ŠIAULIŲ UNIVERSITETO HUMANITARINIO FAKULTETO ISTORIJOS KATEDRA

AISTĖ JUOZAPAVIČIŪTĖ Bakalauro studijų programos Istorija IV kurso studentė

PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATIJOS RAIDOS PROBLEMA LIETUVIŲ ISTORIOGRAFIJOJE

Bakalauro darbas

Mokslinis vadovas: prof. dr. A. Gumuliauskas

Darbas originalus – Aistė Juozapavičiūtė (...... )

Šiauliai, 2015 2

TURINYS

ĮVADAS ...... 3 1. LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO PROBLEMA ...... 13 1.1. Lietuva Paryžiaus taikos konferencijoje ...... 15 1.2 Diplomatinės izoliacijos ratą pralaužus ...... 18 2. LIETUVOS DIPLOMATINIŲ STRUKTŪRŲ KŪRIMAS IR VEIKLA ...... 21 2.1. Užsienio reikalų ministerijos įkūrimas ...... 21 2.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje ...... 24 3. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DIPLOMATIJOS IŠLIKIMO GALIMYBĖS PIRMOSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS ...... 28 3.1. Lietuvos URM sovietizacija ...... 28 3.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos išsaugojimas ...... 32 IŠVADOS ...... 40 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ...... 42 LITERATŪRA ...... 44 SANTRAUKA ...... 50 SUMMARY ...... 51

3

ĮVADAS

Temos aptarimas. 1918 m. imperialistinių valstybių sankryžoje susikūrusiai Lietuvos valstybei teko susidurti su naujomis kliūtimis tiek valstybės viduje, tiek tarptautinėje erdvėje. Pirmoji Lietuvos diplomatinės tarnybos užduotis buvo gauti pripažinimą de jure1, užmegzti tarpvalstybinius santykius. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija tuo metu buvo vienintelė vieta galinti užtikrinti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Deja, susiklostė Lietuvai nepalanki situacija, kuri neleido dalyvauti šioje konferencijoje. Antantės šalys bei JAV konkrečiai nesvarstė Lietuvos ateities klausimo ir šalis jiems atrodė neaiški2. Todėl Lietuvai sunkiai sekėsi įsitvirtinti tarptautinėje arenoje. Tautų Sąjunga, kurią Lietuva laikė vienintele institucija, galėjusia išsaugoti šalies nepriklausomybę, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė bevaisė, kaip ir sprendžiant ypatingai svarbią Lietuvos bei Lenkijos santykių dilemą. Istorinio Vilniaus krašto netektis Lietuvai sudavė skaudų smūgį ir nutraukė bet kokius oficialius diplomatinius santykius su Lenkija iki pat 1938 m. Klaipėdos krašto klausimas vertė ieškoti kompromisų su Vokietija. Tokia susiklosčiusi situacija Lietuvą privertė kreiptis pagalbos į Maskvą. Tačiau už ją reikėjo mokėti didelę kainą ir pagalba buvo ne visai tokia, kokią įsivaizdavo lietuvių diplomatija3. Neišvengiamai Lietuvos užsienio politikos situaciją įtakojo ir geopolitinė padėtis. Dviejų imperialistinių valstybių – Vokietijos ir Sovietų Rusijos – sandūroje atsidūrusi Lietuva, tapo savotiška įkaite. Lietuvos padėtį apsunkino ir tuo metu besikuriančios diplomatinės struktūros. Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinės tarnybos kūrimas nebuvo lengvas, nes situaciją apsunkino ne tik tarptautinės, bet ir šalies vidaus aplinkybės4. 1918 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Valstybės Tarybos XI sesijoje priimtas nutarimas įsteigti devynias ministerijas, tarp jų ir užsienio reikalų ministeriją. Lapkričio 7 d. užsienio reikalų ministro pareigas pradėjo eiti , kuris, kaip pabrėžė tuo metu paskirtas generalinis sekretorius , nesiėmė formuoti užsienio reikalų ministerijos. Vis dėl to galima teigti, kad užsienio reikalų ministerija buvo suformuota. Pirmuoju užsienio reikalų viceministru paskirtas Simonas Rozembaumas, generaliniu sekretoriumi P. Klimas, jo sekretorė Jadvyga

1 Žalys V., „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“ T. I., , 2007, p. 24. 2 Žepkaitė R., „Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 45. 3 Žalys V., „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“, T. I., Vilnius, 2007, p. 25–26. 4 „Lietuvos užsienio reikalų ministrai“, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas, 1999, p. 7. 4

Chodakauskaitė. Tuo tarpu diplomatinė tarnyba pradėta kurti tik 1919 m. pradžioje, kuomet iš Paryžiaus taikos konferencijos grįžo A. Voldemaras su delegacija5. 1940 m. – Lietuvos okupacijos metais – grėsmė iškilo ir Lietuvos diplomatinės tarnybos egzistavimui. Naujai suformuota vyriausybė iš gerai žinomų šalies veikėjų buvo lengvai manipuliuojamas sovietų įrankis. Lietuvos diplomatiniai atstovai užsienyje, tai supratę, nepasidavė naujojo užsienio reikalų ministro Vinco Krėvės- Mickevičiaus raginimui išsiuntinėtose telegramose grįžti į Kauną. Tokiu būdu siekta pašalinti diplomatinius atstovus iš tarnybos ir sunaikinti vienintelę nepriklausomos Lietuvos tvirtovę – Lietuvos diplomatinę tarnybą (toliau – LDT). Taigi, LDT buvo vienintelė institucija nepavaldi sovietinei diktatūrai. Nuo 1940 m. birželio 15 d. ji buvo priversta dirbti egzodo sąlygomis iki 1991 m. rugsėjo 6 d., kuomet iš savo pareigų atsistatydino diplomatijos šefas dr. Stasys Antanas Bačkis. Lietuvos diplomatijos istorijos atkarpa, apimanti Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį, nagrinėjama iki pat šių dienų. Kita vertus, tuometinė Lietuvos diplomatija susilaukė ir vis dar susilaukia nevienareikšmių vertinimų. Galimybė atrasti naujus archyvinius dokumentus dabar leidžia kitaip interpretuoti ir pažvelgti į tradiciškai nusistovėjusius aspektus. Atsižvelgiant į XXI a. politinius pasaulio įvykius, kurie neišvengiamai paliečia ir mažas šalis kaip Lietuvą, diplomatiniai santykiai yra ypač svarbūs. Todėl tarpukario Lietuvos diplomatų veikla ir patirtis šiame kontekste tampa aktuali bei naudinga. Istoriografija. Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje vyrauja to meto įvykius atspindintys aspektai: Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, Klaipėdos krašto problema. Daugiausia dėmesio mokslo darbuose bei publicistikoje skiriama Lietuvos ir Lenkijos šalių santykiams nušviesti. Į susiklosčiusią situaciją buvo žvelgiama per nostalgijos Vilniaus kraštui prizmę, todėl tarpukario istoriografijoje aiškiai išsiskiria antilenkiški, taip pat ir antivokiški vertinimai. Šiuo atveju labai reikšmingas darbas yra „Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928“6. Šiame straipsnių rinkinyje didžiausias dėmesys sutelktas į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Savo straipsnius paskelbė gerai žinomi politiniai veikėjai: P. Klimas, Vaclovas Biržiška, Martynas Yčas, ir kiti. Pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo sąlygas aprašė teisininkas, istorikas, diplomatas P. Klimas memuaruose „Iš mano atsiminimų“. Patvirtinus

5 Ten pat, 7–8. 6 Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, Kaunas, 1990 5

laikinąją konstituciją, pirmuoju ministru pirmininku paskiriamas A. Voldemaras, kuris užima krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministro postus. Anot P. Klimo, A. Voldemaras užėmė per daug postų, nors tuo metu jis buvo tinkamiausias eiti šias pareigas. Autorius pamini ir pirmąjį oficialų diplomatijos atstovą Jurgį Šaulį, kuris buvo išsiųstas į Berlyną7. P. Klimas knygoje taip pat išsamiai aprašo lietuvių delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos sudėtį ir sudėtingas veiklos sąlygas. Nuo 1944 m. išeivijoje dirbęs ir rašęs Pranas Čepėnas neapleido istoriko darbo. Jis antrame „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ tome išsamiai aprašo besikuriančios Lietuvos politinę padėtį. Autorius nuosekliai analizuoja atsistatančios valstybės politinę raidą: pirmojo ministrų kabineto sudarymas, laikinosios vyriausybės veikla, reguliuojant šalies padėtį ir t.t.. Knygoje taip pat aptariamas sunkus Lietuvos delegacijos darbas Paryžiuje8 bei Lietuvos santykiai su kitomis valstybėmis. Sovietinė lietuvių istoriografija – išties opi tema: „Sovietinės lietuvių istoriografijos analizė ir šiandien lieka savotiškas intelektinių įtampų poligonas“, – rašo Aurelijus Geda9. Sovietų Sąjungos žlugimas sukėlė skaudžių mentalinių pokyčių visuomenei, kurie jaučiami iki šių dienų. Atgimimo laikotarpiu sovietinė lietuvių istoriografija laikyta skausminga atminties vieta. Tokiu atveju neretai siūloma palūkėti. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje tiek pačioje Lenkijoje apie holokaustą ir, apskritai, apie nacistinės Vokietijos istoriją išsamiai ir viešai prabilta tiktai 8-ajame dešimtmetyje. Tai reiškia, kad visuomenė jau pilnai buvo pasiryžusi pažvelgti tiesai į akis. Žinoma, tai pirmiausia įtakojo naujos socialinės istorijos tyrinėjimų kryptys. Todėl kyla paprastas retorinis klausimas, ar esame pasirengę suvokti, kas ir kodėl mes esame šiandien? Darbų, tyrinėjančių sovietinę istoriografiją, nėra gausu. Pirmą kartą sovietinės istoriografijos klausimus ir problemas bandyta svarstyti mokslinėje konferencijoje „Zenono Ivinskio skaitymai 95“10. Vėliau išleista šios konferencijos medžiaga „Lietuvos sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai kontekstai“11 (sudaryt. Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys). Išsamiau apie sovietinės istoriografijos peripetijas pasisako Aurimas

7 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 164–166. 8 Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992, p. 469. 9 Gieda A., Istorikas ir istoriografija transformacijų laikmečiu: tarp naujos istorijos proveržių ir Klėjos sugrįžimo refleksijų. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. kovo 18 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=188&Itemid=61 10 Ten pat. 11 Bumblauskas A., Šepetys N., Lietuvos sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai kontekstai, Vilnius, 1999. 6

Švedas „Matricos nelaisvėje“12. Alfonsas Eidintas knygoje „Istorija kaip politika: įvykių raidos apžvalgos“13 įžvelgia radikalius pokyčius istoriografijoje Atgimimo laikotarpiu. Sovietinėje istoriografijoje Lietuvos diplomatijos raidos etapai, kaip Lietuvos – Lenkijos konfliktas, Klaipėdos kraštas bei santykiai su Vokietija, Antante, JAV ir SSRS, buvo daugiau ar mažiau tyrinėti. Reikia pastebėti, kad sovietinėje istoriografijoje mažiau tyrinėtas besikuriančios Lietuvos valstybės etapas, kuomet formavosi vyriausybė, užsienio reikalų ministerija, diplomatinės struktūros ir t.t.. Kita vertus, kiek išsamiau išnagrinėta Lietuvos tarptautinė padėtis pirmaisiais valstybės gyvavimo metais, kuomet buvo siekiama tarptautinio šalies pripažinimo bei tuo pačiu sprendžiamas Lietuvos ir Lenkijos konfliktas. Šiuo klausimu daugiausia pasisakė Regina Žepkaitė bei keletas kitų sovietinių istorikų14, kurie savo darbuose neišvengė akivaizdžios marksistinės ideologijos štampo, ką subtiliai sugebėjo paslėpti R. Žepkaitė. Lietuvos vyriausybės vykdytą užsienio politiką bei diplomatinius veiksmus analizuoja R. Žepkaitė knygoje „Diplomatija imperializmo tarnyboje“. Autorė rašo apie itin svarbų laikotarpį, kuomet A. Voldemaro, Mykolo Sleževičiaus vyriausybėms teko spręsti komplikuotai susiklosčiusius santykius su Lenkija. Autorė pastebi, kad ką tik suformuota A. Voldemaro vyriausybė neturėjo aiškios pozicijos Lenkijos atžvilgiu, ko nepasakytume apie M. Sleževičiaus vyriausybę15. Ji nušviečia Lietuvos diplomatų veiklą, siekiant sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius, trumpai pamini delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos veiklą bei Lietuvos valstybės vykdytą užsienio politiką. Knygoje „Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.)“ R. Žepkaitė aprašo pirmąsias Lietuvos valstybingumo užuomazgas, vyriausybės veiklą, taip pat aptaria bandymus užmegzti tarptautinius ryšius, steigiant pasiuntinybes – pirmiausia Šveicarijoje, Danijoje, vėliau Švedijoje16. Autorė šiek tiek nagrinėjo Vatikano poziciją Lietuvos nepriklausomybės ir Vilniaus atžvilgiu17. Konstantino Navicko knygoje „TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais“ šiek tiek užsimenama apie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aplinkybes. Jis pabrėžia, kad Sovietų Rusijai pripažinus

12 Švedas A., Matricos nelaisvėje: Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985), Vilnius, 2009 13 Eidintas A., Istorija kaip politika: Įvykių raidos apžvalgos, Vilnius, 2008 14 Žiugžda R., Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940, Vilnius, 1983; Žepkaitė R., Lietuva ir didžiosios valstybės 1918–1939 m., Kaunas, 1986; Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980; Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922), Kaunas, 1973; Navickas K., TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940 metais, Vilnius, 1966 15 Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980, p. 37-38 16 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922), Kaunas, 1973, p. 44 17 Žepkaitė R., Priešiška Lietuvai Vatikano politika 1918–1927 metų laikotarpiu, Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, 1962, Serija A, nr. 1(12), p. 149 7

Lietuvos nepriklausomybę davė pagrindą kitoms valstybėms pripažinti Lietuvą de jure18. Vis dėl to, reikia pabrėžti, jog knygoje vyrauja sovietinei istoriografijai būdinga specifika. Todėl trūksta objektyvumo, nes ypatingai akcentuojama Sovietų Rusijos teigiama įtaka Lietuvai, menkinama Lietuvos vyriausybė. Panašaus stiliaus laikosi Robertas Žiugžda. Jis savo darbe trumpai aptaria Lietuvos teritorijos problemas Paryžiaus taikos konferencijoje19. Atgimimo laikotarpį (1988–1990 m.) galima laikyti tikruoju sovietinės istoriografijos lūžiu. Nors A. Švedas bandė įžvelgti pokyčius sovietinėje istoriografijoje 1956 m., po J. Stalino asmens kulto įvertinimo. Tuo tarpu A. Eidintas tam tikrų pasikeitimų įžvelgia tik po SSKP XXII (1961 m.) suvažiavimo, kuomet sustiprėjo istorikų kūrybinis procesas: visai jauni istorikai ėmė skelbti platesnės tematikos darbus ir publikacijas (Romas Šarmaitis, Juozas Jurginis, Leonas Gentvilas – Bičkauskas, Stanislovas Lazutka, Bronius Vaitkevičius, Vytautas Merkys, Aldona Gaigalaitė, Mečislovas Jučas, Konstantinas Navickas ir kt.). Visgi kiekybine ir kokybine prasme apie istorikų darbus, atsikračiusius sovietinių pančių, galime kalbėti nuo 1988 metų. Šiuo laikotarpiu į tarpukario Lietuvos istorinius įvykius žvelgiama kritiškiau, pateikiama naujų faktų vienu ar kitu klausimu, smulkiau nagrinėjami Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijos įvykiai. Juozas Skirius yra išsamiai išnagrinėjęs Lietuvos ir JAV santykius bei paskelbęs straipsnių šia tema20. Jis aprašo laikinosios vyriausybės bandymus 1917–1919 m. užmegzti politinius ryšius su JAV valdžia per siekius suorganizuoti karinę paramą Lietuvai21. Nors užsibrėžti tikslai nebuvo įgyvendinti, tačiau tai paruošė dirvą tolimesnėms Lietuvos misijoms JAV22. Tuo tarpu Zenonas Butkus ėmėsi plačiau nagrinėti Lietuvos ir Latvijos santykius, nušviesdamas jų raidą23. 1919 m. rugpjūčio 12 d. J. Šaulio paskyrimas nuolatiniu atstovu Latvijoje byloja apie Lietuvos ir Latvijos užgimusius teigiamus ryšius24. Labai trumpai apie Lietuvos ir Anglijos užmegztus diplomatinius kontaktus ekonominiais

