VYTAUTO DIDŅIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS ISTORIJOS KATEDRA

Simonas Jazavita

KAZIO ŠKIRPOS ĮTAKA LIETUVOS UŢSIENIO POLITIKAI 1927 – 1940 M.

Magistro baigiamasis darbas

Lietuvos istorijos studijų programa, valstybinis kodas 621V21002 Istorijos studijų kryptis

Vadovas prof.dr. Jonas Vaičenonis ____ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parańas) (Data)

Apginta prof.dr. Ineta Dabańinskienė______(Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) (Parańas) (Data)

Kaunas, 2015

TURINYS

SANTRAUKA...... 3 SUMMARY...... 4 ĮVADAS...... 5 1. K.ŃKIRPOS INDĖLIS Į LIETUVOS DIPLOMATIJĄ 1927 – 1937 M...... 12 1.1.Paskyrimas į Vokietiją...... 16 1.2.K.Ńkirpa – Lietuvos karo atańė Berlyne...... 17 1.3.Klaipėdos veiksnio įtaka Lietuvos ir Vokietijos santykiams...... 19 1.4.Ńvedijos epizodas. Kandidatūra į karo atańė pareigas Stokholme...... 20 1.5.Asmeninių kontaktų svarba darbui Berlyne...... 21 1.6.Lietuvos ir Vokietijos santykių pokyčiai 1933 m...... 23 2. K. ŃKIRPOS PERĖJIMAS Į DIPLOMATINĘ TARNYBĄ 1937 – 1938 M...... 28 2.1.Lietuvos delegatas Ņenevoje...... 29 2.2.K.Ńkirpa kaip pirmasis Lietuvos pasiuntinys Lenkijoje...... 31 2.3. Paskyrimo į Varńuvą santykis su Lietuvos vidaus politika...... 34 2.4. K.Ńkirpos kontaktai su Lenkijos politikais...... 35 2.5. Santykiai su kitų ńalių diplomatais Varńuvoje...... 42 2.6. K.Ńkirpos veiklos Lenkijoje įvertinimas...... 46 3. LIETUVOS PASIUNTINYS VOKIETIJOJE 1939 M...... 48 3.1.Neutraliteto galimybės ir Klaipėdos klausimas...... 51 3.2. Lietuvos ir Vokietijos santykiai po Klaipėdos netekties...... 54 4. VILNIAUS KLAUSIMAS 1939 M. RUGSĖJĮ...... 60 4.1. K.Ńkirpos planų realumo apņvalga...... 62 4.2. Alternatyvų paieńkos...... 68 4.3. Realusis alternatyvios istorijos variantas – Slovakijos atvejis...... 70 4.4. Kontraversijos dėl Vilniaus paėmimo iń SSRS ...... 72 5. K.ŃKIRPA LIETUVOS OKUPACIJOS AKIVAIZDOJE...... 75 5.1. Alternatyvų paieńkos artėjančios katastrofos fone...... 78 5.2. Reakcija į SSRS ultimatumą ir pirmoji veikla po jo...... 83 5.3. Slaptas diplomato vizitas į Kauną...... 85 IŃVADOS...... 94 ŃALTINIAI IR LITERATŪRA...... 98

2 SANTRAUKA

Kazys Ńkirpa (1895 - 1979) neabejotinai viena kontraversińkiausių Lietuvos istorijos asmenybių. 1927 m. po pasiprieńinimo valstybės perversmui naujosios valdņios buvo ińsiųstas į ,,politinę tremtį“ dirbti diplomatinio darbo. 1928 m. pulkininkas K.Ńkirpa tapo Lietuvos karo atańė Vokietijoje. Netrukus jis surado įtakingų paņinčių Berlyno kariniuose ir politiniuose sluoksniuose. K.Ńkirpa nuońirdņiai tikėjo, kad Lenkija kelia didņiausią pavojų Lietuvai, nes okupavo jos sostinę Vilnių. Jis gerai suprato Lietuvos karinį silpnumą, lyginant su Lenkija, todėl nuolat kūrė koncepcijas, kaip Vilnių atgauti pasinaudojant Lenkijos konfliktu su Vokietija. Dėl ńios prieņasties istoriografijoje įsitvirtino stereotipas, kad K.Ńkirpa buvo provokińkas ir antilenkińkas. Vis dėlto K.Ńkirpos politines paņiūras sąlygojo ne ideologinės simpatijos ar antipatijos, bet realpolitik teorija. Tikslas jam pateisino visas priemones. Didysis K.Ńkirpos tikslas buvo nepriklausoma Lietuva su sostine Vilniuje. Būdamas Lietuvos karo atańė Berlyne (1928 – 1937 m.), pasiuntinys Ņenevoje (1937 – 1938 m.), Varńuvoje (1938 m.), o galiausiai ir vėl Berlyne (1939 – 1940 m.), jis iń visų jėgų stengėsi įgyvendinti savo planus, kurie, jo manymu, turėjo atvesti į ńį tikslą. K.Ńkirpa buvo įsitikinęs, kad Lietuvą supo 3 daug galingesnės kaimynės – Vokietija, Lenkija ir SSRS, kurios visos turi savo interesų Lietuvos atņvilgiu. Tuo tarpu didņiosios Vakarų ńalys yra per toli ir Lietuvoje svarbių interesų neturi, todėl ńiai atsidūrus sunkioje situacijoje, padėti nėra suinteresuotos. Todėl Lietuvai, kaip maņai ir karińkai silpnai valstybei, vienintelis būdas ińsaugoti savo nepriklausomybę yra būtent subtilus balansavimas tarp trijų didņiųjų kaimyninių valstybių, neretai stengiantis jas nukreipti viena prień kitą. Tą jis daņnai darė ir savo diplomatinio darbo metu. K.Ńkirpa pasiņymėjo dideliu iniciatyvumu, strateginio mąstymo sugebėjimais, nevengė kritikuoti ir savo vadovybės idėjų. Jo koncepcijos beveik visada būdavo nustumiamos į opoziciją ir nesulaukdavo palaikymo, tačiau tai nepalauņė K.Ńkirpos entuziazmo. K.Ńkirpa neretai vienas pirmųjų pastebėdavo Europos politikos pokyčius ir stengėsi adaptuoti prie jų Lietuvos uņsienio politiką. Kai politinė Lietuvos vadovybė atmesdavo jo idėjas, K.Ńkirpa dar labiau įsitikindavo jų teisingumu. Iki pat gyvenimo galo jis tikėjo, kad jo kurtos alternatyvios Lietuvos uņsienio politikos koncepcijos, o ypač planas Antrojo pasaulinio karo pradņioje patiems atsiimti Vilnių galėjo ińgelbėti Lietuvos nepriklausomybę.

3 THE INFLUENCE OF KAZYS ŠKIRPA IN 'S FOREIGN POLICY (1927 - 1940)

SUMMARY

Kazys Ńkirpa (1895 - 1979) was one of the most contraversial personalities in Lithuania„s history. In 1927, after he was the only one who tried to stop coup d‘etat he was persecuted by the new authority and send to diplomatic work as part of punishment. In 1928, colonel K.Ńkirpa became Lithuania„s military attache in Germany. Soon after, he became acquainted with very influential people in „s military and political spheres. K.Ńkirpa honestly believed that Poland was the main enemy of Lithuania, because of occupation. He was well aware of Lithuania„s military weakness in comparison to Poland, so he created a lot of conceptions how Lithuania could regain capital after using Poland conflict with Germany. Common stereotype in historiography is that K.Ńkirpa was progerman and anti-polish. However, in reality, all that concerns him was theory of realpolitik. The aim justified the means for K.Ńkirpa. And the main aim of this person was independent Lithuania with her capital Vilnius. Being Lithuania„s military attache in Berlin (1928 - 1937), then representative in Geneva (1937 - 1938) Warsaw (1938), and once again in Berlin (1939 - 1940) he tried his best to achieve this goal. His main conception was, that Lithuania, as small and military weak country should smartly manouevre between 3 big neighbors – Germany, Poland and USSR. He always believed all these countries have some interests in Lithuania. He was very pessimistic about Lithuania„s orientation to big Western countries, because they are just too far away for real help in difficult situation. Because of this reasons K.Ńkirpa thought, that he, as diplomat should try force one big neighbour of Lithuania against another. K.Ńkirpa was known for his strategical thinking abilities and initiatives. Despite the fact, that his conceptions were almost always rejected by his authority, K.Ńkirpa never lost enthusiasm to try again. He often was very perceptive about changes in European policy and according to them, tried to adapt Lithuania„s foreign policy. Not only K.Ńkirpa strongly believed his ideals till his own death, but he also insisted, that his proposed alternatives for Lithuania„s foreign policy, especially, his plan to regain Vilnius by using Germany-Poland war in the beggining of Second World War was actually the only way for saving Lithuania„s independence.

4 ĮVADAS

Kazys Ńkirpa (1895 - 1979), viena iń pačių kontraversińkiausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Būdamas vos 20 metų ńis ņmogus ėmėsi organizuoti lietuvių karinius dalinius Rusijos kariuomenės sudėtyje. Dar nesulaukęs 24 m., jis tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės savanoriu ir pirmą kartą ińkėlė Lietuvos respublikos vėliavą – trispalvę. Tai buvo padaryta ińties simbolinėje vietoje – ńalies sostinėje Vilniuje, Gedimino pilies bokńte. Atrodo, jau vien ńie pasiekimai skamba gana įspūdingai. Tačiau nereikėtų pamirńti, kad netrukus po to K.Ńkirpa aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose 1919 – 1920 m., tapo ńalies gyvenimo kontūrus nubrėņusio Steigiamojo Seimo nariu. Po karo mokslų Ńveicarijoje ir Belgijoje, 1926 m., jis tebūdamas 31 metų tapo generalinio ńtabo virńininku ir praktińkai vadovavo Lietuvos kariuomenei. Tuo metu jo galvoje brendo idėja kuo skubiau reformuto ir modernizuoti Lietuvos kariuomenę. Dalį ńių idėjų 4 deń. viduryje įgyvendins gen. Stasys Rańtikis. Tų pačių metų gruodņio 17 d. Ńkirpa buvo vienintelis ņmogus aktyviai pasiprieńinęs valstybės perversmui. Visa tai buvo atlikta per stebėtinai trumpą laiką. Ir tai jau savaime verčia atkreipti dėmesį į ńį ņmogų, jo tolesnę veiklą. 1940 – 1941 m. Ńkirpos veikla vėl ińlieka istorikų dėmesio centre. Jo indėlis į Birņelio sukilimą 1941 m. yra neginčijamas, nors Lietuvos ir kitų krańtų istorikai tiek ńio ņmogaus tuometę veiklą, tiek patį sukilimą linkę vertinti labai skirtingai: nuo krańtutinio teigiamo iki krańtutinio neigiamo įvertinimo. Ńio darbo tema ,,Kazio Ńkirpos įtaka Lietuvos uņsienio politikai 1927 – 1940 m.“ skirta aprėpti laikotarpiui tarp valstybės perversmo ir jos ņlugimo, o tiksliau nuo Ńkirpos perkėlimo į Vokietiją dirbti diplomatinio darbo iki tol, kol pats Ńkirpa supranta, kad Lietuvos valstybė ņlugo ir pradeda dėti visas pastangas ją prikelti. Darbe stengiamasi ińanalizuoti, kokia veikla ńis karininkas ir diplomatas siekė įtakoti Lietuvos uņsienio politiką. Reikėtų paminėti, kad atskirų mokslinių tyrimų jau nusipelnė ir sulaukė kiti ińkilūs Lietuvos diplomatai. Vienas pirmųjų istorikų, atlikusių ńį reikalingą darbą, buvo Juozas Skirius, dar 2001 m. parengęs solidų biografinį veikalą apie Bronių Kazį Balutį1. Asta Petraitytė – Briedienė taip pat neseniai parengė monografiją apie Stasį Lozoraitį, kaip Lietuvos diplomatijos ńefą2. Daktaro disertaciją apie Lietuvos – Prancūzijos diplomatinius santykius 1919 – 1940m.3 parengusi Vilma Bukaitė ruońia darbą apie kitą ińkilų diplomatą Petrą Klimą. Dar daugiau darbų parengta apie

1 J.Skirius, Lietuvių visuomeninkas ir diplomatas , Vilnius,2001 2 A.Petraitytė – Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas (1940 - 1983), Vilnius, 2012 3 V.Bukaitė, Lietuvos respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919 – 1940 m. Daktaro disertacija, Vilnius, 2013

5 ińkilius Lietuvos kariuomenės karininkus4. Vargu, ar verta atskirai aptarinėti visas pozicijas apie Lietuvos uņsienio politiką 1927 – 1940 m. laikotarpiu vien dėl didņiulio jų kiekio. Ńio darbo tikslas yra ińryńkinti K.Ńkirpos politinių koncepcijų ir jo politinės veiklos įtaką visos Lietuvos uņsienio politikos raidai 1927 – 1940 m. Tikslui pasiekti ińsikelti ńie uņdaviniai: 1. Ińanalizuoti, ar istoriografijoje įsigalėjęs teiginys apie K.Ńkirpos provokińkumą ir antilenkińkumą yra pagrįstas. 2. Atskleisti, kokių metodų ir koncepcijų vedamas K.Ńkirpa ryņosi siekti savo politinių tikslų. 3. Ińanalizuoti, ar K.Ńkirpos propoguota alternatyvi Lietuvos uņsienio politika turėjo galimybę būti įgyvendinta, jei Lietuvos politinis elitas būtų pasiryņęs tai padaryti? 4. Ińryńkinti K.Ńkirpos pasirinktų metodų svarbą ir aktualumą regioninės Vidurio Rytų Europos ir globalios pasaulio politikos kontekste. 5. Nustatyti, kokios aplinkybės lėmė, kad K.Ńkirpos indėlis į Lietuvos uņsienio politiką 1927 – 1940 m. vis labiau augo. Darbe naudojamas analitinis – aprańomasis metodas. Daug informacijos apie Kazį Ńkirpa saugoma tiek Lietuvos, tiek įvairių uņsienio valstybių archyviniuose fonduose. Ńiame darbe daugiausiai naudotasi Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau LCVA) saugomais dokumentais. Ypač svarbūs fondai – 648 (Lietuvos pasiuntinybė Londone), 671 (Lietuvos pasiuntinybė Berlyne), 383 (Lietuvos uņsienio reikalų ministerija). 1348 (K.Ńkirpos) fonde saugoma dalis jo rankrańčio ,,Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą“, kuris, nors aprėpia vėlesnius metus, paaińkina ir tai, kas naudinga siekiant paņinti patį Ńkirpą, jo aplinką. Naudotasi ir R-952 (Tomo Remeikio fondu). Ńis ńviesaus atminimo istorikas prisidėjo tiek prie Ńkirpos svarbiausio veikalo ,,Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ ińleidimo, tiek surinko gausybę medņiagos JAV ir Vokietijos archyvuose, kurių kopijas perdavė LCVA. Kiek maņiau naudotasi ir kitais fondais. Lietuvos nacionalinės Martyno Maņvydo bibliotekos rankrańčių skyriuje (toliau LNMMBRS) naudotasi Ńkirpos amņininkų, jo diplomatinio darbo vadovų, o neretai ir idėjinių prieńininkų Juozo Urbńio (f.15) ir Kazio Bizausko (f.61) asmenine korepondencija, padedančia susigaudyti painiuose tuometinės URM draugysčių ir antipatijų srovėse. Naudotasi ir Vytauto Didņiojo universiteto Lietuvių ińeivijos instituto archyvu (toliau VDU LII), kur didesnė dalis informacijos ieńkota K.Ńkirpai artimesnių ņmonių, kaip Broniaus Kviklio (f.1) ir Adolfo Damuńio (f.8), fonduose. Ńi medņiaga pravarti ińryńkinti kai kuriuos K.Ńkirpos ir jo aplinkos charakterio bruoņus.

4Reprezentatyvūs ir ńiame darbe naudoti pavyzdņiai - J.Aničas, Pulkininkas Jurgis Bobelis (1895 - 1954), Vilnius, 2004; H.Paulauskas H, Lietuvos kariuomenės brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius, Vilnius, 2006;

6 Nemaņai svarbios medņiagos saugoma ir kituose Lietuvos archyviniuose fonduose. Tačiau ńio darbo autoriui pasidomėjus kituose archyviniuose fonduose saugoma medņiaga nuspręsta, kad dėl siauros ńio mokslinio darbo apimties, reprezentatyvios medņiagos ńiai temai pakanka, o medņiagą pagausinti būtų galima rańant platesnės apimties darbą. Taip pat nebuvo galimybės rinkti medņiagos uņsienio valstybių archyvuose. Jeigu ateityje tokia galimybė atsirastų, būtų įmanoma darbą plačiau integruoti į globalios pasaulio politikos rėmus. Vis dėlto net ir tarp perņiūrėtų fondų pavyko rasti nemaņai naujos medņiagos. Atsiņvelgiant į tai, kad tuometinės Lietuvos uņsienio politikos tyrimai yra stiprioji Lietuvos istorikų darbo dalis ir įdirbis joje ińties įspūdingas, ńio darbo autoriui ypač malonu paņymėti, kad pavyko rasti ińkalbingų dokumentų, kurie į mokslinę apyvartą įtraukiami pirmą kartą. O į tai, ką jau spėjo aptarti kiti istorikai, stengtasi paņiūrėti nauju poņiūriu, įņvelgti naujas problemas, ińkelti diskusinius klausimus. Reikia paminėti, kad dalis dokumentų galėjo praņūti visiems laikams, kadangi 1940 m. vasarą Ńkirpa, nenorėdamas perduoti jų sovietams, paslėpė vienos draugińkos ńalies pasiuntinybės rūsyje, kur jie ņuvo Berlyno bombardavimo metu. Tam tikra dalis Ńkirpos archyvo tebėra privačiuose jo giminaičių rankose ir bent kol kas nėra prieinama tyrinėtojui5. Jau po Ńkirpos mirties vyko susirańinėjimai tarp jo ņmonos Bronės ir jai artimos Jono Aisčio ņmonos Aldonos ir K. Ńkirpos draugų Adolfo Damuńio ir Povilo Ņumbakio. Kalbėtasi archyvo perdavimo klausimu. B.Ńkirpienė bijojo, kad ten esama informacija nebūtų blogai interpretuojama ir tokiu būdu kam nors pakenkta6. Tai suprato ir A.Damuńis, nuogastavęs, kad į nesąţiningas rankas pakliuvęs archyvas per anksti nebūtų netinkamai komentuojamas7. Tai ińduoda, kad archyve K.Ńkirpa saugojo ir medņiagos, kuri gali būti vertinama pakankamai kontraversińkai. Iń ńios nedidelės apņvalgos galima susidaryti vaizdą, kad plačiau pasigilinti į įvairias Kazio Ńkirpos biografijos akimirkas tikrai yra puikios sąlygos, jei temos painumą istorikas priimtų ir kaip tam tikrą ińńūkį. Labai svarbūs yra ir publikuoti liudininkų atsiminimai. Esminis dėmesys skiriamas paties Ńkirpos atsiminimams apie 1938 – 1940 m. metus8, kuriuos rańydamas jis gausiai papildė dokumentine medņiaga iń įvairiausių archyvų, aptiktų JAV Kongreso bibliotekoje, kur pats Ńkirpa dirbo karo metu. Naudotasi ir daugybe K.Ńkirpos straipsnių, skelbtų įvairiuose leidiniuose - aptariamu laikotarpiu jis daņniausiai publikavosi ,,Mūsų ņinyne„„, o jau ińeivijoje reikńdavo savo nuomonę valstiečių liaudininkų srovės ,,Sėjoje„„. Naudotasi ir kitų svarbių liudininkų atsiminimais, pavyzdņiui, gen. Stasio Rańtikio9, Edvardo Turausko10, plk. Leon Mitkiewicz11 ir daugelio kitų.

5 Ņ.Vańčova, Vienas prień daugumą: Kazio Ńkirpos kurta saugios Lietuvos koncepcija, Darbai ir dienos, t.30, ,2002, p.121 61984 11 06 Aldonos Aistienės laińkas Adolfui Damuńiui dėl Kazio Ńkirpos archyvo, VDU LII, f.8, ap.1-2, b.22, l.2 7 1984 12 06 Adolfo Damuńio atsakymas Aldonai Aistienei dėl Kazio Ńkirpos archyvo, VDU LII, f.8 ap.1-2. b.22, l.3 8 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938 - 1940), Chicago – Vilnius, 1996 9 S.Rańtikis, Kovose dėl Lietuvo: kario atsiminimai: I dalis , Chicago, 1956; Kovose dėl Lietuvos: kario atsiminimai: II dalis, Chicago, 1957; Įvykiai ir ţmonės, III tomas, Chicago, 1972; Lietuvos likimo keliais. IV tomas, Chicago, 1982 10 E Turauskas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant - įvykiai, Kaunas, 1990

7 Platesnis sąrańas pateikiamas darbo pabaigoje. Ņinoma, dirbant su ņmonių, sprendusių svarbiausius tarpvalstybinius reikalus, atsiminimais, į kai kuriuos aprańomus teiginius reikia ņiūrėti labai kritińkai. Ne ińimtis ir pats Ńkirpa. Lyginant juos su archyviniais dokumentais ir kitais ńaltiniais neretai pastebima daug įvairių nesutapimų. Jie galėtų reikńti ne tik ,,patobulinimus“, padarytus atsiminimuose, ką daņnai pabrėņia kiti tyrėjai, bet ir galimybę, kad dokumentuose taip pat neatskleidņiama visa tiesa arba ji ińkraipoma siekiant kokių nors tikslų. Naudotasi ir nemaņu kiekiu jau publikuotų dokumentų. Dar 1948 m. Vańingtone buvo ińleistas nacių ir sovietų santykiams skirtas rinkinys, kuriame taip pat sutilpo daug ńiam darbui svarbių dokumentų. Jo svarbą pabrėņia tai, kad svarbiausių minimų asmenų sąrańe galima aptikti ir vienintelio lietuvio, būtent K.Ńkirpos pavardę12. Nepraranda svarbos ir Vokietijos uņsienio reikalų ministerijos dokumentai, kurie anglų kalba buvo publikuoti 1954 m13 . Iń naujesnių darbų ińskirti reikėtų visai neseniai lietuvińkai pasirodņiusį Algimanto Kasparavičiaus ir Pawel Libera darbą, dokumentų rinkinį apie 1938 m. Lietuvos ir Lenkijos santykius14. Kitų ne taip gausiai naudotų rinkinių sąrańą taip pat galima pamatyti darbo pabaigoje. Tarpukario Lietuvos uņsienio politika sulaukė didelio istorikų dėmesio. Konkrečiai apie K.Ńkirpos veiklą rańė jau minėta Ņana Vańčova ir Linas Locaitis15. Ńkirpos knygos susilaukė nemaņai recenzijų ir polemikos tiek ińeivijos, tiek Nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Taip pat verta ińskirti A.Kasparavičiaus monografiją apie Lietuvos neutraliteto politiką, kur Ńkirpos veiklai skiriamas pakankamai didelis dėmesys16. Ne kartą naudotas ir kitas svarbus ńio mokslininko darbas apie prieńtaringus Lietuvos kariuomenės ir Sovietų Sąjungos santykius17. Naudotasi ir kitais A.Kasparavičiaus darbais. Dar vienas svarbus ir didelį įdirbį pasiekęs istorikas Nerijus Ńepetys, su kurio įņvalgomis taip pat teko ne kartą tiek sutikti, tiek polemizuoti. Ypač svarbus jo straipsnis publikuotas rinkinyje ,,Lietuva Antrajame pasauliniame kare„„18. Taip pat remtasi Vytauto Ņalio19, Liudo Truskos20, Aldonos Gaigalaitės21, Jono Vaičenonio22, Piotr Łossowski23, Alfred Erich Senn24

11 L Mitkiewicz., Kauno atsiminimai 1938 – 1939, Vilnius, 2002 12 Nazi – Soviet Relations, 1939 – 1941. Documents from the Archives of The German Foreign Office, Washington, 1948 13Documents of German Foreign Policy 1918 – 1945, Series D, Vol. VIII, Washington, 1954 14 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938 – 1940 metais, Vilnius, 2013 15 L.Locaitis, Plk. K.Ńkirpos pasiūlymo Vokietijai ir Tarybų Sąjungai garantuoti Lietuvos nepriklausomybę bei paramą dėl Vilniaus klausimu, Lietuvos istorijos studijos, t.6,Vilnius, 1998 16 A.Kasparavičius, Lietuva 1938 – 1939. Neutraliteto iliuzijos, Vilnius, 2010 17 A.Kasparavičius A., Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920 – 1936), Lietuvos Nepriklausomybei – 80, Vilnius, 1999 18 N.Ńepetys, Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939 - 1941), Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2007 19 V.Ņalys, Lietuvos diplomatijos istorija (1925 - 1940), T.1, Vilnius, 2007, p.137; V.Ņalys, Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės vadovybės sąvoka įtvirtinant Lietuvos valstybingumą 1923 – 1938 metais, Lietuvos Nepriklausomybei - 80 , Vilnius, 1999 20 Rinktinius ńio istoriko darbus galima rasti rinkinyje: L.Truska, Tautinis atgimimas ir istorija, Vilnius, 2012 21 A.Gaigalaitė, Stasio Lozoraičio politinė veikla dėl Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo, Lietuvos uţsienio reikalų ministrai 1918 – 1940, Vilnius, 1999

8 ir daugelio kitų autorių darbais. Jie aptariami pačiame darbe arba tiesiog nurodomi jo pabaigoje. Naudotasi buvo ir Vytauto Didņiojo universitete apgintais magistro bei bakalauro darbais. 2000 metais ńiame universitete parańytas Ņ.Vańčovos darbas ,,Ńkirpińkoji Lietuvos saugumo 1938 – 1940 metų koncepcija“25, kuris vėliau buvo publikuotas leidinyje ,,Darbai ir dienos“ ir jau buvo aptartas. 2002 metais pasirodė Arūno Boriso bakalaurinis darbas ,,Politinė Kazio Ńkirpos veikla XX a. 4-tojo deńimtmečio pabaigoje“26. Kaip labiau kontekstiniai perņiūrėti ir kiti diplominiai darbai27. Atkreiptas dėmesys ir į periodiką. Kaip minėta, joje ieńkota daugiausiai paties K.Ńkirpos darbų, kurių panaudoti tik temai aktualiausi.Naudoti ir reprezentatyvūs kitų autorių straipsniai, pavyzdņiui, įtaką tiek Lietuvos vidaus, tiek uņsienio politikai daręs S.Rańtikio straipsnis 1940 m. ,,Karde„„28. Nors darbo chronologinės ribos siekia nuo 1927 m. iki 1940 m., tačiau struktūroje nėra skiriama lygiavertė teksto dalis, pavyzdņiui, lyginant 1929 m. ir 1939 m. Ńkirpos veiklą. Ir tai visińkai suprantama, kadangi stengiamasi aprėpti jo įtaką Lietuvos uņsienio politikai. Praktińkai iki 1938 m., ta įtaka nebuvo tokia ņenkli kaip keliais vėlesniais metais. Vėlgi 1940 m. aptariama veikla tik iki to momento, kol pats Ńkirpa įsitikino, kad Lietuva prarado savo suverenumą. Nuo tada jis ėmėsi aktyviai kovoti uņ to suverenumo sugrąņinimą. Ņinoma, siekiant pagrįsti vieną ar kitą K. Ńkirpos sprendimą ar koncepciją, galimas ńių chronologinių ribų nepaisymas. Juk ankstesni ar vėlėsni asmens gyvenimo įvykiai, ņiūrint retrospektyviai, neretai padeda geriau paņinti patį ņmogų. Ińkart reikėtų paņymėti, kad K.Ńkirpos atveju tai tik iń dalies tiesa. Jo poņiūriai, nuostatos ir koncepcijos ne vieną kartą keitėsi, o tiksliau buvo keičiamos, visińkai aińkia paties jų autoriaus valia, kurią daņnai lemdavo prisitaikymas prie pasikeitusių politinių aplinkybių. Bet net ir atkreipiant dėmesį į tai, kartais ińeinama iń chronologinių ribų, siekiant paņvelgti į ńias nuostatas, kaip į tam tikrą kryptingą procesą. Vis dėlto tam tikra riba galima laikyti 1940 m. liepos 1 d. Nuo tada Ńkirpa Berlyne pradeda naują ir, ko gero, patį kontraversińkiausią savo veiklos etapą – LAF kūrimą ir Birņelio sukilimo organizavimą. Ņinant, kiek istorikų, politikų, publicistų ir visuomenininkų dėmesio tebesulaukia ńis klausimas, akivaizdu, kad vien jam galima būtų skirti net

22 J.Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927 - 1940), Vilnius, 2004; J.Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės modernizacija 1926 – 1939 metais, Darbai ir dienos, t.21, Kaunas, 2000 23 P.Łossowski, Lihuania„s Neutrality in the Polish – German War of 1939, Acta Poloniae Historica, Vol.42,1980;P.Łossowski, Litwa a sprawie Polskie 1939 – 1940, Warszawa, 1985 24 A.E.Senn, Lithuania 1940: Revoliution from Above, Amsterdam – New York, 2007, p.44 – 47; A.E.Senn, Kazys Ńkirpa Lietuvos nepriklausomybės sutemose, Akiračiai, 1997, Nr.2 (286),p.16 25 Ņ.Vańčova, Škirpiškoji Lietuvos saugumo 1938 – 1940 metų koncepcija. Bakalauro darbas, Vytauto Didņiojo universitetas, Kaunas, 2000 26 A.Borisas, Politinė Kazio Škirpos veikla XX a. 4-tojo dešimtmečio pabaigoje. Bakalauro baigiamasis darbas, Vytauto Didņiojo universitetas, Kaunas, 2002 27 S.Grabauskienė, Lenkijos diplomatinės atstovybės veikla Lietuvoje 1938 - 1939 metais. Magistro baigiamasis darbas, Vytauto Didņiojo universitetas, Kaunas, 2008; R.Dovidovičius, Geopolitinė mintis Lietuvoje 1919 – 1939 m., Bakalauro baigiamasis darbas, Vytauto Didņiojo universitetas, Kaunas, 2002; A.Borisas, Lietuvių Aktyvistų Fronto Lietuvos valstybės modelis, Magistro baigiamasis darbas, Vytauto Didņiojo universitetas, Kaunas, 2004 28 S.Rańtikis, Mintys metams keičiantis, Kardas, 1940 01 01, Nr.1 (325)

