Egzodo Archyvas

Egzodo archyvas

Vytauto Didžiojo universiteto Česlovo Milošo centras Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas Lietuvos istorijos institutas

LIETUVIŲ IR LENKŲ SANTYKIAI IŠEIVIJOJE 1945–1990 METAIS

Šaltinių publikacija

Sudarytoja Giedrė Milerytė-Japertienė UDK 325.2(=172)(=162.1) „1940/1990“ Li203

Egzodo archyvo redakcinė kolegija: Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius (pirmininkas, Vytauto Didžiojo universitetas) Dr. Daiva Dapkutė (Vytauto Didžiojo universitetas) Habil. dr. Leonas Gudaitis (Vytauto Didžiojo universitetas) Prof. Ph. D. Kęstutis Skrupskelis (University of South Carolina, JAV) Prof. Ph. D. Bronius Vaškelis (Vytauto Didžiojo universitetas)

Knygą recenzavo: Prof. dr. Juozas Skirius (Lietuvos edukologijos universitetas) Dr. Tomasz Błaszczak (VDU)

Knygos sudarymą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Nacionalinės lituanistikos plėtros programą (projekto Nr. LIT-8-56)

Leidinį parengė Giedrė Milerytė-Japertienė

ISBN 978-609-467-096-1 (spausdintas) ISBN 978-9955-34-527-5 (spausdintas) ISBN 978-609-467-095-4 (internetinis) ISBN 978-9955-34-526-8 (internetinis) © Giedrė Milerytė-Japertienė, sudarymas, įvadas, 2014 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2014 © „Versus aureus“ leidykla, 2014 TURINYS

Vakaruose kilęs noras susitarti: bandymai užmegzti oficialius santykius . . . . 9 Dokumentų rinkinio sudarymo principai 30

Nr. 1. A. Vokietaičio parengta „Santykiai su lenkais“ trumpoji versija, 1945. . . 31 Nr. 2. J. Šaulio laiškas K. Griniui, 1945 08 24 33 Nr. 3. K. Griniaus laiškas J. Šauliui, 1945 07 02 38 Nr. 4. Stan obecny i perspektywy w stosunkach polsko–litewskich, 1946. . . . 40 Nr. 5. J. Baranieckio raportas Z. Berezowskiui, 1946 07 08...... 54 Nr. 6. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 06 18...... 60 Nr. 7. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 07 09...... 62 Nr. 8. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 07 17 63 Nr. 9. A. Tarnowskio laiško K. Morawskiui juodraštis, 1946 07 25...... 64 Nr. 10. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 07 25. 67 Nr. 11. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 08 17...... 70 Nr. 12. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 08 17...... 72 Nr. 13. Neišsiųstas A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 09...... 72 Nr. 14. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 04...... 76 Nr. 15. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 10 09. 77 Nr. 16. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 18...... 78 Nr. 17. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 31...... 81 Nr. 18. J. Šaulio laiškas P. Žadeikiui, 1946 08 25...... 82 Nr. 19. A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 08...... 86 Nr. 20. 1947 03 05 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją protokolas, 1947 03 14...... 88 Nr. 21. V. Sidzikausko laiškas A. Tarnowskiui, 1947 03 14. 91

5 Nr. 22. A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14...... 92 Nr. 23. V. Sidzikausko laiškas VLIK Vykdomosios tarnybos užsienio reikalų tarybai, 1947 04 25...... 94 Nr. 24. S. Lozoraičio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 12 ...... 97 Nr. 25. S. A. Bačkio pro memoria, 1947 05 19 ...... 100 Nr. 26. A. Bačkio telegrama S. Lozoraičiui, 1947 05 21...... 101 Nr. 27. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 21 ...... 101 Nr. 28. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 21 ...... 103 Nr. 29. S. Lozoraičio pro memoria, 1947 05 22 109 Nr. 30. K. Morawskio laiškas nenustatytam asmeniui, 1947 05 22 ...... 110 Nr. 31. A. Bačkio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 22 ...... 110 Nr. 32. S. Lozoraičio telegrama S. Bačkiui, 1947 05 24 ...... 113 Nr. 33. B. K. Balučio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 24 ...... 113 Nr. 34. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 26 ...... 114 Nr. 35. P. Žadeikio laiško S. Lozoraičiui priedas, 1947 05 26 116 Nr. 36. S. Lozoraičio laiško B. K. Balučiui nuorašas, 1947 05 24 ...... 116 Nr. 37. V. Gylio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 01 ...... 118 Nr. 38. V. Gylio raštas dėl santykių su lenkais rezoliucijų, 1947 06 01 . . . . . 120 Nr. 39. V. Gylio laiško S. Lozoraičiui priedas, 1947 06 01 121 Nr. 40. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 02 122 Nr. 41. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 02 ...... 122 Nr. 42. V. Sidzikausko telegrama S. Bačkiui, 1947 06 03 ...... 123 Nr. 43. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 8, 1947 06 04 124 Nr. 44. B. K. Balučio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 04 ...... 125 Nr. 45. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1947 09 30 ...... 128 Nr. 46. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1947 10 15 ...... 129 Nr. 47. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1947 10 18 ...... 131 Nr. 48. V. Sidzikausko laiškas S. Lozoraičiui su priedu, 1947 11 06 ...... 132 Nr. 49. Nenustatyto asmens laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 15 134 Nr. 50. P. Žadeikio telegrama V. Sidzikauskui, persiųsta per S. Bačkį, 1947 11 21. . 137 Nr. 51. J. Šaulio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 22 137 Nr. 52. V. Sidzikausko laiškas Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovams, 1947 11 26. 139 Nr. 53. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 11 28 ...... 141 Nr. 54. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 11 29 ...... 142

6 Nr. 55. B. K. Balučio laiškas M. Krupavičiui, 1947 12 01 ...... 144 Nr. 56. A. Tarnowskio, T. Gwiazdoskio ir V. Sidzikausko susitikimo aprašas, 1947 12 09...... 147 Nr. 57. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 10 150 Nr. 58. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 16 ...... 152 Nr. 59. K. Graužinio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 04 ...... 154 Nr. 60. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 15 ...... 157 Nr. 61. V. Gylio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 15 ...... 158 Nr. 62. S. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 23 159 Nr. 63. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 23 ...... 161 Nr. 64. B. K. Balučio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 02 10 ...... 162 Nr. 65. T. Gwiazdoskio laiškas B. K. Balučiui, 1948 02 18 ...... 163 Nr. 66. M. Miszyn laiškas Żabai, 1947 12 22 ...... 163 Nr. 67. T. Gwiazdoskio laiškas M. Zaleskiui, 1948 02 11 ...... 165 Nr. 68. Nežinomo asmens laiškas M. Miż-Miszynui, 1948 02 11 ...... 166 Nr. 69. M. Zaleskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 02 24 168 Nr. 70. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 11, 1948 03 30 169 Nr. 71. J. Vytėno laiškas A. Zaleskiui, 1948 05 15 170 Nr. 72. J. Białasiewicziaus laiškas T. Katelbachui, 1948 05 20 ...... 172 Nr. 73. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 18, 1948 05 26 173 Nr. 74. A. Zaleskio laiškas J. Vitėnui, 1948 07 01 178 Nr. 75. T. Gwiazdoskio laiškas S. Białasiewicz, 1948 07 06 ...... 180 Nr. 76. T. Gwiazdoskio laiškas S. Białasiewicz, 1948 07 06 ...... 180 Nr. 77. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 21, 1948 07 11 ...... 181 Nr. 78. B. K. Balučio pro memoria Nr. 23, 1948 07 18 ...... 183 Nr. 79. K. Morawskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 07 19 185 Nr. 80. A. Zaleskio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 07 24 187 Nr. 81. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskui, 1948 08 09 188 Nr. 82. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskui, 1948 08 09 ...... 188 Nr. 83. A. Zaleskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 08 16 ...... 189 Nr. 84. K. R. Jurgėlos laiškas A. Zaleskiui, 1948 08 18 ...... 190 Nr. 85. T. Gwiazdoskio laiškas J. Vitėnui, 1948 08 26 191 Nr. 86. T. Gwiazdoskio laiškas C. R. Jurgėlai, 1948 09 02 ...... 192 Nr. 87. A.Tarnowkio laiško „Žiburių“ redaktoriui juodraštis, 1948 07 20 193 Nr. 88. A.Tarnowkio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 09 11 199

7 Nr. 89. B. K. Balučio pro memo Nr. 27, 1948 09 27 ...... 204 Nr. 90. T. Gwiazdoskio raportas apie susitikimą su V. Sidzikausku, 1948 10 26 206 Nr. 91. Informacinis laiškas Z. Berezowskiui, 1948 10 26 ...... 208 Nr. 92. D. C. Straipsnis „Lietuvos–Lenkijos“ santykiai, 1954 ...... 210 Nr. 93. M. Brako straipsnis „Mažoji Lietuva ir lenkai“, 1960 ...... 219 Nr. 94. L. Mitkiewicziaus laiškas S. Raštikiui, 1968 06 05 ...... 228 Nr. 95. A. Gurecko tekstas „Mūsų santykių su lenkais klausimu“, 1977 . . . . 229 Nr. 96. S. Raštinio pro memoria, 1980 04 22 233 Nr. 97. Vliko pareiškimas Jaltos klausimu, 1984 235 Nr. 98. A. Gurecko pastabos dėl Vliko pareiškimo Jaltos klausimu, 1984 06 12 .236 Nr. 99. A. Gurecko pastabos Jaltos klausimu, 1984 09 26 ...... 240 Nr. 100. JAV prezidento pozicija Jaltos nutarimų klausimu, 1985 02 05 242 Nr. 101. A. Gurecko tekstas Jaltos klausimu, 1985 ...... 243 Nr. 102. Romos konferencijos dalyvių sąrašai, 1988 ...... 249 Nr. 103. A. Gurecko asmeniniai užrašai, 1988 03 21 251 Nr. 104. S. Lozoraičio jr. žinutė apie Romos konferenciją, 1988 05 ...... 251 Nr. 105. A. Gurecko pranešimas PLB Valdybos pirmininkui apie pasitarimą Romoje, 1988 05 23. 252 Nr. 106. V. Landsbergio viešo laiško lenkams projektas, 1989 ...... 257 Nr. 107. M. Królio laiškas draugams lietuviams, 1989 03 18 ...... 258 Nr. 108. Lenkų laiškas lietuviams, 1989 03 18...... 259 Nr. 109. S. Lozoraičio jr. ir A. Gurecko viešo laiško lenkams projektas, 1989 07 14...... 260 Nr. 110. Pritarimo pareiškimo projektas, 1989 11 18 261 Nr. 111. A. Gurecko telefoninio pokalbio su S. Lozoraičiu jr. užrašai, 1989 11 18. 262 Nr. 112. S. Lozoraičio jr. pro memoria, 1989 11 19 ...... 264 Nr. 113. Laiškas bičiuliams lietuviams ir bičiuliams lenkams, 1989 11 20 . . . .266 Nr. 114. PLB Valdybos pirmininko V. Bieliausko pareiškimas, 1989 12 09 . . . 269

Santrumpos ...... 271 Asmenvardžių rodyklė ...... 272 Vietovardžių rodyklė ...... 276

8 VAKARUOSE KILĘS NORAS SUSITARTI: BANDYMAI UŽMEGZTI OFICIALIUS SANTYKIUS

Lietuvos istorijoje santykių su dviem šalies kaimynais nagrinėjimas visada buvo opus klausimas. Nedaug kas ginčysis, kad šiandien lietu- vių visuomenės akys nukreiptos į Rytus, kur tarptautinius vandenis drumsčia paradoksaliai vakarine Lietuvos kaimyne tapusi Rusija. Ta- čiau praskleidus Lietuvos istorijos širmą atsivers daugybė šalies istorijos puslapių, kuriuose pagrindinė problema buvo santykiai su Lenkija. Kai kurios iš praeities atsineštos nuoskaudos nėra išspręstos ir šiandien, o tai greitai gali tapti galvos skausmu ne vienai tautiečių kartai, ku- rių atstovai stovės prie valstybės valdžios vairo. Tyrinėtojai, stengda- miesi užkaišyti nežinojimo spragas, daug laiko ir pastangų yra skyrę Lietuvos ir Lenkijos santykių nagrinėjimui. Įvairiausiais aspektais gi- linamasi į abiejų tautų ir valstybių santykius. Atrodytų, jau nelabai ir yra ką naujo pasakyti apie šių dviejų kaimynių gyvenimą praeityje. Vis dėlto iš užmaršties dar galima traukti ne vieną įdomų raštą, ne vieną iškalbingą susirašinėjimą ar įdomią mintį, kuri kadaise istorijoje turė- jo reikšmės formuojant ne tik požiūrius, vaizdinius, bet ir tarptautinę politiką. Šioje knygoje skaitytojui ir pateikiama tokių dokumentų. Tai pluoštas įvairiuose pasaulio archyvų institucijose rastų dokumentų, kurie publikuojami pirmą kartą. Nemažai jų naudota rašant disertaciją apie Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijas emigracijoje, kurią šios knygos sudarytoja sėkmingai apgynė 2008 m. Vytauto Didžiojo universitete. Vis dėlto publikuojamuose šaltiniuose yra gerokai daugiau įdomios ir kitiems tyrinėtojams galbūt naudingos informacijos, nepatekusios į knygos sudarytojos tyrimų lauką ar netgi akiratį. Todėl labai norėta pristatyti plačiajai visuomenei šiuos dokumentus ir sudaryti galimybę pačiai perskaityti, analizuoti ir interpretuoti.

9 Knygoje pateikiamų šaltinių chronologiniai rėmai atrodo labai pla- tūs. 1945–1990 m. lietuvių ir lenkų emigracijose vyko daugybė įvairiausių procesų, nulėmusių išeivių gyvenimą. Vis dėlto sąlyčio taškų tarp abiejų išeivijų atstovų nebuvo labai daug. Dar mažiau yra oficialių asmenų kon- taktų ir bandymų užmegzti ir palaikyti oficialius tarptautinius santykius. Tenka konstatuoti, kad ir lenkų, ir lietuvių išeivių atstovai nebuvo labai smarkiai suinteresuoti vadinamuoju santykių „išlyginimu“, todėl per ilgą laikotarpį išliko ne tiek daug dokumentų, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Siekiant sukonkretinti ir kategorizuoti šiuos santykius galima būtų juos pamėginti apibrėžti naudojant dviejų kreivių vaizdinį. Viena jų ženklina Vakaruose buvusius realius lietuvių ir lenkų santykius, antroji – vaizdinius, galimas ateities santykių projekcijas. Viena pasakoja lietuvių ir lenkų susitikimų, bendrų veiksmų ar derybų istoriją, antroji išryškina emigracijoje vyravusį santykių įsivaizdavimą. Nagrinėjamu chronologi- niu laikotarpiu šios dvi kreivės susipynė. Pokario pradžioje matyti itin stiprus bandymas užmegzti realius kontaktus nedaug galvojant apie bū- simų nepriklausomų valstybių santykius. Ilgainiui, suvokiant, kad tre- čiasis pasaulinis karas dar nekils ir Europos geopolitinė erdvė nebus iš naujo perdalyta, imta vis labiau tolti nuo realių kontaktų ir susitikimų. Vis labiau pradėti kurti ateities vaizdiniai. Devintuoju dešimtmečiu vėl mėginta grįžti prie kontaktų, jaučiant, kad pasaulio politinė situacija kinta ir galimas išsivadavimas jau nebetoli. Šitas santykių modelis lėmė ir knygos sudarymo principą. Daugiausia dokumentų skirta 1945–1948 m. laikotarpiui. Po jo natūraliai žioji šeštojo–aštuntojo dešimtmečių „skylė“. Tai nutiko dėl to, kad tuo metu nebuvo jokių oficialių susitikimų, ban- dymų palaikyti santykius, svartyti apie susitarimus. Tai vizijų radimosi ir brandinimo laikotarpis. Beveik visos jos anksčiau ar vėliau pasirodė išeivių spaudoje, todėl šiandien skaitytojui nesunkiai randamos. Dalis jų paskelbta tam tikruose leidiniuose1. Paskutinis dešimtmetis vėl grąžina prie kontaktų, tačiau jie jau nebėra tokie intensyvūs, mat nemažai anks- tesnių problemų išsprendė laikas. Knygoje pateikiama 114 dokumentų, padedančių atskleisti lietuvių ir lenkų gyvenimą emigracijoje. Visi jie surinkti skirtingose Lietuvos ir

1. My nie bracia, my sąsiedzi. Polska perspektywa stosunków polsko-litewskich, red. A. Sre- brakowski, Wrocław, 2013.

10 užsienio institucijose ir pateikiami laikantis tikslios chronologijos, todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad paeiliui einantys dokumentai neturi loginės jungties. Toks pateikimo būdas pasirinktas siekiant leisti pajusti skaitytojui to meto atmosferą: skirtingą laiko ir erdvės pojūtį. Taip pat no- rėta suteikti progą įsijausti į sudėtingą laikotarpį, kai vienu metu vyko daug įvairiausios veiklos, buvo sprendžiamos skirtingos problemos ir gvildena- mi dažnai tarpusavyje nesusiję klausimai. Gaila, tačiau dokumentai yra neišsamūs. Ypač trūksta lenkiškosios korespondencijos priedų. Per pusę amžiaus šie dokumentai tiesiog nebeišliko arba jų nepavyko aptikti. Skaitytojui pristatomi šaltiniai surinkti 8 skirtingose institucijose, 4 iš jų yra Lietuvoje. Štai diplomatų Stasio Lozoraičio ir Broniaus Kazio Balučio fonduose Lietuvos centriniame valstybės archyve esanti medžia- ga daugiausia atspindi pirmuosius bandymus užmegzti realius santykius su lenkų emigracijos valdančiaisiais sluoksniais. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institute saugomi knygoje panaudoti XX a. 8–9 dešimtmečių dokumentai, kai lietuvių išeivija jau stengėsi palaikyti santykius ne su lenkų išeivijos atstovais, bet su asmenimis iš Lenkijos. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje yra šiai temai labai aktualus diplomato Leono Mitkiewicziaus laiškas generolui Stasiui Raštikiui apie lietuvių ir lenkų santykius, o Kauno miesto muziejaus tremties ir rezistencijos muziejuje saugomas Algirdo Vokietaičio tekstas apie kaimyninių tautų santykių praeitį ir ateities perspektyvas. Jogailai- čių bibliotekos rankraštyne Lenkijoje rasta dokumentų apie lietuvių ir lenkų santykius 1946–1947 metais. Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Pasaulio lietuvių archyve ir Amerikos lietuvių kultūros archyve JAV saugomi dokumentai, iliustruojantys kai kurių asmenų požiūrį į Lietuvos ir Lenkijos praeitį bei ateities susitarimo galimybes. Tačiau grįžkime prie pačių lietuvių ir lenkų santykių Vakaruose. Inten- syvesnė ir masiškesnė lietuvių ir lenkų emigracija, prasidėjusi XIX a. viduryje, šių tautų neišskyrė. Bendrų parapijų kūrimas (daugiausia Didžiojoje Britanijoje ir JAV) siūlė ir bendrą sugyvenimo strategiją naujuose kraštuo- se2. Tik XIX a. pabaigoje, kai suintensyvėjo modernių tautų formavimosi

2. Plačiau D. Dapkutė, Lietuvių ir lenkų ryšiai emigracijoje XIX a. pabaigoje–XX a. pra- džioje, Oikos, 2009, nr. 2 (8), p. 81–95; W. Wolkovich-Valkavičius, Lithuanian Religious Life in America, vol. 1–3, Norwood, 1991, 1996, 1998; V. Greene, For God and Country.

11 procesas, išeivijoje sustiprėjo noras atsiskirti taip siekiant labiau įtvirtinti savąją tautinę tapatybę. O laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų lietuvių ir lenkų santykius buvo paženklinęs dideliu nepasitikėjimu ir priešiškumu. Lietuvai netekus Vilniaus krašto, ir tarptautinėje arenoje, ir vidaus gyvenime nuolat afišuota sostinės praradimo problema. Rašyta nauja tautinė istorija, kurioje bendras šimtmečius trukęs tautų sugyvenimo laikotarpis matytas iš tuometinių realijų pozicijų. Spaudoje mirgėte mirgėjo antilen- kiškų straipsnių, žinučių, karikatūrų3, plito Petro Vaičiūno eilėraščio ei- lutės „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Kadangi jaunoji lietuvių karta buvo auklėjama lenko priešo dvasia, o Vilniaus „išlaisvinimas“ tapo visuotine tautine misija4, net ir ją įgyvendinus 1939 m. pasitikėjimas lenkais nepa- didėjo. Tai lėmė ir pačios Vilniaus priskyrimo prie Lietuvos aplinkybės. Įsikišus trečiajam veiksniui – SSRS, problema tapo tarsi užšaldyta5. Lietu- viai ir lenkai suvokė, kad ateityje pasikeitus tarptautinėms aplinkybėms ją reikės spręsti. Tokios nuotaikos vyravo ir emigracijoje Antrojo pasaulinio karo metais arba iš karto jam pasibaigus. Vilniaus ir Vilniaus krašto pri- klausomybė, būsimos valstybių sienos (Karaliaučiaus ir Seinų krašto pri- klausomybė), bendros istorinės praeities vertinimai – tai tie dalykai, apie kuriuos mąstant išsiskyrė lietuvių ir lenkų vaizdiniai.

The Rise of Polish and Lithuanians Ethnic Consciousness in America 1860–1910, Madison, 1975; A. Eidintas, Lietuvių kolombai, Vilnius, 1993; P. Freidheimas, Lietuvos valstybingumo klausimas lenkų ir lietuvių politinėje emigracijoje po 1963 m. sukilimo, Lietuvos istorijos metraštis, nr. 2, Vilnius, 2004, p. 89–117; K. Raškauskas, Londono lietuvių katalikų bendruomenės istorija, Londonas, 2012 (rankraštis saugomas G. Milerytės asmeniniame archyve); Lietuvių tautinė katalikų bažnyčia: etnoreliginis tapatumas išeivijoje, sud. I. Strumickienė, Kaunas, 2013 (rankraštis saugomas G. Milerytės asmeniniame archyve); E. Aleksandravičius, Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija, Vilnius, 2013. 3. Plačiau K. Buchowski, Litvomanai ir polonizuotojai, Vilnius, 2012; K. Buchowski, Pola- cy w niepodległym państwie litewskim 1918–1940, Białystok, 1999; K. Buchowski, Panowie i żmogusy. Stosunki polsko-litewskie w międzywojennych karykaturach, Białystok, 2004; K. Buchowski, Litwomani i polonizatorzy. Mity, wzajemne postrzeganie i stereotypy w stosunkach polsko-litewskich w pierwszej połowie XX wieku, Białystok, 2006; 4. Plačiau Č. Laurinavičius, Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, Studijų šaltiniai̒5, Kaunas, 1997, p. 249–257. 5. SSRS Vilniaus kraštą Lietuvai perdavė pagal 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutartį. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos 1945 m. rugpjūčio 16 d. buvo pa- sirašyta SSRS–Lenkijos valstybinės sienos sutartis. Žr. M. Požarskas, Tarybų Lietuvos ir Liaudies Lenkijos santykiai, Vilnius, 1973.

12 Jau pirmaisiais karo mėnesiais visi šie klausimai tapo labai svarbūs. Kai 1939 m. rudenį Vokietija ir SSRS pasidalijo Lenkiją, Vilnius ir Vil- niaus kraštas atiteko Lietuvai. Su tuo niekaip negalėjo susitaikyti lenkų valdžia. 1939 m. rugsėjo 30 d. sukūrę egzilinę vyriausybę, vadovaujamą Władisławo Sikorskio, jie stengėsi žaisti didelėms valstybėms būdingus tarptautinius žaidimus6. Tačiau nebuvo suinteresuoti gaivinti santykių su lietuviais, bent jau pirmaisiais karo metais. Nors derybos vyko Lon- done, Paryžiuje, Romoje, Berne, Vašingtone ir kituose miestuose7, kur telkėsi lietuviai ir lenkai, jų nuotaikos kito taip pat greitai kaip ir Antro- jo pasaulinio karo politinės realijos. Lenkai tikėjosi, kad karui pasibaigus bus įvertintas jų šalies piliečių indėlis nugalint Vokietiją ir Lenkijos valstybės atstovai dalyvaus sprendžiant ateities pasaulio tvarką. Kaip žinome, taip neatsitiko. Lietuvos ir Lenkijos likimas po Antrojo pasaulinio karo susiklostė skirtingai. Pirmoji pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Nors šalis buvo okupuota, Vakarai inkorporavimo į SSRS niekada nepripažino. Išeivija turėjo atvirą veiklos lauką, mat per Lietuvos diplomatines atstovybes buvo išsaugotas valstybės tęstinumas. Lenkijos Liaudies Respublika gavo nominalų suverenumą. Jos egzilinė vyriausybė prarado buvusius partnerius, o lenkų išeivių diplomatų įtaka bet kokiems įvykiams Eu- ropoje tapo labai apribota. Pripažinus Lenkijos Liaudies Respublikos vyriausybę, prasidėjo tarptautinė egzilinės vyriausybės Londone izoliacija. Jau 1945 m. liepą JAV ir Didžiosios Britanijos atstovai deklaravo, kad nebepripažįsta Lenkijos egzilinės vyriausybės. Nepaisydama nepalankiai susiklosčiusios tarptautinės situacijos pastaroji tęsė veiklą tokiomis formomis, kokioms tuo metu turėjo galimybių. Labai svarbių lietuvių ir lenkų santykiams pokyčių įnešė karo ir pokario Europos teritoriniai pasikeitimai. Pirmaisiais karo mėnesiais

6. Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė karui keičiant padėtį stengėsi laviruoti tarp abiejų kariaujančių šalių ir iš situacijos gauti kuo daugiau naudos pokarinei Lenkijai. Šiuose planuose puikiai atsispindėjo ir Lietuvos „paaukojimo“, prisijungimo ar visiškos asimiliacijos planai. 7. Plačiau K. Tarka, Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rdządu Polskiego na uchodźstwie 1939–1945, Opole, 1998; D. Segeš, Litwa w polityce rządu RP gen. Włady- sława E. Sikorskiego (1939–1943), Warszawa, 2006 (magistro darbas apgintas 2006 m. Varšuvos universitete).

13 SSRS perdavė Vilnių Lietuvai, o paskutinių karo mėnesių konferencijo- se prie Lenkijos buvo prijungtos Vokietijai priklausiusios žemės. Len- kijos teritorija pasislinko į vakarus. Lenkų emigracija teritorijas vakaruose vertino kaip kompensaciją už patirtą Vokietijos agresiją, tačiau tuo pat metu negalėjo susitaikyti su Vilniaus krašto praradimu. Tai nu- jausdama lietuvių išeivija tarsi „įjungė“ budėjimo režimą, stengdamasi reaguoti į kiekvieną kaimynų pretenziją. Tokioje atmosferoje mezgėsi pirmieji lietuvių ir lenkų kontaktai emigracijoje jau po Antrojo pasaulinio karo, tokiomis aplinkybėmis buvo bandoma modeliuoti valstybių santykius ir ateityje. Gyvendami perpildytuose perkeltųjų asmenų stovyklų barakuose išeiviai iš Lietuvos ir Lenkijos8 ėmė megzti pirmuosius pavienius as- meninius kontaktus9. Kaip tik čia atsikūrė dar Lietuvoje pradėjęs savo veiklą Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Savo ruožtu neat- siliko ir lenkai: po 1939 m. rugsėjo pralaimėtos kampanijos valstybės valdžios aparatą, t. y. Vyriausybės ir Prezidento institutus, jie perkėlė į emigraciją. Nuo 1940 m. Londone veikė Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė10, vadovaujama generolo Władysławo Sikorskio11. Ji ženkli- no Lenkijos valstybės tęstinumą. Ir lietuviai, ir lenkai tikėjosi, kad pa- sibaigęs karas leis atkurti nepriklausomybę. Tik nebuvo aišku, kokia forma tai bus galima padaryti. Lenkai manė, kad reikėtų atkurti tokią

8. Plačiau M. Danys, DP Lithuanian Immigration to Canada After the Second World War, Toronto, 1986; A. J. Van Reenan, Lithuanian Diaspora. Königsberg to Chicago, Boston, 1990; M. Wyman, Europe‘s Displaced Persons, 1945–1951, New York, 1998; L. Saldukas, Lthuanian Diaspora, Vilnius, 2002; R. Misiūnas, Barakų kultūros knygos: lietuvių DP leidyba 1945–1952 m., Vilnius, 2004; A. D. Jaroszyńska-Kirchmann, The Exile Mission, The Polish Political Diaspora and Polish Americans, 1939–1956, Ohio, 2004. 9. P. Gaučys, Tarp dviejų pasaulių, Vilnius, 1992, p. 339–343. 10. W. Sikorskis vyriausybei vadovavo iki žūties 1943 m. Po jo ministru pirmininku tapo Stanisławas Mikołajczykas, o šiam 1944 m. išvykus į Lenkiją, vyriausybei iki 1947 m. vadovavo Tomaszas Arciszewskis. Plačiau R. Habielski, Emigracja, Warszawa, 1995; A. Friszke, Życie polityczne emigracji, Warszawa, 1999; P. Machcewicz, Emigracja w polityce międzynarodowej, Warszawa, 1999; R. Habielski, Życie społeczne i kulturalne emigracji, Warszawa, 1999; T. Wolsza, rząd RP na obczyźnie wobec wydarzeń w kraju 1945–1950, Warszawa, 1998. 11. Władysławas Sikorskis (1881 Tuszów Narodowy, Lenkija,–1943 Gibraltaras) – Lenki- jos generolas, politikas. 1939 m. rugsėjo 30 d. sudarė Lenkijos vyriausybę emigracijoje ir ėmė jai vadovauti. Kartu ėjo vidaus reikalų ir kariuomenės ministro pareigas.

14 stiprią valstybę, kuri būtų pajėgi atsilaikyti prieš abi priešiškai nusi- teikusias kaimynes Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Tai baugino lietuvius, kuriems stipri Lenkija atrodė tokia pat agresorė kaip Vokietija ir SSRS. Lietuviai puikiai žinojo, kad, iš Sovietų Sąjungos rankų atgavę sostinę, ateityje dar kartą turės dėl jos priklausomybės tartis su lenkais. Šie gin- čijo ne tik patį Vilniaus krašto prijungimo prie Lietuvos faktą, bet ir tai, kokia forma jis buvo prijungtas. Įtemptas karo laikotarpis, kai tarptautinė politinė situacija kito pagal fronto liniją, keitė ir ateities pasaulio vaizdinius. Lietuvių ir lenkų santykiai arba Lietuvos ir Lenkijos santykių ateityje perspektyvos taip pat buvo veikiamos tų pačių veiksnių. Įvairiausi užkulisiniai susitarimai ilgainiui tapdavo žinomi platesnėms masėms, todėl dar prieškaryje įgytas lietuvių nepasitikėjimas lenkais nemažėjo12. Tačiau pokario situacija abiem pusėms susiklostė skirtingai. Lietu- viams vadovauti ėmėsi net dvi institucijos, besistengiančios užtikrinti Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvini- mo komitetas, vadovaujamas prelato Mykolo Krupavičiaus, varžėsi dėl įtakos su Lietuvos diplomatine tarnyba, prie kurios vairo stovėjo diplomatas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Dualizmas glumino Lenki- jos Respublikos egzilinės vyriausybės atstovus: jie nežinojo, kuriai šių organizacijų skirti daugiau dėmesio siekiant normalizuoti lietuvių ir lenkų santykius. Ilgainiui dėl asmeninės iniciatyvos ir tarpukarinės derybų su lenkais patirties pagrindiniu „ryšininku“ tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys Vaclovas Sidzikauskas. Lenkai neturėjo didesnių problemų savo politinės organizacijos vi- duje dėl neapibrėžtų kompetencijų, tačiau susidūrė su didžiuliais sun- kumais tarptautiniu lygmeniu. 1945 m. vasarą Didžiosios Britanijos ir JAV atstovai pareiškė pripažįstantys Lenkijoje veikiančią Edwardo Osóbkos-Morawskio 13 vyriausybę. Ši vadovavo ne tik politiškai, bet ir geografiškai pasikeitusiam kraštui. SSRS pasistengė, kad Lenkija gautų 101 200 km² gana geros dirbamos žemės vakaruose mainais į 178 220 km²

12. A. Budreckis, Baltasis erelis – Lietuvos nepriklausomybės gynėjas per Antrąjį pasau- linį karą, Aidai, 1971, nr. 5, p. 207–213. 13. Edwardas Osóbka-Morawskis (1909 Bližynas, Lenkija,–1997 Varšuva, Lenkija) – so- cialistinės Lenkijos veikėjas, Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto vadovas.

15 rytuose, kurias sovietai apibūdino kaip pelkynus. Maskvos teigimu, tik ji viena užtikrintų Lenkijos saugumų, jei Vokietija, kaip buvo tikimasi, atsikurtų14. Teritorijos pokyčius lydėjo sovietų diktuojamas, tačiau lenkų rankomis vykdomas gyventojų iškeldinimas – tai neatpažįstamai pakeitė buvusį šalies vaizdą. Lenkijos atidavimą Sovietų Sąjungos įtakai ir egzilinės vyriausybės ignoravimą lenkų išeivija vertino kaip Vakarų išdavystę. Nusivylimas buvusiais sąjungininkais buvo didžiulis15. Kodėl Vakarai nusisuko nuo Lenkijos, ilgai spėlioti nereikia. Jie buvo priversti rinktis SSRS ar Len- kiją ir pasirinko tą, iš kurios karo pabaigoje buvo daugiau naudos. JAV vis dar kariaujant su Japonija, geriems santykiams su SSRS palaikyti turėjo būti mestos visos diplomatinės pajėgos. Tai nė kiek neguodė len- kų egzilinės valdžios, kuri visą karo laikotarpį ne tik žodžiais, bet ir veiksmais deklaravo kovą su vokiečiais. Blėstant karo gaisrui menkėjo Europos vaidmuo pasaulinėje politi- koje. Pasaulio lyderėmis tapo JAV ir SSRS. Tai lėmė ir skirtingą požiūrį į lietuvių ir lenkų santykius emigracijoje. Lietuviai, gyvenantys Vaka- rų Europoje, 1945 m. karo veiksmams nurimus, labiau pasitikėjo pri- vačiomis tarpusavio derybomis. Žvelgiant iš JAV, padėtis atrodė gana grėsminga ir nestabili. Buvo baiminamasi, kad, Stalinui panorus remti japonus, visa situacija gali pakrypti JAV nenaudai, gal net lemti pralai- mėjimą. Tai dar kartą perskirstytų pasaulio galingųjų santykį. Kas tada grėstų Lietuvai, buvo visiškai neaišku. Tai žinant ir remiantis Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės karo metų dokumentais, iš kurių matyti, kaip ji tarėsi su SSRS ir dėl Lietuvos teritorijos16, galima sakyti, kad JAV gyvenantys lietuviai buvo net ne skeptiški lenkų atžvilgiu, bet visiškai priešiški17, tačiau manant, jog tokia „pasaulio tvarka“ netruks ilgai ir greitai žlugs Sovietų Sąjunga, įsivaizduota, kad sėsti prie derybų stalo su lenkais vis dėlto teks. Kad tam laikui atėjus nebūtų pernelyg

14. T. Judt, Pokaris. Europos istorija nuo 1945 metų, Vilnius, 2011, p. 192. 15. T. Wolsza, Rząd RP na obczyźnie..., s. 15. 16. Projekt memorandum w sprawie Litwy, 1941, Archywum Akt Nowych (toliau – AAN), AIH, S. Mikolajczyk Papers, b. 37, s. 595; Taktyka w sprawie litewskiej, 1941 12 17, AAN, AIH, MSZ, b. 4, s. 910. 17. Pro memoria, 1945 06 20, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 659, ap. 1, b. 151.

16 sudėtinga, imta žvalgytis, ką iki tol galima nuveikus. Jau 1945 m. vasa- rą užmegzti pirmieji pokariniai lietuvių ir lenkų kontaktai Vokietijoje. Atrodo, tai nebuvo padaryta laiku. Spręsdama egzistavimo klausimą, Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė nekreipė daug dėmesio į politinius lietuvių siekius sureguliuoti santykius. 1945 m. liepą V. Sidzikauskas savo iniciatyva susitiko su vienu iš sąjungininkų ekspedicinių pajėgų štabe Vokietijoje reziduojančiu len- kų karo aviacijos karininkų18. Viename iš pirmųjų susitikimų buvo pa- reikšta, kad lietuvių ir lenkų organizacijos turi kuo greičiau užmegz- ti kontaktus. Pageidautina skuba galėjo derėti su tuo metu Potsdame vykusia konferencija ir būti bent bandymu nepraleisti progos patiems veikti savo šalių likimą. Neišvengiamai pasikalbėjime buvo aptarti ir politiniai klausimai. V. Sidzikauskas užsiminė apie Vilniaus problemą ir būsimas abiejų valstybių sienas. 1944 m. Vokietijoje atsikūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas nebuvo legali Lietuvos vyriausybė, todėl kaimynai nelaikė jo oficialiu derybų organu, nors V. Sidzikauskas ir aktyviai veikė, siekdamas kaip nors išspręsti santykių klausimą. Lenkai, turėdami savo eg- zilinę vyriausybę, ko nors panašaus tikėjosi ir iš lietuvių, o šie nebuvo suorganizavę vieno visai lietuviškajai išeivijai atstovaujančio organo. Tai apsunkino galimų derybų pradžią. Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė nematė sau lygaus politinio darinio, su kuriuo galėtų derinti pozicijas ir kurį būtų galima ateityje pristatyti tarptautinėje arenoje. 1945 m. vasarą V. Sidzikauskas numatė, kad problemos su lenkais nebus greitai išspręstos, todėl vienintelį įmanomą bendradarbiavimą įsivaizdavo tik Vidurio Europos tautų bendroje organizacijoje. Šio principo jis gana nuosekliai laikėsi ir vėliau, įsitraukdamas į Vidurio Europos federacinio klubo Vokietijoje veiklą. Tarp politikų vyravo nuomonė, kad sėkmingas ir Lietuvai naudingas bendradarbiavimas su lenkais įmanomas tik kitų tautų apsuptyje. Bendrame panašaus likimo tautų katile jaustasi saugiau nei dvišalėse derybose. Ši nuostata turė- jo būti gerai žinoma V. Sidzikauskui, išmanančiam politikos užkulisių žaidimus, todėl ne veltui svarbiausiu laikytas abiejų tautų išvadavimo klausimas, tik paskui viešos derybos dėl ginčytinų teritorijų.

18. Pavardės nepavyko iššifruoti.

17 Tais pačiais klausimais diskutuota ir vėlesniuose susitikimuose, kurie vyko, kol V. Sidzikauskas gyveno amerikiečių okupacinėje zonoje. Jam persikėlus į prancūzų zoną, bendravimo galimybės buvo ribotos, todėl susitikimai su nenustatytu lenkų karininku nutrūko. Jokių ap- čiuopiamesnių rezultatų nepasiekta. Tačiau lietuvių ir lenkų santykių sureguliavimo idėja neapleido V. Sidzikausko. Pagaliau prie šių pasikal- bėjimų vėliau vyksiančių derybų įkarštyje grįžo ir patys lenkai. Kodėl V. Sidzikauskas tiek daug pastangų dėjo kontaktams su lenkais užmegzti? Atsakymo turbūt reikėtų ieškoti prieškarinėje jo veikloje. 1921 m. jis atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje svarstant Vilniaus bylą ir Lietuvos seimo lenkų frakcijos skundą. 1925 m. vedė derybas su Lenkija dėl miško plukdymo Nemunu, vėliau dėl administracinės linijos tarp abiejų valstybių nustatymo, o 1931 m. laimėjo bylą prieš Len- kiją dėl geležinkelio linijos19. Ši veikla diplomatui davė daug patirties derantis su lenkais, o laimėtos bylos galėjo daryti įtaką ir pozityvioms nuotaikoms dėl ateities derybų rezultatų. Tačiau nereikėtų atmesti ir minties, kad V. Sidzikauskas buvo suinteresuotas ir Vyriausiojo Lietu- vos išlaisvinimo komiteto tarptautinių pozicijų stiprinimu, ir galimybe iš lenkų gauti finansinės paramos. Kad ši buvo teikiama dar karo metais lietuvių diplomatams, liudija ne tik archyviniai šaltiniai, bet ir kolegų darbai20. 1946 m. V. Sidzikauskas vėl išvyko į „žvalgytuves“. Birželį, naudo- damasis proga, kad Paryžiuje jau nuo balandžio vyko keturių didžiųjų valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir Prancūzijos) užsienio reikalų ministrų konferencija, jis atvažiavo į Prancūzijos sos- tinę21 ir įteikė memorandumą Lietuvos klausimu. Tarpininkaujant diplomatui Stasiui Bačkiui22 (buvusiam Lietuvos pasiuntiniui Paryžiuje), V. Sidzikauskas susitiko su Lenkijos Respublikos

19. V. Sidzikauskas, Lietuviškoji enciklopedija, t. 27, Bostonas, 1962, p. 387–388. 20. K. Tarka, Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rdządu Polskiego na uchodź- stwie 1939–1945, Opole, 1998; D. Segeš, Litwa w polityce rządu PR gen ... 21. W. K. Roman, Vaclovas Sidzikauskas i rozmowy z Polakami, Stosunki polsko-litewskie wczoraj i dziś, Toruń, 2009, s. 286. 22. Stasys Antanas Bačkis (1906 Pantakoniai, Joniškėlio vlsč.,–1999 Vilnius) – diplomatas, publicistas, Bendrojo Amerikos lietuvių fondo įgaliotinis.

18 egzilinės vyriausybės atstovais. Dėl karo įtakos permąstydamas padarytas klaidas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovas pa- smerkė iki karo Lietuvos vykdytą politiką Lenkijos atžvilgiu, pabrėžė, kad tokia politika ne tik negalima, bet ir labai kenksminga pačiai Lietu- vai, todėl pasisakyta už glaudesnius, „toli einančius“ kontaktus su Len- kija. Ką reiškė tie „toli einantys“ kontaktai, lenkams nereikėjo ilgai spė- lioti. V. Sidzikausko žodžiai, lyginant su 1945 m. pradžioje išsakytomis mintimis, buvo gerokai pasikeitę ir įgavę kur kas konkretesnį pavidalą. Pirmiausia V. Sidzikauskas informavo lenkus apie galimybę lietuviams tariantis tarpusavyje sudaryti Lietuvos vyriausybę emigracijoje ir klau- sė lenkų atstovų nuomonės šiuo klausimu23. Savo ruožtu lenkai Paryžiuje pritarė ir sveikino glaudesnio bendradarbiavimo idėją, pasisakė už besąlyginę Lietuvos nepriklausomybę, tačiau buvo nepalaužiami sienų klausimu. Visi sutartinai kalbėjo apie būtiną 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkijos sienų atkūrimą (neskaitant vaka- rinių sienų su Vokietija, kurias turinti nustatyti ateities konferencija) ir visų sutarčių tarp SSRS ir Lietuvos, sudarytų po 1939 m. rugsėjo 1 d. sienų klausimu, laikymą negaliojančiomis. Taigi jokio kompromiso dėl Vilniaus krašto lenkiškoji derybininkų pusė net neleido svarstyti24. Įsivaizduodami, kad lietuviai taip lengvai neatsižadės ginčytinų te- ritorijų, lenkai paliko galimybę pritarti Lietuvos pretenzijoms į lietuvių gyvenamų Rytprūsių teritorijų prijungimą prie Lietuvos. Kalbėdami apie Vilnių, lenkai ne tik tvirtai laikėsi 1939 metų sienų, bet ir pageida- vo lietuvių pritarimo šiuo klausimu. Jų manymu, bendra pozicija SSRS sienų klausimu buvo būtina užtikrinant abiejų šalių nepriklausomą eg- zistenciją. Reaguodamas į lietuvių iniciatyvą, užsienio reikalų ministras Adamas Tarnowskis25 palankiai sutiko norą bendradarbiauti. Jis pristatė oficialią poziciją ir pozityviai vertino dar karo metais užmegz- tus lietuvių ir lenkų diplomatų ryšius Italijoje, Šveicarijoje ir iš dalies Švedijoje.

23. Dėl sienų. 24. J. Baranieckio raportas Z. Berezowskiui, 1946 07 08, Instytut Polski i Muzeum im. gen. Sikorskiego (toliau – IPMS), A. 11. E. / 1166. 25. Adamas Tarnowskis (1892 Jakubovas, Lenkija,–1956 Londonas, Didžioji Britanija) – diplomatas, Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų ministras.

19 1947 m. privatūs pasikalbėjimai virto tiesioginėmis derybomis. Tų metų kovą į Londoną atvyko Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas M. Krupavičius ir atstovas V. Sidzikauskas. Pastarasis susitiko su Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų ministru A. Tarnowskiu. Įvyko derybos. Lenkiški protokolai liudija, kad iš esmės buvo svarstyti socialiniai išeivių klausimai. Mat didžioji dalis už valstybės ribų atsidūrusių asmenų gyveno DP stovyklose Vo- kietijoje ir Austrijoje, kasdienės jų buities sąlygos buvo labai sunkios26. Socialiniai klausimai didesnės įtampos nekėlė, tačiau, kaip parodė laikas, priimti sprendimai neatnešė jokios naudos. Gerokai sudėtingesnis pasirodė mėginimas aptarti politinius klausimus. Kaip ir prieš metus, lenkai nelinko į kalbas apie sienas, todėl lenkų per šį susitikimą parengtame projekte jos visai nebuvo minimos27. Mažiausiai šešis kartus nuo kovo 8 iki 14 d. lenkai redagavo raštą ir kovo 14 d. jį įteikė V. Sidzikauskui kaip Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui28. Tai sužinojęs diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis apkaltino V. Si- dzikauską peržengus kompetenciją ir suspendavo sutarties pasirašymą. Apsikeitimas raštais buvo atidėtas. Paaiškinamame laiške S. Lozorai- čiui Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovas rašė, kad san- tykių su lenkais normalizavimas turi vykti keliais etapais. Pirmiausia atnaujinant diplomatinius santykius ir bendrai kovojant dėl abiejų šalių išvadavimo. Antra, Vilniaus klausimo aptarimas turėjo būti atidedamas vėlesniam laikui. Svarbu pažymėti, kad Vyriausiasis Lietuvos iš- laisvinimo komitetas šalių išlaisvinimo tikėjosi per naują karinį konf- liktą Europoje ir galutinis Vilniaus klausimo sprendimas galėjo būti paliktas ateičiai.

26. 1947 m. kovo 5 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją protokolas, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1234; 1947 m. kovo5 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją protokolas, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166. 27. A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 5. 28. A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 08, IPMS, A. 11. E. / 1166 ir IPMS, A. 11. E. / 1234; A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 10, A. 11. E. / 1166 ir IPMS, A. 11. E. / 1234; A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166; A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166; A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 5.

20 Analogiška situacija buvo ir kitoje derybų stalo pusėje. Lenkams neprabilus dėl Vilniaus priklausomybės ateityje, 1947 m. balandžio 1 d. ministrų tarybos posėdyje Lenkijos vidaus reikalų ministras Z. Bere- zowskis papriekaištavo, kad iš anksto neužtikrinta 1939 metų sienų ne- liečiamybė. Jo manymu, teritorinių klausimų nutylėjimas tik vilkina problemą29. Išlikusi diplomatų korespondencija liudija nemenką sumaištį, tru- kusią iki birželio30, kol dar nebuvo aišku, ar kovo 14 d. raštais buvo ar tik bus pasikeista. Diplomatinis korpusas vieningai31 laikėsi pozicijos, kad pasikeitimas raštais turi būti atidėtas bent jau iki Paryžiuje prasi- dėsiančios antrosios Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lie- tuvos diplomatų konferencijos32. Pasikeitimas buvo atidėtas dar keletą kartų. Lenkai nebuvo linkę spausti lietuvių, nes turėjo vidinių problemų. 1946 m. pabaigoje, sunkiai susirgus prezidentui Władislawui Raczkie- wicziui33, iškilo įpėdinystės klausimas. Ligtoliniai aktai įpareigojo To- maszą Arciszewskį perimti pareigas, tačiau 1947 m. balandį prezidentas savo pareigas eiti pavedė buvusiam užsienio reikalų ministrui Augustui Zaleskiui34. Visas procesas vyko už uždarų durų ir T. Arciszewskis nebuvo informuotas, kad jam nenumatoma prezidento pareigybė. A. Za- leskis paskutiniu metu buvo ypač aktyvus kontaktų su SSRS mezgimo

29. K. Tarka, Derybos su Baltijos šalių atstovais..., p. 357. 30. S. A. Bačkio telegrama S. Lozoraičiui, 1917 05 21, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 9; P. Pa- dalskio laiško P. Žadeikiui nuorašas, 1947 05 21, ten pat, l. 15; S. Lozoraičio pro memoria Lietuvos diplomatams, 1947 05 22, ten pat, l. 16; S. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 51, ten pat, l. 10; S. A. Bačkio laiško V. Sidzikauskui nuorašas, 1947 05 22, ten pat, l. 17–18; J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 23, ten pat, l. 19; P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 46, ten pat, l. 22; S. Lozoraičio laiško B. K. Balučiui nuorašas, 1947 05 28, ten pat, l. 26. 31. Lietuvos pasiuntinys Švedijoje Vaclovas Gylys, remdamasis Berno protokolais, S. Lo- zoraičiui siūlė kuo greičiau užglaistyti konfliktą, nematydamas nei kompetencijų, nei požiūrių skirtumų. 32. Iš pradžių ji buvo numatyta liepos 1 d., tačiau įvyko tik rugpjūtį. 33. Władislawas Raczkiewiczius (1885 Kutaisis, Gruzija,–1947 Ridinas, Velsas) – politikas, karininkas. Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje. 34. Augustas Zaleski (1883 Varšuva, Lenkija,–1972 Londonas, Didžioji Britanija) – politikas, diplomatas Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje.

21 priešininkas35. Tai atitiko nusistatytą lenkiškojo Londono liniją, todėl jo kandidatūra buvo priimtinesnė36. Kai balandį prezidentas W. Racz- kiewiczius mirė, socialistai, kuriems priklausė ir T. Arciszewskis, ėmė ginčyti naujojo prezidento paskyrimo teisėtumą. Tačiau visiems kitiems sutinkant su buvusio prezidento W. Raczkiewicziaus balandį pa- reikšta valia, vis dėlto A. Zaleskis tapo naujuoju Lenkijos Respublikos prezidentu emigracijoje37. Tuo nepatenkintas T. Arciszewskis pareiškė, kad jis taip pat eina prezidento pareigas, nes, mirus W. Raczkiewiczui, nebeturįs kam įteikti atsistatydinimo raštų. 1947 m. vasaros įkarštyje A. Zaleskis paleido T. Arciszewskio vyriausybę ir naująją sudaryti pa- kvietė Tadeuszą Bór-Komorowskį38. 1947 m. gruodžio 9 d. V. Sidzikauskas dar kartą matėsi su lenkų atstovais Londone. Pakviestas pusryčių, jis susitiko su užsienio reikalų ministru A. Tarnowskiu, tačiau nepanoro pasimatyti nei su naujuoju Lenkijos prezidentu emigracijoje Augustu Zaleskiu, nei su ministru pirmininku Tadeuszu Bór-Komorowskiu, motyvuodamas laiko stoka. Per pusryčius V. Sidzikauskas išdėstė, jog lietuviai reikalauja garantijos, kad, ateityje nesutarus dėl Vilniaus, nekils ginkluotų konfliktų. Lenkai tokių deklaracijų neketino teikti. Jie sutiko, kad po karo šis klausimas priklausys nuo kitų jėgų, todėl beprasmiška dabar dėl to tartis39. Dery- bos įstrigo ilgesniam laikui. Tačiau tuo pat metu, kai po Paryžiaus konferencijos diplomatai ir toliau ginčijo susitarimo su Lenkijos Respublikos egziline vyriausybe paragrafus, politinėje lenkų emigracijos arenoje atsirado naujas žaidė- jas, sudrumstęs vandenis visose stovyklose. Iš Liaudies Lenkijos į emi- graciją vėl grįžo buvęs vyriausybės ministras pirmininkas Stanisławas Mikołajczykas.

35. A. Friszke, Życie polityczne emigracji..., s. 71–74. 36. T. Wolsza, Rdząd RP na obczyźnie..., s. 25. 37. A. Friszke, Życie polityczne emigracji..., s. 73. 38. Tadeuszas Bór-Komorowskis (1895 Chorobrovas, Lenkija,–1966 Baklisas, Didžioji Britanija) – generolas, politikas. Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės ministras pirmininkas. 39. A. Tarnowskio ir T. Gwiazdoskio susitikimo su V. Sidzikausku ataskaita, 1947 12 12, IPMS, A. 11. E / 1166.

22 S. Mikołajczykas buvo antrasis Lenkijos egzilinės vyriausybės ministras pirmininkas iškart to W. Sikorskio mirties, Valstiečių partijos vadovas, vienintelis iš Londono vyriausybės panoręs dalyvauti derybose su Maskva ir už tai sulaukęs didžiulės kritikos, 1944 m. jis grįžo į komunistinę Lenkiją ir tapo pirmuoju premjero pavaduotoju bei žemės ūkio ministru. Vis dėlto ilgainiui, šalies valdžioje įsitvirtinant komu- nistams, S. Mikołajczykas liko pagrindinė opozicinė figūra krašte, ne- retai apšaukiama užsienio šnipu ar kolaborantu40. Supratęs, kad kyla pavojus gyvybei, 1947 m. spalį, padedamas britų ir amerikiečių, jis dar kartą emigravo41. Jau metų pabaigoje atsidūrė JAV, kur 1947 m. gruodį buvo surengtas Polonijos kongresas. Jame didžiulio dėmesio sulaukė S. Mikołajczykas. Vis dar krizę išgyvenanti Lenkijos egzilinė vyriausy- bė tuo buvo nepatenkinta. Kairiųjų pažiūrų S. Mikołajczykas buvo tarsi krislas akyje nacionalistinei vyriausybei Londone, kuri jį kaltino prisi- dėjus prie oficialaus jos nepripažinimo. Pats S. Mikołajczykas taip pat vengė susitikti su egziline valdžia – tai teikė puikų pagrindą ir toliau jį aštriai kritikuoti spaudoje. Vienas iš priekaištų, išsakytų per oficiozą Przegląd polski, buvo tai, kad S. Mikołajczykas savo vykdoma politika parceliuoja Lenkijos rytines žemes42. Nors lietuvių išeivijoje sklandė gandai, kad S. Mikołajczykas Vilnių pripažino Lietuvai43, platesnis bendradarbiavimas su juo ir jo aplinka nebuvo išplėtotas. Lietuvių išeivija buvo gana įtari socialistinių pažiūrų asmenims. Kita vertus, lenkų politinės emigracijos susiskaldymas davė akstiną kai kurioms Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą sudaran- čioms grupėms abejoti ir lenkų Londono egzilinės vyriausybės teisėtu- mu. Pasigirdo nuomonių, jog ji nėra tokia reprezentatyvi, kad galėtų būti lygiavertė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto partnerė44. 1948 m. lietuvių ir lenkų santykiai persikėlė į naują plotmę – iš pri- vačių pasikalbėjimų į viešąją erdvę. Imta santykius aiškintis spaudoje.

40. P. Machcewicz, Emigracja w polityce międzynarodowej..., s. 35. 41. N. Davies, Dievo žaislas. Lenkijos istorija, t. 2, Vilnius, 2002, p. 613. 42. Lenkų pasiskirstymas, 1948 01 04, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 105–107. 43. Vilniaus byla lenkų šaltiniuose, Tautos praeitis, 1959, t. 1, knyga 1, p. 285. 44. M. Brakas, Mažoji Lietuva ir lenkai, 1960, Amerikos lietuvių kultūros archyvas (toliau – ALKA), M. Brako archyvas, 8 failas, l. 33.

23 1948 m. gegužės viduryje Augsburge leidžiamo lietuviško savaitraščio Žiburiai45 redaktorius Juozas Vitėnas46 kreipėsi į Lenkijos Respublikos prezidentą Augustą Zaleskį, prašydamas atsakyti į 15 klausimų, kurie rūpi lietuvių visuomenei emigracijoje47. Laiškas prezidentui buvo perduotas per amerikiečių zonoje lei- džiamo lenkų savaitraščio Kronika redaktoriaus Stanisławo Białasie- wicziaus ir diplomato Tadeuszo Katelbacho48 rankas. Tai reiškė, kad tiesioginis ryšys su lenkų „viršūnėmis“ buvo sunkiai pasiekiamas ne tiek dėl fizinio kiek dėl hierarchinio atstumo. GavusŽiburių klausimus, prezidentas buvo išvykęs, todėl atsakyti į juos turėjo užsienio reikalų ministras A. Tarnowskis, pasitenkindamas laišku Žiburių redaktoriui. Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, jokių priemonių santykiams „pagerinti“ jis neišdėstė. Nebuvo užsiminta ir apie nuo 1946 m. pavasario vykstančias derybas su Vyriausiuoju Lietuvos išlaivinimo komitetu. Kad ir koks palankus būtų buvęs A. Zaleskio tonas, lietuviams buvo sunku patikėti teiginių nuoširdumu. Kaskart, kai tik atsirasdavo proga lenkams pasisakyti santykių su lietuviais klausimu, jie nepamirš- davo atsigręžti į bendrą istoriją. O joje ir slypėjo nesutarimų priežastys. Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį lenkai laikė abipusio supratimo tarpsniu, akcentavo XIX a. sukilimus kaip bendrą kovą su bendru prie- šu, tačiau neįstengė suvokti, kad tuos pačius dalykus lietuviai vertina visiškai kitaip. Nors visuomenėje ir tvyrojo nepasitikėjimas, Žiburiuose pirmą kartą po karo lietuvių emigracijai buvo viešai pristatyta oficiali lenkų pozicija tarpusavio santykių klausimu. Vėliau užsienio reikalų ministro atsakymai į klausimus buvo perspausdinti Amerikos lietuvių informacinio centro leidžiamame Lithuanian Bulletin49, taip sulaukda- mi dar daugiau skaitytojų.

45. Savaitraštis Žiburiai ėjo Augsburge 1945–1949 m. Pradžioje redagavo J. Vaidelys ir J. Vitėnas, vėliau vienas J. Vitėnas, nuo 1949 m. kovo K. Mickevičius. 46. Juozas Vitėnas (1912 Putriai, Biržų apskr.; mirties datos nustatyti nepavyko) – teisininkas, žurnalistas, redaktorius, ateitininkų ir šaulių veikėjas. 47. K. Tarka, Derybos su Baltijos šalių atstovais..., p. 359. 48. Tadeuszas Katelbachas (1897 Varšuva, Lenkija,–1977 Niujorkas, JAV) – diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, politikas. 49. R. Jurgėlos laiškas A. Zaleskiui, 1948 08 18, IPMS, A. 11. E. / 1166; T. Gwiazdoskio laiš- kas K. Morawskiui, 1948 09 01, IPMS, A. 11. E. / 1113; T. Gwiazdoskio laiškas R. Jurgėlai, 1948 09 02, ten pat.

24 Vis dėlto tikrasis A. Tarnowskio straipsnio rezultatas buvo Žiburiuose per šešis numerius išspausdinta lenkų politikos analizė. Vakarų Euro- poje vis dar buvo viliamasi, kad kils karas. Gal dėl to norėta suderinti ateities perspektyvas, kad šį kartą karo rezultatai nebeatneštų tokios pabaigos Vidurio Rytų Europos tautoms. Sovietams ir amerikiečiams kovojant dėl įtakos Vokietijoje, DP gyventojai kasdien laukė, į kurią pusę pakryps jėgos svertai. Buvo aišku, kad Europa prarado savo įtaką pasau- liniame jėgos žaidime, todėl visi žvilgsniai krypo į JAV kaip būsimo karo laimėtoją ir Vidurio Rytų Europos tautinių valstybių gelbėtoją. Tikėta, kad dar vieno karo SSRS laimėti nesugebės. Tačiau taip neatsitiko. Šešto- jo dešimtmečio pradžioje tapo visiškai aišku, kad Rytų ir Vakarų įtam- pa Vidurio Rytų Europos išeiviams neleis grąžinti gyvenimo į įprastas sąlygas savo buvusiose teritorijose taip greitai, kaip jie svajojo. Susikū- rusi NATO, prasidėjęs Korėjos karas, SSRS išbandyta pirmoji atominė bomba stabdė mintis apie greitas regionines permainas „gera“ linkme. Stebint įvykius pasaulyje keitėsi ir išeivių veiksmai. Užuot planavę grįžti į tėvynę, Vokietijos stovyklose gyvenantys karo pabėgėliai jau baigė išsi- važinėti po pasaulį ir tapo emigrantais. Lietuvių ir lenkų valdantieji emigracijos sluoksniai, matydami savo tautiečių elgesį, ėmė taikytis prie jų savo veiksmais. Išgyvendami persikėlimo iš DP stovyklų į naujas vietas ir įsikūrimo sunkumus, žmonės buvo prislėgti kasdienės egzistencijos rūpesčių. Lietuvių ir lenkų oficialių asmenų tiesioginių susitikimų išei- vijoje beveik nebuvo. V. Sidzikauskui persikėlus gyventi į JAV, nebeliko pagrindinio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ryšininko su Lenkijos Respublikos egziline vyriausybe. Pagaliau, įvykiams kiek sulė- tėjus, nustota skubinti lietuvių ir lenkų santykių sureguliavimo klausi- mą. Nematant realių galimybių grįžti į tėvynę, suspenduotos ir Vilniaus krašto „dalybos“. Nusivylimą esama tarptautine padėtimi ir neveiklumą santykių plėtroje pakeitė kitokia bendravimo forma. Imta daugiau dė- mesio skirti ateities vaizdiniams. Nematant perspektyvos realiai ką nors keisti, pradėta galvoti, kaip keisti žmonių įsivaizdavimą, nusistovėjusius stereotipus, praeities įvykių vertinimus. Nevykę susitarimų bandymai iš karto po karo leido suprasti, kad ateityje laukia tokios pat nesėkmės, jei nebus iš naujo pervertinti abiejų tautų tarpusavio santykiai. Tačiau tokiam vizijų kūrimo darbui turėjo atsirasti naujų pajėgų. Taip atsitiko, kai Londone Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė

25 gedėjo ką tik mirusio prezidento W. Raczkiewiciaus, po kurio mirties prasidėjo kompetencijų nepasidalijimo nulemta vyriausybės krizė, o Romoje J. Giedroycas išleido pirmąjį žurnalo Kultura numerį50. Su juo prasidėjusi lenkų intelektinės minties sklaida veikė ne tik išeivijos, bet ir krašto gyvenimą, lietuvių ir lenkų dialogą, regiono geopolitinės minties raidą. Žurnalas iki šiol tyrinėtojų vertinamas kaip vienas reikšmin- giausių lenkų išeivijos kūrinių51. Kultura sudarė erdvę, kurioje galėjo rastis dialogas. Į pastarąjį įsitraukė lietuviškieji leidiniai, kurių puslapiuose spausdinami ateities lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos san- tykių vaizdiniai. Be abejonės, svarbiausiu diskusiniu klausimu visada buvo Vilnius ir Vilniaus kraštas. Jam dėmesys skirtas ne tik intelektu- alinėje lietuvių ir lenkų išeivijos spaudoje, dienraščiuose ir žurnaluose, bet ir specialiuose leidiniuose. Tam turėjo padėti 6–8 dešimtmečiais lei- džiami istoriniai žurnalai Alma Mater Vilnensis ir Pamiętnik Wileński. Jų bendraautoriai daugiausia telkėsi Londone ir buvo susiję su Vilniuje veikusiu Stepono Batoro universitetu. Daugiakultūrio miesto ir dau- giakultūrės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos puoselėji- mas turėjo auklėti jaunąją kartą. Bendros istorinės dvasios gaivinimui, vienodam įvykių interpretavimui turėjo pasitarnauti Lietuvių–lenkų Adomo Mickevičiaus vardo draugija Didžiojoje Britanijoje. Jau pačiu pavadinimu išreikštas siekis ieškoti bendro istorijos vardiklio. Juo pasirinktas Adomas Mickevičius, apie kurio tapatybę (lietuviškumas, lenkiškumas ar net baltarusiškumas) ne kartą diskutuota privačiuose susiėjimuose. Tačiau šį kartą poetas turėjo tapti jungiančiu simboliu. Šiandienos tekstuose išnyra tik menkos informacijos nuotrupos apie šią draugiją. Kai kuriuose lenkų autorių straipsniuose randama pavienių saki- nių apie bendrą lietuvių ir lenkų projektą, mėgintą įgyvendinti emigracijo- je52. Lietuviškoji istoriografija taip pat labai kukli53. Tačiau pats tokios draugijos egzistavimo faktas įpareigoja pasidalyti turima informacija su skaitytoju.

50. R. Habielski, Mapa Maisons-Laffitte (Giedroyc i Londyn),Jerzy Giedroyc: kultura, polityka, wiek XX, Warszawa, 2009, s. 239. 51. T. Snyder, Tautų rekonstrukcija. Lietuvos, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999, Vilnius, 2008, p. 247–262. 52. I. Hofman, Ukraina, Litwa, Białoruś w publicystyce Paryskiej „Kultury”, Poznań, 2003, s. 19. 53. K. Barėnas, Britanijos lietuviai 1947–1973..., p. 102.

26 Iniciatyva kurti draugija atsirado 1957 metais. Jos autoriai buvo lenkas H. Zabielskis54 ir lietuvis R. Baublys. Jų pastangomis 1957 m. liepos 11 d. įvyko tautinių grupių narių susitikimas Londone. Susirinkusieji nusprendė, kad visus juos pirmiausia jungia vienodas nusistatymas jų šalių okupantės SSRS atžvilgiu, taip pat laisvas apsisprendimas vykdyti bendrą akciją siekiant visiškos Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės (taip pat ir kitų pavergtų tautų). Organizacijos uždaviniai formuluoti tokie: užmegzti lietuvių ir lenkų visuomenių Didžiojoje Britanijoje santykius, geriau pažinti abiejų tautų kultūrinius laimėjimus, reguliariai organizuojant bendrus kultūrinius renginius, rengti susitikimus, kurių pagrindu būtų steigiami privatūs klubai, taip plėtojamas panašaus po- būdžio lietuvių ir lenkų organizacijų bendravimas55. Didžioji dalis šiandien tyrinėtojui įmanomų pažinti vizijų buvo spausdintos periodinių leidinių puslapiuose. Dažnai lenkų emigracijos sudarytos sąlygos (publikuojami leidiniai, įsteigtos organizacijos, pa- rašyti straipsniai ar knygos, pasakyti pranešimai ar kalbos) skatindavo lietuvių emigracijos atstovus imtis atsakomųjų veiksmų. Atsidūrę pa- lankesnėje pozicijoje sienų klausimu, lietuviai užėmė daugiau stebėtojo vaidmenį, todėl, tik iškilus grėsmei, traukdavo plunksną ir straipsniais gynė savo interesus. Devintajame dešimtmetyje nuo vizijų laikotarpio ir menkų lietuvių ir lenkų kontaktų palengva vėl buvo atsigręžta į tiesioginį bendradarbia- vimą. Tiesa, laikui bėgant keitėsi veiklos subjektai. Kintanti pasaulinė politinė situacija lėmė galimybę atsirasti naujiems veiksniams. Įvykiai Lenkijoje leido susikurti Solidarumui, išjudinusiam lenkų pogrindžio organizacijų tinklą. Kai kurios jų buvo suinteresuotos santykių su lie- tuvių išeivija mezgimu ir išlaikymu, todėl stengėsi išgryninti vaizdinius, suteikti jiems realų pagrindą. Dešimtmečius kai kurių lenkų emigracijos sluoksnių kartotą rytinių pakraščių susigrąžinimo idėją ėmė keisti iš Lenkijos atsklindantys balsai, kurie, dažnai paveikti išeivijoje marginaline laikytos Kulturos, skelbė ateities susitarimo būtinybę. Apie

54. Apie H. Zabielskį informacijos rasti nepavyko. 55. Towarzystwo Polsko–Litewskie im. Adama Mickiewicza w W. Brytanii, apie 1960, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas (toliau – VDU LII), K. K. Bau- blio archyvas, l. 16–17.

27 tai byloja ir šiandienė istoriografija. Aptariant devintojo dešimtmečio lenkų išeivijos ryšius su kaimyninių tautų emigracija minima J. Gied royco ir J. Mieroszewskio išpopuliarinta vadinamoji ULB koncepcija. Atrodo, daugiau nieko ir nėra56. Toks situacijos apibendrinimas nėra neigiamas jos įvertinimas. Kontaktų paprasčiausiai buvo tiek mažai ir jie turėjo tokią menką reikšmę, kad išlikę pavieniai dokumentai net ne- leidžia susidaryti bendresnio vaizdo. Todėl iš šioje šaltinių publikacijo- je pateikiami tik kiek labiau vienas kitą atliepiantys dokumentai. Aštuntajame dešimtmetyje lenkų politinė išeivija dar kartą suskilo į dvi dalis. Atsirado du prezidentai ir dvi egzilinės vyriausybės. Viena, vadovaujama prezidento Kazimierzo Sabbato57, nesulaukė pačių lenkų platesnio pripažinimo58. Antrajai vadovavo prezidentas Juliuszas Nowi- na-Sokolnickis59. JAV lietuvių bendruomenė veikėjo A. Gurecko teigimu, nė viena jų nebuvo nusiteikusi derėtis dėl būsimų sienų60, todėl nė su viena jų lietuvių išeivija nesistengė palaikyti kontaktų. Atsiliepdama į laikotarpio situaciją išeivijoje susikūrė lenkų organizacija Pomost61. Jos daliniu tikslu tapo ryšių tarp krašto ir emigracijos palaikymas, ji nesitenkino vien tik lenkų emigrantais, bet taip pat krei- pė dėmesį ir į įsikūrusius Vakaruose kaimynus iš lietuviškų, ukrainie- tiškų ir gudiškų teritorijų. XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūra leido vėl persvars- tyti situaciją. Lenkų išeivijoje iki tol labai svarbus lietuviams politinis veiksnys – Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė ir jos prezidentas – tapo beveik šalutiniu dalyku reguliuojant santykius. Vidinės peripeti- jos su dviem prezidentais vienu metu, kategoriškas nusistatymas sienų klausimu nebedomino lietuvių politinių veiksnių. Egzilinės vyriausybės

56. P. Machcewicz, Emigracja w polityce międzynarodowej..., s. 244; K. Tarka, Emigracyj- na dyplomacja..., s. 272–273. 57. Kazimierzas Sabbatas (1913 Bieliny, Lenkija,–1989 Londonas, Didžioji Britanija) – teisininkas, politikos ir visuomenės veikėjas. 58. A. Friszke, Życie polityczne emigracji..., s. 409. 59. Juliuszas Nowina-Sokolnickis (1920 Pinskas, Lenkija,–2009 Kolčesteris, Didžioji Bri- tanija) – politikos ir visuomenės veikėjas. 60. A. Gureckas, Ne be sąlygų, Tėviškės žiburiai, 1989 01 31, nr. 5. 61. Pomost – lenkų išeivijos organizacija, susikūrusi XX a. devintajame dešimtmetyje JAV. Leido tokio pat pavadinimo žurnalą.

28 ir lietuvių emigracijoje vis mažiau reiškiančio Vyriausiojo Lietuvos išlais- vinimo komiteto derybos praktiškai sustojo. Bet į politinę areną įsiveržė Pasaulio lietuvių bendruomenė. Jos Visuomeninių reikalų taryba ėmėsi aktyvių veiksmų būsimos Lietuvos sienų, arkivyskupijos bei bendrai lie- tuvių ir lenkų santykių reguliavimo srityse. Tačiau dialogas nesimezgė. Kodėl? Kalbant apie Pasaulio lietuvių bendruomenę, ji buvo labai aiškiai nusistačiusi, kad bendradarbiaus tik su tomis lenkų organizacijomis, ins- titucijomis, grupėmis ar asmenimis, kurie viešai ir aiškiai pasisako dėl Vilniaus priklausomybės Lietuvai ir visiškai atsižada bet kokių preten- zijų į kraštą62. Devintajame dešimtmetyje tokios deklaracijos jau buvo galimos, nes tarp lenkų išeivijos jau egzistavo taip manantys sambūriai. Tokiais sambūriais laikytos Pomost ir J. Giedroyco redaguojama Kultura. Naujas lietuvių ir lenkų santykių etapas prasidėjo devintojo dešimt mečio pradžioje, lietuvių išeivijos gyvenime įsitvirtinus Pasaulio lie- tuvių bendruomenei, naujuoju popiežiumi išrinkus lenką ir Lenkijoje prasidėjus Solidarumo judėjimui. Imta konkrečiau vaizduotis Lietuvos ir Lenkijos santykius ateityje, todėl į viešumą iškilo Jaltos konferencijos sprendimų anuliavimo ir Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai klausimai. Abiem atvejais Pasaulio lietuvių bendruomenė ir JAV lie- tuvių bendruomenė stengėsi paveikti JAV ir Vatikano nuostatas, kad, jeigu žlugtų SSRS, Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausomybė Lietuvai nebūtų kvestionuojama. 1988 m. Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio jaunesniojo ir visuomenės veikėjos Wandos Gawronskos iniciatyva Romoje buvo organizuotas lietuvių ir lenkų susitikimas, vadinamas Romos konferencija. Nujausdami galimas permainas SSRS bloke, lietuvių išeivijos atstovai susitiko su Lenkijos opozicijos veikėjais. Pradėtos derybos dėl oficialių santykių užmezgimo. Pirmą kartą derybose su lenkais neiškilo Vilniaus krašto priklausomybės klausimas, nes konferencijoje dalyvau- jantys lenkai sutiko su jo priskyrimu Lietuvai. Konferencija tapo paskutiniu lietuvių išeivijos bandymu tartis su lenkais, paskui visą veiks- mų iniciatyvą perėmė gyvenantieji krašte.

62. A. S. Gečys, PLB veikla dėl Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai, Draugas, 1986 01 22, nr. 14.

29 DOKUMENTŲ RINKINIO SUDARYMO PRINCIPAI

Rengiant dokumentų rinkinį, sudaryta redakcinė antraštė ir dokumen- to legenda. Redakcinėje antraštėje nurodomas dokumento numeris, pavadinimas ir, jei yra žinoma, data. Dokumento legendoje nurodoma, kokiame archyve jis saugomas, taip pat archyvinis fondas, aprašas, byla ir lapo numeris (jei dokumentai visiškai sutvarkyti). Laikytasi šių taisyklių: 1. Dokumentų kalba ir stilius netaisyti: tekstai pateikiami auten- tiški, išlaikant originalią autorių sintaksę, rašybą ir skyrybą. Ištaisytos tik šiurkščiausios kalbos klaidos. Dokumentai pateikiami originalo kalba (lietuvių, lenkų ir anglų). 2. Asmenvardžių ir vietovardžių rašyba nevienodinama. 3. Paliekama įvairuojanti datų rašyba. Kartais dokumentai visai neturi datų. 4. Rankraštiniai dokumentai ar prierašai ranka spausdinami kursyvu. 5. Santrumpos atskleistos, išdilusios ar praleistos raidės įterptos laužtiniuose skliaustuose. 6. Neįskaitomos raidės, žodžiai ar sakiniai pažymėti brūkšneliais (--). 7. Nuorodų tekste, jei įmanoma, pateikiama trumpa informacija apie dokumente pirmą kartą minimus asmenis, organizacijas, įvykius. Vėliau paaiškinimai nebekartojami. 8. Nuorodų tekste pateikiami svetimkalbių frazių reikšminiai vertimai. 9. Dokumente dažniausiai pasitaikančios santrumpos pateikia- mos atskiru priedu. 10. Dokumentuose palikti autorių padaryti pabraukimai ir išbraukimai.

30 Nr. 1. A. Vokietaičio63 parengta „Santykiai su lenkais“ trumpoji versija, 1945.

TRUMPOJI VERSIJA Santykiai su lenkais Tuo tarpu kaip ryšys ir bendradarbiavimas su estų ir latvių pogrin- džio atstovais vyko labai sklandžiai, su mūsų likimo pietryčių kaimynu – lenkais – nežiūrint visų pastangų tiek vietoje, – Vilniuje, – tiek užsienyje Stokholme ir Berne iki pat Raudonosios Armijos į Lietuvos ir Lenkijos teritoriją 1944 m. vasarą, taip ir nepavyko susitarti ir su- sikalbėti bendradarbiavimui. Lenkų pogrindžio spauda – „Niepodleg lość“64 – viešas laikraštis „Dziennik Polski“65 ir jų slapta radijo stotis „Swit“66, o taip pat jų viena anglų kalba leidžiama spauda iki pat galo nesiliovė varyti šmeižto ir kaltinimų kampaniją prieš lietuvius. * L[ietuvos] L[aisvės] K[ovotojų] S[ąjungos]67 pogrindžio spauda ir jos atstovai buvo aktyviai įsijungę į polemiką su ta lenkų propaganda

63. Algirdas Vokietaitis (1909 Kaunas–1994 Kalifornija, JAV) – kūno kultūros dėstytojas, visuomenės veikėjas. Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio pogrindžio atstovas. 64. Lenk. Niepodległość (liet. Nepriklausomybė) – nesutiko, kad komunistinėje sistemoje buvo galima pasiekti bent dalinę laisvę ar ribotų teisių. Siekė išplėtoti karingą pogrin- dį ir nuversti sistemą. Manė, kad SSRS turėtų būti padalyta ir jos sudėtyje esančioms tautoms turėtų būti garantuotos laisvo apsisprendimo ir nepriklausomybės teisės. Orga- nizacija nereiškė pretenzijų į buvusias Lenkijos rytines teritorijas. 65. Lenk. Dziennik Polski i Dziennik Żołnierza (liet. Lenkijos dienraštis ir kario dien- raštis) – nuo 1940 m. ėjo kaip Dziennik Polski Londone, 1944 m. sujungtas su I lenkų korpuso Glazge leistu dienraščiu Dziennik Żołnierza. Nuo 1945 m. Lenkijos egzilinės vyriausybės organas. 66. Swit – lenkų pogrindžio radijo stotis. 67. LLKS – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga – 1940 m. įkurta pogrindžio organizacija, kovojusi su sovietų ir vokiečių okupacine valdžia ir siekusi atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

31 ir įsijungę atstovai tiek vietoje (Vilniuje), tiek ir Stokholme vaidino gan svarbią rolę pasitarimuose su lenkų pogrindžio ir Lenkijos vyriausybės atstovais, išryškinant kelių ir priemonių susitarti bent modus vivendi68 gal vėliau rasiu kiek plačiau prie šito klausimo sustoti. Pagrindinės to nesutarimo priežastys, santykiai su švedais ir LLKS vien 1943 metų būvyje buvo išleidžiami net trys specialūs biuleteniai anglo- saksams kaip paaiškėjo jau 1943 metų pavasarį lenkų klausimu buvo šios: *Kaip paaiškėjo iš pasikalbėjimų su atsakingais lenkų rezistencijos atstovais ir oficialiais Lenkijos Vyriausybės tandemo reprezentantais pagrindinės priežastys tam nesutarimui buvo šios: 1) Skirtingas požiūris į priešo sąvoką. Tuo tarpu, kai lenkams priešas Nr. 1 buvo vokiečiai, mums, o taip pat latviams ir estams, buvo ir paliko bolševikai. Dėl to lenkų „baltieji partizanai“ Vilniaus krašte nematė jokių kliūčių bendradarbiauti su sovietų kontrolėje veikiančiais „raudonaisiais partizanais“. Jų pog r[indinė]. vadovybė išleido įsakymą bendradarbiauti su įžygiuojančia R[audonąja]. Armija. 2) Skirtingos rezistencijos formos: lenkų – aktyvus ginkluotas am- bicinis pasipriešinimas, lietuvių – pasyvus, vengiant palengvinti sovie- tų grįžimą Lietuvon. 3) Dalinai skirtingi politiniai siekiai: lenkų – atstatyti Lenkiją 1939 m. ribose, taigi su Vilniaus kraštu, lietuvių – atstatyti Lietuvą su sostine Vilniuje. 4) Nesiliaujanti lenkų antilietuviška propaganda Lenkijoj, Vilniaus krašte ir Londone. 5) Lenkų istorinė didybės manija („od morza do morza“69) ir įsi- vaizduojama lenkų speciali „misija“ vadovauti Centriniam Europos Blokui, kuriam priklausytų ir Lietuva.

Šaltinis: KMM TRM, f. 2, ap. 1, b. 6, d. 3.

68. Modus vivendi (lot.) – gyvenimo būdas; sugyvenimo, tarpusavio santykių pobūdis. 69. Lenk. Od morza do morza (liet. nuo jūros iki jūros) – Lenkijoje gyvavusi koncepcija sudaryti Vidurio ir Rytų Europos tautų ir valstybių sąjungą, kuri tęstųsi nuo Baltijos iki Viduržemio jūros. Koncepcijos vaizdiniai įvairavo, tačiau idėjos esmė buvo gvildenama ir išeivijoje.

32 Nr. 2. J. Šaulio70 laiškas K. Griniui71, 1945 08 24

Brangus Pulkininke, Mano mėginimas užmegzti savo laiku su Tamsta nuolatinį ryšį ir pa- stovų pasikeitimą informacijomis ir nuomonėmis nepasisekė. Teisybė, pirmas mano Tamstai 43. IX. 7 d. rašytas laiškas pasiekė Tamstą gana greitai: t/p. metų spalių 16 d. Tamstos gi atsakymas iš spalių 31 d. išgulėjo Londone, užsidarius keliui į Šveicariją, gana ilgai: aš jį gavau vos 44. III. 14 d. Dabar bandau vėl tęsti toliau mūsų susižinojimą paprastu keliu, nes kitokio nebeturiu. / Savo laiku, rašydamas Tamstai, buvau prašęs niekam apie mūsų susirašinėjimą nesakyti, išėmus vien profesorių /ž[iū]r[ėti]. mano laiško 4 psl. I. p./ Deja, tarpininkas 43. XI. 30 d. telegrafavo mano vietos bičiuliui štai ką: „L.T.T-je Š[au]-io laiškas padarė didelio įspūdžio“ ir tt. Vadinasi, išeitų, kad laiškas buvo LTT-je skaitytas. Gi Povilaitis t/p. m. lapkričio 4 d. telegrafavo P[asiuntiny]-bei: „p. Š[aulio] skundos laiškas p. Gr[in]-iui dėl mano neva ne sukalbamumo yra apgailėtina strategija, gi jo LTT. Sveikinimas per konsulą D[aužvardį]72 iki šiol čia negautas“. Tiedvi telegrami prieš pastatęs, aš padariau išvadą, kad žinios apie mano laišką yra išėjusios iš LTT. tarpo. Tai yra kartu atsakymas ir į Tamstos liepos 2 d. laiške pastatytą klausimą. Nežinau, ar mano čia klystama. Tamsta vietoje, atsiminęs visas apystovas73, gali aiškiai spręsti.

70. Jurgis Šaulys (1879 Balsėnai, Tauragės apskr.,–1948 Luganas, Šveicarija) – filosofijos daktaras, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas. 71. Kazys Grinius (1899 Pilviškiai, Marijampolės apskr.,–1965 Vašingtonas, JAV) – Lie- tuvos kariuomenės pulkininkas, politikos ir visuomenės veikėjas. Prezidento Kazio Gri- niaus sūnus. 72. Petras Povilas Daužvardis (1895 Pakamentis, Alūkstos apskr.,–1971 Čikaga, JAV) – teisininkas, visuomenės veikėjas, diplomatas, Lietuvos konsulas Čikagoje. 73. Aplinkybes.

33 / Dėl telegramos Tamstos tėvo reikalu turiu Tamstai štai ką paaiškinti: aš nesu telegrafavęs, nes reikalaujamų žinių neturėjau, žinojau betgi, kad jų turi Edvardas74, todėl telefonavau jam, kad jis patelegrafuotų Tamstai turimas žinias, ką jis ir pažadėjo padaryti, bet, matyt, pažado netesėjo. Tatai verčia mane dar štai ką apie tą poną konstatuoti. Tamsta savo 43. X. 31 d. laiško 7 psl. 6-je eilutėje rašai, gailėdamas dėl jo nebuvimo Amerikoje. Nežinau, kas būtų išėję, jei jis būtų ten bu- vęs. Aš apie jį nebuvau blogos nuomonės, kol jo arčiau nepažinau. Todėl, kai jis, karui prasidėjus, prašėsi būtinai pas mane į patarėjus, aš sutikau jį priimti ir pasirūpinau jo paskyrimu /kitaip nebūtų jo paskyrę/. Juo arčiau jį betgi pažinau, juo labiau turėjau juo nusivilti: nei džentelme- niškumo nei lojalumo sąvokos, nekalbant jau apie paprastą dėkingumo jausmą, nėra jam suprantamos. Suprantama jam yra tik viena: gaudyk pinigą... Politiškai – tai kai vėjo lankstoma lendrė. Pasidavė iš pradžių Kazio75 intakai, siūliusiai, matyt, jam nemažų perspektyvų / paskui su juo mirtinai susipyko – pinigų klausimu!.../ Kiek sykių jo orientacija, dėtis pagal laikiną padėtį fronte, keitėsi, nebegalėčiau pasakyti. Paskui ėmė jis, kadangi aš turėjau apsigyventi Lugano nuo 1940 m. rudens, už mano nugaros varyti įvairius gešeftus76, naudodamos iš pradžių P[a- siuntiny]-bės, o paskui ir kitais kurjeriais. Tuos gešeftus tebevaro tur- būt ligi šiol. Yra vis „baisiai užimtas“. Iš jo gyvenimo būdo matyti, kad yra gerokai apaugęs plunksnomis, nes nežiūrint savo šykštumo, daužo- si po brangius viešbučius, kviečiasi gana plačiai pas save į svečius ir t. t. Kai ėmė rastis pabėgėliai, išsirūpino iš BALF-o77, taip pat už mano nugaros, sau atstovybę / Dr. Končius78, profesorius – jo žmonės/ Ka- dangi tai buvo pabėgėlių reikalas, neoponavau, tik buvau pataręs jam sudaryti tam tikrą komitetą nevienašališką, pritraukus į darbą ir

74. Edvardas Turauskas (1896 Endriejavas, Kretingos apskr.,–1966 Paryžius, Prancūzi- ja) – diplomatas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas. 75. Kazys Škirpa. 76. Gešeftas (vok.) – darbas, verslas. 77. Bendrasis Amerikos lietuvių fondas – JAV lietuvių šalpos organizacija, veikusi 1944– 2008 metais. Centras buvo Brukline, nuo 1973 m. – Čikagoje. 78. Juozas Končius (1891 Stulgiai, Skaudvilės vlsč.,–1975 Roma, Italija) – visuomenės vei- kėjas, teologijos daktaras.

