem Anhang einer dëtos. Taipajeg MALDU KNYGELES di- kurãgefaáten Litthauiµchen GRAMMATIC d‡auµey Bå¸nyc¸oµe wartojamos / Su labay Ausgefertiget von Friederich Wilhelm priwålingu Pirm=pamokinnimu ßias Kny- Haack / S.S. Theol. Cultore, ¸ur ¨eit Docente geles µkaitanc¸uju / Patogiey µuguldytos ir im Litthauiµchen Seminario ¸u Halle. HAL- iúd¾tos. KARALAUCZUJE Iúµpaude µawo LE, Druckts Stephanus Orban, Univerµ. iµµirådimais PRIDRIKIS REUSNERIS Mét¾- Buchdr. [1730]. µe M. DC. LXVI. IF – Indogermanische Forschungen, Straßburg, KN – KNIGA Noba¸niµtes Krikúãioniµ¸kos / Ant 1892–1916, Berlin, 1917–. gårbos Diewuy TRAYCEY Szwentoy Wiena- JE – [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLS- tijam: Ant wartoimå Bå‡nicioms dides Kuni- KIE Y LITEWSKIE TAK NIEdêielne iåko y giµtes Lietuwos iáduotå. KIEDAYNISE, wµzytkich Swi±t, ktore w Koúãiele Katho- DRVKAWOIA, IOCHIMAS IVRGIS RHE- lickim, wedùug Rzymskiego porz±dku TAS, Meatu Ponå, 1653. przez caùy rok czytåi±. Wydåne za dozwole- Kvl I – [Frydrichas Kurðaitis,] WÖRTERBUCH niem µtåráych. [...] w WILNIE. W Drukåniey DER LITTAUISCHEN SPRACHE VON Akademiey SOC. IESV Roku / 1647. (Ir kiti FRIEDRICH KURSCHAT [...], ERSTER leidimai.) THEIL: DEUTSCH-LITTAUISCHES WÖR- KI-S – Czesùaw Kudzinowski, Indeks-sùownik do TERBUCH. HALLE, VERLAG DER BUCH- „Daukðos Postilë“ 1(A–N), 2(O–Þ), Poznañ: HANDLUNG DES WAISENHAUSES, 1870. Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Kvl II – [Frydrichas Kurðaitis,] WÖRTERBUCH Adama Mickiewicza, 1977. DER LITTAUISCHEN SPRACHE VON Klb – Kalbotyra, Vilnius, 1958–. FRIEDRICH KURSCHAT [...], ERSTER KlC – [Danielius Kleinas,] M. DANIELIS KLEINII THEIL: DEUTSCH-LITTAUISCHES WÖR- COMPENDIUM LITVANICO-GERMANI- TERBUCH, Zweiter Band L–Z. HALLE,