9 dar platesnės apimties darbą. Dėl ńios prieņasties, ńiame darbe bus stengiamasi, kiek tai įmanoma, ińvengti vėlesnio laikotarpio aptarimo. Tikslingai praplėstos ir ńio darbo geografinės ribos. Pavadinimas tarsi suponuoja Lietuvos uņsienio politiką, tad akivaizdu, kad daugiausiai jis liečia ne tik ją, bet ir kaimynines ńalis, santykiai su kuriomis Lietuvai turėjo daugiausiai įtakos. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos, Vokietijos ar kitų ńalių tuometinė uņsienio politika kaip tada, taip ir dabar yra glaudņiai susijusi. Būtent todėl Ńkirpos įtakojami (ar siekti įtakoti) veiksmai Lietuvos uņsienio politikoje glaudņiai lyginami su to meto procesuose ne tik aukńčiau paminėtose valstybėse, bet ir kitose, kurios neretai ińklysta iń akiračio, kaip pavyzdņiui, Slovakijoje ar Vengrijoje. Tai svarbu ne tik dėl to, kad siekiama parodyti Lietuvą globaliame pasaulio politikos kontekste, bet ir todėl, kad ją verta matyti ir kaip Vidurio Rytų Europos regiono dalį. Kai kuriais atvejais ńių ńalių istorinė raida panańi į tą, į kurią Lietuvą galėjo nuvesti K. Ńkirpos formuluotos koncepcijos, todėl nedideli palyginimai turėtų padėti atsakyti į ńį klausimą. Siekiant paņinti Lietuvos uņsienio politiką globaliu aspektu, pasitelktas ne tik regioninis poņiūris, bet ir nuspręsta papildyti temą tuometinėmis JAV diplomatų perspektyvomis. Ńi valstybė aptariamu laikotarpiu stengėsi aktyviau nedalyvauti Europos reikaluose, tačiau jos diplomatai vis tiek akylai stebėjo padėtį, darė nemaņai neutralaus pobūdņio ińvadų apie Europos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, tarpusavio santykius. Kadangi jau darbo rańymo metu ńi valstybė vaidina ypatingai ryńkų vaidmenį Lietuvos, VRE ir viso pasaulio politiniame gyvenime, tai buvo papildomas stimulas darbo autoriui pasigilinti į amerikietińkąjį faktorių Ńkirpos veikloje. Kartu toks bandymas leido ińsikelti dar daugiau intriguojančių klausimų ateities tyrimams. Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad ńiame darbe daņnai svarstomos įvairios alternatyvos vienam ar kitam Lietuvos istorijos epizodui. Visińkai suprantama, kad istorija yra daugiau mokslas apie tai, kas jau buvo, o ne apie tai, kas galėjo būti. Vis dėlto ńiame darbe ņvelgiama į alternatyvas ne tam, kad įtikintų skaitytoją jų būtinybe ar klaidingumu, bet siekiant parodyti, kuo vadovaudamasis ir ko tikėdamasis K.Ńkirpa siekė daryti įtaką Lietuvos uņsienio politikai. Ińmoktos praeities pamokos galėtų padėti ińvengti panańių klaidų ateityje. Juolab pastaruoju metu istoriografijoje pagausėjo įvairių bandymų tirti būtent altenatyvias Lietuvos raidos koncepcijas29. Dar vienas darbo bruoņas, kurį būtina aptarti – citavimas. Nors pavadinimai ar perkeltinės prasmės posakiai dedami į kabutes, visas citavimas tekste rańoma kursyvu. Neretai norint pagrįsti vieną ar kitą Ńkirpos ar kito asmens mintį cituojami ińtisi sakiniai, netaisant ir neadaptuojant nei to meto kalbos, nei gramatikos. Taip siekiama sustiprinti tekste autentińkumo įspūdį. Kita vertus, ne

29 Reprezentatyvūs pavyzdņiai - Č.Laurinavičius, Lietuvos valstybingumo galimybių mozaika: 1944 metai, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2007, N.Ńepetys, Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939 - 1941), Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2007

10 vienoje vietoje tam tikros, ypač ińkalbingos cituojamų asmenų mintys yra specialiai paryńkintos. Daņniausiai taip elgiamasi siekiant suprasti rańusio ņmogaus veiklos motyvus ir prieņastis, taip pat siekiant pabrėņti tas vietas, kurias ńio darbo autoriaus nuomone, minčių autoriai buvo linkę ,,tarp eilučių“ pateikti ateities skaitytojui. Ilgesnės arba svarbesnės K.Ńkirpos bei kitų asmenų mintys cituojamos naujoje pastraipoje siekiant ińskirti iń aplinkinio konteksto. Verta atkreipti dėmesį ir į asmenvardņių pateikimą. Nuspręsta rečiau ņinomus uņsienio asmenybių asmenvardņius pateikti originalo kalba, tačiau ińimtį padaryti tiems, kurie skaitytojui gerai paņįstami dar nuo vidurinės mokyklos laikų (pvz. Čerčilis, Ribentropas ir t.t.). Darbas struktūrińkai dalinamas į santraukas lietuvių ir anglų kalbomis, įvadą, dėstomąją dalį, ińvadas bei ńaltinių ir literatūros sąrańą. Dėstomoji dalis skaidoma į 5 dalis, kurios dar skaidomos į smulkesnius poskyrius. Pirmoje aptariama K.Ńkirpos, kaip karo atańė, veikla Berlyne iki perėjimo į diplomatinę tarnybą. Kadangi jo įtaka Lietuvos uņsienio politikai tuo metu nebuvo labai ryńki, aprėpiamas 10 metų laikotarpis. Antrajame skyriuje aptariama K.Ńkirpos diplomatinės veiklos pradņia, trumpas darbas pasiuntinybėje prie Tautų Sąjungos ir pirmojo Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje patirtys. Dar labiau Ńkirpos įtaka visai Lietuvos politikai augo ńiam tapus pasiuntiniu Vokietijoje. Tai ińryńkinama trečiame skyriuje. Chronologińkai trumpiausias ketvirtasis skyrius apima trumpą, bet labai svarbų laikotarpį, Antrojo pasaulinio karo pradņią ir labai aktyvias K.Ńkirpos pastangas pakreipti Lietuvos uņsienio politiką savo norima kryptimi būtent tuo metu. Paskutiniame skyriuje aptariama tolesnė jo veikla Lietuvos nepriklausomybės praradimo kontekste.

11

1. K.ŠKIRPOS INDĖLIS Į LIETUVOS DIPLOMATIJĄ 1927 – 1937m. Kazys Ńkirpa yra geriausiai ņinomas kaip karininkas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris ir Nepriklausomybės kovų aktyvus dalyvis. Tačiau ne maņiau svarbi ir jo diplomatinė veikla. Ne savo noru, bet vidaus politinių aplinkybių priverstas jis ėmėsi ńios veiklos, tačiau ir ńioje srityje paliko svarbų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Kalbant apie asmenybės įtaką istoriniams procesams reikėtų bent trumpo aptarimo, kokia buvo ta asmenybė. Plk. ltn. Antoni Szymański (kuris buvo Lenkijos karo atańė ir Berlyne 1932 – 1937 m. dirbo kartu su Ńkirpa) nuomone, Ńkirpa mėgo rodyti pasitikėjimą savimi, kuris daug kuo priminė puikybę. Taip pat jam prikińamas vidinis ir ińorinis primityvumas bei per didelis jautrumas kitų nuomonei. Szymański net jį įvardija kaip fanatiką, mini jo kerńtingumą30. Ńiai nuomonei linkęs pritarti buvo ir E.Turauskas, teigęs, kad kiekvienas pasiprieńinęs Ńkirpai tapdavo jo asmeniniu prieńu31. Reikia nepamirńti, kad taip kalbėjo Ńkirpos politiniai bei ideologiniai prieńininkai. Tuo tarpu, jo bičiulio, diplomato Alberto Geručio teigimu, Ńkirpa buvo reto darbńtumo ņmogus: nuolat rańė, kūrė planus, rańydavo juos ir naktį, ir anksti ryte. Nors daug rańė, bet minties sklandumas nebuvo jo didņiausia stiprybė, kaip ir Ńkirpos humanitarinis ińsilavinimas. Pats Gerutis, tiesa, nesuprato kai kurių Ńkirpos idėjų. Vis dėlto Ńkirpa, matyt, sugebėjo įtikinti savo artimus bendradarbius, todėl ńie, nors ir turėdami abejonių, vis tiek lojaliai jam padėdavo kuo galėdami32. Tai svarbus ņmogaus, pretenduojančio būti lyderiu, bruoņas. 1941 m. birņelį į Kauną atvykęs buvęs ministras pirmininkas Gen. Jonas Černius patyrė didelį ńaltumą iń Lietuvių aktyvistų fronto ņmonių, vien todėl, kad ne kartą oponavo Ńkirpai, trukdė jam įgyvendinti savo politines koncepcijas33. Taigi daliai ņmonių, jis sugebėjo būti aińkus lyderis ir autoritetas. Be to reikėtų nepamirńti vieno svarbiausių dalykų – K.Ńkirpa buvo mūńiuose uņsigrūdinęs karys. Tai galėjo lengvinti jam pakelti diplomatinio darbo keliamų intrigų nańtą, tačiau iń kitos pusės atvirai parodyta nepagarba galėjo jį pernelyg įsiutinti. Siekiant iliustruoti ńį teiginį atrodo verta pasinaudoti S.Rańtikio atsiminimais iń 1919 m., kai K.Ńkirpa dar buvo tik bataliono vadas. Jam jojant pro ńalį, praėjo keletas pėsčių vokiečių karių (kurie tuo metu dar buvo uņsilikę Lietuvoje nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų – S.J.). Vienas iń jų karińkai nepasveikino jojančio Ńkirpos, todėl ńis supyko ir sutabdė karį. Tačiau vokietis atsakinėjo nenoromis ir neatsitojo į padėtį ,,ramiai“. Tai sukėlė Ńkirpos įtūņį, pasak Rańtikio, jis puolęs vokietį raitas, su botagu rankose <...> ir iš pradţių

30 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai... p.137 31 E.Turauskas, min. veik.,p.280 32 A.Gerutis, Pulk. K.Ńkirpa – sukilimo inspiratorius, Europos lietuvis, 1981 07 27, Nr.30, p.2 33 H.Paulauskas, min.veik., p.166

12 lietuviškai, o paskui vokiškai pradėjo taip jį barti ir šaukti, kad mes manėm, jog jis, jei ne uţmuš, tai tikrai apkuls tą vokietį34. Tačiau atrodo, kad tokie veiksmai pasiekė savo tikslą – ne tik karys atsitojo ,,ramiai„ ir visą laiką ińlaikė ranką prie kepurės, bet ir savanoriai buvo labai patenkinti savo vadu ir jo grieņtumu prień nedrausmingą vokietį 35. Nors buvo katalikas, tačiau kaip daņnai būdinga valstiečiams liaudininkams, savo religinių jausmų stengėsi neafińuoti. Vis dėlto yra ņinoma, kad 1932 m. Kūčių vakarą pasiuntinybes Berlyne personalas rinkosi pasitikti Ńv.Kalėdų pas Kazį ir jo ņmoną Bronę Ńkirpas 36. Vėliau jau po karo pasigyvenęs Airijoje, jis kas sekmadienį su ńeima uoliai lankėsi baņnyčioje ir netgi buvo rekomenduotas Dublino universiteto prezidentui vietos jėzuitų37 , o siekdamas 1946 m. ińvaņiuoti iń Paryņiaus, kuriame jautė grėsmę būti ińduotam sovietams rańė laińką neņinomam kunigui, savo senam paņįstamui į JAV38 . Tačiau maņiau pavyko rekonstruoti, ar toks tikėjimas buvo būdingas ir ńio darbo chronologinėse ribose, ar tai buvo daugiau atsakas į karo ir vokiečių internavimo stovyklų (kur Ńkirpa buvo laikomas 1944 m. birņelį – 1945 m. geguņę – S.J.) ińgyvenimus. Kitas svarbus bruoņas, kuris reikalingas tiek karińkiui, tiek diplomatui, tiek politikui, tiek bet kuriam ņmogui – drąsa. Vinstonas Čerčilis pagarsėjo savo sparnuota fraze, kad drąsa tai tauriausia ņmogaus savybė, nes ji įgalina visas kitas39. K.Ńkirpai niekada netrūko ńios savybės. 1919 m. sausį 4 d. jis pasiliko vadovauti vos 50 vyrų būriui, kuris turėjo pridengti likusių karinių dalinių atsitraukimą iń Vilniaus, artėjant Raudonajai armijai40 . Belieka įsigilinti, koks buvo karininko idealas pagal Ńkirpą – tai reiškėjas aukščiausio laipsnio patriotizmo, kuris jam liepia palikti tėvus, gimines, atsisakyti nuo ramaus gyvenimo, šeimyninės laimės, turto, pasiaukoti visa siela, protu ir kūnu, vien tautos laisvės idėjai. Negana to, reikalaujama dar ir tvirtos valios, grieţtumo, drąsos, dvasinio patvarumo, minties savarankiškumo, ryţtumo atsakomybei, intuicijos greitai orijentuotis naujuose aplinkybėse, sugebėjimo psichologiškai veikti pavaldinius ir talento būti vadu 41. Akivaizdu, kad kartelė aukńta. Ņmonės, tiek reikalaujantys iń savęs, neretai būna nusiteikę daug reikalauti ir iń kitų. O to nesulaukę daņnai kaltina aplinkinius nepagarba, intrigomis. Taigi iń vienos pusės, susidaro vaizdas ņmogaus, su kuriuo ne kiekvienas norėtų turėti darbinių, ar asmeninių reikalų. Kita vertus, tokiems ņmoniems neretai simpatizuojama dėl jų sugebėjimo atsiduoti siekamam tikslui ir tvirtos valios. Turimi duomenys rodo, kad Kazys Ńkirpa buvo būtent toks ņmogus. Matyt, ne tik jo veikla, bet ir ńios

34 S.Rańtikis, t..1, p.138 35 Ten pat 36 B.Sruogienės laińkai M.Urbńienei - Mańiotaitei, LNMMBRS, f.14, b.631, l.4 37 V.Purlys, Kazys Ńkirpa Airijoje (1946 – 1949), Naujasis ņidinys – Aidai, 2014, Nr.8, p.29 38 1946 03 31 K.Ńkirpos laińkas neņinomam kunigui, VDU LII, f.1, ap.1-7, b.4730-1201, l.1 39 National Winston Chruchill Museum, https://www.nationalchurchillmuseum.org/wit-wisdom-quotes.html, ņiūrėta 2015 05 11 40 K.Ńkirpa, Pakeliui su Mykolu Sleņevičium, Mykolas Sleţevičius, Chicago, 1954,p.226 41 K.Ńkirpa, Karininkų tarnybos eigos problema, Kardas, 1935 12 15, Nr.24

13 asmeninės savybės suponuoja jo vertinimą, kuris yra labai nevienareikńmińkas. Nors jo makiavelińkas tikslų siekimas ir pasirinktos politinės priemonės ne visiems gali būti pateisinamos, vis dėlto, atsiņvelgiant į kilnias ńio ņmogaus intencijas, vertėtų pamėginti bent jau jį suprasti. Pasaulėņiūros prasme K.Ńkirpa buvo centro kairysis, prijautė valstiečiams liaudininkams ir net buvo tapęs Seimo nariu. Jo politinis idealas buvo valstiečių liaudininkų lyderis Mykolas Sleņevičius, ne kartą uņėmęs atsakingiausius postus Lietuvoje, tarp jų ir ministro pirmininko postą42. Juos siejo ilgametis bendras darbas dar nuo 1918 m. kovo kai Ńkirpa grįņo į Lietuvą su slapta M.Sleņevičiaus misija. Metų pabaigoje, ńio ņmogaus, Ńkirpa buvo paskirtas Vilniaus karo komendanto pavaduotoju bet, komendantui Liudui Girai sergant, jis ėjo komendanto pareigas43. Jam buvo paskirta misija uņlaikyti bolńevikų verņimąsi ir padėti evakuotis vyriausybei. Paņiūras į M.Sleņevičių atspindi daugelį kartų jau ińeivijos spaudoje skelbti straipsniai, kur ypač pozityviai vertinama jo vidaus ir uņsienio politika. Vienas jų, pasirodęs mininti 30 – metų sukaktį po M.Sleņevičiaus mirties yra ypač ińkalbingu pavadinimu – Lietuvių demokratijos vadas44. Pavadinimas ińkalbingas ne tik dėl poņiūrio į Sleņevičių, bet ir todėl, kad buvo derinami du iń paņiūros nesuderinami, bet Ńkirpos labai vertinti dalykai – demokratija ir tvirto vado kultas. 1926 m. autoritarinio valstybės perversmo metu K.Ńkirpa buvo tas ņmogus, kuris bandė sustabdyti perversmą ir vieńai prień jį protestavo iki gyvenimo pabaigos. Tuo metu, nors vos 31 metų amņiaus jis jau buvo kariuomenės ńtabo virńininkas, taigi pagal tuometinę tvarką – pirmasis ņmogus kariuomenėje. Taigi Ńkirpa buvo bene vienintelis Lietuvoje, kuris ińties bandė kaņką daryti, kad sutrukdytų karininkų ir Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro įvykdytam valstybės perversmui. Iki gyvenimo pabaigos jis buvo labai prieńińkas perversmo vykdytojams (pavyzdņiui Povilui Plechavičiui prilipdė kone prievardį priesaiklauţys ir minėdamas pastarąjį nuolat tą pabrėņdavo) ir visada tikėjo, kad pamindami demokratiją ńie padarė didņiulę ņalą Lietuvai. Tačiau, kuo toliau, tuo labiau įspūdį jam darė ir tvirto vado kultas, kurį greičiausiai įsiņiūrėjo Vokietijoje. 1939 - 1940 m. Ńkirpos veikloje ir nuostatose bandymai suderinti ńiuos fenomenus jau tapo ypač ryńkūs. Pagrindinė prieņastis kodėl, pasak jo ńie du fenomenai nebuvo suderinti Lietuvoje, buvo ta, kad A.Smetona į valdņią atėjo perversmu būdu, nebuvo ińrinktas. Tikėtina, kad jei jam būtų parodyta plati visuomenės parama, Ńkirpa nebūtų kvestionavęs prezidento valdņios legitimumo. Nuońirdņiai tikėdamas, kad pagrindinis Lietuvos Nepriklausomybės prieńas yra Lenkija, Ńkirpa buvo vienas tų, kurie Lietuvos uņsienio politiką linko kreipti į vadinamąją Berlyno – Kauno - Maskvos ańį. Dar 1926 m. Ńkirpa uņimdamas generalinio ńtabo virńininko pareigas darė didelę įtaką savo idėjinių bičiulių valstiečių liaudininkų propaguotoje suartėjimo su SSRS politikoje. Dar

42 K.Ńkirpa, Pakeliui su Mykolu Sleņevičium, Mykolas Sleţevičius, Chicago, 1954, p.191 - 192 43 E.Gimņauskas, Vilniečių nuostatos ir Vilniaus politinio lietuvińkumo klausimas 1918 m. lapkričio – gruodņio mėnesiais, Lietuvos istorijos metraštis, 2012, nr.2, Vilnius, 2013, p.99 44 K.Ńkirpa, Lietuvių demokratijos vadas, Sėja, 1969, Nr.4, p.66

14 daugiau, jis net tiesiogiai teiravosi SSRS karo atańė Ivano Kločko ar sovietai ateitų Lietuvai į pagalbą jei reiktų gintis nuo Lenkijos45. Tam pritarė ir krańto apsaugos ministras plk. ltn. Juozas Papečkys, vėliau tapęs tų pačių bolńevikų auka. Ńkirpa vylėsi, kad Pilsudskiui uţpuolus Lietuvą, rusai laiku ateis į pagalbą46. Tačiau net dar pikantińkiau atrodo tai, kad siekdamas patikrinti gandus apie artėjantį perversmą, jis teiravosi Kločko kokia būtų sovietų reakcija į perversmą Lietuvoje. Jau tada Ńkirpa buvo sudaręs planą, kad Vokietija ir SSRS turėtų garantuoti Lietuvos gynybą nuo Lenkijos, kuris buvo iń naujo suformuotas 1930 m47. Tai buvo suprantama, kadangi būdamas blaivaus proto karińkiu ir geru strategu Ńkirpa suprato Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių jėgų santykį. Jo manymu, kariuomenė turėjo būti paruońta taip, kad jau su partizaniniu karu pasipriešintų mėnesį ar pusantro, kol bus rasti politiniai būdai problemai spręsti (paryńkinta mano – S.J.) 48. Ņinoma, parama iń Rytų galėjo būti tas politinis būdas, tačiau paranojińka Lenkijos baimė galėjo uņstoti atsargumą sovietų atveju. Nors vengdamas kaņką konkretaus ņadėti Ńkirpai, I.Kločko dņiaugėsi tokia generalinio ńtabo virńininko pozicija ir raportavo Maskvai, kad patys lietuviai mano, jog karo su Lenkija atveju Kaunas būtų uņimtas per 2-3 dienas49. Taigi sovietai ńiuos duomenis tikrai galėjo ińnaudoti savo ilgalaikiams tikslams. Galėjo jie būti perņiūrėti ir po 13-14 metų ir įtakoti politinės ir karinės vadovybės sumanymus. Ņvelgiant iń dabarties pozicijų kaltinti ir smerkti Ńkirpą dėl to būtų ne iki galo sąņininga. Jis buvo savosios epochos ņmogus ir tokios nuostatos Lietuvoje buvo ypač populiarios. Tiek kairieji, tiek deńinieji atsvarą ir paramą prień Lenkiją daņnai rasdavo Maskvoje50. Be to, karińkių tarpe orientaciją į SSRS daņnai stiprino tiek palyginus su lenkais, lengviau įveikta bolńevikų grėsmė Nepriklausomybės kovų metu 1919 – 1920 m., tiek tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje tradicijos51. Vis dėlto, Maskva sugebėjo manipuliuoti Lietuvos karininkų draugińku nusiteikimu. Daugkartiniai Ńkirpos ir ministro Papečkio prańymai, kad dėl 1920 m. liepos 12 d. sutartimi Lietuvai taip ir neperduotos medienos, sovietai pigiau teiktų didņiulį kiekį ginkluotės, pastarųjų diplomatų buvo vikriai apeinami, esą ńi valstybė ginklų neeksportuoja. Tai buvo melas, nes tuo pat metu sovietų karinė technika ir ginkluotė noriai pardavinėta Turkijai, Kinijai, Afganistanui ir ypač Vokietijai52. Taigi, nors maņai norėjo duoti mainais, vis dėl to sovietų politika atsispindi pasiuntinio

45 A.Kasparavičius, Didysis X Lietuvos uţsienio politikoje: 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analizė, Vilnius, 1996, p.166 46 A.Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920 - 1936), Lietuvos Nepriklausomybei – 80, Vilnius, 1999, p.27 47 plačiau: L.Locaitis, Plk. K.Ńkirpos pasiūlymo Vokietijai ir Tarybų Sąjungai garantuoti Lietuvos nepriklausomybę bei paramą dėl Vilniaus klausimu, Lietuvos istorijos studijos, t.6,Vilnius, 1998 48 A.Kasparavičius, Didysis X ...p.278 49 A.Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos... p.27 50 plačiau:,; A.Veilentienė, Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimas ir Vilniaus susigrąņinimo planas, Istorija. Mokslo darbai., t.81, Vilnius, 2011, p.3-11; Z.Butkus, Jei opozicija gauna paramą iń svetur, Akiračiai, 1995, Nr.9, p.4- 5,14-15 51 A.Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos... p.27 52 Ten pat, p.33

15 Michailo Karskio ņodņiuose: reikia ir būtina toliau gilinti mūsų ryšius su Lietuvos karinėmis viršūnėmis. Tai mums labai naudinga53. Iń esmės panańiomi nuostatomis vadovaujantis prasidėjo ir Ńkirpos kontaktai su vokiečiais kai jis nesutikdamas pripaņinti A.Smetonos valdņios legitimumo, kaip aktyviausiai jam perversmo metu pasiprieńinęs karińkis, 1927 m. buvo perkeltas į ,,politinę tremtį” ir vietoj kariuomenės ńtabo virńininko tapo viso labo pasiuntinybės Berlyne tarnautoju.

1.1. Paskyrimas į Vokietiją

Tiesa, Ńkirpai buvo siūlyta likti dirbti generaliniame ńtabe toliau su sąlyga, kad pripaņintų perversmo rezultatus ir Antano Smetonos bei Augustino Voldemaro atėjimą į valdņią, Ńkirpa, kaip ińtikimas savo idealams ir vertybėms ņmogus atsisakė tai padaryti. Dėl to, jo laukė ,,politinė tremtis” Berlyne. Beje, gen. Teodoro Daukanto, kuris tuo metu buvo krańto apsaugos ministras, liudijimu, tai jis ińgelbėjęs Ńkirpą ińsiųsdamas jį į Berlyną, kadangi perversmininkai norėję ńį suńaudyti54. Kaip ten bebūtų 1927 m. geguņės 14 d. Ńkirpa Berlyne buvo paskirtas konsulinio skyriaus vedėju. Informacijos apie jo veiklą ńiose pareigose negausu. Todėl pilnesniam vaizdui susidaryti verta papildomai atsiņvelgti į tuometinę Lietuvos uņsienio politiką ir Vokietijos vaidmenį joje. Ūmiu ir nesukalbamu charakteriu pagarsėjęs tuometinis ministras pirmininkas ir uņsienio reikalų ministras Lietuvos uņsienio politiką mėgino formuoti bemaņ visai savarankińkai pagal vieną iń savo ińsireińkimų – raktas į Vilnių esąs Berlyne55, nors bendraudamas su vokiečiais uņsitarnavo jų tarpe kaprizingo ir nemalonaus politiko reputaciją. Vokietijos uņsienio reikalų ministro Gustavav Strezemann nuomonę apie Lietuvą ir A.Voldemarą 1927 m. spalį atspindi ńi frazė - valstybininkas vargu ar gali gimti tokioje šalyje, bet kodėl ji nepagimdo bent sveiko proto valstiečio?56. Tačiau V.Ņalys čia pat paņymi, kad siekdami savo tikslų vokiečiai nesivadovavo emocijomis, todėl tokia nuomonė, jų ińskaičiavimo nepakeitė. O ińskaičiavimas rėmėsi tuo, kad Voldemaras buvo nesutaikomas susitarimo su Lenkija prieńininkas ir todėl jo bekompromisė kova prień Lenkiją, vokiečių visuomenėje sulaukdavo daug simpatijų,o jo kalbos Tautų Sąjungoje net buvo perspausdinamos pirmuose laikrańčių puslapiuose57. Tai suprato ir tuometinis Ńkirpos virńininkas, Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje . 1928 m. sausį jis rańo:

53 A.Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos... p.39 54 S.Rańtikis, Įvykiai ir ņmonės, III tomas... , p.66 55 L.Locaitis, min. veik., p.74 56 V.Ņalys, Lietuvos diplomatijos istorija ..., p.387 57 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p.373

16 Vokietija yra gyvai suinteresuota, kad Lietuva išliktų nepriklausoma valstybė – kiekvieną pasikėsinimą prieš Lietuvos nepriklausomybę Vokietija stengsis visomis išgalėmis atremti58. K.Ńkirpa 1928 m. vasario 16 d. pakeltas į generalinio ńtabo pulkininkus, o nuo kovo 13 d. paskirtas eiti svarbesnes – Lietuvos karo atańė prie Vokietijos kariuomenės pareigas59. Jis buvo pirmasis karo atstovas Vokietijoje. Panańu, kad jo paskyrimas sutapo su A.Voldemaro bandymu taisyti santykius su vokiečiais, kuriuos pagadino jo grieņti veiksmai prień antilietuvińkomis nuostatomis garsėjusius tris Klaipėdos vokińkų laikrańčių redaktorius. Ńkirpos paskyrimu buvo nepatenkintas tuometinis URM politikos departamento direktorius, beje, savo kilme, maņlietuvis , kuris teigė, kad Lietuvos politika ir taip per daug provokińka, todėl tokia pareigybė ńią politikos liniją dar labiau paryńkins60. Beje, Ńkirpos laipsnio pakėlimas irgi galėtų būti siejamas su naujomis pareigomis. Lietuvos nepriklausomybės deńimtmečio proga pasiuntinys V.Sidzikauskas organizavo didelę puotą, kur norėjo turėti Lietuvos kariuomenės atstovą, kuris galėtų gerai prezentuotis karininko uniforma61. Ņinant, kad Ńkirpa buvo patekęs į valdņios nemalonę, galima pilnai tikėtis, kad ńį laipsnį gavo ne dėl savo praeities nuopelnų Lietuvai, bet tik tuo tikslu, kad padarytų didesnį įspūdį Berlyne. Tą įrodo 1928 m. datuojama labai keista byla Lietuvos centriniame valstyvės archyve, Ministrų kabineto fonde. Joje prańoma iń kariuomenės į atsargą paleisti keletą karininkų, tarp jų ir Ńkirpą. Tąkart buvo atleisti gen.Leonas Radus – Zenkevičius ir plk.ltn Jonas Grudzinskas62. Tikėtina, kad nuo ankstyvo paleidimo į atsargą Ńkirpą ińgelbėjo būtent paskyrimas į Berlyną.

