I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X

I S B N 3-447-09371-4

Archivum Lithuanicum 6

1 2 Archivum Lithuanicum 6 KLAIPËDOS UNIVERSITETAS

LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS

ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

VILNIAUS UNIVERSITETAS

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS

ARCHIVUM Lithuanicum 6

HARRASSOWITZ VERLAG

WIESBADEN 2004

3 Redaktoriø kolegija / Editorial Board:

HABIL. DR. Giedrius Subaèius (filologija / philology), (vyriausiasis redaktorius / editor), UNIVERSITY OF ILLINOIS AT CHICAGO LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS,

DR. Ona Aleknavièienë (filologija / philology), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS

HABIL. DR. Saulius Ambrazas (filologija / philology), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS

DOC. DR. Roma Bonèkutë (filologija / philology), KLAIPËDOS UNIVERSITETAS

PROF. DR. Pietro U. Dini (kalbotyra / linguistics), UNIVERSITÀ DI PISA

DR. Jolanta Gelumbeckaitë (filologija / philology), HERZOG AUGUST BIBLIOTHEK, WOLFENBÜTTEL LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS

DR. Birutë Kabaðinskaitë (filologija / philology), VILNIAUS UNIVERSITETAS

PROF. HABIL. DR. Rûta Marcinkevièienë (filologija / philology), VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS, KAUNAS

DOC. DR. Bronius Maskuliûnas (filologija / philology), ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

MGR. Jurgis Pakerys (filologija / philology), VILNIAUS UNIVERSITETAS

PROF. HABIL. DR. Jochen D. Range (kalbotyra / linguistics), ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT GREIFSWALD

DR. Christiane Schiller (kalbotyra / linguistics), MARTIN-LUTHER-UNIVERSITÄT HALLE-WITTENBERG, FRIEDRICH-ALEXANDER-UNIVERSITÄT ERLANGEN-NÜRNBERG

PROF. DR. William R. Schmalstieg (kalbotyra / linguistics), PENNSYLVANIA STATE UNIVERSITY

DOC. DR. Janina Ðvambarytë-Valuþienë (filologija / philology), ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

© Lietuviø kalbos institutas

4 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6

The year 2003 was the 350th anniversary of the first printed Lithuanian grammar of Daniel Klein. The year 2004 is the 350th anniversary of his second grammar (Compendium). This volume of Archivum Lithuanicum opens with articles devoted to the first Lithuanian grammars. Elizabeth NOVICKAS analyzes the printing and proofreading of Klein’s gram- mars. This is the first investigation of the genesis of a Lithuanian book in the seventeenth century. Novickas discusses the collaboration of the author, printer, fair copy maker, compositor, and proofreader. She also describes the grammars themselves, especially their errata. The printer Johann Reusner had limited typefounding experience; although he did cast some of the diacritics that were necessary to print Klein’s text, he also resorted to borrowing characters from other fonts. As a result, Reusner often used Antiqua and Schwabacher style characters in the same word. The complexity of Klein’s material required the compositor(s) to be working continuously with at least three cases of type. Apparently Klein was not able to read the proofs at the printers’ before the pages went to press, thus he could not check and correct all the text in advance. These factors, together with the laisser- faire attitude toward spelling that was typical of that time period, resulted in numerous typographical errors. Novickas has determined that unlike the Grammar, Klein and/or the printer had foreseen the list of errata in the Compendium in ad- vance. Klein’s relations with the printer were tense. This may have contributed to the delay in printing Klein’s other work, a hymnal that took 12 years to produce, and to the demise of Klein’s dictionary, which was never printed. Mindaugas ÐINKÛNAS compares the last incomplete signature of several sur- viving copies of Klein’s Compendium, that are kept in Vilnius, Saint-Petersburg, Wrocùaw, Oxford, Poznañ, Tübingen, Wolfenbüttel, and Chicago. Analysis demon- strates that the last signature of the Vilnius University Library copy was reset anew. Text differences are comparatively minor, but they still betray the fact that Klein corrected some diacritics, typos, and other textual inconsistencies. Thus, this signa- ture was printed later than any other equivalent signature of the known copies of the Compendium. Ðinkûnas also tells about the conference devoted to the 350th anniversary of the first printed Lithuanian grammar that took place at Vilnius University on November 21, 2003.

5 Archivum Lithuanicum 6 Vitas LABUTIS compares the formal structure and the section on syntax of the first grammar by Klein to the Compendium Grammaticae Lithvanicae (1673) by Kristupas Sapûnas and Teofilis Ðulcas. The latter was prepared for the practical purposes of learning the language, therefore this section of this book is much more detailed than that in Klein’s book. Ona ALEKNAVIÈIENË looks at Jonas Bretkûnas Postilla (1591) from a new angle. She describes a copy of the Postilla that was previously unknown in Lithuanian Bibliography and that now is kept in the Kaunas Art Gallery of Mykolas Þilinskas. Earlier it was kept in the Royal library of Königsberg, but in the years 1923–1944 it belonged to the collection of Vladas Daumantas. Aleknavièienë ana- lyzes the inscriptions and external elements of the copy and describes its binding. The complete procedure of binding is described: process, technique, style, materials, and tools. Such an analysis helps to determine the time and the location of the binding. This and the other copy of the Postilla (kept in the Library of Lithuanian Academy of Sciences in Vilnius) belong to the tradition of the German bookbinders of the end of the sixteenth and beginning of the seventeenth century. Þavinta SIDABRAITË describes Kristijonas Milkus’ translation of the fable The Thresher by Christian Fürchtegott Gellert. Milkus did not aim to reproduce the original precisely. Having the audience for his translation—a Lithuanian peasant— in mind, he consciously tried to adjust the fable by Gellert to the life and language of a peasant by modifying the theme and the means of expression. He would not object to expurgating certain episodes and original parts and he would use stylis- tically marked spoken language and transform versification. The translation by Milkus satisfied the requirements of a rather free classicist style translation. Mikas VAICEKAUSKAS deals with the issues of originality with respect to the Lithuanian Catholic hymns in the seventeenth and eighteenth centuries. The main difficulties lie in the determination of the authors and translators of the hymns, the origin of the hymns, the sources of the translations or the rewriting, and the attempt to decide if a concrete text is a translation or an original text. The omission of authorship, lack of information on origin and sources is to be related to the common concept of authorship and originality of the Middle Ages. One important peculiarity of Baroque literature is based on this concept—lack of originality. Plagiarism, bor- rowing, rewriting of a text was not perceived as ignorance but vice verse—as supe- rior ability to use the compositions of others. With the analysis of the three religious books by Jeronimas K. Raèkauskis (1825– 1889) Munkà Wieszpaties (1857), Wadowas i Dangu (1857), and Baùsà Diewa (1858) Daiva LITVINSKAITË describes an attempt of the author to write in the Highland Lithuanian dialect instead of his native South-Lowland (dûnininkai) dialect. Hypercorrect forms also bear witness to Raèkauskis’ efforts to write in Highland Lithuanian. But these efforts were undermined by his limited knowledge of the Highland dialect. Raèkauskis attempted to follow Valanèius’ written language and

6 Archivum Lithuanicum 6 orthography. Part of the book Wadowas i Dangu, however, is printed in a language and orthography different from the one that is typical for Raèkauskis’ texts. There is a strong possibility that Valanèius was the one who made corrections in Raè- kauskis’ text. Two articles are devoted to Antanas Baranauskas. Ieva ÐENAVIÈIENË claims that Baranauskas’ poetry in Lithuanian was influenced by the process of revival of the Catholic Church. According to Baranauskas, Catholicity was the main condi- tion not only for the creation of Lithuanian poetry and philology, but also for use of the Lithuanian language. Halina KARAÚ has prepared a linguistic analysis of Antanas Baranauskas’ (1835–1902) Diary (1853–1856). It proves that the author recorded it in a Polish dialect that was spoken in the region of Kaunas (Lithuania) at that time. His Diary reveals some phonetic, grammatical, and lexical features typical for that northern borderland variety of the Polish language. Irena ÐTIKONAITË describes cultural and academic relations of Lithuania with Switzerland from the sixteenth to the twentieth century. It deals with the Lithuanians at the universities of Zurich, Basel, and Fribourg. Study at the Univer- sity of Basel (from 1532 to 1726) was very useful for a political, church, or state career. The influence of the University of Fribourg was especially felt after World War One. The political, cultural, and academic life of Lithuania was organized, in most cases, in the Catholic spirit. Lithuanians, like the Catholics of other countries, founded their university on the example of Fribourg. Giedrius SUBAÈIUS continues his research on the correlation of certain graph- emes of manuscripts and prints in older Lithuanian texts of the 18–19th centuries. He writes about rejection of the long letter <µ> in Lithuanian texts in Lithuania Major. Juozapas Zavadskis in Vilnius did not print <µ> at all already in the Lietuwiszkas Ewangelias of 1806. Also by 1806 the Missionary Press in Vilnius was using only (in Pawinastis Krykscionyszkas). Thus, the turning-point in discard- ing the long <µ> was in 1806 or slightly earlier in Lithuania. In the beginning and the middle of the nineteenth century many Lithuanian authors had dropped the long <µ> also from their manuscripts. Simultaneously another large group of au- thors, however, continued to use the rudimentary grapheme <µ> in their manu- scripts, especially in the sequence <µz>. At least three authors wrote the long <µ> in their own names when signing a document: Kalikstas Kasakauskis, Edvardas Daukða, Antanas Baranauskas. In the publications chapter there are the following four entries: Domininkas BURBA publishes five so far unknown or unpublished Lithuanian oath texts from the seventeenth and eighteenth centuries (Lithuania Major): about a witch, an attack on a village, fugitive peasants, a quarrel about a lawn, and oat distribution outside Lithuania. Burba also introduces over twenty oath texts and oath formulas that were found and published at an earlier date.

7 Archivum Lithuanicum 6 Gertrud BENSE and Vincentas DROTVINAS publish two letters (10/21/1849 and 03/08/1850) of August Schleicher to the famous professor of linguistics Au- gust Friedrich Pott. These letters show that Schleicher was interested in the living Baltic languages and was already intending to write a Lithuanian grammar at that time. Schleicher fulfilled his intentions—he collected linguistic data in Lithuania Minor for several years and published a scientific grammar of Lithuanian in 1856, and a collection of texts with a vocabulary in 1857. Jurgita VENCKIENË publishes a private post card written in Lithuanian in Cyrillic script (most probably it originates from the period of prohibition of Latin letters for Lithuanian by the Russian government: the end of the nineteenth or the beginning of the twentieth century). Such texts are very scarce, but even this one attests to the fact that the Cyrillic script was studied and was used in private letters in Lowland Lithuania. Janina ÐVAMBARYTË-VALUÞIENË introduces a manuscript collection of ser- mons (1861–1864) by the priest Romualdas Stakënas and publishes one of those sermons. In the review section there are five reviews of books or dissertations: the new facsimile edition of Knyga Nobaþnystës Krikðèioniðkos (1653) by Dainora Pociûtë (Jolanta GELUMBECKAITË); two volumes of Motiejus Valanèius’ Writings edited by Vytautas Vanagas and Birutë Vanagienë (Dþiuljeta MASKULIÛNIENË); Vincas Maciûnas’ Selected Writings edited by Jonas Ðlekys (William R. SCHMALSTIEG); Germanic Standardizations. Past to Present edited by Ana Deumert and Wim Vanden- bussche (Giedrius SUBAÈIUS); Auðra Þemienë’s doctoral dissertation The Word Formation and Origin of the Lithuanian Last Names in the Ragainë District in the Eigh- teenth and Nineteenth Centuries (Marija RAZMUKAITË). Reviews of two conferences are also presented. Along with the one on Klein at Vilnius University by Mindaugas Ðinkûnas that was mentioned above, Giedrius SUBAÈIUS describes the international conference “National Identity and Lan- guage: Circumstances and Results of Prohibition and the Role of Individuals” devoted to the 100th anniversary of the permission to publish Lithuanian texts in the Latin script again, and which took place in May 27–29, 2004, at Ðiauliai University. The editorial board wishes to express sincere gratitude to Ms. Aldona Kaluinienë for editing the style of this volume. We thank the friends of Archivum Lithuanicum— Alma Braziûnienë, Aliucija Orentaitë, Valerijus Raðomavièius, Jolita Steponaitienë, Virginija Galvanauskaitë, and Gytis Vaðkelis as well.

Vilnius, Wiesbaden, Wolfenbüttel, August 2, 2004

8 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6

2003 metais minëtos 350-osios Danieliaus Kleino lietuviø kalbos gramatikos metinës. 2004-aisiais sukanka 350 metø, kai iðleista antroji jo gramatika, pavadinta Kompendiumu. Ðis Archivum Lithuanicum tomas pradedamas straipsniais, skirtais bûtent pirmosioms lietuviø kalbos gramatikoms. Elizabeth NOVICKAS analizuoja abiejø Kleino gramatikø spausdinimo ir kore- gavimo istorijà. Autorë pirmà kartà atskleidþia lietuviðko spaudinio radimosi pro- cesà XVII amþiuje, apraðo autoriaus, spaustuvininko, tekstø perraðytojo, rinkëjo bei korektoriaus bendradarbiavimà ir paèias gramatikas, ypaè jø errata. Johanno Reus- nerio spaustuvës techninis pajëgumas buvo ribotas ir spaustuvininkui teko rûpin- tis, kaip perteikti vienà ar kità raðmená su Kleino raðomajai kalbai bûdingais dia- kritikais. Ieðkant iðeities, daþnai pramaiðiui vartoti antikvos ir ðvabacherio spaud- menys. Rinkëjo darbas su keliais spaudmenø rinkiniais, aiðku, gausino klaidø. Ne- turëdamas sàlygø skaityti korektûras spaustuvëje, Kleinas negalëjo patikrinti ir ið- taisyti viso teksto. Novickas nustatë, kad Kompendiumo klaidø atitaisymo sàraðà, skirtingai nei Gramatikos, spaustuvininkas buvo numatæs ið anksto. Kleino santykiai su spaustuvininku buvo átempti. Visa tai lëmë, kad dar vienas Kleino darbas – gies- mynas – buvo spausdinamas 12 metø, o þodynas apskritai nebuvo iðleistas. Mindaugas ÐINKÛNAS gretina Kleino Kompendiumo egzemplioriø, saugomø Vil- niuje, Peterburge, Wrocùawe, Oxforde, Poznanëje, Tübingene, Wolfenbüttelyje ir Èi- kagoje, paskutiná nepilnà spaudos lankà. Analizë rodo, kad Vilniaus universiteto bibliotekos egzemplioriaus paskutinysis lankas skiriasi nuo visø kitø, taigi jis buvo perrinktas ið naujo. Teksto skirtumai gana menki: atitaisyti diakritikai, spaudos klaidos ir kiti netikslumai, bet jie liudija, kad ðis lankas spausdintas vëliau nei kitø dabar þinomø Kompendiumo egzemplioriø. Ðinkûnas taip pat apþvelgia 2003 metø lapkrièio 21 dienà Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vykusá seminarà, skirtà pirmosios spausdintos lietuviø kalbos gramatikos 350-osioms metinëms. Vitas LABUTIS gretina formaliàjà Kleino Gramatikos struktûrà ir sintaksës dalá su Kristupo Sapûno ir Teofilio Ðulco Compendium grammaticae Lithvanicae (1673). Ðis Kompendiumas skirtas daugiau praktiniams kalbos mokymosi tikslams, todël forma- lusis skaidymas èia labiau detalizuotas negu Kleino gramatikose. Nauju rakursu Ona ALEKNAVIÈIENË dviem straipsniais pristato Jono Bretkû- no Postilæ (1591). Ji apraðo Lietuvos TSR bibliografijoje ir jos Papildymuose nefiksuotà egzemplioriø, dabar saugomà Kaune, Mykolo Þilinsko dailës galerijoje. Anksèiau

9 Archivum Lithuanicum 6 buvæs Karaliauèiaus karaliðkojoje bibliotekoje, vëliau perduotas Karaliauèiaus uni- versiteto bibliotekai, 1923–1944 metais jis saugotas privaèioje pirmojo Lietuvos diplomato Ðveicarijoje, garsaus Kauno bibliofilo Vlado Daumanto bibliotekoje. Alek- navièienë analizuoja proveniencijas bei iðorinius knygos struktûros elementus, ap- raðo Daumanto bei Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos Postilës egzemplioriø áriðimà. Iðtirtas visas áriðimo korpusà sudarantis kompleksas: procesas, technika, stilius, medþiaga ir árankiai. Tokia analizë padeda áriðimà lokalizuoti ir datuoti. Abu egzemplioriai reprezentuoja XVI amþiaus pabaigos ir XVII amþiaus pradþios Prûsijos knygriðystës tradicijas. Áriðimas atitinka nuo XVI amþiaus ketvirto deðimt- meèio vyravusá Karaliauèiaus pilies bibliotekos knygriðiø stiliø. Þavinta SIDABRAITË nustatë, kad versdamas Christiano Fürchtegotto Gellerto pasakëèià „Kûlikas“ Kristijonas Milkus orientavosi á skirtingus recipientø tipus: 1) lietuviø ir vokieèiø raðtijos darbuotojus, kuriems siekæs árodyti, kad lietuviø kalba tinka kilniai poetinei kûrybai; 2) lietuviø valstieèiø bendruomenæ, kurioje kûrinys turëjæs paplisti. Milkus atsisakæs paþodinio vertimo, mëginæs atsiþvelgti á skirtingà kiekvienos „kalbos dvasià“. „Kûliko“ vertimas ið esmës atliktas pagal klasicistinio vertimo reikalavimus: iðlaikytas tam tikras idëjinis ir teminis bendrumas su origi- nalo tekstu, bet meninë raiðka adaptuota atsiþvelgiant á vertimo recipientà. Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII amþiaus giesmiø autorystës, kilmës ir ðaltiniø klausimams skirtas Miko VAICEKAUSKO straipsnis. Vaicekauskas juos apibendri- na kaip aktualià barokiniø lietuviðkø (taip pat ir kitomis kalbomis paraðytø) tekstø originalumo problemà. Nustatyti vertimo ðaltiná ir autorystæ barokinës katalikiðkos himnologijos tradicijoje daþniausiai neámanoma dël to, kad giesmës pirmiausia funkcionavo kaip paraliturginës (procesinës). Jos priklausë ne autorinës, bet þodi- nës liturginës kûrybos – adaptavimo, parafrazavimo bei imitacijos – srièiai. Tiriant lietuviðkø giesmiø prototipus, kreipiamas dëmesys á lotyniðkos ir lenkiðkos tradi- cijos sekimà, jos pritaikymà, keliø tos paèios giesmës variantø kompiliavimà. Iðtyrusi tris þemaièio dûnininko Jeronimo Raèkauskio (1825–1889) rengtas kny- gas – Munkà Vieðpaties (1857), Vadovà á dangø (1857) ir Balsà Dievo (1858), Daiva LITVINSKAITË nustatë ryðkias Raèkauskio pastangas aukðtaitinti savo tekstus. Vis dëlto gerai nemokëdamas aukðtaièiø tarmës, jis ne tik prikûrë daug hiperformø, bet ir paliko daug þemaitiðkø lyèiø. Raèkauskis taip pat stengësi sekti Valanèiaus raðtø kalba bei raðyba. Bet kita ko, nuo Vadovo á dangø vidurio pasitaikantys Raèkauskiui nebûdingi ortografijos bruoþai gali bûti atsiradæ dël tikëtinø Valanèiaus taisymø spaudai rengiamame rankraðtyje (neiðlikæs). Du straipsniai skirti Antanui Baranauskui. Ieva ÐENAVIÈIENË teigia, kad Ba- ranausko kûrybos idëjinës iðtakos buvo kitokios negu lietuviø etnokultûrinio sàjû- dþio. Jam kûryba lietuviø kalba buvusi visø pirma katalikybës stiprinimo priemonë. Universali religinë pasaulëþiûra, pritaikyta lietuviø valstieèiø gyvenimui ir veiki- mui, tautinio tapatumo nepraradusiam poetui leido áprasminti ir savo tautiðkumà, ir gimtàja kalba iðdëstyti krikðèionybës apologijà.

10 Archivum Lithuanicum 6 Halina KARAÚ nagrinëja 1853–1856 metais lenkiðkai raðyto Baranausko dieno- raðèio fonetines, morfologines, þodþiø darybos ir sintaksines ypatybes. Karaú nu- statë, kad Baranausko vartojama kalba priklauso regioniniam lenkø kalbos Kauno apskrities dialektui. Svarbià Lietuvos ir Ðveicarijos kultûriniø sàsajø temà plëtoja Irena ÐTIKONAITË. Ji apraðo akademinius lietuviø ryðius su Baselio, Züricho ir Fribourgo universite- tais XVI–XX amþiuje. Ðtikonaitës surinkta medþiaga ið Züricho bei Baselio univer- sitetø matrikulø papildo bei patikslina Vaclovo Birþiðkos duomenis apie studentus ið LDK, jø pedagogus ir lydinèiuosius asmenis. Dëmesys koncentruojamas á 1889 metais ásteigtà katalikiðkàjá Fribourgo universitetà, kuris darë didelæ átakà Lietuvos moksliniam gyvenimui ir lietuviø tautinës savimonës formavimui. Vyskupo Antano Baranausko rûpesèiu Fribourgas tapo prieinamas daugeliui lietuviø ir ilgainiui virto vienu ið pagrindiniø nepriklausomybës sàjûdþio centrø uþsienyje. Straipsnio prieduose pateikiamas iðplëstinis Fribourgo universitete studijavusiø lietuviø bei ten jø apgintø disertacijø sàraðas. Giedrius SUBAÈIUS tæsia penktame ALt tome pradëtà temà apie grafemø santyká bei koreliacijà XVIII–XIX amþiaus Didþiosios Lietuvos lietuviðkuose spaudiniuose ir rankraðèiuose. Ðá kartà jis apraðo ilgosios <µ> likimà ir jos keitimà á trumpàjà lotyniðkàja antikva raðytuose tekstuose stengdamasis nustatyti lûþio momentà. Pa- grindinës lietuviðkai spausdinusios Lietuvos spaustuvës – Juozapo Zavadskio ir Misionieriø – ilgõsios <µ> nebevartojo nuo 1806 metø. Palyginti greitai naujos spaustuvininkø diktuojamos mados perëjo ir á rankraðèius. Taèiau rankraðèiuose ilgiau iðliko stilistiðkai vartojama <µ>, tapusi kai kuriø autoriø skiriamuoju bruoþu: Kalikstas Kasakauskis, Edvardas Daukða jà raðë nedësningai, taèiau vartojo savo paèiø pavardëse, o Antanas Baranauskas – tik savo pavardëje. Taigi ilgoji <µ>, nuo XV amþiaus gyvavusi Vakarø Europos rankraðèiuose ir knygose, XIX amþiaus Lietuvoje ið inercijos, áproèio ar stilistiniais rankraðtinës grafikos sumetimais dar vartojama rankraðèiuose. Publikacijø skyriuje Domininkas BURBA skelbia iki ðiol nepublikuotas savo ir kitø rastas XVII–XVIII amþiaus lietuviðkas priesaikas, duotas raganavimo, kaimo uþpuolimo, valstieèiø bëgimo bylose, ginèe dël aviþø veþimo ið Lietuvos ir dël pievos. Burba taip pat apþvelgia per dvi deðimtis panaðiø jau publikuotø lietuviðkø priesaikø ir priesaikø formuliø. Gertrud BENSE ir Vincentas DROTVINAS skelbia du indoeuropeisto Augusto Schleicherio laiðkus (1849 10 21 ir 1850 03 08) etimologui ir baltistui, Halle’s uni- versiteto bendrosios kalbotyros profesoriui Augustui Friedrichui Pottui. Ðie laiðkai rodo Schleicherio domëjimàsi gyvosiomis baltø kalbomis: jau tuo metu jis ketino raðyti lietuviø kalbos gramatikà. 1852 metais Schleicheris savo ketinimus ágyven- dino: Maþojoje Lietuvoje keletà metø rinko gyvosios kalbos duomenis ir 1856-aisiais iðleido pirmà profesionalià lietuviø kalbos gramatikà, o 1857 metais – skaitinius su þodynëliu.

11 Archivum Lithuanicum 6 Jurgita VENCKIENË publikuoja privatø atvirukà su lietuviðku áraðu kirilikos abëcële, raðytà tikriausiai spaudos draudimo laikotarpiu (XIX amþiaus pabaigoje ar XX pradþioje). Tokiø rankraðtiniø tekstø iðlikæ maþai. Atvirukas liudija, kad ðios abëcëlës Þemaitijoje mokytasi, ji vartota ir asmeniðkoje korespondencijoje. Janina ÐVAMBARYTË-VALUÞIENË pristato rankraðtiniø 1861–1864 metø pa- mokslø rinkiná, sudarytà kunigo Romualdo Stakëno, ir pateikia vienà rinkinio pa- mokslà. Recenzijø skyriuje aptariamos knygos bei apgintos disertacijos: Dainoros Pociû- tës parengtas faksimilinis Knygos Nobaþnystës Krikðèioniðkos (1653) leidimas (Jolanta GELUMBECKAITË), Vytauto Vanago ir Birutës Vanagienës parengti du Motiejaus Valanèiaus Raðtø tomai (Dþiuljeta MASKULIÛNIENË), Jono Ðlekio sudaryti Vinco Maciûno Rinktiniai raðtai (William R. SCHMALSTIEG), Anos Deumert ir Wimo Vandenbussche’o sudaryta Germanic Standardizations. Past to Present (Giedrius SU- BAÈIUS) ir Auðros Þemienës daktaro disertacija XVIII–XIX amþiaus Ragainës apskri- ties lietuvininkø pavardþiø daryba ir kilmë (Marija RAZMUKAITË). Apþvelgiamos dvi mokslinës konferencijos. Be minëtosios Ðinkûno apþvalgos apie Kleinui skirtà seminarà Vilniaus universitete, Giedrius SUBAÈIUS pristato 2004 metø geguþës 27–29 dienà Ðiauliø universitete vykusià tarptautinæ konferen- cijà „Tautinis tapatumas ir kalba: draudimo aplinkybës, pasekmës, asmenybiø vaidmuo“, skirtà lotyniðkø raðmenø atgavimo 100-meèiui paminëti. Archivum Lithuanicum redaktoriø kolegija nuoðirdþiai dëkoja þurnalo bièiuliams: Almai Braziûnienei, Aliucijai Orentaitei, Valerijui Raðomavièiui, Jolitai Steponaitie- nei, Virginijai Galvanauskaitei ir Gyèiui Vaðkeliui. Aèiû stilistei Aldonai Kaluinie- nei uþ kruopðtø ðio tomo redagavimà.

Vilnius, Wiesbadenas, Wolfenbüttelis, 2004 m. rugpjûèio 2 d.

12 Archivum Lithuanicum 5 Turinys (Contents)

Archivum Lithuanicum 6 ¡ 5

Straipsniai (Articles) Elizabeth Novickas The printer and the scholar:

the making of Daniel Klein’s Grammatica Litvanica ¡ 17 Mindaugas Ðinkûnas Danieliaus Kleino gramatikø (1653 ir 1654)

konvoliutas Vilniaus universiteto bibliotekoje ¡ 43 Vitas Labutis

Pirmøjø spausdintø lietuviø kalbos gramatikø sintaksë ¡ 51 Ona Aleknavièienë „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno Postilë (1591):

Vlado Daumanto egzempliorius ¡ 63 Ona Aleknavièienë Renesansinis Jono Bretkûno Postilës (1591) áriðimas:

Vlado Daumanto ir LMAB egzemplioriai ¡ 87 Þavinta Sidabraitë

Christiano Gottliebo Mielcke’s „Kûlikas“ – klasicistinio vertimo pavyzdys ¡ 117 Mikas Vaicekauskas Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII amþiaus

giesmiø anonimiðkumas: probleminiai svarstymai ¡ 131 Daiva Litvinskaitë Jeronimo Kiprijono Raèkauskio knygø Munkos Vieðpaties (1857),

Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) kalbos ypatumai ¡ 147 Ieva Ðenavièienë

Konfesinis Antano Baranausko lietuviðkosios kûrybos iðtakø aspektas ¡ 165 Halina Karaú

Uwagi o polszczyênie Dzienników (1853–1856) Antanasa Baranauskasa ¡ 177 Irena Ðtikonaitë

Lietuvos kultûriniai ir akademiniai ryðiai su Ðveicarija XVI–XX amþiuje ¡ 199

13 Turinys (Contents) 0 0 0 Giedrius Subaèius

Grafemos <µ> netektis Lietuvos µpaudiniuose ¡ 239 Giedrius Subaèius

Grafemos <µ> netektis Lietuvos rankraµzèiuose ¡ 265

Publikacijos (Publications) Domininkas Burba

Penkios neskelbtos XVII–XVIII amþiaus lietuviðkos LDK priesaikos ¡ 289 Gertrud Bense, Vincentas Drotvinas

Augusto Schleicherio laiðkai Augustui Friedrichui Pottui ¡ 299 Jurgita Venckienë

Kirilika raðytas lietuviðkas atvirukas (XX amþiaus pradþia?) ¡ 315 Janina Ðvambarytë-Valuþienë 0 0 0

Rankraðtinis 1861–1864 metø pamokslø rinkinys ¡ 319

Recenzijos (Reviews)

Dainora Pociûtë (par.), Knyga Nobaþnystës Krikðèioniðkos 1653, 2004

(JOLANTA GELUMBECKAITË) ¡ 333

Motiejus Valanèius, Raðtai 1–2, 2001 (DÞIULJETA MASKULIÛNIENË) ¡ 339 Jonas Ðlekys (sud.), Vincas Maciûnas, Rinktiniai raðtai, 2003

(WILLIAM R. SCHMALSTIEG) ¡ 345 Ana Deumert, Wim Vandenbussche (eds.), Germanic Standardizations.

Past to Present, 2003 (GIEDRIUS SUBAÈIUS) ¡ 351 Auðra Þemienë, XVIII–XIX a. Ragainës apskrities lietuvininkø

pavardþiø daryba ir kilmë, daktaro disertacija, 2002 (MARIJA RAZMUKAITË) ¡ 359

Diskusijos, apþvalgos, pastabos (Discussions, Surveys, Notes)

Mindaugas Ðinkûnas

Seminarium grammaticum 2003 ¡ 367 Giedrius Subaèius Tarptautinë konferencija „Tautinis tapatumas ir kalba: draudimo aplinkybës,

pasekmës, asmenybiø vaidmuo“ (Ðiauliø universitetas, 2004 05 27–29) ¡ 371

Archivum Lithuanicum rengimo principai ir santrumpos ¡ 381

14 Archivum Lithuanicum 6 Straipsniai (Articles)

15 16 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Elizabeth Novickas University of Illinois at Chicago

The printer and the scholar: the making of Daniel Klein’s Grammatica Litvanica1

1. INTRODUCTION. Prominently displayed as the third to sixth line of the title page of Daniel Klein’s Grammatica Litvanica, printed in Königsberg, Prussia (now Kaliningrad) in 1653, are the words “Prepared by the Mandate and Authority of the SERENE ELECTOR OF BRANDENBURG”,2 referring to Georg Wilhelm’s decree outlining the need for printed works to further the religious instruction of the pagan Lithuanian. Significantly, the title page also contains a quote from Cicero: “Nothing is simultaneously commenced and accomplished”.3 Although the produc- tion of this work was directly influenced by the Elector’s decree, which in turn was part of the Reformation’s emphasis on bringing the word of God to the people, it can also be seen as part of a widespread Renaissance flowering of interest in vernacular tongues.4 This flowering, in part reflecting changes brought about by the spread of printing technology, led further to the development of so-called standard languages in countries such as France, Spain and England. The mass production of books not only increased the availability of classical works, but also made books affordable for people who were not necessarily learned in Latin or Greek.

1 The author would like to thank Paul F. Gehl justification for a Lithuanian grammar in of the Newberry Library in Chicago, Profes- his introduction to Compendium Litvanico- sors Giedrius Subaèius and John T. Ram- Germanicum (KlC): “¨war das Polniµche sey of the University of Illinois at Chicago betreffend / hat man allerhand Mittel for their assistance with this article. µolche Sprache ¸u erlernen / als die 2 “Mandato & Autoritate º SERENISSIMI Schl÷µµel ¸ur Polniµchen und Deutµchen ELECTORIS º BRANDENBURGICI º Sprache Jeremi¿ Roteri, das Compendium adornata.” Lingv¿ Polonic¿, wie auch die Colloqvia 3 “Nihil µimul eµt & inventum & perfectum” oder GeµprÕche Nicolai Volkmari, &c. (Cicero, Brutus, 18, 71). dergleichen in Littauµcher Sprache nicht 4 Klein himself makes mention of Polish vorhanden µind.” (fol. A2r) grammars available at the time as

17 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 The parallels in terms of positive contributions by modern-day leaps in technol- ogy are obvious. However, the parallels go still further: in general, it is an unfor- tunate but perhaps inevitable side effect of any technology that the technology itself creates pitfalls. An author typing on a computer is still not entirely sure that what he or she sees on the screen will be exactly what is printed—a glance at a recycling bin in any office will show how often the printing process goes awry in the 21st century. In the 17th century, a manuscript handed to a printer was subject to a number of possible factors which may have altered or distorted what the author originally had in mind, and those limitations were considerably more severe than those faced by an author today. Limitations of material, whether of paper or type, or limitations in terms of the expertise and care taken by the author, the printer, the compositor and the corrector all had their effect on the final product. It is the intent of this paper to examine the available evidence to determine what effect 17th- century printing technology had upon the production of Klein’s Grammatica Litvanica (KlG), printed in late 1653, and its companion Compendium Litvanico- Germanicum (KlC), printed in 1654, both of which are of enormous interest to lin- guists as historical documents in the development of the Lithuanian language,5 and to consider why Klein felt compelled to display so prominently on his title page what is in effect an apology for the book’s imperfections. Given the limited number of copies of Klein’s grammars still known to exist and their scattered locations, an analysis of the depth performed on, for example, Shakespeare’s texts is hardly feasible.6 However, both Klein and Johann Reusner, the printer, left behind a remarkable amount of other evidence. Without an extant copy of Klein’s original manuscript, we must turn to this evidence to assist us.7 Careful analysis suggests how much of the textual variation was due to production issues and how much can be assigned to Klein, who was, after all, struggling with a monumental creative task: not just describing the grammatical structure of a language but also attempting to normalize its orthography and pioneering the study of Lithuanian inflection. Furthermore, comparing the two grammars printed in late 1653 and 1654 gives us some insight into how Klein’s experience with the

5 A full discussion of the historic importance 6 The Folger Library’s 60 copies of of Klein’s work can be found in the intro- Shakespeare’s First Folio spawned duction to a 1957 photographic reprint of Charlton Hinman’s investigations, as well the books held in St. Petersburg by Tamara as numerous succeeding investigations; Buchienë and Jonas Palionis, “Pirmosios see bibliography for a limited listing spausdintos lietuviø kalbos gramatikos,” (Charlton Hinman, The Printing and Proof- Pirmoji lietuviø kalbos gramatika. 1653 metai, reading of the First Folio of Shakespeare 1–2, faksimilinis leidimas, atsakingasis redakto- Oxford: Clarendon Press, 1963). rius J[onas] Kruopas, Vilnius: Valstybinë 7 See Giedrius Subaèius, “Spaustuvininkø politinës ir mokslinës literatûros leidykla, átaka raðybai ir jos standartams,” ALt 3, 1957, 9–63 (further on—PLKG). This article 2001, 129–152, for a careful analysis of will refer to quotes from KlG and KlC by the differences between a manuscript and the original’s page numbers followed by the printed version. the page numbers used in PLKG.

18 Archivum Lithuanicum 6 production of the first book may have affected his work on the second and perhaps even the printing of subsequent books in Lithuanian. There is plenty of evidence, although it is partial. First of all, there is what Klein himself has to say about the books in his introduction. Other written sources include a letter written to the Elector Fredrick Wilhelm requesting a license for a printer of Lithuanian books in Tilþë and the printer Johann Reusner’s letter regard- ing the same subject.8 Documentation of the numerous disputes Reusner had with the widow of the former university printer9 gives us some idea of what sort of resources Reusner had. Last but not least is the evidence presented by the printed books themselves.

2. PHYSICAL ASPECTS OF THE GRAMMARS. I would like to begin with a bibliographic description of the copy at the Newberry Library in Chicago (Call no.: Bon. 13445), as an examination of the structure of the book reveals, among other things, some important clues about its production. This description is of the book as it is recently bound; the two works are bound together in a single volume. The book is printed in octavo format, that is, eight pages printed on one side of a sheet (known as a form), which was then turned and printed with another eight pages on the opposing side (the complete 16 pages, or 8 leaves are known as a signature). The volume contains two title-pages: the first for KlG (a grammar written in Latin) and a second for the shorter KlC (written in German). The entire volume and the binder’s fly leaves appear to be from the same paper stock.10 The preliminary pages for KlG (title page, dedications, introduction) take up a total of 28 pages, or the first two signatures. It is noteworthy that the second signature has only 12 pages, instead of the usual 16; we will return to this later. The text of KlG contains 176 pages (misnumbering by Reusner caused the last page to be numbered 174). KlC follows immediately. It contains a title-page, a preface in

8 Reprinted by Domas Kaunas in “Archival 10 The collational formula of the copy at the Documents about the old literacy and Newberry, using Fredson Bowers’ Prin- printing workers in Lithuania Minor,” ciples of Bibliographical Description, Knygotyra 25(32), 1998, 451–456. Princeton: Princeton University Press, 9 Without access to the original documents, 1949, could be written thusly: 8°: A8, b6, I have relied on reports and reprints of 2A–L8, 3A–G8, H4, c1. Briefly, an octavo them by Friedrich Adolph Meckelburg in book: Consisting of one 8-page signature Geschichte der Buchdruckereien in Königsberg, with an “A” collation mark (the collation Königsberg: Druck und Verlag der marks were printed at the bottom of the Hartungschen Hofbuchdruckerei, 1840, pages as a guide for the bookbinder), one and Karl Lohmeyer in “Geschichte des 6-leaf signature with a “b” collation mark, Buchdrucks und Buchhandels im a second series of eleven 8-leaf signatures Herzogthum Preußen (16. u. 17. labeled A through L (the letter J was not Jahrhundert). Zweite Abtheilung,” Archiv used), a third series of seven 8-leaf signa- für Geschichte des Deutschen Buchhandels 19, tures labeled A through G, one 4-leaf sig- Leipzig: Verlag des Börsenvereins der nature labeled H, and one unlabeled in- Deutschen Buchhändler, 1897, 179–304. serted leaf. 0 0 0

19 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 four pages, 112 pages of text and 2 pages for errata, printed on the last two pages of the last (short) signature. This is followed by the leaf (two pages) containing the errata for the KlG.

The copy at Vilnius University’s library (Call no.: LR 1983) is bound in the same order but is missing the last pasted-in leaf, that is, the errata for KlG.11 A photo- graphic scan of the KlC’s errata in the copy at Adam Mickiewicz University at Poznan (Call no.: SD 21725 I) shows the title-page for KlG (Call no.: SD 21726 I) following that of the errata for KlC, so in this case it appears the two books were bound together with KlC first, KlG second, so again the pasted-in leaf would be bound in at the very end. The photographic reproduction from the St. Petersburg library in PLKG shows each list of errata following the volume to which it pertains; however, without the examining the actual book it is impossible to state that it is so in the original. A copy of the grammars at Oxford’s Bodleian Library (Call no.: 80 S 119[3] Med.) is bound into a single volume together with Nicolaus Volckmarus’ Compendium Linguae Polonicae (Danzig, 1646), which is first in the volume; KlG is second, KlC last. The pasted-in leaf for KlG’s errata is missing.12

3. THE PRINTING SEQUENCE. It was standard practice in printing a book in the 17th century to print the body of the work first and the preliminary pages last.13 Numerous clues point to this being the case for Klein’s KlG. In his introduction to the book (“PR¯FATIO AD LECTOREM”), Klein refers to the printed errata for KlG and also gives further explanation of areas of the work that need correction. Obviously the body of the text was already printed, and the inserted leaf for the errata at least foreseen, before Klein finished writing his introduction. One possibility is that the errata for KlG was printed at the same time and on the same sheet used for the short “b” signature, which is missing two leaves. Because of the folding and sewing which holds the paper together at the spine, a signature always has to be some multiple of four pages (2 leaves)—and paper was frequently the most expensive single investment in a particular book. A blank leaf in the middle of the book would have been a waste of paper. In order to avoid having the errata and the blank leaf appear between the dedications and the text of the book, the position- ing of the pages in the press—the imposition—would have been adjusted so that those two leaves could be cut off. The one extra leaf then possibly could have been used for the binding.

11 See Mindaugas Ðinkûnas’ article (“Danie- 12 From an e-mail to the author from liaus Kleino gramatikø [1653 ir 1654] Georgina Hardy of the Bodleian Library, konvoliutas Vilniaus universiteto bibliote- May 21, 2004. 0 0 0 koje”) in this issue of ALt (p. 43–50) for a 13 Roy Stokes, Esdaile’s Manual of Bibliogra- full description of how the errors in the phy, Metuchen, N. J.: The Scarecrow Press, Vilnius copy have been carefully either 51981, 33. 0 0 0 inked in or scratched out of the body of the text. Perhaps the owner felt he no longer needed the errata page? 0

20 Archivum Lithuanicum 6 Five of the 13 pages of “Praefatio ad lectorem” are essentially devoted to Klein’s observations about errors in the text and it is mentioned in the section devoted to the Elector as well. The preface to KlC does not refer to the errata or contain similar corrections, so it isn’t possible to tell from the content that it was printed last. However, the fact that the preliminaries in this case are very short—only six pages—and that the errata contains a correction for page 10, the last page of the signature, suggests that Reusner in this case did not follow standard practice; the book appears to have been typeset and printed from beginning to end. Although the errata for both KlG and KlC must be considered part of the original issue of the books, it appears that KlG’s errata was a late addition, whereas the errata for KlC was planned in advance. The evidence for this is quite solid: besides being physically part of the last signature, KlC’s errata list contains no corrections for the last signature of which it is a part.14 Interestingly, the last signature H4 in the copy at Vilnius University is significantly different from other known examples and appears to be a re-setting of the text (Ðinkûnas 2004, 44– 48). This may have occurred as a result of an accident in which the original type was spilled or otherwise ruined, or it may have been a second run to make up for a shortage of that signature—unlikely in light of Reusner’s complaint in his letter to the Elector (Kaunas 1998, 455) that he hadn’t sold any copies. Most probably, the last signature, as it only contained eight pages instead of the full sixteen, was set twice, allowing a more efficient use of the press. The printer would then need to print only half as many copies to produce the necessary number of sheets for the run.

4. THE RELATIONSHIP OF THE TWO BOOKS. Klein several times makes mention of KlC in the preliminary pages of KlG. The first mention occurs in the dedication to Fredrick Wilhelm (his father Georg Wilhelm had already passed away):

Therefore accept, MOST POWERFUL ELECTOR, these the first fruits of my labor, a new Grammar together with the attached Compendium in German, as well as a Dictionary of Lithuanian, which I humbly deposit at Your Serene Highness’ feet.15 The use of the word “annexo” implies that the two books were presented as a unit. The same word is used in a second reference made at the end of KlG’s introduction:

14 The irregular signing of KlC’s first signa- 15 “Accipe ergò, ELECTOR POTENTISSIME, ture, with “A” on page 1 and “Aii” ap- haµce laborum meorum primitias, pearing on both the first page of the pref- Grammaticen novam unà cum annexo ace and again on page 3 of the text, ap- Compendio Germanico, ut & Lexico Litvanico, pears to be a composition error, probably Ý qv¿ ad pedes Serenisµim¿ Veµtr¿ due to confusion over the irregular print- Celsitud[inis] subjectiµµimé depono.” ing of the book. 0 0 0 (fol. A5v–A6r; PLKG, 76–77)

21 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 and you will find that all of these imperfections have been cleared up as well in the little German compendium of grammar which is attached, because you may want to cross check it carefully with the (larger) Grammar.16 In the introduction to KlC, Klein explains that this book is designed for those who don’t necessarily have higher education, but may need to learn Lithuanian; but he also specifically states that it is intended as an addition to the Grammar:

So I have, partly at their request, written this short adduction or primer for the Lithuanian language with German precepts and rules intended to be appended to the grammar.17 Another clue is the difference in the signature signings between the two books: KlG uses roman-style letters with Arabic numerals for the signings (exceptions are “A” and “BV” instead of “B5”), while KlC uses gothic-style letters with roman numerals (with two exceptions: “D4”, set in italic type instead of gothic, and “H3”). The practice of distinguishing the signings typographically is a clue that the second work was intended to be bound with the first (Stokes 51981, 291). It is also possible that KlC’s signings were done in gothic for esthetic reasons, i.e., to match the body text of the work, which is mostly in gothic types.18 A third clue is provided by the evidence of KlC’s unusual order of printing, almost as if it was considered a continuation of the first book instead of a separate book on its own. It is probably safe to say that the intention was to provide flexibility; i.e., the two books could be sold either as a unit or separately, although Klein’s remarks make it clear that he considered the second book an addendum to the first. Linguists recognize that KlC, although it is considerably briefer than KlG, contains material not covered in the first book and, in some cases the material is refined (PLKG, 39).

5. THE PROOFREADING OF THE WORKS. Examining the errata for the two works may answer some questions about the proofreading. Judging from what is known about 17th century presswork, Reusner’s work (and the resulting high number of errata) was not out of the ordinary. Klein in his introduction remarks that errors in the Grammatica were caused by “either the transcriber or the compositor” (“vel deµcriptoris vel typotheta”, fol. b3v; PLKG, 88). Apparently, the copy provided by Klein must have needed transcrib- ing—possibly because it had many corrections in it already. We do know, again from Klein’s remarks, that his work was carefully reviewed by a group of other

16 “µeu compendio Grammatices Germanico Littauµchen Sprache / µo mit Deutµchen libello huis [sic!] annexo illa omnia Pr¿ceptis und Ý Regulis verfaµµet / der emaculata deprehendes, qvod cum Grammatick anhengen wollen.” (fol. A2v– Grammaticis inµtitutionibus diligenter A3r; PLKG, 278–279) conferre velis.” (fol. b5r; PLKG, 91) 18 Thanks to Paul F. Gehl of the Newberry Li- 17 “und auff Theils ihrer Bitte dieµe kurãe brary for this suggestion. Anf÷hrung oder Anleitung ¸ur

22 Archivum Lithuanicum 6 pastors. Klein also mentions that one of them, Christoph Pretorius, because he could not participate in the meeting, sent his observations. This implies that there was more than one copy of the original manuscript. Whether a separate copy was sent to Pretorius or the same copy was sent to him and then returned is unknown. But we can assume that at least one copy of the manuscript was amended and cor- rected, and that at least one fair copy was made for (or by) the printer. It’s unclear whether the fair copy of the manuscript was produced by someone working for Reusner or someone hired by Klein, although some of Klein’s comments make it seem that Reusner made it. It’s also somewhat unclear whether Klein corrected the copy or actual proofs of the type. His remark in the introduction seems to refer to a written copy: “I would like you to know that the pages were by no means sent to me to make final corrections, perhaps because of the distance that separated us, although I made urgent requests as soon as the printer began to transcribe the pages and I had been given an assurance [that I would have an opportunity to correct pages].”19 A second remark seems to reinforce the idea that he proofed a manuscript copy: “And these which had been crossed out together with the preceding in the handwritten copy were afterwards not heeded.”20 Percy Simpson gives numerous examples of authors’ corrections to transcribed manu- scripts as well as to press proofs, so either option is a possibility.21 One reason why a printer would want a clean copy of a manuscript would be that it would assist him in casting-off. This process determined how much of the text would fit on a page and essentially allowed the printer to establish where the page breaks would occur as well as to plan how many pages the text would fill. (Remember that he was always aiming for a multiple of four.) Establishing how much of the text would fit on a page also allowed him to put more than one compositor at a time to work setting type. Since the actual printing took less time than the typesetting, this would avoid having the printers and press sit idle. The errata for KlG contain some clues regarding the proofreading in the form of the corrections themselves. Corrections to the early part of the text are confused and irregular, suggesting that Klein was not working from proofs but rather from the cast-off fair copy. The first seven corrections refer only to a page number. These corrections jump around from page to page, as if Klein had found a problem (actually, something he wanted to revise) and then went looking through all the

19 “Ignorare autem Te nolim, pagellas iµtas 20 “Qv¿ cum prioribus in µcripto exemplari Grammatic. utut [sic!] primo etiam tem- deleta poµtea non obµervata µunt.” pore, qvô illas deµcribere cøperat typogra- (fol. b4v; PLKG, 90) 0 0 0 phus, vehementer urµerim, mihiqve promi- 21 Percy Simpson, Proofreading in the Seven- ßio facta fuiµµet; ad correctionem tamen ul- teenth and Eighteenth Centuries, ed. by Har- timam, forté ob loci diµtantiam, neutiqvam ry Carter, London: Oxford University mihi fuiµµe transmiµµas” (fol. b4r; PLKG, Press, 1970 [Reprint of 1935 edition with 89). Erasmus uses excudo for the verb to a new foreword]. 0 0 0 print; Hornschuch (1608) imprimo. All three use the word typographus for printer.

23 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 pages he had at hand for more occurrences of the same problem. The corrections, for pages 4 (Wokieãiei→Wokeãiei), 5 (‡od‡iei→‡od‡ei), 10 (kwieslys→kweµlys), 28 (‡o- d‡ieis→‡od‡eis, lie‡uwiems→lie‡uwems, lie‡uwieis→lie‡uweis), 37 (‡od‡iems→‡od‡ems, ramãiems→ramc¸ems), and 38 (‡od‡ieis→‡od‡eis, ramãieis→ramc¸eis), all remove an appearing before an . This is followed by the comment “the i having been deleted in front of e everywhere” (“ubivis extincto i ante e”). There then follow corrections for pages 9, 11, and 13, all of which appear to be typical compositor’s errors—a missing word, missing accent marks, an incorrect Hebrew spelling—and revealingly, these refer not just to the page number, but to a line number as well. The errata that follow switch back and forth, some of them with just a page number, some with both a page and a line number, and not in strictly sequential page order. The fair copy, if cast off, would (or could) contain page but not line numbers. Next the errata contains an instruction to fix the misnumbering on pages 48 and 49, which were inadvertently repeated, by adding the letter “a” and “b” to the numbers. Unquestionably Klein was at this point correcting printed proofs, not a manu- script.22 It isn’t until the correction for page 52 that the style settles down and we are consistently given both a page and a line number, and the errors are listed by sequential page numbers. Perhaps Klein originally got the fair copy to proof and he used the opportunity to make author’s revisions. Extensive author’s revisions would affect the planning of the entire book and involve a great deal of work if the type had already been set, even given that the pages had not actually been run through the press as yet— perhaps this is why Reusner sent Klein no more pages. We know for certain that at some point Klein did begin reading actual press proofs. Another, less likely, possibility is that Klein got a few press proofs at the beginning and began making author’s revisions and corrections on the proofs themselves without understanding how involved it would be to correct them, or even that the proofs he was getting were of a signature that had already been printed.23 He may have been following

22 Hieronymus Hornschuch in his manual for 1636. But that work, at 16 pages, was correctors Orthotypographia mentions the considerably less involved. See [Johann checking of page numbers on a form to be Behm, Daniel Klein, 1636:] THEOLOGICA part of the corrector’s job (Hornschuch EXPLICATIO ET RESOLVTIO primorum 1608, 15). Originally published in Latin in quatuor versuum cap. 10. prioris ad Co- 1608 in Leipzig, this manual for correctors rinthios ex ipsa Pauli mente & tractationis was translated into German as early as intentione desumta, Quam certis positio- 1634. Full of amusing invectives against nibus comprehensam Academicae velita- shoddy printers as well as sloppy authors, tioni Loco Ordinariae Disputationis subji- the reprint of the Latin original, with an En- cit IOHANNES BEHM SS. Theol: Doctor & glish translation by Phillip Gaskell and ejusdem Professor Pr: Serenissimi Elec- Patricia Bradford and published in 1972 by toris Brandeb. Aulicus in Prussia Concio- Cambridge University Library (further on— nator, nec non Sambiens. Consistorij As- Hornschuch 1608), is used for citations. sessor. Respondente DANIELE Klein / 23 Klein already had some experience with Tilsó Prusso. [...] REGIOMONT: Typis printing, as his thesis had been printed in LAVRENTII SEGEBADII, M. DC. XXXVI.

24 Archivum Lithuanicum 6 the standard corrector’s practice of writing the directions on the edges of the proof sheets, which would have been sufficient direction for the compositor to make corrections. In either case, when it became clear at a later moment that the correc- tions would have to go into a printed list, Klein began including line numbers to make it clear to a reader checking the errata where the corrections belonged. The disorderly list of errata may reflect an attempt to put the two lists into some sort of order, possibly by Reusner’s shop.

6. TYPICAL PRACTICE. Proofreading of typeset copy by authors was a fairly common practice in England during the seventeenth century (Simpson 1970, 49), and Hornschuch mentions this as well.24 However, this typically meant that the author actually attended to the proofing in person; Klein mentions the distance between his parish in Tilþë and Königsberg (about 100 km) as one of the possible reasons why he did not receive copy to read. Simpson gives numerous examples of authors begging pardon for the errors in a book by reason of being ill, called away to court or even imprisoned, and so unable to attend to the printing of their work on a daily basis. One example from an anonymous work printed in 1654 in England is this note about the typographic errors:

For although, as there are sins of Commission, there likewise be those of Omis- sion, with the stint of which latter kinde, I may possibly be aspersed, for not revising the Proofs, before they were finally locked up in the Forms; yet may the urgent pressure, whereby in the interim I was robbed of all leasure, serve to vindicate me of that Imputation. (Simpson 1970, 15) From comments such as these and studies on the production of other books, it seems clear that the usual seventeenth-century practice was to proof the pages as they were composed, correct them, lock them up in a form, and then print them as soon as possible. It would not be cost-effective to leave type standing for long periods waiting for an author to send in his corrections; the type would be needed for the compositors to begin working on the next form or the next job. From court documents of Reusner’s complaints against the widow of the former printer, we know that type was in short supply (Lohmeyer 1897, 201), so it is almost certain that Reusner and Klein worked this way. The quality of the proofing done in a shop varied greatly; Hinman’s analysis of the Shakespeare Folios indicates that the proofing was rather cursory. There is little evidence to suggest that the corrector referred to the original copy. For the most part, the corrector looked for gross errors, such as upside-down letters. Hornschuch’s

24 Hornschuch remarks that an author harmful to all such people, as is shown by should prepare a clean manuscript unless the fact that never were more mistakes he wants to read his own proofs, “a prac- found afterwards than in their own pub- tice which I can testify has been generally lished works” (Hornschuch 1608, 34).

25 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 account suggests that some correctors were a great deal more conscientious, al- though he also condemns printers for not hiring professionals to do this work. In the illustration from Hornschuch’s manual (see Fig. 1), we see the corrector in the back right-hand corner working with a reader. Hornschuch mentions a knowledge of languages as being necessary for a corrector, which seems obvious if he was to correct proofs from a manuscript being read aloud. Although no record of Reusner’s employees at the time of the printing of Klein’s works has been found, Domas Kaunas states that Reusner’s predecessor Lorenz Segebade (who printed Klein’s thesis, see note 23) had 5 compositors and printers, 3 bookbinders, an illuminator and wood block carver, one corrector and three apprentices.25 By most accounts, some printers, particularly those concerned with the quality of their work, did hire correctors. Arguably Reusner’s position as the official printer for the production of scholarly works would be compelling reason to do so. Even if Reusner did have a corrector, however, it does not follow that his corrector would be familiar with Lithuanian. The Vilnius copy’s variant short signature H4 of KlC, which was typeset twice, is indicative of the variations in text that must have seemed acceptable. Besides the differences in the Lithuanian analyzed by Ðinkûnas, there are numerous differences in punctuation (something which in this period was very much taken for granted), as well as variations in the spelling of the German. The compositor of the Vilnius copy, if indeed there were two of them at work, seemed to prefer aus-, (ausgesprochen and ausgeredet) while the other favored auß- (KlC 10923,29; PLKG, 389), although an alternate explanation is that the compositor was working from a case that was short of the <ß> character. The compositor of the Vilnius version overall seems to be the more careful of the two; a more detailed study of this interesting variant in relation to the rest of the book may reveal identifying characteristics that could determine which pages elsewhere in the book were set by which compositor.

7. THE PRINTER REUSNER. Because he was involved from his arrival in Königsberg in a series of suits and countersuits with the widow of his predecessor as the university printer, a remarkable amount of detail about Johann Reusner has survived. He came from a family of printers: his father Christoph Reusner, a master printer who was later to become the university printer in Stockholm, married the daughter of a Rostock printer. Johann was born in Rostock in 1598, spent three years as an apprentice printer in the office of Jakob Lucius II in Helmstedt and 16 years as a journeyman in various printing offices in Denmark, Sweden, and Ger- many.26 In May of 1639 he signed an agreement with Königsberg University27 and

25 Domas Kaunas, Maþosios Lietuvos Wiesbaden: Otto Harrassowitz, 21982, spaustuvës 1524–1940 metais, Vilnius: 395–396. 0 0 0 Mokslas, 1987, 39. 0 0 0 27 See Appendix C, D and E of Meckelburg 26 Josef Benzing, Die Buchdrucker des 16. und (1840), for transcriptions of the agree- 17. Jahrhunderts im deutschen Sprachgebiet, ments and the privileges granted Reusner.

26 Archivum Lithuanicum 6 Fig. 1. The printshop, showing correctors at work in the far right corner and a compositor at work in front of them; illustration from the German translation of Hieronymus Hornschuch’s 1608 Orthotypographia printed in Leipzig in 1634; Herzog August Bibliothek Wolfenbüttel: Q 180. 8° Helmst., fol. A3v

27 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 settled there in October of the same year, bringing with him one press, 14 cases of type and two journeymen printers (Lohmeyer 1897, 201). He obtained a Hauptpri- vileg (the sole right to print scholarly works) in May of 1640; and in 1660 he secured a license to publish a newspaper. Reusner was invited to come to Königsberg after the death of the printer Lorenz Segebade; apparently, the University’s professors had been unhappy with Segebade for some time, maintaining that his shop was neglected and his behavior towards the professors “immodest” (unbeschieden; Meckelburg 1840, 10). They were espe- cially interested in Reusner because he had at some point learned how to cast type; they were interested not only in printing Lithuanian and Polish works, but oriental languages (Hebrew, Arabic, etc.) as well. The numerous lawsuits which followed with Segebade’s widow Elisabeth over the transfer of the building that housed the press and the widow’s continuing publishing work may have in part been due to the promises made to Reusner to entice him to come. In 1642 Segebade’s widow married Pascha Mense, a bookbinder by training, who then together with her son Josua Segebade managed the press (Benzing 21982, 261). Apparently, this was a thorn in Reusner’s flesh; lawsuits and counter law- suits abounded regarding Mense’s printing; these did not end until 1658.28 Illustra- tive of the political turmoil of the time, Mense and Elisabeth, unhappy that the Elector of Brandenburg had given Reusner a monopoly, applied to Wladislav IV of Poland and Lithuania, who in 1644 granted Mense the right to print Catholic works. Meckelburg found Reusner’s conduct in regard to the widow somewhat appalling; he seemed to think it was unlikely that Reusner had ever actually paid the widow for the building, and comments “Reusner in this regard did not prove himself a strictly upright person”.29 The professors took to complaining about Reusner’s work, stating that among other things he had never gotten around to casting enough Hebrew or Greek type, but it must be remembered that the Thirty Year’s War was ravaging much of Germany during this time. Still, Reusner was productive. A recent search of the GBV [=Gemeinsamer Biblio- theksverbund] database of 17th century printed works and Wolfenbüttel’s (Herzog August Bibliothek) online catalog turned up 939 Königsberg imprints with Reusner’s name which were printed during his 26 years there.30 Much of Reusner’s work listed in these catalogs consists of smaller pieces, including poems (he printed

28 See Reusner’s complaints about Mense in des 17. Jahrhunderts”. The project, listing his letter to Fredrick Wilhelm (undated; all 17th century printed works, was begun but written after July 1662; Kaunas 1998, in 1996 and is expected to take 10–12 454). 0 0 0 years to complete. It lists 617 imprints. Of 29 “Reusner in diesem Punkte nicht gerade the 405 imprints by Reusner listed in the als ein streng rechtlicher Mann sich Herzog August Bibliothek Wolfenbüttel beweisen.” (Meckelburg 1840, 14) Internet catalog at http://sunny.biblio.etc. 30 Accessed April 20, 2004: http://gso.gbv.de, tubs.de:8080/DB=2/MAIN, only 83 were “VD17 – Das Verzeichnis der im deut- included in the GBV database as of the schen Sprachraum erschienenen Drucke access date. 0 0 0

28 Archivum Lithuanicum 6 Fig. 2. A diagram of a case of type on a stand, showing the arrangment of letters for a Latin font in the case, as illustrated in Joseph Moxon’s Mechanick Exercises on the Whole Art of Printing, 1683–1684, plate 1; The Huntington Library, San Marino, California: RB 138367 (2)

numerous pieces by Simon Dach), dedications, and funeral orations (an extremely popular genre at the time), as well as dissertations and music.

8. THE COMPOSITION OF THE BOOKS. The typography of Klein’s grammar is certainly complex. A typical page from KlG contains a mixture of roman and italic styles in a type style known as “Antiqua” for the Latin and the gothic style known as “Schwabacher” for Lithuanian (see Fig. 5). Occasional words in German are set in a different gothic style known as “Fraktur”; in addition, there are a few phrases in Greek and Hebrew. Each case contained only one style and size of type, so a compositor would need to be working continuously with at least three cases, and occasionally hunting down cases with different sizes of type for the headings or for German, Greek or Hebrew, then doing the same in reverse while he was distributing the type after printing. KlC, although written in German, nevertheless contains numerous Latin words in both roman and italic. In addition, as can be seen in Fig. 2, the compositor was dealing with more than the standard alphabet we are accustomed to using on an English language computer keyboard; accent characters

29 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 and ligatures made the job considerably more complex. Both works use numerous tables, which would require justifying the type twice (or sometimes three times) within a single line of type. The title page of KlG alone contains eleven different fonts. The complexity of typesetting Klein’s work is reflected in the contract Reusner signed with the University in 1639, which spelled out the price Reusner was paid for his work by the nature of the typeset material. As reported by Lohmeyer (1897, 198), the price was determined not only by the size of the type but also by the language (Lohmeyer’s account is more detailed than Meckelburg’s and differs in several details). His list is as follows:

1) In the German or Latin language in Secunda Antiqua 80 Groschen

2) with Tertia [approx. 24 pt.] and Mittelschriften [18 pt.] 90 Groschen

3) with “Ciceroschriften” [12 pt.], for Antiqua, Kursiv, Fraktur together with Schwabacher 3 Florins, 10 Groschen

4) with “Korpusschriften” [10 pt.] (in the same kind) 4 Florins, 15 Groschen

5) in Greek 4 Florins, 15 Groschen

6) in Hebrew, with punctuation 6 Florins Klein’s books would have fallen into category 3. For this price, Reusner was expected to provide each of the University’s professors and the library with a copy of the book. In addition to the mix of fonts throughout the work, there is some indication that the Fraktur and Schwabacher styles, because of the complexity of the letterforms and the similarities between letters such as the and <µ>, and , and , was more difficult to typeset correctly. A set of proof sheets that the Newberry Library recently acquired from the workshop of Jakob Lucius in Rostock (not the Jakob Lucius that Reusner was apprenticed to, but his father), show a larger number of corrections overall in the proofing of the Fraktur than in the Antiqua (see Figs. 3 and 4). Given the complexity of this work, it perhaps is no wonder that there were so many typographical errors. If we add to this the widespread 17th-century disregard for standardized spelling, it becomes clear why Klein was frustrated with the results of Reusner’s work.

9. THE CASTING OF SPECIAL LETTERS. Reusner’s knowledge of type- casting was mentioned in Fredrick Wilhelm’s decree of 1640 as one of the reasons

30 Archivum Lithuanicum 6 Fig. 3. A proofsheet from the workshop of Jakob Lucius in the Newberry Library’s collection, showing relatively few corrections in Antiqua cursive type; John M. Wing Foundation, Newberry Library, Chicago: Wing folio ZP 547.L83

for granting Reusner the privilege; the Elector specifically mentions his ability to print books in German, Polish, Latin or Lithuanian. Reusner did cast some special characters for Klein, although Klein, in his introduction to the books, complains about a shortage of the special characters he needed. Apparently Reusner taught himself how to cut and cast letters (Meckelburg 1840, 15). Interestingly, although there are recorded instances of type-cutters taking on apprentices, Reusner’s feat is confirmed by Joseph Moxon’s 1683 treatise on print- ing, Mechanick Exercises on the Whole Art of Printing, where in his introduction to the subject he writes:

Letter-Cutting is a Handy-Work hitherto kept co conceal’d among the Artificers of it, that I cannot learn any one hath taught it any other; But every one that has used it, Learnt it of his own Genuine Inclination.31

31 Citation from the reprint of Joseph duction and notes by Herbert Davis and Moxon’s Mechanick Exercises on the Whole Harry Carter, London: Oxford University Art of Printing, 1683–1684, with an intro- Press, 21962, 87. 0 0 0

31 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 Fig. 4. Another proofsheet from Jakob Lucius’ workshop, this one showing the relatively higher number of corrections in Fraktur type. These pages are from Kirchengerichts oder Consistorii Ordnung, issued by the Duchy of Mecklenburg, and printed in Rostock in 1570; John M. Wing Foundation, Newberry Library, Chicago: Wing folio ZP 547.L83

It may have been that Reusner learnt something of the trade during his travels as a journeyman. Reusner was obviously not a skilled type-cutter: the letter that we know he cut for Klein (the <ë>, which was unique at the time) is noticeably cruder than the other letters in the font; the angle of the cross stroke doesn’t match the font’s original and the letter is somewhat larger (see Fig. 6). Another letter Reusner may have cast is the <ô>, which appears too squashed and leaning to the right (see Fig. 7). Some of the characters used in Klein’s grammar, such as the <å> and the <ù>, were also in use at that time to print Polish; whether Reusner obtained these from somewhere else or cut them himself is unknown, although the fact that Reusner’s competitor Pascha Mense printed a Polish grammar in 1645 indicates that some characters must have been generally available.

32 Archivum Lithuanicum 6 Fig. 5. Page 22, a typical page from KlG (PLKG, 116). The errata list contains a correction for didiµis in line 10 (line 9 of the text), which reads didyµis cum y (use in the same manner). Also note the Antiqua style in regia at the end of the eighth line from the bottom, <ê> in gieµmês in the last line, and two <ó> characters in ‡mógui, ‡mógu in the 13th line from the bottom of the text;

VUB: LR 1982

33 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 Fig. 6. The original Schwabacher lowercase on the left compared to Reusner’s <ë> on the right, from page 1 of KlG (PLKG, 95). These samples are considerably enlarged from the original;

VUB: LR 1982

For readers unfamiliar with the process, casting letters first involves cutting the letter into the end of a piece of metal known as the punch. This letter would be cut at exactly the same size as was desired for printing, except that it would read as a mirror image of the final printed result. Not only would this require excellent eyesight and a steady hand, but a good sense of proportion and design. The punch would then be pressed into a piece of heated metal, known as the matrix, to form a reversed image. The matrix would be used as a mold to cast the actual letters.

10. A SHORTAGE OF LETTERS. Unlike today’s computer-generated type- setting, where an particular letter can be repeated an infinite number of times, composing with metal type involves working with a limited supply of each letter. Generally the foundry would cast a larger number of commonly used letters and a smaller number of infrequently used ones. This is reflected in Moxon’s illustration of the case (see Fig. 2), in which commonly used letters were assigned larger boxes in the center, where they would be closer to hand when composing and distribut- ing. Of course, the nature of the work involved sometimes throws these averages completely out of balance; for example, a work in English about Queen Victoria would undoubtedly require an especially large number of the capital letter . Buchienë and Palionis’s analysis of Klein’s marking of accents shows numerous inconsistencies that they attribute to typographical error (PLKG, 47–59). It’s possible that if the compositors ran short of accented characters, then they may have simply substitued unaccented ones. Usually all 16 pages in a signature were composed in order, unless more than one compositor was working, in which case the text of a given form would be split only once, towards the middle. My analysis of the use of accented characters throughout KlG does not show any clear tendency of fewer accented characters in a pattern that would indicate that the compositor(s) substi- tuted unaccented characters when they ran short of accented ones, so Buchienë and Palionis’s conclusion is probably correct, and many inconsistencies can be attrib- uted to compositor error. However, the evidence shows another shortage—a shortage that the printer Reusner cleverly overcame. In Reusner’s letter to the Elector refuting the need for a printer of Lithuanian in Tilþë, he mentions the casting of special letters for Klein.

34 Archivum Lithuanicum 6 Fig. 7. Shown here is the original Schwabacher in pér†innoti compared with a very

crude <ô> in ¸innôti from KlG 2318 (PLKG, 117). The missing accent on the <¸> in ¸innôti was not corrected in the errata;

VUB: LR 1982

He states that Klein made him redo the letters three times “at great cost”.32 From the poor quality of Reusner’s letter-cutting it’s perfectly understandable if Klein was not happy with the quality. However, this does not rule out the possibility that Klein may have underestimated how many special characters he would need, and that Reusner’s complaint may have been not just about “redoing” the letters (he uses the word “geendert”, in modern German “geändert”, which means modify, alter, rework), but about having to go back and repeatedly cast additional ones. Considering the difficulties involved in casting type—everything from making all the measurements correctly to heating the metal for casting—it would undoubtedly be easier to cut a series of letters than to start from scratch for each individual letter. On the opening pages of KlG (PLKG, 95–96), Klein gives a list of the characters used in the Lithuanian alphabet and states that there are 22 of them. However, his count is only by letter and does not include the accented characters. In all, there are actually 37 separate letters in his list. But he uses far more in the actual text; by my count, there are an additional 10 accented characters regularly used, which would make the list considerably larger. Some of the letters in the list—the , and —Klein recommends against using, but some other letters—such as the long form for <µ> or the letter , both used frequently—are not included. A few accent characters make only very occasional appearances, for example, the <Õ>, which appears in KlG only six times, on pages 17, 19, and 21 (PLKG, 111, 113, 115). My count comes to 45 regularly used characters—and these counts are only of lower- case letters. If Klein had originally given this list with 37 characters to Reusner, problems would have been discovered only later, after the compositors had already begun setting type. If we examine the text closely, a curious thing becomes obvious—eight of the accented characters, <ó>, <ä>, <é>, <ê>, <ó>, , , and <û>, all but one (the <é>) among those missing from Klein’s list, appear to have been borrowed from the

32 Reusner’s comment is as follows: “und buchµtaben, welche ich mit µo großem µolches zwar auff antrieb H. M. Kleinen, schaden verfertigen laßen, geendert” der mir aber woll dreymahl die (Kaunas 1998, 455). 0 0 0

35 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 Fig. 8. An enlarged reproduction from KlG 239–11 (PLKG, 117) showing the Antiqua character e caron <ê> in mylêti and the Schwabacher character <ë> cut by Reusner in the word mylëµiwa. Note the characteristic horizontal cross-stroke of the in the Antiqua characters;

VUB: LR 1982

Antiqua font (see Figs. 8, 9, and 10). It may be that Klein, because he was accus- tomed to using these accented characters when writing Latin, may have simply presumed that these letters would be available. Of special interest is the <é> (e acute) character. It appears throughout the first 15 pages of the text of KlG—the first two forms that would have been typeset—in both type styles: in Schwabacher (six times) and Antiqua (13 times). On pages 5, 8, and 15 (PLKG, 99, 102, 109), there is a mix of both styles of letters on the same page. There is no clear order to its appearance in regard to the two forms, which might indicate two compositors, one working with a case that was supplied with the <é> in Schwabacher, one without. A possible scenario is that the two forms of the signature were already composed before the letter was finally cast, and the Schwabacher character was inserted as a correction after the fact, without a very thorough hunt for all occurrences of the letter to be replaced. Another possibility is that only a small number of the <é> letters were cast to start with. By the time the third and fourth forms were begun, a sufficient quantity was available. All 30 occurrences of the <é> in those pages are of the Schwabacher style. The letter appears in Schwabacher throughout the following text, including the preliminary pages. The Antiqua style of this letter makes a minor reappearance in KlC on page 42 in ‡odélis, corrected to ‡odëlis in the errata, and again on page 43 in déáimtis (PLKG, 322, 323). This error most likely was due to the letters from the Antiqua font accidentally finding their way into the Schwabacher case during distribution. In either scenario, the irregularity is evidence that Klein and/or Reusner initially underestimated the need for this sort and only later corrected the oversight by casting more Schwabacher type. Mixed usage is found with three other characters. Most occurrences of <û> and <à> are in the Schwabacher font. However, partway through KlC, the <û> suddenly begins appearing in Antiqua on pages 44, 76, 97, 100, and 109 (PLKG, 324, 356, 377, 380, 389; see Fig. 10), although on pages 106 and 107 (PLKG, 386, 387; see Fig. 11) it appears four times in the Schwabacher style. This suggests a different compositor, who was either unaware of the availability of a Schwabacher <û>, or whose case was out of them. Pages 106 and 107, in turn, may have been set by a compositor

36 Archivum Lithuanicum 6 Fig. 9. An example of the Schwabacher in ‡mogus and the Antiqua <ó> in ‡mógu,

enlarged from KlG 2217–18 (PLKG, 116, see Fig. 5). Note how the Schwabacher comes almost to a point on each side, while the Antiqua <ó> is round;

VUB: LR 1982

Fig. 10. An Antiqua <û> next to

a Schwabacher in piktûju in KlC 10913 (PLKG, 389); Library of Adam Mickiewicz University in Poznañ: SD 21726

Fig. 11. Two pages before KlC 10913 in

KlC 1072, a Schwabacher <û> in ‡monû (PLKG, 387); Library of Adam Mickiewicz University in Poznañ: SD 21726

who was more familiar with the font. The single occurrence of <à> in Antiqua, on page 44, may have been merely due to the letter finding its way into the wrong case during distribution. On the other hand, the is never used in KlG at all, and almost all occurrences in KlC are in Antiqua, with one exception, dskterû, on page 33 (PLKG, 313); this one may actually have been a <û> with part of its accent broken off. The other accented characters, <ó>, <ê>, <ó>, and , are consistently used in Antiqua throughout both books. It also appears that the need for accented capital letters was overlooked; thus we find ¨monu corrected to ‡monu in the errata for the KlC and accented capital letters with the accent set just behind the letter on page 24 of KlG (PLKG, 118). As luck would have it, there are very few capitalized Lithuanian words, mostly proper nouns. It appears that Reusner went to the trouble of casting or obtaining a Schwabacher <é>, which is in Klein’s original list of letters in the Lithuanian alphabet, but that he did not do the same for the accent characters <ó>, <ä>, <ê>, <ó>, , , and <û>, or for any capital letters. If Klein did not warn him

37 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 Fig. 12. Accent characters <ë>, <å> and <‡> from a smaller font used in the title page of Klein’s hymnal of 1667; Herzog August Bibliothek Wolfenbüttel: 831.16 Theol.

ahead of time that he would need these characters, Reusner may have simply made a business decision that it was not worth holding up the production of the book, or not worth the expense of obtaining these letters, when he had a substi- tute ready at hand. A very quick glance through Klein’s Naujos Giesmju Knygos (KlNG), printed partly by Johann and finished by his son Friedrich Reusner only in 1666, twelve years later, reveals that the Reusners continued substituting where necessary. On the title page, we see in the line “O nåujos grå‡os Gieµmes pridëtos” with the accented characters obviously pulled from a different or smaller font (see Fig. 12), and an obvious Antiqua <û> in wiµµû at the beginning of line 13. Inside, we again find Antiqua used for characters such as <ó> (for example on p. 17, paródes and giedóµu; p. 13, iáwadótu, malóne, dówana), <ì> (áirdìs, p. 3). Antiqua is used for a new accent character, the <ë>, which was never used in KlG or KlC (Praëja, p. 5; priëme, p. 30), and even a cursive Antiqua used for <ó> in dór (p. 3, 45); possibly they did not have this accent character in the regular Antiqua font.

11. KLEIN AND REUSNER’S FURTHER COLLABORATION. In his opening address to the Elector Fredrick Wilhelm in KlG, Klein states that he has written two works: a grammar and a hymnal (fol. A4v; PLKG, 74). Two pages later he refers to his work as consisting of two grammars and a Lithuanian dictionary (fol. A5v–A6r; PLKG, 76–77). The dictionary is promised to be included with the grammar. Klein mentions it a second time in the introduction to KlC (fol. A2v; PLKG, 278). There is no evidence that the dictionary was ever printed. Did Reusner balk at the expense of printing it? Dictionaries require lots of type, and given the evi- dence of limited special sorts, this may have been the reason for the delay and eventually its demise. The hymnal later became a sore point between Klein and Reusner, as detailed in the letters written in 1662, eight years after their work on the grammars. The first letter, addressed to the Elector, contains a request to issue a license for a Lithuanian printer in Tilþë. The letter complains about the distance from Tilþë to Königsberg and then goes on to mention that Reusner’s work is extremely slow, that in two

38 Archivum Lithuanicum 6 years he has managed to print only 6 signatures of the hymnal, and that he is busy with more profitable work. The letter is not directly signed by Klein; instead, it is signed by a group of pastors. The second relevant letter is from Reusner to the Elector. In this letter he asks that Klein’s request (he obviously saw through the ruse of the original letter) for a license for a printer in Tilþë not be granted. He claims that two printers cannot make a living printing Lithuanian books, and that the money he has put into casting special Lithuanian characters will go to waste. In addition, he mentions that he had to import the paper, and that he has not yet sold a single copy of the grammar. That the grammar was unprofitable may have been a stumbling block for producing further works in Lithuanian. It seems that Reusner and Klein’s working relationship deteriorated during the course of printing the two grammars. Klein’s public complaints about the short- age of special characters and the sloppy work at Reusner’s press could not have helped matters. The style of the two letters is in itself revealing: Klein’s style is polite and overflowing with adjectives. His address to the Elector includes all of his official titles. Reusner’s rather brusque and to the point, as if his arguments are self-evident. Then, too, Reusner had the stronger position; he was already in possession of a monopoly while Klein and the other pastors were asking for a new grant. As it was, the hymnal was finally published in 1666, with Reusner’s son Friedrich’s name on the title-page. Both Reusner, the printer, and Klein, the scholar, passed away that same year. The errata for the hymnal, appearing before the text begins, contains corrections only through page 34, out of the 164 pages in the book, suggesting that Klein never had the opportunity to finish proofing.

12. CONCLUSIONS 1. The printing of the two grammars written by Daniel Klein was hampered by the lack of suitable type as well as by the sloppiness of composition typical of 17th- century work. 2. Contrary to KlG, the printed list of errata for KlC was planned in advance. 3. Although Klein was an experienced author, the intricate typesetting required for Grammatica required more work and more proofreading than he had at first planned, and contributed to friction with the printer. 4. The printer Reusner, despite having advertised himself as knowledgeable in the art of casting type, was not skilled at it and found the work time-consuming and unprofitable. He resorted to substitutions to overcome the lack of accented charac- ters in the Schwabacher font used for Lithuanian. 5. The difficulties involved with the shortage of the special sorts of type almost surely contributed to the demise of the dictionary Klein mentions he had prepared.

39 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 Bibliography:

[BEHM, JOHANN, DANIEL KLEIN, 1636:] THEOLOGICA EXPLICATIO ET RESOLVTIO primorum quatuor versuum cap. 10. prioris ad Corinthios ex ipsa Pauli mente & tractationis intentione desumta, Quam certis positionibus comprehensam Academicae velitationi Loco Ordinariae Disputationis subjicit IOHANNES BEHM SS. Theol: Doctor & ejusdem Professor Pr: Serenissimi Electoris Brandeb. Aulicus in Prussia Concionator, nec non Sambiens. Consistorij Assessor. Respondente DANIELE Klein / Tilsó Prusso. [...] REGIOMONT: Typis LAVRENTII SEGEBADII, M. DC. XXXVI.

B ENZING, JOSEF, 21982: Die Buchdrucker des 16. und 17. Jahrhunderts im deutschen Sprachgebiet, Wiesbaden: Otto Harrassowitz.

B OWERS, FREDSON THAYER, 1949: Principles of Bibliographical Description, Princeton: Princeton University Press.

F LOOD, JOHN; WILLIAM A. KELLY, 1995: The German Book 1450–1750, London: The British Library.

H INMAN, CHARLTON, 1957: “The Prentice Hand in the Tragedies of the Shakespeare First Folio: Compositor E”, Studies in Bibliography 9, Charlottesville, Virginia: Biblio- graphical Society of the University of Virginia, 3–20.

H INMAN, CHARLTON, 1963: The Printing and Proof-reading of the First Folio of Shakespeare 1–2, Oxford: Clarendon Press.

[HORNSCHUCH, HIERONYMUS, 1608:] Hornschuch’s Orthotypographia 1608, edited and translated by Phillip Gaskell, Patricia Bradford, Cambridge: The University Library, 1972.

H OWARD-HILL, T. H., 1973: “The Compositors of Shakespeare’s Folio Comedies”, Stud- ies in Bibliography 26, Charlottesville, Virginia: Bibliographical Society of the University of Virginia, 61–106.

K AUNAS, DOMAS, 1987: Maþosios Lietuvos spaustuvës 1524–1940 metais, Vilnius: Mokslas.

K AUNAS, DOMAS, 1998: “Archival Documents about the old literacy and printing work- ers in Lithuania Minor”, Knygotyra 25(32), 451–456.

L OHMEYER, KARL, 1897: “Geschichte des Buchdrucks und Buchhandels im Herzogthum Preußen (16. u. 17. Jahrhundert). Zweite Abtheilung”, Archiv für Geschichte des Deut- schen Buchhandels 19, Leipzig: Verlag des Börsenvereins der Deutschen Buchhändler, 179–304. 0 0 0

M ALTZAHN, WENDELIN, 1882: Deutscher Bücherschatz des 16., 17. und 18. bis um die Mitte des 19. Jahrhunderts, Reprint, Hildesheim: Georg Olms Verlagsbuchhandlung, 1966.

[MECKELBURG, FRIEDRICH ADOLPH, 1840:] Geschichte der Buchdruckereien in Königsberg, Königsberg: Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerei.

[MOXON, JOSEPH, 21962:] Mechanick Exercises on the Whole Art of Printing, 1683–1684 by Joseph Moxon, with an introduction and notes by Herbert Davis and Harry Carter, London: Oxford University Press. PLKG – Pirmoji lietuviø kalbos gramatika. 1653 metai, faksimilinis leidimas, atsakingasis redaktorius J[onas] Kruopas, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1957.

40 Archivum Lithuanicum 6 S IMPSON, PERCY, 1970 [=1935]: Proofreading in the Seventeenth and Eighteenth Centuries, reprint with a new foreword, ed. by Harry Carter, London: Oxford University Press.

S TOKES, ROY, 51981: Esdaile’s Manual of Bibliography, Metuchen, N. J.: The Scarecrow Press.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2001: “Spaustuvininkø átaka raðybai ir jos standartams”, ALt 3, 129–152.

Ð INKÛNAS, MINDAUGAS, 2004: “Danieliaus Kleino gramatikø (1653 ir 1654) konvoliutas Vilniaus universiteto bibliotekoje”, ALt 6, 43-50.

U PDIKE, DANIEL BERKELEY, 1951: Printing Types. Their History, Forms and Use, Cam- bridge, Mass.: Harvard University Press.

Elizabeth Novickas SPAUSTUVININKAS IR MOKSLININKAS: 0 0 0 DANIELIAUS KLEINO GRAMMATICA LITVANICA 0 0 0 SPAUSDINIMAS 0 0 0

Santrauka

Danieliaus Kleino lietuviø kalbos gramatikø Grammatica Litvanica (1653) ir Compendium Litvanico-Germanicum (1654) tipografinë analizë bei kiti su abiejø spaudiniø rengimu susijæ ðaltiniai atskleidþia, kokiø keblumø kilo spausdinant ðias knygas. Trûko kirèiuotø literø, jø ádëta ið kitø spaudmenø rinkiniø. Kleinas norëjo kruopðèiai parengti gramatikas, bet dël didelio nuotolio negalëjo bûti spaustuvëje ir patikrinti jau parengtø spausdinti puslapiø. Jis nesuprato spausdinimo technologijos, veikiausiai dël to neástengë spaustuvininkui aiðkiai iðdëstyti savo reikalavimø. Spaustuvininkui Johannui Reusneriui darbas atrodë sudëtingas ir nepelningas. Jis pats varþësi su kitu spaustuvininku Pascha Mense, be to, tai buvo ekonomiðkai sunkus metas. Ið dalies ðios aplinkybës lëmë, kad Kleino giesmynas spaus- dintas dvylika metø, o þodynas apskritai nebuvo iðleistas.

Elizabeth Novickas THE PRINTER AND THE SCHOLAR: THE MAKING OF DANIEL KLEIN’S GRAMMATICA LITVANICA

Summary

A close analysis of the printing of Daniel Klein’s Grammatica Litvanica and its compan- ion Compendium Litvanico-Germanicum, along with other sources regarding the produc- tion of these two works, reveals the difficulties involved in their production and some of the steps taken to circumvent a shortage of accented characters, including substituting accented characters from other fonts. Klein was frustrated in his desire to produce an

41 The printer and the scholar: 0 0 the making of Daniel Klein’s 0 0 Grammatica Litvanica 0 0 0 accurate grammar by his distance from the press and his inability to proof the pages as they were produced for printing. In addition, Klein’s misunderstanding of the demands of printing technology may have caused difficulty in communicating his needs to the printer. The printer, Johann Reusner, found the work difficult and unprofitable; he him- self was struggling with competition from another printer, Pascha Mense, as well as attempting to earn a livelihood in an unsettled time period. These factors may have contributed to the fact that it took 12 years to produce Klein’s hymnal and that his dictionary was never published.

E LIZABETH NOVICKAS Gauta 2004 m. birþelio 19 d. University of Illinois at Chicago Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures UH 1628, MC/306 601 S. Morgan St. Chicago IL 60607, U.S.A. el. p.: [email protected]

42 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Mindaugas Ðinkûnas Vilniaus universitetas

Danieliaus Kleino gramatikø (1653 ir 1654) konvoliutas Vilniaus universiteto bibliotekoje

1. UNIKALUS DANIELIAUS KLEINO KOMPENDIUMO EGZEMPLIO- RIUS VUB. 2000 metais Vilniaus universiteto biblioteka ið Kauno kolekcininko

Vidmanto Staniulio ásigijo Kleino Kompendiumà (sign.: LR 1983; toliau – KlC), áriðtà kartu su jo Gramatika (sign.: LR 1982; toliau – KlG). Ðis Kompendiumo egzempliorius ypatingas. Paskutinis jo spaudos lankas, kurá sudaro 107–112 ir tolesni du nenu- meruoti klaidø atitaisymo puslapiai, skiriasi nuo egzemplioriø, kuriuos turi Èika- gos Newberry biblioteka (sign.: Bon. 13445)1, Wrocùawo universiteto biblioteka (sign.: 302355)2, Tübingeno universiteto biblioteka (sign.: Ck XXI 7)3, Wolfenbüttelio Hercogo Augusto biblioteka (sign.: 74.4 Gramm.)4, Poznanës Adomo Mickevièiaus universiteto biblioteka (sign.: SD 21726)5, Oxfordo universiteto biblioteka (sign.: 80 S 119(3) Med.)6 ir Peterburgo Saltykovo-Ðèedrino biblioteka (sign.: 13.14.7.21)7. Teks-

1 Uþ kopijas ir pagalbà dëkoju Giedriui Su- liauèiaus universiteto bibliotekos (Baltø– baèiui. Leidinyje Newberry Lituanica: slavø seminaro) nuosavybë. Galbût tai tas Èikagos Newberry bibliotekos lituanistiniø ir pats egzempliorius, kurá Karaliauèiaus prûsistiniø knygø katalogas iki 1904 metø, universitete buvus (sign.: Bb 1168) nurodo parengë Giedra Subaèienë, Giedrius Su- Vaclovas Birþiðka, Lietuviø bibliografija 1. baèius, Chicago: Lithuanian American XVI–XVIII a., Kaunas: Ðvietimo Ministeri- Community, Inc., 1999, 7 turëtø bûti jos leidinys, 1924, 28. 0 0 0 tikslesnë KlC numeracija: 112 numeruotø 6 Egzemplioriø rado Elizabeth Novickas, pa- bei 2 nenumeruoti puslapiai (su KlC tikrino bibliotekos darbuotoja. klaidø atitaisymu) ir dar 2 nenumeruoti 7 Peterburgo egzempliorius perleistas foto- puslapiai, kuriuose yra kartu áriðtas KlG grafuotiniu bûdu: Pirmoji lietuviø kalbos klaidø atitaisymas. 0 0 0 gramatika. 1653 metai, atsakingasis redak- 2 Uþ kopijas dëkoju Graýynai Piotrowicz ir torius J[onas] Kruopas, Vilnius: Valstybi- Ewai Kaêmierczak. 0 0 0 në politinës ir mokslinës literatûros lei- 3 Uþ kopijas dëkoju Annai Elisabeth dykla, 1957, 6. Jo fotokopijà turëjo Lietu- Bruckhaus. 0 0 0 vos universiteto biblioteka Kaune. Tik- 4 Uþ kopijas dëkoju Jolantai Gelumbeckaitei. riausiai tai ta pati fotokopija, kuri ðiuo 5 Uþ kopijas dëkoju Wiesùawui Wydrai. Ant- metu yra VUB RS: f. 1 – C98; ji ásigyta ið spaudas rodo, kad prieð patekdamas á Petro Joniko. 0 0 0 Poznanæ, ðis egzempliorius buvo Kara-

43 Danieliaus Kleino gramatikø 0 0 0 (1653 ir 1654) konvoliutas 0 0 Vilniaus universiteto bibliotekoje 0 0 0 to skirtumai gana menki, nesusijæ su turinio dalykais, taèiau jie skatina daryti prielaidà, jog Vilniuje esanèio egzemplioriaus paskutiniai aðtuoni puslapiai ið- spausdinti vëliau negu kitø minëtø egzemplioriø.

1.1. KIRÈIO ÞYMËJIMO SKIRTUMAI VUB KlC. Paskutiniajame lanke pirmiausia á akis krinta tikslesnis kirèio vietos þymëjimas. Diakritikai suþymëti ten, 8 kur kituose egzemplioriuose jø nebuvo: nom. sg. akìs 11322 (akiú 11320) , acc. pl. akìs

11326 (akiú 11324), nom. sg. awìs 11322 (awiú 11320). Gravis ámanomas tik galûnëje. Ðios lietuviø kalbai taikomos graikø kalbos kirèiavimo taisyklës Kleinas laikosi nuosek- liai: abiejø gramatikø lietuviðkuose pavyzdþiuose yra vos keletas atvejø ið beveik 90, kur gravis uþdëtas ne galûnëje9. 1666 metø giesmyne Kleinas ðios taisyklës jau nebesilaiko – èia tëra vienintelë forma su graviu: acc. pl. ßirdìs KlNG 319. Kirèio vieta akûtu Vilniaus KlC paskutiniajame lanke þymima ðiuose þodþiuose: nom. pl. åkis 11325 (akiú 11323), bijójus 1147 (bijojus 1146), Kéturos 11327 (Keturos 11325), kwéµte påkweãiau 11014 (kweµte pakwëãiau; plg. 1, 2 pav.), mån 10722 (man), ne‡innóte ne¸innójau 11016 (ne‡iñnote ne‡innojau; plg. 1, 2 pav.), µåkoµi 1155 (µakoµi), µåw 10722

(µaw), ßåukia 1095 (ßaukia), tsksµtantis 11328 (tuksµtantis 11326). Patikslintas diakritikas formoje giwén² 11316 (giwën² 11314). Pagal Kleino taikomas kirèiavimo taisykles cirkumfleksas treèiame nuo galo skiemenyje negalimas (þr. KlG 10713–16), todël buvo pakeisti diakritikai þodþiuose sgnimi 10913 (ûgnimi), ¸ókano 10717 (¸ôkano), rs=ºpeµtis 11323–24 (rû=ºpeµtis 11321–22).

Cirkumfleksu paþymëta kilmininko galûnë ‡monû 11331 (‡monu 11329). Graikø kalbos kirèiavimo taisykliø taikymas lëmë ir þodþiø Piktsju 10913 (piktûju) bei pa=ºmsmsdek

10725–26 (pa=ºmûmsdëk) diakritiko pakeitimà dël ilgo paskutiniojo skiemens (ðioje pozicijoje cirkumfleksas graikø kalboje virsta akûtu). Remiantis pratarmëje pasakytu Kleino noru (plg. KlG XXIII), kirèiuotoje pozici- joje siauras [e] paþymëtas taðku: ‡wai¸dë 11324 (‡wai¸de 11322), parëj²s 11110 (parej²s).

1.2. KOREKTÛROS IR KITI TAISYMAI VUB KlC. Paskutiniajame VUB egzemplioriaus lanke nemaþai tikslinta raðyba ir taisytos korektûros klaidos.

Pridëtas prieð tai nepastebëtos klaidÂs taisymas: eµti / yra 11420, kuriuo nurodo- ma, jog ðalia Mokinnamas eµti 6621 turi bûti ir Mokinnamas yra. Iðtaisytas buvæs klaidingas sakinys: µweik nam¾ parej²s á µweiks nam¾ parëj²s 11110.

Koreguotos spaudos klaidos: dwiem 11429 (dwim 11427), ma‡in 10731 (ma‡ni), ape tatai 1109 (apettai; plg. 1, 2 pav.), ßam c¸eµui 1125 (ßamc¸eµui). Veikiausiai kaip spaudos

8 Èia ir toliau ne Vilniaus egzemplioriø pa- institute pagal Lietuviø kalbos vartojimo vyzdþiai nurodomi skliaustuose; puslapis ir ugdymo 1996–2005 metø programà, fi- ir eilutë pakartojami tik tada, jei jie nansuojamà Valstybinës lietuviø kalbos skiriasi. 0 0 0 komisijos; konkordancijas sudarë Min- 9 Remiamasi elektroninëmis KlG ir KlC lietu- daugas Ðinkûnas, vadovaujamas Onos viðkø þodþiø formø konkordancijomis, Aleknavièienës. 0 0 0 parengtomis 2003 metais Lietuviø kalbos

44 Archivum Lithuanicum 6 klaidos taisyti ir jis 11027; 28 (ijs; plg. 1, 2 pav.), tryu 11216 (triu), rißys 11319 (rißijs 11318).

Panaðiai kai kur koreguojama ir vokiðkame tekste, pvz., geholffen 1085 (geholffeu).

Preciziðkiau vartojamos nosinumà þyminèios raidës: acc. sg. kar± 11111 (kåra); ant

1101 (±nt; plg. 1, 2 pav.), ßaùin 11031 (ß±ùin; plg. 1, 2 pav.), del 11125 (d²l), µwiete 10929

(µwiet²), Wiµkupu 10823 (w skupu), Mokintoju 1099 (Mok ntoju), Mokintojui 11022

(Mok ntojui), neißizant 11010 (neiß zant; plg. 1, 2 pav.), pralieja 11028 (pralie a; plg. 1, 2 pav.).

Tiksliau þymimi priebalsiai [s] ir [þ] þodþiuose linkµmin=ºãiaus 11414–15 (linkµ- min=ºãiauß 11413–14), wiµµ 1114 (wiß), d‡au=ºgi¾s 1118–9 (d¸au=ºgi¾s), u‡ 1127 (u¸).

Koreguotas raidþiø dvigubinimas, bet nenuosekliai. Þodyje µuµimilk 10728 (µuµµi- milk) dvigubinimo atsisakyta, o mokinnu=ºµu / µe 11412–13 (mokinuµu / ºµe 11411–12) raðo- ma geminata. Turbût atsitiktinai grafiðkai kitaip perraðyta geminata <µµ> – gérasµis

11312 (géraµµis 11311). Abreviatûras linkstama iðskleisti: vietoj gize raðoma gimme

10918, vietoj vok. [an den] Hizel raðoma Himmel 1124. Taèiau kartais jos ásivedamos naujai, pvz., vok. geruffç 11014 (geruffen; plg. 1, 2 pav.). Panaikinta klaidinga abre- viatûra vok. laµµen 10914 (laµµçn). Tikslinta didþiøjø raidþiø raðyba. Matyt, dël reikðmingumo didþiàja raide imti raðyti þodþiai: Karålumi 10824 (karålumi), Karålumi 1096 (karå=ºlumi 1096–7), Klebónu

1097 (kle=ºbónu 1097–8), Piktsju 10913 (piktûju; dël diakritiko pakeitimo þr. 1.1.), Diewo

Sunus 10917 (Diewo µu=ºnus 10917–18), Wiµkupu 10823 (w skupu). Dël pozicijos sakinyje didþiàja raide paraðytas sakinio pradþios þodis Iis 10812 (jis), maþosiomis – gird‡iu

11111 (po sakinio vokieèiø kalba), kurs 11118 (po skyrybos þenklo ). Panaðiø atvejø esama ir vokiðkame tekste, pvz., Er 10823 (er) ir kt.

Spaustuvëje á perrenkamà tekstà ávelta ir klaidø: eij± 11030 (eija 11031; plg. 1, 2 pav.) ‘ëjo’, pareij³µi 1119 (pareijuµi), newiena 11010 (newien±; plg. 1, 2 pav.), ne¸innójau

11016 (ne‡innojau; plg. 1, 2 pav.), taip pat ir vokiðkame tekste, pvz.: vlel 11117 (viel), biß 1125 (bis; dar plg. ðalia paliktà paraðymà bis 1124). Taèiau tokiø klaidø vos keletas, visi kiti èia minëti taisymai atitinka KlG dëstomus kirèiavimo ir raðybos principus. Taigi paskutinysis VUB egzemplioriaus lankas perrinktas. Skiriasi ir eiluèiø lauþymas. Perspausdinimu turëjo rûpintis pats Kleinas. Jis galëjo pareikalauti spaustuvininko perrinkti paskutinius puslapius, kuriuose pastebëjo daug klaidø, plg. Kleino kreipimàsi á skaitytojà KlC pabaigoje (KlC 113): „teikis nepriekaiðtauda- mas pataisyti klaidas, èia ásibrovusias dël to, kad, esant dideliam atstumui, nepa- teko man á rankas revizinë korektûra“10 (PLKG 610; versta Emilijaus Kraðtinaièio). Vilniuje saugomo KlC egzemplioriaus paskutinysis lankas turbût buvo per- spausdintas tais paèiais 1654-aisiais. Tai rodytø antraðtinis lapas, kuris visuose egzemplioriuose toks pat. Kad jis perspausdintas ne vëliau kaip 1662 metais, rodo

10 „wolle er º folgende Errata, welche darumb / allhie eingeµchlichen / ohne beµchwer=ºde

daß mir keine Revi-ºµions-Correctur der Ab- alµo Õndern“ KlC 1132–6. 0 0 0 gelegenheit halber ¸u HÕnden º kommen /

45 Danieliaus Kleino gramatikø 0 0 0 (1653 ir 1654) konvoliutas 0 0 Vilniaus universiteto bibliotekoje 0 0 0 1 pav. KlC 110: aðtuoni VUB egzemplioriaus puslapiai (tarp jø ir ðis) spausdinti vëliau, jame esama pataisytø þodþiø, kirèio þenklø, korektûros klaidø (plg. 2 pav. – analogiðkà netaisytà puslapá ið anksèiau rinkto egzemplioriaus);

VUB: LR 1983

46 Archivum Lithuanicum 6 2 pav. KlC 110: Poznanës egzempliorius su anksèiau rinktais aðtuoniais paskutiniais puslapiais (tarp jø ir ðis), jame dar nepataisytos þodþiø, kirèio þenklø, korektûros klaidos (plg. 1 pav. – analogiðkà taisytà puslapá ið vëliau rinkto egzemplioriaus); Poznanës Adomo Mickevièiaus universiteto biblioteka: SD 21726

47 Danieliaus Kleino gramatikø 0 0 0 (1653 ir 1654) konvoliutas 0 0 Vilniaus universiteto bibliotekoje 0 0 0 proveniencija, áraðyta KlC antraðtiniame puslapyje: „Friderich ***ß 1662“ (pavardë sunkiai áskaitoma).

2. VUB KlC IR KlG TAISYMAI RANKA. Be proveniencijos, tiek Kompendiu- me, tiek prieð já áriðtoje Gramatikoje yra ir daugiau áraðø raðalu. Áraðai smulkûs, todël sunku nustatyti, ar jie daryti vieno asmens. Knygø savininkas mokëjo vokiðkai ir lotyniðkai. KlG pabraukta daug lotyniðko teksto vietø: 73–5, 1116–17, 134–5; 25–27, 1522,

1611–12, 1922; 26–27, 203–4; 10–11, 2219–21, 2315; 19, 3920–25, 4414–15; 17, 4520–21, 523–4; 5–6, 608–10; 11–12,

9010–11, 9626, 10025–27.

2.1. SAVININKO TAISYMAI PAGAL KLEINO KLAIDØ ATITAI- SYMUS. Didelá knygø savininko (ar savininkø) kruopðtumà rodo taisymø pobû- dis: klaidingai atspausdintos vietos, kur ámanoma, taisytos paskutant popieriø, jei reikia, ðalia dar pataisant raðalu. Daugiausia taisymø padaryta vadovaujantis KlG ir KlC pateiktais klaidø atitaisymais. Pavyzdþiui, dël to nuskusti diakritikai KlG:

‡Àdis 1824 (plg. atitaisymà ‡adis µine À 17513); meilês 15022 (plg. meiles 17618); mielôµes

498 (plg. mie=ºloµes 17528–29); taip pat ir KlC: geriemuú 1817 (plg. atitaisymà geriemus

11322); Pi²mens 3315 – nuskusta <²> ðakelë (plg. Piemens 11332); Giwénanc†eis 3529 – nuskustas <†> diakritikas (plg. giwé=ºnanc¸eis 11310–11); Giwénuµ¾ 3723 – nuskustas diakritikas nuo <¾> (plg. giwénuµu 11317); mokiû 612 – nuskustas diakritikas nuo <û>

(plg. mokiu 11417). Kai kur spaustuviniai daþai paðalinti taip kruopðèiai, kad, ne- lyginant su kitais egzemplioriais, taisytas vietas bûtø buvæ sunku ir pastebëti.

Labiau á akis krinta didesni taisymai: KlG: Moißeßus 1466 – nuskutus pirmosios

<ß> kairájá kraðtà, gauta <¸> (plg. Kleino atitaisymà Moi¸ëßus 17616); ßwiete 15420 – nuskutus <ß> deðinájá kraðtà, gauta <µ> (plg. µwiete 17618); KlC: diema 452 – pas- kutus atitinkamai , gauta (plg. diena 11329); gen. sg. ßôß 4811 ir nom. pl.

ßoß 4824 – paskutus antràjà <ß>, gauta <µ> (plg. ßôs 1144); taip pat taisytas bûßite

á bûµite 762 (plg. buµite 11425); dånjuge 3011 – raðalu pataisyta á , pabaigos paskusta ir paversta jotu, o tarp ðio joto ir atsiradæs tarpas sujungtas brûkð- neliu (plg. danguje 11329) ir kt.

2.2. PATIES SAVININKO TAISYMAI. KlG ir KlC pasitaiko ir tokiø ko- rekcijø, kuriø nëra Kleino klaidø atitaisymuose. Tai rodytø, kad taisytojas (taisyto- jai) bent ðiek tiek mokëjo lietuviðkai, pvz., KlG uþdëtas gravis virð þodþiuose geraµìs XXIV2 ir geraµyµis XXIV3 (gal remtasi panaðiu Kleino nurodytu klaidos atitai- symu KlC – géraµµis 11312?). Gravis virð paþymëtas KlG þodþiuose acc. pl. åwis

XXIV9 (å akûtas nubrauktas) ir acc. pl. åkis XXIV9, gravis raðalu paryðkintas þo- dþiuose acc. pl. awìs XXIV11 ir acc. pl. akìs XXIV11. KlG 4020, kur kalbama apie bûdvardþiø dat. pl. galûnes -ams, -amus, taisytojas nurodo, jog galima ir galûnë

-iams (áraðyta: vel in ems ut, Lie‡uwems. Paµuntinems). Dar vienas áraðas yra 7913: èia prie loc. sg. ßoje / joje priraðyta ßeje, jeje.

48 Archivum Lithuanicum 6 KlC panaðiø taisymø dar daugiau: paryðkintas akûtas virð þodyje Geréµnis

1824, uþdëti diakritikai virð formose nom. pl. Ius 4623, acc. pl. Ius 4626 ir voc. pl.

ô Ius 4627, akûtai virð þodþiuose acc. sg. pat² / pac¸² 5124, iðsiliejæs akûtas virð

þodyje dawe 8715, neryðkus akûtas virð nom. du. paãiu 5110, gravis virð formoje instr. sg. pac¸e 5126, gravis þodþio gen. du. ir gen. pl. grauµmiu 2725 galûnëje.

Ðaknies iðtaisyta á varde Grigalis 1521 ir voc. sg. Grigal 1521. Kadangi spaustuvë ðriftø su diakritikais virð didþiøjø raidþiø neturëjo, akûto formos diakri- tikai virð <¨> raðalu paþymëti formose nom. pl. ¨mones 417, nom. sg. ¨wëris 419; 10 ir nom. pl. ¨wëris 4111. Po loc. sg. ßéme 4721 priraðyta ßime ir abi formos sujungtos skliaustu <{>. Po kurs 491 paraðyta kurµai. Ne pagal klaidø atitaisymo nurodymus taisyta ir vokiðkame tekste, pvz., sakiny- je µie be!den hatten º gelehret 579 iðskusta [n] ir gauta be!de; junginiuose der ¸weene

BrÕutgams 153, den ¸weenen BrÕutgams 154 ir den ¸weenen Vægeln 1712 iðskustos galûnës ir gauta ¸ween. KlC 115r tuðèiame lape raðalu suraðyti lietuviðki prielinksniai (ir prieðdëliai) Pas, Ant, Pri, N¾, Per, Prie, , in, su, iß, Po, U‡, del, Applink su vertimu á vokieèiø kalbà.

3. IÐVADOS. 1. Vilniaus universiteto bibliotekos ásigyto Danieliaus Kleino Kompendiumo egzemplioriaus paskutinysis lankas iðspausdintas vëliau negu eg- zemplioriø, esanèiø Èikagoje, Oxforde, Peterburge, Poznanëje, Tübingene, Wol- fenbüttelyje ir Wrocùawe. Tai rodo tikslesnis kirèio vietos þymëjimas, iðtaisytos korektûros klaidos, skiriasi eiluèiø lauþymas. Proveniencija KlC antraðtiniame lape liudija, jog lankas perspausdintas ne vëliau kaip 1662 metais. 2. Paskutiniojo lanko perspausdinimu turëjo rûpintis pats Kleinas. Jis galëjo pareikalauti spaustuvininko perrinkti puslapius, kuriuose buvo pastebëjæs daug klaidø. Maþiau tikëtina, jog tekstas ið naujo perrinktas pagal Kleino rankraðtá, spaustuvëje netyèia sugadinus paskutiniojo lanko spaudos formas. 3. KlC ir kartu áriðtoje KlG yra korekcinio pobûdþio taisymø ir áraðø raðalu. Daugiausia koreguota vadovaujantis KlG ir KlC klaidø atitaisymais. Kadangi áraðai smulkûs, sunku nustatyti, ar jie padaryti vieno asmens. Juos áraðë veikiausiai ðios knygos savininkas (-ai). Jis (jie) mokëjo vokieèiø ir lotynø kalbà (KlG pabraukta daug lotyniðko teksto vietø). 4. Taisymai, atlikti ne pagal KlG ir KlC klaidø atitaisymus, rodo, kad taisytojas (taisytojai) bent ðiek tiek mokëjo lietuviðkai. Kai kurie ið minëtø taisymø paremti Kleino gramatikø principais.

Literatûra ir ðaltiniai:

B IRÞIÐKA, VACLOVAS (sud.), 1924: Lietuviø bibliografija 1. XVI–XVIII a., Kaunas: Ðvietimo Ministerijos leidinys.

49 Danieliaus Kleino gramatikø 0 0 0 (1653 ir 1654) konvoliutas 0 0 Vilniaus universiteto bibliotekoje 0 0 0 Newberry Lituanica: Èikagos Newberry bibliotekos lituanistiniø ir prûsistiniø knygø katalogas iki 1904 metø, parengë Giedra Subaèienë, Giedrius Subaèius, Chicago: Lithuanian American Community, Inc., 1999. PLKG – Pirmoji lietuviø kalbos gramatika. 1653 metai, atsakingasis redaktorius J[onas] Kruo- pas, vertë Kazimieras Eigminas, Emilijus Kraðtinaitis, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1957.

Mindaugas Ðinkûnas DANIEL KLEIN’S GRAMMARS (1653 AND 1654) IN THE LIBRARY OF VILNIUS UNIVERSITY

Summary

In 2000, Vilnius University Library bought a copy of Daniel Klein’s (1609-1666) second grammar Compendium (1654). The last eight pages of the copy were published later than the copies obtained by the libraries of Chicago (Newberry), Oxford, St. Petersburg, Poznañ, Tübingen, Wolfenbüttel, and Wrocùaw. This is evidenced by the differences found, i.e. the accent was marked more precisely, proofreading mistakes were corrected, etc. The inscription on the title-page makes it certain that the last eight pages of the Vilnius copy were certainly republished before the year 1662. The republishing could have been initiated by Daniel Klein himself. He could have asked the publisher to correct the last pages which contained a considerable number of mistakes. The hypothesis that the printers’ plate of the last sheet had to be reset due to inaccuracy (an accident) in the printing process is less likely. The holder/holders of the Compendium, which was bound together with Klein’s Gram- mar (1653), must have known German and Latin. He/they made a number of minor handwritten corrections, according to the Corrigendum. Some insertions by a different kind indicate that he/they also knew some Lithuanian.

M INDAUGAS ÐINKÛNAS Gauta 2004 m. geguþës 17 d. Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Vilniaus universitetas 0 0 Universiteto g. 5 LT-01513 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected] 0 0 0

50 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Vitas Labutis Vilniaus universitetas

Pirmøjø spausdintø lietuviø kalbos gramatikø sintaksë

1. 2003 metais sukako 350 metø, kai iðleista Danieliaus Kleino Grammatica Litvanica (1653; toliau – Gramatika, arba KlG)1. Lietuviø kalbos gramatikø istorijai svarbios dar dvi datos: 360 metø praëjo nuo to laiko, kai, spëjama, buvusi paraðyta, bet neiðspausdinta Kristupo Sapûno gramatika, ir 330 metø, kai remdamasis tuo Sapûno darbu Teofilis Ðulcas savo vardu Karaliauèiuje iðleido Compendium Gram- maticae Lithvanicae (1673; toliau – Kompendiumas, arba SÐG). Pìrmosios spausdintos lietuviø kalbos gramatikos – Kleino Gramatika ir papras- tai Sapûnui bei Ðulcui priskiriamas Kompendiumas2 – jau nemaþai tyrinëtos3. Pami- nëtinas naujausias Loredanos Serafini Amato straipsnis, kuriame iðsamiai aptarta SÐG grafinë sistema, vardaþodþiø ir ávardþiø kaitymas, bûdvardþiø galûniø speci- fika, veiksmaþodþiø sistema, nekaitomøjø þodþiø klasës, sintaksës dalis ir lietuvið- ki leksiniai vienetai (Lemmata), daug kas lyginta su atitinkamais KlG faktais4. Vis dëlto manytina, kad dar konkreèiau turëtø bûti aptarti abiejø gramatikø sintaksës

1 Straipsnis parengtas pagal praneðimà, 1995, 101–106; Kazimieras Eigminas, skaitytà 2003 metø lapkrièio 21 dienà VU „Kristupo Sapûno ir Teofilio Ðulco ‘Com- konferencijoje, skirtoje paminëti 350 metø, pendium Grammaticae Lithvanicae’“, Sa- kai iðleista Kleino Grammatica Litvanica. pûno ir Ðulco gramatika, parengë Kazimie- 2 Kadangi Kompendiumas iðleistas vien Teofi- ras Eigminas, Bonifacas Stundþia, Vil- lio Ðulco pavarde, tad bibliografiðkai bûtø nius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos ins- tiksliau já vadinti Ðulco Compendium titutas, 1997, 9–32; Zigmas Zinkevièius, Grammaticae Lithvanicae (sutrumpintai – Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Ðulco Kompendiumu, arba ÐC). Vilnius: Mokslas, 1988, 87–94, 103–105; 3 T[amara] Buchienë, J[onas] Palionis, „Pir- Kazys Ulvydas, „Nekaitomosios kalbos mosios spausdintos lietuviø kalbos gra- dalys pirmosiose lietuviø kalbos gramati- matikos“, Pirmoji lietuviø kalbos gramatika. kose“, LKK 33, 1995, 7–38. 1653 metai, atsakingasis redaktorius 4 Loredana Serafini Amato, „Zum ‘Com- J[onas] Kruopas, Vilnius: Valstybinë poli- pendium Grammaticae Lithvanicae’ von tinës ir mokslinës literatûros leidykla, K. Sapunas – T. Schultz“, Baltistik. Aufga- 1957, 9–63 (toliau – PLKG); Jonas Palio- ben und Methoden, hrsg. von Alfred Bam- nis, Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vil- mesberger, Heidelberg: Universitätsverlag nius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, C. Winter, 1998, 195–205.

51 Pirmøjø spausdintø lietuviø kalbos gramatikø sintaksë dalykai, ypaè skirtingi kai kurie teoriniai sprendimai, taip pat atidþiau verta pa- þvelgti á pateikiamø lietuviðkø pavyzdþiø konstrukcijas.

2. Në viena ið aptariamøjø gramatikø neturi mums áprasto turinio – temø ar antraðèiø sàraðo5. Pirmøjø gramatikø tyrëjai jau nurodæ, kad KlG bei SÐG gerokai skiriasi savo struktûra (Buchienë, Palionis 1957, 24; Eigminas 1997, 20, 23; Amato 1998, 203). Pabrëþiama, jog KlG turi tik dvi dalis, o SÐG – aðtuonias. KlG tos dalys vadinamos „Pars Prior“ ir „Pars Posterior“, o SÐG – „Sectio Prima“, „Sectio Secun- da“, „Sectio Tertia“ ir t. t. Kleinui, matyt, labiausiai rûpëjæs paties gramatikos mokslo dalijimas á dvi pagrindines dalis – etimologijà ir sintaksæ, o Sapûnas ir Ðulcas prieð akis turëjæ pirmiausia praktinius kalbos mokymosi tikslus. Tai rodo ir knygos pabaigoje Ðulco pridurtas baigiamasis kreipimasis á skaitytojà, kuriåm gal- bût galá pasirodyti, kad

ðita knygelë panaði á neiðdailintà, neiðvaizdø paveikslà, ne tiek rûpestingai spalvo- mis nutapytà, kiek ðiurkðèiu teptuku nupieðtà, skirtà ne mokytiems ir puikiai kalbà mokantiems, bet pradedantiems mokytis kalbos, kuri iki ðiol nëra rûpestingai iðpuoselëta (SÐG 97)6. SÐG pradþioje esanèiame Ðulco sveikinime skaitytojui minima, kad ligi ðiol buvæs „tik ðunkelis“. O ðtai ðis Kompendiumas esà pradmenys, rodantys kelià „ið tokio supainioto, kaip daugeliui atrodo, chaoso á tikslø þinojimà, kaip greitai iðmokti lietuviø kalbà“ (SÐG 3v). Tai gali bûti ne visai pagarbi uþuomina ir apie Kleino darbus, ypaè apie jo vokieèiø kalba paraðytà Compendium Litvanico-Germanicum (1654; toliau – KlC). Tiesiogiai Kleino gramatikø pats Ðulcas niekur nemini. Apie tà „palaimingàjá Kleinà“ SÐG ádëtoje panegirikoje lotynø ir vokieèiø kalbomis pra- byla tik Valtarkiemio kunigas Ernestas Dicelijus (SÐG 6r–6v). Tad veikiausiai dël mokymosi tikslø Ðulcui atrodë naudingiau iðdëstyti medþia- gà keliomis pakopomis. Termino pars èia gali bûti vengta ir tyèia. SÐG aðtuonios „sekcijos“ formaliai skaidomos dar á skyrius („Caput“), ðie daþnai á skirsnius („Articulum“) ir dar á skirsnelius („Distinctio“). Ypaè sudëtinga treèioji „sekcija“, kuri turi tris skyrius („Caput“), pastarieji – po 2–3 skirsnius („Articulum“), o ðie savo ruoþtu – iki keturiø skirsneliø („Distinctio“). Nors KlG ir esama ávairiø papil- domø antraðèiø, taèiau tokiø smulkiø formaliøjø padalø èia nëra. Atkreiptinas dëmesys á tai, kad SÐG sintaksës daliai jokio ryðkesnio poveikio nëra daræs Kleino Kompendiumas. Kleinas ið tiesø 1654 metais iðleido ne savo

5 KlG ir KlC leidimo, pavadinto Pirmoji lietu- nio recenzijoje jo pasigedo ir Giedrius Su- viø kalbos gramatika, rengëjai sudarë abiejø baèius, [Rec.:] „Sapûno ir Ðulco gramati- darbø struktûrà atspindinèius turinius. ka“, ALt 1, 1999, 186. SÐG fotografuotinis leidimas su vertimu á 6 Naudotasi Kazimiero Eigmino vertimu á lietuviø kalbà pasirodë be turinio. Leidi- lietuviø kalbà. 0 0 0

52 Archivum Lithuanicum 6 Gramatikos vokiðkà santraukà, o trumpà lietuviø ir vokieèiø kalbø gretinamàjà gra- matikà. Ðtai jis raðo:

Ásidëmëk, kad po treèiojo asmens nëra vartojamas kilmininkas. Vokietis sako – der Vater iµt nicht ¸u haus, o lietuvis – Nëra Tëwo name7; Nëra ksnigo tenai / der Herr iµt nicht da / nëra jo c¸onay / er iµt nicht hie (PLKG 606; KlC 106)8. Ne be reikalo sintaksës dalyje jis aiðkina tuos dalykus, kurie kitaip vartojami vokieèiø kalboje, pvz., sangràþinius ávardþius µaw, µaw², µaw± KlC 104–105. Beveik visus pavyzdþius Kleinas verèia á vokieèiø kalbà. Sapûno ir Ðulco Kompendiume lietuviðkos konstrukcijos gretinamos tik su lotynø, kartais graikø kalbos atitinka- mais faktais.

3. Toliau mus daugiausia domins KlG ir SÐG sintaksës dalys ir jø pavyzdþiai. Apie sintaksës dalykus straipsnio autoriaus jau raðyta9. Abiejø gramatikø sintaksës daliø sandarà yra gretinusi ir Amato (1998, 195–205), taèiau esminiai teoriniai abiejø gramatikø autoriø savitumai dar neparodyti. Kas èia panaðu ir kas skirtinga?

3.1. Tiktai KlG randame aiðkiai suformuluotà poþiûrá á sintaksës objektà:

Sintaksëje, kurioje kalbama apie þodþius pagal jø ryðius arba galëjimà sudaryti konstrukcijas10, bus paliesta tik tai, kas arba lietuviams yra ypatinga, arba kas jau ið pirmo þvilgsnio skiriasi nuo lotynø ir kitø kalbø.

Sintaksë apima ir þodþiø derinimà (Convenientiam), kai þodþiai derinami tuo paèiu linksniu ir asmeniu. Ir þodþiø valdymà, arba vairavimà (Vel Rectionem, aut Regi- men)11, kada vienas þodis nustato kito atitinkamà linksná ar asmená (PLKG 511; plg. KlG 144). SÐG 72 paminëta, jog bus ribojamasi tik skirtybëmis nuo lotynø kalbos, o apie patá sintaksës objektà iðvis nekalbama. Sintaksës dalykø grupavimà èia galima áþvelgti tik ið konkreèiø taisykliø ir prie jø pridurtø pastabø. Taigi Kleinas sintaksæ pirmiausia dalija á dvi struktûriðkai neávardytas dalis ið esmës pagal sintaksinius santykius: pirmojoje aptaria þodþiø formø derinimà (De Convenientia), o antrojoje – plaèiai suprantamà þodþiø valdymà (De Regimine), á kurá átraukia ne tik linksniø, bet ir kitø formø vartojimà. Pagrindinë Kleino sintaksës sàvoka – konstrukcija. Valdomosios konstrukcijos dëstomos tiesiog pagal linksnius

7 Klaidø atitaisyme nurodyta taisyti á namë 11 Eigminas abu artimos reikðmës þodþius KlC 114. rectio ir regimen vertë vienu þodþiu valdy- 8 Èia ir toliau pavyzdþiai cituojami ne ið ver- mas, taip pat anksèiau minëtà konstrukci- timo, bet ið faksimilës. jà be reikalo pakeitë þodþiø junginiu (þr. 9 Vitas Labutis, „Sintaksë D. Kleino gramati- PLKG 511). Pateikiant sintaksës terminus, koje“, Blt 26(2), 1990, 114–118. èia ir kitur kartais nutolstama nuo Eigmi- 10 Versta ir paryðkinta straipsnio autoriaus. no siûlytø lietuviðkø atitikmenø.

53 Pirmøjø spausdintø lietuviø kalbos gramatikø sintaksë ar kitas þodþiø formas, pvz.: konstrukcijos su genetyvu, konstrukcijos su datyvu ir pan. Tiesa, Kleinas skyrium aptaria vietos ir laiko vardus, bet èia ið esmës kalba apie linksniø (vietos ir laiko galininko ir vietininko, vadinamo antruoju abliatyvu) vartosenà. Á valdymà KlG átraukia ir bendraties, dalyviø, prieveiksmiø bei prielinks- niø konstrukcijas, nors èia apibûdina ir tokius formø (bendraties, dalyviø) vartose- nos atvejus, kurie dabar nelaikomi valdomais. SÐG septintoji „sekcija“ („Sectio VII“) dëstoma pagal kalbos dalis, pvz., „Apie vardaþodþiø sintaksæ“ ir kt. Atskiras kompleksinis skyrius „Apie dalyviø, siekiniø, gerundijø sintaksæ“ suskaidytas á formaliai neávardytas padalas. Lietuviø kalbai neáprasta kalbëti apie gerundijø sintaksæ, bet èia imami net trejopi lotynø kalbos gerundijai ir nurodoma, kà lietuviø kalba vartoja jø vietoje: bendratá, kai kurias prielinksnines konstrukcijas, veiksmaþodiniø vardaþodþiø abliatyvà (vietininkà). Nepamirðtì lotynø kalbos gerundijai ir KlG, tik èia apie juos raðoma maþiau – prie bendraties konstrukcijø. Visai nauja tai, kad SÐG 94 ádëtas ir maþas jaustukø sintaksës skyrelis. KlG jie visai neminëti.

3.2. Ið principo skirtingi abiejø gretinamøjø gramatikø sintaksës dëstymo bûdai (KlG pirmiausia pagal sintaksinius ryðius, o SÐG – pagal kalbos dalis) skaidant ir konkreèiai realizuojant ðios dalies apraðus, gerokai suartëja. Ðtai SÐG pirmojo sky- riaus „Apie vardaþodþiø sintaksæ“ pirmoji taisyklë ir prie jos priduriamos keturios pastabos skiriamos ið esmës bûdvardþiø derinimui, tik apie derinimà kalbama maþiau, glausèiau. Nesutampa su KlG ir kai kurios detalës. Pavyzdþiui, ketvirtoje KlG derinimo taisyklëje pabrëþiama, kad bûdvardþiai su dviem tos paèios vyriðko- sios ar skirtingø giminiø daiktavardþiais reikalauja (tarinio vardinës dalies pozi- cijoje) vyriðkosios giminës dviskaitos formos, pvz.: åukµas bei µidabras abu brangu KlG 145; wiras bei mote abu Diewo µutwertu KlG 146, o SÐG trumpai nurodoma, kad tokiais atvejais vartojama vyriðkoji giminë, tarsi vertesnë, pvz.: Tetis ir Moc‡utte miletinu SÐG 73; Diewas / Tetis ir Moc‡utte miletini SÐG 74. Nutylima, kad pirmajame pavyzdyje bûdvardiðkasis þodis turi dviskaitos formà.

3.3. Pateikdamas valdymà pagal linksnius12, Kleinas atskiras taisykles rikiuoja ir pagal kalbos dalis, net atsiþvelgia á semantines veiksmaþodþiø grupes. Kita vertus, SÐG veiksmaþodþiø sintaksës skyrius konkreèiau iðdëstomas pirmiausia pagal linksnius: kilmininkas su veiksmaþodþiu (SÐG 77–78), naudininkas su veiks- maþodþiu (SÐG 78–79), galininkas su veiksmaþodþiu (SÐG 80) ir abliatyvas su veiksmaþodþiu (SÐG 81–83). Tik èia apie viskà kalbama daug maþiau ir glausèiau. Gana skirtingi abiejø gramatikø abliatyvo vartosenos apraðai: KlG ðio linksnio konstrukcijos dar skirstomos ir semantiniu atþvilgiu (tiksliau – pagal funkcijas) ir

12 Linksniø vartosena pirmiausia pagal sose vëlesnëse lietuviø kalbos gramatikose linksnius grupuojama, galima sakyti, vi- iki pat ðiø dienø.

54 Archivum Lithuanicum 6 nustatomos ðeðios tø konstrukcijø vartojimo taisyklës (KlG 161, 168–169), o SÐG abliatyvø su veiksmaþodþiais – tik trys (SÐG 81–83). Po valdomøjø linksniø konstrukcijø KlG priduriamas skyrelis „Apie vietos ir laiko vardus“ (KlG 161–162), kuriame ið esmës kalbama apie postpozicinius vieti- ninkus, vadinamus vietos abliatyvais, ir juos galinèias pakeisti prielinksnines kon- strukcijas. Atskirà padalà èia sudaro laiko abliatyvai ir galininkai, kuriø dar pami- nimos trukmës reikðmës. SÐG postpoziciniai vietininkai kur ne kur nurodomi kaip prielinksniø pakaitai, trukmës galininkas atskirai irgi neaptariamas.

3.4. Neatsiedamas nuo valdomøjø konstrukcijø, Kleinas gana plaèiai apraðo konstrukcijas su bendratimi. Jis nurodo, kad bendratis vartojama ir gerundijø, ir siekiniø vietoje. Palyginti platø apibendrintà skyriø „Apie dalyviø, siekiniø ir gerundijø sintaksæ“ randame ir SÐG (83–87). Èia á akis krinta net trejopi loty- nø kalbos gerundijai: 1) su formantu -di (juos atitinka lietuviø kalbos bendratis); 2) su -do (atitinka veiksmaþodinio daiktavardþio vietininkas – dabar laikomas netaisyklingu – ir pusdalyvis); 3) su -dum (atitinka kilmininkas su prielinksniais). Padalyvius ir pusdalyvius abu ðaltiniai laiko savotiðkomis bendratimis, tik KlG tos formos apraðomos bendraèiø skyrelyje, o SÐG – prie dalyviø.

3.5. Skirtingai aptariama prielinksniø vartosena: KlG pateikia juos labai trum- pai – tik pagal tai, su kuriuo linksniu prielinksniai eina, ir kartais pamini vienà kità tø konstrukcijø reikðmæ. Èia iðsamesnis SÐG, kur prielinksniai labiau diferencijuo- jami ir parodomi su gausesniais pavyzdþiais. KlG sintaksës dalyje kalbama apie neatskiriamuosius prielinksnius, t. y. prieðdëlius (KlG 169–173).

3.6. Apimtis ir proporcijos lyg ir rodytø, kad sintaksei daugiau vietos skiriama SÐG – 40 puslapiø (apie 50% viso teksto). KlG ði dalis turi 34 puslapius (apie 20% viso teksto). Taèiau puslapis puslapiui nelygu: SÐG sintaksë pateikiama atskiromis ryðkiomis taisyklëmis ir pastabomis prie jø, tad puslapiai gana reti, o KlG sintaksë apraðoma iðtisiniu tekstu, negailint pavyzdþiø. Svarbiausia, kad gerokai skiriasi abiejø gramatikø sintaksës pateikimo tvarka ir principai. Pagrindiniai SÐG sintak- sës dëstymo principai – taisyklës ir pastabos prie jø.

4. Apie autoriaus poþiûrá á sintaksës reiðkinius daug kà galima spræsti ið to, kokie atrenkami iliustruojamieji pavyzdþiai, kaip jie grupuojami ir pateikiami. Kalbant apie senàsias gramatikas, svarbu iðsiaiðkinti, kuriems pavyzdþiø ðalti- niams – gyvajai kalbai ar raðtams – autoriaus teikta pirmenybë. Kaip nurodë Tamara Buchienë ir Jonas Palionis (1957, 19–20), Kleinas daugiau- sia pavyzdþiø ëmæs ið Martyno Maþvydo, Baltramiejaus Vilento, Jono Bretkûno, Jono Rëzos ir kitø Rytø Prûsijos raðytojø darbø. Amato (1998, 203) yra suskaièia- vusi visus abiejø gramatikø lietuviø kalbos þodþius bei jø formas (Wortschatz): SÐG ji radusi 1120, o KlG – 1335 vienetus (Lemmata), taèiau vis dëlto lieka neaiðku, kiek

55 Pirmøjø spausdintø lietuviø kalbos gramatikø sintaksë ið jø sudaro sintaksines konstrukcijas. Kartais svarbu ir pavyzdþiø struktûros su- dëtingumas ar jos prastinimas. Ið pavyzdþiø galima daryti ðiokiø tokiø iðvadø apie autoriaus originalumà ir polinká skolintis.

4.1. Tyrinëtojø jau pastebëta, kad KlG ir SÐG esama vienodø pavyzdþiø (Bu- chienë, Palionis 1957, 21–27). Verta atidþiau paþiûrëti, kurie sintaksës pavyzdþiai ðiose gramatikose tie patys, o kurie skirtingi. Tam suskaièiuotos abiejø gramatikø sintaksës dalyje13 pavartotos konstrukcijos: þodþiø junginiai, prielinksninës kon- strukcijos, sakinio tipo konstrukcijos14. Ið viso KlG sintaksës dalyje rasta apie 390 konstrukcijø pavyzdþiø; ið jø su raðytiniø ðaltiniø nuorodomis yra tik 20 (taigi apie 5%). Kai kurie pavyzdþiai gali bûti autoriaus atmintyje ástrigæ pasakymai ar jø nuotrupos ið baþnytiniø raðtø, pvz.: wiµµi wiµµû ‡monû griekai bus µuditi KlG 145; wiµµ tatai, kas Dvaµe tur, telåupµina Wieúpati KlG 148; Piktas médis néneß géro waiµaus KlG 154 ir kt., tik pateikiami be ðaltiniø nuorodø. Nemaþa dalis konstrukcijø (ypaè sakinio tipo) paimta ið gyvosios kalbos, pvz.: nieko géro neµulåukµime KlG 145, åukµas bei µidabras abu brangu KlG 145; du wiru; noru aß taw gér’ daryti KlG 149, paperku k± KlG 171. SÐG sintaksës dalyje pateikta apie 200 konstrukcijø pavyzdþiø: ið jø 77 – ið raðtø, taigi apie treèdalis visø konstrukcijø. Daugiausia jø imta ið psalmiø vertimø. Trys sakiniai ið nebaþnytiniø raðtø: Jau tampi Boba, ô tac‡iau nori gra‡i regiama but (Horacijus) SÐG 81; Ipac‡e Liekoryµt² tur ant atäuµ‡imo Ligg¾µa kuno karµ‡c‡ius (Plini- jus) SÐG 86; Neigi wiena riec‡is kuri ant jednojimo Deiwjû pareitis’ nera u‡likta (Cice- ronas) SÐG 86. Esama SÐG ir greièiausiai liaudies kalbos ar paties autoriaus sugalvotø kon- strukcijø: Jie nékénc‡ia man²s bé Prie‡aµties SÐG 88; Arti Mieµto giwéna SÐG 89; Né pro taw² walgis padetas SÐG 91. Kai kur SÐG nurodytos tik tam tikro linksnio reikalau- janèios þodþiø grupës. Pavyzdþiui, kalbant apie kilmininkus su veiksmaþodþiais, èia paminëtos trys semantinës veiksmaþodþiø grupës, reikalaujanèios kilmininko: troðkimo veiksmaþodþiai: Gaud‡iu, Geid‡iu, God‡i¾s SÐG 77; baimës arba jaudinimo- si veiksmaþodþiai: Bijaus, Isµig±µtu, Atboju tawæs SÐG 78; bodëjimosi veiksmaþodþiai: Nuboµtu, Nuprantu SÐG 78 ir kt. Tik neigiamieji veiksmaþodþiai, reikalaujantys kil- mininko arba ir galininko, visi paremti pavyzdþiais ið raðtø.

4.2. Vienodø pavyzdþiø KlG ir SÐG sintaksës skyriuose esama tik apie 15. Tai paprastai trumpos konstrukcijos – dauguma jø kilmininko ir ánagininko valdymo atvejai:

13 Ðiek tiek sintaksiniø konstrukcijø pateikta 14 Konstrukcijoms nepriskiriami retkarèiais ir ir KlG etimologijos (morfologijos) dalyje, sintaksës dalyje paminëti atskiri þodþiai, ten jø apie 90; keliolika konstrukcijø esa- neturintys sintaksiniø ryðiø ir negalintys ma kitose SÐG „sekcijose“. eiti sakiniu, pvz.: apµtoti, apipiauµtit, apipilu KlG 169, Gaud‡iu, Geid‡iu, Laukiu SÐG 77.

56 Archivum Lithuanicum 6 KlG 146 d¾biû d¾bes [...] d¾bes labaij dides / giùos; baùû baùos [...] ballos pikãiåuµos SÐG 74 D¾bjû Dûbês [...] D¾bes l±bai diddes gilles; Balû Balos [...] Balos pikc‡iauµos15

KlG 150 wienolika wiru [...] dwilika Apaútalu [...] tukµtantis ‡monû SÐG 74–75 Wienolika Wirû [...] Dwilika Apaµ‡talû [...] Tukµtantis ‡monu

KlG 150 wiµµu geråuµas [...] piktybíu pikãíauµa SÐG 75 Wiµsû gier±uµis [...] Piktybjû pikte‡iauµoji

KlG 150 tarp / vel iß wiµµû príetelû ßis geråuµas SÐG 75 tarp / iµ‡ wisµû Prietelû µ‡is gierauµeµsis

KlG 150 tarp ßu dweiu ßis ira wierneµnis SÐG 75 tarp µ‡iû Dweju µ‡is yra Wierneµnis

KlG 166 nelabaij gra‡ieij SÐG 88 Nelabai gra‡ei

4.3. Tuose paèiuose pavyzdþiuose SÐG pavartotos skirtingos nuo KlG kai kuriø þodþiø lytys verèia susimàstyti, kas tas skirtybes lemia. Visi pirmøjø Prûsø Lietu- vos gramatikø autoriai ið esmës raðë vakarø aukðtaièiø tarme, Kleinas rëmësi dau- giausia tilþënø ðnekta, kuri vëliau priskirta vadinamiesiems striukiams, o Ðulcas – greièiau ásrutënø ðnekta, artimiausia kauniðkiø tarmei, patekusia á vadinamøjø baltsermëgiø plotà16. Þinoma, ir KlG, ir SÐG atsiþvelgiama ir á kitas ðnektas – tai rodo daþnas kitø tarmiø minëjimas, pateikiamos gretiminës formos. Manytina, kad paradigmose ir pavyzdþiø konstrukcijose vis dëlto kiekvienas gramatikos autorius pirmiausia raðo sau áprastos ðnektos gramatines formas (kaip pagrindines) ir garsiná jø pavidalà. Tai veikia net ið kitø gramatikø skolinamus pavyzdþius. Turbût todël ir turime wiµµu geråuµas, piktybíu pikãíauµa KlG 150 (plg. 1 pav.) ir Wiµsû gier±uµis, Piktybjû pikte‡iauµoji SÐG 75, nors ten, kur kalbama apie laipsniavimà, abiejose gramatikose sakoma taip pat, plg.:

Aukðèiausiasis laipsnis turi vyr. g. galûnæ åuµias, mot. g. auµia, pvz.: ßwenãiåuµias, ßwenãiåuµia / did‡iauµias / did‡iåuµia / maùonåuµias / maùonauµia.

Emfatiniø bûdvardþiø aukðèiausiojo laipsnio galûnë as arba is dël geresnio skam- bëjimo daþnai pakeièiama á es, kaip ßwenc¸åuµeµis / maùonåuµeµis vietoj ßwenc¸åuµaµis, maùonåuµaµis (PLKG 433; KlG 27).

15 Ðiuos pavyzdþiø sutapimus jau nurodë 16 Striukiø ir baltsermëgiø vardà iðplatino An- Buchienë ir Palionis (1957, 24). Taèiau tanas Salys, Raðtai 3. Lietuviø kalbos tarmës, juose matome ne tik raðybos skirtumø, Roma: Lietuviø katalikø mokslo akademi- bet ir tai, kad SÐG pavartotas e-kamienis ja, 1992, 141. 0 0 0 bûdvardis gilles ðalia diddes, o KlG yra giùos ir dides. 0 0 0

57 Pirmøjø spausdintø lietuviø kalbos gramatikø sintaksë 1 pav. KlG 150: kai kurios lietuviðkos konstrukcijos sutampa su SÐG; VUB: L 484 R

58 Archivum Lithuanicum 6 Aukðèiausiojo laipsnio vyriðkosios giminës galûnë esti -awµas ir -auµis, moteriðko- sios giminës – -awµe17, -awµa, pvz.: [...] S‡wenc‡iawµas, S‡wenc‡iawµa.

Pastaba. Sudëtiniø, arba emfatiniø, bûdvardþiø aukðèiausiojo laipsnio galûnë -as arba -is dël eufonijos daþnai pakeièiama á -e: S‡wenc‡iauµaµis, S‡wenc‡yauµeµis (SÐG 28; 117). KlG aukðèiausiojo laipsnio priesaga bent po pusbalsiø [n], [r], [l] (turbût ir po [m]), taip pat po „ðnypðèiamøjø“ [ð], [è], [dþ] yra -ausias, o SÐG – paprastai -iausias, -iausia (bet nenuosekliai – pasitaiko ir gierauµis, plg. dar Pirmjäuµei SÐG 85). Kleino Gramatikoje vadinamasis jotinis minkðtumas daþniausiai dingsta, t. y. èia atspindi- mas kietasis minëtøjø priebalsiø tarimas, plg. waiµus, waiµaus, waiµui (iðskyrus dvi- skaitos ir daugiskaitos kilmininkà) KlG 50. Taèiau afrikatos paprastai nekietina- mos, plg.: ‡od‡io, ‡od‡iui, ‡od‡iu; ramãio, ramãiui, ramãiu KlG 36. Panaðiai elgiamasi ir su veiksmaþodþiais: es. l. 1 asm. durru KlG 99, noru, galu KlG 106, mylu KlC 72, bet yra ir gerriu, turiu KlG 99, 106. Konstrukcijose ir kitur KlG taip pat minëtus priebalsius daþniausiai rodo kietus, pvz.: iß wiµµû prietelû ßis geråuµas KlG 150; Moyµeßus did‡u Praraku buwo KlG 160 ir pan. SÐG minëtieji priebalsiai paprastai rodomi minkðti, pvz.: Mo¸eµ‡ius, Mo¸eßiaus, Ie¸aioµ‡ius, nors greta yra ir Paulus / Paulaus; Prietelis / lio, Prietelus / aus SÐG 34. Minkðtinimo tendencijas SÐG aiðkiai iliustruoja veiksmaþodþiø asmenavimo pa- vyzdþiai: Kelliu, Skirriu, Dirriu, Skelliu, Gerriu; Keliau, Skiriau, Diriau, Skeliau, Geriau SÐG 46, Beld‡iu, Kenc‡iu, Myliu, Noriu SÐG 47. Kai kur èia iðlaikomas [j]: Pjawju, Rawju, Spjawju, Pjowjau, Rowjau, Spjowjau SÐG 52. Galima spëti, kad ten, kur dabartinius jotinio minkðtumo priebalsius randame SÐG kietus (be minkðtumo þenklo ), gali bûti dël Kleino Gramatikos átakos atsi- radæ nenuoseklumai, nes Kleinas juos kietina nuosekliau, dësningiau (nors irgi yra iðimèiø)18.

5. IÐVADOS. 1. Raðydamas Gramatikà, Kleinas turëjæs galvoje pirmiausia gra- matikos mokslà, tad jam pakakæ dviejø pagrindiniø daliø – plaèiai suprantamos etimologijos (apimanèios ir fonetikos bei raðybos, ir þodþiø darybos elementus) bei sintaksës, o Sapûno ir Ðulco Kompendiumo struktûrà lëmë praktiniai motyvai, todël èia taip detalizuotas formalusis skaidymas. SÐG sintaksës daliai jokio ryðkesnio poveikio nëra daræs Kleino Kompendiumas.

17 SÐG klaidø atitaisyme „Corrigenda“ èia ir 100; plg. Raµ‡yµu, J¾µu, Braukµu, Augyµu toliau vietoj aw nurodyta skaityti äu SÐG SÐG 44, Milµ‡iu, Reµ‡iu SÐG 50. Bûsimojo [97]. laiko pirmàjá asmená su galûne -su vartoja 18 Ðis apibendrinimas abiejose gramatikose ir vakarø aukðtaièiai, gyvenantys kairiojo- netinka bûsimojo laiko pirmajam asme- je Ðeðupës pusëje (buvusioje paprûsëje) niui: já ir KlG, ir SÐG dësningai vartoja su apie Pajevoná, Kybartus, Bartninkus, Liu- vadinamàja atematine galûne -su, -ðu, bavà, Vilkaviðká (þr. LKA III, þemël. 102). pvz.: µuwokµu, paßokµu, atnéßu, mußu KlG

59 Pirmøjø spausdintø lietuviø kalbos gramatikø sintaksë 2. Sintaksës daliai KlG skiriama 34 puslapiai (apie 20% teksto), o SÐG – 40 puslapiø (beveik 50% teksto), taèiau iðsamesnë vis dëlto yra Kleino sintaksës dalis, kurioje apibrëþiamas ir sintaksës objektas. Iðimtá sudaro tik palyginti detalus prie- linksniø vartosenos apibûdinimas SÐG. 3. Abiejose gramatikose, kaip ir daugelyje vëlesniø gramatikø, formø ir nekaito- møjø kalbos daliø vartosena aptariama sintaksës dalyje, nors apie tai kalbama ir morfologijoje (etimologijoje). 4. Sintaksës dalá Kleinas pirmiausia skaido pagal sintaksinius þodþiø derinimo ir valdymo santykius, o valdymo atvejus grupuoja pagal linksnius bei kitas þodþiø formas ir visur remiasi konstrukcijø sàvokomis. SÐG sintaksës „sekcija“ (Sectio) pirmiausia skaidoma pagal kalbos dalis ir tik paskui atsiþvelgiama á þodþiø for- mas; èia viskas formuluojama taisyklëmis ir pastabomis prie jø. 5. Abiejose gramatikose vienodø pavyzdþiø esama apie 15, taèiau jie kartais skiriasi kai kuriomis þodþiø formomis ar bent raðyba. Sintaksiniø konstrukcijø pavyzdþiø Ðulcas greièiausiai ëmë ið Kleino Gramatikos. 6. KlG daug nuosekliau ir dësningiau kietinami jotinio minkðtumo priebalsiai [l], [r], [s], [ð], [þ] (ypaè galûnëse ir priesagose), o SÐG jie daþniau rodomi minkðti. Kur dabartiniai jotinio minkðtumo priebalsiai SÐG kieti (be minkðtumo þenklo ), ten gali bûti pasireiðkusi KlG átaka, dël kurios SÐG atsiradæ nenuoseklumø. 7. Nors abi gramatikos turi panaðumø, taèiau laikytinos atskirais savarankiðkais darbais.

Literatûra ir ðaltiniai:

A MATO, LOREDANA SERAFINI, 1998: „Zum ‘Compendium Grammaticae Lithvanicae’ von K. Sapunas–T. Schultz“, Baltistik. Aufgaben und Methoden, hrsg. von Alfred Bammes- berger, Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 195–205.

B UCHIENË, T[AMARA]; J[ONAS] PALIONIS, 1957: „Pirmosios spausdintos lietuviø kal- bos gramatikos“, PLKG 9–63.

E IGMINAS, KAZIMIERAS, 1997: „Kristupo Sapûno ir Teofilio Ðulco ‘Compendium Gram- maticae Lithvanicae’“, SÐG, 9–32. KlC – [Danielius Kleinas,] M. DANIELIS KLEINII COMPENDIUM LITVANICO-GERMANI- CUM, Oder Kurãe und ganã deutliche Anf÷hrung ¸ur Littauiµchen Sprache / wie man recht Littauiµch leµen / µchreiben und reden µol. Cum Privilegio S. R. M. Pol. et Seren. Elect. Brandenb. Kænigsberg / Gedruckt und verlegt durch Iohann Reuµnern / M. DC. LIV; straipsnyje remtasi PLKG. KlG – [Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Litvanica Mandato & Autoritate SERENISSIMI ELECTORIS BRANDENBURGICI adornata, & pr¿vió Cenµuró primam in lucem edita ä M. DANIELE Klein / Paµtore Tilµ. Litv. Pr¿miµµa eµt ad Lectorem Pr¿fatio non minas utilis, quäm neceµµaria. [...] REGIOMONTI, Typis & µumptibus JOHANNIS REUSNERI, ANNO crisogon%aV cIš. Išc. LIII. [1653]; straipsnyje remtasi PLKG.

60 Archivum Lithuanicum 6 LABUTIS, VITAS, 1990: „Sintaksë D. Kleino gramatikoje“, Blt 26(2), 114–118.

P ALIONIS, JONAS, 1995: Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla. PLKG – Pirmoji lietuviø kalbos gramatika. 1653 metai, atsakingasis redaktorius J[onas] Kruo- pas, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1957.

S ALYS, ANTANAS, 1992: Raðtai 3. Lietuviø kalbos tarmës, Roma: Lietuviø katalikø mokslo akademija. SÐG – Sapûno ir Ðulco gramatika, parengë Kazimieras Eigminas, Bonifacas Stundþia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1999: [Rec.:] „Sapûno ir Ðulco gramatika“, ALt 1, 162–170.

U LVYDAS, KAZYS, 1995: „Nekaitomosios kalbos dalys pirmosiose lietuviø kalbos grama- tikose“, LKK 33, 7–38.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1988: Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas.

Vitas Labutis A COMPARISON OF SYNTAX AND SYNTACTIC CONSTRUCTIONS OF THE FIRST (1653) AND THE THIRD (1673) PUBLISHED GRAMMARS OF THE LITHUANIAN LANGUAGE

Summary

The very first grammar (book) of the Lithuanian language—Grammatica Litvanica by Daniel Klein (KlG) was published more than 350 years ago (in 1653). Kristupas Sapûnas also wrote a grammar even before—360 years ago, but it was revised by Teofilis Ðulcas and published only in 1673 (Compendium Grammaticae Lithvanicae; SÐG). Both grammars were written in Latin and after 300 years they both were translated into Lithuanian by Kazimieras Eigminas. Even though the first published grammar of the Lithuanian lan- guage was researched by a significant number of linguists (Tamara Buchienë and Jonas Palionis, Kazimieras Eigminas, Kazys Ulvydas, Zigmas Zinkevièius, Giedrius Subaèius, Loredana Serafini Amato, etc.) some moot points still remain. The research has been mainly focused on syntactic parts of both grammars. This article aims to: (1) make a quite exhaustive comparison of the syntactic parts of the two gram- mars, paying attention to both formal and content aspects; (2) bring out some differences in the grammatical as well as the methodological approach of both authors; (3) make a statistical analysis of the syntactic parts of both grammars (of Lithuanian phrases). While writing the grammar Klein was concerned with the scientific aspects of his work, and he divided his grammar only in two parts – etymology (encompassing phonetics, orthography, elements of word formation) and syntax. Ðulcas had more practical language teaching tasks and probably therefore he divided his text into smaller sections (sectio, caput, articulum, distinctio).

61 Pirmøjø spausdintø lietuviø kalbos gramatikø sintaksë The part devoted to syntax in KlG consists of 34 pages (about 20% of the text) while the same part of SÐG covers 40 pages (about 50% of the text). Still the syntactical part of KlG is by far more comprehensive than that of Sapûnas and Ðulcas. The exception is the usage of prepositions, which is presented more fully in SÐG. Klein divided the syntax according to the syntactic word agreement and government relations. He grouped the word government cases according to the nominal cases and other word forms. His basic concept was construction. Ðulcas, however, preferred to make the main division according to the parts of speech. I have found about 15 illustrative phrases that coincide out of 390 used in KlG and out of 200 used in SÐG (calculation based on the syntax parts). Still even in those equivalent phrases there are certain differences in form and spelling. Klein is far more consistent in showing velarized (unpalatalized) [l], [r], [s], [ð], [þ] (particularly in flexion and in suffixes), while Sapûnas and Ðulcas write them more often as palatalized ones. Examples of SÐG in which we find velarized sounds in the position of palatalized ones (i.e., without the mark of palatalization used in contemporary standard Lithuanian), might have been influenced by the KlG, and thus caused certain inconsistencies in SÐG. Most probably it was Ðulcas who took some illustrative examples from KlG. Still even if there are certain similarities, both grammars are to be considered as two separate works.

V ITAS LABUTIS Gauta 2004 m. kovo 5 d. Lietuviø kalbos katedra Vilniaus universitetas 0 0 0 Universiteto g. 5 0 0 0 LT-01513 Vilnius, Lietuva 0 0 0

62 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Ona Aleknavièienë Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

„Nebibliografinë“ Jono Bretkûno Postilë (1591): Vlado Daumanto egzempliorius

Knygos sklaida visuomenëje, jos poreikis ir poveikis vis daþniau apibûdinamas terminu knygos kultûra. Ði sàvoka ir terminas atsirado prieð dvideðimt metø vokieèiø literatûroje kaip antonimas naujajai medijai arba naujajai komunikacijai, taèiau netru- kus ágavo naujà – istoriná – atspalvá1. Bet kokio mokslo istorija tebëra neatsiejama nuo knygos istorijos, dël to knygos kultûra tampa vienu ið knygos istorijos tyrimo objektø. Istorinis aspektas ypaè iðryðkëja kalbant apie privaèiose ir valstybinëse bibliotekose laikytas ir tebelaikomas senàsias knygas. Lietuvos ir kitø Europos valstybiø bibliotekose iðlikæ apie trisdeðimt Jono Bret- kûno Postilës (1591) egzemplioriø. Palyginti su kitomis lietuviðkomis XVI–XVII am- þiaus knygomis, mûsø dienas pasiekë daug ðio liuteroniðkø pamokslø rinkinio vienetø. Lietuvos TSR bibliografijoje (1969; LB I) ir jos Papildymuose (1990; LBP) Lietuvoje uþfiksuoti aðtuoni Postilës egzemplioriai2. Prie jø reikia iðkart pridëti dar vienà, LB I ir LBP neregistruotà, bet ðiuo metu Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto bibliotekoje saugomà egzemplioriø3, anksèiau priklausiusá Lietuviø litera- tûros (nuo 1952-øjø Lietuviø kalbos ir literatûros) instituto muziejui, veikusiam iki 1963-iøjø Vilniuje, Antakalnio g. 64.

1 Paul Raabe, „Knygos kultûros reikðmë Eu- 4 Egzemplioriaus proveniencijà rodo apvalus ropai“, Knygotyra 39, 2002, 85. violetinis antspaudas su áraðu „Lietuviø 2 LB I 66 nurodyti 6 egzemplioriai: LKLI Literatûros Instituto Muziejus“. Knyga uþ (dab. LLTIB): B 1108 (def.); LMAB: LK – 500 rb pirkta Vilniaus antikvariniame

16/1; VUB: LR 1452 (def.), LR 1621 (def.), knygyne Nr. 3 1956 metais (Lietuvos TSR

LR 4327 (def.); Rokiðkio kraðtotyros (dab. Mokslø Akademija. Lietuviø kalbos ir literatû- kraðto) muziejus: K. F. 1106 (def.); dar 2 ros institutas. Literatûrinio muziejaus Vilniu- áraðyti LBP 19: KPIB (dab. KTUB): Ds 56 je knygø fondo inventorinë knyga Nr. 1, Eil. (def.) ir Ds 57a (def.). Nr. [1–1165], [1950–1961], l. 45v–46r; 3 Egzempliorius defektinis; sign.: 36323; apie LLTIB). 1995 12 05 Postilë perkelta á já raðyta: Sigitas Narbutas, „Dar vienas LLTIB knygø fondà. Jono Bretkûno ‘Postilës’ egzempliorius“, Lietuvos aidas 178, 1998 09 10, 15.

