VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
Giedr MILERYT
LIETUVOS IR LENKIJOS SANTYKI VIZIJOS EMIGRACIJOJE
1945–1990 M.
Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, istorija (05 H)
Kaunas, 2011
UDK 327(474.5:438) Mi-194
Disertacija rengta 2008 – 2012 metais Vytauto Didžiojo universitete
Doktorant ros teis suteikta Vytauto Didžiojo universitetui 2003 m.liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausyb s nutarimu Nr. 926
Mokslinis vadovas:
Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravi ius (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija 05 H)
Disertacija bus ginama Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto Humanitarini moksl srities istorijos krypties taryboje
ISBN 978-9955-12-837-3
TURINYS
VADAS ...... 4 I. DIDŽI J VIL I METAS. PIRMIEJI POKARIO LIETUVI IR LENK KONTAKTAI...... 23
PRIVAT S POLITINI VEIK J PASIKALB JIMAI PARYŽIUJE 1946 M...... 27
PIRMOSIOS POLITINI VEIK J DERYBOS LONDONE 1947 M...... 36
VISUOMEN S INFORMAVIMAS APIE LIETUVI –LENK SANTYKIUS ...... 45 II. VIZIJ BRANDINIMO LAIKAS...... 54
LIETUVI DALYVAVIMAS KURIANT VIDURIO EUROPOS FEDERACIJ ...... 55
VILNIAUS KLAUSIMAS LIETUVI IR LENK VAIZDUOT JE...... 65
KULTURA POS KIS LINK LIETUVI IR LENK SANTYKI ...... 73
LIETUVI IR LENK SANTYKI VIZIJOS SPAUDOJE ...... 80
STEPONO BATORO UNIVERSITETO INTELEKTUALINIS PALIKIMAS ...... 96
BENDROS LIETUVI IR LENK DRAUGIJOS ISTORIJA ...... 104 III. NELAISV S PABAIGAI ART JANT...... 109
BANDYMAS GR ŽTI PRIE KONTAKT ...... 111
JALTOS KONFERENCIJOS NUTARIM VERTINIMAI ...... 118
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS KLAUSIMAS ...... 127
1988 MET ROMOS KONFERENCIJA...... 139 IŠVADOS...... 145 SANTRUMPOS...... 148 ŠALTINI IR LITERAT ROS S RAŠAS...... 149
3 VADAS
Pastaruosius kelerius metus santykiai tarp kaimynini Lietuvos ir Lenkijos valstybi , bent jau politiniame lygmenyje, labai tempti. Iš naujo prisimenamos senos nuoskaudos, pasigirsta net raginim v l kelti viešum Vilniaus klausim . Šiandienin lietuvi spauda, internetin erdv kupinos kaltinim lenkams. Lietuvos knygyn lentynose guli dvitomiai, pavadinti Lenk skriaud lietuviams istorijos apžvalga1. Neatsilieka ir pastarieji. Net kai kurie Lenkijos valdžios sluoksniai d sto oficiali pozicij , jog metas „pamokyti lietuvius“. V l suintensyv jo nuomon s, jog geri kaimyniniai santykiai gali b ti paaukoti ieškant realios kin s naudos artimiau bendradarbiaujant su kitomis valstyb mis. Dar prieš kelet met , kai gim mintis rašyti disertacij šia tema, lietuvi ir lenk santykiai išgyveno pakilimo laikmet . Oficialiame lygmenyje buvo mojuojama strategin s partneryst s v liavomis ir kuriami bendri ekonominiai projektai. Ta iau susikalb jimo pasirod per maža, o sisen jusios problemos išliko. Šiandien diskusijas besileidžiantys abiej šali intelektualai2 ragina negilinti konflikto, o semtis iš istorijos gerosios patirties. Tod l tik dar labiau aktual ja bendro dialogo paieškos. O istorija rodo, kad ir sunkiomis s lygomis jo b ta ir anks iau. Mat buvo žmoni , esmingiau geban i vertinti visuomeninius procesus – jie harmoning kaimynini taut sugyvenim laik b tinybe. Tod l generavo b sim santyki vaizdinius ir steng si juos perteikti platesn ms visuomen s mas ms. Tiesa, š modeliuojam proces nukeldami neapibr žt ateit , kurioje abi valstyb s b t laisvos ir nepriklausomos. Gyvenant tokiomis aplinkyb mis pasirinkta disertacijos tema gauna svar aktualum . B tent dabar b tina dar ir dar kart atsigr žti praeit ir pam ginti vertinti beveik penkiasdešimt met emigracijoje trukusi veikl ir brandintas lietuvi ir lenk santyki ateities vizijas. Kaip tik tam ir tur t pasitarnauti šis tyrimas, kuris pasakoja apie asmenis, j sivaizdavimus ir bandymus susitarti tarpusavyje. Intensyvesn ir masiškesn lietuvi ir lenk emigracija Vakarus, prasid jusi XIX a. viduryje, ši taut neišskyr . Bendr parapij k rimas (daugiausia Didžiojoje Britanijoje ir JAV) si l ir bendr sugyvenimo strategij naujuose kraštuose3. Tik XIX a. pabaigoje, kai
1 A. Liekis, Lenk skriaud Lietuviams istorijos apžvalga. Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai,Vilnius, 2011. 2 2011 m. balandžio m n. abiej šali intelektualai m garsiai pl toti id j , jog b tina sureguliuoti kaimyninius santykius. Spaudoje pasirod pirmieji kreipimaisi, kurie 2012 m. geguž s 21 d. išaugo ap iuopiam darin , mat buvo steigtas Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimo ir dialogo forumas. 3 Pla iau apie tai: D. Dapkut , Lietuvi ir lenk ryšiai emigracijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, OIKOS, 2009, nr. 2(8), p. 81–95; W. Wolkovich – Valkavi ius, Lithuanian Religious Life in America, Vol. 1–3, Norwood, 1991, 1996, 1998; V. Greene, For God and Country. The Rise of Polish and Lithuanians Ethnic Consciousness in America 1860–1910, Madison, 1975; A. Eidintas, Lietuvi kolombai, Vilnius, 1993; P. Freidheimas, Lietuvos valstybingumo klausimas lenk ir lietuvi politin je emigracijoje po 1963 m. sukilimo, Lietuvos istorijos metraštis, 4 suintensyv jo moderni taut formavimosi procesas, išeivijoje sustipr jo noras atsiskirti taip siekiant labiau tvirtinti sav j tautin tapatyb . O laikotarpis tarp dviej pasaulini kar lietuvi –lenk santykius buvo paženklin s dideliu nepasitik jimu ir priešiškumu. Po generolo Liucjano eligowskio akcijos, Lietuvai netekus Vilniaus krašto, tiek tarptautin je arenoje, tiek vidaus gyvenime nuolat afišuota sostin s praradimo problema. Rašyta nauja tautin istorija, kurioje bendras šimtme ius truk s taut sugyvenimo laikotarpis matytas iš tuometini realij pozicij . Spaudoje mirg jo antilenkiški straipsniai, žinut s, karikat ros4, plito Petro Vai i no eil raš io eilut s „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Kadangi jaunoji lietuvi karta buvo aukl jama lenko – priešo dvasia, o Vilniaus „išlaisvinimas“ tapo visuotine tautine misija5, net ir j gyvendinus 1939 m. pasitik jimas lenkais nepadid jo. Tai s lygojo ir pa ios Vilniaus priskyrimo prie Lietuvos aplinkyb s. sikišus tre iajam faktoriui – SSRS, problema tapo tarsi užsaldyta6. Tiek lietuviai, tiek lenkai suvok , jog ateityje pasikeitus tarptautin ms aplinkyb ms j dar reik s spr sti. Tokios nuotaikos buvo išsineštos ir emigracij Antrojo pasaulinio karo metais arba iš karto po jo pabaigos. Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausomyb , b simos valstybi sienos (Karaliau iaus ir Sein krašto priklausomyb ), bendros istorin s praeities vertinimai – tai buvo tie dalykai, apie kuriuos galvojant išsiskyr lietuvi ir lenk vaizdiniai. Jau pirmaisiais karo m nesiais visi šie klausimai tapo labai svarb s. Kai 1939 m. ruden Vokietija ir SSRS pasidalijo Lenkij , Vilnius ir Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai. Su tuo niekaip negal jo susitaikyti lenk valdžios sluoksniai. 1939 m. rugs jo 30 d. emigracijoje suk r egzilin vyriausyb , vadovaujam W adis awo Sikorskio, jie steng si žaisti didel ms valstyb ms b dingus tarptautinius žaidimus. Ta iau santyki su lietuviais gaivinimu, bent jau pirmaisiais karo metai, jie nebuvo ypatingai suinteresuoti. Nors derybos vyko Londone, Paryžiuje, Romoje, Berne, Vašingtone ir kituose miestuose7, kur telk si lietuviai ir lenkai, j nuotaikos kito taip pat greitai, kaip ir Antrojo pasaulinio karo politin s realijos. Lenkai tik josi, kad karui pasibaigus bus vertintas j šalies pilie i ind lis nugalint Vokietij ir Lenkijos valstyb s atstovai dalyvaus sprendžiant ateities pasaulio tvark . Kaip žinia, taip neatsitiko.
nr. 2, Vilnius, 2004, p. 89–117; K. Raškauskas, Londono lietuvi katalik bendruomen s istorija, Londonas, 2012 (rankraštis saugomas G. Mileryt s asmeniniame archyve). 4 Pla iau apie tai: K. Buchowski, Polacy w niepodleg ym pa stwie litewskim 1918–1940, Bia ystok 1999; K. Buchowski, Panowie i mogusy. Stosunki polsko-litewskie w mi dzywojennych karykaturach, Bia ystok, 2004; K. Buchowski, Litwomani i polonizatorzy. Mity, wzajemne postrzeganie i steriotypy w stosunkach polsko–litewskich w pierwszej po owie XX wieku, Bia ystok, 2006; 5 Pla iau apie tai: . Laurinavi ius, Politika ir diplomatija. Lietuvi tautin s valstyb s tapsmo ir raidos fragmentai, Studij šaltiniai‘5, Kaunas, 1997, p. 249–257. 6 SSRS Vilniaus krašt Lietuvai perdav pagal 1919 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutart . Po Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos 1945 m. rugpj io 16 d. buvo pasirašyta SSRS – Lenkijos valstybin s sienos sutartis. Ži r ti: M. Požarskas, Taryb Lietuvos ir Liaudies Lenkijos santykiai, Vilnius, 1973. 7 Pla iau apie tai: K. Tarka, Konfrontacja czy wspó praca? Litwa w polityce Rz du Polskiego na uchod stwie 1939 –1945, Opole, 1998; D. Segeš, Litwa w polityce rz du PR gen. W adys awa E. Sikorskiego (1939–1943), Warszawa, 2006, (magistro darbas apgintas 2006 m.Varšuvos universitete). 5 Pokario likimai Lietuvai ir Lenkijai susiklost skirtingai. Pirmoji pateko Soviet S jungos sud t . Ir nors šalis buvo okupuota, Vakarai inkorporavimo SSRS niekada nepripažino. Išeivija tur jo atvir veiklos lauk , mat per Lietuvos diplomatines atstovybes buvo išsaugotas valstyb s t stinumas. Tuo tarpu Lenkijos Liaudies Respublika gavo nominal suverenum . J egzilin vyriausyb prarado savo buvusius partnerius, o lenk egzilio diplomat taka bet kokiems vykiams Europoje tapo labai apribota. Pripažinus Lenkijos Liaudies Respublikos vyriausyb , prasid jo tarptautin egzilin s vyriausyb s Londone izoliacija. Jau 1945 m. liep JAV ir Didžiosios Britanijos atstovai deklaravo, jog nebepripaž sta Lenkijos egzilin s vyriausyb s. Nepaisydama nepalankiai susiklos iusios tarptautin s situacijos pastaroji t s veikl tokiomis formomis, kokioms tuo metu tur jo galimybi . Labai svarbi tarpusavio santykiams poky i neš ir karo bei pokario Europos teritoriniai poky iai. Pirmaisiais karo m nesiais SSRS perdav Vilni Lietuvai, o paskutini j karo m nesi konferencijose Lenkijai buvo prijungtos Vokietijai priklausiusios žem s. Lenkijos teritorija pasislinko vakarus. J. Stalinas tai akcijai panaudojo net lenk nacionalizmo elementus, kuriems atstovavo 1921 m. Rygos sutarties „architektas“ Stanis awas Grabskis8. Lenk emigracija teritorijas vakaruose vertino kaip kompensacij už patirt Vokietijos agresij , ta iau tuo pat metu negal jo susitaikyti su Vilniaus krašto praradimu. Tai nujausdama lietuvi išeivija tarsi „ jung “ bud jimo režim , stengdamasi reaguoti kiekvien kaimyn pretenzij . Tokioje atmosferoje mezg si pirmieji lietuvi – lenk kontaktai emigracijoje jau po Antrojo pasaulinio karo, tokiomis aplinkyb mis egzilyje buvo bandoma modeliuoti valstybi santykius ir ateityje. Ta iau norint kalb ti apie ateit , tada, kaip ir dabar, buvo b tina perži r ti praeit ir pripažinti klaidas, m ginti kitaip konstruoti tautinius naratyvus, mobilizuoti vaizduot ir jausmus, iš naujo vertinti priešus ir s jungininkus, nebepriminti kal i , o stengtis rasti bendr vardikl . Visi šie išvardinti dalykai pokario Europoje buvo b dingi ne tik lietuviams ir lenkams, bet ir daugeliui vadinamosios Vidurio Ryt Europos taut . Panaš s teritoriniai gin ai, skirtumai vertinant istorin praeit bei stereotipai s lygojo praktiškai bet kuri kit dviej kaimynini regiono valstybi santykius9. Nesutarimai sunkino ir stabd bendro Vidurio Ryt Europos
8 Pla iau apie tai: T. Snyder, Taut rekonstrukcija. Lietuvos, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999, Vilnius, 2008, p. 203–229; G. Mileryt , Between Hatred and Cooperation: Stalinist Foreign Policy in the Lithuanian and Polish Debate in Emigration, 2012, prieiga per Internet : http://ebookbrowse.com/giedre-mileryte-pdf-d35320841. 9 Pla iau apie tai: O. Halecki, Borderland of Western Civilization, A History of East Central Europe, (antrasis leidimas), New York, 1980; L. R. Johnson, Central Europe, Enemies, Neighbors, Friends, New York, Oxford, 1996; P. S. Wandycz, Laisv s kaina, Vidurio Ryt Europos istorija nuo viduramži iki dabarties, Vilnius, 1997; G. H. Hodos, The East – Central European Region. An Historical Outline, Westport, London, 1999; J. Rithchild, N. M. Wingfield, Return to Diversity. A Political History of East Central Europe Since World War II, New York, Oxford, 2000; 6 politinio darinio k rim . Gilinimasis šiuos klausimus yra svarbus ne tik istorin s praeities analizei, bet ir šiandieninio pasaulio suvokimui. Šios disertacijos r muose tiesiogiai nebus gilinamasi lietuvi ir lenk santykius Pavergt Europos taut organizacijoje susik rusioje po Antrojo pasaulinio karo10. Be jokios abejon s, šioje ir kitose tokio pob džio organizacijose palaikyti kontaktai, egzistavusios diskusijos ir puosel tos id jos yra labai svarbios, ta iau jos buvo ypatingai plataus pob džio, tod l visa tai paliekama kitiems tyrin tojams. Taip pat darbe nebus analizuojami asmeniniai lietuvi ir lenk išeivijoje egzistav priešiški vaizdiniai, pavieniai nusistatymai, kurie netur jo takos platesn ms gyventoj mas ms. Šiandien yra aišku, jog darb buvo galima parašyti vien tik apie tiesioginius lietuvi ir lenk išeivijoje egzistavusius kontaktus. Vis tik, šiuo pasakojimu nor josi nuženklinti ne tik lietuvi ir lenk atstov susitikimus, derybas, bet, vis pirma, parodyti santyki id jos raid , išeivijoje generuotus ateities vaizdinius. Galiausiai,istorija parod , kad kuo realesn s išeivijoje atrod susitikim ir deryb galimyb s, tuo mažiau energijos buvo eikvojama bendr j vaizdini k rimui. Ir atvirkš iai – kuo stabilesn atrod susiklos iusi pasaulio geopolitin situacija, tuo intensyviau gryninosi galvojimai apie Lietuvos ir Lenkijos valstybi santykius neapibr žtoje ateityje. S vokos. Darbe vartojama s voka vizija yra platesnio turinio nei ji apibr žiama Lietuvi kalbos bei Tarptautini žodži žodynuose11. Ši s voka yra suprantama kaip asmens vaizduot s padarinys, intelektualinis praeities ir tikrov s prasminimo rezultatas, kur veikiami savo praeities išgyvenim ir asmenin s istorijos generuoja žmon s. Vizija priklausomai nuo detalumo ir išbaigtumo darbe tapatinama su tokiomis s vokomis kaip: vaizdinys, galvojimai, žvalgos, ateities projekcija, numanymas, geopolitin vaizduot ir kt. Šios s vokos pasirinkim nul m keletas veiksni . Pirmiausia, realieji lietuvi ir lenk santykiai išeivijoje dažnai apsiribojo tik miglotomis ateities santyki projekcijomis, kurios nebuvo gavusios konkre i plan ar strategij pob džio. Dažniausiu atveju tai tebuvo santyki matymas neapibr žtoje ateityje. Antra, laiko t km je b tent šios vizijos galino nauj reali kontakt mezgim ir per jim nuo visiško nepasitik jimo plataus pob džio kult rin , ekonomin ir politin bendradarbiavim . Intelektualin s mintie tyrin tojai ši s vok naudoja daugiausia rašydami apie ateities id j generavim žvalg numatym . Štai 1970 m. rašydamas apie Kaz Pakšt ,
10 Pla iau apie tai: A. Plukas, Baltijos valstyb s ir Pavergt Europos taut organizacija, Aidai, 1962, nr. 1. 11 Vizija – tariamas vaizduot s vaizdas, reg jimas, fantazijos sukurtas paveikslas, svajon . Ži r ta: Tarptautini žodži žodynas, Vilnius, 1985. Vizija – tariamasis vaizdas, vaizduot s paveikslas, vaizdinys; ateities uždavini , idealo numatymas, svajon , troškimas. Ži r ta: Lietuvi kalbos žodynas, (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas. http://www.lkz.lt/dzl.php, [ži r ta: 2012 m. rugpj io 26 d.]. 7 Juozas Eretas j apib dino, kaip „pranaš tarp vizijos ir institucijos“12, o gilindamasis Lietuvoje egzistuojan i politin s mon 1980 m. Aleksandras Štromas taip pat naudojo „krašto ateities vizijos“ s vok 13. Kitos darbe vartojamos s vokos: Polonija – lenk tautyb s ir kilm s asmenys gyvenantys už Lenkijos valstyb s rib ; Kraštas – išeivijoje naudota s voka reiškianti Lietuvos ar Lenkijos valstyb s teritorij ; Akcija – organizuota išeivi veikla siekiant Vilniaus arkivyskupijos teritorijos perdalinimo. Darbo erdv lokalizuojama Vakaruose, kaip jie buvo suvokiami Šaltojo karo laikotarpiu. Daugiausia tai JAV ir Vakar Europa, kur veik svarbiausi lietuvi ir lenk išeivi centrai. Tyrimo objektas. Lietuvi ir lenk išeivijoje egzistav abiej taut ir valstybi ateities vaizdiniai bei real s išeivijoje palaikyti kontaktai. Tyrimo tikslas yra išanalizuoti lietuvi ir lenk santykius emigracijoje bei lietuvi ir lenk subrandintus Lietuvos ir Lenkijos ateities santyki vaizdinius. Pagrindiniam tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: 1. Rekonstruoti oficiali išeivijoje veikusi lietuvi ir lenk organizacij ir institucij nari megztus kontaktus siekiant sureguliuoti tarpusavio santykius. 2. Išnagrin ti atskir asmen , kurie dar tak platesn ms išeivijos mas ms, generuotus vaizdinius lietuvi ir lenk bei Lietuvos ir Lenkijos santyki klausimu. 3. Pristatyti išeivijoje egzistavusius lietuvi ir lenk samb rius, j vaizdinius, kurie takojo lietuvi ir lenk santyki raid . 4. Aptarti, kaip lietuvi ir lenk santykiai buvo takojami vairi federacini projekt .
Chronologiniai darbo r mai. Darbas nagrin ja laikotarp 1945–1990 metais. 1945 metai ženklina Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaig , kada lietuvi ir lenk išeivijos išgyveno svarbi poky i , ateityje s lygojusi ne tik abipusius santykius, bet ir institucini status skirtumus. 1990 metai pasirinkti d l to, jog jie ženklina išeiviškosios misijos išlaisvinti Lietuv pabaig . Kartkart mis, siekiant išsamiau apžvelgti vyki ar id j raid , darbe aprašomi vykiai „išeina“ už griežt chronologini darbo r m . Tyrimo metodologija. Darbe naudojami vair s humanitarini ir socialini moksl metodai, padedantys gyvendinti išsikeltus uždavinius. Pagrindinis – aprašomasis–analitinis yra tradicinis, taikomas daugelyje panašaus pob džio darb , kur istorikui tenka apdoroti gausi ,
12 J. Eretas, Kazys Pakštas, tautinio šauklio odis ja (1893–1960), Vilnius, 2002, p. 125. 13 A. Štromas, Politin s mon Lietuvoje ir joje atsispindin ios krašto ateities vizijos, Londonas, 1980; Tas pats tekstas perspausdintas: A. Štromas, Laisv s horizontai, sud. L. Mock nas, Vilnius, 2001, p. 204–274. 8 dažnai ne itin informatyvi ar prieštaring vairi šaltini medžiag , niekad iki šiol nebuvusi mokslo apyvartoje. Šis metodas darbe daugiausia taikomas rašant apie realius išeivijoje egzistavusius lietuvi ir lenk politini ar visuomenini organizacij nari kontaktus. Taip pat taikomi lyginamasis bei teksto analiz s metodai. Pastarasis buvo ypa svarbus gilinantis išeivijoje rašytus tekstus. Jis galino pateikti egzistavusius galvojimus. Interviu metodas, pastaruoju metu dažnai taikomas naujausi j laik istorik , šiame tyrime taip pat naudojamas14. Pokalbiai su kai kuriais asmenimis daugiau pad jo pasitikrinti sav sias interpretacijas, nei išgauti konkre ios faktin s informacijos15 (Kastytis Baublys16, Algimantas Gureckas17, Vytautas Kamantas18, Adamas Michnikas19, Antanas Saulaitis SJ20, Tomas Venclova21), o neretai suteik informacijos, kur ieškoti iki tol nežinotos archyvin s medžiagos. B tent ši asmen pasirinkim s lygojo akivaizdus faktas, kad laiko t km je tiesiog nebeliko žmoni galin i prisiminti bandymus megzti lietuvi ir lenk santykius išeivijoje. Darbe stengtasi laikytis chronologinio pasakojimo principo, taip galinant skaitytoj suvokti lietuvi ir lenk santyki bei vaizdini emigracijoje evoliucij . Ta iau egzistavo laikotarpis, kai praktiniai – politiniai veiksmai sumaž jo iki minimumo, tod l j aprašymas netur jo prasm s. Tada išryšk jo laikas, kai buvo brandinamos vizijos, kur aptariant buvo atsižvelgta ir problemin pasakojimo pob d . Darbo strukt ra. Be vado, išvad , santrump ir šaltini bei literat ros s rašo, darb sudaro trys dalys, atitinkamai suskirstytos skyrius bei poskyrius. Pirmoji disertacijos dalis apima pirm j pokario penkmet , kai daugiausia Vakar Europoje buvo bandoma užmegzti oficialius kontaktus tarp Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s Londone (toliau – LREV) ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (toliau – VLIK) bei Lietuvos diplomatin s tarnybos (toliau – LDT). Jame aprašomos veiklos geografija koncentruojasi tokiose Vakar Europos sostin se, kaip Roma, Paryžius, Londonas, Vatikanas, kartais nusikeliant Vakar Vokietijos periferij , kur veik VLIK. Kadangi tuo laikotarpiu Vakarus pasiekusi informacija apie vykius už Geležin s uždangos buvo menka, o neretai ir
14 Rašant iš dalies remtasi: K. Kardelis, Mokslini tyrim metodologija ir metodai, Šiauliai, 2007. 15 Iš esm s d l šios priežasties disertacijos pabaigoje n ra pridedami padaryti interviu. 16 Telefoninis pokalbis su Kasty iu Baubliu 2011 m. kovo 18 d. Kaunas – Londonas. Užrašai saugomi darbo autor s asmeniniame archyve. 17 Interviu su Algimantu Gurecku(g. 1923 m.), 2011 m. vasario 4 d. Vašingtono D. C. JAV. Interviu garso rašas ir stenograma saugomi darbo autor s asmeniniame archyve. 18 Interviu su Vytautu Kamantu (g. 1930 m. – 2012 m. ), 2011 m. vasario 8 d. Grand Rapids, JAV. Interviu garso rašas ir stenograma saugomi darbo autor s asmeniniame archyve. 19 Interviu su Adamu Michniku (g. 1946 m.), 2008 m. rugs jo 22 d. Kaunas. Užrašai saugomi darbo autor s asmeniniame archyve. 20 Interviu su Antanu Saulai iu SJ (g. 1939 m.), 2011 m. sausio 27 d. ikaga, JAV. Interviu garso rašas ir stenograma saugomi darbo autor s asmeniniame archyve. 21 Interviu su Tomu Venclova (g. 1937), 2008 m. gruodžio 6 d. New Haven, JAV. Interviu garso rašas ir stenograma saugomi darbo autor s asmeniniame archyve. 9 klaidinga, vykiai Lietuvoje ir Lenkijoje tiesiogiai neatsispindi išeivi veikloje pl tojant bandant megzti kaimyninius santykius. Antroji dalis apima laikotarp maždaug nuo 1950 iki 1980 met , kurio metu reali kontakt išeivijoje fiksuota minimaliai. Karo pab g liams paliekant perkelt j asmen stovyklas (toliau - DP) ir tampant emigrantais, imta susitaikyti su mintimi, jog tarptautin situacija greit nepasikeis, tod l atsisakyta skubot susitarim bandymo. Palaipsniui pereita prie intelektuali problemos svarstym . Kaip tik tuo laikotarpiu buvo subrandintos didžiausi tak Lietuvos ir Lenkijos santykiams padariusios id jos. ia aprašomas lenk inicijuotas Vidurio Europos federacijos k rimas ir lietuvi dalyvavimas šiame procese. Taip pat d mesys skiriamas Paryžiuje bei Londone susitelkusiems lietuvi ir lenk intelektual b reliams, kuri veikla tur jo takos dialogui tarp abiej taut atstov . J leidžiam žurnal puslapiuose buvo spausdintos mintys apie b simas valstybi vizijas. Skyriuje taip pat pristatoma kokioje erdv je buvo gvildenti ateities santyki , Vilniaus krašto priklausomyb s vaizdiniai. Tre ioje dalyje d mesys v l koncentruojamas išeivijos organizacij tarpusavio kontaktus, aktyviau prad tus megzti po lenko Popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimo ir Solidarumo atsiradimo. Abu reiškiniai ne tilpo susiklos ius lietuvi stereotipin poži r lenkus, tod l tas poži ris prival jo keistis. Keturiuose poskyriuose gilinamasis organizacij Pasaulio Lietuvi Bendruomen s (toliau – PLB) ir JAV Lietuvi Bendruomen s (toliau – JAV LB) nari veikl palaikant ryšius ne tik su lenk išeivijos organizacijomis, bet ir su Lenkijos pogrindžiu. Tai s lygoja minimo pogrindžio m ginimai per legalias išeivijos organizacijas užmegzti kontaktus su lietuviais. Tokia galimyb atsirado Lenkijoje suklestint Solidarumui22. Nemažai d mesio skiriama ir lietuvi pastangoms užtikrinti tuometini Lietuvos valstyb s sien nekintamum . Visi šie procesai daugiausia vyko JAV, tod l disertacijos tre iojoje dalyje aprašomi vykiai daugiausia vyko už Atlanto. Kaip jau min ta, rašant stengiamasi laikytis chronologinio principo, ta iau pa i darbo strukt r s lygojo visos epochos strukt ra. Visi trys skyriai parašyti laikantis reali kontakt ir vaizdini balanso. Tok teksto konstravimo b d nul m pati istorijos t km . Šios aplinkyb s s lygojo, jog disertacija susideda iš trij strukt rini dali , kuri pirma ir tre ia daugiau išryškina realiuosius išeivijoje egzistavusius kontaktus, o antroji daugiau pasakoja apie tak dariusius vaizdinius. Šios disertacijos pasakojim buvo galima m ginti sukonstruoti, kaip dvi lygiagre iai einan ias „santyki “ ir „vizij “ linijas. Viena pasakot lietuvi ir lenk susitikim ,
22 Solidarumas – (lenkiškai Solidarno , Niezale ny Samorz dny Zwi zek Zawodowy „Solidarno ” – Nepriklausoma savivaldi profesin s junga „Solidarumas“) – lenk profesin s junga, 1980 metais inicijavus streikus, davusius pradži visuomeniniams, v liau ir politiniams jud jimams, pakeitusiems šalies politin santvark . 10 bendr veiksm ar deryb istorij , antroji išryškint emigracijoje egzistavusius galvojimus apie santykius. Vis tik pasirinktas kitas kelias galino papasakoti bendr pasakojim . Istoriografija. Šiandienos istorikai atskiriems lietuvi ir lenk santyki momentams skiria labai daug d mesio. Tarpukario priešiškumas išsamiai aprašytas abiej šali tyrin toj 23. Sav profesional plunksnos susilauk ir lietuvi – lenk santykiai emigracijoje Antrojo pasaulinio karo metais24. Vis tik, nepaisant to, jog lenkai labai intensyviai tyrin ja savo pokario emigracij , lietuvi ir lenk santyki klausimas nagrin jamas tik žurnalo Kultura tyrin toj . Visiškai disertacijos tem atspindin io veikalo iki šiol dar n ra parašyta, tod l tenka ir istoriografij sugrupuoti pagal joje atskleidžiam disertacijai svarbios tematikos dal . Pla iausiai probleminiu poži riu lietuvi – lenk santykius išeivijoje analizuoja Egidijus Aleksandravi ius straipsnyje Politini veiksni realijos ir marginalijos. Lenk klausimas lietuvi išeivijoje25. Jame apžvelgiamos dar iki Antrojo pasaulinio karo vykusi deryb su lenkais pasekm s politiniams lietuvi emigracijos veiksniams, analizuojamos Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos diplomatin s tarnybos atstov iniciatyvos mezgant kontaktus su lenk politiniais organais, pristatomi gin d l santyki su lenkais atspindžiai lietuviškoje išeivijos spaudoje. Taip pat straipsnyje analizuojamos toki situacij s lygojusios id jos. Straipsnyje polemizuojama su kit istorik darbais vertinant VLIK ir LDT atstov nesutarimus lietuvi –lenk santyki kontekste. Norisi prisipažinti, jog šis straipsnis inspiravo disertacijos rašym . Pirmajam disertacijos skyriui, aptariant realius išeivijoje egzistavusius kontaktus, labai svarb s buvo lenk istoriko Krzysztofo Tarkos darbai. Jo pastang kaip manoma pla iau pristatyti visuomenei oficiali lietuvi ir lenk politini organizacij derybas, ne manoma nevertinti. Iš esm s remdamasis vien Lenk W. Sikorski institute ir muziejuje esan ia archyvine medžiaga, lietuvi ir lenk santykius emigracijoje K. Tarka apraš net trijuose savo veikaluose. Juose praktiškai pažodžiui atkartojamas tas pats tekstas. 2003 metais pasirodžiusioje jo knygoje Emigracyjna dyplomacja. Polityka zagraniczna rz du RP na uchod stwie 1945–199026 bendrame Lenk Respublikos egzilin s vyriausyb s diplomatijos fone aprašyti ir lietuvi bei lenk susitikimai 1946–1949 m. Tais pa iais metais pasirodžiusiame dviej dali straipsnyje Rozmowy z budrysami. Rz d RP na uchod stwie i Litwini (1945–1990), išspausdintame Zeszyty
23 Pla iau apie tai: P. ossowski, Litwa a sprawy polskie 1939–1940, Warszawa, 1985; P. ossowski, Konflikt Polsko–Litewski 1918–1920, Warszawa, 1996; P. ossowski, Stosunki Polsko–Litewskie 1921–1939, Warszawa, 1997; A. Kasparavi ius, Don Kichotas prieš Promet j . Tarpukario lietuvi –lenk iracionalioji diplomatija, Darbai ir Dienos, Kaunas, 2002, nr. 30; G. Vilkelis, Lietuvos ir Lenkijos santykiai Taut S jungoje, Vilnius, 2006. 24 K. Tarka, Konfrontacja czy wspó praca...; D. Segeš, Litwa w polityce rz du PR... 25 E. Aleksandravi ius, Politini veiksni realijos ir marginalijos. Lenk klausimas lietuvi išeivijoje, Darbai ir dienos, 2002, t. 30, p. 147–166. 26 K. Tarka, Emigracyjna dyplomacja. Polityka zagraniczna rz du RP na uchod stwie 1945–1990, Warszawa, 2003. 11 Historyczne, autorius nepretenzingai apžvelgia ir kelet susitikim 6 bei 8 dešimtme iais27. Tai puikiai suprantama, kadangi minimu laikotarpiu lietuvi ir lenk politini organizacij kontaktai išties buvo sumaž j iki minimumo. Lietuviškai skaitantis tyr jas gali rinktis ir tre i tekst – straipsn Derybos su Baltijos šali atstovais. Emigracin Lenkijos Respublikos Vyriausyb ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos emigrantai (1945–1956), pasirodžius 2004 metais Lietuvos gyventoj genocido ir rezistencijos tyrim centro išleistame straipsni rinkinyje28. Visuose darbuose neabejotinai yra aprašyti beveik visi pagrindiniai lietuvi ir lenk atstov susitikimai pirmuoju pokario penkme iu. Vis tik, pasigendama lietuvišk šaltini ir istoriografijos. Kai kurios daromos prielaidos neatrodo tikinamos. Pavyzdžiui, kalb damas apie S. Lozorai io ir V. Sidzikausko santykius, lenk istorikas teigia, jog lietuvi diplomatijos šefas „...progai pasitaikius nor jo diskredituoti savo konkurent lietuvi diplomatijoje, kuris (nota bene!) nuo seno palaik gerus santykius su lenkais“29, o tai stabd lietuvi derybas su lenkais. Tokio pob džio teiginiai leidžia susidaryti sp d , jog tarp S. Lozorai io ir V. Sidzikausko išeivijoje tvyrojo eilin konkurencija d l galios, kuri tiesiogiai takojo ir j atstovaujam institucij veiksmus. Vis tik šiame darbe laikomasi minties, jog nepaisant varžymosi d l galios, santyki su lenk išeivijos valdžios atstovais sureguliavimas buvo sud tingesn problema, nes gal jo takoti Lietuvos okupacijos pripažinim . Pagaliau, remiantis aukš iau aptartu E. Aleksandravi iaus straipsniu, daroma prielaida, kad S. Lozorai io santykiuose su VLIK atstovu atsispind jo ne tik valdžios dominavimo siekiai, bet pirmiausia išsiskyr ideologiniai ir politiniai motyvai30. K. Tarkos d mesio užribyje liko ir keletas svarbi 1945 met susitikim , kurie yra svarb s gilinantis lietuvi ir lenk santykius išeivijoje. Jie liko nepasteb ti istoriko, mat apie juos liudijantys dokumentai saugomi kitose Lenkijos institucijose. Taip pat K. Tarka nemini ir priva iuose Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s užsienio reikal ministro Adam Tarnowski juodraš iuose likusi min i apie abiej šali santykius bei Vilniaus status . Rašant apie realius išeivijoje egzistavusius kontaktus, niekad neviešintos mintys gal ir n ra tokios svarbios, ta iau gilinantis tuo metu egzistavusias vizijas yra labai reikšmingas šaltinis, ženklinantis nesavalaiki id j egzistavim . Lietuviškojoje istoriografijoje n ra darb , kurie tiesiogiai analizuot lietuvi ir lenk institucij išeivijoje kontaktus po Antrojo pasaulinio karo, ta iau Lietuvos diplomatin s
27 K. Tarka, Rozmowy z budrysami. Rz d RP na uchod stwie i Litwini (1945–1990), Zerzyty Historyczne, 143 ir 144 s siuviniai, 2003. 28 K. Tarka, Derybos su Baltijos šali atstovais. Emigracin Lenkijos Respublikos vyriausyb ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos emigrantai (1945–1956), Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: s sajos ir ypatumai 1939– 1956, Vilnius, 2004, p. 350–366. 29 Ten pat, p. 362. 30 E. Aleksandravi ius, Politini veiksni realijos..., p. 149. 12 tarnybos išeivijoje tema jau egzistuoja bent du labai svarb s moksliniai darbai. Pirmasis – tai istoriko Lauryno Jonušausko knyga Likimo vedami, Lietuvos diplomatin s tarnybos egzilyje veikla 1940–199131, kurios atskiros dalys jau buvo publikuotos ir anks iau, bei istorik s Astos Petraityt s – Briedien s 2011 metais Vytauto Didžiojo universitete apginta disertacija apie Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozorai io veikl , kuri dar nepasirod atskira knyga32. Tuo tarpu pla iausiai apie VLIK veikl siekiant išlaisvinti Lietuv raš istorikas Juozas Banionis33. Šie istorik darbai tiesiogiai nenagrin ja lietuvi ir lenk santyki problem , juose vis tiek iškyla lenkiškasis faktorius k l s nemaža sumaišt sprendžiant lietuvi politin je išeivijoje kilusias tarpusavio problemas. Gilinantis lietuvi išeivijos gyvenim didel s reikšm s tur jo Kazimiero Bar no34, Alfonso Eidinto35, Juozo Skiriaus36, Daivos Dapkut s37, Egidijaus Aleksandravi iaus38 darbai. Visi jie vienu ar kitu aspektu siejasi su rašomos disertacijos tema. Jei A. Eidinto knyga naudota siekiant perprasti bendruosius lietuvi emigracijos procesus, tai K. Bar no, E. Aleksandravi iaus, J. Skiriaus, D. Dapkut s tyrimai buvo aktual s gilinantis Didžiosios Britanijos lietuvi veikl . Tai s lygojo, bent jau pirmaisiais pokario dešimtme iais, ypatingas Londono, kaip svarbaus lietuvi ir lenk išeivijos politinio bei kult rinio centro statusas. Lenk išeivijos gyvenim aptaran i darb gana daug. Disertacijos temai ypa svarbus tritomis pavadintas Druga wielka emigracija 1945–1990. J sudaro Andrzejaus Friszkes39, Pawe o Machcewicziaus40 ir Rafa o Habielskio41 darbai apie lenk politin išeivij , emigracijoje egzistavusias visuomenines ir kult rine organizacija bei išeivijos vaidmen tarptautiniame kontekste. Rašant pirm skyri taip pat remtasi Tadeuszo Wolszas veikalu Rz d RP na obczy nie wobec wydarze w kraju 1945–195042. Nors apie santykius su kaimynais
31L. Jonušauskas, Likimo vedami, Lietuvos diplomatin s tarnybos egzilyje veikla 1940–1991, Vilnius, 2003; L. Jonušauskas, S. Lozorai io ir VLIK‘o santykiai 1946–1947 m., Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 1 (7). 32 A. Petraityt , Pozicijos ir opozicijos. Lietuvos diplomatin tarnyba Berno ir Paryžiaus konferencijose, Lietuvi diplomatija išeivijoje 1940–1991, Vilnius, 2007, p. 156–184; VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin tarnyba išeivijoje. Berno ir Paryžiaus konferencij protokolai, sud. A. Petraityt , Vilnius, 2004; A. Petraityt – Briedien , Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozorai io veikla (1940–1983), Kaunas, 2011, (daktaro disertacija apginta VDU 2011 m.) 33 J. Banionis, Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940–1975,Vilnius; J. Banionis, Lietuvos laisv s byla Vakaruose 1975–1990, Vilnius, 2002. 34 K. Bar nas, Britanijos lietuviai 1947–1973 m., Londonas, 1978; K. Bar nas, Britanijos lietuviai 1974–1994 m., Londonas, 1997. 35 A. Eidintas, Lietuvi kolumbai: lietuvi emigracijos apybraiža, Vilnius, 1993. 36 J. Skirius, Lietuvos visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): t vynei paaukotas gyvenimas, Vilnius, 2001. 37 D. Dapkut , Lietuvi išeivijos liberaliosios srov s genez , Vilnius, 2002; D. Dapkut , D. Kuizinien , Laisvas žodis laisvame pasaulyje: atviro žodžio m nraštis „Akira iai“ 1968–2005 m. Vilnius, 2010. 38 E. Aleksandravi ius, Sala pasaulio lietuvi intelektualiniame žem lapyje, Didžiosios Britanijos lietuvi bendruomen : praeitis, dabartis, ateitis, sud. D. Dapkut , Vilnius, 2008. 39 A. Friszke, ycie polityczne emigracji, Warszawa, 1999. 40 P. Machcewicz, Emigracja w polityce mi dzynarodowej, Warszawa, 1999. 41 R. Habielski, ycie spo eczne i kulturalne emigracji, Warszawa, 1999. 42 T. Wolsza, Rz d RP na obczy nie wobec wydarze w kraju 1945–1950, Warszawa, 1998. 13 lietuviais kiekvienoje iš ši knyg galima rasti vos po kelet sakini , be ši darb b t ypa sud tinga gilintis disertacijos tem . Antrasis disertacijos skyrius yra skirtas lietuvi ir lenk santyki vizijoms. Tiesiogiai šia tema darb taip pat n ra. Vis tik, rašant pirm j poskyr apie Intermarium id j , remtasi lenk federalizmo id jos emigracijoje po Antrojo pasaulinio karo tyrin toj dirbiu. Istoriko Mariano Wola skio veikale Europa rodkowo-Wschodnia w my li politycznej emigracji polskeij 1945–197543 išsamiai aprašyti ir analizuoyi lenk politin s emigracijos bandymai federacijos pagrindais vienyti Vidurio Ryt Europ . Dar viename bendraautoriniame M. Wola skio darbe Poland and European Integration. The Ideas and Movements of Polish Exiles in the West, 1939–9144 iš dalies kartojant pirmoje knygoje išd stytas mintis, dar giliau aprašin jami lenkiškojo federalizmo emigracijoje vaizdiniai. Detaliai gilinamasi federacini klub k rim si Vakar Europos sostin se, j veikl . Pla iau tuos pa ius klausimus žvelgia ir Krzysztofas Grygajtis knygoje Polskie idee federacyjne i ich realizacja w XIX i XX w.45 stengdamasis pristatyti lenk federalizm jau nuo XIX amžiaus. Jo knygos dalis apie lenk politin s emigracijos federacin id j po Antrojo pasaulinio karo apima ir Intermarium k rim . Vis tik nei viename tyrime apie konkre i lietuvi dalyvavim klub veikloje neužsimenama (išskyrus vienintel S. Lozorai io vyresniojo pavyzd ). Neanalizuojamas ir lietuvi nenoras dalyvauti tokios federacijos k rime. Trumpai Intermarium id ja pristatoma arba apie j bent jau užsimenama beveik visuose svarbesniuose veikaluose apie lenk politin emigracij 46. Atskir istoriografijos blok sudaro darbai skirti Jerzy Giedroycui redaguoto žurnalo Kultura tyrin jimams47. Iš j išsiskirt keletas darb , svarbi Lietuvos ir Lenkijos santyki ateities vizijoms. Pirmiausia tai Iwonos Hofman48 ir Gra ynos Pomian49 darbai. 43 M. Wola ski, Europa rodkowo-Wschodnia w my li politycznej emigracji polskeij 1945–1975, Wroc aw, 1996. 44 M. Wola ski, T. Lane, Poland and European Integration. The Ideas and Movements of Polish Exiles in the West, 1939–91, Palgrave Macmillan, 2009. 45 K. Grygajtis, Polskie idee federacyjne i ich realizacja w XIX i XX w., Cz stochowa, 2001. 46 K. Tarka, Emigracyjna dyplomacja...; A. Friszke, Ja ta i Poczdam w polskich koncepcjach politycznych (1945– 1947), Ja ta, Poczdam proces podejmowania decyzji, Warszawa, 1996; P. Machcewicz, Emigracja w polityce mi dzynarodowej...; A. Friszke, ycie polityczne emigracji...; M. Alberska, R. Juchnowski, Z dziejów polskiej emigracji politycznej po II wojnie wiatowej, Polska i Polacy poza granicami kraju w polskiej polityce i my li politycznej XX wieku, Wroc aw, 2006, My l polityczna na wygnaniu. Publicy ci i politycy polskiej emigracji powojennej, pod. red. A. Friszke, Warszawa, 1995; T. Radzik, Z dziejów spo eczno ci polskiej w Wielkiej Brytanii po drugiej wojnie wiatowej (1945–1990), Lublin, 1991. 47 I. Chru inska, By a raz Kultura... Rozmowy z Zofi Hertz, Warszawa, 1994; E. Berberyusz, Ksi e z Maisons– Laffitte, Gda sk, 1995; Wizja Polski na lamach Kultury 1946–1976, Lublin, 1999; A. St. Kowalczyk, Giedroyc i „Kultura”, Wroc aw, 1999; D. Dawid, Ksi stwo w Maison–Laffite. Rzeczywisto i legenda paryskiej Kultury, Kraków, 2000; Jerzy Giedroyc: Redaktor Polityk Cz owiek, sud. K. Pomian, Lublin, 2001; R. Miknys, In memoriam. Jerzy Giedroycas – Lietuvos kunigaikštis Paryžiuje (1906 07 27 – 2000 09 14), Lietuvos istorijos metraštis, Vilnius, 2002, nr. 1, p. 293–301; I. Hofman, Skice pariskiej Kulturze, Toru , 2004; A. S. Kowalczyk, Od Bukaresztu do Laffitów. Jerzego Giedroycia rzeczpospolita epistolarna, Sejny, 2006; R. Habielski, Dok d nam i wypada. Jerzy Giedroyc od „Buntu M odych" do „Kultury" , Warszawa, 2006; M. ebrowski, Dzieje Sporu. „Kultura” w emigracyjnej debacie publicznej lat 1947–1956, Warszawa, 2007; J. Korek, Paradoksy paryskiej „Kultury”, Katowice, 2008; Jerzy Giedroyc: kultura polityka wiek XX. Debaty i rozprawy, Warszawa, 2009; M. Grochowska, Jerzy Giedroyc, Warszawa, 2009; M. Grochowska, Jerzy Giedroyc. Do Polski ze snu, Warszawa, 14 Pirmoji analizuoja žurnalo Kultura santyk su lietuvi , baltarusi ir ukrainie i problematika, antroji savo d men telkia Kultura puslapiuose spausdintoms ateities Lenkijos vizijoms, kas neišvengiamai susij ir su Lietuvos ateities projekcijomis. Abu darbai išsamiai aprašo su lietuviška tematika susijusius, Kultura spausdintus straipsnius. I. Hofman savo darbuose trumpai aptaria ULB koncepcijos genez , jos evoliucij , koki reikšm pastaroji tur jo Lenkijos santyki su kaimyniniais kraštais evoliucijai. Vis tik kalbos barjeras neleido autor ms susipažinti su lietuvi išeivijos reakcija pasirodžiusius straipsnius. Taip istoriografijos užribyje iki šiol liko lietuvi išeivijos vaizdiniai apie santykius su lenkais. Specifiškai lietuviška tematika J. Giedroyc leidinyje domina ir Lietuvoje dirban i istorik Barbara Stankevi , kurios straipsniuose50 taip pat palie iamas lietuvi – lenk santyki emigracijoje klausimas. Istorik gilinasi lenk politin mint XX amžiuje, tod l jos darbai ypa svarb s rekonstruojant lenk vaizdinius, ta iau juose n ra aprašoma lietuvi išeivijoje egzistavusi refleksija. Istorik nesigilina lietuvi ir lenk kontaktus, kadangi jos darb tikslas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s, Abiej Taut Respublikos vaizdinio rekonstravimas lenkiškoje politin je mintyje51. Rašant tre i j skyri istoriografijos tekst , susijusi su tre iojo skyriaus tema, beveik neaptikta. Daugiau naudotasi vos vienu amžininko ir aprašom vyki dalyvio, teisininko Algimanto Gurecko moksliniu straipsniu, išspausdintu Oikos žurnale52. Jame autorius aprašo PLB ir JAV LB nari veikl santyki su lenkais kontekste. Straipsnio autorius atskleidžia kokiais b dais lietuvi išeivija Vakaruose kovojo už šalies nepriklausomyb s atgavim ir teritorinio integralumo išsaugojim XX a. antroje pus je. Vilniaus arkivyskupijos, Jaltos konferencijos nutarim panaikinimas, buvo tie klausimai, kuri sprendimui lenk ir lietuvi išeivijos buvo traktuojami skirtingai. Esminius veiklos d l arkivyskupijos perdalinimo ar Jaltos konferencijos nutarim panaikinimo momentus A. Gureckas pristat savo straipsnyje. Vis tik jo
2009; A. Pukszto, Jerzy Giedroy i nacjonalizm: lekcje redaktora „Kultury”, Stosunki Polsko – Litewskie wczoraj i dzi . Historia, kultura, polityka, Toru , 2009, s. 230–235; J. Breczko, Pogl dy historiozoficzne pisarzy z kr gu Kultury paryskiej, Lublin, 2010. Vis skyri savo knygoje J. Giedroycui ir Kultura fenomenui paskyr JAV istorikas Timothys Snyderis: T. Snyder, Taut rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999, p. 247–262. 48 I. Hofman, Zjednoczona Europa w publicstyce pariskiej Kultury, Lublin, 2001; I. Hofman, Ukraina, Litwa, Bia oru w publicystyce Paryskiej „Kultury”, Pozna , 2003. 49 G. Pomian, Polska–s siedzi–Europa, Wizja Polski na amach Kultury 1947–1976, Liublin, 1999. 50 B. Stankevi , Vidurio Ryt Europa XX amžiaus antrosios pus s lenk išeivijos federalistin se regionin se koncepcijose, Lietuvos istorijos studijos, 2011, nr. 27, p. 125–143; B. Stankevi , Jerzy Giedroyc / Jurgis Giedraitis ir Lietuva, Naujasis židinys–Aidai, 2004 (12), p. 615–625. B. Stankevi , Jogailai i id ja ir jos implikacijos lenk XX a. geopolitin je mintyje, Socialini moksl studijos, 2012, nr. 4(3), p. 867–886. 51 B. Stankevi , Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s vaizdinys lenk XX a. geopolitin se koncepcijose: nuo Józefo Pi sudskio iki Jerzy Giedroyco, Vilnius, 2012 (disertacijos santrauka). 52 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais sovietin s okupacijos metais, Oikos, 2009, nr. 2(8), p. 55–80. 15 ir PLB archyv medžiaga leido dar giliau analizuoti šiuos klausimus. T pat galima pasakyti ir apie vadinamosios Romos konferencijos aprašym . Kaip galima pasteb ti iš disertacijos istoriografijos apžvalgos, kai kurios darbe pristatomos temos iki šiol dar nesusilauk tyrin toj d mesio, tod l j atskleidimui ypa svarb s yra iki šiol nenaudoti archyviniai šaltiniai. Disertacijoje naudojamus šaltinius galima skirti dvi grupes: archyvinius ir publikuotus. Pagrindin disertacijos šaltini baz sudaro vairiausia archyvin medžiaga. Didel dalis dokument iki šiol niekur nenaudoti ir neskelbti. Pati archyvinio darbo geografija gana plati. Teko darbuotis bent keturiose pasaulio valstyb se esan iuos archyvuose: Didžiojoje Britanijoje, Jungtin se Amerikos Valstijose, Lietuvoje ir Lenkijoje. Kadangi tyrimo chronologija labai plati, tai ir medžiaga saugoma skirting valstybi skirtingose institucijose. Pirmajam skyriui panaudot didžiausi šaltini rinkiniai saugomi Lietuvos valstyb s centriniame archyve (toliau – LCVA), kur esantys dokumentai daugiau nušvie ia lietuvi emigracijos pus ir Instytut Polski i Muzeum im. gen. Sikorskiego53 (toliau – IPMS) esan iame Londone. Jame saugomi Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s dokumentai. Taip pat kai kuri , svarbi lietuvi ir lenk santyki vizijoms, asmen kolekcijos. LCVA perži r tas diplomatijos šefo Stasio Lozorai io54 fondas (f. 668), Lietuvos pasiuntinyb s Londone fondas (f. 648), Prezidento Kazio Griniaus55 šeimos fondas (f. 659), diplomato Vaclovo Sidzikausko56 fondas (f. 667). Nepaisant to, jog V. Sidzikauskas pirm j pokario dešimtmet buvo vienas iš aktyviausi lietuvi santykiuose su lenkais, jo fonde esanti medžiaga šiuo klausimi yra labai skurdi. Iš viso V. Sidzikausko fonde saugomos perži r tos medžiagos masyvo pasidaryti vos keli išrašai. Tai gal jo s lygoti skrupulingas diplomato autobiografijos pristatymas atsiminimuose, nepaliekant vietos ateities tyrin toj interpretacijoms. Prezidento K. Griniaus šeimos fondas taip pat skurdokas lietuvi – lenk santyki klausimu. Daugiau medžiagos galima aptikti apie prezidento s naus pulkininko Kazio Griniaus veikl Antrojo pasaulinio karo metais JAV. Fonde galima rasti jo surinktos informacijos apie Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s anti lietuvišk veikl Vakaruose. Informacijos tr kum kompensuoja S. Lozorai io vyresniojo ir pasiuntinyb s Londone fondai.
53 Generolo W. Sikorski lenk institutas ir muziejus, Londonas, Didžioji Britanija. 54 Stasys Lozoraitis senjoras (1898 m. Kaunas – 1983 m. Roma, Italija) – diplomatas, Lietuvos užsienio reikal ministras, Lietuvos diplomatin s tarnybos šefas. 55 Kazys Grinius (1866 m. Selemos B da, Marijampol s apskritis – 1950 m. ikaga, JAV) – gydytojas, politikas, Lietuvos Respublikos prezidentas. 56 Vaclovas Sidzikauskas (1893 m. Šiaudin , Šaki apskritis – 1973 m. ikaga, JAV) – teisininkas, diplomatas, visuomen s veik jas, VLIK narys, Lietuvos laisv s komiteto bei Lietuvos delegacijos Pavergt j Europos taut seime pirmininkas. 16 Iš esm s pastarasis yra diplomato Broniaus Kazio Balu io57 fondas. Juose saugoma gausi korespondencija. Tyrin tojas gali susipažinti su pasitarim protokolais, pro memorijomis, dienoraš iais, korespondencijos, kreipim si juodraš iais, vairios emigracin s spaudos iškarpomis. S. Lozorai io fonde saugomi dokumentai padeda rekonstruoti VLIK vestas derybas su lenk emigracin s vyriausyb s atstovais, o taip pat atspindi ir pa i Lietuvos diplomat poži r šias derybas. Šiame fonde taip pat randame diplomatijos šefo veiklos, kuriant Vidurio Europos federacij , dokument . Pasiuntinyb s Londone fondo duomenys atspindi jos ilgame io vadovo B. K. Balu io paži ras santykius su lenkais. Taip pat yra skurdokos diplomato korespondencijos su lenk išeivijos politiniais veik jais. Kaip ir S. Lozorai io fonde, taip ir šiame fonde gausu diplomat vidin s korespondencijos VLIK ir LREV deryb klausimu. IPMS fonduose saugoma labai panašaus turinio medžiaga, tik jau atspindinti lenk išeivijos veikl ir paži ras. Darbui perži r ti Užsienio reikal ministerijos (A.11); Ministr kabineto (PRM) fondai. Taip pat atskir su Lietuva susijusi asmen ar organizacij , kuri veikloje gal jo dalyvauti lietuviai kolekcijos: Leono Mitkiewicziaus58 (kol. 50), Stanis awo Ko cia kowskio59 (kol. 120), Wiktoro Sukiennickio60 (kol. 214), Halinos Sukiennickos61 (kol. 435), Pami tnik Wile ski (kol. 87), Central European Federal Club–London (kol. 414), Biuro Studiów Europy rodkowo–Wschodnei (kol. 415), Litwa (kol. 168). Visuose fonduose ar kolekcijose yra medžiagos vienu ar kitu klausimu susijusios su Lietuva ar lietuvi išeivija. Vis tik, ne visa ji buvo tiesiogiai naudinga rašant š darb . Didžiausi reikšm tur jo Užsienio reikal ministerijos fonde saugomi dokumentai. Tyrin tojos džiaugsmui j turinys pateik daug informacijos reali lietuvi ir lenk santyki rekonstravimui: pos dži protokolai, susirašin jimas su VLIK nariais, lietuvi veiklos analiz , spaudos iškarpos. Vaizdini rekonstravimui ypa svarb s tapo lenk valdžios asmen išeivijoje rašyti laiškai, j juodraš iai, kuriuose atsispindi lietuvi ir lenk santyki ateities vizijos. Dalis IPMS kolekcijose saugomos medžiagos buvo panaudota rašant antr j disertacijos skyri ir pad jo rekonstruoti m ginim gyvendinti lenk inicijuotos Vidurio Europos federacijos id j . Nors ši archyvin medžiaga jau buvo susilaukusi savo tyrin toj 62, ta iau iki šiol dar niekas nesidom jo lietuvi išeivijos atstov dalyvavimu kuriant š „projekt “.
57 Bronius Kazys Balutis (1880 m. Seirijai – 1967 m. Londonas, Didžioji Britanija) – diplomatas, politikas, visuomen s veik jas. 58 Leonas Mitkiewiczius (1896 m. Zambrów, Lenkija – 1972 m. Niujorkas, JAV) – karininkas, Lenkijos Respublikos karinis ataš Lietuvoje. 59 Stanis awas Ko cia kowskis (1881 m. Gardinas, Lenkija – 1960 m. Pitsford Hall, Didžioji Britanija) – istorikas, visuomen s veik jas. S. Batoro universiteto profesorius. 60 Wiktoras Sukiennickis (1901 m. Kaunas – 1983 m. Stanfordas, JAV) – teis s istorikas, profesorius. 61 Halina Sukiennicka (1906 m. – 1998 m.) – dailinink , visuomen s veik ja. 62 M. S. Wola ski, Europa rodkowo-Wschodnia.... 17 Daugiau medžiagos federalizmo klausimais rasta Biblioteka Polska Polski O rodek Spo eczno-Kulturalny w Londynie63 (toliau – Lenk biblioteka POSK), kur saugomi pirmieji Intermarium biuleteniai, bei Niujorke veikian iame Instytut Józefa Pi sudskiego w Ameryce64 (toliau – IJP), kuriame tai pat perži r ti su Vidurio Europos federacijos id ja susij dokumentai. Didžioji dalis šioje institucijoje saugomos medžiagos puikiai atspindi lenk bandymus susitarti su ekais bei slovakais. Gausu medžiagos apie derybas su kitomis Vidurio Europos valstyb mis, ta iau labai retai minimos pastangos kalb tis su lietuviais. Perži r toje medžiagoje veik visai neatsispindi ateities Lietuvos ir Lenkijos santyki vizijos. Tre iojo skyriaus didžiausios archyvin s medžiagos dalis saugoma Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvi išeivijos institute (toliau – VDU LII). Neabejotinai didžiausi naud disertacijai tur jo teisininko, JAV Lietuvi Bendruomen s ir Pasaulio Lietuvi Bendruomen s nario Algimanto Gurecko65 fondas (f. 41). Jame gausu korespondencijos, straipsni juodraš i ir iškarp , pareiškim lietuvi ir lenk santyki klausimu. Taip pat surinkti Vilniaus arkivyskupijos perdalinim atspindintys išeivijoje išleisti žem lapiai, duomenys vadinamosios Romos konferencijos tema. Algimanto Gurecko fondo medžiaga puikiai atspindi jo autoriaus veikl derantis su lenkais ir JAV valdžia d l ateities Lietuvos statuso bei teritorinio integralumo. domu pažym ti tai, kad lietuvi –lenk santykiai išeivijoje 8–9 dešimtme iuose buvo aktual s vos keletui PLB ir JAV LB veikian i asmen . Pagrindiniu santyki ekspertu laikytinas A. Gureckas nemok jo lenk kalbos. Jo sitraukimas šia veikl gal jo b ti nulemtas keli priežas i . Pirmiausia jo puikios teisin s žinios tur jo konkre ios naudos formuluojant praktini sutar i turin . Antra, lietuvi išeivijoje JAV, kur telk si takingiausios politin s organizacijos, nebuvo daug asmen suinteresuot Lietuvos ir Lenkijos santykiais. Pastar j teigin patvirtina ir PLB arba Vytauto Kamanto66 fondo (f. 6) turinys. Jame esanti gausi korespondencija, protokolai, kreipimaisi ir kt. atspindi vos keli asmen veikl . Darbui taip pat perži r ti VDU LII esantys šie fondai: Vinco Rastenio67 (f. 2), Edvardo Turausko68 (f. 11), Aleksandro Štromo69 (f. 12), Broniaus Nemicko70 (f. 24), Didžiosios Britanijos lietuvi fondas (f. 52). Aktyvaus išeivijos veik jo V. Rastenio fondas 63 Lenk visuomenin s ir kult rin s draugijos biblioteka Londone, Londonas, Didžioji Britanija. 64 Juzefo Pilsudskio institutas Amerikoje, Niujorkas, JAV. 65 Algimantas Gureckas (1923 m. Taurag ) – teisininkas, visuomen s veik jas, PLB narys. 66 Vytautas Kamantas (1930 Macikai, Šilut s vals ius – 2012 m. Grand Rapids, JAV) – inžinierius, visuomen s veik jas, PLB pirmininkas. 67 Vincas Rastenis (1905 m. Juozapin , Sakalo–D kšto vals ius – 1982 m. Niujorkas, JAV) – teisininkas, politikas, žurnalistas, laikraš io Dirva ir Laisvosios Europos komiteto spaudos ir organizacij skyriaus vyriausias redaktorius, Amerikos lietuvi tarybos narys, Lietuvi žurnalist s jungos ir Lietuvos nepriklausomyb s talkos pirmininkas. 68 Edvardas Turauskas (1896 m. Endriejavas – 1966 m. Paryžius, Pranc zija) – diplomatas, visuomen s veik jas, spaudos darbuotojas. 69 Aleksandras Štromas (1931 m. Kaunas – 1999 m. ikaga, JAV) – teisininkas, politologas, sovietologas, visuomen s veik jas. 70 Bronius Nemickas (1909 m. – 2004 m.) – teisininkas, visuomen s veik jas. 18 labai turtingas vairaus pob džio dokumentais, ta iau jame veik visai n ra informacijos apie lietuvi ir lenk santykius išeivijoje. Jo 1945 m. Paryžiuje rašytas tekstas apie Vilniaus status bei priklausomyb ateityje taip pat jame nesaugomas, o buvo surastas Lenkijoje esan iame rankraštyne. E. Turausko fondo medžiaga daugiausia naudos gali tur ti asmenims tyrin jantiems lietuvi ir lenk santykius Antrojo pasaulinio karo metais, kadangi išsamiai atskleidžia šio diplomato derybas su lenk atstovu Šveicarijoje – Aleksandru adosu71. Tuo tarpu A. Štromo fondo medžiaga liudija apie lietuvi ir lenk dalyvavim bendroje pavergt Europos taut veikloje. Tiek pirmojo, tiek antrojo fondo medžiaga išeina už tiesioginio tyrimo rib , ta iau buvo labai svarbi siekiant susidaryti platesn vaizd . Teisininko B. Nemicko palikimas išpl t žinias apie lietuvi veikl derantis d l Vilniaus arkivyskupijos sien . O štai be Didžiosios Britanijos lietuvi fondo medžiagos neb t buv manoma parašyti darbo dalies apie Adomo Mickevi iaus vardo lietuvi ir lenk draugij Didžiojoje Britanijoje. Prof. Egidijaus Aleksandravi iaus iš Londono parvežtas pluoštelis dokument , kuriuos jam perdav Kastytis Baublys, leido rekonstruoti min tos draugijos veikl . Be ši institucij , medžiaga tyrimui rinkta dar bent keliolikoje pasaulio archyv ir bibliotek . Perži r ti Amerikos Lietuvi Kult ros Archyve (ALKA) Putnam (Connecticut) esantys Martyno Brako,72 Vytauto Vaitiek no (spinta 49) ir VLIK (spinta 20) fondai, atspindi komiteto nari r pest d l ateityje b sian i Lietuvos valstyb s sien . Kita JAV esanti institucija buvo dosni ne tik galimybe perversti Lietuvoje iki šiol neprieinam spaud , bet ir savo archyviniais dokumentais. Lituanistikos Tyrim ir Studij Centre. Pasaulio Lietuvi Archyve (toliau – LTSC PLA) ikagoje perži r ta ši fond medžiaga: istoriko Jono Dainausko73 archyvas, Lietuvos konsulato ikagoje, kunigo Antano Saulai io74, istorik s Vandos Daugirdait s–Sruogien s75 fondai. Jono Dainausko archyve saugomi jo rašyti straipsniai lietuvi –lenk santyki klausimais. Daugumoje straipsni analizuojami kaimyniniai santykiai istorijos t km je. Taip pat yra draugams ir kolegoms j rašyt laišk , kuriuose atsiskleidžia istoriko poži ris lietuvi ir lenk santykius. A. Saulai io fonde ieškota medžiagos apie Vilniaus krašto lietuvi s jung ir jos veikl , kadangi, kalbantis su dvasininku, jis užsimin apie s sajas su šia organizacija. V. Daugirdait s – Sruogien s fonde pavyko rasti istorik s rašytus komentarus žurnale Kultura spausdintiems straipsniams. Lietuvos konsulato 71 Aleksandras adosas (1891 m. Lvovas, Lenkija – 1963 m.) – diplomatas, politikas. 72 Martynas Brakas (1907 m. Jankai iai, Klaip dos apskritis – 2000 m. Sioux Falls, JAV) – teisininkas, Mažosios Lietuvos visuomen s veik jas, Mažosios Lietuvos Tarybos, Mažosios Lietuvos Rezistencinio S j džio narys. 73 Jonas Dainauskas (1904 m. Kaunas – 2000 m. ikaga, JAV) – istorikas, visuomen s veik jas, publicistas, spaudos darbuotojas. 74 Antanas Saulaitis (1939 m. Kaunas) – kunigas, j zuitas, pedagogas. 75 Vanda Daugirdait – Sruogien (1899 m. Piatigorskas, Kaukazas – 1997 m. ikaga, JAV) – istorik , pedagog , visuomen s veik ja. 19 ikagoje dokumentai buvo naudingi rekonstruojant Lietuvos diplomat poži r lietuvi ir lenk santykius. Lietuvoje be jau min t institucij disertacijai duomenys rinkti Lietuvos Nacionalin s Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne. Perži r ti Antano Saulai io (f. 179), Lietuvi emigrant dokumentai (f. 28), ta iau tiesiogiai disertacijai jie naudos netur jo. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraš i skyriuje (toliau – VUB RS) saugomi Alberto Geru io76 (f. 155), Stasio Raštikio77, (f. 273) fondai. Jei tarp A. Geru io surinkt dokument simaiš s vos vienas lenk pareiškimas d l b sim Lenkijos valstyb s sien , tai S. Raštikio fonde saugomuose jo dienoraš iuose galima rasti daugiau užuomin apie lietuvi ir lenk santykius. Ten taip pat saugoma Lietuvos karininko korespondencija su lenk pasiuntiniu Leonu Mitkiewicziumi. Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštyne (toliau – LII) susipažinta su kunigo Mykolo Krupavi iaus78 (f. 54) fondo medžiaga, kuri pad jo rekonstruoti VLIK ir LTD santykius išeivijoje. Taip pat perži r tas Tremties ir rezistencijos muziejuje (toliau – TRM) Kaune kol kas dar saugomas Algirdo Vokietai io79 (f. 2) fondas. Jame esantys dokumentai b t ypa domus Antrojo pasaulinio karo laikotarpio lietuvi ir lenk santyki tyrin tojams. Lenkijoje medžiagos paieškos vykdytos Biblioteka Narodowa80 rankraštyne Varšuvoje. Perži r tas Stanis awo Ko cia kowskio fondas. Vis tik, jame saugoma medžiaga neatspindi S. Ko cia kowski emigracinio gyvenimo laikotarpio, tod l tiesiogiai rašant disertacij nepanaudota, ta iau paties profesoriaus surašyta ir rankraštyne saugoma autobiografija galino geriau suvokti lietuvišk klausim svarb asmens gyvenime, jo motyvus leidžiant Alma Mater Vilnensis, leidin . Dirbta Archywum Akt Nowych81 (toliau – AAN) Varšuvoje. ia mikrofilm pavidalu pargabenti Hoover Institution82 esantys archyviniai dokumentai reprezentuojantys Antrojo pasaulinio karo ir ankstyvojo pokario realijas lenk valdžios emigracijoje akimis. Perži r ti Užsienio reikal ministerijos (f. I), Lenkijos ambasados JAV, Lenkijos ambasados Londone (f. 503), Lenkijos ambasados Vašingtone (f. 490), Stanis awo Miko ajczyko83 (f. VI) fond dokumentai. Rasta informacija aiškiai liudija, jog lenk valdžia emigracijoje nuolatos steb jo 76 Albertas Gerutis (1905 m. Ryga – 1985 m. Bernas, Šveicarija) – diplomatas, teisininkas, spaudos darbuotojas. 77 Stasys Raštikis (1896 m. Kurš nai, Šiauli apskritis – 1985 m. Los Andželas, JAV) – generolas, politikas, Lietuvos kariuomen s vadas. 78 Mykolas Krupavi ius (1885 m. Balbieriškis, Marijampol s apskritis – 1970 m. ikaga, JAV) – dvasininkas, politikas, Lietuvos Respublikos žem s kio ministras, VLIK pirmininkas. 79 Algirdas Vokietaitis (1909 m. Kaunas – 1994 m. Kalifornija, JAV) – k no kult ros d stytojas, visuomen s veik jas. Lietuvos laisv s kovotoj s j džio pogrindžio atstovas. 80 Nacionalin biblioteka, Varšuva, Lenkija. 81 Nauj j akt archyvas, Varšuva, Lenkija. 82 Huverio institutas Stanfordo universitete, Palo Alto, JAV. 83 Stanis awas Miko ajczykas (1901 m. Dorsten-Holsterhausen, Vokietija – 1966 m. Vašingtonas, JAV) – politikas, LREV ministras pirmininkas. 20 lietuvi veiksmus tiek išeivijoje, tiek krašte. Surinktos informacijos pagrindu ir buvo vestos derybos. Iš pateikt ataskait matyti, kokiais b dais Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb steng si sumenkinti Lietuvos atstov vaizd Vakar s junginink akyse, ta iau pokario veikos medžiagos, naudingos disertacijai, archyve praktiškai n ra. Krokuvoje esan iame Uniwersytet Jagiello ski84 rankraštyne (toliau – JB) perži r ti Lenkijos Respublikos ambasados Paryžiuje (753/05), Wiktoro Sukiennickio (63/07), Zygmunto Berezowskio85 (103/08), kolekcijos Litwa (115/08) dokumentai. Neabejotinai svarbiausias „radinys“ buvo Z. Berezowski fonde esantis jau min tas V. Rastenio Paryžiuje rašytas tekstas apie Vilniaus status bei priklausomyb ateityje, kuriame autorius d sto savo vaizdin analizuodamas vairius miesto administravimo ir priklausomyb s modelius. Taip pat dirbta Katolicki Uniwersytet Lubelski Jana Paw a II86 bibliotekoje Liubline (toliau – KUL), kur perži r ti Leono Mitkiewicziaus (f. 2945) ir Waleriano Meysztowicziaus87 (f. 1128) fondai bei Biblioteka Uniwersytetu Miko aja Kopernika. Archiwum emigracji88 Tor n je ir Fundacja Pogranicza89 bibliotekoje Seinuose. Darbas Liubline nedav norim vaisi – universiteto bibliotekoje nerasta net užuomin apie lietuvi ir lenk santykius išeivijoje. Archyvine medžiaga nepraturtino ir darbas Tor n je esan iame emigracijos archyve. Visiškai priešingai situacija susiklost Seinuose, kur Paribio fondo darbuotojai sudar puikias s lygos naudotis skaitlinga Vidurio Ryt Europos problematikai skirta biblioteka. Didžioji dalis vairiausiuose archyvuose ir bibliotek rankraštynuose saugomos medžiagos neturi pilnos katalogavimo sistemos. Kartais egzistuoja tik fond ar apraš lygmenys, n ra sudarytos atskiros bylos, pasitaiko nenumeruot lap . Tai s lygojo vairuojan i disertacijos nuorod sistem . Antr j šaltini grup sudaro gausi lietuvi ir lenk išeivijos periodin spauda. B tent joje spausdinti vair s straipsniai tapo puikiu šaltiniu siekiant sigilinti egzilyje egzistavusias santyki vizijas. Prie toki intelektualinio turinio leidini pirmiausia b tina priskirti šiuos: Aidai, Akira iai, Metmenys, Santarv , Alma Mater Vilnensis, Kultura, Zeszyty Historyczne90, kuri visi numeriai telpantys darbo chronologinius r mus buvo perži r ti. Be intelektualinio pob džio leidini , susipažinta ir su visa plejada emigracin s spaudos, kurioje rašyta nuo pavieni žinu i apie lietuvi ir lenk susitikimus iki federacini koncepcij gyvendinimo modeli . Lietuviški leidiniai perži r ti šie: Darbininkas, Dirva, Draugas, Eltos biuletenis,
84 Jogailai i universitetas, Krokuva, Lenkija. 85 Zygmuntas Berezowskis (1891 m. – 1979 m.) – žurnalistas, politikas. 86 Katalikiškas Jono Pauliaus II vardo Liublino universitetas, Liublinas, Lenkija. 87 Walerianas Meysztowiczius (1893 m. Panev žio apskrityje – 1982 m. Roma, Italija) – kunigas, teologas, visuomen s veik jas. 88 Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekos Emigracijos archyvas, Tor n , Lenkija. 89 Paribio fondas, Seinai, Lenkija. 90 Aidai 1947–1990; Akira iai 1968–1990; Metmenys 1959–1990; Santarv 1953–1958; Alma Mater Vilnensis 1950–1951, 1953, 1956, 1958, 1973; Kultura 1946–1990; Zeszyty Historyczne 1962–1990. 21 Europos lietuvis, laisv , Karys, Mintis, Naujienos, Pasaulio lietuvis, T višk s žiburiai, Žiburiai91. Lenkiški leidiniai perži r ti šie: Dziennik Polski i Dziennik o nierza, Intermarium biuletyn, Lwów i Wilno, Wiadomo ci92. Atskir publikuot šaltini grup sudaro atsiminimai. Aiškinantis to meto gyvenimo realijas naudoti šie žmoni pasakojimai: Vaclovas Sidzikauskas, Lietuvos diplomatijos parašt je93, Leon Mitkiewicz, Kauno atsiminimai94, Jerzy Giedroyc, Autobiografia na cztery r ce95. Specifiniai atsiminimai skirti Vilniui, kuriuose atskleidžiamas miesto daugiakult riškumas ir svarba abiem tautoms: Jeronimas Cic nas, Vilnius tarp audr 96, Veronika Maminskait –Kulbokien , Gyvenimo vingiuose97, Tomas Venclova, Opisa Wilno98 ir Vilnius99, Pami tnik Wile ski išleistas Lenk kult ros fondo, kuriame savo s sajas su miestu apraš net 21 autorius100. Dar vien publikuot šaltini grup , naudojam darbe, sudaro vairi autori publicistiniai ir eseistiniai tekstai sud ti rinkinius ir darbe naudojami daugiau gilinantis ne atskirus faktus, bet id jas. Tokiems reikia priskirti T. Venclovos, Vilties formos. Eseistika ir publicistika101, Vinco Rastenio, Tarp kair s ir dešin s, tarp Lietuvos ir Amerikos102, Aleksandro Štromo, Laisv s horizontai103 veikalus. Ne visais darbais naudotasi vienodai. Vieni j buvo svarb s bendrojo politinio konteksto suvokimui, kiti leido rekonstruoti egzistavusias id jas, vaizdinius. Taip pat darbui labai svarbi jau paskelbta J. Giedroyco ir Cz. Mi oszo korespondencija rodanti, jog Kultura aplinkos žmon ms r p jo lietuvi ir lenk santyki ateities vizijos104. Iš redaktoriaus ir poeto susirašin jimo matosi, jog J. Giedroyc domino visas spektras su lietuviškumu susijusi dalyk : nuo lietuvi poezijos vertimo iki visuomenini , kult rini ir politini lietuvi išeivijos organizacij veiklos.