1.2. K.Škirpa – Lietuvos karo atašė Berlyne

1930 m. tuometinis uņsienio reikalų ministras D.Zaunius bandė ińsiaińkinti, kokia tvarka pasiuntinybės diplomatiniame range, turėtų eiti karo atańė pareigybė63. V.Sidzikauskas iń savo pusės pasiūlė vadovautis ta pačia tvarka, kuri priimta ir Vokietijoje64. Matyt tai prisidėjo prie 1931 m. priimto vieningo įstatymo, kuris skelbia:

58 1928 01 19 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje V.Sidzikausko rańtas uņsienio reikalų ministuri A.Voldemarui, LCVA, f.671, ap.1, b.5, l.173 59 J.Jankauskas, 1941 m. Birţelio sukilimas Lietuvoje, Vilnius, 2010, p.20 60 K.Ńkirpa, Valstybės saugumas, Sėja, 1969, Nr.1, p.34 61 Ten pat, p.36 62 1928 m. Į atsargą paleidņiami karininkai, LCVA, f.923, ap.1, b.567a, l.56 631930 12 19 Lietuvos uņsienio reikalų ministro D.Zauniaus ńifruota telegrama pasiuntiniui Vokietijoje V.Sidzikauskui, LCVA, f.383, ap.7, b.984, l.9 64 1930 12 19 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje V.Sidzikausko ńifruota telegrama uņsienio reikalų ministrui D.Zauniui, LCVA, f.383, ap.7, b.984, l.8

17 Karo attache svarba pasiuntinybėje buvo nustatyta taip, kad jeigu karo attache yra yra generolo arba pulkininko laipsnio tada hierarchijoje eina iškart po patarėjo, jeigu ţemesnio laisnio tai eina po pirmojo sekretoriaus65. Tačiau ńis nurodymas, be diplomatinio rango apibrėņia ir kitą svarbią karo atańė funkciją: Be to, karo attache daţnai pavedamos visai skirtingos, nesuderinamos su Pasiuntinybės darbu, uţduotys, kurios ne kartą karo attache pastato į keblią padėtį akyse tos valstybės, kurioje jis akredituotas, ir, tokiu būdu prisieina jis atšaukti66. Karo atańė veikla buvo neatsiejama nuo ņvalgybinio darbo. Jei sakyti tiesiau, tai iń dalies buvo įteisintas ńnipinėjimas. Juk karo atańė neliečiamumą garantavo diplomatinis pasas, todėl be abejonės, tuo buvo naudojamasi. Aińku, reikėjo būti atsargiam, nes skandalas būtų apsunkintas tokio atstovo galimybes tiek senoje, tiek naujoje vietoje. Yra ņinoma, kad dar 1927 m., taigi dar būdamas konsulinio skyriaus vedėju, Ńkirpa sumokėjo 50 markių vienam iń vad. ,,plečkaitininkų,, kpt. Antanui Majui, kuris teikė informaciją apie savo draugų veiklą Lietuvos ņvalgybai67. Ņinoma tai nėra keista, ņinant, kad 1926 m. sausio 1 – birņelio 22 d. Ńkirpa buvo generalinio ńtabo I-ojo (informacijų) skyriaus vedėjas, taigi būtent atsakingas uņ ņvalgybą. Neveltui sakoma, kad buvusių agentų nebūna. Juolab, ņvalgybiniu darbu uņsiimdavo ne tik karo atańė, bet ir patys pasiuntiniai – kaip pastebi Arvydas Anuńauskas greičiausiai situaciją buvo galima suvokti tik gretinant uņsienio politikos ir karinės vadovybės ņingsnius68. Taigi ir ateityje Ńkirpa galėjo aktyviai uņsiimti ńia veikla, ņinoma ją pateikdamas daugiau ,,tarp eilučių“. Ńkirpai tapus karo atańė prasidėjo ypač sėkmingas Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių bendradarbiavimo laikotarpis. Vokiečiai tenkino visus Ńkirpos prańymus, suteikdavo jam įvairias konsultacijas, netgi ińimties tvarka suteikė galimybes lankytis visose be ińimties Vokietijos karinėse dalyse. Lietuvos kariuomenės vyriausias ńtabas mainais suteikdavo vokiečiams informaciją apie visus savo teikiamus įsakymus. Ypač glaudņiai bendravo ir abiejų ńalių ņvalgybos nukreipusios ņvilgsnį bendru tikslu – prień Lenkiją69. Ńiuo atveju ryńiai su vokiečiai buvo gerokai glaudesni nei su sovietais, bet vis dėlto tam tikro ņvalgybinio bendradarbiavimo būta ir su sovietais. Jis buvo palaikomas būtent per K.Ńkirpą, kuris keisdavosi ņiniomis su SSRS karo attache Berlyne70. Panańu, kad ńi tradicija tęsėsi net iki pat 4-ojo deńimtmečio pabaigos71. Bendradarbiavimo tarp lietuvių ir vokiečių karińkių uņuomazgos ėmė atsirasti jau tais pačiais metais. Idėja kilo V.Sidzikauskui bendraujant su Herbert von Dirksen, kuris buvo Vokietijos

65 1931 06 12, Lietuvos uņsienio reikalų ministerijos teisių – administracijos departamento direktoriaus J.Aukńtuolio rańtas krańto apsaugos ministerijai, LCVA, f.383, ap.7, b.984, l.4 66 Ten pat, l.5 67 A.Anuńauskas, Lietuvos ţvalgyba 1918 – 1940, Vilnius, 2014, p.150 68 Ten pat, p.167 69 V.Ņalys, Lietuvos diplomatijos istorija..., p.393 70 Ten pat, p.407 71 Lenkijos – Lietuvos diplomatiniai santykiai.... p.138

18 uņsienio reikalų ministerijos Rytų departamento direktorius. Tiesa Dirksen, nenorėjo, kad tai vyktų oficialiu lygiu, įskaitant aukńtų karininkų vizitus, kadangi Vokietiją vis dar saistė Versalio sutartis72. K.Ńkirpa savo poņiūrį į Vokietiją netruko parodyti parańydamas straipsnį į ,,Mūsų ņinyną„, kuriame iń paņiūros nekaltai aptarė Vokietijos kariuomenės bibliotekas. Jis teigė, kad tik čia, po Versalio sutarties panaikinus karo akademiją, vokiečių karo galiūnai šiandieną randa savo sielai nuraminimą, <...> analizuoja karo pralaimėjimo prieţastis ir sukaupia naujų vilčių ţlugusiai galybei grąţinti73. Jam vokiečių karo biblioteka, įkurta buvusios karo akademijos vietoje atrodė tokia didinga, kad atrodė, jog netrukus čia vėl iškils vokiečių didingumo idėja, gims nauji talentingi karo mokslininkai ir vadai, kurie grąţins Vokietijai karo dievaičio laimę ir garbę74.Ńis straipsnis buvo vienas pirmųjų simpatizuojančių Vokietijos karinei jėgai. Tiesa, aktyvesnio propogavimo dar negalima jausti, autoriaus paņiūros daugiau jaučiamos ,,tarp eilučių“.

1.3. Klaipėdos veiksnio įtaka Lietuvos ir Vokietijos santykiams

1929 m. rugpjūtį Vokietijoje kilo didelis nepasitenkinimas, nes nuo 1930 sausio 1 d. karinė prievolė turėjo būti įvesta ir Klaipėdos krańte. Vokiečiai ėmė diplomatiniais kanalais spausti Lietuvą siūlydami bent tai, kad klaipėdiečiai tarnybą galėtų atlikti Klaipėdos krańte. Ńkirpa ńiuo atveju pasiūlė kompromisą, kad Lietuvai lojalūs vokiečiai ir vietos lietuviai (paryńkinta mano – S.J.) galėtų tarnybą eiti savo gimtinėje75. Taigi, labai jau savotińkas kompromisas – tarnyba uņ Klaipėdos krańto ribų gręsia tik nelojaliems vietos vokiečiams, tarytum bausmė. Tačiau ńis epizodas gana gerai atspindi savotińką Ńkirpos poņiūrį į tautinius Klaipėdos krańto reikalus. Kita vertus, reikėtų nepamirńti, kad kompromisinius siūlymus jis siuntė, nes nebuvo patenkintas valdņios politika Klaipėdos krańto atveju. Taigi, jau tada ėmė kurti alternatyvas iń centro einantiems nurodymams. Viena iń unikalesnių, bet nesulaukusių gausesnio tyrinėtojų dėmesio iniciatyvų yra 1930 m. K.Ńkirpos planas kaip Vokietija ir SSRS turėtų garantuoti Lietuvos valstybingumą. 1930 m. spalio 15 d. Ńkirpa jį apsvarstė su tuomet sparčiai karjeros laiptais kopusiu plk. ltn. Ferdinand von Bredow. Laikas tokiam planui buvo labai neparankus, nes kaip tik ńiais metais prasidėjo didņiulis puolimas prień Lietuvą dėl Klaipėdos, o Vokietija nusprendė eiti atviru Versalio sutarties revizionavimo keliu76. Tuo tarpu ńis planas turėjo padėti sureguliuoti Vokietijos ir Lietuvos prieńtaravimams dėl Klaipėdos. Jam atrodė gyvybińkai svarbu sureguliuoti prieńtaravimus dėl

72 1928 09 04 Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje patarėjo S.Lozoraičio rańtas uņsienio reikalų ministerijos generaliniam sekretoriui B.K.Balučiui, LCVA, f.671, ap.1, b.5, l.202 73 K.Ńkirpa, Vokiečių kariuomenės bibliotekos, Mūsų ţinynas, 1928, t.15, Nr.43, p.71 74 Ten pat, p.73 75 V.Ņalys, Lietuvos diplomatijos istorija .., p.386 76 L.Locaitis, min.veik., p.73

19 Klaipėdos, kadangi Lietuvos visuomenėje didėja antivokińko nusistatymo pavojus, o tuo pačiu spaudoje vis atsiranda nuomonių, svarstančių galimą suartėjimą su Lenkija. Tiesa tuo metu, tiek Vokietija, tiek SSRS į tokias Lietuvos pasiuntinio iniciatyvas pasiņiūrėjo gana rezervuotai ir vengė jam ką nors paņadėti. Bent jau oficialiai. Tuo tarpu neoficialiai Vokietija buvo suinteresuota, kad jau verčiau Lietuva turėtų Klaipėdą, nei uņmegstų glaudņius ryńius su Lenkija. Tuometinės Vokietijos karinės galimybės dar nebūtų leidusios ńiai ńaliai apginti izoliuotų Rytprūsių nuo Lenkijos be Lietuvos paramos, kuri, tuo metu būtų galėjusi nusverti karo svarstykles77. Gal todėl Vokietijos karinės ņvalgybos vadovas, minėtas F. von Bredow atvyko slapto vizito į Kauną78. Kita vertus, vizitas vyko spalio 28-31 d., taigi nuo pokalbio su Ńkirpa praėjus vos porai savaičių. Akivaizdu, kad privatūs pokalbiai tarp ńių pulkininkų ņenkliai prisidėjo prie ńio vizito. Tačiau, panańu, kad tokia Ńkirpos veikla dar Veimaro Vokietijos laikotarpiu neliko nepastebėta ir Lietuvoje. Jo iniciatyvos, suartėjimo su Vokietija planai surado simpatijų ir tuometinėjė Lietuvos kariuomenei. Tikėtina, kad jam, kaip svarbiausiam ikiperversminiu metu kariuomenės ņmogui priklausė ir didelė dalis tų karininkų, kurie piktinosi Smetonos valdymu, simpatijų. Todėl visai nestebina, kad 1934 m. birņelio 7 d. pučo metu Ńkirpos pavardė buvo linksniuojama kaip galimo Lietuvos krańto apsaugos ministro ar net ministro pirmininko. Tai rodo, kad tuometinis kariuomenės ńtabo virńininkas, pučui vadovavęs gen. Petras Kubiliūnas pritarė Ńkirpos pasirinktam Lietuvos uņsienio politikos modeliui ir į jį dėjo daug vilčių79. Matyt neveltui 1932 m. bandyta vėl gerinti santykius tarp Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių. Ńkirpa gavo net nurodymą siekti, kad abiejų ńalių generaliniai ńtabai derintų savo veiksmus80. Tačiau ńi idilė greitai nutrūko, nes Vokietijoje į valdņią atėjo Adolfas Hitleris ir nacionalsocialistų partija. Tai greitai atsiliepė santykiams tarp dviejų kaimyninių valstybių.

1.4. K.Škirpos kandidatūra į karo atašė Stokholme pareigas

1931 m. K.Ńkirpos kandidatūra buvo ińkelta siekiant paskirti karo atańė Ńvedijai. Tokį poreikį ińkėlė Ńvedijoje rezidavęs pasiuntinys Jurgis Savickis. Poreikį didino faktas, kad Ńvedija paskyrė Lietuvai savo karo attache. Taigi norint daugiau bendrauti su ńia Ńiaurės Europos valstybe reikėjo ņengti atsakomąjį ņingsnį. O iń Lietuvos karininkų tarpo buvo nemaņas poreikis keliauti semtis patyrimo būtent į ńią ńalį. Kadangi tuo metu vyko intensyvus bendradarbiavimas tarp Vokietijos ir Ńvedijos kariuomenių, atrodė, kad priimtiniausias variantas būtų pačio Ńkirpos atvykimas ir į Stokholomą. Į tai jis ņiūrėjo teigiamai. Tačiau, nepaisant to, kad J.Savickis

77 V.Jokubauskas., ,,Maţųjų kariuomenių‘‘galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014, p.59 78 Ten pat 79 L.Locaitis, min.veik., p.78 80 Ten pat, p.76

20 uņsitikrino, tiek uņsienio reikalų ministro, tiek krańto apsaugos ministro, tiek ministro pirmininko pritarimą steigiant naują pareigybę, vis dėlto nei Ńkirpa nei joks kitas karo atańė, greičiausiai dėl finansinių prieņasčių taip ir nebuvo paskirtas į Stokholmą81. Kvietimo sugrįņti į Stokolmą Ńkirpa sulaukė jau po daugelio metų, visai kitomis aplinkybėmis. Jau po karo į jį kreipėsi ,,geleņinę uņdangą„„ įveikęs Jonas Deksnys, kuris siekė Vakaruose sudaryti Bendro Demokratinio Pasiprieńinimo Sąjūdņio (BDPS) Uņsienio Delegatūrą. Ńi delegatūra buvo stipriai kritikuojama įtakingų Vyriausiojo Lietuvos Ińlaisvinimo Komiteto (VLIK) veikėjų. Norėdamas padaryti ją patrauklesne, ypatingai įtakingos VLIK dalies, Lietuvių Fronto aplinkai, J.Deksnys sumanė sukurti Delegatūros pirminko postą ir į jį pakviesti didņiulį autoritetą frontininkų tarpe turintį K.Ńkirpą, kuris tuo metu dar gyveno Dubline82. Atrodo jis prijautė BDPS paņiūroms, tačiau ir tą kartą, matyt dėl asmeninių prieņasčių, Ńkirpa neatsidūrė Ńvedijos sostinėje. Nors geopolitińkai Ńvedija jam neatrodė stipri atrama, tačiau jos kariuomenę vertino pakankamai neblogai ir net laikė tam tikru pavyzdņiu.

1.5. Asmeninių kontaktų svarba darbui Berlyne

Vis labiau ir labiau kylant karinei Vokietijos galiai, ji sulaukė didelio dėmesio iń kitų ńalių karininkų. Todėl Berlyne tuo metu galima buvo uņmegzti naudingų paņinčių. Atrodo, Ńkirpai tai sekėsi ińties gerai. Geras to pavyzdys būtų feldmarńalas Wilhelm Keitel, būsimasis Vokietijos karo ministras ir vyriausiojo karinio ńtabo virńininkas83. Ńis ņmogus buvo laikomas patikimiausiu Hitlerio ramsčiu armijoje, todėl net tada, kai per jo kaltę vokiečiai patyrė siaubingą pralaimėjimą prie Kursko, Hitleris atsisakė atleisti Keitel motyvuodamas tuo, kad ńis yra ištikimas kaip šuo84. Dar prień nacių atėjimą į valdņią Ńkirpa pasiūlė Lietuvos vyriausybei suteikti pirmojo laipsnio Vyčio kryņiaus ordiną su kardais tuometiniam Vokietijos prezidentui, feldmarńalui Paul von Hindenburg, kuris ńį aukńčiausią Lietuvos apdovanojimą pagarbiai priėmęs ir vėliau net spausdavęs Ńkirpai ranką, ko paprastai nedarydavo bendraudamas su kitais uņsienio pasiuntiniais85. Verta prisiminti, kad Hindeburgui dar esant gyvam jo prisibijojo net pats Hitleris, o ir II-ojo pasaulinio karo metais jo pomirtinis kultas buvo toks didelis, kad vien ryńių su juo paminėjimas galėjo ińgelbėti ņmogų nuo tragińko likimo, kaip nutiko Vaclovui Sidzikauskui Auńvico koncentracijos stovykloje86. Vėliau garsios paņintys Ńkirpai padėjo ne tik pačiam, bet netgi jo draugams. Pavyzdņiui, 1942 m. tokiu būdu jis Levą Prapuolenį sugebėjo ińlaisvinti net iń Dachau koncentracijos stovyklos. Verta

81 S.Grigaravičiūtė, Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918 – 1940 metais, Vilnius, 2002, p.155 82 L.Mockūnas, Pavargęs herojus: Jonas Deksnys trijų ţvalgybų tarnyboje, Vilnius, 1997, p.287 83 K.Ńkirpa, Lietuvos sukiliminė vyriausybė. Dokumentų kalba, Draugas, Chicago, 1971 06 23, p.3 84 J.Pool, Hitleris ir jo slaptieji partneriai, Vilnius, 1998, p.221 - 222 85 P.Mačiulis, Kritińkos pastabos dėl K.Ńkirpos knygos ,,Sukilimas“, Tėvynės sargas, 1976, Nr.2, p.91 86 plačiau: V.Sidzikauskas, Lietuvos diplomatijos paraštėje, Vilnius, 1994

21 prisiminti, kad paprastai savo draugų ir artimųjų iń visagalio gestapo rankų ińtraukti nesugebėdavo net aukńti Vermachto karininkai, o tai rodo, kad Ńkirpa Vokietijoje buvo vertinamas labai rimtai. Tai pagrindņia dar ir toks faktas, kad kita asmeninė paņintis, kuria atrodo Ńkirpa buvo linkęs didņiuotis, tai būsimasis Vokietijos kariuomenės vadas feldmarńalas Walther von Brauchitsch, kuris ne sykį lankėsi ne tik pasiuntinybėje, bet ir Ńkirpos bute 87. Faktą apie jų paņintį patvirtina ir Ńkirpos draugas A.Gerutis88. Ne visi jo draugai buvo vokiečiai. Kadangi įvairių ńalių karo atańė bendraudavo tarpusavyje, galima buvo sutikti ińties egzotińkų ńalių atstovų. Pavyzdņiui, tuometinėje Lietuvoje apie tekančios saulės ńalį – Japoniją nebuvo ņinoma daug. Juolab maņai buvo ņmonių, galinčių pasigirti paņintimis su japonais. O ńtai Ńkirpa galėjo. 1934 m. Japonija atsiuntė į Vokietiją savo karo atańė plk. Hiroshi Oschima. Ńis ņmogus buvo labai provokińkų paņiūrų, todėl greit sudomino aukńtus vokiečių politinius sluoksnius. Jis buvo vienas iń labai retų ņmonių, kurie sugebėjo tapti niūroku būdu garsėjusio Joachimo Ribentropo artimais draugais. Tačiau kaņkokiu būdu, dar būdamas karo atańė jis uņmezgė draugińkus santykius ir su Ńkirpa. Uņ savo didelį indėlį pasirańant Antikominterno paktą jis buvo pakeltas į generolus ir paskirtas ambasadoriumi Berlyne. William L. Shirer mini, kad Oshima buvo didesnis nacis nei patys naciai89. Tuo tarpu Ńkirpa mini, kad su ńiuo ņmogumi suėjo į tokį artimą kontaktą, kad bendravo net ńeimomis, juolab kaip karininkai rado daug bendrų temų90. Natūralu, kad turint tokių paņįstamų, buvo galima lengviau prastumti įvairias iniciatyvas ir tai labai pravertė diplomatiniame darbe. Nors Lietuva 3-iojo deń. pabaigoje ir 4-ojo deń. pradņioje tampresnius ryńius palaikė su sovietais, o ne vokiečiais, karininkijos tarpe buvo labai ryńkus orientavimasis į Reichsverą91. Todėl esant tokiai palankiai dirvai, visai nenuostabu, kad vyko aktyvus bendradarbiavimas. Būsimasis kariuomenės vadas S.Rańtikis per Ńkirpos protekciją taip pat ińėjo ,,vadų padėjėjų kursus“. O juk Versalio sutartis draudė Vokietijai turėti karo akademiją. Todėl tai, kad lietuviai karininkai gavo galimybę dalyvauti tokiuose kursuose rodo, kad jais buvo labai pasitikima. S.Rańtikis mini, kad be jo ir tuomet dar kpt. Juozo Rapńio vokiečiai įsileido tik kelis ńvedus, suomius ir vieną karininką iń Pietų Amerikos92. Čia Rańtikiui pavyko susipaņinti ir kartu jodinėti su savo dėstytoju gen. Ludwig Beck, kuris jau tada, buvo laikomas vienu iń pačių

87 K.Ńkirpa, Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. III dalies ińtraukos. LCVA, f.1398, ap.1 ,b.1, l.27 88 A.Gerutis, Pulk. K.Ńkirpa – sukilimo inspiratorius, Europos lietuvis, 1981 06 29, Nr.26, p.2 89 W.L.Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, New York, 1960, p.784 Ńią ińvadą padidina dar ir tai, kad Oshima ėmė pasitikėti net pats Hitleris. Paradoksalu, bet uņ tai skaudņiai sumokėjo – ambasadoriaus į Tokiją siunčiamų ńifruotų telegramų kodą nulauņė amerikiečių ņvalgyba ir taip suņinojo visus vokiečių strateginius planus Europoje. 90 K.Ńkirpa, Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. III dalies ińtraukos. LCVA, f.1398, ap.1 ,b.1, l.4 91 V.Ņalys, Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės ... p.65 92 S.Rańtikis, Kovose dėl Lietuvos, t.1., p.256

22 talentingiausių karo vadų pasaulyje93. 1931 m. 26 aukńto rango Lietuvos karininkai vyko į Vokietiją dalyvauti mokymuose94. Ņinoma, nacionalsocialistų kopimas į valdņią ir Klaipėdos klausimo nuolatinis afińavimas pertraukė ńiuos ryńius. Iń dalies, reikia pritarti V.Ņaliui, manančiam, kad Ńkirpa padarė didelę klaidą ignoruodamas dar 1929 m. tuomečio karo ministro gen. Kurt von Schleicher jam pasakytus ņodņius, kad Lietuvos ir Vokietijos santykiai nebus normalizuoti tol, kol Klaipėda nebus grąņinta Vokietijai95. Kita vertus, ńis argumentas nėra visapusińkai teisingas, nes jau tada Ńkirpa įņvelgė grėsmę iń Vokietijos pusės. 1932 m. pabaigoje jis rańė į Kauną atkeipdamas dėmesį, kad Vokietijos jėgos ateityje didės, todėl greta Lenkijos verta susidomėti ir galimais gynybos nuo ńios valstybės planais96.

1.6. Lietuvos ir Vokietijos santykių pokyčiai 1933 m.

Vokietijos poņiūris į Lietuvą stipriai pasikeitė į valdņią atėjus nacionalsocialistams su A. Hitleriu prieńakyje. Dar 1933 m. sausį buvo rengiamos masinės Berlyno universiteto studentų su nacių uniformomis demonstracijos, kur dalyvavo pats rektorius. Skambėjo ńūkiai - be Klaipėdos krašto nėra Vokietijos97. Tai netruko atsispindėti ir Vokietijos uņsienio politikoje. Berlyno antilietuvińkai propogandai sustiprėjus, Ńkirpa dar bandė ieńkoti kaņkokių laviravimo galimybių pasinaudodamas savo gausiomis paņintimis Vokietijoje, tačiau į tokias iniciatyvas centrinė vadovybė paņiūrėjo gana jautriai ir tokios veiklos jam tęsti neleido. Uņtat apie tokias paslaugas 1933m., vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika atraportavo SSRS pasiuntiniui M. Karskiui98. Visus ńiuo uņsienio politikos niuansus S.Rusteika ņinojo dar ir todėl, kad Ńkirpa kaip ir nemaņai kitų aktyvių karininkų buvo VSD sekamas, ta prieņastim, esą jam įtaką daro vokiečiai. 1934 m. Vokietija pasirańė nepuolimo sutartį su Lenkija, kuri stipriai sukrėtė Vokietijai besimpatizuojančius Lietuvoje. Tam tikras strateginis atsakas buvo tais pačiais metais pasirańyta Baltijos antantės sutartis,bei nepuolimo sutarčių su SSRS vajus. Jam vykstant, tuometinis Vokietijos uņsienio reikalų ministras Konstantin von Neurath kalbėdamasis su Lenkijos ambasadoriumi Berlyne Józef Lipski teigė, kad tik sustiprėję sovietai suskubs uņimti Baltijos ńalis,

93 Pagarsėjęs kaip uolus antinacis, 1944 m. liepos 20 d. sąmokslo prień Hitlerį metu L.Beck turėjo tapti laikinosios vyriausybės galva. Sąmokslui nepavykus nesėkmingai bandė ņudytis. Jo pasigailėjo vienas serņantas ir jį pribaigė. 94 V.Jokubauskas, min.veik., p.60 95 V.Ņalys, Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės..., p.64 96 V.Jokubauskas, min.veik., p.60 97 1933 01 16 Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje Pro memoria, Autorius neņinomas, LCVA, f.671, ap.1, b.7, l.10 98 A.Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos...,p.35 - 36

23 todėl Vokietijos interesas yra kuo ilgiau uņtikrinti jų nepriklausomybę. Vis dėlto vokietis pridūrė, kad ilgalaikėje perspektyvoje jų suvereniteto galymybės laikomos abejotinomis99. Ńkirpa greitai pastebėjo ir suskubo savo vadovybę painformuoti apie besikeičiančią situaciją, kuri neņadėjo nieko gero. 1934 m. sausio 31 d. iń kariuomenės vado pareigų buvo priverstas pasitraukti arńus Hitlerio prieńininkas gen. Kurt von Hammerstein. Aprańinėdamas paskutines ńio ņmogaus kovas su naciais, Ńkirpa jam simpatizuoja,teigdamas, kad ńis jis siekęs susitarimo su Prancūzija, SSRS ir Baltijos ńalimis, tuo tarpu atėję į valdņią naciai pasistengė nutraukti draugingus santykius Sovietų Rusija ir Pabaltės valstybėmis <...>, ėmė net svajoti apie Sovietų Rusijos parceliaciją, negana to, prie tų planų bando traukt, ne tik Angliją ir Japoniją, bet ir Lenkiją100. Panańu, kad Vokietijos ir Lenkijos galimas susitarimas Ńkirpą turėjo neraminti nes prieńtaravo jo koncepcijoms. Be to ńis bijojo, kad nacionalsocialistų partija pavers kariuomenę klusniu įrankiu prień kaimynus. To įrodymas buvo represijos palietusios ir kai kuriuos Ńkirpos paņįstamus – pavyzdņiui, jau minėtas F.von Bredow buvo ņiauriai nuņudytas ,,Ilgųjų peilių nakties“ metu. Tačiau kaip visada, Ńkirpa buvo veiklos ņmogus, todėl būdamas įsitikinęs, kad vienintelis stabdis dėl Klaipėdos vokiečiams tėra tebesitęsiančios derybos su prancūzais, suskubo aplankyti ńių karo atańė ir ińsiklausinėti, kokia pastarojo nuomonė apie įvykius. Suņinojęs, kad prancūzų mintys sutampa, Ńkirpa praneńė tai savo vadovybei. Natūralu, kad prancūzai, nusivylę vokiečių – lenkų susitarimu, pradėjo pozityviau ņiūrėti ir į Lietuvą. Tam tikrų simpatijų kaip ir didelė dalis Lietuvos karo vadovybės, Ńkirpa turėjo ir Prancūzijai, kuri buvo nuo Versalio laikų tebelaikoma galinga jėga. Tiesa,taip buvo iki nacių ińkilimo ir spartaus Vokietijos ginklavimosi pradņios, kuris iń esmės keitė padėtį ir vis daugiau karińkių įvairiose valstybėse skatino domėtis būtent Vokietijos kariuomenės reikalais. Tuo pat metu Prancūzija susitelkė į Maginot linijos statybą, nebesirūpino vystyti savo karinio potencialo, o būdama demokratinė valstybė ir negalėjo taip sutelkti resursų kaip totalitarinė diktatūra. 1938 m. apsilankęs Paryņiuje ir susitikęs su buvusiu Prancūzijos kariuomenės vadu Maxime Weygand suomių marńalas Carl Gustav Mannerheim pastebėjo, kad Prancūzija nusprendė atsisakyti didţiosios valstybės vardo101. Tuo tarpu Vokietija 1936 m. ginklavimuisi ińleido 28,2 milijardus litų. Tai buvo milņinińka suma, kuri stipriai virńijo SSRS, Anglijos, Japonijos ir Italijos ińlaidas kartu paėmus102. Vis dėlto, Paryņius buvo toli ir Lietuvos uņsienio politikos planuotojai suprato, kad vienas jis, net jei norėtų negalėtų suteikti Lietuvai reikalingo saugumo. Todėl vėl stipriai atsigręņta į Maskvos pusę. Tais pačiais metais ją aplankė naujasis uņsienio reikalų ministras, greitai karjeros

99 J.Lipski, Diplomat in Berlin 1933 - 1939, Columbia University Press, 1968, p.133 100 1934 01 09 Lietuvos karo attache Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas Vyriausiojo Ńtabo II skyriaus virńininkui J.Lanskoronskiui, LCVA, f.648, ap.1, b.35, l.27 - 28 101 C.G.Mannerheim, Legendinio maršalo atsiminimai, Vilnius, 2012, p.256 102 J.Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės modernizacija ..., p.140

24 laiptais kylantis Stasys Lozoraitis103. Ņinoma, ńis politikas A.Smetonos buvo pasirinktas ir todėl, kad augant Vokietijos grėsmei vis daņniau buvo pamąstoma, kad siekiant ņūtbūt atgauti Vilnių, galima prarasti visą Lietuvą. Todėl jam reikėjo politiko neturinčio neigiamos paņiūros į Lenkiją104. Netrukus, prie jo prisidėjo ir naujasis kariuomenės vadas Stasys Rańtikis. V.Ņalys ńių dviejų svarbių valstybės vyrų bendrą uņsienio politiką ńmaikńčiai vadina dviejų Stasių tandemu 105. Ņinoma, Ńkirpa liko ńiai uņsienio politikos krypčiai bene ryńkiausias oponentas. Nors tuo metu, atrodo jis nuońirdņiai suprato nacizmo keliamą pavojų, tačiau vis dėlto, bent jau nemaņesnį pavojų Lietuvai įņiūrėjo ir sąjungoje su Lenkija. Todėl jis manė, kad Lietuvos interesus geriausiai atitiktų nebent Prancūzijos ir SSRS garantijos. Taigi bent ńiuo atveju nuo oficialiosios tuo meto URM pozicijos Ńkirpa ne tiek daug ir nutolo. Kita vertus, senovės egiptiečių patarlė sakė, kad geras karys strėlinėje turi daugiau nei vieną strėlę. Matyt tai buvo būdinga ir Ńkirpai. Kitaip būtų sunku paaińkinti jo kiek vėlesnį raportą URM centrui, kur jau teigiama, kad sutartis tarp Lenkijos ir Vokietijos Lietuvai bus naudinga , nes garantuos taiką ir ramybę tarp ńių valstybių. Įņvalgiai praneńė, kad konfliktas tarp jų maņai Lietuvai galėtų būti praņūtingas. Tokia nuomonė buvo labai optimistinė ir ińsiskyrė iń bendro konteksto106. Lietuvai atsidūrus sunkioje geopolitinėje situacijoje, matydamas, kad virń ima sugyvenimo su Lenkija koncepcija, K.Ńkirpa nesėdėjo rankų sudėjęs ir prisiminė, kad dar jam būnant kariuomenės ńtabo virńininku, 1926 m. pradėta Lietuvos kariuomenės reorganizacija taip ir uņstrigo. Todėl jis paruońė didņiulį, 190 p. apimties tekstą, kartu su dar 19 priedų, kurį yra publikavęs J.Vaičenonis107.Verta atkreipti dėmesį, kad dokumentą ruońė K.Ńkirpa, o jį taisė ir pagal jį rengė kariuomenės reorganizavimo darbus jau naujasis kariuomenės vadas S.Rańtikis. Ńie ņmonės buvo susiję dar ir tuo, kad iki pertvarkos, dar Versalio sutarties apribotos vokiečių kariuomenės modelį laikė sektinu pavyzdņiu. Juk pagal Vokietijos galimybes 100 000 kariuomenė buvo juokingai maņa, bet vokiečiai jau tada sugebėjo ją parengti labai aukńtame lygyje. Į tai siūlė lygiuotis ir Ńkirpa108 ir Rańtikis109, taigi jų mintys čia sutapo. Ńkirpa panaudojo savo mokslų Belgijoje ir Ńveicarijoje, taip pat gyvenimo Vokietijoje patirtį teigdamas, kad esame ţymiai atsilikę nuo kitų vakarų Europos tautų valstybinio susipratimo ir patriotiniu atţvilgiu110. Tačiau svarbiausia yra pulkininko siekis formuoti tam tikrus pokyčius savo mylimos tėvynės gyvenime. Paliečia jis ir opią santykių su Vokietija temą, paminėdamas, kad Lietuvoje yra 34 337 asmenys pavadinę save ,,klaipėdiečiais“.