63 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 Lyginant LB I ir LBP duomenis su 1924 metais Vaclovo Birþiðkos Lietuviø biblio- grafijoje ir jos Papildymuose (1925, 1926) pateiktais duomenimis5, matyti, kad dau- guma Postilës savininkø pasikeitæ. Praëjo aðtuoniasdeðimt metø, kai kurios biblio- tekos ir draugijos iðnykusios, dalis bibliotekø ágijusios kitoká statusà, funkcionuoja kitais pavadinimais. Daug vertingø kolekcijø po jø savininkø mirties iðblaðkyta arba sunaikinta. Tarpukario Lietuvoje Postilës egzemplioriai buvo pasklidæ tiek po vieðàsias, tiek po privaèias bibliotekas. Ypaè didelá susidomëjimà kelia iki Antrojo pasaulinio karo privaèiose rankose buvusiø egzemplioriø likimas. Birþiðka nurodæs keturis asmenis, turëjusius Bretkûno Postilæ: tai Vladas Daumantas Kaune, Hugo Scheu’jus Ðilutëje (BrþLB 12), Vilius Gaigalaitis Klaipëdoje (BrþLB 12; BrþLBP I VII) ir Enzys Jagomastas Tilþëje (BrþLBP II LXXXIII). Patá pirmà Lietuviø bibliografijoje Birþiðka áraðë Daumantà, o jo turëtà Postilæ apibûdino kaip graþià: „Graþus pirmos ir antros dalies ekz. yra pas Daumantà Kaune“ (BrþLB 12). Daumantas (1885–1977; tikroji pavardë Vladislovas Dzimidavi- èius) pokario metais buvo oficialiai laikomas dingusiu be þinios6. Nors 1918–1923 metais jis dirbo diplomatiná darbà Ðveicarijoje, o tarpukario Kaune buvo þinomas bibliofilas ir kolekcininkas, bet apie jo veiklà ir pomëgius pradëta raðyti tik pasku- tiniuoju deðimtmeèiu. Apþiûrëjus de visu visus aðtuonis dabartinëje bibliografijoje (LB I ir LBP) nuro- dytus Lietuvoje esanèius Postilës egzempliorius ir tà nefiksuotàjá, saugomà Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto bibliotekoje, paaiðkëjo, kad në viename ið jø nëra áraðo ar ekslibriso, galinèio paliudyti priklausomybæ Daumantui. Daumanto egzempliorius vis dëlto iðlikæs, tiktai neátrauktas á dabartinæ biblio- grafijà ir mokslo visuomenës neþinotas. Ðiame straipsnyje jis apraðomas plaèiau, daugiausia dëmesio kreipiant á proveniencijà ir iðorinius knygos struktûros elemen- tus, bendrà knygos bûklæ, paginacijos klaidas, skaitytojø paliktas þymes. Atsiþvel- giant á bibliofilijos, kaip knygotyros sudedamosios dalies, metodologijà7, nemaþai vietos skiriama buvusiam Postilës savininkui Daumantui, atveþusiam jà á Lietuvà ir savo asmeninëje bibliotekoje saugojusiam iki 1944-øjø. Tokios tyrimo kryptys pasirinktos dël to, kad senøjø lietuviðkø knygø provenien- cijai iki ðiol skiriama per maþai dëmesio8. Bûtent proveniencijos duoda vertingos medþiagos apie tam tikrø visuomenës grupiø (sluoksniø, profesijø) domëjimàsi

5 Vac[lovas] Birþiðka, Lietuviø bibliografija XVI– 7 Vladas Þukas, Bibliofilija praeityje ir dabar, XVIII amþ., Kaunas: Ðvietimo Ministerijos Vilnius: Mokslas, 1979, 14–16. Knygø Leidimo Komisija, 1924, sk. 12 (to- 8 Terminas proveniencija apima dvi sàvokas: liau – BrþLB); [Vaclovas Birþiðka,] Lietuviø 1) knygos priklausomybës nustatymà pa- Bibliografijos I-osios dalies papildymai ir patai- gal ankstesniø savininkø, ástaigø, organi- sos, 1925, sk. VII (toliau – BrþLBP I); [Vac- zacijø, bibliotekø áraðus, knygos þenklus lovas Birþiðka,] Pirmosios Lietuviø Bibliogra- ir kitus duomenis; 2) knygos priklauso- fijos Dalies (XVI–XVIII amþ.) antrieji papildy- mybës þenklà (Knygotyra. Enciklopedinis mai, 1926, sk. LXXXIII (toliau – BrþLBP II). þodynas, redaktorius Feliksas Jukna, Vil- 6 Alvydas Vaitkevièius, „Prisiekæs vertëjas ir nius: Alma littera, 1997, 299). fataliðkas kolekcionierius“, Literatûra ir menas 48(2876), 2001 11 30, 8.

64 Archivum Lithuanicum 6 konkreèiomis knygomis, jø paplitimo þidinius ir kelius, iðnykusias ir esamas bib- liotekas, egzemplioriø nuosavybës kaità. Pagal knygos þenklus kartais galima at- sekti knygos kelià nuo pirmosios iki paskutinës saugojimo vietos. Nuosavybës áraðai pateikiami kataloguose, rengiamuose pagal tarptautiná standartiná senøjø (antikvariniø) monografiniø leidiniø bibliografiná apraðà ISBD(A)9. Proveniencijos nustatymas laikomas bûtina bet kokio ðaltinio apraðo dalimi10. Knygos þenklø ir rankraðtiniø áraðø analizë leidþia lakoniðkai apibrëþti tà knygos kultûros sritá, kuri labiausiai susijusi su saugojimu ir vartojimu.

1. DAUMANTO EGZEMPLIORIAUS SAUGOJIMO VIETA IR SIG- NATÛRA. Daumanto turëta Postilë dabar saugoma Kaune, Mykolo Þilinsko dailës galerijoje, Archyvinës dokumentacijos ir fototekos sektoriuje, sign.: Tkr. 148 (apie ankstesnes signatûras þr. 2.4. ir 2.5.)11. Mykolo Þilinsko dailës galerija atidaryta 1989 metais kaip Kauno valstybinio Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejaus (nuo 1997-øjø – Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejus) padalinys. Galerija pavadinta þymaus kolekcininko Mykolo Þilinsko (1904–1992), surinkusio ir padovanojusio Lietuvai daug XVII–XX amþiaus Europos taikomosios dailës darbø, vardu. Mika- lojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejus suformuotas 1944 metais ið perorga- nizuoto Vytauto Didþiojo kultûros muziejaus (ðis pastatytas 1936 metais Kaune, direktorius buvo Paulius Galaunë), visuomenei atidarytas 1947-aisiais12. Postilë áregistruota Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejaus invento- rinëje knygoje 1963 metø gruodþio 21 dienà 148-uoju numeriu13. Inventorinës kny- gos skiltyje „Pagal kuriuos dokumentus eksponatas gautas“ nurodyta: „PPA. 1950.I.27. Eil. Nr. 133“, o skiltyje „Pastabos“ pieðtuku áraðyta: „VDaumanto kolek- cija“. 1950 metø sausio 27 dienà perdavimo-priëmimo aktu muziejui buvo perduo- tas Vytauto Didþiojo kultûros muziejaus Taikomosios dailës ir Istorijos skyriø tur- tas. Ðiame akte turtas ávardytas kaip „muziejinio pobûdþio knygos ir archivalijos (Neuþpajamuotas depozitas[,] ðifras VD)“14.

9 Irena Daugirdaitë, „Vilniaus universiteto 12 Dailës þodynas, atsakomoji redaktorë Jolita bibliotekos paleotipai“, Vilniaus universite- Mulevièiûtë, Vilnius: Vilniaus dailës aka- to bibliotekos paleotipai. Katalogas, sudarë demijos leidykla, 1999, 285, 452. Nojus Feigelmanas, Irena Daugirdaitë, 13 Kauno valstybinis M. K. Èiurlionio dailës mu- Petras Raèius, Vilnius: Lietuviø literatû- ziejus[.] Taikomosios dailës skyrius[.] Ekspo- ros ir tautosakos institutas, 2003, xiii–xiv. natø inventorinë knyga[.] Tkr. 1[,] Nr. 1– Plg. dar Nojus Feigelmanas, Lietuvos inku- 1129, l. 35v–36r; Kaunas, Mykolo Þilinsko nabulai, Vilnius: Vaga, 1975. dailës galerija. 10 Paulius Subaèius, Tekstologija. Teorijos ir 14 Aktas[,] pagal kurá perduotos muziejinio po- praktikos gairës, Vilnius: Aidai, 2001, 465, bûdþio knygos ir archivalijos (Neuþpajamuo- 472. tas depozitas[,] ðifras VD), 1950 01 27; 11 Nuoðirdþiai dëkoju Vytauto Didþiojo uni- Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës galerija; versiteto docentei dr. Virginijai Vasiliaus- aktas raðytas raðomàja maðinële, lapai kienei uþ ðio egzemplioriaus nurodymà, susiûti, nenumeruoti. Turtà perdavë Mykolo Þilinsko dailës galerijos muzieji- Istorijos skyriaus vedëjas P. Karazija, ninkams dr. Remigijui Civinskui ir Jurgitai priëmë R. Jablonskytë (jos pareigos nenu- Sianinaitei uþ pagalbà tiriant knygos isto- rodytos). rijà bei rengiant iliustracijas.

65 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 2. DAUMANTO EGZEMPLIORIAUS PROVENIENCIJA. Nei Mikalo- jaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejus, nei Mykolo Þilinsko dailës galerija Postilëje nëra áspaudusi jokio antspaudo, neáraðiusi signatûros. Ðio egzemplioriaus ankstesniuosius savininkus liudija rankraðtinis áraðas pirmojo tomo antraðtiniame lape (recto), du antspaudai (ten pat) ir ranka raðyta signatûra virðutiniojo prieðlapio klijuotajame lape. Nei vienas ið èia esanèiø knygos þenklø nëra átrauktas á Vinco Kisarausko knygà Lietuvos knygos þenklai. 1518–191815.

2.1. Kairëje antraðtinio lapo pusëje iðilgai áriðimo linijos, arba lankstës, viole- tinës spalvos pieðtuku áraðyta „VDaumantas“ (plg. 1 pav.). Ðis áraðas ir minëtoji pastaba „VDaumanto kolekcija“ inventorinëje knygoje nepalieka abejoniø, kad Pos- tilë yra ið Daumanto asmeninës bibliotekos. Vladas Daumantas (iki 1916-øjø Vladislovas Dzimidavièius) gimë 1885 metais Piluvos valsèiuje, netoli Kraþiø. Baigæs Kauno kunigø seminarijà, 1912-aisiais iðvy- ko á Münchenà. Tais paèiais metais Ðveicarijoje ástojo á lietuviø mëgstamà katalikið- kà Fribourgo universitetà16. Studijavo Filosofijos fakultete 11 semestrø: nuo 1912 metø vasaros iki 1917-øjø þiemos semestro imtinai (praleistas tik 1917-øjø vasaros semestras); Fribourgo universiteto matrikulose áraðytas kaip Dzimidowicz, Ladislas, gimimo vieta ir valstybë nurodyta kaip Kroze, R.-Polen17. Prie universiteto jau nuo 1899-øjø veikë akademinë lietuviø studentø draugija „Rûta“, kuri 1915 metais pervadinta „Lituania“. Ásitraukæs á jos veiklà, Daumantas kartu su kitais studentais spaudoje këlë Lietuvos nepriklausomybës klausimà, 1916–1918 metais Berno, Hagos ir Lozanos konferencijose pasisakë uþ visiðkà Lietuvos nepriklausomybæ18. Jis rengë Lietuvos þemëlapá, rûpinosi lietuviðkø atvi- rukø leidimu, pasauliniø „Lietuvos dienø“ organizavimu. Lietuvai paskelbus ne- priklausomybæ, Daumantas iðrenkamas Lietuvos ágaliotuoju atstovu Ðveicarijoje. Taèiau finansinë painiava atveda já á Ðveicarijos teismà. Tik uþtarus Antanui Sme- tonai, jis iðteisinamas ir 1923-iaisiais gráþta á Lietuvà. Ið politinio gyvenimo pasi- traukia, dirba Kauno apygardos teisme prisiekusiuoju vertëju (mokëjo ðeðias kal- bas), o laisvalaikiu Valstybës teatre grieþia smuiku, violonèele ir kolekcionuoja antikvarinius daiktus bei knygas (Vaitkevièius 2001, 8–9). Daumantas buvo aistringas kolekcininkas – bibliofilas, filatelistas, numizma- tas – ir Vakarø Europos bei Rytø meno þinovas. Jis nuolat lankësi antikvariatuose,

15 Vincas Kisarauskas, Lietuvos knygos þen- 17 Irena Ðtikonaitë, „Lietuvos kultûriniai ir klai. 1518–1918, Vilnius: Mokslas, 1984. akademiniai ryðiai su Ðveicarija XVI–XX Straipsnyje knygos þenklai analizuojami amþiuje“, ðiame ALt tome, p. 228. remiantis Kisarausko (1984, 23) taikyta 18 Alfonsas Eidintas, Slaptasis lietuviø diplo- tyrimo metodika. matas, Vilnius: Valstybinis leidybos cent- 16 Vaitkevièius 2001, 8; Alvydas Vaitkevi- ras, 1992, 82–84, 99–107. 0 0 0 èius, Gaiva Kulieðienë, „Prisiekæs vertë- jas ir kolekcionierius“, Kauno diena 93, 1996 04 22, 15. 0 0 0

66 Archivum Lithuanicum 6 1 pav. Vlado Daumanto egzemplioriaus antraðtinis lapas su knygos þenklais: rankraðtiniu áraðu „VDaumantas“ ir antspaudais „DUPL. º E BIBL. REG. º REGIOM.“ bei „* º Zur º Univerµitäts º Bibl. º *“; Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës galerija: Tkr. 148

67 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 knygynuose, pildë uþsakymø korteles, uþsisakinëjo knygas pagal katalogus. Jau Ðveicarijoje jo butas tapo panaðus á muziejø. 1923 metais gráþdamas á Lietuvà, jis parsiveþë daug antikvariniø daiktø bei knygø. Kaune Daumantas garsëjo „savo biblioteka, meno rinkiniais, arogancija, skolomis, aristokratiðku gyvenimo bûdu, ðunø ir pypkiø mëgimu...“ (Vaitkevièius 2001, 8). Jis priklausë XXVII knygos mëgëjø draugijai, veikusiai Kaune 1930–1940 metais uþdaro klubo principu19. Ði draugija, ásteigta Vaclovo Birþiðkos, Vytauto Steponaièio, Pauliaus Galaunës, Viktoro Cim- kausko bei Juozo Paknio iniciatyva, vienijo mokslininkus, raðytojus, spaudos dar- buotojus, politikus ir siekë populiarinti ne tik bibliofilijà, bet ir knygos menà, kny- gos istorijos bei poligrafijos tyrimus20. Daumantas á draugijà ástojo penktas (turëjo penktàjá numerá), áëjo á revizijos komisijà. 1944 metais kartu su savo bièiuliu kompozitoriumi Vladu Jakubënu ir jo þmona Olga Daumantas pasitraukë ið Lietuvos. 1947-aisiais apsigyveno Èikagoje, Jakubë- nø namuose. Kaune liko jo þmona Antanina Vaitkevièaitë-Daumantienë, taèiau ryðiø nei su ja, nei su giminaièiais jis nepalaikë ir, kaip minëta, buvo oficialiai pripaþintas 1944 metais dingusiu be þinios. 1971 metais Èikagos laikraðèiai Drau- gas ir Laisvë raðë, kad Daumantas turi surinkæs didþiulæ knygø ir antikvariniø daiktø kolekcijà. 1977-øjø liepos 9 dienà Draugas praneðë, kad Vladas Daumantas- Dzimidavièius mirë Èikagoje, eidamas 94-uosius metus (Vaitkevièius 2001, 9). Jo kolekcijà perëmë Jakubënienë ir vertingesnius rinkinius pardavinëjo ið varþytyniø viename miesto antikvariate, bet ðis netrukus buvo uþdarytas21. Daumanto biblioteka, turëta iki 1944-øjø, vertinama prieðtaringai. Vieni jà laikë gerai sutvarkyta ir didþiausia asmenine biblioteka tarpukario Kaune – apie 5000 tomø (Vaitkevièius, Kulieðienë 1996, 15; Vaitkevièius 2001, 8), kiti – ádomiausia ir vertingiausia, treti – nedidele ir eklektiðka. Jo amþininko XXVII knygos mëgëjø draugijos nario Petro Jakðto (1899–1988) nuomone, Daumantas, palyginti su ki- tais – Mykolu ir Vaclovu Birþiðkomis, Galaune ir Steponaièiu, turëjo negausià, bet labai vertingà bibliotekà, kurioje buvo ir Bretkûno Postilë. Ði knyga darë didelá áspûdá tiek dël senumo, tiek dël áriðimo. Raðydamas apie draugijos veiklà ir jos nariø bibliotekas, Jakðtas Postilæ minëjo keliuose rankraðèiuose, plg.:

Kiekvienas [draugijos] narys turëjo daugiau ar maþiau knygø. Vienas kitas turëjo ðiek tiek ádomybiø. Taèiau beveik visø bibliotekas sudarë atsitiktinai, be jokio

19 Petras Jakðtas, Kas buvo XXVII knygos më- universiteto bibliotekà (Birutë Butkevièie- gëjai; VUB RS: f. 235 – 106, l. 68; rankrað- në, „Atkurtoji XXVII knygos mëgëjø drau- tis raðytas 1983 metais Ðilutëje, publikuo- gija“, XXVII knygos mëgëjø metraðtis 3, tas draugijos metraðtyje: Petras Jakðtas, sudarë Vidmantas Staniulis, Kaunas: „Kas buvo XXVII knygos mëgëjai“, XXVII XXVII knygos mëgëjø draugija; Vidmanto knygos mëgëjø metraðtis 3, sudarë Vidman- Staniulio knygynas, 2004, 9–10). tas Staniulis, Kaunas: XXVII knygos më- 21 Jolita Mulevièiûtë, „Dailës kûriniø pirkëjai gëjø draugija; Vidmanto Staniulio knygy- ir kolekcininkai tarpukario Lietuvoje“, nas, 2004, 17, 59. Menotyra 1(14), 1999, 43. Dalá Daumanto 20 Draugija atkurta 1993 metais Kaune, rinkiniø ásigijo dailininkas ir kolekcininkas 1999-aisiais bûstinë persikëlë á Vilniaus Kazys Varnelis (Vaitkevièius 2001, 9).

68 Archivum Lithuanicum 6 plano surinktos knygos. Ádomiausià ir vertingiausià bibliotekà turëjo Vl. Dauman- tas. Ilgesná laikà gyvendamas uþsienyje, jis buvo susirinkæs nemaþa dailiøjø leidi- niø. Beveik visos jo knygos buvo prancûziðkos, spausdintos gerame poperiuje, daugiausia iliustruotos, dailiai áriðtos, kai kurios su dvigubais ir net trigubais virðeliais. Jo bibliotekoje buvo sanskritiðka knyga, raðyta (teisingiau – raiþyta) papiruso lapuose, ir Bretkûno postilë [paryðkinta cituojant – O. A.], tvirtai áriðta ir apkaustyta geleþim su ilga grandine, kuri bûdavo pritvirtinta prie sienos, kad niekas negalëtø iðsineðti knygos ið skaityklos22.

Unikalià bibliotekà turëjo Vl. Daumantas. Palyginti ji nebuvo gausi, bet buvo nemaþa prancûziðkø dailiøjø leidiniø. Visos knygos buvo dailiai áriðtos, kai kurios net á trigubus virðelius. Kai kuriose knygose tas pats paveikslas buvo iðspausdintas bent keturiais atspalviais atskiruose lapuose. Jis turëjo ir retø lietuviðkø knygø, tarp jø J. Bretkûno (1536–1602) Postilæ [paryðkinta cituojant – O. A.], iðspausdintà 1591 m., áriðtà á medinius virðelius, apkaustytus geleþiniais apkaustais su ilga geleþine grandine. Matyt, ji buvo kurioje vieðojoje bibliotekoje prirakinta prie sienos ar stalo, kad niekas negalëtø jos iðsineðti. Ir vis dëlto ilgainiui ji atsidûrë Ðveicarijoje, Lozanos antikvariate, kur jà ásigijo knygos mëgëjas ir gràþino á Lie- tuvà. Kur ji dabar, neþinia23. Knygas Daumantas nedidelëmis dalimis pardavinëjo, dël to jo bibliotekos dydis bei vertë nuolat kito. Draugijos ástatuose buvo numatyta steigti savo bibliotekà ir nuspræsta pirkti knygø ir ið Daumanto. 1933 metais draugijos nariai susirinko jo bute (Donelaièio g. 31, dab. 67), apþiûrëjo kolekcijà ir pasirinko draugijos bibliotekai tinkamø knygø. Valdybos posëdyje nutarta uþ jas sumokëti 500 litø. Taèiau Dau- mantas vëliau, kaip spëja Jakðtas, knygas atsiëmë, susikivirèijo su valdyba ir ið draugijos iðstojo. 1935-aisiais visuotinis susirinkimas nutarë Daumanto nebelaikyti draugijos nariu (Jakðtas 1983, 68; Jakðtas 2004, 27, 57, 59). 1937 metais, paties Daumanto tvirtinimu, jo bibliotekà sudarë per tris tûkstan- èius tomø. Tai nurodë Vaclovas Birþiðka, Galaunë ir Ðvietimo ministerijos Kultûros reikalø departamento direktorius A. Juðka, ávertinæ jo knygas ir meno kolekcijà. 1937 metø birþelio 7 dienà datuotame apþiûros akte uþfiksuota, kad biblioteka susideda ið ávairiø mokslo srièiø veikalø, paraðytø ávairiomis kalbomis, taèiau jos nesudaranèios toms mokslo sritims bûdingo vieneto – joms paprastai trûkstà paèiø pagrindiniø veikalø. Daumantas daug knygø esà jau pardavæs: meno literatûrà ir

22 Petras Jakðtas, XXVII knygos mëgëjø drau- kinimus paraðë Domas Kaunas, Vilnius: gija; VUB RS: f. 235 – 183, l. 12r; raðyta UAB „Petro ofsetas“, 2003, 99. Ðilutëje 1963 metais sàsiuvinyje, jo virðe- 23 Petras Jakðtas, [XXVII knygos mëgëjø drau- lyje pavadinimas „Knygos“. Plg. dar gija]; VUB RS: f. 235 – 118, l. 17r–17v; Daumanto bibliotekos charakteristikà ki- rankraðtis raðytas Ðilutëje, nedatuotas, tame Jakðto rankraðtyje „Knygos“, publi- taèiau jo terminus post quem – 1979-ieji, kuotame 2003 metais: Petras Jakðtas, nes l. 27r minimas Þukas 1979. Knygos, parengë, ávado straipsná ir paaið-

69 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 þurnalø komplektus – Meno mokyklos bibliotekai, lituanistikà – Universiteto bib- liotekai, knygas meno ir ekslibrisø klausimais – XXVII knygos mëgëjø draugijai, kai kurias knygas – privatiems asmenims24. Vertintojai akte pabrëþë, kad „Daumanto bibliotekos tam tikru vienetu laikyti negalima ir, ágyjant jà, knygas tektø iðskirstyti tarp ástaigø bibliotekø, kuriose jos bûtø reikalingiausios“ (Mulevièiûtë 1999, 43). 1937-aisiais Daumantas veikiausiai vël ieðkojo, kam galëtø parduoti dalá savo bib- liotekos. Nuolatiniai finansiniai nepritekliai ir grësmingai didëjanèios skolos tirpdë tiek jo knygø kolekcijà, tiek meno rinkinius25. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui apsisprendæs trauktis ið Lietuvos, dau- gumà knygø Daumantas paliko savo bute, kai kà pasiëmë su savimi, o dalá atidavë saugoti Vytauto Didþiojo kultûros muziejui (Mulevièiûtë 1999, 40). Minëtas 1950 metø perdavimo-priëmimo aktas rodo, kad tarp deponuotøjø buvo ir Bretkûno Postilë. Èiurlionio dailës muziejaus inventorinëje knygoje áregistruota 126 pavadi- nimø prancûziðkø, vokiðkø, lotyniðkø, lenkiðkø knygø (tomø gerokai daugiau, yra konvoliutø), priklausiusiø Daumantui. Tai ir antikos autoriø – Platono, Cicerono, Plauto – darbai, ir þodynai, poezijos rinkiniai, dramos, politikos, istorijos26, dailës, architektûros knygos. Tarp jø vienas inkunabulas (1484), dvylika knygø XVI, pen- kios XVII amþiaus, taèiau ið lietuviðkø XVI–XVII amþiaus knygø tëra tik Bretkûno Postilë. Yra keletas bibliofilø mëgstamø maþatiraþiø numeruotø leidiniø. Ið kitø Kauno inteligentø bibliotekø Daumanto kolekcija iðsiskyrë meniðkumu: visos jo knygos buvo gerai apipavidalintos, dailiai áriðtos. Paprastø popieriniø virðeliø Daumantas nepripaþino, vertino tik kokybiðkus ir prabangius. Jei reikëjo, samdë meistrà, bet pats parinkdavo ir suderindavo apdailos medþiagas, nubraiþy- davo maketà. Daþnas uþsieninis ir vietinis áriðimas buvo tikras knygos meno pa- vyzdys (Mulevièiûtë 1999, 40). Tai liudijo jø savininkà turëjus rafinuotà skoná. Skirtingai nei kiti amþininkai, kolekcionuodamas Daumantas vadovavosi ne kraðtotyrininko nuostatomis ar ðvietëjiðkais motyvais, bet estetiniais ir hedonisti- niais principais27. Jis pats pagal nuotraukas (fotografuotis labai mëgo) charakteri- zuojamas kaip „kiek teatraliðkas, iðpuoselëtas estetas, vyriðkais veido bruoþais [...]. Puikiai derantys to laiko rûbai, daþnai senoviðki krëslai, kartais rankoje pypkë – jø

24 Vlado Daumanto bibliotekos ir meno rinkiniø 26 Ið jø minëtina lenkø istoriko Motiejaus apþiûros akto nuoraðas, 1937 06 07; Kaunas, Miechovieèio Chronica Polonorum (1521), Adelës ir Pauliaus Galauniø namø archy- Aleksandro Gvaninio Sarmatiae Europeae vas: R – 745; èia remiamasi Mulevièiûte descriptio (1581), Natalio Comièio Univer- (1999, 43). sae historiae sui temporis (1581), Motiejaus 25 Gelbëdamasis nuo varþytyniø, Daumantas Strijkovskio Kronika Polska, Litewska, 1939 metais vedë Vytauto Didþiojo uni- Ýmodýka, y wszyskiey Rusi Kijowskiey versiteto Teisës fakulteto absolventæ, Ko- (1582) ir kt. mercijos banko darbuotojà Antaninà Vait- 27 Jolita Mulevièiûtë, Modernizmo link. Dailës kevièaitæ. Ji rëmë Daumantà ir anksèiau, o gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, 1938-aisiais iðpirko visus jo vekselius. Kaunas: Nacionalinis M. K. Èiurlionio Ðiam pasitraukus ið Lietuvos, Daumantie- dailës muziejus, 2001, 41–45. në liko gyventi jo bute (Vaitkevièius, Kulie- ðienë 1996, 15; Vaitkevièius 2001, 8–9).

70 Archivum Lithuanicum 6 buvusi visa kolekcija. Tarpais su pensnë – ji aptrintame odiniame dëklelyje su auksiniu Bazelio firmos uþraðu yra ir dabar“ (Vaitkevièius 2001, 8, plg. Vaitkevi- èius, Kulieðienë 1996, 15). Ið amþininkø pasakojimø iðlikæs nepatrauklaus, uþsi- sklendusio, neþinia kuo uþsiëmusio, pikto, bet protingo ir mandagaus, netgi pa- brëþtinai dþentelmeniðko vyriðkio ávaizdis (Vaitkevièius 2001, 8). Jakðtas (po 1979, l. 17v) nurodë, kad Bretkûno Postilæ Daumantas pirko Ðveica- rijoje, Lozanos antikvariate. Postilë buvusi áriðta kietais, geleþimi kaustytais virðe- liais, su ilga metalo grandine. Matyt, ji kadaise priklausiusi kokiai nors vieðajai bibliotekai ir buvusi prirakinta prie skaitymo pulto ar stalo. Tokia praktika ið tiesø nuo viduramþiø taikyta Vakarø Europos vienuolynuose, baþnyèiose ir vieðosio- se bibliotekose. Viduramþiais ir ankstyvojo Renesanso epochoje, kol knygos buvo rankraðtinës ir bibliotekø fondai nedideli, vyravo pultinë knygø iðdëstymo sistema, knygos prie pultø bûdavo pritvirtinamos grandinëmis. Sparèiai augant fondams, XVI amþiaus antroje pusëje daugelyje bibliotekø iðilgai sienø pradëta statyti knygø spintas arba daugiaaukðtes lentynas, taèiau ir XVI amþiaus pabaigoje, ir vëliau – net iki XIX amþiaus vidurio – Europoje tebebuvo nemaþai bibliotekø su pultais28. Iðlikusios „grandininës“ knygos, pultai ir lentynos labai vertinamos kolekcininkø, eksponuojamos bibliotekose29. Mykolo Þilinsko dailës galerijoje saugomas egzempliorius dabar grandinës ne- turi, taèiau apatiniame knygos kietvirðyje yra þenklø, kad grandinë galëjusi bûti pritvirtinta. Reikia atkreipti dëmesá dar á tai, jog Postilës virðeliai nebuvo kaustyti geleþimi, kaip nurodë Jakðtas. Veikiausiai jis turëjo galvoje segtuvus, ið kuriø iðlikæs tik apatinysis. Kad jo trûksta, nurodyta 1963 metais knygà registruojant inventori- nëje knygoje: „Viena metalinio segtuko dalis dingusi“30. Manytina, kad Bretkûno Postilë buvo labai vertinama dël renesansinio áriðimo ir grandinës. Be to, ji iliustruota medþio raiþiniais, arba ksilografijomis, tekstas puoðtas inicialais, rinktinëmis uþsklandomis ir vinjetëmis. Postilë – pirmoji iliust- ruota lietuviðka knyga. Net ir spaudþiamas nuolatiniø skolø, Daumantas jos nepar- davë ir savo kolekcijoje saugojo per dvideðimt metø. Jis laikytinas tipiðku bibliofilu, t. y. tokiu knygø rinkëju, kuris ne tiek atsiþvelgia á knygos turiná, praktinæ vertæ ir naudingumà savo profesijai, kiek á iðoræ – knygos grafikà, poligrafijos menà, ári- ðimà31. Daumanto taikyta knygø rinkimo metodika, iðlikusiø knygø kilmë, ásigijimo istorija, jo moksliniai ir kultûriniai interesai tirtini toliau pagal bibliofilijos meto- dologijà.

28 Levas Vladimirovas, Knygos istorija, Seno- Buchsicherungs-Systeme, Landau: Müller, vë. Viduramþiai. Renesansas. XVI–XVII am- 1999. þius, Vilnius: Mokslas, 1979, 306; Ernst 30 Þr. iðn. 13; apie áriðimà plaèiau þr. Ona Kuhnert, Geschichte der Staats- und Univer- Aleknavièienë, „Renesansinis Jono Bretkû- sitäts-Bibliothek zu Königsberg. Von ihrer no Postilës (1591) áriðimas: Vlado Dau- Begründung bis zum Jahre 1810, Leipzig: manto ir LMAB egzemplioriai“, ðiame ALt Karl W. Hiersemann, 1926. tome, p. 87–116. 0 0 0 29 Klaus Müller, Das Kettenbuch. Der eiserne 31 Plg. sàvokas knygos mëgëjas ir bibliofilas Schutz vor Buch-Diebstahl und andere (Þukas 1979, 7). 0 0 0

71 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 2.2. Kitas proveniencijos þenklas – antspaudas apatinëje deðiniojoje antraðtinio lapo dalyje: ovaliame dvigubame þalsvos spalvos rëmelyje (22x19 mm) yra áraðas didþiosiomis raidëmis: „DUPL. º E BIBL. REG. º REGIOM.“ (plg. 1 pav.). Tad ðis Postilës egzempliorius – buvæs Karaliauèiaus karaliðkosios bibliotekos dublikatas. Karaliðkàja 1822 metais buvo oficialiai pavadinta Karaliauèiaus pilies biblioteka (Schloßbibliothek). Pilies bibliotekà kunigaikðtis Albrechtas Brandenburgietis (Alb- recht von Hohenzollern von Brandenburg-Ansbach [1490–1568]) oficialiai atidarë 1540 metais (ji pradëta kaupti 1529 metais, o 1540-aisiais jau turëjo katalogà). Ið pradþiø ji vadinta Naujàja biblioteka (lot. Bibliotheca Nova), ja galëjo naudotis ir visuomenë. Pilyje buvo laikoma ir kunigaikðèio asmeninë biblioteka, vadinta Rûmø, arba Vokið- kàja, biblioteka (Cammer-Bibliothek, Kammerbibliothek, Deutsche Bibliothek, Deutsche Li- berei), kurios pagrindà sudarë daugiausia vokiðkos knygos. 1583-iaisiais, vykdant kunigaikðèio testamente (1567) pareikðtà valià, Naujoji biblioteka sujungta su Rû- mø biblioteka32. XVI–XVII amþiuje Prûsijos kunigaikðèio lëðomis iðleistos lietuviðkos, prûsiðkos, lenkiðkos, vokiðkos ir lotyniðkos knygos paprastai bûdavo atiduodamos saugoti á Pilies bibliotekà. Bretkûno Postilë turëjo bûti iðleista tûkstanèio egzemplioriø tiraþu. 1591 metø rugsëjo 9 dienà registruotame raðte valdþios tarëjai praneðë, kad Bretkû- nui turá bûti duota 100 egzemplioriø, kuriuos jis galás parduoti arba naudoti kaip tinkamas; tà patá jie pakartojo kunigaikðèiui 1591 metø lapkrièio 25 dienos raðte ir dar pridûrë, kad pardavus likusius 900 egzemplioriø turi bûti padengtos spaudos iðlaidos33. Taigi pirminiai Postilës sklaidos þidiniai galëjo bûti du: paties Bretkûno biblioteka ir Karaliauèiaus pilies biblioteka. Duomenø apie tai, ar dalá tiraþo par- davinëjo ir Jurgio Osterbergerio spaustuvë, nerasta. Kadangi su Karaliauèiaus bibliotekø istorija siejasi dar vienas Daumanto egzem- plioriaus proveniencijos antspaudas: „* º Zur º Univerµitäts º Bibl. º *“ (apie já plaèiau þr. 2.3.), tampa aktualu apþvelgti duomenis apie Postilës egzemplioriø plitimà ið Pilies bibliotekos nuo XVI iki XIX amþiaus. Postilës iðleidimo metu Pilies bibliotekà tvarkë Karaliauèiaus universiteto mate- matikos profesorius Matthijas Menijus (Matthias Menius, dirbo 1586–1601) ir jo pagalbininkas (Subbibliothekar) rûmø kaplanas Jacobas Ziegleris (dirbo 1586–1595). Menijus bibliotekai vadovavo beveik 15 metø, bet ið jo laikotarpio nëra septyneriø metø sàskaitø knygø: 1590–1592, 1594–1596 ir dalies 1600-øjø (Kuhnert 1926, 87),

32 K[arl] Faber, „Geschichte der Königlichen ropäischen Geisteslebens. Nordost-Archiv. Bibliothek zu Königsberg“, Beiträge zur Zeitschrift für Regionalgeschichte, Neue Fol- Kunde Preussens 3(2), Königsberg: Univer- ge 3.2, Lüneburg: Institut Nordostdeut- sitäts-Buchhandlung, 1819, 138; Janusz sches Kulturwerk, 1994, 332. Tondel, „Zur Verfügbarkeit der Buch- 33 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litau- bestände der ‘Nova Bibliotheca’ in Königs- ischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. berg in der Herrschaftszeit des Herzogs Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Albrecht von Preußen“, Königsberg und Altpreußens, Königsberg (Pr), Berlin: Ost- seine Universität. Eine Stätte ostmitteleu- Europa-Verlag, 1941, 112.

72 Archivum Lithuanicum 6 tad neþinoma, kiek egzemplioriø ið tiesø pateko á bibliotekà, kiek jø buvo áriðtø, kaip jie registruoti. Kanclerio nurodytiems asmenims bibliotekininkas galëdavo duoti tam tikrà kieká dubletiniø knygø. Knygø gavimas bûdavo patvirtinamas kvitais. Tarp knygø, ðitaip iðduotø 1615–1654 metais, daþnai minima lietuviðka postilë ir giesmynas (Kuhnert 1926, 106). Kunigaikðèio lëðomis iðleistø knygø tiraþo likuèiai XVII–XIX amþiuje tapo ir nuolatiniu Pilies bibliotekos rûpesèiu, ir papildomø pajamø ðaltiniu. Bibliotekos fondai nuolat pildësi, o patalpos nuo XVI amþiaus pabaigos iki 1810 metø iðliko tos paèios: dvi pilies menës ir ðoninis skliautas, nors knygø per tà laikà padaugëjo ðeðis kartus (Kuhnert 1926, 90–91). 1667-aisiais, bibliotekininku paskyrus profeso- riø Martinà Silvesterá Grabæ vyresnájá (dirbo 1667–1679), imtasi jas inventorizuoti. Mat 1666 ir 1667 metais atlikus keletà patikrinimø, paaiðkëjo, jog kai kurios vertin- gos knygos dingusios, yra apgadintø (be klauzûrø), dalis net ir nedubletiniø spau- diniø parduota (Kuhnert 1926, 116–119). Kad bûtø gauta papildomø pajamø, pra- dëta pardavinëti kunigaikðèio lëðomis iðleistas knygas. Bretkûno Postilë ákainota 3 florinais, lenkiðka Jano Maleckio Postilë (1574) – 4, Jono Daubmano spaustuvëje 1566 metais iðspausdinta Philippo Melanchthono knyga Examen theologicum bei Martino Chemnitzo Corpus doctrinae Prutenicae – 2 florinais34. Kiek tuo metu buvo Bretkûno Postilës egzemplioriø ir kiek jø per trylika metø parduota, neþinoma. Nuo 1679 iki 1695 metø Pilies bibliotekà tvarkæs graikø kalbos ir teologijos pro- fesorius Johannas Philippas Pfeiferis toliau pardavinëjo tiraþo likuèius. Prie 1688– 1689 metø sàskaitos pridëta suvestinë, kurioje nurodyta, kiek ir kokiø egzemplioriø dar likæ. Joje minima 16 knygø, trys ið jø lietuviðkos. Daugiausia bibliotekoje turëta Bretkûno Postilës egzemplioriø (jie vadinami Litauische Postillen): ið viso buvo 242, liko 226, knyga pardavinëta po 4 florinus35. Kadangi suvestinëje prie kai kuriø kny- gø paraðyta, kiek egzemplioriø bibliotekoje buvo 1667–aisiais, tai darytina prielai- da, jog ðie metai buvo atskaitos taðkas skaièiuojant ir kitas knygas. Bûtent tada bib- liotekininkas Grabe pradëjo pardavinëti ten saugomø knygø tiraþo likuèius. Taigi per 22 metus parduota 16 Postilës egzemplioriø. Daþniausiai knygas ið bibliotekø pirkdavo knygø pirkliai, o paskui jas perpardavinëdavo ir taip platindavo ðalyje. Bibliotekininkas Grabe buvo novatorius dar vienu poþiûriu: jis keitësi knygomis su kitomis bibliotekomis, taèiau nëra duomenø apie tai, ar buvo tarp jø ir Postilë.

34 1667 metais uþ ðias knygas surinkta gana Chrikðtymo. Pastarõsios knygelës 1667 me- daug pinigø – 122 florinai, per kitus dve- tais buvo 40 vienetø, liko 29, pardavinëta jus metus – dar 100 florinø. Vëliau paja- po 6 graðius. Lenkiðkos postilës telikusios mos ëmë maþëti. Per trylika Grabe’s darbo 39, jos ðákart ávertintos pigiau negu Bret- metø uþ parduotus dubletus biblioteka kûno – 3 florinais (kaina veikiausiai pri- kasmet gaudavo vidutiniðkai po 40 flori- klausë nuo áriðimo). Beje, gana daug tuo nø (Kuhnert 1926, 127). metu dar turëta katekizmø prûsø kalba. 35 Á suvestinæ áraðytas dar ir lietuviðkas kate- Jie ávardyti kaip „Preuß. Katechismus auf kizmas „Litauischer Katechismus in 8o, 5 2 Bogen in 4o“, jø buvo 83, kaina – 3 gra- Bogen“ – 4 vienetai po 15 graðiø bei Forma ðiai (Kuhnert 1926, 137).

73 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 Apie 1703-iuosius, kai Pilies bibliotekai pradëjo vadovauti medicinos daktaras Martinas Silvesteris Grabe jaunesnysis, ji turëjo jau 12 000 tomø. Papildomø paja- mø irgi buvo ðiek tiek prisiduriama pardavinëjant kunigaikðèio lëðomis iðleistø knygø tiraþo likuèius ir dubletus36. Grabe siekë ne tik padidinti pajamas, bet ir bent kiek aptuðtinti patalpas. Mat 1701 metø vasario 20 dienà iðëjo pakartotinis ásaky- mas dël privalomojo egzemplioriaus37. Grabei praðant, 1704-øjø rugpjûèio 14 dienà paskelbtas reskriptas lietuviðkø valsèiø valdytojams, kad kiekviena baþnyèia uþ 3 florinus ásigytø po Bretkûno Postilæ. Jø Karaliauèiaus pilies bibliotekoje tada dar buvo 217 egzemplioriø (Kuhnert 1926, 165). Ðis ásakas atgarsio, atrodo, nesulaukë, nors parapijø, kuriose pamaldos vyko lietuviðkai, tuo metu turëjo bûti dar daug. XVII amþiaus pabaigoje ir XVIII pradþioje riba tarp lietuviðkai ir lenkiðkai kalbanèiø gyventojø, Franzo Tetznerio duomeni- mis, ëjo palei linijà Karaliauèius–Prûsø Ylava–Barðtynas–Dambrava–Angenbur- gas–Benkaimis–Þabynai–Geldapë–Dûbininkai38. Tik po 1709–1711 metø maro, kai mirë apie 20 kunigø, mokanèiø lietuviðkai, vakarinë lietuviðkø parapijø riba priar- tëjo prie Labguvos–Vëluvos linijos39. Remdamasis kunigø sàraðu, pridëtu prie Hen- richo Lysijaus organizuoto Maþojo katekizmo rankraðèio (1719), Tetzneris nubrëþë pietinæ to meto lietuviðkø parapijø ribà, istoriografijoje paprastai dabar vadinamà Tetznerio linija: Labguva–Pëterkaimiai–Narkyèiai–Muldþiai–Juodlaukiai–Trempai– Darkiemis–Þabynai–Geldapë–Dûbininkai (Tetzner 1902, 28–29). Ði linija fiksuoja vietoves, iki kuriø XVIII amþiaus antrajame deðimtmetyje buvo laikomos lietuviðkos pamaldos (èia lietuviai sudarë daugumà), taèiau lietuviø gyventa dar ir uþ ðios linijos. 1723 metais Bretkûno Postile domëjosi netgi Saalfeldo (dab. Zalewo, Olðtino vaivadija Lenkijoje) vyskupas. Jis teigë, kad apskrityje yra 30 baþnyèiø, kurioms ði knyga bûtø naudinga. Tik esà reikëtø dar kartà ásakmiai pakartoti minëtàjá reskrip- tà, nes ðiais „tvarkingais laikais“ kunigams liepta be vyresnybës leidimo neásigyti jokio baþnytinio inventoriaus40. Taèiau nei apie pakartotiná reskriptà, nei apie Po- stilës pirkimà duomenø nëra. Jau 1713-aisiais Grabe pradëjo skøstis patalpø trûkumu ir praðë bibliotekai dar vieno kambario, taèiau á jo pageidavimus nebuvo atsiþvelgta. Ji ir toliau turëjo tenkintis dviem pilies menëmis ir ðoniniu skliautu. Be to, nuo 1713-øjø Prûsijos

36 Kasmet uþ tiraþo likuèius vidutiniðkai 39 Algirdas Matulevièius, Maþoji Lietuva gauta po 8 florinus, uþ dubletus – dar po XVIII amþiuje. Lietuviø tautinë padëtis, Vil- 10 florinø (Kuhnert 1926, 153–157). nius: Mokslas, 1989, 32. 37 Ásakymas pakartotas 1712 metø gruodþio 40 Kuhnert 1926, 165. Saalfeldo vyskupu tuo 24-àjà (Kuhnert 1926, 165). metu dirbo liuteronas ortodoksas Pauli, 38 Franz Tetzner, Die Slawen in Deutschland. dalyvavæs polemikoje dël protestantø reli- Beiträge zur Volkskunde der Preussen, Litauer giniø sroviø ir prieðiðkai vertinæs tiek so- und Letten, der Masuren und Philipponen, cianistus, tiek pietistus (Walther Hu- der Tschechen, Mährer und Sorben, Polaben batsch, Geschichte der evangelischen Kirche und Slowinzen, Kaschuben und Polen, Ostpreußens 1, Göttingen: Vandenhoeck & Braunschweig: Druck und Verlag von Ruprecht, 1968, 167, 179, 240). Friedrich Vieweg und Sohn, 1902, 182.

74 Archivum Lithuanicum 6 Karalystëje pradëta ypaè taupyti pinigus. Vienas ið bibliotekos pajamø ðaltiniø ir toliau buvo tiraþo likuèiai ir dubletai. Nuo 1753-øjø bibliotekininku pradëjæs dirbti graikø kalbos ir teologijos profeso- rius, istorikas Friedrichas Samuelis Bockas sudarë naujà knygø likuèiø sàraðà (mat Pfeiferio sudarytojo rasti nepavyko), kuriame minima vienuolika XVI–XVII amþiuje kunigaikðèio lëðomis iðleistø knygø, tarp jø Bretkûno Postilë ir lietuviðkas katekiz- mas („Litauischer Katechismus 1559“41). Bockas ið pradþiø rado 90 áriðtø ir 120 neáriðtø Postilës vienetø, taigi ið viso jø turëjo bûti 210. Taèiau vëliau, suderinus ðiuos skaièius su knygriðiu Alberèiu (Alberti), paaiðkëjo, kad neáriðtø egzemplioriø yra ne 120, o 180, tad ið viso biblioteka tuo metu turëjo 270 jos egzemplioriø42. Bockas pageidavo, kad bûtø liepta kiekvienam lietuviø kunigui ásigyti po Bret- kûno Postilæ. 1756 metø geguþës 24 dienà vyriausybë pritarë, jog ateityje kiekvienas á tarnybà skiriamas kunigas uþ 1 talerá nusipirktø áriðtà, o precentorius uþ 45 graðius neáriðtà Postilæ (Kuhnert 1926, 192). Tokia praktika turëjo bûti tæsiama, kol bus iðparduotas visas likutis. Knygas Bockui siûlyta pardavinëti ir aukcionuose teikiant po keletà egzemplioriø, kad publika nebûtø persotinta. Ðità tvarkà sujaukë karas. Praëjus deðimèiai metø – 1766-aisiais – Bockas vël pakartojo praðymà, kad á lietuviðkus valsèius nuo 1756 metø paskirti kunigai ir precentoriai ásigytø po Postilæ. Pritariant konsistorijai, Ásruties ir Klaipëdos teisës kolegijoms ásakyta þiûrëti, kad á ðias apskritis naujai skiriami kunigai ir precentoriai nusipirktø po egzemplio- riø, o jau dirbantys bûtø skatinami ásigyti já laisva valia. Po ðio raginimo per 1766– 1767-uosius buvo parduota 11 áriðtø ir 10 neáriðtø knygø, uþ jas gauta 16 taleriø (Kuhnert 1926, 193). Karaliaus 1766 metø spalio 13 dienos ásakymu, pakartotinai paskelbtu 1768 metø rugsëjo 19-àjà, Pilies biblioteka 1768-øjø spalio 12 dienà surengë senø knygø aukcionà. Bockas ið anksto parengë parduodamø knygø sàraðà, pavadintà „Noti- fication“43. Iðspausdinta informacija apie aukcionà bei knygø sàraðas buvo pride- damas prie laikraðèiø. Sàraðà sudarë trylikos pavadinimø knygos, iðleistos 1544– 1625 metais Karaliauèiuje lietuviø, prûsø, lenkø, vokieèiø ir lotynø kalbomis. Pir- muoju numeriu áraðyta Bretkûno Postilë: „1) Bretkii Litthauische Postill, Königsberg 1591. 4 to“. Taèiau nei Bretkûno, nei Maleckio Postilës pirkti niekas nenorëjæs44. Ir

41 Kadangi prie pastarojo priraðyti 1559-ieji Schlossbibliothek“, Altpreussische Monats- (Kuhnert 1926, 192), tad veikiausiai èia schrift 39, 1902, 320–321. Maþvydo Forma Chrikðtymo, o ne Katekiz- 44 Tarp labai retø nurodytas prûsø katekiz- mas. Mat ji buvo minëta ir Pfeiferio sàraðe, mas („Catechismus in Alt-Preußischer kur nurodyta, kad likæ 29 egzemplioriai, Sprache und dagegen das Deutsche, 1545 tuo tarpu lietuviðko katekizmo tada tebu- 4 to“), lenkiðkas Maleckio katekizmas vo 4 egzemplioriai: „Litauischer Katechis- („Maletzkii Polnischer Catechismus, mus in 8o, 5 Bogen 4 [Stüch zu] 15 Gr“ Königsb. 1546. 8 vo“) ir lietuviðkas kate- (Kuhnert 1926, 137). kizmas („Litthauischer Catechismus 42 Maleckio Postilës buvo telikæ tik 6, o 1545 1559. 8 vo“). Èia veikiausiai vël minima metø prûsø katekizmo – dar 45 egzem- Maþvydo Forma Chrikðtymo (Kuhnert plioriai (Kuhnert 1926, 192). 1926, 193–194). 0 0 0 43 „Eine Bücherauction in der Königsberger

75 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 viena, ir kita XVIII amþiuje jau buvo praradusi aktualumà. 1750 metais Karaliau- èiuje iðëjo naujas pamokslø rinkinys – Christiano Langhanseno Trumpas ir prastas iðguldymas visø nedëlës ir ðventø dienø evangelijø, verstas ið vokieèiø kalbos (vertë Ásruties kunigas Adamas Heinrichas Pilgrimas bei Philippas Ruhigas ið Valtarkie- mio); 1751 metais pasirodë antrasis jo leidimas (LB I 321–322). 1768 metø lapkritá biblioteka turëjo dar 180 Bretkûno Postilës egzemplioriø. Tai, kad aukcione ji neturëjo paklausos, paskatino Bockà þengti dar vienà þingsná: 1768 metø lapkrièio 14-àjà jis pasiûlë 100 egzemplioriø atiduoti á makulatûrà. Tø paèiø metø lapkrièio 17 dienà jo pasiûlymas buvo patvirtintas. Ðimtas Postiliø kartu su kitais „nereikalingais raðtais“ pateko á makulatûrà. 1769–1770 metais Pilies biblio- teka uþ 37 rëzas45 makulatûros gavo 17 reichsmarkiø ir 54 graðius (Kuhnert 1926, 194). Bibliotekoje 1768 metais turëjo likti dar apie 80 Postilës egzemplioriø. Istorija Postilei taip nepalankiai pasisuko tuo metu, kai bibliotekai vadovavo Bockas, bet kaltinti jo nepalankumu lietuviø kultûrai ar paþiûrø ribotumu vis dëlto negalima. Gimæs, mokæsis ir dirbæs Karaliauèiuje, jis domëjosi Prûsijos istorija, objektyviai vertino èia gyvenanèias tautas, daug dëmesio skyrë Prûsø Lietuvos materialiajai ir dvasinei kultûrai46. Nors bibliotekø esmë – nuolatinis kaupimas ir saugojimas, taèiau per visà bibliotekø istorijà reiðkësi ir kita tradicija – daryti atrankà skirstant knygas á pasenusias ir aktualias. Bibliotekà po Bocko 1779–1800 metais tvarkiusiam Karlui Danieliui Reuschui ti- raþo likuèiai ir dubletai bent kiek þenklesniø pajamø nedavë (Kuhnert 1926, 209). Jo pareigas perëmæs Georgas Heinrichas Ludwigas Nikolovijus (Nicolovius; dirbo 1807–?) taip pat stengësi atsikratyti neáriðtø likuèiø ir dubletø (Kuhnert 1926, 231– 232), bet ar buvo jo „nemalonën“ patekusi Postilë ir kitos lietuviðkos knygos, duo- menø nëra. 1806 metais biblioteka turëjo jau 18 515 knygø, jos stovëjo repozitori- juose dviem ir trimis eilëmis. Nikolovijus 1808 metais ëmë rûpintis naujomis patal- pomis ir siûlë sujungti visas miesto vieðàsias bibliotekas. 1810 metais biblioteka persikëlë á Naujojo Rûpesèio gatvæ (Neue Sorge), vëliau pavadintà Karaliðkàja (Königstraße), ir ásikûrë po vienu stogu su Universiteto ir Miesto bibliotekomis, ta- èiau atskiruose kambariuose (Faber 1819, 142–143). Jos kurá laikà veikë kaip sava- rankiðkos bibliotekos, bet 1822-aisiais, kaip minëta, Pilies biblioteka buvo oficialiai

45 Rëza (Ries) – istorinis popieriaus kiekio jø ûkininkavimà, buitá, paproèius, tauto- matavimo vienetas, lygus apie 5,29 kg. Iki sakà, detaliai apraðë Tilþës ir Ragainës 1877 metø rëzà sudarë 480 lakðtø raðo- lietuviø moterø kostiumus, iliustravo gra- mojo arba 500 lakðtø spaudos popieriaus fikos raiþiniais. Vienà veikalà jis skyrë ku- (D[omas] K[aunas], „Rëza“, Knygotyra. nigaikðèio Albrechto gyvenimui, tyrë reli- Enciklopedinis þodynas, redaktorius Feliksas giniø sroviø istorijà, raðë vadovëlius apie Jukna, Vilnius: Alma littera, 1997, 312). auklëjimà ir ûkininkavimà (Kazys Grigas, 46 Penkiø tomø veikale Versuch einer wirt- Juozas Tumelis, Angelë Vyðniauskaitë, schaftlichen Naturgeschichte von dem König- „Bock“, Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, reich Ost- und Westpreussen (1782–1785) Vilnius: Maþosios Lietuvos fondas; Moks- Bockas pateikë þiniø apie Ásruties, Gum- lo ir enciklopedijø leidybos institutas, binës, Ragainës, Ðilokarèiamos lietuvius, 2000, 189). 0 0 0

76 Archivum Lithuanicum 6 pavadinta Karaliðkàja. 1827-aisiais ji sujungta su Karaliauèiaus universiteto biblio- teka (ði ásteigta 1544-aisiais kartu su universitetu) ir tapo Karaliðkàja ir universiteto biblioteka (Königliche und Universitätsbibliothek Königsberg i. Pr.). 1901 metais ji per- sikëlë á Mitteltragheimo gatvæ (Mitteltragheimstraße), nuo 1918-øjø vadinta Valstybi- ne ir universiteto biblioteka (Staats- und Universitätsbibliothek zu Königsberg).

2.3. Daumanto egzemplioriaus apatinëje kairiojoje antraðtinio lapo pusëje yra dar vienas knygos þenklas: antspaudas be rëmelio, formatas 35x32 mm. Jame pasvirusiomis raðytinëmis juodomis raidëmis paraðyta: „* º Zur º Univerµitäts º

Bibl. º *“ (plg. 1 pav.). Jau minëta, kad 1827-aisiais, tepraëjus penkeriems metams nuo Pilies bibliotekos oficialaus pavadinimo Karaliðkàja, ði buvo sujungta su Karaliauèiaus universiteto biblioteka ir tapo Karaliðkàja ir universiteto biblioteka. Vadinasi, antspaudai

„DUPL. º E BIBL. REG. º REGIOM.“ ir „* º Zur º Univerµitäts º Bibl. º *“ galëjo bûti áspausti tarp 1822 ir 1827 metø, kai Pilies biblioteka jau buvo pavadinta Karalið- kàja, o universiteto biblioteka dar tebebuvo savarankiðka. Karaliauèiaus universiteto biblioteka ásteigta kartu su universitetu 1544 metais. Ið pradþiø ji buvo maþa, sudaryta daugiausia ið universiteto leidiniø, archyvo ir studijoms reikalingiausiø knygø. 1569-aisiais Knypavos rajone universitetui pasta- èius naujà namà, antrajame aukðte bibliotekai skirtas atskiras kambarys47. Apie 1718–1722 metus sudarytame rankraðtiniame kataloge Catalogus Bibliothecae Acade- miae Regiomontanae48 áregistruotos 2 595 knygos, iðspausdintos 1469–1718 metais, taèiau lietuviðkø knygø èia nëra (Kaunas 1987, 44–45). Antspaudas Postilës egzem- plioriuje rodo, kad Karaliðkoji biblioteka perduodavo universiteto bibliotekai dub- letiniø knygø. 1827 metais sujungus abi bibliotekas, dubletiniai egzemplioriai vël gráþo á bendrà fondà.

2.4. Daumanto egzemplioriaus virðutiniajame klijuotajame prieðlapyje, virðuti- niame kairiajame kampe, tamsiai rudu raðalu áraðyta signatûra „Ce 230“ (plg. 2 pav.). Panaðiomis signatûromis, susidedanèiomis ið didþiøjø ir maþøjø raidþiø bei skaièiø, þymëtos Pilies bibliotekos knygos49. Antai Maþvydo Forma Chrikðtymo (1599) turëjo signatûrà „Ce 4958“, Simono Vaiðnoro Þemèiûga Teologiðka (1600) – „Ce 4948“ (vadinasi, jos gulëjo greta), Baltramiejaus Vilento Enchiridionas (1579) – „Cb 1764“, Lozoriaus Zengðtoko Giesmës Chrikðèioniðkos (1612) – „Cb 1774“ (ðios dvi knygos taip pat turëjo bûti greta) ir pan.50

47 Domas Kaunas, Maþosios Lietuvos bibliote- 49 Plg. signatûras, nurodytas Kuhnert 1926, kos. Iki 1940 metø, Vilnius: Lietuvos TSR 265tt. valstybinë respublikinë biblioteka, 1987, 50 Jurgis Gerullis, Senieji lietuviø skaitymai 1. 43–45. Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos uni- 48 Catalogus Bibliothecae Academiae Regiomon- versitetas, 1927, 33, 67, 167, 199. tanae; LMAB RS: f. 15 – 266; rankraðtinë knyga.

77 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 2 pav. Vlado Daumanto egzemplioriaus virðutinysis klijuotasis prieðlapis su Karaliauèiaus pilies bibliotekos signatûra „Ce 230“ ir neidentifikuotu áraðu „K.2400“; Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës galerija: Tkr. 148

Vaclovas Birþiðka 1924 metais nurodë vienà Postilës egzemplioriø esant Kara- liauèiaus universiteto bibliotekoje: „Karaliauèiaus Univ. bibl. Ce 2304“ (BrþLB 12). Kaip matyti, tai tokia pat signatûra, tik be skaièiuko „4“, kuris aiðkintinas kaip formato in quarto nuoroda. Taigi Daumantas buvo ásigijæs Birþiðkos nurodytàjá Karaliauèiaus universiteto (tiksliau, Valstybinës ir universiteto) bibliotekos egzem- plioriø. Toks sutapimas atrodo kiek máslingas: 1923 metais gráþdamas á Lietuvà, Daumantas parsiveþë Postilæ, kurià pirko, kaip teigë Jakðtas (þr. 2.1.), Ðveicarijos antikvariate, o Birþiðka egzemplioriø su tokia pat signatûra 1924 metais nurodë esant Karaliauèiaus universiteto bibliotekoje. Duomenis apie Karaliauèiaus biblio- tekose saugomas knygas Birþiðkai teikë Karaliauèiaus universitete studijavæs jo pusbrolis S. Birþiðkis51. 1922 metais Birþiðkis de visu apraðë draugijai „Prussia“ priklausanèias prûsistikos bei lituanistikos knygas; jas Birþiðka átraukë á Lietuviø bibliografijà (Kaunas 1987, 194). Tikëtina, kad tuo pat metu jis apraðë ir apie 50 Karaliauèiaus valstybinëje ir universiteto bibliotekoje saugomø XVI–XVIII amþiaus prûsiðkø ir lietuviðkø spaudiniø, kuriuos Birþiðka taip pat suregistravo Lietuviø bibliografijoje. Tad Bretkûno Postilës iðkeliavimo ið Karaliauèiaus valstybinës ir uni- versiteto bibliotekos terminus post quem gali bûti 1922-ieji.

2.5. Virð minëtosios signatûros pieðtuku áraðyta „K.2400“ (plg. 2 pav.). Ðis áraðas neidentifikuotas. Daumantas visas savo kolekcijas pedantiðkai inventorizavo ir katalogavo (katalogai neiðlikæ arba dar nerasti). Dailës ir meno kûrinius jis þymëjo inicialais „VD“ ir numeriu (Vaitkevièius 2001, 8–9). Knygas taip pat papras- tai þymëdavo inicialais arba antraðtiniame lape áraðydavo pavardæ „VDaumantas“ ar „VDzimidavièius“52. Gyvendamas Èikagoje jis laikësi panaðaus principo: knygo- se cheminiu pieðtuku áraðydavo savo inicialus (ekslibrisui neturëjo pinigø)53. Tad áraðas „K.2400“ veikiausiai ne Daumanto.

51 Vladas Þukas nurodo, kad Karaliauèiaus 52 Ðio áraðo pavyzdá þr. Jakðtas 2003, 85. universiteto bibliotekoje buvusiø lietuvið- 53 Alma Braziûnienë, „Senosios lietuviðkos kø knygø, iðleistø iki XVIII amþiaus, sà- knygos ir lituanika Kazio Varnelio biblio- raðà sudarë studentas S. Birþiðka (Vladas tekoje“, Knygotyra 37, 2001, 237. Þukas, Lietuviø bibliografijos istorija 1. Iki 1940 metø, Vilnius: Mokslas, 1983, 136).

78 Archivum Lithuanicum 6 2.6. Apibendrinant proveniencijos tyrimà, Postilës kelias nubrëþtinas taip: Ka- raliauèiaus pilies biblioteka – Karaliauèiaus universiteto biblioteka – Lozanos antikvariatas Ðveicarijoje – Vlado Daumanto asmeninë biblioteka – Mikalojaus Konstantino Èiurliono dailës muziejus – jo padalinys Mykolo Þilinsko dailës galerija.

3. EGZEMPLIORIAUS BÛKLË. Egzempliorius nedefektinis. Ið deðimties Lietuvoje dabar þinomø egzemplioriø nedefektiniais laikytini tik du: Daumanto ir LMAB saugomas egzempliorius. Daumanto egzemplioriaus bûklë gera. Lapai kai kur pageltæ, bet daþai ryðkûs, knyga nedaug vartyta. Klijuotieji prieðlapiai paþeisti kinivarpø. Postilës áriðimas atitinka vokieèiø XVI amþiaus pabaigos ir XVII amþiaus pra- dþios renesansinius knygø áriðimus. Jiems bûdingi mediniai kietvirðiai, aptraukti balta verðio arba kiaulës oda, dekoruoti aklaisiais áspaudais: graviruotu plokðtelës spaudu padarytas nedidelis veidrodis, apvedþiotas ruletëmis, taip pat metaliniai segtuvai, stori ryðiai nugarëlëje54. Tokia dekoravimo technika Karaliauèiuje tuo metu buvo vyraujanti (apie áriðimà þr. Aleknavièienë 2004, 87–116).

4. PAGINACIJOS KLAIDOS. Bretkûno Postilë – pirmoji paginuota lietuvið- ka knyga55: nelyginio puslapio kairëje, o lyginio deðinëje pusëje virðuje sunumeruoti puslapiai (tik keliose vietose skaièius surinktas ne toje pusëje, plg. BP I 60, BP I 105, BP II 105). Visi Lietuvoje saugomi Postilës egzemplioriai turi paginacijos klaidø. Daumanto egzemplioriuje klaidingi numeriai surinkti ðiuose puslapiuose:

BP I BP II Turi bûti Iðspausdinta Turi bûti Iðspausdinta 75 57 210 201 94 64 243 259 108 168 249 299 239 238 389 298

Paginacijos klaidomis Postilës egzemplioriai skiriasi, plg. LMAB egzemplioriaus klaidas:

54 Hans Loubier, Der Bucheinband von seinen 55 Kartais klaidingai nurodoma, kad Bretkû- Anfängen bis zum Ende des 18. Jahrhunderts, no Postilëje pirmà kartà Prûsø Lietuvoje Leipzig: Klinkhardt & Biermann, 21926, pritaikyta foliacija (plg. Knygotyra. Encik- 197–237; Kuhnert 1926, 256, 306–307. lopedinis þodynas, 106).

79 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 BP I BP II Turi bûti Iðspausdinta Turi bûti Iðspausdinta 75 57 210 201 94 64 243 259 108 168 249 299 239 238 484 485

5. SKAITYTOJØ ÞYMËS. Rankraðtiniø áraðø tekste nëra, bet yra dviejø tipø pabraukimø ir þenklø: 1) tamsiai rudu raðalu pabraukta þodþiø ir paraðtëse paþy- mëta korektûros þenklø; 2) juodu spalvotu pieðtuku pabraukta þodþiø, sakiniø ir eiluèiø.

5.1. Tamsiai rudu raðalu þymëta daugiausia antrajame tome. Skaitytojui buvo nesuprantamas prieveiksmis nuodëmais. Tekste jis pabrauktas, o paraðtëje paþymë- tas status brûkðnelis, plg.: tawora µawa º n¾demais brangin BP II 3244–5; O tokµai lobis kuris mu=ºmus neteip n¾demais iau priwalams / bet kaip ir at=ºliekams ira BP II 3262–4; pa t¾ eia ¨elotai n¾demais piktos ßmones BP II 3429; rupinoioµi kaip did¸iauµei galeja / idant atµi=ºgintu / Bet n¾demais negaleia BP II 34222–23. Postilëje bûdo prieveiksmis n¾demais (22x, tarp jø nudemais [1x] ir nodemais [1x]) ir trumpesnë jo forma n¾dem (16x) vartojamas reikðmëmis ‘visai, visiðkai’ ir ‘labai, didþiai, ypatingai’. XVI amþiuje jis buvo paplitæs ir kituose Prûsø Lietuvos raðtuo- se, iðskyrus Maþvydo: plg. MT n¾demais (43x), n¾demai (1x) ir n¾dem (9x); EE n¾dem (1x) ir n¾demai (1x); E n¾demai (1x)56. Vëliau nuodëm, nuodëmai ir nuodëmais vartotas rankraðtiniuose ir spausdintuose XVII–XIX amþiaus Prûsø Lietuvos þodynuose, religiniuose raðtuose, periodinëje spaudoje (þr. LKÞ VIII 913–914), bet Donelaitis ðio þodþio nevartojo. Didþiojoje Lietuvoje prieveiksmis nuodëmais ir nuodëmu randamas Daukðos Postilëje, bet jo nëra Sirvydo PS ir jo þodynuose. Dabartinëje bendrinëje kalboje jis nebevartojamas, retas ir tarmëse: LKÞ VIII 913–914 duomenimis, trum- pesnioji forma nuodëm uþraðyta Kvëdarnoje, nuodëmai Priekulëje. Skaitytojas kai kur atkreipæs dëmesá á korektûros klaidas, pvz., BP II 219 paraðtëje prie 18–19 eilutës tamsiai rudu raðalu paraðæs apverstos T formos korektûros þenk- là. Mat BP II 21919 surinkta ne Euangelios, o tik gelios. Skiemuo Euan klaidingai pridëtas BP II 21921, plg. (paryðkinta – O. A.):

56 Skaièiuota remiantis elektroninëmis kon- ir EE tekstà bei konkordancijas parengë kordancijomis, parengtomis Lietuviø kal- Ona Aleknavièienë, Rièardas Petkevièius, bos institute pagal Valstybinës kalbos MT – Vilma Zubaitienë, PS – Virginija Va- vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metø siliauskienë kartu su programuotoju Vy- programà, finansuojamà Valstybinës lie- tautu Zinkevièiumi, vadovaujami Sau- tuviø kalbos komisijos. Elektroniná BP, E liaus Ambrazo ir Onos Aleknavièienës.

80 Archivum Lithuanicum 6 BP II 21918 wo iµchgelbeti butumbim. Todel nu mes iµch µchos

BP II 21919 gelios ailemis paweiµdekim.

BP II 21920 Ant Pirmo. Kokµai eµt wiµµu ßmoniu Giweni=

BP II 21921 Euanmas µcheme µwiete.

5.2. Juodu spalvotu pieðtuku pabraukti paprastai skoliniai ir pasenæ þodþiai (1), reèiau formos (2) ir konstrukcijos (3), plg.:

1) Idant thie wiµµi µawa waikus / µawa ßekellius / µawa º ßejmina / µawa padonus / ir klauµitoius Kriµtauµpi º µiuµtu BP I 3222–24; S¸idai Ianop µiunte º µawa paµlus / idant daµµißin- notu / BP I 431–2; kelis Ponui Kriµtui atenc¸iam muµump papro=ºwijams BP I 4625–26; kurµai

µu manimi walga / mane iµchdradis / µchiµkat / ranka iµch=ºdrodniko mana BP I 36126–3622;

Schiµkat º thie ßinna ka aµch µakiau BP I 3722–3; Iµch µchu praneµchimu paties Diewo ir

Schwen=º tuiu Praraku Seno Testamento / regim BP II 824–25; 2) girdoiom pati º Diewa Tiewa per Angela µawa Schwenta µchita Vß=º gimima µawa

µunaus piemenims peku ganantiemus º apµakidinoiuµi BP I 9316–18; kurµai to ne bus º rupinenµi / tam butu gereµne niekadai negimuµiam BP I 3217–18; ne bus º tau piggu / inkluµi ing rankas Ponu BP I 4424–25; 3) Namu / ir gimines Dowido buwa / idant º butu paraµchits µu Maria µaw paßade=ºtaie moterimi BP I 495–7 ir pan.

Dauguma pabrauktøjø þodþiø – slavizmai arba hibridai. Kur juodu spalvotu pieðtuku pabraukta visa eilutë, ten veikiausiai norëta at- kreipti dëmesá á pamokslo mintá, plg.: Neµa gerais ßod¸eis ir lengwibe kartais plebo- nas / º Vkeniks / ir kits ßmogus daugiaus iµchtaiµa / praµta=º muiem kalbedami / nei bardami / alba ßmogu umida=ºmi BP I 3522–361; Iµchtieµos anis nera buwe praµti kakie tarnai BP I 4114. Pagal skirtingà þymëjimo bûdà darytina iðvada, kad tai dviejø þmoniø paliktos þymës. Abu skaitytojai, be jokios abejonës, mokëjo lietuviðkai, taèiau nei vienas neturëjo tikslo redaguoti XVI amþiaus tekstà. Tikëtina, kad rudu raðalu þymëta ir pabraukinëta anksèiau negu spalvotu pieðtuku. Kadangi daugiausia ávairiø áraðø ir pabraukimø palieka knygø savininkai (Þukas 1979, 13), darytina prielaida, kad bent pieðtuku þodþius ir frazes pabraukinëjo pats Daumantas. Nuosavybës áraðas antraðtiniame lape áraðytas taip pat spalvotu (violetiniu) pieðtuku (þr. dar 2.5.).

6. IÐVADOS. Vlado Daumanto asmeninëje bibliotekoje iki 1944 metø buvæs Jono Bretkûno Postilës (1591) egzempliorius dabar saugomas Kaune, Mykolo Þilins- ko dailës galerijoje (tai Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës mu- ziejaus padalinys), Archyvinës dokumentacijos ir fototekos sektoriuje, sign.: Tkr. 148. Ðis egzempliorius 1924 metais uþfiksuotas Vaclovo Birþiðkos Lietuviø biblio- grafijoje, taèiau po Antrojo pasaulinio karo jo likimas mokslo visuomenei buvo neþinomas. Egzempliorius neátrauktas nei á Lietuvos TSR bibliografijà (1969; LB I),

81 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 nei á jos Papildymus (1990; LBP). Tai deðimtasis ðiuo metu þinomas Bretkûno Postilës egzempliorius Lietuvoje. Kad ðis egzempliorius priklausë Vladui Daumantui (1885–1977; iki 1916-øjø Vladislovas Dzimidavièius), liudija: 1) antraðtiniame lape esantis áraðas violetinës spalvos pieðtuku „VDaumantas“ (plg. 1 pav.); 2) 1963 metø gruodþio 21 dienos áraðas Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejaus inventorinëje knygoje su pastaba „VDaumanto kolekcija“; 3) Postilës apraðymas Daumanto amþininko, kaip ir jis priklausiusio Kaune veikusiai XXVII knygos mëgëjø draugijai, Petro Jakðto rankraðèiuose. Daumantas Postilæ pirkæs Ðveicarijoje, Lozanos antikvariate, ir apie 1923-iuosius parsiveþæs á Lietuvà. 1916–1918 metais jis dalyvavo Berno, Hagos ir Lozanos kon- ferencijose, o 1919–1923 metais dirbo Lietuvos ágaliotuoju atstovu Ðveicarijoje. 1944 metais traukdamasis ið Lietuvos, dalá antikvariniø daiktø bei knygø, tarp jø ir Bretkûno Postilæ, Daumantas paliko saugoti Vytauto Didþiojo kultûros muziejui, kuris 1944-aisiais perorganizuotas á Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës mu- ziejø. Postilë pastarajam perduota 1950 metø sausio 27 dienos perdavimo-priëmimo aktu, o 1963 metø gruodþio 21 dienà áraðyta á Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejaus inventorinæ knygà. Pagrindinis Postilës ásigijimo ir saugojimo motyvas veikiausiai estetinis. Dau- mantas buvo þinomas kolekcininkas (bibliofilas, filatelistas, numizmatas), Vakarø Europos bei Rytø meno þinovas. Kauno kunigø seminarijoje (iki 1911 metø) ir katalikiðkame Fribourgo universitete (1912–1917) studijavusiam Daumantui evan- gelikø liuteronø postilë praktinës vertës neturëjo. Kolekcionuodamas jis vadovavosi ne kraðtotyrininko nuostatomis ar ðvietëjiðkais motyvais, bet estetiniais ir hedonis- tiniais principais. Kaip ir kitos jo kolekcijos knygos, Postilë gausiai iliustruota, áriðimas renesansinis, be to, turëjo kolekcininkø ypaè vertinamà metalinæ grandinæ (ji neiðlikusi). Ankstesnës Postilës proveniencijos veda á Karaliauèiaus bibliotekas. Antraðti- niame lape áspaustas ovalus þalsvos spalvos antspaudas (22x19 mm) su áraðu „DUPL. º E BIBL. REG. º REGIOM.“ rodo, kad egzempliorius priklausë Karaliau- èiaus karaliðkajai bibliotekai. Karaliðkàja biblioteka 1822 metais buvo oficialiai pavadinta Karaliauèiaus pilies biblioteka. Priklausymà Pilies bibliotekai liudija ir senoji signatûra „Ce 230“, áraðyta tamsiai rudu raðalu virðutiniojo prieðlapio kli- juotajame lape. Kitas antspaudas (35x32 mm) su áraðu raðytinëmis juodomis raidë- mis „* º Zur º Univerµitäts º Bibl. º *“ áspaustas tada, kai universiteto biblioteka dar tebebuvo savarankiðka, t. y. dar nesujungta su Karaliðkàja. Taigi ðie antspaudai galëjo bûti áspausti tarp 1822 ir 1827 metø. Egzempliorius nedefektinis. Ið deðimties Lietuvoje dabar þinomø egzemplioriø nedefektiniais laikytini tik du: Daumanto ir LMAB egzempliorius. Daumanto eg- zemplioriaus bûklë gera. Yra paginacijos klaidø. Rankraðtiniø áraðø nëra, bet yra pabraukimø ir korektûros þenklø. Kai kur þo- dþiai, sakiniai ar eilutës pabrauktos tamsiai rudu raðalu ir juodu spalvotu pieðtu-

82 Archivum Lithuanicum 6 ku. Lietuviðkai mokëjæ skaitytojai ðitaip atkreipë dëmesá á pasenusius þodþius, reèiau formas ir konstrukcijas, paþymëjo spaudos klaidas.

Literatûra ir ðaltiniai:

Aktas[,] pagal kurá perduotos muziejinio pobûdþio knygos ir archivalijos (Neuþpajamuotas depozi- tas[,] ðifras VD), 1950 01 27; Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës galerija; maðinraðtis.

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 2004: „Renesansinis Jono Bretkûno Postilës (1591) áriðimas: Vlado Daumanto ir LMAB egzemplioriai“, ALt 6, 87–116.

B RAZIÛNIENË, ALMA, 2001: „Senosios lietuviðkos knygos ir lituanika Kazio Varnelio bibliotekoje“, Knygotyra 37. BrþLB – Vac[lovas] Birþiðka, Lietuviø bibliografija XVI–XVIII amþ., Kaunas: Ðvietimo Minis- terijos Knygø Leidimo Komisija, 1924. BrþLBP I – [Vaclovas Birþiðka,] Lietuviø Bibliografijos I-osios dalies papildymai ir pataisos, [Kaunas: Ðvietimo Ministerijos Knygø Leidimo Komisija, 1925]. BrþLBP II – [Vaclovas Birþiðka,] Pirmosios Lietuviø Bibliografijos Dalies (XVI–XVIII amþ.) antrieji papildymai, [Kaunas: Ðvietimo Ministerijos Knygø Leidimo Komisija, 1926].

B UTKEVIÈIENË, BIRUTË, 2004: „Atkurtoji XXVII knygos mëgëjø draugija“, XXVII knygos mëgëjø metraðtis 3, sudarë Vidmantas Staniulis, Kaunas: XXVII knygos mëgëjø draugija; Vidmanto Staniulio knygynas, 9–15. Catalogus Bibliothecae Academiae Regiomontanae; LMAB RS: f. 15 – 266; rankraðtinë knyga. Dailës þodynas, atsakomoji redaktorë Jolita Mulevièiûtë, Vilnius: Vilniaus dailës akademijos leidykla, 1999.

D AUGIRDAITË, IRENA, 2003: „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“, Vilniaus uni- versiteto bibliotekos paleotipai. Katalogas, sudarë Nojus Feigelmanas, Irena Daugirdaitë, Petras Raèius, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, vii–xvi.

E IDINTAS, ALFONSAS, 1992: Slaptasis lietuviø diplomatas, Vilnius: Valstybinis leidybos centras. „Eine Bücherauction in der Königsberger Schlossbibliothek“, Altpreussische Monatsschrift 39, 1902, 320–321.

F ABER, K[ARL], 1819: „Geschichte der Königlichen Bibliothek zu Königsberg“, Beiträge zur Kunde Preussens 3(2), Königsberg: Universitäts-Buchhandlung, 130–145.

F ALKENHAHN, VIKTOR, 1941: Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreußens, Königsberg (Pr), Berlin: Ost-Europa-Verlag.

F EIGELMANAS, NOJUS, 1975: Lietuvos inkunabulai, Vilnius: Vaga.

G ERULLIS, JURGIS, 1927: Senieji lietuviø skaitymai 1. Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos universitetas.

G RIGAS, KAZYS; J UOZAS TUMELIS, ANGELË VYÐNIAUSKAITË, 2000: „Bock“, Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, Vilnius: Maþosios Lietuvos fondas; Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 189.

83 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 H UBATSCH, WALTHER, 1968: Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreußens 1, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

J AKÐTAS, PETRAS, 1963: XXVII knygos mëgëjø draugija; VUB RS: f. 235 – 183; rankraðtis, raðytas Ðilutëje.

J AKÐTAS, PETRAS, po 1979: [XXVII knygos mëgëjø draugija]; VUB RS: f. 235 – 118, l. 17r– 17v; rankraðtis nedatuotas, raðytas Ðilutëje.

J AKÐTAS, PETRAS, 1983: Kas buvo XXVII knygos mëgëjai; VUB RS: f. 235 – 106; rankraðtis, raðytas Ðilutëje.

J AKÐTAS, PETRAS, 2003: Knygos, parengë, ávado straipsná ir paaiðkinimus paraðë Domas Kaunas, Vilnius: UAB „Petro ofsetas“.

J AKÐTAS, PETRAS, 2004: „Kas buvo XXVII knygos mëgëjai“, XXVII knygos mëgëjø met- raðtis 3, sudarë Vidmantas Staniulis, Kaunas: XXVII knygos mëgëjø draugija; Vidmanto Staniulio knygynas, 17–66.

K AUNAS, DOMAS, 1987: Maþosios Lietuvos bibliotekos. Iki 1940 metø, Vilnius: Lietuvos TSR valstybinë respublikinë biblioteka.

K[AUNAS], D[OMAS], 1997: „Rëza“, Knygotyra. Enciklopedinis þodynas, redaktorius Felik- sas Jukna, Vilnius: Alma littera, 312. Kauno valstybinis M. K. Èiurlionio dailës muziejus[.] Taikomosios dailës skyrius[.] Eksponatø inventorinë knyga[.] Tkr. 1[,] Nr. 1–1129; Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës galerija.

K ISARAUSKAS, VINCAS, 1984: Lietuvos knygos þenklai. 1518–1918, Vilnius: Mokslas. Knygotyra. Enciklopedinis þodynas, redaktorius Feliksas Jukna, Vilnius: Alma littera, 1997.

K UHNERT, ERNST, 1926: Geschichte der Staats- und Universitäts-Bibliothek zu Königsberg. Von ihrer Begründung bis zum Jahre 1810, Leipzig: Karl W. Hiersemann. Lietuvos TSR Mokslø Akademija. Lietuviø kalbos ir literatûros institutas. Literatûrinio muziejaus Vilniuje knygø fondo inventorinë knyga Nr. 1, Eil. Nr. [1–1165], [1950–1961]; LLTIB. LKÞ – Lietuviø kalbos þodynas VIII, Vilnius: Mintis, 1970.

L OUBIER, HANS, 21926: Der Bucheinband von seinen Anfängen bis zum Ende des 18. Jahr- hunderts, Leipzig: Klinkhardt & Biermann.

M ATULEVIÈIUS, ALGIRDAS, 1989: Maþoji Lietuva XVIII amþiuje. Lietuviø tautinë padëtis, Vilnius: Mokslas.

M ÜLLER, KLAUS, 1999: Das Kettenbuch. Der eiserne Schutz vor Buch-Diebstahl und andere Buchsicherungs-Systeme, Landau: Müller.

M ULEVIÈIÛTË, JOLITA, 1999: „Dailës kûriniø pirkëjai ir kolekcininkai tarpukario Lietu- voje“, Menotyra 1(14), 38–44.

M ULEVIÈIÛTË, JOLITA, 2001: Modernizmo link. Dailës gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918– 1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Èiurlionio dailës muziejus.

N ARBUTAS, SIGITAS, 1998: „Dar vienas Jono Bretkûno ‘Postilës’ egzempliorius“, Lietuvos aidas 178, 1998 09 10, 15.

R AABE, PAUL, 2002: „Knygos kultûros reikðmë Europai“, Knygotyra 39, 84–97.

S UBAÈIUS, PAULIUS, 2001: Tekstologija. Teorijos ir praktikos gairës, Vilnius: Aidai.

Ð TIKONAITË, IRENA, 2004: „Lietuvos kultûriniai ir akademiniai ryðiai su Ðveicarija XVI– XX amþiuje“, ALt 6, 199–238.

84 Archivum Lithuanicum 6 T ETZNER, FRANZ, 1902: Die Slawen in Deutschland. Beiträge zur Volkskunde der Preussen, Litauer und Letten, der Masuren und Philipponen, der Tschechen, Mährer und Sorben, Polaben und Slowinzen, Kaschuben und Polen, Braunschweig: Druck und Verlag von Friedrich Vieweg und Sohn.

T ONDEL, JANUSZ, 1994: „Zur Verfügbarkeit der Buchbestände der ‘Nova Bibliotheca’ in Königsberg in der Herrschaftszeit des Herzogs Albrecht von Preußen“, Königsberg und seine Universität. Eine Stätte ostmitteleuropäischen Geisteslebens. Nordost-Archiv. Zeitschrift für Regionalgeschichte, Neue Folge 3.2, Lüneburg: Institut Nordostdeutsches Kultur- werk, 331–355.

V AITKEVIÈIUS, ALVYDAS, 2001: „Prisiekæs vertëjas ir fataliðkas kolekcionierius“, Litera- tûra ir menas 48(2876), 2001 11 30, 8.

V AITKEVIÈIUS, ALVYDAS; G AIVA KULIEÐIENË, 1996: „Prisiekæs vertëjas ir kolekcionie- rius“, Kauno diena 93, 1996 04 22, 15.

V LADIMIROVAS, LEVAS, 1979: Knygos istorija, Senovë. Viduramþiai. Renesansas. XVI–XVII amþius, Vilnius: Mokslas. Vlado Daumanto bibliotekos ir meno rinkiniø apþiûros akto nuoraðas, 1937 06 07; Kaunas, Adelës ir Pauliaus Galauniø namø archyvas: R–745; cit. ið: Mulevièiûtë 1999, 43.

Þ UKAS, VLADAS, 1979: Bibliofilija praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslas.

Þ UKAS, VLADAS, 1983: Lietuviø bibliografijos istorija 1. Iki 1940 metø, Vilnius: Mokslas.

Ona Aleknavièienë THE POSTILLA (1591) BY JONAS BRETKÛNAS: A COPY BELONGING TO VLADAS DAUMANTAS AND UNMENTIONED IN PREVIOUS BIBLIOGRAPHIES

Summary

In this article I describe the copy of Jonas Bretkûnas’ Postilla (1591), which is kept in the Kaunas Art Gallery of Mykolas Þilinskas (this is a division of the National Art Museum of Mikalojus Konstantinas Èiurlionis), in the section of Archival Documents and Photo- graphs (call number: Tkr. 148). Until 1944 the copy was kept in the private collection of Vladas Daumantas. For a certain period after World War Two it was unknown to scholars. The copy was included neither in the Lithuanian Bibliography (Lietuvos TSR bibliografija, 1969; LB I), nor in the supplement volume (Papildymai, 1990; LBP). This is the tenth copy of Bretkûnas’ Postilla kept in Lithuania. Daumantas’ copy is not defective, but is in good condition. There are, however, certain errors of pagination. Certain circumstances attest that this copy was the property of Vladas Daumantas: (1) an inscription in purple pencil on the title page “VDaumantas” (cf. Fig. 1); (2) an inscription “VDaumanto kolekcija” in the accession book of the Art Museum of Mikalojus Konstantinas Èiurlionis; (3) a description of the Postilla in the manuscripts by Petras Jakðtas (a contemporary of Daumantas; they both were members of the 27 Book Lovers Society).

85 „Nebibliografinë“ Jono Bretkûno 0 Postilë (1591): Vlado Daumanto 0 0 0 egzempliorius 0 0 0 Daumantas had purchased the Postilla in Switzerland, in the antique book shop in Lausanne, and in 1923 brought it to Lithuania. While studying at the Catholic University of Fribourg (1912–1917), he took part in the activity of the Lithuanian student organization “Rûta” (called “Lituania” from 1915 on), discussed the independence of Lithuania in the media, in 1916–1918 spoke out for unconditional independence for Lithuania in conferences in Bern, The Hague, and Lausanne. In 1919 Daumantas was elected delegate for Lithuania in Switzerland, in 1923 he returned to Lithuania and worked in Kaunas as a legally recognized translator. Daumantas was a well-known collector (bibliophile, philatelist, and numismatist), a person proficient in West European and Eastern art. Before leaving Lithuania in 1944, he gave up a part of his antiquarian things and books (Bretkûnas’ Postilla among other) for keeping in the Culture Museum of Vytautas the Great, which was reorganized as the Èiurlionis Art Museum in 1944. The Postilla was given to this museum in 1950. This book comes from Königsberg libraries. The title page is stamped with an oval greenish stamp (22x19 mm) with the inscription “DUPL. º E BIBL. REG. º REGIOM.” (cf. Fig. 1). This means that the copy was the property of the Royal Library of Königsberg. Books published at the Grand Duke’s cost were kept in the Castle Library of Königsberg, which was named the Royal Library in 1822. The old call number “Ce 230” on the front pastedown in dark brown ink (cf. Fig. 2) attests that the copy had belonged to the Castle Library. This library attempted to distribute remaining unsold Postilla copies through priests, to sell them in auctions, or to exchange with other libraries. Another stamp (35x32 mm) on the title page with the black cursive letters “* º Zur º Univerµitäts º Bibl. º *” (cf. Fig. 1) lets us conclude that it was stamped at the period when the University Library was still independent. In 1827 the Royal Library merged with the University Library and became the Royal and University Library (Germ. Königliche und Universitätsbibliothek

Königsberg i. Pr.). Thus, the stamps “DUPL. º E BIBL. REG. º REGIOM.” and “* º Zur º

Univerµitäts º Bibl. º *” might have been put on between 1822 and 1827. There are no hand-written inscriptions. In some places certain words, sentences, or verses are underlined in dark brown ink and in colored pencil. This way the readers who knew Lithuanian noted the printing errors, the old words, more rarely the grammatical forms and constructions.

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2004 m. geguþës 31 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT–10308 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

86 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Ona Aleknavièienë Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Renesansinis Jono Bretkûno Postilës (1591) áriðimas: Vlado Daumanto ir LMAB egzemplioriai

Ðiame straipsnyje á Jono Bretkûno Postilæ, iðspausdintà 1591 metais Karaliauèiu- je, Jurgio Osterbergerio spaustuvëje, þiûrima kaip á materialø daiktà ir analizuojami iðoriniai knygos struktûros elementai. Kiekvienas elementas – tai sistema þenklø, teikianèiø informacijos apie sàlygas, kuriomis knyga iðleista, ir funkcijas, kurias ji turëjo atlikti. Tarpusavyje susijæ iðoriniai (knygos blokas, virðelis, prieðlapiai) bei vidiniai (knygos architektonika, grafika) elementai lemia egzemplioriaus individu- alumà ir funkcionalumà. Áriðimo tyrimas padeda nustatyti knygos istorijai svarbiø faktø apie jos kilmæ, paskirtá, tam tikro laikotarpio ir vietos knygriðystës tradicijas, visuomenines bei kultûrines pretenzijas. Dël tokio informatyvumo senøjø knygø áriðimo technikos ir stiliaus analizë, kaip ir proveniencijos, ekslibrisai bei superekslibrisai, tampa neat- siejama knygos istorijos tyrimo dalimi1. Iðoriniø elementø charakteristika paprastai pateikiama kataloguose, rengiamuose pagal tarptautiná standartiná senøjø (antikva- riniø) monografiniø leidiniø bibliografiná apraðà ISBD(A)2. Lietuvoje rastì du panaðiai áriðtì Postilës egzemplioriai3. Vienas jø – ðiame Archi- vum Lithuanicum tome jau pristatytas „nebibliografinis”, t. y. nei Lietuvos TSR bib-

1 Plg. Paulius Subaèius, Tekstologija. Teorijos 3 Europos bibliotekose jø gali bûti ir daugiau. ir praktikos gairës, Vilnius: Aidai, 2001, Vienas panaðiai áriðtas egzempliorius yra 470–472. Hallëje, Centrinëje Francke’s ástaigø bib- 2 Irena Daugirdaitë, „Vilniaus universiteto liotekoje (Hauptbibliothek der Franckeschen bibliotekos paleotipai“, Vilniaus universite- Stiftungen zu Halle), sign.: 190 G 28. Uþ to bibliotekos paleotipai. Katalogas, sudarë informacijà dëkoju dr. Christianei Schiller. Nojus Feigelmanas, Irena Daugirdaitë, Ði Postilë – tai Johanno Richterio dovana Petras Raèius, Vilnius: Lietuviø literatû- Lietuviø kalbos seminarui, ásteigtam Hal- ros ir tautosakos institutas, 2003, xiii–xiv. lës universitete 1727 metais ir veikusiam Kataloge daug dëmesio skiriama nuosa- iki 1740-øjø. Dovanojimà liudija áraðas: vybës þenklams ir áriðimams. Nei vieni, nei „In Uµum Seminarii º Litthuanici conµe- kiti nedatuojami, taèiau jø apraðymas cra- º vit Joh: Richter º Memela Borusµ.“ sudaro geras sàlygas tolesniems knygos Richteris – pirmasis seminaro lietuviø kal- kultûros tyrimams. bos docentas (dirbo 1727–1728 metais).

87 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 liografijoje (1969; LB I), nei jos Papildymuose (1990; LBP) neáregistruotas ir mokslo visuomenës iki ðiol neþinotas egzempliorius. Tarpukariu jis buvo Kaune, asmeni- nëje bibliofilo ir kolekcininko Vlado Daumanto (1885–1977; iki 1916-øjø Vladislo- vas Dzimidavièius) bibliotekoje4. Ði Postilë pirkta Ðveicarijoje, Lozanos antikvariate5, ir apie 1923-iuosius parsiveþta á Lietuvà. 1944 metais, traukdamasis á Vakarus, Daumantas dalá knygø ir antikvariniø daiktø deponavo Vytauto Didþiojo kultûros muziejuje. 1950 metais depozitas perduotas Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dai- lës muziejui (nuo 1997-øjø – Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dai- lës muziejus). Dabar Postilë saugoma ðio muziejaus padalinyje, Mykolo Þilinsko dailës galerijoje, Archyvinës dokumentacijos ir fototekos sektoriuje (sign.: Tkr. 148). Antrasis egzempliorius yra Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje, Retø spau- diniø skyriuje (sign.: LK – 16/1). Á Lietuvà Postilë pateko baigiantis Antrajam pa- sauliniam karui. Ji rasta apgriautoje Laukstyèiø (Lochstädt) pilyje, Vokieèiø ordino pastatytoje Baltijos nerijoje ant Aismariø kranto (tarp 1275 ir 1300 metø), maþdaug uþ 35 km á vakarus nuo Karaliauèiaus6. Joje Vilniaus universiteto profesoriaus, teisës istoriko Povilo Pakarklio (1902–1955) vadovaujama archeografinë ekspedicija ieðkojo slaptojo Vokieèiø ordino archyvo, iki karo saugoto Karaliauèiuje, Prûsijos valstybiniame archyve. 1945 metø gruodþio 30 dienà ekspedicijos dalyviai – Moks- lø akademijos centrinës bibliotekos direktorius Juozas Jurginis (1909–1994), profe- sorius Pakarklis ir Vilniaus universiteto karo disciplinø dëstytojas pulkininkas Bronislovas Gertus (1896–1973) – po koplyèios bokðtu rado slëptuvæ su rankrað- èiais ir knygomis, tarp kuriø buvo ir Bretkûno Postilë7. Á Laukstyèius ir kitas Rytø Prûsijos pilis bei dvarus nuo 1942 metø vasaros iki 1943-øjø rudens buvo evakuo- jami svarbiausi Prûsijos valstybinio archyvo dokumentø rinkiniai ir biblioteka8 (apie egzemplioriaus proveniencijà iki patenkant á Lietuvà þr. toliau, sk. 2.). Á Lietuvà parveþta Postilë turëjo dvi savininkes: 1) Mokslø akademijos centrinæ bibliotekà (dab. LMAB): tuðèiame paantraðtiniame Postilës puslapyje yra apvalus

4 Apie Vladà Daumantà ir jo turëtà Postilæ pilis nugriauta (Vladimiras Kulakovas, plaèiau þr. Ona Aleknavièienë, „’Nebib- Valdemaras Ðimënas, „Semba – Prûsø liografinë’ Jono Bretkûno Postilë (1591): þemës centras“, Uþmirðtieji prûsai, Vilnius: Vlado Daumanto egzempliorius“, ALt 6, Mintis, 1999, 272–273). 0 0 0 2004, 63–86. 0 0 0 7 Juozas Jurginis, „Karaliauèiaus lituanikos 5 Petras Jakðtas, [XXVII knygos mëgëjø drau- likimas“, Pergalë 2, 1978, 147; apie Pakar- gija]; VUB RS: f. 235 – 118, l. 17r–17v; klio vadovautas ekspedicijas dar þr. Juo- rankraðtis raðytas Ðilutëje, nedatuotas, jo zas Marcinkevièius, „Lituanikos paieðkos terminus post quem – 1979-ieji. Rytø Prûsijoje ir Klaipëdos kraðte po Ant- 6 Laukstyèiai iki 1945-øjø priklausë Þuvinin- rojo pasaulinio karo“, Knygotyra 36, 2000, kø apskrièiai (Fischhausen, nuo 1946-øjø 184–194 ir lit. Primorsk), Karaliauèiaus apygardai. Pilis 8 Kurt Forstreuter, Das Preußische Staatsarchiv keletà kartø perstatyta, XIX amþiaus pa- in Königsberg. Ein geschichtlicher Rückblick baigoje atstatyta, o prieð Antràjá pasauliná mit einer Übersicht über seine Bestände, karà restauruota. Seniausia iðlikusi pilies Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, dalis buvo gotikinë koplyèia, taèiau 1945- 1955, 88. 0 0 0 aisiais smarkiai apgriauta. 1947 metais

88 Archivum Lithuanicum 6 juodos spalvos antspaudas be rëmelio, su ratu einanèiu áraðu: „MOKSLØ AKADE- MIJOS BIBLIOTEKA“; antspaudo centre matyti pilies kontûrai9; 2) Lietuviø kalbos instituto bibliotekà: antraðtiniame lape áspaustas apvalus violetinës spalvos ant- spaudas su áraðu „KALBOS º INSTITUTO º BIBLIOTEKA“10. Lietuviø kalbos insti- tuto bibliotekos, formuotos nuo 1945 iki 1952 metø, inventorinëje knygoje Bretkûno Postilë áregistruota 1951-øjø sausio 29 dienà Nr. 144, ávertinta 500 rb11. Áraðas vëliau iðbrauktas paþymint, kad Postilë nuraðyta 1952 metø spalio 14 dienos aktu. Lietu- vos mokslø akademijos archyve (LMAA) saugomame akte teigiama, kad Postilë 1948-aisiais buvo pasiskolinta, bet per klaidà átraukta á instituto bibliotekos fon- dus12. 1952 metais ji gràþinta á LMAB, inventorinëje knygoje áregistruota 1958-øjø birþelio 3 dienà, ávertinta 150 rb13. LMAB egzempliorius, ypaè jo virðelis, susidëvëjæs labiau negu Daumanto egzem- pliorius. LMAB egzemplioriaus apatiniojo kietvirðio oda paþeista lupant apatiniàjà segtuvo dalá, nëra nei vieno sveiko segtuvo. Tad radus gerai iðsilaikiusá Daumanto egzemplioriø, galima ne tik tiksliau apraðyti LMAB egzemplioriaus virðelio deko- ravimà, bet pagal du egzempliorius geriau ávertinti knygriðystës technikà, lokali- zuoti ir bent apytikriai datuoti áriðimà. Áriðdamas ðiuos egzempliorius, knygriðys virðeliuose nenurodë autoriaus pavar- dës ir knygos pavadinimo, iðleidimo ir áriðimo metø, aiðkiø savo inicialø. Informa- tyvumu áriðimas neprilygsta nei Bretkûno Biblijai, kurios visø aðtuoniø tomø vir- ðeliuose áspausta pirmoji vardo ir pavardës raidë „I B“14, nei Wolfenbüttelio postilei, kurios virðutiniajame kietvirðyje áspaustas superekslibrisas, rodantis rankraðèio savininkà bei áriðimo metus: „IOHANNES º BIELAVK º 1574“15. Në vienas ið dviejø èia minimø Postilës egzemplioriø nëra apraðytas Edmundo Laucevièiaus knygoje XV–XVIII a. knygø áriðimai Lietuvos bibliotekose16. Joje, beje,

9 Bibliotekos direktoriaus dr. Juozo Marcin- kos knygø inventoriaus knyga. Nuo Inv. kevièiaus liudijimu, toks antspaudas nau- Nr. 11984 iki Nr. [18601], 1955–1962, dotas nuo 1941-øjø, ásteigus Lietuvos l. 108v–109r; LMAB. mokslø akademijà ir pradëjus tvarkyti 14 Dël „I B“ kyla ðiek tiek abejoniø. XVI am- bibliotekà. þiaus pirmoje pusëje ðios raidës virðeliuo- 10 Uþ pagalbà tiriant Postilës proveniencijà se spaustos visoje Vokietijoje; plg. Konrad dëkoju LMAB RSS vedëjai dr. Daivai Nar- Haebler, Rollen- und Plattenstempel des butienei, direktoriui dr. Juozui Marcinkevi- XVI. Jahrhunderts 1–2, unter Mitwirkung èiui, LLTIB vedëjai Rûtai Pleskaèiauskie- von Dr. Ilse Schunke, Leipzig: Otto Har- nei ir LMAA vedëjai Teresei Mickûnytei. rassowitz, 1928–1929 (toliau – Haebler I; 11 Lietuviø kalbos instituto bibliotekos knyga Haebler II), èia Haebler I 51–57. Nr. 1. K-1–K-950, 1951–1952, l. 16v–17r; 15 Jolanta Gelumbeckaitë, „Pirmas lietuvið- LLTIB. kas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio 12 Lietuvos TSR Mokslø Akademijos Lietuviø postilë (1573). Rankraðèio kritinio komen- kalbos ir literatûros institutas. Mokslinës bib- tuoto leidimo principai ir tyrimo strategi- liotekos knygø gavimo, perdavimo bei nuraðy- ja“, ALt 5, 2003, 60. mo aktai, 1950–1955; LMAA: f. 12, ap. 1, 16 Plg. E[dmundas] Laucevièius, XV–XVIII a. b. 47, l. 15r–16r. knygø áriðimai Lietuvos bibliotekose, Vilnius: 13 Lietuvos TSR Mokslø Akademijos bibliote- Mokslas, 1976. 0 0 0

89 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 nerasta ir në vieno jiems identiðko virðeliø dekoravimo elemento, iðskyrus maþai informatyvius pavienius áspaudus ir rëþtuko linijas. Ðiame straipsnyje pirmiausia bus apibûdinta áriðimo sàvoka, pagrindiniai termi- nai ir tyrimo metodika, paskui pateikta glausta Postilës egzemplioriø áriðinëjimo Karaliauèiaus pilies bibliotekoje apþvalga ir galiausiai paties áriðimo analizë, ku- rios tikslas – lokalizuoti ir datuoti áriðimà.

1. ÁRIÐIMO SÀVOKA IR TYRIMO METODIKA. Áriðimas iki ðiol apibrë- þiamas kiek skirtingai ir apima vienà arba dvi sàvokas: áriðimo procesà ir áriðtos knygos virðelá17. Nëra galutinai nusistovëjæ ir kai kurie áriðimo technikos terminai, todël tenka paaiðkinti pagrindinius straipsnyje vartojamus terminus ir áriðimo ty- rimo metodikà.

1.1. Áriðimu laikomas procesas, prasidedantis broðiûravimu (iðspausdintø po- pieriaus lakðtø lankstymu á lankus, lankø siuvimu á knygos blokà) ir baigiamas virðelio gaminimu, jo tvirtinimu prie bloko ir dekoravimu. Virðelis suprantamas kaip dvipusis knygos apdaras, sudarytas ið dviejø specialia medþiaga aptrauktø kietvirðiø (virðutiniojo bei apatiniojo) ir tarp jø suformuotos nugarëlës. Jis klijuoja- mas prie bloko prieðlapiais – per pusæ perlenktais popieriaus lapais. Prieðlapá sudaro du lapai: klijuotasis ir laisvasis. Prieðlapis, jungiantis pirmàjá lankà su virðutiniuoju kietvirðiu, vadinamas virðutiniuoju prieðlapiu, o jungiantis paskuti- nájá lankà su apatiniuoju kietvirðiu – apatiniuoju prieðlapiu. Virðelio nugarëlë den- gia knygos bloko nugarëlæ.

1.2. XV–XVI amþiuje dauguma Vakarø Europos spaustuviø knygas pardavinë- jo neáriðtas, dël to áriðimo laikas daþniausiai nesutampa su spausdinimo metais. Áriðimo vieta gali nesutapti ne tik su spausdinimo miestu, bet ir su valstybe. Bib- liotekos paprastai gaudavo knygas taip pat neáriðtas, t. y. palaidus lankus ar lakðtus, dar nesulankstytus á lankus (Laucevièius 1976, 31). Bibliotekos samdë knygriðius, kuriems duodavo uþsakymus ið spaustuvës gautus lankus ar lakðtus paversti skaitytojams patogia ir priklausomai nuo laikotarpio meno sampratos – estetiðkai patrauklia knyga. Senøjø knygø áriðimo datavimas ir lokalizavimas – kompleksinis tyrimas. Nu- statyti apytikrá istorinio áriðimo laikà ir vietà galima pagal áriðimo technikà ir vir- ðeliø dekoravimo stiliø. Metodiná tyrimo pagrindà sudaro dekoravimo árankiais – graviruotomis metalinëmis ruletëmis, plokðtelëmis ir pavieniais spaudais – pada- rytø áspaudø datavimas ir lokalizavimas18.

17 Plg. Dailës þodynas, atsakomoji redaktorë 18 Ernst Kuhnert, Geschichte der Staats- und Jolita Mulevièiûtë, Vilnius: Vilniaus dailës Universitäts-Bibliothek zu Königsberg. Von akademijos leidykla, 1999, 168; Laucevi- ihrer Begründung bis zum Jahre 1810, Leip- èius 1976, 9 ir kt. zig: Karl W. Hiersemann, 1926, 257.

90 Archivum Lithuanicum 6 Dekoravimo árankiai XVI–XVII amþiuje „nepripaþino“ valstybiniø sienø: jie bu- vo perkami ávairiuose kraðtuose, kopijuojami, perduodami vienø knygriðiø kitiems. Tik nustaèius tam tikru laiku konkreèioje vietoje naudotus pavienius spaudus, ru- letes ir plokðteles atsiranda prielaidø knygriðiui identifikuoti ir áriðimo laikui atpa- þinti. Jei pavyksta nustatyti, kad tiriamojo áriðimo áspaudai padaryti identiðkais árankiais, kuriais puoðtas jau datuotas ir lokalizuotas virðelis, tada galima teigti, kad knyga áriðta to paties knygriðio arba jo ápëdiniø, naudojusiø tuos paèius spau- dus. Daug informacijos teikia knygriðio áklijuoti prieðlapiai ir juose esantys áraðai (Laucevièius 1976, 31, 33). Svarbûs orientyrai áriðimui lokalizuoti ir datuoti – eg- zemplioriø proveniencijos ir superekslibrisai.

2. KADA IR KUR ÁRIÐINËTAS BRETKÛNO POSTILËS TIRAÞAS? Prû- sijos kunigaikðèio lëðomis XVI–XVII amþiuje iðleistos knygos paprastai buvo ati- duodamos saugoti á Karaliauèiaus pilies bibliotekà (Schloßbibliothek). Bretkûno Pos- tilë iðleista tûkstanèio egzemplioriø tiraþu, ið kuriø 100 turëjo bûti duota Bretkûnui, o 900 – parduota, kad bûtø padengtos spaudos iðlaidos19. Postilës ir kitø lietuviðkø ir nelietuviðkø knygø tiraþo likuèius Pilies biblioteka keletà amþiø platino parda- vinëdama kunigams, rengdama senø knygø aukcionus, keisdamasi su kitomis bib- liotekomis20.

2.1. Postilës egzemplioriai galëjo bûti pradëti áriðinëti XVI amþiaus paskutinájá deðimtmetá: jø áriðimo terminus post quem neabejotinai 1591-ieji. Spaustuvininkas Jurgis Osterbergeris, nuo 1579-øjø ëjæs ir Sembos konsistorijos notaro pareigas, be spaustuvës, turëjo dar ir popieriaus malûnà bei knygynà. Kunigaikðtis Georgas Friedrichas buvo suteikæs privilegijà tik jam ir jo ápëdiniams Prûsijos Kunigaikðtys- tëje laikyti spaustuvæ ir leido turëti knygriðá (pameistrá; vok. Buchbindergeselle)21. Ar Osterbergeris bei jo ápëdiniai áriðinëjo ir pardavinëjo Bretkûno Postilæ, neþinoma. Yra duomenø, kad Postilës tiraþas ið karto áriðtas nebuvo. XVIII amþiaus viduryje Pilies bibliotekoje dar buvo palyginti daug neáriðtø egzemplioriø. 1753–1779 metais bibliotekininku dirbæs graikø kalbos ir teologijos profesorius, istorikas Friedrichas Samuelis Bockas sudarë kunigaikðèio lëðomis iðleistø knygø likuèiø sàraðà (Kuh- nert 1926, 192). Jis ið pradþiø rado 90 áriðtø ir 120 neáriðtø Postilës vienetø, taigi tuo metu bibliotekoje turëjo bûti 210 jos egzemplioriø. Taèiau vëliau paaiðkëjo, kad 60 egzemplioriø duota knygriðiui Alberèiui (Alberti). Taigi neáriðtø Postilës egzemplio- riø buvo ne 120, o 18022.

19 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litau- Buchdruckereien in Königsberg, Königsberg: ischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. Druck und Verlag der Hartungschen Hof- Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte buchdruckerei, 1840, 8. Altpreußens, Königsberg (Pr), Berlin: Ost- 22 Sàraðe dar minimi 6 neáriðti (tik subroðiû- Europa-Verlag, 1941, 112. ruoti) lenkiðkos Jano Maleckio Postilës 20 Apie Postilës sklaidà ið Pilies bibliotekos (1574) egzemplioriai ir 45 neáriðti 1545 þr. Aleknavièienë 2004, 72–78 ir lit. metø prûsø katekizmo egzemplioriai 21 [Friedrik Adolf Meckelburg,] Geschichte der (Kuhnert 1926, 192).

91 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 Ankstesniojo bibliotekininko, graikø kalbos ir teologijos profesoriaus Johanno Philippo Pfeiferio 1688–1689 metais sudarytame sàraðe buvo nurodyta, kad biblio- tekoje yra 226 lietuviðkos postilës („Litauische Postillen“; kaina 4 florinai). Vadi- nasi, Bockas po ðimto metø rado 44 egzemplioriais daugiau, negu buvo radæs Pfeiferis. Tokia paklaida atsirado veikiausiai dël to, kad Pfeiferis nepriskaièiavo pas knygriðá buvusiø egzemplioriø. Deja, Pfeiferio sàraðe nëra duomenø apie áriðtø ir neáriðtø lietuviðkø postiliø santyká23. Pilies biblioteka platino ir neáriðtas knygas. Bockas, kaip ir jo pirmtakai, parda- vinëjo tiraþo likuèius, kad padaugëtø pajamø ir bent kiek aptuðtëtø bibliotekos patalpos. 1756 metø geguþës 24 dienà vyriausybë pritarë jo siûlymui, kad ateityje kiekvienas á tarnybà Prûsø Lietuvoje skiriamas kunigas uþ 1 talerá nusipirktø áriðtà, o precentorius uþ 45 graðius – neáriðtà Bretkûno Postilæ (Kuhnert 1926, 192). 1766-aisiais Bockas pakartojo siûlymà. Po ðio raginimo per 1766–1767 metus buvo parduota 11 áriðtø ir 10 neáriðtø Postilës egzemplioriø, uþ jas gauta 16 taleriø (Kuhnert 1926, 193). Nuo 1757-øjø vyriausybë pradëjo maþinti áriðimui skiriamas lëðas. Skaitytojams esà paprasèiausiai galima duoti subroðiûruotà knygà, tiktai su popieriniu aplanku. 1773 metais vyriausybë pageidavo, kad bibliotekos knygoms áriðti per metus iðleistø ne daugiau kaip 20 taleriø24. Apie tolesnæ bibliotekos inicijuojamà áriðtø ir neáriðtø Bretkûno Postilës egzem- plioriø sklaidà duomenø nerasta, bet knygos, be abejo, platintos toliau. 1768 metø lapkritá Pilies biblioteka turëjo 180 Postilës egzemplioriø. Kiek ið jø buvo áriðtø, ne- þinoma. Kai 1768-øjø spalio 12 dienà surengtame senø knygø aukcione25 paaiðkëjo, kad Postilë nebeturi paklausos, Bockas lapkrièio 14-àjà pasiûlë 100 egzemplioriø atiduoti á makulatûrà. Lapkrièio 17 dienà jo pasiûlymas buvo patvirtintas ir ðimtas Postiliø (tikëtina, neáriðtø) parduotos kaip makulatûra (Kuhnert 1926, 193–194). Èia pateikti faktai rodo, kad Pilies bibliotekoje ir XVIII amþiaus antroje pusëje dar buvo nemaþai neáriðtø, t. y. skaitytojams technine prasme tinkamai neparengtø Postilës egzemplioriø. Jos tiraþas buvo áriðinëjamas dalimis priklausomai nuo po- reikiø ir tas procesas truko keletà ðimtmeèiø. Bëgant laikui, keitësi áriðimo technika, meniðkumo samprata ir kaina26.

23 Tikslesniø duomenø pateikta tik apie Ma- tvirtas tarifas, apskaièiuotas pagal for- leckio Postilæ: greta 63 áriðtø esanèios dar matà; 1610 metais tarifas jau kiek dides- 39 neáriðtos, bet subroðiûruotos, apipjaus- nis: 18 graðiø ir 54 ðilingai (Kuhnert 1926, tytos, dalis jø su lentelëmis, kaina 3 flori- 89, 97). Apie 1680-uosius áriðimo kaina nai (Kuhnert 1926, 137). skaièiuota ne tik pagal formatà, bet ir pa- 24 3 florinai arba guldenai tuo metu prilygo gal apimtá: áriðti knygà in quarto kainavo 1 taleriui (Kuhnert 1926, 196). 1 florinà 15 graðiø, in octavo – 22 graðius 25 „Eine Bücherauction in der Königsberger (Kuhnert 1926, 140); 1777–1778 metais Schlossbibliothek“, Altpreussische Monats- áriðti didþiojo in quarto formato knygà per- schrift 39, 1902, 320–321. gamentu kainavo 2 florinus ir 27 graðius, 26 Áriðti knygà in quarto apie 1586-uosius kai- pusiau odinis áriðimas buvo pigesnis – navo 12 graðiø ir 36 ðilingus. Tai buvo 1 florinas ir 18 graðiø (Kuhnert 1926, 196).

92 Archivum Lithuanicum 6 Neáriðtø knygø amþius, be abejo, buvo daug trumpesnis negu áriðtø. Tie ðiuo metu Lietuvos bibliotekose ir muziejuose saugomi Postilës egzemplioriai, kurie ne- turi pradþios ir pabaigos, veikiausiai buvo parduoti arba neáriðti (be knygos blokà sutvirtinanèiø ir já sauganèiø kietvirðiø), arba netvirtai áriðti. Jø áriðimo vieta ir laikas gali bûti labai ávairus.

2.2. Dël Daumanto egzemplioriaus áriðimo vietos hipoteziø kelti nereikia – proveniencijos aiðkiai orientuoja á Karaliauèiø. Egzemplioriaus antraðtiniame lape áspaustas antspaudas su áraðu „DUPL. º E BIBL. REG. º REGIOM.“ rodo, kad tai buvæs Karaliauèiaus karaliðkosios bibliotekos dublikatinis egzempliorius. Karalið- kàja biblioteka 1822 metais buvo oficialiai pavadinta Karaliauèiaus pilies bibliote- ka. Virðutiniajame klijuotajame prieðlapyje tamsiai rudu raðalu áraðyta Pilies biblio- tekai bûdinga signatûra „Ce 230“27. Antrasis knygos þenklas – antspaudas su áraðu

„* º Zur º Univerµitäts º Bibl. º *“ – liudija, kad Karaliðkoji biblioteka dubletiná Postilës egzemplioriø perdavë Karaliauèiaus universiteto bibliotekai28. Tad tikëtina ðio eg- zemplioriaus áriðimo vieta – Karaliauèius.

2.3. LMAB egzemplioriaus proveniencija taip pat orientuoja á Karaliauèiø. Vir- ðutiniojo kietvirðio vidinëje pusëje, virðutiniame kairiajame kampe, yra vokiðkas áraðas pieðtuku. Èia gotikiniu greitraðèiu paraðyta: „Bibl. d. Kgl. St. Archiws No 262. 4o.“, t. y. „Bibliothek des Königlichen Staatsarchiws No 262. 4o.“ Signatûra iðlikusi ir lipdëje ant knygos nugarëlës: popieriaus lapelyje, priklijuotame apatinëje nuga- rëlës dalyje, juodu raðalu uþraðyta „No 262. 4o“. Taigi egzempliorius priklausë Prûsijos valstybinio archyvo bibliotekai. Kitokiø proveniencijos áraðø, antspaudø ar signatûrø, iðskyrus áraðytas Lietuvoje (þr. p. 88–89), ði Postilë neturi (apie hipotetinæ prielaidà, kad gali bûti pakeistas virðutinysis prieðlapis, þr. toliau, sk. 3.3.). Prûsijos valstybinis archyvas29 kaip savarankiðka ástaiga Karaliauèiuje ákurtas 1804 metø liepos 21 dienà, panaikinus tuometá Prûsijos valdþios organà, vadinamà Provincine vyriausybe (Etatsministerium). Tæsdama XVI amþiuje ásteigtos vadinamo- sios Oberratstube darbà, ji buvo perëmusi ir tvarkë Vokieèiø ordino archyvà, kauptà nuo XIII amþiaus. Prûsijos valstybinio archyvo þinion perëjo ir vyskupijø, kuni- gaikðèio (nuo 1525-øjø) bei karaliaus (nuo 1701-øjø) institucijø dokumentacija ir korespondencija (Forstreuter 1955, 4–43). Vokieèiø ordino archyvà nuo XV amþiaus sudarë ne vien dokumentai, bet ir kny- gos bei baþnytiniai reikmenys. Ir vëlesniais laikais jie nebuvo grieþtai skirstomi –

27 Plg. Jurgis Gerullis, Senieji lietuviø skaity- 29 Archyvo pavadinimas keletà kartø keitë- mai 1. Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos si: 1804 metais jo pavadinimo pagrindà universitetas, 1927, 33, 67, 167, 199. sudarë þodþiai Das Geheime Archiv, 28 Plaèiau apie Daumanto egzemplioriaus nuo 1828-øjø – Provinzialarchiv, nuo proveniencijà ir antspaudø iliustracijas 1867-øjø – Staatsarchiv. Èia bus vartoja- þr. Aleknavièienë 2004, 65–78. mas lietuviðkas pavadinimas Prûsijos valstybinis archyvas. 0 0 0

93 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 viskas saugota drauge tose paèiose pilyse (Marienburge, Osterodëje, Tepliavoje, Karaliauèiuje). Kaip atskiras archyvo padalinys, biblioteka imta formuoti tik nuo 1812-øjø, vadovaujant direktoriui Ernstui Hennigui. Bibliotekai ákurdinti paskirtas bokðtas ðiaurinëje pilies dalyje, 1830 metø plane ðis bokðtas jau paþymëtas kaip bib- liotekos kambarys (Forstreuter 1955, 51–52). Archyvo ir jo bibliotekos formavimas – ilgas procesas. Nustatyti, kada ir kaip á jà pateko Postilë, trûksta duomenø. Detali bibliotekos komplektavimo ir katalogiza- vimo istorija neþinoma, katalogø iðlikæ maþai. LMAB RS saugoma viena rankrað- tinë dalykinio katalogo knyga Sach-Katalog der Archiv-Bibliothek. XIII–XVII, taèiau joje suregistruoti tik bibliotekoje buvæ istoriniai veikalai30. Á archyvui priklausiusá kità rankraðtiná katalogà Catalog[us] librorum Cancellariae. Ch[urfürstlich] Br[anden- burgisch] Pr[eußische] Cantzeley Bvcher Catalogvs, sudarinëtà 1647–1757 metais, Bret- kûno Postilë taip pat neáraðyta31. Daug aiðkesnë riba, iki kurios Postilë galëjo bûti Karaliauèiuje: jos saugojimo terminus ad quem – veikiausiai 1943-ieji. Prûsijos valstybinio archyvo paskutiniojo direktoriaus Kurto Forstreuterio duomenimis, nuo 1942 metø vasaros iki 1943-iøjø rudens archyvo dokumentø rinkiniai bei biblioteka buvo evakuojama ið Karaliau- èiaus ir veþama á Heilsbergo, Waldburgo ir Laukstyèiø pilis, Brandenburgo dvarà ir Skaisgirius (Forstreuter 1955, 88). 1944-øjø spalá, lapkritá ir gruodá archyvo fondai ið Laukstyèiø ir kitø laikinojo saugojimo vietø dalimis gabenti á Vokietijà, á Gras- lebeno kalnø kasyklas prie Braunschweigo, taèiau trûko transporto, todël iðveþti tik svarbiausi dokumentø rinkiniai32.

3. POSTILËS EGZEMPLIORIØ ÁRIÐIMO TECHNIKA. Tiriant áriðimà, áver- tinamas knygos bloko formatas, apimtis, jo darymo ir dëjimo á virðelá technika, virðelio medþiagos ir dekoravimo bûdai, stilius bei laikas. Straipsnyje laikomasi nuostatos, kad knygoms, iðleistoms iki 1861 metø, dubletiðkumo samprata netaiko- ma, todël bet kokio apraðo pagrindas – vienas konkretus egzempliorius33. Apraðo pagrindu pasirinktas geriau iðsilaikæs Daumanto egzempliorius. Jis lyginamas su LMAB egzemplioriumi ir tais atvejais, kai kurie nors áriðimo elementai neatitinka, nurodomi skirtumai34.

30 Sach-Katalog der Archiv-Bibliothek. XIII– Archivlager), buvo atidarytas mokslo rei- XVII; LMAB RS: f. 15 – 130, 279 l.; rank- kalams (Forstreuter 1955, 91–106). Vëliau raðtinë knyga, raðyta iki 1922-øjø. jis perveþtas á Berlynà, Prûsijos kultûros 31 Catalog[us] librorum Cancellariae. paveldo Slaptàjá valstybiná archyvà. Ch[urfürstlich] Br[andenburgisch] Pr[eußi- 33 Plg. Subaèius 2001, 470–472. sche] Cantzeley Bvcher Catalogvs; LMAB RS: 34 Uþ konsultacijas tiriant LMAB egzemplio- f. 15 – 89, 156 l.; rankraðtinë knyga, da- riø dëkoju LMAB Higienos ir restauravi- tuojama 1647–1757 metais, áriðta baltu mo skyriaus restauratorei ir knygriðei Gra- pergamentu. Katalogas paþymëtas ant- þinai Smaliukienei. Apraðant Postilës áriði- spaudu „PREUSSISCHES STAATSAR- mo technikà, remtasi ir jos straipsniu: CHIV IN KÖNIGSBERG“. Graþina Smaliukienë, „XVII a. Evangelija. 32 Dokumentai ið pradþiø ákurdinti Göttinge- Tyrimai ir restauravimas“, Restauravimo ne. Nuo 1953-iøjø archyvas, pavadintas metodika 4, Vilnius: Lietuvos nacionalinis Valstybiniu archyvo sandëliu (Staatliches muziejus, 2002, 54–62. 0 0 0

94 Archivum Lithuanicum 6 3.1. KNYGOS BLOKAS staèiakampis, 19x15x8 cm (LMAB – 19x14,5x8 cm) dydþio. Abu tomai áriðti á vienà knygà. Bibliografinis formatas – in quarto. Formatas yra þenklas, informuojantis apie knygos paskirtá. Tokio formato knyga, skirtingai nei foliantas, patogi neðiotis, nepretenzinga. Bloko plotis virðuje kai kur keliais milimetrais platesnis negu apaèioje. Ði paklai- da atsirado knygriðiui obliuojant bloko kraðtus. Bloko kraðtai daþyti ðviesiai ruda spalva, nepuoðti, neauksuoti, atsklaidos juostelës nëra. Nei vienas, nei kitas egzem- pliorius ið naujo neperriðtas, bloko kraðtai dar kartà neapipjauti. Blokas siûtinis. Já sudaro 61 lankas (BP I – 28, BP II – 33) ir du prieðlapiai. Bloko priekinis kraðtas ágaubtas, o nugarëlë iðgaubta. Kad ágautø apvalià formà, nuoblia- vus bloko kraðtus, nugarëlë formuota specialiais árankiais (kaðiruota).

3.2. LANKAI. Lankà sudaro 8 lapai. Iðimtys tik kelios: pirmojo tomo pirmàjá lankà A sudaro 4, paskutinájá Ee lankà – 9 lapai (BP I 417–[433]). Devintasis Ee lanko lapas iðpjautas kiek platesnis, kraðtelis uþlenktas uþ lanko nugarëlës, lapas susiûtas kartu su visu lanku. Kraðtelis priklijuotas prie Ee lanko pirmojo lapo. Nors Postilë paginuota35, taèiau numeruoti dar ir lankai. Lankø signatûros þy- mimos didþiosiomis ir maþosiomis lotyniðkosios abëcëlës raidëmis:

BP I: A, B, C, D, E, F, G, H, I, K, L, M, N, O, P, Q, R, S, T, V, X, Y, ¨, Aa, Bb, Cc, Dd, Ee; BP II: A, B, C, D, E, F, G, H, I, K, L, M, N, O, P, Q, R, S, T, V, X, Y, ¨, a (ir Aa), b, c, d, e, f, g, h, i, k. Lapø numeriai nurodomi maþosiomis ij (kartais ligatûra â), iij, iiij ir v raidëmis, reèiau skaièiais. Paskutinieji 3 lanko lapai, reèiau 4 ar 5, neþymëti. Puslapiø sekà rodo dar ir kustodai, surinkti kiekvieno puslapio (su retomis iðimtimis) apatiniame deðiniajame kampe. Jie pakartoja kito puslapio pirmàjá þodá ar pirmuosius skieme- nis. Triguba numeracija patogi ne tik skaitytojui, bet ir knygriðiui: nors abiejuose egzemplioriuose yra paginacijos klaidø, taèiau në viename ið jø nesupainioti nei lankai, nei lapai36. Postilës lankai siûti nuo apaèios á virðø lygiais, plonai suverptais, nebalintais lininiais siûlais. Jie gerai matyti vidiniuose lenkimuose, arba lankstëse: visuose lankuose vidinë lankstë yra tarp ketvirto ir penkto lapo, iðskyrus pirmojo tomo A lankà (já sudaro tik 4 lapai, tad lankstë su siûle matyti tarp antro ir treèio lapo). Pirmoji siûlë lanko apaèioje ir paskutinë lanko virðuje nesiekia ryðio. Tai pagalbi- nës, arba kontrolinës, siûlës. Tikrosios siûlës, juosianèios ryðá, trys. Ryðiai dvigubi, kiekvienas jø padarytas ið dvejintø lininiø virveliø. Siuvant jie atskirai apjuosti

35 Tai pirmoji paginuota lietuviðka knyga, 36 Apie ðiø egzemplioriø paginacijos klaidas plg. Knygotyra. Enciklopedinis þodynas, re- þr. Aleknavièienë 2004, 79–80. daktorius Feliksas Jukna, Vilnius: Alma littera, 1997, 106.

95 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 1 pav. Jono Bretkûno Postilë: Vlado Daumanto egzemplioriaus nugarëlë; Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës galerija: Tkr. 148

96 Archivum Lithuanicum 6 siûlu. Dvigubi ryðiai gerai matyti abiejø egzemplioriø nugarëlëje (plg. 1 pav.). Stori ryðiai bûdingi XVI amþiaus pabaigos ir XVII amþiaus pradþios vokieèiø knygri- ðiams37. Vëliau bloko nugarëlëje imta pjauti griovelius ir á juos suleisdinëti ryðius, tad atitinkamai plonëjo ir ryðiai. Daumanto egzemplioriuje, skirtingai nei LMAB, matyti ir kaip pritvirtinti ryðiai. Jie suleisti á kietvirðiuose skersai briaunos padarytus griovelius ir priklijuoti38: vir- ðutiniajame kietvirðyje griovelis iðskaptuotas vidinëje, apatiniajame – iðorinëje pu- sëje. Toks tvirtinimas vokieèiø knygriðiams buvo áprastas ir skyrësi nuo Prancûzijos ir Anglijos knygriðiø, kurie nuo XV amþiaus taikë sudëtingesná tvirtinimo bûdà – kietvirðiuose darydavo griovelius su skylutëmis ir per jas perverdinëdavo ryðius (Laucevièius 1976, 26). Tarp ryðiø ant bloko nugarëlës priklijuotos dvi pergamentinës juostelës (apie 2 cm ploèio), jø galai priklijuoti prie vidinës kietvirðiø pusës. Ðitaip siuvami lankai ir tvirtinama nugarëlë buvo dar viduramþiais, áriðinëjant pergamentines knygas. Dël tokios áriðimo technikos storas ir sunkus Postilës blokas iki ðiol laikosi stipriai. Jis kiek prasiskyræs tik ties pirmojo tomo B ir C lankais bei antrojo tomo i ir k lankais.

3.3. PRIEÐLAPIAI. Abu prieðlapiai knygriðio. Prieðlapiø popierius nespalvo- tas. Prie bloko jie tvirtinti siûtiniu vientisiniu bûdu: sulenkus virðutinájá prieðlapá, lankstës kraðtelis uþkiðtas uþ pirmojo lanko nugarëlës, uþlenktas ir susiûtas kartu su lanku. Apatinysis prieðlapis uþkiðtas uþ paskutiniojo lanko nugarëlës ir taip pat susiûtas kartu. Susiuvus lankstës kraðtelis taip pat priklijuotas prie lanko. Paskui virðutiniojo prieðlapio kairysis, o apatiniojo deðinysis lapas priklijuotas prie kietvirðio. Daumanto egzemplioriaus abu prieðlapiai panaðûs á knygos popieriø: plaèiosios linijos eina skersai lankstës, tik be vandenþenkliø. Lapai prieðlapiams galëjo bûti knygriðio iðpjauti ið pirmo tomo pirmojo lanko A (jame turëjo bûti 4 tuðti lapai). LMAB egzemplioriaus á bloko lankø popieriø panaðus tik apatiniojo prieðlapio popierius: su iðilgai lankstës einanèiomis plaèiosiomis linijomis, be vandenþenkliø. Laisvasis lapas per lankstæ atplyðæs nuo klijuotojo. Klijuotasis prieðlapio lapas nuo drëgmës ðiek tiek susiraukðlëjæs ir susitraukæs. Abiejø lapø deðiniajame apatiniame ðone buvo iðplëðta po popieriaus skiautelæ. Tos vietos taisytos priklijuojant ðvieses- nio popieriaus. Virðutiniojo prieðlapio tekstûra skiriasi ir nuo apatiniojo prieðlapio, ir nuo bloko popieriaus – nesutampa atstumas tarp plaèiøjø linijø. Be to, jos eina ne iðilgai, bet skersai lankstës. Kadangi prieðlapiai paprastai bûdavo daromi ið tuðèiø lapø, iðpjautø ið to paties bloko lankø, manytina, kad virðutinysis prieðlapis

37 Hans Loubier, Der Bucheinband von seinen 38 Mat tose vietose, kur ryðiai priklijuoti, Anfängen bis zum Ende des 18. Jahrhunderts, yra kinivarpø pragrauþtø skyluèiø – jie Leipzig: Klinkhardt & Biermann, 21926, skverbdavosi prie klijø, pagamintø ið gy- 197–237; Kuhnert 1926, 256, 306–307. vuliø kaulø.

97 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 2 pav. Jono Bretkûno Postilë: Vlado Daumanto egzemplioriaus virðutinysis kietvirðis; Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës galerija: Tkr. 148

98 Archivum Lithuanicum 6 3 pav. Jono Bretkûno Postilë: LMAB egzemplioriaus virðutinysis kietvirðis; LMAB: LK – 16/1

99 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 pakeistas. Tad knyga galëjo bûti taisyta: nuëmus pirmàjá lankà, prie jo prisiûtas naujas prieðlapis ir deðinysis jo lapas priklijuotas prie kietvirðio. Klijuotasis lapas virðuje ir dviejose vietose kairiajame ðone buvo ðiek tiek iðplëðtas, bet vëliau uþtai- sytas ðviesesniu popieriumi. Ðio lapo pakraðèiuose matyti popieriaus sudrëkimo þymiø, tad virðutinysis prieðlapis galëjo bûti keistas iki atveþant egzemplioriø á Lietuvà. Tai galëtø bûti ir viena ið prieþasèiø, kodël LMAB egzempliorius neturi Pilies bibliotekos signatûros.

3.4. VIRÐELIS iðtisinis, su briaunomis, sauganèiomis knygos blokà nuo me- chaninio þalojimo. Briaunos iðsikiðusios uþ bloko kraðtø apie 0,5 cm. Kietvirðiai padaryti ið mediniø, uþ blokà apie 0,5 cm didesniø lenteliø39. Kietvirðiø kampai ðiek tiek suapvalinti. Kad virðelis bûtø grakðtesnis, abiejø kietvirðiø virðutinë, ðoninë ir apatinë briauna nusklembta: vidinëje kietvirðio pusëje per visà briaunos ilgá, iðori- nëje – tiktai per briaunø vidurá ir abipus segtuvø. Kad bûtø patogu storà knygà paimti á rankas, ðalia segtuvø dar padarytos nykðèio ploèio duobutës (plg. 2 ir 3 pav.). Kietvirðiø pakraðtys prie nugarëlës paplonintas, kad geriau priglustø oda. Kietvirðiai aptraukti nedaþyta verðio oda. Dabar ji gelsvos spalvos, taèiau tose vietose, kur prieðlapiai priklijuoti prie kietvirðiø, matyti, kad kadaise buvusi balta. Tad ji iðdirbta veikiausiai vartojant alûnà, vadinamuoju „baltuoju“ rauginimu. Jis laikomas maþiau patvariu uþ rauginimà àþuolo þieve (Laucevièius 1976, 26). Pilies ir Rûmø bibliotekose nuo XVI amþiaus vidurio pradëjo vyrauti balta kiau- lës ar verðio oda. Ji buvo ne tokia iðraiðkinga kaip tamsi, bet pamaþu iðstûmë iki tol populiarià juodà ir rudà odà40. Baltos odos virðelius itin vertino Karaliauèiaus bibliotekininkai – ant ðviesiø nugarëliø geriau matësi juodu raðalu uþraðytos sig- natûros41. Nuo XVII amþiaus pradþios Karaliauèiuje vis daþniau pereinama prie áriðimo pergamentu. Daumanto egzemplioriaus oda iðsilaikiusi palyginti gerai. Jos virðutinis sluoks- nis susidryþiavæs tik nugarëlëje, tuo tarpu LMAB egzemplioriaus odos bûklë daug prastesnë, kietvirðiø kraðtuose sutrûkinëjusi, reljefiniai puoðybos elementai nusitry- næ, suplokðtëjæ, virðutiniojo kietvirðio deðiniajame apatiniame kampe ir prie ryðiø oda nudilusi (plg. 2 ir 3 pav.; apie mechaniná LMAB egzemplioriaus apatiniojo kietvirðio odos paþeidimà plëðiant segtuvus þr. 3.7.). Knygos blokas prie kietvirðiø tvirtintas priklijuojant prieðlapius ir per bloko nugarëlæ einanèias jau minëtas dvi pergamentines juosteles. Atkreiptinas dëmesys á tai, kad Postilëje nëra ið standaus popieriaus ar plono kartono daromos ir ið

39 Pilies ir Rûmø bibliotekose knygø virðe- 41 Balta spalva Pilies bibliotekoje ásigalëjo liams paprastai naudotos buko lentelës XVI amþiaus viduryje, kai knygas tvarkë (Kuhnert 1926, 256). matematikas ir kartografas Heinrichas 40 Ruda oda bûdavo áriðami tik dideli folian- Zellis (dirbo 1556–1564). Jis pirmasis pra- tai, kai norëta, kad iðraiðkingiau atrodytø dëjo raðyti pavadinimà ir signatûrà ant aklieji, paauksuoti ar pasidabruoti áspau- nugarëlës (Kuhnert 1926, 58–59, 80–81). dai (Kuhnert 1926, 256, 59).

100 Archivum Lithuanicum 6 vidinës kietvirðiø pusës klijuojamos prieðnugario prieklijos. Ji pradëta naudoti ári- ðant spausdintas knygas vëlesniais laikais42. Tad ir ðis poþymis orientuoja á XVI– XVII amþiaus áriðimà.

3.5. VIRÐELIO NUGARËLË pastovioji, arba akloji. Oda priklijuota tiesiog prie bloko nugarëlës. Atverèiant knygà, álinksta ir bloko, ir virðelio nugarëlë. XVI amþiuje knygos bûdavo áriðinëjamos jau ir su tuðèiàja nugarële. Vartant taip áriðtà knygà, álinksta tik bloko nugarëlë, taèiau labiau nukenèia lankø siûlës. Postilei pasirinktas senesnis ir stipresnis nugarëlës klijavimo bûdas, viduramþiais taikytas pergamentinëms knygoms. Nors atskleidþiant knygà, virðelio nugarëlë neiðlaiko savo formos, taèiau knyga atsiverèia gana lengvai. Nuo vartymo nugarëlës odos pavirðius ðiek tiek sutrûkinëjæs, joje matyti rusvos spalvos dryþiø, taèiau jie galëjo atsirasti ir dël ne itin vykusio odos rauginimo (plg. Laucevièius 1976, 26). Aptraukiant kietvirðius ir blokà oda, nugarëlëje virð tikrøjø ryðiø suformuotos trys skersinës reljefinës juostos. Tai vienintelë nugarëlës puoðmena (plg. 1 pav.).

3.6. KAPTALAI. Bloko nugarëlës galuose yra kaptalai. Jø paskirtis – sutvir- tinti bloko galus ir puoðti knygà. Postilës kaptalai odiniai arba pergamentiniai (jø gerai nematyti). Daumanto egzemplioriaus kaptalai apnerti nedaþytu lininiu siûlu, LMAB – lininiais baltos ir melsvos spalvos siûlais. Kaptalai prie bloko gali bûti priklijuoti arba prisiûti.

3.7. SEGTUVAI. Abu Postilës egzemplioriai turëjo po du segtuvus, kuriø pa- skirtis – suspausti kietvirðiø ðoninius kraðtus ir saugoti bloko priekiná kraðtà. Kita vertus, segtuvai puoðë virðelá. Taèiau daugelis senøjø knygø sveikø segtuvø nebe- turi, iðlikusios tik jø metalinës ar odinës dalys, pritvirtintos prie kietvirðiø. Prieþas- tys èia dvi. XVI amþiuje knygos spintose guldytos arba statytos ne nugarële, o bloko pjûviu á iðoræ. Traukiant jas uþ segtuvø, ðie atplyðdavo ir bûdavo nuimami (Kuhnert 1926, 80). XVIII–XIX amþiuje bibliotekininkai ir specialiai nuimdavo plokðteles su ðarnyrais ir kilpeles, kad apsaugotø greta stovinèias knygas. XVII amþiuje segtuvai tapo nebe tokie populiarûs, taèiau pagal senà tradicijà dar dedami, o baþnytinës knygos jais puoðtos ir XVIII–XIX amþiuje (Laucevièius 1976, 30). Jau minëta, kad Daumanto egzemplioriaus iðlikæs vienas sveikas segtuvas, o LMAB – tik jø dalys, prikaltos virðutiniajame ir apatiniajame kietvirðyje, tad egzem- plioriø segtuvai toliau apraðomi atskirai. Daumanto amþininkas Petras Jakðtas (1899–1988), taip pat priklausæs Kaune tarpukariu veikusiai XXVII knygos mëgëjø draugijai, Daumanto turëtà Postilæ api- bûdino kaip „áriðtà á medinius virðelius, apkaustytus geleþiniais apkaustais su ilga geleþine grandine“ (Jakðtas, po 1979, l. 17r–17v). Reikia atkreipti dëmesá ir á tai, kad

42 Plg. Smaliukienë 2002, 55.

101 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 Postilës virðeliai nëra kaustyti geleþimi. Metaliniais apkaustais paprastai laikomi antgaliai, apvelkami ant iðoriniø kietvirðiø kampø, ir kampuose bei centre pritai- somi metaliniai gumburai (abu bûdai taikyti nuo viduramþiø; Laucevièius 1976, 29). Tad Jakðtas veikiausiai turëjo galvoje metalinius segtuvus. Ið jø Daumanto egzemplioriuje sveikas iðlikæs tik vienas, pritvirtintas apatinëje knygos dalyje (plg. 4 pav.). Kad kito segtuvo trûksta, nurodyta 1963 metais registruojant Postilæ Kauno valstybinio Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejaus eksponatø inven- torinëje knygoje: „Viena metalinio segtuko dalis dingusi“43. Kalbant tiksliau, dingæs tik agrafas, arba sàsaga. Kada ji dingusi – ar prieð Daumantui ásigyjant knygà, ar tarp 1944 ir 1963 metø, neþinoma. Daumanto egzemplioriuje matyti, kaip pritaisytas agrafas. Jis dviem vinutëmis prikaltas prie odinio maþdaug 2 cm ploèio lieþuvëlio, pritvirtinto prie apatiniojo kietvirðio. Lieþuvëliai dëti jau uþtempus odà ant kietvirðiø. Odoje iðilgai ðoninës briaunos matyti ápjovos, á kurias ákiðti lieþuvëliai. Kad jie geriau priglustø prie kietvirðio, medyje padarytos keturkampës iðpjovos. LMAB egzemplioriuje iðlikusios tik þalvarinës segtuvø dalys, prikaltos virðuti- niajame kietvirðyje dviem þalvarinëmis vinutëmis skersai ðoninës briaunos. Galuo- se jos turi po metalinæ kilpelæ. Þalvaryje iðgraviruota po apvalø ornamentà. Segtuvø dalys, buvusios pritvirtintos apatiniajame kietvirðyje, nuluptos. Iðlikæ tik po dvi þalvarines vinutes, kuriomis iðilgai ðoninës briaunos buvo prikaltos apatiniosios dalys. Ið odos likuèiø matyti, jog tai irgi buvo odiniai lieþuvëliai (ne metalinës plokðtelës, kaip labiau áprasta XVI amþiaus pabaigoje). Nuo apatiniojo kietvirðio lupant apatiniàjà segtuvo dalá, sugadintas knygos virðelis: iðilgai ir ðiek tiek áþam- biai per visà plotá iðplëðta odos juosta. Nuimto virðutiniojo segtuvo vieta vëliau taisyta prikalant metalinæ plokðtelæ.

3.8. GRANDINËS PËDSAKAI. Pasak Jakðto (po 1979, l. 17r–17v), Postilë buvusi „su ilga geleþine grandine“. Matyt, ji kadaise priklausiusi kokiai nors vie- ðajai bibliotekai ir buvusi prirakinta skaitykloje prie pulto ar stalo. Tokia praktika ið tiesø taikyta Vakarø Europoje nuo viduramþiø iki XIX amþiaus pradþios. Vidur- amþiais ir ankstyvojo Renesanso epochoje, kol knygos dar buvo rankraðtinës ir bibliotekø fondai nedideli, vyravo pultinë knygø iðdëstymo sistema: knygos prie pultø bûdavo pritvirtinamos grandinëmis44. Jø paskirtis – padaryti knygà „nekilno- jamà“, t. y. nuolat laikyti tam tikroje patalpoje, ant tam tikro skaitymo pulto ir kartu apsaugoti nuo vagysèiø. Tokios knygos turëjo ir specialø pavadinimà: lot. libri catenati, vok. Kettenbücher45.

43 Kauno valstybinis M. K. Èiurlionio dailës mu- 44 Levas Vladimirovas, Knygos istorija, Seno- ziejus[.] Taikomosios dailës skyrius[.] Ekspo- vë. Viduramþiai. Renesansas. XVI–XVII am- natø inventorinë knyga[.] Tkr. 1[,] Nr. 1– þius, Vilnius: Mokslas, 1979, 306. 1129, l. 35v–36r; Kaunas, Mykolo Þilinsko 45 Klaus Müller, Das Kettenbuch. Der eiserne dailës galerija. Schutz vor Buch-Diebstahl und andere Buchsi- cherungs-Systeme, Landau: Müller, 1999, 9.

102 Archivum Lithuanicum 6 4 pav. Jono Bretkûno Postilë: Vlado Daumanto egzemplioriaus segtuvas; Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës galerija: Tkr. 148

Grandinës daþniausiai tvirtintos prie apatiniojo kietvirðio virðutinio, priekinio arba apatinio kraðto priklausomai nuo to, kur ir kaip knyga laikyta (lentynoje, ant pulto, staèia, gulsèia). Prie kito grandinës galo bûdavo þiedas, uþmaunamas ant skersai prie pulto pritvirtinto metalinio strypo (Müller 1999, 47). Knygos rakintos ir prie lentynø. Knygas iðlaisvinti nuo grandiniø pradëta jau XVI amþiuje. Mat sparèiai augant fondams, XVI amþiaus antroje pusëje vietoj pultø iðilgai sienø pradëta statyti knygø spintas arba daugiaaukðtes lentynas, taèiau ir XVI amþiaus antroje pusëje, ir vëliau dar buvo nemaþai bibliotekø su pultais (Vladimirovas 1979, 306). Toks knygø saugojimo bûdas iðliko, kaip minëta, iki XIX amþiaus vidurio, ypaè vienuolynuose ir baþnyèiose. Daumanto egzempliorius grandinës dabar nebeturi. Grandinë neminima nei 1950 metø perdavimo akte, nei 1963 metais Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejaus inventorinëje knygoje. Taèiau apatiniajame knygos virðelyje yra þenklø, kad grandinë galëjo bûti buvusi pritvirtinta. Prie nugarëlës, netoli tikrojo ryðio (maþdaug 5 cm nuo kietvirðio apaèios), odoje yra 1,5–2 mm skersmens skylutë. Jos kraðtai lygûs, statmeni (kinivarpos skyles iðgrauþia daþniausiai áþambiai), kiek patamsëjæ. Virðelio vidinëje pusëje prie skylutës iðlauþtas medinio kietvirðio gaba- liukas. Ðioje vietoje ir galëjo bûti pritvirtinta sàvarþa su kabliu (vok. Krampen mit Hachen) ar kitoks tvirtinimo átaisas, prie kurio ëjo grandinë. Be to, apatiniojo kiet- virðio oda apibraiþyta labiau negu virðutiniojo. „Grandininës“ knygos, „grandininiai“ skaitymo pultai ir lentynos laikomos ypatingais raritetais ir eksponuojamos ðiuolaikinëse Didþiosios Britanijos, Italijos, Olandijos, Vokietijos bibliotekose46.

46 Müller 1999, 29–31, 45. VUB saugomos kelios knygos su kabliais apatiniame kiet- virðyje (Laucevièius 1976, 30).

103 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 4. VIRÐELIO DEKORAS. Abu Postilës kietvirðiai puoðti tais paèiais dekora- tyviniais elementais – ruleèiø, plokðteliø ir pavieniais áspaudais – bei rëþtuku da- rytomis linijomis. Áspaudai abiejuose kietvirðiuose aklieji (nespalvoti), daryti ant jau uþklijuotos odos47. Tai rodo simetrija tarp ornamentø ir kietvirðio kraðtø bei centro. Abiejø kietvirðiø centre yra po pailgà staèiakampá veidrodá. Veidrodis palyginti nedidelis (8,8x5,2 cm), uþpildytas plokðtele darytu áspaudu. Virð veidrodþio ir po juo virðutiniajame kietvirðyje eina nedidelë skersinë juosta be jokiø áspaudø, o apatiniajame áspausta po tris pavienius áspaudus: rozetes ir augalo lapelius. Veid- rodá árëmina du skirtingomis ruletëmis suformuoti staèiakampiai rëmai. XVI amþiuje vokieèiø knygriðiai odinius virðelius itin mëgo dekoruoti aklaisiais áspaudais, áspaudþiamais raiþytomis metalinëmis ruletëmis ir plokðtelëmis – tai buvo vyraujantis stilius48. Nors vokieèiø renesansiniai áriðimai meniniu atþvilgiu vertinami menkiau uþ italø ir prancûzø, taèiau XVI amþiaus antroje pusëje vokieèiø graviruotos plokðtelës ir ruletës laikomos itin graþiomis49. XVI amþiaus pabaigoje jos ima kartotis, ið amþiaus vidurio atëjæ motyvai tampa tradiciniais, naujø ir gyvybingø formø maþëja (Haebler I 10). Karaliauèiaus knygriðystës istorijoje septintasis deðimtmetis jau laikomas áriði- mo meno nuosmukio pradþia. Apie 1565-uosius mirë knygriðys Kasparas Angleris, daugiau nei 30 metø riðæs knygas Pilies ir kunigaikðèio Albrechto bibliotekai. Jis turëjo gausø ruleèiø, plokðteliø bei pavieniø spaudø inventoriø. Já nuolat atnaujin- damas ir derindamas, Angleris ne tik iðvengdavo monotonijos (ið tûkstanèio 1926 metais tirtø knygø rastos tik dvi visiðkai vienodos), bet ir pasiekdavo kompozicinës dermës (Kuhnert 1926, 292, 251). XVI amþiaus pradþioje vyravusá gotikiná dekora- vimo tipà, kuriam bûdingi ávairiai grupuojami pavieniai skirtingø formø ir dydþiø áspaudai bei rëþtuku braiþomos taisyklingos geometrinës figûros, pakeitë koncen- triniai rëmai su keturkampiu veidrodþiu, uþpildytu plokðtelës ar ruleèiø áspaudais. Nuo ketvirtojo deðimtmeèio knygø virðeliai dekoruojami panaðiu stiliumi: elementø iðdëstymas iðlieka toks pat, keièiasi tik siuþetai. Savarankiðkø kompozicijø su renesansinio stiliaus motyvais, kilusiais ið orien- talistinio meno pavyzdþiø ir plitusiais daugiausia ið Italijos bei Prancûzijos, Kara- liauèiaus knygriðiai beveik nekûrë. Ðiam stiliui buvo bûdingi plokðteliø áspaudai su arabeskø ir maureskø ornamentais, imituojanèiais rytietiðkø kilimø raðtus. Centri- nës plokðtelës daþniausiai migdolø ir rombø formos, áspaudai paauksuoti ar pasi- dabruoti. Knygos bloko kraðtai taip pat iðraiþyti ir paauksuoti. Ruletëmis apvedþio- tus veidrodþiø kampus puoðë rytietiðkø motyvø kampiniai áspaudai. Tokias rene-

47 Akliesiems áspaudams naudoti pozityvieji liographisches Institut Leipzig, 1987; spaudai: giliàjà spaudo dalá sudarë orna- Kuhnert 1926, 251–307; Haebler I 9. mentas, kuris odoje bûdavo iðkilus, o iðki- 49 Jean Loubier, Der Bucheinband in alter und lioji spaudo dalis giliau ásispausdavo á neuer Zeit, Berlin und Leipzig: Verlag von odà (Laucevièius 1976, 37). Hermann Seemann Nachfolger, G. M. B. 48 Lexikon der Buchkunst und Bibliophilie, hrsg. H., [1903], 127–128, plg. Laucevièius von Karl Klaus Walther, Leipzig: VEB Bib- 1976, 46.

104 Archivum Lithuanicum 6 sansiniu stiliumi iðraiþytas plokðteles ir kampinius spaudus naudojo ir Lietuvos knygriðiai – jais dekoruojami virðeliai nuo XVI amþiaus vidurio iki XVII pabaigos (Laucevièius 1976, 47–48). Taèiau ðio tipo renesansinë ornamentika, teikusi kûrybai daugiau erdvës, á Karaliauèiø neatëjo. Vokieèiø knygriðiø dekoruotuose virðeliuose renesansinio stiliaus lapø ir ûseliø ornamentai bûdingi tik ruletëms50. 1568-aisiais mirus kunigaikðèiui Albrechtui, Prûsijoje neatsirado kunigaikðèio ar mecenato, kuris domëtøsi knygø áriðimo menu. Net ir kunigaikðtis Albrechtas knygø puoðybai neskyrë ypatingo dëmesio. Jo asmeninë biblioteka nebuvo itin praðmatni – turiná jis vertino labiau uþ iðoræ (Kuhnert 1926, 251). Garsioji Sidabrinë biblioteka, kurià sudarë 20 tomø (in folio ir in quarto), apkaustytø sidabrinëmis raiþytomis plokðtelëmis, buvo sukurta daugiau jo þmonai Annai Marijai (Loubier 21926, 228–229). Vëlesni knygriðiai tenkinosi ið Anglerio perimtu ruleèiø ir plokðteliø inventoriu- mi. Po jo mirties dalis árankiø, priklausiusiø kunigaikðèio rûmams, atiteko rûmø bibliotekos knygriðiams (Hansui Guttichui, dirbusiam Karaliauèiuje 1565–1578 me- tais, Wolfui Artztui [ar Artui], dirbusiam su pertraukomis nuo 1565 iki 1604 metø), o kiti spaudai, kurie buvo Anglerio nuosavybë, atiteko jo ápëdiniams (Haebler I 18). Naujø spaudø vëliau buvo uþsisakoma nedaug. Ruletes ir plokðteles knygriðiai perimdavo vieni ið kitø, jø atsargos maþëjo, áriðimai vienodëjo (Kuhnert 1926, 292, 306–307).

4.1. PLOKÐTELËS ÁSPAUDAS SU PRÛSIJOS HERBU. Veidrodþio vi- duryje plokðtelës spaudu51 áspaustas Prûsijos herbas (plg. 5 pav.). Toks pat herbas, beje, iðspausdintas 1561 metø prûsø katekizmo paskutiniajame puslapyje52. Herbo pagrindà sudaro renesansinis skydas, suskirstytas á devynis keturkam- pius laukus (3:3:3). Ðoniniai keturkampiai netaisyklingi – jø iðorinës kraðtinës lenktos, kad skydas ágautø jam bûdingà formà. Centriniame skydo lauke, vadina- mame skydo ðirdimi53, pavaizduotas viengalvis erelis iðskëstais sparnais, ant jo krûtinës matyti raidë S. Tai Sigismundus inicialas, reiðkiantis leninæ Prûsijos pri- klausomybæ Lenkijos karaliui Þygimantui, kuriam kunigaikðtis Albrechtas 1525 metais Krokuvoje prisiekë iðtikimybæ ir tapo jo vasalu54. Tik 1660 metais Prûsijos Kunigaikðtystë Olyvos taikos sutartimi iðsivadavo ið Lenkijos vasaliteto. Þemiau

50 Kuhnert 1926, 251–252, 306–307; Haeb- 51 Plokðtelës bûdavo áspaudþiamos presu ler I 9. Þymus vokieèiø knygriðys Jacobas (Laucevièius 1976, 95). 0 0 0 Krause, 1566–1585 metais riðæs knygas 52 Þr. Prûsø kalbos paminklai, parengë Vytau- garsiam bibliofilui Saksonijos kurfiurstui tas Maþiulis, Vilnius: Mintis, 1966, 246. Augustui, taikë svarbiausius Venecijos ir 53 Heraldikos terminai ið: Edmundas Rimða, Prancûzijos knygriðiø renesansiniø áriðimø Heraldika. Ið praeities á dabartá, Vilnius: Ver- elementus, taèiau dalá knygø vis tiek rið- sus aureus, 2004, 19–41. 0 0 0 davo tradiciniu vokiðku stiliumi – su ak- 54 Gert Oswald, Lexikon der Heraldik, Leipzig: laisiais plokðteliø ir ruleèiø áspaudais ba- VEB Bibliographisches Institut, 1984, 26. lintoje odoje (Laucevièius 1976, 47).