91 Darbininkas 1950–1980, Dirva 1950–1970, Draugas 1946–1989, Eltos biuletenis 1945–1952, Europos lietuvis 1955–1972, laisv 1948–1963, Karys 1985, Mintis 1972, Naujienos 1956, 1969, 1981, Pasaulio lietuvis 1986– 1987, T višk s žiburiai 1950–1980, Žiburiai 1945–1949. 92 Dziennik Polski i Dziennik o nierza 1945–1949, Intermarium biuletyn 1947–1949, Lwów i Wilno 1946, Wiadomo ci 1965–1960. 93 V. Sidzikauskas, Lietuvos diplomatijos parašt je, Vilnius, 1994. 94 L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai, Vilnius, 2002. 95 J. Giedroyc, Autobiografia na cztery r ce,Warszawa, 1994. 96 J. Cic nas, Vilnius tarp audr , Chicago, 1953. 97 V. Maminskait –Kulbokien , Gyvenimo vingiuos, Chicago, 1992. 98 T. Venclova, Opisa Wilno, Warszawa, 2006. 99 T. Venclova, Vilnius, Vilnius, 2011. 100 Pami tnik Wile ski, Londyn, 1972. 101 T. Venclova, Vilties formos. Eseistika ir publicistika, Vilnius, 1991. 102 V. Rastenis, Tarp kair s ir dešin s, tarp Lietuvos ir Amerikos, sud. D. Dapkut , Vilnius, 2004. 103 A. Štromas, Laisv s horizontai, sud. L. Mock nas, Vilnius, 2001. 104 J. Giedroyc–C. Mi osz. Listy 1952–1963, sud. M. Kornat, Warszawa, 2008; J. Giedroyc–C. Mi osz. Listy 1964– 1972, sud. M. Kornat, Warszawa, 2011; Jerzy Giedroyc Czes aw Mi osz, Laiškai 1952–1963, sud. M. Kornat, Vilnius, 2010. 22 I. DIDŽI J VIL I METAS. PIRMIEJI POKARIO LIETUVI IR LENK KONTAKTAI
1945 m. geguž s 8 d. Europoje baig si Antrasis pasaulinis karas. K tik kapituliavusi Vokietij užgriuvo ne tik pralaim jimo ir sukelto karo atsakomyb s našta, bet ir šimtai t kstan i pab g li iš Vidurio Ryt Europos. Perpildytuose perkelt j asmen stovykl barakuose telk si ir išeiviai iš Lietuvos bei Lenkijos105. ia mezg si pavieniai asmeniniai kontaktai106. Ir b tent ia atsik r dar Lietuvoje prad j s savo veikl Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Savo ruožtu neatsiliko ir lenkai: po 1939 m. rugs jo pralaim tos kampanijos valstyb s valdžios aparat , t.y. Vyriausyb s ir Prezidento institutus, jie perk l emigracij . Nuo 1940 m. Londone veik Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb 107, vadovaujama generolo W adys awo Sikorskio108. Ji ženklino Lenkijos valstyb s t stinum . Tiek lietuviai, tiek lenkai tik josi, jog pasibaig s karas leis atkurti nepriklausomyb . Nebuvo aišku tik, kokia forma tai bus galima padaryti. Lenkai galvojo, kad reik t atkurti toki stipri valstyb , kad pastaroji b t paj gi atsilaikyti prieš abu priešiškai nusiteikusius kaimynus: Vokietij ir Soviet S jung . Tai baugino lietuvius, kuriems stipri Lenkija atrod tokiu pat agresoriumi, kaip Vokietija ir SSRS. Jau 1939 m. spalio 10 d. Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s pos dyje premjeras W. Sikorskis pabr ž , jog lenkai ateityje neturi apsiriboti vien tik Vokietijos veikimu, bet „...taip pat sudaryti Centrin je Europoje tok centr , kurio esm b t Lenkija ir kuris gal t b ti pastatytas prieš Vokietij ir Rusij “109. Dar po m nesio lenk ministr kabinetas pri m savo sieki program , kurioje fig ravo ir Lietuva. Dokumente buvo rašoma: „Lenkijos siekis kare yra pilnos Lenkijos Respublikos atk rimas ir užtvirtinimas, greta laisvo ir plataus pri jimo prie j ros su tokiomis sienomis, kurios užtikrint saugum . Kartu
105 Pla iau apie tai: M. Danys, DP Lithuanian Immigration to Canada After the Second World War, Toronto, 1986; A. J. Van Reenan, Lithuanian Diaspora. Königsberg to Chicago, Boston, 1990; M. Wyman, Europe's Displaced Persons, 1945–1951, New York, 1998; L. Saldukas, Lthuanian Diaspora, Vilnius, 2002; R. Misi nas, Barak kult ros knygos: lietuvi DP leidyba 1945–1952 m. Vilnius, 2004; A. D. Jaroszy ska – Kirchmann, The Exile Mission, The Polish Political Diaspora and Polish Americans, 1939–1956, Ohio, 2004. 106 P. Gau ys, Tarp dviej pasauli , Vilnius, 1992, p. 339–343. 107 W. Sikorskis vyriausybei vadovavo iki savo ž ties 1943 m. Po jo ministru pirmininku tapo Stanis awas Miko ajczykas, o pastarajam 1944 m. išvykus Lenkij , vyriausybei iki 1947 m. vadovavo Tomaszas Arciszewskis. Pla iau apie tai: R. Habielski, Emigracja, Warszawa, 1995; A. Friszke, ycie polityczne emigracji...; P. Machcewicz, Emigracja w polityce mi dzynarodowej...; R. Habielski, ycie spo eczne i kulturalne emigracji...; T. Wolsza, Rz d RP na obczy nie.... 108 W adys awas Sikorskis (1881 m. Tuszow Narodowy, Lenkija – 1943 m. Gibraltaras) – Lenkijos generolas, politikas. 1939 m. rugs jo 30 d. sudar Lenkijos vyriausyb emigracijoje ir m si jai vadovauti. Kartu jo vidaus reikal ir kariuomen s ministro pareigas. 109 Protoko y z posiedze Rady Ministrów Rzeczypospolitej Polskiej, t. 1, pa dziernik 1939 – czerwiec 1940, opracowa W. Rojek, Kraków, 1994, s. 12. 23 Lenkija kovoja už toki Vidurio – Ryt Europos s jung , kuri gr žint laisv Austrijai ir ekoslovakijai, o taip pat duot atspirt Baltijos kraštams ir tuo pa iu sukurt tarp Baltijos, Juodosios j ros ir Adrijos glaud ir sutariant šali tinkl , atremiant Vokietijos spaudim , darom slav tautoms, ir sudarant teritorij , atskirian i Vokietij nuo Rusijos“110. Ta iau tokios ir panašios deklaracijos nieko nesak apie Vilniaus klausim . Lietuviai puikiai žinojo, jog, iš Soviet S jungos rank atgav sostin , ateityje dar kart tur s d l jos priklausomyb s tartis su lenkais. Pastarieji gin ijo ne tik pat Vilniaus krašto prijungimo prie Lietuvos fakt , bet ir tai, kokia forma jis buvo prijungtas. temptas karo laikotarpis, kada tarptautin politin situacija kito priklausomai nuo fronto linijos, keit ir ateities pasaulio vaizdinius. Lietuvi ir lenk santykiai arba Lietuvos ir Lenkijos santyki ateityje perspektyvos taip pat buvo takojamos t pa i veiksni . vairiausi užkulisiniai susitarimai ilgainiui tapdavo žinomi platesn ms mas ms, tod l iš prieškario atsineštas lietuvi nepasitik jimas lenkais nemaž jo111. Apib dindamas lietuvi – lenk santykius karo metais liberalaus sparno veik jas Algirdas Vokietaitis išryškino esminius nesusikalb jimo momentus suskirstydamas juos penkis punktus: „1) Skirtingas poži ris priešo s vok . Tuo tarpu, kai lenkams priešas Nr. 1 buvo vokie iai, mums, o taip pat latviams ir estams, paliko bolševikai. Vokie iai buvo tik Nr. 2. 2) Skirtingos rezistencijos formos: lenk – aktyvus ginkluotas ambicinis pasipriešinimas, lietuvi – pasyvus, vengiant palengvinti soviet gr žim Lietuvon. 3) Dalinai skirtingi politiniai siekiai: lenk – atstatyti Lenkij 1939 m. ribose, taigi su Vilniaus kraštu, lietuvi – atstatyti Lietuv su sostine Vilniuje. 4) Nesiliaujanti lenk antilietuviška propaganda Lenkijoj, Vilniaus krašte ir Londone. 5) Lenk istorin didyb s manija („od morza do morza“) ir sivaizduojama lenk speciali „misija“ vadovauti Centriniam Europos Blokui, kuriam priklausyt ir Lietuva“112. Gana išsamiai apib dint priežas i komplektas l m , jog Antrojo pasaulinio karo pabaig Europoje lietuvi ir lenk išeivijos sutiko išlaikydamos tarpukarin priešiškum . Ta iau pokario situacija abiem pus m susiklost skirtingai. Lietuviams vadovauti m si net dvi institucijos, besistengian ios užtikrinti Lietuvos valstybingumo t stinum . Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, vadovaujamas prelato Mykolo Krupavi iaus, varž si d l takos su Lietuvos diplomatine tarnyba, už kurios vairo stov jo diplomatas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Dualizmas glumino Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s atstovus: jie
110 Ten pat, s. 82. 111 A. Budreckis, Baltasis erelis – Lietuvos nepriklausomyb s gyn jas per II pasaulin kar , Aidai, 1971, nr. 5, p. 207–213. 112 A. Vokietai io parengta „Santyki su lenkais“ trumpoji versija, 1944, Tremties ir rezistencijos muziejus (toliau – TRM), f. 2, ap. 1, b. 6, d. 3. 24 nežinojo, kuriai iš ši organizacij skirti daugiau d mesio siekiant normalizuoti lietuvi ir lenk santykius. Ilgainiui d l savo asmenin s iniciatyvos ir tarpukarin s deryb su lenkais patirties pagrindiniu „ryšininku“ tapo VLIK narys Vaclovas Sidzikauskas. Ta iau, jei lenkai netur jo didesni problem savo politin s organizacijos viduje d l neapibr žt kompetencij , tai susid r su didžiuliais sunkumais tarptautiniame lygmenyje. 1945 m. vasar Didžiosios Britanijos ir JAV atstovai pareišk pripaž stantys Lenkijoje veikian i Edwardo Osóbkos – Morawskio113 vyriausyb . Pastaroji vadovavo ne tik politiškai, bet ir geografiškai pasikeitusiam kraštui, nes po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos teritorija buvo pasislinkusi vakarus. SSRS d ka Lenkija gavo 101 200 km² gana geros dirbamos žem s vakaruose mainais 178 220 km² rytuose114, kurias sovietai apib dino kaip pelkynus. Maskvos teigimu, tik ji viena užtikrint Lenkijos saugum , jei Vokietija, kaip buvo tikimasi, atsikurt 115. Teritorijos poky ius lyd jo soviet diktuojamas, ta iau lenk rankomis vykdomas gyventoj iškeldinimas – tai neatpaž stamai pakeit buvus šalies vaizd . Lenkijos atidavim Soviet S jungos takai ir egzilin s vyriausyb s ignoravim , lenk išeivija vertino kaip Vakar išdavyst . Nusivylimas buvusiais s jungininkais buvo didžiulis116. Kod l Vakarai nusisuko nuo Lenkijos ilgai sp lioti nereikia. Jie buvo priversti rinktis tarp SSRS ir Lenkijos, ir pasirinko t , iš kurios karo pabaigoje buvo daugiau naudos. JAV vis dar kariaujant su Japonija, ger santyki su SSRS palaikymui tur jo b ti mestos visos diplomatin s paj gos. Tai n kiek neguod lenk emigracin s valdžios, kuri vis karo laikotarp ne tik žodžiais, bet ir veiksmais deklaravo kov su vokie iais. Bl stant karo gaisrui menk jo Europos vaidmuo pasaulin je politikoje. Pasaulio lyder s tapo JAV ir SSRS. Tai l m ir skirting poži r lietuvi – lenk santykius emigracijoje. Lietuviai, gyvenantys Vakar Europoje, 1945 m. karo veiksmams nurimus, labiau pasitik jo priva iomis tarpusavio derybomis. Žvelgiant iš JAV, pad tis atrod gana gr sminga ir nestabili. Buvo baiminamasi, jog, Stalinui panorus remti japonus, visa situacija gali pakrypti JAV nenaudai, gal net lemti pralaim jim . Tai dar kart perskirstyt pasaulio galing j santyk . Kas tada gr st Lietuvai, buvo visiškai neaišku. Turint tai omenyje bei turint Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s karo met dokument , kuriuose matyti, kaip ji tar si su SSRS ir d l Lietuvos teritorijos117, JAV gyvenantys lietuviai buvo net ne skeptiški lenk
113 Edwardas Osóbka – Morawskis (1909 m. Bli yn, Lenkija – 1997 m. Varšuva, Lenkija) – socialistin s Lenkijos politinis veik jas, Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto vadovas. 114 N. Davies, Dievo žaislas. Lenkijos istorija, t. 2, Vilnius, 2002, p. 530. 115 T. Judt, Pokaris. Europos istorija nuo 1945 met , Vilnius, 2011, p. 192. 116 T. Wolsza, Rz d RP na obczy nie..., s. 15. 117 Projekt memorandum w sprawie Litwy, 1941, Archywum Akt Nowych (toliau – AAN), AIH, S. Mikolajczyk Papers, b. 37, s. 595; Taktyka w sprawie litewskiej, 1941 12 17, AAN, AIH, MSZ, b. 4, s. 910. 25 atžvilgiu, bet visiškai priešiški118. Vis tik, manant, jog tokia „pasaulio tvarka“ netruks ilgai ir netolimoje ateityje žlugs Soviet S junga, sivaizduota, kad s sti prie deryb stalo su lenkais vis d lto teks. Kad tam laikui at jus neb t perd m sud tinga, imta žvalgytis, k iki tol galima nuveikti. Jau 1945 m. vasar užmegzti pirmieji pokariniai lietuvi ir lenk kontaktai Vokietijoje. Atrodo, jog jie nebuvo savalaikiai. Sprendžianti egzistavimo klausim Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb nekreip daug d mesio politinius lietuvi siekius sureguliuoti santykius. 1945 m. liep V. Sidzikauskas savo iniciatyva susitiko su vienu iš S junginink ekspedicini paj g štabe Vokietijoje reziduojan iu lenk karo aviacijos karinink 119. Viename iš pirm j susitikim buvo pareikšta, jog lietuvi ir lenk organizacijos turi kuo grei iau užmegzti kontaktus. Pageidautina skuba gal jo der ti su tuo metu Potsdame vykusia konferencija ir b ti bent bandymu nepraleisti progos patiems takoti savo šali likim . Neišvengiamai pasikalb jime buvo paliesti ir politiniai klausimai. V. Sidzikauskas užsimin apie Vilniaus problem bei b simas abiej valstybi sienas. Apibendrindamas susitikim lenk atstovas raš : „a) iki tol, kol Lietuva neatgavo nepriklausomyb s, ir kol nesuorganizavo legalios vyriausyb s, n ra lietuvio, kuris b t galiotas Vilniaus klausimu kalb ti; b) pirmasis ir šiuo metu vienintelis bendras tikslas yra abiej taut nepriklausomyb . Išankstini politini diskusij k limas gal t neigiamai paveikti šio esminio tikslo siekim ir ateities lietuvi – lenk santykius; c) Lietuvos ir Lenkijos ateitis matoma tik Vidurio Europos taut bloke. Tokio bloko realizavimas iš esm s priklauso nuo formos, kuri bus surasta artimam lietuvi ir lenk sutarimui. Jei šios dvi tautos susiart t , b t žymiai lengviau ateityje prie bloko pritraukti ir ukrainie ius bei ekus, o gal net b t galima sukurti kažk panašaus Vidurio Europos Jungtines Valstijas; d) pasiruošimo priemon s pirmam etapui matomos kaip kuo artimesnis lietuvi ir lenk bendradarbiavimas vairiose veiklose ir ,svarbiausia, siekiant nepriklausomyb s. Po to reikia pl stis kult rin sfer ir siekti, kad b t užgydytos po 1918 met karini veiksm atsiv rusios žaizdos“120. 1944 m. Vokietijoje atsik r s VLIK nebuvo legali Lietuvos vyriausyb , tod l kaimyn akyse jis nebuvo laikoma oficialiu organu deryboms, nepaisant net aktyvios V. Sidzikausko veiklos kaip nors išspr sti santyki klausim . Lenkai, tur dami savo egzilin vyriausyb , kažko panašaus tik josi ir iš lietuvi , tuo tarpu pastarieji netur jo suorganizav vieno, vis lietuvišk j išeivij atstovaujan io, organo. Tai apsunkino galim deryb pradži . Lenkijos Respublikos
118 Pro memoria, 1945 06 20, Lietuvos centrinis valstyb s archyvas (toliau – LCVA), f. 659, ap. 1, b. 151. 119 Pavard s nepavyko iššifruoti. 120 Notatka, 1947 03 29, Instytut Polski i Muzeum im. gen. Sikorskiego (toliau – IPMS), A.11.E / 1166. 26 egzilin vyriausyb nemat sau lygaus politinio darinio, su kuriuo gal t derinti pozicijas, kuria b t galima ateityje pristatyti tarptautin je arenoje. Jau 1945 m. vasar V. Sidzikauskas numat , kad greitai problemos su lenkais nebus išspr stos, tod l vienintel manom bendradarbiavim sivaizdavo tik Vidurio Europos taut bendroje organizacijoje. Šio savo principo jis gana nuosekliai laik si ir v liau, sitraukdamas Vidurio Europos federacinio klubo Vokietijoje veikl . Politik tarpe egzistavo nuomon , jog s kmingas ir Lietuvai naudingas bendradarbiavimas su lenkais manomas tik kit taut apsuptyje. Bendrame panašaus likimo taut katile jaust si saugiau nei dvišal se derybose. Ši nuostata tur jo b ti gerai žinoma V. Sidzikauskui, išmanan iam politikos užkulisi žaidimus, tod l ne veltui svarbiausiu laikytas abiej taut išlaisvinimo klausimas, o tik paskui viešos derybos d l gin ytin teritorij . Tais pa iais klausimais diskutuota ir v lesniuose susitikimuose, kurie vyko kol V. Sidzikauskas gyveno amerikie i okupacin je zonoje. Jam persik lus pranc z zon , likus ribotoms bendravimo galimyb ms, susitikimai su nenustatytu lenk karininku nutr ko. Joki ap iuopiamesni rezultat nepasiekta. Ta iau lietuvi ir lenk santyki sureguliavimo id ja neapleido V. Sidzikausko. Pagaliau prie ši pasikalb jim v liau vyksian i deryb karštyje gr žo ir patys lenkai. Kod l b tent V. Sidzikauskas tiek daug pastang d jo kontakt su lenkais užmezgimui? Atsakymo turb t reik t ieškoti jo prieškarin je veikloje. Jau 1921 m. jis atstovavo Lietuvai Taut S jungoje svarstant Vilniaus byl ir Lietuvos seimo lenk frakcijos skund . 1925 m. ved derybas su Lenkija d l miško plukdymo Nemunu, v liau d l administracin s linijos tarp abiej valstybi nustatymo, o 1931 m. laim jo byl prieš Lenkij d l geležinkelio linijos121. Ši veikla diplomatui dav daug patirties derantis su lenkais, o laim tos bylos gal jo takoti ir pozityvias nuotaikas d l ateities deryb rezultat .
Privat s politini veik j pasikalb jimai Paryžiuje 1946 m.
Nuo pat 1944 m. besit siantis kompetencij nepasidalijimas tarp VLIK ir LDT neleido susivokti ir santykius norintiems užmegzti kaimynams. Ta iau jau 1946 m. abi pus s suprato, jog ar jo laikas susitikti ir spr sti problemas. T pa i met pradžioje permainos nusimat ir lietuvi politin s išeivijos sluoksniuose. VLIK virš n s m svarstyti galimyb kartu su LDT atstovais sudaryti bendr lietuvi emigracijai atstovaujant organ Vakaruose. 1946 m. kovo
121 V. Sidzikauskas, Lietuviškoji enciklopedija, t. 27,Bostonas, 1962, p. 387–388. 27 m n. VLIK vadovas M. Krupavi ius praneš diplomatin s tarnybos šefui S. Lozorai iui apie numatom surengti konferencij 122. Suvokdamas, jog santykiai su lenkais yra svarbi lietuviškosios politikos dalis, V. Sidzikauskas dar iki lietuvi susitikimo v l išvyko „žvalgytuves“. 1946 m. biržel , naudodamasis proga, jog Paryžiuje jau nuo balandžio m nesio vyko keturi didži j valstybi (JAV, Didžiosios Britanijos, Soviet S jungos ir Pranc zijos) užsienio reikal ministr konferencija, jis atvažiavo Pranc zijos sostin 123, kur Georgesui Bidaultui, Jamesui Byrnesui, Ernestui Bevinui teik memorandum Lietuvos klausimu. Tarpininkaujant diplomatui Stasiui Ba kiui124 (buvusiam Lietuvos pasiuntiniui Paryžiuje), V. Sidzikauskas susitiko su Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s atstovais. Susitikimai vyko Józefo Baranieckio bute 1946 m. birželio 14, 16 ir 17 dienomis. Iš lietuvi pus s dalyvavo V. Sidzikauskas ir Pranas Padalis125, iš lenk – J. Baranieckis ir Jerzys Drobnikas126 (Tautinink partijos atstovai). Birželio 17 dienos susitikime prie min t asmen dar prisijung Emanuelis Freydas ir Lucjanas Krawiecas (abu Lenkijos socialist partijos atstovai) bei S. Ba kis127. Karo takoje perm stant padarytas klaidas, VLIK atstovas pasmerk iki karo Lietuvos vykdyt politik Lenkijos atžvilgiu. Ar tai buvo privati V. Sidzikausko iniciatyva, ar atspind jo viso VLIK pozicij , sunku pasakyti, ta iau ikikarin s politikos su lenkais neigiamam vertinimui neabejotinos reikšm s tur jo tai, kad ji buvo vykdoma A. Smetonos128. Po prezidento pasitraukimo Vakarus ir mirties 1944 m. lietuvi išeivijoje jo valdymo laikotarpis buvo vertinamas labai nevienareikšmiai129. Pokalbiuose Paryžiuje V. Sidzikauskas pabr ž , jog vykdyta politika ne tik negalima, bet ir labai kenksminga pa iai Lietuvai, tod l pasisakyta už glaudesnius, „toli einan ius“ kontaktus su Lenkija. K reišk tie „toli einantys“ kontaktai lenkams nereik jo ilgai sp lioti. V.
122 Pla iau apie tai: L. Jonušauskas, S. Lozorai io ir VLIK‘o santykiai...; L. Jonušauskas, Likimo vedami...; J. Banionis, Lietuvos laisvinimas Vakaruose...; A. Petraityt , Pozicijos ir opozicijos. Lietuvos diplomatin tarnyba..., p. 156–184; VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin tarnyba išeivijoje...; A. Petraityt – Briedien , Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozorai io veikla... 123 W. K. Roman, Vaclovas Sidzikauskas i rozmowy z Polakami, Stosunki Polsko – Litewskie wczoraj i dzi , Toru , 2009, s. 286. 124 Stasys Antanas Ba kis (1906 m. Pantakoniai, Jonišk lio vals ius – 1999 m. Vilnius) – diplomatas, publicistas, Bendrojo Amerikos lietuvi fondo galiotinis. 125 Pranas Padalis (1911 m. Girkalnis, Raseini apsk. – 1971 m. Detroitas, JAV) – ekonomikos profesorius, VLIK ir ALT narys, Amerikos lietuvi balso bendradarbis. . 126 Jerzys Drobnikas (1894 m. – 1974 m.) – žurnalistas, Lenk tautinink partijos narys. 127 J. Baraniecki raportas Z. Berezowski, 1946 07 08, IPMS, A. 11. E. / 1166. 128 Antanas Smetona (1874 m. Užul nys, Vilkmerg s apskritis – 1944 m. Klivlendas, JAV) – filosofas, visuomen s veik jas, politikas, Lietuvos Respublikos prezidentas. 129 Pla iau apie tai: L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996; A. Eidintas, Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012; G. Mileryt , Egzilio m stytoj poži ris Pirm j Lietuvos Respublik , Oikos, 2008, nr. 1 (5), p. 104–113. 28 Sidzikausko žodžiai, lyginant su 1945 m. pradžioje išsakytomis mintimis, buvo gerokai evoliucionav ir gav žymiai konkretesn pavidal . Suvokiant Soviet S jung pagrindiniu abiej šali prieš , buvo si loma nedelsiant sudaryti s jung , kuri geb t atstumti SSRS vakarines sienas jos pirmines ribas (pastarosios nedetalizuotos, tod l taip ir lieka neaiški ukrainie i , baltarusi priklausomyb ), taip sustiprinant abiej valstybi pozicijas ir kv piant pasauliui pasitik jimo Ryt Europa. Pirmiausia V. Sidzikauskas informavo lenkus apie galimyb lietuviams tariantis tarpusavyje sudaryti Lietuvos vyriausyb emigracijoje ir klaus lenk atstov nuomon s šiuo klausimu. Išgirdus nors ir asmenin (n vienas atstovas nenor jo ir negal jo kalb ti visos vyriausyb s vardu) palank atsakym , buvo prieita prie konkretesni Lietuvos ir Lenkijos ateities s jungos vizij . Ar V. Sidzikausko vizija buvo jo asmenin fantazija, sunku pasakyti, ta iau bent jau M. Krupavi iaus palaiminimas tur jo b ti gautas. 1946 m. birželio 17 dienos pasitarime dalyvavo ir S. Ba kis. Lenkiški dokumentai nefiksuoja joki pastarojo reakcij . Ta iau, atrodo, jog S. Ba kis netur jo dideli iliuzij d l galimyb s susitarti su lenkais, ypa Vilniaus klausimu. V lesn je, spalio m nes jo rašytoje Pro memorija aiškiai girdima minorin gaida: „Iš to pasikalb jimo buvo aišku, kad 3 punktu130 jie nenori kalb tis, bei tai, kad jie nieko nepasikeit ir nieko nepasimok “131. Panašias mintis vasar d st ir kitas diplomatas Jurgis Šaulys132: „Kad kas pozityvaus specialiai m s su Lenkais gin o kl. / Vilniaus kl. / galima b t pasiekti, aš nemanau. Esu jau ne kart tuo kl. pirštus nudeg s. Tas klausimas gal s b ti galutinai išspr stas jei ne b simoje taikos konferencijoje /?../, tai vien b sim j abiej nepriklausom j vyriausybi . Kol kas mums svarbu tik koordinuoti su Lenkais m s kovoje už nepriklausomyb s atstatym , išeinant iš dviej moment , kad b tent be laisvos Lenkijos negali b ti ir laisvos Lietuvos, o laisvai Lenkijai reikalinga ne pavergta, o taip pat laisva Lietuva“133. Savo si lymuose V. Sidzikauskas pieš keturi esmini komponent laikom s jung . Pirmiausiai šalis tur jo vienyti bendra karo ir užsienio politika, glaudus ekonominis bendradarbiavimas ir kult riniai ryšiai. Paklaustas apie bendr muit sistem , tokios galimyb s VLIK atstovas nei patvirtino, nei paneig . Šioje s jungoje abi valstyb s tur jo likti nepriklausomos, ta iau atsižvelgiant anks iau išd stytus keturis punktus, s junga gal jo b ti labai plati. Svarbu akcentuoti, jog pastarosios apib dinimas kaip „unijos“, lietuvi buvo griežtai atmestas. Tod l ne veltui apžvelgdamas tuometin lietuvi ir lenk santyki situacij ,
130 D l sien . 131 A. Streikus, Diplomatas Statys Antanas Ba kis, Vilnius, 2007, p. 66. 132 Jurgis Šaulys (1879 m. Bals nai, Taurag s apskritis – 1948 m. Luganas, Šveicarija) – filosofijos daktaras, Lietuvos nepriklausomyb s akto signataras, diplomatas, spaudos darbuotojas, visuomen s veik jas. 133 J. Šaulio laiškas P. Žadeikiui, 1946 08 25, LCVA, f. 659, ap. 1, b. 141, p. 84. 29 vienas iš buvusi lietuviškosios tautinink partijos atstov Paryžiuje, Vincas Rastenis, teig : „Manau, kad visiems lenkams yra puikiai žinoma, jog naujos Lenkijos – Lietuvos unijos id ja lietuvi tarpe yra absoliu iai nepopuliari, vis vien kokia forma ji beb t si loma“134. Tai puikiai žinojo ir V. Sidzikauskas. Gan dažnai važin damas po lietuvi gyvenamas vietas Vakaruose, jis tikrai buvo paž stamas su visuomen s nuomone šiuo klausimu, tod l ne vien to meto lenkams tariai gali skamb ti diplomato d stytos mintys apie „daug apiman i s jung “ su „bendra karo ir užsienio politika“. Savo ruožtu lenkai, Paryžiuje pritar ir sveikino glaudesnio bendradarbiavimo id j , pasisak už bes lygin Lietuvos nepriklausomyb , ta iau buvo nepalaužiami sien klausimu. Visi sutartinai kalb jo apie b tin 1939 m. rugs jo 1 d. Lenkijos sien atstatym (neskaitant Vakarini sien su Vokietija, kurias turinti nustatyti ateities konferencija) ir vis sutar i tarp SSRS ir Lietuvos, sudaryt po 1939 m. rugs jo 1 d. sien klausimu, laikym negaliojan iomis. Taigi, jokio kompromiso d l Vilniaus krašto lenkiškoji derybinink pus net neleido svarstyti. V. Sidzikausko si lomas užsienio politikos, karinis, kult rinis ir ekonominis bendradarbiavimas sutikti palankiai, kaip ir galimyb ateityje užmegzti santykius su Lietuvos egziline vyriausybe bei pasikeisti atstovais135. sivaizduodami, jog lietuviai taip lengvai neatsižad s gin ytin teritorij , lenkai paliko galimyb pritarti Lietuvos pretenzijoms lietuvi gyvenam Rytpr si teritorij prijungim prie Lietuvos. Tai atrod svarbu, atsižvelgus 1946 m. birželio m nes V. Sidzikausko teikt memorandum brit , pranc z ir amerikie i ministrams, kuriame kaip tik buvo kalbama apie Lietuvos ir Vokietijos sien nustatym . Kalb dami apie Vilni , lenkai ne tik tvirtai laik si 1939 met sien , bet ir pageidavo lietuvi pritarimo šiuo klausimu. J manymu, vieninga pozicija SSRS sien klausimu buvo b tina užtikrinant abiej šali nepriklausom egzistencij . Tuo tarpu teritorijos, iki 1939 met priklausiusios Vokietijai, neb tina gr žinti pastarajai d l jos pademonstruotos agresijos136. Lenkai tai vertino kaip kompensacij už šalies užpuolim 1939 m. ruden . Susitikimo pabaigoje V. Sidzikauskas pozityviai vertino rezultatus ir si l neatid lioti tolimesni deryb . T pa i 1946 m. birželio 17 d. V. Sidzikauskas taip pat aplank ir Kajetan Morawsk 137, buvus Lenkijos ambasadori Pranc zijoje. Lietuvis, kalb damas apie ateityje galim glaud lietuvi ir lenk bendradarbiavim , daugiausia d mesio skyr klausimui, ar lenk vyriausyb gal sianti pripažinti planuojam sudaryti Lietuvos egzilin vyriausyb .
134 Stan obecny i perspektywy w stosunkach polsko – litewskich, 1946, Biblioteka Jagielonska, Przyb. 115/08. 135 J. Baranieckio raportas Z. Berezowskiui, 1946 07 08, IPMS, A. 11. E. / 1166. 136 Ten pat. 137 Kajetanas Morawskis (1892 m. Jurkow, Lenkija – 1973 m. Lailly en Val, Pranc zija) – diplomatas, publicistas, visuomen s veik jas. Lenkijos ambasadorius Pranc zijoje. 30 Atrodo, V. Sidzikauskas labai daug vil i d jo Berne po m nesio numatyt VLIK ir LDT atstov susitikim , kurio metu tur jo b ti apsvarstytos ir lenkams pateiktos pagrindin s bendradarbiavimo gair s. Tik tasi, jog per t laik ir lenkai suderins savo pozicij su Londonu. Flirtuodamas su lenkais jis pabr ž , jog Lietuvai labai svarbios jos kaimyn s šiaur je Latvija ir Estija, ta iau šalis yra žymiai labiau susijusi su Lenkija, tod l s junga su pastar ja yra ypa svarbi. Min iai antrino ir lenkai sakydami, kad „j poži ris Lietuv visada bus pozityvus, o iš vis Baltijos krašt Lietuva užima pirm viet pagal svarb “138. K. Morawskis, nežinodamas oficialios lenk vyriausyb s pozicijos, su V. Sidzikausku kalb jo maloniai, bet atsargiai139. Reaguodamas lietuvi iniciatyv , užsienio reikal ministras Adamas Tarnowskis140 palankiai sutiko nor bendradarbiauti. Pristatydamas oficiali pozicij , pozityviai vertino dar karo metais užmegztus lietuvi ir lenk diplomat ryšius Italijoje, Šveicarijoje ir iš dalies Švedijoje. Vis tik nepamiršo papriekaištauti d l lenk ignoravimo Londone ir Vašingtone, kur rezidavo Bronius Kazys Balutis ir Povilas Žadeikis141. Tai, ministro manymu, labai silpnino abiej valstybi pozicijas Vakar akyse142. Lenk istoriko K. Tarkos teigimu, nors oficialiai A. Tarnowskis reagavo labai palankiai, jis buvo skeptiškai nusiteik s paties V. Sidzikausko atžvilgiu. Netik jo jo intencij nuoširdumu. K. Tarkos nuomone, A. Tarnowskis tar „kad pasi lymas vykdyti bendr užsienio ir karin politik iš tikr j tur jo nuslopinti lenk budrum Vilniaus klausimu“143. Toki nuomon patvirtina ir A. Tarnowskio 1946 m. liepos 25 d. laiškas K. Morawskiui. Kai jau buvo gav s ir J. Baranieckio raport apie birželio susitikimus su V. Sidzikausku, užsienio reikal ministras labai konkre iai išsak savo skeptišk poži r . Jam kilo tarim d l V. Sidzikausko pasirinktos susitikim taktikos, kai pradžioje susitinkama su dešiniosios pakraipos partijos atstovais, o v liau su kairiosios ir tik galiausiai kalbamasi su vyriausyb s atstovu. Tokia taktika, J. Baranieckio nuomone, V. Sidzikauskas siek išsiaiškinti, kas turi daugiau prielankumo lietuviams ir kaip b t galima išnaudoti atskir politini partij ar pavieni asmen poži r Vilniaus priklausomyb ateityje. Tokia lietuvi taktika lenkams siejosi su bandymu išnaudoti lenk politini partij nesutarimus144. Kai lenk užsienio reikal ministras raš savo pastabas, Berne jau vyko VLIK ir Lietuvos diplomat konferencija. 1946 m. liepos 21–26 d. išlik protokolai liudija, jog buvo
138 K. Tarka, Emigracyjna dyplomacja..., s. 96. 139 K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 06 18, IPMS, A. 11. E. / 1166. 140 Adamas Tarnowskis (1892 m.–1956 m.) – diplomatas, Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s užsienio reikal ministras. 141 Povilas Žadeikis (1887 m. Parešketis, Varni vals ius – 1957 m. Vašingtonas, JAV) – diplomatas, politikas, Lietuvos kariuomen s savanoris. 142 K. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 07 9, IPMS, A. 11. E. / 1166. 143 K. Tarka, Derybos su Baltijos šali atstovais..., p. 353; K. Tarka, Emigracyjna dyplomacja..., s. 96. 144 A. Tarnowskio laiško K. Morawskiui juodraštis, 1946 07 25, IPMS, A. 11. E. / 1166. 31 svarstyti opiausi lietuviškosios išeivijos politiniai klausimai: „...tarptautin pad tis, tremtini , taikos konferencijos, informacijos, finansavimo ir politin s akcijos klausimai. Taip pat buvo apžvelgta diplomatini atstovybi pad tis ir j perspektyva“145. Diskutuotas ir santyki su Lenkija klausimas. Baig s konferencijos atidarymo kalb , diplomatas Jurgis Šaulys perskait dienotvark , kurios septintasis punktas buvo skirtas santykiams su Lenkija aptarti. Analizuojant to meto Europos politin pad t aiškiai suvokta, jog „...reikia skaitytis su galimybe, kad ar tai nustatant Vokietijos – Lenkijos sienas, ar tai sprendžiant Soviet Rusijos okupuotos Rytpr si dalies likim , iškils ir Lietuvos klausimas“146. Tod l jau netolimoje ateityje reikia tur ti bendr VLIK ir Lietuvos diplomatin s tarnybos b simos Lietuvos „projekcij “, kurios b t galima laikytis ateities derybose su lenkais. Penki pirmi Berno konferencijos pos džiai išsamesni diskusij lietuvi – lenk santyki klausimu nesuk l . Nuolat buvo konstatuojamas faktas, jog intensyviai bendradarbiaujama su „lenkiškuoju veiksniu“, ta iau smulkiau nedetalizuota. Klausimas paliktas svarstyti ateityje. Vis d lto šeštame pos dyje imtasi santyki su pietiniais kaimynais. Savo nuomon pos dyje d st s S. Lozoraitis vyresnysis nebuvo labai optimistiškas: „Su Lenkija bendradarbiavim nustatyti turime. Ta iau turime nepamiršti, kad su lenkais mums susitarti nepavyko ir vargu bepavyks. Gi tuo metu, kai sovietai iš Europos politikos bus nušalinti, galima prileisti, kad mums gali tekti susidurti su antru Želigovskiu, nes bendra d l Vilniaus susitarimo baz vargu ar bus surasta“147. Kaip matyti iš pos džio protokolo, aptariant susidariusi pad t pabr žta, jog bendri Lietuvos ir Lenkijos interesai siekiant atgauti laisv veda prie abiej pusi santyki normalizavimo: „ ...visiškam abiej valstybi suverenumo vykdymui atstatyti ir viena antrai talkina, b tent: a/ kei iantis informacijomis; b/ teikiant visokeriop tarpusavio param ; c/ derinant diplomatin veikl ; d/ derinant propagandin veikl ; e/ planuojant ir derinant bendrai darytinus žygius, f/ veikiant savo visuomen bei spaud šiam bendradarbiavimui reikalingiems nusiteikimams sudaryti“148. Taip pat „Lietuva ir Lenkija tuoj pradeda derybas d l Lietuvos– Lenkijos sienos, kuriose atraminiai punktai yra: a/ abiej valstybi nepriklausomyb ir lygyb ;
145 L. Jonušauskas, S. Lozorai io ir VLIK‘o santykiai..., p. 45. 146 Vliko ir Lietuvos pasiuntini užsienyje konferencijos pirmojo pos džio Berne protokolas, 1946 07 21, Lietuvos istorijos instituto biblioteka (toliau – LII), f. 54–519, p. 13. 147 Berno konferencijos 1946 07 21 d. pos džio protokolas, VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin tarnyba..., p. 60. 148 Vliko ir Lietuvos pasiuntini užsienyje konferencijos šeštojo pos džio Berne protokolas, 1946 07 26, LII, f. 54– 519, p. 121. 32 b/ užsieni ir apsigynimo politikos derinimas; c/ kinis bendradarbiavimas; d/ bendradarbiavimas kult ros srityje“149. Dar kart V. Sidzikauskas Paryžiuje pasirod 1946 m. rugpj io 16 d. ir v l aplank K. Morawsk . Kaip ir biržel , vizitas nebuvo tiesiogiai susij s su lenkais, kadangi Pranc zijos sostin š kart V. Sidzikauskas atvyko sužinoj s, jog Paryžiaus taikos konferencij 150 atvyko užsienio reikal ministrai iš okupuot Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybi 151. Siekta pasižvalgyti konferencijos koridoriuose. Š kart vizitas pas K. Morawsk nebuvo toks daug žadantis. VLIK atstovas nebuvo link s kalb ti apie anks iau vykusios lietuvi konferencijos Berne eig . Net ir bendros s jungos klausimu V. Sidzikauskas tepamin jo tik rengiam projekt , kurio galutin s formuluot s, pasak jo, dar buvo diskutuojamos152. Po VLIK užsidegimo greitai sudaryti s jung su lenk egziline vyriausybe atšalimas glumino lenkus. Jie nusivyl V. Sidzikausku, kuris iki tol jiems atrod rimtas derybininkas. Kadangi VLIK atstovams nepavyko susitarti su lietuvi diplomatais d l greito Lietuvos egzilin s vyriausyb s sudarymo, nenusp sta, k pareigoti tartis su lenkais. Tik jeigu b t sukurta Lietuvos egzilin vyriausyb , gal t prasid ti realios derybos su Lenk egziline vyriausybe. Savo raporte Londonui K. Morawskis taikliai apib dino Berno konferencijos pasekmes, kaip nepavykusias V. Sidzikausko derybas su Lietuvos diplomatais. Lenkas numan , kad grei iausiai nesugeb ta pasidalinti kompetencijomis. Taip pat neatmet galimyb s, jog pasitarimuose svarb vaidmen vaidino asmenin s atstov ambicijos153. Vis d lto, suvokdami deryb su lenkais svarb , lietuvi atstovai pareng galim susitarim projekt . 1946 m. rugpj io 23 dien šis dokumentas pasiek lenkus. Tik jis gerokai skyr si nuo V. Sidzikausko žodži , ištart 1946 m. pavasar Paryžiuje. Jame buvo kalbama tik apie užsienio politikos veiksm derinim , o ne apie bendr užsienio politik . Pateikdami galimo bendradarbiavimo projekt lietuviai tik konstatavo, jog b tina prad ti derybas sien klausimu. Tuo tarpu lenk atstovai tai sureagavo gana aštriai, teikdami, jog šiuo klausimu negali b t joki kalb , kadangi bet koks leidimasis derybas menkina lenk principinio nusistatymo gali 154. J tvirta pozicija buvo tokia: atmesti bet kokius dokumentus, kuriuose oficialiai ar užsl ptai b t m ginama kalb ti apie tai, jog pokaryje nustatytos Lietuvos ir Lenkijos sienos yra jiems priimtinos. D l to bet koks lietuvi pus s dokumentas, kurio turinyje
149 Ten pat. 150 Paryžiaus konferencija vyko 1947 m. liepos 29 d – spalio 15 d. Joje buvo sprendžiamas Vokietijos s jungininki (Italijos, Rumunijos, Vengrijos, Bulgarijos ir Suomijos) Antrajame pasauliniame kare likimas. 151 K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 08 17, IPMS, A. 11. E. / 1166. 152 Ten pat. 153 Ten pat. 154 A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 09, Ten pat. 33 yra užsimenama apie Lietuvos ir Lenkijos sien sureguliavim remiantis esama situacija, tur jo b ti nepriimtinu155. Nepalaužiama abiej pusi laikysena Vilniaus klausimu neartino greito ir lengvo susitarimo. Norint išspr sti Vilniaus klausim , lenk užsienio reikal ministras A. Tarnowskis mat vien išeit – reik jo tikinti lietuvius pasirašyti du dokumentus. Vienas j apimt esam pokario situacij ir atspind t santykius tarp lietuviškosios ir lenkiškosios išeivijos, ar tiksliau vadovaujan i veik j , tuo tarpu antrasis b t nukreiptas ateities santykius, kada abi valstyb s bus nepriklausomos156. Dar kart prisimenant 1946 m. liepos m nes , norisi pažym ti, kad kai lietuviai der josi Berne, lenkai taip pat derino savo pozicijas ateities santyki klausimu. domus faktas, kurio nemini istorikas K. Tarka savo darbuose, yra tai, jog A. Tarnowskis lenk ambasadoriui Paryžiuje paraš du laiškus. Vien 1946 m. liepos 25 d., kit – 1946 m. rugpj io 7 d. Adresat pasiek tik pastarasis, kadangi liepos m nesio laiškas taip ir liko tarp ministro juodraš i . Žinoma, jog rašant apie dokumentus, kurie tur jo tiesiogin s reikšm s vyki eigai, juodraš iai gali nevaidinti esminio vaidmens, ta iau gilinantis tuometinius lietuvi ir lenk bei Lietuvos ir Lenkijos ateities vaizdinius b tina pamin ti, kokias id jas pl tojo to meto valdžios atstovai. Taigi išsi stame laiške K. Morawskiui157 liko ne rašytos dvi pastraipos, lie ian ios Vilniaus situacij . Neišsi stame laiške ambasadoriui A. Tarnowskis nurod , kad ateityje Vilnius gal t b ti paverstas bendra teritorija abiem tautom ir reikia stengtis, jog lietuviai atsisakydami Vilniaus nejaust , jog jis yra visiškai nepasiekiamas, kaip buvo tarpukariu, o sivaizduot , nepaisant to, jog miestas yra Lenkijos teritorijoje, yra ir j . Taip juodraštyje liko matyt nesavalaikiai vaizdiniai, kaip visa tai reik t gyvendinti. A. Tarnowskis sivaizdavo, jog, pl tojant santykius su lietuviais158, jiems reik t pasi lyti, kad kai kuriuos savo istorinius paminklus, o taip pat ir kult rinio ar tautinio pob džio institucijas, lietuviai perkelt Vilni . Ant tokio pob džio pastat numatyta leisti kabinti lietuviškas v liavas. Tokiu atveju Vilniaus teritorijoje šalia viena kitos gal t kab ti Lietuvos ir Lenkijos v liavos – tai skatint ir taut suart jim . Po kai kurio laiko galima b t netgi Lenk universitete Vilniuje atidaryti kok nors lietuvišk fakultet , kuriame paskaitos ir administravimas vykt lietuvi kalba, d styt lietuviai d stytojai159. Juodraštyje rašytas ir patikinimas, jog ateityje lietuviams, vykstantiems Vilni ,
155 T. Gwiazdowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 04, Ten pat. 156 A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 09, Ten pat. 157 A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 08 07, Ten pat. 158 Id jos gyvendinimo pradžia numatyta tada, kai Lietuva ir Lenkija bus visiškai nepriklausomos valstyb s. 159 A. Tarnowskio laiško K. Morawskiui juodraštis, 1946 07 25, IPMS, A. 11. E. / 1166. 34 nereik t laukti pas ir viz eil je, kad reikt sudaryti s lygas savo istorin sostin be jokio vargo pasiekti bet kada. Pirminiame savo plane ministras praš ambasadoriaus „kuo nuolankiau“ šias vizijas perpasakoti V. Sidzikauskui taip, lyg kalb t savo asmeniu ir užsimint , jog vienintel galimyb Lenkijai atsisakyti Vilniaus b t tuo atveju, jei Lietuva su ja sudaryt unij . Jos id ja, kaip žinoma, nebuvo populiari lietuvi emigracijos sluoksniuose160. Vis tik laiško su tokia pozicija, kuri gerokai detaliau atskleidžia lenk egzilin s vyriausyb s poži r , A. Tarnowskis taip ir neišsiunt Paryži . Tai, kad šie teiginiai taip ir liko juodraštyje, rodo, jog šios vizijos buvo suvokiamos kaip tolimos ateities planai, kadangi esama situacija buvo visiškai nepalanki j gyvendinimui. Joki reikšmingesni asmenini susitikim iki 1946 met pabaigos daugiau ne vyko. VLIK ir lietuvi diplomatai buvo užimti vidiniais reikalais. Tuo laiku sukurtas naujas politinis darinys – Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas. Jis neš nemažai sumaišties VLIK veikl , kadangi „pyl druskos“ ant didžiosios VLIK žaizdos – santyki nepalaikymu su krašte vykstan iu ginkluotu pasipriešinimu161. Energijos reikalavo m ginimas susižinoti tarpusavyje, užmegzti kontaktus ir pasidalinti kompetencijomis. Tokiu politin s sumaišties laikotarpiu VLIK patvirtino nauj Vykdomosios tarybos sud t , kurios pirmininku paskirtas Ernestas Galvanauskas162 vos po keli m nesi atsistatydino. 1947 m. pradžioje iš Vykdomosios tarybos pasitrauk ir užsienio reikal tvarkytojas S. Lozoraitis. Naujuoju pirmininku buvo paskirtas V. Sidzikauskas, kur lenkai jau nuo 1946 m. pasitarim titulavo užsienio reikal ministru163. Tokiu sud tingu m s tautie iams laikotarpiu Lenkijos egzilin vyriausyb ir toliau siuntin jo raštus, instruktuodama, jog tolimesnes derybas su lietuviais (tiksliau - V. Sidzikausku) reikia vesti be tarpinink (šiuo atveju be Paryžiuje gyvenan io tautinink partijos atstovo J. Baranieckio), o per egzilin s vyriausyb s atstov K. Morawsk (arba dar geriau – tiesiai Londone su užsienio reikal ministru A. Tarnowskiu). Šito siekta tod l, kad daugiau nepasitaikyt panašaus pob džio nesusipratim , kai oficialiai priimami dokumentai, kuriuose rašoma apie b tinas derybas d l ateities Lenkijos rytin s sienos164. Egzilin s vyriausyb s centras Londone šiuo klausimu laik si nepalaužiamos pozicijos, tod l, jo manymu, bet kokio dokumento d l sien pri mimas savaime reišk leidim si diskusijas. Šito nor ta išvengti bet kokiomis priemon mis. 160 Ten pat. 161 L. Jonušauskas, S. Lozorai io ir VLIK‘o santykiai..., p. 51; A. Petraityt – Briedien , Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozorai io veikla...p. 138. 162 Ernestas Galvanauskas (1882 m. Zizonys, Vabalninko vals ius – 1967 m. Eks le Bene, Pranc zija) – inžinierius, politikas, visuomen s veik jas, VLIK narys. 163 A. Tarnowskio laiškas Michalui Potulckiui, 1947 02 26, IPMS, A. 11. E. / 1166. 164 A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 18, Ten pat; A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 31, Ten pat. 35 Pirmosios politini veik j derybos Londone 1947 m.
1947 m. iš priva i pasikalb jim lygmens buvo pereita tiesiogines derybas. 1947 m. kov London atvyko VLIK pirmininkas M. Krupavi ius ir atstovas V. Sidzikauskas. Kovo 3 d. VLIK atstovai, lydimi Lietuvos pasiuntinio Didžiojoje Britanijoje B. K. Balu io, susitiko su Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s užsienio reikal ministru A. Tarnowskiu. Rytojaus dien pastarasis specialiai lietuvi delegacijai suorganizavo pietus165. Be lenk užsienio reikal ministro juose dalyvavo vyriausyb s ministras pirmininkas Tomaszas Arciszewskis166, vidaus reikal ministras Zygmuntas Berezowskis167, informacijos ir dokumentacijos ministras Adamas Pragieras168. Lietuviams ir v l atstovavo tik V. Sidzikauskas. M. Krupavi ius oficialiai pasiteisino liga169, o B. K. Balutis teig nenorintis gadinti santyki su Didžiosios Britanijos valdžia. Istorikas K. Tarka raš , kad B. K. Balu io atsisakymas dalyvauti bendruose pietuose buvo tik jo asmeninis nenoras, kur jis jau ir anks iau demonstravo170. Net ir nutuokiant diplomato antipatij lenkams, nereik t lengvab diškai atmesti jo oficialiai išd stytos pozicijos. 1947 met Londone tokie susitikimai nelikdavo nepasteb ti brit valdžios, tod l oficialios, pripaž stamos Didžiojoje Britanijoje Lietuvos diplomatin s tarnybos atstovo derybos su nepripaž stamos lenk egzilin s vyriausyb s atstovais gal jo pirmajai baigtis katastrofiškai. 1947 m. kovo 5 ir 10 dienomis vyko derybos tarp V. Sidzikausko ir Lenkijos egzilin s vyriausyb s atstov . Lenkiški protokolai liudija, jog iš esm s buvo svarstyti socialiniai išeivi klausimai. Mat didžioji dalis už valstyb s rib atsid rusi asmen gyveno DP stovyklose Vokietijoje bei Austrijoje, kuri kasdien s buities s lygos buvo labai sunkios. Aptariant DP stovyklose gyvenan i lietuvi ir lenk pad t nutarta visomis manomomis priemon mis r pintis j gyvenimo s lyg gerinimu171: „...vykdyti koordinuot , s lygiškai bendr akcij , padedant abiej šali išeiviams Vokietijoje sikurti, sidarbinti, prasimaitinti, mokytis ir dalyvauti kult riniame gyvenime“172.
165 K. Tarka, Derybos su Baltijos šali atstovais..., p. 356; K. Tarka, Emigracyjna dyplomacja..., s. 98; K. Tarka, Rozmowy z budrysami..., s. 65. 166 Tomaszas Arciszewskis (1877 m. Sierzchowi, Lenkija – 1955 m. Londonas, Didžioji Britanija) – visuomen s veik jas, politikas. LREV ministras pirmininkas. 167 Zygmuntas Berezowskis (1981 m. Potiejówka, Ukraina– 1976 m.Londonas, Didžioji Britanija) – žurnalistas, visuomen s veik jas, politikas. LREV ministras. 168 Adamas Pragieras (1886 m. Varšuva, Lenkija – 1976 m. Peln, Didžioji Britanija) – ekonomistas, teisininkas, visuomen s veik jas, politikas. LREV ministras. 169 V. Sidzikauskas prisiminimuose pateikia kitoki versij : „Krupavi ius, man s ne sp j s, nuvažiavo vakaro praleisti vien lietuvi šeim East Londone“. 170 K. Tarka, Derybos su Baltijos šali atstovais..., p. 356; K. Tarka, Emigracyjna dyplomacja..., s. 98. 171 1947 03 05 ir 10 d. pokalbi apie lenk ir lietuvi išeivij protokolas, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1234; 1947 03 05 ir 10 d. pokalbi apie lenk ir lietuvi išeivij protokolas, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166. 172 K. Tarka, Derybos su Baltijos šali atstovais..., p. 356. 36 Be V. Sidzikausko susitikime dalyvavo tuometin Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalin sekretor Magdalena Aviet nait 173. Socialiniai klausimai didesni tamp nesuk l , ta iau, kaip parod laikas, priimti sprendimai realyb je neatneš jokios naudos. Žymiai sud tingesnis pasirod m ginimas aptarti politinius klausimus. Kaip ir prieš metus, lenkai nelinko kalbas apie sienas. Pastarosios lenk šio susitikimo metu parengtame projekte iš viso nefig ravo174. Mažiausiai šešis kartus nuo kovo 8 iki 14 d. lenkai redagavo rašt , kur kovo 14 d. teik V. Sidzikauskui. Raštas buvo adresuotas V. Sidzikauskui, kaip Lietuvos Respublikos užsienio reikal ministrui. Taigi per j ir visam VLIK buvo išd styti aštuoni punktai, d l kuri lenkai lauk pritarimo. Šiame rašte LREV 1) pripažino VLIK kaip visai lietuvi emigracijai vadovaujant politin veiksn ; 2) sutiko užmegzti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos; 3) numat ateityje siekti suderinti su VLIK politin , diplomatin , propagandin ir informacinio turinio bendradarbiavim tiek Europoje, tiek ir už jos rib ; 4) teig , jog savo galimybi ribose stengsis pad ti Lietuvai jos nepriklausomyb s atstatymo akcijose ir laukia analogišk veiksm iš lietuvi pus s; 5) bendradarbiaus su VLIK siekdama visokeriopai pagerinti s lygas DP asmen stovyklose gyvenantiems abiej tautybi asmenims; 6) prad s derybas su VLIK d l Lietuvos ir Lenkijos santyki pagrind ir form ateityje nustatymo po nepriklausomyb s atgavimo; 7) vyl si, kad VLIK bendradarbiaus siekiant politin s, kult rin s ir ekonomin s vienyb s visoje Vidurio Europoje; 8) išreišk nor , kad visi ateityje kilsiantys klausimai b t spendžiami tik taikiu b du, siklausant abiej pusi interesus175. Sumanymas neapsiriboti tik dvišaliais santykiais, o jungtis ir vis Vidurio Europ apiman ius darinius puikiai atspind jo oficiali lenk politikos linij siekiant gyvendinti Intermarium id j ; t. y. suvienyti tarptautin jud jim visas pavergtas Vidurio Ryt Europos tautas. Motyvuodamas tuo, kad neturi galimyb s pasitarti su kolegomis, V. Sidzikauskas papraš A. Tarnowski laiko oficialiam pasikeitimui raštais, tikindamas, kad tai ilgai neužtruksi 176. T pa i dien jis suraš ir lietuvi atsak , pritardamas visiems aštuoniems
173 Magdalena Aviet nait (1892 m. Brazavas, Kalvarijos vals ius – 1984 m. Putnamas, JAV) – žurnalist , politik , Lietuvos raudonojo kryžiaus nar . 174 A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 5. 175 A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 08, IPMS, A. 11. E. / 1166 ir IPMS, A. 11. E. / 1234; A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 10, A. 11. E. / 1166 ir IPMS, A. 11. E. / 1234; A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166; A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166; A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 5. 176 V. Sidzikausko laiškas A. Tarnowskiui 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166. 37 punktams, pasiraš „E. Užsienio Reikal Ministerio p.“ ir išsiunt laišk ministrui A. Tarnowski177. Tai sužinoj s diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis apkaltino V. Sidzikausk kompetencij viršijimu ir suspendavo sutarties pasirašym . Pristatydamas situacij atsiminimuose V. Sidzikauskas raš , jog S. Lozorait ir J. Šaul jo laiškas labai papiktino. „Jie gin ijo VLIKo teis tartis ir daryti sand rius su kitomis valstyb mis, skirti ir priimti diplomatinius atstovus, laikydami, kad tai es s brovimasis valstybin sfer , kuri priklausanti tebeveikiantiems Lietuvos diplomatams, grasino viešai protestuoti, net ir svetimiesiems, jei VLIKas pasirašyt anks iau min t sand r su Lenkijos politine taryba ir pasikeist diplomatiniais atstovais. Nenor damas, kad m s tarpusavio nesutarimai išeit viešum ir b t skaldoma m s visuomen , aš pasi liau Vykdomajai tarybai ir VLIKui kol kas sutarimo su lenkais nepasirašyti.“178 Pasikeitimas raštais buvo atid tas. Paaiškinamame laiške S. Lozorai iui VLIK atstovas raš , jog santyki su lenkais normalizavimas turi vykti keliais etapais. Pirmiausia atnaujinat diplomatinius santykius ir bendrai kovojant d l abiej šali išlaisvinimo. Antra, Vilniaus klausimo aptarimas tur jo b ti atidedamas v lesniam laikui. Svarbu pažym ti, jog VLIK šali išlaisvinimo tik josi naujo karinio konflikto Europoje metu ir galutinis Vilniaus klausimo sprendimas gal jo b ti paliktas atei iai. V. Sidzikausko nuomone, „Vilnius turi palikti m s jei ne nuosavyb je, tai bent valdyme“179. Žinoma, šis poži ris neatsispind jo tiesiogin se derybose su lenkais, baiminantis, kad tai gal t užkirsti keli bet kokiam kalb jimuisi. Analogiška situacija buvo ir kitoje deryb stalo pus je. Lenkams neprabilus d l Vilniaus priklausomyb s ateityje, 1947 m. balandžio 1 d. ministr tarybos pos dyje Lenkijos vidaus reikal ministras Z. Berezowskis papriekaištavo, jog iš anksto neužtikrinta 1939 met sien nelie iamyb . Jo manymu, teritorini klausim nutyl jimas tik atideda problem 180. Kad lietuvi emigracijos sluoksniai neatsisako pretenzij Vilni , ministrui buvo puikiai žinoma iš jam atsi st raport dar 1946 metais, kur svarstyti Vilniaus ateities priklausomyb s vaizdiniai181. Rašydamas apie 1947 m. kovo m n. pasikeitim raštais su lenkais istorikas L. Jonušauskas akcentavo V. Sidzikausko ir S. Lozorai io nesutarim buvus pirmiausia kaip kov d l kompetencij 182. Jam antrina ir kit istorik darbai183. Vis tik labiau nor t si sigilinti
177 V. Sidzikausko laiško A. Tarnowskiui nuorašo nuorašas, 1947 13 14, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 3. 178 V. Sidzikauskas, Lietuvos diplomatijos parašt je..., p. 257–258. 179 V. Sidzikausko laiškas S. Lozorai iui, 1947 04 25, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 1–2. 180 K. Tarka, Derybos su Baltijos šali atstovais..., p. 357. 181 Ži r ti poskyr Vilniaus klausimas lietuvi ir lenk vaizduot je 182 L. Jonušauskas, S. Lozorai io ir VLIK‘o santykiai..., p. 45–57. 38 pa io diplomatijos šefo pozicij , argumentus ir galiausiai pritarti E. Aleksandravi iaus nuomonei: „...skirtingi Lozorai io ir daugumos VLIK‘o žmoni poži riai ginkluot kov krašte, nevienodas Lietuvos atstovavimo Vakaruose ir veikimo tarp pasaulio lietuvi supratimas – visa tai rodo anuomet buvus daug reikšmingesni aplinkybi negu tik nuogas varžymasis d l simbolin s valdžios ir Vakar žvalgyb d mesio“184. Panašias mintis jau buvo išsak s diplomatas S. A. Ba kis laiške diplomatijos šefui S. Lozorai iui: „...nebeturime nuostat , kuri sutikt visi laikytis. Tod l kiekviena proga, kada tik koks sud tingesnis reikalas yra, tuojau kyla nesusipratimai, visokios kalbos ir gandai. Atrodo, kad susitarimas, koki nuostat visi turi laikytis, yra ir bus pats sunkiausias ir gal net neišsprendžiamas. Taip manyti ver ia visos psichologin s aplinkyb s ir patyrimai iš emigrantinio gyvenimo nuotaik bei istorijos“185. T pat skaitome ir S. Lozorai io geguž s 12 d. laiške V. Sidzikauskui. Jame diplomatijos šefas vis pirma d mes telkia ketinamo pasirašyti dokumento formuluotes. S. Lozorai iui pirmiausia užkliuvo derybose paliktas atvir santyki su Lenkija klausimas. Šeštame sutarties punkte numatyta, kad VLIK „...yra link s prad ti su Lenkijos Vyriausybe kalbas d l pagrind ir form santyki tarp Lietuvos ir Lenkijos po to, kai abi valstyb s atgaus nepriklausomyb “186. Ši nuostata, diplomatijos šefo manymu, yra neišman liška, kadangi „pakanka elementari žini iš tarptautin s teis s ir stiliaus srities, kad b t galima nustatyti, jog vienintel normali, pagrindin dviej suvereni ir nepriklausom valstybi santyki forma yra diplomatiniai santykiai“187. Tokia nuostata yra žalinga pa iai Lietuviai, kadangi sudaro galimyb ateityje iš naujo svarstyti ne tik abej valstybi santykius, bet ir atriša rankas der tis d l galimos unijos. S. Lozoraitis buvo kategoriškai nusiteik s bendros Lenkijos ir Lietuvos valstyb s istorijos romantizavimo atžvilgiu. Jis man , kad tai kenkia tuometiniams santykiams ir ateityje taip pat neduos jokios naudos. Norint, kad Lenkija imt su Lietuva elgtis kaip su sau lygiu partneriu, reik jo iš pas mon s išmesti „mažosios ses s“ vaizdin . Nebuvo pozityviai susiteik s ir diplomatas Jurgis Šaulys. Savo laiške 1947 m. vasar jis raš : „Tur j s nemaža patyrimo su Lenkais [...] aš esu didelis m s galimo su Lenkais susitarimo skeptikas. [...] Kas su Lenkais gal reik t pam ginti susikalb ti, tai kontakto palaikymo reikalu, vedant abiem pus m kov už savo krašt nepriklausomyb s atstatym . Tas kontaktas tur t pasireikšti tam tikru konkre iai nustatytu bendradarbiavimu. [...] Visus kitus 183 A. Petraityt , Pozicijos ir opozicijos..., p. 166–167; A. Petraityt – Briedien , Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozorai io veikla..., p. 139; D. Dapkut , Nuo Berno iki Paryžiaus..., p. 25. 184 E. Aleksandravi ius, Politini veiksni realijos..., p. 149. 185 S. A. Ba kio laiškas S. Lozorai iui, 1947 05 11, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 13. 186 V. Sidzikausko laiško A. Tarnowskiui nuorašo nuorašas, 1947 13 14, Ten pat, l. 3. 187 S. Lozorai io laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 12, Ten pat, l. 7. 39 ateities klausimus reik t , man rodos, atid ti, palikus juos spr sti bendradarbiavimo atmosferoje ir sutarus gal vien, kad visi galimi ateities gin o klausimai bus abiej pusi rišami susitarimo keliu, taikiu b du ir draugiškumo dvasioje“188. Išlikusi diplomat korespondencija liudija nemenk sumaišt , trukusi iki birželio m nesio189, kol dar nebuvo aišku, ar min tais kovo 14 d. raštais buvo (ar tik bus) pasikeista. Diplomatinis korpusas vieningai190 laik si pozicijos, kad pasikeitimas raštais turi b ti atid tas bent jau iki Paryžiuje prasid sian ios antrosios VLIK ir Lietuvos diplomat konferencijos191. Ta iau V. Sidzikausko ir A. Tarnowskio kalendoriuose jau buvo pažym ta susitikimo data. Raštais planuota pasikeisti geguž s 17 d. Paryžiuje, kur lank si A. Tarnowskis. D l susiklos iusi aplinkybi Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s užsienio reikal ministras išvyko diena anks iau, o VLIK Vykdomosios Tarybos pirmininkas dar nebuvo sp j s atvykti192. V liau susitikimui ir pasikeitimui raštais numatyta liepos 1 d., kai tur jo prasid ti VLIK ir diplomat pasitarimai, ta iau liepos pradžioje lietuvi emigraciniai veiksniai nesp jo susitikti, tod l ir pasikeitimas raštais su lenkais v l buvo atid tas. Lenkams buvo paaiškinta, jog lietuviai turi redakcinio turinio patais 193. Ta iau lenkai nebuvo link labai spausti lietuvius, kadangi tur jo vidini problem . Dar kovo m n., kai V. Sidzikauskas ir M. Krupavi ius buvo Londone, lenk egzilin s vyriausyb s viduje vyko nemažai permain . 1946 m. pabaigoje, sunkiai susirgus prezidentui W adislawui Raczkiewicziui194, iškilo p dinyst s klausimas. Ligtoliniai aktai pareigojo pareigas perimti Tomaszui Arciszewskiui, ta iau 1947 m. baland prezidentas savo pareigas eiti paved buvusiam užsienio reikal ministrui Augustui Zaleskiui195. Visas procesas vyko už uždar dur ir T. Arciszewskis nebuvo informuotas, kad jam nenumatoma prezidento pareigyb . A. Zaleskis paskutiniuoju metu buvo ypa aktyvus kontakt su SSRS mezgimo priešininkas196. Tai atitiko nusistatyt lenkiškojo Londono linij , tod l jo kandidat ra buvo
188 D. C. Lietuvos–Lenkijos santykiai, laisv , 1954 nr. 3 (40), p. 53. 189 S. A. Ba kio telegrama S. Lozorai iui, 1917 05 21, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 9; P. Padalskio laiško P. Žadeikiui nuorašas, 1947 05 21, Ten pat, l. 15; S. Lozorai io Pro memorija Lietuvos diplomatams, 1947 05 22, Ten pat, l. 16; S. A. Ba kio laiškas S. Lozorai iui, 1947 05 51, Ten pat, l. 10; S. A. Ba kio laiško V. Sidzikauskui nuorašas, 1947 05 22, Ten pat, l. 17–18; J. Šaulio laiškas S. Lozorai iui, 1947 05 23, Ten pat, l. 19; P. Žadeikio laiškas S. Lozorai iui, 1947 05 46, Ten pat, l. 22; S. Lozorai io laiško B. K. Balu iui nuorašas, 1947 05 28, Ten pat, l. 26. 190 Lietuvos pasiuntinys Švedijoje Vaclovas Gylys, remdamasis Berno protokolais, S. Lozorai iui si l kuo grei iau užglaistyti konflikt , nematydamas nei kompetencij , nei poži ri skirtum . 191 Pradžioje ji numatyta liepos 1 d. ta iau vyko tik rugpj t . 192 A. S. Ba kio Pro memorija, 1947 05 19, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 14. 193 K. Morawskio laiškas T. Gwiazdowskiui, 1947 09 25, IPMS, A. 11. E. / 1166. 194 W adislawas Raczkiewiczius (1885 m. Kutaisi, Gruzija – 1947 Ruthin, Velsas) – politikas, karininkas. Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje. 195 Augustas Zaleski (1883 m. Varšuva, Lenkija – 1972 m. Londonas, Didžioji Britanija) – politikas, diplomatas Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje. 196 A. Friszke, ycie polityczne emigracji..., s. 71–74. 40 priimtinesn 197. Kai baland prezidentas W. Raczkiewiczius mir , socialistai, kuriems priklaus ir T. Arciszewskis, m gin yti naujojo prezidento paskyrimo teis tum . Ta iau visiems kitiems sutinkant su buvusio prezidento W. Raczkiewicziaus baland pareikšta valia, vis d lto, A. Zaleskis tapo naujuoju Lenkijos Respublikos prezidentu emigracijoje198. Tuo nepatenkintas T. Arciszewskis, pareišk , kad jis taip pat eina prezidento pareigas, kadangi, mirus W. Raczkiewiczui, nebetur s kam teikti atsistatydinimo rašt . 1947 m. vasaros karštyje A. Zaleskis paleido T. Arciszewskio vyriausyb ir nauj j sudaryti pakviet Tadeusz Bór–Komorowsk 199. T pa i met rugpj io 5–15 d. Paryžiuje vyko antroji VLIK ir Lietuvos diplomat konferencija. Jau tre i darbo dien kilo diskusijos d l diplomatini santyki su Lenkijos egziline vyriausybe užmezgimo. Nuo kovo vidurio laiškuose, telegramose ir priva iuose pasikalb jimuose reikštas nepasitenkinimas pagaliau imtas oficialiai diskutuotas. V. Sidzikauskas laik si pozicijos, jog santyki užmezgimas yra svarbus visam Lietuvos išlaisvinimui. Šiame kontekste iškilo ir santyki su kitomis tautomis klausimai. Konferencijoje pasigirdo min i : „Kod l manoma, kad susitarimas su lenkais jungt mus t blok , kod l jie, parblokštoje b kl je, tegali ir turi b ti mums „durininkais“ t blok “200. Diplomatams santyki su lenkais užmezgimo skuba atrod nepagr sta žvelgiant iš santyki su kitomis tautomis perspektyvos. Tuo metu VLIK nemat poreikio užmegzti santykius su baltarusiais ir ukrainie iais. Kyla klausimas: kod l lenkai VLIK buvo svarbesni nei panašaus likimo kitos kaimynin s tautos? š klausim leidžia atsakyti Paryžiaus konferencijos protokolai. Vis pirma, nenor megzti glaudesnius santykius su baltarusiais ir ukrainie iais VLIK nul m baime, jog ateityje Lietuva gali Vakar akyse atrodyti tokia pat slav valstyb , tod l „mums nereik t sumaišyti savo reikal su tautomis, kurios eina Rusijos sistem , nes tada ir mes gal tume b ti t sistem skaityti“201. sivaizduota, jog bendrai kovojant d l išsilaisvinimo, Lietuva gali prarasti savotišk savo pranašum , kur jai suteik dvidešimt nepriklausomyb s met . Tuo tarpu santykiai su latviais ir estais laikyti sureguliuotais, tod l nematyta poreikio dar k nors pla iau diskutuoti. Iš kitos pus s, Baltijos valstybi išeivija netur jo didesn s reikšm s Vakarams. Priešinga situacija buvo su Lenkija. Po pasaul išsibars iusi milijonin Polonija buvo geriau žinoma Vakaruose. Be jos ne manoma buvo sivaizduoti naujo Vidurio Ryt Europos žem lapio. Galiausiai vieninteliai lenkai jau nuo karo pradžios emigracijoje tur jo suformav 197 T. Wolsza, Rz d RP na obczy nie..., s. 25. 198 A. Friszke, ycie polityczne emigracji..., s. 73. 199 Tadeuszas Bór–Komorowskis (1895 m. Chorobrow, Lenkija – 1966 m. Buckley, Didžioji Britanija) – generolas, politikas. LREV ministras pirmininkas. 200 Paryžiaus konferencijos 1947 08 07 d. pos džio protokolas, VLIK‘as ir Lietuvos..., p. 266. 201 Ten pat, p. 271. 41 vyriausyb , veikusi didžiojoje tarptautin je politin je arenoje. Ji prarado pripažinim tik baigiantis karui. V. Sidzikausko kalboje santyki su lenkais sureguliavimas buvo labai svarbus, kadangi, priešingai nei su latviais ar estais, jie iki tol nebuvo geri: „Konkre iai mes neprisi m me lenk atžvilgiu joki sipareigojim , išskyrus ger vali prad ti kalb tis, nieko jiems neteikiame. Santyki su lenkais sunormalizavimas yra b tinas net ir dabartiniam kovos metui, nes reikia derinti kovos veiksmus. [...] Vilniaus klausimo šiuo metu mums n ra nei pagrindo kelti, kadangi jis yra atitek s Lietuvai jai esant dar nepriklausomai ir šiuo metu jis yra, kad ir Tarybin s, bet Lietuvos sostin . Taigi, jei kas Vilni turi, tai Lietuva, o ne Lenkija. Keldami Vilniaus klausim mes lyg ir gin ytum m t posenasio“202. S. Lozorai io dar laiškuose išsakyt priekaišt , jog apie 1947 m. kovo 14 d. pasikeitim raštais nebuvo laiku informuoti diplomatai, Vykdomosios Tarybos pirmininkas atsak , jog, rašt turiniui nenukrypus nuo Berno konferencijos metu priimt politini gairi , jis nemat reikalo iš naujo tartis su diplomatais. S. Lozoraitis kategoriškai prieštaravo nuomonei, kad tai derinasi su Berno nutarimais, kuriuose kalbama tik apie sien su Lenkija. Tuo tarpu kovo 14 d. raštai visiškai ignoravo sien klausim . Diplomatai tai suvok kaip didel gr sm ateities santykiams, kadangi vair s kiti oficiali lenk pareig n pasisakymai aiškiai liudijo, jog Lenkijos egzilin vyriausyb neatsisako pretenzij Vilni 203. Vyravo nuomon , kad tokio pob džio susitarimas, koks buvo kovo 14 d. raštas, ateityje lietuvius visada pareigos derinti veiksmus su lenkais. Po ilg deryb VLIK sutiko iš lenk atsiimti projekt , kuriam V. Sidzikauskas jau buvo pritar s. Dabar pats pasi l j laikyti neturin iu juridin s galios ir išrinkti komisij kitam projektui parengti. S. Lozoraitis tam pritar . Numatyta trij asmen komisija naujam projektui parengti204. Ta iau priimta rezoliucija Paryžiaus konferencijos pabaigoje neišsprend santyki su lenkais problemos. Buvo nutarta, jog tik trys 1947 m. kovo 14 d. dokumento punktai, 3, 4 ir 5205, nekelia abejoni . Kiti vienokiu ar kitokiu b du yra nepriimtini lietuvi išeivijai, kuri nusprend : „34. Esminiu ir b tinu glaudesniam bendradarbiavimui su lenkais atnaujinti momentu laikomas susitarimas spr sti visus gin ytinus klausimus taikiu b du dabartinio teritorinio statuso pagrindu. 202 Vliko ir Lietuvos pasiuntini užsienyje konferencijos antrojo pos džio Paryžiuje protokolas, 1947 08 07, LII, f. 54–519, p. 206-207. 203 Jan Ciechanowski teksto „Defeat in Victory“ ištrauka, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 23. 204 Paryžiaus konferencijos 1947 08 07 d. pos džio protokolas, VLIK‘as ir Lietuvos..., p.283. 205 Šiais punktais numatyta: 3) ateityje siekti suderinti su VLIK politin , diplomatin , propagandin ir informacinio turinio bendradarbiavim tiek Europoje, tiek ir už jos rib ; 4) savo galimybi ribose stengsis pad ti Lietuvai jos nepriklausomyb s atstatymo akcijose ir laukia analogišk veiksm iš lietuvi pus s; 5) bendradarbiauti su VLIK siekdama visokeriopai pagerinti s lygas DP asmen stovyklose gyvenantiems abiej tautybi asmenims. 42 35. Ateities santyki tarp Lietuvos ir Lenkijos, šioms valstyb ms atsista ius, aiškinimas ir derybos priklauso nuo Lietuv patenkinan io su lenkais susitarimo sien klausimu, laikant jau dabar tas derybas prad tinas“206. Šie du punktai iš esm s skyr si nuo kovo 14 d. rašt , tod l tik tis, kad lenkai sutiks su tokiais pakeitimais, tuo metu buvo beprasmiška. Lenkai jaut dualizm lietuvi stovykloje. Dar išvadas, jog b tent jis l m tarpusavio deryb stagnacij 207. 1947 m. spalio 3 d. VLIK pos dyje aprobavo tok projekt . Nuo kovo m nesio dokumento jis skyr si dviem punktais. Daugiausia diskusij suk lusiame 6 punkte (prad ti derybas su VLIK d l Lietuvos ir Lenkijos santyki pagrind ir form ateityje nustatymo po nepriklausomyb s atgavimo) nebeliko diskusin s formuluot s „d l pagrind ir form “. Dabar jis skamb jo taip, kad VLIK „yra link s prad ti su Lenkijos Vyriausybe kalbas d l santyki tarp Lietuvos ir Lenkijos po to, kai abi valstyb s atgaus nepriklausomyb “208. Tai diplomat nuomone netur jo jokio skirtumo. Abu sakiniai reišk t pat . Taip pat pakoreguotas 8 punktas. j trauktas sien klausimas, pabr žiant vis gin ytin klausim sprendim taikiu b du: „Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas reiškia, be to, sitikinim , kad išsprendimas visoki gin ytin klausim , kurie gali kilti tarp abiej valstybi , j tarpe ir teritorini , turi b ti atliekamas tiktai taikiu keliu, teisingumo, teis tumo ir draugingumo dvasioje, dabojant abiej šali reikalus bei tautinius ir valstybinius interesus“209. Ta iau diplomatams ir šie pataisymai nebuvo priimtini. S. Lozoraitis ir S. A. Ba kis man , jog pirm j punkt , kur VLIK pripaž sta Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb kaip Lenkijos valstyb s atstov , iš viso reikt panaikinti210. J panaikinus, analogiškai Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb tur t išbraukti VLIK, kaip Lietuvos valstybei atstovaujan io organo, pripažinim . Taip pat stilistiškai koreguoti ir kiti punktai. Neaiškum k l ir informacijos stoka apie tai, kas dedasi Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s viduje. Gandai apie skilim buvo jau atvilnij iki lietuvi , ta iau dar ir spal V. Sidzikauskas netur jo tikslios informacijos apie lenk kabineto sud t . Tai tapo dar vienu argumentu diplomatams, kurie nuolat k l klausim d l pasikeitimo raštais skubos. Lietuvi diskusijos užtruko, tod l lapkri io 15–30 d., kaip buvo numatyta, raštais ir v l nebuvo pasikeista. 1947 m. gruodžio 9 d. V. Sidzikauskas dar kart mat si su lenk atstovais Londone. Pakviestas pusry i jis susitiko su užsienio reikal ministru A. Tarnowskiu, ta iau susitikti nei su naujuoju Lenkijos prezidentu emigracijoje Augustu Zaleskiu, nei su ministru pirmininku 206 Santyki su lenkais klausimu rezoliucijos, VLIK‘as ir Lietuvos..., p. 332. 207 K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1947 10 18, IPMS, A. 11. E/1166. 208 VLIK Vykdomosios Tarybos susitarimo su Lenkija projektas 1947 11 03, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 77. 209 Ten pat. 210 S. Lozorai io pataisyto VLIK Vykdomosios Tarybos susitarimo su Lenkija projekto juodraštis, 1947 12, Ten pat, l. 90; S. A. Ba kio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 15, Ten pat, l. 80–81. 43 Tadeuszu Bór-Komorowskiu nepanoro, motyvuodamas laiko stoka. Pusry i metu V. Sidzikauskas nupasakojo susidariusi situacij tarp VLIK ir Lietuvos diplomat ir, remdamasis Paryžiaus konferencijos nutarimais, išd st , jog lietuviai reikalauja garantijos, kad, ateityje nesutarus d l Vilniaus, nekils ginkluot konflikt . Iš savo pus s lenkai toki deklaracij neketino daryti. Jie sutiko, kad po karo šis klausimas priklausys nuo kit j g , tod l beprasmiška dabar d l to tartis211. Derybos strigo ilgesniam laikui. Ta iau tuo pat metu, kai po Paryžiaus konferencijos diplomatai ir toliau gin ijo susitarimo su Lenkijos Respublikos egziline vyriausybe paragrafus, politin je lenk emigracijos arenoje atsirado naujas žaid jas, sudrumst s vandenis visose stovyklose. Iš Liaudies Lenkijos emigracij v l gr žo buv s vyriausyb s ministras pirmininkas Stanis awas Miko ajczykas. S. Miko ajczykas buvo antrasis Lenkijos egzilin s vyriausyb s ministras pirmininkas iškart to W. Sikorskio mirties, Valstie i partijos vadovas, vienintelis iš Londono vyriausyb s panor s dalyvauti derybose su Maskva, už k susilauk didžiul s kritikos bangos, 1944 m. jis gr žo komunistin Lenkij ir tapo pirmuoju premjero pavaduotoju bei žem s kio ministru. Vis tik ilgainiui, šalies valdžioje sitvirtinant komunistams, S. Miko ajczykas tapo pagrindine opozicine fig ra krašte, neretai apšaukiama užsienio šnipu ar kolaborantu212. Suprasdamas, jog kyla pavojus gyvybei, 1947 m. spal , padedamas brit ir amerikie i , jis dar kart emigravo213. Jau met pabaigoje atsid r JAV, kur 1947 m. gruod buvo surengtas Polonijos kongresas. Jame didžiulio d mesio susilauk S. Miko ajczykas. Tuo tarpu vis dar kriz išgyvenanti Lenkijos egzilin vyriausyb tuo buvo nepatenkinta. Kairi j paži r S. Miko ajczykas buvo tarsi krislas akyje nacionalistinei vyriausybei Londone, kuri j kaltino prisid jus prie oficialaus jos nepripažinimo. Pats S. Miko ajczykas taip pat veng susitikti su emigracine valdžia – tai teik puik pagrind ir toliau j aštriai kritikuoti per spaud . Vienu iš priekaišt , išsakyt per oficioz Pregl d Polski, buvo tai, kad S. Miko ajczykas savo vykdoma politika parceliuoja Lenkijos rytines žemes214. Lietuvi emigracijos sluoksniai taip pat m galvoti apie naujus deryb variantus. Štai 1947 m. gruod diplomatas Kazimieras Graužinis215 samprotavo laiške S. Lozorai iui: „Lenkai, man atrodo, yra smarkiai pakrik ir demoralizuoti: vieni nu jo su Varšuva, kiti palaik Mikolai ik , treti laikosi Londonišk s vyriausyb s, kuri, deja, tarptautiniai n ra
211 A. Tarnowskio ir T. Gwiazdowskio susitikimo su V. Sidzikausku ataskaita, 1947 12 12, IPMS, A. 11. E/1166. 212 P. Machcewicz, Emigracja w polityce mi dzynarodowej..., s. 35. 213 N. Davies, Dievo žaislas..., t. 2, p. 613. 214 Lenk pasiskirstymas, 1948 01 04, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 105–107. 215 Kazimieras Graužinis (1898 m. Marciniškai, Giedrai i vals ius – 1962 m. Montevid jus, Urugvajus) – teisininkas, diplomatas, Urugvajaus LB k r jas. 44 pripaž stama. Tokiomis aplinkyb mis sunku tik tis žymesn s paramos iš j pus s m s bylai“216. Panašias mintis d st J. Šaulys, ragindamas neskub ti sipareigoti egzilinei vyriausybei: „Tuo tarpu reik t tenkintis vien kontakto palaikymu, bet ne tik su londoniškiais, o ir su kitomis grup mis per tam tikrus nuži r tus asmenis, pamažu rengiant dirv “217. Nors lietuvi išeivijoje skland gandai, jog S. Miko ajczykas Vilni pripažino Lietuvai218, platesnio pob džio bendradarbiavimas su juo ir jo aplinka nebuvo išvystytas. Lietuvi išeivija buvo gana tari socialistini paži r asmenims. Iš kitos gi pus s, lenk politin s emigracijos susiskaldymas dav akstino kai kurioms VLIK sudaran ioms grup ms abejoti ir lenk Londono egzilin s vyriausyb s legitimumu. Pasigirdo nuomoni , jog ji n ra pakankamai reprezentatyvi, kad gal t b ti lygiavertis VLIK partneris219. Vis tik VLIK Vykdomosios tarybos atstovas teisininkas Martynas Brakas išreišk nuomon , jog, net ir negavus iš lenk pažado ateityje netur ti teritorini pretenzij Lietuvai, galima prad ti derybas. Jis man , kad bet kokios deklaracijos dar n ra garantas, jog ateityje susitarim bus laikomasi, o bendros kovos už taut išlaisvinim deklaravimas „gali ir turi b ti psichologinis rankis santykiavimo atmosferai keisti ir gerinti“220.