103 A.Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos..,.p.37 104 A.Petraitytė – Briedienė, min.veik., p.40 105 V.Ņalys, Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės ...p.68 106 A.Gaigalaitė, min.veik., p.298 107 Dokumentai pasakoja. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo ńtabo virńininko plk. K.Ńkirpos Lietuvos kariuomenės vystymo planas, Karo archyvas, t.21, Vilnius, 2006, p.316 – 422; Karo archyvas, t.22, Vilnius, 2007, p.364 - 418 108 K.Ńkirpa, Stabdomųjų kautynių pagrindiniai dėsniai, Mūsų ţinynas, 1929, t.17, Nr.52, p.2-3 109 S.Rańtikis, Kovose dėl Lietuvos, t.1., p.256 110 Dokumentai pasakoja. Lietuvos kariuomenės..,.p.334

25 Juos jis laiko vokiečių politikos suklaidintais lietuviais111. Savo dokumente, kurį nusiuntė ne tik S.Rańtikiui, bet ir S.Lozoraičiui, Ńkirpa formuluoja gynybą nuo dviejų Lietuvos nepriklausomybės prieńų – Vokietijos, kuri pasak jo, nori Klaipėdos krańto ir verņtis į Rytus, bei Lenkijos, kuri esą norėtų atgaivinti uniją112. Neaptariama grėsmė iń Latvijos, kuri Ńkirpai neatrodo įmanoma, bei iń SSRS, kadangi su pastarąja Lietuva neturi sienos, todėl jo manymu ji labiau graso Lenkijai. Taigi ńioje koncepcijoje grėsmės Lietuvai atņvilgiu lygų vaidmenį gauna tiek Lenkija, tiek Vokietija. Vis dėlto, pulkininkas įņvalgiai atkreipia dėmesį, kad ateityje sovietai gali vėl siekti uņvaldyti Baltijos krańtus113. Toliau Ńkirpa ińvysto mintį, kad Vilniaus atgavimas, taigi , pagal jį svarbiausias Lietuvos tikslas, gali įvykti tik su stipresnio kaimyno pagalba. Jis vaizdņiai ińsireińkia, kad privedimas Lietuvos, prie izoliuoto – atskiro konflikto su Lenkija, kuri yra daugiau negu dešimteriopai uţ mus stipresnė būtų tokia avantiūra <...> kurios būsinčios mūsų tautos kartos ir istorija mums niekada negalėtų atleisti114. 1935 m. S.Lozoraičio koncepcijai tik įsibėgėjant ir pradedant įgauti realaus pobūdņio, Ńkirpa sueina į kontaktą su mjr. Horst Rössing, bandydamas derėtis, kaip atstatyti ńalių pańlijusius santykius. Tokia tikimybė atrodė vis dar reali, juolab H.Rössing teigimu tokie Vokietijos karo vadai kaip gen. L.Beck Ńkirpą vis dar vertina ir daţnai prisimena. Ńkirpa, tačiau, atkirto, kad šiuo metu Vokietija Lietuvai atrodo net didesnis priešas nei Lenkija115. Vis dėlto, jis paņadėjo kolegai atsiųsti visą Neuman – Sass bylą, kad ńis galėtų pasiskaityti. H.Rössing labai apsņiaugia ir prasitaria, kad paskirtas į Helsinkį karo atańė pareigoms visam Baltijos jūros regionui. Iń ńio pasikalbėjimo Ńkirpai pasirodo, kad vokiečių susidomėjimas regionu padidėja ir grįņta viltis, kad galbūt pavyks taikiai ińspręsti visas bėdas. Tuo tarpu Vokietijos vieńoji nuomonė tampa įaudrinta po Neuman – Sass bylos116. Pati pasiuntinybė irgi ińgyvena ne pačias geriausias dienas. Antai, ińkart po hitlerininkų teismo Klaipėdoje, pro pasiuntinybę praņygiavo jaunuoliai smogikų uniformomis ńūkaudami įvairius uņgauliojimus. Pasiuntinys J.Ńaulys sulaukia anoniminių laińkų nuo grąsinimo mirtimi iki simpatijos uņ maņos ńalies drąsą stoti prień A. Hitlerį117. Nestebina, kad tokioje aplinkoje padidėjo Ńaulio ryņtas orientuotis į Lenkiją. Pasak jo, pasiremdama ne tik SSRS, bet ir Lenkija, Lietuva įgautų didesnį politinį svorį prień vokiečių kėslus118. Orientaciją į SSRS tuomet kiek atńaldė sovietų sutartis su prancūzais, kuri nenumatė jokių garantijų Lietuvai. Pasiuntinys Maskvoje Jurgis

111 Ten pat, p.335 112 Ten pat, p.337 113 Ten pat, p.339 114 Ten pat, p.341 115 1935 01 16 K.Ńkirpos Pro memoria. Apie pasikalbėjimą su majoru Rössing, LCVA, f.648, ap.1, b.36, l.1-3 116 A.Gaigalaitė, min.veik., p.312 117 1935 03 30 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje J.Ńaulio rańtas uņsienio reikalų ministrui, S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.36, l.71-72 118 1935 04 05 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje J.Ńaulio rańtas uņsienio reikalų ministrui, S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.36, l.83 - 85

26 Baltruńaitis dėl to skundėsi JAV ambasadoriui William C. Bullit119. Tuomet vien Rytprūsiuose esančios vokiečių karinės pajėgos buvo 5-6 kart didesnės nei Lietuvos kariuomenė, todėl bandyta siekti garantijų iń Maskvos. Tiesa, nebuvo aińku net kaip tos garantijos galėtų būti įgyvendintos, latviams ir lenkams nenorint per savo teritoriją praleisti Raudonosios armijos. J.Baltruńaitis tikėjosi, kad sovietai į pagalbą galėtų atplaukti jūra120. Vokietija tuo metu darė ińties didelį spaudimą Lietuvai. Nuo 1934 m. birņelio iki 1936 m. vasario jos lėktuvai 26 kartus kirto valstybės sieną, pasienyje buvo surengti dideli kariniai manevrai. 1935 m. geguņės 21 d. A. Hitleris kalbėdamas Reichstage labai daug dėmesio skyrė Lietuvai ir ją keikė. Neatsiliko ir nacių partijos antrasis ņmogus Hermanas Gioringas, kuris rugsėjį surengė medņioklę visai netoli Lietuvos sienos, ta proga, ńią kaimyninę valstybę kaip reta ińdergdamas. Be to, prie Lietuvos sienų buvo sutelkta kariuomenė121. Ńkirpa labai kritikavo, jo manymu per daug ańtrią Lietuvos politiką Klaipėdos krańte ir buvo linkęs nusileisti ńioje srityje. Ńiuo atveju, jis buvo įņvalgus, nes dauguma tuometinių Europos politikų Lietuvai siūlė tokį patį kompromisinį kelią. Ypač uņ tokį kelią buvo britai, kurie naivokai stengėsi nuolaidų keliu nuraminti Hitlerio ambicijas. Todėl Ńkirpa greitai vėl stojo į savo ,,vietą“,ir ėmėsi oponuoti oficialiąjai URM politikai. 1935 m. rugsėjį jis jau pradėjo tartis su savo paņįstamais vokiečiais ir siųsti į Kauną ņinias, apie komunizmo pavojų Europai122. Matyt tokia Ńkirpos veikla buvo gerai suprasta, nes ińties 1936 m. santykiai su Vokietija ėmė gerėti, net buvo pasirańyta prekybos sutartis. Atsirado galimybė Ńkirpai pereiti į diplomatinę tarnybą.

119 1935 06 19 JAV ambasadoriaus SSRS W. C. Bullit rańtas valstybės sekretoriui C.Hull, LCVA, f.R-952, ap.1, b.66, l.23 - 27 120 Ten pat, l.25 121 A.Gaigalaitė, min.veik., p.306 - 307 122 Ten pat...,p.312

27

2. PERĖJIMAS Į DIPLOMATINĘ TARNYBĄ 1937 – 1938 M.

K.Ńkirpos kelias į diplomatinę tarnybą buvo pakankamai sudėtingas. Kaip jis pats mini, 1935 m., jo buvusiam kariui S.Rańtikiui tapus kariuomenės vadu, Ńkirpa tikėjosi būti grąņintas į karinę tarnybą. Tačiau tam pasiprieńino prezidentas A.Smetona. Mat Ńkirpos pavardė buvo labai linksniuojama 1934 m. birņelio 7 d. pučo metu. Jis buvo minimas kaip galimas krańto apsaugos ministras ar net ministras pirmininkas123. Tai nejuokais ińgąsdino Smetoną, kuris buvo įpratęs greitai atsikratyti pavojingų politinių konkurentų. Todėl planuota, kad Ńkirpa pasektų, jau anksčiau izoliuoti gen. T. Daukanto keliu ir taptų pasiuntiniu Buenos Airėse. Ńkirpa atsisakė ńio darbo, kaip ir vėliau pasiūlytų galimybių dirbti Stokolme ir Maskvoje124. Tačiau, įkalbėtas tiek S.Lozoraičio, kuriam gerą įspūdį Ńkirpos diplomatinis talentas paliko dar kartu dirbant Berlyne 1928-1929 m125., tiek ministro pirmininko Juozo Tūbelio, kurį laikė teisingu vyru126, tiek savo bičiulių Petro Guņo ir M.Sleņevičiaus pulkininkas nusprendė sutikti. Tiesa, svarbų vaidmenį matyt vaidino ir asmeninės aplinkybės. Ńveicarija nuo seno buvo mėgstamas K.Ńkirpos krańtas, malonius prisiminimus jam kėlė ir mokslai čia 1921 m. Kita vertus, Ńkirpa pirma norėjo susitvarkyti finansus. Paskaičiavęs, kad vietoj 4340 Lt, kuriuos gauna kaip karo atańė Berlyne, Ņenevoje jis uņdirbs 3360 Lt ir taip patirs didelį finansinį nuostolį, Ńkirpa kreipėsi į vyriausybę su ińties iniciatyviu pasiūlymu – prańė palikti jį formaliai krańto apsaugos ministerijos ņinioje, nors praktińkai jis persikels dirbti į Ņenevą127. Visi ńie apskaičiavimai atsiliepė ir į daug kitų buitinių prieņasčių – Ńkirpa norėjo ińsireikalauti ne tik sau priklausančią nemaņą pensiją uņ ilgametę karinę tarnybą, kurią buvo priverstas mesti ne savo noru, bet ir gauti gen.ltn. laipsnį kurį laikė sau visińkai teisėtai priklausančiu128.Ińties, buitiniai dalykai čia vaidino nemaņą vaidmenį, nes Ńveicarija jau tais laikais garsėjo brangiu pragyvenimu, be to Vokietijoje diplomatams buvo sudarytos geresnės sąlygos pigiau ińsikeisti uņsienio valiutos. Dėl algos Ńkirpa reikalavo tiek, kiek turėtų uņdirbti divizijos vadas. Negana to, URM dar gauna pasiūlymą pasirūpinti jo baldų perveņimu, kadangi jie buvo pirkti prabangūs, skirti gerai valstybės ir kariuomenės reprezentacijai129.

123 S.Rańtikis, Kovose dėl Lietuvos, t.1..., p.478 124 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p.38 125 A.Gerutis, min.veik, 1981 Nr.25, 06 22, p.2 126 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p.39 127 1936 09 18 K.Ńkirpos Pro memoria. Apie algą, pensijos klausimą ir persikėlimo ińlaidas, LNMMBRS, f.61, b.377, l.1 128 Ten pat, l.2-3 129 Ten pat, l.4

28 Ņinoma, ńie planai buvo visińkai suprantami ņmogińkuoju aspektu. Beveik prievartos būdu atleistas iń mėgstamos specialybės, kuriai buvo ińėjęs mokslus, Ńkirpa, kaip pats teigia, nebuvo tikras, ar jam naujoj vietoj seksis ir ar nebus taip staiga atleistas, kaip, kad buvo į ją paskirtas130. Deja, čia jo įņvalgumas ir vėl neklydo. Dėl paties Smetonos principų (jis negalėjo atleisti Ńkirpai, kad ńis priėmė pirmojo savanorio vardą 1932 m. ir neperleido jo ,,Tautos vadui„„, kuriam, kaip Nepriklausomybės kovose net nekovojusiam ńis vardas ińimties tvarka tikrai nepriklausė) ir/ar dėl gen.Juliaus Čapliko ir plk.Balio Giedraičio intrigų Ńkirpai nebuvo suteiktas net generolo laipsnis. Tiesa, jis dėlto nenusiņemino, o tvirtai atkirto, kad Lietuvos karininkija gerai mane paţįsta ir be pakėlimo į generolus131. S.Rańtikis Ńkirpos nepriėmė, ir pavedė jį ńtabo virńininkui, savo deńiniąjai rankai Jonui Černiui, tada dar pulkininkui. Jų pokalbis greitai virto konfliktu, o akivaizdūs paņiūrų skirtumai ne kartą persekiojo ńiuos du karińkius ir ateityje. Nors Ńkirpa supykęs grįņo į Berlyną, po pusmečio132 jis buvo paleistas į atsargą ir paskirtas nuo 1937 m. liepos 1 d. eiti Lietuvos pasiuntinio prie Tautų Sąjungos pareigas. Taigi beveik visose biografinėse apņvalgose ir enciklopedijose esanti medņiaga apie ńį Ńkirpos gyvenimo laikotarpį yra netiksli. Jis ne ińėjo į atsargą, o buvo iń kariuomenės ,,graņiai ińprańytas„„. Taip , padedamas sau prisigerinti norinčių politinio - karinio elito atstovų pasistengė atsikratyti dar vieno savo seno prieńininko. Tuo tarpu klaidinga informacija į biografinius duomenis greičiausiai papuola neatsargiai cituojant oficiozą ,,Lietuvos aidą„„, kuriame apie Ńkirpą rańoma ińkeliant jo nuopelnus Nepriklausomybės kovose ir gerinant lietuvių – vokiečių santykius, tačiau paminint, kad jis ne tik savo noru ińėjo iń kariuomenės, bet dar ir gen. ńtabo virńininko pareigas 1926 02 24 d. apleido pats133. Ņinoma, tokia medņiaga buvo ińplatinta ir kituose laikrańčiuose134.

2.1. Lietuvos delegatas Ţenevoje

Vos pradėjęs dirbti Ńkirpa mandagiai susipaņino su kai kuriais diplomatinio darbo senbūviais. Vienas pirmųjų jo laińkų – sveikinimas pasiuntiniui JAV Povilui Ņadeikiui. Kaip mini, su pastaruoju siejo sena asmeninė paņintis135. Tai nestebina, nes P.Ņadeikis taip pat buvo ińsitarnavęs kariuomenėje iki pulkininko leitenanto. Kad diplomatinis darbas Ńkirpai patiko ar bent jau jis jautė judantis teisinga linkme rodo ir jo naujametinis sveikinimas tuometiniui URM teisių ir administracijos departamento direktoriui Kaziui Bizauskui, kuriam Ńkirpa ińreińkia padėką uņ

130 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..p.41 131 Ten pat..p.40 132 Matyt tai siejosi su suńvelnėjusiais Vokietijos reikalavimais Lietuvai. Ņr. A.Gaigalaitė, Stasio Lozoraičio...p.313 133 Ats.plk Kazys Ńkirpa – atstovas prie Tautų Sąjungos, Lietuvos aidas, 1937 07 09, p.2 134 Reprezentatyyvus pavyzdys Igno Ńeiniaus redaguotose ,,Vakaruose“ - Įgaliotas ministeris Tautų S-gai, Vakarai, 1937 07 09, p.2 135 1937 07 31 Lietuvos pasiuntinio prie Tautų Sąjungos K.Ńkirpos laińkas pasiuntiniui JAV P.Ņadeikiui, LCVA, f.656, ap.2, b.1239, l.1

29 prieteliškumą parodytą kaip naujakuriui (pasiuntinio darbe – S.J.), bei tikisi, kad ir ateinančiais metais sulauks palankumo ir patarimų136. Vargu ar tokį madagumo laińką siuntė Ńkirpa ir kitais metais, nekalbant jau apie dar vėlesnius. Greit jis pradėjo rodyti savo iniciatyvas, kurias K.Bizauskas vertindavo neigiamai, todėl jų santykiai su ńiuo URM valdininku pasidarė ypač slogūs. Pradėjęs dirbti Ņenevoje Ńkirpa ińkart suskubo ieńkoti svarbių paņinčių, galinčių pagelbėti jo tiesioginiame darbe. Vizitavimą jis pradėjo nuo Joseph Avenol. Tai buvo prancūzų diplomatas ir tuometinis TS generalinis sekretorius. Jis stengėsi ņutbūt ińsaugoti taiką, net nuolaidų agresoriams kaina. Atrodo Ńkirpai tokia politika buvo priimtina. Ne uņ ilgo, jis lydėjo Avenol į Baltijos ńalis ir ńioje kelionėje uņmezgė draugińkus santykius137. Gerus santykius jis uņmezgė su ńio padėjėju ir būsimu, paskutiniu TS generaliniu sekretoriumi Sean Lester. Vėliau tai Ńkirpai ińėjo labai į naudą nes ńio ņmogaus protekcijos po karo padėjo jam įsikurti Airijoje. Nors tuo metu Tautų Sąjungoje didelio dėmesio sulaukdavo vokiečių kińimasis į Dancigo laisvojo miesto vidaus reikalus, Ńkirpa aukńtiems Europos pareigūnams primindavo ir Klaipėdos klausimą. Jis pabrėņdavo, kad kitaip nei Dancigas, Klaipėda yra integralinė Lietuvos dalis138. Kalbėdamas su kitu generalino sekretoriaus pavaduotoju Francis Paul Walters dėl Italijos pasitraukimo iń TS, Ńkirpa ińreińkė baimę, kad Klaipėdos signatarės vis stipriau remia Vokietiją, o jei tiksliau, uņmerkia akis, prień ńios siekius Klaipėdoje. Britas Walters į tai atsakė, pasiūlydamas remtis Rusija139. Iń tiesų, tuometinėje Tautų Sąjungoje, SSRS, o ypač jos uņsienio reikalų liaudies komisaras Maksim Litvinov turėjo gerą autoritetą. Tačiau Ńkirpai atrodė, kad nebūdama signatarė juridińkai SSRS jokių įsipareigojimų pagelbėti Lietuvai neturi, todėl greičiausiai to ir nedarys. Tai vedė į neoficialius pokalbius su Lenkija. Tuo metu, jie jau nebuvo jokia naujiena. Nuo pat 4 deń. pradņios, o ypač suaktyvėjus Vokietijos Reicho agresyviai politikai buvo vis linkstama derinti pozicijas. Ta proga Ńkirpa susitiko su Lenkijos pasiuntiniu prie TS Tytus Komarnicki. Greit ińsikalbėjus paaińkėjo, kad abu vyrai buvę karininkai, o tai be abejo, palengvino pokalbį. Be to, netrukus jie ińsikalbėjo apie bendrus paņįstamus (T.Komarnicki buvo trumpai dirbęs Berlyne 1928 m. – S.J.). Daugiausiai dėmesio skirta S.Lozoraičiui, kurį uņ tokį greitą kilimą karjeros laiptais ińsijuosę gyrė abu pańnekovai140. Spalvinga detalė, bet ńias panegirikas savo ńefui Ńkirpa surańė ir į oficialų raportą. Kita vertus, nebuvo nutylėta ir Komarnicki padaryta aliuzija Ńkirpai į Lenkijos uņsienio reikalų ministro J.Beck karjerą, kuris taip pat buvo pulkininkas, tada pradėjo diplomatinę tarnybą nuo karo atańė, kol pagaliau tapo Lenkijos uņsienio politikos planuotoju. Akivaizdu, kad

136 1937 12 28 K.Ńkirpos laińkas K.Bizauskui, LNMMBRS, f.61, b.222, l.4 137 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p.42 138 1937 10 15 Pro memoria. Apie p.K.Ńkirpos pasikalbėjimą su Tautų Sąjungos Generalinio sekretoriaus padėjėju p. Lesteriu, LCVA, f.648, ap.1, b.33, l.1 139 1937 12 18 Lietuvos pasiuntinio prie Tautų Sąjungos K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, Ten pat, l.6-7 140 Ten pat, l.11

30 santykiai tarp Ńkirpos ir jo ńefo Lozoraičio buvo bent jau neblogi. Kitaip tokios spalvingos ńnekos, greičiausiai būtų buvusios nutylėtos. Vis dėlto, susirinkę pasiuntiniai ne tik aptarinėjo savo virńininkų karjeros galimybes, bet ir stengėsi ińkvosti vienas kitą gerokai svarbesniais klausimais. Ńkirpa ,,traukė kolegą uņ lieņuvio„„ samprotaudamas, kad mielai vėl apsivilktų karińką mundurą, jei to pareikalautų Tėvynė ir panorėtų Vyriausybė141 (paryńkinta mano – S.J.). Verta atkreipti dėmesį, kad vargu ar įskaudinta karininko ambicija ,,Ezopo kalba„„ prasiverņė net kalbant su valstybės, kurią ńiaip jau Ńkirpa laikė prieńińka savo ńaliai, pasiuntiniu. Greičiausiai ńis ,,ńifruotas praneńimas„„ buvo siunčiamas tiesiai S.Lozoraičiui ir kitiems įtakingiems skaitytojams Kaune. Vis dėlto, nors svarbu atkreipti ir į ņmogińką pasiuntinio pusę, ńiukńtu nereikia manyti, kad Ņenevoje Lietuvos atstovas tik ieńkojo kam ińlieti nuoskaudą. Visi ńie pokalbiai veikė ir kaip įņanga suņinoti Lenkijos paņiūrą į pačią Tautų Sąjungą, kas Ńkirpai gale neblogai pavyko. Komarnicki atskleidė, kad ńi institucija Varńuvoje laikoma beveik bereikńme, nes tėra tik platforma Litvinovui prilaikyti Japoniją nuo įsiverņimo į Vladivostoką ir Sibirą142. Reikia nepamirńti, kad pokalbis vyko prasidėjusio Japonijos – Kinijos karo metu. Ńkirpa, į tai atsakė, kad Japonijos kėslai jam visińkai aińkūs. Tačiau kaip karińkiui, jam iliuzijų nepalieka ir Vokietijos kėslai, kurie pirmiausia pavojingi jos kaimynams143. Taigi atrodo, kad pradėjęs dirbti pasiuntinio darbą, Ńkirpa laikėsi ministro S.Lozoraičio instrukcijų ir nesavivaliaudamas atstovavo vyriausybės politiką. Jo parinkimas ńiam darbui buvo ińties vykęs, kadangi daugelį metų praleidęs Berlyne jis gerai matė Vokietijos militarinį potencialą ir ekspansyvios politikos įsigalėjimą ńioje valstybėje. Todėl Lietuvos pasiuntinys galėjo būti įtikinamas argumentas tiems, kas į minėtus dalykus dar nebuvo linkę ņiūrėti rimtai.