18 Navickas K., TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais, Vilnius, 1966, p. 14. 19 Žiugžda R., „Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940“, Vilnius, 1983, p. 23. 20 Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf; Lietuvos ir JAV santykiai Paryžiaus Taikos konferencijoje. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_34/Istorija34.pdf 21 Skirius J., Lietuvių buržuazijos politinių grupuočių mėginimai užmegzti santykius su JAV valdžia 1917–1919 m. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_28/Istorija28.pdf 22 Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf 23 Butkus Z., Iš Lietuvos ir Latvijos santykių istorijos 1919–1921 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_27/Istorija27.pdf; Lietuvos ir Lenkijos konfliktas ir Latvija (1919– 1920 m.). Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf 24 Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_25/Istorija25.pdf 8

sumetimais užsimena Aldona Gaigalaitė25. Be to, sprendžiant ekonomines – finansines problemas, atsiskleidžia Lietuvos ir Anglijos politiniai santykiai. Aiškias permainas sovietinėje istoriografijoje rodo Zenono Petrausko darbas „Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas 1918–1919 metais“. Pirmiausia čia nerasime marksistinės paradigmos, ko negalėjo išvengti autoriai ankščiau minėtuose darbuose. Lietuvos Taryba jau nebelaikoma provokiška, kuri siekė Lietuvą atiduoti Vokietijos žinion. Autorius pateikia Pirmosios Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure teisines interpretacijas26. Nors tradicinis pasakymas „baltų dėmių“ istoriografijoje glaistymas jau skamba banaliai, tačiau šie žodžiai kol kas geriausiai apibūdina šio darbo specifiką. Antrosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje pasirodo vis naujesnių darbų Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos klausimais. Galimybė pasinaudoti užsienio archyvuose esančiais dokumentais leidžia iš naujo peržvelgti į senas problemas arba atrasti dar nenagrinėtas temas lietuvių istoriografijoje, kaip antai Lietuvos santykiai su Čekoslovakija, Skandinavijos šalimis ir t.t.. Per pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį pasirodė veikalai, kurių temos užsimezgė dar atgimimo laikotarpiu. Jau minėti straipsnių autoriai J. Skirius, Z. Butkus išleidžia savo monografijas27. 1999 m. spalio 14–16 dienomis Vilniuje vykusios tarptautinės konferencijos pagrindu išleista knyga „Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktai“28. Jos skyriuje Lietuva ir pasaulis skelbiami gerai žinomų autorių – A. Gaigalaitės, Algimanto Kasparavičiaus – pranešimai, kurie liečia Lietuvos diplomatijos problematiką. Laviruodama tarp agresyvių ir sunkiai nuspėjamų kaimynų, Lietuvos diplomatinė tarnyba sugebėjo išsaugoti Nepriklausomybę ir įrodyti, kad tuo metu diplomatinį korpusą sudarė kompetentingi diplomatai, kas, anot Aldonos Gaigalaitės, paneigia lenkų ir kai kurių jaunų Lietuvos istorikų teiginius, jog tuo metu nebuvo išsilavinusių žmonių, galėjusių išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Monografija „Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918– 194029“ atskleidžia tuo metu vykdytą užsienio politiką iš diplomatijos atstovų pozicijos. Sandra Grigaravičiūtė išsamiai išnagrinėjo Lietuvos konsulatų tinklo formavimąsi Skandinavijoje. Ji išskyrė kelis konsulatų kūrimosi etapus: pirmasis 1919–1923 m. (prologas), antrasis 1924–1929 m. pirmoji pusė, trečiasis 1929 m. antroji pusė – 1936 m.

25 Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986 26 Petrauskas Z., Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas 1918–1919 metais, Vilnius, 1989, p. 40–41 27 Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995; Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919-1929 metais, Vilnius, 1993 28 Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, sud. Asadauskienė N., Janužytė A., Vilnius, 2000 29 Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918 1940, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas, 1999 9

pirmoji pusė ir ketvirtasis nuo 1936 m. iki 1940 m. rugpjūčio 3 d.30. Autorė pateikia konsulatų steigimo motyvus bei analizuoja jų veiklą. Reikėtų pastebėti, kad konsulatai buvo steigiami vietoj atstovybių arba atstovybės teikdavo ir konsulines paslaugas31. Kita solidi autorės monografija „Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais“32 atskleidžia lietuvių politinės valdžios motyvus turėti/neturėti ryšių su Skandinavijos šalimis. Autorė taip pat paskelbusi nemažai straipsnių diplomatijos, konsulatų steigimo problematika33. Vaidotas Mažeika nagrinėjo Lietuvos ir Danijos santykius34. Pirmąją dalį darbo jis skyrė Lietuvos diplomatinio pripažinimo iš Danijos pusės problemai nušviesti. Autorius pateikia Danijos svyravimo priežastis dėl Lietuvos pripažinimo de facto ir de jure. Naujieną į Lietuvos diplomatinės istoriografijos tarpą įnešė Dalia Bukelevičiūtė. Ji ėmėsi nagrinėti Lietuvos ir Čekoslovakijos santykius35. Autorė darbe laikosi panašaus principo, kaip ir V. Mažeika, pirmiausia aptaria Lietuvos diplomatinio pripažinimo problemas. Ji teigia, kad Lietuvos pripažinimas buvo sudėtingas iš Čekoslovakijos pusės, nes pirmiausia šalyje vyravo stiprios rusofiliškos nuotaikos36. Atskirai Lietuvos diplomatinius ryšius su Švedija nagrinėjo Remigijus Motuzas37. Itin plačiame darbe (670 psl.) nagrinėjama diplomatinių santykių su Švedija aplinkybės: de facto ir de jure pripažinimas, atstovybės veiklos problemos ir pan. (atstovybė Stokholme 1921 m. buvo uždaryta, tačiau veikla vėl atnaujinta po Klaipėdos krašto atgavimo). Kitas solidus A. Kasparavičiaus darbas taip pat užpildo Lietuvos diplomatinės istorijos properšas38. Sunku darbą apibūdinti keliais sakiniais. Šiuo atveju galima pažymėti tai, kas siejasi su bakalauro darbo tema ir yra esminiai knygos bruožai: diplomatinių santykių užmezgimas su Vatikanu (pasiuntinybės įsteigimas), de jure pripažinimas. Vadinamą „baltąją dėmę“ lietuvių istoriografijoje ėmėsi naikinti A. Gaigalaitė. Knygoje „Lietuva Paryžiuje 1919 metais“ autorė išsamiai aprašo Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos veiklą bei Lietuvos vyriausybės vykdytą politiką, siekiant nepriklausomybės pripažinimo ir sprendžiant sudėtingas šalies problemas. Delegacijos padėtis iš ties buvo sunki. Visos durys į

30 Grigaravičiūtė S., Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais, Vilnius, 2007, p. 24 31 Ten pat., p. 37, 44. 32 Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002 33 Grigaravičiūtė S., Lietuvos Seimas ir konsulinio tinklo kūrimas 1920–1927 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. Kovo 29 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=137&Itemid=58; Lietuvos diplomatija Skandinavijoje sprendžiant Vilniaus problemą XX a. 4 – ame dešimtmetyje. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. Kovo 29 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_51/Istorija51.pdf; Skandinavijos valstybių konsulatai Klaipėdoje (1924-1939) vietinio konsulinio korpuso kontekste. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. Kovo 29 d.] http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_17/17_121-133_Grigaraviciute.pdf 34 Mažeika V., Danijos santykiai su Lietuva 1918 – 1940 m., Vilnius, 2002 35 Bukelevičiūtė D., Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais, Vilnius, 2010 36 Ten pat, p. 25. 37 Motuzas R., Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, Vilnius, 2011 38 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventais Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008 10

Taikos konferenciją buvo užtrenktos. Tačiau, nepaisant keblios tarptautinės situacijos, jauni ir nepatyrę Lietuvos diplomatai atlaikė didžiųjų valstybių spaudimą bei atkakliai gynė Lietuvos interesus. Kaip pažymi autorė, aktyvi Lietuvos delegacijos veikla Paryžiuje pralaužė ledus ir 1919 m. birželio mėn. pradžioje Lietuva pasirodė tarptautiniuose dokumentuose39. Šią dalį galima užbaigti Vytauto Žalio darbu. Istorikas, diplomatas lietuvių istoriografiją papildė itin reikšminga monografija „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“40. Tai bene pirmasis darbas link solidarios Lietuvos diplomatijos istorijos. Tačiau lieka neaišku, kodėl autorius nesiėmė nagrinėti itin reikšmingo besikuriančios Lietuvos diplomatijos laikotarpio. Todėl monografija apima 1925–1940 metus. Bakalauro šaltinių sąrašą LDT istorijos klausimu papildo „Lietuvių diplomatų korespondencija (1940–1945 m.)“, kurios sudarytoja Asta Petraitytė-Briedienė41. Knygoje publikuojami laiškai, dokumentai, telegramos. Tai skaitytojui suteikia galimybę susipažinti su sudėtinga lietuvių diplomatų padėtimi okupavus šalį. Dokumentai atskleidžia pamatines diplomatų nuostatas, kuriomis jie vadovavosi ir karo metais, ir vėliau, per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį. Naujas 2012 m. A. Petraitytės-Briedienės darbas „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas (1940-1983)“. Lietuvai praradus savo nepriklausomybę, LDT liko vienintelė institucija nepavaldi sovietiniam rėžimui. Jos šefu buvo paskirtas S. Lozoraitis, kuris šias pareigas ėjo daugiau nei 40 metų. Knygoje pristatomi šefo politinės biografijos momentai: LDT ir paties S. Lozoraičio padėtis po Lietuvos okupacijos, šefo veikimo ribos ir galimybės, taip pat atskleidžiamas pačių diplomatų požiūris į diplomatijos šefo įgaliojimus ir S. Lozoraičio pozicijos, sprendžiant pasiuntinybių išsaugojimo klausimus42. 2003 metais pasirodė kapitalinė Lauryno Jonušausko monografija „Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990)“43. Iš tiesų, kaip pats autorius teigia, „tai yra pirmas bandymas visą egzilinės diplomatijos laikotarpį aprašyti viename darbe“44. Autorius rėmėsi Romoje esančiais asmeniškai sukauptais S. Lozoraičio archyviniais dokumentais, taip pat Stasio Antano Bačkio ir Lietuvos centriniame archyvuose saugomais dokumentais.

39 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 62 40 Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), T. I, II, Vilnius, 2007 41 Petraitytė-Briedienė P., Lietuvių diplomatų korespondencija (1940–1945 m.), Vilnius, 2012 42 Petraitytė-Briedienė A., Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983), Vilnius, 2012 43 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990), Vilnius, 2003 44 Ten pat, p. 23 11

Tyrimo problemos formulavimas. Kuo toliau, tuo daugiau pasirodo darbų užpildančių Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos istorijos spragas. Tačiau besikuriančios Lietuvos diplomatijos etapas nėra pakankamai ištirtas. Taip pat svarbu pažvelgti į lietuvių istoriografiją, skirtą Lietuvos diplomatijai atsidūrus pasaulyje analogų neturinčioje padėtyje po sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Kita vertus, norėta kompleksiškai pažvelgti, kaip lietuvių istoriografijoje atsispindi jaunos valstybės diplomatijos visomis prasmėmis formavimasis. Temos aktualumas ir naujumas. Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos istorijos tyrinėjimai išlieka aktualūs iki šių dienų. Pasirodo vis platesnės tematikos darbų. Nors konkrečių ir kapitalinių Lietuvos diplomatijos tyrimų pasirodo vis daugiau, tačiau kol kas lieka daug neatskleistų diplomatijos problemų, kurias paprastai įvardijame „baltomis dėmėmis“. Bandymų tyrinėti diplomatijos istoriografijos problematiką lietuvių istoriografijoje nėra. Todėl temos naujumas neturėtų kelti abejonių. Kita vertus, šiandien, plečiantis tarptautiniams santykiams bei Lietuvos diplomatams aktyviai dalyvaujant įvairių tarptautinių organizacijų veikloje, Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos patirtis tebėra aktuali, ypač atsižvelgiant į dabartinę pasaulio šalių ir Lietuvos tarptautinę padėtį. Chronologinės ribos. Šio darbo chronologinės ribos apima Lietuvos diplomatinės tarnybos egzistenciją Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu 1918-1940 m. Darbe trumpai aptariama ir Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla po pirmosios sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Tyrimo objektas. Tyrimo objektas yra Pirmosios Lietuvos Respublikos, sovietinio laikotarpio bei dabartinė lietuvių istoriografija, kurioje analizuojama Lietuvos diplomatijos raida 1918–1940 m. Tikslas ir uždaviniai. Darbo tikslas yra išanalizuoti lietuvių istoriografiją, kurioje atsispindi Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos problematika. Tikslui pasiekti buvo keliami šie uždaviniai: 1. Aptarti Lietuvos istoriografiją, apimančią minėtus laikotarpius. 2. Išanalizuoti Lietuvos tarptautinio pripažinimo problemą lietuvių istoriografijoje. 3. Atskleisti užsienio reikalų ministerijos kūrimosi aplinkybių atspindžius Lietuvos istorikų darbuose. 12

4. Išanalizuoti atstovybių steigimo aplinkybes pateiktas lietuvių istoriografijoje. 5. Išanalizuoti Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos sovietizacijos problematiką lietuvių autorių darbuose. 6. Pateikti Lietuvos diplomatinės tarnybos išlikimo ir išsaugojimo aplinkybes lietuvių istoriografijoje. Tyrimo metodai. Darbe naudojamas mokslinės literatūros ir šaltinių analizės bei lyginamasis metodai45, padedantys tinkamai gilintis į mokslinę literatūrą ir įgyvendinti iškeltus darbo tikslus bei uždavinius. Darbo struktūra. Bakalauro darbą sudaro įvadas, turinys, trys skyriai ir atitinkamai skyriai turi po du poskyrius. Taip pat išvados, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis bei literatūros ir šaltinių sąrašas.

45 Studentų istorikų rašto darbai. Metodinės rekomendacijos, sud. Salatkienė K. B., Sireika J., Jasiūnienė G., Šiauliai, 2015, p. 8-12. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 25 d.] http://su.lt/bylos/fakultetai/ik/studentu%20istoriku%20rasto%20darbai.%20metod.rekomendacijos.pdf 13

1. LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO PROBLEMA

Lietuvos kaip nepriklausomos šalies klausimas pradėtas svarstyti dar XIX a. pab.. Istoriografijoje galime sutikti nemažai svarstymų, kada ir kas pirmas iškėlė Lietuvos Nepriklausomybės klausimą. J. Vilkaitis, recenzuodamas Rapolo Skipičio atsiminimus „Nepriklausoma Lietuva“, tvirtai pareiškia: „Kam šiandien nėra žinoma, kad 1863 sukiliminiais metais Lietuvos Nepriklausomybės klausimas jau buvo viešai iškilęs“46. Tačiau Vincas Trumpa straipsnyje „Ties Lietuvos Nepriklausomybės idėjos versmėmis“ prieštarauja tokiam pareiškimui ir siūlo „nepriklausomybės idėjos versmių <...> ieškoti lietuvių-lenkų konflikto žadintojuose ir kurstytojuose“47. Tiksliau tariant, šią idėją, anot V. Trumpos, iškėlė Simonas Daukantas, jo mokinys ir idėjų sekėjas dr. Jonas Šliūpas ir Povilas Višinskis, kuris straipsnyje „Kilk ir kelk“ teigia, kad: „Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų“48. Ši idėja visai netrukus 1902 m. įtraukiama į Lietuvių demokratų partijos programą49. Tačiau lietuvių istoriografijoje priimta laikyti, kad pirmieji atskiros arba/ar nepriklausomos Lietuvos koncepciją pateikė ir oficialiai paskelbė Lietuvių socialdemokratų partija (LSDP)50. 1896 m. gegužės 1 d. įvykusiame steigiamajame LSDP susirinkime buvo patvirtinta partijos programa51. LSDP programos dalyje, kuri vadinama programa-minimum, Lietuvos valstybingumas formuluojamas taip: „Savistovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos“52. Anot Vincento Lukoševičiaus, programoje išlieka idėja atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę, tačiau Lietuva į federaciją turėtų įeiti savanoriškai kaip nepriklausoma demokratinė respublika53. Nors kalbama apie Lietuvos valstybingumą, tačiau suverenumo laipsnis palyginti žemas. Lyginant P. Višinskio ir LSDP Lietuvos nepriklausomybės koncepcijas, tenka sutikti su V. Trumpa, kad Lietuvos nepriklausomybės idėjos ištakų reikėtų ieškoti XX a. pradžioje.