105 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 5 pav. Jono Bretkûno Postilë: Prûsijos herbas, áspaustas Vlado Daumanto egzemplioriaus virðutiniajame kietvirðyje; Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës galerija: Tkr. 148

106 Archivum Lithuanicum 6 esantis keturkampis, vadinamoji skydo papëdë, iðkiliomis linijomis padalyta á ke- turis staèiakampius: du ið jø ðviesûs, du tamsûs. Tai Hohenzollernø (Hohenzollern) dinastijos herbas55. Kituose laukuose áspaustos mobiliosios figûros: þvëriø ir paukð- èiø atvaizdai. Daumanto egzemplioriuje virð skydo gerai matyti trys groteliniai herbo ðalmai: vidurinysis stovi tiesiai, ðoniniai pasukti á vidurinájá. Visi trys turi po skirtingà antðalmá, t. y. ðalmo papuoðimà. Viduriniojo ðalmo papuoðimas – viengalvis erelis iðskëstais sparnais, plaèiai iðþiotu snapu. Erelio kaklà puoðia karûna, ant jo krû- tinës taip pat matyti raidë S. Ðalmo papuoðimas pakartoja skydo ðirdyje pavaizduo- tà erelá. Ðoniniai ðalmai papuoðti kukliau: deðinysis – lauro ðakele, kairysis – povo plunksnomis56. Ant ðoniniø ðalmø matyti kunigaikðèiø (hercogø) vainikai. Ðalmo skraistæ, arba mantijà, sudaro vijokliniø augalø ðakos ir lapai. Pirmasis devynlauká Prûsijos herbà virðelio veidrodyje (8,8x5,3 cm) pradëjo spausti rûmø knygriðys Hansas Guttichas, dirbæs Karaliauèiuje 1565–1578 metais. Ðiuo herbu 1567-aisiais buvo pirmà kartà dekoruotas foliantas. Nuo 1572-øjø Gut- tichas já nuolat spaudë áriðinëjamø sàskaitø foliantø virðeliuose. Herbas áspaustas ir abiejuose kunigaikðèio Albrechto testamento, datuojamo 1567 metø vasario 17 diena, egzemplioriuose (Kuhnert 1926, 299). Guttichas buvo pirmasis knygriðys, kuriam suteiktas rûmø knygriðio titulas (Hofbuchbinder). Jo darytuose virðeliuose vyravo plokðtele uþpildyti veidrodþiai, tarp jø ir su herbu, aplink veidrodá ëjo keletas rulete paraleliai áspaustø rëmø, o virð veidrodþio – nedidelë skersinë juosta, kuri bûdavo paliekama tuðèia arba dekoruojama pavieniais áspaudais ir rulete (Kuhnert 1926, 299). Greta Gutticho bibliotekai knygas nuo 1572-øjø iki 1600-øjø áriðinëjæs Josias Specklinas, vëliau jo þmona, taip pat naudojo plokðtelæ su kunigaikðèio herbu: juo puoðti virðeliai nuo 1580 iki 1604 metø. Specklinai buvo perëmæ dalá Gutticho inventoriaus. Herbà veidrodyje spaudë ir vëlesni knygriðiai: Zacharias Behmas 1603 ir 1607 metais57, jo ápëdinis Samuelis Walteris, dirbæs nuo 1628 iki 1650 metø (net 1636 bei 1650 metais vis dar spaudæs senàjá herbà). Walterio darbø tæsëjas Hansas Masstkerstenas veidrodá senuoju herbu uþpildydavo dar ir 1664 metais (Kuhnert 1926, 303–306). Dël tokio plokðtelës su herbu populiarumo sunku tiksliai ávardyti knygriðá ir nustatyti knygos áriðimo laikà, taèiau pirmasis jos turëtojas – Guttichas, jos naudojimo pradþia – septintasis XVI amþiaus deðimtmetis. Herbai Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës knygose paprastai suvokiami pir- miausia kaip informaciniai þenklai, rodantys, kieno lëðomis knyga buvo iðleista ar

55 Albrechtas buvo pirmasis ðios dinastijos 56 Herbo kairë ir deðinë heraldikoje skiriama atstovas, valdæs Prûsijà. Dinastija jà val- ne þiûrovo, bet ásivaizduojamo skydo lai- dë iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kytojo atþvilgiu. beveik 400 metø (Martynas Brakas, Maþo- 57 Behmas nuo 1609-øjø pradëjo spausti sios Lietuvos politinë ir diplomatinë istorija, naujàjá herbà su skeptru viduryje (Kuh- Vilnius: Maþosios Lietuvos fondas; Moks- nert 1926, 304). lo ir enciklopedijø leidykla, 1995, 54).

107 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 kam priklausë, ir tik paskui kaip puoðmena58. Vokietijoje áspaudai su valdovø por- tretais, titulais, herbais galëjo turëti vien tik estetinæ funkcijà (Laucevièius 1976, 99). Nors Bretkûno Postilë iðleista Prûsijos Kunigaikðtystës iþdo lëðomis, taèiau herbas virðelyje nevadintinas kunigaikðèio superekslibrisu ir nelaikytinas árodymu, kad knyga priklausë kunigaikðèio bibliotekai. Virðelio viduryje áspaustas herbas Kara- liauèiuje buvo tipiðkas dekoravimo elementas, paplitæs nuo XVI amþiaus 7–8 de- ðimtmeèio iki XVII amþiaus vidurio. Bûtent XVI amþiuje prasidëjo dekoratyviniø herbø klestëjimas. XVII amþiaus viduryje jis smuko ir tapo moksliniø tyrimø objektu. Aiðkinantis prieþastis, kodël katalikø kunigas Daumantas Ðveicarijoje, Lozanos antikvariate, ásigijo XVI amþiaus pabaigos liuteroniðkø pamokslø rinkiná, daryta iðvada, kad tai lëmë jo, kaip bibliofilo, estetiniai polinkiai (Aleknavièienë 2004, 70– 71). Kaip ir kitos jo kolekcijos knygos, Postilë gausiai iliustruota medþio raiþiniais, graþiai áriðta, be to, turëjo bibliofilø vertinamà metalinæ grandinæ. Bibliofilai itin vertina ir knygas su superekslibrisais. Postilës virðeliuose áspaustas herbas taip pat galëjo bûti laikomas kunigaikðèio superekslibrisu ir kelti knygos vertæ.

4.2. RULETËS ÁSPAUDAS SU BIBLIJOS VEIKËJAIS. Prie kietvirðio kraðtø eina apie 1 cm ploèio ruletës59 áspaudas, sudarantis keturkampá rëmelá. LMAB egzemplioriuje ðios ruletës áspaudai gerokai nusitrynæ ir sunkiai beáþiûrimi. Kontûrai kiek aiðkesni tik apatiniajame kietvirðyje: matyti pasvirusià kolonà apglë- busi figûra, rutulá ir kryþiø laikantis Kristus, dar dviejø figûrø fragmentai. Dauman- to egzemplioriuje jie kur kas ryðkesni: tai rutulá ir kryþiø laikantis Kristus, kryþiø neðantis ir pergamento ritinëlá laikantis vyras, abiejose rankose ðakà laikantis vyras (prie jo galvos iðgraviruota raidë „E“) ir vyras su kolona (plg. 6 pav.). Virð jø galvø yra po augalà su lapais. Ðie motyvai atskirti skersinëmis juostelëmis su viduryje iðgraviruotomis punktyrinëmis linijomis, iðskyrus antràjá ir treèiàjá. Pasak Kuhnerto, dvi panaðias ruletes turëjæs Hansas Guttichas. Viena ið jø (apie 1 cm ploèio) jo naudota 1576 metais dekoruojant bent dvi knygas. Kuhnertui nepa- vyko identifikuoti bibliniø asmenø. Ruletæ jis apraðo taip:

Ähnlich ist die zweite etwas breitere Leiste (1 cm [...]); der die Kugel tragende, auf eine Schlange tretende Knabe ist hier durch den Nimbus als Christus gekennzeich- net, ihm folgt der kleine Kreuzträger, dann eine in jeder Hand einen Zweig haltende Gestalt, neben deren Kopf W E eingraviert ist, zuletzt die Putte mit der Säule (Kuhnert 1926, 296).

58 Jolita Liðkevièienë, XVI–XVIII amþiaus pakaitintà ruletæ per sudrëkintà odà, knygø grafika. Herbai senuosiuose Lietuvos áspaudþiamas iðgraviruotas ornamentas spaudiniuose, Vilnius: Vilniaus dailës aka- (Laucevièius 1976, 81). Ruletës Europoje demijos leidykla, 1998, 9. naudotos nuo XV amþiaus vidurio, taèiau 59 Ruletë – tai iki 8 cm skersmens metalinis teminæ ávairovæ pasiekë tik XVI amþiaus diskas, kuris sukasi ant aðies, pritvirtin- viduryje (Haebler I 1–3). tos prie ðakutës formos rankenos. Sukant

108 Archivum Lithuanicum 6 Ðios ruletës áspaudai ið esmës atitinka Bretkûno Postilës áspaudus. Kuhnertas nurodo, jog prie ðakà laikanèios figûros galvos iðgraviruotos raidës „W E“, ir spëja, kad jei ðios raidës reiðkia ruletës savininko inicialus, tai Guttichas jà galëjo bûti ásigijæs ið to asmens (Kuhnert 1926, 296). Daumanto Postilës virðelyje matyti tik raidë „E“. Nors naujasis savininkas daþniausiai naudodavo ruletæ ar plokðtelæ jos netai- sydamas60, taèiau kartais inicialus panaikindavo arba pakeisdavo savais. Pasitaiko atvejø, kai ta pati ruletë turi kelis skirtingus inicialus arba ið pradþiø randama su vienais inicialais, o vëliau prisideda dar ir kitø (Haebler I 6). Haebleris (I 109) taip pat atkreipia dëmesá á tai, kad Gutticho turëta ruletë yra ne su jo inicialais. Nors tokie faktai nereti, taèiau Haebleriui nepavyko rasti ankstesnio asmens, turëjusio ðità ruletæ61. Tad ji turbût nebuvo labai paplitusi. Haebleris (I 108–109, 145), sekdamas Kuhnertu, jà vadina Puttenrolle, taèiau joje iðraiþytø motyvø neapraðo („4 Putten mit Christkind, einer bez: W. E.“). Bibliniø siuþetø poþiûriu tai ið tiesø reta ruletë62. Pagal krikðèioniðkosios ikonografijos tra- dicijas Postilës virðelyje matomi bibliniai asmenys identifikuotini taip63: 1. Kristus su nimbu, kairëje rankoje laikantis rutulá ir kryþiø virð jo. Kryþius virð Þemës rutulio simbolizuoja Kristaus ir krikðèionybës triumfà pasaulyje. Tai daþnas motyvas krikðèioniðkojoje ikonografijoje. Jis plaèiai taikytas ir dekoruojant knygø virðelius64. 2. Pranaðas Jeremijas, kairëje rankoje laikantis kryþiø, deðinëje – pergamento ritinëlá. Tai vienas ið keturiø didþiøjø pranaðø (ðalia Izaijo, Ezechielio ir Danie- liaus), veikæs Judëjoje 625–585 m. pr. Kr. Tradiciðkai jam priskiriama Jeremijo raudø knyga (ST). Dailëje jo atributas – knyga arba pergamento ritinëlis, o kaip kanèios pranaðas, teigæs, kad dvasinis iðsigelbëjimas galimas tik per kanèià ir priespaudà, vaizduojamas su kryþiumi rankoje65. 3. Pranaðas Izaijas, abiem rankomis laikantis medþio ðakelæ. Gyvenæs Jeruzalëje VII a. pr. Kr., laikomas Izaijo knygos autoriumi (ST). Dailëje su medþio ðakele vaizduojamas dël vienos ið pranaðysèiø apie mesijà, kilsiantá ið Jesës, Dovydo tëvo, giminës66: „Ið Jesës kelmo iðaugs atþala, ið jo ðaknies praþys pumpuras. Ant jo

60 Wolfas Artztas naudojo plokðtelæ su ini- 62 Plg. Haebler II 363–377 sudarytà ikono- cialais „I F“, jos Haebleriui nepavyko rasti grafiná indeksà; Loubier 21926, 202. pas koká nors kità knygriðá (Haebler I 120– 63 Dëkoju Paului F. Gehlui uþ konsultacijas 121). Karaliauèiaus knygriðiai turëjo ne- ir angliðkos reziumës redagavimà (I am maþai spaudø su svetimais inicialais, ta- very grateful to Paul F. Gehl for the con- èiau kitur tokiø spaudø nerasta. Gali bû- sultation and correction of this summary). ti, kad savo inicialus iðsiraiþydavo ir gra- 64 Plg. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, veriai (Haebler I 298). sudarë Dalia Ramonienë, Vilnius: Dailës 61 Guttichas turëjo plokðtelæ, kurioje iðgravi- akademijos leidykla, 1997, 169, 323 (to- ruotos raidës „A. G“, taigi tai taip pat ne jo liau – KIÞ); Kuhnert 1926, 275, 284, 295– inicialai. Ðias raides Haebleris laiko Witten- 296, 303 ir kt. bergo spaustuvininko Andreas Gutticho, 65 Plg. KIÞ 95, 169, 236–237. mirusio 1574 metais, inicialais. Hansas 66 Plg. KIÞ 91–92, 97. Guttichas galëjo bûti jo brolis arba sûnus ir plokðtelæ paveldëti (Haebler I 132, 147).

109 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 6 pav. Jono 7 pav. Jono Bretkûno Bretkûno Postilë: Postilë: ruletës su ruletës su Reforma- Biblijos veikëjais, cijos pradininkø áspaudas Vlado portretais, áspaudas Daumanto Vlado Daumanto egzemplioriaus egzemplioriaus virðutiniajame virðutiniajame kietvirðyje; kietvirðyje; Kaunas, Mykolo Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës Þilinsko dailës galerija: Tkr. 148 galerija: Tkr. 148

110 Archivum Lithuanicum 6 ilsësis Vieðpaties dvasia: iðminties ir áþvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, paþinimo ir Vieðpaties baimës dvasia“ (Iz 11,1–2)67. Jau minëta, kad ruletëje prie jo galvos (deðinëje) iðgraviruota raidë „E“, galinti reikðti ruletës raiþytojo ar ankstes- nio savininko inicialà. 4. Jokûbas Vyresnysis, arba Jokûbas Didysis, apglëbæs kolonà, kairëje rankoje laikantis lazdà su pinigø maiðeliu, ant galvos kepurë. Jokûbas Vyresnysis, vienas ið dvylikos Kristaus apaðtalø, buvæs Galilëjos þvejys, po Kristaus þengimo á dangø skelbë Evangelijà po pasaulá. Ypaè populiari legenda apie jo kelioniø misijà á Ispanijà (Jokûbas Vyresnysis paskelbtas Ispanijos ðventuoju ir globëju, palaidotas Komposteloje). Saragosoje jam pasirodþiusi Ðvè. Mergelë Marija, sëdinti ant spin- dinèios jaspio kolonos. Ji liepusi toje vietoje pastatyti koplyèià. Vaizduojamojoje dailëje ðios legendos epizodai atsispindi jau nuo X amþiaus. Jokûbas Vyresnysis paprastai vaizduojamas su piligrimo lazda (pagal jà identifikuojamas tarp kitø apaðtalø), kelionmaiðiu, pinigø maiðeliu ar gertuve. Ant plaèiakraðtës kepurës, apsiausto ar kelionmaiðio vaizduojama kriauklë dantytais pakraðèiais. Tai irgi piligrimø simbolis, þinomas nuo XII amþiaus, daþnas Renesanso dailëje. Kriauklë, lazda, pinigø maiðelis – tipiðki Jokûbo Vyresniojo atributai68.

4.3. RULETËS ÁSPAUDAI SU REFORMACIJOS PRADININKØ PORTRETAIS. Aplink veidrodá eina ir já árëmina ruletës áspaudas su Reformacijos pradininkø – Martino Lutherio, Jano Huso, Erazmo Roterdamieèio ir Philippo Me- lanchthono portretais ir uþraðais „MA·L“, „IO ·H“, „ERA“, „PHIL“ (plg. 7 pav.). Portretai ákomponuoti ovaliuose medalionuose, uþraðai – keturkampiuose rëme- liuose po medalionais. Tarp medalionø ir uþraðø raitosi renesansinio stiliaus vijok- liniø augalø stiebai, ûsai ir lapai. Kadangi knygos ir veidrodþio formatas palyginti nedidelis, tai aplink veidrodá formuojant keturkampá rëmà, jo kampuose ruletës áspaudai nutrûksta ir medalionai su portretais lieka be uþraðo arba atvirkðèiai. Medalionai apie veidrodá iðsidësto nesimetriðkai, taèiau tokie nutrûkimai ir nesu- tapimai bûdingi daugeliui virðeliø69. Ruletës su Reformacijos pradininkø portretais Karaliauèiuje pradëtos naudoti palyginti anksti: jos pasirodë jau 1530 metais, kai knygriðiu dirbo, spëjama, lietuvis Jurgis Ranis (Jorg, arba Georg, Ranis; dirbo iki 1559-øjø)70. Tokios ruletës itin paplito XVI amþiaus viduryje ir antroje pusëje. Nuo 1549-øjø jas naudojo ir minëtasis knygriðys Angleris. Ðios ruletës buvo aiðkiai iðraiþytos, skirtingo ploèio, su uþra- ðais arba be jø (Kuhnert 1926, 276, 293). Rankraðtinës Wolfenbüttelio postilës abu kietvirðiai taip pat apvedþioti ruletëmis su ovaliuose rëmeliuose ákomponuotais

67 Biblija, arba Ðventasis Raðtas, ið hebrajø ir 69 Plg. Loubier 21926, 200. aramëjø kalbø vertë Antanas Rubðys, ið 70 Ranio áriðtø knygø virðeliai jau naujo sti- graikø – Èeslovas Kavaliauskas, Vilnius: liaus, nebepuoðti senaisiais gotikiniais Lietuvos Biblijos draugija, 22001, 733. ornamentais (Kuhnert 1926, 253, 263– 68 Plg. KIÞ 115–116, 163, 174. 264).

111 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 Lutherio, Melanchthono, Huso ir Erazmo Roterdamieèio portretais, tik po jais nëra jokiø uþraðø. Vidiná veidrodþio rëmà uþpildo ruletës áspaudai su ðventøjø atvaiz- dais ir po jais árëmintais uþraðais (Gelumbeckaitë 2003, 60–62), taèiau tai nëra tos pöèios ruletës, kaip LMAB ir Daumanto Postilëje. Në vienas ið Laucevièiaus knygoje pateiktø ðio tipo ruletës áspaudø nesutampa su Bretkûno Postilës virðelyje matomu ruletës áspaudu – daþniausiai skiriasi uþraðai po portretais71. Daugiausia Anglerio inventoriaus po jo mirties perëmë ir áriðinëdamas naudojo Wolfas Artztas (Kuhnert 1926, 283, 292). Apie 1571-uosius jis ásigijo ir bent vienà naujà ruletæ, kurioje iðgraviruoti portretai su uþraðais „MA. L“, „IO . H“, „ERA“, „PHIL“ (Kuhnert 1926, 292–293; Haebler I 26). Uþraðai po medalionais visiðkai ati- tinka Bretkûno Postilës virðelyje esanèius uþraðus. Artztas knygriðiu Karaliauèiuje dirbo su pertraukomis nuo 1566 iki 1604 metø, tad jis gali bûti tikëtinas ir Postilës knygriðys. Juo labiau kad ðalia Artzto dirbo Guttichas, áriðinëjæs knygas iki 1578- øjø (iki mirties) ir pirmasis Karaliauèiuje pradëjæs naudoti plokðtelæ su Prûsijos her- bu. Artztas ðià plokðtelæ galëjo bûti perëmæs ið Gutticho. Yra þinoma, kad Guttichas turëjo ir Artzto plokðteliø (Kuhnert 1926, 294, 297), taigi jie keitësi darbo árankiais.

4.4. PAVIENIAI ÁSPAUDAI. Virðutiniajame abiejø egzemplioriø kietvirðyje virð plokðtelës su herbu ir po ja eina juosta be áspaudø. Apatiniajame kietvirðyje jose áspausta pavieniø áspaudø: lapeliø ir rozeèiø. Tokiø spaudø taip pat turëjo Guttichas (Kuhnert 1926, 297).

4.5. ÁSPAUDAI RËÞTUKU. Kietvirðio kraðtai apvedþioti rëþtuku pavienë- mis kampuose susikertanèiomis linijomis. Abipus tikrøjø ryðiø skersai knygos nu- vesta po dvi linijas, susikertanèias prie ruletës áspaudo ir suformuojanèias smailia- kampá trikampá. Daumanto egzemplioriaus virðelio dekoravimas nëra preciziðkas, ypaè apatiniojo kietvirðio. Tarp plokðtelës ir ruletës su Reformacijos pradininkø portretais likæ nevienodi tarpai, jie taisyti rëþtuku. Linijos nelygios.

5. IÐVADOS. Lietuvoje ðiuo metu þinomi du vienodai áriðti Jono Bretkûno Postilës egzemplioriai: vienas jø saugomas Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje (LMAB: LK – 16/1), kitas Kaune, Mykolo Þilinsko dailës galerijoje (Tkr. 148). Jø áriðimas atitinka XVI amþiaus pabaigos ir XVII amþiaus pradþios vokieèiø knygri- ðiø tradicijas. Abiejø egzemplioriø proveniencijos rodo priklausomybæ Karaliau- èiaus bibliotekoms. Nei vienas, nei kitas egzempliorius ið naujo neperriðtas, bloko kraðtai dar kartà neapipjauti. LMAB egzemplioriaus áriðimas gali bûti taisytas – priklijuotas naujas virðutinysis prieðlapis.

71 Beje, ruletës su minëtais protestantø at- iðraiþytos kopijuojant Vakarø Europos vaizdais naudotos ir Vilniuje. Kai kurie ruletes arba parsiveþtos ið protestantið- knygriðiai jomis dekoravo katalikø spaus- kø kraðtø (Laucevièius 1976, 32, 81; tuvëse spausdintas ir net prieð Reformaci- pav. 153, 163–165, 266, 529 ir kt.). jà nukreiptas knygas. Ruletës galëjo bûti

112 Archivum Lithuanicum 6 Postilës áriðimui, kaip ir kitiems XVI amþiaus pabaigos vokieèiø renesansiniams áriðimams, bûdingas siûtinis blokas, daþytas ðviesiai ruda spalva, mediniai kietvir- ðiai, aptraukti balinta verðio oda, metaliniai segtuvai, stori dvigubi ryðiai nugarë- lëje. Abu virðeliai dekoruoti tais paèiais aklaisiais áspaudais: graviruotu plokðtelës spaudu padarytas nedidelis keturkampis veidrodis, apvedþiotas dviem graviruoto- mis ruletëmis bei rëþtuku. Koncentriniai rëmai su keturkampiu veidrodþiu atitinka vyraujantá (nuo XVI amþiaus ketvirtojo deðimtmeèio) Karaliauèiaus pilies bibliote- kos knygriðiø dekoravimo stiliø. Postilës virðeliai dekoruoti XVI amþiaus antroje pusëje Karaliauèiaus pilies bib- liotekos knygriðiø naudotais árankiais: 1) plokðtelës spaudu veidrodyje áspaustas Prûsijos Kunigaikðtystës herbas, kurio pagrindà sudaro devynlaukis renesansinis skydas; tokià plokðtelæ pirmasis pradëjo naudoti rûmø knygriðys Hansas Gutti- chas, dirbæs Karaliauèiuje 1565–1578 metais; 2) palei kietvirðio kraðtà einantis ruletës áspaudas su Biblijos veikëjais (Kristumi, Jeremiju, Izaiju ir Jokûbu Vyresniuo- ju) áspaustas rulete, kuria virðelius nuo 1576-øjø dekoravo taip pat Guttichas; 3) aplink veidrodá einantis ruletës áspaudas su Reformacijos pradininkø Martino Lutherio, Jano Huso, Erazmo Roterdamieèio ir Philippo Melanchthono portretais ovaliuose medalionuose ir uþraðais keturkampiuose rëmeliuose „MA.L“, „IO.H“, „ERA“, „PHIL“ áspaustas rulete, kurià pirmà kartà pradëjo naudoti knygriðys Wol- fas Artztas, dirbæs Karaliauèiuje nuo 1565 iki 1604 metø. Remiantis plokðtelës spaudo ir ruleèiø analize, darytina iðvada, kad Postilës egzemplioriai gali bûti áriðti knygriðio Artzto, naudojusio Gutticho dekoravimo inventoriø, arba vëlesniø knygriðiø, perëmusiø jø abiejø árankius. Áriðimas datuo- tinas XVI amþiaus pabaiga ar XVII pradþia, áriðimo vieta – Karaliauèius.

Literatûra ir ðaltiniai:

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 2004: „’Nebibliografinë’ Jono Bretkûno Postilë (1591): Vlado Daumanto egzempliorius“, ALt 6, 63–86. Biblija, arba Ðventasis Raðtas, ið hebrajø ir aramëjø kalbø vertë Antanas Rubðys, ið graikø – Èeslovas Kavaliauskas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 22001.

B RAKAS, MARTYNAS, 1995: Maþosios Lietuvos politinë ir diplomatinë istorija, Vilnius: Maþo- sios Lietuvos fondas; Mokslo ir enciklopedijø leidykla. Catalog[us] librorum Cancellariae. Ch[urfürstlich] Br[andenburgisch] Pr[eußische] Cantzeley Bvcher Catalogvs; LMAB RS: f. 15 – 89, 156 l.; rankraðtinë knyga, datuojama 1647–1757 metais. Dailës þodynas, atsakomoji redaktorë Jolita Mulevièiûtë, Vilnius: Vilniaus dailës akademijos leidykla, 1999.

D AUGIRDAITË, IRENA, 2003: „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“, Vilniaus uni- versiteto bibliotekos paleotipai. Katalogas, sudarë Nojus Feigelmanas, Irena Daugirdaitë, Petras Raèius, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, vii–xvi.

113 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 „Eine Bücherauction in der Königsberger Schlossbibliothek“, Altpreussische Monatsschrift 39, 1902, 320–321.

F ALKENHAHN, VIKTOR, 1941: Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreußens, Königsberg (Pr), Berlin: Ost-Europa-Verlag.

F ORSTREUTER, KURT, 1955: Das Preußische Staatsarchiv in Königsberg. Ein geschichtlicher Rückblick mit einer Übersicht über seine Bestände, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

G ELUMBECKAITË, JOLANTA, 2003: „Pirmas lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio postilë (1573). Rankraðèio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija“, ALt 5, 51–96.

G ERULLIS, JURGIS, 1927: Senieji lietuviø skaitymai 1. Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos universitetas. Haebler I–II – Konrad Haebler, Rollen- und Plattenstempel des XVI. Jahrhunderts 1–2, unter Mitwirkung von Dr. Ilse Schunke, Leipzig: Otto Harrassowitz, 1928–1929.

J AKÐTAS, PETRAS, po 1979: [XXVII knygos mëgëjø draugija]; VUB RS: f. 235 – 118; rankrað- tis nedatuotas, raðytas Ðilutëje.

J URGINIS, JUOZAS, 1978: „Karaliauèiaus lituanikos likimas“, Pergalë 2, 144–151. Kauno valstybinis M. K. Èiurlionio dailës muziejus[.] Taikomosios dailës skyrius[.] Eksponatø inventorinë knyga[.] Tkr. 1[,] Nr. 1–1129; Kaunas, Mykolo Þilinsko dailës galerija. KIÞ – Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, sudarë Dalia Ramonienë, Vilnius: Dailës akade- mijos leidykla, 1997. Knygotyra. Enciklopedinis þodynas, redaktorius Feliksas Jukna, Vilnius: Alma littera, 1997.

K UHNERT, ERNST, 1926: Geschichte der Staats- und Universitäts-Bibliothek zu Königsberg. Von ihrer Begründung bis zum Jahre 1810, Leipzig: Karl W. Hiersemann.

K ULAKOVAS, VLADIMIRAS; VALDEMARAS ÐIMËNAS, 1999: „Semba – Prûsø þemës centras“, Uþmirðtieji prûsai, Vilnius: Mintis, 257–306.

L AUCEVIÈIUS, E[DMUNDAS], 1976: XV–XVIII a. knygø áriðimai Lietuvos bibliotekose, Vil- nius: Mokslas. Lexikon der Buchkunst und Bibliophilie, hrsg. von Karl Klaus Walther, Leipzig: VEB Biblio- graphisches Institut Leipzig, 1987. Lietuviø kalbos instituto bibliotekos knyga Nr. 1. K-1–K-950, 1951–1952; LLTIB. Lietuvos TSR Mokslø Akademijos bibliotekos knygø inventoriaus knyga. Nuo Inv. Nr. 11984 iki Nr. [18601], 1955–1962; LMAB. Lietuvos TSR Mokslø Akademijos Lietuviø kalbos ir literatûros institutas. Mokslinës bibliotekos knygø gavimo, perdavimo bei nuraðymo aktai, 1950–1955; LMAA: f. 12, ap. 1, b. 47.

L IÐKEVIÈIENË, JOLITA, 1998: XVI–XVIII amþiaus knygø grafika. Herbai senuosiuose Lietuvos spaudiniuose, Vilnius: Vilniaus dailës akademijos leidykla.

L OUBIER, JEAN, [1903]: Der Bucheinband in alter und neuer Zeit, Berlin und Leipzig: Verlag von Hermann Seemann Nachfolger, G. M. B. H.

L OUBIER, HANS, 21926: Der Bucheinband von seinen Anfängen bis zum Ende des 18. Jahr- hunderts, Leipzig: Klinkhardt & Biermann.

114 Archivum Lithuanicum 6 M ARCINKEVIÈIUS, JUOZAS, 2000: „Lituanikos paieðkos Rytø Prûsijoje ir Klaipëdos kraðte po Antrojo pasaulinio karo“, Knygotyra 36, 184–194.

[MECKELBURG, FRIEDRIK ADOLF,] 1840: Geschichte der Buchdruckereien in Königsberg, Königsberg: Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerei.

M ÜLLER, KLAUS, 1999: Das Kettenbuch. Der eiserne Schutz vor Buch-Diebstahl und andere Buchsicherungs-Systeme, Landau: Müller.

O SWALD, GERT, 1984: Lexikon der Heraldik, Leipzig: VEB Bibliographisches Institut. Prûsø kalbos paminklai, parengë Vytautas Maþiulis, Vilnius: Mintis, 1966.

R IMÐA, EDMUNDAS, 2004: Heraldika. Ið praeities á dabartá, Vilnius: Versus aureus. Sach-Katalog der Archiv-Bibliothek. XIII–XVII; LMAB RS: f. 15 – 130, 279 l.; rankraðtinë knyga, raðyta iki 1922-øjø.

S MALIUKIENË, GRAÞINA, 2002: „XVII a. Evangelija. Tyrimai ir restauravimas“, Restau- ravimo metodika 4, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 54–62.

S UBAÈIUS, PAULIUS, 2001: Tekstologija. Teorijos ir praktikos gairës, Vilnius: Aidai.

V LADIMIROVAS, LEVAS, 1979: Knygos istorija, Senovë. Viduramþiai. Renesansas. XVI–XVII amþius, Vilnius: Mokslas.

Ona Aleknavièienë RENAISSANCE BINDINGS OF JONAS BRETKÛNAS’ POSTILLA (1591): THE COPIES OF VLADAS DAUMANTAS AND OF THE LIBRARY OF LITHUANIAN ACADEMY OF SCIENCES IN VILNIUS

Summary

In this article I analyze the bindings of two copies of Jonas Bretkûnas’ Postilla (1591), which are kept in the Library of Lithuanian Academy of Sciences in Vilnius (LMAB) and in Kaunas Art Gallery of Mykolas Þilinskas. The provenance of both copies proves previous ownership by Königsberg libraries. Neither of the copies is rebound nor are the edges recut. The binding of the LMAB copy may have been repaired – the front pastedown may have been pasted down at a later date. The bindings of both copies belong to the tradition of the German bookbinders of the end of the sixteenth and beginning of the seventeenth century. They are sewn onto thick double cords with thread. The wooden boards are covered in light brown bleached calf, and the books have metal clasps. Both covers are decorated with the same blind stamps: at the center, a small rectangular field is formed with a single plate and surrounded by two roulette borders (i.e. probably stamped from a wheel) and a single fillet. This pattern of a central rectangle surrounded by roundel borders corresponds to the decorative binding style that was most often used by the bookbinders who worked for the Castle Library in Königsberg from the fourth decade of the sixteenth century onwards.

115 Renesansinis Jono Bretkûno Postilës 0 0 (1591) áriðimas: Vlado Daumanto 0 0 ir LMAB egzemplioriai 0 0 0 The covers of the Postilla are decorated with the tools that were used by the Königsberg bookbinders in the second half of the sixteenth century. (1) The state emblem of the Duchy of Prussia is stamped in the central field. The dominant feature of this emblem is a Renaissance shield with nine fields. Royal bookbinder Hans Guttich (he worked in Königsberg in 1565–1578) was the first to bind with such a plate (later this plate was used by other binders). (2) The outer border with the Bible figures (Christ, Jeremiah, Isaiah, St. James the Greater) is made with a roulette that Guttich began using in 1576. (3) The roulette of the inner border with the faces of founders of Reformation (Martin Luther, Jan Hus, Erasmus of Rotterdam, and Philipp Melancthon) in the oval medallions and with the inscriptions „MA.L“, „IO.H“, „ERA“, and „PHIL“ began to be used by the bookbinder Wolf Artzt (he worked in Königsberg in 1565–1604). Basing myself on the analysis of the plate stamp and roulettes I tend to conclude that the two copies of Bretkûnas’ Postilla may have been bound by the bookbinder Artzt, who used Guttich’s binding decoration tools, or by the later bookbinders, who had inherited the tools from those two. The books were bound at the end of the sixteenth century or at the beginning of the seventeenth.

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2004 m. birþelio 29 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT–10308 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

116 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Þavinta Sidabraitë Klaipëdos universitetas

Christiano Gottliebo Mielcke’s „Kûlikas“ – klasicistinio vertimo pavyzdys

Literatûrinis Christiano Gottliebo Mielcke’s (liet. Kristijonas Gotlybas Milkus; 1733–1807) palikimas gausus ir ávairus tiek þanro, tiek meninës kokybës prasme. Á lietuviø literatûros istorijà jis áëjo kaip originalios poezijos autorius, prozos ir poetiniø tekstø vertëjas, giesmyno bei postilës redaktorius, þodyno sudarytojas, gramatikos autorius. Tai XVIII amþiaus filologas universalas, parengæs ne tik reikð- mingø lingvistiniø bei literatûriniø darbø, bet ir aktyviai dalyvavæs bemaþ visose Prûsijos lietuviø kultûrinio gyvenimo srityse. Pilkalnyje (Ragainës aps.) dirbdamas kantoriumi ir vargonininku (1762–1807), jis rûpinosi religinës raðtijos leidimu, oficialiøjø raðtø kalba, domëjosi ir diskutavo poetikos bei vertimo klausimais1. Itin reikðmingi du Mielcke’s 1800 metais Karaliauèiuje iðspausdinti darbai: lie- tuviø–vokieèiø ir vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas2 bei lietuviø kalbos gramatika3. Þodynas parengtas Phillippo Ruhigo (liet. Pilypas Ruigys) þodyno pagrindu, papil- dytas Jacobo Brodowskio (liet. Jokûbas Brodovskis) rankraðtinio þodyno medþiaga, daugiausia frazeologija. Gramatika svarbi tiek lingvistiniu, tiek literatûriniu poþiû- riu. Joje Mielcke ne tik apraðë gramatinæ lietuviø kalbos struktûrà, bet ir pridëjo

1 Plaèiau apie jo literatûrinæ veiklà þr. Þavin- der Hartungµchen Hofbuchdruckerey; to- ta Sidabraitë, „Milkø ðeimos vieta XVIII liau santrumpa MÞlv þymima lietuviø– amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje“, vokieèiø, o MÞvl – vokieèiø–lietuviø kalbø ALt 5, 2003, 105–121. dalis. 2 [Christian Gottlieb Mielcke,] Lit- 3 [Christian Gottlieb Mielcke,] Anfangs= tauiµch=deutµches und Deutµch=lit- Gr÷nde einer Littauiµchen Sprach=Lehre, tauiµches Wærter=Buch, worinn das vom worinn ¸war die von dem j÷ngern Ruhig Pfarrer Ruhig ¸u Walterkehmen ehemals ehemals herausgegebene Grammatik ¸um heraus gegebene ¸war ¸um Grunde gelegt, Grunde gelegt, aber mit µtarken ¨uµÕãen aber mit µehr vielen Wærtern, Redens=Ar- und neuen Ausarbeitungen verbeµµert und ten und Spr÷chwærtern ¸ur HÕlfte vermeh- vermehrt worden von Chriµtian Gottlieb ret und verbeµµert worden von Chriµtian Mielcke, Cantor in Pillckallen, Kænigsberg, Gottlieb Mielcke, Cantor in Pillckallen [...], 1800. Druck und Verlag der Hartungµchen Kænigsberg, 1800. Im Druck und Verlag Hofbuchdruckerey (toliau – MG).

117 Christiano Gottliebo Mielcke’s 0 0 0 „Kûlikas“ – klasicistinio vertimo 0 0 0 pavyzdys 0 0 0 0 0 poetikos skyriø „Kurze Anleitung zur littauschen Poesie“ (MG 193–208)4, kuriame aptarë eilëdaros taisykles ir iliustravo jas poezijos pavyzdþiais. Bûtent ðiame sky- riuje kaip tobulõs lietuviðkos poezijos pavyzdys pirmà kartà iðspausdinta Kristijo- no Donelaièio Metø iðtrauka (18 eiluèiø su paties Mielcke’s vertimu á vokieèiø kalbà). Skyriaus gale pridëta taip pat Mielcke’s á lietuviø kalbà versta Christiano Fürchtegotto Gellerto pasakëèia „Der junge Drescher“, èia pavadinta „Der Dre- scher“ (MG 206–208). Lietuviðkas pavadinimas nepateiktas, istoriografijoje pasakë- èia tradiciðkai vadinama „Kûliku“.

1. GELLERTO PASAKËÈIØ VERTIMAI Á LIETUVIØ KALBÀ. Chris- tianas Fürchtegottas Gellertas (1715–1769) – Leipzigo universiteto Laisvøjø menø fakulteto profesorius, vienas þymiausiø XVIII amþiaus vokieèiø poetø ðvietëjø. Be kita ko, jis dëstë moralæ ir retorikà garsiajam vokieèiø klasikui Johannui Wolfgangui Goethe’i. Ið pradþiø raðæs eilëraðèius veikiamas prancûzø pseudoklasicizmo, vëliau Gellertas nuo jo nutolo ir rinkosi temas ið vokieèiø gyvenimo. Gellertas ypaè iðgar- sëjo pasakëèiomis bei eiliuotomis pasakomis. Prieinama kûriniø forma, gryna ir su- prantama kalba, subtilus humoro jausmas, sulydytas su amþiaus dvasià atitinkan- èiu didaktiniu turiniu, lëmë jo kûrybos populiarumà5. Amþininkai liudija, kad Ðvie- timo epochoje vokieèiø miestelënams pramokus skaityti, pirmiausia godþiai imtasi Gellerto6. 1746–1748 metais iðleistas dviejø tomø pasakëèiø ir pasakojimø rinkinys Fabeln und Erzählungen buvo labiausiai skaitoma groþinës literatûros knyga.

1.1. Gellerto pasakëèios pasirinkimas bei jos lietuviðko vertimo publikacija – gana dësningas Mielcke’s – Ðvietimo epochos lietuviø raðtijos darbuotojo – þings- nis. Jis domëjosi Gellerto kûryba ir jà labai vertino. Diskutuodamas su Gottfriedu Ostermeyeriu (liet. Gotfrydas Ostermejeris), Mielcke vadino Gellertà „didþiuoju“, „ta- lentingu“ poetu7, pasiþadëjo prie pastabø apie oponento parengtà giesmynà pridëti paties iðverstø Gellerto pasakëèiø ir pamokomø eilëraðèiø rinkinëlá. Juo sakësi árodysiàs nesàs „nemokða lietuviø kalbos ir poezijos srityje“ (Milkus 1990, 229).

4 Skyriaus vertimas á lietuviø kalbà „Trum- Über den Wert einiger deutscher Dichter und pas lietuviø poezijos vadovas“ skelbtas über andere Gegenstände den Geschmack und leidiniuose: Lietuviø poetikos pradmenys, die schöne Literatur betreffend. Ein Briefwech- parengë Juozas Girdzijauskas, Vilnius: sel 1, Frankfurt und Leipzig, 1771, 303. Vaga, 1985, 210–232; Kristijonas Gotlybas 7 [Christian Gottlieb Mielcke,] Beµcheidene Milkus, Pilkainis, parengë Liucija Citavi- Beantwortung des Bedenkens, so Herr èiûtë, Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Va- Pfarrer Ostermeyer von Trempen ÷ber ei- ga, 1990, 204–219. nen Entwurf ¸um neuen Littauiµchen 5 Gottfried Honnefelder, „Christian Fürchte- Geµangbuch bekannt gemacht, ans Licht gott Gellert“, Deutsche Dichter des 18. Jahr- geµtellet von C. G. Mielcke, Cantore zu hunderts. Ihr Leben und Werk, hrsg. von Pillckallen [...] Kænigsberg, gedruckt mit Benno von Wiese, Berlin: Erich Schmidt Kanterµchen Schriften, 1788; remiamasi Verlag, 1977, 124. vertimu á lietuviø kalbà „Kuklus atsaky- 6 Jacob Mauvillon, Ludwig August Unzer, mas“, skelbtu Milkus 1990, 220–316.

118 Archivum Lithuanicum 6 Nors toks rinkinëlis, atrodo, taip ir nebuvo iðspausdintas, vis dëlto Mielcke’s pa- þadas leidþia daryti prielaidà, jog jis galëjo bûti iðvertæs ir daugiau ðio autoriaus pasakëèiø. 1800 metais iðspausdintas „Kûlikas“ greièiausiai yra tik vienas ið iðli- kusiø Gellerto vertimø. Leonas Gineitis Mielcke’s plunksnai priskyrë dar vienos Gellerto pasakëèios vertimà – „Pasakà apie melagá“, dabar saugomà LMAB RS, Martino Ludwigo Rhe- sos archyve (f. 137 – 9)8, taèiau tokiai prielaidai patvirtinti dar reikia grafologinës ekspertizës.

1.2. Be Mielcke’s, Gellerto kûrybà á lietuviø kalbà vertë ir kiti XVIII amþiaus lietuviø raðtijos darbuotojai. Kaip galimas vertëjas minimas Aulavënø kunigas Jo- hannas Friedrichas Hertellis (liet. Jonas Frydrichas Hertelis; 1769–1840). Jam priski- riamas pasakëèios „Keleivis“ vertimas. Manoma, kad Papelkiø kunigas Adomas Friedrichas Schimmelpfennigis (liet. Adomas Frydrichas Ðimelpenigis; 1712–1770) ið- vertë „Musës ir uodo smertá“, taèiau ðiø vertimø autorystei nustatyti ðiandien dar stinga duomenø9. Ðias pasakëèias 1880 metais Lietuviðkoje chrestomatijoje paskelbë Rudolfas Jacoby, abiejø vertëju jis laikë Hertellá10.

2. „KÛLIKO“ VERTIMO TIKSLAS IR SANTYKIS SU ORIGINALU. Galima teigti, kad vertimo problemos Mielcke’i rûpëjo visà darbo prie lietuviðkø raðtø laikà. Jo svarstymai apie originalo ir vertimo santyká, iðsakyti polemizuojant su Ostermeyeriu, pamokslø rinkinio Miðknygos prakalboje11 bei apibendrinti minë- tame poetikos skyriuje, – vieni pirmøjø lietuviø raðtijoje. Jie liudija pakankamai profesionalø Mielcke’s pasirengimà vertëjo darbui. Skelbdamas Gellerto pasakëèios vertimà, Mielcke siekë parodyti, „jog ir [...] kai kuriems atrodanèia ðiurkðèia [lietuviø] kalba galima raðyti eiles be þymesniø klai- dø“ (Milkus 1990, 218). Vertëjo santyká su originalu labiausiai ir lëmë tikslas pademonstruoti, kad lietuviø kalba tinka poetinei kûrybai. Visos lietuviðkai leidþia- mos knygos, Mielcke’s supratimu, turi bûti orientuotos á neiðsilavinusá valstietá, o jø tematika apribota kaimieèiui paþástama sodþiaus erdve, jo buitimi, darbais, pa- proèiais. Toká savo poþiûrá Mielcke atvirai iðdëstë polemizuodamas su Osterme- yeriu dël vokieèiø poeto Johanno Walentino Pietscho giesmiø:

pateiktoji odë [...] lietuviams kaip religinë giesmë maþiausiai tinka, nepaisant to, kad vokiðkai ji skaitoma kaip ákvëpto kûrëjo poezija. Èia kalbinamas Dievas, kodël jis uþdelsia paskutinio teismo dienà, taip poetiðkai Visagaliui pasakojama, kas tà dienà atsitiks, kad paprasto þmogaus giesmei tai në kiek netinka (Milkus 1990, 276).

8 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo 11 C[hristian] G[ottlieb] Mielcke, „Vorrede“, epocha, Vilnius: Vaga, 1990, 185. Mißknygos kurroµµa wiµµos Ewangëlios per 9 Plaèiau þr. Gineitis 1990, 184–185. c¸ël± Mét± ißguldytos [...] Karålauc¸uje 10 „Zwei Gellert’sche Fabeln, übersetzt von Raßtais ißµpauµtas per Ering bey Aberland Hertel [...]“, Litauische Chrestomathie, hrsg. karlalißkus Drukorus Mette 1800, III–VI. von Rudolf Jacoby, Leipzig: Kommisions- verlag von B. G. Teubner, 1880, 39–42.

119 Christiano Gottliebo Mielcke’s 0 0 0 „Kûlikas“ – klasicistinio vertimo 0 0 0 pavyzdys 0 0 0 0 0 Tai, kad lietuviai Prûsijos Karalystëje nesudarë visavertës visuomenës struktû- ros, t. y. jie buvo beveik vien valstieèiai, lëmë ir siauras lietuviø kalbos vartojimo ribas. Þodyno pratarmëje motyvuodamas savo darbo reikalingumà, Mielcke nurodo lietuviø kalbos vartojimo sferà: baþnyèia, mokykla, teismai bei vietinës reikðmës komercija (Milkus 1990, 318–319). Lietuviø literatûrinës kalbos nebuvimà Mielcke traktuoja dvejopai. Literatûrinës ir meninës raiðkos prasme tai, be abejo, trûkumas12, taèiau esamoje situacijoje toks lietuviø kalbos vientisumas – raðyti taip, kaip kal- bama, – raðanèiajam tampa dideliu palengvinimu:

kiekvienu atveju jis [poetas] turi mokëti raðyti taip aiðkiai, kad suprastø ir papras- èiausias lietuvis. Ðiuo atþvilgiu lietuviø kalba daug pranaðesnë uþ kitas. Net ir kilniausi posakiai paprastam þmogui bûna suprantami, kadangi jie paimti ið kal- bos, kuri kasdien skamba jo lûpose (Milkus 1990, 204). Gellerto pasakëèios vertimà Mielcke vadina laisvu vertimu („eine freye Ueberµet¸ung“ MG 206). Ði pastaba atkreipia skaitytojo dëmesá á galimà lietuviðko pasakëèios varianto nutolimà nuo originalo tiek turinio, tiek raiðkos atþvilgiu. Èia mintyje turëtinas ir savitas klasicizmo estetikos poþiûris á vertimà. Ðvietimo epochoje á literatûrà þiûrëta kaip á vienà ið asmenybës ugdymo priemoniø, dël to verèiant bu- vo svarbu perteikti norimà idëjà, o formos ir meninës raiðkos elementai daþnai pa- sirinkti atsiþvelgiant á adresatà. Verèiant tekstà, t. y. peradresuojant já kitakalbiam skaitytojui, kurio kultûrinë, ekonominë, geografinë patirtis skirtinga, tekstas neiðven- giamai patiria didesnæ ar maþesnæ transformacijà13. Orientacija á recipientà, t. y. á ver- timo priëmëjà, – vienas bûdingiausiø klasicistinio vertimo bruoþø14. Tokiu vertimu sie- kiama ne kuo tiksliau perteikti originalà, bet sukelti norimà recipiento reakcijà.

3. SIUÞETO TRANSFORMACIJOS. Mielcke’s vertimas iðlaiko pagrindinæ siuþetinæ Gellerto pasakëèios aðá: pavargæs kûlikas apmàsto savo sunkø darbà, var- ganà padëtá, svajoja apie ðaltyðiaus vietà ir jos teikiamà materialinæ gerovæ; veda ðal- tyðiaus dukrà, po uoðvio mirties gauna iðsvajotà vietà; savo kailiu pajunta, kad pa- reigos bei turtai neatneða laimës, ir su ilgesiu prisimena nerûpestingà kûliko jaunys- tæ. Taèiau ðià ið Gellerto pasakëèios imamà siuþetinæ linijà Mielcke perteikia savitai. Pirmiausia dëmesá atkreipia kai kuriø originalo teminiø epizodø kupiûravimas. Galbût vengdamas eskaluoti socialinës neteisybës motyvà, Mielcke ðvelnina vokið- kame originale kiek aðtrokai skambanèià kûliko nepasitenkinimo savo padëtimi temà, dël to praleidþia dalá apmàstymø epizodo, plg. vokiðkà Gellerto pasakëèià15 (GS 131) ir vertimà (MG 206):

12 Toje pat polemikoje su Ostermeyeriu ras] Ambrasas-Sasnava, Vertimo mokslas, Mielcke tvirtina: „Lietuviø kalbos iðraið- Vilnius: Mokslas, 1978, 129. kos priemonës apskritai yra daug skur- 15 Cit. ið: [Christian Fürchtegott Gellert,] desnës“ (Milkus 1990, 288). C. F. Gellerts sämmtliche Schriften 1, Leip- 13 K[azimieras] Ambrasas-Sasnava, Vertimo zig: bey M. G. Weidmanns Erben und tyrinëjimai, Vilnius: Mokslas, 1984, 79. Reich, und Caspar Fritsch, 1769, 131–134 14 Lingvistinëje vertimo teorijoje priimtas kla- (toliau – GS). sicistinio vertimo terminas; þr. K[azimie-

120 Archivum Lithuanicum 6 Du biµt ein µchlechter Kerl, du haµt kein eignes Dach, tu tok’s gra‡us ir jåun’s eµµi, Und mußt dich Tag von Tag mit deinem Flegel plagen! ir dar ne bille kaip mok tas Du thÕtµt ja gern mit deinem Schat¸e µchæn; Jawus per C¸ëµà bubiji, Allein, du Narr, mußt in der Scheune µtehn, buk tikt ant Wargo u‡aug tas. Und kannµt nach langen vier¸ehn Tagen Kasdien rods lubitum’ Mëµôs Kaum einmal in die Schenke gehn, ir µawo Pywo Stópà gérti, Und einen Krug mit Bier und deine Mieke µehn. bet ar taw Spragilas tiek d¾s? Du biµt noch jung, und kannµt h÷bµch leµen teks kittà Darbà taw nutwérti, und h÷bµch µchreiben, ir taw jau reiktu ‡énitiµ’; Und wollteµt µtets ein Dreµcher bleiben? o jey S¸altyßaus Onà weµtum’ Des Schul¸ens Tochter iµt dir gut, paµtójæs bagoc¸iåuµæµis Iµt reich und kann µich h÷bµch geberden: µu D¸iaugµma Språgilà So nimm µie doch. Du kannµt, mein Blut! pameµtum. Wohl mit der ¨eit noch Schul¸e werden. Lietuviðkame variante taip pat neliko ir to meto vokieèiø literatûroje áprastos erotiðkos scenos. Originale ðaltyðiaus dukters ir kûliko meilës scena iðplëtota per 8 eilutes. Jos Mielcke veikiausiai atsisako kaip lietuviui nepriimtinos, nebûdingos nei tautosakai, nei juo labiau to meto lietuviø raðtijai (plg. 1 ir 2 pav.). Numatomam recipientui neinformatyvus, jo iðprusimo neatitinkantis Mielcke’i turbût pasirodë ir gana ilgas naujojo ðaltyðiaus dþiaugsmo palyginimas su sëkmingai studijas baigu- sio studento laime. Ðis epizodas taip pat nepateko á lietuviðkà vertimà. Skirtingi vokiðko originalo ir lietuviðko vertimo moralai. Gellertas akcentuoja, kad didþiausia vertybë þmogui – palaimà teikianti dvasinë ramybë: laimingas ne tas, kuris uþima aukðtà postà, o tas, kuris moka pasitenkinti maþu. Tuo tarpu Mielcke’s morale barokiðkai akcentuojamas þemiðkosios bûties vargingumas: var- gas yra kiekvieno þmogaus – didelius postus uþimanèio ar visai paprasto, turtingo ar bëdþiaus – neatsiejama gyvenimo dalis. Moralo pabaigoje kategoriðkai nukerta- ma, kad tam, kuris nenori vargo priimti kaip natûralios gyvenimo duotybës, apskri- tai „ne reikia Swiete but“, plg. GS 134 ir MG 208:

O lernt, ihr un¸ufriednen Kleinen, Kas wiµµas iß Wargû ißklut Daß ihr die Ruh nicht durch den Stand gewinnt! ir neµµirupintiµ’ kettinna, Lernt doch, daß die am mindµten glücklich µind, tokiåm ne reikia Swiete but, Die euch am meiµten gl÷cklich µcheinen! tai mus S¸altyßus pamokinna. Siekdamas norimos recipiento reakcijos, Mielcke keitë kûrinio formà ir ið dalies turiná, t. y. atliko kûrinio adaptuotà perkodavimà16. Taigi informacija ne tiktai perduota kita kalba, bet ir transformuota. Ji perteikta tokia forma, kurià lemia ne

16 Âèëåí Êîìèññàðîâ, Òåîðèÿ ïåðåâîäà. Ëèíã- âèñòè÷åñêèå àñïåêòû, Ìîñêâà: Âûñøàÿ øêîëà, 1990, 48.

121 Christiano Gottliebo Mielcke’s 0 0 0 „Kûlikas“ – klasicistinio vertimo 0 0 0 pavyzdys 0 0 0 0 0 1 pav. GS 132: meilës scena plëtojama aðtuoniose eilutëse; VUB: IV 10355

originalas, o vertëjo tikslas, jo subjektyvus supratimas, kas priimtina, reikalinga ir suprantama potencialiam informacijos recipientui17. Mielcke’s vertimui bûtø galima taikyti dinaminio ekvivalentiðkumo terminà18.

4. REFERENTINIØ REIKÐMIØ PERTEIKIMAS. Gausios teminës kupiû- ros bei daþni originalûs vertimo ekskursai lëmë palyginti menkà bendros originalo ir vertimo leksikos sluoksná. Lingvistinëje vertimo teorijoje dëmesys kreipiamas á tai, kaip vertimo kalbos tekste atspindëtos originalo semantinës reikðmës. Ið semantiniø reikðmiø lauko iðskiriamas vadinamøjø referentiniø reikðmiø (plg. Ambrasas-Sas- nava 1984, 68) perteikimo laipsnis, kuris gali bûti trejopas: visiðkas, dalinis arba visiðkai neadekvatus19. Vertimo praktikoje tradiciðkai stabiliausias, paprastai priklausantis originalo ir vertimo visiðko atitikimo atvejams, bûna tikriniø vardø sluoksnis, taèiau Mielcke’s vertime jis nëra iðlaikytas. Gellerto pasakëèios kûlikas Hansas vertimo kalboje virsta tiesiog kûliku, o originalo bevardë graþuolë (die Schöne) tampa Ona. Ið Gellerto ir Mielcke’s pavartotø bemaþ po pusantro ðimto daiktavardþiø ori- ginalo ir vertimo tekstuose sutampa tiktai devyni. Adekvaèiai verèiamos: 1) parei- gybës: Amtmann – amtmonas, Schulz – ðaltyðius; 2) maisto ir gërimo pavadinimai: Fleisch – mësa, Bier – pyvas (junginys Krug mit Bier – Pywo Stópa); 3) profesijø pavadinimai: Drescher – kûlikas, Bauern – bûrai, Soldaten – þalnieriai; 4) abstraktai: Ehre – garbë, Schande – gëda. Taèiau Gellerto kûlikas uþkandþiauja juoda duona su pienu (Topf, mit Milch und µchwar¸em Brote), o Mielcke’s – barðèiais (priµµiµrëbæs Barµc¸eis µawo). Taigi bendra daiktavardinë leksika sudaro tiktai kiek daugiau

17 Þäæèí À. Íàéäà, „Ê íàóêå ïåðåâî- Ìîñêâà: Ìåæäóíàðîäíûå îòíîøåíèÿ, äèòú“, Âîïðîñû òåîðèè ïåðåâîäà â çàðóáåæ- 1980, 56. 0 0 0 íîé ëèíãâèñòèêå, Ìîñêâà: Ìåæäóíàðîä- 19 Ëåîíèä Áàðõóäàðîâ, ßçûê è ïåðåâîä, íûå îòíîøåíèÿ, 1978, 128–129. Ìîñêâà: Ìåæäóíàðîäíûå îòíîøåíèÿ, 18 Âèëåí Êîìèññàðîâ, Ëèíãâèñòèêà ïåðåâîäà, 1975, 74. 0 0 0

122 Archivum Lithuanicum 6 2 pav. MG 206: nutylëta meilës scena kompensuojama liaudies frazeologija;

VUB: LR 805

nei septynis procentus visos nominatyvinës raiðkos. Panaðiai yra ir su veiksma- þodþiais. Ið kiek daugiau nei ðimto kiekvieno pavartotø veiksmaþodþiø bendrø vos keletas: kam her – pareina; strafe – baudi; straf’ nicht – nebaudi; lachen – juokiasi; fahren – vaþiuoja. Tai sudaro apie penkis procentus visos verbalinës raiðkos. Kitø kalbos daliø atitikmenø randama dar maþiau.

5. PRAGMATINIØ REIKÐMIØ PERTEIKIMAS. Mielcke puikiai jautë va- dinamàjá ekstralingvistiná kontekstà, suvokë, kad ne viskas, kas graþu ir priimtina vienoje kalboje, vienoje kultûroje, tiks ir bus priimta kitoje. Vertimo poveikio reci- pientui klausimas yra susijæs su pragmatiniø vertimo reikðmiø perteikimu20. Gellertas, norëdamas pabrëþti ðaltyðiaus dukters gerà iðauklëjimà, gretina jos elgesá su tikros miestietës manieromis: „Sind wie die MÕdchen in der Stadt“. Lie- tuviø bendruomenëje dël prieðiðkumo miestui kaip svetimai, tautos identitetui pa- vojingai erdvei, miestietiðkas elgesys negalëjo bûti suvoktas kaip privalumas (pri- siminkime Donelaitá). Natûralu, kad Mielcke ne tik atsisako tokio palyginimo, bet ir siekdamas sukurti semantiðkai neþymëtà ðaltyðiaus dukters paveikslà, suteikia jai niekuo neiðsiskiriantá, áprastà lietuviðkà vardà Ona. Beje, tai buvo puiki iðeitis norint iðvengti lietuviø kultûros bei tautosakos kontekste galëjusio kiek vulgarokai skambëti graþuolës (die Schöne) ávaizdþio. Versdamas Mielcke tiek temine, tiek raiðkos prasme kryptingai „liaudino“ ir ðiaip jau ne knyginæ Gellerto pasakëèià. Kitaip sakant, jis sàmoningai rinkosi sti-

20 Plg. Êîìèññàðîâ 1980, 56.

123 Christiano Gottliebo Mielcke’s 0 0 0 „Kûlikas“ – klasicistinio vertimo 0 0 0 pavyzdys 0 0 0 0 0 listiðkai þymëtà ðnekamosios kalbos raiðkà. Èia Mielcke vykusiai pasinaudojo ne tik lietuviø kaimo gyvenimo realijø paþinimu, bet ir rengiant þodynà perimtais ar paties sukauptais liaudies kalbos pavyzdþiais: patarlëmis, prieþodþiais, vaizdin- gais posakiais. Vertime tylomis apeita meilës scena kompensuojama etnografinëmis detalëmis bei liaudies frazeologija paávairintomis pastabomis apie skirtingus jaunøjø socia- linius sluoksnius bei paèiø vestuviø ruoðà, plg. GS 132 ir MG 106 bei 1 ir 2 pav.:

Hanns ¸ieht die Schæne µanft ¸u µich ins Gr÷ne nieder, Abbudu ¢od¸ui ne pawyd, Lobt ihren neuen Lat¸, µchielt æfters auf ihr Mieder, ir wos prieß Wakarà nutillo. Faµt wie ein junger Herr. Nur mit dem Unterµcheid, Jis Mergà Nammus nulyd, Er hatte mehr Schamhaftigkeit. ir taip µu kitts kitta µumillo. Kur¸, er fieng an, µie recht verlieb ¸u k÷µµen, Iß pirmo Tëw’s rods Dukter Bat um ihr Her¸, und trug ihr Her¸ davon, Kullikui d¾ti ne norëjo. Und ward, wie viele noch auf dieµem Dorfe wiµµen, alle Duktë ir jo Patti Des reichen Schul¸en Schwiegerµohn. patóg³ Wyrà perkalbëjo. Jis Swodbà këlë wie‡libay, gannä wiµµur iµµikaßtåwæs ir paµµid¸iaugiaµ’ ne ma‡ay, kad tok gréc¸nà ¢entà gawæs. Dinamikos vertimo tekstui teikia iðradingai vartojami originalûs ðnekamosios kalbos veiksmaþodþiai, plg.: Jawus per C¸ëµà bubiji; kone mußti ßóka; gallëtum kone µuµµipeßti; priµpyræs Darbo nuµµitwérti ir pan. Emociðkai blankesnë originalo verbalinë raiðka verèiama gyva lietuviø liaudies frazeologija: brummen keièiamas á Dantimis tikt grie‡a, o hun¸t die Frau mich aus á Ona kaip kokia Piktc¸urna [...] º Nammëj’ berie‡ia µawo Burnà. Bandymas kalbëti paradoksaliai padeda vykusiai atskleisti bûrø klastà bei ðaltyðiaus padëties netikrumà: man Burai Apmaudà º ßypµodami darryti móka; pakol dar Språgilà waldei º µmaggey kaip Wilnoµa miegojei. Apskritai Mielcke pripaþino, kad verèiamas tekstas „daug nustoja“ (Milkus 1990, 204). Tà neiðvengiamà iðraiðkos nuskurdimà, matyt, sekant Donelaièiu, steng- tasi kompensuoti liaudies frazeologija. Á akis krenta netolygus frazeologijos iðsidës- tymas pasakëèios tekste: posakiø pastebimai gausëja antrojoje dalyje. Vietomis fra- zeologizmø taip gausu, kad jie net primena spûstá. Atrodo, kad kai kurie epizodai áterpti ne tiek norint átraukti koká naujà motyvà, kiek siekiant poetiniame tekste re- alizuoti kaip galima daugiau liaudies frazeologijos. Antai ðaltyðiaus ligos ir mirties epizode bemaþ kiekviena eilutë – vis naujas posakis, tuo tarpu vokiðkame originale senojo ðaltyðiaus mirèiai skirtos vos dvi eilutës, plg. GS 132 ir MG 206–207:

Kaum hatt er µie: µo ward der Alte µchon Bet d¸iaugiaµ’ tikt tußc¸iû Niekû Durch µchnellen Tod der Welt und µeinem Dorf nës muµa Am‡ias ne be Gålo, entriffen ir Giltinë ne wei¸d Dantû, bet ir drutus iß Swieto wålo. Ligga ateit ne ßiaukiama, Ir jis umay iß c¸e atµtója

124 Archivum Lithuanicum 6 3 pav. MG 207: originalus Mielcke’s fragmentas apie baudþiavà;

VUB: LR 805

Panaðiai Mielcke’s „Kûlike“ frazeologija gerokai iðpleèiamas nusivylimo savo pareigomis fragmentas, konstruojamas visiðkai originalus (Gellerto pasakëèioje jo nëra) baudþiavos epizodas, plg. MG 207 (2x) ir 3 pav.:

Naudôs gåwæs ir Garbês Tad Wargas Wargà ir pridur’, be Wargo but nuµµitikkëjau, Kad Burai Baud¸iawà tur sekti, bet Strampas wis gul prie S¸unniês ir tu priµtódam’s j¾s wiµµur, Pipirrai µprogµt, Medum’ paµëjau. wël ne galli Pakåjaus tekti. Atmesdamas paþodiná vertimà, Mielcke, be kita ko, pirmasis lietuviø raðtijoje pajuto jau tvyrojusias gimstanèio romantizmo nuotaikas ir prabilo apie savità kiek- vienos kalbos dvasià:

Jis [poetas] niekados neprivalo paþodþiui versti vokieèiø arba kitø kalbø dailiø pasakymø, jei tai prieðtarautø lietuviø kalbos dvasiai, o tokiø atvejø, kad abidvi kalbos atitiktø, yra reta (Milkus 1990, 204). Kiekvienos kalbos savitumas, Mielcke’s supratimu, akivaizdþiausiai atsisklei- dþia per posakius, frazeologizmus, liudijanèius ne tik ir ne tiek gramatinius bei leksinius skirtumus, kiek skirtingà gyvenimo realybæ bei pasaulëjautà. Ne veltui Ruhigo þodynà jis gausiai pildë frazeologizmø pavyzdþiais ið rankraðtinio Bro- dowskio þodyno bei vaizdingais posakiais ið Donelaièio Metø. Ið viso Mielcke’s verstoje pasakëèioje pavartota apie 20 frazeologijos vienetø. Didþiuma jø randama ir jo rengtame lietuviø–vokieèiø ir vokieèiø–lietuviø kalbø þodyne, plg.:

MG MÞlv ir MÞvl ¢od¸ui ne pawyd MG 206 Ne pawyd ¢od¸iui MÞlv 346; MÞvl 82 d¸iaugiaµ’ tikt tußc¸iû Niekû MG 206 D¸iaugaµ’ tußc¸iû Niekû MÞlv 63 Giltinë ne wei¸d Dantû MG 206 Giltinë ne wéi¸d Dantû MÞlv 81 Ligga ateit ne ßiaukiama MG 207 Ateit Ligga ir ne ßiaukiama MÞvl 305 Skårbus [...] µukråuµi MG 207 Skårbus kråuti MÞlv 129

125 Christiano Gottliebo Mielcke’s 0 0 0 „Kûlikas“ – klasicistinio vertimo 0 0 0 pavyzdys 0 0 0 0 0 MG MÞlv ir MÞvl Strampas wis gul’ prie S¸unniês MG 207 Strippinnis wiµµados gul pas S¸unn MÞvl 304 Pipirrai µprogµt, Medum’ paµëjau MG 207 Medum’ µëjei, Pipirrai µprogµta MÞvl 331 Dantimis tikt grie‡a MG 207 Ilt grië‡e ant manæs MÞvl 244 Burnà rie‡ia MG 207 Burnà rë‡ia MÞlv 225 Wargas Wargà ir pridur’ MG 207 Wargas Wargà pridur, priµpir MÞvl 512 kaip Wilnoµa miegojei MG 208 Mëgt kai Wilnoµa MÞlv 330

Mielcke’s þodynas – pirmasis lietuviø kalbos leksikografijos darbas, kur pirme- nybë teikta ne biblinei, o gyvosios kalbos frazeologijai21. Þodyno pratarmëje jis pripaþásta, kad jam „rûpëjo pridëti daug lietuviðkø patarliø, kuriose labiausiai atsiskleidþia kalbos genijus“ (Milkus 1990, 320). Ðnekamàjà lietuviø kalbà jis laikë atitinkanèia visus klasicistinës estetikos keliamus kilnios raiðkos reikalavimus. Tad tiek savo kalbiniais, tiek literatûriniais darbais Mielcke stengësi integruoti ðnekamosios kalbos pavyzdþius á lietuviø raðytinæ kalbà.

6. EILIAVIMO YPATUMAI. Gellerto pasakëèios ritmika remiasi jambiniø keturpëdþiø ir ðeðiapëdþiø gretutinio rimavimo eiluèiø kaita. Truhposios keturpë- dës ir ilgosios aleksandrinio tipo ðeðiapëdës eilutës su cezûra po treèiosios pëdos sudaro savitus, tarsi antikinius periodus primenanèius ritminius vienetus. Mielcke renkasi kur kas paprastesnæ riminæ struktûrà: jis verèia ketureilëmis kryþminio rimavimo strofomis, kurias sudaro vadinamosios trumposios jambinës keturpëdës eilutës su vyriðka ir moteriðka kadencija. Rimuodamas Mielcke grieþtai laikosi paties nusistatytø taisykliø: paiso taisyklingo kirèiavimo, þiûri, kad klauzuliø gar- sai bûtø tikslûs ir vienodai iðsidëstæ. Ðiai taisyklei jis niekur nenusiþengia. Vis dëlto rimavimo pavadinti iðradingu negalëtume: daþnai rimuojamos tos paèios kalbos dalys, pvz.: kettinna – pamokinna, nuweßti – µuµµipeßti, Garbês – S¸unniês, mannês – µawês, nors yra ir ðiek tiek iðradingesniø: Karc¸iamoj’ – parjoj’, Galwôs – tulimôs. Giesmes primenanèià pasakëèios ritminæ struktûrà, palyginti neiðradingø rimø monotoniðkà skambëjimà kai kur gyvina dinamiðka sakinio struktûra – áterpiniai, gretinimai, sakinio daliø praleidimai. Tai Mielcke’s vertimà artina prie ðnekamosios kalbos ritmikos, plg. MG 208 (2x) ir 207:

O kad ir koc¸ës taw µmagga, tai Ona kaip kokia Piktc¸urna (kad niekur butu taw ramma) Nammëj‘ berie‡ia µawo Burnà.

21 Jurgis Lebedys, „Pirmieji smulkiosios lie- nius: Valstybinë groþinës literatûros lei- tuviø tautosakos rinkiniai“, Smulkioji lie- dykla, 1956, 30. tuviø tautosaka XVII–XVIII amþiuje, Vil-

126 Archivum Lithuanicum 6 Jus Wargdienei ne miµlikit, kad Wargas ne atµiek Baggóc¸us, jiµµai (nuµµiµtebbëtumbit) ir Wießpac¸û atrand’ Palloc¸us.

Kad j¾s ne baudi, jokiaµµi, kad baudi, Dantimis tikt grie‡a.

7. VËLESNËS „KÛLIKO“ PUBLIKACIJOS. Mielcke, matyt, vylësi, kad dël paprastos eilëdaros, áprastos kasdienës kalbos kûrinys bus lengviau ásimena- mas ir galbût paplis platesniuose bendruomenës sluoksniuose. Vis dëlto Mielcke’s vertimas, pirmà kartà publikuotas 1800 metais, atrodo, buvo ilgam uþmirðtas. Lie- tuviø spaudoje „Kûlikas“ vël pasirodë tiktai 1928-aisiais Tilþës lietuviø kalendo- riuje. Èia pasakëèia pristatyta kaip „labai senos eilës, sutaisytos pirm menkiausiai 150 Metø“22. Laikantis áprastos lietuviðkø kalendoriø sudarytojø praktikos23, prie publikacijos nenurodytas nei ðaltinis, nei vertimo autorius. XX amþiaus antroje pusëje „Kûlikas“ jau aiðkiai suvokiamas kaip lietuviø lite- ratûros istorijos dalis. Ðiuo laikotarpiu pasirodo dar keturios pasakëèios publika- cijos: Lietuviø literatûros istorijos chrestomatijoje24, „Versmiø“ serijos leidiniuose Lie- tuviø pasakëèia (1978) ir Lietuviø poetikos pradmenys (1985)25 bei 1990 metais iðëjusia- me Mielcke’s raðtø tome Pilkainis (Milkus 1990, 48–53).

IÐVADOS. 1. Christianas Gottliebas Mielcke domëjosi Christiano Fürchtegotto Gellerto kûryba ir jà vertino. Polemikoje su Gottfriedu Ostermeyeriu þadëtas iðleisti jo paties verstø Gellerto pasakëèiø rinkinëlis, atrodo, nebuvo iðspausdintas, bet „Kûlikas“ greièiausiai buvo viena ið numatytam rinkinëliui skirtø pasakëèiø. 2. Versdamas Gellerto pasakëèià, Mielcke orientavosi á skirtingus recipientø tipus: 1) lietuviø ir vokieèiø raðtijos darbuotojus, kuriems siekë árodyti, kad lietuviø kalba tinka kilniai poetinei kûrybai; 2) lietuviø valstieèiø bendruomenæ, kurioje, tikëtasi, kûrinys turëjo paplisti. Orientacija á du tiek iðsilavinimu, tiek kultûrine patirtimi gana skirtingas grupes lëmë nukrypimø nuo originalo pobûdá. 3. Mielcke pirmasis lietuviø raðtijoje pajuto gimstanèio romantizmo nuotaikas ir, atsisakydamas paþodinio vertimo, mëgino atsiþvelgti á skirtingà kiekvienos „kalbos

22 Lietuviðkos Kalendros Metui 1929: wisai Pru- Feodalizmo epocha, redagavo K[ostas] Kor- sø Lietuvai (ir Klaipëdos kraðtui) pritinkan- sakas ir J[urgis] Lebedys, Vilnius: Valsty- cziai sutaisë E. Jagomastas, Tilþë: Lituania, binë groþinës literatûros leidykla, 1957, 1928, 125–126. 0 0 0 206–209. 23 Domas Kaunas, Maþosios Lietuvos knyga, 25 Lietuviø pasakëèia, parengë V[ytautas] Va- Vilnius: Baltos lankos, 1996, 629. nagas, Vilnius: Vaga, 1978, 44–49; Lietu- 24 Lietuviø literatûros istorijos chrestomatija. viø poetikos pradmenys, 227–232.

127 Christiano Gottliebo Mielcke’s 0 0 0 „Kûlikas“ – klasicistinio vertimo 0 0 0 pavyzdys 0 0 0 0 0 dvasià“. Veikiamas romantiniø idëjø, Mielcke lietuviø ðnekamosios kalbos raiðkà laikë tinkama poetinei kûrybai. 4. „Kûliko“ vertimas iðlaikë pagrindinæ originalo siuþetinæ aðá, taèiau atsiþvelg- damas á recipientà Mielcke nevengë tiek teminiø kupiûrø, tiek originaliø intarpø. Tai sàlygojo palyginti menkà bendros originalo ir vertimo leksikos sluoksná. Miel- cke sàmoningai rinkosi stilistiðkai þymëtà ðnekamosios kalbos raiðkà, vykusiai pa- sirëmë rengiant þodynà perimtais ar paties sukauptais liaudies kalbos pavyzdþiais. 5. Verèiant pasakëèià, pasirinkta ir paprastesnë, ðnekamajai kalbai artimesnë ritminë struktûra: ketureilës strofos, kurias sudaro trumposios jambinës keturpëdës eilutës. 6. „Kûliko“ vertimas ið esmës atitiko klasicistinio vertimo reikalavimus: buvo iðlaikytas tam tikras idëjinis ir teminis bendrumas su originalo tekstu, kita vertus, meninë raiðka adaptuota atsiþvelgiant á vertimo recipientà.

Literatûra ir ðaltiniai:

A MBRASAS-SASNAVA, K[AZIMIERAS], 1978: Vertimo mokslas, Vilnius: Mokslas.

A MBRASAS-SASNAVA, K[AZIMIERAS], 1984: Vertimo tyrinëjimai, Vilnius: Mokslas.

G INEITIS, LEONAS, 1990: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Vaga. GS – [Christian Fürchtegott Gellert,] C. F. Gellerts sämmtliche Schriften 1, Leipzig: bey M. G. Weidmanns Erben und Reich, und Caspar Fritsch, 1769.

H ONNEFELDER, GOTTFRIED, 1977: „Christian Fürchtegott Gellert“, Deutsche Dichter des 18. Jahrhunderts. Ihr Leben und Werk, hrsg. von Benno von Wiese, Berlin: Erich Schmidt Verlag, 115–133.

K AUNAS, DOMAS, 1996: Maþosios Lietuvos knyga, Vilnius: Baltos lankos.

L EBEDYS, JURGIS, 1956: „Pirmieji smulkiosios lietuviø tautosakos rinkiniai“, Smulkioji lietuviø tautosaka XVII–XVIII amþiuje, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidykla, 5–40. Lietuviðkos Kalendros Metui 1929: wisai Prusø Lietuvai (ir Klaipëdos kraðtui) pritinkancziai sutaisë E. Jagomastas, Tilþë: Lituania, 1928. Lietuviø literatûros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha, redagavo K[ostas] Korsakas ir J[urgis] Lebedys, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidykla, 1957. Lietuviø pasakëèia, parengë V[ytautas] Vanagas, Vilnius: Vaga, 1978. Lietuviø poetikos pradmenys, parengë Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 1985.

M AUVILLON, JACOB; L UDWIG AUGUST UNZER, 1771: Über den Wert einiger deutscher Dichter und über andere Gegenstände den Geschmack und die schöne Literatur betreffend. Ein Briefwechsel 1, Frankfurt und Leipzig.

[MIELCKE, CHRISTIAN GOTTLIEB,] 1788: Beµcheidene Beantwortung des Bedenkens, so Herr Pfarrer Ostermeyer von Trempen ÷ber einen Entwurf ¸um neuen Littauiµchen Geµangbuch bekannt gemacht, ans Licht geµtellet von C. G. Mielcke, Cantore zu Pillc- kallen [...] Kænigsberg, gedruckt mit Kanterµchen Schriften, 1788; cit. ið: Milkus 1990, 220–316.

128 Archivum Lithuanicum 6 M IELCKE, C[HRISTIAN] G[OTTLIEB], 1800: „Vorrede“, Mißknygos kurroµµa wiµµos Ewangëlios per c¸ël± Mét± ißguldytos [...] Karålauc¸uje Raßtais ißµpauµtas per Ering bey Aberland karlalißkus Drukorus Mette 1800, III–VI. MG – [Christian Gottlieb Mielcke,] Anfangs=Gr÷nde einer Littauiµchen Sprach=Lehre, wo- rinn ¸war die von dem j÷ngern Ruhig ehemals herausgegebene Grammatik ¸um Grunde gelegt, aber mit µtarken ¨uµÕãen und neuen Ausarbeitungen verbeµµert und vermehrt worden von Chriµtian Gottlieb Mielcke, Cantor in Pillckallen, Kænigsberg, 1800. Druck und Verlag der Hartungµchen Hofbuchdruckerey.

M ILKUS, KRISTIJONAS GOTLYBAS, 1990: Pilkainis, parengë Liucija Citavièiûtë, Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Vaga. MÞlv, MÞvl – [Christian Gottlieb Mielcke,] Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches Wærter=Buch, worinn das vom Pfarrer Ruhig ¸u Walterkehmen ehemals heraus gege- bene ¸war ¸um Grunde gelegt, aber mit µehr vielen Wærtern, Redens=Arten und Spr÷chwærtern ¸ur HÕlfte vermehret und verbeµµert worden von Chriµtian Gottlieb Mielcke, Cantor in Pillckallen [...], Kænigsberg, 1800. Im Druck und Verlag der Har- tungµchen Hofbuchdruckerey; santrumpa MÞlv þymi lietuviø–vokieèiø, o MÞvl – vo- kieèiø–lietuviø kalbø dalá.

S IDABRAITË, ÞAVINTA, 2003: „Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtijoje“, ALt 5, 97–126. „Zwei Gellert’sche Fabeln, übersetzt von Hertel [...]“, Litauische Chrestomathie, hrsg. von Rudolf Jacoby, Leipzig: Kommisionsverlag von B. G. Teubner, 1880, 39–42.

Á ÀÐÕÓÄÀÐÎÂ, ËÅÎÍÈÄ, 1975: ßçûê è ïåðåâîä, Ìîñêâà: Ìåæäóíàðîäíûå îòíîøåíèÿ.

Ê ÎÌÈÑÑÀÐÎÂ, ÂÈËÅÍ, 1980: Ëèíãâèñòèêà ïåðåâîäà, Ìîñêâà: Ìåæäóíàðîäíûå îòíî- øåíèÿ.

Ê ÎÌÈÑÑÀÐÎÂ, ÂÈËÅÍ, 1990: Òåîðèÿ ïåðåâîäà. Ëèíãâèñòè÷åñêèå àñïåêòû, Ìîñêâà: Âûñ- øàÿ øêîëà.

Í ÀÉÄÀ, ÞÄÆÈÍ À ., 1978 : „Ê íàóêå ïåðåâîäèòú“, Âîïðîñû òåîðèè ïåðåâîäà â çàðóáåæ- íîé ëèíãâèñòèêå, Ìîñêâà: Ìåæäóíàðîäíûå îòíîøåíèÿ, 114–137.

Þavinta Sidabraitë THE THRESHER (1800) BY CHRISTIAN GOTTLIEB MIELCKE— AN EXAMPLE OF A CLASSICIST STYLE TRANSLATION 0 0 0

Summary

In the chapter on poetics of the Lithuanian grammar, which was published in Königsberg (Karaliauèius) in 1800, Christian Gottlieb Mielcke published his own translation of Der Drescher (The Thresher), a fable by Christian Fürchtegott Gellert. According to Mielcke’s plan, The Thresher was supposed to become an example of a proper translation of a piece of poetry into Lithuanian. Having rejected the possibility of word-for-word translation and influenced by the nascent ideas of Romanticism, Mielcke was the first in

129 Christiano Gottliebo Mielcke’s 0 0 0 „Kûlikas“ – klasicistinio vertimo 0 0 0 pavyzdys 0 0 0 0 0 a Lithuanian cultural milieu to write about the necessity of taking into consideration the “spirit of the language”. This was the most apparent in the phraseological units and figurative phrases that could not be translated literally. When translating, Mielcke did not aim to reproduce the original precisely. Having the audience for his translation—a Lithuanian peasant—in mind, he consciously tried to adjust the fable by Gellert to the life and language of a peasant by modifying the theme and the means of expression. He would not object to expurgating certain episodes and original parts and he would use stylistically marked spoken language and transform versification. In general, the transla- tion by Mielcke satisfied the requirements of a rather free classicist style translation.

Þ AVINTA SIDABRAITË Gauta 2004 m. geguþës 27 d. Literatûros katedra 0 0 0 Klaipëdos universitetas 0 0 0 Herkaus Manto g. 84 0 0 0 LT-92294 Klaipëda, Lietuva 0 0 0 el. p.: [email protected] 0 0 0

130 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Mikas Vaicekauskas Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, Vilnius

Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII amþiaus giesmiø anonimiðkumas: probleminiai svarstymai

Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII amþiaus giesmiø autorystës, kilmës, vertimo ar perkûrimo ðaltiniø nustatymas painus ir sudëtingas. Ðiame straipsnyje tai vadi- nama originalumo problema. Sunkumø pirmiausia kyla dël to, kad daþniausiai autoriai, parengëjai ar vertëjai aptariamo laikotarpio giesmynuose ir kituose leidi- niuose su giesmëmis nebuvo nurodomi; nebuvo þymimi ir giesmiø originalø auto- riai. Kà ir kalbëti apie vertimo ar perëmimo ðaltinius. Giesmiø autorystë, kilmë, ðaltiniai nustatinëjami daugiausia lyginant giesmiø variantus, kartais vien tik pir- màsias jø eilutes. Taèiau tai maþai padeda siekiant nustatyti, ið kokio ðaltinio veista. Dël ðiø ir panaðiø prieþasèiø XVI–XVIII amþiaus lietuviðkø baþnytiniø giesmiø antologijoje Giesmës Dangaus Miestui1 katalikiðkø giesmiø komentaruose ne visur nurodyti autoriai, vertëjai, giesmiø kilmë ir ðaltiniai. Tà savo recenzijoje pastebëjo Birutë Kabaðinskaitë. Ji raðë: „Katalikø giesmës [...] pristatytos kukliau. Ið apraðø matyti, jog daug giesmiø ðaltiniø, autoriø liko nenustatyta. Ne visada nurodoma, ar giesmë buvo vëliau átraukta á kitus giesmynus. Tokiø „nenustatytos kilmës“ giesmiø yra Ðrubauskio giesmyne, bet ypaè daug jø vëlesniuose giesmiø rinkiniuose ir kitokiuose leidiniuose“2. Taèiau recenzentë neatkreipë pakankamai dëmesio á tai, kad antologijos ávade buvo uþsiminta apie lietuviðkø katalikiðkø giesmiø origina- lumo problemà3. Ðiuo klausimu spaudoje buvo raðyta dar kelis kartus4.

1 Giesmës Dangaus Miestui. XVI–XVIII am- XVI–XVIII amþiai“, Giesmës Dangaus Mies- þiaus lietuviø baþnytiniø giesmiø antologija, tui, viii. 0 0 0 parengë Dainora Pociûtë-Abukevièienë, 4 Mikas Vaicekauskas, „Pranciðkus Ðrubaus- Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuviø kis: asmenybë ir ‘Balsas ðirdies’“, Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 1998. katalikø mokslø akademijos metraðtis 10, 2 Birutë Kabaðinskaitë, [Rec.:] „Giesmës dan- 1996, 186; „Giesmës“, Lietuvos Didþiosios gaus miestui. XVI–XVIII amþiaus lietuviø Kunigaikðtijos kultûra. Tyrinëjimai ir vaizdai, baþnytiniø giesmiø antologija“, ALt 1, sudarë Vytautas Aliðauskas, Liudas Jo- 1999, 185. 0 0 0 vaiða, Mindaugas Paknys, Rimvydas Pet- 3 Dainora Pociûtë-Abukevièienë, Mikas Vai- rauskas, Eligijus Raila, Vilnius: Aidai, cekauskas, „Lietuviø baþnytinës giesmës: 2001, 174–176. 0 0 0

131 Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus giesmiø anonimiðkumas: 0 0 0 probleminiai svarstymai 0 0 0 Ðiuo straipsniu norima dar kartà atkreipti dëmesá á lietuviðkø katalikiðkø XVII– XVIII amþiaus giesmiø originalumo problemà, jà aktualizuoti, suformuluoti pagrin- dinius temos klausimus bei svarstymø kryptis. Laikotarpio ribas apibrëþia keli dalykai: 1) XVII amþiaus viduryje iðleistas pir- mas lietuviðkas katalikiðkas giesmynas – Saliamono Slavoèinskio Giesmës tikëjimui katalickam prideranèios (1646); 2) XVI amþiuje buvo iðspausdintos tik dvi lietuviðkos katalikiðkos giesmës Mikalojaus Daukðos katekizme (1595); jø autorystë, vertëjas ir kilmë yra þinomi; 3) XIX amþiuje prasidëjo naujas lietuviðkos katalikiðkos himno- dijos etapas; kartu buvo toliau leidþiami XVII–XVIII amþiaus giesmynai bei leidi- niai su giesmëmis. Aiðkumo dëlei reikëtø apibrëþti ir pakomentuoti kelias ðiame straipsnyje varto- jamas sàvokas. Giesmës originalas – tai pirminis lotyniðkos, lenkiðkos, lietuviðkos giesmës variantas; ið jo daryti vertimai, perkûrimai. Giesmës vertimas nebûtinai gali bûti atliktas ið giesmës originalo; galimas, pavyzdþiui, lotyniðkos giesmës (tai bus originalas) vertimas á lietuviø kalbà ið lenkø kalbos (tai bus giesmës vertimo ðalti- nis). Giesmës perkûrimas – raðant giesmæ pasinaudota viena ar keliomis giesmëmis, o ne paþodþiui ar kûrybiðkai iðversta; perkûrimo ðaltiniai gali bûti ir giesmiø origi- nalai, ir vertimai; perkuriamai giesmei ið ðaltinio gali bûti perimtos iðtisos eilutës ar net strofos. Giesmës autorystë nustatoma pagal giesmës originalo autoriø. Sàvoka giesmës kilmë vartojama kalbant apie giesmës bet kurio pobûdþio kilmæ. Tai gali bûti ir originalas, vertimas ar perkûrimas, ir pirmoji ar vëlesnë publikacija. Su giesmës publikavimu susijæs giesmës perimamumas; juo nurodoma, ar giesmë spausdinama pirmà kartà, ar yra perimta ið kurio nors kito giesmyno ar kito leidinio su giesmëmis.

1. AUTORIAUS ANONIMIÐKUMAS. Viduramþiais, kaip teigia Johanas Huizinga (kai kuriais atvejais viduramþiðka meno samprata yra artima Baroko laikø religiniam menui), iðkiliausi ir graþiausi Ðventosios istorijos siuþetai, temos bei motyvai turëjo grieþtà, senà vaizdavimo tradicijà bei bûdus. Paèiam menininkui jau nebereikëjo ieðkoti savojo kûrinio sandaros5. Anot Ernsto H. Gombricho, Vidur- amþiø Europos menininkas nebûtø supratæs, kodël jam reikëtø braiþyti naujà baþ- nyèios planà, sukurti naujà ostijos konstrukcijà ar ið naujo interpretuoti Ðventàjà istorijà, kai puikiausiai galima pasinaudoti senøjø autoriø jau taikytais metodais ir autoritetø pavyzdþiais. Viduramþiø menininkas nesijautë paþemintas, supanèio- tas ar suvarþytas, kai jam uþsakydavo kûriná ir nurodydavo senà, autoritetingà bei garbingà pavyzdá. „Jam likdavo plaèiausios galimybës pasirodyti – meistras jis ar nemokða“6. Plagijavimas, skolinimasis, kûrinio perkûrimas buvo laikomi autoriaus

5 Johan Huizinga, Viduramþiø ruduo. Studija 6 Ernst H. Gombrich, „Didþiosios permainos apie keturiolikto ir penkiolikto ðimtmeèio gy- Vakarø Europos mene: Europa, ðeðtasis– vensenà ir màstysenà Prancûzijoje ir Nyder- vienuoliktasis amþiai“, vertë Irena Joman- landuose, vertë Antanas Gailius, Vilnius: tienë, Krantai 1–3 (37–39), 1992, 51. Amþius, 1996, 397.

132 Archivum Lithuanicum 6 ar vertëjo meistriðkumu, nes tai rodë jo sugebëjimà atkurti, sukomponuoti ar iðversti autoritetingà ir ðventà tekstà. XVII–XVIII amþiuje religiniuose raðtuose daug fantastiniø atsitikimø, stebuklø, ávairiø istorijø, mirties agonijø, pragaro kanèiø epizodø. Tokie siuþetai keliaudavo ið knygos á knygà, nes, pasak Arono Gurevièiaus, senøjø autoriø citatos, frazës ar þodþiai ið jø raðtø Viduramþiais buvo natûrali iðraiðkos priemonë, kadangi pripa- þintas autoritetas reiðkë viskà, o originalumas – nieko7. Giesmëse taip pat galime áþvelgti keliaujanèiø siuþetø, epizodø, pasiskolintø stilistiniø formø. O evangeliniai siuþetai, susijæ su Jëzumi Kristumi, Ðvè. Mergele Marija, taip pat ðventøjø gyvenimo istorijos buvo bendri visai krikðèioniðkajai Europos kultûrai, todël èia kûriniø au- torystë beveik nieko nereiðkë. Pasak Domo Kauno, „anonimiðkumà, tapusá beveik taisykle, skatino to meto religinës dorovës nuostata“8. Vidinius þmoniø iðgyvenimus reikðti þodþiu ir garsu padedanti muzika sufor- mavo ir ðiø iðgyvenimø raiðkos bûdus. Kiekvienoje bendruomenëje, kiekvienoje baþ- nyèioje, ar ji buvo visos LDK, ar lietuviðkai kalbanèios teritorijos, ar atskiro miesto, ar vienos parapijos, laikui bëgant buvo sukurtas savitas tokios raiðkos repertuaras. „Toks liturginës muzikos paveldas per amþius buvo gludinamas, puoselëjamas, ieð- kojo savo veido, ir tai nëra individualiø pastangø ar neeiliniø asmenybiø veiklos rezultatas, bet to gyvo organizmo – Baþnyèios – viduj iðaugæs vaisius“9. Neoriginalumas – vienas ið Baroko literatûros bruoþø, bûdingas XVI–XVIII am- þiaus religinei (ypaè katalikiðkai) literatûrai. Religiniams raðtams, turintiems lite- ratûriniø elementø, ypaè bûdingi keliaujantys siuþetai. Naudojant koká nors sveti- mà siuþetà, visai nebûtina buvo nurodyti jo autoriø, tai nelaikyta plagijavimu10. Todël ir Saliamono Slavoèinskio (prieð 1630–apie 1660) Giesmëse tikëjimui katolickam prideranèiose (1646), Pranciðkaus Ðrubauskio (1620–1680) Balse ðirdies (~1679), Ro- berto Bellarmino katekizmo giesmynëlyje (1677), Giesmëse apie Ðvenèiausià Panà Ma- rijà (1765), Altoriuje duchauname (~1733–1752), Pëdelyje miros (1750) ir kitur giesmiø kûrëjø pavardës nenurodytos. Kartais paminimi vertëjai, parengëjai ar redaktoriai. Slavoèinskis savo giesmyno pratarmëje sakosi esàs vertëjas ir parengëjas. Ðrubaus- kis savo pavardës niekur nëra nurodæs – nei giesmyne, nei katekizme; tik uþraðë priklausàs Jëzuitø ordinui. Kaip pavyzdá galima pateikti dviejø Ðrubauskio knygø antraðtes, charakteringas aptariamam laikotarpiui:

7 Aronas Gurevièius, Viduramþiø kultûros ka- 9 Kæstutis Graþys, „Muzika yra liturgija“, tegorijos, vertë Vanda Nekraðienë, Vilnius: Dienovidis 12, 1998 03 20–26, 13. Mintis, 1989, 117. 10 Tà patá pastebi ir Leonas Gineitis: „Auto- 8 Domas Kaunas, „Lietuviðkoji knyga Lietu- riai, kuriais sekta ar kurie tiesiog plagijuo- vos Didþiojoje Kunigaikðtystëje“, Audronë ti, galëjo bûti kûrinyje paminëti arba nuty- Glosienë, Domas Kaunas, Auðra Navickienë, limi. Tai ypaè bûdinga religiniams rað- Vanda Stonienë, Lietuviðkoji knyga. Istorijos tams, turintiems literatûriniø elementø“ metmenys: Nuo raðto atsiradimo Lietuvos (Leonas Gineitis, Klasicizmo problema lietu- Didþiojoje Kunigaikðtystëje iki Lietuvos nepri- viø literatûroje, Vilnius: Vaga, 1972, 82). klausomybës atkûrimo 1990 metais, Vilnius: AB „Vilspa“, 1996, 68.

133 Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus giesmiø anonimiðkumas: 0 0 0 probleminiai svarstymai 0 0 0 BAÙSAS / SIRDIES / Pas / Wieµzpati Diewa, / Panna Szwenãiauµe / MARIA. / Ir jo Swentus Danguy / Karalaujanãius / SZAUKIANCIOS. / Per Gieµmes / Pagal iµzpaêinimo Baêniãios Swen-/tos Katalickos Rimo / SUDETAS; / O dabar naujey µudaùaydimu Wireµniuju / IZDUOTAS. / Per wiena Kuniga Societatis JESU. / Metuoµe nuog Uýgimimo balµingo Zodêio / Amêino 1726, / W WILNIE w Drukarni Akademie: Soc: JESU.

PAMO-/KSÙAS / Krikúãioniµzkas / Trumpay / IZGULDITAS / Ir / Su daùaydimu Wireµniuju / Per wiena Kuniga Soc. JESU / Drukarniey Wilniuy / Akademijoy / IZDUOTAS. / Metuoµe nuog uýgimimo / Chryµtuµo Pono, / 1725. Taip pat be autoriø ar parengëjø pavardþiø buvo iðspausdintas Altorius duchau- nas, Giesmës apie Ðvenèiausià Panà Marijà, be vertëjø – Bellarmino katekizmas, Pëdelis miros, nenurodë savæs ir Contiones Litvanicae rankraðèio su giesmiø rinkinëliu (~1720) autorius. Giesmëse apie Ðvenèiausià Panà Marijà yra tik kriptonimu pasiraðæs rengëjas11:

GIESMES / APE / SZWÆCIAUSE PANNA / MARIA, / Par proce ir µtorone wiena

Kuniga / N. W. ZOKANA S. / DOMINIKA / Kaùwaryjos Ziemayciu Kloµztoriaus, /

ISZDRUKAWOTAS. / METUOSE P. 1773. / Vilniuy Drukarnioy J. K. M. Akadem. / Societatis JESU. Daugelio XVIII amþiaus leidiniø bei knygeliø su giesmëmis autoriai ir vertëjai taip pat nëra þinomi, pavyzdþiui, ðiø knygeliø – Gaspadorius datirtas (~1771–1781), Ziwatas (1753), Karunka ðirdies Jezuso (prieð 1788), Kalvarija arba Keliai Kryþiaus (prieð 1797); bûdingas pavyzdys Pavinastis krikðèioniðkas (1781):

PAWINASTIS / KRYKSCIONYSZKAS / ARBA / PAMOKSÙAS TRUMPAS / APE

TAY / Kà pawinas Koýnas Ka-/talykas ýinoty, tykiety yr da-/rity idant galietum apturiety / iµzganima duµies µawa; iµz Lie-/zuwe Lækiµzka ant ziemayty-/µzka µu nekureys pridotkays / pardietas, yr µu pazwaleny Wi-/reµniuju i Druka paduotas Me-/tuoµe 1781. / Karaluy. amêiu Diewuy paci-/am teguù bus garbie yr µzùowy ant /

amýiu amzinuju. / WARSZUWO / Drukarnio s. Kriêiaus KK. / MISSIONORIU. Dviejø leidiniø su giesmëmis autorius spëjamas: Simonui Jakðtavièiui (apie 1720–po 1777) priskiriama Novena ðvento Antano (1775) ir Kelias kruvinas karaliaus sopuliø Jezuso Christuso (1772). XVII–XVIII amþiaus lietuviðkø katalikiðkø raðtø autorystës nebuvimo problemà 1927 metais jau buvo pastebëjæs Mykolas Birþiðka, ðiek tiek vëliau – Liudas Gira12.

11 Vaclovas Birþiðka buvo spëjæs, kad kripto- giausia vertë giesmes, kurios pateko á nimu N. W. pasiraðæs Mikalojus Vodins- „Balsà Ðirdies“ ir kitus giesmynus bei kis (Nicolaus Wodinski), taèiau dabar tuo maldaknyges“ (Mykolas Birþiðka, Rinkti- abejojama, nes trûksta patvirtinanèiø niai mûsø senovës raðtai. Medþiaga lietuviø duomenø; þr. LB I 106, Nr. 267. raðtijos mokslui aukðtesniosiose mokyklose, 12 „Katalikø giesmës retai teávardo savo au- Kaunas: Ðvietimo ministerijos knygø leidi- torius ar vertëjus. Joknavièia (†1668), Ðru- mo komisija, 1927, 156). „Gaila tik, kad bauskis (†1680) ir kiti jëzavitai raðë, dau- jezuitø ir kitø katalikø giesmynø bei mal-

134 Archivum Lithuanicum 6 Paèiø giesmiø originalø autoriai áraðyti tik trijose vietose – Altoriuje duchauname pagal tradicijà ðv. Ambraziejui (337–397) priskiriama (dabar nustatyta, kad tai ðv. Niketo ið Remezianos [335–415]13) giesmë „Tawi Diewa garbiname“ („Te Deum laudamus“)14, Pëdelyje miros dalis ðv. Bernardo Klervieèio (1090–1153) giesmës apie Ðv. Kryþiø „Wis tay, kà aµz grieµzniks raµziau“ („Totum fit, quod ego dixi“)15 ir Simonui Jakðtavièiui priskiriamoje Novenoje ðvento Antano ðv. Bonaventûro (1221– 1274) giesmë „Jey kùausi ape cudus“ („Si quaeris miracula“)16.

daknygiø redaktoriø neturëta paproèio ÝEMAYCIU BISKUPISTES METUSY / þymëti dedamø ten giesmiø autoriai bei 1630. UÝDIETA, O POTAM KITOMS vertëjai. Del tos prieþasties në nagalime BA-/ÝNICIOMS PAZWALITA. / KURIO- ðiandien iðskirti: kurios tø giesmiø kurio JE / Iµzsyguldynie kaypo gaùas paµtanawijma eiliuotojo buvo iðverstos bei suposmuo- tos Bro-/ctwas, taypo ir pawinaµtis anos, pa- tos. Tokiu bûdu tenka tuo tarpu kalbëti riedinimas tey-/pogi Nobaýeñstwas ùabay su- tik apie Vilniaus jezuitø mokyklos kûrybà gadnas ant gaùa ùoµkas / ir Atpuµkay nuog ið viso“ ([Liudas Gira] E. Radzikauskas, Stalicies Apaµztaùu tay Broµtway / pazwaliti, Lietuviðkos eilëdaros kûrimosi raida 1. 16–18 su pridawimu surinktu trumpay Kate-/chizma amþiai, Kaunas: Akc. B-vës „Varpo“ spaus- ir roênu maùdelu ir giesmiu Parafialnoms / tuvë, 1934, 70); perspausdinta: „Lietuvið- Baýnicioms sugadnu / ISZ PRISAKIMA / JO kos eilëdaros kûrimosi raida (I dalis. 16–18 MILISTAS KUNIGA JONA DOMINIKA / amþiai)“, Liudas Gira, Raðtai 5. Literatûros ÙOPACINSKIE / BISKUPA ZIEMAYCIU / mokslas, teatras, dailë, publicistika, laiðkai, Ant reykalinga ýinoyima Baýnicioms tu / autobiografinë medþiaga, sudarë Eugenijus Broµtwu uýdabitoms, o ant paýitka Matuzevièius, Vilnius: Valstybinë groþinës dwaµi-/µzka wyµu wiernuju Chryµtuµa / literatûros leidykla, 1963, 224. P. Metuoµe 1773. iµz Leýiuwie Lækiµzka. / 13 Alec Robertson, Christian music, New York: WILNIUY / DRUKARNIE J. K. Miliµtos AKADE- Hawthorn, 1961, 37; Ñëîâàðü àíòè÷íîñòè, MIOS, 297–299. ñîñòaâèë Èîõàííåñ Èðìøåð â ñîòðóä- 15 PEDELIS MIROS / Saldêiauµi medi Kri- íè÷åñòâå c Ðåíàòå Éîíå, Ìîñêâà: Ïðîã- êiaus JESUSA Pona / Sawimp turis in- ðåññ, 1989, 29. 0 0 0 riµzta. / Arba / Nobaýeñµtwa ape tagi 14 AÙTORIUS / DUCHAUNAS / ARBA / µaldêiauµi medi Kri-/êiaus Iýganitojo AFIERAWONE KWEPENCIO / AÙTO- muµu, kurµay ant tuo, / del muµu atpirki- RIAUS / PRIESZ MAJESTOTA / DIE- mo; numire. Iµz Lankiµzka / Ziemay- WA, / TAY IRA: / MADLITWAS GAR- tiµzkay iýguldita, / Ir / Swieúiawúios garbies BINGAS / [B]AÝNICIOY SZWÆTOY PRYGULEN- Kuniguy / ANTANUY DOMINIKUY / CIAS, / [Ku]rios meyle miùaµirdiµte Diewa TYSZKIAWICIUY / Biµkupuy Ziemayãiu, Po-/nuy Diewuy ant Kwepieima Saldibes / Ponuy ànt Ùohoysko &c. / Kanaunikuy Garbies Jo afiera[wo]ti gal. / [Su] pazwa- Wilniaus, Prabaµzcziuy Koplicios / liimu Wireµniuju, Stona / Dwaµiµzka, µu pri- Szwento Kazimiero Karaùayãio, Gieradie- dotku naujos / Nobaýeñstwas / [D]EL GIE- jey / Ùaymingiauµiam, Fundatoriuy nau- RESNIOS WYGADOS / DUSIU NOBAÝNU ING jos Baýniãios / Kaùwarioy Ziemayãiu, in- SWIETA / ISZEYNA / SU SEPTENA S. JU- wedàcziam Broctwa / Kriêiaus Szwæto ZAPA / Par µtorone ir [ka]µzta J. Dziedzic- tongi Baýniãion, nuêiamintoms / µzir- kiego. / METUOSE 1793. / WILNIUY / dims / AFIERAWOTA. / MetV, kUrIoúIa [Dru]karni[oy J.] K. M. Kunigu Bazylionu, IezVs ±nt KrIêIaVs kIen-/teIo. / KarCIeI, 522–524; kartota leidinyje: [Tadas Juoza- Ir KraUIa µaVo DeL sVIeta pra-/LIeIo. / pas Bukota,] KNIGIALE / APRASZAN- Wilniuy Drukarniey J. K. M. Akademijoy TI / BROCTWA / PAMOKSÙA KRIKS- S. J. / 1750, 91–92. CIONISZKA / Po / WARDU / FAMI- 16 [Simonas Jakðtavièius,] NOWENA / IR LIES SZWENTOS / tay ira / JEZUSA KITA NOBAÝENSTWA, / PAS / S. AN- MAZUTELE, MARI-/OS P. IR JOZUPA TONA, / STEBUKLINGA PATRONA S. / ESSANTI / WYSU PIRMIAUSEY WYSUOSE / REYKAÙUOSE, [Vilnius, BAÝNICIOY KATHEDRAL-/NOY 0 0 1775?], 48–49. 0 0 0

135 Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus giesmiø anonimiðkumas: 0 0 0 probleminiai svarstymai 0 0 0 Daugumos lietuviðkø katalikiðkø giesmiø (ir vertimø, ir originalø) kilmë nëra aiðki. Pirmieji kûriniai buvo versti ið lotynø ir lenkø kalbø. Ðie vertimai nëra tikslûs originalø atitikmenys, o daþniausiai tik parafrazës ir sekimai. Juozo Vaiðnoros manymu, pirmosios lietuviðkos giesmës galëjo bûti sukurtos ar iðverstos giedoti per religines procesijas. Religinës procesijos skirtos sutelkti þmones bendram pamaldu- mo þygiui. Bûdama vieðas pamaldumo aktas ir kolektyvinë þmoniø bendravimo forma, procesija nëra tyli eisena, joje balsu meldþiamasi ir giedama. „Tad kyla klausimas, ar pirmosios liaudies kalba [...] giesmës nebus pirmiausia iðverstos ar paraðytos, kaip tik procesijø reikalui?“17 Tai, kad pirmosios lietuviðkos giesmës visø pirma galëjo funkcionuoti kaip pro- cesinës (vadinamosios paraliturginës) giesmës, dar labiau apsunkina jø vertimo ðaltiniø ir autorystës nustatymà: per procesijas giedamos giesmës tuo metu neturëjo bûti liturginës, o tai skatino tekstø variantiðkumà. Svarbià vietà giesmiø originalumo – autorystës – svarstymuose uþima perima- mumo dalykai. Tai pasakytina ir apie verstines, ir apie originalias giesmes. Kata- likø baþnytinio liturginio giedojimo tradicijos ir pavyzdþiai á LDK atëjo ið Lenkijos, nors ne visos lietuviðkos giesmës yra lenkiðkos kilmës. Dalis jø lotynø ir lenkø kalbomis buvo sukurtos Lietuvoje ir giedotos lietuviðkomis melodijomis. Viduram- þiø literatûros tradicija ir poezijos specifika lëmë, kad autoriai, versdami ar vëliau ið naujo perleisdami giesmes, jas redaguodavo, taisydavo, perraðydavo atskiras eilutes ar strofas, trumpindavo, pridëdavo savø ar ið kitø kûriniø paimtø strofø, todël daugelá lotyniðkø giesmiø vertimø galime laikyti tik jø parafrazëmis18. Tai matome pagal lenkø literatûros pavyzdá, kai XV amþiuje buvo pradëta intensyviau versti baþnytines giesmes ið lotynø kalbos á lenkø. Originalà atitikdavo tik pirmos strofos ar eilutës, visa kita bûdavo lotyniðkø originalø parafrazës, kartais daug didesnës apimties ar platesnio turinio, kartais atvirkðèiai – gerokai trumpesnës. Ankstyvuosiuose krikðèioniðkuose himnuose jø kûrëjai panaudodavo ávairiø kitø himnø pakeistus pradþios þodþius arba pakartodavo þymiø himnø pradþià (pvz.: „A solis ortus cardine“, „Pange, lingua, gloriosi“, „Vexilla regis prodeunt“). Vëlyvaisiais Viduramþiais populiaru ir áprasta buvo skolintis ankstyvøjø krikðèio- niðkøjø himnø pirmàsias eilutes ir jas naudoti pirmoms arba paskutinëms strofos eilutëms19. Autoriui ar vertëjui bûdavo leidþiama skolintis kûrinius ar jø dalis, komponuoti strofas pagal savo valià – kai kurias iðmesti, kai kurias pridëti ar sukeisti vietomis. Toks laisvas elgimasis su originalais buvo tiek áprastas tais lai- kais, kad jo niekas nelaikë smerktinu dalyku. Jûratë Trilupaitienë straipsnyje apie XVII amþiaus pirmos pusës Lietuvos baþ- nytinæ muzikà pripaþásta, kad XVII amþiuje tokia situacija, kai „vieno ar kito

17 Juozas Vaiðnora, Marijos garbinimas Lietu- Juliusz Nowak-Dùuýewski, opr. Mirosùaw voje, Roma: Lietuviø katalikø mokslo aka- Korolko, Warszawa: Pax, 1977, 70. demija, 1958, 135. 0 0 0 19 Joseph Szövérffy, „Hymns, Latin“, Dictio- 18 Plg. Henryk Kowalewicz, „Polskie nary of the Middle Ages 6, editor in chief przekùady pieúni pasyjnych“, Polskie pieúni Joseph R. Strayer, New York: Charles pasyjne. Úredniowiecze i wiek XVI 1, red. Scribner’s Sons, 1985, 384.

136 Archivum Lithuanicum 6 kûrinio autorystë buvo priskiriama ar pasisavinama kitø autoriø, buvo visuotinai priimtas ir suprantamas dalykas“20. Tai pastebima Lietuvos jëzuitø aplinkoje, jø literatûrinëje, ypaè muzikinëje kûryboje. Èia yra iðkelta dar viena svarbi mintis. Trilupaitienë (2001, 50) raðo, kad „jëzuitai nenurodydavo savo pavardës (autorys- tës) leidiniuose, kurie nebuvo jø originalûs darbai“. Taèiau ðiam teiginiui pagrásti nëra pateikta jokiø árodymø ar nuorodø, todël jis lieka svarstytinas. Tyrinëdamas Slavoèinskio giesmynà, panaðias tendencijas 1958 metais pastebë- jo Jurgis Lebedys. Lygindamas ðio giesmyno giesmes su originalais, jis paminëjo á akis krentantá vertimo laisvumà: „Jei nebûtø pridëtos pirmos originalo eilutës, kar- tais bûtø sunku nustatyti, ið ko giesmë tikrai versta, nes visai atitinka tik virðinë forma, o þodþiai skirtingi. [...] tokio laisvumo pavyzdys vertëjui galëjo bûti lenkiðkos giesmës, kuriose kartais bûdavo þymiai nutolstama nuo lotyniðkojo originalo ne tik turinio, bet ir formos atþvilgiu“21. Plagijavimas, skolinimasis, kliðës matyti lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII am- þiaus giesmiø leksikoje, pavyzdþiui, ið epitetø Ðvè. Mergelei Marijai pavadinti, kanèiø, kankinimo, pragaro vaizdø. „Plagijavimà baroko atstovai laikë [...] moky- tumo þyme“, – teigia Leonas Gineitis (1972, 42). Ðis principas tinka ir kalbai. Tekstas su daugybe citatø, kitø kalbø þodþiais turëjo atrodyti raðytas mokyto ir iðsilavinusio þmogaus. Nëra visai aiðku, pagal kokius kriterijus giesmës buvo atrenkamos spausdinti, nes labai skiriasi giesmiø skaièius giesmynø skyriuose (pvz., Balse ðirdies viename skyriuje yra 27, o kitame 3 giesmës), eiliavimas ir kalba. Giesmynø struktûrà pir- miausia lëmë giesmiø skirstymas á apeigines, miðiø, ðventines giesmes. Nevienodos apimties giesmynø skyriai galbût aiðkintini tuo, kad giesmynø ir kitø leidiniø sudarytojai daþniausiai plëtë tuos skyrius ir giesmiø grupes, kurios juos labiau jaudino ir domino (pavyzdþiui, XVII amþiuje iðpopuliarëjus Ðvè. Mergelës Marijos kultui buvo daugiau kuriama ir marijiniø giesmiø), dëjo giesmiø, kuriø daugiau buvo surinkæ, iðvertæ ir parengæ.

2. GIESMIØ PERKÛRIMAS. Kaip laisvo vertimo ir perkûrimo pavyzdá ga- lime pateikti Dþakoponës Todieèio (mirusio 1306) sekvencijà „Stabat Mater doloro- sa“. Lietuvoje, iki pasirodant ðios giesmës lietuviðkiems variantams, turëjo bûti þinomi lenkiðki ir lotyniðki ðios giesmës variantai, spausdinti populiariuose lenkið- kuose giesmynuose. Pavyzdþiui, Stanisùawo Grochowskio (1542–1612) Hymny, pro- zy, y cantica koúãielne (1599). Èia cituojamos dvi pirmosios ðios giesmës strofos:

20 Jûratë Trilupaitienë, „Lietuvos baþnytinë nius: Valstybinë politinës ir mokslinës lite- muzika XVII a. pirmojoje pusëje: tarp tra- ratûros leidykla, 1958, 33–34; perspaus- dicijø ir naujoviø“, Tiltai 6 priedas: Vaka- dinta: Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose rø Lietuvos katalikiðkoji kultûra IV, Klaipë- 1. Studijos ir straipsniai, parengë Juozas da: Klaipëdos universitetas, 2001, 50–51. Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 1972, 140; 21 Jurgis Lebedys, „1646 metø giesmynas“, dar plg. apie tà patá: Jurgis Lebedys, Seno- Saliamonas Slavoèinskis, Giesmës tikëjimui ji lietuviø literatûra, parengë Juozas Gir- katalickam prideranèios. 1646, fotografuoti- dzijauskas, Vilnius: Mokslas, 1977, 91. nis leidimas, parengë Jurgis Lebedys, Vil-

137 Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus giesmiø anonimiðkumas: 0 0 0 probleminiai svarstymai 0 0 0 StaùÀ pod kr¸y†em troskliwa Jey †Àùoµna dußÀ onÀ MatkÀ ¸pùÀc†u ledwie †ywa: Wielkim †alem obãi±†ona/ A Syn wiß±c krwi± µpùywa. Od miec†À pr¸erÀ†ona22. Ðio giesmyno buvo iðleista keletas leidimø. Jis turëjo bûti þinomas ir Lietuvoje, nes jokio lietuviðko giesmyno dar neturëta, todël, reikia manyti, naudotasi prieina- mais lenkiðkais ir lotyniðkais giesmynais. Kitas lenkiðkas giesmës variantas ið- spausdintas viename svarbiausiø XVII amþiaus lenkiðkø giesmynø – bûtent Sta- nisùawo Serafino Jagodyñskio (apie 1590–apie 1644) giesmyne Pieúni katholickie nowo reformowane (~1635). Ðalia Jagodyñskis pateikia ir lotyniðkà originalà, ið kurio vertë. Pavyzdþiui:

StaùÀ Matka boleúãiwa Stabat Mater doloroµa, Pod kr¸y†em bÀr¸o pùÀgliwa/ Iuxta Crucem lachrymoµa, Na ktorym iey Syn wiúiaù. Dum pendebat Filius.

Ktorey duß² w¸dychai±c±/ Cuius animam gementem, Utrapion± bolei±c±/ Contriµtantem & dolentem, Miec¸ boleúãi pr¸ebiiaù. Pertranµiuit gladius23. Pieúni katholickie nowo reformowane giesmynas Lietuvoje tikrai buvo þinomas, nes juo naudojosi Slavoèinskis, rengdamas savo giesmynà. Taèiau Slavoèinskis „Stabat Mater dolorosa“ nevertë ir savo giesmyne nespausdino. Pirmieji ðios giesmës lietuviðki variantai yra iðspausdinti Bellarmino katekizmo giesmynëlyje (1677) ir Ðrubauskio giesmyne (~1679). Ðie vertimø variantai skiriasi; plg. pirmàsias strofas:

Po kriêium Motina ßwinta Stowi Motina werkdama, Stoweio výrudinta Anto kriêiaus weyzdedama, Kåd µunus ios kåroio. Sunu µawa prikaùta,

Kurios µunkiey nuluduµiu O kayp úirdis jos µkaudeja, Pripilde µopuley duúiu, Kada mirµztanti regieja, Kåd po kriêium råudoio24. Sunu µawo brangiauµia25.

22 [Stanisùaw Grochowski,] HYMNY, PRO- 23 [Stanisùaw Serafin Jagodyñski,] PIESNI / ZY, / Y CANTICA / Koúãielne. / Cokol- KATHOLICKIE / nowo reformowane. / Z wiek µie ich w Brewiar¸åch y we Mßalech / Polskich nå Ùåãiñskie, å z Ùåãiñskich nå / Pol- R¸ymµkich tera¸ ¸nÀyduie / y niektore inße µkie przeùoýone, niektore teý nowo / zùoýone. / ¸ da=/wnieyßych co pr¸ednieyße/ ¸wùaß- CANTIONES CATHOLICAE, / nunc recens [...] / c†å Pro=/¸y y Hymny. / Pr¸ekùådånia / Et ex Pol[...], [~1635], 72. Kúi²dzå Staniµùåwå Gro-/chowµkiego. / 24 TRUMPAS / MOKSÙO / KRIKSCIONISZ- Påweù S. do Ephes. w 5. / NÀpeùnieni KO / SURINKIMAS, / Nuog Roberto b±d†`cie Duchem S. ro[¸]mawiÀi±c µobie Bellårmino / Kårdynoùo påråúitas. / VIL- w / Pµalmiech / HymnÀch / y pieúniÀch NAE / Typis Acad: Societatis IESU, / [d]uchownych: úpie=/wÀi±c / y chwaùe Anno 1677, 42. c†yni±c w µercach waßych PÀnu. / W KRA- 25 [Pranciðkus Ðrubauskis,] BAÙSAS / SIR- KOWIE / W Druk. [?]Àk. SibeneycherÀ / Ro- DIES / Pas / Wieµzpati Diewa, / Panna ku PÀNµkiego / 1599, 66. 0 0 0 Szwenãiauµe / MARIA. / Ir jo Swentus

138 Archivum Lithuanicum 6 Reikia manyti, kad Ðrubauskis vertë pats, nes jis daugiausia naudojosi Slavo- èinskio giesmynu, o jame ðios giesmës nëra; kaip rodo cituotieji pavyzdþiai, nesi- naudojo ir 1677 metø vertimu. Sugretinus lietuviðkus ir lenkiðkus tekstus, matyti, kad Bellarmino katekizmo giesmynëlio tekstas yra artimesnis lenkiðkam Jagodyñskio variantui, o Ðrubauskio variantas nutolæs ir nuo kito lietuviðko, ir nuo abiejø lenkiðkø; pirmoji strofa gal kiek panaðesnë á lotyniðkojo varianto26. Ir vienu, ir kitu atveju tvirtai teigti, kas buvo giesmës vertimo ðaltinis, ganëtinai sunku. Dar viena svarbi ðiø visø giesmës variantø pateikimo giesmynuose ypatybë – tai giesmës strofø skaièius. Jis gana skirtingas: Grochowskio varianto – 8 strofos, Jago- dyñskio lenkiðko ir lotyniðko – 20, Bellarmino katekizmo – 19, Ðrubauskio – 10 strofø. Vëliau ðios giesmës redaguoti variantai, paimti ið Ðrubauskio giesmyno, buvo spausdinti Altoriuje duchauname (~1733–1752), spëjamame Jakðtavièiaus Kelyje kruvi- name karaliaus sopuliø Jezuso Christuso (1772)27 ir Jëzus Marija Juozapas ðventas (1768)28. Kitas átaigus perëmimo ir perkûrimo pavyzdys, susijæs su ðv. Ona ir ðv. Barbora. Jagodyñskio giesmyne buvo iðspausdinta lenkiðka giesmë apie ðv. Onà „Chwalmy Bogå ¸ wyµokoúãi“ ([Jagodyñski ~1635], 137–139). Lietuviðkà ðios giesmës vertimà savo giesmyne pateikë Slavoèinskis (1646) „Garbe Diewuy ant aukßtibes“29. Kaip jau buvo minëta, Slavoèinskis versdamas naudojosi Jagodyñskio giesmynu. Vëliau

Danguy / Karalaujanãius / SZAUKIAN- JSZGULDITAS / WILNIUY / DRUKARNIOY CIOS. / Per Gieµmes / Pagal iµzpaêinimo KUNIGU BAZYLIONU R. M. / 1821, 67. Baêniãios Swen-/tos Katalickos Rimo / SU- 28 Maldaknygës Jëzus Marija Juozapas ðventas DETAS; / O dabar naujey µudaùaydimu Wi- pirmojo leidimo (1768) rengëjas neþino- reµniuju / IZDUOTAS. / Per wiena Kuniga mas. Antrà leidimà (1824) parengë Sil- Societatis JESU. / Metuoµe nuog Uýgimimo vestras Rucevièius (apie 1747–1831); þr. balµingo Zodêio / Amêino 1726, / W WILNIE [Silvestras Rucevièius,] JEZUS / MARIA / w Drukarni Akademie: Soc: JESU, 80. JOZAPAS SZWENTAS / TRAYCE ZIA- 26 Ðiandieninis giesmës variantas ið Liturginio MISZKA WADINTA PAR PABAÝNA giesmyno taip pat skiriasi nuo minëtø lie- NE-/KAYPO PRIELIGINIMA PRIE TRAY- tuviðkø ir lenkiðkø vertimø: „Stovi Motina CES SZWENTOS, / NORIS TA NEGAL skausminga, / á Sûnaus kanèias siaubin- TIKRAY BUTI PRIE ANOS / PRIELIGIN- gas / þvelgia verkianèiom akim. // Ai- TA / KNIGIAÙA / TA APE TAJEMNI- manà nuo kryþiaus girdi, / baisus skaus- CIA SEPTINIU / SOPULU IR LINKSMI- mas varsto ðirdá / kalavijo aðmenim“. BIU / JOZAPA SZWENTA / Seney isz- Ðiuo atveju á lotyniðkàjá ir Grochowskio pausta, nunay antra karta drukan / PA- variantus panaðesnë antroji strofa. Litur- DUOTA / Par storoni Kunigu Baýniãios Rie- ginio giesmyno giesmæ sudaro 20 strofø tawo / S. R. B. R. A. / WILNIUJE / METUO- (þr. Liturginis giesmynas, parengë Kazimie- SE 1824. DRUKARNIOY DIECEZIOS KUNIGU / MI- ras Senkus, Kaunas: Ðviesa, 1993, 178). SIONORIU, 277–278. 27 Plg.: Altorius duchaunas 1793, 486–487; 29 [Saliamonas Slavoèinskis,] GIESMES / [Simonas Jakðtavièius,] KIELAS KRUWI- TIKIEIMVY KATHO-/LICKAM PRIDIA- NAS / KARALAUS SOPULU / JEZUSA RANCIAS, / o per metu sýwiçtes gie-/ CHRYSTUSA / BRANGU KRAUIU / dam[a]s: Kuriûp priµiduo-/da Pµ[a]ùmay JSZKÙOTAS / O Eynantiems ant scieúli- Dowida. ú. / Tre[ãi]oy daley dedaµe ape wos wieczna-/stes Zmonems kieleywems Sýwentus Diewa, / o a[n]t gaùo ape giwe- tro-/ksztantiems zinoty Taiemnicios nie-/ nima ir tuùus rey-/kaùus Krikúãionies. / I† winnos mukos Wieszpaties Pona / musu. / tu Kitos iß lankißka ir iß ùotinißka ißguldi- PARODITAS. / Jr su pozwaliimu Wiresniu tos / Kitos i† nauia µudetos ira. / Aucto- isz Ùankiszko / ant Lietuwiszko Lieýuwie. / re / SALOMONE MOZERKA / SLAWO-

139 Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus giesmiø anonimiðkumas: 0 0 0 probleminiai svarstymai 0 0 0 1 pav. [Pranciðkus Ðrubauskis,] BAÙSAS SIRDIES, 1726, 234: fragmentas su posmu Linkµmink mania nuluduµi (plg. 2 pav.); LMAB: LK – 18/26

ðià giesmæ perëmë Ðrubauskis (~1679) – „Garbe Diewuy ant aukµztibes“ ([Ðrubaus- kis] 1726, 233–235); ji buvo átraukiama ir á kitus Balso ðirdies leidimus. Vienà kartà ðia giesme buvo kûrybiðkai pasinaudota – Tadas Plakevièius (apie 1730–po 1763) jà perkûrë á giesmæ apie ðv. Barborà „Garbie Diewuj ant auksztibes“ ir iðspausdino knygelëje Patronkai ðèieslivas smerties Barborai ðventai karunka (1762)30. Balsas ðirdies tuo laikotarpiu buvo iðleistas 1752, 1762 metais; greièiausiai ðiais leidimais galëjo naudotis Plakevièius. Jagodyñskio variantà sudaro 11 ketureiliø strofø, Slavoèinskio ir Ðrubauskio taip pat 11, Plakevièiaus – 8 strofos. Skiriasi ir pati strofika – Jagodyñskio, Slavoèinskio, Ðrubauskio vienokia, Plakevièiaus kitokia. Antrasis lietuviðkas Ðrubauskio variantas nuo pirmojo Slavoèinskio skiriasi tik raðybos dalykais, kai kuriomis þodþiø formomis ir keliais smulkiais redakciniais tai- symais bei pakeitimais, pvz.: Annå SlG 327 – ONA Ðr 233; O Onnå wiµay gårbinga SlG 327 – O ONA wiµayp garbinga Ðr 234 (paryðkinta mano – M. V.); iðtaisyta korektûros klaida (?) arba pakeistas þodis: Akiims duodåmå úwieµibe SlG 327 – Aklims duodama úwieµibe Ðr 234. Vëlesniuose Balso ðirdies leidimuose redakciniø pataisymø ðiek tiek daugiau, taèiau jie nëra esminiai, pvz.: Kad praýuwoy jauµtu µawe Ðr 1726, 234 – Kad prapultiey jauµtu µawi Ðr 179331, 211; O ONA wiµayp garbinga Ðr 1726, 234 – O Ona

CZYNSKI, / Summi Pontificis Alumno. / pazwaliimu Starszuju. / WILNIUJE. / VILNAE, / Typis Academicis Societatis / Drukarnioj A. Dworcziaus. / 1858, 21–23. IESV, Anno Dni 1646, [II,] 108–110. Ci- 31 [Pranciðkus Ðrubauskis,] BAÙSAS / SIR- tuojama ið: Slavoèinskis 1958, 326–328. DIES / PAS / PONA DIEWA, / SZWÆ- 30 Pirmas leidimas de visu neþinomas; iðlikæs CIAUSY / MARYA PANNA / YR / tik XIX amþiaus vidurio leidimas: [Tadas SZWÆNTUS / DANGUY KARALAUJEN- Plakevièius,] PATRONKAJ / szãieúliwas CIUS, SZAUKIANCIS / PAR GIESMES / smerties / BARBORAJ / Szwentaj / KA- Pagal iµzpaêinima Baýniãios S. Kataliki-/ RUNKA / Isz septiniu Desimtu paswey- µzkos Rima µudietas, o dabar naujey µu kinimu Ma-/ryos Pannos Baêniãioy Ju- pa-/zwaliimu Wireµniuju Dwaµyµzku / ýyntu par Ku-/nigu / Thaddeuszu PLA- ISZDOTAS / Par wiena Kuniga Soc: [I] KIEWICZIU / Ord: Canon: Reg: Cruciger: Metuose nuog uê/gimimo baùµinga cum rubeo / Corde BB. MM. De Poenit: / Zodêia amêina 1793 / WILNIUY / Dru- PRABASZCZIU JUÝYNTU. / AFIERAWOTA / Su karnioy K. J. M. pri Akademios, 211–212.

140 Archivum Lithuanicum 6 2 pav. [Tadas Plakevièius,] PATRONKAJ, 1858, 22: fragmentas su posmu Linksmink mani nuludusi (plg. 1 pav.);

VUB: LR 94

wyµad garbinga Ðr 1793, 211; Uµztark mus maùdose µawa Ðr 1726, 234 – Uµztark mus maùdomis µawa Ðr 1793, 211. Plakevièiaus giesmë yra kitokia. Ið 11 ankstesniø strofø èia liko 8. Në viena strofa nëra perimta iðtisai, keistas nors vienas þodis.

Linkµmink mania nuluduµi Linksmink mani nuludusi Zmogu, o nuµidejuµi, Griesznika nusidejusi Kad Diewuy tikray tarnauãiau, Kad Diewuy tykray tarnauczio. Potam iµzganimà gauãiau. Potam iszganima gauãio. (Ðr 1726, 234; þr. 1 pav.) (Plakevièius 1858, 22; þr. 2 pav.) Plakevièius daugiau perëmë atskirø eiluèiø; tokiø yra aðtuonios. Sutampa pir- mosios dvi giesmiø pradþios eilutës, bet toliau jau pradedama kalbëti apie savo apgiedamà ðventàjà:

Garbe Diewuy ant aukµztibes, Garbie Diewuj ant auksztibes Uý ano didêies gieribes, Uý ano dydêies gieribes Kurµay dawe iµzganima, Jog duod kuna Sunaus sawa Per MARIOS uýgimima. Barbora par maùdas tawa. (Ðr 1726, 233) (Plakevièius 1858, 21–22) Giesmë apie ðv. Barborà trimis strofomis trumpesnë uþ giesmæ, skirtà ðv. Onai, bet èia dar ir kitos trys strofos neatitinka perkûrimo ðaltinio – jos originalios. Taip Plakevièius, perimdamas atskiras eilutes, jas perkurdamas bei papildydamas savo- mis strofomis, sukûrë atskirà giesmæ ir átraukë á savo vardu pasiraðytà knygelæ. Kad ir kaip bandytume aiðkinti tokio pobûdþio variantiðkumà (vertimo pobûdá, strofø skaièiø), akivaizdu yra viena – tai ganëtinai laisvas poþiûris á giesmës originalo struktûrà, formà, turiná. Laisvà poþiûrá á originalà, kai buvo pridëta pa- pildomø fraziø ir atskirø eiluèiø, taip pat patvirtina ir Antano Maþiulio atliktas giesmës „Domine Rex Deus Abraham“ IX amþiaus lotyniðko originalo, Martyno Maþvydo „Wieµchpatie Karalau, Diewe Abrahama“ ið Giesmiø krikðèioniðkø antros dalies (1570) ir „Pone Karalau! Diewe Abraoma“ ið 1879 metø Aukso altoriaus, arba Ðaltinio dangiðkø skarbø variantø palyginimas: „[t]ie [...] papildai tik paliudija, kad

141 Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus giesmiø anonimiðkumas: 0 0 0 probleminiai svarstymai 0 0 0 M. Maþvydas, taip pat ir kiti, neiðskiriant ir katalikø, sudarinëjo giesmes ið atskirø senesniøjø gabalø, pridëdami ir savø“32.

3. IÐVADOS. Nei Viduramþiais, atsiradus pirmosioms giesmëms tautinëmis kalbomis, nei Baroko epochoje, kai buvo iðverstos, sukurtos ir iðspausdintos pagrin- dinës LDK katalikø giesmës, autorystës ir originalumo klausimas nebuvo svarsto- mas. Net ir antikinës bei pasaulietinës Vakarø Europos literatûros vertimai XVII amþiaus Lenkijoje ir Lietuvoje buvo vertinami taip pat, kaip ir originali literatûra. Tikriausiai dël viduramþiðko autorystës supratimo lietuviðkuose katalikø gies- mynuose paprastai nebûdavo nurodomi tikrieji giesmiø kûrëjai nei lotyniðkø ar lenkiðkø originalø autoriai (iðskyrus kelis atvejus) ir tik kartais galima rasti vertëjo, rengëjo ar redaktoriaus pavardæ. Anonimiðkumas, neoriginalumas sudarë sàlygas giesmiø variantiðkumui. Ðitaip galëjo egzistuoti keli tos paèios giesmës vertimo variantai, galëjæ skirtis net strofø skaièiumi. Laisvas poþiûris á originalà leido atsirasti visiðkai naujoms giesmëms, kurios buvo kuriamos pagal kokius nors kitus pavyzdþius. Tad autorystë nebuvo aktuali – verèiant bei kuriant giesmes ir lei- dþiant giesmynus svarbiau buvo ne iðkelti ar paþymëti koká mirtingà raðytojà ar vertëjà, o visos bendruomenës vardu nusiþeminus dirbti paprasto þmogaus naudai, Dievo garbei ir malonei.

Literatûra ir ðaltiniai:

AÙTORIUS / DUCHAUNAS / ARBA / AFIERAWONE KWEPENCIO / AÙTORIAUS /

PRIESZ MAJESTOTA / DIEWA, / TAY IRA: / MADLITWAS GARBINGAS / [B]AÝNICIOY

SZWÆTOY PRYGULENCIAS, / [Ku]rios meyle miùaµirdiµte Diewa Po-/nuy Diewuy ant Kwe- pieima Saldibes / Garbies Jo afiera[wo]ti gal. / [Su] pazwaliimu Wireµniuju, Stona /

Dwaµiµzka, µu pridotku naujos / Nobaýeñstwas / [D]EL GIERESNIOS WYGADOS / DUSIU

NOBAÝNU ING SWIETA / ISZEYNA / SU SEPTENA S. JUZAPA / Par µtorone ir [ka]µzta J. Dzie- dzickiego. / METUOSE 1793. / WILNIUY / [Dru]karni[oy J.] K. M. Kunigu Bazylionu.

B IRÞIÐKA, MYKOLAS, 1927: Rinktiniai mûsø senovës raðtai. Medþiaga lietuviø raðtijos mokslui aukðtesniosiose mokyklose, Kaunas: Ðvietimo ministerijos knygø leidimo komisija.

[BUKOTA, TADAS JUOZAPAS,] 1773: KNIGIALE / APRASZANTI / BROCTWA / PA- MOKSÙA KRIKSCIONISZKA / Po / WARDU / FAMILIES SZWENTOS / tay ira / JE-

ZUSA MAZUTELE, MARI-/OS P. IR JOZUPA S. / ESSANTI / WYSU PIRMIAUSEY BAÝNICIOY KATHEDRAL-/NOY ÝEMAYCIU BISKUPISTES METUSY / 1630. UÝDIE- TA, O POTAM KITOMS BA-/ÝNICIOMS PAZWALITA. / KURIOJE / Iµzsyguldynie kaypo gaùas paµtanawijma tos Bro-/ctwas, taypo ir pawinaµtis anos, pariedinimas tey-/pogi Noba- ýeñstwas ùabay sugadnas ant gaùa ùoµkas / ir Atpuµkay nuog Stalicies Apaµztaùu tay Broµtway / pazwaliti, su pridawimu surinktu trumpay Kate-/chizma ir roênu maùdelu ir giesmiu Parafial-

32 Antanas Maþiulis, „Tariamosios Perkûno studies 4, Chicago: Lituanistikos instituto giesmës“, Lituanistikos darbai / Lithuanian leidykla, 1979, 302.

142 Archivum Lithuanicum 6 noms / Baýnicioms sugadnu / ISZ PRISAKIMA / JO MILISTAS KUNIGA JONA DOMINIKA / ÙOPACINSKIE / BISKUPA ZIEMAYCIU / Ant reykalinga ýinoyima Baýnicioms tu / Broµtwu uýdabitoms, o ant paýitka dwaµi-/µzka wyµu wiernuju Chryµtuµa / P. Metuoµe

1773. iµz Leýiuwie Lækiµzka. / WILNIUY / DRUKARNIE J. K. Miliµtos AKADEMIOS. GIESMES / APE / SZWÆCIAUSE PANNA / MARIA, / Par proce ir µtorone wiena Kuni-

ga / N. W. ZOKANA S. / DOMINIKA / Kaùwaryjos Ziemayciu Kloµztoriaus, / ISZDRUKA-

WOTAS. / METUOSE P. 1773. / Vilniuy Drukarnioy J. K. M. Akadem. / Societatis JESU. Giesmës Dangaus Miestui. XVI–XVIII amþiaus lietuviø baþnytiniø giesmiø antologija, parengë Dainora Pociûtë-Abukevièienë, Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tau- tosakos institutas, 1998.

G INEITIS, LEONAS, 1972: Klasicizmo problema lietuviø literatûroje, Vilnius: Vaga.

[GIRA, LIUDAS] Radzikauskas, E., 1934: Lietuviðkos eilëdaros kûrimosi raida 1. 16–18 amþiai, Kaunas: Akc. B-vës „Varpo“ spaustuvë.

G IRA, LIUDAS, 1963: „Lietuviðkos eilëdaros kûrimosi raida (I dalis. 16–18 amþiai)“, Liudas Gira, Raðtai 5. Literatûros mokslas, teatras, dailë, publicistika, laiðkai, autobiografinë medþiaga, sudarë Eugenijus Matuzevièius, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros lei- dykla, 149–242.

G OMBRICH, ERNST H ., 1992: „Didþiosios permainos Vakarø Europos mene: Europa, ðeðtasis–vienuoliktasis amþiai“, vertë Irena Jomantienë, Krantai 1–3 (37–39), 49–52.

G RAÞYS, KÆSTUTIS, 1998 03 20–26: „Muzika yra liturgija“, Dienovidis 12, 13–14.

[GROCHOWSKI, STANISÙAW,] 1599: HYMNY, PROZY, / Y CANTICA / Koúãielne. / Cokolwiek µie ich w Brewiar¸åch y we Mßalech / R¸ymµkich tera¸ ¸nÀyduie/ y niek- tore inße ¸ da=/wnieyßych co pr¸ednieyße / ¸wùaßc†å Pro=/¸y y Hymny. / Pr¸ekùådånia / Kúi²dzå Staniµùåwå Gro-/chowµkiego. / Påweù S. do Ephes. w 5. / NÀ- peùnieni b±d†`cie Duchem S. ro[¸]mawiÀi±c µobie w / Pµalmiech / HymnÀch / y pieú- niÀch [d]uchownych: úpie=/wÀi±c / y chwaùe c†yni±c w µercach waßych PÀnu. / W

KRAKOWIE / W Druk. [?]Àk. SibeneycherÀ / Roku PÀNµkiego.

G UREVIÈIUS, ARONAS, 1989: Viduramþiø kultûros kategorijos, vertë Vanda Nekraðienë, Vilnius: Mintis.

H UIZINGA, JOHAN, 1996: Viduramþiø ruduo. Studija apie keturiolikto ir penkiolikto ðimtmeèio gyvensenà ir màstysenà Prancûzijoje ir Nyderlanduose, vertë Antanas Gailius, Vilnius: Amþius.

[JAGODYÑSKI, STANISÙAW SERAFIN, ~1635]: PIESNI / KATHOLICKIE / nowo reformo- wane. / Z Polskich nå Ùåãiñskie, å z Ùåãiñskich nå / Polµkie przeùoýone, niektore teý nowo /

zùoýone. / CANTIONES CATHOLICAE, / nunc recens[...] / Et ex Pol[...].

[JAKÐTAVIÈIUS, SIMONAS,] 1821: KIELAS KRUWINAS / KARALAUS SOPULU / JEZUSA CHRYSTUSA / BRANGU KRAUIU / JSZKÙOTAS / O Eynantiems ant scieúliwos wiecz- na-/stes Zmonems kieleywems tro-/ksztantiems zinoty Taiemnicios nie-/winnos mu- kos Wieszpaties Pona / musu. / PARODITAS. / Jr su pozwaliimu Wiresniu isz Ùankisz-

ko / ant Lietuwiszko Lieýuwie. / JSZGULDITAS / WILNIUY / DRUKARNIOY KUNIGU BAZY-

LIONU R. M.

143 Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus giesmiø anonimiðkumas: 0 0 0 probleminiai svarstymai 0 0 0 [JAKÐTAVIÈIUS, SIMONAS, 1775?]: NOWENA / IR KITA NOBAÝENSTWA, / PAS / S. AN- TONA, / STEBUKLINGA PATRONA WYSUOSE / REYKAÙUOSE, [Vilnius].

K ABAÐINSKAITË, BIRUTË, 1999: [Rec.:] „Giesmës dangaus miestui. XVI–XVIII amþiaus lietuviø baþnytiniø giesmiø antologija“, ALt 1, 183–191.

K AUNAS, DOMAS, 1996: „Lietuviðkoji knyga Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje“, Aud- ronë Glosienë, Domas Kaunas, Auðra Navickienë, Vanda Stonienë, Lietuviðkoji knyga. Istorijos metmenys: Nuo raðto atsiradimo Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje iki Lietuvos nepriklauso- mybës atkûrimo 1990 metais, Vilnius: AB „Vilspa“, 30–86.

K OWALEWICZ, HENRYK, 1977: „Polskie przekùady pieúni pasyjnych“, Polskie pieúni pasyj- ne. Úredniowiecze i wiek XVI 1, red. Juliusz Nowak-Dùuýewski, opr. Mirosùaw Korolko, Warszawa: Pax, 69–73.

L EBEDYS, JURGIS, 1958: „1646 metø giesmynas“, Saliamonas Slavoèinskis, Giesmës tikëjimui katalickam prideranèios. 1646, fotografuotinis leidimas, parengë Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 7–52.

L EBEDYS, JURGIS, 1972: „1646 metø giesmynas“, Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose 1. Studijos ir straipsniai, parengë Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 121–156.

L EBEDYS, JURGIS, 1977: Senoji lietuviø literatûra, parengë Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Mokslas. Liturginis giesmynas, parengë Kazimieras Senkus, Kaunas: Ðviesa, 1993.

M AÞIULIS, ANTANAS, 1979: „Tariamosios Perkûno giesmës“, Lituanistikos darbai / Lithu- anian studies 4, Chicago: Lituanistikos instituto leidykla, 287–307.

PAWINASTIS / KRYKSCIONYSZKAS / ARBA / PAMOKSÙAS TRUMPAS / APE TAY / Kà pawinas Koýnas Ka-/talykas ýinoty, tykiety yr da-/rity idant galietum apturiety / iµzganima duµies µawa; iµz Lie-/zuwe Lækiµzka ant ziemayty-/µzka µu nekureys pridot- kays / pardietas, yr µu pazwaleny Wi-/reµniuju i Druka paduotas Me-/tuoµe 1781. /

Karaluy. amêiu Diewuy paci-/am teguù bus garbie yr µzùowy ant / amýiu amzinuju. / WARSZU-

WO / Drukarnio s. Kriêiaus KK. / MISSIONORIU. PEDELIS MIROS / Saldêiauµi medi Kriêiaus JESUSA Pona / Sawimp turis inriµzta. / Ar- ba / Nobaýeñµtwa ape tagi µaldêiauµi medi Kri-/êiaus Iýganitojo muµu, kurµay ant tuo, / del muµu atpirkimo; numire. Iµz Lankiµzka / Ziemaytiµzkay iýguldita, / Ir / Swieúiawúios garbies Kuniguy / ANTANUY DOMINIKUY / TYSZKIAWICIUY / Biµku- puy Ziemayãiu, Ponuy ànt Ùohoysko &c. / Kanaunikuy Wilniaus, Prabaµzcziuy Kop- licios / Szwento Kazimiero Karaùayãio, Gieradiejey / Ùaymingiauµiam, Fundatoriuy naujos Baýniãios / Kaùwarioy Ziemayãiu, inwedàcziam Broctwa / Kriêiaus Szwæto tongi Baýniãion, nuêiamintoms / µzirdims / AFIERAWOTA. / MetV, kUrIoúIa IezVs ant KrIêIaVs kIen-/teIo. / KarCIeI, Ir KraUIa µaVo DeL sVIeta pra-/LIeIo. / Wilniuy Drukarniey J. K. M. Akademijoy S. J. / 1750.

[PLAKEVIÈIUS, TADAS,] 1858: PATRONKAJ / szãieúliwas smerties / BARBORAJ / Szwentaj / KARUNKA / Isz septiniu Desimtu pasweykinimu Ma-/ryos Pannos Baêniãioy Juýyntu par Ku-/nigu / Thaddeuszu PLAKIEWICZIU / Ord: Canon: Reg:

Cruciger: cum rubeo / Corde BB. MM. De Poenit: / PRABASZCZIU JUÝYNTU. / AFIERAWO- TA / Su pazwaliimu Starszuju. / WILNIUJE. / Drukarnioj A. Dworcziaus.

144 Archivum Lithuanicum 6 P OCIÛTË-ABUKEVIÈIENË, DAINORA; MIKAS VAICEKAUSKAS, 1998: „Lietuviø baþny- tinës giesmës: XVI–XVIII amþiai“, Giesmës Dangaus Miestui. XVI–XVIII amþiaus lietuviø baþnytiniø giesmiø antologija, parengë Dainora Pociûtë-Abukevièienë, Mikas Vaicekaus- kas, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, iii–xv.

R OBERTSON, ALEC, 1961: Christian music, New York: Hawthorn.

[RUCEVIÈIUS, SILVESTRAS,] 1824: JEZUS / MARIA / JOZAPAS SZWENTAS / TRAYCE ZIAMISZKA WADINTA PAR PABAÝNA NE-/KAYPO PRIELIGINIMA PRIE TRAYCES SZWENTOS, / NORIS TA NEGAL TIKRAY BUTI PRIE ANOS / PRIELIGINTA / KNI- GIAÙA / TA APE TAJEMNICIA SEPTINIU / SOPULU IR LINKSMIBIU / JOZAPA SZWENTA / Seney iszpausta, nunay antra karta drukan / PADUOTA / Par storoni

Kunigu Baýniãios Rietawo / S. R. B. R. A. / WILNIUJE / METUOSE 1824. DRUKARNIOY

DIECEZIOS KUNIGU / MISIONORIU.

S LAVOÈINSKIS, SALIAMONAS, 1958: Giesmës tikëjimui katalickam prideranèios. 1646, foto- grafuotinis leidimas, parengë Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla.

S ZÖVÉRFFY, JOSEPH, 1985: „Hymns, Latin“, Dictionary of the Middle Ages 6, editor in chief Joseph R. Strayer, New York: Charles Scribner’s Sons, 379–385.

[ÐRUBAUSKIS, PRANCIÐKUS,] 1725: PAMO-/KSÙAS / Krikúãioniµzkas / Trumpay / IZ- GULDITAS / Ir / Su daùaydimu Wireµniuju / Per wiena Kuniga Soc. JESU / Drukarniey Wilniuy / Akademijoy / IZDUOTAS. / Metuoµe nuog uýgimimo / Chryµtuµo Pono.

[ÐRUBAUSKIS, PRANCIÐKUS,] 1726: BAÙSAS / SIRDIES / Pas / Wieµzpati Diewa, / Panna Szwenãiauµe / MARIA. / Ir jo Swentus Danguy / Karalaujanãius / SZAUKIANCIOS. / Per Gieµmes / Pagal iµzpaêinimo Baêniãios Swen-/tos Katalickos Rimo / SUDETAS; / O dabar naujey µudaùaydimu Wireµniuju / IZDUOTAS. / Per wiena Kuniga Societatis JE- SU. / Metuoµe nuog Uýgimimo balµingo Zodêio / Amêino 1726, / W WILNIE w Drukarni Akademic: Soc: JESU.

[ÐRUBAUSKIS, PRANCIÐKUS,] 1793: BAÙSAS / SIRDIES / PAS / PONA DIEWA, / SZWÆ- CIAUSY / MARYA PANNA / YR / SZWÆNTUS / DANGUY KARALAUJENCIUS, SZAUKIANCIS / PAR GIESMES / Pagal iµzpaêinima Baýniãios S. Kataliki-/µzkos Rima µudietas, o dabar naujey µu pa-/zwaliimu Wireµniuju Dwaµyµzku / ISZDOTAS / Par wiena Kuniga Soc: [I] Metuose nuog uê/gimimo baùµinga Zodêia amêina 1793 / WIL- NIUY / Drukarnioy K. J. M. pri Akademios.

T RILUPAITIENË, JÛRATË, 2001: „Lietuvos baþnytinë muzika XVII a. pirmojoje pusëje: tarp tradicijø ir naujoviø“, Tiltai 6 priedas: Vakarø Lietuvos katalikiðkoji kultûra IV, Klai- pëda: Klaipëdos universitetas, 46–52. TRUMPAS / MOKSÙO / KRIKSCIONISZKO / SURINKIMAS, / Nuog Roberto Bellårmi- no / Kårdynoùo påråúitas. / VILNAE / Typis Acad: Societatis IESU, / Anno 1677.

V AICEKAUSKAS, MIKAS, 1996: „Pranciðkus Ðrubauskis: asmenybë ir ‘Balsas ðirdies’“, Lietuviø katalikø mokslø akademijos metraðtis 10, 183–188.

V AICEKAUSKAS, MIKAS, 2001: „Giesmës“, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra. Tyri- nëjimai ir vaizdai, sudarë Vytautas Aliðauskas, Liudas Jovaiða, Mindaugas Paknys, Rim- vydas Petrauskas, Eligijus Raila, Vilnius: Aidai, 166–182.

145 Lietuviðkø katalikiðkø XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus giesmiø anonimiðkumas: 0 0 0 probleminiai svarstymai 0 0 0 V AIÐNORA, JUOZAS, 1958: Marijos garbinimas Lietuvoje, Roma: Lietuviø katalikø mokslo akademija. Ñëîâàðü àíòè÷íîñòè, ñîñòàâèë Èîõàííåñ Èðìøåð â ñîòðóäíè÷åñòâå ñ Ðåíàòå Éîíå, Ìîñêâà: Ïðîãðåññ, 1989.

Mikas Vaicekauskas CERTAIN ISSUES OF ORIGINALITY WITH RESPECT TO LITHUANIAN CATHOLIC HYMNS IN THE SEVENTEENTH AND EIGHTEENTH CENTURY

Summary

The article deals with the issues of originality with respect to the Lithuanian Catholic hymns in the seventeenth and eighteenth centuries. I discuss problems of authorship, origin, and sources, which are comparatively complicated. The main difficulties lie in the determination of the authors and translators of the hymns, the origin of the hymns, the sources of the translations or the rewriting, or the attempt to decide if a concrete text is a translation or an original text. There are several reasons for that: (1) the authors, translators or editors of Lithuanian Catholic hymnals are not identified (an exception is a hymnal of Saliamonas Slavoèinskis of 1646); (2) the authors, translators or editors of other publications, which include Lithuanian Catholic hymns, are not identified; (3) the authors are not identified for separate hymns in hymnals and other publications (with three exceptions); (4) translators are not identified for separate hymns; (5) the sources used by the translators are not named; (6) the sources of rewritten hymns are not indicated. The omission of authorship, lack of information on origin and sources is to be related to the common concept of authorship and originality of the Middle Ages. One important peculiarity of Baroque literature is based on this concept—lack of originality. Plagiarism, borrowing, rewriting of a text was not perceived as ignorance but vice verse—as superior ability to use the compositions of others. Such principles of literary creativity were obvious also in Lithuanian Catholic hymnody. The hymns were based on other hymns, they were translated both from originals and other translations (e.g., a Latin hymn was translated from Polish into Lithuanian), they were supplemented and shortened, certain hymns were rewritten and this way the new hymns were produced. Under these conditions the authorship was not relevant; the most important thing was the work done for the greater glory and grace of the Lord.

M IKAS VAICEKAUSKAS Gauta 2004 m. geguþës 2 d. Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas 0 0 0 Antakalnio g. 6 0 0 0 LT-10308 Vilnius, Lietuva 0 0 0 el. p.: [email protected] 0 0 0

146 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Daiva Litvinskaitë University of Illinois at Chicago

Jeronimo Kiprijono Raèkauskio knygø Munkos Vieðpaties (1857), Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) kalbos ypatumai

1. JERONIMAS KIPRIJONAS RAÈKAUSKIS IR JO APLINKA. Jero- nimas Kiprijonas Raèkauskis (1825 12 21–1889 12 22) gimë Platustaliuose, Kalti- nënø apylinkëje, Ðilalës rajone1. Taigi buvo pietø þemaitis, dûnininkas. Jis raðë re- liginio pobûdþio knygeles, maldaknyges, praneðimus apie Lietuvos baþnyèiø gyve- nimà, vertë ið kitø kalbø (pasaulietinës literatûros neraðë). Vaclovo Birþiðkos duo- menimis, Raèkauskis yra paraðæs vienuolika knygø, ið kuriø aðtuonios spausdintos (BrþA III 332–334). Daugelá jø aprobavo Þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius. Þinoma, kad Valanèius nuo pat vyskupavimo pradþios ëmësi intensyvios veik- los, ðvietëjiðko darbo, buvo didelis autoritetas tiek dvasininkams, tiek pasaulietinei visuomenei. Pasak Petro Joniko, vyskupas Valanèius vadovavo visai tuometei tiky- binei literatûrai2. Orientavæsis á tradicinius tikybinius raðtus, bûdamas átakingas ir aktyvus raðtø leidëjas, vyskupas, norëdamas to ar ne, formavo savità Þemaièiø vyskupijos raðomosios kalbos politikà. Anot Eduardo Volterio, „ypaè Valanèiaus vyskupavimo metu iðkyla gerokai ‘bespalvë ir sutartinë’ knygø kalba“ (Jonikas 1972, 126). Raèkauskio ir Valanèiaus keliai susikirto ne syká. 1836 metais ástojæs á Kraþiø gimnazijà, Raèkauskis ten jau rado antrus metus kapelionu ir bibliotekos vedëju dir- bantá Valanèiø. Dar kartà jo mokiniu tapo ástojæs á Varniø seminarijà. Kad jø paþiû- ros ir tikslai buvo panaðûs, rodo tai, jog tvarkydamas vyskupijà ir kurdamas palan- kià sau aplinkà Valanèius atleido kai kuriuos darbuotojus, o á jø vietà pasikvietë ar- timesniø þmoniø, „ið kuriø ilgainiui susilaukë savo geriausiøjø padëjëjø (Jeronimà Raèkauská, Otonà Praniauská, Juozapà Silvestrà Dovydaitá, Justinà Dovydaitá ir ki-

1 Vytautas Vanagas, Lietuviø raðytojø sàva- 2 Petras Jonikas, Lietuviø bendrinës raðomosios das, Vilnius: Mokslas, 1990, 77. kalbos kûrimasis antrojoje XIX a. pusëje, Èi- kaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1972, 126.