34 P[asiuntiny]-bės sekretorių Gerutį79. Apie tai jis betgi nė girdėti neno- rėjo. Pasirinko į komitetą sau paklusnius žmones, o paskutiniu laiku – aiškiai vien savo grupės žmones. Jo siekimas viešpatauti, remiantis sa- viškiais žmonėmis. Tarp pabėgėlių, kaip man praneša, jau ir savotiška nuomonė ima formuotis: nori pasirodyti, svetimomis plunksnomis pasipuošus, iš geros pusės, taigi, matyt, siekia į prezidento sostą... Ar šiaip ar taip, kuomet Amerikoje į BALF-ą susimetė visos esamos grupės bendram darbui, šičia p. T[urauskas] susisuko sau vienašališką partinį kromelį. Apie tai būtų ne pro šalį gal painformavus Pijų80 ir kitus, o dar geriausiai būtų, jei atvyktų į Europą BALF-o atstovai, kurie mokėtų beša- liškai organizuoti bendrumo pamatais pašalpos darbą. P[asiuntiny]-bėje ima elgtis p. E[duardas], naudodamos mano nebu- vimu Berne, gana nepriklausomai ir nesiskaitydamas su manim, net kartais priešingai mano nurodymams. Tarp mudviejų dalykai artinasi aiš- kiai prie konflikto, kurio aš betgi ir nevengsiu, jei nebebus kitos išeities. Viena, ką čia rašau, tėra vien Tamstos informacijai, bet žinių šaltinis, pletkoms išvengti, turi pasilikti vien Tamstos informacijai. Asmenišku- mai man nerūpi: rūpi vien, kad darbas būtų žmoniškai, ne vienašališkai organizuotas – kieno nors asmeniškoms ambicijoms patenkinti. Beje, dar vienas dalykas. BALF-as neturėtų pasitenkinti vien siun- čiama atskaitomybe, reikėtų organizuoti vietoje kontrolė išleidžia- miems pinigams ir sunaudojamoms aukoms daiktais. Apyskaitos gali neatsakyti kartais faktinai daromoms išlaidoms. /A[ntano]. Sm[etonos]. klausimą pasirūpino likviduoti pats žiauru- sis likimas. Aš turėjau asmeniškų jam simpatijų dar iš senesnių laikų. Ir man buvo jo gaila. Mudu rišo bendro darbo atsiminimai iš Nepriklau- somybės atstatymo laikų. Nuomonių vienodumo betgi tarp mudviejų niekuomet nėra buvę. Stengiausi jį kartais paveikti, kaip man rodėsi tiksliau, bet pasisekimo neturėjau. Supančioji jį klika saugojo jį per daug nuo pašalinių intakų. Gi aš nepriklausiau jo klanan.

79. Albertas Gerutis (1905 Ryga, Rusija,–1985 Bernas, Šveicarija) – Lietuvos diplomatas, spaudos darbuotojas, teisininkas. 80. Pijus Grigaits (1883 Gudaičiai, Žvirgždaičių vlsč.,–1969 Čikaga, JAV) – žurnalistas, teisininkas, politikos, kultūros ir visuomenės veikėjas.

35 Kazys81 atsirado Paryžiuje. Jis, mat, buvo Vokiečių internuotas Godes- berge82 / jis nedavė jiems ramumo savo memorandumais/, o paskui, arti- nantis frontui, buvo perkeltas iš ten, rodos, į Čekoslovakiją, kur jį ameri kiečiai paliuosavo ir atgabeno kartu su internuotais prancūzais į Paryžių. Dabar jis vėl jaučiasi dideliu vyru, skaičiuoja savo nuopelnus ir norėtų vėl „Lietuvą gelbėti“. Jo internavimas buvo jam geras alibi, ir dabar jis aiškina, kad visas jo veikimas buvęs nukreiptas prieš nacius. Kas nežino jo memo- randumų, gali ir patikėti. Tai kas tai panašaus į „vanjką – stanjką“ – figūrą, kurią ar šiaip mesi ar kitaip, o ji vis stosis ant kojų su nugalėtojo mina. Mozūrai83 suskilo. Katriems iš jų teks viršų paimti, dar parodys at- eitis, gal ir ne artima. Mūsų ginčo klausimai kaip ir išsirišo kol kas savaime. Ar tai galutinis išsirišimas, dar negalėčiau tvirtinti. Kaip apskritai aš dar nematau aiškiai, koks bus visų painiavų galas. Ir taria- mai išrištieji ginčo klausimai gali vėl prieš mus atsidurti visame savo gražume. Bet kol kas nebėra reikalo tuo sau galvos kvaršinti. Kas bus toliau, pamatysime – ar mes patys ar kiti po mūsų... Jei galima, prašyčiau siuntinėti man savo biuletenius, gal pradėjus nuo 43. X. 31 d. Įsiskaitęs, gal ir prašyti ką galėčiau. Šalia Nepriklausomybės reikalų pirmą vietą mūsų rūpesniuose uži- ma dabar mūsų pabėgėlių klausimas. Turime juk jų, visur išsimėčiusių, o ypatingai 3-se alijantų užimtose zonose, arti 400.000 galvų. Tai ne juokai. Be laikinės pagalbos: maistu, rūbais, avalyne yra svarbiausias klausimas, kur jiems dėtis, jeigu negalima bus greit grįžti Lietuvon. Dabartinėn raudonųjų okupuoton Lietuvon vos retas tesutinka grįžti, nors jų ir yra daromas didelis spaudimas. Blogiausia, kad tarp daugybės vietose susidariusių komitetų nėra ryšių dėl susisiekimo trūkumo, taigi nėra dar nei centrinės pabėgėlių organizacijos, kuri būtų gyvai reikalinga. Ji galima būtų sudaryti, jei galima būtų susi- rinkti rinkiminiams atstovams į atitinkamą konferenciją, kurios išrinktasis organas galėtų toliau rūpintis ir tikslesniu pagalbos organizavimu ir ateities klausimu. Dėl bendros Europos dezorganizacijos ir dėl labai lėtai einančio susisiekimo atstatymo tiesiog nežinia kada tokia konferencija bus galima.

81. Kazys Škirpa (1895 m. Namajūnai, Saločių vlsč.,–1979 m. Vašingtonas, JAV) – diplomatas, karo, politikos ir visuomenės veikėjas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas. 82. Bad Godesbergas, Vokietija. 83. Lenkai.

36 Laikina išeitis būtų, jei BALF-as galėtų išsiųsti savo įgaliotinius, kurie gal su Amerikos okupacinės kariuomenės pagalba galėtų organizuoti laikiną organą pagalbai teikti vargą kenčiantiems pabėgėliams. Bet BALF-as yra, matoma, sunkiai išjudinama mašina... Dabar mūsų Nepriklausomybės reikalai. Nuo mūsų paskutinio nuomonių pasikeitimo daug kas pasikeitė. Baigėsi karas, nors vargai Europoje kol kas nuo to nė kiek nepalengvėjo, gal, priešingai, iš dalies dar labiau pasunkėjo. Nesimato dar nė koks bus galutinis karo iššauktų painiavų galas. Yra vilčių, bet yra ir abejojimų. Kaip atrodo visa tai iš Amerikos: ne iš laikraščių, bet iš kitų prieinamų šaltinių? Viso ateities žaismo centras yra, be abejo, pasidaręs Vašingtonas. Kaip gaila, kad nei Stasiui84 nei man nepasisekė ten nutekti ir sudaryti akcijos centrą, kurio reikalas taip gyvai mūsų čia buvo jaučiamas. Visa atsakomybė guli dabar ypač ant Vašingtono ekspozitūros. Pats paprastas protas rodyte rodė, tarytum, kad ji reikėjo kaip tik sustiprin- ti. Bet Povilas85 buvo, matoma, kitos nuomonės. Iš Tamstos pranešimo matau, kad amerikiečių organizacijos daro ką galėdamos. Ir tai yra vienatinis nuraminimas. Vis dėlto lauksiu Tamstos pasisakymo mums rūpimu klausimu ir galimai daugiau informacijų. 10. / Su VLIK-u aš neturiu dar ryšių. Jo sąstatas yra nemažas / vienuolika žm[onių]./, bet gana margas. Yra ten vienas kitas, kuriems ir ne vieta būtų ten būti. Pirmininku yra dabar ten pasidaręs vietoj St[epono] K[airio] kun[igas] Kr[upavičius]. Jis du savo žmones buvo neseniai atsiuntęs į pasienį, kur buvo iššauktas p. Ed[uardas]. Ką jis ten patyrė ir kalbėjosi, vengė man pasakoti. Gana to kad dabar Prapuolenis86, pabėgėlis iš Kybartų, sekretoriaująs pas p. E[duardą], rašo p. E[duardo] priežiūroje, politinius pranešimus VLIK-ui. Tatai išplepėjo jis pats man, nesant p. E[duardo] Berne, ir žadėjo man atsiųsti savo rašinį, prašydamas peržiūrėti jį. Neatsiuntė, nes turbūt p. E[duardas] jam tatai bus uždraudęs. Tatai paminiu, kad suprastum, kokia yra p. E[duardo] tveriama atmosfera. Tai būtų šiam kartui via kas. Lauksiu Tamstos atsakymo ir žinių. Perduok Tamsta Pijui, mano kolegai ir Berno laikų /buvova savo

84. Stasys Lozoraitis vyresnysis. 85. Povilas Žadeikis. 86. Leonas Prapuolenis (1913 Daugėlaičiai, Kybartų vlsč.,–1972 Čikaga, JAV) – ekono- mistas, politikos ir visuomenės veikėjas, 1941 m. birželio sukilimo vadas.

37 laiku artimi draugai/ labų dienų ir kartu mano prašymą, kad susirūpin- tų rimtai, idant BALF-o veikla būtų geriau organizuota – bendrumo pamatais. Jo įgaliotiniai neturėtų to darbo išnaudoti savo partiniams kromeliams kurti. Sveikink Tamsta nuo mudviejų abiejų savo žmoną ir visą savo šeimą. Tamstos po senovei Dr. Jurgis Šaulys [parašas] P. S. Neseniai aplankiau mūsų pabėgėlių židinį Yverdone87. Jie gana gerai įsitaisę viename jiems užleistame viešbutyje su dideliu parku / užmiestyje/, kur turi vietos ir daržovėms pasisodinti. Ten pažinau tarp kita ko mūsų b[uvusį] aviacijos kapitoną p. Klimavičių88. Jis padarė man neblogą įspūdį, nors jo arčiau ir nepažįstu. Jis prašė nusiųsti Tam- stai čia pridedamą jo laišką su ankietos lapu. Atsakymą galima ir per mane siųsti, nes jo adresas gali ir pasikeisti. Priedas: I.

Šaltinis: LCVA, f. 659, ap. 1, p. 141, l. 22–24.

Nr. 3. K. Griniaus laiškas J. Šauliui, 1945 07 02

Brangus Daktare: Tamstos VI. 9 Air Mail gavau VI. 20. Tuo pat rašau atgal. Ne per seniai atsinaujino abipusis Air Mail susisiekimas. Dabar, atrodo, bus prasmės dažniau komunikuotis. Pradėsiu nuo anos epistolos. Iš pirmo (Turausko) įspėjimo supratau, kad Povilui89 yra žinomas visas turinys, imamai su visais specifiniais posmais. Jei tai iš tikrųjų būtų taip, tai tik tarpininkaujant mozūrams90. Nes šiaip, „commen“ bendrybių, išskyrus, niekam nieko nepasakojau. Tas vienodai liečia ir Tamstos laišką.

87. Yverdon-les-Bains, Šveicarija. 88. Vladas Klimavičius (1901 Alksnėnai, Vilkaviškio apskr.,–1973 Australija) – aviacijos kapitonas, karo lakūnas. 89. Povilui Žadeikiui. 90. Lenkams.

38 Būtų, žinoma, įdomu žinoti ką, būtent, Povilas Jums telegrafavo. Epistolos gavime konfirmaciją gavau savo laiku. Šiaip, mano santykiai su Povilu pastaruoju laiku kiek išsilygino. Ana, man jau būnant Frisce91, Povilas prašė pabūti jo neoficialiu stebėtoju. Tame mieste išsėdėjau lygiai 2 savaites. Gegužės 11 Laukaitis92 laike Press Conference, o Gegužės 12 jau išvykome. Praktiškai galvojant, nebebuvo ten kas daugiau daryti. Kiek opes- nis momentas buvo susidaręs pradžioje, kai išgirdome, kad Kujis93 daro užkulisinius zondavimus gauti teisę pasikviesti XIV, XV ir XVI respublikas. ALT plačiai paskleisto memorandumo tekstą dedu čia pat. Šiaip, visas reikalas buvo diriguojamas pagal „iš anksto, griežtai numatytą programą“. Kokie nors pašaliniai kontaktai ar pašnekesiai neturėjo prasmės. 3 didžiuosius išskyrus, visi kiti (Prancūzija imamai) buvo tikrai „mažiukai“. Net vengė matytis… Visa programa buvo pravesta su tikra „American Egficiency“ – centralizuotai, ryškiai ir drausmingai. Įvairių – įvairiausių „pressure“ grupių įtaka buvo eliminuota visiškai. Iš viso, vadinamos „public opinion“ įtaka šiame krašte kas kart darosi mažiau reikšminga. Daugeliu atžvilgių to netenka ir gailėtis… Prie progos noriu pastebėti, kad bendros politikos srityje, vis veda- ma anoj mano epistoloje nušviesta linija. Santykiai su Mozūra. Bendrai paėmus – blogi. Bet kokio bendravimo preliminare kondicija statome aiškų ir viešą pasisakymą dėl mūsų suverenumo respektavimo. To jie vengia, kaip velnias krikšto. Tuo pačiu metu, turime dokumentalius ir tikrai reveliacinius Londono ponų užsimojimų įrodymus, kurie parodo kiek mažai yra pažengta nuo anų POW94 laikų. Pagaliau, tas nėra ir taip svarbu. Dabartinėje konjunktūroje jie yra tokie pat vargšai kaip ir mes, o ateityje, tiek jų tiek mūsų likimas priklausys labiau nuo dėdės Samo & Co.95 svaraus žodžio, nei nuo mūsų pačių.

91. San Fransiskas, JAV – 1945 m. šiame mieste pasirašyta Jungtinių Tautų Organizacijos konstitucija. 92. Vincas Laukaitis (1890 Baltimorė, JAV) – teisininkas, visuomenės veikėjas. 93. Sovietų Sąjunga. 94. 1919 m., kai Polska Organizacja Wojskowa organizavo Lietuvoje perversmą. 95. JAV.

39 Tuom tarpu jie vis tebevažiuoja „przez imaginacje do koronacji“… Dėl mano tėvo. Tamstos atvirlaiškyje minimos telegramos negavau. Galite pareikalauti pinigus atgal! Su tėvu turiu tiesioginį ryšį. Sveikas ir su visa šeima. Mūsiškių likimas U. S. okupuotoje zonoje. Tamstos informacijai dedu State Departamento laiško nuorašą. Tuom tarpu irt viskas. Trumpu laiku parašysiu daugiau. Linkėdamas Tamstai ir Poniai Šaulienei96 viso geriausio, su tikra pagarba ir linkėjimais nuo visos šeimos lieju Jūsų

Šaltinis: LCVA, f. 659, ap. 1, p. 141, l. 21.

Nr. 4. Stan obecny i perspektywy w stosunkach polsko–litewskich, 1946.

Pan Minister z Plan. Paryż. 2916 na

STAN OBECNY I PERSPEKTYWY W STOSUNKACH POLSKO LITEWSKICH:

/ Prywatna opinia ze strony litewskiej /.

Niedalekie są te czasy, gdy Polak i Litwin, spotkawszy się gdziekolwiek na świecie automatycznie czuli się wrogami, a co najmniej wrogami ex officio97. – Jeśli natomiast obaj oni byli niezachwianymi wyznawcami powszech- nych nastrojów swych narodów, wystarczyła wymiana między nimi kilku zdań, aby okazało się, że ich rozbieżność jest nie tylko oficjalna, lecz także oparta na ich najgłębszych przekonaniach i najgorętszych uczuciach.

96. Mafalda Salvatini-Šaulienė (1886 Baiae, Italija,–1971 Luganas, Šveicarija) – italų kil- mės operos dainininkė. 97. Lot. Ex officio (liet. pagal pareigą) – tam tikros institucijos pareiga veikti, atlikti jos kompetencijai priskiriamus veiksmus.

40 Szereg ostatnich wypadków przyniósł w tej dziedzinie bardzo wielkie zmiany. Obecnie Litwini i Polacy spotykają się zagranicą znacznie częściej a spotkania te odbywają się już w całkiem innym nastroju. Bez żadnych instrukcyj, oficjalnych rozmów i specjalnej propagandy, dla jednych i drugich stało się jasnem, iż przede wszystkiem są oni współtowarzyszami walki z tym samym wrogiem i o te same cele. To o co walczą jest dla obu stron znacznie ważniejsze od tego, co dotychczas tak jaskrawo dzieliło Polaków i Litwinów. Czy to jednak oznacza, że dawne spory polsko – litewskie już zała- twione raz na zawsze? Przeglądając polską i litewską prasę w Europie i Ameryce, można zauważać iż obie strony piszą wzajemnie o sobie ze współczuciem oraz odnoszą się z sympatią w stosunku do podejmowanych prób walki. Można się jednak równocześnie przekonać, iż wszystkie te zagadnienia, które stanowiły przedmiot sporu i niezgody polsko – litewskiej, są przez obie strony starannie przemilczane. Przemilczanie to oznacza, iż w wyniku specjalnych okoliczności kwestie te zostały jedynie chwilowo odłożone, lecz w żadnym wypadku nierozstrzygnięte. Jeśli w prasie polskiej lub litewskiej wspomniane jest obecnie Wil- no, to prasa litewska pisze naturalnie o nim jako o stolicy litewskiej, natomiast prasa polska jako o mieście, bez którego Polak nie może sobie Polski wyobrazić. Cóż to oznacza? Oznacza to, że obecne dobre stosunki polsko – litewskie oparte są na tymczasowym fundamencie: na obecnej, prawie jednakowej niedoli obu narodów. Gdyby obu narodom udało się tę niedolę usunąć, gdyby oba narody odzyskały ponownie rzeczywistą niepodległość, w takim razie z obecnego fundamentu, na którym opierają się ich dobre stosunki nic by nie pozostało, a dawne spory odżyłyby w sposób nieuchronny z całą ostrością. Sama już tylko możliwość tego rodzaju jest szkodliwa dla naszej wspólnej sprawy, nie mówię już o tym, że byłoby istotnie przykre roz- poczęcie niezgody od nowa. Wyobraźmy sobie, iż nadejdzie czas, gdy pewnym mocarstwie stanie się wygodnym poparcie naszych dążeń.

41 W takim wypadku nasunie się im pytanie, czy my stanąwszy na wła- snych nogach znów rzucimy się sobie do oczu o Wilno i inne kwestie? Jasne, że sprawy nasze w oczach wielkich tego świata przedstawiałyby się znacznie korzystniej, gdybyśmy mogli już dzisiaj wyłożyć im na stół, iż zamierzamy uporządkować nasze stosunki w ten sposób, aby w przy- szłości żadnych sporów między nami nie było. Czy jest to jednak możliwe? Naturalnie dopóki w imię wspólnej niedoli przemilczamy obiekt naszego sporu, dopóki jakiekolwiek rozwiązanie jego jest niemożliwe. Rozstrzygnięcie może być osiągnięte jedynie w drodze obiektywnego i opartego na dobrej woli rozważania propozycyj i kontr – propozycyj. Któż jest upoważniony do dokonania tego? Jest rzeczą zrozumiałą, że ostateczne decyzje mogą być powzięte jedynie przez te czynniki kompetentne, które będą upoważnione do przemawiania w imieniu narodu. Jednak projekty ewentualnych decy- zyj mogą zrodzić się również w drodze całkiem prywatnych rozmów. Nawet dwie, całkiem prywatne i nieoficjalne osoby mogą odnaleźć takie wyjście, które mogłoby się okazać możliwe do przyjęcia dla przedstawicieli narodów i dla całych narodów. Dlatego też każda próba, jeśli nawet nie posiada gwarancji powodzenia, to jednak zawsze ma szanse.

------

Charakter przyszłych stosunków polsko – litewskich, w znacznej mierze będzie zależał od tego, jaki porządek zapanuje w Europie, a przynajmniej w tej części Europy, po zlikwidowaniu imperializmu rosyjsko – bolszewickiego. / Bez tej likwidacji, stosunki te będą mogły pozostać jedynie w obecnym stadium. / Czy więc będą to Zjednoczone Stany Europy, czy Federacja Państw Europy Wschodniej lub też Konfederacja czy nawrót do państw indywidualnych jak do roku 1939-go? Projekty federacyjne i konfederacyjne nie zostały jeszcze w dostatecz- ny sposób przestudiowane, a możliwości ich realizacji stoją jeszcze pod wieloma znakami zapytania. Dlatego też odrodzenie się wszystkich do- tychczasowych, a nawet i nowych państw indywidualnych, przynajmniej

42 na początek, jest najbardziej prawdopodobne. Powstanie jednak indywidualnych państw polskiego i litewskiego, z całą ostrością odnowiłoby wszystkie ich dotychczasowe spory. Mówiąc przeto o kwestii zlikwidowania tych sporów, należałoby mieć na uwadze możliwości rozwikłania wspomnianych sporów przy istnieniu tych państw w postaci indywidualnej. Gdyby takie rozwiązanie zostało znalezione, łatwo byłoby je zasto- sować również i przy systemie federacyjnym lub konfederacyjnym. Podstawowym zagadnieniem w tym sporze, było i będzie rozstrzy- gnięcie kwestii wileńskiej, gdyż obecnie przemilczanie sprawy Wilna, nie oznacza jeszcze wyrzeczenia się go ani przez jedną ani przez drugą stronę. Sądzę, że wszyscy Polacy doskonale wiedzą, iż idea nowej Unii Pol- sko – Litewskiej, bez względu na to w jakiej formie byłaby ona propono- wana, – jest pośród Litwinów absolutnie niepopularna. Co prawda Litwini nie wzdragaliby się zbytnio przed bliższymi i bardziej przyjaznymi stosunkami z Polską w postaci ewentualnej Konfederacji, gdyby związek taki posiadał charakter szerszy i był zorganizowany w ten sposób, aby Polska ani żadne inne państwo nie posiadało absolutnej przewagi. Jest chyba rzeczą całkiem zrozumiałą dlaczego małe państwa zawsze z nieufnością spoglądają na wszelkiego rodzaju związki w wiel- kimi państwami. Wreszcie dawna unia polsko – litewska przyniosła Litwie ujemne doświadczenia, a Litwini nie są skłonni do powtarzania tego eksperymentu w żadnej odmianie. W nieoficjalnych sferach litewskich zyskuje coraz bardziej na popu- larności koncepcja Federacji Litewsko – Łotewsko – Estońskiej. Z chwilą realizowania tego rodzaju związku, łatwiej już byłoby mówić o dalszym włączeniu tego związku w jakiś inny szerszy organizm – obejmujący odpowiednie państwa. Byłaby to jedna kwestia dalszej przyszłości. Na razie zachodzi konieczność uregulowania bezpośrednich stosunków polsko – litewskich. Czy powzięcie powrotu do stanu rzeczy sprzed dnia 1-go września 1946 r. byłoby tu właściwe. Bardzo możliwe, że rozwiązanie tego rodzaju zadowoliłoby znaczną część Polaków, jasną jest jednak rzeczą, iż nie ułożyłoby to stosunków polsko – litewskich, ponieważ byłby to nawrót do dawnego stanu rzeczy, który nie mógłby być inaczej określony niż jako podyktowany pokój.

43 W wypadku takim Polakom przypadłby w udziale sukces oparty na sile, natomiast po stronie litewskiej pozostałby żal z racji doznanej krzywdy, a po pewnym czasie, Polacy i Litwini spotykając się ze sobą, ponownie czuliby się wrogami, jak to już niedawno miało miejsce. Tego rodzaju zatrucie wzajemnych stosunków mogłoby w przyszłości spo- wodować wiele przykrości. Z drugiej jednak strony, czy byłoby rzeczą słuszną oparcie się na granicach istniejących obecnie pomiędzy Polską a „Litwą Sowiecką“? Tego rodzaju wyjście w rzeczywistości w większym stopniu zadowoliłoby Litwi- nów, jednak należy tu w sposób kategoryczny podkreślić, że nikt z pośród Litwinów nie chce opierać swych aspiracyj do Wilna na tych aktach, które zostały podyktowane przez Moskwę w okresie od 1-go września 1939 r. To, że od końca października 1939 r. aż do dnia 15-go czerwca 1940 r. Wilno znajdowało się pod zarządem administracji Niepodległej Litwy, to że później Wilno weszło w skład początkowo sowieckiego, a następ- nie niemieckiego „Generalbezirku“ Litewskiego i wreszcie to, że obecnie znów Wilno uważane jest jako stolica Litwy Sowieckiej, – wszystko to w oczach litewskich stanowi jedynie fakty dokonane, lecz w żadnym wypadku nie jakieś argumenty prawnie w sprawie wileńskiej. Roz- strzygnięcie sprawy na korzyść Litwy na podstawie faktów dokonanych przez agresora, wywołałoby wśród Polaków zrozumiałe oburzenie, które przyniosłoby niepożądane zatrucie wzajemnych stosunków. Wobec tego należałoby szukać jakiegoś wyjścia innego, nie opierając się ani na przedwojennym, ani też na obecnym stanie rzeczy. Panuje przekonanie, iż w podobnych wypadkach szukać należy kompromisowego wyjścia. Nie jest to jednak tak łatwe, a kompromis nie jest równy kompromisowi. Jeden z dalej idących kompromisów proponuje uczynienie z Wilna kondominium polsko – litewskiego. Propozycje takie, jak się zdaje wy- chodzą od pewnych prywatnych osobistości polskich. Przyznać należy, że ze strony polskiej jest to duży kompromis, lecz przypomina to przy- słowiowy sąd Salomona. Projekt ten wśród Polaków posiada niewielu zwolenników, natomiast wśród Litwinów mało kto nań by się zgodził. Jakoś trudno wyobrazić, aby można było ze starej stolicy litewskiej uczynić coś w rodzaju dżungli afrykańskiej, rządzonej na zasadach kondominium. Lepiej niech już pozostanie tak jak było…

44 Spotyka się także ostrożniejsze koncepcje, które przedstawiają się następująco: oto dla Litwinów Wilno – mówią Polacy – posiada znaczenie historyczne, lecz i dla nas Polaków posiada ono bardzo duże znaczenie. Spójrzcie ileż ono dało nam wielkich ludzi. Znaczna część naszych przeżyć duchowych związana jest z Wilnem, więc w jaki spo- sób moglibyśmy się go wyrzec. Nie możemy, powiadają oni, wyobrazić sobie Polski bez Wilna. A ponieważ również i wy Litwini nie możecie sobie wyobrazić Litwy bez Wilna, przeto biorąc pod uwagę, z jednej strony że Wilno jest obecnie polskie i tylko w bardzo nieznacznym stopniu litewskie / lecz aspiracje litewskie do Wilna nie są nieuzasad- nione /, dlaczego mielibyśmy uczynić z Wilna, które obecnie nas dzieli, czegoś, co by nas łączyło. Uczyńmy więc tak, aby Wilno stało się takim miejscem, gdzie zarów- no Litwini, jak i Polacy mogliby się czuć jak u siebie w domu. Aby zarów- no jedni, jak i drudzy, mieliby tam jednakowy dostęp i prawa. Przeko- nacie się, że wy Litwini na tym jedynie zyskacie, gdyż wasza penetracja w Wilnie okazałaby się niechybnie znacznie silniejsza i z biegiem czasu wy Litwini w Wilnie czulibyście się znacznie silniej niż my Polacy. Ten piękny projekt, nie jest jednak jeszcze wykończony, gdyż nie wiadomo, czy ma to oznaczać, że z Wilna trzeba by uczynić maleńkie państewko, na wzór Monaco. Czy państewko to podlegałoby czyjejś władzy suwerennej, a jeśli tak, to czyjej – Polski – czy Litwy. Bez względu jednak na ten brak wykończenia tej koncepcji, sama myśl uczynienia czegoś, aby zarówno Litwini, jak i Polacy czuli się w Wilnie jak we własnym domu, zasługuje na zastanowienie się i uwagę. Odnosi się wrażenie, że obok problemów wielkiej polityki, ma się tu na myśli także kwestię wzajemnych prześladowań: Litwini na Wileńszczyź- nie, zaś Polacy na Litwie uskarżali się na prześladowania władz admini- stracyjnych. Istotnie zarówno po jednej, jak i po drugiej stronie miały miejsce rewizje, aresztowania, sądy, więzienia i inne przyjemności. Działo się tak dlatego, że zarówno litewska działalność patriotyczna na Wileńszczyźnie, jak i też polska na Litwie, posiadały charakter irredenty i w sposób jawny lub też zamaskowany prowadzone były w duchu antypaństwowym.

45 Wobec sobie, iż w wypadku klęski bolszewizmu, przy poparciu An- glosasów, Polska i Litwa odzyskują swą niepodległość. Litwa, korzysta- jąc z przywileju beati possidentes, zajmuje Wilnoi pomimo protestów Polski, nie ustępuje zeń, natomiast Polska w wyniku sytuacji między- narodowej, nie jest w stanie powtórzyć posunięć z dn. 9-go paździer- nika 1920 r. W takim wypadku, patrioci polscy w Wilnie, staliby się jawnymi, lub też ukrytymi wrogami władz litewskich, które siłą rzeczy podejrze- wałyby każdego Polaka o wrogie intencje. W ten sposób nieuchronnie doszłoby do prześladowań i konfliktu. Lecz wyobraźmy sobie odwrotną sytuację. W wypadku, gdyby Polska, po odzyskaniu niepodległości przywró- ciła status quo z przed 1939 r. – wybuchłyby uczucia nienawiści, irredenta, wszelkiego rodzaju świństwa po obu stronach, prześladowania i tragedie. Tymczasem w wypadku załatwienia kwestii w sposób jak najbliższy sprawiedliwości, wzajemna nieufność i niechęć ustąpiłyby. Pozostałby prawdopodobnie wyścig kulturalny i gospodarczy, lecz takie współza- wodnictwo może być zawsze prowadzone w sposób gentelmeński. Z tego wynika, iż uczynienie z Wilna takiego miejsca, gdzie Litwini i Polacy czuliby się jak u siebie w domu, byłoby nie sposobem rozstrzy- gnięcia sporu, lecz jedynie następstwem tego sporu. Teoretycznie wynik taki mógłby być osiągnięty przez nadanie Wil- nu statutu wolnego miasta, zagwarantowanego przez oba państwa. W praktyce jednak jest to bardzo trudne do zrealizowania. Wilno nie jest ani Gdańskiem, ani Monaco i nie może egzystować bez swego naturalnego zaplecza, które leży nie tyle w Polsce, co w Litwie. Ani Polska, ani Litwa nie mogłyby odgrywać roli zaplecza gospodarczego dla Wilna – jako „Wolnego miasta”, gdyż uczuwałyby się tu brak dla pewności gospodarczej oraz zbyt mały zakres interesów. Tego rodzaju oddzielenia Wilna, być może nie mogłoby to zaspo- koić, gdyż Wilno posiada dla Litwy specjalne znaczenie, które może znaleźć jedynie w tym wypadku, jeżeli Wilno będzie istotnym ośrod- kiem życia politycznego i kulturalnego Litwy, a więc jej stolicą. Wobec tego wydaje się, że tego rodzaju wyjście nie zadowoliłoby żadnej ze stron i nie byłoby trwałe.

46 Jest rzeczą naturalną, aby Wilno było organiczną częścią państwa. Pytanie którego? Polski czy Litwy? Litwini naturalnie w dalszym ciągu obstają przy swym przekonaniu, że Wilno winno stanowić część organiczną Państwa Litewskiego i motywują to w ten sposób: Wchodząc w skład Polski, Wilno jest jedynie jednym z miast kre- sowych, oddzielonym zupełnie od swego naturalnego „hinterlandu” i znajdujące się w niewygodnej sytuacji komunikacyjnej i gospodarczej. Aby Wilno mogło się rozwijać w granicach Polski, trzeba aby w tych granicach znalazła się również cała Litwa. Sytuacja jednak jest tego rodzaju, iż o takim rozwiązaniu nie może być poważnej mowy. Litwa zdecydowana jest dążyć ze wszystkich swych sił do odzyskania niepodległo- ści oraz posiada ona dostateczną ilość motywów na poparcie tych inspiracyj. W granicach Litwy Wilno byłoby nie trzeciorzędnym odległym miastem, lecz ośrodkiem, chociaż i małego, jednak samodzielnego państwa. Byłoby stolicą. Było ono ośrodkiem państwa, które chętnie niosłoby mu wszystkie swe siły. Wiele osób obserwując rozwój Kowna i porównując je z jego stanem z przed r. 1920–go, powiadało iż „można sobie wyobrazić jak wyglądałoby Wilno, gdyby stało się stolicą Litwy”. Jesteśmy też pewni, że uwaga ta jest trafna. Wilno niechybnie uzyskałoby od małej Litwy, niżeli od wielkiej Polski, gdyż Polska posiada wiele innych miejsc, w których zmuszona jest lokować swe resursy. W granicach Litwy, Wilno stałoby się głównym jej ośrodkiem in- westycyjnym, gdyż posiada z nią najwygodniejsze połączenia i związki gospodarcze. Jeśli chodzi o stronę prawną, to Litwini nie sądzą aby prawo nie było po ich stronie. Przecie od r. 1920–go Wilno nigdy nie stanowiło części terytorium Polski. Unia polsko – litewska nie uczyniła z Wilna miasta polskiego, nie uczyniła podobnie jak unia austro – węgierska nie uczyniła z Budapesz- tu miasta austriackiego. Jeśli w wyniku unii z Polską Litwa nie stała się na zawsze jedynie prowincją polską, w takim razie i stolica litewska nie mogła z punktu widzenia prawnego stać się polskim miastem. Pod władzą Polski Wilno znalazło się dopiero w r. 1920 i to jak wiadomo nie na drodze o charakterze prawnym.

47 Ze strony polskiej prawa do Wilna opierane są na tym, iż na prze- strzeni wieków dokonała się znaczna penetracja języka i kultury polskiej do tego miasta. Słyszymy wyjaśnienia, w myśl których Polacy nie mogą rozstać się z miastem i krajem, który mówi po polsku oraz dał Polsce tak wielu wybitnych mężów, odgrywających doniosłą rolę w hi- storii Polski. Jest to naturalnie argument doniosły, lecz czy może on od- grywać decydującą rolę? Cały szereg przykładów wskazuje, że w wielu innych wypadkach sami Polacy rozumują inaczej. Weźmy chociażby polskie Pomorze. Przecie kraj ten w r. 1919–tym nie był bardziej polskim, niżeli Wilno litewskim. Wydaje się, że miasta tego kraju do końca nie mniej rozumowały i mówiły po niemiecku, niżeli Wilno po polsku. A jednak ani jeden Polak nie wątpił, że przyłączenie tego kraju do Polski było sprawiedliwe. A dlaczego? Przede wszystkim dlatego, że Polska potrzebuje dostępu do morza. Lecz jest to argument gospodarczy. Dlaczego jednak dostęp do morza został utorowany właśnie w tym miejscu, a nie przez Królewiec? Mianowicie dlatego, że kraj ten histo- rycznie był polskim. A więc był to argument historyczno – etnograficzny. Można znaleźć wiele przykładów, gdzie przydział terytoriów uzyskiwał uznanie międzynarodowe prawie w każdym wypadku, gdy za takim przydziałem przemawiają argumenty ekonomiczne i historyczno – etnograficzne. Przykładem takim było przyłączenie do Litwy kraju Kłajpedzkie- go. Pod względem gospodarczym Kłajpeda potrzebna była Litwie jako wyjście na morze. Pod względem historyczno – etnograficznym jest to ziemia litewska. Dwa te względy przezwyciężyły tę okoliczność, iż na terenie tym dokonała się już znaczna penetracja kultury niemieckiej a przeważająca część ludności mówiła i myślała po niemiecku. Gdyby powodowano się jedynie względami gospodarczymi, w takim razie Litwie wygodniej byłoby ubiegać się o port łotewski w Liba- wie, gdyż jest on znacznie wygodniejszy niżeli port Kłajpedzki. Jeśli chodzi o sprawę Wileńską, to jak się zdaje, po stronie tezy litewskiej są zarówno argumenty gospodarcze, jak też historyczno – etnograficzne i prawne. Po stronie tezy litewskiej jest jedynie fakt dokonanej penetracji polskiej.

48 My Litwini całkiem szczerze sądzimy, że sprawiedliwym byłoby przyznanie pierwszeństwa tym dwóm argumentom, przed tym argu- mentem ostatnim. Weźmy jeszcze jeden przykład: oto dawna stolica Polski, Kraków, przez czas dłuższy znajdowała się w granicach Austrii i w mieście tym dokonała się w tym okresie pokaźna penetracja kultury i języka niemieckiego. Wyobraźmy sobie, że w Krakowie 95 % mieszkańców mówi- ło po niemiecku. Czyż z tej racji Polacy wyrzekliby się Krakowa. Czyż byłoby sprawiedliwym przydzielanie Krakowa do Niemiec lub Austrii. Należy również zauważyć, iż język jakim dane miasto się posługuje, jest rzeczą niesłychanie zmienną. Np. w latach 1919 takie miasta jak Kowno i Poniewież wyglądały bardziej polsko niżeli litewsko. Powiadają, że przed pierwszą wojną światową w Kownie na 70 tyś. zaledwie kilka tysięcy ludności z najniższych sfer mówiło po litewsku. Obecnie co do litewskości mieszkańców Kowna nikt nie ma wątpliwo- ści. W tym samym Wilnie, zaledwie w kilka miesięcy po objęciu wła- dzy przez Litwę, okazało się, że prawie w każdym magazynie można się rozmówić po litewsku. W starych rodzinach wileńskich przypomniano sobie, że babka lub nawet matka mówiły po litewsku, a każdy niemal potrafił jeszcze kilka zdań po litewsku wypowiedzieć i szybko poznawał ten język. Gdyby od roku 1919 Wilno było stolicą litewską, w takim razie, pod względem językowym, przypominałoby ono Kowno. Być może ta właśnie nieprzyjemna okoliczność zmusza Polaków do sprzeciwiania się ze wszystkich sił tezie litewskiej. Każdy Polak może tu powiedzieć: „Dać tylko wam Wilno, to rozpoczniecie tam taką eksterminacją anty- polską, że po kilku latach istotnie nic tam się nie pozostanie, a właśnie my nie możemy pogodzić się z tym? Aby ten drogi dla nas skarb został w niemiłosierny sposób zrabowany.“ Należy się zastanowić, czy w wypadku pozostania Wilna w granicach Litwy, Wilno pozostałoby ośrodkiem kulturalnej walki polsko – litewskiej, czy też ta walka ustąpiłaby miejsca zgodnemu współżyciu. Dlaczego dotychczas litewskie władze administracyjne na swoim terenie, zaś władze polskie na swoim, wrogo ustosunkowywały się do pracy kulturalnej i pa- triotycznej strony przeciwnej / tzn. Polaków w Litwie i Litwinów w Polsce. Działo się to tak dlatego, że praca patriotyczna jednych i drugich automatycznie przybierała charakter irredentystyczny i antypaństwowy.

49 Działo się tak dlatego, że pomiędzy obu państwami i narodami istniała nieformalna walka. Czy jednak tego rodzaju stan rzeczy musi się utrzymać jeśli pomiędzy obu krajami zapanuje prawdziwy pokój. Pokój gentelmeń- ski nie dyktowany orężem. Taki prawdziwy pokój może nastąpić jedynie wówczas, gdy obie strony przyznają sobie wzajemnie suum cuique. Gdyby Litwa została wbrew woli zmuszona do wyrzeczenia się swych praw do Wilna, w takim razie na wszystkie czasy Litwin czułby, że zmuszony został do wyrzeczenia się w imię świętego spokoju swych praw i interesów. Rozumieliby również oni, że nastąpiło to jedynie dlatego, że Polacy swojego czasu dzięki sprzyjającym okolicznościom dokonali faktu penetracji polskiej do Wilna. Przyznanie natomiast suum cuique, w naszym pojęciu winno na- stąpić w ten sposób iż Polacy, jako fizycznie silniejsi, w gentelmeński sposób oświadczają: wasza stolica pozostają waszą stolicą, wasze prawa pozostają waszym realnym uprawnieniem, natomiast my pretenduje- my jedynie do respektowania dokonanego faktu naszej penetracji.“ Tego rodzaju postawienie sprawy niechybnie wywołałoby wśród Litwinów zaufanie do serdeczności Polaków i niewątpliwie Litwini ze swej strony z całkiem innym nastrojem podeszliby do kwestii, w jak sposób należy zabezpieczyć gentelmeńskie respektowanie praw polskich w Wilnie i na całej Litwie. Niechybnie w takim wypadku Litwini z całą lojalnością respekto- waliby gwarancje udzielone Polakom i byliby gotowi na pewne koncesje rzecz dokonanego faktu penetracji polskiej. Tego rodzaju gest ze strony Polaków zatarłby wszystkie nieufności i niesmaki, a Litwini z całą szczerością mogliby wytworzyć w Wilnie taki stan, przy którym w Wilnie zarówno Litwini, jak też i Polacy czuliby się jak u siebie w domu. Dokładnie rozpracowanie takiego projektu byłoby jedynie zagadnienie technicznym, natomiast sama zasada nie budziłaby żadnych zastrzeżeń. Z drugiej jednak strony może być podniesione pytanie, dlaczego Litwini nie chcą zgodzić się, aby tego rodzaju stan rzeczy w Wilnie zo- stał zrealizowany przez samych Polaków, których jest tam więcej niżeli Litwinów. Przy tego rodzaju postawieniu sprawy powrócilibyśmy do tego samego punktu.

50 Przede wszystkim jest rzeczą trudną do ustalenia, czy w chwili obecnej Polaków jest więcej w Wilnie niżeli Litwinów. Może tak się ułożyć, że Wilno pozostanie i bez Litwinów i bez Polaków. Wreszcie, gdyby nawet Polaków i wówczas było w Wilnie więcej niż Litwinów, byłby to wciąż ten sam argument dokonanej penetracji polskiej, a przy- pominałby przykład chociażby pretensyj niemieckich do Krakowa. Nadto mówiąc otwarcie Polakom łatwiej byłoby zaufać w lojalne wy- konywanie warunków „jak u siebie w domu“ przez Litwinów, gdyż Pol- ska zawsze będzie silniejsza od Litwy i będzie miała możność wywarcia swego wpływu, gdy tymczasem u Litwinów mogą powstać obawy, co będzie można uczynić, jeśli Polska osadzi w Wilnie takiego wojewodę jak Kirtiklis, lub jakiś inny. Najważniejszą jednak rzeczą byłoby to, że przyłączenie Wilna do Litwy stanowiłoby zaprzeczenie tego prawa, w które Litwini wierzą. Jedynym słowem Litwini czuliby się wobec Polski ten sam sposób, jak obecnie wszyscy my czujemy się wobec Moskwy. Tego rodzaju wyjście nie byłoby dobre.

------

I oto przyglądając się obecnej naprawie stosunków polsko – litewskich, zastanawiamy się jak one będą wyglądały, gdy znowu stanie- my na własnych nogach. Bardzo możliwe, że Polacy tak sobie myślą o Litwinach: po wszystkich tych biedach jakich oni doznali, będą się cieszyli, jeśli […] zebrać wszystkie swe kości z dawnego szkieletu i nie myśląc o swych pretensjach do Wilna, nie będą nas drażnili tą kwestią. My zaś ze swej strony pozostawiamy ich w spokoju, niech się rządzą jak chcą. Jeśli zapragną, będą mogli z nami wejść w bliższy kontakt i będzie spokój. Litwini zaś ze swej strony sądzą, iż Polska po wszystkich tych wypadkach, w których tyle ucierpiała, z racji polityki faktów dokonanych, podda rewizji swe stanowisko w sprawie wileńskiej i przyjmie zasadę: „Co Boskie – to Bogu, a co Carskie, to Cesarzowi”, czyli innymi słowy „Fakty faktami, a prawo – prawem“. Czy jednak poglądy litewskie na tę sprawę nie uległy żadnym zmianom. Można z całą pewnością twierdzić, iż jeśli chodzi o samą

51 zasadę, poglądy litewskie dobrowolnie nie mogą się zmienić. Co się jednak tyczy przyznania prawa dla egzystencji Polaków w Wilnie, należy przyznać, iż zapatrywania litewskie na tę sprawę znacznie się zmieniły, zwłaszcza w porównaniu do poglądów z czasów wzajemnego „kulturkampfu“. Gdyby Litwini spostrzegli ze strony polskiej ten oczekiwany gest, nie pozostaliby oni dłużni. Czy jednak zaistnienie takiego gestu ze strony polskiej jest możli- we, Litwini dotychczas nie orientują się, gdyż przy obecnych dobrych stosunkach, w tej sprawie panuje całkowite milczenie.-

TEZY LITEWSKIE

NA TEMAT STOSUNKÓW POLSKO – LITEWSKICH W PRZYSZŁOŚCI

Włączenie Litwy do Związku Sowieckiego oraz głęboka tragedia, jaką Litwa i naród litewski przeżył w okresie wojny obecnej, wpłynęły w sposób radykalny na nastroje polityczne szerokich mas litewskich za- równo w Litwie, jak również na emigracji. Fiasco antypolskiej polityki litewskiej, uprawianej przez Litwę w imię t[ak]. zw[anego] „Wyzwolenia Wilna“ zmusiło Litwinów do poddania rewizji ich dotychczasowego poglądu na kwestię współżycia z Polską. Wraz z utratą niepodległego bytu państwowego, z Litwy opadł zaślepia- jący ją w latach przedwojennych osad propagandy, mający na celu wychowa- nie młodego pokolenia litewskiego w bezwzględnej wrogości do Polski. Podstawowe credo polityki litewskiej, wskazujące na Polskę, jako na wroga nr 1 zostało obalone, a wypadki wojenne przekonały Litwi- nów, iż zarówno Niemcy jak też Rosjanie, na których orientowali się przedwojenni przywódcy litewscy, stanowią stały i niezmienny czynnik zagrożenia. W konsekwencji tego w społeczeństwie litewskim, zwłaszcza na emigracji, dojrzewa w chwili obecnej coraz silniej dochodzące do głosu prze- świadczenie, iż jedynie w oparciu o Polskę naród litewski może utrzymać w przyszłości swą niezależność polityczną i kulturalną.

52 Ten nawrót do podstawowych koncepcji dawnych tradycyj polsko – litewskich napotyka wciąż jeszcze na dość poważny opór w postaci za- korzenionych uprzedzeń wyrosłych w atmosferze sztucznie podsyca- nej nienawiści do wszystkiego, co polskie, jednakże konieczność jak najszybszej współpracy z Polską zdobywa w społeczeństwie litewskim coraz więcej zwolenników. W chwili obecnej na terenie Francji, a specjalnie Paryża istnieje dość liczna grupa inteligencji litewskiej, która poza akcją samopomo- cową prowadzi dość energiczną akcję polityczną. Metody działania tej grupy są bardzo ostrożne. Nowe koncepcje polityczne grupa ta upo- wszechnia przeważnie za pośrednictwem prasy litewskiej w Ameryce. Dyskusje polityczne w ośrodkach litewskich na terenie Francji prowadzone są w ściśle zamkniętych kołach, przy skrupulatnym doborze tylko najbardziej zaufanych i pewnych ludzi. Tym nie mniej litewski ośrodek inteligencki w Paryżu, posiadający po- ważne wpływy w prasie litewskiej w Ameryce i jak się zdaje blisko współ- pracujący z Naczelną Radą Wyzwolenia Litwy / działającą w Tubingen/, stanowi coś w rodzaju eksperymentalnej kuźni nowych myśli i koncepcji. Dlatego też tezy tej grupy ludzi na temat przyszłego układu stosun- ków polsko – litewskich są bardzo interesujące. Jeden ze znanych w środowisku litewskim w Paryżu działaczy nie- podległościowych, należący do najbliższego otoczenia nieoficjalnego przedstawiciela Litwy w Paryżu i stale współpracujący z prasą litewską w Stanach Zjednoczonych i Niemczech, – w wyniku licznych rozmów przeprowadzonych z nim i jego kolegami na temat przyszłego współży- cia obu narodów, opracował następujące uwagi, które jako wyraz pry- watnej opinii litewskiej na temat perspektyw w przyszłych stosunkach polsko – litewskich, – złożył w polskie ręce. Uwagi te, stanowiące jedną z pierwszych prób rozwikłania zawiłe- go problemu polsko – litewskiego oraz będące wyrazem dobrej woli i zaufania strony litewskiej, tą drogą podaję do wiadomości społeczeń- stwo polskiego. Jeśli nie wszystko w tych uwagach odpowiada wyobrażeniom naszym na temat ułożenia się współżycia naszych narodów pamiętać winniśmy, że na drodze ku naszej wspólnej przyszłości przejść musimy ponad przepaścią bolesnych urazów i uprzedzeń.

53 Bolący i przeżywany przez obie strony problem Wilna, należy do rzędu tych trudnych zagadnień, które dadzą się załatwić jedynie przy największym wkładzie dobrej woli z obu stron. Chodzi jedynie o znale- zienie wspólnego języka. – ------Paryż w maju 1946 r.

Šaltinis: BJ, Przyb. 115/08.

Nr. 5. J. Baranieckio raportas Z. Berezowskiui98, 1946 07 08.

Min[ister]. Berezowski p. Ostrowski prosze 8/7/46 Raport z rozmów odbytych w dniach 14, 16, 17 czerwca 1946 roku z przedstawicielami Komitetu Wyzwolenia Litwy. ------W związku z istniejącym już dawno kontaktem polsko – litewskim zogniskowanym w tutejszym Komitecie Polsko – Litewskim, przedstawiciel Litwy, członek byłego poselstwa litewskiego, a po śmierci po- sła charge d’affaires Baczkis zawiadomił mnie o przybyciu do Paryża w związku z odbywającą się konferencją czterech ministrów spraw zagranicznych Ameryki, Anglii, Rosji i Francji delegata Komitetu Wyzwolenia Litwy, istniejącego na terenie Niemiec, gdzie skupiła się przeważająca część emigracji litewskiej, a byłego posła litewskiego w 99 Londynie, ministra Wacława Sidzikauskasa , który przy tej sposobno- ści pragnął odbyć rozmowę z przedstawicielami polskich stronnictw politycznych. Minister Sidzikauskas stoi na czele Biura Politycznego

98. Zygmuntas Berezowskis (1891 Potiejówce, Lenkija,–1979 Londonas, Didžioji Brita- nija) – žurnalistas, politikas. 99. Vaclovas Sidzikauskas (1893 Šiaudinė, Šakių apskr.,–1973 Čikaga, JAV) – teisininkas, diplomatas, visuomenės veikėjas, VLIK narys, Lietuvos laisvės komiteto ir Lietuvos delegacijos Pavergtųjų Europos tautų seime pirmininkas.

54 Komitetu Wyzwolenia Litwy i kieruje sprawami zagranicznemi. Preze- sem komitetu jest Nikolas Krupawicius100. Komitet Wyzwolenia Litwy jest w kontakcie z innymi przedstawicielami litewskimi a między innymi z ministrem Łozorajtisem101 w Rzymie, a także zwłaszcza z emi- gracją litewską w Ameryce, która, o ile nam wiadomo, Komitet ten fi- nansuje. Tutejszy przedstawiciel Litwy Baczkis jest delegatem Komitetu Wyzwolenia Litwy na Francję. Rozmowy odbyły się dnia 14 i 16 czerwca w moim mieszkaniu. Z naszej strony wzięli w nich udział: Józef Baraniecki i Jerzy Drobnik102, ze strony litewskiej minister Sidzikauskas i p. Padalskis103. Dnia 17-go czerwca również w moim mieszkaniu odbyła się rozmowa w składzie: Józef Baraniecki, Jerzy Drobnik oraz przedstawiciele P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]. pp. Freyd i Krawiec, ze strony litewskiej min. Sidzikauskas, Baczkis i Padalskis. Rozmowa z dnia 17-go czerwca odbyła się na skutek prośby Litwi- nów, ażeby ich zetknąć z przedstawicielami P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]. Przedstawiciele P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej] zaprosze- ni przeze mnie, zgodzili się na rozmowę, zaznaczając jednak, że nie znają dokładnie kwestii i ograniczą się wskutek tego do bardziej ogól- nego kontaktu. W rozmowach z dnia 14-go i 16-go czerwca minister Sidzikauskas podkreślił przede wszystkim, że wojna spowodowała duży przełom w zapatrywaniach i polityce litewskiej. Litwini rozumieją, że w przyszło- ści polityka taka, jaką Litwa przed wojną prowadziła w stosunku do Polski jest nie tylko niemożliwa, ale że wybitnie szkodziłaby interesom Litwy. Zdecydowani oni są wobec tego na zasadniczą zmianę i prowadzenie polityki porozumienia i zbliżenia z Polską i to daleko idącego.

100. Mykolas Krupavičius (1885 Balbieriškis, Marijampolės apskr.,–1970 m. Čikaga, JAV) – dvasininkas, politikas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, VLIK pirmininkas. 101. Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898 Kaunas–1983 Roma, Italija) – diplomatas, Lietu- vos užsienio reikalų ministras, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas. 102. Jerzys Drobnikas (1894–1974) – žurnalistas, Lenkų tautininkų partijos narys. 103. Pranas Padalis (1911 Girkalnis, Raseinių apskr.,–1971 Detroitas, JAV) – ekonomikos profesorius, VLIK ir ALT narys, Amerikos lietuvių balso bendradarbis.

55 Minister Sidzikauskas zwrócił przede wszystkim uwagę, że wystą- pienie wspólne i uniknięcie zatargu polsko-litewskiego czy to obecnie, czy podczas konferencji pokojowej, czy wreszcie w razie zmiany sytuacji i odrzucenia Rosji do jej właściwych granic, ogromnie wzmocniło- by pozycję obu państw i wzbudziłoby zaufanie świata do nowego po- rządku, który by się na wschodzie Europy zarysował. Jednocześnie minister Sidzikauskas zawiadomił nas, że istnieje zamiar przekształcenia Komitetu Wyzwolenia Litwy na rząd litewski i pragnął dowiedzieć się, jakie byłoby wobec takiego rządu stanowisko kół polskich i rządu polskiego w Londynie. Podczas pobytu swego w Paryżu minister Sidzikauskas wręczył na Quai d’Orsay104 oraz delegacji angielskiej dla min. Bovina105 memoriał, którego kopię na naszą prośbę nam doręczył i którą załączam. Sidzikauskas oświadczył, że na Quai d’Orsay został przyjęty bardzo uprzejmie i że z zainteresowaniem wysłuchano tam jego informacji. Minister Sidzikauskas złożył w towarzystwie p. Baczkisa dn. 17-go czerwca wizytę p. ambasadorowi Morawskiemu106. Formułując na nasze zapytanie zasady zbliżenia polsko-litewskiego, min. Sidzikauskas oświadczył że zbliżanie to mogło by objąć prowadzenie: Wspólnej polityki zagranicznej Wspólnej polityki wojskowej Akcji zbliżenia kulturalnego Polityki porozumienia ekonomicznego Na zapytanie czy porozumienie ekonomiczne rozumiałby jako unię celną min. Sidzikauskas nie potwierdził, ale nie odrzucił również tego wyrażenia. Z przytoczonych powyżej punktów wynikałoby, że porozumienie polsko-litewskie mogłoby mieć zasięg rzeczywiście szeroki, chociaż nie nazywałoby się unią, bo oba państwa zachowałyby mimo wszystko swoją niezależność.

104. Quai d’Orsay – Paryžiaus miesto dalis. 105. Ernestas Bevinas (1881 Vinsfordas, Didžioji Britanija,–1951 Londonas, Didžioji Bri- tanija) – Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras. 106. Kajetanas Morawskis (1892 Jurkovas, Lenkija,–1973 Lailly en Val, Prancūzija) – dip lomatas, publicistas, visuomenės veikėjas, Lenkijos ambasadorius Prancūzijoje.

56 Z naszej strony w odpowiedzi zaznaczyliśmy, że ostateczne zobo- wiązanie może powziąć oczywiście jedynie rząd polski w Londynie w porozumieniu z kierownictwami stronnictw politycznych. Jednakże jako osobistą opinię, co do której oświadczyliśmy, że zdaniem naszym będzie ona prawdopodobnie również opinią i stanowiskiem naszych władz, określiliśmy: Uznajemy bezwzględnie niezależność i niepodległość Litwy. Stoimy na stanowisku, o ile chodzi o granice, „restitutio ad integrum“107 granic z 1-go września 1939 roku za wyjątkiem granic zachodnich w stosunku do Niemiec, które rzecz prosta muszą ulec daleko idącej zmianie na rzecz Polski aż do granicy Odry i likwidacji Prus Wschodnich. Uważamy za nieistniejące wszelkie traktaty i zmiany terytorialne, zawarte i dokonane po 1-szym września 1939 roku. Sprawa ta dotyczy również Wilna i traktatów, które czy to dawny rząd litewski, czy też obecny rząd bolszewicko-litewski zawarł z Rosją po 1-szym września 1939. Wydaje nam się, że ze strony polskiej nie będzie trudności w uzna- niu rządu litewskiego, który by się wyłonił z Komitetu Wyzwolenia Li- twy oraz wymianie reprezentantów: litewskiego przy rządzie polskim i polskiego przy rządzie litewskim. Jesteśmy za daleko idącym zbliżeniem polsko-litewskim. Propozy- cję wspólnej polityki zagranicznej i wojskowej, ścisłego porozumienia gospodarczego i zbliżenia kulturalnego uważamy za szczęśliwą. Osobiście uważamy, że w ramach ogólnego porozumienia oba kraje mogłyby dojść do porozumienia w sprawie tych wschodnich części Prus Wschodnich, które są zamieszkałe przez Litwinów i które mogły- by przypaść Litwie, o czym wspomina memoriał litewski przy niniejszym załączony, wręczony na Quai d’Orsay oraz ministrowi Bevinowi. Z obu stron nie wyszczególniono jednak, jak daleko idą pretensje litewskie w tym kierunku, ograniczając się tylko do ich stwierdzenia. Osobną kwestię stanowiło porozumienie i wzajemna pomoc tech- niczna w akcji niepodległościowej obu krajów oraz wymianie informacji. Obie strony uznały zorganizowanie tego porozumienia i pomocy za bardzo pożądane.

107. Lot. Restitutio ad integrum (liet. teisinga kompensacija) – visiško nuostolių atlyginimo principas.

57 Sprawa Wilna: minister Sidzikauskas w rozmowie poruszył również sprawę Wilna jako głównego punktu spornego między Polską i Litwą, który należałoby usunąć, ażeby na ten temat nie odżyły spory i żeby w razie wycofania się Rosji z terenów okupowanych nie powstały starcia w razie, gdyby na przykład jednocześnie siły polskie i siły litewskie starały się zająć to miasto. Porozumienie w tym kierunku byłoby jego zdaniem bardzo wskazane. Minister Sidzikauskas zdaje sobie sprawę z drażliwości tej sprawy, uważa jednak, że należałoby pomimo to ją wyjaśnić. Z naszej strony powołaliśmy się na stonowisko, przytoczone powy- żej: to znaczy „restitutio ad integrum“ i nie uznanie żadnych zmian, dokonanych bez Polski i przeciwko Polsce po pierwszym września 1939, stwierdzając, że nie mamy możłiwości podejmować na ten temat dyskusji, i to tymbardziej, że jakiekolwiek odchylenia na ten temat mo- głyby stanowić precedens dla innych tego rodzaju roszczeń, i wogóle niewiadomo gdzie i na czem by się to skończyło. Byłoby najlepiej, ażeby oba państwa staneły poprostu na tym samym stanowisku „restitutio ad integrum“, z wyjątkiem rewindykacji ziem, które przed 1-szym wrze- snia 1939 należały do Niemiec. Stworzyło by to jasną sytuację. Ułożenie zaś stosunków polsko – litewskich w kierunku zbiżenia, zaznaczonym powyżej, niewątpliwie pozwoli obu stronom znależć drogę wyjscia z sytuacji. Z naszej strony powołaliśmy się na stanowisko, przytoczone powy- żej: to znaczy „restitutio ad integrum“ i nie uznanie żadnych zmian, dokonanych bez Polski i przeciwko Polsce po pierwszym września 1939, stwierdzając, że nie mamy możliwości podejmować na ten temat dyskusji, i to tym bardziej, że jakiekolwiek odchylenia na ten temat mogły- by stanowić precedens dla innych tego rodzaju roszczeń, i w ogóle nie wiadomo gdzie i na czem by się to skończyło. Byłoby najlepiej, ażeby oba państwa stanęły po prostu na tym samym stanowisku „restitutio ad integrum“, z wyjątkiem rewindykacji ziem, które przed 1-szym września 1939 należały do Niemiec. Stworzyło by to jasną sytuację. Ułożenie zaś stosunków polsko – litewskich w kierunku zbliżenia, zaznaczonym powyżej, niewątpliwie pozwoli obu stronom znaleźć drogę wyjścia z sytuacji.

58 Z naszej strony podkreślono dalej wobec Litwinów, że trudno jest dzisiaj przesądzać, jak będzie ostatecznie wyglądała sytuacja po odrzuceniu Rosji na wschód. W każdym razie stosunek nasz do Litwy będzie zawsze pozy- tywny, a nawet z państw bałtyckich Litwa znajduje się na pierwszym miejscu naszego zainteresowania. Na zapytanie jaki jest stosunek Litwy do innych państw bałtyckich, a mianowicie Łotwy i Estonii i czy Litwa wiąże swój los z tymi państwami, min. Sidzikauskas odpowiedział, że życzenia Litwy są w stosunku do tych państw jak najbardziej pozytywne, ale że oczywiście w danym razie nie mogłaby uzależniać swojej polityki od jej losu. W rozmowie z dnia 17-go czerwca br. w której wzięli udział wymie- nieni przedstawiciele P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]. streszczono w krótkich słowach wyniki dwu poprzednich spotkań. Ze strony socjali- stów podkreślono bardzo silnie, że partia stoi na stanowisku niepodległo- ści Litwy i nie sprzeciwiono się zdaniom, wypowiedzianym z naszej strony w uprzednich dwóch rozmowach. Przedstawiciele P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]. zastrzegli się tylko, że stanowisko wiążące i szczegółowe zająć mogą jedynie władze partyjne P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]. w Londynie. Minister Sidzikauskas w odpowiedzi zaznaczył, że przedstawiciel litewskiej Partii Socjalistycznej będzie w Paryżu i wejdzie w kontakt z przedstawicielami P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]. W przemówieniu końcowym minister Sidzikauskas wyraził chęć i gotowość kontynuowania rozmów i nawet ewentualnego przyjazdu do Paryża, gdy polska strona otrzyma instrukcje i odpowiedź na raport, który przedłoży swoim władzom. Ze swej strony złoży on również sprawozdanie Komitetu Wyzwolenia Litwy i byłby rad, gdyby dalsze rozmowy mogły być utrzymane w dotychczasowym duchu i doprowadziły do ustalenia ostatecznego poszczególnych punktów. Przedkładając powyższe sprawozdanie prosimy o możliwie szybką odpowiedź i instrukcje, ażeby móc zawiadomić tutejszego przedstawiciela Komitetu Wyzwolenia Litwy pana Baczkisa o stanowisku zajętym przez centralę i w danym razie móc kontynuować rozmowy już na podstawie ewentualnych otrzymanych upoważnień. Józef Baraniecki

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

59 Nr. 6. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 06 18.

74, rue Saint–Didier Paris XVI-e Paryż, dn. 18 czerwca 1946 r. WPŁYNĘŁO DNIA 21/6 N. 1443/46

Szanowny Panie Ministrze,

Dnia 17 b. m. złożył mi wizytę b[yły]. poseł litewski w Londynie p. Sidzikauskas w towarzystwie tutejszego chargé d’Affaires p. Backisa. Bytność u mnie poprzedziły parokrotne rozmowy p. S[idzikauskasa]. z p. Baranieckim oraz pp. Freydem i Krawcem. P. Sidzikauskas, który po dłuższym pobycie w więzieniach Gestapo i obozie w Oświęcimiu zwolniony został przez wojska anglo-amery- kańskie, jest obecnie kierownikiem Departamentu Zagranicznego Li- tewskiego Komitetu Narodowego urzędującego w Tübingen (okupacja francuska). Wedle informacji pana S[idzikauskasa]. Litewski Komitet Narodowy grupuje w sobie przedstawicieli wszystkich stronnictw politycznych i jest naczelną reprezentacją ruchu niepodległościowego, tak jak Komitet Posłów Litewskich zagranicą z desygnowanym na- stępcą Smetony108 p. Lozoraitisem na czele, jest wyrazicielem ciągło- ści konstytucyjnej państwa. W niedalekiej przyszłości planowany jest wspólny zjazd obu tych organizacji w Szwajcarii, przy czem roz- ważane ma być ew. ukonstytuowanie rządu emigracyjnego. W razie takiej decyzji zwróci się nowo powstały rząd litewski do rządu naszego z prośbą o formalne uznanie i wymianę stałych przedstawicieli. Równocześnie rozważyć ma zjazd szwajcarski memoriał adresowany do rządu Polskiego, a proponujący bieżącą współpracę w zakresie informacji, propagandy, wymiany usług technicznych i dyrektyw do kraju oraz określający zapatrywania litewskie na ułożenie się stosunków polsko-litewskich po wyzwoleniu obu krajów. P. Sidzikauskas, który po- woływał się na życzliwe ustosunkowywanie się do prac swego komitetu władz okupacyjnych tak francuskich, jak angielskich i amerykańskich,

108. Antanas Smetona (1874 Užulėnys, Vilkmergės apskr.,–1944 m. Klivlandas, JAV) – filosofas, visuomenės veikėjas, politikas, Lietuvos Respublikos prezidentas.

60 zaznaczał równocześnie, że zachodni alianci zwykli obecnie traktować sprawy państw bałtyckich jako całość, że jednak tak w ich gronie, jak zwłaszcza wśród samych Litwinów przebija coraz bardziej świadomość, iż losy Litwy związane są raczej z obszarem polskim, niż z państwami połoźonemi na wschód od niej. Mając zapewnienie p. Baranieckiego, iż doręczy mi złożone mu przez p. S[idzikauskasa]. bardziej szczegółowe materiały w zakresie tendencji i dążności kół politycznych litewskich, prowadziłem sam roz- mowę w tonie przyjacielskim lecz ostrożnie, tak by nie przesądzać w niczem nie znanego mi szczegółowo stanowiska Rządu. P. Sidzikauskas poinformował mnie poza tem, iż w czasie obecnego pobytu w Paryżu złożył pp. Byrnesowi109, Bevinowi i Bidault110 memoriał domagający się: 1-mo dalszego formalnego nie uznawania stanów faktycznych, które zaistniały na wschodzie Europy a zwłasz- cza na terytorium litewskiem; 2-do konsultowania stronnictw nie- podległościowych przed formalnemi ostatecznemi decyzjami co do losu Litwy i zgłaszający 3-tio roszczenia litewskie do pewnych części Prus Wschodnich. Na zapytanie moje wyjaśnił mi p. S[idzikauskas], że żadna część okupowanego przez armię czerwoną terytorium pru- skiego – poza obszarem Kłajpedy – nie została włączona do Litew- skiej Republiki Radzieckiej. P. S[idzikauskas]. oświadczył mi wreszcie, że o ile tylko rozwój polityczny wewnętrzno – francuski na to pozwoli, przyszły rząd litewski pragnąłby osiedlić się w Paryżu. P. S[idzikauskas]. osobiście wróci tu w każdym razie w ciągu lipca i wówczas skomunikuje się ze mną ponownie.

K. Morawski [parašas]

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

109. Džeimsas Fransis Bernsas (1882 Čarlstonas, JAV,–1972 Kolumbija, JAV) – JAV vals- tybės sekretorius 1945–1947 m. 110. Georges-Augustinas Bidault (1899 Mulenas, Prancūzija,–1983 Cambo-les-Bains, Prancūzija) – Prancūzijos užsienio reikalų ministras.

61 Nr. 7. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 07 09.

Londyn, dnia 9 lipca 1946 r. Szanowny i drogi Panie Ambasadorze,

w związku z pismem Pana Ambasadora z dnia 18 czerwca b. r. w sprawie wizyty p Sidzikauskasa pragnę prosić Pana, w razie ponow- nego spotkania z p. S[idzikauskasem]., o zakomunikowanie mu co następuje: rząd przyjmuje z radością do wiadomości fakt konsolidacji zacho- dzący w emigracyjnym środowisku litewskim przez stworzenie Litew- skiego Komitetu Narodowego i ustalenie łączności między tym Komi- tetem i Komitetem Posłów Litewskich. rząd chętnie też wita inicjatywę zmierzającą do ustalenia regularnych i bliższych stosunków między nami i Litwinami. Ubolewamy, iż w ciągu minionej wojny kontakty mię- dzy nami i Litwinami pozostawiały wiele do życzenia, bowiem było one dość regularne na terenie Włoch z Łozorajtisem, Szwajcarii z Szaulisem i Turauskasem i częściowo w Szwecji, natomiast dwaj posłowie litewscy na terenach najważniejszych, bowiem w Londynie i Waszyngto- nie, w sposób dość wyraźny unikali bliższego kontaktu z oficjalnymi przedstawicielami rządu polskiego. Było to zjawisko niewątpliwie ujemne i osłabiło ono stanowisko obu narodów anglosaskich. Każdy krok, choćby nawet tak spóźniony, zmierzający do normalizacji stosunków polsko – litewskich może przynieść tylko korzyść obu państwom. Proszę oświadczyć wreszcie p. S[idzikauskasa]. że wszelkie ewentu- alne propozycje litewskie przedłożone rządowi polskiemu będą oczy- wiście rozważane przez nas gruntownie i z całą życzliwością, jaką rząd polski żywi dla narodu litewskiego. O ile przebieg rozmowy na to pozwoli, byłoby wskazane, aby Pan Ambasador starał się wybadać, czy istnieje analogiczna do litewskiej akcja wśród Łotyszy i Estończyków, oraz jak się układają stosunki na emigracji między trzema narodami bałtyckimi.

62 Łączę serdeczny uścisk dłoni

/-/ Adam Tarnowski

P. S. Proszę poprosić p. S[idzikauskasa]. o udzielenie Panu Ambasado- rowi kopii memoriału złożonego ostatnio w Paryżu przedstawicielom Francji, Anglii i St[an]. Zjednoczonych.

Do Pana Ambasadora K. D. Morawskiego W Paryżu

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

Nr. 8. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 07 17

74, rue Saint–Didier Paris XVI-e Paryż, dnia 17 lipca 1946. Litwa WPŁYNĘŁO DNIA 22/7 N. 1717/46

Szanowny Panie Ministrze, potwierdzając odbiór pisma Pańskiego z dnia 9 m. b. przesyłam z załączeniu odpis memorandum złożonego przez Komitet Wyzwolenia Litwy Ministrom Spraw Zagranicznych Francji, W[ielkiej]. Brytanii i Stanów Zjednoczonych. P. S. dotychczas do Paryża nie powrócił. Gdy przybędzie przepro- wadzę z nim rozmowę w myśl życzeń Pana Ministra. Łączę serdeczny uścisk dłoni.

K. Morawski [parašas] 1 zał.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

63 Nr. 9. A. Tarnowskio laiško K. Morawskiui juodraštis, 1946 07 25.

Londyn, dnia 25. lipca 1946 r. TAJNE.

Kochany Panie Ambasadorze,

w związku z raportem p. J. Baranieckiego do Ministra Berezowskie- go o przebiegu rozmów z p. Sidzikauskasem w dn. 14. 16. i 17. czerwca r. b. /w załączeniu wspomniany raport, na wypadek gdyby go Pan nie znał/, pragnę przesłać Panu Ambasadorowi moje uwagi o wspomnianych rozmowach, a zarazem dodatkowe wytyczne do dalszych rozmów z p. S[idzikauskasem]., o ile tematy poruszone przez tego ostatniego będą analogiczne do traktowanych z p. Baranieckim. Jakkolwiek nie posiadam dotychczas żadnych informacji o pra- cach Komitetu Polsko-Litewskiego, a przeto też nie mogę ocenić w jakim stopniu przyczynił się on do usunięcia nieufności w stosunkach między rozmaitymi ugrupowaniami polskimi i litewskimi, wydaje mi się być dość jasne, dlaczego p. S[idzikauskas]., pragnąc nawiązać bardziej obowiązujące rozmowy z nami, nie skierował się wprost do przedstawiciela rządu, lecz uznał za wskazane, rozmowy z Panem Ambasadorem poprzedzić rozmowami z przedstawicielami 2-ch polskich stronnictw politycznych. Jestem pewien, że powyższa kolejność rozmów nie była wcale rzeczą przypadku, lecz doskonale przemyślaną taktyką. A mianowicie, p. S[idzikauskasowi]. chodziło niewątpliwie o stwierdzenie, czy i w jakim stopniu polskie stronnictwa polityczne różnią się w swych poglądach na zagadnienie normalizacji stosunków polsko-litewskich i czy w wypadku istnienia tych różnic, nie stwo- rzyłoby dla strony litewskiej możliwości wygrania na swoją korzyść, kwestii wileńskiej. Na szczęście przebieg rozmów z przedstawicielami polskich stronnictw politycznych nie wytworzył takiej możliwości, a p. S[idzikauskas]. zapoznawszy się najpierw z poglądami Stronnic- twa Narodowego, a następnie P[olskiej] P[artii]. S[ocjalistycznej]., dopiero na ostatku zgłosił się do Pana Ambasadora.

64 Nie przeczę, że wypadki ostatnich kilku lat nie pozostały bez wpływu na polityczne koła litewskie i że doszły one wreszcie do przekonania, iż najpewniejszą drogą dla uratowania niepodległości Litwy, jest oparcie się na tem państwie, które niepodległości tej nie zagraża, a więc na Polsce. Tem nie mniej jednak obawiam się, iż wysunięte przez p. S[idzikauskasa]. zasady zbliżenia polsko-litewskiego na podstawach wspólnej polityki zagranicznej i wspólnej polityki wojskowej, jako bardzo daleka idącem nie są zbyt szczere i że zostały zakomunikowane przedstawicielom stronnictw w tem wyrachowaniu, iż strona polska w obliczu nadziei na tak głębokie powiązanie polityki polskiej i litewskiej, pójdzie łatwiej na kompromis w tej jedynej sprawie, która nas dzieli, to jest w sprawie Wilna. Z radością muszę stwierdzić, iż konstatuję całkowitą zgodność po- glądów moich z poglądami zakomunikowanymi p. S[idzikauskasa]. w rozmowach paryskich, i godzę się na wszystkie 6 punktów, wyliczo- nych w załączonym raporcie. Pragnę również podkreślić, że każdą for- mę zbliżenia między obu naszymi krajami powitam z największą rado- ścią, jak również, że gotów jestem rozważyć z największą życzliwością wszystkie propozycje litewskie zmierzające do uzgodnienia obopólnej taktyki dla obrony niepodległości obu państw, wzajemnej wymiany informacji i pomocy technicznej, skoro tylko zostanie wyłoniony na emigracji rząd litewski, o czem wspominał Pan Ambasador w swym li- ście do mnie po pierwszej rozmowie z p. S[idzikauskasem]. Zgodziłbym się również na wzajemną wymianę posłów, jakkolwiek mam poważne wątpliwości, czy właściwie spełniałby tę rolę poseł litewski przy rządzie angielskim, p. Balutis111, niezbyt życzliwe ustosunkowujący się do nas w okresie kilku ostatnich minionych lat. Znając dotychczasowe stanowisko Litwinów w sprawie Wil- na oraz uczuciowe przywiązania ich to tego miasta, dążyć musimy do wytworzenia takiego stanu rzeczy, aby Litwini rezygnując z przyłączenia Wilna do Litwy, nie mieli wrażenia, że miasto to, jako historyczna stolica Litwy, jest dla nich całkowicie niedostęp- ne z powodu geograficznego jego położenia poza granicami Litwy,

111. Bronius Kazys Balutis (1880 Seirijai, Rusija,–1967 Londonas, Didžioji Britanija) – diplomatas, politikas, visuomenės veikėjas.

65 a przez to więc jak gdyby „cudzoziemskie“. Musimy więc ze swej strony powziąć cały szereg takich kroków, aby miasto to udostępnić Lit winom i aby mieli oni pełne poczucie, iż mimo, że znajduje się ono na terytorium Polski, Wilno jest jednak niejako wspólnem miastem obu narodów. – W tym celu uważam za wskazane zapewnić Litwi- nów, iż przez fakt skasowania paszportów i wiz w stosunkach między mieszkańcami obu państw, Litwini mieliby nieskrępowaną możność przyjazdów do Wilna bez jakichkolwiek ograniczeń czy szykan. Ale idę jeszcze dalej i chciałbym zaproponować Litwinom, aby nie- które swoje zabytki historyczne czy też instytucje o charakterze kultu- ralnym lub narodowym – przenieśli do Wilna, którym to instytucjom rząd polski zapewniłby prawo pełnej eksterytorialności, zezwalając jednocześnie na wywieszenie na wspomnianych budynkach godeł i sztandarów litewskich. W ten sposób na terenie Wilna znajdowałyby się obok siebie sztandary polski i litewski. Nie wykluczam również, iż po jakimś czasie, gdy osłabną wzajemne animozje, i gdy wytworzy się poczucie wzajemnej serdeczności między obu narodami, powstała- by możliwość kreowania na uniwersytecie polskim w Wilnie jakiegoś wydziału litewskiego /język wykładowy litewski/, na którym studiowa- liby Litwini kowieńscy oraz Polacy. Projekt taki musiałby jednak być zrealizowany w późniejszym czasie, gdy – jak mówiłem o tem wyżej, – zanikną wzajemne namiętności, przedwczesna bowiem realizacja tego projektu mogłaby doprowadzić do niepotrzebnych zatargów i bójek między młodzieżą polską i litewską /na wzór awantur na Uniwersy- tecie Wiedeńskim w latach 1910–1914 między studentami czeskimi i niemieckimi/, co w rezultacie nie ułatwiłoby, lecz utrudniło przyjazne stosunki między Litwą i Polską. Proszę Pana Ambasadora o zakomunikowanie wszystkiego powyż- szego p. Sidzikauskasowi w sposób jak najbardziej życzliwy i serdeczny, niepozostawiający żadnych złudzeń u rozmówcy, iż rząd polski mógłby zrezygnować z przynależności Wilna do Polski. – Byłoby jednak wskazane, aby w roku rozmowy na temat Wilna, Pan Ambasador powiedział, zaznaczając, iż wyraża swój osobisty pogląd, iż, być może, rząd polski mógłby rozważyć propozycję pozostawienia Wilna poza granicami Polski tylko w tym jedynym wypadku, gdyby Litwa gotowa była złączyć się Unią

66 z Polską, myśl której, jak Pan Ambasador o tem słyszał, jest podobno niepopularna w politycznych ugrupowaniach litewskich. Będę bardzo wdzięczny za dokładne poinformowanie mnie o reak- cji p. S[idzikauskasa]. na powyższy temat. Proszę Pana Ambasadora zapoznać z treścią niniejszego listu pp. Baranieckiego oraz Freyda. Łączę serdeczny uścisk dłoni.

1 zał.

J[aśnie]. Wielmożny Pan Ambasador Kajetan Morawski w Paryżu.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

Nr. 10. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 07 25.

Londyn, dnia 7. sierpnia 1946 r.

Kochany Panie Ambasadorze,

67 uznał za wskazane, rozmowy z Panem Ambasadorem poprzedzić rozmowami z przedstawicielami 2-ch polskich stronnictw politycznych. Jestem pewien, że powyższa kolejność rozmów nie była wcale rzeczą przypadku, lecz doskonale przemyślaną taktyką. A mianowicie, p. S[idzikauskasowi]. chodziło niewątpliwie o stwierdzenie, czy i w jakim stopniu polskie stronnictwa polityczne różnią się w swych poglądach na zagadnienie normalizacji stosunków polsko-litewskich i czy w wypadku istnienia tych różnic, nie stworzyłoby dla strony litewskiej możliwości wygrania na swoją ko- rzyść, kwestii wileńskiej. Na szczęście przebieg rozmów z przedstawicielami polskich stronnictw politycznych nie wytworzyło takiej możliwości, a p. S[idzikauskas]. zapoznawszy się najpierw z poglądami Stronnictwa Narodowego, a następnie P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]., dopiero na ostatku zgłosił się do Pana Ambasadora. Nie przeczę, że wypadki ostatnich kilku lat nie pozostały bez wpływu na polityczne koła litewskie i, że doszły one wreszcie do przekonania, iż najpewniejszą drogą dla uratowania niepodległości Litwy, jest oparcie się na tem państwie, które niepodległości tej nie zagraża, a więc na Polsce. Tem nie mniej jednak obawiam się, iż wysunięte przez p. S[idzikauskasa]. zasady zbliżenia polsko-litewskiego na podstawach wspólnej polityki zagranicznej i wspólnej polityki wojskowej, jako bardzo daleka idącem nie są zbyt szczere i że zostały zakomunikowane przedstawicielom stronnictw w tem wyrachowaniu, iż strona polska w obliczu nadziei na tak głębokie powiązanie polityki polskiej i litewskiej, pójdzie łatwiej na kompromis w tej jedynej sprawie, która nas dzieli, to jest w sprawie Wilna. Z zadowoleniem pragnę stwierdzić, iż konstatuję całkowitą zgodność poglądów moich z poglądami zakomunikowanymi p. S[idzikauskasowi]. w rozmowach paryskich, i godzę się na wszystkie 6 punktów, wyliczo- nych1 w załączonym raporcie. Pragnę również podkreślić, że każdą formę zbliżenia między obu naszymi krajami, powitam z największą radością, jak również, że gotów jestem rozważyć z największą życzliwością wszystkie propozycje litewskie zmierzające do uzgodnienia obopólnej taktyki dla obrony niepodległości obu państw, wzajemnej wymiany informacji i pomocy technicznej, skoro tylko zostanie wyłoniony na emigracji rząd litewski, o czem wspominał Pan Ambasador w swym liście do mnie po

68 pierwszej rozmowie z p. S. Zgodziłbym się również na wzajemną wymia- nę posłów po utworzeniu rządu litewskiego, jakkolwiek mam poważne wątpliwości, czy właściwie spełniałby tę rolę poseł litewski przy rządzie angielskim, p. Balutis, niezbyt życzliwe ustosunkowujący się do nas w okresie kilku ostatnich minionych lat. Znając dotychczasowe stanowisko Litwinów w sprawie Wilna oraz uczuciowe przywiązania ich do tego miasta, dążyć musimy do wytworzenia takiego stanu rzeczy, aby Litwini rezygnując z przyłą- czenia Wilna do Litwy, nie mieli wrażenia, że miasto to, jako historyczna stolica Litwy, jest dla nich całkowicie niedostępne z powodu geograficznego jego położenia poza granicami Litwy, a przez to więc jak gdyby „cudzoziemskie“. Musimy więc ze swej strony powziąć cały szereg takich kroków, aby miasto to udostępnić Litwinom i aby mieli oni pełne poczucie, iż mimo, że znajduje się ono na terytorium Polski, Wilno jest jednak niejako wspólnem miastem obu narodów. Bliższe szczegóły dotyczące tego problemu prześlę Panu Ambasa- dorowi w niedługim okresie czasu. W czasie rozmowy z p. S[idzikauskasem]., utrzymując jak najbardziej życzliwy i serdeczny ton, nie może Pan Ambasador pozostawić żadnych złudzeń u rozmówcy, że rząd polski mógłby zrezygnować z przynależności Wilna do Polski, – Proszę Pana Ambasadora zapoznać z treścią niniejszego listu pp. Baranieckiego oraz Freyda. Łączę serdeczny uścisk dłoni.