46 Trumpa V., Ties Lietuvos Nepriklausomybės idėjos versmėmis, Akiračiai, 1968, liepos mėn. nr.1, p. 16. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 20 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=195011&biRecordId=36377 47 Ten pat 48 Blinda (Povilas Višinskis), Kilk ir kelk, Varpas, 1901, nr. 5, p. 50. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 20 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28976&biRecordId=3555 49 Programas Lietuvių Demokratų Partijos, Varpas, 1902, nr. 12. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 21 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28983&biRecordId=3555 50 Lietuvos valstybės Tarybos protokolai 1917-1918 m., sud Eidintas A., Lopata R., Vilnius, 1991, p. 3 51 Kairys S., Lietuva budo, New York, 1957, p. 274-276 52 Ten pat. 53 Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje, Vilnius, 1995, p. 230 14

Kalbant apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą, pirmiausia verta pasižiūrėti, kokia šalis ir jos valdymo forma galėjo būti pripažinta tarptautiniu mastu. 1905-ieji metai – riba, kuri byloja apie XIX a. Lietuvos istorijos įvykių pabaigą ir apie moderniosios Lietuvos istorijos pradžią. Tai metai, kuomet buvo sukurta pirmoji Lietuvos istorijoje tautos atstovaujamoji institucija. 1905 m. lapkričio 18(5) dieną, Organizacinis Komitetas patvirtino memorandumą skirtą Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui grafui S. J. Vitei. Dokumente aiškiai kalbama apie Lietuvos autonomiją, nors tai nėra aukščiausia suverenumo forma: „<...> lietuviai reikalauja savo tėvynei plačios autonomijos, su įsteigiamuoju seimu senovės Lietuvos sostapilyje Vilniuje...“ 54. Tačiau tuometinėje autokratinėje Rusijos sistemoje vien reikalavimas autonomijos reiškė tam tikrą revoliuciją55. Apie Lietuvos nepriklausomybę prabilta dar prieš suvažiavimą, kuomet buvo kviečiama kovoti už laisvą Lietuvą56, bet Didžiojo Seimo metu gruodžio 4-5 dienomis laikytasi nuosaikesnės pozicijos, t. y. nutarimuose reikalauta autonomijos57. Andrius Bulota Suvažiavimo metu, anot sekretoriaus Prano Klimaičio, pasisakė rimčiausiai dėl autonomijos: „<...> autonomija yra tik pereinamasis etapas prie visiškos nepriklausomybės, bet įspėjo nutarimuose nepriklausomybės neminėti“58. Egidijus Motieka pastebi, kad tai galėjo būti „politinio momento supratimas ir įvertinimas, ar paprasčiausia baimė Suvažiavimo pradžioje tiesiogiai formuluoti didesnius reikalavimus žinant, kad posėdžiuose dalyvauja caro agentai“59. 1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus konferencijoje sudaryta Lietuvos Taryba atstovavo visų Lietuvos gyventojų interesus, tačiau jos veiklą ribojo vokiečių okupacinė karo valdžia. Vokietija besiruošdama Bresto deryboms darė didelį spaudimą Lietuvos Tarybai, norėdama išgauti sutartį, kurioje būtų numatyta Lietuvos priklausomybė Vokietijai60. Pagal vokiečių padiktuotas sąlygas gruodžio 11 d. pareiškime Lietuva skelbia nepriklausomos šalies atkūrimą su sostine Vilniuje bei ryšių nutraukimą su kitomis tautomis. Tačiau antrame pareiškimo straipsnyje Tayba buvo priversta pasirašyti už tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija. „Tai buvo žingsnis atgal, palyginti su Vilniaus lietuvių konferencijos nutarimu, nes nepriklausomybė buvo traktuojama kaip nepriklausomybė nuo valstybinių ryšių, <...>, jau

54 Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1991, p. 349 55 Tauberis J., Apmąstymai apie Didžiojo Vilniaus seimo reikšmę. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 21 d.] http://www.parlamentostudijos.lt/Nr5/5_istorija_Tauberis.htm 56 Lietuvių reikalavimai, Varpas, 1905, nr. 4/5. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 23 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=29014&biRecordId=3555 57 Motieka E., Didysis Vilniaus seimas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1996, p. 297-298 58 Pr. Klimaitis, Didysis Vilniaus seimas, Židinys, 1931, nr. 2, p. 153 59 Motieka E., Didysis Vilniaus seimas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1996, p. 146 60 Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918, sud. Eidintas A., Lopata R., Vilnius, 1991, p. 11 15

nebekalbama apie nepriklausomybę nuo Vokietijos“61 – rašo A. Eidintas. Tačiau tai sukėlė didelį lietuvių pasipiktinimą šalies viduje ir už jo ribų. Nesutarimų kilo ir pačioje taryboje: A. Smetona atsistatydino iš tarybos pirmininko pareigų ir vietoj jo išrenkamas Jonas Basanavičius. Toliau sekė įvykiai kardinaliai pakeitę Lietuvos istoriją. 1918 m. vasario 16 d. pasirašomas naujas nutarimas, kuriame skelbiama apie nepriklausomą, demokratiniais principais atkurtą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje62. Kaip teigia A. Eidintas šis aktas Lietuvos valstybės nesukūrė, tačiau tai buvo akstinas kovoti už realų Lietuvos valstybės sukūrimą – įkūnijimą. Taigi, šalies padėtį pirmiausia apsunkino tebevykstantis karas bei vokiečių okupacinė valdžia Lietuvos teritorijoje ir jos reiškiamos pretenzijos. Tačiau Vokietijos pralaimėjimas padiktavo visai kitą politinę situaciją, kuri Lietuvai iš dalies buvo naudinga. Tai ir leido paskelbti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaraciją. Tuomet jauna valstybė susidūrė su naujais iššūkiais. Pirmiausia Lietuvai reikėjo išsikovoti vietą po saule.

1.1. Lietuva Paryžiaus taikos konferencijoje

Sovietinėje istoriografijoje apie Lietuvos padėti Paryžiaus taikos konferencijoje nemažai rašė R. Žiugžda ir R. Žepkaitė, tačiau šių istorikų darbuose laikomasi marksistinės ideologijos principų. R. Žiugžda apie Paryžiaus taikos konferenciją rašo Klaipėdos krašto kontekste. Jis akivaizdžiai pabrėžia Lenkijos bei didžiųjų valstybių neigiamą politiką Lietuvos ir tuo labiau Sovietų Rusijos atžvilgiu. Lietuvos vyriausybė vertinama neigiamai, kaip ir jos siekis išgauti tarptautinį pripažinimą bei atgauti Klaipėdos kraštą. Visgi autorius pamini ir pagrindinį delegacijos tikslą – siekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo: „Tuo pat metu Lietuvos buržuazija iš anksto rūpinosi išsiderėti iš didžiųjų valstybių jos valdžios pripažinimą“63. Šiame darbe būdingi marksistinės ideologijos bruožai – nuolat pabrėžiama Spalio perversmo įtaka Sovietų Rusijai ir kitoms šalims, akcentuojamas „darbo žmonių“ revoliucinis judėjimas. R. Žepkaitė delegacijos Paryžiuje veiklą ir Lietuvos situaciją nušviečia kiek išsamiau ir objektyviau. Tačiau objektyvumas yra sąlyginis. Pirmiausia autorė teigia, kad nuvykusiai delegacijai teko stengtis pakliūti į konferenciją. Nuvykusi ji vykdė pagrindinę

61 Ten pat 62 Ten pat, p. 13 63 Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1929 metais”, Vilnius, 1973, p. 29. 16

vyriausybės pavestą užduotį: „Griežtai reikalauti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo“64. Deja, delegacijai sunkiai sekėsi įsitvirtinti. Didžiosios valstybės apskritai nėjo į kompromisą dėl Lietuvos dalyvavimo konferencijoje. Lietuva daugeliui valstybių atrodė provokiška, neaiškiais tikslais suformuota vyriausybė, todėl nei Prancūzija, nei Anglija ar JAV nenorėjo leistis į derybas. Delegacija, kaip teigia autorė, ėmėsi veikti kitais būdais – pradėjo ruošti notą, skirtą konferencijai65. Joje buvo reikalaujama pripažinti suverenią Lietuvos valstybę nepriklausomą nei nuo Rusijos, nei nuo Lenkijos. Tokių notų vėliau buvo išsiuntinėta ir daugiau, tačiau turinys praktiškai nekito. R. Žiugžda tokį bandymą susisiekti su aukščiausiais JAV, Anglijos, Prancūzijos atstovais įvertino skeptiškai: „<...> Lietuvos buržuazinės vyriausybės delegacijai neliko nieko kita, kaip tik siuntinėti notas ir įvairius memorandumus didžiosioms valstybėms, viliantis, kad vieną gražią dieną į ją bus atkreiptas dėmesys ir ji bus įsileista į konferenciją“66. Lietuvos delegacijos bandyta veikti ir per spaudą: „1919 m. kovo viduryje būta mėginimų susitarti su Prancūzijos dvylikos pagrindinių laikraščių sindikatu, kad šis spausdintų Lietuvai palankius straipsnius“67. Nors už tai buvo pareikalauta išties nemažai, tačiau delegacija, nepaisant sunkios finansinės padėties, „Le Temps“ redaktoriui sumokėjo 50000 frankų, kad šis 15–20 dienų spausdintų Lietuvai palankius straipsnius. Tačiau „politinė konjunktūra Lietuvai nebuvo palanki“68. Kalbant apie Lenkijos delegaciją, ši turėjo žymiai palankesnes sąlygas nei Lietuva. Ji turėjo ypatingą Prancūzijos palaikymą, nes pastaroji tik Lenkiją matė kaip placdarmą Sovietų Rusijai. Lenkija pirmiausia siekė atkurti valstybę, kuri egzistavo iki pirmojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo 1772 m. Tokia situacija ženkliai apsunkino Lietuvos delegacijos veiklą. Todėl ne veltui pradėta kreipti dėmesį į Rusijos atstovus Paryžiuje, pirmiausia kaip į atsvarą spręsti ginčui su Lenkija. Šią temą nagrinėjo Česlovas Laurinavičius. Kadangi jo straipsnis pasirodė jau atgimimo laikotarpiu, todėl autoriaus įvykius vertina objektyviai. Bendradarbiavimo su rusų delegacija iniciatoriai buvo A. Voldemaras ir M. Yčas. Jie užmezgė ryšius su Rusijos politinio pasitarimo (RPP) nariais V. Maklakovu, S. Sazonovu ir G. Lvovu. Pokalbiuose buvo susitarta, kad RPP parems lietuvius jų konflikte su lenkais dėl būsimų valstybinių sienų69. Tačiau toliau autorius rašo,

64 Žepkaitė R., Tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 52. 65 Ten pat, p. 53. 66 Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1929 metais, Vilnius, 1973, p. 30. 67 Žepkaitė R., Tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 55. 68 Ten pat, p. 55. 69 Laurinavičius Č., „Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės delegacijos Paryžiuje 1919 m. santykiai su Rusų buržuazinės emigracijos vakaruose veikėjais“, Jaunųjų istorikų darbai, Lietuvos TSR Mokslų akademija, 1987, p. 149. 17

jog tai buvo tik gudrus diplomatinis akių dūmimas. RPP net nesiruošė pripažinti Lietuvos nepriklausomybės70. Lietuvos suverenumo klausimas labiausiai priklausė nuo Rusijos situacijos pokyčių. Tai pripažįsta ir A. Gaigalaitė, kuri išsamiausiai iki šiol yra išnagrinėjusi Lietuvos delegacijos veiklą. Ji pastebi, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas priklausė nuo Antantės politikos Rusijos atžvilgiu: „Tuo metu Anglijos vyriausybė nebuvo vienalytė, ją sudarė liberalų ir konservatorių atstovai. Politikoje dalyvavo parlamento bei partijų vadovai, jų nuomonės Rusijos klausimais skyrėsi“71. JAV politika Rusijos atžvilgiu taip pat buvo dviprasmiška72. Todėl esant tokiai situacijai, kaip pastebi autorė, delegacija „nuolat susidurdavo su vieningu atsakymu, kad dar neišspręstas Rusijos likimas“73. Galiausiai Lietuvos likimo klausimas, nepaisant politinių – diplomatinių užkardų, pasistūmėjo į priekį, nors ir bendrame – Baltijos šalių – kontekste: „1919 m. kovo 16 d. Klemanso priėmė Pabaltijo šalių buržuazinių vyriausybių delegacijų vadovus“74 (Reikia prisiminti, kad iki tol Lietuvos atstovams nepavyko susitikti su Džordžu Klemenso (Georges Clemenceau)). Tačiau R. Žepkaitė pabrėžia, kad Baltijos šalių nepriklausomybės klausimas bus svarstomas kartu su Rusijos klausimu. A. Gaigalaitė pokyčius įžvelgia „1919 m. birželio pradžioje, (kuomet – A. J.) Lietuva <...> pirmą kartą paminėta Taikos konferencijos Aukščiausios Tarybos pateiktose sąlygose Rusijos gen. A. Kolčiakui“75. Kaip žymiai svarbesnį pokytį, A. Gaigalaitė įvardijo Anglijos pripažinimą de facto Lietuvai 1919 rugsėjo 24 d.: „Anglijos pripažinimas vertė ir kitas šalis peržiūrėti savo nuostatą buvusių Rusijos pakraščių tautų atžvilgiu“76. J. Skirius taip pat pritaria, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas pasistūmėjo Baltijos šalims veikiant kartu: „Jos (delegacijos – A.J.) prašymai buvo nevaisingi iki 1919 m. birželio mėnesio (iki Baltijos komisijos sudarymo)“77. Lietuvos delegacijos veikla ir nepriklausomybės pripažinimo klausimas priklausė nuo daugelio faktorių. Lietuvos nepriklausomybės klausimas Paryžiaus taikos konferencijoje atskirai taip ir nebuvo svarstytas. Lietuvos vardas buvo minimas tik teritorinių problemų kontekste, šiuo atveju, kas lietė Lenkiją ir Klaipėdos kraštą. Klaipėdos klausimas,

70 Ten pat. 71 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 57 72 Ten pat 73 Ten pat 74 Žepkaitė R., Tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 57 75 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 62 76 Ten pat, p. 59 77 Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918 – 1929, Vilnius, 1995, p. 30 18

anot R. Žiugždos, buvo iškeltas taip pat, svarstant atkuriamos Lenkijos valstybės sienas78. Lietuvos delegacijos veiklą prie Paryžiaus taikos konferencijos, kaip teigia P. Klimas savo atsiminimuose, apsunkino pirmiausia delegacijos neoficialumas: „Mums teko veikti tik neoficialiai Konferencijos prieškambariuose“79. V. Bukaitė teigia, kad vis dėlto „būtų neteisinga teigti, kad Lietuvos atstovai Paryžiuje buvo visiškai ignoruojami“80. Anot jos, vyriausybės prašymu Lietuva sulaukė karinės pagalbos iš Prancūzijos.