147 Jeronimo Kiprijono Raèkauskio 0 0 0 knygø Munkos Vieðpaties (1857), 0 0 0 Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) 0 0 0 kalbos ypatumai 0 0 0 tus)“ (BrþA III 86). Kai Valanèius mirë, Raèkauskis pirmasis paskelbë jo biografijà. Be kita ko, Raèkauskis buvo Varniø seminarijos profesorius, inspektorius, vëliau ir rektorius. Ir ið ðiø keliø faktø matyti, kad jie glaudþiai bendradarbiavo. Ið anksto ga- lima tikëtis, kad Raèkauskis, kaip uolus padëjëjas ir pavaldinys, veikiamas autori- tetingo vyskupo, bus stengæsis perimti ir kai kurias jo raðomosios kalbos ypatybes. Ðis straipsnis skirtas Raèkauskio kalbinëms intencijoms nustatyti, taip pat pa- lyginti ir ávertinti, kiek paties Valanèiaus bei jo veikiamo tuo metu besiformuojanèio raðomosios kalbos modelio tam tìkros fonetikos, morfologijos, ortografijos ypatybës atsispindi vieno ið jo mokiniø ir padëjëjø – Jeronimo Raèkauskio – raðtuose. Raè- kauskio raðomosios kalbos analizë grindþiama trijø (pirmojo leidimo) jo knygø duomenimis: Munka Vieðpaties3 (1857), Vadovas á dangø4 (1857) ir Balsas Dievo5 (1858). Ðiuos leidinius autorius paraðë ir iðleido gyvendamas ir dirbdamas Varniuose. Dël platesnio konteksto Raèkauskio knygø ortografija palyginta su amþininkø þemai- èiø – Kaliksto Kasakauskio bei Dominyko Budriko – raðtais.

2. RAÐOMOJI RAÈKAUSKIO KALBA. Raèkauskio raðtai buvo reikalingi religiniam gyvenimui. Tai rodo gausûs jø perleidimai. Vaclovo Birþiðkos duomeni- mis, RaMW iðleista ne maþiau kaip penkiolika leidimø, RaWID – trys. Nebuvo perleidþiamas tik RaBD (BrþA III 333). Iki ðiol Raèkauskio kalbos raðtø ypatybiø niekas nuodugniau netyrë. Zigmas Zinkevièius tik uþsiminë, kad Raèkauskio leidiniø kalba yra grynesnë, sklandesnë nei kitø tuo metu raðiusiø þemaièiø, joje maþiau polonizmø, „kalba tipiðka þemai- èiø su palyginti gausiais tradiciniais elementais“6. Lietuviø literatûros enciklopedijoje jo kalba apibûdinama ðitaip: „raðë þemaièiø tarme, kalba sklandi, gyva, stilius retorizuotas“7. Esminis skirtumas – ar Raèkauskis raðë vien þemaitiðkai, ar su gausiais aukðtaitiðkais elementais. Nustatinëjant Raèkauskio intencijas rinktis tam

3 [Jeronimas Kiprijonas Raèkauskis,] berry biblioteka: Bon. 13464 (toliau – MUNKÀ WIESZPATIES JEZAUS ARBA RaWID). DIEWABAJMINGUS DUMOJIMUS APEJ 5 [Jeronimas Kiprijonas Raèkauskis,] BAÙSÀ MUNKÀ JEZAUS KRISTAUS DIEL KIEK- DIEWA PRI ÝMOGAUS ARBA APDU- WIENOS DIENOS PAR ISZTISÀ GA- MOJIMÀ GIERADIEISZCZIU WIESZPA- WIENÆ. PARASZE Kunigas Jeronimas Racz- TIES DIEWA. PARASZE Kunigas JERO- kauskis Inspektorius Warniu Seminarijes. NIMAS RACZKAUSKIS Inspektorius WILNIUJE. KASZTU IR SPAUSTUWIEJE Warniu Seminarijes. WILNIUJE. Kasztu ir JUZAPA ZAWADZKIE. 1857; Èikagos Spaustuwije Juzupa Zawadzkie. 1858; Newberry biblioteka: Bon. 13465 (toliau – Èikagos Newberry biblioteka: Bon. 13466 RaMW). 0 0 0 (toliau – RaBD). 0 0 0 4 [Jeronimas Kiprijonas Raèkauskis,] WA- 6 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija DOWAS I DANGU IR MEDITACIJES 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: DIEÙ PENKIU DIENU REKOLEKCIJU. Mokslas, 1990, 121. 0 0 0 PARASZE KUNIGAS JERONIMAS RACZ- 7 Lietuviø literatûros enciklopedija, Vilnius: Lie- KAUSKIS Inspektorius Warniu Seminari- tuviø literatûros ir tautosakos institutas, jes. WILNIUJE. Kasztu ir Spaustuwiej 2001, 406. 0 0 0 Juzapa Zawadzkia. 1857; Èikagos New-

148 Archivum Lithuanicum 6 tikras raðomosios kalbos lytis, bus taikomas Giedriaus Subaèiaus suformuluotas þemaitybiø pastebimumo þemaièiams modelis8.

2.1. LENGVIAUSIAI ÞEMAIÈIAMS PASTEBIMOS ÞEMAITYBËS. Visø trijø pasirinktø Raèkauskio religinio pobûdþio knygø kalbai nusakyti tiksles- nis yra Zinkevièiaus apibûdinimas, nors jis neatspindi sàmoningø Raèkauskio intencijø. Daþniausiai ðiuose tekstuose pasitaiko tokiø aukðtaitiðkø lyèiø, kuriø þemaitiðki atitikmenys þemaièiams lengviausiai pastebimi, todël daþniausiai ir su- aukðtaitinami. Viena ið tokiø nesunkiai þemaièiams pastebimø gramatiniø formø yra vyriðkosios giminës daiktavardþiø vienaskaitos naudininko galûnë -ui (þemai- èiø dûnininkø bûtø kita galûnë, tariama [û]). Raèkauskio knygose ji be iðimèiø dësningai raðoma aukðtaitiðka , pvz., RaMW: Diewuj 12, 18 ‘Dievui’, sunuj 18 ‘sûnui’, sutwierimuj 14 ‘sutvërimui’, ýmoguj 47 ‘þmogui’; RaWID: artojuj 9 ‘artojui’, ganimuj 211 ‘ganymui’, gieradiejuj 17 ‘geradëjui’, giwoluj 60 ‘gyvoliui’, inirszimuj 35 ‘ánirðimui’, tiewuj 16 ‘tëvui’; RaBD: mienesiuj 39 ‘mënesiui’, wakaruj 15 ‘vakarui’, ýmoguj 5, 9. Taip raðo ir Valanèius knygoje Þivatas Jëzaus Kristaus9 (1853): balsuj 40 ‘balsui’, lajkuj 6 ‘laikui’, pranaszuj 5; knygoje Þinia10 (1857): artimuj 7 ‘artimui’, tiewuj 8 ‘tëvui’, ýmoguj 6 ‘þmogui’. Kasakauskio11 knygose ir Budriko12 Namø kry- þiuje ði vienaskaitos naudininko forma raðoma irgi tik aukðtaitiðka. Kita nuosekliai Raèkauskio vartojama aukðtaitiðka fonetikos ypatybë, bûdinga ir Kasakauskiui, ir Budrikui, – þodþio galo dvibalsiai [ai], [ei] (þemaièiø bûtø vienbal- siai [â], [ç]), þymëti , , vartoti daugelio tuo metu raðiusiø þemaièiø. Plg. RaMW: ajszkiej 4, 6, 24 ‘aiðkiai’, karejwej 185 ‘kareiviai’, tikraj 3, 11 ‘tikrai’; RaWID: butinaj 8, 15, 18 ‘bûtinai’, retaj 107 ‘retai’, sunkiej 107 ‘sunkiai’, twircziausej 16 ‘tvirèiausiai’; RaBD: brolej 126 ‘broliai’, dransej 5 ‘dràsiai’, grejtaj 37 ‘greitai’, wakaraj 10 ‘vakarai’, nors pasitaiko viena kita þemaitiðka forma: kursa 31 ‘kursai’, su pik- tadiejes 53 ‘piktadëjais’. Diftongus taip raðë ir Valanèius, plg. VaÝJK: karalej 5

8 Ðis modelis perimtas ið: Giedrius Subaèius, 11 Kalikstas Kasakauskis – þemaièiø grama- Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. XIX am- tikos Kaùbrieda leýuwio ýiamaytiszko auto- þiaus pradþia, Vilnius: Mokslo ir enciklope- rius. Veikiamas Juozapo Arnulfo Giedrai- dijø leidybos institutas, 1998, 32–39. èio, stengësi savo kalbà aukðtaitinti, bet 9 [Motiejus Valanèius,] ÝIWATAS JEZAUS po keliasdeðimt metø jo darbuose ðios KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA intencijos aukðtaitinti nebematyti. Raðy- ISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZ- dama apie Kasakauskio kalbos ypatybes, SPAUSTA WILNIUJ, SPAUSTUWIEJ remiuosi knyga: Giedrius Subaèius, Kaliks- A. DWORCZIAUS. 1853; Èikagos Newber- tas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos ry biblioteka: Bon. 13486 (toliau – VaÝJK). konjunktûra, BALt 1, Vilnius: Lietuviø kal- 10 [Motiejus Valanèius,] ÝINE KAJP REJK bos instituto leidykla, 2001a. ATLIKTI SPAWIEDNÆ ISZ WISA 12 Dominyko Budriko kalbos ypatybes yra AMÊIAUS. Trete karta iszpausta. WIL- tyrusi Dalia Cidzikaitë, plg. Dalia Cidzi- NIUJ, Spaustuwieje Jozapa Zawadzkia, kaitë, „Dominyko Budriko knygos ‘Namø 1857; Èikagos Newberry biblioteka: Bon. kryþius’ (1859) kalba“, ALt 3, 2001, 13485 (toliau – VaÝ). 0 0 0 153–166.

149 Jeronimo Kiprijono Raèkauskio 0 0 0 knygø Munkos Vieðpaties (1857), 0 0 0 Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) 0 0 0 kalbos ypatumai 0 0 0 ‘karaliai’, neligiej 6 ‘nelygiai’, ýidaj 6 ‘þydai’; VaÝ: bjaurejs 8 ‘bjauriais’, neajszkiej 7 ‘neaiðkiai’, taj 5 ‘tai’. Kasakauskis gramatikoje ir vëlyvosiose knygose diftongus raðo tik aukðtaitiðkai. Budrikas savo knygoje nenuoseklus – yra ir aukðtaitiðkø, ir þemaitiðkø lyèiø. Ne taip nuosekliai Raèkauskis vartoja lengvai þemaièiams pastebimus aukðtai- tiðkus dvibalsius [ie] ir [uo] (þemaièiø dûnininkø atitikmenys [î], [î§]; [û], [û™]). Jie tekstuose vartojami pramaiðiui, maþdaug vienodu santykiu – tiek aukðtaitiðkai, tiek þemaitiðkai. Aukðtaitiðkos lytys su raðytos, pvz., RaMW: apszwiesk 13 ‘apðviesk’, liepej 22 ‘liepei’, miega 10 ‘miegà’, szendiena 14 ‘ðiandienà’, wienoj 3 ‘vienoje’; RaWID: liep 19 ‘liepia’, liepsnas 106, niewiena 7 ‘në viena’, tiesus 18; RaBD: kasdiena 4, pienu 4, wienibiej 20 ‘vienybëje’. Yra ir þemaitiðkø, pvz., RaMW: pralitu 3 ‘pralietu’, stebis 24 ‘stebiesi’, uýkitin 19 ‘uþkietina’ (nors pasitaiko paraðyta ir su [e]: deses 26 ‘dësies’); RaWID: isztis 40 ‘iðties’, kimus 22 ‘kiemus’, linksminsis 12 ‘linksminsiesi’; RaBD: Iwos 20 ‘Ievos’, dinà 43(2x) ‘dienà’, ýimos 10 ‘þiemos’. Raèkauskis dësningai dûnininkið- kai raðë ávardþiuotines formas, plg. RaMW: szwentijej 6, 7 ‘ðventieji’; RaWID: pra- kiejktijej 6, 194 ‘prakeiktieji’, szwentijej 7, 48; RaBD: iszrinktijej 126 ‘iðrinktieji’, szwentijej 57. Ðitaip ávardþiuotinæ bûdvardþio ir dalyvio formà, nors nenuosekliai, raðë ir vyskupas Valanèius, plg. VaÝJK: tikantijej 261 ‘tikintieji’, szwentijej 261. Retkarèiais Raèkauskio raðtuose dounininkiðkà tartá primena þodþio lieþuvis raðy- mas, pvz., RaWID: lejýuwi 31, 143, 144, 177 ‘lieþuvá’. Tà dvibalsá, kurá aukðtaièiai taria [ie], Raèkauskis paþymi ir kitaip – . Dau- giausia tokiø formø esama RaWID, pvz.: grijý 163 ‘grieþia’, katrij 181 ‘katrie’, tijk 214, 215 ‘tiek’, bet pasitaiko ir RaBD, pvz., dasijksiu 35 ‘dasieksiu’. Palyginti su anksèiau nurodytomis, tokios formos retos. Valanèiaus knygoje VaÝJK vietoj labai daþno aukðtaitiðko pasitaiko : drijýaj 41 ‘drieþai’, iszsitijse 215 ‘iðsitiesë’, lijpanti 40 ‘liepiantá’; VaÝ: atlijktam 6 ‘atliekam’, lijpej 12 ‘liepei’, uýkijtiejusiu 25 ‘uþkietëjusiu’. Bet Valanèius stengësi aukðtaitinti ir tokiø formø liko nedaug. Raèkauskio pastangos aukðtaitinti aiðkiai matyti ir ið pasitaikanèiø hiperaukð- taitybiø. Jis ir vietoj savo tarmës [¼], ir vietoj [î] (tai dvi pozicijos, kur tradiciniuose vidurietiðkuose aukðtaitiðkuose tekstuose raðyta ta pati raidë ) paþymëdavo , plg. RaMW: pagonies 7 ‘pagonys’, twiertibæ 6 ‘tvirtybæ’; RaWID: atkalbieniejau 214 ‘atkalbinëjau’, pamieni 38 ‘pamini’; RaBD: atiedieloji 42 ‘atidëlioji’, baýnieczies 81 ‘baþnyèios’, ýuwiemis 34 ‘þuvimis’. Matyt, nemokëdamas gerai aukðtaitiðkai, jis susikûrë netikslià taisyklæ ir vietoj aukðtaitiðkos raidës (manydamas, kad ji þymi tik þemaitiðkà garsà [î]) paraðydavo . Èia tarsi antrinio laipsnio aukðtai- tinimas (hiperaukðtaitybës), juk matyti ne tik garsiniø, bet ir raðtu uþfiksuotø aukð- taitiðkø formø poveikis. Valanèiaus raðtuose panaðiø hipernormø nepavyko rasti. Geriau uþ Raèkauská ðià ypatybæ aukðtaitina Budrikas – jo knygoje vyrauja aukðtaitybës ir tik retkarèiais

150 Archivum Lithuanicum 6 prasprûsta viena kita þemaitiðka forma. Kasakauskis vëlesniuose leidiniuose, at- virkðèiai nei gramatikoje, iðlaiko þemaitiðkas formas, tad skiriasi nuo kitø. Ten, kur aukðtaièiai turi dvibalsá [uo], Raèkauskis raðo ávairiai, þemaitiðkø ir aukðtaitiðkø ðios pozicijos variantø skaièius beveik vienodas (panaðiai kaip ir aukðtaièiø [ie] atveju). Plg. aukðtaitiðkas formas: RaMW: duok 14, 19, pripuole 185 ‘pripuolæ’; RaWID: atsiduotumi 13 ‘atsiduotumei’, duonà 22, juokies 11; RaBD: gruodi 27 ‘gruodá’, priduok 6 ‘priduok’. Yra ir þemaitiðkø formø, RaMW: beprakajtujis 15 ‘beprakaituojàs’, gajlus 22 ‘gailiuos’, juda 10 ‘juoda’; RaWID: darbutis 7, 8 ‘darbuo- tis’, sesu 25 ‘sesuo’, wilus 12 ‘viliuos’; RaBD: nugas 9(2x) ‘nuogas’, pasigus 1 ‘pasi- guos’, piemu 18 ‘piemuo’. Valanèius ðiuo atveju labai nuosekliai aukðtaitina, pvz., VaÝJK: duoda 41, duonas 40 ‘duonos’, dýauguos 168 ‘dþiaugiuos’, kuriuodu 7; VaÝ: juokawaj 12, tuo 5, uogauti 12, þodþiø su þemaitiðku vokalizmu beveik nëra. Raèkauskio norà aukðtaitinti ir èia patvirtina gausios hiperaukðtaitybës. Pama- næs, kad vietoj savo tarmës garso [û] turás vartoti aukðtaitiðkà dvibalsá [uo], raðë digrafà ir taip sukûrë nesamø aukðtaièiø tarmëse formø, pvz., RaMW: tuoks- tanti 8 ‘tûkstantá’; RaWID: paduomok 152 ‘padûmok’, pakluosi 166 ‘pakliûsi’, tuoks- tanciu tuokstantes 6, 13 ‘tûkstanèiø tûkstanèius’ (nors yra ir tukstanti 114, 212 ‘tûks- tantá’); RaBD: tuokstanciu tuokstantes 56. Tokios hiperaukðtaitybës daþnos XIX am- þiaus dûnininkø tekstuose. Greta jø Raèkauskiui prasprûdo paraðyti ten, kur jo tarmëje tarta ir [¹], plg. RaMW: nupuolti13 96 ‘nupulti’; RaWID: prapuolties 185 ‘prapulties’, puols 6 ‘puls’, tuoriekies 127 ‘turëkis’; RaBD: prapuolties 5. Matyt, Raè- kauskis buvo susikûræs netikslià aukðtaitinimo taisyklæ. RaMW hipernormalizmuose nometu 15 ‘nuometu’, pasijoktu 97 ‘pasijuoktø’ dvi- balsá [uo] Raèkauskis uþraðë taip, tarsi jis bûtø ne aukðtaitiðkas, bet þemaitiðkas – raide . Èia po vienà kartà pasitaikë galbût douninkiðka lytis su kougi 213 ‘kà gi’ ir (atsitiktinai?) atspausdintas þodis dougiel 152, 170 ‘daugel’. Hiperaukðtaitybiø kai kur nepavyko iðvengti ir dounininkui Valanèiui, pvz., VaÝJK: apsukuo 110 ‘apsukui’, danguo 255 ‘danguje’, paskuo 46, 47, 108 ‘paskui’, sunuoje 148 ‘sûnuje’, widuo 259 ‘viduje’. Valanèius stengësi paraðyti aukðtaitiðkai, bet apsiriko, nes ðiø konkreèiø formø aukðtaièiai nevartoja. Tai prikiðamai rodo ir Raèkauskio, ir Valanèiaus norà aukðtaitinti. Siekis aukð- taitinti matyti ir Budriko tekste. Kasakauskis ðià ypatybæ vëlgi vëlesniuose savo darbuose nuosekliai iðlaiko þemaitiðkà (skirtingai nuo kitø), nors gramatikoje ir buvo stengæsis aukðtaitinti. Derëtø atkreipti dëmesá á Raèkauskio knygose ávairuojantá tø paèiø ðaknø vo- kalizmà net tuose paèiuose puslapiuose, plg. RaMW: apszwiesk 13 – apszwisk 23,

13 Dabar kai kuriems dûnininkams (apie Vi- lektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 103). duklæ, Nemakðèius) bûdinga tvirtapra- Taèiau Alekso Girdenio liudijimu dþiø miðriøjø dvigarsiø diftongizacija, (2004 06 29 laiðkas Giedriui Subaèiui), tad ten taip pat tariama, pvz., [ksol’t’i] toks tarimas yra naujas reiðkinys, dar ‘kulti’ (Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dia- nebuvæs Raèkauskio laikais.

151 Jeronimo Kiprijono Raèkauskio 0 0 0 knygø Munkos Vieðpaties (1857), 0 0 0 Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) 0 0 0 kalbos ypatumai 0 0 0 liepej 22 – lip 7; RaWID: szwiesa 7 – apszwit 36, juoda 60 – juda 60, juokies 11, juokis 61 – juku 3; RaBD: kasdiena 4 – dinà 43, nupuolu 74 – nupulau 23, pulam 28, priduok 16, 22 – nepridus 78. Toks nevienodas tø paèiø ðaknø vokalizmas leidþia manyti Raèkauská norëjus, bet nesugebëjus nuosekliai aukðtaitinti. Apþvelgusi þemaièiams lengviausiai pastebimas þemaitybes, galiu reziumuoti, kad Raèkauskis jas linko aukðtaitinti, nors ne visur jam tai tiksliai pavyko. Nuosek- liausiai suaukðtaitinama vienaskaitos naudininko galûnë ir dvibalsiai [ai], [ei] þodþio gale. Daug sunkiau jam pavyksta pastebëti ir suaukðtaitinti þemaitiðkus [î], [î§]; [û], [û™] – Raèkauskio knygose tarp aukðtaitiðkos ir þemaitiðkos fonetikos þymë- jimo èia esama tam tikros pusiausvyros. Gausios hiperaukðtaitybës rodo intencijas aukðtaitinti. Palyginus su Valanèiaus ir Kasakauskio bei Budriko kalbos ypatybë- mis, matyti, kad visø keturiø dvasininkø raðtuose esama panaðumø, nors Kasa- kauskio vëlyvojo kûrybos laikotarpio knygose, prieðingai negu gramatikoje, junta- mas akivaizdus noras laikytis savo gimtosios þemaièiø tarmës formø. Valanèius, Joniko þodþiais, raðë ne gryna pajûrio þemaièiø tarme, bet vertësi tarminiu miðiniu. Jam pirmiausia turëjo bûti svarbi tradicija (tikybiniai raðtai), o antra vertus, kad já suprastø ir aukðtaièiai (Jonikas 1972, 132). Toks pavyzdys sugestijuoja Raèkauská, kaip ir Valanèiø, norëjus átikti kuo didesnei DL lietuviø daliai. Galima manyti, kad Raèkauskis norëjo sekti Valanèiaus raðomuoju variantu, taèiau jam nelabai sekësi pastebëti þemaitybes ir rasti aukðtaitiðkø atitikmenø.

2.2. VIDUTINIÐKAI ÞEMAIÈIAMS PASTEBIMOS ÞEMAITYBËS. Tai- gi matyti, kad lengviausiai þemaièiams pastebimas þemaitiðkos kalbos ypatybes Raèkauskis stengësi aukðtaitinti. Taèiau tarp vidutiniðkai pastebimø ypatybiø vy- rauja þemaitybës. Pasitaikanèios aukðtaitybës èia greièiau atsitiktinës nei dësningos. Raèkauskis raðë þemaitiðkà (vakarø aukðtaièiø <ë>), pvz., RaMW: dieù 3 ‘dël’, girdieti 10, kaltibies 4 ‘kaltybës’, malonies 3 ‘malonës’; RaWID: duktie 20 ‘duktë’, kielonies 5 ‘kelionës’, turietu 6 ‘turëtø’, ýemies 9 ‘þemës’; RaBD: iszmietinieje 4 ‘iðme- tinëjæ’, senowies 5 ‘senovës’, tiewas 1(3x) ‘tëvas’. Ðalia ðiø vyraujanèiø þemaitiðkø lyèiø pasitaiko vienas kitas iðimtinis aukðtaitiðkas atvejis, pvz., RaMW: deses 26 ‘dësies’; RaBD: gieradeistes 9 ‘geradëjystes’, szùowe 22 ‘ðlovë’. Gerai nemokëdamas aukðtaièiø tarmës, Raèkauskis sukûrë loc. sg. galûniø hi- peraukðtaitybiø, t. y. dirbtiniø formø, nesamø aukðtaièiø tarmëje, pvz., RaMW: szir- diej 177 ‘ðirdyje’, Tawieje 98 ‘tavyje’; RaWID: amýinastiej 181 ‘amþinastyje’, sawiej 154 ‘savyje’, walgiej 197 ‘valgyje’, Wieszpatiej 161 ‘Vieðpatyje’. Þinoma, fonetinë þemai- tiðka [ie] ypatybë èia tarsi iðlaikyta. Taèiau èia Raèkauskis prie þemaièiams bûdin- gos trumpos vietininko galûnës [ie] pridëjo dar vienà galûnës skiemená su [j] arba [je], o tas skiemuo bûdingas aukðtaièiams. Vadinasi, Raèkauskis sukûrë dirbtiniø morfologiniø formø, iðpûstø þemaitiðkø-aukðtaitiðkø galûniø, kurios jam paèiam turëjo atrodyti esanèios aukðtaitiðkos.

152 Archivum Lithuanicum 6 Valanèiaus raðtuose þemaièiø iðlaikytas labai dësningai, pvz., VaÝJK: gimi- nies 5 ‘giminës’, priderieje 6 ‘priderëjo’; VaÝ: noriedamis 6 ‘norëdami’, sukalbinieti 7 ‘sukalbinëti’ (nors szùowes 28 ‘ðlovës’). Nors Valanèius nedarë fonetiniø, taèiau ne- iðvengë bûdingø Raèkauskiui morfologiniø loc. sg. hipernormalizmø, pvz., VaÝJK: amýiej 40 ‘amþiuje’, manieje 148 ‘manyje’, szirdiej 257 ‘ðirdyje’. Kasakauskis ir gra- matikoje, ir vëlesnëse knygose þemaièiø dvibalsá iðlaikë þemaitiðkà, bet Bud- rikas já vartojo labai nenuosekliai – vienur raðë þemaitiðkà , kitur aukðtaitiðkà [ë]; þemaitiðkø ir aukðtaitiðkø formø santykis jo knygoje pasiskirstæs apylygiai. Esamojo laiko treèiojo asmens veiksmaþodþiø tiek Raèkauskis, tiek Valanèius ryðkiau aukðtaitinti nesistengë, vyrauja þemaitiðka veiksmaþodþio forma be galû- nës, pvz., RaMW: iszpaýinst 3 ‘iðpaþásta’, prijam 4 ‘priima’, rejkalaun 4 ‘reikalauja’ (pasitaikë keletas aukðtaitiðkø galûniø – nebiera 10 ‘nebëra’, parleja 20 ‘perlieja’, uýmusza 33 ‘uþmuða’, pralije 195 ‘pralieja’); RaWID: negaù 5 ‘negali’, numirszt 5 ‘nu- mirðta’, sulauk 5 ‘sulaukia’ (bet ir atsitinka 204 ‘atsitinka’); RaBD: szeùp 1, 4 ‘ðelpia’ (plg. 1 pav.), uýrustin 30 ‘uþrûstina’, wed 1, 5 ‘veda’, wejz 4 ‘veizi’ (plg. 1 pav.) (ir apjekina 85 ‘apakina’, uýkitina 85 ‘uþkietina’). Taèiau, prieðingai nei Raèkauskis ir Valanèius, Budrikas Namø kryþiuje ir Kasakauskis gramatikoje ðià vidutiniðkai þe- maièiams pastebimà ypatybæ stengiasi aukðtaitinti. Tik vëlyvuoju kûrybos laikotar- piu Kasakauskis ima vartoti vien trumpàsias þemaitiðkas formas. Taip pat þemaitiðkai Raèkauskio raðomas – su vienintele aukðtaitybe ið visø trijø knygø – ávardþiø, dalyviø bei bûdvardþiø vyriðkosios giminës daugiskaitos nau- dininkas, pvz., RaMW: anims 8, 37(2x) ‘aniems’; RaWID: milentims 148 ‘mylintiems’, piktims 28(2x) ‘piktiems’, tokims 15 ‘tokiems’, wisims 29 ‘visiems’ (nors tiems 54[2x], 181 lytis yra aukðtaitiðka); RaBD: anims 4 (plg. 1 pav.), 5, milentims 60 ‘mylintiems’, wisims 29. Valanèius VaÝJK vartojo ðias lytis aukðtaitiðkas: aniems 47, jems 266, tiems 10, nors VaÝ galima rasti ir þemaitiðkø formø, plg. bjaurims 16 ‘bjauriems’, darantims 16 ‘darantiems’. Budriko knygoje ir Kasakauskio gramatikoje bei vëlesnëse knygose daugiskaitos naudininkas raðomas nuosekliai þemaitiðkas. RaMW vardaþodþiø vyriðkosios giminës daugiskaitos vietininkas iðtisai þemai- tiðkas: laukusi 8 ‘laukuose’, miszkusi ‘miðkuose’, wisusi 37 ‘visuose’. O RaWID, kaip ir RaBD, ðalia dominuojanèiø þemaitiðkø pasitaiko keletas aukðtaitiðkø, plg. þemai- tybes anusi 15 ‘anuose’, dajktusi 15 ‘daiktuose’, namusi 17 ‘namuose’, ýemiszkusi 15 ‘þemiðkuose’ ir aukðtaitybes wisuosi dalikuose 205 ‘visuose dalykuose’; RaBD þemai- tiðkas formas kitusi 30 ‘kituose’, rejkaùusi 28 ‘reikaluose’, wisusi 28 ‘visuose’ ir aukðtaitiðkas metuose 27, metuosi 29. Valanèius vietininkà raðë þemaitiðkà, plg. VaÝJK: pænkioliktusi metusi 40 ‘penkioliktuose metuose’, wisusi dajktusi 43 ‘visuose daiktuose’ (nors pasitaikë ir aukðtaitiðkas namuose 108); VaÝ: eýerusi 17 ‘eþeruose’, jawusi 12 ‘javuose’, prudusi 17 ‘prûduose’. Ði ypatybë iðlaikyta nuosekliai þemaitið- ka visuose ir Budriko, ir Kasakauskio tekstuose. Kita þemaièiams vidutiniðkai pastebima ypatybë – daugiskaitos liepiamosios nuosakos formos – tiek Raèkauskio, tiek Valanèiaus nelinkstama aukðtaitinti. Pa-

153 Jeronimo Kiprijono Raèkauskio 0 0 0 knygø Munkos Vieðpaties (1857), 0 0 0 Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) 0 0 0 kalbos ypatumai 0 0 0 1 pav. [Jeronimas Kiprijonas Raèkauskis,] Balsas Dievo, 1858, 4: þemaitiðkos lytys anims, anus, szeùp, tus, wejz ir kt.; hiperaukðtaitybës kialiej, tuokstantes;

VUB: LR 1310

lyginkime RaMW: melskiemos 17 ‘melskimës’, parejkiem 7 ‘pareikim’, skajtikiet 12 ‘skaitykit’, ýinokiem 8 ‘þinokim’; RaWID: apdumokiet 150 ‘apdûmokit’, atminkiet 52 ‘atminkit’ (vis dëlto pasitaiko aukðtaitiðkø – isz jukim 31 ‘iðjuokim’); RaBD: dieka- wokiem 22 ‘dëkavokim’, gajlekiemos 23 ‘gailëkimës’, prisiminkiem 13 ‘prisiminkim’. Ir Valanèiaus, pvz., VaÝJK: darikiet 41 ‘darykit’, newerkiet 6 ‘neverkit’, nesirupinkiet 6 ‘nesirûpinkit’; VaÝ: bijokiemos 29 ‘bijokim’, nebajdikiemos 9 ‘nesibaidykime’, ýino- kiem 9 ‘þinokime’. Tokia pati situacija Budriko knygoje ir vëlesniuose Kasakauskio darbuose, bet Kasakauskio gramatikoje aukðtaitiðkos ir þemaitiðkos formos vartoja- mos pramaiðiui.

154 Archivum Lithuanicum 6 Þemaièiø paplatëjæs [¼] be iðimèiø þymimas raðmeniu , o ne tradiciniu þemai- tiðku . Plg. RaMW: didis 4, didziausis 3, prisikielima 10 ‘prisikëlimà’, wisados 3, wisagalis 3; RaWID: giwenimas 5, kudikiej 21, linksmi 6, maýi 21, piktin 21 ‘piktina’; RaBD: atpirkimas 5, szirdi 1 ‘ðirdá’, mirti 6, uýgimimà 19, ýina 1 ‘þino’. Tai rodo, kad Raèkauskis buvo apsisprendæs, kaip raðyti ðá garsà, já þymëjo nuosekliai aukðtai- tiðkai, kaip ir Valanèius. Kasakauskis gramatikoje buvo sugalvojæs sudëtingà sis- temà, kada raðyti , o kada , bet vëliau perëjo prie þemaitiðko þymëjimo. Budriko knygelëje dar kitokia vartosena – nors Budrikas ir stengësi aukðtaitinti, didþioji formø dalis iðlaikyta þemaitiðka. Taigi ið visø vidutiniðkai pastebimø þemaitybiø nuosekliai aukðtaitiðkai Raè- kauskis þymëjo tik vienà – þemaièiø paplatëjusá [¼] aukðtaitiðku . Taip aukðtai- tinti nebuvo sudëtinga, nes tai sàmoningas apsisprendimas tiesiog niekur nevartoti raidës . Kitur akivaizdesniø pastangø aukðtaitinti nematyti – aukðtaitybës pa- sitaiko retai ir nenuosekliai. Galima manyti, jog þemaièiams vidutiniðkai pastebimø þemaitybiø Raèkauskis neatpaþino, nes, kaip buvo matyti ið lengviausiai pastebi- møjø grupës, jis gerai nemokëjo aukðtaièiø tarmës. Jo aukðtaitinimo intencijos ir þemaitiðkø ypatybiø suvokimas panaðus kaip Valanèiaus, Budriko ir Kasakauskio vëlyvuoju laikotarpiu paraðytose knygose.

2.3. SUNKIAUSIAI ÞEMAIÈIAMS PASTEBIMOS ÞEMAITYBËS. Vi- sose analizuojamose knygose Raèkauskis dësningai iðlaiko þemaièiams sunkiai pastebimà þemaitiðkà ávardþiø daugiskaitos galininko galûnæ -us, pvz., RaMW: anus 3, 20 ‘anuos’, kurius 17, 31 ‘kuriuos’, tus 20 ‘tuos’; RaWID: anus 9, 15(2x), kurius 19, 34, nekurius 154, tus 15, 33; RaBD: anus 4, 5, kurius 5, 16, tus 4, 6. Visoms trims knygoms bûdingos þemaitiðkos tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens formos, pvz., RaMW: gajleczios 13 ‘gailëèiaus’, saugoczios 13 ‘sau- goèiaus’, paýinczio 13 ‘paþinèiau’; RaWID: buzcio 57 ‘bûèiau’, galeczio 140 ‘galëèiau’, norieczio 127 ‘norëèiau’. Bet pasitaikë ir tarnauczia 193 ‘tarnauèia’. Ði forma, pasak Zinkevièiaus, bûdinga daugumai aukðtaièiø (Zinkevièius 1966, 362; dar þr. ir LKA III, 103 þemël.). RaBD: apturieczio 14 ‘apturëèiau’, atminczio 15 ‘atminèiau’, pildicziu 15 ‘pildyèiau’. Atkreiptinas dëmesys, jog ðioje knygoje atsiranda kitokia, nors ir neaukðtaitiðka, forma: milecziu 128 ‘mylëèiau’, noriecziu 16 ‘norëèiau’, parlejszcziu 15 ‘perleisèiau’, pildicziu 15 ‘pildyèiau’. Ðià formà su -èiu turi þemaièiai apie Laukuvà, Tirkðlius, Viekðnius, Papilæ, Klykolius, Kurðënus (Zinkevièius 1966, 363). Ið LKA III 103 þemëlapio matyti, kad tokios ðiaurës þemaièiams bûdingos tariamosios nuosa- kos formos paplitusios ir Varniø, Ðvëkðnos, Ðilalës apylinkëse. Valanèius, panaðiai kaip ir Raèkauskis, þemaièiams sunkiausiai pastebimø ypa- tybiø nemato ir jas palieka þemaitiðkas, pvz., VaÝJK: anus 260, kurius 101, tus 41; apkrikszticzio 43 ‘apkrikðtyèiau’, apsakiczio 48 ‘apsakyèiau’; VaÝ: kurius 13, szius 34, tus 6; apraudoczio 25 ‘apraudoèiau’, apwerkczio 25 ‘apverkèiau’. Budrikas sunkiau-

155 Jeronimo Kiprijono Raèkauskio 0 0 0 knygø Munkos Vieðpaties (1857), 0 0 0 Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) 0 0 0 kalbos ypatumai 0 0 0 siai þemaièiams pastebimas ypatybes iðtisai raðo þemaitiðkas, bet Kasakauskis gra- matikoje vienà ypatybæ – tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmàjá asmená – pa- stebi ir suaukðtaitina, nors kitose knygose renkasi þemaitiðkas lytis.

Þemai- Ypatybës RaMW RaWID RaBD VaÝJK VaÝ tiðku- Auk. Þem. Auk. Þem. Auk. Þem. Auk. Þem. Auk. Þem. mas paste- bimas Leng- a) [¼i], [î], [î§] +++++++(+)+(+) viau- b) [¹u], [û], [û™]+++++++ + siai: c) [â], [ç] + + + (+) + + d) dat. sg. [¹u], [û]+++++

Vidu-a) [ie]+++++ tinið-b) 3 praes.+++++ kai: c) dat. pl. + + + + + (+) d) loc. pl. + (+) + (+) + (+) + + e) imper. pl. + + + + + f) [¼], [i]+++++

Sun- a) acc. pl. + + + + + kiau- b) 1 sg. cond. + + + + + siai:

1 lentelë: Raèkauskio ir Valanèiaus intencijos rinktis aukðtaitiðkas formas

Ið pirmosios lentelës matyti, kad Raèkauskio aukðtaitinimo intencijos ir raðyba ið esmës panaði á Valanèiaus. Budriko ir Kasakauskio lentelës pateiktos minëtuose Cidzikaitës (2001) ir Subaèiaus (2001a) darbuose, jø duomenys irgi rodo bendras þemaièiø autoriø tendencijas aukðtaitinti raðomàjà kalbà.

3. NETIPIÐKOS RaWID YPATYBËS. Raèkauskio Vadovas á dangø nuo kitø tirtøjø knygø skiriasi hipernormø, spaustuvës korektûros klaidø gausumu ir tar- miniø lyèiø ávairove. Taèiau skirtinga ne tik tai. Nuo knygos vidurio (nuo p. 119) labai keièiasi raðyba. Pavyzdþiui, þodþiø kamiene atsiranda nosiniø raidþiø, ku- riø Raèkauskis iki tol nevartojo: ànt 140, 141, 142, iszgàsti 216, kætieje 205, kætieji- mus 207, neatràsi 130, nepabæktos 141, pabægtus 141, paskædis 204, paszwæsti 152, szæn- diena 204, szwæta 143, szwætas 146, Szwætije 141, szwætoms 141, uýdæks 129, uýtarànt 141 (daroma nosiniø raðymo klaidø: dangàus 208, kàjp 189, pàr 119 ‘per’). Taip nosinës raðomos 119–216 puslapyje, t. y. beveik ðimte puslapiø nuo knygos vidu- rio iki pabaigos, taèiau daugiausia nebûdingo Raèkauskiui nosiniø raðymo, kaip matyti ir ið cituotø pavyzdþiø, yra 141–143 puslapyje, tolesniuose nosinës raðo- mos ðen bei ten.

156 Archivum Lithuanicum 6 Raèkauskis nosiniø raidþiø þodþio kamiene neraðë, todël kyla abejonë, ar pats Raèkauskis galëjo nuo knygos vidurio staiga pradëti jas raðyti, o po keliø puslapiø dël kaþkokiø prieþasèiø – jau tik retkarèiais. Perðasi mintis bûsiant kaþkieno kito rankà pridëjus prie Raèkauskio teksto. Visø pirma, þinant, jog visoms trims apta- riamoms knygoms aprobatas pasiraðë Valanèius, reikia palyginti Raèkauskio ir Valanèiaus ortografijà (plg. 2 lentelæ).

Raèkauskiui Áprasta Valanèiaus Valanèiaus nebûdinga Raèkauskio VaÝJK raðyba VaÝ raðyba RaWID raðyba RaWID raðyba uýdæks 129 uýdengs 129 pænkies 10 nulænkiæs 105 giæntimis 264

ànt 140, 141, 142 ant 25, 149(2x) ant 211, 259 ant 12, 14 uýtarànt 141 padedant 12 beesànt 11 sakànt 8 sakant 132 bepasakojænt 256 matànt 256 szwætoms 141 szwenta 23, 129 szwæntæ 111 szwentomis 8 Szwætije 141 paszwent 69 paszwæntimà 7 szwætujø 142 szwentas 136 swætà 255 paszwæsti 152 szwentijej 145 swencziausemi 257 szwæta 143 swencziause 8 szwætas 146 pabægtus 141 nepabengtus 12, 134 pasibængus 44 bengiej 12 nepabæktos 141 pasibængie 6 szændiena 204 sziendiena 146 Szendiena 14, 48 szendiena 150, 207 sziendiena 23 szændiena 46 kætieje 205 neapkient 26 kientædamas 5 kientendams 6 kætiejimus 207 kientæset 10 kientændams 23 iszgàsti 216 neparsigansk 24, 132 nusigàndot 256 nugàstaudamis 204

2 lentelë: Raèkauskio ir Valanèiaus ortografijos panaðumai

Kaip matyti, dauguma nosiniø sutampa su Valanèiaus, bet ne visos. Taèiau neáprastoje Raèkauskiui raðyboje pasitaiko dar keletas sutapimø su Valanèiaus kalbos ypatybëmis ar panaðumø á jas. Valanèius, norëdamas þemaitiðkus *tj, *dj paversti aukðtaitiðkomis afrikatomis, gerai neiðmanydamas afrikatø dësnio aukðtaièiø tarmëje, daþnai suklysdavo ir

157 Jeronimo Kiprijono Raèkauskio 0 0 0 knygø Munkos Vieðpaties (1857), 0 0 0 Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) 0 0 0 kalbos ypatumai 0 0 0 2 pav. [Jeronimas Kiprijonas Raèkauskis,] Balsas Dievo, 1858, 7: pataisyti þodþiai klikie, Atejis, priejis, ùowos; áterptas þodis Matidamas. Vietomis rankraðtyje ið anksto paliktose tuðèiose vietose tamsesniu (ryðkesniu) raðalu áraðytas vienas kitas þodis, matyt, norëta pasitikslinti ir á paliktà tuðèià vietà áraðyta vëliau. Jø ne tiek daug, todël sunku spræsti, ar tuos þodþius juodesniu raðalu áraðë ir tekstà taisinëjo pats Raèkauskis, ar kas nors kitas; LMAB RS: f. 18 – 55

158 Archivum Lithuanicum 6 sukurdavo nesamø formø – hiperaukðtaitybiø, pvz., VaÝJK: kibanczi 28 ‘kybanti’, mergajcze 65 ‘mergaitë’; VaÝ: nemeldzejs 20 ‘nesimeldei’, paýejdzej 14 ‘paþeidei’, sprendzej 17 ‘sprendei’, waganczi 19 ‘vagianti’. Raèkauskis savo raðtuose nelinkæs raðyti aukðtaitiðkø afrikatø, o jei ir aukðtaitina, tokiø hipernormalizmø nesukuria. Taèiau ðioje knygoje radau dvi hiperlytis: jej atminsi ant wisur esancze ir tawi regancze Diewà 129 ‘jei atminsi ant visur esantá ir tave regintá Dievà’. Ðios hiperlytys primena valanèiðkàsias. Ieðkodama panaðumø su Valanèiaus tekstais, atkreipèiau dëmesá ir á kitus var- tosenos atvejus. Antai þodþiai ponia, pana Raèkauskio visur raðomi su viena raide , plg. Pone 144, Poni 204, Panos 227, bet RaWID pasitaiko jam nebûdingas paraðymas su dviem : Pannos 141, Panna 142, Pannos 208. Matyti, kad taip spausdinta bûtent tuose skirtingos ortografijos puslapiuose. Valanèiaus knygoje VaÝJK ðiø þodþiø ðaknys daþnai raðomos su viena (nors keliose vietose yra ir : Pannele 7, Panna 226). Be to, Valanèius nevienodai raðë prielinksná prieð: VaÝJK ir priesz 115, ir prisz 11; VaÝ ir priesz 9(2x), ir prisz 13. Raèkauskis visose analizuojamose knygose nuosek- liai raðë prisz, todël netikëta, kad vienà kartà pavartoja aukðtaitiðkà priesz 143. Tame paèiame 143 puslapyje iðspausdintas þodis giaras su , o tokia jo ortogra- fija vëlgi nebûdinga Raèkauskiui. Visur kitur jis raðo gieras su ar tik su , pvz., RaMW: gieraj 3, 6, gieriaus 12 ‘geriau’; RaWID: gieradeistes 9 ‘geradëjystes’; RaBD: giera 143, gerus 107, geru 126. Pirmasis uþraðymo bûdas () taip pat randamas Valanèiaus raðtuose, plg. VaÝJK: giariausià 88, giarà 102; VaÝ: giaras 6. Anksèiau jau buvo minëtas nuoseklus Raèkauskio ávardþiuotinio bûdvardþio szwentijej vartojimas. 141 puslapyje ðis þodis ðmëkðteli kitaip paraðytas – szwætije 141 ‘ðventieji’. Valanèius, kaip ir Raèkauskis, daþniausiai raðë szwentijej, bet pasi- taikë ir kitoks ðio þodþio paraðymas, plg. VaÝJK: szwentije 189 ‘ðventieji’. Taigi ið to, kas pasakyta, matyti, kad sutapimø tam tikruose puslapiuose (ypaè 141–143) su Valanèiaus raðymo ypatybëmis labai nemaþai. Spaustuvininkai taip taisyti vargu ar galëjo ir norëjo – taisyta neiðtisai ir neatidþiai, be aiðkios sistemos. Ið analizës atrodo, kad realiausias pretendentas á taisytojus yra Valanèius. Juk ap- robuodamas ðià knygelæ galëjo kaip autoritetingas dvasininkas pataisinëti savo padëjëjo rankraðtá. Be to, Valanèius taisinëjo ir Simfronijaus Þabakevièiaus14 bei Kazimiero Skrodzkio rankraðèius15, tad galima teigti, jog Valanèiui buvo bûdinga kartais paredaguoti ir kalbines aprobuojamojo teksto ypatybes. Galima ásivaizduo- ti, kad ir Raèkauskio RaWID rankraðtá (neiðlikusá) Valanèius bus kiek koregavæs.

14 Plg. Giedrius Subaèius, „Jurgio Ambrazie- 15 Plg. Giedrius Subaèius, „Spaustuvininkø jaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. átaka raðybai ir jos standartams“, ALt 3, Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: 2001b, 140, 1 pav., kur matyti Valanèiaus Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, taisymø Skrodzkio rankraðtyje. 96–97.

159 Jeronimo Kiprijono Raèkauskio 0 0 0 knygø Munkos Vieðpaties (1857), 0 0 0 Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) 0 0 0 kalbos ypatumai 0 0 0 4. SPAUSTUVININKØ ÁTAKA RaBD RAÐYBAI16. Raèkauskio Balso Dievo iðlikæs ne tik spaudinys, bet ir rankraðtis (plg. 2 pav.), ið kurio buvo spausdinta17 Juozapo Zavadskio spaustuvëje (ten spausdintos ir kitos dvi aptariamosios kny- gos). Neatitikimus tarp spaudinio ir rankraðèio galima skirti á dvi grupes – atsitik- tinius ir sàmoningus pakeitimus. Atsitiktiniø pakeitimø knygelëje nedaug. Didþiau- sià jø dalá sudaro neatitikimai, vadintini korektûros klaidomis: atstojej 37 – atsojej 50 (praleista raidë), duszies VI – dusziesz 7, duszies 9 – dusziesz 21, iýengimà 52 – iýenginà 65, kaùb 61 – baùb 73, kiekwiena 12 – kiekwieua 24, ùauk 120 – ùau 126, pakalnies 74 – pakalmies 83, rejkaùu 73 – rcjkaùu 83, sunau 4 – snnau 17, suszelps 65 – szuszelps 76, Sutwiertoja III – Sutwiertioja 5, Trajce 120 – Trajee 126. Ðios nesuþiûrëtos klaidos, þinoma, jokiø spaustuvininkø intencijø kà nors keisti nerodo. Taip pat pasitaikë tokiø neatitikimø su rankraðèiu, kurie leidþia spræsti apie raidþiø rinkëjo mokëjimà lietuviðkai. Pavyzdþiui, iszma-manik 43 – iszmanik 56 (iðtaisyta Raèkauskio rankraðèio þodþio këlimo klaida), skaitùu 43 – skaitlu 56, kialuj II – kialiej 4, siediejis 43 – siediejes 56 (suaukðtaitinta forma), tiku 22 – tikiu 35 (suaukðtaitinta forma). Remiantis ðiais paskutiniais pataisymais, galima manyti Zavadskio spaustuvës rinkëjà mokëjus lietuviðkai, gal net buvus aukðtaitá. Be ðiø rankraðèio ir spausdinto teksto skirtumø, yra ir tokiø, kurie turbût turëjo atsirasti dël kokio kito lietuviø kalbos nemokëjusio rinkëjo. Kai kurios spausdinta- me tekste pasitaikanèios lytys rodo rinkëjà „aklai“ sekus rankraðtá ir nepataisius akivaizdþiø Raèkauskio netikslumø (nors jø ir nedaug), pvz.: dos-nem IX – dos-nem 9 (paliktas brûkðnelis þodþio viduryje ne këlimo vietoje); O to niekados butu ne macziu, jej jos kudikis maýutelis butu numiris VI – ne macziu 7 ‘nemaèiusi’ (palikta nebaigta raðyti sangràþinë veiksmaþodþio forma); sziaustis 23 ‘ðiauðtis’ – sziaustis 35. Kitur rinkëjo nesuprastos kai kurios rankraðèio vietos, jos iðspausdintos vizu- aliai labai panaðios á atitinkamas rankraðtinio teksto vietas, pvz.: Ne, 22 – Nes 34, tarsis X – tars is 10 (nesuprastas þodþio paskutinis skiemuo, kuris rankraðtyje ðiek tiek atitrauktas, bet aiðkiai prijungtas), butumi siediejis pekùoj o siediejis par amýius 43 – pekùojo 56 (nesuprasti du atskiri þodþiai). RaBD spaudinyje nëra daug pavyzdþiø, kuriais remiantis galima bûtø spræsti apie sàmoningà spaustuvininkø átakà raðybai. Ðioje knygoje spaustuvininkø skiria- ma didþioji ir didþioji . Raèkauskio rankraðèiuose [j] pozicijoje ðios dvi di- dþiosios raidës raðomos pramaiðiui – ir , ir , bet spaustuvininkai jas atsky-

16 Iðsamiai apie spaustuvininkø átakà raðy- gieradieiszcziu Wieszpaties Diewa para- bai ir jos standartams yra raðæs Subaèius sze Kunigas Jeronimas Raczkauskis Ins- (2001b), todël analizuodama RaBD rem- pektorius Warniu Seminarijes. Wilniuje siuosi jo straipsniu. Spaustuwije Juzupa Zawadzkie. 1856; 17 [Jeronimas Kiprijonas Raèkauskis,] Balsà LMAB RS: f. 18 – 55; rankraðtis. Diewa pri ýmogaus arba Apdumojimà

160 Archivum Lithuanicum 6 rë, t. y. [j] pozicijoje surinko tik , plg. Io VII, VIII – Jo 8(2x); Ionas VIII – Jonas 9; Iej II – Jej 4. Norëdami keisti ðias dvi raides ir nepadaryti klaidø, jie turëjo mokëti lietuviðkai. Ðios dvi didþiosios raidës atskirtos ir RaWID spaudinyje, o RaMW lei- dëjai nesistengë jø atskirti. Dël to RaMW atsiranda variantø, pvz.: Jo 64, Ji 64, 74, 85, Ii 85, Jam 78, Jo 78, Isaj 57(2x), 82, 110. Galbût RaMW rinko lietuviðkai prasèiau mokëjæs (nemokëjæs) Zavadskio rinkëjas.

5. IÐVADOS. Trijose Jeronimo Raèkauskio (1825–1889) knygose – Munkoje Vieðpaties (1857), Vadove á dangø (1857) ir Balse Dievo (1858) – juntamos pastangos aukðtaitinti gimtàjà dûnininkø tarmæ. Geriausiai jam sekësi pastebëti ir suaukðtai- tinti lengviausiai þemaièiams pastebimas þemaitybes. Ið ðeðiø vidutiniðkai pastebi- mø ypatybiø Raèkauskis pastebëjo tik vienà, nesudëtingà, apsispræsti dël ortogra- fijos tereikalaujanèià ypatybæ, o ið sunkiausiai pastebimø nesuaukðtaitino në vie- nos. Raèkauskio intencijos matyti ir ið gausiø hiperformø. Vis dëlto gerai nemokë- damas aukðtaièiø tarmës, þemaitiðkø formø suaukðtaitino nedaug. Palyginus Raèkauskio, Budriko, Kasakauskio knygø kalbos ypatybes su Valan- èiaus bei jo veikiamo ir besiformuojanèio tuometinio raðomosios kalbos modelio ypatybëmis ar intencijomis, matyti, kad Valanèius stipriai veikë ðiuos dvasininkus. Per kalbà Valanèius ieðkojo santykio su liaudimi, norëjo, kad lietuviðkas knygas suprastø ávairesniø tarmiø atstovai; á tokià kalbinæ politikà orientavosi ir kiti dva- sininkai. Kai kurios þemaièiams pastebimiausios þemaitiðkos Kasakauskio tekstø formos rodo já labiau orientavusis ne á Valanèiaus idëjø raidæ, bet á dvasià (taiky- màsi prie liaudiðkos kalbos). Raèkauskis bandë sekti Valanèiaus raðtø kalba bei raðyba pernelyg nenukryp- damas nuo jos ir nemëgindamas savarankiðkai ieðkoti tikslesnës grafinës kalbos raiðkos. Nuo knygos Vadovas á dangø (1857) vidurio (p. 119–216, ypaè p. 141–143) pastebima Raèkauskiui nebûdingø ortografijos bruoþø. Jie gali bûti atsiradæ dël tikëtinø Valanèiaus taisymø rankraðtyje (neiðlikæs), nes Valanèius kartais pareda- guodavo aprobuojamø rankraðèiø kalbà, be to, tie ortografijos bruoþai bûdingi bûtent Valanèiui (plg. nosines: uýtarànt – matànt; e tipo vokalizmà po : gia- ras – giarà ir kt.) Ið iðlikusio Balso Dievo rankraðèio (1857) galima spræsti apie Juozapo Zavadskio spaustuvës renkamo teksto pakeitimø mastà. Pasitaikiusios spaustuvininkø klai- dos nëra labai reikðmingos: jø gana daug, bet tai daþniausiai korektûros klaidos ar nesàmoningi pakeitimai. Tik didþiøjø ir skyrimas bei keitimas sugestijuoja spaustuvininkus iðmanius lietuviø kalbà ir sàmoningai veikus tuometinæ raðtø tradicijà. Taip pat Zavadskio spaustuvëje spausdintoje Munkoje Vieðpaties (1857) ðios raidës neskiriamos.

161 Jeronimo Kiprijono Raèkauskio 0 0 0 knygø Munkos Vieðpaties (1857), 0 0 0 Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) 0 0 0 kalbos ypatumai 0 0 0 Literatûra ir ðaltiniai:

C IDZIKAITË, DALIA, 2001: „Dominyko Budriko knygos ‘Namø kryþius’ (1859) kalba“, ALt 3, 153–166.

G IRDENIS, ALEKSAS, 2004 06 29 laiðkas Giedriui Subaèiui ið Vilniaus á Vilniø.

J ONIKAS, PETRAS, 1972: Lietuviø bendrinës raðomosios kalbos kûrimasis antrojoje XIX a. pusëje, Èikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas. Lietuviø literatûros enciklopedija, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2001. RaBD – [Jeronimas Kiprijonas Raèkauskis,] BAÙSÀ DIEWA PRI ÝMOGAUS ARBA APDU- MOJIMÀ GIERADIEISZCZIU WIESZPATIES DIEWA. PARASZE Kunigas JERONIMAS RACZKAUSKIS Inspektorius Warniu Seminarijes. WILNIUJE. Kasztu ir Spaustuwije Juzupa Zawadzkie. 1858; Èikagos Newberry biblioteka: Bon. 13466.

[R AÈKAUSKIS, JERONIMAS KIPRIJONAS,] Balsà Diewa pri ýmogaus arba Apdumojimà gieradieiszcziu Wieszpaties Diewa parasze Kunigas Jeronimas Raczkauskis Inspektorius Warniu Seminarijes. Wilniuje Spaustuwije Juzupa Zawadzkie. 1856; LMAB RS: f. 18 – 55; rankraðtis. RaMW – [Jeronimas Kiprijonas Raèkauskis,] MUNKÀ WIESZPATIES JEZAUS ARBA DIE- WABAJMINGUS DUMOJIMUS APEJ MUNKÀ JEZAUS KRISTAUS DIEL KIEKWIENOS DIENOS PAR ISZTISÀ GAWIENÆ. PARASZE Kunigas Jeronimas Raczkauskis Inspekto- rius Warniu Seminarijes. WILNIUJE. KASZTU IR SPAUSTUWIEJE JUZAPA ZAWADZ- KIE. 1857; Èikagos Newberry biblioteka: Bon. 13465. RaWID – [Jeronimas Kiprijonas Raèkauskis,] WADOWAS I DANGU IR MEDITACIJES DIEÙ PENKIU DIENU REKOLEKCIJU. PARASZE KUNIGAS JERONIMAS RACZKAUSKIS Inspektorius Warniu Seminarijes. WILNIUJE. Kasztu ir Spaustuwiej Juzapa Zawadzkia. 1857; Èikagos Newberry biblioteka: Bon. 13464.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1996: „Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 10–113.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1998: Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2001a: Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra, BALt 1, Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2001b: „Spaustuvininkø átaka raðybai ir jos standartams“, ALt 3, 129–152.

V ANAGAS, VYTAUTAS, 1990: Lietuviø raðytojø sàvadas, Vilnius: Mokslas. VaÝ – [Motiejus Valanèius,] ÝINE KAJP REJK ATLIKTI SPAWIEDNÆ ISZ WISA AMÊIAUS. Trete karta iszpausta. WILNIUJ, Spaustuwieje Jozapa Zawadzkia, 1857; Èikagos New- berry biblioteka: Bon. 13485. VaÝJK – [Motiejus Valanèius,] ÝIWATAS JEZAUS KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA ISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZSPAUSTA WILNIUJ, SPAUSTUWIEJ A. DWOR- CZIAUS. 1853; Èikagos Newberry biblioteka: Bon. 13486.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1966: Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas.

162 Archivum Lithuanicum 6 Daiva Litvinskaitë LINGUISTIC FEATURES OF THE BOOKS MUNKÀ WIESZPATIES (1857), WADOWAS I DANGU (1857), AND BAÙSÀ DIEWA (1858) B Y JERONIMAS K. RAÈKAUSKIS 0 0 0

Summary

The analysis of the three religious books by Jeronimas K. Raèkauskis (1825–1889) Munkà Wieszpaties (1857), Wadowas i Dangu (1857), and Baùsà Diewa (1858) shows an attempt of the author to write in the Highland Lithuanian dialect instead of his native South- Lowland (dûnininkai) one. Those Lowland Lithuanian dialect features that are the most noticeable for a Lowlander were replaced by Highland forms. But from the six linguistic Lowland Lithuanian particularities that are only occasionally noticeable by a Lowlander, Raèkauskis changed into Highland Lithuanian just one. The third group the least noticeable Lowland Lithuanian dialectal features were also unnoticed by Raèkauskis and were not changed into the Highland Lithuanian equivalents. Hypercorrect forms also bear witness to Raèkauskis’ efforts to write in Highland Lithuanian. But these efforts were undermined by his limited knowledge of the Highland dialect. A comparison of Bishop Motiejus Valanèius’ (1801–1875) written language to the lan- guage of the priests in his bishopric (Raèkauskis, Dominikas Budrikas [1798–1873], Kalikstas Kasakauskis [ca. 1792–1866]) demonstrates the strong influence Valanèius had on these priests. Valanèius’ usage suggests that he shaped his written language to make it more accessible to the peasants and to attract the speakers of the other dialect. This language policy was eagerly followed by certain priests. Still Kasakauskis did not follow Valanèius’ writings literally, he accepted Valanèius’ ideas to write for the peasants in language that was understandable to them. Raèkauskis attempted to follow Valanèius’ written language and orthography quite literally, and he tried not to diverge overmuch and not to search for more definite independent orthographic expression. Part of the book Wadowas i Dangu, however, is printed in a language and orthography different from the one that is typical for Raèkauskis’ texts. Those different linguistic features are quite characteristic of Valanèius’ written language. Thus, there is a strong possibility that Valanèius was the one who made corrections in Raèkauskis’ Wadowas i Dangu (it is known that Valanèius had a habit sometimes of correcting the language of those manuscripts that he had to approve as a bishop). The manuscript of the book Baùsà Diewa still survives. It makes it possible to compare the manuscript to the printed version. Juozapas Zavadskis’ printing errors are not very significant: there is a significant number of them but usually they are only proofreading errors and not a conscious substitution. But the printer separated the upper case letters and according to whether they were in vocalic or consonantal position (this was

163 Jeronimo Kiprijono Raèkauskio 0 0 0 knygø Munkos Vieðpaties (1857), 0 0 0 Vadovo á dangø (1857) ir Balso Dievo (1858) 0 0 0 kalbos ypatumai 0 0 0 not the case in the manuscript). This proves that the typesetter knew Lithuanian and consciously adjusted the orthography to the contemporary printing tradition. Such a difference is not present in the printed book Munkà Wieszpaties by the same Zavadskis press. This might mean that the particular typesetter of this book did not know Lithuanian.

D AIVA LITVINSKAITË Gauta 2004 m. geguþës 21 d. University of Illinois at Chicago Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures UH 1628, MC/306 601 S. Morgan St. Chicago IL 60607, U.S.A. el. p.: [email protected]

164 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Ieva Ðenavièienë Lietuvos istorijos institutas, Vilnius

Konfesinis Antano Baranausko lietuviðkosios kûrybos iðtakø aspektas

Antanas Baranauskas – poetas, lituanistas, Kauno kunigø seminarijos profeso- rius, Seinø vyskupas, tad jam nestinga tyrëjø dëmesio. Baranausko asmenybë ver- tinta dviem aspektais: Reginos Mikðytës – tautiniu (poetas, tautos ðauklys ir þmo- gaus–poeto–kunigo dramos herojus)1, o Egidijaus Aleksandravièiaus – socialiniu (visuomenës narys, derinæs lietuviø kultûrinæ atgimimo veiklà ir vyraujanèià kul- tûrà, revoliuciná pakilimà ir katalikiðkàjá universalizmà)2. Be ðiø dviejø, dar vienas – konfesinis – poþiûris á Baranauskà kaip á dvasinin- kijos atstovà galëtø papildyti poeto portretà. Tad ðis straipsnis ir skiriamas religi- nëms Baranausko lietuviðkosios kûrybos paskatoms tirti.

1. KATALIKØ BAÞNYÈIA IR LIETUVIØ KALBA. Tiek Mikðytë, tiek Aleksandravièius poeto kûrybà lietuviø kalba kildino ið jo tautiðkumo (Mikðytë 1993, 147–155, 273 ir toliau; Aleksandravièius 2003, 99–110 ir toliau). Lietuviø inteligentø tautiðkumas XIX amþiaus viduryje siejamas su tautinës sàmonës pabu- dimu ir lietuviø etnokultûriniu sàjûdþiu, kuriam priskiriamos visos lietuviðkosios iniciatyvos ir kurio idëjiniu þidiniu laikomi Varniai. Etnokultûriná sàjûdá inspiravo þlugusios Abiejø Tautø Respublikos nostalgija ir Romantizmo idealai, vëliau já veikë kultûrinës integracijos procesai Vakarø Europoje, Johanno Gottfriedo Herde- rio idëjos, lenkø atgimimas, bræstanèios socialinës reformos bei socialiniai paèios lietuviø inteligentijos pokyèiai. Simono Daukanto veiklos metais etnokultûrinis sà- jûdis siekë ugdyti naujo istorinio tipo ir etniniu poþiûriu savità Lietuvos kultûrà su valstieèiø kultûros vertybëmis, taip pat sudaryti galimybæ valstieèiams sàmoningai ásitraukti á civilizacijos procesà3.

1 R[egina] Mikðytë, Antano Baranausko kûryba, 3 Antanas Kulakauskas, „Apie tautinio atgi- Vilnius: Vaga, 1964; Regina Mikðytë, An- mimo sàvokà, tautiniø sàjûdþiø epochà ir tanas Baranauskas, Vilnius: Vaga, 1993. lietuviø tautiná atgimimà“, LAIS 1. Tauti- 2 Egidijus Aleksandravièius, Giesmininko ke- nës savimonës þadintojai: nuo asmens iki par- lias, Vilnius: Versus aureus, 2003. tijos, Vilnius: Sietynas, 1990, 138–139.

165 Konfesinis Antano Baranausko 0 0 0 lietuviðkosios kûrybos iðtakø 0 0 0 aspektas 0 0 0 Etnokultûrinës idëjos nebuvo svetimos ir dvasininkams (pavyzdþiui, Juozapui Arnulfui Giedraièiui, Jurgiui Ambraziejui Pabrëþai, Juozapui Èiuldai ar Juozapui Þelviui4). Antra vertus, vien tik jomis vadovautis tiriant XIX amþiaus vidurio lietu- viðkàjà veiklà jau per möþa. Tuo metu, be patriotiniø etnokultûriniø paskatø, jai plëstis atsirado kitas svarus motyvas, tiesiogiai susijæs su pragmatiniais kataliky- bës poreikiais. Tai matyti Varniø kultûriniame þidinyje. Varniuose, kur inteligentø daugumà sudarë dvasininkai, etnokultûrinio sàjû- dþio átaka ryðkesnë iki 1855 metø, kol ten gyveno Daukantas, o vyskupijos istorijà tyrë Motiejus Valanèius, Jeronimas Raèkauskis, Vincentas Juzumas, Benediktas Smigelskis. Taèiau Varniø þidinio veiklos analizë Baranausko studijø metais (1856–1858) rodo, jog tuo metu pagrindinë kûrybinë dvasininkijos energija èia buvo skiriama ne istoriðkai savitos lietuviø kultûros kûrimui, o katalikybës stiprinimui ir religinës praktikos plëtojimui. Visi Varniuose gyvenæ lietuviðkai raðæ asmenys (Valanèius, Raèkauskis, Antanas Juzumas, Otonas Praniauskis; iðimtis – Prancið- kus Ambraziejus Kaðarauskis) buvo atsidëjæ tik religinës literatûros rengimui. Religinis gyvenimas Varniuose, Þemaièiø vyskupijoje ir apskritai visoje Rusijos imperijoje XIX amþiaus viduryje aktyvëjo dël objektyviø prieþasèiø. Po napoleonme- èio ir Vienos kongreso (1814–1815) Vakarø Europoje prasidëjo visuotinis Katalikø Baþnyèios atsinaujinimo, arba atgimimo, procesas. Ðá procesà iðprovokavo vidinës Baþnyèios jëgos, já veikë lemiamà smûgá Apðvietos idëjoms sudavæs Romantizmas ir ryðkëjanèios ultramontanizmo tendencijos. Buvo siekiama reabilituoti ir apginti krikðèionybæ, atgaivinti religiná gyvenimà, parodyti didelius Baþnyèios nuopelnus kultûrai, suderinti religijà su kultûra, taip pat rasti efektyvesniø priemoniø stiprinti krikðèionybæ keièiantis visuomenës politinei, ekonominei, socialinei, kultûrinei si- tuacijai, pritaikyti katalikybæ prie liberalëjanèios bei demokratëjanèios pasaulio vi- suomenës ir stiprëjanèio burþuazijos luomo5. Pagal aplinkybes ávairiose ðalyse Baþ- nyèios atgimimas prasidëjo ne tuo paèiu metu ir reiðkësi skirtingai. Katalikø Baþnyèios atsinaujinimo procesà Rusijos imperijoje lëmë po 1830–1831 metø sukilimo sparèiai blogëjanti Baþnyèios teisinë, ekonominë padëtis, prieðinima- sis diegiamai rusø kultûrai ir ideologijai, didëjanti staèiatikybës plitimo grësmë, irs- tantys feodaliniai santykiai, bræstanèios socialinës reformos ir augantis valstietijos vaidmuo. Baþnyèios situacija itin komplikavosi XIX amþiaus penkto deðimtmeèio pradþioje. 1839 metais panaikinus Brastos baþnytinæ unijà ir atskyrus 1,5 mln. uni- tø, Katalikø Baþnyèiai Lietuvoje ir Baltarusijoje buvo suduotas stiprus smûgis. 1841–1843 metais pakirstas jos ekonominis pamatas – nusavintos þemiø valdos ir

4 Aldona Praðmantaitë, Þemaièiø vyskupas Ðenavièienë, „Juozapo Þelvio laiðkai Jonui Juozapas Arnulfas Giedraitis, Vilnius: Die- Krizostomui Gintilai ir Motiejui Valan- medþio leidykla, 2000; Jurgis Pabrëþa èiui“, Istorija 47, 2001, 48–60. (1771–1849), Vilnius: Mintis, 1972; Juozas 5 Þr. Bolesùaw Kumor, Historia Koúcioùa 7. Èiulda, Trumpi samprotavimai apie þemaièiø Czasy najnowsze 1815–1914, Lublin: Re- kalbos gramatikos taisykles, LAIS 6, parengë dakcja wydawnictw Katolickiego uniwer- Giedrius Subaèius, Vilnius: Mokslo ir en- sytetu Lubelskiego, 2001. ciklopedijø leidykla, 1993, 83, 86; Ieva

166 Archivum Lithuanicum 6 piniginis kapitalas. 1843–1844 metais rusø valdþios iniciatyva reformuota katalikø kunigø rengimo sistema, seminarijose pradëta diegti rusø kultûra ir ideologija, su- varþyta ganytojiðkos veiklos laisvë ir átaka ðvietimui. Iki 1842 metø uþdaryta daug vienuolynø, panaikintos vienuolijø seminarijos ir mokyklos. Uþdrausta be valdþios leidimo statyti bei remontuoti baþnyèias, apribotas kunigø skyrimas, ávesta pamoks- lø cenzûra. Nuo 1843-iøjø prasidëjo staèiatikybës invazija á katalikiðkàjà valstietijà per Valstybës turtø ministerijos mokyklas, kuriose mokë staèiatikiø dvasininkai. Grësmingai pablogëjusi Katalikø Baþnyèios padëtis, nerimas dël katalikybës, kurià valdþia „privedë kone iki nuopuolio“, ateities atsispindi Valanèiaus uþraðuose6. Baþnyèios atsinaujinimo pobûdá vyskupijose lëmë vietos veiksniai – gyventojø religinë, etninë, socialinë bei kultûrinë specifika, vietinës kalbos vartojimo pastora- cijoje tradicijos, dvasininkø socialinë kilmë, vyskupijos vadovø nuostatos ir kultû- riniai sàjûdþiai. XIX amþiaus viduryje Þemaièiø vyskupijos dvasininkija græþësi á svarbiausià katalikybës sociumà – valstieèius, siekë stiprinti jø katalikiðkumà. Áver- tinta liaudies kalbos (lietuviø, o nuo 1849-øjø, prie vyskupijos prijungus Kurðà, ir latviø) svarba religijai. Lietuviø kalba pradëta plaèiau vartoti ir pridëtinëse pamal- dose, ir katechizacijoje. Valstieèiø dorovæ bei tinkamà visuomeniná elgesá pagal krikðèioniðkàsias vertybes siekta ugdyti ganytojiðkais laiðkais ir liaudþiai skirta re- ligine auklëjamàja literatûra. Lietuvybës dvasia stiprinti katalikybæ pradëjo vysku- pijos valdytojas Jonas Krizostomas Gintila (1844–1850). Jis siekë, kad kunigai ge- riau mokëtø lietuviø kalbà, ir stengësi ásteigti kuo daugiau lietuviðkø parapiniø mo- kyklø7. Ðià veiklà iðplëtojo vyskupas Valanèius (1850–1875). Jo pastangomis dva- sininkijos religinë veikla ilgainiui ágijo ðvietëjiðkos ir kultûrinës veiklos bruoþø, lë- musiø valstietijos gyvensenos modernëjimà ir tautinio kultûrinio potencialo stiprë- jimà8. Ðitaip pasireiðkë ið valstieèiø kilusio Valanèiaus rûpestis gimtojo socialinio sluoksnio kultûrinëmis bei tautinëmis reikmëmis, taigi ir jo (taip pat dalies dvasi- ninkø) tautiðkumas. Didëjantis lietuviø kalbos vaidmuo tikyboje skatino Katalikø Baþnyèios lituani- zacijà. Vyskupijos vadovai stengësi lietuviø kalbai sudaryti geresnes sàlygas, pa- lankiai nuteikti sulenkëjusius kunigus ir aukðtesniuosius visuomenës sluoksnius. Kunigams ir visiems apsiðvietusiems katalikams skirta lietuviðka ganytojiðkoji, ha- giografinë, mistinë-asketinë, vietinës vyskupijos ir Baþnyèios istorijos literatûra9.

6 Motiejus Valanèius, Namø uþraðai, sudarë 9 Gali bûti, jog noras paskatinti aukðtesniuo- Aldona Praðmantaitë, Vilnius: Baltos lan- sius luomus palaikyti svarbià Baþnyèiai kos, 2003, 255, 257, 363, 365. katalikybës stiprinimo iniciatyvà buvo 7 Jono Krizostomo Gintilos aplinkraðèiai Þe- svarus motyvas telkti lietuviðkàjá darbà maièiø vyskupijos dekanams, 1846 09 14, Varniuose, iðkelti já, reklamuoti visuome- 1846 12 21; LVIA: f. 1671, ap. 4, b. 52, nëje. Istoriografai spëja, kad ne vien ið l. 279–282; b. 46, l. 148–149; M[eilë] Luk- asmeniniø ásitikinimø Valanèius lietuvið- ðienë, Lietuvos ðvietimo istorijos bruoþai kai paraðë ir Þemaièiø vyskupystæ – tokia XIX a. pirmojoje pusëje, Kaunas: Ðviesa, knyga pirmiausia turëjo maþinti dvasinin- 1970, 237. kø, bajorø abejingumà lietuviðkumui 8 Þr. Vytautas Merkys, Motiejus Valanèius. (Egidijus Aleksandravièius, Antanas Ku- Tarp katalikiðkojo universalizmo ir tautiðku- lakauskas, Carø valdþioje. XIX amþiaus Lie- mo, Vilnius: Mintis, 1999. tuva, Vilnius: Baltos lankos, 1996, 176).

167 Konfesinis Antano Baranausko 0 0 0 lietuviðkosios kûrybos iðtakø 0 0 0 aspektas 0 0 0 Gintilos iniciatyva Þemaièiø kunigø seminarijoje klierikus imta rengti ganytojiðkam darbui lietuviø kalba. 1846 metais lietuviø kalba pradëtas skaityti baþnytinës iðkal- bos kursas, seminaristai mokyti sakyti pamokslus lietuviðkai, bibliotekoje kauptas lietuviðkø knygø fondas, rengti mokymo lituanizacijos projektai, skatintas klierikø priëmimas ið þemesniø socialiniø sluoksniø.

2. ETNOKULTÛRINIØ IR RELIGINIØ VEIKSNIØ POVEIKIS BA- RANAUSKO LIETUVIÐKAJAI VEIKLAI. Kad etnokultûrinës idëjos poetui buvo þinomos, rodo Pasikalbëjimo Giesminyko su Lietuva turinys10. Su jomis Bara- nauskas veikiausiai susipaþino Varniuose. Nors jo studijø Þemaièiø kunigø semi- narijoje metais pats Daukantas Varniuose negyveno, bet seminarijos biblioteka tu- rëjo Daukanto veikalø. Vis dëlto tiesioginæ ir didþiausià átakà Baranauskui veikiau- siai darë Varniø kunigø pataisos namø priþiûrëtojas Kaðarauskis, kuris tuo metu rinko medþiagà etninei kultûrai svarbiam darbui – lietuviø kalbos þodynui. Bûtent Kaðarauskis, kuris palaikë su „triumviratu“11 artimus ryðius, bus padëjæs poetui suvokti lietuviø kalbos vertæ ir atkreipæs jo dëmesá á lingvistikà. Antra vertus, Kaðarauskio lituanistiná darbà skatino, sprendþiant ið jo paties pasisakymø, ne etnokultûrininkams bûdingas siekis kurti naujà lietuviø kultûrà, bet veikiau moksliniai interesai, susijæ su XIX amþiaus pradþioje Vakaruose atsira- dusia lyginamàja kalbotyra. Atkreipus dëmesá á lietuviø kalbos svarbà, prireikë iðsamaus lietuviø kalbos þodyno. Prisidëti prie jo sudarymo nutaræs Kaðarauskis buvo ásitikinæs, kad tik tiesiogiai bendraujant su liaudimi galima iðmokti grynà ir tobulà „Algirdø, Vytautø, Jogailø kalbà“ bei iðtirti jos prigimtá. Tad „pamilti lietu- viø valstietá“, suvokti jo gyvenimo bûdà, civilizuoti já bei gausinti literatûrà lietuviø kalba Kaðarauskis ragino ne tiek ið patriotizmo, kaip neretai teigiama, kiek moks- liniais sumetimais. Ðnekamosios kalbos norminimu jis nesidomëjo, laikë jà savaime tobula, nes tokia kalba nesugadinta ekonominës ir intelektualinës paþangos12. Tad vargu ar Kaðarauskio, savo raðtuose prisistatinëjusio kaip gente Lituanus, natione Polonus13, etnokultûrinës intencijos galëjo paakinti Baranauskà darbuotis lietuviø kultûros labui.

2.1. PASTORACIJA IR LIETUVIØ KALBA. Ásigilinus á Varniø laikotar- pio Baranausko raðiná Apie þemaièiø ir lietuviø liaudies kalbà (O mowie ludu Ýmudz-

10 Antanas Baranauskas, Raðtai 1. Poezija, jæzyka litewskiego we wzglædzie nauko- parengë Regina Mikðytë, Marius Daðkus, wym“, Pismo Zbiorowe Wileñskie, 1859, 163– Vilnius: Baltos lankos, 1995, 246–254. 175; „Rzecz o litewskich sùownikach“, Pis- 11 Klierikø Baranausko, Klemenso Kairio, mo Zbiorowe Wileñskie, 1862, 133–212. Pranciðkaus Viksvos ir vëliau prie jø prisi- 13 Marija Èilvinaitë, Kaðarausko Ambraziejaus dëjusio Antano Valento bûrelis Þemaièiø Pranciðkaus, s. Mikalojaus, gyvenimo, kûry- kunigø seminarijoje. bos ir rankraðtinio palikimo apþvalga, 12 A[mbrozy] K[ossarzewski], „Znaczenie 1961 06 20; LNB RS: f. 24 – 1a, l. 1.

168 Archivum Lithuanicum 6 kiego i Litewskiego, 1857)14 matyti, kad jo mintis apie Lietuvos krikðtà ir unijà trak- tuoti kaip etnokultûrines nuostatas nëra pagrindo. Raðinyje apgailestaujama tik dël lietuviø kalbos ir tautos nuosmuká lëmusiø istoriniø aplinkybiø, kuriø nepaneigtø nei lietuvis, nei lenkas. Ádomesni jo samprotavimai apie lietuviø kalbà:

Kunigui pravartu kaip galima geriau þinoti visas ðvento tikëjimo ir Baþnyèios mokslo tiesas, bet dar pravarèiau mokëti tas tiesas aiðkiai ir tvirtai iðdëstyti þmo- nëms. Pagalbinës priemonës yra þmoniø, á kuriuos kreipiamasi, kalbos paþinimas ir tobulumas. [...] Todël þemaièiø dvasininkija, turëdama kitø tautø knygose ne- iðsemiamà ðaltiná Baþnyèios mokslo, atremianèio visus ðvento tikëjimo prieðø prie- kaiðtus ir naudojamo þmoniø praktiniam gyvenimui, negali jo visai nuodugniai ir kilniai iðdëstyti þmonëms dël kalbos skurdumo ir kartu negali plëtoti aukðtesnio intelektualumo. Taigi, kad labdaringa ðvento tikëjimo ðviesa sëkmingiau apðviestø tos liaudies protà, kad jà iðmokytø aukðtesnës krikðèionio paskirties ir ðventø dorybiø kilnumo, reikia pirma padaryti kalbà pajëgià suvokti tas visas ðventas tiesas ir lengvai suprantamà liaudþiai (Baranauskas 1986, 210–215). Toliau aiðkinama, jog senosios, tikrosios lietuviø kalbos atgaivinimà reikia pra- dëti nuo þemaièiø ir aukðtaièiø tarmiø atkûrimo. Tai padaryti leistø kiekvienos parapijos, kaimo tarmës atmainø, atsiradusiø per amþius dël uþdaro valstieèio gyvenimo bûdo, taip pat liaudies vartojamø prieþodþiø, padavimø, dainø þodþiø palyginimas ir atranka. Tokià medþiagà galëtø kaupti parapijø klebonai ir perduoti jà lietuviø kalbos þodynø bei gramatikø sudarytojams. Ðie tarmes atkurtø, jas pa- lygintø, atrinktø atskirus þodþius, atkreiptø dëmesá á jø prigimtá, stiliaus grakðtumà bei aiðkumà ir nustatytø visai lietuviø kalbai bendras, taip pat liaudþiai lengvai suprantamas taisykles. Parapinës mokyklos padëtø supaþindinti lietuvius su nu- statytomis bendrinës kalbos formomis, kurios ilgainiui ásitvirtintø kasdienëje var- tosenoje. Kitaip nei Kaðarauskis, Baranauskas buvo ásitikinæs, jog kalbos lygis tie- siogiai priklauso nuo civilizacijos lygio ir visuomeniniø santykiø plëtros. Lyginant Kaðarauskio ir Baranausko paþiûras á kalbos raidà ir lingvistinius interesus matyti, kad jos aiðkiai skyrësi. Kaðarauskiui svarbiausia mokslinë lietuviø kalbos vertë (archajiðkumas), tuo tarpu Baranauskui – jos praktinis vartojimas (norminimas). Be to, akivaizdus Baranausko interesø religinis akstinas. Kunigai vis daugiau dëmesio skyrë gramatikø ir þodynø rengimui, 1841 metais áteisinus para- pines mokyklas prie baþnyèiø ir Þemaièiø vyskupijoje katalikybæ pradëjus skleisti lietuviø kalba. 1849 metø pabaigoje ði veikla ágijo naujà pobûdá – tuomet vyskupija iðsiplëtë á Rytø Lietuvà ir apëmë jau ne vien þemaièiø, bet ir aukðtaièiø tarmës plotus, tad þemaièiø dvasininkijai kalbos norminimo reikalas pasidarë dar aktua- lesnis. Reikia manyti, jog bûtent ði aplinkybë paskatino aukðtaitá Baranauskà at- kreipti dëmesá á bendrinës lietuviø kalbos kûrimà.

14 Antanas Baranauskas, „Apie þemaièiø ir kas, parengë R[egina] Mikðytë, LiK 19, Vil- lietuviø liaudies kalbà“, Antanas Baranaus- nius: Vaga, 1986, 210–215.

169 Konfesinis Antano Baranausko 0 0 0 lietuviðkosios kûrybos iðtakø 0 0 0 aspektas 0 0 0 Bendrinës lietuviø kalbos kûrimas – ilgas procesas, o lituanizuoti katalikybæ Aukðtaitijoje reikëjo nedelsiant, taigi pradëta rengti religinæ literatûrà ir aukðtaièiø tarme. Valanèiaus rûpesèiu 1853 metais iðleistas aukðtaitiðkas katekizmas15. Pasto- racijai Aukðtaitijoje vyskupas stengësi panaudoti ir Baranausko talentà. Jo paragin- tas poetas 1857–1858 metais seminarijoje paraðë aukðtaitiðkø giesmiø Valanèiaus rengtam giesmynui. Taip Kantièkose arba kningose giesmiø (1860) atsirado skyrius „Artojø giesmës ðventos“ (Mikðytë 1993, 61), o 1859 metais – blaivybei skirta Dievo rykðtë ir malonë (Baranauskas 1995, 541). Vëliau, 1865 metais Baranauskui gráþus ið uþsienio, Valanèius vël priminë, kad trûksta literatûros aukðtaièiø tarme, ir ragino Baranauskà raðyti (Baranauskas 1986, 307).

2.2. POEZIJA IR RELIGIJA. Literatûrologai daugiausia dëmesio skiria lie- tuviðkai Baranausko poezijai, tuo tarpu lenkiðkoji likusi nuoðalëje. Taèiau lenkið- koji poezija sukurta anksèiausiai, ji iðsiskiria apimtimi ir tematika, todël reikia pritarti Aleksandravièiui, kad Baranausko kûrybos prigimtá ámanoma suvokti tik per jo lenkiðkos ir lietuviðkos poezijos visumà ir kad poezija lenkø kalba atspindi iðlavinto þmogaus jausenà. Diskutuotinas teiginys, jog svarbiausias motyvas, dël kurio Baranauskas pradëjo kurti lietuviðkai, tebuvo namø aplinkos prisiminimas (Aleksandravièius 2003, 81–82). Sprendþiant ið turinio, lenkiðkoji poezija ið tiesø yra pagrindinë Baranausko vidinio „að“ raiðkos forma. Lenkø kalba perteikiamos egzistencijos kontempliacijos, tikëjimo, transcendentalumo, universalumo iðgyvenimai, regëjimai, mistinis bendra- vimas su Dievu ir religinë egzaltacija, erezijø pragaiðtingumas, gyvenimo prasmës, likimo, kanèios motyvai, sielø pokalbiai. Bûtent lenkiðkoje Baranausko poezijoje, kuri paraðyta seminarijoje 1856–1857 metais, dar iki pasirodant 1856 metø lapkrièio 12 dienos eiliuotam sveikinimui Kle- mensui Kairiui ir „Dainu dainelæ, savo giesmelæ“, o juo labiau Anykðèiø ðileliui (Ba- ranauskas 1995, 114–115, 158–160, 177–187), susiformavo Baranausko paþiûrø sis- tema. 1858–1859 metais ji iðdëstyta poemose Kelionë Petaburkan (Baranauskas 1995, 212–235), Pasikalbëjimas Giesminyko su Lietuva, Dievo rykðtë ir malonë, taip pat 1860– 1861 metø religinëse giesmëse (tam tikra prasme ir Anykðèiø ðilelyje). Ðioje poezijoje ávardijama pagrindinë blogybë, dël kurios þlunga tautos ir valstybës. Tai – tikëjimo susilpnëjimas ir þmoniø moralinis nuopuolis16. Ðiai blogybei pasiprieðinti gali tik katalikø dvasininkija. Baranauskas átvirtina apaðtalo Pauliaus – kunigo, Tikëjimo, Meilës ir Vilties neðëjo þmonijai, krikðèionybës misionieriaus – ávaizdá: „O wieszcze Úwiata, pieúniarze, poeci! / Wielkim wam úwiatùem ùaska Boýa úwieci; / I wielka chwaùa w Bogu was opasze, / Jeúli speùnicie posùannictwo wasze; / [...] / Wielkie

15 Juozapo Þelvio lenkiðkai paraðytà ir 1852 16 Plg. Baranauskas 1995, 105–106, 456 metais iðleistà Katekizà Kataliku Valanèiaus („Urywek“ 1856 10 06), 107–108, 457 pavedimu á aukðtaièiø tarmæ iðvertë Juo- („Luter /:urywek:/“, 1856 10 10). zapas Zenevièius (Merkys 1999, 301–302).

170 Archivum Lithuanicum 6 Wam wprawdzie na ramionach dzieùo / [...] / Zasiejcie niwæ w Boêkiéj posiadùoú- ci / Pieúnià Nadziei, Wiary i Miùoúci“17. Ðis ávaizdis suasmeninamas ir sukonkretinamas kaip Kunigo–Poeto–Menininko, liaudies kelvedþio ávaizdis. Èia randa prasmæ romantiðko ir melancholiðko pasau- lieèio Giesmininko egzistencija. Konstatuojama, kad iðsilavinimas, poetinis talentas yra Dievo duotas árankis atskleisti liaudþiai gimtàja kalba Lietuvos istorijos sàsajà su Katalikø Baþnyèia, kuri vienintelë pajëgi garantuoti dvasiná atsinaujinimà – paþadinti Dievo, artimøjø, tëvynës meilæ, kada nors prikelsianèià ðià tëvynæ (kal- bama apie Lietuvos ir Lenkijos valstybæ) ið kapo18. Panaðiai valstietijos istorinë sàmonë politiðkai kryptingai formuojama XIX amþiaus vidurio bajorijos, atstovavu- sios demokratëjanèiai LDK bajoriðkajai kultûrai, kelioniø po Lietuvà apraðymuo- se19. Gresiant kataklizmams, tokie apraðymai turëjo priminti skaitytojui ðlovingà kraðto ir unijinës valstybës istorijà. Visos Baranausko 1856–1857 metø poezijoje iðsakytos nuopuolio, misijos, dva- sinio atsinaujinimo idëjos 1857–1861 metais perkeltos á lietuviðkà kontekstà ir per- pasakotos lietuviðkomis eilëmis. Lietuviðkoji poezija jau nëra intymi „að“ poezija. Ji skirta iðoriniam pasauliui ir yra dinamiðka, pritaiko subrandintas idëjas konkre- èiam etnosociumui. Tai prasideda Varniuose ir tæsiasi Peterburge20. 1856 metais krikðèionybës svarba pabrëþiama Kairiui raðytame eiliuotame sveikinime, kuriame jis raginamas ákvëpti þmones siekti dvasinio apsivalymo ir atgimimo per tikëjimà, taip pat – valstietijos socialinës laisvës lûkesèius iðreiðkusioje ir dvasininkijà kaip bûsimà jos laisvo gyvenimo kelvedá ávardijusioje „Dainu dainelæ“21. Tai nëra aki- vaizdu tik Anykðèiø ðilelyje, nors jis paraðytas po „Dainu dainelæ“ ir tuo paèiu metu

17 „O, pasaulio pranaðai, dainiai, poetai! / ezijos srityje Peterburgo Romos katalikø Jums Dievo malonë ðvieèia ryðkia ðviesa, / dvasinëje akademijoje (1858–1862) itin Ir jus apgaubs didþiulë garbë Dievuje, / intensyvëjo: èia ne tik buvo paraðytos, Jeigu ávykdysite savo misijà. / [...] / Ið baigtos poemos (tarp jø ir Anykðèiø ðilelis), tikrøjø ant jûsø peèiø gula didi uþduo- giesmës, eilës, bet ir vyko „triumvirato“ tis / [...] / Uþsëkite Dievo tëvonijos dir- susiraðinëjimas lingvistikos klausimais vas / Vilties, Tikëjimo ir Meilës giesme“ (taip pat eiliuotais lietuviðkais laiðkais), („W pocie czoùa / do Poetów /“, 1857 03 10; uþsimezgë ryðiai su Augustu Schleicheriu. Baranauskas 1995, 129–130, 468). Baranauskas neberaðë poezijos lenkø kalba. 18 Baranauskas 1995, 87–93, 447–450 21 „Dainu dainelæ“ paraðymo data yra 1857 („Cudny pioúnki kwiat serce me i úwiat“, metai, spëjama, kad paraðyta Anykðèiuo- 1856), 114–115, 460 („Paswiçjkinimas se, t. y. per klieriko Baranausko atostogas. dienôj wardûwiu brôlo Wieszpatîj Klç- Taèiau jose minimas bûsimas baudþiavos menso“, 1856 11 22), 109–111, 458–459 panaikinimas leistø manyti, jog eilës turë- („Do X. Klemensa Kajro. Odpowiedê na jo bûti raðytos Varniø seminarijoje ne wiersz: ‘Lubo nie umiem tego jæzyka’“, anksèiau kaip 1857 metø gruodþio mëne- 1856 10 19), 131–132, 468–469 ([„Bùogo- sá. Mat gruodyje buvo vieðai paskelbtas sùawiony, kto z Boýéj ræki“], 1857 03 16). 1857 metø lapkrièio 20 dienos caro Alek- 19 Vladas Sirutavièius, „Simbolinës geografi- sandro II pasiraðytas reskriptas Vilniaus jos: kelionës po XIX a. vidurio Lietuvà ir generalgubernatoriui Vladimirui Nazimo- jø apraðymai“, Lietuvos istorijos metraðtis, vui dël gubernijø bajorø komitetø ásteigi- 1999 metai, Vilnius: LII leidykla, 2000, mo valstieèiø reformai parengti, tad tik 110–123. tada Baranauskas galëjo suþinoti apie 20 Baranausko veikla lietuviø kalbotyros, po- numatomà þemës reformà.

171 Konfesinis Antano Baranausko 0 0 0 lietuviðkosios kûrybos iðtakø 0 0 0 aspektas 0 0 0 kaip Kelionë Petaburkan bei Pasikalbëjimas Giesminyko su Lietuva. Anykðèiø ðilelis nuo kitø Baranausko poemø skiriasi tuo, kad èia nëra nei atviros ideologinës deklara- cijos, nei atviros didaktikos. Pirma poemos dalis paraðyta stengiantis perteikti „czyste pomysùu wzory / Pùynnie i dzwiæcznie jak tok strumienia“22, atskleidþia gamtos ir lietuvio dvasios harmonijà. Tai romantiðko paþado, 1855 metais duoto Karolinai Praniauskaitei, iðtesëjimas: „W tæsknéj dla braci uroczéj pieúni / Wskrze- siã zpod grubej przeszùoúci pleúni / Wiekow zamarùych dawne wspomnienia / Cudnym ozdobiã kwiatem marzenia / Zebraã od Ludu dawne podania / ¡eby w czarownym wdziæku oýyùy“23. Tai ir kito sielos bièiulio – Kairio – gamtos jausenos („Dienelë brëkðta“) pakylëta tàsa. Pirmos Anykðèiø ðilelio dalies ðviesi nuotaika yra tarsi kontrastas antroje dalyje vaizduojamai socialinei bei politinei tikrovei. Joje jau apèiuopiamas lietuviðkajai Baranausko poezijai charakteringas istoriniø negandø, moralinio nuopuolio, oku- pacijos, dvasinio atsinaujinimo leitmotyvas – tarsi poetas, prieð pradëdamas didelá darbà, norëtø pats sau ir skaitytojui apibendrinti, ko bûta, kas prarasta ir kà reikëtø atkurti. Tad ðis kûrinys taip pat gali bûti iðkilmingas gyvenimo tikslà suradusio Ku- nigo–Poeto Baranausko atsisveikinimas su sutrikusiu romantiku Giesmininku. Tai gali bûti ir intymus Giesmininko pokalbis su savo tautieèiais prieð atsidedant Ku- nigo–Poeto misijai. Apie panaðaus simboliðko dvasinio akto poreiká – „pogwarzyã prywatnie, / Sam na sam z swym lubym Rodakiem / By chwile osùodziã ostat- nie, / Nim ludzi siæ stanæ rybakiem“24 – poetas 1857 metais raðë ir Praniauskaitei. Negalima nei árodyti, nei atmesti patriotiniø etnokultûrinio sàjûdþio idealø áta- kos Anykðèiø ðileliui. Jame ryðki romantikø, aukðtinusiø kraðto istorijà, liaudies kalbà, naudojusiø tautosakà kûryboje, átaka. Taèiau poemà galëjo paskatinti ir religinis pragmatiðkas dëmesys kaimo þmogui ir jo kalbai. Nors Baranauskà jaudina ðlovinga pagoniðkosios Lietuvos praeitis, taèiau visi ir Lietuvos, ir kitø kraðtø bei tautø istorijos pavyzdþiai jo kûryboje ið esmës yra religijos istorijos iliustracija. Lietuvos krikðtas, atëjæs ið Lenkijos, matomas kaip ðviesa, iðgelbëjusi ir sustiprinusi Lietuvà, suliejusi jà su Lenkija ir atvedusi á geru- mo ir laimës amþius, kuriuos pritemdë tik Reformacija. Romos katalikø tikëjimo atsiþadëjimas laikomas pagrindine katalikiðkø pasaulio tautø nuosmukio ir suny- kimo prieþastimi. Okupacinës rusø valdþios tikslas – primesti pavergtoms tautoms svetimà tikëjimà ir taip jas asimiliuoti.

22 „nesudarkytà pirminá sumanymà, sklandø P.[roniewskiej]“, 1855 12 28; Baranauskas ir skambø kaip upokðnio srovë“ (Bara- 1995, 82–83, 446). nauskas 1995, 83, 446). 24 „artimai pasikalbëti / Akis á aká su savo 23 „Ilgesingoje puikioje giesmëje broliams / mieluoju Tautieèiu, / Kad pasaldinèiau Ið storø praeities pelësiø prikelti / Toli- paskutines akimirkas / Prieð tapdamas mus mirusiø amþiø prisiminimus, / Juos þmoniø þveju“ ([„O Wieszczko Dostojna! papuoðti nuostabiu svajonës þiedu, / Su- masz zbiorek“], 1857 03 05; Baranauskas rinkti senus liaudies padavimus, / Kad 1995, 124, 466). 0 0 0 atgytø jø kerintis groþis“ („Do P. K.

172 Archivum Lithuanicum 6 Antra vertus, aiðkinama, kad visø kraðtø, tautø nuosmukis, jø patekimas á ver- gijà yra Dievo bausmë uþ doroviná, moraliná nuopuolá, uþ protëviø paproèiø, kalbos atsisakymà, uþ svetimos gyvensenos, aukðtuomenës madø, nepadorios elgsenos ir svetimo tikëjimo perëmimà. Taigi kiekviena okupacija yra Dievo rykðtë. Pasikalbëji- me Giesminyko su Lietuva tarp lietuviø etnokultûrinio sàjûdþio ideologijos ir krikð- èioniðkosios ideologijos vyksta atvira polemika, kurioje akivaizdþiai nugali pasta- roji (Baranauskas 1995, 246–254). Baranauskas teigia, jog nei ðlovinga istorinë praeitis, nei ekonominë paþanga, nei turtas, nei laisvë, nei mokslas, nei ðvietimas negarantuoja tautoms iðlikimo. Iðlikti okupacijos sàlygomis lietuviø valstieèiui gali padëti tik svetimo gaivalo atstûmimas, uþsisklendimas savo etnokultûrinëje erdvëje (gimtoji kalba, tëvø paproèiai, drabuþiai, neturtas, doras gyvenimas). Èia itin pra- smingai suskamba Anykðèiø ðilelio motyvas, kurio gyvybinga gamta idealizuoja nepaliestà modernizacijos skersvëjø, natûraliu laiko ritmu alsuojantá lietuvio gyve- nimo bûdà. Taèiau svarbiausia iðlikimo sàlyga – katalikø tikëjimas, kurio krikðèio- niðkasis pagrindas yra doktrina Tikëjimas, Meilë, Viltis, o dvasinio atsinaujinimo vedlys – Kunigas–Poetas–Menininkas. Jo misija – sutirpdyti ðalèio ledus þmoniø ðirdyse, sutriuðkinti neigiamus þmogaus proto padarinius, sukelianèius degrada- cijà, paþadinti þmoniø tarpusavio ir Dievo meilæ, kuri yra visø iðlikimo viltis. Toks vertinimas atliepia Antano Maceinos mintá, kad Pasikalbëjimo Giesminyko su Lietuva etiniai postulatai iðreiðkia krikðèioniðkosios ideologijos nuostatas: áspëja tautà dël praþûtingø klystkeliø fizinio ir dvasinio sunaikinimo akivaizdoje, iðkelia universa- liàsias dvasines vertybes prieð materialiàsias ir parodo, kad sugebëjimas kæsti yra pagrindas iðlikti25. Toks vertinimas taip pat paremia Aleksandravièiaus iðvadà, kad poetui ideali buvo XVI ir XVII amþiaus Lietuva, tikëjimas ir tautiðkumas – tapatûs dalykai, istorijos bëgsmas – transcendentiniø galiø raiðka, mesijinë Lenkijos átaka Lietuvai ir unijos teisingumas – neginèijami, o lietuviø ir lenkø tautiðkumas – tikëjimo suvienytas nevienodo lygio ir ágalumo darinys (Aleksandravièius 2003, 186–187). Pralaimëjus 1863 metø sukilimui, þlugus politinës laisvës vilèiai, depresija, ar- timøjø, kolegø tremtis ir mirtis, reakcija, paaðtrëjusi cenzûra nuslopino Baranausko poetiná pakilimà. Vis dëlto religinei lietuviðkai kûrybai lemtingiausia turëjo bûti tai, jog nebeliko lietuviðkojo darbo entuziazmo pagrindo po to, kai rusø valdþia suvar- þë ganytojiðkà veiklà, uþdraudë lietuviðkà spaudà, parapines mokyklas prie baþ- nyèiø, religines brolijas, taigi faktiðkai sugriovë svarbiausias lietuviðkosios katali- kybës atramas. Ðá poþiûrá paremia aplinkybë, kad vos atsiradus palankiai progai prasmingai pasitarnauti katalikybës reikalui, vël atgimë Baranausko lingvistiniai interesai, jis vël kûrë lietuviðkas religines giesmes. Tad galima sakyti, jog Baranaus-

25 Antanas Maceina, „Laiðkai raðytojams (2) / Apie poetà tautos akivaizdoje“, Aidai 10, 1952, 455–465. 0 0 0

173 Konfesinis Antano Baranausko 0 0 0 lietuviðkosios kûrybos iðtakø 0 0 0 aspektas 0 0 0 kas atstovavo dvasininkams, kuriuos Maceina vadino „lietuviðkosios krikðèiony- bës”, krikðèioniðkos savo turiniu, bet lietuviðkos savo forma, reiðkëjais26.

3. IÐVADOS. Baranausko tekstø turinio analizë leidþia manyti, kad jo lietuvið- kosios kûrybos idëjinës iðtakos buvo kitokios nei etnokultûrinio sàjûdþio pagimdy- tos kûrybos. Kitaip nei Daukantas, Baranauskas nekûrë etniðkai savitos lietuviø kultûros dël paèios kultûros. Jam kûryba lietuviø kalba visø pirma buvo katalikybës stiprinimo priemonë. Baranausko nuomone, katalikybës reikmës buvo ir lietuviðkos poezijos, ir lietuviø kalbotyros (galima pridurti, kaip patvirtino ateitis, – ir paèios lietuviø kalbos vartojimo) prasmë. Universali religinë pasaulëþiûra, pritaikyta lietuviø valstieèiø gyvenimui ir vei- kimui, tautinio tapatumo nepraradusiam poetui kartu leido áprasminti savo tautið- kumà, gimtàja kalba iðreikðti krikðèionybës apologijà.

Ðaltiniai ir literatûra:

A LEKSANDRAVIÈIUS, EGIDIJUS; ANTANAS KULAKAUSKAS, 1996: Carø valdþioje. XIX amþiaus Lietuva, Vilnius: Baltos lankos.

A LEKSANDRAVIÈIUS, EGIDIJUS, 2003: Giesmininko kelias, Vilnius: Versus aureus. Antanas Baranauskas, parengë R[egina] Mikðytë, LiK 19, Vilnius: Vaga, 1986.

B ARANAUSKAS, ANTANAS, 1995: Raðtai 1. Poezija, parengë Regina Mikðytë, Marius Dað- kus, Vilnius: Baltos lankos.

È ILVINAITË, MARIJA, 1961 06 20: Kaðarausko Ambraziejaus Pranciðkaus, s. Mikalojaus, gyvenimo, kûrybos ir rankraðtinio palikimo apþvalga; LNB RS: f. 24 – 1a, l. 1.

È IULDA, JUOZAS, 1993: Trumpi samprotavimai apie þemaièiø kalbos gramatikos taisykles, LAIS 6, parengë Giedrius Subaèius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.

G INTILA, JONAS KRIZOSTOMAS, 1846 09 14: Aplinkraðtis Þemaièiø vyskupijos deka- nams; LVIA: f. 1671, ap. 4, b. 52, l. 279–282.

G INTILA, JONAS KRIZOSTOMAS, 1846 12 21: Aplinkraðtis Þemaièiø vyskupijos deka- nams; LVIA: f. 1671, ap. 4, b. 48, l. 148–149. Jurgis Pabrëþa (1771–1849), Vilnius: Mintis, 1972.

K[OSSARZEWSKI], A[MBROZY], 1859: „Znaczenie jæzyka litewskiego we wzglædzie nau- kowym“, Pismo Zbiorowe Wileñskie, 163–175.

K[OSSARZEWSKI], A[MBROZY], 1862: „Rzecz o litewskich sùownikach“, Pismo Zbiorowe Wileñskie, 133–212.

K ULAKAUSKAS, ANTANAS, 1990: „Apie tautinio atgimimo sàvokà, tautiniø sàjûdþiø epo- chà ir lietuviø tautiná atgimimà“, LAIS 1. Tautinës savimonës þadintojai: nuo asmens iki partijos, Vilnius: Sietynas, 132–142.

26 Antanas Maceina, „Krikðèioniðkasis turi- Ðv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 726, nys ir lietuviðkoji forma“, Krikðèionybë Lie- 1938, 98–111. 0 0 0 tuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis, Kaunas:

174 Archivum Lithuanicum 6 K UMOR, BOLESÙAW, 2001: Historia Koúcioùa 7. Czasy najnowsze 1815–1914, Lublin: Redakcja wydawnictw Katolickiego uniwersytetu Lubelskiego.

L UKÐIENË, M[EILË], 1970: Lietuvos ðvietimo istorijos bruoþai XIX a. pirmojoje pusëje, Kau- nas: Ðviesa.

M ACEINA, ANTANAS, 1938: „Krikðèioniðkasis turinys ir lietuviðkoji forma“, Krikðèionybë Lietuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis, Kaunas: Ðv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 726, 98–111.

M ACEINA, ANTANAS, 1952: „Laiðkai raðytojams (2) / Apie poetà tautos akivaizdoje“, Aidai 10, 455–465.

M ERKYS, VYTAUTAS, 1999: Motiejus Valanèius. Tarp katalikiðkojo universalizmo ir tautiðkumo, Vilnius: Mintis.

M IKÐYTË, R[EGINA], 1964: Antano Baranausko kûryba, Vilnius: Vaga.

M IKÐYTË, REGINA, 1993: Antanas Baranauskas, Vilnius: Vaga.

P RAÐMANTAITË, ALDONA, 2000: Þemaièiø vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis, Vilnius: Diemedþio leidykla.

S IRUTAVIÈIUS, VLADAS, 2000: „Simbolinës geografijos: kelionës po XIX a. vidurio Lietuvà ir jø apraðymai“, Lietuvos istorijos metraðtis, 1999 metai, Vilnius: LII leidykla, 110–123.

Ð ENAVIÈIENË, IEVA, 2001: „Juozapo Þelvio laiðkai Jonui Krizostomui Gintilai ir Motiejui Valanèiui“, Istorija 47, 48–60.

V ALANÈIUS, MOTIEJUS, 2003: Namø uþraðai, sudarë Aldona Praðmantaitë, Vilnius: Baltos lankos.

Ieva Ðenavièienë THE CONFESSIONAL ASPECT OF ANTANAS BARANAUSKAS’ CREATIVE ACTIVITY IN LITHUANIAN

Summary

Antanas Baranauskas (Antoni Baranowski, 1835–1902) was a Catholic priest, a Lithuanian poet, a specialist in Lithuanian philology, a professor of the Catholic seminary of the Samogitian (Lowland Lithuanian) diocese, and the bishop of the Seinai diocese. Generally scholars and critics have underlined two aspects of Baranauskas’ personality and his creative activity in Lithuanian: national and social. This article deals with the third— confessional—aspect of his creativity and with the religious inducement to write in Lithuanian. The status of the Catholic Church in the Russian Empire and in the Samogitian diocese, and the analysis of Baranauskas’ works lead us to think that his poetry and philology in Lithuanian was influenced by the process of revival of the Catholic Church, which began in Western Europe after the Napoleonic wars and the Congress of Vienna (1814–1815).

175 Konfesinis Antano Baranausko 0 0 0 lietuviðkosios kûrybos iðtakø 0 0 0 aspektas 0 0 0 This revival in the Samogitian diocese led to the expansion of the usage of the vernacu- lar (Lithuanian and Latvian) along with support for Catholicism. The poet Baranauskas appeared at the time when Lithuanian cultural activity found its base both in the Lithuanian national revival and in pragmatic Catholic intentions. According to Baranauskas, Catholicity was the main condition not only for the creation of Lithuanian poetry and philology, but also for use of the Lithuanian language. The universal religious worldview accepted by the Lithuanian peasants also defines the poet’s nationality, since he had descended from a peasant family too. The inherent “nationality” of Baranauskas can be compared to that of the well-known twentieth century Lithuanian philosopher Antanas Maceina. The latter was called a representative of the “Lithuanian Christianity,” which supposedly was based on Lithuanian form and Christian content.

I EVA ÐENAVIÈIENË Gauta 2004 m. balandþio 23 d. Lietuvos istorijos institutas 0 0 0 Kraþiø g. 5 0 0 0 LT-01108, Vilnius, Lietuva 0 0 0 el. p.: [email protected] 0 0 0

176 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Halina Karaú Uniwersytet Warszawski

Uwagi o polszczyênie Dzienników (1853–1856) Antanasa Baranauskasa

Biskup sejneñski Antanas Baranauskas – orædownik pojednania litewsko-pols- kiego – to postaã znaczàca w dziejach stosunków miædzy oba narodami. W trud- nych warunkach historycznych (jego ýycie przypada bowiem na okres zaborów, tj. lata 1835–1902) budowaù podstawy tolerancji, zrozumienia i przyjaêni miædzy Litwinami i Polakami1. Temu miùoúnikowi jæzyka litewskiego, zajmujàcemu szczególne miejsce w kulturze litewskiej, znawcy i twórcy literatury litewskiej, urodzonemu w Oniksztach w samym sercu etnograficznej Litwy, bliska byùa równieý kultura polska, polszczyzna, w której pisaù swe mùodzieñcze utwory i Dzienniki. Celem artykuùu jest omówienie jæzyka jego wspomnieñ pisanych w latach piæãdziesiàtych XIX w. Podstawà analizy jest tu oryginalna polska wersja trzech tomów Dzienników z lat 1853–1856, opublikowana ostatnio wraz z przekùadem na jæzyk litewski2. Nie jest to peùna analiza jæzykowa, lecz jedynie uwagi oparte na ekscerpcji rækopisu Dzienników, której dokonaùa Beata Piasecka z Katedry Filologii Polskiej Uniwersytetu Wileñskiego3. Polszczyzna Dzienników Antanasa Baranauskasa reprezentuje XIX-wiecznà od- mianæ terytorialnà jæzyka polskiego uýywanà na Litwie z uwagi na pochodzenie

1 Wspóùczeúnie docenia siæ jego rolæ zarówno 3 Dziækujæ Jej serdecznie za udostæpnienie na Litwie, jak i w Polsce – zob. Biskup An- materiaùu, zbieranego podczas wspóùpra- toni Baranowski (Antanas Baranauskas) cy z wydawnictwem publikujàcym dzien- 1835–1902. Orædownik pojednania litewsko- niki. Lokalizacja przykùadów w niniejszym polskiego, red. Witold Motyl, Warszawa: artykule odnosi siæ do rækopisu (LLTI RS: Wydawnictwo Sejmowe, 1998. f. 1 – 573, f. 1 – 574) i zarazem do tekstu 2 Ukazaùy siæ ono w wydawnictwie „Baltos drukowanego. Cyfrà rzymskà oznaczam lankos“ wraz z tùumaczeniem ich na litews- czæúci rækopisu: I – Uwagi, II – r. 1853, ki Reginy Mikðytë, poprawione przez Bri- III – r. 1854, IV – r. 1855, a nastæpnie po- gita Speièytë: Antanas Baranauskas, Rað- dajæ stronæ recto lub verso. tai 7(1). Dienoraðtis. Laiðkai ávairiems adresa- tams, Vilnius: Baltos lankos, 2003, 3–84.

177 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 autora i czas ich powstania, a dokùadniej regionalnà polszczyznæ kowieñskà4. Fakty jæzykowe osobliwe w úwietle wspóùczesnej normy ogólnopolskiej w nich wystæpujàce to zatem cechy regionalne, czæsto ýywe do dziú w polszczyênie na Litwie oraz zjawiska charakterystyczne dla jæzyka polskiego poùowy wieku XIX.

1. UWAGI O PISOWNI I FONETYCE. Zostanà tu uwzglædnione jedynie te cechy graficzne dzienników, na których podstawie moýna wyciàgaã wnioski dotyczàce fonetyki. Wnioskowanie z pisowni o zjawiskach fonetycznych jest nieùat- we, gdyý zasady ortograficzne na ogóù maskujà wùaúciwà wymowæ piszàcego. Trzeba siæ równieý liczyã z moýliwoúcià niedbaùego zapisu w zakresie znaków diakrytycznych. Nie zawsze zatem wiadomo, czy dany zapis odbija regionalnà wymowæ autora czy jest rezultatem poúpiechu lub niedbaùoúci w pisaniu.

1.1. WAHANIA : <ó>. Tekst dzienników poúwiadcza wahania w stoso- waniu grafemów , <ó>, odzwierciedlajàce zjawisko fonetyczne odmiennego rozkùadu [o] i [u], uznawane za typowe dla polszczyzny na tzw. kresach póùnocno- wschodnich, czyli terenach znajdujàcych siæ dziú w granicach Litwy, poùudniowej Ùotwy i Biaùorusi. Grafem w dziennikach zamiast <ó> w polszczyênie ogólnej wystæpuje: 1) w nom. i acc. sg. m., np. mroz (II 15r, 21r), Bog (II 2v), wieczor (II 15r, 17r; III 5r; IV 5r, 12v), miod (II 21r), sposob (II 22r, por. rys. 1; IV 13v), Koscioù (II 29v), naùog (II 38v), przestwor (IV 9v), zachod (IV 12r); 2) w deminutivach na -ek, -ko, -ka: koúcioùek (II 58v; IV 12v), zioùka (II 21r), na wodeczce (III 15v); 3) na ogóù w koñcówce -ów gen. pl. m., np. uczniow (II 7r) (ale i uczniów), sùowikow (II 21r), wierszow (II 22r, por. rys. 1; II 40v), listow (II 22v, 58r), wzorow (II 27v), Ýydow (II 30v), papierow (II 31r), czùonkow (II 54v, 55v), losow (III 7r), kanaùow (IV 10r); rzadziej w gen. pl. f. z koñcówkà zerowà, np. osob (II 58v), sùow (II 22v), dobr (II 60r); 4) w 2 sg. imp., np. sùodê (II 55r), wspomoý (II 39r); i w 3 sg. praet.: przywiozù (II 42r), wyrosù (II 43v), przyniosù (II 54r), uniosù (IV 7v);

4 Ten typ polszczyzny w wariancie szlachec- ðàéîíe Ëèòâû (ñîöèîëèíãâèñòè÷åñêèe kim zostaù opisany m.in. w pracy Zofii çàìåòêè)“, Studia nad polszczyznà kresowà Sawaniewskiej-Mochowej, Ze studiów nad 10, pod red. Janusza Riegera, Warszawa: socjolektem drobnej szlachty kowieñskiej XIX Semper, 2001, 71–91; a zwùaszcza w arty- wieku. Na podstawie sùowników przekùadowych kule dotyczàcym rodzinnych stron bisku- Antoniego Juszkiewicza, Bydgoszcz: Akade- pa Baranauskasa: Irena Adomavièiûtë- mia Bydgoska im. Kazimierza Wielkiego, Èekmonienë, Valerijus Èekmonas, „Pols- 2002, a jej wspóùczesnà kontynuacjæ kojæzyczna wysepka pod Oniksztami, przedstawiono m.in. w monografii Haliny której dziú juý nie ma (Z historii jæzyka Karaú, Gwary polskie na Kowieñszczyênie, polskiego na Litwie rdzennej)“, Studia nad Warszawa–Puñsk: Auðra, 2002, arty- polszczyznà kresowà 9, pod red. Janusza kuùach badaczy litewskich, np.: Âaëepèþñ Riegera, Warszawa: Semper, 1999, 33–55. ×åêìoíac, „Ïîëüñêèé ÿçûê â Éoíàâñêîì

178 Archivum Lithuanicum 6 Rys. 1. [Antanas Baranauskas, Dzienniki,] II 21v: formy Piszæ wiadomóúã o wszyútkich z wùoúcian pieniæýnych zborach, zakàczyùem owà wiadomoúã pisaã, nadgùówkiem; II 22r: formy wierszow, sæs, sposob; LLTIB RS: f. 1 – 573

5) w pewnych kategoriach morfologicznych i rdzeniach, w których w pol- szczyênie ogólnej ustaliùo siæ [u] zapisywane przez <ó>, np. probach (II 24r), rownie (I 1r), zmowic (II 4v), odmowiùem siæ (II 10r), probujæ (II 45v), znow (II 47r), do pozna (II 48v), rymotworcach (II 49r, 52v), bolów (III 19r). Grafem <ó> zamiast w polszczyênie ogólnej wystæpuje nieco rzadziej, np. Sopóãko (II 10v), stóùki (II 11v), dozórcy (II 19v), wskróú (II 21r), wiadomóúã (II 21v, por. rys. 1), cóú (II 37v), wtórek (II 39v), znówu (II 51r), przymrózki (II 52r), ostróýnoúã (III 8v), po póñczyku (III 15v), sùównie (III 21v), zastósowany (IV 4v), przewrótnych (IV 7v), powrótu (IV 11r), zwrót (IV 12r), sùównik (IV 11v), dóm (IV 5v). Pojawia siæ nawet w zapoýyczeniach z jæzyka rosyjskiego, np. czynówników (II 10r). Szczególnie zróýni- cowana jest pisownia wyrazu sobota, por. sóbbota (np. II 9r, 10v, 12v; III 2r, 2v, 3r, 5v), sóbota (np. II 31r, 38v; III 1v, 5r; IV 11v), sóbóta (III 13v), subota (II 37r, 56r; III 14r; IV 5r), Subbota (II 41r; III 10r, por. rys. 2), sobbota (II 19r, 26v, 40r; III 7r), sobota (II 31v; III 17r).

179 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 Przedstawione wyýej wahania sà typowe dla polszczyzny póùnocnokresowej zarówno w wiekach wczeúniejszych (XVIII–XIX)5, jak i wspóùczeúnie. Do dziú w wymienionych kategoriach gramatycznych i czæsto w tych samych rdzeniach za- chowaùy siæ w gwarach polskich na Litwie6. Niektóre formy majà jeszcze szerszy zasiæg, gdyý obejmujà duýà czæúã gwar Polski etnicznej, np. cóú, dóm, proba. Przykùadowo – formy typu dóm byùy wùaúciwe kiedyú polszczyênie ogólnej, ale wycofaùy siæ z niej juý na przeùomie XVIII–XIX w., ograniczajàc swój zasiæg do niektórych gwar Polski centralnej i poùudniowej oraz do jæzyka kresów7.

1.2. MIESZANIE GRAFEMÓW <ó> I . W jæzyku dzienników moýna zaobserwowaã takýe mieszanie grafemów <ó> i , np. kùutni (II 4r), kùucili siæ (II 37r), w podruýy (II 16v), szusty (II 29r), skura (II 51r), po puùnocy (IV 4v); uczóùem (II 12r), dwódziestu (IV 12r), dwónastà (II 62r), ýmódêki (III 4r), dródzy (II 6v), drógiej (II 6r), róbli (II 10r, 39v). Sporo takich zapisów odnotowano w jæzyku przedstawi- cieli warstw wyýszych z terenu Litwy8. Úwiadczà one o tym, ýe tendencjà dialektu kulturalnego w wieku XVII–XVIII i póêniej na Litwie byùo zrównanie gùosek [ó] z [u], podczas gdy jæzyk warstw niýszych cechowaùa tendencja odwrotna – zrówna- nia gùosek [ó] z [o].

1.3. SAMOGÙOSKI NOSOWE. Pod wzglædem uýycia samogùosek nosowych analizowane dzienniki w zasadzie nie odbiegajà od stanu ortografii poùowy XIX w. Inne niý dziú w polszczyênie ogólniej nosówki wystæpujà w wyrazach przywiæzujàc (II 28r), przywiæzuje (II 36r), siædziem (III 6v). Formy takie byùy wùaúciwe potocznej polszczyênie mówionej na kresach póùnocno-wschodnich9. Wtórna nosowoúã wys- tæpuje w wyrazach præntko (I 1v), dolægliwosciach (I 2r). Formy z zanikiem nosowoúci lub z nosowoúcià wtórnà byùy juý rzadkie w jæzyku ogólnopolskim XIX w. Na kresach natomiast wtórna nosowoúã utrzymaùa siæ dùuýej jako cecha archaiczna, która wycofaùa siæ z polszczyzny ogólnej w koñcu XVIII w. (zob. Kurzowa 1993, 226). Zanik nosowoúci obserwujemy w neutrach typu imie III 7r (zob. Fleksja), w

5 Por. Zofia Kurzowa, Jæzyk polski Wileñsz- 7 Por. Halina Safarewiczowa, „O obocznoúci czyzny i kresów póùnocno-wschodnich XVI– postaci dom i dóm w utworach Mickiewi- XX w., Warszawa–Kraków: Wydawnictwo cza“, ABSl 1–3, 1966, 177–181. naukowe PWN, 1993, 69–75; 223–225; 8 Barbara Smoliñska, Polszczyzna póùnocnokre- Sawaniewska-Mochowa 2002, 94–101; sowa z przeùomu XVII i XVIII wieku. Na Halina Karaú, Nijolë Kolytë, „Juozo Èiul- podstawie rækopisów Jana Wùadysùawa Poczo- dos gramatikos terminai ir kalba“, LAIS 6. buta Odlanickiego i Antoniego Kazimierza Juozas Èiulda, Trumpi samprotavimai apie Sapiehy, Wrocùaw [etc.]: Zakùad Narodo- þemaièiø kalbos gramatikos taisykles, rengë wy im. Ossoliñskich, 1983, 26. Giedrius Subaèius, Vilnius: Mokslo ir en- 9 Przestrzega przed nimi nom. in: Aleksander ciklopedijø leidykla, 1993, 67–68. Ùætowski, Bùædy nasze. Rzecz o czystoúci jæ- 6 Por. Iryda Grek-Pabisowa, Wspóùczesne gwa- zyka polskiego na Litwie, Wilno, 1915, 15. ry polskie na Litwie i Biaùorusi. Fonetyka, Warszawa: Slawistyczny Oúrodek Wydaw- niczy, 2002, 31–36; Karaú 2002, 143–145.

180 Archivum Lithuanicum 6 Rys. 2. [Antanas Baranauskas, Dzienniki,] III 9v: formy pryhowory, oddatczyka pomocnik, z uwiadomieniem, Wenglewúki; III 10r: formy Subbota, Herbatæúmy pili, Starszyna z Rozsylnym, okrægowéj uprawy, Ieometr; LLTIB RS: f. 1 – 574

formie siæ: oddalaùem sie (IV 8v), zmieniajàcych sie (IV 10r), w 1 os. sg. fut., np. poùoýe (rym do Boýe) (II 39r) i w niektórych wyrazach w úródgùosie, np. jezykowi (II 6r), wstrzaúnienie (IV 11r). Byùy to formy charakterystyczne dla I poùowy XIX w. Zapisy typu bùendne (I 1v), wzglendem (I 1v), Swientéj (IV 7r), Wenglewúki (II 18v; III 1v, 5r, 9v; por. rys. 2; III 13v, 15r), niezgùembionej (I 1v), wiencej (I 1v; IV 8r), wskazujà na dyftongicznà wymowæ nosówek. Tego typu zapisy ginà w drukach juý w II poùowie XVIII w., ale w rækopisach trwajà jeszcze do poùowy XIX w. Odwrotne zjawisko, tj. <æ> na miejscu ogólnopolskiego poùàczenia i <à> zamiast jest czæste w dziennikach Baranauskasa, np. momæt (I 2v), lamæt (II 29r), Prezydæta (II 14r, 15v, 40v), rekomæduje (II 18v), z Komæderówki (III 22v), zakàczyùem (II 21v, por. rys. 1), w kàcu (II 22v), na cmætarzu (IV 9r), pæsyjà (II 10r), sæs (II 22r, por. rys. 1).

181 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 1.4. REDUKCJA SAMOGÙOSEK NIEAKCENTOWANYCH. Redukcja [e] > [i], [e] > [y] wystæpuje w dziennikach bardzo rzadko, w zasadzie tylko w jednej kategorii, tj. w nom., acc., voc. pl. f., m. rzeczowników miækkotematowych: ulicy (II 17r), pùomieni (II 29v), nocy (III 8v) oraz sporadycznie w 3. sg. praes.: jedzi (II 48v). Tendencja do podwyýszania artykulacji samogùosek úrednich byùa uznawana za cechæ prowincjonalnà, raýàcà, której naleýaùo unikaã, stàd teý przykùadów nie jest duýo. Zwæýenie samogùosek nieakcentowanych jest do dziú cechà gwar kresów wschodnich (Grek-Pabisowa 2003, 27–29, 37; Karaú 2002, 130 i n.). Prawdopodob- nie w wyniku unikania tej cechy powstaùy formy hiperpoprawne typu oczewistego (I 2v), Swiæte Boýe (II 5v), znane tekstom z w. XVII–XIX10.

1.5. ÚLADY AKANIA. Sporadyczne sà przykùady poúwiadczajàce istnienie akania: w wygùosie w nom., acc. sg. femininów i ich okreúleñ przymiotnikowych, np. Póznawa pora przypomniaùem iýem siæ bez pacierzy poùoýyù (II 12r), wypiliúmy [...] 1. butelka romu (III 12r) oraz w úródgùosie, np. na watywie (III 2r, 16r, 17r, 17v), przeistaczenia (IV 12r). Stwierdzenie o ograniczonoúci akania na Kowieñszczyênie jest zgodne z wynikami badañ nad XIX-wiecznà i wspóùczesnà polszczyznà ko- wieñskà (por. Sawaniewska-Mochowa 2002, 105–109; Karaú 2002, 132). Moýna zauwaýyã równieý stosunkowo rzadkie wystæpowanie hiperyzmów, tj. istnienie zjawiska odwrotnego: wprowadzania na miejsce , np. nie moýno (II 2v; IV 8v), komforæ (II 41r). Pierwsza z tych form hiperpoprawnych wielokrotnie notowana przez badaczy jest do dziú rozpowszechniona w polszczyênie póùnocnokresowej (por. Kurzowa 1993, 229; Karaú 2002, 135).

1.6. INNE OKAZJONALNE ZJAWISKA SAMOGÙOSKOWE: 0 0 0 0 0 1) widoczne sà sporadyczne zmiany barwy samogùosek przed spóùgùoskami so- nornymi, np. rozszerzenie artykulacyjne w 1. pl. praes., por. siedziemy (II 49r), i w formie romem (II 18v) oraz wymiana [e] na [o] w sàsiedztwie [r]: zreporowano (II 48r), proffer[ansa] (III 13v); 2) starsze postaci liczebników 7, 18 bez [e] ruchomego analogicznego: siedm (II 5r), osmnaúcie (I 1r), zgodne z ówczesnà normà ogólnopolskà (por. Sùownik Lindego11, Sùownik Wileñski12). 3) forma Awgustyna = Augustyna (II 5r) ilustruje mieszanie [u] i [w]. Byùa to cecha w II poùowie XIX w. potoczna w mowie litewskich Polaków13, która stopniowo

10 Por. rzeczewiúcie, oczewiúcie, oczewisty z akt 13 Por. Jan Karùowicz, „Podræcznik czystej WKL i z jæzyka filomatów: Kurzowa polszczyzny dla litwinów i petersburs- 1993, 42, 86. 0 0 0 zczan“, Studia nad polszczyznà kresowà 3, 11 Samuel Bogumiù Linde, Sùownik jæzyka pod red. Janusza Riegera, Wiaczesùawa polskiego 1–6, Warszawa, 1807–1814 0 0 Werenicza, Wrocùaw [etc.]: Zakùad Naro- (dalej – L). 0 0 0 dowy im. Ossoliñskich, 1984, 63, 72; Kur- 12 Sùownik jæzyka polskiego 1–2, wyd. stara- zowa 1993, 243–244. 0 0 0 niem Maurycego Orgelbranda, Wilno, 1861 (dalej – SWil).

182 Archivum Lithuanicum 6 wycofaùa siæ w ciàgu XIX w. z dialektu kulturalnego, pozostajàc w gwarach ludo- wych tego terenu.

1.7. DYSPALATALIZACJE I WTÓRNE PALATALIZACJE SPÓÙGÙO- SEK. Pisownia Baranauskasa charakteryzuje siæ osobliwym rozkùadem znaków diakrytycznych nad spóùgùoskami (lub ich brakiem), który przynajmniej w czæúci odbija regionalne zjawiska z zakresu konsonantyzmu. Wtórne zmiækczenia lub zanik miækkoúci spóùgùosek w róýnych pozycjach to jedna z najbardziej charakte- rystycznych cech polszczyzny póùnocnokresowej poúwiadczona w tekstach histo- rycznych z terenu WKL (Kurzowa 1993, 237; Sawaniewska-Mochowa 2002, 75–83) i ýywotna we wspóùczesnych gwarach polskich na Litwie (por. Grek-Pabisowa 2002, 99–105; Karaú 2002, 160–163).

1.8. WAHANIA SPÓÙGÙOSEK [ú] : [s], [ê] : [z]. W tekúcie dzienników Baranauskasa liczne sà zapisy zamiast <ú>, poúwiadczajàce depalatalizacjæ [ú] w nagùosie, zwùaszcza przed spóùgùoskami miækkimi wargowymi [w’], [m’], [p’], por. zapisy smierã (II 1v, 3r, 59r), smiéj siæ (II 9v), swiat (II 5r, 25r), swiætà (II 8r; IV 5r), swiætem (II 7v), swieci (II 15r), swiatùem (IV 12v), switem (II 15r), switaã (II 51r), swist (II 21r), swiàtynià (II 25v), swieckiéj (IV 10r), swieýoúci (IV 12r), spiew (II 21r), nieco rzadziej przed [r], [ñ], [ã], [l’], por. sroda (np. II 9r, 9v, 12v; IV 5v), srednim (II 19v), sniã (IV 13r), snieýny (II 55r), sliczném (IV 12v), scian (II 11v), scisùoúã (IV 13v). W podobnych pozycjach fonetycznych zachodzi stwardnienie [ú] w úródgùosie, np. osmnaúcie (I 1r), nieznosny (II 11v), nieszczæsliwy (II 7r), wùasciwéj (II 19v), roêjasniùy (II 25v), sprosnoúci (II 44r), wsród (II 30r, 51v), od wùosci (III 14r), w zaroslu (IV 12v), jestesmy (II 1r), bylismy (II 34v), abysmy (II 33v). Wyjàtkowo zdarza siæ brak kresko- wania w wygùosie, por. dzis (II 35r). Zapisy <ê>, <ú> zamiast , dowodzà natomiast wtórnej palatalizacji. Zwraca tu szczególnie uwagæ prawie powszechne (wyjàtków jest niewiele, np. Piotrowskiej [II 37r], Puzyrewski [II 40v; IV 11v], sielskiego [II 55v], Ýydowskie [II 30v]) wystæpowanie [ú] przed [k’], przede wszystkim w przyrostku -ski przymiotników: apostolúki (II 4v), nazareñúki (II 6r), sielúki (II 18v, 20v; III 2r), Ojcowúkiego (II 15v), niebieúkie (II 19r, 39r), ziemúkie (II 19r), gospodarúkich (II 22v), Boúkiemu (II 28v), pañúkie (III 15r), Angielúkiego (II 49r), kancellarúkie (II 55v; III 2r), Macedoñúki (III 5r), Kowieñúki (III 25r), Warszawúki (III 14v), pisarúkiego (IV 12r), rodzicielúki (IV 5v), takýe w naz- wiskach, np. Baranowúki (II 1v, 57v), Wiszniewúkiéj (II 9r), Bieliñúki (II 10v, 14v), Bieliñúkiego (II 12r, 14r), Stypaùkowúki (II 13v), Szpakowúkim (II 15r), Gàsiewúki (II 16r), Piotrowúkiemu (II 39v), Piotrowúkim (II 41v), Puzyrewúki (II 41r, 56v, 58r; III 6r, 8r, 9r, 13v, 23r), Doúwiadczyñúkiego (II 58v), Zieleniewúki (II 59r), Czerleniowúki (III 25r), Gutowúkiemu (IV 5v), Proniewúkich (IV 13v); oraz w innych pozycjach przed [k’]: wioúki (II 16r, 28v), spiúki (II 38v; III 6v, 7r), nazwiúkiem (II 48v), troúki (II 55r). Zmiækczenie [s’] w tej pozycji to cecha polskich gwar ludowych na Wileñszczyênie. W duýym natæýeniu to zjawisko notowaùa Halina Turska przed II wojnà úwiatowà,

183 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 wyjaúniajàc jego genezæ dziaùaniem litewskiej tendencji do ujednolicania grup spóùgùoskowych pod wzglædem palatalnoúci14. Mimo istnienia podobnego zmiæk- czenia [s] w sufiksie -ski w gwarach biaùoruskich cechæ tæ okreúlaùa jako lituanizm fonetyczny ze wzglædu na fakt, iý rejestrowaùa jà wyùàcznie przed miækkim [k’]. We wspóùczesnych gwarach póùnocnokresowych zjawisko to rejestrowano bardzo rzadko15. W Dziennikach Baranauskasa kilka razy wtórne miækkie [ú] poúwiadczone zostaùo przed twardym [k], por. zapisy bùyúkaù (I 1v), laúku (II 15v), po polúku (II 27v), ale moýe byã to wynik analogii. W innych pozycjach [ú] pojawia siæ rzadko, np. przed sufiksem przymiotnikowym -ny: ýaùoúny (II 11v), jaúne (II 16v), radoúna (II 18r) czy w pojedynczych wyrazach, por. umyúù (I 2v; II 24r), wszyúcy (II 6r), wszyútkich (II 21v, por. rys. 1). O wiele mniejszy zasiæg ma mieszanie zakresu wystæpowania i <ê>. Depa- latalizacja [ê] widoczna jest gùównie w úródgùosie, por. zapisy do pózna (II 47r, 49v; III 6v, 9r), pazdziernik (II 46v, 51v), mrozny (II 7r; III 3v), nizli (III 4r), prozbæ (II 55v; III 8r, 14r; IV 3v), niewyraznych (IV 11r) i sporadycznie w nagùosie, np. zle (II 4r, 45v), zrenicy (IV 8r). Hiperpoprawne stosowanie [ê] przed [j] lub przed spóùgùoskà zmiæk- czonà [k] ilustrujà natomiast przykùady: roêjasniùy (II 25v), przymroêki (III 11r), bliêkiego (IV 6r).

1.9. WAHANIA GRAFEMÓW : <ã>, : . Róýnice w zakresie wystæpowaniu i <ã> sà stosunkowo czæste w tekúcie Dzienników. Znak <ã> zamiast pojawia siæ w wygùosie, np. niã (I 1v, 2v; II 31r, 33r, 49r, ale i nic II 34v, 53v; III 17r; IV 11v), wiæã (I 2r; II 8r, 33v), starzeã (II 19v), ucieã (II 29v), marzeã (III 7v, 8r, 10v; IV 4v), na goúcinieã (IV 8r); w úródgùosie przed [k’], zwùaszcza w przymiot- nikach zakoñczonych na -cki, np. na braãkiéj (III 5v); teý w tego typu nazwiskach: Krasiãkiego (II 10v, 44v, 49r, 52v, 53v, 56v, 60r; III 1v), Buszaãkich (II 28v), Nowiãkim (II 41r), Bojniãkim (IV 3r), Tylýyãkich (II 60v). Wahania <ã>/ charakteryzowaùy jæzyk ogólny XVII–XVIII wieku16. Pod koniec XVIII w. wycofaùy siæ z polszczyzny ogólnej, pozostajàc dùuýej w dialekcie kresowym jako archaizm peryferyczny. Szczególnie dùugo utrzymywaùy siæ na Kowieñszczyênie17. Odwrotne zjawisko, tj. (w zapisie teý i ) zamiast <ã> w wygùosie obserwujemy w wyrazach: naprowadzic (I 2r), zmowic (II 4v), zachowac (II 4v), pojàc (II 34r), nie robic (II 38r), ukùadac (II 43r), spac (II 48v). Sà to formy hiperpoprawne, w XVIII w. majàce doku- mentacjæ ogólnopolskà (np. warszawskà), notowane w dialekcie póùnocnokreso-

14 Halina Turska, O powstaniu polskich ob- 16 Irena Bajerowa, Polski jæzyk ogólny XIX wie- szarów jæzykowych na Wileñszczyênie, Vil- ku. Stan i ewolucja 1. Ortografia, fonologia z nius: Mintis, 1995, 120. fonetykà, morfonologia, Katowice: Uniwersy- 15 Por. Grek-Pabisowa 2002, 101 – autorka tet Úlàski, 1986, 33; Kurzowa 1993, 95. przytoczyùa tylko 3 przykùady wtórnego 17 Helena Szwejkowska, „Dodatkowe uwagi [ú] przed miækkim [k’]. Maùo takich form o regionalizmie Mickiewicza“, Jæzyk Polski rejestrowaùam teý obecnie na Ko- 21, 1936, 109–111; Sawaniewska-Mocho- wieñszczyênie (por. Karaú 2002, 168). wa 2002, 78. 0 0 0

184 Archivum Lithuanicum 6 wym takýe i póêniej w wieku XIX (por. Kurzowa 1993, 95, 237; Sawaniewska- Mochowa 2002, 76–77). Tego typu wymowæ w II poùowie XIX w. uznawano za prowincjonalnà, charakterystycznà dla Kowieñszczyzny (zob. Karùowicz 1984, 76). Minimalny zasiæg majà natomiast wahania : , wystæpujàce w tych samych pozycjach fonetyczno-morfologicznych, sporadycznie w nagùosie, por. dzwignàù (II 19r), i takýe rzadko w úródgùosie, np. niedzwiedzia (III 15r); wtórne w zakoñczeniu -dzki (gùównie w przyrostku), np. ludêki (II 20v), ýmódêki (III 4r), szwedêki (IV 12v), n[a] przechadêki (III 12v).

1.10. WAHANIA : <ñ> ([n] : [ñ]). Depalatalizacja [ñ] zachodzi przed spóùgùoskami [s], [c], [è], o czym úwiadczà zapisy typu naboýenstwa (II 5v), podo- bienstw (II 25v), goúcincu (II 28v), sùonce (II 39r), za grubijanstw[o] (III 6v), wùoúcianskich (IV 13v), ukonczonej (I 2r, ale i koñczæ II 15v), zakonczenie (II 41v), dokonczenie (II 41v). Proces dyspalatalizacji [ñ] przed spóùgùoskà twardà jest jednà z charakterystycz- nych cech póùnocnokresowych. Przykùady stwardnienia [ñ] w omawianej pozycji sà bardzo liczne w polszczyênie na kresach póùnocno-wschodnich dawniej i dziú (por. Kurzowa 1993, 97–98; Karaú 2002, 164). Wtórnej palatalizacji [n] dowodzà zapisy typu Siñkiewiczów (II 9r), konteñci (II 12v), horyzoñcie (II 16v), poñczu (II 26v), godziñkim (spiewaù) (II 56r), sùoñko (IV 4r).

1.11. WAHANIA W STOSOWANIU SPÓÙGÙOSEK DZIÀSÙOWYCH I PRZEDNIOJÆZYKOWO-ZÆBOWYCH. Najwiæcej jest zapisów odzwiercied- lajàcych wahania [z] : [þ]. Byùa to pisownia starsza, juý w XIX w. archaiczna, ale jeszcze w tekstach pisarzy osiemnastowiecznych nierzadka. W dziennikach prze- waýajà zapisy z zamiast <ý>, np. zebym (I 2v), zmudzkie (II 6r), zal (w zn. ýal) (II 59v), zegnam (IV 7r), poùozeniu (II 11r), Krz[y]za (II 28v), podwyzszonego (II 28v), przerazenia (II 30v), podróznych (II 50v), pozegnanie (III 2r), pozyczyùem (III 2v), draznià (III 11r), najwyzszéj (II 3v; IV 10v), zamæzcie (II 59r), tegoz (II 31r), juz (II 35v). Dotyczy to takýe oznaczania , np. dojeýdzam (II 16r, 17v; III 18v, 23v), przyjeýdzam (II 16v, ale i przyjeýdýa II 45v, 46v, 59r), odjeýdzamy (II 31r), dzdýysty (II 46r).

1.12. MIESZANIE I <ù>. W kilku wypadkach moýna zauwaýyã miesza- nie i <ù>, por. spelniã (II 2r), lódê (II 62r), okràgle (III 10v), do Ùazaretu (III 23r), uznawane za cechæ typowà dla polszczyzny litewskiej w jej róýnych odmianach18, które wiàzano z wpùywem fonetyki litewskiej. Badania XIX-wiecznej polszczyzny kowieñskiej, w której odnotowano liczne zakùócenia w uýyciu i <ù> (por. Sa- waniewska-Mochowa 2002, 85–86), oraz wspóùczesnych polskich gwar kowieñs- kich, w których zjawisko to ma ograniczony zasiæg (por. Karaú 2002, 156), pozwa- lajà na stwierdzenie, iý jest to raczej regionalizm graficzny, a nie fonetyczny.

18 Odnotowano sporo przykùadów m.in. u niewska-Mochowa 2002, 85–86; Turska Dowkonta i Juszkiewicza (zob. Sawa- 1995, 125–126). 0 0 0

185 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 1.13. PODWAJANIE SPÓÙGÙOSEK. Osobliwe formy z geminacjà to gùów- nie wyrazy pochodzenia obcego, zwùaszcza z podwójnym , por. immaginacyi (I 1r; II 16v), niegrammatycznie (II 22v), na summie (np. II 7v, 35r; III 1v, 2v; IV 5v); drammatu (II 58v), kommunii (II 60v), summieniem (IV 13v); , por. officerom (II 19v), proffer[ansa] (III 13v), affekt (IV 8v), affektem (IV 9v), , por. kancellaryi (np. II 10r, 12v, 13v; III 2r, 2v, 3r), kancellaryà (II 26r), kancellarúkie (II 55v; III 2r), kollacyà (II 16r, 31r), kollegà (II 4r), kollega (II 23v), po kollædzi[e] (II 53v), a takýe , , , np. akkuratnie (II 31r), Gittaræ (II 39v), sóbbota (por. wyýej). Zwyczaj stosowania liter podwojonych w wyrazach zapoýyczonych byù silnie zakorzeniony i popierany przez ówczesnych gramatyków. Podwojeniu podlega teý zarówno w wyrazach obcych, jak i rodzimych, np. Professor (II 6r, 9v, 49r), w interessie (II 15v; IV 13v), interessów (III 8r; IV 3v, 6r), sessyja (III 6r, 9r), adressowanym (III 7r), posselstwa (III 24v), mass (IV 7v), klass (IV 9r), processu (IV 12r). Jest to fakt nie tyle fonetyczny, co raczej ortograficzny. Jedyny przykùad podwojenia o charakterze kresowym to forma dan- nego (III 6r), ilustrujàca regionalnà geminacjæ spóùgùoski [n], wsparta prawdopodob- nie ros. äàííûé.

1.14. INNE SPORADYCZNE ZJAWISKA SPÓÙGÙOSKOWE. Wymie- niã tu moýna: 1) Zastæpowanie spóùgùoski [ch] przez [k] jak w jæzyku litewskim, por. zapis zapukùe oczy (II 11v) = zapuchùe. Prawdopodobnie hiperyzmem powstaùym na skutek unikania takiej (litewskiej z pochodzenia) wymowy [ch] jako [k] jest forma halsztuch (II 33r) = halsztuk (tj. dawne okreúlenie krawata). 2) Palatalnà, typowà dla polszczyzny litewskiej, wymowæ [l] przed [e]: spliecio- nych (II 28v). 3) Pojawianie siæ dawnej postaci grup , jako kontynuantów psù. grup *sr’, *zr’, np. zrzódùem (II 3r, 57v), zrýódùa (II 4r), zrzenicy (II 28r), obok form nowszych z <êr> (w wyniku stwardnienia ), np. na zrenicy (IV 8r), sroda (np. II 9r, 9v, 12v; III 3r, 5r, 5v, 6v, 8r, 8v; IV 5v), srednim (II 19v). Byùy to jeszcze formy wùaúciwe jæzykowi poùowy XIX w., czæstsze na kresach niý w Polsce centralnej19. 4) Zapisy z zamiast , úwiadczàce o charakterystycznej dla kresów w XIX w.20 frykatywnej wymowie [r’]: gorýkoúci (II 31r), zrýódùa (II 4r) oraz formy hiperpoprawne, np. uskarzajàc siæ (II 11v), drzy (I 1v). 5) Archaicznà formæ sumnienia (II 39r) oraz dysymilacjæ grupy -kk-: letko (IV 8v, ale i lekko IV 10v). Takie formy z odpodobnieniem -kk- potoczne w II poùowie XIX w., dziú majà charakter gwarowy.

19 Zob. Zofia Sawaniewska-Mochowa, „Re- 20 Por. Jolanta Mædelska, „Wymowa ko- gionalne cechy fonetyczne potocznej wieñska w zwierciadle sùownikowym (na polszczyzny póùnocnokresowej XIX w. w podstawie sùownika litewsko-polsko-ro- ‘Podræczniku’ Jana Karùowicza“, Studia syjskiego z 1922 r.“, Poradnik Jæzykowy 7, nad polszczyznà kresowà 4, pod red. Wia- 1997, 34; Kurzowa 1993, 242–243. czesùawa Werenicza, Janusza Riegera, Wrocùaw [etc.]: Zakùad Narodowy im. Os- soliñskich, 1986, 64.

186 Archivum Lithuanicum 6 2. UWAGI O FLEKSJI 0 0 0 2.1. WAHANIA W KATEGORII RODZAJU, LICZBY I W TYPIE DE- KLINACYJNYM RZECZOWNIKÓW. Odnotowano kilka przykùadów typowego dla polszczyzny litewskiej przesuniæcia neutrów do klasy femininów, por. na weselæ (III 17r), traktuje cygarà (II 18v), Po [...] naboýeñstwie na któréj byliúmy w Koúciele (III 15v). Regionalny charakter ma równieý zmiana rodzaju niektórych masculinów na feminina, por. szczury (I 2v, gen. sg.), psalmà (II 5r), seminarii (IV 13v) oraz odmiana nazw miejscowych ýeñskich wedùug wzorca mæskiego, por. pod Ejragoùem (III 24r), do Ejragoùa (III 25r), do dziú ýywa, nie tylko na Kowieñszczyênie, lecz i na innych terenach Litwy21. Zarejestrowano takýe uýycia w sg. rzeczowników naleýàcych w jæzyku ogólnym do klasy pluralia tantum, por. byùem na nieszpor (II 34v, ale i po nieszporach III 17r), byùem na nieszporze (II 35r), w zaroslu (IV 12v). Odwrotne zjawisko – zastosowania rzeczownika singulare tantum w pl. odnotowano tylko dwa razy, por. ýycia (II 53v nom. pl.), na swiæconach (II 19v, 20r). Uýycie w sg. rzeczownika ryba na wzór ros. col- lectivum ðûáà widoczne jest w zdaniach: ùowiliúmy rybæ (II 20v), ùowiùem rybæ (IV 6r). Sporadyczne sà róýnice w typie deklinacyjnym, np. odmiana rzeczownika geo- metra wedùug wzorca mæskiego spóùgùoskowego w sg. (a nie ýeñskiego jak w jæzyku ogólnym), por. Geometr (II 49r), obocznie z Ieometr (III 10r, por. rys. 2; III 13v, 14r), z Geometrem (II 20v), u Geometra (III 17r); a rzeczownika kanclerzysta – wedùug od- miany przymiotnikowej, por. kanclerzystych (II 10r gen. pl.).

2.2. OSOBLIWOÚCI ODMIANY RZECZOWNIKÓW. Wahania w dobo- rze koñcówek gen. sg. reprezentujà nastæpujàce rzeczowniki z -u zamiast -a: úwiatu nie znaùem (I 1r), z úwiatu (II 1r), duchu (II 30r), do szczeblu (III 19r), zatwardzenie ýoùàdku (II 30v). Osobliwy loc. sg. m. o Hrabiu (II 41r) to prawdopodobnie forma powstaùa na skutek analogii do odmiany masculinów regularnych z koñcówkà -u. W tekúcie dzienników pojawiajà siæ odmienne od wspóùczesnej normy jæzykowej nom. pl., m.in. miækkotematowych masculinów i femininów z regionalnà, zaúwiad- czonà w polszczyênie kresowej od XVII w. koñcówkà -i/-y zamiast -e, np. ulicy (II 17r), pùomieni (II 29v), nocy (III 8v). Ma ona z jednej strony podùoýe fonetyczne, tj. redukcjæ samogùoski nieakcentowanej [e] do [i], [y], z drugiej zaú wspiera jej funk- cjonowanie wpùyw jæzyka biaùoruskiego, w którym w nom. pl. rzeczowników twar- dotematowych wystæpuje wyùàcznie -y, a w miækkotematowych -i. Takie formy nom. pl. sà obficie poúwiadczone zarówno w historycznej, jak i wspóùczesnej pol- szczyênie póùnocnokresowej22. Rzeczowniki zapoýyczone przybierajà natomiast –

21 Notowaùam formy typu do Wandziagoùa, z Karùowicz 1984, 78) okreúla jà jako pro- Mejszagoùa zarówno na Kowieñszczyênie, wincjonalizm; notuje jà w dialekcie miæ- jak i na Wileñszczyênie. dzywojennym Halina Turska; jest równieý 22 Por. w tekstach akt WKL i jæzyku pisarzy powszechna we wspóùczesnej polszczyê- kresowych (Kurzowa 1993, 168; nie na Litwie (por. Karaú 2002, 193–194).

187 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 zgodnie z ówczesnà normà jæzykowà – koñcówkæ -a, np. interessa (II 50v, acc. pl.; III 4v), dla majàcych interessa (II 15v), punkta (II 2r, 33v), róýne dokumenta (III 8v), himna (IV 10v). Spoúród innych form osobliwych warto wymieniã regionalne nom. pl. ucznie (II 6r), sædzie (II 54v), starosty (II 54v) zamiast ogp. form z koñcówkà -owie (uczniowie, sædziowie, starostowie) oraz wyraziúcie kresowà formæ nom. pl. n. skrzydùy (II 61v) z uogólnionà koñcówkà -y. W gen. pl. widoczne sà starsze postaci z koñcówkà -ów (dziú -y), np. miesiàców (II 60v), wierszow (II 22r, por. rys. 1; II 40v), turkoczów (II 21r). Rozszerzanie kategorii ýywotnoúci takýe na liczbæ mnogà typowe dla polszczyz- ny na Litwie widaã w zdaniu mieniæ (w zn. ‘zmieniam’) koni (III 19r, 20v; IV 4v), w którym acc. pl. jest równy gen. (ale teý pojawia siæ konstrukcja ogólnopolska mieniæ konie II 16r; III 24r, 25r). Zwraca teý uwagæ koñcówka -mi zamiast -ami w instr. pl. dwóma strumieñmi (III 20r), wychodzàca z uýycia w ciàgu wieków (obok koñcówki -y/-i) na rzecz koñcówki -ami. Jej szerszy zakres wystæpowania niý obecnie potwierdzajà mate- riaùy historyczne (Kurzowa 1993, 170). Byùa ona wùaúciwa rzeczownikom miækko- tematowym. Z kolei w wyniku wyrównañ do rzeczowników przybierajàcych regu- larnà koñcówkæ -ami powstaùa forma instr. z pieniædzami (III 21v) zamiast ogp. z pieniædzmi. Acc. sg. femininów miækkotematowych obcych przybiera zgodnie z XIX-wiecznà normà jæzykowà23 koñcówkæ -à (dziú -æ): wziæliúmy pæsyjà (II 10r), kancellaryà bielili (II 26r), czytam filozofià ýycia (III 2r), wziàùem Filozofijà ýycia (III 1v), otrzymaùem rezolucyjà (III 11v), Kollacyjà wydaù (II 13v). W odmianie neutrów z rozszerzeniem na -en- widoczne sà wahania w stosowa- niu -æ, -e w nom. sg.24, por. imie (III 7r); oraz pomijanie czàstki -en- w przypadkach zaleýnych, por. plemia ludzkiego (II 8r).

2.3. ODMIANA ZAIMKÓW, PRZYMIOTNIKÓW, LICZEBNIKÓW. W odmianie przymiotników i zaimków przymiotnych w instr. i loc. sg. autor nie przestrzega reguùy Kopczyñskiego odnoszàcej siæ do uýycia koñcówki -im/-ym w rodzaju mæskim, a -em w rodzaju nijakim, ale stosuje wszædzie -em, np. w kaýdem utrapieniu (II 8r), o mojem interessie (III 22v), koúcielnem (II 30r), Boýem (IV 9v). W instr. pl. natomiast zgodnie z ówczesnà normà fleksyjnà wystæpuje koñcówka -emi, np. za któremi (I 1v), swemi (I 2r), innemi (II 2r), obszernemi (II 3r), grubemi (II 25r), takiemi (II 25r), uduszonemi (II 29v), przed wszystkiemi (II 18v), piæknemi (II 35v), sùodkiemi (IV 12v), nadsyùanemi (IV 13v). Z innych zjawisk dziú archaicznych warto wymieniã koñcówkæ -æ w acc. sg. zaimków przymiotnych i imiesùowów przymiotnikowych,

23 Por. Irena Bajerowa, Polski jæzyk ogólny 24 Rywalizacjæ obu koñcówek omawia XIX wieku. Stan i ewolucja 2. Fleksja, Kato- szczegóùowo: Bajerowa 1992, 87–90. wice: Uniwersytet Úlàski, 1992, 63.

188 Archivum Lithuanicum 6 np. krew twojæ (II 5r), niewinnoúã [...] mojæ (II 5r), swojæ ospaùoúã (II 7v), przez odchodzàcæ furmankæ (II 16r)25. Dziú przestarzaùa, ale wùaúciwa byùa jæzykowi XIX w. forma ortotoniczna zaim- ka miæ, np. poswiæã miæ (II 5r), wysùaã miæ (II 10r), ýaùuje miæ (II 10v), zapisaã miæ (II 10v), uwidziaù miæ (II 12r), cieszy miæ (II 13v), smutek miæ ogarnia (II 16r), traktuje miæ Herbatà (II 16r), w drodze miæ zmæczyùy (II 18r), obudziùo miæ (IV 11r). Archaizmami sà takie formy liczebnikowe, jak: z piæcià róblami (III 7r, 8r), z obódwóch stron (IV 10r), dwóma dniami (III 5v), dwóma strumieñmi (III 20r)26. Regional- ny charakter ma natomiast forma Dwadziesty (IV 3r).