444 Archivum Lithuanicum 5 VERLAG DER BUCHHANDLUNG DES LKA – Lietuviø kalbos atlasas I. Leksika, Vilnius: WAISENHAUSES, 1874. Mokslas, 1977; II. Fonetika, Vilnius: Moks- Klv – [Frydrichas Kurðaitis,] LITTAUISCH- las, 1982; III. Morfologija, Vilnius: Mokslas, DEUTSCHES WÖRTERBUCH VON FRIED- 1991. RICH KURSCHAT [...] Halle A. S., Verlag LKE – Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Ka- der Buchhandlung des Waisenhauses, 1883. zys Morkûnas, Algirdas Sabaliauskas, Vin- KZ – Zeitschrift für vergleichende Sprachfor- cas Urbutis, Adelë Valeckienë, Aleksandras schung auf dem Gebiete der indogermani- Vanagas, Lietuviø kalbos enciklopedija, pa- schen Sprachen (nuo 1988 metø eina pava- rengë Kazys Morkûnas, redagavo Vytautas dinimu Historische Sprachforschung), Ber- Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lin, 1852–1885; Gütersloh, 1887–1907; leidybos institutas, 1999. Göttingen, 1907–. LKG – Lietuviø kalbos gramatika I–III, Vilnius: Min- L – Lutherio Biblija (Kritinis leidimas: Martin tis, Mokslas, 1965–1976. Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe. Die LKK – Lietuviø kalbotyros klausimai (nuo 1999 metø Deutsche Bibel 1–12, Weimar: Hermann eina pavadinimu Acta linguistica Lithuani- Böhlaus Nachfolger, 1906–1961.) ca), Vilnius, 1957–. LAIS – Lietuviø Atgimimo istorijos studijos, Vil- LKÞ – Lietuviø kalbos þodynas I–XX, Vilnius: Vals- nius, 1990–. tybinë politinës ir mokslinës literatûros LB I – Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos leidykla; Mintis; Mokslas; Mokslo ir encik- lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis, lopedijø leidykla; Mokslo ir enciklopedijø 1969 leidybos institutas; Lietuviø kalbos instituto LB II(1) – Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos leidykla, 1956–2002. lietuviø kalba 2. 1862–1904 1(A–P), Vilnius: LKÞ1 – Lietuviø kalbos þodynas I–II, Vilnius, Kau- Mintis 1985. nas: Valstybinë enciklopedijø ir mokslo LB II(2) – Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos literatûros leidykla, 1941–1947. lietuviø kalba 2. 1862–1904 2(R–Þ), Vilnius: LLICh – Lietuviø literatûros istoriografijos chresto- Mintis 1988. matija (iki 1940 m.), parengë Leonas Ginei- LBP – Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos tis, Vilnius: Vaga, 1988, lietuviø kalba 1. 1547–1861 (Papildymai), LMAD – Lietuvos TSR mokslø akademijos darbai, Vil- Vilnius: Mintis, 1990. nius, 1955–1989. LEW – Ernst Fraenkel, Litauisches etymologisches LT – Lietuviø tauta, Vilnius, 1907–1936. Wörterbuch I–II, Heidelberg: Carl Winter Lt – Lituanistica, Vilnius, 1990–. Universitätsverlag; Göttingen: Vandenho- MG – [Kristijonas Gotlybas Milkus,] Anfangs= eck & Ruprecht, 1955–1962. Gr÷nde einer Littauiµchen Sprach=Lehre, Lex – LEXICON LITHUANICUM. (Rankraðtis worinn ¸war die von dem j÷ngern Ruhig saugomas LMAB RS, f. 137–10; faksimili- ehemals herausgegebene Grammatik ¸um nis leidimas: Lexicon Lithuanicum. Rankrað- Grunde gelegt, aber mit µtarken ¨uµÕãen tinis XVII a. vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas, und neuen Ausarbeitungen verbeµµert und parengë Vincentas Drotvinas, Vilnius: vermehrt worden von Chriµtian Gottlieb Mokslas, 1987.) Mielcke, Cantor in Pillckallen, Kænigsberg, LgB – Linguistica Baltica, Warszawa, 1992–1993; 1800. Druck und Verlag der Hartungµchen Kraków, 1994–. Hofbuchdruckerey. LiK – Literatûra ir kalba, Vilnius, 1956–1995. MK – Mûsø kalba (1968–1970 metais ëjo pavadi- LK – KATHECHISMAS ARBA PAMOKIMAS nimu Lietuviø kalbos sekcijos sàsiuvinis), WIENAM KVRIAMGI KRIKSCZONIVY Vilnius, 1968–1989. REYKIAMAS. PARASZITAS Nuog D. MP – Poµtilla LIETVWISZKA Tåtåy eµt / I†guldi- IOKVBO LEDESMOS Theologo Soc: IESV. mas pråµtås Ewångeliu ant ko†nos Nedelios E pergulditas Lietuwiákay / ir Vntrnkårt ir S¸wentes per wiµus metus / kurios pågal iáµpåuµtas WILNIVY Drukôrnioy Acadê- buda µenå Bå†nic‡ioy Diewå eµt µkåitomas. mios SOCIETATIS IESV, Met¾µu v‡gimimo [...] WILNIVY / Per Iokub± Morkun± / [...] Wieápatés / 1605. (Kritinis leidimas: Ernst Metuoµe Diewa / 1600. Sittig, Der polnische Katechismus des Ledes- MS – Mûsø senovë, Kaunas, 1921–1922, 1937– ma und die litauischen Katechismen des 1939. Daugßa und des Anonymus vom Jahre 1605 MÞ – [Kristijonas Gotlybas Milkus,] Littauiµch= nach den Krakauer Originalen und Wolters deutµches und Deutµch=littauiµches Wær- Neudruck interlinear herausgegeben, Göttin- ter=Buch, worinn das vom Pfarrer Ruhig ¸u gen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929.) Walterkehmen ehemals heraus gegebene