1.2 Diplomatinės izoliacijos ratą pralaužus

Pirmuoju Lietuvos tarptautiniu pripažinimu lietuvių istoriografijoje priimta laikyti taikos sutartį su Sovietų Rusija (nekreipiant dėmesio į 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos imperatoriaus aktą). Šia sutartimi buvo apibrėžtos Lietuvos teritorijos ribos, o svarbiausia Sovietų Rusija pripažino Vilnių Lietuvos sostine. Tuo metu, kuomet Lenkija reiškė pretenzijas į Lietuvos teritoriją ir ypatingai Vilnių, sutartis turėjo nemažai įtakos, sprendžiant problemas su Lenkija. Reikia pastebėti, kad svarbiausios Lietuvos tarptautinės sutartys prasideda nuo Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija81. 1918 m kovo 23 d., Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę 1917 m. gruodžio 11 d. akto pagrindu, situacija, anot P. Čepėno, nepasikeitė: „Lietuvos padėtis, Lietuvos Tarybos vaidmuo ir jos galia nepakitėjo, <...>, Lietuvos Tarybai buvo paaiškinta, kad ne jos kompetencija yra skirti įvairius diplomatinius atstovus ir steigti diplomatines atstovybes...“82. Todėl lietuvių istoriografijoje nėra priimta Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą iš Vokietijos laikyti tarptautinio pripažinimo atskaitos tašku. Nors Č. Laurinavičius teigia, kad buvo bandymų sureikšminti šį įvykį, daugiausia iš teisininkų, nagrinėjančių tarptautinius teisinius santykius (Mykolas Romeris)83, pusės. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, anot Gintauto Vilkelio, pagrindinė institucija, galėjusi

78 Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1929 metais, Vilnius, 1973, p. 20. 79 Klimas P., Iš Lietuvos delegacijos, pasiųstos į Paryžiaus Taikos konferenciją, nario Petro Klimo atsiminimų apie Lietuvos valstybingumo problemą šioje konferencijoje. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 18 d.] http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/I%C5%A1_Petro_Klimo_prisiminim%C5%B3_apie_Lietuvos_valstybingu mo_problem%C4%85_Pary%C5%BEiaus_taikos_konferencijoje.IH0902.pdf 80 Bukaitė V., Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–1940 m. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 29 d.] http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2013~D_20130701_092454- 22884/DS.005.0.01.ETD 81 Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, sud. Sirutavičius V., Nekrašas E., Lopata R., Vilnius, 1997, p. 13. 82 Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992, p. 212. 83 Laurinavičius Č., „Pasvarstymai naujųjų laikų Lietuvos valstybės pripažinimo klausimu“, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Vilnius, 1991, p. 271 19

garantuoti tarptautinį pripažinimą – Tautų Sąjunga: „Nuo pat pirmųjų nepriklausomos valstybinio gyvenimo dienų Lietuvos vadovams buvo aišku, kad Lietuvos valstybė privalo tapti tarptautinės universalios organizacijos nare. Tai atsikūrusiai Lietuvos valstybei būtų suteikę tarptautinį pripažinimą...“84. Dr. Juozas Purickis pabrėžia Lietuvos įstojimo į Tautų Sąjungą reikšmę: „Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija“85. Tuo tarpu sutartis su Sovietų Rusija tiktai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį. Giršas Rutenbergas teigia, kad Lietuvos tarptautinį pripažinimą reikia laikyti Lietuvos įstojimu į Tautų Sąjungą 1921 m. rugsėjo 22 d.86. Tarpukario istoriografijoje tarptautinis pripažinimas buvo siejamas su Tautų Sąjunga ir Antantės šalimis. Kita vertus, taikos sutartis tarpukariu, kaip pastebi Č. Laurinavičius, buvo vertinama dviprasmiškai. manė, kad sutartis paskatino kitas šalis pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o tuo tarpu A. Smetona įžvelgė sutartyje pavojų87. Sovietinėje istoriografijoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos tarptautinis pripažinimas iš Sovietų Rusijos turėjo įtakos kitoms šalims, pripažįstant Lietuvą de jure. K. Navickas rašo, kad taikos sutartis su Sovietų Rusija – istorinės reikšmės įvykis: „Tarybinė vyriausybė, <...>, suvaidino lemiamą vaidmenį išsaugodama jos valstybingumą ir iš pagrindų pakeisdama Lietuvos tarptautinę padėtį“88. R. Žepkaitė tvirtina, kad šia sutartimi Lietuvos delegacija rėmėsi, siekiant nustatyti sienas su Lenkija: „Lenkijos Vyriausybei buvo siūloma ,<...>, pripažinti Vilnių Lietuvos sostine, taip pat 1920 m. liepos 12 d. sutarties Lietuvos sienas, kurias Lietuvos valdžia sutiko koreguoti...“89. Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje laikomasi tos pačios nuostatos, kad taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo pirmas tarptautinis pripažinimas. Bene plačiausiai šią sutartį yra išnagrinėjęs Č. Laurinavičius. Tačiau, kaip pastebi autorius, sutartis turėjo visai kitokį pretekstą: „Sovietų atstovai Lietuvą stengėsi traktuoti tik kaip etninę bendriją ir jos apsisprendimą sieti su socialiniu pakilimu – lietuvių valstiečių kova prieš Lenkų dvarininkus“90. Autorius taip pat paneigia K. Navicko nuostatą, kad taikos sutartis turėjo

84 Vilkelis G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje, Vilnius, 2004, p. 52 85 Purickis J., „Seimų laikai“, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 111 86 Vilkelis G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje, Vilnius, 2004, p. 10 87 Laurinavičius Č., Lietuvos – Sovietų Rusijos Taikos sutartis, Vilnius, 1992, p. 61–62 88 Navickas K., TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais, Vilnius, 1966, p. 14 89 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 113 90 Istorikas Česlovas Laurinavičius apie 1920 m. Taikos sutartį su Sovietų Rusija, p. 1. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 29 d.] http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/Istorikas_%C4%8Ceslovas_Laurinavi%C4%8Dius_apie_1920_Lietuvos_ir _Soviet%C5%B3_Rusijos_Taikos_sutart%C4%AF.IH0907E.pdf 20

įtakos tolimesniam Lietuvos de jure pripažinimui. Jis pastebi, jog taikos derybų metu Prancūzija (gegužės 11 d.) ir Lenkija (liepos 4 d.) Lietuvą pripažino de facto, o pilnateisis de jure pripažinimas gautas tik 1922 m. liepos 28 d. iš JAV. Autorius taip pat atskleidžia šios sutarties užkulisinės dalies, t. y. straipsnio priedo numeris 2, aplinkybes91: „sovietinė diplomatija kartu sugebėjo išgauti iš Lietuvos delegacijos dokumentą (priedą prie sutarties 2- ojo straipsnio), pagal kurį faktiškai buvo pateisinami Sovietų Rusijos veiksmai, paverčiant Lietuvą savo karinių veiksmų su Lenkija zona“92. Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje tarptautinis Lietuvos pripažinimas sietinas su Tautų Sąjunga. Taikos sutartis su Sovietų Rusija vertinama dviprasmiškai ir nėra akcentuojama, kaip, pavyzdžiui, pripažinimas iš Antantės šalių. Kita vertus, tam įtakos turėjo tuometinė komplikuota užsienio politika. Lietuvos pripažinimo klausimas didžiųjų valstybių net nebuvo svarstomas. Lietuvos teritorija iki pripažinimo buvo neatsiejama nuo Rusijos teritorijos. Sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje nuomonės dėl tarptautinio pripažinimo nesiskiria. Taikos sutartis laikoma tuo kertiniu akmeniu pakeitusiu Lietuvos tarptautinę padėtį. Šiuo atveju skiriasi taikos sutarties interpretacija sovietinėje bei dabartinėje istoriografijoje. Sovietmečiu buvo stengiamasi įžvelgti tik teigiamą šios sutarties aspektą, o šiuo metu šis faktas vertinamas kritiškai ir objektyviai.

91 Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, sud. Sirutavičius V., Nekrašas E., Lopata R., Vilnius, 1997, p. 17. 92 Istorikas Česlovas Laurinavičius apie 1920 m. Taikos sutartį su Sovietų Rusija, p. 1. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 29 d.] http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/Istorikas_%C4%8Ceslovas_Laurinavi%C4%8Dius_apie_1920_Lietuvos_ir _Soviet%C5%B3_Rusijos_Taikos_sutart%C4%AF.IH0907E.pdf 21

2. LIETUVOS DIPLOMATINIŲ STRUKTŪRŲ KŪRIMAS IR VEIKLA

2.1. Užsienio reikalų ministerijos įkūrimas

Užsienio reikalų ministerijos (toliau - URM) sudarymas pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais buvo labai komplikuotas. Apie vyriausybės ir tuo pačiu užsienio reikalų ministerijos įsteigimo aplinkybes daugiausia yra rašęs P. Klimas savo atsiminimuose. Sovietinėje istoriografijoje šis klausimas plačiau nenagrinėjamas. Galima kalbėti tik apie R. Žepkaitės monografiją, skirtą Lietuvos užsienio politikos problematikai nušviesti. Tačiau autorė rašo daugiau apie pirmųjų vyriausybių vykdytą užsienio politiką. Šiek tiek URM klausimu pasistūmėta dabartinėje lietuvių istoriografijoje. Išleista knyga apie užsienio reikalų ministrus Pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Taip pat galima paminėti ir V. Žalio tyrinėjimus šia linkme. Apie Lietuvos diplomatinės tarnybos susiformavimą jis yra paskelbęs informacijos užsienio reikalų ministerijos tinklapyje93. Tuo tarpu savo solidžioje monografijoje apie URM susidarymą ir veiklą jis rašo tik nuo 1930 m, kuomet „nusistovėjo daugiau mažiau pastovi Užsienio reikalų ministerijos struktūra“94. P. Klimas, rašydamas apie pirmosios URM sudarymo aplinkybes, išreiškia savo skeptišką požiūrį, pirmiausia, dėl A. Voldemaro: „1918 m. lapkričio mėn. prof. A. Voldemarui sudarius pirmąją vyriausybę, atskiro užsienio reikalų ministro nebuvo, <...>. Mažytis garbėtroška, per savo išdidumą kitų nevertinęs...“95. Autorius laikosi nuomonės, kad A. Voldemaras neorganizavo URM, nors pats buvo paskirtas generaliniu sekretoriumi, Jadvyga Chodakauskaitė jo sekretore. Kaip autorius teigia, jam buvo pavesta „surinkti dokumentaciją, kuri susikaupė veikloje nuo 1917 m.“96. Viceministru paskirtas Simonas Rozenbaumas. Vis dėlto galima kalbėti apie tam tikrus organizacinius veiksmus URM. V. Žalys pateikia ir konkrečius URM kūrimo darbus: „1918 m. lapkričio 12 d. Valstybės Tarybos bute įsteigtas URM Spaudos biuras, o lapkričio 23 d. „Lietuvos aidas“ jau spausdino“ pirmuosius pareiškimus dėl „pirmųjų URM bendradarbių: Valerijos Čiurlionaitės (skiriama prie Spaudos biuro) bei Mato Bagdono (paskirtas Spaudos biuro vadovu nuo lapkričio 12 d.). LVT biuro vedėjas Eduardas Misevičius paskirtas URM reikalų vedėju. Jam pavedama vadovauti ir užsienio pasų skyriui. Prie pirmųjų bendradarbių dar

93 Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. gegužės 31 d.] http://www.by.mfa.lt/index.php?3417911036 94 Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), T. I, Vilnius, 2007, p. 19 95 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 225 96 Ten pat, p. 225 22

paminėtinos dr. S. Jokubauskaitė, J. Zaleskienė, V. Matulaitytė“97. J. Šaulys 1918 m. lapkričio 19 d. paskiriamas pirmuoju diplomatiniu atstovu Berlyne. Akivaizdu, kad susiformavo savotiškas URM aparatas, kuris gebėjo dirbti ir koordinuoti savo veiksmus. Tačiau greitai ši ministerija išyra, nes 1918 m. gruodžio 20 d. A. Voldemaras ir M. Yčas išvyko į Berlyną ieškoti finansinės paramos kovai su bolševikais. Sovietinėje istoriografijoje priimta laikytis pozicijos, kad A. Voldemarui išvykus, faktiškai nutrūksta vyriausybės veikla, kartu ir A. Voldemaro veikla, kaip užsienio reikalų ministro: „Tuo tarpu, lietuviškosios buržuazinės vyriausybės vadovams esant Berlyne, likusi vyriausybės dalis pergyveno gilią krizę. Praktiškai lietuviškoji buržuazinė vyriausybė nustojo funkcionuoti“98. Kita vertus, labai svarbu akcentuoti, kad A. Voldemaras išliko užsienio reikalų ministru iki pat antrosios URM sudarymo, kuomet ministru paskiriamas J. Purickis. J. Skirius apie pirmosios URM veiklą rašo tiek, kiek A. Voldemaras buvo Vilniuje99. Tokią poziciją taip pat galima laikyti, kaip A. Voldemaro vadovavimo URM pabaigą. Anot J. Skiriaus, URM kuriantis teko spręsti problemas tik su Vokietija, nes su kitomis šalimis jokių santykių nebuvo. Jai teko palaikyti glaudžius ryšius su įgaliotiniu Lietuvoje L. Cimerle, atsiųstu iš Vokietijos. A. Voldemaras, išnaudodamas bolševikų veržimosi aplinkybes, kas buvo nepalanku vokiečiams, 1918 m. pabaigoje gauna paramą iš vokiečių, kuriant Lietuvos kariuomenę. Stiprėjančios lenkų pretenzijos į Vilnių vertė A. Voldemarą ieškoti pritarimo tautinių mažumų tarpe, siekiant jų palaikymo, sprendžiant problemas su Lenkija. Jis pats vedė derybas su tautinių mažumų atstovais – žydais ir gudais. A. Gaigalaitė pabrėžia, kad to meto „Užsienio reikalų ministerijos svarbiausias diplomatinis įvykis buvo pokalbis su Lenkijos užsienio reikalų ministerijos įgaliotiniu O. Gurka dėl Lenkijos karinės pagalbos Lietuvai prieš besiveržiančius į kraštą bolševikus“100. R. Žepkaitė pastebi, jog A. Voldemaro ir Stasys Šilingo pokalbis su O. Gurka parodė ką tik susiformavusios vyriausybės neaiškią poziciją Lenkijos atžvilgiu: „A. Voldemaras pareiškė, kad „Lietuvos valstybė mielai priimtų brolišką Lenkijos paramą <...>, ir, kad politinė padėtis verčia Lietuvos vyriausybę išaiškinti abiejų kaimyniškų valstybių santykius“101. Akivaizdu, jog Voldemaras kalbėjo aptakiai. Tačiau, S. Šilingas, anot P. Klimo, vienas dalyvavęs tame pokalbyje ministrų kabinete pateikė Lenkijos

97 Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 31 d.] http://www.by.mfa.lt/index.php?3417911036 98 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 33–34. 99 Skirius J., Prof. Augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas (1918 11 11 – 1920 06 19), Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas, 1999 100 Lietuvos užsienio reikalų ministrai, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas, 1999, p. 7. 101 Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980, p. 37 23

vyriausybei visai kitą formuluotę: „Nuoširdžiai sveikiname pagalbą, <...>, bet šią pagalbą galėtume priimti tik ta sąlyga, kad Lenkijos vyriausybė tuojau pripažins nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“102. Tokia situacija atskleidžia to meto Lietuvos valdžios nesusikalbėjimą tarpusavyje ir nuostatų neturėjimą kai kuriais, itin svarbiais, užsienio politikos klausimais. Sudarius antrąją M. Sleževičiaus vyriausybę, URM ministru paliekamas A. Voldemaras. P. Klimas teigia, kad ir čia URM nebūta103. V. Žalys teigia, kad faktiškuoju URM valdytoju paskiriamas Augustinas Janulaitis. Tuo tarpu P. Čepėnas tvirtina, jog faktiškai URM pareigas vykdė pats M. Sleževičius: „Visas tas notas104 siuntė ne užsienio reikalų ministras, bet ministras pirmininkas, didesnio autoriteto ar gal betarpiškumo sumetimais“105. A. Janulaitis, anot P. Klimo, pasižymėjo tik tuo, kad išsiuntė notą Sovietų Rusijos vadovybei dėl bolševikų veržimosi į Lietuvą. M. Sleževičiaus kabinetas dėl Raudonosios armijos įsiveržimo persikelia į Kauną. URM trumpam glaudžiasi Ministrų Kabineto rūmų Donelaičio gatvėje III aukšte, vėliau įsikūrė Daukanto gatvėje 13106. Užsienio reikalų ministro pareigas Vilniuje paliktas eiti Mykolas Biržiška, tuo tarpu Kaune – M. Sleževičius. Taigi, analogiškai, kaip ir pirmoje vyriausybėje, ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigas eina tas pats asmuo. Kaip tuomet įvertinti pirmosios URM veiklą, neegzistuojant pačiai institucijai? Lietuvių istoriografijoje kol kas šis klausimas nėra iškeltas. URM veiklą tenka vertinti bendroje vyriausybių vykdytos užsienio politikos plotmėje. Tokiu atveju, kuomet neegzistavo URM, pastarasis šios institucijos veiklos vertinimo variantas būtų teisingiausias. Kita vertus, P. Klimas išskiria kelias problemas, su kuriomis „turėjo tada susidurti pirmoji užsienio reikalų ministerija“107. Jau minėtas svarbiausias diplomatinis įvykis – pokalbis su O. Gurko, derybos su vokiečiais dėl administracinių sričių perdavimo besiformuojančiai Lietuvos valdybai, 1919 m. sausio 1 d. pasirašyta tarptautinio pobūdžio sutartis su Vokietija dėl pašto susisiekimo, 1919 m. sausio 2 d. M. Biržiška pasiųsta protesto nota lenkų kariuomenės vadui.

102 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 227 103 Klimas P., Min. veik. p. 226. 104 1919 m. sausio 11 d. notos pasiųstos Reicho pasiuntiniui Verdi du Vernois ir generaliniam Vokietijos įgaliotiniui L. Cimerlei. 105 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 228 106 Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 31 d.] http://www.by.mfa.lt/index.php?3417911036 107 Ten pat, p. 228 24

Lietuvių istoriografijoje pirmosios URM veikla nėra konkrečiai apibrėžiama. Šiuo atveju informacija pateikiama bendrame užsienio politikos kontekste. Tarpukariu pirmoji URM nesusiformavo. Todėl visą užsienio politikos veiklą vykdė A. Voldemaras arba M. Sleževičius. Tokiu būdu tenka URM veiklą nagrinėti, pvz.: per politinių partijų užsienio politikos orientaciją. Tokį naują požiūrį pateikia A. Grodis108. Jis atskleidžia M. Sleževičiaus politinį požiūrį į Angliją: „vieni mes valstybės neišlaikysime, <...> mums reikėtų ieškoti paramos tokioj valstybėj, kuri neturėtų jokio intereso kištis į mūsų vidaus reikalus“109. Jis siekia atsakyti į klausimus, ar tokia orientacija į D. Britaniją padiktuota tarptautinės padėties yra trumpalaikė perspektyva, ar prioritetinis uždavinys ir kodėl nepriklausomybės išsaugojimo viltis sieta su D. Britanija? Į šiuos klausimus A. Grodis atsako būtent per politinių partijų tarptautinės orientacijos prizmę. Toks darbo pobūdis atskleidžia vyriausybės užsienio politikos kryptis. Kita vertus, tai papildo diplomatijos istoriografiją, nes iki šiol, kaip teigia A. Grodis, bendresnės studijos Anglijos ir Lietuvos diplomatinių santykių klausimu nėra.