2.4. KONIUGACJA. W dziennikach raz wystàpiùa typowa dla polszczyzny na Litwie regionalna postaã infinitivu zatarã (I 1r) zamiast ogp. zatrzeã. W XIX-wiecznej polszczyênie ogólnej koñcówka -m w 1. os. pl. praes. i fut. prostego byùa juý rzadkoúcià, utrzymywaùa siæ natomiast na kresach. Do dziú teý wystæpuje w gwarach ludowych Polski póùnocnej i na Kowieñszczyênie (por. Karaú 2002, 215–216). W jæzyku dzienników pojawia siæ nierzadko i nie ma nacechowa- nia stylistycznego, np. stajem (II 15r), bùàdzim (II 15r), stoim (II 16v), milczem (II 35r), siedziem (II 47v; III 3v), jedziem (III 15v), siædziem (III 6v). Wystæpuje ona takýe w czasie przeszùym, np. musielim (II 1r), przyjmowalim (II 58r). Sporadycznie pojawia siæ koñcówka -emy w czasownikach koniugacji -i-, np. siedziemy (II 49r), uznawana za XIX-wieczny archaizm kresowy (zob. Bajerowa 1993, 168, 222; z jæzyka ogólnego wycofaùa siæ w ciàgu tego stulecia). Formy na -emy w XIX w. znalazùy siæ poza normà jæzykowà (potæpiali je wyraênie gramatycy z I poù. XIX w., np. Onufry Kopczyñski, Józef Mroziñski). W uzusie prawdopodob- nie utrzymywaùa siæ jednak dùuýej, na co wskazujà licznie zarejestrowane przez badaczy przykùady tego typu. Powstanie tego zjawiska w polszczyênie objaúnia siæ dwiema tendencjami: morfologicznà (analogia typu nosimy do niesiemy) oraz fone- tycznà (obniýenie artykulacji samogùoski pod wpùywem nastæpujàcej spóùgùoski póùotwartej). Z innych zjawisk w odmianie w praes. warto wymieniã starszy typ odmiany niektórych czasowników, np. dawajà (I 2v), stawam (II 17r; III 8r), zostawuje (II 32v), poprawujæ (II 43r), przeprawujæ siæ (II 17r), przedstawujà (II 29r) (dziú: dajà, stajæ, zostawiam, przeprawiam siæ, przedstawiajà) oraz odmianæ czasownika biec bez morfe- mu tematycznego -n-, por. biegæ (II 29v). Tego typu starsze postaci fleksyjne po- wyýszych czasowników mieúciùy siæ w normie jæzykowej XIX w.

25 Koñcówka -æ w tej pozycji byùa jeszcze 26 Ich archaicznoúã na tle polszczyzny XIX w. ýywa w XIX w., co potwierdzajà badania ukazuje Irena Bajerowa w pracy Polski Bajerowej, wedùug której nie ma uzasad- jæzyk ogólny XIX wieku (Bajerowa 1992, nienia teza Nitscha o regionalnoúci (kreso- 148, 151, 153). 0 0 0 woúci) tych form: Bajerowa 1992, 139.

189 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 Mieszanie typów koniugacyjnych widaã w przykùadach: myúliùem (I 2v), niena- widziaùem (IV 9r); dziú: myúlaùem, nienawidziùem. Pojawiajà siæ w dziennikach teý niepoprawne formy 1. sg. m. praet. powstaùe w wyniku analogii do form ýeñskich, np. stanæùem (II 8r, 17v), wziæùem (II 27r), zaczæùem (II 23v; III 4r), jæùem (II 51r), zaprzægùem (II 51r), weszùem (II 18v), obeszùem (II 50v). Obok nich autor stosuje formy poprawne, np. stanàùem (IV 4v, 11v). Stosunkowo rzadko zdarzajà siæ wtórne iteratiwa o wyraênie regionalnym cha- rakterze, np. donaszam (II 23r), wynaszamy (II 29v), odwaýajà (III 9r). Podùoýe regionalne majà teý wahania w stosowaniu siæ, sobie, do dziú charak- teryzujàce jæzyk polski na Litwie. Zbædny zaimek zwrotny siæ obserwujemy w zdaniach: dzieci Sowietnika do tego naleýaùy siæ (II 6v), Wraca siæ nam wiosna (II 18r), odmowiùem siæ (II 10r), Pækajà siæ drzewa (II 18r), zostaùem siæ poetà (II 25r), tysiàce gwiazd migotaùo siæ (IV 10v), po skræceniu siæ z goúcinca (IV 11r), pytaù siæ (IV 11r), aniúmy siæ poczuli jak nam dzieñ zeszedù (II 20v), poùowa wyrazów siægajàce siæ do innych prócz gospodarúkich narzædzi i sùów, rzeczy byùa mi nieznajomà (II 22v). Brak siæ odno- towano natomiast sporadycznie, np. utwory [...], gdzie czæsto wspomina o szczæúciu na tej ziemi (I 1r). Zakùócenia te majà dùugà historiæ27, a ich wystæpowanie w dialekcie póùnocnokresowym objaúnia siæ zarówno tendencjà rodzimà (por. róýnice regional- ne miædzy np. Maùopolskà i Wielkopolskà czy Mazowszem), jak i interferencjà jæzyków obcych (wiele tych form jest zbieýnych z jæzykiem litewskim, biaùoruskim i rosyjskim). Szczególne nasilenie tych wahañ obserwujemy obecnie na Ko- wieñszczyênie28. Charakterystyczne sà teý starsze postaci imiesùowów, uýywane jeszcze pow- szechnie w XIX w., np. wypùynionych skutkach (II 24r), od mrozu trochæ przeziæbùy (II 14v), caùy zziæbùy dojeýdýam (II 14v). Znamienne dla kresów wahania w stosowaniu sufiksów przysùówkowych -o, -e reprezentuje tylko forma obfito (II 20v).

3. UWAGI O SKÙADNI. Skùadnia dzienników jest bardzo ciekawa ze wzglæ- du na wpùywy jæzyka litewskiego i rosyjskiego, a takýe obecnoúã pewnych typo- wych dla jæzyka XIX w. konstrukcji syntaktycznych. Naleýà do nich m.in. uýycie strony zwrotnej w funkcji passivum, róýnice w stosowaniu orzecznika przymiotne- go i rzeczownego, brak ùàcznika w orzeczeniu imiennym, róýnice w zakresie szyku wyrazów oraz inna rekcja czasowników (teý przymiotników) i odmienne funkcje niektórych przyimków. W orzeczeniu imiennym orzecznik przymiotny odzwierciedla typowe dla jæzyka ogólnopolskiego XIX w. wahania w stosowaniu narzædnika i mianownika29.

27 Por. przykùady zarejestrowane przez Zofiæ 29 Por. Zenon Klemensiewicz, „Orzecznik Kurzowà (Kurzowa 1993, 291). przy formach osobowych sùowa byã“, Pra- 28 Odnotowaùam tam bardzo wiele takich ce Filologiczne 11, 1927, 136. przykùadów (por. Karaú 2002, 227–231).

190 Archivum Lithuanicum 6 Orzecznik przymiotny w narzædniku: úwiat byù kwitnàcym beze mnie (I 1r), bædæ kiedyú oúwieconym (I 2v), byùem raýonym (II 30r), zmuszonym byùem (III 2r), ýaden z tych listow, nie byù ukoñczonym (II 22v); ale pojawia siæ teý orzecznik przymiotny w nom. (jak wspóùczeúnie): byùem zachwalony od Naczelnika Stoùu (II 10r). Róýnice w zakresie rekcji sà doúã czæste w dziennikach. Najbardziej charakte- rystyczne sà wahania w uýyciu konstrukcji z przyimkiem na: na+acc. i na+loc., np. byùem na Summæ (II 34v); ale: nie uspiaùem tylko na Summie (III 5v), byùem na nieszpor (II 34v), byùem na Imieniny (II 37r), byùem [...] na fest (III 12r), po summie i nieszporach na które byùem (III 18r), na ksztaùt budzàcego siæ na wioúnie przyrodzenia (IV 13r). Takà kontaminacjæ omawianych konstrukcji odnotowano we wspóùczesnej polszczyênie Litwinów puñskich, gdzie ich wystæpowanie tùumaczy siæ róýnicami systemowymi miædzy polszczyznà (dwie konstrukcje na+acc. i na+loc.) i jæzykiem litewskim (an+gen.)30. W dziennikach spotyka siæ teý obocznie konstrukcje zgodne ze stanem ogólnopolskim, np. byùem w Kosciele na Summie i nieszporze (II 35r). Inne przykùady odmiennej rekcji majà charakter leksykalny, np.: gùowæ bolaùo zamiast ogp. gùowa (kogo) bolaùa: trochæ gùowæ boli (II 46v; III 17r); por. lit. skaudëjo galvà; dojúã czego zamiast ogp. dojúã do czego: nie doszedù ræku JEGO (III 24r); do- jeýdýaã czego zamiast ogp. dojeýdýaã do czego: dojeýdýam Ejragoùa (II 17r); dojeýdýamy jaswojñ (II 17r; III 25r); dojeýdýam Kowna (III 23v), dojechaùem Wiùkomierza (IV 9r), por. lit. privaþiuoti Ariogalà (tylko acc. zamiast polskiego gen.), itd.; dowodziã komu, czemu zamiast ogp. dowodziã kim, czym: na dwie partye rozdzieleni z których iednéj dowodziù [...] – a drógiéj (II 6r), por. lit. vadovauti kam; graã co zamiast ogp. graã w co: gramy proferansa (II 45v), por. lit. þaisti kà; jechaã za czym zamiast ogp. jechaã w interesie: jadæ [...] za interessem (II 46v); naznaczenie kim zamiast ogp. naznaczenie na kogo: wysùaùem na pocztæ zapiskæ o naznaczenie pisarzem (II 54v); piszæ zapiskæ czyli prozbæ do Paùaty o naznaczenie miæ do Onikszt pisarzem (III 8r), por. ros. íàçíà÷èòü êåì, lit. paskirti kuo; (nie) wùadaã czego zamiast ogp. wùadaã czym: nie mogùem wùadaã karku (II 6v), por. lit. valdyti kà, ale w zdaniu zaprzeczonym valdyti ko31; radziã o co zamiast ogp. radziã co: radzæ domowym o podanie proúby do Prezydæta w interessie o odebranym od nich laúku brzozowym (II 15v). Szersze uýycie bezokolicznika w funkcji dopeùnienia ilustrujà nastæpujàce zda- nia: proszæ o pozwolenie jechaã odwiedziã rodziców (II 14v); mialem przedsiæwziæcie po- stæpowaã (II 7v). Typowe dla kresów zakùócenia zwiàzku zgody zwiàzane z nieuksztaùtowaniem siæ kategorii mæskoosobowoúci pojawiajà siæ sporadycznie, np. wrogi [...] chcieli (IV 12r), nie piã wódki i innych mocnych trunków; bo oni osùabiajàc umysù zatæpiajà go (II 3r).

30 Por. Nijola Birgiel, Procesy interferencyjne w 31 Takà rekcjæ odnotowaùam we wspóùczes- mowie dwujæzycznej spoùecznoúci litewskiej z nych gwarach polskich na Kowieñszczyê- Puñska i okolic na Suwalszczyênie, Warsza- nie, por. Karaú 2002, 243. wa–Puñsk: Auðra 2002, 92.

191 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 Z innych niý dziú funkcji przyimków warto wspomnieã o poùàczeniach z przy- imkiem dla, bædàcych wykùadnikami przyczyny aý do poczàtku XX w.32, np. poùoýyùem siæ – dla ochùodzenia siæ i dumania wolnego (II 11r), odmówiù méj proúbie dla niektórych przyczyn (II 14r) oraz o konstrukcjach z przyimkiem ku zastàpionym dziú przez przyimek do, np. gdybym nie miaù wzgardy ku jæzykowi (II 6r), k wam (II 23r), a takýe z przyimkiem w (w+acc.) zamiast ogp. konstrukcji do+gen., np. gotujæ siæ w drogæ (II 14r, 16r), znosiùem buty chodzàc w szynkownie (II 13r). Wpùyw skùadni wschodniosùowiañskiej (teý i litewskiej) widaã w uýyciu instr. auct. zamiast ogp. konstrukcji przez+acc.: w[e] wczorajszym czynowniku z dannego im papier[u] poznaliúmy Korejwæ strapczego Paùaty (III 5v/6r). Nieliczne sà równieý przykùady niezgodnego ze wspóùczesnà normà jæzykowà uýycia imiesùowów przysùówkowych, por. Ja, który bædàc zagrzany jednà pochwaùà (II 6v), wieczorem powracajàc bùàdzæ caùà noc (II 56v), do domuúmy wrócili dniejàc (III 17r). Takie konstrukcje byùy jednak jeszcze czæste w XIX w. Róýnice w zakresie szyku sprowadzajà siæ do nastæpujàcych zagadnieñ: 1) duýej ruchomoúci koñcówek -m, -úmy, np. na obiedzieúmy byli u Pana Szlaýewi- cza (II 20v), godziñkim spiewaù (II 55v, 56r), pàczeúmy w domu pili (III 5r), nocy dw[ie]smy nie spali (III 8v), Herbatæúmy pili (III 10r, por. rys. 2), znimeúmy pojechali na weselæ (III 17r); 2) czæstego postwerbalnego szyku zaimka zwrotnego siæ (por. przykùady wyýej); 3) prepozycyjnego szyku przydawki dopeùniaczowej i przyimkowej: po wysùucha- niu uczniów lekcij (II 3v), Piszæ wiadomóúã o wszyútkich z wùoúcian pieniæýnych zborach (II 21v, por. rys. 1), piszæ magazynowe przeszùych lat wiadomoúci (II 37v), róýne doku- menta tyczàce siæ pieniæýnych za przeszùy ro[k] rachunków (III 8v); 4) róýnic w szyku okreúleñ liczbowych, np. o 10 godzinie wieczora (II 49r); 5) róýnic w szyku dopeùnienia: zakàczyùem owà wiadomoúã pisaã (II 21v, por. rys. 1), dojeýdýam Ejragoùa poùoýonego miasta o 3½ mili od jaswojñ (II 17r).

4. UWAGI O SÙOWNICTWIE. W opisie uwzglædniono tu jedynie tæ czæúã sùownictwa, która odbiega od wspóùczesnej normy leksykalno-semantycznej, tj. ta- kie wyrazy, które wyszùy caùkowicie z uýycia albo zmieniùy znaczenie lub postaã formalnà, gùównie sùowotwórczà. Oznacza to, iý omówione zostaùy tu wyrazy (lub ich znaczenia) nie zarejestrowane w sùownikach wspóùczesnych bàdê opatrzone w nich róýnego typu kwalifikatorami chronologicznymi bàdê innymi, wskazujàcymi na ograniczenie ich uýycia.

32 Por. Zapomniane konstrukcje skùadni nowo- Wrocùaw [etc.]: Zakùad Narodowy im. Os- polskiej (1822–1863). Wybór przykùadów, soliñskich, 1984, 88. Konstrukcje te zagi- opr. zespóù: Anna Kaùkowska i inni, næùy z powodu dwuznacznoúci, byùy bo- Wrocùaw: Ossolineum, 1975, 44; Krystyna wiem takýe wykùadnikami celu. Pisarkowa, Historia skùadni jæzyka polskiego,

192 Archivum Lithuanicum 6 W caùym tekúcie dzienników czæsto pojawiajà siæ zapoýyczenia rosyjskie, nazwy ówczesnych realiów w zaborze rosyjskim. Majà one charakter cytatowy. Sà to przede wszystkim okreúlenia zwiàzane z administracjà; nazwy urzædów, urzæd- ników oraz sùownictwo odnoszàce siæ do ich dziaùalnoúci, np.: pisaùem w Sielúkim Uprawlenii (II 9v), mirskije zbory (II 26r), Okruýny Naczelnik (II 36v, 50r), ze starszynà (II 41r), do Naczalstwa dokùady (II 54r), Sowietnik (II 6r; III 14r), Nadzieratela (III 1r), czynownik (III 5v), strapczego Paùaty (III 6r), obszczestwo (III 14r), pryzywne spiski (II 38r, 38v; III 5v), pryzywy (III 7r), objawienie o pismie (III 7r), okrægowéj uprawy (III 10r, por. rys. 2), przedpisanie (II 37r, 56r) „predùoýeniju“ (III 21v), z Komæderówki (III 22v), Pasportami (IV 13v), zamieczanie (II 37r), oddatczyka pomocnik (III 9v, por. rys. 2), Starszyna z Rozsylnym (III 10r, por. rys. 2), dokùady (II 34v), doùoýyã o mnie Prezydætowi (II 14r), do tetradi (II 26r), z Tetradjà (II 44v), tetradkà (II 49r), bijæ na szczotach (III 5r), plaýæ na szczotach (II 36v), ùupiæ itogi na szczotach (II 35r), zbijam itogi po Tetradi na szczotach (II 41r). Sporo jest takýe róýnych wyrazów pochodzenia rosyjskiego, nie dajàcych siæ ujàã w wyraêne wiæksze tematyczne grupy, np. otmietki (II 40r, 40v), w kaziennej gubernskiej szkoùe (I 2v), meblirówkà (II 11v), zamroz (II 16r), zgrubijaniù (II 20r), zborach (II 21v, por. rys. 1), wsiech raspiekaù (II 37v), pryhowory (II 39v, 56r; III 9r, 9v, por. rys. 2; III 15v), po ischodiaszczéj (II 40v), odczotu (II 58r), poúpiel[i] (III 1r), nie uspiaùem tylko na Summie (III 5v), byliúmy na kutieýu (III 12r), ze Zborszczykiem (II 53r, 54r), podýyùa [...] osoba (IV 12v). W dziennikach Baranauskasa niewiele jest starych kresowizmów o ruskiej czy litewskiej genezie, np. poboýyã siæ ‘przysiægnàã, zaklinaã siæ’ (poboýyùem siæ II 9v), ýywioùka ‘zwierzæta domowe’ (II 1v; IV 4r), inkurtuwiny ‘przyjæcie wydawane z okazji zamieszkania w nowym domu’ (na inkurtuwinach II 47r). W dziennikach czæste sà wyrazy archaiczne w úwietle wspóùczesnej normy jæzykowej. Czæúã z nich to sùownictwo charakterystyczne dla poùowy XIX w., dziú przestarzaùe; czæúã natomiast – to archaizmy peryferyczne juý w tym okresie. Wyróýniã tu moýna wyrazy róýniàce siæ postacià formalnà, tj. o przestarzaùej budowie sùowotwórczej, zastàpione formacjami nowszymi, np.: nadgùówek (z nadgùówkiem II 21v, por. rys. 1), nadgroda (nadgrodæ II 28r), zamilczenie (o [...] zùych jego skutkach z zamilczenia II 4r), dozwoliã (nie dozwala pisaã podróýnego biletu II 14v), przepædziã (dzieñ przepædziùem II 20r), poczàã (kusiùem siæ o napisanie listu do Rodziców, alem poczàù 13-sto zgùoskowym przekùadanym wierszem II 22v), odmiana (odmiany [...] zaszùy II 35r), uwiadomienie (z uwiadomieniem III 9v, por. rys. 2), szczæsny (szczæsnéj III 10v), grzechowy (grzechowéj II 19r), wspóùczesne ogp. nagùówek, nagroda, przemil- czenie, pozwoliã, spædziã, zaczàã, zmiana, powiadomienie, szczæúliwy, grzeszny. Drugà grupæ wyrazów dziú przestarzaùych stanowià archaizmy semantyczne, tj. wyrazy uýywane obecnie w innych znaczeniach, np.: gotowa㠑przygotowywaã’: gotujæ koni (II 35r), nadal ‘dalej’: nie wiem co siæ ze mnà stanie nadal (II 12v), oúwiecenie, oúwieciã siæ ‘oúwiata’: zostaùem bez nauki, bez oúwiecenia (I 1v), Czy niã tu nie oúwie-

193 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 ciùem siæ? – O! duýo siæ oúwieciùem (I 2v), duszny ‘duchowy’: zdrowia [...] moralnego czyli umysùowego i dusznego (I 2r), przyrodzenie ‘przyroda’: na ksztaùt budzàcego siæ na wioúnie przyrodzenia (IV 13r), traktowa㠑czæstowaã’: traktuje cygarà (II 18v). Szczególnie istotne jest wystæpowanie w dziennikach regionalizmów znaczenio- wych, dobrze znanych polszczyênie litewskiej, notowanych obecnie na Ko- wieñszczyênie i na innych terenach Litwy, takich, jak: liczyã siæ ‘uwaýaã siæ’: liczæ siæ istotà rozumnà (I 1r); wsparte przez ros. ñ÷èòàòü ñåáÿ êåì; majtki (II 34r, 52v, 54r; III 14v) ‘spodnie’; spisek (II 55v) ‘spis’; przepuszczam ‘odprowadzam’ (II 56v; III 8v). Trzecià grupæ tworzà archaizmy wyrazowe, czyli wyrazy dziú nieuýywane. Czæúã z nich to stare zapoýyczenia, które wyszùy z uýycia w polszczyênie ogólnej, np. bat ‘rodzaj statku’ (przeprawujæ siæ przez Dubissæ na bacie [II 17r]); przeprawiùem siæ o zmroku przez Wiliæ batem (III 24v); meszty ‘pantofle’ (w mesztach [II 11r]); szraj- biszujæ (II 35r); parãyalnoú㠑stronniczoúã, jednostronnoú㒠(IV 13v); inne to archaiz- my pochodzenia rodzimego, np. osobliwie ‘szczególnie’ (I 1v; II 19v, 22v, 28r), zamæzcie ‘zamàýpójúcie’ (II 59r), niekiedy wsparte odpowiednimi formami rosyjski- mi, np. uwidzie㠑zobaczy㒠(uwidziaù miæ [II 12r]), por. ros. óâèäåòü. Niektóre z nich przestaùy byã skùadnikami jæzyka ogólnego, ograniczajàc swój zasiæg do gwar, np. zaziera㠑zaglàda㒠(zazieram w [...] sumnienie [II 43v]); nazad ‘z powrotem’ (III 24v; IV 11v). Niekiedy mamy do czynienia z czasownikami analitycznymi majàcymi inny niý wspóùczeúnie skùad leksykalny, np.: daã napomnienie ‘udzieliã napomnienia’: daù ostre napomnienie (II 2r); zaprowadzaã kùótniæ ‘wszczynaã kùótniæ’: nie zaprowadzaã kùutni (II 4r); wejúã w znajomoú㠑nawiàzaã znajomoúã’: weszùem w znajomoúã z niektóremi obywatelami (II 18v). Powyýsze przykùady ilustrujà zmiany w ùàczliwoúci leksykalnej wyrazów, jakie zaszùy w ciàgu póùtora wieku.

5. W N I O S K I. Z przeprowadzonej analizy jæzykowej Dzienników Antanasa Ba- ranauskasa (1835–1902) wynika, iý jest to polszczyzna w jej litewskim (kowieñs- kim) wariancie regionalno-dialektalnym. Wskazujà na to licznie poúwiadczone cechy póùnocnokresowe, fonetyczne, gramatyczne i sùownikowe. Spoúród zapisów wskazujàcych na cechy fonetyczne róýne od stanu wspóùczes- nego niewiele odzwierciedla zjawiska typowe dla dziewiætnastowiecznego jæzyka ogólnego. Ogromna wiækszoúã zapisów wskazuje na istnienie wielu kresowych zjawisk fonetycznych w jæzyku jej autora, takich jak: odmienna repartycja i <ó>, úlady akania i redukcji samogùosek nieakcentowanych, wtórne palatalizacje i depalatalizacje, zwùaszcza stwardnienia [ñ] oraz zmiækczenia spóùgùosek [s], [z], [c], [dz] w pozycji przed [k’] bædàce przejawem genetycznie litewskiej tendencji do ujednolicania grup spóùgùoskowych pod wzglædem miækkoúci; wahania w stosowa- niu spóùgùosek dziàsùowych i przedniojæzykowo-zæbowych. Widoczne sà teý przykùady hiperpoprawnoúci jæzykowej. Fakty fleksyjne róýne od wspóùczesnego stanu jæzykowego to na ogóù zjawiska charakterystyczne dla polszczyzny poczàtku XX w., zgodne z ówczesnà normà

194 Archivum Lithuanicum 6 fleksyjnà, koñcówka -à w acc. sg. rzeczowników ýeñskich, -a w nom. pl. mascu- linów pochodzenia obcego, starszy typ odmiany niektórych czasowników. Regio- nalizmów póùnocnokresowych jest tu maùo, zwùaszcza gdy siæ porówna ich liczbæ z liczbà regionalizmów fonetycznych. Moýna tu wymieniã zmiany rodzaju niektórych rzeczowników, koñcówkæ -i/-y w nom. pl. miækkotematowych mascu- linów i femininów, koñcówkæ -y w nom. pl. neutrów, osobliwy inf. zatarã, koñcówkæ -emy w czasownikach koniugacji -æ, -isz, wahania w stosowaniu siæ, wtórne iterativa typu donaszaã, odwaýaã. Wyraênie gwarowy charakter, ale nie wyùàcznie kresowy, ma koñcówka -m w 1 praes. i praet. ind. (idziem, musielim). Z zakresu skùadni do konstrukcji znanych jæzykowi ogólnopolskiemu w XIX w. naleýà wahania w postaci orzecznika przymiotnego, niektóre róýnice w rekcji cza- sowników (np. dojúã, dojeýdýaã czego), przyimek dla w funkcji wykùadnika przyczy- ny. Wyraênie regionalny charakter ma jednak prepozycyjny szyk przydawki do- peùniaczowej i przyimkowej, wiækszoúã róýnic w zakresie rzàdu czasownika, w tym szczególnie kalki skùadniowe z jæzyka litewskiego (np. dowodziã komu, gùowæ bolaùo, nie wùadaã czego) oraz zniesienie opozycji formalnej miædzy konstrukcjami na+acc. i na+loc., a takýe szersze uýycie infinitivum w funkcji dopeùnienia i osob- liwe konstrukcje okolicznikowe. W leksyce uderza duýa liczba rusycyzmów, sporadyczna natomiast biaùorute- nizmów i lituanizmów – starych regionalizmów kresowych. Niemaùo jest teý ar- chaizmów; sà to przede wszystkim wyrazy typowe dla jæzyka poùowy XIX w., ale moýna znaleêã tu i archaizmy peryferyczne, które zachowaùy siæ na Litwie, nato- miast w úwietle ówczesnej normy ogólnopolskiej byùy juý elementami przesta- rzaùymi (np. duszny ‘duchowy’).

Literatura:

A DOMAVIÈIÛTË-ÈEKMONIENË, IRENA; VALERIJUS ÈEKMONAS, 1999: „Polskojæzyczna wysepka pod Oniksztami, której dziú juý nie ma (Z historii jæzyka polskiego na Litwie rdzennej)“, Studia nad polszczyznà kresowà 9, pod red. Janusza Riegera, Warszawa: Semper, 33–55.

B AJEROWA, IRENA, 1986: Polski jæzyk ogólny XIX wieku. Stan i ewolucja 1. Ortografia, fonologia z fonetykà, morfonologia, Katowice: Uniwersytet Úlàski.

B AJEROWA, IRENA, 1992: Polski jæzyk ogólny XIX wieku. Stan i ewolucja 2. Fleksja, Katowice: Uniwersytet Úlàski.

B ARANAUSKAS, ANTANAS, 2003: Raðtai 7(1). Dienoraðtis. Laiðkai ávairiems adresatams, Vil- nius: Baltos lankos, 3–84.

B IRGIEL, NIJOLA, 2002: Procesy interferencyjne w mowie dwujæzycznej spoùecznoúci litewskiej z Puñska i okolic na Suwalszczyênie, Warszawa–Puñsk: Auðra.

G REK-PABISOWA, IRYDA, 2002: Wspóùczesne gwary polskie na Litwie i Biaùorusi. Fonetyka, Warszawa: Slawistyczny Oúrodek Wydawniczy.

195 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 K ARAÚ, HALINA, 2002: Gwary polskie na Kowieñszczyênie, Warszawa–Puñsk: Auðra.

K ARAÚ, HALINA; NIJOLË KOLYTË, 1993: „Juozo Èiuldos gramatikos terminai ir kalba“, LAIS 6. Juozas Èiulda, Trumpi samprotavimai apie þemaièiø kalbos gramatikos taisykles, par. Giedrius Subaèius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 56–78.

K ARÙOWICZ, JAN, 1984: „Podræcznik czystej polszczyzny dla litwinów i petersbur- szczan“, Studia nad polszczyznà kresowà 3, pod red. Janusza Riegera, Wiaczesùawa We- renicza, Wrocùaw [etc.]: Zakùad Narodowy im. Ossoliñskich.

K LEMENSIEWICZ, ZENON, 1927: „Orzecznik przy formach osobowych sùowa byã“, Prace Filologiczne 11, 123–181.

K URZOWA, ZOFIA, 1993: Jæzyk polski Wileñszczyzny i kresów póùnocno-wschodnich XVI– XX w., Warszawa–Kraków: Wydawnictwo naukowe PWN. L – Samuel Bogumiù Linde, 1807–1814: Sùownik jæzyka polskiego 1–6, Warszawa.

Ù ÆTOWSKI, ALEKSANDER, 1915: Bùædy nasze. Rzecz o czystoúci jæzyka polskiego na Litwie, Wilno.

M ÆDELSKA, JOLANTA, 1997: „Wymowa kowieñska w zwierciadle sùownikowym (na podstawie sùownika litewsko-polsko-rosyjskiego z 1922 r.“, Poradnik Jæzykowy 7, 27–39.

M OTYL, WITOLD (red.), 1998: Biskup Antoni Baranowski (Antanas Baranauskas) 1835–1902. Orædownik pojednania litewsko-polskiego, Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe.

P ISARKOWA, KRYSTYNA, 1984: Historia skùadni jãzyka polskiego, Wrocùaw [etc.]: Zakùad Narodowy im. Ossoliñskich.

S AFAREWICZOWA, HALINA, 1966: „O obocznoúci postaci dom i dóm w utworach Mickie- wicza“, ABSl 1–3, 177–181.

S AWANIEWSKA-MOCHOWA, ZOFIA, 1986: „Regionalne cechy fonetyczne potocznej pol- szczyzny póùnocnokresowej XIX w. w ‘Podræczniku’ Jana Karùowicza“, Studia nad pol- szczyznà kresowà 4, pod red. Wiaczesùawa Werenicza, Janusza Riegera, Wrocùaw [etc.]: Zakùad Narodowy im. Ossoliñskich, 37–70.

S AWANIEWSKA-MOCHOWA, ZOFIA, 2002: Ze studiów nad socjolektem drobnej szlachty ko- wieñskiej XIX wieku. Na podstawie sùowników przekùadowych Antoniego Juszkiewicza, Byd- goszcz: Akademia Bydgoska im. Kazimierza Wielkiego.

S MOLIÑSKA, BARBARA, 1983: Polszczyzna póùnocnokresowa z przeùomu XVII i XVIII wieku. Na podstawie rækopisów Jana Wùadysùawa Poczobuta Odlanickiego i Antoniego Kazimierza Sapiehy, Wrocùaw [etc.]: Zakùad Narodowy im. Ossoliñskich. SWil – Sùownik jãzyka polskiego 1–2, wyd. staraniem Maurycego Orgelbranda, Wilno, 1861.

S ZWEJKOWSKA, HELENA, 1936: „Dodatkowe uwagi o regionalizmie Mickiewicza“, Jæzyk Polski 21, 109–111.

T URSKA, HALINA, 1995: O powstaniu polskich obszarów jæzykowych na Wileñszczyênie, Vil- nius: Mintis. Zapomniane konstrukcje skùadni nowopolskiej (1822–1863). Wybór przykùadów, opr. zespóù: Anna Kaùkowska i inni, Wrocùaw: Ossolineum, 1975.

× ÅÊÌOÍAC, ÂAËEPÈÞÑ, 2001: „Ïîëüñêèé ÿçûê â Éoíàâñêîì ðàéîíe Ëèòâû (ñîöèî- ëèíãâèñòè÷åñêèe çàìåòêè)“, Studia nad polszczyznà kresowà 10, pod red. Janusza Rie- gera, Warszawa: Semper, 71–91.

196 Archivum Lithuanicum 6 Halina Karaú NOTES ON THE POLISH LANGUAGE OF ANTANAS BARANAUSKAS’ DIARY (1853–1856)

Summary

Linguistic analysis of Antanas Baranauskas’ (1835–1902) Diary (1853–1856) proves that the author recorded it in a Polish dialect that was spoken in the region of Kaunas (Lithuania) at that time. His Diary reveals some phonetic, grammatical, and lexical features typical for that northern borderland variety of the Polish language. There are numerous examples of phonetic features that are not different from the contemporary Polish usage, but hardly any of them were present in the standard Polish of the nineteenth century. Baranauskas used many phonetic features that were character- istic for the northern borderland Polish dialect, e.g., different from the standard Polish distribution of and <ó>; pronunciation of unstressed [e] and [o] as [a]; reduction of unstressed vowels; secondary palatalization and dispalatalization, especially dispalataliza- tion of [n’] and palatalization of [s], [z], [c], [dz] in the position before [k’]. The two latter cases can be explained by the interference from the Lithuanian language. There is assimi- lation (and simplification) of sequences (units) of palatalized consonants and fluctuation of alveolar and dental consonants, which are characteristic to Lithuanian (not Polish). There are also some cases of hypercorrection. Among inflectional features that distance the idiom of Baranauskas from contemporary Polish there are some that were typical for Polish in the beginning of the twentieth century. Thus, they correspond to the inflectional standards of the written Polish language of that time, for instance, a group of feminine nouns takes the ending -à in the acc. sg.; masculine nouns (loan-words) take the ending -a in the nom. pl. We can also find some examples of the older conjugation of verbs in Baranauskas’ Diary. Generally the specific northern dialectal inflectional forms are quite rare in comparison to the abundant phonetic ones. Still one can find the case ending -i/-y in the nom. pl. of neuter nouns; the exceptional infinitive zatarã; the conjugational ending -emy used in verbs of the -æ, -isz conjugation; fluctuation of forms with siæ; secondary iterative forms (e.g. donaszaã, odwaýaã). An additional dialectal feature is the conjugational ending -m (1. sg. pres. and pret. ind.), e.g. idziem, musielim, but this was not limited only to the northern border- land dialect area at that time. As far as syntax is concerned there are some features that were characteristic for standard Polish in the nineteenth century. Among these is the variable form of the predicative adjective; verb government that is different from the contemporary (e.g. dojúã, dojeýdýaã + gen.); the usage of the preposition dla to convey the meaning of reason for something. Also there are certain syntactical constructions typical only for the northern region: a specific word order with a preceding attributive expressed by a noun in the genitive or a noun with a preposition; verb government influenced by the Lithuanian

197 Uwagi o polszczyênie0 0 0 0 Dzienników (1853–1856) 0 0 0 Antanasa Baranauskasa 0 0 0 language (e.g. dowodziã komu, gùowæ bolaùo, nie wùadaã czego) as well as the semantic identity of constructions with na + acc. and na + loc.; a tendency to use the infinitive as an object and some specific adverbial constructions. There is a considerable number of lexical Russianisms in the Polish language of Baranauskas’ Diary. Still, there are only a few Belorussian and Lithuanian loan-words from the old lexical stratum in that region. Also, one can find numerous peripheral lexical archaisms (e.g. duszny ‘duchowny’), which survived in the northern dialects.

H ALINA KARAÚ Gauta 2004 m. kovo 21 d. Instytut Jæzyka Polskiego 0 0 0 Uniwersytet Warszawski0 0 0 Krakowskie Przedmieúcie 26/280 0 0 00-325 Warszawa, Polska0 0 0 el. p.: [email protected] 0 0

198 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Irena Ðtikonaitë Vilniaus universitetas

Lietuvos kultûriniai ir akademiniai ryðiai su Ðveicarija XVI–XX amþiuje1

1. ÁVADAS. Lietuvà ir Ðveicarijà, dvi nedideles Europos valstybes, nuo seno sieja kultûrinio ir mokslinio bendradarbiavimo ryðiai. Du seniausi Ðveicarijos uni- versitetiniai miestai – Baselis ir Zürichas2 – buvo ne tik Baþnyèios ir tikëjimo reformavimo iniciatoriai, bet ir humanistinës veiklos centrai XV–XVI amþiaus Eu- ropoje. Ið èia per aukðtojo mokslo siekti keliaujanèius studentus ir turtingø þmoniø ásigytas bei bibliotekose pradëtas kaupti knygas Lietuvà pasiekë þymiausiø to meto humanistø ir Baþnyèios reformuotojø – Erazmo Roterdamieèio (Erasmus von Rotter- dam), Johanneso Oekolampado, Ulricho Zwingli’o, Heinricho Bullingerio, Jeano Calvino ir kitø – idëjos. Þinoma, kad Lietuvos ir Lenkijos valdovui Zigmantui Augustui veikalø yra dedikavæ ir atsiuntæ Calvinas, Bullingeris, Celio Secondo Curione, Bernardino Ochino ir kiti ðveicarø teologai3. Studijø metu artimiau susipaþinæ su savo profesoriais, kitais mokslininkais bei visuomenës veikëjais, gráþæ á Lietuvà studentai ir toliau su jais palaikë asmeninius ryðius. Jonas Kiðka, vienas turtingiausiø LDK didikø, mokydamasis Baselio univer- sitete gyveno profesoriaus Curione’s namuose. Gráþæs á Lietuvà jis susiraðinëjo su Züricho teologu Bullingeriu. Jo laiðkai daþnai buvo ne tik pagarbos pareiðkimas ar rekomendacijos, bet ir nedideli teologiniai traktatai, kuriuose diskutuota ávairiais tikëjimo klausimais (Lukðaitë 1999, 289). Vienam átakingiausiø LDK politikø – Mikalojui Radvilai Juodajam (1515–1565) – Calvinas dedikavo veikalà Commentarii integri in acta apostolorum (Genéve: Joannes Crispinus, 1560).

1 Straipsnis parengtas pagal medþiagà, su- 1525-aisiais. Ðie universitetai siejami su kauptà per kultûrinæ staþuotæ Fribourgo aktyvia Zwingli’o veikla. Daug kartø re- universitete (Ðveicarija) 1996–1997 me- formuotas, Züricho universitetas oficialø tais. Staþuotæ finansavo Fribourgo univer- statusà ágijo tik 1833 metais. sitetas. Nuoðirdþiai dëkoju profesorei Eu- 3 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþio- genijai Ulèinaitei uþ vertingus patarimus joje Kunigaikðtystëje ir Maþojoje Lietuvoje rengiant ðá straipsná. (XVI a. treèias deðimtmetis–XVII a. pirmas 2 Baselio universitetas ásteigtas 1460 metais, deðimtmetis), Vilnius: Baltos lankos, 1999, Züricho universitetas pradëjo veikti 150.

199 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 2. ÐVEICARIJOS SPAUDINIAI VILNIUJE. Á Lietuvos ir Ðveicarijos kul- tûriniø ryðiø istorijà áëjo Baselio spaustuviø leidiniai. 1615 metais Conrado Wald- kircho spaustuvëje Jacobo Grasserio rûpesèiu pirmà kartà iðspausdinta Mykolo Lie- tuvio (Michalo Lituanus) knyga De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum (Apie totoriø, lietuviø ir maskvënø paproèius), kuri iðleista kartu su Jano Lasickio (Johannes Lasicius) De diis Samagitarum (Apie þemaièiø dievus) rinkinyje Michalonis Lituani De mo- ribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum fragmina X, multiplici Historia referta. et Io- han. Lasicii Poloni De diis Samagitarum, caeterorumq. Sarmatarum, et falsorum Christia- norum, item De religione Armeniorum. Et de initio Regiminis Stephani Batorii. Nunc pri- mum per I. Iac. Grasserum, C. P. ex Manuscripto Authentico edita (Basileae: Conradus Waldkirchius, 1615). Ðiuos Mykolo Lietuvio ir Jano Lasickio veikalus tais paèiais metais iðleido ir Ludwigo Königo spaustuvë rinkinyje Joannis Herburti de Fulstin Chronicon de rerum polonicarum compendiosa descriptio (Basel: Ludovicus König, 1615). Vilniø pasiekë nemaþai Baselio spaustuvëje iðleistø inkunabulø ir paleotipø: gráþ- dami ið studijø uþsienyje jaunuoliai parsiveþdavo ir knygø. Ið Lietuvos bibliotekose esanèiø 65 Ðveicarijoje iðspausdintø inkunabulø 64 pasirodë Baselyje4. Ið jø 18 ið- spausdino Johannas Amerbachas, 14 – Nicolaus Kessleris. Paèius seniausius Baselio inkunabulus, datuojamus 1470 ir 1476 metais, iðleido Bertholdas Rupelis ir Micha- elis Wenssleris. Prie jau minëtø 64 Lietuvoje saugomø Baselio inkunabulø turime pri- skaièiuoti dar 18 buvusiø Baselio inkunabulø (Feigelmanas 1975, 475, 2 lentelë), ku- riø dauguma priklausë Vilniaus universiteto bibliotekai. 1832 metais uþdarius uni- versitetà, dalis jø pateko á Ukrainos ir Peterburgo mokslø akademijø bibliotekas; du Amerbacho iðleisti inkunabulai5, kurie buvo saugomi Vilniaus evangelikø reformatø sinodo bibliotekoje, 1944 metais sudegë per bibliotekos gaisrà (Feigelmanas 1975, 427). Kai kuriø Baselio inkunabulø saugojimo vieta iki ðiol neþinoma. Ið paleotipais vadinamø 1501–1550 metais iðleistø knygø Vilniuje yra 233 Ba- selio leidiniai6, ið jø 53 iðspausdinti Frobenø spaustuvëje. Pirmieji leidyklos pradi- ninko Joanneso Frobeno, spaudos meno iðmokusio Amerbacho spaustuvëje, leidi- niai pasirodë 1491 metais, didþiausià pajëgumà leidykla pasiekë XVI amþiuje. Dar- bui Frobenai pasitelkdavo ir Baselio universiteto profesorius7. Spaustuvë garsëjo plaèia leidybine programa, kruopðèiu knygø parengimu ir aukðtu estetiniu lygiu. Daugelio ðios spaustuvës iðleistø knygø redaktorius ir mokslinis patarëjas buvo Erazmas Roterdamietis. 18 Baselio paleotipø iðleido Joannes Hervagijus (officina

4 Nojus Feigelmanas, Lietuvos inkunabulai, Aurelius Augustinus, De trinitate, Basel: Vilnius: Vaga, 1975, 26. Vienas dabar Vil- Johann Amerbach, 1489. niaus universitete saugomas inkunabulas 6 Duomenys pateikti pagal: Vilniaus universi- apie 1480-uosius iðspausdintas Genevoje: teto bibliotekos paleotipai. Katalogas, sudarë Boethius, De consolatione philosophiae. Cum Nojus Feigelmanas, Irena Daugirdaitë, commentario Pseudo-Thomae de Aquino, Petras Raèius, Vilnius: Lietuviø literatû- Genéve: Jean Croquet (Feigelmanas 1975, ros ir tautosakos institutas, 2003 (toliau – 119, Nr. 95). Paleotipai), 507–512. 5 Aurelius Augustinus, De civitate Dei, cum 7 Levas Vladimirovas, Knygos istorija, Vil- commentario Thomae Waleys et Nicolai Tri- nius: Mokslas, 1979, 182. vet, Basel: Johann Amerbach, 1489 [02 13];

200 Archivum Lithuanicum 6 1 pav. Centrinë Züricho dalis 1654 metais; graviûra ið knygos: Matthaeus Merian, M[artini] Z[eileri], TOPOGRAPHIA HELVETI¯, RH¯TI¯, TE [sic!] VALESI¯, 1654, 17; VUB: M – 513

Hervagiana), 13 – Michaelis Isingrinijus, 12 – Andreas Cratanderis, 10 – Nicolaus Brylingeris, 7 – Joannes Bebelijus (officina Bebeliana) ir t. t. (Paleotipai 2003, 507–510). Ypaè vertingais ir unikaliais Baselio paleotipais laikomi 1541 metais iðleisti italø poeto Francesco Petrarcos (1304–1374) kûriniai8 bei Sebastiano Münsterio (1489– 1552) Cosmographia, iliustruota 26 þemëlapiais ir daugiau nei 400 graviûrø9. Be Baselio spaustuvës paleotipø, Vilniuje saugomi 11 Züricho ir 3 Berno leidi- niai (Paleotipai 2003, 552, 513). Visi Züricho paleotipai iðleisti Christophoro Fros- chovero (officina Froschoviana), ið jø 6 – Bullingerio raðtø leidimai. Trys Berno pa- leotipai iðleisti Matthijo Apiarijaus spaustuvëje.

3. MOKSLINIAI LIETUVOS IR ÐVEICARIJOS RYÐIAI 3.1. LIETUVIAI ZÜRICHO UNIVERSITETE. Moksliniai LDK ir Ðveica- rijos ryðiai uþsimezgë XVI amþiaus viduryje. Didikai ir bajorai buvo skatinami

8 Francesco Petrarca, Poemata omnia recens bibliotekos paleotipai“, Paleotipai 2003, quam emendatissime edita: nempe Bucolico- xiii; Sebastianus Munsterus, Cosmogra- rum eclogae XII; Africae, hoc est de rebus in phia=Beschreibung aller Lender durch Sebas- Africa gestis sive de bellis Punicis lib. IX; tianum Munsterum in woelcher begriffen, aller Epistolarum lib. III., Basel: Oporinus, 1541 voelcker Herrschafften, Stetten und namhaffi- (Paleotipai 2003, 298, Nr. 1073). ger flecken [...], Basel: Henricus Petri, 1545 9 Irena Daugirdaitë, „Vilniaus universiteto (Paleotipai 2003, 270, Nr. 976).

201 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 2 pav. Baselio universitete (akademijoje) vyksta paskaita (1552); graviûra ið knygos: [Münster, Sebastian,] COSMOGRAPHIAE uniuerµalis Lib. VI. [Basileae: Henricus Petri, 1552], 404; VUB: II – 1034

siøsti savo vaikus studijuoti á ávairius Europos universitetus. Pagal kultûros isto- riko Vaclovo Birþiðkos pateiktus duomenis, jau 1547 metais Züricho (plg. 1 pav.) universitete imatrikuliuotas Mikalojaus Radvilos sekretorius Jonas Monèinskis (Jo- annes Màczynski)10. Po studijø Wittenbergo (1558) ir Baselio (1563–1564) universite- tuose, 1564 metø balandá–rugsëjá èia mokslus tæsë Vitebsko vaivados sûnus Jonas Kiðka (Johannes Kiszka Palatini Witebscensis filius; Birþiðka 1987, 48). XVI–XVIII am- þiaus Züricho universiteto studentø sàraðuose minimos tik ðios dvi pavardës.

3.2. LIETUVIAI BASELIO UNIVERSITETE. Adolfas Ðapoka pirmasis ið lietuviø istorikø ëmë domëtis Lietuvos studentais uþsienio universitetuose ir tirti matrikulø áraðus11. Jo darbus tæsë Vaclovas ir Mykolas Birþiðkos. Aptardami didelës reikðmës Lietuvos kultûriniam gyvenimui turëjusio Baselio universiteto (plg. 2,

10 Vaclovas Birþiðka, Lietuvos studentai uþsie- 11 Adolfas Ðapoka, Karalienës Jadvygos lietu- nio universitetuose XIV–XVIII amþiais, re- viø kolegija Prahoje, Kaunas, 1939; „Moks- dagavo ir papildë Mykolas Birþiðka su lo ieðkanèiø senovës lietuviø keliai”, Þidi- Adolfo Ðapokos ávadu, Chicago: Lituanis- nys 10, 1935, 316–327; Þidinys 11, 1935, tikos instituto leidykla, 1987, 46. 417–430.

202 Archivum Lithuanicum 6 3 pav. Centrinë Baselio dalis 1654 metais, 16 numeriu prie upës paþymëta namø grupë – universitetas; graviûra ið knygos: Matthaeus Merian, M[artini] Z[eileri], TOPOGRAPHIA HELVETI¯, RH¯TI¯, TE [sic!] VALESI¯, 1654, 46; VUB: M – 513

3 pav.) lietuviø studentus, naudosimës publikuotomis Baselio universiteto matriku- lomis12. Toliau pateikiamas pagal archyvinæ medþiagà papildytas chronologinis Baselio universitete studijavusiø lietuviø sàraðas (þr. 3.2.2.)13. Baselio universiteto matrikulø knygà kultûros istorikas Hansas Georgas Wackernagelis sudarë remda-

12 Die Matrikel der Universität Basel 2. 1532/33– 13 Vaclovas Birþiðka aptarë Baselio universi- 1600/01; 3. 1601/02–1665/66; 4. 1666/67– tetà tarp kitø XIV–XVIII amþiuje lietuviø 1725/26, hrsg. von H[ans] G[eorg] Wacker- lankytø 44 uþsienio universitetø. nagel, Basel: Verlag der Universitätsbiblio- thek, 1956, 1962, 1975 (toliau – Matrikel).

203 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 masis daugeliu ne tik ðveicarø, bet ir kitø Europos ðaliø mokslininkø tyrimø, isto- riniø ðaltiniø studijomis bei autentiðkais rankraðèiø áraðais. Trijuose matrikulø tomuose iðspausdinti 1532–1726 metais Baselyje studijavusiø ávairiø valstybiø ir tautybiø studentø sàraðai. Tautybës áraðas matrikulose Lit(h)uanus vertintinas atsi- þvelgiant á LDK politiná ir kultûriná kontekstà, t. y. jis reiðkia LDK teritorijoje gyvenantá asmená. Wackernagelis naudojosi ir kitø universitetø medþiaga, ið ku- rios matyti, jog daþnai tas pats studentas, mokæsis keliuose universitetuose, savo tautybæ nurodydavo skirtingai, pvz., 1589–1590 metais Baselyje áraðytas Petras Kurnickis (Petrus Kurnyczky Polonus), prieð tai mokësi Wittenberge (imatrikuliuotas 1574 09 27: P. Kurnickus, Lithuanus nobilis) ir pan. Neretai iðvardijamos ir su lietu- viais studentais kartu áraðytø lenkø pavardës. Didþiausias nuopelnas tiriant iki tol neskelbtus unikalius universitetø istorijos ðaltinius, kuriais remiasi Wackernagelis, priklauso vokieèiø genealogui Ernestui Heinrichui Kneschke’i (1798–1869) ir lenkø kultûros istorikui Stanisùawui Kotui (1885–1975), visus savo darbus skyrusiam lenkø kultûriniø ryðiø su Vakarais (ypaè LDK laikotarpiu), taip pat ðvietimo istorijos problemoms14. Wackernagelio iðleistose Baselio universiteto matrikulose daþnai nurodoma, kiek ir kokiø pinigø studentas sumokëjo (dedit, dederunt, numerarunt) uþ mokslà. Tarptautinë valiuta XVI–XVIII amþiuje buvo penkiø piniginiø vienetø: dukatas15, auksinis ir vengriðkas (lot. du- catus, aureus, Ungaricus); florenas16 (lot. florenus; fl.); solidas17 (lot. solidus; b); libra18 (lot. libra; lb.) ir denaras19 (lot. denarius; d).

3.2.1. PRECEPTORIAI. Baselio universiteto sàraðuose taip pat nurodomi turtingus studentus lydëjusieji tëvø pasamdyti mokytojai. Studijø vadovai buvo profesionalûs magistrai bei preceptoriai (magistri, praeceptores), jie ne tik paruoðdavo savo auklëtinius bûsimoms studijoms, bet ir jø labui kaupë paèià ávairiausià infor- macijà, buvo jø asmenybës formuotojai. Perduodami informacijà matrikulø sudary-

14 Stanisùaw Kot, U ýródeù polskiej myúli kry- prisimenant senàjá Florencijos auksinukà, tycznej XVI wieku. Polacy w Bazylei za cza- kadangi abu realia verte (apie 3,5 g auk- sów Zygmunta Augusta, Kraków: Krakow- so) buvo beveik lygûs (Kairys 1970, 37). ska Spóùka Wydawnicza, 1921; La Réforme 17 Solidas – visoje Europoje labai populiarus dans le Grand-Duché de Lithuanie. Facteur piniginis vienetas, vëliau imtas vadinti d’occidentalisation culturelle, Bruxelles, 1953. ðilingu. LDK solidu vadinamas sidabrines 15 Dël savo pastovios vertës dukatai buvo monetas (=ðilingus) kaldino Steponas Ba- patikimiausi tarptautiniai pinigai. Lenki- toras, Zigmantas Augustas ir kt. (Kairys joje juos imta kaldinti 1528 metais. 1547 1970, 159). 0 0 0 metais Lietuvos didysis kunigaikðtis Zig- 18 Libra – 12 uncijø „svaras“, jo vertë nuolat mantas Augustas Vilniuje iðleido savus kito. Anglosaksiðkuose kraðtuose tebevar- dukatus. Vëliau ðiuos auksinukus kaldino tojamas ir dabar (Kairys 1970, 84). Steponas Batoras ir Zigmantas Vaza. Pas- 19 Nedidelës vertës pinigai, lietuviðkai vadin- kutinis lietuviðkas dukatas iðëjo 1666 me- ti pinigëliais. Iki jungtinës Lenkijos–Lietu- tais (Jonas K. Kairys, Numizmatika. Þody- vos valstybës jie visiðkai nebeteko savo nas, Putnam: Aukselis, 1970, 37). vertës, XVI–XVII amþiuje juos pakeitë 16 Kartais dukatas buvo vadinamas ir florenu ðilingai (Kairys 1970, 33).

204 Archivum Lithuanicum 6 tojams preceptoriai apie savo globojamø studentø valstybinæ priklausomybæ neretai spræsdavo pagal formalià priklausomybæ lenkø karaliui. Todël ir manoma, kad lietuviais áraðytø studentø skaièius gerokai sumaþintas. Apie uþsienyje studijavusiø studentø mokytojus iðlikæ nedaug informacijos, tik pavienës uþuominos. Pirmuoju preceptoriumi 1563–1564 metais Baselio matrikulo- se áraðytas teologas Jurgis Veigelis (Gregorius Wosgelius nobilis Lituvanus, vok. Georg Weigel), Prûsijos kunigaikðèio Albrechto pasiuntinys, ið Nürnbergo per Karaliauèiø atvykæs á Vilniø. Jis buvo Vitebsko vaivados sûnaus Jono Kiðkos ir jo palydos, kurià sudarë aðtuoni lietuviø bajorai (nobiles Lituvani), studijø vadovas. Ðiame sàraðe yra ir kitas garsus preceptorius – prûsas Kristupas Alzunijus (Christophorus Halczenius nobilis Prutenus), iðeivis ið Prûsijos Kunigaikðtystës. Jis vaþinëjo po ávairius uþsienio universitetus, vëliau dirbo Prûsijos Kunigaikðtystëje. Þinoma, kad prieð pasirinkda- mas preceptoriaus darbà, 1559 metais Alzunijus siekë, bet negavo Zigmanto Augus- to rûmø bibliotekininko vietos (Lukðaitë 1999, 217). Novgorodo vaivadaièio Jono Snumino (=Skumino, þr. iðn. 28) bei já lydëjusiø broliø Luko ir Jurgio Masalskiø bei Mikalojaus Franckevièiaus (visi imatrikuliuoti 1590–1591 metais) preceptoriumi buvo Stanislovas Sborulskis (Stanislaus Sborulski, praeceptor). 1596–1597 metais Ba- selyje studijavo Jurgis ir Jonuðas Radvilos. Kartu su jais matrikulose áraðyti ir du jø elgesio priþiûrëtojai bei globëjai (morum ipsorum moderatores): Danielius Choino- vijus ir ið Hannoverio kilæs Merkelis Reichijus (Daniel Choinovius; Melchior Reichius, Hannoveranus). Keturiø patarnautojø (famuli) sàraðe minimas Johannesas Szadekas. Spëjama, jog tai Jonas Ðeduikionis (ar Ðeduikis?, apie 1520–1598; áraðytas Johannes Szadek), pedagogas profesionalas, 1547 metais á Karaliauèiø lydëjæs savo valdovo Trakø pilininko Jeronimo Chodkevièiaus sûnø Jonà, 1550-aisiais su juo persikëlæs á Leipzigà (Lukðaitë 1999, 243). Ðeduikionis vëliau buvæs Karolio V dvare, o 1559 metais gráþæs á Lietuvà20. Vis dëlto vargu ar besietinas su Jonu Ðeduikioniu minëtas Baselio áraðas, nes 1596–1597 metais, kai ðiame universitete mokësi Jurgis ir Jonu- ðas Radvilos, jam turëjo bûti apie septyniasdeðimt metø. Jonas Oginskis (apie 1582– 1640), augæs Birþø kunigaikðèio Kristupo Mikalojaus Radvilos dvare ir vëliau tapæs jo sûnaus Jonuðo dvariðkiu, ne tik 1596–1597 metais lydëjo á Baselá savo valdovà (matrikulose áraðytas kaip vienas ið keturiø patarnautojø – famulus). Drauge jie aplankë daug Vokietijos, Prancûzijos, Italijos ir kitø Europos valstybiø miestø21. 1596–1597 metais Baselio universitete mokësi ir Stanislovas Valavièius. Studentø sàraðuose áraðytas ir jo preceptorius Jokûbas Ðikfusas ið Silezijos, Svebodzino mies- to (Jacobus Schickfuss, Svibusiensis, Silesius, illius praeceptor). 1599–1600 metø matri-

20 Ðeduikionis artimai bendradarbiavo su 21 Henryk Lulewicz, „Jan Ogiñski”, Polski Martynu Maþvydu, jo paskatintas iðvertë sùownik biograficzny 23, Wrocùaw, Warsza- giesmæ, kurià 1570 metais Maþvydo gies- wa, Kraków, Gdañsk: Wydawnictwo Pol- myne iðleido Baltramiejus Vilentas („Geµme skiej akademii nauk, 1978, 611–613 (to- noba¸na ape Mu=ºka Pana Ieµaus ir ape liau – PSB). 0 0 0 ios nauda /º iµchwerµta iµch Lenkiµkas: M±droúã º Oica wáechmocnego. º Per Iana

Scheduikiani“, MþG II 4501–5).

205 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 kulose yra ir magistras Baltazaras Kronevièius (magister Balthasar Cronievicius Litu- anus): jis mokësi pats ir buvo turtingø bajorø vaikø studijø vadovas. Baselyje ap- gynæs ir iðleidæs tezes Apie sakramentus (Theses de sacramentis, 1601) ir Apie etikà ir teisingumà (Theses de ethica et iustitia, 1602), á Lietuvà Kronevièius gráþo gavæs teolo- gijos mokslø daktaro laipsná22. Lukas Bochvicas ið Krokuvos (Lucas Bochwic Craco- viensis, praeceptor) buvo lietuvio Pauliaus Birnskovièiaus (Paulus Birnscovicz, Litua- nus) ir lenkø didikø broliø Mikalojaus ir Stanislovo Potockiø preceptorius. Baselyje ðie studentai mokësi 1602–1603 metais. Birþø ir Dubingiø kunigaikðèio Kristupo Radvilos (1585–1640; imatrikuliuotas 1602–1603 metais) palydoje buvo þymus pe- dagogas ir mokslininkas Saliamonas Risinskis (Salomon Rydzinki), garsëjæs ir gau- sia biblioteka (apie 1000 knygø). Samuelis Filopovskis (Samuel Philopowski) ðioje palydoje vyko kaip dvaro prefektas (aulae praefectus).

3.2.2. STUDENTAI. Baselio universiteto matrikulose nurodomos ðios studen- tø ið Lietuvos pavardës: 1560–1561 metai: Fridericus Skumin Lithuanus – 6 b 8 d („Frydrichas Skuminas, lietuvis – [sumokëjo] 6 solidus, 8 denarus“; Matrikel 2, 129). Ðá áraðà papildo 1590 metø rektorato matrikulø lotyniðkas prieraðas: „Lege ‘Theo- dorus’. Hic autem primum thesaurarium magni ducatus Lithuaniae egit; nunc autem est palatinus Novogrodensis et capitaneus Grodensis et Olicensis; ac ei visum est anno 1590 generosum filium d[ominum] Johannem in hanc Academiam mittere, qui virtute tuetur personam“ („Skaityk ‘Teodoras’. Jis ið pradþiø ëjo Lietu- vos Didþiosios Kunigaikðtystës iþdininko pareigas; dabar yra Naugarduko vaiva- da, Gardino ir Olykos seniûnas; 1590 metais ketina á ðià Akademijà atsiøsti kilnøjá ir dorybingàjá sûnø p[onà] Jonà“). 1563–1564 metai: Joannes Kisska palatini Witeps- censis filius, comes in Iwia et Losko, liber baro in Ezechonowierz – 4 ducatos („Jonas Kiðka, Vitebsko vaivados sûnus, Yvijos ir Losko grafas, baronas ið Ciekanavo – [sumokëjo] 4 dukatus“)23; Christophorus Zienowic, capitanei Ceceriensis filius („Kristupas Zenavi- èius, [Brastos vaivada,] seniûno ið Cecerø sûnus“)24; Nicolaus Dgiewaltowsky, nobilis Lituvanus („Mikalojus Deltuviðkis, lietuviø bajoras“); Joannes Swieczirzky, nobilis Li- tuvanus („Jonas Svecickis, lietuviø bajoras“); Joannes Lissowsky, nobilis Lituvanus („Jo- nas Lisovskis, lietuviø bajoras“)25; Mathias Worpuczansky, nobilis Lituvanus („Motie- jus Vorpuèanskis, lietuviø bajoras“); Gregorius Wosgelius, nobilis Lituvanus („Jurgis Veigelis, lietuviø bajoras“)26; Christophorus Halczenius, nobilis Prutenus („Kristupas Alzunijus, prûsø bajoras“); Nicolaus Christophorus Radziwil („Mikalojus Kristupas

22 Kronevièius dëstë teologijà ir logikà Vil- Secondo Curione’s (1503–1569) namuose, niaus gimnazijoje (Lukðaitë 1999, 472). taèiau jau po 4 savaièiø Kiðka dël maro 23 Matrikel 2, 146. Á Baselá su Jonu Kiðka at- turëjæs palikti Baselá. Gráþæs á Lietuvà, ëjo vykusi palyda (toliau iðvardyti asmenys) raikytojo ir taurininko garbës pareigas. taip pat áraðyta universiteto matrikulose. 24 1599–1600 metais imatrikuliuotas ir jo Wackernagelis pridëjo Koto pastabà, jog sûnus Mikalojus (Nicolaus Zenowitz). jie visi apsigyveno garsaus italø kilmës 25 Birþiðka (1987) ðios pavardës nepateikia. humanisto ir teologo, Turino, Lozanos ir 26 Birþiðka (1987) ðios pavardës nepateikia. Baselio universitetø profesoriaus Celio

206 Archivum Lithuanicum 6 Radvila“). 1589–1590 metai: Petrus Kurnyczky Polonus – 15 b („Petras Kurnickis, lenkas – [sumokëjo] 15 solidø“)27. 1590–1591 metai: generosus Johannes Snumyn, Lituanus, Palatinides Novogrodensis, capitaneus Braslaviensis, 5. Novembris – dedit du- catum Ungaricum („kilnusis Jonas Snuminas, Novgorodo vaivadaitis, Breslaujos seniûnas, lapkrièio 5 dienà – davë vengriðkà dukatà“)28; Lucas Mosalski Lituanus – numerarunt 4 fl.29 („Lukas Masalskis, lietuvis – sumokëjo 4 florenus“); Georgius Mosalski Lituanus („Jurgis Masalskis, lietuvis“)30; Christophorus Francowitzius („Kris- tupas Franckevièius“)31; Stanislaus Sborulski, praeceptor („Stanislovas Sborulskis, pre- ceptorius“). 1591–1592 metai: Joannes Abramowicz Lithuanus – 15 b („Jonas Abrama- vièius, lietuvis – [sumokëjo] 15 solidø“)32. 1596–1597 metai: illustrissimus princeps Georgius Radzivil, dux in Dubinki et Birzae, palatinides Novogrodensis, capitaneus Mo- ziriensis – principes generosissimi33 suo et suorum nomine numerarunt 8 Ungaricos ducatos („ðviesiausiasis valdovas Jurgis Radvila, Dubingiø ir Birþø kunigaikðtis, Naugar- duko vaivadaitis, Mozyrio seniûnas – kilmingiausi valdovai savo ir saviðkiø vardu sumokëjo 8 vengriðkus dukatus“); illustrissimus princeps Johannes Radzivil, dux in Birza et Dubinki, palatinides Wilnensis, capitaneus Boryssoviensis („ðviesiausiasis val- dovas Jonuðas Radvila, Birþø ir Dubingiø kunigaikðtis, Vilniaus vaivadaitis, Bary- savo seniûnas“); morum ipsorum moderatores: Daniel Choinovius, Melchior Reichius („jø elgesio priþiûrëtojai: Danielius Choinovijus, Merkelis Reichijus“); famuli: Johan- nes Oginski, Alexander Tryzna, Johannes Szadek, Johannes Baltazar Lutomirski („patar- nautojai: Jonas Oginskis, Aleksandras Trizna, Jonas Ðeduikionis, Jonas Baltazaras Liutomirskis“); generosus Samuel Narussevicius, castellanides Smolescensis – numera- runt34 duos Ungaricos ducatos („kilnusis Samuelis Naruðevièius, Smolensko kaðtelio- naitis – sumokëjo du vengriðkus dukatus“); generosus Albertus Narussevicius, illius

27 Wackernagelis nurodo, jog Petras Kurnic- 30 Broliai Jurgis ir Lukas Masalskiai 0 0 0 kis 1574 09 27 buvo imatrikuliuotas Wit- 1584 08 22 imatrikuliuoti Karaliauèiaus tenberge (Matrikel 2, 372). Prieð tai jis mo- universitete, 1589 10 18 – Heidelberge; po kësi Karaliauèiaus universitete (imatriku- studijø Baselyje 1592 metais iðvyko á Pa- liuotas 1573 03 02), o po studijø Witten- duvà (Birþiðka 1987, 52, 53, 54). berge 1580 01 03 buvo imatrikuliuotas 31 1592 07 26 imatrikuliuotas Altdorfe (Bir- Ingolstadto universitete (Birþiðka 1987, þiðka 1987, 54). 50, 51). Tarp Baselio studentø Birþiðka 32 1599 07 30 Abramavièius imatrikuliuotas Kurnickio nenurodo. Paduvoje (Birþiðka 1987, 56). Jonas Abra- 28 Matrikel 2, 384. Èia su klaida uþraðytas mavièius, Mikalojaus Radvilos Rudojo Jonas Snuminas (vietoj Skuminas) buvo (1512–1584) dvariðkis, buvo Smolensko ir anksèiau minëto Frydricho Skumino sû- Vilniaus vaivada, aktyvus evangelikas nus. Á Baselá atvyko ið Heidelbergo, kur reformatas (Kazimierz Tyszkowski, „Jan buvo imatrikuliuotas 1589 10 18 (Birþiðka Abramowicz“, PSB 1, 1935, 13). Jis finan- 1987, 53). Jono Skumino palydoje buvo 4 savo Jono Radvano Radviliados (Vilnius, asmenys, kurie taip pat átraukti á Baselio 1592) leidimà. matrikulas. 33 Taikoma abiem Radviloms (Matrikel 2, 29 Veiksmaþodþio daugiskaitos forma nume- 441). rarunt rodo, kad ið viso 4 florenus sumo- 34 Taikoma ir toliau áraðytam Albertui Naru- këjo Masalskis su savo palyda. ðevièiui.

207 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 germanus („kilnusis Albertas Naruðevièius, pirmojo brolis“)35; Stanislaus Wolowitz, c[onsiliarius] s[ecretus], Lituanus baro, nomen suum professus 24. Januarii, eiusdem mensis die 29 peste obiit – numerarunt duos ducatos aureos Ungaricos („Stanislovas Valavièius, slaptasis tarëjas, Lietuvos bajoras, savo pavardæ paskelbæs sausio 24-àjà, to paties mënesio 29 dienà mirë maru – sumokëjo du vengriðkus auksinius dukatus“; Mat- rikel 2, 446); illius praeceptor Jacobus Schickfuss, Svibusiensis Silesius („Jokûbas Ðikfu- sas, jo preceptorius ið Silezijos, Svebodzino miesto“). 1597–1598 metai: Andreas Narussewicius, dominus in Kupisci etc. – 6 lb („Andrius Naruðevièius, ponas ið Ku- piðkio ir t. t. – [sumokëjo] 6 libras“)36. 1599–1600 metai: Nicolaus Zenowitz, Palati- nides Brestensis Lituanus – 5 lb 10 b („Mikalojus Zenavièius, Brastos vaivadaitis, lietuvis – [sumokëjo] 5 libras, 10 solidø“); Joannes Gorlicki Polonus („Jonas Gorlickis, lenkas“); Raphael Rutter Lituanus („Rapolas Ruteris, lietuvis“); magister Balthasar Cronievicius Lituanus – 16 b 8 d („magistras Baltazaras Kronevièius, lietuvis – [sumokëjo] 6 solidus, 8 denarus“)37. 1602–1603 metai: Paulus Birnscovicz, Lituanus – dederunt 3 lb 15 b („Paulius Birnskovièius, lietuvis – davë 3 libras, 15 solidø“)38; Stanislaus Potocki de Potock; Nicolaus Potock de Potock, nobiles Poloni fratres („broliai lenkai Stanislovas ir Mikalojus Potockiai, bajorai“)39; Lucas Bochwic, Cracoviensis, praeceptor („Lukas Bochvicas, ið Krokuvos, preceptorius“); illustrissimus princeps Christophorus Radzivilius in Lithuania, Byrzarum et Dubinki dux, sacri Romani imperii princeps – 10 lb 10 b („ðviesiausiasis Lietuvos kunigaikðtis Kristupas Radvila, Birþø ir Dubingiø kunigaikðtis, Ðventosios Romos Imperijos kunigaikðtis – [sumokëjo] 10 librø, 10 solidø“)40; Salomon Rydzinki de Kobilinki („Saliamonas Risinskis ið Kabil- ninkø“); Melchior Reichius, Silesius („Merkelis Reichijus ið Silezijos“); Wszeborius

35 Á Baselá broliai Samuelis ir Albertas Naru- kà, 1569-aisiais devyneriems metams ga- ðevièiai atvyko jau po studijø Heidelberge vo valdyti Pienios (Anykðèiø apylinkëse) (imatrikuliuoti 1592 07 12), kur dël am- ir Kupiðkio dvarus. Andrius Naruðevièius þiaus nebuvo prisaikdinti (S. Narassovitius veikiausiai buvo ðios ðeimos atþala (Sta- Lithuanus, iniuratus propter aetatem; A. Na- nisùaw Alexandrowicz, „Mikoùaj Narusze- rassovitius Lithuanus, iniuratus propter aeta- wicz“, PSB 22, 1977, 567–569). tem; Matrikel 2, 444); Birþiðka (1987, 56) 37 Baselyje Kronevièius mokësi po studijø nurodo, kad vëliau jie abu mokslus tæsë Heidelberge (imatrikuliuotas du kartus: Paduvoje (imatrikuliuoti 1598 07 29: An- 1596 07 21 ir 1599 01 05) ir Altdorfe dreas Naruszewicz, Samuel Naruszewicz). (imatrikuliuotas 1596 09 29). Heidelberge Samuelis ir Albertas buvo Smolensko kað- 1600 01 01 jis gavo laisvøjø menø ma- teliono Stanislovo Naruðevièiaus (mirë gistro laipsná (magister artium), Baselyje 1589) sûnûs (Jan Dziægielewski, „Sta- 1601 09 08 tapo teologijos mokslø dakta- nisùaw Naruszewicz“, PSB 22, 1977, 572– ru (doctor theologiae). 573). Lietuvos kultûrai labiau þinomi vë- 38 Matrikel 3, 18. Birþiðka (1987) ðios pavar- lesnës kartos broliai – Smolensko ir Lucko dës nepateikia. 0 0 0 vyskupas, poetas ir istorikas Adomas 39 Ið Krokuvos apylinkiø kilusios Lenkijos Stanislovas Naruðevièius (1733–1796) ir kilmingos didikø ðeimos atþalos broliai Vilniaus Akademijos profesorius jëzuitas Potockiai áraðyti kartu su Pauliumi Birn- Kazimieras Naruðevièius (1730–1809). skovièiumi. 36 Kraðto iþdininkas (thesaurarius terrestris) ir 40 Matrikel 3, 20–21. Dvylika toliau iðvardytø raðtininkas Mikalojus Naruðevièius (mirë studentø áraðyti kartu su Kristupu Radvila. 1575) buvo atsakingas uþ finansinæ politi-

208 Archivum Lithuanicum 6 Kochanowski de Sicina („Vðeborijus Kochanovskis ið Sicinos“); Adamus Trizna de Holdow („Adomas Trizna ið Goldavos“); Georgius Winclerus, Budissinus („Jurgis Vin- kleris ið Budyðino“); Stanislaus Woiceloswski („Stanislovas Voicelovskis“); Zacharias Hermanus, Silesius („Zacharijas Hermanas ið Silezijos“); Franciscus Gilbertus, Gallus („Pranciðkus Gilbertas, prancûzas“); Paulus Vantropski („Paulius Vantropskis“); Mathias Ostertagius („Motiejus Ostertagijus“); Paulus Mudevicius („Paulius Mudevi- cijus“); Samuel Philopowski de Siehluka, aulae praefectus („Samuelis Filopovskis ið Sielukø (?), dvaro prefektas“)41. 1606–1607 metai: Joannes Fierileovitz, Lithuanus – 10 b („Jonas Firilovièius, lietuvis – [sumokëjo] 10 solidø“)42. 1609 metai: Alexander dux Pronski („kunigaikðtis Aleksandras Pronskis“)43; Julius dux Pronski („kunigaikð- tis Julius Pronskis“). 1612 metai: Samuel Wolodhiewicz, nobiles Lithuani – 2 lb; Ale- xander Wolodhiewicz („Samuelis ir Aleksandras Volodkevièiai, lietuviø bajorai – [sumokëjo] 2 libras“). 1614 metai: Adamus Pußta, nobilis Lituanus – 1 lb 17 b 6 d („Adomas Pukðta, Lietuvos bajoras – [sumokëjo] 1 librà, 17 solidø, 6 denarus“)44. 1616 metai: Cornelius Winshold, Lituanus – 1 lb 18 b 4 d („Kornelijus Vinsholdas, lietuvis – [sumokëjo] 1 librà, 18 solidø, 4 denarus“)45. 1635 metai: Eustachius Casi- mirus Wollowicz Capitaneus Ucyanensis („Eustachijus Kazimieras Valavièius, Utenos seniûnas“); Georgius Koch Prussus („Jurgis Kochas, prûsas“); Paulus Kociell Eques Lituanus („Paulius Kocielas, Lietuvos bajoras“). 1636 metai: Georgius Gabrielus Ko- lenda Lituanus („Jurgis Gabrielius Kolenda, lietuvis“)46; Alexander Zaba Vitebscensis („Aleksandras Zaba, ið Vitebsko“); Georgius Carolus Hlebowicz castellanus Vilnensis („Jurgis Karolis Hlebavièius, Vilniaus kaðtelionas“)47. 1638 metai: Georgius Szcza- winski canonicus Szawlensis („Jurgis Ðèavinskis, Ðiauliø kanauninkas“); Alexander Theodorus Lecki castellanides Samogitiensis („Aleksandras Teodoras Lackis, Þemaièiø kaðtelionaitis“); Georgius Tyszkiewicz episcopus samogitiensis („Jurgis Tiðkevièius, Þe-

41 Siehluka – veikiausiai Sielukai, kaimas dagogus in paedagogium receptus); Birþiðka prie Gaujos, Aðmenos paviete, Dievenið- 1987, 159. Baselio studentø sàraðe Birþið- kiø valsèiuje („Sieluki/Siluki“, Sùownik ka jo nepateikia. geograficzny 10, pod redakcjà Filipa Suli- 46 Kolenda (1606–1674) buvo Kijevo unitø mierskiego, Bronisùawa Chlebowskiego, metropolitas, aktyviai dirbo Unitø Baþny- Wùadysùawa Walewskiego, Warszawa: èios ir Bazilijonø ordino labui, á Baselá at- Nakùadem Wùadysùawa Walewskiego, vyko po studijø Braunsbergo popieþiðko- druk „Wieku“, 1889, 536). joje seminarijoje. Tais paèiais 1636 metais 42 Matrikel 3, 71. Birþiðka (1987) ðios pavar- ástojo á Graikø kolegijà Romoje (Lietuviø dës nepateikia. 0 0 0 enciklopedija 12, Bostonas: Lietuviø encik- 43 Aleksandras Pronskis buvo 1595 metais lopedijos leidykla, 1957, 220). mirusio Trakø kaðteliono ir Kijevo vaiva- 47 Hlebavièius á Baselá atvyko ið Leideno, kur dos Frydricho Pronskio vaikaitis (Roman buvo imatrikuliuotas 1635 06 06: I[llust- Ýelewski, „Aleksander Proñski“, PSB 28(3), rissimus] D[ominus] Georgius Carolus Hle- 1985, 507–509). 0 0 0 bouicz Castellanides Vilnensis, Comes in 44 Matrikel 3, 160. Birþiðka (1987) ðios pavar- Dombrowno, Onixtensis, Radoszkoviciensis dës nepateikia. 0 0 0 Capitaneus („ðviesiausiasis ponas Jurgis 45 Matrikel 3, 184; 1615 metais Vinsholdas Karolis Hlebavièius, Vilniaus kaðtelionai- imatrikuliuotas Marburgo universitete: tis, Dambravos grafas, Anykðèiø ir Ra- Winholdus Cornelius Wilnensis Litvanus (pae- daðkovièiø seniûnas“; Birþiðka 1987, 67).

209 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 maièiø vyskupas“). 1639 metai: Bernardus Reznier ecclesiae cathedralis Vilnensis the- ologus („Bernardas Reznieris, Vilniaus katedros teologas“). 1640 metai: Sigismundus Carolus Radziwill Eques Comendator Posnaniensis, Pocillator M[agni] D[ucatus] Lithua- niae („Zigmantas Karolis Radvila, bajoras, Poznanës komtûras, LDK taurinin- kas“)48. 1647 metai: Casimirus Wayssnarowius Regiae Maiestatis Secretarius („Kazimie- ras Vaiðnoravièius, Karaliðkosios Didenybës raðtininkas“)49. 1649 metai: Samuelus Suerinus scholasticus samogitiensis („Samuelis Sverinas, klierikas, þemaitis“). 1651 metai: Johannes Isackovius samogitiensis, stolnik („Jonas Isackovijus, þemaitis, stali- ninkas“). 1652 metai: Alexander Kotowicz canonicus Smolenscensis („Aleksandras Ko- tovièius, Smolensko kanauninkas“)50. 1660 metai: Felicianus Downarowicz Gorswilo dominicanus ex Lithuania („Felicianas Daunoravièius Gorðvila, dominikonas ið Lie- tuvos“); Michaelus Kirszensztejn Lituanus („Mykolas Kirðenðteinas, lietuvis“); Marti- nus Kirszensztein Lituanus („Martynas Kirðenðteinas, lietuvis“); Franciscus Kirszen- sztejn Lituanus („Pranciðkus Kirðenðteinas, lietuvis“)51. 1670 metai: Leopoldus Romo- nowski Vilnensis („Leopoldas Romanovskis, vilniðkis“). 1674 metai: Lucianus Warsoc- ki dominicanus ex Lithuania („Lucianas Varsockis, dominikonas ið Lietuvos“). 1676 metai: Raimundus Galecki dominicanus ex Lithuania („Raimundas Galeckis, domini- konas ið Lietuvos“). 1677 metai: Casimirus Wyzewicz dominicanus ex Lithuania, stud[iosus] theol[ogiae] („Kazimieras Vyzevièius, dominikonas ið Lietuvos, teologijos studentas“). 1686 metai: Angelus Strzalka fr[ater] camendulus ex Lithuania („Angelas Ðalka, brolis kamaldulis ið Lietuvos“). 1694 metai: Antonius Kryszpin Kirszensztein Capitaneus Plongiensis Lituanus („Antanas Kriðpinas-Kirðenðteinas, Plungës seniû- nas, lietuvis“)52; Dauid Mickiewicz natione Polonus ex Magno Ducatu Lithuaniae seruus („Dovydas Mickevièius, lenkø tautybës, tarnas ið LDK“). 1706 metai: Vladislaus Turlay Lithuanus („Vladislovas Turlajus, lietuvis“). XVI–XVIII amþiuje Baselio universitete mokësi per 70 studentø ið Lietuvos (kartu su juos lydëjusiais ir universitete imatrikuliuotais lenkais ið viso minimi 84 studen-

48 Zigmantas Karolis Radvila (1591–1642) Wasilewski, „Aleksander Kotowicz“, buvo Naugarduko vaivada, Maltos ordino PSB 14(3), 1969, 479). 0 0 0 riteris, tarnavo Vokietijos imperatoriaus 51 Mykolas, Martynas ir Pranciðkus Kirðen- Ferdinando II kariuomenëje (Lietuviø en- ðteinai buvo vokieèiø kilmës LDK iþdinin- ciklopedija 24, 1961, 399). ko Jeronimo Kriðpino-Kirðenðteino (1622– 49 Vaiðnoravièius (mirë 1680) buvo Vilniaus 1676), uþ nuopelnus karo þygiuose gavu- kancleris, Lietuvos Vyriausiosios kancelia- sio bajorystæ Þemaitijoje, sûnûs. Þymiausi rijos regentas ir karaliaus sekretorius, te- Kirðenðteinai buvo Þemaièiø vyskupas ologijos ir teisës daktaras (Encyklopedyja Jonas Jeronimas (1674–1708) ir Þemaièiø Powszechna 27, Warszawa: Nakùad, druk i pilininkas Jurgis Jeronimas (1673–1736) wùasnoúã S. Orgelbranda, Ksiægarza i (Tadeusz Wasilewski, „Hieronim Kryszpin- Typografa, 1867, 690). Kirszensztein“, PSB 15, 1970, 497–498). 50 Kotovièius á Baselá atvyko po studijø Gar- 52 Plungës seniûno pareigas Antanas Kriðpi- dine ir Vilniuje (laisvøjø menø ir filosofi- nas-Kirðenðteinas perëmë ið tëvo Martyno jos magistras), taip pat studijavæs baþny- Mykolo Kriðpino-Kirðenðteino (Tadeusz tinæ ir kanonø teisæ Romoje bei Paduvoje Wasilewski, „Kazimierz Kryszpin-Kir- (teologijos mokslø daktaras). Jis buvo szensztein“, PSB 15, 1970, 501–502). LDK kanceliarijos virðininkas (Tadeusz

210 Archivum Lithuanicum 6 tai), t. y. maþdaug tiek pat, kiek Heidelbergo, Braunsbergo, Leipzigo, Paduvos ir ki- tuose Europos universitetuose. Tarp jø – iðkiliausiø LDK giminiø – Kiðkø, Skuminø, Radvilø, Valavièiø, Naruðevièiø, Tiðkevièiø – atstovai ir kiti Lietuvos kultûrai nu- sipelnæ þmonës, apie kuriuos, tuomet dar studentus, Baselio universiteto matrikulose raðoma nobilis, generosus, illustrissimus. Neabejotina, kad studijos Baselio universitete buvo naudingos ðiø þmoniø politinei, baþnytinei ir valstybinei karjerai. 1889 metais ásikûrus katalikiðkajam Fribourgo universitetui, á Ðveicarijà vyko kita lietuviø studentø karta, du kartus gausesnë nei Baselio.

3.3. LIETUVIAI FRIBOURGO UNIVERSITETE. Popieþiaus Leono XIII palaimintas ir globojamas kaip savasis, Fribourgo universitetas 1889 metais darbà pradëjo su 27 docentais ir 29 klausytojais53. Universitetas greitai tapo pasaulio mokslo ir organizacinio judëjimo þidiniu. Ásteigtas ne akademiniø mokyklø skaièiui padidinti, bet stiprinti katalikø tikëjimà, mokslo darbà organizavo tarptautiniu mastu: pagrindiniai ðio universiteto steigëjai – Pius-verein (Katalikø akcijos) daly- viai Georges Pythonas (1856–1927) ir Casparas Decurtins’as (1855–1916) – ið ávai- riø kraðtø sukvietë profesûrà, dëstanèià lotynø, prancûzø, vokieèiø ir italø kalbo- mis. Taip atsirado galimybë ðiame universitete studijuoti ir svetimtauèiams. Fri- bourgo universiteto poveiká jautë daugelis Europos tautø, tarp jø ir lietuviai. Jau nuo 1895 metø lietuviø katalikø ðviesuomenës atstovai vyko studijuoti á Fribourgà. Ilgainiui èia susibûrë lietuviø kolonija, kurioje þinoma buvus daugiau nei ðimtà ðeðiasdeðimt studentø. Lietuviai, vykdami be Rusijos valdþios sutikimo, mokësi daþniausiai prisidengæ ávairiais slapyvardþiais54. Poetas ir literatûros kla- sikø vertëjas Motiejus Gustaitis, 1901–1904 metais ðiame universitete studijavæs literatûros ir meno istorijà55, 1924-aisiais Ateityje raðë, kad ypaè Antanas Baranaus- kas, 1897 metais tapæs Seinø vyskupu, atvërë dvasinës ir pasaulietinës valdþios draudþiamà, retai kam pasiekiamà uþsiená ir parodë lietuviø kunigijai naujà kryptá siekti aukðtesnio mokslo uþsienyje: „Vaþiuokite, kad ir pusë dvasiðkiø, að tuo tarpu su likusiais apsidirbsiu“ (Gustaitis 1924, 287). Pirmasis lietuvis, 1895 metais atvykæs studijuoti á Fribourgo universitetà, buvo kunigas Juozas Stankevièius, studentø sàraðuose áraðytas Montvid Camille slapy- vardþiu. Po penkeriø metø studijø Filosofijos fakultete 1899 11 03 apgynë daktaro disertacijà „L’instruction primaire en Russie“. Gráþæs á Lietuvà, Stankevièius iki

53 Juozas Eretas, „Katalikai ir mokslas“, Lie- tik kunigams Jurgiui Matulaièiui ir Pran- tuvos katalikø mokslø akademijos suvaþiavi- ciðkui Petrui Bûèiui (Motiejus Gustaitis, mo darbai 1933 1, redagavo J[uozas] Ere- „Ðis tas ið pirmøjø Fribourgo ‘Rûtos’ me- tas, Kaunas, 1935, 173. tø“, Ateitis 5–6, 1924, 287). Slapyvar- 54 Kunigai ið Lietuvos galëjo studijuoti Pe- dþiais ypaè dangstytasi iki 1906 metø, terburgo dvasinëje akademijoje (anksèiau kol ðie suvarþymai nustojo veikæ. ir Varðuvos akademijoje, taèiau ji 1863 55 Á Fribourgà Gustaitis atvyko po studijø metais buvo uþdaryta). Tik vienas kitas Seinø kunigø seminarijoje. Regensburge iðvaþiuodavo á Romà. Gauti leidimà ir buvo studijavæs baþnytinæ muzikà, Romo- pasà iðvykti á uþsiená galima buvo vien je – kanonø teisæ. Á studentø sàraðus ne- „gydytis“. Uþsienyje ginti doktoratà leista ásiraðë, þinomas slapyvardþiu Balandis.

211 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 4 pav. Fribourgo universiteto Lenkø ir lietuviø skaityklos turëta knyga su priklausomybës antspaudais; Asmeninë autorës biblioteka

212 Archivum Lithuanicum 6 1914 metø ëjo kapeliono pareigas Suvalkø gimnazijoje. Karo metu persikëlë á Vilniø ir aktyviai dalyvavo Vilniaus kraðto lietuviø judëjime. Visas Fribourgo universitete studijavusiø lietuviø sàraðas pateiktas 1-ame priede „Lietuviai studentai Fribourgo universitete 1895–1959 metais“. Daktaro disertacijas Fribourgo universitete apgynë 39 èia studijavæ lietuviai: Teologijos fakultete – 9; Filosofijos – 20; Teisës fakultete – 3 teisës, 4 politiniø ir ekonomikos mokslø; Gamtos mokslø fakultete – 3. Visas disertacijø sàraðas pateik- tas 2-ame priede „Fribourgo universitete lietuviø apgintos disertacijos“.

3.3.1. LIETUVIØ VEIKLA. Fribourgo universitetas bei laisva Ðveicarijos aplinka ugdë ir politines lietuviø paþiûras. Ðilti ir draugiðki dëstytojø ir studentø santykiai bei átakingø ðios ðalies veikëjø parama padëjo lietuviams iðsiaiðkinti nemaþai politiniø problemø, rasti tinkamø veikimo bûdø, organizuoti komitetus. Pirmieji á Fribourgo universitetà atvykæ lietuviai priklausë politinës lenkø draugijos „Demokracja narodowa“ grupei „Kólko polskie“. 1899 metø pradþioje lietuviai, pabrëþdami savo tautiná skirtingumà, pareikalavo, kad „Kólko“ vadintøsi ne tik „polskie“, bet ir „litewskie“. Galiausiai tø paèiø metø vasario 12 dienà lietuviai ið ðios draugijos iðstojo, nes su lenkais nebesusitarë56. Iki 1906-øjø lietuviai turëjo bendrà su lenkais knygynà ir skaityklà (plg. 4 pav.), taèiau vëliau savo knygas atsiëmë. Toks lietuviø poelgis sukëlë didelá lenkø pasipiktinimà. Slavø literatûros profesorius Józefas Kallenbachas57, ðmeiþdamas lietuviø studentus bei vadindamas juos tinginiais ir liberalais, apie tai praneðë vyskupui Antanui Baranauskui. Ðis jau ketino atðaukti visus studentus ið Fribourgo ir daugiau nebeleisti jø á uþsiená, taèiau Kallenbachas kitø universiteto profesoriø buvo priverstas paraðyti Baranauskui atsipraðymo laiðkà ir paneigti tai, kà buvo praneðæs apie lietuvius. Ið dalies dël ðios prieþasties vëliau Kallenbachas turëjo palikti Fribourgà (Radzevièius 1924, 277).

3.3.2. LIETUVIØ DRAUGIJOS ÐVEICARIJOJE. Kunigo Juozapo Petrulio iniciatyva Züriche veikianèios lietuviø studentø draugijos pavyzdþiu 1899 05 07 ákurta „Draugystë Lietuviszkos Jaunuomenës Friburge“. Netrukus ði draugija pasi- vadino „Rûta“, ji laikoma viena ateitininkø pradininkiø. Svarbiausias „Rûtos“ veik- los tikslas buvo pasirengti organizuotai tautinei veiklai. Pirmiausia „Rûta“ ëmë kaupti po spaudos atgavimo Lietuvoje pasirodþiusius laikraðèius ir knygas, uþsisa- kë uþsienyje leidþiamos lietuviø periodikos ir aktyviai, net laiðkais ir telegramomis, svarstë Lietuvos problemas, raðë straipsnius ir nutarimus á Tëvynæ, Sargà, Þvaigþdæ ir kitus leidinius. Iki 1906 metø „Rûtos“ veikla buvo grynai tautinio pobûdþio, joje „vieðpatavo toji pat dvasia-idëja, kuri skraido atgijusioje Lietuvoje“ (Radzevièius

56 Petras Radzevièius, „Trumpa ‘Lithuani- ratûrà Krokuvos, Lvovo, Fribourgo ir Vil- jos’–‘Rûtos’ 25 metø gyvavimo apþval- niaus universitetuose. Vilniaus universite- ga“, Ateitis 5–6, 1924, 276; Lietuviø encik- te dirbo 1919–1920 metais (Vilniaus uni- lopedija 26, 1961, 221. versiteto istorija (1803–1940), Vilnius: 57 Kallenbachas (1861–1929) dëstë slavø lite- Mokslas, 1977, 173).

213 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 1924, 278). Ypaè aktyviai „Rûta“ pasisakë prieð Lietuvos liberalø ir socialistø spau- doje vis labiau ásiplieskianèià agitacijà prieð Baþnyèià ir tikëjimo tiesø neigimà (Ra- dzevièius 1924, 278). Plësdami savo veiklà, telkdami lietuviø gretas uþsienyje ir net mëgindami sukurti vienà uþsienio lietuviø studentø organizacijà, „Rûtos“ nariai su- siraðinëjo su lietuviais Prahoje, Züriche, Romoje, Amerikoje ir Prancûzijoje. Deja, ðis sumanymas liko neágyvendintas. Kiekvienas aktualus ir su Lietuva susijæs ávykis bu- vo „Rûtos“ nariø gyvai aptariamas. Skubiai surinkæ medþiagà ir iðvertæ jà á pran- cûzø kalbà, 1900 metais Fribourgo studentai parengë Pasaulinei parodai Paryþiuje skirtà „Sàraðà knygø, iðëjusiø po 1864 metø“, kuriuo paskelbë pasauliui apie spau- dos draudimo ir persekiojimo padarinius. Atsiðaukimu á Amerikos lietuvius „Balsas lietuviðkosios jaunuomenës, mokinanèiosios uþrubeþyje, á lietuvius uþrubeþyje“ Fri- bourgo studentams pavyko inicijuoti JAV lietuviø kunigø draugijos „Motinëlë“ ástei- gimà58. Ypatingas „Rûtos“ nariø literatûrinio darbo rezultatas buvo didelis bendrai raðomas veikalas Kronika, nuðvieèiantis svarbiausius ávykius nuo pat draugijos ási- kûrimo iki 1908 metø. Kaip Kronikos priedas atskirai ëjo ir „Rûtos“ Archyvas, kuriame buvo publikuojama ávairiø susiraðinëjimø medþiaga59. Be áprastø pareigø, kiekvie- nas „Rûtos“ narys privalëjo raðyti mokslinius praneðimus ir referatus aktualiais Lie- tuvai klausimais. 1924 metais Ateityje paskelbtas pagal Kronikà ir Archyvà sudarytas 111 pozicijø sàraðas (Radzevièius 1924, 284–286). „Rûtos“ garbës nariai buvo Montvidas (pirmasis Fribourge gavæs daktaro laips- ná), kunigas Vaclovas Þilinskas (pirmasis paaukojæs „Rûtai“ didelæ pinigø sumà), kunigas Antanas Milukas (paaukojæs 100 egzemplioriø Lietuviðko albumo), Prancið- kus Bernys60 (uþ aktyvià veiklà „Rûtoje“), Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, Juozas Gabrys, Martynas Yèas, Juozas Purickis, Jonas Navickas, Juozas Tumas- Vaiþgantas, kunigas Pranciðkus Urbanavièius, Tautos fondo sekretorius Kazimie- ras Kruðinskas (Radzevièius 1924, 284). „Rûta“, siekdama labiau atkreipti pasaulio ðaliø dëmesá á Lietuvà, 1915 11 07 pavadinimà pakeitë á „Lituania“ (plg. 5 pav.). Organizacijos vëliava buvo paðven- tinta su specialiomis iðkilmëmis, kuriose dalyvavo Fribourgo kantono vyriausybë ir universiteto profesoriai. Nuo tol draugijos nariai su tautiðkomis kepuraitëmis da- lyvaudavo ávairiose universiteto ðventëse ir susirinkimuose. Antanas Steponaitis, 1924 metais Ateityje apraðæs Fribourgo akademinës lietuviø draugijos „Lituania“

58 „Motinëlës“ draugija ásteigta 1900 metais pas Petrulis, Antanas Civinskas, Marija Pitstone Jono Þilinsko, Antano Kaupo, Peèkauskaitë-Ðatrijos Ragana, Jonas Toto- Vaclovo Matulaièio ir kitø kunigø inicia- raitis, Stasys Ðalkauskis, Vincas Mykolai- tyva. Draugija stengësi finansiðkai padëti tis-Putinas, Jurgis Matulaitis, Motiejus tiems besimokantiems jaunuoliams, kurie Gustaitis ir kiti Fribourge studijavæ Lietu- pasiþadëjo dirbti tautos ir tautieèiø labui. vos studentai. 0 0 0 Ið pradþiø draugija skyrë stipendijas be 59 Ðios svarbios istorinës medþiagos likimas apribojimø, nuo 1936 metø – tik gimu- neaiðkus. Manoma, kad dalis buvo iðveþ- siems JAV. Iki 1926 metø „Motinëlë“ bu- ta á Amerikà. 0 0 0 vo surinkusi daugiau kaip 15 000 doleriø, 60 Bernys – Pranciðkaus Petro Bûèio slapy- ið kuriø 14 000 paskyrë stipendijoms. vardis. 0 0 0 „Motinëlës“ stipendijas buvo gavæ Juoza-

214 Archivum Lithuanicum 6 5 pav. Fribourgo lietuviø draugijos „Lituania“ vinjetë, raðtas su Antano Maceinos paraðu; Asmeninis autorës archyvas (kopija)

215 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 vaidmená per Pirmàjá pasauliná karà61, paþymëjo, kad draugija buvo ákûrusi komi- tetà karo ir civiliams belaisviams, atsidûrusiems Vokietijoje ir Austrijoje, ðelpti. Studentø draugija pati jokiø lëðø neturëjo, todël kreipësi piniginës pagalbos á Di- dþiosios Britanijos ir Amerikos lietuvius. Greièiausiai atsiliepë Amerikos Tautos fondas, ið ten ëmë plaukti pinigai ir ðelpimo darbas ëjo sklandþiai. Uþ gautus pinigus (apie milijonà litø) komiteto nariai (Steponaitis, Purickis ir Vladas Dau- mantas) patys pirko maisto produktø, drabuþiø, juos pakavo ir siuntë á Vokietijà bei Austrijà. Siekdami labiau sustiprinti savo materialinæ padëtá ir kryptingai planuoti ðalpos darbus, lietuviai ketino á komitetà pakviesti Ðveicarijoje ásikûrusius Lietuvos dvarininkus. 1915 metø pabaigoje komiteto nariais tapo baronas Brunovas, kuni- gaikðtis Puzyna, Bronislovas Pilsudskis, grafas Zybergas Plateris62. Taèiau su su- lenkëjusiais dvarininkais kartu dirbta neilgai. Jie aiðkiai pabrëþdavo savo ideolo- gijos skirtingumà, vadino save „senlietuviais“, t. y. lietuviais su sena lenkø kultû- ros ir unijos ideologija (Purickis 1955, 64). Á Ðveicarijà atvykus Konstantinui Olðaus- kiui, Juozui Gabriui, Stasiui Ðalkauskiui ir dar keletui lietuviø, ðelpimo komitetas atsiskyrë nuo akademinës draugijos ir iðplëtë savo pavadinimà – „Lituania, Cen- trinis komitetas, nukentëjusiems dël karo Lietuvoje ðelpti“. 1916 metais ðelpimo veikla ir politinis darbas persikëlë á Lozanà63. Fribourgo studentai palaikë ryðius su Züricho ir Berno universitetuose studijuo- janèiais lietuviais64. Juos vienijo dviejø akademiniø draugijø – „Draugystë lietuvið- kos jaunuomenës“ ir „Sandora“ – veikla65. 1898-aisiais jie sudarë Pasaulinës 1900

61 Antanas Steponaitis, „Fribourgo akademi- J. Ðaulá (1904 XI 12–1905 XII 10); Bernið- në draugija ‘Lituanija’ ir Didysis karas“, kës U. L. J. „Sandoros“ kuopos protokolai / Ateitis 5–6, 1924, 288–289. 0 0 0 „Sandoros“ 14 susirinkimø protokolai, raðyti 62 Juozas Purickis, „Lietuviø veikimas Ðvei- S. Gaudëðiaus, J. Ðaulio ir P. Grigaièio carijoje Didþiojo karo metu“, Pirmasis Ne- (1907 XI 3–1912 II 18). Ði medþiaga 1979 priklausomos Lietuvos deðimtmetis (1918– metais gauta ið Pensilvanijos universiteto, 1928), paraðë P[etras] Klimas, k[anaunin- dabar saugoma LMAB RS: f. 9 – 3557; kas] F[abijonas] Kemëðis, J[uozas] Puric- f. 9 – 3558. 0 0 0 kis, J[urgis] Savickis, M[artynas] Yèas, 65 Pirmosios draugijos, veikusios Züricho Nidos knygø klubo leidinys 7, London: Nida universitete, iniciatorius buvo dailininkas Press, 1955, 64. Pranas Þitkevièius (1870–1917). Èia jis 63 Lietuvai Lozana aktuali kaip lietuviðkos mokësi (1897–1899) baigæs Müncheno propagandos centras Pirmojo pasaulinio akademijà. „Sandoros“ draugijos iðtakos karo metu (apie tai þr. Irena Ðtikonaitë, susijusios su 1834 metais ásteigtu Berno „Lozana – vienas lietuviø kovos dël nepri- universitetu. Jame mokësi apie 15 studen- klausomybës istorijos puslapis“, Gimtasis tø ið Lietuvos (Vanda Didþiulytë, Anta- þodis 9, 2002, 13–20). nas Garmus, Albertas Gerutis, Pijus Gri- 64 XIX amþiaus pabaigoje ir XX amþiaus pra- gaitis, Augustinas Janulaitis, Pranas Ju- dþioje Züricho universitete studijavo apie caitis, Antanas Lalis, Vincas Mickevièius- 20 lietuviø. Apie juos þinome ið ðiø doku- Kapsukas, Vanda Mingailaitë-Tumënienë, mentø: Berniðkës U. L. J. „Sandoros“ kuopos Juozas Petrulis, Jurgis Ðaulys, Justinas protokolai / „Sandoros“ 6 susirinkimø proto- Tumënas, Edvardas Turauskas ir kt.). kolai ir ciurichieèiø raðtai apie komiteto persi- 1902 metais ðiame universitete susibû- këlimà á ðá miestà bei V. Totoraièio laiðkelis; rusios nedidelës lietuviø studentø grupës tarp kitø lieèia M. Peèkauskaitæ, V. Janulaity- organizacinis komitetas persikëlë á tæ, J. Biliûnà, A. Janulaitá, J. Baltruðaitá, Zürichà.

216 Archivum Lithuanicum 6 metø parodos Paryþiuje komitetà lietuviðkø knygø ir laikraðèiø skyriui parengti. Drauge jie paraðë du atsiðaukimus, kuriuos ið Züricho atsiuntë á Lietuvà ir iðspaus- dino 1899 metais Varpe (Nr. 1–2)66 pabrëþdami ðiø darbø svarbà: „mums lietuviams iðstatymas mûsø literatûros Paryþiuje, kur suvaþiuos visas svietas, turës ir tà svar- bià vertæ, kad aiðkiai parodys, juog barbariðki mûsø skriaudikai [...] neiðsigali mus sugniauþti ir sutrinti kaip atskirà tautà, neiðsigali iðnaikinti mûsø kalbos, tikëjimo, literatûros ir tt.“. „Sandoros“ draugijos tikslas buvo aprûpinti savo narius, mokan- èius nario mokestá, lietuviðkomis knygomis ir spauda. Ið 1904 metø lapkrièio 12 die- nà Peèkauskaitës raðyto dokumento þinome, kad „Sandora“ platino net 9 pavadi- nimø lietuviðkus laikraðèius (Lietuva, Vienybë lietuvninkø, Katalikas, Varpas, Drau- gas, Tëvynës sargas, Þvaigþdë, Ûkininkas, Kryþius), 4 rusiðkus (Èñêðà, Îñâîáîæäåíèå, Ðåâîëþöèîííàÿ Ðîññèÿ, Ïîñëåäíèå èçâåñòèÿ) ir privaèiomis pastangomis gaudavo lenkø laikraðtá Ogniwo. Ið pradþiø „Sandoros“ nariø buvo tik vienuolika (pagal 1906 01 12 iðraðà), taèiau kasmet jos gretas papildydavo nauji nariai. Draugijai pri- klausë: Peèkauskaitë, Gabrielë Sakëlaitë67, Augustinas Janulaitis, Jurgis Ðaulys, Vin- cas Mickus, Vanda Mickienë, Jonas Biliûnas, Antanas Lalis, Antanas Garmus, Pijus Grigaitis, Justinas Tumënas, Jonas Mikulskis, Adomas Varnas, Vanda Mingailaitë68. Jau 1909 10 10 „Extra susirinkimo pas J. Ðaulᓠarchyvinëje medþiagoje raðoma, kad buvo svarstytas „Sandoros“ likvidacijos klausimas: „naujø nariø nepribûva, o se- nøjø skaièius vis eina maþyn. Be to, dauguma dabartiniø nariø þada baigti moks- là“. Susirinkime dalyvavo tik Antanas Garmus ir Pijus Grigaitis. Buvo nuspræsta „Sandoros“ archyvà ir knygynà perduoti Lietuviø mokslo draugijai. Paskutinis Züriche veikusios „Sandoros“ susirinkimas ávyko 1912 metø vasario 18 dienà.

3.4. FRIBOURGO UNIVERSITETO POVEIKIS. Fribourgo universiteto poveikis buvo itin jauèiamas po karo. Politinis, kultûrinis ir akademinis gyvenimas Lietuvoje buvo organizuojamas daugiausia katalikiðka dvasia. Katalikiðko Fribour- go universiteto pavyzdys, paskatinæs ir kitø Europos kraðtø katalikus kurti savo universitetus, pasiekë ir Lietuvà. Ðià idëjà aktyviai rëmë geografas ir visuomeninin- kas Kazys Pakðtas (1893–1960)69. 1925 metais ið JAV jis gráþo á Lietuvà. Rûpinosi lietuviø tautos kultûrinio gyvenimo ateitimi, dël aktyvios veiklos vadintas „dina- miðkuoju asmeniu“70 ir lygintas su Jonu Basanavièiumi, Vincu Kudirka, Juozu

66 Lietuviø tautos praeitis 12(1), 19–20; 12(2), gydytojas Juozas Bagdonas (1866–1956), 32, paruoðë Juozas Masilionis ir kt., Chi- kuris Züriche pasiþymëjo aktyvia veikla, cago, Illinois: Lietuviø istorijos draugija, dalyvavo kultûrinëse bei politinëse organi- 1989. zacijose, labai daug prisidëjo prie lietuviø 67 Peèkauskaitës mokinë ir draugë ið Sakeliø paviljono organizavimo 1900 metø Pa- dvaro Pavandenëje (Telðiø r.), kur 1901 saulinëje parodoje Paryþiuje. metais Peèkauskaitë buvo gavusi mokyto- 69 Pakðtas Fribourge mokësi 1918–1922 jos vietà. metais. 0 0 0 68 Kelios pavardës rankraðtiniuose dokumen- 70 Juozas Brazaitis, „Dinamiðkasai asmuo tuose uþraðytos skirtingai, todël jos èia mûsø visuomenëje“, Aidai 8, 1953, 337– nenurodytos. Be to, á ðá sàraðà neátrauktas 341.

217 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Tumu-Vaiþgantu. Pakðtas buvo uþsimojæs kurti „atsarginæ Lietuvà“ uþjûriuose ir vykdyti planinæ kolonizacijà71. Ðiuo tikslu jis tyrinëjo kolonizacijos galimybes An- goloje ir Hondûre, kur, jo nuomone, galima bûtø ákurti lietuvybës þidiná. Pakðtas manë, kad tik planinga kolonizacija apsaugotø iðeivius nuo tautinio sunykimo, neiðvengiamo emigracijoje, ir praplëstø tautos etninæ erdvæ72. Ið Fribourgo á Amerikà emigravæ Antanas Milukas, Antanas Staniukynas, Juozas Vaitkevièius, Jonas Antanas Valantiejus, Ignas Albavièius atliko milþiniðkà lietuvy- bës skleidimo darbà. Pradëjæ nuo tautiniø mokyklø steigimo, mokytojø rengimo, Amerikoje lietuviai ákûrë ðv. Kazimiero seserø kongregacijà (1907) ir marijonø ku- nigø seminarijà Marian Hills (Marijonø kalvos) Hinsdale, Ilinojaus valstijoje (1934). Iðsaugojæs katalikiðko universiteto vardà ir dvasià, skaièiuojantis 115 metø isto- rijà, ðiandien Fribourgo universitetas yra toks pat laisvas ir atviras viso pasaulio jaunimui ir tarptautiniams projektams. Po Nepriklausomybës atkûrimo Lietuvoje sustiprëjus moksliniams ryðiams tarp ávairiø Europos universitetø, jau ne vienas lietuvis vël turëjo galimybæ staþuoti ðiame universitete.

Ðaltiniai ir literatûra:

A LEXANDROWICZ, STANISÙAW, 1977: „Mikoùaj Naruszewicz“, PSB 22, 567–569. Berniðkës U. L. J. „Sandoros“ kuopos protokolai / „Sandoros“ 6 susirinkimø protokolai ir ciurichie- èiø raðtai apie komiteto persikëlimà á ðá miestà bei V. Totoraièio laiðkelis; tarp kitø lieèia M. Peèkauskaitæ, V. Janulaitytæ, J. Biliûnà, A. Janulaitá, J. Baltruðaitá, J. Ðaulá (1904 XI 12– 1905 XII 10); Berniðkës U. L. J. „Sandoros“ kuopos protokolai / „Sandoros“ 14 susirinkimø protokolai, raðyti S. Gaudëðiaus, J. Ðaulio ir P. Grigaièio (1907 XI 3–1912 II 18); LMAB RS: f. 9 – 3557; f. 9 – 3558.

B ARTUÐKA, VINCAS, 1937: Lietuvos Nepriklausomybës kryþiaus keliais (kritiðkas 1914–1919 metø ávykiø ir asmenø ávertinimas), Klaipëda: Rytas.

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1987: Lietuvos studentai uþsienio universitetuose XIV–XVIII amþiais, redagavo ir papildë Mykolas Birþiðka su Adolfo Ðapokos ávadu, Chicago: Lituanistikos instituto leidykla.

B RAZAITIS, JUOZAS, 1953: „Dinamiðkasai asmuo mûsø visuomenëje“, Aidai 8, 337–341.

D AUGIRDAITË, IRENA, 2003: „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“, Paleotipai, vii– xvi.

D ZIÆGIELEWSKI, JAN, 1977: „Stanisùaw Naruszewicz“, PSB 22, 572–573. Encyklopedyja Powszechna 27, Warszawa: Nakùad, druk i wùasnoúã S. Orgelbranda, Ksiægarza i Typografa, 1867.

E RETAS, JUOZAS, 1935: „Katalikai ir mokslas“, Lietuvos katalikø mokslø akademijos suvaþia- vimo darbai 1933 1, redagavo J[uozas] Eretas, Kaunas: Þaibas.

F EIGELMANAS, NOJUS, 1975: Lietuvos inkunabulai, Vilnius: Vaga.

G USTAITIS, MOTIEJUS, 1924: „Ðis tas ið pirmøjø Fribourgo ‘Rûtos’ metø“, Ateitis 5–6, 287–288.

71 Lietuviø enciklopedija 21, 1960, 381–383. 72 Pakðto ðûkis: „Pasukime Lietuvos kultûri- nio gyvenimo laikrodá ðimtà metø pirmyn!“

218 Archivum Lithuanicum 6 Y ÈAS, MARTYNAS, 1936: Atsiminimai. Nepriklausomybës keliais 3, Kaunas: Spindulys.

K AIRYS, JONAS K ., 1970: Numizmatika. Þodynas, Putnam: Aukselis.

K OT, STANISÙAW, 1953: La Réforme dans le Grand-Duché de Lithuanie. Facteur d’occidenta- lisation culturelle, Bruxelles. Les théses de doctorat ã l’université de Fribourg depuis sa fondation en 1889 jusqu’au 1er Mars 1936 par N[icolas] Weyrich, Fribourg: Imprimerie St-Paul, 1936. Lietuviø enciklopedija 1–37, Bostonas: Lietuviø enciklopedijos leidykla, 1953–1985. Lietuviø tautos praeitis 12 (1–2), paruoðë Juozas Masilionis ir kt., Chicago, Illinois: Lietuviø istorijos draugija, 1989.

L UKÐAITË, INGË, 1999: Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir Maþojoje Lietuvoje (XVI a. treèias deðimtmetis–XVII a. pirmas deðimtmetis), Vilnius: Baltos lankos.

L ULEWICZ, HENRYK, 1978: „Jan Ogiñski“, PSB 23, 611–613. Matrikel – Die Matrikel der Universität Basel 2. 1532/33–1600/01; 3. 1601/02–1665/66; 4. 1666/ 67–1725/26, hrsg. von H[ans] G[eorg] Wackernagel, Basel: Verlag der Universitätsbib- liothek, 1956, 1962, 1975.

M ERIAN, MATTHAEUS; M [ ARTINI] Z[EILERI], TOPOGRAPHIA HELVETI¯, RH¯TI¯, TE [sic!] VALESI¯ [...] Franckfurt am Mayn, ¨um Truck verlegt von denen Meria- niµchen Erben. Im Iahr 1654.

[MÜNSTER, SEBASTIAN,] COSMOGRAPHIAE uniuerµalis Lib. VI. [...] Sebaµt. Munµtero [Basileae: Henricus Petri, 1552]. Paleotipai – Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai. Katalogas, sudarë Nojus Feigelmanas, Irena Daugirdaitë, Petras Raèius, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2003. PSB – Polski sùownik biograficzny 1–37, Wrocùaw, Warszawa, Kraków, Gdañsk: Wydawnic- two Polskiej akademii nauk, 1935–1996.

P URICKIS, JUOZAS, 1955: „Lietuviø veikimas Ðveicarijoje Didþiojo karo metu“, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos deðimtmetis (1918–1928), paraðë P[etras] Klimas, k[anauninkas] F[abijonas] Kemëðis, J[uozas] Purickis, J[urgis] Savickis, M[artynas] Yèas, Nidos knygø klubo leidinys 7, London: Nida Press, 63–73.

R ADZEVIÈIUS, PETRAS, 1924: „Trumpa ‘Lithuanijos’–‘Rûtos’ 25 metø gyvavimo apþval- ga“, Ateitis 5–6, 276–286. Schweizer Lexicon 1–6, Switzerland: Verlag Schweizer Lexicon, 1992–1993. Sùownik geograficzny 1–15, pod redakcjà Filipa Sulimierskiego, Bronisùawa Chlebowskiego, Wùadysùawa Walewskiego, Warszawa: Nakùadem Wùadysùawa Walewskiego, druk „Wieku“, 1880–1902.

S TEPONAITIS, ANTANAS, 1924: „Fribourgo akademinë draugija ‘Lituanija’ ir Didysis karas“, Ateitis 5–6, 288–289.

S TEPONAITIS, ANTANAS, 1940: Atsiminimai: 1914–1919. Lietuviø veikla Ðveicarijoje Did. karo metu, Kaunas: Þaibas.

S TEPONAITIS, ANTANAS, 1962: Tëvynëje ir pasauly. Prisiminimai ir apybraiþos, Brooklyn, New York.

Ð APOKA, ADOLFAS, 1935: „Mokslo ieðkanèiø senovës lietuviø keliai“, Þidinys 10, 316–327; Þidinys 11, 417–430.

219 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Ð APOKA, ADOLFAS, 1939: Karalienës Jadvygos lietuviø kolegija Prahoje, Kaunas.

Ð TIKONAITË, IRENA, 2002: „Lozana – vienas lietuviø kovos dël nepriklausomybës isto- rijos puslapis“, Gimtasis þodis 9, 13–20.

T YSZKOWSKI, KAZIMIERZ, 1935: „Jan Abramowicz“, PSB 1, 13. Université de Fribourg. Autorités, professeurs et étudiants: 1894–1962, Fribourg, 1894–1962. Université de Fribourg. Rapport sur l’année académique, 1899–1940, Fribourg, 1901–1941. Vilniaus universiteto istorija (1803–1940), Vilnius: Mokslas, 1977.

V LADIMIROVAS, LEVAS, 1979: Knygos istorija, Vilnius: Mokslas.

W ASILEWSKI, TADEUSZ, 1969: „Aleksander Kotowicz“, PSB 14(3), 479.

W ASILEWSKI, TADEUSZ, 1970: „Hieronym Kryszpin-Kirszensztein“, PSB 15, 497–498.

W ASILEWSKI, TADEUSZ, 1970: „Kazimierz Kryszpin-Kirszensztein“, PSB 15, 501–502.

W OLFF, JÓZEF, 1885: Senatorowie i dignitarze Wielkiego Ksiæstwa Litewskiego 1386–1795, Kraków: Druk Anczyca i Spolki.

Ý ELEWSKI, ROMAN, 1985: „Aleksander Proñski“, PSB 28(3), 507–509.

Irena Ðtikonaitë LES RELATIONS CULTURELLES ET ACADÉMIQUES

DE LA LITUANIE AVEC LA SUISSE DU XVIE AU XXE SIE` CLE

Résumé

L’article, composé de deux parties, traite les relations culturelles et académiques de la Lituanie avec la Suisse aux XVIe-XXe siécles. Dans la premiére partie il s’agit des Lituaniens aux universités de Zurich et de Bâle, dans la deuxiéme, des Lituaniens ã l’université de Fribourg. La premiére partie commence en faisant mention des éditions de l’imprimerie de Bâle: incunables (dans les bibliothéques de Lituanie il y a 64 éditions bâloises, 1 édition de Genéve), paléotypes (la bibliothéque de l’université de Vilnius en posséde 233 de Bâle, 11 de Zurich, 3 de Berne) et des imprimeurs-éditeurs. L’auteur de l’article fait attention aux premiéres recherches des historiens lituaniens sur les étudiants de Lituanie dans les universités étrangéres (Adolfas Ðapoka, Vaclovas Birþiðka, Mykolas Birþiðka). On se base aussi sur les matricules de université de Bâle faites par un célébre historien suisse Hans Georg Wackernagel. Trois volumes de matricules englobent les listes d’étudiants de divers pays et nationalités de 1532 ã 1726. Les précepteurs (praeceptores), les gouverneurs (morum ipsorum moderatores), les serviteurs (famuli) des étudiants lituaniens ã Bâle inscrits, eux aussi, dans les matricules, ne sont pas oubliés non plus. Dans la premiére partie, suivant les matricules, sont énumérés les noms des étudiants polonais ou d’autres, liés aux étudiants lituaniens. La liste des étudiants lituaniens de l’université de Bâle présente au moins 70 noms dont les fils des plus grandes familles du Grand-Duché de Lituanie – Kiðkos, Skuminai, Radvilos, Valavièiai, Naruðevièiai, Tiðkevièiai – et d’autres personnalités éminentes de la culture de Lituanie qui dans les matricules de l’université de Bâle sont désignés nobilis, generosus, illustrissimus. Comme conclusion de la premiére partie, l’auteur

220 Archivum Lithuanicum 6 de l’article exprime une certitude que leurs études ã l’université de Bâle étaient trés utiles pour la carriére politique, ecclésiastique et d’Etat. La deuxiéme partie présente les étudiants qui faisaient leurs études ã l’université catholique de Fribourg. Déjã en 1895, les représentants de la jeunesse catholique lituanienne étudiaient ã Fribourg. A la longue, une colonie lituanienne s’y est constituée. On sait qu’elle comprenait plus de 160 étudiants (d’aprés les données des sources historiques, conservées ã la Bibliothéque cantonale de Fribourg). On souligne que les Lituaniens en quittant le pays sans la permission du gouvernement de la Russie se cachaient sous divers pseudonymes. Cette interdiction duraient jusqu’ ã 1906. Trent-neuf étudiants lituaniens ont soutenu des théses de doctorat (les listes de tous les étudiants lituaniens et des théses soutenues sont ã l’annexe de l’article). Dans l’article on présente les aspirations politiques des Lituaniens, leurs modes d’action, les comités exécutifs créés ã l’aide des autorités suisses. Une mention spéciale est accordée ã l’activité de la société „Ruta“ qui plus tard s’est nommée Lituania pour mieux faire attention des pays du monde. Les Lituaniens de Fribourg ont noué des liens avec leurs compatriotes, étudiants aux universités de Zurich et de Bâle. L’activité de deux sociétés académiques – L’Amitié de la jeunesse lituanienne et La Concorde – les unissaient. A la fin de l’article on accentue que l’influence de l’université de Fribourg était surtout sentie aprés la Premiére guerre mondiale. La vie politique, culturelle et académique de Lituanie était organisée, dans beaucoup de cas, dans l’esprit catholique. Les Lituaniens, comme les catholiques des autres pays européens, ont fondé leur université ã l’exemple de celle de Fribourg. Cette idée a été activement soutenue par Kazys Pakðtas, géographe et homme d’état. Antanas Milukas, Antanas Staniukynas, Juozas Vaitkevièius, Jonas Antanas Valantiejus, Ignas Albavièius qui de Fribourg avaient émigré aux Etats-Unis y ont développé une large propagation des idées lituaniennes.

Irena Ðtikonaitë CULTURAL AND ACADEMIC RELATIONS OF LITHUANIA WITH SWITZERLAND FROM THE SIXTEENTH TO TWENTIETH CENTURY

Summary

This article is composed of two parts and describes cultural and academic relations of Lithuania with Switzerland from the sixteenth to twentieth century. The first part deals with the Lithuanians at the universities of Zurich and Basel, the second—with the Lithuanians at the University of Fribourg. The first part begins with a description of the publications of a printing house in Basel: incunabula (there are 64 publications from Basel and one publication from Geneva in the libraries of Lithuania); books of the first half of the sixteenth century (Vilnius University Library possesses 233 from Basel, 11 from Zurich, and three from Bern); and with the editors-printers. The author of this article draws attention to the first research of

221 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Lithuanian historians relative to the Lithuanian students at foreign universities (Adolfas Ðapoka, Vaclovas Birþiðka, and Mykolas Birþiðka). She bases herself on the matriculation documents collected and published by the famous Swiss historian Hans Georg Wackerna- gel. Three volumes of the matriculation documents of the University of Basel include student lists from different countries from 1532 to 1726. Teachers (praeceptores), educators (morum ipsorum moderatores), servants (famuli) of the Lithuanian students in Basel were not omitted and were also entered in the matriculation documents. In the first part, basing herself on the matriculation documents, the author listed names of Polish and other students together with the names of the Lithuanian students. The list of Lithuanian students in the University of Basel contains at least 70 names of the sons of the noblest families of the Grand Duchy of Lithuania (Kiðkos, Skuminai, Radvilos, Valavièiai, Naruðevièiai, Tiðkevièiai) and other famous people of Lithuanian culture who were desig- nated as nobilis, generosus, illustrissimus. As the conclusion of the first part the author expresses certainty that study at the University of Basel was very useful for a political, church, or state career. The second part deals with the students of the Catholic University of Fribourg. The representatives of Lithuanian Catholic youth studied in Fribourg already in 1895. After some time a colony of Lithuanians was formed. It comprised more than 160 students (according to the historical data, preserved in the Canton of Fribourg Library). It needs to be emphasized that those Lithuanians who left Lithuania without the permission of the Russian government were hiding under different pseudonyms. Such a prohibition lasted up to 1906. Thirty-nine Lithuanian students defended doctoral theses (lists of all Lithua- nian students and of the theses defended are given in the annex of this article). The author describes Lithuanian political aspirations, the nature of their activities, and the executive committees founded with the aid of the Swiss government. Special attention is paid to the society “Rûta,” which was renamed Lituania later to attract greater attention in the world. Lithuanians of Fribourg developed relations with their compatriots at the universities of Zurich and Basel. The activities in two academic societies—L’Amitié de la jeunesse lituanienne and La Concorde—united them. At the end of the article the author emphasizes that the influence of the University of Fribourg was especially felt after World War One. Political, cultural, and academic life of Lithuania was organized, in most cases, in the Catholic spirit. Lithuanians, like the Catholics of other countries, founded their university on the example of Fribourg. This idea was actively supported by Kazys Pakðtas, a geographer and a political activist. Antanas Milukas, Antanas Staniukynas, Juozas Vaitkevièius, Jonas Antanas Valantiejus, and Ignas Albavièius (who had emigrated from Fribourg to the United States) had developed extensive propaganda for Lithuanian ideas.

I RENA ÐTIKONAITË Gauta 2004 m. geguþës 11 d. Klasikinës filologijos katedra Universiteto g. 5 LT-01513 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

222 Archivum Lithuanicum 6 1 PRIEDAS. LIETUVIAI STUDENTAI FRIBOURGO UNIVERSITETE 1895–1959 METAIS1. Chronologinëje lentelëje antroje skiltyje „Studentas“ tiksliai, kaip uþraðyta dokumentuose, nurodoma studento pavardë, vardas; studijø semestras (þ. sem. – þiemos semestras, v. sem. – vasaros semestras); miestas (miestelis); ðalis; fakul- tetas: Teologijos (theol[ogiae]), Filosofijos (phil[osophiae]), Teisës (jur[isconsultorum]), Gamtos mokslø (phys[icae], r[erum] nat[uralium]), Medicinos (med[icinae]); eilës numeris matrikulose (matr. Nr.); apginta disertacija (Diss., pavadinimas, data [diena, mënuo romëniðku skaitme- niu, metai], prom[ovit]); lauþtiniuose skliaustuose pateikiama kita su studijomis ar kultûrine veikla susijusi informacija. Treèioje skiltyje nurodoma, kiek ið viso semestrø mokytasi ðiame universitete2.

Semestrø Nr. Studentas skaièius

1895

1. Montvid, Camille – 1895 þ. sem.–1899 þ. sem.; (Königsberg, Preussen; 9 Mittau, Russland; Mittau, Russ.-Polen); phil.; matr. Nr. 684. Diss.: Stankie- wicz, Joseph (Lithuanie), L’instruction primaire en Russie, Fribourg, 1900. Prom. 3. XI. 1899. [Montvid Camille yra kunigo Juozo Stankevièiaus (1866– 1958) slapyvardis.]

1898

2. Jacunski, Joseph – 1898 v. sem.; (Wilna, Russland); phys.; matr. Nr. 1184. 1 Diss.: Jacunski, Joseph (Litauen), I. Untersuchungen eines Erdöls. II. Über Zersetzung von festen und flüssigen Kohlenwasserstoffen mittelst Druck und Hitze, Freiburg, 1898. Prom. 10. VII. 1898. 3. Kunigas, Casimir – 1898 v. sem.; (Wilne, Russland); phil.; matr. Nr. 1163. 1

1 Studentø sàraðas sudarytas pagal: Univer- 1900–1902 metus: kunigas Antanas Ci- sité de Fribourg. Autorités, professeurs et étu- vinskas (1867–1913); kunigas Jurgis Nar- diants: 1894–1962, Fribourg, 1894–1962; jauskas (1876–1943), slapyvardis Balsys; Université de Fribourg. Rapport sur l’année 1905–1906 metai: Marija Peèkauskaitë- académique, 1899–1940, Fribourg, 1901– Ðatrijos Ragana (1878–1930; á Fribourgà 1941. atvyko po trijø semestrø pedagogikos 2 Remiantis iðlikusia „Rûtos“ draugijos (nuo studijø Züricho universitete; èia mokësi 1915-øjø draugija vadinosi „Lituania“) tik vienà semestrà); 1907 metai: kunigas protokolø medþiaga, taip pat enciklopedi- Matas Sakevièius (1878–1934); 1913 me- niais duomenimis, pirmame priede pa- tai: kunigas Vladas Maþonas (1881– teiktà 160 Fribourge studijavusiø lietuviø 1945). Veikiausiai jie Fribourge mokësi sàraðà galima papildyti dar keliomis stu- labai trumpai ir dël to neáraðyti á studentø dentø pavardëmis. Iki 1900 metø: kuni- sàraðus. Ðie asmenys èia neátraukti á pa- gas Antanas Staniukynas (1865–1918), grindiná sàraðà todël, kad nëra iðsamesniø slapyvardis Augustinas Gerulis; kunigas þiniø apie jø studijas Fribourgo universi- Adomas Lastauskas (1866–1938); apie tete.

223 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Semestrø Nr. Studentas skaièius 4. Petrulis, Joseph – 1898 þ. sem.–1899 þ. sem.; (Kowno, Russland); phys.; 3 matr. Nr. 1263.

1899

5. Helmann, Mowscha – 1899 v. sem.; (Wilna, Russland); phys.; matr. 1 Nr. 1313. 6. Kussen, Johann – 1899 þ. sem., 1902 v. sem.; (Lithauen; Pittsburg); theol.; 6 matr. Nr. 1378. 7. Marmor, Kalmann – 1899 þ. sem.–1902 v. sem.; (Maischagol, Russland); 6 phys.; matr. Nr. 1348.

1900

8. Kasperowicz, Konrad – 1900 v. sem.–1903 þ. sem.; (Vilna, Russ.-Polen); 8 phys.; matr. Nr. 1477. 9. Radziwill, Fürst Janus v. – 1900 v. sem.; (Towiany, R.-Lithauen); phys.; 1 matr. Nr. 1497. 10. Walys, Anton – 1900 þ. sem.–1904 v. sem.; (New York); jur.; matr. Nr. 1604. 8

1901

11. Diss.: Buczys, Franz (Litauen), Úw. Stanisùaw Biskup Krakowski, Craco- vie, 1902. Prom. 25. VII. 1901. [Pranciðkus Petras Bûèys (1872–1951) – vyskupas. 1895 metais baigë Seinø kunigø seminarijà, mokslus tæsë Pe- terburgo kunigø akademijoje, kurioje uþ darbà De papa Honorio et Sexto Consilio Oecumenico 1898 metais gavo teologijos kandidato laipsná, o uþ darbà De S. Stanislao Episcopo Mortyre 1899 metais – magistro laipsná. 1895 03 25 áðventintas kunigu, tø paèiø metø rudená ástojo á Fribourgo univer- sitetà. Studentø sàraðuose nëra. Tarp „Rûtos“ nariø Bûèys þinomas sla- pyvardþiu Pranciðkus Bernys.] 12. Koncza, Mathias de – 1901 þ. sem.–1905 v. sem.; (Wilna, Russ. Polen); phys.; 8 matr. Nr. 1805. Diss.: Koncza, Mathias (Polen), Contribution géographi- que et topographique ä l’étude des cirques de montagnes, Fribourg, 1909. Prom. 21. III. 1908. 13. Milukas, Anton – 1901 þ. sem.–1902 v. sem.; (Shenandoach, Unit. St.); theol.; 2 matr. Nr. 1901.

1902

14. Gerulis, Vincenz – 1902 þ. sem.–1903 þ. sem.; (Chicago, N.-A.); phil.; matr. 3 Nr. 1874. 15. Diss.: Matulewicz, Georg (Litauen), Doctrina Russorum de statu justitiae originalis, Cracovie, 1903. Prom. 19. VII. 1902. [Jurgis Matulaitis (1871–

224 Archivum Lithuanicum 6 Semestrø Nr. Studentas skaièius 1927) – Vilniaus arkivyskupas, Apaðtaliðkasis vizituotojas Lietuvoje, ma- rijonas. Po studijø Kielcø seminarijoje (1891–1893), kur irgi buvo áraðytas Matulewicz, Varðuvos seminarijoje (1895), Peterburgo dvasinëje akademi- joje (1899) aukðtuosius teologijos mokslus tæsë Fribourge. Studentø sà- raðuose nëra. Disertacijà paraðë pas þymø apologetà dominikonà Albertà Marijà Weissà ir apgynë aukðèiausiu ávertinimu praeclarissime.] 16. Diss.: Senkus, Johann (Litauen), Der Prophet Balaam, eine exegetische Studie. Prom. 21. VI. 1902. [Jonas Senkus (1869–1946) – kunigas marijonas; studentø sàraðuose nëra.] 17. Diss.: Naujokas, Jean (Lithuanie), De causa finali apud Anaxagoram, Soc- ratem et Platonem, Fribourg, 1903. Prom. 19. XII. 1902. [Jonas Naujokas (1872–1948) – prelatas. 1895 metais baigë Seinø kunigø seminarijà, á Fri- bourgà atvyko apie 1902-uosius; studentø sàraðuose nëra.]

1903

18. Diss.: Gustaitis, Matthias (Litauen), Die Krimschen Sonette des Adam Mickiewicz. Prom. 22. VII. 1903. [Motiejus Gustaitis (1870–1927) – poetas ir kultûros istorikas. Po studijø Seinø kunigø seminarijoje (1893), Regens- burge studijavo baþnytinæ muzikà (1899), Romoje – kanonø teisæ (1901). Fribourge Gustaitis 1901–1904 metais studijavo literatûrà ir meno istorijà. Studentø sàraðuose nëra. Tarp „Rûtos“ nariø Gustaitis þinomas slapyvar- dþiu Balandis.] 19. Diss.: Rymowicz, Vincent (Polen), Die Philosophie des Joseph Golu- chowski, Fribourg, 1903. Prom. 21. III. 1903. [Vincentas Rimavièius (1867–1934) – kunigas. 1889 metais baigë Þemaièiø kunigø seminarijà. Fribourgo universitete 5 metus studijavo filosofijà ir socialinius mokslus; studentø sàraðuose nëra.] 20. Sirwidas, Johann – 1903 þ. sem.–1907 v. sem.; (Waterburg, U. S.); theol.; 8 matr. Nr. 2099. 21. Trainaitis, Ignatz – 1903 þ. sem.–1906 þ. sem.; (Brooklyn, U. S.); theol.; matr. 7 Nr. 2095. [Trainaitis – kunigo Igno Èiþiausko (1873–1926) slapyvardis.]

1904

22. Genis, Joseph – 1904 þ. sem.–1907 þ. sem.; (Krakau); theol.; matr. Nr. 2344. 7 [Genys – kunigo marijono Juozo Vaitkevièiaus (1880–1949) slapyvardis.] 23. Diss.: Totoraitis, Johann (Litauen), Die Litauer unter dem König Mindove bis zum Jahre 1263, Freiburg, 1905. Prom. 16. V. 1904. [Jonas Totoraitis (1872–1941) – kunigas marijonas, istorikas. Baigæs Seinø kunigø semina- rijà (1895), gavo vyskupo Antano Baranausko leidimà ir iðvyko á Fribour-

225 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Semestrø Nr. Studentas skaièius gà studijuoti istorijos mokslø. Be universitetiniø studijø, aktyviai dalyva- vo „Rûtos“ veikloje. Tarp „Rûtos“ nariø þinomas slapyvardþiu Norus; studentø sàraðuose nëra.]

1905

24. Anis, Valentin – 1905 v. sem.; (Wilna, Russ.-Litauen); theol.; matr. Nr. 2488. 1 [Anys – prelato Juozapo Antanavièiaus (1853–1916) slapyvardis.] 25. Balandis, Peter – 1905 v. sem.–1906 m. þ. sem.; (Wilna, Russ.-Litauen); 4 theol.; matr. Nr. 2502. 26. Grauscha, Simon – 1905 þ. sem.–1906 þ. sem.; (Memel, Preussen); phil.; 3 matr. Nr. 2622. 27. Grigaitis, Alexander – 1905 þ. sem.–1907 v. sem.; (Naumiestis, R.-Lit.); 4 theol.; matr. Nr. 2615. 28. Kowas, Pius – 1905 v. sem.–1907 þ. sem.; (Wilna, Russ.-Litauen); phil.; matr. 6 Nr. 2475. 29. Perkûnas, Vincenz – 1905 þ. sem.–1908 v. sem.; (Kaunas, Russ.-Litauen); 6 phil.; matr. Nr. 2553. Diss.: Perkunas, Vincenz (Litauen), Metaphysische Grundlagen der Moral Tolstojs. Prom. 1. VI. 1911. [Perkûnas – kunigo Vinco Bartuðkos (1881–1956) slapyvardis; 1917–1918 metais Amerikos lietuviø katalikø deleguotas, dirbo ávairiuose lietuviø komitetuose Loza- noje, redagavo þurnalà Pro Lithuania. Ðveicarijoje bendradarbiavo laikrað- èiuose Gazette de Lausanne, Journal de Genéve. Atskirais leidiniais iðleido Kelionë Lietuvon Didþiojo karo metu (1918), Observations du Délégué du Conseil national Lithuanien (1918), L’Etat lituanien et le gouvernement de Suvalkai (1918), Les Lithuaniens d’Amérique (1918), Recueil de documents concernant la Journée lituanienne accordée par Sa Sainteté Benoît XV (1918); Lietuvos Nepriklausomybës kryþiaus keliais (1937) ir kt.] 30. Wolkowski, Joseph – 1905 þ. sem.; (Wilna); r. nat.; matr. Nr. 2581. 1

1906

31. Ignatowicz, Casimir – 1906 v. sem.–1907 þ. sem.; (Wilna, Kowno); phil.; 4 matr. Nr. 2663. 32. Jakobauskis, Stan. – 1906 þ. sem.; (Kelme, R.-Litauen); theol.; matr. Nr. 1 2860. 33. Maliauskis, Anton (Antonius) – 1906 þ. sem. – theol.; 1907 v. sem.–1909 v. 7 sem. – jur.; 1911 þ. sem.–1912 v. sem. – jur.; (Kaunas, Kretinga, R. Litauen); matr. Nr. 2808, 4335. Diss.: Maliauskis, Antoine (Lithuanie), L’union du Sud–Est des Syndicats agricoles, Louvain, 1912. Prom. 11. VII. 1912.

226 Archivum Lithuanicum 6 Semestrø Nr. Studentas skaièius 1907

34. Augustaitis, Franz – 1907 v. sem.–1910 v. sem.; (Vilkaviskis, Litauen); phil.; 7 matr. Nr. 2924. Diss.: Augustaitis, Franz (Litauen), Die litauischen Elemente in der polnischen Frühromantik, Krakau, 1911. Prom. 2. VII. 1911. 35. Driskius, Joseph – 1907 þ. sem.–1908 v. sem. – theol.; 1908 þ. sem.–1910 v. 6 sem. – jur.; (Chicago, U. S. A.); matr. Nr. 3154.

1908

36. Czesnis, Blasius, dr. th. – 1908 þ. sem.–1911 v. sem.; (Lukniki, R. Litauen); 6 phil.; matr. Nr. 3361. 37. Zacharewicz, Vincenz – 1908 þ. sem.–1910 v. sem. – phil.; 1910 þ. sem. – 6 1911 v. sem. – theol.; (Ponewesch, R.-Lit.); matr. Nr. 3442. 38. Zajonczkowski, Vincenz – 1908 þ. sem.–1912 v. sem.; (Wilna, R.-Polen); 8 phil.; matr. Nr. 3399. Diss.: Zajaczkowski,Vincent (Litauen), J. Duns Scoti Psychologia eiusdem hylemorphismo comparata. Prom. 19. VII. 1912.

1909

39. Borisiewicz, Stanislaus – 1909 þ. sem.–1912 þ. sem.; (Schunskai, R.-Litauen); 7 theol.; matr. Nr. 3818. 40. Dailide, Anton – 1909 þ. sem.–1912 þ. sem.; (Sintautai, R.-Litauen); theol.; 7 matr. Nr. 3819. [1911 05 07 Ðveicarijoje buvo áðventintas kunigu.] 41. Dukszta, Miecislaus – 1909 þ. sem.–1910 þ. sem.; (Sulejow, R.-Polen); phil.; 7 matr. Nr. 3627. 42. Halko, Stanislaus – 1909 þ. sem.–1913 v. sem.; (Vilna); phil.; matr. Nr. 3707. 8 Diss.: v. Halko, Stanislaus (Polen), Richezza, Königin von Polen, Gemah- lin Mieczyslaws II, Freiburg, 1914. Prom. 25. VI. 1913. 43. Niewiarowski, August – 1909 v. sem.–1913 v. sem; (Naumiestis, R.-Litau- 9 en); theol.; matr. Nr. 3527. 44. Piotrowsky, Anton – 1909 v. sem.; (Lapupys, R.-Litauen); phil.; matr. 1 Nr. 3598. 45. Plater – Zyberg, Comte G. – 1909 v. sem.–1910 þ. sem.; (Wilna); jur.; matr. 3 Nr. 3570. 46. Raschtutis, Nicodemus – 1909 þ. sem.–1910 v. sem. – phil.; 1910 þ. sem.–1913 9 þ. sem. – theol.; (Kaunas, R.-Litauen); matr. Nr. 3648. 47. Schulte, Simon, dr. phil. – 1909 þ. sem.–1910 þ. sem.; (Wieksni/Wieksny); 3 theol.; matr. Nr. 3809. 48. Vailokaitis, Joseph – 1909 v. sem.; (Syntowty, R.-Litauen); phil.; matr. 1 Nr. 3587. 49. Valaitis, Jérome – 1909 v. sem.; (Wilkauwiskis, R.-Lit); theol.; matr. 1 Nr. 3526.

227 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Semestrø Nr. Studentas skaièius 1910

50. Joczonis, Casimir – 1910 v. sem.–1912 v. sem. – phil.; 1912 þ. sem.–1913 v. 7 sem. – jur.; (Godlevo, Russland); matr. Nr. 3854. 51. Moroz, Johann – 1910 v. sem.; (Druja, R.-Litauen); theol.; matr. Nr. 3825. 1 52. Wojtkiewicz, Joseph – 1910 v. sem.–1912 v. sem.; (Baltraki, R.-Polen); theol.; 5 matr. Nr. 3888. Diss.: Woytkiewicz, Joseph (Pologne), Educationis moralis fundamenta sec. S. Thomam. Prom. 25. VII. 1912. 53. Valentejus, Joseph – 1910 þ. sem.–1914 v. sem.; (Naujatok, U. S. A.); theol.; 8 matr. Nr. 4041.

1911

54. Dworanowski, Vincenz – 1911 þ. sem.–1912 v. sem.; (Seiny, R.-Litauen); 2 theol.; matr. Nr. 4220. 55. Kosak (Kozak), Julian – 1911 þ. sem.–1913 v. sem.; (Kalakiemis, R.-Litau- 4 en); theol.; matr. Nr. 4254. 56. Kuderko, Felix – 1911 þ. sem.–1913 v. sem.; (Seyny, R.-Litauen); theol.; 4 matr. Nr. 4219. 57. Naruszewicz, Marie – 1911 þ. sem.–1912 v. sem.; (Szaki, R.-Polen); phil.; 2 matr. Nr. 4290. 58. Nowicki, Pius Justinus – 1911 þ. sem.–1912 v. sem.; (Seiny, R.-Litauen); 2 theol.; matr. Nr. 4218. 59. Polonskis, Ladislaus – 1911 þ. sem.–1912 þ. sem.; (Vilna, R.-Polen); theol.; 4 matr. Nr. 4143. 60. Ruszkis, Joseph – 1911 þ. sem.–1914 v. sem.; (Mataiciai, R.-Litauen); theol.; 6 matr. Nr. 4238. 61. Strikas, Johannes – 1911 þ. sem.–1912 þ. sem.; (Kowno, R.-Polen); theol.; 3 matr. Nr. 4312.

1912

62. Bistras, Léon – 1912 v. sem.; 1914 v. sem.; 1919 þ. sem.–1920 þ. sem. – phil.; 5 (Libau, Russland; Sejny, Lituanie); phil.; matr. Nr. 4403, 4964. Diss.: Bistras, Leo (Litauen), Die Rechtfertigung des Guten oder die Moralphilosophie W. Solovjevs, Kaunas, 1922. Prom. 19. I. 1921. [Leonas Bistras (1890–1971), politinis veikëjas, Genevos universitete vienerius metus (1911) studijavo medicinà.] 63. Bogdanowicz, Céc. – 1912 v. sem.–1918 þ. sem; (Wilna, R.-Polen); phil.; 13 matr. Nr. 4405. 64. Dzimidowicz, Ladislas – 1912 v. sem.–1916 þ. sem.; 1917 þ. sem.; (Kroze, 11 R.-Polen); phil.; matr. Nr. 4413. [Jo slapyvardis – Daumantas]

228 Archivum Lithuanicum 6 Semestrø Nr. Studentas skaièius 65. Gerulis, Pierre – 1912 v. sem.–1914 v. sem.; (Balszoniszki, R.-Lit.); phil.; 5 matr. Nr. -. 66. Keraitis, Anton – 1912 þ. sem.–1913 v. sem. – theol.; 1913 þ. sem.–1914 v. 4 sem. – phil.; (Laukagalis, R.-Litauen); matr. Nr. 4632. 67. Kulikowski, Vincenz – 1912 þ. sem.–1914 þ. sem.; (Viscekaimio, R.-Litauen); 5 theol.; matr. Nr. 4534. 68. Milimas, Alexander – 1912 þ. sem.–1913 þ. sem.; (Chwaidaine, R.-Lit.); 3 theol.; matr. Nr. 4633. 69. Purycki, Joseph, dr. th. – 1912 þ. sem.–1914 v. sem. – theol.; 1914 þ. sem.– 10 1917 v. sem. – phil.; matr. Nr. 4635. Diss.: Puryckis, Joseph (Litauen), Die Glaubensspaltung in Litauen im XVI. Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569, Freiburg, 1919. Prom. 25. VII. 1916. [Juozas Puric- kis (1883–1934) – kunigas, visuomenës veikëjas, publicistas. Mokësi Þe- maièiø kunigø seminarijoje, baigë Peterburgo dvasinæ akademijà (1912). Purickis dalyvavo visose Ðveicarijoje vykusiose politinëse konferencijose (Berno, Lozanos), ruoðë propagandinæ ir informacinæ medþiagà, buvo ávairiø Ðveicarijoje veikusiø politiniø draugijø, komitetø („Lituania“, Lie- tuviø informacinio biuro, Lietuvos atstatymo draugijos, Ðveicarijos lie- tuviø tarybos, Vykdomojo lietuviø komiteto Lietuviø dienai rengti ir kt.) narys ir sekretorius. Dirbo Litauen ir Pro Lituania. 70. Sakianis, Julian – 1912 þ. sem.; (Wabalninkas, R.-Lith.); theol.; matr. Nr. -. 1 71. Simaitis, Anton – 1912 þ. sem.–1913 v. sem.; (Radziviliszki, R.-Lith.); phil.; 2 matr. Nr. 4595. 72. Valaitis, Anna – 1912 v. sem.; (Pojczierze, R.-Lith.); phil.; matr. Nr. 4384. 1

1913

73. Ciechanowska, Frl. J. – 1913 þ. sem.–1914 þ. sem.; (Wilna, R.-Polen); jur.; 3 matr. Nr. 4729. 74. Czesaitis, Ignatius – 1913 þ. sem.–1918 v. sem.; (Igliauka, R.-Litauen); theol.; 10 matr. Nr. 4738. Diss.: Cesaitis, Ignace (Lithuania), Fortitudo praecipua characteris virtus, Mariampoli, 1929. Prom. 23.VII. 1919. 75. Cybulski, Michel – 1913 þ. sem.–1914 þ. sem.; (Stanczyki, R.-Litauen); theol.; 3 matr. Nr. 4710. 76. Kasperowicz, Anton – 1913 þ. sem.–1914 v. sem.; (Bancze, R.-Litauen); 2 theol.; matr. Nr. 4767. 77. Stefanowicz (Steponaitis), Anton – 1913 v. sem.–1917 þ. sem.; 1919 þ. sem.– 13 1920 þ. sem.; (Trabischki, R. Litauen); phil.; matr. Nr. 4729, 4717. [Antanas Steponaitis (1883–1964) – kunigas kanauninkas, istorikas. Baigë Seinø dvasinæ akademijà (1908). Prasidëjus Pirmajam pasauliniam karui, su

229 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Semestrø Nr. Studentas skaièius Ðveicarijoje likusiais Juozu Purickiu ir Vladu Daumantu organizavo lietu- viðkà veiklà. Pasidalijus darbo barais, Steponaitis rûpinosi labdara. Lan- kydamas belaisvius Vokietijoje, kelis kartus gavo leidimà nuvykti á Lie- tuvà. Taip jis teikdavo þiniø Lietuvos veikëjams ið uþsienio, o uþsienyje veikiantiems – ið Lietuvos. Baigæs studijas Fribourge, gráþo á Lietuvà. 1944 metais pasitraukë á Vokietijà.]

1915

78. Abromaitis, Ignace – 1915 v. sem.–1920 þ. sem.; (Plingis/Plyngis, Russie/ 12 R., Litauen); theol.; matr. Nr. 5226. 79. Bernotas, Joseph – 1915 v. sem.–1915 þ. sem.; (Schenandoach, U. S. A.); 2 theol.; matr. Nr. 5236. 80. Zugzda, Joseph – 1915 þ. sem.–1917 v. sem.; (Brooklyn, U. S. A.); theol.; 4 matr. Nr. 5349.

1916

81. Salkauskis, Stanislas – 1916 v. sem.–1918 þ. sem.; (Kaunas, R. Litauen/ 6 Litauen); phil.; matr. Nr. 5435. Diss.: Salkauskis, Stanislaus (Lithuanie), L’óme du monde dans la philosophie de Wladimir Soloviev, Berlin, 1921. Prom. 12. III. 1920. [Stasys Ðalkauskis (1886–1941) á Ðveicarijà atvyko 1915 metais, Antano Dambrausko-Jakðto rûpesèiu gavæs „Motinëlës“ stipendi- jà. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuviø draugijos nuo karo nuken- tëjusiems ðelpti centrinis komitetas paskyrë Ðalkauská savo ágaliotiniu Ðveicarijoje. Ágaliotinio pareigø 1916 metais atsisakë, bet ir toliau aktyviai dalyvavo lietuviø studentø draugijos „Lituania“ veikloje, 1916 05 30– 1916 06 04 – Lozanoje vykusioje politinëje konferencijoje. Svarbiausi Ðalkauskio Fribourge paraðyti veikalai: Sur les confins de deux mondes (1919) ir La Lithuanie religieuse (1919), kuris iðëjo kun. dr. Antano Viskan- to (apie 1875–1940) vardu. Studijø metu Fribourge Ðalkauskis projektavo katalikiðkojo elito sàjûdá „Romuva“.] 82. Tamoszaitis, Izidor – 1916 þ. sem.–1919 þ. sem.; (Skirstymoni, R.-Litauen); 7 phil.; matr. Nr. 5508. Diss.: Tamosaitis, Isidor (Litauen), Das erkenntnistheo- retische Problem in der Philosophie Wladimir Solovjevs. Prom. 12. VI. 1920. [Izidorius Tamoðaitis (1889; uþëjus sovietams iðtremtas, mirë Kras- nojarske) – kunigas. Aktyviai dirbo „Lituania“ veikloje. 1919 03 07–13 da- lyvavo Tautø lygos konferencijoje Berne. Iðleido Mémoires des délégués li- tuaniens à la Conférence de la Ligue des Nations à Berne. Nuo 1933 metø dir- bo organizaciná Lietuviø ir ðveicarø draugijos darbà.] 83. Viskont, Anton – 1916 þ. sem.; (Rubulai, R. Litauen); phil.; matr. Nr. 5640. 1

230 Archivum Lithuanicum 6 Semestrø Nr. Studentas skaièius 84. Wilimowicz, Adam – 1916 þ. sem.–1918 v. sem.; 1921 þ. sem.–1922 v. sem.; 7 (Sclawa/Schilawu, R. Polen/Litauen); jur.; matr. Nr. 5591, 5881.

1918

85. Andziulis/Andziulyte, M. A. – 1918 v. sem.–1922 v. sem.; (Smalnytscha, 9 Litauen); phil.; matr. Nr. 5967. Diss.: Andziulyte, Marie (Litauen), Die Anfänge des Bistums Somaiten, Kaunas, 1937. Prom. 3. II. 1923. 86. Mikolaytis/Mykolaitis, Vincenz – 1918 v. sem.–1922 v. sem.; phil.; (Pilatis- 9 ki/Pilatiskiai, Litauen); matr. Nr. 5964. Diss.: Mykolaitis, Vincas (Lithua- nie), L’Esthétique de Vladimir Soloviev, Würzbourg, 1923. Prom. 22. VII. 1922. [Vincas Mykolaitis (1893–1967) á Ðveicarijà atvyko po studijø Seinø kunigø seminarijoje ir Peterburgo dvasinëje akademijoje.] 87. Pakstas, Kazys – 1918 þ. sem.; 1919 þ. sem.–1921 v. sem. – jur.; 1921 þ. sem.– 8 1922 þ. sem. – r. nat. (Uspaliai/Kpsaliai, Lituanie); matr. Nr. 5549. Diss.: Pakstas, Kazys (Lithuanie), Le climat de la Lithuanie, Klaipëda, 1926. Prom. 15. III. 1923. 88. Piotrowski/Petrauskaite, Anna – 1918 v. sem.–1922 v. sem.; (Ischalin/ 9 Isalinas, Litauen/Lituanie); phil.; matr. Nr. 5963. 89. Romanowski, E. – 1918 v. sem.–1919 v. sem.; (Klausutchi, Litauen); phil.; 3 matr. Nr. 5965. 90. Sakowicz, Kasimir – 1918 v. sem.–1918 þ. sem.; (Lipniski, Litauen); phil.; 2 matr. Nr. 6000. 91. Tyszkiewicz, André – 1918 þ. sem.–1919 þ. sem.; 1922 þ. sem.–1923 þ. sem.; 6 (Wilna); jur.; matr. Nr. 5127, 1122. 92. Zylewicz/Zylevicius, Heinrich – 1918 v. sem.–1922 v. sem.; (Petrograd, 9 Russie/Triskiai, Papile, Lituanie); theol.; matr. Nr. 6028. 93. Zylewicz, Julie – 1918 þ. sem.–1919 þ. sem.; (Petrograd, Russie); phil.; matr. 3 Nr. 6034. 94. Urneschis/Urnezyte Ursula/Ursule – 1918 v. sem.–1922 v. sem.; (Schau- 9 len/Siauliai, Litauen); phil.; matr. Nr. 5966.

1919

95. Ambraziejute, Marie – 1919 þ. sem.–1923 þ. sem.; (Panausupis, Lithuanie); 9 phil.; matr. Nr. 6380. Diss.: Ambraziejute, Maria (Litauen), Studien über die Johanniter-Regel, Fribourg, 1929. Prom. 22. XII. 1923. 96. Jucaitis, Pranas – 1919 þ. sem.; (Kjaulupe, Lituanie); r. nat.; matr. Nr. 5208. 1 97. Navikas/Navickas, Jonas – 1919 þ. sem.–1922 v. sem.; (Visbalis/Virbalis, 6 Lithuanie); theol.; matr. Nr. 5372. Diss.: Navickas, John (U. S. America), The Doctrine of Saint Cyprian on the Sacraments, Würzburg, 1924. Prom. 25. VII. 1922.

231 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Semestrø Nr. Studentas skaièius 98. Turauskas, Eduard – 1919 v. sem.–1920 v. sem. – phil.; 1920 þ. sem.–1922 7 v. sem. – jur.; (Andrejawas, Litauen); matr. Nr. 5192. 99. Vosilius/Vosilaitë, Anna – 1919 þ. sem.–1921 v. sem.; (Worcester, U. S. A.; 4 Liubava/Liubawas, Lituanie); phil.; matr. Nr. 6342.