Visuomen s informavimas apie lietuvi – lenk santykius
1948 metais lietuvi ir lenk santykiai persik l nauj plotm – iš priva i pasikalb jim vieš j erdv . Imta santykius aiškintis spaudoje. Kaip aprašo istorikas K. Tarka, 1948 m. geguž s viduryje Augsburge leidžiamo lietuviško savaitraš io Žiburiai221 redaktorius Juozas Vit nas222 kreip si Lenkijos Respublikos prezident August Zalesk , prašydamas atsakyti 15 klausim , kurie r pi lietuvi visuomenei emigracijoje223. Laiškas prezidentui buvo perduotas per amerikie i zonoje leidžiamo lenk savaitraš io Kronika redaktoriaus Stanis awo Bia asiewicziaus ir diplomato Tadeuszo Katelbacho224 rankas. Tai reišk , jog tiesioginis ryšys su lenk „virš n mis“ buvo sunkiai pasiekiamas ne tiek d l fizinio, kiek d l hierarchinio atstumo. Kronikos redaktorius labai
216 K. Graužinio laiškas S. Lozorai iui, 1947 12 04, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 98–99. 217 J. Šaulio laiškas S. Lozorai iui, 1948 01 16, Ten pat, l. 109. 218 Vilniaus byla lenk šaltiniuose, Tautos praeitis, 1959, t. 1, knyga 1, p. 285. 219 M. Brakas, Mažoji Lietuva ir lenkai, 1960, ALKA, M. Brako archyvas, 8 failas, l. 33. 220 Ten pat, l. 34. 221 Savaitraštis Žiburiai jo Augsburge 1945–1949 m. Pradžioje redagavo J. Vaidelys ir J. Vit nas, v liau vienas J. Vit nas, o nuo 1949 m. kovo K. Mickevi ius. 222 Juozas Vit nas (1912 m. Putriai, Birž apskritis – nustatyti nepavyko) – teisininkas, žurnalistas, redaktorius. Ateitinink ir šauli veik jas. 223 K. Tarka, Derybos su Baltijos šali atstovais..., p. 359. 224 Tadeuszas Katelbachas (1897 m. Varšuva, Lenkija – 1977 m. Niujorkas, JAV) – diplomatas, žurnalistas, visuomen s veik jas, politikas. 45 palankiai vertino Žiburi savaitrašt , manydamas, jog iš jo lenkai gal t tur ti daug naudos gerindami santykius su lietuviais225. Iš esm s Žiburiai buvo aukšto lygio leidinys, kuriame bendradarbiavo tokie žym s tarpukario Lietuvos visuomen s veik jai, kaip Jonas B t nas226, Adolfas Šapoka227, Stasys Yla228, Jonas Grinius229, Juozas Girnius230, Steponas Kolupaila231 ir kt.232. Gavus Žiburi klausimus, prezidentas buvo išvyk s, tod l atsakyti juos paved užsienio reikal ministrui A. Tarnowskiui, pats pasitenkindamas laišku Žiburi redaktoriui. Spaudoje šis laiškas pasirod 1948 m. liepos 24 d.233. Jame prezidentas d st , jog kaimyni santykiai ateityje tur t b ti „radikaliai pagerinti“, kadangi „...ilgus amžius tv rusi lietuvi ir lenk taut santarv bei t dviej taut darnaus sugyvenimo tradicijos, kurioms lygi pavyzdži nedaug t ra istorijoje, leidžia mums tik tis tokios permainos galimumu.“234 Ta iau, kaip ir buvo galima tik tis, joki vaizdini santyki „pagerinimui“ konkre iau neišd st . Nebuvo užsiminta ir apie nuo 1946 m. pavasario vykstan ias derybas su VLIK. Kad ir koks palankus b t buv s A. Zaleskio tonas, reiškiantis „...lietuviškajai visuomenei savo nuoširdžiausias simpatijas ir karštus link jimus ištverti kovoje už T vyn s nepriklausomyb “235, lietuviams buvo sunku patik ti teigini nuoširdumu. Kaskart, atsiradus progai lenkams pasisakyti santyki su lietuviais klausimu, jie nepamiršdavo atsigr žti bendr istorij . O joje ir slyp jo nesutarim priežastys. Lenkai Abiej Taut Respublikos laikotarp laik abipusio supratimo tarpsniu, akcentavo XIX amžiaus sukilimus kaip viening kov su bendru priešu, ta iau ne steng suvokti, jog tuos pa ius dalykus lietuviai vertina visiškai kitaip. Lenkiškajai visuomenei tai dar 1944 metais akcentavo Adolfas Bochenskis236, ragindamas sigilinti skirtingus Lenkijos ir jos kaimyni istorijos vertinimus.237 Jis teig , jog egzistuoja 225 S. Bia asiewicziaus laiškas T. Katelbachui, 1948 05 20, IPMS, A. 11. E. / 1113. 226 Jonas B t nas (1892 m. Akmenai, Raseini apskritis – 1968 m. ikaga, JAV) – dainininkas, pedagogas, chorvedys. 227 Adolfas Šapoka (1906 m. Grybeliai, Utenos apskritis – 1961 m. Torontas, Kanada) – istorikas, pedagogas. Ateitinink federacijos tarybos narys, Lietuvi enciklopedijos bendraautorius, Kanados LB ir Lietuvi katalik kult ros draugijos narys. 228 Stasys Yla (1908 m. Luci nai, Ukmerg s apskritis – 1983 m. ikaga, JAV) – kunigas, rašytojas. Dalyvavo Lietuvos katalik moksl akademijos veikloje, vienas iš Ateitinink federacijos vadov . 229 Jonas Grinius (1902 m. Gimin nai, Joniškio vals ius – 1980 m. Miunchenas, Vokietija) – rašytojas, menotyrininkas, literat ros kritikas, Aid redaktorius. 230 Juozas Girnius (1915 m. Sudeikiai, Utenos apskritis – 1994 m. Bostonas, JAV) – filosofas, Lietuviškosios enciklopedijos ir Aid redaktorius, Ateitinink vadovas. 231 Steponas Kolupaila (1892 m. Tuminišk s, Daugpilio apskritis – 1964 m. South Bend, JAV) – hidrologas, d stytojas, visuomen s veik jas. 232 J. Tamoši nas, Lietuvišk periodini leidini bibliografija 1832–1982, Kaunas, 1991, p. 596. 233 Egzilin s lenk vyriausyb s prezidentas apie lietuvi – lenk santykius, Žiburiai, 1948 07 24, p. 3. 234 Ten pat. 235 Ten pat. 236 Adolfas Bochenskis (1909 m. Ponikwa, Lenkija – 1944 m. Ankona, Italija) – rašytojas, politin s minties publicistas. 237 Zanim powsta a Kultura. Antologia tekstów Adolfa Marii Bochenskiego po wi conych polskiej polityce wschodniej, Lublin, 2006, p. 84–89. 46 skirtinga istorin atmintis lietuvi , ukrainie i , baltarusi ir lenk . Jei Jogailai i epocha lenkams yra palaimintas laikotarpis, tai kaimynin ms tautoms ji asocijuojasi su „prakeiktais“ unijos su Lenkija laikais, kada Lenkija at m iš j galimyb patiems valdytis238. Ta iau atrodo, jog emigracin valdžia ši pastab nenor jo gird ti. Kadangi iš S. Bia asiewicziaus239 buvo gauta informacija, jog Žiburiai yra rimtas leidinys, turintis daug skaitytoj , A. Tarnowskis atsakymus klausimus suderino su kitais vyriausyb s atstovais. Vertas d mesio faktas yra tai, kad lenkai steng si susižinoti, kokios nuomon s apie laikrašt ir jo redaktori yra V. Sidzikauskas. Nepavykus greitai su juo susisiekti, K. Morawskis apie tai kalb josi su A. S. Ba kiu. Diplomatas patikino, jog V. Sidzikauskas b t tokiu bendradarbiavimu patenkintas ir užtikrino, kad Žiburiai gan gera erdv lenkams išsakyti savo nuomon 240. Ne visi penkiolika klausim tiesiogiai liet lietuvi ir lenk santykius. Du pirmieji buvo skirti informacijai apie pa i egzilin vyriausyb ir dar nesen jos kriz . Matyt, sklandantys gandai apie prezidentin dualizm J. Vyt n pareigojo klausti apie teisin Lenkijos Respublikos prezidento status bei vyriausyb s sud t 241. Draugišku tonu užsienio reikal ministras d st , kokiu pagrindu remiasi prezidento legitimumas, kad vyriausyb je šiuo metu atstovaujamos tik dvi partijos iš keturi . Toks atsakymas daugiau lenk politine emigracija besidomin iam skaitytojui gal jo sufleruoti, jog Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb „serga“ panašiomis VLIK ligomis. klausimus apie dabartin s politin s pad ties vertinimus, Vidurio Europos federacijos galimybes bei rezistencij pavergtose valstyb se atsakyta gana lakoniškai, pabr žiant, jog Lenkija visada buvo didel Vidurio Europos federacijos šalinink , kad reikia d ti visas pastangas, jog ateityje neb t paaukoti maž j taut interesai didži j politikos labui ir kad šiandien žymiai didesn atsakomyb d l šalies laisvinimo ant savo pe i turi užsid ti emigracijoje esanti tautos dalis242. Akcentuodamas didži sias valstybes A. Tarnowskis vis pirma tur jo omenyje SSRS ir Vokietij . Tuo tarpu lietuviai prie j tarpo nesibod jo priskirti ir Lenkijos. Iš vienos pus s tuometin Lenkija tur jo minimali tak Europos politiniam gyvenimui, iš kitos gi ateityje buvo numatoma „galias atgauti“. Lietuviai nesijaut lygiaver iai su keliskart skaitlingesniu kaimynu. Atsakymai apie paklausimus d l sien nors ir buvo vilkti diplomatin s kalbos marškinius, vis tik gan aiškiai atspind jo vyriausyb s pozicij , išsakyt V. Sidzikauskui dar
238 Ten pat, s. 74. 239 S. Bia asiewicziaus laiškas T. Katelbachui, 1948 05 20, IPMS, A. 11. E. / 1113. 240 K. Morawskio laiškas T. Gwiazdowskiui, 1948 07 19, IPMS, A. 11. E. / 1166. 241 J. Vit no laiškas A. Zaleskiui, 1948 05 15, Ten pat ir IPMS, A. 11. E. / 1113. 242 Lenk užsienio reikal ministeris A. Tarnovskis lietuvi –lenk santyki klausimu, Žiburiai, 1948 09 11, p. 1–2. 47 1946 metais. Vakarin s Lenkijos sienos yra negin ijamos ir neperži rimos d l vis lenk patirt skriaud iš vokie i pus s, tuo tarpu rytin s sienos yra kategoriškai atmetamos, nes buvo apspr stos Molotovo – Ribentropo pakto243. Jis nei teisiškai, nei morališkai neturintis galioti. Ta iau lenkai buvo geranoriški priskirdami Lietuvai dal buvusi Rytpr si teritorijos. A. Tarnowskis raš , kad kaip kompensacija už visas Vokietijos padarytas skriaudas „Lenkijos vyriausyb laiko teisinga ir pageidautina, kad Lietuvos teritorija b t padidinta, prijungiant prie jos Rytpr si šiaur s ryt dal kartu su Klaip da“244. Ta iau „Jaltoje nubr žt linij , kaip Lenkijos rytin sien , Lenkijos vyriausyb atmeta bes lygiškai“245. Taigi, griežtai laikydamasi savo nuostat d l rytini teritorij galimo tre iojo pasaulinio karo pabaigoje, Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb tik josi gauti maksimali teritorij . Šios pretenzijos buvo grindžiamos tuo, jog b tent Lenkija 1939 m. buvo užpulta ir pasidalinta Vokietijos ir SSRS, jos gyventojai kovojo s junginink pus je, o po karo buvo išduoti Vakar . Kaip kompensacija jai morališkai priklaus naujai gautos teritorijos vakaruose tod l, kad jos prijungtos b tent Vokietijos s skaita. O neišvengiamai kilus dar vienam karui ir pagaliau sutriuškinus komunistin imperij , Lenkija turi teis atgauti ir rytines teritorijas. Tik taip gali b ti atstatytas teisingumas. Šis vaizdinys nežav jo lietuvi , kuriems Vilniaus atgavimas ženklino atstatyt istorin teisingum . Nepaisant visuomen je tvyran io nepasitik jimo, Žiburiuose pirm kart po karo lietuvi emigracijai buvo viešai pristatyta oficiali lenkiškoji pozicija tarpusavio santyki klausimu. Užsiminta apie b tin bendradarbiavim , ta iau, išskyrus patikinim d l nuoširdži simpatij lietuvi tautai, toliau nenueita. Bendra ateitis netur jo ne tik projekto ar gairi , bet ir vizijos. V liau užsienio reikal ministro atsakymai klausimus buvo perspausdinti Amerikos lietuvi informacinio centro leidžiamame Lithuanian Bulletin246, taip susilaukdami dar daugiau skaitytoj . Po A. Tarnowskio pasisakymo Žiburiai išspausdino vieno skaitytojo reakcij . Sveikindamas pa i id j , jog ministras yra taiki abipusi problem sprendimo šalininkas, jog nuo šiol derantis b tina bus atsižvelgti abiej taut interesus, skaitytojas nepamiršo paklausti, ar šie principai bus visada taikomi, ar, kaip istorija parod , atsiras toki išim i kaip L.
243 Ten pat, p. 2. 244 Ten pat. 245 Ten pat. 246 R. Jurg los laiškas A. Zaleskiui, 1948 08 18, IPMS, A. 11. E. / 1166; T. Gwiazdowskio laiškas K. Morawskiui, 1948 09 01, IPMS, A. 11. E. / 1113; T. Gwiazdowskio laiškas R. Jurg lai, 1948 09 02, Ten pat. 48 e igowski247. Kaip ir reik jo tik tis, akis krito ir rytini teritorij klausimas. Tai savo ruožtu reišk , jog geri norai ir toliau gal likti tik norais. Lietuvi atmin iai nereik jo siekti net prieškario. Tie, kas skait lenkišk spaud , buvo susipažin su 1948 m. vasar pasirodžiusiais straipsniais apie b tin kov d l Vilniaus ir Lvovo. Oficialiame vyriausyb s organe Dziennik Polski i Dziennik Zo ierza248 savo pozicij skelb generolas W adys awas Andersas249 prezidentas A. Zaleskis bei vair s vyriausyb s nariai. Lietuviams nerim k l dar nuo karo met gyvuojan ios revanšistin mis nuotaikomis persismelkusios ir naujai besisteigian ios s jungos, kaip Šiaur s Ryt žemi s junga, Pietrytini žemi s junga, Rytini žemi komitetas250 ir kitos. Vis j programose buvo deklaruotas 1939 m. rugs jo 1 d. Lenkijos rytini sien atstatymas. Tokios pat linijos laik si ir JAV Polonija, kurios kongreso atidarymo kalboje buvo pasakyta: „Suvienijo mus r pestis Lenkija su Lvovu, Vilniumi, Dancigu ir Štetinu“251. Taigi, kaip teig B. K. Balutis: „Lenkiškas frontas užsieniuose išrodo Vilniaus klausimu – be plyšio: kaip buvo, taip ir yra. Ir d l to netenka, bent jau tuo tarpu, tur ti iliuzij . Jeigu gali b ti kokia prošvaist šiuo klausimu (kad gal ir mažyt ir visiškai dar netikrai), tai jos tenka ieškoti kur kitur – gal ten b k esamoji kibirkštis ir gali užsiliepsnoti kiek skais iau“252. Vis tik tikrasis A. Tarnowskio straipsnio rezultatas buvo tuose pa iuose Žiburiuose per šešis numerius išspausdinta lenk politikos analiz . Vakar Europoje vis dar buvo viliamasi, jog kils karas. Gal d l to nor ta b tinai sustyguoti ateities perspektyvas, kad š kart karo rezultatai nebeatnešt tokios pabaigos Vidurio Ryt Europos tautoms. Sovietams ir amerikie iams kovojant d l takos Vokietijoje, ten tebesilaikantys DP gyventojai kasdien lauk , kurion pus n pakryps j gos svertai. Buvo aišku, jog Europa prarado savo tak pasauliniame j gos žaidime, tod l visi žvilgsniai krypo JAV, kaip b simo karo laim toj ir Vidurio Ryt Europos tautini valstybi gelb toj . Tik ta, jog dar vieno karo SSRS laim ti nesugeb s. Tod l lenkiškoje spaudoje savo šalies ateities perspektyvas apžvelgdamas žurnalistas Karlas Hrabykas, pranašavo Europai artimiausiu metu dar vien kar . Pritardamas Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s remiamai Vidurio Europos federacijos id jai, jis d st argumentus, kaip Lenkijai, o kartu su ja ir kitoms jos kaimyn ms bus manoma išlikti nepriklausomomis. K. Hrabyko mintis lietuvi skaitytojams referavo ir komentavo V. Rimvydo 247 A. R., Kad b t sukurta geros valios atmosfera. Po p. Tarnowskio žodžio, Žiburiai, 1948 09 18, p. 1. 248 Dziennik Polski i Dziennik Zo ierza – lenk dienraštis Didžiojoje Britanijoje. 1940 m. prad tas leisti kaip Dziennik Polski, o 1944 m. susijung su Dziennik Zo ierza. Kiek pakitusia forma leidžiamas iki šiol. 249 W adys awas Andersas (1892 m. B on, Lenkija – 1970 m. Londonas, Didžioji Britanija) – politikas, generolas, vyriausiasis Lenkijos karini paj g vadas. 250 B. K. Balu io „Pro memo“, nr. 18, 1948 05 26, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 596, l. 55–56. 251 Ten pat, l. 56. 252 Ten pat. 49 slapyvardžiu prisideng s asmuo. Jis veik niekur pla iau nediskutavo su min tu lenku, o gan entuziastingai jam pritar 253. K. Hrabykas neprojektavo ateities Lietuvos ir Lenkijos santyki , kadangi problem ži r jo pla iau. Rašydamas apie Vidurio Ryt Europ , jis d st tokias mintis: „Šioje Europos dalyje politiniai sunkumai nesiejami tik su sien gin ais. Net atrodo, kad tos r šies gin ai sudaro gal mažiausi kli t . Es , sunku patik ti, kad lenk – ukrainie i bendradarbiavimo klausimas tur t nueiti niekais d l Lvovo. T pat galima pasakyti ir d l kit , iš paviršiaus ži rint, opi sien problem . Esmin šios kontinento dalies politin problema – tai savarankiškumas santykyje su likusi ja Europa, ypa gi su Rusija ir Vokietija“254. Taip tok savarankiškum reik t išlaikyti? Tam b tina m styti globaliau. Turi b ti pamiršti smulk s teritoriniai konfliktai ir pereita prie bendro Vidurio Europos tautas jungian io darinio, nes tik stiprus šio regiono taut susivienijimas gal s ateityje atsilaikyti pieš skaitlingas ir stiprias kaimynines valstybes. Ta iau ne vis Vidurio Europos taut atstovai m st taip, kaip K. Hrabykas. Ties sakant, net ir didžioji dauguma lenk nepritar tokiai id jai, kadangi b tent sien klausimus laik labai opiais. Kas, K. Hrabyko nuomone, buvo nepriimtina b simiems laisvintojams – amerikie iams. Mat jie bus pirmiausia suinteresuoti kine nauda iš ši teritorij , o tam svarbi s lyga, kad „... ia santykiai bus pakankamai aiškiai aptvarkyti“255, kadangi „...amerikie iai neparems t koncepcij , kurios savyje tur s b sim j konflikt užuomazg “256. Tuo tarpu visa Vidurio Ryt Europa kaip tik ir alsavo tokio pob džio nesutarimais. Didžiausia federacijos šalinink ir propaguotoja Lenkijos išeivija po karo „tur jo šaldžiusi“ konfliktus d l sien su visomis savo kaimyn mis, tod l norint, jog nepasikarot situacija, buvusi po Pirmojo pasaulinio karo, reik jo jau dabar galvoti, kaip spr sti b simas problemas ateityje. Derybos su lietuviais tur jo aiškiai rodyti, kad lengva tikrai nebus. Ta iau nei K. Hrabyko nuomon , nei V. Rimvydo mintys neišprovokavo platesnio visuomen s dialogo. Prie deryb stalo iš naujo nes sta. Nors 1948 m. pabaigoje V. Sidzikauskas lenk egzilin vyriausyb ir toliau maitino lietuvi geros valios pažadais, ta iau nebebuvo gr žta prie pasikeitimo oficialiai raštais klausimo. O po paskutinio V. Sidzikausko
253 V. Rimvydas, Rusijos ir Lenkijos santykiai praeity ir ateity. Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos šviesoje, Žiburiai, 1948 11 06, nr. 65; V. Rimvydas, Vokietija ir Lenkijos ateitis, Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos šviesoje, Žiburiai, 1948 11 09, nr. 66; V. Rimvydas, Reikia atsisakyti Jogailai i id jos, Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos šviesoje, Žiburiai, 1948 11 11, nr. 67; V. Rimvydas, JAV b simoji politika ir Tarpj rio federacija, Žiburiai, 1948 12 02, nr. 76; V. Rimvydas, Lenkija neprivalo kitiems primesti savo pirmenyb , Žiburiai, 1948 12 07, nr. 78; V. Rimvydas, Tarpj rio federacija iš lietuviško taško ži rint, Žiburiai, 1948 12 11, nr. 79. 254 V. Rimvydas, Lenkija neprivalo kitiems primesti savo pirmenyb , Žiburiai, 1948 12 07, nr. 78. 255 Ten pat. 256 V. Rimvydas, JAV b simoji politika ir Tarpj rio federacija, Žiburiai, 1948 12 02, nr. 76. 50 vizito Paryžiujem, lenkiškieji Pranc zijos sluoksniai informavo London , kad j nuomone, nebereik t tik tis artimiausioje ateityje pozityviai išsp sti klausim su lietuviais257. 1949 m. Lenkijos Respublikos egzilinei vyriausybei išgyvenant naujas permainas258, minimal s lietuvi ir lenk kontaktai mezg si tik tolimoje Brazilijoje ir Kanadoje259, ta iau jokios reikšmingesn s takos santyki normalizavimo procesui tai netur jo. O prasid jusi platesnio masto emigracija iš Vakar Europos JAV, Kanad , Australij visiškai „užšald “ derybas. Vis dažniau pasigirsdavo kalbos, kad tikrieji išeivi politiniai centrai keliasi Amerikon, kur pirmiausia sprendžiami pasaulin s politikos klausimai. Ne išimtis buvo lietuviai, kurie, pulkininko Kazio Griniaus260 teigimu, „JAV tuokart ima sudaryti pagrindin lietuvi politin telkin “261. Galiausiai 1950 m. JAV gyventi persik l ir pats veikliausias VLIK žmogus – V. Sidzikauskas262. Priva iuose pasikalb jimuose Europoje vis labiau reišk si S. Lozoraitis vyresnysis. Išvykdamas Paryži , London ar kitus Vakar Europos miestus, diplomatijos šefas nepraleisdavo progos susitikti su lenkais. Lietuvos šven i proga reng pri mimus ir pas save Romoje. Štai 1949 m. lapkrit S. Lozoraitis bendravo su Lenkijos egzilin s vyriausyb s atstovu Janu Wszalaku263, 1951 m. gruodžio m n. Paryžiuje aplank K. Morawsk . Kalb josi apie tarptautin pad t , d l kurios S. Lozoraitis buvo susikrimt s, kadangi man , jog šiuo metu nieko naudingo abiej šali laisvinimo naudai ne manoma nuveikti, mat Vakarai okupuotus kraštus ži ri abejingai264. Tarptautin situacija dar savo. Lenk egzilin vyriausyb savo nusistatym sien klausimu nekeit 265. Auganti tampa Artimuosiuose ir Tolimuosiuose rytuose dar labiau dalijo pasaul JAV ir SSRS takos zonas. Tiesiogini karini konflikt židiniuose sutelkdami savo j gas JAV netur jo didelio noro kovoti d l SSRS okupuot teritorij išlaisvinimo. Juolab, kad ir taip skyr nemažai energijos aiškinantis Baltijos valstybi užgrobimo klausimus266. Ilgainiui pavieniai susitikimai dar organizuoti tiek S. Lozorai io Europoje, tiek V. Sidzikausko JAV. 1953 m. Valstyb s nepriklausomyb s dienos proga S. Lozoraitis sureng
257 T. Gwiazdowski, Rozmowa z Ministrem Sidzikauskasem z dniu 23. X. 1948 r. W Pary u, 1948 10 26, PMS, A. 11. E. / 1166. 258 Nuo 1949 m. balandžio 7 d. kabinetui prad jo vadovauti Tadeuszas Tomaszewskis. 259 K. Tarka, Derybos su Baltijos šali atstovais..., p. 361. 260 Kazys Grinius (1899 m. Pilviškiai, Marijampol s apskritis – 1965 m. Vašingtonas, JAV) – Lietuvos kariuomen s pulkininkas, politinis ir visuomen s veik jas. Prezidento Kazio Griniaus s nus. 261 Wyci g z listu M. K. D. Z dn. 21. czerwca 1949, IPMS, A. 11. E. / 873. 262 V. Sidzikauskas, Lietuvos diplomatijos parašt je..., p. 295–297. 263 K. Tarka, Derybos su Baltijos šali atstovais..., p. 361. 264 K. Morawskio laiškas užsienio reikal ministrui M. Soko owskiui, 1951 12 27, IPMS, A. 11. E. / 1166. 265 Aktual ja R. Vokietijos – Lenkijos sien klausimai, Elta, 1951 03 16, nr. 6(93); Lenkijos vakarin s sienos ir Lietuva, Elta, 1951 10 01, nr. 18(105). 266 Pla iau apie tai: Baltijos valstybi užgrobimo byla. JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto dokumentai 1953– 1954 metai, Vilnius, 1997. 51 pri mim Romoje, kur pasikviet ir mieste nuo metu vieš jus lenk diplomat Emeryk Hutten – Czapsk 267. Pokalbio metu S. Lozoraitis dar kart pabr ž , jog lietuviams ir lenkams b tina imtis bendros akcijos prieš sovietus. Ta iau tuo pat metu jis išreišk nusivylim iki tol buvusiu politiniu bendradarbiavimu, kadangi susitarimas d l Vilniaus priklausomyb s nejud jo iš vietos. Lietuvi diplomatijos šefas prasitar , kad, galimas daiktas, ateityje Vilniaus klausim ir v l reik si spr sti š viais268. Tokia aštri S. Lozorai io mintis nustebino net pašnekov . Šis laiške Londonui d st , kad iš visada ramaus ir atsargaus diplomato tokio pasisakymo nesitik jo. Nuo karo besit siantys bandymai susitarti buvo pri j liepto gal , o besiklostanti tarptautin situacija stiprino žvalgas, jog Europoje tikrai karo greitu laiku nebus. Net ir tokioje situacijoje n viena pus nekeit nusistatymo d l Vilniaus. 1954 m. liep lankydamasis Londone, S. Lozoraitis susitiko su tuometiniu Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s užsienio reikal ministru Stanis awu Mackiewicziumi269. T kart daugiausia buvo kalb ta apie S. Lozorai io stipriai palaikom Vidurio Ryt Europos federacijos id j 270. Ši vaizdini konkretesn pavidal žad jo išd styti oficialiame projekte271, kuris taip ir nebuvo parengtas. Savo ruožtu V. Sidzikauskas kontaktavo su lenkais JAV. 1956 m. gruodžio 3 d. Niujorke vyko Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s atstov susitikimas su lietuvi išeivijos atstovais. Ši susitikim tikslas tur jo b ti „...išdiskutavimas abiem tautoms r pim klausim ir pašalinimas kli i , kurios gal t kliudyti artim abiej taut bendradarbiavim ateityje“272. Tur jo b ti aptartas ir politinis lietuvi – lenk bendradarbiavimas emigracijoje, vardinti jo metodai. 1959 m. Niujorke VLIK nariai ir v l susitiko su lenk politin s išeivijos atstovais. Buvo nuspr sta visokeriopai remti Pavergt Europos Taut pastangas išpl sti veikl 273. Didesn s reikšm s šie susitikimai netur jo. Pla iau apie juos nepasklido net gandas. J nemini ir VLIK „metraštininkai“274. Apie didži j dal ši susitikim lietuviška spauda neraš . Apie kai kuriuos tik užsimin . Pavien s žinut s kiek dažniau pasirodžiusios lenk išeivijos leidiniuose. Visuomen netik jo pavieni politini susitikim nauda. Reik jo ieškoti visiškai nauj veiklos form .
267 Emerykas Hutten – Czapskis (1897 m. Sta kow, Lenkija – 1979 m. Roma, Italija) – diplomatas, politikas. 268 K. Tarka, Derybos su Baltijos šali atstovais..., p. 362. 269 Stanis awas Mackiewiczius (1896 m. Sankt Peterburgas, Rusija – 1966 m. Varšuva, Lenkija) – politikas, žurnalistas ir redaktorius. LREV ministras. 270 S. Mackiewicz, Notatka z rozmowy z Ministrem ozorajtisem w dniu 1-go lipca 1954 roku na niadaniu w restauracji Chez le Pére Aubert w Londynie, 1954 07 01, IPMS, A. 11. E. / 1166. 271 S. Mackiewicz, Notatka, 1954 07 03, Ten pat. 272 Lenkai apie pasikalb jimus, T višk s žiburiai, 1957 01 10, nr. 2 (566). 273 Lietuvi –lenk pasitarimas, T višk s žiburiai, 1959 04 16, nr. 16. 274 Apie j neužsimena nei Lietuva ir VLIK-as, red. A. V. Rink nas, Tautos fondas, 1984; nei K. Bobelis, J. Ani as, VLIK 1943–1992, Lietuvos laisvinimo darb chronologija, Vilnius, 2001. 52 VLIK atstov atšalim kontakt su lenkais užmezgimo klausimu galima b t interpretuoti ir kaip susitaikym su mintimi, jog šis kelias neatvers organizacijai dur egzilin s vyriausyb s status . Ar tikrai tai buvo vienas iš motyv derantis su lenkais tur s atsakyti ateities tyrin tojai. Šiandiena archyviniai šaltiniai leidžia daryti tik tokias prielaidas.
53 II. VIZIJ BRANDINIMO LAIKAS
Šeštojo dešimtme io pradžioje tapo visiškai aišku, kad tampa tarp Ryt ir Vakar išeiviams iš Vidurio Ryt Europos neleis gr žinti gyvenimo prastas s lygas savo buvusiose teritorijose taip greitai, kaip jie svajojo. Susik rusi NATO, prasid j s Kor jos karas, SSRS išbandyta pirmoji atomin bomba stabd mintis apie greitas regionines permainas „ger j “ pus . Stebint vykius pasaulyje keit si ir išeivi veiksmai. Vietoj planuoto gr žimo t vyn Vokietijos stovyklose gyvenantys karo pab g liai jau baig išsivažin ti po pasaul virsdami emigrantais. Tiek lietuvi , tiek lenk valdantieji emigracijos sluoksniai, matydami savo tautie i elgsenas, m taikytis prie j savo veiksmais. Išgyvendami persik limo iš DP stovykl naujas vietas ir sik rimo sunkumus žmon s buvo prisl gti sav kasdien s egzistencijos r pes i . Tiesioginiai susitikimai tarp lietuvi ir lenk oficiali asmen išeivijoje sumaž jo iki minimumo. V. Sidzikauskui persik lus gyventi JAV, nebeliko pagrindinio VLIK ryšininko su LREV. Pagaliau, vykiams greitai nebekintant, nustota skubinti ir lietuvi – lenk santyki sureguliavimo klausim . Nematant reali galimybi gr žti t vynes, suspenduotos ir Vilniaus krašto „dalybos“. Nusivylim esama tarptautine pad timi ir neveiklum santyki pl troje pakeit kitokia bendravimo forma. Imta daugiau d mesio skirti ateities vaizdini k rimui. Nematant perspektyvos realiai k nors keisti, prad ta galvoti, kaip keisti žmoni sivaizdavimus, nusistov jusius stereotipus, praeities vyki vertinimus. Nevyk susitarim bandymai iš karto po karo leido suprasti, kad ateityje laukia tokios pat nes km s, jei nebus iš naujo pervertinti abiej taut tarpusavio santykiai. Ta iau tokiam vizij k rimo darbui tur jo atsirasti naujos paj gos. Taip atsitiko, kai Londone Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb ged jo k tik mirusio prezidento W. Raczkiewiciaus, po kurio mirties prasid jo kompetencij nepasidalinimo s lygota vyriausyb s kriz , o Romoje J. Giedroycas išleido pirm j žurnalo Kultura numer 275. Su juo prasid jusi lenk intelektualin s minties sklaida takojo ne tik išeivijos, bet ir krašto gyvenim , lietuvi – lenk dialog , regiono geopolitin s minties raid . Žurnalas ir iki šios dienos tyrin toj yra vertinamas kaip vienas reikšmingiausi lenk išeivijos k rini 276. Kultura sudar erdv , kurioje gal jo gimti dialogas. pastar j sitrauk lietuviškieji leidiniai, kuri puslapiuose spausdinami ateities lietuvi ir lenk , Lietuvos ir Lenkijos santyki vaizdiniai. Be abejon s, svarbiausiu diskusiniu klausimu visada buvo Vilnius ir Vilniaus kraštas. Jam d mesys skirtas ne tik intelektualin je lietuvi ir lenk išeivijos spaudoje, dienraš iuose ir žurnaluose, bet ir
275 R. Habielski, Mapa Maisons–Laffitte (Giedroyc i Londyn), Jerzy Giedryc: kultura, polityka, wiek XX, Warszawa, 2009, s. 239. 276 T. Snyder, Taut rekonstrukcija..., p. 247–262. 54 specialiuose leidiniuose. Tam tur jo tarnauti 6–8 dešimtme iuose leidžiami istoriniai žurnalai: Alma Mater Vilnensis, Pami tnik Wile ski. J bendraautoriai daugiausia koncentravosi Londone ir buvo susij su Vilniuje veikusiu Stepono Batoro universitetu. Daugiakult rio miesto ir daugiakult r s Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s tradicijos puosel jimas tur jo aukl ti jaun j kart . Bendros istorin s dvasios gaivinimui, vienodam vyki interpretavimui tur jo pasitarnauti ir bendra lietuvi ir lenk draugija, pavadinta Lietuvi – lenk Adomo Mickevi iaus vardo draugija Didžiojoje Britanijoje. Didžioji dalis šiandien tyrin tojui manom pažinti vizij buvo spausdintos periodini leidini puslapiuose. Neabejotinai skaitlingesn s lenk išeivijos intelektualinis palikimas tyrin jant santykius su lietuviais tapo tarsi placdarmu, kuriuo remiamasi rašant š darb . Dažnai lenk emigracijos sudarytos s lygos (leidžiami leidiniai, steigtos organizacijos, parašyti straipsniai ar knygos, pasakyti pranešimai ar kalbos) paskatindavo lietuvi emigracijos atstovus imtis atsakom j veiksm . Atsid r palankesn je pozicijoje sien klausimu, lietuviai daugiau už m steb tojo vaidmen , tod l tik iškilus gr smei, traukdavosi plunksn ir straipsniais gyn savo interesus.
Lietuvi dalyvavimas kuriant Vidurio Europos federacij
Vienas pirm j vaizdini , gav s net konkretesnio plano form , buvo lenk inicijuotas Vidurio Europos277 federacijos projektas, geriau žinomas Intermarium pavadinimu. vairiausi Vidurio Europos federacijos id j b ta nuo XIX amžiaus. Pirmojo pasaulinio karo metais, sitvirtinant nacionalini valstybi šalininkams, jos kiek prigeso. Tiesa, buvo svarstomos mažesniuose rateliuose, o viešesni tarpvalstybiniai sprendimai jungtis Vidurio ar Vidurio Ryt Europoje nebuvo priimti278. Antrasis pasaulinis karas iš esm s m keisti situacij . Jis dar labiau pakurst id j , jog Europos ateitis yra jos atskir dali susivienijimas. Ta iau tuo metu kurti Vidurio Europos federaciniai planai pirmiausia žlugo d l Lenkijos ir ekoslovakijos nesusikalb jimo, mat labai stipriai veik soviet ir vokie i takos faktoriai279. Karini
277 Poskyryje bus naudojamas terminas Vidurio Europos federacija, kai kalbama apie Intermarium id j ir turin . Tuo tarpu terminas Vidurio – Ryt Europa naudojamas kalbant apie geografin regiono gyventoj apibr žt . 278 Pla iau apie tai: I. Lewandowski, Federalizm. Litwa i Bialorus w politice obozu belwederskiego (XI 1918-IV 1920), Warszawa, 1962; J. Bardach, O dawnej i niedawnej Litwie, Pozna , 1988, s. 260–280; R. Miknys, Mykolo Römerio Lietuvos valstybingumo koncepcija ir pastangos j gyvendinti 1911–1919 m. , Lietuvi atgimimo istorijos studijos, t. 13, Vilnius, 1996; K. Grunberg, Polskie koncepcje federalistyczne 1864–1918, Warszawa, 1971; K. Grygaitis, Polskie idee federacyjne...; R. Miknys, Lietuvos Didžiosios kunigaikštyst s valstybingumo tradicija lietuvi tautinio jud jimo programoje: teorinis ir praktinis aspektai, Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai, Vilnius, 2009; E. Aleksandravi ius, Unijos šeš lyje arba federalizmas lietuvi Atgimimo politin je vaizduot je (XIX a. pabaiga-XX a. pradžia), Lietuva ir Lenkija XX a. geopolitin je vaizduot je, sud., A. Pukšto, G. Mileryt , Kaunas, 2012. 279 T. Kisielewski, Federaciniai planai Vidurio Ryt Europoje ir Baltijos valstybi klausimas Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos politikos kontekste, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, sud. . Laurinavi ius, A. 55 strategij k rimas paliko vis suinteresuot j galvose vietos ateities pasaulio svarstymams. Federalizm imta suvokti kaip vien iš patikimiausi priemoni , galin i apsaugoti nuo toki agresori , kaip Vokietija ar Rusija280. Karo metais brit propaguotas federalizmas po karo gana greitai virto Europos integracijos id ja281. Buvo pl tojama mintis apie Vakar Europos s jung , kuri ap iuopiam pavidal (tiesa, pirmiausia ekonominio pagrindo) pasiek 1951 m. kaip Europos angli ir plieno paktas. Prieš akis tur dami tokius vaizdinius organizavosi ir iš Vidurio Ryt Europos regiono kil asmenys. Verta pabr žti Lenkijos vaidmen , kurios atstovai nenustojo pl toti sumanym apie galimas ateities s jungas. Jau pirmaisiais karo m nesiais oficialieji lenk emigracijos sluoksniai m galvoti, jog ateityje jie neturi apsiriboti vien tik Vokietijos veikimu, bet „...taip pat sudaryti Centrin je Europoje tok centr , kurio esm b t Lenkija ir kuris gal t b ti pastatytas prieš Vokietij ir Rusij “282. Baigiantis karui tokios id jos beveik visai prigeso, kadangi Lenkija buvo eliminuota iš didži j valstybi b rio. Vakaruose atsid rusi išeivija, negal dama pati takoti krašto gyvenimo, m organizuotis. 1945 m. ruden išsikristalizavo federacijos projektas, pavadintas Tarpj riu283 (lenkiškai – Mi dzymorza, lotyniškai – Intermarium284). Europoje m steigtis vair s federaciniai klubai, palaikantys ši id j . 1945 m. spal juose jau dalyvavo ek , est , latvi , slovak , ukrainie i , vengr , lietuvi ir lenk atstovai. Federacij vienijanti nuostata buvo nuolat prisimenama Rusijos ir Vokietijos keliama gr sm regiono taut egzistencijai. Manyta, kad tik federacija gali užtikrinti maž taut nepriklausomyb . Patys takingiausi Intermarium klubai veik Londone, Romoje ir Paryžiuje. Visuose juose buvo ir Lietuvos atstov . Pirmasis regiono vienyb s id j palaikantis klubas steigtas Romoje 1945 m. rugpj io 18 d. Jam vadovavo slov nas Miha Krekas285. Prie organizacinio darbo iš lietuvi pus s prisid jo diplomatas Stasys Lozoraitis vyresniojo286. 1945 m. spalio 12 d. savo egzistavim oficialiomis taisykl mis tvirtino ir kitas, Londone veikiantis klubas, steigtas dar 1940 metais. Organizacija savo tikslu k l vis Vidurio Europos taut vienyb siekiant išsilaisvinimo287. Anušauskas, Vilnius, 2007, p. 165–178; M. K. Kaminski, Edward Beneš kontra gen. W adys aw Sikorski, Warszawa, 2005, p. 21–58. 280 K. Drunga, Europos apsijungimo temomis, Santarv , 1953, nr. 1, p. 11–14. 281 T. Judt, Pokaris. Europos istorija nuo 1945 met ..., p. 175. 282 Protoko y z posiedze Rady Ministrów Rzeczypospolitej Polskiej, t. 1..., s. 12. 283 Pla iau apie tai: M S. Wola ski, Europa rodkowo–Wschodnia...; M. Wola ski, T. Lane, Poland and European Integration.... 284 Straipsnyje naudojamas lotyniškas pavadinimas Intermarium, kadangi lietuviškas nebuvo pla iai naudojamas, netapo visuotinai priimtinu terminu. 285 Miha Krekas (1897 m. Leskovica, Slov nija – 1969 m. Klivlendas, JAV) – teisininkas, politikas, visuomen s veik jas. 286 Nuo 1947 m. klubui vadovavo estas Hansas Leepikas. 287 Vidurio Europos federacinio klubo Londone statutas, 1945 08 01, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 589, l. 111. 56 Išleistose Centrin s Europos federacinio klubo taisykl se288 deklaruota, jog klubo esm yra laisvo apsisprendimo, demokratijos ir lygyb s pagrindais kuriama federacija, kurioje visi nariai turi vienodas s lygas spr sti politinius, ekonominius, kult rinius, socialinius klausimus289. Programa buvo išd styta septyniuose esminiuose punktuose: 1) Centrin s Europos valstyb s kuria s jung , kurios esm užtikrinti taik regione tarp Vokietijos ir Rusijos; 2) S jungoje visos tautos turi teis pl toti savo individualum sutinkant su Federacijos Konstitucija; 3) Federacija kuriama puosel jant žmogaus teises; 4) Nari santykiai grindžiami taikiais susitarimais, paremtais statymu; 5) Bendra užsienio politika; 6) Bendros gynybin s paj gos; 7) Bendrai pl tojamas ekonominis gyvenimas290. Tarp klubo taisykles pasirašiusi j buvo ir Kazimieras Aloyzas Matulaitis291, Londono Šv. Kazimiero lietuvi parapijos kunigas292. 1946 m. spalio m n. Londono ir Romos pavyzdžiu buvo steigtas Paryžiaus Vidurio Europos federacinis klubas. Jam vadovavo lenkas Wac awas Grzybowskis293. Pirmasis susitikimas, kurio metu buvo aptarta Intermarium id ja, vyko dar birželio m nes lenk iniciatyva294. Susirinkimui specialiai buvo pasirinktas momentas prieš Paryžiuje tur jusi vykti keturi valstybi (JAV, Didžiosios Britanijos, Soviet S jungos ir Pranc zijos) užsienio reikal ministr konferencij , kuriai buvo teiktas specialus memorandumas, reikalaujantis perži r ti regiono valstybi pad t . Met pabaigoje klubui priklaus dvylikos taut atstovai. Lietuviams jame atstovavo diplomatas Stasys Antanas Ba kis295. 1947 m. pradžioje saloniniai susib rimai siekiant sukurti klub prasid jo Berne. Organizaciniam klubo komitetui vadovavo lietuvis diplomatas Edvardas Turauskas296. Ta iau id jos r m jai nelabai mat perspektyv intensyvesnei veiklai pl toti, kadangi Šveicarija deklaravo neutralitet ir steng si nesikišti tarptautinius santykius. 1947 m. pradžioje klubas jau veik ir Belgijoje297. Tarp septyni jo nari buvo ir lietuvi atstovas agronomas M. J. Galinis, o 1948 m. rugpj t Vokietijoje steigtame klube
288 Centrinio Europos federacinio klubo taisykl s, Londonas, 1945 10 12, IPMS, A.11. E/873. 289 Ten pat, p. 1. 290 Ten pat, p. 14–16. 291 Kazimieras Aloyzas Matulaitis (1894 m. Bitikai, Marijampol s apskritis – 1976 m. Londonas, Didžioji Britanija) – kunigas, marijonas, filosofijos daktaras, redaktorius. 292 Kieno vardu jis pasiraš po klubo taisykl mis nedetalizuota. Centrinio Europos federacinio klubo taisykl s, Londonas, 1945 10 12, IPMS, A. 11. E / 873, p. 17. 293 Wac awas Grzybowskis (1887 m. Zamiechów, Lenkija – 1959 m. Paryžius, Pranc zija) – filosofas, diplomatas, viešuomen s veik jas. 294 Notatka w sprawie ukonstytuowania Klubu Federalnego Europy rodkowo – Wschodniej w Pary u, 1946 06 18, IPMS, A. 11. E / 874. 295 Obserwacja wst pne. Sk ad rodkowo – Europejskiego Klubu Federalnego w P. 1946 11 07, Ten pat. 296 M. Zaleskio laiškas ministrui T. Gwiazdowskiui, 1947 08 19, Ten pat. 297 Club Federal de L‘Europe Centrale a Bruxelles, 1947 01 25, Ten pat. 57 dalyvavo Povilas Gau ys298, Vytautas Alksninis299, Antanas Kalvaitis300 ir Vaclovas Sidzikauskas301. Didžiausi tak Vidurio Europos federacijos id jai Intermarium kontekste iš lietuvi tur jo Stasys Lozoraitis. Tai pabr ž ir kolegos. Štai laiške vienas Romos klubo narys lenkas raš , kad nereikia visos atsakomyb s versti vien lenkams, kadangi ne mažesn tak id jos raidai ir jos gyvendinimui „...turi lietuvis Lozoraitis ar slov nas Krek“302. Su visais svarbesniais dokumentais S. Lozoraitis buvo susipažin s303, jo si stos informacijos, straipsniai publikuoti klubo leidžiamame Intermarium biuletenyje. Pavyzdžiui, 1947 m. biuletenyje Nr. 5 tilpo žinios iš okupuotos Lietuvos304, o kitas numeris perspausdino ministro kalb , pasakyt Romos lietuviams Vasario 16 dienos proga, kurioje ne tik buvo raginama lietuvi išeivija nuolatos kelti Lietuvos klausim , bet ir vienytis su kitomis panašaus likimo ištiktomis tautomis305. Vis tik išorei skirt dokument organizacijos vardu S. Lozoraitis nepasirašin jo. Kod l tam tikr organizacijos nari pavardži buvo nuspr sta neskelbti, patys Romos klubo nariai aiškino tuo, kad „...atsargumas išor je naudojant Klubo nari pavardes kyla iš specifin s taut einan i Intermarium sud t situacijos Italijoje, kur d l augan io soviet spaudimo ir sunkios šalies ekonomin s pad ties kuriasi užsienie ius g sdinanti atmosfera ypa išeiviams iš soviet takos sferos“306. Žinant, kiek pastang S. Lozoraitis d jo tam, kad per Lietuvos diplomatin s tarnybos egzistavim ir jo, kaip šios tarnybos šefo, veikl b t išlaikytas Lietuvos valstyb s t stinumas307, aišk ja ir jo „tylios“ veiklos motyvai. Turb t ne paskutin je vietoje reik t palikti ir jo prolenkišk reputacij , atsinešt išeivij dar iš prieškario laik 308. Jau vien tai, kad Intermarium id ja pirmiausia buvo išsakyta lenk , lietuviškosios emigracijos akyse dar j nepatikim .
298 Povilas Gau ys (1901 m. Vyžuona, Utenos apskritis – 1991 m. Kaunas) – vert jas, diplomatas, visuomen s veik jas. 299 Vytautas Alksninis (1930 m. Šakiai) – inžinierius, visuomen s veik jas, JAV LB narys. 300 Antanas Kalvaitis (1895 m. Sv dasai, Rokiškio apskritis – 1991 m. ikaga, JAV) – pianistas, diplomatas. Lietuvos konsulas ikagoje. 301 Nari s rašas, 1948, IPMS, A. 11. E / 874. 302 Odpis listu p. Stanis awa Jankowskiego z 4 XI 1947 do p. Mariana Szumlakowskiego, 1947, Ten pat; M S. Wola ski, Europa rodkowo–Wschodnia..., s. 85. 303 Mihas Kreko laiškas S. Lozorai iui, 1945 11 28, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 589, l. 149. 304 Romos federacinio Vidurio Europos klubo atstovo laiškas Londono Vidurio Europos federacinio klubo nariams, 1947 02 11, IPMS, A. 11. E / 874. 305 S. Lozoraitis, W Walce o wolno nie jeste my odosobnieni, Intermarium biuletyn, Rzym, 1947, nr. 6, p. 61–63. 306 Romos federacinio Vidurio Europos klubo atstovo laiškas Londono Vidurio Europos federacinio klubo nariams, 1947 02 11, IPMS, A. 11. E / 874. 307 J. Banionis, Lietuvos laisvinimas Vakaruose...; D. Dapkut , Stasio Lozorai io politiniai sprendimai XX a. 5–6 dešimtmetyje, Lietuvi diplomatija išeivijoje 1940–1991, Vilnius, 2007, p. 185–217; L. Jonušauskas, Likimo vedami...; A. Petraityt –Briedien , Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozorai io veikla... 308 E. Aleksandravi ius, Politini veiksni realijos..., p. 147–166. 58 Pa i Intermarium federacij tur jo sudaryti 16 taut atstovai: albanai, baltarusiai, bulgarai, ekai, estai, graikai, kroatai, latviai, lietuviai, lenkai, rumunai, serbai, slovakai, slov nai, ukrainie iai ir vengrai. Visi klubai sutiko, kad ateities s junga tur t b ti sudaryta iš nacionalini grupi , bet ne iš prieškariu egzistavusi valstybi 309. O svarbiausios Intermarium nuostatos buvo šios: 1) kol egzistuos SSRS, tol Intermarium programos nebus galima gyvendinti, tod l visa demokratin Europa turi stengtis sutramdyti SSRS ekspansij ir gr žinti okupuotoms valstyb ms j teritorijas; 2) Intermarium gyvendinimas yra tik pa i j sudaran i taut reikalas, nes istorija parod , jog jokie didži j valstybi politinius poreikius tenkinantys sprendimai neduos to, ko nori pa ios Vidurio Europos regiono tautos; 3) visi tarptautiniai projektai, apimantys vidaus, gynybos, kio, kult ros, administravimo klausimus federacijoje, (kaip ir pa ios Intermarium strukt roje) privalo b ti bendrai išsiaiškinti dar iki tol, kol atsiras galimyb juos gyvendinti310. Ta iau ia ir kilo didieji nesutarimai. Lenk centras Londone sivaizdavo, jog tokiame Vidurio Europos susivienijime lyderio vaidmuo gal jo atitekti tik Lenkijai311. Federacijos sienos numatytos vakaruose nuo naujai lenk gauto Štetino netoli Baltijos iki Triesto prie Adrijos. Be joki abejoni , apimant ekij , ta iau ligi galo nenusprendus d l Austrijos. Diskutuojant d l galimyb s jai jungtis prie federacijos, iš vienos pus s buvo pabr žiamos Austrijos istorin s s sajos su regionu per Austrijos – Vengrijos valstyb ; iš kitos – laikant j daugiau Vakar Europos dalimi arba netgi ekspansijos šalininke. Rytuose riba tur jo eiti Lenkijos sienomis egzistavusiomis iki 1939 m. rugs jo. Šitai taip pat k l sunkum , nes kirtosi su ukrainie i bei baltarusi išeivi vizijomis, kurie ateities Baltarusij ir Ukrain mat kaip nepriklausomas valstybes su pokarin mis sienomis. Taip pat gaivino konflikt ir su lietuviais d l Vilniaus priklausomumo. Žinoma, Vidurio Europos federacijos id ja buvo nesuderinama su SSRS planais. Ketinta bent dalinai pastar j suskaldyti, nustumiant gilyn rytus. To reikalavo Baltijos valstybi interesai bei Baltarusijos ir Ukrainos sijungimas federacij . Iškilo nemenk diskusij d l Jugoslavijos. Kai kurie Londono klubo nariai griežtai atmet galimyb Intermarium priimti Jugoslavij kaip atskir valstyb , kadangi j laik tokiu pat imperialistiniu dariniu kaip ir SSRS312. Turint omenyje, kad organizacijose dažnai dalyvaudavo serb , kroat , slov n atstovai, kildavo nemenk diskusij d l teritorij , vedusi visišk nesusikalb jim . „Santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos, tarp Lenkijos ir ekoslovakijos, tarp Slovakijos ir ek , tarp ek ir vengr , tarp vengr ir rumun , tarp vengr ir jugoslav , tarp jugoslav ir
309 M. Wola ski, T. Lane, Poland and European Integration..., p. 61. 310 G. C., Od idei ku rzeczywisto ci Intermarium, Intermarium biuletyn, Rzym, 1947, nr. 5, p. 12–14. 311 P. Machcewicz, Emigracja w polityce mi dzynarodowej..., s. 39; K. Grygajtis, Polskie idee federacyjne..., s. 476; T. Lane, M. Wola ski, Poland and European Integration.... 312 J. aba laiškas Lenk egzilin s vyriausyb s užsienio reikal ministrui, 1947 03 03, IPMS, A. 11. E/874. 59 bulgar – tai p liuojantis retežis santyki tarp nari , iš kuri manoma sudaryti federacinis vienetas“313. 1949 m. Intermarium biuletenyje svarstyta, kod l gi federacijos sudarymo planai vis nebaigiami. Kokios yra esmin s šito problemos? Pirmiausia manyta, jog per mažas Vakar didži j valstybi palaikymas, kuris yra b tinas norint Vidurio Europos federacij gyvendinti. Juk žinoma, kad pa i Vakar Europ vargino didel s problemos. Ekonominis atsigavimas prasid jo tik gavus finansini injekcij iš JAV. Pranc zija sivaizdavo, jog gal s gr žti didži j valstybi tarp , ta iau britai šiai min iai nepritar . O be to ir patys k r planus, kaip suvienyti Vakar Europ , tod l Vidurio Europos išeivijos problemos jiems buvo antraeil problema, ypa turint omenyje, kad niekas nebuvo nusiteik bloginti santyki su SSRS. Antroji problema – per menkas federacij propaguojan i asmen autoritetas savo kraštie i akyse. Nors Intermarium id jos šalininkai ir klub nariai ne visuomet buvo valdžios atstovai, stengtasi, jog pirmiausia jie tiesiog tur t ger reputacij sav tautie i tarpe, kad gal t skleisti Europos vienyb s id j ir jais b t pasitikima. Ta iau realyb je, net ir tur dami ger vard , šie asmenys neatstovavo didžiosios dalies tautie i nor . Tai gerai iliustruoja ir lietuvi atvejis. Didžioji dalis Intermarium veiklon sitraukusi lietuvi buvo diplomatai. S. Lozoraitis, S. A. Ba kis, E. Turauskas gal ir simbolizavo valstyb s t stinum , ta iau nebuvo palaikomi visos lietuvi išeivijos. Ir žinoma, j varžymasis d l takos su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu taip pat neš sumaišties. Min tojo VLIK atstovo V. Sidzikausko reputacija taip pat buvo tartina ir d l jo dažn susitikim su lenk emigracija. Pats Intermarium jud jimas daugeliui išeivi buvo tartinas d l galim teritorini susitarim . Jo propaguotojai kaltinti, jog nacionalinius „sopulius“ klub r muose ži ri labai paviršutiniškai314. Ta iau klubuose buvo aptarin jami ir skaud s teritoriniai klausimai. Štai 1947 m. lenkai Miunchene akcentavo b tinyb federacinio klubo r muose sureguliuoti santykius tarp lenk ir balt , o ypatingai lenk ir lietuvi 315. Tais pa iais metais panašias mintis lietuvi kolegoms d st ir V. Sidzikauskas. Kaip b tin kovos d l šalies išsivadavimo element jis nurod sijungim „...anapus geležin s uždangos atsid rusi ir su imperialistin mis Soviet S jungos užma iomis besigrumian i taut akcij “316. Iš to kilo b tinyb „...dalyvauti
313 Autoryst nenustatyta, Vieta Europoje ir Intermarium sapnas, 1951, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 594, l. 11. 314 J. Poniatovski, More About Difficulties of the Union of the Intermarius, The Intermarium Bulletin, Rome, 1949 04–05, Vol. IV, Nr. 12, p. 1–10; E. K. Valkenier, Eastern European Federation a Study in the Conflicting National Aims and Plans of the Exile Groups, Journal of Central European Affairs, 1955, Vol. XIV, Nr. 4, p. 354–370. 315 Udia grupy polskiej we wspó pracy mi dzynarodowej D. P. W Niemczech w r. 1948, 1949 01 26, IPMS, A.11. E/874. 316 Vliko ir Lietuvos pasiuntini užsienyje konferencijos antrojo pos džio Paryžiuje protokolas, 1947 08 07, LII, f. 54-519, p. 201. 60 visose bendrose manifestacijose, stengtis sudaryti solid blok , kuris apimt Suomij , Estij , Latvij , Lietuv , Lenkij , Rumunij , Vengrij , Bulgarij , ekoslovakij ir Jugoslavij “317. Ta iau tuo pat metu V. Sidzikauskas labiau linko prie minties, jog bet koki Ryt ar Vidurio Europos federacij Lietuvai reik t eiti pirmiau sudarius s jung su kitomis dviem Baltijos valstyb mis, nes taip b t labiau užtikrinamas jos interes gynimas, be abejon s, turint omenyje nepasidalint teritorij su Lenkija klausim 318. Neabejotina, kad viena iš priežas i , kod l Intermarium id ja taip ir liko ne gyvendinta, buvo vidiniai klubo nari nesutarimai. Beveik visos tautos, jusios federacin s jung , tur jo neišspr st tarpusavio problem . Neprisid jo prie id jos sklaidos ir pa i klub tarpusavio nesutarimai. Pavyzdžiui, Londone esan iame klube nebuvo rumun , bulgar , serb , kroat ir slov n , tod l kildavo nesusikalb jimo su Romos ir Paryžiaus klubais, kuriuose ši taut pozicijos buvo atstovaujamos319. Nesusipratim k l ir baltarusi bei ukrainie i atstovai, puosel dami atskiros Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos federacijos id j 320. Lietuviškojoje emigracijos Intermarium id ja neretai buvo tapatinama su J. Pilsudskio bandymais atkurti Jogailai i valstyb arba Abiej Taut Respublik . Tai savo ruožtu buvo traktuojama kaip dar vienas lenk bandymas dominuoti. 1948 m. Žiburiai raš : „Iš lietuviškojo taško ži rint, mums šioji s junga neb t tiek svarbi, kiek pav. Baltoskandinavijos id ja. Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos valstyb s juk gravituoja labiau Skandinavij ir iš viso Baltijos j ros erdv “321. V liau apie Baltoskandinavijos id j kiek pla iau rašys Jonas Grinius, atpasakodamas Kazio Pakšto322 dar tarpukario Lietuvoje puosel tas mintis323 bei Antanas Ram nas324, ragindamas galvoti apie galimyb jungtis ne tik su Latvija, Estija, bet ir su Skandinavijos valstyb mis, taip užsitikrinant saugum regione325. Ta iau nei pats J. Grinius, nei A. Ram nas, nei v liau K. Pakštas prie šios minties konkre iau negr žo. V. Rimvydo slapyvardžiu326 pasivadinusio asmens straipsniuose327 pristatoma Intermarium id ja pirm kart nebuvo bes lygiškai atmesta. Daugiausia remiantis lenk autori
317 Ten pat. 318E. K. Valkenier, Eastern European Federation a Study in the Conflicting National..., p. 368. 319 W. Grzybowskio ir T. Parczewskio laiškas ó towskiui, 1946 08 16, IPMS, A.11. E/874. 320 Ten pat. 321 V. Rimvydas, Tarpj rio federacija, Žiburiai, 1948 12 11, nr. 79 (189). 322 Kazys Pakštas (19893 m. Alinauka, Utenos apskritis – 1960 m. ikaga, JAV) – geografas, keliautojas, visuomen s veik jas. 323 J. Grinius, Lietuva federacin je Europoje, laisv , 1955, nr. 5 (42), p. 9. 324 Antanas Ram nas – Paplauskas (1910 m. Kamenka, Marijampol s apskritis – 1974 m. Otava, Kanada) – pedagogikos profesorius. Bendradarbiavo laisv , T vyn s sarge, Lietuviškojoje enciklopedijoje. 325 A. Ram nas, Baltoskandijos federacijos klausimais, Europos lietuvis, 1955 08 07, nr. 30. 326 Grei iausiai po šiuo slapyvardžiu sl p si Vytautas Kazimieras Alseika (1912–2002). 327 V. Rimvydas, Rusijos ir Lenkijos santykiai praeity ir ateity. Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos šviesoje, Žiburiai, 1948 11 06, nr. 65; V. Rimvydas, Vokietija ir Lenkijos ateitis, Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos 61 mintimis, lietuvis skaitytojas supažindintas su neabejotinais tokio federacinio darinio privalumais. Pla iai nušviesdamas Antrojo pasaulinio karo laik vykius, aptar s lenk emigracijoje sklandan ias Lenkijos ateities id jas, straipsnio autorius leidosi gilesn santyki analiz . Jo manymu, suvokdami gr sm tiek iš Ryt , tiek iš Vakar , lenkai privalo jungtis tarpvalstybin darin . Lenkija negalinti egzistuoti kaip atskiras darinys, o taip pat negalinti palikti likimo valiai ir artimiausi savo kaimyn rytuose. Tod l, autoriaus nuomone, ji „...privalo susijungti su visa Ryt – Vidurio Europos teritorija ir tokiu b du sudaryti atram tiek prieš Rusij , tiek ir prieš Vokietij “328. sivaizduojant, kad Vokietija, kaip ir Lenkija, jokiu b du neišsižad s prarast teritorij , prieita išvados, kad lenkai privalo racionaliai rodyti, jog j interesai yra naudingi visam pasauliui. Prad tas Maršalo plano gyvendinimas rod , jog Vokietijos klausimas r pi ne tik SSRS, bet ir JAV, ir b tent ia kertasi dviej didži j pasaulio politikos formuotoj interesai. Jau buvo aišku, kad Europa yra suinteresuota, jog Vokietija neb t nei per daug sustipr jusi, nei per daug nusilpusi. Ta iau Lenkijos pad tis jos atžvilgiu esanti gan gera, kadangi naujo konflikto su Vokietija atveju Vakarai tur t remti Lenkij , kaip benusistovin ios Europos tvarkos garant 329. Manyta, kad tik Vidurio Europos federacija nuo Baltijos iki Eg jo j ros gal b ti atsvara 180 milijon rus ir 60 milijon vokie i . Ta iau, žvelgiant iš už Atlanto, darosi aišku, jog norint, kad didžiul Vidurio Europos federacija b t paremta JAV, reikia veikti visus tarpusavio nesutarimus, kadangi, aukodama didžiules sumas pinig pokario Europai atstatyti, JAV nebus suinteresuota dar vieno karo tikimybe. Ji veikiau pasisakys už stabilum net ir demokratijos s skaita330. 1951 m. lietuvi diplomat tarpe buvo išplatintas lenkiško straipsnio apie Intermarium vertimas lietuvi kalb su labai iškalbingomis vert jo, aiškiai pasisakiusio prieš federalizm , vadin mis pastabomis ir d mesio vertu pavadinimu331.