2.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje

Lietuvių istoriografijoje informacijos apie diplomatinių institucijų steigimą pasirodo vis daugiau. Situacija gerėja, nes atsiranda istorikų, tyrinėjančių santykius su kitomis šalimis – Čekoslovakija, Danija, Švedija, JAV ir kt. Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. kovo 23 d., reikėjo nedelsiant pradėti ieškoti kitų šalių pripažinimo. A. Gaigalaitė pastebi, kad bandyta gauti pripažinimą dar Lietuvai nepaskelbus nepriklausomybės. 1918 m. vasario 9 d. V. Bartuška ir V. Daumantas britų pasiuntiniui B. H. Rumboltui ir Prancūzijos pasiuntiniui P. E. Dutastai įteikė gruodžio 11 d. akto pirmąją dalį. Tą pačią dieną aktas buvo pasiųstas Danijos UR ministrui E. Scavenijui su prašymu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Kaip teigia A. Gaigalaitė, dar iki Vasario 16 d. akto paskelbimo „ėmė aiškėti valstybės, kurioms turėjo būti teikiamas prioritetas Lietuvos pripažinimo politikoje (1918–1919 m.): Anglija, Prancūzija, Danija, o po nepriklausomybės akto paskelbimo ir Vokietija“110. P. Klimas, apžvelgdamas

108 Grodis A., Lietuvos politinių partijų užsienio politikos nuostatos 1918–1919 metais: orientacija į Didžiąją Britaniją, Lietuvos istorijos studijos, 2011, T. 28., p. 60. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 gegužės 25 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2011~1367179171653/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 109 Ten pat, p. 60 110 Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 45 25

pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtį, teigia, kad pirmasis prašymas buvo išsiųstas popiežiaus nuncijui: „Ta pati delegacija (Dr. Šaulys, kun. Staugaitis ir J. Vileišis) kovo m. 24 d. (1918 m. – A. J.) notifikavo vasario m. 16 d. nutarimą popiežiaus nuncijui Pacelli (Munchene), prašydama popiežių pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe <...>“111. Toliau P. Klimas rašo, jog tai buvo pirmasis prašymas, nes Lietuva be informacinio biuro Šveicarijoje daugiau atstovybių niekur neturėjo. Jau buvo minėta, kad pirmuoju atstovu Berlyne paskiriamas J. Šaulys. 1919 m. sausio 12 d. atstovu Švedijoje patvirtinamas J. Aukštuolis, o tų pačių metų sausio 1 d. Danijoje atsiduria J. Savickis. Stokholme atstovybių steigimu Norvegijoje ir Suomijoje rūpinosi A. Smetona ir Martynas Yčas. 1919 m. kovo 13 d. Vytautas Gylys pasiunčiamas į Helsinkį. Tai pirmosios pasiuntinybės, kurios dėl ilgų diskusijų, vis dėlto, buvo įsteigtos šiose užsienio šalyse. Kaip ir daugelis kitų valstybių, taip ir Skandinavijos šalys delsė dėl nepastovios tarptautinės padėties pripažinti Lietuvą. 1919 m. pradžioje Danija pripažinusi Lietuvą de facto leido ir jos atstovybei įsikurti. Pirmiausia, anot V. Mažeikos, kilo problema dėl mokesčių taikymo Lietuvos atstovui: „Miesto valdžia nežinojo, ar iš lietuvių atstovo reikalauti visiems privalomų mokesčių, ar daryti diplomatams taikomą, remiantis jų eksteritorialumo statusu, išimtį“112. Tačiau Jurgiui Savickiui buvo taikomas tradicinis mokestis be jokių nuolaidų, nes Lietuvos atstovas nebuvo formaliai pripažintas Danijos vyriausybės. Nepaisant Danijos pozicijos ir sudėtingos padėties, atstovybė nuolatinai įsikūrė Frederiksburgo rajone bei ėmėsi steigti informacinį biurą113. Į pagalbą iš Stokholmo atvyko ir Ignas Šeinius. S. Grigaravičiūtė rašo, kad Skandinavija tapo informaciniu tiltu tarp Amerikos ir Lietuvos, nes per atstovybę Kopenhagoje buvo siunčiami laiškai bei pinigai. Taip pat ji pateikia informacinio biuro išsiųstų pranešimų skaičių: „į 23 Švedijos, 2 didesniuosius Suomijos, 4 Danijos, 4 Norvegijos laikraščius“114. J. Šeinius siųsdavo informaciją apie lietuvių kovas su bolševikais, lenkais ir bermontininkais. Tačiau 1920 m. sausio 1 d. informacinis biuras baigė darbą dėl lėšų stygiaus. S. Grigaravičiūtė pabrėžia ypatingą Berlyno vaidmenį. Užsienio politikos orientacija į Antantę, anot jos, buvo oficiali, o faktinė – į Vokietiją. Tokia situacija susiklostė dėl karinės paramos. Lietuvos vyriausybė negalėjo prašyti karinės pagalbos iš Vakarų valstybių, nesuteikdama Vokietijai prioriteto užsienio politikoje. Vienintelė reali pagalba

111 Klimas P., „Lietuvos valstybės kūrimas 1915–1918 metais Vilniuje”, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 16 112 Mažeika V., Danijos santykiai su Lietuva 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 37 113 Ten pat, p. 38 114 Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 59 26

buvo iš Vokietijos. Todėl Berlynas atliko reikšmingą vaidmenį: „Praktiškai tai reiškė: visą diplomatinį paštą ir instrukcijas siųsti į Stokholmą ir Kopenhagą per Berlyno atstovybę; palaikyti intensyvų, glaudų ir nuolatinį kontaktą su Berlyno atstovybe <...>“115. Sovietinėje istoriografijoje daugiausia apie atstovybes yra rašiusi R. Žepkaitė. Ji pamini pagrindines diplomatinės tarnybos institucijas Šveicarijoje, Anglijoje, Amerikoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje. R. Žepkaitė teigia, kad Lietuvos vyriausybė kiek galima greičiau rūpinosi užmegzti ryšius su Anglija. 1919 m. gruodžio pabaigoje atstovu Londone paskiriamas V. Čepinskis ir pirmas pasiuntinybės patarėjas Kazys Bizauskas116. Tų pačių metų kovo mėnesį Londone oficialiai pripažįstama Lietuvos atstovybė. R. Žepkaitė pateikia pagrindinius uždavinius, kuriuos turėjo vykdyti pasiuntinybės užsienyje: „1) rūpintis Lietuvos, kaip buržuazinės respublikos, pripažinimu; 2) gauti Lietuvos vyriausybei reikalingus kreditus“117. A. Gaigalaitė rašo, kad per atstovybę Londone Lietuvos vyriausybė siekė sudominti Anglijos finansinius, prekybinius ir pramoninius sluoksnius galima pelninga prekyba118. Amerikoje situacija buvo susiklosčiusi kiek kitaip. J. Skirius, nemažai išnagrinėjęs Lietuvos ir JAV santykius rašo, kad „1918 m. rugpjūčio mėnesį pasisukus reikalams fronte Antantės šalių naudai, Amerikos lietuvių politinis darbas įgauna praktiškesnį pobūdį“119. 1918 m. rugpjūčio 14 d. Vašingtone įkuriamas Vykdomasis komitetas ir pirmininku paskiriamas J. Šliūpas. Jis turėjo informuoti JAV vyriausybę apie Lietuvos padėtį. Vykdomasis komitetas faktiškai buvo neoficiali Amerikos lietuvių atstovybė prie JAV vyriausybės120. R. Žepkaitė teigia, kad Lietuvos atstovai oficialiai nebuvo priimti didžiųjų valstybių, tuo pačiu ir JAV, todėl teko pasitelkti Amerikos lietuvių pagalbą ir įkurti Vykdomąjį komitetą. Vatikano ir Lietuvos santykius išnagrinėjo A. Kasparavičius. Jis teigia, kad „Šventasis sostas iš visų Vakarų Europos valstybių bene ankščiausiai suvokė lietuvių nacionalinio valstybingumo lūkesčius, ir iš principo galima teigti, kad vienas pirmųjų provizoriškai pritarė šiai idėjai“121. Sovietinėje istoriografijoje laikomasi kontraversiškos nuomonės, kad Vatikanas visuomet pataikavo didžiosioms valstybėms ir jų siekiui sujungti Lenkiją su Lietuva: „Vatikanas talkininkavo tarptautiniam imperializmui, atplėšiant Vilniaus kraštą nuo

115 Ten pat, p. 58. 116 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 44 117 Ten pat, p. 45 118 Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986, p. 8 119 Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995, p. 17 120 Ten pat., 17 121 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p. 23 27

Lietuvos <...>“122. Derybos dėl atstovybės steigimo Vatikane vyko gana ilgai, tačiau, anot A. Kasparavičiaus, davė apčiuopiamos praktinės naudos. 1919 m. rugsėjo 15 d. pirmuoju diplomatiniu atstovu prie Šventojo Sosto paskiriamas kanauninkas dr. Jurgis Narjauskas, jo padėjėju rugsėjo 20 d. – Petras Mačiulis. Pirmoji J. Narjausko užduotis – organizuoti atstovybę prie Šventojo Sosto už gana menkas lėšas. Informacinio biuro vedėju Romoje paskiriamas pasaulietis Petras Kalpokas. A. Kasparavičius gana išsamiai nušviečia itin sunkią finansinę atstovybės padėtį: „galima konstatuoti, jog finansinis klausimas dr. J. Narjauskui opus išliko per visus jo darbo Romoje metus“123. Atstovybės steigimas Čekoslovakijoje užtruko ilgai. Pirmiausia šioje šalyje, kaip teigia D. Bukelevičiūtė, vyravo „stiprios rusofiliškos nuotaikos – ten gyveno didelė Rusijos emigrantų dalis“124. Oficialiai atstovybė įsteigta tik 1922 m. kovo 25 d. ir tik po to, kai Čekoslovakija Lietuvą pripažino de jure. Lyginant su atstovybių steigimo spartumu Skandinavijos šalyse, šis žingsnis atrodo užsivėlinęs. Diplomatiniu atstovu paskirtas D. Malinauskas. Pastarajam Lietuvos vyriausybė numatė šias užduotis: „1) išsamiai išdėstyti bylos su lenkais aplinkybes seniems pažįstamiems Prahoje; 2) stengtis išgauti pripažinimą de jure iš Jugoslavijos ir Rumunijos; bei sudominti Čekoslovakiją prekyba su Lietuva“125. Lietuvių istoriografijoje atstovybių steigimas ir veikla analizuojama gana plačiai, pirmiausia, tam tikrų šalių politinių diplomatinių santykių kontekste. Tai savaime suprantama, nes, tyrinėjant Lietuvos ir kitų šalių santykius, sudėtinga būtų nepaminėti bent jau atstovybės steigimo datos. Dabartinėje lietuvių istoriografijoje daugiausia analizuojama atstovybių veikla Skandinavijos šalyse ir atstovybės prie Šventojo Sosto padėtis. A. Kasparavičius, S. Grigaravičiūtė ir D. Bukelevičiūtė užpildė iš ties nemenką istoriografinę spragą.

122 Žepkaitė R., Priešiška Lietuvai Vatikano politika 1918–1927 metų laikotarpiu, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, Serija A, 1(12), 1962, p. 149 123 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p. 74 124 Bukelevičiūtė D., Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais, Vilnius, 2010, p. 25 125 Ten pat, p. 32 28

3. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DIPLOMATIJOS IŠLIKIMO GALIMYBĖS

PIRMOSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS

Pirmoji sovietinė okupacija 1940 m. birželio 15 d. buvo strategiškai apgalvotas sovietų žingsnis, suklaidinęs diplomatinius pasiuntinius užsienyje, žingsnis, pasėjęs nežinomybę Lietuvos gyventojų tarpe. Tuo metu Lietuvos diplomatinėje tarnyboje vyravo nesusipratimo nuotaikos, sklandė neaiškios vizijos dėl Lietuvos Respublikos ateities. Diplomatai rezidavę užsienyje, pirmiausia dėl atstumo, negalėjo tinkamai įvertinti susiklosčiusios situacijos Lietuvoje. „Klaidino ir tai, kad naujos valdžios galva Justas Paleckis dokumentus pasirašinėjo Lietuvos Respublikos Prezidento titulu, <...> netrukus sudarytoje naujojoje Vyriausybėje buvo kelios gerai žinomos (finansų ministru išlikusio Ernesto Galvanausko ir krašto apsaugos ministro, generolo Vinco Vitkausko) pavardės“126. Užsienio reikalų ministro postas birželio 19 d. perduotas V. Krėvei-Mickevičiui. Pastarasis kvietė visus diplomatus atvykti į Kauną, tokiu būdu siekta sunaikinti LDT. Tačiau tikslas nebuvo įgyvendintas ir LDT liko vienintelė oficiali institucija nepavaldi sovietiniam rėžimui ir veikė Lietuvos Respublikos vardu.

3.1. Lietuvos URM sovietizacija

1940 m. birželio mėn. okupantų invazijos tikslas buvo panaikinti Lietuvos politinę, administracinę sistemą ir įvesti SSRS būdingą valdymo sistemą, parinkti okupantams lojalius asmenis. Dabartinėje lietuvių istoriografijoje „Liaudies“ vyriausybė, „Liaudies“ Seimas ir liepos 21 d. priimtas nutarimas įstoti į SSRS bei rugpjūčio 3 d. Maskvoje patvirtintas šis prašymas – vienareikšmiškai apibūdinamas kaip sovietų inscenizacija, panaikinant Lietuvos nepriklausomybę. Sovietinėje lietuvių istoriografijoje Lietuvos aukščiausių valdžios institucijų likvidavimas, okupacija ir aneksija įvardijama kaip socialistinės revoliucijos 1940 m. Lietuvoje padarinys127: „<...> LKP atsižvelgė į konkrečias specifines sąlygas, kuriomis vyko

126 Anušauskas A., Lietuva 1940-1990 : okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2007, p. 65 127 Maslauskienė N., Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos keitimas okupantų talkininkais 1940 m. birželio–gruodžio mėn., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėti 2015 m. balandžio 20 d.] http://www.genocid.lt/Leidyba/8/nijole8.htm 29

socialistinė revoliucija, revoliuciniai pertvarkymai Lietuvoje, pirmiausia į taikų revoliucijos vystymąsi“128. Šia koncepcija buvo siekiama paaiškinti laipsnišką Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Tačiau, kaip pastebi N. Maslauskienė, sovietiniai istorikai nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl 1940 m. buvo sudaryta nekomunistinė J. Paleckio vyriausybė ir visą valstybės aparatą pradėta keisti tik formaliai Lietuvai įstojus į SSRS129. Apie aukščiausių šalies institucijų pertvarkymą sovietinėje istoriografijoje aprašyta nemažai130. Tačiau buvusi nepriklausomos Lietuvos vyriausybė bei A. Smetonos valdymo laikotarpis apibūdinamas kaip fašistinis, akcentuojami naujosios „Liaudies“ vyriausybės tikslai – „pakeisti fašistinės vyriausybės statytinius“131; „išvalyti valstybinį aparatą nuo smetonininkų“132; „paleisti senąjį išnaudotojų valstybinį valdžios ir valdymo aparatą“133. Taip pat pabrėžiama Lietuvos Komunistų Partijos (toliau – LKP) „indėlis“, kuriant „socialistinę“ santvarką šalyje. Iš tiesų tai patvirtina, kad vadinamoji „Liaudies“ vyriausybė faktiškai vykdė LKP direktyvas ir buvo nesavarankiška, priimant Lietuvai nepalankius įstatymus, kas lėmė šalies okupaciją ir aneksiją. Konkrečių darbų apie Lietuvos URM sovietizaciją sovietinėje istoriografijoje nerasime. Tam tikri URM pokyčiai, vykę po okupacijos, atsiskleidžia bendrame aukščiausių valdžios institucijų likvidavimo procese. Jau buvo minėta, kad sovietinėje istoriografijoje objektyviai nepaaiškinama, kodėl buvo sudaryta nekomunistinė vyriausybė. Tiesa, S. Atamukas, labiausiai ištyrinėjęs institucijų šalinimo procesą ir besiremdamas V. Lenino komunistine ideologija teigia, kad „praktikoje ne visada reikia iš karto, visiškai ir vienodai panaikinti <...> senojo aparato grandis“134. Naujuoju URM ministru bei ministro pirmininko pavaduotoju paskiriamas V. Krėvė-Mickevičius. Jo siųstoje telegramoje 1940 m. birželio 22 d. Lietuvos pasiuntinybėms užsienyje pabrėžiama, kad „užsienio politikos srityje, santykiuose su visomis valstybėmis bus tęsiami ligšioliniai geri santykiai“135. Tokia pati retorika pasireiškia visuose sovietinių istorikų darbuose. Ideologiniais sumetimais jie sąmoningai stengėsi nuslėpti tikrąją 1940-ųjų situaciją.