445 Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ir santrumpos 0 0 0 ¸war ¸um Grunde gelegt, aber mit µehr vie- ÙA OLSZEWSKI Theologa Abµoluta Ka- len Wærtern, Redens=Arten und Spr÷chwær- nawnika Regularna BB. MM. de p¿nitentia; tern ¸ur HÕlfte vermehret und verbeµµert µu Medytacyomis ant cieùos Nedieles. Me- worden von Chriµtian Gottlieb Mielcke, tuoµe nuog Uµzgimima JEZUSA P. 1753. Cantor in Pillckallen [...], Kænigsberg, 1800. WILNIUY Drukarnie J. K. M. Kunigu Fran- Im Druck und Verlag der Hartungµchen ciµzkonu. Hofbuchdruckerey. (Santrumpa MÞlv þymi OG – [Gotfrydas Ostermejeris,] Neue Littauiµche lietuviø–vokieèiø, o MÞvl – vokieèiø–lietu- Grammatik ans Licht geµtellt von Gottfried viø kalbø dalá.) Oµtermeyer, der Trempenµchen Gemeine MÞlv – þr. MÞ. Paµtore Seniore und der Kæniglich=Deut- MÞvl – þr. MÞ. µchen Geµellµchaft ¸u Kænigsberg Ehren= MþG I – [Martynas Maþvydas,] Geµmes Chrikµ- Mitglied. Kænigsberg, 1791. gedruckt bey c¸oniskas gedomas Baánic¸oµu per Aduenta G. E. Hartung, Kænigl. Preuá. Hofbuchdru- ir Kaledas ik Gramnic¸u. Iµch µpauµtas Ka- cker und BuchhÕndler. ralauc¸ui n¾g Iona Daubmana Metu Die- PB – Ponto-Baltica, Milano, 1981–. wa / M.D.LXVI. (Kritinis leidimas: Guido RBl – Res Balticae, Pisa, 1995–. Michelini, Martyno Maþvydo raðtai ir jø ðal- RG – [Paulius Frydrichas Ruigys,] Anfangsgr÷n- tiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- de einer Littauiµchen Grammatick, in ihrem dybos institutas, 2000, 211–304.) nat÷rlichen ¨uµammenhange entworfen von MþG II – [Martynas Maþvydas,] GESMES Chrikµ- Paul Friedrich Ruhig, der Gottesgelahrtheit c¸oniµkas gedomas baánic¸oµu per Welikas Befliµµenen, ¸ur ¨eit Docenten im littauiµchen ir Sekminias ik Aduenta. Iµchµpauµtas Kara- Seminario ¸u Kænigsberg. Kænigsberg, lauc¸ui / n¾g Iona Daubmana. Metu Die- druckts und verlegts Johann Heinrich Har- wa / M. D. LXX. Soli Deo Gloria. (Kritinis tung, 1747. leidimas: Guido Michelini, Martyno Maþvy- RgB – [Pilypas Ruigys,] Betrachtung der Lit- do raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir tauiµchen Sprache, in ihrem Urµprunge, enciklopedijø leidybos institutas, 2000, Weµen und Eigenµchaften; [...] von Philipp 305–654.) Ruhig, Pfarrern und Seniore ¸u Walter- MþK – [Martynas Maþvydas,] CATECHISMVSA kehmen, im Hauptamt Inµterburg. Kæ- PRAµty S¸adei, Makµlas µkaitima raµchta yr nigsberg, druckts und verlegts Johann gieµmes del krikµc¸ianiµtes bei del berneliu Heinrich Hartung, 1745. (Faksimilinis iaunu nauiey µugulditas KARALIAVCZVI leidimas: Pilypas Ruigys, Lietuviø kalbos VIII. dena Meneµes Sauµia, Metu vágimima kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, paren- Diewa. M. D. XLVII. Soli Deo gloria. (Kriti- gë Vytautas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, nis leidimas: Guido Michelini, Martyno Vilnius: Vaga, 1986, 19–164.) Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: Moks- RgM – [Pilypas Ruigys,] MELETEMA, é re ipµa, lo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000, Autoribus variis, atq[ue] experientia, µiµtens 61–139.) LINGVAM Lituanicam µvaµu Doctrinó ex- MþP – [Martynas Maþvydas,] PARAPHRASIS, cellentisµimorum qvorundam Fautorum, permanitina poteraus malda / per Martina luci publica’ datum ä Philippo Ruhigio, Moµwida iµchguldita. (Pirmà kartà publi- Inµterb. Pruµµo, Eccleµi¿’ Walterkemenµis kuotas: [Jonas Bretkûnas,] Gieµmes Duchau- in Diµtrictu Inµterburgenµi Paµtore Ger- nas / iµch Wokiµchka ing Lietuwiµchka lie- manico-Lituanico. Anno QVo LItVanVs áuwi / per nekurius Plebonus Hercegiµtes gaVDens naCtVs fVIt BIbLIa prIMa. Pruµu / pergulditas. Iµµpauµtas Karaliauc¸u- [1735]. (Rankraðtis saugomas Kazio ie / per Iurgi Oµterbergera 1589. Kritinis Varnelio kolekcijoje Vilniuje. Faksimili- leidimas: Guido Michelini, Martyno Maþvy- nis leidimas: Pilypas Ruigys, Lietuviø do raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, enciklopedijø leidybos institutas, 2000, parengë Vytautas Jurgutis, Valerija Vil- 197–210.) nonytë, Vilnius: Vaga, 1986, 165–322.) OB – [Mykolas Olðevskis,] BROMA ATWERTA RPs – [Jonas Rëza,] Der Pµalter Davids Deutµch Ing WIECZNASTI, PAR Atminima paµkuti- vnd Littawiµch. PSALTERAS DOWIDO niu dayktu. Su µpaµabays Diµponawojma VVOKISCHKAI BEI LIETUWISCHKAI. mirµztanciu, ant úãiesliwa µmercia. Su µpaµa- Karaliauãoje Pruµµu per Lorinãu Segeba- bays ratawojma duµiu Ciúãiu kientanciu. Tey- du / M¿toµµa Chriµtaus 1625. (Kritinis lei- pogi ape kitus Artykuùus Wieros Szwætos, µu dimas: Textkritische Edition der Überset- trumpays pamokµùays, ir prikùodays, iß pawoý- zung des Psalters in die Litauische Sprache niu Authoriu iµzrinktays. Par Kuniga MIKO- von Johannes Bretke, Pastor zu Labiau und