A Tarnowski [parašas]

1 zał.

J[aśnie]. Wielmożny Pan Ambasador Kajetan Morawski Paryż.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

69 Nr. 11. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 08 17.

74, rue Saint-Didier Paris XVI-e Litwa Paryż, dnia 17 sierpnia 1946 r.

Szanowne Panie Ministrze,

P. Sidzikauskas powrócił do Paryża i był u mnie wspólnie z Chargé d’Affaires Backisem w dniu 16-go b.m. Od czasu ostatniej naszej rozmowy przebywał w Tubingen w okupacji francuskiej w Niemczech, gdzie znajduje się dotychczas stała siedziba Komitetu Wyzwolenia Lit wy, oraz brał udział w Szwajcarii w konferencji tegoż Komitetu z Radą Posłów Litewskich zagranicą (pp. Lozoraitis i inn.) P. Sidzikauskas oświadczył mi iż przyjazd swój do Paryża przyspieszył ze względu na wiadomość, iż w składzie delegacji sowieckiej na Konferen- cje Pokojową przybyli t[ak]. zw[ani]. ministrowie spraw zagranicznych Lit wy, Łotwy i Estonii. Cel przybycia ich nie jest dotychczas wyjaśniony. Na zapytania skierowane do niego w tej sprawie przez Sekretarza Stanu Byr- nes’a miał Mołotow112 odpowiedzieć iż funkcjonować oni będą jako eksper- ci przy ustalaniu traktatu z Finlandią. W wyniku tej odpowiedzi i na żą- danie delegacji amerykańskiej figurują ci trzej panowie w oficjalnym spisie uczestników Konferencji pomiędzy ekspertami sowieckimi, przy czem wydrukowane zostały ich nazwiska bez podania charakteru urzędowego. W toku dalszej rozmowy zwrócił p. S[idzikauskas]. uwagę na fakt iż w punkcie 2 noty rządu polskiego do Konferencji Paryskiej, wśrod państw wymienionych jako znajdujące się w zonie wpływów sowieckich pominięta została Litwa oraz Łotwa i Estonia. Aczkolwiek nie ne- guje odrębności sytuacji prawnej państw bałtyckich, obawia się jednak, iż pominiecie to komentowane być może jako zawierające implicite uznanie przez Polskę zaboru dokonanego na tych państwach. Uderzyło mnie ze p. S[idzikauskas]. objawiał wyraźne tendencje poruszania tematów związanych z Konferencją Pokojową i ogólno- -politycznych, natomiast unikał mimo moich kilkakrotnych nalegań

112. Viačeslavas Michailovičius Molotovas (tikroji pavardė Skriabinas, 1890 Kukarka, Rusija,–1986 Maskva, Rusija) – tarybinis politikos veikėjas, SSRS vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras.

70 precyzji co do wyników zjazdu w Szwajcarii .Wszystko, czego dowie- dzieć się mogłem, to że zjazd wykazał zbieżność zasadniczych poglą- dów politycznych Komitetu Wyzwolenia i Rady Posłów i że w niedalekiej przyszłości wytworzone zostanie wspólne ciało wykonawcze, które prawdopodobnie następnie, w miarę rozwoju sytuacji, ujawni się jako litewski rząd emigracyjny. Gdy porównać te oświadczenia z zapo- wiedzianymi przez p. S[idzikauskasa]. za pierwszą bytnością u mnie, dochodzę do wniosku, że uzgodnienie osiągnięte w Szwajcarii nie jest tak zupełne, jak się tego p. S[idzikauskas]. poprzednio spodziewał i że trudności powstałe dotyczą – o ile nie ustalenia wzajemnych kompetencji między Komitetem Wyzwolenia a Radą Posłów, to w każdym razie składu osobowego przewidzianego organu wykonawczego. Niektó- re powiedzenia p. S[idzikauskasa]. jak n[a]. p[rzykład] stwierdzenie że „jakikolwiek byłby przyszły bieg wypadków, ludzie zasiadający obecnie w Komitecie Wyzwolenia będą mieli z chwilą oswobodzenia Litwy głos decydujący, gdyż reprezentują główne kierunki polityczne“, umacniają mnie w tym przekonaniu. Zjazd Szwajcarski dyskutował również nad przyszłym stosunkiem Li- twy do Polski. Wyniki jego obrad ujęte zostały w szereg tez, których forma ostateczna jest w tej chwili ustalana i które zostaną nam doręczne w dniach najbliższych z prośbą o podanie ich do wiadomości rządu polskiego. W tym stanie rzeczy uważałem za stosowne ograniczyć się do oświadczenia ze swej strony że rząd polski: 1) – ustali chętnie sposób bieżącej współpracy z mającą powstać naczelną organizacją Litwinów na uchodźstwie, przy czem formy tej współpracy zależeć będą oczywiście od charakteru i uprawnień tej organizacji, 2) – rozpatrzy z zainteresowaniem i przyjaźnie tezy jakie mu z miarodajnej strony litewskiej przedło- żone zostaną w sprawie ułożenie się przyszłego współżycia obu narodów. Rozmowa cała odbyła się w atmosferze przyjacielskiej. Oczekuję jej kontynuacji po doręczeniu przez p. S[idzikauskasa]. tez litewskich. Załączam przy niniejszem odpis nowej noty złożonej przez Komitet Wyzwolenia Litwy delegacjom na Konferencję Pokojową.

1 zał.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

71 Nr. 12. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 08 17.

Paryż, dnia 27 sierpnia 1946 r.

Panie Ministrze,

przesyłam w załączeniu tezy litewskie wzmiankowane w liście mym z dnia 17 b. m. oraz spis członków litewskiego Komitetu Wyzwolenia. Oba dokumenty złożył p. Sidzikauskas na ręce p. Baranieckiego przed samym swym wyjazdem do Niemiec. Wrócić tu ma we wrześniu. Przypuszczam, iż chciał uniknąć dyskusji przed ukonstytuowaniem się ciała wykonawczego. Łączę serdeczny uścisk dłoni.

K. Morawski [parašas] 2 zał.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

Nr. 13. Neišsiųstas A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 09.

Londyn, dnia września 1946 r.

Drogi Panie Ambasadorze –

potwierdzam odbiór listu Pana Ambasadora z dnia 27 sierpnia r. b. wraz z dwoma załącznikami zawierającymi „Podstawy porozumienia polsko-litewskiego“ oraz „Skład Komitetu Najwyszego Wyzwolenia Litwy“. Przechodząc najpierw do sprawy natury technicznej pragnę za- znaczyć, że należy dążyć do tego aby p. Sidzikauskas zaprzestał korzystania z pośrednictwa p. Baranieckiego przy wręczaniu nam aktów i dokumentów. Z chwilą nawiązania przez p. S[idzikauskasa]. bezpo- średniego kontaktu z Panem Ambasadorem wszelkie pośrednictwo osób trzecich jest zbyteczne i komplikuje wzajemne stosunki, a ich nie

72 ułatwia. Oczywiście nie mamy i nie możemy mieć żadnych pretensji do p. S[idzikauskasa]. z powodu utrzymywania kontaktu z p. Bara- nieckim, czy jakimikolwiek innymi osobami. Wręcz przeciwnie jest pożądane, aby kontakty litewskie z Polakami nie ograniczały się tylko do oficjalnych osób, lecz obejmowały szersze grono ludzi, bowiem w ten sposób rozszerza się zakres rozmów, co może przyczynić się do zmniejszenia wzajemnej nieufności. Proszę więc Pana Ambasadora o omówienie tych spraw zarówno z p. S[idzikauskasem]. jak i p. Bara- nieckim i ustalenie z tym ostatnim, aby w przyszłości w razie, gdyby p. S[idzikauskas]. pragnął nadal korzystać z jego uprzejmości i pośred- nictwa w kontakcie z Panem Ambasadorem, skierowywał go wprost do Pana. Co się tyczy strony merytorycznej załącznika „Podstawy porozumienia polsko-litewskiego“, to z treści jego wynika, że ma on charakter dość mieszany, a przeto też niejasny. Tak więc np. art. II mówi wyraźnie o porozumieniu w węższym zakresie na okres przejściowy, kiedy oba kraje są zajęte przez wojska obce i rządzone przez narzu- cone z zewnątrz rządy. Art. IV natomiast ma charakter raczej stały, dotyczy bowiem wzajemnych stosunków między obu państwami w czasie, gdy zostaną one uwolnione spod obcych wpływów i staną się w pełni niepodległe. Treść tego artykułu odbiega jednak zasadniczo od treści rozmów p. S[idzikauskasa] z p. Baranieckim i towarzyszami, przeprowadzonych w dniach 14-go, 16-go i 17-go czerwca 1946 r. Pragnę przypomnieć bowiem, że w rozmowach ówczesnych p. S[idzikauskas]. miał oświadczyć /о ile oczywiście raport p. Baranieckiego skrupulatnie powtórzył wypowiedzi p. S[idzikauskasa]./, iż zbliżenie polsko-litewskie mogłoby objąć: – l/ prowadzenie wspólnej polityki zagranicznej, 2/ wspólnej polityki wojskowej, 3/ akcji zbliżenia kulturalnego, i 4/ polityki porozumienia gospodarczego. Różnica jest więc uderzająca, bowiem zamiast „wspólnej“ polityki zagranicznej i wojskowej jest mowa tylko o „koordynacji“, a jak wiadomo, pojęcie to jest tak rozciągłe, iż w rzeczywistości nie wiele co znaczy. Oczywiście zdaję sobie doskonale sprawę z różnicy, jaka zachodzi między porozumieniem stałym w okresie po unormowaniu stosunków w Europie Północnej, Wschodniej i Południowej, a porozumieniem

73 doraźnym w chwili obecnej, ale właśnie wzajemne omówienie tych spraw wymaga bezpośrednich rozmów p. S[idzikauskasa]. z Panem Ambasadorem, a nie może być załatwione przez wręczenie Panu Am- basadorowi ofert za pośrednictwem p. Baranieckiego. W dalszym ciągu muszę się zastrzec stanowczo przeciwko umiesz- czaniu na piśmie art. III, mówiącego o rokowaniach wspólnych celem ustalania granicy między Polską i Litwą. Stoimy na stanowisku, że granica ta była ustalona i uznana przez obie strony przed wojną i nie uznajemy przyznania przez Rosję regionu wileńskiego Litwie z datą 10 października 1939 r. Rozumiem doskonale, że oparcia stosunków polsko-litewskich na nowych podstawach nie da się osiągnąć bez ponow- nego omówienia zagadnienia Wilna i gotów jestem do takich dyskusji przystąpić. Natomiast nie możemy przyjmować żadnych piśmiennych dokumentów ze strony litewskiej, w których byłoby stwierdzone, iż uznajemy terytorialny stan rzeczy wytworzony aktem z dnia 10 paź- dziernika lub też z których można byłoby domyślać się przez dość ogólnikową stylizację, że zeszliśmy ze stanowiska obrony integralno- ści terytorium polskiego z dnia 1-go września 1939 r. Przyjęcie przez nas bez żadnych zastrzeżeń czy omówień dokumentów, w których byłby stwierdzony w sposób jawny lub ukryty brak określonej linii granicznej między obu państwami jest niedopuszczalne, bowiem w ten sposób drogą pośrednią Litwini zaczęliby interpretować, iż zeszli- śmy z obrony integralności naszego terytorium, a nawet, być może, iż godzimy się na linię graniczną ustaloną przez rząd sowiecki w dniu. 10 października 1939 r. Obawiam się, że p. Baraniecki przyjąwszy od p. S[idzikauskasa]. dokument, o którym wyżej mowa, nie złożył żadnych zastrzeżeń przeciwko treści art. III-go. Proszę na powyższe zwrócić uwagę p. Bara- nieckiemu, jak również w pierwszej rozmowie z p. S[idzikauskasem]. proszę mu oświadczyć, że /1/ wobec jego wyjazdu z Paryża nie miał Pan Ambasador możności złożenia swoich zastrzeżeń w stosunku do art. III; /2/ że wysłał Pan wprawdzie ten dokument do rządu polskiego komunikując zarazem w liście przesyłczym, iż przy pierwszem spotkaniu z p. S[idzikauskasem]. złoży Pan mu oświadczenie, że chęć rządu polskiego do ułożenia bliskich stosunków polsko-litewskich

74 nie oznacza wcale, iż rząd ten zszedł z linii obrony przedwojennych granic Polaki lub też uznaje legalność umowy sowiecko-litewskiej z dnia 10 października 1939 r.; /3/ iż otrzymał Pan Ambasador ze strony rządu całkowitą aprobatę zajętego przez Pana stanowiska w stosunku do art. III-go. Dotychczasowe rozmowy Pana Ambasadora i p. S[idzikauskasa]. mają ciągle jeszcze charakter przedwstępny, przeto też trudno jest przewidzieć czy dojdzie do rozmów bardziej zasadniczych i jak się one potoczą. Nasuwa mi się jednak już dzisiaj pewna sugestia, którą proszę rozważyć i ewentualnie nawet w sposób niewiążący omówić z p. S[i- dzikauskasem]., a mianowicie: czy nie byłoby pożądane, o ile oczywi- ście rozmowy z Litwinami przyjmą charakter bardziej zasadniczy, aby zostały w konsekwencji tych rozmów wypracowane dwa dokumenty. Pierwszy z nich dotyczyłby naszych stosunków i wspólnych usług w obecnym okresie przejściowym, drugi natomiast miałby charakter bardziej deklaratywny i dotyczyłby naszych stosunków w okresie później- szym, po oswobodzeniu obu krajów. Taka metoda postępowania byłaby bardziej przejrzysta i ponadto miałaby tę dodatnią stronę, że możnaby się ograniczyć tylko do pierwszego dokumentu, gdyby z zawarciem drugiego wynikły większe trudności. Jest to z mojej strony tylko luźna sugestia, bowiem przebieg dotych- czasowych rozmów z Litwinami nie dał mi jeszcze dostatecznych danych do należytej oceny, jaka taktyka z naszej strony byłaby bardziej słuszna i pożądana. Łączę serdeczny uścisk dłoni.

/-/ Adam Tarnowski.

J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Ambasador Kajetan Morawski Paryż.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

75 Nr. 14. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 04.

Londyn, dnia 4 paźdz[iernika]. 1946. Odpis.

Drogi Panie Ambasadorze,

minister Tarnowski wyjechał na urlop tygodniowy, przeto odpo- wiedź na list dnia 27 sierpnia b. r. w sprawie dokumentów wręczonych p. Baranieckiemu przez p. Sidzikauskasa uległa zwłoce. Mam nadzieją, że w niedługim czasie już otrzyma Pan od Ministra merytoryczne omówienie propozycji p. S[idzikauskasa]., a list niniejszy poświęcam tylko sprawom natury technicznej w związku ze sposobem wręczenia Panu tych propozycji. Jak Pan Ambasador pamięta w propozycjach p. S[idzikauskasa]. na- wiązania bliższych kontaktów z Polską, jest mowa w artykule III o wspól- nych rokowaniach celem ustalenia granicy między Polską i Litwą. Nie wiemy, czy p. Baraniecki przyjąwszy od p. S[idzikauskasa]. dokument, o którym wyżej mowa, dyskutował z nim treść dokumentu i jeżeli tak, to czy złożył zastrzeżenia przeciwko treści art. III. czy też po prostu rolę swą ograniczył tylko do przyjęcia dokumentu i oświadczenia, że wręczy go Panu Ambasadorowi. W każdym razie obawiamy się, że przyjmowanie przez nas dokumentów, w których byłby poddawany w wątpliwość terytorialny stan stosunków polsko-litewskich z dnia 1 września 1939 r. było- by z naszej strony niewskazane, bowiem mogłoby wytworzyć u Litwinów szkodliwe mniemanie o braku określonej linii granicznej między obu państwami. Litwini łatwo, drogą pośrednią, zaczęliby interpretować, że zeszliśmy z obrony integralności naszego terytorium, a nawet być może, iż godzimy się na linię graniczną ustaloną przez rząd sowiecki w dniu 10 października 1939 r. Aby więc w przyszłości nie dopuścić do podobnych niejasności, czy dwuznaczności, stoimy na stanowisku, iż należy dążyć do tego, aby p. Sidzikauskas zaprzestał korzystania z pośrednictwa p. B[aranieckiego]. przy wręczaniu nam aktów i dokumentów, z chwilą bowiem na- wiązania przez p. S[idzikauskasa]. bezpośredniego kontaktu z Panem Ambasadorem wszelkie pośrednictwo osób trzecich jest zbyteczne

76 i komplikuje wzajemne stosunki, a nie ułatwia ich. Oczywiście nie mamy i nie możemy mieć żadnych pretensji do p. S[idzikauskasa]. z powodu utrzymywania kontaktu z p. Baranieckim, czy jakimikolwiek innymi osobami ze środowiska polskiego we Francji. Wręcz przeciwnie, jest pożądanym, aby kontakty litewskie z Polakami nie ograniczały się tylko do oficjalnych osób, lecz obejmowały szersze grono ludzi, bowiem w ten sposób rozszerza się zakres rozmów, co może przyczynić się tylko do zmniejszenia wzajemnej nieufności. Myślę, że byłoby pożądane, aby Pan Ambasador zwrócił uwagę p. B[aranieckiego]. na możliwość niebezpieczeństwa, o którym wyżej mowa i prosił go zarazem, aby w przyszłości, w razie gdyby p. S[idzikauskas]. pragnął nadal korzystać z jego pośrednictwa i uprzejmości przy doręczaniu jakichkolwiek dokumentów, zechciał wprost skiero- wywać go do Pana Ambasadora. Jeszcze raz podkreślam, że mam na myśli tylko i włącznie sprawę doręczania dokumentów, a nie oczywiście bezpośrednich rozmów i kontaktów z p. S[idzikauskasem].

Łączę etc., etc. / -/ Tadeusz Gwiazdoski

J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Ambasador K. D. Morawski w Paryżu.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

Nr. 15. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 10 09.

Paryż, dnia 9. października 1946.

Kochany Ministrze,

z odpowiedzi na list z dnia 4. X. komunikuję że w dniu wczo- rajszym zwrócił się do dr Drobnika p. Bačkis i oświadczył mu, że

77 p. Sid[zikauskas]. bawi obecnie w Szwajcarii i, o ile odpowiedź z Lon- dynu na memoriał opracowany przez Litewski Komitet Wyzwolenia już nadeszła, gotów jest przybyć do Paryża dla kontynuowania rozmów. Prosiłem dr. Drobnika o odpowiedzenie p. B[ačkisowi]., że: szczegółowe stanowisko rządu R.P. wobec memoriału nie jest mu jeszcze znane, nie wątpi, iż ujęcie punktu III memoriału niezgodne z poprzednio przeprowadzonymi rozmowami i wyraźnie podkreśloną przez nas zasadą nienaruszalności granic, wywołać musiało wielkie zdziwienie, p. S[idzikauskas]. winien rozmowy przeprowadzać z oficjalnymi czynnikami polskimi. O ile to możliwe, wskazanem byłoby, by doje- chał do Londynu. Ten ostatni punkt zamieściłem, ponieważ w ostatniej rozmowie ze mną p. D[robnik]. podkreślił, iż zastanawia się nad taką podróżą. Dodaję jeszcze, iż nie wykluczam, że p. S[idzikauskas]. szuka kontaktu z przedstawicielami stronnictw nie ze względów taktycznych, lecz dlatego, iż do czasu osiągnięcia pełnego porozumienia z grupą p. Ło- zoraitisa, Komitet Wyzwolenia posiada charakter właśnie instancji międzypartyjnej.

/-/ K. D. Morawski.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

Nr. 16. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 18.

Londyn, dn. 18 paźdz[iernika]. 46. Odpis Drogi Panie Ambasadorze,

potwierdzam odbiór listu Pana Ambasadora z dnia 27 sierpnia b. r. wraz z dwoma załącznikami zawierającymi „Podstawy porozumienia polsko-litewskiego“ i „Skład Najwyższego Komitetu Wyzwo- lenia Litwy“.

78 Przechodząc do omówienia „Podstaw porozumienia polsko-litewskiego“ pragnę zaznaczyć co następuje: – 1. Art. II. mówi o porozumieniu polsko–litewskim w węższym zakresie na okres przejściowy, kiedy oba kraje są zajęte przez wojska obce i rządzone przez narzuconą z zewnątrz administrację. Art. IV. natomiast dotyczy wzajemnych stosunków między obu państwami w okresie, gdy zostaną one uwolnione spod obcych wpływów i staną się niepodległe. Zauważyć trzeba, że treść tego ostatniego artykułu odbiega znacznie od treści rozmów p. S[idzikauskasa]. z p. Baranieckim i towarzyszami, przeprowadzonych w dn. 14-go, 16-go i 17-go czerwca r. b. Pragnę przypomnieć bowiem, że w rozmowach ówczesnych p. S[idzikauskas]. miał oświadczyć /o ile oczywiście raport p. Baranieckiego ściśle powtórzył wypowiedzi p. S[idzikauskasa]./, iż porozumienie polsko-litewskie powinno objąć: a/ prowadzenie wspólnej polityki zagranicznej; b/ prowadzenie wspólnej polityki wojskowej; c/ akcję zbliżenia kulturalnego; d/ współ- pracę gospodarczą. Różnica jest uderzająca, bowiem zamiast „wspólnej polityki zagranicznej i wojskowej“jest mowa w dokumencie ostatnio wręczonym przez p. S[idzikauskasa], tylko o „koordynacji“, a pojęcie to jest niewąt- pliwie rozciągłe i w praktyce może nie wiele oznaczać. 2. Nie wiem czy p. Baraniecki przyjąwszy od p. S[idzikauskasa], dokument o którym wyżej mowa, uczynił zastrzeżenie przeciwko treści art. III. mówiącego o rokowaniach celem ustalenia granicy między Polską i Litwą. Stoimy na stanowisku, że granica między obu państwami była ustalona i uznana przez obie strony przed wojną. Nie możemy więc przyjmować żad- nych piśmiennych dokumentów ze strony litewskiej, w których w ten czy inny sposób byłaby zakwestionowana przedwojenna linia graniczna między obu państwami. Przyjmowanie przez nas bez żadnych zastrzeżeń podobnych oświadczeń jest niebezpieczne, bowiem Litwini mogliby zacząć interpreto- wać, że zeszliśmy ze stanowiska obrony integralności naszego terytorium. Aby więc uniknąć wszelkich niejasności, proszę Pana Ambasadora przy pierwszym spotkaniu z p. S[idzikauskasem]. oświadczyć mu że: 1/ wobec jego wyjazdu z Paryża nie miał Pan Ambasador możności złożenia zastrzeżenia co do art. III-go. 2/ wysłał Pan wprawdzie ten dokument do rządu polskiego, komu- nikując zarazem w liście przesyłczym, że przy pierwszym spotkaniu z

79 p. S[idzikauskasem]. złoży Pan mu oświadczenie, że pragnienie rządu polskiego ułożenia ścisłych stosunków polsko-litewskich nie oznacza wcale, że rząd ten poniechał obrony integralności terytorium Polski lub też uznaje umowę sowiecko-litewską z dnia 10 października 1939 roku; 3/ otrzymał Pan Ambasador ze strony rządu całkowitą aprobatę za- jętego przez Pana stanowiska w stosunku do art. III-go. 3. Rozmowy Pana Ambasadora z p. S[idzikauskasem]. muszą mieć jeszcze charakter przedwstępny i trudno jest przewidzieć czy dojdzie do dalej idących rozmów i ew. nawet w sposób niewiążący omówić z p. S[idzikauskasem]., a mianowicie: czy nie byłoby pożądane, aby ewen- tualne porozumienie nasze ująć w dwa dokumenty. Pierwszy z nich dotyczyłby naszych stosunków i wspólnych usług w obecnym okresie przejściowym; drugi natomiast, miałby charakter bardziej deklaratywny i dotyczyłby naszych stosunków w okresie późniejszym, to jest po oswobodzeniu obu krajów. Taka metoda postępowania miałaby tę dodatnią stronę, iż możnaby się ograniczyć tylko do pierwszego dokumentu, gdyby przyjęcie drugiego natrafiało na większe trudności. Jest to z mojej strony tylko luźna sugestia, bowiem przebieg dotych- czasowych rozmów z Litwinami nie dał mi jeszcze dostatecznych danych do należytej oceny, jaka taktyka z naszej strony byłaby bardziej słuszna i pożądana. Na zakończenie pragnę podkreślić, że po zawarciu tego pierwszego porozumienia o węższym zakresie, a więc dotyczącego obecnego okresu przejściowego i po utworzeniu rządu litewskiego, bylibyśmy skłonni do wymiany wzajemnych oficjalnych przedstawicielstw przy obu rzą- dach, co nie wykluczałoby na razie ewentualnego posiadania przez nas obserwatorów przy Komitecie Wyzwolenia Litwy oraz przy Komitecie Posłów Litewskich, którego prezesem jest Łozorajtis. Łączę serdeczny uścisk dłoni /-/ Adam Tarnowski.

J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Ambasador Kajetan Morawski W Paryżu.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

80 Nr. 17. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 31.

Londyn, dnia 31 października 1946 LITWA

Kochany Ambasadorze –

potwierdzam z podziękowaniem odbiór Twego listu z dn. 15-go i 25-go b. m. wraz z materiałami dotyczącymi zagadnień litewskich. Jesteśmy Ci zobowiązani za nadsyłanie nam materiałów litewskich i prosiłbym również w przyszłości o zaopatrywanie nas zarówno w litewskie jak i w ogóle w bałtyckie, bowiem nie otrzymujemy ich tutaj bezpośrednio od tych czynników, w interesie których leżałoby w pierwszym rzędzie ich rozprzestrzenianie. Z materiałami tymi zapoznałem się gruntownie i pragnę podzielić się z Tobą kilkoma moimi spostrzeżeniami: Tak więc w opracowaniu pod tytułem „L’Occupation Allemande“ na str. 2-ej powiedziano, iż po wybuchu wojny rosyjsko – niemieckiej w 1941 r.: „les Lithuaniens s’emparèrent dès le premier jour des villes de Vilna et de Kau- nas“... a dalej, iż radio Kowieńskie następnego dnia proklamowało odbudo- wę niepodległości Litwy przez tymczasowy rząd litewski. Podobno istotnie fakt ostatni miał miejsce i został utworzony rząd przez Kazysa Skirpę aresz- towanego natychmiast przez Niemców, skoro tylko wojska niemieckie do- szły do Kowna. Kowno miało być przez kilka godzin w rękach litewskich po wycofaniu się wojsk rosyjskich z tego miasta, rzecz oczywista jednak, że żadni Litwini nie opanowali, ani nawet nie próbowali opanować Wilna. W artykule pod tytułem „La Lithuanie, ses souffrances et ses droits“, umieszczonym w wydawnictwie Travaux de l’action populaire, czytam, iż Napoleon w 1812 r. proklamował „niepodległość rządu litewskiego“ /str. 33/, iż Litwa utraciła swą niepodległość w 1705 r. w konsekwencji „de l’imprudente politique polonaise“ /str. 37/, iż w 1830, 1863 i 1905 roku Litwa walczyła z bronią w ręku o swą niepodległość /str. 38/ i ani słowa o polskich powstaniach, iż ilość Polaków na terenie Litwy wynosiła 65 tysięcy osób czyli 3 % /str. 39/, a Tadeusz Kościuszko113 został nazwany „bohaterem polsko-litewskim“ /str. 50/.

113. Tadas Kosčiuška (1746 Kosava, ATR,–1817 Zaloturnas, Šveicarija) – Abiejų Tautų Respublikos didikas, generolas, 1794 m. sukilimo vadovas.

81 Zacytowane wyżej przykłady mówią same za siebie i nie wyma- gają komentarzy. Rozumiem również, że każda propaganda musi w dużym stopniu „upiększać“ rzeczywistość lub przeszłość, natomiast nie powinna jej fałszować. Myślę, że byłoby wskazane, by w rozmowach z Litwinami na terenie Paryża, zwrócono im uwagę, że strona polska z wielkim zainteresowaniem obserwuje propagandową akcję Litwinów i w pełni docenia jej znaczenie. Byłoby jednak bardzo pożądane, aby autorzy prac pro- pagandowych wyciągnęli odpowiednie doświadczenie z przeszłości, i krytykując politykę rosyjską i niemiecką umieli zachować choć trochę obiektywizmu wobec Polaków i Polski, jeśli istotnie stosunki nasze w przyszłości mają być oparte na innych aniżeli dotychczas podstawach. Dłoń Twoją serdecznie ściskam –

A.Tarnowski [parašas]

J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Ambasador Kajetan Morawski Paryż.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

Nr. 18. J. Šaulio laiškas P. Žadeikiui, 1946 08 25.

P. Min. P. Žadeikiui Lugano, 1946 m. rugpjūčio 25 d. Vašingtone

Malonus Kolega, Aš esu skolingas Tamstai atsakymą į nevieną Tamstos laišką, gautą mūsų pasitarimų metu. Tie pasitarimai užėmė man daugiau nei 3 savaites laiko. Pirm važiuodamas į pasitarimus turėjau pasikalbėjimų su atvyku- siais vienas po kito kun[igu]. Mykolu114 ir p. St. L[ozorai]-čiu. Paskui turėjau

114. Krupavičius.

82 prieš pasitarimus nuvykti su p. Lozoraičiu į Zeurichą mūsų gen[eralinio]. konsulato reikalu /ž[iū]r[ėti]. žemiau/, o po pasitarimų dar kiek užtrukti Berne. Pagaliau atvyko po pasitarimų dar p. L[ozorai]-tis, kuris subuvo čia 2 savaiti ir išvyko vos šio mėnesio 18 d. atgal Romon. Grįžęs radau daug susikrovusio darbo, kurio vis dar negaliu baigti. O už 10 dienų turiu vykti į sieros maudykles Badenan palei Zuerichą. Patys pasitarimai tęsėsi beveik visą savaitę. Jautėme labai Tamstos ir p. Broniaus115 stigimą. Šiaip pasitarimai praėjo gana jaukioje atmosferoje ir pri- vedė prie visiško mūsų ir Vliko delegatų sutarimo. Jei protokolus esi tamsta jau gavęs, tamsta žinai jau, kaipo viskas vyko. Ko protokole betgi nėra, nes tatai nebuvo posėdžiuose atliekama, tai mūsų pasitarimai 4-se /kun. M[ykolas]116. ir prof[esorius]. Kaminskas117 iš Vliko ir p. L[ozorai]-tis ir aš iš Pasiuntinių Kole- gijos pusės/, kurie lietė politinės akcijos organizavimo reikalą. Buvo nelengvų momentų, ypač vad[inamųjų]. Kybartų aktų kl[ausimu]. Pagaliau sutikta palikti aktų kl[ausimą]. atvirą, o visai akcijai vesti sutarta sudaryti kol kas vykdo- mąjį organą su vyriausybės funkcijomis, bet ne pačią vyriausybę. Pasiuntinių Kolegijos šefas dalyvaus tarptautinės politikos reikalams vykdomajame orga- ne, tokiu būdu bus sudarytas pastovus kontaktas tarp dipl[omatų]. korpuso ir vykd[mojo]. organo. Vlikas pasiliks parlamento funkcijos vykinti. Iš AL Tarybos ir Informacijos centro tarpo gavau jau replikų, pasi- skaičius jiems 6-ąjį protokolą su pasitarimų rezoliucijomis, kam, girdi, tiek vietos skirta Lenkų kl[ausimui]., kodėl nieko nėra nei apie UNO118, nei Vokietijos ir Rusijos kl[ausimais]. Iš rezoliucijos teksto Lenkų kl[ausimu]., kuris iš tikrųjų kiek nepro- porcionaliai daug vietos užėmė, gali atrodyti pašaliečiui, kad čia ištiktųjų kas tai nepaprasto žadama daryti. Bet nieko ypatingo čia nėra. Referatą ir rezoliucijos tekstą buvo pateikęs Vacė S[idzikauskas]119. Jam yra tekę kalbė- tis su vienu kitu Lenkų politiku ir jam gal vaisdinasi laimėti ką nepaprasto iš Lenkų. Kad kas pozityvaus specialiai mūsų su Lenkais ginčo kl[ausimu].

115. Balučio. 116. Krupavičius. 117. Steponas Kairys (J. Kaminskas, 1879 Užunvėžiai, Ukmergės apskr.–1964 m. Niujor- kas, JAV) – politikos ir visuomenės veikėjas, VLIK pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16-osios akto signataras. 118. UNO – United Nations Organization. 119. Vaclovas Sidzikauskas.

83 /Vilniaus kl[ausimu]./ galima būtų pasiekti, aš nemanau. Esu jau ne kar- tą tuo kl[ausimu]. pirštus nudegęs. Tas klausimas galės būti galutinai iš- spręstas jei ne būsimoje taikos konferencijoje /?../, tai vien būsimųjų abiejų nepriklausomųjų vyriausybių. Kol kas mums svarbu tik koordinuoti su Lenkais mūsų kovoje už nepriklausomybės atstatymą, išeinant iš dviejų momentų, kad būtent be laisvos Lenkijos negali būti ir laisvos Lietuvos, o laisvai Lenkijai reikalinga ne pavergta, o taip pat laisva Lietuva. Ir UNO ir Vokietijos bei kiti klausimai turėtų būti dar tinkamai parengti kitai konferencijai. Tai bus jau vykdomojo organo dalykas. Mums stigo tam laiko ir pasirengimo. Tiek būtų politikos reikalais. Liktų dar paliesti kiti dalykai. Paimsime nors kun[igo]. Končiaus120 kl[ausimą]. Pridedu čia Tamstos žiniai nuorašą mano laiško, kurį, pasi- kalbėjęs su p. L[ozorai]-čiu ir naudodamos jo informacijomis, skaičiau reikalinga p. L[ozorai]-čio ir savo vardu įteikti VLIK-o pirm[ininkui]. kun[igui]. Mykolui121. Gaila, kad toks be jokio takto ir politinės uoslės žmogus buvo išsiųstas lankyti lietuvių ir juos piktinti. Jis turėjo žinoti, kad aš esu labai sėlojęsis tremtinių reikalais. Ir vis dėlto jis išvengė manęs nepamatęs. Teisybė, kada aš buvau jau pasitarimuose, jis buvo atvykęs į Lugano ir paliko prie mano sodo vartų / sic!/ vizitinę kortelę, visai nepaskambinęs varpelio ir nepaklausęs, ar aš esu namie. Paskui, kai jis buvo atvykęs į pasitarimų posėdį, kur buvo svarstomi tremtinių klausimai, tuoj po posėdžio išvyko. Vadinasi, są- moningai ir labai negudriai vengė pasimatymo su manim, nors būtų išgirdęs iš manęs dalykų, kurie jam būtų buvę naudinga žinoti. Aš buvau tamstai savo laiku nusiuntęs nuorašus savo laiškų, ra- šytų kun[igo]. Končiaus pavaduotojui p. Rasteniui122. Į tuos laiškus jis jau nebereagavo ir nutilo. Vadinasi, Balfo centre yra taip pat viskas tvarkoje /„na Šipkie vsio spokoino!“/...

120. Juozas Končius (Koncevičius, 1891 Stulgiai, Skaudvilės vlsč.,–1975 Roma, Italija) – JAV lietuvių visuomenės veikėjas, teologijos daktaras. 121. Krupavičiui. 122. Vincas Rastenis (1905 Juozapinė, Sakalo-Dūkšto vlsč.,–1982 Niujorkas, JAV) – teisininkas, politikas, žurnalistas, laikraščio Dirva ir Laisvosios Europos komiteto spaudos ir organizacijų skyriaus vyriausiasis redaktorius, Amerikos lietuvių tarybos narys, Lie- tuvių žurnalistų sąjungos ir Lietuvos nepriklausomybės talkos pirmininkas.

84 Kai dėl Balučio III, santykiuose su manim nebegalima jau naudotis, negut išimtinu išimtinu atsitikimu uždarame laiške, jei būtų svarbus reikalas. Dar du dalyku: Š/m. balandžio 3 d. buvo išsiųsta iš Zuericho p. Budriui123 2000 paso blankų. Remiantis Tamstos š/m. kovo 2 d. laišku, kaip lygiai mano kovo 13 d. laišku, P[asiuntiny]-bė būtų turėjusi gauti 400 dol. Nežinau, kas turėjo atsilyginti: ar Tamsta ar p. Budrys. Ar šiaip ar taip, tuos pinigus prašyčiau man pervesti ar pervesdinti kiek galima greičiau. Mūsų garbės gen[eralinis]. konsulas p. F. Simon’as yra nuo šio mė- nesio 1 d. apleidęs mūsų tarnybą. Tokiu būdu mūsų gen[eralinis]. konsulatas, kadangi jis buvo garbės gen[eralinis]. konsulatas, nustojo tuo pat oficialiai funkcionavęs. Pasilieka karjeros vicekonsulas p. St. Gar- bačiauskas, kuris iš savo privatinio buto ir neoficialiai tęsia toliau kon- suliarinį patarnavimą, t. y. išdavinėja toliau pasus, ypač mūsų tremti- niams, kurie, daugiausia iš Vokietijos, kreipiasi į mus. To ypač prašė Vlikas. Kaip ilgai galėsime dar tatai daryti, nežinau. Aš numatau, jog ateis laikas, greičiau ar vėliau, kad turėsime nutraukti konsuliarinę vei- klą nenorėdami sueiti į konfliktą su vietos adm. organais. Tam atsitikimui manėta su p. L[orai]-čiu, jog reikėtų padalyti Eu- ropą į zonas, kurios būtų paskirstytos tarp N[ew]. Yorko, Londono ir Romos /P[asiuntiny]-bė prie Vatikano/. Tokiu būdu tektų: N[ew]. Yorko gen[eraliniam]. Konsulatui USA okupacijos zona. Londono P[asiuntiny]-bei: Švedija, Danija, Anglų okup. zona, Bel- gija, Prancūzija ir Prancūzų okup[ačinė]. zona. P[asiuntiny]-bei prie Vatikano: Portugalija, Ispanija, Šveicarija ir Austrija. Nutarėva, be to, su L[ozorai]-čiu padalyti pasų blankus tokiu būdu: Zueriche palikti 1500 kn[ygų]., išsiųsti: Romon 500 kn[ygų]., Londo- nan – 7500 kn[ygų]. Ir N[ew]. Yorkan 7500 kn[ygų]. Knygutės bus iš- dalytos veltui, tik gaunanti vieta turės apsimokėti siuntimo išlaidas. Jos nebus didelės, nes bus siunčiama paprasta siunta.

123. Jonas Budrys (iki 1922 m. Jonas Polovinskas, 1889 Kaunas–1964 Niujorkas, JAV) – Lietuvos žvalgybininkas ir diplomatas.

85 Jei turėtum Tamsta kokių pastabų dėl šito punkto, prašyčiau man jas pranešti.

Siųsdamas Tamstai nuoširdžių sveikinimu ir linkėjimų, lieku Tamstos po senovei J. Šaulys[parašas]

Šaltinis: LCVA, f. 659, ap. 1, b. 141.

Nr. 19. A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 08.

Projekt listu Ministra do p.V. Sidzikauskasa, Ministra Spraw Zagra- nicznych Litwy. Londyn, 8 marca 1947 r.

Panie Ministrze –

rozmowy jakie miałem zaszczyt przeprowadzić z Panem Ministrem oraz Księdzem Prezesem Krupaviciusem, jako przedstawicielami Naj- wyższego Komitetu Wyzwolenia Litwy w Londynie w ostatnich dniach, wykazały zgodność naszych poglądów na najbardziej doniosłe problemy, dotyczące aktualnej sytuacji politycznej Europy oraz roli, jaką powinny odgrywać Litwa i Polska w odrodzonej i wolnej Europie. W rozmowach tych stwierdziliśmy, iż losy obu naszych krajów są ze sobą ściśle związane i że narody litewski i polski w pełni uświadamiają sobie niebezpieczeństwo jakie zagraża niepodległości i suwerenności Litwy i Polski ze strony zarów- no Rosji jak i Niemiec, oraz, iż utrata niepodległości przez Polskę, jako jednego największych państw w środkowo-wschodniej Europie, pociągnęła za sobą utratę niepodległości innych państw, leżących w tymże rejonie. Wreszcie w czasie tych rozmów ustaliliśmy całkowitą jednomyśl- ność naszych poglądów, iż niepodległość Litwy i Polski, odzyskana i utrwalona być może przez wspólny wysiłek i wspólną walkę. Biorąc pod uwagę, że w rozmowach naszych ustaliliśmy identycz- ność celów, do realizacji których dążą wytrwałe oba narody nie bacząc na napotykane przeciwności i ponoszone ofiary, oraz zważywszy na

86 konieczność otworzenia praktycznych podstaw dla ścisłej współpracy między naczelnymi organami niepodległościowymi narodu litewskiego i rządem polskim w Londynie – mam zaszczyt poinformować Pana, Panie Ministrze, iż rząd polski;- 1/ uznaje Komitet Wykonawczy Naczelnego Komitetu Wyzwole- nia Litwy, jako polityczną reprezentację narodu litewskiego i państwa litewskiego; 2/ wyraża swą zgodę na wznowienie w najbliższym czasie stosun- ków dyplomatycznych polsko-litewskich; 3/ dążyć będzie do pełnego współdziałania i współpracy w cało- kształcie akcji niepodległościowej obu krajów oraz do uzgodnienia akcji polityczno-dyplomatycznej i działalności prasowo – propagandowej na terenach państw europejskich i poza europejskich, a w szczególności w Stanach Zjednoczonych; 4/ udzieli całkowitego poparcia w granicach możliwości niepodle- głościowej akcji litewskiej i oczekuje w zamian analogicznego poparcia ze strony litewskiej dla niepodległościowej akcji polskiej; 5/ współdziałać będzie z Komitetem Wykonawczym Naczelnego Komitetu Wyzwolenia Litwy w sprawie obrony materialnych warun- ków egzystencji oraz politycznych i kulturalnych praw wysiedleńców z obu krajów, do wymiany wzajemnych informacji z tej dziedziny, oraz współpracować będzie w ustaleniu wspólnych postulatów, które będą zgłaszane do odpowiednich ciał międzynarodowych, zajmujących się losem osób wysiedlonych; 6/ rząd polski skłonny jest do przystąpienia niezwłocznie do roz- mów z Komitetem Wykonawczym na temat podstaw i form stosunków między Litwą i Polską po odzyskaniu niepodległości przez oba państwa; 7/ rząd polski wyraża nadzieję, iż Komitet Wykonawczy współdzia- łać z nim będzie w jego akcji, mającej na celu stworzenie ścisłych poro- zumień politycznych, gospodarczych i kulturalnych między państwa- mi Europy Środkowo-Wschodniej; 8/ rząd polski jest przekonany, że załatwianie wszelkich spornych zagadnień, jakie powstać mogą między obu państwami, winno być dokonywane tylko w drodze ściśle pokojowej, w duchu słuszności i spra- wiedliwości przy uwzględnieniu realnych potrzeb oraz interesów narodowych i państwowych obu stron.

87 Zechce Pan przyjąć, Panie Ministrze, wyrazy mego głębokiego szacunku i poważania -

/-/ Adam Tarnowski Minister.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1234.

Nr. 20. 1947 03 05 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją protokolas, 1947 03 14.

Protokoł

z wyniku rozmów, odbytych w Londynie w dniu 5-go i 10-go marca 1947 r. w sprawach uchodźstwa litewskiego i polskiego. Przedstawiciele Naczelnego Komitetu Wyzwolenia Litwy: p. Vaclovas Sidzikauskas, p. o. Ministra Spraw Zagranicznych, oraz pani Magdalena Avietenaite124, Sekretarz Generalny Czerwonego Krzyża. Przedstawiciele rządu R. P. Tadeusz Gwiazdoski125, Minister Pełno- mocny, Sekretarz Generalny Ministerstwa Spraw Zagranicznych, Mieczysław Sokołowski, b[yły]. Podsekretarz Stanu w Minister- stwie Przemysłu i Handłu, Radca Ekonomiczny Ministerstwa Spraw Zagranicznych, Tadeusz Katelbach126, b[yły]. Senator, Sekretarz Generalny Społecz- nego Komitetu Opieki nad Polakami w Niemczech. – Odbyli w dniach 5-go i 10-go marca 1947 r. konferencje, których wynik ujęty został w niniejszym protokole.

124. Magdalena Avietėnaitė (1892 Brazavas, Kalvarijos vlsč.,–1984 m. Putnamas, JAV) – žurnalistė, politikė, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus narė. 125. Tadeuszas Gwiazdoskis (1889 Varšuva, Lenkija,–1950 Londonas, Didžioji Britanija) – Lenkijos diplomatas, 1918–1945 m. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos bendradarbis, 1941–1945 m. Užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas. 126. Tadeuszas Katelbachas (1897 Varšuva, Lenkija,–1977 Niujorkas, JAV) – diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, politikas.

88 Sprawy związane z pobytem poza terytoriami ojczystymi wielkich mas litewskich i polskich uchodzców i wysiedleńców zostały wyczer- pująco przedyskutowane. Ustalono całkowitą zgodność poglądów oraz skonstatowano potrzebę skoordynowanej i równoległej, względnie gdzie się to okaże pożytecznym, wspólnej akcji litewskich i polskich czynników w tych sprawach. Zwrócono również uwagę na potrzebę współpracy z czynnikami estońskimi i łotewskimi oraz innych naro- dów Europy Środkowo – Wschodniej, znajdujących się w analogicznej sytuacji. Współpraca, o której mowa, już się częściowo odbywa, jed- nakowoż wymaga ona dalszej rozbudowy i wysiłki poszczególnych organizacji społecznych litewskich, polskich i innych narodów Europy Środkowo – Wschodniej winny być skoordynowane przez ich naczelne reprezentacje polityczne. W szczególności skoordynowanie względnie wspólnej akcji istnieje obecnie w zakresie następujących zagadnień praktycznych: 1/ W związku z prawdopodobieństwem wycofania wojsk Mocarstw Zachodnich z Austrii i Włoch, należy dołożyć starań, aby uchodźcy litewscy i polscy zostali stamtąd ewakuowani na inne tereny. 2/ Wobec wznowienia akcji eliminowania /screening/127 t[ak]. zw[a- nych]. „zdrajców, quiskingów i przestępców wojennych“ oraz prawdo- podobieństwa, że ta akcja będzie prowadzona w drodze czysto admini- stracyjnie dającej dostatecznej gwarancji ograniczenia jej do elementów istotnie przestępczych – należy zwrócić specjalną uwagę na konieczność utworzenia w najbliższym czasie międzynarodowego organu quasi – są- dowego, jak to jest przewidziane w statucie I. R. O128., uchwalonym przez Walne Zagromadzenie Zjednoczonych Narodów dnia 15 grudnia 1946 r. oraz potwierdzone w instrukcji udzielonej Tymczasowemu Sekretarzowi Komisji Przygotowawczej I. R. O. na jej sesji w Genewie w lutym 1947 r. 3/ W sprawach zatrudnienia D. P. –sów litewskich i polskich na terenie okupowanych Niemiec uznano, jako na ogół słuszne i praktyczne tezy przedstawione w memoriale Zjednoczenia Polskiego w Niemczech do Min[istra]. Hynd’a z dnia 3 marca 1947 r. i w memoriale litewskim

127. Screening (angl.) – atranka. 128. IRO – International Refugee Organization.

89 wręczonym przez posła litewskiego w Waszyngtonie, pana Zadejki- sa129, sekretarzowi generalnemu Organizacji Zjednoczonych Narodów p. Trygve Lie130 w grudniu 1946 r. 4/ Uznano, że warunki odżywienia D. P. –sów w Niemczech winna być ulepszone w stosunku do ludności niemieckiej, wobiec gorsze- go stanu zdrowotnego tych ludzi, oraz niedostępności dla nich szeregu faktycznych możliwości aprowizacyjnych, z których korzysta ludność autochtoniczna. 5/ Zwrócono uwagę na konieczność przychylnego traktowania i poparcia wszystkimi możliwymi sposobami niezależnego szkolnic- twa i życia kulturalnego litewskiego i polskiego wśród D. P. –sów, którego znaczenie jest szczególnie wielkie w warunkach destrukcji odwiecznej kultury narodowej na Litwie i w Polsce pod panowaniem totalitarnych i obcych tym narodom administracji komunistycznych. 6/ Skonstatowano, że poglądy na zasadnicze sprawy warunków bytu i emigracji względnie rozmieszczenia uchodżców aż do chwili, gdy przywrócenie bytu niepodległego państwa litewskiego i polskiego pozwoli im na upragniony powrót do swych krajów – są identyczne. W tych zwłaszcza sprawach konieczne jest dalsze porozumiewanie się i ścisła współpraca czynników kierowniczych litewskich i polskich, aby wspólnymi wysiłkami uzyskać dla uchodzców warunki, gwarantujące im możność zachowania, pielęgnowania i dalszego rozwoju wartości kulturalnych każdego z tych narodów, zarówno w ich własnych interesach, jak i w interesach cywilizacji ogólnej. 7/ W stosunku do przyszłej I. R. O. uznano na razie za najbardziej pilne zadania: a/ przyprowadzenie zasady, że w zakresie swych czynności opie- kuńczych, obejmujących uchodźców, którzy nie mogą lub nie chcą wrócić do swych krajów pochodzenia w obecnych warunkach politycznych, I. R. O. winna utrzymywać ścisły kontakt z organizacjami

129. Povilas Žadeikis (1887 Parešketis, Varnių vlsč.,–1957 Vašingtonas, JAV) – diplomatas, politikas, Lietuvos kariuomenės savanoris. 130. Trygve Halvdanas Lie (1896 Oslas, Norvegija,–1968 Geilas, Norvegija) – Norvegi- jos politikas, Norvegijos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų ministras 1940–1945 m. Londone. Nuo 1946 iki 1952 m. pirmasis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius.

90 samych uchodźców, opartymi o zasady demokratyczne, z wyłączeniem wpływów administracji komunistycznych, których istnienie jest powo- dem odmowy powrotu. b/ Uzyskanie w składzie przyszłej administracji I. R. O. / w zakresie działów opiekujących się „dysydentami“/ pewnej ilości stanowisk dla Litwinów i Polaków, niezwiązanych z administracjami komunistycz- nymi, którzy by potrafili zabezpieczyć wykonanie opieki na podstawach prawdziwie wolnościowych i humanitarnych, zgodnych z zasada- mi Karty Zjednoczonych Narodów. c/ Organizacje litewskie i polskie zostaną zachęcone do utrzymywania między sobą ścisłych i przyjaznych kontaktów, do udostępnienia sobie wzajemnie posiadanych materiałów i informacji oraz do podej- mowania równoległych lub wspólnych akcji w zakresie powyższych spraw oraz wszelkich innych spraw uchodźczych, gdzie będzie to uzna- ne za pożyteczne.

Londyn, dnia 14-go marca 1947 r.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1234.

Nr. 21. V. Sidzikausko laiškas A. Tarnowskiui, 1947 03 14.

London, 14th March, 1947.

My dear Minister,

My attention was drawn at the last minute to the fact that while you have the possibility of conferring with your colleagues in the cab- inet, I am not in a position to consult my own colleagues. Therefore in order to avoid all possible misunderstanding, I would like to pro- pose to you kindly to postpone the exchange of letters which we had envisaged, until I shall be able to refer the matter to my colleagues. Therefore I think it is only proper to return to you the letter bearing

91 your signature which you were so kind as to send me. I trust that this exchange will take place very soon and meanwhile beg you to excuse this contretemps. Sincerely yours,

V. Sidzikauskas [parašas]

His Excellency Monsieur Adam Tarnowski, Polish Minister of Foreign Affairs, London.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

Nr. 22. A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14.

Rzeczpospolita Polska Ministerstwo Spraw Zagranicznych Londyn, dni 14 marca 1947 r.

Pamie Ministrze,

rozmowy, jakie miałem zaszczyt przeprowadzić w ostatnich dniach w Londynie z Panem Ministrem oraz Księdzem Prezesem Krupavi- ciusem, jako przedstawicielami Najwyższego Komitetu Wyzwolenia Litwy, wykazały zgodność naszych poglądów na najbardziej doniosłe aktualne problemy międzynarodowe, oraz na rolę, jaką powinny od- grywać Litwa i Polska w odrodzonej i wolnej Europie. W rozmowach tych stwierdziliśmy, że narody litewski i polski w pełni świadome są niebezpieczeństwa, jakie zagraża niepodległośći i suwerenności Litwy i Polski ze strony zarówno Rosji jak i Niemiec, oraz, że zdają sobie one sprawę z faktu, iż utrata niepodległości przez Polskę pociągnęła za sobą utratę niepodległosci innych państw, leżą- cych w tymże rejonie Europy Środkowo-Wschodniej.

92 Wreszcie w czasie tych rozmów ustaliliśmy całkowitą jednomyśl- ność naszych przekonań, iż niepodleglość Litwy i Polski jedynie przez wspólny wysiłek i wspólną walkę obu narodów odzyskana i utrwalona być może. Biorąc tedy pod uwagę identyczność cełów, do realizacji których dążą wytrwale oba narody nie bacząc na napotykane przeciwności i ponoszone ofiary, oraz zważywszy na konieczność stworzenia praktycznych podstaw dla ścisłej współpracy między naczelnymi organami politycznymi Narodu Litewskiego i rządem R. P. – mam zaszczyt poin- formować Pana, Panie Ministrze, iż rząd ten: - l/ uznaje Naczelny Komitet Wyzwolenia Litwy, jako polityczną re- prezentację Narodu Litewskiego i Państwa Litewskiego; 2/ wyraża swą zgodę na wznowienie w najbliższym czasie stosun- ków dyplomatycznych polsko-litewskich; 3/ dążyć będzie do pełnego uzgodnienia z Naczelnym Komite- tem Wyzwolenia Litwy akcji polityczno – dyplomatycznej i działal- ności prasowo – propagandowej na terenach państw europejskich i poza–europejskich; 4/ udzielać będzie całkowitego poparcia w granicach swych moż- liwości niepodległościowej akcji litewskiej oczekując wzamian analogicznego poparcia ze strony litewskiej dla niepodległościowej akcji polskiej; 5/ współdziałać będzie z Naczelnym Komitetem Wyzwolenia Litwy w sprawie obrony materialnych warunków egzystencji oraz politycznych i kulturalnych praw wysiedleńców obu krajów, w szczególności współpracować będzie w ustalaniu i popieraniu wspólnych postulatów, które będą zgłaszane do odpowiednich ciał międzynarodowych, zaj- mujących się losem osób wysiedlonych; 6/ skłonny jest do przystąpienia do rozmów z Naczelnym Komi- tetem Wyzwolenia Litwy na temat podstaw i form stosunków między Litwą i Polską po odzyskaniu niepodległości przez oba państwa; 7/ wyraża nadzieję, iż Naczelny Komitet Wyzwolenia Litwy współ- działać z nim będzie w akcji, mającej na celu stworzenie ścisłych poro- zumień politycznych, gospodarczych i kulturalnych między państwa- mi Europy Środkowo – Wschodniej;

93 8/ rząd polski wreszcie wyraża przekonanie, że załatwienie wszelkich spornych zagadnień, jakie powstać mogą między obu państwami, winno być dokonywane tylko w drodze pokojowej, w duchu słuszności, sprawiedliwości i przyjaźni, przy uwzględnieniu potrzeb oraz intere- sów narodowych i państwowych obu stron. Zechce Pan przyjąć, Panie Ministrze, wyrazy mego głębokiego szacunku i poważania

A. Tarnowski [parašas] MINISTER

Jego Ekscelencja Vaclovas Sidzikauskas Minister Spraw Zagranicznych Rzeczypospolitej Litewskiej.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.

Nr. 23. V. Sidzikausko laiškas VLIK Vykdomosios tarnybos užsienio reikalų tarybai, 1947 04 25.

VYKDOMOJI TARNYBA ` Visai slapta UŽSIENIO REIKALŲ TARTYBA 1947 m. balandžio 25 d.

Re: Lietuvos santykiai su Lenkija

Pone Ministeri, Vykdant I Konferencijos nutarimą buvo tęsiami pasitarimai su Lenkijos egzilinės vyriausybės atstovais Paryžiuje. Į mūsų įteiktą pa- siūlymą (priedas I) sakytoji vyriausybė atsakė pageidavimu tęsti pasitarimus Londone, nes kai kurie mūsų projekto punktai reikalauja deta- lesnio išsiaiškinimo, kas, esą, būtų sunku padaryti raštu. Londone matėmės su Lenkijos egzilinės vyriausybės ministeriu pirmininku, užsienio reikalų, vidaus, informacijos ir kitais ministe- riais, buvome priimti prezidento.

94 Megzdami santykius su Lenkijos vyriausybe mes siekiame: 1. ir formaliai įsijungti į bloką valstybių, kurios yra Sovietų kariuo- menės okupuotos ir kurios rungiasi su raudonojo imperializmo ir fa- šizmo užmačiomis; Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos ir kt. tarptautinis statusas, bent jų formalinė nepriklausomybė, nėra ginčyjami, todėl su- sieti mūsų valstybės likimą su čia išvardintų valstybių likimu dabarti- nėmis aplinkybėmis būtų mūsų bylai naudinga; 2. užtikrinti sau politiniai – diplomatinę informaciniai – propagan- dinę ir visokią kitokią Lenkijos vyriausybės ir ją remiančių veiksnių pa- ramą mūsų kovai už Lietuvos valstybės suverenumo vykdymo atstatymą; 3 laiduoti sau dabartinį teritorinį status possidendi, kiek tai liečia Vilnių, užkertant kelią galimai naujai Želigovskijadai131; 4. susitarti bent principiškai ir provizoriškai dar tremtyje esant dėl sienų ir dėl būsimų tarpusavio santykių gairių. Ablejų šalių suprantama, kad visi susitarimai, kokius mes čia būda- mi sudarytume, galiotų tik iki atsikurs konstituciniai abiejų valstybių organai savuose kraštuose. Po ilgesnių ir nuoširdumo atmosferoj vestų pertraktacijų su Lenki- jos užsienių reikalų ministeriu, dalyvaujant jo pavaduotojui, turėjome prieiti išvadą, kad vienu ypu visko, ko mes norime, nepasieksime ir kad prie mūsų santykių su Lenkija visiško išlyginimo turėsime eiti etapais. Pirmas etapas: abipusis pripažinimas, diplomatinių santykių atnaujinimas, derinimas pastangų ir vienų antriems talkinimas kovoje už abiejų valstybių nepriklausomybę, visi galimi ginčai sprendžiami tik taikiomis priemonėmis, draugingumo, teisingumo ir teisėtumo dvasioje. Sienų, Vilniaus klausimas įsakmiai neaptariamas. Tas pirmas etapas suformuluotas notose, kuriomis buvome sutarę pasikeisti dar būdami. Londone. Norėdami, tačiau, pirma nei oficialiai fiksuoti, referuoti prieitą susitarimą vykdomajai Tarybai irVLIKui , pa- sikeitimą notomis atidėjome (priedas 2 ir 3). Susitarimo p[unktą]. 8 mes aiškiname taip: savo teisių į Vilnįų Lie- tuva nėra jokiu aktu išsižadėjusi; 1939 m. spalių mėn. Vilnius tapo Lie- tuvos valstybės integraline dalimi (savo teisę į Vilnių Lietuva visiškai neveda iš 1939 m. spalių 10 d. Urbšio-Molotovo sutarties132), ir šiandie

131. Turimas omenyje Vilniaus ir Vilniaus krašto užėmimas. 132. 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir SSRS užsienio ministrų pasirašyta Savitarpio pagalbos sutartis.

95 Vilnius yra vad[inamosios]. Tarybinės Lietuvos Respublikos sostinė. Tarptautinės sutartys sudaromos ir aiškinamos išeinant iš principo „rebus sic stantibus“133. Tad, jei musų santykių reguliavimas su Lenkija ir nesusilauktų sekančio etapo, mes turėjome pagrindą teigti, kad pa- sikeisdami notomis mes turėjome galvoje Lietuvos valstybės teritori- nį statusą, koks buvo 1940 m. birželio 15 d., prieš bolševikų okupaciją. Pasišovimas ją pakeisti sukeltų ginčą, kuris turėtų būti sprendžiamas 8 p[unkte]. nustatyta procedūra. Kitais žodžiais tariant, Vilnius turi palikti mūsų jei ne nuosavybėje, tai bent valdyme. Mes visiškai neužmerkiame akių prieš visai realią galimybę, kad lenkiškoji pusė ir aukščiau suminėtu atveju bandys ginti savo 1939 m. sienų tezę (nors teisėtų sienų su Lietuva Lenkija ir 1939 m. neturėjo). Viskas pareis nuo to, į ką išsilies mūsų santykiai su Lenkija, kokios bus pasėkos mūsų pastangų turėti draugiškus santykius su ta valstybe ir sutartinai su ja kovoti, išeinant iš dabartinio Lietuvos teritorinio status possedendi, koks bus jėgų santykis ir kokios jėgos lems Lenkijai ir Lie- tuvai išsilaisvinant, nes esame linkę ir šiuo mums opiu klausimu būti geros vilties. Vykdomoji Taryba ir VLIKas susitarimui ir notų pasikeitimui pritarė. Įvykdinsime tai apie gegužės 1 dieną. Visa tai pranešame Tamstai, Pone Ministeri, žinoti ir drauge prašo- me Tamstą savo veikloje vietoje turėti galvoje šį mūsų bandymą tremties sąlygose padaryti rimtą žingsnį į mūsų siekiamą Lietuvos ir Lenkijos santykių išlyginimą. Kalbose su Lenkijos diplomatais reikėtų susitari- mą vertinti kaipo heroišką lietuvių tautos pastangą susiprasti su Lenkija ir kad tolesnė santykių raida pareis nuo geros lenkų tautos valios. Teikitės priimti, Pone Ministeri, mano gilios pagarbos pareiškimą.

V. Sidzikauskas [parašas] V. Sidzikauskas VT Pirmininkas ir Užsienio Reikalų Vadovas Priedų: 3

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 6.

133. Lot. Rebus sic stantibus (liet. kaip reikalai stovi) – kol nėra pasikeitusios aplinkybės.

96 Nr. 24. S. Lozoraičio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 12

Lietuvos Diplomatijos, Likusios užsieny, Šefas 1947. V. 12 Ponui Vykdomosios Tarybos Pirmininkui

Esu gavęs Tamstos IV. 25. raštą. Pareiškimai ir kvietimai bendradarbiauti, kad ir kiek jie būtų kartojami, dalykų padėties, deja, nepa- keis, ligi pasirašymas bendradarbiauti ir pats bendradarbiavimas yra vienpusiškai – būtent, tiktai mano – vykdomas ir ligi mano laikysenai nuolat priešpastatomi neteisėti įvykę faktai, kurių paskutinis yra VLI- Ko pasikeitimas raštais su lenkų vyriausybe III. 14. Jau pereitų metų Konferencijoj aš buvau priverstas pasipriešinti tam Tamstos suredaguoto nutarimo Lenkijos klausimu daliai, kurioje dėstant motyvus, vedančius į eventualų bendradarbiavimą su Lenki- ja, greta karo įvykių ir dabartinės abiejų valstybių padėties figūravo ir istorinio patyrimo motyvas. Kalbėdamas tuo dalyku politinėj ko- misijoj, aš pareiškiau, jog šitokia aliuzija į žinomą ir liūdną praeitį yra išviso nesuderinama su Lietuvos jausmais bei interesais, o kaip priemonė paveikti lenkus – ne vietoje ir pavojinga. Mano tada buvo pritarta, kad viena būtų sąlyga mūsų formaliems ir kitokiems santykiams su Lenkija tinkamai sutvarkyti yra tame, kad tie santykiai būtų paliuosuoti nuo lenkų nuolat vartojamų istorinių reminiscencijų įtakos ir būtų pastatyti lenkų pusėje į objektingų apskaičiavimų plot mę, tai yra, kad Lenkija savo politiką Lietuvos atžvilgiu vestų tokiu būdu, lyg mes būtumėm portugalai ar olandai, su tuo korektyvu, kad mes esame Lenkijos kaimynai. Šitais sumetimais politinės komisijos posėdy aš buvau pasiūlęs išleisti iš nutarimo projekto aliuziją į uniją, ir mano pasiūlymas buvo priimtas. Nežiūrint to, VLIKo įteiktame lenkų užsienio ministrui rašte iš III. 14., kurio turinys ar sumanymas nebuvo Konferencijoj svarstyti ar man kitu būdu pranešti, nueita dar toliau, išeita iš Konferencijoj atmestos aliuzijos ribų ir pasižadama įsakmiai kalbėti su Lenkijos vyriausybe dėl „formų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos“. Pakanka

97 elementarių žinių iš tarptautinės teisės ir stiliaus srities, kad būtų galima nustatyti, jog vienintelė normali, pagrindinė dviejų suvere- nių ir nepriklausomų valstybių santykių forma yra diplomatiniai santykiai. Todėl svarstymas „santykių formos“ tegali liesti tuos specifinius ryšius, kurie tarptautinėj teisės figūruoja „Union d’Etata“ skyriuje. Šitas konstatavimas pasidaro diplomatiškesnis prisiminus, jog diplomatinių santykių nustatymas yra – neteisėtai – aptartas ki- tame rašto punkte. Šitokiu būdu Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimas VLIKo rašte yra grąžinamas į Hymans’o projekto134 laikų plotmę, su tuo skirtumu, kad tada Lietuvos Vyriausybę vertė svarstyti tą klausimą tokioj plot mėj galingų užsienio veiksnių spaudimas, o šiandien jį ton plotmėn stato mūsų pačių visuomeniniai – politinė organizacija – VLIKas, savo nužiūrėjimu. Aš protestuoju prieš šitą VLIKo laikyseną, nesuderinamą su Lie- tuvos interesais, ir išviso prieš III. 14. raštą, kuriam surašyti ir įteik- ti lenkų užs[ienio]. reik[alų]. ministeriui VLIKas nebuvo ir nėra kompetentingas. Kompetencijos trūkumas matyti ir iš tos aplinkybės, kad kalbamą raštą Tamsta esi pasirašęs Tamstai nepriklausančiu „Užsienio Reikalų Ministerio p[areigas].“ titulu. Šitokios rūšies darbas yra tiek neįpras- tas ne tik tarptautiniuose santykiuose, bet ir kasdieniniame gyvenime, kad jis net negali būti protesto objektu. Vienintelė reakcija į jį tegali būti nusistebėjimas. Tas faktas, kad lenkų užs[ienio]. Reik[a]l[ų] ministeris, kreipdamasis į tamstą tą titulą pavartojo, šitam VLIKo ir tamstos žingsniui nesuteikia nei teisėtumo, nei orumo. Jei šita korespondencijos su p. Tarnowkiu dalis buvo sumanyta sudaryti precedentui, tai Lietu- vos užsienio tarnybos nariai Lenkijos užs[ienio]. Reik[a]l[ų] ministerio pavyzdžiu neseks. Turėdamas galvoje visa, kas išdėstyta aukščiau, šiuo konstatuoju, jog VLIKo III. 14. raštas, adresuotas Lenkijos užs[ienio]. Reik[a]l[ų]. ministeriui, yra neteisėtas, užsienio tarnybos nariams neprivalomas ir Lietuvos Valstybei prievolių sudaryti negali.

134. 1921 m. Belgijos užsienio reikalų ministro Pauliaus Hymanso projektas, kuriuo buvo mėginama sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius.

98 Yra verta dėmesio ir ta aplinkybė, kad III. 14. rašto priede, taip pat įteiktame lenkams, yra stambus novum. Būtent prie konferencijos pri- imtojo teksto pridėtas pavadinimas kuris pirmykštį susitarimo projek- tą išplečia į „Entente lithuano – polonaise“135 projektą. Kalbėdamas apie dualizmą, dėl kurio Tamsta sakai, kad norėtum jo išvengti, Tamsta matomai teturi galvoje technišką dalyko pusę ir ją taip supranti, kad Įgalioti Ministeriai ir aš priimtumėm bet kurį VLI- Ko sudaromą įvykusį faktą ir leistumėm bendrus mūsų pasitarimus panaudoti kaip tramplinus toli einančioms akcijoms. Šiuo klausimu mudviejų nuomonės tikrai skiriasi. Tačiau eilės mėnesių patyrimas ir paskutiniai įvykiai parodė, kad Tamstos bei VLIKo iš vienos pusės ir manęs iš kitos esama dar gilesnio nuomonių skirtumo, būtent, dėl Lietuvos interesų, įstatymų ir prestižo, o lygiu būdu dėl taisyklių, kuriomis tvarkomi mūsų santykiai politikos darbe ir kurios yra pagrįs- tos lojalumu. Šitokiomis aplinkybėmis aš turiu pagrindo pabrėžti, jog be Tamstos žodžių apie nenorą brautis į mano specifines atribucijas, didesnė teisėtumo garantija yra tame, kad Tamsta nei kitas kas neturi teisės intervenuoti į Vyriausybės suteiktų man įgaliojimų sritį. Kai dėl Tamstos minimo mano pasitraukimo iš Vykdomosios Ta- rybos, tai turiu atitaisyti, kad pasitraukiau ne dėl to, kad negalėjau at- sikelti į VLIKo ir V[ykdomosios]. tarybos būstinę, o todėl, kad negalė- damas ten persikelti, neturėjau galimumo daryti įtakos į dalykų padėtį tose dviejose organizacijose, į padėtį, kurioje galimi tokie atsitikimai kaip VLIKo III. 14. raštas. Šia proga primintina, jog du kartus buvau reiškęs pageidavimą, kad man būtų parūpintas okupacinės valdžios lei- dimas atvažiuoti į Vokietiją, bet ir šiandien dar – 6 mėnesiams išėjus – nežinau net, ar kas buvo tuo reikalu padaryta Jungiu mano gilios pagarbos žodžius, prašydamas perduoti Tams- tos kolegoms, kuriems dėkoju už atmintį.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 7–7ap.

135. Entente lithuano-polonaise (pranc.) – Lietuvių ir lenkų sąjunga.

99 Nr. 25. S. A. Bačkio pro memoria, 1947 05 19.

PRO MEMORIA

Ponui V[aclovui] S[idzikauskui] paprašius, kad susižinočiau su pietų kaimyno atstovu apie p. A[damo] T[arnowskio] atvykimą į čia, š. m. ge- gužės 12 d. rytą gavau pranešimą, kad p. A[damas] T[arnowskis] yra at- vykęs ir bus čia iki gegužės 17 d. š. m. gegužės 12 d. tuojau paskambinau p. SG, prašydamas pranešti p. V[aclovui] S[idzikauskui], kad jis gali atvykti 15 ar 16 d. d. čia raštais su p. A[damu] T[arnowskiu] pasikeisti, kaip jų susitarta. Trumpai susitikęs su p. A[damu] T[arnowskiu] š. m. gegužės 14 d, patyriau, kad jis turi išvykti š. m. gegužės 16, o ne 17 d., kaip buvo man antradienį pranešta. Todėl š. m. gegužės 15 d., kai man buvo paskambinta ir pasakyta, kad p. V[aclovas] S[idzikauskas] tegali atvykti tik 17 d., atsakiau, kad 17 d. atvykti jau bus per vėlu. Ta pačia proga pasakiau, kad p. V[aclovas] S[idzikauskas] galės atvykti bet kada po š. m. gegužės 17 d. raštais pasikeisti, bet p. A[damo] T[arnowskio] čia nebebus. Pirmojo susitikimo proga p. A[damas] T[arnowskis] teiravosi, ar p. V[aclovas] S[idzikauskas] gali atvykti raštais pasikeisti ir ar įvyko mūsų gegužės 1 d. numatytas pasitarimas. Atsakiau, kad p. V[aclovui] S[idzikauskui] pranešiu, kad jis čia yra laukiamas, ir kad mūsų V. l d. pasitarimas neįvyko ir jis teįvyks greičiausiai š. m. liepos mėnesį. Be to, pridū- riau, kad kovo 14 d. raštas buvo VLIK-o svarstytas ir priimtas. Antrą kartą trumpai susitikus su p. A[damu] T[arnowskiu] gegužės 16 d., jis labai apgailestavę, kad p. V[aclovas] S[idzikauskas] negalėjo atvykti ir pranešė, kad raštą paliks čia pas savo atstovą. Be to, pridūrė, kad gavęs iš p. V[aclovo] S[idzikausko] raštą per savo atstovą, jis tuojau duos atitinkamas instrukcijas savo atstovams ir organizacijoms, kad jų ir mūsų bendradarbiavimas galėtų būti koordinuotas pagal pasikeisto rašto dvasią. Kartu pareiškė nuomonę, kad p. Povilo136 krašte jų ir mūsų bendradarbiavimas padarys di- delį įspūdį, prašė perduoti kun[igui]. Mykolui ir p. V[aclovui] S[idzikauskui] jo nuoširdžiausias linkėjimus ir pareiškė pageidavimą matytis su p. V[aclovu] S[idzikausku], kai jis buvos p. B[Broniaus] K[azio] B[alučio] krašte137.

136. JAV. 137. Didžiojoje Britanijoje.

100 Atsisveikindamas, atsiprašė, kad jis negali dėl trumpo buvojimo man padaryti revizito.

1947 m. gegužės 19 d. S[tasys] A[ntanas] B[ačkis]

Gauna: p. p. V[aclovas] S[idzikauskas], M[ykolas] K[rupavičius], p. p. Pasiuntiniai, LAIC-as ir p. P. P.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 14.

Nr. 26. A. Bačkio telegrama S. Lozoraičiui, 1947 05 21.

LOZORAITIS VIA BARNABA ORIANI 87 ROMA

129 PARIS 17008 21 21 1045 KOVO KETURIOLIKTOS RASTAIS NERA DAR PASIKEISTA STOP AR TEIKTI VACLOVUI JUSU GEGUZES DVYLIKTOS RASTAS = BACKIS g. 1947. V. 21

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 605.

Nr. 27. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 21.

Labai skubu. 1947. 5. 21 d. Pone Pirmininke, Šį rytą gavau Tamstos š. m. gegužės 14 d. raštą, kur kalbama apie kovo 14 d. raštų pasikeitimą. Gavęs tą raštą tuojau Tamstai pasiun- čiau šio turinio telegramą: „kovo 14 raštais nėra dar pasikeista stop ar teikti Vaclovui Jūsų gegužės 12 raštą“. Taip pat pasiunčiau telegramą perduotiną p. V[aclovui] S[idzikauskui] šio turinio: „Skubu Vaclovas

101 prašomas nevažiuoti kol gaus mano raštą“. Ką tik gavau laišką iš p. V[ac lovo] S[idzikausko], kur jis praneša, kad atvyks gegužės 28 d. t. y. trečia- dienį tikslu pasikeisti raštais, kuriais ligi šiol dar nėra pasikeista. Imdamas dėmesin Tamstos š. m. gegužės 14 d. aplinkraštį, išsiunti- nėtą mūsų Atstovams užsienyje, laikau reikalinga skubiai Tamstą painformuoti apie tai, kas aukščiau pasakyta ir šio rašto nuorašą skubos keliu išsiuntinėti p. p. Pasiuntiniams. Iš savo pusės prašyčiau Tamstą ir p. p. Pasiuntinius skubiai pranešti ponui V[aclovui] S[idzikauskui] savo nuomonę /per Tamstą ar betar- piai/ dėl kovo 14 d. raštų duotinos eigos. Dalykas yra labai skubus ir svarbus, todėl lauksiu greito atsiliepimo. Tamstos š. m. gegužės 12 d. raštą Vykd[omosios]. Tar[ybos]. Pirmi- ninkui įteiksiu tik gavęs Jūsų atsakymą į mano telegramą. P. V[aclovui] S[idzikauskui] parašysiu, kad patyręs Tamstos nepritarimą kovo 14 d. raštui, laikau reikalinga to rašto pasikeitimą atidėti tol, kol bus gauta mūsų Dipl[omatinių]. Atstovų nuomonė kovo 14 d. rašto reikalu. Prašau priimti, Pone Pirmininke, mano gilios pagarbos žodžius.

Tamstos – Bačkis [parašas] Ponui Pirmininkui S. Lozoraičiui, Roma

Nuorašus gauna: p. p. Dr J[urgis] Š[aulys], B[ronius] K[azys] B[alutis], P[ovilas] Ž[adeikis], Dr K[azys] G[raužinis], S[tasys] G[irdvainis]138, V[ytautas] G[ylys]139 ir E[duardas] T[urauskas].

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 10.

138. Stasys Girdvainis (1890 Užsieniai, Skaudvilės vlsč.,–1970 Roma, Italija) – Lietuvos diplomatas, teisininkas. 139. Vytautas Jonas Gylys (1886 Griškabūdis, Šakių vlsč.,–1959 Torontas, Kanada) – dip lomatas, teisininkas.

102 Nr. 28. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 21.

1947. 5. 21 d. g[auta]. V. 24. Pone Pirmininke,

Kiek anksčiau esu gavęs Tamstos š. m. balandžio 22 d. pro-memo- rią, balandžio 25 d. laišką ir pastabas, balandžio 24 d. laišką p. Dr. K[a- zio]. Gr[iniaus]. rašto reikalu, š. m. gegužės 5 d. aplinkraštį su šešiais priedais, Tamstos rašto V. 8 d. p. V[ytauto] G[ylio] nuorašą ir š. m. ge- gužės 10 d. laišką man /ranka rašytą/. Šiandien gavau Tamstos š. m. gegužės 15 d. laišką man, ranka rašy- tą, Tamstos raštą p. Vykd[omosios]. Tarybos Pirmininkui perduoti ir Tamstos š. m. gegužės 14 d., aplinkraštį, su dviem priedais. Skubos keliu Tamstai ir p. p. Pasiuntiniams šiandien esu išsiuntęs laišką, kuriuo pranešiau, tikrąją padėtį kovo 14 d. rašto klausimu. Šiuo laišku stengsiuos Tamstai atsakyti į Jūsų aplinkraščius bei į kitus dalykus, kurie Tamstai rūpėjo. I. p. Dr. K[azio]. Gr[iniaus]. rašto reikalu, laukiau, ką jis atsakys, gavęs VLIK-o nuomonę. Tuo tarpu jo raštui; jokios eigos neduodu. II. Europos Sąjungos klausimu Tamstos pastabų negalėjau panaudoti, nes tekstas jau buvo spaustuvėje surinktas. III. Jei įvyktų pasitarimas, kambarį reikėtų keliom dienom iš anks- to užsakyti: Tamstos norimame viešbutyje /Gr. Hotel/. Šiaip viešbu- čiuose /vidutiniuose/ kambarių galima bet kada gauti. Jūsų minimam viešbutyje kaina mažiausia yra 500 fr[ankų]. į dieną. P. E[duardas]. Tur[auskas]. minėtam viešbutyje yra panaši kaina ir bendrai kainos yra panašios visuose didžiuose viešbučiuose. Vidutiniuose – kainos yra nuo 350 fr[ankų]. /su vonia/ į dieną. Iš savo pusės manyčiau, kad reikėtų kambarius imti vidutiniuose viešbučiuose, mokant maksimum ligi 500 fr[rankų]. į dieną. Kadangi valgiui reikia skaityti taip pat ligi 400–500 fr[rankų]. į dieną, todėl VLIK-o nurodyta suma 1.000 fr[ran- kų]. pragyvenimui į dieną yra visai normali. Beje, turiu įspūdį, kad niekas iš JAV nesirengia, atvykti, tad iš viso abejoju, ar numatytas platesnis pasitarimas beįvyks. Jei laikytumėt

103 reikalinga, kad įvyktų siauresnis pasitarimas, tai, atrodo, būtų tikslinga Tamstai pareikšti savo nuomonę ir pageidavimą, ką norėtumėte pasi- tarime matyti. Pasitarimas buvo nukeltas vėliau, kad V[ykdomoji]. Tar[yba]. galėtų pasirengti. Ta pačia proga noriu paminėti, kad iš savo pusės buvau p. p. M[y- kolui] K[rupavičiui] ir V[aclovui] S[idzikauskui] siūlęs, kai jie grįžo iš B[roniaus] K[azio] B[alučio] krašto140, kad Vykd[omosios]. T[arybos]. sudarymą nukeltų po numatyto pasitarimo. Taip pat tuo pačiu metu jiems pasakiau, kad negalėsiu būti atstovu prie bajorų, kaip jie, buvo galvoję mane siūlyti. VI. Jūsų 1947. 5. 5 d. aplinkraščio reikalu laikau reikalinga atkreipti Tamstos dėmesį į šiuos dalykus: 1. p. p. B[alio]. Gaidžiūnos141, K. Nausėdos žiniomis /abu yra Taut[ų] Są[jung]-os buvę nariai/ Tamstos paminėtame aplinkraštyje, p. p. Pa- siuntiniams liečiamas organas yra pasireiškęs p. V[ytauto] G[ylio]142 krašte taip, kaip apie jo struktūrą prieš kelis mėnesius anksčiau buvo žinoma p. B. Gaidž[iūno]. krašte143 ir mano mieste144; 2. p. J[onas]. D[eksnys]145. Kun[igui]. Mykolui tiktai vienam ir vėliau kaip kunigui /išpažinties paslaptimi per 1947 1. 17 d. pasitarimą /nesutiko pasakyti jo atstovaujamo organo146 asmeninės sudėties, kurios, Tamsta, kaip tik tai savo projektuojamame atsakyme taip pat prašai; 3. Minimo organo deklaracija, pagal to organo atstovų žodžius yra pasirašyta dviejų asmenų, kurių vienas esąs jau žuvęs, o antras esąs pats J[onas]. D[eksnys].

140. Didžioji Britanija. 141. Balys Gaidžiūnas (1911 Dauderiai, Šiaulių apskr.,–1996 Vilnius) – agronomas, poetas, žurnalistas, rezistentas, visuomenės veikėjas, laikraščio Dirva redaktorius. 142. Švedija. 143. Kanada. 144. Paryžius. 145. Jonas Deksnys (1914 Daugpilis, Rusija,–1982 Vilnius) – Lietuvos pogrindžio veikė- jas, agentas. 146. Lietuvos rezistencinė santarvė – 1950 m. Anglijoje įsteigta liberalinio pobūdžio poli- tinė ir kultūrinė organizacija.

104 4. Jei ir sutiktų kas turimą galvoje organą pripažinti, tai pagal 1946. 6. 19 d. įgaliojimo raidę ir dvasią, reikia laikyti visą dalyką atpuolusiu nuo to momento, kada tame įgaliojime suminėti asmens /p. p. S[tasys]. Kam[inskas]., M[ykolas]. Krup[avičius]., J[uozas]. Braz[aitis]147., Pr[anas]. Pad[alis].,/ įgaliojimų nepriėmė, nes įgaliojimas yra įsakmus. Dėl to įga- liojimo, be to, tenka tas pats pasakyti, kaip ir dėl deklaracijos – jį pasirašę yra du asmens: p. J[onas]. D[eksnys]. ir kitas žuvęs; 5. Nuo praeitų metų rugsėjo;mėnesio ligi šiol p. J[ono]. D[eksnio]. minimas organas ir inf[ormacijos]. centras nėra davęs jokių konkrečių iš krašto žinių. Tos žinios, kurios buvo p. p. Pasiuntiniams mano siun- čiamos /ypač paskutinis pranešimas žmogaus, išvykusio kovo gale iš krašto/ duoda daug tikslesnį ir pilnesnį krašto vaizdą, negu p. J[ono]. D[eksnio]. anksčiau prisiųsti pranešimai; 6. p. J[onas]. D[eksnys]. ir p. V[ytautas] S[tanevičius]148 vykdami tė- vynėn žinojo tikrąją padėtį apie mūsų dipl[omatų]. veiklą ir VLIK-o veiklą. Jei, jie tai žinojo ir dalyvavo, kaip nurodoma, tėvynėje pasitari- me, tai normaliai galvojant, turėjo taip reikalą pakreipti, kad visi įgalio- jimai turėjo būti Tamstai duoti, arba VLIK-ui pavesti. Neįsivaizduoju, kad žmonės, žinodami veikiančius faktorius užsienyje, butų davę įga- liojimus naujam faktoriui kurti ir visus reikalus jam pavestų; toks kū- rimas kaip jį p J[onas]. D[eksnys]. ir V[ytautas]. S[tanevičius]. perstato, yra nesuprantamas ir logiškai galvojant neįtikinantis; 7. Veikusių anksčiau krašte žmonių žiniomis krašte buvo palikti slaptažodžiai ir ženklai susisiekti. P[ranui]. P[adaliui]149. J[onas]. D[eksnys]. ir V[ytautas]. S[tanevičius]. nei tų slaptažodžių, nei tų ženklų ne- perdavė; tas dalykas taip pat ne suprantamas; 8. Nenoriu abejoti, kad p.p. J[onas]. D[eksnys]. ir V[ytautas]. S[tane- vičius]. buvo tėvynėje, bet logiškai galvojant nesuprantama, kodėl jie en

147. Juozas Brazaitis-Ambrazevičius (1903 Trakiškiai, Marijampolės apskr.,–1974 Saut Orindžas, JAV) – Lietuvos literatūrologas, pedagogas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas. 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laiki- nosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas, VLIK narys. 148. Vytautas Stanevičius (1913 Joniškis, Šiaulių apskr.,–1986 vieta nežinoma) – karininkas, visuomenės veikėjas. 149. Pranas Padalis-Padalskis (1911 Šikšniai, Raseinių apskr.,–1971 Detroitas, JAV) – eko- nomistas, visuomenės veikėjas, VLIK atstovas Vokietijoje, vėliau Prancūzijoje, JAV.