128 Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974, p. 77 129 Ten pat 130 Butkutė-Remelienė A., Lietuvos KP kova už Tarybų valdžios įtvirtinimą, Vilnius, 1958; Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974; Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975; Paleckis J., Dviejuose pasauliuose, Vilnius, 1983 131 Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975, p. 33 132 Ten pat, p. 41 133 Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974, p. 75 134 Ten pat, p. 75 135 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z., Vilnius, 1986, p. 84 30

Labai svarbu akcentuoti, kad 1940 m. rugpjūčio 25 d. priimtoje Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos (toliau – LSSR) konstitucijoje136 apie savarankišką Lietuvos užsienio politiką apskritai nekalbama. Keičiant valstybės valdymo sistemą, buvo siekiama panaikinti savarankiškumą simbolizuojančias institucijas, t. y. URM, diplomatines atstovybes užsienyje bei esančias Kaune. Apie pasiuntinybių uždarymo aplinkybes nemažai atskleidžia diplomatų atsiminimai137. Dokumentų rinkinyje „Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.“138 neįtraukta V. Krėvės-Mickevičiaus telegrama, siųsta liepos 6 d. į Berne, Romoje, Vatikane esančioms atstovybėms, nurodant pasiuntiniams skubiai grįžti į Kauną dėl „tarnybinių reikalų“. Taip pat nėra užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus Pijaus Glovackio liepos 26 d. telegramos, raginančios grįžti į Lietuvą, bei rugpjūčio 6 d. telegramos, kurioje pranešama, kad nuo rugpjūčio 8 d. visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų veikla nutraukiami, bei reikalaujama visą atstovybės turtą ir archyvus perduoti toje šalyje esančiai sovietų pasiuntinybei ar konsulatui. Šios telegramos parodo, kad buvo kėsinamasi sunaikinti užsienyje esančias atstovybes, tačiau minėtame dokumentų rinkinyje jos neįtraukiamos. Šiuo atveju siekta išlaikyti „savanorišką“ Lietuvos prisijungimo prie SSRS inscenizaciją, vengiant akcentuoti bet kokius represinius reiškinius, vykdytus prieš Lietuvos valstybę. Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje nusistovėjusi okupacijos ir aneksijos koncepcija. Remiantis memuarais139 ir archyviniais šaltiniais, siekiama atskleisti okupantų ir komunistų siekius aneksuoti bei sovietizuoti Lietuvos valstybę. Pradžią 1940–1941 m. tyrinėjimams davė M. Riomeris, teisiniu požiūriu įvertinęs Lietuvos okupaciją ir aneksiją140. Vėliau šiuo darbu rėmėsi lietuvių istorikai, tyrinėdami 1940–1941 m. okupacijos laikotarpį. Liudas Truska ir Vytautas Kancevičius tyrinėjo vykdytos aneksijos mechanizmą, pertvarkant administracinį aparatą141. L. Truska knygoje „Lietuva 1938–1953 metais“142 atskleidžia tuometinės sovietinės sistemos kūrimo aplinkybes ir sovietizacijos procesą. Sužinome, kad okupuotos Lietuvos vyriausybėje nebeliko užsienio reikalų, krašto apsaugos ir susisiekimo ministerijų, o rugpjūčio 10 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nurodymu sustabdoma Lietuvos

136 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija, Vyriausybės žinios, Nr. 730, 1940, p. 657. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 20 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=24664&biRecordId=3536 137 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996; Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976; Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991; Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994 138 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z., Vilnius, 1986 139 Urbšys J., Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais, Vilnius, 1988; Krėvė M., Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė: atsiminimai, Vilnius, 1992; Turauskas E., Lietuvos nepriklausomybės netenkant, Kaunas, 1990 140 Riomeris M., Lietuvos sovietizacija, 1940-1941: istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas, Vilnius, 1989 141 Truska L., Kancevičius V., Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vilnius, 1990 142 Truska L., Lietuva 1938-1953 metais, Kaunas, 1990 31

pasiuntinybių ir konsulatų veikla143. Nijolė Maslauskienė ir Inga Petravičiūtė knygoje „Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija“144 tyrinėja okupacinės politikos sistemą bei represinių struktūrų organizavimą ir funkcionavimą. Darbą sudaro išsamus lietuvių istoriografijos aptarimas, kurioje tyrinėjamas sovietizacijos procesas 1940–1941m. Nors sovietizacijos procesas lietuvių istoriografijoje gana plačiai nušviestas145, tačiau Lietuvos URM likvidavimas didesnio dėmesio nesusilaukė. Deividas Kertenis kol kas pirmasis konkrečiai ėmėsi tyrinėti URM likvidavimo procesą146, remdamasis archyviniais šaltiniais. Sužinome apie ambasadų ir konsulatų uždarymą SSRS okupuotose teritorijose147. Apie URM padėtį ir politiką sovietinės okupacijos laikotarpiu rašė Kąstytis Antanaitis148. Tačiau minėti autoriai gana abstrakčiai kalba apie URM sovietizaciją bei likvidavimą konkrečiai 1940–1941 metų okupacijos laikotarpiu. Tuo tarpu pagrindinis autorių tyrimo objektas tampa LSSR URM veiklos specifika. L. Truska ir Arvydas Anušauskas149 praplėtė šaltinių tyrinėjimo spektrą ir atskleidė iki šiol netyrinėtas pirmosios sovietinės okupacijos aplinkybes, naikinant šalies institucijas, administracinį aparatą bei kuriant naują sovietinę valdymo sistemą. Pavyzdžiui, A. Anušauskas tyrinėjo vidaus reikalų ministerijos pokyčius po okupacijos. Pirmosios sovietinės okupacijos tyrimus Ženkliai paskatino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras įsteigtas 1993 m.150. Ši institucija tiria nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui okupacijų laikotarpiu bei remia mokslinės, publicistinės literatūros leidimą. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) ir Lietuvos istorijos studijų (LIS) išleistu dokumentų rinkiniu151 bei nesenai pasirodžiusiu Lietuvos Respublikos užsienio politikos dokumentų rinkiniu, galime objektyviai vertinti įvykius Lietuvoje po sovietinės okupacijos. Sovietų žinioje sudaryta naujoji vyriausybė diplomatams

143 Ten pat, p. 74-75 144 Maslauskienė N., Petravičiūtė I., Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija, Vilnius, 2007 145 Lietuvos sovietizacijos procesą lietuvių istoriografijoje išsamiai aptarė N. Maslauskienė ir I. Petravičiūtė knygoje “Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija”, p. 34-40 146 Kertenis D., Okupantų parankinė : Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerija, Darbai ir dienos, 2002, T. 30. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2002~1367183431978/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 147 Ten pat, p. 230 148 Antanaitis K., Sovietinės nomenklatūros gniaužtuose: Baltijos Respublikos ir SSRS diplomatija, Darbai ir dienos, 2002, T. 30. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2002~1367183422733/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 149 Anušauskas A., Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005; Lietvuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metas, Vilnius, 1993 150 Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 24 d.] http://www.genocid.lt/centras/lt/672/c/ 151 Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai 1939-1940, sud. Remeikis T., T. II., Vilniaus universiteto leidykla, 2009 32

užsienyje ir tuo metu Lietuvoje rezidavusiems korespondentams leido susidaryti nuomonę, kad šalyje padėtis stabili. Tai parodo naujojo užsienio reikalų ministro V. Krėvės- Mickevičiaus siųstos telegramos į Berlyną, Romą, Londoną, Stokholmą, Buenos Aires, Vašingtoną, Prancūziją (P. Klimui buvusiam Puissegguin), kuriose nurodoma, kad J. Paleckio vyriausybė sudaryta konstitucine tvarka, o sovietų kariai, šiuo atveju, atėjo apsaugoti nuo karo grėsmės, o tuo tarpu „vyriausybė užsienio politikos srityje tęs su visomis valstybėmis ligšiolinius gerus santykius“152. Sovietizacijos procesas bei šio proceso padariniai lietuvių istoriografijoje aptariami palyginti plačiai, tačiau konkrečiai URM sovietizacija, likvidavimas, netyrinėti. Deividas Kertenis aprašė URM, ambasadų ir konsulatų likvidavimą Estijoje ir Latvijoje, remiantis archyviniais šaltiniais. Menka Lietuvos URM likvidavimo dalis atsikleidžia valstybinių institucijų sovietizacijos ir naikinimo procese.

3.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos išsaugojimas

Pagrindinė Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau – LDT) užduotis buvo suformuota savaime – kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau užduoties vykdymą apsunkino vykstantis karas. Ne vienam pasiuntiniui teko nutraukti savo veiklą akredituotoje šalyje, nes daug kas priklausė nuo tos valstybės politikos ir santykių su Sovietų Sąjunga. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvą įjungus į Sovietų Sąjungą, buvo paskelbta, „kad nuo rugpjūčio 8 d. visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų veikla nutraukiama, visą turtą ir archyvus reikalaujama perduoti tose šalyse esančioms sovietų pasiuntinybėms, personalui įsakoma grįžti į Lietuvą“. LDT siekis perimti egzilinės vyriausybės funkcijas, kad ir fiktyviais būdais (Tautinis komitetas, „Kybartų aktai“), buvo nesėkmingas. Kaip pastebi Laurynas Jonušauskas, diplomatai netapo politiniu centru, apie kurį būtų galėjusi susitelkti politinė tautos dalis išeivijoje. Lietuvos diplomatinės tarnybos išlikimas pirmosios okupacijos metais, vaizdžiai tariant, buvo „pakibęs ant plauko“, kuris galėjo nutrūkti kaip ir visa LDT veikla. Todėl, kaip teigia Kazys Lozoraitis, diplomatijos istorijoje vargu ar rastume panašių atvejų, kad diplomatams tektų pusšimtį metų atstovauti dėl agresijos išnykusiai valstybei.

152 Ten pat, p. 162 33

Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo įkurta netrukus po Lietuvos valstybingumo atstatymo 1918 m.. Tuo pačiu prasidėjo visiškai naujas ir unikalus LDT istorijos etapas. Po sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. LDT tampa vienintelė institucija, kuri nepasidavė sovietinio režimo diktatūrai. Diplomatinė tarnyba tuo metu atsidūrė komplikuotoje situacijoje ir tapo savotiška šerdis, kuri buvo išplėšta iš Lietuvos valstybės: „Jeigu kariuomenė yra valstybės nugarkaulis, tai diplomatija jos smegenys“153. Tačiau veikdama itin sudėtingomis sąlygomis, ji neleido pasauliui užmiršti Lietuvos valstybės, jos istorijos. Todėl LDT simbolizavo Lietuvos valstybingumo tęstinumą ir nuolat primindavo apie sovietinės okupacijos padarinius154. Pirmasis darbas, kuris apibendrina visą LDT veiklą, laikytinas Stasio Antano Bačkio, Lietuvos diplomatijos šefo, ataskaita Lietuvos užsienio reikalų ministerijai „Lietuvos diplomatinė tarnyba 1940 06 15–1990 03 11“155. Tačiau S. A. Bačkis oficialiai LDT veiklą nutraukė 1991 m. rugsėjo 6 d.. Lieka neaišku, kodėl atskaitoje pateikiama kovo 11-tosios data. Ataskaitoje S. A. Bačkis taip pat pasakoja apie savo veiklą Paryžiuje. Vokiečiams užėmus Paryžių ir sovietams užleidus Lietuvos pasiuntinybės patalpas, diplomato S. A. Bačkio butas „Paryžiuje keliems dešimtmečiams buvo virtęs tarsi neoficialiu diplomatiniu biuru“156. Lietuvių išeivių memuarai ir monografijos, šiuo atveju, geriausiai atspindi LDT padėtį, susiklosčiusią pirmosios sovietinės okupacijos metais 1940 m. birželio 15 d.– 1941 m. birželio 22 d. Po okupacijos LDT egzistavimas pakibo ant plauko. Tokia situacija geriausiai atsispindi pasiuntinių plk. Kazio Škirpos157 ir P. Klimo158 atsiminimuose. Vokiečiams įžengus į Paryžių, netrukus P. Klimui tenka apleisti pasiuntinybės patalpas. Kiek vėliau tas pats ištinka ir pasiuntinybei Berlyne. Plk. K. Škirpa lengvai nepasidavė „sovietiškiesiems agresoriams“159 ir stengėsi pasiuntinybę išlaikyti kiek įmanoma ilgiau. Albertas Gerutis monografijoje apie P. Klimą aiškinasi pasiuntinybės Paryžiuje uždarymo aplinkybes ir paskutines gyvavimo akimirkas. Tai dar kartą parodo, kad LDT buvo atsidūrusi ties išnykimo riba.

153 Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tautos sargas, 1948 m., nr. 2, p. 33 154 Anušauskas A., „Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Slaptos KGB agentų akcijos”, Darbai ir dienos, 2002, p. 249. Interaktyvus. [žiūrėta žiūrėta 2015 m. kovo 24 d.] http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04~2002~1367183423463&fro mSitemap=1&afterPDS=true 155 Bačkis S. A., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1940 06 15 – 1990 03 11, Vilnius, 1999 156 Petraitytė-Briedienė A., „Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai“, OIKOS, 2006, nr. 2, p. 97 157 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996; Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976 158 Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991 159 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996, p. 451 34

Edvardas Turauskas 1939–1940 m. buvo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius. Prieš pat sovietinę okupaciją E. Turauskas paskiriamas nuolatiniu atstovu Tautų Sąjungoje, o po birželio 15 d. įvykių pasitraukia į Šveicariją. Nors atsiminimai nėra pirminis šaltinis, tačiau E. Turausko memuarai priskiriami ypatingai kategorijai, nes paremti autentiškais dokumentais. Galima teigti, kad E. Turauskas vienintelis taip išsamiai aprašęs diplomatų pasitarimus Berne (1940 m. lapkričio 17–21 d.) ir Romoje. Pasiuntinių konferencijoje Romoje (1940 m. rugsėjo 19–25 d.) metu buvo nutarta sudaryti Tautinį komitetą, kurio pagrindinis tikslas koordinuoti išeivijoje atsidūrusių lietuvių veiklą, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Tiksliau tariant, Tautinio komiteto pareiga „rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais“160. E. Turauskas taip pat atskleidžia Tautinio komiteto neveiksnumo priežastis bei prieštaringai vertinamų „Kybartų aktų“ atsiradimo aplinkybes. Vadinami „Kybartų aktai“ – kontraversiškas reiškinys. Prieštaravimų pirmiausia sukelia atgalinė pasirašymo data, paties dokumento legitimumas ir jo panaudojimas. A. Gerutis, būdamas šio dokumento atsiradimo liudininku, straipsnyje „Kybartų aktai“161, publikuotame žurnale „Aidai“, sugebėjo gana neutraliai pateikti šių dokumentų atsiradimo istoriją. Diplomatas savo atsiminimuose „Lietuvos diplomatijos paraštėje“162 pateikia pilną tuometinio Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio siųstos šifruotos telegramos tekstą. Tiesa, jei S. Lozoraičio archyve saugomą telegramą laikome originalia, tai V. Sidzikauskas savo atsiminimuose pateikia kiek sulietuvintą tekstą163. Pastarasis taip pat iškelia klausimus, kurie išlieka aktualūs ir šiandien: ką apskritai reiškia paskutinis telegramos sakinys (Jei čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį164), ar siųsta telegrama buvo sudaryta užsienio reikalų ar diplomatinė tarnyba, ar tik diplomatų veiklą koordinuojanti institucija165. Lietuvių išeivijos istoriografija supažindina su LDT per atskirų personalijų vaidmenį. Aleksandro Merkelio monografijoje „: jo visuomeninė, kultūrinė

160 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940-1991, Vilnius, 2003, p. 88 161 Gerutis A., „Kybartų aktai“, Aidai, 1976. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 31 d.] http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=154%3A197604&id=1755%3Ais&option=com_content&Itemid=1 79 162 Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994 163 Petratytė-Briedienė A., „Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai“, OIKOS, Vilnius, 2006, nr. 2, p. 100 164 Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994, p. 249. 165 Ten pat, p. 249 35

ir politinė veikla“166 dar kartą patvirtinama, kad būtent A. Smetonos sutikimu diplomatijos šefu paskiriamas S. Lozoraitis. Be to, A. Merkelis pateikia Lietuvos diplomatų neveiksnumo priežastis ištikus katastrofai167. Kai kurių diplomatų neadekvatus sovietinės okupacijos vertinimas bei, žinoma, kai kurios klaidinančios aplinkybės, neleidusios laiku sureaguoti, vėliau spaudoje buvo itin smerkiamas168. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kad periodiniai leidiniai, žurnalai pirmiausia atstovavo tam tikrai ideologinei srovei ir publikuotuose straipsniuose neretai buvo išreiškiama subjektyvi autorių nuomonė. A. Gerutis monografijoje „Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys“169 atskleidžia pasiuntinybės persikėlimo į Vichy peripetijas. Tačiau išeivių monografijos nėra koncentruotos ties LDT istorija. Šios institucijos veikla atsiskleidžia minėtų personalijų istorijų kontekste. Išeivijos periodiniai leidiniai, jau buvo minėta, pirmiausia atstovauja tam tikrą ideologinę poziciją. Diplomatai kaltinami, neišgelbėjus Lietuvos nuo okupacijos, neigiamai vertinami Kybartų aktai bei S. Lozoraičio, kaip diplomatijos šefo, vaidmuo170. Taip pat nemažai informacijos teikia straipsniai apie diplomatijos šefą S. Lozoraitį ir vėliau diplomatijos šefu tapusio S. A. Bačkio duoti interviu spaudai171. Sovietinėje istoriografijoje LDT klausimas plačiau nenagrinėjamas. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad ši institucija pagal sovietų planus turėjo būti sunaikinta ir tai parodo veiksmai, kurių buvo imtasi po okupacijos. 1940 m. liepos 6 d. naujasis užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius išsiuntinėjo telegramas į Romoje, Berne, Vatikane esančias atstovybes. Kiek vėliau to paties turinio telegramos išsiųstos į Prancūziją, Švediją ir kitas tebeveikiančias atstovybes užsienyje172. Liepos 24 d. Maskvos statytinis Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius P. Glovackas pakartotinai išsiuntinėjo telegramas pasiuntiniams skubiai grįžti į Kauną173.