1920

100. Granskas, Ladislas – 1920 þ. sem.; 1924 v. sem.–1927 v. sem.; (Krokialaukis/ 8 Patrake, Lit./Lithauen); theol.; matr. Nr. 5654, 1426. Diss.: Granskas, Ladis- las (Lithauen), Das religiöse Problem bei Wladimir S. Solowiew. Prom. 18. VII. 1927. 101. Gutauskas, Joseph – 1920 þ. sem.; (Gielbetis, Lit.); phil.; matr. Nr. 4662. 1 102. Matulaitis, Casimir – 1920 þ. sem.–1923 þ. sem.; (Bitikai, Litauen); phil.; matr. 6 Nr. 1622. Diss.: Matulaitis, Casimir (Lituania), Lex naturalis sive divina, Mariampoli, 1924. Prom. 24. XI. 1923. 103. Pakalka, Nicod. – 1920 þ. sem.–1923 þ. sem.; (Juodalaitis/Juodalaukis, Lit./ 7 Lituanie); phil.; matr. Nr. 5651. 104. Raulinaitis, Pranas – 1920 v. sem.–1922 þ. sem.; (Mariampol/Mariampolis/ 6 Lituanie); jur.; matr. Nr. 5409. Diss.: Raulinaitis, Pranas (Litauen), Die Landwirtschaft im neuen Staate Litauen. Prom. 21. VII. 1922. 105. Ruginis, Klemens – 1920 v. sem.–1923 v. sem.; (Paluschke/Paluske/ Litu- 7 anie); phil.; matr. Nr. 5407. Diss.: Ruginis, Clemens (Litauen), Die pädago- gische Lehre Tolstojs. Prom. 17. VII. 1924. 106. Tamosaitis, Joseph – 1920 þ. sem.–1922 v. sem.; (Waterburg, U. S. A. ); 4 theol.; matr. Nr. 5590. 107. Trukanas, Casimir – 1920 þ. sem.; (Undrelani, Litauen); phil.; matr. 1 Nr. 6305. 108. Tschepulis/Cepulis, Ludwig – 1920 þ. sem.–1923 v. sem.; (Naujasode, Li- 6 tauen, R.-Litauen); r. nat.; matr. Nr. 6563. 109. Zavisza, Stanislas – 1920 þ. sem.–1923 v. sem.; (Odrzykon, Pologne); theol.; 6 matr. Nr. 5586.

1921

110. Borysiewicz, Vincent – 1921 þ. sem.; (Bebrininkai, Lit.); theol.; matr. 1 Nr. 5163.

1922

111. Podolskis, Vincent – 1922 v. sem.; 1925 þ. sem.–1929 v. sem.; (Kaunas/ 9 Virbalis, Lituanie); theol.; matr. Nr. 5956. Diss.: Padolskis, Vincent (Lithu- anie), L’idée du sacrifice de la Croix dans l’Epitre aux Hébreux, Vilkevis- kis, 1935. Prom. 9. I. 1930.

232 Archivum Lithuanicum 6 Semestrø Nr. Studentas skaièius 1923

112. Ambrozaitis, Kazys – 1923 þ. sem.–1925 v. sem.; (Georgenburg/Georgen- 4 berg, Lit.); phil.; matr. Nr. 1407. Diss.: Ambrozaitis, Kazimieras (Litauen), Die Staatslehre Wl. Solowjews, Paderborn, 1927. Prom. 17. VII. 1925.

113. Jatulis, Eduard – 1923 þ. sem.–1925 v. sem.; (Plikeliai, Litauen); jur.; matr. 4 Nr. 1269. 114. Leimonas, Joseph – 1923 þ. sem.–1927 v. sem.; (Gudeliai, Lituanie); jur.; 8 matr. Nr. 1286. 115. Radzevicius, Peter – 1923 v. sem.–1925 þ. sem.; (Kaunas, Litauen); jur.; 6 matr. Nr. 1184. 116. Remeika, Jean – 1923 þ. sem.; (Swistopol, Litauen); phil.; matr. Nr. 1320. 1 117. Ussaris, Stanislaus – 1923 þ. sem.; (Zmadkia, Lithauen); teol.; matr. 1 Nr. 1395.

1924

118. Adomaitis, Julia – 1924 v. sem.–1925 v. sem.; (Obschrutai, Lith); phil.; matr. 3 Nr. 1413. 119. Lagis, Paul – 1924 v. sem.–1926 v. sem.; (Salociai, Lithauen); phil.; matr. 5 Nr. 1412. 120. Matulaitis, Joseph – 1924 v. sem.–1926 v. sem.; (Greikonys, Lithauen); jur.; 5 matr. Nr. 1478. Diss.: Matulaitis, Joseph (Litauen), Die Entwicklung der gesetzlichen Arbeiterkrankheits- und Unfallfürsorge in Litauen. Prom. 20. VII. 1926. 121. Meskauskas, Peter – 1924 þ. sem.–1926 v. sem.; (Panevezys, Lithauen); jur.; 4 matr. Nr. 1590. 122. Mitsuta, Domas – 1924 v. sem.–1925 þ. sem.; (Majuciai, Lithauen); jur.; matr. 4 Nr. 1452. Diss.: Mitsuta, Damas (Litauen), Finanzpolitische Anschauungen von Bülow-Cammerow. Prom. 20. VII. 1926. 123. Neviera, Florian – 1924 þ. sem.; (Maguny, Wilna); phil.; matr. Nr. 1630. 1 124. Orvidaitë, Sophie – 1924 v. sem.–1924 þ. sem.; (Schaulen, Lithauen); r. nat.; 2 matr. Nr. 1421. 125. Poleski/Polessky, Raphael – 1924 þ. sem.–1925 v. sem.; (Kaujas, Litauen); 2 jur.; matr. Nr. 1612. Diss.: Pollesky, Raphael (Litauen), System der Han- delsverträge der baltischen Randstaaten, Riga, 1926. Prom. 29. V. 1925. 126. Rutenberg, Gregor – 1924 þ. sem.–1925 v. sem.; (Papile, Litauen); jur.; matr. 2 Nr. 1623. Diss.: Rutenberg, Gregor (Lithauen), Die baltischen Staaten und das Völkerrecht, Riga, 1928. Prom. 6. III. 1925.

233 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Semestrø Nr. Studentas skaièius 1925

127. Antanaitis, Salomon – 1925 þ. sem.–1926 v. sem.; (Sodre, Litauen); r. nat.; 2 matr. Nr. 1717. 128. Szykier, Caroline – 1925 þ. sem.–1926 v. sem.; (Kaunas, Lithuanie); phil.; 2 matr. Nr. 1955. 129. Tulauskaite, Marie – 1925 þ. sem.–1928 þ. sem.; (Kaunas, Lithuanie); phil.; 7 matr. Nr. 1961. 130. Urmanowicz, Valentin – 1925 þ. sem.–1927 v. sem.; (Wilna); theol.; matr. Nr. 4 1963. Diss.: Uromanowicz, Valentin (Pologne), De formatione virtutum a caritate, Mostar, 1920. Prom. 6. III. 1930.

1926

131. Kirzner, Wulf – 1926 þ. sem.–1927 v. sem.; (Oniksti, Lithauen); phil.; matr. 2 Nr. 2271. Diss.: Kirzner, Wulf (Lithuanie), The Literary Position of R. Joseph Gara and R. Barukh b. Samuel and their Commentary of Eccle- siastes. Prom. 24. I. 1928. 132. Siew, Silbermann – 1926 v. sem.–1926 þ. sem.; (Kaunas, Lithauen); jur.; 2 matr. Nr. 2062. Diss.: Siew, Liebermann (Litauen), Der Auslieferungsver- trag zwischen Litauen und den Vereinigten Staaten von Amerika vom 9. April 1924, Berlin, 1932. Prom. 28. I. 1927.

1927

133. Fainas, Gregas – 1927 v. sem.–1929 v. sem.; (Kaunas, Lithuanie); jur.; matr. 4 Nr. 2365. 134. Gustaitytë, G. – 1927 v. sem.–1928 v. sem.; phil.; matr. Nr. 2440. 2 135. Kliausis, Ignaz – 1927 v. sem.; (Pasvitinys, Lith.); phil.; matr. Nr. 2296. 1

1928

136. Kaschkelis, Joseph – 1928 v. sem.–1929 þ. sem.; (Gudziunai, Litauen); jur.; 4 matr. Nr. 2635. 137. Morkelytë, Elis. – 1928 þ. sem.–1929 þ. sem.; 1930 þ. sem.–1931 v. sem.; 5 (Kaunas, Lithuanie); phil.; matr. Nr. 2788. 138. Navickas, Joseph – 1928 þ. sem.–1929 v. sem. – phil.; 1929 þ. sem.–1933 þ. 18 sem.; 1938 þ. sem.–1939 v. sem. – theol.; 1948 þ. sem.–1950 v. sem.; 1956 þ. sem. – phil.; (Gudeliai/Vilkaviskis/Vilkavickis, Lithuanie); matr. Nr. 2681. 139. Sitcas, Salomon – 1928 þ. sem.–1929 v. sem.; (Siauliai, Lithauen); jur.; matr. 2 Nr. 2809. 140. Sliesoraitis, Georg – 1928 þ. sem.–1929 v. sem.; (Kaunas, Lithauen); jur.; 2 matr. Nr. 2837.

234 Archivum Lithuanicum 6 Semestrø Nr. Studentas skaièius 1930

141. Jurasaitis, Nik. – 1930 þ. sem.–1931 v. sem.; (Kaunas, Lith.); jur.; matr. 2 Nr. 3797.

1931

142. Iwanter, Meyer – 1931 v. sem.–1931 þ. sem.; 1933 þ. sem.–1939 v. sem.; 4 (Wilna, Pologne); r. nat.; matr. Nr. 3575.

1934

143. Paliokas, Balis – 1934 v. sem.; (Pasvalys, Lith.); jur.; matr. Nr. 4880. 1

1935

144. Milius, Anton – 1935 þ. sem.–1937 þ. sem.; (Seirijensis, Lithauen); theol.; 5 matr. Nr. 5412.

1936

145. Deksnys, Antanas – 1936 þ. sem.–1939 þ. sem. – phil.; 1940 þ. sem. – theol.; 8 (Buteniskis, Litauen); matr. Nr. 5699.

1942

146. Gowor, Lidia – 1942 v. sem.–1943 v. sem.; (Wilno, Pologne); med.; matr. 3 Nr. 7819. 147. Korzewnikówna, Jadw. – 1942 v. sem.–1943 v. sem.; med.; matr. Nr. 7842. 3

1943

148. Ðaulys, Birutë-Janina – 1943 þ. sem.–1944 v. sem.; (Balsenai, Litauen); phil.; 2 matr. Nr. 8483.

1945

149. Bastakys, Pranas – 1945 þ. sem.; (Lithuanie); theol.; matr. Nr. 9327. 1 150. Kairys, Antanas – 1945 þ. sem.–1947 v. sem.; (Raguwa, Lithuanie); r. nat.; 4 matr. Nr. 9428. 151. Kleinytë, Liliane – 1945 þ. sem.; (Kaunas, Lithuanie); med.; matr. Nr. 9433. 1 152. Klupsaité, Gailute – 1945 þ. sem.–1946 þ. sem.; (Lithuanie); med.; matr. Nr. 3 9435. 153. Matukas, Algirdas – 1945 m. þ. sem.–1947 þ. sem.; med.; matr. Nr. 9448. 5 154. Peciulionyte, Joana – 1945 þ. sem.; (Kaunas, Lithuanie); med.; matr. 1 Nr. 9470. 155. Steponavicius, Jurgis – 1945 þ. sem.–1946 v. sem.; (Schaulen, Lithuanie); 2 med.; matr. Nr. 9513.

235 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Semestrø Nr. Studentas skaièius 156. Stundzia, Bronius – 1945 þ. sem.–1948 v. sem.; (Kaunas, Lithuanie); r. nat.; 2 matr. Nr. 9517. 157. Zukauskas, Algirdas – 1945 þ. sem.–1946 v. sem.; (Schaulen, Lithuanie); 2 med.; matr. Nr. 9555. 1947 158. Hrynkiewicz, Cezaria – 1947 v. sem.–1948 v. sem.; (Wilno, Pologne); phil.; 3 matr. Nr. 10186. 1950 159. Burzdzius, Joseph – 1950 þ. sem.–1953 þ. sem.; (Naumiestis, Lithuanie); 8 phil.; matr. Nr. 11548. 1959 160. Topkins, Grazina – 1959 þ. sem.–1961 þ. sem.; (Pajon, Lithuanie); med.; matr. 4 Nr. 15506.

2 PRIEDAS. FRIBOURGO UNIVERSITETE LIETUVIØ APGINTOS DISERTACIJOS1

Nr. Pavardë, vardas Disertacijos pavadinimas

I. Teologijos fakultetas

1. Buczys, Franz Úw. Stanisùaw Biskup Krakowski, Cracovie, 1902. (Prom. 25. VII. 1924) 2. Cesaitis, Ignace Fortitudo praecipua characteris virtus, Mariampoli, 1929. (Prom. 23. VII. 1919) 3. Granskas, Ladislas Das religiöse Problem bei Wladimir S. Solowiew. (Prom. 18. VII. 1927) 4. Matulewicz, Georg Doctrina Russorum de statu justitiae originalis, Cracovie, 1903. (Prom. 19. VII. 1902) 5. Navickas, John The Doctrine of Saint Cyprian on the Sacraments, Würzburg, 1924. (Prom. 25. VII. 1922) 6. Padolskis, Vincent L’idée du sacrifice de la Croix dans l’Epitre aux Héb- reux, Vilkeviskis, 1935. (Prom. 9. I. 1930)

1 Disertacijø sàraðas sudarytas pagal: Les Fribourg. Autorités, professeurs et étudiants: théses de doctorat ä l’université de Fribourg 1894–1962, Fribourg, 1894–1962; Univer- depuis sa fondation en 1889 jusqu’au 1er sité de Fribourg. Rapport sur l’année académi- Mars 1936 par N[icolas] Weyrich, Fribourg: que, 1899–1940, Fribourg, 1901–1941. Imprimerie St-Paul, 1936; Université de

236 Archivum Lithuanicum 6 Nr. Pavardë, vardas Disertacijos pavadinimas 7. Senkus, Johann Der Prophet Balaam, eine exegetische Studie. (Prom. 21. VI. 1902) 8. Uromanowicz, Valentin De formatione virtutum a caritate, Mostar, 1920. (Prom. 6. III. 1930) 9. Woytkiewicz, Joseph Educationis moralis fundamenta sec. S. Thomam. (Prom. 25. VII. 1912)

II. Filosofijos fakultetas

10. Ambraziejute, Maria Studien über die Johanniter-Regel, Fribourg, 1929. (Prom. 22. XII. 1923) 11. Ambrozaitis, Kazimieras Die Staatslehre Wl. Solowjews, Paderborn, 1927. (Prom. 17. VII. 1925) 12. Anziulyte, Marie Die Anfänge des Bistums Somaiten, Kaunas, 1937. (Prom. 3. II. 1923) 13. Augustaitis, Franz Die litauischen Elemente in der polnischen Frühro- mantik, Krakau, 1911. (Prom. 2. VII. 1911) 14. Bistras, Leo Die Rechtfertigung des Guten oder die Moralphiloso- phie W. Solovjevs, Kaunas, 1922. (Prom. 19. I. 1921) 15. Gustaitis, Matthias Die Krimschen Sonette des Adam Mickiewicz. (Prom. 22. VII. 1903) 16. v. Halko, Stanislaus Richezza, Königin von Polen, Gemahlin Mieczyslaws II, Freiburg, 1914. (Prom. 25. VI. 1913) 17. Kirzner, Wulf The Literary Position of R. Joseph Gara and R. Barukh b. Samuel and their Commentary of Ecclesiastes. (Prom. 24. I. 1928) 18. Matulaitis, Casimir Lex naturalis sive divina, Mariampoli, 1924. (Prom. 24. XI. 1923) 19. Mykolaitis, Vincas L’Esthétique de Vladimir Soloviev, Würzbourg, 1923. (Prom. 22. VII. 1922) 20. Naujokas, Jean De causa finali apud Anaxagoram, Socratem et Plato- nem, Fribourg, 1903. (Prom. 19. XII. 1902) 21. Perkunas, Vincenz Metaphysische Grundlagen der Moral Tolstojs. (Prom. 1. VI. 1911) 22. Puryckis, Joseph Die Glaubensspaltung in Litauen im XVI. Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569, Freiburg, 1919. (Prom. 25. VII. 1916) 23. Ruginis, Clemens Die pädagogische Lehre Tolstojs. (Prom. 17. VII. 1924) 24. Rymowicz, Vincent Die Philosophie des Joseph Goluchowski, Fribourg, 1903. (Prom. 21. III. 1903) 25. Salkauskis, Stanislaus L’âme du monde dans la philosophie de Wladimir So- loviev, Berlin, 1921. (Prom. 12. III. 1920)

237 Lietuvos kultûriniai ir 0 0 00 0 akademiniai ryðiai su 0 00 0 Ðveicarija0XVI–XX amþiuje 0 0 00 0 Nr. Pavardë, vardas Disertacijos pavadinimas 26. Stankiewicz, Joseph L’instruction primaire en Russie, Fribourg, 1900. (Prom. 3. XI. 1899) 27. Tamosaitis, Isidor Das erkenntnistheoretische Problem in der Philosophie Wladimir Solovjevs. (Prom. 12. VI. 1920) 28. Totoraitis, Johann Die Litauer unter dem König Mindove bis zum Jahre 1263, Freiburg, 1905. (Prom. 16. V. 1904) 29. Zajaczkowski, Vincent J. Duns Scoti Psychologia eiusdem hylemorphismo comparata. (Prom. 19. VII. 1912)

III. Teisës fakultetas A. Teisë

30. Pollesky, Raphael System der Handelsverträge der baltischen Rand- staaten, Riga, 1926. (Prom. 29. V. 1925) 31. Rutenberg, Gregor Die baltischen Staaten und das Völkerrecht, Riga, 1928. (Prom. 6. III. 1925) 32. Siew, Liebermann Der Auslieferungsvertrag zwischen Litauen und den Vereinigten Staaten von Amerika vom 9. April 1924, Berlin, 1932. (Prom. 28. I. 1927)

B. Politiniai ir ekonomikos mokslai

33. Maliauskis, Antoine L’union du Sud-Est des Syndicats agricoles, Louvain, 1912. (Prom. 11. VII. 1912) 34. Matulaitis, Joseph Die Entwicklung der gesetzlichen Arbeiterkrankheits- und Unfallfürsorge in Litauen. (Prom. 20. VII. 1926) 35. Mitsuta, Damas Finanzpolitische Anschauungen von Bülow-Camme- row. (Prom. 20. VII. 1926) 36. Raulinaitis, Pranas Die Landwirtschaft im neuen Staate Litauen. (Prom. 21. VII. 1922)

IV. Gamtos mokslai

37. Jacunski, Joseph I. Untersuchungen eines Erdöls. II. Über Zersetzung von festen und flüssigen Kohlenwasserstoffen mittelst Druck und Hitze, Freiburg, 1898. (Prom. 10. VII. 1898) 38. Koncza, Mathias Contribution géographique et topographique à l’étude des cirques de montagnes, Fribourg, 1909. (Prom. 21. III. 1908) 39. Pakstas, Kazys Le climat de la Lithuanie, Klaipëda, 1926. (Prom. 15. III. 1923)

238 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Giedrius Subaèius University of Illinois at Chicago Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Grafemos <µ> netektis Lietuvos µpaudiniuose

Senøjø raðtø tyrëjai yra pastebëjæ, kad Didþiojoje Lietuvoje apie XIX amþiaus pradþià ið lietuviðkø spaudiniø dingo ilgoji <µ> raidë. Iki tol ji vartota þodþio pradþios ir vidurio pozicijoje, o þodþio pabaigoje spausdinta trumpoji . Vëliau visose pozicijose ávesta viena , o ilgosios <µ> atsisakyta. Ðio straipsnio tikslas yra nustatyti lûþio momentà, kada Lietuvos spaustuvininkai, spausdinæ lotyniðkàja antikva, atsisakë ilgosios <µ>, ir sugretinti Didþiosios Lietuvos spaustuviø darbo tendencijas su Europos tipografijos naujovëmis. Ilgosios <µ> atsisakymas – tai ne tik vienos raidës iðmetimas, bet ir raidþiø rinkiniø susisteminimas. Didþiõsios raidës atitikmens ilgoji <µ> niekada neturëjo, tad jos atsisakius lotyniðkosios antikvos raidyno maþøjø raidþiø rinkiniai pirmà kartà istorijoje ëmë atitikti didþiøjø raidþiø rinkinius. Kità neatitikimà – dviejø maþøjø raidþiø ir koreliavimà tik su viena didþiàja – Lietuvos spaustuvi- ninkai panaikino apie XVIII amþiaus vidurá1. Tada didþiøjø raidþiø rinkinys buvo papildytas, o nagrinëjamuoju atveju – maþøjø rinkinys sumaþintas. Koreliacija pasidarë tiksli, tinkama daugeliui Europos ir kitø kontinentø lotyniðkàja antikva spausdinamø raðtø. Tokios koreliacijos niekada nepasiekë gotikiniai Europos ðrif- tai, juose visada iðliko maþøjø raidþiø, neturëjusiø atitikmenø tarp didþiøjø (pa- vyzdþiui, <µ>, <ß>).

1. RAIDÞIØ <µ> IR VARTOSENA KAI KURIUOSE EUROPOS SPAUDINIUOSE. Europos kraðtuose, vartojusiuose lotyniðkàjà antikvà, ilgosios <µ> spausdinimas kartais svyravo, bet iki XVIII amþiaus pabaigos vyravo tokia jos distribucija: <µ> þodþio pradþioje ir viduryje, – þodþio pabaigoje. Kaip raðo

1 Plg. Giedrius Subaèius, „XVIII–XIX am- þiaus lietuviðkø tekstø grafemos ir “, ALt 5, 2003, 227–262.

239 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 James Mosley, toks pasiskirstymas spaudiniuose labai áprastas, o kursyviniuose rankraðèiuose nuo XVI amþiaus pradþios ilgoji <µ> esà ið viso nevartota2. Berthold Louis Ullman apie humanistø rankraðtiná raðtà (dar prieð spaudos iðradimà) sakë, kad vartojimas ávairavæs. Ið pradþiø ankstesniuose raðtuose dominavusi ilgoji <µ>, protarpiais raðoma vien tik „apvalioji“ , pagaliau trium- favusi gotikinë vartosena – „apvalioji“ þodþio pabaigoje ir ilgoji <µ> kitur3. Taèiau Mosley raðo, kad ir spaudiniuose pasitaikydavo iðimèiø. Ðtai Pierre Mo- reau (Paryþius) 1640–1650 metais rëmësi to meto kaligrafijos tradicija ir ilgosios <µ> spaudiniuose nevartojo. James Ames nevartojo tos raidës Typographical Antiquities (Londonas, 1749), taip pat Ispanijoje – Tomås Lopez Descripción de la Provincia de Madrid (Madridas, 1763). Mosley nuomone, ðie pavyzdþiai rodo Britanijos ir Ispa- nijos spaustuvininkus ëmus prieðintis iracionaliam dviejø formø vartojimui vienai raidei þymëti4. Toliau Mosley samprotauja, kad lemiamas ilgosios <µ> atsisakymas galbût pri- skirtinas Franšois-Ambroise Didot ið Paryþiaus. Jis 1781 metais pradëjæs raiþyti naujo stiliaus raides, Anglijoje þinomas kaip „modernûs ðriftai“5. Taèiau, man regis, tikëtiniau lemiamà ilgosios <µ> atsisakymà, t. y. tam tikrà tipografiná lûþá sieti su garsiojo Italijos karaliðkojo spaustuvininko Parmoje Giam- batistos Bodoni’o (1740–1813) knygø ðriftais. Plaèiau domëjausi ðio spaustuvininko darbais. Kaip ir Didot, Bodoni tais laikais Europoje diktavo ðriftø raiþymo madas. Jau 1775 metais, tad ðeðeriais metais anksèiau uþ Didot, ypaè graþiai parengtoje, vienoje ið áspûdingiausiø Bodoni’o leistø knygø Epithalmia exoticis lingvis reddita6, Bodoni ëmë iðiminëti ið kursyvo ilgàjà <µ>. T. y. tiesus ðriftas dar visur turi ilgàjà <µ>, bet kursyvas kai kuriose vietose (ne visoje knygoje) iðtisai be ilgosios <µ>. Ðtai p. XXII tiesus auµpicatis, ipµo, µingulari, bet kursyvas absque; p. XXVIII tiesus aµµump- µimus, inµcriptionem, noµtrique, µententia, kursyvas nostris, nostro, ossibus, sanguine;

2 James Mosley, „A Note on the Origin and the Gothic usage [round s at the end of a Uµe of the Long S“, 2000 (autoriaus at- word and the long s elsewhere] triumphs“. siøstas rankraðtis), 1: „From the early six- 4 Mosley 2000, 2: „It is likely that these teenth century, however, writers of the examples in Britain and Spain represent cursive form of the script and the hands the beginning of a rejection by the printer that developed from it (chancery cursive, of the irrational use of two different forms round hand) often made no use at all of for one letter“. long s, and the relaxed and inconsistent 5 Mosley 2000, 2: „The decisive abolition of usage of calligraphers is strikingly differ- the long s is probably due to the Franšois- ent from the rigid practice observed by Ambroise Didot, Paris, who in 1781 initia- printers“. ted the cutting of a new style of type that 3 Berthold Louis Ullman, Ancient Writing and later became known in English as ‘modern Its Influence, New York: Cooper Square face’“. Publishers, Inc., 1963, 142: „There is vari- 6 [Giambatista Bodoni,] EPITHALMIA EXO- ation of practice in regard to s. At first the TICIS LINGVIS REDDITA, PARMAE EX long s of earlier writing dominates; at REGIO TYPOGRAPHEO MDCCLXXV; times only the round s is used; eventually Èikagos Newberry biblioteka: Bon. 1758.

240 Archivum Lithuanicum 6 pabaigos priede p. III tiesus confuµione, giuµto, queµto, regnaµµe, µquarcio, kursyvas iisdem, Musae, secundae, solent, superiores, vetustatem. Tais paèiais 1775-aisiais iðleistoje La Rossana7 Bodoni dar nuosekliai (visuose ðriftuose) vartojo ilgàjà <µ>, plg. formas diµµi 3, µoµpiro 8, µteµµa 23. Ilgàjà <µ> jis spausdino ir po dvejø metø (1777) P. Ireneo Affo’ knygoje Vita del beato Gioanni di Parma8, plg. formas eµµe 131, Hoµtienµis 105, µcriµµe 83. Vëliau dar ir 1778 metø De- Rossi’o knygoje Specimen ineditae et hexaplaris bibliorum versionis Syro-Estratranghe- lae9, plg. poµµediµµe [7], µalutem [9], µiµtimus [11]. Taèiau tais paèiais 1778 metais Bodoni’o leistoje La Faustina10 ilgosios <µ> jau visai nëra, plg. adesso 17, potessi 42, prosegue 55, sol 7, spinge 68. 1779 metø birþelio 30 dienà Bodoni’o iðspausdinta knyga Atti della solenne coro- nazione11 turi dvejopà sistemà. Didesni, maþdaug 8 pt dydþio ðriftai, tiek kursyvi- niai, tiek tiesûs (knygos p. 3–44, 74–85) sistemingai rinkti su ilgàja <µ>, plg. floren- tiµµima 83, noµtri 81, preµente 22, riµpoµe 39, µteµµo 29, µuµµeguente 33, teµtatur 39. Likusi didþioji knygos dalis (knyga turi 296 puslapius) rinkta smulkesniu, maþdaug 6 pt dydþio ðriftu visai be ilgosios <µ>, tik su , plg. impossibile 259, sedi 177, seguir 165, signor 285, suon 138, tesoro 284. Matyti, kad ðitoje knygoje <µ> vartojimas grieþtai siejasi su konkreèiais ðriftais, o ne su kursyvine ar tiesia jø forma. Nedidelëje 6+18 puslapiø knygelëje Theses ex metaphysicis disciplinis selectae12 1780 metais Bodoni vël sistemingai visur vartojo ilgàjà <µ>, plg. Metaphyµicam 3,

7 [Francesco Ottavio Magnocavallo,] LA ROS- 1778 DALLA R. ACCADEMICA DEPU- SANA. TRAGEDIA DEL SIGNOR CONTE TAZIONE DI PARMA. PARMA DALLA FRANCESCO OTTAVIO MAGNOCA- STAMPERIA REALE; Èikagos Newberry VALLO [...] MDCCLXXV [...], PARMA biblioteka: Wing f ZP 735 .B6238. DALLA STAMPERIA REALE; Centrinë 11 ATTI DELLA SOLENNE CORONAZIO- nacionalinë Florencijos biblioteka: Pa- NE FATTA IN CAMPIDOGLIO DELLA lat.12.4.5.29. INSIGNE POETESSA DNA MARIA MAD- 8 [P. Ireneo Affo’,] VITA DEL BEATO GIO- DALENA MORELLI FERNANDEZ PISTO- ANNI DI PARMA SETTIMO GENERAL JESE TRA GLI ARCADI CORILLA OLIM- MINISTRO DI TUTTO L’ORDINE DE’MI- PICA. IMPRESSO NELLA STAMPERIA NORI [...] DESCRITTA DAL P. IRENEO REALE DI PARMA IL DÌ XXX. GIUGNO AFFO’ DI BUSSETO MINOR OSSERVAN- DELL’ ANNO DI NOSTRA RIPARATA TE [...] PARMA DALLA STAMPERIA SALUTE M. DCC. LXXIX; Èikagos New- REALE M.DCC.LXXVII; Pisos universiteto berry biblioteka: Wing ZP 735 .B624. biblioteka: G.g.10.31. 12 THESES EX METAPHYSICIS DISCIPLI- 9 [De-Rossi,] SPECIMEN INEDITAE ET HE- NIS SELECTAE QUAS SUB FAUSTISSI- XAPLARIS BIBLIORUM VERSIONIS SY- MIS AUSPICIIS REGIAE CELSITUDINIS RO-ESTRANGHELAE CUM SIMPLICI AT- MARIAE AMALIAE AUSTRIAE ARCHI- QUE UTRIUSQUE FONTIBUS GRAECO DUCIS HISPANIARUM INFANTIS PAR- ET HEBRAEO COLLATAE CUM DUPLICI MAE, PLACENTIAE, VASTALLAE ETC. LAT. VERS. AC NOTIS [...] PARMAE EX ETC. ETC. DUCIS PUBLICE PROPUG- REGIO TYPOGRAPHEO M. DCC.LXXVIII; NANDAS EXHIBET FRANCISCUS GA- Pisos universiteto biblioteka: Misc.27.6. LEOTTUS COLLEGII LALATTENSIS 10 LA FAUSTINA. COMMEDIA DEL SIGNOR CONVICTOR. PARMAE EX TYPOGRAP- DOTTORE D. PIETRO NAPOLI-SIGNO- HIA REGIA CIŠIŠCCLXXX. CUM APRO- RELLI CHE HA RIPORTATA LA PRIMA BATIONE; Èikagos Newberry biblioteka: CORONA NEL CONCORSO DELL’ANNO Wing f ZP 735 .B6245.

241 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 µenµationes 17, µenµum 9, µermonem [IV], tenuiµµimus 8. Po metø, 1781-aisiais, storoje 8+338 puslapiø knygoje Elogj storici di Christoforo Colombo e di Andrea D’Oria13 Bodoni vël visiðkai atsisakë ilgosios <µ>, plg. : d’assedio 234, questi 283, passagio 45, possenti 75, scoprirete 106, successo 155. Vëlesnës Bodoni’o knygos taip pat be ilgosios <µ>, plg. áklijà knygoje Museo Bodoniano14 ið Bodoni’o knygos, leistos 1782 metais („Parma, R. Tipografia, 1782“). Ðioje áklijoje iðspausdintas labai ámantrus, dekoratyvus, rankraðtá imituojantis ðrif- tas. Jame nebevartojama ilgoji <µ>, nors þodyje d’Eµpagne, turbût dël ankstesnio standarto inercijos, toji <µ> atspausdinta (tokia iðimtis ðiam þodþiui daryta dar ir po trejø metø Bodoni’o laiðke markizui de Cubiéresui [1785], be to, gana raitytu rankà imituojanèiu ðriftu vël atspausta d’Eµpagne15, nors kitur raðyta trumpoji , plg. Monsieur t. p.). Galima teigti, kad Bodoni’o spaustuvë jau 1775 metais pradëjo ið dalies atsisa- kyti kursyvinës ilgosios <µ> (Epithalmia), o 1778-aisiais Faustinà iðleido vien tik su trumpàja . 1779 metais Bodoni 8 pt ðriftà rinko dar su ilgàja <µ> (Atti), bet didþiuma knygos spausdinta 6 pt dydþio ir tik su trumpàja . 1780 metais jis iðleido maþà knygelæ vël su ilgàja <µ> (Theses), bet jau 1781, 1782 metais ir vëliau spausdino vien su . Lemiamà Bodoni’o apsisprendimà turbût rodo 1778-øjø Faustina, iðleista nuo- sekliai be ilgosios <µ>. Bet akivaizdus ir jo svyravimas. Nors jau 1775 metais atsi- rado <µ> atsisakymo pëdsakø, dar ir po Faustinos metus kitus pasitaikydavo knygø, kur dalyje teksto ar ir visame tekste vartota ilgoji <µ>. Tai galëtø bûti tik stilistinis <µ> vartojimas, galbût priklausæs nuo vieno ar kito ðrifto estetiniø ypatybiø. Svarbu, kad Bodoni buvo labai tikslus – tame paèiame tekste, surinktame tuo paèiu ðriftu, nevartodavo ilgosios <µ> pramaiðiui su trumpàja þodþio pradþioje ar viduryje. Tekstas nuosekliai rinktas arba su <µ>, arba be jos. Daugiau kaip po dviejø deðimtmeèiø Didþiosios Lietuvos spaustuvininkai, irgi ëmæ atsisakinëti ilgo- sios <µ>, nebuvo tokie tikslûs ir nuoseklûs. Tarpiniu periodu jie buvo apardæ senàjà sistemà, bet galutinai neávedæ naujosios (daug senosios sistemos rudimentø likæ pramaiðiui su naujàja tame paèiame to paties ðrifto tekste, plg. toliau 2.1.5.). Atrodo, kad Bodoni galëjo pirmiau pereiti prie spaudmenø rinkiniø be <µ> nei Didot. Lemiamà ilgosios <µ> atsisakymà priskirti Didot, kaip kad daro Mosley, neatrodytø tikslu, nes Bodoni bent keleriais metais anksèiau perëjo prie tekstø be ilgosios <µ>. Þinoma, tvirtesniam atsakymui reikëtø nuodugniai iðtirti ir Didot spaudinius.

13 ELOGJ STORICI DI CRISTOFORO CO- 15 Daniel Berkeley Updike, Printing Types. LOMBO E DI ANDREA D’ORIA. PARMA Their History, Forms, and Use. A Study in DALLA STAMPERIA REALE Survivals 2, Cambridge: Harvard Universi- M. DCC. LXXXI CON APPROVAZIO- ty Press; London: Humprey Milford Ox- NE; Èikagos Newberry biblioteka: Wing ford University Press, 1937, 168–169, f ZP 735 .B625. pav. 307(a). 0 0 0 14 Museo Bodoniano. Convegno e mostra Bodo- niana, Parma: Biblioteca Palatina, 1959.

242 Archivum Lithuanicum 6 Vis dëlto tai, kad tiek Bodoni, tiek Didot ëmë gaminti lotyniðkosios antikvos raidþiø rinkinius be <µ>, pasiûlë tonà keisti ortografijà ir tekstuose, spausdinamuo- se kitomis kalbomis. Ðtai JAV leidëjas ir spaustuvininkas, garsus politikos veikëjas, uþ nuopelnus JAV nepriklausomybei iki ðiol vaizduojamas ant 100 doleriø bankno- to ir vadinamas pirmuoju amerikieèiu, Benjaminas Franklinas 1789 metais apgai- lestavo, kad „apvalioji“ vis daþniau vartojama vietoj ilgosios <µ>16.

2. RAIDÞIØ <µ> IR KONKURENCIJA LIETUVOS SPAUDI- NIUOSE. Didþioji Lietuva nebuvo iðimtis – spaustuvininkai èia irgi po truputá pereidinëjo prie naujesnio bûdo: ëmë spausdinti be ilgosios <µ>. Taèiau tai nebuvo labai spartus procesas. Nuo 1778 metø Bodoni’o ávedinëta mada dar ilgokai netu- rëjo sekëjø DL. Lotyniðkàja antikva surinktø lietuviðkø spaudiniø tolesnë apþvalga paspaustuviui padës apèiuopti spaustuvëse vykusá lûþá – kada buvo atsisakoma ilgosios <µ>.

2.1. VILNIAUS AKADEMIJOS IR JUOZAPO ZAVADSKIO SPAUS- TUVË. Apie XVIII amþiaus pabaigà ir XIX amþiaus pradþià bene daugiausia lei- diniø leido Vilniaus akademijos (universiteto) spaustuvë, nuo 1805 metø tapusi Juozapo Zavadskio nuosavybe. Kaip matyti ið jos leidiniø, paskutiná XVIII amþiaus deðimtmetá atsisakyti ilgosios <µ> dar në nemanyta.

2.1.1. Akademijos spaustuvë 1791 metais iðleido Jurgio Kasakauskio rengtà Roþanèiø ðvenèiausios Marijos panos17 (LB I 184, Nr. 505). Èia iðlaikytas tradicinis papildomosios distribucijos santykis tarp <µ> (þodþio pradþios ir vidurio pozicijo- je) ir (þodþio pabaigos pozicijoje), plg. <µ>: Cyreneuµzo 124, iµz 81, muµu 157, paµweykintas 81, µawo 77, µirdies 6; ir plg. : Apreyµzkimas 50, Melµkimes 102, Seµeris 157, úirdimis 77, µmerties 77.

2.1.2. Po trejø metø, 1794-aisiais, Akademijos spaustuvë iðleido Jono Jaknavi- èiaus Ewanjelie Polskie y Litewskie18 (JE) naujà leidimà (LB I 141, Nr. 384), kuriame ilgoji <µ> sistemingai ir nuosekliai vartojama þodþio pradþios ir þodþio vidurio pozicijoje. Pavyzdþiui, pamoksle „Ant paµkutinios Nedielos po Sekminiu Ewan: Mat: S. Pad: 24“ (p. 149–151), maþdaug vieno 151 puslapio tekste raðoma taip

16 David Simpson, The Politics of American pazwaliima Wiresnibys Dwaµyµzkos 17. karta English, 1776-1850, New York, Oxford: pardrukawotas. WILNIUY DRUKARNIEY Oxford University Press, 1986, 40: „Ben- J. K. M. AKADEMIOS MERUSY [sic!] jamin Franklin did write to Noah Webster, 1791; VUB: LR 1291. in 1789, complaining about [...] the in- 18 [Jonas Jaknavièius,] EWANJELIE POL- creasing use of ‘the round s instead of the SKIE y LITEWSKIE TAK NIEDZIELNE long one’“. 0 0 0 JAKO Y WSZYSTKICH SWIÀT. [...] 17 [Jurgis Kasakauskis,] ROZANCIUS PRZEDRUKOWANE R. 1794. w WILNIE SZWÆCIAUSIOS MARYOS PANNOS, YR w Drukarni Królewµkiey przy Akademii; SALDZIAUSY WARDA JEZUS [...] Par VUB: LR 1137.

243 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 (þodþiai pateikiami ne pagal abëcëlæ, o ið eilës): prieµzpaudos, µaule, úwieµibes, µawo, iµz, paµiiudins, paµirodis, wiµos, iµzwis, debeµieµe, µu, Maieµtotu, nuµiuns, µawo, µu, baùµu, µurinks, iµzrinktuoµius, kraµztu, kraµztu, µzaka, µprogµta, iµzwiµite, duriµe, µtoµis. (Papildomo- sios distribucijos iðimtis – wasara.) Toks nuoseklumas iðlaikomas visoje knygoje.

2.1.3. Dar po trejø metø, 1797-aisiais, Akademijos spaustuvë vël iðleido Jurgio Kasakauskio Roþanèiø ðvenèiausios Marijos panos19 (LB I 185, Nr. 507), kur taip pat gana dësningai atitinkamose pozicijose iðlaikë ilgàjà <µ>, plg. atµiprowinieie 101, Chryµtuµuy 182, iµzkùauµe 203, Kalbieµi 161, µiedi 100, µmercia 101, µtiprauµioi 151, µuµimilieµi 208 (nors yra ir Chryµtusa 178).

2.1.4. Akademijos spaustuvë tradicinës sistemos laikësi labai nuosekliai net 1802 metais, tai matyti ið Giesmës apie ðvenèiausià panà Marijà20 (LB I 108, Nr. 275), plg. iµzwiµkiet 47, Nuµiµpakaikiet 47, parµineµz 46, µuµpaudimuµi 46, Wieµzpats 30, Wyµas 38. Kartà net persistengta, t. y. ilgoji <µ> pavartota þodþio galo pozicijoje – µtrieùbaµ 47 (taip kartais vëliau rankraðèiuose paraðydavo ir Dionizas Poðka).

2.1.5. Taèiau 1803 metø Jaknavièiaus Ewanjelie Polskie y Litewskie21 (LB I 142, Nr. 387) leidime jau matyti áprastinës sistemos ardymo þenklø. Paèioje pirmojoje iðtraukoje ið Evangelijø („Ant pirmos Nedielos Adwenta Ewan: Luk: S. Padieime 21“, p. 2–3) þodþio pradþioje ir viduryje dar dominuoja ilgoji <µ>, plg. ið eilës suraðytus atvejus: µawo 2, mieneµio 2, sumayµimo 3, µuiudimo 3, wiµa 3, µwieta 3, iµzwis 3, debeµiey 3, Maieµtotu 3, praµidedantiemis 3, paµakie 3, µproksta 3, waµara 3, izwiµite 3, praµideda 3, iµzµypildis 3. Toje paèioje pozicijoje pasitaikiusios trumpo- sios greièiau atrodo iðimtys negu apsisprendimas: prispaudimas 2, Karaliste 3, Iýtiesa 3, sakau 3. Taèiau arèiau knygos vidurio atsiranda vietø, kur ima vyrauti naujoviðkas ra- ðymas su trumpàja . Ðtai apie 64 puslapá ima dominuoti , plg. iszmetinieie, iszmetie, stebieios, ieszkoie, iszwida, wisoki, karaliste, paskirta, iszgayszinta, sawæ, siùoy ir kt. (bet pasitaikë iµz 64). Ir toliau vyrauja trumpoji , plg. 186 puslapio atvejus ið eilës (ið Evangelijos „Ant paskutinies Niedelos po Sekminiu Ewan: Mat: S. Pad: 24“, p. 184–186): prispaudos, swiesibes, sawa, isz, pasijudins, pasirodis, wisas, iszwis, Debesiese, su, Maiestotu, nusiuns, sawa, su, baùsu, surinks, iszrinktuosius, krasztu, krasztu,

19 [Jurgis Kasakauskis,] ROZANCIUS KA Kaùworyjos Ziamayciu Kloµztoriaus. ISZ- SZWÆNCIAUSIOS MARYOS PANNOS, DRUKAWOTAS Metuµy P. 1802. WIL- YR SALDZIAUSY WARDA JEZUSA [...] NIUY DRUKARNIOY PRI AKADEMIOS;

Par pazwalima Wieresnibys Dwasyszkos 19. VUB: LR 1162. 0 0 0 karta pardrukawotas. WILNIUY Drukarnioy 21 [Jonas Jaknavièius,] EWANJELIE POLS-

Akademijos Metusy 1797; VUB: LR 1256. KIE Y LITEWSKIE TAK NIEDZIELNE JA- 20 GIESMES APE SZWÆCIAUSY PANNA KO Y WSZYSTKICH SWIÀT, [...] PRZE- MARYA, [PE]R STORONY WIENA KUNI- DRUKOWANE R. 1803. w WILNIE. w

GA N.W. ZOKANA SZWÆNTA DOMINI- Drukarni Akademickiéy; VUB: LR 1135.

244 Archivum Lithuanicum 6 sprogsta, wasara, iszwisite, Durise, stosis. Su ilgàja <µ> tame 186 puslapyje yra tik du atvejai – µauùa, µzaka. Vël matyti, kad <µ> ðiame puslapyje tëra epizodiðka. Toliau, 196 puslapyje, vël netikëtai vyrauja ilgoji <µ>: Wieµzpati, iµzwisiu, pirµzto, µzonan, aµztoniu, µu, iµztiesk, pirµzta, iµz, µzonan. Èia vis dëlto jau nemaþa pavyzdþiø su trumpàja ne þodþio gale: rankose, iùeysiu, intikiesiu, Tamosius, stojos, sinay, tiesk, Tamosiau. Dar toliau ðiame 1803 metø JE leidime vël ásivyrauja trumpoji , pavyzdþiui, paèioje knygos pabaigoje, 342–343 puslapyje: wiùusi 342, Jezuso 342, Chrystuso 342, musu 342, duosi 342, ùoska 342, dusios 342, Karalistiey 342, su 342, neiszsakita 342, ùabiausey 342, wisus 342, sirdies 342, sopuleys 342, suspaustu 343, melskis 343 ir kt. (greta ir Iµzganintoio 342, iµzganimo 342, iµz 342). Taigi 1803 metø JE leidime Akademijos spaustuvë jau stengësi atsikratyti <µ> raidës, nors tam tikrais periodais ji ir vyrauja. Matyt, jau norëta pereiti prie nau- jesnës raðybos, taèiau nesugebëta nuosekliai jos pritaikyti. Kadangi <µ> raidës vartojimas svyruoja nuo dominuojanèios pozicijos iki beveik nesanèios (ir taip bent kelis kartus per visà tekstà), tai bûtø galima spëti, kad knygà rinko ne vienas rinkëjas, ir nors stengtasi vengti ilgosios <µ>, taèiau turbût ne visiems rinkëjams vienodai pavyko atsikratyti senø ágûdþiø. Ðiaip ar taip, 1803 metø JE leidimas yra lûþio pradþia Akademijos spaustuvëje. Tai rodo ryðkios pastangos moderninti ortografijà, iðmesti senstanèià grafemà <µ>.

2.1.6. Juozapo Zavadskio spaustuvëje, Akademijos spaustuvës darbø perëmë- joje, 1806 metais iðspausdintose Lietuviðkose evangelijose22 (LB I 226, Nr. 632) ilgoji <µ> jau nebevartota, plg. darbuose 3323, esi 33, iszdawe 33, iszgandina 33, Pranaszas 33, sakie 33, stojos 33. Kitoje 1805 metais Misionieriø spaustuvës leistoje, bet turbût to paties kaip ir Lietuviðkø evangelijø autoriaus Bonaventûros Gailevièiaus pareng- toje (dël autorystës plg. Subaèius 1998, 160–161) knygelëje Iðguldymas afieros miðiø ðventø dar spausdinta ir ilgoji <µ>, nors ir ten ji yra labiau nykstanti negu dominuo- janti (þr. toliau 2.2.2.). Apskritai matyti, kad Akademijos ir Juozapo Zavadskio spaustuvë gerokai vë- lavo pritapti prie Bodoni’o, Didot diktuojamø Europos spaustuviø madø. Tos ma- dos atëjo ir ëmë tapti pripaþintos Akademijos spaustuvëje apie 1803 metus, o 1806 metais jos darbà tæsusio Juozapo Zavadskio spaustuvëje jau akivaizdþiai vyravo naujoji raðyba.

22 LIETUWISZKAS EWANGELIAS Niedielos 1806; WILNIUY Kasztu yr iszspuadimu Dienomis yr ant garbingiesniu Szwæciu [sic!] Literu JOSAPA ZAWADZKIA Zi- par wisus metus skaytomas Baznicioy nieswisotimes arba Akademios Isz- Kataliku Jsznauje parweyzdietas, spaustoja Raszta v Typografa. ayszkiey iszgulditas, yr su paêianklinimu 23 33 puslapio fotografija skelbta: Giedrius ýodziu jwayriu, aba ne wienokiey wisoy Subaèius, Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. Lietuwoy iszsimananciu: isz Prisakima XIX amþiaus pradþia, Vilnius: Mokslo Juo Milestas Kunigaykúcia Biskupa Zie- ir enciklopedijø leidybos institutas, maciu drukon PADUOTAS METUOSE 1998, 137. 0 0 0

245 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 2.2. VILNIAUS MISIONIERIØ (DIECEZIJOS) SPAUSTUVË. Vilniuje produktyviai lietuviðkas knygas tuo metu leido ir Misionieriø, arba Diecezijos, spaustuvë.

2.2.1. Misionieriø spaustuvë 1802 metais iðleido Jono Lechavièiaus Pravadnykà ing tëviðkæ dangaus amþinà24 (LB I 222, Nr. 623), kurioje daugiausia spausdino ilgàjà <µ>. Plg. ið eilës iðrinktus 33 ir 101 puslapio pavyzdþius: praµzaw 33 (plg. 1 pav.), Szwæciauµi 33, pauoµtima 33, iµtumtas 33, µunkiu 33, µmarwiu 33, prieµiuoµtey 33, atùeyµk 33, pauoµtima 33, µirdies 33; µusymiùek 101, µusymiùek 101, µu 101, priegùauµti 101, µawæs 101, µusymiùk 101, iµzlieta 101, µusymiùk 101. Taèiau tuose puslapiuose tose paèiose pozicijose ne taip maþai surinkta ir trumposios , plg. wysu 33, ausymis 33, noses 33, kursay 33, uksusu 33; µusymiùek 101, µusymiùek 101, gieriausis 101, µusymiùk 101, µusymiùk 101, wysa 101. Vadinasi, dominuoja ilgoji <µ>, bet retkarèiais ima pasitai- kyti ir trumpoji. Ði atsiradinëja dar gana spontaniðkai, daþniausiai arba pas- kutiniame skiemenyje, arba bent ne þodþio pradþioje (dar plg. Atilsis 100, gieriausis 100, Szwæciause 82). Taip pat maþiau toleruojamos dvi <µ> viename þodyje (dar plg. µaldziausis 100, µwiesibe 100, µzaukiose 82). Naujos mados vëjas jau buvo palietæs ðios 1802 metø knygos Pravadnykas ing tëviðkæ dangaus amþinà rinkëjà. Jis sistemos laikësi jau ne taip grieþtai, kaip buvo áprasta XVIII amþiuje. Taèiau jis dar nëra ir nutaræs atsisakyti ilgosios <µ>, ji akivaizdþiai dominuoja.

2.2.2. 1805 metais Misionieriø spaustuvëje Þemaièiø kunigai savo lëðomis ið- leido knygelæ Iðguldymas afieros miðiø ðventø25 (LB I 355, Nr. 1027). Ið eilës iðraðiau trijø maþø puslapëliø (4–6) þodþius su ir <µ> þodþio pradþios ir vidurio pozicijoje. Matyti, kad èia daug daugiau naujoviðko rinkimo su trumpàja : kurisay 4, asaboy 4, Chrystuµa 4, iszrozidamas 4, Chrystuµas 4, istate 4, Chrystuµas 4, sakoma 4, istate 4, pastanawijo 4, sawo 4, Apasztoùams 4, kùausa 5, Miúiosi 5, Szwentosi 5, iszµymana 5, spasabu 5, neitykiesime 5, su 5, miùasirdisties 626, rasti 6, didesne 6, Chrystuµa 6, kurisay 6, patsay 6, sawi 6, sawo 6, paszinawojma 6, Szwentesnia 6, kùausu 6, Wisu 6, pirmiausey 6, kùausidamis 6, apsieyno 6, wisu 6, szaliu 6, ýwalgimosi 6. Rinkta ir ilgoji <µ>, taèiau gerokai reèiau: Chrystuµa 4, Chrystuµas 4, Chrystuµas 4,

24 [Jonas Lechavièius,] PRAWADNIKAS 25 ISZGULDIMAS AFIERAS MISIU SZWEN- ING TIEWISZKI DANGAUS AMZINA TU yr Wisu tu dayktu, kurie pri tos Szwentos ARBA SKUTECZNAS SPASABAS RATA- Afieras atsiprowinieja, trumpay dieley nu- WOIMA MIRSZTANCZIU ZMONIU, peùno dusiu Krikúcioniszku sudietas, yr ISZ- GAUSES IR IPATINGAS RODAS PA- DRUKAWOTAS Metuose 1805. Kasztu DUOTÀS [PE]R STORONI KUNIGA Kunigu Ýiemayciu WILNIUY Drukarnioy K.K.D.J.P.Ù. APRASITAS O µu pazwaleni Kunigu Missionoriu; LMAB: LK 19/418. Wiresnibies Dwaµiµzkos, Drukon DUOTAS, 26 Ðeðtojo puslapio iliustracija skelbta: Suba- METUOSE 1802. WILNIUY Drukarniey èius 1998, 130. Dyecezios; LLTIB: B 1684a.

246 Archivum Lithuanicum 6 1 pav. [Jonas Lechavièius,] PRAWADNIKAS ING TIEWISZKI DANGAUS AMZINA, 1802, 33: Vilniaus Misionieriø spaustuvës leidinio puslapis su formomis praµzaw, Szwæciauµi, pauoµtima, iµtumtas, µunkiu, µmarwiu, prieµiuoµtey, atùeyµk, pauoµtima, µirdies; wysu, ausymis, noses, kursay, uksusu; LLTIB: B 1684a

Apaµztoùams 5, priµygatawojma 5, iszµymana 5, atµyprowinieja 5, iµzmaniti 5, Chrystuµa 6, paµzinawoima 6, µu 6, µawo 6. Taigi buvo vartota maþdaug nuo keleto iki keliolikos kartø, o <µ> – tik po kelis kartus puslapyje. Panaðus ir <µ> santykis þodþio pradþios bei vidurio pozicijoje ir tolesniuose knygos puslapiuose. Toks pasiskirstymas akivaizdþiai rodo sàmoningas pastangas atsisakyti raidës <µ>, nors tai ir nepadaryta iki galo. Ði knyga ir kitais aspektais yra tam tikras posûkis lietuviø raðtijoje – þymi Þemaièiø kunigø siekiø pradþià naujoviðkai tvar-

247 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 kyti Didþiosios Lietuvos religiniø raðtø kalbà. Kadangi jos rengëjas greièiausiai yra nemaþai lietuviø raðtijai dirbæs (vëliau rengæs ir redagavæs Arnulfo Giedraièio Naujà Ástatymà [1816]) kunigas Bonaventûra Gailevièius (apie jo autorystæ þr. Suba- èius 1998, 128, 161), galima net atsargiai spëti rankraðtá turëjus bûti kruopðèiai parengtà, gal net nevartojant senstanèios ilgosios <µ>. Spaustuvës pastangos aki- vaizdþios, bet nebaigtinës.

2.2.3. 1806 metais Misionieriø spaustuvë iðleido Pavynastis krikðèioniðkas27 (LB I 316, Nr. 911). Èia jau visiðkai sistemingai atsisakyta ilgosios <µ>, tevartojama : asabosy 51, Dwasys 37, isz 37, sawiey 54, sirdi 69, smerãie 62. Toks nuoseklumas leidþia manyti, kad ðià knygà Misionieriai rinko jau turëdami (naujà) ðriftø rinkiná (kasà) be ilgøjø <µ>.

2.2.4. Vëliau Misionieriø spaustuvë taip pat vartojo tik trumpàjà , plg. 1810 metø Giesmes apie keturiolika stacijø28 (LB I 56–57, Nr. 164): apszùostit 5, Chrystusa 10, dusias 6, Jszwida 5, paskuciausi 9, smercia 4, stosem 9, wisas 6.

2.2.5. Tik rinkta Antano Strazdo Giesmëse svietiðkose ir ðventose29 (LB I 377– 378, Nr. 1067), 1814 metais iðleistose Misionieriø spaustuvës: Gaylista 32, satus 39, slidam 35, szieksztieùes 31, Uýùeysma 3.

2.2.6. Atrodytø, kad matyti nusistojantys naujieji Misionieriø spaustuvës prin- cipai. Regis, pereita prie vienos ir neturëtø kilti kitø problemø. Taèiau tø paèiø 1814 metø Pranciðkaus Ðrubauskio giesmyne Balsas ðirdies30 (LB I 407, Nr. 1152), nors ir netikëta, pasitaiko þodþiø su ilgàja <µ>, plg. ið eilës iðrinktus 161 puslapio (plg. 2 pav.) pavyzdþius: dranµey, µzwentu, stoµemosi, Iµz, µawa, Iµzkù[a]usik, µawa, µusimi- lima, µwieta, iµzaukµztintus, byjoµe, µzaliesi, tolimoµe, auµzra, paµauley, Iµz, wiµokiu, skalµuma. Þodþiø su ilgàja <µ> net daugiau negu su trumpàja , plg. tawusi, dwarusi, wylemosi, stoµemosi, prileysi, Iµzkù[a]usik, µusimilima, wylesi, stabay, µzaliesi.

27 PAWINASTIS KRYKSCIONYSZKAS AR- 29 GIESMIES SWIETISZKAS IR SZWINTAS BA PAMOKSÙAS TRUMPAS. [...] isz Lie- SUDIETAS PAR KUNIGA UNTANA zuwe Lækiszka ant Ziemaytyszka su ne- DRAZDAWSKA. WILNIUY Drukarnioy kureys pridotkays pardietas, yr su paz- Kunigu Missionoriu. 1814. Cituota pagal waleny Wiresniuju, i Druka paduotas o leidiná: Antanas Strazdas, Giesmës svietið- dabar wieù pardrukawotas Metuose 1806. kos ir ðventos (faksimilinis leidinys), Vil- [...] WILNIUI Drukarnioy Kunigu MIS- nius: Vaga, 1991. 0 0 0 30 [Pranciðkus Ðrubauskis,] BAÙSAS SIR- SIONORIU; VUB: LR 86. 28 GIESMES APEY KIETUROLIKA STACYU, DIES PAS PONA DIEWA SZWÆCIAUSY MUKAS JEZUSA PONA PRIE NAUIOS MARYA PANNA YRA SZWENTUS [...]. KAÙWARYOS, BAZNICIOY KUNIGU ISZDUOTAS Par wiena Kunigu Soc. J. Me- DOMINIKONU SKAPISZKIOS [.] WIL- tuose nuog uýgimimo balsinga Zodýia NIUY Drukarnioy Kunigu Missionoriu. amêina 1814. WILNIUY Drukarnioy Ku-

Metuose 1810; LMAB: LK 19/740. nigu Missionoriu; VUB: LR 6445.

248 Archivum Lithuanicum 6 2 pav. [Pranciðkus Ðrubauskis,] BAÙSAS SIRDIES, 1814, 161: Vilniaus Misionieriø spaustuvës leidinio puslapis su formomis dranµey, µzwentu, stoµemosi, Iµz, µawa, Iµzkù[a]usik, µawa, µusimilima, µwieta, iµzaukµztintus, byjoµe, µzaliesi, tolimoµe, auµzra, paµauley, Iµz, wiµokiu, skalµuma; tawusi, dwarusi, wylemosi, stoµemosi, prileysi, Iµzkù[a]usik, µusimilima, wylesi, stabay, µzaliesi;

VUB: LR 6445

Nepastebëta, kad bûtø laikytasi kokios nors grieþtos taisyklës, pagal kurià rinkta ilgoji <µ>, o pagal kurià – . Taèiau rinkëjai vis dëlto buvo linkæ þodþio pradþioje ar bent pirmoje dalyje rinkti <µ>, o antroje – (dar plg. Iµzgirsk 187, Iµzmelsk 231, iµzwisite 174, µuµpaudima 187, µzwenãiausis 114, uµzstato 187). Taèiau tai tik nemaþai iðimèiø turinti tendencija, o ne koks dësnis.

249 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 Nors Misionieriai vienose knygose jau seniai, nuo 1805 metø, buvo atsisakæ ilgosios <µ>, bet Balse ðirdies dar ir 1814 metais laikësi (nors negrieþtai) XVIII amþiaus sistemos. Veikiausiai tai priklausë ir nuo rinkëjo, ir nuo raidþiø rinkiniø. Vienose (spëtina, naujesniø raidþiø) kasose jau turbût ið viso nebuvo ilgosios <µ>, o kitose, kaip kad toje, ið kurios rinktas ðis Balsas ðirdies – tebebuvo senieji rinkiniai. Ir rinko ðià knygà turbût ne jauniausios kartos atstovas, o toks rinkëjas, kurio ágûdþiai buvo stipriai susiformavæ bent prieð deðimtá metø, ir raidës modernu- mas dar nebuvo áveikæs jo rinkimo áproèiø. Vis dëlto labai keista, kad ði knyga taip atspausdinta Misionieriø spaustuvëje (ji nurodyta antraðtiniame puslapyje). Ði spaustuvë jau 1805–1806 metais buvo atsisakiusi <µ> vartojimo, tad 1814 metais iðleistas leidinys su <µ> ilgàja iðsiskiria ið kitø tos spaustuvës leidiniø. Kaip bus matyti toliau (þr. 2.3.6., 2.3.7., 2.3.8.), ðios knygos rinkinys labai primena Vilniaus Bazilijonø spaustuvës darbà tuo paèiu laiku. LB I 407–408, Nr. 1148–1151 nurodoma buvus bent keturis ankstesnius to paties giesmyno leidimus (1801, 1802, 1806, 1808), leistus Bazilijonø spaustuvëje (1806 metø leidime Bazilijonai ganëtinai gerai iðlaikë ilgosios <µ> vartojimo siste- mà, plg. toliau 2.3.4.). Koks ðio 1814 metø leidimo ryðys su ankstesniaisiais Bazi- lijonø leidiniais, kol kas neaiðku, bet tam tikra sàsaja akivaizdi. Ar negali bûti taip, kad Misionieriai spaudë ið Bazilijonø rinkiniø? Gal dël kokiø nors sumetimø, leisdami tà knygà, Misionieriai pasinaudojo Bazilijonø spaustuvës „technine ba- ze“? Ar gal rinko koks ið ðalies (pavyzdþiui, Bazilijonø spaustuvës) samdytas rinkëjas? Kol kas atsakymo nëra.

2.2.7. 1806 metais spausdintos knygos be ilgosios <µ> tiek Misionieriø, tiek Zavadskio spaustuvëje. Tada Lietuvos spaustuvystëje jau buvo ávykæs tam tikras lûþis. Lietuva atsiliko vos ne trimis deðimtmeèiais nuo tø 1778–1781-øjø, kai ana- logiðkas lûþis vyko Bodoni’o leidiniuose Italijoje ir Didot Prancûzijoje.

2.3. VILNIAUS BAZILIJONØ SPAUSTUVË. Atsilikusi ir nespëjanti su Zavadskio bei Misionieriø spaustuviø minties naujumu buvo Vilniaus Bazilijonø spaustuvë.

2.3.1. 1805 metais Bazilijonø spaustuvëje iðleistos JE31 (LB I 142, Nr. 388). Ten dar aiðkiai sistemingai iðlaikoma <µ> ilgoji, plg. „Ant antros Niedulos [sic!] Adu: Ew: Mat: S. Padiel [sic!] 11“ ið eilës suraðytus visus þodþius su <µ> p. 5–6: Chryµtuµo 5, nuµiunte 5, µawo 5, eµi 5, kurµay 5, atµakidams 5, abµakikite 5, numiruµiu 5, kurµay 5, ne papiktinµies 5, iµz 5, iµzejote 6, µiubojencios 6, iµzejote 6, µzwelnays 6, µzweùnus 6, neµioja 6, namuµe 6, iµzejote 6, Pranaµza 6, tieµa 6, µakau 6, taµay 6, paraµita 6, aµz 6, µiunãiu 6,

31 [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLS- PRZEDRUKOWANE R. 1805. w WILNIE. KIE Y LITEWSKIE TAK NIEDZIELNE JA- w Drukarni XX. Bazylianow; VUB:

KO Y WSZY[S]TKICH SWIÀT [...] LR 5342. 0 0 0

250 Archivum Lithuanicum 6 kurµay 6, µugatawos 6, prieµz 6. Tik vienà kartà vidurio pozicijoje rasta (Pranasza 6). Tokia iðimtis nesugriauna sistemos; 1805 metais Bazilijonø spaustuvininkai dar laikësi papildomosios <µ> ir þenklø distribucijos.

2.3.2. Kitame 1805 metø Bazilijonø leidinyje Altorius duchaunas32 (LB I 17, Nr. 44) taip pat sistemingai iðlaikoma ilgoji <µ>, plg. iµzpraµik 214, Kurµay 369, miùaµir- diµtes 243, µaldêiauµioi 242, µirdis 417, Suµpauµkime 417, µzùowinu 315. Kartais viena, kartais ir keletas puslapyje pasitaikanèiø iðimèiø su trumpàja þodþio vidurio pozicijoje (plg. Chryµtusa 539, didziause 445, melµtuse 539, parsekiotojus 608, musu 417, nusidieimu 444, µzalisu 214, warguose 417) sistemos ið esmës nesugriauna. Vis dëlto tø iðimèiø pakanka spëti, kad nauji vëjai jau dvelktelëjo. Rinkëjas, nors ir laikësi senosios sistemos, bet, matyt, buvo girdëjæs ir apie naujoviðkà rinkimà. Tai ir nereikëjo taip budriai, atidþiai sekti, kad bûtø iðlaikyta senesnioji sistema.

2.3.3. 1806 metais Bazilijonai iðleido Mykolo Olðevskio Bromà atvertà ing vieè- nastá33 (OB; LB I 296, Nr. 851). Joje ir toliau visai sistemingai renkama ilgoji <µ>, plg. 103 puslapio pavyzdþius (ið eilës): Duµies, eµancies, paµtnikawa, µpaµabays, µawa, êie- moúcieµu, µzaùuµemi, iµimerµkis, µtowieji, Dideµnes, aµz, µwieta, iµzgalieijma, Duµies, eµancies, µopulus, µmerti, µu, µopuleys, paµtanawijo, wyµa, µwieta, wiµy, Duµiu, eµanãiu, metuµy, iµzpraµi, iµzprowije. Visame puslapyje randami tik du pavyzdþiai su þodþio viduryje (atsaki, Jezusa). Taigi sistema iðlaikyta visai dësningai, o nukrypimai yra tiesiog rinkëjo riktai (dar plg. negausius riktus kitur: syratu 222, wysur 199, sliepi 199).

2.3.4. Tais paèiais metais (1806) Bazilijonø leistame Ðrubauskio Balse ðirdies34 (LB I 406–407, Nr. 1150) ilgosios <µ> vartosena gana sisteminga, plg. 153 puslapá ið eilës: Iµz, µkaùsuma, iµzkur, Paµzaùpa, µawa, raµos, µiunti, µauµibi, µawa, µutwierima, paµzùowinta, µupinta, Skalµiby, priµtois, iµzpaêinsema, µwietuy, µakisema, Wieµzpats, µwieta, ateyµiu, µudity, mokieµiu, teyµingieµims, kaltieµims. Vis dëlto tame paèiame 153 puslapyje yra ir vienas kitas nesistemingas trumposios vartojimo atvejis, plg. ið eilës: wiso- kiu, wysosi, dienosi, wysados, iµzpaêinsema, µakisema, wysusi, reykaùusi. Nesistemiðka turi tendencijà prasprûsti ypaè ðaknyje wis- (wys-) (plg. ir kitus puslapius – wy- sus 234, 235), arba þodþio antroje pusëje, arèiau pabaigos (dar plg. prakalbiesi 189, wisokiusi 189, radaysi 207, úwiesi 297, µtojeysi 207).

32 AÙTORIUS DUCHAWNAS ARBA AFIE- DRUKAWOTA Metusy nug uýgimima JE- RAWONE KWEPENCIO AÙTORIAUS ZUSA Pona 1806. WILNIUY Drukarnioy

PRIESZ MAJESTOTA DIEWA TAI IRA Kunigu Bazylionu; VUB: LR 10256. MADLITWAS GARBINGAS BAÝNICIOY 34 [Pranciðkus Ðrubauskis,] BAÙSAS SIR- SZWÆTOY PRIGULENCIAS, [...] ISZEY- DIES PAS PONA DIEWA SZWÆCIAUSY NA Metuose 1805. WILNIUY Drukarniey MARYA PANNA YR SZWENTUS [...] ISZDUOTAS Par wiena Kuniga Soc. J. Me- Kunigu Bazylionu; VUB: LR 1266. 33 [Mykolas Olðevskis,] BROMA ATWERTA tuose nuog uýgimimo balµinga Zodêia ING WIECZNASTI [...]. PAR KUNIGA amêina 1806. WILNIUY Drukarnioy Ku-

MIKOÙA OLSZEWSKI [...] NAUIEY PAR- nigu Bazylionu; VUB: LR 1104.

251 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 Matyti, kad Bazilijonø spaustuvë 1806 metais jau atsiliko nuo diegianèiø nau- joves Zavadskio ir Misionieriø spaustuviø.

2.3.5. 1808 metais Bazilijonø spaustuvë iðspausdino Ðventojo Bonaventûros Þyvatà pono ir Dievo mûsø35 (LB I 56, Nr. 161). Atrodo, kad naujo rankraðèio ðiam leidimui nerengta, negausûs perleidëjo taisymai galëjo bûti paþymëti tiesiog anks- tesniame spaudinyje (plg. Subaèius 1998, 172). Ðiame tekste þodþio pradþios ir vidurio pozicijoje irgi dominuoja ilgoji <µ>, plg. iµzganitas 27, ùoµkaway 52, miliauµis 36, µawa 25, µwetyma 37, µzyrdis 26, weµeloy 52. Taèiau ne taip retai toje pat pozicijoje pasitaiko ir trumpoji : Chryµtusa IV, Isakie 50, krykszta 51, miliausis 44, wysas IV. Atrodo, kad ilgoji <µ> vartota nuo penkiø iki dviejø kartø daþniau nei tose paèiose ne þodþio galo pozicijose. Pavyzdþiui, 20 puslapyje ilgoji <µ> pavartota beveik 50, o trumpoji – tik ðiek tiek daugiau kaip 10 kartø. Atitinkamai 58 puslapyje – <µ> per 30, per 20; 64 puslapyje – <µ> per 40, per 20 kartø. Rinkëjas aiðkiai ádëdavo naujesnio stiliaus , taigi jis jau ardë senàjà sistemà su ilgàja <µ>. Atrodo, kad jis atleido vadþias ir ðiek tiek pasidavë naujajai madai, jau ásigalëjusiai tiek Zavadskio, tiek Misionieriø spaustuvëje. Antra vertus, rinkëjas trumpàjà paprastai rinkdavo tik antroje þodþio pusëje, tolesniuose uþ pirmà skiemenyse, ir visai nebuvo linkæs jos vartoti þodþio pradþioje. Renkant tikriausiai ið spausdinto (ne rankraðtinio) teksto turbût buvo stipri ankstesniø leidimø su sistemingu <µ> vartojimu sugestija. Buvo ir tam tikra tenden- cija pirmiausia atsisakyti ilgosios <µ> ne þodþio pradþioje, o viduryje, ypaè pasku- tiniame skiemenyje. Tai patvirtina ir Misionieriø spaustuvës rinkëjø svyravimai (plg. anksèiau 2.2.1., 2.2.6.).

2.3.6. Jono Lechavièiaus Pravadnykas ing tëviðkæ dangaus amþinà36 (LB I 222, Nr. 624) Bazilijonø leistas ketveriais metais vëliau, 1812-aisiais. Èia vis dar tebe- silaikoma ilgosios <µ>, nors pasitaiko ir nukrypimø. Plg. ið eilës iðraðytus 46 pus- lapio pavyzdþius su <µ>: Krikµzto, µtotumeys, µirde, Apµzwieµk, µmerciu, iµz, pragayµzusi, jeµzkok, Wieµzpatie, paµyµkubink, Wieµzpatie, µmerteùna, nepriµiartintu, miùaµirdiµte, wyµus, duµoiencius, griµztu, Tiewiµzkie, Dangiµzko. Vienas kitas pavyzdys yra ir su trumpàja : nedziauktuse, pragayµzusi, kursay, tawiesp, Wieszpatie, atilsi, nesutwertoi. Aiðkiai tebedominuoja <µ>, o trumpoji tik vos vos prasiskverbia.

35 [Ðv. Bonaventûra,] ZIWATAS PONA IR 36 [Jonas Lechavièius,] PRAWADNIKAS DIEWA MUSU JEZUSA CHRYSTUSA ING TIEWISZKI DANGAUS AMZINA, TAY IRA KIELAS ISZGANIMA Kuriu Po- ARBA SKUTECZNAS SPASABAS RATA- nas Jszganitoies ir Atpyrktoies musu JE- WOIMA MIRSZTANCIU ZMONIU [...] ZUSAS CHRYSTUSAS [...] Mumis i Dan- Par µtoroni Kuniga K.K.D.J.P.Ù. APRASZI- gu wede moki ir atgide [...]. WILNIUY TAS [...] Drukon DUOTAS METUOSE Drukarnioy Kunigu Bazylionu Metuose 1812. WILNIUY DRUKARNIEY KUNIGU

1808. BAZYLIONU; VUB: LR 817. 0 0 0

252 Archivum Lithuanicum 6 2.3.7. Tais paèiais 1812 metais iðleistas Altorius duchaunas37. Þinomas tik vie- nas defektinis egzempliorius VUB, be antraðtinio puslapio (LB I 17, Nr. 45). LB spëjama, kad tai Bazilijonø spaustuvës leidinys (paþymëta su klaustuku). Altoriuje duchauname taip pat gana nuosekliai vartojama ilgoji <µ>, plg. ið eilës suraðytus þodþius su <µ> ið 107 puslapio: Wieµzpatie, µzùowes, Swæãiauµios, giera- dieiµtes, Swæãiauµios, ùoµka, dwaµiµzkas, prieµz, Wieµzpatie, µawa, µweykata, duµios. Gerokai maþiau vartota trumpoji naujoviðkose pozicijose: musu, didesnies, afierawosiame, wisokies, wisu, musu. Sistema jau apirusi, nors galutinai dar nesugriauta. Perðasi mintis, kad ðios knygos rinkëjas jau þinojo, kad nebûtina rinkti raidæ <µ>, taèiau kartu nemanë, kad jos vartoti negalima. Ið ilgosios <µ> daþnumo manytina, kad ðita knyga ið tiesø buvo spausdinta Bazilijonø spaustuvëje, kaip ir spëjama LB, nes bûtent Bazilijonai tos grafemos tada dar nebuvo atsisakæ.

2.3.8. Dar po septyneto metø (1819-aisiais) Bazilijonai vël iðleido JE38 leidimà (LB I 142–143, Nr. 390). Jame þodþio pradþios ir vidurio pozicijoje vartojama ir <µ>, ir su ja konkuruojanti . Plg. iðtraukos „Ant antros Niedielos Adw: Ew: Mat. S. Padieime 11“ (tos paèios, kaip 2.3.1.) pavyzdþius, ið eilës iðraðytus ið 5–6 puslapio. <µ>: Chryµtuso 5 (plg. 3 pav.), µawo 5, atµakidams 5, abµakikite 5, rayµzy 5, apciµtiti 5, kiaùaµi 5, iµz 5, iµz 5, iµzejote 6, µzwelnays 6, µzweùnus 6, iµzejote 6, Pranaµza 6, µakau 6, aµz 6, µiunãiu 6, µugatawos 6; : Chryµtuso 5, nusiunte 5, kursay 5, numirusiu 5, kursay 5, ne papiktinsies 5, iszejote 6, siubojencios 6, nesioja 6, namuse 6, tiesa 6, Pranasza 6, tasay 6, parasita 6, kursay 6, priesz 6. Toliau ðiame 1819 metø JE leidime esama vietø (pavyzdþiui, 110 puslapis), kur aiðkiai daþnesnë ilgoji <µ> (aµz, atµiunµiu, patieµzytojas, iµzduoµite, iµzeyt, µawo, tikieµes ir kt.), ir tik retkarèiais prasprûsta trumpoji (tiesos, uýmusz). Taip pat dar toliau yra vietø (pavyzdþiui, 283 puslapis), kur, panaðiai kaip pradþioje 5–6 puslapyje, daþna ilgoji <µ> (neµios, paµkandintas, µawo, µeks, µmertiµzka, µutwierimuy, µwieta), bet ne retesnë ir trumpoji (apkriksztitas, apsakikit, iszganintus, iszwaris, neiszkadis, wisa, wisokiam). Kaip matyti, dar 1819 metais Bazilijonai þodþio pradþios ir vidurio pozicijoje maþdaug apylygiai spausdino ir <µ>, ir (na, gal vos vos daugiau ilgosios <µ>). Apskritai 1819 metø JE leidimas, palyginti su 1805-øjø, ið esmës netaisytas. Tai tik ið naujo surinktas ankstesnis leidimas. Skirtumai menki, pavyzdþiui, vietoj 1805 metais buvusio jungtuko yr 6 ‘ir’ 1819 metais surinktas ir 6. Taip pat ir dalis <µ> pakeista á , turbût rinkëjo nuoþiûra, nes neásivaizduojama, kad bûtø dirbæs dar ir kalbos redaktorius.

37 [Aùtorius Duchawnas, Wilniuje 1812]; JAKO Y WSZYSTKICH SWIÀT [...].

VUB: LR 3868. 0 0 0 PRZEDRUKOWANE R. 1819. w WILNIE 38 [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POL- w DRUKARNI XX. BAZYLIANOW; VUB: SKIE Y LITEWSKIE TAK NIEDZIELNE LR 1153, LR 1130. 0 0 0

253 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 3 pav. [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE, 1819, 5: Vilniaus Bazilijonø spaustuvës leidinio puslapis su formomis Chryµtuso, µawo, atµakidams, abµakikite, rayµzy, apciµtiti, kiaùaµi, iµz, iµz;

VUB: LR 1130

Èia galima priminti Jurgio Pliaterio kaltinimà Bazilijonø (kartu ir Misionieriø) spaustuvei dël spekuliavimo knygomis:

Sprendimai ir nuomonës apie mûsø lietuviø kalbà iki ðiol atsirasdavo ið spausdintø jos vaisiø, o tuose gi literatûros vaisiuose ar, greièiau, maldaknygëse, iðleistose mûsø gerbiamos dvasininkijos (kaip þinovams ir susipaþinusiems aiðku), nematyti jokios deramo darbðtumo ir pastangø dëmelës, jose akivaizdus vien vietinës kal-

254 Archivum Lithuanicum 6 bos nemokëjimas ir peiktiniausias jos apleidimas; maldaknygës, sakyèiau, tiesiog paþenklintos paðaukimo atsainaus vykdymo þenklu; be viso to, daugkartinis tø paèiø knygø perspausdinimas su begëdiðkiausiomis spaudos klaidomis rodo nepa- dorià Vilniaus kunigø Misionieriø ir kunigø Bazilijonø spekuliacijà knygomis39. Matyt, tokios knygos kaip 1819-øjø JE irgi galëjo bûti patekusios á Pliaterio akiratá – Zavadskio spaustuvë jau apie keliolika metø buvo atsikraèiusi „senama- diðkø“ ilgøjø <µ>, o Bazilijonai jas dar spausdino! Bazilijonai ið tiesø nesistengë vienodinti savo leidþiamø knygø raðybos, tad kiek rinkëjai buvo atsikratæ ágûdþiø rinkti <µ> raides, tiek jø ir teiðmetë. Nematyti, kad jie bûtø laikæsi kokios nors taisyklës. Ir senoji, ir naujoji sistema jiems buvo priimtina – apylygis pasiskirstymas rodo, kad á tai tiesiog nekreipta dëmesio. Per keliolika metø nesusiformavæ nauji rinkëjø ágûdþiai liudija apie labai ilgà standarto þingsná, nors vidutiniðkai turbût standarto þingsnis (naujø áproèiø, ágûdþiø susiformavimas normai vartoti) galëtø bûti apie metus kitus tetrunkantis procesas. Toks ilgas atsilikimas ðiuo atveju rodo nerûpestingumà, abejingumà. Matyt, Pliateris buvo teisus teigdamas, kad Bazilijo- nø spaustuvës knygos „paþenklintos paðaukimo atsainaus vykdymo þenklu“ (ta- èiau toks vertinimas, bent jau ilgosios <µ> atveju, netinka Misionieriø spaustuvei).

2.3.9. Pagaliau 1826 metø Ðv. Bonaventûros Þyvate40 (LB I 56, Nr. 162) Bazili- jonai jau irgi visai nevartojo ilgosios <µ>. Plg. : iszganima 35, iszteysk 41, sawa 4, swieta 31, wysadays 4, wysus 24.

2.3.10. Identifikavimo problemø kelia Giesmës apie ðvenèiausià panà Marijà41. Iðlikæs tik vienas egzempliorius VUB (plg. LB I 108, Nr. 277). Jis apraðytas kaip galintis bûti iðleistas arba 1805, arba 1813 metais. LB taip pat spëjama, kad já iðleido Bazilijonø spaustuvë.

39 [Jurgis Pliateris,] Materyaùy do historyi xiàg przedrukowanie z naybezecnieysze- literatury jæzyka litewskiego; LNB RS: mi omyùkami druku, okazuià lichà speku- f. 112 – 1, l. 122v–123r: „Sàdzenia i mnie- lacyà xiægarskà X. X. Missionar¸ow i mania o naszym litewskim jæzyku, pocho- X. X. Bazylianow Wileñskich“. dziùy do dziú dnia, z drukowanych 40 [Ðv. Bonaventûra,] ZIWATAS PONA IR pùodow iego, w których to literackich DIEWA MUSU JEZUSA CHRYSTUSA pùodach czyli raczey xiàýkach do na- TAY IRA KIELAS ISZGANIMA Kuriu Po- bo†eñstwa, wydanych prze¸ szanowne nas Jszganitoies ir Atpyrktoies musu JE- nasze duchowieñµtwo, (iak znawcom i ZUSAS CHRYSTUSAS [...] Mumis i Dan- úwiadomym rzeczy wiadomo:) niewidaã gu wede moki ir atgide [...]. WILNIUY ýadnego piætna pracowitoúci i starannoúci Drukarnioy Kunigu Bazylionu Metuose naleýney, w których widna iest oczewista 1826. nieumieiætnoúã jæzyka kraiowego i nayna- 41 [GIESMES APE SZWÆCIAUSY PANNA

gannieysze w nim zaniedbanie siæ; które MARYA, 1813?]; VUB: LR 2930. Iðlikæs tik ýe tak rzekæ, noszà tylko na sobie cechæ vienas defektinis egzempliorius be antrað- ladajakiego speùnienia obowiàzkow swego tinio puslapio. Antraðtë èia paimta ið powoùania, a przytey wielokrótne tychýe 1802 metø leidimo.

255 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 4 pav. [GIESMES APE SZWÆCIAUSY PANNA MARYA, 1813?,] 18: formos smercia, spakayniausis ir kt.;

VUB: LR 2930

Ðiose giesmëse visiðkai nëra <µ> ilgosios, vien tik trumpoji , plg. aszaroms 32, esi 3, iszganima 39, iszkosty 20, nusidiesiu 25, smercia 18 (plg. 4 pav.), spakayniausis 18 (plg. 4 pav.). Þinant, kad Bazilijonø spaustuvë dar ir 1819 metais nebuvo visai atsikraèiusi <µ> ilgosios grafemos, abejotina, kad tai galëtø bûti Bazilijonø leidi- nys. Jeigu nurodomi metai 1805 arba 1813 yra tikslûs, tai tikëtinesnis leidëjas bûtø

256 Archivum Lithuanicum 6 arba Zavadskio, arba Misionieriø, bet ne Bazilijonø spaustuvë. Tos dvi spaustuvës jau spausdino tik trumpàjà 1806 metais, galbût taip galëjo rinkti tekstus ir 1805-aisiais.

2.3.11. Taigi Vilniaus Bazilijonai dar spausdino ilgàjà <µ> tiek 1808, tiek 1819 metais, t. y. daug ilgiau nei Zavadskis ar Misionieriai. Aiðku, kad didþioji skaity- tojø dauguma tada jau buvo skaièiusi knygø, neturinèiø <µ>. Bazilijonus reikia laikyti gerokai atsilikusiais nuo kitø pagrindiniø lietuviðkai spausdinusiø Lietu- vos spaustuviø.

2.4. VILNIAUS PIJORØ SPAUSTUVË. Vilniaus Pijorø spaustuvë 1797 metais iðleido JE42 (LB I 141–142, Nr. 385). Ten akivaizdþiai savo pozicijas iðlaikiusi <µ>: baùµas 10, Chryµtuµo 4, iµzeio 12, µitay 13, µtoioµi 13, úwieµibe 13, µzaukianãio 10, µzwelnus 5. Po to Pijorø spaustuvë iðleido tik dvi lietuviðkas knygas. Pirmoji buvo 1799-øjø Mokslas skaitymo raðto lietuviðko dël maþø vaikø43 (LB I 268, Nr. 755). Yra þinomas tik vienas jos egzempliorius Lenkijoje, jo mikrofilmà turi LMAB (sign.: Mf 620). Trum- poji þodþio pradþios ir vidurio pozicijoje jau vartojama leidinio antraðtëje (wisoki, Moksùay, Krykúcioniszki, mokidamise, skaytiti, moksùa, Nabaýeñstwos), ilgoji ið- likusi tik kai kur digrafe <µz> (iµzmoktu, Krykúcioniµzka). Ir pati knygutë surinkta be ilgosios <µ> (atsibusiu, spawiedotis, sugriszti, wysu ‘visø’ [puslapiai nenumeruoti]). Iðimtis – paskutinis knygos puslapis (38?), kuriame spausdinamas atskiras tekstas „KOLIEDAYTIS DIEÙ MAZU WAYKIALU“, nors jo pradþioje <µ> beveik nevarto- jama (iszwara ‘iðvaro’, Rikszti ‘rykðtë’, sweykatay), taèiau maþdaug nuo puslapio vidurio ji vël (ne visai nenuosekliai) spausdinama44 (iµzmoka ‘iðmoko’, Iµzgialbies, Rykµzty ‘rykðtë’). Ðitas Mokslas skaitymo raðto galëtø bûti laikomas pirmàja lietuviðka knyga, kurioje atsisakoma senosios <µ> ir distribucijos. Vis dëlto neturëdami daugiau lietuviðkai leistø Pijorø spaustuvës knygø (dar viena iðleista tik 1826-aisiais – Þyvatas pono mûsø Jëzuso Christuso [LB I 147, Nr. 407], taèiau neþinoma në vieno jos egzemplioriaus)45, negalime tiksliai nustatyti jos lûþio momento. Tà <µ> ilgosios iðmetinëjimo procesà galima bûtø analizuoti ir pagal lenkiðkus Lietuvos spaustuviø leidinius, taèiau tai jau bûtø atskiro darbo uþduotis.

42 [Jonas Jaknavièius,] EWANIELIE POL- NOS DIENOS WIRAMS YR MOTERIMS SKIE Y LITEWSKIE TAK NIEDZIELNE SÙUZIJENTES. [...] NAUJEY PARDRUKA- JAKO Y WSZYSTKICH SWIÀT. [...] WOTAS 1799. WILNIUY DRUKARNIEY PRZEDRUKOWANE R 1797 w WILNIE KUNIGU PIORU; LMAB: Mf 620.

w Drukarni XX. Piarów. VUB: LR 1154. 44 Nuoðirdþiai dëkoju Jurgitai Venckienei, 43 MOKSÙAS SKAYTIMA RASZTA LIETU- padëjusiai patikrinti mikrofilmà. WISZKA DIEÙ MAZU WAYKU, Kuremi 45 Plg. Vytautas Merkys, „Lietuvos poligrafi- padieti ira wisoki Moksùay Krykúcioniszki, tey- jos ámonës 1795–1915“, Spauda ir spaustu- pogi yr trumpas NABAZENSTWAS KOÝ- vës, Vilnius: Mintis, 1972, 214.

257 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 2.5. MINTAUJOS STEFENHAGENO SPAUSTUVË. Mintaujoje (Kurðo gubernijoje) spausdintos dvi antikvinës Mykolo Cerausko knygelës (1803) patvirtina Didþiosios Lietuvos tendencijà tada dar sistemingai vartoti ilgàjà <µ> þodþio pra- dþios ir vidurio pozicijoje. Manoma, kad jos abi leistos Stefenhageno spaustuvëje. Tai a) Senas Katechizmas arba pamokslay vaikeliams46 (LB I 72, Nr. 195), plg. Chriµtuµa 31, melµtiµi 13, pamokµùoµe 32, reykalingiauµia 31, µtroµziiat 5, µzwenciauµiu 12, Wiµµoga- linczia 7 (pasitaikë iðimèiø, pavyzdþiui, karµzcziausia 30) bei b) Kozonis padëkavonës47 (LB I 71, Nr. 194), plg. iµzµakitey 4, nupuoùuµiu 12, µpakeiniµtes 10, µzcêeµliwu 12, µzwin- cêiauµi 12, wiµµus 7 (yra iðimèiø, pavyzdþiui, wiresnibey 13).

2.6. Galima apibendrinti, kad spaudiniuose trumposios grafemos ásivyra- vimo lûþis 1806 metais jau buvo ávykæs (nors Bazilijonø spaustuvë á tà lûþá rea- gavo labai pavëluotai, maþdaug tik treèià XIX amþiaus deðimtmetá). Lietuviðkai skaitantá skaitytojà Didþiojoje Lietuvoje <µ> atsisakymo naujovë per spaustuves pasiekë praëjus maþdaug 26–28 metams po Bodoni’o ir Didot reformø. Lietuva buvo toliausiai á rytus nutolæs kraðtas, vartojantis lotyniðkosios antikvos raðmenis. Tad neturëtø atrodyti keista, jei paaiðkëtø, kad ir naujasis stilius be <µ> Lietuvon keliavo ilgiausiai.

3. IÐVADOS 1. Italø spaustuvininkas Giambatista Bodoni jau 1778 metais iðleido knygà La Faustina, kur atsisakë ilgosios <µ>. 1781 metais prancûzø spaustuvininko Franšois- Ambroise Didot raiþyti naujo stiliaus ðriftai ilgosios <µ> jau neturëjo. Taigi mada lotyniðkosios antikvos spaudiniuose nebevartoti <µ> raidës Europoje pradëjo ásitvir- tinti dviem paskutiniais XVIII amþiaus deðimtmeèiais. 2. Vilniuje Akademijos (Universiteto) spaustuvë <µ> ëmë atsisakinëti 1803 metø Jono Jaknavièiaus Evangelijø leidime. Ten þodþio pradþios ir vidurio pozicijoje dar protarpiais vyrauja ilgoji <µ>, bet kartais jau persveria trumpoji . Tai lûþio – senstanèios ilgosios <µ> nykimo spaudiniuose – pradþia. Juozapo Zavadskio, pe- rëmusio Akademijos spaustuvæ, 1806 metø Lietuviðkose evangelijose ilgosios <µ> jau nebëra. Vadinasi, atsisakyti ilgosios <µ> bandyta jau 1803-iaisiais, o 1806-aisiais tai jau buvo ágyvendinta. 3. Vilniaus Misionieriø spaustuvëje 1802 metø Pravadnyke ing tëviðkæ dangaus amþinà jau jauèiamas ilgosios <µ> sistemos klibëjimas, nors <µ> ten dar dominuoja. 1805 metø Iðguldyme afieros miðiø ðventø jau ëmë vyrauti trumpoji, nors ir ilgoji <µ> dar buvo surenkama puslapyje bent kelis kartus. 1806 metø Pavynastyse krikð-

46 [Mykolas Cerauskas,] Seanas Katechizmas 47 [Mykolas Cerauskas,] Kozonis padekawo- arba pamokµùey Weikialams, ape Wierà nies po Ataiemimuy warpu, d. 2. Mar. µzwintà Krikµzczonizkà [...] Drukawotas 1802 ape Giaradeiµtes Diewa mums paro- iµz nauia, uý pazwalenies Synoda. Kaµztu ditas [...] per Kunigà Mikoùà Cerauskà, Parapios. Nitauioy, meatu 1803; VUB: Koznodiei pirmà tureta, del Surinkima

LR 793. 0 0 0 µawa ing drukà paduota. Drukawoia Ni-

tauio i Meatu 1803; VUB: LR 452.

258 Archivum Lithuanicum 6 èioniðkose jau tevartota trumpoji . Tad ir Misionieriø leidiniai patvirtina, kad persilauþimas nebevartoti ilgosios <µ> apie 1806 metus DL jau buvo ávykæs. Vadinasi, pirmaujanèiø DL spaustuviø lietuviðki spaudiniai atsiliko maþdaug 26–28 metus nuo Bodoni’o Italijoje ir Didot Prancûzijoje. 4. Akademijos ir Zavadskio bei Misionieriø spaustuviø naujoviø lygio palyginti ilgai nepasiekë Vilniaus Bazilijonø spaustuvë. Viena, Bazilijonai labai dësningai (su retomis iðimtimis) spausdino ilgàjà <µ> 1805-øjø Jaknavièiaus Evangelijose, 1806-øjø Mykolo Olðevskio Bromoje. Antra, jie ðiek tiek iðimèiø su trumpàja þo- dþio pradþios ir vidurio pozicijoje ásileido á 1805 metø Altoriø duchaunà, á 1806 metø Pranciðkaus Ðrubauskio Balsà ðirdies (ypaè antroje þodþio pusëje), á 1812 metø Jono Lechavièiaus Pravadnykà ing tëviðkæ dangaus amþinà, 1812 metø Altoriø duchaunà. Treèia, 1819 metø Jaknavièiaus Evangelijose jau apytiksliai vienodai, apie pusæ þo- dþio pradþios ir vidurio pozicijos atvejø spausdino su ilgàja <µ> ir apie pusæ – su trumpàja . Ir tik 1826 metø Ðv. Bonaventûros Þyvate ilgosios <µ> visiðkai nebëra. Tad Bazilijonai atsiliko nuo Akademijos bei Juozapo Zavadskio ir nuo Misionie- riø spaustuviø bent keliolika metø. Jurgis Pliateris, kaltinæs Vilniaus Misionierius ir Bazilijonus daugkartiniu tø paèiø knygø perspausdinimu su begëdiðkiausiomis spaudos klaidomis, galvoje galëjo, be kita ko, turëti ir Bazilijonø ilgai vartotà mo- raliai pasenusià grafemà <µ>. 5. Apie <µ> raidës likimà Vilniaus Pijorø spaustuvës lietuviðkose knygose trûks- ta duomenø, nes nagrinëjamuoju laiku ji iðleido tik tris tokias knygas – 1797, 1799 ir 1826 metais. Bet ið 1799 metø Mokslo skaitymo raðto lietuviðko dël maþø vaikø leidimo galima spëti, kad jau tada Pijorams nebuvo svetima mintis imti atsisakinëti ilgosios <µ> lietuviðkuose tekstuose. 6. 1803 metais lotyniðkàja antikva Stefenhageno spaustuvëje Mintaujoje spaus- dinti Mykolo Cerausko Senas Katechizmas bei Kozonis padëkavonës dar sistemingai laikësi tradicinës <µ> ilgosios raidës distribucijos. 7. Ilgosios <µ> atsisakymas buvo ne tik vienos raidës iðmetimas, bet ir raidþiø rinkiniø susisteminimas. Didþiosios raidës atitikmens ilgoji <µ> niekada neturëjo, tad jos atsisakius lotyniðkosios antikvos raidyno maþøjø raidþiø rinkiniai pirmà kartà istorijoje ëmë atitikti didþiøjø raidþiø rinkinius. Koreliacija pasidarë tiksli, tinkama daugeliui lotyniðkàja antikva spausdinamø kalbø.

Literatûra ir ðaltiniai:

[AFFO’, P. IRENEO,] VITA DEL BEATO GIOANNI DI PARMA SETTIMO GENERAL MINISTRO DI TUTTO L’ORDINE DE’MINORI [...] DESCRITTA DAL P. IRENEO AFFO’ DI BUSSETO MINOR OSSERVANTE [...] PARMA DALLA STAMPERIA REALE M.DCC.LXXVII; Pisos universiteto biblioteka: G.g.10.31. AÙTORIUS DUCHAWNAS ARBA AFIERAWONE KWEPENCIO AÙTORIAUS PRIESZ MA- JESTOTA DIEWA TAI IRA MADLITWAS GARBINGAS BAÝNICIOY SZWÆTOY PRIGU- LENCIAS, [...] ISZEYNA Metuose 1805. WILNIUY Drukarniey Kunigu Bazylionu; VUB:

LR 1266.

259 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 [Aùtorius Duchawnas, Wilniuje 1812]; VUB: LR 3868. ATTI DELLA SOLENNE CORONAZIONE FATTA IN CAMPIDOGLIO DELLA INSIGNE POETESSA DNA MARIA MADDALENA MORELLI FERNANDEZ PISTOJESE TRA GLI ARCADI CORILLA OLIMPICA. IMPRESSO NELLA STAMPERIA REALE DI PARMA IL DÌ XXX. GIUGNO DELL’ ANNO DI NOSTRA RIPARATA SALUTE M. DCC. LXXIX; Èikagos Newberry biblioteka: Wing ZP 735 .B624.

[BODONI, GIAMBATISTA,] EPITHALMIA EXOTICIS LINGVIS REDDITA, PARMAE EX REGIO TYPOGRAPHEO MDCCLXXV; Èikagos Newberry biblioteka: Bon. 1758.

[BONAVENTÛRA, ÐV.,] ZIWATAS PONA IR DIEWA MUSU JEZUSA CHRYSTUSA TAY IRA KIELAS ISZGANIMA Kuriu Ponas Jszganitoies ir Atpyrktoies musu JEZUSAS CHRYSTUSAS [...] Mumis i Dangu wede moki ir atgide [...]. WILNIUY Drukarnioy Kunigu Bazylionu Metuose 1808.

[BONAVENTÛRA, ÐV.,] ZIWATAS PONA IR DIEWA MUSU JEZUSA CHRYSTUSA TAY IRA KIELAS ISZGANIMA Kuriu Ponas Jszganitoies ir Atpyrktoies musu JEZUSAS CHRYSTUSAS [...] Mumis i Dangu wede moki ir atgide [...]. WILNIUY Drukarnioy Kunigu Bazylionu Metuose 1826.

[CERAUSKAS, MYKOLAS,] Kozonis padekawonies po Ataiemimuy warpu, d. 2. Mar. 1802 ape Giaradeiµtes Diewa mums paroditas [...] per Kunigà Mikoùà Cerauskà, Koznodiei pirmà tureta, del Surinkima µawa ing drukà paduota. Drukawoia Nitauio i Meatu 1803;

VUB: LR 452. [CERAUSKAS, M YKOLAS,] Seanas Katechizmas arba pamokµùey Weikialams, ape Wierà µzwintà Krikµzczonizkà [...] Drukawotas iµz nauia, uý pazwalenies Synoda. Kaµztu

Parapios. Nitauioy, meatu 1803; VUB: LR 793. [DE-ROSSI,] SPECIMEN INEDITAE ET HEXAPLARIS BIBLIORUM VERSIONIS SYRO- ESTRANGHELAE CUM SIMPLICI ATQUE UTRIUSQUE FONTIBUS GRAECO ET HEB- RAEO COLLATAE CUM DUPLICI LAT. VERS. AC NOTIS [...] PARMAE EX REGIO TYPOGRAPHEO M. DCC.LXXVIII; Pisos universiteto biblioteka: Misc.27.6. ELOGJ STORICI DI CRISTOFORO COLOMBO E DI ANDREA D’ORIA. PARMA DALLA STAMPERIA REALE M. DCC. LXXXI CON APPROVAZIONE; Èikagos Newberry bib- lioteka: Wing f ZP 735 .B625. GIESMES APE SZWÆCIAUSY PANNA MARYA, [PE]R STORONY WIENA KUNIGA N.W. ZOKANA SZWÆNTA DOMINIKA Kaùworyjos Ziamayciu Kloµztoriaus. ISZDRUKAWOTAS

Metuµy P. 1802. WILNIUY DRUKARNIOY PRI AKADEMIOS; VUB: LR 1162.

[GIESMES APE SZWÆCIAUSY PANNA MARYA, 1813?]; VUB: LR 2930. GIESMES APEY KIETUROLIKA STACYU, MUKAS JEZUSA PONA PRIE NAUIOS KAÙWA- RYOS, BAZNICIOY KUNIGU DOMINIKONU SKAPISZKIOS [.] WILNIUY Drukarnioy Kunigu Missionoriu. Metuose 1810; LMAB: LK 19/740. GIESMIES SWIETISZKAS IR SZWINTAS SUDIETAS PAR KUNIGA UNTANA DRAZDAW- SKA. WILNIUY Drukarnioy Kunigu Missionoriu. 1814. Cituota ið: Antanas Strazdas, Giesmës svietiðkos ir ðventos (faksimilinis leidinys), Vilnius: Vaga, 1991. ISZGULDIMAS AFIERAS MISIU SZWENTU yr Wisu tu dayktu, kurie pri tos Szwentos Afieras atsiprowinieja, trumpay dieley nupeùno dusiu Krikúcioniszku sudietas, yr ISZDRUKAWOTAS

260 Archivum Lithuanicum 6 Metuose 1805. Kasztu Kunigu Ýiemayciu WILNIUY Drukarnioy Kunigu Missionoriu; LMAB: LK 19/418.

[JAKNAVIÈIUS, JONAS,] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE TAK NIEDZIELNE JAKO Y WSZY[S]TKICH SWIÀT [...] PRZEDRUKOWANE R. 1805. w WILNIE. w Drukarni XX.

Bazylianow; VUB: LR 5342. [JAKNAVIÈIUS, JONAS,] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE TAK NIEDZIELNE JAKO Y WSZYSTKICH SWIÀT [...]. PRZEDRUKOWANE R. 1819. w WILNIE w DRUKARNI

XX. BAZYLIANOW; VUB: LR 1153, LR 1130. [JAKNAVIÈIUS, JONAS,] EWANIELIE POLSKIE Y LITEWSKIE TAK NIEDZIELNE JAKO Y WSZYSTKICH SWIÀT. [...] PRZEDRUKOWANE R 1797 w WILNIE w Drukarni XX.

Piarów; VUB: LR 1154. [JAKNAVIÈIUS, JONAS,] EWANJELIE POLSKIE y LITEWSKIE TAK NIEDZIELNE JAKO Y WSZYSTKICH SWIÀT. [...] PRZEDRUKOWANE R. 1794. w WILNIE. Drukarni

Królewµkiey przy Akademii; VUB: LR 1137. [JAKNAVIÈIUS, JONAS,] EWANJELIE POLSKIE Y LITEWSKIE TAK NIEDZIELNE JAKO Y WSZYSTKICH SWIÀT, [...] PRZEDRUKOWANE R. 1803. w WILNIE. w Drukarni

Akademickiéy; VUB: LR 1135. [KASAKAUSKIS, JURGIS,] ROZANCIUS SZWÆCIAUSIOS MARYOS PANNOS, YR SAL- DZIAUSY WARDA JEZUS [...] Par pazwaliima Wiresnibys Dwaµyµzkos 17. karta pardruka-

wotas. WILNIUY DRUKARNIEY J. K. M. AKADEMIOS MERUSY [sic!] 1791; VUB: LR 1291.

[KASAKAUSKIS, JURGIS,] ROZANCIUS SZWÆNCIAUSIOS MARYOS PANNOS, YR SAL- DZIAUSY WARDA JEZUSA [...] Par pazwalima Wieresnibys Dwasyszkos 19. karta pardru-

kawotas. WILNIUY Drukarnioy Akademijos Metusy 1797; VUB: LR 1256. LA FAUSTINA. COMMEDIA DEL SIGNOR DOTTORE D. PIETRO NAPOLI-SIGNORELLI CHE HA RIPORTATA LA PRIMA CORONA NEL CONCORSO DELL’ANNO 1778 DALLA R. ACCADEMICA DEPUTAZIONE DI PARMA. PARMA DALLA STAMPERIA REALE; Èikagos Newberry biblioteka: Wing f ZP 735 .B6238.

[LECHAVIÈIUS, JONAS,] PRAWADNIKAS ING TIEWISZKI DANGAUS AMZINA ARBA SKUTECZNAS SPASABAS RATAWOIMA MIRSZTANCZIU ZMONIU, GAUSES IR IPA- TINGAS RODAS PADUOTÀS [PE]R STORONI KUNIGA K.K.D.J.P.Ù. APRASITAS O µu pazwaleni Wiresnibies Dwaµiµzkos, Drukon DUOTAS, METUOSE 1802. WILNIUY Drukar- niey Dyecezios; LLTIB: B 1684a.

[LECHAVIÈIUS, JONAS,] PRAWADNIKAS ING TIEWISZKI DANGAUS AMZINA, ARBA SKUTECZNAS SPASABAS RATAWOIMA MIRSZTANCIU ZMONIU [...] Par µtoroni Ku- niga K.K.D.J.P.Ù. APRASZITAS [...] Drukon DUOTAS METUOSE 1812. WILNIUY DRU-

KARNIEY KUNIGU BAZYLIONU; VUB: LR 817. LIETUWISZKAS EWANGELIAS Niedielos Dienomis yr ant garbingiesniu Szwæciu par wisus metus skaytomas Baznicioy Kataliku Jsznauje parweyzdietas, ayszkiey iszguldi- tas, yr su paêianklinimu ýodziu jwayriu, aba ne wienokiey wisoy Lietuwoy iszsimanan- ciu: isz Prisakima Juo Milestas Kunigaykúcia Biskupa Ziemaciu drukon PADUOTAS

261 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 METUOSE 1806; WILNIUY Kasztu yr iszspuadimu [sic!] Literu JOSAPA ZAWADZKIA Zinieswisotimes arba Akademios Iszspaustoja Raszta v Typografa.

[MAGNOCAVALLO, FRANCESCO OTTAVIO,] LA ROSSANA. TRAGEDIA DEL SIGNOR CONTE FRANCESCO OTTAVIO MAGNOCAVALLO [...] MDCCLXXV [...], PARMA DALLA STAMPERIA REALE; Centrinë nacionalinë Florencijos biblioteka: Pa- lat.12.4.5.29.

M ERKYS, VYTAUTAS, 1972: „Lietuvos poligrafijos ámonës 1795–1915“, Spauda ir spaustu- vës, Vilnius: Mintis, 142–249. MOKSÙAS SKAYTIMA RASZTA LIETUWISZKA DIEÙ MAZU WAYKU, Kuremi padieti ira wisoki Moksùay Krykúcioniszki, teypogi yr trumpas NABAZENSTWAS KOÝNOS DIENOS WIRAMS YR MOTERIMS SÙUZIJENTES. [...] NAUJEY PARDRUKAWOTAS 1799. WIL- NIUY DRUKARNIEY KUNIGU PIORU; LMAB: Mf 620.

M OSLEY, JAMES, „A Note on the Origin and Uµe of the Long S“, 2000 (autoriaus atsiøstas rankraðtis). Museo Bodoniano. Convegno e mostra Bodoniana, Parma: Biblioteca Palatina, 1959.

[OLÐEVSKIS, MYKOLAS,] BROMA ATWERTA ING WIECZNASTI [...]. PAR KUNIGA MIKOÙA OLSZEWSKI [...] NAUIEY PARDRUKAWOTA Metusy nug uýgimima JEZUSA

Pona 1806. WILNIUY Drukarnioy Kunigu Bazylionu; VUB: LR 10256. PAWINASTIS KRYKSCIONYSZKAS ARBA PAMOKSÙAS TRUMPAS. [...] isz Liezuwe Læ- kiszka ant Ziemaytyszka su nekureys pridotkays pardietas, yr su pazwaleny Wiresniu- ju, i Druka paduotas o dabar wieù pardrukawotas Metuose 1806. [...] WILNIUI Drukar-

nioy Kunigu MISSIONORIU; VUB: LR 86. [PLIATERIS, JURGIS,] Materyaùy do historyi literatury jæzyka litewskiego; LNB RS: f. 112 – 1.

S IMPSON, DAVID, 1986: The Politics of American English, 1776-1850, New York, Oxford: Oxford University Press.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1998: Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2003: „XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos ir “, ALt 5, 227–262.

[ÐRUBAUSKIS, PRANCIÐKUS,] BAÙSAS SIRDIES PAS PONA DIEWA SZWÆCIAUSY MA- RYA PANNA YRA SZWENTUS [...]. ISZDUOTAS Par wiena Kunigu Soc. J. Metuose nuog uýgimimo balsinga Zodýia amêina 1814. WILNIUY Drukarnioy Kunigu Missio-

noriu; VUB: LR 6445. [ÐRUBAUSKIS, PRANCIÐKUS,] BAÙSAS SIRDIES PAS PONA DIEWA SZWÆCIAUSY MA- RYA PANNA YR SZWENTUS [...] ISZDUOTAS Par wiena Kuniga Soc. J. Metuose nuog uýgimimo balµinga Zodêia amêina 1806. WILNIUY Drukarnioy Kunigu Bazylionu;

VUB: LR 1104. THESES EX METAPHYSICIS DISCIPLINIS SELECTAE QUAS SUB FAUSTISSIMIS AUSPI- CIIS REGIAE CELSITUDINIS MARIAE AMALIAE AUSTRIAE ARCHIDUCIS HISPA- NIARUM INFANTIS PARMAE, PLACENTIAE, VASTALLAE ETC. ETC. ETC. DUCIS

262 Archivum Lithuanicum 6 PUBLICE PROPUGNANDAS EXHIBET FRANCISCUS GALEOTTUS COLLEGII LALAT- TENSIS CONVICTOR. PARMAE EX TYPOGRAPHIA REGIA CIŠIŠCCLXXX. CUM AP- ROBATIONE; Èikagos Newberry biblioteka: Wing f ZP 735 .B6245.

U LLMAN, BERTHOLD LOUIS, 1963: Ancient Writing and Its Influence, New York: Cooper Square Publishers, Inc.

U PDIKE, DANIEL BERKELEY, 1937: Printing Types. Their History, Forms, and Use. A Study in Survivals 2, Cambridge: Harvard University Press; London: Humprey Milford Ox- ford University Press.

Giedrius Subaèius LOSS OF THE GRAPHEME <µ> IN PRINTS OF LITHUANIA

Summary

In 1778 the Italian printer Giambatista Bodoni (1740–1813) printed La Faustina, a book, which was composed without the long letter <µ> for the first time in his press. In 1781 the newly cut fonts by the French printer Franšois-Ambroise Didot did not include that grapheme either. This way in the last two decades of the eighteenth century the fashion to stop using the letter <µ> in print began to spread throughout Europe. In Lithuania the Vilnius Academy (University) Press began to discard the letter <µ> in the edition of Ewanjelie by Jonas Jaknavièius only in 1803. The long <µ> dominates in the word-initial and word-medial position, although in certain places of the book the preva- lence of the short is evident too. Thus, 1803 is a certain turning-point in the rejection of the long <µ>. Juozapas Zavadskis, who became an owner of the Vilnius Academy Press, did not print <µ> at all already in the Lietuwiszkas Ewangelias of 1806. This means that an attempt to drop the long <µ> was made in 1803, but the efforts became successful only in 1806. The Missionary Press in Vilnius published the book Prawadnikas Ing Tiewiszki Dangaus (1802), in which the long <µ> was still dominant, but it was used inconsistently. In 1805 the same press printed Iszguldimas Afieras Misiu Szwentu, where the short is prevalent (still the long <µ> was used at least up to several times per page). By 1806 the Missionary Press used only (in Pawinastis Krykscionyszkas). Thus, the prints of this press support the conclusion that the turning-point in discarding the long <µ> was in 1806 or slightly earlier in Lithuania. It also means that in comparison with Bodoni in Italy and Didot in France the most modern presses were approximately 26–28 years behind in Lithuania. The Basilian Press in Vilnius lagged behind Zavadzkis’ and the Missionary presses significantly. First, Basilians set the long <µ> consistently in Jaknavièius’ Ewangelie (1805), in Mykolas Olðevskis’ Broma Atwerta Ing Wiecznasti (1806). Second, they used a certain

263 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos µpaudiniuose 0 0 0 number of the long <µ> in word-initial and word-medial position in Aùtorius Duchawnas (1805), in Pranciðkus Ðrubauskis’ Baùsas Sirdies (1806), in Jonas Lechavièius’ Prawadnikas Ing Tiewiszki Dangaus (1812), and in Aùtorius Duchawnas (1812). Third, in Jaknavièius’ Ewangelie of 1819 Basilians set approximately half of <µ> and half of in word-initial and word- medial positions. The first Basilian book set with no long <µ> was Ziwatas by St. Bonaventure only in 1826. Thus, Basilians were behind Zavadzkis’ and the Missionary presses by at least a decade or two. Jurgis Pliateris (1810–1836) reproached the Missionary and Basilian presses for the “multiple reprinting of books with the most shameless printing errors.” Among other issues, Pliateris could have in mind the unreasonably out-of-date long <µ> still used by Basilians. The Piarist Press in Vilnius published only three Lithuanian books in that period: in 1797, 1799, and 1826. Still from the Moksùas Skaytima Raszta Lietuwiszka (1799) we can conclude that the Piarists began to foster the idea of rejecting the long <µ> from their prints already in 1799. Stefenhagen’s Press in Mintauja (nowadays Latvia) printed two books by Mykolas Cerauskas in 1803: Seanas Katechizmas and Kozonis padekawonies. Both of them are set consistently with the long <µ>. The rejection of the long <µ> in print was not only the rejection of a certain letter, but also a way of systematizing printer’s fonts. The long <µ> had never had a counterpart in the printer’s upper case. When it was discarded, the lower case letters for the first time in the history of printing Roman letters had exact upper case counterparts. The correlation became precise and convenient for many languages that used Roman letters for printing.

G IEDRIUS SUBAÈIUS Gauta 2004 m. vasario 8 d. University of Illinois at Chicago Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures UH 1608, MC/306 0 0 601 S. Morgan St. 0 0 Chicago IL 60607, U.S.A. el. p.: [email protected] 0 0

Lietuviø kalbos institutas 0 0 P. Vileiðio g. 5 0 0 LT–10308 Vilnius, Lietuva 0 0 el. p.: [email protected] 0 0

264 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Giedrius Subaèius University of Illinois at Chicago Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Grafemos <µ> netektis Lietuvos rankraµzèiuose

XIX amþiaus pradþioje dauguma Didþiosios Lietuvos spaustuvininkø lietuvið- kose knygose atsisakë ilgosios <µ> raidës. 1806 metais jau nei Juozapo Zavadskio, nei Misionieriø spaustuvës rinkëjai jos neberinko (plg. ðio ALt tomo p. 239–264), taèiau rankraðèiuose ði raidë dar daþnai (bent spontaniðkai) pasitaikydavo. Ðio straipsnio tikslas yra ávertinti ilgosios <µ> grafemos pëdsakø specifikà lietuviø autoriø rankraðèiuose maþdaug nuo XIX amþiaus pradþios, kada ji iðnyko ið dau- gumos lietuviðkø spaudiniø, iki XIX amþiaus antros pusës, taip pat apibûdinti <µ> vartosenos rankraðèiuose ir spaudiniuose skirtumus. James Mosley yra minëjæs, kad Europoje ilgoji <µ> kursyviniuose rankraðèiuose vartota daug nenuosekliau negu spaudiniuose. Nuo XVI amþiaus ji ten esà daþnai ið viso nevartota1 (teiginys, kad daþnai ið viso nevartota, kelia abejoniø, nes esama daug rankraðèiø, kur ta <µ>, kad ir nenuosekliai, akivaizdi). Didþiosios Lietuvos XIX amþiaus pradþios rankraðèiuose nëra grieþtai iðlaiky- tos spaudiniams bûdingos papildomosios <µ> ir distribucijos (t. y. nesilaikoma taisyklës <µ> vartoti þodþio pradþioje ir viduryje, o – þodþio pabaigoje). Antra vertus, toji <µ> ið rankraðèiø neiðnyko taip greitai ir dësningai kaip ið spaudiniø. Raidþiø rinkëjams pakako iðimti ilgosios <µ> literas ið spaustuvës kasø ir knygose jø tiesiog nebegalëjo atsirasti. Rankraðèiø autoriai savo áproèiø taip greitai ir me- chaniðkai atsikratyti nepajëgë, net jei ir buvo sàmoningai apsisprendæ taikytis prie naujos spaustuvininkø mados. Ið áproèio ta „senoji“ <µ> vis tiek prasprûsdavo. Autoriø apsisprendimas veikiausiai nebuvo toks ryþtingas, kad jie bûtø ëmæsi ko-

1 James Mosley, „A Note on the Origin and round hand) often made no use at all of Uµe of the Long S“, 2000 (autoriaus at- long s, and the relaxed and inconsistent siøstas rankraðtis), 1: „From the early six- usage of calligraphers is strikingly diffe- teenth century, however, writers of the rent from the rigid practice observed by cursive form of the script and the hands printers“. that developed from it (chancery cursive,

265 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 reguoti nenuoseklius savo paraðymus. Kartais gal net prieðingai – autoriams galëjo patikti <µ> raidës pëdsakai jø paèiø rankraðèiuose.

1. RANKRAÐÈIAI SU ILGOSIOS <µ> PËDSAKAIS. XIX amþiaus pra- dþioje kai kurie autoriai rankraðèiuose dar akivaizdþiai paraðydavo ilgàjà <µ> grafemà, nors ir nenuosekliai ar ganëtinai retai.

1.1. JURGIS AMBRAZIEJUS PABRËÞA. Jau 1803 metø pamoksle Jurgis Ambraziejus Pabrëþa ilgàjà <µ> maþai bevartojo2. Taèiau jà tada raðë garso [ð] pozicijoje, þymëdamas digrafà <µz> (t. y. ): dàgiyµzku 65, dwasyµzku 65, yµz 65, 66, ysµznóumyrósiu 66 (bet ir : ysz 66). 1809 metais Kningoje pirmoje apie sakramentus3 Pabrëþa taip pat su retomis iðim- timis raðë dviþenklá <µz> þymëti garsui [ð]. Plg. prieðdëlá ir prielinksná ið(-): yµz 46(3x), yµzgrieµzyiyma 46, yµzryµzty 46(3x), yµzsysókty 45, yµzsyspawiedawoima 46, yµzwalnynyma 46, neyµzpazins 46. Taip pat plg. kitø pozicijø <µz>: Farizeuµzó 45, grieµznikays 45, grieµzniks 45, grieµznikus 46, griµzt 46, krykµzta 46, negrieµznika 45, pleµzk 46, Pranaµza 45(2x), prigrieµzyiys 45, priµz 46, Raµzts 45, wysóstroµzniausis 45. Vis dëlto raðyta ir : Jzaioszió 45, krykszta 46, szcziray 46, szyrdy 46. 1817 metais toje paèioje Kningoje pirmoje apie sakramentus Pabrëþos irgi raðyta dviþenklis <µz>: duµzys 507, eyµzki 507, yµz 507, yµzgidy 505 (þr. 1 pav.), nóumyrµzt 505 (þr. 1 pav.), sóryµz 506, stroµzny 505 (þr. 1 pav.) (bet ir Jszgidy 505 [þr. 1 pav.], trokszt 505 [þr. 1 pav.]). Taip pat Kningoje pirmoje apie sakramentus (tarp 1808 ir 1822 metø) Pabrëþa kartais vartojo ligatûriná raðmená <ß>: byßkyùayti 16, dwasyßka 12, Dußys 16, yßpaýynyma 18, ónt dußys 12. Reikðminga, kad visuose penkiuose pavyzdþiuose þenklas <ß> atsidûrë eilutës pabaigoje, o likusi þodþio dalis nukelta á kità eilutæ. Galbût tai reiðkia, kad rudimentinis Pabrëþos áprotis raðyti <ß> (tam tikru periodu) pasireikðdavo tik eilutës pabaigoje (ranka buvo águdusi bûtent taip baigti eilutæ). Eilutës viduryje jis paprastai raðë ne ligatûriná <ß>, o dvi raides <µz>. 1821 metais raðytuose tos paèios Kningos pirmos apie sakramentus pamoksluose taip pat vartotas digrafas <µz>, plg. yµz 14(2x) [nors ir ysz 14], yµzaugyn 14, yµzgóldi- tu 1, karµztó 1, karµztos 11, Praµzom 17, Raµzta 18, só karµztó 11. Vis dëlto daþniau raðyta jau su trumpàja : apszyrnesny 17, ysz 19(3x), Mysziu 17, óýmuszy 18, Pasypraszi- kyt 17, praszom 17. Labai retai prasprûsdavo ir ilgoji <µ>, plg. budamµ I (þodþio pabaigoje! Plg. ir Dionizà Poðkà 1.5.), Meµsyjosziós 18.

2 [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] KNINGA. - 3 [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] KNINGA Tóræti sawiey Kozonius ónt nekóriu Nedie- PYRMA Apey Sakramentus ógóùnay yr lys Dyinu yr ónt ùabay daug Szwæcziu. [...] Apey Nekórius Sakramentus ipatingay, par kónyga Jórgi Ambroziejo Pabreýa [...] [tarp 1808 ir 1822 metø]; VUB RS: Metusy 1822. – Kretingoy; rankraðtis ne- f. 1 – D 57. randamas, jo kserografinës kopijos saugo- mos ALKA’oje Putname (JAV).

266 Archivum Lithuanicum 6 1 pav. [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] KNINGA PYRMA Apey Sakramentus, [1808–1822,] 505: puslapis su formomis yµzgidy, stroµzny, aµz, yµztóriety, nóumyrµzt; Jszgidy, trokszt, Jszgidik ir kt.; VUB RS: f. 1 – D 57

267 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 Taèiau atrodo, kad ilgainiui Pabrëþa atsikratë áproèio raðyti <µz>. Pavyzdþiui, viename ið vëliausiø rankraðèiø Rekolekcijos dvasiðkos (1846)4 jis jau atsisakë ilgosios <µ> ir <ß> visose pozicijose (Apasz-toùs [perkelta] 45, neysz-pasakitay [perkelta] 47, peklysz-kó [perkelta] 47). Vis dëlto ir ten pasitaikë atsitiktinis pasyµliepsió 90.

1.2. ANTANAS KLEMENTAS. Antanas Klementas, raðæs eiles lietuviðkai ir lenkiðkai, 1806 metø rankraðèiuose (Dzieùko moje wùasnoræcznie, t. 15) daþniausiai vartojo trumpàjà , plg. iszka 126, Iszpazinaw 126, nasza 129, nasze 128(2x), 129(2x), osob 128, praszaw 522, spiera 125, susytyki 126, Suspausk 522, szalin 125, szciestis 228, wszyscy 129, wszystkie 129. Taèiau ne taip maþa atvejø, kai Klementas pavartodavo ir ilgàjà <µ>, plg. anielµki 127, eµµe 130, isznaykinµet 125, maµz 130, nayniýµzym 742, naµze 129, 130, sawµa 230, wµzak 815, wµzædy 814, wµzelka 229, wµzyst- kim 229, wµzystko 130. Panaðiai Klementas raðë ir vëliau. To paties veikalo antrajame rankraðtiniame tome, raðytame 1807–1808 metais6, taip pat dominuoja trumpoji , taèiau pasi- taiko ir <µ>: ieµzcze 784, kµztaùcie 123, Ùopacinµki 185, Oµoba 123, pierwµzy 183, pierwµzym 1000, Polµkiego 122, µiùy 755, Telµzach 784, Telµzew. 124, waµzego 122, wµzæ- dzie 185. Taigi Klementas 1806–1808 metais jau buvo nutaræs nebevartoti raidës <µ>, taèiau ið ápratimo, ypaè daþnesniuose þodþiuose ir ten, kur labiau skubëjo, dar greta paraðydavo ir <µ>. Kadangi lietuviðkai tada buvo ápratæs raðyti daug maþiau negu lenkiðkai, raðë lëèiau ir atidþiau, tai lietuviðkuose tekstuose beveik ir nematyti <µ> raidës, didþiuma jø likusi lenkiðkuose þodþiuose.

1.3. ZACHARIJAS NEMÈEVSKIS. 1818 metais7 Zacharijas Nemèevskis lenkiðkame tekste daþnai raðë ir ilgàjà <µ> grafemà (bytnoµci 1, µwóy 1), ir ligatûrinæ <ß> (donoßæ 1, Proßæ 2, wßyscy 2, zbieraß 1), bet ne visur, plg. doszùy 2, pisany 1, pismem 1, siæ 1.

1.4. X.D.K.P.S. GRAMATIKOS AUTORIUS. Anoniminis autorius, pasi- raðæs X.D.K.P.S., savo gramatikoje Prawidùa Iæzyka Litewskiego (XG) apie 1820–1831

4 [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] REKÓLEK- no=ræcznie Wierszem, a w maùey czàstec- CYJYS DWASYSZKAS I tris dyinas PA- ce prozà napisane I alfabetnie porzàdnie DALITAS. Dieley Paêitka Dwasyszka Zregestrowane Którego Tom 1szy [1806]; WIERNUJU KRETINGYNIU. Ysz Zaliecy- LLTIB RS: f. 1 – 2156. jyma Jomilestas Kónyga Gwardyjona Par 6 [Antanas Klementas,] Dzieùko moie wùas- Kónyga Ambroziejó Pabreýa Tercyorió no=ræcznie Wierszem, a bardzo w maùey Z. S. T. Franciszkaus koznadyjy yr Moki- czæúci prozà napisane I alfabetnie porzàd- toji Kretingynys Mokslyniãêys bówósiji nie Zregestrowane Którego Tom 2gi Paraúêitas. Metusy 1846. Kretingoy; rank- [1807–1808]; LLTIB RS: f. 1 – 2157. raðtis nerandamas, jo fotografijos saugo- 7 Zacharijas Nemèevskis, 1818 m. vasario 7 mos ALKA’oje Putname (JAV). dienos laiðkas ið Vilniaus Mykolui Pelkai 5 [Antanas Klementas,] Dzieùko moie wùas- Polinskiui; LMAB RS: f. 151 – 700.

268 Archivum Lithuanicum 6 2 pav. [Dionizas Poðka,] SÙOWNIK Iæzyka Litewskiego, Polskiego i Ùacinskiego 1, [1825–1830] (PÞ I) 566: puslapis su formomis Pùuµkintôis‰ , yszpùuµkintôis‰ ; tristiµ; LLTIB RS: f. 1 – 888

269 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 metus, nors ir nenuosekliai, ilgàjà <µ> vartojo daþniausiai dviejuose kamienuose: Litewµk- ir stoµsow-/stoµsu- (plg. atitinkamai Litewµkich 1, Litewµkie 9, litewµkiey 8, 19, 31, Litewµkiey 8, 33, Litewµkiemu 38, po Litewµku 32 ir stoµsownie 12, 35, Stoµsownie 35, stoµsuiesiæ 39, wStoµsowaniu 66, zastoµsowania 64 bei kt.). Greta daugybës tokiø þodþiø su ilgàja <µ>, viena kita <µ> pasitaikë ir kai kur kitur: gereµneyie 21, geresneyµems 21, Gæµli 91, Konµtrukcya 70, Pañµtwo 76, Slepµna 96, Wileñµkie 76. Atrodo, kad pagal specifiná rankraðtiná <µ> ilgosios raðymà ðaknyse litewµk- ir stoµs-, analizuojant ávairius XIX amþiaus pirmosios pusës rankraðèius, net bûtø galima ieðkoti paties anoniminio autoriaus.

1.5. DIONIZAS POÐKA. Dionizas Poðka poemos „Muþikas Þemaièiø ir Lie- tuvos“ autografe8 apie 1824 metus (p. 225–229) stengësi vartoti trumpàjà , plg. apsakimas 227, Gudyszkay 229, isz 227, Kayszioti 229, Patsay 228, Raszit 229, teysus 227, wysad 229. Taèiau jam taip pat praslysdavo ir ilgoji <µ>: eµsi 225, 227, gauµi 225, Iuµsu 229, luµsu 229, muµsu 227(2x), Parkaµsa 227, suµkalde 226, Tieµsa 226, ugneµ 226, wyµ 227, wyµsa 225, wyµsy 227, wyµsu 225(2x), 227. Didþiausiame ir vëliausiame savo veikale, rankraðtiniame trijø kalbø þodyne Sùownik Iæzyka Litewskiego, Polskiego i Ùacinskiego (PÞ, 1825–1830), Poðka taip pat ret- sykiais paraðydavo ilgàjà <µ>: Claµsicum I 567, Cataplaµma I 571, entiµimus I 551, eµsu I 560, yszpùuµkintôis‰ I 566 (þr. 2 pav.), maµsa I 571, maýakiµ I 557, miµsus I 563, motiejauµ I 549, Pùuµkintôis‰ I 566 (þr. 2 pav.), poµsideo I 560, Supreµsio I 564, tristiµ I 566 (þr. 2 pav.). Kaip matyti, tie retoki atvejai, kai Poðkai prasprûsdavo paraðyti ilgàjà <µ>, gali bûti skiriami á dvi grupes: a) geminatos pozicijoje (<µ> pozicijoje prieð kità ; iðimtys bûtø Cataplaµma, entiµimus, gauµi, yszpùuµkintois‰ , suµkalde); b) <µ> þodþio galo pozicijoje (plg. maýakiµ, motiejauµ, tristiµ, ugneµ, wyµ), nors tai visai nebuvo bûdinga tradicinei papildomosios distribucijos sistemai XVIII–XIX amþiaus pradþioje.

1.6. JURGIS PLIATERIS. Jurgis Pliateris 1826–1831 metø rankraðtyje „Trumpa þinia apei tà iðdavimà lietuviðkos Biblijos Londone“9 daþniausiai raðë trumpàjà : atrasdamas 2, atsiunsta 2, nusidawe 2, nors pasitaikë ir iðimèiø, pavyz- dþiui, nepaýinµtama 2, Staniµùowo 4r (þr. 3 pav.), uýµirakinimas 4r (þr. 3 pav.). Vis dël- to digrafo <µz> pirmàjà raidæ daþnai raðë bûtent ilgàjà <µ>, plg. aukµzcziau 4r (þr. 3 pav.), iµz 2r(3x), iµzpaýinojimas 4r (þr. 3 pav.), iµzraµzus 2r, ùaiµzko 2r, lietuwiµzkos 4r (þr. 3 pav.), lietuwiµzku 2r(2x), Londoniµzka 2r, Luteriµzkas 4r (þr. 3 pav.), raµzytojo 2r, raµzte 2r, raµzto 2r(2x), µzwentas 4r (þr. 3 pav.), tëwiµzkes 2r, trokµztamos 2r. Akivaizdu, kad apsisprendæs vartoti trumpàjà , Pliateris nebuvo toks ryþtin- gas naujovei digrafo <µz> atveju, ilgàjà <µ> iðlaikë bûtent toje pozicijoje.

8 [Dionizas Poðka,] Pszczoùka w Baublu Valstybinë groþinës literatûros leidykla, [1820–...] 232 p.; Lenkijos mokslø akade- 1957, 268–275. mijos biblioteka Krokuvoje: Rps. 1835/I. 9 [Jurgis Pliateris,] Trumpa êinia apei tà Poemos rankraðtis paskelbtas knygoje Lie- iµzdawima lietuwiµzkos Biblijos Londone, tuviø literatûros istorijos chrestomatija, red. 1826–1831; LNB RS: f. 112 – 2. Kostas Korsakas, Jurgis Lebedys, Vilnius:

270 Archivum Lithuanicum 6 3 pav. [Jurgis Pliateris,] Trumpa êinia apei tà iµzdawima lietuwiµzkos Biblijos Londone, 1826–1831, 4r: puslapis su formomis Luteriµzkas, iµzpaýinojimas, aukµzcziau, lietuwiµzkos, µzwentas; Staniµùowo, uýµirakinimas ir kt.; LNB RS: f. 112 – 2

271 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 1.7. JUOZAPAS BUTAVIÈIUS. Dalis Pabrëþos 1834 metø rankraðèio Srija balseninë10 raðyta Juozapo Butavièiaus ranka11. Butavièius kartais paþymëdavo ilgà- jà <µ>, plg. Groµse 88 (þr. 4 pav.), Groµsificatio 88 (þr. 4 pav.), groµsius 88 (þr. 4 pav.), Groµso-geniculatus 88 (þr. 4 pav.), Groµsus 88 (þr. 4 pav.), hispidiµsimus 90, Subtiliµsime 88 (þr. 4 pav.). Ilgàjà <µ> (eµsàty) Butavièius pavartojo taip pat ir 1835 metais Simono Groso gramatikos (GG, þr. toliau 1.8.) pratarmëje. Taigi Butavièius <µ> paraðydavo tik geminatose; tai panaðu á Poðkos áproèius. Vis dëlto ir ðioje pozicijoje ilgosios <µ> Butavièius neraðë nuosekliai, plg. Essentialis 114, Grosso-petalae 88 (þr. 4 pav.), Subtilissimus 88 (þr. 4 pav.).

1.8. SIMONAS GROSAS. Simonui Grosui Kalbrëdoje lieþuvio þemaitiðko (GG, 1835) taip pat neretai taikësi paraðyti ilgàjà <µ>. Matyti, kad Grosui ta raidë labiau- siai praslysdavo garso [ð] pozicijoje, þymëtoje digrafu <µz> (panaðiai kaip Pabrëþai, Pliateriui): gorµzy 19(10r), pierwµza 7(4r) (þr. 5 pav.), pierwµze 8(4v), pierwµzy 7(4r) (þr. 5 pav.), piµzà 3(2r), piµzàc 4(2v), piµzesiæ 4(2v), rozgùaµzam 6(3v), suµza 3(2r), wewµzystkich 6(3v), Wieµzpatie 11(6r), Wieµzpats 11(6r), wyiàwµzy 7(4r) (þr. 5 pav.), wµzyscy 6(3v), wµzystkie 5(3r), 10(5v), 12(6v), wµzystkich 7(4r) (þr. 5 pav.), zawµze 4(2v), 6(3v). Taèiau kartais <µ> iðlenda ir kitose pozicijose, plg. Oµobach 5(3r), Oµobæ 6(3v), piµaùo 4(2v). Nors Groso apsisprendimas nevartoti <µ> labai aiðkus, taèiau jis nebuvo labai kategoriðkas. Taigi toji <µ> ið áproèio daþniausiai pasirodydavo kaip digrafo <µz> dalis. Groso ranka buvo ápratusi raðyti su <µ> ir tam tikras daþnesnes ðaknis (plg. lenk. Oµob-, piµz-, wµzyst-).

1.9. ANTANAS SAVICKIS. Antanas Savickis 1835 metais12 nebevartojo vie- nos ilgosios <µ>, taèiau ypaè daþnai (beveik visada) raðë jà kaip digrafo <µz> dalá prielinksnyje ir prieðdëlyje ið(-), plg. iµz 5, 11, 33 (þr. 6 pav.), 47, iµzkryta 5, iµzskleydys 15, iµzwadzio 47, Jµz 11, Jµzmintynga 8, Jµzsyziojus 5. Retkarèiais ilgoji <µ> prasprûs- davo ir ne minëtojo prielinksnio ar prieðdëlio pozicijoje, plg. apreykµzma 33 (þr. 6 pav.), aµz 15, pryµz 33 (þr. 6 pav.), Woµzka 33 (þr. 6 pav.). Kitais atvejais Savickis nebuvo linkæs vartoti ilgosios <µ>, plg. : auksztynas 33 (þr. 6 pav.), auksztyntys 33 (þr. 6 pav.), myszka 12, neszy 33 (þr. 6 pav.), peszty 17, praszy 12, szarka 16, szpoka 15, uýmuszys 12. Taigi Savickis, panaðiai kaip Pabrëþa, Pliateris, Grosas, ilgàjà <µ> ilgiausiai iðlaikë kaip digrafo <µz> komponentà. Skirtumas tik tas, kad Savickis <µz> raðë prielinksnyje ir prieðdëlyje ið(-). Be to, jis tai darë gana nuosekliai, o ne atsitiktinai kaip Pabrëþa, Pliateris, Grosas.

10 [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] Sryje Balse- jaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. As- nyyny. Biiluu Êemayt-Ùotinyyniu Par muo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: Mokslo Kónyga Ambrozieejó Paabreýa sóórink- ir enciklopedijø leidykla, 1996, 74–78. tuu. Metusy 1834.– Kreetingoo; Botanikos 12 [Antanas Savickis,] Baykas arba Pasakas instituto biblioteka Vilniuje. Liges Teysybe [...] Par Kuniga Antona Sa- 11 Plg. Giedrius Subaèius, „Jurgio Ambrazie- wicki 1835; VUB RS: f. 1 – F 143.

272 Archivum Lithuanicum 6 4 pav. [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] Sryje Balsenyyny. Biiluu Êemayt-Ùotinyyniu Par Kónyga Ambrozieejó Paabreýa sóórinktuu, 1834, 88: puslapis raðytas Juozapo Butavièiaus ranka su formomis Subtiliµsime, Groµse, Groµso-geniculatus, groµsius, Groµsificatio, Groµsus; Subtilissimus, Grosso-petalae; Botanikos institutas, Þaliøjø Eþerø g. 49, LT-08406, Vilnius

273 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 5 pav. [Simonas Grosas,] KAÙBRIEDA LEÝUWE ÝEMAYTYSZKA, 1835 (GG), 7(4r): puslapis su formomis pierwµza, wµzystkich, wyiàwµzy, pierwµzy; LMAB RS, sign.: f. 29 – 822

274 Archivum Lithuanicum 6 6 pav. [Antanas Savickis,] Baykas arba Pasakas Liges Teysybe, 1835, 33: fragmentas su formomis pryµz, apreykµzma, iµz, Woµzka; neszy, auksztyntys, auksztynas; VUB RS: f. 1 – F 143

1.10. MOTIEJUS VALANÈIUS. 1848 metais Þemaièiø vyskupystës rankrað- èio pirmojoje dalyje13 Motiejus Valanèius paþymëdavo ilgàjà <µ>: apskuµti 122 (VaÞV I 148 iðspausdinta apskusti), Io mileµtas 122 (VaÞV I 148 iðspausdinta Jomilestas), iµtej- gima 46, melµties 119, miµti 96, Paµ 19 (þodþio gale! Plg. ir Dionizà Poðkà 1.5.), paµkiaus 119, Raµsejniusi 47, Walµtej 45, wiµà 119, wiµkupiµtæ 116. (Plg. vyravusius atvejus su trumpàja : iszdawe 45, pasisakie 45, uêrasziti 45, wiskupisti 96, Wiskupuj 47.)

13 [Motiejus Valanèius,] ÝEMAITIU WISKU- nuo Iszspauµta pas N. N.; LMAB RS: PISTE, Aprasze Kunegs Motiejus Waùon- f. 18 – 88/1. 0 0 0 0 0 0 czauµkis, Dalis 1. Su tobliczioms. Wil-

275 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 Vietoj digrafo Valanèius taip pat paraðydavo <ß> arba <µz>: apaßtoùu 35, Iohanißkielu 190, Ionißkies 190, Ionußà 122, parµzlauýe 116. Matyt, Valanèius nemanë, kad tokie senoviðkos raðybos rudimentai kenktø or- tografijai. Nors jis ið esmës perëjo prie naujosios sistemos (vien su trumpàja ), taèiau labai nesijaudino ir dël paliktø senosios sistemos pëdsakø. Turbût manë, kad toji ilgoji <µ> rankraðèiui teikë tam tikro stilistinio efekto. Juk buvo þinoma, kad spaustuvininkai ilgosios <µ> vis tiek nerinks.

1.11. ANTANAS TATARË. 1849 metais Antanas Tatarë rankraðtinëje kny- goje Ðventa ir pagirta roda14 ið esmës iðvengë atskiros ilgosios <µ>, taèiau digrafo <µz> pozicijoje kartais jà iðriesdavo, plg. duµzeles 353, duµzios 32, uýmirµztas 342 (þr. 7 pav.), Wieµzpaties 342(2x) (þr. 7 pav.) (bet ir tokioje pozicijoje daug daþniau vartojo naujàjá variantà , plg. isz 342(2x) (þr. 7 pav.), iszgadinantcziu 342 (þr. 7 pav.), naszle 342, Paukszteley 350, Wieszpatie 343). Pasitaikantis digrafas <µz> su ilgàja <µ> primena Pabrëþos, Pliaterio, Groso, Savickio rankos brëþio inercijos pobûdá.

1.12. KALIKSTAS KASAKAUSKIS. Kaliksto Kasakauskio rankraðtyje Z dzieùka pod tytuùem = ¡emajtiu Wiskupiµte15, datuojamame 1848–1863 metais, kartais taip pat prasikiða nesistemine tapusi ilgoji <µ>, plg. czaµu 4, doµtaù 4, drukarµki 6, grinµ¸ti 6, ieµt 1, 6, muµi 5, nayµtarszy 3, Pacawµkis 8, pasiunµtuju 5, pasiunµtum 2, paµiuntini 2, paµiuntinius 2, paµtarasis 3, proµte 1, raµti 1, ruµie 8, µtare 3, Staroµtach 2, walµtius 10, Wiskupiµte 1, zmuµiù 4, ýeñµki 1. Kasakauskis brëþë ilgàjà <µ> daþniausiai tada, kai ji ëjo prieð raides , ir . Tai specifinis rudimentinis Kasakauskio áprotis, neatrodantis turás analogø tarp jo amþininkø. Pasiraðydamas laiðkelá Valanèiui16, savo pavardëje Kasakauskis pavartojo net dvi ilgàsias <µ> – Koµsakowµki.

1.13. EDVARDAS JOKÛBAS DAUKÐA. Edvardo Daukðos ranka raðytoje (turbût po 1856 metø) Trumpoje kalbmokslëje lieþuvio lietuviðko (KDG; teksto autorystë daþniausiai skiriama jo tëvui Kazimierui Kristupui), lietuviðkame variante (KDGli), paprastai raðoma trumpoji , plg. miestuj 151, spavsti 181, visokó 161. Taèiau KDGle (lenkiðkame gramatikos variante) neretai prasprûsta ir ilgoji, plg. pierwµ¸y 57, pierwµ¸ych 66, 67, wyjàwµzy 57, wyzµ¸ego 65, wµ¸ystkie 63, zawµ¸e 57, 66. Kaip matyti, ilgosios grafemos raðymo ágûdis iðlikæs tik digrafo <µz> (<µ¸>) pirmajam raðmeniui

14 [Antanas Tatarë,] SZWENTA IR PAGIR- VUB RS: f. 1 – C26. Perspaudà þr.: Gied- TA RODA DEÙ ISZMINTINGU GRAÝIU rius Subaèius, Kalikstas Kasakauskis: Lietu- IR DIEWOBAJMINGU ÝMONIU [...] Pa- viø bendrinës kalbos konjunktûra, BALt 1, raszyta metuase 1849 nog uýgimimo Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, Chrystuso Pono; VUB RS: f. 1 – D 14. 2001, 68–109. 0 0 0 15 [Kalikstas Kasakauskis,] Z dzieùka pod 16 Kalikstas Kasakauskis, Laiðkas Motiejui tytuùem = ¡emajtiu Wiskupiµte; 0 0 0 Valanèiui; VUB RS: f. 72 – 789.

276 Archivum Lithuanicum 6 7 pav. [Antanas Tatarë,] SZWENTA IR PAGIRTA RODA, 1849, 342: fragmentas su formomis uýmirµztas, Wieµzpaties (2x); isz (2x), iszgadinantcziu; VUB RS: f. 1 – D 14

þymëti. Kitose pozicijose Daukða neberaðë ilgosios <µ> ir lenkiðkame variante. Lie- tuviðkajame gramatikos variante tokiems Edvardo Daukðos raðymo ágûdþiams pa- sireikðti nebuvo kur, nes ten vietoj jau vartota grafema <ð>. Beje, savo pavardæ vienà kartà irgi paraðë su <µ> – Dackµ¸a 112 (þr. 8 pav.).

1.14. AMBRAZIEJUS KAÐARAUSKIS. Ambraziejaus Kaðarauskio rank- raðèiø, raðytø apie XIX amþiaus vidurá, rinkinyje Litvanica17 raidës <µ> beveik ne- matyti, plg. trumpàjà : iszlissa 39v(42v), Jszpumpes 39v(42v), pagajksztis 40r(43r), pyrskaulis 40r(43r), pliksti 39v(42v), rossyjskich 21r(25r), sausgiùa 39r(42r), Tuszczia 22r(26v), wyssi 39v(42v), wszyscy 39v(42v). Vis dëlto ir Kaðarauskiui kai kur pra- sprûdo <µ>, plg. Damaµ¸ek 39r(42r) (þr. 9 pav.), µawieµµa 150r(158r).

17 [Ambraziejus Kaðarauskis,] Litvanica czy- S.p. Ks. Ambroýego Kossarzewskiego; li Wiadomoúci o Litwie zebrane przez LNB RS: f. 24 – 15.

277 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 8 pav. [Edvardas Daukða,] [Kazimieras Kristupas Daukða,] Krótka Grammatyka jæzyka litewskiego (KDGle), 112: fragmentas su forma Dackµ¸a; VUB RS, f. 119 – 516

1.15. ANTANAS BARANAUSKAS. Antanas Baranauskas, galima sakyti, jau neraðë ilgosios <µ>. Taèiau dar ir deðimtame XIX amþiaus deðimtmetyje pasi- raðydamas tà grafemà vartojo – Baranowµki (daug kartø; þr. 10 pav.)18.

2. RANKRAÐÈIAI BE ILGOSIOS <µ>. Nemaþai to laikotarpio autoriø, jau minëtø raðytojø amþininkø, sugebëjo visai atsisakyti ilgosios <µ>.

2.1. SIMONAS STANEVIÈIUS. Pastabose apie 1823 metø Kiprijono Neza- bitauskio knygelæ Surinkimas dasekimu19 Simonas Stanevièius nevartojo ilgosios <µ>, plg. deszymtys 62, pasturosios 62, pasturgalis 62.

2.2. ALEKSANDRAS BUTKEVIÈIUS. 1826 metø laiðke20 Aleksandras But- kevièius vartojo tik trumpàjà, plg. Doniesienie 18r, przesùany 17r, swego 17v ir kt.

2.3. DOMINIKAS SUTKEVIÈIUS. 1835 metø þodyne21 Dominikas Sutkevi- èius nebevartojo ilgosios, tik trumpàjà , plg. Barsztis 54r, Griszkime 386r (þr. 11 pav.), isztikimujø 386r (þr. 11 pav.), Iszwagiu 154v, Prisisùegiu 385r, Prissakitojes 386r (þr. 11 pav.), suskaytamas 446v, szwàkina 459r, wirszaus 386r (þr. 11 pav.).

2.4. KAZIMIERAS KRISTUPAS DAUKÐA. Lietuviø–lenkø þodyno ran- kraðtyje (KDÞ) apie 1836–1844 metus Kazimieras Kristupas Daukða neraðë ilgosios <µ>, plg. posunis 196r, stungti 194r, sukditi 105r, Suspara 106r, szaùwia 107v.

18 Antanas Baranauskas, Laiðkai Aleksan- laiðkas; Rossijskij Gosudarstvennyj Istori- drui Jakðtui, Kaunas, 1891 08 05, 1891 10 èeskij Archiv: b. 252. Aèiû Redai Griðkai- 25, 1891 12 09, 1892 02 11, 1892 05 13 ir tei uþ ðio laiðko kopijà. kt. (Julijaus kalendorius); VUB RS: f. 1 – 21 [Dominikas Sutkevièius,] Sùownik Litew- E 332. sko=Ýmudzko Polski, uùoýony przez Xiæ- 19 [Simonas Stanevièius,] Uwagi tyczàce siæ dza Dominika Sutkiewicza Sw. Teol. Pre- omyùek i poprawek w nowo wyszùem zentata Litewskiey Prowincyi, Zakonu dziele: Surynkymas dasekymu apey bytes Dominikañskiego– Applicatur Bibliotheca [ir kt.], [b. d.]; LMAB RS: f. 267–3781. Mgri Provincialis– Datum Rossienis 1835. 20 [Aleksandras Butkevièius,] 1826 metø febr 28; LNB RS: f. PR 1127.

278 Archivum Lithuanicum 6 9 pav. [Ambraziejus Kaðarauskis,] Litvanica czyli Wiadomoúci o Litwie, 39r(42r): fragmentas su forma Damaµ¸ek; LNB RS: f. 24 – 15

10 pav. Antano Baranausko 1891 metø spalio 25 dienos paraðas laiðke Aleksandrui Jakðtui: Baranowµki. VUB RS: f. 1 – E 332

2.5. SIMONAS DAUKANTAS. Simonas Daukantas Maþajame lenkø–lietu- viø kalbø þodyne (DaMLL) po 1838 metø nebevartojo ilgosios <µ>, plg. ajszkej 12r (þr. 12 pav.), iszwiræs 12r (þr. 12 pav.), kosztuwis 16v, prisiszaukia 12r (þr. 12 pav.), sakinis 51v, slesnumas 9r, smerczio 12v. Daukantas apie 1850–1856 metus neraðë ilgosios <µ> ir Didþiajame lenkø–lietu- viø kalbø þodyne (DaDLL), plg. : karsztas I 362 (I 216), neissakomaj II 124 (II 126), skindelinis I 361 (I 216), swijsti II 406 (II 258). Kaip iðimtis pasitaikë <µ> þodyje werµta III 523 (III 238), taèiau matyti, kad raidë taisyta ið ar , galbût ilgoji <µ> pasirinkta tik tam, kad bûtø geriau identifikuojama taisytoje vietoje.

2.6. KAZIMIERAS PRIALGAUSKIS. Naujame altoriuje22 Kazimieras Prial- gauskis 1846 metais brëþë trumpàjà , plg. auksztibes 20, duszey 7, tasay 13, wysados 12.

2.7. JONAS JUÐKA. Tikriausiai tarp 1852 ir 1863 metø raðytame Jono Juðkos rankraðtyje Kninga dël mokymos lietuviðko lieþuvio23 yra tik , plg. nesupras [0]6, skamb 6, sudykotu 35.

22 [Kazimieras Prialgauskis,] Naujes Aùto- 23 [Jonas Juðka,] Knága dël mokimos Lietu- rius arba Surynkimas Parsergieimu yr visko¸ Liezuvio [b. d.]; LLTIB: In.R – 2192. Maùdu pri Spawiednes, Kamunyjes Szwæ- Dël datavimo þr. Giedrius Subaèius, tos, diel Lygonu yr Myrsztancziu [...] par „XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø Kunega Kazimiera Pryaùgawski Kamendo- grafemos , “, ALt 5, 2003, 250. riu Mosiede Baýniczes [1846]; LMAB RS: f. 9 – 3231. 0 0 0

279 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 11 pav. [Dominikas Sutkevièius,] Sùownik Litewsko=Ýmudzko Polski, 1835, 386r: puslapis su formomis Griszkime, isztikimujø, wirszaus, Prissakitojes; LNB RS: f. PR 1127

280 Archivum Lithuanicum 6 12 pav. [Simonas Daukantas, Maþasis lenkø–lietuviø kalbø þodynas, po 1838] (DaMLL), 12r: puslapis su formomis ajszkej, prisiszaukia, iszwiræs; LLTIB RS: f. 1 – 13

281 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 2.8. LAURYNAS IVINSKIS. 1855 metø Genovaitës24 rankraðtyje Laurynas Ivinskis raðë trumpàjà : Karalisté 1, sakus 10, suraúzimà 3, suwirtusiu 4.

2.9. JUOZAPAS ÈIULDA. Gramatikoje Trumpi samprotavimai (ÈlG) 1855 me- tais Juozapas Èiulda nevartojo ilgosios <µ>, plg. : dýiaugsmas 17v (106), koszty 56r (169), sasiedas 68r (189), szaùsta 18r (107). Iðimtis zoµtaje 56r (169) su ilgàja <µ> yra visiðkas atsitiktinumas.

2.10. KAZIMIERAS SKRODZKIS. Trumpame katekizme25 1855 metais Kazi- mieras Skrodzkis raðo trumpàjà , plg. iszsimuokiti 102, paszalejs 83, skanesnius 106, snausdamis 83, suùauêiusis 71, szirdiéj 61.

2.11. Apie XIX amþiaus vidurá Purpuros rankraðtyje26 raðoma trumpoji, plg. asz 49r, iszsysergietio 38r, Iszganitoj 63r, sawa 99v, wysy 80r.

3. IÐVADOS. Daug XIX amþiaus pradþios ir vidurio autoriø jau neraðë rank- raðèiuose ilgosios <µ> (Simonas Stanevièius, Aleksandras Butkevièius, Dominikas Sutkevièius, Kazimieras Kristupas Daukða, Simonas Daukantas, Kazimieras Prial- gauskis, Jonas Juðka, Laurynas Ivinskis, Juozapas Èiulda, Kazimieras Skrodzkis). Kita nemaþa autoriø grupë tuo paèiu metu retkarèiais dar vartodavo rudimen- tinæ grafemà <µ>. Ðie autoriai paraðydavo ilgàjà <µ> tam tikrais specifiniais atvejais: 1) buvo vartojamas (nors labai nenuosekliai) digrafas <µz>, kurio pirmasis dë- muo – ilgoji <µ>. Tai bûdinga Jurgiui Pabrëþai, Jurgiui Pliateriui, Simonui Grosui, Antanui Savickiui, Antanui Tatarei, Edvardui Daukðai; 2) reèiau ilgoji <µ> vartota geminatoje <µs> (bûdinga Dionizui Poðkai, Juozapui Butavièiui); 3) bent trys autoriai pasiraðydami savo pavardëje raðë ilgàjà <µ> (Kalikstas Ka- sakauskis, Edvardas Daukða, Antanas Baranauskas). Bent Baranauskas niekur ki- tur tos raidës ir nevartojo, tik paraðe. Atrodo, kad tai buvo stilistiðkai motyvuota vartosena, rankraðtá dariusi rankraðèiu, paraðà – tikru paraðu, nes tuo metu jau jokie spaustuvininkai nespausdino ilgosios <µ>. Ji buvo tapusi tik specifiniu rank- raðèiø bruoþu;

24 [Laurynas Ivinskis,] Genawejté. Pasaka 25 [Kazimieras Skrodzkis,] Trumps Katekiz- wiena tarp graêiauúiu ir werksmingiauúiu, mas arba pamuokims dieù prigudinima apej jos wargus, rupesnius ir stebuklingus jaunumenes ¡emajtiu Kataliku, pri nau- Diewa pariedimus, kajp giariems uýmok dinga atpildima spawiednes ir werta pri- giaru, o piktiems atiduoda piktu. Isz len- jemima Szwæcziause Sakramæta. Par ku- kiszka lieýuwia iszguldita par Ù. Iwiñski, nega Kazimiera Skrodêki Klebona Kulu Wilniuje Spaustuwieje Juozapa Zawadz- paraszitas; LMAB RS: f. 18 – 102. kia, 1855; LLTIB RS: f. 1 – 4399. 26 PURPURA ISZGANIMA MUKOS IEZU- SA [...]; LLTIB RS: f. 11 – 356.