105 pleine connaissance de cause150, dalykus taip tvarko, kaip jie dabar daro, o nepakreipia reikalo taip kaip reikėjo – būtent, turint galvoje veikiančius faktorius užsienyje – sujungti tai kas yra užsienyje su kraštu ir duoti nau- ją impulsą kalbėti daug drąsiau užsienyje tautos vardu. Nemanau, kad X ar Y mūsų faktorių būtų jų vaidmens neįvertinę ir nepavedę jiems tų pareigų, kurios tokiems didvyriams pagal jų atliekamą darbą priklauso; 9. Tolimesniam mūsų darbui, reikia X ar Y mūsų faktorių taip tvarkyti, kad krašto reikalų tvarkymas ir susižinojimas su kraštu eitų pagal jų kanalus, nes tik tuo būdu bus tikra, kad nėra jokių svetimų ar srovių įtakų; kol to nebus, tol atsiras įvairių „gabrijadų“ didesniu ar mažesniu mastu, su kuriomis nėra reikalo skaitytis; 10. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakytą 1–9 p. p norėčiau pasiūlyti, jei laikysite reikalinga atsakyti, p J[onui]. D[eksniui]. užklausiant – a/ dėl jo minimo organo asmeninės sudėties, kaip Tamsta tai esi numatęs; b/ paprašyti painformuoti, kodėl krašte veikiąs organas, jų supažin- dintas apie užsienyje esančių veiksnių veiklą nerado tikslinga vienam kuriam tų veiksnių duoti įgaliojimus, o laikė reikalinga naują veiksnį kurti; c/ atkreipti dėmesį į tai, kad dėl kitų dalykų pasisakysite, kai bus gautas atsakymas į /b. p. p. Taip pat, gal būtų pravartu Tamstai gauti iš VLIK-o pranešimą, kas jam apie p. p J[ono]. D[eksnio]. organą žinoma, kas buvo jų kalbėtasi, ir prie kokių išvadų prieita. Tai gal reikalinga būtų žinoti vadovaujantis principu: „audiatur et altera pars“151. Baigdamas tą reikalą dar priduriu, kad praeitų metų rudenį buvau gavęs iš p. Dr. A[lgirdo]. V[okietaičio]. padėką už darbą ir medžiagos dviem atvejais. Į tai nieko neatsakiau, nes man nesuprantama buvo ko- dėl betarpiškai į mane kreipiasi taip svarbiais dalykais žmonės, kurių aš nepažįstu ir apie kuriuos nei Tamsta nei VLIK-a s, nei. p. V[ytautas] G[ylys] man nieko nepranešė ir kodėl vartojami a la „gabrijados“ metodai, nekalbant apie dalyko esmės skirtingumą. V. Kiek liečia Tamstos š. m. gegužes 14 d. aplinkraštį š. m. kovo 14 d. rašto reikalu, laikyčiau reikalinga pasakyti tai, kas seka:

150.En pleine connaissance de cause (pranc.) – visiškai susipažinę su faktais. 151. Audiatur et altera pars (lot.) – kitai šaliai.

106 Kada p. p. M[ykolas] K[rupavičius] ir V[aclovas] S[idzikauskas] buvo p. B[roniaus] K[azio] B[alučio] krašte, maniau, kad p. B[ronius] K[azys] B[alutis] su kovo 14 d. rašto turiniu buvo supažindintas ir kad jis savo nuomonę dėl jo yra pareiškęs p. V[aclovui] S[idzikauskui]. Iš Tamstos aplinkraščio lyg eitų, kad; p. B[ronius] K[azys] B[alutis] nėra savo nuo- monės dėl to rašto pareiškęs. Ta proga paminėtinos šios smulkmenos – a/ kun[igas]. M[ykolas] K[rupavičius] sulaikęs p. V[aclovą] S[idzikauską] nuo pasikeitimo raštu, kol dalykas nėra VLIK-o patvirtintas, b/ p* V[y- tauto] G[ylio] mieste152 tuojau po to pasklido gandas, kad dipl[omatų]. ir VLIK-o tarpe įvyko skylimas. Ponui V[ytautui] G[yliui] tuojau prane- šiau, kad tas gandas mano žiniomis yra iš piršto išlaužtas; Padėtis mūsų darbe yra tokia, jog reikia kad kas darbui vadovautų ir „vyr. sau“ pareigas eitų. Imtųsi atsakomybės už santykius su kitais bei visą darbą. Pirmosios Konferencijos metu buvau sau leidęs Tams- tos žiniai savo nuomonę pareikšti, kad Tamsta tos misijos imtumeis, ar kam kitam tą misiją pavestumei. Nelaikiau tada reikalinga, kad tai būtų užfiksuota raštu, supratęs, kad nei Tamsta, nei kiti dipl[omatinės]. tarnybos žmones nenori tai mano nuomonei pritarti ir preferuoja daly- ką provizoriškai išspręsti. Po to sekė sunkus Vykd[mosios]. Tar[ybos]. sudarymas, jos išsiskirstymas ir dar sunkesnis naujos Vykd[mosios]. Tar[ybos] sudarymas, nebekalbant apie „e[einantį]. U[žsienio]. R[eika- lų]. Min[istro]. p[areigas].“ atsiradimą. Tam reikalui atitaisyti tematau tik vieną priemonę – Tamstai ir VLIK-ui reikėtų surasti tokį žmogų, kuriam galėtumėt turėti pasitikė- jimą ir kuris visam darbui galėtų vadovauti. Kol tai nebus padaryta, tol nukentės daugiau ar mažiau mūsų bendri reikalai, žiūrint kaip įvykiai eis. Be to, kol tai nebus padaryta, atsiras visokių „gabrijadų“ kurios ne tik esamus veiksnius su purvais drabstys, bet drabstys ir vienas kitą, kiekvienas kalbėdamas tautos vardu; 3. Neatrodo, kad p[unkte]. 2. paminėtą žmogų, priimtiną visiems, būtą lengva surasti. Tai parodė pirmosios Vykd[omosios]. Tar[ybos]. pasirodymas, taip pat ir dabartinės sudarymas, nes nebeturime nuo statų, kurių sutiktų visi laikytis. Todėl kiekviena proga, kada tik koks

152. Stokholmas.

107 sudėtingesnis reikalas yra, tuojau. Kyla nesusipratimai, visokios kalbos ir gandai. Atrodo, kad susitarimas kokių nuostatų visi turi laikytis, yra ir bus pats sunkiausias ir gal net neišsprendžiamas. Taip manyti verčia visos psichologinės aplinkybės ir patyrimai ir emigrantinio gyvenimo nuotaikų bei istorijos. Dėl to laikau geriausia išeitimi – a/ surasti visiems priimtiną žmogų; b/ tinkamai pasiskirstyti kompetencija bei atliktinais uždaviniais tarp Tamstos ir VLIK-o, kad ateityje nebepasi- kartotų a la Kovo 14 d. rašto klausimų nesusipratimai; 4. Kadangi kovo 14 d. raštu nepasikeista, todėl esmėje tenka pasisakyti dėl to rašto turinio ir pasėkų kurios eitų, jei raštu būtą pasikeista, tiek mūsų „ vyriausybės“ klausimu, tiek mūsų santykių su pietų kaimynu reikalu. Raštu laikau neįmanoma tą dalyką išsiaiškinti ir, jei įvyktų š. m. liepos 1 d. numatytas pasitarimas – reikėtų tą dalyką ten išspręsti, nes jis yra esminis mūsų savitarpiniams santykiams ir mūsų tolimesniam darbui. Iš savo pusės pasiūlysiu p. V[aclovui] S[idzikauskui], pažymėdamas, jog raštų pasikeitimą reikia atidėti, nes paaiškėjo, kad mūsų dip. Jo turinys nebuvo žinomas ir nebuvo jų nuomonės atsi- klausta. Tamstos ir p. p. pasiuntinių, turinčių mano „mise au pint“, kad raštas neįteiktas, tikiuos, bus pasisakyta, mano aukščiau suminėtais klausimais – t. y. „vyr. sau“ ir santykių su pietų kaimynais klausimais taip, kaip tie dalykai aiškėja pagal kovo 14 d. rašto dvasią ir raidę. Prašau priimti, Pone Pirmininke, namo gilios pagarbos žodžius ir geriausius linkėjimus. Tamstos Bačkis [parašas]

Pirmininkui S. Lozoraičiui, Roma

Nuorašus gauna: p.p. Dr. J[urgis] Š[aulys], B[ronios] K[azys] B[alutis], P[ovilas] Ž[adeikis], Dr. Dr K[azys] G[raužinis], S[tasys] G[Girdva- inis], V[ytautas] G[ylys] ir E[duardas] T[urauskas]

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 11–13.

108 Nr. 29. S. Lozoraičio pro memoria, 1947 05 22

Pro memoria 1947. V. 22.

Vakar gavau iš p. Dr. Bačkio šitokią telegramą: „Kovo keturioliktos raš- tais nėra dar pasikeista stop ar teikt Vaclovui Jūsų gegužės dvyliktos raštą.“ Šiandien atsakiau Dr. Bačkiui oro paštu: „Brangus Daktare, Ačiū už telegramą, kuria malonėjot pranešti, kad pasikeitimas žinomais raš- tais su lenkų vyriausybe, kuris einant p. Sidzikausko raštu iš IV. 25. turėjo būti padarytas apie V. 1., dar nėra įvykęs. Vien jau to fakto, kad kalbamų raštų tekstai yra su lenkais sutarti, su kaupu pakanka pagrįsti mano V. 12, raštui, kurs skaitytinas mutatis mutandis153. Gi mutanda yra šie: posmas 1: vieton „VLIKo pasikeitimas“ turi būti: „VLIKo susitarimas pasikeisti“; posmas 2: vieton „VLIKo įteiktame“ turi būti: „VLIKo sutartame su lenkais įteikti“;posmas 5: vieton „surašyti“ turi būti: „ sutarti su lenkais“; posmas 6: vieton „esi pasirašęs“ turi būti: „ esi sutaręs su lenkais pasirašyti“; po „ministerio“ turi būti: „sutarė su Tamsta“ vieton „ pavartojo“ turi būti: „ pavartoti“; posmas 8: vieton „ įteiktame“ turi būti: „ sutartame su lenkais“. Turėdamas galvoje dalyko svarbumą, būsiu dėkingas, jei mano V. 12; raštą malonėsit skubiai pasiųsti gavėjui, pridėjęs šio laiško nuorašą. Spaudžiu ranką. Jeigu dabar prasidėtų seni, savo laiku dažnai girdėti aiškinimai, esą sutarti ar parafuoti tekstai nepavojingi, nes jie gali būti keičiami, tai tenka turėti omeny, jog geriausiu atveju tokia tezė turi galios, pav[yzdži- ui]., J[ungtinėms]. Valstybėms jos santykiuose su Kosta Rika. Lietuvai gi sutarti ar parafuoti tekstai visados išeidavo į nesveikatą. Ir tai suprantama: jie fiksuoja pozicijas politiniai.

Gauna: visi p. p. Lietuvos Diplomatiniai Atstovai.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 14

153. Mutatis mutandis (lot.) – pakeitus tai, ką reikia pakeisti.

109 Nr. 30. K. Morawskio laiškas nenustatytam asmeniui, 1947 05 22.

174, rue de l’Université Paris VII-e Paryż, dnia 22 maja 1947 r.

Kochany Ministrze, potwierdzając odbiór Twego listu z dn. 20 b. m. w sprawie Burdy- sów154 oraz załączonego przy nim francuskiego tekstu protokołu do- noszę że 1) – S[idzikauskas]. wbrew zapowiedziom dotychczas się nie zgłosił, 2) – p. Adam155 nie zostawił mi Twojej notatki z 28-go marca na którą się powołujesz. Z chwilą dokonania wymiany listów oczywiście zaraz was o tem powiadomię. Łączę serdeczny uścisk dłoni Morawski [parašas]

Šaltinis: IPMS, A. 11. E, 1166.

Nr. 31. A. Bačkio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 22.

1947. V. 22 d. g[auta]. V. 26. Pone Pirmininke, Š. m. gegužės 21 d. pasiunčiau per p. S[tasį] G[irdvainį] Jums skirtą telegramą šio turinio: „Skubu Vaclovas prašomas nevažiuoti kol gaus mano raštą“. Tikiuos, kad Tamsta šią mano telegramą būsi jau gavęs ir todėl savo atvažiavimą čia š. m. gegužės 28 d. atidėjote ligi gausite mano pažadėtą raštą, kuris kaip tik yra šis. Reikalas liečia kovo 14 d. raštų pasikeitimą. Atrodo, nesusipratimas yra įvykęs dėl to, kad šiuo klausimu nebuvo laiku išsiaiškinta su asmenimis, kurie legitimistiniu pagrindu ir oficialiu būdu /kaip pripažįstami

154. Lietuvių klausimu. 155. Adamas Tarnowskis.

110 oficialūs Lietuvos valstybės atstovai/ Lietuvos valstybei atstovauja ir jos reikalus gina. Kadangi minėtų raštų pasikeitimas dar nėra įvykęs, todėl patyręs paminėtų asmenų neigiamą nusistatymą 14 d. rašto turinio ir formos reikalu, laikiau tikslinga Tamstai patelegrafuoti ir sulaikyti Jus nuo kelionės, jei kitų reikalų neturite. Iš savo pusės, turėdamas galvoje kas aukščiau pasakyta. Jums siūlyčiau kovo 14 d. rašto pasikeitimą atidėti, kol gausite iš mūsų valstybės atstovų nuomonę dėl to rašto, arba to rašto pasikeitimą nukelti po numatyto liepos 1 d. pasitarimo, jei jis įvyks. Dalykas yra rimtas ir todėl, laikiau reikalinga, kad Tamsta ir VLIK-as, gavę mūsų oficialių valstybės atstovų užsienyje nuomonę, ar per p. S[tasį] L[ozoraitį], ar betarpiškai, jį iš naujo persvarstytumėt. Tuo tarpu težinau tik p. S[tasio] L[ozoraičio] nuomonę, kuri trumpai reziumuota šitaip atrodo: 1/ iš VLIK-o pusės nematyti nuoširdaus bendradarbiavimo noro ir visą laiką p. S[tasys] L[ozoraitis] yra pa- statomas prieš neteisėtus įvykusius faktus, kurių paskutinis yra kovo 14 d. raštą; 2/ kovo 14 d. rašto turinys bei pats sumanymas jį įteikti nebuvo Pirmosios Konferencijos priimtas bei pramatytas ir jo turinys yra priešingas toj Konferencijoj priimtam nutarimui; 3/ išsireiškimas, kuriuo kovo 14 d. raštu pasižadama įsakmiai kalbėti su kaimynu dėl „santykių formos“, suponuoja specifinius ryšius, suprantamus kaip įvairaus pobūdžio unijos ryšius, nes nepriklausomų valstybių normali santykių forma yra diplomatiniai santykiai; 4/ praeitame punkte paminėtas santykių klausimas būtų grįžimas į Hymans’o projekto laikus su tuo skirtumu, kad tada kiti spaudė mus tą projektą priimti, o dabar mūsų pačių visuomeniniai-politinė organizacija VLIK-as savo nuožiūra panašų projektą siūlo; 5/ p. S[tasys] L[ozoraitis] pro- testuoja prieš šitokią VLIK-o laikyseną, nesuderinamą su Lietuvos interesais ir iš viso prieš kovo 14 d. raštą, kuriam surašyti ir įteikti VLIK-as nebuvo ir nėra kompetentingas; 6/ dėl pasirašymo „e[inan- tis]. Už[sienio]. Reik[alų]. Min[istro]. p[areigas].“ titulo reiškiama nusistebėjimas, nes panašūs titulų pasisavinimai yra neįprasti ne tik tarptautiniuose santykiuose, bet ir kasdieniniame gyvenime; 7/ jei buvo manoma tuo titulu sudaryti precedentą, tai p. A[damo] T[arnowskio] pavyzdys nebus Lietuvos užsienio tarnybos narių sekamas;

111 8/ galutinėje išvadoje p. S[tasys] L[ozoraitis] konstatuoja, kad VLIK-o kovo 14 d. priimtas raštas yra neteisėtas, neprivalomas užsienio tarnybos nariams ir negalįs Lietuvos valstybei prievolių sudaryti. Taip atrodo, jei gerai supratau, p. S[tasio] L[ozoraičio] nuomonė. Turėdamas galvoje kas aukščiau pasakyta, laikau reikalinga dar pridurti, kad tuo atveju, jei kove 14 d. raštu būtų pasikeista, kol oficia lių atstovų nuomonė nėra gauta, galėtų įvykti oficialių mūsų atstovų atsiribojimas nuo šio žygio /pasikeitimo raštu/ ir eventualus koks nors kitas žingsnis, kurį oficialūs atstovai laikytų reikalinga dėl jo padaryti. Nemanau, kad Tamsta ir VLIK-as laikytumėt reikalinga tą žygį padaryti, neturėdami oficialių atstovų nuomonės ir pritarimo, todėl laikau savo prievole Jus painformuoti. Gaila, kad svečiuojantis pas p. B[ronių] K[azį] B[alutį] tas reikalas nebuvo Jūsų pilnai išsiaiškintas, o asmeniškai turėjau įspūdį, kad tai padaryta. Šio rašto nuorašą siunčiu ir Ponui VLIK-o Pirmininkui. Prašau priimti, Pone Pirmininke, mano gilios pagarbos žodžius ir geriausius linkėjimus.

Tamstos – Bačkis [parašas] Ponui Vykd. Tarybos Pirmininkui

Nuorašus gauna: p. p. S[tasys] L[ozoraitis], Dr J[urgis] Š[aulys], B[ronius] K[azys] B[alutis], P[ovilas] Ž[adeikis], Dr K[azys] G[raužinis], S[tasys] G[irdvainis], V[ytautas] G[ylys] ir E[duardas] T[urauskas] ir Dr. Pr[anas] P[adalis]

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 17–18.

112 Nr. 32. S. Lozoraičio telegrama S. Bačkiui, 1947 05 24.

Telegrama 1947. V. 24. BACKIS 5 HUB MESSINE PARIS PASIKEITIMUI PRIESINUOSI LOZORAITIS Nuorašas: p. p. Lietuvos Dipl[omatiniams]. Atstovams, oro paštu.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 20.

Nr. 33. B. K. Balučio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 24.

Londonas, 1947. V. 24. Lozoraitis, Roma. g[auta]. V. 28.

Malonus Tamsta, Jūsų rašto V[ykdomosios]. T[arybos]. Pirmininkui nuorašas iš 1947. V. 12. gautas. Jame paliestas klausimas yra M[ykolo] K[rupavičiaus] = V[aclovo] S[idzikausko]. vizito pas mane pasekmė. Tačiau nemaniau, kad ji bus tokia. Savo nuomonę aš savo laiku pareiškiau mano svečiams, pa- reikšdamas, kad negaliu solidarizuotis su juo tokioj redakcijoj kaip jis buvo padarytas, nes nematau jame jokios esminės naudos mūsų reikalui, bet priešingai, gal net didesnį mūsų santykių, su pietų kaimynų sukom- plikavimą. Tai abelnai paėmus. O kai kuriose projekto detalėse aš mačiau net pavojų, išsireikšdamas mano svečiams, kad kai kuriais atvejais jis kvepia man net. Hymanso projektu. Krupui156 projektas, irgi nekuriais atžvilgiais nepatiko. Pasekmėje numatytas pasikeitimas raštais čia Lon- done neįvyko ir buvo atidėtas. Manyta, kad apsvarsčius jį Vliko ir kitų

156. Mykolas Krupavičius.

113 mūsų veiksnių tarpe, bus apsižiūrėta ir taip propaganda, taip kiti posmai gręsiantieji mums komplikacijomis ateityje bus išmesti ar tinkamesnėn formon apvilkti. Todėl buvau labai nustebintas, kai vėliaus gavau galutinį ir matomai Vliko patvirtintą tekstą, kuris beveik nesiskiria nuo pirmojo. Jau svečiam išvykus, aš rašiau Krupui, kad „juo daugiau aš įsiskaitau į patiektąjį projektą, juo labiau jis man nepatinka“. Esmėje aš todėl sutinku su Jūsų pareikštomis viršesniam laiške mintimis. Gal aš nebūčiau tik to viso išdėstęs taip „žiaurioje formoje“. Bet ir čia dalykas ne esmės, bet individualaus skonio. Kitą syk gal ir geriau kalbėti bent su savaisiais, „be pirštinaičių“. Nors rašote, kad kalbamais raštais pasikeitimas jau įvykęs, bet iš S[tasio] B[ačkio] raštų matau, kad tai dar neįvykę. Jeigu taip, tai butų geriau, kad ir neįvyktų – bent ta forma, kaip projektuojama. Jūsų, B. K. Balutis

P. S. Aš sąmoningai tuose pasikalbėjimuose su bajorais157 nedalyvauju.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 21.

Nr. 34. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 26.

Nr. 870 Washington 1947 m. gegužės 26 d.

Lietuvos Ig[aliotajam]. Ministrui g[auta]. V. 30. p. St[asiui]. Lozoraičiui Roma.

Gerbiamas Kolega: Atsiliepdamas į Tamstos 14/V-47 laišką, pranešu, kad aš esu nuo monės jog Tamstos protestas turi pagrindo ir kad todėl pasikeitimo

157. Lenkais.

114 kovo 14, 1947, raštais, kaip kad jie ten Londone suredaguoti, neturėtų, kaip p. V[aclovo]. S[idzikausko]. numatyta, įvykti dabar Parise158. Tam, mano manymu, yra daug priežasčių: 1. Vlik’o toks žygis (kurio konfidencialumui tikėti netenka) dabar- tinėse sąlygose visuotinos lietuvių akcijos nesustiprintų, bet greičiau apardytų, bendrai sudrumsdamas lietuviškos vienybės jausmą ir veik- snių glaudesnę kooperaciją; 2. Mums svarbiausiu klausimu (Vilniaus), einant kalbamais pasikeitimo raštais, lenkai tyli, bet anot Romėnų posakio cum tacent cla- mant, – tylėdami balsai pasisako, kad jie prie pirmos progos sieks Vil- niaus (žiur. „Defeat in Victory“, pusl. 271, by Jan Ciechanowski); kopija Tamstai pasiųsta registruotu paštu sausio 31, 1947; 3. Kalbamieji dokumentai sugručiuotų mūsų laisvinimo pastan- gų laisvę su įklampintu bajorų politiniu vežimu, nekalbant apie tai kad bereikalingai užsiangažuojama ateičiai be užtektino tam teisinio pagrindo; 4. Vliko siekimas jau dabar suformalinti santikius su bajorais iš- šauktų mūsų bendrojo priešo naujų represijų bangą, o iš kitos puses taptų iritacijos šaltiniu trims vak[arų]. dičkiams159 kas nebūtu sveika; 5. Kalbamieji raštai, kiek man žinoma, buvo padaryti be Lietuvos įgaliotų atstovų talkos bei pritarimo. Akivaizdoje p. 2), motyvai apie santykių glaudumą, koordinaciją kolaboraciją, kaip išdėstyta Projet Lithuanian iš le 23 Aoủt 1946, daro „wishful thinking“ įspūdžio. Ryšium su virš išdėstytais motyvais, ir ypač atsižiūrint į paskuti- nį, posmą 5, manyčiau, kad būtų naudinga, kad Tamsta pasiūlytumėt p. V[aclovui]. S[idzikauskui]. sumanymą perredaguoti. Su geriausiais linkėjimais, Jūsų, Povilas Žadeikis

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 22.

158. Paryžiuje. 159. JAV, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai.

115 Nr. 35. P. Žadeikio laiško S. Lozoraičiui priedas, 1947 05 26.

Ištrauka iš “Defeat In Victory”. pusl. 271:

I (Jan Ciechanowski) replied (to Mr. Hull, January 27, 1944) I felt convinced that the Polish nation would continue to have full confidence in its legal government. In my opinion, the Polish people would not agree to cede to Russia almost half of Poland as outlined by the Curson Line. Such a partition would not only deprive Poland of very valuable agricultural land, of Poland’s only oil fields, of her best timber land and other natural resources, but it would also deprive her of the ancient bastions of Polish culture and European civilization – Wilno and Lwów. I added that was sure, that the Polish people would expect the President to take these, circumstances into consideration in his reply.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 22ap.

Nr. 36. S. Lozoraičio laiško B. K. Balučiui nuorašas, 1947 05 24.

(ranka) Nuorašas 1947. V. 28.

Ačiū už V. 24, laišką. Jo tekstą suprantu taip, kad atsakydamas į mano paklausimą, ar dar kas darytina dėl pasikeitimo /dabar – sumanymo keistis/ su lenkais III. 14. raštais, Tamsta manai, jog būtų geriau, kad pasikeitimas ir neįvyktų – bent ta forma, kaip projektuojama. Aš tik šiuo tarpu dar nelabai gerai įmatau, ar Tamstos rezervas yra tik meritorinio pobūdžio, t. y., ar Tamsta laikai geriau esant nesikeisti todėl, kad VLIKas ir V[ykdomosios] T[arybos] siekia tokios rūšies san- tykių su Lenkija; ar Tamstos rezervas liečia VLIKo bei V[ykdomosios] T[arybos] kompetencijos trūkumą tokiais klausimais su Lenkijos vyriausybe tartis, susitarti, teikti jai tokius kaip III. 14. raštus su „e[inan- tis]. Užs[ienio]. Reik[alų]. Ministerio p[areigas].“ parašu ir t. t. Mano V. 12. rašte p. Sidzikauskui yra iškelti abu šie aspektai.

116 Iškarto atrodo, kad Tamstos rezervos tepaliečia pirmąjį meritorinį aspektą. (Esmėje aš todėl sutinku su Jūsų pareikštomis virš minėtame laiške mintimis). Bet antra vertus, sakinys „kad ir neįvyktų – bent ta forma, kaip projektuojama“ gal gali duoti pagrindo manyti, kad Tamsta nesutinki su VLIKu bei V[ykdomosios] T[arybos] taip pat ir kompetencijos klausimu. Jei aš šituos savo spėliojimus čia išdėstau, ir būsiu dėkingas už jų koregavimą, tai todėl, kad tariantis mums tokiu svarbiu klausimu, norėčiau kiek galima precizuoti kiekvieno mano gaunamo atsakymo prasmę, kiek ji liečia ar gali liesti pagrindinius elementus. Kad reaguodamas į susitarimų su lenkais staigmeną, būčiau pavar- tojęs „žiaurią“ formą, taip man ir dabar, dievaži, neatrodo. Viena, mūsą visų susirašinėjime daugiau ar mažiau svarbiais Lietuvai dalykais pasi- taiko kiek griežtesnių pasakymų. Antra, palyginus mano laikyseną su kitos pusės veiksmais, atsiminus, kad iš 10 ar 20 tame dalyke dalyvavu- sių VLIKo ir V[ykdomosios] T[arybos] žmonių, per 8 savaites nei vienas man nei žodžio nepyptelėjo, atrodo, kad aš esu rašęs p. S[idzikauskui], ne tik su pirštinaitėm, bet dargi su baltom pirštinaitėm. O juk jeigu jie būtų laiku davę man žinią, butą buvę galima išvengti daug komplikacijų, pirmiausia išvengti – fait accompli160, nes sutarimas kokių tekstų su svetimaisiais jau yra fait accompli. Iš politikos veikėją aš niekados nesu daug reikalavęs. Juo mažiau tad galiu reikalauti dabar, kai nebėra finansų ministerijos ar geležin- kelių policijos. Lojalumo iš jų reikalauju tiek, kiek iš futbolo komandos žaidėjų, bet ir tai, matomai, yra per didelis reikalavimas. Vieną įrody- mą tam turėjome p[raeitų]. m[etų]. konferencijoj, kur p. S[idzikauskas]. laikė gero skonio dalyku įrašyti į savo referatą, esą į Ribbentrop’o161 ir Molotovo ultimatumų priėmimą iš mūsų pusės turėjusi įtakos ta aplin- kybė, kad Vyriausybė norėjusi pratęsti savo egzistenciją. Žinoma geriau boksuotis su negyvais nabašninkais kaip su gyvu Voldemaru, min. pirmininku, aiškus dalykas.

160. Fait accompli (pranc.) – įvykęs faktas. 161. Joachimas fon Ribentropas (1893 Vėzelis, Vokietija,–1946 Vokietija) – Vokietijos už- sienio reikalų ministras 1938–1945 m. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.

117 Yra vis dėlto žmonių, kurie mano, kad aš veikiu ne tik su pirštinai- tėmis, bet ir su šventa kantrybe. Galop, mano V. 12, raštas tėra bandymas pastatyti tam tikrus taškus ant i. Nes jei tų taškų ir dabar niekas nepastatys, tai p. S[idzikauskas] taip ir numirs /po ilgo gyvenimo/ nesuvaldęs savo paktografomanijos ir palikęs pradedančiu dviratininku, kurs nejaučia atstumo. Aš tikiuosi, kad visi šitie mano gausingi, deja, žodžiai, nepasirodys Tamstai lyg ateiną iš nugrimzdusios Atlantidos. Spausdamas ranką jungiu V. 27. pro memorija ir daug linkėjimų.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 26.

Nr. 37. V. Gylio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 01.

Stokholmas, 1947 m. birželio 1 d. J. M. Ponui Ministeriui S. Lozoraičiui L[ietuvos] D[iplomatų] U[žsienyje] Šefui.

Mielas Pone Ministeri, Jūsų V-23 d. laišką su 4 nuorašais: pono V[aclovo] S[idzikausko] laiš- ko IV-25 d., Jūsų atsakymo V-12 d., P-M V–22 d. ir telegr[amą]. V-24 d., gavau. Pasigendu dar Tamstos V-14 d. aplinkraščio, kuris manęs nepa- siekė ir kuris, matomai, liečia opų ginčą dėl III-14 d. laiškų pasikeitimo. Norint pasisakyt dėl to ginčo esmės, prisieina remtis tik ta oficialia medžiaga, kuri yra mano dispozicijoj. Pagal tą medžiagą, santykių sutvarkymas su pietų kaimynu buvo išspręstas Pirm. Konferencijoj pernai liepos 26 d. posėdyje. Tuomet buvo pritarta „VLIKo ir Pasiuntinių daromoms pastangoms išlyginti Lietuvos santykius“ su tuo kaimynu „ir eiti prie tarpusavio susitarimo pasirašymo“. Asmenims, kurie turėjo vesti pasitarimus, Konferenci- jos dalyviai suformulavo tam tikras tezes. Jose, tarp kita ko, kalbama ir apie „glaudų ir abipusio pasitikėjimo santykiavimo būdą“. Liepos 26 d. protokole toliau sakoma, kad „Lietuvių tauta yra pasiryžusi

118 daryti tinkamas iš šio konstatavimo išvadas“. Toliau kalbama, kad „abi pusės derina savo pastangas visiškam abiejų valstybių suverenumo vykdymui atstatyti ir viena antrai talkina“ tam tikrais būdais, kaip informacijų pasikeitimu, tarpusave parama, derinant diploma- tinę bei propagandinę veiklą, bendradarbiaujant ūkinėje ir kultūros srityse etc. Protokolu numatytos ir pertraktacijos su kaimynu dėl glaudesnio bendradarbiavimo pereinamame laikotarpyje ir dėl nustatymo glaudesnio kontakto. Šitos tezės buvo išdirbtos Konf[erencijoje]. Politinės Komisijos, kurioje dalyvavo kompetentingi asmenys, jų tarpe Tamsta ir p. V[aclovas] S[idzikauskas]. Santykiai su tuo pat kaimynu buvo aptarti ir L[ietuvos] D[iplomati- nės] T[arnybos] K[omiteto] Prezidiumo posėdyje š. m. sausio 25 d. Tuo- met buvo nuspręsta tęsti toliau Londone pasitarimus, pradėtus Pary žiuje, tikslu sudaryt modus vivendi su tuo pat kaimynu. Pasiremiant šitais daviniais, galima padaryt išvadą, kad VLIKas, vesdamas per savo įgaliotinį, V[ykdomosios] T[arybos] Pirmininką, derybas su A[damu] T[arnowskiu] dėl III-14 d. raštų pasikeitimo, vykdė nutarimus, priimtus I Konferencijoj. Prie tų pasitarimų turbūt prisidėjo ir B[ronius] K[azys] B[alutis], kadangi pertraktacijos ėjo jo rezidencijoj. Kad VLIKas yra kompetentingas atlikti tą žygį, matos iš Konferen- cijos rezoliucijos, priimtos 1946 m. VII-26 d., kuomet dėl politinės akcijos organizacijos buvo nutarta; „Nedelsiant sudaryt politinį organą, kuris vykdytų Vyriausybės funkcijas, pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią“ ir „Sudarius šį organą VLIKas vykdo Seimo funkcijas, kontroliuoda- mas vykdomojo organo darbus ir nustatydamas jo politikos liniją“. Tas nutarimas, kuriam, kaip matos iš protokolo, niekas posėdyje neprieštaravo, įgalioja Vykd[omąją]. Tarybą atlikti, VLAKui162 pritarus, ir laišką III-14 d. pasikeitimą. Kokia yra nustatyta procedūra tarp V[ykdomosios]. Tarybos ir Tamstos, svarstant svarbesnius reikalus, man nežinoma. Iš Tamstos 1946 m. VII-25 d. rašto VLIKo Pirmininkui galima buvo spręsti, kad Jūsų kompetencijai buvo rezervuotos tam tikros funkcijos ir tuomi, man atrodė, klausimas apie sferų pasidalinimą buvo išrištas.

162. VLAK – Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas.

119 Į Tamstos užklausimą, ar reikalinga padaryt dar kokių žingsnių šituo reikalu, aš galėčiau tik patarti ir prašyti Tamstos asmeniškai visą incidentą likviduoti prasme, priimtina abiems pusėms. Jei šis konfliktas dar pasigilintų, tai iš to galėtų susidaryti didžiausia žala bendram lietuvių reikalui ir kuo- mi tikrai pasinaudotų tertius gaudens. Tremtinių tarpe atsirastų dar naujų schizmų, kurioms reikalinga tik pirmutinė geresnė proga. Teikitės, Pone Ministrei, priimti mano gilios pagarbos patikrinimą ir geriausius linkėjimus.

Tamstos Vytautas Gylys [parašas]

P. S. Susimildamas, Pone Ministrei, nedarykite klaidų antrašuose ant siunčiamų man laiškų. Paskutinis Jūsų raštas ilgai klaidžiojo po Stokholmą. Kad katras Jūsų raštas nepakliūtų į svetimas rankas! V. G.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 27.

Nr. 38. V. Gylio raštas dėl santykių su lenkais rezoliucijų, 1947 06 01.

SANTYKIU SU LENKAIS KLAUSIMU REZOLIUCIJOS

Dėl santykių su lenkais konstatuojama, kad šiuo reikalu padary- tieji I Konferencijos nutarimai sudaro gaires kalbamiems santykiams tvarkyti. Turint galvoje susitarimo su lenkais projektą iš 1947. III. 14 d. konstatuojama, kad santykiavimas, kuris yra formuluotas projekto punktuose 4 ir 5, nekelia abejonių. Esminiu ir būtinu glaudesniam bendradarbiavimui su lenkais atnaujinti laikomas susitarimas spręsti visus ginčytinus klausimus taikiu būdu dabartinio teritorinio status pagrindu. Ateities santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, šioms valstybėms atsista- čius, aiškinimas ir derybos priklauso nuo Lietuvą patenkinančio su lenkais susitarimo sienų klausimu, laikant jau dabar tas derybas pradėtinas.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 28.

120 Nr. 39. V. Gylio laiško S. Lozoraičiui priedas, 1947 06 01.

Ištrauka iš Pirmosios Konferencijos nutarimų:

LENKŲ KLAUSIMAS

„Randama reikalinga kalbėti su Lenkijos vyriausybe. Asmens, kuriems bus pavesta pasikalbėjimus vesti, įgaliojami patiekti Lenkijos vyriausybei šitas tezes: 1. Šio karo įvykiai ir padėtis, kurioje šiandien yra atsidūrusio Lie- tuva ir Lenkija, rodo, kad jų geopolitinė padėtis diktuoja joms glaudų ir abipusio pasitikėjimo santykiavimo būdą, kuris laiduotų joms susi- kursimoje pasaulio politinėje sistemoje valstybinę nepriklausomybę ir sąlygas tautinės kultūros ir ūkinės jų piliečių gerovės pažangai. Lietu- vių tauta yra pasiryžusi daryti tinkamas iš šio konstatavimo išvadas. 2. Lietuva ir Lenkija derina savo pastangas visiškam abiejų valsty- bių suverenumo vykdymui atstatyti ir viena antrai talkina, būtent: a/ keičiasi informacijomis, b/ teikia visokeriopą tarpusavio paramą, c/ derina diplomatinę veiklą, d/ derina propagandinę veiklą, e/ planuoja ir derina bendrai darytinus žygius, f/ abi pusės veikia savo visuomenę bei spaudą šiam bendradarbiavimui reikalingiems nusiteikimams sudaryti. 3. Lietuva ir Lenkija tuoj pradeda derybas dėl Lietuvos–Lenkijos sienos. 4. Lietuva ir Lenkija, nustatydamos abiejų valstybių ateities santykių gaires, ims pagrindu šiuos dėsnius: a/ abiejų valstybių nepriklausomybę ir lygybę, b/ užsienių ir apsigynimo politikos derinimas, c/ ūkinis bendradarbiavimas, d/ bendradarbiavimas kultūros srityje. 5. Lietuva ir Lenkija tariasi dėl glaudėjančio bendradarbiavimo per- einamajame laikotarpyje, kai tuo ar kitu būdu bus pašalinta svetimoji tų kraštų okupacija ir ligi atsikurs konstituciniai abiejų valstybių organai laisvoj Lietuvoj ir laisvoj Lenkijoj.

121 6. Sėkmingiau, aukščiau suminėtiems uždaviniams vykdyti, tarp susitariančiųjų nustatomas tinkamas kontaktas. 7. Visi galimi ginčai sprendžiami taikiu būdu.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 29.

Nr. 40. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 02.

Lugano, 47. VI. 2 d. g[auta]. VI. 4. Mielas Kolega, Ką tik skambino V[aclovas]. S[idzi]-kas iš Paryžiaus. Labai prašė pavadinti ir Tamstą ir P. Žadeikį, kad atvažiuotumėt VII. 1 d. Paryžiun. O manęs prašė būtinai atvykti, nes Bronius163 tarp kita ko statęs sąlygą, kad būčiau. Žinoma, pasitarimas būtų labai reikalingas. Jei be Tamstos sutartų atvykti Povilas164 ir Bronius, aš pasižadėjau surasti ką nors palikti mano žmonai į pagalbą – ir atvykti kartu su Tamsta. Tamstai tada taip pat grąžinti turėtum nuostolius. Pažadėjo duoti žinią dėl Povilo atvykimo. Kol kas visa laba! Tamstos J. Šaulys [parašas] Iš Vliko būtų: V[aclova]s S[idzikauskas]. M[ykolas] K[rupavičius]. ir J[uozas]. Kaminskas

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 31.

Nr. 41. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 02.

Lugano, 47. VI. 2 d. g[auta]. VI. 4. (iš ryto) Mielas Kolega, Tamstos V. 28 d. laišką su V. 28 d. pro memorija ką tik esu gavęs. Kai dėl III 14 d. raštų lenkų kl., aš buvau tos nuomonės, kad dabar plačiau

163. Bronius Bazys Balutis. 164. Povilas Žadeikis.

122 polemikos tuo reikalu neapsimoka vesti. Tai dalykai, kurie reikalinga yra išdiskutuoti gyvu žodžiu, todėl jį skaitau reikalinga atidėti ligi pirmo pasimatymo. Iš esmės aš nereiškiau savo nuomonės, nes neturėjau tam laiko. Bet gal netrukus, atsakydamas į Broniaus paminėtas abejones, kurių dauguma yra pamatuotos, pareikšiu savo tuo klausimu nuomonę. Visas dalykas man neatrodo dar pribrendęs ir su lenkais gal reikėtų apsiriboti vien kai kuriais einamais praktikos politikos klausimais. Norėti išrišti su jais dabar jau pamatinius mūsų ginčo klausimus, kaip parodė nors ir mūsų bereikšmiai pasikalbėjimai, yra bergždžias daiktas. Nei iš jų, nei iš mūsų pusės nėra kas galėtų imtis atsakomybę. Iš to Vliko ir V[ykdomosios]. T[ary]-bos žygio man bent aiškėja, kad mūsų santykiavimo klausimas reikalingas yra papildomos disku- sijos ir aiškesnių nusistatymų. Tiek kol kas trumpai kalbant. Pabaltės naudai pagalvojo birželio 5 d. organizuoti „Rimties ir susikau- pimo dieną“. Aš atsakiau p. V[aclovui]. S[idzikaus].-kui į jo rekomendaciją, kad viso to gero, mano manymu, yra jau perdaug. Čionykščiai […] – atro- dytų tai per daug egzaltuota. Todėl atsisakiau sukti eigos tam dalykui pas save. Gal kitus yra sentimentalesnių. Daug labų dienų ir visa gera. Tamstos J. Šaulys [parašas]

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 32.

Nr. 42. V. Sidzikausko telegrama S. Bačkiui, 1947 06 03.

80° PARIS 20408 20 2 1045

PASIKEITIMAS RASTAIS ATIDETAS PO LIEPOS PASITARIMO KURIS IVYKS BETKOKIAM SASTATE PATVIRTINKITE DALYVAVIMA VACLOVAS = BACKIS = = =

Gauta 1947. VI. 3.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 33.

123 Nr. 43. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 8, 1947 06 04.

PRO MEMORIA. No. 8. 1947. VI. 4 d.

Vakar skambino man iš Pariso165 V[aclovas]. Sid[zikausk]-as. Klausė ar atvyksiu 1 d. liepos. Pasakiau, dar neesu tikras, nes net dienotvarkės nežinau. Sakė išsiuntęs senai, žadėjo iš naujo išsiųs- ti. Be to, pranešė, kad platesnio pobūdžio susivažiavimas atpuola, būsią tik Prezidiumo nariai: Stasys I166 ir Jurgis Apaštalas167 tikrai atvyksią. Taipgi Jis ir Krupas168. Neaišku dėl Pauliaus169 ir mano atvykimo. Paulius siunčia kabelį. Prašo, kad jeigu Paulius klaustų manęs, kad raginčiau jį atvykti. Pažadėjau, jeigu klaustų. Dėl savęs paklausiau, kas dabar naujo įvyko, po suvažiavimo Helvecijoj ir pasibaigus Maskvos konferencijai, kas verstų tokį suvažiavimą dabar daryti? Atsakė: prisirengimas prie UNO ir lapkričio konferencijos Londone, taipgi išnarpliojimas casus’o, susidariusio su bajorais (pasikeitimo raštais). Atsakiau, mano pažiūra yra tokia: abelnai, butų gerai suėjus pasikalbėti tai visais reikalais, bet susidariusį plyšį ba- jorų klausimu, manau, galima užlopyti ir be suvažiavimo. Kitais klausimais pasitarimas būtų tikrai naudingas ir pageidaujamas, jeigu atvyktų Paulius, nes aplink jį ir jo šalį sukasi visas klausimas ir todėl visi mūsų planavimai galėtų būti daug tobulesni, jam, Pau- liui padėtį nušvietus. Jeigu gi Paulius neatvyktų, tai ir aš nebūčiau linkęs vykti, nes ir darbas ir išlaidos man to nediktuotų daryti, juoba, kad mes čia kontinente jau esam išsikalbėję tarp savęs. Man išvykti 10–12 dienų, kaip numanyta, tikrai nelengva dabar kas dien atvykstant pulkams lietuvių iš Britų zonos; be to, tenka skaitytis ir su išlaidomis ir tokią kelionę galima butų pateisinti tik tikrai svarbiu reikalu. Tuo tarpu nei senoj dienotvarkėj nei iš pasikalbėjimo

165. Paryžius. 166. Stasys Lozoraitis. 167. Jurgis Šaulys. 168. Mykolas Krupavičius. 169. Povilas Žadeikis.

124 su S[idzikausku] V[aclovu]., aš visgi neįžiūriu nei nieko ypatingai naujo, nei skubaus, jeigu Paulius nedalyvaus, (išskyrus „bajorišką košę“, dėl kurios iš tikro mano vykimas nebūtų reikalingas). B[ronius] K[azys] B[alutis]. –

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 35.

Nr. 44. B. K. Balučio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 04.

Londonas, 1947. VI. 4. g[auta]. VI. 9. Mielas Ponas Lozoraiti, Gavau Jūsų laišką iš V. 28 drauge su pridėtu Tamstos Pro Memo ir 1947. V. 27. Turiu atvirai Tamstai pasisakyti, kad nuo to laiko, kai pradėjo į Al- bijoną vykti mano vientaučiai – iš pradžių merginos ligoninėse, dirbti (atvyko virš 500), o vėliau ir dabar ištisi pulkai mūsų vyrų ir moterų bendriems darbams (kai girdėtis, dar šiais metais bene žadame visus Pabaltiečius iš Britų zonos čia atgabenti), aš esu nelyginant ta peliukė, į verdantį vandenį įpuolusi. Aš esamomis sąlygomis, kol kas tiesiog neturiu laiko savo tikram darbui – nei rūpestingai apgalvoti, nei, juo labiau tiksliai savo mintis suredaguoti. Todėl ir mano laiške Tamstai atsirado tų nesklandumų, kurie sudarė Tamstai tam tikro galvosūkio. Pamėginsiu – ir vėl greituoju – geriau savo nuomonę precizuoti. Aišku, kad rašydamas savo laišką iš V. 24. aš turėjau omenyje tik me- ritorinę lenkų pasiūlytojo projekto pusę. Kompetencijos klausimas (Ar Vlikas ar kas kitas turi, ar neturi teisės jį įteikti) man ir galvon neatėjo. Kaip jau pirmiau esu minėjęs, aš nematau jokios naudos tokių raštų pasikeitime, bet priešingai – manau, kad gali būti net tam tikrų komplikacijų ateityje ir todėl matau tokiame pasikeitime tam tikrą pavojų. Mano žodžiai kalbamam laiške, kad geriau būtų jeigu pro- jektuojamas pasikeitimas ir neįvyktų „bent ta forma, kaip projektuojama“, buvo iššaukti tuo sumetimu ir mano galvojimu, kad iš principo mes nevengiame ir neturėtume vengti kontaktų ir santykių su

125 bajorais ar žodžiu ar raštu ir todėl pasikeitimas raštais yra galimas, ir kartais gali būti net reikalingas, bet kokio turinio ir formos tie raštai turi būti, tai jau visai kitas, klausimas. Tokio turinio ir formos raštai, kaip projektuojama, aš skaičiau ir skaitau ne tik nepageidaujamais, nenaudingais mūsų reikalui, bet net ir pavojingais. Aš, pavyzdžiui, manau, kad iš viso pasiūlyto projekto galima būtų pasikeisti raštais, kurie konstatuotų mintis išdėstytas kalbamojo projekto punktuose 3, 4, ir 5-me. Viskas kitas jame yra arba propaganda lenkų naudai, arba „bavienie się chlopców w ciuciu-bab-ki“ (punktas 2) arba nepageidau tinas ir pavojingas. Aš visai išleidau iš aklų klausimą, kas būtent yra kompetentingas tokius pasikeitimus ir abelnai santykių akciją vesti. Turėjau įspū- džio, kad šie klausimai buvo išspręsti ir nustatyti laike pereitų metų suvažiavimo kalnuose. Faktas, kad Tamsta buvote to suvažiavimo sprendimu apsiėmęs vesti užsieninę politiką ir toliau, man nekėlė jokių abejonių dėl kompetencijos. Aš nebuvau linkęs priduota tam didesnės svarbos kol visi veiksniai darbavosi glaudžiame susitarime ir vienybėje. Tamstos atsisakymas nuo prisiimtos vietos visų reikalą pastato kiek kitokion vagon ir dabar, aišku, kyla tas „kompetencijos“ klausimas, – kitaip tariant, vystymas ar suderinimus funkcijų tarpe pasiuntinių kolegijos iš vienos puses, ir Vliko ir iš jo išsilukštenančių įstaigų, iš kito pusės. Aišku, kad tokiam atsitikime kaip šis kalbamasis gema kolizija: kas būtent formaliai turi vykdyti kad ir pereitų metų savo rezoliucijas tokios rūšies, kaip jos išsiliejo kalbamam projekte. Esamomis sąlygomis, reik pripažinti, tai neminkštas riešutas. Ypatingas sunkumas glūdi užsieninės politikos vedimo ir vykdymo srityje: iš vienos puses, dėl aiškiai visiems mums suprantamų prie- žasčių Pasiuntinių Kolegija negali, bent formaliai subordinuotis jo- kiam „kūnui“, neturinčiam tarptautinio pripažinimo, o visgi jeigu, ne vedimas, tai būtent jos vykimas be tos Kolegijos neįmanomas ir net neleistinas, nes kaip jau praeitis parodė, kuomet už jos ėmėsi kad ir tas pats Vlikas, buvo padaryta stambių klaidų. (jo raštai Eisenhowe- riui170). Pasikeitimas raštais ir šiame projekte, mano giliu įsitikinimu,

170. Dvaitas Eizenhaueris (1890 Denisonas, JAV,–1969 Vašingtonas, JAV) – JAV karininkas, politikas, prezidentas. 1949 m. tapo pirmuoju NATO vyriausiuoju kariuomenės vadu.

126 yra antras panašaus „gafo“ pavyzdys. Iš čia išvada: neleistinas dalykas, kad tokiam už vis dabar svarbiausiam reikalui kaip užsieninė politika, reikštųsi dvilypumas – Vlikas ar Vlakas ar kas nebūtų vestų vieną politiką, o Pasiuntinių Kolegija – kitą. Išeitis? Aišku viens su antru turi būti suderinta. Kaip? Man rodosi išeitis ta, kuri buvo rasta kalnuotam suvažiavime, kuomet Tamsta buvai ta būtina jungė, kuri dviejų organų funkcijas galėjo suderinti. Aš tiesiog nematau kitos išeities ir bijau, kad jeigu to nebus – „ratai subyrės“. Tamsta pate- mysi, kad bent tuo tarpu aš visai nesileidžiu į svarstymą kompetencijos taip konstituciniu požiūriu, taip ir realiu požiūriu (akivaizdoj kontraversios kilusios su Vlaku, kuris pretenduoja reikšti Lietuvos žmonių nuomonę – klausimas toli gražu dar neaiškus. Todėl ir į visą kompetencijos klausimą aš šiuo laiku esu linkęs žiūrėti, taip sakant, realiai – praktiškai: Viskas, dėl ko visų sutinkama ar susitariama, yra „kompetentin- ga“ ir viskas, dėl ko ne visų sutinkama ar susitariama ir ypač viskas, kas gali įnešti suirutę, skaldymąsi mūsų akcijai būtinai reikalingos vienybės, tenka skaityti „nekompetentinga“. Taip žiūrėdamas į reikalą ir neliesdamas net kitokių sumetimų, aš, turėdamas omeny, kad Pas[iunti]-nių Kolegija, nereiškia sumanytam žygiui savo pritarimo, skaityčiau iš Vliko pusės darymą panašiai kvestionuotino žygio ne- kompetentingu, nepageidautinu ir aš net drūčiai abejoju, ar bent kiek atsakančiu lietuvių tautos norams. To turėtų pakakti nesileidžiant net ir į konstitucinę kontroversiją. Aš sutinku, kad Vlikas turi pareigas prieš tautą, bet netektų pamiršti ir to, kad […], taip iš esmės kaip ir iš formos dabartinėje padėtyje pareigas prieš tautą turi ir Pas[iunti]-nių Kolegija. V[aclovo]. Sid[zikaus]-ko aiškinimas punkto 8-to (jo rašte iš 25. IV. 1947) mane visai neįtikina. Pagalios ir jis pats netiki į to punkto efektingumą, kuomet toliau sako: „Viskas pareis nuo to, į ką išsilies mūsų santykiai su ect.“Jūsų B. K. Balutis [parašas]

Tamsta turėtum dar ir tai žinoti, kad aš visai nedalyvavau jokiuose pasitarimuose su bajorais – sąmoningai.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 36.

127 Nr. 45. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1947 09 30, IPMS, A. 11. E/1166.

74, rue de l’Université Paris XVI-e Paris, 30 września 1947 r.

Szanowny Panie Ministrze, dn. 28-go b. m. zgłosił się do mnie po długiej zwłoce litewski Char- gé d ‚Affaires Backis dla wytłumaczenia dlaczego mimo datującej jeszcze z maja b. r. zapowiedzi p. Sidikauskas nie skomunikował się dotąd ze mną i nie doręczył mi uzgodnionego z Panem Ministrem listu. P. Backis tłumaczy opóźnienie względami technicznymi. Twierdzi on mianowicie że p. S[idzikauskas]. pragnął tekst listu przedłożyć Ra- dzie Posłów Litewskich Zagranicą. Zebranie wspólne odbyć się miało w czerwcu, przełożone zostało następnie na lipiec i doszło ostatecznie do skutku dopiero w sierpniu w Paryżu. Pan S[idzikauskas] był na nim obecny. Jednak konieczność nagłego wyjazdu do Niemiec uniemożli- wiła mu porozumienie się ze mną. Rada Posłów uczyniła do przedłożonego przez p. S[idzikauskasa] tekstu szereg uwag, które z kolei mają być zbadane przez Naczelny Ko- mitet Wyzwolenia. Czy zebranie Komitetu już się odbyło, tego p. B[ackis]. nie wie. W każdym razie ma pan S[idzikauskas] być w październiku w Paryżu i skomunikuje się wówczas ze mną. Powtarzam wywody p. B[ackisa] tak jak zostały mnie przedstawione, aczkolwiek nie są w pełni przekonywujące. Z dalszej rozmowy z nimi w której kilkakrotnie czynił aluzje do naszego kryzysu politycznego, odniosłem wrażenie że po stronie litewskiej istnieje tendencja od- czekania jak się ostatecznie ułoży sytuacja w polskim obozie niepod- ległościowym. Niezależnie od tego na zapytanie moje skierowane do pana B[ackisa] czy zapowiedziane przez pana S[idzikauskasa] defini- tywne uregulowanie stosunku Rady Posłów Litewskich do Naczelnego Komitetu Wyzwolenia już nastąpiło, otrzymałem odpowiedź niejasną. P. B[ackis] stwierdził mianowicie że Rada Posłów jest wyrazicielką cią- głości legalnej państwa, a Komitet Wyzwolenia układu sił politycznych,

128 że jednak w punkcie zasadniczym, to jest dążeniu do niepodległości Litwy, cele obu instytucji są zbieżne. Wobec tego Litwini działający na terene międzynarodowym powołują się obecnie zależnie od „opportu- nité politique” kolejno na jedną lub drugą z tych organizacji. Która z nich po oswobodzeniu terytorium będzie instancją naczelną, o tem zadecyduje sam kraj. Pan B[ackis]. starał mi się dawać do zrozumienia – czego nie przyjmowałem do wiadomości – że istnieje analogia między tym stanem rzeczy a stosunkami panującemi po stronie polskiej. Przechodząc do informacji dotyczących pracy na gruncie ame- rykańskim powiedział mi p. B[ackis]. że zwartość i skuteczność akcji litewskiej w USA wzrosły ostatnio bardzo ponieważ trzymające się dotychczas na uboczu organizacje zależne politycznie od Tautiników przystąpiły jako czwarta grupa do litewskiego Komitetu Wykonawczego. Łączę wyrazy poważania i serdeczny uścisk dłoni. K. Morawski [parašas]

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 46. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1947 10 15.

Londyn, dnia 15 paźdzernika 1947. Szanowny i Drogi Panie Ambasadorze,

w związku z listem Pana Ambasadora z dnia 30 września b. r. o rozmowie z litewskim Charge d’Affaires p. Backisem, pragnę zakomu- nikować Panu, iż niektóre wypowiedzi p. B[ackisa]. wywołują moje zdziwienie. Są one w dość rażącej sprzeczności z tymi informacjami, których udzielił mi p. Sidzikauskas w Londynie, a z jego polecenia p. Backis w Paryżu. Pozostawiając na uboczu sprawy owych uwag, które Rada Posłów Litewskich miała wprowadzić do uzgodnionego przeze mnie i przez p. S[idzikauskasa] i p. K. /Krupaviciusa/ tekstu wymiany listów, o czym pisał już Min[ister]. Gwiazdoski do Pana, chcę zwrócić uwagę i na inne jeszcze wypowiedzi p. Backisa.

129 Według oświadczeń p. S[idzikauskasa]. istnieją następujące litewskie państwowe organy: Naczelny Komitet Wyzwolenia Litwy oraz Komitet Wykonawczy, w którym p. S[idzikauskas] spełnia funkcję Ministra Spraw Zagranicznych, oraz jest urzędującym premierem. Według opinii p. S[idzikauskasa] Komitet Posłów Litewskich nie jest żadną instancją państwową i nie może działać choćby ze względów ściśle technicznych, jak n. p. rozproszenia posłów po różnych krajach. Według opinii p. B[ackisa]. istnieje dualizm polityczny wskutek uznawania alternatywnego oraz Naczelnego Komitetu Posłów przez Litwinów działających na terenie międzynarodowym w zależności od „opportunité politique“. P. B[ackis]. podkreśla ponadto, że dopiero po oswobodzeniu terytorium litewskiego kraj zadecyduje, która z tych dwóch organizacji stanie się naczelną. Wywody p. B[ackisa]. stoją więc w rażącej sprzeczności z oświadczeniami p. S[idzikauskasa] w Londy- nie i oczywiście wymagają z naszej strony wyjaśnień miarodajnych, o uzyskanie których proszę Pana Ambasadora czy to w dalszych rozmowach z p. B[ackisem]., czy też w czasie mającej nastąpić rozmowy z p. S[idzikauskasem]. Oczywiście nie potrzebuję podkreślać, że nie ma żadnej zgoła analogii pomiędzy stanem prawnym istniejącym u nas a stosunkami pa- nującymi po stronie litewskiej. Zdanie z listu Pana Ambasadora, iż nie przyjął Pan do wiadomości wywodów p. B[ackisa]. o owej analogii rozumiem, iż podkreślił Pan rozmówcy brak jakichkolwiek podstaw do tworzenia porównań między naczelnymi władzami polskimi i litewskimi w tym sensie jak je właśnie przedstawiał p. B[ackisa].

Łączę wyrazy poważania

J[aśnie] W[ielomożny] Pan Ambasador K. D. Morawski w P a r y ż u

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

130 Nr. 47. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1947 10 18.

74, rue de l’Université Paris XVI-e Paryż, dnia 18 paźdzernika 1947 r.

Szanowny Panie Ministrze,

potwierdzam odbiór pisma Pańskiego z dn. 15 b. m. w sprawie wypowiedzi p. Backisa. Jest oczywistym iż są one niezgodne ze stanowiskiem zajętym swego czasu przez p. Sid[zikauskasa]. – zarówno jeśli chodzi o zobowiązania w stosunku do nas jak i w przedstawieniu organizacji wewnętrznej litewskiej. Co do tego drugiego punktu pozwalam sobie jednak zauważyć, że – przynajmniej ze mną – mówił p. S[idzikauskas]. stale o uregulowa- niu stosunków między Radą Posłów a Naczelnym Komitetem w czasie przyszłym. Po ostatniej rozmowie z p. B[ackisem]. przypuszczam że do uregulowania tego dotychczas nie doszło, co nie tylko w pewnej mierze krępuje p. S[idzikauskasa]., ale wpływa również na „dualizm” w postę- powaniu p. B[ackisa]. Mam wrażenie że p. B[ackis]. uznaje Naczelny Ko- mitet Wyzwolenia, grupujący przedstawicieli stronnictw za decydującą instancję polityczną – natomiast jako b[yły]. członek służby dyplomatycznej i lojalista nie może nie liczyć się z inwestyturą udzieloną swego czasu p. Lozoraitisowi i jego dwóm kolegom według jednej wersji – przez prezydenta Smetonę, według drugiej – przez ostatni niezależny rząd litewski. O ile moje przypuszczenia są słuszne – bliższych precyzji od p. B[ackis]. nie uzyskamy. Będę natomiast starał się sprawę wyświetlić po przyjeździe p. S[idziakuskasa]. Co do próby stworzenia analogii między dość sztuczną i zawiłą koncepcją p. B[ackisa]. a stanem rzeczy w polskim obozie niepodległo- ściowym, to jak już zaznaczyłem w ostatnim liście, odrzuciłem ją jako zupełnie bezpodstawną. Łączę wyrazy poważania i serdeczny uczisk dłoni. K. Morawski [parašas]

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

131 Nr. 48. V. Sidzikausko laiškas S. Lozoraičiui su priedu, 1947 11 06.

Tuebingenas, 6. 11. 1947. Slaptai Pone Ministeri,

Turėdama galvoje II-osios Konferencijos nutarimus, Vykdomoji Taryba savo posėdyje š. m. spalio 30 d. aprobavo jungiamą čia susitarimo su Len- kija projektą. Po išsamių ir nuodugnių tuo klausimu diskusijų Paryžiuje, siunčiamas projektas nėra reikalingas komentarų. Projekto 6 fr[a]g[mente] turima galvoje išsiaiškinimą ir susipratimą sienų klausimu, kas yra prielai- das mūsų glaudesniam santykiavimui su Lenkijos valstybe. Derybas su Lenkijos vyriausybe manome atnaujinti š. m. lapkričio 15–20 d. Paryžiuje ar Londone, jei pasisektų šį paskutinįjį miestą pasiekti. Būkite tad malonus skubos keliu atsiųsti mums savo eventualias pastabas dėl sakyto projekto. Pastabų iki to laiko negavimą laikysime pritarimu. Malonėkite taip pat pasiteirauti, kokia yra šiuo metu Lenkijos eg- zilinės vyriausybės sudėtis, kurios politinės partijos yra joje atstovaujamos ir koks yra jos atžvilgiu Lenkijos politinių partijų nusistatymas. Prašau priimti, Pone Ministeri, mano gilios pagarbos pareiškimą. Priedų: 1 V. Sidzikauskas [parašas] V. Sidzikaukas Vykdomosios Tarybos Pirmininkas

Ponui S. Lozoraičiui Lietuvos Pasiuntiniui ROMOJE

Priedas Tuebingenas, 6. 11. 1947 Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas

132 Vykdomoji Taryba

Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas:

1. pripažįsta Lenkijos Vyriausybę Londone politine Lenkų Tautos ir Lenkijos Valstybės atstove; 2. pareiškia savo sutikimą artimiausiu laiku atnaujinti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos; 3. sieks pilno suderinimo su Lenkijos Vyriausybe politiniai – diplo- matinės akcijos ir informaciniai – propagandinės veiklos tiek Europos, tiek užeuropinėse valstybėse; 4. teiks savo galimybių ribose visišką paramą lenkų nepriklausomybinei akcijai, laukdamas už tai analoginės paramos iš lenkų pusės lietuvių nepriklausomybinei akcijai; 5. bendradarbiaus su Lenkijos Vyriausybe ginant abiejų kraštų tremtinių medžiagines gyvenimo sąlygas ir jų politines bei kultūrines teises, ypač bendradarbiaus nustatant ir remiant bendrus postulatus, kurie bus reiškiami atitinkamoms tarptautinėms įstaigoms, užsiiman- čioms tremtinių likimu; 6. yra linkęs pradėti su Lenkijos Vyriausybe kalbas dėl santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos po to, kai abi valstybės atgaus nepriklausomybę; 7. yra pasiruošęs bendradarbiauti su Lenkijos Vyriausybe akcijoj, turinčioj tikslą pasiekti glaudaus politinio, ekonominio ir kultūrinio susipratimo tarp Rytų – Vidurio Europos valstybių ir eventualiai Jung- tinių Europos Valstybių sukūrimą; 8. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas reiškia, be to, įsiti- kinimą, kad išsprendimas visokių ginčytinų klausimų, kurie gali kilti tarp abiejų valstybių, jų tarpe ir teritorinių, turi būti atliekamas tiktai taikiu keliu, teisingumo, teisėtumo ir draugingumo dvasioje, dabojant abiejų šalių reikalus bei tautinius ir valstybinius interesus. –

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 77, 89.

133 Nr. 49. Nenustatyto asmens laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 15.

Ponui S[tasiui] L[ozoraičui] 1947. 11. 15 d. Gauta XI. 20 PONE PIRMININKE,

Tvirtinu vakar gavęs Tamstos š. m, lapkričio 6 d. ir 11 d. keturis raštus, kurių vienas slaptas su priedu. Bendrosios trijų peticijos teksto dar nesu gavęs. Ryšium su tais raštais ir kitais reikalais skubinu pranešti, kas seka: I. Savo š. m. lapkričio 12 d. raštą su p. p. V[ytauto] G[ylio] ir P[o- vilo] Ž[adeikio] raštais pasiunčiau Tamstai vakar per p. M[ykolą]. Ja- sėną171. Priedą, skirtą p. Dr. D[omui] Jasaičiui172 išsiunčiau tiesiai paštu adresatui /dabar jau galima laisvai paprasti, neapdrausti laiškai, ligi 2 kilogramų į Jūsų kraštą siųsti/. Kitus priedus, Fascicules Nr. Nr. 22 ir 23 po 15 egz[empliorių]. kiekvieno ir „Dirvos“ egz[empliorius]. įteikiau p. Vėbrai173 Tamstai nuvežti. Atsargumo dėlei įdedu čia nuorašą savo lapkričio 12 d. rašto, kuriame trumpai iškėliau du svarbesnius klausimus – a/ tremtinių organizacijos juridinės būstinės ir b/ tremtinių ap- tarnavimo spauda. II. Galutinį žygį, liečiantį Jūsų kelionę, tegalima bus padaryti, kai atvyksite. Preliminarinį žygį tuo reikalu padariau š. m. lapkričio 13 d. rytą. Poną B[ronių] K[azį] B[alutį] painformavau apie Tamstos kelionės sumanymą. III. Kaž kuriame rašte Tamstos buvę užsiminta apie eventualų pagrindinio memorandumo įteikimą Keturių Užsieninių Konferen- cijos metu. Tas reikalas p. B[roniaus] K[azio] B[alučio] nuomone /jo nuomonės laikausi ir aš/ būtų per ankstyvas /nors tekstai turėtų būti

171. Mykolas Jasėnas (1912 Velžiai) – Lietuvos žurnalistas, teisininkas, bibliotekininkas. 172. Domas Jasaitis (1898 Stanaičiai–1977 Maunt Vernonas, JAV) – gydytojas, JAV lietu- vių visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas. 173. Juozas Vėbra (1901 Gentiniai–1994 Daramas, JAV) – Lietuvos savanoris, pulkininkas, inžinierius, išradėjas, chemijos mokslų daktaras.

134 suredaguoti/, nes yra žinių, kad turės būti dar Taikos Konf[erencijos]. Vokietijos klausimais, kur tie memorandumai geriausiai būtų įteikti, nebekalbant apie kitus motyvus. Poną B[ronių] K[azį] B[alutį] prašiau ir jis man žadėjo pranešti apie tai, ką jų trijulė apsispręs daryti numatytos konferencijos išvakarėse. IV. Dėkoju už V[ykdomosios]. Tarybos š. m. lapkričio 7 d. nutarimo nuorašo prisiuntimą. V. Bra lių 174 atstovas šiomis dienomis grįš iš Briuselio į čia ir su juo sutarsime, kaip peticijas, kai jas gausime, įteikti. Jūsų sveikinimus p. O. Gr. perduosiu lapkričio 19 d., bralių tautos šventės proga. VI. Peticijos tekstą multiplikuosime, didesniame skaičiuje, kaip Fascicule No 25 /No 24 spausdinamas – joja bus p. p. Krup[avičiaus]. Žadeikio ir ALT-o raštai/. VII. Lenkų Vyriausybė Londone, tuo tarpu rodos nėra pasikeitusi, būtent prez[identas]. A[ugistas]. Zaleski, Min[istras]. Pirm[ininkas]. Gen[erodas]. Bor-Komarowski, kuris š. m. liepos pradžioje vyriausybę sudarė, įtraukdamas į ją visus p. Arc[iszewskio]175. kabinete buvusius mi- nistrus, išskyrus socialistus. Sąstatą, rodos, turėjote, todėl jo nebesiunčiu. Paskutinėmis žiniomis man buvo patikinta, kad vyriausybė bus pertvarkyta ir į ją bus įtrauktos visos srovės. Ligi Tamstos atvykimo reikalą dar patikrinsiu. VIII. Šio rašto priedu siunčiu informacijos apyskaitą nuo š. m. spa- lių 1 d. ligi š. m. lapkričio 15 d., nes kai kuriais sumetimais nenoriu są skaitų ilgai pas save laikyti. Prašyčiau apyskaitą aprobuoti ir perduoti p. prof. J[uozui]. K[aminskui]. ją patvirtinti. Pajamų apyskaitą perduosiu, kai Tamsta čia būsi. IX. Baigdamas norėčiau savo „skatiką“ pridėti prie Jūsų š. m. lapkričio 6 d. slapto rašto priedo /Kovo 14 d. rašto varijanto/. Štai koletas sugestijų: 1/ ad. p. 1 Kai kuriais sumetimais gal pravartu būtų pirmąjį punktą apleisti. Dalykų esmė nuo to, man atrodo, nenukentėtų; 2/ ad. P. 2 To punkto turinio reikalu mano nuomonė yra ta, kad diplomatiniai santykiai tarp abiejų kraštų niekuomet nebuvo

174. Latvių. 175. Tomaszas Arciszewskis (1877 Sierzchowi, Lenkija,–1955 Londonas, Didžioji Britani- ja) – visuomenės veikėjas, politikas, LREV ministras pirmininkas.

135 nutraukti – jie buvo tik „apmirę“ ir juos reikia tik pagyvinti, sustiprin- ti; tokios nuomonės, mano supratimu, reiktų atsisakyti tik tokiu atveju, jei kai kuriais sumetimais būtų naudinga „bajorus“ ir savo laikyti „nau- jagimiais“ su visomis iš to einančiomis pasėkomis; 3/ ad 3 p. Siūlyčiau įterpti po pirmojo žodžio „siekia“ šiuos žodžius: „diplomatinių santykių plotmėje“. Toliau liktų viskas, kaip yra parašyta; 4/ ad 4 p. Siūlyčiau užuot „laukdamas už tai analoginės paramos iš lenkų pusės lietuvių nepriklausomybės akcijai“ rašyti: „o lenkai iš savo pusės teiks analoginę paramą lietuvių nepriklausomybės akcijai“; 5/ ad 6 p. Siūlyčiau užuot atsiųsto 6 p. teksto sakyti: „yra linkęs pra- dėti su Lenkijos Vyriausybe kalbas dėl gerų kaimyninių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos po to, kai abi valstybės atgaus nepriklausomybę;“ 6/ ad 7 p. Siūlyčiau 7 punkto gale išleisti šiuos žodžius: „ir eventua- linį Jungtinių Europos Valstybių sukūrimą“. Gal pakaktų pasitenkinti tuo, kad tik atskiri asmens ta prasme veiktų. 7/ Bendrojo pobūdžio sugestijos būdų dar šios: a/ pirmosios ir ant rosios Konferencijos rezoliucijų punktuose atitinkamai 12 ir 32–35, yra įsakmiai kalbama apie „sienas“; projekte – slaptojo rašto priede apie tai nutylima; b/ procedūros ir savitarpinio susigiedojime sumetimais bei laikantis I-sios Konferencijos nutarimų 47–51 p. p. ir II-sios Konf. nutarimo 36 p., būtų gal geriau, – prieš bet kokių pasikalbėjimų su bajorais pradėjimą, – raštu gauti pasisakymus iš visų atstovų, kurie oficialiai ar oficialiniai pareigas tebeina, tiek derybų procedūros reikalu, tiek susitarimo turinio klausimu. Jei tai būtų tinkamu laiku atlikta, tai kiekvienas atsakomingas asmuo turėtų progos savo nuomonę pareikšti ir imtis atsakomybę už tai, ką jis pareiškia. Tikėdamasis, kad laiku Jus pasieks šis mano laiškas, prašau Tamstą, Pone Pirmininke, priimti mano gilios pagarbos žodžius. Tamstos – [parašas neįskaitomas]

Ponui Vykdomosios Tarybos Pirmininkui

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 80–81.

136 Nr. 50. P. Žadeikio telegrama V. Sidzikauskui, persiųsta per S. Bačkį, 1947 11 21.

VIA WESTERN UNION CABLES COPY November 21, 1947 Gauta oru 1947. XI. 26. DR S BACKIS 5 RUE DE MESSINE PARIS (FRANCE)

PONUI VTP ZINOTINA KAD BAJORISKO PROJEKTO DARNE- SU GAVES TODEL PASILIKAU TEISE PASTABAS DUOTI VELIAU SUSIZINOJES SEFUBEI KOLEGOMIS

ZADEIKIS

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 89.

Nr. 51. J. Šaulio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 22.

Lugano, 1947 m. lapkričio 22 d. V. Sidzikauskui V. T. Pirmininkui g[auta]. XI. 25

Pone Pirmininke, Esu gavęs vakar iš Tamstos viename voke XI. 6 d. ir XI. 11 d. laiškus. Kadangi antrasis laiškas, informacinio pobūdžio, nereikalauja jokio atsakymo, tai atsiliepiu vien į XI. 6 d. laišką. Pridėdamas prie to laiško „susitarimo su Lenkija projektą“, Tamsta sakai, kad derybos su Lenkija manoma atnaujinti š/m. lapkričio 15–20 d. ir kad tamsta lauki iš manęs eventualių pastabų dėl projekto iki to laiko. Tamsta, be to, pastebi, jog negavęs ligi to laiko mano pastabų, laiky- si tai mano pritarimu.

137 Turiu pažymėti, jog kalbamąjį Tamstos laišką esu gavęs vos vakar, XI. 21 d., vakarą, taigi praėjus jau Tamstos nurodytajam laikui. Jei tamsta iš to fakto, kad aš ir norėdamas ligi Tamstos nurodyto laiko atsi- liepti, nebeturėjau visai tame laiko /laiškas gautas po laiko/, nori daryti išvadą, kad aš tam projektui pritariąs /„qui tacet consentire videtur“…/, tai Tamstos daromoji išvada stinga visai pamato, nebent Tamstai svarbu būtų tokią išvadą padaryti, idant Tamsta galėtum greičiau pravesti savo projektą. Tuomet, žinoma, aš turiu padaryti visą savo rezervą ir nusiimti nuo savęs visokią atsakomybę. Be to, aš norėčiau, ta pačia proga, padaryti vieną kitą bendro pobū- džio pastabą. 1/ Jau nuskyręs deryboms su Lenkais laiką, Tamsta, kaip atrodo iš to paties laiško, dar nesi visai tikras, koks bus Tamstos partneris, jei prašai pasiteirauti, kokia yra „šiuo metu Lenkijos egzilinės vyriausy- bės sudėtis“ ir koks yra tą vyriausybę sudarančių partijų nusistatymas. Tokiu būdu man visai nesuprantamos darosi Tamstos pastangos galvo- trūkčiais pravesti susitarimą su Lenkais, neišlaukus net diplomatinės kolegijos pasisakymo. 2/ Jei V[ykdomoji]. Taryba nori iš tikrųjų padoriai bendradarbiauti su mūsų diplomatų kolegija, tai, man rodosi, nepakanka vieno kito diplomato nuomone paskubomis patirti, bet reikia sužinoti kolektyvinį tos kolegijos nusistatymą vienu ar kitu klausimu. Tuomet normalus tam kelias būtų, man rodosi, kreiptis į kolegijos šefą, kuris susižinojęs su savo kolegomis, galėtų pranešti kolektyvinį kolegijos nusistatymą vienu ar kitu rūpimu klausimu. Juk ir V[ykdomosios]. Tarybos nuomonę nereiškia dar vienas ar kitas jos narys, o bendras visos Tarybos tarimas. Tatai pareikalautų gal ilgesnio laiko, bet tokie svarbūs reikalai, kaip susitarimas su Lenkais ar kiti panašaus svarbumo klausimai privalo būti pirma gerai ir visapusiškai ap- svarstyti ir vykinami bendru visų veiksnių susitarimu, o ne galvotrūkčiais bei paskubomis atliekami ir forsuojami. Aš bent nematau šituo atveju nei jokio reikalo nei jokio pamato tokiam forsavimui. 3/ VLIK-as ir V[ykdomoji]. Taryba pradėjo nuo kurio laiko siunti- nėti savo raštus pro p. Garbačiauską176. Jam turbūt siuntinėjama, kaip

176. Steponas Garbačiauskas (1900 Ryga, Rusija,–1983 Ciurichas, Šveicarija) – vienas iš spor- to pradininkų Lietuvoje. Lengvaatletis, futbolininkas, sporto žurnalistas, diplomatas.

138 ir seniau, pro kun[igą]. P. P-tį. Tokiu būdu plati raštai eina pro dvejas rankas. Ar tokiu būdu paslaptis ir diskrecija geriau išlaikomos? Aš bent linkčiau ir toliau panašius raštus senuoju keliu, t. y. pro vienas kun. P-čio rankas gauti. Paprastesniems gi raštams patarčiau naudotis paprastu paštu, nurodant man V[ykdomosios]. T[arybos]. ir VLIK-o są- rašus, kad galėčiau betarpiškai susisiekti. Su geriausiais linkėjimais

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 87.

Nr. 52. V. Sidzikausko laiškas Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovams, 1947 11 26.

Slapta Paryžius, 1947 m. lapkričio 26 d. VYKDOMOJI TARYBA UŽSIENIO REIKALŲ TARNYBA

Ponai Pasiuntiniai, II Konferencijai pasibaigus buvau sutaręs su joje dalyvavusiais p. p. Pasiuntiniais, kad bajorų reikalu aš paruošiu Vykdančiosios Tary- bos projektą, kurį pasiųsiu Tamstoms, o diplomatijos šefas p. St. Lozo- raitis paruoš savo projektą, kurį atsiųs man. Nesusilaukęs iš p. St. Lo- zoraičio jokio gyvybės ženklo ir rengdamasis apie lapkričio 15–20 d. vykti į Paryžių ir eventualiai į Londoną aš paruošiau savo projektą ir kadangi atrodė, kad turėjau gerą progą su Tamstomis greitai susisiekti, pasiunčiau, manydamas apie lapkričio 20 d. rasti Paryžiuje Jūsų reakci- jas. Tačiau mano raštai jus pasiekė vėliau, nei buvau tikėjęsis, todėl kai kurių Jūsų daromi man pareiškimai yra visai pagrįsti, išskyrus įtarimą, kad aš manęs forsuoti tą reikalą. Vykdomosios Tarybos projektą, jau jį Tamstoms išsiuntus, svarstė VLIK-o politinė komisija ir š. m. lapkričio 22 d. neoficialiai VLIK pilnatis. VLIK-o priimtą tekstą čia jungiu. Nuo Tamstoms su

139 mano raštu lapkričio 6 d. pasiųsto projekto jis skiriasi tik tiek, kad ir 6 po žodžių „yra linkęs“ įrašoma „jau dabar“ ir irg 8 pradžioje vietoje „reiškia, be to, įsitikinimą“ – „pareiškia“”, tačiau šis paskutinysis pakeitimas yra fakultatyvis, greičiau tik mūsų pageidavimas. Be to, VLIK-as nusistatė, kad pasirašant susitarimą atskirame protokole ar notoje rg.6 turėtų būti paryškinamas ta prasme, kad kalbėjimas dėl ateities san- tykių tarp Lietuvos ir Lenkijos suponuoja susitarimą dėl sienų ir kad iš Lietuvos pusės reiškiamas noras tuo klausimu aiškintis ir dėl jo susitarti. Turėdamas galvoje, kad bajorų klausimu mūsų tarpe iki šiol nėra pasiekta nei vieningumo, nei aiškumo, aš, jei pasieksiu Londo- ną, aplankysiu Lenkijos Užsienio reikalų ministerį, kad palaikyti gyvą ankščiau užmegztą kontaktą ir bendrai apie esamą tarptautinę padėtį pasikalbėti bei išsiaiškinti lenkų vidujinius santykius. Tęsimą derybų su lenkais bei eventualų susitarimą atidėsim vėlesniam laikui. Siųsdamas Tamstoms VLIK-o kiek pakoreguotą susitarimo projektą prašau Tamstas nedelsiant jį panagrinėti ir savo pastabas man atsiųsti. Noriu tik pakartoti, kad Vykdomoji Taryba ir VLIK-as laiko susitarimą su Lenkais aktualiu ir naudingu tiek Lietuvos išlaisvinimo akcijai, tiek įgyvendinimui mūsų tautos teritorinių aspiracijų rytuose ir vakaruose. Tamstų pastabas norėčiau gauti dar prieš Kalėdas. Iš kai kurių pasiuntinių preliminarių pasisakymų sektų, kad panašios rūšies atsiklausimas turėtų būti nukreiptas į diplomatijos šefą, kuris surinkęs pasiuntinių nuomones man jas praneštų. Dėl tokio rodos precedento turės pasisakyti V. T. Neprejudiksuodamas jos nusistatymo noriu tik priminti, kad savo rašte 1946 m. VII. 25 d. VLIKo pirmininkui p. St. Lozoraitis į tai nepretendavo, gi imant praktiškai, susisiekimas su Roma mums yra nelengvas ir tokios procedūros priėmimas mūsų darbą labai sulėtintų ir apsunkintų. Reiškiu gilią pagarbą V. Sidzikauskas [parašas]

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 88.

140 Nr. 53. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 11 28.

Nr. 1764 Washington 1947 m. lapkričio 28 d. g[auta]. XII. 5. p. St. Lozoraičiui, Roma.

Didžiai Gerbiamas Kolega: Ryšium su mano telegrama iš Norvegijos 21, per Dr. Bačkį, p. V[ac lovui] S[idzikauskui]., pranešu Tamstai, kad čia jungiamą nuorašą V[ykdomosios] T[arybos]. 8-ių posmų projekto tegavau tik šiandien iš Dr. Pr[ano]. P[adalio]. Posmus pasiskaičius gavau įspūdžio, kad posmas 3 galėtų būti visiš- kai eliminuotas; o posmas 8 papildytas sekančiai: … Komitetas turėdamas galvoje Lietuvos sostinės Vilniaus gyvy- binę reikšmę nepriklausomos Lietuvos ateičiai, skaito Vilniaus buvusią problemą išspręsta Lietuvos naudai ir be to reiškia įsitikinimą, etc. Eliminuojant posmą 3 išvengiama galimos lenkiškos „nominaci- jos;“ be to tas 3-tysis posmas padengiamas 4-ju posmu. Aukščiau siūlo- mas pasisakymas Vilniaus klausimu įneštų aiškumo į galimą pasikar- tojimą lietuvių – lenkų ginčą. Šios mano pastabos tebūna Tamstai medžiaga dėl suformulavimo bendrojo Kolegijos tuo reikalu nusistatymo, kurį gal Tamsta sureda- guosite ir pranešite derybų iniciatoriams. Jūsų P. Žadeikis [parašas] Pr[iedas]. Gauna: Dr. Šaulys B[ronius] K[azys] B[alutis] 2 perredaguotinas, kad ir šitaip: pa- reiškia savo nusistatymą galimai artimiausiu laiku išvystyti reikiamus santykius tarpe organizacijų bei įstaigų stovinčių už Lietuvos ir Lenki- jos nepriklausomybes.

141 P. S. Bendrai, Vlikas, veikdamas užsienyje, negali pats vienas spręs- ti tokios rūšies problemas kaip kad kalbamoji, nes užsieniuose veikia Lietuvos diplomatų kolegija, kurios pirmininkas kaip tik turi moralę ir legalią teisę bei pareigą rūpintis mūsų užsieninių veiksmų tinkama kryptimi. Ponas V[aclovas] S[idzikauskas] kaip tik ir reikėjo nuo to pradėti. Ponas V[aclovas] S[idzikauskas] vienas tarėsi pirmiau Londo- ne. Nors jo susitarimams Vlikas buvo palankus, bet II-jai Konferencijai priimtini nebuvo. Ar Vlikas bus atšaukiąs pirmiau duotąjį pritarimą, žinių nėra. Dabar gi p. V[aclovas] S[idzikauskas] gal būt taipgi vienas mėgins tartis Parise ar Londone. Iš kitos pusės žinome, kad lenkų pažiūros į santykius su mumis nėra pasikeitę, yra užkietėję. Lietuvių – lenkų santykiai yra labai sa- votiški ir sudėtingi, todėl yra reikalinga pirma susidaryti sau santykių doktriną nei skubomis eiti į pasirašytus santykių nuostatus. Yra taipgi reikalinga įsižiūrėti į kontragento padėtį, ypač dabar kai St[anisławas]. Myk[ołajczykas]. atsirado vakaruose.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 90.

Nr. 54. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 11 29.