2.2. K.Škirpa kaip pirmasis Lietuvos pasiuntinys Lenkijoje

Ņenevoje įgavęs diplomatinio darbo patirties, vėliau Ńkirpa sulaukė uņduoties, kurios ėmėsi be didelio entuziazmo. Po Lenkijos ultimatumo Lietuvai 1938 m. kovą jis tampa tuo ņmogumi, kuris paskiriamas į Varńuvą būti pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi. Skaidra Grabauskienė savo magistriniame darbe kelia retorinį klausimą – ko tikėjosi Lietuvos vyriausybė iń diplomatinių santykių jei savo atstovu Lenkijoje paskyrė ņmogų garsėjusį savo provokińkomis ir antilenkińkomis paņiūromis144. Vienas ņymiausių Lietuvos – Lenkijos santykių tyrinėtojų Piotr Łossowski, taip pat teigia Ńkirpą buvus atvirai antilenkińku145. To neslepia ir pats Ńkirpa,

141 1937 10 15 Pro memoria. Apie p.K.Ńkirpos pasikalbėjimą su Tautų Sąjungos Generalinio sekretoriaus padėjėju p. Lesteriu, LCVA, f.648, ap.1, b.33, l.12 142 Ten pat, l.13 143 Ten pat, l.14 144 S.Grabauskienė, min.veik., p.19 145 P.Łossowski, Lihuania„s Neutrality in the Polish – German War... p.147

31 teigdamas, kad iń pradņių jam buvo psichologińkai sunku ir moraliai neįmanoma plėtoti diplomatinius santykius po ultimatumo146. Kiek kitokius duomenis pateikia raportas, kurį savo vadovybėj nusiuntė, 1932 – 1937 m. Ńkirpos kolega Berlyne buvęs Lenkijos karo ir aviacijos atańė Vokietijai plk. ltn. Antoni Szymański. Jo teigimu, Ńkirpa buvo vokiečių nemėgstamas, dėl jo daņnai rodomo netaktińko diplomatui elgesio, todėl ńie net buvo nustebę dėl jo paskyrimo į Varńuvą147. Nors tai kertasi su istoriografijoje įsigalėjusiais duomenimis, visińkai jų atmesti nėra pagrindo. Galbūt jo informacija nėra visai tiksli (tai parodo nuolatiniai teiginiai, kad Ńkirpa yra labai artimas valdančiajam Lietuvos sluoksniui, kas visai neatitiko tikrovės – S.J.), tačiau ińkreipti duomenų, kuriuos siuntė savo vyresnybei A.Szymański tikrai neturėjo prieņasčių. Teiginys, kad Ńkirpa buvo Lietuvos proprancūzińko ir prosovietinio kurso ńalininkas taip pat kelia įvairių minčių, nors atsiņvelgiant į mokslus prancūzakalbėje Ńveicarijos dalyje ir Belgijoje, bei ankstyvuosius Ńkirpos darbus148, to besąlygińkai atmest taip pat nereikėtų. Dėl prosovietinio kurso 1926 m. ir 1930 m. taip pat galima neabejoti iń anksčiau aprańytų Ńkirpos bendradarbiavimo su sovietų kolegomis epizodų. Uņtat istoriografijoje dėmesio nesulaukė paskutinė, bet toli graņu ne paskutinės reińkmės raporto pastaba: Pranešu, kad plk. Škirpos, panašiai kaip ir ministro Šaulio, kontaktai su Sovietų ambasada Berlyne buvo ir tebėra labai glaudūs (paryškinta mano – S.J)149. Ji parodo, kad Ńkirpa, dar ir 4 deń. pabaigoje ińlaikė pakankamai artimus ryńius su sovietų atstovais. Nors, jis negatyviai ņiūrėjo į komunizmą, kaip ideologiją ir valstybinę santvarką150, tam tikra prasme Rusija, kaip geopolitinis veiksnys Ńkirpai, bent jau iki 1939 m rudens neatrodė toks pavojingas ne tik kaip Lenkija, bet ir kaip Vokietija. Iń pradņių nenorėjęs vykti į Varńuvą, atrodo greitai Ńkirpa pakeičia savo nusistatymą. Jis įsitikinęs, kad itin gerai supranta Lenkijos politinius tikslus Lietuvoje, kuriuos laiko iń esmės imperialistiniais tikslais: ,,jau neriama Lietuvai ant kaklo, nors dar iš tolo, buvusios Liublino unijos kilpa151“, todėl jis nusprendņia pasiuntinio Varńuvoje postą sėkmingai ińnaudoti darydamas viską, kad ńį lenkų planą sutrukdytų. Spalvinga detalė tai, kad norėdamas pagrįsti savo nuomonę Ńkirpa atsiminimuose renkasi cituoti ne bet ko, o tuometinio Vokietijos ambasadoriaus Varńuvoje Hans Adolf von Moltke raportą Berlynui, kuriame teigiama, kad Lenkijos tikslas padaryti Lietuvą savo

146 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės..., p.59 147 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938 – 1940 metais..., p.137 148 Kaip tokį pavyzdį galima minėti dar 1922 m. pasirodņiusį Ńkirpos straipsnį kur labai pozityviai pristatoma Ńveicarijos kariuomenė ir krańto gynybos sistema (Ginkluotos ńveicarų pajėgos organizacija, Mūsų ţinynas, 1922, Nr.8, p.322-342), taip pat vieną pirmųjų jo darbų po valstybės perversmo (Nauja mobilizacijos organizacija Prancūzijoje, Mūsų ņinynas, 1927, Nr.35, p.247 - 248). 149 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938 – 1940 metais..., p.138 150 K.Ńkirpa, Kariuomenės kūrimo pirmos pastangos ir pirmos kliūtys, Mūsų ţinynas, 1938, t.31, Nr.11-12, p.703 151 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės..., p.65

32 ūkiniu, politiniu ir kariniu protektoratu ir savotińkais antraisiais vartais į Baltijos jūrą152. Ņinoma, tai prieńtaravo pačios Vokietijos tikslams – Lietuva turėjo likti potencialus objetkas ateities deryboms su Lenkija, siekiant, kad vokiečių dominuojamas Dancigo koridorius, trukdęs susisiekimui tarp pagrindinės Vokietijos dalies ir Rytprūsių, laisva Lenkijos valia pereitų į Vokietijos rankas. Ir ņinoma, Vokietija buvo visińkai nesuinteresuota galimu Klaipėdos krańto pakliuvimu į Lenkijos globą taip sukeliant didelį pavojų Rytprūsiams. Lenkijos į Kauną pasiųstas pasiuntinys Franciszek Charwat garsėjo įvairiais diplomatiniais netaktais153. Jau ruońdamasis atvykti į Kauną, jis nusprendė tai padaryti ne pačiu patogiausiu būdu – tiesiai iń Rygos kur tuo metu buvo akredituotas, bet būtinai, pro aplink, pro Vilnių, taip kirsdamas ,,demarkacinę liniją“, tarp Lenkijos ir Lietuvos ir pabrėņdamas simbolinę savo ņygio svarbą. Tuo pasipiktinęs Ńkirpa teigia, kad ńitaip F. Charwat diskreditavo ir save ir savo ńalį, ińkart lietuvius nuteikdamas prień save154. Tuo tarpu jis pats esą nusprendė vengti diplomatui neleistinų aktų ir laikyti savo prieńińkus jausmus savyje. Tačiau iń tiesų Ńkirpa pasielgė dar gudriau. Kelionę į Lenkiją jis pasirinko pro Rytprūsius ir Dancigo ,,koridorių“. Ņinoma, nesant tranzito sutarties tarp Lietuvos ir Lenkijos atrodytų, kad tai buvo vienintelis kelias, kuris buvo naudojamas ir toliau, iki pat ńios sutarties pasirańymo. Tačiau stebtelėti reikėtų prie Ńkirpos, atsiminimuose pateikto teiginio, kad pakeliui jis vaņiavo pro Karaliaučių, kur nepraleido progos pabendrauti su vokiečių spaudos atstovais. Ńiems paminėjus F. Charwat kelionę ir paklausus, kodėl Ńkirpa nevyksta tuo pačiu keliu ńis atsakęs: ,,Taip mums patogiau! Ir pridūriau, jog praeityje man tekę dažnokai važinėti geležinkeliu tarp Kauno ir Berlyno, ir kad aš visados jausdavausi patenkintas šios susisiekimo linijos patarnavimais.“155 (paryńkinta mano – S.J.) Kaip ir daugelis spalvingų Ńkirpos gyvenimo akimirkų ńi irgi apaugusi mįslėmis. Keisčiausia, kad oficialiame raporte valdņiai minima, kad kelionė praėjo toli graņu ne taip sklandņiai. Vokiečių konduktorius, esą nenorėjęs praleisti bagaņo, todėl Ńkirpa turėjęs su juo nemaņai ir net gana piktokai pasiderėti. Bet svarbiausia, kad teigiama, jog Ńkirpa ne tik, kad nedavė interviu, bet net nenorėjo būti vokiečių fotografuojamas156. Akivaizdu, kad abu ńie ńaltiniai negali būti teisingi. Yra galimybė, kad raporte valdņiai, kuris pasirańytas tik dviemis raidėmis AG buvo stengiamasi nutylėti tam tikrus dalykus, kas atrodo nelabai realu, ņinant, kad teisinga informacija galėjo ateiti iń kitų ńaltinių (pvz. pasiuntinio J.Ńaulio Berlyne). Nereiktų atmesti versijos, kad Ńkirpa po daugelio metų rańytose atsiminimuose galėjo tyčia ar netyčia ińkraipyti faktus. Galbūt jis net stengėsi parodyti Varńuvoje buvęs labiau provokińku nei, kad buvo iń tikrųjų.

152 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės..., p.65 153 S.Grabauskienė, min.veik., p.19 154 K. Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės... p.70 155 Ten pat, p.71 156 1938 03 31 Neņinomo autoriaus Pro memoria. Min. K. Ńkirpos kelionė į Varńuvą, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.16

33

2.3. Paskyrimo į Varšuvą santykis su Lietuvos vidaus politika

Verta atkreipti dėmesį į faktą, kad Smetona Ńkirpą panaudojo kaip ,,dovanėlę“ lenkams ,,padėkojant“ uņ ultimatumą. Taigi tokio pasiuntinio vykimas buvo suprantamas ir kaip diplomatinis demarńas. Tarp tokiai hipotezei pritariančių istorikų galima paminėti Arūną Gumuliauską157. Tačiau svarbu ne tik tai. Ultimatumo priėmimas sukėlė didņiulę visuomenės reakciją ir net sąlygojo susidaryti tam tikrą susivienijimą iń trijų labai skirtingų, bet įtakingų ir Smetonos rėņimui prieńińkų politinių jėgų – krikńčionių demokratų, valstiečių liaudininkų (kurių ņmogumi nuo seno buvo laikomas ir pats Ńkirpa) ir radikaliųjų voldemarininkų. Ńis ,,Ańimi“ pavadintas judėjimas parodė, kad Lietuvoje ėmė bręsti rimta politinė krizė. Juk suartėjo nemaņai idėjińkai prieńingų stovyklų ņmonių. Nors nuosaikesnėmis paņiūromis garsėję krikdemai ir liaudininkai gal ir galėjo mėginti susitarti, padėtį apsunkino voldemarininkų įneńtas radikalumo pliūpsnis. Kartu jis pakreipė ,,Ańį“ ir provokińkos politikos linkme. Beje, kai kurie ,,Ańiai“ priskiriami veikėjai, pavyzdņiui, istorikas Zenonas Ivinskis buvo labai prieńingi voldemarininkų dalyvavimui158. Dar ińkalbingas faktas tai, kad ,,Ańies“ veikėjai norėjo save tituluoti Lietuvos Aktyvistų Sąjūdņiu (LAS). Taigi po 2 metų kurdamas Berlyne Lietuvos Aktyvistų Frontą Ńkirpa, matyt nebuvo labai originalus, o tik pasiskolino idėją. Juolab ir LAF„o narių gretose buvo panańi pasaulėņiūrinė sudėtis kaip ,,Ańies“ gretose, nemaņai ,,aktyvistų“ (ypač tinkamas pavyzdys – Leonas Prapuolenis) galima pastebėti ypač aktyviai dalyvaujant viename ir kitame judėjime. Nemaņai ņmonių, kurie dalyvavo judėjime palaikė Ńkirpos idėją 1939 m. rugsėjį ņygiuoti į Vilnių. Visuomenės nuotaikos buvo tokios nepalankios valdņiai, nes ultimatumo priėmimą ņmonės suprato kaip valstybės paņeminimą. Todėl situaciją ir ińnaudojo radikaliau nusiteikusios politinės jėgos kaip voldemarininkai ar komunistai159. Liudo Truskos manymu, kadangi Vilniaus susigrąņinimo akcija buvo tapusi tautos moraliniu simboliu, faktinis jos ińsiņadėjimas ir ultimatumo priėmimas buvo tautos paņeminimas, sukėlęs jos moralinę krizę160. A.Smetonai teko ryņtingai gelbėti padėtį. Ińkalbinga tokio gelbėjimo iliustracija būtų, kad ir 1938 m. kovo 22 d. oficiozo ,,Lietuvos aido“ vedamajame aptinkamas straipsnis ,,Visa Tauta iń paskutiniųjų pasiņada ginti Nepriklausomybę“, kur pirmiausia kalbama ne apie ryņtą kovoti su Lenkija, bet paryńkintomis raidėmis teigiama apie visińką pasitikėjimą Mūsų Tautos Vadu ir jo paskirta Vyriausybe161. Gal

157 A.Gumuliauskas, Dar kartą Vilniaus klausimu, Istorija. Mokslo darbai, t.70, Vilnius, 2008, p.53-59 158 G. Rudis, Jungtinis antismetoninis opozicijos sąjūdis 1938-1939 metais, Lietuvos istorijos metraštis 1996, Vilnius, 1997, p.188 159 plačiau: G.Janauskas, Jėga nėra teisė. 1938 metų ultimatumas ir Lietuvos visuomenė, Darbai ir dienos, t.30, Kaunas, 2002, p.93 - 116 160 L.Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996, p.344 - 346 161 Visa Tauta iń paskutiniųjų pasiņada ginti savo Nepriklausomybę, Lietuvos aidas, 1938 03 22, p.1

34 bandydamas ińvengti nepasitenkinimo Smetona ir skyrė pasiuntinio postą Ńkirpai, tikėdamasis taip apraminti visuomenėje kilusias audras. Juk Ńkirpa, Smetonos akimis, niekaip negalėjo grįņti į Lietuvą, bet uņsienyje nebuvo toks pavojingas. S.Rańtikis teigia, kad po 1934 m. birņelio mėn pučo, kai tardymo metu Ńkirpa buvo jaunųjų karininkų minimas greta Smetonos nuńalinto A.Voldemaro kaip patikimas kandidatas į ministro pirmininko vaidmenį, tik jo paties protekcija apsaugojo Ńkirpą nuo atleidimo iń bet kokios tarnybos. Tai paaińkina ir nesiskaitymą su Ńkirpa, prień ńiam ińvykstant į Ņenevą. Be to visuomenėje kilo labai didelis pasipiktinimas karininkų atņvilgiu – neretai jie net į gatves vengė ińeiti, bijodami smerkiančių praeivių ņvilgsnių162. Ńioje vietoje verta ińkelti hipotezę, kad galbūt garsaus karininko skyrimas diplomatiniam darbui būtent Lenkijoje buvo su tikslu atgaivinti A.Smetonos autoritarinio rėņimo ramsčio, karininkijos, moralinį veidą prień visuomenę. Todėl pasirinktas tas karininkas, kuris akivaizdņiai nenusileis Lenkijos politikų apņavams, o prisimins antikinį ńūkį – bijau danajų net dovanas nešančių.

2.4. K. Škirpos kontaktai su Lenkijos politikais

Sprendņiant iń archyvinių dokumentų atrodo, Ńkirpai ińties pavyko apraminti asmeninį nepasitikėjimą Lenkija ir pasistengti ieńkoti sąlyčio tańkų. Pirmiausia, labai sėkmingai praėjo jau jo kredencialų įteikimas Lenkijos prezidentui Ignacy Mościcki. Ńis labai gyrė lietuvius pabrėņdamas, kad valstybę jie sukūrė stačiai iš nieko163.Taip tarsi buvo patvirtinama, kad tuometinė Lenkija jau apsiprato su naujovińka, tautinės Lietuvos valstybės koncepcija ir akivaizdņiai reińkia ńiai valstybei palankumą. Iń kitos pusės prezidentas paminėjo, kad Ńkirpa ras Varńuvoje didelių simpatijų. Ńis padėkojo prezidentui ir diplomatińkai pabrėņė, kad nežiūrint ypatingų aplinkybių, kuriomis ėmuosi man pavestos misijos <...> esu lyg tabula rasa santykiams,kuriuos čia stengsiuosi uţmegzti164 (paryńkinta mano – S.J.). Būtent ńio priėmimo metu Ńkirpa sulaukė ir kvietimo į medņioklę, kad galėtų draugińkai pasikalbėti su prezidentu. Beje pulkininko pasitikėjimą I.Mościcki turėjo nusipelnyti, nes iń pradņių Ńkirpa įtarė, kad kredencialų įteikimo metu ńis gali kaņką pasakyti, kas Lietuvai būtų ņalinga, todėl sugebėjo ińsireikalauti, kad prezidento kalba jam būtų paduota iń anksto165. Ińėjęs iń priėmimo Ńkirpa mini buvęs didņiai sujaudintas orkestrui uņgrojus Lietuvos himną, vidury Varńuvos ir dar taip netrukus po ultimatumo166. I.Mościcki paliko Ńkirpai gerą įspūdį, jis neabejojo, kad prezidentas tikrai norėtų, kad tarp abiejų valstybių susidarytų geri

162 J.Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė ... p.152 163 1938 03 31 Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.12 164 Ten pat, l.13 165 1938 03 31 Pro memoria. Apie Lenkijos prezidento atsakymo projektą į Lietuvos pasiuntinio kalbą, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.15 166 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės...,p.77

35 santykiai167. Nuojauta neklydo, I.Mościcki ińliko Lietuvos draugu, net po Lenkijos valstybę ińtikusios tragedijos. Kalbėdamasis su J.Ńauliu jau Berne, 1940 m. balandņio 6 d., kai tragińkas likimas ne uņ ilgo laukė ir Lietuvos, jis net pranańińkai ir su optimizmu ińtarė: Vilnius, nebebus jokia kliūtim tarp Lenkijos ir Lietuvos. Nebebus...168 Gaila, tik, kad ńis Lenkijos valstybės veikėjas tos dienos nebesulaukė. Verta atkreipti dėmesį į faktą, kad tuo pat metu Antanas Smetona visińkai ignoravo Lenkijos pasiuntinius. Ņinoma, toks skirtingas bendravimas galėjo sietis su valstybių dydņiu ir skirtingais tikslais. Didesnė valstybė paprastai linkusi tokiais būdais bandyti surasti sau pritariančių uņsienio diplomatų tarpe, kai tuo tarpu maņosios nuolaidņiavimas neretai būna, nors ir be reikalo, palaikomas silpnumu. Dar svarbiau atkreipti dėmesį į faktą, kad su kone su fanfaromis Ńkirpa pasitiktas praėjus tiek nedaug laiko nuo tada, kai 1938 m. kovą Lenkijoje masińkai skambėjo ńūkiai Mes norime Klaipėdos , Liaudis su armija į Lietuvą ir net Mirtis lietuviams . Greičiausiai Ńkirpos sutikimas Varńuvoje galėjo būti dalis to atokvėpio, kurį mini Krzysztof Buchowski aptardamas pokyčius lenkų spaudos ir visuomenės reakcijoje į Lietuvą, po lietuvių priimto ultimatumo169 . Vis dėlto, ką tik minėto poņiūrio pareigūnų Lenkijoje vis dar buvo. Ieńkoti kompromiso su jais buvo ypač sunku. Radikaliai skyrėsi Ńkirpos ir URM Rytų Europos skyriaus vedėjo Tadeusz Kobylanski nuomonės. Ńkirpa kelis kartus kreipėsi į jį prańydamas, kokių nors Lietuvai palankių veiksmų Vilniaus krańte, ypač domėdamasis lietuvińkų mokyklų uņdarinėjimo vajumi, kuris prasidėjo 1936 m. Bet Kobylanski nebuvo nusiteikęs nusileisti ir vis sugalvodavo pasiteisinimų. Vieno vizito metu jis teigė, kad psichologiniai santykiai tarp tautų pagerės vos sutvarkius laisvą judėjimą tarp valstybių170, kitą kartą – kad Lenkija jau ir taip Lietuvai daug gero padarė, ultimatumu nereikalaudama ińbraukti Vilniaus vardo iń Lietuvos Konstitucijos171. Yra ņinoma, kad Kobylanski buvo tas ņmogus, kuris siekė, kad ultimatumas Lietuvai būtų pateiktas gerokai grieņtesne forma. Siekdamas pagerinti santykius Ńkirpa vėl ėmė ieńkoti asmeninio pobūdņio paņinčių, kurios galėtų būti naudingos kaip tarpininkės. Vienas pirmųjų ņmonių, kuris galėjo tikti tam darbui, buvo Ńkirpos paņįstamas dar iń Berlyno Estijos pasiuntinys Johanes Markus, su kuriuo Ńkirpa suskubo susitikti dar net neprisistatęs prezidentui ir neįteikęs kredencialų172. Ņinant, kad estų diplomatai daņnai veikdavo kaip tarpininkai tarp lenkų ir lietuvių toks pasirinkimas atrodo visai neblogas. Latvija taip

167 1938 03 31 Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23,.l.14 168 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938 – 1940 metais..., p.540 169 plačiau: K.Buchowski, Litvomanai ir polonizuotojai, Mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose XX a. pirmoje pusėje, Vilnius, 2012, p.407 - 430 170 1938 04 01, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.18-19 171 1938 04 02, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.22 172 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p.80

36 pat stengėsi tapti tarpininke tarp savo dviejų kaimyninių valstybių173. Todėl Ńkirpa estų atstovui, kaip ir jo kolegai iń Latvijos suskubo padaryti vizitus, paminėdamas juos mūsų politiniais partneriais174. Pastebėtina, kad tokia tradicija galėjo susiklostyti dar iń darbo Berlyne laikų, kuomet Baltijos ńalių pasiuntinių susitikimų metu, papildomai daņnai dalyvaudavo ir Ńkirpa175. Tačiau, kaip ir Berlyne, taip ir Varńuvoje svarbiausi talkininkai buvo įtakingi vietiniai, palankiai nusiteikę Ńkirpos ar jo atstovaujamos ńalies atņvilgiu. Iń jų reikėtų ińskirti grafą Stanislovą Tińkevičių, Varńuvos vice-burmistrą, kurio tėvas Aleksandras gyveno Kretingoje ir garsėjo kaip Lietuvos patriotas. Pasinaudodamas paņintimi su ńiuo ņmogumi Ńkirpa greitai rado ryńį ir su jo sūnumi. Charakteringa paņymėti, tai, kad grafui nerimą kėlė demokratijos silpnumas, ypač Prancūzijoje ir jos nuolaidņiavimas komunistams. Todėl vienintelė atsvara jam atrodė fańizmas ir radikalioji jo atmaina – nacionalsocializmas176. Ńkirpa su tuo nenorėjo sutikti ir bandė įteigti, kad antikomunizmas Vokietijoje kurstomas siekiant pateisinti masinį ginklavimąsi, o nemaņai karininkų linkę eiti į susitarimą su sovietais177. Ińties, netikėti daug metų Vokietijoje praleidusio Ńkirpos versija nėra pagrindo. Tuometiniai karininkai buvo linkę tikėti Oto fon Bismarko dar XIX a. įtvirtinta doktrina, kad Vokietija privalanti palaikyti pakankamai draugińkus santykius su Rusija, kad ińvengtų karo dviem frontais. Papildomas akstinas turėjo būti ir Pirmojo pasaulinio karo metu patirta katastrofa. Ńkirpa teigė, kad vokiečiai savo tikslams siekti nepaiso jokių priemonių. 1935 m., Suvalkijos ūkininkų streiko metu jie kurstė antilietuvińką ir net atvirai komunistinę propogandą. Be to, jis girdėjęs, kad nemaņai vokiečių karininkų norėtų matyti Lenkiją sovietizuotą. Sustiprindamas savo argumentus jis pasakė, kad vokiečių elgesį geriausiai parodo tai, kad jie į Rusiją atveņė Leniną ir Trockį178. Kyla klausimas, kam reikėjo kalbėtis taip, jei Ńkirpa ińtiesų puoselėjo provokińkas paņiūras? Vis dėlto, atrodo istoriografijoje paplitęs teiginys apie jo provokińkumą, jeigu ne perdėtas tai bent jau gerokai paankstintas. Galima kelti vieną iń hipotezių, kad 1938 m., Ńkirpa buvo nepalankiai nusiteikęs Vokietijos ir nacių ekspansijos galimybių atņvilgiu, todėl stengęsis surasti Lietuvai potencialių sąjungininkų kitur. Logińkas variantas galėjo būti Lenkija, kurios politiką jis stengėsi įtakoti ta linkme, kuri jo manymu buvo naudingiausia Lietuvai. Matyt neveltui, jis pats praneńa S.Lozoraičiui, jog specialiai taip kalbėjęs, kad nugirstų atsakingi lenkų valdţios

173 plačiau: E.Jakobsons, Latvijos uņsienio reikalų ministro V.Muntero bandymas tarpininkauti Lenkijai ir Lietuvai sprendņiant 1938 m. kovo mėnesį plykstelėjusį konfliktą, Lietuvos istorijos metraštis, 2011, nr.1, Vilnius, 2012, p.113 - 134 174 1938 04 06, K.Ńkirpos Pro memoria. Apie pasikalbėjimą su Estijos pasiuntiniu Markus ir Estijos Karo Attache, proga jų atsilankymo į mano vizitą, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.24 175 Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918 – 1940 metais. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 2008, p.580,588 176 1938 04 07 K.Ńkirpos Pro memoria. Apie pasikalbėjimą balandņio 7 d. su grafu Tińkevičiumi, Varńuvos Vice- Burmistru, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.30 177 Ten pat, l.31 178 Ten pat, l.32

37 pareigūnai179. Be to, norėjo duoti suprasti, kad Lietuva ir Lenkija ateityje gali turėti bendrą galingą prieńą. Ńkirpai atrodė, kad dabartinė atmosfera, kai prisieina p.Charwatui ir man varţytis padėti gėlių prie neţinomo kareivio paminklo180 yra nenormali ir trukdanti siekti bendradarbiavimo. Net jei Ńkirpa daugiau simpatijų turėjo Vokietijai, o ne Lenkijai, jis suprato, kad ńių dviejų valstybių draugińki ryńiai būtų Lietuvai pats blogiausias scenarijus. Be Tińkevičiaus, Ńkirpa surado ir daugiau palankių Lietuvai ņmonių Lenkijos sostinėje. Tarp tokių buvo Julijonas Urniaņas, Lietuvos lenkų veikėjas, daņnai lankydavęsis Varńuvoje ir turėjęs čia svarbių paņinčių. Nevengdavo jis uņsukti pasikalbėti ir su Ńkirpa. Beje, 1919 m. J.Urniaņas tarnavo jo vadovautame atskirajame Vilniaus batalione ir buvo ńtabo rańtininkas181. Tai galėjo palengvinti jų santykius. Kitas didelį prielankumą Lietuvai parodęs ņmogus buvo socialinės apsaugos ministras Marian Zyndram Kościałkowski. Nors atrodo jo tiesioginis darbas maņai siejosi su uņsienio reikalais, tai buvo įtakingas politikas dar 1935 – 1936 m. ėjęs ministro pirminko pareigas, o kadaise buvęs vienas artimiausių J.Pilsudskio draugų ir bendraņygių. Ńis ņmogus buvo kilęs iń Pandėlio, todėl turėjo didelių simpatijų Lietuvai. Jis ińkart pasakė, kad su Ńkirpa kalbės privačiai, ne kaip ministras, bet kaip ņmogus, kuriam Ryprūsių klausimas ramybės neduoda dieną naktį182. Su Ńkirpa jie aptarė, kodėl 1918 – 1920 m. ńalims nepavyko suderinti pozicijos kovoje prień bendrus prieńus. Beje, reikėtų atkreipti dėmesį, kad tada abu ńie ņmonės net tiesiogiai buvo skirtingose fronto pusėse183. Tačiau, net ir ńis ņmogus manė, kad pavojus iń Vokietijos pagrinde gręsia tik Baltijos ńalims, bet ne Lenkijai. Ńkirpa atsakė, kad pirmiausia Vokietija norės atstatyti 1914 m. sienas. Kartu pasiuntinys nuosekliai vystė lobizmą dėl Vilniaus krańto lietuvińkų mokyklų. Jo manymu Lenkija nieko nedaranti, kad laimėtų psichologinį lietuvių palankumą, kuris jai pačiai ateityje būtų naudingas. Į tai M.Z. Kościałkowski atsakė, kad santykius gadina Kobylanski. Siūlė kreiptis į savo brolį Bogdan Kościałkowski, kuris yra URM Lietuvos reikalų referentas. Į visa tai atsakydamas Ńkirpa Lozoraičiui rańė, kad M.Z.Kościałkowski yra neabejotinai prolietuviškų paţiūrų184. Vadinasi, jam nesutrukdė net tai, kad prień dvi deńimtis metų Kościałkowski uņėmė svarbią padėtį kovose prień Lietuvą. Tai rodė, kad Ńkirpa sugebėdavo esant reikalui uņmirńti praeities nuoskaudas, jei to reikalavo pasikeitusi situacija ir neaińki, bet pakankamai grėsminga ateitis.