šviesoje, Žiburiai, 1948 11 09, nr. 66; V. Rimvydas, Reikia atsisakyti Jogailai i id jos, Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos šviesoje, Žiburiai, 1948 11 11, nr. 67; V. Rimvydas, JAV b simoji politika ir Tarpj rio federacija, Žiburiai, 1948 12 02, nr. 76; V. Rimvydas, Lenkija neprivalo kitiems primesti savo pirmenyb , Žiburiai, 1948 12 07, nr. 78; V. Rimvydas, Tarpj rio federacija iš lietuviško taško ži rint, Žiburiai, 1948 12 11, nr. 79. 328 V. Rimvydas, Rusijos ir Lenkijos santykiai praeity ir ateity. Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos šviesoje, Žiburiai, 1948 11 06, nr. 65, p. 3. 329 V. Rimvydas, Vokietija ir Lenkijos ateitis, Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos šviesoje, Žiburiai, 1948 11 09, nr. 66, p. 3. 330 V. Rimvydas, JAV b simoji politika ir Tarpj rio federacija, Žiburiai, 1948 12 02, nr. 76, p. 3. 331 Vieta Europoje ir Intermarium sapnas, 1951, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 594, l. 8; Vieta Europoje ir Intermarium sapnas, Lituanistikos Tyrim ir Studij Centras. Pasaulio Lietuvi Archyvas (toliau – LTSC PLA), Lietuvos konsulatas ikagoje, d. 8. 62 „Intermariumas, Federalist Klubai, vidur – ryt Europos federacijos ir panaš s k riniai yra tas pats lenkiškas davinys, tik su vairiais padažais. Kadangi lietuviams tenka tur ti nemažai reikalo su šiuo „daviniu“ ar „patiekalu“ – jie kvie iami j ir kepti ir valgyti (ir kai kas yra net link s daryti tai su didesniu ar mažesniu pasigardavimu, gal ir ne visai nusivokdamas „davinio“ tikroje esm je) – tai bus itin domu susipažinti su kritiška paži ra – pirma, kuri teko pasteb ti rimtesn je lenk spaudoje. Tai, be abejo, yra labai retas pas lenkus prajovas. Jis domus ir tuo, kad pats lenkas atidengia kortas, kuriomis ir ligi šiol neabejotinai lenk politikos ir valstyb s vyrai vis dar tebežaidžia“332. Minimame straipsnyje Intermarium kritikuota d l keleto dalyk , kurie laikytini utopija. Pirmiausia tai, kad federacija, geografiškai esanti tarp Vokietijos ir Rusijos, pati savaime niekada nebus tokia stipri, kad sugeb t save apsaugoti. Antra, regioniniai konfliktai neleis jai sustipr ti ir b ti vieningai, o jei kartais ir pavykt juos užglaistyti, tuoj pat išor s j gos v l gal t nesantarve pasinaudoti. Tre ia – Lenkijai reikia stengtis integruotis Vakar Europos federacij 333, nes tik joje ji gal t b ti pakankamai saugi. Vert jui ypa imponavo autoriaus neigiamai pabr žtas Lenkijos noras pirmauti regione. Jis išduod s Lenkijos imperialistinius siekius, pagrindži s jos, kaip nepatikimos s junginink s, reputacij , išduod s užkulisinius motyvus, kod l Lenkijai tokia federacija iš viso yra reikalinga: „Yra ji (federacija – G.M.) apipinta praeities ir vil i legenda, groja joje istorijos aidai, nurodo istorin s paskirties keli . Yra tai pried lis, surištas su Jagielion tradicija, kuomet lenk valstyb augo spinduliuose ir garb je su Pilsudskio vizija (pranašišku reg jimu), ne vykdyta gyvenime, bet kaip relikvija, ištikim j išlaikyta. Atsiskyrimas su Intermarium – tai atsiskyrimas nuo pirmaujan ios (lyderyst s) vietos, kuri tur jo jame (Intermariume) tekti Lenkijai334. Lietuvi kritika taikyta esmin projekto skaudul – b tent teritorinius klausimus. Nedviprasmiškai klausta, koki prasm turi federacija, kurioje kiekvienas jos segmentas turi nesutarim tarpusavyje. Ir lenkams, kaip id jos iniciatoriams, pirmiausiai mestas kaltinimas, ar jie to nemato. S junga gali b ti sudaryta tik tarpusavyje sutarian i taut ar valstybi , tarp kuri negalimi lokaliniai konfliktai. Lietuviai lenkus kaltino veidmainiškumu: „...lenk vadams tuo tarpu ner pi tolimesn s j politikos išvados; jiems r pi tas, kas šiandien, ia pat galima pelnyti tarptautin je politikoje. Per fas at nefas335 jie nori tikinti
332 Vieta Europoje ir Intermarium sapnas, 1951, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 594, l. 8. 333 Mi dzymorze a idea Jagiello ska, 1951 03 08, Ten pat, l. 7. 334 Vieta Europoje ir Intermarium sapnas, 1951, Ten pat, l. 8. 335 Iš lot. k.: visomis leistinomis ir neleistinomis priemon mis. 63 tarptautiniai lemiamuosius veiksnius, kad jie yra lyderiai, su kuriais reikia skaitytis. Jie lošia „graj “ – svetimomis kortomis336. K apie tokius pasisakymus galvojo id jos s jungininkai lietuviai šiandien sunku pasakyti. Neturime tai liudijan i archyvini šaltini . Galima tik remtis pavieniais prasitarimais. Štai 5 dešimtme io pabaigoje, kai dalis veikli id jos puosel toj paliko Europ ir persik l JAV, Kanad ar kitas valstybes, lietuvi vizionierius K. Pakštas m si steigti Vidurio Europos klub JAV337. 1950 m. birželio 3 d. Niujorke vykusiame lietuvi krikš ioni demokrat suvažiavime K. Pakštas tapo centro komiteto nariu. Kartu m tikin ti delegatus, kad reikia visus JAV gyvenan ius vienmin ius iš Vidurio Europos suvesti vien politin šeim . Propaguodamas mint m si skaityti paskaitas. Id jos oponentai negail jo kritikos, kaltindami K. Pakšt k sinimusi lietuvi kalb bei tapatyb 338. 1951 m. organizacijoje dalyvavo Lietuvos, ekoslovakijos, Lenkijos, Vengrijos ir Jugoslavijos atstovai339. Reaguodamas ši žini S. Lozoraitis laiške konsului ikagoje Petrui Daužvardžiui340 raš : „Prof. Pakštas buvo federalistas jau tada, kai Europa dar egzistavo, bet dar labai nedaug tebuvo federalist jai apsaugoti. Dabar Europos neb ra; federalist s j dis yra vienas nauding veiksni jai atstatyti. Žinoma, gali b ti vairi nuomoni , kad geriau – federacija ar konfederacija, ar tikslinga kurti federatyv j Europoj dar regionales valstybi grupes, ir t.t. Šiaip ar taip Pakšto Middle European Federal Club sumanymas yra naudingas“341. Ar sumanymas buvo naudingas ir realus, parod tik v lesni vykiai. Ir nors XX a. 6 dešimtme io pradžioje lenk federaciniai klubai buvo steigiami ir už Atlanto342, ne vienam lenkui ir lietuviui emigracijoje šios id jos gyvendinimas atrod tik sapnas, utopija. Nepaisant to, kad Intermarium id ja netur jo platesnio pritarimo lietuvi išeivi tarpe, ta iau Vakar Europos vienijimasis dar savo tak . Pati federacijos mintis nebuvo visiškai atmetama. Santarv je, Bronys Raila343 raš : „Federalizmo principai ir Europos vienyb s programa šiandien jau pla iai skelbiama popieriuje, ta iau vieningos Europos id j reikia jau dabar remti kategoriškai – visos Europos, taigi, ne vien Vakar , bet ir Ryt Europos, ir remti t darb daugiau pa ioje Europoje, o ne Amerikoje. Tik realiai ir tinkamoje vietoje kuriama ir
336 Vieta Europoje ir Intermarium sapnas, 1951, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 594, l. 8. 337 J. Eretas, Kazys Pakštas, tautinio šauklio odis ja..., p. 216. 338 A. Kelmutis, Apie Vidurin s Europos federacij , 1951, LTSC PLA, Lietuvos konsulatas ikagoje, d. 8. 339 Vid. Europos krikš . Demokrat samb ris, T vyn s sargas, 1951, nr. 1, p. 176. 340 Petras Povilas Daužvardis (1895 m. Pakamentis, Al kstos apskritis – 1971 m. ikaga, JAV) – teisininkas, visuomen s veik jas, diplomatas. Lietuvos konsulas ikagoje. 341 S. Lozorai io laiškas P. Daužvardžiui, 1951 04 15, LTSC PLA, Lietuvos konsulatas ikagoje, d. 8. 342 Deklaracja ideowa zwi zku polskich federalistów w Stanach Zjednoczonych, 1950 11 17, Instytut Józefa Pi sudskiego w Ameryce (toliau – IJP), AOG, V/2/A, T. 1. 343 Bronys Raila (1909 m. Plau iškiai, Panev žio apskritis – 1997 m. Los Andželas, JAV) – žurnalistas, rašytojas, poetas, vert jas. Lietuvi rezistencin s santarv s narys. 64 ugdoma vis Europos taut bendruomen s laisv ir socialinio teisingumo id ja bus tvirta atspara besiskverbian ioms komunistin ms id joms“344. Galima sakyti, jog po Antrojo pasaulinio karo lenk emigracijos iškelta Vidurio Europos federacijos id ja sulauk ir lietuvi pritarimo. K. A. Matulaitis, S. Lozoraitis, S. A. Ba kis, E. Turauskas, V. Sidzikauskas, M. J. Galinis, P. Gau ys, V. Alksninis, A. Kalvaitis buvo tie asmenys, kuri vaizduot je tilpo 160 milijon gyventoj s junga nuo Baltijos iki Adrijos ir Juodosios j ros. Sud tinga pasakyti, kiek intensyviai minimi asmenys dalyvavo klub veikloje, už kokias id jas pasisak , o kokioms prieštaravo. Aišku tik tai, kad vieno svarbiausi federalizmo centr k rime Romoje, S. Lozorai io vyresniojo tak buvus didel mini amžininkai. Silpniausia Intermarium vieta buvo nari tarpusavio konfliktai, emigracij atsinešti dar iš prieškario. Nesusikalb jimas l m , jog 6 dešimtme io pradžioje Intermarium id ja m bl sti, propaguotoj gretos maž ti, o iš klub beveik tik Romos ir Paryžiaus345.
Vilniaus klausimas lietuvi ir lenk vaizduot je
Lietuvi ir lenk santykiai emigracijoje betarpiškai siejasi su Vilniaus klausimu. Vis tarpukar buvusi nesantaikos pagrindu, ši problema ir išeivijoje liko kertiniu klausimu bandant užmegzti dialog . Vilniaus „gynimui“ steigtos vairios organizacijos tiek lietuvi , tiek lenk pus je. Jei vykiai po Pirmojo pasaulinio karo s lygojo miesto ir krašto priklausomyb Lenkijai – d l to lietuviai ilgai jaut skriaud – tai Antrojo pasaulinio karo vykiai s lygojo miesto priklausomum Lietuvai – d l to savo ruožtu skriaud jaut lenkai. Ir jei po Pirmojo pasaulinio karo lietuviai beveik be išim i aukojo viso regiono saugum d l sostin s, tai antrasis pokaris parod , kad lenkai išeivijoje aiškiai pasidalijo dvi dalis. Vieni bes lygiškai pripažino pasikeitusias s lygas ir nebekvestionavo Vilniaus priklausomyb s Lietuvai, kiti puosel jo miesto susigr žinimo viltis. Lenk emigracijoje jau nuo pat karo pradžios, besivadindamos vairiais Rytini ar Pietrytini Lenkijos žemi s jung vardais, veik vairios draugijos, kuri esminis uždavinys buvo nuolatinis atminties gaivinimas lokalinio patriotiškumo id jomis. Pasirodan ios didesn s ar mažesn s knygel s, broši ros su žem lapiais pirmiausia lenkams emigracijoje tur jo priminti, jog j gimtieji kaimai ir miestai šiuo metu yra okupuoti. Lietuviai labiausia d l to, jog steb jo tokius lenk veiksmus, taip pat m organizuotis. 1950 m. reaguodami generolo W. Anderso pasisakymus spaudoje d l b sim nepriklausomos Lenkijos sien ir b tinyb s atgauti Vilni , ikagoje gyvenantys lietuviai susiorganizavo
344 B. Raila, Vakarai ir pavergt taut išlaisvinimas, Santarv , 1953, nr. 5, p. 10. 345 M S. Wola ski, Europa rodkowo–Wschodnia..., s. 171–172. 65 Vilniaus krašto lietuvi s jung 346. 1953 m. ši s junga buvo priimta VLIK347. Kaip ir daugelio lietuvi išeivijos organizacij , pastarosios tiksluose išryšk jo tos pa ios kovos už krašto išlaisvinim , lietuvyb s išlaikym id jos. S jungos specifika – propaguoti Vilniaus krašto gyventoj papro ius ir regiono tautin s bei kult rin s individualyb s puosel jim . statuose buvo rašoma: „a. organizuotai dalyvauti viso pasaulio lietuvi pastangose išlaisvinti pavergt t vyn ir atkurti Lietuvos valstyb su sostine Vilniumi; b. informuoti savuosius ir svetimuosius apie Vilniaus Krašto gyventoj tautinius bei kult rinius santykius ir j politinius siekimus; c. Palaikyti ir ugdyti S-gos nariuose ir kituose lietuviuose prisirišim ir meil Vilniaus Kraštui ir jo papro iams; d. r pintis lietuvyb s išlaikymu bei lietuviškos kult ros ugdymu išeivijoje ir e. Bendradarbiauti su visomis lietuvi organizacijomis, siekian iomis panaši tiksl “348. Vilniaus krašto lietuvi s junga m si tarsi oponento vaidmens, kuris ilgainiui apsiribojo reakcija spaudoje kaip atsaku lenk pasisakymus. Jau pirmajame susirinkime buvo užsibr žti uždaviniai: „...daryti žygius sujungti visus lietuvius vilnie ius kovai už Lietuvos nepriklausomyb s atstatym su sostine Vilniumi, bud ti Vilniaus krašto reikalu. Nustatyta palaikyti glaudžius ryšius ir su ukrainie iais, kuriems gresia panašus pavojus kaip ir lietuviams“349. Nors ir neabsoliuti dauguma, ta iau didžioji dalis organizacijos nari buvo kil iš Vilniaus ar Vilniaus krašto. Jie, kaip ir išeiviai iš Mažosios Lietuvos350, emigracij išsineš dar kitokias jausenas, juk jiems emigracija prasid jo anks iau. Tad Vakaruose taip stipriai neišgyveno išskirtinio tautin s mažumos statuso, nes jau iki tol jie negyveno savo valstyb s ribose. Vilniaus krašto lietuviams tarpukariu „okupuoto Vilniaus” vaizdinys buvo gyvas variklis kovoje už miesto išlaisvinim . Ši id ja ir toliau buvo puosel jama emigracijoje. Tik š kart ji tur jo jau dvigub misij : išlaisvinti Vilni iš soviet ir bud ti, kad lenk „k slai” jo v l neišpl št 351. Jau 1951 m. reaguodama Amerikos lenk kongreso rezoliucij , reikalaujan i b simos lenk valstyb s ribas traukti Vilni , Vilniaus krašto lietuvi s junga teik Jungtini taut generaliniam sekretoriui savo memorandum 352. Kadangi organizacija buvo susik rusi tarsi b d ti „Vilniaus sargyboje“ tai ir jos poži ris kaimynes tautas buvo šios nuostatos
346 Organizuojasi Vilniaus krašto lietuviai, Eltos biuletenis, 1951 01 02, nr. 1 (88), p. 9. 347 A. Liekis, Nenugal toji Lietuva, Lietuvi tremtini vadovyb s Vakar Europoje (1944–1955), Vilnius, 2002, p. 38. 348 V. Maminskait – Kulbokien , Gyvenimo vingiuos..., p. 239. 349 Organizuojasi Vilniaus krašto lietuviai, Eltos biuletenis, 1951 01 02, nr. 1 (88), p. 9. 350 G. Mileryt , Mažosios Lietuvos lietuvi egziliniai likimai 1944–1959, Vilnius, 2008. 351 Vikos Veli kait s pranešimas „Vilniaus lietuvi išeivi jausenos”, skaitytas konferencijoje „Intelektualin lietuvi egzilio istorija 2012 m.”, Kaunas, 2012 05 17. 352 Žinios, Elta, 1951 05 15, nr. 10 (97). 66 s lygotas. Pavyzdžiui, baltarusiai buvo suvokiami panašiai kaip ir lenkai – jiems daugiau tiko priešo, nei draugo statusas, – mat šie kaip ir lenkai tur jo pretenzij Vilni . Tuo tarpu su ukrainie iais ir ekais palaikyti draugiški kontaktai, kadangi tiesiogin s gr sm s lietuviams jie nek l . Jiems agresorius buvo tie patys lenkai. Vis tik ir išeivijoje pasigirsdavo min i , jog tokio pob džio organizacijoms reikia susitikti ir akis ak viešai padiskutuoti apie Vilniaus lietuviškum ar lenkiškum 353. Ši mintis taip ir liko ne gyvendinta. Toki organizacij atsiradimas ir veikla didino abipus priešiškum . Štai 1956 m. Lenkijos Respublikos pietrytini žemi s junga354 m si naujos akcijos, kuri tur jo pažym ti penkiolikt sias Lenkijos rytini teritorij okupacijos metines. Londone veikianti organizacija nerimavo d l pernelyg užmirštos problemos. Jos nari nuomone, Vilniaus ir Lvovo priklausomyb s klausimas pasaulyje jau nebekeliamas viešum . Tai ilgainiui leis susidaryti vaizdiniui, jog ši teritorij atpl šimas nuo Lenkijos yra nat ralus dalykas. Kad rodyt , jog taip n ra ir lenkai vis dar neatsisako savo ketinim , kreiptasi emigracin visuomen raginant rinkti parašus. Pastarieji v liau tur jo b ti surišti vien knyg , o ši savo ruožtu perduota Lenkijos Respublikos prezidentui emigracijoje, kad virst svariu rodymu jo kovoje tarptautin je arenoje355. Suvokdamas Vilniaus svarb lietuvi ir lenk santyki kontekste, buv s tautininkas Vincas Rastenis ne tik m s apie j kalb ti su lenk išeivija, ta iau ir pareng ateities Vilniaus priklausomumo metmenis. Dar 1946 m. apibendrindamas lietuvi išeivijos nusistatymus, jis perdav „lenkiškajam Londonui“ tekst , kuris, kaip jis pats sak , „...buvo išverstas lenk kalb ir svarstytas nedideliame tuo metu Paryžiuje gyvenusi lenk b relyje“356. Be jokios abejon s, V. Rastenio mintys – bandymas susisteminti santyki vystym si – tikrai pasiek tuomet aukš iausius lenk valdžios atstovus357. Kok sp d jis padar ? Savo laiku, matyt, jokio, kadangi polemika spaudoje neužsimezg . Tiesioginiai kontaktai taip pat nebuvo išpl toti ar bent jau apie tai visiškai nutyli gausi V. Rastenio archyvin medžiaga. Galiausiai ir VLIK bei Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s derybose tekstas visai nefig ruoja. O pirm j prielaid simboliškai patvirtina pa io V. Rastenio teiginys, kad kiek prapl t s tekst j išspausdino 1952 m. Dirvoje358. Kaip pats prieraše sak , „...po šeši met žvilgter jus t
353 A. Ragauskas, Gin ai d l skonio. Straipsniai išeivijos spaudoje, 1950–1968, Kaunas, 2001, p. 162. 354 Zwi zek Ziem Wschodnich R. P.
355 Obywatele Rzeczypospolitej!, 1956, Vilniaus universiteto bibliotekos Ret spaudini skyrius (toliau – VUBRS), f. 155–324. 356 V. Rastenis, Lenk –lietuvi santykiai dabar ir ateityje, Tarp kair s ir dešin s, tarp Lietuvos ir Amerikos, sud. D. Dapkut , Vilnius, 2004, p. 122. 357 Paaiškinamasis raštelis, Uniwersytet Jagiello ski (toliau – BJ), Przyb. 115/08, p. 1. 358V. Rastenis, Lenk –lietuvi santykiai..., p. 113–122. 67 rašin , paaišk jo, kad iš esm s beveik niekas nepasikeit “359. Vilniaus problema, ir lietuvi – lenk santykiai praktiškai nebuvo toliau pasist m j priek . V. Rasteniui Vilniaus klausimas, o su juo neišvengiamai ir lietuvi – lenk santyki normalizavimo b tinyb buvo svarb s dar 1939 m. ruden , kai Lietuva prisijung ši teritorij . Aptardamas b tinyb pritaikyti miesto gyvenim prie valstyb s poreiki jis Vaire raš : „... ryšk ja lietuvi tautos noras nebet sti Vilniaus krašte tautin s nesantaikos, noras atiduoti visiems tai, kas kam teisingai priklauso, noras teisingai ir tolerantiškai santykiauti su vairi tautybi naujais pilie iais, jeigu, žinoma, jie iš savo pus s Lietuvos valstyb s atžvilgiu laikysis taip, kaip to reikalaus naujoji pad tis. [...]Ta iau turime atsiminti, kad Vilniaus krašte turi b ti atitaisytos ilgus metus lietuvi tautai darytos skriaudos, turi b ti atitaisytos ir t skriaud pas kos“360. Dabar jau pokaryje vardydamas esam situacij , V. Rastenis konstatavo, jog dar visai neseniai buv ypatingai priešiški lietuvi ir lenk santykiai šiuo metu (1946 m.) yra gerokai pasitais . Vakaruose susitik kaimynai jau akivaizdžiai nebekimba vienas kitam atlapus. Ta iau tai dar nereiškia, jog 1946 metais nesutarimai jau buvo pasibaig . Pasikeitus politinei situacijai ir atsiradus bendram priešui, Soviet S jungai, bei bendram tikslui – išsilaisvinimui, lietuvi ir lenk konfliktas tiesiog buvo šaldytas. Buvo suvokiama, kad tokia situacija veda aklaviet , tod l b tina m styti apie ateit . Tinkama erdv problemos svarstymui buvo to meto spauda. Tiek lietuviški, tiek lenkiški laikraš iai Europoje ir Amerikoje dažnai raš vieni apie kitus, su užuojauta, simpatija min dami taut kovos pastangas. Per užuojautas ir simpatijas retai prasiverždavo neapykanta, o tai liudijo tikr j nuotaik nutyl jim . Tarpukario nesutarimai, kai kurie karo met vykiai taip lengvai negal jo išsitrinti iš atminties. Abiej pusi kardinaliai priešingas poži ris Vilni , kai kurias istorijos interpretacijas – buvo neišspr sti uždaviniai, b tinai reikalav savo atsakym . V. Rastenis mat , jog: „...dabartiniai geri lenk –lietuvi santykiai yra pastatyti ant laikinio pamato: ant dabartin s abiej taut maždaug vienodos nelaim s. Jeigu abiem tautoms pavykt t nelaim pašalinti, jeigu abi tautos v l atgaut tikr nepriklausomyb , tai to dabartini santyki pamato nebelikt ir seni gin ai neišvengiamai atgyt visu savo aštrumu“361. Gr žimas prie atviros nesantaikos niekam n ra naudingas. Jo nelaukia ir Vakar didžiosios valstyb s, kurioms po ryt Europos taut išsivadavimo ant stalo reikt pad ti jau išdiskutuot ir sutart ateities valstybi santyki plan . Koks gi jis gal t b ti ir kas turi teis tuo r pintis? V. Rastenis d st , jog savaime yra suprantama, kad galutinius susitarimus gal s
359 Ten pat. 360 V. Rastenis, Tolerancija Vilniuje, Vairas, 1939 11 16, nr. 44, p. 864–865. 361 Stan obecny i perspektywy w stosunkach polsko–litewskich, 1946, BJ, Przyb. 115/08. 68 padaryti tik politiniai organai, kompetentingi pasižad ti tautos vardu, ta iau klausimas turi b ti diskutuojamas ir priva iuose pasitarimuose. Tod l ragindamas kiekvien , kam ši problema n ra svetima, bandyti ieškoti sprendimo, m si to darbo ir pats. Pirmiausia jis apžvelg net kelet visuomen je aptariam projekt . Visi jie iki galo nebuvo baigti. Aiškiai tr ko sivaizdavim , kaip vien ar kit id j realizuoti. Suprasta, kad ateities Lietuvos ir Lenkijos santyki forma priklausys nuo tuometin s Europos bendrosios politin s situacijos. Ir jei išsivadavimas vykt artimu laiku, tai manyta, kad didžiausia tikimyb , jog bus gr žta prieš tai buvus model – mažas nacionalines valstybes. Jei okupacija užsit st , galimas daiktas, visuomen s bus evoliucionavusios iki federacijos ar konfederacijos modeli , kurie kol kas nebuvo pakankamai studijuoti. sigilin s girdimus ar perskaitytus vaizdinius, V. Rastenis pristat septynis galimus valstybi santyki modelius. Kadangi Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo esmin nesantaikos priežastis, modeliai aprašin ti per jo priklausomumo prizm . Pirmasis, beveik ne tikimas variantas buvo unija. Pastarosios id ja egzistavo išimtinai lenk emigracijoje. Susijungusios unijiniais ryšiais valstyb s nebetur t problem d l Vilniaus priklausomyb s, kadangi tai nesudaryt jokio skirtumo. V. Rastenio teigimu, to visiškai ne manoma gyvendinti, kadangi „id ja lietuvi tarpe absoliu iai nepopuliari, vis vien kokia forma ji beb t si loma“362. Vien jau pats žodis unija lietuviams simbolizavo lenk valdžios dominavim . Išpopuliarintas Liublino unijos, kaip LDK takos menk jimo vaizdinys, toks jis buvo išsineštas ir išeivij . Bet kas, viešai išreišk s pritarim tokiai valstybini santyki formai, b t apšauktas tautos išdaviku, lenk agentu. Antroji aptarta forma buvo federacija. Id ja daliai lietuvi buvo priimtina. Ta iau toks junginys pirmiausia tur t garantuoti, kad n viena joje esanti valstyb netur t persvaros. V. Rastenio teigimu, egzistavo nuomoni , jog pirmiausia b t naudinga sudaryti Lietuvos, Latvijos ir Estijos federacij , kuri v liau gal t eiti platesn jungin . Taip mažosios valstyb s sugeb t geriau atstovauti savo interesams.Kalbant apie Vilni , federacija problemos lengvai vis tiek neišsp st . Tre iasis išeivijoje egzistav s santyki modelis buvo gr žimas 1939 m. rugs jo 1 d. situacij . Daugelio lenk , net ir oficiali valdžios sluoksni propaguotas variantas. Lietuviams jis buvo visiškai nepriimtinas. Gr žimas prie buvusi sien V. Rastenio teigimu, iš naujo užaštrint abiej taut ir valstybi santykius, o ateityje d l to kilt tik dar daugiau nemalonum .
362 V. Rastenis, Lenk – lietuvi santykiai..., p. 115. 69 Ketvirtasis vaizdinys gali b ti apib dinamas kaip status quo arba 1946 m. situacija. „Šis sprendimas faktiškai daugiau patenkint lietuvius, ta iau turi b ti kategoriškai pabr žta, jog niekas iš lietuvi nenori remti savo aspiracijas Vilni tais aktais, kurie buvo Maskvos padiktuoti po 1939 met rugs jo 1 dienos. [...] Klausimo išsprendimas Lietuvos naudai, remiantis agresori sukurtais faktais, lenk pus je sukelt suprantamo pasipiktinimo, o tai b t irgi santyki užnuodijimas“363. Taigi, id ja pasilikti prie tuometini sien buvo komplikuota abiem pus m. Sovietinei Lietuvai turint priklausom Vilni , ši problema buvo lyg ir buvo išspr sta, ta iau, kaip matyti iš V. Rastenio žodži , soviet ir Lietuvos 1939 m. spalio susitarimais nenor ta remtis kaip realiu teisiniu pagrindu. Savo ruoštu lenkai neigdami pokario Europos ribas, pasisak tik už rytini sien neteis t atpl šim . Teritorijos, prijungtos vakaruose, matytos kaip minimali moralin kompensacija ne už prarastas teritorijas, bet už Vokietijos agresij , nukreipt prieš Lenkijos valstyb ir lenk taut , bei Vokietijos ir SSRS vykdyt Lenkijos pasidalijim . Penktasis modelis visuomen je nebuv s labai populiarus, v lesniais laikais beveik niekur nebediskutuotas. Atrodo, kad kondominiumo id ja kilo kažkur, priva iuose lenk samb riuose. Lenkijos ir Lietuvos valdomo Vilniaus modelio užuomazg aptinkame ir LREV užsienio reikal ministro A. Tarnowski priva iuose juodraš iuose364. V. Rastenis toki mint vertino, kaip „...tikrai didel kompromis “365. Vis tik Vilniaus pavertimas net keli administruojama teritorija lietuvi pusei nebuvo priimtinas ir d l to, kad tai pirmiausia asocijavosi su „...kokia Afrikos džiungli kolonija“. Juk tautie i vaizduot je Vilnius pirmiausia buvo sostin . sivaizduota, kad Vilni ir Vilniaus krašt b t galima paversti ir atskira valstybe. Apeliuojant istorines ir kult rines abiej taut s sajas su miestu, m styta, jog padarant j atskira mažute valstybe, pavyzdžiui kaip Monakas, jame gal t sugyventi ir lietuviai, ir lenkai. Dar vienas gan artimas modelis gal jo b t Vilnius kaip laisvasis miestas. Tokio statuso suteikimas nei Lenkijai, nei Lietuvai neperduot priklausomyb s teisi ar administracijos, ta iau garantuot tam tikras teises visiems abiej tautybi gyventojams. Teorijoje šis modelis gal tur jo mažiausiai priekaišt , ta iau praktikoje, V. Rastenio nuomone, vargu ar gyvendinamas. Koncepcijos atmetim pirmiausia s lygot tai, kad „Vilnius n ra nei Danzigas, nei Monaco, jis negal t gyventi be savo nat ralaus užnugario, kur sudaro žymiai daugiau Lietuva, o ne Lenkija. „Laivam miestui“ negal t b ti ekonominiu užnugariu nei Lietuva, nei Lenkija, nes neb t pakankamai ekonominio tikrumo,
363 Ten pat. 364 A. Tarnowskio laiško K. Morawskiui juodraštis, 1946 07 25, IPMS, A. 11. E. / 1166. 365 V. Rastenis, Lenk –lietuvi ..., p. 116. 70 neb t tiek ir interes . Lenk sentiment toks Vilniaus atskyrimas gal taip labai ne žeist , ta iau lietuvi sentiment tas nei kiek nepatenkint , nes Lietuvai Vilnius turi speciali reikšm , kuri jis pilnai gali atitikti tik b damas jos politinio ir kult rinio gyvenimo centru, tikra sostine“366. Pokario išeivijos nuotaikos signalizavo, jog nei atskiros valstyb s, nei laisvojo miesto statusui visuomen s dar nebuvo pribrendusios. Sutikimas k nors panašaus gyvendinti abiem pus m b t ypatingai kompromisinis variantas ir, V. Rastenio teigimu, „...toks klausimo išsprendimas niekam neduot laukiamo pasitenkinimo ir b t nepatvarus, gal t greit sugri ti... Yra visai nat ralu, kad Vilnius b t organine valstyb s dalimi“367. Taigi, apžvelg s net septynis manomus variantus, svarstomus to meto lietuvi ir lenk visuomen s rateliuose emigracijoje, V. Rastenis pasirinko ketvirt j ir pateik savo Vilniaus priklausomyb s vizij . Pavadino j Vilnius kaip organin Lietuvos dalis. Id jai pagr sti sud lioti buvo argumentai. Pirmiausia Vilnius atsigaut kiškai, kadangi priklausydamas Lietuvai tapt pagrindiniu šalies miestu. Jame gal t pilnai suklest ti ir lietuvi kult ra. Vis tik kult rinis lenk gyvenimas jame b t taip pat užtikrintas, kadangi tai vis pirma b t mažesn s valstyb s sipareigojimas didesnei. Tuo tarpu atvirkštinis variantas ir v l leist lietuviams baimintis, jaustis nuskriaustiems. Pagaliau miestuose kalb vartojimas n ra labai pastovus dalykas. Priklausomai nuo valdžios, istorini aplinkybi kinta ir jo socialin sud tis, tod l kei iasi kult ra. Norint normalizuoti gyvenim Vilniuje, kad neb t „persekiojamos“ tautin s mažumos vis pirma reikia sureguliuoti tarpvalstybinius santykius. Mat jei valstybiniu mastu bus susitarta, tada nebeliks ir poreikio destrukciniam veikimui, kuris siekt rodyti, jog tautini mažum statusas vienoje ar kitoje valstyb je yra nepaken iamas. Kaip konkre iai išpl toti visus sumanymus, kad lenk kult riniai, ekonominiai ir kiti interesai b t apdrausti, V. Rastenis paliko atei iai. Kai 1946 m. V. Rastenis išd st savo vizijas d l ateities Vilniaus, jos gal jo tapti atspirties placdarmu derybose tarp oficiali lietuvi ir lenk emigracijos institucij . Ta iau taip neatsitiko. Kaip jau min ta, prie t pa i min i jam teko gr žti 1952 m. Jo straipsnis Dirvoje tarsi ženklina naujo lietuvi – lenk santyki etapo pradži . Simboliškai šiandien atrodo tie 1952 m., kadangi b tent tada kunigas Juzefas Majewskis išspausdino savo laišk žurnalo Kultura redakcijai, ragindamas pagaliau pripažinti Vilniaus priklausomyb Lietuvai368. Ta iau Kultura puslapiuose atsiradusiam vaizdiniui teko grynintis dar bent por dešimtme i . T laik lietuviai išeiviai iš Vilniaus krašto išnaudojo sav vaizdini puosel jimui.
366 Ten pat, p. 117. 367 Ten pat, p. 118. 368 Pla iau apie tai skaityti poskyryje Kultura pos kis link lietuvi ir lenk santyki . 71 Štai 1953 m. pasirod buvusio vilnie io žurnalisto Jeronimo Cic no369 knyga Vilnius tarp audr 370. Aprašydamas miesto ir krašto žmoni gyvenim tarp dviej pasaulini kar , J. Cic nas negail jo kritikos lenkams. Jau pirmame skyriuje raš : „Ji savo kaimynus vertina ne kaip lygus lyg , bet kaip ponas baudžiaunink . Jau metas nebe tas. Juo grei iau lenkai politikai ir spaudos vadovai atsižad s didyb s manijos („od morza do morza“ – nuo j r iki j r ) ir imperialistini k sl („Lwow i Wilno!“, netgi turint sienas ant Oderio ir Neis s), juo geriau ir pa iai Lenkijai, atsistatysian iai savo etnografin se žem se, bet ne lietuvi , gud ir ukrainie i gimtuose plotuose“371. Lenkijos, kaip agresoriaus, vaizdinys sunk si iš vis knygos puslapi . Prie „šimtme ius lenkinto lietuvio“ prid tas ir „dvidešimtmet Vilniaus krašte skriausto lietuvio“ vaizdinys. Siekiant, jog tokie skriaudos laikai niekad nepasikartot , J. Cic nas ragino skaitytoj b ti pasiruošus: „Lenkai ir anapus ir šiapus geležin s uždangos Vilniaus atžvilgiu teb ra agresoriai. M s pareiga taipgi b ti akyliems ir ausyliems ir pasiruošti visokioms galimyb ms. Kaip pasiruoši ginklu gintis, jei neb si iš anksto dvasia pasiruoš s. Va, ia ir yra mano darbo akstinas. Po tre iojo Pasaulinio karo atsistatysianti Lietuvos valstyb turi b ti su sostine Vilniumi ir gimtiniais Karaliau iaus ir Klaip dos uostais. Tai ne svajon , tai pareiga, tai uždavinys, kuris, ž tb t, tes tinas. Ši pareig teatliksime visai gerai sis monin . N ra tautos istorijoje didesni ar mažesni reikal , t ra Lietuvos suverenumo ir teritorinio integralumo byla”372. Tokioms J. Cic no mintims pritar S jos redakcija, kritikuodama kai kuri lietuvi išeivijos atstov pasisakymus d l Vilniaus, kaip diskusij objekto. Neigiamos kritikos susilauk istorikas A. Šapoka d l savo knygos Vilnius Lietuvos gyvenime373 turinio, mat žanginiame žodyje raš : „Ir šiandien Vilniaus klausimas teb ra galutinai neišspr stas. Jis dar tur s b ti sprendžiamas. Jo sprendimas, be abejo, nuo daug ko priklausys, bet gal daugiausia nuo to, koki nuomon tuo klausimu bus susidar pasaulio gali nai“374. Teiginys, jos Vilniaus likimas dar n ra aiškus, piktino leidinio redakcij . Jos manymu, tokie pasakymai leidžia visuomenei susidaryti nuomon , jog lietuvi išeivija kvestionuoja tuometin s Lietuvos teritorij . Ir ateityje gali b ti panaudota lenk , rodin jant, jog lietuviai
369 Jeronimas Cic nas (1909 m. Garšvin , Šven ioni apskritis – 1987 m. Siu Sity, JAV) – žurnalistas, Vilniaus krašto lietuvi s jungos narys. 370 J. Cic nas, Vilnius tarp audr , Chicago, 1953. 371 Ten pat, p. 32. 372 Ten pat, p. 17. 373 A. Šapoka, Vilnius Lietuvos gyvenime, Toronto, 1954. 374 ads, Spaudoj ir gyvenime. D l Vilniaus, S ja, 1955 08 (28), p. 6. 72 patys n ra vieningi. Tokios pat pylos susilauk ir geografas K. Pakštas, savo kalboje samprotav s, jog d l Vilniaus dar reik s kalb tis su lenkais375. Tokie priekaištai plauk iš sitikinimo, jog Vilniaus ir Vilniaus krašto likimas jau yra išspr stas, o miesto priklausomyb Lietuvai negin ijamas faktas. Vienintelis tarptautini diskusij vertas klausimas buvo pats Lietuvos nepriklausomyb s pripažinimas, bet jokiu b du ne jos teritorinis integralumas. Tokias pat mintis 1954 m. Santarv je d st ir Fabijonas Neveravi ius376. Savo straipsnyje Vilnius raš : „1. Mums neegzistuoja joks „Vilniaus klausimas“; 2. Istorini ir teisini fakt šviesoje Vilnius visuomet buvo integralin Lietuvos dalis, laikinai buvusi fiziškai prievartos b du atpl šta nuo Lietuvos valstyb s; 3. Lietuvi tauta niekada nebuvo sutikusi su Vilniaus atpl šimu, nesutinka dabar su lenk emigracijos skelbiamomis tez mis ir nesutiks su jokia situacija, kuri ateityje gal t statyti klaustuk Vilniaus priklausymui Lietuvai“377. Ta iau F. Neveravi ius nebuvo toks kategoriškas d l dialogo su lenkais. Jo nuomone, norint, kad ateityje tarpusavio konflikt nekilt , b tina atsisakyti „...muškim lenkus, gelb kim Vilni “378 poži rio ir prad ti remtis konkre iais moksliniais argumentais. Toki argument suradus, reikia apie juos prabilti tarptautiniuose forumuose bei lenk spaudoje. Vilniaus klausimas vis išeivijos gyvenimo laikotarp buvo integrali klausimo apie Lietuvos ir Lenkijos santykius dalis. Vis tik, daugiausia iš šio krašto kilusi išeivijos dalis teritorin miesto priklausomyb laik ypatingos reikšm s problema, kurios sprendimas reikalavo ypatingo subtilumo.
Kultura pos kis link lietuvi ir lenk santyki
Kai kalbame apie vieš j erdv , kurioje susidar s lygos pl toti intelektualin dialog tarp lietuvi ir lenk , gana lengva minties svarumo poži riu išskirti lenkiškosios pus s leidinius. Nepaisant to, jog lenkišk spaudini buvo žymiai daugiau pasklidusi po pasaul , ta iau d l j propaguotos politikos rytini sien atžvilgiu lietuviai nebuvo suinteresuoti dom tis j turiniu. Iš ten straipsnius lietuviai perspausdindavo retai, nebent akcentuodami, jog „lenkai niekuo nepasikeit “. Diskusija nesirutuliojo. Vienintelis nuolat skaitomas ir neretai referuojamas leidinys buvo Paryžiuje leidžiama Kultura. V liau taip pat jos savotišku palydovu tap Zeszyty Historyczne. Lietuviškoje intelektualin je emigracijos spaudoje konkre iai lenkiškajai problematikai d mesio skirta palyginti nedaug. Pavieniai straipsniai buvo spausdinami Aiduose, Akira iuose, Laisv , Metmenyse. Nemažai straipsni publikuojama 375 Ten pat. 376 Fabijonas Neveravi ius (1900 m. Nemakš iai, Raseini apskritis – 1981 m. Londonas, Didžioji Britanija) – rašytojas, vert jas. Lietuvi rezistencin s santarv s narys. 377 F. Neveravi ius, Vilnius, Santarv , 1954, nr. 4–5, p. 121. 378 Ten pat, p. 122. 73 T višk s žiburiuose (leidžiamuose Kanadoje). Jei ir buvo lietuvi leidini skai ius didesnis, tai autori , rašiusi tuose leidiniuose, pasikartojimas neišvengiamas. Pirmaisiais pokario dešimtme iais lenkiškai skaitan ios lietuviškosios išeivijos buvo daug, bet jau 8–9 dešimtme iuose, subrendus naujai generacijai, toki žmoni ženkliai sumaž jo. Nepaisant vairi barjer lietuvi išeivija nuolatos dom josi santyki su lenkais pl tote. Vis tik reikia pripažinti, jog pozityvus dialogas tarp lietuvi ir lenk emigracijoje tapo manomas tik iš naujo perm s ius praeit ir atsisakius dominuojan io nacionalizmo. Pokario Europoje, kur pervertintas nacionalizmas sužlugd Vokietij , ryšk jo b tinyb kurti naujus tarptautinius politinius darinius. Toki darini vaizdiniai atrado viet J. Giedroyco redaguojamame žurnale Kultura. Šis asmuo pats savaime jung visus tris Lenkijos ryt kaimynus. Gim s Minske, save kildino iš garsios lietuvi Giedrai i gimin s, o dar studij metais ypatingai daug d mesio skyr Ukrainos klausimams, dom josi Galicijos autonomijos id ja. J. Giedroycas nuo pat karo pabaigos buvo sitikin s, jog tre iasis pasaulinis karas greitai nekils, tod l ragino savo draugus ir kolegas ruoštis ilgai emigracijai379. Šis poži ris s lygojo ankstyv intelektualin s minties žurnalo gimim . Prisimindamas veiklos pradži , redaktorius pasakojo: „...po karo, maždaug 1946 metais, emigrantai buvo sitikin , jog nedelsiant prasid s naujas karas, ir bus galima gr žti t vyn , net patiems ginklu prisid ti prie jos išvadavimo. Aš su ta mintim nesutikau. Be to, prieš kar Lenkijoje man teko steb ti gausi rus emigracij , tod l gerai žinojau, kad emigracija yra linkusi irti ir išsigimti. Negalima pasitik ti ypa jos organizuotomis formomis. Tuo tarpu spausdintas žodis vaidina daug didesn vaidmen . Taigi nusprendžiau leisti žurnal “380. Jau 1946 m. J. Giedroyc iniciatyva Romoje buvo kurtas vadinamasis Instytut Literacki. Jis labai svarbia veiklos sritimi laik knyg leidyb . 1947 m. biržel Romoje buvo išleistas ir pirmasis žurnalo Kultura numeris. Kei iantis tarptautin ms politin ms aplinkyb ms, lenk kariams iš vadinamosios Anderso armijos paliekant Italij , nuspr sta iš Romos iškelti ir Instytut Literacki veikl . Tarsi išlaikydamas tarpukariu tur t Varšuvos ir Paryžiaus ryš J. Giedroycas savo veikl 1947 m. iš Romos perk l Pranc zijos sostin 381, ignoruodamas London , kuriame koncentravosi lenk emigracin s valdžios institucijos, kult rin s ir politin s
379 I. Chru li ska, By a raz Kultura..., s. 43. 380 Pokalbis su „Kult ros“ redaktoriumi apie Lietuv , Lenkija, Vilni , Akira iai, 1980, nr. 9 (123), p. 8. 381 V liau J. Giedroyc interviu Akira iams pažym s, jog nebetiki tradicine lenk –pranc z bi iulyste. Pokalbis su „Kulturos“ redaktoriumi apie Lietuv , Lenkij , Vilni , Akira iai, 1980, nr. 9 (123), p. 10. 74 draugijos, universitetas. Kaip prisimin J. Giedroyco bendražyg Zofia Hertz382 iš Italijos redakcija persik l Paryži d l dviej priežas i . Paryžiaus, o ne Londono pasirinkimas buvo nulemtas poži ri skirtumo. Tuo pa iu šis veiksmas tur jo gerokai praktiškesn priežast – ar iau t vyn s383. Kaip jau min ta, šiandien Instytut Literacki ir J. Giedroyco veikla yra susilaukusi didžiulio d mesio Lenkijoje, Lietuvoje, Vakaruose. Daug rašoma apie Kultura ind l kuriant viso regiono ateities perspektyvas. Garsiausia svarbi Vidurio Ryt Europai koncepcija yra vadinamoji ULB arba Ukraina, Litwa, Bia oru . Tai galima pavadinti savo laiku labai kontraversišk min i kompleksu, kuris provokavo diskusijas ir tur jo takos dabartiniams kaimynini valstybi santykiams. Apie tai b tina kalb ti, ta iau pirmiausia norisi aptarti, kod l gi atsirado tokia koncepcija. 1952 m. buvo l žio laikas Kultura istorijoje, jei kalb sim apie žurnale pristatytas ateities Lenkijos politines koncepcijas. Lapkri io m nesio numeryje buvo išspausdintas vieno iš Kultura skaitytojo Józefo Majewskio, laiškas redakcijai. Referuodamas JAV vykus lenk išeivijos Amerikoje suvažiavim , J. Majewskis piktinosi tokiomis jo metu išsakytomis id jomis: „...reikalausime sien iki Oderio ir Nes s pripažinimo vakaruose, o taip pat linijos su Lvovu ir Vilniumi rytuose, bei vakarini pr s “384. Laiško autoriui tokie planai atrod visiškai nereal s, ypa turint omenyje to meto politin situacij . Tod l J. Majewskis išd st savo asmenin vizij : „Vilnius šiaur je ir Lvovas pietuose – tokie „atviri lenkiškumui“ miestai pridar mums daugiausia problem ir prieš . Taip, kaip mes, lenkai, turime teis Vroclav , Š ecin ar Gdansk , taip lietuviai teisingai stengiasi gauti Vilni , o ukrainie iai Lvov . [...] Lietuviai niekada nepamirš Vilniaus ir iki tol nebus sutarimo tarp m s , kol neatiduosime jiems to Vilniaus. Iš kitos pus s ukrainie iai niekada mums nepadovanos Lvovo. Pasibaigus paskutiniam karui iš rytini kres buvo visiškai „išvalyti“ lenkai. Kai bus prieita iki tre iojo pasaulinio karo ir Soviet S jungos griuvimo, m s apetitas Vilniui ir Lvovui turi b ti visiškai numalšintas. [...] Tada m s kaimynai iš ryt ir šiaur s apdovanos mus pasitik jimu“385. Tai tebuvo pora puslapi teksto, ta iau rezultato po jo išspausdinimo ilgai laukti neteko. J. Majewskio tekstas iššauk didžiul kritik . Per kelet dien redakcija gavo begales reaguojan i laišk , kuriuose buvo reikalaujama atšaukti pateikt informacij . J tarpe buvo tokios Vakaruose veikian ios organizacijos kaip Lenkijos Respublikos Šiaur s rytini žemi
382 Zofia Hertz (1910 m. Varšuva, Lenkija – 2003 m. Paryžius, Pranc zija) – notar . Bendradarbiavo Kultura, buvo viena iš Instytut Literacki steig j . 383 I. Chru li ska, By a raz Kultura…, s. 6. 384 Józef Majewski, List do redakcji, Kultura, 1952, nr. 11 (61). 385 Ten pat. 75 s junga ir Lenkijos Respublikos Pietrytini žemi s junga – organizacijos, sau tikslu k lusios „atpl št “ teritorij gr žinim Lenkijai386. Ta iau atsirado ir nemažai laišk , palaikan i id j . D l šio teksto Kultura prenumeratos atsisak apie 40 skaitytoj . Vis tik kaip tik tuo pa iu metu leidin atrado nauji skaitytojai. Didel dalis j buvo ukrainie iai, specialiai prad j mokytis lenk kalbos, kad tik gal t perskaityti min t j tekst 387. Išplatinus š laišk ir susilaukus milžiniškos reakcijos, reik jo patiems apsispr sti, kuri pus palaikyti. Skaitytojai reikalavo aiškios redakcijos pozicijos. Tuomet J. Giedroycas laišku kreip si savo bendražyg Londone Juliusz Mieroszewsk 388, prašydamas pastarojo ne tik viešai straipsniu pakomentuoti J. Majewskio pozicij , bet ir kuo grei iau parašyti atsakym visiems besipiktinantiems toki id j skleidimu per Kultura. Laiške kolegai jis praš parašyti, jog leidinyje gali b ti spausdinamos vairios nuomon s ir kad šito savo nusistatymo Kultura redakcija neketina keisti389. Taip pat ragino koleg pasinaudoti puikiai susiklos iusia situacija ir suformuluoti tiksl redakcijos paži r Vilniaus ir Lvovo klausimus. Šis iš esm s netur jo skirtis nuo J. Majewskio min i , kadangi ir anks iau pasirodydav Kultura puslapiuose straipsniai laik si panašios linijos. Ilgai nelaukdamas J. Mieroszewskis m si vykdyti redaktoriaus prašym . Jau 1953 m. sausio m nesio numeryje buvo išspausdintas tekstas, pavadintas „Nieporozumienie czy tani patriotyzm?”390 Jame buvo aiškinama, jog Lenkija gali atgauti visišk savo nepriklausomyb tik Europoje, kuri bus sujungta tvirtais federaciniais saitais. Tokioje federacijoje ateityje privalo dalyvauti ir Ukraina, Baltarusija ir valstyb s, kurios tur jo nepriklausomyb iki Antrojo pasaulinio karo. Taigi ir Lietuva.Vis dabar SSRS okupuot šali laisv Lenkijai yra be galo svarbi. O geri kaimyniniai santykiai manomi, tik nebesigr žiojant praeit 391. Ilgainiui J. Mieroszewskis išspausdino daug straipsni , kuri d ka susiformavo politin s Lenkijos ateities vizijos. Tai pasteb j T višk s žiburiai 1960 m. anonsavo lietuvi skaitytojui, jog susikirto lenk išeivijos pozicijos d l rytini valstyb s sien 392. J. Mieroszewskio mintys, jog anks iau lenk – rus santykius ardžiusios varžytuv s d l hegemonijos regione yra pasibaigusios. Tod l siena tarp Lenkijos bei SSRS nekelia joki gin . Šie pasisakymai išprovokavo eil protest , daugiausia iš vairi Lenkijos rytini žemi s jung atstov . Tai lietuvi išeivijai gal jo teikti
386 Zwi zek Ziem Pó nocno–Wschodnich R. P. ir Zwi zek Ziem Po udniowo–Wschodnich R. P pirminink ir vicepirminink laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1953, nr. 5/67, p. 152. 387 Andrzej Stanis aw Kowalczyk, Giedroyc i „Kultura“, Wroc aw, 1999, s. 150. 388 Juliuszas Mieroszewskis (1906 m. Krokuva, Lenkija – 1976 m. Londonas, Didžioji Britanija) – žurnalistas, publicistas. Kultura bendradarbis. 389 [76 laiškas Drogi panie] Jerzy Giedroyc–Juliusz Mieroszewski. Listy 1949–1956, Warszawa, 1999, s. 242. 390 J. Giedroyc, Autobiografia na cztery r ce, Warszawa, 1994, s. 282. 391 Nieporozumienie czy tani patriotyzm? Nota redakcji, Kultura, 1953, nr. 1 (63). 392 Lenkai susikirto d l rytini sien , T višk s žiburiai, 1960 09 01, nr. 35. 76 vilties, jog atsiranda naujas deryb partneris – tegul ir nedidel išeivi dalis, pritarianti Kultura id joms. Ilgainiui tokias viltis patvirtino ir kiti Kultura spausdinti straipsniai. J visuma išgrynino neabejotinai viena svarbiausi politini koncepcij : vadinam j ULB arba Ukraina, Litwa, Bia oru . Ilgainiui tyrin tojai j pavadins net visa „geopolitine programa“393. Jos esm sudar galvojimas, kad po Soviet S jungos žlugimo Lenkija prival s naujai megzti santykius su savo rytiniais kaimynais – ukrainie iais, baltarusiais ir lietuviais. ULB koncepcija atmet išeivijos lenk visuomen je populiari Jogailai i id j . Kaip žinia, J. Giedroycas netur jo joki sentiment grynajam nacionalizmui, o save kildino iš federalist stovyklos. D l savo veiklos ilgus metus buvo pliekiamas komunist krašte ir „nepalaužiam j “ Londone, kurie mat jame žydiškai – masoniškos mafijos vad , siekiant užvaldyti Lenkij 394. Vis tik J. Giedroyco federalizmas negali b ti tapatinamas su Jogailai i id ja. Redaktorius j vertino kaip gryniausi lenk tradicinio nacionalizmo form , kuri galino tarpukariniu egzistavusi nesantaik tarp lenk , ukrainie i , baltarusi ir lietuvi 395. Straipsniuose Kultura negail jo kritikos skirtingiems t pa i dalyk vertinimams: „Negalime laikytis pozicijos, kad kiekviena didžiarusiška programa yra imperializmas, o lenk ryt programa – ne imperializmas, o tik pakili „Jogailai i id ja“396. J. Mieroszewskis m gino rodyti, kad b tina atsisakyti Vakar civilizacijos gelb tojo vaidmens ir geriau tapti tiltu tarp Vakar Europos ir SSRS397. Istorikas T. Snyderis apib dindamas Kultura teig , kad ji sujung J. Pi sudskio federalistin tradicij su R. Dmowskio398 nacionalizmu ir pateik žymiai labiau tuometines realijas atitinkan i ateities program , kurioje tur jo atsirasti vietos komunistin ms Ryt Europos tautoms. Iš pirmosios koncepcijos jis per m romantines Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos kategorijas, iš R. Dmowskio – realizmo pagrindus, ta iau atmet jo ketinimus daryti kompromis su Maskva kaimynini taut s skaita399. Koncepcija taip pat aiškiai atsižvelg karo ir pokario rezultatus. Konferencij nustatytos sienos ir teritoriniai valymai perkeliant gyventojus s lygojo neišvengiam tuometinio teritorinio suskirstymo pripažinim . Koncepcijos išgryninimui prireik laiko. Ta iau 1974 m. rugs jo m nes buvo išspausdintas garsusis J. Mieroszewskio straipsnis pavadinimu „Rosyjski „Kompleks Polski“ i 393 A. Friszke, Mi dzy Niemcami, Rosj a ULB: Program geopolityczny paryskiej „Kultury“, Przystosowanie i opór:Studia z dziejów PRL, Warszawa, 2007, s. 346–358. 394 A. Michnik, My wszyscy z Giedroycia, Takie czasy…, Warszawa, 2009, t. 5, s. 245–248. 395 B. Stankevi , Jogailai i id ja ir jos implikacijos lenk XX a. geopolitin je mintyje..., p. 880. 396 A. Bumblauskas, Lietuvos didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“ ir „Litva / Lietuva“ distinkcijos konceptas, sud. A. Bumblauskas, Š. Liekis, G. Potašenko, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo „dalybos“, Vilnius, 2008, p. 34. 397 M. Kornat, Jerzys Giedroycas ir XX amžiaus lenk politin s id jos, Naujasis židinys–Aidai, 2009, nr. 7, p. 256. 398 Romanas Dmowskis (1864 m. Varšuva, Lenkija – 1939 m. Drozdowo, Lenkija) – politikas, publicistas, lenkiškojo nacionalizmo ideologas. 399 T. Snyder, Taut rekonstrukcija..., p. 255–256. 77 obszar ULB“400. V liau j cituos visi be išimties Kultura politin s linijos tyrin tojai. 1974 m. straipsn netruko perspausdinti ir lietuviška spauda. S jos numeryje rašyta: „Lietuviams jis [straipsnis – G. M.] yra domus dar ir tod l, kad, iškeldamas realias Ryt Europos problemas bei si lydamas konkre ius j sprendimus, nepamiršta ir nenurašo Lietuvos, bet j rikiuoja greta laisv bei nepriklausom valstybi ir tat daro ne kuriais nors užuojautos sentimentaliniais sumetimais, bet pasiremdamas Lenkijos ir Rusijos problem sprendimo interesais. Jis nurodin ja, kad lenk išeivijos viešoje opinijoje bei spaudoje ir net galvosenoje vyrauja rusiškasis imperializmas, bet patys lenkai ar ne tokie patys imperialistai?“401. Tokios pa i lenk išsakytos mintys pagaliau leido lietuvi išeivijai pasijausti teisiais. J. Mieroszewskis patvirtino, jog lietuviai buvo teis s, kaltindami lenkus imperializmu. Tai tik rod , jog santykyje su kaimynais lenkais lietuviams savo ilgame io nusistatymo keisti nereik jo. Gal tik vienintelio J. Mieroszewskio ir Kultura atžvilgiu – mat jie sugeb jo pripažinti savo „tr kumus“. Kod l šiuo J. Mieroszewskio straipsniu buvo imta tik ti? Gali b ti, jog pasitik jim k l aiški tokios Lenkijos vykdomos politikos nauda pa iai Lenkijai. Atmetus romantinius vaizdinius apie graž abiej taut sugyvenim praeityje, buvo konkre iai rodoma b sima tokios koncepcijos nauda. J. Mieroszewskis neromatizavo praeities, o tai lietuviams leido patik ti, jog vadinamoji „real politic“ neturi užsl pt k sl . J. Mieroszewskis akcentavo, kad b tina atsisakyti vienpusiško istorin s praeities vertinimo. Kas vienai pusei (lenkams) atrod kaip didžiulis laim jimas, kitai (lietuviams ar ukrainie iams) gal jo ženklinti katastrof . To neabejotinu pavyzdžiu buvo tap Vilnius ir Lvovas. Ta iau skirtingas istorin s praeities vertinimas nebuvo paž stamas visiems. Eilinis lenk skaitytojas ne sivaizdavo, k galvoja ar kaip istorij vertina didžioji dalis lietuvi , ukrainie i ar baltarusi , tod l vienas iš Kultura uždavini buvo kurti erdv pasisakyti, susižinoti, skleisti ir priimti vairiapus informacij . Tam tarnavo ne tik gil s intelektualinio turinio straipsniai, bet ir vairi su lietuvi – lenk santykiais susijusi knyg recenzijos402, lietuvi emigracijos leidini ir j turinio pristatymai403, informacijos iš sovietin s Lietuvos404.
400 J. Mieroszewski, Rosyjski „Kompleks Polski“ i obszar ULB, Kultura, 1974, nr. 9 (324), s.7–15; (perleista: J. Mieroszewski, Fina klasycznej Europy, Lublin, 1997, s. 352–361). 401 A. Bar ius, Lietuva ir lenk –rus imperializmas, S ja, 1974, nr. 4, p. 39. 402 E. agiell, Pami tnik gen. Rasztikisa, Kultura, 1959, nr. 3 (37), s. 141–146; K. ukas, Nieznany szczagó , Kultura, 1961, nr. 7 (165) – 8 (166), s. 158–161; E. agiell, Wspomnienia kowie skie, Kultura, 1968, nr. 11 (253), s. 127–129. 403 K. Okulicz, Problem w u pieniu, Kultura, 1962, nr. 10 (180), s. 86–93; E. agiell , S siedzi Litwini, Kultura, 1968, nr. 1 (243) – 2 (244), s. 147–154; E. agiell, Stosunki polsko–litewskie w 1968, Kultura, 1970, nr. 1 (268) – 2 (269), s. 136–140. 404 E. agiell, Polacy na Litwie, Kultura, 1970, nr. 10 (277), p. 55–60; Imprezy litewskie w Polsce, Kultura, 1972, nr. 3 (294), p. 93; E. agiell, Litwini, Kultura, 1972, nr. 5 (296), p. 53–56; E. agiell, Litwini, Kultura, 1972, nr. 9 (300), p. 102–104. 78 Nuo 1974 m. reguliariai žinias perteikdavo skyrelis Kultura – Kronika Litewska, rašomas E. agiello405. Jis steng si trumpai referuoti, kuo gyvena lietuviškoji emigracija ir kas vyksta krašte406. Lyginant su informacija iš Ukrainos, lietuviškosios žinios buvo negausios, be to, ir pati lietuviškoji kronika atsirado 20 met v liau407. Per laikotarp nuo 1974 iki 1990 met E. agiellas paraš 46 apžvalgas. Didžioji dalis informacijos buvo perspausdinama iš lietuvišk išeivi leidini . Pavyzdžiui: T višk s žiburi 408, S jos409, Aid 410, Metmen 411, Akira i 412. Kartais medžiaga imta iš Vakarus patekusi Lietuvi katalik bažny ios kronikos puslapi . Net katalikiškieji Aidai leidin vertino labai palankiai. 1977 metais Vaclovas iži nas413 raš : „Žurnalas imponuoja savo turiniu ir gausia eile aukštai kvalifikuot bendradarbi . J tarpe bene produktingiausias buvo Juliusz Mieroszewski (mir 1976), L. Kolakowski, J. Lewandowski, Zb. Byrski, G. Herling-Grudzinski, Cz. Milosz ir kt. Labai uolus lietuvi ir gud kronikos apžvalgininkas E. Žagiell beveik kiekvienam Kult ros numeriui par pina žini iš Lietuvos, seka m s išeivijos kult rinio gyvenimo vykius ir politini veiksni žygius pagal Eltos žinias, pacituodamas kiek ištrauk iš kai kuri išeivijos lietuvi laikraš i “414. Tenka pripažinti, jog XX amžiaus 6 dešimtme io pradžioje suformuot santyki su rytiniais kaimynais linijos Kultura laik si iki pat 1990 met . O po komunistinio bloko žlugimo J. Giedroycas negail jo patarim ir realiai kraštuose vykdomai politikai. Kaip pabr ž Tomas Venclova415, šis poži ris „...skyr si nuo daugumos lenk emigracijos, kadangi propagavo toki naujovišk linij . Faktiškai ši linija ir laim jo. Dabartiniai Lenkijos–Lietuvos santykiai paremti b tent šia koncepcija. Jis sugeb jo peraukl ti Lenkijos politin klas “416. Šis „aukl jimas“, nors ir buvo skirtas pirmiausia lenk tautai, neišvengiamai dar didel tak ir lietuviams. Nepaisant to, kad pastariesiems neteko susitaikyti su teritorij praradimu, jie prival jo evoliucionuoti santykyje su lenkais ir bent jau iš „priešo“ kategorijos pereiti „bendro likimo kaimyn “ jausenos stadij , o dar geriau – draugišk santyki etap .
405 E. agiellas tikrasis vardas Edmundas Jakubowskis. 406 Apie Lietuvišk j kronik pla iau rašoma: I. Hofman, Ukraina, Litwa, Bia oru w..., s. 224–228. 407 I. Hofman, Szkice o pariskiej Kulturze, Toruñ, 2004, s. 189–190. 408 E. agiell, Kronika litewska, Kultura, 1975, nr. 7(334) – 8 (335); 1977, nr. 4 (355). 409 E. agiell, Kronika litewska, Kultura, 1976, nr. 6 (345). 410 E. agiell, Kronika litewska, Kultura, 1977, nr. 9 (360); 1979 nr. 10 (385). 411 E. agiell, Kronika litewska, Kultura, 1975, nr. 9 (336); 1979, nr. 1 (376) – 2 (377). 412 E. agiell, Kronika litewska, Kultura, 1982, nr. 9 (420). 413 Vaclovas iži nas (1900 m. Kulniškiai, Ukmerg s apskritis – 1980 m. Veinas, JAV) – pedagogas, visuomen s veik jas, JAV mokytoj s jungos valdybos narys. 414 V. iži nas, Dialog su lenkais t siant, Aidai, 1977, nr. 3 (177). 415 Tomas Venclova (1937 Klaip da) – poetas, vert jas, visuomen s veik jas. 416 Interviu su poetu Tomu Venclova. 79 Lietuvi ir lenk santyki vizijos spaudoje
Nuo pat Kultura pasirodymo pradžios joje buvo spausdinami straipsniai, susij su Lietuva. T. Venclova prisimin , jog J. Giedroycas labai nor jo savo redaguojamame leidinyje talpinti kuo daugiau informacijos apie kaimyninius kraštus. Deja, š nor sunkino lietuvi kalbos nemok jimas417. Nepaisant to, jog tikrai ne kiekviename numeryje pasitaikydavo lietuvi ir Lietuvos problem aprašym , vis d l to lietuviškosios emigracijos situacija kartkart mis b davo pristatoma m nraš io skaitytojams. Pirmas tikrai intelektualin erdv sudrebin s straipsnis apie lietuvi ir lenk santykius išspausdintas 1955 m. spalio m nesio Kultura žurnale. Tai buvo Juozo Girniaus rašinys pavadinimu „W poszukiwaniu dialogu polsko–litewskiego”418. Be J. Girniaus numeryje buvo išspausdintas Alfonso Nykos – Nili no419 straipsnis bei jo lietuviška poezija. D l gausaus d mesio, skirto lietuviškumui, Cz. Mi oszas420 net vis numer v liau pavadino „lietuvišku“421. J. Girnius buvo gerai žinomas lietuvi išeivijos veik jas, filosofas, intelektualas. Tuo metu, kai Kultura pasirod jo straipsnis, Bostone jis redagavo Lietuvišk j enciklopedij , dažnai spausdindavosi Aiduose, kuri redaktoriaus pareigas prad jo eiti 1964 m. M gindamas sudaryti galimybes lietuvi ir lenk dialogui jis išd st savo lietuvi ir lenk santyki vaizdin , taip kviesdamas pasisakyti visus, kam šis klausimas atrod aktualus. Iš esm s nauja J. Girniaus mintis buvo ta, jog jis si l sen konflikt spr sti kult rin je dimensijoje, vadovaujantis, kaip jis pats raš , „moraliniais kriterijais“ – taip stengiantis išvengti vien politikos. „Vien politika visada yra linkusi tautin egoizm pripažinti svarbiausiu principu, atmetant kit taut teises. [...] Visi mes, lenkai, kaip ir lietuviai, žinome, k reiškia vien politika praktikoje: politin s realyb s vardan abi tautos buvo atiduotos bolševikinio Leviatano nasrus“422. J. Girniaus tikinimu, vadovavimasis vien tik politika yra tolygus vadovavimuisi egoizmu, kaip asmeniniu, taip ir tautiniu, tod l tai negali vesti joki dviej taut susikalb jim , ypa kai viena j fiziškai stipresn 423. Po tokios metodologin s straipsnio prieigos išaiškinimo filosofas pateik savo lietuvi – lenk santyki matym . Jo manymu, lietuvi ir lenk santykiai priklauso nuo Vilniaus problemos sprendimo. Kadangi abi pus s turi savo istorini , teisini , statistini argument , problemos ne manoma išspr sti be geros valios.