Lugano, 1947 m. lapkričio 29 d. p. Min[istrui]. S. Lozoraičiui Romoje

Mielas Kolega, Gavęs Tamstos „Pro memorija“ iš 1947 m. XI. 24 d. skumbu štai ką Tamstai pranešti. Kaip jau esu savo š/m. XI. 22 d. atsakyme p. Sidzikauskui pareiškęs, V[ykdomajai]. Tarybai, norint jai „iš tikrųjų padoriai bendradarbiauti su mūsų diplomatų kolegija,“ kurios nuomonė būtų jai reikalinga patirti vienu ar kitu reikalu, normalus tam kelias, mano manymu, būtų kreiptis į kolegijos šefą, kuris jau, susižinojęs su savo kolegomis, galėtų

142 pranešti kolektyvinį kolegijos nusistatymą vienu ar kitu rūpimu klausimu. Todėl, to savo nusistatymo laikydamos, aš nesu visai dar reagavęs į p. Sidzikausko raštus: į jo š/m. spalių mėn. 20 d. aplinkraštį „Ponai Pasiuntiniai“ ir į tos pat datos raštą „P. P. Įgaliotiems Ministeriams, Atstovams“ etc. Aš esu tos nuomonės, kad tokiems bendro pobūdžio reikalams atlikti ar VLIK-as ar V[ykdomoji]. Taryba turi kreiptis visuomet į diplomatinės kolegijos centrą, būtent į jos šefą. V[ykdomosios]. Tarybos sumanymas tartis su Lenkais bendradarbiavimo reikalu, eiti net prie tam tikro formalaus susitarimo su jais, priklauso, žinoma, prie tos rūšies bendrų reikalų, kurie turi būti atliekami tarp dviejų veiksnių centrų. Šituo klausimu, aš manyčiau, turėtų būti kolegijos šefo padarytas V[vykdomajai]. Tarybai tam tikras įdėmus pranešimas, kad ta Tary- ba ateityje laikytųsi tokio kolegijos nusistatymo savo santykiuose su VLIK-u ir su jo organu V. Taryba. Žinoma, paskirais, ne bendro pobūdžio reikalais VLIK-as ar V[ykdomoji]. Taryba gali kreiptis ir į paskirus atstovus betarpiškai. Tuomet būtų vis dėlto rekomenduotina, kad VLIK-as su Taryba, kaip lygiai ir atstovai savo raštų ar ev[entualių]. atsakymų nuorašus pranešinėtų bū- tinai kolegijos šefui, o jei dalykas būtų svarbesnis, tai ir kitiems atstovams ar ev[entualiems]. kolegoms. Šitokiu būdu sutvarkius mūsų savitarpio santykiavimą su VLIK-u ir V[ykdomoji] Taryba, išvengtume gal visai nereikalingų procedūrinių nesusipratimų ir prieitume greičiau prie santarvingesnio bendradarbiavimo, kuris yra reikalingas našesnei mūsų nepriklausomybės veiklai. Su draugiškais sveikinimais ir geriausiais linkėjimais. Tamstos J. Šaulys [parašas] /Dr. J. Šaulys/

Gauna: P. Žadeikis, B. K. Balutis V. Gylys ir S. Bačkis

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 92

143 Nr. 55. B. K. Balučio laiškas M. Krupavičiui, 1947 12 01.

Mykolui Krupui. 1947. XII. I. Mielas Dzūke, Gavau Tavo laiškus iš 1947. X. 23 /jau senai/ ir dabar trumpą iš XI. 26. Graužė mane sąžinė, kad į pirmąjį neatsakiau. O priežastis buvo ta, kad jis, nors smagu buvo skaityti, bet buvo per ilgas – Ir savo turiniu, nelyginant, Visų Šventųjų Litanija /neįžiūrėk tame išsireiškime respekto stokos/… Jūs ten, be abejo, turite daug laisvo laiko, galite čielas disertacijas rašinėti. Aš, kad ir norėdamas, tuo pat negaliu atsilyginti, nes naujai atvykusių tvanas /jų jau daugiau 5000 atvykę iš Britų zonos/ kasdien užverčia mane krūvomis laiškų, prašymų, nusiskundimų etc., kurie turi būti atsakyti. Aš dirbu kaip jautis ir darbui galo nematau, nes kas savaitę vis daugiau jų atvyksta ir vis naujų ir naujų reikalų kyla. Taigi neatsakinėsiu iš esmės ir dabar į Tavo spalio 23 d. didžiulį laišką. Kas iš to, kad mes vieni kitus per virvutę mėginsime šokinė- ti. Kitų advokatu aš neturiu pareigos, ir nenoriu, būti, o dėl savęs asmeniniai aš, man rodosi, neturiu jokio reikalo nei aiškintis, „ani szat rozdzierać“: mano nuomones žinai – išsikalbėjome Paryse pakankamai, o jei kas mano nuoširdumu ir atvirumu abejoja, negi aš galiu jam kūju tai įvaryti? Aš dirbu savo darbą, kaip mano pareiga linkui Tėvynės man liepia jį dirbti – sulyg savo geriausio išmanymo, kaip Dzievulis leidžia man jį suprasti. Tu turi savo pareigas ir atsakomybę prieš Tėvy- nę etc. Aš turiu savo tolygias pareigas, taip pat ir atsakomybę, nuo kurios niekas mane negali paliuosuoti. Mūsų visų darbuotei aš siūlyčiau tokį paprastą receptą: Czyn każdy w swym kółku, co każe duch Boży, A całość sama się ułoży.. Tada nereikės mums nei ginčytis, nei nužiūrinėti, nei visokių kva- rabų vieniems pas kitus ieškoti… Kai aš matau, kokia buiza pradeda pas mus virti, Dievaži, man net bloga darosi ir aš pradedu jausti didelio palinkimo, kai vienuolis, užsidaryti savo narvelyje, dirbti savo darbą – tiesioginį darbą ir numoti ranka į tas visas „politikas“, partijinius ir srovinius ermyderlus, kurie tarsi dilgėles patvoriuose ir vėl, kaip man rodosi, pradeda mūsų tautiniame kieme jau ne coliais, bet sieksniais

144 augti. Niekados aš neturėjau palinkimo prie tų partijinių rietenų; juo labiau neturiu dabar. Ir mane vėl stebi, kaip tas vėl galėjo atsirasti pas mus /o jis yra – to neginčysi, manau, nei Tu/ dabar, kuomet visi esame „u razbitago koryta“… Bet tuščia to! Daugiau, apie tai nekalbėsime. Dabar iš esmės apie vieną reikalą. Savo didžiulio laiško gale klausi manęs, ar „yra galimy- bės susitarti su lenkais nustatyta konferencijoj /kokioj?/ platforma, vadinasi, keičiant kovo 14 d. projektą“? Klausimas man visai neaiškus ir todėl sunku man į tai atsakyti. „Keičiant kovo 14 d. projektą“ – kaip būtent keičiant? Vacialkos man prisiųstas su jo raštu iš lapkričio 5 d. projektas esminiai niekuo nesiskiria nuo kovo 14 d. projekto. Dėl jo mes visi pasisakėme Pariso suvažiavime. Kaip aš į jį žiūriu – labai gerai ži- nai, nes atvirai ir aiškiai pasisakiau Paryžiuje. Nuo to laiko nieko tokio neįvyko, kas leistų man nuomonę pakeisti. Priešingai, šis tas įvyko, kas mano pirmesnę nuomonę dar labiau sustiprino. Dar Jums su Vacial- ka esant Londone, ir tuojau po to, aš buvau neigiamai dėl to sumanymo nusistatęs, nes nemačiau jame jokios naudos Lietuvai, bet priešin- gai, – tik daugiau komplikacijų ir košės ateityje. Po to įvyko stambių permainų taip vadinamoj Lenkų vyriausybėje, kuri ne tik svetimųjų tarpe, bet net ir savo tarpe neturi nei tiek autoriteto, kiek turėjo senoji „vyriausybė“. Apie tai aš Sveikam rašiau. Dabar Vacialka siūlo /Jūsų visų vardu/ pasikeisti esminiai tuo pačiu projektu, nei nežinodamas, koks yra jo kontragentas/ nes klausia apie jo sudėtį, ir partijų linkui jo nusistatymą/. Na, tik pasakyk man, ar tai rimta pažiūra į reikalą? Ir visa tai patiekiama atstovams skubos keliu ir žavėtina formula: „Pa- stabų iki laiko /nurodyto/ negavimą laikysime pritarimui“. Kaipgi į tokį metodą žiūrint galima jį pavadinti, jeigu ne forsavimu per fas ar nefas?.. Suprasčiau, jeigu būtų paprastas eilinis reikaliukas. Bet jis nėra eilinis ir, be to, juk taip Vacialka, taip visi kiti labai gerai žinojo, kad dėl jo buvo daugiau negu nuomonių skirtumas laike šio reikalo svarstymo Paryžiuje, – buvo aiškus tam reikalui nepritarimas ir net įspėjimas / Dr. Šaulio pareiškimu padarytas/. Be to viso, prašau įsitėmyti ir dar vieną dalykėlį, kuris tektų irgi išsiaiškinti: Vacialko laiškas,datuotas Tuebingene lapkričio 5 d. su kalbamu lenkų sutarties projektu ir kvietimu pasisakyti ligi 15–20 lapkričio /

145 arba pastabų iki to laiko negavimas bus skaitomas pritarimu/ mano buvo gautas lapkričio 17 d. Žadeikis, matau, gavo jį dar vėliau, o iš Lo- zoriaus man rašyto laiško datuoto lapkričio 20 d. matau, kad jis jo dar ir tada nebuvo gavęs. Pasakyk, kaip aš /ir kiti mano kolegos/ turi į visa tai žiūrėti? Ir kokių išvadų jie turi iš to žmoniškai galvojant pasidaryti? Aš įspėju, Mykolai, kad jeigu toliau taip dalykai eis, tai pasekmėje bus tikra velniava. Savo laiku kai buvo įteiktas žinomas Memorandumas gen. Eisenhoweriui, kuriame formaliai buvo subordinuotos Pasiunti- nybės VLIK-ui, aš tik asmeniniai atkreipiau VLIK-o dėmesio, kad tai netiesa ir kad mes negalime to padarytį. Bet jeigu dabar bus padarytas ir kitas viešas žygis /su bajorais/, tai mes /ar bent aš/ negalėsime tylėti ir būsime priversti nuo to „atsižegnoti“ Kodėl? Apie tai aš plačiai aiškinau Paryžiuje. Kitos išeities aš neturėsiu. Kokia iš to galės būti nauda Lietu- vos reikalui, ar net ir Jums patiems – pagalvokite. Beje, „užsigardavimui“ dar vienas dalykėlis, turįs šiokio tokio ryšio su kalbamuoju klausimu. Nesenai, viena proga, teko man susieiti su vienu mūsų prietelium, kuris staiga mane paklausė: „Va, kaipgi pasi- sekė Jūsų konferencija Parise? Susitarėte, patenkintas? O, mes žinome apie ją, nebijokit“... Ir po to, iš kalbos išėjus: „Na, o kaip jūsų santykiai su lenkais“? Kuriais, klausiu. „Na, žinoma, ne su čionykščiais, bet su anais – ar jūsiškė rezistencija turi ryšių su lenkų rezistencija...nes tai “o ne kas kita yra_svarbu“ - prasmingai jis pridėjo. Aš jam atsakiau, kad vėliausiomis žiniomis, kokias turime, kalba- mos rezistencijos ryšį palaiko. Aš Jokių ypatingų išvadų iš to nedarau. Paduodu tik kaipo mažą faktiną iliustraciją geresnei Jūsų orientacijai ir nenoriu, kad skaitytumėte, kaip paskaitėte mano pirmesnį pranešimą apie pasimatymą su kai kuriais lenkais. Na, užteks, jau pusiaunaktis. Esu nuvargęs ir noriu miego. Lik sveikas. Girdžiu, užsiauginai barzdą – tikiuosi švelnią. Tavo /pasirašyta/ B. K. Balutis

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 93–94.

146 Nr. 56. A. Tarnowskio, T. Gwiazdoskio ir V. Sidzikausko susitikimo aprašas, 1947 12 09.

Tajne. Sprawozdanie z rozmowy p. ministra A. Tamowskiego i p. ministra T. Gwiazdoskiego z p. ministrem W. Sidzikauskasem w Londynie w dniu 9 grudnia 1947 roku. ------

W dniu 8. grudnia 1947 r. minister Wacław Sidzikauskas, przedstawiciel Najwyższego Komitetu Wyzwolenia Litwy, a zarazem sprawujący funkcję Ministra Spraw Zagranicznych w tymże Komitecie, zgłosił tele- fonicznie swój przyjazd do Londynu i prosił o wyznaczenie mu spotkania z ministrem Tarnowskim. Jeszcze przed telefonem ministra Sidzikauskasa, ambasador Mo- rawski po przyjeździe swym z Paryża do Londynu, zakomunikował, iż przypadkowo w czasie swej podróży, spotkał się z Ministrem Sidzi- kauskasem, który w rozmowie dawał do zrozumienia, że sprawa wymiany listów z dnia 14 marca 1947 r. między ministrem Tarnowskim i nim, jako przedstawicielem Najwyższego Komitetu Wyzwolenia Litwy, została załatwiona i, że jedzie on do Londynu, aby sformalizować tę wymianę. Minister Tarnowski zaprosił ministra Sidzikauskasa na śniadania do Ogniska w dniu 9 grudnia 1947 r. W śniadaniu tym obok dwóch wyżej wymienionych wziął również udział minister T. Gwiazdoski. Po rozmowie o charakterze ogólnym, minister Tarnowski wyraził nadzieję, ża po wielu miesiącach zwłoki można będzie wreszcie doko- nać formalnej wymiany listów między nim i ministrem Sidzikauska- sem zgodnie z oświadczeniem, jakie minister Sidzikauskas złożył mu w czasie spotkania w Paryżu w lipcu 1947 roku. W odpowiedzi na powyższe minister Sidzikauskas oświadczył, że: 1. pierwsza trudność odnośnie wymiany listów powstała wskutek tego, iż istniejąca de facto pod przewodnictwem ministra Łozorajtisa Rada Posłów Litewskich, względnie niektórzy z nich, zakwestionowa- li prawo i kompetencję ministra Sidzikauskasa do podpisania układu

147 polsko – litewskiego. Z niektórych słów p. Sidzikauskasa można było wywnioskować, że prawo to kwestionował przede wszystkiem p. Ba- lutis, poseł litewski w Londynie. Komitet Wykonawczy Najwyższego Komitetu Wyzwolenia Litwy stoi jednak na stanowisku, że sprawa wymiany listów należy do jego kompetencji. Pan Łozorajtis, który na podstawie listu wystosowanego do niego przez prezydenta Smetonę w 1940 roku mianującego go premierem w wypadku gdyby rząd w kraju utracił swobodę działania, po śmierci tego ostatniego rości sobie prawo do spełniania funkcji prezydenta Litwy – po długich pertraktacjach zajął stanowisko, że w pewnych sytuacjach międzynarodowych może z nadanych mu praw nie korzystać i niejako zawiesić swoją władzę. – 2. co się tyczy treści samych listów z dnia l4 marca 1947 r. Komitet Wykonawczy prosi o wprowadzenie niektórych zmian, a mianowicie: /a/ w punkcie 6-ym: ‘/rząd polski/ skłonny jest do przystąpienia do rozmów’, /b/ w punkcie 8-ym: ‘rząd polski wreszcie wyraża przekonanie’ przez użycie formy wyraźnie deklaratywnej. Na powyższe zmiany minister Tarnowski wyraził zgodę. 3. Komitet Wykonawczy porozumiewał się z organizacjami politycznymi w kraju co do treści samych listów i stanęły one na stanowisku, że listy te są stwierdzaniem dobrej woli ze strony polskiej, ale treść ich jest niewystarczająca. Minister Sidzikauskas dodał: ‘ils di- sent: – faites attention parceque vous serez de nouveau dupes des Po- lonais’ i domagają się gwarancji co do tego, iż na tle sprawy wileńskiej nie dojdzie do rozlewu krwi między Polską i Litwą. Dezyderaty kraju w tej sprawie sprowadzają się do następujących: /a/ wymiana dodatkowego listu, w którym wyraźnie będzie stwierdzone, że istniejąca sporna sprawa Wilna musi być załatwiona bez konfliktu zbrojnego; /b/ w tym celu wojskowe czynniki polskie i litewskie musiałyby już dzisiaj porozumieć się co do sposobu okupacji spornego terenu po opuszczeniu go przez wojska sowieckie. Oświadczenie p. Sidzikauskasa nie pozostawiało wątpliwości iż to porozumienie czynników wojskowych ma doprowadzić do wyraźnego stwierdzenia, że Wilno ma być zajęte przez Litwinów. Pan Sidzikauskas

148 dodawał od siebie, iż rozumie, że żadna gwarancja w tej sprawie w chwili obecnej jest niemożliwa, że musiał jednak stronie polskiej postulat ten zgłosić, przy czem ze słów jego wynikało, iż będzie musiał podjąć na ten temat rozmowy, gdy przyjedzie ponownie w styczniu 1948 r. do Londynu. Należy zaznaczyć, ża p. Sidzikauskas nie skorzystał z zaoferowanej mu możliwości złożenia wizyty panu prezydentowi Zaleskiemu oraz premierowi Bór-Komorowskiemu, podając jako motyw swój krótki po- byt w Londynie /do dnia 11 grudnia/. – Ministrowie Tarnowski i Gwiazdoski replikowali na wywody ministra Sidzikauskasa oświadczając, iż rzecz oczywista, o żadnej takiej gwarancji, jakiej domaga się strona litewska w sprawie Wilna nie może być mowy. Ustalanie dzisiaj kto jakie tereny wschodnie będzie przejmował z rąk rosyjskich jest zgoła bezprzedmiotowem, bo według wszelkiego prawdopodobieństwa tereny ta będą zajęte przez wojska amerykańskie i angielskie, przeto też umowa o podobnym charakterze byłaby przysłowiowym dzieleniem skóry na niedźwiedziu. – Minister Gwiazdoski oświadczył wprost otwarcie, iż, jak wynika z wypowiedzi p. Sidzikauskasa, wszystkie postulaty Litwinów zmierzają w tym kierunku, aby Polacy już dzisiaj i raz na zawsze stwierdzili, że wyrażają swoją zgodę na przyznanie im bezapelacyjnie Wilna. Strona polska podobnej deklaracji nie złoży. Ponieważ w czasie rozmowy Minister Sidzikauskas dawał do zrozumienia, iż Litwini mają pełne zaufanie do czynników politycznych polskich, ale mają wątpliwości co do ustosunkowania się polskich czyn- ników wojskowych do zagadnienia Litwy, Minister Tarnowski obiecał Ministrowi Sidzikauskasowi w czasie jego następnej wizyty w Londy- nie, skontaktować go z naszymi czynnikami wojskowymi, aby mógł on w osobistych rozmowach z nimi przekonać się, jak bezpodstawne są podobne podejrzenia u Litwinów. Minister Tarnowski ostrzegł ponadto Ministra Sidzikauskasa, iż gdyby przesiedleni z Kowieńszczyzny do Vilna Litwini nieżyczliwie usposobieni do Polski, próbowali losy tego miasta przesądzić w formie jakiegoś zamachu, to fakt ten musiałby doprowadzić do konfliktu polsko-litewskiego.

149 Minister Sidzikauskas przyjechał formalnie do Londynu dla na- wiązania kontaktu z Litwinami, którzy jalko D. P’s ostatnio przybyli na teren Wielkiej Brytanii. Oświadczył on, że otrzymał wizę bez żadnych trudności, że ma obietnicę od Anglików, że zawsze otrzyma wizę. Przy- znał on również, iż Anglicy są poinformowani o rozmowach polsko- litewskich, i że fakt ten pochwalają. Z treści niektórych wypowiedzi ministra Sidzikauskasa wynikało, iż poseł litewski w Londynie, p. Balutis, jest przeciwnikiem obecnych rozmów w sprawie porozumienia polsko-litewskiego i jest w ogóle nie- życzliwie nastawionym wobec Polski. Na zakończenie rozmowy, Minister Tarnowski przedłożył Mi- nistrowi Sidzikauskasowi tekst deklaracji złożonej w marcu 1945 r. w naszym poselstwie w Bernie /vide Załącznik/. Pan Sidzikauskas oświadczył, że tekst tej deklaracji jest bez wartości, bowiem została ona zredagowana przez Gabryza na własną jego odpowiedzialność. Zazna- czyć jednak należy, że deklaracja, jakkolwiek bez żadnego podpisu, to jednak – jak wynika z jej treści – została opracowana przez Litewską Narodową Radę Oporu, miała być powziętą w kraju w dniu 22 lutego 1945 r. i ponadto znajduje się na niej pieczęć litewska. Wszystko to zdaje się świadczyć, iż nie ma ona charakteru indywidualnego, jak to starał się przedstawić Minister Sidzikauskas.

Londyn, dnia 12. grudnia 1947 roku.

1 załącznik.

Šaltinis: IPMS, A.11.E/1166.

Nr. 57. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 10.

Nuorašas rašto 1947 m. gruodžio 10 d. Ponui V. Sidzikauskui, Vykdomosios Tarybos Pirmininkui. g[auta]. 1948. I. 9.

150 Pone Pirmininke,

Tamstos š/m. lapkr. 26 d. sl. aplinkraštį, su 1 priedu, gavau vakar. Dėl susitarimo su bajorais projekto, gauto prie XI-6 d. sl. rašto, savo laiku norėjau padaryt sekančių pastabų: Iš I ir II Konferencijų protokolų matos, kad konferencijų dalyviai pabrėžė reikalą susitart su lenkais dėl sienų, tarp abiejų valstybių. Kadangi susitarimo projekte apie sienų klausimą neužsimenama, tai man atrodė, kad tas projektas nėra sutaikintas su I ir II Konferencijų nutarimais. Iš Tamstos XI-26 d. aplinkraščio aiškėja, kad Vlikas yra nusistatęs, pasirašant susitarimą, paryškint atskirame protokole ar notoje str. 6 ta prasme, kad kalbėjimas dėl ateities santykių tarp abiejų valstybių suponuoja susitarimą dėl sienų ir kad iš Lietuvos pusės reiškiamas noras tuo klausimu aiškintis ir dėl j o susitarti. Sienų su Lenkija klausimą reikia laikyt pagrindiniu ir sykiu opiau- siu. Nors lenkų egzilinės vyriausybes stipuliacijos neduotų mums tvirtų garantijų, kad tos stipuliacijos tikrai bus ištesėtos, tačiaus jos suteiktų mums dar vieną svarbų argumentą, kuriuo mes eventualiai galėtume ateityje operuot tarptautiniame forume. Sprendžiant iš to, kad Mikolaičiko sutikimui su Curzono linija nepritaria lenkų politinės partijos, anksčiau rėmusios londoniškę vyriausybę, sunku tikėtis, kad Bor-Komorovskio Kabinetas su mūsų sienų reikalavimu sutiktų. Dėl vienos – kitos neesminės pataisos susitarimo tekste kalbėti never- ta. Aš vis tik norėčiau atkreipt Tamstos atydą į sekančių straipsnių turinį: I. Str. 3. Kaip toli turi eit pilnas suderinimas su Lenkijos vyriausybe politiniai – diplomatinės akcijos? Jei, pavyzdž., lenkai pradėtų tokią akciją prieš čekus, ar kitą valstybę, tai ar Vlikas turėtų pilnai derinti ir savo akciją bei informaciniai-propagandinę veiklą su lenkiška. II. Str. 5. Lenkų tremtinių yra visokio plauko ir su įvairiomis ten- dencijomis. Švedijoj jų esama apie 10.000, kurių tik puse pripažįsta / daugiau ar mažiau/ egzilinės vyriausybės autoritetą. Kita gi puse yra lojali Varšuvos valdžiai. Šitą momentą gal nereikėtų išleist iš akių, dis- kutuojant str. 5 dėl bendradarbiavimo su lenkais, ginant abiejų kraštų

151 tremtinių politines bei kultūrines teises. Lenkai irgi turėtų remti ir ginti tų mūsų tremtinių interesus, kurie yra lojalūs centrinei, visų pri- pažintai organizacijai /Vlikui/, o ne kurios nors srovės ar „delegatūros“. Teikitės, Pone Pirmininke, priimt mano gilios pagarbos patikinimą /paraš[as]/ V. Gylys.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 101

Nr. 58. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 16.

Lugano, 1947 m. XII. 16 g[auta]. XII. 18 P. Min[istrui]. S. Lozoraičiui Romoje

Brangus Kolega, Esu gavęs cirkuliarinį p. Sidzikausko laišką iš š/m. lapkričio 26 d., adresuotą pp. Pasiuntiniams, kur pridėdamas VLIK-o „kiek pakoreguo tą susitarimo projektą“, tarp kita ko prašo atsiųsti pastabas dėl projekto bent dar prieš Kalėdas. Turėdamas omenyje savo p. Sidzikauskui š/m. lapkričio 22 d. nu- siųstą atsakymą, kur esu pareiškęs savo nusistatymą, kad tokiais bendro pobūdžio kausimais, kuriais reikalinga yra patirti mūsų diplo- matinės kolegijos nuomonė, normalus kelias tam turėtų būti pro tos kolegijos šefą, savo pastabas dėl V[ykdomosios] T[arybos] patiekto projekto siunčiu tad Tamstai, kad galėtum pareikšti bendrą visos kolegijos nuomonę. Teisybę pasakius, man visas tas ir VLIK-o ir V[ykdomosios] T[a- ry]-bos įnirtimas daryti būtinai tokį susitarimą su Lenkais šiuo momentu, kuomet šie negali angažuotis svarbiausiu mums sienos ar Vil- niaus klausimu, visai nepatinka ir nėra man visai suprantamas. Net jeigu Lenkai ir sutiktų šiuo momentu mūsų pageidaujama prasme pasisakyti, aš neteikčiau tokiam dokumentui didesnės reikšmės ir ne- pasitikėčiau juo, nes jis vėliau būsimos Lenkų vyriausybės visuomet

152 gali būti dezavuotas kaipo dokumentas, padarytas be krašto pritarimo. Suvalkų sutarties likimas turėtų mums būti šiuo atžvilgiu rimtas įspėjimas. Pagaliau, kai dėl diplomatinių santykių atnaujinimo, tai tie santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo nė vienos nė antros pusės nutraukti, tik jie, šio karo pasėkoje, yra pakibę ore. Kaip tik atsistatys abiejų valstybių nepriklausomybė, arba net pirm to, kaip tik abiejų pu- sių provizorinės vyriausybės, pasikeitus ev. bendrai konjunktūrai, dar pirm grįžtant į savo kraštus, galės susidaryti ir pradėti veikti oficialiai, normalūs diplomatiniai savitarpio santykiai savaime galės būti atnaujinti. Bet ne ankščiau. Kol kas, mano įsitikinimų, atsargiau ir tikslingiau būtų pasitenkinti su Lenkais vien pastovaus kontakto užmezgimu ir palaikymu. Jeigu pa- sirodytų jau būtinai reikalinga tam tikslui sudaryti koks dokumentas, tai, atmetus atsiųstojo projekto 1, 2, 3, 6 ir 7 punktus, galima būtų tam panaudoti, atitinkamai koregavus, 4, 5 ir 8 punktus. Iš tolesnio kontak- to palaikymo paaiškėtų, ar galima būtų pradėti kalbėtis ir mūsų ginčo klausimais, bent pradėti rengti dirvą tų klausimų išrišimui. Tikėtis su Lenkais jau šiuo metu išrišti ginčo klausimai, būtų nerimta. Todėl, man rodosi, V[ykdomoji]. T[ary]-ba turėtų patiekti naują susitarimo projektą, turintį omenyje kontakto užmezgimą ir palaiky- mą, jeigu jai atrodytų toks susitarimo dokumentas reikalingas. Pirma gal praverstų dar ištirti, kaip būtų šituo klausimu nusistačiusi antroji pusė. Ta proga siunčiu Tamstai su šeima ir p. Girdvainiui kuo geriausių linkėjimų ateinančių Kalėdų ir N. Metų švenčių proga.

Tamstos J. Šaulys [parašas] /Dr. J. Šaulys/ Nuorašus gauna: p. p. Žadeikis Balutis, Graužinis, Gylys ir Bačkis

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 102

153 Nr. 59. K. Graužinio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 04.

LIETUVOS PASIUNTINYBĖ LEGATION DE LITUANIA Montevideo, 1947 m. gruodžio 4 d. Nr. 1502/al. J. E. Ponui Užsienyj likusios Lietuvos Diplomatijos Šefui, Didžiai Gerbiamas šefe, Gavęs Tamstos lapkričio 24 d. pro nemoria, turiu garbės pareikšti savo nuomonę apie susitarimą su lenkais, kurį projektuoja sudaryti, o gal jau ir sudarė, Vyriausias Lietuvai išlaisvinti Komitetas. Drauge pritariu, kad Tamsta visų pasiuntiniu vardu praneštumėt VLIKui bendrą nuomonę dėl to susitarimo. Kovo 14 d. projektuotas susitarimas pono Vykdomosios Tarybos Pirmininko man buvo savo laiku atsiustas lyg jau tai būtų įvykęs faktas ir tik reikėtų vykdyti tą susitarimą. Dabar p. V[ykdomosios] T[a- rybos] Pirmininkas man atsiuntė VLIK š. m. spalio 30 d. aprobuotą susitarimo su Lenkija projektą, dėl kurio prašoma pareikšti eventualias pastabas iki lapkričio 15–20 d., kada manoma atnaujinti derybas su lenkais, ir drauge pareiškė, kad „pastabu iki to laiko negavimą laikysime pritarimu“. Šis V[ykdomosios] T[arybos] Pirmininko raštas datuotas, lapkričio 6 d., o iš Šveicarijos išsiųstas, kaip matosi iš antspaudo ant voko, tik lapkričio 21 d. t. y. praėjus nustatytam terminui, o mane pasiekė tik lapkričio 28 d. Kadangi tarp kovo 14 d. ir naujo susitarimo projekto aš matau tik labai mažus skirtumus, tai labai galimas dalykas, kad jau tas susitarimas pasirašytas. Tokiomis aplinkybėmis man atrodė, kad čia mano eventualios pastabos VLIKui visai neįdomios ir nereikalingos, o pats modus proceden- ti labai keistas ir tiesiog nesuprantamas. Atrodo, kad VLIKas nusistatė žūt būt pasirašyti kuo greičiausiai susitarimą, o pasiuntinių nuomonių tik pro forma klausia, visai neturėdamas noro į jas atsižvelgti. Gal tai ir ne turėtų didesnės reikšmės, jei nebūtų toks svarbus valstybinis reikalas, kuris iš kitos pusės man neatrodo toks jau degantis. Jei galima buvo laukti nuo kovo m. iki lapkričio, tai kodėl negalima buvo

154 palaukti iki pasiuntiniai realiai galėtų pareikšti savo nuomonę tuo taip svarbiu, ir opiu klausimu. Man atrodė, kad šio klausimo išsiaiškinimas turėjo įvykti II konf[erencijos]. metu. Jei to nepadaryta, tai dabar per korespondenciją tas darosi nepalyginamai sunkesnis dalykas ir gali su- kelti labai apgailėtinų pasekmių. Kai dėl pačio susitarimo projekto, tai jis man atrodo pavojingas ir nenaudingas, tol, kol lenkai nesutinka atsisakyti nuo savo pretenzijų į Vilnių, tikrai nuoširdaus ir glaudaus bendradarbiavimo su lenkais iš lietuvių visuomenės pusės sunku laukti ir šios padėties negalės pakeisti joks susitarimas. Lenkai, man atrodo, yra smarkiai pakrikę ir demo- ralizuoti: vieni nuėjo su Varšuva, kiti palaikė Mikolaičiką, treti laikosi Londoniškės vyriausybės, kuri, deja, tarptautiniai nėra pripažįstama. Tokiomis aplinkybėmis sunku tikėtis žymesnės paramos iš jų pusės mūsų bylai. Jų parama mūsų bylai gali būt tiek pat verta, kiek ir mūsų parama jų bylai ir todėl nesimato reikalo daryti jiems tokius pasižadė- jimus, kurie gali mus smarkiai suvaržyti. VLIKas pasižada „siekti pilno suderinime su Lenkijos Vyriausybe diplomatinia politiniai-diplomatinės akcijos“ /3 paragrafas/. Tokios rū- šies bendras pasižadėjimas, mano nuomone, nėra pavojingas tik tarp lygių kontragentų. Priešingai, jis gali būt labai pavojingas silpnesniam kontragentui, kai susitariančios pusės nėra vienodo masto Lenkai, ži- noma, ves savo akciją kaip norės ir mūsų nuomonės nesiklaus dėl to. O kai mes padarysime kokį žygį su jais nepasitarę ir tas žygis jiems dėl kurių nors priežasčių nepatiks, tai tuojau užprotestuos ir prikiš mums sutarties laužimą. Neveltui ir iki šiol jie vis pasišaudavo mumis globo- tis. Tokį gi pasižadėjimą pasirašę, duotume pagrindą mus visur mokyti ir davinėti nurodymus kur kaip pasielgti. Tiek daug pamatuoto protesto sukėlęs susitarimo 6 paragrafas nau- jame projekte tik tiek pakeistas, kad vietoj sutikimo pradėti kalbas „dėl pagrindu ir formų santykių“ pasakyta trumpiau „dėl santykių“. Aš čia, deja, nematau esminio skirtumo. P. V[ykdomosios] T[arybos] Pirmi- ninkas, tiesa, lydimame rašte nurodo, kad „Projekto 6 paragrafe turima galvoje išsiaiškinimą ir susipratimą sienų klausimu, kas yra prielai- das mūsų glaudesniam santykiavimui su Lenkijos valstybe. Tai puiku. Bet kur garantija, kad ir lenkai čia tą pat turi galvoje? Jei taip iš tikrųjų

155 būtų, tai ar ne paprasčiau būtų tai ir užfiksuoti įsakmiai susitarime? Deja, yra pamato manyti, kad lenkai tas kalbas „dėl santykių“ bandys aiškinti kaipo mūsų sutikimą vesti kalbas unijos ar Hymanso projektų plotmėje. Teritorinis ginčas, be to paminimas įsakmiai 8 paragrafe, iš ko tektų daryti išvadą, kad žodžiai „dėl santykių“ turėtų ką kitą reikšti, o ne tik „išsiaiškinimą ir susipratimą sienų klausimu“. Mano nuomone yra labai pavojinga daryti tokias sutartis, kurių prasmę viena pusė vienai, o kita kitaip aiškins. Tokiais atvejais paprastai silpnesnė pusė visada rizikuoja nukentėti. Man taip pat nesuprantama, kuriam tikslui mes turėtume pasiža- dėti „bendradarbiauti su Lenkijos vyriausybe akcijoj, turinčioj tikslą, pasiekti glaudaus politinio, ekonominio ir kultūrinio susipratimo tarp Rytų–Vidurio Europos valstybių“. Tam Rytų–Vidurio Europos valstybių blokui, žinoma, Lenkija mano vadovauti ir kodėl mes turėtume pasiduoti jos vadovybei iki mums ji nesutinka pripažinti Vilniaus. Tuo klausimu galėtume bendradarbiauti, jei tai bus mums naudinga, bet nematau reikalo iš kalno užsiangažuoti čia remti Lenkijos polit. Visa tai turėdamas galvoje, aš negaliu pritarti VLIKo patvirtintam susitarimo projektui ir galėčiau tik pasiūlyti apleisti visas neaiškias ir nevienodą interpretacijas galinčias iššaukti susitarimo vietas, ypač gi 3, 6, ir 7 paragr. Aš manau, kad pilnai pakaktų užmegzti diplomatinius santykius ir remti vieni kitų žygius nepriklausomybei atgaivinti, bei pasižadėti visus ginčytinus, jų tarpe ir sienų, klausimus, spręsti taikos keliu. Kitus gi klausimus garė- tume svarstyti ir dėl jų kalbėtis, bet tam nėra reikalo daryti bendrus pa- sižadėjimu derinti visą mūsų politiniai-diplomatinę veiklą arba vesti kalbas dėl kokių tai neaiškių santykių. Turėdami laisvas rankas laike tokių derybų, tik geresnių rezultatų galėsime pasiekti. Šia proga prašau teiktis priimti, Pone Šefe, mano giliausios pagarbos pareiškimą. Dr. K. Graužinis [parašas]

Šio rašto nuorašus Tuo tarpu siunčiu tik Dr. J. Šauliui ir P. Žadeikiui ir Dr. S. Bačkiui, nes trūksta daugiau nuorašų.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 98

156 Nr. 60. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 15.

Lugano, 48. I. 15 d. Mielas Kolega, Aš esu gavęs Tamstos laišką iš I. 8 d. su pluoštu priedų. Lenkų klausimu aš esu rašęs jau Tamstai trumpai savo laišku iš p. m. gruodžio 15 d. Iš pamatų aš nieko ir nebeturiu daugiau ką pasakyti. Žino- ma, galima būtų ir plačiau apie visa tai parašyti, bet šiuo momentu aš esu užimtas skubotu darbu: amerikiečiai laukia mano straipsnio Nepriklau- somybės 20 m. sukaktuvių proga, o jei Tamsta, pravažiuodamas žadi su manim matytis, tai būt proga plačiau gyvu žodžiu visa ką aptarti. Trum- pai gi kalbant, štai koks yra mano nusistatymas iškeltais klausimais: 1/ V[ykdomoji] T[aryba] pradėjo visą dalyką su lenkais ne iš to galo ir per daug pasiskubino eiti prie susitarimo, nesant tam nei reikalo, nei turint teigiamų perspektyvų. Tegu dabar išvirtą košę patys ir valgo. Nei Tamstai ne kam kitam iš mūsų Kolegijos rebus sic stantibus177, nėra ko maišytis. 2/ Susitarimai, kaip V[ykdomoji] T[aryba] yra sugalvojusi, man rodosi, nėra dar pribrendę reikalai. Tuo tarpu reikėtų tenkintis vien kontakto palaikymu, bet ne tik su londoniškiais, o ir su kitomis grupėmis per tam tikrus nužiūrėtus asmenis, pamažu rengiant dirvą ateičiai. Laukti ir žiūrėti, kaip vystosi toliau reikalai ir kas iš kontakto palaikymo gali toliau išsivystyti. Skubėti daryti kokius susitarimus nėra kol kas jokio reikalo. 3/ Savo skubėjimu V[aclovas] S[idzikauskas] yra pagadinęs visą dalyką. Pataisyti jam, man rodos, p. Broniaus patarimas yra geras: pa- prašyti iš jų pusės pasiūlymų. Jie, galimas dalykas, bus mums nepriim- tini, todėl tatai duos progos pasiūlyti kol kas pasitenkinti pastoviu kon- taktų palaikymu. Svarbiausia neskubėti. Tam šiuo momentu nėra nei jokio pamato nei reikalo. Tai yra, trumpai rašant, tokia mano nuomonė. Aš todėl ir neįsilei- džiu į atskirų punktų svarstymą. Kol kas viso labo! Lauksiu žinios apie pakieto gavimą. Tamstos / pas/ Dr. Šaulys

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 109.

177. Rebus sic stantibus (lot.) – šitomis aplinkybėmis, į šitą reikalą.

157 Nr. 61. V. Gylio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 15.

Stokholmas, 1948 m. sausio 16 d. g[auta]. I. 20. Didžiai Gerbiamas Pone Ministeri, Tamstos du laišku iš šio mėn. 9 d., su visais priedais, gavau sausio 15. Dėl atsiustų, man 2 projektų, galiu pasakyt, kad aš pilnai pritariu, kaip siūlomam Tamstos bendram pareiškimui, taip ir susitarimo tekstui. Neturint vilties, kad lenkai mums pripažintų Vilniaus sritį, negalima siūlyti jiems susitarimų dėl pilno suderinimo mūsų politiniai- diplomatinės akcijos ir informaciniai-propagandinės veiklos Europoje ir kitur. Be to abejonių sukelia ir jų ekz[ilinės]. vyriausybės autoritetas lenkų masėse. Konkrečiau galima būt kalbėti apie visokias smulkme- nas, turint jų kontr-projektą. Įdomu būtų išgirsti apie tai, kaip pati ekz[ilinė]. vyriausybė įvertina savo padėtį. Įrašyt į bendrą pareiškimą sakinį apie derybas tais klausimais, kurie kyla dėl Vilniaus grįžimo Lietuvai, man rodos nereikėtų, kol patys lenkai to nereikalauja ir kol mums visai neaišku, kaip žiūri D[idžiosios]. Valstybės į lietuvių-lenkų sienos išvedimų. Mes kartais galime pažadėt lenkams daugiau, negu yra reikalas. Prašau Tamstos, Pone Ministeri, priimt mano geriausius linkėjimus drauge su gilios pagarbos pareiškimu. Tamstos Vytautas Gylys

J. M. Ponui Ministeriui S. Lozoraičiui Roma

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 109.

158 Nr. 62. S. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 23.

1948. I. 23. Ats[akyta]. II. 2. Pone Pirmininke, I. Skubinu Tamstai persiusti p. V[aclovo] S[idzikausko] š. m. sausio 19 d. raštą su vienu priedu. Ponas V[aclovas] S[idzikauskas] savo š. m. sausio 19 d. rašte, rašytame man, nurodo, kad mano pakietą siųstą jam 1948. I. 13 d., kur buvo Tamstos š. m. sausio 3 ir 4 d.d. raštai, jis gaus sausio 19 d. vakare, t. y. tą dieną, kada jis Tamstai laišką rašė. II. Tvirtinu gavęs Tamstos š. m. sausio 19 d. raštą su 3 priedais. Po- nui Kaminskui skirtą raštą persiųsiu netrukus per Dr. D[omą]. Jas[ai- tį]., o padaręs to rašto nuorašą išsiunčiau jam šiandien paprastu paštu. III. Dėl Tamstos š. m. sausio 19 d. rašto, rašyto Ponui Prof. Kamins- kui, norėčiau iš savo pusės tiek pasisakyti, kad man iš to rašto neaišku, kas ateityje imsis iniciatyvos suvienodinti įvairius aplinkraščius nuostatus ir kokie nuostatai galios pasų davimo reikalu. Ligi šiol įvairius aplinkraščius – nuostatus pasų davimo reikalu siuntinėjo veikiančios Pasiuntinybės, Generaliniai Konsulatai, Konsulatai ir Vykd[omoji]. Taryba. IV. Bajorišku klausimu mano samprotavimai būtų tokie: l/ ryšium su p. S[tanisławo]. Myk[ołajczyko]178. atsiradimu J. A. V. bajorų Vyr[iau- sybėje]. Broniavoje179 padėtis pasikeitė ta prasme, kad J. A. V. bajorai dirba su p. S[tanisławu]. Myk[ołajczyku], o Broniavos bajorų vyr[iau- sybė]. atsisako su p. S[tanisławu]. Myk[ołajczyku]. bendradarbiauti tol, kol p. S[tanisławas]. Myk[ołajczykas], nėra atsisakęs nuo to, ką jis sienų reikalu yra priėmęs, t. y. naujas Lenkijos Rytų sienas. 2/ Bronia- vos Bajorų Vyr[iausybė]. nepripažįsta dabartinių Lenkijos Rytų sienų; 3/ jau 1946 m. rudenį buvau rašęs, kad Baj[orų]. Vyr[iausybė]. nenori sienų klausimu tartis. Punkte 2 mano pateikta žinia yra gauta š. m. sausio 17 d. iš bajorų vietinio ryšininko su manimi. Neturiu jokio pagrindo abejoti, kad ta žinia būtų perdėta; 4/ turėdamas galvoje, kas 1–3 p. p.

178. Stanisławas Mikołajczykas (1901 m. Dorsten-Holsterhausenas, Vokietija,–1966 Va- šingtonas, JAV) – politikas, LREV ministras pirmininkas. 179. Londone.

159 pasakyta, prieinu išvados, kad mes turime apsispręsti a/ ar vedame derybas su bajorais, ar ne, b/ su kuo iš jų vedame derybas ir su kuo pa- laikome santykius; c/kuriuo tikslu derybas vedame, t. y. ar vien todėl, kad ką nors raštu turėtumėme, ar norėdami iš esmės visais klausimais susitarti; man atrodo, kad teįmanoma yra susitarti tik dalykuose, nelie- čiančiuose sienų klausimo; 5/ turime sekti intensyviai bajorų laikyseną mūsų atžvilgiu. Tuo reikalu sausio 17 d. iš to pat žmogaus patyriau, kad yra išleista Londone lenkų kalba p. Wielhorskio180 knyga, kur plačiai nušviečiami lenkų–lietuvių santykiai. Būtų įdomu, kad kas galėtų referuoti, kokioje dvasioje dabar lenkai piešia tuos santykius. V. Tamstos š. m. sausio 13 d. rašto VLGPŠ spec[ialiesiams]. įgalio- tiniams reikalu, man būtų įdomu žinoti, jei tai nėra didelė paslaptis, kada išnyko VLAK-as ir atsirado VLGPŠ su specialiais įgaliotiniais ir ar šie yra tie patys asmenys, kurie ir VLAK-o įgaliotiniais buvo. Ta pa- čia proga norėčiau pridurti, kad mums svarbu prisiminti trys dalykai: 1/ beveik visų Europos šalių, sovietų užimtų, kovos svoris šiandieną yra perkeltas į tų šalių emigraciją ir niekas savo krašte rezistencijos neorga- nizuoja ir nepalaiko; 2/ tuo atveju jei su savo krašto vidumi palaikomi santykiai, paprastai tie santykiai palaikomi tik juos tvarkant iš užsienio per savo ryšininkus, asmenis kuriais visais atžvilgiais galima pasitikėti; 3/ negalima atrodo, bendradarbiauti su asmenimis, kurie ekskliuzyvą meta prieš Lietuvos išlaisvinimo darbui vadovaujančius veiksnius, arba su asmenimis, prieš kuriuos Lietuvos Išlaisvinimo darbui vadovaujan- tieji veiksniai veto taria. Nemanau, kad prieš ką nors galima a priori ką prieš turėti, bet manau, kad yra elementarinių dėsnių, kurių visi lietuviai, dirbą savo tautos laisvei turime laikytis. Prašau priimti, Pone Pirmininke, mano gilios pagarbos žodžius. Tamstos S. A. Bačkis [parašas]

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 113.

180. Władysławas Wielhorskis (1885 Złobychas, Lenkija,–1967 Londonas, Didžioji Brita- nija) – istorikas, politologas, visuomenės veikėjas.

160 Nr. 63. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 23.

Washington Nr. 11. 1948 m. sausio 23 d. p. S. Lozoraičiui Roma Didžiai Gerbiamas Kolega: 1. Dėl Vliko bajoriškų derybų, kurias Jie numato vasario mėn., turė- damas galvoje Tamstos 1948. I. 3. pro memo (III ir IV), galiu pasisakyti drauge su B[roniumi] K[aziu] B[alučiu], kad šitokios derybų gairės yra realistinės. Tik kas dėl pataisytojo Vliko projekto, posmo 6, tai tas posmas, mano manymu, yra nereikalingas. 2. Dėl Vliko pasirinktojo bajoriško kontragento, tenka pasakyti kad Jo rolė ateityje toli gražu neaiški ir nepavydėtina: šioje šalyje ofic. sferose su jais rimtai nesiskaitoma; nesiskaitoma su jais ir partijų (demokratų ir respublikonų) sferose, nebent prezidentinių rinkimų metu šiems pavyktų kiek pataisyti savo šansus. Albione tas pats: bajorai tebėra persona non gra- ta kaip konservatorių taip ir darbiečių sferose. Yra jaučiama; kad tos sferos, kaip čia, taip ir, ten (Albione), pradeda vis labiau skaitytis su „koncentracja demokraticzna“ su St. Mikolaiczyku priešakyje. Tat be reikalo p. V[aclovas] S[idzikauskas] mažina to lenkų liaudininko reikšmę Lenkijos atsistatymo atžvilgiu. Gan greit visur pasireiškia nuomonių priešingų ekziliniams au- toritetams, gi stiprėja įsitikinimas kad toji visuomenė, kuri dabar kenčia okupuota, turės lemiamą rolę krašto nepriklausomybei atsistatant. Tat yra klausimas kam labiau seksis ar bajorams ar Mikolaiczykui sueiti į kontaktą su krašto rezistencija ir turėti reikšmės krašto busimai santvarkai. Dėl to tai Vlikininkų žygio pas bajorus atrodo lyg būtų piršlybos Raulo su šešėline dama. Viso to akivaizdoje atrodo, kad sveikas patarimas būtu: nesiskubinti ir labiau apsižiūrėti jei norima ko teigiamo at- siekti, kad ir eksploraciniu atveju. Jūsų P. Žadeikis [parašas]

P. S. Iš p. V[aclovo] S[idzikausko] pro memo iš 18/ XII – 47 seka, kad V[ykdomoji] T[aryba] ir Vlikas lyg būtų apimti greito ir neišvengiamo

161 karo psychoso. Iš to bene paeina perdėtas optimizmas ir skubėjimas su derybomis. Bet kad tai būtų teisingas dalykų supratimas yra didelis klausimas. Karo pavojaus psychosas gali atnešti didesnių nelaimių visais atžvilgiais. Vakarai stengiasi tik stabilizuoti esamą status quo ir tik Maskvos įnirtimas dabartines paliaubas gali paversti pragaru. International Peasant Union (Žaliasis Internacionalas) Mykolaiczykui čia atsiradus labiau susikonsolidavo: įsteigė šavo nuolatinę raštinę (3100 Connecticut Ave., N. W., Apt. 340, Washington, D. C.) ir laiks nuo laiko daro pranešimus presai. Centralis Komitetas susideda iš: bulgaro Dmitrov, kroato Macek, vengro Nagy, lenko Mikolaiczyk, rumuno Buzesti ir serbo Gavrilo- vic. Ši visuomeninė organizacija savo veikime panaši į Jewish Agency. Inter- national Peasant Union turi partinį pobūdį ir, kaip dabar atrodo, ne be pasisekimo pretenduoja į pirmaeilę politinę rolę remdamosi praeities rinkimu.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 114.

Nr. 64. B. K. Balučio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 02 10.

LITHUANIA LEGATION 17, ESSEX VILLAS LONDON W.B. 10th February, 1948. Mr. T. Gwiazdoski, 108, Eaton Square, S. W. 1 Dear Mr. Gwiazdoski, I just heard from Mr. Sidzikauskas and he request me to let you know thet he happens to be unavoidably detained by some business affairs and that for this Rason he will not be able to be in London as he, I understand, has promised. But he hopes to be here some time late. He does not say when but I bedieve he will let you know in due time. Yours sincerely B. K. Balutis [parašas].

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

162 Nr. 65. T. Gwiazdoskio laiškas B. K. Balučiui, 1948 02 18.

108. Eaton Square, S. W. l. London, 18th. Febr. 1948. Mr. B. K. Balutis, 17. Essex Villas. London, W. 8.

Dear Mr.Balutis, I have to thank you for your letter of the 10th. February and would ask you to let Mr. Sidzikauskas know that we have learnt with great regret that be has had to put off his visit to London and therefore our conversations must he postponed for the present. I should he very much obliged to you if you would assure Mr. Sidzikauskas that we are hoping he may be able to come to London in the near future and that we shall always be only too glad to welcame him hers. Yours sincerely T. Gwiazdoski [parašas] 18 / 2

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 66. M. Miszyn laiškas Żabai, 1947 12 22.

Odpis List p. Miż Mizsyna do p. Żaby

Rzym, dnia 22. grudnia 1947 r. Przed kilku dniami rozmawiałem z Witoldem i – przy okazji róż- nych innych spraw na marginesie książki Wielhorskiego – poruszył on kwestie między nami sporne. Straciliśmy już 8 lat, nie posuwając się w tej sprawie naprzód ani kroku. Łudzimy się sądząc, że da się ona rozwodnić w ramach codziennej współpracy, wynikającej z naszej

163 wspólnej sytuacji. Musimy przyjść do domu z jakimś przemyślanym realnym planem. Pamiętajmy, że powrót oddalić może rozwiązanie tych kwestii: ludzie, którzy po tylu latach walki o swoje cele zrealizują je – nie będą skłonni uwzględniać wagi problemów spornych. Czyżby- śmy jeszcze tylu lat potrzebowali, ażeby dojść do świadomości potrzeby mówienia o tym? Przecież te 8 lat ubiegłych to prawie połowa z okresu naszej niepodległości… Było w tym wiele z niecierpliwości i wiele znużenia w poszukiwaniu wyjścia. M. in. Witold poinformował mnie /zastrzegłem się, że nie znałem sytuacji od strony naszej/ o przebiegu rokowań, poświęconych tej materii a prowadzonych swego czasu za pośrednictwem Ładosia – w Szwajcarii. Podobno doszło tam do ustalenia współpracy naszych przedstawicieli zagranicą, uznania płaszczyzny współpracy w ramach szerszej konfederacji narodów środkowo-wschodnich oraz ustalenia postulatu rozstrzygnięcia sporu polsko-litewskiego zaraz po wojnie. Tego ostatniego punktu nie mógł mnie dokładnie sprecyzować. W każ- dym bądź razie cała zabawa skończyła się na tym, że oni to podpisali, ale rząd londyński /nasz/ położył to wszystko pod biurko. Rozpytywałem tutaj Kapelana, ale i on, jak się zdaje, w całości się nie orientował. Czybyś nie mógł nam wydostać odpowiednich aktów? Chodzi o to, że nasz rozmówca dojrzewa do postawienia tej sprawy w jakim nowym kontekście, a my – biedne sieroty – nie znamy po prostu dotychczasowego rozwoju rzeczy. Druga sprawa: z właściwą temu narodowi podejrzliwością wy- kombinował on na podstawie książki „Lata nadziej!“, że Sikorski wraz po przybyciu do Londynu po klęsce francuskiej /1940/ wystą- pił do Brytyjczyków z memoriałem, w którym – nauczając ich, jak należy pozyskać Rosję do wojny z Hitlerem – podsunął kupienie jej udziału rezygnacją z niepodległości państw bałtyckich. Nie mogę zestawienia tych ustępów wspomnianej książki nawet sprawdzić, bo jej samej tutaj znaleźć nie mogę. Podsunąłem mu inne zestawienie – Ciechanowskiego, gdzie Sikorski występuje właśnie w obronie tych państw bałtyckich, ale czuję, że nieufności całkowicie nie obaliłem. Czy coś podobnego mogło mieć miejsce? I o jakiej uchwale mówi Mackiewicz – rzekomo – w książce, która to uchwała nie mogła być

164 przyjęta przez Radę Narodową, bo obalała dotychczasową politykę Sikorskiego w odniesieniu do państw bałtyckich? Boję się, że Wi- told coś więcej od nas wie na podstawie bezpośrednich kontaktów z Catem. Czy je ma – nie mogłem sprawdzić. W każdym bądź razie i na ten temat daj mi trochę materiału. Sądzę, że jeśli coś podobnego miało być, to lepiej to od razu szczerze wyjaśnić. Takie zaśmiecanie sikorszczyzną obecnie jest jak najmniej wskazane. Najlepiej się od tego z miejsca odciąć.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 67. T. Gwiazdoskio laiškas M. Zaleskiui, 1948 02 11.

Londyn; dnia 11. lutego 1948 r. Szanowny Panie Radco – w związku z ostatnio nadesłanym nam przez Pana dokumentem litewskim, za przysłanie którego bardzo dziekuję, uprzejmie proszę o sprawdzenie, czy nie mógłby Pan otrzymać wymiany not, jaka miała miejsce między pp.Ładosiem a Turauskasem, względnie Szaulisem w roku 1942-im, ewentualnie w pierwszej połowie 1943 r. Nota ta nie była przeznaczona do publikacji i przeto nie była znana szerszemu gronu osób. Będę zobowiązany Panu za szybką odpowiedź w powyższej sprawie. Łączę wyrazy poważania oraz uścisk dłoni – T. Gwiazdoski [parašas] 11 / 2

J[aśnie] W[ielmożny] Pan Radca Mieczysław Zaleski. Bern.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

165 Nr. 68. Nežinomo asmens laiškas M. Miż-Miszynui, 1948 02 11.

Szanowny Panie, w związku w listem Pana do p. Żaby z dnia 22-go grudnia 1947 r. w sprawie rozmowy z Witoldem, pragnę przesłać Panu trochę informacji zebranych tutaj u miarodajnych informatorów. Witold powoływał się na prowadzone w swoim czasie rozmowy, t. zn. z 1942 r. przez Ładosia z pp. Szaulisem i Turauskasem w Szwaj- carii. Obaj ci panowie twierdzili, że rozmowy te prowadzili w uzgod- nieniu z Witoldom, który jako mieszkający we Włoszech, nie miał możności poruszania się i niezbędnej swobody, i który też z tego tytułu swoją kompetencję na czas wojny przesłał na Turauskasa. Rozmowy te skończyły się wymianą not, których chwilowo nie mam pod ręką, ale które mam nadzieje niedługo otrzymać. Noty te mówiły o konieczności istnienia niepodległych państw: Polski i Litwy, o kooperacji przedstawicieli obu państw w czasie wojny, o współpracy obu narodów w ramach szerszej konfederacji środkowo-europejskiej oraz zdaje się, o ko- nieczności rozstrzygnięcia po wojnie wielkich spornych kwestii między Polską i Litwą w drodze pokojowej. Rzecz oczywista, iż w warunkach tych ani przez chwilę stronie litewskiej nie pozostawiliśmy wątpliwo- ści, że rząd polski nie uznaje faktu darowizny Wilna przez Sowiety Li- twie, by w następstwie połknąć je razem z Kownem. Nie pamiętam w tej chwili dokładnej daty rozmowy Witolda z Ambasadorem Papée, t. j. czy rozmowa ta miała miejsce przed czy po wymianie not, w której to rozmowie Witold sugerował Ambasadorowi Papée, iż sprawę Wil- na na podstawie aktu z dnia 10 października 1939 r. należy uznać za fakt dokonany, na co p. Papée oświadczył rozmówcy, że integralność Polski jest podstawowym kanonem polityki polskiej, która nie uznaje i nie może uznać żadnych faktów dokonanych przez Rosję. Na replikę tę Witold nie znalazł żadnej odpowiedzi. Nie rozumiem co znaczy oświadczenia Witolda, iż „Litwini tę umowę podpisali, a rząd londyński położył to wszystko pod biuro“. Stało się wręcz odwrotnie. Tak więc rząd londyński poprzez Ładosia, wyświadczał, aż do chwili cofnięcia uznania rządowi polskiemu przez Wielką Brytanię i Stany Zjednoczone, cały szereg usług pp. Szaulisowi

166 i Turauskasowi, nakazał wszystkim swoim placówkom współpracę z przedstawicielami Litwy, nakazał ruchowi podziemnemu w kraju szukanie kontaktów z podziemnym ruchem litewskim. Tymczasem właśnie Litwini schowali tę umowę pod biurko, bowiem ich posłowie w Londy- nie i Waszyngtonie, którzy istotnie mieli możność i co więcej obowią- zek współpracy z przedstawicielami rządu polskiego, i w stosunku do których rząd polski odnosił się z całą życzliwością, stale uchylali się od tej współpracy. Nie chcę przez to powiedzieć że otrzymali oni takie instrukcje od Witolda czy Turauskasa, być może nie otrzymali żadnych instrukcji, być może otrzymali współpracy, ale nie podporządkowali się jej. Nie oskarżam więc nikogo, ale konstatuję fakty. Jeśli więc Witold zdradza pewne „zniecierpliwienie i nawet znuże- nie w poszukiwaniu wyjścia“, to przyczyną tego faktu trzeba szukać w taktyce litewskiej grania na zwłokę, a nie w nieszczerości postępowania strony polskiej. Druga sprawa, którą Pan porusza, to podejrzliwość litewska odno- śnie naszego stanowiska w sprawie państw bałtyckioch. Nie pamiętam, co pisał na ten temat Mackiewicz w „Latach nadziei“, natomiast przytoczę tutaj kilka faktów. A więc gen. Sikorski nie zszedł ze stanowiska obrony niepodległości państw bałtyckich, o czem właśnie pisze Ciechanowski i o czem świadczą poniżej przytoczone fakty rząd polski nie tylko nie zszedł z tego stanowiska, ale co więcej publicznie angażował się w tej sprawie. Oto fakty: 1. na schyłku 1942 r. Stroński, jako minister informacji, w jakimś wywiadzie czy mowie radiowej, poruszył sprawę niepodległości państw bałtyckich. W odpowiedzi na to ambasada sowiecka przy rządzie polskim, złożyła na ręce p. Raczyńskiego, ówczesnego kierownika Mini- sterstwa Spraw Zagranicznych; 2. Strasburger, jako minister skarbu, w czasie bytności w Ameryce w końcu 1942-go lub na początku 1943 r. stanął w publicznych odczy- tach /które następnie wyszły jako książka/ w obronie niepodległości Bałtów. Ambasada sowiecka znowu złożyła protest; 3. Mikolajczyk, zostawszy premierem w lipcu 1943 r., urządził razem z p. Romerem konferencje dla dziennikarzy angielskich w polskim Ministerstwie Informacji. Przedstawiciel „Daily worker ‚a“ /pismo

167 komunistyczne/ zadał prowokacyjne pytanie na temat państw bałtyc- kich. Mikołajczyk odpowiedział, iż żadne państw nie uznało zaboru państw bałtyckich, a Karta Atlantycka zapewnia im niepodległość. Zdaje mi się, że przytoczone fakty wystarczą dla oświetlenia naszego stanowiska w sprawie Bałtów. Stanowisko nasze bardzo złościło rząd sowiecki, dlatego też kiedyś radca sowiecki Walkow, przy rządzie polskim w Londynie oświadczył dr Tadeuszowi Jankowskiemu, kie- rownikowi referatu sowieckiego naszego M. S. Z.: – prawdą jest, iż żad- ne państwo nie uznało przylączenia państw baltyckich do Rosji. Ale prawdą jest również, iż tego tematu nie poruszają wcale. Jedynie, tylko rząd polski wypowiada się w tej sprawie publicznie. – Sądzę, że omówiłem wszystkie sprawy, które poruszył Pan w liście do p. Żaby. – Łączę uścisk dłoni – [parašas]

J[aśnie] W[ielmożny] Pan Inż[ynier]. Miż-Miszyn Rzym.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 69. M. Zaleskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 02 24.

Bern, dnia 24 lutego 1948 r. Wielce Szanowny Panie Ministrze, w odpowiedzi na list Pana Ministra z dnia 11 b. m. uprzejmie zawia- damiam, że tą drogą, którą otrzymałem doręczony Panu Ministrowi dokument, nie mam niestety możności wydostać tekstu not wymienionych między p. Ładosiem181 i przedstawicielami Litwy. Ponieważ p. Turauskas przeniósł się na stałe do Francji, zwróciłem się w tej sprawie do p. Szaulisa mieszkającego w Lugano. Gdy tylko uda mi się sprawę z nim załatwić, natychmiast Pana Ministra zawiadomię.

181. Aleksandras Ładosas (1891 Lvovas, Lenkija,–1963) – diplomatas, politikas.

168 Łączę wyrazy prawdziwego poważania i serdeczny uścisk dłoni Mieczysław Zaleski

J[aśnie] W[ielmożny] Pan Minister Tadeusz Gwiazdoski w Londynie Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 70. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 11, 1948 03 30.

Pro memo. No. 11. Konfid[encialiai]. 1948. kovo. 30 d.-

Susirinkimas pas Tarnowkį. Londoniškės Lenkų Vyr[iausy]-bės Užsienminas182 Tarnowski sukvietė pas save privatų pasikalbėjimą visų Sovietų pavergtų tautų (išvardinimą žiūrėti man Pro memo. No. 9 iš kovo l5 d.). Kaip paaiškino, titulas esąs „patiems pradėti savimi rūpintis, ir nelaukti, kad kiti mumis rūpintųsi“ (aliuzija į įvykį, paminėtą mano Pro Memo no. 9 punktas 2, kuriame dalyvavo ir lenkų pirmininkas Bor Komorowski). Išeinant iš to, esą yra jau reikalas „išeiti viešumon su mūsų pavergtų tautų reikalu, sušaukti viešą mitingą ir išnešti atatinka- mas rezoliucijas, kurias apdirbtų čia išrinktas komitetas“. Laike disku- sijų, vienas dalyvių (čekas) prašė paaiškinimų tarp kitko: kieno vardu šis susirinkimas šaukiamas ir tokia propozicija daroma. Į tai p. T[arnowskis]. atsakė: ne jo asmeniniu, bet lenkų Vyr[iausy]-bės vardu ir ji bus sumanytame viešame susirinkime kaip tokia atstovaujama. Į tai buvo pastebėta, kad kitos pavergtos tautos neturi savo vyriausybių. Tuomet esą galės jas reprezentuoti partijos ar organizacijos ir jų atstovai kalbė- sis savo tautų vardu. Kvinit esencija yra tame, kad čia nebuvo pakviesti Baltieji Rusai, bet už tai buvo bielorusai ir ukrainiečiai. Kaip vienas bajoras išsireiškė: kokie rusai nebūtų, vis vien jais pasitikėti sunku.

182. Užsienio reikalų ministras.

169 Esą, sakysime, ir neseniai Paryžiuje, surengtas garsusis mass-mitingas (Wagrsa salėje) buvęs Stolypino grupės surengtas. Lenkai todėl, aišku, nori nuo rusų atsižegnoti ir užbėgt už akių punktui 2, Pro Memo no. 9. Pabaltės ministrai, aišku, formaliai dalyvauti negalės, bet jų tautos bus privačių asmenų atstovaujamos. Viešas susirinkimas turi įvykti apie galą balandžio, o rezoliucijos projektai žada būt pagaminti apie balan- džio vidurį. Dzūkas

Šaltinis: LCVA, f. 656, ap. 4, b. 26, l. 149.

Nr. 71. J. Vytėno laiškas A. Zaleskiui, 1948 05 15.

Žiburiai “The Lights” Lithuanian Weekly Augsburg, 15 Maja 1948 r.

Do Jego Ekscelencji Prezydenta Rzeczpospolitej Polskiej Pana Zaleskiego w Londynie

Wasza Ekscelencjo! Stosunki litewsko-polskie w przeszłości, a w szczególności w ostatnich dziesięcioleciach, były pożałowania godne. Wydaje się, że w przy- szłości one mogą byc korygowane. Uważamy, iż Wasza Ekscelencja zgodzi się, że części obu narodów, będące obecnie na wygnaniu, mo- głyby osądzić to zagadnienie rozsądniej i w niektórych kwestiach osią- gnąć jednomyśność lub swoje poglądy bardziej wyświetlić. W każdym wypadku uchodźcy obu narodow i organizacje podziemne prowadzą tę samą walkę o wolność swoich krajów i z tym samym ciemiężcą. Społe- czeństwu litewskiemu jest wiele niejasnych kwestii w stosunkach polskich na emigracji. Dlatego i zwracamy się do Pana Prezydenta, jako kierownika i wodza Polski walczącej prosząc odpowiedzieć na szereg naszych zapytań. Spodziewamy się iż to może dodatnio wpłynąć na dalszą ewolucję stosunków naszych narodów.

170 l/ Jaki jest stan prawny pana, jako prezydenta Rzeczpospolitej Pol- skiej i pańskiego rządu? 2/ Czy obecny rząd Polski na egzylu ma poparcie wszystkich grup politycznych i Polakow na emigracji? 3/ Jaki moment w ostatnich latach tragedii Polski uważa Pan za najbardziej bolesny? 4/ Czy naród polski w toku wypadków ostatnich lat doznał tylko roz- czarowań i ciosów, czy też z zachowania się niektórych narodów względ- nie ich rządów byl zdziwiony w przyjemnem tego słowa znaczeniu? 5/ Jak Wasza Ekscelencja szacuje obecną sytuację polityczną i jakie znaczenie ona może mieć dla walki o wolność dla Polakow i innych narodów Wschodniej Europy? 6/ Jak Wasza Ekscelencja i rząd Pański uważą obecnie wysuwaną koncepcję międzymorza? 7/ Jak Wasza Ekscelencja ocenia obecną żywą działalność rezysten- cyjną wszystkich wschodnich narodow i czy nie sądzi, iż byłoby wskazanem dążyć do bliższej współpracy tych narodów i akcji? 8/ Czy Wasza Ekscelencja nie uważa, iż byłoby w interesie polskiego i litewskiego narodów bardziej harmonijne wyrównanie stosunków między obu krajami? 9/ Jesli Wasza Ekscelencja sądzi, że stosunki litewsko-polskie nie są ostatecznie wyrównane, kto według Pańskiego zdania, powinien tego przedsięwziąć? Czy to ma być pozostawione dla przyszłych rządów i organizacyj społecznych niepodległych państw, czy byłoby bardziej ce- lowem, aby obecne organy na egzylu miałyby za zadanie omawiać te zagadnienia i szukać wyjścia? 10/ Jakim sposobem mogłyby być osiągnięte przyjazne współżycie i współdziałanie Polski i Litwy? 11/ Czy rząd polski na egzylu ma już sformułowane stanowisko w stosunku do Litwy? 12/ Czy Wasza Ekscelencja zgadza się, by wschodnia granica Polski była wytknięta linią Curzona? Jeśli nie, to w jaki sposób można byłoby pogodzić tam współkrzyżujące interesy i pretensje kilku narodów? 13/ Czy Wasza Ekscelencja zgadza się, by obecne zachodnie granice Polski były przejrzane i ewentualnie zmienione?

171 14/ Czy Pan uważa masę polskich uchodźców będących w Niem- czech za poważny, czynnik w walce o wolność i jaki będzie ich los, we- dług Pańskiego zdania, w ciągu następujących lat? 15/ Co Wasza Ekscelencja jeszcze mogliby powiedzieć przez naszą gazetę społeczeństwu litewskiemu będącemu na wygnaniu? Z głębokim poważaniem J. Vitėnas [parašas] Redaktor Główny Juozas Vitėnas

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1113.

Nr. 72. J. Białasiewicziaus laiškas T. Katelbachui, 1948 05 20.

Frankfurt a/Main, dn. 20. 5. 48 r. W. Pan Sen[ator]. T. Katelbach Londyn Wielce Szanowny Panie Senatorze!

Litewskie pismo „Ziburiai“ zwróciło się do mnie z prośbą o pośred- niczenie w sprawie uzyskania wywiadu od Prezydenta A. Zaleskiego. Pytania przesyłam w załączeniu. Sprawa posiada dla nas duże znaczenie, ponieważ w ostatnich cza- sach widać wyraźne objawy zwrotu w stosunkach pomiędzy tutejszymi Polakami a Litwinami, co ujawniło się szczególnie wyraźnie w głosach litewskiej prasy z okazji 3 maja. Dlatego też uprzejmie proszę Pana Se- natora o skłonienie prezydenta Zaleskiego do udzielenia tego wywiadu, a to tym bardziej, że litewski tygodnik jest najpoważniejszym wśród litewskiej prasy i pod względem wydawniczym stoi na b. wysokim po- ziomie. Wywiad będzie posiadał duże znaczenie propagandowe oraz ułatwi nam dalsze kontakty z Litwinami. Myślę, że Pan Senator, jako znawca zagadnień litewskich, sam najlepiej oceni pożytek tego rodzaju wystąpienia.

172 Oczywiście zależy mi też na szybkości załatwienia tej sprawy i pro- szę Pana Senatora w tej mierze oddziaływać. Wreszcie proszę mi nade- słać wraz z odpowiedziami aktualną fotografię prezydenta Zaleskiego ewent. z podpisem, dla redakcji litewskiego pisma. Oczekując łaskawej pozytywnej odpowiedzi, [tekstas neįskaitomas] J. Białasiewicz [parašas]

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1113.

Nr. 73. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 18, 1948 05 26.

Gauna S[tasys] L[ozoraitis], P[ovilas] Ž[adeikis], J[urgis] Š[aulys] Gavimą prašome patvirtinti Ir Vlikas – V[ykdomoji] T[aryba] Patv. VI. 27.

PRO MEMO Nr. 18 1948. V. 26.

Lenkiškomis Temomis. Kiek laiko atgal buvo užėjęs p. Alex[ander]. Zawisza. Sakėsi paeinąs nuo Panevėžio, Urbšio183 kaimynas ir draugas berods gimnazijoj su juo buvęs; atostogomis, prieš karą, buvojęs tėviškėje. Buvęs lenkų dipl[omatinėje]. tarnyboje (patarėjas Italijoj etc.). Dabar „privačiai dirbąs“ čia. Turįs sumanymą: federacijos ir konfederacijos prie nieko neprivedę ir neprivesią (kalbant apie Środkovą Europą); jis turės naują sumany mą – reikia sudaryti „Związek ir pradėti nuo, taip sakant, pat ašies ar branduolio, kuriuo būtų Lenkija, Čekija ir Lietuva, o tos jau plėstų toliau per savo kaimynus: pvz. lenkai su rumunais, čekai su vengrais, lietuviai su latviais; taigi – toliau su savo kaimynais. Bet iniciatoriai būtų pirmi trys aukščiau paminėti: lietuviai, lenkai, čekai. Jis jau turįs ir tezes tokiam „Związkui“ galvoje. Viską tai jis darąs savo asmenine iniciatyva, bet jeigu čekai ir aš tam pritarčiau, tai tuomet jis pristatytų

183. Juozas Urbšys (1896 Šeteniai, Kėdainių vlsč.,–1991 Kaunas) – nepriklausomos Lietu- vos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas.

173 tai savo Augustui Z. Jis manąs, kad jam nebūtų lengva pas savuosius pervaryti tai, ką jis sumanęs, bet jeigu gautų mano paramą, tai gal ir pasisektų. Kodėl mano? – paklausiau. Gi Tamsta, berods esate vienas iš Jūsų triumvirato – atsakė. Į ką man teko pastebėti, kad nors tai galėtų būti gal nemažas komplimentas, bet tai yra man didelė naujiena, ir kad jis, taip manydamas, klysta. Jis pasisiūlė pateikti man savo sumanymo projektą, kuris jo buvo man vėliau prisiūstas ir kurio pirmoji dalis čia pridedama (Tezy Konstytucji Zwiazku Środkowo Europejskiego). Antroji dalis užvardyta „Tezy Konstytucji Narodowej“ (suprask, at- skirų „Związko“ narių valstybinės konstitucijos) neturi nieko ypatingai įdomaus ir neturima laiko ji parašyti. Be kita ko, šio projekto esminė „naujiena“ yra tame, kad ginčyti- niems teritoriniams plotams numatoma... condominium. Nors jis sakė- si, kad tai jo asmeninis sumanymas, bet man nekyla abejonių, kad taip nėra. Aš, jam prisispyrus, daviau ir atsakymą raštu. Nuorašas prideda- mas. (Šį Pro Memo padėjau, kaip ankščiau, bet gaunu progos jį tęsti tik dabar – birž. 14d.) Birželio 11d., pasiuntusi jam mano atsakymą, gavau iš jo laiškelį, kuriame jis pranešė, kad „duringa n audience I have been Grante today by the President or the Republic, I had the opportunity to hand to him over both the drafts, copies of wich I sis leve with you on May 27 th. Now, I feel, I have to wait for further developments.“ Pirmame savo pasikalbėjime su juo, aš buvau jam pastebėjęs, kad jeigu jo „naujo sumanymo“ esminė dalis yra „condominium“, tai tas neišrodo nieko naujo – priešingai, tai būtų labai senas dalykas: grįži- mas prie Hymanso projekto. Jo pastaba buvo, kad ten būta bileteralės sutarties sumanymas, o čia būtų daugiau. 2. Statys I184 savo laiškelyje stebisi, kad P[olska] P[artia] S[ociałis tyczna] partijos suvažiavime išneštas toks griežtas pareiškimas dėl Vil- niaus („Lenkija be Vilniaus ir Lvovo negali egzistuoti kaip nepriklau- soma valstybė“). Esą „neatsimenu, kad karo metu ir išviso svarbi lenkų politinė Partija būtų padariusi tokį griežtą pareiškimą“. Tai jokia naujiena: aš iš viso neatsimenu, kad kada nors ir kieno nors būtų padaryta

184. Stasys Lozoraitis.

174 savo esmėje, bent kiek švelnesnė nuomonė. Šioje šalyje jau nuo senai gyvuoja Związek Ziem Północno-schodnich ir Związek Ziem Polud- nio-Wzchodnich (Vilniui ir Lvovui). Pirmojo garbės pirmininku buvo gen. Zeligowskis. Jie gyvuoja ligi šiol. Bet prieš porą savaičių sudaryta šis – tas didesnio: Londono vyriausybės orgsne „Dziennik Polski i Dziennik Zołńierza“ (geg. 31 d. laidoje) tilpo, antgalviu per 3 špaltas „Odezwa komitetu Funduszu ziem Wschodnich“, kuriuo šaukiam prie sudarymo specialaus Fondo kovai už atgavimą Vilniaus ir Lvovo. Bū- dingesnės šio „Apelio“ citatos: „Odmówiliśmy zgody na oderwanie od Polski jei Ziem Wschodnich, na utratę Lwowa i Wilna... sprawa Wilna i Lwowa nadal pozostaje w za- pomnieniu. Zwacamy się z wazwaniem o pomoc do wszystkich tych, którzy rozumieją, że walka o Ziemie Wschodnie musi być prowadzona nadal ze wzmożoną energią...Związki Ziem Wschodnich ... postanowil przystąpić do szeroko zakrojonej opartes...na ofiarność całego społeczeń- stwa polskiego, planonowej akcji wydawniczej, prasowej i odczytowej“. Šį atsišaukimą pasirašė 65 asmenys, kurie sudaro „Komitet Hono- rowy Funduszu Ziem Wschodnich“ ir 7 asmenys, kurie sudaro „Ko- mitet Wykonawczy“. Pirmame vadovauja gen[erodas]. Anders185 ir tarp kitų yra ir tokių pavardžių signatarų : Marian Januszaitis, Mieczyslaw ir Stanislaw Mackiewicz’ai, Jan Pilsudzki, Jadwiga Raczkiewiczowa, Jan Sapieha, Stanislaw Stronski, Stefan Tyszkiewicz, prof. Wladyslaw Wiel- horski, Adam Zoltowski – visi tai asmenys, kurie užimdinėjo aukštas ir atsakingas vietas buv. Londono vyriausybėje ir kurie ir dabar „pir- muoja“ Londoniškių sferų chore. „Komitet Wykonawczy“ susideda iš: Jozef Godlewski186, Pralat Walerian Meysztowicz187, Wanda Pilsudska, Tadeusz Piszczkowski, Arcybiskup Sawa (įdomu!..), Piotr Siekanowicz ir Tadeusz Tomaszewski.

185. Władysławasas Andersas (1892 Błonas, Lenkija,–1970 Londonas, Didžioji Britani- ja) – politikas, generolas, vyriausiasis Lenkijos karo pajėgų vadas. 186. Józefas Godlewskis (1892 Suvalkija, Lenkija,–1968 Londonas, Didžioji Britanija) – agronomas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas. Pamiętnik Wileński sumanytojas ir leidėjas. 187. Walerianas Meysztowiczius (1893 Panevėžio apskr.–1982 Roma, Italija) – kunigas, teologas, visuomenės veikėjas.

175 Sekančią dieną (birž. 1 d.) „Dzienik Polski“ pasveikino naują Fondą redakciniu straipsniu „LWOW i WILNO“ atspausdintu stambesnėmis negu papratai juodomis raidėmis, – visos špalos didumo. Charakterin- gi šio vedamojo posakiai: Sprawa polskich Ziem Wschodnich nie jest sprawą żalów i wspo- mnień. Jest to zagadnienie polityki praktycznej i pretendenci do polityki polskiej, którzy tego nie rozumieją, skompromitują się raz jeszcze w niezbyt odległej przyszłości. Wniosek z tych szkicowych rozważań jest krótki każdy Polak, który jest świadom tego, że jeśli Polska ma speł- nić swe zadanie w Europie nie może pozostać okaleczona na trwałe od wschodu – powinien dać wyraz swojemu przekonaniu nie tylko myślą i słowem, ale i uczynkiem, takim, na jaki go stać“. Sekančiuose „Dz. P.“ Numeriuose, pasirodė atskiri kalbamojo At- sišaukimo „indorsavimai“ – gen. Anderso, Prezidento Zaleskio ir kitų. Santūriausias buvo Zaleskio, kuris skamba taip: APEL PANA PREZYDENTA W obecnym tak ciążkim położeniu ojczyzny naczelnym hasłem Polaków winno być haslo Kościuszki: – „Wolnoćś, całość i niepodle- głość“ – August Zaleski“. O po to seka: „Zbiórka na Fundusz Ziem Wschodnich. Komitet Funduszu“ ir antrašas, kur siųsti aukas. Galėtų kas manyti, kad tai tik Londono sferų pažiūros ir užsimoji- mai – tradicinė „Zubrų“ politika. Įrodo, kad ne. Štai Amerikos Polonia, susirinkusi savo Seime Philadelphijoj Amerikoniškos Polonijos vyriau- sioji galva, Kongres Polski’ego prezidentas K. Rozmarek, sveikindamas susirinkusius delegatus iš visos Amerikos<...> ką jis jiems turi pasakyti? O gi tarp kit ko: ... „Zgromadziła nas troska o Polskę se Lwowem, Wilnem, Gdańskiem i Szczecinem“...„Dla tych spraw powstał, gla tych spraw istnieje i istnieć będzie – Kongres Polonii Amerykańskiej“. Taigi lenkiškas frontas užsieniuose išrodo Vilniaus klausimu – be ply- šio: kaip buvo, taip ir yra. Ir dėl to netenka, bent tuo tarpu, turėti iliuzijų. Jeigu gali būti kokia prošvaistė šiuo atveju (kad gal ir mažytė ir visiškai dar netikrai), tai jos tenka ieškoti kur kitur – gal ten buk esamoji kibirkš- tis ir gali užsiliepsnoti kiek skaiščiau. Ir apie tai aš noriu čia papasakoti. 3. Apie porą savaičių tam atgal (V. 31) turėjau progos sueiti ir išsikal- bėti su lenkų rezistencijos atstovu p. Stefan Robinski (pasiimta pravardė,

176 bet man žinoma tulo grapo pravardė) kuris apie pustrečio mėnesio tam atgal buvo grįžęs iš Lenkijos. Bona fode atstovas – tai aš turėjau galimy- bės patikrinti iš tikrų šaltinių. Tam tikrų sferų rekomenduojamas, jis norėjo sueiti į asmeninį kontaktą su manim ir ta proga jie nupiešė da- bartinę padėtį Lenkijoj – pusėtinai plačiai. Man ir jam ypatingai rūpėjo mūsų santykiai. Savo pasakojime jis papasakojo apie kontaktus tarpe jų ir mūsų rezistencijų mūsų kraštuose. Ir visai tvirtai pareiškė, kad, sakysime, tarp jų ir mūsų interesų Rytprūsiuose tarp abiejų Rezistencijų nėra jokių nesusipratimų – dėl to esą visai susitarta. Aš paklausiau jį, kaip jų rezistencija žiūri į tą kertinį mūsų nesusipratimų akmenį, Vilniaus klausimą. Jie nebuvo taip griežtai aiškus, kaip Rytprūsių klausimu, bet pasakė, kad ir tuo klausimu esanti padaryta „didelė pažanga, sulyginus su tuo, kas buvo pirmiau“ ir jis manąs, kad lenkų visuomenės (Lenkijoj) nuomonė tuo klausimu yra žymiai pasikeitusi, sulyginus su nuomone, buvusia prieš 1939 m. karą. Jis turys didelių vilčių, kad Vilniaus klausimas galėtų būti patenkinamai išrištas abiem pusėms (Temyk, tas vis dar nėra taškai ant „i“). aš jį paklausiau, kiek tokia jų „krajaus“ dabartinė pa- žiūra į šią problemą yra suderinti su Londoniškių sluoksnių pažiūromis. Jie atsakė, kad esą „kontinujiteto principo ir kitais platesnės politikos sumetimais“ jie, žinoma, palaiko (ar pripažįsta) londoniškę vyriausybę, bet jis turįs atvirai pasakyti, kad kai kuriais atžvilgiais jei, Rezistencija ir viešoji dabartinė nuomonė Lenkijoje ne visados „mato akis akin“ su emi- graciniais vyriausybiniais sluoksniais. Jie, čionykščiai sluoksniai, kaip esą tankiai buva su visais emigrantais kai kuriais klausimais yra „atsilikę nuo gyvenimo krajuje“. Ir Lietuvos–Lenkijos santykiai esą vienas tokių klausimų. Krajuje esą tuo atžvilgiu viešoji opinija nuėjusi daug toliau, negu emigrantinė vyriausybė, ir jis manąs, kad prie gerų norų iš abiejų pusių, tikrai atsižvelgiant į abiejų kraštų likimą ir nepriklausomybių ap- gynimą, galima turėti vilčių šį lenkiškai-lietuvišką skaudulį išgydyti. Jis man padarė gero įspūdžio. Už keleto dienų aš suradau progos patikrinti žinias apie šį asmenį iš pa- šalinių, ne lenkiškų šaltinių – man pusėtinai patikėtinų. Man buvo praneš- ta: jis esąs ne pat viršūnė rezistencijoj, bet Num. Antras; tikrai atvykęs prieš apie pustrečio mėnesio iš Lenkijos. Charakterizuojamas, kaipo nuoširdus ir išmintingas patriotas, palaikąs nors ir ne tankius bet nuolatinius ryšius su

177 krajumi – tą ir jis pats man pasakė. Paeinąs iš Liublino žemės. Jo brolis vedęs Čartoriskaitę, – žodžiu, tai aristokratijos ainis. Jo dabartinė būstinė Briuse- lis (daviau jam mūsų ten žmogaus antrašą –. Kadangi jis sakėsi daugiausiai įdomaujasi ekonomine plotme ir bendradarbiavimu, patariau jam sueiti su mūsiškiais per Stasį). Jis esą tankiai ten ir kituose kraštuose lankosi. Įdomų dalyką jis papasakojo apie trėmimus į sovietus pastaraisiais laikais. Esą grynai politinių trėmimų dabar esą nedaug – arba, teisin- giau, toli ne taip daug, kaip buvo pirma. Sovietai dabar esą daugiausiai tremia ekonominius ir kitus specialistus, reikalingus jiems jų ūkio, pra- monės ir industrijos atstatymui – kitaip tariant, ekonomines pajėgas, kurių Sovietuose trūksta. <...> Bet iš visa ko, susidarė įspūdis, kad tai vienas iš ne taip jau gausių lenkų, kuris laiko kojas ant žemės ir neskra- joja debesimis. Jism mano patarimu žadėjo sueiti į kontaktą su Vliku ir mūsų vykdomaisiais veiksniais (per Stasį III). Suprantama, aš, atsargumo dėlei, nenorėčiau pasirašyti visom ketu- riom ir po šio asmens pareikštomis nuomonėmis, kad jos tikrai teisingai padėtį mūsų atžvilgiu nupiešia. Bet aš esu linkęs manyti (pasirem- damas taip asmeniniu įspūdžiu, taip pareikšta apie jį pašaline ir mums prietelinga nuomone), kad mūsų chroniškos ligos su lenkais išgydymas tenka ieškoti daugiau šia kryptimi, negu vingiuotomis sutartimis (net ir sutartimis) su londoniškėmis sferomis. Dzukas.