282 Archivum Lithuanicum 6 4) gana unikaliai atrodo Poðkos pavartota <µ> þodþio pabaigos pozicijoje (tai nebuvo bûdinga spaudiniams). Atsitiktinai tokiø paraðymø pasitaikë ir Pabrëþos, ir Motiejaus Valanèiaus tekstuose; 5) iðsiskiria ir anoniminio autoriaus X.D.K.P.S. tendencija þymëti ilgàjà <µ> dvie- jose ðaknyse: litewµk- ir stoµs-; 6) taip pat iðskirtinai iðlaiko <µ> Kasakauskis – daþniausiai prieð , ir , tad prieð aukðtesnæ iðkeltinæ (vertikalæ) ar diakritikà turinèias raides. Apskritai, nors ilgoji <µ> XIX amþiaus Lietuvos rankraðèiuose ir buvo iðstumta ið sistemos, rankraðèiø autoriai jos labai nevengë. Net atvirkðèiai – ji galëjo bûti tam tikras stilistinis akcentas, puoðmena, romantiðkos praeities liudytoja. Ji ne tik darë rankraðtá rankraðèiu, bet ir pabrëþë rankraðèio individualumà, unikalumà. Nors ilgoji <µ> ið spaudiniø iðnyko jau 1806 metais bent dviejose pagrindinëse Lietuvos spaustuvëse (Juozapo Zavadskio ir Misionieriø), rankraðèiuose kai kurie autoriai jà paraðydavo dar daug ilgiau. Tokie rankraðèiø autoriai prisitaikë prie spaustuvininkø diktuotos mados gerokai vëluodami. Antra vertus, nemaþa dalis autoriø savo rankraðèiuose iðvengë tos senstanèios <µ> jau XIX amþiaus pirmoje pusëje. Tad jie bus reagavæ á spaustuvininkø diktuo- jamà madà gana greitai ir jà priëmæ per vienà kità deðimtmetá (skirtingai, pavyz- dþiui, nuo spaustuvininkø diegtos papildomosios raidþiø ir distribucijos, kuri nuosekliau á rankraðèius pateko tik po ðimtmeèio ir vëliau). Rankraðèiø kore- liacija su spaudiniais akivaizdi.

Literatûra ir ðaltiniai:

B ARANAUSKAS, ANTANAS, Laiðkai Aleksandrui Jakðtui, Kaunas, 1891 08 05, 1891 10 25, 1891 12 09, 1892 02 11, 1892 05 13 ir kt. (Julijaus kalendorius); VUB RS: f. 1 – E 332.

[BUTKEVIÈIUS, ALEKSANDRAS,] 1826 metø laiðkas; Rossijskij Gosudarstvennyj Istorièe- skij Archiv: b. 252.

[IVINSKIS, LAURYNAS,] Genawejté. Pasaka wiena tarp graêiauúiu ir werksmingiauúiu, apej jos wargus, rupesnius ir stebuklingus Diewa pariedimus, kajp giariems uýmok giaru, o piktiems atiduoda piktu. Isz lenkiszka lieýuwia iszguldita par Ù. Iwiñski, Wilniuje Spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 1855; LLTIB RS: f. 1 – 4399.

[JUÐKA, JONAS,] Knága dël mokimos Lietuvisko¸ Liezuvio [b. d.]; LLTIB: In.R – 2192.

K ASAKAUSKIS, KALIKSTAS, Laiðkas Motiejui Valanèiui; VUB RS: f. 72 – 789.

[KASAKAUSKIS, KALIKSTAS,] Z dzieùka pod tytuùem = ¡emajtiu Wiskupiµte; VUB RS: f. 1 – C26.

[KAÐARAUSKIS, AMBRAZIEJUS,] Litvanica czyli Wiadomoúci o Litwie zebrane przez S.p. Ks. Ambroýego Kossarzewskiego; LNB RS: f. 24 – 15.

[KLEMENTAS, ANTANAS,] Dzieùko moie wùasno=ræcznie Wierszem, a bardzo w maùey czæúci prozà napisane I alfabetnie porzàdnie Zregestrowane Którego Tom 2gi [1807– 1808]; LLTIB RS: f. 1 – 2157.

283 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 [KLEMENTAS, ANTANAS,] Dzieùko moie wùasno=ræcznie Wierszem, a w maùey czàstecce prozà napisane I alfabetnie porzàdnie Zregestrowane Którego Tom 1szy [1806]; LLTIB RS: f. 1 – 2156. Lietuviø literatûros istorijos chrestomatija, red. Kostas Korsakas, Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidykla, 1957.

M OSLEY, JAMES, „A Note on the Origin and Uµe of the Long S“, 2000 (autoriaus atsiøstas rankraðtis).

N EMÈEVSKIS, ZACHARIJAS, 1818 m. vasario 7 dienos laiðkas ið Vilniaus Mykolui Pelkai Polinskiui; LMAB RS: f. 151 – 700.

[PABRËÞA, JURGIS AMBRAZIEJUS,] KNINGA PYRMA Apey Sakramentus ógóùnay yr Apey Nekórius Sakramentus ipatingay [tarp 1808 ir 1822 metø]; VUB RS: f. 1 – D 57.

[PABRËÞA, JURGIS AMBRAZIEJUS,] KNINGA. - Tóræti sawiey Kozonius ónt nekóriu Ne- dielys Dyinu yr ónt ùabay daug Szwæcziu. [...] par kónyga Jórgi Ambroziejo Pabreýa [...] Metusy 1822. – Kretingoy; rankraðtis nerandamas, jo kserografinës kopijos saugomos ALKA’oje Putname (JAV).

[PABRËÞA, JURGIS AMBRAZIEJUS,] REKÓLEKCYJYS DWASYSZKAS I tris dyinas PADA- LITAS. Dieley Paêitka Dwasyszka WIERNUJU KRETINGYNIU. Ysz Zaliecyjyma Jomi- lestas Kónyga Gwardyjona Par Kónyga Ambroziejó Pabreýa Tercyorió Z. S. T. Fran- ciszkaus koznadyjy yr Mokitoji Kretingynys Mokslyniãêys bówósiji Paraúêitas. Metusy 1846. Kretingoy; rankraðtis nerandamas, jo fotografijos saugomos ALKA’oje Putname (JAV).

[PABRËÞA, JURGIS AMBRAZIEJUS,] Sryje Balsenyyny. Biiluu Êemayt-Ùotinyyniu Par Kónyga Ambrozieejó Paabreýa sóórinktuu. Metusy 1834.– Kreetingoo; Botanikos ins- tituto biblioteka Vilniuje.

[PLIATERIS, JURGIS,] Trumpa êinia apei tà iµzdawima lietuwiµzkos Biblijos Londone, 1826–1831; LNB RS: f. 112 – 2.

[POÐKA, DIONIZAS,] Pszczoùka w Baublu [1820–...] 232 p.; Lenkijos mokslø akademijos biblioteka Krokuvoje: Rps. 1835/I.

[PRIALGAUSKIS, KAZIMIERAS,] Naujes Aùtorius arba Surynkimas Parsergieimu yr Maùdu pri Spawiednes, Kamunyjes Szwætos, diel Lygonu yr Myrsztancziu [...] par Kunega Kazimiera Pryaùgawski Kamendoriu Mosiede Baýniczes [1846]; LMAB RS: f. 9 – 3231. PURPURA ISZGANIMA MUKOS IEZUSA [...]; LLTIB RS: f. 11 – 356.

[SAVICKIS, ANTANAS,] Baykas arba Pasakas Liges Teysybe [...] Par Kuniga Antona Sawicki 1835; VUB RS: f. 1 – F 143.

[SKRODZKIS, KAZIMIERAS,] Trumps Katekizmas arba pamuokims dieù prigudinima jau- numenes ¡emajtiu Kataliku, pri naudinga atpildima spawiednes ir werta prijemima Szwæcziause Sakramæta. Par kunega Kazimiera Skrodêki Klebona Kulu paraszitas; LMAB RS: f. 18 – 102.

[STANEVIÈIUS, SIMONAS,] Uwagi tyczàce siæ omyùek i poprawek w nowo wyszùem dziele: Surynkymas dasekymu apey bytes [ir kt.], [b. d.]; LMAB RS: f. 267 – 3781.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, „Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 10–113.

284 Archivum Lithuanicum 6 S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2001: Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra, BALt 1, Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2003: „XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , “, ALt 5, 227–262.

[SUTKEVIÈIUS, DOMINIKAS,] Sùownik Litewsko=Ýmudzko Polski, uùoýony przez Xiædza Dominika Sutkiewicza Sw. Teol. Prezentata Litewskiey Prowincyi, Zakonu Domini- kañskiego– Applicatur Bibliotheca Mgri Provincialis– Datum Rossienis 1835. febr 28; LNB RS: f. PR 1127.

[TATARË, ANTANAS,] SZWENTA IR PAGIRTA RODA DEÙ ISZMINTINGU GRAÝIU IR DIEWOBAJMINGU ÝMONIU [...] Paraszyta metuase 1849 nog uýgimimo Chrystuso Pono; VUB RS: f. 1 – D 14.

[VALANÈIUS, MOTIEJUS,] ÝEMAITIU WISKUPISTE, Aprasze Kunegs Motiejus Waùon- czauµkis, Dalis 1. Su tobliczioms. Wilnuo Iszspauµta pas N. N.; LMAB RS: f. 18 – 88/1.

Giedrius Subaèius LOSS OF THE GRAPHEME <µ> IN MANUSCRIPTS OF LITHUANIA

Summary

In the beginning and the middle of the nineteenth century many Lithuanian authors had dropped the long <µ> from their manuscripts: Simonas Stanevièius (1799–1848), Aleksandras Butkevièius (ca. 1780–1829), Dominikas Sutkevièius (ca. 1782–1849), Kazimie- ras Kristupas Daukða (1795–1865), Simonas Daukantas (1793–1864), Kazimieras Prialgaus- kis (1801–1856), Jonas Juðka (1815–1886), Laurynas Ivinskis (1810–1881), Juozapas Èiulda (1796–1861), Kazimieras Skrodzkis (1798–1874). Simultaneously another large group of authors, however, happened to use the rudi- mentary grapheme <µ> in their manuscripts. Occasionally these authors wrote the long <µ> in certain specific cases: (1) Digraph <µz> was used with the long <µ> as the first element. This is typical for Jurgis Pabrëþa (1771–1849; dwasyµzku), Jurgis Pliateris (1810–1836; raµzytojo), Simonas Grosas (ca. 1771–1835; Wieµzpats), Antanas Savickis (ca. 1782–1836; Jµzmintynga), Antanas Tatarë (1805–1889; duµzios), and Edvardas Daukða (1836–ca. 1890; pierwµ¸y). (2) More seldom the long <µ> was used as the first element of geminate <µs>. It is typical for Dionizas Poðka (ca. 1765–1830; eµsu) and Juozapas Butavièius (1806–1840; eµsàty). (3) At least three authors wrote the long <µ> in their own names while signing a document: Kalikstas Kasakauskis (1792–1866; Koµsakowµki), Edvardas Daukða (1836–ca. 1890; Dackµ¸a), Antanas Baranauskas (1835–1902; Baranowµki). Baranauskas did not use this grapheme anywhere else except in his signature. This was a stylistically motivated usage, which made a manuscript a manuscript, the signature—a real signature, since printers had

285 Grafemos <µ> netektis 0 0 0 Lietuvos rankraµzèiuose 0 0 0 ceased typesetting the long <µ> by that time. Long <µ> had become a particular feature of manuscripts. (4) Long <µ> used by Poðka in the word-final position seems quite unique (motiejauµ; this was not practiced in prints). Accidentally (very seldom) Pabrëþa and Motiejus Valanèius (1801–1875) used the long <µ> in this position too. (5) The anonymous author X.D.K.P.S. of the Lithuanian grammar (before 1831) used the long <µ> mostly for the Polish stems litewµk- ir stoµs-. (6) Kasakauskis also was unique in the technique of the long <µ> usage—he wrote <µ> mostly before the letters , , and (paµtarasis, Pacawµkis, ruµie). Those letters are taller than many others, this tallness might have been the reason for Kasakauskis’ habit of writing the long <µ> before them. In general, even if the long <µ> was dropped from the writing system in manuscripts, authors of manuscripts did not dislike it. Even vice versa—the long <µ> might be a certain stylistic emphasis, a certain decoration, a trace of the romantic past. This letter emphasized the uniqueness and individuality of a manuscript. Even though the long <µ> disappeared from the prints of the two main Lithuanian presses (Juozapas Zavadzkis’ and the Missionary one), certain authors of manuscripts happened to write it much longer. Such authors adapted to the new fashion much later. On the other hand, a significant portion of authors managed to drop the letter <µ> even in manuscripts. The correlation of manuscripts and printed versions is obvious. These authors paid tribute to the new fashion quite quickly—in one or two decades (differently from the complimentary distribution of the capital and , which penetrated manu- scripts in a systematic way just in a hundred or more years after the rule was generally accepted in printing).

G IEDRIUS SUBAÈIUS Gauta 2004 m. vasario 8 d. University of Illinois at Chicago Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures UH 1608, MC/306 0 0 0 601 S. Morgan St. 0 0 0 Chicago IL 60607, U.S.A. 0 0 0 el. p.: [email protected] 0 0 0

Lietuviø kalbos institutas 0 0 0 P. Vileiðio g. 5 0 0 0 LT–10308 Vilnius, Lietuva 0 0 0 el. p.: [email protected] 0 0 0

286 Archivum Lithuanicum 6 Publikacijos (Publications)

287 288 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Domininkas Burba Vilniaus pedagoginis universitetas Piliø tyrimo centras „Lietuvos pilys“, Vilnius

Penkios neskelbtos XVII–XVIII amþiaus lietuviðkos LDK priesaikos1

Didþiàjà Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës visuomenës dalá sudarë „nebylioji dauguma“ – valstieèiø luomas. Etnografinës Lietuvos valstieèiai kalbëjo lietuviðkai. Liudydami teismuose jie daþnai prisiekdavo lietuviø kalba. Tokiø raðtu fiksuotø priesaikø randama ir dvarø archyvuose. Tëra þinoma iðlikusiø keliø deðimèiø lietuviðkø priesaikø tekstø, paskelbtø mokslo leidiniuose. Vis dëlto turbût jø yra nemaþai tarp teismø ir ûkinës archyvø medþiagos, tik jos aptinkamos daþniausiai atsitiktinai. Pirmàkart lietuviðkà priesaikà (1651 metø Onos Jurgaièios ið Upytës pavieto) rado Vilniaus archyvaras Ivanas Sprogis2 tuomeèiame Vilniaus centriniame archy- ve ir 1884-aisiais jà paskelbë. Ðiuo dokumentu jau XIX amþiaus pabaigoje susido- mëjo mokslininkai. Netrukus Eduardas Volteris já perspausdino vokieèiø lituanis- tinëje mokslinëje periodikoje3, vëliau su pataisymais 1909 metais skelbë Dimitras Daugëla4, 1927-aisiais – Jurgis Gerullis5, 1981-aisiais – Zigmas Zinkevièius6. Vëliau tas pats Sprogis publikavo Ukmergës pilies teismo knygose rastà 1750 metø Ðapo-

1 Nuoðirdþiai aèiû Zigmantui Kiaupai uþ Mitteilungen der litauischen litterarischen Ge- pagalbà tikslinant kai kurias priesaikø sellschaft 2(11), Heidelberg, 1886, 299–301. tekstø vietas. 4 D[imitras] Daugëla, „Lietuviø kalbos lieka- 2 [Èâàíú ß. Ñïðîãèñú,] „Þðèäè÷åñêié àêòú, nos Lietuvos didþiosios kunigaikðtystës íà çàïàäíî–ðóññêoìú íàðº÷iè, 1651 teismuose“, LT 1(2), 1909, 352. ãîäà, ñú ïðèñÿãîþ íà ëèòîâñêîìú ÿçûêº. 5 J[urgis] Gerullis, Senieji lietuviø skaitymai 1, Îòêðûòûé Èâ. ßê. Ñïðîãèñîìú“, Çà- Kaunas: Lietuvos universiteto leidinys, ïèñêè èìïåðàòîðñêîé àêàäåìiè íàóêú 49, 1927, 243. 1884, 15–17. 0 0 0 6 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorinë 3 E[duard] Wolter, „Ein russisch–litauisches gramatika 2, Vilnius: Mokslas, 1981, Aktenstück aus dem Jahre 1650–1651“, 270–271.

289 Penkios neskelbtos XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus lietuviðkos LDK 0 0 0 priesaikos 0 0 0 vos (dab. Jonavos r.) dvaro bei Eitminiðkës (Vilniaus vaivadijoje, netoli Nemenèinës) dominikonø bei misionieriø valdø valstieèiø 1705 metø priesaikas7. Daugëla yra pirmasis autorius, 1909-aisiais radæs ir paskelbæs ne lietuviðkà priesaikà, o 1726 metø priesaikos formulæ, aptiktà greta lenkiðkø priesaikø formuliø Breslaujos teismø knygose (1909, 353–354). 1669 metø priesaikà ið Viduklës apy- linkiø Vilniaus mokslo bièiuliø draugijos fonde surado ir 1920 metais paskelbë þymus Lietuvos diplomatas bei valstybininkas Jurgis Ðaulys8, bet nenurodë tikslios dokumento signatûros. Ðis ðaltinis vël rastas9. Jurgis Gerullis10 1935-aisiais paskelbë 1638 metø lietuviðkos priesaikos tekstà ið Tilþës apylinkiø Sartininkiø vietovës Prûsijoje. Turbût daugiausia lietuviðkø priesaikø rado ir skelbë Konstantinas Jablonskis. Pirmàjá Jablonskio rastà lietuviðkos Klovainiø (dab. Pakruojo r.) apylinkiø valstie- èiø priesaikos tekstà 1931 metais publikavo Vaclovas Birþiðka11. Vëliau skelbta Dusetø dvaro valstieèiø, gyvenanèiø netoli miðko, priesaikos formulë12. Kelias lie- tuviðkas priesaikas mokslininkas rado Vytauto Didþiojo universiteto bibliotekos Rankraðèiø skyriuje. Skelbta priesaikø ið Upytës pavieto þemës teismo knygø – 1624, 1642, 1653 metø (pastaràjà rado Adolfas Ðapoka) bei Ukmergës pilies bei kaptûriniø teismø knygø – 1634, 1669, 1675 metø13. Povilo Karazijos fonde Jablons- kis rado ir 1737-øjø priesaikà teisme dël nuþudymo, vëliau ðis dokumentas dingo ir mokslo visuomenei buvo neþinomas, bet ðiame fonde jis vël rastas14. Birþiðka já átraukë á Lietuvos bibliografijà15, vëliau jis perspausdintas (Jablonskis 1973, 303– 304). Daugiau lietuviðkø priesaikø pats Jablonskis nepaskelbë, jos publikuotos jau po jo mirties. Minëtinos jo rastos XVIII amþiaus dvaro tarnautojø priesaikø formulës Onuðkio dvaro inventoriuje16, keletas priesaikø (Jablonskis 1973, 300–304) ið rank- raðtynø bei archyvø. Kaunatavo fonde saugoma jo nurodyta priesaika ið þolininko

7 Èâ[àíú] ßêîâë[åâè÷ú] Ñïðîãèñú, „Ëèòîâ- tûra ir jos veikëjai, Vilnius: Mintis, 1973, ñêié ÿçûêú âú ïàìÿòíèêàõú þðèäè÷åñêîé 298–299. ïèñüìåííîñòè“, Èçâºñòiÿ èìïåðàòîðñêîé 13 K[onstantinas] Jablonskis, „Kelios XVII àêàäåìiè íàóêú 4(4), 1896, 415–420. amþiaus lietuviðkos priesaikos ir kitos 8 J[urgis] Ðaulys, „Prisieka lietuviø kalba“, lietuviø kalbos liekanos Didþiosios Lietu- MS 1(4–5), 1922, 624–625. vos Kunigaikðtystës aktuose“, APh 6, 9 LVIA: f. 1135 (Vilniaus mokslo mylëtojø 1937, 142–148. Perspausdinta: Jablonskis draugija), ap. 20, b. 198, l. 50. Priesaikà 1973, 290–298. rado Lietuvos mokslø akademijos biblio- 14 LMAB RS: f. 264, b. 1366, l. 1-1a. tekos darbuotojas Saulius Þilys. 15 V[aclovas] Birþiðka, Lietuviø bibliografija 10 G[eorg] Gerullis, „Eine þemaitische Eides- 2(4, 1, 156a), Kaunas: Ðvietimo ministeri- formel von 1638“, APh 5, 1935, 13. ja, 1939, 510. 11 V[aclovas] Birþiðka, „Neþinomi senieji lie- 16 V[ladas] Þukas, „Ið prof. K. Jablonskio tuviðki tekstai“, TÞ 7, 1931, 264–265. palikimo“, Bibliotekininkystës ir biblio- 12 K[onstantinas] Jablonskis, „XVIII amþiaus grafijos klausimai 4, 1965, 200–201; Jab- galo priesaikos formulë pagirio ûkinin- lonskis 1973, 299–300; Konstantinas Jab- kams“, Praeitis 2, 1933, 423. Perspausdin- lonskis, „Archyvinës smulkmenos“, Praei- ta: Konstantinas Jablonskis, Lietuviø kul- tis 3, 1992, 219–220.

290 Archivum Lithuanicum 6 teismo (apie 1633–1641; LMAB RS: f. 35 – 32, l. 9), taèiau ið dokumento neaiðku, kurioje Lietuvos dalyje ji uþraðyta. Lietuvos valstybës istorijos archyve yra dvi Jablonskio þinotos valstieèiø priesaikos ið Ambroþiðkiø (Ambraziðkiø) bei Grabas- tos (1692; netoli Videniðkiø, dab. Molëtø r.) apylinkiø bei Paðvitinio dvaro (1772; dab. Pakruojo r.). Pastaràjà priesaikà Jablonskiui nurodë þymus prieðkario Vilniaus istorikas, bibliofilas, kolekcininkas, tuometinio Vilniaus valstybinio archyvo dar- buotojas Euzebijus Marijonas Jonas Stanislovas Lopacinskis. Minsko archyve Birþø dvaro teismo knygose Jablonskio rasta Birþø valstieèiø priesaika dël lobio skelbta Birþø dvaro teismo knygø publikacijoje17. Lietuviðkø priesaikø yra radæ ir kiti mokslininkai. Antanas Antonovièius pub- likavo 1779 metø priesaikà ið Upytës pavieto18, o Vladas Abramavièius ið Karpiø giminës dokumentø fondo paskelbë penkias19: Birþø dvaro tijûnø priesaikos formu- læ (1686), ið Padubysio (1700; Kraþiø pavieto), Salamiesèio (1704; Ukmergës pavieto) bei dvi ið Dirvënø dvaro (1737; Tauragës pavieto). Edvardas Gudavièius iðspaus- dino ir rastàjà lietuviðkà priesaikà ið Maþosios Lietuvos, Ðupyniø kaimo (1787)20. Zigmantas Kiaupa 1984-aisiais Kijeve rado ir paskelbë Ðvëkðnos dvaro eiguliø priesaikos formulæ (1766) bei su pataisymais dar kartà perspausdino minëtàjà Ab- ramavièiaus skelbtà Birþø dvaro tijûnø priesaikos formulæ (1686)21. Atrodo, kad tai iki ðiol paskutinë lietuviðkø priesaikø publikacija. Nors nëra paraðyta fundamentalaus straipsnio ar monografijos apie lietuviðkas priesaikas, taèiau jas skelbusiø mokslininkø mintys apie ðiuos ðaltinius yra svar- bios. Apskritai teismo priesaika buvo numatytas teisinis Lietuvos III Statuto aktas, kurá suraðydavo teismo raðtininkas ar jo padëjëjas, o po to prisiekianèiajam áteik- davo ir perskaitydavo antstolis. Raðtas buvo parengiamas ið anksto pagal nusisto- vëjusià formulæ. Pasak Jablonskio, tai árodo, kad teismø pareigûnai mokëjo lietuvið- kai (Jablonskis 1973, 292–293). Archyvuose priesaikø lenkø kalba pasitaiko, taèiau ne visuose ðaltiniuose. Antai perþiûrëjus 1675 metø Þemaitijos þemës teismo kny- gas priesaikø tikrai gausu22, taèiau 1652–165523 bei 1665–166924 metø Ukmergës pilies teismo knygose priesaikø nepastebëta, jø nedaug XVII amþiaus antros pusës

17 Birþø dvaro teismo knygos 1620–1745, Vil- XVIII a. lietuviðka priesaika“, Lietuvos nius: Filosofijos, sociologijos ir teisës ins- istorijos metraðtis 1978, 1979, 87–88. titutas, 1982, 181–182. 21 Z[igmantas] Kiaupa, „Vertingi kalbos ir 18 A[ntanas] Antonovièius, „Naujai rastas kultûros istorijos paminklai“, Kultûros ba- priesaikos tekstas lietuviø kalba“, Vilniaus rai 4, 1984, 56–57. Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto 22 Þemaitijos þemës teismo knygos 1675; mokslinës bibliotekos metraðtis 1957, 93–94. VUB RS: f. 7, l. 45, 163, 164, 165, 19 V[ladas] Abramavièius, „XVII–XVIII 235, 478. 0 0 0 amþiø priesaikos lietuviø kalba“, 23 Ukmergës pilies teismo knygos 1652–1655; Bibliotekininkystë ir bibliografija 1, 1961, VUB RS: f. 7. 332–343. 24 Ukmergës pilies teismo knygos 1665–1669; 20 E[dvardas] Gudavièius, „Ðupyniø kaimo VUB RS: f. 7.

291 Penkios neskelbtos XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus lietuviðkos LDK 0 0 0 priesaikos 0 0 0 ir XVIII amþiaus Vilniaus vaivadijos þemës bei pilies teismo knygose25. Tai neárodo, kad teismuose nebûdavo prisiekinëjama ir saikdinama, gal tik priesaikø tekstai neiðliko. Vaclovas Birþiðka 1930-aisiais raðë, kad ðie tekstai „nëra ypatingai ádomûs, nes tik ið keliø eiluèiø susideda ir turiniu yra labai vienas kitam panaðûs“. Mokslinin- kas spëjo, kad tokiø tekstø gali bûti rasta ir daugiau, „bet jie didesnës literatûrinës vertës turëti negali – nebent kalbininkams, ar kultûros istorikams“26. Vëlesniame ðio autoriaus darbe apie lietuviø raðtijà tokiø kategoriðkø teiginiø jau nëra27. Kiau- pa pabrëþë, kad bûtina atskirti teismo priesaikas nuo dvarø tarnautojø priesaikø formuliø, kuriose nenurodoma konkreèiø prisiekianèiøjø vardø. Jis akcentavo lie- tuviðkø priesaikø reikðmæ Lietuvos socialinei, kultûros bei kalbos istorijai, paþy- mëjo, kad priesaikos kaip ðaltinis dar nëra visiðkai iðtirtos (Kiaupa 1984, 56–57). Vis dëlto nereikëtø perdëti priesaikø, kaip LDK socialinës istorijos ðaltinio, reikð- mës. Ið keliø padrikø, labai retai vienas su kitu susijusiø dokumentø, kuriø atsira- dimo laikas kartais skiriasi daugiau nei ðimtmeèiu, neámanoma susidaryti aiðkaus vaizdo apie kaimo ir dvaro santykius, valstieèiø buitá, kasdiená gyvenimà. Galima teigti, kad Birþiðka visai tiksliai pastebëjo, jog kalbininkams ar kultûros istorikams ðis unikalus ðaltinis bus aktualesnis ir svarbesnis. Kiekvienos priesaikos turinys tiek faktiniu, tiek teoriniu poþiûriu unikalus.

1. 1648 METØ BIRÞELIO 20 DIENOS IÐRAÐAS IÐ UKMERGËS PILIES TEISMO KNYGØ. Byla dël raganavimo. Pumpuèiø kaime (netoli Ka- varsko, dab. Anykðèiø r.) raganavimu apkaltinta Darata Maèiukaitienë-Stasienë Urkienë teismo nuosprendþiu buvo kankinama, prisipaþino kerëjusi ir nurodë dar 5 raganas, gyvenanèias toje apylinkëje. Sudeginta. Prisiekæ valstieèiai liudijo, kad minëtoji Urkienë kerais nuþudþiusi 5 vyrus. Tekstas rusø (rutënø), lenkø bei lietu- viø kalbomis. Rado Domininkas Burba. Skelbiamas pirmà kartà. Saugomas LMAB RS: f. 33 (Burbø, Belvederio ir kitø dvarø), b. 36, l. 41.

[41r] [...] As¸ Iozafas Aùdonas: aµz maùgarieta Jonienie Aùdoniene aµz Walentas Jaraµùawonis28 yr` aµz waytekus` pukianis prisiekiam ponuy` Diewuy` Wiµogalinciam tray` cey` µ¸wentay` wienam Antato kad darata maciukaycia µtaµiene Vrkiene apc¸erawoia nabaµtikus Jona mikoùaiu Adoma yr` µtaniµùowu Mar[...]29

25 1700–1733 metø Vilniaus vaivadijos pilies 27 V[aclovas] Birþiðka, Senøjø lietuviðkø kny- teismo knygos; LVIA: f. SA, b. 4715–4748; gø istorija 2, Chicago: Chicagos lietuviø 1663–1788 m. Vilniaus vaivadijos þemës literatûros d-ja, 1957, 53–55. teismo knygos; LVIA: f. SA, b. 4206– 28 <µ> átrp. 4232. 29 Nuplyðæs popierius su viena ar dviem rai- 26 V[aclovas] Birþiðka, Lietuviðkø knygø isto- dëmis. 0 0 0 rijos bruoþai 1, Kaunas: Spaudos fondas, 1930, 111–112.

292 Archivum Lithuanicum 6 293 Penkios neskelbtos XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus lietuviðkos LDK 0 0 0 priesaikos 0 0 0 Jona aùdona mikoùoiu Jononi ir wisi penki nuog ios runku raznais [...]30 apc¸erawoti pamire Ant ko kaip poteyse` y` pryµiekiam` pone diewe mu[...]31 padeki o Iey` ne poteysa` y` pone diewie mus Vzmuµzki

2. 1664 METØ SAUSIO 19 DIENOS VILNIAUS ÞEMËS TEISMO TRIJØ KARALIØ SESIJOJE SVARSTYTAS SKUNDAS. Dokumentas raðytas 1660 metø vasario 28 dienà. Bajorë Regina Gintvilaitë-Zaleskienë, Petro Jur- gio Zaleskio þmona, skundësi, kad kunigaikðtienë Giedraitienë, Arnulfo þmona, bei jos sûnûs Merkinës klebonas Adomas, Aleksandras ir Jonas Giedraièiai 1660 metais vasario 26 ir 28 dienà uþpuolë Zaleskienei priklausantá Leliakalnio kaimà (netoli Videniðkiø, dab. Molëtø r.). Dokumente pateikiama paèios bajorës priesaika lenkið- kai, o jos dviejø valstieèiø – lietuviðkai. Tekstas rusø (rutënø), lenkø bei lietuviø kal- bomis. Rado Domininkas Burba. Skelbiamas pirmà kartà. Saugomas LVIA: f. SA (1664–1667 metø Vilniaus vaivadijos þemës teismo knygos), b. 4205, l. 364.

[364v] [...] Asz Iurgis Ionautas yr` Asz Martinas Kulis pry` siekiam Ponuy` Dewuy Wisu galanciam Traycey` szwinta m [sic!] wienam ont to kayp` teyse` y` paddoniey` ios milistas ponios Arnolfienias giedraytienies` yr` Ponu µunu Ios milistas paddoniey` Zieùoboy` pazawu Ponios musu Pomie[nie] nie pirma apotam io mislista [sic!] Ponas Ionas Arnolfonis Giedreytis` Preyk` [sic!] gwaùtownam Vzioimi un namu musu teypo daugiel yr` tokiu Turgu miewu [...] yr` galwiiu Kapo reiestry y` Raszita ir ideta ir musp uz grebe ir unt pazitka sawa apiwerte unko Kaypo` Sprawedliway` prisiekia[m] Teypo mumus Ponie dewe padek’ Aiey` nietieyµibe` y` Prysiekiame` ponie Dewe mus Azumuszk

3. 1675 METØ LAPKRIÈIO 28 DIENOS (1676 METØ SAUSIO 2 DIE- NOS32) UKMERGËS KOMPROMISINIO TEISMO SPRENDIMAS. Byla dël valstieèiø bëgimo. Minima, kad Adomui bei Kotrynai Boguðams priklausantys vals- tieèiai Karveliai rengësi bëgti ið savo ðeimininkø valdø, paraginti Kiaukliø (Ukmer- gës paviete, dab. Ðirvintø r.) vaito Stanislovo Jostelio. Uþ savo pono iðdavystæ jiems skirta mirties bausmë, bet kai jie prisiekë amþinai tarnauti Adomui bei Kotrynai Boguðams, nuo bausmës atleisti. Tekstas lenkø ir lietuviø kalbomis. Tekstà rado ir perraðë Konstantinas Jablonskis, taèiau nepaskelbë. Jablonskio darytas dokumento

30 Nuplyðæs popierius, manytina, su vienu 32 Ið nuoraðo teksto neaiðku, kodël pateikta þodþiu, galbût *spasabas(?) antra data, galbût tai – bylos áraðymo 31 Nuplyðæs popierius su viena ar dviem rai- laikas. dëmis. 0 0 0

294 Archivum Lithuanicum 6 nuoraðas saugomas Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos Rankraðèiø skyriuje. Pagal Jablonskio nuorodà á Lietuvos valstybës istorijos archyvo Senøjø aktø fondà bylos originalas nerastas, tad èia pateikiamas Jablonskio nuoraðas. Skelbiamas pirmà kartà. Saugomas LMAB RS: f. 256 (Konstantino Jablonskio), b. 4583, l. 4–5.

[4] [...] Asz Martynas, asz Ionas, asz Michaùas, Petras // [5] ir Adamas Karwieley, sunus Martyna, asz Krystyna Puszycia Karweluniena prysiekieme ponu dewu visagalincziam, traycziey szwintey wienam vnt tu, kayp mes nog sio czesa miùos- tiuam ponu saua ponu Boguszu, paczey poniey ir waykamus io zyczliwe, szczyre, niemislidami ape izbiegimu, ne ig ioki walszcziu nesikraustysemesi33 pakoùay po- nas deuas mus ùeykis ir waykielus musu, szczyre sùuýysieme ir niezdrodisime, bo iow buwam uý sawa piktu misùi uýsùuýy koroniu, wisokiey biùoy kùausiseme kaip

33 „nesikrausty/se/mesi – se priraðyta ið virðaus“ (K. J. pastaba).

295 Penkios neskelbtos XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus lietuviðkos LDK 0 0 0 priesaikos 0 0 0 ponus sawa, vienas vý uisus, o wisy vz wienu ùayduiemes34, ruczyiemes, kayp zmones wùosni czione gimi io milistas ponu Boguszia. Keip tiesiey prysiekiem, pone deue mumus padeyk, o iey netesey, pone deue mus vsz[muszk] vnt kuna ir duszias.

4. 1677 METØ BIRÞELIO 19 DIENOS IÐRAÐAS IÐ UKMERGËS KOM- PROMISINIO TEISMO BYLØ. Byla tarp Jono bei Samuelio Prentnickiø (Pràtnic- ki) bei Smolensko pastalininkio Saliamono Zabielos ir Jurgio Kaminsko dël Prûdið- kës pievos. Ið bylos apraðo bei leksikos manytina, kad priesaika uþraðyta Ðvenèio- niø apylinkëse. Prentnickio valstieèiai Pilypas bei Vaitiekus Krunai prisiekia, kad ðios þemës priklausë jø ponui, jiems ir jø tëvams. Taip pat priesaikoje minima, kad ðalia esantá dviejø rëþiø ploèio sklypà valdo ponas Jurgis Kaminskas. Tekstas lenkø

34 „ùayciu/lie/mes – lie ið virðaus“ (K. J. pa- staba; joje cituojamas þodis paraðytas kitaip nei paèiam tekste).

296 Archivum Lithuanicum 6 ir lietuviø kalbomis. Bylà rado VPU Istorijos fakulteto dëstytojas Povilas Spurgevi- èius. Saugomas LVIA: f. 526 (Vilniaus gubernijos braiþykla), ap. 2, b. 2, l. 6.

[6r] [...] Aß Filipas yrasz Woytiechas Krunay Prysiekiam Ponu[y] diewuy Troycy Szuientiy wienczney [sic!] antato, kaypo piewa pawadintiy Pruday ira ti kroi muµu ir Pona Muµu ir mes in, ir teway muµu kaypo µawa wùosnaiu pieva [?] ir mes prawiem nog µanu gadinu, Taypegi du ßnuru grunta kury wenia ponas Jurgis Kaminµkas, anta toia pruda kaypo irtie duiau µzniuray muµu tikrà granica Anta to wiµo kaypo sczyrey Ponie dEwiem pakarok an= taduszios y kona.

5. 1795 METØ SAUSIO 14 DIENOS LIETUVIÐKA PRIESAIKA. Prie- saika ið Malguþyno(?) dvaro (dab. Joniðkio r.) apylinkiø. Joje minima, kad negalima

297 Penkios neskelbtos XVII–XVIII 0 0 0 amþiaus lietuviðkos LDK 0 0 0 priesaikos 0 0 0 iðveþti aviþø uþ Lietuvos sienø. Tekstas lenkø ir lietuviø kalbomis. Priesaikà rado LMAB RS darbuotojai. Skelbiama pirmà kartà. Saugoma LMAB RS: f. 37 (Þemaitijos dvarø dokumentai), b. 11903, l. 1. Bibliografija: LBP 88.

Asz Ernest Mejer Prysieku PDiewu Wysagalincziam Treycey Szwætoy Wienam ant ta = kaypo Awizas µupirktas Joniszki niekietina buti iszwesztos uµz Rubezios, tiktay ingDwaro Maùguýyna Lietuwa pry Groniczies aµanti, ant reykaùu Fol= warka ir Furazu iszta Folwarka prygulincziu ant ka kaypo teysinga Prysiekiu tayp man Ponie Diewie pa- dek yr niekaùtu Muku µunaus Ja=

D OMININKAS BURBA Gauta 2004 m. vasario 10 d. Vilniaus pedagoginis universitetas T. Ðevèenkos g. 31 LT-03111 Vilnius, Lietuva 0 0 0

Piliø tyrimo centras „Lietuvos pilys“ Katedros a. 4 0 0 0 LT-01100 Vilnius, Lietuva

298 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Gertrud Bense Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg 0 0 0

Vincentas Drotvinas Vilniaus pedagoginis universitetas

Augusto Schleicherio laiðkai Augustui Friedrichui Pottui

Èia skelbiami du Augusto Schleicherio (1821–1868) laiðkai Augustui Friedrichui Pottui (1802–1887), raðyti 1849 ir 1850 metais ið Bonnos á Hallæ. Jie saugomi Hallëje, Saksonijos-Anhalto þemës ir universiteto bibliotekos Rankraðèiø skyriuje, Potto pa- likimo fonde (Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt, Handschriftenabtei- lung: Pott-Nachlaß Yi I–III), kur sukauptas beveik 1500 laiðkø Pottui rinkinys. Laiðkø turiniui suprasti praverstø glaustos þinios apie adresato ir adresanto gyvenimà bei mokslinæ veiklà.

1. AUGUSTAS FRIEDRICHAS POTTAS, baigæs Hannoverio licëjø, 1821 metais pradëjo studijuoti teologijà Göttingeno universitete, bet drauge lankë ir filo- logijos bei gamtos mokslø paskaitas. Po studijø 1825-aisiais pradëjo mokytojauti Cellës miesto gimnazijoje. 1827 metais uþ darbà De relationibus, que praepositionibus in linguis denotantur (Apie santykius, kalbose reiðkiamus prielinksniais) Göttingeno uni- versiteto Filosofijos fakultete gavo daktaro laipsná. Persikëlæs á Berlynà, klafsë in- doeuropeistikos kûrëjo Franzo Boppo (1791–1867) paskaitø. 1830-aisiais Pottas ágijo teisæ dëstyti aukðtojoje mokykloje ir tapo Berlyno universiteto Bendrosios kal- botyros katedros privatdocentu. Berlyne susipaþino su ðio universiteto profesoriumi Wilhelmu von Humboldtu, aukðtu valstybës pareigûnu, 1801–1810 metais ëjusiu Prûsijos kultûros ir ðvietimo reikalø ministro pareigas. 1833–1836 metais Pottas iðleido reikðmingà veikalà Etymologische Forschungen auf dem Gebiete der Indo-Germanischen Sprachen mit besonderem Bezug auf die Lautum- wandlung im Sanskrit, Griechischen, Lateinischen, Littauischen und Gothischen (Indoeuro- pieèiø kalbø etimologiniai tyrimai, ypaè atsiþvelgiant á garsø pasikeitimus sanskrito, grai-

299 Augusto Schleicherio laiðkai 0 0 0 Augustui Friedrichui Pottui 0 0 0 kø, lotynø, lietuviø ir gotø kalbose)1. Ðiuo veikalu jis iðgarsëjo kaip vienas lyginamojo istorinio metodo kûrëjø. Ypaè daug dëmesio Pottas skyrë baltø kalboms ir jø san- tykiams su slavø kalbomis. Tais paèiais metais jis buvo pakviestas moksliniam ir pedagoginiam darbui ekstraordinariniu profesoriumi á Hallës universitete kà tik ásteigtà Bendrosios kalbotyros katedrà. Èia 1838-aisiais jis tapo ordinariniu profe- soriumi ir dirbo bemaþ penkiasdeðimt metø. Kitas þymus Potto baltistikos veikalas De Borusso-Lithuanicae tam in Slavicis quum Letticis linguis principatu commentatio (Apmàstymas apie prûsø-lietuviø kalbos pirmenybæ tiek prieð slavø, tiek prieð latviø kalbas), iðleistas 1837 metais Hallëje2. Jo antroji dalis Commentatio de Linguarum Letticarum cum vicinis nexu (Latviø ir jø kaimynø kalbø tyrinëjimas)3 pasirodë irgi Hallëje 1841-aisiais4. Pottas domëjosi lietuviø kalbos kilme ir giminyste su kitomis kalbomis. 1839 me- tais jis recenzavo Hallës profesoriaus Hanso Eriko Thunmanno (1746–1778) veikalà Untersuchungen über die alte Geschichte einiger Nordischen Völker (Kai kuriø Ðiaurës tautø senovës istorijos tyrinëjimai), iðëjusá 1772 metais Berlyne, ir Johanno Severino Vate- rio (1771–1826) darbà Die Sprache der alten Preußen (Senøjø prûsø kalba), iðleistà 1821-aisiais Braunschweige. Pottas palaikë ryðius su Karaliauèiaus universiteto profesoriais, tyrinëjusiais baltø kalbas. Hallëje 1839 metø liepà susipaþino su Peteriu von Bohlenu (1793– 1840) ir draugavo iki pastarojo mirties5. Pottas susiraðinëjo su Georgu Heinrichu Ferdinandu Nesselmannu (1811–1881), bendravo su Maþosios Lietuvos kultûros darbuotoju Ragainës kunigu Karlu Augustu Jordanu (1793–1871), teikusiu þodþius Nesselmanno þodynui Wörterbuch der Littauischen Sprache (1851)6. Pottas palankiai atsiliepë apie Karaliauèiaus universiteto Lietuviø kalbos seminaro vedëjo Frydricho Kurðaièio pirmàjá darbà Laut- und Tonlehre der littauischen Sprache (Lietuviø kalbos garsai ir kirèio mokslas; 1843)7.

1 August Friedrich Pott, Etymologische For- minà die Baltischen Sprachen pirmà kartà schungen auf dem Gebiete der Indo-Germani- pavartojo Georgas Heinrichas Ferdinandas schen Sprachen mit besonderem Bezug auf die Nesselmannas (Georg Heinrich Ferdinand Lautumwandlung im Sanskrit, Griechischen, Nesselmann, Die Sprache der alten Preußen, Lateinischen, Littauischen und Gothischen Berlin: Reimer, 1845, XXVIII). 1–2, Lemgo: Meyer, 1833–1836; 0 0 0 5 Plaèiau apie Potto ir von Bohleno ryðius 21859–1876. þr. Gertrud Bense, August Friedrich Pott 2 August Friedrich Pott, De Borusso-Lithuani- und Peter von Bohlen. Zu einigen Besonder- cae tam in Slavicis quam Letticis linguis prin- heiten ihres wissenschaftlichen Umfelds cipatu commentatio [...], Halis Saxoniae: (spausdinama). Formae Gebaueriae, 1837. 6 Plaèiau þr. Gertrud Bense, „Briefe von Karl 3 August Friedrich Pott, Commentatio de Lin- August Jordan an August Friedrich Pott“, guarum Letticarum cum vicinis nexu [...], ALt 4, 2002, 189–192. Halis Saxoniae: Gebauer, 1841. 7 Plaèiau apie Pottà þr. Paul Thieme, „Au- 4 Terminà Lettis, Letticarum Pottas vartojo gust Friedrich Pott“, Festschrift 450-Jahrfei- baltø kalbø reikðme. Patá baltø kalbø ter- er der Martin Luther Univesität Halle-Wit-

300 Archivum Lithuanicum 6 Tuo laikotarpiu jau buvo iðkeltas baltø kalbø savarankiðkumas (Christianas Rasmus Raskas, 1818), lietuviø kalbos faktai pirmà kartà moksliðkai palyginti su kitomis indoeuropieèiø kalbomis (Franzas Boppas, 1833–1852). Baltø kalbos buvo ávardytos kaip atskira indoeuropieèiø kalbø ðaka. Taèiau tai buvo tik baltø kalbø istorijos ir jø giminystës su kitomis indoeuropieèiø kalbomis tyrimø pradþia.

2. AUGUSTAS SCHLEICHERIS, 1846 metais baigæs Bonnos universitetà, gavo trejø metø mokslines atostogas tolesnëms studijoms Paryþiuje ir Londone. Apie savo planus Schleicheris raðë 1849 metø spalio 12 dienos laiðke èekø kalbi- ninkui Aloyzui Vanièekui: „Ateityje að manau tyrinëti slavø ir baltø kalbø santy- kius. Parengiamàsias studijas pradëjau ðià vasarà“8. 1849 metais Schleicheris èekið- kai paraðë pirmàjá baltistikos darbà Z èeho povstaùy poùohùasky ú, ü a co jim odpovídå v litevskem jazyku (Ið kur kilo pusbalsiai ú, ü ir kas juos atitinka lietuviø kalboje), ið- spausdintà knygoje Die Sprachen Europas in systematischer Übersicht (Sisteminga Eu- ropos kalbø apþvalga)9. Ten randame Schleicherio mintis, kurias jis pareiðkë ir èia publikuojamame laiðke Pottui: „Autorius jau seniai pasiryþæs vietoje iðmokti lietu- viø kalbà ir jos gramatikà, kaip ir apskritai baltø ir slavø kalboms skirti savo artimiausius metus, o galbût net ir visà ateitá“10. Skelbiami laiðkai rodo gana ankstyvà Schleicherio apsisprendimà: dar 1849 metø rudená, greièiausiai gráþæs ið moksliniø kelioniø, jau buvo sumanæs tyrinëti gyvàsias baltø kalbas. Á Hallës profesoriø Pottà, kaip á indoeuropieèiø lyginamosios istorinës kalbotyros autoritetà, jis kreipësi ne tik norëdamas pasitikslinti dël savo bûsimøjø tyrimø problematikos bei perspektyvø, bet jau turëdamas konkretø tikslà: parengti lietuviø kalbos gramatikà ir skaitinius su þodynu. Tam jis buvo suplana- væs iðvykà á Maþàjà Lietuvà, kur norëjo studijuoti gyvàjà lietuviø kalbà ið þmoniø lûpø, rinkti patarles ir prieþodþius, kaupti empirinæ medþiagà bûsimajai gramati- kai. Kaip þinome, 1852 metais Schleicheris atvyko á Maþàjà Lietuvà, ten sukaupë

tenberg 2, 1952, 309–319; Gertrud Bense, August Friedrich“, Lexicon Grammatico- „Die vergleichende Sprachwissenschaft in rum, hrsg. von Harro Stammerjohann, Halle seit A. F. Pott“, Wissenschaftliche Tübingen: Niemeyer, 1996. Zeitschrift der Universität Halle G VII/4, 8 Joachim Dietze, August Schleicher als Sla- 1958, 901–905; Gertrud Bense, „Pott, Au- wist. Sein Leben und sein Werk in der Sicht gust Friedrich“, Slawistik in Deutschland der Indogermanistik, Berlin: Akademie-Ver- von den Anfängen bis 1945. Ein biographi- lag, 1966, 27; Joachim Dietze, „Schleicher, sches Lexicon, hrsg. von Ernst Eichler, Bau- August“, Slawistik in Deutschland von den tzen: Domowina-Verlag, 1993, 310–311; Anfängen bis 1945. Ein biographisches Lexi- Gertrud Bense, „A. F. Pott und die balto- con, hrsg. von Ernst Eichler, Bautzen: Do- slawischen Sprachbeziehungen“, Blt 4 prie- mowina-Verlag, 1993, 338–340. das, 1994, 16–21; Algirdas Sabaliauskas, 9 August Schleicher, Die Sprachen Europas in Lietuviø kalbos tyrinëjimo istorija iki 1940 m., systematischer Übersicht, Bonn: König, 1850. Vilnius: Mokslas, 1979, 51; F. Plank, „Pott, 10 Versta ið Dietze 1966, 29.

301 Augusto Schleicherio laiðkai 0 0 0 Augustui Friedrichui Pottui 0 0 0 reikiamø gyvosios kalbos ir tautosakos duomenø ir po keliø metø iðleido dviejø daliø lietuviø kalbos vadovëlá11.

G ERTRUD BENSE Gauta 2004 m. birþelio 21 d. Jägerplatz 17 D-06108 Halle (Saale), Deutschland

V INCENTAS DROTVINAS Vilniaus pedagoginis universitetas Ðevèenkos g. 31 LT-03111 Vilnius, Lietuva el. p. [email protected]

11 August Schleicher, Litauische Grammatik, tas Drotvinas, Augustas Ðleicheris lituanis- Prag: Calve, 1856; August Schleicher, Li- tas, Vilnius: Mokslas, 1979; Sabaliauskas tauisches Lesebuch und Glossar, Prag: Calve, 1979, 63–71. 0 0 0 1857. Plaèiau apie Schleicherá þr. Vincen-

302 Archivum Lithuanicum 6 303 Augusto Schleicherio laiðkai 0 0 0 Augustui Friedrichui Pottui 0 0 0 304 Archivum Lithuanicum 6 305 Augusto Schleicherio laiðkai 0 0 0 Augustui Friedrichui Pottui 0 0 0 306 Archivum Lithuanicum 6 [Augusto Schleicherio 1849 metø spalio 21 dienos laiðkas Augustui Friedrichui Pottui; Hallë, Saksonijos-Anhalto þemës ir universiteto biblioteka: Pott-Nachlaß Yi 5 I, 1190]

[1] Hochgeehrteµter Herr!

Entµchuldigen Sie, daß ich mich mit einem º Briefe an Sie ¸u wenden und Ihre Güte durch º eine Bitte in Anµpruch ¸u nehmen wage.

Schon länger hege ich nämlich den Plan einer º genügendern Darµtellung der littauiµchen Grammatik º ¸u verµuchen, als die von Mielcke den Umµtänden º und der ¨eit nach µein konnte und ¸u dieµem ¨wecke, º unbeµtimmt auf wie lange ¨eit, mich nach Littauen º µelbµt ¸u begeben um mir jenes herrliche Idiom º gan¸ und gar ¸u eigen ¸u machen. Dieµer Arbeit º dürfte µich vielleicht eine an Ort und Stelle ¸u veran= º µtaltende Sammlung von Sprichwörtern, Volksliedern, º Mährchen u. µ. w. anreihen um µo viel, als möglich von dieµer Sprache dem µchon mächtig hereinµtürmen= º den Untergange ¸u entreißen12. ¨u einer vergleichenden

[2] Bearbeitung des Litt. Lett. Apreuß. u. Kirchenµlaw. º fühle ich ebenfalls große Luµt – eine µolche Arbeit º dürfte vielleicht13 nach wohlerworbener Kenntniß º der noch lebenden littauiµchen und lettiµchen Sprache º vieles an ihrer Schwierigkeit verlieren; das Kirchen= º µlawiµch habe ich bereits ebenfalls in Angriff ge= º nom- men wobei mir trefflich ¸u Statten kommt, º daß ich während meines µiebenmo- natlichen Aufent= º halts in Mähren mir das Tµchechoµlawiµche Idiom º einiger- maßen ¸u eigen gemacht. Bei der nahen Ver= º wandtµchaft der µlawiµchen Spra- chen und den conµtan= º ten Regeln der Lautentµprechung die ¸wiµchen ihnen º ob- walten, iµt ¸u einer vergleichenden Bearbeitung º des Slawiµchen mit dem Let- tiµchen die Berückµichtigung º des älteren Idiomas gewiß ausreichend. – Eine º lit- tauiµche Chreµtomathie mit Gloµµar, ein14 vollµtän= º diges und unµeren Bedürfniµµen mehr entµprechendes º Wörterbuch könnten ebenfalls nichts µchaden – kur¸ º es hat wohl ein Mann für µein gan¸es Leben º genug ¸u thun, wenn er es der Erhal- tung und º Bergung jener Sprachtrümmer ¸u widmen befliµµen º iµt. Daß aber ¸u einem µolchen Unternehmen vor º Allem die perµönliche Anweµenheit im Lande und º die völlige Vertrautheit mit der Sprache erforderlich iµt, iµt klar. Wie leicht überdieß µich eine º Sprache aus dem Munde des Volkes auffaßt und

[3] wie gan¸ anders der Eindruck iµt, den das geµprochene º Wort macht, als der des gedruckten, dieß ¸u º beobachten hatte ich mehrfach bereits Gelegenheit. º Überdieß bin ich deµhalb nicht mit Widerwillen in º den Hütten der Bauern – µoll- ten µie µelbµt µo er= º bärmlich µein, wie die der Slowaken und Waùachen º an der ungariµchen und polniµchen Grän¸e in Mähren º und ich bin feµt über¸eugt, es mag in Littauen º auf dem Lande auch noch µo µchlimm ausµehen, ich º werde gewiß

12 entreißen paraðyta virð iðbraukto retten. 14 ein taisyta ið eine. 13 Toliau iðbraukta nach.

307 Augusto Schleicherio laiðkai 0 0 0 Augustui Friedrichui Pottui 0 0 0 µagen können t#qlaqi d$, º krad%h? kaì k&nteron Àllo pot‚ ÆtlhV. Im º Ge- gentheil befinde ich mich ¸eitenweiµe unter echten º Naturmenµchen recht wohl und weiß mich beµµer in ihr º Weµen ¸u µchicken als in das des15 µogenannten „ge- bildeten“ º Pöbels. Die Mittel ¸u einer µolchen Reiµe getraue º ich mir ebenfalls wohl auf¸utreiben, für mich braucht º es deren nicht viel. Gegenwärtig bin ich mit einer º litterariµchen Arbeit beµchäftigt, die als ¸weites Stück º meiner µprachvergl. Unterµuchungen noch dieµen Win= º ter erµcheinen wird; nach Vollendung derµel- ben und º nach Schluß der Vorleµungen gedächte ich ungefähr º mich auf den Weg ¸u machen, wenn nicht Eins mich º von meinem Vorhaben ¸urückhält und dieµes Eine º iµt die Urµache meines Schreibens an Sie. Sollten º Sie nämlich vielleicht geµonnen µein ¸um Heile der º Wiµµenµchaft, jene oben be¸eichneten, gewiß nöthi- gen º Arbeiten µelbµt ¸u unternehmen, µo verµteht ich (sic!) µich º gan¸ von µelbµt, daß ich an die Ausführung meines

[4] Vorhabens fürder nicht mehr denke, vielmehr º würde im Intereße der Wiµµenµchaft mich eine º µolche Kunde hoch erfreuen. Und um eine º wenn auch nur in einigen ¨eilen beµtehende Aus= º kunft über dieµen Punkt wage ich Sie ¸u º erµuchen, da ich nunmehr daran gehen muß, die º äußeren Bedingungen der Ausführung meines even= º tuellen Vorhabens ins Werk ¸u richten.

Entµchuldigen Sie daß ich mich ohne Weite= º res an Sie ¸u wenden gewagt habe, allein º da Sie beµonders durch die beiden (leider im Buch= º handel verµchwunde- nen) Programme (v.J. 1837 u. 41) bereits º eine µpecielle Durchforµchung des litt. µlawiµchen º ¨weiges begonnen haben überdieß eine Bereicherung º der littauiµchen Litteratur in erfreuliche Ausµicht geµtellt, µo liegt die Vermuthung nahe, daß ge= º rade Sie jene Lücke im Gebiete der Linguiµtik º aus¸ufüllen geneigt µein dürften.

Mit der Verµicherung der vor¸üglichµten Hoch= º achtung

Bonn d. 21ten Oct. Ew. Wohlgeboren 1849 gan¸ ergebenµter Dr. A. Schleicher, Priv. Doc. in Bonn

[1] Didþiai gerbiamas Pone!

Atsipraðau, kad drástu á Jus kreiptis laiðku ir tikëtis Jûsø palankumo.

Jau seniai planuoju bandyti parengti lietuviø kalbos gramatikà, tikslesnæ, negu pa- gal aplinkybes ir laikà galëjo bûti Milkaus [gramatika. – G. B., V. D.]16.

15 des áterpta tarp das ir µogenannten. kio pat sumanymo. Nesselmannas tai pa- 16 Plg.: „Kai jis [Schleicheris] dar Bonnoje pla- neigë (1849 metø spalio 26 diena)“; versta navo parengti lietuviø kalbos gramatikà, ið Allgemeine Deutsche Biographie 31, Leip- atsiklausë Nesselmanno, ar ðis neturás to- zig: Duncker & Humblot, 1890; 21970, 407.

308 Archivum Lithuanicum 6 Tuo tikslu norëèiau kuriam laikui pats vykti á Lietuvà, kad galëèiau tà puikià kalbà visiðkai iðmokti. Gal bûtø gerai kartu su ðituo darbu parengti prieþodþiø, liaudies dainø, pasakø ir t. t. rinkiná ir kiek tik galima daugiau ið tos kalbos iðplëðti gelbstint jà nuo ryðkaus smukimo.

[2] Lygiai taip pat jauèiu didelá troðkimà lyginamajam lietuviø ir latviø, senosios prûsø ir baþnytinës slavø kalbos tyrinëjimui. Toká darbà, ágijæs þiniø apie dar gyvas lietuviø ir latviø kalbas, parengèiau daug lengviau; lygiai taip baþnytinës slavø kalbos studijà að jau esu pradëjæs, èia man labai praverèia, kad að per septynis mënesius, praleistus Moravijoje17, ðiek tiek pramokau èekoslovakø18 kalbos. Ka- dangi slavø kalbos labai artimos ir tarp jø vyrauja pastovios garsø atitikimø tai- syklës, tai lyginamajam slavø ir latviø19 kalbø tyrinëjimui tikrai pakanka atsiþvelgti á senàjà kalbà. Lietuviðka chrestomatija su þodynu – iðsamus ir mûsø poreikius geriau atitinkantis þodynas taip pat nekenktø – trumpai sakant, þmogus visà savo gyvenimà turës kà veikti, jeigu nori atsidëti lietuviø kalbos likuèiø iðsaugojimui. Bet aiðku, kad tokiam sumanymui bûtina pirmiausia paèiam bûti toje ðalyje ir visiðkai gerai iðmokti kalbà. Be to, kaip lengva kalbà ið þmoniø lûpø suvokti ir

[3] kaip visai kas kita yra áspûdis, kurá kelia iðtartas, o ne spausdintas þodis, tai pa- stebëti að jau turëjau daug progø. Ir, be to, dar – að nesibjauriu valstieèiø lûðnomis, nors jos bûtø tokios pat skurdþios, kaip tø slovakø ir valachø prie vengrø ir lenkø sienos Moravijoje. Að esu tvirtai ásitikinæs, kad Lietuvos kaime gali dar blogiau at- rodyti, að galëèiau tikrai pasakyti: t#qlaqi d$, krad%h? kaì k&nteron Àllo pot‘ ÆtlhV20. Prieðingai, tarp gamtos þmoniø man visai gera, ir að jauèiuosi labiau ási- jautæs á jø prigimtá negu á vadinamosios „iðlavintos“ minios. Lëðø ðitokiai kelionei manau taip pat rasti, nes man nedaug tereikia. Dabar að uþsiëmæs literatûriniu dar- bu, kuris pasirodys dar ðià þiemà kaip mano kalbos lyginamøjø tyrinëjimø21 antroji dalis. Tà darbà pabaigæs ir pasibaigus paskaitoms, manyèiau rengtis á kelionæ, jeigu vienas daiktas nesulaikytø manæs nuo sumanymø. Tas vienas ir yra mano raðto Jums prieþastis. Jeigu Jûs mokslo labui galbût ketintumëte pats padaryti anuos ma- no apibûdintus ir ið tikrøjø reikalingus mokslo darbus, tai savaime suprantama, kad að ateityje

[4] apie savo sumanymo realizavimà daugiau nebegalvoèiau, prieðingai, mokslo interesais tokia þinia labai dþiugintø. Ir drástu praðyti Jus nors keliomis eilutëmis apie tai man atsakyti, nes man tuojau reikia pradëti rengti iðorines sàlygas bûsi- majam sumanymui ávykdyti.

17 Vok. Mähren, dab. Èekijos Respublikos 20 „Reikia iðtverti, ðirdie! Nepalygint baisesnæ dalis. iðtvërei kanèià“ (Homeras, Odisëja 20,18– 18 Èekø kalba. 19, ið graikø kalbos vertë Antanas Damb- 19 Dël termino baltø kalbos þr. mûsø áþangà, rauskas, Vilnius: Vaga, 1997, 272. p. 300, iðn. 4. 21 Schleicher 1850; plg. mûsø áþangà p. 301.

309 Augusto Schleicherio laiðkai 0 0 0 Augustui Friedrichui Pottui 0 0 0 Atleiskite, kad að drástu á Jus kreiptis be platesniø aiðkinimø, kadangi Jûs esate pradëjæs specialø lietuviø ir slavø ðakos tyrimà pagal abi (1837 ir 1841 metø) programas (deja, dingusias ið knygø prekybos)22, be to, esate þadëjæs praturtinti literatûrà apie lietuviø kalbà, tai belieka tikëtis, kad bûtent Jûs galëtumëte uþpildyti tas lingvistikos srities spragas.

Bonna, spalio 21 diena Jûsø Prakilnybei 1849 Jus gerbiàs Dr. A. Schleicheris Privatdocentas Bonnoje

22 Tai yra 1837 ir 1841 metø Potto Commen- tationes; plg. mûsø áþangà p. 300.

310 Archivum Lithuanicum 6 [Augusto Schleicherio 1850 metø kovo 8 dienos laiðkas Augustui Friedrichui Pottui; Hallë, Saksonijos-Anhalto þemës ir universiteto biblioteka: Pott-Nachlaß Yi 5 I, 1191]

[1] Hochgeehrteµter Herr!

Daß ich erµt heute auf Ihre gütige ¨uµchrift vom º vorigen Herbµte ¸u antworten mich beehre, hat µeine Urµa= º che darin, daß ich µeit jener ¨eit bis jet¸t über º meine nächµte ¨ukunft durchaus im ¨weifel war; meine º Berufung nach Prag war lange im Werden und iµt º erµt jet¸t offi¸iell erfolgt.

311 Augusto Schleicherio laiðkai 0 0 0 Augustui Friedrichui Pottui 0 0 0 Fürs Erµte iµt es mir demnach nicht möglich, º die Reiµe nach Littauen an¸utreten, doch „aufgeµchoben23

[2] iµt nicht aufgehoben“. Vor der Hand habe ich Ge= º legenheit mit dem Sla- wiµchen mich genauer ¸u befreun= º den und das iµt ja eine gute Vorµchule fürs Littau= º iµche.

23 Puslapio apaèioje kustodas iµt nicht.

312 Archivum Lithuanicum 6 Mit Herrn Neßelmann in Königsberg habe ich º mich µchon länger in Be¸iehung geµet¸t. Er hatte º die Güte mir mit¸utheilen, daß er demnächµt º einen Thesaurus linguae lituanicae ¸u º ediren beabµichtige, der an Vollµtändigkeit Miel= º cke weit übertreffen werde. Kurµchat arbeite º an einem deutµch–littauiµchen Wörterbu- che, º ¸ur Grammatik aber habe Niemand Luµt24.

24 Puslapio apaèioje kustodas Anbei.

313 Augusto Schleicherio laiðkai 0 0 0 Augustui Friedrichui Pottui 0 0 0 [3] Anbei erlaube ich mir25 einige Werkchen º als geringes ¨eichen meiner hohen Verehrung Ihnen º ¸u überreichen.

Für Ihren µo lehrreichen Brief tiefgefühlten º Dank µagend verharre ich mit der vor¸üglichµten º Hochachtung

Bonn 8. Mär¸ Ew. Hochwohlgeboren 1850 gan¸ ergebenµter A. Schleicher

[1] Didþiai gerbiamas Pone!

Prieþastis, kad að tik ðiandien atsakau á Jûsø malonø praeito rudens raðtà, yra ta, kad jau kuris laikas iki ðiol labai abejojau dël savo artimiausios ateities. Mano paskyrimas Prahoje labai ilgai truko ir tik dabar oficialiai ávykdytas26.

Pirmiausia dël to að dar negaliu pradëti kelionës á Lietuvà, taèiau „atidëti

[2] dar nereiðkia iðsiþadëti“. Dabar dþiaugiuosi turëdamas progà domëtis slavø kalbomis ir tai yra tikrai geras pasirengimas lietuviø kalbos studijoms.

Su ponu Nesselmannu Karaliauèiuje jau senokai bendrauju. Jis yra man praneðæs, kad artimiausiu metu numatæs iðleisti lietuviø kalbos tezaurà, kuris gerokai pra- noks Milkaus þodynà. Kurðaitis rengia vokieèiø–lietuviø kalbos þodynà27, bet gra- matikos rengti niekas neturi noro.

[3] Èia noriu áteikti kelis savo darbelius28, kaip menkà savo aukðtos pagarbos Jums þenklà.

Nuoðirdþiai dëkodamas uþ Jûsø malonø raðtà29 lieku su didþia pagarba

Bonna, 1850 metø kovo 8 diena Jûsø Prakilnybei

Jus gerbiàs A. Schleicheris

25 Toliau iðbraukta anbei. 28 Neaiðku, kokius „darbelius“ Schleicheris 26 1850-aisiais Schleicheris buvo pakviestas siuntë. Pavyzdþiui, Pottas recenzavo jau Prahos universiteto Klasikinës filologijos minëtà Schleicherio Die Sprachen Europas in katedros ekstraordinariniu profesoriumi, systematischer Übersicht (August Friedrich o po metø paskirtas Lyginamosios kalbo- Pott, „Die neuere Sprachwissenschaft. tyros ir sanskrito katedros ordinariniu Zus. Mit 2 Rez. zu Steinthal“, Blätter für profesoriumi. literarische Unterhaltung 22, 1852; antraðtë 27 Friedrich Kurschat, Deutsch-littauisches cituojama ið: Pott-Nachlaß Yi 5 III, 16. Wörterbuch 1–2, Halle: Buchh. des Waisen- 29 Ðis Potto laiðkas neþinomas. hauses, 1870–1874. 0 0 0

314 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Jurgita Venckienë Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Kirilika raðytas lietuviðkas atvirukas (XX amþiaus pradþia?)

Publikuojamas atvirukas su áraðu kirilikos raðmenimis, skirtas Magdelenai Mil- vydaitei, raðytas á Ylakiø valsèiaus Viþanèiø kaimà (dab. Skuodo r.). Ant atviruko nëra jokio antspaudo, taèiau lyg ir matyti buvus priklijuotà paðto þenklà. Adresas uþraðytas rusiðkai. Siuntëjas neþinomas, gali bûti, kad raidës Ë. È. yra jo inicialai. Atvirukas saugomas straipsnio autorës asmeniniame archyve.

1. ADRESATË. Apie adresatæ duomenø nedaug. Magdelena Milvydaitë (þr. 1 pav.) gimë 1885 metais vidutiniø ûkininkø (turëjo apie 30–40 hektarø þemës) Slièiûtës ir Mateuðo Milvydo ðeimoje Viþanèiø kaime, Ylakiø valsèiuje1. Paminëtina, kad adresatës brolis Juozas Milvydas (þr. 1 pav.) buvo socialdemokratiniø paþiûrø, 1904–1906 metais priklausë Lietuvos socialdemokratø partijai2, 1915 metais reda- gavo rankraðtiná jaunimo laikraðtëlá Mûsø darbas3, jo namuose veikë Liaudies mo- kykla. Atviruko siuntëjas nepasiraðë ar pasiraðë tik inicialais Ë. È. tikëdamasis, kad bus paþintas. Kadangi klausiama apie vakarëlá, siuntëjas turëjo gyventi netoliese, kur nors Ylakiø apylinkëse. Atvirukas tikriausiai raðytas spaudos draudimo laikotarpiu (XIX amþiaus pa- baigoje ar XX pradþioje). Siuntëjas galëjo bûti mokæsis valdinëje mokykloje ar kur kitur pramokæs raðyti rusiðkomis raidëmis. Tokiu atveju ðis atvirukas galëjo bûti siøstas net ir panaikinus spaudos draudimà. Magdelena Milvydaitë mokyklos lan-

1 Èia ir kitur remiamasi pasakojamàja Milvy- 3 Lietuviðki periodiniai leidiniai: 1823–1940. dø ðeimos tradicija. Kontrolinis sàraðas, Vilnius: Lietuvos nacio- 2 Lietuviðkoji tarybinë enciklopedija 7, Vilnius: nalinë Martyno Maþvydo biblioteka, Bib- Mokslas, 1981, 499; Tarybø Lietuvos encik- liografijos ir knygotyros centras, 1993, lopedija 3, Vilnius: Vyriausioji enciklopedi- 502; Julius Tamoðiûnas, Lietuviðkø periodi- jø redakcija, 1987, 92. niø leidiniø bibliografija. 1832–1982, Kau- nas: Tamoðiûnas J., 1991, 322.

315 Kirilika raðytas lietuviðkas 0 0 0 atvirukas (XX amþiaus pradþia?) 0 0 0 1 pav. Atviruko adresatë Magdelena Milvydaitë ir jos brolis Juozas Milvydas; Autorës asmeninis archyvas

kiusi nebuvo, skaityti iðmokusi namuose, raðyti mokësi jau suaugusi. Jai siøstas asmeniðko turinio atvirukas liudija, kad kirilika turëjo mokëti bent skaityti. Manytina, kad tolerancijà kirilika raðomiems lietuviðkiems tekstams galëjo lemti ir socialdemokratiðka Milvydø ðeimos pasaulëþiûra. Gali bûti, kad adresantë tie- siog nepaþino lotyniðkø raidþiø.

2. ADRESANTAS IR JO KALBOS YPATYBËS. Ið uþraðo matyti, kad atviruko siuntëjas nebuvo gerai águdæs raðyti. Daryta klaidø: þodþiø òóðåêú = <*turek>, äàóãú = <*daug> pabaigoje paraðytas þenklas åðú <ú>, taèiau pamirðta já paraðyti þodyje ïàñåëèê = <*paselik>. Netiksliai paraðytas þodis âàêåðåëå4 = <*va- kerele> ‘vakarëlá’, þodþiø junginys òóðåêú äàóãú ëàéìå è ñâåéêàòåëå = <*turek daug lajme i svejkatele>. Tekste esama ðiaurës þemaièiø dounininkø patarmës bruoþø: Cóäåéâå = <*Sudej- ve> ‘sudievu’, ìîíå = <*mone> ‘mane’. Atrodo, kad ir kaimo pavadinimas pradëtas raðyti tarmiðkai Âèçy- (genetyvo forma èia tariama [viþf·ntiu]), bet dar nebaigus, kirilikos [u] iðtaisyta á .

4 Be to, ðiame þodyje tais. ið .

316 Archivum Lithuanicum 6 Ìàãäàëåíå Äðàó[-] Magdalene Drau[-] ãåëå òóðåêú äàóãú gele turek daug ëàéìå è ñâåéêàòåëå lajme i svejkatele äåëêî òàìñòà ìîíå delko tamsta mone íå ïðî âàäèíå è âà- ne pro vadine i va- êåðåëå à òàìñòà kerele a tamsta ñóïèêå åñå à òoëàó supike ese a tolau áóâàó ïàñåëèê buvau paselik ñâåéêå è ëèíêñìå svejke i linksme Ë. È Cóäåéâå L. I Sudejve Cóäåéâå Sudejve

[Vertimas:] Ã=æº P[on]iai Ìàãäàëåíå Ìèëâèäº Magdalenai Milvydaitei Âú äåð. Âèçàíöû Á kai[mà] Viþanèiai Èëëîêñêîé âîëîñòè Ylakiø valsèiaus

317 Kirilika raðytas lietuviðkas 0 0 0 atvirukas (XX amþiaus pradþia?) 0 0 0 Kirilikos grafema þymimas ðioje tarmëje redukuotas [i]: 1) praes. 2 sg. galû- nëje5: ïðîâàäèíå = <*provadine> ‘pakvieti’, åñå = <*ese>; 2) acc. sg. galûnëje (plg. LKA II, 56 þemël.): âàêåðåëå = <*vakerele>; 3) raðomas paplatëjæs sangràþos dale- lytës -si- balsis (plg. Zinkevièius 1966, 63): ïàñåëèê = <*paselik>. Grafema þymimas ir þemaièiø redukuotas [a] f. nom. sg. galûnëje (plg. LKA II, 4 þemël.): ñâåé- êå = <*svejke>, ëèíêñìå = <*linksme>. Taip galëjo bûti paraðyta dël nemokëjimo tiksliai uþraðyti patarmës garsus. Veikiausiai dël tradicinës raðomosios kalbos áta- kos þemaitiðkasis [uo] paraðytas : äåëêî = <*delko>, òoëàó = <*tolau> (taip raðë daugelis þemaièiø). Vis dëlto dël duomenø stokos lieka neatsakyta á klausimà, kas ir dël kokiø prieþasèiø ðiame atviruke raðë kirilika, taèiau akivaizdu, kad ðios abëcëlës Þemai- tijoje mokytasi, ji vartota ir asmeniðkoje korespondencijoje.

J URGITA VENCKIENË Gauta 2004 m. birþelio 21 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-10308 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

5 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 21 þemël.; LKA II, 23 þemël.

318 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Janina Ðvambarytë-Valuþienë Ðiauliø universitetas

Rankraðtinis 1861–1864 metø pamokslø rinkinys

1. RANKRAÐÈIO SAUGOJIMO VIETA IR ISTORIJA. Mokytojo Jurgio Lapienio, gimusio 1910 metø rugsëjo 28 dienà Ðimoniø valsèiuje, Ðilagaliø kaime (dab. Anykðèiø r.), mirusio 1993-iøjø gruodþio 30 dienà Pasvalio r., archyve beveik penkiasdeðimt metø saugotas rankraðtinis pamokslø rinkinys. Þmonos Eugenijos ir dukros Violetos liudijimu, ðá rinkiná Lapieniui apie 1941-uosius ádavæs saugoti kunigas, traukdamasis nuo sovietø represijø ið Lietuvos. Tas kunigas, kaip spëja artimieji, galëjo dirbti Anykðèiø ar Rokiðkio parapijose, kuriose Lapieniui teko mokytojauti. Pats Lapienis dël bendradarbiavimo su marijonais ir savo kûriniø leidimo Ma- rijampolëje veikusioje Marijonø spaustuvëje vengë vieðumo1. Jis buvo paskirtas á tuomet sunkiai pasiekiamà Mediniø pradþios mokyklà (Pasvalio r., dab. Ðimoniø gyvenvietë). Pamokslø rinkinys galbût galëjo patekti ið netoli Mediniø kaimo gy- venusios Vileiðiø giminës ûkio. Mat Lapienis skatino moksleivius atneðti á Medi- niø pradþios mokyklà senø knygø, jei tokiø pasitaikytø namø bibliotekose ar pas kaimynus. Po Lapienio mirties rastas knygø ryðulëlis, ant kurio uþraðyta ,,Vilmai“, t. y. vie- nintelei Lapienio vaikaitei. Jame buvo 1953 metais sudarytas draudþiamø knygø sà- raðas, kuriame raudonu pieðtuku pabrauktos trys originalios Lapienio knygos: eilë- raðèiø rinkiniai Nykûs verpetai (1934) ir Iperito pavësy (1940), eiliuota pasaka Á rûtø ðalá (1939) ir ið vokieèiø kalbos versta Elisabeth von Schmidt-Pauli Karmelio gëlelë (1933). Ryðulyje buvo Konstantino Sirvydo þodyno Dictionarium trium linguarum penktasis leidimas (1713) ir minëtasis rankraðtinis pamokslø rinkinys. Pamokslø rinkinys dabar saugomas Violetos Gaigalienës (Lapienytës) archyve Pasvalyje, Vilties g. 6–23.

1 Biografiniø duomenø apie Lapiená pateikia gos Maiðtininkas (1957) ir Þygyje (1958) Lietuviø enciklopedija 14, Bostonas: Lietu- priskirtos Jurgiui Lapieniui, sovietmeèiu viø enciklopedijos leidykla, 1958, 169 (to- neiðleidusiam në vienos knygos. Apie Ignà liau – LE), taèiau ðio tomo sudarytojai Lapiená þr. Lietuviðkoji tarybinë enciklopedi- suplakë á vienà du autorius: Jurgá Lapiená ja 6, Vilnius: Mokslas, 1980, 359. 0 0 0 ir Ignà Lapiená. Igno Lapienio prozos kny-

319 Rankraðtinis 1861–1864 metø 0 0 0 pamokslø rinkinys 0 0 0 2. RANKRAÐÈIO IÐORINIAI ELEMENTAI. Rinkiná sudaro 178 lapai, numeruoti tokiu pat raðalu kaip ir pamokslai. Formatas 17,5x22 cm. Kai kurie pamokslai áklijuoti. Áklijø formatas 17x20,5 cm. Ið rankraðèio iðkirpta ir tuðèiø lapø (prieð l. 61 – du lapai, prieð l. 82 – trys, prieð l. 156 ir 167 – vienas lapas), ir buvusiø priraðytø (po l. 46 ir 156). Rinkinyje yra tuðèiø nenumeruotø lapø (po l. 82 ir 94). Tokia numeracija veda prie minties jà buvus vëlesnæ. Pamokslai áriðti. Kartono kietvirðiai aptraukti juoda oda, abiejose pusëse puoðta vienodais augaliniais ir geometriniais ornamentais (jie sunkiai áþiûrimi). Kietvirðiø kampai ir briaunos apdilæ, vietomis matomas atplyðæs kartonas. Rinkinio nugarëlë virðuje ir apaèioje apdriskusi. Virðutiniojo prieðlapio laisvasis lapas atiræs, dël to gerai matyti trys ryðiai. Virð ryðiø oda apdilusi. Apatinysis prieðlapis taip pat atiræs nuo rankraðèio bloko. Defektinë ir vidinë virðeliø pusë: vietomis pragrauþtas kiet- virðiø kartonas. Virðutiniojo prieðlapio klijuotasis lapas tuðèias, o laisvajame lenkiðkai suraðyti pamokslø pavadinimai nurodant numerá ir lapà, kuriame prasideda pamokslas (þr. 5).

3. RANKRAÐÈIO DATAVIMAS IR LOKALIZAVIMAS. Po kiekvieno pamokslo þymëtos datos: 1861, 1862, 1863 ir 1864 metai (apie datos þymëjimo bûdà þr. 5.). Tad rankraðtis datuotinas 1861–1864 metais, bet rinkinyje vyrauja 1863– 1864 metø pamokslai. Toká datavimà patvirtina ir popieriuje áspausti antspaudai. Pamokslø rinkinio popierius þymëtas dviem antspaudais. Pagrindinis yra staèiakampio formos su áraðu: „ÒÐÎÈÖ. ÔÀÁP. No 5 ÃOÂAÐÄA“. Antspaudas nedidelis (19x13 mm), puoð- tas augaliniu motyvu. Tik vienà kartà áspaustas kitas antspaudas. Jis taip pat keturkampis (19x11 mm), su áraðu: „ÃÎÂÀÐÄÖÜÑÊÎÉ ÔÀÁÐÈÊÈ No6“. Govardo fabrikai turëjo net 14 antspaudø. Tuo paèiu metu pagamintame popieriuje galëjo bûti dedami skirtingi antspaudai. Tokiais antspaudais, kaip ðiame rankraðtyje, þymëtas 1861–1867 metø gamybos popierius2. Po datos pamokslo pabaigoje kai kur nurodyta vieta: Wornie, Vornis, Warniuse. Taigi pamokslai raðyti Varniuose.

4. RANKRAÐÈIO AUTORYSTË. Tekstai raðyti vieno þmogaus. Pamokslø autorius rankraðèio pradþioje nepaminëtas. Tik l. 130v randamas áraðas:

Raszita Warniuse 1861 m. 3. dinaj Baùandia Kamindorius Katedros Kun. R. Stakie[nas] Paraðo paskutinës raidës stilizuotos. Ðio áraðo ir pamokslø raðysena sutampa (plg. 1 pav.). Rankraðtyje áspaustas ir spaudas „X. R. Stakien“ (ñ?; 127r). Tad ðiø pamokslø autoriumi laikytinas kunigas Romualdas Stakënas.

2 Ñîêðàò Àëåêñàíäðîâè÷ Këåïèêîâ, âåêà, Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî âñåñîþçíîé Ôèëèãðàíè è øòåìïåëè íà áóìàãå ðóññêîãî êíèæíîé ïàëàòû, 1956, 102. è èíîñòðàííîãî ïðîèçâîäñòâà XVII–XX

320 Archivum Lithuanicum 6 1 pav. Romualdo Stakëno pamokslai, 130v: puslapis su Stakëno paraðu – „Raszita Warniuse 1861 m. 3. dinaj Baùandia Kamindorius Katedros Kun. R. Stakie[nas]“; Violetos Gaigalienës (Lapienytës) archyvas Pasvalyje

321 Rankraðtinis 1861–1864 metø 0 0 0 pamokslø rinkinys 0 0 0 Biografiniø duomenø apie Stakënà pateikia Vaclovas Birþiðka Aleksandryne (BrþA III 382), LE 28 411 ir kt. Birþiðka spëja, kad Stakënas gimë apie 1834 metus veikiausiai Zarasø aps., Sipeliø k. Baigë Varniø kunigø seminarijà, áðventintas kunigu apie 1858 metus. Lietuviø enciklopedijos duomenimis, jis buvo Þemaièiø katedros Varniuose pakustodis3 (LE 28 411). Vytautas Merkys mini Romualdà Stakená (Stakieñ), po 1860-øjø Valanèiaus pa- sikviestà á Varniø kunigø seminarijà ið Peterburgo dvasinës akademijos4. Kaip tik 1860 metais Varniø seminarijos sudëtis atsinaujino bene daugiausia. Mat Valan- èius á vakuojanèias dëstytojø vietas stengësi skirti jaunus kunigus. Sklandant sukilimo nuotaikoms, caro administracijos akys tuojau nukrypo á Varniø seminarijà. Sukilimo rengimu buvo kaltintas ir Stakenis (Stakënas). 1864 metais þandarø atliktõs kratos protokole paþymëta, kad pas seminarijos dëstytojus rasta laiðkø, natø ir þemaitiðkø eiliø (Merkys 1999, 268, 603). Birþiðka nurodo, kad jau 1866 metais Stakënas gyveno Kaune, priþiûrimas policijos ir katedros vicepre- pozito. Kadangi buvo numatytas iðtremti á Orenburgo gubernijà, ið Kauno apie 1868-uosius pabëgo ir slapstësi veikiausiai Latvijoje (gal ið pradþiø ir Prûsijoje). Ið Venspilio ir Neretø Sipelieèio slapyvardþiu Stakënas raðë straipsnelius á Vilniaus þinias (1905) ir Lietuvos ûkininkà (1907); tad mirë ne anksèiau kaip 1907 metais (BrþA III 380). Gali bûti, jog Stakënas pats iðkarpë ir kai kuriø pamokslø lapus. Kad juose galëjo bûti politiniø temø, rodo ir èia publikuojamas 1863 metø pamokslas. Jame aiðkina- ma, kad reikia vengti apkalbø, ir ið pradþiø tarsi akcentuojama moralinë tokio elgesio þala. Taèiau baigdamas pamokslà, Stakënas prasitaria apie „ðià gadynæ“, kurioj uþ menkà þodelá „kiek taj rejk prikientieti“:

Susirinkimi tarp þmoniu nekalbiekiem bùogaj5 apej kitus, nes turiem ir be to apej kà szniekieti. Tegul sau bedewej tà dara o mes Katali- kaj saugokiemos ir kierawokem sawa leýu- wi, o ùabjausiej szioj gadinej, nes uýmenku zodeli, kiek taj rejk prikientieti, ar to6 nedati- rem, ar ne matom, kas dedas po akiemis mu- su (134v) Taigi èia aiðkiai nuskamba politinis motyvas, ið dalies rodantis ir juntamà caro valdþios represijø mechanizmà. Varniuose Stakënas buvo átrauktas á pamokslø vertimo darbà. Pamokslø rinkiniø rengimas, kaip rodo istorija, rûpëjo ne tik dvasininkams, bet ir politikams. Antai is-

3 Tai katedros kapitulos pareigybë. Pakusto- katalikiðkojo universalizmo ir tautiðkumo, dþiais (lot. vice-custos) bûdavo katedros Vilnius: Mintis, 1999, 268, 603. kanauninkai. 5 Átrp. blogaj. 4 Vytautas Merkys, Motiejus Valanèius. Tarp 6 Toliau nubr. do, átrp. to.

322 Archivum Lithuanicum 6 torikas Vytautas Jogëla mini faktà, kad 1833 metais vidaus reikalø ministras, norë- damas sustiprinti politinæ kunigø kontrolæ ir tikrinti, ar jie sakydami pamokslus ne- nukrypsta nuo tikëjimo, liepë Vilniaus vyskupui Andriui Benediktui Klongevièiui parengti ir iðleisti pamokslø rinkiná. Klongevièius sudarë komitetà ir pradëjo rinkti þymesniø Vilniaus parapijø pamokslininkø rankraðèius, bet darbas uþtruko7. Rusø administracija prieð 1863 metø sukilimà buvo susirûpinusi, kad per pa- mokslus kunigai nedviprasmiðkai prieð jà pasisako. Þemaièiø vyskupijos kunigams ásakyta pamokslus sakyti tik ið spausdintø pamokslø rinkiniø. Vyskupas Motiejus Valanèius tam reikalui tegalëjo nurodyti tiktai Otono Praniausko Iðguldymà Evan- gelijø ðventø ant visø nedëldieniø8, iðspausdintà 1855 metais. Valanèius ilgai neatsiþvelgë á rusø administracijos raginimà, taèiau 1865 metø rugsëjo 30 dienà sudarë komisijà Marcino Biaùobrzeskio 4 tomø pamokslø rinkiniui iðversti. Ðis XVI amþiaus rinkinys buvo perleistas Vilniuje 1838 metais. Biaùobrzes- kis (1522–1586) enciklopedijose pristatomas kaip Lenkijos vyskupas, politikas, ra- ðytojas, kurio þymiausias veikalas Postilla orthodoxa iðspausdintas Krokuvoje 1581 metais9. Versti buvo padalinta kunigams: pirmas tomas – Jeronimui Raèkauskiui, antras – Antanui Baranauskui, o ðiam atsisakius – Kalikstui Kasakauskiui, tre- èias – Otonui Praniauskui, ketvirtas – Juozui Dovydaièiui10. Pastarajam uþvilkinus vertimà, dalis ketvirtojo tomo perduota kunigui Romualdui Stakënui ir Varniø se- minarijos inspektoriui kunigui Antanui Robertui Beresnevièiui. Vertimas baigtas 1867 metais ir perraðytas rusø raidëmis – kirilika. Tà darbà atliko Vilniaus mokslo globëjo raðtinës þmonës. Spausdintame vertime Èøãóëüäè- ìàé Øâåíòó Åâàíåë³þ11 nei teksto autorius, nei vertëjai nenurodyti. Pirmieji du tomai per „ispravninkus“ iðdalyti tiems kunigams, kurie, gubernatoriaus sprendi- mu, turëjo teisæ sakyti pamokslus. Nors Valanèius ir cenzûra Vilniuje aprobavo vertimà (LB II(1) 240–241), taèiau pats Valanèius prieðinosi jo platinimui. 1870 metø birþelio 6 dienà jis paraðë gubernatoriui laiðkà, kuriame iðdëstë, kad negalima nusikalsti baþnyèios taisyk- lëms ir be vyskupo sutikimo skleisti tikybinës spaudos. Valanèius pavedë Varniø kunigø seminarijos rektoriui kunigui Jeronimui Kiprijonui Raèkauskiui ir profeso- riui Gasparui Cirtautui sulyginti pirmuosius du lietuviðko vertimo tomus su per- raðu kirilika. Abu cenzoriai rado daug dalykiniø klaidø, praleistø teksto vietø,

7 Vytautas Jogëla, Vilniaus Romos katalikø cyklopedyja Powszechna 3, Warszawa: Na- dvasinë akademija 1833–1842 metais. Orga- kùad, druk i wùasnoúã S. Orgelbranda Ksiæ- nizacija ir veikla, LAIS 14, Vilnius: Eugri- garza i Typografa, 1860, 392–393; Wielka mas, 1997, 124–125. encyklopedya Powszechna ilustrowana 7, 8 [Otonas Praniauskas,] ISZGULDIMAS Warszawa: Nakùad i Druk S. Sikorskiego, EWANGELIJØ SZWENTU ANT WISU 1892, 643. NEDELDIENU PAR APALUS ME- 10 Lietuviðkoji enciklopedija 3, 791. TUS [...] WILNIUJE SPAUSTUWIEJE 11 ÈØÃÓËÜÄÈÌÀÉ ØÂÅÍÒÓ ÅÂÀÍÅ- JUZUPA ZAWADZKIE. 1855. 0 0 0 ËIÞ [...] 1–4, ÂÈËÜÍÞÉ Ñïàóñòóâåú 9 LE 2 463–464; Lietuviðkoji enciklopedija 3, À. Ã. Ñûðêèíà, 1869–1870. Kaunas: Spaudos fondas, 1935, 792; En-

323 Rankraðtinis 1861–1864 metø 0 0 0 pamokslø rinkinys 0 0 0 korektûros klaidø, dël kuriø tekstas nebetekæs prasmës. Po tokios kritikos II ir IV tomas generalgubernatoriaus ásakymu atiduotas Valanèiui. Ðias knygas jis paliko sukrovæs pastogëje, kur jos iðgulëjo keliasdeðimt metø12. Palyginus visø keturiø kirilika spausdintø knygø tekstus su Stakëno rankraðèiu, matyti, kad jø pamokslai kur kas ilgesni – 12–20 lapø, o rankraðèio – 4–5 lapai. Visai kita ir pamokslø pateikimo struktûra: Biaùobrzeskio pamokslai dëstomi klau- simø ir atsakymø forma. Ilgi tekstai neretai numeruojami romëniðkais skaitmenimis. Rankraðèio pamoksluose pasakojimas nuoseklus, paávairintas retorinëmis figûro- mis. Su spausdintø pamokslø pavadinimais sutampa tik 18 rankraðèio pamokslø pavadinimø (2 ið I tomo, 3 ið II, 5 ið III, 8 ið IV tomo), o 18-os nesutampa. Kai kurie rankraðèio pamokslai susijæ su parapijos realijomis (pvz.: kunigo mirtis, kunigo ðeimininkës mirtis).

5. RANKRAÐÈIO STRUKTÛRA. Kaip minëta, rankraðtis pradedamas pa- mokslø turiniu, suraðytu virðutiniojo prieðlapio laisvajame lape. Ðis lapas padaly- tas á tris grafas: dvi kraðtinës siauros, vidurinioji plati. Pirmoje siaurojoje grafoje þymimas pamokslo eilës numeris, plaèiojoje – pamokslo pavadinimas lenkø kalba, o treèiojoje – nurodomas pamokslo pradþios lapas. Turinyje pateikti lenkiðki pava- dinimai rankraðtyje nekartojami. Visi pavadinimai prieð pamokslus ir patys tekstai lietuviðki, iðskyrus du lenkiðkus pavadinimus 122r ir 160r lape. Pavadinimais nurodomas pamokslo sakymo laikas ir paskirtis. Jie dvejopi: vie- ni sudaryti ið prielinksniniø konstrukcijø (pvz.: Ant antros nedeles po Trijun Karalu 15r; Ant Nauju Metu 11r; Ant Kietwirtos Nedeles Adwenta 35r), kiti pradedami þodþiu Dienoj (pvz.: Dienoj Sukaktuwios metu paszwentima Baýniczes 106r; Dienoj S. Laurina Muczelnika 139r). Pavadinimø neturi keturi pamokslai: Nr. 8 36r, Nr. 15 67r, Nr. 16 71r, Nr. 33 143r. Pamokslo Nr. 42 179r pavadinimas nurodytas, bet nëra paties pamokslo. Pamokslai paprastai sutalpinti á 4 ar 5 lapus. Jei tekstas paskutiniame puslapyje netilpdavo, autorius darydavo prieraðus to puslapio paraðtëje arba nukeldavo teks- tà á pamokslo pradþià. Mat prieð pavadinimus buvo tuðèios vietos. Vienur kitur paskutinio lapo verstoji pusë nepriraðyta. Naujas pamokslas pradedamas kitame lape. Tekstai raðyti iki lapo kraðto, kiek platesnis laukelis paliktas tik áriðimui. Kai kurie pamokslai nebaigti. Visi pamokslai pradedami citata ið Evangelijos pagal Lukà arba Matà. Ji patei- kiama kabutëse tuoj po pamokslo pavadinimo. Paèiame tekste cituojama ir kitø posakiø ið Biblijos, bet jø negausu. Po pamokslu þymima data. Ji raðoma dvejopai: po pirmøjø skaièiø 18 dedamas brûkðnys, virð jo – mënuo, po juo – diena. Tada nurodomi kiti du metø skaièiai.

12 Vaclovas Birþiðka, ,,Bialobrzeskio ir Fili- Kaunas: Spindulio spaustuvë, 1933, peckio pamokslø vertimas á lietuviø kal- 156–158. 0 0 0 bà“, XXVII Knygos mëgëjø metraðtis 1,

324 Archivum Lithuanicum 6 14 Mënuo ir diena gali bûti atskirti ir ástriþu brûkðniu (pvz., /VII). Labai retai data raðoma po pamokslo pavadinimu, t. y. pamokslo pradþioje. Datos neatspindi nuo- seklios metø sekos. Jau minëta, kad vyrauja pamokslai, datuoti 1863–1864 metais. Tiktai po vienà pamokslà uþraðyta 1862 (l. 7r–11v) ir 1861 (l. 82r–83v) metais. Pamoksluose yra lenkiðkø þodþiø. Jø vertimas á lietuviø kalbà áraðomas raudonu pieðtuku arba raudonu raðalu (l. 160r–167v). Po pamokslø kai kur pasitaiko lenkið- kø prieraðø, nuorodø (l. 122v, 160v, 166v). Rankraðèio tekste daug kalbos ir raðybos kaitos pavyzdþiø, bet jiems susekti dar reikia papildomø tyrimø. Pamokslø rankraðtis, kurio autorius, labai tikëtina, Romu- aldas Stakënas (Stakieñ, Stakenis), papildo palyginti gausø rankraðtiniø pamokslø fondà, saugomà Lietuvos bibliotekose, muziejuose ir archyvuose. Toliau publikuo- jamas vienas 1863 metø pamokslas (faksimilë ir perraðas), kad skaitytojas galëtø pajusti teksto stilistikà, motyvus, raðysenà ir kalbà.

Ant Asztontos Nedeles po Sekminiu.

VII 18 14 63. ,,O tas buwa priesz ji apskunstas, ,,kajpo butu iszgajszinæs turtus jo“ Ùuk XVI.

[131r] Tarp dauguma gieradieiszcziu, kuries nuog Su- twertojaus ýmogus aptur; kaùba ira bràgiausiu dowenu Diewa13. Nes par Iæ nitiktaj ýmogus skires nuog giwolu; bet dar wis kà ant sawies datir, kitiems ajszkiej ir suprastinaj gal14 iszpasakuoti. Galam pris- pausti kokie neùajmie, nuog artima pagaùbos iszpra- sziti. Galam ajszkiej wisus sawa skausmus duszies ar kuna, kitiems aprejkszti, jeszkodami diel sawies paszielpima. Galam apùankiti kokiu atsitikimu giaru, su15 sawa artimuj pasilinksminti. Patsaj taj Diewas gieriausis, mandriej tejp suriedo; kad apùan- kiti, kokies neùajmes, arba datiri kokios gieradieis- tes, wieni negalam nej16 pardaug sieùuotis, nej linksminties; bet jeszkom tarp ýmoniu priete- la, kursaj mus iszkùausitu17 ir priesz18 ji

[131v] wis kas ant musu szirdies ira uýguùus, iszrejsz- kam. Tadu ramiau mums daros ant szirdies.

13 Átrp. Diewa. 16 Tais. ið ani. 14 Átrp. gal. 17 Toliau iðbr. pradëtas raðyti atrad. 15 Átrp. su. 18 Pradëta raðyti , bet iðtaisyta.

325 Rankraðtinis 1861–1864 metø 0 0 0 pamokslø rinkinys 0 0 0 Skausmas, jau19 netajp sunkus, jau ne tejp skaudziej uýgaun musu szirdæ. Galam Kr. Kat. patis mokiedami kà ir kitus pamokiti, apsa- kiti, o ùabjausiej giwenant ant swieta nie wie nà diesietkà metu, ir par tejp iùga ùajka ne maý datiren; kitiems atwerti akies ir pamo kiti, kajp tur wisuosi atsitikimuosi elgties. Matidami koki bùoga pawejksùa, galam parsergieti, ir gieru darbu iszmokiti. Ant ga- ùa galam, kad ýmones aplejs szaukties pri Diewa, ir su nuludusiu sirde, pakarnioj maù- doj nuog Io paszelpima prasziti. Bet, Kr. Kat. su wisudidziausiu skausmu szirdies, rejk iszpa- ýinti, kad mes tà tejp graýi ir brangi dowenà Diewa ant bùoga apwertam; ùabjausiej palejzdami sawa leýuwi ant nerejkalingu kaùbu20 pliesz- dami szùawæ sawa artima; szniekiedami ant jo nekùausti, nerejkalingu ir melagingu dajk- tu. Su pagaùbu tad W. Diewas paýinkiem21 szendie na sunkuma grieka apkaùbos. Praszidami uýta

[132r] rima S. Marijos P. sukalbiekiem Swejka Marija! Zmogus giwendamas ant swieta, nietiktaj tur storotis apej uýùajkima swejkatos22 sawa kuna ir sau ligiu ýmoniu kuna; netiktaj sergietis to, kas gal but priýastie ligos ir kitu neùajmiu; bet dar tur daboti apej giera szùawi23 kajp sawa, tejp ir24 sawa artima: nes giera szùawies ant swieta giwenant ira diel ýmogaus reikalingiausiu dajktu. W. Die- was prisakidamas penktami prisakimi ,,Ne uý- muszk“25 prisaka26 netiktaj uýmuszima ýmo- gaus ant kuna, trumpinant jo giwenimu, bili ko- kiu spasabu; bet dar ir uýmuszima ant szùowies; kad mes ar taj ýinodami ar ne, apej sawa arti- mus, szniekam wis kà mus ant leýuwia27 sejle atnesz. Sunkus

19 Tais. ið jej. 23 Tais. ið szùawe. 20 Átrp. palejzdami sawa leýuwi ant nerejkalingu 24 Átrp. ir. kaùbu. 25 Toliau iðbr. wienko. 21 Tais. ið iszmokem. 26 Virðuj uþrað. uýsaka. 22 Átrp. -tos 27 Átrp. ant leýuwia.

326 Archivum Lithuanicum 6 taj ira griekas, nes Dwase S.28 priligin leýuvi29 plesztojaus szùowes pri ugnies, kurioj wis sudeg. Su- nau mana, saka Salomonas Kar. ne simajszik ,,su apkalbietojajs, nes tuojaus paskanda30 atejs ant ju, o S. Powiùas Ap. ,,Apkalbietojus, saka, Diewuj neap- kentamas ira; ir kitoj wietoj plesztojus szùowies iszskir isz karalistes dangaus. ¡odziej tie raszta S.

[132v] ajszkiej mum roda sunkuma apkalbieima. Bet dar31 iszkados, kokios isz apkalbieima paejn, ant kuriu patis wejzam, gieraj tur ing szir- dies musu inýimieti, kad newoýitumemos szùowies sau ligia ýmogaus weùtu pleszti ir nerejkalingaj apej kitus kalbieti32. Kas gal apsakiti wisas neùajmies, kokios33 paejn isz apkaùbos34. Kiek taj weùtu pùusta aszaru, kokie wargaj, kiek prieszta- riwimu ir grieku ira kaùtas pùesztojus szùowies? Su sawa welniszku leýuwiu; priesz wienus saka ant kitu, skundze ne tejsingaj maýesnius priesz dides- nius; apkalb, noriedamas giaru pasiejti, sunesz leýuwius. o isz to: barnies, kiejksmaj, priesztariwi- maj, piktis, bùogas pawejksùas, aszaros, wargaj o kartajs ir netejsingas ir weùtus kientiejimas. Vienas tiktaj ýodelis isztartas, su kriwidu musu artima, wis tà gal padariti. Tankiej girdziam sznia- kant tarp sawies broùau, kà asz girdiejau? Ir pra- dies, kajp isz kokios knigos rokuoti, artima nusi- dieimus; kad bent sakitu tiesa, arba tejp, kajp buwa atsitiki; bet ne. Maýus daiktus, padaris didelejs, o Diewe saugok, kad bus koksaj atsitiki-

[133r] mas35 garsesnis; taj ir ýodziu nebeatras, kajp ap- sakiti o to tarpu su welniszku sawa leýuwiu iszplesz isz szirdies kùausuncziu mejlæ artima36, su- arda wienibæ ir zgadà o isznezgados kiek pasida- ra bùoguma, kas apsakis? Gal pasikùaus kas ir37 taj ir matidami bùo-

28 Átrp. Dwase S.; iðbr. Sutvertojas musu. 33 Toliau iðbr. ira. 29 leýuvi parað. kairiojoje paraðtëje. 34 Parað. klaidingai apgalbos. 30 Átrp. paskanda. 35 Parað. klaidingai atsitiki- ºkimas. 31 Toliau iðbr. pawejksùas. 36 ar- tais. ið at-. 32 Átrp. ir nerejkalingaj apej kitus kalbieti. 37 Iðbr. taj jau niekados newalna ir átrp. ir.

327 Rankraðtinis 1861–1864 metø 0 0 0 pamokslø rinkinys 0 0 0 gaj darant ne waùna apej38 tà ýmoga nieka szniekieti arba kitiems aprejkszti kad kas ira ne- doras, kad turiem sergietis jo taworczistes? Atsa- kau, kad waùna szniekieti apej niedorus ýmones ir ano kaltibies kitiems iszrejkszti; diel kitu nau- dos; bet pirmiaus tuos kondicijes uýùajkiti, be kuriu apsakitas nusidieimas artima bus sun- kiu grieku apkaùbos. Ir tejp matidami koki bùoguma musu artima, isz ko didele iszkada gal buti diel daug ýmoniu; turiem wisu pir- mu parsergieti prieteliszkaj, kad parstotu bùo- gaj dariti ir pasakiti,39 jog kad nepalaus, taj bus jo wisi nedori darbaj apsakiti wisiems; kad tokia prieteliszka ýodzia nepakùausis; tad ýinok ýmogau jog waùnus40 esi ant summenes, kad ki-

[133v] tiems pri ko taj priguù, apsakisi, tiktaj be jokios atmajnos. Waùna pasakiti, kad wiresnibe kùaus tawi apej bùogus41 apsieimus artima, o tu isz sawa pu- sies dawadniej ir gieraj ýinaj, arba pats sawa akimis42 matej; ale bijokis korones Die- wa swieczidamas dajktus nepewnius, arba nuog kuo kita girdietus,43 nes daugiau ýmogus su sawa leýuwiu gal padariti bùoguma, neg44 ko gieruma, gal ne wiena karta rejks apsiwerkti skaudziomis aszaromis, ir ne wiena nakti par leisti be sapnia, kad ant musu sumnenes kajp gulti uýguùs szùowe musu artima netejsingaj nupleszta. Waùna apsakiti nusidieimus musu ar- timu,45 tiems, kuri gal anà patajsiti, nebus taj apkaùba, bet tikra mejle, nes giejzdami to46 pasitajsima skundzem Ji priesz wiresnibies47. Ir tejp48 ma- tidami49, kad kieno wajkas dar zbytkus, arba kà

38 Iðbr. anà. 45 Toliau iðbr. kad. 39 Iðbr. kad. 46 Pirmoji raidë tais. ið k. 40 Nubr. pradëta raðyti a. 47 Toliau iðbr. sakinys Walna isz-ºreikszti blo- 41 Átrp. blogus. gus apsieimus musu artima, kitiems º be grie- 42 Toliau iðbr. girdiejei. ka, matidami, kad isz tuo gal. 43 Toliau iðbr. kur. 48 Toliau iðbr. kad. 44 neg tais. ið nek. 49 Tais. ið matei.

328 Archivum Lithuanicum 6 kita bùoga dara, o Tiewaj apej tà nieka neýina, matidamas tad tà gali iszmejles sawa artima

[134r] pasakiti Tiewams bùogus darbus wajku, kad onis ýinodami juos50 suturietu. Kad tas kondicijes uýùaj- kisma, taj bukem pewni, kad niekados tarp mu- su nebus netejsinga ýodzia ant artima; wienok gieraj atminkiem ant priýodzia senelu musu ir taj cnata ant cnatu, turiet leýuwi uý dantu. Niekados ýmogus negajlejos, kad kokiami susi- rinkimi maýa kalbiejo, bet daug aszaru iszpiùa ir ne maý prikientieji, kas leýuwiuj sawa didele walæ duoda. Per Kat. neatsilejd griekas patolej pakol51 uýgana nepadarisma. O taj ir bus plesztojaj szùowies ne mislikiet, kad jau52 iszispa- wiedojen wis padaret. Ne Kr. Kat. taj tiktaj puse darba; turiet Wisas kriwidas su sawa welnisz- ku leýuwiu padaritas atnagradit, turiet, priesz wisas tas asabas atszaukti netejsingaj nu- pleszta szùawæ. Bet kajp taj sunkus ira daik- tas, uwoýokem tiktaj53 apkalbiejaj priesz tris asabas o tos wiel priesz kitas ir tejp par trompa ùajka ýina maý ne wisa parakwije apej tà; kajpgi tu plesztojau szùowies dabar

[134v] galesi atszaukti, kajp priesz wisus isz sawa ne- tejsingu ýodziu nusitejsinti, kajp nuog tiek ýmo- niu apginti sawa artima nekaùtaj nukriwidi- ta. O kà dar sakiti apej iszkadas, kokios panesz isz tawa bùoga leýuwia, kas anas sugruýens kas wis atnagradis. Kr. Kat. sunkus ir ùabaj sunkus ira dajktas; tad turiekiem sawa leýu- wi, tad dabokiem, kad isz burnos musu nieks bùoga ir kriwidinga ne iszejtu. Atminkiem kad W. Diewas suruokuos wisas kriwidas54, su- rinks wisas aszaras weùtu iszpiùtas55.

50 Tais. ið jus. 53 Toliau iðbr. pasakiej. 51 Toliau iðbr. wisa. 54 Tais ið grividas. 52 iszsispa-ºwiedoje tais. ið priejen pri spaw. 55 Toliau iðbr. Suwejgoj.

329 Rankraðtinis 1861–1864 metø 0 0 0 pamokslø rinkinys 0 0 0 Susirinkimi tarp ýmoniu nekalbiekiem bùogaj56 apej kitus, nes turiem ir be to apej kà szniekieti. Tegul sau bedewej tà dara o mes Katali- kaj saugokiemos ir kierawokem sawa leýu- wi, o ùabjausiej szioj gadinej, nes uýmenku zodeli, kiek taj rejk prikientieti, ar to57 nedati- rem, ar ne matom, kas dedas po akiemis mu- su, nes sudas be susimilieima, kas ne tur mi- ùaszirdistes. O Diewe brangiausis saugok mums wisus nuog tejp bjauria grieka Amen

J ANINA ÐVAMBARYTË-VALUÞIENË Gauta 2003 m. birþelio 18 d. Lietuviø kalbos katedra 0 0 0 Ðiauliø universitetas 0 0 0 Povilo Viðinskio g. 38 0 0 0 LT-76351 Ðiauliai, Lietuva 0 0 0 el. p.: [email protected] 0 0 0

56 Átrp. blogaj. 57 Toliau nubr. do, átrp. to.

330 Archivum Lithuanicum 6 Recenzijos (Reviews) 332 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Knyga Nobaþnystës Krikðèioniðkos 1653, faksimilinis leidimas, parengë Dainora Pociûtë

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2004, lxv, 660 p. ISBN 9955-475-47-1

Unikali 1653 metø KNIGA Noba¸niµtes Krikúãioniµ¸kos, dabartine raðyba Knyga Nobaþnystës Krikðèioniðkos, yra ne tik didþiausia lietuviðka XVII amþiaus knyga (ið viso 656 p.) ir stambiausias Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës evangelikø refor- matø sudarytas veikalas (po 1600 metais Vilniuje iðleistos anoniminës vad. Morkû- no postilës, 483 p.), bet manding ir sunkiausia pastaraisiais metais ið spaudos iðëjusi lietuviðka knyga. Dainoros Pociûtës parengtas ir Sigutës Chlebinskaitës apipavidalintas spalvotas faksimilinis Uppsalos universitete Ðvedijoje saugomo (sign.: Obr. 66. 176) vienintelio iki ðiol þinomo 1653 metais Këdainiuose iðspaus- dintos Knygos Nobaþnystës egzemplioriaus leidimas ant storoko kreidinio popie- riaus yra sunkiai nuo stalo atkeliamas tomas, taigi tradicinë filologo, istoriko ar teologo darbo stalo knyga. Uppsalos universiteto bibliotekoje padarytà spalvotà skaitmeninæ knygos kopijà itin kokybiðkai iðleido Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas. Skaitmeninës versijos pagrindu parengtas leidinys poligrafiðkai gali bûti pavyzdys ir kitiems lietuviø kalbos raðtø faksimiliniams leidimams. Tolesniems tekstologiniams ir filologiniams tyrimams – atskirø Knygos Nobaþnystës teksto daliø gretinimui su ðaltiniais bei lyginimui su kitais lietuviðkais tekstais – ir, aiðku, kritinio leidimo rengimui, apie kurá pratarmëje uþsimena Pociûtë (p. x), pageidau- tina, be popierinio, turëti skaitmeniná teksto variantà kompaktinëje plokðtelëje. Skaitmeninës rankraðèiø ir spaudiniø kopijos (kitaip, digitalizatai) yra toli graþu ne duoklë madingoms internetinëms knygoms ir ne tik bûdas konservuoti paèius vei- kalus, bet vis reikalingesnë darbo priemonë, padedanti apdoroti tekstà ir pagal individualius poreikius susikurti duomenø bazes. Reikia tikëtis, kad skaitmeninë Knygos Nobaþnystës teksto kopija bus pridëta prie kritinio leidimo ar/ir kada nors paskelbta Uppsalos universiteto bibliotekos skaitmeniniø kopijø portale internete. Knyga Nobaþnystës, „ryðkiausias lietuviðkos kalvinistinës literatûros istorinis ak- centas“ (p. ix), iki 1958-øjø, kada pasirodë Uppsalos polonikos bibliografinis sàva- das, þinota tik pagal kontrafakciná 1684 metø Karaliauèiaus leidimà. 1968 metais Lietuvos mokslø akademijos biblioteka ið Ðvedijos gavo Knygos Nobaþnystës mikro- filmà, pagal kurá Juozas Tumelis nustatë, jog tikrasis pirmas Këdainiø leidimas saugomas Uppsaloje, o Lietuvoje turimi egzemplioriai yra Karaliauèiuje 1684-ai- siais iðleisti Knygos Nobaþnystës perspaudai (p. ix, xlvi–lii). Pociûtës iniciatyva ir

333 Knyga Nobaþnystës 0 0 0 Krikðèioniðkos 1653 0 0 0 Valstybinës lietuviø kalbos komisijos rûpesèiu po 350 metø nuo pirmojo leidimo pasirodymo konvoliutas tapo prieinamas mokslininkams, studentams, mokytojams ir apskritai visiems besidomintiems. Be abejo, tokiø istoriniam tyrimui bei kritiniam teksto parengimui reikalingø faksimiliniø leidimø yra vertos ne tik kìtos iki ðiol sunkiai prieinamos lietuviðkos evangelikø reformatø knygos (pvz., jau minëta 1600 metø postilë), bet ir visi liuteronø, Romos katalikø ir evangelikø reformatø senieji bei senesnieji lietuviø kalbos raðtai. Idealu bûtø greta faksimiliniø ir kritiniø ko- mentuotø lietuviðkø tekstø leidimø turëti bent jau faksimilinius tø tekstø ðaltiniø, jeigu jie nurodyti ar nustatyti, leidimus. Knygos Nobaþnystës leidimà sudaro Pociûtës pratarmë (p. ix–x), ávadinis straips- nis „Lietuviðkosios Baþnyèios knyga“ (p. xiii–lxv) ir pati faksimilë (p. 2–660). Áva- diniame straipsnyje labai detaliai pristatomas Knygos Nobaþnystës kontekstas: XVII amþiaus Këdainiai ir juose Radvilø giminës formuotas bei plëstas Þemaitijos Evan- gelikø reformatø Baþnyèios centras (xiii–xx). Pociûtë vadina Radvilas Radvilais, ta- èiau tokios pavardës formos su vyriðkosios giminës galûne -as pasirinkimo neaið- kina, todël èia vadinsiu juos tradiciðkai Radvilomis. Kalvinistø predestinacijos dva- sia iðauklëtas Kristupo II Radvilos (1585–1640) sûnus Jonuðas Radvila Jaunesnysis (1612–1655) pavertë Këdainius „aktyviai veikianèiu kultûros bei ðvietimo þidiniu“ (p. xvi), kuriame „XVII a. pirmojoje pusëje susibûrë ir iðskirtiniø evangelikø kultûros átvirtinimo bei lietuviðkos Reformatø Baþnyèios vystymo planø turintys þmonës“ (p. xvii). Evangelikø reformatø tikëjimui LDK plisti palankesnës sàlygos nei liutero- nø susidarë pirmiausia dël to, kad Ðveicarijos Baþnyèios nuostatai skelbë nuo vals- tybës nepriklausomà Baþnyèià. Pagal Prûsijos Kunigaikðtystës konfesinæ politikà Liuteronø Baþnyèia ir su jos átvirtinimu bei plëtimu tiesiogiai susijæs ðvietimo sis- temos organizavimas ir tikëjimo skleidimas tautinëmis kalbomis buvo integrali vals- tybës vidaus politikos dalis. Ðis prûsiðkasis modelis oficialiai katalikiðkoje LDK ne- galëjo bûti perimtas. Kristupo II ir Jonuðo Radvilø rûpesèiu jø valdose evangelikø reformatø konfesija buvo tvirtinama ir skleidþiama ne tik per 1625 metais ásteigtà Këdainiø gimnazijà1 bei dvaro bibliotekà2, bet ir per kryptingà lietuviø sielovadinin- kø ruoðimà bei lietuviðkø knygø rengimà. Kad lietuviø kalbà vartojo ir Këdainiuose veikæ arijonai, apie kuriø „parengtus lietuviðkus baþnytinius tekstus duomenø në- ra“ (p. xxi), liudija du lietuviðki áraðai 1617–1618 metø Andriejaus Liubienieckio draugø albume (lot. album amicorum)3. XVII amþiaus viduryje Këdainiø evangelikai

1 Gimnazijos auklëtiniai ávadiniame straips- nës kelintiniø skaitvardþiø formos deðimt- nyje vadinami pramaiðiui alumnais meèiams þymëti („XVII a. ketvirtame ir (p. xxi) ir aliumnais (p. xviii). Taisyklinga penktame deðimtmeèiais“, p. xxi; „XVII a. yra pirmoji forma be minkðtumo þenklo ketvirtajame deðimtmetyje“, p. lvi). prieð uþpakalinës eilës balsá. Be vienos 2 Këdainiø dvaro biblioteka (183 knygos) kitos minëti nevertos smulkesnës korektû- 1655-aisiais, „tvano metais“ (?, p. xviii), ros klaidelës, sakoma ðvedø administravi- buvo padalyta: dalis perkelta á Nauja- mà Këdainiuose trukus nuo 1655 metø miestá, dalis Nemunu iðplukdyta á spalio 20 dienos iki 1556 metø pabaigos Prûsijà. (p. xvii; vietoj 1655-øjø?). Lenkø kalba 3 Evangelijà pagal Jonà èia lietuviðkai pacita- Lietuvos Reformatø Baþnyèioje buvo var- vo Stanislovas Burnevièius, o Apreiðkimà tojama, ne „naudojama“ (p. xx). Pramaiðiui Jonui (knyga lietuviðkai nevadintina Apo- vartojamos ávardþiuotinës ir neávardþiuoti- kalipse, plg. p. xxi) – Jonas Okelevièius.

334 Archivum Lithuanicum 6 reformatai buvo subrendæ „lietuviðkoms pamaldoms reikalingø knygø“ rengimui: 1650 metø rugpjûèio 31 dienos Këdainiø reformatø sesijoje patvirtinta bûsimø kom- piliacinio veikalo autoriø grupë – Këdainiø burmistras Steponas Jaugelis Telega (lenk. Iawgil Telega, apie 1600–po 1666), Uþnerio superintendentas4 bei Birþø kuni- gas Samuelis Minvydas (lenk. Samuel Minwid, 1602–1660) ir Þemaièiø konsenjoras bei Naujamiesèio kunigas Jonas Boþimovskis (lenk. Jan Borzymowski, 1610–1673) (p. xxii, xxxiii, biografijos ir veiklos apraðymas p. xxxiv–xxxviii). Pociûtë iðsamiai aptaria evangelikø reformatø knygø lenkø kalba rengimo Lietuvos DK tradicijos ðimtmetá nuo Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) 1553-iaisiais ásteigtos Lie- tuvos Brastos spaustuvës ir deðimtmeèiu vëliau iðleistos lenkiðkos vad. Radvilos, ar- ba Lietuvos Brastos, Biblijos (p. xxii–xxvii). Psalmes, giesmes, pamokslus ir katekiz- mà lietuviðkai turinti pateikti liturgiðkai kodifikuota knyga atsirado kaip nuoseklus ðios tradicijos plëtojimo(si) vaisius: „Knygos nobaþnystës krikðèioniðkos tekstai pir- miausia turëjo atspindëti XVII a. pirmojoje pusëje nusistovëjusià ortodoksijos siste- mà, lietuviðkai reprezentuoti po ilgø ginèø ir svarstymø kodifikuotus Lietuvos ir Lenkijos Reformatø Baþnyèiø lenkiðkuosius tekstus“ (p. xxvii). Taigi lietuviðka kny- ga turëjo bûti optimalus evangelikø reformatø tikëjimo iðpaþinimo bei mokymo rað- tø darinys. Ið Gdansko atsikviestas spaustuvininkas Joachimas Georgas Rhetas 1651 metø rudená ásteigë iki 1656-øjø veikusià spaustuvæ, kurioje dël ávairiø ekono- miniø ir ideologiniø prieþasèiø ilgiau nei metus truko Knygos Nobaþnystës spausdi- nimas (p. xxxi–xxxiii). „1653 m. Rhetas iðspausdino sutelkto lituanistinio triûso re- zultatà – trijø knygø konvoliutà bendru pavadinimu Knyga nobaþnystës krikðèionið- kos“ (p. xxix). Konvoliutas iðëjo 500 egzemplioriø tiraþu, buvo platinamas Vilniaus, Uþnerio ir Þemaitijos distriktuose ir naudojamas daugiau nei du ðimtus metø. Pociûtë surinko daug spausdintos ir rankraðtinës medþiagos apie Knygos Nobaþ- nystës kontekstà ir jos rengimo aplinkybes. Literatûros nuorodos pateiktos iðnaðose, nurodomi straipsniø kalbamieji puslapiai (bet ne visa apimtis), atskiro ðaltiniø ir literatûros sàraðo nëra. Dël to, kad iðnaðose nekartojamas visas straipsnio ar kny- gos pavadinimas, o tik pagal istorikø pamëgtà praktikà raðoma „op[us] cit[atum]“, darosi keblu atsekti, kas ið tiesø cituojama, pvz.: iðn. 58 (p. xxvii) nurodo „Collecta..., op. cit., s. 76“, o viso pavadinimo Collecta Zboru Kiejdañskiego (opracowaù Wacùaw Gizbert Studnicki, Wilno, 1939) bûta 31-oje iðnaðoje. Be atskiro literatûros sàraðo galima iðsiversti, taèiau tokiu atveju iðnaðose pateiktini visi bûtini bibliografiniai duomenys bei nurodytina, kurioje iðnaðoje skaitytojui ieðkoti pirmà kartà paminëto viso knygos ar straipsnio pavadinimo (pvz., „þr. iðn.“). Orientuotis tekste taip pat bûtø padëjæs asmenvardþiø ir vietovardþiø registras. Knyga Nobaþnystës Krikðèioniðkos yra kolektyvinio Stepono Jaugelio Telegos, Samu- elio Tomaðevskio (lenk. Samuel Tomaszewski)5, Samuelio Minvydo ir Jono Boþimov- skio darbo rezultatas. Be Antano Jakulio atliktø postilës ir maldyno raðybos tyrimø6,

4 Neaiðku, kodël autorë visur vartoja formà gavo eiliuotus giesmiø tekstus (p. xxxiii, superintendantas, o ne superintendentas (plg. xxxvi). lot. superintendens). 6 Antanas Jakulis, „‘Sumos Evangelijø’ ir 5 Þemaièiø superintendentas ir Këdainiø ku- ‘Maldø krikðèioniðkø’ autorystës klausi- nigas Tomaðevskis (apie 1605–1650) reda- mu“, Blt 18, 1982, 177–178.

335 Knyga Nobaþnystës 0 0 0 Krikðèioniðkos 1653 0 0 0 padëjusiø nustatyti Minvydo ir Boþimovskio raðyto teksto santyká, tiksli ir iðsami vi- so veikalo analizë dar neatlikta. Tas pat pasakytina apie tekstologinius lietuviðko teksto tyrimus: nenustatytas ir neiðanalizuotas jo santykis su kitais lietuviðkais evangelikø reformatø ir liuteronø tekstais, kuriais reformatai, be abejo, rëmësi7. Ne- iðtirtas katalikiðkø lietuviø kalbos tekstø poveikis ðiam veikalui. Netirtas arba tik mi- nimaliai tirtas lietuviðko teksto santykis su ðaltiniais, vertimo ir kompiliavimo stra- tegija. Faksimilinis leidimas turëtø bûti stiprus akstinas tokiø tyrimø imtis. Knyga Nobaþnystës Krikðèioniðkos yra ið keliø knygø susidedantis konvoliutas. Konvoliuto sandarà, kaip raðo Pociûtë, ikðioliniai jo tyrëjai Tumelis, Zigmas Zin- kevièius, Jakulis ir Dalia Jakulytë nurodo skirtingai: kaip tris ar keturias savaran- kiðkas ar bemaþ savarankiðkas knygas (p. xxxix). Nesusipratimø kyla dël „skirtin- gai suvokiamø ‘knygos’ kriterijø“ (p. xxxix), taip pat dël to, kad konvoliutas turi bendrà antraðtiná lapà, kuris kartu yra ir giesmyno Psolmai Dowida antraðtinis lapas, du savarankiðkus Summos aba Trumpo iðguldymo Evangelijø (t. y. postilës) bei Maldø krikðèioniðkø antraðtinius lapus ir ið viso tris skirtingas paginacijas bei tris skirtingas lankø signatûras (p. liii). Antra vertus, á veikalà áeina atskirÂs paginaci- jos neturintys, bet kaip savarankiðki tekstai traktuotini Kristaus kanèios istorija (Passya aba Historya ape kanèià, smertá ir pakasimà Pono mûsø Jëzuso Kristuso eina iðkart po postilës) ir katekizmas (Katechizmas aba trumpas pamokslas eina po maldyno). „Visi ðie tekstai yra savarankiðki baþnytiniai kûriniai, tad þanriniu poþiûriu nëra neteisinga kiekvienà ðios knygos daliø vadinti atskiru vienetu, taip pat ir knyga – giesmynu, postile, pasija, maldynu, katekizmu“ (p. xxxix). Pociûtë aptaria pagal Renesanso ir Baroko tradicijà lietuviðkuose raðtuose pramaiðiui vartojamas viena- skaitos „knyga“ ir daugiskaitos „knygos“ formas: autorës manymu, net ir iðtisinæ paginacijà turinèio veikalo ávardijimas daugiskaita tiesiogiai susijæs su tekstø pri- klausomybe skirtingiems þanrams (katekizmas, giesmynas, maldynas ir t. t.), kuri to meto religinëje literatûroje labai svarbi (p. xl). Ðá klausimà bûtø ádomu iðsamiau panagrinëti, nes vienaskaitos ir daugiskaitos formø vartojimas susijæs veikiausiai ne tik su Biblijà ávardijanèia ir skirtingø þanrø tekstus á vienà jungianèia graikiðka (ne hebrajiðka!, p. xl) daiktavardþio ‘knyga’ daugiskaitos forma. Neretai lotyniðkoje literatûroje pavieniai iðtisinio veikalo skyriai vadinami daugiskaita „libri“. Ið loty- nø kalbos verstoje liuteronø Wolfenbüttelio postilëje (1573) taip pat beveik visais atvejais nurodoma, kad vienà ar kità sentencijà galima rasti, pvz., istorijos veikalo ar pamokslø rinkinio „pirmose knygose“, t. y. pirmame skyriuje ar dalyje. Toliau ávadiniame straipsnyje glaustai aptarta Knygos Nobaþnystës giesmyno, postilës, maldyno bei katekizmo sandara ir pristatyti vertimo ðaltiniai (p. xl–xlv). Dalá psalmiø ir giesmiø (ið viso 100 psalmiø ir 158 giesmës) Jaugelis Telega per- redagavo pagal Merkelio Petkevièiaus giesmes (1598), keletà perëmë ið liuteronø lietuviðkø rinkiniø, ðiek tiek rëmësi katalikiðku Saliamono Slavoèinskio giesmynu (1646), pridëjo ir originaliø lietuviðkø tekstø. Taèiau „þymiai didesnë dalis psalmiø ir giesmiø KN giesmyne yra pirmà kartà verstos ið lenkø kalbos“ (p. xli). Ðis gies- mynas, apëmæs originalius ir ið keleto kalbø (lenkø, vokieèiø, lotynø) verstus skir-

7 Boþimovskis ëmësi á lietuviø kalbà versti vo parsisiøsdintas Jono Bretkûno Biblijos Biblijà ir tam reikalui ið Karaliauèiaus bu- rankraðtis (p. xxxvii). 0 0 0

336 Archivum Lithuanicum 6 tingø konfesijø tekstus, darë átakos vëlesnei katalikiðkajai himnodijai. Postilæ Samu- elis Minvydas ir Jonas Boþimovskis iðvertë pagal lenkø teologo Grzegorzo ið Þar- novieco (taigi Þarnovieèio?, lenk. Grzegorz z Ýarnowca, lot. Gregorius Zarnovecius, 1528–1601) postilæ. Lenkiðkà ðio reikðmingiausio XVI amþiaus Lietuvos ir Lenkijos reformatø pamokslininko trijø daliø postilæ sudaro baþnytinius metus apimantys sekmadieniams ir ðvenèiø dienoms skirti Evangelijø pamokslai. Pirmas leidimas iðëjo 1580 (I) ir 1582 (II, III) metais Krokuvoje. Antras, papildytas leidimas, kuriuo rûpinosi Lietuvos DK reformatai, pasirodë 1597–1605 metais8. Lenkiðka postilë buvo iðversta á èekø ir vokieèiø kalbà (vokiðkas leidimas iðspausdintas 1587 metais Karaliauèiuje). Lietuviðki pamokslai tradiciðkai laikomi laisvu ir nuo lenkiðkojo originalo nutolusiu vertimu, taèiau kruopðti gretinamoji analizë iki ðiol neatlikta (p. xlii). Kol neárodyta kitaip, neatmestina galimybë, kad átakos lietuviðkam vertimui yra turëjæs ir vokiðkas Grzegorzo ið Þarnovieco postilës variantas. Knygos Nobaþnys- tës maldynas (ið viso 57 maldos) yra „pirmas atskiras lietuviðkas reformatø maldy- nas“ (p. xliv), á já nebuvo átrauktos Petkevièiaus katekizmo (1598) maldos. Tuo tarpu Knygos Nobaþnystës katekizmas yra antras lietuviðkas evangelikø reformatø katekiz- mas. Jo pagrindinis ðaltinis – 1620 metais Liubèe iðspausdintas lenkiðkas katekiz- mas (p. xlv), taip pat panaudotas perredaguotas Petkevièiaus katekizmo tekstas. Knygos Nobaþnystës katekizmo santyká su Petkevièiaus katekizmu Pociûtë nagrinëja detaliau, o iðsamià analizæ ketina pateikti kritiniame leidime (p. xlv–xlvi). Toliau paleografiðkai tiksliai apraðytas vienintelis dabar þinomas Knygos Nobaþ- nystës Uppsalos egzempliorius (p. lii–liii), kuris lyginamas su Lietuviø literatûros ir tautosakos institute nuo 1958 metø saugomu defektuotu maldynu (42 ið 72 puslapiø), taigi nedidele konvoliuto dalimi (sign.: 33283; plg. dar p. lviii–lix). Upp- salos egzemplioriuje yra informacijos apie jo proveniencijas ir kelià á Ðvedijà. Pagal rankraðtinius lotyniðkus ir lenkiðkus konvoliute esanèius áraðus Pociûtë nustatë, kad „vienas ið ðios knygos autoriø, Samuelis Minvydas, 1656 m. kovo 27 dienà knygà padovanojo Þiuproniø baþnyèios [Aðmenos paviete] kunigui Pauliui [Laza- rovièiui] Gnatovskiui, nukentëjusiam maskvënø okupacijos metu – turëjusiam bëgti ið savo parapijos ir praradusiam visà savo bibliotekà“ (p. lvi). Á Birþus ið Vilniaus pasitraukæs Gnatovskis buvo paþástamas su lietuviðkos knygos rengëjais, su jais bendradarbiavo Reformatø Baþnyèios provinciniuose ir generaliniuose sinoduose. Gnatovskio lotyniðkas áraðas antraðtinio lapo apaèioje iððifruotas kiek netiksliai: vietoj „Ex libris Pauli Lazarowicz Gnatowski V[enerabilis] D[omini] M[inistri] Eccl[esi]ae Zupran[ensis] p[rioris] t[emporis] Exulis [...]“ (p. liii) turëtø bûti „V[erbi] D[ivini] M[inistri] (arba M[agistri]) [...] p[ro] t[empore] Exulis“9. Konvoliute (prieð- lapyje, psalmyno, giesmyno pradþioje ir Summos antraðtiniame lape bei pradþioje10) esama ir vëlesnio Knygos Nobaþnystës savininko, ðvedø bibliofilo, leksikografo ir

8 Tekste korektûros klaida: nurodyti 1579 alters und der Neuzeit, Limburg/Lahn: metai, t. y. anksèiau nei pasirodë pirmas C. A. Starke Verlag, 1966, 98, 111. leidimas (p. xliii). 10 Áraðas „pirmojo Sumos puslapio virðuje: 9 Paul Arnold Grun, Schlüssel zu alten und Postilla Brevissi[ma] de [Dei?] Evangil[ia]“ neuen Abkürzungen. Wörterbuch lateinischer (p. lvii, 303) skaitytinas „Postilla Brevis- und deutscher Abkürzungen des späten Mittel- si[ma] in Evangil[ia]“.

337 Knyga Nobaþnystës 0 0 0 Krikðèioniðkos 1653 0 0 0 diplomato Johano Gabrielio Sparwenfeldo (1655–1727), autografø (p. lvi–lvii). Taigi iðaiðkinta, kaip Këdainiø konvoliutas atsidûrë Ðvedijoje. Straipsnio pabaigoje Dainora Pociûtë apraðo Knygos Nobaþnystës popieriø, vanden- þenklius ir áriðimà (p. lix–lxv). Tokia sudedamoji spaudinio vienintelio þinomo eg- zemplioriaus apraðo dalis yra ðiuo atveju bûtina, nes funkciðkai prilygintina anali- tiniam rankraðèio apraðui. Ðie duomenys pateikiami pirmà kartà, nes iki tol vanden- þenkliai nagrinëti pagal kontrafakcinio leidimo popieriø11. Konvoliutas iðspausdintas ant dviejø rûðiø popieriaus: ant 1629–1655 metais Jahno Tochtermano dirbtuvëje prie Vilniaus, Rokantiðkëse, gaminto popieriaus, kurio vandenþenklyje vaizduojamas kar- pis12 ir savininko pavardë apskritime, bei ant Polocko pastalininkiui13 kunigaikðèiui Marcijonui Giedraièiui priklausiusiame Pavilnio (Paplaujos) malûne maþdaug nuo 1630 metø gaminto popieriaus, kurio vandenþenklis – kunigaikðèio herbas ir pavardë taip pat apskritime14. Pagal konvoliuto áriðimà blyðkiai melsvu popieriumi aptrauk- tuose medþio kietvirðiuose („labai kuklus ir nepasiþymi jokiais specifiniais skiriamai- siais þenklais“, p. lxiii) ir pagal prieðlapiø popieriø Pociûtë nustatë, kad ásigytà knygà áriðdino Sparwenfeldas. Ðis faktas yra svarbus ir liudija, kad „Këdainiuose iðspaus- dinti KN egzemplioriai buvo platinami neáriðti, o tik subroðiûruoti“ (p. lxv). Detali ir kruopðti Knygos Nobaþnystës Krikðèioniðkos istorinio kultûrinio konteksto analizë, iðsamus knygos iðorinës bei vidinës sandaros apraðas teikia daug naujos ir tolesniems veikalo tyrimams reikalingos informacijos. Kokybiðka faksimilë tokius tyrimus daro ámanomus. Itin laukiamas dabar tëra kritinis viso konvoliuto leidimas. Jolanta Gelumbeckaitë

J OLANTA GELUMBECKAITË Gauta 2004 m. geguþës 31 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-10308 Vilnius, Lietuva

Herzog August Bibliothek Schlossplatz 1 D-38304 Wolfenbüttel el. p.: [email protected]

11 Edmundas Laucevièius apraðë kontrafak- Quellen und Darstellungen zur Geschichte cinio leidimo popieriø (p. lix). Westpreußens 30, Münster/Westf.: Nico- 12 Iðn. 148 klaidinga nuoroda: popieriø su laus-Copernicus-Verlag, 2000, 96–103. karpiu vienas pirmøjø tikrai gamino ir 13 Pareigybë vadintina pastalininkis, ne pasta- Karaliauèiui pardavinëjo Karthauso (lenk. lininkas (p. lxii). Bielka nad Raduniu, Bi[e]lkowo; vok. Groß 14 Abiejø þenklø fragmentø nuotraukos pa- Bölkau, Marien Paradies Karthaus, lot. Car- teiktos p. lxi. Deja, nëra vandenþenkliø tusia Paradisi Mariae Virginis in Prussia) apraðo (tikslûs matmenys, atstumas tarp popieriaus malûnas, tik jis buvo ne prie retøjø, t. y. vertikaliøjø, ir tankiøjø, t. y. Karaliauèiaus, o prie Gdansko (Hans horizontaliøjø, linijø) nei visus jø atribu- Kohtz, Ostpreußische Papierfabrikation, tus iliustruojanèiø tryniø ar nuotraukø. Inaugural-Dissertation, Königsberg i. Pr., Suprantama, in quarto formato lankuose 1934, 22–23 [ne 80–83]). Plg. dar Klaus visi vandenþenkliai yra „perpjauti“ pu- Roemer, Hansheinrich Trunz, Geschichte der siau, tad norint pateikti visà þenklà, jo Papiermühlen in Westpreußen und Danzig, dalis reikia sukomponuoti. nebst einem Anhang für den Netzedistrikt.

338 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Motiejus Valanèius, Raðtai 1–2

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2001, XVI, 831 p. ISBN 9955-475-04-8, ISBN 9955-475-05-6 2003, 826 p. ISBN 9955-475-04-8, ISBN 9955-475-53-6

Neeilinë Motiejaus Valanèiaus (1801–1875) jubiliejinë data – 200-osios gimimo metinës – labai suaktyvino tiek jo raðtø leidybà, tiek veiklos tyrimus. Pasirodë solidi monografija1, straipsniø rinkinys2, konferencijø medþiaga3, pora Valanèiø populia- rinanèiø ikonografijos rinkiniø4, parengta leidiniø, atspindinèiø gausius, bet pla- èiajai visuomenei sunkiai prieinamus Valanèiaus archyvus. Pirmiausia minëtini Valanèiaus Namø uþraðai, parengti istorikës Aldonos Prað- mantaitës5. Ðio leidinio pratarmëje raðoma, kad ðiandien ðis savotiðkas aukðto XIX amþiaus Katalikø Baþnyèios hierarcho silva rerum daugeliu atþvilgiø unikalus ðal- tinis tyrëjams, o moksliniø interesø neturintiems – dar viena galimybë pajusti to laikotarpio autentikà6. Sulaukë dëmesio ir specifinis konfesinis Valanèiaus palikimas: serijoje „Histo- riae Lituaniae Fontes Minores“ iðleisti jo ganytojiðki laiðkai7, Plungës baþnyèios vizitacijos 1850 metais dokumentai8. Domo Kauno nuomone, baþnyèiø tikrinimo aktai laikomi labai svarbiu konkreèios, kartais gana didelës vietovës arba regiono tikybinës, socialinës, ekonominës ir demografinës raidos istorijos ðaltiniu9. Be to, juose gausu ir biografiniø þiniø.

1 Vytautas Merkys, Motiejus Valanèius. Tarp parengë Ona Pajedaitë, Vilnius: Regnum katalikiðkojo universalizmo ir tautiðkumo, fondas, 2001. Vilnius: Mintis, 1999. 5 Motiejus Valanèius, Namø uþraðai, sudarë 2 Motiejus Valanèius ið arti ir ið toli, sudarë Aldona Praðmantaitë, Vilnius: Baltos lan- Juozas Jasaitis, Vilnius: Lietuvos raðytojø kos, 2003. sàjungos leidykla, 2001. 6 Aldona Praðmantaitë, „Pratarmë“, Valan- 3 M. Valanèiaus „Þemaièiø vyskupystei“ – 150, èius 2003, vii. sudarë Aleksandras Þalys, Klaipëda: Klai- 7 Motiejus Valanèius, Ganytojiðki laiðkai, pa- pëdos universiteto leidykla, 1999; „Moks- rengë Vytautas Merkys, Birutë Vanagienë, linë konferencija ‘Vyskupas Motiejus Va- Vilnius: Þara, 2000. lanèius ir jo epocha’“, Lietuviø katalikø 8 Motiejus Valanèius Þemaièiuose. Plungës baþ- mokslo akademijos metraðtis 20, Vilnius: Ka- nyèios vizitacija 1850 metais, sudarë ir pa- talikø akademija, 2002. 0 0 0 rengë Domas Kaunas, Vilnius: Seimo lei- 4 Vyskupo Motiejaus Valanèiaus ikonografija, dykla „Valstybës þinios“, 2002. sudarë Zita Dargaitë, Vilnius: Vilniaus 9 Domas Kaunas, „Rankraðtis ið ‘Vilniaus dailës akademijos leidykla, 2001; Motiejus senovës’ antikvariato“, Motiejus Valanèius Valanèius 1801–1875, nuotraukø rinkinys, Þemaièiuose 2002, 5.

339 Motiejus Valanèius, 0 0 0 Raðtai 1–2 0 0 0 Taèiau visø didþiausias projektas – akademiniø Valanèiaus raðtø rengimas. Iðëjæs pirmas ir antras tomas – gera ðio darbo pradþia. Kaip teigia Vytautas Merkys (1999, 11), „Valanèiaus fenomenas jau tyrinëjamas visà ðimtà metø“. Jonas Ðliûpas veikale Lietuviðkieji raðtai ir raðtininkai (1890), kalbëdamas apie XIX amþiaus lietuviø kûrëjø „dvasës darbus“, neapeina ir Valanèiaus. Kitur jis bando vertinti garsiojo didakto kûrybà lygindamas su Antano Kriðèiukaièio-Aiðbës tekstais10. Pirmà kartà iðléisti Valanèiaus raðtus buvo sumanyta minint 100-àsias jo gimi- mo metines. Ðià raðtø leidybos istorijà pirmame naujausiø Raðtø tome iðsamiai apraðo jø rengëjas Vytautas Vanagas:

Iðkëlë tà mintá Vaiþgantas, kuris parengë ir ‘Tëvynës sarge’ 1900 m. iðspausdino ðiø raðtø skelbimo projektà, numaèiusá deðimties tomø leidiná. Projektas be atgar- sio neliko, taèiau bandymas já realizuoti, kuris radosi tarp Amerikos lietuviø iðeiviø, baigësi lëðø rinkimu ir vienos kitos M. Valanèiaus sukakèiai skirtos jo knygos iðleidimu. Likæs neágyvendintas skatinamas jubiliejinës progos, ðis maksi- malistinis uþmojis nesusilaukë realizacijos per visà tolesná ðimtà metø (p. 799)11. Sisteminti Valanèiaus kûrybiná palikimà bandyta 1931 metais, leidþiant Valan- èiaus raðtus12. Èia paskelbta Vaikø knygelë, Paaugusiø þmoniø knygelë, Palangos Juzë, Antano Tretininko pasakojimas. Ðiame raðtø leidime ryðki redaktoriaus ranka: su autoriaus tekstu elgtasi gana laisvai, keista ne tik raðyba ir skyryba, bet ir leksikos sluoksnis, kai kur – sintaksë, tekstas kupiûruotas, spausdinti ne visi rinkiniuose buvæ apsakymai. Apskritai imant, 1931 metais Juozo Balèikonio parengtas Valan- èiaus raðtø leidimas buvo reikalingas ir svarbus: jis populiarino ðá þemaièiø raðy- tojà, gerokai iðplatino tekstus (senesnieji leidimai buvo sunkiai gaunami), didaktinæ prozà padarë prieinamà daugeliui þmoniø. Leidimas gerai iliustruoja XX amþiaus pirmos pusës lietuviø kalbos kodifikavimo pastangas ir to meto tekstologinæ mintá. Po keturiø deðimtmeèiø, sovietiniu laikotarpiu, vël leidþiami Valanèiaus raðtai (1972). Ðá kartà sudaromi du tomai, jie átraukiami á „Lituanistinës bibliotekos“ serijà. Ávadà ir paaiðkinimus paraðë Vytautas Vanagas, dvitomio redaktorë – Birutë Vanagienë, redakcinei komisijai vadovavo Kostas Korsakas13. Ypaè svarbu, kad plaèiajai visuomenei buvo pateiktas netrumpintas Þemaièiø vyskupystës (1848) va- riantas. Ðis leidimas jau rodo aiðkø posûká teksto autentikos link. Þinoma, nepavy- ko iðvengti ideologiniø uþkardø, teko atsisakyti „neparankiø“ apsakymø („Ving- rai“, „Cigonai“, „Þydai“). Ilgà laikà ðis raðtø dvitomis buvo pagrindinis Valan- èiaus studijø ðaltinis14. 1992 metais Valanèiaus groþiniø tekstø iðleidþia vaikø ir jaunimo literatûros leidykla „Vyturys“. „Sakalëlio“ serijoje, ákurtoje 1991 metais, publikuojami apsaky-

10 Þr. Jonas Ðliûpas, Rinktiniai raðtai, sudarë 13 Motiejus Valanèius, Raðtai 1–2, Vilnius: Kostas Doveika, Vilnius: Vaga, 1977. Vaga, 1972. 11 Plaèiau apie tai þr. Aldona Praðmantaitë, 14 Plaèiau þr. Dþiuljeta Maskuliûnienë, „Þemaièiø vyskupo Motiejaus Valanèiaus „XIX a. lietuviø didaktinë proza: tekstolo- ‘Namø uþraðai’“, Valanèius 2003, ix–xxiv. ginis aspektas“, Aktuâlas problçmas litera- 12 Valanèiaus raðtai, redagavo ir þodynëlá pri- tûras zinâtnç 8, Liepâja: Liepâjas peda- dëjo Juozas Balèikonis, Kaunas: „Spindu- goìijas akadçmija, 2003, 121–130. lio“ bendrovës spaustuvë, 1931.

340 Archivum Lithuanicum 6 mai, apysaka Palangos Juzë, taip pat Valanèiaus surinktos patarlës, visa tai apiben- drintai pavadinant Vaikø knygele15. Rinkiná parengë, paaiðkinimus ir þodynëlá pa- raðë Birutë Vanagienë remdamasi Valanèiaus raðtø redagavimo patirtimi. Pasikei- tus istorinei situacijai, spausdinami visi rinkiniø apsakymai, atstatomos tekstø kupiûros. Taigi tekstologine prasme ið lëto viskas stojosi á savo vietas. 2001-aisiais, jubiliejiniais Valanèiaus metais, iðëjo pirmas naujai rengiamø Raðtø tomas. Redakcinëse pastabose teigiama, kad pradedamas leisti visas Motiejaus Valanèiaus kûrybinis palikimas (p. 799). Planuojama iðleisti istoriografinius veika- lus, pamokslus, katechetinius ir teologinius raðtus, pastoracinius laiðkus, dienorað- èius, korespondencijà ir dokumentus. Kûrybiná palikimà pradëta leisti nuo svarbiausiø ir labiausiai á kultûrinæ apy- vartà áëjusiø tekstø – groþiniø kûriniø. Pirmuosius du tomus parengë Vytautas Vanagas, tekstus redagavo kompetentinga Valanèiaus raðtø redaktorë Birutë Vana- gienë. Ðis leidimas skirtas ir mokslo reikmëms. Pirmà kartà Valanèiaus raðtø leidy- bos istorijoje tekstai pateikiami dvejopai – kairëje knygos pusëje spausdinamas rankraðèiø ar pirmøjø leidimø transliteruotas autentiðkas tekstas, o deðinëje – per- redaguotas bendrine kalba. Paaiðkinimuose apibrëþiami þemaièiø kretingiðkiø tar- mës vertimo á bendrinæ kalbà principai. Pirmame tome, kaip minëta, sutelktas visas groþinis Valanèiaus palikimas: Vaikø knygelë (1868), Paaugusiø þmoniø knygelë (1868), Palangos Juzë (1869), Pasakojimas Antano Tretininko (1872; rankraðtis) bei á rinkinius neáëjæ beletristiniai kûriniai Bi- èiuliai, Budrys ir jo priepuoliai, Dievobaimingas vaikiukas. Prie jø priðlietos Patarlës þemaièiø (1867). Raðtai pradedami ávadiniu Juozo Girdzijausko straipsniu „Vysku- pas Motiejus Valanèius tautos gyvenime ir kultûroje“ (p. V–XVI). Paaiðkinimuose apibûdinama Valanèiaus autografø bûklë, nurodoma saugojimo vieta, kûriniø leidybos istorija. Detaliai pristatomas Pasakojimo Antano Tretininko autografas (p. 816–817), glaustai, bet nuosekliai – Palangos Juzës leidybos istorija, atskirai aptariant ðios didaktinës apysakos eiliuotus intarpus. Jie buvæ ketveriopi: 1) tradicinës liaudies dainos; 2) dainomis virtæ, sutautosakëjæ individualiõs kûry- bos didaktiniai, gamtiniai, humoristiniai eiliavimai; 3) sukilimo dainos; 4) religinës giesmës (p. 810). Laikomasi nuostatos, kad kol nebus tvirtai árodyta, jog giesmes Palangos Juzëje átarpavo ne jos autorius, o kas nors ið ðalies, jos laikomos apysakos teksto dalimi (p. 811). Paþymimi ávairûs rankraðèiø taisymai: braukymai, apsirikimai ir pan. (pvz., nurodoma, jog po þodþio atsigimes iðbraukta nes [p. 819], po þodþio pawasari ið- braukta waêio [p. 820]). Spausdinami tekstai komentuojami. Komentarus parengë Vanagas. Ðtai nurodoma, jog pulkininkas Èertkovas vadovavo rusø kariuomenës daliniams, veikusiems 1863 metais prieð sukilëlius Þemaièiuose ir Vidurio Lietuvo- je (p. 818), o Skiemoniø kunigas Bernatavyèia – tai Jonas Bernatavièius (1797–1853), nuo penkto deðimtmeèio vidurio iki mirties buvæs Skiemoniø filialistas, prieð tai vikaravæs Alantoje (p. 819).

15 Motiejus Valanèius, Vaikø knygelë, paren- gë Birutë Vanagienë, Vilnius: Vyturys, 1992.

341 Motiejus Valanèius, 0 0 0 Raðtai 1–2 0 0 0 Aptariami ir vietovardþiai bei istoriniai ávykiai: antai plaèiau paaiðkinamas lenkø ir maskoliø mûðis Tryðkiø girioje. Prie Tryðkiø su rusø kariuomene 1863 metø geguþës 21 dienà kovësi Jono Stanevièiaus vadovaujamas sukilëliø bûrys (p. 818). Nemaþai Valanèiaus kûriniø veikëjø turëjo realiai egzistavusius prototipus. Jie nustatomi ir taip pat apraðomi paaiðkinimuose. Ðtai garsiajame apsakyme „Mikë melagëlis“ minimas klebonas Dausinas. Apie ðá asmená pateikiama tokios informa- cijos: tai Jokimas Dausinas (1775–1831), Mosëdþio klebonas nuo XIX amþiaus pra- dþios iki mirties (p. 804). Apsakyme „Þydai“ minimas Veivirþënø klebonas Jurgis Beresnevièius. Komentaruose nurodoma, kad tai Jurgis Beresnevièius (1792–apie 1860), klebonavæs Veivirþënuose nuo 1837 metø iki mirties (p. 807). Tokie komen- tarai labai aktualûs Valanèiaus tekstø interpretatoriams. Valanèius, kurdamas groþiná tekstà – meninës fikcijos pasaulá, iðtisai remiasi savo matyta aplinka, gyvenimo realijomis, jø netgi nesistengdamas modifikuoti. Ði aplinka (þmonës, vietos, ávykiai) tiesiog perkeliama á groþiniø kûriniø pasaulá. Tai ádomus kûrybinës psichologijos fenomenas. Ankstyvõsios lietuviø prozos fone Va- lanèiaus kûriniø autentiðkumo dimensija, pasireiðkianti tiesioginëmis gyvenamo- sios aplinkos „citatomis“, turi visai apèiuopiamà prasmæ. Empirinës detalës, kon- kretybës atkuria XIX amþiaus dvasià, jos kolorità. Raðtuose specifinës Valanèiaus vartotos sàvokos taip pat paaiðkinamos. Ðtai vingrai – tai modifikuotas vengrø pavadinimas; taip vadinti visi XIX amþiaus pirmoje pusëje ið Austrijos-Vengrijos á Lietuvà atkeliaudavæ prekiautojai þoliniais vaistais, nors daþniausiai jie bûdavæ ne vengrai, o Galicijos slavai (p. 806). Sociolingvistams ádomi pastaba, jog lietuviais Valanèius visur vadino aukðtaièius (p. 807). Valanèiaus (ir kitø þemaièiø) vartoja- ma Þvëdø þemë – tai Ðvedø þemë, Ðvedija; plg. lat. zviedrs ‘ðvedas’ (p. 811). Palangos Juzës teksto komentaruose iðsamiai aiðkinamos etnokultûrinës realijos, plg. pradëjau èirðkinti prûsà. „Prûsas“ – tai kadriliaus tipo ðokis, ðokamas trijø porø, ðokëjams dainuojant; jis buvo þinomas Þemaièiuose, o dzûkai „Prûsu“ vadino advente þaidþiamà pantomiminá þaidimà (p. 811). Kita nemaþa komentarø grupë – polonizmø ir kitø slavizmø aiðkinimai, plg. lenk. straý policejska – policijos sargyba (p. 807), rus. tamoþnia – muitinë (p. 807). Þinoma, rengiant naujuosius Raðtus sumaniai pasinaudota 1972 metø Valan- èiaus raðtø leidimui parengtais komentarais, taèiau jie tikslinti ir gerokai iðplësti, pridëta á ankstesnájá raðtø leidimà neáëjusiø kûriniø aiðkinimø. Atkreiptinas dëmesys á tai, kad naujieji Raðtai su iliustracijomis. Èia pateikti ne tik visø spausdinamø kûriniø pirmøjø leidimø antraðtiniai puslapiai ir Pasakojimo Antano Tretininko rankraðèio pradþia, bet ir vìsos penkiolika spalvotø Vaikø knygelës iliustracijø (dailininkas neþinomas). Pasak dailëtyrininkës Ingridos Korsakaitës, ði knygelë – iðskirtinis XIX amþiaus antros pusës iliustruotos lietuviðkos knygos pavyzdys16. Tai pirmoji iliustruota lietuviø groþinës vaikø literatûros knyga. Vertas dëmesio Korsakaitës (2001, 19) pageidavimas: „vertëtø pagalvoti apie faksimiliná ðio reikðmingo, bibliografine retenybe tapusio leidinio iðleidimà“.