417 Ten pat. 418 J. Girnius, W poszukiwaniu dialogu polsko–litewskiego, Kultura, 1955, nr. 10(96), s. 49–56. 419 Alfonsas Nyka Nili nas – tikrasis vardas Alfonsas ipkus (1919 Nemeikš iai, Utenos apskritis) – poetas. 420 Czes awas Mi oszas (1911 m. Šeteniai, Surviliški vals ius – 2004 m. Krokuva, Lenkija) – poetas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas. 421 1955 IX Cz. Mi oszo laiškas J. Gierdoycui, Jerzy Giedroyc – Czes aw Mi osz..., p. 221. 422 J. Girnius, W poszukiwaniu dialogu polsko–litewskiego, Kultura, 1955, nr. 10 (96), s. 49. 423 Ten pat, p. 50. 80 Tik nuolatinis kalb jimasis gali vesti vieni kit supratim . J. Girnius buvo sitikin s, jog šiuo metu politik vaidmuo šiuo klausimu yra bereikšmis. Jiems nepavyko ir artimiausioje ateityte nepavyks susikalb ti tarpusavyje, tod l d kojo Kultura redakcijai už galimyb pakviesti abiej taut atstovus vystyti dialog 424. Autorius pateik bendros praeities vertinimus ir kaip didžiausias lenk kaltes lietuviams vardino L. eligowskio akcij ir 1938 m. ultimatum , ta iau tuo pa iu šiuos vykius paliko istorijai. Jo manymu, dabartinis taut uždavinys ryt Europoje yra susivienijus kovoti už nepriklausomyb 425. Kaip ir tik josi autorius, straipsnis susilauk didel s reakcijos. Jau 1955 m. gruodžio m nesio Kultura skyrelyje „Laiškai redakcijai“ išspausdino net tris trumpas reakcijas. Skaitytojas iš Ankaros (Turkija) sveikino toki iniciatyv prad ti dialog , ta iau iš dalies nesutiko su lietuvio vertinimais. Palikdamas politinius argumentus sau, jis r m si sentimentais arba, kaip pageidavo J. Girnius, „moraliniais kriterijais“ ir teig , jog lygiai taip pat, kaip Vilniuje kiekvienas akmuo kalba apie lietuvi tautos praeit , taip kiekvienas akmuo kalba ir apie lenk tautos praeit . Vilnius tiek pat lietuviškas, kiek ir lenkiškas, tod l, autoriaus manymu, reikia ateityje m ginti kartu draugiškai sugyventi šiame mieste426. Formos klausimas, kaip dažnai, ia nebuvo aptariamas. Dar viena nuomon atskriejo iš Anglijos. Ji pritar lietuvio mintims, papildydama jas savo žvalgomis. Pasak laiško autoriau, tik tolerancija ir bi iulyst gali vesti susikalb jim ir supratim . Tuometin je emigracijoje jis mat beveik identiškus abiej išeivij siekius ir net ragino lenkus priimti „brolius lietuvius“ savo organizacij patalpas, visokeriopai remti j tautinius s j džius, kalb ir tradicijas427. Kai kurie skaitytojai J. Girniaus rašinyje žvelg didel tr kum . B tent tai, kad filosofas ieškodamas dialogui kelio nesi l joki nauj b d , kaip senas problemas spr sti428. Ir tikrai, J. Girniaus straipsnyje n ra joki konkre i ateities santyki projekcij . Buvo autoriui prikištas ir lietuviškos nacionalistines nuostatos, ir per didelis gr žiojimasis istorij , kuri neturinti jokios reikšm s dabar iai. Visi trys min ti laiškai buvo trumput s reakcijos J. Girniaus mintis. Grei iausiai tod l j savo darbuose net nemini Kultura tyrin tojai429. J darbuose iš karto peršokama 1956 m. sausio numer , kur savo straipsniais su lietuviu diskutuoja Jerzys Iwanowskis430 ir
424 Ten pat, s. 54–56. 425 I. Hofman, Ukraina, Litwa, Bia oru w publicystyce..., s. 215. 426 M. Sokolnickio laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1955, nr. 12 (98), s. 154–155. 427 J. Rakowiczio laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1955, nr. 12 (98), s. 156. 428 T. Chru cielio laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1955, nr. 12 (98), s. 155–156. 429 Aprašant su Lietuva ar lietuviškumu susijusius klausimus, kurie buvo spausdinami Kultura, nei I. Hofman, nei B. Stankevi apie šiuos laiškus neužsimena. 430 Jerzys Iwanowskis (1878 m. Lebiodiec, Lenkija – 1965 m. Pelney, Didžioji Britanija) – inžinierius, politinis ir visuomen s veik jas. 81 Tadeuszas Katelbachas431. Nepaisant to, kad min ti laiškai n ra išsamus bandymas reflektuoti situacij , jie parodo susidom jim klausimu ir atspindi tris gan skirtingas nuomones. Gerokai pla iau savo nuomones išd st lietuviams paž stami, jau min ti, asmenys: T. Katelbachas, ir J. Iwanowskis. J straipsniai buvo išspausdinti Kultura skyrelyje „Archyvum polityczne“. t fakt atkreip d mes kai kurie lietuviai sarkastiškai pabr ždami: „Redakcija, matyt, nor jo pabr žti, kad tai priklauso grynos politikos sri iai ir tetinka daugiau archyvui: tebus žinoma, kas emigracijos s lygomis svarstyta, bet gyvenime sunkiai pritaikoma. Ateityje vis tiek lems politika, nors patyrimas gali b ti dar tragiškesnis“432. Ne vienus metus Lietuvoje praleid s T. Katelbachas pirmiausia akcentavo J. Girniaus idealizm 433. Prisimin , jog tokio pat idealizmo skatinamas sureguliuoti santykius jis 1933 m. pasiek Kaun ir, deja, visiškai kitoki nuotaik kupinas 1937 m. paliko lietuvišk j misij 434. Politikas man , jog dabartinio susitarimo esm yra sien klausimas. Jo teigimu, lenkai turi tik ti tuo, kad po Soviet S jungos žlugimo rytiniai Lenkijos kaimynai bus laisvos Lietuva, Ukraina ir Baltarusija435. Ta iau, kad darniai ateityje tame regione sugyvent , ne tik Lenkija, bet ir kitos kaimynin s tautos tur s kažk aukoti. Kas tai bus, parodys ateitis. Tik aišku, kad Vilnius n ra nei vien lietuviškas, nei vien lenkiškas, tod l vis tiek prie šios problemos dar teks gr žti. I. Hofman išveda paralel , teigdama, kad panašias paži ras Kultura puslapiuose d st ir lenk politikas, žurnalistas Kazimierzas Okuliczius436. Žvelgdamas ateit jis teig , kad jau nebereali J. Pilsudskio federalistin koncepcij pakeis Vidurio Europos šali s junga, kuriai priklausys ir Baltijos šalys, ir Lenkija437. Visiškai kitokioje šviesoje lietuvi – lenk santyki problem sprendim sivaizdavo J. Iwanowskis. Jis dialog ved dar vien veik j – baltarusius. tautinius ir valstybinius santykius lenk politikas žvelg per asmens prizm . B damas gerai žinomo lietuvi visuomen s veik jo Tado Ivanausko438 ir baltarusi tautinio s j džio k r jo Wac awo Iwanowskio439 brolis, jis ir dialogui su lietuviais pasirinko savo šeimos pavyzd . Aprašydamas trij broli veikl dar XX amžiaus pradžioje, m gino parodyti, kad net ir pasirink skirting
431 I. Hofman, Ukraina, Litwa, Bia oru w publicystyce..., s. 215; B. Stankevi , Jerzy Giedroyc / Jurgis Giedraitis..., p. 621. 432 U., Dialogas tarp lenk ir lietuvi , laisv , 1957, nr. 3 (50), p. 78. 433 T. Katelbach straipsnis, kaip vienas svarbesni aprašan i Lenkijos vaizdinius, v liau buvo atrinktas Gra yna Pomian sudaryt leidin Wizja Polski na amach Kultury 1947–1976, Lublin, 1999, s. 231–236. 434 T. Katelbach, Dialog polsko–litewski, Kultura, 1956, nr. 1 (99), s. 90. 435 Ten pat, s. 92. 436 Kazimierzas Okuliczius (1890 m. netoli Kauno – 1981 m. Londonas, Didžioji Britanija) – žurnalistas, visuomen s veik jas, politikas. LREV ministras. 437 I. Hofman, Ukraina, Litwa, Bia oru w publicystyce..., s. 216. 438 Tadas Ivanauskas (1882 m. Lebiodka, Rusija – 1970 m. Kaunas) – biologijos daktaras, gamtininkas, rašytojas, visuomen s veik jas. 439 Wac awas Iwanowskis (1880 m. Lebiodka, Rusija – 1943 m. Minskas, Baltarusija) – publicistas, leid jas, redaktorius. Baltarusi tautinio s j džio veik jas. 82 tautin priklausomyb visi trys broliai sugeb jo draugiškai sugyventi. Tod l tik jo, kad ir trys tautos gali tai pasiekti440. Kalb damas apie Vilniaus ateit , jis teig : „Vilnius privalo priklausyti visoms trims etnin ms grup ms, privalo tapti kondominiumu lenkams – lietuviams – baltarusiams“441. Straipsnio pabaigoje b tent J. Iwanowskis, o ne T. Katelbachas, kaip teigia B. Stanevi savo straipsnyje442, pateik du kelius, kuriais galima eiti: arba geranoriška laisv taut s junga, susidedanti iš laisv žmoni , kurie garantuoja saugum , arba primesta barbariška nelaisv , kuri gresia visišku tautos sunaikinimu443. Gr žtant prie T. Katelbacho norisi pažym ti, kad ne tikino jis savo straipsniu lietuviškosios emigracijos, jog tokios paži ros n ra persunktos lenkiškojo imperializmo444. Užsitarnavus J. Pilsudskio politikos realizatoriaus reputacij , jos nebuvo taip lengva atsikratyti. 1957 m. J. Girnius straipsnyje prisipažino, kad lietuviai T. Katelbach laik imperialistu, siekian iu Lietuv jungti Lenkijos teritorij 445. Tenka pripažinti, jog politiko išsakyt min i lietuvi – lenk santyki klausimu ne visa lietuviškoji emigracija nebuvo tokia griežta. Štai katalikiškosios srov s atstovas, vienuolis pranciškonas Leonardas Andriekus446 Aiduose d st : „Šio lenk tarpininko sumanymuose bei projektuose Vilniaus miestas tur j s priklausyti abiems tautoms. Taip pat ir dabar jis pažymi, jog neaptiksi lenko, kuris nereikšt pretenzij Vilni ir Lvov , nors šiaip Katelbachas vakarines Lenkijos sien nelaiko galutin mis. Jo sugestija yra padaryti Vilni lenk ir lietuvi bendru miestu, kuris šias tautas jungt “447. 1956 m. vasario ir kovo numeriuose taip pat buvo išspausdinti laiškai redakcijai, sitraukiantys J. Girniaus pasi lyt dialog 448. Ta iau jie daugiau atliep ankstesni laišk autori smulkius istorini fakt interpretavimo netikslumus ir iš esm s neliet lietuvi – lenk santyki projekcij . Po penkiolikos met , 1970 m., istorikas Vincas Trumpa449, aptardamas Metmenyse lietuvi ir lenk klausim , kaip pirm j bandym megzti dialog min jo J. Girniaus straipsn . Jo nuomone straipsnis susilauk per menko d mesio: mat b ta „...tam tikro atgarsio
440 J. Iwanowski, Dialog polsko–litewski, Kultura, 1956, nr. 1 (99), s. 80–88. 441 Ten pat, p. 84. 442 B. Stankevi , Jerzy Giedroyc / Jurgis Giedraitis ir Lietuva..., p. 621. 443 J. Iwanowski, Dialog polsko–litewski, Kultura, 1956, nr. 1 (99), s. 88. 444 S. Cenckiewicz, Tadeusz Katelbach. Biografia polityczna (1877–1977), Warszawa, 2005, s. 328. 445 Katelbachas Kaune, Laisv , 1957, nr. 13. 446 Leonardas Andriekus (1914 m. Barsty iai – 2003 m. Niujorkas, JAV) – pranciškonas, poetas, Aid redaktorius. 447 L. Andriekus, Dviej taut pokalbis, Aidai, 1956, nr. 4, p. 189–190. 448 Edwardo Rayskio laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1956, nr. 2 (100), s. 156; Mariano T. Chli skio laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1956, nr. 2/100, s. 157–158; Boles awo Lutyko laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1956, nr. 3 (101), s. 137–138. 449 Vincas Trumpa (1913 Paliopiai, K daini apskritis – 2002 m. Vilnius) – istorikas, redaktorius, visuomen s veik jas. 83 emigrantiniuose lenk sluoksniuose, bet beveik negirdomis praleistas lietuviškame egzilyje“450. Tokias pat mintis išsak ir Aid redakcija 1967 m451. Remdamasi V. Trumpos straipsniu, t pa i mint kartoja ir istorik B. Stankevi 452. Ta iau abu istorikai iš savo akira io bus išleid net kelis lietuvi išeivijoje pasirodžiusius straipsnius. Prie toki reikia priskirti jau min t Leonardo Andriekaus straipsn Aid puslapiuose453 ir slapyvardžiu U. pasirašiusio asmens tekst žurnale laisv 454. Trumpesniais laiškais redakcijai pasisak Teodoras Daukantas455 ir Algirdas Gustaitis456, J. Girniaus mintis analizavo ir Antanas Ragauskas457. L. Andriekus nupasakodamas lietuviškai kalban iam skaitytojui J. Girniaus teksto turin , konstatavo fakt : „Straipsnis parašytas švelniu tonu, nors aiškiai iškelta visos pagrindin s aplinkyb s, kurios ard t dviej taut santykius“458. Toliau aptarin damas lenk išeivijos reakcijas teig : „...susidaro sp dis, kad kalba su lenkais d l santyki išlyginimo nebus jau tokia lengva. Prabilusi j lenk tonas yra taikus, ta iau paži ros beveik visus dr. Juozo Girniaus iškeltus klausimus yra skirtingos. Ypatingai jau iamas savas nusistatymas d l Vilniaus, laikant j net lenk kult ros lopšiu“459. Ta iau pats dvasininkas apsiribojo min i referavimu ir detalesnes ateities santyki projekcijas nesileido. Teigiamai vertindamas J. Girniaus id j prad ti dialog , man , kad, paklojus tokius intelektualinio pokalbio pamatus, ateityje prie deryb stalo bus lengviau ir politikams. „Tik tuose pokalbiuose abiej taut kult rininkai nepasukdami per daug praeities istorinius vingius, tur t kelti švieson tai, kuo m s bendradarbiavimas bei šnek jimasis labiausiai gal t atsiremti šiuo metu. Be to, verta pasigilinti, ar m s samprotavimai tremtyje apie lietuvi – lenk santykius pilnai sutinka su nuotaikomis t dviej taut , kurios dabar sigijo naujos patirties komunist priespaudoje“460. Kitais žodžiais tariant, L. Andriekus ragino ne tik tartis išeiviams tarpusavyje, bet ir stengtis užmegzti ryšius su kraštu. Pasikeitusios politin s aplinkyb s Lietuvoje ir Lenkijoje per 450 V. Trumpa, Lietuviai ir lenkai, Metmenys, 1970, nr. 19, p. 138. 451 Redakcijos prierašas prie Z. Ivinskio straipsnio, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 11. 452 B. Stankevi , Jerzy Giedroyc / Jurgis Giedraitis ir Lietuva..., p. 621. 453 L. Andriekus, Dviej taut pokalbis, Aidai, 1956, nr. 4, p. 189–190. 454 U., Dialogas tarp lenk ir lietuvi , laisv , 1957, nr. 3 (50), p. 77–81. 455 Teodoras Daukantas (1884 m. Sankt Peterburgas, Rusija – 1960 Buenos air s, Argentina) – brigados generolas, politikas, visuomen s veik jas. T. Daukanto laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1956, nr. 7 (105) – 8 (106), s. 232– 233. 456 Algirdas Gustaitis (1916 m. Pe erske, Rusija – 2002 m. Los Andželas, JAV ) – rašytojas, žurnalistas, kartografas. A. Gustai io laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1957, nr. 6 (116), s. 233–525. 457 Antanas Ragauskas (1891 m. Tytuv nai – 1969 m. ikaga, JAV) – žurnalistas, visuomen s veik jas. A. Ragauskas, Gen. T. Daukanto laiškas. Lietuvi – lenk santyki parašt j, Naujienos, 1956 08 04. 458 L. Andriekus, Dviej taut pokalbis, Aidai, 1956, nr. 4, p. 189. 459 Ten pat. 460 Ten pat, p. 190. 84 dešimt okupacijos met gal jo pakeisti ir ten gyvenan i j nuotaikas tiek santyki su kaimynu, tiek Vilniaus krašto priklausomyb s klausimais. Bene geriausia erdv ir buvo J. Giedroyco redaguojama Kultura. Tiek lietuvi , tiek lenk emigracijos leidiniai steng si gauti informacijos iš krašto. Vakarus pasiekian ios žini nuotrupos buvo spausdinamos laikraš i ir žurnal puslapiuose, ta iau bene vienintel Kultura buvo išsik lusi sau uždavin reflektuoti situacij krašte, spausdinti kuo daugiau autori iš Lenkijos ir galiausiai vis intelektualin produkt gr žinti atgal krašt 461. Tuo metu laisv redakcija, komentuodama lenk išeivijos reakcij J. Girniaus straipsn , apib dino kaip nes kming dialogo bandym . Tai „...aiškinti b t galima tuo, kad jame dalyvav lenkiškosios pus s atstovai yra suaug su savo galvojimu dar Lenkijoje ir jo negali pakeisti, nors aplinkyb s yra radikaliau pasikeitusios“462. Min tame laisv spausdintame straipsnyje J. Iwanowskio mintys buvo susiaurintos iki „unijin s dvasios ir dvigubo patriotizmo“463. Vidurio Europos s jungos id ja neb t taip neigiamai vertinama straipsnio autoriaus, jeigu lenkai s jungai nevadovaut . Juk d l kult rin s, teritorin s bei gyventoj skai iaus persvaros bet kuriam lenkui ne manoma objektyviai kalb ti apie nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos santykius464. Pasidarant išvad , jog J. Iwanowskio mintys tiesiu taikymu veda unijin abiej taut s jung , toliau pl tojama id ja, jog šioje s jungoje Lenkija tur s negin ytin persvar . Tod l ne manoma tapo Vilniaus, kaip kondominiumo vaizdinio, projekcija. Nepalankiai, su nepasitik jimu sutiktos ir T. Katelbacho mintys. Rašytojas A. Gustaitis buvo sitikin s, kad už deklaracij apie „Kauno Lietuvos padarytas klaidas Lenkijos atžvilgiu“ slypi ne kas kita kaip, lenk imperializmas ir bandymas gr žti prie unijos465. Istorijos vertinimas laikytas grynu politikavimu, „...taikytas šiai dienai, o rašytas vakarykš ios dienos dvasioje“466. Susipažinus su tokiomis nuomon mis nenuostabu, kod l lietuvi ir lenk santyki normalizavimas jud jo labai l tais tempais. Kai 1954 m. skaitydamas pranešim Politini Studij klubo savaitgalio metu profesorius Simas Sužied lis467 apib dino lenko tautin vaizd lietuvi išeivi akyse, teigiam bruož jis praktiškai netur jo. Kas dar domiau – sudar aiški priešprieš sivaizduojamam lietuviui: „...lenk charaktery nemaža es suvokietinto pr siškumo. Greta slavišk bruož lenkai tur ger žiupsn teutoniškos dvasios, šovinistin s kaitros, nepasotinam žem s siekim , 461 M. Kornat, Jerzys Giedroycas ir XX amžiaus lenk politin s id jos, Naujasis židinys–Aidai, 2009, nr. 7, p. 250. 462 U., Dialogas tarp lenk ir lietuvi , laisv , 1957, nr. 3 (50), p. 81. 463 Ten pat, p. 79. 464 Ten pat, p. 79. 465 A. Gustai io laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1957, nr. 6 (116), s. 234. 466 U., Dialogas tarp lenk ir lietuvi , laisv , 1957, nr. 3 (50), p. 80. 467 Simas Sužied lis (1903 m. Petrapilis, Rusija – 1985 m. Brockton, JAV) – istorikas, poetas, žurnalistas, pedagogas. 85 veržlumo rytus bei šiaur . Kaip vokie iai, lengvai visur jiešk ir rand savo kult ros p dsak . Abieji pabr žia savo ypating misij kitoms tautoms. Abieji sirg tuo pa iu pasip timu. Abieji žav j si savo ras s poniškumu“468. Taigi, pabr žiant b tent tokius vaizdinius, pirmieji jausmai kylantys kaimyn atžvilgiu, buvo tarimas ir nepasitik jimas. Taip pat tartinu matydavo ir bet kur lietuv , jei tik jis daugiau pastang d jo normalizuojant santykius su lenkais. Puikiu to pavyzdžiu gali b ti Stasys Lozoraitis, prolenkiško politiko reputacij atsineš s dar iš tarpukario laik . Toks pat likimas lauk ir Kazimiero Narutavi iaus469. Savo pranešime S. Sužied lis pabr ž tris tezes. Pirma – lietuviai daugiau neb ra nusiteik niekam užleisti savo teritorijos ir gyventoj ; antra – Lenkija ir toliau siekia b ti didvalstybe, tre ia – ji vis dar ieško savo sien , o tai tiesiogiai gresia Lietuvos saugumui470. Lietuviai numat , jog po Antrojo pasaulinio karo vykdyta lenk repatriacija jiems buvo naudinga. Okupuotoji Lietuva išsprend Vilniaus problem , kadangi lenk krašte liko ženkliai mažiau. Ne tik miesto ir krašto administracin priklausomyb buvo palanki Lietuvai, bet ir pakit s gyventoj skai ius471. Tod l išeivijoje buvo keliamas vienintelis klausimas: kaip pasiekti, kad lenkai pripažint susidariusi situacij ?472 To meto lietuvi spauda atsakymo š klausim nepateik . Lietuviams pasirinkus gynybin pozicij ir bes lygiškai reikalaujant Vilniaus pripažinimo Lietuvai, J. Girniaus prad tas dialogas apie 1957 m. nutr ko473. Tam takos tur jo ir 1956 m. vykiai Lenkijoje, kuriems lenk išeivija skyr daug d mesio474. Tik maždaug po dešimtme io prie lietuvi – lenk dialogo v l gr žo istorikai: 1969 m. Aidai išspausdino Zenono Ivinskio475 straipsn 476, o 1970 m. Metmenys jau anks iau min t Vinco Trumpos nuomon 477.
468 D. C. Lietuvos–Lenkijos santykiai, laisv , 1954, nr. 3 (40), p. 50. 469 Pla iau apie tai: J. Cic nas, Coctail min. Lozorai iui, Naujienos, 1956 05 09; J. Augustaitis, Lietuvos–Lenkijos unija. Jos pasekm s ir atr gos, Naujienos, 1969 03 27–1969 04 30; K. Narutavi iaus laiškas S. Lozorai iui, 1976. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 278, l. 29–34. 470 D. C. Lietuvos–Lenkijos santykiai, laisv , 1954, nr. 3 (40), p. 51. 471 Apie tai pla iau: V. Stravinskien , Tarp gimtin s ir t vyn s: Lietuvos SSR gyventoj repatriacija Lenkij (1944–1947, 1955–1959 m.), Vilnius, 2011. 472 D. C. Lietuvos–Lenkijos santykiai, laisv , 1954, nr. 3 (40), p. 51. 473 Iki tol Kultura dar pasirodydavo laišk redakcijai iš viso pasaulio, kurie atliep net J. Girniaus straipsnio komentatori komentarams. Pvz. Stanis awo Mer o laiškas Kultura redakcijai reaguojantis Teodoro Daukanto laišk , kuris savo ruoštu reagavo J. Girniaus pasisakym . Stanis awo Mer o laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1957, nr. 1 (111) – 2 (112). 474 1956 Polska emigracija a Kraj. Antologia róde , sud. M. M. Drozdowski, Warszawa, 1998. 475 Zenonas Ivinskis (1908 m. Kauš nai, Telši apskritis – 1971 m. Bona, Vokietija) – istorikas, visuomen s veik jas, spaudos darbuotojas. 476 Z. Ivinskis, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 10–11. 477 V. Trumpa, Lietuviai ir lenkai, Metmenys, 1970, nr. 19, p. 137–149. 86 Tuo laikotarpiu ir Kultura išspausdino kelet su Lietuva susijusi straipsni 478, ta iau didesnio d mesio jie nesusilauk , kaip ir kitame pasaulio krašte, Argentinoje, 1962 m. iš j s specialus laikraš io G os Polski lietuviškas numeris479. Betgi, nuomoni vairov jame gana domi. Specialiai leidiniui savo straipsnius paraš kunigas Augustinas Steigvila480, rašytojas Józefas Mackiewiczius481, Vaclovas Sidzikauskas482. Leidinyje tilpo informacija nuo Kr vos unijos iki sovietin s Lietuvos, nuo lietuvi literat ros iki lietuvišk kold n recepto. Ta iau ateities vizijos apsiribojo teiginiais apie b tin vieni kit pažinim ir dialogo siek . Kunigas A. Steigvila si l melstis už abiej taut išlaisvinim 483, o V. Sidzikauskas – diplomatiškai perži r ti padarytas klaidas ir kurti santykius ant kitoki pamat 484. Toliau nu jo lenkai. J. Mackiewiczius problemos sprendim mat atsisakant nacionalizmo485. Jis, kaip ir J. Iwanowskis, lietuvi – lenk santyki lauk ved ir dar vien segment – baltarusius. Rašytojo manymu, diskusijos d l Vilniaus ir ateities santyki negalimos be ši kaimyn . Visos trys tautos sudaro buvusios LDK teritorij , kuri net ir po padalijim egzistavo kult riškai. Laiške, dar 1957 m. rašytame S. Lozorai iui, J. Mackiewiczius prisipažino, jog komunizm laiko pa iu didžiausiu blogiu, ta iau nacionalizmas taip pat yra nepriimtinas486. Jo manymu, didysis nesantaikos periodas prasid jo b tent nacionalizmo epochoje ir, norint v l gr žti darnaus sugyvenimo stadij , reikia iš pagrind atsisakyti nacionalizmo. Reaguodamas G os Polski lietuvišk j numer , Kazimierzas Okuliczius pabr ž jo reikšm , teigdamas, kad dar visai neseniai tokia lenk iniciatyva b t sutikta kaip naujas propagandinis veiksmas. Ta iau 1962 m. aplinkyb s jau tiek pasikeitusios, kad laikraštyje gal jo b ti spausdinami abiej taut atstov pasisakymai ir jie nebuvo priešingi savo teiginiais487. Pirm ja lenk politin s emigracijos klaida jis vardino nesugeb jim prisitaikyti prie laiko poky i . Principinis nusistatymas gr žinti prieškarines sienas suparalyžiavo Lenkijos rytini žemi s jungas, kurias sudar daugiausia išeiviai iš t teritorij . K. Okuliczius kritikavo ši s jung veikl , kurios per tiek met , anot jo, nesugeb jo išvystyti n menkiausios iniciatyvos, o tik paskatino kurti analogiškus organizacinius darinius lietuvi ir baltarusi 478 K. Okulicz, Problem w u pieniu, Kultura, 1962 , nr. 10 (180), s. 86–93; E. agiell, Wspomnienia kowie skie, Kultura, 1968 , nr. 11, s. 127–129. 479 G os Polski, 1962 06 01, nr. 22 (2825). 480 Augustinas Steigvila (1924 m. Užlaikis, Klaip dos apskritis) – kunigas. Argentinos lietuvi bendruomen s veik jas. 481 Józefas Mackiewiczius (1902 m. Sankt Peterburgas, Rusija – 1985 m. Miunchenas, Vokietija) – rašytojas, publicistas. 482 Pad ka už atsi stus straipsnius ir pagalb leidžiant lietuvišk laikraš io numer , G os Polski, 1962 06 01, nr. 22 (2825), s. 2. 483 O. Augustyn M. I. C., Dwie s siadki – Litwa i Polska, G os Polski, 1962 06 01, nr. 22 (2825), s. 2. 484 V. Sidzikauskas, Lietuvos ir Lenkijos santykiai dviej pasaulini kar , G os Polski, 1962 06 01, nr. 22 (2825), s. 1. 485 J. Mackiewicz, Anachroniczny spór, G os Polski, 1962 06 01, nr. 22 (2825), s. 3. 486 J. Mackiewicziaus laiškas S. Lozorai iui, 1957 11 19, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 392, l. 87. 487 K. Okulicz, Problem w u pieniu, Kultura, 1962, nr. 10 (180), s. 86–87. 87 pus se. Tai, savo ruožtu stabd bet kokio dialogo galimyb 488. Lietuvi išeivij jis vertino kaip nepakeitusi savo tarpukarini nusistatym ir Lietuvos išlaisvinim matan i tik su JAV pagalba. Visos viltys d tos tik jaun j kart , kuri nebeturinti priešiškumo savo bendraamžiams lenkams489. Vis tik ji neužimanti dar joki vadovaujan i pozicij , tod l oficialiai dar n ra su kuo kalb tis490. K. Okuliczius 1962 m. sivaizdavo, jog gr žimas prie J. Pilsudskio svajotos Lietuvos ir Lenkijos federacijos id jos visiškai neturi prasm s. Jo manymu, verta m styti tik apie b sim lietuvi , lenk , baltarusi ir ukrainie i sugyvenim tose teritorijose, kokiose jos dabar yra. Po Soviet S jungos gri ties tarpvalstybinius santykius reik si megzti b tent valstyb ms, ir jokia nepriklausomos Lenkijos valdžia nesik sins prarastas teritorijas. K. Okuliczius buvo sitikin s, kad nepriklausomos Lenkijos likim ateityje spr s tik krašte esanti valdžia, o ne emigracin vyriausyb 491. Ta iau numat sunk išeivijos vaidmen siekiant palenkti lietuvius, baltarusius ir ukrainie ius ateityje gr žtis Vakar Europos pus , taip Lenkijai tampant tiltu tarp Romos ir Bizantijos kult r . K. Okuliczius regiono ateities situacij mat kaip kokios nors formos federacij . Pirmiausia su Lietuva, kuri mažiausiai ateityje pasiduos slaviškai SSRS takai. O po išsivadavimo nor s jungtis su kitomis dviem Baltijos valstyb mis ir gal net su Skandinavija. Prie šio darinio prijungus ir kitas satelitines SSRS valstybes, b t galima sudaryti saugi atsvar Rusijai492. 1962 m., kai pasirod min tas G os Polski numeris, o K. Okuliczius samprotavo apie didžiul jo reikšm , pasaulin taika kabojo ant plauko, – vienos dienos vykiai gal jo visiškai pakeisti ne tik išeivijos, bet ir krašt situacij . Kubos kriz buvo išspr sta taikiai. Situacija išliko tokia pati, tod l realesni sugyvenimo plan k rimas v l buvo atid tas. Tuo tarpu to meto Londone buvo aiškiai jau iama lenkiškosios egzilin s vyriausyb s minties taka. Antilietuviški straipsniai pasirodydavo ne tik vyriausyb s trib na tapusiame Dziennik Polski i Dziennik o nierza,493 bet ir žymiai liberalesn se Wiadomo ci494. 1965 m.,
488 Ten pat, s. 88. 489 Puikiu iliustratyviu pavyzdžiu gali b ti asmenin Egl s Juodvalk s istorija. Žinomo lietuvi visuomen s veik jo Korporacijos Neo-Lituana nario Antano Juodvalkio dukra ištek jo už lenko Henryk Skwarczy ski. Dukrai pirm kart b sim vyr pasikvietus sve ius, t vas iš jo iš nam , nes negal jo susitaikyti su mintimi, jog jos dukra pasirinko sau vyru lenk . E. Juodval s pasakojimas teikiant t vo Antano Juodvalkio vardo stipendij . VDU Lietuvi išeivijos institutas, 2011 m. geguž s 31 d. 490 K. Okulicz, Problem w u pieniu, Kultura, 1962, nr. 10 (180), s. 89. 491 Ten pat, s. 90. 492 Ten pat, s. 90–91. 493 Dziennik Polski i Dziennik o nierza (lenk. klb. - Lenkijos dienraštis ir kario dienraštis ). Nuo 1940 m. jo kaip Dziennik Polski Londone, o 1944 m. sujungtas su I lenk korpuso Glazgo leistu dienraš iu Dziennik o nierza. Nuo 1945 m. Lenkijos egzilin s vyriausyb s organas. 494 Wiadomo ci (lenk. klb. – Naujienos) – Londone 1946–1981 m. leistas savaitraštis. Jo k r jai buvo Mieczys aw Grydzewski ir Antoni Borman. Pirmasis redagavo leidin iki savo mirties 1970 m. 88 reaguodama antilietuviškus pasisakymus, laišk redakcijai paraš Lietuvos diplomatin s tarnybos šefo Stasio Lozorai io žmona Vincenta Lozoraitien , kuri labai nusivylusi atvirai polemizavo. Gindama lietuvi laikysen ir teisindama tautos nepasitik jim lenkais, piktinosi atviru jaunimo pravardžiavimu „šovinistine hidra“495. Užimta gynybin pozicija teisinant lietuvi laikysen 1939 m. ruden jan iame Vilniuje, aiškinimas, kad praeities skriaud atminimas dar n ra šovinizmas, o lietuvi nenoras v l jungtis su Lenkija pilnai suprantamas ir pateisinamas, iššauk lenk reakcij . Pastar j Z. Ivinskis apib dino kaip „...elementar Lietuvos istorijos nepažinim , netur jim supratimo apie lietuvi kalb etc.“496. Ta iau ia pat prid jo: „M suose gi, su mažomis išimtimis, irgi n ra progos sine ira at studio497 lenk painformuoti, j supažindinti su Lietuvos problemomis“498. Taigi, septinto dešimtme io viduryje nežinojimas vis dar buvo abipusis ir norint sutarti ateityje, pastang d ti tur jo abi tautos. Siekdama šio tikslo lietuviškoji emigracija m steb ti ir referuoti apie visk , k byloja lenkai Lietuvos istorijos, dabarties ar ateities klausimais. Kiekviena nauja knyga apie Lietuvos istorij ar tiesiog atiminimai apie Lietuv , pasirod lenk kalba, buvo vertinami lietuvi . Tiek emigracijoje pasirodantys darbai, tiek pa ioje Lenkijoje leistos knygos beveik be išim i susilaukdavo bent jau m g jišk recenzij . Tod l tiek patys darbai, tiek j autoriai buvo klasifikuojami pagal „teisingumo“ laipsn . Ypa daug pagyr susilauk buvusio Lenkijos karo ataš Leono Mitkiewicziaus Kauno atsiminimai (1938–1939)499, apie kuriuos rašyta Aiduose500. Labai teigiamai atsiminimus vertino generolas Stasys Raštikis savo knygoje vykiai ir žmon s. Iš mano užraš 501. Kad panašaus poži rio knyg apie Lietuv ir lietuvius nebuvo daug, galima spr sti iš Z. Ivinskio apib dinimo, kur jis L. Mitkiewiczi vadina „balta varna“ lenk išeivijos tarpe ir išreiškia vilt , jog toki ateityje bus daugiau502. Kitokios mintys skland už Atlanto. ia susib r liberaliosios lietuvi išeivijos srov s atstovai 1957 m. suk r Santaros – Šviesos federacij 503, o 1959 m. Vytauto Kavolio504 iniciatyva imtas leisti kult rinis žurnalas Metmenys. Ir nepaisant to, kad amžininkai prisimins V. Kavol kaip labai sant r lenk atžvilgiu505, jo inicijuotame federacijos suvažiavime jau
495 W. ozorajtis, Litwini a Polska. Do redaktora „Wiadomo ci”, Wiadomo ci, 1965 10 31, nr. 1022. 496 Z. Ivinskis, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 11. 497 Lot. klb. be pyk io ir šališkumo. 498 Z. Ivinskis, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 11. 499 L. Mitkiewicz, Wspomnienia Kowienskie (1938–1939), pasirod JAV, Bellona,1968. 500 A. Bendorius, Lenk karinio diplomato Lietuvoje atsiminimai, Aidai, 1969 02, nr. 2. 501 S. Raštikis, vykiai ir žmon s. Iš mano užraš , Chicago, 1972. 502 Z. Ivinskis, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 11. 503 Pla iau apie Santaros–Šviesos federacij : D. Dapkut , Lietuvi išeivijos liberaliosios srov s..., 2002. 504 Vytautas Kavolis (1930 m. Kaunas – 1996 m. Vilnius) – sociologas, visuomen s veik jas. Santaros–Šviesos federacijos ideologas. 505 Z. Brzezinski, ***, Vytautas Kavolis asmuo ir id jos, sud. R. Kavolien , D. Kuolys, Vilnius, 2000, p. 263. 89 1964 m. dalyvavo iš vidurio Lietuvos kil s lenk poetas Czes awas Mi oszas506, o 1966 m. Metmenyse išspausdinta ir lietuviška poeto knygos recenzija507. Cz. Mi oszas neabejotinai buvo jungianti grandis tarp Kultura ir liberaliosios lietuvi išeivijos srov s atstov . Ne veltui 1967 m. Kultura ir Institut Litteraire pristatym Metmen skaitytojui Zigmas Dailidka508 prad jo nuo Cz. Mi oszo ir J. Giedroyco ryši 509. Akcentuodamas m nraš io reikšm , jis raš , jog Kultura – tai „...intelektual grup , vadovaujama J. Giedroyc, su b stine Paryžiuje, yra suorganizavusi paj g spaudos platinimo tinkl už Geležin s Uždangos. Per dvidešimt met šiuo tinklu yra per j daug vertingos literat rin s ir politin s medžiagos Soviet S jung , Lenkij ir kitus satelitinius kraštus, o nemažai tokios pat medžiagos buvo iš ten gauta“510. Straipsnio autorius ypa akcentavo Kultura palaikomus ryšius su kraštu. Lietuvi išeivijoje tuo metu buvo kilusi didel polemika, ar reikia pl toti santykius su okupuota Lietuva. Išeivijai pasidalijus tuos, kurie ryšius su kraštu laik tautos išdavyste, ir tuos, kurie santykiuose pirmiausia žvelg naud krašte likusiai tautos daliai, Z. Dailidka pristat Paryžiaus lenk poži r . Jis raš : „Išeivi reikalai niekam ne dom s, išskyrus pa ius išeivius. Bet Kultura n ra tik emigrant leidinys. Ji yra lenk m nesinis žurnalas, leidžiamas užsienyje“511. Ir dar prid r , kad „Vienintel reali j ga, kuri gali ir turi siekti politini laim jim , tai yra tauta. Kelias – evoliucija. Spaudimas iš vis pusi ir reikalavimai iš vidaus priversti režim palaipsniui daryti koncesijas tautai“512. Ta iau, kai Metmenys pristatin jo savo lietuviškai kalban iam skaitytojui Kultura aplink , retas lenkiškai kalbantis skaitytojas žinojo apie V. Kavolio redaguojam leidin . Iš tik 1968 m. ši sprag užpild E. agiello straipsnis, pristatantis jaunosios kartos lietuvi intelektual minties žurnal 513. O štai 7–8 dešimtme i sand roje, tarsi iš gausyb s rago pasipyl spaudoje si lymai kalb tis ne Lietuvos ir Lenkijos institucijoms, besistengian ioms reprezentuoti valstybes, bet taut atstovams. Apie 1970 m. su tokiu kvietimu pasirod V. Trumpos514, Z. Ivinskio 506 Pla iau apie tai: V. Daujotyt , M. Kvietkauskas, Lietuviškieji eslovo Milošo kontekstai, Vilnius, 2011. 507 A. Landsbergis, Sudiev, istorija; sveika meile, Metmenys, 1966 , nr. 11, p. 122–125. Tai buvo 1959 m. Literat ros instituto išleista Cz. Mi osz knygos Rodzina Europa, kuri 1964 m. išverst pranc z kalb pavadinimu Une autre Europe išspausdino Gallimard leidykla Paryžiuje, recenzija. 508 Zigmas Dailidka (1920 m. Lapo išk s, Baltarusija – 1978 m. ikaga, JAV) – teisininkas, visuomen s veik jas. 509 V. Dailidka, Apie Institut Litteraire ir Kult ros žurnal , Metmenys, 1967, nr. 13, p. 90. 510 Ten pat. 511 Ten pat, p. 91. 512 V. Dailidka, Apie Institut Litteraire ir Kult ros žurnal , Metmenys, 1967, nr. 13, p. 92. Ryši su kraštu svarb , kaip leidinio esm , v liau dar kart lietuviams patvirtins pats J. Giedroyc duodamas interviu Akira iams 1980 m.: Pokalbis su „Kult ros“ redaktoriumi apie Lietuv , Lenkija, Vilni , Akira iai, 1980, nr. 9 (123), p. 8. 513 E. agiell, S siedzi Litwini, Kultura, 1968, nr. 1 (243) – 2 (244), s. 147. 514 V. Trumpa, Lietuviai ir lenkai, Metmenys, 1970, nr. 19, p. 137–149. 90 straipsniai. Istorikai m si vieš intelektual vaidmens suvokdami, jog visuomen s vis dar užima ignoravimo pozicij kaimynini taut atžvilgiu ir d l to yra gan menkai informuotos apie esminius bendros praeitis vykius bei j vertinimus. Štai Z. Ivinskis ne juokais sunerimo paskaitin j s lenkišk spaud , nes, jo manymu, ji pilna klaidingos informacijos, net ir tokio lygio, jog teigta, kad lietuvi kalbos išvis tokios n ra, esanti tik žemai i kalba ir „žemaitiškas nacionalizmas“515. Nepažinojimas vieniems kit atrod bauginantis, tod l progai pasitaikius nor ta ši sprag užpildyti. Tam puikiai tarnavo vairi jubiliej min jimai. Štai 1969 m. arba Liublino unijos jubiliejaus metai išeivijoje buvo sutikti labai skirtingai. Londonišk socialdemokratiška Mintis raš : „Vos prieš dvejus metus, kai lenk emigracija pakiliai min jo Liublino Unijos 400 met sukakt , lietuvi išeivija, gyvendama netolimos praeities nuotaikomis, buvo linkusi t sukakt nutyl ti. Lenkai, aišku, kviet lietuvius suruošti bendr sukakties min jim . Mums atsisakius, min jimas vyko be m s “516. Ta iau neišvengiamai apie sukakt pla iau raš abiej pusi spauda, sud liodama skirtingus akcentus. Aiduose profesorius Z. Ivinskis per du numerius paskelb straipsn , pavadint „Liublino unija ir jos šeš liai“517, kuriuo ne tik siek pristatyti visuomenei sav istorini vyki interpretacij , bet ir svarst apie ateit . Istoriko teigimu, vieningos Europos k rimo laikais (tokiu jis laik ir 7 dešimtmet ) lietuviams labiausiai turi r p ti j santykiai su lenkais. Jo manymu, neverta vis lietuvi kan i permesti ant lenk , mat ne lenk buvusi kalt , kad XVI a. Lietuvos visuomen „...nesinaudojo respublikos teikiamomis lengvatomis, galinan iomis kelti savo kalb ir kult r “518. Istorikas mat , kad per tiek met emigracijoje lietuvi visuomen vis dar buvo labai susiskaldžiusi lenk atžvilgiu. Tod l ne veltui epigrafu pasirinko lietuviškoje spaudoje perskaitytus žodžius: „Neseniai VLIKo pirmininkas tur jo pasimatym su lenk emigraciniais veiksniais. Ryt Lietuvos Rezistencinio s j džio atstovas pareišk protest “519. Lietuvi politin emigracija buvo ir toliau labai susiskaldžiusi, o santykiai su lenkais tikrai neprisid jo prie jos suvienijimo. Keista, ta iau ir 8 dešimtme io pradžioje lietuvi išeivija daugiau buvo prisirišusi prie Lenkijos Respublikos egzilin s vyriausyb s propaguojamo ateities santyki vaizdinio. V. Trumpa raš : „Jie panoro Liublino unij pristatyti ne tik kaip labai svarb praeities vyk , bet ir kaip ateities program , arba kaip savo istorijos testament . Taip galvojo Pilsudskis, taip
515 Z. Ivinskis, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 11. 516 J. V., Santykiai su lenkais, Mintis, 1972, nr. 2, p. 61–62. 517 Z. Ivinskis, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 10 ir nr. 11. 518 Ten pat, nr. 11. 519 V. Trumpa, Lietuviai ir lenkai, Metmenys, 1970, nr. 19, p. 137. 91 galvoja ir dabar ne vienas emigrantinis lenk veik jas. Mes taip pat pripaž stame, kad Liublino unija buvo labai svarbus praeities faktas. Bet mes nenorime laikyti Liublino unijos testamentu, kur ir ateityje reik t šventai vykdyti. Kas tiko (ir labai tiko!) netautini valstybi amžiuje, tas netinka dabar“520. Be abejon s, bendros unijos vaizdinys buvo gyvas išeivijos lenk visuomen je. Romantin taut s jungos id j puosel jo ne vienas. Ta iau egzistavo ir kitas sivaizdavimas. Kod l V. Trumpa 1970 m. ignoravo Kultura propaguot Vidurio Ryt Europos ateities program ? Viena iš priežas i gal jo b ti takos ir gali klausimas. Antrojo pasaulinio karo metais emigracij persik lusi egzilin vyriausyb reprezentavo buvusios nepriklausomos Lenkijos t stinum . Tuo tarpu Kultura buvo tik m nraštis, kurio negausus bendradarbi b rys, nors ir laikytas intelektualiu, vis tik netur jo ateityje perspektyvos ir, tai svarbiausia, pretenzij po SSRS žlugimo imtis vadovauti valstyb s atstatymui. Nepaisant to, kad J. Mackiewiczius dar 1957 m. konstatavo lenk politin s emigracijos mirt 521, institucijos vis dar veik ir reišk pretenzijas valdži . Diskusij erdv sudrebino ir 1972 m. gruod Kultura išspausdintas teis s istoriko, S. Batoro universiteto profesoriaus Wiktoro Sukiennickio straipsnis apie lenkiškai kalban ius lietuvius522. Lenk kalbos dominavimas Abiej Taut Respublikoje lietuvi tautinei s monei buvo lyg krislas akyje. Kai Cz. Mi oszui dedikuotas straipsnis pasirod Kultura, j iš karto su komentarais perspausdino T višk s žiburiai523, o v liau pasipyl ir eil komentar . Nagrin jamos temos kontekste svarbiausia, kaip W. Sukiennickis sivaizdavo Lietuvos ir Lenkijos politin santvark b simoje Europoje, tod l straipsnio turinio analizavimas paliekamas kitiems tyrin tojams. Atsigr ždamas Abiej Taut Respublikos laikus, straipsnio autorius r m si tuomet neseniai pasirodžiusios vilnie io J. W zyko524 knygel s Wielka Litwa mintimis ir d st savo samprotavim : „...žvelgiant lenkišku poži riu, neb t joks nuostolis perleisti Lietuvai kiek galint daugiau žemi , kurios istoriškai bei tradiciškai yra lietuviškos, bet etnine prasme mišrios su lenkiško elemento persvara“ 525. Pirmiausia to „lenkiško elemento“ didel dal sudar per amžius sulenk j lietuviai, taip mažindami kalbini lietuvi skai i . O antra – didel Lietuva su Vilniaus kraštu Lenkijai visada bus palankesn nei praradusi dal teritorijos kaimyn s naudai. O palankus kaimynas 520 Ten pat, p. 141. 521 J. Mackiewicziaus laiškas S. Lozorai iui, 1957 11 19, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 392, l. 87. 522 W. Sukiennicki, „Rara avis” czyli o Litwinach mówi cych po polsku, Kultura, 1972, nr. 12 (303), s. 47–54. 523 S. Varanka, Lenkiškai kalbantieji lietuviai, T višk s žiburiai, 1973 03 08–03 22, nr. 10–12. 524 Informacijos apie asmen rasti nepavyko. 525 S. Varanka, Lenkiškai kalbantieji lietuviai, T višk s žiburiai, 1973 03 22, nr. 12. 92 užtikrina saugi kaimynyst . Kadangi aplinkyb s rod , jog apie unij su lietuviais negali b ti kalbos, alternatyva liko federacinis darinys, kur lygiomis teis mis eit ne tik Lietuva ir Lenkija, bet taip pat Ukraina su atskira dvikalbe Hali o Rusija, Slovakija, ekija, o v liau ir Vengrija bei Rumunija526. Esmin s lyga tokiai s jungai sukurti yra SSRS žlugimas. Reaguodamas straipsn istorikas Juozas Jakštas527 T višk s žiburiuose raš , jog W. Sukiennickio mintys istoriškai n ra tikslios528. Ta iau pritar autoriaus galvojimui, kad at jo lietuvi ir lenk santyki naujas etapas ...„ir abi tautos virto taikingai gyvenan iais kaimynais, at jo laikas dalykiškai, be pagiežos ir kaltinim vieni kitiems svarstyti bendr praeit “529. Po šio straipsnio W. Sukiennickis stojo eil lietuviams „ger “ lenk , kurie geros kaimynyst s ir istorijos teisingumo vardan pasisak už esam sien išsaugojim . Taip vis labiau stipr jo poži ris, jog „...nereikia netekti vilties, kad nuolatos augs skai ius blaiviai galvojan i lenk , kurie sugeb s pažvelgti lietuvi –lenk kivir us praeityje taip pat ir pa ios Lietuvos poži riu“530. Ir tikrai – ilgai laukti nereik jo. Kultura ir J. Mieroszewskis kaip tik formavo galutinius b simos Lenkijos ryt politikos teorinius apmatus. 8 dešimtme io pradžioje lietuvi ir lenk dialogas išeivijoje nuo pokario neapykantos piln pasisakym jau buvo gerokai evoliucionav s. Solidžioje lietuviškoje spaudoje vis re iau pasirodydavo antilenkišk straipsni . Tod l 1973 m. pasirodžiusi buvusio vilnie io Petro esnulio knyga „Nužmogintieji“531 išprovokavo nauj diskusij bang . Apie tai savo darbe rašo ir istorik I. Hofman532. P. esnulio knyga buvo jo prisiminimai iš laiko, praleisto Lenkijos kal jimuose. Knygoje buvo aprašomas ypa žiaurus elgesys su žmon mis. Pristatydami memuarus skaitytojui Aidai akcentavo, jog tokios knygos privalo rodytis, ta iau tai jokiu b du nemeta kaltinim visai lenk tautai533. Knygos santrauk 1975 m. Kultura žurnale išspausdino E. agiellas534, o J. Giedroyco laiške T višk s žiburiams buvo rašoma, jog lenk pus je tokia knyga net negal t atsirasti. tai reaguodamas kanadietis dailininkas Jok bas Dagys535 savo laiške T višk s žiburiams patar lenkams suvokti lietuvi nuotaikas ir sis moninti: lietuviai laiko lenkus okupantais ir tai, kas lenkams buvo vokie iai, lietuviams buvo lenkai536. Prie viso
526 W. Sukiennicki, „Rara avis” czyli o Litwinach mówi cych po polsku, Kultura, 1972, nr. 12 (303), s. 54. 527 Juozas Jakštas (1900 m. Slabada, Ukmerg s apskritis – 1989 m. Klivlendas, JAV) – istorikas, Lietuvi tautos praeities redaktorius. 528 J. Jakštas, Sena ir vis nauja istorija, T višk s žiburiai, 1973 05 31, nr. 22 – 1973 06 07, nr. 23. 529 Ten pat, nr. 23. 530 Ten pat. 531 P. esnulis, Nužmogintieji, Toronto, 1973. 532 I. Hofman, Ukraina, Litwa, Bia oru ..., s. 216–219. 533 Alaušius (Juozas Girnius), Iš memuarini knyg , Aidai, 1977, nr. 2. 534 E. agiell, Przez pryzmat nienawi ci, Kultura, 1975, nr. 3 (330), s. 131–132. 535 Jok bas Dagys (1905 m. Šlepš iai, Birž vals ius – 1989 m. Torontas, Kanada) – skulptorius, tapytojas, poetas. 536 Redakcja, Litwa. Zgrzytliwe echo przesz o ci, Kultura, 1957, nr. 10 (337), s. 120. 93 to dar pasi l išsivežti ir maršalo J. Pi sudskio šird iš Vilniaus537. Kultura redakcijos vardu š laišk atsiliep K. Okuliczius. Jis trimis punktais išd st leidinio bendradarbi nuomon , teigdamas, jog tokie pasisakymai kaip J. Dagio negali b ti pozityviai vertinami, jei norima rasti bendr sutarim . Pirma, Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos negalima laikyti okupacija, nes kraštas tuomet oficialiai nebuvo pripažintas Lietuvos dalimi. Antra, vokie i siveržimas Lenkij Antrojo pasaulinio karo metais negali b ti lyginamas su Vilniaus krašto prijungimu prie Lenkijos jau vien d l to, jog krašto gyventoj daugum sudar lenkai. Tre ia, J. Pi sudskis pats pasirinko savo širdies laidojimo viet , taip parodydamas Vilniaus svarb jo gyvenime ir prisirišim prie LDK tradicijos538. K. Okuliczius reakcij J. Dagio laišk baig vildamasis, jog tokie lietuvi išeivijos pasisakymai yra pavieniai ir didžioji dauguma emigrant taip nebegalvoja. Ypa kitokios nuomon s yra Vakaruose subrendusi jaunoji karta, kuri taip nebesigr žioja praeit . K išties apie lietuvi –lenk santykius galvojo 8 dešimtme io jaunoji karta, sunku pasakyti. Niekas iš j neprisijung prie diskusijos. Galima tik ti, jog šie klausimai j visai nedomino, arba jie nemat reikalo gvildenti jau užmaršt nueinan ius praeities santykius. Nuo trump laišk prasid jusi polemika išsirutuliojo dvidešimties lap diskusij lenk spaudoje. „Trudny dialog“ pavadintame skyriuje Kultura išspausdino visuomen s veik jo, istoriko Jono Dainausko539, lenk poeto Cz. Mi oszo540 ir K. Okulicziaus541 tekstus. Skyriaus gale taip pat buvo prid tas istorik s Vandos Daugirdait s–Sruogien s laiškas redakcijai542. J. Dainauskas iki pat mirties dom josi lietuvi –lenk santykiais. Jo archyve galima rasti nemenk pluošt darb , skirt b tent šiai temai543. Didžioji j dalis buvo išspausdinta lietuvi spaudoje. 1976 m. reaguodamas Kultura redakcijos vardu paskelbt straipsn , J.
537 Ten pat. 538 Ten pat, s. 120–121. 539 Jonas Dainauskas Zgrzytliwe echo przesz o ci, Kultura, 1976, nr. 4 (343), s. 63–72. 540 Cz. Mi osz, Dziwna polemika, Kultura, 1976, nr. 4 (343), s. 72–77. 541 K. Okulicz, Ostatnie s owo oskar onego, Kultura, 1976, nr. 4 (343), s. 77–82. 542 V. Daugirdait s–Sruogien s laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1976, nr. 4 (343), p. 82–83. 543 J. Dainauskas, Ar galima susikalb ti su lenkais?, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 8; J. Dainauskas, Chicagos lenk „apetitai“ Vilni , LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 17; J. Dainauskas, ar yra ir kitokie lenkai? LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 19; J. Dainauskas, Ar daug kas, paskutiniais metais, pasikeit Lenkijoje, 1957, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 5; J. Dainauskas, Lenkai apie Vilni ir kitaip jau kalba, 1964, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 19; J. Dainauskas, Lenk emigrant „hotentotiškumas“, 1964, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 19; J. Dainauskas, Nepriklausomos Lietuvos savanori , kari ir šauli viešas pareiškimas, 1964, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 19; J. Dainauskas, Gal ri lenkai prad s susiprasti?, 1969, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 8; J. Dainauskas, Lietuvi –lenk byla, 1976, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 21; J. Dainauskas, Interviu su Vyriausiuoju Lietuvos Kariuomen s vadu, 1976, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 8; J. Dainauskas, Sunkus lietuvi – lenk dialogas, 1976, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 8; J. Dainauskas, Šioje ir anoje Nemuno pus je, 1985, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 8; J. Dainauskas, Lietuvos lenkinimas ir lenkai, 1986, LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, d ž 8. 94 Dainauskas nusiunt savo samprotavimus J. Giedroycui. Pastarasis, papraš s juos reaguoti Cz. Mi osz 544 ir K. Okuliczi , visus tris rašinius išspausdino 1976 m. balandžio m nesio numeryje. J. Dainauskas straipsnyje pasigedo lenk geros valios panagrin ti P. esnulio knygos turin . Toliau d st eil fakt , jo manymu, negin ijamai liudijan i lenk dviveid istorijos interpretacij savo ir kaimynini šali atžvilgiu545. Taip pat prikišo lenk nenor matyti per amžius daryt lietuviams skriaud ir perdaug paviršutiniško dialogo si lym . J. Dainausko samprata, vienintelis manomas kelias susikalb jim – tai lenk atgaila. Tik pripažin Vilniaus okupacijos ir šimtme ius trukusio lenkinimo fakt , lenkai gal jo tik tis lietuvi palankumo. Tuometinio lenk imperializmo užuomin J. Dainauskas mat net pa ioje lenk kalboje. Mat tariant „Lietuvoje“ vietininko linksn vartojamas prielinksmis „na“, o ne „w“. Jis nurodo ne atskir valstyb , bet kažkuri valstyb s geografin srit 546. Ateityje J. Dainauskas pirmiausia kalb ti su lietuviais kviet „tikrus“ lenkus, o ne lietuvi kilm s lenkus, kurie pasirinko tokiais tapti547. Ta iau polemik su juo sitrauk asmenys kaip tik ir buvo kil iš Vilniaus krašto. Tiek Cz. Mi oszas, tiek K. Okuliczius savo straipsniais oponavo J. Dainauskui, kaltindami j vienašališkumu. Didžiausia J. Dainausko yda Cz. Mi oszas laik tai, kad jis ži r damas perd m nacionalistiškai nesugeb jo suvokti daugiakult r s LDK tradicijos reikšm s548. K. Okuliczius prikišo J Dainauskui gr žiojim si praeit . Jo manymu, lietuvis sureikšmina 50 met senumo vykius, „...tartum jie b t vakardienos vykiai, tartum Lietuva neb t realizavusi šiame laikotarpyje savo svarbiausio siekio tautai suvienyti – sostin s atgavimo“549. Abu autoriai lenkai buvo sitikin , jog jaunajai kartai neb ra b dingas gr žiojimasis praeit . Cz. Mi oszas raš : „Nemanau, kad jaunoji karta, tiek lietuvi , tiek lenk , dom t si lietuvi ir lenk gin u. Jis priklauso praei iai, o jei po jo liko visoki nuoskaud , tai pati laiko t km su jomis susitvarkys“550. K. Okuliczius, pritardamas šiai min iai pabr ž , jog tarpukario lietuvi ir lenk kriz jau yra pasibaigusi ir ateityje nebetur s t sinio551. Užmiršti praeities nesutarimus ragino ir V. Daugirdait s–Sruogien s laiškas redakcijai552, kuriame istorik raš :
544 746 J. Giedroyco laiškas Cz. Mi oszui, Jerzy Giedroyc – Czes aw Mi osz. Listy 1973–2000, Warszawa, 2012, s. 114. 545 J. Dainauskas, Zgrzytliwe echo przesz o ci, Kultura, 1976, nr. 4 (343), s. 63–65. 546 Ten pat, s. 67. 547 Ten pat, s. 69. 548 Cz. Mi osz, Dziwna polemika, Kultura, 1976, nr. 4 (343), s. 76. 549 K. Okulicz, Ostatnie s owo oskar onego, Kultura, 1976, nr. 4 (343), s. 79. 550 A. Ka erauskien , Tiesdamas kelius laisv , taik tautas, XXI amžiaus horizontai, 2007 01 10, nr. 1 (138). 551 K. Okulicz, Ostatnie s owo oskar onego, Kultura, 1976, nr. 4 (343), s. 82. 552 Ir ankš iau istorik dom josi Kultura spausdinam straipsni turiniu. Ži r ti: V. Daugirdait s – Sruogien s Kultura spausdint straipsni kopijos su komentarais, 1969, 1972, LTSC/PLA, V. Daugirdait s –Sruogien s archyvas. 95 „Su tikru nustebimu ir skausmu perskai iau [...] straipsn „Zgrzytliwe echo przesz o ci“, kur pasiraš „Redakcija“. Po giliai humanišk Juliusz Mieroszewskio žodži „Kultura“ puslapiuose tas atsiliepimas atnaujina senas jau gyjan ias lenk –lietuvi santyki žaizdas ir yra gr žimas buvus šovinizm “553. Visas pluoštas nuomoni , paskelbt 1976 m. Kultura skyriuje „Trudny dialog“, buvo pasteb tas ir lietuvi išeivijos spaudoje. Trumpai vis pasisakym turin atpasakojo Stepas Varanka T višk s žiburiuose554, V. iži nas Aiduose555. O informacijos ratui apsisukus, apie pastar j straipsnius Kultura raš E. agiellas556. Tai buvo bene paskutinis Kultura puslapiuose spausdintas bandymas diskutuoti remiantis praeities lietuvi ir lenk santykiais. V lesni žurnalo tekstai vis labiau ir labiau atspind jo vykius sovietin je Lietuvoje ir vis mažiau d mesio skyr dialogo ir bendr vaizdini paieškoms. Panašios tendencijos atsispind jo ir lietuvi išeivijos spaudoje. Jei praeities vertinimai vis dar ir skyr si, tai minties, jog ateityje b tina ieškoti susikalb jimo, niekas nebekvestionavo.
Stepono Batoro universiteto intelektualinis palikimas
Po karo Londone rezidavo Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb , k r si vairiausi lenkiški patriotiniai susivienijimai, draugijos, klubai, bibliotekos ir net universitetas557. Turb t nebus labai suklysta teigiant, jog b tent Didžiojoje Britanijoje telk si lenk politinis ir kult rinis elitas, paversdamas miest vienu iš išeivi gyvenimo centr . Lietuvi emigracijos žem lapis buvo kiek kitoks, ta iau neabejotinai Britanija, ypa Londonas, jame už m svarbi viet . Šiame mieste vis dar veik Lietuvos atstovyb – šalies okupacijos nepripažinimo simbolis, k r si bendruomen , dar iš prieškario savo veikl t s vairios draugijos, parapijos, klubai558, Londone atsid r ir apie 250 demobilizuoto 2-ojo lenk korpuso, vadovaujamo W. Anderso, kari lietuvi . Istoriko K stu io Raškausko teigimu lietuviai lenk karinius junginius gal jo prad ti patekti dar 1942 met vasar , kuomet tokie junginiai buvo prad ti formuoti SSRS teritorijoje. 1943–1944 m. jie jau kariavo Italijoje, o pasib gus karui ir prasid jus demobilizacijai kartu su lenkais gavo Didžiosios Britanijoje pilietyb bei buvusi
553 V. Daugirdait s–Sruogien s laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1976, nr. 4 (343), s. 82. 554 S. Varanka, Lietuvi ir lenk diskusijos spaudoje, T višk s žiburiai, 1976 06 17, nr. 21. 555 V. iži nas, Dialog su lenkais t siant, Aidai, 1977, nr. 3. 556 E. agiell, Kronika litewska, Kultura, 1977, nr. 9 (360), s. 99. 557 R. Wolsza, Rz d RP na obczy nie wobec wydarze w kraju...; R. Habielski, ycie spo eczne i kulturalne emigracji...; T. Radzik, Z Dziejów spo eczno ci... 558 K. Bar nas, Britanijos lietuviai, 1947–1973 m....; Didžiosios Britanijos lietuvi bendruomen : praeitis, dabartis, ateitis...; K. Raškauskas, Londono lietuvi katalik bendruomen s istorija... 96 kari privilegijas559. Vis tik j veikla pl tojant santykius su lenkais išeivijoje labai sunkiai rekonstruojama. Gal kiek daugiau suinteresuoti santyki su kaimynais palaikymu buvo pokariu susik rusios Lietuvi rezistencin s santarv s aplinka ir jos leistas žurnalas Santarv 560. Tuo metu, kai k r si organizacija, Vokietija išgyveno Berlyno kriz , sovietai išband pirm j atomin bomb , Kinija tapo Kinijos Liaudies Respublika, susik r NATO, JAV siv l Kor jos kar , o VLIK ir LREV prad tos derybos jau buvo visiškai išsis musios. Vieninteliai tuomet dar egzistav kontaktai buvo asmeninio pob džio. Štai minimame leidinyje pašiepiant tokius santykius buvo rašoma: „Tiesa, Londono lenk žurnaliniai sluoksniai tvirtino, kad egzilinio Lenkijos Prezidento „pilyje“, Eaton Place Londone, vienu tarpu buv s didelis sujudimas ir susijaudinimas. Es . VLIK‘o Pirmininko užuojautos laiškas kardinol Wiszynsk su mus buv s toks jaudinamas, kad p. Zaleski, savarankiškai rašydamas atsakym prel. M. Krupavi iui, maiš s rašal su ašaromis“561. Lenk išeivija suvokdama, jog tokia pasaulin geopolitin situacija gali užtrukti, d jo pastangas teisinti jau nuo 1939 m. išeivijoje veikiant universitet . Taip 1949 m. buvo patvirtintas tuometinis Polski Uniwersytet na Obczy nie562 (PUNO) statutas, o 1952 m. universitetas gavo visas akademines teises. Kaip tik apie j telk si ir buvusi tarpukario Lenkijos universitet profes ra, neretai Vakarus pasiekusi per sovietinius lagerius563. Kalbant apie profes r , b tina pažym ti, jog esmin jos dal sudar tarpukariu Vilniuje veikusio Stepono Batoro universiteto bendruomen s nariai. J iniciatyva susib r ir S. Batoro universiteto akademin s bendruomen s taryba564. Jos nari b ryje buvo tokie asmenys: Stanis awas Ko cia kowskis, Zygmuntas Jundzi as565, Wiktoras Sukiennickis, Stanis awas wianiewiczius566, W adys awas Wielhorskis567, Halina Sukiennicka, Bohdanas Podolskis568.
559 K. Raškauskas, Londono lietuvi katalik bendruomen s istorija..., p. 67–68. 560 Pla iau apie organizacij ir Santarv s žurnal : L. Mock nas, Pavarg s herojus. Jonas Deksnys trij žvalgyb tarnyboje, Vilnius, 1997; D. Dapkut , Lietuvi išeivijos liberaliosios srov s genez ...; E. Aleksandravi ius, Sala pasaulio lietuvi intelektualiniame žem lapyje...; I. Vaisi nait , Okupuotos Lietuvos vaizdas „Santarv “ žurnale 1953–1958, (bakalauro darbas apgintas VDU 2008 m.) 561 F. Neveravi ius, Vilnius, Santarv , 1954, nr. 4–5, p. 119. 562 Iš lenk klb.: Lenk universitetas užsienyje. 563 Pavyzdžiui profesoriai S. Ko cia kowskis, W. Wielhorskis, W. Sukiennickis. 564 Rada Spo eczno ci Akademickiej U. S. B. 565 Zygmuntas Jundzi as (1880 m. Vilnius – 1953 m. Londonas, Didžioji Britanija) – advokatas, politikas, publicistas. S. Batoro universiteto profesorius. 566 Stanis awas wianiewiczius (1899 m. Daugpilis, Rusija – 1997 m. Londonas, Didžioji Britanija) – ekonomistas, teisininkas, rašytojas, sovietologas. 567 W adys awas Wielhorskis (1885 m. Z obyche, Lenkija – 1967 m. Londonas, Didžioji Britanija) – istorikas, politologas, visuomen s veik jas. 568 Bohdanas Podolskis (1894 m. Palenk , Lenkija - ?) – teisininkas, visuomen s veik jas. 97 Jie v liau buvo tampriai susij su lietuviška veikla569. Tai buvo vienos išeivijos kartos atstovai, kurie steng si išlaikyti ir prasminti darbais pa ius gražiausius prisiminimus iš Vilniaus. B tent jie pažym dami universiteto 370 met k rim bei dešimt sias veiklos nutraukimo metines570 1949 m. išleido pirm j žurnalo Alma Mater Vilnensis tom 571. Žurnalo paantrašt skelb , kad tai buvusio S. Batoro universiteto bendruomen s, atsid rusios išeivijoje, leidinys. Pats žurnalo pavadinimas rod , jog bandomas išlaikyti universiteto minties t stinumas, kadangi pasirinktas analogiškas prieškariu jusio leidinio pavadinimas572. O ir turinio pretenzijos buvo panašios. Alma Mater Vilnensis stipriai siejosi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s tradicija. Ži r ta bendr praeit kaip didingus laikus, kada Lietuva ir Lenkija buvo stipri valstyb . Nostalgiškai žvelgta visa, kas siejo abi valstybes iki pat XIX amžiaus. Žurnalo bendradarbi , toki asmen kaip W. Sukiennickis ar S. Ko cia kowskis, atmintyje b tent XX amžiaus pradžios kaimyni santykiai buvo juoda d me – nieko pozityvaus ir kurian io nesi lantis neapykantos ir nesusikalb jimo laikotarpis. Tod l ir vienas iš naujojo žurnalo uždavini buvo pristatyti visuomenei mokslinink tyrin jimus bendros praeities tematika. Tai jau puikiai rod pirmasis Alma Mater Vilnensis tomas, kuris buvo skirtas Vilniaus universiteto istorijai ir akademin ms išeivijos realijoms. Antrajame tome išspausdintas profesoriaus W. Wielhorskio darbas apie lietuvius, baltarusius ir lenkus LDK kult riniame gyvenime573. O tre iasis tomas skirtas paskait , kurias skait 1952 m. žiem ir pavasar S. Batoro universiteto akademin s bendruomen s nariai, tekst publikavimui. Minimas paskait ciklas buvo skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s istorijai ir kult rai pažinti. Kaip žangos žodyje raš W. Wielhorskis, paskait id ja gim iš noro išeivijos jaunimui papasakoti apie t v praeit . Romantin LDK tradicija, kurios pagrindiniu simboliu laikytas poetas Adomas Mickevi ius, tur jo b ti išsaugota ateities kartoms, kurios vien dien lems valstybi likimus574. Tiek paskait ciklas, tiek leidinys pirmiausia buvo skirti lenkakalbiui, o tuo pa iu ir lenk tautyb s asmeniui. Dom jimasis LDK istorija pirmiausia tur jo lenkišk j jaunim priartinti prie teritorijos, LDK sostin s Vilniaus ir prie daugiakult riškumo tradicijos. Jaunajai kartai paskaitos tur jo sukelti A. Mickevi iaus Pono Tado žangoje aprašyt ilges tai t v ir seneli 569 Dia alno na obczy nie, Alma Mater Vilnensis, Londyn, t. 1, 1950, s. 12. 570 Stepono Batoro universiteto veikla sutriko prasid jus Antrajam pasauliniam karui. O po Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, 1939 m. gruodžio 15 d. Lietuvos seimo nutarimu buvo „atlietuvintas“ ir pervadintas Vilniaus universitet . Iki met galo paskaitos ir atsiskaitymai dar buvo lenk klaba, o nuo 1940 m. pradžios – lietuvi . Naujuoju rektoriumi buvo išrinktas Mykolas Biržiška. Buvusi S. Batoro universiteto profes ra tai laik priverstiniu normalios universiteto veiklos nutraukimu. 571 Alma Mater Vilnensis, red. W. Sukiennicki, Londyn, t. 1, 1950. 572 Alma Mater Vilnensis pirm kart išleistas 1922 m. „Akademiko dienos“ proga. Nuo 1924 m. iki Antrojo pasaulinio karo jo periodiškai. 573 Alma Mater Vilnensis, Londyn, t. 2, 1951. 574 W. Wielhorski, S owo wst pne, Alma Mater Vilnensis, Londyn, t. 3, 1953, s. 17. 98 žemei575, kurioje jaunajai kartai jau nebeteko gyventi576. B tent netekties jausmai buvo skaudus išeivijai ir žinojimas apie tai tur jo b ti perduodamas ateities kartoms. Ketvirtasis Alma Mater Vilnensis tomas buvo skirtas profesoriaus Stanis awo Ko cia kowskio 75 met jubiliejui, tod l talpino tik istoriko darbus577. Po poros met (1958 m.) iš jo penktasis leidinio tomas, kuriame atspausdinti rinktiniai S. Batoro universiteto profes ros straipsniai578. Pasibaigus finansams579 leidin nustota leisti580. Konkre i ateities Vilniaus vizij nei viename leidinio tome nepavyko rasti. Kaip ir tiesiogiai nebuvo rašoma, kokios sienos ar formos ateityje tur t takoti Lietuvos bei Lenkijos gyvenim . Ta iau pateiktuose praeities vertinimuose galima išskaityti, kokios ateities buvo linkima abiem tautom ir b simoms valstyb m. Pirmiausia darnaus vairi taut ir kult r sugyvenimo. Ši lenk atmintis, rodos tryn visas konfliktines situacijas XIX ir net XX amžiaus Vilniuje. Alma Mater Vilnensis leid jai vienu iš savo tiksl mat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s tyrin jimus. Poreikis skirti daug d mesio šioms teritorijoms pirmiausia kilo iš noro parodyti skaitytojui, kuris nebegali t laik pats prisiminti, kad lenk kult ros taka šiame regione buvo didžiul . Baim , jog sovietin okupacija išnaikins vis krašte esant kult rin palikim , o nauja, tiek krašte, tiek išeivijoje užaugusi karta nebepaj gs suvokti praeities, vert visk amžinti knyg puslapiuose. K. Okuliczius kaip didžiausi pareig vardino b tent surinkim visos manomos informacijos, dokument , ženklinan i t žemi praeit , kad išsilaisvinusios ateities kartos tur t nuo ko atsispirti žvelgdamos ateit 581. Ta iau lenk kult ros takos išryškinimas lietuvi išeivijai daugiau primin m ginim dominuoti, užvaldyti istorin atmint , nei kov su soviet taka582. Grei iausiai d l to jie beveik nieko nespausdino Alma Mater Vilnensis. Išimtimi tapo tik Fabijonas Neveravi ius, kurio tekstas išspausdintas 1953 m. pasirodžiusiame tre iame tome583. Tai buvo tas pats F. Neveravi ius, kuris nuo 1953 m. redagavo Santarv , o dar po met jos puslapiuose raš apie Vilni 584. B tent jis dar iki karo 1939 m. iš lenk lietuvi kalb išvert W. Reymonto „Kaimie ius“ ir už tai sp jo gauti Varšuvos PEN klubo premij 585. Rašydamas Santarv je jis teig :
575 Litwo! Ojczyzno moja! Ty jeste jak zdowie; Ile ci trzeba ceni , ten tylko si dowie, Kto ci straci . A. Mickiewicz, Pan tadeusz, Kraków, 2005, s. 5; T vyne Lietuva, mielesn už sveikat ! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tav s neteko. A. Mickiewicz, Ponas Tadas, vertimas V. Mykolai io – Putino, Vilnius, 1974, p. 9. 576 W. Wielhorski, S owo wst pne, Alma Mater Vilnensis, Londyn, t. 3, 1953, s. 18. 577 Alma Mater Vilnensis, Londyn, t. 4, 1956. 578 Alma Mater Vilnensis, Londyn, t. 5, 1958. 579 W. Sukiennicki laiškas J. God ewski, 1967 06 06, IPMS, Kol. 87,2. 580 Dar vienas numeris, po ilgesn s laiko pertraukos, buvo išleistas 1973 m. 581 K. Okulicz, Pos owie, Alma Mater Vilnensis, Londyn, t. 5, 1958, s. 87. 582 Z. Ivinskis, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 11. 583 F. Neveravi ius, Zarys rozwoju kultury i twórdzo ci litewskiej, Alma Mater Vilnensis, Londyn, t. 3, 1953. 584 F. Neveravi ius, Vilnius, Santarv , 1954, nr. 4–5, s. 118–122. 585 Z. Ivinskis, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 11. 99 „M s išeivijos politin je, visuomenin je ir publicistin je plotm j Vilnius palyginti mažai teminimas, lyg ir pamirštas. Lyg jo neb t iš viso, arba lyg jis b t koks Užventis, kur niekas svetim j nereiškia ypating pretenzij “586. Pasigesdamas lietuvi kovingesn s dvasios, si l neapsiriboti vien kalbomis susib rimuose ir lietuviškoje spaudoje, o stengtis rašyti lenkiškon spaudon, kur lietuvi pozicij gal jo išgirsti žymiai platesn auditorija. „Pripuolami ir negaus s atsikirtimai m s ir tiki m s spaudoje lenk konsekventiškai reiškiamas j tezes Vilniaus reikalu, t ra kumš iu gr mojimas kišen je. Jie neduoda jokios realios naudos,nes nepasiekia nei kit taut spaudos, nei tarptautini forum , nei pagaliau, pa i lenk politik ir j visuomen s išeivijoje“587. Nuo mažens pažinoj s lenk kult r F. Neveravi ius buvo tap s s moningu dviej kult r tarpininku588. Vis tik gr ždamasis bendr istorij ragino lietuvius viešojoje erdv je atkakliau „kovoti“ už savo norimos Lietuvos sampratos gyvendinim . Si l nesitenkinti nuotrupomis. Jo ateities Lietuvos koncepcijos principin s nuostatos taip skamb jo: „M s koncepcija tegali b ti viena: Maskvos 1920 m. liepos m n. taikos sutarties nustatytos Lietuvos sienos589. Bet kurios m s abejon s tuo reikalu, bet kuri kitoki „koncepcij “ieškojimas tereikšt m s vidin suglebim , tikrojo nusistatymo netur jim , netik jim m s gyvybini tautini ir valstybini interes patenkinimo teisingumu“590. Jis puikiai žinojo, kad lenk nusistatymas ateities Lenkijos klausimu visiškai kertasi su lietuvi interesais. Straipsnyje pl tojo: „Emigraciniai oficialus lenk politiniai veiksniai turi aiški ir nedviprasmišk kalbamuoju klausimu koncepcij ir j viešai ir oficialiai skelbia: Rygos taikos sutartis ir Jaltos sprendim bekompromisis atmetimas“591. Šis žinojimas buvo išš kiu, kur pri musi lietuvi išeivija prival jo visomis išgal mis, vieningai, laikytis savo nusistatymo ir viešojoje erdv je polemizuoti su lenkais. D l tokio F. Neveravi iaus nusistatymo bendradarbiauti ne vien lietuviškoje spaudoje jis buvo paž stamas lenkiškoje Londono aplinkoje. Grei iausiai d l to pirmiausia j kreip si ir Pami tnik Wile ski leidyba besir pinantys asmenys. Pami tnik Wile ski, kaip ir Alma Mater Vilnensis, buvo leidinys skirti jaunimui. Manyta, jog svarbu parodyti Maskvos ir Berlyno tak „...atimant min tas žemes iš
586 F. Neveravi ius, Vilnius, Santarv , 1954, nr. 4–5, s. 118. 587 Ten pat. 588 G. Vili nas, Bajoras tarpukario Lietuvoje: Fabijono Neveravi iaus gyvenimas ir k ryba, Lietuvi atgimimo studijos, t. 8, Vilnius, 1996, p. 368. 589 Pla iau apie tai: . Laurinavi ius, Lietuvos – Soviet Rusijos taikos sutartis, Vilnius, 1992. 590 F. Neveravi ius, Vilnius, Santarv , 1954, nr. 4–5, p. 119. 591 Ten pat. 100 Lenkijos“592. Abu leidinius, be abejon s, galima laikyti lenk intelektualin s emigracin s minties Londone t siniu. Pami tnik Wile ski atskira knyga iš jo 1972 m. Tai 7 dešimtme io pabaigos, 8 dešimtme io pradžios nedidelio b relio Didžiosios Britanijos sostin je gyvenusi asmen pastang vaisius. Neabejotinas id jos generatorius buvo vienas asmuo – Józefas Godlewskis593, aplink kur susispiet dar trij pagalbinink komanda. J. Godlewskis buvo žinomas lenk emigracijos visuomen s veik jas, buv s Naugarduko vaivadijos senatorius. Jam talkino Halina Chocianowiczowa594, Wac awas Chocianowiczius595 ir nemažai lietuviškai klausimais raš s Kazimierzas Okuliczius. Iki 1972 m., kada ši knyga pasiek skaitytoj , anapilin buvo iškeliav jau net du vadinamojo redakcinio komiteto nariai: pats sumanytojas J. Godlewskis ir W. Chocianowiczius. Leidinio sumanymas ir pirmieji darbai prasid jo apie 1967 metus, kada imta pla iau susirašin ti su potencialiais atsiminim autoriais. Nuo paskutinio Alma Mater Vilnensis numerio buvo pra j jau daugiau kaip dešimtmetis. 7 dešimtme io pabaigoje nemažai buvusi iškili visuomen s veik j dar iš S. Batoro universiteto laik jau buvo mir arba silpnos sveikatos, tod l sumanytojams teko ilgai vargti ieškant leidiniui autori bei finansini šaltini . Laikydami save „...paskutiniaisiais senosios Respublikos gyventojais“ id jos autorius ir jo komanda baiminosi, jog ateityje, jiems mirus, nebeliks n vieno asmens, geban io papasakoti Vilniaus ir Vilniaus krašto bei visos LDK istorij , kaip jiems atrod , vertinam ne per nacionalistinius akinius. Miesto priklausomyb Sovietinei Lietuvai, neaiški jo ateities perspektyva, modeliuojama b simoji nepriklausomyb , vert m styti, kaip reikia kalb ti ateities kartoms. Romantinis Vilniaus vaizdas su vairiomis jame sugyvenusiomis tautomis, religijomis, kalbomis ir kult romis tur jo atsispind ti ir ketinam išleisti prisiminim puslapiuose. Siekdami parodyti daugiakult r sen j Vilni ir jo krašt , akcentuodami senosios LDK sostin s gyvenim , ypa romantizuodami period iki Pirmojo pasaulinio karo, lenk intelektual sluoksniai pasisak už daugiakult r s LDK tradicijos puosel jim . Tarsi nes moningai buvo atmetamas „nacionalizmu“ persunktas XX amžius. Ateities kartos prival jo mokytis iš prot vi perimdamos ir atkurdamos draugiškai sugyvenan i keleto taut vaizdinius.