179 1938 04 07 K.Ńkirpos Pro memoria. Apie pasikalbėjimą balandņio 7 d. su grafu Tińkevičiumi, Varńuvos Vice- Burmistru, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.30 180 Ten pat, l.36 181 1938 05 09, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.58 182 1938 08 01, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.110 183 Marianas Zyndram-Koscialkovskis, Rokińkio krańto muziejaus informacija, http://www.muziejusrokiskyje.lt/lt/marianas_zyndram-koscialkovskis , ņiūrėta 2015 05 11 184 1938 08 01, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.112

38 Kitas įtakingas ņmogus, kurio reikńmę Ńkirpa gerai suprato buvo kardinolas Aleksander Kakowski, kuriam Ńkirpa kaip katalikińko krańto atstovas padarė vizitą ir paliko labai gerą įspūdį185. Ņinoma, katalikińkumu garsėjančioje ńalyje toks sprendimas buvo tikrai labai ińmintingas Tačiau, kadangi Ńkirpą lydėjo prelatas Juozas Maciejauskas, tai neaińku kodėl labai uņkliuvo krikńčionių demokratų partijos veikėjui K.Bizauskui186. Tai prisidėjo prie įtampos tarp dviejų bendravardņių didėjimo. Politinį Ńkirpos virtuozińkumą gerai atskleidņia, kad jis priiimdavo pas save ir įvairiais klausimais diskutuodavo net su opozicijos veikėjais, kurie palaikė artimus santykius su Prancūzijoje gyvenančiu ir valdančiojo rėņimo nemėgstamu gen.Władysław Sikorski187. Sulaukus tiek malonaus dėmesio visada sunku nepasiduoti fenomenui, kurį Alfonsas Eidintas vadina tapimu vietiniu – kai nejučia diplomatas pradeda atstovauti ne savo krańtui, o tam, į kurį buvo akredituotas188. Matyt naujausdamas kad taip gali atsitikti, A.Smetona ir paskyrė Ńkirpą, kurio gili nuoskauda Lenkijai uņ Vilnių, turėjo neleisti jam persiimti minėtais sentimentais ir suteikti lenkams didelių nuolaidų. Beje, tokią grėsmę pastebėjo ir pats Ńkirpa. Rańydamas laińką savo draugui A.Geručiui į Ņenevą jis teigė, kad Varšuvoj praskint sau kelią dar painiau, neg kitur, ypač, kad jaučiu per daug ,,broliškos“ lenkų meilės189. Nenuostabu, kad teko patirti įvairių reakcijų. Juk Ńkirpa aplankė visus įtakingiausius Lenkijos valstybės veikėjus. Be jau minėtų aukńčiau, jis aplankė ministrą pirmininką gen.Felicjan Sławoj Składkowski, Varńuvos miesto prezidentą Stefan Starzyński, uņsienio reikalų ministro pavaduotoją Jan Szembek, prekybos ir pramonės ministrą Antoni Roman, pańto ir telegrafo ministrą Emil Kaminski, susisiekimo ministrą plk. Julijusz Ulrych, tikybų ir ńvietimo ministrą prof.Wojciech Swiętosławski, Senato pirmininką Aleksander Prystor, Seimo vicepirmininką Stanisław Schaetzel, generalinio ńtabo virńininku gen.Wacław Stachiewicz, marńalo Pilsudskio ņmoną Aleksandra Piłsudska, garsų istoriką prof. Władysław Wielhorski ir kitus įvairių paņiūrų, profesijų ņmonėmis190. Tai rodo, kaip plačiai Ńkirpa ieńkojo Lietuvai palankių ir jam pagelbėti galinčių ņmonių. Tiesa, jam nebuvo tai daryti labai sudėtinga, nes nemaņai iń jų patys buvo linkę susitikti su Lietuvos pasiuntiniu. Ńkirpa labai laukė paņinties su Lenkijos kariuomenės ńtabo II-ojo skyriaus, (ņvalgybos) vadovu Tadeusz Pełczyński, kuris apie Ńkirpą jau daug ņinojo iń minėto ņvalgybinio dosjė191. Stipriai pavėlavęs į vieną diplomatinį renginį, vos pasimatęs su Ńkirpa Pełczyński iń renginio ińsiskubino, pirmąjam sudarydamas įspūdį, kad tik

185 1938 05 22, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.66 186 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos...,p.78 187 1938 08 31, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.133-134 188 A.Eidintas, Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur, Vilnius, 2003, p.172 189 1938 05 05 K.Ńkirpos laińkas A.Geručiui, LCVA, f.668, ap.1, b.603, l.8 190 1938 07 08 K.Ńkirpos Pro memoria. Praneńimas padarytas ń.m. birņelio mėn 17 d. Ministerių Kabinete apie Lenkijos politiką, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.92 191 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai ..., p.138

39 dėl to ir atėjo192. Su Lenkijos ņvalgybos vadovu, buvo aptarta Vokietijos ir SSRS keliama grėsmė abiems valstybėms, tačiau ir jam Ńkirpa pareińkė nepasitenkinimą dėl Vilniaus krańto lietuvių sunkių gyvenimo sąlygų. Tačiau sunkiausi pokalbiai jam buvo su jau minėtu Kobylanski ir uņsienio reikalų ministru Beck. Pastarąjam, kuris, praktińkai vienas pats ir atsakė uņ visą Lenkijos uņsienio politikos planavimą, Ńkirpa nejautė simpatijos. Ir ińties Lietuvos atņvilgiu J.Beckas palaikė vadinamąją ,,kietąją liniją“193. Todėl derybos su juo visada buvo sunki uņduotis. Pastarasis lenkų politikas buvo gerai ņinomas ne tik Europoje. Nors jo vedamos politikos nemėgo net sąjungininkai, vis dėlto atsiņvelgdami į didelį Lenkijos politinį svorį su ja skaitėsi. Ńtai po ultimatumo Lietuvai britų ir amerikiečių diplomatai Beck ińvadino ţmogumi be skrupulų194. Nors bendraudamas su Ńkirpa, Beck visada stengėsi laikytis korektińkai ir net draugińkai, tačiau uņsienio diplomatams duodavo suprasti, kad Lietuvai nuolaidų daryti jis nenori, o laukia, kad ńi pati susiprastų ir skubėtų dėtis prie Lenkijos be jokių rezervų. Pavyzdņiui 1938 m. liepą jis JAV ambasadoriui Anthony Biddle teigė, kad greitai vokiečiai ims spausti Lietuvą dėl Klaipėdos ir taip atmesdami ją nuo savęs, ves į glėbį Lenkijai. Tai sakydamas pastebimai dņiūgavo195. Ņinoma, nereikia skubėti demonizuoti ir ńio ņmogaus, ką neretai savo atsiminimuose daro Ńkirpa, rodydamas jį kaip didelį Lietuvos nepriklausomybės prieńą. Tačiau, teisybės dėlėi, reikia paminėti, kad net ir Latvijai, kuri neturėjo su Lenkija tokio pobūdņio konflikto kaip Lietuva, dominuojantis ir nuolaidų nesiūlantis Lenkijos uņsienio politikos vadovo tonas nebuvo priimtinas. Komentuodamas Ńkirpai net keturias valandas trukusį Beck vizitą pas W.Munters Rygoje, Latvijos pasiuntinys Varńuvoje Mikelis Walters teigė, kad Beckas norėtų Pabaltės valstybes vesti ant savo pavadţio196. Kalbėdamas su Lenkijos URM pasekretoriumi Mirosław Arciszewski, Ńkirpa ńiam pareińkė priekaińtą, kad nepaisant to, kad lenkų visuomenėje jau rado daug prietėlių, bet vyriausybėje jaučiamas koks tai uţkietėjimas, kuris prie nieko neveda197. Tuo tarpu M.Arciszewski atsakęs, kad Beck jau norėjęs duoti lengvatų, bet apie tai prabilęs Lietuvos ministras pirmininkas ( – S.J.), todėl teks atidėti lengvatų suteikimo, kitaip Lenkijos visuomenė manys kad ministras neatlaikė Lietuvos spaudimo198. Tačiau atrodo, kad geopolitinei situacijai Europoje vis labiau kaistant ir ńie du visai skirtingų paņiūrų politikai ėmė rasti bendrą kalbą. Vienas iń paskutiniųjų jų pasikalbėjimų įvyko 1938 lapkričio 4 d.

192 1938 05 22, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.66 193 S.Suņiedėlis, Vilniaus klausimas ir lietuvių – lenkų konfliktas ketvirto deńimtmečio krizės ir Antrojo pasaulinio karo kontekste, Lietuva ir Lenkija XX a. geopolitinėje vaizduotėje, Kaunas, 2012, p.162 1941938 03 23 JAV ambasados Didņiojoje Britanijoje kanclerio H.V.Johnson rańtas JAV valstybės sekretoriui C.Hull, LCVA, f.R-952, ap.1, b.66, 195 1938 03 23 JAV ambasadoriaus Lenkijoje A.Drexel –Biddle rańtas JAV valstybės sekretoriui C.Hull, LCVA, f.R- 952, ap.1, b.114 196 1938 08 01, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.114 197 1938 08 09, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.117 198 1938 08 09, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.117

40 Tuomet lenkų URM sferose pamaņu imta suprasti, kad nors po Miuncheno susitarimų triumfavusios Vokietijos pagrindinis dėmesys teks Klaipėdai, tai greičiausiai tėra repeticija prień Dancigą. Todėl Ńkirpa net pagaliau pagyrė J.Beck uņ ńio palankius pareińkimus spaudai apie Lietuvą, o ńis girdėdamas tokius palankius pasiuntinio ņodņius buvo pastebimai patenkintas199. Tačiau ņmogus su kuriuo Ńkirpai turbūt buvo sunkiausiai sutarti buvo ne kas kitas, o jau minėtas T.Kobylanski. Vieno priėmimo metu ńis net liaupsino Hitlerį, smerkė Čekoslovakijos valstybę, bet kartu ińduodamas, kad Vokietijos agresijos atveju tikėtųsi ne tik Prancūzijos, bet ir Didņiosios Britanijos paramos. Svarbu tai, kaip į tai reagavo Ńkirpa. Jis aińkino Kobylanski, kad Vokietijoje tebėra milijonai komunistų, tik rudai aprengtų200. Iń Antikominterno pakto, jo manymu, naudos turinti tik Japonija, kuri kursto vokiečius prień sovietus. Tuo tarpu, anglais pasiremti nėra prasmės, nes jie ņiūrės tik savo interesų. Kobylanski tokie Ńkirpos samprotavimas nepatiko ir jis net klausė, kaip ńis, tiek metų prabuvęs Vokietijoje nenori suprasti, kad SSRS ir Vokietija niekada nesusitars. Net pasiūlė jam eiti laņybų. Savo ruoņtu Ńkirpa vietoj laņybų, tiesiog pasiūlė Kobylanski uņsirańyt ńiuos ņodņius į kalendorių ir ateityje paņiūrėti kieno bus tiesa. Deja, kaip parodė labai netolimos ateities įvykiai, teisybė buvo Ńkirpos. Ir vėliau Ńkirpos santykiai su T.Kobylanski buvo savotińki. Kaip ir dauguma to meto Lenkijos uņsienio politikos planuotojų, Kobylanski linko į tradicinės lenkų – vengrų draugystės pusę. Tam jam trukdė Čekoslovakija. Jis net teigė, kad jei sovietai kaņkokiu būdu padės Čekoslovakijai, Lenkija neliks pasyvi201. Matyt ne veltui, J.Beck neleido jo į jokią diplomatinę tarnybą uņsienyje bijodamas, kad ńis ten nesavivaliautų202. Bet ir pats Beck, jau ėmė prarasti adekvatų geopolitinės situacijos supratimą 1938 m. vasaros pabaigoje jis Estijos pasiuntinį įtikinėjo, kad kai Čekoslovakija bus ińsidalinta tarp Vokietijos, Vengrijos ir Lenkijos, pirmoji pasuks į Balkanų pusę, kur jos neińvengiamai lauks konfontacija su ...Italija. Tačiau, nepaisant to, ņinia, kad Ńkirpa perkeliamas dirbti į Berlyną neatrodo, kad būtų nudņiuginusi Lenkijos politikus. Bent jau vieńo triukńmo jie nekėlė, ką greičiausiai būtų padarę, jei jis būtų propogavęs provokińkas ar antilenkińkas idėjas. Juk diplomatų pokalbių turinys ne tik buvo kruopńčiai fiksuojamas ir sekamas, bet jie mėgo dalintis informacija su kitų valstybių atstovais, tiesa, prańydami laikyti tai privačia informacija. Ņinoma, kiti diplomatai tos informacijos pernelyg nesaugojo, o ypač tie, kuriems buvo lemta tapti tarpininkais tarp kelių sudėtingais santykiais pasiņyminčių valstybių.

199 1938 08 09, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.167 - 168 200 1938 06 07, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.82 201 1938 09 28, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.147 202 1938 08 24, Lietuvos pasiuntinybės patarėjo A.Trimako rańtas uņsienio reikalų ministerijai, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.126

41 2.5. Santykiai su kitų šalių diplomatais Varšuvoje

Tuometinė Varńuva buvo vienas iń svarbesnių miestų pasaulio politiniame ņemėlapyje. Todėl diplomatinį darbą čia dirbo patikimi, neretai didelę patirtį turintys diplomatai. Didņiosios valstybės čia ińlaikė ir savo ambasadas, maņesnės, tarp jų ir Lietuva, tenkinosi pasiuntinybėmis. Natūralu, kad Ńkirpa greitai ėmė ieńkoti naudingų paņinčių plačiuose Varńuvos diplomatų sluoksniuose. Be jau minėto Estijos pasiuntinio J.Markus, kuris buvo pagrindinis tarpininkas tarp Lietuvos ir Lenkijos, Ńkirpa ėmėsi ieńkoti ņmonių, su kuriais galėtų glaudņiau bendradarbiauti uņtikrindamas Lietuvos interesų apsaugą. Tuo metu svarbiausią vaidmenį Varńuvoje vaidino Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Vokietijos ambasadoriai, tačiau tiek pats pasiuntinys, tiek jam pavaldūs pasiuntinybės darbuotojai nevengė susitikimų ir su kolegomis iń kitų ńalių, ypač Latvijos ir Estijos. Kalbant apie didņiąsias valstybes, charakteringa paminėti Ńkirpos susitikimus su Didņiosios Britanijos ambasadorium seru Howard William Kennard, kuris Varńuvos diplomatiniame gyvenime vaidino svarbų vaidmenį. 1938 m. kovo 16 d. jis patarė Lenkijos uņsienio politikos planuotojams T.Kobylanski, J.Szembek ir Michał Łubieński, kad dabar tinkamas laikas paspausti Lietuvą, nes ńi ultimatumą priims203. Nenuostabu, kad bendraudamas su juo Ńkirpa atrodo, nerado artimesnės kalbos. H.W.Kennard jam uņsiminė, kad lenkai norėtų daugiau lenkińkų mokyklų Lietuvoje. Ńkirpa buvo nemaloniai nustebintas tokia lenkų uţgaida ir pasiskundė Kennard, kad lenkai Lietuvoje turi gerokai daugiau mokyklų nei lietuviai Lenkijoje204. Taigi autoritetingo ambasadoriaus vizitas nepadėjo sureguliuoti opaus tautinių maņumų klausimo. Prie to galėjo prisidėti ir prolenkińka brito laikysena ir faktas, kad pats Ńkirpa ne kartą yra nepatikliai atsiliepęs apie orientavimąsi į Jungtinę Karalystę. Jo nuomone anglai visados ţiūri savo interesų kitų sąskaita205, o jei ir norėtų kuo Lietuvai padėti paprasčiausiai yra per toli. Abejojo jis ir ńios valstybės kariniu pajėgumu. Kiek kitaip santykiai plėtojosi su Prancūzijos ambasadoriumi Varńuvoje Leon Noel. Ńis atrodė buvo labiau suinteresuotas daryti Lietuvai nuolaidų, siekiant patraukti ją į Lenkijos pusę. Pasiūlė Ńkirpai atkreipti dėmesį į prolietuvińkas paņiūras Varńuvos akademiniuose sferose206. Ńiuo patarimu Ńkirpa pasinaudojo, be minėto prof. W.Wielhorski, (kuris buvo ņinomas kaip didelis ńalininkas susitarimo tarp Lietuvos ir Lenkijos207) susitikdamas ir su kitais mokslininkais. Su

203 A.Kasparavičius, P.Libera, Įvadas, Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938 – 1940 metais, Vilnius, 2013, p.12 204 1938 04 26, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.48 2051938 06 07, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.82 206 1938 05 05, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.53 207 K.Buchowski, min.veik., p.466

42 L.Noel pavyko padiskutuoti įdėmiau – Ńkirpa įsitikino, kad prancūzai į lenkų suartėjimą su vokiečiais ņiūri tik kaip į manevrą. Tačiau jam pavyko priversti pańnekovą pripaņinti, kad 1934 m. sutartis tarp Lenkijos ir Vokietijos įgalino pastarąją ginkluotis. Be abejo, tokie pareińkimai nebuvo veltui. Prancūzų visuomenėje, nuo pat 1934 m. vis stiprėjo nepasitikėjimas savo strateginiu partneriu – Lenkija, dėl ńios provokińkos uņsienio politikos, o simpatijų nedidelei Lietuvai, pirmąjai pasiryņusiai teisti nacistus, skaičius didėjo. Prie simptaijų didėjimų nemaņai prisidėjo ir ilgametis pasiuntinys Paryņiuje . Tikėtina, kad Ńkirpa irgi stengėsi ińpeńti naudos iń minėtos situacijos. Matyt ne veltui jis subtiliai uņklausė L.Noel, ar lenkų rezervistų mobilizacija negali būti nukreipta prień Čekoslovakiją, t.y. valstybę, kuri Prancūzijoje buvo laikoma dar svarbesniu ir ińtikimesniu sąjungininku nei Lenkija. Tačiau didņiausiu Ńkirpos diplomatiniu laimėjimu diplomatinio korpuso gretose, galima būtų laikyti jo gerus ryńius su JAV ambasadoriumi Anthony Joseph Drexel Biddle Jr. Prabangiausią Varńuvoje vilą nusipirkęs ir įsirengęs JAV diplomatas208, sveikindamas Ńkirpą teigė, kad ńiojo atvykimas jam labiau priminė kino ņvaigņdės, o ne diplomato pasirodymą ir nepaisydamas jokio diplomatinio protokolo, nelaukdamas, net kol Ńkirpa jam bus formaliai pristatytas apkabino jį abiem rankomis, Ńkirpos ņodņiais tariant, tai atrodė lyg būtume buvę asmeniškai gerai paţįstami nuo neţinia kada.209. Ņinant koks A.Biddle buvo populiarus savo gimtinėje210, toks komplimentas iń jo lūpų įrodo, kad Ńkirpos vizitui lenkų spauda ir visuomenė ińties skyrė milņinińką dėmesį. Įdomu tai, kad nors ne kartą neigiamai atsiliepęs apie anglosaksus (nors daugiausiai, turėdamas omenyje britus – S.J.) ir jų uņsienio politikos modelį, su JAV ambasadoriumi Ńkirpa Lenkijoje palaikė ińties neblogus santykius. Ńtai garsiosios prezidentinės fazanų medņioklės metu 1938 lapkričio 26 d. jis pastebimas besińnekučiuojantis su A.Biddle ir veņime sėdintis ńalia. Beje, ńioje Lenkijos Nacionaliniame skaitmeniniame archyve (Narodowe Archivum Cyfrowe) saugomoje ir interenete prieinamoje fotografijoje aińkiai matyti, kad ilgu senoviniu veņimu keliauja tik įtakingi Lenkijos politikai/karininkai ir vos trijų ńalių diplomatai: Lietuvos, JAV ir Didņiosios Britanijos211. Internete prieinamas ir ńios medņioklės vaizdo įrańas, kur akivaizdņiai matomas ir aktyviai dalyvaujantis Ńkirpa212. Ńios ińkalbingos detalės ne tik darsyk pagrindņia pačio Lietuvos pasiuntinio politinį svorį Lenkijos sostinėje, bet ir parodo ńio draugińkus santykius su kolega amerikiečiu, kurie galėjo

208 N.S.Busch, Ambassador Biddle, Life, 1943 10 04, p.114 209 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, p.80 210 Multimilijonieriaus sūnus ir garsus JAV visuomenės veikėjas, verslininkas.1939 - 1943 m. buvo JAV pasiuntinys prie Lenkijos, Prancūzijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos, Norvegijos, Belgijos, Liuksmeburgo, Nyderlandų ir Graikijos laikinųjų vyriausybių Londone, vėliau generolas majoras vyriausio JAV kariuomenės vado Dwight Eisendhower ńtabe, kur ņenkliai prisidėjo prie operacijos ,,Overlord„ sėkmės, buvo laikomas geriausiu specialistu maņųjų Europos tautų ir jų antinacinio pogrindņio klausimais. Vėliau buvo vienas svarbiausių ņmonių įgyvendinant Europos atstatymą pagal ,,Marńalo plano“ programą. 211 Polowanie reprezentacyjne w lasach Komory Cieszyńskiej, Polska Narodowe Archivum Cyfrowe, S.1-G-2744- 1http://audiovis.nac.gov.pl/obraz/78553:1/ , ņiūrėta 2015 05 11 212 Polowanie dla dyplomatów w lasach cieszyńskich, Polska Narodowe Archivum Cyfrowe, S.MF.318 http://www.repozytorium.fn.org.pl/?q=pl/node/8166 , ņiūrėta 2015 05 11

43 atsispindėti ir pastarojo poņiūryje į Lietuvą. Pavyzdņiui savo raporte į Vańingtoną 1938 m. balandņio 22 d. A. Biddle teigia, kad Lenkijos latentinis imperializmas ypač atsiskleidė Lenkijos ultimatumo Lietuvai metu, kai jo nuomone, buvo kurstomas atvira liepsna213. Reikėtų atsivelgti į faktą, kad Biddle buvo laikomas vienu įtakingiausių ir draugińkiausių uņsienio diplomatų, kuriais tuometinė Lenkijos vyriausybė net labai pasitikėjo214. Todėl tokios ńio diplomato simpatijos Lietuvai galėjo tapti ir tuo asmeniniu ryńiais grįstu arbitru, kurio tarpininkavimu diplomatijos istorijoje neretai siekiama pagerinti santykius tarp konfliktuojančių pusių. A.Biddle taip pat pateikia savo tuometinį situacijos vertinimą, kuris galėjo įtakoti ir JAV politiką, nors ńi tuo metu dar nebuvo aktyvi Europos atņvilgiu. Jau savo 1938 m. gruodņio praneńime į Vańingtoną jis rańo, kad vokiečiai greičiausiai planuoja visińkai suardyti Lenkiją, Vilniaus krańtą panaudami kaip savotińką masalą Lietuvai. Tuomet nacių virńūnių planai dar nebuvo grindņiami grynai rasiniu pagrindu, todėl Berlyno ņvalgybiniuose ir diplomatiniuose sluoksniuose vis dar sklandė ir ,,Didņiosios Ukrainos“, turėjusios tapti Vokietijos ,,aruodu“ ir veiksmingu Rusijos kontrolės mechanizmu idėja215. Įdomu, kad į tokias ņinias JAV diplomatas vaizdņiai reaguoja teigdamas, kad panańu jog dviemis ,,prailgintomis“ sovietų rankomis Europoje buvusios Lietuvos ir Čekoslovakijos valstybės dabar tampa ,,prailgintomis“ vokiečių rankomis216. Kalbėdamasis su tuometiniu Turkijos pasiuntiniu Varńuvoje jis aptarė, kad Hitleris gali panaudoti Klaipėdą kaip tam tikrą ņaisliuką, priversdamas Kauno vyriausybę priimti vokiečių protektoratą. Buvo aptarta net vokiečių remiamo perversmo galimybė, kuria valdņia galėtų būt perleista A.Voldemarui217. Skaitant Ńkirpos prisiminimus, atrodo, kad panańius planus, (ińskyrus radikaliausią – ginkluoto perversmo, kurio uņkietėjusiu prieńininku ińliko visą gyvenimą – S.J.), Ńkirpa galėjo būti linkęs remti, tikėdamasis, kad tai padės ińsaugoti Klaipėdos krańtą Lietuvai. Verta atkreipti dėmesį, kad panańaus turinio ņinias Varńuvoje skleidė būtent Ńkirpa. Todėl JAV ambasadoriaus rańtuose gali būti nemaņai jų privačių pokalbių metu aptartos medņiagos. Juolab, kitas ņmogus su kuriuo JAV ambasadorius taip pat palaikė ryńį buvo tas pats J.Markus. Derindami pastangas jie bandė paveikti Lenkijos vyriausybę suńvelninti ultimatumą Lietuvai218. Gal neveltui per J.Markus susipaņinęs su A.Biddle Ńkirpa stengėsi ińsaugoti ńią paņintį. Juk diplomatiniame pasaulyje neretai labai daug lemia būtent asmenińkai uņmegztos paņintys ir ryńiai.

213 T.Hunczak, Polish Colonial Ambitions in the Inter-War Period, Slavic Review, Vol. 26, No. 4, ,1967, p.654 214 C.Morley, Foreword, Poland and the Coming of the Second World War. The Diplomatic Papers of A.J. Drexel Biddle Jr., United States Ambassador in Poland 1937 – 1939, Ohio State University Press, 1976, p.xi 215 Poland and the Coming of the Second World War. The Diplomatic Papers of A.J. Drexel Biddle Jr., United States Ambassador in Poland 1937 – 1939, Ohio State University Press, 1976, p.260 216 Ten pat, p.260 217 Ten pat, p.261 218 1938 03 17 JAV ambasadoriaus Lenkijoje A.Biddle rańtas valstybės sekretoriui C.Hull, LCVA, f.R-952, ap.1, b.66, l.84

44 Tai iliustruoja faktas, kad atsisveikindamas su pasiuntinybe Ńkirpa, buvo pakviestas būtent ta proga rengiamose vaińėse JAV ambasadoje. Nors su kitais diplomatais Ńkirpa į ilgesnius atsisveikinimus nesileido, ńiame jis maloniai sudalyvavo. Kaip pats Ńkirpa teigia, Biddle ne tik buvo pirmasis jo paņįstamas Varńuvoje, bet buvo ir jo kaimynas. Neveltui, ńis Ńkirpos ińvykimo proga į vakaronę net pasikvietė fotografą norėdamas padaryti nuotrauką atminčiai219. Todėl galima manyti, kad santykiai su ńiuo garsiu amerikiečių diplomatu ińliko ńilti. Beje, manyti, kad atsisveikinimo vakaro metu tik liejosi ńampanas buvo naivu. Nors A.Biddle buvo malonus ņmogus, bet kaip rodo jo vėlesnė veikla Europoje jis sugebėjo surasti didņiulį tinklą JAV interesams naudingų paņinčių. Ir tą vakarą Ńkirpa argumentuotai savo kolegai ińdėstė apie tikimybę, kad Hitleris gali pasiūlyti sutartį Stalinui, o pastarasis su ja sutikti220. Negana to, Ńkirpa amerikiečiui aińkė pasakė, kad Hitlerio rankos dabar atrińtos todėl labiausiai tikėtina, kad jis prisimins savo mėgstamą Drang nach Osten koncepciją ir pasisuks į Rytus, į Lenkiją221. Iki įsiverņimo į Prahą ir garsiosios Hitlerio kalbos Reichstage, kurioje ńis uņsipuolė Lenkiją, dar buvo beveik pusmetis. Taigi atrodo Ńkirpa puikiai numatė vokiečių strategiją. Arba tiesiog ją ņinojo. Galima suprasti kodėl Ńkirpa A.Biddle pasakojo, kad jam Lenkija paliko puikius įspūdņius, kad jis dņiaugiasi santykių pagerėjimu ir net galima suprasti, kodėl jis giria J.Beck. Tačiau, kam jis JAV ambasadoriui gyrėsi, kad labai nudņiugo suņinojęs apie ,,Vilniui vaduoti sąjungos“ uņdarymą222, kai tuo tarpu savo atsiminimuose jis teigia, kad ńitaip lenkai nusispjovė ant mūsų tautos teisių ir meilės savo istorinei sostinei223? Taigi vėl susiduriama su prieńtaravimais, kuriuos interpretuoti galima labai įvairiai, o atsakymai ińkelia naujus klausimus. Kad santykiai su amerikiečiais visińkai nenutrūko rodo kiti keli labai ińkalbingi faktai. Yra ņinoma, nors ir maņai akcentuojama, kad Antanas Valiukėnas, karo metais tapęs Ńkirpos asmeniniu sekretoriumi, per jų abiejų bendrą paņįstamą, Ńvedijos karo atańė Berlyne plk. Curt Juhlin – Dannfel perduodavo ņinias iń Vokietijos į JAV ambasadą Stokholme224. Vėliau dalį ńių dokumentų publikavo istorikas Tomas Remeikis225. Tačiau istoriografijoje liko nepastebėtas faktas, kad 1941 m. balandņio 13 d. JAV reikalų patikėtinis Vokietijoje226 Leland Burnette Morris savo raporte valstybės sekretoriui Cordell Hull apie artėjančią Vokietijos invaziją į SSRS remiasi būtent K.Ńkirpos duomenimis227. Nors pavieniai duomenys neleidņia daryti platesnių apibendrinimų,

219 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p.105 220 1938 12 06 JAV ambasadoriaus A.Biddle rańtas valstybės sekretoriui C.Hull, LCVA, f.R-952, ap.1, b.66,.l.155 221 Ten pat, l.156 222 Ten pat, l.157 223 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės...p.103 224 J.Brazaitis, Vienui vieni, Vilnius, 1990, p.558 225 Lithuania under German occupation 1941 – 1945: dispatches from US legation in , Vilnius, 2005 226 1938 m. po liūdnai pagarsėjusios ,,Krikńtolinės nakties“ įvykių, JAV atńaukė iń Berlyno savo ambasadorių, todėl reikalų patikėtinis (Charge d„Affaires) liko aukńčiausias diplomatinis rangas. 227 Foreign Relations of the United States.Diplomatic Papers, 1941, General: The , Vol.1, Washington, 1958, p.140

45 akivaizdu, kad tuo metu Ńkirpa su savo po LAF sparnu suburtais bendraminčiais ruońėsi sukilimui Lietuvoje. Todėl neįtikima, kad jis būtų rizikavęs uņsitraukti vokiečių rūstybę be svarbaus reikalo bendraudamas su JAV diplomatu. Sunku pasakyti savo, ar kieno nors kito iniciatyva vyko tokie pokalbiai, bet akivaizdu, kad ńie ryńiai taip pat turėjo tam tikrą vietą patyrusio ir iniciatyvaus karininko, pasukusio į politiką, strategijoje.