166 Merkelis A., Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, New York, 1964 167 Ten pat, p. 630 168 Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės sargas, Lyone (France), nr. 2, 1948 169 Gerutis A., Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys, Cleveland, 1978 170 Imperatoriui mirus feodalai unkščia, Tėviškės žiburiai, 1951, nr. 1 (54), p. 2; Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės sargas, Lyone (France), nr. 2, 1948 171 „Stasiui Lozoraičiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 metų”, Aidai, 1968, Nr. 7, p. 322; „Kas galima ir kas reikia. Pasikalbėjimai su S. Bačkiu Paryžiuje jo 25 metų diplomatinės tarnybos ir 50 metų amžiaus proga“, Lietuvių dienos, 1956, Nr. 4; „Pasikalbėjimai su naujuoju Lietuvos diplomatijos šefu dr. S. A. Bačkiu“, Lietuvių dienos, 1984 m. kovo mėn., p. 11 172 Jonušauskas L., Lūžio ir iššūkio mėnesiai. LIETUVOS DIPLOMATINĖ TARNYBA 1940-1941 METAIS. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2002~1367183430318/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 173 Ten pat. 36

Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kaip apskritai diplomatija buvo traktuojama „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“. Akivaizdžiai supriešinama ir atskiriama Vakarų ir Rytų diplomatija: „Kapitalistinių valstybių diplomatija tarnauja buržuazijos monopolijų interesams, dažnai naudoja apgavystes, <...>, slepia nuo liaudies tikruosius savo tikslus...>“, o tuo tarpu „Tarybinės diplomatijos teorinis pagrindas yra marksistinis-lenininis tarpt(autinės) padėties <...> dėsnių supratimas. Socialistinės diplomatijos veiklos metodai: derybos, imperializmo agresyvių veiksmų demaskavimas...>“174. Apie „diplomatijos šefo“ sąvoką „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ neužsimenama. Tačiau ši sąvoka įtraukta ir gana išsamiai paaiškinama „Lietuvių enciklopedijoje“175. Po sovietinės okupacijos LDT teko veikti egzilio sąlygomis ir užtikrinti koordinuotą diplomatų veiklą bei, žinoma, kovoti už Lietuvos nepriklausomybę diplomatinėmis priemonėmis ir ne tik. Tačiau nuo pat 1940 m. LDT tapo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų taikiniu176. Todėl KGB atstovų memuarai buvo propagandiniais tikslais parengtos ataskaitos177. Juozas Jakaitis knygoje „Išdavystės keliu“178 išskirtinio dėmesio LDT veiklai neskiria, ypač pirmosios okupacijos metu, tačiau knygos centre atsidūrė Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas (toliau – VLIK‘as). Knygos autorius aprašo VLIK‘o ir Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio santykius. Išsamiau kalbama apie V. Sidzikausko, K. Škirpos veiklą. Tačiau pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad įvykiai pateikiami iš sovietų žvalgo perspektyvos. Neretai pateikiami nepagrįsti faktai, smerkiami užsienio lietuvių, tuo pačiu ir diplomatų siekiai kovoti už nepriklausomybę. Anot A. Anušausko, „Supynus pusiau tiesą ir melą, knygoje buvo perteikta rezistencinės veiklos užsienyje epizodų“179. Juozo Mikuckio knyga „Šioje ir anoje pusėje“180, taip pat G. K. Vaigausko darbas „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“181 bei Vytauto Alseikos „Trys dešimtmečiai emigracijoje“182 – panašaus turinio veikalai. Čia smerkiami VLIK‘o rezistenciniai siekiai, epizodiškai minima kai kurių Lietuvos diplomatinio korpuso atstovų veikla.

174 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1978 m., p. 98-99 175 Lietuvių enciklopedija, T. V., Bostonas, USA, 1955 m., p. 58 176 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.] http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04~2002~1367183423463&fro mSitemap=1&afterPDS=true 177 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940-1991, Vilnius, 2003, p. 27-28 178 Jakaitis J., Išdavystės keliu, Vilnius, 1976 179 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. Kovo 29 d.] http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04~2002~1367183423463&fro mSitemap=1&afterPDS=true 180 Mikuckis J., Šioje ir anoje pusėje, Vilnius, 1974 181 Vaigauskas G. K., Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja, Maskva, 1986 182 Alseika V., Trys dešimtmečiai emigracijoje, Vilnius, 1977 37

Minėtuose darbuose faktiškai LDT veikla neanalizuojama, tiktai kalbama apie atskirų diplomatinio korpuso atstovų darbus rezistencinio pasipriešinimo kontekste. Sovietinėje istoriografijoje lietuvių išeivija bei jos veikla diskredituojama. Kita vertus, šie darbai atskleidžia rezistencinės veiklos pobūdį, patvirtina, kad, egzilio sąlygomis veikusi LDT ir kitos susikūrusios organizacijos, nepripažino sovietinės okupacijos ir tam priešinosi. LDT istorija šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje atranda savo vietą. Jau buvo minėta, kad diplomatijos šefo S. A. Bačkio ataskaita „Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15–1990 03 11)“ – pirmas darbas, kuriame nuosekliai aprašyta LDT veikla egzilyje. Tačiau 2003 metais pasirodė kapitalinė L. Jonušausko monografija „Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1990)“183. Iš tiesų, kaip pats autorius teigia, „tai yra pirmas bandymas visą egzilinės diplomatijos laikotarpį aprašyti viename darbe“184. Autorius rėmėsi Romoje esančiais asmeniškai sukauptais S. Lozoraičio archyviniais, taip pat S. A. Bačkio ir Lietuvos centriniame archyvuose saugomais dokumentais. L. Jonušauskas nedaro skubotų ir kritiškų išvadų, nesistengia skaitytojui primesti savo nuomonės. Autoriaus tikslas – pateikti informaciją taip, kad skaitytojas pats galėtų daryti išvadas. Pirmasis knygos skyrius skirtas Lietuvos diplomatinei tarnybai 1940– 1941 metais. Jame išsamiai aptariama LDT veikla pirmosios okupacijos metais. Reikėtų išskirti autoriaus pateikiamą analizę dėl J. Urbšio telegramos tikslios išsiuntimo datos. Istoriografijoje vyrauja datų įvairovė nuo 1940 m. gegužės 30 d. iki birželio 3 d. Autorius siūlo J. Urbšio siųstos telegramos dėl diplomatijos šefo siuntimo data laikyti birželio 1 d. Diplomatai vis dėl to vadovavosi pakartotinai siųstos telegramos tekstu, nes pirmasis variantas siųstas gegužės 30 d. buvo neiššifruotas. Nemažą indėlį į dabartinę lietuvių istoriografiją įnešė Daiva Dapkutė, tyrinėdama LDT istoriją. Mokslininkė išsamiau nagrinėja J. Urbšio telegramos visą tekstą, nes kaip įprasta, autoriai dažniausiai cituoja paskutinį telegramos sakinį, visiškai neatsižvelgdami į visą telegramos turinį185. D. Dapkutė taip pat prisidėjo prie straipsnių rinkinio sudarymo, skirto LDT veiklai egzilyje nušviesti „Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940–1991“186. Kitame darbe „Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė“ LDT veikla atsiskleidžiama per santykius su kitomis organizacijos, ypač su VLIK‘u.

183 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990), Vilnius, 2003 184 Ten pat, p. 23 185 Dapkutė D., Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai, OIKOS, 2006, Nr. 2 186 Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940-1991, sud. Dapkutė D., Petraityte A., Vilnius, 2007 38

Toliau galima kalbėti apie A. Petraitytės-Briedienės vertingus darbus, papildančius lietuvių istoriografiją LDT tema. Knygoje „VLIK‘as ir Lietuvos diplomatinė tarnyba išeivijoje: Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai“ pirmą kartą skelbiami konferencijų protokolai, priedai ir laiškai. Jie atskleidžia esmines VLIK‘o ir LDT nesutarimų priežastis, skirtingus požiūrius, galimus sprendimų būdus. Itin vertinga A. Petraitytės sudaryta šaltinių publikacija „Lietuvos diplomatų korespondencija (1940–1945 m.)“. Šaltiniuose puikiai atsispindi pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė LDT pirmosios sovietinės okupacijos metais: lėšų stygius ir tolimesnis finansavimas, pasiuntinybių uždarymas. Vis dėl to A. Petraitytė, skirstydama LDT istoriją į tam tikrus laikotarpius (1918–1940 m., 1940–1990 m., ir nuo 1990 m.), neišskyrė LDT istorijos etapo 1940–1941 m. Jis lietuvių istoriografijoje vis dėl to yra išskirtinis, todėl, kalbant apie LDT istoriją, šį laikotarpį reikėtų laikyti unikaliu. Šiuo atveju reikėtų prisiminti Z. Ivinskio rezistencinę periodizaciją: 1940–1941 m. – sovietų metai, 1941–1944 m. – nacių okupacijos trimetis ir 1944–1952 m. sovietinio valdymo atkūrimas187. A. Petraitytės monografijoje „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983)“ analizuojama LDT padėtis po okupacijos. Būtent S. Lozoraičio politinės biografijos momentai geriausiai atspindi LDT veiklą po įvykusios katastrofos (kaip nurodoma J. Urbšio telegramoje), taip pat ribotas šefo veikimo galimybes, apskritai atskleidžia kai kurių diplomatų požiūrį į diplomatijos šefo pareigybę. S. Lozoraitis iš tiesų koordinavo LDT veiklą. Tai patvirtina pasiuntinių, akredituotų kitose šalyse pareikšti protestai dėl sovietinės okupacijos. Diplomatijos šefas įvairiais veikimo būdais siekė išsaugoti pasiuntinybes, o tai dar kartą parodo, koks pavojus buvo iškilęs LDT egzistencijai. Gerai žinomas istorikas, politikas, visuomenės veikėjas A. Anušauskas, tyrinėdamas KGB veiklą, straipsnyje „Taikinys Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB agentų akcijos“ atkreipė dėmesį į slaptosios organizacijos taikinyje atsidūrusią Lietuvos diplomatinę tarnybą. Lietuvių istoriografijoje ši problematika plačiau nenagrinėjama. Pirmiausia tyrimus stabdo menkas šaltinių prieinamumas. Kita vertus, tai – naujas būdas pažvelgti į LDT istoriją iš kitos perspektyvos. Siekiant sunaikinti LDT „buvo metamos sovietinių specialiųjų tarnybų pajėgos, vykdančios kelis einamuosius uždavinius: surinkti tikslią informaciją apie diplomatus ir jų tikslus, bendravimą su kitų valstybių politikais ir

187 Jakubčionis A., LIETUVOS ISTORIJOS (1940-1990) PERIODIZACIJOS IR KONCEPCIJŲ FORMAVIMASIS IŠEIVIJOS ISTORIKŲ STUDIJOSE. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. Balandžio 7 d.] http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=4&ArchyvasID=75&ArchyvasPSL=155&ArchyvasKie kis=1 39

užsienio politikos žinybomis, ryšius su lietuvių išeivijos politinėmis organizacijomis, aktyvių Lietuvos laisvės bylos puoselėtojų tarpusavio santykius ir pan.“188. LDT veikla pirmosios sovietinės okupacijos metais aiškiai atsispindi monografijose „Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“189, „Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas (1880-1967)“190 ir naujausioje Alfonso Eidinto monografijoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“191. A. Smetonos biografijos etapas po okupacijos atskleidžia nemažai reikšmingų LDT istorijos detalių. Iki šiol kontraversiškai vertinamas prezidento pasitraukimas birželio 15 d. panašią reakciją sukėlė ir diplomatų tarpe. Kai kurie jų, pvz.: Povilas Žadeikis, skeptiškai vertino egzilinės vyriausybės ar Tautinio komiteto sudarymą. Egzilinė LDT veikla išeivių lietuvių atsiminimuose, periodikoje, monografijose aptariama epizodiškai ir fragmentiškai. Tačiau LDT veikla nemažai dėmesio susilaukė išeivijos periodikoje. Publikacijų centre atsidūrė diplomatų ir VLIK‘o santykiai. Kita vertus, spauda atstovauja tam tikrai ideologinei srovei. Šiuo atveju reikėtų išskirti A. Geručio straipsnį „Kybartų aktai“. Autorius, būdamas šio akto sudarymo liudininku, pateikia nešališką vertinimą. Sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT veikla faktiškai nenagrinėjama. Inkorporavus Lietuvos teritoriją į Sovietų Sąjungos sudėtį, LTD tapo vienintelė institucija nepavaldi režimui, todėl sovietai atkakliai siekė ją sunaikinti. LDT atstovai tapo sovietų slaptųjų tarnybų taikiniu. Tokiu būdu KGB atstovų memuarai buvo propagandiniais tikslais parengtos ataskaitos. Taigi, sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT egzistavimas savotiškai buvo eliminuotas, nors LDT realiai egzistavo visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, LDT istorijos tyrimams atsivėrė naujos galimybės. Pirmiausia atsirado šaltinių prieinamumas. Pokyčius dabartinėje lietuvių istoriografijoje galime įžvelgti XXI a. antrajame dešimtmetyje, kuomet pasirodo daugiau publikuotų straipsnių ir, žinoma, Lauryno Jonušausko darbas „Likimo vedami“. Tai bene pirmasis darbas, kuriame nuosekliai aprašoma ir analizuojama LDT veikla egzilyje. Tačiau, kaip bebūtų gaila, tolimesnius tyrimus stabdo menkas šaltinių prieinamumas, o dalis jų yra sunaikinti. Todėl užglaistyti „baltąsias dėmes“ yra sudėtinga.