592 J. Godlewskio laiškas J. Mackiewicziui, 1967 02 07, IPMS, Kol. 87.2. 593 Józefas Godlewskis (1892 m. Suvalkija – 1968 m. Londonas, Didžioji Britanija) – agronomas, visuomen s veik jas, spaudos darbuotojas. Pami tnik Wile ski sumanytojas ir leid jas. 594 Halina Chocianowiczowa (1901 m. Šven ionys - ?) – visuomen s veik ja. 595 Wac awas Chocianowiczius (1902 m. Šven ionys – 1971 m. Londonas, Didžioji Britanija) – kariškis, visuomen s veik jas, spaudos darbuotojas. 101 „Pami tnik Wile ski n ra prasti prisiminimai, o Vilnius n ra išskirtin leidinio tema. Šis miestas ilgus šimtme ius buvo didžiulio krašto sostin , kuris kažkada vadintas Lietuvos didži ja kunigaikštyste ir kartu su Kar na sudarantis bendr Respublik “596. Tokiais vadiniais žodžiais kreiptasi Pami tnik Wile ski skaitytoj , pristatant jam leidinio id j . 8 dešimtme io pabaigoje lenk intelektual sluoksniai Londone buvo sitikin , jog lietuvi politinis ir kult rinis elitas nesitelkia taip kaip lenk Londone. J manymu b tent JAV, o ne Anglijoje, koncentravosi lietuvi grup , paj gi bendradarbiauti leidžiant intelektualin žurnal . Iš Londono lietuvi pus s buvo jau iamas noras išlaikyti distancij . Tod l nor damas rasti bendradarbi savo leidiniui J. Godlewskis, kolegai W. Chocianowicziui raš : „Ir ten [JAV–G. M.] turime ieškoti kontakto, o ne Londone, kur nuo m s nusisuka ir m s pastangas sutinka tyla...597 Vienu iš intelektualini lietuvi židini JAV lenkai laik apie žurnal Lituanus besitelkian ius asmenis. Su jai ketinta palaikyti kontaktus, m ginti tarp j rasti sau autori 598. Per Lietuvos pasiuntin Londone Vinc Balick 599 buvo susisiekta su Lituanus redakcija ikagoje600. Kreipdamasis lietuvius W. Chocianowiczius akcentavo, jog b simajame leidinyje b tina aptarti ne tik praeit , bet ir lietuvi bei lenk santyki dabart ir apm styti ateities planus sprendžiant ateityje iškilsian ias problemas601. Kod l pasirinktas b tent šis leidinys ir jo kolektyvas? Atsakym gal t sufleruoti leidinio kalba. Lituanus iki šiandienos vis dar yra leidžiamas angl kalba. Tai bene vienintelis leidinys, kur to meto lenk skaitytojas gal jo perskaityti ir suprasti. Ilgus metus emigracijoje Vilnius buvo suvokiamas, kaip aiškus atskirties simbolis. Nesutarimas d l miesto priklausomyb s žymiai labiau atskyr lietuvius ir lenkus emigracijoje nei juos vienijo, ta iau prisiminim tikslas tur jo b ti ne atskirties, o bendrum paieška. Bendros kult rin s ir politin s praeities akcentavimas, bendri prisiminimai. To siekta, m ginant pritraukti leidin rašyti lietuvi autorius. Pirmasis, kur buvo kreiptasi laišku dar 1967 m. ruden , buvo publikav sis Alma Mater Vilnensis poetas F. Neveravi ius. J. Godlewskis laiške jam raš : „Labai nor tume, kad šiame leidybiniame sumanyme nepritr kt ir broli Lietuvi balso. Tod l kreipiam s pon redaktori prašydami jungtis prie m s darb ir parašyti
596 Od komitetu redakcyjnego, Pami tnik Wile ski, Londyn, 1972, s. 7. 597 W. Chocianowicziaus laiškas J. Godlewskiiui, 1968 01 15, IPMS, Kol. 87.2. 598 Ten pat. 599 Vincas Balickas (1904 m. Virbalis, Vilkaviškio apskritis – 1996 m. Londonas, Didžioji Britanija) – ekonomistas, diplomatas. Lietuvos atstovas Didžiojoje Britanijoje. 600 W. Chocianowicziaus laiškas V. Balickui 1968 01 10 ir V. Balicko laiškas W. Chocianowicziui, 1968 01 12, IPMS, Kol. 87.2. 601 W. Chocianowicziaus laiškas Lituanus redakcijai, 1968 01 22, Ten pat. 102 straipsn , kuris atspind t lietuvi tautos kult rin , politin ir ekonomin gyvenim toje teritorijoje“602. Matyt, F. Neveravi iaus atsakymas buvo neigiamas, kadangi ant siun iamo laiško kopijos ranka liko užrašyta, jog „nedalyvaus veikloje d l blogos sveikatos b kl s“603. Nepavyko atsiminim autori kolektyv prisikviesti nei lietuvi , nei žyd atstov . Pastar j atsisakymas dalyvauti motyvuotas „neaiškiu“ jiems iniciatori kolektyvu604. Tuo tarpu lietuvi nenoras prisid ti prie Pami tnik Wile ski leidybos suprastas kaip lietuviškas nacionalizmas. J. Godlewskis raš : „Turiu pavyzdži lietuviškuose leidiniuose, kuri išeina gana daug. Atrodo jie prabangiai, o turinys rimtai parašytas (lietuviškai arba angliškai). Viskas, kas lie ia Vilni ir Vilniaus krašt , ten aprašoma taip, lyg b t išskirtinai lietuviška. [...] N ra kalbos apie „sulenkint “ visuomen s elit . Jei perskaitys toki gražiai išleist informacin knygel apie Vilni kas nors, kas Lietuvos istorijos visai nežino, neras joje n p dsako t žmoni , kurie laik save Lenkais (Respublikos pilie iais) arba Lietuviais mickevi iška prasme. Nesusipras iš tokios knygel s teksto, kad XIX amžiuje Vilniaus universitetas kalbiškai buvo lenkiškas, o ne lietuviškas“605. J. Godlewskis labai troško, kad knygoje atsirast straipsnis, aiškinantis „Lietuvos“ s vok pla i ja prasme, o ne vien per tautini lietuvi interes prizm . Tarpininkaujant tuometiniam Lietuvi ir lenk A. Mickevi iaus vardo draugijos606 pirmininkui R. Baubliui, J. Godlewskis leidinyje kviet publikuotis Rom Maziliausk . Šis, redaktoriui sudar malon sp d kaip „pla i horizont “ žmogus607. Taip pat bandyta „privilioti“ Valter Banait 608, o v liau užmegzti kontaktai su Albertu Geru iu609. Deja, R. Maziliauskas, V. Banaitis ir A. Gerutis atsisak rašyti Pami tnik Wile ski motyvuodami kompetencijos tr kumu ar užimtumu, ta iau savo laiškuose sak si sveikin id j . Kaip puik specialist , kuris gal t prisid ti savo straipsniu prie leidinio, A. Gerutis vietoj sav s rekomendavo tuo metu Bonos universitete d stant istorik Zenon Ivinsk , mat „Jis yra profesionalas istorikas ir, be abejojimo, b t kompetentingas pasisakyti d l problem , kurios siejasi su Tamst ketinamu leidiniu“610. Atrodo, j telefonu taip pat buvo rekomendav s ir F. Neveravi ius611. Šaltiniai 602 J. Godlewskio laiškas F. Neveravi iui, 1967 10 03, Ten pat. 603 Ten pat. 604 J. Godlewskio laiškas nenustatyta asmeniui vardu Michal, 1968 04 18, Ten pat. 605 Ten pat. 606 Pla iau apie šia draugij poskyryje: Bendros lietuvi ir lenk draugijos istorija. 607 J. Godlewskio laiškas R. Baubliui, 1968 04 27, IPMS, Kol. 87.2. 608 Valteris Banaitis (1918 m. Karaliau ius, Vokietija – 1999 m. Fiurstenbergas, Vokietija) – chorvedys, kompozitorius, publicistas, visuomen s veik jas. 609 W. Chocianowicziaus laiškas K. Vincenzui, 1968 03 16, IPMS, Kol. 87.2. 610 A. Geru io laiškas „Pami tnik Wile ski“ redakciniam komitetui, 1968 08 13, Ten pat. 611 „Pami tnik Wile ski“ redakcinio komiteto juodraštinis lapelis, apie 1967 m. Ten pat. 103 nutyli, koks buvo istoriko atsakymas 1968 m. spalio 1 d. W. Chocianowicziaus laišk , ta iau iš leidinio turinio tampa aišku, kad Z. Ivinskis savo straipsnio nepublikavo. Kokios buvo tokio lietuvi nenoro dalyvauti šiame „projekte“ priežastys? Patyliukais savo tarpe lenkai tai vardijo kaip lietuviškas nacionalistines nuotaikas. Pagaliau, atgav Vilni , kad ir priklausant Sovietinei Lietuvai, jie tiesiog nebenor jo klausimo v l kelti viešum prisimindami senuosius laikus. Knygoje tur j s atsispind ti periodas nuo 1863 m. iki 1967 m. ap m ir daugiakult rio tarpukarinio Vilniaus period , kuris Lietuvos istorijos mokymo kontekste buvo vaizduojamas tamsiomis spalvomis.
Bendros lietuvi ir lenk draugijos istorija
Siekiant taikaus lietuvi ir lenk nesugyveno, bendr istorini vyki interpretacij buvo kurta ir Lietuvi –lenk Adomo Mickevi iaus vardo draugija Didžiojoje Britanijoje. Jau pa iu pavadinimu išreikštas siekis ieškoti bendro istorijos vardiklio. Juo pasirinktas Adomas Mickevi ius, kurio tapatyb (lietuviškumas, lenkiškumas ar net baltarusiškumas) ne kart diskutuota priva iuose susi jimuose. Ta iau š kart poetas tur jo tapti jungian iu simboliu. A. Mickevi ius ne tik savyje ir savo k ryboje talpino daugialyp tapatyb , bet taip pat išeiviams artimas buvo d l savo emigracin s praeities. Jono Bal no slapyvardžiu pasirašiusio asmens straipsnis Santarv s žurnale akcentavo b tent šias poeto patirtis: „Ilg laik , kaip ir mes dabar, jis išgyveno svetimuose kraštuose ir sielojosi d l t pa i reikal , kuriais dabar ne vienas iš m s sergame ir ieškome išeities“612. Šiandienos tekstuose išnyra tik menkos informacijos nuotrupos apie ši draugij . Kai kuriuose lenk autori straipsniuose randami pavieniai sakiniai apie bendr lietuvi ir lenk projekt , m gint gyvendinti emigracijoje613. Lietuviškoji istoriografija taip pat labai kukli614. Ta iau pats tokios draugijos egzistavimo faktas pareigoja šios disertacijos r muose iš istorijai palikt organizacijos veiklos nuotrup pam ginti rekonstruoti jos veikl ir puosel tas id jas. Iniciatyva kurti draugija atsirado 1957 metais. Jos autoriai buvo H. Zabielskis615 iš lenk pus s ir R. Baublys iš lietuvi . J pastang d ka 1957 m. liepos 11 d. vyko tautini grupi nari susitikimas Londone. Pirmajame dalyvavo F. Neveravi ius, Juozas Vil inskas616 Tomas Vidugiris, Konstantinas Bar nas, R. Baublys617, V. Akelaitis, P. Dauba, S. Nenortas, iš
612 J. Bal nas, Išeivi keliai ir klystkeliai, Santarv , 1957, nr. 4, p. 159. 613 I. Hofman, Ukraina, Litwa, Bia oru w publicystyce..., s. 19. 614 K. Bar nas, Britanijos lietuviai 1947–1973..., p. 102. 615 Apie H. Zabielsk ir visus kitus poskyryje pirm kart minimus asmenis, jei prie j n ra nuorodos, informacijos rasti nepavyko. 616 Juozas Vil inskas (1909 m. Vilnius – 1992 m. Londonas, Didžioji Britanija) – inžinierius, politikos ir visuomen s veik jas. 617 V liau organizacijos gretas sijung ir s nus K. Baublys, kurio gera valia ir asmeninio archyvo medžiaga naudotasi rašant š darb . Dabar archyvo fragmentai saugomi VDU Lietuvi išeivijos instituto archyve. 104 lietuvi pus s ir E. Kudrewiczius, K. Okuliczius, H. Sukiennicka, S. Szmidtas, W. Wielhorskis, F. Wyslouchas, A. Urbanskis, H. Zabielskis iš lenk . Jiems R. Baublys ir H. Zabielskis perskait tekst , pristatant id j abiem kalbom. Susirinkusieji nusprend , kad visus juos pirmiausia jungia vienodas nusistatymas j šali okupanto atžvilgiu (SSRS), o taip pat laisvas apsisprendimas vykdyti bendr akcij siekiant visiškos Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomyb s (taip pat ir kit pavergt taut ). Tam, kad savo siek b t lengviau gyvendinti, yra kuriama Lietuvi –lenk A. Mickevi iaus vardo draugij D. Britanijoje. Organizacijos uždaviniai formuluoti tokie: užmegzti santykius tarp lietuvi ir lenk visuomeni Didžiojoje Britanijoje, geriau pažinti abiej taut kult rinius laim jimus, reguliariai organizuojant bendrus kult rinius renginius, rengti susitikimus, kuri pagrindu b t steigiami privat s klubai, taip pl tojamas bendravimas panašaus pob džio lietuvi ir lenk organizacij 618. Netur dami savo patalp draugijos nariai susirinkimus organizavo Lenk veteran draugijos namuose619. Už priklausym organizacijai imtas 10 šiling mokestis per metus. Draugijos valdyba pradžioje buvo renkama metams, ta iau ilgainiui terminas prat stas iki dviej , matyt, d l to, jog nebuvo labai daug veiklos. Naudotasi rotacijos principu. Kiekvien kart kei iant pirminink jo sekretorius prival jo b ti kitos tautin s grup s atstovas620. Pirmasis pirmininkas buvo H. Zabielskis. Jo adresu draugija ir registruota621. V liau pareigas per m E. Kudrewiczius, o nuo 1964 m. – jo buv s sekretorius Me ys Bajorinas622. E. Kudrewiczius jo sekretoriau pareigas. Apie M. Bajorin žini n ra daug. Kilimo nuo Taurag s, daugiau žinomas kaip visuomen s veik jas, nuo 1946 m. iki 1949 m. j s Didžiosios Britanijos Lietuvi S jungos vicepirmininko pareigas, nuo 1952 m. Lietuvi Bendruomen s Didžiosios Britanijos krašto valdybos pirmininkas623. Be steig j nari s rašuose aptinkamos tokios pavard s: Jerzys Iwanowskis624, Mieczys awas MacDonald–Ja owieckis, Jerzys Strymowiczius, Jerzys Iranek–Osmeckis, Bohdanas Jezewskis, Zofia Gintowt–Dziwi , E.O. Gintowt–Dziwi as, Napoleonas Liberys, Cezarija J drzejewicz, Janowiczius, J. Strymowiczius, M. Makowski,s Mrs. O. Lisowska, Mrs. Rondomanska625.
618 Polsko – Litewskie Towarzystwo im. Adama Mickiewicza w. W. Britanii, apie 1960, VDU LII, K. K. Baublio archyvas, l. 16–17. 619 M. Bajorino laiškas R. ir K. Baubliams, 1964 06 21, Ten pat, l. 1. 620 Polsko – Litewskie T-wo im. A. Mickiewicza, 1964, Ten pat, l. 24. 621 Polsko – Litewskie T-wo im. A. Mickiewicza, 1964, Ten pat. 622 Me ys Bajorinas (1914 m. Padr tupiai, Taurag s apskiri s – ?) – Didžiosios Britanijos lietuvi visuomen s veik jas. 623 Bajorinas Me ys, Lietuviškoji enciklopedija, Bostonas, 1954, t. 2, p. 59. 624 Gyveno Vokietijoje, Miunchene. 625 Lietuvi –lenk A. Mickevi iaus vardo draugijos Didžiojoje Britanijoje nari lenk s rašas, VDU LII, K. K. Baublio archyvas, l. 5–5ap. 105 Per savo gyvavimo laikotarp draugija suorganizavo kelet labai pasisekusi rengini , iš kuri atskiro aptarimo spaudoje susilauk 550–osios Žalgirio m šio metin s (1960 m.)626 ir 100–osios 1863 sukilimo metin s. Tomis progomis vyko keletas bendr susitikim , buvo perskaityta domi pranešim . Žalgirio m šio metini min jimas buvo pirmas didesnis draugijos renginys, kuris susilauk nemažo skai iaus dalyvi . Atidarymo kalboje tuometinis draugijos pirmininkas M. Bajorinas atkreip d mes taut bendradarbiavimo b tinum ne tik d l to, kad esame kaimynai ir kovojame su bendru priešu, bet vis pirma d l to, kad sunku b t pasaulyje rasti daugiau toki taut , kurias jungt tiek daug dalyk . Beveik kiekvienas istorijos puslapis yra bendras abiem tautoms. Kartu išgyventos sunkios akimirkos, kartu patirtas triumfas. Tur tas bendras dvasini ir kult rini vertybi supratimas. Bene ryškiausias to pavyzdys ir buvo Žalgirio m šis. Pirmininko teigimu, tur jo jis reikšm s visam ateinan iam šimtme iui. Buvo pirmas pasiekimas, kuris prad jo daugelio šimtme i bendr darb . Nepaisant skirtum ir gin , kurie skyr tautas tarpukariu, šiandien privalu d ti kiek manoma daugiau pastang , kad b t panaikintas nepasitik jimas ir abi tautos iš naujo suartintos627. Pagrindiniu renginio kalb toju buvo pakviestas lenkas Zaremba, kuris lenk kalba nupasakojo m šio eig . Menin je dalyje Petro Vai ai io eil raš ius skait buvusi Kauno valstyb s teatro artist Elena Pransk nien , trys lietuvi šok j poros sušoko lietuvi liaudies šok „Kalvelis“, o lenk bosas Marianas Nowakowskis628 padainavo lenkišk ir lietuvišk k rini 629. Renginio metu lietuviškai prabil s draugijos sekretorius E. Kudrewiczius pabr ž , jog b tina pažinti „...savo klaidas ir stengtis imti iš praeities patyrim tai, kas mus jungia ir atmesti tai, kas skiria“630. 1863 m. sukilimo šimtosios metin s taip pat susilauk d mesio. Verta pamin ti, jog tai buvo pirmas renginys, suorganizuotas bendrai lietuvi – lenk – baltarusi . Pagrindiniai pranešimai skaityti taip pat trimis kalbomis. Angliškai pateiktos tik pranešim santraukos, išdalintos s dintiems sal je. Pranešimus skait baltarusi atstovas L. Horosko, Fabijonas Neveravi ius ir Kazimiezas Okuliczius. domus faktas, jog visi trys sukilimo didvyriai buvo tarsi pasidalinti. Baltarusis skait apie K. Kalinausk , lietuvis apie A. Mackevi i ir lenkas apie Z. Sierakausk . Net ir sukilimo vad pavard s kiekviename pranešime parašytos originalo rašyba: K. Kalinouski, A. Mackevi ius, Z. Sierakowski631. Taigi, kalb ta apie bendros istorijos
626 Lithuanian–Polish Association in Great Britain kvietimas dalyvauti Žalgirio m šio min jime, IPMS, A. 11 E. /1304. 627 Polsko – Litewskie T-wo im. A. Mickiewicza, 1964, VDU LII, K. K. Baublio archyvas, l. 17–18. 628 Marianas Nowakowskis (1912 m. Herten, Vokietija – 2000 m. Londonas, Didžioji Britanija) – dainininkas, bosas. 629 Lietuviai ir lenkai, T višk s žiburiai, 1960 08 04, nr. 31–32. 630 Ten pat. 631 Lietuvi –lenk A. Mickevi iaus vardo draugijos Didžiojoje Britanijoje surengto 1863 m. sukilimo min jimo pragrama, 1963, VDU LII, K. K. Baublio archyvas, l. 7. 106 faktus, bet neužtušuota ir kiekvienos tautos savastis. Praktiškai pati istorija nek l daugiau diskusij 632. Trij taut bendro darbo id ja buvo sutikta labai palankiai. Tik tasi, jog ir ateityje tokios id jos bus gyvendinamos633. 1964 m. birželio 28 d. buvo sušauktas visuotinis draugijos susirinkimas. Tarp kit jame svarstytas ir stat keitimo klausimas. Ateityje numatyta surengti paskait apie dabartin pad t Ryt Europoje bei dailinink M. K. iurlionio ir Ferdynando Ruszczycio634 tapybos darb parod 635. Šykšti archyvin medžiaga neleidžia šiandien papasakoti daugiau. 1966 m. draugija išleido Sibiro tremtini maldaknyg lenk kalba Maryjo, ratuj nas636, o 1967 m. geguž s 9 d. suorganizavo lietuvi pianisto Antano Smetonos637 re ital . Programoje buvo atliekama M. K. iurlionio, Juozo Gruodžio, J. Tallat – Kelpšos ir F. Šopeno k ryba638. Pam ginkime žvelgti pa i organizacijos id j . Vien draugijos pavadinimas skirtingomis kalbomis buvo rašomas skirtingai. Lietuvi kalba rašytuose dokumentuose pavadinamas skamb jo taip: „Lietuvi –Lenk Adomo Mickevi iaus vardo draugija Didžiojoje Britanijoje“. Lenk kalba tautyb s buvo sukeistos vietomis: „Lenk –Lietuvi Adomo Mickevi iaus vardo draugija Didžiojoje Britanijoje“639 Reziduojant Didžiojoje Britanijoje nebuvo galima apsieiti be angliško pavadinimo, kuris rašytas vadovaujantis ab c liniu principu640. A. Mickevi iaus pasirinkimas taip pat vaidino svarb vaidmen . K sivaizdavo draugijos sumanytojai ir steig jai? Šiaip jau Adomas Mickevi ius lietuvi ir lenk vaizduot je matomas iš skirting pozicij . š asmen sudedamas skirtingas turinys. Lietuviams jis vis pirma poetas, ištar s magišk pirm j eilut apie Lietuv kaip t vyn savo pagrindiniame veikale „Ponas Tadas“, ir k ryboje r m sis mitologizuotos viduramži Lietuvos istorija641. Lenkams jis buvo XIX a. romantizmo atstovas, ne sivaizdav s Lenkijos ir Lietuvos skirties. O draugijos steig jams jis pirmiausia buvo keli taut ir kult r jungtis, bendro darnaus sugyvenimo pavyzdys, kur nor ta lygiuotis. Draugijos veiklos aprašymuose minima, jog 1957 m. susirinko grup lietuvi ir grup lenk iš buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s žemi . Tai labai domus faktas, kadangi iš esm s tie asmenys buvo iš Vilniaus. J kilm s
632 W. Chocianowicz, Na tle powstania Styczniowego, Ten pat, l. 23. 633 Polsko – Litewskie T-wo im. A. Mickiewicza, 1964, Ten pat, l. 18. 634 Ferdynandas Ruszczycius (1870 m. Bohdanów, Lenkija – 1936 m. Bohdanów, Lenkija) – tapytojas, grafikas. 635 Lietuvi –lenk A. Mickevi iaus vardo draugijos Didžiojoje Britanijoje visuotinio susirinkimo veiklos ataskaita, 1964, Ten pat, l. 2–4. 636 Z. Ivinskis, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 11. 637 Antanas Smetona (1939 m. Kaunas) – pianistas, prezidento A. Smetonos an kas. 638 Kvietimas A. Smetonos re ital , 1967 05 09, VDU LII, K. K. Baublio archyvas, l. 19ap. 639 Polsko–Litewskie Towarzystwo imienia Adama Mickiewicza w Wielkiej Britanii 640 Lithuanian–Polish Association in Great Britain 641 Pla iau apie tai: A. Kal da, Mit ir poezijos žem , Vilnius, 2011. 107 vardijimas kaip iš LDK teritorij labai ple ia akirat ir leidžia nutolti savo galvojimus nuo Antrosios Lenkijos Respublikos, taigi ir nuo lietuvi ir lenk konflikto d l Vilniaus642. Lietuvi –lenk A. Mickevi iaus vardo draugij Didžiojoje Britanijoje labai vertino Z. Ivinskis, pažym damas, jog tai puikus kaimyn bendradarbiavimo pavyzdys ir kad toki tur t b ti daugiau643. XX a. 6–7 dešimtme iais tai buvo vienintel tokio pob džio organizacija, jungianti dvi tautas. Deja, ji nebuvo labai veikli, o ilgainiui visiškai sunyko d l aktyvi asmen , palaikan i id j , tr kumo644. Kada tiksliai ji nustojo veikti n ra aišku, ta iau žinoma, jog 8 dešimtme io ji jau nebesulauk .
642 W. Chocianowicz, Na tle powstania Styczniowego, VDU LII, K. K. Baublio archyvas, l. 23. 643 Z. Ivinskis, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 11. 644 Telefoninis pokalbis su K. Baubliu. 108 III. NELAISV S PABAIGAI ART JANT
Ilga emigracija takojo m stymo permainas. Nuo vizij laikotarpio ir minimali kontakt tarp lietuvi ir lenk palaipsniui v l buvo atsigr žta tiesiogin bendradarbiavim . Tiesa, su laiku keit si veiklos subjektai. Kintanti pasaulin politin situacija s lygojo galimyb atsirasti naujiems veiksniams. vykiai Lenkijoje leido susikurti Solidarumui, kuris išjudino lenk pogrindžio organizacij tinkl . Kai kurios iš j buvo suinteresuotos santyki su lietuvi išeivija užmezgimu ir išlaikymu, tod l steng si išgryninti vaizdinius, suteikti jiems realaus pagrindo. Dešimtme ius kai kuri lenk emigracijos sluoksni kartot rytini pakraš i susigr žinimo id j m keisti balsai iš pa ios Lenkijos, kurie neretai takoti išeivijoje marginaline laikyta Kultura, skelb ateities susitarimo b tinyb . Apie tai byloja ir šiandienin istoriografija. Aptariant 9 dešimtme io lenk išeivijos ryšius su kaimynini taut emigracija minima J. Giedroyco ir J. Mieroszewskio išpopuliarinta ULB koncepcija. Atrodo, jog daugiau nieko ir n ra645. Toks situacijos apibendrinimas n ra jos neigiamas vertinimas. Kontakt papras iausiai buvo tiek mažai ir jie tur jo toki minimali reikšm , kad išlik pavieniai dokumentai praktiškai net neleidžia susidaryti bendresnio vaizdo. Tod l pasakojim tenka pasukti kitu rakursu. Aštuntame dešimtmetyje lenk politin išeivija dar kart suskilo dvi dalis. Atsirado du prezidentai ir dvi egzilin s vyriausyb s. Viena, vadovaujama prezidento Kazimierzo Sabbato646, nesulauk net pa i lenk platesnio pripažinimo647. Antrajai vadovavo prezidentas Juliuszas Nowina–Sokolnickis648. A. Gurecko teigimu, n viena j nebuvo nusiteikusi der tis b sim sien klausimu649, tod l nei su viena iš j lietuvi išeivija perd m nesisteng palaikyti kontakt . Atsiliepdama laikme io situacij išeivijoje susik r lenk organizacija Pomost650. Jos daliniu tikslu tapo ryši tarp krašto ir emigracijos palaikymas, neapsiriboj s vien tik lenkišk ja,
645 P. Machcewicz, Emigracja w polityce mi dzynarodowej..., s. 244; K. Tarka, Emigracyjna dyplomacja..., s. 272– 273. 646 Kazimierzas Sabbatas (1913 m. Bieliny, Lenkija – 1989 m. Londonas, Didžioji Britanija) – teisininkas, politinis ir visuomen s veik jas. 647 A. Friszke, ycie polityczne emigracji..., s. 409. 648 Juliuszas Nowina–Sokolnickis (1920 m. Pinskas, Lenkija – 2009 m. Colchesteris, Didžioji Britanija) – politinis ir visuomen s veik jas. 649 A. Gureckas, Ne be s lyg , T višk s žiburiai, 1989 01 31, nr. 5. 650 Pomost – lenk išeivijos organizacija susik rusi XX a. 9 dešimtmetyje JAV. Savo daliniu tikslu laik ryši tarp krašto ir išeivijos palaikym , tod l siek bendradarbiauti ir su lietuvi , gud , ukrinie i išeivijos atstovais. Leido tokio pat pavadinimo žurnal . 109 bet taip pat kreip s d mes ir kaimynus, sik rusius Vakaruose iš lietuvišk , ukrainietišk , gudišk 651 teritorij . XX a. 8–9 dešimtme i sand ra leido v l persvarstyti situacij . Lenk išeivijoje iki tol labai svarbus lietuviams politinis veiksnys – Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb ir jos prezidentas – tapo beveik šalutiniai reguliuojant santykius. Vidin s peripetijos su dviem prezidentais vienu metu, kategoriškas nusistatymas sien klausimu nebedomino lietuvi politini veiksni . Derybos tarp egzilin s vyriausyb s ir lietuvi emigracijoje vis mažiau reiškian io VLIK praktiškai sustojo. Tuo tarpu politin aren siverž Pasaulio Lietuvi Bendruomen . Jos Visuomenini reikal taryba m si aktyvi veiksm b simos Lietuvos sien , arkivyskupijos bei bendrai lietuvi –lenk santyki reguliavimo srityse. Konkre iai PLB lietuvi –lenk santyki klausimu r pinosi vos keletas asmen . Pasidalinus darbais, ši sritis perduota teisininkui Algimantui Gureckui, kuris per ger dešimtmet sugeb jo puikiai reflektuoti susidariusi situacij svarb ir laiku bei vietoje imtis veiksm . Šis darbo skyrius remsis daugiausia PLB ir A. Gurecko archyvine medžiaga, kadangi prie Amerikos Lenk Kongreso medžiagos nepavyko patekti, o kitos lietuvi bei lenk organizacijos masiškesni akcij nevykd . Pavieni akcij pavieniai dokumentai pasiek tiek PLB, tiek A. Gurecko archyvus. Dar daugiau – A. Gureckas ne veltui išeivijoje vadintas neoficialiu užsienio reikal ministru. Jis buvo tas asmuo, kurio veikla, straipsniai spaudoje, viešos paskaitos ir gausi korespondencija formavo lietuvi –lenk santyki vaizd . Žini gausa, gyliu ir racionaliu vertinimu bent jau JAV lietuvi išeivi tarpe jam nebuvo lygi . Vis pokario laikotarp emigracijoje vyravusi lietuvi laikysen jis apib dino taip: „Yra ir lenk , kurie Vilni Lietuvai pripaž sta. Su jais bendradarbiaukim, juos stiprinkim, kad j taka lenk tarpe plist ir stipr t tiek pa ioj Lenkijoj, tiek lenk išeivijoj. Iki šiol vis m s veiksni ir visuomen s laikysena lenk atžvilgiu berods buvo vienoda – Vilniaus klausim laikyti išspr stu Lietuvos naudai ir lenkams jo nekeliant mums patiems jo nekelti, ta iau lenkams pareiškus ar parodžius pretenzijas Vilni , griežtai protestuoti ir, jei tai nepadeda, santykius nutraukti“652. Taip pat jis išskyr dvi nuomones, vyravusias 9 dešimtme io lietuvi išeivijoje: 1) Vilniaus klausimas jau galutinai išspr stas, tod l neb ra pagrindo gin ui su lenkais ir jie dabar gali b ti vertingi s jungininkai prieš rusus; 2) lenkais negalima pasitik ti, nes jie buvo ir liko pasineš siekti savo valstyb s didyb s grobdami savo kaimyn žemes, išsilaisvin jie ir v l gali 651 Iki tol disertacijoje buvo vartojamas terminas baltarusiškas, Baltarusija. Lietuvi išeivijoje nebuvo nusistov j s vieningas termino vartojimas, tod l ilgainiui pereiti prie termino Gudija, gudiškas. Atsižvelgiant termino vartojimo intensyvum , šios s vokos naudojimas disertacijoje taip pat kinta. 652 A. Gureckas, Kad nepasikartot spalio 9–oji, Draugas, 1981 01 17, nr. 14. 110 bandyti užimti Vilni ar net vis Lietuv 653. Paties A. Gurecko laikysen b t galima apib dinti kaip tre i , daugiau vidurio variant – jis laik si nuomon s, jog reikia b ti atsargiems pasitikint lenkais, nes istorija parod , jog ne kart lietuvi pasitik jimas buvo nuviltas, ta iau jie gali b ti geras s jungininkas prieš sovietus. Vis tik Vilniaus krašto klausimas dar n ra galutinai išspr stas, o kad taip b t , reikia jau dabar d ti visas manomas pastangas susitarti. Kadangi yra lenk , kurie atsisako užma i Vilni , tai lietuvi uždavinys palaikyti su jais kontaktus, juos remti, platinti j poži r 654. Vis tik kod l dialogas išeivijoje nesimezg ? Pirmiausia kalbant apie PLB, tai ji buvo labai aiškiai nusista iusi, jog bendradarbiaus tik su tomis lenk organizacijomis, institucijomis, grup mis ar asmenimis, kurie buvo viešai ir aiškiai pasisak d l Vilniaus priklausomyb s Lietuvai, visiškai atsižad j bet koki pretenzij krašt 655. 9 dešimtmetyje tokios deklaracijos jau buvo galimos, kadangi lenk išeivijos tarpe jau egzistavo taip galvojantys samb riai. Tokiomis laikytos Pomost ir J. Giedroyco redaguojamos Kultura aplinka. Atsinešdama vis daugiau nei penkiasdešimties met bandymo susitarti su lenkais bagaž , šio laikotarpio lietuvi išeivija m s vadovautis š kiu: „Pirm karta apgavus – g da apgavikui, antr – apgautajam“656. Lietuviai visad sivaizdavo, jog santykiai su lenkais priklaus nuo pa i lenk . Id ja, kad jie privalo atiduoti tai, „kas lietuviams priklauso“, buvo negin ijama. Pa ioje išeivijoje diskutuota tik apie tai, o kas iš ties tiems lietuviams priklauso.
Bandymas gr žti prie kontakt
XX a. 9 dešimtmetyje lietuvi ir lenk santykiai išeivijoje retai pasireikšdavo reali kontakt forma. Esminiai vaizdiniai viešojoje erdv je jau buvo išgeneruoti. Tarsi apibendrindami lietuvi poži rius 1982 m. Akira iai pateik dvi versijas: pesimist poži r ir optimist poži r 657. Pirmuosius atstovavo Li tas Mock nas658. Antruosius – Tomas Venclova. Vadinamieji persimistai išryškino tris kertinius dalykus, kurie, j manymu, apsunkina santykius su lenkais. Tai: „Pesimistai mano, jog Vilniaus klausimas dar n ra galutinai išspr stas, jog pasitaikius progai, kuri gal t vykti tik Soviet S jungai subyr jus, bus v l reiškiamos Lenkijos teritorin s pretenzijos Lietuvos sostin . [...] Pesimistai sutinka, kad Lenkijos intelektual sluoksniai, tarp j Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas, žurnalas Kultura ir taip 653 A. Gureckas, Lenkai – s jungininkai ar priešai?, 1981 10 02, VDU LII, f. 41, ap. 1, b. 6, l. 2. 654 A. Gurecko teksto „M s santykiais su lenkais“ juodraštis, 1981 02 16, Ten pat, b. 12, l. 1–2. 655 A. S. Ge ys, PLB veikla d l Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai, Draugas, 1986 01 22, nr. 14. 656 A. Gureckas, Kad nepasikartot spalio 9–oji, Draugas, 1981 01 17, nr. 14. 657 Pesimisto ir optimisto dialogas. Lietuvos ir Lenkijos santykiai, Akira iai, 1982, nr. 5, p. 6–7. 658 Li tas Mock nas (1934 m. Kaunas – 2007 m. ikaga, JAV) - inžinierius, žurnalistas, publicistas, Akira i redaktorius. 111 toliau, nuoširdžiai pripaž sta Vilni Lietuvai, ta iau mas s, o ypatingai nacionalistin kat. Bažny ia, yra kitokio nusistatymo. [...] Pesimistai mano, jog lemiantis veiksnys ateities Lenkijoje bus masi nusistatymas ir kat. Bažny ia, o ne intelektualai“659. T. Venclova, emigracij išvyk s tik 1976 m., lietuvi ir lenk santykius mat kitaip. Gal damas reflektuoti krašte esan ias nuotaikas, jis išd st savo optimistin pozicij . Akira iuose rašyta: „Vilniaus miestas [....] šiandien yra labai atlietuv j s. [...] Pilsudskio ir Želigovskio laikais dauguma lenk sta iai netgi nesuvok , jog Lietuva yra atskiras etninis vienetas su savo valstybin mis aspiracijomis. [...] Dabar šis nesusipratimas tikrai praeityje. Per eil dešimtme i dauguma lenk išmoko suprasti m s atskirum ir netgi mus gerbti. [...] Lenkijos mas s šiuo metu daug labiau domisi intelektual ir Kulturos skelbiama programa, negu senais nacionalistiniais š kiais. [...] Lenk Bažny ioje tikrai lik nacionalizmo, ta iau ir Bažny ios pozicija intelektual poveikyje gali pasikeisti“660. Gali b ti, jog optimistiniam ir pesimistiniam poži riams pirmiausia takos tur jo skirtingos patirtys. Nepaisant liberali paži r , L. Mock nas užaugo Vakaruose, kur lietuvi išeivijos tarpe vyravo priešiškumas lenkams. Ir net jei per met t km šio priešiškumo buvo atsisakyta, atsargumas, pasitik jimas „su rezervu“ vis tik išliko. T. Venclova Vakarus atvyko iš Sovietin s Lietuvos, kurioje „lenk klausimas“ jau buvo periferinis. Steb damas lietuvi išeivijoje pl tojamas mintis, su sarkazmu pažym jo: „Nesvarbu, kad Lenkijoje atsirado Lech Wal sa, kad lenkas Wojtyla virto popiežiumi Jonu Pauliu II, kad žymiausias ši dien lenk rašytojas Czeslawas Miloszas kiekviena proga reiškia savo simpatijas lietuviams. Nepalyginti svarbiau, kad generolas Želigovskis kažkada sulauž Suvalk sutart ; kad Pilsudskis prieš penkiasdešimt met vasarodavo Druskininkuose ir vis žvilg iodavo nepriklausomos Lietuvos teritorij anapus Nemuno, kad pasiuntinys Charvatas prieš keturiasdešimt ketverius metus kalb jo (gal nevisai rimtai?) apie Kauno vaivadyst ... Žodžiu, kas pasaulyje beatsitikt – tupi lenkas už kalniuko, žiba akys kaip velniuko“661. Atrodo, jog tokiam sarkazmui T. Venclova 9 dešimtme io pradžioje jau tikrai netur jo pagrindo. Štai 1980 m. antroje pus je Lenkijoje prasid jo darbinink streikai. Neramumai, truk beveik metus, baig si karo stovio vedimu. Žinios apie tempt pad t Lenkijoje pasiekdavo Vakarus ir juose gyvenan i išeivij 662, tod l JAV lietuvi bendruomen išreišk solidarum su krašte ken ian iais lenkais. JAV didžiausia lenk organizacija buvo Amerikos 659 Pesimisto ir optimisto dialogas. Lietuvos ir Lenkijos santykiai, Akira iai, 1982, nr. 5, p. 6. 660 Ten pat, p. 6–7. 661 Ten pat, p. 6. 662 T. Garton Ash, The Polish Revolution: Solidarity, New Haven – London, 2002. 112 Lenk Kongresas. Organizacija, kurta dar 1944 m., JAV vienijo didži j dal vadinamosios Polonijos. Vien jos steigiamajame susirinkime dalyvavo virš 2600 nari , atstovavusi vairioms lenk išeivijos organizacijoms663. 1980 m. gruod ikagos priemiestyje buvo suorganizuotas JAV LB atstov susitikimas su Amerikos lenk kongreso centro valdybos vicepirmininku ir politini reikal komisijos pirmininku. Valandos trukm s pasitarime apžvelgta Lenkijoje susiklos iusi situacija ir tartasi, k lietuvi išeivija gal t padaryti Soviet S jungos karini paj g vedimo Lenkij atveju. Abi pus s susitar d l galim veiksm . Jei taip atsitikt , nuspr sta si sti viešas peticijas JAV valdžios atstovams664. Nors nei d l j turinio, nei kitais klausimais joki nutarim nebuvo priimta, vis tik žinia apie pat susitikim pasiek net Lenkijos prezident emigracijoje665. Nors artimesn bendradarbiavim šia JAV LB – Amerikos lenk kongreso linija nenueita, santykiai palaikyti ir ateityje. Pavyzdžiui, lenk leidžiamas žurnalas Pomost666 ne tik buvo siun iamas lietuviams. Jis taip pat spausdino lietuvi tekstus. 1981 m. jame pasirod interviu su Simu Kudirka667, talpinti A. Gurecko tekstai, dažnai atspind j JAV LB pozicij vairiais klausimais. O štai po 1981 m. rugpj io lietuvi susitikimo su Amerikos lenk kongreso vadovu Zdis aw Dziekonski668 lenk organizacija net pasiunt telegramas JAV senatoriui C. Perciui ir kongreso nariui C. Collinsui, ragindama suaktyvinti JAV lietuvio Vytauto Skuodžio669 išlaisvinimo akcij 670. Taip pat šiuo klausimu lenk vardu buvo išleistas pranešimas spaudai671. Vis tik visuomen nebuvo tokia vieninga, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Informavus lietuvius, kad imta tartis su lenk organizacijomis, stengiantis bendrai kovoti prieš komunizm , ger santyki oponentai netruko „ kasti“. Naujienos raš : „Lietuvi bajor jau tokia lemtis – jie sipainioj jei ne vieno, tai kito kaimyno „draugyst s“ voratinklius, iš kuri išsivadavimo vilt skaidrina tik jimas laisv s laime tuojau po mirties“672.
663 Milestones in the story of the Polish American Congress the first fifty years 1944–1994, http://www.p.ac1944.org/history/history1.htm [ži r ta: 2012 03 23]. 664 A. Ge ys, LB ir Amerikos lenk atstovai aptar Lenkijos vykius, Draugas, 1980 12 24, nr. 300. 665 Kazimierzo Lukomskio laiškas Algimantui Ge iui, 1981 01 16, VDU LII, f. 41, ap. 2, b. 2, l. 53. 666 Pomost – Amerikos lenk kongreso kart ketvirt (nuo 1985 m. – m nraštis) ikagoje leidžiamas žurnalas, kurio tikslas informuoti apie Lenkijoje vykstant demokratin jud jim . Žurnalas kontrabanda buvo gabenamas krašt . jo nuo 1979 m. iki 1988 m. Leidžiamas lenk kalba. 667 Simas Kudirka (1930 m. Griškab dis, Šaki apskritis) - pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. 668 1981 m. rugpj io 13 d. A. Gureckas ir Viktoras Nakas susitiko su Zdislaw Dziekonski Vašingtone, kur aptar ne tik lietuvi ir lenk santyki istorij , bet ir Sein parapijos problemas bei pasižad jo organizacijos vardu kreiptis JAV Valstyb s departament d l V. Skuodžio. 669 Vytautas Skuodis (1929 m. ikaga, JAV) – geologas, disidentas. 670 V. Nako laiškas A. Ge iui, 1981 08 15, VDU LII, f. 6, ap. 7, b. 3685, l. 124; Z. Dziekonski laiškas A. Gureckui, 1981 19 11, Ten pat, l. 56–60. 671 A. G . LB t sia dialog su Amerikos lenk kongresu, Draugas, 1981 10 16, nr. 241. 672 Steb tojas, Laisv s tik jimo viltis, Naujienos, 1981 10 22. 113 Ta iau JAV LB neketino nuleisti rank . 1980 m. gruodžio m n. jos Krašto valdyba kreip si vis apygard ir apylinki pirmininkus bei radijo valand les ragindama gruodžio 21 d. min ti kaip „Maldos dien už Lenkij “. Tai s lygojo jau min ti neramumai Lenkijoje. Kreipimuose si lyta tartis su klebonais, jog šv. Miši metu sukalb t panaši mald : „Dieve, apsaugok Lenkij nuo Raudonosios Armijos vedimo ir suteik Lenkijai, Lietuvai ir visoms rus pavergtoms visišk laisv ir nepriklausomyb “673. Ta iau vykiai Seinuose, t. y. nesutarimai d l galimyb s lietuviams Sein katedroje tur ti lietuviškas pamaldas, takojo kai kuri lietuvi emigracijoje laikysen . Pavyzdžiui, generalinis konsulas JAV Anicetas Simutis674 laiške krašto valdybos pirmininkui apgailestavo: kol skriauda Sein lietuviams nebus atitaisyta, kol jiem lenk dvasiški nebus leista viešai melstis, tol panašiose mišiose jis nedalyvaus675. Min ti veiksmai (raginimas melstis ir susitikimas su lenk atstovais) tur jo ir rimtesni pasekmi . Sužinoj s apie tok sprendim JAV LB Bostono apygardos atstovas, Visuomeni reikal tarybos narys Algirdas Budreckis676 atsistatydino iš min tos tarybos, savo veiksm motyvuodamas tuo, jog nebuvo informuotas anks iau677. Kategoriškai prieš tokius JAV LB veiksmus spaudoje pasisak ir Antanas Juodvalkis678. Jis Dirvoje raš : „Net Vilniaus ir jo apylinki tremties lenkai dar n ra atsižad j ir tebesisavina. Ar už tai lietuviai turi melstis ir prašyti lenkams stipryb s, kad b dami stipr s, progai pasitaikius, ne tik Vilniaus krašt , bet ir vis Lietuv prisijungt !? Kur nueisime taip tardamiesi!“679. Nepaisant to, kad d l realios Soviet S jungos karin s invazijos gr sm s Lenkij lietuviai vieningai buvo pasibais j , ta iau ir toliau neman , kad tai kaip nors turi takoti j nusistatym visos tautos atžvilgiu. J. Giedroyco propaguota ULB koncepcija buvo ypa sveikinama, ta iau baimintasi, jog taip m stan i lenk skai ius yra per mažas, o ateityje sprendžiant sien klausim šie asmenys gali nevaidinti visai jokio vaidmens. Vis dar baimintasi, kad emigraciniams politiniams dariniams bus lemta atkurti b sim Lenkij , o tai savo ruožtu institucionalizuos ir j laikysen Vilniaus klausimu. Pesimistines lietuvi nuotaikas išeivijoje kurst vis dar egzistuojanti LREV. Kol pastaroji neatsisak minties susigr žinti Lenkij su 1939 m. rugs jo 1 d. sienomis, tol 673 JAV LB Krašto valdybos pirmininko aplinkraštis nr. 38 JAV LB apygard ir apylinki pirmininkams, JAV LB Tarybos nariams, Radijo valand l ms, 1980 12 12, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 278, l. 70. 674 Anicetas Simutis (1909 m. Tirkliškiai, Šiauli apskritis – 2006 m. Niujorkas, JAV) - ekonomistas, diplomatas. Lietuvos konsulas JAV. 675 Generalinio konsulo A. Simu io laiškas JAV LB Krašto valdybos pirmininkui V. Katkui, 1980 12 17, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 278, l. 68; A. S. (Aniceto Simu io) Pro memorija „Maldos dienos už Lenkij “ klausimu, 1980 12 17, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 278, l. 67. 676 Algirdas Budreckis (1937 m. Nevarkas, JAV) – istorikas, filosofas, visuomen s veik jas. JAV LB narys. 677 A. Budreckio laiškas JAV LB Visuomenini reikal tarybos pirmininkui A. Ge iui, 1981 01 17, VDU LII, f. 6, ap. 2, b. 5483, l. 1. 678 Antanas Juodvalkis (1937 m. Sugin iai, Mol t rajonas – 2003 m.) miškininkas, biomedicinos moksl daktaras, visuomen s veik jas. 679 A. Juodvalkis, Reikia ži r ti savo interes , o tik v liau paremti kitus, Dirva, 1981 01 15. 114 lietuviškosios išeivijos tarpe atsirasdavo „kovotoj “. Dar ir 1986 m. atsirasdavo lietuvi dalyvavimu Londono lenk renginiuose besipiktinan i asmen 680. Vis tik vis labiau populiar jo nusistatymas, jog šalims išsilaisvinus nauji konfliktai nebegresia. Sovietin je Lietuvoje lank sis PLB atstovas, gydytojas Jonas Prunskis681 lietuvi ir lenk konflikto kurstyme žvelg soviet vykdom propagand . Jo nuomone, Lietuvoje konfliktas su lenkais yra visiškai išbl s s ir ateityje reikia laukti geresni santyki tarp ši dviej taut . Mintis, jog Lietuvai išsivadavus, lenkai k sinsis jos teritorij , J. Prunskis vadino soviet skleidžiamais gandais, kurie mažina lietuvi kovingumo dvasi už laisv Lietuv , pratina prie rus okupacijos682. J. Prunskis taip pat buvo sitikin s, jog, nors ir netiesiogiai, bet kovodama už savo nepriklausomyb , Lenkija ateityje pad s ir Lietuvai683, mat „...išvijus rusus iš Lenkijos ir lietuviai išvys juos iš Lietuvos“684. Nors straipsnyje n ra rašoma, ta iau susidaro sp dis, jog J. Prunskis buvo sitikin s, kad ateities Lietuvos ir Lenkijos klausimus spr s krašte esantys gyventojai, o ne išeivija. Šiai paliktas kovotojos už Lietuvos okupacijos nepripažinim vaidmuo. Vis tik palaipsniui sivaizdavimas kito. Prad ta dairytis terp s, kurioje b t galima v l s sti prie deryb stalo. Nepaisant to, kad vienas iš Lenkijos prezident emigracijoje Juliuszas Nowina–Sokolnickis net apdovanojo sau palankius pavienius lietuvius ordinais685, ta iau n viena lietuvi išeivi organizacija ne sitrauk lenk išeivijos vidines peripetijas. Ta iau nauja kontakt užmezgimo galimyb atsirado 1984 m., kai gruodžio m nes keturios Lenkijos pogrindžio organizacijos: Organizacja Wolno Spariedliwo Niepodleglo 686, politinis jud jimas Wyzwolienie687, Niepodleg o 688 ir politin grup Wola - pateik lietuviams, gudams
680 K. Bar nas, Gal ir nesiun iami nukeliavo lenk iškilmes, T višk s žiburiai, 1986 07 22, nr. 30. 681 Jonas Prunskis (1956 m. ikaga, JAV) – gydytojas, visuomen s veik jas, JAV LB tarybos narys. 682 J. Prunskis, Lietuvos ateitis ir lenkai, T višk s žiburiai, 1986 07 29, nr. 31–32. 683 J. Prunskis, Du straipsniai – dvi paži ros, T višk s žiburiai, 1986 07 22, nr. 30. 684 J. Prunskis, Lietuvos ateitis ir lenkai, T višk s žiburiai, 1986 07 22, nr. 30. 685 1982 m. pabaigoje Juliusz Nowina–Sokolnicki Vašingtone ved derybas su Andriumi Vytautu Vali nu, kuris oficialiai neatstovavo jokiai lietuvi institucijai ar organizacijai. T pa i met lapkrit J. Nowina–Sokolnicki ordinais „Polonia Restituta“ apdovanojo t pat A. V. Vali n , jo brol K. Vali n bei pulkinink J. V br . Nor ta taip pat ordin teigti kunigui Stasiui Ylai, ta iau pastarasis atsisak j priimti. Be to J. Nowina–Sokolnicki paskyr A. V. Vali n garb s Lenkijos konsulu. Pastarasis tai laik labai svarbiu santykiu su lenkais išlyginimo momentu. Lietuvos diplomatai J. Nowina–Sokolnicki teis tu Lenkijos prezidentu nelaik ir vis š vyk sivaizdavo daugiau kaip fars . 686 Wolno Spariedliwo Niepodleglo (Organizacija Laisv Teisingumas Nepriklausomyb ) – ragino lenkus sukurti pogrindžio valstyb , kuri remt si demokratiškai išrinkta savivalda. Organizacijos nuomone, vis Vidurio ir Ryt Europos taut sukilimas palaidot sovietin imperij . 687 Wyzwolienie (Išsilaisvinimas) – sitikinusi, kad SSRS ne manoma reformuoti ir sistema žlugs. Pasisak prieš rasizm ir nacionalistin ekstremizm . Siek užm gsti santykius su disidentais ir opozicin mis grup mis kituose „socialistiniuose“ kraštuose, kurie visi turi teis tautin nepriklausomyb . Pasisak už Lenkij , kaip parlamentin demokratij . 688 Niepodleg o (Nepriklausomyb )– nesutiko, kad komunistin s sistemos r muose buvo galima pasiekti bent dalin laisv ar ribot teisi . Siek išvystyti karing pogrind ir nuversti sistem . Man , kad SSRS tur t b t padalinta ir jos sud tyje esan ioms tautoms tur t b ti garantuotos laisvo apsisprendimo ir nepriklausomyb s teis s. Organizacija nereišk pretenzij buvusias Lenkijos rytines teritorijas. 115 ir ukrainie iams pasi lym užimti bendr pozicij d l valstybi sien 689. Pasi lyme buvo rašoma: „Pl tojantis dialogui ir atsirandant tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvai, yra b tina galutinai išsiaiškinti klausim d l Lenkijos sien su Ukraina, Gudija ir Lietuva. Kadangi sien problemos pagal pa i savo prigimt visada reikalauja abiej pusi sutarimo, si lome suinteresuot taut nepriklausomiems visuomeniniams bei politiniams centrams pasirašyti drauge su mumis žemiau pateikt dokument “690. Susitarimo esm sudar min t organizacij pristatyta ateities sien pozicija, kuria si lyta sipareigoti išsaugoti tuometines sienas tarp Lenkijos ir Ukrainos, Lenkijos ir Gudijos bei Lenkijos ir Lietuvos. Pareiškimu buvo smerkiami visi padalijimai, užgrobimai, aneksijos, okupacijos ir pasiskirstymai „ takos sferomis“, ypa atlikti Stalino iniciatyva. Besikreipian ioji pus d st mint , kad niekada visi teritoriniai gin ai neb na išsprendžiami iki galo, tod l visad kuri nors pus jau iasi labiau nuskriausta. Vis tik laikas kei ia esamas s lygas ir istorija pateikia naujus regiono situacijos modelius. Gr žimas prie „senojo“ teisingumo tampa ne manomas, kadangi: „...daugelio miest ir kaim tradicijos šiandien jau kitokios, negu buvo ilgus amžius, ir jei bandytume jiems gr žinti sen j identitet , tur tume sunaikinti nauj j , v l nuskriausti aibes žmoni , sugriauti naujojo gyvenimo paminklus“691. Tekstas pareigojo remtis to meto esamomis gyvenimo s lygomis, nesistengti gr žinti praeities, nes tik tokiu atveju b t galima nat rali evoliucija. Kitaip ir v l tekt gr žti išeities pozicijas ir iš naujo keliant senus konfliktus dabar jau „skaudinti“ naujus žmones. Kreipimesi išskirtinis d mesys sukoncentruotas regiono gyventojus, kurie praeityje patyr žudynes, deportacijas, tautinius persekiojimus. Ateities valstyb se pirmiausia tur jo b ti užtikrinta, jog nieko panašaus nepasikartos. O visos tautin s mažumos prival s naudotis visomis teis mis, galinan iomis išlaikyti tautin identitet ir pl toti tautin kult r . Buvo bandoma nuoširdžiai kaimynus tikinti, kad ateityje nebebus kartojamos „tarpukario klaidos“, o saviems pasakyti, jog atsid r už valstyb s sien tautie iai bus apsaugoti. Pirm kart dokumentas viešai paskelbtas 1985 m. pavasar lenk žurnale Kontakt, kur Paryžiuje leido naujoji lenk emigracija692. Nors oficiali data po dokumentu nurod 1984
689 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais sovietin s okupacijos metais, Oikos, 2009, nr. 2(8), p. 72–73. 690 Pasi lymas užimti bendr pozicij d l Lenkijos – Ukrainos, Lenkijos – Gudijos, Lenkijos – Lietuvos sien , Akira iai, 1985 09, nr. 8(172). 691 Ten pat. 692 Taip pat jis paskelbtas ir pranc ziškame leidinyje Diagonale Est/Ouest, 1985 10, nr. 5. 116 m. gruodžio 16 d.693 Platesniuose lietuvi sluoksniuose jis išplito tik veik po met – 1985 m. ruden . Lietuvi emigracija apie š kreipim si žinojo. Jis buvo skelbtas Akira iuose694 ir Pasaulio lietuvyje695, minimas Draugo, Dirvos, T višk s žiburi straipsniuose. Vis tik platesnio d mesio ir gilesn s analiz s nesusilauk . Ir tai ypatingai nestebina. Pirma, pats tekstas suponavo, kad kreipimasis skirtas krašte gyvenantiems asmenims ir organizacijoms. Ir tik pasiklausus sužinota, kad laukiamas atsakymas ir iš išeivijos organizacij . Antra, kad ir kokie geranoriški gal jo b ti Lenkijos pogrindžio organizacij siekiai, ilgamet nepasitik jimo aura lietuviams tarsi pirštu gr mojo, kad neverta taip aklai pasikliauti net ir gražiausiais teiginiais. Štai žurnalist Aurelija Balašaitien 696 komentuodama straipsn raš : „...yra daroma prielaida, kad „rytin Lietuvos dalis“ moraliniai ir istoriniai priklausanti Lenkijai, bet kilnumas reikalaut j „atsisakyti“ ir pasiaukoti savo kaimyn labui“697. Tik 1986 m. vasar vykusiame PLB Visuomenini Reikal Komisijos pos dyje buvo svarstomas atsakymo lenk pogrindžio organizacijoms projektas. Kaip ir reik jo tik tis, atsakomyb j paruošti atiteko A. Gureckui698, pareigojant j pasitarti su S. Lozorai iu jr.699 Taip pat tartasi ir su kitais PLB nariais700. Projektas, išbraukus iš jo lenk sulaužyt sutar i su lietuviais išvardijim 701, buvo priimtas 1986 m. ruden . Ir nors oficialiame PLB pareiškime buvo teigiama, kad bendruomen tikr ja Lenkijos – Lietuvos siena laiko istorin rib , kuri galiojo iki 1795 m. Abiej Taut Respublikos padalijimo, kartu ji taip pat sutiko, kad esamos faktin s to meto sienos turi pasilikti nepažeistos iki tol, kol laisvos ir nepriklausomos valstyb s po išsivadavimo gal s naujai susitarti702. Toks pareiškimas rod , kad PLB už m nuosaikesn pozicij b simos teritorijos atžvilgiu ir kategoriškai nebereikalavo sau Suvalk ir Sein . Taip pat nepasisakyta d l b simos Karaliau iaus srities priklausomyb s, apdairiai suvokiant, kad toks sakinys velt naujas diskusijas ir apsunkint susitarim d l Vilniaus ir Vilniaus krašto. Atsakydami lenk pogrindžio kreipim si, PLB nariai tik josi v l b ti „puolami“ lietuviškos išeivijos spaudoje, mat parengtas tekstas leido pla iai interpretuoti PLB užimam pozicij Suvalk ir 693 Pasi lymas užimti bendr pozicij d l Lenkijos – Ukrainos.... 694 Ten pat. 695 Pasi lymas užimti bendr pozicij d l Lenkijos – Ukrainos, Lenkijos – Gudijos, Lenkijos – Lietuvos sien , Pasaulio lietuvis, 1987, nr. 1, p. 14. 696 Aurelija Balašaitien (1923 m. Radviliškis, Šiauli apskritis – 2008 m. Klivlendas, JAV) – rašytoja, publicist , žurnalist , pedagog . 697 A. Balašaitien , Kaimyn palankumo klausimu, Dirva, 1986 04 10, nr. 15. 698 A. Gurecko laiškas S. Lozorai iui jr. 1986 07 21, VDU LII, f. 41, ap. 2, b. 2, l. 14. 699 Stasys Lozoraitis jr. (1924 m. Berlynas, Vokietija – 1994 m. Vašingtonas, JAV) – diplomatas, visuomen s veik jas. 700 A. Gurecko laiškas A. Misi nui, 1986 12 10, VDU LII, f. 6, ap. 7, b. 875, l. 1. 701 D l keturi Lenkijos pogrindžio organizacij pareiškimo. Projektas. Ten pat, b. 3685, l. 66. 702 PLB pareiškimas d l keturi Lenkijos pogrindžio organizacij pareiškimo, 1986 11 24, Ten pat, l. 128. 117 Karaliau iaus atžvilgiu. Vis tik A. Gurecko teigimu, ši rašyta mintis reišk , jog „...dabartines sienas laikyti nepažeidžiamomis ši dilem išsprendžia, nes tai nereiškia, kad jos pripaž stamos teis tomis ar nekei iamomis“703. PLB pareigotas A. Gureckas susirašin jo su lenk pogrindžio organizacijos Niepodleg o ryšininku Jerziu Targalskiu704 Pranc zijoje. Pastarasis mok jo lietuvi kalb . Buvo tikimasi, kad Lenkij tekstas pasieks per por m nesi , tod l neskub ta jo platinti lietuviškoje spaudoje, leidžiant pirma susipažinti adresatui. Ilgainiui stengtasi, jog informacija apie dialog pasklist pla iai – abiej pareiškim turiniai tur jo b ti perskaityti per Amerikos balso ir Laisvosios Europos radij 705. Visgi intensyvesnis dialogas su Lenkijos pogrindžiu nebuvo išvystytas. Ko gero, tai nebebuvo manoma atsižvelgiant tai, kad nuo kreipimosi iki atsako pra jo dveji metai, ta iau PLB šis tekstas tapo puikia parankine medžiaga kalbantis su lenk išeivijos sluoksniais. Ypa tai aktualu turint omenyje Lenk egzilin s vyriausyb s nusistatymus. Kaip v liau pažym jo ir pats A. Gureckas, lietuvi visuomen nebuvo pakankamai informuota apie PLB pastangas išsiaiškinti lietuvi –lenk santykius su Lenkijos pogrindžio organizacijomis706. Jo manymu, apie tai per mažai raš lietuviškoji spauda. Kaip pasteb jo Akira iai, toks poži ris b simos Lenkijos teritorijas 9 dešimtme io viduryje jau buvo b dingas nemažai Lenkijos jaunosios kartos daliai707. Mintis, jog vienintel teisinga ateities santyki forma gali b ti tik tuometin s sienos, vis labiau sigal jo ir lenkiškoje vaizduot je. Neabejotinai tam takos tur jo importuotos tokios vizijos injekcijos iš Vakar , bene labiausiai iš Paryžiaus.
Jaltos konferencijos nutarim vertinimai
Ateities Lietuvos sienos – labai platus klausimas, svarstytas nuo pat pokarin s emigracijos pradžios. Apie b simos Lietuvos teritorij išeivijoje darbus raš Kazys Pakštas708, Vladas Viliamas709, Vincas Žemaitis710, Martynas Brakas711, Algimantas Gureckas712,
703 A. Gurecko laiškas A. Misi nui, 1986 12 10, Ten pat, b. 875, l. 1. 704 A. Gurecko laiškas J. Targalskiui, 1986 11 29, Ten pat, b. 876, l. 2. 705 A. Gurecko laiškas V. Kamantui, 1986 12 09, Ten pat, l. 1. 706 A. Gureckas, Ne be s lyg , T višk s žiburiai, 1989 01 31, nr. 5. 707 Pasi lymas užimti bendr pozicij d l Lenkijos – Ukrainos, Lenkijos – Gudijos, Lenkijos – Lietuvos sien , Akira iai, 1985 09, nr. 8(172); K. Almenas, k lietuviai galvoja apie lenkus?, Akira iai, 1987, nr. 2(186). 708 K. Pakštas, Keletas samprotavim apie Lietuvos ribas, Aidai, 1950, nr. 1–4; K. Pakštas, Lietuvi tautos plotai ir gyventojai, Aidai, 1957, nr. 3. 709 V. Viliamas, Valstybi sien problematika ir Lietuvos sien klausimai, Aidai, 1952, nr. 3. 710 V. Žemaitis, Lietuvi etnini sien klausimai, Chicago, 1971. 711 M. Brakas, Rytpr si ateities problema, Aidai, 1974, nr. 3. 712 A. Gureckas, Maksimalistai, minimalistai ir tylioji dauguma, Akira iai, 1979, nr. 3. 118 Aleksandras Štromas713 ir kiti autoriai714. Ir nors tai puik s šaltiniai tyrin tojui, ties jais pla iau neapsistosime, kadangi šie samprotavimai nebuvo tiesiogiai susij su lietuvi ir lenk santyki ar b simos Lietuvos ir Lenkijos teritorijos vaizdiniais. Istoriografija taip pat pateikia savo darb 715. Vis tik juos pam ginsime d mes sutelkti tik tai, kas susij su ateities Lietuvos ir Lenkijos vizijomis emigracijoje. Visa, kas nek l didesni diskusij su lenkais, paliksime užribyje. Jaltos konferencijoje buvo nustatyta nauja Lenkijos rytin siena, kuri betarpiškai siejosi su lietuvi interesais. Tai 1919 m. angl pasi lyta vadinamoji Curzono linija716, kuri iš prieškarin s Lenkijos teritorijos išskyr jos rytines teritorijas su Vilniaus kraštu, Vakar Ukraina ir Vakar Gudija (Gardinu ir Lvovu). Lenk emigracija nuo pat konferencijos pabaigos reikalavo pripažinti Jaltos nutarimus neteis tais, mat tai laikyta vis Europos nelaimi priežastimi. Lietuviai tuo niekad nebuvo suinteresuoti, kadangi iki Jaltos JAV oficialiai Vilni pripažino Lenkijai. Taigi, anuliavus sutart ir v l kilt gr sm prarasti dal teritorijos gr žtant prie 1923–1939 m. buvusios demarkacin s linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos, kaip oficialios sienos. Dalis lietuvi išeivijoje nepalaik Jaltos konferencijos sprendim anuliavimo, mat buvo sitikin , kad tik j nevykdymas (o ne kaip lenkai teig gyvendinimas), t. y. teis teritorijose gyvenan i taut referendumus, yra problema717. Tam, beje, pritar ir JAV prezidentai Ronaldas Reaganas ir Georgas Bushas. Ypa lietuvius piktino tai, kad lenkai nekvestionavo Potsdamo susitarim , kuri d ka Lenkijai atiteko iš Vokietijos atimtos teritorijos vakaruose. Bene ryžtingiausiai problem gilinosi teisininkas A. Gureckas. Tai puikiai atspindi ne tik jo žodiniai ir raštiški pasakojimai, bet ir sukaupta gausi archyvin medžiaga – teisiniai dokumentai reglamentav tuometin Vidurio Ryt Europos valstybi situacij . Jo sitikinimu Jaltos konferencijos nutarimai netur jo tiesiogin s teisin s reikšm s pasidalinimui takos sferomis, kuriuos atšaukus b t suduotas lemiamas sm gis SSRS dominavimui regione718, mat dar 1943 m Teherane Stalinas iš s junginink gavo pritarim atkurti sienas pagal Molotovo–
713 K. Žeimis, Lietuvos sien klausimas, Akira iai, 1979, nr. 1. 714 B. Zumeris, Lietuvos sienos prie Vilniaus vart , T vyn s sargas, 1965, nr. 1 (26); J. Varnas, Lietuvos sien klausimu, T vyn s sargas, 1978, nr. 3 (41); J. Balys, Lietuvos sien problemos, laisv , 1982, nr. 84. 715 A. Antanaitis, Ateities Lietuvos sien vizija išeivi tekstuose XX a. 6–9 dešimtme iuose, Lietuvi diplomatija išeivijoje 1940–1991, Vilnius, 2007, p. 287–306; Lietuvos sienos. T kstantme io istorija, Vilnius, 2009; Maksimaitis M., Miliauskait K., Šapoka G., Valstyb s ir teis s problemos lietuvi išeivijos publikacijose (1944– 1990), Vilnius, 2011. 716 1919 m. gruodžio 8 d. Aukš iausioji santarvinink taryba Paryžiuje patvirtino deklaracij apie laikinas Lenkijos rytines ribas t.y. vadinam j Curzono linij , pagal Didžiosios Britanijos užsienio reikal ministro lordo George Nathanill Curzon pavard . Linija jo per Gardin , Jalov , Nemirov , Brest , Dorogursk , Usting , ryt Grubešov , Krylov ir vakar Rav – Ruskaj , ryt Peremyšl iki Karpat . Jalta numat 5 – 8 km nukrypimus nuo Curzono linijos Lenkijos naudai. 1945 m. rugpj io 16 d. Lenkijos – SSRS sutartimi tuo nukrypim ai dar buvo padidinti iki 15 km tiek Lenkijos, tiek SSRS naudai. Ta iau didžioji sienos dalis ir toliau jo pagal t linij , tod l ir toliau vadinta Curzono vardu ne ir oficialiuose JAV Valstyb s departamento žem lapiuose. 717 B. Nemickas, Jaltos aido vingiuose, Karys, 1985 05, nr. 5, p. 195–200. 718 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su..., p. 69. 119 Ribentropo pakt . Kadangi lietuviai nemat didesnio šanso pakenkti SSRS, Jaltos susitarim panaikinime jie žvelg vien tik Lenkijos sien gr žinimo 1939 m. ribas k slus. Ypa sien klausimo svarstymas suaktyv jo 1984 m., kuomet Amerikos lenk organizacija Pomost senatoriaus Roberto Kasteno719 ir Kongreso atstovo Thomaso Corcorano720 d ka JAV Senat ir Atstov r mus neš rezoliucijos, siekian ios anuliuoti Jaltos susitarimus, projekt . Kuo gi lenkai grind savo norus? Art jant keturiasdešimties met sukak iai nuo Jaltos konferencijos, lenk emigracija nutar išm ginti savo galimybes. Palankios s lygos kelti klausim susidar po to, kai Vakar Vokietijoje rinkimus laim j krikš ionys demokratai pripažino buvusi Vokietijos rytini žemi priklausomyb Lenkijai. Dabar tapo aišku, jog ne tik socialistai, iki tol vald Vokietij , bet ir dešinieji susitaik su esama situacija. Taigi, vokie iams nekvestionuojant Lenkijos vakarini sien , atsirado puiki proga sutelkti d mes rytinius pakraš ius. Taip pat pritarimo tik tasi susilaukti iš pranc z , kurie vis dar jaut skriaud , jog nebuvo sileisti Jaltos konferencij 721. JAV LB iš karto sureagavo R. Kasteno ir T. Corcorano pateiktas rezoliucijas ir pasiunt laiškus senatoriui Charlesui H. Percyui722 bei Kongreso nariams Dante B. Fascelliui723 ir Lee H. Hamiltonui724, kurie vadovavo komisijoms, tur jusios rezoliucijas apsvarstyti. Laiškuose tuometinis JAV LB Visuomenini reikal tarybos pirmininkas Jonas Urbonas725 išd st mintis, jog n ra tikslinga panaikinti Jaltos nutarimus. Tai argumentavo ne tik pa iais nutarimais, bet ir oficialiais ligtolini JAV prezident pasisakymais726. Taip pat žaibiškai reaguota kreipiantis galimus s jungininkus –Amerikos Balt Laisv s Lyg 727, atskirai latvius, estus, ukrainie ius728. 1984 m. liepos 2 d. JAV LB Krašto Valdybos pirmininkas Antanas Butkus729 kreip s JAV prezident R. Reagan oponuodamas min toms rezoliucijoms730.
719 Robertas Kastenas (1942 m. JAV) – JAV senatorius 1981–1993 m., respublikonas. 720 Thomas Corcoranas (1939 m. JAV) – JAV Kongreso narys 1977–1984 m., respublikonas. 721 A. Gurecko laiškas Albertui Misi nui, 1984 03 11, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 48. 722 Charles Hartingas Percys (1919 m. – 2011 m.) – politikas, respublikonas. Užsienio reikal komiteto pirmininkas JAV Senate. 723 Dante B. Fascellis (1917 m. – 1998 m.) – politikas, demokratas. Užsienio reikal komiteto pirmininkas JAV Atstov r muose. 724 Lee H. Hamiltonas (1931 m.) – politikas, demokratas. Europos ir Vidurini j Ryt pakomite io pirmininkas JAV Atstov r muose. 725 Jonas Urbonas (1925 m. Kidžionys, Pasvalio rajonas – 2011 m. Detroitas, JAV) – visuomen s veik jas, JAV LB narys. 726 JAV LB Visuomenini reikal tarybos pirmininko Jono Urbono laiškas JAV senatoriui C. H. Percy, 1984 02 22, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 36–40; C. H. Percy laiškas J. Urbonui, 1984 03 30, Ten pat, l. 58; D. B. Fascell laiškas J. Urbonui, 1984 03 28, Ten pat, ap. 7, b. 3685, l. 1. 727 Amerikos Balt Laisv s Lyga – Ryt Baltijos šali kilm s JAV lietuvi organizacija kurta lietuvi iniciatyva 1981 m. Los Andžele. 728 A. Gurecko laiškas Juozui Koreliui, 1984 03 11, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 51. 729 Antanas Butkus (1918 m. Piepaliai, K daini apskritis – 1997 m. Vilnius) – agronom , biochemikas, visuomen s veik jas, JAV LB narys. 730 A. Butkaus laiškas R. Reaganui, 1984 07 02, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 112. 120 Išsiuntin ti laiškai suinteresuotiems lietuvi išeivijos veik jams731 (A. Gurecko teigimu rašto prezidentui turin pasi l Linas Kojelis732, kuris tuo metu darbavosi prezidento R. Reigano administracijos Baltuosiuose r muose ryši su visuomene skyriuje, „...nes jam pa iam teks j atsakyti“733). VLIK „...šalininkai skelb JAV LB pasipriešinim Jaltos sutarim anuliavimui jos politinio neišmanymo rodymu, ta iau pats VLIK laik si pasyviai ir nepar m Kasteno ir Corcorano Kongreso rezoliucijos“734. 1984 m. geguž s m nesio Eltos informacijos patalpino VLIK pareiškim Jaltos klausimu, kuriame neišryšk ja nei paramos, nei atmetimo pozicija735. Vis tik pareiškimo teiginys, kad „Teisiniu poži riu Jaltos susitarimai yra tik gair s, ir saisto tik susitarian ias šalis; tre i j atžvilgiu, b tent ir Lietuvos, jie yra res inter alios aktai, t. y. aktai kurie tretiesiems nesuteikia teisi ar uždeda pareig “736, k l JAV LB nerim . Prasid jo diskusija737. Niekas negin ijo teiginio, kad Jalta kuo nors pareigoja Lietuv , ta iau JAV LB iš istorijos trauk galyb sutar i pavyzdži , kuri tiesiogiai Lietuva niekad nepasiraš , bet prival jo gyvendinti, pradedant Abiej Taut Respublikos padalijimais ir baigiant Helsinkio aktu. Ta iau problema JAV LB manymu gl d jo kitur: „Diskutuojamas klausimas ne kad Lietuva tur t ar netur t Jaltos susitarimus pripažinti, bet ar b t Lietuvai ir lietuvi tautai naudinga, kad Amerika j atsisakyt “738. Taip pat iš naujo kilo nesutarimas d l to, kuri siena Lietuvai naudingesn . VLIK pasisak prieš Curzono linij , mat ji Seinus ir Punsk paliko Lenkijai. Tuo tarpu JAV LB teig , kad geriau jau toks nustatymas, nei buvusi demarkacin linija, kuri Lenkijai be Sein ir Punsko dar atidav Vilni ir Trakus, Šven ionis ir Ignalin , Adutišk ir Šal ininkus, Nauj j Var n ir Druskininkus, ir t.t.739. Taigi, jei jau reik t rinktis, geriau vieningai atsisakyti tik Sein ir Punsko. Mat, „...pasisakant prieš neteisingus teritorinius pakeitimus n ra reikalo atmesti tuos, kurie yra teisingesni už buvusias sienas“740.