2.6. K. Škirpos veiklos Lenkijoje įvertinimas

Kyla klausimas – jei Ńkirpa ińties buvo toks didelis rėmimosi Vokietija ńalininkas, kodėl Lenkijoje jis, bent jau iń savo siunčiamų raportų daņnai atrodo labiau antivokińkas nei dauguma Lenkijos politikų su kuriais jam tenka bendrauti. Norint atsakyti į ńį klausimą galima kelti dvi hipotezes. Viena jų – lenkų politikai nuońirdņiai tikėjo, kad hitlerinė Vokietija neims paņeidinėti savo pasirańytų sutarčių, todėl jiems reikėję lietuvio diplomato, kuris remdamasis ilgamete darbo Berlyne patirtimi įtikintų juos, kad ńiai valstybei svarbus tikslas, o sutartys priklausomai nuo jo gali pavirsti tik paprastu popierėliu. Kita vertus, diplomatas kaip buvęs karińkis galėjo ir klusniai subordinuotis ministro Lozoraičio ir nemaņos dalies Lietuvos intelektualų remiamos susitaikymo su Lenkija koncepcijos įgyvendinimui. Pavyzdņiui, Mykolas Riomeris propogavo mintis, kad vietoj beatodairińkų pastangų atvaduoti Vilnių,reiktų susirūpinti kaip ińsaugoti Klaipėdą228. Tačiau nereikia atmesti, kad Ńkirpa puikiai suprato, kad Vokietijai ir Lenkijai veikiant ińvien, Lietuvos ńansai ińgyventi yra labai menki. Todėl jis kaip galėdamas stengėsi ńių ńalių ,,strateginę partnerystę„„ draskyti iń vidaus, sėjant nepasitikėjimo sėklą aukńtuose lenkų kariniuose sluoksniuose. Juk Ńkirpa ne kartą pats prisipaņino, kad politikoje nėra amņinų draugų ir prieńų, ji nuolat evoliucionuoja pagal aplinkybes229. Vėliau jis tai aińkins ir vokiečiams, paminėdamas, kad politika, tai ne istorija. Ji eina su gyvenimu230. Be to politika yra vieńa ir ne vieńa, t.y. deklaruoti galima vienus tikslus, o įgyvendinti visai kitus. Tačiau kyla dar vienas klausimas – nejaugi vokiečiai neņinojo, ką Ńkirpa kalba su Lenkijos ir kitų ńalių pareigūnais. Juk natūralu, kad tokią pačią diplomatinę ņvalgybą vykdė ir jie. Tuo tarpu Ńkirpos santykiai su H.von Moltke, jų ambasadoriumi Varńuvoje buvo patys geriausi231. Kaip tai suprasti? Sovietinėje istoriografijoje ńiam painiam klausimui atsakymas buvo labai paprastas. Antai istorikui (o kartu buvusiam sovietinio pogrindņio atstovui ir NKVD operatyvininkui) Baliui

228 M.Riomeris, Baltijos politinės problemos, Kultūra, 1935, Nr.8, p.435 - 442 229 1939 01 04 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.671, ap.1, b.15, l.6 230 Ten pat, l.9 231 1938 05 23 Lietuvos pasiuntinioLenkijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui, LCVA, f.648, ap.1, b.23, l.72-73

46 Baranauskui Ńkirpa buvo tiesiog hitlerinės ţvalgybos senas agentas232. Net ir ńiais laikais atsiranda autorių, kurie ńį sudėtingą reińkinį supaprastina kone iki ņurnalistinės sensacijos lygmens – Ak kaip norėjosi lietuviškam Kaziui būti nors kiek panašiu į vokiškąjį Adolfą. Nors miniatiūriniu pavidalu233. Ņinoma,suprasti tokią ńių ideologińkai angaņuotų autorių reakciją į kai kuriuos kontraversińkai vertinamus ńios istorijos momentus galima. Tačiau nereikia pamirńti, kad knygelėse iń serijos ,,Faktai kaltina“ buvo siekiama diskredituoti ińeiviją JAV vyriausybės ir visuomenės akyse demonizuojant tuos, kurie turėjo didesnis ar maņesnius ryńius su vokiečiais. Taigi Ńkirpa tam tiko tiesiog idealiai. Nereiktų atmesti ir dar vienos hipotezės, kad Ńkirpa tiesiog buvo ņmogus, kuris stengėsi kiek įmanoma labiau pakreipti įvykius Lietuvai naudinga linkme, kartu prisitaikydamas prie, bet kokių aplinkybių. Galbūt jis ńimtais planų ir koncepcijų slėpė oportunisto veidą? A.Gerutis ir kiti jo bendraņygiai prisimena ņaibińką Ńkirpos reakciją, sugebėjimą greitai analizuoti besikeičiančią situaciją, adaptuotis joje ir stengtis ińpeńti kuo daugiau naudos tikslui234. O ńtai pagrindinis tikslas, kurį Ńkirpa taip vertino - laisva Lietuva su sostine Vilniuje, buvo nekeičiamas, tai buvo duotybė, vertybė pati savaime. Gal tai ir bus atsakymas į tokį mįslingą ńio ņmogaus paņiūrų keitimąsi. Daņnai tokie makiavelińki politikai kaltinami veidmainińkumu ir amoralumu. Ņinoma, dėl jų pasirinktų priemonių galima ginčytis. Bet kaltintojams visada prień metant akmenį verta sustoti ir paņiūrėti į save, pamąstyti kaip jie gintų tai ką laiko esant vertybe, ir ar ińvis būtų pasirengę ginti. K.Ńkirpa savo atsiminimuose kai ką ińkraipė, kai ką nutylėjo, tačiau jo garbei reikėtų pasakyti, kad jis niekada neslėpė, kad dėl sau brangių dalykų kovojęs visomis įmanomomis priemonėmis.

232 Faktai kaltina. Archyviniai dokumentai. VII rinkinys:,,Geleţinis vilkas“, Vilnius, 1965, p.138 233 P.Freidheimas, Lietuva Antrajame pasauliniame kare (1939 – 1945 m.), Vilnius, 2008, p.246 234 A.Gerutis, min.veik., 1981 06 15, Nr.24, p.2

47 3. LIETUVOS PASIUNTINYS VOKIETIJOJE 1939 M.

1938 m. pabaigoje, politinei situacijai Europoje darantis vis grėsmingesne buvo dar sykį mėginama ieńkoti glaudesnių kontaktų tarp Lietuvos ir Lenkijos. Istoriografjoje įsigalėjęs teiginys, kad kaip provokińkas ir skleidņiantis nepalankią nuomonę apie Lenkiją, K.Ńkirpa Varńuvoje buvo pakeistas J.Ńauliu. Kita vertus, L.Mitkiewicz teigimu, jis tokią rokiruotę supratęs kaip Lietuvos nuolaidą Berlynui, o ne Varńuvai.235 Pulkininkas buvo ińties įņvalgus. Beje, kaip ir įvykius stebėję JAV diplomatai Varńuvoje, buvę tos pačios nuomonės236. Nuo lapkričio vidurio Vokietijos URM pareigūnai nei J.Ńaulio, nei pasiuntinybės patarėjo K.Karečkos ińvis nebepriimdavo. Taigi atstovai Vokietijoje ir Lenkijoje sukeisti vietomis ińties dėsningai. A.Gerutis mini, kad dar bendro darbo Vokietijoje metu Ńkirpa nesutarė su 1931 – 1938 m. pasiuntiniu dirbusiu J. Ńauliu. Ńis, dar nuo darbo Lietuvos Taryboje 1917 – 1918 m. laikų nepasitikėjo vokiečiais, jų realpolitik, o ypač nepalankus pasidarė į valdņią atėjus nacionalsocialistams237. Geručio teigimu abiejų jų paņiūros smarkiai skyrėsi. J.Ńaulys, ilgametis suartėjimo su Lenkija ńalininkas, galėjo kibti į darbus. Be to, jam palankumą rodė ne tik jo senas asmeninis draugas A.Smetona, bet ir naujasis uņsieno ministras Juozas Urbńys, kurį, sprendņiant iń jų susirańinėjimo, su J.Ńauliu taip pat siejo draugińki santykiai238. Tuo tarpu Ńkirpa gavo galimybę pamėginti sutaisyti itin suprastėjusius Lietuvos ir Vokietijos santykius, kuriuos ypač temdė Klaipėdos klausimas. Kodėl buvo pasirinktas būtent jis, suprasti nesunku: Berlyno politinės, ypač karinės sferos dar gerai galėjo prisiminti mane, kaip Lietuvos karo attache, kuriuo aš išbuvau Vokietijoje kone ištisus dešimt metų, veiklą. Tose pareigose aš nemaţai prisidėjau prie gerų santykių tarp abiejų kraštų kariuomenių ir jų tautų susiformavimo, kartais peržengdamas normalias karo attache funkcijas239.(paryńkinta mano – S.J.) Paņymėta vieta čia ińryńkinta ne veltui, mat tai geras pavyzdys, kad Ńkirpa pats pripaņįsta tai, kuo buvo daņnai kaltinamas oponentų – savo darbe jis daņnai perņengdavo diplomato kompetenciją ir pats imdavosi Lietuvos uņsienio politikos formavimo. Savaip jis elgėsi ir Varńuvoje, o atsidūręs jau taip gerai paņįstamame Berlyne nuolat nevengė savarankińkų sprendimų. Papildomai reikėtų atkreipti dėmesį ir į Lietuvos valdančiojo rėņimo ne visai dņentelmenińką elgesį. Juk abejais atvejais Ńkirpa buvo prisimenamas ir į pačius svarbiausius Lietuvos diplomatijos postus skiriamas pakankamai sudėtingu metu. Į Lenkiją jis keliauja ińkart po

235 L.Mitkiewcz, min.veik., p.131 236 1939 01 19 JAV laikinojo reikalų patikėtinio Lenkijoje N.Wirship rańtas valstybės sekretoriui C.Hull, LCVA, f.R- 952, ap.1, b.66, l.165 237 A.Gerutis, min.veik., 1981 06 22, Nr.25, p.2 238 1932 03 28 ir 1939 08 03 J.Ńaulio laińkai J.Urbńiui, LNMMBRS, f.15, b.344, l.1-2 239 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos., p.126

48 ultimatumo priėmimo, kad savo principiniu antilenkińku nusistatymu tarsi suńvelnintų akivaizdņią Lietuvos nuoskaudą. Į Vokietiją jis perkeliamas 1938 m. gruodį, kada po Austrijos ir Sudetų aneksijos, visiems tampa aińku, kad Klaipėdos krańtą ińlaikyti bus vargiai įmanoma. Ńiuo atveju galima pagalvoti ir tai, kad Ńkirpa, kaip jis pats pastebėjo, abejais atvejais tampa ,,atpirkimo oņiu“240. Vis dėlto, norėtųsi vėl gi pateikti ir kitą versiją ir į viską neņiūrėti tik iń vidaus politinių rietenų perspektyvos. Panańu, kad nors ir suprasdamas, K.Ńkirpos prieńińką nusiteikimą jo rėņimo atņvilgiu, prezidentas A.Smetona gerbė gerus Ńkirpos politinius ir diplomatinius gebėjimus ir vidaus barnius ryņosi atidėti į ńalį, kad į atsakingus postus būtų skiriami tie ņmonės, kurie geriausiai galėtų atstovauti Lietuvos interesams. Kaip neretai sakoma, tiesa galėtų slypėti ir kaņkur per vidurį. A.Smetona galėjo mėginti ,,nuńauti du zuikius“ – paskirti ińties kompetetingą tam reikalui ņmogų, o kartu ir pasiteisinti prień visuomenę, parodyti, kad svarbiam postui parenkamas ņmogus, kuris garsėja savo opozicinėmis paņiūromis. Be to, nesekmės atveju kaltę galima suversti pasiuntiniui. Tai turėjo suńvelninti visuomenėje kilusį nepasitenkinimą. Nors prie Ńkirpos pavardės buvo ir tebėra nuolat kabinama etiketė ,,provokińkas“, pats jis savo politiką vadina paprasčiau – ,,prolietuvińka“. Jis teigia, kad pasirinkta uņsienio politikos kryptis yra ne joks ,,progermanińkumas“, kurio apraińkų Lietuvos istorijoje niekada nebuvo, o tiesiog pasirinkta taktika. Taigi pagal tarptautinių santykių teorijas Ńkirpa buvo ypač tinkamas realisto pavyzdys. Savo pasirinktą uņsienio politikos koncepciją Ńkirpa formulavo paprastai. Ji turėjo būti paremta realia politika, t.y. atsiņvelgiama į kaimyninių valstybių galią. Pagal Ńkirpos sampratą, jokių kitokių simpatijų ir antipatijų čia negalėjo būti241. Jis buvo įsitikinęs, kad visos trys didņiosios Lietuvos kaimynės turi joje savo interesų ir galimybė Lietuvai ińlaikyti valstybingumą yra tik subtilus laviravimas ńių interesų susikirtimo tańke. Jo manymu klydo visi tie politikai, kurie siūlė orientuotis į Lenkiją, nes ńi iń visų kaimynių buvo pati silpniausia. Vienintelė logińka kryptis pagal Ńkirpą buvo remtis pačia stipriausia valstybe – Vokietija. Su ńia taktika jis suskubo supaņindinti Vokietijos URM pareigūnus, kurių daugelį paņinojo jau iń seno. Vos 1939 m. prasidėjus Ńkirpa aplankė URM Politikos departamento sekretorių pavaduotoją Ernst Woermann, ńios ministerijos Pabaltijo skyriaus referentą Werner von Grundherr ir kitus. Daugiausiai teko kalbėtis su W.Grundherr, kuris pyko , kad Lietuva ilgą laiką ņvalgėsi, bet kur, bet tik ne į artimiausią savo kaimyną – Vokietiją242. Verta pacituoti Ńkirpos atsakymą, nes jis labai gerai ińdėsto ńio ņmogaus nuostatas ir politinio veikimo principus: Būnant karo attache, aš jau daugelį metų turėjau panašią Lietuvos santykių su Vokietija koncepciją,<...> t.y. pirmom eilėn lygiuotis į Vokietiją, bet tada aš buvau per mažas žmogus , kad

240 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos., p.126 241Ten pat, p.108 242 1939 01 04 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.671, ap.1, b.15, l.6

49 savo idėją būčiau galėjęs praversti243. Uņtat dabar Ńkirpos manymu atėjo tinkamas, ilgai lauktas, laikas – Lietuva padarė išvadą ir stovi ant realaus ir pozityvaus gerų santykių su Vokietija pamato244. (paryńkinta mano – S.J.) Smalsumas verčia palyginti kaip Ńkirpa buvo pasitinkamas Berlyne ir palyginti su tuo garsiuoju pasitikimu Varńuvoje. Ńtai sausio 10 d. jis sulaukė reikalavimo paruońti kredencialų įteikimo kalbos tekstą245. Taigi istorijos ratas savotińkai apsisuko – dabar jau ne Ńkirpa reikalauja teksto, bet jis reikalaujamas iń jo. Tačiau, pozityvaus diplomato nusiteikimo tai nesumaņino. Todėl jau sekančią dieną jis siunčia J.Urbńiui rańtą, kuriame prańo jį informuoti, jei URM centras Kaune priimtų kokį svarbesnį sprendimą – pasiremdamas savo ilgamete Berlyno patirtimi jis sakosi galėsiantis patarti246. Ińkart kyla mintis – kaip visgi sugebėjo Ńkirpa tiek metų ińtarnauti kariuomenėje, kurioje paprastai vadų įsakymai nekvestionuojami, o iń ņemiau ateinanti iniciatyva ne visada laikoma sveikintina. Matyt tai buvo dar viena prieņastis dėl jo atleidimo į atsargą – tuometinei kariuomenės vadovybei, patyręs, iniciatyvus ir didelę pagarbą karių tarpe turintis karininkas ne tik buvo neparankus, bet ir iń principo pavojingas. Greitai Ńkirpa Berlyne ėmėsi ir ne visai oficialios veiklos. Lietuvos politikai ir karińkiai, o ypač Lietuvos ńaulių sąjunga palaikė ryńius su garsiu Ukrainos laisvės kovotoju plk.Jevhen Konovalets, kuris net turėjo Lietuvos pilietybę. 1938 05 23 d. paties Stalino asmeniniu nurodymu Roterdame jis buvo nuņudytas NKVD agento Pavel Sudovplatov247. Tačiau J.Konovalets ińtikimi vyrai toliau tęsė jo pradėtus darbus. Vienas jų buvo rotmistras Richard Jary, kaip Ńkirpa teigia, senas jo paņįstamas, turintis intymių ryšių su NSDAP valdţios įstaigom, gen.štabu ir ir kitais ,,vokiškos ekspansijos dinamizmo spyruokliais“248. Ńis ņmogus palaikė ryńius su Abvero vadovu admirolu Wilhelm Cannaris ir perteikė Ńkirpai ņinių, kad vokiečiai nenori spausti Lietuvos dėl Klaipėdos, nes siekia susidoroti su Lenkija, o po to pasuks savo jėgą prień SSRS ir ińardys ją. Abejais atvejais tai daryti naciai planuoja remdamiesi ukrainiečiais, kurie skriaudņiami abejuose valstybėse249. Tačiau, pasak R.Jary, lietuviai irgi gali būti aktyvesni ir iń to daug laimėti. Nekalbant apie tai, kad Vokietija atsisakytų atimti iń Lietuvos Klaipėdą, ńi dar gi galėtų praplėsti savo valstybę Rytuose, nes vokiečiai kaip tik svarsto, ką daryti su Baltarusija, kurti naują valstybę, ar jungti prie

243 1939 01 04 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.671, ap.1, b.15, l.6l.7,9 244 1939 01 04 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.671, ap.1, b.15, l.6l.11 245 1939 01 10 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.671, ap.1, b.15, l.15 246 1939 01 11 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.671, ap.1, b.15, l.21 247 P.Sudovplatov, Special Tasks. The Memoirs of an Unwanted Witness, a Soviet Spymaster, Little, Brown and Company, 1994, p.24 - 27 248 1939 01 12 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.671, ap.1, b.15, l.22 249 Ten pat, l.23

50 Lietuvos250. Ńi ińties pikantińka informacija svarbi ne iń tos pusės, kokie buvo nacių planai Rytų Europos atņvilgiu. Svarbu tai, kad tokia informacija aińkiai paveikė Ńkirpą, kuris jau nuo seno laikėsi tokios paņiūros dėl Klaipėdos problemos sureguliavimo.

3.1. Neutraliteto galimybės ir Klaipėdos klausimas

Ņinoma, iń dabarties pozicijų ņiūrintis istorikas nesunkiai gali padaryti ińvadą, kad dar liko neutraliteto kelias, kuris ir buvo pasirinktas. Tačiau, neutraliteto pasirinkimas dar jo savaime negarantavo. Todėl pati Vokietija buvo labai suinteresuota Lietuvos neutralitetu. Įtakingi Vokietijos uņsienio politikos planuotojai, uņsienio reikalų ministras J. Ribentropas ir ńios ministerijos politikos departamento vadovas Ernst von Weiszacker gyrė Lietuvos ir kitų Baltijos ńalių pasirinktą neutraliteto politiką251. Negana to, pats Hitleris savo kalboje Reichstage 1939 m. sausį, Baltijos valstybių neutralitetą laikė labai dideliu Vokietijos uņsienio politikos laimėjimu252. Ņinoma, tokie Vokietijos tikslai buvo puikiai suprantami, nes po agresyvių veiksmų 1938 m. labai norėta pasaulio vieńosios nuomonės akyse pagerinti savo įvaizdį. Trapių Baltijos valstybių globojimas ir draugingi santykiai su jomis buvo puikus būdas tai pasiekti. Juolab pačiai Vokietijai tai buvo naudinga ne tik propogandiniais tikslais. Baltijos valstybių neutralitetas turėjo neleisti joms padėti Lenkijai, kurią naciai jau buvo numatę savo sekančia auka. Be to, siekta be kraujo praliejimo pratęsti vokińkų ņemių susigrąņinimo akciją, prie Reicho prijungiant Klaipėdos krańtą, kurio praradimas vokiečiams buvo nekenčiamos Versalio sistemos simbolis. Vokietijos geopolitiniame kode yra ir tam tikra galimybė panaudoti Baltijos valstybes kaip mainų objektą santykiuose su Rusija253. Būtent ńis, Baltijos valstybėms neparankiausias scenarijus, vokiečiams pasirodė naudingiausias 1939 metais. Ńioje situacijoje Ńkirpa pasirinko įdomų laviravimo kelią. Iń vienos pusės, jis suprato nuolaidų Vokietijai būtinybę, tačiau kartu jautė, kad nuolaidos turi turėti tam tikras ribas. Su panieka jis ņiūrėjo į tam tikrus Lietuvos valdņios bandymus neformaliai ińspręsti Klaipėdos problemą paprasčiausiai atiduodant ją Vokietijai, kaip siūlė Smetonos rėņimui artimas ņurnalistas Valentinas Gustainis savo slaptuose vizituose pas Ribentropą, arba tik formaliam, simboliniam Klaipėdos likimui Lietuvos rankose, kurį kompromiso dėlei siūlė ir tokie svarbūs asmenys, kaip naujasis Lietuvos uņsienio reikalų ministras J.Urbńys ir kariuomenės vadas gen. S.Rańtikis254. Tačiau puikiai suprasdamas, kad po Miuncheno jėgų pusiausvyra Europoje stipriai pasisuko į

250 1939 01 12 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.671, ap.1, b.15, l.24 251 A.Kasparavičius, Lietuva 1938 – 1939.... p.87 252 Ten pat..., p.89 253 E.Motieka, L.Kasčiūnas, Lietuvos ir Vokietijos santykiai XXI a. pradņios geopolitinių ińńūkių kontekste, Lietuvos metinė strateginė apţvalga 2005, Vilnius,2006, p.103 254 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p.111, 117 - 118

51 Vokietijos pusę, Ńkirpa supranta nuolaidų reikiamybę. Ńiuo klausimu ypač įdomi jo iniciatyva pusiau slaptai surengti A.Smetonos vizitą pas A.Hitlerį, kur jie asmenińkai aptartų Lietuvos ir Vokietijos dvińalius santykius ir Klaipėdos problemą. Vizitas neįvyko, nes A.Smetona kategorińkai atsisakė dėrėtis su A.Hitleriu, kurį laikė visińkai neprognozuojamu. Tokio susitikimo organizavimas buvo gal paskutinė korta, kurią traukė Ńkirpa siekdamas sustabdyti Klaipėdos anńliusą. Kaip niekas kitas lietuvių tarpe jis buvo puikiai susipaņinęs tiek su Vermachto ginklo jėga, tiek su agresyvia nacionalsocializmo ideologija, kad suprastų tai, jog po Austrijos ir Čekijos prijungimo ir tylaus visos Europos stebėjimo, Klaipėdos krańtas bus Vokietijai tarytum desertas. Juo labiau naciai tik pratesė dar Veimaro Vokietijoje, nuo 1930 m. sustiprėjusį reikalavimą sugrąņinti Klaipėdą. Tik anksčiau nebuvo galimybių to padaryti, nes galių balansavimu besirėmusi, tarptautinė sistema reikalavo tam tikro laviravimo ir iń pačių vokiečių. Juk Hitleris jau 1935 m. buvo kėlęs klausimą atsiimti Klaipėdą jėga, tačiau nusprendė palaukti palankesnės progos. Su Lietuva vokiečiai pradėjo ņaisti dvigubą ņaidimą. Viena vertus, norėta Lietuvą traukti į savo pusę, stengtis sudaryti tamprius ekonominius ryńius, netgi skleisti gandus, kad vokiečiai norėtų sudaryti su Lietuva nepuolimo paktą. Tačiau, iń kitos pusės, tuo pat metu stengtasi Lietuvą izoliuoti, kad susidarytų vaizdas, jog, vienintelė tvirta Lietuvos sąjungininkė yra Vokietija255. Panańius planus dėl Lietuvos saugumo puoselėjo ir K.Ńkirpa. Nereikėtų manyti, kad jis buvo pakankamai naivus ir nepastebėjo agresyvių Vokietijos tikslų. Kalbėdamasis su Georg Leibbrant, artimu Alfred Rosenberg padėjėju ir draugu, kuris kuravo visą antisovietinę Reicho propagandą ir pasiūlė Lietuvai prisidėti prie Antikominterno pakto, Ńkirpa jam drąsiai teigė, kad maņa ńalis privalo būti atsargesnė ir pirma uņsitikrinti kaņkokių garantijų. Juolab 1938 m. kovą Vokietija Lietuvai padėti neskubėjo256. Kita vertus, Ńkirpa niekada nebuvo kategorińkas neutraliteto prieńininkas. Ńveicarijos neutralitetas, kurį gerbė didņiosios kaimynės jam labai imponavo, juolab jis dar ir rėmėsi galingomis karinėmis pajėgomis257. Kita vertus, dar 1938 m. pabaigoje jis paruońė originalų planą, kad visos Baltijos ńalys savo neutralitetą gintų bendrai ir net koordinuotų tokią gynybą iń centro Rygoje. Tačiau net ir tokiu atveju, visos trys didņiosios kaimynės turėjo pripaņinti ńį neutralitetą258. Koncepcija buvo ińties nebloga, bet turėjo vieną bėdą, kurią Ńkirpa, kaip realpolitik gerbėjas turėjo ņinoti – kartais sutartys tarp valstybių atrodo tik tam ir tesudaromos, kad vieną dieną būtų sulauņytos. Tačiau, be abejo, elementari logika verčia pritarti diplomato teiginiui, kad trys maņos valstybės geriau, nei viena maņa valstybė. Po ilgo gyvenimo Vokietiojoje, uņmezgęs čia daugybę paņinčių K.Ńkirpa kai kurių dalykų paprasčiausiai nenorėjo matyti, kai kuriuos linko suńvelninti. Jam tvirtai atrodė, kad Vokietijai

255 A.Paura, Lietuva Veimaro Respublikos ir Trečiojo Reicho uţsienio politikoje, Vilnius, 2006, p.57 256 1939 01 20 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.671, ap.1, b.15, l.40 - 41 257 K.Ńkirpa, Ginkluotos ńveicarų pajėgos organizacija, Mūsų ţinynas, 1922, t.3, Nr.8, p.326 258 Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika ... p.702-703

52 naudinga remti Lietuvos suverenumą, todėl Vokietija yra patikimas sąjungininkas. Būtent ńio sąjungininko jėga turėjo ateityje padėti pasiekti svarbiausią Ńkirpai geopolitinį tikslą – patiems atsivaduoti Vilnių. Tačiau jei ņiūrėti iń ńios perspektyvos, kelias į Vilnių vedė per Klaipėdą. 1939 m. kovą Ńkirpa palydėjo J.Urbńį pas J.Ribentropą, kur ńis sutiko su Vokietijos ultimatumu taikiai atiduoti Klaipėdos krańtą. Simbolińka, bet pats Ńkirpa net nebuvo įleistas į vidų259. Greičiausiai Ribentropas ņinojo, kad Ńkirpa bandys atkakliai derėtis, tad neleido jam net pamėginti. O gal nacių aukńtiems veikėjams ńis maņos valstybės pasiuntinys, kurio aktyvumas buvo gerokai didesnis nei atstovaujamos valstybės politinis svoris, ėmė jau ir gerokai įkyrėti. Kai jau po Klaipėdos krańto uņėmimo vokiečiai pakvietė gen. Rańtikį į Hitlerio 50-ojo gimtadienio ńventę, pastarasis gavo galimybę pabendrauti su pačiu Vokietijos fiureriu, o tiksliau, kaip tokiais atvejais įprasta ińklausyti ńiojo triukńmingą monologą. Hitleris, nepratęs, kad jam trukdytų kalbėti, demonstratyviai susierzino kai ńalia buvęs Ńkirpa kelis kartus įsikińo į pokalbį norėdamas paminėti artėjančios sėkmingos prekybos sutarties tarp Vokietijos ir Lietuvos pasirańymą260. Tiesa, toks poelgis parodo daugiau ir apie pačio Ńkirpos psichologines savybes ir jo būdą. Juk retas ņmogus drįsdavo pertraukti kalbantį Hitlerį, net jei priklausė pastarojo artimai aplinkai. Vis gi tąkart pagrindinis dėmesys buvo S.Rańtikiui, kuriam J.Ribentropas net tris kartus paspaudė ranką, ņinoma viską aktyviai amņinant ņurnalistams. Tai buvo daroma siekiant visam pasauliui parodyti, kad net atidavę Klaipėdą lietuviai tebelieka geri Vokietijos draugai ir su dņiaugsmu palaiko ńios politiką. Pats Rańtikis teigė, kad toks vokiečių elgesys jį labai sunervino261. Nenuostabu, kad pasaulio vieńoji nuomonė stebėjo ne tik įvykius Berlyne, bet truputį savo dėmesio skyrė ir maņytei Lietuvai – nors su Klaipėdos paaukojimu buvo greitai apsiprasta, tuometinis britų uņsienio politikos formuotojas Edvardas Halifaksas teigė, kad nors Klaipėdą paaukoti teks, bet Lietuvos nepriklausomybės praradimas paveiktų mus visus262. Taigi, tam tikrą dėmesį Lietuva dar turėjo. Tuo tarpu Lietuvos pasiutinys Vokietijoje buvo nustumtas į ńoną ne todėl, kad prastai vykdė savo darbą, o todėl, kad vykdė jį gerai. Likimo ironija, bet ,,provokińkasis“ Ńkirpa daugiausia ir vykdė diplomatinius demarńus visaip stengdamasis sustabdyti ar bent atitolinti Klaipėdos prijungimą prie Reicho. Kitaip nei teigė vyriausybės politiką vykdęs ministras Urbńys, kuris apkaltino pasiuntinybę Berlyne, kad ńi nesiuntė jokių įspėjimo signalų263, tokius signalus Ńkirpa siuntė, įspėdamas, kad Vokietija greitu metu aneksuos Klaipėdą264. Ir toliau, jau po Klaipėdos prijungimo prie Vokietijos, Ńkirpa dėjo dideles pastangas ginti ten likusių lietuvių teises, kovojo

259 J.Ńvoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva, Vilnius, 1990, p.290 260 S.Rańtikis, Kovose dėl Lietuvos, t.1, ..., p.559 261 Ten pat 262 Origins of the Second World War Reconsidered. A.J.P. Taylor and The Historians, , 1999, p.238 263 S.Rańtikis, Kovose dėl Lietuvos , t.1,...p.541 264 P.Ņostautaitė, Klaipėdos kraštas 1923 – 1939, Vilnius, 1992, p.316

53 prień lietuvińkų mokyklų uņdarinėjimą, rūpinosi tais, kurie uņ prolietuvińką veiklą greitai atsidūrė nacių kalėjimuose265. Vizito pas E.Woermann metu Ńkirpa stengėsi kaņkaip suńvelninti Klaipėdos krańte likusių lietuvių persekiojimą, įtikinėdamas vokiečius, panańiai kaip nuteikinėjo prień tai lenkus. Jo argumentas buvo, kad lietuvių maņumos persekiojimas nepadidins Vokietijos psichologinio patrauklumo pačioje Lietuvoje266. Arūno Bubnio teigimu, toks elgesys davė naudos, nes pristabdė nacių smogikų įkarštį terorizuoti Klaipėdoje pasilikusius lietuvius ir ţydus267. Papildomai reikia paņymėti, kad savo prisiminimuose Ńkirpa skundėsi, kad tik Stasio Lozoraičio dėka, Lietuvos vyriausybė atmetė jo planą suartėti su Vokietija, kuris būtų padėjęs ińsaugoti Klaipėdą268. Tuo tarpu A.Gaigalaitės teigimu, jei ne S.Lozoraitis, Klaipėdos krańtas Vokietijos prijungtas būtų dar prień Austriją269. Taigi ńie du Lietuvos valstybės veikėjai turėjo visai skirtingas koncepcijas. Galų gale, nesuveikė nei viena jų. Tik beprasmińka dėl to kaltinti vieniems kitus. Akivaizdu, kad viską diktavo jėgos veiksnys.