188 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB agentų akcijos, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30, p. 249-258 189 Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, sud. Morkvėnas R., Sruoginis L. V., Vilnius, 2007 190 Skirius J., Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis, Vilnius, 2001 191 Eidintas A., Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012 40

IŠVADOS

1. Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje tarptautinis Lietuvos pripažinimas sietinas su Tautų Sąjunga. Tokiai tendencijai įtakos turėjo tarptautinė padėtis, kuri susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo. Sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje nuomonės dėl tarptautinio pripažinimo nesiskiria. Taikos sutartis laikoma tuo kertiniu akmeniu, pakeitusiu Lietuvos tarptautinę padėtį. Šiuo atveju skiriasi taikos sutarties su Sovietų Rusija interpretacija sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje. Sovietmečiu buvo stengiamasi įžvelgti tik teigiamą dokumento aspektą, o šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje šis faktas vertinamas kritiškai ir objektyviai. 2. Lietuvių istoriografijoje pirmosios URM veikla nėra konkrečiai apibrėžiama. Šiuo atveju informacija pateikiama bendrame užsienio politikos kontekste. Tarpukariu pirmoji URM nesusiformavo, todėl visą užsienio politikos veiklą vykdė A. Voldemaras arba M. Sleževičius. Tokiu būdu tenka URM veiklą nagrinėti, pvz.: per politinių partijų užsienio politikos prizmę. Tokį naują požiūrį pateikia A. Grodis. 3. Lietuvių istoriografijoje atstovybių steigimas ir veikla analizuojama gana išsamiai, pirmiausia, tam tikrų šalių politinių diplomatinių santykių kontekste. Sovietinėje istoriografijoje daugiausiai apie atstovybes yra rašiusi R. Žepkaitė. Ji pamini pagrindines diplomatinės tarnybos institucijas bei jų veiklos tikslus. Dabartinėje lietuvių istoriografijoje daugiausiai yra analizuojama atstovybių veikla Skandinavijos šalyse ir atstovybės prie Šventojo Sosto padėtis. A. Kasparavičius, S. Grigaravičiūtė ir D. Bukelevičiūtė užpildė išties nemenką istoriografinę spragą. 4. Sovietizacijos procesas bei šio proceso padariniai lietuvių istoriografijoje aptariami palyginti plačiai. Tačiau konkrečiai URM sovietizacija, likvidavimas, netyrinėti. Deividas Kertenis aprašė URM, ambasadų ir konsulatų likvidavimą Estijoje ir Latvijoje, remiantis archyviniais šaltiniais. Menka Lietuvos URM likvidavimo dalis atsikleidžia valstybinių institucijų sovietizacijos ir naikinimo procese. 5. Egzilinė LDT veikla išeivių lietuvių atsiminimuose, periodikoje, monografijose aptariama epizodiškai ir fragmentiškai. Tačiau LDT veikla nemažai dėmesio susilaukė išeivijos periodikoje. Publikacijų centre atsidūrė diplomatų ir VLIK‘o santykiai. Kita vertus, spauda atstovauja tam tikrai ideologinei srovei. Sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT veikla faktiškai nenagrinėjama. Inkorporavus Lietuvos teritoriją į Sovietų Sąjungos sudėtį, LTD tapo vienintelė institucija nepavaldi režimui, todėl sovietai atkakliai siekė ją sunaikinti. LDT atstovai tapo sovietų slaptųjų tarnybų taikiniu. Tokiu būdu KGB 41

darbuotojų memuarai buvo propagandiniais tikslais parengtos ataskaitos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, LDT istorijos tyrimams atsivėrė naujos galimybės. Pirmiausia atsirado šaltinių prieinamumas. Pokyčius dabartinėje lietuvių istoriografijoje galime įžvelgti XXI a. antrajame dešimtmetyje, kuomet pasirodo daugiau publikuotų straipsnių ir, žinoma, Lauryno Jonušausko darbas „Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991“. Tai bene pirmasis darbas, kuriame nuosekliai aprašoma ir analizuojama LDT veikla egzilyje.

42

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Šaltiniai Publikuoti dokumentai 1. Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918, sud. Eidintas A., Lopata R., Vilnius, 1991 2. Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai 1939-1940, sud. Remeikis T., T. II., Vilniaus universiteto leidykla, 2009 3. Petraitytė-Briedienė A., Lietuvos diplomatų korespondencija (1940-1945 m.) : šaltinių publikacija, Vilnius, 2012 4. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija, Vyriausybės žinios, Nr. 730, 1940, p. 657. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 20 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=24664&biRecordId=3536 Atsiminimai 5. Alseika V., Trys dešimtmečiai emigracijoje, Vilnius, 1977 6. Jakaitis J., Išdavystės keliu, Vilnius, 1976 7. Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990 8. Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991 9. Krėvė M., Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė: atsiminimai, Vilnius, 1992 10. Mikuckis J., Šioje ir anoje pusėje, Vilnius, 1974 11. Paleckis J., Dviejuose pasauliuose, Vilnius, 1983 12. Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994 13. Turauskas E., Lietuvos nepriklausomybės netenkant, Kaunas, 1990 14. Urbšys J., Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais, Vilnius, 1988 15. Klimas P., Iš Lietuvos delegacijos, pasiųstos į Paryžiaus Taikos konferenciją, nario Petro Klimo atsiminimų apie Lietuvos valstybingumo problemą šioje konferencijoje. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 20 d.] http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/I%C5%A1_Petro_Klimo_prisiminim%C5 %B3_apie_Lietuvos_valstybingumo_problem%C4%85_Pary%C5%BEiaus_taikos_ko nferencijoje.IH0902.pdf 16. Bačkis S. A., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1940 06 15 – 1990 03 11, Vilnius, 1999

Literatūra 43

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1978 2. Lietuvių enciklopedija, T. V., Bostonas (USA), 1955

44

LITERATŪRA

1. Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, sud. Morkvėnas R., Sruoginis L. V., Vilnius, 2007 2. Antanaitis K., Sovietinės nomenklatūros gniaužtuose: Baltijos Respublikos ir SSRS diplomatija, Darbai ir dienos, 2002, T. 30. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 23 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2002~1367183422733/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 3. Anušauskas A., Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais, Vilnius, 1993 4. Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.] http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04 ~2002~1367183423463&fromSitemap=1&afterPDS=true 5. Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB agentų akcijos, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30 6. Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974 7. Brown W. R., Writing the History of . Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 29 d.] http://www2.uncp.edu/home/rwb/Historians_Controv.html 8. Bukaitė V., Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919– 1940 m. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 balandžio 29 d.] http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT- eLABa-0001:E.02~2013~D_20130701_092454-22884/DS.005.0.01.ETD 9. Bukelevičiūtė D., Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais, Vilnius, 2010 10. Bumblauskas A., Šepetys N., Lietuvos sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai kontekstai, Vilnius, 1999 11. Butkus Z., Iš Lietuvos ir Latvijos santykių istorijos 1919–1921 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 27 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_27/Istorija27.pdf 12. Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 25 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_25/Istorija25.pdf 13. Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais, Vilnius, 1993 14. Butkus Z., Lietuvos ir Lenkijos konfliktas ir Latvija (1919–1920 m.). Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 24 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf 45

15. Butkutė-Remelienė A., Lietuvos KP kova už Tarybų valdžios įtvirtinimą, Vilnius, 1958 16. Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992 17. Dapkutė D., Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai, OIKOS, 2006, Nr. 2 18. Eidintas A., Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012 19. Eidintas A., Istorija kaip politika: Įvykių raidos apžvalgos, Vilnius, 2008 20. Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999 21. Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986 22. Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975 23. Gerutis A., Kybartų aktai, Aidai, 1976. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 31d.] http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=154%3A197604&id=1755%3Ais&opti on=com_content&Itemid=179 24. Gerutis A., Petras Klimas, Cleveland, 1978 25. Gieda A., DISERTACIJOS GYNIMAS, BESIŠAUKIANTIS UŽRAŠŲ KNYGELĖS, (Apie Aurimo Švedo daktaro disertaciją „Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944–1985 m.)“ ir jos gynimą, įvykusį 2006 m. gruodžio 15 dieną). Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.] http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=18&ArchyvasPSL=128&Ar chyvasKiekis=1 26. Gieda A., Istorikas ir istoriografija transformacijų laikmečiu: tarp naujos istorijos proveržių ir Klėjos sugrįžimo refleksijų. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. kovo 18 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=188&Ite mid=61 27. Grigaravičiūtė S., Lietuvos diplomatija Skandinavijoje sprendžiant Vilniaus problemą XX a. 4–ame dešimtmetyje. Interaktyvus. [ žiūrėta 2015 m. balandžio 24 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_51/Istorija51.pdf 28. Grigaravičiūtė S., Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais, Vilnius, 2007 29. Grigaravičiūtė S., Lietuvos Seimas ir konsulinio tinklo kūrimas 1920–1927 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 24 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=137&Ite mid=58 30. Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002 31. Grigaravičiūtė S., Skandinavijos valstybių konsulatai Klaipėdoje (1924–1939) vietinio konsulinio korpuso kontekste. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 24 d.] http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_17/17_121-133_Grigaraviciute.pdf 46

32. Grodis A., Lietuvos politinių partijų užsienio politikos nuostatos 1918–1919 metais: orientacija į Didžiąją Britaniją, Lietuvos istorijos studijos, 2011, T. 28., p. 60. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 24 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB- 0001:J.04~2011~1367179171653/DS.002.0.01.ARTIC 33. Istorikas Česlovas Laurinavičius apie 1920 m. Taikos sutartį su Sovietų Rusija. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 gegužės 29 d.] http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/Istorikas_%C4%8Ceslovas_Laurinavi%C4%8D ius_apie_1920_Lietuvos_ir_Soviet%C5%B3_Rusijos_Taikos_sutart%C4%AF.IH0907E.pd f 34. Jakubčionis A., LIETUVOS ISTORIJOS (1940-1990) PERIODIZACIJOS IR KONCEPCIJŲ FORMAVIMASIS IŠEIVIJOS ISTORIKŲ STUDIJOSE. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 7d.] http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=4&ArchyvasID=75&Archy vasPSL=155&ArchyvasKiekis=1 35. Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940- 1990), Vilnius, 2003 36. Jonušauskas L., Lūžio ir iššūkio mėnesiai. LIETUVOS DIPLOMATINĖ TARNYBA 1940- 1941 METAIS. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 29 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2002~1367183430318/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 37. Kancevičius V., 1940 metų birželis Lietuvoje, Vilnius, 1973 38. Kas galima ir kas reikia. Pasikalbėjimai su S. Bačkiu Paryžiuje jo 25 metų diplomatinės tarnybos ir 50 metų amžiaus proga, Lietuvių dienos, 1956, Nr. 4 39. Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės sargas, Lyone (France), 1948, nr. 2 40. Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventais Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008 41. Laurinavičius Č., Lietuvos – Sovietų Rusijos Taikos sutartis, Vilnius, 1992 42. Laurinavičius Č., Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės delegacijos Paryžiuje 1919 m. santykiai su Rusų buržuazinės emigracijos vakaruose veikėjais, Jaunųjų istorikų darbai, Lietuvos TSR Mokslų akademija, 1987 43. Lietuva 1918–1938: Leidinys 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti, red. Kemžys V., Kaunas, 1990 44. Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, sud. Asadauskienė N., Janužytė A., Vilnius, 2000 47

45. Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940-1991, sud. Dapkutė D., Petraityte A., Vilnius, 2007 46. Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. gegužės 31 d.] http://www.by.mfa.lt/index.php?3417911036 47. Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 24 d.] http://www.genocid.lt/centras/lt/672/c/ 48. Lietuvos užsienio reikalų ministrai, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas, 1999 49. Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1991, T. III 50. Maslauskienė N., Petravičiūtė I., Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija, Vilnius, 2007 51. Maslauskienė N., Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos keitimas okupantų talkininkais 1940 m. birželio–gruodžio mėn.. interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 20 d.] http://www.genocid.lt/Leidyba/8/nijole8.htm 52. Mažeika V., Danijos santykiai su Lietuva 1918–1940 m., Vilnius, 2002 53. Merkelis A., Antanas Smetona, New York, 1964 54. Motuzas R., Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, Vilnius, 2011 55. Navickas K., TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais, Vilnius, 1966 56. Pasikalbėjimai su naujuoju Lietuvos diplomatijos šefu dr. S. A. Bačkiu, Lietuvių dienos, 1984 m. kovo mėn. 57. Petraitytė-Briedienė A., Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, Vilnius, 2012 58. Petratytė-Briedienė A., Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai, OIKOS, Vilnius, 2006, nr. 2 59. Petrauskas Z., Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas 1918–1919 metais, Vilnius, 1989 60. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 61. Pohl D., War, Occupation and the Holocaust in Poland, The historiography of the Holocaust, London, 2004, p. 88. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 31 d.] http://www.uvt.ro/files/6f3e12eadfe63b9c3f9e39857579255ed4b06355/ 62. Purickis J., Seimų laikai, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 63. Riomeris M., Lietuvos sovietizacija 1940-1941: istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas, Vilnius, 1989 48

64. Skirius J., Lietuvių buržuazijos politinių grupuočių mėginimai užmegzti santykius su JAV valdžia 1917–1919 m. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 26 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_28/Istorija28.pdf 65. Skirius J., Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis, Vilnius, 2001 66. Skirius J., Lietuvos ir JAV santykiai Paryžiaus Taikos konferencijoje. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. kovo 20 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_34/Istorija34.pdf 67. Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 26 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf 68. Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 kovo 20 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf 69. Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995 70. Stasiui Lozoraičiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 metų, Aidai, 1968, Nr. 7 71. Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, sud. Sirutavičius V., Nekrašas E., Lopata R., Vilnius, 1997 72. Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996 73. Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976 74. Švedas A., „Matricos nelaisvėje: Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944-1985)“, Vilnius, 2009 75. Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z., Vilnius, 1986, p. 84 76. Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z., Vilnius, 1986 77. Truska L., Kancevičius V., Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vilnius, 1990 78. Truska L., Lietuva 1938-1953 metais, Kaunas, 1990 79. Vaigauskas G. K., Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja, Maskva, 1986 80. Vilkelis G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje“, Vilnius, 2004 81. Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925 – 1940),., Vilnius, 2007, T. I 82. Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980 83. Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922), Kaunas, 1973 84. Žepkaitė R., Priešiška Lietuvai Vatikano politika 1918–1927 metų laikotarpiu, Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, 1962, Serija A, nr. 1(12) 85. Žiugžda R., Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940, Vilnius, 1983 49

86. Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1929 metais, Vilnius, 1973 50

SANTRAUKA

PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATIJOS RAIDOS PROBLEMA LIETUVIŲ ISTORIOGRAFIJOJE

Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos istorija (toliau – diplomatijos istorija) susidomėjimas išlieka iki pat šių dienų. Tačiau tarpukario diplomatija susilaukia nevienareikšmių vertimų. Atsižvelgiant į Lietuvos diplomatų aktyvų dalyvavimą tarptautinėse organizacijose, tarpukario diplomatų patirtis išlieka aktuali. Šiame darbe nagrinėjama Pirmosios Lietuvos Respublikos, sovietinio laikotarpio ir šiuolaikinė lietuvių istoriografija. Darbo tikslas išanalizuoti minėtą istoriografiją, kurioje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos problematika. Tikslui pasiekti buvo analizuojami šie aspektai: Lietuvos tarptautinio pripažinimo problema, Lietuvos URM kūrimosi ir atstovybių steigimosi aplinkybės, Lietuvos URM sovietizacija bei Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) išsaugojimo aplinkybės lietuvių istoriografijoje. Analizuojant istoriografiją paaiškėjo, kad atitinkamo laikotarpio istoriografijoje minėti aspektai traktuojami ir analizuojami skirtingai. Sovietinėje istoriografijoje laikomasi marksistinės ideologijos principų. URM ir LDT veikla bei egzistavimas sovietinėje istoriografijoje faktiškai netyrinėjamas, nes šias institucijas po 1940 birželio 15 d. okupacijos buvo siekiama sunaikinti. Šiuolaikinėje istoriografijoje URM veikla taip pat nėra konkrečiai ir nuosekliai tyrinėjama, tačiau plačiai išnagrinėtos atstovybių steigimo ir veiklos aplinkybės. Diplomatijos istorija lietuvių istoriografijoje pateikiama fragmentiškai nepaisant kelių kapitalinių istorikų darbų. Pasirinkus tokį tyrimo būdą atsiskleidė visiškai arba mažai tyrinėti Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos problemos lietuvių istoriografijoje. 51

SUMMARY

THE PROBLEM OF DIPLOMACY DEVELOPMENT IN THE FIRST REPUBLIC OF ACCORDING TO LITHUANIAN HISTORIOGRAPHY

The interest in the diplomatic history of the first Republic of Lithuania (hereinafter – diplomatic history) remains to this day. However, the inter-war diplomacy receives ambiguous translations. Taking into account Lithuania’s active diplomat participation in international organizations, the experience of the inter-war diplomats remains relevant. This paper analyzes the soviet period and contemporary Lithuanian historiography of the first Republic of Lithuania. The aim of this paper is to analyse the aforementioned historiography, which deals with the problem of diplomacy of the first Republic of Lithuania. To achieve the aim, the following aspects were analysed: the problem of Lithuania’s international recognition, the situation of Lithuania’s MFA and their representatives’ offices establishment, the sovietization of Lithuania’s MFA as well as the preservation conditions of the Lithuanian Diplomatic Service (LDS) in Lithuanian historiography. The analysis of the historiography revealed that the aforementioned aspects are discussed and analysed differently in the corresponding period of historiography. In the Soviet historiography the existence and activities of MFA and LDS are not analysed and a Marxistic ideology is upheld, since after the 15th of June, 1940 occupation these institutions were pursued with the intent to destroy. In the contemporary historiography the activities of MFA are not concretely and consistently investigated, however, the establishments of the representatives’ offices and their operational circumstances are analysed in great detail. The diplomatic history in Lithuania’s historiography is presented in a fragmented manner despite the few capitalistic historians’ works. Having selected such a research method enabled the revealing of absolutely or scarcely analysed problems of diplomacy of the first Republic of Lithuania in Lithuanian historiography.