Šaltinis: LCVA, f.668, ap.1, b. 596, l. 55–56.

Nr. 74. A. Zaleskio laiškas J. Vitėnui, 1948 07 01.

Odpis. Londyn, dnia 1. lipca 1948 r. Szanowny Panie Redaktorze, Szanowny Panie Redaktorze, list Pana z dnia 15 maja r. b. otrzymałem i przekazałem go ministrowi spraw zagranicznych, Panu Adamowi Tarnowskiemu, do rozpatrzenia. Podzielam Pańskie przekonanie, że stosunki polsko – litewskie w przyszłości winny ulec radykalnej poprawie. Wielowiekowa przyjaźń

178 narodu litewskiego i polskiego oraz wspaniała tradycja współżycia tych dwóch narodów, któremu podobnych przykładów niewiele zna historia, pozwala wierzyć nam w możliwość takiej zmiany. Nie chcę poruszać tutaj przyczyn pogorszenia się stosunków pomiędzy obu narodami w ostatnich kilkudziesięciu latach, sądzę bowiem, że znacznie ważniejszym dla dobra obu państw jest szukanie drogi porozumienia na chwilę dzisiejszą oraz na przyszłość, niż rostrząsanie błędów przeszłości. Dzisiej, kiedy oba nasze narody są pozbawione przemocą moż- ności swobodnego wypowiadania się, na obu naszych uchodźstwach ciąży obowiązek prowadzenia dalszej walki o niepodległość. Uchodź- stwa te, biorąc pod uwagę identyczność celów, do których realizacji dążą wytrwale oba narody bez względu na napotykane przeciwności, winny przygotować drogę do ustalenia podstaw i form stosunków mię- dzy Litwą i Polską po odzyskaniu niepodległości przez oba państwa. Nie wątpię, że jeśli po obu stronach istnieć będzie dobra wola, wspólne wysiłki wydadzą pomyślne wyniki dla obu narodów. Społeczeństwu litewskiemu pragnę za pośrednictwem Pań- skiego poczytnego pisma przesłac wyrazy mej szczerej sympatii oraz gorące życzenia wytrwałości w walce o niepodległość Ojczyzny. Wierzę głęboko, iż pokoju świata nie można zbudować na krzyw- dzie mniejszych narodów. Wierzę, iż w życiu międzynarodowym muszą zwyciężyć zasady prawdziwej moralności, niestety wielokrotnie łamane w czasie ostatniej wojny, w przeciwnym bowiem razie, świat musiałby się upodobnić do dżungli, w której grasowaliby bezkarnie tylko silni dra- pieżnicy. I dlatego jestem najgłębiej przekonany, że uchodźcy litewscy wrócą do swej pięknej, wolnej Ojczyzny i zarazem życzę im, aby powrót ten nastąpił jak najszybciej.

AUGUST ZALESKI

J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Juozas Vitenas Redaktor Główny „Ziburiai“. Frankfurt a/Mein.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1113.

179 Nr. 75. T. Gwiazdoskio laiškas S. Białasiewicz, 1948 07 06.

108. Eaton Square S. W. l. Londyn, dnia 6. lipca 1948 r. Szanowny Panie Senatorze, w związku z listem, jaki Pan Senator otrzymał w końcu maja r. b. od redaktora Białasiewicza, pozwalam sobie przesłać na ręce Pana Senatora załączoną kopertę z uprzejmą prośbą o łaskawe dostarczenie jej najpewniejszą drogą p. Białasiewiczowi, jak również o uprzejme po- wiadomienie mnie w miarę możności o dacie otrzymania wspomnianej przesyłki przez p. Białasiewicza. Dziękując z góry, łączę wyrazy prawdziwego poważania i szacunku – T. Gwiazdoski [parašas] 6/7 1 zał. J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Senator Tadeusz Katelbach w Londynie.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1113.

Nr. 76. T. Gwiazdoskio laiškas S. Białasiewicz, 1948 07 06.

108. Eaton Square S. W. l. Londyn, dnia 6. lipca 1948 r. Szanowny Panie Redaktorze, w związku z listem Pana z dnia 20 maja r. b. do p. senatora Katelba- cha w sprawie wywiadu Pana Prezydenta R. P. Augusta Zaleskiego, dla litewskiego pisma “Žiburiai”, przesyłam w załączeniu: – 1. List Pana Prezydenta Rzeczypospolitej do redaktora wspomnianego pisma; 2. Fotografię Pana Prezydenta Rzeczypospolitej, Augusta Zaleskiego;

180 3. Odpis pisma Pana Prezydenta R. P. dla Pana Redaktora. Będę Panu Redaktorowi zobowiązany, jeżeli zechce nas Pan powiado- mić o dniu wydrukowania w tygodniku litewskim wspomnianego powy- żej pisma oraz reperkusjach, jakie sprawa ta może mieć na łamach prasy uchodźczej w Niemczech. Rzecz prosta, że w razie wydrukowania pisma Pana Prezydenta R. P. w tygodniku litewskim, nie mamy zastrzeżeń przeciw opublikowaniu tekstu w “Kronice”, w tym też celu załączam odpis ad. 3. Jak wynika z listu Pana Prezydenta R. P., odpowiedzią na poszcze- gólne zapytania zajmie się Minister Spraw Zagranicznych, p. Adam Tarnowski. Ponieważ Minister Tarnowski bawi obecnie poza Londy- nem, nie mogę w tej chwili określić dokładnej daty nadesłania tej odpowiedzi. Sądzę jednakże, iż nastąpi to w niedalekiej przyszłości. – Łączę wyrazy prawdziwego poważania – T. Gwiazdoski [parašas] 6/7 /Tadeusz Gwiazdoski/ Sekretarz Generalny. 3 zal. J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Redaktor St. Białaslewicz /16/ Eppstein /Taunus/, Hotel Bienberg, Frankfurt a/Mein. U. S. Zone, Germany.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1113.

Nr. 77. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 21, 1948 07 11.

PRO MEMO N. 21 1948. VII.11.

(Pastaba. Žiūrėk Pro memo No. 18 ir prie jo pridėtus priedus.) Vakar vėl apsilankė p. Zawisza ir pranešė man žodžiu: 1. kaip jau jis buvo minėjęs savo laiškelyj, jie buvo įteikęs „savo“ Tazy Konstytucji Związku Prezidentui Zaleskiui 11 d. birželio, prieš pat

181 Prezidento išvykimą atostogoms. Tuomet Prezidentas žadėjęs Tazes paržiūrėti, tik ką grįžęs iš audiencijos. Norįs todėl painformuoti mane apie padėtį. 2. Prezidentas susipažinęs su projektu <...pakartotas pavadinimas lenkiškai> ir, anot Zawiszos, „he was very pleased with it“. Bet esą jis turėsiąs dar konsultuoti atitinkamus asmenis ir tik po to duosiąs galu- tinį atsakymą. To esą galima tikėtis bėgyje daugiausiai dviejų savaičių, bet greičiausia tas būsią daug ankščiau – už kelių dienų. Jis dar nežinąs, kokioj formoj prezidentas tai padarysiąs ir kuriuos keliu, bet esą galimas dalykas, kad jis pareikšiąs savo nusistatymą „per Jus“. 3. Į tai aš pastebėjau, kad rytoj aš išvykstu atostogų, pirmu syk nuo 1940 m. ir kad grįšiu atgal tik apie rugpjūčio 1 d. bet aš parduosiu mūsų veiksniams tą, ką jis pasakė, kaip jau esu perdavęs ankščiau ir jo, Za wiszos, projektą. Tuo tarpu aš, sakau, neturiu jokių žinių iš mūsų veiks- nių apie tai, kokio įspūdžio yra padaręs jiems jo, Zawiszos, projektas. 4. Čia Z. Pastebėjo, kad tai, be abejo, pasireikšią būsimuose šiuo klausimu derybose ir ta proga jis norėtų padaryti sugestiją, kad esą gal būtų geras dalykas, jeigu aš galėčiau gauti tokioms deryboms įgalioji- mus. Aš dėl to nutylėjau, neduodamas jokio tuo klausimu padrąsinimo. 5. Prie progos aš prisiminiau apie „senas derybas“ iš pereitų metų ir pasiklausiau, kas su jomis atsitiko. „O, iš rodo, kad jų galai kur tai užsi- metė“...atsakė. Aš dar paklausiau, ar jis mano, kad, jeigu jo projektui jo Vyriausybė (Londoniškė) net ir pritartų, tai ar su tuo sutiktų „krajus“, į ką jis atsakė, kad „savaime suprantama, kad bet koks susitarimas iš pusės xxx mūsų Vyriausybės turės būti apsaugotas klauzule, kad jis galioja tik gavus tam „krataus“ aprobatą“. 6. Mano pastabos čia nereikalingos, nes nusistatymas aiškus iš Pro Memo No. 18. – Dzukas.

Gauna: Vlikas ir V[vykdomoji] T[aryba] (per Stasį III), S[tasys] L[Lozoraitis]-P[ovilas] Z[adeikis]-J[urgis] S[aulys].

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 596, l. 61.

182 Nr. 78. B. K. Balučio pro memoria Nr. 23, 1948 07 18.

PRO MEMO N. 23 1948. VII.18.

1. Bajoriškomis temomis. Esu gavęs laišką iš Ernesto Galvanausko188. Įdomi jo pažiūra į klausimą, kuris įdomauja mūsų sluoksnius nuo kurio laiko. Jis rašo: „su prošepanais netenka daryti iliuzijų, kad „susitartume“ esmin- iais klausimais. Be to tas susitarimas būtų mažesnės reikšmės už „Su- valkų Sutartį“. Praktiškai imant, reikia siekti (susitarti) derintis, koordinuoti darbą, kovą už nepriklausomybę konkrečiais klausimais. Nėra ko dalyti „meškos odą“, kol ta meška dar neužmušta.“... Teisingai pasakyta, ir tokia nuomonė ne sykį buvo ir yra reiškiama mūsų dipl[omatinių]. Atstovų. Šių metų birželio mėnesį pasirodė J. Węžyk’o knygelė antgalviu „Wielka Litwa“, išleista „Nakładem Ruchu Chrzescijansko-Spoleczne- go „R.C.S.“ Londone. Ji būtina pasiskaityti visiems sluoksniams“, kurie turi palankumo, ar iliuzijų, apie galimybę šiuo laiku sudaryti kokias nors rimtas sutartis su lenkais. Gavus jų daugiau, jos bus kam reikia išsiuntinėtos. Čia bus ne pro šalį pažymėti tik vieną vietą, kuri įdomi savo „naujoviškumu“, apie kurį dar mums neteko girdėti, bet kuris yra charakteringas. Štai ta citata: „Że wrogość rozpętana pomiędzy Kownem i Wilnem była zja- wiskiem sztucznym i narzuconym, mieliśmy dowód w tym ciężkim okresie, kiedy tysiące uchodźców z polskiej części Litwy ratowały się przed sowieckim potopem, przekraczając polsko-litewską granice. Byli oni przyjmowani tak serdecznie i tak po bratersku, jak gdyby w ogóle nie istniały te 20 lat wrogiej nawzajem propagandy i wzajemnych szykan. Wszystkie urazy i żale poszły w zapomnienie, sprawa była ważnie- jsza: brat potrzebował pomocy“. Taigi. O lietuviai vylėsi, kad atsisakydami imti Vilnių, kad išleisda- mi keliolika milijonų litų iš braškančio po Klaipėdos praradimo savo

188. Ernestas Galvanauskas (1882 Zizonys, Vabalninko vlsč.,–1967 Eks le Benas, Prancū- zija) – inžinierius, politikas, visuomenės veikėjas, VLIK narys.

183 iždo, kad širdingu savo priešo pakliuvusio nelaimėn priėmimu jie ne- ginčijamai ir prikišamai parodys lenkams, kokiais geros kaimynystės pagrindais jei nori savo santykius su jais tvarkyti. Deja, viskas, ko jie tuo savo pasiaukavomu matomai pasiekė, tai tik senos lenkų propagan- dos „Litewski lud z nami“ patvirtinimo. Nušauta mūsų pro šalį. Bet turi būti ir pasimokinimas, kad kuprotą tik kapas gal būti išties.... 2. Yra ten, tarp daugelio kitų, ir dar viena vietelė, kuri pacituotina nors jau todėl, kad duoda aiškų atsakymą tam vingiuotam ir jokio re- alaus pagrindo neturinčiam argumentui, kuriuo kai kas yra pamėgę operuoti, būtent: „Mes dabar Vilnių turime, todėl jeigu dabar sudaro- me sutartį, kurioje Vilniaus priklausomybė net ir visai neminima, tai pats sutarties sudarymo faktas savaime kelią prezumpciją, kad lenkai, nieko apie Vilnių neminėdami, su jo priklausomybe Lietuvai sutinka“. Štai kalbamoj knygelėje į tai atsakymas: „Niektórzy politycy xxx Litwy Kowieńskiej podkreślają fakt, że Wilno zostało przyłączone do Litwy przez Rosję Sowiecką i akceptu- ją to jako akt prawny, ostatecznie załatwiający przynależność Wilna. Niestety, akt ten niczego nie załatwia ani pod względem prawnym ani faktycznym, nie mówiąc już o jego stronie moralnej. Rosjanie mogli ciepłą ręką oddać to, co do nich nie należało... Najazd rosyjski w ża- dnym wypadku nie może być uważany za akt prawny i nie wolno nam naszej koncepcji prawnej budować na fakcie ordynarnej grabieży“. Taigi jau a priori duodamas atsakymas į argumentą, kurį esame girdėję iš vieno sutarties projekto autorių. Pamoka: Nelaikykime kitų žirniais ir patys nebūkime žiopli!... 3. Prieš keletą savaičių kreipėsi pas mane vienas naujai atvykusių šion šalin lietuvių (Laisvas Europos Darbininkas) ir pranešė, kad esą pas jį kreipėsi „Union of Polish Journalists“ (D. B.) pirmininkas ir pra- nešęs jam, kad rengiamasi sukurti Vidurio ir Rytų Europos pavergtų Tautų žurnalistų tai vadinamą „Laisvos Spaudos Federaciją“. Kadangi kalbamasai lietuvis (p. F. Neveravičius) turėjęs dar iš prieškarinių lai- kų „gana daug pažinčių lenkų literatų ir žurnalistų sluoksniuose, (tai) neesant D. Britanijoj Lietuvių Žurnalistų Sąjungos ar jos filijos, į mane kreipėsi (kalbamasis pirmininkas) asmeniškai“. P. Neveravičius pami- ni ir sumanytosios federacijos tikslus. Jie yra paduodami taip: a) narių

184 profesinių interesų apsauga; b) kova dėl spaudos laisvės, šiuo metu sovietinio-komunistinio totalizmo engiamos ir kova dėl visų tautų lais- vės; c) suinteresuotųjų tautų suartėjimas spaudos pagalba, d) tarpusavis informavimais ir pagalba spaudos srityje; e) rūpintis patikrinti tarptau- tinį statusą ir tarptautinę spaudos srityje pagalbą visiems Federacijos žurnalistams; f) suinteresuotųjų tautų spaudos reprezentacija tarptautiniuose spaudos, politiniuose ir humanistiniuose organuose.“ Dzukas.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 596, l. 62.

Nr. 79. K. Morawskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 07 19.

174, rue de l’Université Paris VII-e Paryż, dnia 19 lipca 1948 r. Kochany Ministrze,

w odpowiedzi na list Twój z dn. 6 b.m. komunikuję, co następuje: Stwierdziwszy, że ministra Sidzikauskasa nie ma w Paryżu, omówi- łem przedwczoraj sprawę ewentualnego interview dla „Ziburiai“ z tut. Charge d’Affaires litewskim Backis’em, któremu doręczyłem przy tej okazji odpis listu Pana Prezydenta R. P. B. oświadczył mi, że „Ziburiai“ jest poważnym tygodnikiem, nie- zależnym wprawdzie od Komitetu Wyzwolenia Narodowego, ale utrzy- mującym z Komitetem poprawne stosunki. W redakcji wydaję się prze- ważać wpływy Stronnictwa Chrześcjańsko-Demokratycznego. Pismo prowadzone jest jednak przede wszystkiem na zasadach komercjalnych. Dla ożywienia go zabiega Redaktor Vitenas często o wywiady z ludźmi odgrywającymi kierowniczą rolę w życiu litewskim, lub międzynaro- dowym. Takich wywiadów udzielili mu w ostatnich miesiącach m. i. Min. Sidzikauskas, sam Backis, oraz prezes Komitetu Litewskiego w U.S.A. którego nazwiska nie pamiętam.

185 Backis uważa, że oświadczenie Min. Tarnowskiego zamieszczone na łamach „Ziburiai“ mogłoby zrobić na opinii litewskiej korzystne wrażenie. Przypuszcza iż takie samo byłoby zdanie Sidzikauskasa, z którym porozumie się jeszcze listownie, bo przyjazd S. do Paryża prze- widziany jest dopiero we wrześniu. Przy okazji naszej rozmowy poinformował mnie B.[ačkis], że mia- rodajni politycy krajów bałtyckich zastanawiają się obecnie nad treścią memoriału, który złożą w czasie jesiennej sesji UNO w Paryżu. Woleli- by powstrzymać się od poruszania tematów politycznych, bo uważają, że tego rodzaju demonstracja, choćby nawet zyskała poparcie jednego czy drugiego członka UNO, nic pozytywnego nie daje. Sygnalizowa- nie natomiast potrzeb opiekuńczych oraz charakteryzowanie sytuacji gospodarczej budzi zawsze pewne zainteresowanie. Politycy bałtyccy mogę jednak zostać zmuszeni wbrew swej woli do odstąpienia od tej wytycznej, a to mianowicie w wypadku gdyby ZSSR ponownie zgłosił wniosek o przyjęcie do UNO bałtyckich republik sowieckich. Omawialiśmy poza tym sytuację ogólną. B.[ačkis] stwierdził że Li- twini posiadają informacje ścisłe tylko z własnego terenu, i że informacje te są nad wyraz paradoksalne. Wynika z nich bowiem, iż położenie gospodarcze (brak zapasów żywności, inwentarza, oraz sprzętu rolniczego i przemysłowego) jest tak niekorzystne, że prowadzenie wojny przez Sowiety wydawałoby się absurdem. Z drugiej strony jednak zarządze- nia czysto wojskowe, jak to szkolenie młodzieży, powoływanie rekru- ta, zmiany w dyslokacji wojsk, zdawałyby się świadczyć o ofensywnem nastawieniu polityki sowieckiej. Tajemnicą okryty jest cały teren Prus Wschodnich, zamienionych w rzadko zaludnioną pustynię stojącą pod zarządem Armii Czerwonej. Jeńcy niemieccy oraz specjaliści przywie- zieni z głębi Rosji budują tam duże aerodromy, wyrzutnie pocisków ra- kietowych oraz przygotowują instalacje techniczno-wojskowe, których przeznaczenie jest starannie ukrywane. Łączę serdeczny uścisk dłoni K. Morawski [parašas]

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1113.

186 Nr. 80. A. Zaleskio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 07 24.

Egzilinės lenkų vyriausybės prezidentas apie lietuvių–lenkų santykius Prieš kiek laiko „Žiburių“ redakcija, norėdama supažindinti mūsų visuomenę su egzilinės lenkų vyriausybės pažiūromis į lietuvių – len- kų santykius, kreipėsi į Londone reziduojantį Lenkijos prezidentą poną Augustą Zaleskį, pateikdama eilę klausimų. Ponas prezidentas, perdavęs mūsų laišką užs. reik. ministeriui, pats parašė „Žiburiams“ čia dedamą laišką, kuriame išdėsto bendrais bruo- žais savo pažiūras lietuvių–lenkų santykių klausimu šiuo metu ir ateity.

Londonas, 1948 m. liepos 14 d. Gerbiamas Pone Redaktoriau, Jūsų laišką, rašytą š. m. gegužės 15 d., gavau ir perdaviau užs[ienio]. reik[alų]. ministeriui p. Adomui Tarnovskiui peržiūrėti. Pritariu Jūsų nuomonei, kad lietuvių–lenkų santykiai ateity turėtų būti radikaliai pagerinti. Ilgus amžius tvėrusi lietuvių–lenkų tautų san- tarvė bei tų dviejų tautų darnaus sugyvenimo tradicijos, kurioms lygių pavyzdžių nedaug tėra istorijoje, leidžia mums tikėti tokios permainos galimumu. Nenoriu čia liesti priežasčių, kurios pablogino tų dviejų tautų santykius paskutiniųjų kelių dešimtmečių laikotarpyje, nes manau, kad abie- jų valstybių labui yra daug svarbiau, tiek šiam momentui, tiek ateičiai, ieškoti kelių tiems santykiams pagerinti, o ne svarstyti praeities klaidas. Šiandien, kai abiems mūsų tautoms smurtu atimta galimybė laisvai pasisakyti, mūsų pabėgėliai yra įpareigoti tęsti kovą už nepri- klausomybę. Abiejų tautų pabėgėliai, turint galvoje tikslų tapatumą, kurių ištvermingai siekia abi tautos, nepaisydamos sutinkamų kliū- čių, privalo paruošti kelius nustatyti pagrindams ir formoms, kuriais turės remtis Lietuvos ir Lenkijos santykiai, šioms valstybėms atgavus nepriklausomybę. Per Tamstos gerb[iamą]. laikraštį noriu pareikšti lietuvišąjai visuomenei savo nuoširdžiausias simpatijas ir kartus linkėjimus ištverti kovoje už Tėvynės nepriklausomybę.

187 Esu giliai įsitikinęs, kad pasaulio taikos negalima pastatyti ant ma- žesnių tautų skriaudos. Tikiu, kad tarptautiniuose santykiuose privalo įsigalėti tikrosios moralės įstatytmai, kurie, deja, paskutiniojo karo metu tiek kartų buvo laužomi. Priešingu atveju pasaulis taptų panašus į džiungles, kuriose nebaudžiami siaustų tiki stiprieji plėšrūnai. Dėl to esu giliausiai įsitikinęs, kad lietuviai pabėgėliai grįš į savo gražią, laisvą Tėvynę ir linkiu, kad tai kuo greičiausiai įvyktų. August Zaleski

Šaltinis: Žiburiai, 1948 07 24, Nr. 29, p. 3.

Nr. 81. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskui, 1948 08 09.

Londyn, dnia 9. sierpnia 1948 r. Kochany Ambasadorze, Potwierdzam z podziękowaniem odbiór listu z 5-go b. m. wraz z fascykułami litewskimi. Zawierają one szereg bardzo interesujących dokumentów i informacji. M. S. Z. dotychczas nie otrzymuje serwisu litewskiego i wdzięczni bylibyśmy, gdybyśmy mogli go otrzymywać w 3-ch lub co najmniej 2-ch egzemplarzach. Dłoń ściskam serdecznie T. Gwiazdoski [parašas] 9/8

J[aśnie] W[ielmożny] Ambasador Kajetan Morawski Paryż.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1113.

Nr. 82. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskui, 1948 08 09.

108. Eaton Square S. W. l. Londyn, dnia 6. lipca 1948 r.

188 Kochany Ambasadorze, nawiązując do naszych rozmów w Londynie na tematy litewskie, przesyłam w załączeniu odpis listu, jaki Pan Prezydent R. P. wystosował w dniu 1-go lipca r. b. do redaktora Vitenasa. List ten wysyłam za pośred- nictwem Senatora T. Katelbacha na ręce redaktora „Kroniki“ p. Białasie- wicza, t. j. tą samą drogą, którą Pan Prezydent list od p.Vitenasa otrzymał. Zgodnie z życzeniem Ministra Tarnowskiego, zechciej łaskawie wysondować p. Sidzikauskasa na temat ewentualnej odpowiedzi na zapytania skierowane przez p.Vitenasa do Pana Prezydenta R. P. i w ogóle wybadać, jaki jest stosunek Komitetu Wyzwolenia Litwy do tego dzien- nikarza, który nam bliżej znany nie jest. Dla Twojej na razie wyłącznej wiadomości, przesyłam odpis listu p.Vi- tenasa do Pana Prezydenta R. P. zawierającego kwestionariusz z 15-tu py- tań oraz projekt odpowiedzi. Punkty 1 do 9 były korygowane przez pana Tarnowskiego, ale nie można uważać, aby były ostatecznie aprobowane, a punkty od 10 do 15 są opracowane przez Tadeusza Jankowskiego i niżej podpisanego. Zamierzam dziś przesłać cały projekt p. Tarnowskiemu dla wypowiedzenia się. Nie myślę sprawa mogła być aktualna przez powro- tem ministra z urlopu, ale dobrze byłoby abyś w międzyczasie miał jakieś informacje ze strony litewskiej.

Dłoń Twoją ściskam serdecznie – T. Gwiazdoski [parašas] 6/7

J[aśnie] W[ielmożny] Pan Ambasador Kajetan Morawski W. Paryżu.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 83. A. Zaleskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 08 16.

Bern, dnia 16 sierpnia 1948 r. Wielce Szanowny Panie Ministrze, po bardzo długim oczekiwaniu otrzymałem wreszcie odpowiedź

189 od p. Jurgisa Szaulisa, którego prosiłem o materiały z umową polsko– litewską z 1945 r., której tekst doręczyłem Panu Ministrowi w Londynie. P. Szaulis pisze, że nie posiada żadnych materiałów, poza osobisty- mi notatkami z rozmów w języku litewskim. Dodaje przy tym, że „cała sprawa nie doszła do skutku, może mieć przeto tylko interes histo- ryczny“. Ponieważ p. Turauskas, drugi uczestnik ówczesnych pertrak- tacji z p. Ładosiem, mieszka we Francji, nie mam możności dalszych poszukiwań. W załączeniu przesyłam do łaskawej wiadomości Pana Ministra odpis mego listu do p. min. Pragiera. Łączę wyrazy wysokiego poważania i serdeczny uścisk dłoni Mieczysław Zaleski

J[aśnie] W[ielmożny] Pan Minister Tadeusz Gwiazdoski W Londynie

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 84. K. R. Jurgėlos laiškas A. Zaleskiui, 1948 08 18.

18 August 1948 His Exellency August Zaleski, President of Poland, London, England.

Your Exellency: I have read your letter addressed to the editor of “Žiburiai”, in Germany (the issue of 24 July), indicating thet a future statement on Polish–Lithuanian relations may be forthcoming from your Foreign Secretary. As one of the persons who strove over a period of years to bring about a rapprochement and collaboration between the Poles and

190 Lithuanians, I was very much interested in thes development. I would like to print your views, as well as the views of the Honorable Adam Tarnowski, in our publication, LITHUANIAN BULLETIN. However, there should be no question of imprecise translation and we would like to publish the statements in English. Therefore, I would appreciate your courtesy of furnishing this office with the texts in English. C. R. Jurgėla189 [parašas] Constantine R. Jurgėla Director Editor, LITHUANIA BULLETIN

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 85. T. Gwiazdoskio laiškas J. Vitėnui, 1948 08 26.

108. Eaton Square, S.W.l. Londyn, dnia 26. sierpnia 1948 r. Szanowny Panie Redaktorze, pragnę Panu zakomunikować, ze w dniu 23-go sierpnia r. b. wysła- łem pod adresem p. Redaktora St. Białasiewicza wywiad pana ministra spraw zagranicznych, Adama Tarnowskiego, przeznaczony dla tygodnika „Ziburiai“. Jednocześnie chciałbym poinformować Pana, że p. Konstanty Jur- gela, redaktor Lithuanian American Information Center w New Yorku, zapoznawszy się z listem Pana Prezydenta Rzeczypospolitej, Augusta Zaleskiego, wydrukowanym w dniu 24-go lipca r. b. w tygodniku „Zi- buriai“, zwrócił się do nas z prośbą o nadesłanie mu angielskiego tłu- maczenia listu Pana Prezydenta R. P. oraz wywiadu Ministra A. Tar- nowskiego celem opublikowania obu tych dokumentów w biuletynie, wydawanym przez Lithuanian Information Center. –

189. Konstantinas Rudaminas Jurgėla (1904 Elizabetas, JAV,–1988 Betesda, JAV) – teisininkas, istorikas, žurnalistas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.

191 Oba wspomniane dokumenty w najbliższym czasie będą przekaza- ne p. Konstantemu Jurgela z zaznaczeniem jednak, iż będzie on mógł je opublikować dopiero po uprzednim ukazaniu się wywiadu Ministra Tarnowskiego w Pańskim tygodniku oraz z powołaniem się na numery tego tygodnika, w których ukazały się list Pana Prezydenta R. P. oraz wywiad pana Ministra Spraw Zagranicznych. Sądzę, iż Pan Redaktor nie będzie miał żadnych zastrzeżeń przeciwko naszej decyzji, która całkowicie zabezpiecza pierwszeństwo ukazania się w druku listu i wywiadu dla pisma redagowanego przez Pana Redaktora. Łączę wyrazy prawdziwego poważania – T. Gwiazdoski [parašas] 26/8 Tadeusz Gwiazdoski Minister Pełnomocny SEKRETARZ GENERALNY Ministerstwa Spraw Zagranicznych

J[aśnie] W[ielmożny] Pan Juozas Vitenas Redaktor “The Lights” Lithuanian Weekly. /13. b./ Augsburg –Hóchfeld, D.P. Baltic Camp. U. S. Zone. Germany.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 86. T. Gwiazdoskio laiškas C. R. Jurgėlai, 1948 09 02.

Tadeusz Gwiazdoski 108, Eaton Square, London, SW. 1.

2nd September, 1948. Dear Sir, With reference to your letter of August 18th, 1948 to the Presi- dent of the Polish Republic, Mr. August Zaleski, in wich you asked him

192 for an English translation of his letter published on August 24 in the Lithuanian weekly “Ziburiai” in Germany and of the interview with Mr. Adam Tarnowski, the Minister of Foreign Affairs, I have much ple- asure in sending you translation of both these texts. We agree to their publication in the Lithuanian Bulletin, however on condition the “Ziburiai” retain the priority of publication, and thet the Lithuanian Bulletis quote the date of their publication in “Ziburiai” and the name of the weekly, for wich they were primarily meant. Yours very truly. T. Gwiazdoski [parašas] 2/9 Radeusz Gwiazdoski Minister Plenipotentiary.

Constantine R. Jurgela Editor “Lithuanian Bulletin” New York.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 87. A.Tarnowkio laiško „Žiburių“ redaktoriui juodraštis, 1948 07 20.

Juozas Vitėnas, Esq., “The Lights” Lithuanian Weekly, /13. b./ Augsburg–Hochfeld, D. P. Baltic Camp U.S. Zone. Germany

Szanowny Panie Redaktorze, otrzymawszy od Pana Prezydenta R. P. A. Zaleskiego list Pana Re- daktora z dnia 15 maja b. r. pragnę odpowiedzieć na postawione przez Pana w tym liście pytania: Przechodzę więc z kolei do odpowiedzi na poszczególne pytania. 1/ Konstytucja polska przewiduje w art. 24., że w razie wojny okres urzędowania Prezydenta Rzeczypospolitej przedłuża się do upływu 3-ch

193 miesięcy od zawarcia pokoju. Ponadto Konstytucja postanawia, iż w czasie wojny Prezydent R. P. wyznacza swego następcę, który obejmuje władzę w wypadku śmierci prezydenta R. P. lub niemożności sprawowania przez niego władzy. Zgodnie z postanowieniami tejże Konstytucji Prezydent R. P. powołuje i odwołuje Premiera i na wniosek Premiera mianuje Ministrów. Na podstawie wspomnianego przepisu Konstytucji Prezydent Ignacy Mościski wyznaczył swoim następcą p. Władysława Raczkiewicza, ten zaś z kolei wyznaczył swoim następcą p. Augusta Zaleskiego. 2/ Odpowiedź na powyższe pytanie wymagałaby dłuższych wyja- śnień które trudno jest przedstawić na tym miejscu, bez dokładnego omówienia wszystkich przemian, które zaszły w wewnętrznych stosunkach polskich w czasie wojny i po wojnie. Ujmując sprawę w wielkim skrócie należy stwierdzić, że powstały się na przedstawicielach 4-ch wielkich stronnictw politycznych, mianowicie Stronnictwa Ludowego, Stronnictwa Narodowego, Stronnictwa Socjalistycznego /PPS/, Stron- nictwa Pracy. W zrekonstruowanym w r. 1941 rządzie gen. Sikorskiego uczestniczyły w. W‑. Stronnictwa bez stronnictwa Narodowego. Rząd T. Arciszewskiego powstały 29 listopada 1944 r. opierał się na 3-ch stronnictwach: Socjalistycznym, Narodowym i Pracy. Do obecnego rządu pod przewodnictwem gen. Bór-Komorowskiego wchodzą: 2-ch przedstawicieli Stronnictwa Narodowego, 2-ch przedstawicieli Stron- nictwa Pracy, 3-ch ministrów bezpartyjnych /z Premierem włącznie/, 1-n socjalista niebędący delegatem swego stronnictwa. Ponadto rząd ten cieszy się poparciem Stronnictwa Ludowego „Wolność“, które nie posiada jednak swego oficjalnego przedstawiciela w rządzie. Poza tym stwierdzam, iż ogół uchodźstwa polskiego na obczyźnie uznaje rząd gen. Bór – Komorowskiego, jako prawowity rząd polski. Na tym stanowisku stoją bez zastrzeżeń m. in. dwie największe społeczne organizacje polskiego uchodźstwa wojennego, mianowicie Związek Polskiego Uchodźstwa Wojennego oraz Stowarzyszenie Polskich Kombatantów. Podobnie wielkie organizacje emigracji przedwojennej jak Kongres Po- lonii Amerykańskiej w St. Zjednoczonych, Centralny Związek Polaków we Francji, Zjednoczenie Katolickie we Francji i Rada Polonii w Belgii uznają bez zastrzeżeń legalny rząd R. P.

194 3/ Za najbardziej bolesny moment ostatnich lat uważam Konferen- cję w Jałcie w lutym 1945 r. Na której sojusznicy Polski łamiąc obowią- zujące ich traktaty i porozumienia bez wysłuchania głosu legalnego rządu polskiego, i wbrew woli narodu polskiego, dokonali rozbioru Polski oraz wydali ją na łup komunistycznych agentów Moskwy. 4/ W toku ostatniej wojny, jak również po jej ukonczeniu, Naród Pol- ski miał niezliczone dowody głębokiego uznania oraz szczerej sympatii i życzliwości ze strony innych narodów i rządów. Niezłomne stanowisko narodu polskiego w czasie wojny i jego ofiarna walka w obronie wolności i niepodległości były powszechnie stawiane za przykład innym narodom. Obok uznania dla Narodu Polskiego, oraz głębokiej życzliwości, coraz ogólniejszym staje się dzisiaj zrozumienie krzywdy wyrządzonej Polsce przez Konferencje w Teheranie i Jałcie i dlatego coraz głośniej- szymi stają się domagania przekreślenia uchwał powziętych na wspomnianych Konferencjach. 5/ Zakończenie działań wojennych II-ej Wojny Światowej nie przy- niosło pożądanego przez wszystkich pokoju, ani też nie zrealizowało dwóch podstawowych celów, w których obronie przelano tak wiele krwi i zniszczono tyle ludzkich istnień. Tymi celami są: prawo człowieka do swobodnego życia, oraz prawo narodów do wolności i niepodległości. Dlatego też coraz silniej uwidocznia się bunt przeciw wytworzonym po wojnie stosunkom w Europie i coraz głębiej przenika świadomość, że przelano tyle krwi na próżno. Czyż dla oceny obecnej sytuacji między- narodowej nie jest znamienny fakt, iż niemal nazajutrz po kapitulacji Niemiec tematem najbardziej dziś aktualnym nie tylko na łamach prasy światowej, lecz również w oświadczeniach mężów stanu, polityków i dyplomatów jest zagadnienie III-ej Wojny Światowej? Dla narodów, które w ciągu II-ej Wojny Światowej utraciły nie- podległość, płynie stąd jedno naczelne wskazanie: wypadki, które nieuchronnie nastąpić muszą, winny znaleźć nas przygotowanych do obrony naszych przyrodzonych praw. Jeśli wypadki te zaskoczą nas, tak jak w pewnym stopniu zaskoczyły nas w r. 1939 – istnieje poważne niebez- pieczeństwo, że i w przyszłości wielkie mocarstwa poświęcą ponownie mniejsze państwa dla własnych egoistycznych interesów, lub też dla jakich urojonych koncepcji politycznych.

195 6/ rząd RP jest od dawna zdecydowanym zwolennikiem związku państw Europy Środkowo – Wschodniej. Za ścisłym porozumieniem tych państw przemawiają przede wszystkim dwa względy, wzgląd na konieczność zapewnienia bezpieczeństwa tym krajom, secundo wzgląd na konieczność im pomyślnego rozwoju ekonomicznego. Skoro siły każdego poszczególnego państwa, położonego pomiędzy Niemcami a Rosją, nie są dostateczne dla obrony jego stale zagrożonej egzystencji i skoro każde z tych mniejszych państw znajduje się w podobnej sytuacji wobec Rosji i Niemiec – przeto nakaz zdrowego rozsądku nakazuje potrzebę szukania zbiorowej samoobrony. Zjednoczenie państw Europy Środkowo – Wschodniej stworzy wielki obszar gospodarczy mogący skutecznie bronić interesów państw wchodzących do niego. Przy sposobności pozwalam sobie przypomnieć, że już w latach 30-ych ówczesny rząd polski dążył do utworzenia gospodarczego „międzymo- rza” / t. zw. blok państw rolniczych/ celem wspólnej obrony interesów gospodarczych krajów środkowo – europejskich. Już wówczas koncepcji zjednoczenia Europy Środkowo – Wschodniej miała wielu zwolen- ników nie tylko w Polsce ale w innych krajach międzymorza. Dzisiaj rzec można, iż nie ma Polaków którzy by koncepcji międzymorza byli przeciwni. 7/ Z największym zainteresowaniem śledzimy wszelkie objawy oporu w krajach znajdujących się za żelazną kurtyną. Opór ten istnieje prawie wszędzie. Oczywiście nie może to być opór czynny – zbrojny, gdyż w obecnych warunkach byłoby on szaleństwem. Obowiązek jawnego zwalczania obecnego porządku rzeczy w krajach uciemiężonych pada na znajdujących się na uchodźstwie wolnych przedstawicieli tych narodów. Porozumienie i współdziałanie między nimi uważam za konieczne. Winno ono nastąpić jak najprędzej. Wspólne ich postulaty będą miały znacznie większe szanse realizacji niż wysuwane oddzielnie dezyderaty poszczególnych narodów. 8/ Byłem zawsze i jestem nadal gorącym zwolennikiem jak najbardziej harmonijnego ułożenia stosunków pomiędzy Litwą i Polską. Zgodnie z interesami obu tych państw i szczerze żałuję, że tylokrotnie podejmowane próby w tym kierunku w okresie i pomiędzy obu wojnami nie wydały istotnych rezultatów.

196 9/ Jestem przeciwnikiem odkładania na okres późniejszy, a więc dopiero dla przyszłych rządów oraz organizacji społecznych niepodle- głych państw usiłowań polepszenia stosunków polsko – litewskich. Nie przykładam większej wagi do tego, które ze stron ma formalnie pierwsza podjąć inicjatywę w tej sprawie. Moim zdaniem, znacznie waż- niejszą rzeczą jest atmosfera dobrej woli po obu stronach i wzajemne przekonanie, że inicjatywa, którejkolwiek ze stron spotka się z życzliwą reakcją drugiej strony. 10/ Przyjazna współpraca polsko–litewska powinna być osiągnię- ta przez wznowienie stosunków dyplomatycznych polsko–litewskich, udzielanie sobie w granicach możliwości wzajemnego poparcia w akcji niepodległościowej obu stron, uzgodnienie akcji polityczno-dyplomatycznej oraz działalności prasowo–propagandowej na terenach państw europejskich i poza – europejskich, współdziałanie w akcji mającej na celu stworzenie ścisłych porozumień politycznych, gospodarczych i kulturalnych między państwami Europy Środkowo – Wschodniej, wreszcie, wspólną akcję na terenie międzynarodowym w sprawie obrony materialnych warunków egzystencji oraz politycznych i kulturalnych praw uchodźców z obu krajów. 11/ Stanowisko rządu polskiego w stosunku do Litwy jest od dawna sformułowane i da się ująć w następujących słowach: rząd polski uznaje bez zastrzeżeń prawo Litwy do pełnej niepodległości oraz uważa i uważa nadal za bezprawne przyłączenie Litwy oraz innych państw bał- tyckich do Rosji. Rząd polski uznaje prawo Litwy do odszkodowań ze strony Rosji za materialne i moralne krzywdy wyrządzone narodowi litewskiemu przez okupacyjne władze rosyjskie. Analogiczne odszkodowania należą się również Litwie ze strony Niemiec. Rząd polski uwa- ża ponadto, iż przyszłe terytorium Litwy winno być powiększone przez przyłączenie do niego północnej części Prus Wschodnich, na których przed wojną znajdowała się mniejszość litewska, ten sposób został- by również znacznie rozszerzony dostęp Litwy do morza. rząd polski dał publiczny wyraz swemu stanowisku w tej sprawie w oświadcze- niu swym z dnia 3-go marca 1947 roku. Co się tyczy spraw, które zdaniem rządu litewskiego mają charakter sporny, to pragnę stwierdzić, że według mojego przekonania załatwienie wszelkich spraw spornych

197 pomiędzy Litwą i Polską winno być dokonane tylko w drodze pokojowej, w duchu słuszności, sprawiedliwości i przyjaźni, przy uwzględnie- niu potrzeb oraz interesów narodowych i państwowych obu stron. 12/ rząd polski odrzuca z całą stanowczością linię jałtań- ską, jako wschodnią granicę Polski. Wschodnia granica Polski z Rosją została ustalona Traktatem Ryskim w drodze dobrowol- nej umowy. Rząd rosyjski nie kwestionował tej granicy aż do czasu tajnych porozumień sowiecko- niemieckich skierowanych przeciwko Polsce w sierpniu 1939 roku. Dzisiejsza granica Polski z Rosją, niesłusznie zresztą nazywana linią Curzona, tylko na niewiel- kich odcinkach różni się nieznacznie od linii granicznej ustalonej przez Mołotowa i Ribbentropa, jako linii dzielącej sfery wpływów rosyjsko- -niemieckich. Linia ta miała na celu nietylko podział Polski lecz w ogó- le zniszczenie państwa polskiego i eksterminację jego obywateli, jak o tem świadczyły masowe deportacje, mordy i obozy koncentracyjne w okresie okupacji terenów polskich przez wojska rosyjskie i niemieckie. Co się zaś tyczy interesów narodów zamieszkujących na wschodnich terenach Rzeczypospolitej Polskiej, to rzecz oczywista, iż interesy te winny być nie tylko uwzględnione, lecz również w pełni zabezpieczone w ten sposób, aby w przyszłości zapewnić możność harmonijnego współżycia wszystkich mieszkańców w granicach Polski. 13/ Przyłączenie ziem zachodnich do Polski jest tylko częściowym odszkodowaniem za ogromny wysiłek wojenny i przelaną krew żołnie- rzy polskich na tylu polach bitew Europy w obronie jej wolności oraz za gwałty dokonane przez Niemców na ludności cywilnej; z drugiej zaś strony jest ono w pewnym stopniu kompensatą za tyle nie dających się wymierzyć niepowetowanych strat moralnych i materialnych zadanych Polsce przez Niemców podczas wojny i w czasie okupacji. 14/ uchodźctwo polskie w Niemczech, na równi zresztą z uchodź- cami z innych państw Europy z poza żelaznej kurtyny, jest poważnym protestem wobec świata przeciw warunkom politycznym istniejącym tej części świata. Należy przypuszczać, że jeśli sytuacja w Europie w ciągu naj- bliższych czasów nie ulegnie radykalnej zmianie i jeśli państwom znajdującym się chwili obecnej pod okupacją sowiecką, nie zostanie

198 przywrócona wolność, uchodźstwo to odpłynie albo na zachód Euro- py, albo za Ocean do Stanów Zjednoczonych, Argentyny i Kanady. Ale i wówczas nawet polityczna rola uchodźstwa nie zostanie skończona, bowiem w nowych terenach albo stworzy oba zupełnie nowe ośrodki działalności niepodległościowej albo też zasili dawne środowiska emi- gracyjne i ożywi ich aktywność. 15/ Przyłączam się całym sercem do życzeń jakie Pan Prezydent RP przesłał społeczeństwo litewskiemu za pośrednictwem Pańskiego pisma. Wierzą, iż uchodźcy litewscy przetrwają obecne tragiczne dla nich i dla całej Europy czasy i że wrócą do swego ojczystego kraju, gdzie swą pracą przyczynią się do jego szybkiej odbudowy i pomyślnego rozwoju. Życzę im gorąco, aby chwila ta mogła nastąpić w jak najszybszym okresie.

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.

Nr. 88. A.Tarnowkio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 09 11.

Lenkų užs[ienio]. reik[alų]. ministeris A. Tarnovskis lietuvių–lenkų santykių klausimu

Londonas, 1948 m liepos 20 d. Gerbiamas, Pone Redaktoriau, Iš Pono Respublikos Prezidento Augusto Zaleskio gavęs Tamstos gegužės 15 d. laišką, į statomus klausimus noriu atsakyti iš eilės.– Kokia yra Pone Prezidente, Jūsų kaipo Lenkijos Respublikos Prezidento ir Jūsų vyriausybės teisinė padėtis? Lenkijos konstitucijos § 24 numato, kad karo atveju Respublikos prezidento kadencija yra prailginama tiek, kad ji truktų dar 3 mėn. po taikos sudarymo. Toliau konstitucija nustato, kad karo metu R. prezidentas skiria savo įpėdinį, kuris perima prezidento pareigas. R. prezidento mirties atveju arba kai jis negali savo pareigų eiti. Pagal

199 tos pačios konstitucijos nuostatus R. prezidentas skiria ir atšaukia ministerį pirmininką, o jam pristačius skiria ministerius. Remdama- sis minėtais konstitucijos nuostatais, prezidentas Ignas Moscickis savo įpėdiniu paskyrė p. Vladislovą Roczkievičių, o šis savo ruožtu savo įpėdiniu paskyrė p. Augustą Zaleskį. – Ar dabartinė Lenkijos egzilinė vyriausybė yra remiama visų emigracijoj esančių lenkų politinių grupių? Atsakymas į antrą klausimą reikalautų ilgesnių paaiškinimų, kurios sunku būtų pavaizduoti, neaptarus smulkiau visų pasikeitimų, kurie įvyko Lenkijos vidaus santykiuose karo metu ir po karo. Reikalą aptariant labai suglaustai, tenka konstatuoti, kad tremtyje 1939 m. sudaryta generolo Sikorskio vyriausybė rėmėsi atstovais 4 didžiųjų politinių partijų, būtent liaudininkų, tautininkų, socialistų (PPS) ir Darbo parti- jų. Į tą vyriausybę įėjo taip pat keletas nepartinių ministerių. Rekonstruotoje 1941 m. gen. Sikorskio vyriausybėje dalyvavo visos aukščiau minėtos partijos, išskyrus tautininkus. Tomo Arciszewskio vyriausybė, sudaryta 1944 m. lapkričio 29 d., rėmėsi trimis partijomis: socialistų, tautininkų ir Darbo partija. Į dabartinę vyriausybę, vadovaujamą gen. Bor-Komorowskio, įeina 2 atstovai tautininkų partikos, 2 atstovai Darbo partijos, 3 nepartiniai (įskaitant ir premjerą), 1 socialistas, kuris beigi nėra savo partijos dele- gatas. Bet to „Laisvės“ liaudies partija bendradarbiauja su vyriausybe įvairiose politinėse srityse. Tenka pabrėžti, kad visa lenkų išeivija gen. Bor-Komorowskio vy- riausybę pripažįsta teisėta Lenkijos vyriausybe. Šito nusistatymo be jokių rezervų laikosi tarp kitko dvi didžiausios lenkų tremties karių bendruomeninės organizacijos: Lenkų Išeivių Karių Sąjunga ir Lenkų Kombatantų Sąjunga (Związek Polskiego Uchodźstwa Wojennego, Sto- warzyszenie Polskich Kombatantów). Didžiausios prieškarinės lenkų emigracijos organizacijos, kaip Polonia kongresas JAV, Centrinė lenkų sąjunga Prancūzijoj ir Polonia Tarybų Belgijoj, taip pat be rezervų pri- pažįsta legalią Respublikos vyriausybę. – Kokį momentą paskutiniais Lenkijos tragedijos metais Jūs laikote pačiu skaudžiausiu? Pastarojo karo metu, o taip pat padarius paliaubas lenkų tauta nesuskaitomą daugybę kartų patyrė gilaus kitų tautų ir vyriausybių

200 pritarimo, o taip pat nuoširdžios simpatijos ir palankumo. Nepaju- dinama lenkų tautos laikysena karo metu, jos pasiaukojanti kova, ginant laisvę ir nepriklausomybę, visur buvo statoma pavyzdžiu kitoms tautoms. Skriauda, padaryta Lenkijai Teherano ir Jaltos konferencijų, šiandien vis plačiau suprantama ir vis garsiau pasigirsta reikalavimai panaikinti tų konferencijų nutarimus. – Kaip jūsų Ekscelencija vertinate dabartin politinę padėti ir kokios reikšmės ji gali turėti kovoje dėl Lenkijos ir kitų Rytų Europos tautų laisvės? Antrojo Pasaulinio akro veiksmų pabaiga neatnešė viso pasaulio lauktos taikos, o taip pat nepasiekė dviejų karo tikslų, dėl kurių buvo iš- lieta tiek daug kraujo ir sunaikinta tiek daug žmonių buičių. Šitie tikslai yra žmogaus teisė į laisvą gyvenimą ir tautų teisė į laisvę ir nepriklau- somybę. Ar ne būdingiausias dabartinės tarptautinės tiksliam įvertini- mui yra faktas, kad beveik rytojaus dieną po Vokietijos kapituliacijos ne tik tarptautinės spaudos skiltyse, bet ir valstybės vyrų bei diplomatų pareiškimuose aktualiausia tema yra III Pasaulinio karo klausimas. Tautoms, kurios II Pasaulinio karo metu neteko nepriklausomybės, iš to seka neabejotina išvada: ateities įvykiai mus turi užtikti pasiruošu- sius ginti savo teises. Jei tie įvykiai mus užklups, kaip užklupo 1939 m. gali susidaryti pavojus, kad didžiosios valstybės vėl paaukos savo egois- tiniams interesams arba savoms politinėms koncepcijoms. – Kaip Jūsų Ekscelencija ir Jūsų vyriausybė vertinate šiuo metu keliamą tarpjūrio koncepciją? Lenkijos vyriausybė nuo seno yra apsisprendusi šalininkė Vidurio ir Rytų Europos valstybių sąjungos. Už tų valstybių glaudų sutarimą pirmiausia kalba du tikslai, būtent reikalas garantuoti jų saugumą ir reikalas užtikrinti joms ekonominio vystymosi galimybes. Kadangi kiekvienos pavienės valstybės, esančios tarp Vokietijos ir Rusijos, jėgos nebus pakankamos apginti jos egzistenciją ir kadangi kiekviena iš tų valstybių prieš Rusiją ir Vokietiją yra tolygioje padėtyje, tai sveikas protas reikalauja ieškoti galimybių jungtinei savisaugai. Rytų ir Vidurio Europos valstybių Sąjunga sudarys didelį ūkinį vienetą, galintį ginti į ją įeinančių valstybių interesus ne tik su ginklu rankoje.

201 Šia proga leidžiu sau priminti, kad jau ketvirtajam dešimtmety ano meto Lenkijos vyriausybė siekė sukurti ūkinį „Tarpjūrį“ (t. y. žemės ūkio valstybių bloką), kuris bendrai gintų centro Europos kraštų ūki- nius interesus. Jau tada rytų ir centro Europos Sąjunga turėjo daug šalininkų ne tik Lenkijoje, bet ir kitose suinteresuotuose kraštuose. Šiandien galima sakyti, kad lenkų, kurie būtų priešingi „Tarpjūrio“ koncepcijai, nėra. – Kaip Jūsų Ekscelencija vertinate dabartinę gyvą Rytų tautų rezistencinę veiklą r ar nemanote, kad yra būtina siekti tų tautų ir akcijos bendradarbiavimo? Su dideliu dėmesiu mes sekame už geležinės uždangos esančių tau- tų pasipriešinimo pasireiškimus. Šis pasipriešinimas yra beveik visuose Rusijos okupuotose kraštuose. Žinoma, tai negali būti veiksmingas ginkluotas pasipriešinimas, nes dabartinėse sąlygose tai būtų beprotybė. Viešos kovos prieš dabartinę padėtį pavergtuose kraštuose pareiga tenka tremtyje esantiems laisviems tų kraštų atstovams. Glaudų jų atstovų susipratimą ir bendradarbiavimą laikau būtinu dalyku. Bendri mūsų reikalavimai turės daug didesnių šansų būti rea- lizuoti, negu pavieniai pageidavimai. – Aš jūsų Ekscelencija nemanote, kad lenkų ir lietuvių tautų inte- resai reikalautų harmoningesnio abiejų kraštų santykių išlyginimo? Visuomet buvau ir dabar esu karštas šalininkas Lietuvos–Lenkijos santykių kuo harmoniškesnio sutvarkymo pagal abiejų valstybių interesus ir labai apgailestauju, kad laikotarpyje tarp abiejų karų daryti pa- kartotiniai susitarimų bandymai nedavė pageidaujamų rezultatų. – Jei Jūsų ekscelencija manote, kad lietuvių–lenkų santykiai nėra galutinai išlyginti, kad Jūsų nuomone, turėtų imtis iniciatyvos? Ar tai turėtų būti palikta būsimoms vyriausybės ir visuomeninėms organizacijoms nepriklausomų valstybių, ar būtų tiksliau, kad dabar- tiniai tremtinių organai aptartų šiuos reikalus ir ieškotų išeities? Lietuvos–Lenkijos santykių pagerinimo pastangų atidėliojimui tolimesniam laikui esu priešingas. Aš nelaikau svarbiu dalyku, kuri pusė formaliai pirmoji šiame reikale imsis iniciatyvos. Mano nuomone, svarbiausia, kad šiuo momentu abiejose pusėse būtų sukurtą geros valios ir palankumo atmosfera, o taip pat abipusis įsitikinimas, kad bet kurios pusės iniciatyva ras palankų atgarsį antroje pusėje.

202 – Kokiu būdu galėtų būti pasiekti Lenkijos ir Lietuvos draugiš- kas sugyvenimas ir bendradarbiavimas? Draugiško lenkų–lietuvių bendradarbiavimo gali būti pasiekta, at- naujinus oficialius Lietuvos–Lenkijos santykius, abiems pusėms teikiant viena kitai paramos politinėje akcijoje, suderinus jų politiškai diploma- tinę, o taip pat ir spaudos propagandinę veiklą, bendradarbiaujant veikloje dėl Rytų ir Vidurio Europos valstybių glaudaus politinio, ūkinio ir kultūrinio sutarimo, o taip pat bendrai veikiant tarptautiniame forume dėl egzistencijos bei politinių ir kultūrinių teisių abiejų tautų išeivių. – Ar Lenkijos egzilinė vyriausybė yra suformavusi savo nusista- tymą santykiuose su Lietuva? Lenkijos vyriausybės nusistatymas Lietuvos atžvilgiu nuo seniai yra suformuluotas ir pažymėtas nuoširdžiu palankumu ir tikra draugyste. Lenkijos vyriausybė pripažįsta nepertraukiamą nepriklausomos Lietu- vos valstybės egzistavimą, nežiūrint vokiečių ir rusų okupacijų, Lietu- vos, o taip pat ir kitų Pabaltės valstybių prijungimą prie TSRS Lenkijos vyriausybė laiko neteisėtu ir niekingu. Lenkijos vyriausybė pripažįsta Lietuvos teisę į atlyginimą iš rusų pusės už materialines ir moralines skriaudas, kurias rusų okupacinė valdžia padarė lietuvių tautai. Toks pat atlyginimas Lietuvai priklauso ir iš Vokietijos. Lenkijos vyriausybė laiko teisinga ir pageidautina, kad Lietuvos teritorija būtų padidinta, prijungiant prie jos Rytprūsių šiaurės rytų dalį kartu su Klaipėda. Noriu pabrėžti, kad Lenkijos vyriausybės nuomone sutvarkymas visų ginčytinų klausimų, kokie gali kilti tarp Lenkijos ir Lietuvos, abiems valstybėms atgavus nepriklausomybes, turi būti atliktas tikrai taikiu būdu, teisėtumo, teisingumo ir draugiškumo dvasioje, atsižvel- giant į abiejų pusių reikalus ir interesus. – Ar Jūsų Ekscelencija sutinkate, kad rytinės Lenkijos sienos eitų Curzono linija? Jeigu ne, tai kokiu būdu galima būtų patenkinti tuos kelių tautų besikryžiuojančius interesus ir pretenzijas? Prijungimas prie Lenkijos vakarinių žemių yra tik dalinis atlyginimas už didžiulį Lenkijos įnašą į alijantų kovą dėl Europos ir pasaulio laisvės. Jeigu šioje kovoje Lenkija būtų buvusi Vokietijos sąjungininkė, kaip tai padarė Rusija (1939–1941), arba jeigu nors kaip Čekoslovakija, būtų likusi neutrali, Europa, o gal ir visas pasaulis, šiandien dejuotų po vokiškojo kareivio ir gestapininko batu.

203 Kalbant apie atlyginimą už lenkų tautos patirtas skriaudas, turbūt, neprivalau Ponui Redaktoriui įrodinėti, kad nėra atlyginimo, kuris ga- lėtų atlyginti už milijonų Lenkijos piliečių nekaltai pralietą kraują. – Ar Jūs laikote lenkų pabėgėlių, esančių Vokietijoje, masė rimtu veiksniu kovoje už laisvę, ir koks bus jų, Tamstos nuomone, likimas sekančių metų eigoje? Lenkų tremtiniai Vokietijoje, lygiai kaip ir tremtiniai kitų valstybių iš anapus geležinės uždangos, gali būti svarbus politinis veiksnys kovoje dėl tų valstybių laisvės. Tai yra gyvas ir ryškus protestas tų valstybių kovoje dėl laisvės su režimu, primestu Vidurinei ir Rytų Europai. – Ką Jūsų Ekscelencija per mūsų laikraštį dar galėtumėte pasakyti lietuviškajai tremties visuomenei? Aš prisidedu prie linkėjimų, kuriuos Ponas Lenkijos Respublikos Prezidentas pareiškė lietuviškajai visuomenei per Tamstos laikraštį. Tikiu, kad Lietuvos tremtiniai pergyvens jiems tragiškus dabarties laikus ir grįš į gimtąjį raštą, kur savo darbo prisidės prie jo greitesnio atstatymo ir gerovės ugdymo. Linkiu jiems, kad tas momentas ateitu kuo greičiausia. Prašau priimti mano gilios pagarbos pareiškimus. A.Tarnowski

Užsienio reikalų ministeris.

Šaltinis: Žiburiai, Nr. 42, p. 1–2.

Nr. 89. B. K. Balučio pro memo Nr. 27, 1948 09 27.

Visai konfidencialiai PRO MEMO N. 27 1948. IX. 8.

Bajoriškomis temomis. – Atsimintina istorija, kuri įvyko prieš keletą metų, dar tebeesant Londone pripažintai Lenkų Vyriausybei, kuomet ji su- manė įmūryti katalikų Westminster Cathedral Londone Pan. Šv. Aušros Vartų plaque. Lietuvos ministeriui teko padaryti formalios intervencijos

204 pas naujai tuomet paskirtą dabartinį Kardinolą Griffiną, kad užkirtus ke- lią lenkų politinei propagandai, pasislėpusiai po tikybine skraiste. Deja, apie sumanymą buvo sužinota jau tik „plaque“ įmurinus, apie 3 dienas prieš jos iškilmingą pašventinimą, kuriame turėjo dalyvauti visa Lon- dono Vyriausybė, lenkų armijos vadovybė ir daliniai, ir visas lenkiškas vietos elitas. Buvo numatyta milžiniška lenkų politinė demonstracija, surišta su Vilniumi. Padarytoji paskutinėmis prieš pašventinimą dienomis intervencija (raštas ir asmeninis pasimatymas) negalėjo sulaikyti pašventinimo, kuriame lenkai dalyvavo kaip numatyta, su Prezidentu priešakyje, bet nei Westminsterio Arkivyskupas, nei niekas daugiau iš aukštos anglų-katalikų bažnytinės hierarchijos, nedalyvavo. Pasitenkin- ta iš jų pusės tik dalyvavimu Katedros ceremonmeisteriu. Po padarytos Liet.[uvos]. Min[istro]. Intervencijos su paaiškinimu Griffin pasijautė smarkiai užgautu, kad jį, naujai iš provincijos atvykusį ir su politika ne- susipažinusį, lenkai „apmovė“. Padarinyje – dabar atsirūgsta. Šioje šalyje yra sudaryta Anglo-Lenkiška Katalikų Draugija, po paties Kardinolo patronatu. Šios Draugijos vardu sumanyta dabar išleisti filmą atgalviu „Lenkija“. Draugija prašė Kardinolo, kad jis sutiktų padaryti savo asmeninę įžangą – garsinį firmoje jos akrobatą. Kardino- las, sykį įkąstas, paprašė rengiamos filmos „skripto“ – rodomų vaizdų aprašymo ir garsinio teksto, kuris rodomus paveikslus turi lydėti. Kaip pasirodė, filmos projektas smarkiai propagandinis su visa Lenkijos istorija. Keliose vietose, suprantama, figuruoja (taip ekrane, taip garse) Vilnius ir Unija, nušviesta jau žinomoj, lenkiškoj tenden- cijoj. Pastebėjęs „Vilnių“, Kardinolas manęs, kad šiuo sykiu bus geriau būti atsargesniu. Išvykdamas užsienin pasigydyti, jis todėl pavedė savo asmeniniam sekretoriui, kun. Worlockui išsiaiškinti su Liet. min. Šis pastarasis turėjo pasikalbėjimą su B. K. B., priminė virš-paminėtą istoriją su „plaque“ ir prašė susipažinti su filmo skriptu ir pareikšti dėl jo savo nuomonę. Jis pridūrė, kad taip Kardinolui, taip ir jam pačiam pasažai su Vilnium neišrodo patenkinantys ir jie jau buvo pasiūlę tuos pasažus pakeisti. Filmos autoriai tai padarė. Po to tapo pateikta ir <...> Atsižvelgus į paliestus asmenis, šis visas reikalas yra būtina laikyti konfidencialiai. Filmas, greičiausiai išeis su įprastu „lenkišku sausu“ (kaip išsireikšta: „Jie gali filmą išleisti, bet tuomet tai bus be Kardinolo aprobavos“...)

205 Kas iš to viso įsidėmėtina, tai tai, kad nepaisant visų derybų ir lakš- tingalos čiulbėjimo, „pop svajo, a čort svajo“... – Dzukas.

Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 596, l. 64.

Nr. 90. T. Gwiazdoskio raportas apie susitikimą su V. Sidzikausku, 1948 10 26.

Ściśle poufne. Rozmowa z Ministrem Sidzikauskasem w dniu 23. X. 1948 r. w Paryżu. – Paryż, 26-go października 1948

Z panem Sidzikauskasem spotkałem się w dniu 23-października na przyjęciu popołudniowym wydanym przez Ambasadora Morawskiego z okazji U. N. 1-o Powitał mnie w sposób niezmiernie serdeczny, nadając od razu naszej rozmowie ton przyjacielski. Sam z własnej inicjatywy zazna- czył, za mu jest wysoce niemiłe, że dotychczas nie mógł spełnić swej obietnicy i że nie przybył do Londynu dla podpisania wiadomego listu. Powiedziałem, że Min. Tarnowski gotów jest nawet na 24 godziny przybyć do Paryża byleby wiedział, że ma po co przyjechać, to znaczy, o ile sprawa mogłaby wreszcie być załatwiona zgodnie z tym co było ustalone w Londynie i w myśl tego co rok temu pan Baczkis powiedział w Paryżu. – 2-o Z drugiej rozmowy, jaka się między nami wywiązała notuję główne punkty: – /a/ Pan Sidzikauskas od początku chciał list podpisać i do dziś dnia jest przekonany, że list jest dobry, że obecna koniunktura jest najlepsza do takiej wymiany listów i że nie można na razie dalej pójść. Jednakże już w Londynie panowie: Krupavicius i Balutis odradzali mu podpisa- nie listu wychodząc z założenia, że on Litwie nic nie daje i że może być tylko nowym „piège tendu aux lithuanien“. Ten pogląd podziela wiele osób w Kraju i na wychodźstwie.

206 /b/ Nie należy, zdaniem p. Sidzikauskasa, rezygnować z wymiany listów, ale trzeba będzie wprowadzić do tekstu pewne poprawki i wy- mienić łącznie z listami „un protocole secret“, w którym byłoby obopól- ne zobowiązanie do nieuciekania się w żadnym wypadku do użycia siły przy obejmowaniu władzy po wypędzaniu Rosjan. /c/ Wśród Litwinów na uchodźstwie istnieją jeszcze różnice poglą- dów co do podziału kompetencji pomiędzy Komitetem Wykonawczym Komitetu Wyzwolenia Litwy i istniejącym de facto Porozumieniem Po- słów z panem Łozorajtisem na czele. Różnice te są już na dobrej drodze do uregulowania i w związku z tym niezadługo p. Lozorajtis przybędzie do siedziby Komitetu Wyzwolenia do zony francuskiej w Niemczech, celem ostatecznego porozumienia. Sprawa być może odwlecze się nieco z powodu zgonu Szaulisa i w związku z zajęciami pana Sidzikauskasa w Paryżu podczas sesji U.N. – /d/ Pan Sidzikauskas okazywał większe niż dotychczas zainteresowanie naszą wewnętrzną sytuacją na uchodźstwie, dając wyraź- nie do zrozumienia, że stan rzeczy, jaki istnieje u nas, utrudnia mu w znacznej mierze możność skutecznego oddziaływania w sensie po- zytywnym na tych spośród jego kolegów, którzy są przeciwnikami wymiany listów z rządem polskim. /e/ Odradzałem p. Sidzikauskasowi upierania się przy „Protocole secret“, dając wyraz poglądowi, że nie ma żadnych szans abyśmy jakikolwiek, protokół podpisali z którego implicite wynikałoby, że się zrzekamy praw do Wileńszczyzny. Starałem się umniejszyć znaczenia naszych wewnętrznych trudności partyjno-politycznych, podkreśla- jąc autorytet Pana Prezydenta Rzeczpospolitej, dokoła którego skupia się znakomita większość społeczeństwa i polityków na emigracji oraz główne ośrodki wojskowe. 3-o Moje ogólne wrażenie, że nie należy liczyć się w najbliższej przyszłości z możliwością pozytywnego załatwienia sprawy wymiany listów z Litwinami. – /-/ Tadeusz Gwiazdoski

Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1113.

207 Nr. 91. Informacinis laiškas Z. Berezowskiui, 1948 10 26.

WIADOMOŚCI ZE ŚWIATA. Dnia 26 października 1948 r.

[…] Wiadomości polityczne.

List ministra Tarnowskiego do prasy litewskiej. W londyń- skim miesięczniku politycznym „Przegląd Polski” w nume- rze październikowym ukazał się pełny tekst listu, skierowa- nego przez Ministra Spraw Zagranicznych Rzeczypospolitej Polskiej p. Adama Tarnowskiego do działaczy emigracyjnych litewskich na ręce redaktora litewskiego pisma „Ziburiai“, wychodzącego w Augsburgu w zachodnich Niemczech. List ten jest odpowiedzią na pismo, skierowane przez działaczy litewskich do Prezydenta Rzeczypo- spolitej Polskiej, p. Augusta Zaleskiego. Najważniejsze ustępy listu ministra Tarnowskiego brzmią, jak następuje: „rząd Rzeczypospolitej Polskiej jest od dawna zdecydowanym zwolennikiem związku państw Europy Środkowo – Wschodniej. Za ści- słym porozumieniem związku państw przemawiają przede wszystkim dwa względy: wzgląd na konieczność zapewnienia im bezpieczeństwa oraz wzgląd na zapewnienie im pomyślnego rozwoju ekonomicznego. Skoro siły każdego poszczególnego państwa, położonego pomiędzy Niemcami a Rosją nie były i nie będą dostateczne dla obrony jego nie- podległości i skoro każde z tych państw znajduje się w podobnej sytuacji wobec Rosji i Niemiec – zdrowy rozsądek nakazuje im szukanie sposobów zbiorowej samoobrony. Z największą uwagą śledzimy wszelkie objawy oporu wśród na- rodów, znajdujących się za żelazną kurtyną. Opór ten istnieje prawie wszędzie w krajach okupowanych przez Rosję. Oczywiście, nie może to być opór czynny, zbrojny, gdyż w obecnych warunkach byłby on szaleń- stwem. Obowiązek jawnego zwalczania obecnego porządku rzeczy w krajach uciemiężanych spada na znajdujących się na uchodźstwie wolnych przedstawicieli tych krajów.

208 Ścisłe porozumienie i współdziałanie między ich przedstawicielami uważam za niezbędne. Powinni ono nastąpić jak najprędzej. Wspólne nasze postulaty będą miały znacznie większą szansę realizacji niż wysuwane oddzielnie dezyderaty. Byłem zawsze i jestem nadal gorącym zwolennikiem jak najbardziej harmonijnego ułożenia stosunków pomiędzy Litwą i Polską zgodnie z interesami obu tych państw i szczerza żałuje, że kilkukrotnie podejmowane próby porozumienia, w okresie pomiędzy obu wojnami, nie dały pożądanych rezultatów. Jestem przeciwnikiem odkładania na później usiłowań polepszenia stosunków polsko–litewskich. Nie przykładam wagi do tego, która ze stron ma formalnie pierwsza podjąć inicjatywę w tej sprawie. Moim zdaniem najważniejszą rzeczą w tej chwili jest stworzenie atmosfery dobrej woli i życzliwości po obu stronach oraz wzajemnego przekonania, że inicjatywa którejkolwiek ze stron znajdzie przyjazny oddźwięk drugiej. Przyjacielska współpraca polsko–litewska może być osiągnięta przez wznowienie stosunków oficjalnych polsko–litewskich, udzielanie sobie wzajemnego poparcia w akcji politycznej obu stron, uzgodnienie ich akcji polityczno-dyplomatycznej oraz działalności prasowo-propagandowej, współdziałanie w akcji, mającej na celu stworzenie ścisłych poro- zumień politycznych, gospodarczych i kulturalnych między państwa- mi Europy Środkowo-Wschodniej, oraz przez wspólną akcją na terenie międzynarodowym w sprawie warunków egzystencji oraz politycznych i kulturalnych praw uchodźców z obu krajów. Stanowisko rządu polskiego w stosunku do Litwy jest od dawna sformułowane i nacechowane szczerą życzliwością i prawdzi- wą przyjaźnią. Rząd polski uznaje nieprzerwane istnienie nie- podległości Państwa Litewskiego pomimo okupacji niemieckiej i sowieckiej. Rząd polski uważa za bezprawne i niebyłe przyłączenie Litwy oraz innych państw bałtyckich do ZSRR. Rząd polski uznaje prawo Litwy do słusznych odszkodowań ze strony Rosji za materialne i moralne krzywdy, wyrządzone narodowi litewskiemu przez okupacyjne władze rosyjskie. Analogiczne odszkodowania należą się również Litwie za strony Niemiec. Rząd polski uważa za słuszne i pożądane, aby terytorium Litwy było powiększone przez przyłączenie do niego północno – wschodniej części Prus Wschodnich.

209 Pragnę podkreślić, że zdaniem rządu polskiego załatwienie wszelkich spraw spornych, jakie powstać mogą między Litwą i Polską, winno być dokonane po odzyskaniu niepodległości przez oba narody w drodze prawdziwie pokojowej, w duchu słuszności, sprawiedliwości i przyjaźni, przy uwzględnieniu potrzeb oraz interesów obu stron. Rząd Polski odrzuca bezwzględnie linię wytkniętą w Jałcie jako wschodnią granicę Polski. Wschodnia granica Polski została ustalona kompromisowym Traktatem Ryskim. Rząd rosyjski nie kwestionował tej granicy aż do czasu tajnych porozumień sowiecko-niemieckich, skierowanych przeciwko Polsce w sierpniu 1939 r. Co się tyczy interesów mieszkańców wschodnich ziem Rzeczypo- spolitej narodowości niepolskiej, to rzecz oczywista, że ich interesy winny być w pełni zabezpieczone w ten sposób, by zapewnić możność harmonijnego współżycia wszystkich mieszkańców Polski“. Nadaliśmy, z działu wiadomości politycznych, list Ministra Spraw Za- granicznych Rzeczypospolitej Polskiej, p. Adama Tarnowskiego, do działa- czy litewskich. List ten jest odpowiedzią na pismo, skierowane przez działaczy litewskich do Prezydenta Rzeczypospolitej Polskiej, p. Augusta Zaleskiego.

Jest to streszczenie szeregu rozmów pewnego Polaka z Litwinem Rasztenisem w Paryżu. „Tezy“ nie mogą być brane pod uwagę w żadnym wypadku, jako odbicie nastrojów politycznych wśród Litwinów w Paryżu, z którymi się spotykamy. Są one jedynie wyrazem nastrojów prywatnych wśród przeciętnej inteligencji litewskiej i jako taki wyraz zasługują z naszej strony na pewną uwagę.

Šaltinis: BJ, Przyb. 111/08.

Nr. 92. D. C. Straipsnis „Lietuvos–Lenkijos“ santykiai, 1954.

Lietuvos–Lenkijos santykiai

1. Politinių Studijų Klubo plotmėje Lietuvos–Lenkijos santykių problema yra dviašmenė. Iš vienos pusės, šių santykių padorus sutvarkymas yra viena iš pagrindinių

210 Lietuvos nepriklausomybės garantijų. Iš antrosios tačiau pusės, šie santykiai apsunkinti tokios bjaurios praeities hipotekos, kad kiekvienas bandymas juos spręsti dabarties sąlygų diktuojamomis prielai domis tuoj kelia visokiariopų reministencijų, įtarimų ir tarpusavio nepasitikėjimo. Nežiūrint į tai, dabartinė abiejų valstybių padėtis labiau negu kada nors beldžiasi į abiejų tautų tremties visuomenininkų bei politikų sąžines, kad ieškotų Lietuvos–Lenkijos santykiams abiems pusėms priimtino pagrindo ir juo atremto sprendimo. Todėl tenka nuoširdžiai sveikinti Politinių Studijų Klubo New Yorke iniciatyvą Lietuvos–Len- kijos santykius judinti. Pradžią padarė prof. S. Sužiedėlis190 paskaita, su kurios mintimis pravers ir skaitytojams susipažinti. Negalima ginčyti, kad Lietuvos–Lenkijos tarpusaviniams santykiams į gerą kelią įstatyti reikia ne tik abiejų pusių geros valios ir teisingo tarptautinės padėties įvertinimo, bet ir objektyvaus savo partnerio pažinimo. Pradžioje prof. Sužiedėlis praeities Lenkiją charakterizavo kaip besienę valstybę. Praeitis lenkų neprikausčiusi prie pastovesnių sienų. Lenkai savo sienų dar tebejiešką. Jei nuo pačių lenkų tepriklausytų, jie esą vargu besustotų prie Oderio ir Neissės, o rytuose nebesusilaiky- tų šiapus Dniestro, šiaurėje stengtųsi prieiti Narvą, pietuose – Duno- jų. Padalinimai lenkus užklupę anksčiau, negu jie suspėję susitelkti. Sienos buvę nepastovios. Po I-ojo pasaulio karo Pilsudskio191 kardas ir Dmowskio192 politika siekę ne tik plačių žemių iki pirmojo padalinimo, bet norėję paklupdyti ir kitas tautas – lietuvius, latgalius, ukrainiečius, gudus, čekus. Dėl to Lenkija buvusi atkurta be formos, nenatūrali, su dviem koridoriais (Vilniaus ir Dancigo), su terorizuojama Ukraina, lenkinamu Vilniaus ir Seinų kraštu. Dėl to Lenkija tesilaikiusi išvirši- nėmis priemenėmis, tampoma išcentrinių jėgų. Valstybę tapdę su len- kų tauta, nors turėję arti 30% nelenkų.

190. Simas Sužiedėlis (1903 Peterburgas, Rusija,–1985 Broktonas, JAV) – istorikas, poetas, žurnalistas, pedagogas, visuomenininkas, Ateitininkų federacijos vadas. 191. Józefas Klemensas Piłsudskis (1867 Zalavas, Rusija,–1935 Varšuva, Lenkija) – Len- kijos valstybės politikos veikėjas, maršalas, 1926–1935 m. Lenkijos valstybės vadovas. 192. Romanas Stanisławas Dmowskis (1864 Kamionekas, Lenkija,–1939 Drozdowas, Lenkija) – Lenkijos valstybės politikos veikėjas.

211 Lenkai, kaip esą žinoma, pirmuosius vakarietiškos kultūros daigai sodinęsi iš rytinio vokiečių daržo, todėl ir lenkų charaktery nemaža esą suvokietinto prūsiškumo. Greta slaviškų bruožų, lenkai turį gerą žiupsnį teutoniškos dvasios, šovinistinės kaitros, nepasotinamų žemės siekimų, veržlumo į rytus bei šiaurę. Kaip vokiečiai, lenkai visur jieš- ką ir randą savo kultūros pėdsakų. Abeji pabrėžią savo ypatingą misiją kitoms tautoms. Abeji sirgę tuo pačiu pasipūtimu. Abeji žavėjęsi savo rasės poniškumu. Savaime suprantama, kad su tokia tauta kaimynams esą nelengva taikoje gyventi ir rasti bendrą kalbą. Lietuva pradėjusi atsikurti nuo apgraužto tautos branduolio, netgi neatgavusi etnografinių sienų. Atkūręs Lietuvą kaimietis. Lietuva bū- vusi diametraliai priešinga Lenkijai. Daug lenkų Lietuvos nesupratę. Ją laikę atskalūne nuo Lenkijos. Net lietuvių kalba kaikieno buvusi laikoma lenkų kalbos atplaiša, ir tai dar 1938 m. Lenkai vaizdavęsi Lietu- vą kaip didžiosios Lenkijos tęsinį. Lietuvos egzistavimas, jų nuomone, griovęs Lenkijos egzistencijos pagrindus. Lietuva išplėšusi teritoriją, kurią lenkai nuo Krėvos unijos lai- kę sava ir per kurią galėję prieiti prie Baltijos jūros. Lietuva atskyrusi Lenkiją nuo Liepojos ir Rygos, nuo aplenkintos Latgalijos. O Lietuvos žemės reforma sugriovusi lenkiškos šlėktos ūkinį pajėgumą. Lietuva išjungusi sulenkintą Bažnyčią ir žavėjimąsi lenkų kultūra. Galima esą įsivaizduoti, kaip tatai turėję pažeisti lenkų didybės, ekspansijos ir me- sianizmo polėkius. Nepriklausomoji Lietuva Lenkijai sukėlusi tokį pat tragizmą, koks savo metu (suirus Kalmaro unijai) buvęs Skandinavijoje, išsiskyrus da- nams, norvegams ir švedams, arba atsidalinus siena portugalams nuo ispanų, arba atskilus Airijai nuo Anglijos. Pastarasis pavyzdys esąs ryš- kiausias; airiai kentėję nuo angliškų ponų; airiams esanti primesta an- glų kalba; airiai turį vilnietišką Ulsterio klausimą. Lietuva Lenkijai savo metu buvusi tas pats, kas Prūsija visai Vo- kietijai arba Graikija Bizantijai. Lenkija kitada rėmusis Lietuvos užka- riautomis žemėmis, didėjusi Lietuvos žmonėmis ir laikiusis Lietuvos valstybine išmintimi.

212 Kokie Lietuvos santykiai būsią su Lenkija ateityje? Lietuvių nusistatymas esąs aiškus: neduoti niekam daugiau nei savo žemių, nei žmonių. Lenkų repatriacija mums buvusi naudinga. Oku- puotoji Lietuva, kaip esą žinoma, su bolševikine Lenkija ir Vilniaus klausimą išsprendusi. Bet ar pripažinsianti tai išlaisvintoji Lenkija? At- rodo, ne. Ji neatsisakysianti iš naujo siekti didelės valstybės. Kai vokiečiai nusismelkę į rytus, o lenkus ėmę be pasigailėjimo žu- dyti, jie sakę: „Jei tik kada atsigriebsime, eisime iki Berlyno“. Kai taip kartą Vilniuje vienas lenkas žurnalistas kalbėjęs, jam buvo pastebėta: „Gerai, atstatysime Gedimino ir Kazimiero Didžiojo santarvę: lenkai kaunasi vakaruose, lietuviai – rytuose“. „To nebus“, – atsakęs. „Aš ži- nau, – buvo aiškinama jam toliau, – Gediminas nuėjo iki Vyslos padėti Kazimierui atlaikyti vokiečių veržimąsi į Pamarį, bet Kazimiero ten nerado. Jūsų karalius padarė su vokiečiais sutartį ir Pamarį jiems užlei- do, pats patraukdamas į Voluinę, kur valdė Gedimino brolis Liubartas. Kazimieras jį laikė pavojingesniu priešu už vokiečius, dėl to prarado išėjimą į marias. Būtų nauja klaida, jei po karo ir vėl Lenkija norėtų į abu galu plėstis“. Ir vis dėlto nepavykę to lenko įtikinti, kad siekiant Vilniaus, Lvovo ir Pamario pasisakoma už agresiją. Lenkų šlėktos norą didinanti ir Europos apsijungimo galimybė. Europos Federacijoj Lenkija nenorinti būti tik būgnininkas, o linku- si tapt dirigentu, bent rytų Europoj. Tam reikią didelės Lenkijos. Jei, karui praūžus, centro Europoj būtų steigiama kokia federacija, Lenki- ja vistiek esą stotųs ant savarankiškų kojų ir stengtųsi prie savęs kitus kabinti. Bent Lietuvos atžvilgiu federacijos skraiste esą būtų dengiama senoji unija. Jos lenkai nesą atsisakę. Jie ją paklotų nugalėtojams, brai- žant naują Europos žemėlapį. Vistiek, ar dabartinė padėtis Centro ir Rytų Europoje keisis karu, ar revoliucija, lenkų būsią stipresnės jėgos ir jos nesivaržysią dides- niems plotams užimti, nepaisant susitarimų. Tam esą įrodymų. Prieš praėjusias Kalėdas Londone lenkai minėję 35 metų sukaktį, kai Lvovas buvęs atimtas iš bolševikų. Minėjimą rengusi „Lenkijos pietų-rytų že- mių sąjunga“ (Związek Ziem Poludniovo-Wschodnich R. P.). Minėjimo šūkis: „Polski Lwow to pokoj w Europie“. Minėjime kalbėjęs minėtos sąjungos pirmininkas, iš Ukrainos kilęs Adam Treszka, pabrėždamas

213 būtinumą rytines žemes Lenkijai išlaikyti. O dabartinis egzilinės len- kų vyriausybes premjeras gen. Roman Odrzierzynski193 be kita ko pa- reiškęs: „Ukrainiečiai... savintasi Lvovą, o kartu ir Mažąją Lenkiją. Jie turėtų savo dėmesį nukreipti... ne į rytines Lenkijos žemes, bet į Žito- myrą, Klievą, Charkovą, Odesą, Dono baseiną…“ Vadinasi, jūs eikite dar toliau į rytus ir nereikškite pretenzijų į tas savo žemes, kurias lenkai savinasi. Gen[erolas]. Anders194 savo knygoje „Armija tremtyje“ (An Army in Exile”, London, 1949) rašąs: „Netekti Vilniaus ir Lvovo, tai reiškia prarasti lenkiškas žemes, kurios aplaistytos lenkų krauju ir buvo su ja surištos 600 metų... Ar Lenkija gali būti stipri be Lvovo žibalo? Ar Lenkija gali laikytis, jei Rusija paimtų Vilnių, Lietuvą ir rytų Prūsiją?.. Vadinasi, gen[erolas]. Anders turįs pretenzijų net į rytų Prūsiją, atseit, į visą Karaliaučiaus sritį. Dabartinės lenkų egzilinės vyriausybės prezidentas Augustas Za- leskis 1949 m. Londono spaudoj pareiškęs, kad „1939 m. rudenį Vilnių perleidžiant Lietuvai buvo sulaužyta tarptautinė teisė“. O toks Bostone lenkų leidžiamas „Kuryer Codzienny“ apie Vilnių terašąs kaip apie len- kišką miestą. Jis taip pat dažnai įdedąs rašinių apie vadinamus „Lenki- jos pakraščius“: Latgaliją, Suvalkiją, Tešiną, Ukrainą, Gudiją… Taigi lenkai neatsisakę ir neatsisakysią siekti Lenkijos nuo marių iki marių. O jei jų kėslai ir nepasisektų, jie esą keltų plebiscito reikalą ir spir- tųsi, kad būt leista grįžti į Vilniaus kraštą visiems repatrijavusiems. Ir būsią vėl sprendžiamas nebe tik Vilniaus, bet visos Lietuvos klausimas.