446 Archivum Lithuanicum 5 Königsberg i. Pr., nach der Handschrift aus Dictionarium trium linguarum [fotografuoti- dem Jahre 1580 und der überarbeiteten Fas- nis leidimas], parengë Kazys Pakalka, Vil- sung dieses Psalters von Johannes Rehsa, Pas- nius: Mokslas, 1979.) tor zu Königsberg i. Pr., nach dem Druck aus SP I – [Konstantinas Sirvydas,] PVNKTY KAZAN dem Jahre 1625 nebst der Übersetzung des od Adwentu å‰ do Poµtu, Litewskim i²zy- Psalters in die deutsche Sprache von Martin kiem, z wytùumåczeniem nå Polskie, PRZEZ Luther nach der Ausgabe aus dem Jahre 1545, Kúi²dzå KONSTANTEGO SZYRWIDA / unter Mitarbeit von Friedemann Kluge, mit Theologå Societatis IESV / Z DOZWOLE- eine Einleitung versehen und herausgegeben NIEM STARSZYCH wydåne. W WILNIE W von Friedrich Scholz, Biblia Slavica, he- Drukårni Akådemiey Societatis IESV Roku rausgegeben von Hans Rothe und Friedrich M. DC. XXIX. [1629.] Scholz, unter Mitarbeit von Christian Han- SP II – [Konstantinas Sirvydas,] PVNKTY KAZAN nick und Ludger Udolph, Serie VI: Supple- OD ADUENTU AÝ DO POSTV. Litewskim mentum: Biblia Lithuanica, Reihe 2: Edi- iæzykiem, y Polskim nåpisåne. Przez W.X. tionsbände, Band 6, Paderborn, München, CONSTANTEGO SZYRWIDA, Theologå Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 2002.) Societatis IESV. y Z Dozwoleniem Stårßych RÞ – [Pilypas Ruigys,] Littauiµch=Deutµches und wydåne. w WILNIE, W Drukårni Akåde- Deutµch=Littauiµches Lexicon, Worinnen ein miey Societatis IESV, Roku M DC XXIX. hinlÕnglicher Vorrath an Wærtern und Re- [1629.] densarten, welche µowol in der H. Schrift, SPr – [Konstantinas Sirvydas, Prompt[u]arium als in allerley Handlungen und Verkehr der dictionum Polonicarum Latinarum et Lituani- menµchlichen Geµellµchaften vorkommen, carum] (ne vëliau kaip 1625). (Faksimilinis befindlich iµt: [...] von Philipp Ruhig, Pfar- leidimas: Senasis Konstantino Sirvydo þody- rern und Seniore ¸u Walterkehmen, Inµ- nas [fotografuotinis leidimas], parengë Ka- terburgiµchen Hauptamtes. Kænigsberg, zys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklope- druckts und verlegts I. H. Hartung, 1747. dijø leidybos institutas, 1997.) (Santrumpa RÞlv þymi lietuviø–vokieèiø, o StB – Studi Baltici, Roma, 1931–1940; Firenze, RÞvl – vokieèiø–lietuviø kalbø dalá.) 1952–1969. RÞlv – þr. RÞ. Ter – Terminologija (1994 metais iðëjo pavadini- RÞvl – þr. RÞ. mu Terminologijos vagos), Vilnius, 1994–. SÐG – [Kristupas Sapûnas, Teofilis Ðulcas,] COM- TÞ – Tauta ir þodis, Kaunas, 1923–1931. PENDIUM GRAMÂTIC¯ LITHVANIC¯ V – Vulgata (Nestle-Aland, Novum Testa- Theophili Schult¸ens Past: Cattenov, RE- mentum Graece et Latine, Stuttgart: Deutsche GIOMONTI: Typis Friderici Reuµneri, [...] Bibelgesellschaft, 31994.) Aþ: 1673. (Faksimilinis leidimas: Sapûno ir VaÞV I – [Motiejus Valanèius,] ÝEMAJTIU WISKU- Ðulco gramatika, parengë Kazimieras Eig- PISTÆ APRASZE K. MOTIEJUS WOÙON- minas, Bonifacas Stundþia, Vilnius: Mokslo CZEWSKIS. Dalis I. Su Tobliczioms. WIL- ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.) NIUJ. SPAUSTUWIEJE JUOZAPA ZA- SD1 – Hipotetinis pirmasis Sirvydo Dictionarium WADZKI. 1848. leidimas: [Constantinus Szyrwid, DICTIO- VaÞV II – [Motiejus Valanèius,] ÝEMAJTIU WISKU- NARIVM TRIVM LINGVARUM, ~1629]. PISTÆ APRASZE K. MOTIEJUS WOÙON- SD2 – Neiðlikæs antrasis Konstantino Sirvydo CZEWSKIS. Dalis II. WILNIUJ. SPAUSTU- Dictionarium leidimas: [Constantinus Szyr- WIEJE JUOZAPA ZAWADZKI. 1848. wid, DICTIONARIVM TRIVM LING- WP – ISCHGVLDIMAS EVANGELIV PER WI- VARUM, Polonico-Latino Lituanicum. SVS ITTVS, SVRINKTAS DALIMIS ISCH R. P. Conµtantini Schirvvid. Viln¿ 1631. 8]. DAVGIA PASTILL;, TAI EST ISCH PAS- SD3 – [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM TILLAS NICVLAI HMINGY, KTONY TRIVM LINGVARVM, In vµum Studioµ¿ CORVINI, IOKNIS SPKGENBERGI, ML- Iuuentutis, AVCTORE CONSTANTINO TINI LVTHRI, PHILIPPI ILKTHONIS, SZYRWID é SOCIETATE JESV; Cum Supe- IOKNIS BRENTY, LSATY, SCHOPER, riorum permiµµu editum. Tertia editio recog- LEONLDI KVLMÂNI IODOCY WILICHI nita & aucta, VILN¯, Typis Academicis So- IR ISCH KITT; žfž (Rankraðtis saugomas cietatis JESV. Anno Domini M.DC.XLII. HAB, Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2°.) [1642]. (Faksimilinis leidimas: Pirmasis lie- WPm1, 2, 3, 4 – Jakub Wujek, Postylla Katolicka mniejsza (ke- tuviø kalbos þodynas. Konstantinas Ðirvydas: turi leidimai: 11579, 21582, 31590, 41596.)

447 Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ir santrumpos 0 0 0 ARCHIVUM Lithuanicum 5, 2003

Leidþiamas kartà per metus / Annual

D AILININKAS Alfonsas Þvilius

M AKETUOTOJAI Nijolë Juozapaitienë Saulius Juozapaitis

STILISTË Aldona Kaluinienë

Ðiam ALt tomui spausdinti dalá lëðø skyrë Valstybinë lietuviø kalbos komisija pagal Valstybinës kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metø programà

R EDAKTORIØ KOLEGIJA / EDITORIAL BOARD

ARCHIVUM Lithuanicum Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva www.lki.lt Tel. (+370 5) 263 76 90 Faksas (+370 5) 234 72 00

L EIDYKLA / PUBLISHING HOUSE Harrassowitz Verlag Tanusstrasse 14, 65183 Wiesbaden, Germany www.harrassowitz.de Tel. (+49 611) 530 550 Faksas (+49 611) 530 570

S PAUSTUVË / PRINTER Petro Kalibato IÁ Petro ofsetas Þalgirio g. 90 LT-2600 Vilnius, Lietuva Tel./faksas (+370 5) 273 33 47