731 A. Gurecko laiškas Albertui Misi nui, 1984 03 11, Ten pat, l. 48–49. 732 Linas Kojalis (1955 m. Los Andželas) – politologas, visuomen s veik jas. Dirbo R. Reigano politini reikal patar jo kabinete. 733 A. Gurecko laiškas A.Ge iui, 1984 06 26, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 110. 734 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais sovietin s..., p. 70. 735 VLIKO pareiškimas Jaltos klausimu, Eltos informacijos, 1984 05, nr. 5 (1210). 736 Ten pat. 737 D. Krivickas, Jaltos susitarimai, Draugas, 1984 05 31, nr. 108; A. Gureckas, Papildomos pastabos d l dr. D. Krivicko straipsnio „Jaltos susitarimai“ (Draugas, 1984.5.31 d., nr. 108), VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 100. 738 A. Gureckas, Pastabos d l Vliko pareiškimo Jaltos klausimu, 1984 06 12, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 96. 739 A. Gureckas, Pastabos d l Vliko pareiškimo Jaltos klausimu, 1984 06 12, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 96. 740 A. Gureckas, Papildomos pastabos d l dr. D. Krivicko straipsnio „Jaltos susitarimai“ (Draugas, 1984.5.31 d., nr. 108), VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 101. 121 1984 m. pavasar ir vasar lietuvi išeivi spaudoje nerimo diskusijos d l Jaltos vertinimo. Gilintasi atskirus susitarimo punktus, svarstytas valstybini sien pakeitimas, aprašytas galimas Jaltos poveikis Lietuvai, sutart panaikinus ar palikus galioti741. Prasid jus diskusijai spaudoje, Pomost kreip si lietuvius bandydama užtikrinti, jog jos inicijuotos rezoliucijos netur jo intencijos keisti Lietuvos ir Ukrainos sien ir iš naujo kelti teritorijos perdalinimo klausim 742. Ta iau JAV LB tai ne tikino. Vasaros pabaigoje rezoliucijos pri mimas buvo šaldytas palankaus lietuvi nuomonei senatoriaus C. H. Percyo d ka. Vašingtonas pasi l lietuviams ir lenkams susitarti tarpusavyje. Korespondencija rodo, jog JAV LB sutiko paremti Pomost rezoliucijos id j , tik tuo atveju, jei iš teksto bus aiškiai matyt si, kad sienos paliekamos nelie iamos743. Taigi, prad jus tartis d l teksto, nusp sta pateikti jungtin rezoliucij , kuri b t suderin lietuviai, lenkai ir ukrainie iai744 (gud politin veikla JAV buvo menkai išvystyta, tod l bent jau lietuviai nelabai mat su kuo iš j tartis). 1984 m. rugs jo 7–9 dienomis JAV LB atstovai telefonu tar si ne tik su Pomost vadovu Adamu W. Kierniku, kuris gyveno Kalifornijoje, bet ir su Amerikos ukrainie i kongreso komiteto atstovu745. Pomost atstovai sutiko patenkinti lietuvi ir ukrainie i reikalavimus visai išbraukiant Jaltos klausim iš rezoliucijos teksto746. Paliktas tik takos sri i Europoj nepripažinimo pareiškimas: „Jungtin s Valstyb s nepripaž sta Europoje joki takos sri i ir patvirtina savo nusistatym toki sri i nepripažinti dabar ir ateityje. Reiškia vilt , kad sovietinio despotizmo pavergtos tautos atgaus apsisprendimo teis , kad jos gal s pasirinkti savo valdymo form ir kad joms bus gr žintos j suverenumo teis s, kaip buvo pažad ta Atlanto chartoje“747.
741 A. Gureckas, Jaltos mitas ir Vilnius, Draugas, 1984 03 29; J. Vit nas, Ar remti Jaltos susitarim atšaukim?, Draugas, 1984 04 24; K. Radvila, Jaltos sutartys tebegalioja?, T višk s žiburiai, 1984 05 03, nr. 18(1785); A. Gureckas, Lenk kova prieš Jaltos nutarimus, T višk s žiburiai, 1984 05 10, nr. 19 (1786); S. Varanka, Lenk laikraštis apie Vilniaus okupacij , T višk s žiburiai, 1984 05 17, nr. 20 (1787); D. Krivickas, Jaltos susitarimai. Jie šiandien vykdomi j ga ir priespauda, Draugas, 1984 05 31; J. Balys, Jaltos susitarimai ir Lietuva, T višk s žiburiai, 1984 06 07, nr. 23 (1790), A. Gureckas, Pavojingos rezoliucijos, Draugas, 1984 06 14; S. Varanka, Lenk kvietimas lietuviams, T višk s žiburiai, 1984 06 21, nr. 25 (1792); J. Vit nas, Apgintas Lietuvos aneksijos nepripažinimas? T višk s žiburiai, 1984 06 26, nr. 26–27 (1793–1794); B. Nemickas, Argi dera ginti Stalin ? Draugas, 1984 06 28–29. 742 Adamo W. Kierniko laiškas J. Urbonui, 1984 06 29, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 111. 743 J. Urbono laiškas A. W. Kiernikui, 1984 08 15, Ten pat, l. 141. 744 PLB, Pomost ir Amerikos ukrainie i kongreso komitetas. 745 Lenkai nusileido d l Jaltos, 1984 09 26, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 150. 746 Joint Statement of Lithuanian World Community, Pomost Socio–Political Movement and Ukrainian Congress Committee of America, Inc. on the Lithuanian, Polish and Ukrainian Mutual Relations, 1985 01 21, Ten pat, l. 68. 747 Lenkai nusileido d l Jaltos, 1984 09 26, Ten pat, l. 151. 122 Vis tik, tais metais pritr ko laiko rezoliucij pateikti JAV Kongresui, kadangi pastarasis baig s kadencij išsiskirst . 1985 m. pradžioje buvo išrinktas naujasis Kongresas, kuriam rezoliucij pateik R. Kastenas ir atstovas Jackas F. Kempas748. PLB jaudino tuometinio teritorinio status quo pripažinimas iš Pomost pus s. Atrodyt , kad gauta viskas, ko nor ta, ta iau PLB status quo nor jo tik Lenkijos rytin ms sienoms. Tuo tarpu esamos visos tuometin s sienos pripažinimas iš lietuvi pus s gal jo užkirsti visus teisinius kelius Suvalk –Sein krašt , bei pretenzijas tuometin Kaliningrado krašt . Tai dar labiau sunkino dialog su Pomost ir kai kuriomis Lenkijos pogrindžio organizacijomis, kurias Pomost atstovavo. Mat 1985 m. pradžioje PLB santykiuose su lenkais k l sau tokius tikslus: „1. Išgauti iš lenk dabartini Lenkijos rytini bei šiaurini sien pripažinim ir pažad j jokiu atveju nepažeist; 2. Neatsisakyti Lietuvos teisi Suvalk –Sein krašt ir neužkirsti sau kelio reikalauti anapus Potsdamo linijos likusios Mažosios Lietuvos kampo; 3. Ne sipareigoti respektuoti dabartines sienas su kitais kaimynais, kad neužsikirsti sau kelio Karaliau iaus srit ir Gudijai priskirt Ryt Lietuv ir 4. Išlaikyti neutralum tarp lenk ir vokie i d l lenkams priskirt Vokietijos rytini žemi priklausomyb s“749. Taigi, pretenzijos buvo gana nemenkos. Abi pus s tur jo aiški pretenzij Kaliningrado krašt 750. JAV LB, kaip kažkada Lietuvos diplomatin tarnyba, visomis išgal mis steng si anks iau laiko neužsikirsti sau teisinio kelio deryboms d l ateities teritorij . Sentimentai Mažajai Lietuvai, Suvalk trikampiui ir Baltarusijoje esan ioms gyvenviet ms, sunkino susitarimus su lenkais, iš kuri reikalauta bes lyginio teritorij atsisakymo. Štai kod l labai jautriai buvo sureaguota nutikus „nelaiming nesusipratim “ iš lenk pus s, kai 1985 m. saus pateiktoje jungtin je rezoliucijoje atsirado kiek pakit s tekstas751. Lietuviai sivaizdavo gav patikinim , jog rezoliucijos turinys bus toks, kok sutar , vis tik pasirod , jog taip n ra752. Tai tapo puikiu argumentu santyki su lenkais skeptikams ar priešininkams. Glumino pats sutarto teksto pakeitimo faktas. Naujas rezoliucijos turinys reikalavo panaikinti Jaltos susitarim negatyvias pasekmes, ta iau konkre iai šios pasekm s nebuvo vardintos. A. Gureckas raš , kad:
748 Jackas F. Kempas (1935 m. – 2009 m.) – politikas, respublikonas, JAV Kongreso narys. 749 A. Gurecko laiškas Algiui A. Regiui, 1985 01 09, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 183. 750 Ten pat. 751 A. Gurecko laiškas J. Urbonui, 1985 02 20, Ten pat, l. 222. 752 Išryškintas Amerikos nusistatymas d l Jaltos, 1985, Ten pat, l. 290. 123 „J papildymas mums pavojingas, nes jis toks neaiškus, kad jie gal s j aiškinti kaip tik jiems patinka ir naudinga. Tad kov tenka t sti toliau“753. Viskas v l prasid jo iš naujo, kadangi JAV LB atstovai v l kreip si visus senatorius ir jiems palankius Kongreso atstovus754. V l A. Butkus išsiunt laišk R. Reaganui755. Ir nors A. W. Kiernikas laiške aiškino, kad: „...didžioji dauguma lenk mano, kad Vilnius yra Lietuvos taip, kaip Varšuva yra Lenkijos ir geriausias b das užtikinti, kad j s sienoms niekada v l nekils išš kis reikia išvystyti bendradarbiavim , pagr st patik jimu ir abipuse pagarba“756, JAV LB nebuvo linkusi pasitik ti Pomost viliantis, kad ateityje vizijos d l Lietuvos ir Lenkijos sutaps. A. W. Kierniko teigimu, didel dalis lenk tautos tiek krašte, tiek ir išeivijoje jau yra susitaik su esamomis sienomis, ta iau b t visiškas absurdas prašyti j priimti šiuos teritorinius pakitimus tik d l to, jog tai buvo Stalino valia – t.y. sutikti su didžiul s svarbos teritoriniais sprendimais, kuriuose nei Lenkija, nei kitos regiono valstyb s nedalyvavo juos priimant. Pomost kaltino lietuvius godumu ir viso regiono gerov s aukojimu d l teritorini pretenzij . Jaut , jog JAV LB, su kuria tartis pareigojo Amerikos valdžia, jais nepasitiki. Aiškiai suvok , kad lietuviai žaidžia JAV sien pripažinimo korta ir steng si apeliuoti tai, kad d l Jaltos sprendim panaikinimo lenkai taip pat stipriai rizikuoja prarasti vakarini teritorij pripažinim 757. Raginimas, regiono interesus kelti aukš iau už nacionalinius, neguod JAV LB. Pomost erzino lietuvi užsispyrimas, nepasitik jimas ir visiškas, kaip jie man , lenk pozicij nesupratimas. Jie Jaltos nutarimus mat , kaip vis Vidurio Ryt Europos taut pavergino teisin pagrind , už kur ne tik SSRS, bet ir JAV tur t prisiimti atsakomyb : „Jalta atstovauja amoraliai ir neteis tai sutar iai, ir tai pasakyti yra vis Ryt Europos taut reikalas“758. Min toji rezoliucija Kongrese susilauk nemažo pritarimo. 1985 m. vasar j jau r m 31 senatorius759. Kaip min ta JAV LB Visuomenini reikal taryba kreip si visus senatorius ir lietuviams palankiais laikytus Kongreso atstovus pasisakydama prieš760. Ta iau 1985 m. vasario 5 d. vykusioje Jaltos 40-me iui skirtoje konferencijoje R. Reagano pasakyta kalba tapo tam tikru l žiu JAV LB, kadangi prezidentas tarsi palaik j užimt pozicij teigdamas, jog: „Jalta teb ra svarbi, nes Europos laisv yra nebaigtas reikalas. Kurie teigia, kad tai yra sien ar teritorijos klausimas, tikisi, kad tikrieji klausimai, demokratija ir nepriklausomyb , 753 A. Gurecko laiškas J. Urbonui, 1985 02 20, Ten pat, l. 222. 754 Laiškai išsi sti: Kenneth A. Myers, Vicki Otten, John D. Rockefeller, Paul Simon, Ray Gill, Marjorie S. Holt, Richard G. Lugan, Dave Durenberger, Lloyd Bentsen, Charles McC. Mathias Jr., Ernest F. Hollings, Christopher J. Dodd, Lee H. Hamilton, Dante B. Fascell ir t.t. 755 Išryškintas Amerikos nusistatymas d l Jaltos, 1985, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 291. 756 A. W. Kierniko laiškas A. Gureckui, 1985 01 31, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 210. 757 Ten pat. 758 Ten pat. 759 Viso JAV senate yra 100 nari . 760 A. Gureckas, Bendruomen s veikla d l Jaltos, 1985, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 298–304. 124 kaip nors pranyks. Bet taip nebus. Vienintel siena, kuri Jalta simbolizuoja ir kuri niekad negali b ti pripažinta teis ta, yra skiriamoji riba tarp laisv s ir priespaudos“761. Kalba rod , kad prezidentas nepasirašys rezoliucijos, tod l vietoj jos R. Kastenas pasi l JAV Užsienio reikal autorizacijos akto papildym , taip tikintis, kad prezidentas jo negal t nepasirašyti. Šiuo aktu skiriamos l šos Valstyb s departamentui, JAV ambasadoms ir atstovyb ms, Informacijos agent rai ir kitoms su užsienio reikalais susijusioms staigoms bei institucijoms762. Ta iau po prezidento kalbos Jaltos metini proga Kongrese pasikeit nuomon , tod l vietoj rezoliucijoje buvusi „neigiam pasekmi “ rašyta, kad JAV atmeta „...bet kuriuos bandymus, panaudojant Jaltos vykdom susitarim , teisinti Soviet S jungos viešpatavim Ryt Europos kraštuose“763. Ir toliau liko atviras ateities sien klausimas, o tai džiugino JAV LB. Nutarta j paremti764. Senatas papildym pri m be didesni diskusij , o JAV LB per m iniciatyv savo rankas siekdama, kad j priimt ir Senato bei Atstov r m konferencija. Taip ir buvo padaryta. Galutinai klausimas išsisprend 1985 m. rugpj io 17 d., kada JAV prezidentas R. Reaganas pasiraš Kongreso priimt Užsienio reikal autorizacijos akt , kuris tapo statymu. Akte aiškiai išd st JAV poži r Jalt 765. Jis nepripažino joki vadinam j teis t takos sfer Europoje. Ir toliau laik si Baltijos valstybi okupacijos nepripažinimo politikos, taigi pasiliko prie galiojan i sien ir b tino ateityje išsilaisvinusi taut apsisprendimo principo766. Iš kaimynini taut vieninteliai par m JAV LB pozicij buvo ukrainie iai. Tiksliau Amerikos ukrainie i kongreso komitetas, kuris kaip ir lietuviai sivaizdavo matantys tuos pa ius lenk „k slus“. Latvi ir est organizacijos (kreiptasi Amerikos latvi s jung ir Amerikos est tautin taryb ) jau pradžioje palaik Pomost id j . Kai kurie est atstovai net viešai kaltino lietuvius d l nesveiko poži rio Vilni , d l kurio tarpukariu žlugo Baltijos federacijos id ja, gal jusi apsaugoti nuo nutikusios katastrofos767. Baltarusiai tarsi procese nedalyvavo iš viso, grei iausiai d l svarbaus politinio centro (organizacijos) JAV netur jimo. Tarpusavyje JAV gyvenantys lietuviai taip pat nebuvo vieningi. VLIK iki R. Reagano kalbos id jai priešintis Jaltos nutarim panaikinimui nepritar nors v liau ir pasveikino prezidento pozicij . JAV LB šiuose veiksmuose mat varžym si d l takos išeivijos politiniame gyvenime, sfer pasiskirstymo. Nebuvo sutarimo ir platesniu vis sien klausimu. Net ir
761 Statement by the President, 1985 02 05, Ten pat, l. 212; 40 years after Yalta, The Philadelphia inguirer, 1985 02 11. 762 Išryškintas Amerikos nusistatymas d l Jaltos, 1985, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 292. 763 Ten pat, l. 293. 764 A. Gurecko laiškas J. Urbonui, 1985 07 19, 1985, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 174. 765 Statement by the Prezident, 1985 08 17, Ten pat, l. 169–170; B. Nainys, Išryškintas Amerikos nusistatymas d l Jaltos, Lietuvos Laisvinimo keliu. Pasaulio lietuvi bendruomen s veiklos atspindžiai, Vilnius, 2010, p. 317–318. 766 J. Banionis, Lietuvos laisv s byla Vakaruose..., p. 184. 767 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais..., p. 69–70. 125 pa iame VLIK viduje kirtosi Vilniaus krašto lietuvi s jungos ir Mažosios Lietuvos Rezistencinio S j džio pozicijos. Algis Regis768, Lietuvos studij komisijos atstovas, taip apib dino susidariusi situacij : „Labai gaila, kad bent šiuo metu negaliu pasi lyti jokios paramos iš Vliko prieangi Lietuvos sienos problemose. Bent kol kas Vliko samprata ir pasireiškimai šioje srityje yra silpni ir net negatyv s. [...] Dabartinio Vliko paži r brandumas, arba geriau sakant jo stoka, pasireiškia Jaltos kompetencij mišinyje. Bendrai nedaug randu žmoni Vliko organizacin je hierarkijoje, kurie su rimtu d mesiu ir atsid jimu žvelgt Lietuvos sien labai komplikuotas problemas, ieškot priemoni bei plan jas spr sti“769. Pasitaikydavo ir dar griežtesnio tono apib dinant VLIK. Ta iau pati organizacija nebuvo abejinga b simos nepriklausomos Lietuvos sien problemoms, tik jos pri jimo b das buvo kitas. Galiausiai JAV LB ar PLB veiksmai Jaltos klausimu VLIK buvo suvokiami, kaip bandymas apeiti ši politin organizacij , net neturint pakankamai kompetencijos. JAV LB ir PLB kaltinti net nem ginimu tartis, bendrai derinti pozicijas770. Taip pat trumpai norisi pasakyti, jog Pomost palaik tiesioginiu ryšius su Lenkijos pogrindžio organizacijomis KOS (Komitet Oporu Spo ecznego – Visuomen s pasipriešinimo komitetas)771 ir Niepodleg o (Nepriklausomyb ). Apie tai savo straipsnyje pla iau aprašo A. Gureckas772. Daug nedetalizuojant galima pasakyti, jog ir JAV LB su šiomis organizacijomis palaik ryšius. KOS buvo krašto balsas, kuriuo remiantis Pomost reikalavo Jaltos nutarim panaikinimo apibr žiant sienas773. Ta iau Niepodleg o teik lietuviams vilties dar 1984 m. paskelbdama pareiškim , kuris sutapo su JAV LB nusistatymu. Juo organizacija pritar Jaltoje sutartiems teritoriniams padalijimams774. Kod l JAV valdžia nepalaik lenk nor ? Š kart situacija palanki buvo lietuviams ir ukrainie iams, mat jie pasisak už status quo išsaugojim regione775. Jaltos konferencijos nutarim panaikinimas neb t gr s s JAV ir SSRS naujam tiesioginiam konfliktui, be ir v l gal jo užkurti nesantaikos katil Vidurio Ryt Europos regione. Tuo didžiosios valstyb s
768 Algis Regis (1914 m. Poderišk s, Kauno apskritis – 2009 m. ikaga, JAV) – žurnalistas, redaktorius, visuomen s veik jas. 769 A. A. Regio laiškas A. Gureckui, 1985 03 28, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 166. 770 J. Vit nas, Pokalbiai su lenkais. Atsiliepiant A. Gurecko straipsn „Ne be s lyg “, T višk s žiburiai, 1989 03 28, nr. 13 (2040). 771 KOS – visoje Lenkijoje organizavo rezistencijos ratelius. Jo politin orientacija socialdemokratin . Reiškiamas solidarumas su visomis „sovietinio totalitarizmo ir imperializmo pavergtomis tautomis ir su j kova už nepriklausomyb ir pilietin bei religin laisv “.Pasisak už id j , jog lenkai turi susitaikyti su rytini teritorij praradimu ir Lenkijos – Vokietijos santyki išlyginim . 772 772 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais..., p. 68–71. 773 The message of the Committee of Social Resistance to the Lithuanian World Congress, 1984 01, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, l. 158. 774 Išryškintas Amerikos nusistatymas d l Jaltos, 1985, Ten pat, l. 294. 775 Ignatius M. Billinskio laiškas J. Urbonui, 1984 04 12, Ten pat, l. 61. 126 nebuvo suinteresuotos. Taip pat Jaltos sutarim panaikinimas gal jo suduoti sm g JAV reputacijai, kaip vienai iš sutart pasirašiusi pusi . Principinis nusistatymas JAV buvo ne tai, kad pati sutartis yra kenksminga, o tai, kad SSRS jos nesi m teisingai gyvendinti. Ir nors ilgai truk s dialogas tarp Pomost ir JAV LB nebuvo vaisingas, užm gsti ryšiai nenutr ko. Šiai lenk išeivijos organizacijai tarpininkaujant prad ta bendrauti su Lenkijos pogrindžiu. Jo spaudoje rod si lietuvi autori taut ir valstybi santyki vaizdiniai, kurie daugiau ar mažiau tur jo takos v lesniems procesams.
Vilniaus arkivyskupijos klausimas
Dar viena erdv , kur liet si lenk ir lietuvi santyki vaizdiniai, buvo Vilniaus arkivyskupijos klausimas. Nepaisydamas Antrojo pasaulinio karo ir jo pas kmi , Vatikanas iki pat 8 dešimtme io laik si tarpukariu nustatyt bažnytini provincij rib šiame regione776. Kai 1920 m. dalis tuometin s Vilniaus vyskupijos pateko Lenkijos priklausomybei, iš Lietuvos likusios jos dalies buvo sudaryta Kaišiadori vyskupija. 1925 m. vyko derybos tarp Lenkijos ir Vatikano, kuriomis pirmoji siek Vilniaus vyskupij priskirti Varšuvos bažnytinei provincijai. Tuometinis Popiežius Pijus XI šio lenk noro ne gyvendino. Iš Vilniaus ir gretim Punsko bei Lomžos vyskupij buvo sudaryta atskira nuo Varšuvos nepriklausoma bažnytin provincija Vilniuje ir Vilniaus vyskupija pakelta arkivyskupij . Taip ji tapo viena iš tuometini šeši Lenkijos bažnytini provincij . Taigi, tarptautin situacija reglamentavo nauj j Vilniaus arkivyskupijos status . Jo klausim 1939 m. pabaigoje – 1940 m. pradžioje Lietuva v l m kelti iš naujo. Vis tik Vatikanas labai skeptiškai ži r jo tuometin Lietuvos savarankiškum , pirmiausia d l 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutarties su SSRS ir joki sprendim bažnytini sien klausimu nesiskubino priimin ti777. 1945 m. iš Vilniaus Lenkij persik l ir tuometinis vyskupas A. Gurecko teigimu, pirmasis, kam kilo išeivijoje mintis prad ti vieš akcij Vilniaus arkivyskupijos klausimu, buvo Stasys Lozoraitis jr778. B tent jis skaitydamas pranešim IV PLB seime dar 1973 m. pasisak , jog reik t kelti viešum id j perdalyti bažnytini provincij ribas, kadangi pastarosios nelogiškos, neatitinka reali valstybi sien 779. Pats S.
776 Scot J. Paltrow, Poland ant the Pope: The Vatican’s Relations with Poland, 1978 to the Present, Millennium: Journal of International Studies, 1986, Vol. 15, No. 1, p. 14. 777 A. Kasparavi ius, Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p. 481– 511. 778 A. Gureckas taip pat mini Juoz Matulait – Labuk , kaip aukšt dvasinink iš Lietuvos, kuris pirmas kreip si Vatikan keldamas Vilniaus arkivyskupijos prijungimo prie Lietuvos klausim . 779 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais..., p. 64. 127 Lozoraitis jr.780 viešos akcijos organizuoti nesi m d l savo darbo diplomatin je tarnyboje – atstovavimo Lietuvai Vatikane. Pati problema aktualum gavo kiek anks iau, kai 1970 m. Vakar Vokietija oficialiai pripažino Ryt Vokietijos ir Lenkijos sienas pagal 1945 m. nustatymus781. Remiantis šia sutartimi 1972 m. birželio 28 d. priimta apaštališkoji konstitucija, pagal kuri Vatikanas pertvark ir savo bažnytini provincij ribas782. Pagal naujausius pakeitimus Berlyno vyskupija buvo atskirta nuo teorin s priklausomyb s Vroclavui (buvusiam Breslau) ir priskirta Šventojo sosto tiesioginiam pavaldumui. Taip pat buvo sudarytos keturios naujos vyskupijos, o iki tol buv s laisvas Gdanskas priskirtas Gniezno arkivyskupijai783. Karaliau iaus sritis taip pat atiteko Lenkijos katalik bažnytin s administracijos pavaldumui. Viso Lenkijai dabar priklaus 7 bažnytin s provincijos: Gniezno, Varšuvos, Poznan s, Krokuvos, Vroclavo, Lvovo ir Vilniaus. Tuo tarpu 1945 m. Lenkijos ir Soviet S jungos siena Vatikano nebuvo pripažinta, tod l šiame regione ir toliau liko galioti tarpukariu nustatytos bažnytin s provincijos ribos784. Vilniaus arkivyskupija buvo padalinta dviej valstybi – Lenkijos ir SSRS. Iki pat 9 dešimtme io pradžios arkivyskupijos sien svarstymai išeivijoje ne gavo aiškesnio pavidalo. Tuo metu daugiau bendrai diskutuota b simos Lietuvos sien tema. Taip pat išeivij jaudino lietuvi katalik pad tis Seinuose. A. Gureckas tai aiškina apie 1975 m. atsiradusiomis to paties iniciatoriaus S. Lozorai io jr. abejon mis785. Buvo baiminamasi, kad tai nevirst Lietuvos okupacijos pripažinimu. Situacija m keistis 1978 m. spal popiežiumi išrinkus lenk Karol Wojtyl . Inauguracijos išvakar se susitik s su Vatikano radijo lietuvi skyriaus darbuotojais ir paprašytas melstis už Lietuv , priva iai jiems pasak : „Kasdien meldžiuosi, nes pus mano širdies yra Lietuvoje“786. Kas nor jo, tokiuose popiežiaus žodžiuose gal jo išgirsti didel palankum lietuviams, ta iau neretai galvota, kad katalikišk j prad gali užgožti „lenkiškasis“ arba kad svarbiausia tik jimas ir malda, nesvarbu kokiomis politin mis s lygomis. Pastar j mint sarkastiškai Akira iuose d st ir Vincas Rastenis: „Kadangi mums dabar labiausia skaudami dalykai dedasi šiame pasaulyje... Mes instinktyviai laukiame iš popiežiaus kokios nors pagalbos prieš Maskv , – gana panašiai, kaip anuomet žydai lauk iš Mesijo prieš Rom ... Turb t panašiai teks ir nusivilti [...] Beje, steb dami šio popiežiaus kelet lietuviams palanki gest [...], dažnai susigund me tik tis, kad
780 Stasys Lozoraitis jr. (1924 m. Berlynas, Vokietija – 1994 m. Vašingtonas, JAV) – lietuvi diplomatas, visuomen s veik jas, politikas. Stasio Lozorai io senjoro s nus. 781 Pope recognizes Polish land claim, The Time, 1972 06 29. 782 N. Davies, Dievo žaislas..., t. 2, p. 656. 783 Pope recognizes Polish land claim, The Times, 1972 06 29. 784 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais..., p. 64. 785 Ten pat, p. 65. 786 Šventieji, Karolis Wojtyla ir Lietuva, http://www.radiovaticana.org/lt/articolo.asp?c=482760 [ži r ta: 2012 04 19] 128 dabar tai jau bent Sein krašto lietuvi teis s melstis sava kalba savose bažny iose bus atitaisytos. Tuo tarpu nieko nauja apie tai negird t. Gal dangaus karalyst s poži riu tai ne taip jau ir svarbu? Gal Kristui ir Bažny iai ištikimiems išlikti galima vis tiek kokia kalba meldžiantis, argi ne?..787“ Bendrai, lietuvi išeivija d l lenko popiežiaus išrinkimo pradžioje buvo gan skeptiška. Baimintasi, jog tai gali labai sustiprinti lenk pozicijas tarptautin s politikos žaidimuose ir ateityje tur ti neigiam pasekmi diskutuojant d l teritorini regiono permain . Tokias lietuvi išeivijos nuotaikas iš karto pasteb jo E. agiellas, Kultura kronikoje konstatav s lietuvi nepasitik jim popiežiumi788. Vis tik per ilgesn laikotarp pasitik jimas Šventuoju T vu lietuvi akyse augo. „Juk Šv. T vas, neži rint, koks jis b t bešališkas, yra lenkas ir turi gimt simpatij savo tautai. Ta iau ir lietuvius jis myli gal b ti išskirtiniu b du. Gana dažnai jis prabyla mus lietuvišku žodžiu, parodo didel nuoširdum “789. 1981 m. pradžioje Jonas Paulius II lank si JAV. Kartu su juo Vašington atvyko ir prelatas Audrys Ba kis790. JAV LB atstovai nepraleido progos susitikti su lietuviu prelatu ir apsvarstyti lietuvi katalik pad ties Lenkijoje (konkre iai Seinuose) bei pasikalb ti apie galimyb pla iau diskutuoti arkivyskupijos perdalinim . Tokios galimos lietuvi išeivijos akcijos tikslas buvo parodyti Popiežiui, jog tiek lietuviams krašte, tiek emigracijoje skaudus Vilniaus arkivyskupijos priklausymas Lenkijos bažnytinei provincijai. Norint, kad šis klausimas tarptautin je arenoje, o ypa Vatikane, išlikt atviras, ketinta rengti, pasirašin ti ir si sti peticijas. Ilgainiui pastarosios padalino lietuvi išeivij , kadangi atsirado pikto turinio laišk Vatikanui, kurie tik dar labiau gal jo apsunkinti lietuvi pozicijas791. Prelato A. Ba kio nuomone, kurios jis praš neviešinti spaudoje, lenkas Popiežius Jonas Paulius II buvo palankus lietuviams. Vis tik peticij poveikio s km atrod nedidel . Bent jau kol Lenkijos dvasininkijai vadovavo nacionalistini paži r kardinolas Stefanas Wyszy skis792. A. Ba kio manymu, „Wyszynskis yra griežtai nusistat s prieš Lenkijos bažnytin s provincijos rib atk lim prie dabartin s rytin s Lenkijos sienos ir tai grynai politiniais motyvais – kad išsaugoti Lenkijos pretenzijas rytuose prarastas žemes“793.
787 V. Rastenis, Viltys popiežiuje, Akira iai, 1979, nr. 10. 788 E. agiell, Kronika litewska, Kultura, 1979, nr. 4 (379), s. 117. 789 Priklausomyb s klausimu. Vilniaus arkivyskupija, Draugas, 1985 08 06, nr. 152. 790 Audrys Ba kis (1937 m. Kaunas) – dvasininkas, tuometinis Vatikano vieš j reikal tarybos narys. 791 J. Vit nas, Pokalbiai su lenkais. Atsakymas A. Gurecko straipsn „Ne be s lyg “, T višk s žiburiai, 1985 03 28, nr. 13 (2040). 792 Stefanas Wyszy skis (1901 m. Zuzela, Lenkija – 1981 m. Varšuva, Lenkija) – Lenkijos kardinolas. 793 A. Gurecko konfidencialus laiškas K. Ambrozai iui, A. Ge iui, V. Kamantui, S. Kupriui, V. Kutkui, B. Nainiui, K. Pugevi iui po pasikalb jimo su prelatu A. Ba kiu, 1981 04 28, VDU LII, f. 41, ap. 1, b. 2, l. 36. 129 Vilniaus arkivyskupijos rib klausimas ne tik liko diskusinis žvelgiant lietuvi ir lenk santykius, ta iau susiskald patys lietuviai. Buvo nesutariama, ar sien perži r jimas neišprovokuos Lietuvos aneksijos pripažinimo. PLB laik si nuomon s, kad verta rizikuoti, mat tai priklaus nuo Vatikano, bet ne nuo SSRS. Žinoma, tokie veiksmai gal jo puikiai pasitarnauti soviet propagandai, ypa dvasininkijos okupuotame krašte atžvilgiu. Ta iau A. Gureckas buvo „pašniukštin j s“ JAV Valstyb s departamente ir gav s informacijos, kad tarptautin je teis je dar nebuvo tvirt nusistov jusi nuostat , kaip elgtis nepripažinimo atveju. Tod l tai palikta išimtinai pa iai valstybei, kuri toki politik vykdo. Toks amerikie i aiškinimas suteik optimizmo PLB imtis veiksm . Po pokalbio su A. Ba kiu, A. Gureckas arkivyskupijos klausimu išd st penkis punktus, kuriais ragino ruoštis atei iai. Si lyta PLB Visuomenini Reikal Komisijai kasmet suorganizuoti bent po vien peticij Popiežiui. Taip pat peticijas tur t si sti ir katalikiškos lietuvi išeivijos organizacijos, vairi krašt bendruomen s bei pati PLB. Tokio veiksmo tikslas – „..išlaikyti š klausim gyv , kol jis bus Lietuvos naudai išspr stas“ 794. 1981 m. mirus takingam Lenkijos kardinolui S. Wyszy skiui, lietuvi išeivijoje pasklido gandas, kad gal b t pats metas kelti klausim Vatikane. Viskam prireik laiko, tod l tik 1982 m. rugs j , atrodo A. Gurecko, buvo parengtas Šv. T vui skirto memorandumo projektas, kuris prad tas pažymint dvi Lietuvai ir lietuviams katalikams svarbias datas: Šv. Kazimiero mirties ir Lietuvos christianizacijos b simas metines795. Apeliuojant šimtametes tradicijas, bendr kov XIX amžiaus sukilimuose ir b tinyb pagerinti lietuvi ir lenk santykius, PLB vardu Vytautas Kamantas praš dviej dalyk : 1) nepažeidžiant Šventojo Sosto nepripaž stamos prievartin s Lietuvos okupacijos ir neteis tos inkorporacijos Soviet S jung , traukti Vilniaus vyskupij Lietuvos bažnytin provincij , atskiriant j nuo Lenkijos pagal Curzono linij ir vyskupijos centr iš Lomžos perkeliant Vilni ; 2) kurti Vilniuje visos Lietuvos vyriausi j arkivyskupij 796. Su minimaliais pataisymais šis tekstas galiausiai buvo išsi stas Vatikan . 1983 m. vasar vyk s PLB seimas, kuriame buvo atstovaujama net 14 krašt Lietuvi Bendruomen ms, taip pat pri m ir bendr nutarim d l kreipimosi Popieži , kuriuo kaip ir anks iau prašyta, išsaugojant okupacijos nepripažinim , perdalyti Vilniaus arkivyskupijos ribas, mat toks žingsnis „labai daug prisid t prie pilno santyki išlyginimo ir nuoširdaus
794 A. Gurecko nuomon s, išvados ir pasi lymai po 1981 04 28 pasikalb jimo su prelatu A. Ba kiu, 1981 05 06, Ten pat, l. 40; A. Gurecko nuomon s, išvados ir pasi lymai po 1981 04 28 pasikalb jimo su prelatu A. Ba kiu, 1981 05 06, S. Ir S. Lozorai i muziejus, f. 1, ap. 10, b. 35–5, l. 1–2; A. Gurecko nuomon s, išvados ir pasi lymai po 1981 04 28 pasikalb jimo su prelatu A. Ba kiu, 1981 05 06; LTSC/PLA, J. Dainausko archyvas, d. 8. 795 PLB pirmininko V. Kamanto laiško Popiežiui Jonui Pauliui II projektas, 1982 09 30, VDU LII, f. 6, ap. 7, b. 3687, l. 25–26. 796 PLB pirmininko V. Kamanto laiškas Popiežiui Jonui Pauliui II, 1982 11 23, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 43. 130 draugiškumo atstatymo tarp lietuvi ir lenk taut “797. Seimo priimti nutarimai r m si A. Gurecko pranešime skamb jusiomis mintimis, kur labai aiškiai padaryta atskirtis tarp est , latvi , ukrainie i ir rus , baltarusi ir lenk . Pirmieji aiškiai „statyti“ negin ijam „s junginink “ pus . Lenkams lipinta nepasitik jimo etiket . Išskiriant Cz. Milosz ir Paryžiaus Kulturos aplink , kitais lenk sluoksniais raginta aklai nepasitik ti. Ypa atkreiptinas d mesys lenk katalik bažny ios hierarchij , kadangi „J užma ias ir nusistatymus parodo j pasiryžimas išlaikyti Vilniaus arkivyskupij ir Karaliau iaus srit Lenkijos bažnytin s provincijos ribose, nusistatymas išlaikyti ir pl sti lenkiškas pamaldas Gudijai priskirtame Gardino – Breslaujos krašte, kur jaunimas lenkiškai nesupranta, užsispyrimas ne sileisti lietuvišk pamald Sein katedr – bazilik . Žinant lenk bažny ios milžinišk tak savo tautai, b t neprotinga lenkais pasitik ti“798. Ilgainiui PLB priimto teksto pagrindu, pakeitus tik prašymo vadinius sakinius, savo institucinius laiškus siunt Lietuvi Bendruomeni pirmininkai, seimai, suvažiavimai, konferencijos, kitos lietuvi išeivijos organizacijos, Vilniaus krašto lietuvi s junga799. talk kviestas net Mažosios Lietuvos Rezistencinis S j dis, kurio veik visi nariai išpažino protestantizm . Stengtasi išnaudoti situacij , kad Karaliau iaus krašte gyvenan ius katalikus aptarnavo kunigai iš Lietuvos (Višty io, Kybart , Jurbarko, Pag gi ). Tuo tarpu tarp min to krašto ir Lenkijos esanti siena buvo aklinai uždaryta ir joks religinis aptarnavimas iš Lenkijos bei bažnytinis administravimas buvo praktiškai ne manomas800. PLB manymu, mažlietuvi išreikštas susir pinimas Vilniaus arkivyskupijos teritorijos klausimu kartu su Karaliau iaus srities prijungimo prie Vilkaviškio vyskupijos m ginimu gal jo tur ti teigiamos lietuviams takos Popiežiaus sprendimuose. Manyta, kad tokio pob džio kreipimasis, surašytas katalik Vatikane, b t aiškiai suvokiamas kaip pamat klojimas ateities sienoms801. Tuo tarpu mažlietuvi r pestis Karaliau iaus srities likimu b t pateisinamas802. Akcija pagyv jo ruošiantis Lietuvos krikšto 600 met sukak iai, kadangi ši data tiesiogiai siejosi su religinio centro k rimu Vilniuje. Laiškuose Popiežiui buvo primenama Lietuvos christianizacijos istorija, kadangi prieš 600 met b tent Vilniuje prad tas Lietuvos krikštas ir steigta pirmoji Lietuvoje Vilniaus vyskupija803. Kaip argumentas išeivijoje 797 VI PLB seimo nutarimai ir pasisakymai, 1983 06 30, Ten pat, l. 48. 798 A. Gureckas, Išeivijos uždaviniai Lietuvos laisv s kovoje, 1983 06 29, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 2, l. 16. 799 Vilniaus krašto lietuvi s jungos pirmininko A. Misi no laiškas Popiežiui Jonui Pauliui II, 1988 05 06, Amerikos lietuvi kult ros archyvas (toliau – ALKA), VLIK kambarys, spinta 20, stal ius 3. 800 A. Gurecko laiškas A. A. Regiui, 1985 11 15, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 81. 801 Ten pat. 802 1988 m. rugs jo 15 d. toks prašymas galiausiai buvo išsi stas. Mažosios Lietuvos Rezistencinio S j džio Tarybos laiškas Popiežiui Jonui Pauliui II, 1988 09 15, Lenk vykdytas lietuvi tautos genocidas, ikaga, 1989, p. 292–293. 803 JAV LBN Tarybos prezidiumo laiško Popiežiui Jonui Pauliui II projektas, 1985 09 21, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 73. 131 skamb jo nuostata, kad jei Vatikanas Vilni laiko Lenkijos miest , tai 1987 m. tur t ir krikšt min ti Lietuvos, o Lenkijos804. PLB savo veiksmais man simboliškai besipriešinanti tiek Soviet S jungos viešai skleidžiamai nuomonei805, kad Vatikanas ir visa Katalik bažny ia kovoja prieš lietuvi taut ir jos interesus806, tiek „numanomiems“ kai kuri Lenkijos kunig tvirtinimams, kad „Vilnius – laikinoji Lietuvos sostin “ tuoj v l tur s atitekti Lenkijai807. Vilniaus arkivyskupijos klausimas tur jo ir labai stipr moralin pagrind . PLB nuomone, Vatikanas buvo vienintel valstyb , kuri tuo metu Vilni pripažino Lenkijai. Manyta, jog tai suteik lenkams moralin teis miest ir krašt . Žinant, koki svarbi viet lenk tautos gyvenime vaidino katalik tikyba, toks Švento Sosto nusistatymas visuomen je gal jo kurstyti viltis. Lietuvi išeivijoje gird josi nuomon , jog jei lenkas Popiežius pripažint Lietuvai Vilni , tai ir visai lenk tautai b t žymiai lengviau sutaikyti su šia mintimi808. Šios pozicijos oponentai d st , kad tokios id jos yra nepagr stos. Lietuvoje esan ios arkivyskupijos dalies reikalus Vatikanas tvark tiesiogiai, o ne per Lenkij , tod l tai jokiu b du nereišk , kad Vatikanas pripaž sta j lenkams. Visiškais sp liojimais laikyti argumentai, kad Vatikano laikysena kursto revanšistines nuotaikas tiek kai kuri Lenkijos dvasinink tarpe, tiek pa ioje visuomen je. Na, o mintis apie soviet propagandos veikim , opozicijos laikyta visiškai niekine, mat istorija rodo, jog totalitarin ms sistemoms speciali argument juodinti asmenis ar valstybes nereikia809. Naujo laišk vajaus ton uždav PLB valdybos pirmininkas Vytautas Kamantas 1985 m. spalio 19 d. pasi sdamas laišk Popiežiui. Tuo pa iu kreiptasi ir visas 18 Lietuvi Bendruomeni pasaulyje prašant iki 1986 m. kovo 4 d., t. y. Lietuvos glob jo Šv. Kazimiero švent s, pasi sti Popiežiui prašymus810. Specialiai tam dar 1985 m. pabaigoje A. Gureckas pažym jo esmines veiklos gaires, kaip tai reik t atlikti: „ popieži b tina kreiptis mandagiai, su pagarba ir pasitik jimu, nes jis jau yra aiškiai parod s lietuvi tautos nuotaik ir siekim supratim . Nekaltinti lenk , nors jie ir b t to užsipeln , nes popiežius yra lenkas ir myli savo taut . Pradžioj tinka jam pad koti už lietuvi tautai parodyta prielankum ir tada prašyti, kad jis priskirt Vilniaus arkivyskupij Lietuvai. Prašymas gali b ti trumpas, bet jei siun iamas platesnis, verta pamin ti Lietuvos sovietin s
804 Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai klausimu, 1985 12 09, Ten pat, l. 87. 805 Katalik bažny ia, Lietuviškoji tarybin enciklopedija, Vilnius, 1979, t. 5, p. 368. 806 J. Sakalauskas, Vis dar vaduoja Vilni ..., Valstie i laikraštis, 1986 05 02, nr. 56. 807 Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai klausimu, 1985 12 09, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 86. 808 Ten pat, l. 85. 809 J. V. Ryšium su Lietuvos krikšto jubiliejum, Draugas, 1986 01 29, nr. 19. 810 A. Ge ys, PLB veikla d l Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai, Draugas, 1986 01 22, nr. 14. 132 aneksijos nepripažinimo išlaikym ir priminti, kad m s prašymas nelie ia tos Vilniaus arkivyskupijos dalies, kuri yra dabartin s Lenkijos ribose. Papras iausia rašyti gyvenamojo krašto kalba – Australijoj angliškai, Brazilijoj portugališkai, Kanadoj angliškai ar pranc ziškai ir t.t. Lotyniškai verta rašyti tik jei yra kas gerai t kalb moka. Pagaliau atskiri asmenys gali rašyti net lietuviškai. Vatikane bus kas lietuvišk rašt išvers itališkai ar lotyniškai. Prašyme popieži kreipiamasi „J s Šventenybe““811. Kaip ir reik jo tik tis, instrukcijos suk l nepasitenkinim . Spaudoje pasipyl poleminiai straipsniai. PLB kartais kaltinta buvusi per daug nuosaiki Popiežiaus atžvilgiu. „Tos pad kos ir mandagumo mes vis laik mokomi, nuo pat vaikyst s. [...] Kepures nusi m vaikštome ir rankas bu iuojame: tai vis vergijos ir baudžiavos palikimas, giliai j s m s prigimt , ir negalime juo atsikratyti“812. 1986 m. vasario 4 d. išspausdintas interviu su vyskupu Pauliumi Baltakiu813. Deja, kaip ir dera aukštam dvasininkui, jis laik si Vatikano pozicijos teikdamas, kad sovietin s Lietuvos teritorijoje esan ios Vilniaus arkivyskupijos dalies pertvarkymas pareigot Vatikan oficialiai pripažinti esamas valstybi sienas, o tai s lygot okupacijos pripažinim . Vyskupo nuomone, n ra tikslinga užpilti Popieži peticijomis, kol tarptautin s sutartys iš naujo nereglamentuoja valstybi sien . PLB vykdoma akcija gal jo tik aptemdyti 600 m. krikš ionyb s jubiliejaus min jimo nuotaikas814. Kunigo J. Vaišnoros straipsnis taip pat išlaik oficiali Bažny ios intonacij , ypa kritikuojant perdalijimo moment 815. Autoriaus nuomone, arkivyskupijos suskaldymas tris dalis tur t pakeisti jos status iki vyskupijos816. Vis tik PLB siek daugiau. Ji praš : „...prijungti prie Lietuvos vis Vilniaus arkivyskupij , išskyrus t jos dal , kuri pagal dabartines sienas yra priskirta Lenkijai. Taigi prašoma Lietuvos bažnytinei administracijai pavesti vis Gudijai priskirt Ryt Lietuv iki 1920 met sienos ir anapus jos kai kurias tikrosios Gudijos apylinkes. [...] nes viso to krašto bažnytinis administravimas iš Vilniaus b t daug paprastesnis ir lengvesnis negu iš Balstog s“817.
811 Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai klausimu, 1985 12 09, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 88. 812 J. Žygas, O vistik ne Vilniuje! Dirva, 1986 02 13, nr. 13. 813 Paulius Baltakis (1925 m. Latav nai, Trošk n vals ius) – pranciškonas, išeivijos lietuvi vyskupas. 814 Vilniaus arkivyskupijos klausimu. Vyskupo Pauliaus Baltakio, OFM pasisakymas, Draugas, 1986 02 04, nr. 23. 815 PLB svarst galimyb straipsn atsakyti spaudoje, ta iau nuspr sta su „anonimu“ nepolemizuoti. 816 J. V. Ryšium su Lietuvos krikšto jubiliejum, Draugas, 1986 01 29, nr. 19. 817 A. Gurecko laiškas Lietuvos generaliniam konsului Vaclovui Kleizai, 1986 02 07, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 110. 133 Tai reišk , jog siekiama ne tik tuometinei Lietuvai priklausan ios teritorijos, bet ir esan ios Gudijoje. Atskyrus už Lenkijos sienos esan ias žemes, likusi dalis katastrofiškai nesumaž t ir nesudaryt preteksto sovietams sakyti, jog taip pripaž stamos sienos818. diskusija spaudoje sileido žurnalistas Juozas Vit nas, kuris polemizavo su PLB pozicija, palaikydamas dvasininkijos pus 819. Kritikuodamas A. Ge io pozicij nenuilstamai kelti klausim Vatikane, daugiausia r m si, anot jo, per menkomis autoriaus tarptautin s teis s žiniomis. Palaikantys PLB pozicijas buvo Broniaus Nemicko, Broniaus Nainio820 straipsniai. Pasitaikydavo ir labai griežt priva i nuomoni bažny ios hierarchijos atžvilgiu. Algio Regio nesaist jokie religiniai saitai su katalik dvasininkija. Vyskupo P. Baltakio spaudoje išsakyta pozicija šiam autoriui atrod kaip „...šliužiška pataikavimo nuotaika, dažnai išreiškiama nužmoginta apatija „k mes galime padaryti““821. Ilgainiui m vyrauti poži ris, jog Popiežius palankus lietuviams, ta iau Vatikano kurija n ra suinteresuota rib perdalijimu, mat joje takos turi lenk dvasiškiai. Taip pat Lenkijos dvasininkija kiša koj lietuvi norams propaguodama lenkišk j nacionalizm 822. PLB erzino Vilniaus Krašto Lietuvi S jungos laikysena, mat iki pat 1986 m. pradžios jie oficialiai savo pozicijos neišreišk 823. Egzistavo nuomoni , jog d l nenoro pyktis su VLIK vadovybe824, kuri aiškiai PLB akcijai nepritar 825. 1987 m. išplatintame jos pareiškime buvo skelbiama, jog: „...kovojan ios už savo laisv Lietuvi Tautos vardu mes d kojame Šventajam Sostui už nusistatym nepripažinti Lietuvos aneksijos prie Soviet s jungos ir už atsisakym daryti bet k , kas tvirtint ši nelegali aneksij “826. Tas „bet kas“ ir tur tas omenyje Vilniaus arkivyskupijos perdalinimo klausimas. VLIK vyravo nuomon , jog tai gali tapti sovietams palankiu sprendimu ir ateityje tur s takos Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikai. Vis tik pritarian i min iai buvo daugiau. Galima išvardinti tokias organizacijas, kaip Lietuvos Šauli S junga Tremtyje827, Amerikos Lietuvi Taryba828, net 1986 m. geguž s 24–25
818 B. Nainys, Ko LB prašo?, Lietuvos laisvinimo keliu. Pasaulio lietuvi bendruomen s veiklos atspindžiai, Vilnius, 2010, p. 352. 819 J. Vit nas, Neapsvarstyta veikla d l Vilniaus arkivyskupijos, Draugas, 1986 02 27, nr. 40. 820 Bronius Nainys (1920 m. Grikp džiai, Panev žio apskritis) – inžinierius, visuomen s veik jas. B. Nainys, LB paži ros Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai klausimu, Lietuvos laisvinimo keliu. Pasaulio lietuvi bendruomen s veiklos atspindžiai, Vilnius, 2010, p. 349–357. 821 A. A. Regio laiškas A. Gureckui, 1986 02 21, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 120. 822 T. Remeikis, Ar nauja, ar sena lenk laikysena?, Pasaulio lietuvis, 1986 10, nr. 10, p. 15–17. 823 A. S. Ge io laiškas B. Kvikliui, 1986 02 23, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 121. 824 A. S. Ge io laiškas A. A. Regiui, 1986 03 06, Ten pat, l. 125. 825 Pareiškimas Vilniaus arkivyskupijos klausimu, Aidai, 1987, nr. 3. 826 Ten pat. 827 Šauli pareiškimas Lietuvos krikš ionyb s sukakties min jimo reikalu, 1986 02 02, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 107. 134 d. susirink s Amerikos Lietuvi Tautin s S jungos seimas829. Oficialiai Lietuvos Diplomatin Tarnyba nuomon s nepareišk 830, ta iau S. Lozoraitis jr. progai pasitaikius ragino kelti klausim . Krašt bendruomen s taip pat pasisak už id jos gyvendinim . Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Lietuvi S junga nemat prasm s kaskart pakartotinai reikal kelti ir si l j geriau palikti dvasininkijai, ta iau nepasisak prieš831. Popiežiui raš Pranc zijos LB832, Šveicarijos LB,833 Floridos LB834 pirmininkai, atstovai. Taip pat tokie asmenys kaip Bronius Kviklys835, kuris išeivijoje laikytas Vilniaus arkivyskupijos žinovu, mat jau 1986 m. buvo išleistas jo parengtas Lietuvos bažny i tomas, skirtas b tent šiam regionui836. Tod l nemenk s myš suk l laiškas iš Paryžiaus, kuriame Pranc zijos LB vardu Ri ardas Ba kis837 d st nuomon , jog nemano, kad 1986 m. dar kart verta si sti prašymus Romon, mat Popiežius ir taip puikiai suvokia lietuvi troškimus ir juos remia. Vietoj to, jis si l JAV LB geriau organizuoti pasaulinio masto žygi už žmogaus teises ir religines laisves Lietuvoje. Anot jo, JAV LB veikla šioje srityje nebuvo sveikinama, mat ji prieštaravo 1985 m. Hiutenfelde vykusiame Europos LB pirminink suvažiavime priimtai nuostatai, jog JAV LB jokios veiklos savarankiškai Europoje nevystys pirmiau „...neatsiklausus ir neaptarus žygius su atsakingais žmon mis, kurie ia veda visuomenin veikl “838. Vis tik toks nusistatymas nebuvo tik kompetencij nepasidalijimas. S. Lozoraitis jr. ia žvelg ir Ri ardo Ba kio brolio tak . Jo nuomone, arkivyskupijos klausimas Vatikanui nebuvo malonus. Lietuviai tar nemenk Lenkijos dvasininkijos tak Popiežiui ir jo kurijai. Gal b t nenor damas konfrontuoti su oficialia Vatikano pozicija, tuometinis prelatas Audrys Juozas Ba kis taip pat nepalaik PLB bei JAV LB pozicijos. Galb t savo nuomone takodamas ir brol Paryžiuje839. Mat pati Pranc zijos bendruomen s valdyba buvo kitokios nuomon s. Vos po m nesio jos vardu Algimant S. Ge 840 ir V. Kamant kreip si pirmininkas Žibuntas Mikšys841 tikindamas, kad Ri ardas Ba kis laišku PLB reišk tik savo asmenin nuomon . Tuo tarpu Pranc zijos LB
828 ALTO informacijos, 1987 03 11, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 68. 829 ALTS Seimo nutarimai, Dirva, 1986 06 12, nr. 23. 830 B. Nainys, LB paži ros Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai klausimu, Lietuvos laisvinimo keliu. Pasaulio lietuvi bendruomen s veiklos atspindžiai, Vilnius, 2010, p. 349. 831 Didžiosios Britanijos Lietuvi s jungos pirmininko J. Alkio laiškas A. S. Ge iui, 1986 01 07, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 94. 832 Pranc zijos Lietuvi Bendruomen s Krašto Valdybos pirmininko Ž. Mikšio laiškas Popiežiui Jonui Pauliui II, 1987 02 27, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 3971, l. 14. 833 Šveicarijos Lietuvi Bendruomen s pirmininko Prielaidos laiškas Popiežiui Jonui Pauliui II, 1987 02 10, Ten pat, l. 10. 834 Jono Šalnos laiškas Popiežiui Jonui Pauliui II, 1987 03 27, Ten pat, l. 6. 835 A. S. Ge io laiškas B. Kvikliui, 1986 02 23, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 121. 836 B. Kviklys, Lietuvos bažny ios. Vilniaus arkivyskupija II, t. 5, Chicago, 1986. 837 Ri ardas Ba kis (1934 m. Kaunas) – diplomatas, visuomen s veik jas. 838 R. Ba kio laiškas A. S. Ge iui. 1985 12 23, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 92. 839 S. Lozorai io jr. laiškas A. Gureckui, 1986 01 04, Ten pat, ap. 2, b. 2, l. 2. 840 Algimantas S. Ge ys (1933 m. Kaunas) – inžinierius, visuomen s veik jas. 841 Žibuntas Mikšys (1923 m. Kaunas) – grafikas, visuomen s veik jas. 135 valdyba vieningai palaiko PLB vedam akcij 842. Susiraš s su S. Lozorai iu jr. A. S. Ge ys jau piktai laiške d st R. Ba kiui primindamas, kad PLB Seimo nutarimai yra privalomi Krašt valdyboms ypa , kai jie priimami vienbalsiai843. O d l nesikišimo veikl Europoje atkirto, kad klausimas buvo aptartas su tam tikrais lietuviais Romoje, kurie id jai pritar . Omenyje tur tas pirmiausia S. Lozoraitis jr., kuris savo pozicij išd st : „a. arkivyskupija prijungtina administraciniais sumetimais; b. prijungtina, nes tai b t didelis padr sinimas tautai; c. Tai b t vienintelio ir didžiausio nesantaikos tarp lietuvi ir lenk akmens pašalinimas, akmens, kuris ver ia bendradarbiavimo vežim “844. S. Lozoraitis jr. buvo nepatenkintas, kad spaudoje kilo tokia didel diskusija, o „...m s vyskupas pasirod atsargesnis už vyskup Masalsk , gyvenus , dirbus ir kovojus už arkidiecezijos autonomij prieš du dešimtme ius“845. Imta manyti, kad lietuvi išeivijos dvasininkijos pozicij tiesiogiai takojo Vatikanas846. Hierarchin je strukt roje priešiška vyskupo Pauliaus A. Baltakio nuomon takojo ir kit dvasinink elgsenas. PLB taip pat buvo nepatenkinta prelato Lado Tulabos847 veiksmais848, kurie skald visuomen 849. Romoje gyvenantis prelatas L. Tulaba spaudoje raš , jog kartu su krikšto min jimu ir arkivyskupo Jurgio Matulai io beatifikacija850 nereikia painioti politini lietuvi sieki , kurie gali b ti naudingi tik Maskvai ir taip aptemdyti visas iškilmes. Nepaisant vairiausi nuomoni ir kilusi diskusij 1986 m. liepos 19–20 d. vyk s PLB Visuomenini Reikal Komisijos susirinkimas pri m nutarim , kuriuo ir toliau ragino veikti arkivyskupijos perdalijimo srityje851. Apeliuota lietuvišk veiksni bendr sutarim 852. Raginta aklai netik ti kai kuri lietuvi dvasiški 853 pasisakymu, kad Vatikanas tam priešinasi, mat ligi galo taip ir nebuvo aiški pa io Popiežiaus nuomon . Kreipimaisi Popieži ir raginimai kreiptis buvo kartojami854.
842 Pranc zijos LB valdybos pirmininko Ž. Mikšio laiškas A. S. Ge iui ir V. Kamantui, 1986 01 29, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 106. 843 A. S. Ge io laiškas R. Ba kiui, 1986 02 12, Ten pat, l. 112–114. 844 S. Lozorai io jr. laiškas A. Gureckui, 1986 01 04, Ten pat, ap. 2, b. 2, l. 2. 845 Ten pat, l. 16. 846 S. Lozorai io jr. laiškas A. Gureckui, 1986 01 04, Ten pat, l. 2. 847 Ladas Tulaba (1912 m. Bar iai, Alytaus apskritis – 2002 m.Roma, Italija) – kunigas, prelatas. 848 L. Tulaba, Bažnytiniai klausimai iš dešin s ir iš kair s, Draugas, 1986 08 12, nr. 156. 849 A. S. Ge io laiškas vyskupui P. A. Baltakiui, 1986 01 20, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 99. 850 Popiežius Jonas Paulius II sutiko arkivyskup Jurg Matulait paskelbti palaimintuoju 1987 m. birželio 14 d. 851 Pasaulio Lietuvi Bendruomen s Visuomenini Reikal Komisijos pos džio darbotvark , 1986 07 19, VDU LII, f. 6, ap. 7, b. 3675, l. 53. 852 Pasaulio Lietuvi Bendruomen s Visuomenini Reikal Komisijos nutarimas „D l Vilniaus arkivyskupijos“, 1986 07 20, Ten pat, ap. 8, b. 3971, l. 1. 853 Pasaulio Lietuvi Bendruomen s Visuomenini Reikal Komisijos nutarimo „D l Vilniaus arkivyskupijos“ projektas, 1986 07 20, Ten pat, ap. 7, b. 3658, l. 92. 854 V. Kamanto laiškas LB Krašt Bendruomeni pirmininkams, 1986 10 11, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 3971, l. 3; JAV LB Krašto Valdybos aplinkraštis Nr. 7, 1986 10 31, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 2, l. 175; JAV LB Ohio apygardos pirmininko Kazio Žiedonio laiškas Popiežiui Jonui Pauliui II, 1986 11 06, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 3971, l. 7; A. 136 Kad lietuvi išeivija JAV nelabai dom josi santykiais su lenkais, nebuvo informuota rodo tai, kad A. Gurecko Lietuvi Fronto Bi iuli suvažiavime skaitytas pranešimas apie naujus santyki pos kius susilauk plataus atgarsio spaudoje855. V liau j perspausdino ir lenkiškas Kontakt856. Iš esm s jis ir buvo didžiausias šio klausimo specialistas. Matyt, A. Gurecko pranešimas ir lietuvi dvasinink laikysena l m tai, kad 1987 m. sausio 18 d. Lietuvos Fronto Bi iuliai, susirink savo metin susirinkim , nusprend išsi sti vyskupui P. Baltakiui sveikinimo laišk . Kartu juo buvo išreikštas r pestis d l krikš ionyb s jubiliejaus proga iškilusi aktuali klausim . Po m nesio vyskupas sveikinim atsak perteikdamas lietuvi išeivijos dvasinink ir Vatikano857 pozicij arkivyskupijos klausimu858. Stabiliai laikytasi argumento, kad oficialus arkivyskupijos pertvarkymas suponuot okupacijos pripažinim 859. Tokiai laikysenai savo pritarim š kart išreišk VLIK860, išplatindamas spaudoje pareiškim . Pastarasis suk l nauj prieštaravim bang . PLB ir JAV LB kai kurie diplomatai kaltino VLIK ne tik akcijos žlugdymu, bet visiškai žema politine kult ra, neaukštu intelektualiniu lygiu ir visišku reikal neišmanymu861. Atsirado ir nuomoni nesutapimo pa iame VLIK. Štai T višk s žiburiuose išspausdinta žinut apie Popiežiaus lankym si Piet Amerikoje, kur tuometinis VLIK galiotas asmuo Argentinoje Aleksandras Art ras Mi i das862 tiesmukai Šventam T vui teig , jog organizacija siekia Vilniaus arkivyskupijos jungimo Lietuv 863. Oponentai tokius nesusitarimus kaip mat išnaudojo. Vir emocijos priva ioje korespondencijoje864, ta iau viešai reikštis spaudoje imta tik po krikš ionyb s iškilmi Vilniuje ir Romoje865.
Gurecko laiškas Popiežiui Jonui Pauliui II, 1986 11 18, VDU LII, f. 41, ap. 2, b. 2, l. 25; J. Urbono laiškas Popiežiui Jonui Pauliui II, 1987 05 02, VDU LII, f. 24, ap. 8, b. 8, l. 1; 855 A. P. Bagdonas, JAR ir Kanados LFB stovykla Dainavoje, Draugas, 1986 08 19, nr. 161; J. Baužys, Lietuvi fronto bi iuli savait , T višk s žiburiai, 1986 09 09, nr. 37; A. Gureckas, Laiškas. Kli tis kurios n ra, Draugas, 1986 09 09, nr. 175; S. Kasparas, Anglijos lietuviai ir lenkai, Dirva, 1986 09 11, nr. 35; A. Gureckas, Kli tys m s santykiuose su lenkais, T višk s žiburiai, 1986 09 30, nr. 40; V. Roci nas, LF Bi iuliai Dainavoje, Darbininkas, 1986 10 17, nr. 39. 856 A. Gureckas Kli tys m s santykiuose su lenkais, Kontakt, 1987 04, nr. 60, p. 118–121. 857 Vyskupas P. Baltakis su Popiežiumi kalb jo 1987 m. vasario 9 d. 858 Vyskupo P. Baltakio laiškas, laisv , 1987 04, nr. 99 (136), p. 46–47. 859 Ten pat, p. 47. 860 Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pareiškimas Vilniaus arkivyskupijos klausimu, Draugas, 1987 05 12, nr. 91; Dirva, 1987 05 14, nr. 19. 861B. Nainio laiškas A. Gureckui, 1987 05 16, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 1, l. 24–24ap; A. Gurecko laiškas Linui Kojeliui, 1987 06 01, Ten pat, l. 25; S. Lozorai io jr. laiškas A. Gureckui, 1987 06 03, Ten pat, ap. 2, b. 2, l. 43; 862 Aleksandras Art ras Mi i das (1935 m. Buenos Aires, Argentina) – žurnalistas, visuomen s veik jas. 863 Kor., Šventasis T vas trijuose kraštuose, T višk s žiburiai, 1987 05 05, nr. 19. Nepritar VLIK pareiškimui ir daugiau jo nari . Ryt Lietuvos Rezistencinis S j dis band diskutuoti susidariusi situacij net pa iame VLIK seime, mat pareiškimas, paskelbtas spaudoje nebuvo apsvarstytas vis VLIK nari , o paruoštas tik 4 atskir atstov . 864 A. Ge io laiškas J. Kavali nui, 1987 07 14, VDU LII, f. 8, ap. 8 b. 1025, l. 10. 865 M. Blynas, VLIKO pareiškimo keistumai, Laisvoji Lietuva, 1987 07 23; B. Nemickas, Klaidus VLIKO pareiškimas, Draugas, 1987 07 31, nr. 148; A. Gureckas, Galimyb s ir kli tys, Pasaulio lietuvis, 1987 08–09, p. 21–23; A. Blynas, Politinis naivumas, Laisvoji Lietuva, 1987 09 03; 137 A.Gureckas atkreip d mes , kad Vatikanas išimtinai remiasi teisiniais motyvais, ta iau „...šalia j gali b ti politini kli i , kurios neleidžia pasinaudoti vienais ar kitais, nors ir teisiškai manomais sprendimais. Vilniaus arkivyskupijos klausimu kryžiuojasi Lietuvos, Lenkijos ir Soviet S jungos valstybiniai ir tautiniai interesai, tad suprantama, kad gali b ti mums nežinom politini motyv , kuri popiežius negali nurodyti, nenor damas pad t dar daugiau apsunkinti ar kam nors pakenkti“866. Ir toliau pl tojo id j , kad politin pad tis bet kada gali pakisti. Žinant, jog Vatikanas derasi su Lenkija d l galimos sutarties, anks iau ar v liau tur s iškilti ir bažnytini sien priderinimo prie valstybini klausimas, tod l užsispyrusiai kartota, kad PLB vykdomos akcijos apleisti negalima, nes ji neišvengiamai tur s takos atei iai867. Skirtingos VLIK ir PLB laikysenos skald išeivij . Nesolidžiai tai atrod ir Vatikano akyse. PLB piktinosi „kišama koja“, VLIK pyko d l kišimosi j sfer . Dvasininkija kaltinta baime „...d l to, kad tokio pertvarkymo nenori lenkas popiežius. Arba jie galvoja, kad jis nenori ir bijo paklausti, kad neužsitraukt nemalon s“868. Ypa daug kaltinim pataikavimu Vatikano valdžiai mesta ant prelato L. Tulabos asmenyb s išryškinant jo tamprius ryšius su VLIK primininku Kaziu Bobeliu869. PLB ir JAV LB inicijuotos akcijos vertinimus galima b t suskirstyti tris grupes: 1) pasisak už, 2) priešin si veiklai ir 3) neapsisprend , besistengiantys laviruoti tarp esam situacij . Pirmajai priklaus didel dalis bendruomen s žmoni , ypa gyvenan i JAV ir Kanadoje. Antrajai tekt priskirti lietuvi išeivijos dvasininkij ir su ja susijusius asmenis. Tre iai atstovaut kai kurie kunigai, dalis VLIK atstov , kai kurios lietuvi bendruomen s Europoje. Visa PLB ir JAV LB vykdyta akcija nepasiek kulminacinio momento, kadangi klausimas išsisprend tarsi savaime kartu su nepriklausomos Lietuvos atstatymu. Aprašydamas tai A. Gureckas pasakojo, jog 1988 m. Lietuvoje sisteigus S j džiui, kuris k l vis dr sesnius reikalavimus, užsienio lietuviai atid jo visus kitus veiksmus šal ir m si remti persitvarkym krašte. „Taip užgeso ir akcija d l Vilniaus arkivyskupijos“870. 1991 m. gruodžio 24 d. Popiežius galutinai patvirtino Vilniaus arkivyskupijos egzistavim ir jos naujuoju arkivyskupu paskyr Audr Juoz Ba k . Išeivijos spauda š
866 A. Gurecko laiškas JAV LB Krašto Valdybos pirmininkui Vytautui Volertui, 1987 07 09, VDU LII, f. 24, ap. 8, b. 8, l. 7. 867 Ten pat. 868 Broniaus Nainio laiškas A. Gureckui, 1987 05 16, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 1, l. 24. 869 Kazys Bobelis (1923 m. Kaunas) – gydytojas, visuomen s veik jas VLIK pirmininkas. S. Lozorai io jr. laiškas A. Gureckui, 1987 07 28, VDU LII, f. 41, ap. 2, b. 2, l. 46. 870 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais..., p. 67. 138 Vatikano administracijos žingsn vertino, kaip galutinai išsp st Vilniaus arkivyskupijos klausim 871.
1988 met Romos konferencija
Id ja surengti lietuvi ir lenk pasitarim kilo dar 1987 m. minint Lietuvos krikš ionyb s jubiliej . sivaizduojant, jog tai reikalaus daug pastang ir laiko, kelion s imtos derinti iš anksto. Lietuvi išeivijos nesutarimai Vilniaus arkivyskupijos klausimu ir suaktyv jusios diskusijos spaudoje vert Stas Lozorait jr. ieškoti sutarimo tarptautiniame lygmenyje. Vis garsiau skamban ios Kulturos id jos d l sien status quo, aukšt Lenkijos dvasiški , mokslinink , kult ros veik j mintys propaguojant gerus kaimyninius santykius leido tik tis pozityvaus tarptautinio dialogo. Nepriklausomyb s priešaušryje Vakarus ne tik pasiekdavo vis daugiau informacijos, kas vyksta krašte, bet ir patys asmenys vis laisviau gal jo pasiekti Vakarus. Nors dar buvo sud tinga prasibrauti pro Soviet S jungos sienas, keliauti iš Lenkijos dar si vis laisviau. Ypa Vatikan , kur Lenkijos maldininkai trauk aplankyti „savo“ popiežiaus. Tod l neatsitiktinai 1988 m. balandžio 30 – geguž s 1 d. Romoje buvo suorganizuotas lietuvi ir lenk susitikimas. Vadinamoji Romos konferencija surengta S. Lozorai io jr. ir Wandos Gawronskos872 iniciatyva. Jau devinto dešimtme io viduryje m ryšk ti tendencija, jog vykiams sib g jant krašte, b tent su lenkais iš Lenkijos tikslinga palaikyti santykius, kadangi Lenkijos egzilin vyriausyb vis dar laik si 1939 m. sien gr žinimo politikos. Tuo tarpu kraštas susitaik su esama pad timi ir nekvestionavo teritorijos klausimo (kiek problematiškesn pad tis buvo su lenk katalik bažny ios pozicija, ta iau didžioji dalis Solidarumo veik j palaik teritorijos nelie iamum ). Taigi, W. Gawronskos kvietimu Italij pokalbiui su lietuviais buvo pakviesti Lenkijoje gana žym s asmenys: prof. Jerzys K oczowskis873, Marcinas Królis874, Marianas Radwanas SCJ875, prof. Stanis awas Stomma876, istorikas prof. Zbigniewas Wójcikis877. Iš lietuvi pus s S. Lozoraitis jr. pakviet poet Tom Venclov , kunig Pauli Rabikausk 878 ir
871 Lietuvos Pasiuntinyb s prie Šventojo Sosto pranešimas, Draugas, 1991 12 28, nr. 252; Pertvarkyta Lietuvos bažnytin provincija, Darbininkas, 1992 01 03, nr. 1. 872 Wanda Gawronska (1927 m.) – fotograf , visuomen s veik ja. 873 Jerzys K oczowskis (1924 m. Bogdany Wielkie, Lenkija) – istorikas. Tuometinis Liublino katalikiškojo universiteto profesorius. 874 Marcinas Królis (1944 m. Varšuva, Lenkija) – publicistas, filosofas. Tuometinis politinio žurnalo Respublika redaktorius. 875 Marianas Radwanas SCJ (?) – kunigas, j zuitas, tur j s ryši su lietuvi disidentija. 876 Stanis awas Stomma (1908 m. netoli K daini – 2005 m. Varšuva, Lenkija) – teis s profesorius, publicistas, politikas. Tuometinis Lenkijos parlamento narys, 877 Zbigniewas Wójcikis (1922 m. Varšuva, Lenkija) – istorikas, visuomen s veik jas. 878 Paulius Rabikauskas (1920 m. Gudži nai, K daini rajonas – 1998 m. Roma, Italija) – kunigas, teologas, istorijas. 139 teisinink Algimant Gureck . Kaip prisimena pats A. Gureckas, nors jis ir vyko už PLB l šas, vis tik buvo pakviestas reprezentuoti ne organizacijos, o savo nuomon 879. Tokia pad tis susidar norint išvengti nesklandum su VLIK ir kitomis lietuvi išeivi organizacijomis (vis pirma Vilniaus krašto lietuvi s junga). Kaip jau min ta, pastarosios buvo prieš dialog su lenkais. Oficialiai pakvietus PLB atstov , bet nepakvietus VLIK, toks veiksmas gal jo tapti dar vieno lietuviškosios išeivijos skandalo priežastimi. Susitikime taip pat dalyvavo ir Kazys Lozoraitis880, tuo metu gyven s Romoje881. Organizatoriai irgi dalyvavo pos džiuose, ved diskusijas, ta iau nereišk savo nuomon s882. Šiandien galima daryti prielaid , jog visi „parinkti“ asmenys pirmiausia buvo neabejingi lietuvi – lenk santyki problemai, antra – gal jo tur ti tiesiogin s takos formuojant nuomon apie šiuos santykius ir tre ia – buvo pozityviai nusiteik draugiškos kaimynyst s atžvilgiu. Grei iausiai šios priežastys s lygojo, jog „...polemikos nebuvo, gin irgi nekilo“883. Neteko A. Gureckui, kaip teisininkui, panaudoti ir daugelio tarptautin s teis s dokument , kuriuos pasi m kelion 884 – mat susirinkusioji grup buvo sukalbama, su išankstine teigiama nuostata. Situacija stebino, kadangi lietuviai emigracijoje buvo prat prie ženkliai radikalesni nuostat Vilniaus klausimu ir nelabai nutuok , kokia Lenkijos lenk pozicija. T. Venclova prisimin konferencij kaip paskutin išeivi lietuvi ir lenk susitikim , kuris „Prasid jo simboliniu aktu – bendromis lietuviškai/lenkiškomis Mišiomis. D l Vilniaus liko klausimas toks pusiau atviras. Lietuviai ir toliau kartojo fraz , jog be Vilniaus nenurims ir ia negali b ti dviej nuomoni . Pokalbiai buvo labai bi iuliški. Joki valstybi , joki galiojim nebuvo, tik toks zondavimas. Pagaliau paaišk jo, kad galim kalb ti be priešiškumo“885. Šiandien atrodo, jog vienintelis ligi galo tuo metu neišsp stas klausimas buvo lietuvi pus s reikalavimas oficialiai pripažinti Vilniaus krašto priklausomyb Lietuvai. Lenkai krat si tokio veiksmo, sakydami, kad „...jie maža grup , kuri negali kalb ti Lenkijos ir visos lenk tautos vardu“886. Nepaisant tokio nusistatymo lenkiškoji susitikimo pus nekvestionavo pa ios diskusijos b tinumo. O konferencijos pabaigoje patik jo ir pa io pripažinimo b tinumu.