16 Ingrida Korsakaitë, „Ta knygelë vaikams labai patiko“, Rubinaitis 2(18), 2001, 15.

342 Archivum Lithuanicum 6 Antro tomo pasirodymas itin svarbus Valanèiaus kûrybos tyrëjams (pirmojo tomo kûriniai vis dëlto buvo palyginti gerai þinomi). 1972 metø Valanèiaus raðtuose buvo iðspausdinta tik dvylika ðventøjø „gyvenimø“ (þinoma, turint galvoje soviet- meèio kontekstà, gal teisingiau bûtø sakyti net dvylika). Naujuosiuose Raðtuose sudëtas visas Valanèiaus hagiografinis palikimas: èia spausdinami Þyvatai ðventø- jø tø, kuriø vardais þemaièiai uþvis geba vadintis (1858) ir Gyvenimai ðventøjø Dievo (1868). Pirmojoje knygoje – 60 „gyvenimø“, antrojoje – 68. Ðis tomas parengtas laikantis tokiø pat principø bei struktûros kaip ir pirmasis. Nebûtø pakenkæs iðsamus palydimasis straipsnis apie Valanèiaus hagiografinæ prozà. Já ið dalies atstoja paaiðkinimuose esantis skyrelis „Trumpai apie hagiogra- fijà ir M. Valanèiaus ðventøjø ‘Þyvatus’ ir ‘Gyvenimus’“ (p. 771–775). Èia akcen- tuojamas ir aktualus tekstologinis „gyvenimø“ ðaltiniø klausimas. Kalbant apie hagiografiniø raðtø pradþià, nurodomi trys pamatinæ reikðmæ turëjæ ðaltiniai: kan- kiniø aktai (acta martyrum), t. y. mirti nuteisiamø krikðèioniø apklausos protokolai, jø kankinimø apraðymai (martyria, passiones) ir legendiniai pasakojimai apie kan- kinius (p. 771). Perëjus konkreèiai prie Valanèiaus hagiografiniø tekstø ðaltiniø klausimo, teigiama:

Tikslûs M. Valanèiaus hagiografiniø pasakojimø ðaltiniai nëra ávardyti. Iðskyrus bene vienà atvejá (þr. ðvento Jurgio ‘Þyvatà’), jø nenurodë pats ðiø pasakojimø autorius, tai padaryti nebandë ir ligtoliniai jo veiklos bei literatûrinio palikimo tyrinëtojai [...]. Ið tiesø, tai bûtø specialiø bibliografiniø ir tekstologiniø tyrinë- jimø reikalaujantis darbas [paryðkinta – Dþ. M.], kurio nesiimta ir rengiant ðiame M. Valanèiaus Raðtø tome dedamà jo ðventøjø ‘þyvatø’ bei ‘gyvenimø’ perspaudà (p. 773). Vis dëlto hipotetiðkai nurodþius galimà Petro Skargos ir bolandininkø raðtø átakà Valanèiaus hagiografiniams tekstams, plaèiau sustojama ties Skargos ir Va- lanèiaus teksto ryðiais. Pateikiami tokie argumentai: 1) anuomet Skargos raðtai daugsyk perleisti, jie buvæ populiarûs tarp ðviesuomenës, dvasininkams tai buvusi parankinë lektûra; 2) Skargos ir Valanèiaus „gyvenimus“ akivaizdþiai sieja juose pasakojamø ávykiø eiga bei chronologija, epizodø iðdëstymas, tapaèios situacijos, istorinë faktografija (þmoniø ir vietø vardai, datos), neretai pasitaikantys analogiðki teiginiai, panaðiø konstrukcijø sakiniai (p. 774). Èia pat aptariama ir kas abu autorius skiria: Valanèius pasakoja glausèiau, plaèius teologinius aiðkinimus pa- keièia trumpais pasakëèios moralus primenanèiais nusakymais, taèiau labiausiai autorius skiria jø „gyvenimø“ literatûrinë raiðka, pasakojimo tonacija, kalbos bei stiliaus tipas (p. 774). Valanèiaus hagiografiniai tekstai siûlo dar vienà kodà, kurá taikant bûtø galima perskaityti ir jo didaktinæ prozà. Minëtame paaiðkinimø skyrelyje sakoma:

M. Valanèiaus hagiografiniai pasakojimai, nors ir bûdami specifiðki savo turiniu ir þanru, apskritai imant, yra visos jo groþinës kûrybos dalis [paryðkinta – Dþ. M.]. Jie geru deðimtmeèiu iðpleèia ðios kûrybos chronologijà, sudaro ankstyvàjá jos etapà (p. 774).

343 Motiejus Valanèius, 0 0 0 Raðtai 1–2 0 0 0 Valanèiaus hagiografinëje prozoje randame tà patá universaløjá didaktinio teksto modelá (exempla + moralas), pavyzdþio retorikà, pasakojimo normatyviðkumà, ste- buklo topikà ir t. t. Apskritai didaktinës ir hagiografinës prozos tipologinë giminys- të neabejotina17. Ji pastebëta jau seniai. Vincas Maciûnas, nagrinëdamas „gyveni- mø“ stiliø, pabrëþë hagiografinio pasakojimo orientacijà á paprastà kaimo þmogø: „Valanèius stengiasi pasakoti ðventøjø gyvenimà, þiûrëdamas pro þemaièio kaimie- èio psichologinæ prizmæ, vartodamas jo kalbà, mëgindamas prilygti jo intelektualiná ir moraliná niveau“18. Tokia pat orientacija bûdinga ir didaktinei prozai. Stiliaus plotmæ iðryðkino ir Vanda Zaborskaitë: „Stilius yra jungtis, kuri sieja Gyvenimus ðventøjø Dievo su didaktine proza“19. Ið tiesø stilius – labai akivaizdi Valanèiaus hagiografinio ir didaktinio teksto jungtis, taèiau ne vienintelë tokia ryðki. Ði gimi- nystë kur kas visuotinesnio pobûdþio. Taigi dabar perleisti ðventøjø „gyvenimai“ koreguoja ir Valanèiaus groþinës kûrybos visumos sampratà. Tai ypaè aktualu literatûrologams, o tekstologø laukia rimtos ðventøjø „gyvenimø“ ðaltiniø paieðkos. Antrajame tome, kaip ir pirmajame, paaiðkinimai iðsamûs. Pirmiausia glaustai pristatoma abiejø jame spausdinamø knygø – Þyvatø ðventøjø ir Gyvenimø ðventøjø Dievo – leidybos istorija (þr. p. 777 ir 799), toliau nuosekliai pateikiama bûtiniausia informacija apie apraðomus ðventuosius, plg. ðventosios Urðulës apraðà: „kankinë nuþudyta apie 353 m. Gyvenimà apraðë ankstyvieji hagiografai, vëliau Beda Gar- bingasis [...] ir kt. Baþnyèios minima spalio 21 d.“ (p. 798). Daug vietos ir èia skiriama vietovardþiø, ávairiø religiniø realijø komentarams, plg.: kolonija Agripino (Colonia Agrippinensis) – I amþiaus viduryje romënø koloni- zuota germanø gyvenvietë; dabar ðiaurinës Vokietijos Kölno miestas (p. 798), pro- fesas (lot.) – vienuolio paðventinimas (p. 798), vizitkos – vizitietës; moterø vienuolija, ákurta 1610 metais Prancûzijoje; vykdë pedagoginæ, ðvieèiamàjà veiklà (p. 799). Pradëti leisti mokslinio tipo Motiejaus Valanèiaus Raðtai – didelis ávykis lietuviø kultûros istorijoje. Pagaliau „po vienu stogu“ turësime suglobtà ávairiapusá þymiojo þemaièiø vyskupo kûrybiná palikimà. Galima pasidþiaugti visø ðiø pirmøjø dviejø Raðtø tomø rengëjø, ypaè Vytauto Vanago ir Birutës Vanagienës, triûsu. Dþiuljeta Maskuliûnienë

D ÞIULJETA MASKULIÛNIENË Gauta 2004 m. birþelio 29 d. Ðiauliø universitetas P. Viðinskio g. 38 LT–76142 Ðiauliai, Lietuva el. p: [email protected]

17 Plaèiau þr. Dþiuljeta Maskuliûnienë, „Mo- Maciûnas, Rinktiniai raðtai, sudarë Jonas tiejaus Valanèiaus didaktinës ir hagiogra- Ðlekys, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tau- finës prozos tipologinë giminystë“, Kano- tosakos institutas, 2003, 494. nai lietuviø kultûroje, sudarë Vigmantas 19 Vanda Zaborskaitë, „Motiejus Valanèius“, Butkus ir kt., Ðiauliai: Ðiauliø universiteto Lietuviø literatûros istorija. XIX amþius, su- leidykla, 2001, 111–115. darë Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Lietu- 18 Vincas Maciûnas, „Motiejaus Valanèiaus viø literatûros ir tautosakos institutas, Giwenimu szwentuju Diewa stilius“, Vincas 2001, 735.

344 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Vincas Maciûnas, Rinktiniai raðtai, sudarytojas Jonas Ðlekys

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2003, ix, 998 p. ISBN 9955-475-43-9

Jonas Ðlekys, who prepared this volume, writes in the foreword that it was the intention of the publishers to honor this important literary researcher and critic by bringing together in one place his most important articles. Maciûnas already in 1978 had thought of publishing a selection of his articles in two volumes, but health prob- lems had finally rendered this impossible. Ðlekys rightly remarks that not even the biggest libraries have the complete sets of all of the periodicals where Maciûnas’ works might be found (p. v, vi). As a student at the University of Pennsylvania from 1950–1951 and then again from 1954–1956, I had occasion to meet and talk with Maciûnas. I remember him as a cheerful person, always ready to help people with problems of the Lithuanian language and East European bibliography. His articles are arranged under the following headings: (1) Bendrieji klausimai ‘General problems’ [nine articles]; (2) Senoji literatûra ‘Old literature’ [nine articles]; (3) XIX amþiaus literatûra: Liaudá ðvieèianti ir tëvynæ þadinanti ‘XIXth century literature in its educational and national awakening aspect’ [31 articles]; (4) XX amþiaus literatûra: menà kurianti ‘XXth century literature as creative art’ [20 articles]; (5) Prisiminimai. Interviu ‘Remembrances and interviews’ [ten articles]; (6) Apþvalgos, recenzijos ‘Surveys and reviews’ [nine articles] giving a total of 88 articles. There are also three appendices: a brief biography of Vincas Maciûnas by Jonas Ðlekys, biblio- graphical notes (also with a description of those articles not published here) and an index of personal names. It would be impossible even in the space of a long review to comment on all of the articles, so I shall just comment on a few that were of spe- cial interest to me. The first article of section (1), “Liaudies daina ir literatûra” ‘The folk song and literature’ (p. 3–9), following the lead of Vladas Dubas for French literature and Balys Sruoga for Russian literature, rejects the notion that folk songs were composed by committees of peasants. Rather they were composed by particularly talented indi-

345 Vincas Maciûnas, 0 0 0 Rinktiniai raðtai 0 0 0 viduals, who nevertheless stood on the same moral and conceptual level as the masses and could create only that which was acceptable to the masses. Therefore passing orally from person to person anything which might have been beyond the comprehension of the masses was lost or changed (p. 4). The author wrote (in 1932) that we are now living in a transitional period when old folk song traditions are still alive although new ones are being established. Some people think that the typi- cal folk song will disappear when folk singers begin to commit their songs to writ- ing. He concludes with the gloomy forecast that one thing is clear, viz., “mûsø senosios graþiosios liaudies dainos sparèiai nyksta” ‘our beautiful old folk songs are rapidly disappearing’ (p. 9). The first article in section (2) is entitled “Mykolas Lietuvis – XVI amþiaus Lietuvos patriotas” ‘Michael the Lithuanian: a XVIth century Lithuanian patriot’ (p. 91–99). The latter’s famous work is Michalonis Lituani: De moribus tartarorum, lituanorum et moschorum fragmina decem ‘Ten fragments about the customs of the Tatars, Lithuanians and Muscovites (i.e., Russians) by Michael the Lithuanian’ who is well known to historical linguists because of his comparison of certain Lithuanian and Latin vo- cabulary items, but Maciûnas says little about this (p. 96) and only in connection with the notion of the Roman origin of the Lithuanians. In any case Maciûnas notes that in the 8th fragment the author praises the military prowess of the forefathers of the Lithuanians and writes that even today many fortifications, hills, roads, springs, and bridges bear the names of Gediminas and Vytautas. At that time, in his view, youth did not grow soft from lack of activity, but trained eagerly in the martial arts on the model of their Roman ancestors. Nowadays more soldiers die in fights in taverns than in military action against the enemy, who frequently ravishes our na- tive land (p. 97). Michael the Lithuanian (p. 99) wrote also that not only the pagans, but the neighboring Russians, condemn our clergy, because the latter drink wine, eat meat and don’t take wives. In ancient times, as the Holy Scripture shows, clergy- men were married. Now they seem to live in a feigned celibacy and keep lovers. And apparently the habit of keeping lovers did not cease after Michael the Lithuanian’s complaint, since Antanas Strazdas, to whom Maciûnas has also dedicated a special article, is also reputed to have openly flouted the rule of celibacy (p. 383). In any case, according to Maciûnas, the picture of the customs of 16th century Lithuanian society painted by Michael the Lithuanian was completely negative. I was naturally very interested in articles about Vincas Krëvë, since he had been my teacher of Russian language and literature when I first entered the University of Pennsylvania in 1950. I was called into the U.S. Army in 1952 and when I returned from military service in the fall of 1954 Krëvë was already gone. The article “Vinco Krëvës kûrybos apþvalga” (p. 710–715) is a somewhat short- ened Lithuanian translation of the article “Vincas Krëvës place in Lithuanian litera- ture” which appeared in Studi Baltici (9, 1952, p. 11–22). Maciûnas writes that at the beginning of the XXth century many Lithuanian poets were taking folkloristic mo-

346 Archivum Lithuanicum 6 tifs as the basis of their works (p. 710). But Krëvë was undoubtedly the most suc- cessful in adopting the folkloristic style to literature, particularly in his Dainavos ðalies senø þmoniø padavimai ‘Legends of the Old People of Dainava’, perhaps the most Lithuanian work in Lithuanian literature. This heroic epic raises life from its gray background: there are noisy hunts, splendid feasts, courageous battles, and heroes worthy of admiration. Ðarûnas and Skirgaila arise like giants from a past covered by mists (p. 713). Lithuanian history, folklore, and the life of the village are Krëvë’s primary motifs, but they are not the only motifs. In his Rytø pasakos ‘Tales of the Orient’ he shows his familiarity with eastern philosophical and religious thought (p. 714). The most important work in this area is his Dangaus ir þemës sûnûs, ‘The Sons of Heaven and Earth’ which in a Biblical style describes Jewish life during the time of Jesus Christ. The priest, Vincentas Padolskis, admired Krëvë’s ability to rec- reate the oriental world, but he thought the book could be placed on the index of books forbidden by the Roman Catholic church, because miracles are explained naturally (p. 725). Perhaps more interesting from the biographical point of view is “Vincas Krëvë savo laiðkuose 1944–1954 metais” ‘Vincas Krëvë in his 1944–1954 letters’ reprinted from several issues of the cultural supplement of the Chicago-based newspaper Draugas. In 1944 spurred on by the deportations in June of 1941, Krëvë, along with many other Lithuanians fled to the West. On the 18th of April, 1947, Krëvë arrived in America, having been invited by Prof. Alfred Senn to teach at the University of Pennsylvania (p. 717). For five years at this university he taught the Russian and Polish languages and literatures. In one letter he wrote then: “Mokinuosi anglø kalbos ir – pykstu: kokiam velniui mokinuosi? Ar kad su ðventu Petru kalbëtis pas dangaus vartus? Juk jei ten pateksiu, manau, su juo ir lietuviðkai galësiu susikalbëti” ‘I am studying English and I am annoyed: why the devil am I studying (it)? In order to speak with St. Peter at heaven’s gates? If I get there, I will be able to converse with him in Lithuanian’ (p. 717). Or: “Anglø kalboje, deja, visai nedarau paþangos. Esu baisiai nusivylæs, kad pasiseks man kada angliðkai kalakutuoti” ‘I am making, unfortunately, no progress in En- glish. I am terribly disappointed that I will have to gobble like a turkey in English sometime’. I personally spoke with Krëvë only in Russian. At that time I knew no Lithuanian and as far as I could determine Krëvë knew no English, at least I never heard him speak English and I never spoke to him in English. I might point out, by the way, that I searched in vain for the word kalakutuoti in the LKÞ. Although I think the meaning is fairly obvious, I think it should still be given in a supplement or future editions of the dictionary. According to Maciûnas in 1948 Krëvë was happy with his material well being in America, but he was not happy morally. Krëvë wrote then (p. 718): “Èia þmogus vertinamas tik pagal tai, kiek turi kiðeniuje doleriø” ‘Here a man is valued only according to how many dollars he has in his pocket’. This is in general true, but not

347 Vincas Maciûnas, 0 0 0 Rinktiniai raðtai 0 0 0 completely true. As far as I know Krëvë was completely unaware of contemporary American authors and literary figures whose works were not translated into Rus- sian. One could contrast him with Vladimir Nabokov who arrived with a knowl- edge of English and who participated richly in American cultural life. The contrast is unfair, since Nabokov had learned English as a child, but Krëvë’s judgment is also unfair, although one can certainly forgive and even feel sorry for an old man who had lost the moral foundations for his life. Krëvë was fortunate in that he had a job in his specialty and did not have to do hard physical labor, such as did many new immigrants. Still he wrote: “Suprantama, kad darbas èia, kokis jis bebûtø, neteikia moralio pasitenkinimo, bent man, todël manau, kad ir kitiems, nes dirbi ne savo kraðto naudai, ne dël savøjø þmoniø, o svetimøjø naudai” ‘Of course, work here, whatever it might be, does not provide moral satisfaction, at least to me, and therefore, I think, to others, because you are working not for the good of one’s own country, but for the benefit of strangers’. I imagine, that he must have been bored beyond belief by me, a young American, 21 years old, with no particularly qualifications or abilities. I was, however, very hard working, perhaps a kind of American udarnik ’shock worker’ and I wrote a great deal for his courses. Once he returned a paper with the remark that if I didn’t write so much, I wouldn’t make so many mistakes. On another occasion, when in the late afternoon I was writing the final examination in modern Russian literature, Krëvë suddenly tore the exam booklet from my hand and rushed out of the room, saying that I had written enough. He was apparently worried that he might miss the street- car which he usually took home in the afternoons after work. In 1948 he wrote (p. 718): “universitetas neapkrauna per daug manæs darbu [...] gavau gerà ðviesø kambará universiteto patalpose, kuriame sëdþiu visà dienà ir dirbu ramiai” ’The university does not burden me with too much work. I got a bright room in the university buildings, where I sit all day and work peacefully’. In the fall of 1950 he had a second floor room in an old photography shop on Woodland Avenue, a building which the university either rented or had bought for the Department of Baltic and Slavic Languages. By American standards the quarters were not luxurious, but they were nevertheless adequate. I had my classes with Krëvë in this room (typically the classes were small, numbering from two to ten students, so the room was large enough). These classes were regularly punctuated by the thunder of a passing street- car, which rendered all communication impossible until the streetcar had retreated into the distance. That section of Woodland Avenue and the old photography shop, which served as departmental offices, disappeared long ago during the remodeling of the university campus. Although at that time most of us American students had no idea of Krëvë’s con- tributions to Lithuanian literature and cultural life, we found Krëvë’s stories inter- esting. He told us once that after the first Soviet occupation of Lithuania, as prime minister he had gone to Moscow to ask Molotov to allow freedom for the Lithuanian

348 Archivum Lithuanicum 6 nation, freedom which Molotov denied. According to Krëvë’s account he then asked Molotov for an interview with Stalin. Molotov said that Krëvë could indeed have an interview, but that Stalin would tell him nothing different. Krëvë told us students that such an interview actually took place and that he, Krëvë, had tried to establish a common bond with Stalin, by saying that both of them were members of minor nationalities. Stalin had, however, rejected such a comparison and had said: “Net, ja russkij, þivu zdes’ 25 let” ‘No, I am a Russian, I have been living here 25 years’ with a strong Georgian accent in which some of the Russian consonants lacked the necessary palatalization. I later came to believe that this story was a fabrication. Another one of my former teachers is discussed in Maciûnas’ article, “Lietuviø kalbai skirtas gyvenimas: Keli bruoþai ir prisiminimai apie Antanà Salᔠ‘A life dedi- cated to the Lithuanian language: A few characteristics and remembrances of Antanas Salys’. Salys began to teach at the University of Kaunas in the spring se- mester of 1930 (p. 821) and in 1940 he moved to the Vilnius along with the rest of the humanities faculty. He began his scientific career with a study of Lithuanian dialects and in 1933 he published in Archivum Philologicum an article, “Kelios pastabos tarmiø istorijai” ‘A few comments on the history of dialects’ (p 823). In 1935 he published in mimeograph form a summary of his course on Lithuanian dialects. A second corrected edition was published in 1946 in Tübingen where he was then teaching. (I still have in my possession a copy of the 1946 edition, with yellowed pages because of the cheap paper, certainly a bibliographical rarity at this time.) Salys’ last article in this area was his splendid review article on Lithuanian dialects in the Lietuviø enciklopedija (vol. 15, p. 571–589). Salys also made significant contri- butions to the study and correction of Lithuanian names, which had been distorted in Slavic languages. Similarly he tried to fight against the Russianization of Lithuanian, e. g., he saw no need to replace apyskaita ‘account’ by ataskaita which developed under the influence of Russian otèet. I remember that Prof. Salys told us students in class one day that he himself had suggested the word staigmena as a replacement for siurprizas ‘surprise’, originally at the behest of some-one preparing motion picture subtitles. I find this same story corroborated here (p. 830). He also invented the word pobûvis ‘party, entertainment’ as a replacement for subuvimas, which had been created on the model of German Zusammensein or Beisammensein ‘get- together’. For English ‘hobby’ he suggested nikis, a word which frequently has a negative connotation ‘bad habit, vice’ so Salys suggested also mogis (p. 834) the meaning of which would be similar to pomëgis ‘pleasure, enjoyment’ or smagumas ‘cheerfulness, briskness’ (p. 834). Actually it seems to me as a former student that ‘cheerful’ would be a good adjective to describe Prof. Salys. During this time I only saw him upset one time, and that was after he had gotten a traffic ticket for illegal parking. Salys maintained that in that block, where his car was parked, there was a row of other cars, also illegally parked, which had not been ticketed. We students thought it was very funny, but we tried to hide this fact from him.

349 Vincas Maciûnas, 0 0 0 Rinktiniai raðtai 0 0 0 Shortly before his death I visited him in the University of Pennsylvania hospital and even though very sick, he showed considerable interest in reading the letters I had received from Lithuania from various Lithuanian linguists. Although Maciûnas, by his own admission, was not a linguist, he has painted a sympathetic and what appears to me to be an accurate picture of Salys and his contributions to Lithuanian linguistics. The last article in the book “Reikðmingas bibliografinis veikalas” ‘An important bibliographical work’ (p. 950–957) is a review of Adam and Filomena Kantautas’ book, A Lithuanian Bibliography: A check-list of books and articles held by the major li- braries of Canada and the United States, The University of Alberta Press, 1975. Accord- ing to Maciûnas’ account, Kantautas had visited 46 libraries (p. 951). Information was obtained by correspondence from 63 and a few publications are mentioned from various European libraries. Maciûnas states at the end of this review that there are many problems for the erstwhile bibliographer and that we should all be forgiving of him for a few inaccuracies which are so difficult to avoid (p. 947). In this collection of articles I have noted only the following misprints: Czaroryskich for Czartoryskich (p. 327); Padoskio for Padolskio (p. 725); nuðlooti for nuðluoti (p. 827); ant for and (p. 950); Lituanian for Lithuanian (3x on p. 952, 953 and 954 respectively); Roopert Brooke for Rupert Brooke (p. 954). Such flaws are, indeed, minor and like Maciûnas himself I am inclined to minimize their importance. In general the book is an interesting and useful collection. Ðlekys has done a good job in selecting and editing the articles of the scholar Vincas Maciûnas. Following, however, the advice of my former teacher, Vincas Krëvë (see above), I have tried to keep this review short, so that I myself would not make too many mistakes.

William R. Schmalstieg

W ILLIAM R. SCHMALSTIEG Gauta 2004 m. liepos 27 d. 814 Cornwall Road 0 0 0 State College PA 16803, U.S.A. el. p. [email protected] 0 0 0

350 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Germanic Standardizations. Past to Present edited by Ana Deumert, Wim Vandenbussche,

Impact: Studies in language and society 18, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 2003, VI, 480 p. ISBN 90 272 1856 0 (Eur.) / 1 58811 437 6 (US)

1. The book Germanic Standardizations, edited by Ana Deumert and Wim Vandenbussche, and printed in 2003 by John Benjamins, is a collection of articles by different authors on the history and recent situation of standard Germanic languages. As the editors claim,

The volume’s focus on Germanic languages is, of course, not meant to imply that there exists a Germanic type of standardization which would mirror the linguistic relationship of these languages. [...] To restrict the comparative approach to the Germanic language family is partially motivated by traditional discipline bound- aries which still shape the communication and dissemination of knowledge (p. 2). In other words, the editors agree that there is no particular reason to select the description of a specific (Germanic) group of languages except for the tradition. Evidently, the traditional taxonomy of the history of Indo-European languages is based on the knowledge of the history of sounds. But this taxonomy is quite accidental in the case of a written language and especially so in the case of a standard written one. The editors also mention a tradition of speaking about the standardization of Germanic languages, giving examples such as a book by Heinz Kloss, Die Entwicklung neuer germanischer Kultursprachen seit 18001 (p. 1–2), as well as the Stan- dard Germanic conference which took place in Sheffield (UK) on January 4–7, 2001 and was organized by Andrew R. Lynn and Nicola McLelland (p. 11). This is very true. I could add that attempts to speak about standardization of a group of related languages (Slavic) are also present in the book edited by Riccardo Picchio and

1 Cf. the book by Heinz Kloss, Die panded edition (first edition 1952), Entwicklung neuer germanischer Düsseldorf: Swan, 21978. Kultursprachen seit 1800, Second, ex-

351 Germanic Standardizations. 0 0 0 Past to Present 0 0 0 Harvey Goldblatt, Aspects of the Slavic language question2, or Íàöèîíàëüíîå âîçðîæäå- íèå è ôîðìèðîâàíèå ñëàâÿíñêèõ ëèòåðàòóðíûõ ÿçûêîâ3. In all these cases, the con- cept of a comparative study of standard languages is very attractive, since there are only a few studies of a similar nature as yet (while there is an impressive number of books and articles written on a single standard language history). Deumert and Vandenbussche have prepared a very valuable comparative book. Selection of Germanic standard languages permitted the editors to remain not only in the traditional sphere of Germanic scholarship and scholars, but also not to be flooded by the “indefinite” numbers of standard languages to compare. The book is certainly a very ample work even given its Germanic boundaries, and crossing this border might have made the task unachievable.

2. In the context of comparative standardology, Germanic Standardizations is a pathbreaking volume in the sense that it is the first attempt to compare certain standard languages according to a single theoretical model created by Einar Haugen, one that is generally quite popular in the research of many separate standard languages.

The contributors to this volume were asked to structure their chapters based on Haugen’s four-step model of language standardization (p. 4). Thus, they had to analyze and describe their target languages according to:

four central dimensions along which standard languages develop: 1. norm selec- tion, 2. norm codification, 3. norm implementation, and 4. norm elaboration (p. 4). The book consists of 16 articles on separate languages: Paul T. Roberge, “Afri- kaans” (p. 15–40); Hubert Devonish, “Caribbean Creoles” (p. 41–68); Tore Kristian- sen, “Danish” (p. 69–92); Roland Willemyns, “Dutch” (p. 93–126); Terttu Nevalai- nen, “English” (p. 127–156); Zakaris Svabo Hansen, Jógvan í Lon Jacobsen and Eivind Weyhe, “Faroese” (p. 157–192); Eric Hoekstra, “Frisian” (p. 193–210); Klaus J. Mattheier, “German” (p. 211–244); Kristjån Ôrnason, “Icelandic” (p. 245–280); Nils Langer, “Low German” (p. 281–302); Peter Gilles and Claudine Moulin, “Luxembourgish” (p. 303–330); Ernst Håkon Jahr, “Norwegian” (p. 331–354); Peter Mühlhäusler, “Pacific Pidgins and Creoles” (p. 355–382); Marina Dossena, “Scots” (p. 383–404); Ulf Teleman, “Swedish” (p. 405–430); and Rakhmiel Peltz, “Yiddish” (p. 431–454). There are also two articles by both editors—the introductory “Stan- dard languages: Taxonomies and histories” (p. 1–14) and the closing text “Research directions in the study of language standardization” (p. 455–470). It is important to see how different authors interpreted and applied Haugen’s four theoretical dimensions.

2 Aspects of the Slavic language question, eds. 3 Íàöèîíàëüíîå âîçðîæäåíèå è ôîðìèðîâàíèå Riccardo Picchio, Harvey Goldblatt, Yale ñëàâÿíñêèõ ëèòåðàòóðíûõ ÿçûêîâ, ðåä. Russian and East European publications 4a– Ñ. Á. Áåðíøòåéí, Ë. Í. Ñìèðíîâ, 4b, New Haven: Yale Concilium on Inter- Ã. Ê. Âåíåäèêòîâ, Ìîñêâà: Íàóêà, 1978. national and Area Studies, 1984.

352 Archivum Lithuanicum 6 3. NORM IMPLEMENTATION (ACCEPTANCE). As an example, I will compare the ideas of some of the authors about the dimension of norm acceptance. This will allow us to see, to a certain extent, the way authors interpreted this given theoretical framework. By the way, the editors (and the authors) use both terms norm implementation and norm acceptance synonymously, although the editors at least prefer the first one (which is evident from their introductory article and from the “Index”, where acceptance is explained only as “see implementation”, p. 471).

3.1. GERMAN. Mattheier writes about the acceptance of the German standard as a process that “refers to the language-historical development towards general validity and use of the standard norm within the speech community, in other words, a situation where the standard language is used by all members of the speech community in a wide range of functions” (p. 234). So, theoretically Mattheier understands norm acceptance as a development towards “general validity” and as the language which is “used by all”. Practically he comes to the conclusion:

It can nevertheless be maintained for around 1900 that the German written standard language was accepted in the entire German speech community as a model norm (p. 236). Mattheier does not give an exact date, however, for the spoken standard. He claims that the “group of speakers within the German speech community whose members no longer acquired the dialect in their youth” today comprises about twenty percent of the speech community (p. 237–238). Since today “a more or less regionally accented variety is commonly used” (p. 238), we can understand that for Mattheier the spoken standard norm is still not accepted by the society (the condi- tion “used by all” that he has set is still not fulfilled).

3.2. S W E D I S H. Teleman does not reveal his theoretical interpretation of the norm acceptance in Swedish. He writes about “the effect of language cultivation upon actual usage” (p. 422), “implementation of the recommendations” (made by lan- guage cultivators; p. 423), “general school system” (p. 423), “language-political measures” (p. 423), “linguistic debate” (p. 424), “printing offices” (p. 424), etc. Thus, it seems evident that Teleman does not have a clear concept of norm acceptance (implementation). What he discusses in the chapter called “Norm acceptance” is merely certain facts regarding Swedish standardization activities. He also does not make a distinction in this chapter between the acceptance of written and spoken standard varieties. In the introduction to his article Teleman only mentions that “In the nineteenth century the codified orthographical and morphological stan- dard was effectively implemented by the schools” (p. 407). But there is no expla- nation as to what he means by implementation. It seems that Teleman could have in mind the implementation of norm in books (grammars, manuals), but not in the speaking society.

353 Germanic Standardizations. 0 0 0 Past to Present 0 0 0 3.3. D A N I S H. Kristiansen’s article about standard Danish does not give the reader a theoretical definition of norm acceptance, either. From his text we can deduct that he has in mind primarily competition with other standard languages:

A hundred years later (1827) [...] Danish had been accepted as the main written and spoken standard language in Denmark and had replaced Latin, French and German (p. 83). Thus, norm acceptance for Kristiansen is first of all the refusal of other standard languages in the territory of Denmark or the termination of their domination in the Danish speech community (which could better denote another Haugen’s aspect— elaboration, expansion of the standard Danish, not the acceptance)4. He does not, however, write about numbers of speakers or question whether all or only a certain part of them accepted (wrote? read? spoke? understood?) the norm. However, he gives the date 1827 as the boundary when standard Danish was accepted (p. 83). This makes it seem much earlier than the acceptance of the standard German language (the written German standard has been accepted since around 1900, according to Mattheier) and thus demonstrates more a difference in the theoretical interpretation of the concept of norm acceptance rather than an actual temporal difference. When Kristiansen writes about the acceptance of written norm, he discusses orthographical reforms. Thus, he interprets acceptance as a linguistic, not as a societal (acceptance by society) feature. He writes about “positive attitudes devel- oped towards Danish speech” (p. 85), but not about members of the speech commu- nity learning it and speaking it. In neither case is Kristiansen concerned with either a more precise time or the layers of society that guaranteed the norm acceptance.

3.4. ENGLISH. Nevalainen wrote the chapter “Norm selection and accep- tance” of English. Describing the written language, he mostly discusses the time of King Henry V and the Chancery Standard and ends with this (p. 132–134). The reader is prompted to accept the hidden suggestion that norm selection and accep- tance in the history of standard English is the same matter. Really, selection and acceptance are quite similar processes. I would say, however, that the norm selection is the initial recognition of an incipient standard by the elite group of those who can read and write, and that norm acceptance is the final “recognition” of the codi- fied, elaborated standard by the majority of a speech community. Thus, the similar- ity between the two is in “recognition”, and the difference is in the number of those who accepted the standard—an elite group alone, or a larger group consisting of the entire speech community.

4 While writing about the standard French, 1993) described competition with other Anthony R. Lodge (French: from Dialect to standards in the chapter on elaboration Standard, London, New York: Routledge, (“Elaboration of Function,” p. 118–152).

354 Archivum Lithuanicum 6 3.5. ICELANDIC. Kristjån Árnason’s description of the acceptance of stan- dard Icleandic is similar to that of Nevalainen’s description of English. He claims that “Perhaps the most important event for the linguistic development was the acceptance of the norm by the church” (p. 267). Both Nevalainen and Ôrnason interpret norm acceptance as a very similar process to norm selection (this approach is also used by Dick Leith5).

3.6. DUTCH. In the description of standard Dutch, Willemyns relates Hau- gen’s four categories in yet another manner. One of his chapters is titled “Twentieth century: Elaboration and implementation”. Willemyns maintains that between 1920 and 1940:

Hollandic variety has won acceptance and has subsequently been implemented through the educational system as well as through the influence of existing (news- papers) as well as the new media (radio) (p. 110). Since Dutch is described as a pluricentric language, Willemyns also explains the situation in Belgium. The implementation of the standard norm was much more complicated there and “it was only after World War II that substantial success could be expected and actually occurred” (p. 110). On the other hand, Willemyns does not separate written and spoken varieties very clearly. But when he claims that “For the most part, the amount of variation which is allowed within the confines of the norm is not theoretically specified, presumably because there is no way of describing or delineating it” (p. 113), the reader is urged to understand that there it is impossible to speak about the implementation of a spoken norm since nobody exactly knows what it is.

3.7. Even this small comparison of the interpretation of norm acceptance per- suades us that the theoretical approach to every category may vary significantly. This variation may seem to be an obstacle to the comparison of standard language histories. But then again, this book Germanic Standardizations made it expressly evident that such differences do exist. It is an important first attempt to present the views of many linguists to a concrete theoretical frame of problems (based on different standard Germanic languages). Hopefully this book will inspire new re- search on the comparative history of standard languages.

4. NOT “MATURE” STANDARD LANGUAGES. There are certain lan- guages that did not go through all the stages of development (and most often norm acceptance is conceived as the last). Deumert and Vandenbussche write about the Germanic languages that are different from the “mature” ones:

5 Dick Leith, A Social History of English, Lon- don, Boston, Melbourne, Henley: Routledge et Kegan Paul, 1983, 32, 40.

355 Germanic Standardizations. 0 0 0 Past to Present 0 0 0 this volume includes not only the language histories of the so-called “mature” Germanic standard languages (Afrikaans, Danish, Dutch, English, German, Icelan- dic, Norwegian, Swedish), but also the standardization-in-progress of Germanic pidgin and creole languages, the partial and on-going standardizations of Frisian, Scots, Luxemburgish, Yiddish and Faroese, as well as a chapter on the absence of standardization in the case of the Middle Low German lingua franca (p. 2). These “partial and on-going standardizations” deserve special attention.

4.1. SCOTS. Marina Dossena seems to discuss norm selection of Scots (chapter “The standardization of Scots: Norm selection”, p. 385–389). But what the reader actually learns from her article is that there are different dialects of Scots (con- tinuum of dialects?) and that “Scots lexis and syntax may be employed unselfconsciously [...] or deliberately” in Scottish Standard English “for special stylistic effect” (p. 386–387). Thus, there is no norm selection described for the Scots language (no dialect is described as more prestigious), only the selection of lexical and syntactic scotticisms that are included in another language—Scottish Standard English. In addition, there is no evidence given of a unifying codifying process of the separate standard of Scots. Even if dictionaries are mentioned (Concise Scots Dictio- nary, 1985–1996; Scottish National Dictionary, 1931–1976; p. 385) they seem to be the registration of dialectal data rather than codifying works of standard Scots. Generally, if there is a dialect selection and codification for Scots, it is still in the future. An attempt to put Scots into Haugen’s framework is an effort to use the Procrustean bed. This does not mean that Dossena’s article is not well written, on the contrary, it only means that Haugen’s schema works the best with “mature”, standard languages, those which have selected their norms earlier, at least in the Renaissance.

4.2. LUXEMBOURGISH. A similar situation is described by Peter Gilles and Claudine Moulin in regard to Luxembourgish. The first sentence of the article says: “Luxembourgish (Lëtzebuergesch) is the national language of the Grand Duchy of Luxembourg” (p. 303). Still later, the authors explain that there are at least four smaller dialect areas (p. 310–312) of Luxembourgish, that “Instead of koinéization in its proper sense [...] only dialect levelling is taking place” (p. 312), that “the variety spoken in the large central area is spreading into the surrounding southern, eastern, and northern areas” (p. 312), and that this leveling process is far from complete (p. 312). This “on-going process can thus be described as standardization of the spoken form of Luxembourgish, which is far from complete” (p. 312). But “compared with the spoken domains, it is true that Luxembourgish only has limited relevance within the domain of writing” (p. 313). And “nearly all of these written domains belong to or are connected with private life” (p. 313–314). In other words,

356 Archivum Lithuanicum 6 even if there is a certain amount of standardization, there is no clear norm selection (geographical or social) carried out as yet. The orthography of Luxembourgish became official in 1975, but “there is a great need for further codification today (lexicon, grammar, syntax, pronunciation)” (p. 317).

Compared with the long lasting history of the standardization of English or German, Luxembourgish is at a relatively early stage. For that reason, norm elaboration has not been a central issue yet (p. 321). The same is valid for the norm acceptance (p. 321). Even having Haugen’s framework in front of them, Gilles and Moulin managed to demonstrate the early stage of the development of the language they describe. This essay on Luxembourgish gives a good example of how the change of historical and cultural environment might influence the development of a standard language. We are accustomed to think that early dialect selection languages (those that se- lected their norm-dialect in Renaissance or slightly later) were developing more or less circumstantially, with no clearly evident interference by language planners. Late dialect selection languages (mostly those of the nineteenth century—the Ro- manticism period) are known as being much more influenced by the conscious efforts of cultural activists, writers, linguists, and other language planners. New developing languages like Luxembourgish are influenced by active linguis- tic planning to an even greater scale. For instance, Luxembourgish has no codified grammar or pronunciation, but since 1999 it possesses an orthography that “is official by law and is compulsory for schools” (p. 321). People of Luxembourg don’t have a standard language per se, but they are proud to value Luxembourgish as a national treasure. It seems that nowadays the idea of one’s own standard language comes much faster than before; national languages get protected by law before they become standard.

4.3. LOW GERMAN. One more example of an “immature” standard language is Low German, which was characterized by the “absence of standardization” (p. 2). Nils Langer comes to the conclusion that:

the history of Middle Low German in general and Lübeck Middle Low German in particular is only partially compatible with the Haugen model of standardiza- tion. There was no standardized Middle Low German in the technical sense at any given point in time because it was never codified or monitored (p. 297). Langer does not try to describe Low German development according to Haugen’s framework; vice versa, he demonstrates clearly how and why this model is not applicable to Low German.

However, it was used supra-regionally and internationally across the Hanseatic League and included a prestige variety based on the language of the economic and

357 Germanic Standardizations. 0 0 0 Past to Present 0 0 0 political centre—ideal conditions for a standard language to emerge. That this did not happen was a historical development almost entirely due to political and economic events, i.e. the decline of the status of Lübeck and the importance of the Hanse, rather than linguistic events per se (p. 297). Since many of the authors in Germanic Standardizations who write about “partial standardization”, “standardization-in-progress”, or “absence of standardization” are very inventive in describing their languages according to Haugen’s framework (or denying the need to use it), the obligation to conform to this model diminishes to the value of a symbol.

5. There are many other important aspects that could not be included in my brief review. For instance, one can trace different attitudes toward the development of the written or spoken standard varieties; some authors describe them as separate pro- cesses while others make no evident difference between them. From Germanic Stan- dardizations we can develop a better understanding of what standard languages were influenced or overshadowed by other, dominant standard languages (German was dominating and competing with Danish, Swedish, Norwegian, Luxembourgish, and Dutch; French was used in Denmark, Belgium, and Luxem- bourg along with other languages). One can also find information on the influence of the Bible, schools, academies, etc., on the development of standard languages. I was impressed by the scholarly quality and theoretical validity of most of the articles, especially those by Mattheier on German, Gilles and Moulin on Luxembourgish, and Langer on Low German. The book Germanic Standardizations, edited by Ana Deumert, Wim Vandenbussche, and printed in 2003 by John Benjamins has certainly accomplished its goals. It demonstrates that comparing many standard language histories according to a sole theoretical model is possible and gives important results. There is hope it will inspire further research.

Giedrius Subaèius

G IEDRIUS SUBAÈIUS Gauta 2004 m. liepos 25 d. University of Illinois at Chicago Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures UH 1608, MC/306 601 S. Morgan St. Chicago IL 60607, U.S.A. el. p.: [email protected]

Lietuviø kalbos institutas 0 0 0 P. Vileiðio g. 5 0 0 0 LT–10308 Vilnius, Lietuva 0 0 0

358 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Auðra Þemienë, XVIII–XIX a. Ragainës apskrities lietuvininkø pavardþiø daryba ir kilmë

Daktaro disertacija, Vilnius 2002, 241 p.

2002 metø gruodþio 5 dienà Vilniaus pedagoginiame universitete Auðra Þemie- në apgynë disertacijà XVIII–XIX a. Ragainës apskrities lietuvininkø pavardþiø daryba ir kilmë. Darbo vadovas prof. dr. Vincentas Drotvinas. Ðiame darbe kilmës ir darybos (struktûros) aspektu nagrinëjama apie 15 tûkstanèiø asmenvardþiø, surinktø ið Maþosios Lietuvos istoriniø baþnyèiø knygø, saugomø Vokietijoje ir Lietuvoje: Centriniame evangelikø archyve (Evangelisches Zentralarchiv, EZA) Berlyne ir Lietu- vos nacionalinëje Martyno Maþvydo bibliotekoje Vilniuje. Naudotasi penkiais ðal- tiniais:

1) Ragainës baþnyèios 1769–1822 metø santuokø registracijos knyga Verzeich- niµs der getrauten Paare im Litauiµchen Kirchµpiel / Ragnit / de Annis 1769–1700, 1771, 1769–1822; 2) Ragainës baþnyèios lietuviø krikðto, santuokø ir konfirmacijos knyga Kirchen- buch der Lit. Gemeinde Ragnit / Taufen 1757–1767. Trauungen 1757–1769; 3) Ragainës baþnyèiø inspekcijos 1769–1864 metø specialiøjø aktø su konfir- mantø lentelëmis knyga Acta specialia der Kirchen Inµpektion Ragnit. Confirmanden Tabellen / 1769.V.26–1864.VIII.14; 4) Kraupiðko parapijos 1855–1860 metø lietuviø santuokø registracijos sàsiuvi- niu Proclamationen. Littauer; 5) Kraupiðko parapijos 1818–1839 metø konfirmacijos knyga Acta zur Registratur der Kirche Kraupischken / 1818.VI.8–1839.VIII.28.

Pirmieji du ðaltiniai nuo 1991 metø saugomi Centriniame evangelikø archyve Berlyne, kiti trys – Lietuvos nacionalinës Martyno Maþvydo bibliotekos Rankraðèiø skyriaus fonduose.

359 Auðra Þemienë, XVIII–XIX a. 0 0 0 Ragainës apskrities lietuvininkø 0 0 0 pavardþiø daryba ir kilmë 0 0 0 Baþnytinës knygos raðytos vokieèiø ir lietuviø kalbomis su lotyniðkais intarpais. Lietuviðkiausias, kaip teigia Þemienë, yra Kraupiðko parapijos Proclamationen. Lit- tauer, èia santuokos áregistruotos gana taisyklinga lietuviø kalba. Knygø ir apgintø disertacijø, susijusiø su Maþàja Lietuva, ypaè ið onomastikos srities, nëra daug. Daugiausia darbø paraðyta apie ðio kraðto gyvenamøjø vietø vardus, arba oikonimijà. Tai Viliaus Pëteraièio Maþosios Lietuvos ir Tvankstos vieto- vardþiai1, Grasildos Blaþienës studija Die baltischen Ortsnamen im Samland2, Daivos Deltuvienës daktaro disertacija Maþosios Lietuvos oikonimai (XIV–XVIII a.)3. Svarbi ir iðsami studija apie ðio kraðto vandenvardþius – Viliaus Pëteraièio Maþoji Lietuva ir Tvanksta4 . Apie ðios teritorijos asmenvardþius moksline kalba dar nebuvo kalbëta. Taigi Þemienës disertacija yra pirmas mokslinis darbas apie Maþosios Lietuvos pavar- dþiø kilmæ bei struktûrà. Tai sinchroninis tyrimas, turintis keleriopà reikðmæ tiek baltistams, tiek germanistams, tiriantiems germanizacijos poveiká lietuviðkam krað- to vardynui. Ádomus jis ir istorikams. Maþosios Lietuvos vardynas – tai Lietuvos kultûros paveldo dalis, patvirtinanti teorijas ir iðvadas apie didelës ðio kraðto et- noso dalies baltiðkàsias iðtakas. Labai platus ir iðsamus ávadas supaþindina skaitytojà su istorinëmis Maþosios Lietuvos aplinkybëmis, kalbine Ragainës apskrities (pasak darbo autorës, vienos lietuviðkiausiø Maþosios Lietuvos apskrièiø) situacija, tarmës ypatybëmis, darbe naudotais ðaltiniais, lietuvininkø ávardijimo sistema bei uþraðymo bûkle vokiðkuo- se ðaltiniuose. Tai ádomi ir svarbi disertacijos dalis. Apþvelgdama ávairius Maþosios Lietuvos tyrimus, autorë teigia, jog Ragainës apskrities geopolitinë padëtis buvo palanki lietuvybei klestëti. Visø pirma, ði ap- skritis ribojosi su kitomis lietuviðkomis – Tilþës ir Ásruties – apskritimis bei Lietuvos Didþiàja Kunigaikðtyste. Antra, net po 1709–1711 metø maro etninë gyventojø sudëtis, palyginti su kitomis apskritimis, beveik nepasikeitë – net 68,3% apskrities gyventojø buvo lietuvininkai. Iki pat XIX amþiaus pradþios apskritis nesileido vokietinama. Viena ið tokio atsparumo prieþasèiø, anot autorës, buvæs ryðkesnis tarmës sàlytis ne su vokieèiø þemaièiø (vok. Plattdeutsch arba Niederdeutsch), bet su vokieèiø aukðtaièiø (vok. Hochdeutsch) tarme, kuri lietuvininkø asimiliacijai lemia- mos reikðmës neturëjusi. Aptardama etnogenetinæ ir kalbinæ apskrities situacijà, Þemienë pateikia keletà ádomesniø pastebëjimø. Ðioje teritorijoje kadaise gyvenusius skalvius ir nadruvius

1 Vilius Pëteraitis, Maþosios Lietuvos ir Tvanks- 3 Daiva Deltuvienë, Maþosios Lietuvos oikoni- tos vietovardþiai, Vilnius: Maþosios Lietu- mai (XIV–XVIII a.) (daktaro disertacija, vos fondas; Mokslo ir enciklopedijø leidy- rankraðtis), Kaunas, 2001. bos institutas, 1997. 4 Vilius Pëteraitis, Maþoji Lietuva ir Tvanksta, 2 Grasilda Blaþienë, Die baltischen Ortsnamen Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, im Samland, Stuttgart: F. Steiner Verlag, 1992. 2000.

360 Archivum Lithuanicum 6 vieni tyrëjai (Kazimieras Bûga, Reinholdas Trautmannas) laikë prûsais, kiti (Al- girdas Matulevièius) juos priskiria vakariniams lietuviams, treti (Zigmas Zinkevi- èius) – pereinamajam etnosui tarp prûsø ir lietuviø. Tarsi nusveria naujausias Vytauto Maþiulio poþiûris, jog tai buvæ vakarø baltai, kuriø lietuvëjimo procesas prasidëjæs jau VI ir galutinai pasibaigæs XV–XVI amþiuje. Atkreiptinas dëmesys tik á tai, jog nereikëtø laikyti tebegaliojanèia Gertrudos ir Hanso Mortensenø5 bei kitø autoriø sukurtà „dykros“ teorijà, pagal kurià po Vokieèiø ordino nukariavimø lietuviai ið LDK XV–XVI amþiuje atkeliavæ á Skalvà bei Nadruvà kaip kolonistai ir uþëmæ iðtuðtëjusias èia gyvenusiø prûsø þemes. Istorikø darbai ir toponimø tyrimai, ypaè Pëteraièio (1992) vandenvardþiø analizë, paneigia ðià tam tikru laikotarpiu labai populiarià teorijà. Aptariant ragainiðkiø tarmæ laikomasi Antano Salio klasifikacijos, pagal kurià Ragainës apskritis áeina á Rytprûsiø vakarø aukðtaièiø tarmës ðiaurinës patarmës plotà. Tai vadinamieji striukiai. Remiamasi ir Adalberto Bezzenbergerio nuomone, jog tai Ragainës lietuviø dialektas, o vienas ryðkesniø jo poþymiø – tvirtapradþiø [ai], [au], [ei] monoftongizavimas. Ávadinëje dalyje aiðkiai suformuluoti tikslai ir uþdaviniai: iðtirti XVIII–XIX am- þiaus Ragainës apskrities lietuvininkø pavardes darybos (struktûros) ir kilmës poþiûriu, t. y. 1) suklasifikuoti pavardes pagal darybà (struktûrà), iðskirti produk- tyviausias priesagas, nustatyti èia vyraujantá pavardþiø struktûros tipà; 2) iðryðkin- ti lietuvininkø pavardþiø savitumà kilmës poþiûriu. Kiekviena ðaltiniuose uþfiksuota pavardë dëstomojoje dalyje aptariama atitinka- mo disertacijos skyriaus vietoje. Pavardþiø analizë, kaip áprasta onomastikos dar- buose, pradedama nuo darybos (struktûros). Darybos skyriuje autorë vadovaujasi paskutiniuoju metu susiformavusia ir sinchroniniams pavardþiø tyrimams taikoma nuostata, jog darybos aspektu vyrø pavardës yra pirminiai dariniai, atsiradæ ið senøjø asmenvardþiø, patronimø ar pravardþiø, arba tiesiog pasiskolintos6 . Todël jose teskiriami elementai – priesagos – nevadintini darybos afiksais, o tiktai struk- tûriniais formantais. Ið tokios struktûrinës skaidos iðryðkëja, jog Ragainës apskrityje vyraujanti ir kone vienintelë yra priesaga -ait- (tarminiai ir grafiniai variantai -at-, -eit-, -uvait-), pvz.: Barµ¸tatis, Ditµ¸monatis, Kolat, Prussaitis, Ruddigkaitis, Kurpjuwait, Armoneit, Bal¸uweit, Bud¸uwait, Simoneitis, Gaigaleits, Lenkereits, Beginnats, Bro¸ats ir kt. Ji suda-

5 Plg. Gertrud Mortensen, Beiträge zu den Na- 6 Þr. Vitalija Maciejauskienë, Lietuviø pavar- tionalitäten und Siedlungsverhältnisse von dþiø susidarymas, Vilnius: Mokslas, 1991, Preussisch-Litauen, Berlin-Nowawes: Me- 228; Vitalija Maciejauskienë, „Dël lietuviø melland-Verlag, 1927; Hans Mortensen pavardþiø vertinimo darybos poþiûriu“, u. a., Historisch-geographischer Atlas des ALL 44, 2001, 183; Auðra Þemienë, „Ra- Preussenlandes, Wiesbaden: Franz Steiner gainës apskrities XVIII a. pab. – XIX a. Verlag, 1968. pr. vyrø pavardþiø daryba“, ALL 41, 1999, 225. 0 0 0

361 Auðra Þemienë, XVIII–XIX a. 0 0 0 Ragainës apskrities lietuvininkø 0 0 0 pavardþiø daryba ir kilmë 0 0 0 ro apie 59% visø vyrø pavardþiø priesagø. Kitos patroniminës priesagos -(i)ûn-, -oviè- (-aviè-), pvz.: Balt¸un, Doc¸uns, Antonawiczas ir kt., kurios buvo paplitusios Didþiojoje Lietuvoje, èia tesudaro 1% visø apskrityje uþfiksuotø priesagø, o demi- nutyvinës -el-, -ik-, -uk-, -ut-, pvz.: Baltuttis, Kuprut, Grigullis, Pec¸ullis, Baµtikas, Dei- wiks, Kurs¸ellis, Dargelis, Pladuks ir kt., – tik 1,86%. Retos ir -sk- tipo priesagos, pvz.: Albowskis, Bir¸inskis, Rimoµ¸auskas ir kt. (∼1,43%). Iðtekëjusiø ir netekëjusiø moterø pavardës disertacijoje nagrinëjamos skyrium. Nustatyta, kad produktyviausios netekëjusiø moterø pavardþiø priesagos yra -aiè- ir -ait- (per 85% dariniø). Su -yt- ðaltiniuose rasta tik 13% pavardþiø. Ðalia ðiø uþfiksuota dar ir neproduktyvios darybos pavardþiø su priesagomis -ikë, -utë, -ûèia, -ukë, pvz.: Bannike, En¸elute, Meµ¸kute, S¸wirks¸luke, Walantejuc¸e ir kt. Nors netekëjusiø moterø pavardþiø nagrinëjama daug, daþniausiai visiðkai ne- aiðku, ið kokiø vyrø pavardþiø kamienø – turinèiø priesagas -ait- ar nepriesagi- niø – padarytos moterø pavardës. Tik keliolika ið jø kilusios ið neabejotinai prie- sagëtø vyrø pavardþiø, pvz.: Jurgait-ac¸e, Kelotat-ac¸e, Szamait-ac¸e, ¨emait-ac¸e, Jur- gait-ate, Pllutat-ate, ¨amait-ate, ¨emait-ate ir kt. Keletas vediniø su priesaga -ytë at- spindi pavardþiø darybà ið priesagëtø vyrø pavardþiø, turinèiø formantà -ait-, pvz.: Obromait-yte, Zamait-yte, Samait-yte, Doczuwait-yte, Endrikait-yte, Milkerait-yte ir pan. Taèiau tai jau vëlyvos pavardës, uþfiksuotos palyginti nesenuose XIX amþiaus ðaltiniuose. Visos kitos netekëjusiø moterø pavardës, kuriø èia yra apie 1250, nuo vyrø tos paèios ðaknies pavardþiø tesiskiria tik galûnëmis, pvz.: Gaigalac¸e, Gaiga- late : Gaigalatis; Dwila¸e, Dwilate, Dwylate : Dwilatis; Girrulac¸e, Girrulate : Girrulat, Girrulatis; Krauleidac¸e, Krauleidate : Krauleidat, Krauleidatis ir pan. Tad gausiausiø vyrø pavardþiø su -ait- ir netekëjusiø moterø pavardþiø su -aiè-, -ait- darybinis santykis neaiðkus: ar ðios moterø pavardës laikytinos vediniais (t. y. kvalifikuotinos kaip antrinës ið nepriesagëtø vyrø pavardþiø), ar traktuotinos kaip koreliacijos atvejai su vyrø pavardëmis (t. y. galûninës darybos ið to paties vyrø pavardþiø kamieno), juoba kad darbe nëra galimybiø pamatyti, ið kokiø pamatiniø vyrø pa- vardþiø kamienø padarytos ðios moterø pavardës. Iðtekëjusiø moterø pavardþiø struktûros modeliai kur kas aiðkesni – su priesa- gomis -ienë ar -ënë. Disertacijos autorë pati tvirtai neapsisprendusi, kurià pavar- dþiø lytá laikyti autentiðka – su -ienë ar su -ënë, nors Ragainës apskrities tarminëje charakteristikoje teigia, jog ragainiðkiø tarmei, skirtingai nuo tilþënø tarmës, nebû- dingas [ë] ir [o] diftongizavimas. Neaiðkumø, matyt, kyla dël to, kad ðaltiniø vokiðkuose uþraðymuose neskiriamas [ë] ir dvibalsis [ie], visais atvejais grafiðkai þymima 7 . Didþiausia disertacijos dalis skirta ragainiðkiø pavardþiø kilmës interpretaci- joms. Èia laikomasi klasifikavimo pagal genetinæ kilmæ principo, suformuluoto

7 Plg. Walter Fenzlau, Die deutschen Formen Memelgebiets, Halle/Saale: Max Niemeyer der litauischen Orts- und Personennamen des Verlag, 1936, 37–38.

362 Archivum Lithuanicum 6 Petro Joniko, Vitalijos Maciejauskienës, Antano Salio ir kitø mokslininkø. Pavardës skirstomos á lietuviðkos ir nelietuviðkos kilmës. Ið esmës klasifikacija atlikta sumaniai. Ðalia ðiø pagrindiniø grupiø iðskirtos dar ir neaiðkios kilmës bei Maþosios Lietuvos regioninës pavardës. Pastaroji grupë sudaryta tarsi jau visai kitu pagrindu. Ið tikrøjø èia aptariamos ávairiõs kilmës lietuvininkø pavardës, kurios, kaip teigia Þemienë, nebuvo uþfiksuotos jos apþvelgtuose Didþiosios Lietuvos pavardþiø tyrëjø darbuo- se. Tad, suprantama, ðias pavardes reikëjo iðdëstyti atitinkamuose disertacijos sky- riuose pagal kilmæ. Problemiðkesnëmis galima bûtø laikyti tas nelietuviðkas pavardes, kurios, Þe- mienës poþiûriu, yra prûsiðkos ir skalviðkos. Pavardës, kuriø kilmë gali bûti tiek lietuviðka, tiek apskritai baltiðka, ðiame darbe priskiriamos prie lietuviðkos kilmës pavardþiø, pvz.: Deiwikatis, Elkµnys, Naud‡uwaitis, Rudat, Ruddies, Sliekius, Treinat. Taèiau tada, kai dël prûsiðkos kilmës neabejojama, jos átraukiamos á nelietuviðkos kilmës pavardþiø grupæ, pvz.: Bud¸us, Meinikate, Nakyte, Milc¸ac¸e, Pasµlene, Pautina- tis, Pennutis ir pan. Ðiems ir kitiems neaiðkiems atvejams bûtø buvæ verta sudaryti baltiðkø pavardþiø skyriø, á kurá bûtø patekusios bendraðaknës lietuviø ir kitø baltø pavardës. Drauge bûtø atkritusi ir „intensyvi“ prûsø bei skalviø pavardþiø ir jø pëdsakø paieðka Ragainës apskrityje. Kilmës dalyje pavardës rekonstruojamos (rekonstruota lytis pateikiama su þvaigþdute). Rekonstrukcija pakankamai tiksli. Tai daryti autorei nebuvo paprasta: kai kuriø pavardþiø grafinë ir fonetinë struktûra labai paveikta vokieèiø kalbos ar jos tarmiø dësningumø. Tai, þinoma, sàlygojo ir tø paèiø pavardþiø variantø atsi- radimà, pvz.: Awiµ¸us, Awi‡‡us, Awi¸¸us, Awy¸us; Barru¸kate, Baruc¸kate, Barut¸kate ir pan. Taèiau reikia pripaþinti, kad pavardþiø rekonstravimà ir klasifikavimà leng- vino ta aplinkybë, jog didelë dalis Ragainës apskrities pavardþiø turi atitikmenø vakarinës ir pietvakarinës Lietuvos vardyne8. Svarbus disertacijos priedas – „Pavardþiø rodyklë“, kurioje suregistruotos visos darbe fiksuotos pavardës ir nurodomas ðaltinis. Auðros Þemienës darbas – svarus indëlis á baltø onomastikos aruodà turint galvoje dar ir tà faktà, jog Maþosios Lietuvos vardynas – tirtina lietuviø (lietuvinin- kø) kultûros paveldo dalis. Marija Razmukaitë

M ARIJA RAZMUKAITË Gauta 2004 m. balandþio 26 d. Lietuviø kalbos institutas 0 0 0 P. Vileiðio g. 5 0 0 0 LT-10308 Vilnius, Lietuva 0 0 0

8 Lietuviø pavardþiø þodynas 1–2, sudarë kienë, Marija Razmukaitë, Vilnius: Moks- Aleksandras Vanagas, Vitalija Maciejaus- las, 1985–1989. 0 0 0

363 Auðra Þemienë, XVIII–XIX a. 0 0 0 Ragainës apskrities lietuvininkø 0 0 0 pavardþiø daryba ir kilmë 0 0 0 364 Archivum Lithuanicum 6 Diskusijos, apþvalgos, pastabos (Discussions, Surveys, Notes)

365 366 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Mindaugas Ðinkûnas Vilniaus universitetas

Seminarium grammaticum 2003

2003 metø lapkrièio 21 dienà Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko seminaras, skirtas pirmosios spausdintos lietuviø kalbos gramatikos 350 metø su- kakèiai paminëti. Já surengë Lietuviø kalbos bei Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedros. Seminarà vedë Regina KOÞENIAUSKIENË, ji tarë áþangos þodá apie Da- nieliaus Kleino veiklos reikðmæ lietuviø kultûrai. Po to buvo perskaityti devyni praneðimai, kuriuose nagrinëtos su Kleino gramatikomis susijusios temos bei lietu- viø gramatikos istorijos dalykai. Vincentas DROTVINAS (Vilniaus pedagoginis universitetas) kalbëjo apie XVIII amþiaus KlG nuoraðà, priklausiusá vienam ið Hallës universiteto Lietuviø kalbos seminaro klausytojø (dabar saugomà Hallës-Wittenbergo Martino Lutherio univer- siteto Interdisciplininio pietizmo tyrimø centro bibliotekoje). Ðá nuoraðà ir prie Friedricho Wilhelmo Haacko 1730 metais iðspausdinto þodyno pridëtà gramatikà praneðëjas lygino su Kleino veikalu. Padaryta iðvada, jog Haacko gramatika prisi- dëjo prie Kleino gramatikos normø átvirtinimo Maþosios Lietuvos raðtuose. Liucija CITAVIÈIÛTË (Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas) aptarë, kaip Kleino gramatika naudotasi Hallës ir Karaliauèiaus Lietuviø kalbos seminaruose. Seminaro klausytojø sàraðai rodo, jog ðià gramatikà studijavo daug lietuviø raðtijos veikëjø, tarp kuriø yra ir vëlesniø lietuviø kalbos gramatikø autoriø: Haackas, Gottliebas Ostermeyeris, Philippas Ruhigas. Jie vëliau parengë savo gramatikas, skirtas seminaro pratyboms, bet jose ið esmës laikësi Kleino tradicijos. Aldona PAULAUSKIENË (Vilniaus universitetas) pastebëjo, jog Kleinas á links- niø paradigmà neátraukë postpoziciniø vietininkø. Jie kartu su atitinkamomis prie- linksninëmis konstrukcijomis yra aptariami sintaksës skyriuje „Apie vietos ir laiko vardus“, pvz.: mieµtana, ba‡nijãiona ir eimi ing Karalauc¸u, keùauju ing Kaun± KlG 161. Tame paèiame skyriuje kalbama ir apie galininko laiko reikðmes, pvz.: tris metus, ß² diena, pakentêk ma‡uma (c¸eµo) KlG 162. Ðis trumpas gramatikos skyrius, anot Pau- lauskienës, rodo Kleinà gerai suvokus giluminius sintaksës ryðius: aplinkybes reið- kiantys linksniai (visai taip pat kaip ir prieveiksmiai) yra ðliejami, o ne valdomi. Tokio poþiûrio autorë siûlo laikytis ir dabartinëse lietuviø kalbos gramatikose. Praneðimas tarp seminaro dalyviø sukëlë diskusijø.

367 Seminarium grammaticum 2003 0 0 1 pav. Pirmasis KlG puslapis; VUB: L 1982 R

Vitas LABUTIS (Vilniaus universitetas) KlG struktûrà gretino su to paties laiko- tarpio Kristupo Sapûno ir Teofilio Ðulco Kompendiumo sandara. Kleino gramatika sudaryta ið dviejø daliø (etimologijos ir sintaksës). Etimologijos dalis skirstoma á

368 Archivum Lithuanicum 6 smulkesnius skyrius (lot. caput), turinèius numeruotas pagal temas pastraipas. For- malioji SÐG struktûra yra dar sudëtingesnë. Tekstas turi 8 padalas (lot. sectio), kurios skirstomos á skyrius (lot. caput), ðie neretai dar dalijami á skirsnius (lot. articulus), turinèius dar ir skirsnelius (lot. distinctio). Sintaksës skyriø Kleinas dalija á derinimo dalykus ir valdymo dalykus, valdomàsias konstrukcijas dësto pagal linksnius. SÐG sintaksës padala komponuojama pagal kalbos dalis. Gramatikas vienija tai, kad formø vartosenos apraðymas iðkeliamas á sintaksæ (tokia gramatikø koncepcija pasiekë ir Jono Jablonskio gramatikas). Derinimo dalykai iðsamiau ap- tariami Kleino, o linksniø valdymo, nors specialiai iðskirto tik prie veiksmaþodþio, taisyklës iðsamesnës SÐG. Plaèiau þr. ðiame ALt tome, p. 51–62. Antràjà seminaro dalá pradëjo Jonas PALIONIS (Vilniaus universitetas) prane- ðimu apie Jono Rëzos 1625 metø Psaltero Dovydo kirèiavimà. Autorius pastebëjo, jog didþiumos þodþiø kirèio vieta nesiskiria nuo dabartinës bendrinës kalbos. Taip atsitiko stengiantis psalmiø vertëjo Jono Bretkûno kalbà labiau suvakarietinti. Skir- tingesniø kirèiavimo lyèiø, praneðëjo nuomone, galëjo rastis dël nevakarietiðkø Prûsø Lietuvos ðnektø átakos, senesnio anuometinio kirèiavimo, kirèio þenklø var- tojimo keliomis funkcijomis bei spaustuvininko kaltës. Ðiame Psalmyne vartojami keturi diakritiniai þenklai: akûtas, gravis, taðkas ir stogelio formos cirkumfleksas. Jie þymimi daug daþniau nei ankstesniø autoriø, bet dar gana nereguliariai. Cir- kumfleksas reguliariau dedamas ant ilgøjø balsiø ir dvibalsiø pirmojo ar antrojo sando. Svarbu tai, kad diakritikai þymi ne tik kirèio vietà, bet ir atlieka delimitacinæ funkcijà. Tas pats reiðkinys átvirtintas Kleino gramatikose, kur vardaþodþiø kilmi- ninko galûnë nepriklausomai nuo kirèio þymima cirkumfleksu, pvz.: Motinôs, muµû, Knigû giwujû ir pan. Taðku Rëzos Psalmyne þymima vienaskaitos inesyvo, reèiau vienaskaitos ánagininko, labai retai daugiskaitos vietininko galûnë. Tai rodytø, kad toks þymëjimas nebuvo Kleino sugalvota naujovë. Gintautas AKELAITIS (Lietuvos teisës universitetas) perskaitë praneðimà apie pirmàjá specialiai lietuviø kalbos sintaksei skirtà leidiná – prelato Povilo Januðevi- èiaus (pasiraðinëjusio Petro Graþbylio slapyvardþiu) parengtà ir 1905 metais iðleistà sintaksës vadovëlá Santaika (sintaxis) lietuviðkoje kalboje. Ðis vadovëlis paremtas An- tano Baranausko ir Kazimiero Jauniaus „kalbomoksliø“ (gramatikø) sintaksës sky- riais, kuriø spragas Januðevièius pats kaip mokëdamas uþpildë. Jis kûrë ir sintaksës terminus, bet ið jø (verstiniø), regis, niekas neprigijo. Taip pat ir Jonas Jablonskis ið Januðevièiaus nieko neperëmë. Artûras JUDÞENTIS (Lietuviø kalbos institutas, Vilniaus universitetas) aptarë kai kuriø sudëtinio sakinio jungiamøjø þodþiø vartosenà (kiek leido skurdûs Kleino gramatikø duomenys). Jurgis PAKERYS (Vilniaus universitetas) apþvelgë lygiaskiemeniø ir nelygiaskie- meniø (miðriøjø) veiksmaþodþiø sampratà nuo Kleino darbø iki Frydricho Kurðai- èio gramatikos. Praneðëjo manymu, skiemenø skaièiumi galima pasiremti ir dabar- tinëse gramatikose. Struktûriðkai lietuviø kalbos veiksmaþodþius tinka skirstyti á

369 Seminarium grammaticum 2003 0 0 nepriesaginius ir priesaginius, o pastaruosius – á lygiaskiemenius ir nelygiaskieme- nius (plaèiau þr. Blt 27[2], 2003, 239). Mindaugas ÐINKÛNAS (Vilniaus universitetas) pastebëjo, kad neseniai Vil- niaus universiteto bibliotekos ásigyto KlC paskutinis spaudos lankas skiriasi nuo iðspausdintø kituose þinomuose egzemplioriuose (apie tai plaèiau ðiame ALt tome, p. 43–50). Dþiugu, kad ðis pirmajai lietuviø kalbos spausdintai gramatikai skirtas renginys suaktyvino senøjø gramatikø ir jø istorijos tyrimus1.

M INDAUGAS ÐINKÛNAS Gauta 2004 m. geguþës 17 d. Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra 0 0 0 Vilniaus universitetas 0 0 0 Universiteto g. 5 0 0 0 LT-01513 Vilnius, Lietuva 0 0 0 el. p.: [email protected] 0 0 0

1 Praneðimø tezës paskelbtos leidinyje sukakèiai paminëti. Praneðimø tezës, Vilnius: Seminarium grammaticum 2003. Danieliaus Vilniaus universiteto leidykla, 2003. Kleino Grammaticae Litvanicae 350-ies metø

370 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Giedrius Subaèius University of Illinois at Chicago Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Tarptautinë konferencija „Tautinis tapatumas ir kalba: draudimo aplinkybës, pasekmës, asmenybiø vaidmuo“ (Ðiauliø universitetas, 2004 05 27–29)

2004 metø geguþës 27–29 dienà Ðiauliø universitete vyko tarptautinë mokslinë konferencija „Tautinis tapatumas ir kalba: draudimo aplinkybës, pasekmës, asme- nybiø vaidmuo“. Konferencijà organizavo Lietuviø kalbos institutas, Lietuviø lite- ratûros ir tautosakos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Ðiauliø universitetas ir Kurtuvënø regioninio parko direkcija. Konferencija skirta lotyniðkø raðmenø atga- vimo 100-meèiui paminëti. Jà rëmë Lietuviðkos spaudos lotyniðkais raðmenimis atgavimo 100-meèio komisija, Lietuvos valstybinis mokslo ir studijø fondas bei Lietuvos Respublikos ðvietimo ir mokslo ministerija. Geguþës 27–28 dienà vykusi pirmoji konferencijos dalis „Politika, lietuviø kalba ir literatûra XIX amþiaus antroje pusëje“ prasidëjo po trumpø Lietuvos Respublikos Seimo ryðiø su visuomene skyriaus vedëjo Andriaus VAIÐNIO, Ðiauliø mero Vytau- to JUÐKAUS ir Ðiauliø universiteto rektoriaus Vinco LAURUÈIO sveikinimo þodþiø. Konferencijos problematikà ið pradþiø apþvelgë pagrindinis konferencijos orga- nizatorius Darius STALIÛNAS ið Lietuvos istorijos instituto. Jis pabrëþë, kad so- vietmeèiu labiausiai iðanalizuota apskritai visa vadinamojo spaudos draudimo epocha, Rusijos politika ágyvendinant ðá draudimà bei vëliau já atðaukiant, knyg- neðystë, nes tai buvusi savotiðka „rezistencija“. Taèiau ði konferencija rengta tam, kad bûtø pateikta naujø spaudos draudimo tyrimø ir interpretacijø. Tarp maþiau tirtø ir kol kas probleminiø draudimo aspektø Staliûnas, be kita ko, nurodë raðme- nø draudimo autorystës problemà, draudimo kontekstà Lenkijoje, Baltarusijoje, Uk- rainoje, Latvijoje ir kitur. Jis taip pat kvietë svarstyti ir galbût reinterpretuoti tradi- cines paþiûras, kad raðmenø draudimas esà tik trikdë ir stabdë kultûros raidà, siûlë diskutuoti dël interpretacijos, esà dël draudimo galbût net sustiprëjusi polonizacija. Aleksej MILLER (Budapeðtas, Maskva): „Kalba, raðtas ir lojalumas imperinëje politikoje“. Miller kalbëjo ne tik apie Lietuvà, bet ir apie kitose imperijos vietose

371 Tarptautinë konferencija 0 0 0 „Tautinis tapatumas ir kalba: 0 0 0 draudimo aplinkybës, pasekmës, 0 asmenybiø vaidmuo“0 0 0 vykdytà spaudos draudimà ir ukrainieèiø, baltarusiø, lenkø, baðkirø, kazachø, kai kuriø Pavolgio tautø pasiprieðinimà tokiai politikai. Pabrëþta, kad Ukrainoje ir Baltarusijoje buvusios draudþiamos paèios kalbos, o ne raidës kaip Lietuvoje. Esà galima kelti klausimà, kiek draudimas Lietuvoje buvo pastangos rusinti, o kiek – pakreipti lietuviðkumà Rusijos imperijai palankesne kryptimi. Ukrainoje ir Baltaru- sijoje buvæs reikalas árodinëti esant savà kalbà, nes oficialiai imperija nepripaþinusi kaip atskirø ukrainieèiø ir baltarusiø kalbø, o tik kaip rusø kalbos dialektus. Èia Miller pabrëþë, kad ne tiek svarbu, ar draudimas buvæs oficialus, ar ne, kiek tai, kad drausta. Svarbu, ar draudæs ministras (Lietuvoje), ar pats caras (Ukrainoje). Caras pats kiðæsis á ukrainieèiø kalbos draudimà, ir tokiam kiðimuisi prieðintis buvæ nepalyginamai kebliau. Lietuviai galëjæ vieðai diskutuoti, ar geriau raðyti lotynið- komis, ar rusiðkomis raidëmis, bet ukrainieèiai ne, nes toks diskutavimas galëjæs rodyti nepalankumà carui. Miller akcentavo, kad rusai labiausiai norëjæ lietuvius atskirti nuo lenkø, o paèios lietuviø kultûros likimas jiems tiesiog nerûpëjæs. Alfabeto keitimas ir kitur imperijoje buvæs naudojamas kaip priemonë atsispirti nepageidaujamoms kultûri- nëms átakoms. Antai Pavolgio tautoms, baðkirams, kazachams ir kt. diegta kirilikos abëcëlë, kad atsispirtø totoriø (islamo) átakai. Nikolaj Ilminskij siekë ne rusinti rusø alfabetu, bet taip mokyti gimtosios kalbos vietoj totoriø. Èia svarbus ir religijos aspektas – geriau jau jie tebûnie pagonys, negu tampa Alacho garbintojais. Islami- zuotus pavaldinius bûtø buvæ daug sunkiau krikðtyti. Miller apibendrino, kad raidþiø keitimas, rusiðkos abëcëlës diegimas Rusijos imperijai ne visur buvæs vienodas asimiliacijos veiksmas, Rusija konkreèiais atve- jais galëjusi turëti skirtingà strategijà. Rusø abëcëlës diegimo lietuviams, kaip ir baðkirams, kazachams ir pan., tikslas visø pirma buvæs kova su konkuruojanèia átaka, siekimas átvirtinti identiteto tipà, suderinamà su lojalumu imperijai, bet ne asimiliacija. Henryk GLÆBOCKI (Varðuva): „Aleksandras Hilferdingas ir slavofilø puoselëtos Rusijos imperijos vakariniø ‘pakraðèiø’ tautø kultûrinio atgimimo koncepcijos“. Glæbocki iðsamiai analizavo Aleksandro Hilferdingo biografijà, jo slavofilines pa- þiûras. Be kita ko, buvo pasakyta, kad labai gero Hilferdingo draugo Stanislovo Mikuckio studijas universitete finansiðkai parëmæs Hilferdingo tëvas. Svarbiausiais Rusijos imperijos ramsèiais Hilferding, kaip ir kiti slavofilai, laikæs staèiatikybæ ir kirilikos raðmenis. Taèiau imperija nerëmusi Hilferdingo veiklos. Darius STALIÛNAS (Vilnius): „Lietuviø kalba, raðmenys ir tautinis tapatumas XIX amþiaus vidurio rusiðkame oficialiajame diskurse“. Staliûnas stengësi disku- tuoti su ðiuolaikinëje lietuviø istoriografijoje ir masinëje sàmonëje vyraujanèiu ási- tikinimu, jog Rusijos imperijos valdþia, ávesdama rusiðkas raides lietuviø raðtijoje po 1863–1864 metø sukilimo, siekusi lietuvius surusinti, t. y. asimiliuoti. Staliûnas vietoj tokio tradicinio modelio skyrë ávairius valdþios aparato màstymo apie rusið- kø raðmenø ádiegimà modelius. Ðtai Mikuckis norëjæs, jog lietuviø kalba bûtø dës- toma ir mokytojø seminarijoje, jos mokoma mokyklose, nors raðoma ir kirilikos

372 Archivum Lithuanicum 6 raðmenimis. Tad Mikuckiui rûpëjusi lietuviø kalba, tik kirilikos forma. Makarij, Lietuvos staèiatikiø arkivyskupas, tam nepritaræs, jis kirilikos diegimà laikæs nepa- geidautina priemone. Nikolajaus Novikovo modelis jau buvo kraðtutinis – jis rusið- ko raidyno diegimà suvokë kaip siektinà asimiliacijos (rusinimo) formà. Apskritai Staliûnas skyrë dvi Rusijos valdþios strategijas: vieni (Novikov, Makarij ir kt.) kirilikos ávedimà suvokë tik kaip tarpiná þingsná, padësiantá lietuviams iðmokti rusø kalbos, jø tikslas buvusi bent dalinë asimiliacija; kiti, inicijavæ kirilikos ávedi- mà (Miliutin, Hilferding ir jiems pritaræs Mikuckis), manæ, kad tokiu bûdu pavyksià lietuvius apsaugoti nuo lenkø átakos. Baigdamas Staliûnas këlë klausimà, kaip ið Pskovo atvaþiavæs mokytojas galëjo mokyti valstietá þemaitá? Kaip jie susikalbëjo? Ar kirilika raðomi lietuviðki tekstai jam bûtø padëjæ bendrauti ir palengvinæ iðmokti lietuviðkai? Bet per diskusijas priminta, kad Rusijos seminarijose mokytojai buvo mokomi lotynø kalbos, tad ir atvykusiems á Lietuvà neturëjo kilti didesniø problemø dël lotyniðkos abëcëlës. Tiek lotyniðkais, tiek rusiðkais raðmenimis uþraðyta lietuviø kalba jiems turëjo bûti ling- vistinë, o ne ortografinë problema. Michail DOLBILOV (Voroneþas): „Imperijos biurokratija ir draudimas vartoti lo- tyniðkus raðmenis lietuviø kalboje 1864–1882 metais“. Dolbilov mano, kad svarbiau ne tai, nurodë Michail Muravjov neleisti lietuviðkai spausdinti lotyniðkais raðme- nimis ar nenurodë, o tai, kaip toká draudimà inicijavæs vidutinis valdininkø sluoks- nis. Vilniaus cenzûros komiteto pirmininkas Pavel Kukolnik sakæs, kad jokio tiesio- ginio Muravjovo ásakymo nebuvæ. Vilniaus ðvietimo apygardos globëjas Ivan Kor- nilov norëjæs atkalbëti Muravjovà nuo laikino leidimo spausdinti lenkø (lotynø) kal- bos alfabetu. Tad esà matyti, jog Muravjov ne tiek savo iniciatyva rûpinæsis drausti lenkiðkas-lietuviðkas raides, kiek spaudþiamas Kornilovo ir inspektoriaus Nikola- jaus Novikovo. 1864 metais Novikov rûpinæsis lietuviðkø abëcëliø, maldynø leidi- mu kirilika. Jis argumentavæs, kad spausdinti kirilika esà pigiau, bet praneðëjas Dol- bilov abejojàs Novikovo tokio argumento teisingumu. Taip pat Kornilov spaudæs naujàjá Vilniaus generalgubernatoriø Konstantinà Kaufmanà, tad spaudos draudi- mas vykdytas „ið apaèios“, o ne „ið virðaus“. Draudimà labiau inicijavæ siaurø pa- þiûrø nacionalistai, o ne „centras“ Peterburge. Boris USPENSKIJ (Roma): „Imperatorius Mikalojus I ir lenkø kalba“. Uspenskij Maskvos antikvariate rado dokumentà, ið kurio galima spræsti apie du Rusijos im- perijos projektus, kaip pritaikyti kirilikà lenkø kalbai1. Èia jau matyti, kad ne Dol- bilovo minëtieji siaurø paþiûrø valdininkai, bet pats imperatorius Mikalojus I suma- næs „reformuoti“ lenkø raðybà. Pirmasis projektas inicijuotas 1844 metais, sudarytas specialus komitetas naujai kiriliðkai lenkø raðybai sukurti. Taèiau 1845-aisiais ko- mitetas priëjæs prie iðvados, kad bûsià labai sunku nugalëti kliûtis, jog neámanoma

1 Dokumentas paskelbtas: Áîðèñ Óñïåí- èìïåðèè â îòíîøåíèè Öàðñòâà Ïîëü- ñêèé, „Íèêîëàé I è ïîëüñêèé ÿçûê ñêîãî: âîïðîñû ãðàôèêè è îðôîãðà- (ßçûêîâàÿ ïîëèòèêà Ðîññèéñêîé ôèè)“, Die Welt der Slaven 49, 2004, 1–38.

373 Tarptautinë konferencija 0 0 0 „Tautinis tapatumas ir kalba: 0 0 0 draudimo aplinkybës, pasekmës, 0 asmenybiø vaidmuo“0 0 0 kirilikos tiksliai pritaikyti lenkø kalbos tarèiai ir tokios raðybos ádiegti. Vis dëlto Mi- kalojaus I uþsispyræs ir 1852 metais atnaujintas komitetas parengæs kità projektà. Uspenskij, sugretinæs abu projektus, nustatë, kad jø rekomendacijos buvusios ið principo skirtingos. 1844 metais siûlyta lenkiðkoje kirilikoje vartoti diakritikus kaip ir lotyniðkoje lenkø kalbos abëcëlëje. Taèiau 1852 metais imperatorius tam paprieð- taravo. Taip pat 1844 metais siûlyta lenkiðkoje kirilikoje leisti vartoti lotyniðkas raides <à>, <æ> su nosinëmis, nes jas perteikti kirilika esà labai keblu, taèiau 1852 metais imperatorius pasiprieðinæs ir pasiûlæs raðyti kirilika <îí>, <åí>. 1844-øjø projektà Uspenskij vadina dar ne raðybos, o grafikos reforma. 1852 me- tais jau sumanyta ne tik pakeisti lenkø kalbos abëcëlæ, bet ir pritaikyti jai rusø (ne lenkø) kalbos ortografijos taisykles. Tad 1852 metais ortografija buvusi orientuota ne á lenkø, bet á rusø kalbos fonetikà. (Vienas ið argumentø – ne sukurti naujà abë- cëlæ ir ortografijà lenkams, bet supaþindinti rusus su nuostabiais lenkø literatûros kûriniais!) Ðtai 1852 metais á ortografijà átraukti lenkø kalbai nereikalingi <ü>, <ú>, nors jø nebuvæ 1844-øjø projekte. 1844 metais komitetui reikëjæ ir gimtakalbiø lenkø pagalbos, bet 1852-aisiais á komitetà grieþtai neleista átraukti paèiø lenkø. Keletas lenkiðkø knygø iðleista kirilika 1865–1869 metais. Jos paremtos ne 1844, o 1852 me- tø rusiðkàja ortografija. Uspenskij mano, kad praktiðkai tø knygeliø tekstus rengæs Stanislovas Mikuckis, nors pagrindiniu ideologu laiko Aleksandrà Hilferdingà. Giedrius SUBAÈIUS (Èikaga): „Civilinio rusø raðto taikymas lietuviø kalbai 1864–1904 metais. Du pjûviai“. Subaèius dviem pjûviais nagrinëjo pastangas tai- kyti kirilikos raðmenis lietuviø kalbai: pagal tai, ar rusø abëcëlë modifikuojama, ir pagal tai, ar tekstas kuriamas kirilikos raðmenimis, ar tik perraðomas ið jau pareng- to lotyniðka abëcële. Kûrybiðkiau dirbantys autoriai modifikuodavæ kirilikos abëcëlæ. Pavyzdþiui, Mi- kuckis, Laurynas Ivinskis, Tomas Þilinskis savo lietuviðkoje kirilikoje vartojæ rusø abëcëlëje nesanèias raidës su diakritikais <ô> (Àøòôíè ‘aðtuoni’), <¢> (Äàíãà¢ñ ‘dangaus’). Ivinskis savo ruoþtu 1864 metø kalendoriuje labai daþnai keliose po- zicijose vartojæs raidæ <ý>, nors rusø kalboje ji gana reta, ir toks rusø kalbai sve- timas daþnumas turëjæs kristi á akis. Nemodifikuotos rusø abëcëlës tekstai paprastai taip tiksliai neorientuoti á lietu- viø tarmiø tarimà. Antai Jonas Kreèinskis, parengæs daug tekstø, ne tik kad nesi- taikæs prie lietuviø tarties, bet netgi kai kuriais atvejais vadovavæsis vien rusø ortografijos taisyklëmis (pvz., raðë äåíà ‘diena’, áåãèâåíú ‘begyven(a)’ su ðakny- je, nors kituose þodþiuose raðë „jatj“ <º>: ñºíàñú ‘sienos’ ðºòàé ‘retai’ – orientuo- tasi, þinoma, á rusø kalbos ortografijà, plg. atitinkamai rus. äåíú, æèâåòú ir ñòºíû, ðºäêî). Þiûrint kitu pjûviu, Kreèinskis pats nekûræs naujø tekstø, tik transliteravæs jau paraðytus ar paskelbtus lotyniðku alfabetu, tai irgi nekûrybiðkumo þenklas. Tokios iðvados susisieja su kai kuriomis jau aptartø praneðimø iðvadomis. Tai, kad Staliûnas mano Mikucká rûpinusis lietuviø kalbos mokymu (kad ir kirilikos raðmenimis) ir nebuvus asimiliacinës politikos ðalininku, patvirtina filologinë Mi- kuckio (su Ivinskiu) rengtø tekstø analizë: jø tekstai gana kûrybiðki, akivaizdþiai

374 Archivum Lithuanicum 6 modifikuojama rusø ortografija ir raidës, stengiamasi gana tiksliai reikðti lietuviø tarmiø garsus. Staliûno ir Dolbilovo teiginá, kad bûtent valdininkas Novikov buvo asimiliacijos ðalininkas, patvirtina ir tai, kad Novikov petys á petá dirbo su nekû- rybiðkuoju Kreèinskiu (Kreèinskis vykdë Novikovo nurodymus). Jiems abiem nerû- pëjo, kad lietuviams bûtø patogu skaityti diegiamu alfabetu. Jie taikësi prie rusø poþiûrio, stengësi, kad rusas su rusiðkos abëcëlës patirtimi jaustøsi jaukiau, maty- damas paraðyta lietuviðkai. Kreèinskis ir Novikov darë tai, kà Mikalojus I, pasak Uspenskio, buvo bandæs daryti su lenkø ortografija 1852 metais, t. y. tiesiog jà ignoruoti ir vietoj jos ádiegti rusiðkàjà. Paulius SUBAÈIUS (Vilnius): „Uþdraustos kalbos ir uþdrausti raðmenys: Antano Baranausko áþvalgos“. Subaèius stengësi geriau suprasti frazës Anei raðto, anei druko mum turët neduoda (ið Antano Baranausko poemos Kelionë Petaburkan) prasmæ, tam ið naujo analizavo sàvokø „raðtas“ bei „drukas“ vartosenà Baranausko tekstuose. Subaèius áþvelgë platesnæ – ne tik lietuviø kalbos ir lotyniðkø raðmenø, bet ir baþ- nyèios veikëjams aktualiø lingvistiniø draudimø (leidimø) – problematikà. Algimantas KATILIUS (Vilnius): „Knygneðiø draugijos: valstieèiø pilietinio sà- monëjimo dimensija“. Katilius vertino dviejø slaptø draugijø – „Sietyno“ ir „Arto- jo“ – veiklà (1895–1904) ir stengësi atkreipti dëmesá á valstieèiø savivokos klausi- mus. Ðias draugijas suorganizavæ Suvalkijos ûkininkai ar, tiksliau, „pusinteligen- èiai“, t. y. gimnazijos suole sëdëjæ þmonës. Prieita prie iðvados, kad abiejø draugijø veikloje knygneðystë ir knygø platinimas nebuvo svarbiausias tikslas, o labiau bûdas siekti platesniø tikslø. Tos draugijos këlusios valstieèiø sàmoningumà. Be kita ko, specialiai steigtos parduotuvës, kad bûtø galima uþmaskuoti knygø plati- nimà; tai ugdæ net ir lietuviø verslo ágûdþius. Silva POCYTË (Klaipëda): „Maþosios ir Didþiosios Lietuvos integracijos XIX amþiaus antroje pusëje klausimu – kultûrinis ir politinis aspektas“. Pocytë atkreipë dëmesá á ávairias pastangas kultûriðkai integruoti Rytø Prûsijos ir Didþiosios Lie- tuvos lietuvius. Be kita ko, maþlietuviai skolinæsi didlietuviø simbolius (Maironá, Pranà Vaièaitá, Èeslovà Sasnauskà). Didlietuviai skolinæsi Kristijonà Donelaitá (Do- nelaièio kûriniai Rusijoje buvo iðleisti oficialiai, tad ir mokytis raðto ið jo tekstø nebuvæ labai pavojinga). Jurgis Mikðas spausdinæs Nemuno sargà – antraðtë buvo lotyniðkosios antikvos formos, o tekstai viduje – gotikinës. Jis norëjæs, kad ir Lietu- vos þmonës skaitytø jo laikraðtá, kvietæs susivienyti „kalboje ir raðte“. Bet maþlie- tuviai lotyniðkomis raidëmis raðytus tekstus laikæ katalikiðkais, o didlietuviai go- tikinius – protestantiðkais, ir tai stabdæ kultûriná artëjimà. Taèiau Pocytë priëjo prie iðvados, kad politiðkai maþlietuvis nebuvæs lygiavertis nacionalinio judëjimo part- neris didlietuviui. Maþlietuviai rëmæ didlietuviø veiklà, bet skundæsi, esà tautiðkai nubudæ didlietuviai nekreipià dëmesio á maþlietuvius. Diskusijose buvo iðkeltas klausimas, ið kur atsirado terminai Maþoji Lietuva ir Didþioji Lietuva. Pocytë teigë, kad XIX amþiuje daþniausiai etninës grupës vadintos Prûsø lietuviais ir Maskoliø lietuviais. Tik Martynas Jankus Rytø Prûsijà vadinæs Maþàja Lietuva, tuo pabrëþdamas integraciná aspektà.

375 Tarptautinë konferencija 0 0 0 „Tautinis tapatumas ir kalba: 0 0 0 draudimo aplinkybës, pasekmës, 0 asmenybiø vaidmuo“0 0 0 Jurgita VENCKIENË (Vilnius): „Dvejopa XIX amþiaus pabaigos lietuviðkø laik- raðèiø ortografija“. Venckienë tyrë draudþiamosios periodikos ortografijos kodifika- vimo problemas. Iðkëlusi tikslà nustatyti, dël ko garsams [è] ir [ð] grafiðkai þymëti rinktasi arba , , arba <è>, <ð>, Venckienë iðanalizavo periodinius leidi- nius, leistus inteligentams ir valstieèiams: varpininkai leidæ Varpà ir Ûkininkà, sar- gininkai – Þinyèià ir Tëvynës Sargà. Paaiðkëjo, kad Varpe (inteligentams) lenkiðkieji raðmenys , buvæ pakeisti <è>, <ð> 1890 metais (Panèiai, ðvieselæ), o Ûki- ninke (valstieèiams) – tik po ketveriø metø, 1894-aisiais (baþnyèia, iðtikrujø). Panaðiai skirtingai elgæsi ir religinës krypties redaktoriai. Þinyèia („apðviestesniesiems lietu- viams“), pasirodþiusi 1900 metais, ið karto buvusi spausdinta be senøjø lenkiðkø raidþiø , (ginèyties, laikraðtis). Tëvynës Sargas sugráþæs prie <è>, <ð> tik pasirodþius Petro Kriauðaièio Lietuviðkos kalbos gramatikai 1901-aisiais. Taigi inte- ligentams leidþiami laikraðèiai anksèiau perëjæ prie „neáprastø“ raidþiø <è> ir <ð>, o valstieèiams sàmoningai paliktas tarsi pereinamasis metø kitø laikotarpis pri- prasti. Tad tuo periodu Venckienë siûlë áþvelgti buvusià dvejopà – inteligentø ir valstieèiø – laikraðèiø raðybà. Diskusijoje kelta mintis, kad labai panaðus tø paèiø raidþiø raðybos dvejinimas buvæs matomas ir Amerikos lietuviø laikraðèiuose, tik ten buvæ kitaip formuluoja- ma – knygø (atitiktø inteligentø) ir laikraðèiø (atitiktø valstieèiø) raðyba. Tik galu- tinis perëjimas prie <è> ir <ð> Amerikos laikraðèiuose vykæs gerokai vëliau, maþ- daug apie 1903–1904 metus, tad jau gerokai po Kriauðaièio gramatikos pasirodymo. Dþiuljeta MASKULIÛNIENË (Ðiauliai): „Knygneðystë kaip literatûrinës komuni- kacijos forma“. Maskuliûnienë lotyniðkø raðmenø draudimo laikotarpá analizavo literatûrinës terpës, skaitytojø bendrijos telkimosi poþiûriu. Buvæs labai paplitæs ne tik skaitymas sau, bet ir skaitymas balsu – skaitydavo labiausiai patyræs skaitovas. Didaktinë literatûra suformavo skaitytojà, kuris laukë gabenamø knygø, ið anksto jas prenumeravosi. Maskuliûnienë mano, kad tuo metu ágyvendinti Apðvietos tiks- lai – kaime atsiradæs knygos poreikis. Diskusijose keltas klausimas, ar literatûrinës terpës tyrimai nerodo, kaip forma- vosi ne raðomoji, bet ðnekamoji bendrinë kalba, t. y. ar balsu skaitantys skaitovai skaitë savo tarmëmis, ar stengësi laikytis besiformuojanèios raðomosios kalbos nor- mø, turimø prieð akis? Taèiau paaiðkëjo, kad nëra lengva uþèiuopti duomenø, rodanèiø lingvistinius ðnekamosios bendrinës kalbos formavimosi aspektus. Solveiga DAUGIRDAITË (Vilnius): „Moterø aukos prasmë XIX–XX amþiaus sà- vartoje“. Daugirdaitë teigë, kad spaudos draudimas veikæs kaip palanki aplinkybë atsirasti moterø groþinës literatûros kûrëjø plejadai (Þemaitei, Gabrielei Petkevièai- tei-Bitei, Ðatrijos Raganai). Kadangi raðymas nebuvæs pelningas darbas, net rizikin- gas, pajëgø trûkæ, moterø indëlis buvæs sutiktas palankiai ir joms netekæ susidurti su vyrø konkurencija. Þodis auka Daugirdaitei èia atrodo vartotinas bent dviem prasmëmis: 1) kaip raðytojø, atëjusiø á literatûrà spaudos draudimo laikotarpiu, pasiaukojamas darbas tëvynës labui (taip jos suvokusios savo raðymà ir visuome- ninæ veiklà; raðymas kaip saviraiðka ar malonumas neegzistavæs); 2) jø kûryboje

376 Archivum Lithuanicum 6 ryðki pasiaukojanti (visuomenei ar ðeimai) ar paaukota moteris (uþuojauta jai kaip patriarchalinës visuomenës aukai). Feministinës kritikos poþiûriu, pasiaukojusi (paaukota) moteris esanti màstymo ir literatûros stereotipas, ið kurio to meto litera- tûrai nepavykæ iðsiverþti. Tam tikra prasme Daugirdaitë atsiliepë á konferencijos pradþioje Staliûno keltà klausimà, ar lotyniðkø raðmenø draudimas tik trikdæs lietuviø kultûros raidà. Vie- nas ið galimø teigiamø draudimo rezultatø galás bûti moterø raðytos groþinës literatûros atsiradimas. Danguolë MIKULËNIENË (Vilnius): „Kazimiero Jauniaus lietuviø kalbos tarmiø apraðai“. Mikulënienë pristatë Kazimiero Jauniaus tarmiø klasifikacijà ir jo tarmiø apraðus. Jauniaus tarmiø apraðas apëmë tik tuometæ Kauno gubernijà, bet Jaunius netyrë kitø gubernijø lietuviø tarmiø. Eriks JÇKABSONS (Ryga): „Rusijos valdþios ávestas draudimas leidiniams loty- niðkais raðmenimis Latvijoje“. Jçkabsono praneðimas buvo tam tikra prasme pana- ðus á Millerio. Miller kalbëjo apie kirilikos raðmenø politikà, taikomà ukrainieèiams, baltarusiams, baðkirams, kazachams, lietuviams ir kt., o Jçkabsonas – latviams. Jânis Sproìis iki 1875 metø rengæs ir spausdinæs latviðkus kalendorius kirilikos raðmenimis latviams (latgaliams). Taèiau Vitebsko mokyklø kuratorius 1874-øjø pabaigoje skundæsis, kad tie kalendoriai labai maþai tepadëjæ rusø kalbos vartojimo ágûdþiams formuotis (jie platinti tik tarp mokiniø, o vyresni þmonës net nepaþinæ rusiðkø raidþiø), kad latgaliai negalëjæ gerai suprasti latviø (Vidþemës) dialekto, kurio pagrindu buvæ rengti kalendoriai, ir kad Sproìio leidiniai negalëjæ konkuruoti su Jelgavoje spausdintais latviø kalendoriais. Ið dalies dël nesëkmingo lietuviø katekizmø spausdinimo kirilika Vitebsko ðvietimo taryba atsisakiusi minties ana- logiðkus katekizmus rengti latgaliams. Jçkabsonas apþvelgë ir Latvijos lietuviø veiklà, susijusià su draudþiamos lite- ratûros platinimu. Ðtai Liepojoje grupë lietuviø studentø, vadovaujama Jono Biliû- no, 1894 metais ákûrusi knygø ir kitø spaudiniø bibliotekà. 1897-aisiais grupë uþ- mezgusi ryðius su socialdemokratais. Þandarai ið jos konfiskavo 650 egzemplioriø spaudiniø. Petras Tumasionis, tarnavæs Rusijos armijoje Liepojoje, 1897–1898 me- tais leido rankraðtiná lietuviðkà laikraðtá Vardas Katalikas (iðlikusiø jo egzemplioriø neþinoma). Theodore R. WEEKS (Carbondale, Illinois): „Jidið ir lietuviø kalba Rusijos impe- rijoje: oficiali politika dviejø ‘uþdraustø kalbø’ atþvilgiu, 1863–1913 metai“. Weeks teigë, kad nors lietuviø ir þydø socialinë, ekonominë padëtis buvusi labai skirtinga, taèiau Rusijos valdþios politika jø kalbø atþvilgiu 1863–1905 metais turinti ryðkiø panaðumø. Në viena kalba nebuvusi visai uþdrausta (lietuviai galëjæ spausdinti lietuviðkas knygas kirilika), bet abi buvusios apribotos. Lietuviø kalba nukentëjusi daugiau, bet labai suvarþytas buvæs ir jidið vartojimas. Nors jidið knygos spausdin- tos, taèiau uþdrausta leisti periodikà ir vartoti tà kalbà spektakliuose. Rusija sten- gusis riboti tas kalbas, kurias vartojusios, kaip ji supratusi, neraðtingos tautos (tad

377 Tarptautinë konferencija 0 0 0 „Tautinis tapatumas ir kalba: 0 0 0 draudimo aplinkybës, pasekmës, 0 asmenybiø vaidmuo“0 0 0 lietuviai ir þydai: lietuviø 1897 metais buvæ neraðtingø apie 63%, o þydø bent vyrai beveik visi raðtingi). Weeks pastebëjo, kad buvæs projektas uþdrausti jidið kalba ir knygas, o to drau- dimo iniciatorius kaþkoks Guroviè, pats þydas, atstovaujantis ir kai kuriems ki- tiems regiono þydams. Guroviè argumentavæs, kad ðnekamoji þydø kalba (t. y. jidið) esanti tik sudarkytas vokieèiø kalbos variantas ir visai neturinti reikðmës literatû- rai. Guroviè, kaip ir kai kurie kiti iðsilavinæ þydai, manæs þydams reikiant tik hebrajø kalbos, o hebrajiðki laikraðèiai Rusijos imperijoje XIX amþiaus antroje pusëje ir taip sàlygiðkai klestëjæ. Taèiau Peterburgo valdþia atmetusi Gurovièiaus praðymà, tik ne dël to, kad bûtø buvusi geros nuomonës apie jidið kalbà. Valdþia maniusi, esà jidið uþdraudimas paèios kalbos pozicijø bûtø nesusilpninæs, tik bûtø suprastas kaip kiðimasis á þydø religijos vidaus reikalus. To Rusijos imperija buvo linkusi vengti. XX amþiaus pradþioje Rusijos valdþia pripaþinusi, kad jos pastan- gos nepraktiðkos ir sukëlusios net nepageidautø padariniø. Jidið periodika Rusijos imperijoje imta spausdinti nuo 1903 metø, o lietuviðki tekstai lotyniðka abëcële – metais vëliau. Rimantas MIKNYS (Vilnius): „Spaudos draudimo lotyniðkais raðmenimis reikð- më lietuviø tautinio sàjûdþio politizavimuisi“. Miknys këlë klausimà, kaip lotynið- kø raidþiø draudimas veikë lietuviø politinius judëjimus. Jis pritarë Katiliaus áþval- goms apie „Sietyno“ ir „Artojo“ draugijø politizavimosi aspektus. Jau nuo pat 1863 metø sukilimo pralaimëjimo esà pastebëta, kad su lenkø politiniais judëjimais ne- verta susidëti, nes jie neperspektyvûs. 1895 metais Varpo aplinkoje iðkeliamas klau- simas dël santykio su Rusijos valdþia, raginama to santykio nepalikti pasyvaus. 1901 metais Povilas Viðinskis pirmà kartà pareiðkia, kad politinis tikslas yra laisva Lietuva ir kad pagrindinis to prieðas – Rusijos valdþia. Latviai ir estai gerokai vëlavo su politinëmis programomis. Jie tik 1904 metais sukûrë socialdemokratø programà, bet ir tai ji buvo tik kultûrinio (ne politinio) pobûdþio. Be to, latviai buvo nelinkæ bijoti Rusijos valdþios, jie labiau privengë baltvokieèiø. Spaudos draudimas lëmë, kad lietuviai draudþiamojoje spaudoje galëjæ laisvai diskutuoti politines problemas, o latviai, turëdami legalià Rusijos valdþios kontro- liuojamà (cenzûruojamà) spaudà, to daryti negalëjo. Latviø nepriklausomybës idëja pirmà kartà buvo suformuluota tik 1917 metais, po bolðevikø perversmo Rusijoje! Tad atsiliepdamas á Staliûno keltà klausimà dël pozityviø draudimo padariniø, Miknys pastebëjo, kad lotyniðkos spaudos draudimas, paskatinæs nelegalià spau- dà, galëjo pagreitinti politinës lietuviø savimonës brendimà.

* * * Tuo baigësi pirmoji konferencijos dalis ir pirmosios dvi konferencijos dienos. Treèioji diena buvo kiek kitokia. Ne tik dël to, kad tai antroji konferencijos dalis kitu pavadinimu: „Iððûkiai tautinio identiteto raidai: istorijos pamokos ir dabartis“, bet

378 Archivum Lithuanicum 6 ir todël, kad beveik visi pirmosios dalies praneðëjai iðvyko, atvyko kiti. Tad galima sakyti, kad treèiàjà dienà prasidëjo visai kita konferencija su kitais dalyviais – kalbëtojais ir klausytojais. Egidijus ALEKSANDRAVIÈIUS kalbëjo apie lietuviø bûdo traumas. Vienas ið dalykø, kuriuos Rusijos valdþia draudimais siekusi lietuviams ádiegti, esàs tebeið- likæs raidës kultas ir fetiðas, t. y. ne mintijimo bûdas, o pati forma – raidynas tapæs savivokos forma. Aleksandravièius kalbëjo ir apie tai, kad Rusijos valdþiai lietuvius ið dalies pavyko surusinti (depolonizuoti); pavyzdþiui, korupcija esantis pavergtos tautos þenklas, nors sovietinës priespaudos traumas Aleksandravièius laiko daug ryðkesnëmis. Antanas KULAKAUSKAS diskutavo apie akcentus – kiek kalba áeina á tapatumo sàvokà, bet ne ar áeina. Valstieèiai savæs kaip politinio vieneto nereflektavæ. Tad min- tis, kad sava kalba reikalinga, jiems buvusi ádiegta, ir ádiegta tiek, kiek pajëgæs vienas ar kitas kunigas. Kulakauskas mano, kad lotyniðkø raidþiø draudimas radikaliai ne- pakeitæs kalbos raidos, taèiau jà veikæs (sustiprëjæs antilenkiðkumas ir kt.). Leonidas DONSKIS, remdamasis Ðvietimà ir Romantizmà reflektuojanèiø moks- lininkø darbais, atkreipë dëmesá, kad Romantizmas Rytø Europai buvæs svarbesnis negu Vakarams. Vakarø Europos pamatai esàs Ðvietimas, bet Rytø ir Vidurio Eu- ropa esanti Romantizmo Europa. Vakarø Europoje populiariausias buvæs Volteras, kitoje Europoje – Herderis ir tautiðkumo idëja. Norminë kalba Donskiui atrodë Vakaruose atsiradusi Renesanso metu, o Vidurio Europos ðalyse – sukonstruota kalbininkø ir istorikø. Per diskusijas iðkelta mintis, kad ir Vakarø Europoje esama „romantiniø“ kalbø – airiø, katalonø, liuksemburgieèiø, ðkotø ir kt. Gintautas MAÞEIKIS kalbëjo apie þenklo ekstatikà, ekonomikà, pragmatikà ir tautiná lietuviø atgimimà. Jis apibûdino slavofilø Hilferdingo, Aleksejaus Chomia- kovo, Nikolajaus Danilevskio veiklà. Slavofilai manæ, kad lietuviai turá bûti litua- nizuoti remiantis rusø ortografija, kad lietuvius reikià apðviesti – tad jie vadovavæsi Ðvietimo idëjomis. Jiems atrodæ, kad pirma lietuvius geriausia padaryti lietuviais, o paskui juos bûtø galima paversti staèiatikiais. Jonas Juðka, Ivinskis, Tomas Þilins- kis, Mikuckis esà ásitraukæ á slavofiliðkà Lietuvos projektà. Maþeikis buvo vos ne vienintelis, dalyvavæs ir pirmojoje konferencijos dalyje, tad galëjo jas susieti. Jis akivaizdþiai parodë, kad raidþiø forma nesanti taip paprastai mechaniðkai pakeièiama. Ji yra labai svarbi ir ideologiðkai: ortografija tiesiogiai susijusi su ikonografija. Ðëtonas daþniausiai vaizduojamas kalbàs ne visai taisyk- linga (prasta) kalba. Þenklas esanti ta vieta, kur siela turinti nukakti, kad susitiktø su Dievu. Ortografija nebûtinai turinti bûti skaitoma, ji gali atlikti vien simbolinæ funkcijà. Galima Biblijà turëti ir ja dþiaugtis, bet jos neskaityti. Kitaip sakant, ide- ologiðkai svarbi ir raidës forma, ne tik turinys. Tokios Maþeikio mintys labai siejosi su Uspenskio teiginiais, kad carui Mikalojui I buvo ypaè svarbu ne tik diegti rusiðkas raides lenkø raðtijai, bet ir kuo grieþèiau laikytis rusø (ne lenkø) kalbos ortografijos dësniø, kitaip sakant, ikonografiná raðomosios lenkø kalbos vaizdà

379 Tarptautinë konferencija 0 0 0 „Tautinis tapatumas ir kalba: 0 0 0 draudimo aplinkybës, pasekmës, 0 asmenybiø vaidmuo“0 0 0 padaryti kuo rusiðkesná, kuo savesná ruso akiai. Panaðiai Maþeikio mintys susisiejo su Giedriaus Subaèiaus praneðimu, jog Kreèinskis stengæsis gana tiesmukai taikyti rusø ortografijos taisykles lietuviø kalbai, kad kaip grafinis simbolis lietuviø raðo- moji kalba atrodytø kuo rusiðkesnë. Dëmesá patraukë Sigitos KRANIAUSKIENËS sociologinis praneðimas apie ne- priklausomybës idëjà lietuviø autobiografijose. Pagal surinktas Lietuvos þmoniø ávairiø kartø autobiografijas autorë stengësi nustatyti, kaip kurios kartos þmonës interpretuoja Lietuvos nepriklausomybës idëjà. Ðtai gimæ 1910–1922 metais þmonës ið viso nepastebintys ankstesnës Lietuvos istorijos prieð savo kartà. Jiems istorija prasidedanti su jais paèiais ir su nepriklausoma Lietuva, jiems svarbûs vyresnieji broliai, bet ne tëvai – tëvai ateinà ne ið nepriklausomos Lietuvos. Jie pabrëþiantys patriotiná santyká su tëvyne. 1923–1944 metais gimæ þmonës pilni netikrumo, jau- èiama jø vertybiø sistemos maiðatis. Kai kurie ið jø stojæ á partijà, á komjaunimà, kad bûtø maþiau þalos jiems ir aplinkiniams. 1945–1957 metais gimæ savæs nesieja su nepriklausoma Lietuva, net patys ginèija savo teises á praëjusá (nepriklausomos Lietuvos) laikà. Toks kartø skyrimas pagal tam tikras dominuojanèias idëjas ateityje galbût galëtø bûti vaisingas ir tiriant kalbines autobiografijø autoriø paþiûras. Praneðimus dar skaitë Algimantas VALANTIEJUS, Stasys ÐIMAITIS, Tomas SO- DEIKA, Aldis GEDUTIS, Ramutis KARMALAVIÈIUS. Konferencija buvo átaigus, naujas idëjas generuojantis ávykis.

G IEDRIUS SUBAÈIUS Gauta 2004 m. birþelio 24 d. University of Illinois at Chicago Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures UH 1608, MC/306 601 S. Morgan St.0 Chicago IL 60607, U.S.A. el. p.: [email protected] 0 0 0

Lietuviø kalbos institutas 0 0 0 P. Vileiðio g. 50 0 0 LT–10308 Vilnius, Lietuva0 0 0 el. p.: [email protected] 0 0

380 Archivum Lithuanicum 6 Archivum Lithuanicum 6, 2004 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09371-4

Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ir santrumpos

1. Pagrindinë Archivum Lithuanicum kalba yra lietuviø, taèiau straipsniai skelbiami ir anglø, vokieèiø, lenkø bei rusø kalbomis. Citatas kitomis kalbomis galima pateikti dvejopai: a) jei citata yra ne lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, jà pagrindiniame tekste rekomenduojama pateikti iðverstà, o iðnaðoje – originalo kalba; b) jei citata yra lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, jos galima neversti. 2. Pageidautina, kad straipsniø, publikacijø, recenzijø, diskusijø, apþvalgø apimtis bûtø ne didesnë kaip vienas autorinis lankas (40 000 spaudos þenklø). Dël ilgesniø darbø reikia ið anksto tartis su redaktoriø kolegija. 3. Po straipsnio bûtina pateikti abëcëliná literatûros sàraðà. Po publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos literatûros sàraðas nesudaromas. 4. Straipsnio pabaigoje (po literatûros sàraðo) dedama santrauka. Jei straipsnis lietuvið- kas, santrauka gali bûti viena ið ðiø kalbø: anglø, vokieèiø, lenkø arba rusø. Jei straipsnis nelietuviðkas, tada pateikiama lietuviðka santrauka. Po publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos santrauka nepateikiama. 5. Po straipsnio, publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos autorius nurodo savo ástaigos (arba namø) bei elektroninio paðto adresà. Ðalia adreso redaktoriø kolegija priraðo datà, kada straipsnis gautas. 6. Plaèiau apie Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principus skaitykite ALt 1, 1999, 267–275. 7. ALt vartojamos santrumpos:

AFSt – Archiv der Franckeschen Stiftungen, LDK – Lietuvos Didþioji Kunigaikðtystë Halle/Saale (Francke’s ástaigø ar- LLTIB – Lietuviø literatûros ir tautosakos ins- chyvas Hallëje) tituto biblioteka BFSt – Bibliothek der Franckeschen Stiftun- LMAB – Lietuvos mokslø akademijos biblio- gen, Halle/Saale (Francke’s ástaigø teka biblioteka Hallëje) LNB – Lietuvos nacionalinë Martyno Maþ- bk – bendrinë kalba vydo biblioteka DL – Didþioji Lietuva LVIA – Lietuvos valstybës istorijos archyvas GStA PK – Geheimes Staatsarchiv Preußischer ML – Maþoji Lietuva Kulturbesitz, Berlin (Prûsijos kultû- RS – Rankraðèiø skyrius ros paveldo Slaptasis valstybinis ar- RSS – Retø spaudiniø skyrius chyvas Berlyne) sk – standartinë kalba HAB – Herzog August Bibliothek, Wolfen- VUB – Vilniaus universiteto biblioteka büttel (Hercogo Augusto biblioteka Wolfenbüttelyje)

381 Archivum Lithuanicum tekstø rengimo 0 0 0 principai ir santrumpos 0 0 0 8. Rekomenduojamos ALt áprastesniø leidiniø santrumpos1:

ABSl – Acta Baltico-Slavica, Biaùystok, Warszawa, raµchitas per Ian¼ Bretkun¼ Labguwos Ple- 1964–. bona. 1580. (Faksimilinis leidimas: NA- ALL – Acta linguistica Lithuanica, Vilnius, 1999–. VIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ ALt – Archivum Lithuanicum, Vilnius, Wiesbaden, Lieµ¸uwÓ perraµchitas per Jan¼ Bretkun¼ Lab- 1999–. guwos plebona 1580. DAS NEUE TESTA- AM [=PPB]– Altpreußische Monatsschrift 4–20 [=Preußi- MENT in die litauische Sprache übersetzt sche Provinzial-Blätter 70–86], 1864–1883. von Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580. APh – Archivum Philologicum, Kaunas, 1930– Faksimile der Handschrift, Band 7 und 8, La- 1939. biau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen Dieter Ran- BALt – Bibliotheca Archivi Lithuanici, Vilnius, ge, Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Serie 2001–. VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, Band BB – BIBLIA tatai eµti Wiµsas Schwentas Raµch- 1.7, Paderborn, München, Wien, Zürich: Fer- tas, Lietuwiµchkai pergulditas per Jan¼ dinand Schöningh, 1991.) Bretkun¼ Lietuwos Plebon¼ Karalia[u]cziu- BP I – [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA Tatai eµti ie. 1590. (Rankraðtis saugomas GStA PK: Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu XX. HA, nr. 44–51; Bretkûno Biblijos faksi- / µakamuiu Baánic¸oie Krikµchc¸ioniµch- milinius ir kritinius leidimus þr. toliau.) koie / n¾g Aduento ik Wœliku. Per Iana BGD – [Jonas Bretkûnas,] Gieµmes Duchaunas / Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliauc¸iuie iµch Wokiµchka ing Lietuwiµchka lieáuwi / Pruµ¾µu. Iµµpaude Karaliauc¸iuie Iurgis per nekurius Plebonus Hercegiµtes Pruµu / Oµterbergeras. M¿ta Pono 1591. pergulditas. Iµµpauµtas Karaliauc¸uie / per BP II – [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA tatai eµti Iurgi Oµterbergera 1589. (Kritinis leidimas: Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euange- Jonas Bretkûnas, Giesmes Duchaunas ir kitos liu / µakamuiu Baánic¸oie Krikµchc¸ioniµch- 1589 metø liturginës knygos. Tekstai ir jø koie / n¾g W¿liku ik Aduento. Per Iana ðaltiniai, parengë Guido Michelini, Vilnius: Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliauc¸iuie Baltos lankos, 2001, 19–155.) Pruµ¾µu. Iµµpauµta Karaliauc¸iuie / Iurgio BK – [Robertas Belarminas,] TRUMPAS MOKS- Oµterbergero. M¿ta Pono 1591. ÙO KRIKSCIONISZKO SURINKIMAS, BPs – [Jonas Bretkûnas,] PSALTERAS ING Nuog Roberto Bellårmino Kårdynoùo på- LIETVWISCHKÉ LIESZVWÊ pergulditas råúitas. VILN¯ Typis Acad: Societatis IE- Jano Bretkuno. Labguwos plebono Metuµ¼ SU, Anno 1677. Chriµtaus 1580. (Faksimilinis leidimas: BKO – [Jonas Bretkûnas,] KOLLECTAS Alba PSALTERAS ING LIETVWISCHKÉ LIE- Paµpalitas Maldas / praµtaµ¾ Nedeliaµu ir SZVWÊ pergulditas Jano Bretkuno. Labguwos did¸oµu Schwenteµu / per wiµµus m¿tus plebono Metuµ¼ Chriµtaus 1580. PSALTER in Hercegiµteie Pruµu giedamas / iµch Wo- DIE LITAUISCHE SPRACHE übersetzt von kiµchko lieáuwio / ing Lietuwiµchka pergul- Johann Bretke, Pastor zu Labiau Im Jahre ditas / Per Jana Bretkuna. M. D. LXXXIX. Christi 1580, Faksimile der Handschrift, [1589]. (Kritinis leidimas: Jonas Bretkûnas, Band 6, Labiau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø litur- Dieter Range, Friedrich Scholz, Biblia Sla- ginës knygos. Tekstai ir jø ðaltiniai, parengë vica. Serie VI: Supplementum: Biblia Lithu- Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos, anica, Band 1.6, Paderborn, München, Wien, 2001, 225–254.) Zürich: Ferdinand Schöningh, 1991. Kriti- BKA – [Jonas Bretkûnas,] Kancionalas nekuru nis leidimas: Textkritische Edition der Über- Gieµmiu / Baánic¸ioie Diewa / ant did¸iun setzung des Psalters in die Litauische Spra- Schwenc¸iun µ¿nu budu giedamuiu. Iµµpauµ- che von Johannes Bretke, Pastor zu Labiau und tas Karaliauc¸uie / per Gurgi Oµterbergera. Königsberg i. Pr., nach der Handschrift aus 1589. (Kritinis leidimas: Jonas Bretkûnas, dem Jahre 1580 und der überarbeiteten Fas- Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø litur- sung dieses Psalters von Johannes Rehsa, Pa- ginës knygos. Tekstai ir jø ðaltiniai, parengë stor zu Königsberg i. Pr., nach dem Druck aus Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos, dem Jahre 1625 nebst der Übersetzung des 2001, 163–224.) Psalters in die deutsche Sprache von Martin Blt – Baltistica, Vilnius, 1966–. Luther nach der Ausgabe aus dem Jahre 1545, BNT – [Jonas Bretkûnas,] NAVIAS TESTA- unter Mitarbeit von Friedemann Kluge, mit MENTAS. Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ per- eine Einleitung versehen und herausgegeben

1 Kituose ALt tomuose sàraðas bus pildo- liografiniø apraðø, neaiðkinti bibliotekø ir mas. Vartojant ðias santrumpas, iðnaðose archyvø pavadinimø. ir literatûros sàraðe galima nepateikti bib-

382 Archivum Lithuanicum 6 von Friedrich Scholz, Biblia Slavica, he- DaMLL – [Simonas Daukantas, Maþasis lenkø–lietu- rausgegeben von Hans Rothe und Friedrich viø kalbø þodynas, po 1838.] (Rankraðtis sau- Scholz, unter Mitarbeit von Christian Han- gomas LLTIB RS: f. 1 – 13.) nick und Ludger Udolph, Serie VI: Supple- KDG – [Kazimieras Kristupas Daukða,] W imiæ JE- mentum: Biblia Lithuanica, Reihe 2: Edi- GO Wiecznego. Krótka Grammatyka jæzy- tionsbände, Band 6, Paderborn, München, ka litewskiego po polsku wyùoýona przez Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 2002.) Kazimierza Krzysztofa Daukszæ. Trumpa BrþA I – Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø Kalbmoksùea lieýuvio lietuviðko (l¿ýuvó

lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., l¿tuviðko) lienkiðkaj iðguldita pear Kaz’Ç biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos (Kazimier’Ç) – Kris’u (Kriðtap’Ç) Daukði 1. XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultû- [b. d.]. (Rankraðtis saugomas VUB RS: ros fondas, 11960; Vilnius: Sietynas, 21990. f. 119 – 516.) (Santrumpa KDGli þymi lietu- BrþA II – Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø viðkà variantà, o KDGle – lenkiðkà.) lietuviø raðytojø raðiusiø prieð 1865 m. bio- KDÞ – [Kazimieras Kristupas Daukða, Lietuviø– grafijos bibliografijos ir biobibliografijos 2. lenkø kalbø þodynas, apie 1836–1844.] XVIII–XIX amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros (Rankraðtis saugomas Poznanës Adomo fondas, 11963; Vilnius: Sietynas, 21990. Mickevièiaus universiteto centrinëje biblio- BrþA III – Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø tekoje: 2230 bei Poznanës Adomo Mickevi- lietuviø raðytojø raðiusiø prieð 1865 m. bio- èiaus universiteto Meno istorijos skyriaus grafijos bibliografijos ir biobibliografijos 3. bibliotekoje, be signatûros.) XIX amþius, Èikaga: JAV LB kultûros fon- DK – [Mikalojus Daukða,] KATHECHISMAS das, 11965; Vilnius: Sietynas, 21990. ARBA MOKSÙAS KIEKWIENAM KRIKS- C–CLAVIS GERMANICO-LITHVANA. (Rank- ZCZIONII PRIWALVS. PARASZITAS PER raðtis saugomas LMAB RS: f. 137 13–14; D. IAKVBA LEDESMA Theologa Societatis faksimilinis leidimas: Clavis Germanico- IESV. I†gulditas i† Li²†uvio L±nkiáko ing Lithvana. Rankraðtinis XVII amþiaus vokie- Lietuwiáka per Kuniga Mikaùoiu Daugáa èiø–lietuviø kalbø þodynas I–IV, parengë Kånonika ¨emaic¸iu. I†µpåuµtas Wilniuie Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslo ir en- Met¾µ² v‡gimimo Wieápaties 1595. (Kriti- ciklopedijø leidykla, 1995–1997.) nis leidimas: Ernst Sittig, Der polnische Ka- ChNTf – Czesùaw Kudzinowski, Biblia Litewska Chy- techismus des Ledesma und die litauischen liñskiego. Nowy Testament 1. Fotokopie, Katechismen des Daugßa und des Anonymus Poznañ: Wydawnictwo naukowe uniwersy- vom Jahre 1605 nach den Krakauer Origina- tetu im. Adama Mickiewicza, 1984. len und Wolters Neudruck interlinear heraus- gegeben, Göttingen: Vandenhoeck & Rup- ChNTt – Czesùaw Kudzinowski, Jan Otræbski, Biblia recht, 1929; faksimilinis leidimas: Mikalo- Litewska Chyliñskiego. Nowy Testament 2. jaus Daukðos 1595 metø Katekizmas. Kate- Tekst, Poznañ: Zakùad narodowy im. Osso- chismus von Mikalojus Daukða vom Jahre liñskich we Wrocùawiu, 1958. 1595, parengë Vida Jakðtienë, Jonas Palio- ChNTi – Czesùaw Kudzinowski, Biblia Litewska Chy- nis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidyk- liñskiego. Nowy Testament 3. Indeks, Poz- la, 1995.) nañ: Pañstwowe wydawnictwo – oddziaù DLKG – Dabartinës lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: w Poznaniu, 1964. Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1994. ChST – [Samuelis Boguslavas Chylinskis,] BIBLIA DLKÞ1, 2, 3, 4 – Dabartinës lietuviø kalbos þodynas, Vilnius: tatey ira Rasztas Szwætas seno ir naujo Valstybinë politinës ir mokslinës literatû- TESTAMENTA. Pirmà kartà dabar pergul- ros leidykla, 11954; Mintis, 21972; Mokslo ir dytas Lietuwiszkañ lieêuwiñ. uêmarioµe. enciklopedijø leidykla, 31993; Mokslo ir en- nog Samuelies Baguslawo CHylinska. Lie- ciklopedijø leidybos institutas, 42000. tuwniko. ó nakùodu Diewo-baymos Kara- DP – [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHOLIC- listes Anglios, uê karalawima Jo Milistos KA. Tåi eµt: I†guldimas Ewangeliu kiekwie- Karalaus, KAROLO ANTROIA. (Spausdin- nos Nedelos ir áw²tes per wiµµss metss, Per ta Senojo Testamento dalis, Londonas: Ksniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka E. Teiloro spaustuvë, 1660–1662.) Médnik³ / i‡ ùµkiáko pergûldita. Su walå ir ÈlG – Juozas Èiulda, Trumpi samprotavimai apie daùóidimu wîreuµiui³. W Wilniui / Dru- þemaièiø kalbos gramatikos taisykles. LAIS 6, kórnioi Akadêmios SOCIETATIS IESV, parengë Giedrius Subaèius, Vilnius: Mokslo A.D. 1599. (Fotografuotinis leidimas: Dauk- ir enciklopedijø leidykla, 1993. ðos Postilë [parengë Mykolas Birþiðka], DaDLL – [Simonas Daukantas,] Simono Daukanto rað- Kaunas: Lietuvos Universiteto leidinys, tai. Didysis lenkø–lietuviø kalbø þodynas 1– 1926; faksimilinis leidimas: Mikalojaus 3, parengë Giedrius Subaèius, Vilnius: Daukðos 1599 metø POSTILË ir jos ðaltiniai, Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1993– parengë Jonas Palionis, Vilnius: Baltos lan- 1996. kos, 2000.)

383 Archivum Lithuanicum tekstø rengimo 0 0 0 principai ir santrumpos 0 0 0 E – [Baltramiejus Vilentas,] ENCHIRIDION. niem µtåráych. [...] w WILNIE. W Drukåniey Catechiµmas / maáas d¿l paµpalitu Plebonu Akademiey SOC. IESV Roku / 1647. (Ir kiti ir Ko¸nadiju / Wokiµchku lieáuwiu pa- leidimai.) raµchits per Daktara Martina Luthera. O KI-S – Czesùaw Kudzinowski, Indeks-sùownik do iµch Wokiµchka lieáuwia ant Lietuwiµchka „Daukðos Postilë“ 1(A–N), 2(O–Þ), Poznañ: pilnai ir wiernai pergulditas / per Baltra- Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. mieju Willentha Plebona Karalauc¸uie ant Adama Mickiewicza, 1977. Schteindama. Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per Klb – Kalbotyra, Vilnius, 1958–. Iurgi Oµterbergera / Metu Diewa M. D. KlC – [Danielius Kleinas,] M. DANIELIS KLEINII LXXIX [1579]. COMPENDIUM LITVANICO-GERMANI- EE – [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei CUM, Oder Kurãe und ganã deutliche Epiµtolas / Nedeliu ir µchwentuju dienoµu Anf÷hrung ¸ur Littauiµchen Sprache / wie µkaitomoµias / Baánic¸oµu Chrikµc¸oniµch- man recht Littauiµch leµen / µchreiben und koµu / pilnai ir wiernai pergulditas ant Lie- reden µol. Cum Privilegio S. R. M. Pol. et Se- tuwiµchka S¸od¸ia / per Baltramieju Wil- ren. Elect. Brandenb. Kænigsberg / Gedruckt lenta / Plebona Karalauc¸ui ant Schtein- und verlegt durch Iohann Reuµnern / M. DC. dama. Priegtam / ant gala priedeta jra LIV. [1654]. (Faksimilinis leidimas: Pirmoji Hiµtoria apie muka ir µmerti Wieµchpaties lietuviø kalbos gramatika. 1653 metai, atsa- muµu Ieµaus Chriµtaus pagal kieturiu kingasis redaktorius J[onas] Kruopas, Vil- Euangeliµtu. Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per nius: Valstybinë politinës ir mokslinës lite- Iurgi Oµterbergera / Metu M. D. LXXIX. ratûros leidykla, 1957, 65–272.) [1579]. KlG – [Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Litva- G–graikiðkas Naujasis Testamentas (Nestle- nica Mandato & Autoritate SERENISSIMI Aland, Novum Testamentum Graece et Lati- ELECTORIS BRANDENBURGICI adorna- ne, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, ta, & pr¿vió Cenµuró primam in lucem edi- 31994.) ta ä M. DANIELE Klein / Paµtore Tilµ. Litv. GG – [Simonas Grosas,] KAÙBRIEDA LEÝUWE Pr¿miµµa eµt ad Lectorem Pr¿fatio non mi- ÝEMAYTYSZKA SURIEDITA PAR KUNE- nas utilis, quäm neceµµaria. [...] REGIO- GA SYMONA GROSSA DEFINITORIU ZO- MONTI, Typis & µumptibus JOHANNIS KANA S. PRONCYSZKAUS KUNEGU REUSNERI, ANNO crisogon%aV cIš. Išc. LI- BERNADINU METUSY 1835. (Rankraðtis II. [1653]. (Faksimilinis leidimas: Pirmoji saugomas LMAB RS: f. 29 – 822.) lietuviø kalbos gramatika. 1653 metai, atsa- GiNI – [Juozapas Arnulfas Giedraitis,] NAUJAS kingasis redaktorius J[onas] Kruopas, Vil- ISTATIMAS JEZAUS CHRISTAUS WIES- nius: Valstybinë politinës ir mokslinës lite- ZPATIES MUSU LIETUWISZKU LEÝU- ratûros leidykla, 1957, 275–394.) WIU ISZGULDITAS PAR JOZAPA ARNUL- KlNG – [Danielius Kleinas,] SÑn tò Qeò. Neu Lit- PA KUNIGAYKSZTI GIEDRAYTI WISKU- tauµches / verbeµµert=und mit vielen neuen PA ÝIEMAYCIU, ÝENKLINIKA S. STANIS- Liedern vermehretes Geµangbuch / Nebµt ei- LOWO, ISZSPAUSTAS PAS KUNIGUS nem µehr n÷ãlichen / nie ausgegangenen Ge- MISSIONORIUS WILNIUJE 1816. betb÷chlein / Auch einer Teutµchen / hoch- GK1, 2, 3 – Gimtoji kalba, Kaunas, 11933–1941; Èikaga, nætig=unterrichtlicher Vorrede an den 21958–1968; Vilnius, 31990–. Leµer. NAUJOS GIESMJU KNYGOS, Kur- HÞ – [Fryderichas Vilhelmas Hakas,] VOCABV- roµe µénos Gieµmes µu pritårimu wiµµû LARIVM LITTHVANICO-GERMANICVM, Ba‡ny-c¸os Mokitoju per muµu Lietuwa yra ET GERMANICO-LITTHVANICVM, Darin pagérintos / O nåujos grå‡os Gieµmes pri- alle im Neuen Teµtament und Pµalter befind- dëtos. Taipajeg MALDU KNYGELES di- liche Wærter nach dem Alphabeth enthalten d‡auµey Bå¸nyc¸oµe wartojamos / Su labay µind; Nebµt Einem Anhang einer kurãgefaá- priwålingu Pirm=pamokinnimu ßias Kny- ten Litthauiµchen GRAMMATIC Ausgeferti- geles µkaitanc¸uju / Patogiey µuguldytos ir get von Friederich Wilhelm Haack / S.S. iúd¾tos. KARALAUCZUJE Iúµpaude µawo Theol. Cultore, ¸ur ¨eit Docente im Lit- iµµirådimais PRIDRIKIS REUSNERIS Mé- thauiµchen Seminario ¸u Halle. HALLE, t¾µe M. DC. LXVI. (Taip pat 1667 metø.) Druckts Stephanus Orban, Univerµ. Buchdr. KN – KNIGA Noba¸niµtes Krikúãioniµ¸kos / Ant [1730]. gårbos Diewuy TRAYCEY Szwentoy Wiena- IF – Indogermanische Forschungen, Straßburg, tijam: Ant wartoimå Bå‡nicioms dides Kuni- 1892–1916, Berlin, 1917–. giµtes Lietuwos iáduotå. KIEDAYNISE, JE – [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLS- DRVKAWOIA, IOCHIMAS IVRGIS RHE- KIE Y LITEWSKIE TAK NIEdêielne iåko y TAS, Meatu Ponå, 1653. wµzytkich Swi±t, ktore w Koúãiele Katho- Kvl I – [Frydrichas Kurðaitis,] WÖRTERBUCH lickim, wedùug Rzymskiego porz±dku DER LITTAUISCHEN SPRACHE VON przez caùy rok czytåi±. Wydåne za dozwole- FRIEDRICH KURSCHAT [...], ERSTER

384 Archivum Lithuanicum 6 THEIL: DEUTSCH-LITTAUISCHES WÖR- und des Anonymus vom Jahre 1605 nach den TERBUCH. HALLE, VERLAG DER BUCH- Krakauer Originalen und Wolters Neudruck HANDLUNG DES WAISENHAUSES, 1870. interlinear herausgegeben, Göttingen: Van- Kvl II– [Frydrichas Kurðaitis,] WÖRTERBUCH denhoeck & Ruprecht, 1929.) DER LITTAUISCHEN SPRACHE VON LKA – Lietuviø kalbos atlasas I. Leksika, Vilnius: FRIEDRICH KURSCHAT [...], ERSTER Mokslas, 1977; II. Fonetika, Vilnius: Moks- THEIL: DEUTSCH-LITTAUISCHES WÖR- las, 1982; III. Morfologija, Vilnius: Mokslas, TERBUCH, Zweiter Band L–Z. HALLE, 1991. VERLAG DER BUCHHANDLUNG DES LKE – Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Ka- WAISENHAUSES, 1874. zys Morkûnas, Algirdas Sabaliauskas, Vin- Klv – [Frydrichas Kurðaitis,] LITTAUISCH- cas Urbutis, Adelë Valeckienë, Aleksandras DEUTSCHES WÖRTERBUCH VON FRIED- Vanagas, Lietuviø kalbos enciklopedija, pa- RICH KURSCHAT [...] Halle A. S., Verlag rengë Kazys Morkûnas, redagavo Vytautas der Buchhandlung des Waisenhauses, 1883. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø KZ – Zeitschrift für vergleichende Sprachfors- leidybos institutas, 1999. chung auf dem Gebiete der indogermanischen LKG – Lietuviø kalbos gramatika I–III, Vilnius: Min- Sprachen (nuo 1988 metø eina pavadinimu tis, Mokslas, 1965–1976. Historische Sprachforschung), Berlin, 1852– LKK – Lietuviø kalbotyros klausimai (nuo 1999 metø 1885; Gütersloh, 1887–1907; Göttingen, eina pavadinimu Acta linguistica Lithuani- 1907–. ca), Vilnius, 1957–. L – Lutherio Biblija (Kritinis leidimas: Martin LKÞ – Lietuviø kalbos þodynas I–XX, Vilnius: Vals- Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe. Die tybinë politinës ir mokslinës literatûros Deutsche Bibel 1–12, Weimar: Hermann leidykla; Mintis; Mokslas; Mokslo ir encik- Böhlaus Nachfolger, 1906–1961.) lopedijø leidykla; Mokslo ir enciklopedijø LAIS – Lietuviø Atgimimo istorijos studijos, Vil- leidybos institutas; Lietuviø kalbos instituto nius, 1990–. leidykla, 1956–2002. LB I –Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos LKÞ1 – Lietuviø kalbos þodynas I–II, Vilnius, Kau- lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis, nas: Valstybinë enciklopedijø ir mokslo 1969. literatûros leidykla, 1941–1947. LB II(1) –Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos LLICh – Lietuviø literatûros istoriografijos chresto- lietuviø kalba 2. 1862–1904 1(A–P), Vilnius: matija (iki 1940 m.), parengë Leonas Ginei- Mintis, 1985. tis, Vilnius: Vaga, 1988, LB II(2) –Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos LMAD – Lietuvos TSR mokslø akademijos darbai, Vil- lietuviø kalba 2. 1862–1904 2(R–Þ), Vilnius: nius, 1955–1989. Mintis, 1988. LT – Lietuviø tauta, Vilnius, 1907–1936. LBP – Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos Lt – Lituanistica, Vilnius, 1990–. lietuviø kalba 1. 1547–1861 (Papildymai), MG – [Kristijonas Gotlybas Milkus,] Anfangs= Vilnius: Mintis, 1990. Gr÷nde einer Littauiµchen Sprach=Lehre, LEW – Ernst Fraenkel, Litauisches etymologisches worinn ¸war die von dem j÷ngern Ruhig Wörterbuch I–II, Heidelberg: Carl Winter ehemals herausgegebene Grammatik ¸um Universitätsverlag; Göttingen: Vandenho- Grunde gelegt, aber mit µtarken ¨uµÕãen eck & Ruprecht, 1955–1962. und neuen Ausarbeitungen verbeµµert und Lex – LEXICON LITHUANICUM. (Rankraðtis vermehrt worden von Chriµtian Gottlieb saugomas LMAB RS: f. 137 – 10; faksimili- Mielcke, Cantor in Pillckallen, Kænigsberg, nis leidimas: Lexicon Lithuanicum. Rankrað- 1800. Druck und Verlag der Hartungµchen tinis XVII a. vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas, Hofbuchdruckerey. parengë Vincentas Drotvinas, Vilnius: MK – Mûsø kalba (1968–1970 metais ëjo pavadi- Mokslas, 1987.) nimu Lietuviø kalbos sekcijos sàsiuvinis), LgB – Linguistica Baltica, Warszawa, 1992–1993; Vilnius, 1968–1989. Kraków, 1994–. MP – Poµtilla LIETVWISZKA Tåtåy eµt / I†guldi- LiK – Literatûra ir kalba, Vilnius, 1956–1995. mas pråµtås Ewångeliu ant ko†nos Nede- LK – KATHECHISMAS ARBA PAMOKIMAS lios ir S¸wentes per wiµus metus / kurios WIENAM KVRIAMGI KRIKSCZONIVY pågal buda µenå Bå†nic‡ioy Diewå eµt µkåi- REYKIAMAS. PARASZITAS Nuog D. IO- tomas. [...] WILNIVY / Per Iokub± Mor- KVBO LEDESMOS Theologo Soc: IESV. E kun± / [...] Metuoµe Diewa / 1600. pergulditas Lietuwiákay / ir Vntrnkårt iá- MS – Mûsø senovë, Kaunas, 1921–1922, 1937– µpåuµtas WILNIVY Drukôrnioy Acadêmios 1939. SOCIETATIS IESV, Met¾µu v‡gimimo Wie- MÞ – [Kristijonas Gotlybas Milkus,] Littauiµch= ápatés / 1605. (Kritinis leidimas: Ernst Sit- deutµches und Deutµch=littauiµches Wær- tig, Der polnische Katechismus des Ledesma ter=Buch, worinn das vom Pfarrer Ruhig ¸u und die litauischen Katechismen des Daugßa Walterkehmen ehemals heraus gegebene

385 Archivum Lithuanicum tekstø rengimo 0 0 0 principai ir santrumpos 0 0 0 ¸war ¸um Grunde gelegt, aber mit µehr vie- tuoµe nuog Uµzgimima JEZUSA P. 1753. len Wærtern, Redens=Arten und Spr÷chwær- WILNIUY Drukarnie J. K. M. Kunigu Fran- tern ¸ur HÕlfte vermehret und verbeµµert ciµzkonu. worden von Chriµtian Gottlieb Mielcke, OG – [Gotfrydas Ostermejeris,] Neue Littauiµche Cantor in Pillckallen [...], Kænigsberg, 1800. Grammatik ans Licht geµtellt von Gottfried Im Druck und Verlag der Hartungµchen Oµtermeyer, der Trempenµchen Gemeine Hofbuchdruckerey. (Santrumpa MÞlv þymi Paµtore Seniore und der Kæniglich=Deu- lietuviø–vokieèiø, o MÞvl – vokieèiø–lietu- tµchen Geµellµchaft ¸u Kænigsberg Ehren= viø kalbø dalá.) Mitglied. Kænigsberg, 1791. gedruckt bey MÞlv –þr. MÞ. G. E. Hartung, Kænigl. Preuá. Hofbuchdruc- MÞvl –þr. MÞ. ker und BuchhÕndler. MþG I – [Martynas Maþvydas,] Geµmes Chrikµc¸o- PB – Ponto-Baltica, Milano, 1981–. niskas gedomas Baánic¸oµu per Aduenta ir PÞ – [Dionizas Poðka,] SÙOWNIK Iæzyka Litew- Kaledas ik Gramnic¸u. Iµch µpauµtas Kara- skiego, Polskiego i Ùacinskiego 1–2 [1825– lauc¸ui n¾g Iona Daubmana Metu Diewa / 1830]. (Rankraðtis saugomas LLTIB RS: M.D.LXVI. (Kritinis leidimas: Guido Mi- f. 1 – 888, 889.) chelini, Martyno Maþvydo raðtai ir jø ðalti- RBl – Res Balticae, Pisa, 1995–. niai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidy- RG – [Paulius Frydrichas Ruigys,] Anfangs- bos institutas, 2000, 211–304.) gr÷nde einer Littauiµchen Grammatick, in MþG II – [Martynas Maþvydas,] GESMES Chrikµ- ihrem nat÷rlichen ¨uµammenhange entwor- c¸oniµkas gedomas baánic¸oµu per Welikas fen von Paul Friedrich Ruhig, der Gottesge- ir Sekminias ik Aduenta. Iµchµpauµtas Kara- lahrtheit Befliµµenen, ¸ur ¨eit Docenten im lauc¸ui / n¾g Iona Daubmana. Metu Die- littauiµchen Seminario ¸u Kænigsberg. Kæ- wa / M. D. LXX. Soli Deo Gloria. (Kritinis nigsberg, druckts und verlegts Johann Hein- leidimas: Guido Michelini, Martyno Maþvy- rich Hartung, 1747. do raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir RgB – [Pilypas Ruigys,] Betrachtung der Lit- enciklopedijø leidybos institutas, 2000, tauiµchen Sprache, in ihrem Urµprunge, 305–654.) Weµen und Eigenµchaften; [...] von Philipp MþK – [Martynas Maþvydas,] CATECHISMVSA Ruhig, Pfarrern und Seniore ¸u Walter- PRAµty S¸adei, Makµlas µkaitima raµchta yr kehmen, im Hauptamt Inµterburg. Kæ- gieµmes del krikµc¸ianiµtes bei del berneliu nigsberg, druckts und verlegts Johann iaunu nauiey µugulditas KARALIAVCZVI Heinrich Hartung, 1745. (Faksimilinis VIII. dena Meneµes Sauµia, Metu vágimima leidimas: Pilypas Ruigys, Lietuviø kalbos Diewa. M. D. XLVII. Soli Deo gloria. (Kriti- kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, pa- nis leidimas: Guido Michelini, Martyno rengë Vytautas Jurgutis, Valerija Vilno- Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: Moks- nytë, Vilnius: Vaga, 1986, 19–164.) lo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000, RgM – [Pilypas Ruigys,] MELETEMA, é re ipµa, 61–139.) Autoribus variis, atq[ue] experientia, µiµtens MþP – [Martynas Maþvydas,] PARAPHRASIS, LINGVAM Lituanicam µvaµu Doctrinó ex- permanitina poteraus malda / per Martina cellentisµimorum qvorundam Fautorum, Moµwida iµchguldita. (Pirmà kartà publi- luci publica’ datum ä Philippo Ruhigio, kuotas: [Jonas Bretkûnas,] Gieµmes Duchau- Inµterb. Pruµµo, Eccleµi¿’ Walterkemenµis nas / iµch Wokiµchka ing Lietuwiµchka lieá- in Diµtrictu Inµterburgenµi Paµtore Ger- uwi / per nekurius Plebonus Hercegiµtes manico-Lituanico. Anno QVo LItVanVs Pruµu / pergulditas. Iµµpauµtas Karaliau- gaVDens naCtVs fVIt BIbLIa prIMa. c¸uie / per Iurgi Oµterbergera 1589. Kritinis [1735]. (Rankraðtis saugomas Kazio leidimas: Guido Michelini, Martyno Maþvy- Varnelio kolekcijoje Vilniuje. Faksimili- do raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir nis leidimas: Pilypas Ruigys, Lietuviø enciklopedijø leidybos institutas, 2000, kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, 197–210.) parengë Vytautas Jurgutis, Valerija Vil- OB – [Mykolas Olðevskis,] BROMA ATWERTA nonytë, Vilnius: Vaga, 1986, 165–322.) Ing WIECZNASTI, PAR Atminima paµkuti- RPs – [Jonas Rëza,] Der Pµalter Davids Deutµch niu dayktu. Su µpaµabays Diµponawojma vnd Littawiµch. PSALTERAS DOWIDO mirµztanciu, ant úãiesliwa µmercia. Su VVOKISCHKAI BEI LIETUWISCHKAI. Ka- µpaµabays ratawojma duµiu Ciúãiu kientanciu. raliauãoje Pruµµu per Lorinãu Segebadu / Teypogi ape kitus Artykuùus Wieros Szwætos, M¿toµµa Chriµtaus 1625. (Kritinis leidimas: µu trumpays pamokµùays, ir prikùodays, iß pa- Textkritische Edition der Übersetzung des woýniu Authoriu iµzrinktays. Par Kuniga MI- Psalters in die Litauische Sprache von Johan- KOÙA OLSZEWSKI Theologa Abµoluta Ka- nes Bretke, Pastor zu Labiau und Königsberg i. nawnika Regularna BB. MM. de p¿nitentia; Pr., nach der Handschrift aus dem Jahre 1580 µu Medytacyomis ant cieùos Nedieles. Me- und der überarbeiteten Fassung dieses Psal-

386 Archivum Lithuanicum 6 ters von Johannes Rehsa, Pastor zu Königsberg Theologå Societatis IESV / Z DOZWOLE- i. Pr., nach dem Druck aus dem Jahre 1625 NIEM STARSZYCH wydåne. W WILNIE W nebst der Übersetzung des Psalters in die Drukårni Akådemiey Societatis IESV Roku deutsche Sprache von Martin Luther nach der M. DC. XXIX. [1629.] Ausgabe aus dem Jahre 1545, unter Mitarbeit SP II – [Konstantinas Sirvydas,] PVNKTY KAZAÑ von Friedemann Kluge, mit eine Einleitung NA POST WIELKI I²¸ykiem Litewµkiem versehen und herausgegeben von Friedrich Przez W.X. CONSTANTEGO SZYRWIDA, Scholz, Biblia Slavica, herausgegeben von Theologå Societatis IESV nåpiµåne. å Tera¸ Hans Rothe und Friedrich Scholz, unter Mit- na Polµki Ie¸yk pr¸etùumac¸one / y oboiem arbeit von Christian Hannick und Ludger do Druku podåne. Zå pozwoleniem Står- Udolph, Serie VI: Supplementum: Biblia Li- ßych. W Wilnie / w Drukårni Akådemii So- thuanica, Reihe 2: Editionsbände, Band 6, cietatis IESV. Roku Pañskiego, 1644. Paderborn, München, Wien, Zürich: Ferdi- SPr – [Konstantinas Sirvydas, Prompt[u]arium nand Schöningh, 2002.) dictionum Polonicarum Latinarum et Lituani- RÞ – [Pilypas Ruigys,] Littauiµch=Deutµches und carum] (ne vëliau kaip 1625). (Faksimilinis Deutµch=Littauiµches Lexicon, Worinnen ein leidimas: Senasis Konstantino Sirvydo þody- hinlÕnglicher Vorrath an Wærtern und Re- nas [fotografuotinis leidimas], parengë Ka- densarten, welche µowol in der H. Schrift, zys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklope- als in allerley Handlungen und Verkehr der dijø leidybos institutas, 1997.) menµchlichen Geµellµchaften vorkommen, StB – Studi Baltici, Roma, 1931–1940; Firenze, befindlich iµt: [...] von Philipp Ruhig, Pfar- 1952–1969. rern und Seniore ¸u Walterkehmen, Inµ- Ter – Terminologija (1994 metais iðëjo pavadini- terburgiµchen Hauptamtes. Kænigsberg, mu Terminologijos vagos), Vilnius, 1994–. druckts und verlegts I. H. Hartung, 1747. TÞ – Tauta ir þodis, Kaunas, 1923–1931. (Santrumpa RÞlv þymi lietuviø–vokieèiø, o V – Vulgata (Nestle-Aland, Novum Testa- RÞvl – vokieèiø–lietuviø kalbø dalá.) mentum Graece et Latine, Stuttgart: Deutsche RÞlv –þr. RÞ. Bibelgesellschaft, 31994.) RÞvl –þr. RÞ. VaÞV I – [Motiejus Valanèius,] ÝEMAJTIU WISKU- SÐG – [Kristupas Sapûnas, Teofilis Ðulcas,] COM- PISTÆ APRASZE K. MOTIEJUS WOÙON- PENDIUM GRAMÂTIC¯ LITHVANIC¯ CZEWSKIS. Dalis I. Su Tobliczioms. WIL- Theophili Schult¸ens Past: Cattenov, RE- NIUJ. SPAUSTUWIEJE JUOZAPA ZA- GIOMONTI: Typis Friderici Reuµneri, [...] WADZKI. 1848. Aþ: 1673. (Faksimilinis leidimas: Sapûno ir VaÞV II – [Motiejus Valanèius,] ÝEMAJTIU WISKU- Ðulco gramatika, parengë Kazimieras Eig- PISTÆ APRASZE K. MOTIEJUS WOÙON- minas, Bonifacas Stundþia, Vilnius: Mokslo CZEWSKIS. Dalis II. WILNIUJ. SPAUSTU- ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.) WIEJE JUOZAPA ZAWADZKI. 1848. SD1 – Hipotetinis pirmasis Sirvydo Dictionarium WA.DB – D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesamt- leidimas: [Constantinus Szyrwid, DICTIO- ausgabe. Die Deutsche Bibel 1–12, Weimar: NARIVM TRIVM LINGVARUM, ~1629]. Hermann Böhlaus Nachfolger, 1906–1961. SD2 – Neiðlikæs antrasis Konstantino Sirvydo WP – ISCHGVLDIMAS EVANGELIV PER WI- Dictionarium leidimas: [Constantinus Szyr- SVS ITTVS, SVRINKTAS DALIMIS ISCH wid, DICTIONARIVM TRIVM LING- DAVGIA PASTILL;, TAI EST ISCH PAS- VARUM, Polonico-Latino Lituanicum. TILLAS NICVLAI HMINGY, KTONY R. P. Conµtantini Schirvvid. Viln¿ 1631. 8]. CORVINI, IOKNIS SPKGENBERGI, ML- SD3 – [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM TINI LVTHRI, PHILIPPI ILKTHONIS, TRIVM LINGVARVM, In vµum Studioµ¿ IOKNIS BRENTY, LSATY, SCHOPER, Iuuentutis, AVCTORE CONSTANTINO LEONLDI KVLMÂNI IODOCY WILICHI SZYRWID é SOCIETATE JESV; Cum Supe- IR ISCH KITT; žfž (Rankraðtis saugomas riorum permiµµu editum. Tertia editio recog- HAB: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2°.) nita & aucta, VILN¯, Typis Academicis So- WPm1, 2, 3, 4 – Jakub Wujek, Postylla Katolicka mniejsza (ke- cietatis JESV. Anno Domini M.DC.XLII. turi leidimai: 11579, 21582, 31590, 41596.) [1642]. (Faksimilinis leidimas: Pirmasis lie- XG – G[rammatyka] = L[itewska] PRZEZ tuviø kalbos þodynas. Konstantinas Ðirvydas: X.D.K.P.S. Prawidùa Iæzyka Litewskiego Dictionarium trium linguarum [fotografuoti- Czyli GRAMMATYKA Litewska [1820– nis leidimas], parengë Kazys Pakalka, Vil- 1830]. (Èartoriskiø biblioteka Krokuvo- nius: Mokslas, 1979.) je: BCzart Rkp 2281 II.) (Perspaudas: SP I – [Konstantinas Sirvydas,] PVNKTY KAZAN X.D.K.P.S. lietuviø kalbos gramatika: XX am- od Adwentu å‰ do Poµtu, Litewskim i²zy- þiaus pradþia, BALt 3, par. Giedrius Suba- kiem, z wytùumåczeniem nå Polskie, PRZEZ èius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidy- Kúi²dzå KONSTANTEGO SZYRWIDA / bos institutas, 2002, 89–275.)

387 Archivum Lithuanicum tekstø rengimo 0 0 0 principai ir santrumpos 0 0 0 ARCHIVUM Lithuanicum 6, 2004

Leidþiamas kartà per metus / Annual

D AILININKAS Alfonsas Þvilius

M AKETUOTOJAI Nijolë Juozapaitienë Saulius Juozapaitis

STILISTË Aldona Kaluinienë

Ðiam ALt tomui spausdinti dalá lëðø skyrë Valstybinë lietuviø kalbos komisija pagal Valstybinës kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metø programà

R EDAKTORIØ KOLEGIJA / EDITORIAL BOARD

ARCHIVUM Lithuanicum Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva www.lki.lt Tel. (+370 5) 263 76 90 Faksas (+370 5) 234 72 00

L EIDYKLA / PUBLISHING HOUSE Harrassowitz Verlag, Tanusstrasse 14 65183 Wiesbaden, Germany www.harrassowitz.de Tel. (+49 611) 530 550 Faksas (+49 611) 530 570

S PAUSTUVË / PRINTER Petro Kalibato IÁ Petro ofsetas Þalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius, Lietuva Tel./faksas (+370 5) 273 33 47

2004-08-16. 30,29 leidyb. apsk. l. Tiraþas 600 egz. 0 0 0