Kaip apsisaugoti galimo pavojaus? Pirmiausia reikią sekti lenkų veiklą, jų pareiškimus ir prireikus reaguoti. Lietuvą liečią dalykai neturį likt neatsakyti. Nereikią būgštaut, kad tai būsią disonansas bendroj kovoj su sovietais. Vienybė prieš bol- ševizmą neturinti būt mokama Lietuvos skriauda.

193. Romanas Władysławas Odzierzyńskis (1892 Lvovas, Rusija,–1975 Londonas, Didžio- ji Britanija) – Lenkijos kariuomenės brigados generolas, Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybėss ministras pirmininkas 1950–1954 m. 194. Władysławas Albertas Andersas (1892 Błonas, Lenkija,–1970 Londonas, Didžioji Britanija) – Lenkijos kariuomenės generolas.

214 Toliau. Reikią ieškoti artimesnių ryšių su nuosaikesniais lenkų vei- kėjais. Tokių esą. Kanandos lenkų suvažiavimas praėjusį rudenį Vil- niaus klausimu suskilęs. Bendravimas ir aiškinimasis galįs duoti teigia- mų rezultatų. Ypatingo dėmesio būtų verti tie lenkai, kurie savo laiko „lietuviais“ ir turį sentimento istorinei Lietuvai. Išvis istorinė Lietuva reikėtų daugiau atskleisti kaip valstybė, anais laikais „federavusi“ kelias tautas. Ateityje rytų Europos federacijai is- torinė Lietuva galinti būti geriausiu pavyzdžiu. Tuo atžvilgiu svetimieji istorinę Lietuvą permažai tepažįsta. Svarus veiksnys mūsų santykiams su Lenkija esąs Baltijos valstybių apsijungsimas. Tremtyje jis turetų gauti visai konkrečius rėmus. Sun- kumai reikią įveikti. Nemaža rūpesčio mums galį sudiryti gudai, kurie savo žemėlapin sukrauną kartais iki l/3 nepriklausomos Lietuvos, nekalbant apie Vil- nių, Gardiną ar Suvalkus. Nemažą gabalą užimą ir Latvijos. Gudijos klausimas esąs svarbus Lietuvos–Lenkijos santykiams. Lietuva neturinti nuridenti gudų į Lenkijos sterblę. Su gudais radus kompromisą, Vilniaus klausimas nesudarytų problemos. Bet ypatingai Lietuvai esanti svarbi Ukrainos nepriklausomybė. Vilnius ir Lvovas mus riša. Ukrainiečiam reikią padėti atsilaikyti ties Curzono linija su Lvovu ir gretimom sritim. Didelis nežinomasis ties Lenkijos likimu esąs Vokietijos veiksnys. Jis negalėsiąs neveikti ir Lietuvos–Lenkijos santykių. Lietuvos čia lau- kiąs opus ir sunkus uždavinys – išsilaviruoti. Pagaliau, kokia beatsikurtų Lrnkija, kad Lietuvos santykius su ja gebėtume geriausiu būdu tvarkyti, esą turime ją geriau pažinti. Nėra negalima, kad ateities Lietuva būsianti slavų apjuosta, slavų choleriškų, vylingų, nenuoseklių ir vislių.

2. Dr. Šaulio testamentinėse mintyse Vienas iš geriausių Lietuvos–Lenkijos santykių problemos žinovų buvo laikomas velionis dr. J. Šaulys. Savo šiuo klausimu pažiūras pas- kiausiai prieš savo mirtį jis yra išdėstęs savo 47. 6. 23. laiške vienam mūsų diplomatų. Jis rašo: – Turėjęs nemaža patyrimo su Lenkais, neskaitant tolesnės praeities, nors ir šio karo metu, aš esu pasidaręs didelis mūsų galimo su

215 Lenkais susitarimo skeptikas. Iš antros pusės betgi negaliu neigti, kad šioks ar toks su mūsų pietų kaimynu sutarimas kai kuriais klausimais, turint omenyje mūsų geografinę padėtį ir iš jos plaukiančias išvadas, kaip lygiai mūsų bendrus gyvenamojo momento rūpesčius, būtų labai pageidaujamas. – Šio karo metu yra tekę mums čia dalyvaujant pp. S[tasiui]. L[o- zoraičiui]. ir E[dvardui]. T[urauskui], vesti su Sikorskio atstovu ilgus ir pakartotinus pasikalbėjimus, kurių pasekmėje teko gauti šitokį Len- kų vyriausybės pareiškimą (42. V. 23) „Le Gouvernement Polonais, vivement intéressé à la cause de la Lithuanie indépendente, exprime sa ferme convietion que, conformément à la volonté inébranlable de la Nation Lithuanienne à son droit imprescriptible à l‘indépendance ainsi qu’aux dispositions de la Charte Atlantique, la République de Lithua- nie, à l’issue de cette guerre. recouvrera le plein exercice de ses droits souverains“195 ir t. t. – Gauti iš Lenkų sutikimą nustatyti jau prieš karui baigiantis tarpusavio sienas mūsų reikalavimų prasme, t. y. gauti Vilniaus pretenzijų išsižadėjimą, nežiūrint ilgų kalbų, mums nepasisekė, Lenkams aiški- nantis, kad jiems karo emtu daryti šitokie žygiai, dėl visokių princi- pinių taktikos sumetimų, nesą visai galima. Net palankiausias mums Sikorskio tarpininkas, ir tas rado, kad Vilniaus kl[ausimas]. tai esąs mūsų būsimų santykių funkcijos klausimas. (M. p. Red.). Vadinasi, jei mūsų santykiai su jais būtų nustatyti priimtina jiems prasme, tai Vilniaus kl[ausimas] nebesudarytų jokio sunkumo susitarti, kaip mūsų pageidaujama. – Kad karo metu egzilinė Lenkų vyriausybė bijojo imtis žygių, kurie galėtų pasunkinti jos padėtį krašto ir jame vyraujančių nuotaikų atžvilgiu, galima visai gerai suprasti. Todėl tikėtis susitarti su Lenkais jau karo metu ar preiš galutinai nustatant Europos taikos statusą mums rūpimais principiniais sienų klausimais, kaip esu jau ir pernai per Ber- no pasitarimą pareiškęs, būtų tuščios svajonės.

195. Aktyviai susidomėjusi Lietuvos nepriklausomybės atveju Lenkijos vyriausybė iš- reiškia savo tvirtą įsitikinimą, jog vadovaujantis nepalenkiama lietuvių tautos valia grin- džiama neabejotina nepriklausomybe ir Atlanto Chartijos nuostatomis, Lietuvos Respu- blika dėl šio karo susigrąžins visišką suverenių savo teisių funkcionavimą.

216 – Kas su Lenkais gal reikėtų pamėginti susikalbėti tai kontakto palaikymo reikalu, vedant abiem pusėm kovą už savo kraštų nepriklauso- mybės atstatymą. Tas kontaktas turėtų pasireikšti tam tikru konkrečiai nustatytinu bendradarbiavimu, stovint abiem pusėm ant nepriklauso- mybės ir lygybės pamato, ir išeinant iš bendrų reikalų, vedant abiems pusėms nepriklausomybės akciją. Visus kitus ateities klausimus reikė- tų, man rodos, atidėti, palikus juos spręsti bendradarbiavimo atmosferoje ir sutarus gal vien, kad visi galimi ateities ginčo klausimai bus abie- jų pusių rišami susitarimo keliu, taikiu būdu ir draugiškumo dvasioje. Tatai būtų, nereikia turėti iliuzijų, daugiau pium desiderium ir turėtų greičiau vien neneigtinos psichologinės reikšmės. Praeitis šiuo atžvil- giu pamokė mus, kad pažadais nevisada galia pasikliausi. Jų išlaiky- mas pareis daugiau nuo būsimos bendros konjunktūros taip Europoje apskritai, taip mūsų padangėje ypatingai, o ne nuo geros kontrahento valios, kurios nevisada galima laukti, kai pradeda žaisti tautinio gro- biamojo egoizmo apetitai…“. 3. Vliko ir diplomatų bandymuose Jau Lietuvoje Vlikas buvo pradėjęs kontaktus su lenkų rezistenciniais veiksniais. II-oji bolševikų okupacija juos pertraukė, tačiau vėliau jie krašto rezistencijos vėl buvo atnaujinti. Tremtyje 1946 m. Vliko ir diplomatų I-oji konferencija pasitarimams su lenkais buvo aprobavusi tokias lenkams įteiktinas tezes: 1) Šio karo įvykiai ir padėtis, kurioje šiandien yra atsidūrusios Lie- tuva ir Lenkija, rodo, kad jų geopolitinė padėtis diktuoja joms glaudų ir abipusio pasitikėjimo santykiavimo būdą, kuris laiduotų joms susikur- simoje pasaulio politinėje sistemoje valstybinę nepriklausomybę ir są- lygas tautinės kultūros ir ūkinės jų piliečių gerovės pažangai. Lietuvių tauta yra pasiryžusi daryti tinkamas iš šio konstatavimo išvadas. 2) Lietuva ir Lenkija derina savo pastangas visiškam abiejų valsty- bių suverenumo vykdymui atstatyti ir viena antrai talkina, būtent: a) keičiasi informacijomis, b) teikia visokeriopą tarpusavio paramą, c) derina diplomatinę veiklą, d) derina propagandinę veiklą, e) planuoja ir derina bendrai darytinus žygius,

217 f) abi pusės veikia savo visuomenę bei spaudą šiam bendradarbiavimui reikalingiems nusiteikimams sudaryti. 3) Lietuva ir Lenkija tuoj pradeda derybas dėl Lietuvos–Lenkijos sienos. 4) Lietuva ir Lenkija, nustatydamos abiejų valstybių ateities santy- kių gaires, ims pagrindu šiuos dėsnius: a) abiejų valstybių nepriklausomybė ir lygybė, b) užsienių ir apsigynimo politikos derinimas, c) ūkinis bendradarbiavimas, d) bendradarbiavimas kultūros srityje. 5) Lietuva ir Lenkija tariasi del glaudėjančio bendradarbiavimo per- einamajame laikotarpyje, kai tuo ar kitu būdu bus pašalinta svetimoji okupacija ir ligi atsikurs konstituciniai abiejų valstybių organai laisvoj Lietuvoj ir laisvoj Lenkijoj. 6) Sėkmingiau augščiau suminėtiems uždaviniams vykdyti, tarp susitariančiųjų nustatomas tinkamas kontaktas. Vykdydamas šiuos konferencijos nutarimus, Vlikas tarėsi su Lenkų egzilinės vyriausybės atstovais Paryžiuje, vėliau Londone. Po ilgesnių nuoširdumo atmosferoj vestų pasikalbėjimų buvo prieita išvada, kad prie Lietuvos–Lenkijos santykių visiško išlyginimo eitina etapais. Pir- miausia tarpusavinis pripažinimas diplomatinių santykių atnaujinimas, derinimas pastangų ir vienų antriems talkinimas kovoje dėl laisvės visų ginčijamų klausimų sprendimas tik taikiomis priemonėmis, draugingumo, teisingumo ir teisėtumo dvasia. Sienų klausimo tuo tarpu neliesti. Ta prasme 47. 3. 14. Londone jau buvo sutarta pasikeisti atitinkamomis notomis. Savo nota Lenkijos Vyriausybei Londone Vlikas buvo numatęs: 1. pripažinti Lenkijos vyriausybę Londone politine Lenkų Tautos ir Lenkijos Valstybės atstove; 2. pareikšti savo sutikimą artimiausiu laiku atnaujinti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos; 3. siekti pilno suderinimo su Lenkijos Vyriausybe politinės-diplo- matinės akcijos ir informacinės-propagandinės veiklos tiek Europos, tiek užeuropinese valstybėse; 4. teikti savo galimybių ribose visišką paramą Lenkų nepriklausomybinei akcijai; laukti už tai analoginės paramos iš Lenkų Lietuvių nepriklausomybinei akcijai;

218 5. bendradarbiauti su Lenkijos Vyriausybe ginant abiejų kraštų tremtinių medžiagines gyvenimo sąlygas ir jų politines bei kultūrines teises, ypač bendradarbiauti nustatant ir remiant bendrus postulatus, kurie bus reiškiami atitinkamoms tarptautinėms įstaigoms, besirūpi- nančioms tremtinų likimu; 6. linkęs pradėti su Lenkijos Vyriausybe kalbas dėl pagrindų ir for- mų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos po to, kai abi valstybės atgaus nepriklausomybę; 7. bendradarbiauti su Lenkijos vyriausybe akcijoj, turinčioj tikslą pasiekti glaudaus politinio, ekonominio ir kultūrinio susipratimo tarp Rytų–Vidurio Europos valstybių; 8. pareikšti, kad ginčytinų klausimų sprendimas tarp Lietuvos ir Lenkijos turi būti atliekamas tiktai taikiu būdu, teisingumo, teisėtumo ir draugingumo dvasia, atsižvelgiant į abiejų valstybių reikalus ir tautinius bei valstybinius interesus. St[asiui]. Lozoraičiui užvetavus, pasikeitimas notomis neįvyko. Prasidėjus tarp Vliko ir Lozoraičio, pasak Railos196, „negrų kovai pa- tamsyje“, per paskutinius 7 metus šis didžiausios Lietuvai reikšmes klausimas buvo visiškai užšaldytas. Ačiū Dievui, kad bent po tiekos metų vėl šiuo klausimu susidomėta Politinių Studijų Klubo. Dar labiau dėmesio vertas New Yorke neseniai įvykęs kai kurių narių informacinis pasitarimas su lenkų Politinės Tarybos čionykščia ekspozitūra.

Šaltinis: LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, 8 dėžė.

Nr. 93. M. Brako197 straipsnis „Mažoji Lietuva ir lenkai“, 1960.

Mažoji Lietuva ir lenkai Mažosios Lietuvos santykiai su lenkais istorijos eigoje pasižymėjo, tarpe kito, ypatingai tuomi, kad Mažoji Lietuva niekad nebuvo Lenkijos partneris, o tik arba jos suvereninių teisių arba jos aspiracijos objektas.

196. Bronys Raila (1909 Plaučiškiai, Panevėžio apskr.,–1997 Los Andželas, JAV) – ideo- logas, žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas. 197. Martynas Brakas (1907 Jankaičiai, Vokietija,–2000 Su Falsas, JAV) – Mažosios Lie- tuvos visuomenės veikėjas, teisininkas, istorikas.

219 Visada Mažosios Lietuvos vardu kalbėjo kiti: vokiečiai (riterių ordinas, hercogas, elektorius, arba karalius) arba kitų tolimų valstybių alijantai (Versalis, Potsdamas). Nėra buvę atsitikimo, kad patys Mažosios Lietu- vos gyventojai kada nors būtų buvę atsiklausiami, kai lenkų teisės į Ma- žąją Lietuvą buvo nustatomos arba jų pretenzijos svarstomos. Tik vieną kartą jie patys turėjo progos lentingai įsiterpti į lenkų užmačias: 1923 metais, kai lenkai sudarė grėsmę Klaipėdos kraštui ir mažlietuviams reikėjo eiti į talką Didžiajai Lietuvai, užkertant toms pretenzijoms kelią į realizavimą. Visa tai yra, žinoma, istorija ir galėtų būti įdomi tik istorikams. Bet štai mes, mažlietuviai, būdami viena iš Vliką sudarančių politinių gru- pių, esame pastatomi prieš klausimą, ar sutikti, kad Vlikas su tolygia lenkų politine organizacija pasirašytų bendrą deklaraciją, kurioje būtų išreikštas solidarumas kovoje su bolševizmu, kurioje vieni kitiems pri- pažintų teisę i nepriklausomą valstybę, geriausiai apsaugojama apjung- tos Europos rėmuose ir kurioje vieni ir kiti įsipareigotų ateities nesusi- pratimus išlyginti draugingomis derybomis ir taikiu būdu. Ar mažlietuviams pritarti tokiai deklaracijai ar jai prieštarauti? Ko- kia yra tokios deklaracijos reikšmė, žiūrint iš Mažosios Lietuvos inte- resų taško ir iš bendrų Lietuvos? Pastatykime tą klausimą pirmiausiai į istorijos rėmus, istorijos, kuri mums teikia skausmų ir nusivylimų patirtį ir todėl gerokai aptemdo protinį prie klausimo priėjimą ir di- dina sentimentų aštrumą. Mažosios Lietuvos ir lenkų santykių istoriją sudaro 1. kaikurie neginčyjami faktai. 2. kaikurios lenkų pretenzijos, kuriose atsispindi lenkų veržlumas ir tuomi pavojus Lietuvos, ypatingai Mažosios Lietuvos, interesams. Politinių Mažosios Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija prasideda – išeinant iš siaurų šios apžvalgos rėmų – nuo praleidimo gerų pro- gų Mažąją Lietuvą visumoje įjungti į Lietuvos valstybės sąstatą, kurios, kaip mums šiandien atrodo, taip akivaizdžiai ir viliojančiai prasivėrė po Žalgirio mūšio prieš 550 metų, kai Vytautas su Jogaila sumušė Mažo- sios Lietuvos valdovą, vokiečių riterių ordiną, ir niekieno netrukdomi galėjo visą tuolaikinę Prūsiją pasiimti kaip karo grobį. Bet vietoj to, tik kontribucija buvo uždėta vokiečiams ir Vytautui pripažinta teisė į savą kraštą, Žemaitiją. Melno sutartimi Vytautas (1422 m.) sutiko tenkintis

220 siena, kuri paliko Žemaitiją jam, o atidavė Mažąją Lietuvą nugalėtam ordinui, nė nejausdamas, kad tuomi penkiems šimtams metų nulėmė Mažosios Lietuvos politinį likimą. Antra tokia proga buvo kiek vėliau praleista, kai 1454 m. prieš ordi- ną sukilo Rytprūsijos riterių ir miestiečių luomas ir lenkų bajorai pra- matė galimybę kilusioj ordino valdomam krašte suirutėj vokiečiams galutinai išvyti iš Baltijos ir jo valdomas žemes pasidalinti su Lietuva, jei lietuviai jiems teiks karinę pageltą kovose su pasvirusiu ordinu. Bet Lietuva ir vėl atsisakė progos savo tautybės žmones įjungti į Lietuvos valstybę (dėl interesų Podolėje ir jau tada beisitempiančių santykių su lenkais, kurie privertė jėgas taupyti ir laikyti atsargoje galimiems susi- rėmimams su pačiais lenkais). Tada lenkai vieni ėmė tvarkytis su Prūsijos valdovais ir, žinoma, ateityje, iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos, lietuviškųjų interesų Prūsijoje nebepaisė. 1454 m. lenkų karalius Kazimieras Prūsijos po- nams uždėjo „inkorporacijos privilegiją“, paversdamas juos savo vasa- lais ir visą Prūsiją savo lenu. 1466 m. vad[inamojoje]. antroj Torūnės sutartyje lenkai vakarines Prūsijos dalis pasiėmė sau visiškai ir paliko tik rytines dalis, maždaug visą Mažąją Lietuvą, ordinui, iš jo paimda- mas leno priesaiką. Vėliau, 1525 m., kai į ordino vietą atsistojo Prūsi- jos hercogystė, brandenburgietis Albrechtas turėjo savo leno priesaiką lenkų karaliui patvirtinti. Ir tokia Lenkijos leno teisė į Mažąją Lietuvą išliko iki 1657 m., kada Lenkų karalius Vėluvos sutartyj Brandenburgo elektoriui pripažino suverenumą į Maž[ąją]. Lietuvą ir sau tik pasiliko teisę atreikalauti leno teisę tuo atveju, jei brandenburgiečiai liktų be įpėdinių. Bet ir šios eventualios teisės lenkai išsižadėjo 1701 m., kada iš elektorystės virto karalyste, valdžiusi Rytprūsius iki kaizerinės Vokie- tijos sugriuvimo po antrojo pasaulinio karo. Taigi, lenkai buvo Maž[osios]. Lietuvos suverenai nuo 1454 iki 1701 metų, t. y. per 250 metų. Pati Lietuva tų suverenių teisių dalyve buvo tik netiesioginiai, per Liublino Uniją su Lenkija; nuo 1569 m. Prūsija buvo Lenkijos–Lietuvos kondominiumas. Tačiau neatrodo, kad per to kon- dominumo laikotarpį kokie nors valdžios aktai, išleisti Lietuvos kuni- gaikštystės, būtų lietę Prūsiją; jie visi buvo leidžiami Lenkijos karalys- tėje, ir patys Prūsijos luomai ir valdovai turėjo reikalų ne su lietuviais Vilniuje, o su lenkais Krokuvoje.

221 Visa tai tėra istorija, tik senovės dokumentuose ir istorijos knygose besireiškianti. Iš tos istorijos, iš tų savo praeities teisių lenkai ir dabarties laikais išveda pretenzijų į Maž[ąją]. Lietuvą, kada tik jos likimas tampa diskusijų objektas ir prasiveria galimybės preaities teises paversti dabarties pretenzijomis. Per Versalės derybas 1919 m. lenkai argumentavo, kad hohencoler- nai198, apleisdami Karaliaučių, sudarė padėtį analoginę su brandenbur- giečių išmirimu be įpėdinių, kad visą laiką šis leno į Prūsiją atgyjimo eventualumas lenkų respublikai suteikė „ekspektancijos teisę“ ir kad tuomi iš atgijusio senojo leno pavirto lenkų teise į Rytprūsius, (Schau- macher, Gerchichte Ost und Westpreussens, 174 p.). Mes nežinome tikrai, ar šitokia ar kitokia argumentacija lenkai naudojosi, kai pateikė savo pretenzijas į sugriuvusios Hitlerio Vokietijos žemes, betgi faktas yra, kad Potsdame 1945 nebebuvo didelių diskusijų apie tai, kad visi Rytprūsiai į pietus nuo Karaliaučiaus turi atitekti lenkams, ir taip Go- mulkinė Lenkija199 šiandien valdo didelę dalį kadaisia lietuvių–prūsų gyvenamų žemių. Tik paties Karaliaučiaus ir Klaipėdos lenkai negavo, nors anos jų leninės pretenzijos apėmė ir vieną ir kitą. Karaliaučius ir Klaipėda liko už jų ribų, vienas šiandien yra rusiškasis „Kaliningrado Oblast“, o kita yra integralinė Tarybų Lietuvos dalis. Ir vienas, ir kitas – kaip kaikam šiandien atrodo – lenkiškų pretenzijų nepasiekiamas. Tačiau netolimoj praeityj, tiek Karaliaučius, tiek Klaipėda labai gyvai reiškėsi lenkų aspiracijų veržlume. Dmowskis, lenkų delegacijos narys Versalės derybose, buvo pateikęs planą, kaip išrišti ir vieno ir kito politinį likimą: Klaipėda su teritorija iki Nemuno turinti atitekti Lietuvai, kaip lietuvių apgyvendinta žemė, gi Karaliaučius turi virsti Tautų Sąjungos protektoratu (J. Stikliorius, Mažoji Lietuva tarptauti- nėse sutartyse, 41 p.). Pirmoji idėja tapo realybe 99 Versalės sutarties

198. Hohencolernai – 1415–1701 m. Brandenburgo markgrafų ir Šventosios Romos im- perijos kurfiurstų, 1701–1918 m. – Prūsijos karalių, 1871–1918 m. – vokiečių imperatorių dinastija. 199. Władysławas Gomulka (1905 Krosnas, Lenkija,–1982 Varšuva, Lenkija) – Lenkijos valstybės ir komunistinio judėjimo veikėjas, 1956–1970 m. – Lenkijos jungtinės darbi- ninkų partijos pirmasis sekretorius, faktinis šalies vadovas.

222 straipsniu ir 1923 metų perversmu. Gi iš antros idėjos tuokart niekas neišėjo: Karaliaučius liko Vokietijos dalis. Bet Klaipėda, nors ir atskirta nuo Lenkijos nepriklausomos Lietuvos teritorija, nors ir, kaip pavir- šutiniam Dmowskio plano stebėtojui atrodytų, atitiko lenkų aspiracijoms, tapdama Lietuvos dalimi, vis tik dar ilgai liko savotišku aspira- cijų objektu, aspiracijų, kurios neabejotinai surištos su lenkų liublijine unijomanija. Mes žinom, kad lenkai 1922 m. kėsinosi į Klaipėdą, kad jie siekė Klaipėdos kondominiumo su Lietuva ir kad tik didžiųjų valsty- bių, ypatingai ir Sovietų Rusijos, tuo kėsinimosi planu nesidomėjimu ir Lietuvos valdžios atidumo bei drąsumo dėka buvo išvengtas lenkų grįžimo į Mažosios Lietuvos dalį ir, nors tik dalinas, pasikartojimas senos lenkų lenko teisės į Prūsiją. Turime dar ir kiek vėlesnį to lenkiško veržlumo į Mažosios Lietuvos žemes variantą: kai 1927 m. ėmė svilti Dancigo klausimas ir lenkų teisės ten ėmė svyruoti, Pilsudskis pasi- kalbėjimuose su Stresemanu200 kėlė mintį iškeisti vokišką Dancigą už lietuvišką Klaipėdą... (Kultura, 1956 m. Nr. 67). Iki kokio laipsnio ne- išspręsta liko, lenkų akimis žiūrint, ir Karaliaučiaus problema Potsda- mo konferencijoje matosi iš gandų, kad, būtent, sovietai planuoja Rytų Vokietijai grąžinti Stetiną ir už jį lenkams kompensuoti Karaliaučiumi. Bet mums nereikia leistis į gandų narpliojimą, kad ir iš kitokių praeities patyrimų suprastumėm, kaip tampriai Mažosios Lietuvos san- tykių su lenkais klausimas yra suriškas su bendra Lietuvos–Lenkijos kaimynystės problematika. Savo ekskursu į anuos specifiškus Mažosios Lietuvos ir lenkų praeities santykius tik noriu pabrėžti, kaip neišven- giamai bendra Lietuvos–Lenkijos kaimynystės veikia ir Mažąją Lietu- vą bei jos likimą. Lenkiškos netiesioginės aspiracijos į Mažąją Lietuvą visada kilo iš dviejų šaltinių: 1. iš lenkiškosios liublijinės unijomanijos ir 2. Lenkijos sienų rytuose ir vakaruose nepastovumo ir ginčytinumo. Anoji unijomanija sukosi Dmovskio galvoje, kai jis siūlė Versalyje Nemuno žemupyną atiduoti Lietuvai, kuri vis vien geriausia tvarkytųsi senosios Liublino unijos rėmuose: ji sukosi taip pat ir Pilsudskio galvoje, kai liepė Želigovskiui pagrobti Vilnių; ji ir 1927 m. vaidenosi jam, kai

200. Gustavas Stresemanas (1878 Berlynas, Vokietija,–1929 Berlynas, Vokietija) – Vei- maro respublikos kancleris ir užsienio reikalų ministras.

223 nerpliojo Dancigo klausimą su Stresemanu; ji ir Beckui201 suko galvą, kai šis 1938 m. ultimatumu atstatė diplomatinius su unijos idėjos seniai atsikračiusia Lietuva. Ji, žinoma, veikia ir šiandien tą egzilų lenkų dau- gumą, kuri negali apsiprasti su mintimi, kad Vilnius atiteko Lietuvai, nors ir sovietinei. Jei kaikam iš lenkų anoji unijomanija ir atrodytų šiandien atgy- ventu dalyku, atsidūrusiu prieš užmirštos istorijos sieną, dabartinių lenkų sienų slidumas juos verčia ieškoti visokios rūšies kompensacijos objektų kitų tautų sąskaiton, jei ir vėl prasivertų galimybės senoms ar naujoms aspiracijoms į svetimas žemes reikšti. O tų sienų slidumas plaukia ir iš tų santykių, kuriuos yra sukūrusi sovietinė tvarka Rytų Europoje. Visi mes geidžiame tos tvarkos sugriuvimo, ir ko greičiau- siai. Bet visi turime tada skaitytis su Lenkijos sienų subyrėjimu Rytuose (Curzono linija) ir Vakaruose (Oder-Neisse). Lenkams, žinoma, trokš- tantiems būti dideliem ir galingiem, norėtųsi palaikyti tai, ką jie turi šiandien Vakaruose ir atgauti tai, ką jie yra praradę rusams, gudams, ukrainiečiams ir lietuviams Rytuose. Sovietinės taikos griuvėsiuose, karo ar maišto ar kitokios suirutės pasėkoje, jiems, turintiems daugiau jėgos negu lietuviai, didybės troškulys be abejojimo suteiks neprama- tomų galimybių sukurti „fait accomplis“ a la Želigovski tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje, tiek Karaliaučiuje. Iš tokių galimybių perspektyvų ir žiūrint į rusų vienpusiškai sukurtų santykių Rytų Europoje bendrai, kurie tautų priešingumus sovietine jėga ir smurtu tik yra pridengę, bet ne galutinai išsprendę, silpniesiems lietuviams niekada nepervėlu ir niekada ne peranksti ieškoti būdų ir priemonių apsisaugoti. Niekas nežino kada lietuviai ir lenkai beatsidurs tokioj padėtyj, kaip šiandien, kai bendras abiejų priešas ir bendras vergijos likimas didybės manija apsėstus lenkus kviečia būti nuosaikiems ir sukalbamiems. Jei jau anais prieškariniais laikais ana unijomanija ne visi lenkai buvo lygiai stipriai apsėsti, jei jau tada, pav., Krokuvos lenkas į Lietuvos reikalus žiūrėjo blaiviau negu varšuvietis ar vilnietis, tai šiandien emigracijoje ta unijomanija, nors ir vis dar stipriai besireiškia visokiuose jų pasisakymuose ir viešose demonstracijose, yra netekusi daug savo karštos ugnies. Bet

201. Józefas Beckas (1894 Varšuva, Lenkija,–1944 Stanestis, Rumunija) – Lenkijos politikas, diplomatas.

224 mes lietuviai niekad negalim būti tikri, ar ta ugnis ne suliepsnos vėl, kai tik Lenkijos vairą paims į rankas ir vėl koks unijomanas. Bet ne tik istorijos reminiscencijų natūralus blukimas ir emigracijos atstumas nuo praktiškų kasdienių valstybinių uždavinių, lenkus be abejojimo veikia dviejų dešimtmečių laisvos ir unijos neregėjusios Lietuvos valstybės ne- sugriaunamas faktas su visais savo laimėjimais be ir net nežiūrint len- kiškos bajoriškos kultūros ingredientų. Galimas dalykas, kad bukus ir nepaliaujamas Lietuvos atsisakymas turėti su veržlia Lenkija bet kokių valstybinių reikalų unijomanams yra laikui bėgant įspūdžio padaręs. Lenkai ir lietuviai, stovėdami prieš savo laisvės griuvėsius, jau II karo metu gerai jautė reikalingumą geros ateities kaimynystės labui bandyti, bent tam tikrose ribose, susikalbėti. Ir tie pašnekesiai turi jau rekorduotą istoriją. 194 m. lietuviai diplomatai turėjo pasitarimus bendrais reikalais su Sikorskio atstovais. Ir Vlikas, dar Lietuvoje, buvo pra- dėjęs užmegzti kontaktus su lenkų rezistenciniais veiksniais. Tremtyje 1946 m. Vlikas ir diplomatai pirmoj savo konferencijoj buvo aprobavę pasitarimus su lenkų egziline vyriausybe ir tiems pasitarimams išdir- bę tam tikras tezes. Vliko atstovai ėmė kalbėtis su lenkais Paryžiuje ir Londone. Ir 1947 m. jau su jais buvo susitarta pasikeisti notomis, kuriose, be kita ko, sutarta prie Lenkijos–Lietuvos santykių išlyginimo eiti etapais ir atsistoti ant šių pagrindų: tarpusavinis pripažinimas, tal- kininkavimas kovoje dėl laisvės, ginčyjamų klausimų sprendimas tik taikiomis priemonėmis ir k. Sienų klausimo sutarta tuo tarpu neliesti. Bet tuokart S. Lozoraitis vetavo notų pasikeitimą ir nuo to laiko iki šių dienų, kada lenkų Rados atstovai vėl ima siūlyti pasitarimų tęsimą ir bendros deklaracijos pasirašymą, visas reikalas liko įšaldytas (Į Laisvę, 1954 m. Nr. 3 (40) p. 54.) Taigi, New Yorke vykusieji pasitarimai yra tik tąsa anų Europoje vykusių. Ir pagrindai, dėl kurių siekiama susitarti iš esmės tie patys. Tad atrodytų, kad bereikia tik pasirašyti kas jau seniau Vlikui atrodė priimtina bei reikalinga ir imtis praktiškų žygių tiems bendriems pagrindams įvykdyti. Bet 1947 metų sąlygos kitokios negu 1960 metų. Turiu galvoje ne ben- drą politinę padėtį ar lenkų–lietuvių santykių esmės kitėjimą (šiais at- žvilgiais tik gal šaltojo karo sukeltas bendras pasaulinių santykių raidos

225 pagreitėjimas ir suaštrėjimas įneša į reikalą skubos ir neatidėliotinumo elementą), bet Vliko vidaus reikalus, Vliko ryžto silpnėjimo ir akiračių siaurėjimo ligą. Čia ne vieta analizuoti motyvus, kiek jie surišti su vli- kinėmis bėdomis: panašiomis bėdomis, gal dar aukštesniu laipsniu, yra apsėsti ir lenkų politiniai veiksniai. Bet tik noriu pateikti konkretų įvykį: Vliko 1959 m. birželio 20 d. Vliko Praplėstam Prezidiumui buvo pateik- tas deklaracijos pasirašymo klausimas balsavimui. Jis liko atmestas. Tik 4 balsai buvo „už“ (socialdemokratų, Ūkininkų Sąjungos, Ūkininkų Par- tijos, ir mažlietuvių); kiti 5 pasisakė prieš. Minėtini ypatingai krikdemų ir liaudininkų motyvai: jie nemano, kad yra naudos iš tokios deklaracijos, jei lenkai nepareiškia, kad jie atsisako pretenzijų į Vilnių. Bet posėdyje jie iškėlė ir kitą motyvą: ana „Rada“ nesanti pakankamai reprezentatyvi organizacija, kad gailėtų būti Vliko partneriu. Šis motyvas kyla iš liaudi- ninkų ir krikdemų santykių su lenkais „liaudininkais“ ir „krikdemais“, kurie priklauso visi žaliojo internacionalo ir CDUCE202 organizacijoms ir rungiasi su „Rada“ ir, žinoma, neigia jos „kompetenciją“. Bet deklaracijos pasirašymo reikalas tuomi nebaigtas. Ypatingai lenkai yra pasiryžę nenuimti jo nuo darbotvarkės. Grįžtu prie įžangoje iškelto klausimo: ar mažlietuviams pritarti tokios deklaracijos pasirašymui ar ne? Aname Vliko Praplėsto Prezidiumo posėdyje mažlietuvių vardu buvo paduotas balsas už pasirašymą. Bet tai nebuvo vieninga visų maž lietuvių nuomonių išraiška, o tik MLRS203 Centro Komiteto Prezidiu- mo daugumos ir MLT204 Prezidiumo pirmininko. Čikagiškiai, torontiš- kiai ir montrealiečiai mano, kad, jei jų nuomonę galima subendrinti, be aiškios deklaracijos lenkų vardu, kad jie išsižada Vilniaus ir Mažosios Lietuvos arba bent pareiškia tais reikalais savo aiškų nusistatymą, nėra ko bendrai su jais deklaruoti. Pranešėjas, kaip anksčiau, taip ir dabar, yra nuomonės, kad tokio turinio ir tokių partnerių bendra deklaracija pasirašytina ir kad tie motyvai, kurie pateikti priešingai nuomonei pagrįsti, ne vietoje.

202. Christian Democratic Union of Central Europe (angl.) – Vidurio Europos krikščio- nių demokratų sąjunga. 203. Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis. 204. Mažosios Lietuvos taryba.

226 Jeigu lenkų Rada ir visai kategoriškai ir nedviprasmiškai pareikš- tų, jog ji mano, kad Lenkija neturi pretenzijų nei į Vilnių nei į Ma- žąją Lietuvą (Klaipėdą ar Karaliaučių), jos pareiškimas neprilygtų garantijai, kad būsimieji Lenkijos Valdovai vis vien tokių pretenzijų nekeltų. Šie (neturėkim iliuzijų) ateityje Lenkijos valstybinius interesus turės, ar norės ar nenorės, atremti į Linkijos geopolitinę padėtį ir Lenkijos sienų slidumą: Lenkijos Vakarų sienų griuvimas ar kitėjimas automatiškai turės Lenkijos valdovų akis nukreipti į Rytus ir Šiaurę dėl kompensacijos objektų; jie čia nepaisys nei priešingų Lietuvos in- teresų, nei egzilinių veiksnių pareiškimų. Jie taip pat, tiek Vilniaus, tiek Mažosios Lietuvos klausimus, įterps į tą funkciją, kurią tuo metu vaidins bendri politiniai Lenkijos–Lietuvos santykiai, funkciją, kurią apibūdins naujos Rytų Europos bendra politinė struktūra. Jei joje ra- sis vieta puoselėti liublijinei unijomanijai, būkim tikri, kad lenkiški planai ir argumentai išplauks iš senosios Lenkijos karalystės konstitucijos ir neužmirštų suvereninių teisių į Mažąją Lietuvą. O jei toji struktūra atsirems į suvienytą Europą, tai galim tikėtis, kad Lenkijos valdovai susidurs su tautinių interesų varžtais ir valstybinių sienų es- mės ir reikšmės kitimu. Taigi, ne iš vienokių ar kitokių įsipareigojimų ateičiai imtini motyvai atsakyti į pastatytąjį klausimą dėl anos bendros deklaracijos, o iš to- kių vienų ir kitų pareiškimų, kurie apsako dabartinius lenkų–lietuvių santykius, jiems duoda naują ir prasmingesnį pavidalą negu istoriniai ir tuomi gali padėti pagrindą istoriniam precedentui: lenkai su lietuviais bendradarbiauja, o ne mušasi; lenkai ir lietuviai galų gale supranta kaimyninės draugystės ir vieningos kovos prieš bendrą priešą prasmę; lenkai ir lietuviai patvirtina iškilmingai savo pasiryžimą šia linkme grįsti ir ateities santykius. Tokia deklaracija, esamose sąlygose, nėra ir negali būti valstybinis aktas, lemiąs konkrečius gyvybinius reikalus, bet jis gali ir turi būti psichologinis įrankis santykiavimo atmosferai keisti ir gerinti. Jei toji deklaracija paremta lygybės principu, o ne stipresniojo dik- tatu mažesniajam, jei ji nedviprasmiškai Lietuvai pripažins teisę į savą, suvereninę ir nepriklausomą valstybę ir išmes prieskonį į didelę Len- kiją, siekiančią „ot morza do morza“, įjungtos Lietuvos, jau šiandien

227 bus suduotas smūgis liublijinei unijomanijai; tokia deklaracija, vieša ir iškilminga, turės veikti į tuos lenkus egzilyje ir pačioj Lenkijoj, kurie ja dar ir šiandien tebėra apsėsti. Jau toks psichologinis efektas turi lietuviams būti akstinas tokiai deklaracijai pritarti. Jei toji deklaracija nedviprasmiškai pasisakys už draugišką ir taikų būdą ateities ginčams išlyginti ir išspęsti, mes galim tikėti, kad bent Radoje susijungę lenkai ir jų veiksnys jėgos ir valios primetimo prie- monėms nepritars. O jei joje bus deklaruotas aiškus pasisakymas už sujungtą Europą, kurioj tiek Lietuva, tiek Lenkija, atidavusios pluoštą valstybinių suvereninių teisių aukštesniam, virš jų stovinčiam, euro- piniam organui ir tuomi apribojusios tautinių ar šovinistinių intere- sų kraštutinumus, mažesnioji Lietuva tik gali laimėti. Nes, kai galimi ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos bus sprendžiami ne fizine jėga, o dva- sinėmis argumentų jėgomis Lietuvai nėra ko bijoti. Jei ginčai bus spren- džiami teisinėj plotmėj bešališkų trečiųjų sprendėjų, nei šie nei patys lenkai negalės nepaisyti lietuvių teisių didėlesnio svorio ir jų įrodymų galingesnio įtikinamumo.

Šaltinis: ALKA, M. Brako archyvas, 8 failas, p. 29–35.

Nr. 94. L. Mitkiewicziaus205 laiškas S. Raštikiui, 1968 06 05.

Leon Mitkiewicz [išsiųsta 6. 06. 1968] Anders, N. Y. 13731 General Stasys Raštikis 774 Pine Str. Montery. California. 93940. Leon Mitkiewicz Anders, NY 13731. 5 czerwca 1968.

Wielce Szanowny Panie Generale, nie umiem należycie podziękować Panu Generałowi za tak miłe i łaskawe słowa, jakimi Pan Generał obdarzył moją książkę. Pisałem ją

205. Leonas Mitkiewiczius-Żółłtekas (1896 Zambruvas, Lenkija,–1972 Niujorkas, JAV) – generolas, Lenkijos diplomatas.

228 w Kownie – „na gorąco“ – a dopiero znacznie później nadałem jej mniej więcej formę stylistyczną. W każdym razie powinien się przebijać w niej mój wielki sentyment do Litwy, do Litwinów… a razem z tym pewne ukłucia, które miały miejsce przy samym końcu mego pobytu w Litwie. Tempore mutuandus. Dzisiaj, w obecnej sytuacji, Litwa i Polska są w niewoli. Być może, że nawet Litwa znajduje się w położeniu gorszym, niż jej sąsiadka – Polska. Fakt ten powinien połączyć nas – Litwinów i Polaków – będących na emigracji /a może i w naszych krajach?/ i w diasporze, do wspólnej pracy nad odzyskaniem naszej Niepodległości i Niezależności w postaci dzia- łania w krajach wolnych od imperializmu sowieckiego, nie wspominając już nic o komunizmie sowieckim. Kwestia Wileńska została już dawno rozwiązana. Co prawda nie we- dług życzenia Piłsudskiego, który oddawał Wilno – stolicę W. Ks. Litew- skiego – Litwinom, pod warunkiem, że będzie to specjalny kanton Litwy z pelnymy prawami dla Polaków, ale jak by nie było kwestia Wilna jest rozwiązana. To powinno pomóc Litwie i Polsce zapomnieć dawne urazy i żyć w sąsiedztwie w przyjaznej zgodzie, szczególnej na emigracji. I my, oboje z żoną – wspominamy bardzo mile czasy spędzone w Kownie, w pięknej Litwie. Żona moja śle Państwu Generałostwu miłe pozdrowienie i ukłony. Wyrazy głębokiego szacunku i poważania łączę dla Pana Generała – będąc na Litwie uważałem Pana Generała za jednego spośród nielicznych Litwinów, którzy dokładnie zdawali sobie spra- wę z narastającej sytuacji w roku 1939/1940. Jaśnie Wielmożny Pan Generał Stasys Raštikis /-/ Leon Mitkeiwicz [parašas]

Šaltinis: VUB RS, f. 273–62.

Nr. 95. A. Gurecko tekstas „Mūsų santykių su lenkais klausimu“, 1977.

Mūsų santykių su lenkais klausimu Jau 38 metai kaip Vilnius sugrįžo Lietuvai. Jis dalinasi su visa Lietu- va tuo pačiu likimu jau daugiau negu du kart tiek laiko kiek jis išbuvo

229 lenkų okupacijoj. Ir vistik Suvalkų sutarties sulaužymo ir Vilniaus už- grobimo padaryta žaizda vis dar tebėra neužgijus. Ji ir negali užgyti, kol dar vis yra lenkų, neatsisakančiu, savo pretenzijų į Vilnių. Vilnius buvo prarastas ir atgautas spalio mėnesį. Ta proga „Drauge“ pasirodė prof. J[ono]. Kuprionio206, A[lgio]. Regio207 ir K[azio]. Baro- no208 pasisakymai mūsų santykių su lenkais klausimu (rugsėjo 15 ir 28 ir spalio 10 d.). Visi tie straipsniai labai teisingai priminė vis dar gyvas lenkų užmačias į Vilnių. Iš tikro, Rytų Europos išsivadavimo iš sovietų letenos atveju Lietuva gali ir vėl atsidurti prieš lenkų agresijos pavojų. Dauguma lenkų emigracijai vadovaujančių asmenų vis dar puo- selėja svajones kaip iš naujo užgrobti Vilnių, Lvovą, ir kitas lietuvių, gudų ir ukrainiečių žemes bent iki 1921–1939 m. sienų, kartu, žinoma, pasilaikant visas iš Vokietijos atimtas jos rytines provincijas – Sileziją, Neumarką, Pomeraniją, ir Pietinius Rytprūsius. Dar daugiau. Jie taiko prijungti prie Lenkijos ir visą likusią, rusų valdomą, šiaurinę Rytprūsių dalį – Mažąją, Lietuvą. Lenkai jau pasiekė, kad nuo 1972 m. Mažoji Lietuva su Karaliaučiumi, Įsrutimi, Tilže ir Ragaine yra priskirta Len- kijos bažnytinei provincijai. Taip jie ruošia pagrindą naujoms Lenkijos pretenzijoms. Jei Lietuvai ir Lenkijai išsivadavus nuo rusų, lenkans tikrai pasisektų užimti Vilniaus kraštą ir Mažąją Lietuva nuo Zarasų iki Nidos, tai ir likusi Lietuvos dalis, jų apsupta iš rytų, pietų, ir vakarų, kažin ar ilgai patvertų. Lenkai sugebėtų pramatyti kokį nors vidaus ar užsienio pavojų, nuo kurio jie jaustųsi turį Lietuvą gelbėti priglaudžiant ją savo „globon“. Sunku pasakyti kiek toki ateities siekiniai paplitę pačioj Lenkijoj, nes jų pasireiškimų viešumoj rusai nepakęstų, tad kiek jų yra, jie turi būt lai- komi paslaptyje. Tiesa, Lenkijos vyriausybė yra pasirašiusi 1945 m. sienų sutartį su Sovietų Sąjunga, pagal kurią ji atsisakė didžiosios dalies sve- timų žemių rytuose, tarpe jų ir Vilniaus. Lenkų administracija Suvalkų krašte lietuviams gana tolerantiška. Pogrindžio „Aušra“ lietuvių padėtį

206. Jonas Kuprionis (1901 Kiaušai, Anykščių vlsč.,–1982 Van Nuysas, JAV) – miškinin- kas, pedagogas, žurnalistas, redaktorius. 207. Algis Regis (1914 Poderiškiai, Kauno apskr.,–2009 Čikaga, JAV) – visuomenės vei- kėjas, JAV LB narys. 208. Kazys Baronas (1890 Viešintai, Panevėžio apskr.,–1949 Čikaga, JAV) – žurnalistas, redaktorius.

230 ten net laiko pavyzdžiu, lyginant ją su beatodairišku lietuvių persekioji- mu Gudijai priskirtoje Rytų Lietuvoje (Nr. 6 (46), 1977 m.). Suvalkų kraš- te lietuvių tautines teises laužo ne administracija, bet lenkų bažnyčia. Tačiau sovietų galybei žlugus dabar Lenkijai vadovaujantys sluogs- niai būtų bematant nušalinti ir valdžią paimtų visai kiti žmonės, kurių pažiūrų į santykius su Lietuva negalima pramatyti. Atsargumas, betgi, reikalauja skaitytis su galimybe, kad jie gali būti pasiryžę, vėl siekti Lenkijos didybės grobiant kaimynų, žemes. Kaip nuo to apsisaugoti? Lenkija turi gana didelę ir sovietų gerai apginkluotą kariuomenę, o Lietuva jokių ginkluotų pajėgų neturi ir per keletą savaičių jų nesuorganizuos. Net ir suspėjus sudaryti savo kariuomenę, vienai Lietuvai neužteks jėgų prieš lenkus atsilaikyti, tad be sąjungininkų neapsieisim. Galima pramatyti, kad didžiausia kliūtis lenkams leistis į užkariavimus rytuose bus vokiečių pavojus vakaruose. Todėl jau dabar verta bandyti su vokiečiais išsiaiškinti mūsų senąsias problemas ir siekti su jais galimai geresnių santykių. Ypač čia svarbūs iš rytinių Vokietijos žemių rusų ir lenkų išvaryti vokiečių tremtiniai, nes nei jie, nei jų vaikai savo prarastų tėviškių neužmiršo ir neužmirš. Kitas galimas mums sąjungininkas, tai ukrainiečiai su kuriais mus niekas neskiria, o daug bendrų interesų ir sentimentų mus jungia. Su jais mums reikėtų siekti daug artimesnių ryšių ir šiltesnių santykių negu iki šiol. Pagaliau nereikėtų užmiršti, kad nevisi lenkai yra agresyvūs im- perialistai, bet yra ir tokių, kurie pilnai pripažįsta mūsų teises į Vilnių. Net Želigovskio puolimo metu buvo lenkų, kurie prieš klastą ir smurtą karštai protestavo. Dabar tokių yra žymiai daugiau. Dauguma jų yra liberalai, socialistai ir kiti kairieji, kurių įtaka išsivadavusioj Lenkijoj gali būti gana ribota. Bet kas jie ir kiek jų nebūtų, klaida būtų juos at- stumti ar į juos nekreipti dėmesio. Mums kiekvienas draugas brangus, o ypač iš mums šiaip priešiškų tautų tarpo. Tokių draugų mes turime ir tarp rusų, ir tarp vokiečių, turime jų ir tarp lenkų. Štai čia, Amerikoj mums labai daug padeda kongreso atstovas Derwinski209. Daugelis apie Paryžiaus „Kultūrą“ susispietusių blaivesnės galvosenos lenkų intelek- tualų taip pat yra mums palankūs.

209. Edwardas Derwinskis (1926 Čikaga, JAV,–2012 Čikaga, JAV) – JAV politikas, 1959– 1983 m. Jungtinių Valstijų Atstovų rūmų narys.

231 Bet argi mes čia, emigracijoj galime ką nors naudingo tarp lenkų, vo- kiečių ar kitų nuveikti? Aišku, kol nėra nepriklausomos Lietuvos, niekas iš mūsų, nei diplomatai, nei veiksniai negali jos vardu pasirašyti kokių nors sutarčių dėl sienų, ar dėl ko nors kito. Tačiau mūsų veiksniai, organizacijos ir net paskiri asmenys gali tarp mūsų kaimyninių tautų jieškoti Lietuvai draugų, siekiant su jais išsiaiškinimo ir galimai geresnio nuomonių suderinimo. Tuo pačiu metu yra būtina neatlaidžiai kovoti su tomis lenkų ins- titucijomis, organizacijomis ir veikėjais, kurie Vilnių vis dar savinasi. Čia negali būti jokių kompromisų, nes už dabar atrodančias nereikšmingomis nuolaidas, ateityje gali tekti labai skaudžiai ir brangiai užmokėti. Žinoma, draugus ir priešus nevisada lengva iš pirmo žvilgsnio at- pažinti, todėl reikalingi kontaktai, reikalingas dialogas, kad išvengtu- me klaidų ir žinotume kas pas lenkus vyksta, kas iš jų kurias nuomones atstovauja. Dėl to JAV LB-ės Visuomeninių reikalų taryba palaiko pa- stovius kontaktus su palyginamai nuosaikia lenkų grupe susispietusią apie anglų kalba leidžiamą „Perspectives“ žurnalą. Artimesni santykiai palaikomi su Jungtine Prūsų Taryba, iš Rytprūsių kilusių vokiečių organizacija. Apie susitikimus su lenkais Visuomeninių reikalų taryba pilnai informuoja Vilniaus Krašto lietuvių sąjungą, o su Rytprū- sių vokiečiais – Mažosios Lietuvos Rezistencinį sąjūdį, nes Vilniaus ir Mažosios Lietuvos lietuviai tuos mūsų kaimynus geriausiai pažįsta, ir, būdami užgrūdinti kovose už rytines bei vakarines Lietuvos žemes, jie yra geriausiai pasiruošę tokius kontaktus blaiviai ir tiksliai įvertinti. Ateityje mūsų santykius su lenkais ir vokiečiais plečiant, būtų pravartu sušaukti veiksnių ir visuomenės konferenciją tų santykių pagrindams, tikslams ir metodams išsamiai išsiaiškinti. Vilniaus Krašto lietuvių są- jungai ir Mažosios Lietuvos Rezistenciniam sąjūdžiui tokioj konferencijoj turėtų tekti kertinis vaidmuo. Algimantas Gureckas Algimantas Gureckas [parašas] Algimantas P. Gureckas 7210 Abbington Drive Oxon Hill, Maryland 20021 1977 lapkričio 4 d.

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 20–24.

232 Nr. 96. S. Raštinio pro memoria, 1980 04 22.

Generolo Stasio Raštinio Pro Memoria Stebint mūsų dabartinius politinius ginčus dėl mūsų būsimų san- tykių su Lietuvos kaimynais, gal daugiausia kyla prieštaraujančių nuo- monių dėl Lietuvos santykių su Lenkija. Tokiais atvejais ir pas mus ir pas lenkus kolkas kyla daugiau piktų priekaištų negu ieškojimo būdų susitarti. Paskendus priekaištuose ir smulkmenose, nerandama kelio net pradėt svarstyti ginčą, užmirštami net galimi kompromisai, ir pats reikalas net nepajuda iš vietos. Negalint net pradėti tartis, pamirštamas net pats svarbiausias reikalas, abiejų atidedamas ateičiai, laukiant kažko- kių naujų įvykių, kurie palengvintų išsikalbėti. Tokia laukimo ar atidė- liojimo politika gali būti net apgaulinga ir privesti net prie apgailestavi- mo dėl veltui pražudyto laiko. Kaip pavyzdį, prisiminkime dviejų žmonių ir prityrusių politikų jau nebe pirmą kartą viešoje spaudoje buvusius pareiškimus dėl lenkų ir lie- tuvių santykių ateityje. Čia turimas galvoje Lietuvos Diplomatijos Šefas, deja, neseniai jau miręs, a. a. Lietuvos Ministras Stasys Lozoraitis ir Len- kijos Mokslų Akademijos Profesorius Petras Lossowski210. Štai tų dviejų patriotų ir prityrusių politikų, lenko ir lietuvio, beveik vienodi žodžiai ir siūlymas dėl lietuvių ir lenkų politinių santykių ateityje: 1) Profesorius P. Lossowski 1972 metais Paryžiuje leidžiamame žur- nale „Więz“ (Ryšys) yra paskelbęs ilgą ir lietuviams palankų straipsnį „Lietuva ir 1939 metų Lenkų–Vokiečių karas“. Tas jo straipsnis baigiasi tokiais žodžiais: „Verta pabrėžti, kad neutrali Lietuvos laikysena 1939 m. lenkų–vokiečių kare ir su tuo susijęs prieglobsčio suteikimas lenkų kariškiams ir civiliams pabėgėlias, buvo reikšmingas epizodas lenkų–lietuvių santykiuose. Jis pozityviai išsiskiria ant tuo metu užsitęsusių ginčų ir Antrojo Pasaulinio karo metu abipusių priešiškumų aiškaus paaštrėjimo. Nepaprastai sunkiu momentu kovojant su hitleriniu užpuoliku, Lenkija patyrė palankumą iš Lietuvos, kuri jau vien savo neutralia laikysena, kokie bebūtų jos matyvai, padarė Lenkijai didelį patarnavimą. Šiandieną kai kurie lietuviai rašyto- jai glai smerkti tą elgesį, kaip nedovanotiną klaidą. Lenkai betgi jaučia,

210. Piotras Łossowskis (1925 Kališas, Lenkija) – lenkų istorikas.

233 kad tuolaikinė Lietuvos laikysena liks visiems laikams kaimyninio lojalumo ir padorumo pavyzdžiu, kuris nebus užmirštas. Sudaro jie tarpusa- viuose santykiuose gyvos tradicijos elementą, ant kurio galima būsią kurti tolesnius abipusio susipratimo ir susitarimo tiltus.“ 2) O štai ką tuo pačiu reikalu ir beveik tuo pačiu laiku yra rašęs ir lietuvos Diplomatijos Šefas Ministeris a. a. Stasys Lozoraitis savo straipsnyje „Kelios pastabos Lenkijos ultimatumo klausimu“ („Aidai“ 1976 m. Nr. 6): „...Prisimindamas anuos tolimus įvykius, aš ir šiandien tebeturiu įspūdį, jog visos lenkų vyriausybės akcijos 1938 metais režisūra buvo kaž- kaip labai jau nevykusio lygio...... Likimo ironija lėlė, kad šitokiomis aplinkybėmis užmegsti diplomatiniai santykiai buvo pačių lenkų lyg ir nutraukti: 1939 metų spalio mėnesį Lietuvai atgavus Vilnių Lenkijos atstovas F. Charwat211 protes- tuodamas išvažiavo iš Lietuvos su pasiuntinybės neriais, nors mūsų už- sienio reikalų ministerija buvo jam pasiūliusi toliau eiti savo pareigas. Vėliau buvo gandų, esą F. Charwat palikęs postą Lietuvoje savo iniciatyva, be Lenkijos egzilinės vyriausybės instrukcijų. Nuo apgailėtinų įvykių, kuriems skiriamos šios mano pastabos, jau yra paėję vienos kartos laikas. Tuo tarpu, ir tai svarbiausia, tragiška katastrofa yra ištikusi lietuvių ir lenkų tautas, kaip lygiai kitas Centro ir Rytų Europos tautas. Toji katastrofa – nepriklausomybės praradimas ir svetimos barbariško santvarkos primetimas – privalo suartinti tas tautas, paskatinti jas ugdyti savitarpio solidarumą, kuris yra vienas morali- nių bei politinių veiksnių, būtinų laisvei atgauti“. Kodėl tokiais vieni kitiems neprieštaraujančiais ir palaikančiais klausimais negalima būtų susikalbėti, susitarti ir rasti bendrą vieningą nuomonę, kuria galėtų vadovautis abi pusės, svarstydamos savo ben- druosius klausimus? Juk tai rodo, kad galima rasti vieningą nuomonę, reikia tik kalbėtis ir susikalbėti. 1984. IV. 22

Šaltinis: VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 7877, p. 72–75.

211. Franciszekas Charwatas (1881 Stanisławowas, Lenkija,–1943 Rio de Žaneiras, Brazi- lija) – Lenkijos diplomatas.

234 Nr. 97. Vliko pareiškimas Jaltos klausimu, 1984.

VLIKO PAREIŠKIMAS JALTOS KLAUSIMU 1945 m. vasario 11 d. Jaltos susitarimai yra karo meto susitarimai tarp JAV Prezidento Franklino D. Roosevelt, D. Britanijos ministerio pirmininko Winston S. Churchill ir Sovietų Komisarų Tarybos pirmininko J. Stalin. Išlaisvintos Europos Deklaracijoje jie nustatė bendras gaires sprendžiant išlaisvintos Europos politines ir ūkines problemas. Šiąja Deklaracija buvo pažeisti Atlanto Charterio principai liečiantys pavergtąsias valstybes. Atlanto Charteryje skelbiama: „Trečia – jie gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdžios formą, kurioje jie nori gyventi; jie nori matyti, kad būtų atstatytos suvereninės teisės ir savivalda visoms tautoms iš kurių jėga tatai buvo atimta.“ Tuo tarpu Jaltos Deklaracijoje skaitome: „Tai yra Atlanto Chartos principai: visų tautų laisvė pasirinkti valdžios formą, kurioje jie nori gyventi; suvereninių teisių ir savivaldos atstatymas toms tautoms, iš kurių prievarta tatai išplėšė agresinės valstybės.“ Suverenininių teisių atstatymas čia yra sąlygojamas, kad tatai būtų padaryta agresinės valstybės. Kiekvienam numanu, kad trys didieji ne- laikė savęs agresoriais. Taigi, tas taikoma tik ašies valstybių atžvilgiu. Išlaisvintos Europos Deklaracija taip surašyta bendrybėmis, kad ji įgalino Sovietus įgyvendinti Rytų ir Centro Europos sovietizaciją. Dažnai tvirtinama, kad Sovietų Sąjunga pažeidė garantijas dėl laisvų rinkimų. Tuo tarpu Jaltos Deklaracijoje skaitome, kad trys vyriausy- bės pasižadėjo: „c) suformuoti laikinas valdžias, plačiai atstovaujančias visiems demokratiniams sluoksniams ir pasižadančias kaip galima greičiau laisvais rinkimais sudaryti vyriausybes atitinkančias žmonių valią ir d) palengvinti, kur būtų reikalinga, tokių rinkimų įvykdymą“. Taigi, tokį pasižadėjimą turėjo duoti suformuotos vyriausybės, bet ne pati Sovietų Sąjunga. Tatai visu ryškumu pabrėžta ir skyriuje aie Lenkiją: „Ši Lenkijos Tautinės vienybės vyriausybė turi kiek galima greičiau pravesti laisvus ir nesuvaržytus rinkimus visuotino ir slapto balsavimo pagrindu“. Sovietų Sąjunga pasiremdama šiais Jaltos nutarimais formavo vyriausybes ir lengvino rinkimų vykdymą. Kaip Sovietai vykdė valdžios sudarymą ir rinkimus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, visiems yra žinoma. Lietuva Jaltos susitarimuose tiesiogiai neminima. Tik ji paliečiama

235 pravedant sieną tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos: „Trys vyriausybių galvos laiko, kad rytinė Lenkijos siena turėtų eiti Curzono linija su 5.8 klm. nuokrypomis Lenkijos naudai kai kuriose vietose“. Curzono Linija buvo nutiesta sąjungininkų ir santarvininkų aukš čiausios tarybos sprendimu per taikos konferenciją Paryžiuje, 1919 m. gruodžio 8 d. Linija prasideda toje vietoje, kur buvusi siena tarp Rusijos ir Austrijos–Vengrijos pasiekia Bugo upę ir eina šiaurės link buvusios sienos tarp Rusijos ir Rytų Prūsų. Šiandien Curzono Linija nebeturi reikšmės, nes ji buvo pakeista So- vietų Sąjungos ir Lenkijos sienų sutartimi 1945 m. gruodžio 16 d. Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, priimdamas dėmesin Jaltos susitarimo nuostatus pareiškia: 1. Teisiniu požiūriu Jaltos susitarimai yra tik gairės, ir saisto tik su- sitariančias šalis; trečiųjų atžvilgiu, būtent ir Lietuvos, jie yra res inter alios aktai, t. y. aktai kurie tretiesiems nesuteikia teisių ar uždeda pareigų. 2. Curzono linija Lietuvai nėra naudinga, nes Lenkijos pusėje pa- lieka Seinai, Punskas ir kitos grynai lietuviškos žemės. 3. Sovietų prievarta įvykdyta Rytų ir Centro Europos sovietizacija, pasiremiant Jaltos susitarimais suformuojant laikinas vyriausybes ir rinkimų įvykdymą, yra priešinga Atlanto Charte- rio ir tautų apsisprendimo principams.

Šaltinis: VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5874, p. 91–92.

Nr. 98. A. Gurecko pastabos dėl Vliko pareiškimo Jaltos klausimu, 1984 06 12.

Algimantas P. Gureckas 7210 Abbington Drive Oxon Hill, Maryland 20745–1503 1984 birželio 12 d.

Pastabos dėl Vliko pareiškimo Jaltos klausimu 1. „Teisiniu požiūriu Jaltos susitarimai yra tik gaires, ir saisto tik

236 susitariančias šalis; trečiųjų atžvilgiu, būtent ir Lietuvos, jie yra res inter alios aktai, t. y. aktai kurie tretiesiems nesuteikia teisių ar uždeda pareigų.“ Visai teisingais! Jaltos susitarimai Lietuvos teisiškai nesaisto, kaip kad jos nesaisto ir visi kiti susitarimai, kuriuose Lietuva nedalyvavo – Lenkijos–Lietuvos paskutinis padalinimas, Tilžės taika, Vienos kongreso nutarimai dėl Lenkijos (jie lietė Sūduvą), Versailles taikos sutartis, Curzono linijos nustatymas, Molotovo-Ribbentropo paktas, Atlanto charta, Potsdamo susitarimai, Helsinkio baigminis aktas ir k. Tačiau visi tie susitarimai lietė ar liečia Lietuvos politinę padėtį, jos ne- priklausomybę ar teritoriją. Diskutuojamas klausimas ne kad Lietuva turėtų ar neturėtų Jaltos susitarimus pripažinti, bet ar būtų Lietuvai ir lietuvių tautai naudinga kad Amerika jų atsisakytų. Diskusijoj dėl Jaltos Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas dramblio nepastebėjo, nes nepasisakė kertiniu klausimu: kaip Ameri kos įvykdytas vienašališkas Jaltos susitarimų atšaukimas paveiktų Lie tuvos politines pozicijas ir lietuvių padėtį Vilniuje dabar ir ateityje? 2. „Curzono linija Lietuvai nėra naudinga, nes Lenkijos pusėje pal- ieka Seinai, Punskas ir kitos grynai lietuviškos žemės.“ Tikrai taip. Tačiau Curzono linija Lietuvai nepalyginamai naudingesnė negu buvusioji demarkacijos linija, kuri Lenkijos pusėj taip pat paliko Sei- nus ir Punską, bet taip pat dar ir Vilnių ir Trakus ir Švenčionis, Ignaliną, Adutiškį, Šalčininkus, Naująją Varėną, Druskininkus ir daug kitų lietuviškų žemių. O Curzono linija Vilnių ir Vilniaus kraštą paliko už Lenkijos ribų. Jei Amerika anuliuos Jaltos susitarimus ir tuo atšauks savo pri- pažinimą Curzono linijai, ji vietoj jos nepripažins nei senosios istorinės Lietuvos–Lenkijos ribos, nei 1920 m. taikos sutartimi su Sovietų Rusija nustatytos sienos, nei 1939 m. Lietuvai sovietų primestos, nes ji ne vienos iš jų nebuvo pripažinusi. Ji tada tuo pačiu vėl sugrįš prie 1923–1939 demarkacijos linijos pripažinimo ir ją vėl laikys teisėta Lenkijos–Lietuvos siena, nes Amerika pripažino 1923 m. Ambasadorių, konferencijos nu- tarimą ir to pripažinimo nuosekliai laikėsi iki Jaltos konferencijos. Niekas nesiūlo, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba ar išeivijos veiksniai pripažintų Curzono liniją. Tik Vlikas vienu metu buvo pradėjęs

237 ją savo žemėlapiuose žymėti kaip Lietuvos sieną su Lenkija (Supreme Committee for the Liberation of Lithuania; published by the Lithua- nian National Foundation, Inc.; Brooklyn, N. Y.; December 1979; front page: Map of the Baltic States). Tai tikrai Lietuvai nenaudinga, o išeivi- ja iš vis neturi teisės ką nors Lietuvos vardu pripažinti. Tačiau kaip ir dėl Jaltos susitarimų taip ir Curzono linijos atžvilgiu tikrasis klausimas yra – ar Lietuvai ir lietuvių tautai butų naudingiau, jei Amerika šios linijos pripažinimą, atšauktų. Kiek dabartinė Lenkijos rytinė siena sutampa su Curzono linija? Jau Jalta numatė 5–8 km nukrypimus (ne 5.8 km, kaip sakoma Vliko pareiškime) nuo Curzono linijos Lenkijos naudai. Lenkijos–Sovietų Sąjungos sienų sutartimi nukrypimai dar buvo padidinti iki 15 km tiek Lenkijos, tiek Sovietų Sąjungos naudai. Vėliau, 1951 m. pietiniame sienos sektoriuj buvo įvykdyti nedidelės apimties (gal iki 18 km gilumo) teritoriniai mainai, kuriais Lenkijai buvo priskirti vertingi naftos šal- tiniai. Tačiau didžioji sienos dalis eina pagal Curzono liniją be jokių pakeitimį. Tokia yra siena per Lietuvą ties Vižainiu, Punsku ir Seinais, ilga sienos dalis Bugo upe ir kiti sienos ruožai Gudijoj ir Ukrainoj. Pa- prastai ši siena, kad ir su pakeitimais, vis dar laikoma Curzono linija. Galima su tuo nesutikti ir ją laikyti jau kita siena, tačiau neteisinga tvirtinti, kad „Šiandien Curzono linija nebeturi reikšmės, nes ji buvo pakeista Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sienų sutartimi…“ Valstybės departamento oficialus žmėlapis prie Lenkijos–Sovietų Sąjungos sienos turi pastabą: „The United States Government recognizes ‘the Curzon Line with digression from it in some regions of five to eight kilometers in favor of Poland’ as the Eastern Frontier of Poland“ (U. S. Foreign Ser- vice Posts and Department of State Jurisdictions, 1January 1983). Taigi Amerikos akyse ši linija dar vis reikšminga, nes Lenkijos–Sovietų Są- jungos 1945 m. sienų sutartį Amerika nepaneigė, bet jos ir nepripažino (Amerika iš vis vengia oficialiai pripažinti sutartis tarp kitų valstybių). Beje, Lenkijos–Sovietą Sąjungos sienų sutartis buvo sudaryta 1945 rugpjūčio 16 d., o ne gruodžio 16 d., kaip sakoma Vliko pareiškime. Vlikas skelbdamas savo pareiškimą, net nesiteikė sutarties datą patikrinti. Iš tikro būtų, užtekę tik metų, bet matyt reikėjo pilnos datos pasirodyti koks Vyriausias komitetas tikslus, kaip viską pagrindinai išstudijavęs...

238 3. „Sovietų prievarta įvykdyta Rytą ir Centro Europos sovietizacija, pasiremiant Jaltos susitarimais suformuojant laikinas vyriausybes ir rinkimų įvykdymą, yra priešinga Atlanto Charterio ir tautą apsisprendimo principams.“ Sovietą Sąjunga sakosi, kad ji sąžiningai įvykdė Jaltos susitarimus ir tai privedė prie Vidurio ir Rytą Europos sovietizacijos. Amerika ir Didžio- ji Britanija tvirtina, kad sovietizacija buvo įvykdyta Jaltos susitarimus laužant. Vlikui sovietinė Jaltos susitarimų interpretacija atrodo teisingesnė. Tiesa kad laisvus rinkimus pravesti turėjo atitinkamų, kraštų lai- kinosios vyriausybės, tačiau d) punktu trys susitariančios didžiosios galybės įsipareigojo „palengvinti, kur būtą reikalinga, tokių rinkimų įvykdymą“. Tokių, tai yra laisvų, o ne bet kokių rinkimų. Lenkijos atveju yra net išskaičiuotos tokiems rinkimams būtinos sąlygos. Tuo būdu trys galybės pasiėmė atsakomybę už laisvų rinkimų įvykdymą. Žinoma, galima tvirtinti, kad turėjo būti numanu, kaip sovietai tą savo įsipareigojimą vykdys, kitaip sakant turėjo būti aišku, kad sovietai jį sulaužys, bet dėl to kaltas ne susitarimo tekstas, o susitariančių šalių neryžtingumas išreikalauti kad susitarimai būtą vykdomi. Prie Atlanto chartos pažado atstatyti suverinines teises ir savivaldą toms tautomis iš kurių tatai buvo jėga atimta, Jaltoj buvo prikabintas apribojimas, kad tatai būtą įvykdyta agresinės valstybės. Šio pažado susiaurinimo reikšmė menka, nes Sovietą Sąjunga dar prieš Jaltos kon- ferenciją pritarė Atlanto chartai be tokio apribojimo. Aišku Sovietą Są- junga iš tolo nesutinka, kad ji kam nors būtą jėga atėmusi suverenines teises ar savivaldą, tad ir apribojimas, kad tatai būtų įvykdžiusi agresinė valstybė, nors jai naudingas bet nebūtinas. Tačiau dabar diskutuojamas Jaltos susitarimų anuliavimas, kurį vienašališkai įvykdytų Amerika. Todėl šiuo atveju nelabai svarbu kaip tuos susitarimus interpretuoja Sovietą Sąjunga, Vlikas ar kas kitas, bet kaip savo ir kitų Jaltos susitarimų šalių įsipareigojimus supranta Amerika, nes ji pagal tai darys teisines ir politines išvadas iš savo įvyk- dyto anuliavimo. Prezidentas Reaganas 1982 birželio 17 d. savo kalboje Jungtinėse Tautose pareiškė: „Tarp tironijos laimėjimų po Antrojo pasaulinio karo buvo sovietą įvykdytas Jaltos sutarties, sulaužymas, kuris privedė prie Rytų Europos pajungimo...“ Taigi Rytų Europos pavergi- mo priežastis buvo ne Jaltos sutartis bet jos nesilaikymas.

239 Viceprezidentas Bush 1983 rugsėjo 21 d., kalbėdamas Vienoj tai dar paryškino: „...Jungtinių, Valstybių politika remiasi tam tikrais pastoviais principais. Pirmiausia, mes nepripažįstam Europos padalinimo teisėtumo. Yra plačiai pasklidęs klaidingas supratimas, kas iš esmės buvo Jaltos konferencija. Leiskit man tai nušviesti kuo aiškiau, kiek tik aš sugebu: ten nebuvo jokio susitarimo padalinti Europą į ‚įtakos sferas’; priešingai konferencijos dalyviai susitarė, kad trys sąjungininkai kartu bus bendrai atsakingi už visus išvaduotus kraštus. Sovietų, Sąjunga pasižadėjo suteikti pilną nepri- klausomybę Lenkijai ir visoms kitoms Rytų Europos valstybėms ir sutiko ten pravesti laisvus rinkimus. Šių sovietų įsipareigojimų sulaužymas ir yra dabartinės Rytų–Vakarų įtampos pirminė priežastis.“

Šaltinis: VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, p. 96–99.

Nr. 99. A. Gurecko pastabos Jaltos klausimu, 1984 09 26.

1984. 9. 26 Lenkai nusileido dėl Jaltos Lenkų organizacijos Pomost prašymu senatorius Robert W. Kas- ten inešė rezoliuciją, S. J. Res. 226 ir Kongreso atstovas Tom Corcoran panašią rezoliucija H. J. Res. 435, kurios reikalavo, kad JAV vienaša- liškai atsisakytų Jaltos susitarimų. Jaltos konferencijoj 1945 m. JAV pripažino pagal Curzono liniją, pravestą, Lenkijos rytinę sieną, kuri paliko Vilnių Lietuvai. Jaltos susitarimų atšaukimas iš naujo iškeltų Vilniaus priklausomybės klausimą ir sudarytų pavojų, kad JAV gali jį pripažinti Lenkijai. Todėl 1983 m. VI PLB Seimas priėmė nutarimą prieš Jaltos susitarimų panaikinimą. „Rytų Europa pakliuvo sovietų valdžion ne dėl Jaltos susitarimų, bet sovietams tuos susitarimus su- laužius“, pareiškė seimas. JAV LB-ės Krašto valdybos pirmininkas ir Visuomeninių reika- lų taryba, vykdydami seimo nutarimą, kreipėsi į prezidentą Reaganą, Valstybės departamentą ir Senato bei Atstovų rūmų užsienio reikalų komisijas su pasisakymais prieš sen. Kasten ir atst. Corcoran rezoliucijas. Į šiuos pasisakymus buvo atkreiptas dėmesys. Senato užsienio

240 reikalų komisijos pirmininkas senatorius Charles H. Percy sen. Kas- ten rezoliuciją užšaldė ir nesutiko ją patiekti savo komisijai, o jo įstaiga pasiūlė Pomost organizacijai tartis su JAV LB-e dėl rezoliucijos teksto pakeitimo. Toks telefoninis pasitarimas vyko 1984 rugsėjo 7–9 d. su Ka- lifornijoj gyvenančiu Pomost direktorium ir Jaltos atšaukimo komiteto pirmininku Adam w. Kiernik, JAV LB-ės Visuomeninių reikalų tarybos įgaliotiniui informuojant Amerikos ukrainiečių kongreso komiteto atstovą Myron W. Wasylyk. Pomost atstovui sutikus išbraukti reikalavimą, kad JAV atšauktų Jaltos susitarimus, pasitarimo dalyviai susitarė dėl naujo, kompromi- sinio rezoliucijos teksto. Pakeista rezoliucija derinasi su VI PLB Sei- mo nutarimu ir prezidento Reagano 1984 rugpjūčio 17 d. pasisakymu dėl Jaltos, kur jis Varšuvos sukilimo 40 metų sukakties proga, lenkams pareiškė: „visų pirma leiskite man pabrėžtinai pareikšti, kad mes atmetame Jaltos sutarimo interpretaciją, kuri įtaigoja Ameriką sutinkant su Europos padalinimu įtakos sritimis. Priešingai, mes laikome tą su- tarimą trijų didžiųjų valstybių, pažadu po Antrojo pasaulinio karo atstatyti visų iš nacių išvaduotų kraštų nepriklausomybę ir leisti laisvus bei demokratinius rinkimus, ir nėra pagrindo nuo to įsipareigojimo nei Sovietų Sąjungos atleisti, nei patiems nuo jo pasitraukti.“ Naujai sutarta rezoliucija pareiškia, „kad Jungtinės Valstybes ne- pripažįsta Europoje jokių, įtakos sričių ir patvirtina savo nusistatymą tokių sričių nepripažinti dabar ir ateityje.“ Rezoliucija reiškia viltį, kad sovietinio despotizmo pavergtos tautos atgaus apsisprendimo teisę, kad jos galės pasirinkti savo valdymosi formą ir kad joms bus grąžintos jų suverenumo teises, kaip buvo pažadėta Atlanto chartoje. Įžangoje rezoliucija primena Vidurio ir Rytų Europos tautų pasipriešinimo pra- siveržimus – Lietuvos ir Ukrainos partizanų karus po Antrojo pasaulinio karo, Rytų Berlyną 1953 m., Poznanę ir Budapeštą 1956 m., Prahą 1968 m., Lenkiją 1970 ir 1980 m. Sen. Kasten pritarė naujam tekstui ir Senato užsienio reikalų komisija sutiko svarstyti pakeistą rezoliuciją. Valstybės departamentas dar priešinasi keliems rezoliucijos įžangos sakiniams, kuriuos jis laiko prie- kaištais Amerikai dėl jos abejingumo Vidurio ir Rytų Europos tautų ir žmonių likimui baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tačiau dabar

241 bet kuriuo atveju, ar rezoliucija bus priimta ar ne, nebėra pavojaus, kad Amerika atšauktų Jaltoj nustatytų sienų pripažinimą ir tuo vėl iškeltų Vilniaus priklausomybės klausimą. Lenkai patyrė, kad lietuviai atydžiai seka jų veiklą, ir tvirtai gina Lietuvos interesus. Susitarus dėl rezoliucijos, Pomost atstovas Kiernik pasiūlė JAV LB-ei bendradarbiavimą ir tolimesnį dialogą dėl lietuvių– lenkų santykių pagrindų. Rezoliucijų klausimu JAV LB artimai bendradarbiavo su Amerikos ukrainiečių kongreso komitetu, svarbiausia Amerikos ukrainiečių politine organizacija. Betgi šio klausimo sėkmingam sprendimui daugiausiai padėjo tvirta ir lietuvių interesams palanki sen. Percy laikysena.

Šaltinis: VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, p. 150–152.

Nr. 100. JAV prezidento pozicija Jaltos nutarimų klausimu, 1985 02 05.

THE WHITE HOUSE Office of the Press Secretary ______For Immediate Releases February 5, 1985

STATEMENT BY THE PRESIDENT

Forty years ago this week, the leaders of the United States, Great Britain and the Soviet Union met at Yalta, to confer on the approach- ing end of World War II and on the outlines of the postwar world. The agreements they reached, including the Declaration on Liberated Eu- rope, committed all three governments to the reconstruction of a democratic continent. Since that time Yalta has had a double meaning. It recalls an epi- sode of cooperation between the Soviet Union and free nations, in a great common cause. But it also recalls the reasons that this cooperation could not continue – the Soviet promises that were not kept, the elections that were not held, the two halves of Europe that have remained išskyrus.

242 Why is Yalta important today? Not because we in the West want to re- open old disputes over boundaries. Far from it. The reason Yalta remains important is that the freedom of Europe is unfinished business. Those who claim the issue is boundaries or territory are hoping that the real is- sues, democracy and independence, will somehow go away. They will not. There is one boundary which Yalta symbolizes that can never be made legitimate, and that is the dividing line between freedom and re- pression. I do not hesitate to say that we wish to undo this boundary. In so doing, we seek no military advantage for ourselves or for the West- ern alliance. We do not deny any nation’s legitimate interast in security. But protecting the security of one nation by robbing another of its national independence, and national traditions, is not legitimate. In the long run, it is not even secure. Long after Yalta, this much remains clear: the most significant way of making all Europe more secure is to make it more free. Our forty-year pledge is to the goal of a restored community of free European nations. To this work we recommit ourselves today.

Šaltinis: VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, p. 212.

Nr. 101. A. Gurecko tekstas Jaltos klausimu, 1985.

IŠRYŠKINTAS AMERIKOS NUSISTATYMAS DĖL JALTOS

Prezidentas Reaganas š. m. rugpjūčio 17 d. pasirašė Kongreso priimtą užsienio reikalų autorizacijos aktą, kuris jo parašu tapo įstatymu. Tar- pe daugelio kitų dalykų, vienas šio įstatymo skyrius išreiškia Amerikos Jungtinių Valstybių oficialų nusistatymą Jaltos susitarimų atžvilgiu. Štai jo pilnas tekstas:

804 Skyrius: Nusistatymas dėl Jaltos susitarimo taikymo. (a) Konstatavimai. – Kongresas randa, kad -- (1) Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinių Valstybių, Britanijos ir Sovietų Sąjungos atstovai dalyvavo sudarant susitarimus, kurie lietė kitas Europos tautas ir valstybes;

243 (2) Sovietų Sąjunga nesilaikė 1945 m. Jaltos susitarime prisiimtų įsi- pareigojimų garantuoti laisvus rinkimus susitarimo liečiamuose kraš- tuose, ypač pažado „kaip galima greičiau laisvais rinkimais sudaryti vyriausybes, atitinkančias žmonių valią ir palengvinti, kur būtų reikalinga, tokių rinkimų įvykdymą“; (3) po 1945 m. daugeliu atvejų Vidurio ir Rytų Europos tautos įrodė savo stiprų troškimą atgauti valstybinę nepriklausomybę ir apsispren- dimą, įskaitant ginkluotąjį pasipriešinimą prieš sovietų prievarta įvyk- dytą Baltijos respublikų užėmimą ir pasipriešinimą Ukrainoj, taip pat Vokietijos Demokratinėj Respublikoj 1953 m., Vengrijoj 1956 m., Čekos- lovakijoj 1968 m. ir Lenkijoj 1956, 1970 ir po 1980 m.; (4) yra tinkama, kad Jungtinės Valstybės išreikštų savo tautos viltis, kad Vidurio ir Rytų Europos tautoms būtų sudaryta galimybė be so- vietų trukdymo vykdyti savo valstybinį suverenumą ir apsisprendimą; (5) yra tinkama, kad Jungtines Valstybės atmestų bet kokį aiški- nimą ar pritaikymą, pagal kurį 1945 m. Jaltos vykdomojo susitarimo pasėkoje Jungtinės Valstybės esą priimančios ir pripažįstančios sovietų viešpatavimą Rytų Europos kraštuose. (b) Nusistatymas. – (1) Jungtinės Valstybės nepripažįsta teisėtomis bet kokių įtakos sričių Europoje ir patvirtina savo atsisakymą tokias sritis dabar ar ateityje pripažinti, atmesdamos bet kuriuos bandymus, panaudojant Jaltos vykdomąjį susitarimą, įteisinti Sovietų Sąjungos viešpatavimą Rytų Europos kraštuose. (2) Jungtinės Valstybės deklaruoja viltį, kad Rytų Europos tautos taikingu būdu atgaus savo apsisprendimo teisę, kad jos atgaus teisę pasirinkti savo valdžią ir kad pagal Atlanto chartos pažadus ir Jungtinių Tautų chartos nuostatus bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio baigminio akto nuostatus joms bus sugrąžin- tos jų suvereninės apsisprendimo teisės.

Baltijos tautų, ir Ukrainos partizanų karas Amerikos įstatyme Užsienio reikalų autorizacijos akto skyrius apie Jaltą buvo įterptas JAV LB-ės visuomeninių reikalų tarybai jį aktyviai remiant, o Baltijos kraštų ir Ukrainos partizanų ginkluotas pasipriešinimas prieš antrą- ją sovietų okupaciją įrašytas JAV LB-ės pasiūlymu. Tai berods pirmas

244 kartas, kad šių tautų ginkluota kova iškeliama tokiame oficialiame Amerikos Jungtinių Valstybių akte, greta su kitų Vidurio bei Rytų Eu- ropos tautų pasipriešinimo prasiveržimais.