879 Interviu su A. Gurecku. 880 Kazys Lozoraitis (1929 m. Berlynas, Vokietija – 2007 m. Roma, Italija) – diplomatas, visuomen s veik jas, pirmasis Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir galiotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto. 881 Romos konferencijos dalyvi s rašas, 1988 05 01, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, l. 1–2; Romos konferencijos dalyvi s rašas, 1988 05 01, Lozorai i muziejus, f. 1, ap. 10–2, b. 38–8, l. 1. 882 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais..., p. 73. 883Ten pat. 884 Padalai Romos konferencijai 1988 04 30–05 01, 1988 03 21, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, l. 24, Padalai Romos konferencijai 1988 04 30–05 01, 1988 03 21, Lozorai i muziejus, f. 1, ap. 10, b. 37–7, l. 1. 885 Interviu su T. Venclova. 886 A. Gurecko laiškas V. Kamantui. Pareiškimas apie lietuvi – lenk pokalb Romoje, 1988 05 23, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, l. 6. 140 Anot A. Gurecko, „Lenkai žinojo, kad Vilnius lietuviams svarbus, bet atrod nusteb , kad jis mums esminis. Ypa jiems padar sp d , kai prof. Venclova Vilniaus reikšm lietuviams prilygino Jeruzal s reikšmei žydams ir išreišk vilt , kad Vilnius ateityje tur t išvengti Jeruzal s likimo, kuri yra tapusi dviej taut neišsprendžiamo konflikto židiniu“887. Tai, kad lenkus stebino Vilniaus svarba lietuviams emigracijoje tik dar kart rodo, jog pakankamai j nuomon oficialiojoje erdv je ir priva iuose susitikimuose nebuvo akcentuojama. Priežastis ir ta, kad kraštas ir išeivija tarpusavyje mažai bendravo. Kad Romos konferencija išties tur jo pasisekim , rodo tai, jog pirm kart istorijoje nutarta perteikti visuomenei bendr lietuvi ir lenk pasakojim . Pagaliau du skirtingus naratyvus nuspr sta sujungti vien . Net du iš aštuoni punkt , nusakan i ateities sipareigojimus (kurie buvo suderinti konferencijos metu), buvo skirti bendriems veikalams išleisti. Pirmiausia nutarta paruošti kolektyvin knyg apie lietuvi ir lenk santykius ir išleisti j lietuvi ir lenk kalbomis. Antra – paruošti lenk kalba vadov po Vilni , kuriame pirm kart tur jo b ti atsižvelgta lietuvi pastabas888. Vadovas po Vilni pirmiausia tur jo b ti skirtas lenk turistams, kuri , manyta, dar pagaus s po nepriklausomyb s paskelbimo. Tai rod , kad lenkai susitaik su Vilniaus, kaip užsienio miesto, statusu. Nežinant, kokiais tempais rutuliosis vykiai krašte, buvo susitarta kit tokio pob džio konferencij taip pat surengti beveik po met Romoje. Na, o artimiausiu metu abi pus s tur jo paruošti santykiams skirtus projektus, kuriais numatyta apsikeisti 1989 m. Šv. Kazimiero dien . Atrodo, kad pagaliau tiek lietuvi , tiek lenk daugumos vizijos Vilniaus krašto priklausomyb s klausimu sutapo. Nors A. Gureckas tikrai ruoš si gerokai sunkesn ms deryboms. Jis ne tik vež si š sn tarptautinei teisei svarbi dokument ir žem lapi , bet taip pat tik josi, jog susitikime dalyvaus ir kiti išeivijos lietuviai, „stipr s“ istorinio konteksto ar tam tikro regiono analiz je. Tarp j galima pamin ti istorik Tom Remeik 889, kuris ne kart raš spaudoje lietuvi ir lenk santyki klausimu, bei kit istorik Arthur Hermann 890 – Mažosios Lietuvos istorijos specialist iš Vokietijos891. N vienas iš j konferencijoje nedalyvavo. Galiausiai apie Karaliau iaus krašto priklausomyb diskusijose net nebuvo užsiminta. Nesvarstyti ir galimi ateities federacij planai. A. Gurecko teigimu: „Visi dalyviai atmet atnaujintos Lenkijos – Lietuvos unijos, Intermariumo ir Ryt Europos federacijos id jas. Vis vieninga nuomone išsivadavusi Vidurio ir Ryt Europa tur t
887 Ten pat. 888 Ten pat, l. 7. 889 Tomas Remeikis (1934 m. Kaunas) – politologas, istorikas. 890 Arthuras Hermannas (1944 m. Kaunas) – istorikas, visuomen s veik jas. 891 Padalai Romos konferencijai 1988 04 30–05 01, 1988 03 21, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, l. 24. 141 sijungti bendr visos Europos politin bei ekonomin strukt r , kuri jau egzistuoja Vakar Europoje“892. Europos S jungai bei NATO tvirtinus pozicijas, vienintelis loginis priklausomumas matytas tik šioms jau egzistuojan ioms organizacijoms. Po konferencijos lietuvi spaudoje pasirod trumpos informacinio pob džio žinut s apie susitikim 893, ta iau lietuviškosios išeivijos tarpe apie š vyk nebuvo pla iai kalbama, tod l vis atsirasdavo straipsni , kaltinan i emigracij neveiklumu siekiant sureguliuojant santykius su lenkais894. O kaip tik tuo metu jau buvo derinami vieš laišk projektai, neilgai trukus pasirod spaudoje Lietuvoje ir Lenkijoje. Nugludinus visus kampus ir suderinus pozicij su Lietuvos persitvarkymo s j džio atstovais, pirmiausia Vytauto Landsbergiu, 1989 m. liep buvo parengtas projektas, pavadintas Laiškas bi iuliams lenkams895. Jame d styta, kad šimtme ius lietuvi ir lenk istorija buvo bendra, ta iau kildavusios ne tik bendros kovos su bendrais priešais, bet ir tarpusavio nesutarimai s lygojo skirtingus vyki vertinimus. Nepaisant to, kad skriaudos n ra lengvai pamirštamos, lietuviai nepuosel ja priešišk jausm lenkams ir tai puikiai rod j veiksmai 1939 m. Norint visiškai pamiršti praeities nesutarimus b tinas dažnas ir atviras dialogas visais klausimais. Laiške išreikštas tik jimas, jog Lenkija gerbs Lietuvos valstyb s nepriklausomyb , teritorin integralum su sostine Vilniumi ir Vilniaus kraštu. Ir abiejose valstyb se bus užtikrintos ir gerbiamos tautini mažum teis s. O ateityje abi valstyb s darniai bendradarbiaus visos Europos šeimoje896. Vis tik met pabaigoje spaud pasiek dar vienos redakcijos tekstas, kuriame iš pirmo lietuvi varianto buvo likusi pastraipa apie tik jim , jog Lenkija gerbs Lietuvos valstyb s nepriklausomyb ir integralum su sostine Vilniumi. Tekste nebeliko Vilniaus krašto. Ta iau išlaikytos stilistiškai pakoreguotos pastraipos apie tautines mažumas ir ateities bendradarbiavim : „Pasitik jimui ir draugiškumui b tinas ir teisingas tautini mažum problem sprendimas. Lietuviai Lenkijoje ir lenkai Lietuvoje – pilnaver iai savo šali pilie iai su kult rini autonomij teis mis. Abiem mažumoms garantavus s lygas savo tautin s tapatyb s išlaikymui ir kult ros pl tojimui, jos pilietiškai integruosis ir praturtins valstybes, kuriose gyvena, prisid s prie j kult ros, gerov s k rimo ir nuoširdži kaimynišk santyki palaikymo.Neabejojame, kad laisva ir demokratiška Lietuva draugiškai bendradarbiaus su
892 A. Gurecko laiškas V. Kamantui. Pareiškimas apie lietuvi – lenk pokalb Romoje, 1988 05 23, Ten pat, l. 8. 893 Lietuvi – lenk pasitarimas, Draugas, 1988 06 15, nr. 116; Lietuvos pasiuntinyb s prie Šv. Sosto pareiškimas, Darbininkas, 1988 06 17, nr. 24. 894 A. M. Balašaitien , Laikas su lenkais išsiaiškinti, T višk s žiburiai, 1988 12 20, nr. 51–52. 895 V. Landsbergio pirmasis projektas, 1989, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, l. 11; Antrasis projektas su S. Lozorai io ir A. Gurecko sugestijomis, 1989 07 14, Ten pat, l. 10. 896 Antrasis projektas su S. Lozorai io ir A. Gurecko sugestijomis, 1989 07 14, Ten pat. 142 laisva ir demokratiška Lenkija, kurios atgimim su džiaugsmu stebime ir nuoširdžiausiai sveikiname. Kelias laisv ateit darnioje Europos taut bendrijoje – tai atvirumas, tarpusavio pažinimas ir supratimas, pakantos ir palankumo nuolatinis ugdymas. Mes pasiryž eiti tuo keliu“ 897. Š laišk pasiraš 12 asmen , iš kuri 9898 buvo Lietuvos persitvarkymo s j džio Seimo nariai899. J tarpe nebuvo n vieno Romos konferencijos dalyvio, kurie šiam tekstui paklojo pamatus. Krašto iniciatyva iš projekto buvo išbrauktas sakinys apie Vilniaus krašto b tin pripažinim Lietuvai. Išeivijoje net kelis dešimtme ius diskutuojant d l formali s vok , gin ijantis d l posakio daugiaprasmiškum , baiminantis, kad jie ateityje gali pasitarnauti lenk naudai, buvo ne tik sulaužyta ne viena plunksna, bet ir šiukšliad žes nukeliavo ne vienas sutarties projektas. Turint toki praeit prieš akis, dar kart sielotasi, d l susitarimo skubos ir redakcini patais . Prieš telefono pokalb su S. Lozorai iu jr. A. Gureckas pasižym jo: „Vilniaus krašto nubraukimas kaip tik sudaro prog aiškinti, kad d l viso, kas anapus miesto rib , gali b t gin ijamasi – taigi ir d l Vilniaus bei Šal inink rajon . Pakeitimas aiškiai negudrus, mums nenaudingas grei iausiai kilo iš Landsbergio alergijos aiškiems, vienareikšmiams pasisakymams. Jo projekte buvo jau iamas polinkis braidyti po miglas“900. Lenkai savo projekt paruoš dar 1989 m. kov . J pasiraš 22 Lenkijoje gerai žinomi asmenys901. Laiško bi iuliams lietuviams esm buvo Vilniaus krašto pripažinimas Lietuvai. „Manome, jog at jo laikas aiškiai pasisakyti, kad Lenkijoje niekas nekelia teritorini pretenzij d l t žemi , kurios tarpukario laikais priklaus Lenkijos valstybei. Manome, kad at jo laikas lenkams aiškiai pripažinti, kad Vilnius yra ir bus J s sostin bei J s kult ros ir tautos gyvenimo centras, J s patriotini jausm ir istorini tradicij kristalizacijos židinys“902. 22 asmen s raše tik du buvo Romos konferencijos dalyviai. Vis labiau ir labiau santyki tarp lietuvi ir lenk sureguliavimo iniciatyva slydo iš išeivijos rank . Buvo surašytas „Pritarimo pareiškimo projektas“, kuriame visi Romos konferencijos dalyviai lietuviai teig , kad „...paskelbtas dvylikos Lietuvos asmen laiškas lenkams buvo iš 897 Bi iuliams lenkams, Gimtasis kraštas, 1989 11 16–22. 898 Vaclovas Aliulis, Virgilijus epaitis, Gediminas Jok bonis, eslovas Kudaba, Bronislovas Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavi ius, Meil Lukšien , Justinas Marcinkevi ius, Algimantas Nasvytis, Juozas Tumelis, Juozas Urbšys. 899 K. Bartkevi ius, Lietuvos persitvarkymo s j džio vietinio lygmens organizacijos 1988–1990 metais: strukt ros ir socialin analiz , Kaunas, 2010, (daktaro disertacija apginta VDU). 900 A. Gurecko juodraštis surašytas prieš skambinant S. Lozorai iui jr. 1988 11 19, VDU LII, f. 41, ap. 2, b. 2, l. 70. 901 L. Andzejewski, Pawel Czartoryski, Bronis aw Geremek, Aleksander Hauke–Ligowski OP, Tomasz Jastrun, Marek Karp, Jerzy Kloczowski, Krzysztof Kozlowski, Marcin Król, Tomasz Lubienski, Adam Michnik, Andzej Mi osz,Jerzy Marek Nowakowski, Riszard Reiff, Jaros aw Marek Rymkiewicz, Elzbieta Sawicka, Andzej Strumillo, Jerzy Turowicz, Andzej Wajda, Henryk Wujec. 902 Laiškas bi iuliams lietuviams, Gimtasis kraštas, 1989 11 16–22. 143 anksto su m s grupe aptartas ir mes jam pilnai pritariame“903. Šias pastangas sveikino ir PLB valdyba904. Vis tik S. Lozoraitis jr. tokiu abiej pusi poelgiu buvo aiškiai nepatenkintas. T pat prisimena ir A. Gureckas905. Pastarajam laiške S. Lozoraitis jr. d st : „Aš visiems susirinkusiems pabr žiau vien fakt ir b tent, kad iš pat pradži laikiau ir tebelaikau, kad lenkams tiesiogiai kontaktuoti lietuvius, taip sakant sudaryti kit deryb front buvo nekorektiška. Aš apie tai jiems buvau pasak s. Dabar vyko nemalonus dalykas, nes p. W[anda] G[owronska] visu šiuo klausimu nepaprastai r pinosi, vyko Lenkijon, ragino intelektualus susitikti, finansavo darb ir t.t.“906. 1988 m. ruden buvo užmegzti pirmieji oficial s kontaktai tarp Lietuvos persitvarkymo s j džio ir Solidarumo atstov 907. Prasid jo betarpiškos derybos tarp lietuvi ir lenk aktyvist krašte. Valstyb s skelb nepriklausomybes ir organizavo demokratinius rinkimus. Paskutinis Lenkijos Respublikos emigracijos prezidentas Ryszardas Kaczorowskis908 perdav savo insignijas naujai išrinktam Lechui Wa sai909. Išeivijos vaidmuo menko. Nekreipiant d mesio tai, kad išeivijos lietuviai neilgai trukus buvo visiškai eliminuoti iš Lietuvos ir Lenkijos santyki reguliavimo proceso, šis viešas lenk intelektual pareiškimas buvo neabejotinas laim jimas, pasiektas Romos konferencijos d ka. Susik rusio S j džio vienas jautriausi užsienio politikos klausim taip pat buvo santyki su lenkais sureguliavimas. Jie gal jo arba palengvinti, arba apsunkinti keli nepriklausomyb 910. Kad tai nebuvo lengvas uždavinys rodo užsit susios derybos d l tarpvalstybin s sutarties pasirašymo911 bei šiandien vis dar tebesit siantys politiniai nesusipratimai. Ta iau tai jau kit tyrin jim ir kit tyrin toj tema.
903 Pritarimo pareiškimo projektas, 1989 11 18, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, l. 13. 904 PLB valdybos pirmininko Vytauto Bieliausko pareiškimas, 1989 12 09, Ten pat, l. 19. 905 A. Gureckas, Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais..., p. 74. 906 S. Lozorai io jr. Pro memorija, 1989 11 19, VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, l. 15. 907S j dis–So idarno : strategin s partneryst s pradžia, Warszawa, 2010, p. 95. 908 Ryszardas Kaczorowskis (1919 m. Balstog , Lenkija – 2010 m. Smolenskas, Rusija) – Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje. 909 Lechas Wa sa (1943 m. Popovas, Lenkija) – Solidarumo veik jas, Lenkijos Respublikos prezidentas 1990– 1995 m. 910 B. Kuzmickas, Išsivadavimas. Užsienio politikos epizodai 1988–1991, Vilnius, 2006, p. 74. 911 V. Sirutavi ius, Istorijos politika ir Lietuvos–Lenkijos draugišk santyki bei gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, „Lenkiškasis“ istorijos veiksnys Lietuvos politikoje, Vilnius, 2011, p. 12–42. 144 IŠVADOS
1. 1946 m. vyko pirmosios oficialios derybos d l santyki normalizavimo tarp Lietuvai ir Lenkijai atstovaujan i politini institucij išeivijoje. Lenkijai atstovavo Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb , tuo tarpu lietuvi pus pasidalijo dvi stovyklas – Vyriausi j Lietuvos išlaisvinimo komitet ir Lietuvos diplomatin tarnyb . Lietuviams neturint vieno vadovaujan io organo, lenk egzilin vyriausyb buvo žymiai aktyvesn steb dama lietuvi politin s emigracijos veikl , ta iau d jo ženkliai mažiau pastang sureguliuoti realius santykius su lietuviais nei Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas ar tiksliau vienas jo atstovas V. Sidzikauskas. 1946–1947 m. vykusi deryb metu reali politini susitarim nepavyko pasiekti, oficialiais raštais nebuvo pasikeista. Deryb nes km s lygojo principinis abiej pusi nusistatymas sien , tiksliau Vilniaus priklausomyb s, klausimu. Taip pat lietuviškosios politin s emigracijos tarpusavio nesutarimai. VLIK ir Lietuvos diplomatin s tarnybos konfliktas menkino abiej vaizd lenk akyse. Pagaliau, labai neaiškios Europos ateities perspektyvos leido abiem pus m atid lioti susitarim . 2. Pirmasis bandymas perkelti lietuvi – lenk santykius vieš j erdv atsirado 1948 m. lietuviško savaitraš io Žiburiai iniciatyva išspausdinus Lenkijos Respublikos prezidento Augusto Zaleskio ir užsienio reikal ministro Adamo Tarnowskio tekstus. Pirm kart po Antrojo pasaulinio karo lietuvi išeivijai buvo viešai pristatyta oficiali lenkiškoji pozicija santyki klausimu. Rimtesn s reakcijos ji nesuk l . O prasid jusi išeivi migracija iš DP stovykl sustabd V. Sidzikausko veikl . Jam persik lus gyventi JAV didesn iniciatyv santykiuose su lenkais rod diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis. 6 dešimtme io pradžioje real s kontaktai baig si. 3. Po Antrojo pasaulinio karo lenk emigracijos iškelta Vidurio Europos federacijos id ja rado ir lietuvi r m j , kuri vaizduot je tilpo 160 milijon gyventoj s junga nuo Baltijos iki Adrijos ir Juodosios j ros, ta iau platesnio pritarimo lietuvi išeivijoje Intermarium id ja nesulauk . Tai s lygojo žinojimas, jog federacijos iniciatyva kilo iš lenk pus s. Nesutarimai d l Vilniaus, bendra istorin praeitis, senieji stereotipai buvo stipresni. Nepasitik jimo Lenkija pakako tam, kad id ja b t atmesta. 4. Nauja erdv dialogui atsirado susipažinus su lenk m nraš io Kultura turiniu, žurnalo leid jams išgarsinus ULB koncepcij , kuria buvusios rytin s Lenkijos teritorijos pripaž stamos Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai. Lietuvi išeivija m tik ti, kad ilgainiui lenkai gali atsisakyti savo nuostat 1939 m. rugs jo sien gr žinimo klausimu. Intelektualinio turinio leidiniai (Akira iai, Aidai, Metmenys, laisv ), m spausdinti
145 straipsnius, polemizuojan ius su Kultura tekstais. Lenk klausimu besidomintys T višk s žiburiai net perspausdindavo ištisus straipsni vertimus. Nuo 6 dešimtme io vidurio prasid j s intensyvesnis dialogas spaudoje buvo skirtas pasikeitimui informacija vien apie kitus, bet detal s planai, strategijos, kaip ateityje tur t klostytis lietuvi ir lenk ar Lietuvos ir Lenkijos santykiai, nediskutuoti. Lietuvos ir Lenkijos santykiais besidominti lietuvi išeivija palaik J. Giedroyc ir J. Mieroszewski vaizdin , kad ateityje nepriklausoma Lenkija bendradarbiaus su nepriklausoma Lietuva, kuri po išsivadavimo prival s išlaikyti esamas sienas. Lenkijai laisvinantis, b tent šis vaizdinys tapo institucionalizuotas, kadangi prie valdžios vairo Lenkijoje stojo Kultura takoje subrend asmenys. 5. Be Kultura aplinkos bandym užmegzti dialog b ta lenk išeivijoje Londone. Akcentuodama daugiakult r s LDK tradicij , iš Vilniaus krašto kilusi lenk profes ra m si leisti žurnal Alma Mater Vilnensis bei prisiminim knyg Pami tnik Wile ski, talk kviesdama ir lietuvi atstovus. Pastarieji leidiniuose mat nor pabr žti lenk kult ros tak ir svarb Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s gyvenime, o tuo pa iu lietuviškosios kult ros menkinim , tod l, išskyrus vienintel Fabijon Neveravi i , leidiniuose nebendradarbiavo. 1957 m. buvo kurta vienintel lietuvius ir lenkus emigracijoje vienijanti organizacija Lietuvi – lenk Adomo Mickevi iaus vardo draugija Didžiojoje Britanijoje. Jos veikloje dalyvavo asmenys susij , su Alma Mater Vilnensis, Pami tnik Wile ski, Santarve. Vieni iš steig j buvo F. Neveravi ius ir K. Okuliczius. Lietuviškomis temomis raš s Kultura. Lietuvi – lenk Adomo Mickevi iaus vardo draugijos Didžiojoje Britanijoje tikslas buvo geriau pažinti abiej taut kult rinius laim jimus ir informacij realizuoti reguliariai organizuojant kult rinius renginius. Id ja sub r keliasdešimt bendramin i , ta iau draugija suorganizavo tik du tokius renginius ir d l veikli asmen tr kumo 7 dešimtme io pabaigoje nustojo egzistuoti. 6. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvi ir lenk išeivijoje egzistavo vair s vaizdiniai ateities Lietuvos ir Lenkijos santyki klausimu. Buvo m stoma kaip sukurti Vidurio Europos federacij – Intermarium arba Baltoskandinavijos s jung , kuriose lygiomis teis mis sugyvent visos tautos. Vilniaus krašto ateitis sivaizduota kaip laisvasis miestas, kondominiumas, atskira valstyb . Vis tik teritorin s vizijos vyravo dvi. Didžioji dalis lietuvi išeivijos buvo sitikinusi, jog ateityje Vilnius privalo b ti integrale atsik rusios Lietuvos dalimi. Kartais tokia dalimi sivaizduotas ir Karaliau iaus kraštas. Didžioji dalis lenk išeivijos mat Vilniaus krašt tik atkurtos Lenkijos dalimi. Nepaisant skirtingo poži rio teritorij , ateities lietuvi ir lenk santykiai abiej pusi sivaizduoti draugiški, su išspr stomis skirtingo istorin s praeities vertinimo problemomis. Nuo XX a. 7
146 dešimtme io vis labiau sigalint vaizdiniui, jog politiškai Lenkijai naudinga ateityje atsisakyti Vilniaus krašto Lietuvos naudai, lietuvi išeivija m palaikyti ši pozicij . 7. Naujas lietuvi – lenk santyki etapas prasid jo 9 dešimtme io pradžioje, lietuvi išeivijos gyvenime sitvirtinus Pasaulio Lietuvi Bendruomenei, naujuoju Popiežiumi išrinkus lenk ir Lenkijoje prasid jus Solidarumo jud jimui. PLB nuostata kontaktuoti tik su tomis lenk organizacijomis, kurios pripaž sta teritorin status quo, s lygojo, jog bendrauti prad ta tiesiogiai su Lenkijoje esan iais asmenimis ir pogrindžio organizacijomis. 9 dešimtmetyje imta konkre iau vaizduotis Lietuvos ir Lenkijos santykius ateityje, tod l viešum iškilo Jaltos konferencijos sprendim anuliavimo ir Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai klausimai. Abiem atvejais PLB ir JAV LB steng si paveikti JAV ir Vatikano nusistatymus, kad SSRS žlugimo atveju Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausomyb Lietuvai neb t kvestionuojama. 8. 1988 m. Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozorai io jr. ir visuomen s veik jos Wandos Gawronskos iniciatyva Romoje buvo organizuotas lietuvi –lenk susitikimas, vadinamas Romos konferencija. Nujausdami galimas permainas SSRS bloke, lietuvi išeivijos atstovai susitiko Lenkijos opozicijos veik jais. Buvo prad tos derybos d l oficiali santyki užmezgimo. Pirm kart derybose su lenkais neiškilo Vilniaus krašto priklausomyb s klausimas, kadangi konferencijoje dalyvaujantys lenkai sutiko su jo priskyrimu Lietuvai. Konferencija tapo paskutiniu lietuvi išeivijos bandymu tartis su lenkais, kadangi po to vis veiksm iniciatyv per m gyvenantieji krašte.
147 SANTRUMPOS
AAN – Archywum Akt Nowych – Nauj j akt archyvas ALKA – Amerikos lietuvi kult ros archyvas ap. – archyvinio fondo aprašas ATR – Abiej Taut Respublika b. – archyvin byla DP – Displaced persons – perkeltieji asmenys ELTA – žini agent ra f. – archyvinis fondas IJP – Instytut Józefa Pi sudskiego w Ameryce – Juzefo Pilsudskio institutas Amerikoje IPMS – Instytut Polski i Muzeum im. gen. Sikorskiego – Generolo W. Sikorski vardo lenk institutas ir muziejus JAV – Jungtin s Amerikos Valstijos JAV LB – Jungtini Amerikos Valstij Lietuvi Bendruomen JB –Uniwersytet Jagiello ski – Jogailai i biblioteka kol. – archyvin kolekcija KOS – Komitet Oporu Spo ecznego – Visuomen s pasipriešinimo komitetas KUL – Katolicki Uniwersytet Lubelski Jana Paw a II – Katalikiškas Jono Pauliaus II vardo Liublino universitetas l. – archyvin s bylos lapas LCVA – Lietuvos centrinis valstyb s archyvas LDK – Lietuvos Didžioji Kunigaikštyst LDT – Lietuvos diplomatin tarnyba LII – Lietuvos istorijos institutas LREV – Lenkijos Respublikos egzilin vyriausyb LSTC/PLA – Lituanistikos studij ir tyrim centro Pasaulio lietuvi archyvas NATO – North Atlantic Treaty Organization - Šiaur s Atlanto Sutarties Organizacija PLB – Pasaulio Lietuvi Bendruomen POSK – Biblioteka Polska Polski O rodek Spo eczno-Kulturalny w Londynie – Lenk visuomenin s ir kult rin s draugijos biblioteka Londone SSRS – Soviet Socialistini Respublik S junga TRM – Tremties ir rezistencijos muziejus ULB – geopolitin s koncepcijos akronimas: Ukraina, Litwa, Bialoru – Ukraina, Lietuva, Baltarusija VDU – Vytauto Didžiojo universitetas VDU LII – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvi išeivijos institutas VLIK – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas VUBRS – Vilniaus universiteto bibliotekos rankraš i skyrius
148 ŠALTINI IR LITERAT ROS S RAŠAS
Archyviniai šaltiniai:
1. Amerikos lietuvi kult ros archyvas (ALKA), Putnamas, JAV. Martyno Brako archyvas, 8 failas VLIK kambarys, 20 spinta, 3 stal ius
2. Jogailai i universiteto biblioteka (JB), Krokuva, Lenkija. Zygmunto Berezowskio fondas 115/08
3. Generolo W. Sikorski lenk institutas ir muziejus (IPMS), Londonas, Didžioji Britanija. Pami tnik Wile ski kolekcija 87 Biuro Studiów Europy rodkowo–Wschodnei kolekcija 415 Užsienio reikal ministerijos fondas E. / 873 E. / 874 E. / 1113 E. / 1166 E. / 1234 E. / 1304
4. Juzefo Pi sudskio institutas Amerikoje (IJP), Niujorkas, JAV. Lenk federalist s junga AOG, V/2/A, T. 1.
5. Lietuvos centrinis valstyb s archyvas (LCVA), Vilnius, Lietuva. Lietuvos pasiuntinyb s Londone fondas f. 648, ap. 2 Prezidento Kazio Griniaus šeimos fondas f. 659, ap. 1 Stasio Lozorai io fondas f. 668, ap. 1
6. Lietuvos istorijos institutas (LII), Vilnius, Lietuva. Mykolo Krupavi iaus ir Lietuvi krikš ioni demokrat s jungos fondas f. 54-519
7. Lituanistikos tyrim ir studij centras. Pasaulio lietuvi archyvas (LTSC / PLA), ikaga, JAV.
149 Jono Dainausko archyvas, d ž s 5; 8; 17; 19; 21 Lietuvos konsulatas ikagoje, d ž 8 Vandos Daugirdait s – Sruogien s archyvas
8. S. ir S. Lozorai i muziejus, Kaunas, Lietuva. S. Lozorai io fondas
9. Nauj j akt archyvas (ANN), Varšuva, Lenkija. Huverio institucijos dokumentai: S. Miko ajczyko fondas b. 37 ir Užsienio reikal ministerijos fondas, b. 910
10. Tremties ir rezistencijos muziejus (TRM), Kaunas, Lietuva. Algirdo Vokietai io fondas, f.2, ap. 1
11. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvi išeivijos institutas (VDU LII), Kaunas, Lietuva. Vytauto Kamanto (Pasaulio Lietuvi Bendruomen s) fondas, f. 6, ap. 2, 7, 8 Broniaus Nemicko f. 24, ap. 8 Algimanto Gurecko fondas, f. 41, ap. 1, 2, 8 Didžiosios Britanijos lietuvi fondas, f. 52
12. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraš i skyrius (VUBRS), Vilnius, Lietuva. Alberto Geru io f. 155–324.
Pokalbiai: 1. Interviu su Adamu Michniku (g. 1946 m.), 2008 m. rugs jo 22 d. Kaunas. 2. Interviu su Tomu Venclova (g. 1937), 2008 m. gruodžio 6 d. New Haven, JAV. 3. Pokalbis su istoriku prof. Leszeku Zasztowtu (g. 1953 m.), 2010 m. kovo 18 d.,Varšuva, Lenkija. 4. Pokalbis su istoriku prof. Rafa u Habielskiu, (g. 1957 m.), 2010 m. birželio 9 d., Varšuva, Lenkija. 5. Interviu su Antanu Saulai iu SJ (g. 1939 m.), 2011 m. sausio 27 d. ikaga, JAV. 6. Interviu su Algimantu Gurecku(g. 1923 m.), 2011 m. vasario 4 d. Vašingtono D. C. JAV. 7. Interviu su Vytautu Kamantu (g. 1930 m.), 2011 m. vasario 8 d. Grand Rapids, JAV. 8. Telefoninis pokalbis su Kenneth Kasty iu Baubiu (g.) 2011 m. kovo 18 d. Kaunas.
150 Pranešimai konferencijose: 1. Vikos Veli kait s pranešimas „Vilniaus lietuvi išeivi jausenos”, skaitytas konferencijoje Intelektualin lietuvi egzilio istorija 2012 m., Kaunas, 2012 05 17.
Spauda: 1. Aidai 1947–1990 2. Akira iai 1968–1990 3. Alma Mater Vilnensis 1950–1951, 1953, 1956, 1958, 1973 4. Darbininkas 1950–1980 5. Dirva 1950–1970 6. Draugas 1946–1989 7. Dziennik Polski i Dziennik o nierza 1945–1949 8. Eltos biuletenis 1945–1952 9. Europos lietuvis 1955–1972 10. laisv 1948–1963 11. Intermarium biuletyn 1947–1949 12. Karys 1985 13. Kultura 1946–1990 14. Lwów i Wilno 1946 15. Metmenys 1959–1990 16. Mintis 1972 17. Naujienos 1956, 1969, 1981 18. Pasaulio lietuvis 1986–1987 19. Santarv 1953–1958 20. T višk s žiburiai 1950–1980 21. Wiadomo ci 1965–1960 22. Zeszyty Historyczne 1962–1990 23. Žiburiai 1945–1949
Publikuoti šaltiniai: 1. 1956 Polska emigracija a Kraj. Antologia róde , sud. M. M. Drozdowski, Warszawa, 1998.
151 2. 40 years after Yalta, The Philadelphia inguirer, 1985 02 11. 3. ads, Spaudoj ir gyvenime. D l Vilniaus, S ja, 1955 08 (28). 4. Aktual ja R. Vokietijos – Lenkijos sien klausimai, Elta, 1951 03 16, nr. 6(93). 5. Alaušius (Juozas Girnius), Iš memuarini knyg , Aidai, 1977, nr. 2. 6. Almenas K., k lietuviai galvoja apie lenkus?, Akira iai, 1987, nr. 2(186). 7. ALTO Seimo nutarimai, Dirva, 1986 06 12, nr. 23. 8. Andriekus L., Dviej taut pokalbis, Aidai, 1956, nr. 4. 9. Augustaitis J., Lietuvos–Lenkijos unija. Jos pasekm s ir atr gos, Naujienos, 1969 03 27– 1969 04 30. 10. Augustyn O. M. I. C., Dwie s siadki – Litwa i Polska, G os Polski, 1962 06 01, nr. 22 (2825). 11. Bagdonas A. P., JAV ir Kanados LFB stovykla Dainavoje, Draugas, 1986 08 19, nr. 161. 12. Balašaitien A. M., Laikas su lenkais išsiaiškinti, T višk s žiburiai, 1988 12 20, nr. 51–52. 13. Balašaitien A., Kaimyn palankumo klausimu, Dirva, 1986 04 10, nr. 15. 14. Bal nas J., Išeivi keliai ir klystkeliai, Santarv , 1957, nr. 4. 15. Balys J., Jaltos susitarimai ir Lietuva, T višk s žiburiai, 1984 06 07, nr. 23 (1790). 16. Balys J., Lietuvos sien problemos, laisv , 1982, nr. 84. 17. Baltijos valstybi užgrobimo byla. JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto dokumentai 1953–1954 metai, Vilnius, 1997. 18. Bar ius A., Lietuva ir lenk –rus imperializmas, S ja, 1974, nr. 4, p. 39. 19. Bar nas K., Gal ir nesiun iami nukeliavo lenk iškilmes, T višk s žiburiai, 1986 07 22, nr. 30. 20. Baužys J., Lietuvi fronto bi iuli savait , T višk s žiburiai, 1986 09 09, nr. 37. 21. Bendorius A., Lenk karinio diplomato Lietuvoje atsiminimai, Aidai, 1969 02, nr. 2. 22. Bi iuliams lenkams, Gimtasis kraštas, 1989 11 16–22. 23. Blynas A., Politinis naivumas, Laisvoji Lietuva, 1987 09 03. 24. Blynas M., VLIKO pareiškimo keistumai, Laisvoji Lietuva, 1987 07 23. 25. Boles aw Lutyk laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1956, nr. 3 (101). 26. Brakas M., Rytpr si ateities problema, Aidai, 1974, nr. 3. 27. Brzezinski Z., ***, Vytautas Kavolis asmuo ir id jos, sud. R. Kavolien , D. Kuolys, Vilnius, 2000. 28. Budreckis A., Baltasis erelis – Lietuvos nepriklausomyb s gyn jas per II pasaulin kar , Aidai, 1971, nr. 5. 29. Chru ciel T. laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1955, nr. 12 (98). 30. Cic nas J., Coctail min. Lozorai iui, Naujienos, 1956 05 09.
152 31. Cic nas J., Vilnius tarp audr , Chicago, 1953. 32. esnulis P., Nužmogintieji, Toronto, 1973. 33. iži nas V., Dialog su lenkais t siant, Aidai, 1977, nr. 3 (177). 34. D. C. Lietuvos–Lenkijos santykiai, laisv , 1954 n. 3 (40). 35. Dailidka V., Apie Institut Litteraire ir Kult ros žurnal , Metmenys, 1967, nr. 13. 36. Dainauskas J., Zgrzytliwe echo przesz o ci, Kultura, 1976, nr. 4 (343). 37. Dainauskas J., Zgrzytliwe echo przesz o ci, Kultura, 1976, nr. 4 (343). 38. Daugirdait s–Sruogien s V. laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1976, nr. 4 (343). 39. Daukanto T. laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1956, nr. 7 (105) – 8 (106). 40. Degutien E., Lenkijoje apie Lietuv . Santarv link, Vilnius, 2004. 41. Drunga K., Europos apsijungimo temomis, Santarv , 1953, nr. 1. 42. Edward Rayski laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1956, nr. 2 (100). 43. Egzilin s lenk vyriausyb s prezidentas apie lietuvi – lenk santykius, Žiburiai, 1948 07 24, p. 3. 44. G. C., Od idei ku rzeczywisto ci Intermarium, Intermarium biuletyn, Rzym, 1947, nr. 5. 45. Gau ys P., Tarp dviej pasauli , Vilnius, 1992. 46. G . A., LB t sia dialog su Amerikos lenk kongresu, Draugas, 1981 10 16, nr. 241. 47. Ge ys A. S., PLB veikla d l Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai, Draugas, 1986 01 22, nr. 14. 48. Ge ys A., LB ir Amerikos lenk atstovai aptar Lenkijos vykius, Draugas, 1980 12 24, nr. 300. 49. Ge ys A., PLB veikla d l Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai, Draugas, 1986 01 22, nr. 14. 50. Gen. T. Daukanto laiškas. Lietuvi – lenk santyki parašt j, Naujienos, 1956 08 04. 51. Giedroyc J., Autobiografia na cztery r ce,Warszawa, 1994. 52. Girnius J., W poszukiwaniu dialogu polsko–litewskiego, Kultura, 1955, nr. 10(96). 53. G os Polski, 1962 06 01, nr. 22 (2825). 54. Grinius J., Lietuva federacin je Europoje, laisv , 1955, nr. 5 (42). 55. Gureckas A., Galimyb s ir kli tys, Pasaulio lietuvis, 1987 08–09. 56. Gureckas A., Jaltos mitas ir Vilnius, Draugas, 1984 03 29. 57. Gureckas A., Kad nepasikartot spalio 9–oji, Draugas, 1981 01 17, nr. 14. 58. Gureckas A., Kli tys m s santykiuose su lenkais, Kontakt, 1987 04, nr. 60. 59. Gureckas A., Kli tys m s santykiuose su lenkais, T višk s žiburiai, 1986 09 30, nr. 40. 60. Gureckas A., Laiškas. Kli tis kurios n ra, Draugas, 1986 09 09, nr. 175.
153 61. Gureckas A., Lenk kova prieš Jaltos nutarimus, T višk s žiburiai, 1984 05 10, nr. 19 (1786). 62. Gureckas A., Maksimalistai, minimalistai ir tylioji dauguma, Akira iai, 1979, nr. 3. 63. Gureckas A., Ne be s lyg , T višk s žiburiai, 1989 01 31, nr. 5. 64. Gureckas A., Pavojingos rezoliucijos, Draugas, 1984 06 14. 65. Gustai io A. laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1957, nr. 6 (116). 66. Gustai io A. laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1957, nr. 6 (116). 67. Imprezy litewskie w Polsce, Kultura, 1972, nr. 3 (294). 68. Ivinskis Z., Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 10–11. 69. Iwanowski J., Dialog polsko–litewski, Kultura, 1956, nr. 1 (99). 70. J. V. Ryšium su Lietuvos krikšto jubiliejum, Draugas, 1986 01 29, nr. 19. 71. J. V., Santykiai su lenkais, Mintis, 1972, nr. 2. 72. Jakštas J., Sena ir vis nauja istorija, T višk s žiburiai, 1973 05 31, nr. 22 – 1973 06 07, nr. 23. 73. Jerzy Giedroyc – Czes aw Mi osz. Laiškai 1952–1963, Vilnius, 2010. 74. Jerzy Giedroyc– Czes aw Mi osz. Listy 1952–1963, Warszawa, 2008. 75. Jerzy Giedroyc–Czes aw Mi osz. Listy 1964–1972, Warszawa, 2012 76. Jerzy Giedroyc–Czes aw Mi osz. Listy 1973–2000, Warszawa, 2012. 77. Jerzy Giedroyc–Juliusz Mieroszewski. Listy 1949–1956, Warszawa, 1999. 78. Józef Majewski, List do redakcji, Kultura, 1952, nr. 11 (61). 79. Juodvalkis A., Reikia ži r ti savo interes , o tik v liau paremti kitus, Dirva, 1981 01 15. 80. Kasparas S., Anglijos lietuviai ir lenkai, Dirva, 1986 09 11, nr. 35. 81. Katelbach T., Dialog polsko–litewski, Kultura, 1956, nr. 1 (99). 82. Katelbachas Kaune, Laisv , 1957, nr. 13. 83. Kor., Šventasis T vas trijuose kraštuose, T višk s žiburiai, 1987 05 05, nr. 19. 84. Krivickas D., Jaltos susitarimai, Draugas, 1984 05 31, nr. 108. 85. Krivickas D., Jaltos susitarimai. Jie šiandien vykdomi j ga ir priespauda, Draugas, 1984 05 31. 86. Laiškas bi iuliams lietuviams, Gimtasis kraštas, 1989 11 16–22. 87. Landsbergis A., Sudiev, istorija; sveika meile, Metmenys, 1966 , nr. 11. 88. Lenkai apie pasikalb jimus, T višk s žiburiai, 1957 01 10, nr. 2 (566). 89. Lenkai susikirto d l rytini sien , T višk s žiburiai, 1960 09 01, nr. 35. 90. Lenkijos vakarin s sienos ir Lietuva, Elta, 1951 10 01, nr. 18(105). 91. Lenk vykdytas lietuvi tautos genocidas, ikaga, 1989.
154 92. Lenk užsienio reikal ministeris A. Tarnovskis lietuvi –lenk santyki klausimu, Žiburiai, 1948 09 11. 93. Lietuviai ir lenkai, T višk s žiburiai, 1960 08 04, nr. 31–32. 94. Lietuvi – lenk pasitarimas, Draugas, 1988 06 15, nr. 116. 95. Lietuvi –lenk pasitarimas, T višk s žiburiai, 1959 04 16, nr. 16. 96. Lietuvos pasiuntinyb s prie Šv. Sosto pareiškimas, Darbininkas, 1988 06 17, nr. 24. 97. Lietuvos Pasiuntinyb s prie Šventojo Sosto pranešimas, Draugas, 1991 12 28, nr. 252. 98. Lozoraitis S., W Walce o wolno nie jeste my odosobnieni, Intermarium biuletyn, Rzym, 1947, nr. 6. 99. ozorajtis W., Litwini a Polska. Do redaktora „Wiadomo ci”, Wiadomo ci, 1965 10 31, nr. 1022. 100. Mackiewicz J., Anachroniczny spór, G os Polski, 1962 06 01, nr. 22 (2825). 101. Maminskait – Kulbokien V., Gyvenimo vingiuos, Chicago, 1992. 102. Marian T. Chli ski laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1956, nr. 2/100. 103. Michnik A., My wszyscy z Giedroycia, Takie czasy…, Warszawa, 2009, t. 5. 104. Mickiewicz A., Ponas Tadas, vertimas V. Mykolai io – Putino, Vilnius, 1974. 105. Mieroszewski J., Rosyjski „Kompleks Polski“ i obszar ULB, Kultura, 1974, nr. 9 (324). 106. Mi osz Cz., Dziwna polemika, Kultura, 1976, nr. 4 (343). 107. Mitkiewicz L., Kauno atsiminimai, Vilnius, 2002. 108. Mitkiewicz L., Wspomnienia Kowienskie (1938–1939), Bellona,1968. 109. Nainys B., Lietuvos laisvinimo keliu. Pasaulio lietuvi bendruomen s veiklos atspindžiai, Vilnius, 2010. 110. Nemickas B., Argi dera ginti Stalin ? Draugas, 1984 06 28–29. 111. Nemickas B., Jaltos aido vingiuose, Karys, 1985 05, nr. 5. 112. Nemickas B., Klaidus VLIKO pareiškimas, Draugas, 1987 07 31, nr. 148. 113. Nemickas B., Vilniaus arkivyskupijos priklausomyb , Pasaulio lietuvis, 1986 nr. 11. 114. Neveravi ius F., Vilnius, Santarv , 1954, nr. 4–5. 115. Neveravi ius F., Zarys rozwoju kultury i twórczo ci litewskiej, Alma Mater Vilnensis, Londyn, t. 3, 1953. 116. Nieporozumienie czy tani patriotyzm? Nota redakcji, Kultura, 1953, nr. 1 (63). 117. Okulicz K., Ostatnie s owo oskar onego, Kultura, 1976, nr. 4 (343). 118. Okulicz K., Problem w u pieniu, Kultura, 1962, nr. 10 (180). 119. Organizuojasi Vilniaus krašto lietuviai, Eltos biuletenis, 1951 01 02, nr. 1 (88). 120. Pad ka už atsi stus straipsnius ir pagalb leidžiant lietuvišk laikraš io numer , G os Polski, 1962 06 01, nr. 22 (2825).
155 121. Pakštas K., Keletas samprotavim apie Lietuvos ribas, Aidai, 1950, nr. 1–4. 122. Pakštas K., Lietuvi tautos plotai ir gyventojai, Aidai, 1957, nr. 3. 123. Pami tnik Wile ski, Londyn, 1972, p. 7. 124. Pami tnik Wile ski, Londyn, 1972. 125. Pareiškimas Vilniaus arkivyskupijos klausimu, Aidai, 1987, nr. 3. 126. Pasi lymas užimti bendr pozicij d l Lenkijos – Ukrainos, Lenkijos – Gudijos, Lenkijos – Lietuvos sien , Akira iai, 1985 09, nr. 8(172). 127. Pertvarkyta Lietuvos bažnytin provincija, Darbininkas, 1992 01 03, nr. 1. 128. Pesimisto ir optimisto dialogas. Lietuvos ir Lenkijos santykiai, Akira iai, 1982, nr. 5. 129. Plukas A., Baltijos valstyb s ir Pavergt Europos taut organizacija, Aidai, 1962, nr. 1. 130. Pokalbis su „Kult ros“ redaktoriumi apie Lietuv , Lenkija, Vilni , Akira iai, 1980, nr. 9 (123). 131. Poniatovski J., More About Difficulties of the Union of the Intermarius, The Intermarium Bulletin, Rome, 1949 04–05, Vol. IV, Nr. 12, 132. Priklausomyb s klausimu. Vilniaus arkivyskupija, Draugas, 1985 08 06, nr. 152. 133. Protoko y z posiedze Rady Ministrów Rzeczypospolitej Polskiej, t. 1, pa dziernik 1939 – czerwiec 1940, opracowa W. Rojek, Kraków, 1994. 134. Prunskis J., Du straipsniai – dvi paži ros, T višk s žiburiai, 1986 07 22, nr. 30. 135. Prunskis J., Lietuvos ateitis ir lenkai, T višk s žiburiai, 1986 07 29, nr. 31–32. 136. Prunskis J., Lietuvos ateitis ir lenkai, T višk s žiburiai, 1986 07 22, nr. 30. 137. R. A., Kad b t sukurta geros valios atmosfera. Po p. Tarnowskio žodžio, Žiburiai, 1948 09 18. 138. Radvila K., Jaltos sutartys tebegalioja?, T višk s žiburiai, 1984 05 03, nr. 18(1785). 139. Ragauskas A., Gin ai d l skonio. Straipsniai išeivijos spaudoje, 1950–1968, Kaunas,. 2001. 140. Raila B., Vakarai ir pavergt taut išlaisvinimas, Santarv , 1953, nr. 5. 141. Rakowicz J. laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1955, nr. 12 (98). 142. Ram nas A., Baltoskandijos federacijos klausimais, Europos lietuvis, 1955 08 07, nr. 30. 143. Rastenis V., Lenk – lietuvi santykiai dabar ir ateityje, Tarp kair s ir dešin s, tarp Lietuvos ir Amerikos, sud. D. Dapkut , Vilnius, 2004. 144. Rastenis V., Tolerancija Vilniuje, Vairas, 1939 11 16, nr. 44. 145. Rastenis V., Viltys popiežiuje, Akira iai, 1979, nr. 10. 146. Raštikis S., vykiai ir žmon s. Iš mano užraš , Chicago, 1972. 147. Redakcijos prierašas prie Z. Ivinskio straipsnio, Liublino unija ir jos šeš liai, Aidai, 1969, nr. 11.
156 148. Redakcja, Litwa. Zgrzytliwe echo przesz o ci, Kultura, 1957, nr. 10 (337). 149. Remeikis T., Ar nauja, ar sena lenk laikysena?, Pasaulio lietuvis, 1986 10, nr. 10. 150. Rimvydas V., JAV b simoji politika ir Tarpj rio federacija, Žiburiai, 1948 12 02, nr. 76. 151. Rimvydas V., Lenkija neprivalo kitiems primesti savo pirmenyb , Žiburiai, 1948 12 07, nr. 78. 152. Rimvydas V., Reikia atsisakyti Jogailai i id jos, Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos šviesoje, Žiburiai, 1948 11 11, nr. 67 153. Rimvydas V., Rusijos ir Lenkijos santykiai praeity ir ateity. Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos šviesoje, Žiburiai, 1948 11 06, nr. 65 154. Rimvydas V., Tarpj rio federacija iš lietuviško taško ži rint, Žiburiai, 1948 12 11, nr. 79. 155. Rimvydas V., Vokietija ir Lenkijos ateitis, Tarpj rio federacija lenk tremties spaudos šviesoje, Žiburiai, 1948 11 09, nr. 66 156. Roci nas V., LF Bi iuliai Dainavoje, Darbininkas, 1986 10 17, nr. 39. 157. Sakalauskas J., Vis dar vaduoja Vilni ..., Valstie i laikraštis, 1986 05 02, nr. 56. 158. Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatijos parašt je, Vilnius, 1994. 159. Sidzikauskas V., Lietuvos ir Lenkijos santykiai dviej pasaulini kar , G os Polski, 1962 06 01, nr. 22 (2825). 160. Sokolnicki M. laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1955, nr. 12 (98). 161. Stanis aw Mer o laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1957, nr. 1 (111) – 2 (112). 162. Steb tojas, Laisv s tik jimo viltis, Naujienos, 1981 10 22. 163. Sukiennicki W., „Rara avis” czyli o Litwinach mówi cych po polsku, Kultura, 1972, nr. 12 (303). 164. Šapoka A., Vilnius Lietuvos gyvenime, Toronto, 1954. 165. Štromas A., Laisv s horizontai, sud. L. Mock nas, Vilnius, 2001. 166. Štromas A., Laisv s horizontai, sud. L. Mock nas, Vilnius, 2001. 167. Štromas A., Politin s mon Lietuvoje ir joje atsispindin ios krašto ateities vizijos, Londonas, 1980. 168. Trumpa V., Lietuviai ir lenkai, Metmenys, 1970, nr. 19. 169. Tulaba L., Bažnytiniai klausimai iš dešin s ir iš kair s, Draugas, 1986 08 12, nr. 156. 170. U., Dialogas tarp lenk ir lietuvi , laisv , 1957, nr. 3 (50). 171. Varanka S., Lenkiškai kalbantieji lietuviai, T višk s žiburiai, 1973 03 08–03 22, nr. 10–12. 172. Varanka S., Lenk kvietimas lietuviams, T višk s žiburiai, 1984 06 21, nr. 25 (1792). 173. Varanka S., Lenk laikraštis apie Vilniaus okupacij , T višk s žiburiai, 1984 05 17, nr. 20 (1787). 174. Varanka S., Lietuvi ir lenk diskusijos spaudoje, T višk s žiburiai, 1976 06 17, nr. 21.
157 175. Varnas J., Lietuvos sien klausimu, T vyn s sargas, 1978, nr. 3 (41). 176. Venclova T., Opisa Wilno, Warszawa, 2006. 177. Venclova T., Vilnius, Vilnius, 2011. 178. Venclova T., Vilties formos. Eseistika ir publicistika, Vilnius, 1991. 179. Vid. Europos krikš . Demokrat samb ris, T vyn s sargas, 1951, nr. 1. 180. Viliamas V., Valstybi sien problematika ir Lietuvos sien klausimai, Aidai, 1952, nr. 3. 181. Vilniaus arkivyskupijos klausimu. Vyskupo Pauliaus Baltakio, OFM pasisakymas, Draugas, 1986 02 04, nr. 23. 182. Vilniaus byla lenk šaltiniuose, Tautos praeitis, 1959, t. 1, knyga 1. 183. Vit nas J., Apgintas Lietuvos aneksijos nepripažinimas? T višk s žiburiai, 1984 06 26, nr. 26–27 (1793–1794). 184. Vit nas J., Ar remti Jaltos susitarim atšaukim?, Draugas, 1984 04 24. 185. Vit nas J., Neapsvarstyta veikla d l Vilniaus arkivyskupijos, Draugas, 1986 02 27, nr. 40. 186. Vit nas J., Pokalbiai su lenkais. Atsakymas A. Gurecko straipsn „Ne be s lyg “, T višk s žiburiai, 1985 03 28, nr. 13 (2040). 187. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pareiškimas Vilniaus arkivyskupijos klausimu, Draugas, 1987 05 12, nr. 91; Dirva, 1987 05 14, nr. 19. 188. Vyskupo P. Baltakio laiškas, laisv , 1987 04, nr. 99 (136). 189. VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin tarnyba išeivijoje. Berno ir Paryžiaus konferencij protokolai, sud. A. Petraityt , Vilnius, 2004. 190. VLIKO pareiškimas Jaltos klausimu, Eltos informacijos, 1984 05, nr. 5 (1210). 191. agiell E., Kronika litewska, Kultura, 1975, nr. 7(334) – 8 (335). 192. agiell E., Kronika litewska, Kultura, 1975, nr. 9 (336). 193. agiell E., Kronika litewska, Kultura, 1976, nr. 6 (345). 194. agiell E., Kronika litewska, Kultura, 1977, nr. 4 (355). 195. agiell E., Kronika litewska, Kultura, 1977, nr. 9 (360). 196. agiell E., Kronika litewska, Kultura, 1979 nr. 10 (385). 197. agiell E., Kronika litewska, Kultura, 1979, nr. 1 (376) – 2 (377). 198. agiell E., Kronika litewska, Kultura, 1979, nr. 4 (379). 199. agiell E., Kronika litewska, Kultura, 1982, nr. 9 (420). 200. agiell E., Litwini, Kultura, 1972, nr. 5 (296). 201. agiell E., Litwini, Kultura, 1972, nr. 9 (300). 202. agiell E., Pami tnik gen. Rasztikisa, Kultura, 1959, nr. 3 (37). 203. agiell E., Polacy na Litwie, Kultura, 1970, nr. 10 (277). 204. agiell E., Przez pryzmat nienawi ci, Kultura, 1975, nr. 3 (330).
158 205. agiell E., S siedzi Litwini, Kultura, 1968, nr. 1 (243) – 2 (244). 206. agiell E., Wspomnienia kowie skie, Kultura, 1968, nr. 11 (253). 207. ukas K., Nieznany szczagó , Kultura, 1961, nr. 7 (165) – 8 (166). 208. Zumeris B., Lietuvos sienos prie Vilniaus vart , T vyn s sargas, 1965, nr. 1 (26). 209. Zwi zek Ziem Pó nocno–Wschodnich R. P. ir Zwi zek Ziem Po udniowo–Wschodnich R. P pirminink ir vicepirminink laiškas Kultura redakcijai, Kultura, 1953, nr. 5/67. 210. Žeimis K., Lietuvos sien klausimas, Akira iai, 1979, nr. 1. 211. Žemaitis V., Lietuvi etnini sien klausimai, Chicago, 1971. 212. Žinios, Elta, 1951 05 15, nr. 10 (97). 213. Žygas J., O vistik ne Vilniuje! Dirva, 1986 02 13, nr. 13.
Literat ra 1. Alberska M., Juchnowski R., Z dziejów polskiej emigracji politycznej po II wojnie wiatowej, Polska i Polacy poza granicami kraju w polskiej polityce i my li politycznej XX wieku, Wroc aw, 2006. 2. Aleksandravi ius E., Politini veiksni realijos ir marginalijos. Lenk klausimas lietuvi išeivijoje, Darbai ir dienos, 2002, t. 30. 3. Aleksandravi ius E., Sala pasaulio lietuvi intelektualiniame žem lapyje, Didžiosios Britanijos lietuvi bendruomen : praeitis, dabartis, ateitis, sud. D. Dapkut , Vilnius, 2008. 4. Aleksandravi ius E., Unijos šeš lyje arba federalizmas lietuvi Atgimimo politin je vaizduot je (XIX a. pabaiga-XX a. pradžia), Lietuva ir Lenkija XX a. geopolitin je vaizduot je, sud., A. Pukšto, G. Mileryt , Kaunas, 2012. 5. Antanaitis A., Ateities Lietuvos sien vizija išeivi tekstuose XX a. 6–9 dešimtme iuose, Lietuvi diplomatija išeivijoje 1940–1991, Vilnius, 2007. 6. Banionis J., Lietuvos laisv s byla Vakaruose 1975–1990, Vilnius, 2002. 7. Banionis J., Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940–1975, Vilnius, 2010. 8. Bardach J., O dawnej i niedawnej Litwie, Pozna , 1988. 9. Bar nas K., Britanijos lietuviai 1947–1973 m., Londonas, 1978. 10. Bar nas K., Britanijos lietuviai 1974–1994 m., Londonas, 1997. 11. Bartkevi ius K., Lietuvos persitvarkymo s j džio vietinio lygmens organizacijos 1988– 1990 metais: strukt ros ir socialin analiz , Kaunas, 2010, (daktaro disertacija apginta VDU) 12. Berberyusz E., Ksi e z Maisons–Laffitte, Gda sk, 1995. 13. Bobelis K., Ani as J., VLIK 1943–1992, Lietuvos laisvinimo darb chronologija, Vilnius, 2001.
159 14. Breczko J., Pogl dy historiozoficzne pisarzy z kr gu Kultury paryskiej, Lublin, 2010. 15. Buchowski K., Litwomani i polonizatorzy. Mity, wzajemne postrzeganie i steriotypy w stosunkach polsko–litewskich w pierwszej po owie XX wieku, Bia ystok, 2006. 16. Buchowski K., Panowie i mogusy. Stosunki polsko-litewskie w mi dzywojennych karykaturach, Bia ystok, 2004. 17. Buchowski K., Polacy w niepodleg ym pa stwie litewskim 1918-1940, Bia ystok 1999. 18. Bumblauskas A., Lietuvos didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“ ir „Litva / Lietuva“ distinkcijos konceptas, sud. A. Bumblauskas, Š. Liekis, G. Potašenko, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo „dalybos“, Vilnius, 2008. 19. . Laurinavi ius, Politika ir diplomatija. Lietuvi tautin s valstyb s tapsmo ir raidos fragmentai, Studij Šaltiniai‘5, Kaunas, 1997. 20. Cenckiewicz S., Tadeusz Katelbach. Biografia polityczna (1877–1977), Warszawa, 2005. 21. Chru li ska I., By a raz Kultura... Rozmowy z Zofi Hertz, Warszawa, 1994. 22. Danys M., DP Lithuanian Immigration to Canada After the Second World War, Toronto, 1986. 23. Dapkut D., Kuizinien D., Laisvas žodis laisvame pasaulyje: atviro žodžio m nraštis „Akira iai“ 1968–2005 m. Vilnius, 2010. 24. Dapkut D., Lietuvi ir lenk ryšiai emigracijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Oikos, 2009, nr. 2(8). 25. Dapkut D., Lietuvi išeivijos liberaliosios srov s genez : politiniai – organizaciniai aspektai, Vilnius, 2002. 26. Dapkut , D., Stasio Lozorai io politiniai sprendimai XX a. 5–6 dešimtmetyje, Lietuvi diplomatija išeivijoje 1940–1991, Vilnius, 2007. 27. Daujotyt V., Kvietkauskas M., Lietuviškieji eslovo Milošo kontekstai, Vilnius, 2011. 28. Davies N., Dievo žaislas Lenkijos istorija, t. 2, Vilnius, 2002. 29. Dawid D., Ksi stwo w Maison–Laffite. Rzeczywisto i legenda paryskiej Kultury, Kraków, 2000. 30. Eidintas A., Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012. 31. Eidintas A., Lietuvi kolumbai: lietuvi emigracijos apybraiža, Vilnius, 1993. 32. Eidintas A., Lithuanian Emigration to the United States, 1868–1950, Vilnius, 2005. 33. Eretas J., Kazys Pakštas, tautinio šauklio odis ja (1893–1960), Vilnius, 2002. 34. Friszke A., Ja ta i Poczdam w polskich koncepcjach politycznych (1945–1947), Ja ta, Poczdam proces podejmowania decyzji, Warszawa, 1996. 35. Friszke A., Mi dzy Niemcami, Rosj a ULB: Program geopolityczny paryskiej „Kultury“, Przystosowanie i opór:Studia z dziejów PRL, Warszawa, 2007.
160 36. Friszke A., ycie polityczne emigracji, Warszawa, 1999. 37. Garton Ash T., The Polish Revolution: Solidarity, New Haven – London, 2002. 38. Greene V., For God and Country. The Rise of Polish and Lithuanians Ethnic Consciousness in America 1860 – 1910, Madison, 1975. 39. Grochowska M., Jerzy Giedroyc. Do Polski ze snu, Warszawa, 2009. 40. Grunberg K., Polskie koncepcje federalistyczne 1864–1918, Warszawa, 1971. 41. Grygajtis K., Polskie idee federacyjne i ich realizacja w XIX i XX w., Cz stochowa, 2001. 42. Gureckas A., Lietuvi bendruomen s santykiai su lenkais sovietin s okupacijos metais, Oikos, 2009, nr. 2(8). 43. Habielski R., Dok d nam i wypada. Jerzy Giedroyc od „Buntu M odych" do „Kultury", Warszawa, 2006. 44. Habielski R., Mapa Maisons–Laffitte (Giedroyc i Londyn), Jerzy Giedryc: kultura, polityka, wiek XX, Warszawa, 2009. 45. Habielski R., ycie spo eczne i kulturalne emigracji, Warszawa, 1999. 46. Halecki O., Borderland of Western Civilization, A History of East Central Europe, (antrasis leidimas), New York, 1980. 47. Hodos G. H., The East–Central European Region. An Historical Outline, Westport, London, 1999. 48. Hofman I., Skice pariskiej Kulturze, Toru , 2004. 49. Hofman I., Ukraina, Litwa, Bia oru w publicystyce paryskiej „Kultury”, Pozna , 2003. 50. Hofman I., Zjednoczona Europa w publicstyce pariskiej Kultury, Lublin, 2001. 51. Jaroszy ska-Kirchmann A.D., The Exile Mission, The Polish Political Diaspora and Polish Americans, 1939–1956, Ohio Uniwersity Press, 2004. 52. Jerzy Giedroyc: kultura polityka wiek XX. Debaty i rozprawy, Warszawa, 2009. 53. Jerzy Giedroyc: Redaktor Polityk Cz owiek, sud. K. Pomian, Lublin, 2001. 54. Johnson L. R., Central Europe, Enemies, Neighbors, Friends, New York, Oxford, 1996. 55. Jonušauskas L., Likimo vedami, Lietuvos diplomatin s tarnybos egzilyje veikla 1940–1991, Vilnius, 2003. 56. Jonušauskas L., S. Lozorai io ir VLIK‘o santykiai 1946–1947 m., Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 1 (7). 57. Judt T., Pokaris. Europos istorija nuo 1945 met , Vilnius, 2011. 58. K. Kardelis, Mokslini tyrim metodologija ir metodai, Šiauliai, 2007. 59. Ka erauskien A., Tiesdamas kelius laisv , taik tautas, XXI amžiaus horizontai, 2007 01 10, nr. 1 (138). 60. Kal da A., Mit ir poezijos žem , Vilnius, 2011.
161 61. Kaminski M. K., Edward Beneš kontra gen. W adys aw Sikorski, Warszawa, 2005. 62. Kasparavi ius A., Don Kichotas prieš Promet j . Tarpukario lietuvi –lenk iracionalioji diplomatija, Darbai ir Dienos, Kaunas, 2002, nr. 30. 63. Kasparavi ius A., Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008. 64. Kisielewski T., Federaciniai planai Vidurio Ryt Europoje ir Baltijos valstybi klausimas Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos politikos kontekste, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, sud. . Laurinavi ius, A. Anušauskas, Vilnius, 2007. 65. Korek J., Paradoksy paryskiej „Kultury”, Katowice, 2008. 66. Kornat M., Jerzys Giedroycas ir XX amžiaus lenk politin s id jos, Naujasis židinys– Aidai, 2009, nr. 7. 67. Kowalczyk A. St., Giedroyc i „Kultura”, Wroc aw, 1999. 68. Kowalczyk A. St., Od Bukaresztu do Laffitów. Jerzego Giedroycia rzeczpospolita epistolarna, Sejny, 2006. 69. Kuzmickas B., Išsivadavimas. Užsienio politikos epizodai 1988 – 1991, Vilnius, 2006. 70. Kviklys B., Lietuvos bažny ios. Vilniaus arkivyskupija II, t. 5, Chicago, 1986. 71. Laurinavi ius ., Lietuvos – Soviet Rusijos taikos sutartis, Vilnius, 1992. 72. Liekis A., Lenk skriaud Lietuviams istorijos apžvalga. Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai,Vilnius, 2011. 73. Liekis A., Nenugal toji Lietuva, Lietuvi tremtini vadovyb s Vakar Europoje (1944– 1955), Vilnius, 2002. 74. Lietuva ir VLIK-as, red. A. V. Rink nas, Tautos fondas, 1984. 75. Lietuviškoji enciklopedija, Bostonas, 1954, t. 2. 76. Lietuviškoji tarybin enciklopedija, Vilnius, 1979, t. 5. 77. Lietuvi kalbos žodynas, (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas. http://www.lkz.lt/dzl.php, [ži r ta: 2012 m. rugpj io 26 d.]. 78. Lietuvos sienos. T kstantme io istorija, Vilnius, 2009. 79. Lossowski P., Dwie drogi odrodzienia kulturalnego i narodowego Litwinow: Baranauskas i Basanavi ius, Studia z dziejow Rosji i Europy Sriodkowo-Wschodniej, t. XXXI, 1996. 80. ossowski P., Konflikt Polsko–Litewski 1918–1920, Warszawa, 1996. 81. ossowski P., Litwa a sprawy polskie 1939–1940, Warszawa, 1985. 82. ossowski P., Stosunki Polsko–Litewskie 1921–1939, Warszawa, 1997. 83. Machcewicz P., Emigracja w polityce Mi dzynarodowej”, Warszawa, 1999. 84. Maksimaitis M., Miliauskait K., Šapoka G., Valstyb s ir teis s problemos lietuvi išeivijos publikacijose (1944–1990), Vilnius, 2011.
162 85. Miknys R., In memoriam. Jerzy Giedroycas – Lietuvos kunigaikštis Paryžiuje (1906 07 27–2000 09 14), Lietuvos istorijos metraštis, Vilnius, 2002, nr. 1. 86. Miknys R., Lietuvos Didžiosios kunigaikštyst s valstybingumo tradicija lietuvi tautinio jud jimo programoje: teorinis ir praktinis aspektai, Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai, Vilnius, 2009. 87. Miknys R., Mykolo Römerio Lietuvos valstybingumo koncepcija ir pastangos j gyvendinti 1911–1919 m., Lietuvi atgimimo istorijos studijos, t. 13, Vilnius, 1996. 88. Mileryt G., Between Hatred and Cooperation: Stalinist Foreign Policy in the Lithuanian and Polish Debate in Emigration, 2012, prieiga per Internet : http://ebookbrowse.com/giedre-mileryte-pdf-d35320841. 89. Mileryt G., Egzilio m stytoj poži ris Pirm j Lietuvos Respublik , Oikos, 2008, nr. 1 (5). 90. Mileryt G., Mažosios Lietuvos lietuvi egziliniai likimai 1944–1959, Vilnius, 2008. 91. Mi osz Cz., Abecad o, Kraków, 2010. 92. Misi nas R., Barak kult ros knygos: lietuvi DP leidyba 1945–1952 m. Vilnius, 2004. 93. Mock nas L., Pavarg s herojus. Jonas Deksnys trij žvalgyb tarnyboje, Vilnius, 1997. 94. My l polityczna na wygnaniu. Publicy ci i politycy polskiej emigracji powojennej, pod. red. A. Friszke, Warszawa, 1995. 95. P. Freidheimas, Lietuvos valstybingumo klausimas lenk ir lietuvi politin je emigracijoje po 1963 m. sukilimo, Lietuvos istorijos metrašti, nr. 2, Vilnius, 2004. 96. Paltrow Scot J., Poland ant the Pope: The Vatican’s Relations with Poland, 1978 to the Present, Millennium: Journal of International Studies, 1986, Vol. 15, No. 1. 97. Petraityt – Briedien A., Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozorai io veikla (1940–1983), Kaunas, 2011, (daktaro disertacija apginta VDU 2011 m.) 98. Petraityt A., Pozicijos ir opozicijos. Lietuvos diplomatin tarnyba Berno ir Paryžiaus konferencijose, Lietuvi diplomatija išeivijoje 1940–1991, Vilnius, 2007. 99. Polonia argenty ska w pe miennictwie polskim. Antologia. Wst p, wybór i opracowanie: M. Bryszewska, J. Gmitruk, J. Mazurek, Buenos Aires, Warszawa, 2004. 100. Pomian G., Polska–s siedzi–Europa, Wizja Polski na amach Kultury 1947–1976, Liublin, 1999. 101. Pope recognizes Polish land claim, The Time, 1972 06 29. 102. Požarskas M., Taryb Lietuvos ir Liaudies Lenkijos santykiai, Vilnius, 1973. 103. Pukszto A., Jerzy Giedroy i nacjonalizm: lekcje redaktora „Kultury”, Stosunki Polsko – Litewskie wczoraj i dzi . Historia, kultura, polityka, Toru , 2009.
163 104. Radzik T., Z dziejów spo eczno ci polskiej w Wielkiej Brytanii po drugiej wojnie wiatowej (1945–1990), Lublin, 1991. 105. Raškauskas K., Londono lietuvi katalik bendruomen s istorija, Londonas, 2012 (rankraštis) 106. Rithchild J., Wingfield N. M., Return to Diversity. A Political History of East Central Europe Since World War II, New York, Oxford, 2000. 107. Roman W. K., Vaclovas Sidzikauskas i rozmowy z Polakami, Stosunki Polsko – Litewskie wczoraj i dzi , Toru , 2009. 108. Saldukas L., Lthuanian Diaspora, Vilnius, 2002. 109. S j dis–So idarno : strategin s partneryst s pradžia, Warszawa, 2010. 110. Skirius J., Lietuvos visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): t vynei paaukotas gyvenimas, Vilnius, 2001. 111. Snyder T., Taut rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999, Vilnius, 2000. 112. Stankevi B., Jerzy Giedroyc / Jurgis Giedraitis ir Lietuva, Naujasis židinys–Aidai, 2004/12. 113. Stankevi B., Jogailai i id ja ir jos implikacijos lenk XX a. geopolitin je mintyje, Socialini moksl studijos, 2012, Nr. 4 (3). 114. Stankevi B., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s vaizdinys lenk XX a. geopolitin se koncepcijose: nuo Józefo Pi sudskio iki Jerzy Giedroyco, Vilnius, 2012 (disertacijos santrauka). 115. Stankevi B., Vidurio Ryt Europa XX amžiaus antrosios pus s lenk išeivijos federalistin se regionin se koncepcijose, Lietuvos istorijos studijos, 2011, nr. 27. 116. Stravinskien V., Tarp gimtin s ir t vyn s: Lietuvos SSR gyventoj repatriacija Lenkij (1944–1947, 1955–1959 m.), Vilnius, 2011. 117. Streikus A., Diplomatas Statys Antanas Ba kis, Vilnius, 2007. 118. T. Snyder, Taut rekonstrukcija. Lietuvos, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999, Vilnius, 2008. 119. Tamoši nas J., Lietuvišk periodini leidini bibliografija 1832–1982, Kaunas, 1991. 120. Tarka K., Derybos su Baltijos šali atstovais. Emigracin Lenkijos Respublikos vyriausyb ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos emigrantai (1945–1956), Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: s sajos ir ypatumai 1939–1956, Vilnius, 2004. 121. Tarka K., Emigracyjna dyplomacja. Polityka zagraniczna rz du RP na uchod stwie 1945– 1990, Warszawa, 2003.
164 122. Tarka K., Konfrontacja czy wspó praca? Litwa w polityce Rz du Polskiego na uchod stwie 1939–1945, Opole, 1998; Segeš D., Litwa w polityce rz du PR gen. W adys awa E. Sikorskiego (1939-1943), Warszawa, 2006, (magistro darbas apgintas Varšuvos universitete 2006 m.). 123. Tarka K., Rozmowy z budrysami. Rz d RP na uchod stwie i Litwini (1945–1990), Zeszyty Historyczne, 143 ir 144 s siuviniai, 2003. 124. Tarptautini žodži žodynas, Vilnius, 1985. 125. Truska L., Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996. 126. V. Sirutavi ius, R. Lopata, „Lenkiškasis“ istorijos veiksnys Lietuvos politikoje, Vilnius, 2011. 127. Vaisi nait I., Okupuotos Lietuvos vaizdas „Santarv “ žurnale 1953–1958, (bakalauro darbas apgintas VDU 2008 m.) 128. Valkenier E. K., Eastern European Federation a Study in the Conflicting National Aims and Plans of the Exile Groups, Journal of Central European Affairs, 1955, Vol. XIV, Nr. 4. 129. Van Reenan A. J., Lithuanian Diaspora. Königsberg to Chicago, Boston, 1990. 130. Vili nas G., Bajoras tarpukario Lietuvoje: Fabijono Neveravi iaus gyvenimas ir k ryba, Lietuvi atgimimo studijos, t. 8, Vilnius, 1996, p. 368. 131. Vilkelis G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Taut S jungoje, Vilnius, 2006. 132. Wandycz P. S., Laisv s kaina, Vidurio Ryt Europos istorija nuo viduramži iki dabarties, Vilnius, 1997. 133. Wizja Polski na lamach Kultury 194–1976, Lublin, 1999. 134. Wola ski M S., Europa rodkowo–Wschodnia w my li politycznej emigracji polskiej 1945–1975, Wroc aw, 1996. 135. Wola ski M., Lane T., Poland and European Integration. The Ideas and Movements of Polish Exiles in the West, 1939-91, Palgrave macmillan, 2009.
136. Wolkovich–Valkavi ius W., Lithuanian Religious Life in America, vol. 1–3, Norwood, 1991, 1996, 1998; 137. Wolsza R., Rz d RP na obczy nie wobec wydarze w kraju, 1945–1950, Warszawa, 1998. 138. Wyman M., Europe's Displaced Persons, 1945-1951, New York, 1998. 139. Zanim powsta a Kultura. Antologia tekstów Adolfa Marii Bochenskiego po wi conych polskiej polityce wschodniej, Lublin, 2006. 140. ebrowski M., Dzieje Sporu. „Kultura” w emigracyjnej debacie publicznej lat 1947–1956, Warszawa, 2007.
165
Giedr MILERYT
LIETUVOS IR LENKIJOS SANTYKI VIZIJOS EMIGRACIJOJE 1945–1990 M.
Daktaro disertacija
Išleido ir spausdino – Vytauto Didžiojo universiteto leidykla (S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) Užsakymo Nr. K12-158. Tiražas 15 egz. 2012 11 19. Nemokamai.