Bendruomenės pasipriešinimas Jaltos susitarimų panaikinimui PLB-ei ir JAV LB-ei jau senai rūpėjo Amerikos nusistatymo dėl Jal- tos išryškinimas ir su tuo surišti pavojai, kad lenkai gali šia proga pasinaudoti savo pretenzijų į Vilnių, atnaujinimui. Todėl VI PLB-ės seimas 1983 m. Chicagoj vienbalsiai priėmė pareiškimą dėl Jaltos susitarimų, kur sakoma, kad … kai kuriuose lenkų išeivijos sluogsniuose, o kartais ir pačioj Lenkijoj, pasigirsta balsų už prieškarinių Lenkijos rytinių sienų atstatymą, už panaikinimą Jaltos susitarimų, kuriais buvo nustatyta dabartinė Lenkijos rytinė siena. Jaltos susitarimų panaikinimas reikštų Vilniaus ir didelių vakarinės Ukrainos ir Vakarinės Gudijos plotų pripažinimą, Lenkijai.“ Ir toliau išvada: „Gindamas Lietuvos teises į Vilnių ir siekdamas išlaikyti gerus santykius su mums draugiška ukrainiečių tauta, Seimas atsiriboja nuo pasiūlymų panaikinti Jaltos susitarimus.“ Netrukus pasirodė, kad seimas teisingai pramatė lenkų užmačias. Dar tų pačių metų lapkričio mėn. ir 1984 m. vasario mėn. naujos, ak- tyvios lenkų organizacijos Pomost prašomi Kongreso atstovas Tom Corcoran ir senatorius Robert W. Kasten įnešė į Kongresą rezoliucijas, pagal kurias Amerikos Jungtinės Valstybės būtų turėję Jaltos susita- rimų atsisakyti. JAV LB, vykdydama VI PLB-ės seimo nutarimą, šioms rezoliucijoms pasipriešino. JAV LB-ės krašto valdybos pirmininkas dr. Antanas Butkus kreipėsi į prezidentą, o Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas Jonas Urbonas į Valstybės departamentą ir Senato bei Atstovų rūmų užsienio reikalų komisijas su pasisakymais prieš Jaltos susitarimų panaikinimą, nes tai iš naujo įžiebtų Vidurio ir Rytų Euro- pos tautų teritorinius konfliktus, jas vėl tarpusavyje sukiršintų ir tuo padėtų sovietams jas visas lengviau kontroliuoti.

Tarptautinis susitarimas su Pomost Senato ir Atstovų, rūmų užsienio komisijų pirmininkai atkreipė dė- mesį į J. Urbono raštus. Atstovą rūmų užsienio komisijos pirmininkas

245 Dante B. Fascell aiškiai ir tvirtai pasisakė prieš Jaltos susitarimų pa- naikinimą, o Senato užsienio komisijos pirmininkas Charles H. Percy pavedė savo įstaigai tarpininkauti tarp JAV LB-ės ir Pomost jieškant abiems organizacijoms priimtino sprendimo. Netrukus tarp JAV LB-ės visuomeninią reikalą tarybos ir Kalifornijoj gyvenančio Pomost įga- liotinio Adam Kiernik prasidėjo intensyvus tiesioginiai telefoniniai pasitarimai, nes buvo likę mažai laiko iki Kongreso kadencijos pabaigos. Siekiant Jaltos susitarimų atšaukimo Pomost niekaip nesutiko su bet kokiomis išimtimis dėl teritorijų ir sienų. JAV LB-ei nenusileidžiant, Kiernik geriau sutiko iš rezoliucijos visai išbraukti Jaltos susitarimų pa- naikinimą ir palikti tik įtakos sričių Europoj nepripažinimo pareiški- mą. Taip ir buvo sutarta. Tačiau pritrūko laiko rezoliuciją pravesti ir nors sen. Percy ją rėmė. Kongresas išsiskirstė nepriėmęs Jaltos klausimu jokios rezoliucijos. Šių metų pradžioj susirinkus naujai išrinktam Kongresui, sen. Kas ten ir atstovas Jack F. Kemp įnešė naują rezoliuciją dėl Jaltos. Bet tai nebuvo su Pomost sutartoji rezoliucija. Pasirodo, kad lenkų metodai per paskutinius 65 metus daug nepasikeitė. Nors Pomost raštu patvirtino, kad siūlys sutartą rezoliuciją, po 6 dienų į Kongresą buvo įnešta kita. Naujoji rezoliucija reikalavo panaikinti Jaltos susitarimų negatyvias pasekmes, bet kokios tos negatyvios pasekmės nepasakė. Mums Vil- niaus atskyrimas nuo Lenkijos yra teigiama pasekmė, lenkams turbūt neigiama, o ką Amerika laikytų neigiamomis pasekmėmis sunku pramatyti. Pomost aiškinosi, kad susitarimas esą, galiojęs tik praeitam Kongresui, kad sen. Kasten naują rezoliuciją įnešęs Pomost neatsiklau- sęs ir kad lietuviai iš vis be reikalo dėl Vilniaus rūpinasi. Aišku JAV LB vėl pasipriešino tokiai rezoliucijai. Jos Visuomeninių reikalų taryba kreipėsi į visus senatorius ir mums palankius Kongreso atstovus, pasisakydama prieš Kasten ir Kemp rezoliuciją. JAV LB-ės krašto valdybos pirmininkas dr. Butkus vėl kreipėsi į prezidentą Reaganą.

Prezidento Reagano pareiškimai JAV LB-ės pozicijos labai sustiprėjo, kai prezidentas Reaganas pernai ir šiais metais kelis kartus pasisakė dėl Jaltos. Pareiškime lenkams 1984 rugpjūčio 17 d., minint Varšuvos sukilimo 40 metų sukaktį, jis

246 atmetė tokią Jaltos susitarimų interpretaciją, pagal kurią Amerika esą ten sutikusi su Europos padalinimu į įtakos sritis. Dar aiškiau mums rupimu sienų klausimu prezidentas pasisakė 1985 vasario 5 d., Jaltos konferencijos 40 metų sukakties proga. „Dėl ko Jalta šiandien tebėra svarbi?“ klausė prezidentas. „Ne todėl kad mes čia Vakaruose norėtume atnaujinti senus ginčus dėl sienų. Tikrai ne dėl to. Jalta tebėra svarbi, nes Europos laisvė yra nebaigtas reikalas. Kurie teigia, kad tai yra sienų ar teritorijos klausimas, tikisi, kad tikrieji klausimai, demokratija ir ne- priklausomybė, kaip nors pranyks. Bet taip nebus.“ Vienintelė siena, kurią Jalta simbolizuoja ir kuri niekad negali būti pripažinta teisėta, yra skiriamoji riba tarp laisvės ir priespaudos“.

Vietoj rezoliucijos -- įstatymo papildymas Po šio prezidento pareiškimo lenkai pamatė, kad Kasten-Kemp rezoliucija nepraeis, o jei Kongresas ją priimtų, prezidentas jos nepa- sirašys. Todėl sen. Kasten vietoj rezoliucijos pasiūlė tuo pačiu klausimu Užsienio reikalų autorizacijos akto papildymą. Prezidentas šio akto ne- galėtų nepasirašyti, nes juo skiriamos lėšos Valstybės departamentui, Amerikos ambasadoms bei atstovybėms užsienyje, Jungtinių Valstybių informacijos agentūrai ir kitoms su užsienio reikalais surištoms įstai goms bei institucijoms. Tuo būdu būtų apeitas prezidento pasipriešini- mas Jaltos susitarimų anuliavimui. Tačiau lenkai pajuto, kad Kongrese nuotaikos jau pasikeitė. Pasiūlymas atmesti Jaltos „ neigiamas pasekmes“ pasirodė esąs kontraversinis ir dar pradžioj metų Kongrese buvęs platus jam pritarimas pranyko. Tad Amerikos lenkų, kongreso atstovo siūlymu sen. Kasten vietoj „neigiamų, pasekmių“ savo įneštame pa- pildyme įrašė, kad Amerikos Jungtinės Valstybės atmeta „bet kuriuos bandymus, panaudojant Jaltos vykdomąjį susitarimą, įteisinti Sovietų Sąjungos viešpatavimą Rytų Europos kraštuose.“ Šis papildymas Jaltos susitarimų nenaikino ir teritorinių klausimų nelietė. Jis buvo JAV LB-ei priimtinas, tad buvo nutarta jį aktyviai paremti. Pomost taip pat jį rėmė, nors jau be pirmykščio entuziazmo. Se- natas papildymą priėmė, bet jis dar turėjo būti svarstomas Senato ir Atstovų rūmų konferencijoj. JAV LB-ės visuomeninių reikalų taryba, matydama lenkų pasyvumą, pati ėmėsi iniciatyvos papildymą pravesti.

247 Ji kreipėsi į kiekvieną Senato ir Atstovų rūmų konferencijos narį, pra- šydama jį paremti. Papildymas buvo priimtas ir įrašytas į Užsienio rei- kalų autorizacijos aktą.

Ukrainiečių talka ir baltiečių tyla Nuo pat pradžios visas JAV LB-ės pastangas Jaltos klausimu pasto- viai ir tvirtai rėmė svarbiausia ukrainiečių politinė organizacija – Ame- rikos ukrainiečių kongreso komitetas. Visuomeninių reikalų tarybai talkino to komiteto atstovas Washingtone ir Ukrainiečių informacijos tarnybos direktorius Myron Wasylyk. JAV LB kreipėsi į centrines latvių ir estų organizacijas – Amerikos latvių sąjungą ir Amerikos estų tautinę tarybą, bet jų paramos nesulau- kė, nes jos apsisprendė palaikyti lenkus. PLB-ės dialogas su Lenkijos pogrindžiu Pernai Jaltos klausimu užsimezgė dialogas tarp PLB-ės Visuomeni- niu reikalų, komisijos ir Lenkijos pogrindžio organizacijos KOS – Ko- mitet Oporu Społecznego (Visuomenės pasipriešinimo komiteto). Šis komitetas susirūpino sužinojęs VI PLB-ės seimo pasisakymą dėl Jaltos ir ėmėsi išsiaiškinti lietuvių ir lenkų priešingų nusistatymų priežastis, jieškant abiems tautoms priimtino sprendimo. Ryšium su tuo dialogu JAV LB-ės visuomeninių reikalų taryba sutiko pritarti Jaltos susitarimų panaikinimui, jei iš to aniuliavimo bus įsakmiai išskirtas nutarimas, pagal kurį buvo nustatyta dabartinė Lenkijos rytinė siena ir kuris tuo būdu patvirtino Vilniaus, Vakarų Gudijos ir Vakarų Ukrainos atsky- rimą nuo Lenkijos. KOS tačiau to nepakako. Jis būtinai norėjo Jaltos panaikinimo be jokių išimčių. Susitarimo pasiekti nepasisekė. Lenkijos pogrindis betgi šiuo klausimu nėra vieningas. Pogrindžio organizacija Niepodległość (Nepriklausomybė) paskelbė pareiškimą, kuris sutapo su JAV LB-ės nusistatymu: „Niepodległość organizacijos pozicija tuo klausimu yra išreikšta mūsų ‘Programos pagrinduose’, pagal kuriuos atmetame ‘Jaltos diktatą’, bet pripažįstame jo teritorines pasekmes.“ Pasirašė „Niepodległość redakcija ir organizacija” (pogrindžio mėnesinis politinis leidinys Niepodległość, Varšuva-Krokuva, 1984 rugsėjis, Nr. 33). PLB-ės santykiai su KOS nenutrūko, o dialogas išsiplėtė apimda- mas visą lietuvių-lenkų santykių kompleksą. KOS savo pogrindžio leidinyje Kos (Juodasis strazdas arba organizacijos vardo pirmosios

248 raidės) paskelbė pilną VI PLB-ės seimo pasisakymo dėl Jaltos tekstą, KOS vadovybės atsakymą PLB-ei ir svarbiausius raštus iš PLB-ės ir KOS susirašinėjimo (1984 rugsėjo 24 d., Nr. 60). Vėliau Kos paskelbė PLB-ės pasiūlymų santrauką lietuvių–lenkų santykių išlyginimo klausimu (1985 birželio 16 d., Nr. 77). Suprantama, kad dialoge su Lenkijos pogrindžiu tenka laikytis didelio apdairumo, tad apie jį galima atidengti tik kiek pats KOS yra paskelbęs.

Lietuvių–lenkų santykių išlyginimo pagrindai Kongresui priėmus ir prezidentui patvirtinus Amerikos oficialų nu- sistatymą dėl Jaltos, JAV LB-ės darbas, kuriuo buvo siekiama apginti Lietuvos teises ir politinius interesus kiek jie rišasi su Jaltos nutarimais, yra baigtas. Nebaigtas lieka lietuvių lenkų tarpusavio santykių išlygini- mo klausimas. Bendruomenės nusistatymas yra aiškus lenkai turi Vilnių pripažinti Lietuvai ir atsisakyti bet kokių teritorinių pretenzijų anapus dabartinių Lenkijos sienų. Tai yra pirmoji lietuvių–lenkų santykių išlygi- nimo ir bendradarbiavimo prieš bendrą priešą sąlyga. Pomost šiais metais paskelbė pareiškimą, kuriame tarp kitko sakoma: „Mes priimam ir pilnai pripažįstam dabartinį Lenkijos teritorinį status quo, kaip teisingą ir reikalingą sprendimą, vedantį į pastovią taiką ir tarpusavio susipratimą tarp Gudijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos tautų. Be to šį nusistatymą mes laikome šių tautų bendradarbiavimo pagrindu, siekiant viso jų gy- venamo regijono išlaisvinimo ir po to laisvės ir saugumo užtikrinimo.“ Šiuo pareiškimu Pomost sudarė tinkamą pagrindą tarpusavio bendradarbiavimui. Dabar PLB ir JAV LB stengsis išgauti panašius pareiškimus iš kitų svarbesnių lenkų išeivijos organizacijų ir iš Lenkijos pogrindžio.

Šaltinis: VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, p. 286–296.

Nr. 102. Romos konferencijos dalyvių sąrašai, 1988.

Romos konferencija 1988. 04. 30 ir 05. 01 d.

1988. 05. 01 sekmadienis 8:30 mišios Lietuvių koplyčioj šv. Petro bazi- likoj, 19:30 priėmimas Lietuvos pasiuntinybėj.

249 Stasys Lozoraitis212 Tomas Venclova213 Prof. Rubikauskas214 Kazys Lozoraitis215 05. 01 d. Algimantas Gureckas Conference of 30 April–1 May in Rome Prof. Jerzy Kłoczowski216 Prof. Stanisław Stomma217 Dokt. Marcin Król218 Ks. Marian Radwan219 Prof. Zbigniew Wójcik220 Stasys Lozoraitis Tomas Venclova Kun. Paulius Rabikauskas Kazys Lozoraitis (1 May only) Algimantas Gureckas Wanda Gawronska221

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 1.

212. Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924 Berlynas, Vokietija,–1994 Vašingtonas, JAV) – diplomatas, visuomenės veikėjas. 213. Tomas Venclova (1937 Klaipėda) – poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas. 214. Paulius Rabikauskas (1920 Gudžiūnai, Kauno apskr.,–1998 Roma, Italija) – kunigas, teologas, istorikas. 215. Kazys Lozoraitis (1929 Berlynas, Vokietija,–2007 Roma, Italija) – diplomatas, visuo- menės veikėjas, pirmasis Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto. 216. Jerzys Kłoczowskis (1924 Bogdany Wielkie, Lenkija) – istorikas, tuometis Liublino katalikiškojo universiteto profesorius. 217. Stanisławas Stomma (1908 netoli Kėdainių,–2005 Varšuva, Lenkija) – teisės profesorius, publicistas, politikas, tuometis Lenkijos parlamento narys. 218. Marcinas Królis (1944 Varšuva, Lenkija) – publicistas, filosofas, tuometis politikos žurnalo Respublika redaktorius. 219. Marianas Radwanas SCJ (?) – kunigas, jėzuitas, turėjęs ryšių su lietuvių disidentija. 220. Zbigniewas Wójcikis (1922 Varšuva, Lenkija) – istorikas, visuomenės veikėjas. 221. Wanda Gawronska (1927) – fotografė, visuomenės veikėja.

250 Nr. 103. A. Gurecko asmeniniai užrašai, 1988 03 21.

Padalai Romos konferencijai 1988. 04. 30 – 05. 01 (padaryt 12 kopijų, vežtis 11) 1. Suvalkų sutartis 2. Pukl. Chardigny pranešimas apie Vilniaus rinkimus 3. Lietuvos protestas prieš Ambasadorių sprendimą 4. Urbšio atsakymas į Lenkijos atstovo protestą 1939 m. 5. Sovietų pareiškimai dėl Vilniaus 6. Amerikos valstybės sekretoriaus nurodymai dėl pripažinimo 7. Vokietijos pareiškimas dėl sienos su Lenkija 8. Churchillio pareiškimas dėl Vilniaus 9. JAV prezidento proklamacija – Lietuvos diena 1988 m. 10. Potsdamo nutarimas dėl Karaliaučiaus Bundestago rezervacija ratifikuojant susitarimus su S.S. ir Lenkija 11. Pomost pareiškimas 12. 4 grupių pasiūlymas 13. PLB atsakymas 4 grupėms 14. Niepodległość sveikinimas 1988 su 2/16 (išverstas į anglų kalbą)

Vežtis: 1) National Geographic senos laidos žemėlapį 2) Vytenio žemėlapį 3) Jaltos susitarimus 4) Potsdamo susitarimus 5) Lenkijos 1935 m. konstituciją Pastaba: Ši medžiaga konferencijoj nebuvo panaudota ir padalinta. Pasi- tarimo pobūdis buvo toks, kad nebuvo reikalinga. Algimantas Gureckas

Šaltinis: S. ir S. Lozoraičių muziejus, f. 1, ap. 10, p. 37–7, l. 1.

Nr. 104. S. Lozoraičio jr. žinutė apie Romos konferenciją, 1988 05.

My uczestnicy spotkania z intelektualistami polskimi, które odbyło się w Rzymie w dniach 30 kwietnia – 1 maja 1988 r., wyrażamy radość,

251 że nasze zaangażowania w celu wyjaśnienia i naprostowania stosunków z Polakami uzyskało odgłos i aprobatę na Litwie, która podąża w stronę wolności. Zgłaszamy nasze pełne poparcie dla Listu ogłoszonego w „Ga- zecie Wyborczej“ i w „Rzeczypospolitej“ do przyjaciół z Polski uzgodnionego uprzednio z nami i podpisanego przez 12-cie osobistości na Litwie. Podpisali: Algimantas Gureckas, Stasys Lozoraitis, Kazys Lozoraitis, Paulius Rabikauskas, S. J., Tomas Venclova

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 3.

Nr. 105. A. Gurecko pranešimas PLB Valdybos pirmininkui apie pasitarimą Romoje, 1988 05 23.

Algimantas Gureckas 23 Stonehenge Drive Windsor, Cennecticut 06095-1947

1988 gegužės 23 d. Konfidencialiai Ponui Vytautui Kamantui222 Pasaulio Lietuvių Bedruomenės Valdybos Pirmininkui 1851 Skyview Drive Sparta, Michigan 49345 Pranešimas Apie lietuvių–lenkų pokalbį Romoje 1988 balandžio 30–gegužės 1 d. Pono Stasio Lozoraičio, Jr., Lietuvos atstovo Washingtone ir prie Šventojo Sosto iniciatyva 1988 balandžio 30 ir gegužės 1 d. Tarptautinių

222. Vytautas Kamantas (1930 Macikai, Šilutės vlsč.,–2012 Grand Rapidsas, JAV) – inži- nierius, visuomenės veikėjas, PLB pirmininkas.

252 susitikimų centre Romoje, įvyko pokalbis su keletu įtakingų Lenkijos mokslininkų ir visuomenininkų. Jo tikslas išsiaiškinti lietuvių–lenkų santykių išlyginimo ir eventualaus bendradarbiavimo sąlygas ir gali mybes. Pokalbyje dalyvavo šie lenkai: Prof. Jerzy Kłoczowski, Varšuvos universiteto profesorius; Marcin Król, viešai leidžiamo politinio žurnalo Respublica redaktorius; Kun. Marian Radwan SCJ, kuris tankiai lankosi Vilniuje, pažįsta Nijolę Sadūnaitę ir kitus katalikų pasipriešinimo veikėjus Lietuvoje; Prof. Stanisław Stomma, Lenkijos seimo atstovas, kuris ten vienas iš nedaugelio, o gal net vienintelis, reiškia katalikų nusistatymus; Prof. Zbigniew Wójcik (dalyvavo tik pirmame, balandžio 30 d. posėdyje).

Iš lietuvių dalyvavo: Stasys Lozoraitis, Jr., Lietuvos atstovas Washingtone ir prie Švento- jo Sosto ir jo kvietimu: Algimantas Gureckas; Kazys Lozoraitis (dalyvavo antrame, gegužės 1 d. posėdyje); Prof. kun. Paulius Rabikauskas; Prof. Tomas Venclova.

Prof. Tomas Venclova ir Algimantas Gureckas buvo Jūsų įgalioti šiame pokalbyje atstovauti Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Ponas Lo- zoraitis apgailestavo, kad dėl VLIKo pareiškimo Vilniaus arkivyskupijos klausimu, nebuvo galima pakviesti dalyvauti ką nors iš jo veikėjų, nes tuo kenksmingu pareiškimu jis parodė Vilniaus svarbos Lietuvai nesupratimą ir gyvybinių Lietuvos interesų nesuvokimą. Tą patį tenka pasakyti ir apie vilniečių sąjungą, kuri tam VLIKo pareiškimui pritarė. Pokalbiui vadovavo panelė Wanda Gawronska, Romoje gyvenanti pusiau lenkė, pusiau italė, lenkų bei italų katalikų veikėja, kuri buvo vi- siškai neutrali ir dėl svarstomų klausimų iš esmės nė karto nepasisakė. Pokalbyje buvo naudojamos anglų, prancūzų bei vokiečių kalbos. Visi dalyviai suprato vokiškai, bet nevisi galėjo ta kalba savo mintis reikšti. Pir- mą posėdį daugiau buvo naudojama anglų, o antrą – prancūzų kalbos, patiems dalyviams vieni kitiems verčiant ar atpasakojant pasisakančių mintis.

253 Pirmas posėdis Pirmajame posėdyje buvo pasikeista nuomonėmis apie lietuvių– lenkų santykius. Iš lietuvių pusės Lozoraitis, Venclova ir Gureckas pabrėžė, kad tų santykių išlyginimui būtina sąlyga yra galutinis Vil- niaus klausimo išsprendimas. Nors lietuvių–lenkų konfliktas prasidėjo 19to šimtmečio antroje pusėje su lietuvių tautiniu atgimimu, jis ypač užaštrėjo Želigowskiui jėga užėmus Vilnių 1920 m. Lietuvių–lenkų santykiai buvo įstumti į beviltišką akligatvį ir norint juos išlyginti yra būtina pašalinti Želigoskio žygio pasekmes. Lenkai žinojo, kad Vilnius lietuviams svarbus, bet atrodė nuste- bę, kad jis mums esminis. Ypač jiems padarė įspūdį, kai prof. Venclo- va Vilniaus reikšmę lietuviams prilygino Jeruzalės reikšmei žydams ir išreiškė viltį, kad Vilnius ateityje turėtų išvengti Jeruzalės likimo, kuri yra tapusi dviejų tautų neišsprendžiamo konflikto židiniu. Lenkai aiškino, kad iš tikro Vilniaus konfliktas esąs baigtas, Vil- nius priklauso Lietuvai ir Lenkijos visuomenė su tuo esanti susitaikiu- si. Bet toliau, diskusijų eigoje, jie pripažino, kad vis tik Lenkijoj esama sluoksnių, kurie Vilniaus neatsisako. Tie sluoksniai esą mažumoj, bet nėra visai nereikšmingi. Lietuviai priminė, kad, kaip rodo Elzaso–Lotaringijos pavyzdys, svarbūs ginčijami klausimai savaime neišsisprendžia, kad tam reikalingi susitarimai, pareiškimai ar kitoki aiškūs įsipareigojimai. Lietu- viai siūlė, kad lenkai padarytų viešą pareiškimą, kuriuo jie atsisakytų pretenzijų į Vilnių ir jį pripažintų Lietuvai. Lenkai tokio pareiškimo nenorėjo. Aiškino, kad jie maža grupė, kuri negali kalbėti Lenkijos ir visos lenkų tautos vardu. Lietuviai siūlė, kad jie pasisakytų savo vardu, kaip tai padarė keturios Lenkijos pogrindžio grupės savo 1984 gruodžio 16 d. pareiškimu. Ypač daug visokių kliūčių atrado kun. Radwan --- atseit, jei būtų padarytas pareiškimas dėl Vilniaus, tai reikėtų pasisakyti ir dėl kitų miestų bei žemių į kuriuos lenkai turi ar kada nors yra turėję pretenzijų – kaip pav. Smolensko. Tačiau baigiantis posėdžiui lenkams paaiškėjo, kad be viešo pareiškimo lietuvių nepasitikėjimas lenkais ne- pranyks ir lietuvių–lenkų santykiai nepagerės. Iš savo pusės lenkai skundėsi, kad 1939 m. atsiėmę Vilnių lietuviai persekiojo lenkus ir dabar, dirbdami sovietų įstaigose ar katalikų baž- nyčios administracijoj jie vis įvairiomis progomis lenkus skriaudžia.

254 Kitą dieną, sekmadienį, įvyko bendros pamaldos lietuvių ko- plyčioje šv. Petro bazilikos požemyje. Šv. Mišias lotynų kalba atnašavo prof. kun. Rabikauskas, kartu koncelebravo keli lenkai kunigai. Pamal- dose dalyvavo pokalbio dalyviai ir ekskursija iš Lenkijos. Skaitymai ir tikinčiųjų maldos buvo lietuvių, lenkų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis.

Antras posėdis Po pamaldų įvyko antrasis pokalbio posėdis, kur buvo sutarti atei ties planai ir įsipareigojimai. 1. Lietuvių–lenkų pokalbiai bus tęsiami. Pageidautina susitikti kas metai. Sekantis pokalbis numatytas Romoje 1989 sausio 7–8 d. 2. Romoje bus ryšio centras, kuriuo galės pasinaudoti viena ar kita pokalbio šalis, norėdama kitai ką nors skubiai ir konfidencialiai pra- nešti ar kuriuo nors klausimu pasisakyti. 3. Lenkai paruoš savo pareiškimo dėl lietuvių–lenkų santykių pro- jektą, kurį atsiųs lietuviams peržiūrėti ir dėl jo pasisakyti. Jie pasistengs po pareiškimu surinkti galimai daugiau Lenkijos intelektualų parašų. Pareiškimas turėtų būt paskelbtas 1989 kovo 4 šv. Kazimiero dieną. 4. Lietuviai paruoš pareiškimo projektą dėl mažumų teisių ir tau- tinių paminklų apsaugos, kurį prieš paskelbdami pateiks lenkams. Jis turėtų būt paskelbtas po lenkų pareiškimo ar kartu su juo. Pirminį pro- jektą pavesta paruošti Algimantui Gureckui. 5. Numatyta paruošti kolektyvinė veikalą apie lietuvių–lenkų santykius. Knyga turėtų būt išleista dviem laidomis–lietuvių ir lenkų kalbomis. Jos paruošimą suorganizuoti ir ją suredaguoti apsiėmė prof. To- mas Venclova. 6. Lenkai ruošia vadovą po Vilnių lenkų kalba, nes ten iš Lenkijos lankosi ekskursijos, darbuojasi įvairūs Lenkijos specialistai, daugiausia istorinių pastatų konservatoriai ir restauratoriai. Prieš išleisdami šį vadovą, lenkai pateiks jį lietuviams dėl jo pasisakyti ir pateikti savo sugestijas. 7. Lenkai pranešė apie galimybes lietuviams iš Lietuvos gauti sti- pendijas studijuoti Liublino katalikų universitete ir prašė apie tai painformuoti suinteresuotus studentus.

255 8. Pranešimą spaudai apie įvykusį pokalbį paruošti buvo paprašytas ponas Stasys Lozoraitis, Jr. ir prof. Stanisław Stomma. Pokalbyje buvo paliestas Vidurio ir Rytų Europos ateities klausimas. Visi dalyviai atmetė atnaujintos Lenkijos–Lietuvos unijos, Inter- mariumo ir Rytų Europos federacijos idėjas. Visų vieninga nuomone išsivadavusi Vidurio ir Rytų Europa turėtų įsijungti į bendrą visos Eu- ropos politinę ir ekonominę struktūrą, kuri jau egzistuoja Vakarų Eu- ropoj. Liko atviras klausimas ar tokia vieninga Europa turėtų apimti ir Rusiją, ar Rusija turėtų pasilikti atskirai, šalia jos. Niekas, nė iš lietuvių nė iš lenkų neužsiminę Karaliaučiaus klausimo. Apie pokalbį panelė Wanda Gawronska per savo turimus kontaktus painformavo popiežių, kuris išreiškė savo pasitenkinimą, kad toki lietuvių–lenkų pokalbiai vyksta ir linkėjo jiems geriausios sėkmės. Gegužės 1 d. vakare ponas ir ponia Lozoraičiai Lietuvos pasiunti- nybėje suruošė priėmimą į kurį buvo pakviesti visi pokalbio dalyviai. * Pokalbyje buvo išryškinti lietuvių nusistatymai, ypač tvirtas nusistatymas dėl Vilniaus. Dabar priklauso nuo lenkų ar jie išdrįs aiškiai ir viešai savo pretenzijų į Vilnių atsisakyti. Teigiamu atveju gali išsivys- tyti vaisingas lietuvių–lenkų dialogas dėl bendro istorinio paveldėjimo pobūdžio bei reikšmės ir dėl kultūrinio bei politinio bendradarbiavimo ateityje.

Su nuoširdžiausia pagarba ir geriausiais linkėjimais Algimantas Gureckas Kopijos: p. S. Lozoraičiui, Jr. prof. T. Venclovai223 prof. T. Remeikiui.

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 5–8.

223. Tomas Remeikis (1934 Kaunas–2013 Čikaga, JAV) – politologas, istorikas.

256 Nr. 106. V. Landsbergio viešo laiško lenkams projektas, 1989.

Vytauto Landbergio pirmasis projektas 1989 m. – Laiškas bičiuliams lenkams Šimtmečių istorija susiejo lietuvių ir lenkų tautas darbuose, kovose, prisiminimuose. Buvo kovų su bendrais priešais, buvo ir tarpusavio kovų, todėl prisiminimai nevienodi. Lenkų kultūros hegemonija Lietuvai buvo arabivalentiškas reiški- nys, ir įnašas, ir slopinimai tuo pat metu. Lietuvos diduomenės nutau- tėjimas lėmė ir kylantį socialinį priešiškumą kita kalba kalbantiems dvasininkais, ir papildomas kliūtis į valstybės atstatymą, į Lietuvos nepriklausomybę. Ypač sunkių pėdsakų tautų santykiuose paliko Len- kijos teritorinės pretenzijos atgimstančiai Lietuvai, net į jos Šventąją sostinę Vilnių. Ši tarpusavio metų skriauda nėra lengvai pamirštama. Lietuviai nepuoselėja priešiškų jausmų lenkias, – tą parodė užuojauta ir pagalba 1939 m. pabėgėliams, – bet nepasitikėjimas lengvai atgimsta, susidūrus tai su XX a. ravanšine teritorine mąstysena, tai su tendencinga istorijos traktuote, kai senoji LDK laikoma ne federacinės „dviejų Tautų“ valsty- bės nare, o tik Lenkijos karalystės provincija. Kuo dažnesnis ir kuo atviresnis dialogas visais mūsų atmintį sle- giančiais klausimais, kuo geresnis bendradarbiavimas kultūrinių ir ūkinių santykių srityje padės įveikti tendencingas abiejų pusių na- cionalines mitologijas, atkurti visišką pasitikėjimą. Prie to prisidės ir teisingas tautinių mažumų problemų sprendimas abiejose šalyse. Neabejojame, kad laisva ir demokratinė Lietuva taikiai ir draugiškai bendraus su demokratine Lenkija, kurios atgimimą visokeriopai sveikiname. Kelias į tokią ateitį darniai bendradarbiaujančioje gimtosios Europos šeimoje – tai kuo geresnis tarpusavio pažinimas ir supratimas, pakantumas, nuolat ugdomas didžiausias palankumas. Mes pa- siryžę tuo keliu eiti.

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 11.

257 Nr. 107. M. Królio laiškas draugams lietuviams, 1989 03 18.

List do Przyjaciół Litwinów Minęło pięćdziesiąt lat od wybuchu II wojny światowej, zbliża się 45 lat od jej zakończenia. W tym okresie długa historia polsko – litewskiej przyjaźni i polsko–litewskich antagonizmów uległa – czę- sto bez woli Polaków i Litwinów – radykalym przekształceniom. Sądzimy, że przyszła pora, by Polacy jasno uznali, że wasza stolica – Wilno – jest miastem litewskim. Sądzimy równocześnie, że Polacy mają i muszą mieć zapewniene duchowe, historyczne, kulturalne i materialne prawa do obecności, do udziału w polskiej spu- ściźnie w Wilnie i na Litwie. Jesteśmy chrześcijanami, a tradycja chrześcijańska stanowi oparcie dla samostanowienia narodów i dla ich wzajemnej przyjaźni. Zatem w imię tej tradycji i w imię ide- ału Europy jako wspólnej, większej ojczyzny prosimy was o wyro- zumiałość wobec naszych grzechów popełnionych w przeszłości i będziemy sami starali się o takąż wyrozumiałość, o wewnętrzne otwarcie ku Wam. Zdając więc sobie sprawę z ciężaru przeszłości, stańmy wszyscy na gruncie teraźniejszości, odważnie odrzućmy złe wspomnienia, pamiętajmy o dobrych i korzystajmy ze sprzyjających okoliczności, aby zbliżyć się do siebie na gruncie uznania tego co nie- wiątpliwe i nieszmienne. Apel nasz kierujemy w równym stopniu do Polaków stale mieszkających na Litwie, apel o wyrozumiałość, roz- tropność, przyjaźń, apel o uznanie wspólnych całej Europie wartości, a więc, wolności i demokracji.

Konfidencialiai 89. III. 18 S. Lozoraitis jr. [parašas]

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 9, p. 56.

258 Nr. 108. Lenkų laiškas lietuviams, 1989 03 18.

Konfidencialiai 89, III. 18 Lozoraitis [parašas] A LETTER TO LITHUANIAN FRIENDS Fifty years have passed since the outbreak of World War II and the 45th anniversary of its conclusion is drawing nearer. During that period of time, the long history of the Polish-Lithu- anian friendship and of the Polish-Lithuanian antagonisms has – often without the Poles’ or the Lithuanians’ will – undergone radical transformations. We believe that the time has come for the Poles to recognize it clear- ly that your capital city – Wilno – is a Lithuanian city. At the same time we believe that the Poles have and should have guaranteed spiritual, historical, cultural and material rights to their presence and to their participation in the Polish heritage in Wilno and in Lithuania. We are Christians and the christian tradition constitutes the basis for the self-determination of nations and for their mutual friendship. Consequently, in the name of that tradition and in the name of Eu- rope’s ideal conceived as our common motherland we are asking you for sympathetic understanding of our sins committed in the past, and will do our best to attain the same degree of understanding and of in- ner openness towards you. Aware of the burdens left by the past, let us all sta on the ground of present day realities, let us courageously shake off bad memories and try to remember what was good. Let us take advantage of the favourable circumstances in order to come closer to each other while recognizing what is unquestionable and unchangeable. We are directing our equally ardent appeal to the Poles who are per- manently residing in Lithuania – an appeal for forbearance, prudence

259 and amity as well as for the recognition of the common all-European values such as freedom and democracy.

(translation by V.Weires/1989.III. 12)

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 22.

Nr. 109. S. Lozoraičio jr. ir A. Gurecko viešo laiško lenkams projektas, 1989 07 14.

Antrasis projektas su S. Lozoraičio ir A.Gurecko sugestijomis 1989 liepos 14 d. – Laiškas bičiuliams lenkams Šimtmečių istorija susiejo lietuvių ir lenkų tautas darbuose, kovose, prisiminimuose. Buvo kovų su bendrais priešais, buvo ir tarpusavio kovų, todėl prisiminimai nevienodi. Nors tarpusavio metų skriaudos nėra lanegvai pamirštamos, lietuviai nepuoselėja priešiškų jausmų lenkams, – tą parodė užuojauta ir pagalba 1939 m. pabėgėliams, – bet nepasitikėjimas lengvai atgimsta, susi- dūrus tai su XX a. revanšistine teritorine mąstysena, tai su tendencinga istorijos traktuote, kai kai senoji LDK laikoma ne federacinės „dviejų Tautų“ valstybės nare, o tik Lenkijos karalystės provincija. Kuo dažnesnis ir kuo atviresnis dialogas visais mūsų atmintį sle- giančiais klausimais, kuo geresnis bendradarbiavimas kultūrinių ir ūkinių santykių srityje padės įveikti tendencingas abiejų pusių nacio- nalines mitologijas, atkurti visišką pasitikėjimą. Mes tikime, kad lenku tauta nuoširdžiai gerbs Lietuvos valstybinę nepriklausomybę ir teritorinį integralumą su sostine Vilniumi ir Vil- niaus kraštu, kaip neatskiriama Lietuvos dalimi. Pasitikėjimui ir draugiškumui ugdyti taip pat yra reikalingas teisingas tautinių mažumų problemų sprendimas abejose šalyse. Lietuvių mažuma Lenkijoj ir lenkų Lietuvoj, būdami pilnateisiais savo kraštų

260 piliečiais, kartu turi teisę į kultūrinę autonomiją. Tautinėms mažu- moms turėtų būti užtikrintos visos reikalingos sąlygos išlaikyti savo tapatybę ir vystyti savo kultūrą bei jos vertybes. Tada mažumos pilie- tiškai integruosis ir kultūriškai praturtins valstybę, kurioje gyvena, prisidės prie jos gerovės ir pozityvių kaimyninių santykių. Neabejojame, kad laisva ir demokratinė Lietuva taikiai ir draugiš- kai bendraus su demokratine Lenkija, kurios atgimimą visokeriopai sveikiname. Kelias į tokią ateitį darniai bendradarbiaujančioje gimtosios Europos šeimoje – tai kuo geresnis tarpusavio pažinimas ir supratimas, pakantumas, nuolat ugdomas didžiausias palankumas. Mes pasiryžę tuo keliu eiti.

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 10.

Nr. 110. Pritarimo pareiškimo projektas, 1989 11 18.

FAX 202 328 0466 Algimantas Gureckas 1989. 11. 18 d. Pritarimo pareiškimo projektas:

Mes, 1988 balandžio 30 ir gegužės 1 d. Romos pasitarimo su Lenki- jos intelektualais dalyviai, džiaugiamės, kad mūsų pradėtos išsiaiškini- mo ir santykių su lenkais išlyginimo pastangos rado atgarsį ir pritarimą į laisvę žengiančioj Lietuvoj. Paskelbtas dvylikos Lietuvos asmenų laiš- kas lenkams buvo išlanksto su mūsų grupe aptartas ir mes jam pilnai pritariame. Algimantas Gureckas Kazys Lozoraitis Stasys Lozoraitis, jr. kun. Paulius Rabikauskas, SJ Tomas Venclova

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 13.

261 Nr. 111. A. Gurecko telefoninio pokalbio su S. Lozoraičiu jr. užrašai, 1989 11 18.

1989. XI. 18 Stasys Lozoraitis pranešė telefonu iš Romos: Pareiškimą dėl lenkų–lietuvių santykių pasirašė šie asmenys: Kun. Aliulis224 Čepaitis225 Jokūbonis226 Česlovas Kudaba227 Bronius Kuzmickas228 Vytautas Landsbergis229 Leonavičius230 Meilė Lukšienė231 Justinas Marcinkevičius232 Vytautas Nasvytis233

224. Vaclovas Aliulis (1921 Krekštėnai, Alytaus apskr.) – Lietuvos kunigas, marijonas, visuomenės veikėjas. 225. Virgilijus Juozas Čepaitis (1937 Šakiai, Marijampolės apskr.) – Lietuvos literatas, vertėjas, visuomenės ir politikos veikėjas, signataras. 226. Gediminas Jokūbonis (1927 Kupiškis, Panevėžio apskr.,–2006 Vilnius) – Lietuvos dailininkas skulptorius, pedagogas. 227. Česlovas Kudaba (1934 Kobylnikas, Baltarusija,–1993 Vilnius) – Lietuvos geografas, gamtininkas, politikos veikėjas, signataras. 228. Bronislavas Juozas Kuzmickas (1935 Juodraistis, Alytaus apskr.) – filosofijos mokslų daktaras, profesorius, politikos ir visuomenės veikėjas, signataras. 229. Vytautas Landsbergis (1932 Kaunas) – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas. 230. Bronius Leonavičius (1933 Vištytis, Marijampolės apskr.) – dailininkas, visuomenės veikėjas. 231. Meilutė Julija Matjošaitytė-Lukšienė (1913 Viena, Austrija,–2009 Vilnius) – litera- tūros tyrinėtoja, pedagogė, edukologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, viena iš tautinės mokyklos koncepcijos autorių. 232. Justinas Marcinkevičius (1930 Važatkiemis, Alytaus apskr.,–2011 Vilnius) – Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas. 233. Vytautas Nasvytis (1928 Kaunas) – architektas, dailininkas, pedagogas, visuomenės ir politikos veikėjas.

262 Juozas Tumelis234 Juozas Urbšys Lenkų pareiškimą pasirašė 19 asmenų. Tarpe jų šie asmenys: Czartoriski235 Karp236 Kloczowski Krol Michnik237 Milosz238 (Czeslow brolis) Waida239 Paskelbti abu pareiškimai „Gazeta Nowo Czesność“ Antroji Ro- mos konferencija turėtų įvykti 15–20 sausio 1990. S. Lozoraičiui telefonu: Turinio problema 1. Ar lenkaų tekste padarytas mūsų pageiduyatas pakeitimas? Be šio pakeitimo mes jų tekstui nepritarėm tar ir toliau spauskim, kad ateities pasisakymuose jis būtų atitinkamai sustiprintas. Tik tada (arba tuo atveju, jei jau dabar tas pakeitimas padarytas) mes galime viešai sveikint lenkų pareiškimą ir išreikšti jam savo pritarimą. O tuo tarpu tuos pareiškimus laikyti lygiagrečiais o ne sutartinais. 2. Mūsų parašų klausimas liečia tik lietuvių pareiškimą, tad tuo tarpu tik jo tekstas mums svarbus. Vilniaus krašto nubraukimas,

234. Juozas Tumelis (1938 Trumpaliai, Kalvarijos sav.) – literatūros ir kultūros istorikas, bibliografas, humanitarinių mokslų daktaras. 235. Pawełas Maria Czartoryskis (1924 Krokuva, Lenkija,–1999 Waršuva) – teisininkas, istorikas. 236. Marekas Karpas (1952 Zamoscis, Lenkija,–2004 Varšuva, Lenkija) – istorikas, sovie- tologas, organizacijos „Ośrodek Studiów Wschodnich“ įkūrėjas ir direktorius. 237. Adamas Michnikas (1946 Varšuva, Lenkija) – lenkų disidentas, istorikas, vienas iš judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų, eseistas, politikos publicistas, Lenkijos laikraščio Gaze- ta Wyborcza vyriausiasis redaktorius. 238. Czesławas Miłoszas (1917 Vilnius, Rusija,–2002 Varšuva, Lenkija) – lenkų žurna- listas, publicistas, vertėjas, režisierius. 239. Andrzejus Wajda (1926 Suvalkai, Lenkija) – režisierius, 1989–1991 m. Lenkijos seimo senatorius, prancūzų Garbės legiono kavalierius, japonų meno ir technikos centro „Manggha“ Krokuvoje sumanytojas ir įkūrėjas.

263 kaip tik sudaro progą aiškinti, kad dėl viso kas anapus miesto ribų gali būt ginčijamasi – taigi ir dėl Vilniaus bei Šalčininkų rajonų. Pakeitimas aiškiai negudrus, mums nenaudingas, grei- čiausia kilo iš Landsbergio alergijos aiškiems, vienareikšmiams pasisakymams. Jo projekte buvo jaučiamas polinkis baidyti po miglas. 3. Tačiau visti pasisakymas lieka iš esmės priimtinas, mums verta prie jo prisidėti. 4. Vienas būdas – susitarus su Landsbergiu ir kitais, laikyti šį pa- skelbimą paskubintu, prieš lenkų padarytą ir ateityje jį plačiai skelbti lenkų irt ;ietuvių spaudoj bet jau su Romos pasitarimo dalyvių parašais (gal atskirai parašų grupėmis) (a) pasirašę iš Lietuvos ir (b) iš užsienio. 5. Antras – pritarimo pareiškimas. (Projekto tekstas) Bėda tik ta, kad pritarimo pareiškimų galėtų ir turėtų būti ir daugiau – asmenų, insitutucijų ir organizacijų, pav. PLB valdybos, Santa- ros – Šviesos. Tuo atveju Romos pasitarimo dalyvių reikšmė nubluks ir nustos savo svorio.

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 2, b. 62, p. 69–70.

Nr. 112. S. Lozoraičio jr. pro memoria, 1989 11 19.

Prašau skubiai su kitais dokumentais perduoti p. Gureckui (jei galima per jo nurodytą fax’ą.)

PRO-MEMORIA

Šiandien pavakare susitikau antrą kartą su svečiu iš Varšuvos ir ponia W[anda]. G[awronska]. Susitikime dalyvavo taipgi prof. T., katalikų veikėjas, redaktorius ir kaip žinoma Popiežiaus patarėjas. Prof. T. surašė laišką, kurį turėtų pasirašyti p. W[anda]. G[awronska]. ir kuriame yra išaiškinama visa išspausdintų laiškų genezė. Aš pažymėjau,

264 kad vakar ir šiandien kalbėjau su p. G[urecku], kuris pasiūlė trumpu komunikatu pažymėti, kad labai džiaugiamės įvykusiu laiškų pasikeitimu ir, kad Romos grupė dirbs toliau, kad pagerinus lietuvių–lenkų satykius. Kilo klausimas ar minėtąjį laišką skelbti kartu su komunikatu. Man atrodė, jog tas nėra būtina. Sutarta, kad jei mes greit paruošim komunikatą – jis bus paskelbtas su laišku. Kitaip jis bus skelbiamas vėliau. Svečias iš Varšuvos papasakojo, kad jis atsivežęs į Vilnių tekstą, kurį jis buvo kartu su Lenkijon atvykusiu Juozu Tumeliu sutrumpinęs, eliminuodamas pirmąją dalį liečiančią praeitį. Jau Vilniuje, susitikęs su prof. Landsbergiu ji paprašė dar eliminuoti žodžius „....ir Vilniaus sritis“. Tas buvo padaryta. (Mano pastaba: šis teksto pakeitimas yra svarbus ir turėjo būt padarytas atsiklausus užsienio.) Stovėdami koridoriu- je, Sąjūdžio nariai, ir lenku atstovas tarėsi dėl abejų laiškų paskelbimo datos. Prof. L[andsbergis] paprašė, kad jie būtų paskelbti XI. 16, nes tokiu būdu viskas laiku patektų taipgi į „Gimtąjį Kraštą“. (Mano pastaba: kokių galų reikėjo skubėti ir kodėl tekstai turėjo patekti į „Gimtąjį Kraštą“, o ne, sakykim, į Respubliką?) Prof. L[andsbergis] lenku atstovui pasakė, kad bus paskambinta Romon ir pranešta apie įvykusį pasirašymą. Tas nebuvo padaryta, nors laiko buvo visa savaitė. Aš visiems susirinkusiems pabrėžiau vieną faktą ir būtent, kad iš pat pradžių laikiau ir tebelaikau, kad lenkams tiesioginiai kontaktuoti lietuvius, taip sakant sudaryti kitą derybu frontą buvo nekorektiška. Aš apie tai jiems buvau pasakęs. Dabar įvyko nemalonus dalykas, nes p. W[anda]. G[awronska]. visu šiuo klausimu nepaprastai rūpinosi, vyko Lenkijon, ragino intelektualus susitikti, finansavo darbą ir tt. Išeidamas iš pasimatymo, p. W[andai]. G[awronskai]. pažymėjau, kad mes bandysime greit susitarti dėl komunikato, tačiau gali taip atsitikti, kad aš ar kas kitas pastebės teksto pakeitimą, kuris atrodys nepriimtinas. Tada padėtis radikaliai pasikels ir aš, mes visi turėsime pasitarti dėl tolimesnių žygių. 1990 m. sausio mėn. 15 d. (maždaug) norima vistiek susitikti ir sudaryti nuolatinę lietuvių–lenkų – grupę. Roma, 1989 m, lapkričio mėn. 19 d. S. Lozoraitis jr. [parašas]

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 15.

265 Nr. 113. Laiškas bičiuliams lietuviams ir bičiuliams lenkams, 1989 11 20.

LAIŠKAS BIČIULIAMS LIETUVIAMS Praėjo 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, netrukus sukaks 45 metai nuo jo pabaigos. Per šį laiką sena lenkų ir lietuvių draugystė bei jų antagonizmai – dažnai be lenkų ir lietuvių valios – radikaliai pakito. Manome, jog atėjo laikas aiškiai pasakyti, kad Lenkijoje niekas nekelia teritorinių pretenzijų dėl tų žemių, kurios tarpukario laikais priklausė Lenkijos valstybei. Manome, kad atėjo laikas lenkams aiškiai pripažinti, kad Vilnius yra ir buv Jūsų sostinė bei Jūsų kultūros ir tautos gyvenimo centras, Jūsų patriotinių jausmų ir istorinių tradicijų kristalizacijos židinys. Taip pat manome, kad lenkai turi ir privalo turėti užtikrintas dvasi- nes, istorines, kultūrines bei materialines teises būti, dalyvauti lenkiška- jame palikime Vilniuje ir Lietuvoje. Esame išauklėti krikščioniškose tradicijose, o tos tradicijos yra tautų apsisprendimo ir jų tarpusavio drau- gystės atrama. Tad vardan tos tradicijos, vardan Europos, kaip didesnio- sios tėvynės, prašome Jus atlaidumo mūsų praeities klaidoms. Taipogi ir mes sieksime tokio atlaidumo, vidinio atvirumo Jūsų atžvilgiu. Todėl, su- vokdami praeities naštą, ir vieni, ir kiti atsistokime ant dabarties pamatų, drąsiai atmeskime slogius prisiminimus, naudokimės palankiomis suar- tėjimo aplinkybėmis, įvertindami tai, kas neabejotina ir nekintama. Šiuo pareiškimu lygiai taip pat kreipiamės ir į Lietuvoje gyvenančius lenkus, kviesdami atlaidumui, išmintingumui, draugystei, visai Eu- ropai bendrų vertybių – laisvės ir demokratijos – pripažinimui. Piotr. L. ANDZEJEWSKI240, Pawel CZARTORYSKI, Bronislaw GEREMEK241, t. Aleksander HAUKE-LIGOWSKI OP, Tomasz JASTRUN242,

240. Piotras Łukaszas Juliuszas Andrzejewskis (1942 Varšuva) – politikas, advokatas, vi- suomenės veikėjas, Lenkijos seimo senatorius. 241. Bronislavas Geremekas (1932 Varšuva, Lenkija, –2008 Liubenas, Lenkija) – lenkų istorikas, politikas, vienas žymiausių komunistinio laikotarpio disidentų, buvęs Lenki- jos užsienio reikalų ministras. 242. Tomaszas Jastrunas (1950 Varšuva, Lenkija) – lenkų poetas, prozininkas, eseistas, žurnalistas ir literatūros kritikas.

266 Marek KARP, Jerzy KLOCZOWSKI, Michal KOMAR243, Tadeusz KONWICKI244, Krzysztof KOZLOWSKI245, Marcin KROL, Tomasz LUBIENSKI246, Adam MICHNIK, Andzej MILOSZ, Jerzy Marek NOWAKOWSKI247, Ryszard REIFF248, Jaroslaw Marek RYMKIEWICZ249, Elzbieta SAWICKA, Andrzej STRUMILLO250, Jerzy TUROWICZ251, Andzej WAJDA, Henryk WUJEC252.

243. Michałas Komaras (1950 Varšuva, Lenkija) – scenaristas ir filmų kritikas, publicistas. 244. Tadeuszas Konvickis (1926 Naujoji Vilnia, Lenkija) – lenkų prozininkas, scenaristas ir režisierius. 245. Krzysztofas Janas Kozłowskis (1931 Przybysławicai, Lenkija,–2013 Krokuva, Lenki- ja) – lenkų žurnalistas, filosofas, vidaus reikalų ministras ir Lenkijos senato senatorius. 246. Tomaszas Łubieńskis (1938 Varšuva, Lenkija) – lenkų prozininkas, dramaturgas, eseistas ir vertėjas. 247. Jerzys Marekas Nowakowskis (1959 Radomas, Lenkija) – lenkų istorikas, žurnalis- tas, publicistas ir politikas, Lenkijos Respublikos ambasadorius Latvijoje. 248. Ryszardas Reiffas (1923 Varšuva, Lenkija,–2007 Varšuva, Lenkija) – lenkų politikas, teisininkas, publicistas, Lenkijos senato senatorius. 249. Jarosławas Marekas Rymkiewiczius (1935 Varšuva, Lenkija) – lenkų poetas, eseistas, dramaturgas, literatūros kritikas, lenkų filologijos profesorius. 250. Andzejus Strumilo (1927 Vilnius, Lenkija) – lenkų, baltarusių ir lietuvių kilmės dailininkas, grafikas, fotografas, poetas, skulptorius ir scenografas. 251. Jerzys Turowiczius (1912 Krokuva, Lenkija,–1999 Krokuva, Lenkija) – lenkų žurna- listas, publicistas, laikraščio Tygodnik Powszechny redaktorius. 252. Henrykas Wujecas (1940 Podlesė, Lenkija) – politikas fizikas, Lenkijos seimo narys.

267 BIČIULIAMS LENKAMS Lietuva Lenkijai neturi jokių priešiškų jausmų. Lietuva gerai žino, ką per šimtmečius ji gavo iš Lenkijos, lygiai kaip Lenkija – ką ji gavo iš Lietuvos. Nepakeičiamas mūsų praeities paveldas įpareigoja mus ir atei- čiai. Todėl šiandien ypač svarbus bendrai siekiamas tikslas. Praeities nuoskaudų demonstravimas, sąskaitos ir pretenzijos vestų į aklavietes. Mūsų nesutarimai yra ypač dėkinga medžiaga trečiosioms jėgoms statyti tarp mūsų naują nesantaikos sieną ir plėsti gudrią dezinformaciją. Preoblemos, spręstos už mus ir be mūsų, tapo rimtas mūsų šiandienos ir ateities stabdys. O krikščioniškai santarvei ir bičiuliškai kaimynystei yra daugybė mus jungusių aplinkybių ir darbų. Mūsų tautų santarvė tebūnie didesnė ir patvaresnė už jų nesutarimus. Mes tikime, kad Lenkija visada gerbs Lietuvos vbasltybės nepri- klausomybę ir integralumą su sostine Vilniumi. Pasitikėjimui ir draugiškumui būtinas ir teisingas tautinių mažu- mų problemų prendimas. Lietuviai Lenkijoje ir lenkai Lietuvoje – pil- naverčiai savo šalių piliečiai su kultūrinių autonomijų teisėmis. Abiems mažumoms garantavus sąlygas savo tautinės tapatybės išlaikymui ir kultūros puoselėjimui, jos pilietiškai integruosis ir praturtins valstybes, kuriose gyvena, prisidės prie jų kultūros, gerovės kūrimo ir nuoširdžių kaimyniškų santykių palaikymo. Neabejojame, kad laisva ir demokratiška Lietuva draugiškai bendradarbiaus su laisva ir demokratiška Lenkija, kurios atgimimą su džiaugsmu stebime ir nuoširdžiai sveikiname. Kelias į laisvą ateitį dar- nioje Europos tautų bendrijoje – tai atvirumas, tarpusavio pažinimas ir supratimas, pakantos ir palankumo nuolatinis ugdymas. Mes pasiryžę eiti tuo keliu. Kun. Vaclovas ALIULIS, Virgilijus ČEPAITIS, Gediminias JOKŪBONIS, Česlovas KUDABA, Bronius KUZMICKAS, Vytautas LANDSBERGIS, Bronius LEONAVIČIUS, Meilė LUKŠIENĖ,

268 Justinas MARCINKEVIČIUS, Vytautas NASVYTIS, Juozas TUMELIS, Juozas URBŠYS.

Šaltinis: Gimtasis kraštas, 1989 11 16–22, p. 2.

Nr. 114. PLB Valdybos pirmininko V. Bieliausko253 pareiškimas, 1989 12 09. 1989 gruodžio 9 d. Pareiškimas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės VII-tasis seimas pasisakė už lie- tuvių santykių su lenkais išlyginimo pastangas. PLB valdyba sveikina šį rudenį paskelbtą dvylikos Lietuvos asmenų laišką lenkams ir jam pilnai pritaria. Ji laiko šį laišką pozityviu žingsniu į išsiaiškinimą, susitaiky- mą ir abiejų tautų draugiško bendradarbiavimo pagrindų nustatymą. Pasaulio Lietuvių Bandruomenės Valdyba Vytautas Bieliauskas Pirmininkas.

Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 19.

253. Vytautas Juozas Bieliauskas (1920 Plačkojai, Višakio Rūdos vlsč.) – psichologas, filosofas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.

269

SANTRUMPOS

ALKA – Amerikos lietuvių kultūros LDK – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė archyvas LDT – Lietuvos diplomatinė tarnyba ALT – Amerikos lietuvių taryba LTSC / PLA – Lituanistikos tyrimo ir ap. – archyvinio fondo aprašas studijų centras / Pasaulio lie- apskr. – apskritis tuvių archyvas b. – archyvinė byla LREV – Lenkijos Respublikos egzili- BJ – Biblioteka Jagiellońska, Jogailai- nė vyriausybė čių biblioteka Min. – minister, ministras Bm.; b. m. – bieżący miesiąc; einama- NATO – North Atlantic Treaty Or- sis mėnuo ganization – Šiaurės Atlanto Br; b. r. – bieżący rok; einamieji metai Sutarties Organizacija CK – Centro komitetas Nr. – numeris d. – archyvinė dėžė p. – pan, ponas dn.; Dn. – dzień, dnia, diena, dienos PLB – Pasaulio lietuvių bendruomenė DP – Displaced persons – perkeltieji Prof. – profesorius, profesor asmenys Przyb. – archyvinis žymėjimas (gavi- Dr. – daktaras, doktor mo bibliotekoje data) ELTA – žinių agentūra r. – rok, metai f. – archyvinis fondas R. P. – Rzeczpospolita Polska – Len- IPMS – Instytut Polski i Muzeum im. kijos Respublika gen. Sikorskiego – Generolo SSRS – Sovietų Socialistinių Respu- W. Sikorskio vardo lenkų blikų Sąjunga institutas ir muziejus Str. – strona, lapas JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos š. m.; š / m – šie metai JAV LB – Jungtinių Amerikos Valsti- UNRRA – Jungtinių Tautų pagalbos jų lietuvių bendruomenė ir atkūrimo administracija KMM TRM – Kauno miesto muzie- VDU LII – Vytauto Didžiojo uni- jaus filialas Tremties ir rezis- versiteto Lietuvių išeivijos tencijos muziejus institutas kol. – archyvinė kolekcija VLIK – Vyriausiasis Lietuvos išlais- KOS – Komitet Oporu Społecznego – vinimo komitetas Visuomenės pasipriešinimo vlsč. – valsčius komitetas VUB RB – Vilniaus universiteto bib l. – archyvinės bylos lapas liotekos Rankraščių skyrius LCVA – Lietuvos centrinis valstybės Zał. – załącznik, priedas archyvas 271 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Aleksandravičius Egidijus 4, 12 Budrys Polovinskas Jonas 85 Aliulis Vaclovas 262, 268 Bush Georg 240 Anders Władysław 175, 176, 214 Butkus Antanas 245, 246 Andrzejewski Piotr Łukasz Juliusz Buzesti 162 266 Arciszewski Tomasz 14, 21, 22, 37, 135, Charwat Franciszek 234 194, Ciechanowski J. 115, 116, 164, 167 Avietėnaitė Magdalena 88 Corcoran Tom 240, 245 Curzon G. 151, 171, 198, 215, 224, 226– Bačkis Stasys Antanas 6, 7, 18, 21, 54– 228, 240 56, 60, 70, 77, 100–102, 104, 107, 108, Czartoryski Paweł Maria 263, 266 112, 114, 116, 119, 122–125, 127, 134, Čepaitis Virgilijus Juozas 262, 268 135, 141–144, 146, 148, 150, 153, 157, Čerčilis Vinstonas 235, 251 160, 162, 163, 169, 173, 178, 206 Balutis Bronius Kazys 6–8, 11, 21, 65, D. C. 8, 210 69, 79, 83, 85, 100, 102, 104, 107, 109, Dainauskas Jonas 219 112, 114, 116, 119, 122–125, 127, 134, Danys Milda (Danytė) 14 Dapkutė Daiva 4, 11 135, 141, 143, 144, 146, 148, 150, 153, Daužvardis Petras Povilas 33 157, 160, 162, 163, 169, 173, 178, 181, Davies Norman 23 183, 204, 206 Deksnys Jonas 104–106 Baraniecki Józef 5, 19, 54, 55, 60, 61, Derwinski Edward 231 64, 67, 69, 72–74, 76, 77, 79 Dmitrov 162 Barėnas Konstantinas 26 Dmowski Roman 211, 222, 223 Baronas Kazys 230 Drobnik Jerzy 55, 77, 78 Batoras Steponas 26 Baublys R. 27 Eidintas Alfonsas 12 Berezowski Zygmunt 5, 8, 19, 21, 54, Eizenhower Dwait 126, 146 64, 67, 208 Białasiewicz St. 7, 24, 172, 173, 180, 189, Fascell Dante B. 246 191 Freyda 55, 60, 67, 69 Bieliauskas Vytautas 8, 269 Freidheim F. 12 Bidault Georges 61 Friszkie Andzej 14, 22, 28 Byrnes James 61, 70 Błaszczak Tomasz 4 Gabrys Juozas 150 Bór-Komorowski Tadeusz 22, 149, Gaidžiūnas Balys 104 194, 200 Galvanauskas Ernestas 183 Bovin Ernest 56, 57, 61 Garbačiauskas St. 85, 138 Brakas Martynas 8, 23, 219, 228 Gaučys Povilas 14 Brazaitis Juozas 105 Gavrilovic 162 Buchowski Krzysztof 12 Gawronska Wanda 29, 250, 253, 256, Budreckis A. 15 264, 265

272 Gečys A. S. 29 Katelbach Tadeusz 7, 24, 172, 1753, 180, Gediminas 213 181, 189 Geremek Bronisław 266 Kazimieras Didysis 213, 221 Gerutis Albertas 35 Kemp Jack F. 246, 247 Giedroyc Jerzy 26, 28, 29 Kiernik Adam 241, 242, 246 Gylys Vytautas 6, 7, 21, 102, 104, 106– Klimavičius Vladas 38 108, 112, 118, 120, 121, 134, 143, 152, Komar Michał 267 153, 158 Končius 34, 84 Girdvainis 102, 108, 153 Konvicki Tadeusz 267 Godlewski Józef 175 Kosciuška Tadas 81, 176 Gomulka Władysław 222 Kozłowski Krzysztof Jan 250, 2553, Graužinis Kazimieras 7, 102, 108, 112, 263, 267 153, 154, 156 Krawiec 55, 60 Greene V. 11 Król Marcin 8, 250, 253, 258, 263, 267 Griffin 205 Krupavičius Mykolas 5, 15, 20, 55, 83, Grigaitis Pijus 37 84, 86, 92, 100, 101, 103–105, 107, 113, Grinius Kazys 5, 33, 38, 103 122, 124, 129, 134, 135, 144, 146, 206 Kudaba Česlovas 262, 268 Gudaitis Leonas 4 Kuprys Jonas 230 Gureckas Algimantas 8, 28, 229, 232, Kuzmickas Bronislavas Juozas 262, 236, 240, 243, 250–256, 260–262, 268 264, 265 Gwiazdoski Tadeusz 5, 7, 8, 22, 24, Ladoś 164–166, 168 76, 77, 88, 129, 147, 149, 162, 163, Landsbergis Vytautas 8, 257, 262, 264, 165, 168, 169, 180, 181, 185, 188–193, 265, 268 206, 207 Laukaitis Vincas 39 Laurinavičius Česlovas 12 Habielski Rafal 14, 26 Leonavičius Bronius 262, 268 Hauke-Ligowski OP Aleksander 266 Liubartas 213 Hymans Paul 98, 111, 113, 156, 174 Łossowski Piotr 233 Hynd 89 Lozoraitis Kazys 250, 252, 253, 261 Hitler Adolf 164, 222, 223 Lozoraitis Stasys jr. 8, 29, 233, 234, Hofman Iwona 26 250–254, 256, 258–262, 264, 265 Lozoraitis Stasys sen. 6, 7, 11, 15, 20, Jankowski T. 168 21, 39, 55, 60, 62, 70, 78, 80, 82–84, Januszaitis Marian 175 85, 97, 101–103, 108, 109, 111–114, 116, Jaroszyńska-Kirchmann A. D. 14 118, 121, 122, 124, 125, 132, 134, 139– Jasaitis Domas 134, 159 142, 147, 148, 150, 152, 154, 157–160, Jastrun Tomasz 266 173, 174, 178, 182, 207, 216, 219, 225 Jogaila 220 Łubieński Tomasz 267 Jokūbonis Gediminas 262, 268 Lukšienė-Matjošaitytė Meilutė Julija Judt Tony 16 262, 268 Jurgėla Konstantinas 7, 24, 190–193 Macek 162 Kairys Steponas 39, 83, 105, 122, 135, Machcewicz Paweł 14, 23, 28 159 Mackiewicz Mieczyslaw 175 Kamantas Vytautas 252 Mackiewicz Stanisław 164, 167, 175 Kaminskas J. (žr. Kairys Steponas) Marcinkevičius Justinas 262, 268 Karp Marek 263, 267 Meysztowicz Walerian 175 Kasten Robert W. 240, 241, 245–247 Michnik Adam 263, 267

273 Mickevičius Adomas 26, 27 Ribentropp Joachim 117, 198, 237 Mickevičius K. 24 Rymkiewicz Jarosław Marek 267 Mieroszewski Juliusz 28 Robinski Stefan 176 Mikołajczyk Stanisław 14, 16, 22, 23, Roman W. K. 18 142, 151, 155, 159–161, 167, 168 Roosevelt Franklin D. 235 Milerytė-Japertienė Giedrė 4, 11 Rozmarek K. 176 Miłosz Czesław 263, 267 Misiūnas Romas 14 Sabbat Kazimierz 28 Mitkiewicz-Żółłtek Leon 8, 11, 228, Saldukas Linas 14 229 Saliamonas 44 Miż-Myszin M. 7, 163, 166, 168 Sapieha Jan 175 Molotovas Večiaslavas 70, 95, 117, Sawa 175 Morawski Kajatan 5–7, 24, 56, 60, 62, Sawicka Elzbieta 267 63, 64, 67, 69, 70, 72, 75–78, 80–82, Segeš Dušan 13, 18 110, 128–131, 185, 186, 188–190, 206 Sidzikauskas Vaclovas 5–8, 15, 17–22, Mościski Ignac 194, 200 25, 54–56, 58–80, 83, 86, 88, 91, 92, 94, 96, 97, 100, 101, 104, 107–110, 113, Nasvytis Vytautas 262, 268 115–119, 122–125, 127–132, 134, 137, Nausėda K. 104 139, 140, 142, 143, 145, 147–150, 152, Neveravičius Fabijonas 184 157, 159, 160, 162, 163, 185, 186, 189, Nowakowski Jerzy Marek 267 206, 207 Nowina-Sokolnicki Juliusz 28 Siekanowicz Piotr 175 Sikorski Władysław 13, 14, 19, 23, 164, Odrzierzynski Roman 214 165, 167, 200, 216, 225 Osóbka-Morawskis Edward 15 Simon F. 85 Skirius Juozas 4 Padalis Pranas 21, 55, 105, 112, 141 Skrupskelis Kęstutis 4 Padalskis (žr. Padalis Pranas) Smetona Antanas 37, 60, 131, 148 Percy Henry 241, 242, 246 Snyder Timothy 26 Pilsudska Wanda 175 Sokolnicki M. 88 Pilsudski Jan 175 Srebrakowski A. 10 Piłsudski Józef Klemens 211, 223, 229 Stalinas Juzefas 16, 235 Piszczkowski Tadeusz 175 Stanevičius Vytautas 105 Povilaitis 33 Stikliorius J. 222 Prapuolenis Leonas 37 Stolypinas Piotras 170 Stomma Stanisław 250, 253, 256 Rabikauskas Paulius 250, 252, 253, 255, Stresseman Gustav 223, 224 Rackiewiczowa Jadwiga 175 Stroński 167 Raczyński 167 Stronski Stanisław 175 Raczkiewicz Władislaw 21–22, Strumickienė Ilona 12 Radwan Marian 250, 253, 254 Strumilo Andzej 267 Raila Bronys 219 Sužiedėlis Simas 211 Rastenis Vincas 219 Raškauskas Kęstutis 12 Šaulienė Mafalda 40 Raštikis Stasys 8, 11, 228, 229, 233 Šaulys Jurgis 5– 7, 21, 33, 38, 62, 82, 86, Reagan Ronald 239–241, 243, 246 102, 1108, 112, 122–124, 137, 141–143, Reenan van J. 14 150, 152, 153, 155, 157, 165, 166, 168, Regis Algis 230 173, 182, 190, 207, 215 Reiff Ryszard 267 Škirpa Kazys 34–36 Remeikis Tomas 256

274 Tarka Krzysztof 13, 18, 21, 24, 28 Vytenis 251 Tarnowski Adam 5–7, 19, 20, 22, 24, Vokietaitis Algirdas 5, 11, 31, 106 25, 60, 62–64, 67, 69, 70, 72, 75–78, 80–82, 86, 88, 91, 92, 94, 100, 110, Wajda Andrzej 263, 267 111, 119, 128, 129, 131, 147, 149, 150, Wasylyk Myron W. 241, 248 169, 178, 181, 186–189, 191–193, 199, Weires V. 260 204, 206, 208, 210 Wężyk J. 184 Tyszkiewicz Stefan 175 Wielhorski Władysław 160, 163, 175 Tomaszewski Tadeusz 175 Wyman W. 14 Treszka Adam 214 Wójciki Zbigniew 250, 253 Trygve Lee 90 Wolkovich-Valkavičius W. 11 Tumelis Juozas 263, 269 Wolsza Tadeusz 14, 16, 22 Turauskas Edvardas 35, 37, 39, 40, 62, Wujec Henryk 267 102, 103, 108, 112, 165–168, 190, 216 Turowicz Jerzy 267 Zabielski R. 27 Zaleski August 7, 21, 22, 24, 135, 149, Urbonas Jonas 245 165, 168–170, 172–174, 176, 178–181, Urbšys Juozas 173, 263, 269 187–194, 199, 200, 208, 210, 211, 214 Zawisza Alexander 173, 181, 182 Vaičiūnas Petras 12 Zoltowski Adam 175 Vaidelys J. 24 Vaškelis Bronius 4 Żaba 7, 163, 166, 168 Vėbra Juozas 134 Žadeikis Povilas 5–7, 21, 37–39, 82, 90, Venclova Tomas 250, 252–254, 256, 100, 102, 108, 112, 114–116, 122, 124, 261 125, 134, 135, 137, 141, 143, 146, 153, Vytautas 220 156, 160, 173, 182 Vytėnas Jurgis 7, 24, 170, 172 178, 179, Żeligowski Lucjan 175, 223, 224, 231, 185, 189, 191–193 254

275 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Adutiškis 237 Chorobrovas 22 Airija 212 Ciurichas 83, 85, 138 Alytus 262 Alksnėnai 38 Čarlstonas 61 Amerika 11, 12, 14, 18, 23, 24, 34, 35, Čekija 173 37, 39, 55, 84, 176, 191, 231, 237–239, Čekoslovakija 36, 203, 244 241–249, 251, 271 Čikaga 14, 33–35, 37, 54, 55, 231, 245, Anykščiai 230 256 Argentina 199 Augsburgas 24, 170, 208 Dancigas (žr. Gdanskas) Australija 38 Danija 85 Austrija 20, 49, 85, 89, 236, 262 Daramas 134 Dauderiai 102 Bad Godesbergas 36 Daugėlaičiai 37 Baden Badenas 83 Daugpilis 104 Baklisas 22 Denisonas 126 Balbieriškis 55 Detroitas 55, 105 Baltarusija 26, 214, 215, 231, 238, 245, Didžioji Britanija 11, 13, 15, 18, 19, 21, 248, 249, 262 22, 26–28, 54, 56, 63, 85, 88, 100, 104, Baltimorė 39, 262 115, 135, 150, 160, 166, 175, 184, 190, Belgija 85, 98, 194, 200 191, 212, 214, 239, 243 Berlynas 223, 241, 250 Drozdowas 211 Bernas 13, 21, 31, 37, 61, 83, 150, 165, 168, Druskininkai 237 189, 216 Biržai 24 Eks le Benas 183 Bizantija 212 Elizabetas 191 Błonas 175, 214 Elzasas 253 Bogdany Wielke 250 Endriejavas 34 Bostonas 14, 18, 214 Estija 43, 59, 70, 235 Brandenburgas 221 Europa 10, 13, 14, 16, 17, 20, 25, 32, Brazavas 89 35–37, 41, 42, 56, 61, 73, 84–87, 89, Brazilija 234 92, 93, 103, 116, 133, 136, 156, 158, 160, Briuselis 135, 178 171, 173, 176, 184, 195–199, 201–204, Broktonas 211 208, 213, 215–219, 224, 226, 228, 230, Bruklinas 34, 238 234–236, 239–247, 256–258, 260, 261, Budapeštas 47, 241 266, 268

Cambo-les-Bains 61 Frankfurtas prie Maino 172, 179, 181 Charkovas 214

276 Gardinas 215 Kiaušai 230 Gdanskas 46, 176, 211, 223, 224 Kybartai 37, 83 Geilas 90 Klaipėda 48, 61, 183, 203, 220, 222– Gentiniai 134 224, 227, 250 Gibraltaras 14 Klievas 214 Girkalnis 55 Klivlandas 60 Graikija 212 Kobylnikas 262 Grand Rapidsas 252 Kolumbija 61 Griškabūdis 102 Konektikutas 252 Gruzija 21 Korėja 25 Gudaičiai 35 Kosava 81 Gudija (žr. Baltarusija) Kosta Rika 109 Gudžiūnai 250 Kretinga 34 Krėva 212 Helsinkis 237, 244 Krikštėnai 262 Krokuva 49, 51, 221, 248, 263, 267 Ignalina 237 Krosna 222 Ispanija 85 Kukarka 70 Įsrutis 230 Kupiškis 262 Italija 19, 34, 40, 55, 84, 89, 102, 166, Kutaisis 19 173, 175 Lailly en Val 56 Yverdon-les-Bains 38 Latgala 212, 214 Latvija 43, 39, 70, 235 Jakubovas 19 LDK 257, 260 Jalta 8, 235–237, 239–249, 251 Lenkija 8, 9, 10–29, 34, 35, 41, 43, 45, Jankaičiai 219 46–54, 56, 58, 59, 61, 65–69, 71, 72, Japonija 16 74–76, 79–82, 84, 86–88, 90, 92–97, JAV 8, 11, 13, 15, 16, 18, 23–25, 26, 27, 108, 116, 120, 121, 132, 133, 135–138, 31, 33–35, 37, 39, 42, 54, 55, 60, 61, 63, 140, 148, 150, 151, 153–156, 159, 160, 83–85, 87, 88, 90, 100, 103, 105, 115, 166, 168, 170, 171, 173–177, 179, 187, 126, 134, 166, 185, 191, 199, 200, 211, 188, 190, 196, 198–204, 208–225, 219, 228, 230, 231, 239–245, 247, 250, 227–231, 233–238, 240, 241, 245, 252, 256, 269 246, 248–251, 253–255, 257, 258–261, Joniškėlis 18 264–268 Joniškis 105 Liepoja 212 Juozapinė 84 Lietuva 8–21, 23, 25–27, 29, 33, 34, Jurkovas 56 36–38, 41, 43, 43–56, 58–63, 65–72, 74, 76, 78–81, 84, 86–88, 90, 92–94, Kalifornija 33, 228 96–98, 105, 109, 111, 118, 210, 120, 121, Kališas 233 129, 132–134, 138–142, 146, 147, 151, Kalmaras 212 153, 154, 158, 160, 166, 168, 171, 173, Kalvarijos 88, 263 177, 179, 183, 184, 187–189, 196–198, Kamionekas 211 202–204, 207–225, 227–235, 237, 238, Kanada 14, 102, 104, 199, 215 240–242, 244, 249, 251–254, 256– Karaliaučius 214, 222–224, 226, 230, 260, 266, 268 251, 256 Liubenas 266 Kaunas 11, 12, 31, 47, 49, 55, 81, 85, 173, Liublinas 187, 221, 255 183, 229, 250, 256, 262 Londonas 12–14, 19–23, 23–26, 31, 32, Kėdainiai 173, 250 33, 39, 54, 56, 57, 59, 60, 62, 64, 67,

277 72, 76, 78, 81, 85–88, 90–92, 94, 95, Plačkojai 269 113, 115, 119, 124, 129, 130, 132, 135, Podlesė 267 139, 142, 147–150, 159, 160, 162–165, Podolė 221 167–170, 172, 175, 178, 180, 181, 183, Pomeranija 230 187–192, 199, 204–206, 214, 218, 225 Portugalija 85 Los Andželas 219 Potiejówce 54 Luganas 35, 36, 40, 82, 84, 122, 137, 142, Potsdamas 17, 220, 222–224, 227, 237, 152, 157, 168 251 Lvovas 168, 174–176, 213–215, 220, 213– Poznanė 26, 241 215, 230 Praha 241 Prancūzija 18, 33, 39, 53–55, 56, 61, 63, Macikai 252 77, 85, 115, 168, 183, 194, 200 Maisons-Laffitte 26 Prūsija 212, 214, 220–223 Marijampolė 35, 55, 105, 262 Przybysławicai 267 Marylandas 232, 236 Punskas 237, 238 Maskva 16, 23, 44, 51, 70, 88, 124, 194 Putnamas 88 Mažoji Lenkija 214 Putriai 22 Mažoji Lietuva 8, 23, 219–223, 226, 227, 230, 232 Radomas 267 Mičiganas 252 Ragainė 230 Monakas 45, 46 Raseiniai 85, 105 Montevidėjas 154 Ridinas 21 Maunt Vernonas 134 Ryga 34, 138, 198, 210, 212 Rio de Žaneiras 234 Naujoji Varėna 237 Rytprūsiai 19, 57, 61, 177, 186, 197, 203, Naujoji Vilnia 267 209, 221, 222, 230 Nemajūnai 37 Roma 8, 13, 24, 27, 34, 55, 83–85, 101, Neumarkas 230 102, 108, 113, 114, 132, 140–142, 152, Niujorkas 14, 24, 83–85, 88, 191, 193, 158, 160, 163, 168, 175, 222, 249–253, 211, 219, 225, 228, 238 255, 261–265 Niurnbergas 117 Rumunija 95, 224 Norvegija 90, 141 Rusija 8, 34, 52, 56–59, 70, 74, 83, 86, Norwoodas 11 88, 92, 104, 116, 138, 164, 184, 196– 198, 203, 208, 211, 214, 224, 236, 256, Oxon Hillas 232, 236 263

Pakamentis 33 Saločiai 35 Pamarys 213 San Fransiskas 39 Panevėžys 173, 175, 219, 262 Sankt Peterburgas 211 Pantakoniai 18 Saut Orindžas 105 Parešketis 90 Seinai 211, 237, 238 Paryžius 13, 18, 19, 21, 22, 26, 31, 35, 36, Sierzchowi 135 40, 53, 54, 56, 59–64, 67, 59, 70, 72, Silezija 230 74, 75, 77–80, 82, 94, 101, 104, 110, Skandinavija 212 113, 115, 122–124, 128, 130–132, 137, Skaudvilė 36, 84, 102 139, 142, 144–147, 170, 185, 186, 189, Smolenskas 254 206, 207, 210, 218, 225, 231, 233, 236 Sparta 252 Paučiškiai 219 SSRS 12–16, 18, 19, 21, 25, 27, 29, 31, 39, Pilviškiai 33 70, 95, 116, 203, 209, 223, 230, 235, Pinskas 26 236, 238–244, 247

278 Stanaičiai 134 Varšuva 13–15, 21, 22, 24, 88, 151, 155, Stanestis 224 211, 222, 241, 246, 248, 250, 253, 263, Stanisławowas 234 265–267 Stetinas 223 Vašingtonas 13, 34, 35, 37, 62, 82, 90, Stokholmas 31, 32, 107, 118, 120, 158 114, 126, 141, 160, 162, 167, 248, 250 Stulgiai 34, 84 Vatikanas 27, 85 Sūduva 237 Važatkiemis 262 Su Fals as 219 Veimaras 223 Suvalkai 153, 215, 230, 231, 251 Velsas 21 Suvalkija 175, 214, 263 Velžiai 134 Šakiai 54, 102, 262 Vengrija 95, 236, 244 Šalčininkai 237 Versalis 22, 222, 237 Šeteniai 173 Vėzelis 117 Šiaudinė 54 Viena 66, 237, 262 Šiauliai 104, 105 Vilnius 11–23, 25, 26, 27, 31, 32, 41–52, Šikšniai 105 54, 57, 58, 65–69, 74, 81, 83, 95, 96, Šilutė 252 104, 115, 116, 141, 148, 149, 152, 155, Švedija 19, 21, 62, 85, 104, 151, 257 156, 158, 166, 174–177, 183, 184, 205, Šveicarija 19, 33, 34, 38, 40, 60, 62, 70, 211, 213–216, 221, 223, 224, 226, 229, 71, 78, 81, 138, 154, 163, 166 230, 232, 234, 237, 240, 242, 245, 246, Švenčionys 237 248, 249, 251, 253–264, 266–268 Višakio Rūda 269 Tauragė 33 Vištytis 262 Teheranas 195, 201 Viusfordas 56 Telšiai 214 Vižainiai 238 Tilžė 230, 237 Vokietija 13–17, 19, 20, 25, 35, 49, 52– Tiubingenas 53, 60, 70, 132, 145 54, 57–59, 70, 72, 81, 83–86, 88–90, Torontas 14, 102 92, 105, 117, 128, 135, 172, 181, 192, 193, Torunė 18, 221 196, 197, 198, 201, 203, 204, 207–209, Trakai 237 213, 215, 219, 221–223, 230, 231, 244, Trakiškiai 105 250, 251 Trumpaliai 263 Voluinė 213 Tuszów Narodowy 14 Windsoras 252 Ukmergė 83 Ukraina 26, 211, 213–215, 238, 241, 244, Zalavas 211 245, 248, 249 Zaloturnas 81 Ulsteris 212 Zambruvas 228 Užulėniai 102 Zarasai 230 Užunvėžiai 83 Zizonys 183 Złobychas 160 Va Nuysas 230 Vabalninkas 183 Žemaitija 220, 221 Varniai 90 Žvirgždaičiai 37

279 Li203 Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje 1945–1990 metais. Šaltinių publikacija / sudarytoja Giedrė Milerytė-Japertienė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; Vilnius: Versus aureus, 2014. – 280 p.

ISBN 978-609-467-096-1 (spausdintas) ISBN 978-9955-34-527-5 (spausdintas) ISBN 978-609-467-095-4 (internetinis) ISBN 978-9955-34-526-8 (internetinis)

Pokario Lietuvos ir Lenkijos likimai susiklostė skirtingai. Pirmoji pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Nors šalis buvo okupuota, Vakarai niekada nepripažino inkorporavimo į SSRS. Išeivija turėjo atvirą veiklos lauką, mat per Lietuvos diplomatines atstovybes buvo išsaugotas valstybės tęstinumas. Lenkijos Liaudies Respublika gavo nominalų suverenumą. Egzilinė jos vyriausybė prarado buvusius partnerius, o lenkų egzilio diplomatų įtaka bet kokiems įvykiams Europoje tapo labai apribota. Pripažinus Lenkijos Liaudies Respublikos vyriausybę, prasidėjo tarptautinė egzilinės vyriausybės Londone izoliacija. Nepaisydama nepalankiai susiklosčiusios tarptautinės situacijos ši tęsė veiklą tokiomis formomis, kokioms tuo metu turėjo galimybių. Knygoje pateikiama 114 originalių dokumentų, padedančių atskleisti, kaip klostėsi lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo. UDK 325.2(=172)(=162.1)„1940/1990“

Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje 1945–1990 metais Šaltinių publikacija

Viršelyje – Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės nariai ir kanceliarijos darbuotojai. Pirmas iš kairės – Augustas Zalewskis, antras – Władysławas Raczkiewiczius. 1947 m. IPMS, 104 – PCK.

2014 03 10. Užsakymo Nr. K14-063.

Lietuvių kalbos redaktorė Ilona Čiužauskaitė Lenkų kalbos redaktorė Maria Kwiecień Maketuotoja Kornelija Buožytė

Išleido:

Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, 44248 Kaunas www.vdu.lt | [email protected]

„Versus aureus“ leidykla Rūdninkų g. 10, 01135 Vilnius www.versus.lt | [email protected]

Spausdino:

„BALTO print“ spaustuvė Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius www.baltoprint.lt