3.2. Lietuvos ir Vokietijos santykiai po Klaipėdos netekties

Spalvinga detalė yra tai, kad po Klaipėdos atplėńimo Lietuvos ir Vokietijos santykiai nepablogėjo, nes be minėtos vokiečių ,,uņglaistymo“ politikos patys lietuviai dėjo daug vilčių, kad nebeturėdama teritorinių priekaińtų Vokietija bus palankesnė Lietuvai. Padėtį ńvelnino ir nepuolimo pakto pasirańymas270.Tai buvo Reicho strategijos dalis. Dar 1939 m. kovo viduryje, ińkart po Čekijos uņėmimo, Klaipėdos hitlerininkai ketino pradėti masinius neramumus tikėdamiesi suteikti dingstį Vokietijos kariuomenės įsiverņimui, tačiau Berlynas tylėjo271. Britų istoriko Alan John Percivale Taylor nuomone, būtent Prahos okupacija ińlaisvino Klaipėdos vokiečių tautinius sentimentus, todėl Hitleris buvo priverstas reaguoti atitinkamai, nors jo originali koncepcija buvo dar kurį laiką laikyti Lietuvą sau draugińka antilenkińko nusistatymo valstybe272. Jei neatmesti A.J.P. Taylor nuomonės apie Hitlerio oportunistinį mąstymą, su kuria atrodo sutinka vis daugiau istorikų, tai Ńkirpos planas visgi buvo gerai apgalvotas ir turėjo realių galimybių pasisekti. Tačiau jį pakoregavo tikėtina visuomenės reakcija, kurios nuvilti nedrįso nei pats Hitleris. Po Klaipėdos prijungimo, vokiečiai tebenorėjo, kad teritorijos perdavimas įvyktų sklandņiai ir be konflikto, nes

265 plačiau: A.Bubnys, Lietuvos interesų gynimas Klaipėdos krańte 1939 – 1940 m., Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai. Acta Historica Universitatis Klaipedensis XXI, Klaipėda 2010, p. 157-174 266 1939 03 24, Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.671, ap.1, b.15, l.70 267 A.Bubnys, Lietuvos interesų gynimas..., p.160 268K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės., p.128 - 129 269 A.Gaigalaitė, Stasio Lozoraičio...,p.317 270 A.Paura, min.veik., p.59 271 P.Ņostautaitė, min.veik., p.323 272 A.J.P.Taylor, The Origins of the Second World War, London, 1961, p.74

54 taip būtų lengviau Lietuvą įtraukti į savo vėlesnius politinius planus ir galiausiai, galutinai pajungti Reicho interesams. Ńiuo atveju panańu, kad Reicho ir Ńkirpos samprata sutapo. Antai pokalbio su Latvijos pasiuntiniu Edgars Kreivinń metu Ńkirpa bandė ńį įtikinti, kad pasirańytas nepuolimo paktas ir santykių su vokiečiais pagerėjimas bus naudingas ne tik Lietuvai, bet ir visoms Baltijos ńalims273. Vis dėlto, vokiečių politika pasėjo daug negatyvių jausmų lietuviams. Net vis labiau į strateginę partnerystę su Vokietija linkstantis Ńkirpa apie ńios lyderio politiką pasisakė taip: Hitleris sakė stačiai nebesuprantąs ko Lenkija siekianti, bet, sakė, savo grąsinimais jo neįbauginsianti. Taigi verčia kaltę nuo savęs ant lenkų, lig visi kiti būtų neišmanėliai ir nesuprastų, kur yra šuva pakastas...274 (paryńkinta mano – S.J.) Situacija Europoje dar galėjo pasikeisti prasidėjus Anglijos ir Prancūzijos deryboms su SSRS. Ńkirpa ńioms deryboms taip pat paskyrė didelį dėmesį. Tačiau jam atrodė, kad Lietuva teliks mainų objektu tarp didņiųjų ńalių. Nors ilgai garsėjęs kaip draugińkų santykių su SSRS ńalininkas, Ńkirpa pastebėjo, kad sovietai ima nebepalaikyti Lietuvos ir nebesiprieńina jos galimam perdavimui Lenkijos dispozicijai. Tiesa, savo baimes jis gal kiek per daug pabrėņdavo. Antai rańte J.Urbńiui Ńkirpa remiasi vieno straipsnio prancūzų spaudoje per daug analitiniu vertinimu. Jam atrodo, kad Anglija, Prancūzija ir SSRS jau atidavė Lietuvą Lenkijos interesų sričiai, kai tuo tarpu Latvija ir Estija buvo atiduotos SSRS275. Ypatingai Ńkirpą gąsdina faktas, kad prień savo norą priskirta Lenkijos įtakos zonai Lietuva taip bus be jos atsiklausimo įvelta į koaliciją prień Reichą. Tuo tarpu, tyli oficialiosios URM reakcija į ńį faktą tarsi rodo, kad Lietuva buvo linkusi susitaikyti su ńia pozicija ir savo norėjo matyti būsimos antihitlerinės koalicijos sudėtyje276. Vis dėlto, Anglijos ir Prancūzijos derybos su SSRS buvo ilgos, varginančios ir nerezultatyvios. Tikėtina, kad sėkminga jų baigtis būtų galėjusi padėti ińvengti karo, arba bent jau pakreipti istoriją kita linkme, jei Vakarų ir Rytų Europos ńalys būtų vieningai kovojusios prień Vokietiją. Aińku, lieka klausimas kokia tada būtų Rytų Europos valstybių padėtis? Gal jos ińsigandusios SSRS protekcijų lemtingu momentu būtų parėmusios Vokietiją, vien, kad sugrąņinti galių balansavimo politiką? Ńie klausimai daņnai istoriografijoje nesusilaukia didelio dėmesio, o tiesiog sudaromas įspūdis, kad britų, prancūzų ir sovietų sutartis būtų savaime sugrąņinusi Europą į kone Pax Romanica laikų stabilumą. Ņinoma, nereikia manyti, kad tie klausimai nebūtų svarstomi. Tiesiog tuo metu didņiausią grėsmę daugeliui Europos ńalių kėlė tiesiog dienomis stiprėjanti Vokietija. Visoms ńalims tapo aińku, kad kovoje vienas prień vieną, ńios ńalies sustabdyti bus neįmanoma. Todėl atsigręņta į Pirmojo pasaulinio karo patirtį ir norėta atgaivinti senąją Antantę. Tokių entuziastų netrūko

273 A.Kasparavičius, Lietuva 1938 – 1939..., p.109 274 1939 06 14 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.648, ap.1, b.39, l.322 275 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938 – 1940 metais.., p.336 276 Č.Laurinavičius, E.Motieka, N.Statkus, Baltijos valstybių geopolitikos bruoţai. XX amţius, Vilnius, 2005, p.118

55 Anglijoje. Pavyzdņiui, V.Čerčilis jau po karo teigė, kad Hitleris jokiu būdu nebūtų pradėjęs karo jei būtų ņinojęs, kad teks kariauti ińkart abiems frontais. Jis net teigė, kad jei Hitleris būtų norėjęs, tai būtų jam perdaug rizikinga277. Prijaučiančių ńiai idėjai netrūko ir SSRS pusėje, ypač ińsiskyrė provakarietińka orientacija garsėjęs ilgametis uņsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas, kuris matyt neveltui buvo netrukus pakeistas į antivakarietińką Viačeslavą Molotovą278. Iń Lenkijos pusės tokiai idėjai labai pritarė karo atańė Lietuvoje plk. Leon Mitkiewicz. Ko gero, aktyviausias jos remėjas lietuvių tarpe buvo gen. Jonas Černius. Tuometinis ministras pirmininkas tokius jausmus grindė ir dėl jaustos antipatijos Trečiajam reichui. Vokiečius jis vadino kryţiuočiais , amţinais Lietuvos grobikais ir priešais279. L.Mitkiewicz savo vadovybei rańė, kad Černius demonstruoja besąlygišką neapykantą vokiečiams. Ńiuo atveju gen. Černius akivaizdņiai ieńkojo įkvėpimo istorijoje ir trońkojo antrojo Ņalgirio, jei ne daugiau. Kitaip sunku paaińkinti preventatyvaus karo prień Vokietiją pasiūlymus ir planus padalinti Rytprūsius tarp Lietuvos ir Lenkijos280. Taip tarsi turėjo būti grįņtama net ne į XV a., o į XII a. padėtį.. Tačiau suprantama, kad jėgų persvara buvo nuo tų laikų stipriai pasikeitusi ir nepaisant didelių norų Lietuva ir Lenkija vienos tokių tikslų pasiekti negalėjo. O jungtis į platesnę koaliciją reińkė neińvengiamai papulti į sovietų glėbį. Taigi, vaizdņiai tariant Lietuva (ir ne tik ji) atsidūrė tarp Scilės ir Charibdės. Ńiuo atveju Anglija ir Prancūzija, atsisakydamos derėtis dėl Baltijos valstybių nepriklausomybių, kadangi tuometinio Anglijos ministro pirmininko Neville Chamberlain ņodņiais tariant tai būtų pačios laisvės idėjos kompromitavimas281, parodė savo tvirtą moralinį stuburą ir neapsimestinę pagarbą savo pačių deklaruojamiems demokratiniams idealams. Pavyzdņiui, 1939 m. birņelį E.Halifaksas, kategorińkai paprieńaravo, kad Britanija suteiks garantijas sovietams įgyvendinti savo tikslus Rytų Europos valstybių atņvilgiams, jei ńios pačios su tuo nesutiks282. Tačiau, kai jau Lenkija buvo uņimta, britų realios politikos supratimas taip pat vertė daryti pokyčius. V.Čerčilis aińkiai įvardino, kad nepaisant to, jog britai palaikė Lenkijos prieńtaravimą bijodami galimos sovietų okupacijos, ńiai jau realiai įvykus (kalbama apie rytinę Lenkijos dalį – S.J.), sovietai gavo ko norėję, todėl dabar galima būtų pamėginti su jais tartis. Savo kalboje per radiją 1939 m. spalio 1 d. jis tai ińreińkia visai atvirai:

277 W.S.Churchill, The Second World War. The Gathering Storm, Boston, 1948, p.363. Ńiuo atveju Čerčilis omenyje tikriausiai turėjo gen. Franzo Halderio 1938 m. ruońtą pasikesinimą į Hitlerį su sąlyga jei jis puldamas Čekoslavakiją įvels Vokietiją į karą. Vokiečių generalinis ńtabas buvo įsitikinęs, kad toks karas būtų praņūtingas Vokietijai. Tačiau Hitleriui pavykus Sudetus gauti taikiai ir jo populiarumui neregėtai pakilus, sąmokslo atsisakyta. 278 Ten pat, p.366 279 H. Paulauskas, min.veik., p.232 280 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938 – 1940 metais, Vilnius, 2013, p.343 281 W.S.Churchill, min.veik., p.349 282 J.Hiden, Britanijos politika Baltijos ńalių atņvilgiu 1939 – 1945 metais, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2007, p.137

56 Mes būtume norėję, kad Rusijos armijos stovėtų savo dabartinėje vietoje kaip Lenkijos draugai ir sąjungininkai, o ne kaip grobikai. Tačiau, tai, kad jos čia stovi yra aiškiai reikalinga Rusijos saugumui nuo nacių grėsmės283 (paryńkinta mano – S.J.). Nieko kito iń realpolitik gerbėjo Čerčilio ir negalima buvo tikėtis – pasikeitusios aplinkybės reikalavo adaptuoti ir politines priemones, tegul ir nusiņengiant prień tai deklaruotiems principams. Ńiuo atveju atsiranda labai daug panańumų tarp ńio ņymaus XX a. politinio veikėjo, kurį jo ńalies ņmonės 2002 m. ińrinko ińkiliausiu visų laikų britu ir K.Ńkirpos, kuris savo polinėje koncepcijoje naudojosi labai panańiais principais, tačiau Lietuvoje daņnai laikomo pernelyg radikaliu, provokińku ir pan. Tuo tarpu tas pats Čerčilis dar 1936 m. yra pasakęs, mes nebijome būti antivokiški ir proprancūziški, bet jei geopolitinės aplinkybės pasikeistų mes galėtume būti provokiški ir antiprancūziški284. Istorija ne kartą parodė, kad Didņioji Britanija elgėsi taip, kaip jai geopolitińkai reikalinga, siekdama, kad Europos kontinente neįsivyrautų jokia kita galinga ńalis. Tuo tarpu Lietuvai, reikėjo gerokai maņesnių tikslų. Svarbiausia, ņinoma buvo ińlikti nepriklausomai. Tačiau, pasak Ńkirpos, jai dar reikėjo ir susigrąņinti savo istorinę sostinę. Ńis tikslas galėjo būti atidėtas, bet negalėjo būti jo atsisakyta. Todėl 1939 m. rugpjūtį situacijai Europoje vis labiau nerimstant Ńkirpa pradeda ypač aktyviai kińtis į Lietuvos uņsienio politiką. Ir ińties, situacija susidariusi tokia, kad jo ińsikińimas darosi kone būtinas. Didelė dalis URM darbuotojų vasarą ińvyko atostogų į Palangą ar dar toliau, o pats ministras J.Urbńys vis sirgo ir didesnę laiko dalį leidņia uņsienio sanatorijose. Ņinoma, nepadoru būtų kaltinti rimtų sveikatos problemų turintį ņmogų dėl savo pareigų nevykdymo. Vis dėlto, pats Urbńys privačiuose laińkuose jį pavaduojančiam K.Bizauskui teigia, jaučiasi nemaloniai dėl savo ligų, opozicija dar pasakys, vyriausybė – ne prieglauda, ligoniams ne vieta285. Tačiau atsistatydinti iń posto gręsiant neramiems vėjams vis dėlto neskubėjo. Ņinoma, galima numanyti, kad tų neramių vėjų ministras ir jo komanda tiesiog nepastebėjo. Tačiau tokiu atveju, tai jiems garbės nedaro. Vis dėlto, atsistatydinti J.Urbńys neskubėjo, nes turėjo kone tėvińką prezidento A.Smetonos palaikymą. Ńis rańo: nesisielok, ilsėkis ir gydykis , Šveicarijoje, tol kol reikės <...> jei neuţtektų iki spalio mėnesio ilsėtis, tai dar ilgiau nutęsime Tamstos atostogas286. Be to, pagiria ir Bizauską, kuris ńauniai pavaduoja, jau apsipratęs su pareigomis.Akivaizdu, kad prezidento ir jo uņsienio reikalų ministro santykiai ińties draugińki. Sėdėdamas savo dvare Uņulienyje Smetona draugińkai pasakoja, kodėl nesuskubo atrańyti – vasaros poilsis lenkia ţmogų į tinginį. Taip ir man atsitiko287. Skaitant ńias eilutes kyla dvejopi jausmai. Iń vienos pusės, galima pasidņiaugti humanińkomis Lietuvos valstybės politinio elito paņiūromis, persmelktomis atjautos, supratimo ir

283 W.S.Churchill, min.veik., p.449 284 Ten pat., p.208 285 1939 08 15 J.Urbńio laińkas K.Bizauskui, LNMMBRS, f.61, b.231, l.7 286 1939 08 02 A.Smetonos laińkas J.Urbńiui, LNMMBRS, f.15, b.329, l.1 287 Ten pat

57 pagarbos. Tada belieka įsivaizduoti ar tokie valstybės vado ir jo uņsienio politikos planuotojo pokalbiai būtų įmanomi hitlerinėje Vokietijoje ar stalininėje Sovietų Sąjungoje... Belieka pasidņiaugti poņiūriu į ņmogų. Tačiau, kita vertus, valstybei ir jos piliečiams prisiimta pareiga taip pat turėtų įpareigoti. Juolab, A.Kasparavičiaus nuomone, ministrą pavadavęs K.Bizauskas taip pat į savo postą pateko ne dėl ypatingų gabumų ńiai sričiai, bet dėl A.Smetonos bandymų suńvelninti deńiniosios opozicijos kritiką savo uņsienio politikos linijai288. Tol kol mūsų politinis elitas gydėsi ir ilsėjosi, K.Ńkirpa stengėsi aktyviai veikti. Liepos mėnesį jis net savo atostogų metu nuolat lankosi uņsienio reikalų ministerijoje ir net ministrų kabineto posėdņiuose. Kai kurie ńios veiklos bruoņai, retrospektyviai ņiūrinčiam ńių dienų istorikui gali atrodyti gana kontraversińki. 1939 m. rugpjūčio 9 d. Ńkirpa apsilankė pas SSRS laikinąjį reikalų patikėtinį Georgijų Astachovą ir...ėmė jį skatinti tartis su vokiečiais (paryńkinta mano – S.J.). Ńkirpos nuomone, SSRS susitarimas su Anglija ir Prancūzija nėra naudingas sovietams, nes ńios ńalys niekuo karo atveju nepagelbės, kai tuo tarpu vokiečiai nusiteikę taikingai ir netgi leis SSRS neįsitraukti į karą, nes jiems rūpi tik kova su anglais dėl ńiųjų uņsienio rinkų ir kolonijų Natalija Lebedeva spėja, kad toks demarńas buvo padarytas visai ne Kauno, o Berlyno prańymu289. Atsiņvelgiant į Ńkirpos paņįstamų sąrańą, kuriame figūruoja labai jau savotińkos asmenybės, galima ir tikėti ńia istorikės versija. Galbūt prańymas buvo pavestas ne uņ ačiū, ir ateityje Ńkirpa tikėjosi kaņko mainais. Ńiaip ar taip, tai galėjo būti ir jo privati, su niekuo nesuderinta iniciatyva. Dar nuo 3 deń. pulkininkas tikėjo, kad vokiečių – sovietų draugystė Lietuvai padėtų ne tik apsiginti nuo Lenkijos, bet ir atgauti Vilnių. Tik čia jis neapskaičiavo, kad laikai smarkiai pasikeitė. Arba tiesiog per daug pasitikėjo gera valia tų, kuriems tokia savoka ińvis neegzistavo. Taigi du totalitariniai rėņimai, ilgus metus deklaravę fanatińką neapykantą vienas kito atņvilgiu lengvai rado bendrą kalbą, nes abejų tikslas buvo vienodas – karas, kuris leistų pertvarkyti nusistovėjusią tvarką ir įgyti pasaulio dominavimą. Vos suņinojęs, kad Maskva sutinka priimti Ribentropą Hitleris pastebimai nudņiugo. Jis pasakė: dabar mes galime bet kam spjauti į veidą290. Bet dar ińkalbingesnė yra garsioji Ribentropo citata, parodanti kodėl derybos vyko taip lengvai. Kalbėdamas apie sovietų vadus jis teigė, kad jie buvo nuostabūs vyrukai. Jaučiausi taip lyg būčiau buvęs su senais partijos draugais291. Tai buvo pabaigos pradņia. Verta paņymėti , kad Didņioji Britanija pilnas savo garantijas Lenkijai suteikė 1939 m. rugpjūčio 25 d. Tai buvo padaryta ińkart po to kai buvo ińgirsta apie sovietų – nacių paktą, kadangi bet kokius viltys susitarti su SSRS ņlugo292. Ńkirpą ńios garantijos rimtai ińgąsdino, nes jis pamanė,

288 A.Kasparavičius, Lietuva 1938 – 1939..., p.116 289 N.Lebedeva, SSRS ir Pabaltijys 1939 – 1941 metais (Lietuvos pavyzdys), Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2007, p.59 - 60 290 J.Weitz, Hitler‘s Diplomat.The Life and Times of Joachim von Ribbentrop, New York, 1992, p.208 291 Ten pat, p.210 292 G.L.Weinberg, The Nazi-Soviet Pacts: A Half Century Later, Foreign Affairs, 1989, No. 4 (68)

58 kad taip britai atiduoda Lietuvą Lenkijai. Juk garantijose buvo paņymėta, kad Lietuva įskaitoma Lenkijos saugumo interesui. Vadinasi, jei Vokietija pultų Lenkiją per Lietuvą, tai britai turėtų padėti Lenkijai ir jų pagalba Ńkirpos manymu siektų net stoti į karą Lenkijos pusėje ir jai pagelbėti, jei ji pati pultų ,,ginti Lietuvą293“ (paryńkinta mano). Ńioje vietoje pirmojo savanorio argumentacija atrodo daugiau nei naivi. Atsiņvelgiant į tai, kad Ńkirpa manė, kad Anglija nėra tokia galinga, kad galėtų apginti savo interesus Rytų Europoje, o Vokietija yra gerokai pranańesnė uņ Lenkiją, net ir be SSRS pagalbos, atrodo ińties keista, kodėl jam atrodė, kad pastarosios grėsmė Lietuvai didesnė negu Pakto sąjungininkių. Nebent, kaip netiesiogiai suponuoja A.Kasparavičius, Ńkirpą jau buvo stipriai paveikusi nacių propoganda294. Gal todėl jis paskutinėmis dienomis prień karą nuolat siuntė grėsmingas ņinias į URM centrą. Pastarajame, tokios jo nuomonės sulaukė susidomėjimo net iń besigydančio Urbńio. Ńis ramus, inteligentińkas ņmogus, net laińke netvardo pykčio aprańydamas Ńkirpos straipsnį ,,Berliner Boersen Zeitung“ laikrańtyje. Urbńys piktinasi, kad straipsnis parańytas atvirai nacistine retorika ir taip identifikuojamasi su agresoriumi atėmusiu iń Lietuvos Klaipėdą295.Urbńiui uņkliūna tai, kad Ńkirpa interpretuoja vokiečių politiką Baltijos ńalyse. Ministras tai laiko negrišku patarnavimu raminti opiniją dėl Vokietijos siekių296. Pusiau juokais, pusiau rimtai jis klausia K.Bizausko – iš kur tokia kompetencija pas Škirpą, ar jis dalyvauja slaptuose pasitarimuose pas Fuhrerį?297 (paryńkinta mano – S.J.) J.Urbńiui ypač skauda ńirdį, kad Ńkirpa kalba grynai iń savo iniciatyvos. Jo nuomone tokias politinio turinio deklaracijas gali daryti tik vyriausybė, todėl skundņiasi Bizauskui, kad Ńkirpą reikia aiškiai įspėti (pabraukta J.Urbńio), kad diplomatams lieţuvis duotas ne tam, kad juo sakyti nesakytinus dalykus, bet tam, kad tokius dalykus nuslėpti298. Akivaizdu, kad tarp URM centro, (kuriame pastebimi ministras Urbńys, jį pavaduojantis Bizauskas, ńio artimas bendramintis, politikos departamento direktorius Turauskas, o prijautė be paties prezidento, dargi ir kariuomenės vadas S.Rańtikis bei ministras pirmininkas J.Černius) iń vienos pusės, ir neklusniojo Ńkirpos vis labiau ėmė atsirasti praraja. Įsitikinęs Vokietijos galia, Ńkirpa matyt ėmė vis stipriau įvertinti ir savo vietą, todėl nesibaimino visam ńitam galios centrui oponuoti. Tapo akivaizdu, kad diplomato įgaliojimus jis virńija specialiai, suprasdamas, kad jo iń Berlyno neatńauks, nes juo pasitiki vokiečiai, kurie gali kitą kandidatą vetuoti. Kita vertus, vienpusińka būtų viską pateikti kaip vidinę ,,politikierių“ intrigą. Pirmiausia, savas uņsienio politikos koncepcijas Ńkirpa ėmė ruońti ne dėl kokios savo asmeninės naudos, bet todėl, kad natūraliai tikėjo, kad tai geresnis variantas siekiant Lietuvos interesų, nei politinio elito deklaruojamas neutralumas.

293 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos...., p.183 294 A.Kasparavičius, Lietuva 1938 – 1939 m...p.230 295 1939 08 15 J.Urbńio laińkas K.Bizauskui, LNMMBRS, f.61, b.231, l.7 296 Ten pat 297 Ten pat 298 Ten pat, l.8

59 4. VILNIAUS KLAUSIMAS 1939 M. RUGSĖJĮ

Vieno ņymiausių Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojų pasaulyje Gerhard Weinberg nuomone Lietuvos priskyrimą sovietams lėmė neņygiavimas su vokiečiais į Vilnių 1939 m. rugsėjį299. Su tuo visińkai sutiko ir K.Ńkirpa, praktińkai kiekviename savo jau po karo rańytame straipsnyje, knygoje, sakytoje kalboje tai būtinai paminėdamas. Todėl svarbu apņvelgti tuometinę situaciją, paieńkoti alternatyvų ir ińkelti hipotezes, kaip galėjo pasisukti Lietuvos likimas vienu ar kitu atveju. Juk tiek pats Ńkirpa, tiek didelė dalis jo amņininkų, tiek ńį laikotarpį tyrinėjantys dabarties istorikai, nepraleidņia progos ińreikńti savo nuomonę ńia tema. Reikėtų pastebėti, kad siekis ińnaudoti karo pradņioje susiklosčiusią situaciją nebuvo joks oportunizmas, tai buvo Ńkirpos ilgai laukta akimirka. Dar 1930 m. atsiņvelgdamas į vokiečių generaliniame ńtabe jau sklandņiusias idėjas apie potencialų Vokietijos ir SSRS karą prień Lenkiją ateityje Ńkirpa pabrėņė, kad jei abi pastarosios garantuotų Lietuvos saugumą 1920 m. liepos 12 d. sutarties su SSRS teritorinėse ribose, tai Lietuvos kariuomenė galėtų prisidėti prie kovinių veiksmų uņimdama Vilnių ir minėtą teritoriją300. Verta atkreipti dėmesį, kad K.Ńkirpa nebuvo pirmasis siuntęs planus kaip reikėtų ińnaudoti geopolitinės padėties pokyčius ir atsiimti Vilnių. Ilgametis pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas, dar 1926 m., vykstant valdņios perversmui Lenkijoje, siūlęs Lietuvos vyriausybei atidņiai stebėti padėtį ir jeigu maińtas pradėtų panańėti į anarchiją, siųsti ņinią Europos valstybėms, kad ńios neprieńtarautų ņygiui į Vilnių, nes taip krańtas būtų apsaugotas nuo anarchijos, kurią iššsaukė neteisėta Lenkijos okupacija301. Nesunku pastebėti, kad jei Lietuva būtų vykdņiusi ginkluotą Vilniaus puolimą ji būtų realybe pavertusi kai kurių istorikų mėgstamą sąvoką – vadinamąją Berlyno – Kauno – Maskvos ańį. Vokiečiai to siekdami vystė didņiulį spaudimą. Į jį buvo įtraukti pasiuntinys Kaunas Erich Zechlin ir tuometinis karo atańė gen. ńt. plk. Emil Just. Ypač stengtasi paveikti Lietuvos kariuomenės vadą gen. S.Rańtikį. Jie perdavė ņinią nuo tuomečio vyriausiojo Vokietijos kariuomenės vado feldmarńalo W.von Brautchitch ir ńtabo virńininko gen. Franz Halder, kurie ińreińkė simpatijas Lietuvos kariuomenei ir siūlė jai prisidėti prie vokiečių ņygio siūlydami visakeriopą paramą, esant reikalui, net karinę302. Ņinoma, Lietuvos pagalbos vokiečiams reikėjo ne tiek karine, kiek moraline prasme. Visam pasauliui norėta parodyti, kad Vokietija rūpinasi maņos Lietuvos interesais ir padeda jai atitaisyti istorinę skriaudą. Tačiau nei S.Rańtikis, nei A.Smetona nebuvo suņavėti ńiais planais ir grieņtai reikalavo laikytis neutraliteto. Nors Lietuvos prezidentas Ńkirpos argumentaciją suprato, tačiau visada iń pagrindų nepasitikėjo hitleriniu Reichu,

299 G.L.Weinberg, The Nazi-Soviet Pacts: A Half Century Later, Foreign Affairs, 1989, No. 4 (68) 300 L.Locaitis, min.veik., p.76 301 A.Kasparavičius, Lietuvos reakcija į Józefo Piłsudskio perversmą Lenkijoje, Kultūros barai, 1997, Nr.7, p.66 302 S.Rańtikis, min.veik., p.591

60 manydamas, kad jis nebus linkę suteikti Lietuvai net menkiausio suvereniteto303. Būtent todėl, Smetona atsisakė priimti Vokietijos pasiuntinį Zechlin, supratusį, kad tik prezidento sprendimas gali atńaukti Lietuvos neutralitetą304. Negavo jos ir Ńkirpa, siekęs asmenińkai, prie keturių akių, įtikinti prezidentą savo siūlymų teisingumu. Jo idėjos atmetimas, diplomatą varė į desperaciją, jis net prańėsi atleidņiamas iń pasiuntinio posto ir priimamas atgal į aktyvią kariuomenės tarnybą, kad galėtų pats ruońtis ņygiui305. Uņ pasyvų atsargumą vyriausybė sulaukė tūņmingos Ńkirpos kritikos. E.Turausko teigimu, pulkininkas nuėjo net iki tokių pareińkimų, kad Vyriausybę derėtų patraukti į karo lauko teismą ir ... sušaudyti306.(Sic!) Ņinoma, ńioje vietoje reikėtų nepamirńti to, kad Turauską ir Ńkirpą siejo itin stipri abipusė antipatija. Tačiau ņinant, gana kategorińką Ńkirpos būdą nereikėtų visai atmesti ir tokio jo pagrūmojimo. Ńioje situacijoje, Ńkirpa liko vienas lauke karys, bent jau diplomatų tarpe, nes jo iniciatyvoms prieńinosi ne tik politikai ir karińkiai bet ir įtakingi kolegos, kaip P.Klimas ar B. K. Balutis307. Tuomet sirgęs ir savo pareigų nevykdęs ministras J.Urbńys jau po daugelio metų vyriausybės vykdytą politiką įvardino kaip amţiams taurų lietuvių tautos moralės bruoţą308. Kad neutraliteto politikos ńalininkai sugebėjo Ńkirpos pavardę izoliuoti nuo plačiosios visuomenės gerai pagrindņia faktas, kad ypatingai Lietuvos kariuomenės ir visuomenės nuomones ir veiksmus Vilniaus klausimu karo pradņioje sekęs Lenkijos karo atańė L.Mitkiewicz, savo atsiminimuose niekur taip ir nepaminėjo, kad Ńkirpa būtų prie iniciatyvų ņygiuoti į Vilnių kaip nors prisidėjęs. Tiesa, pati Lenkijos karinė vadovybė nuolat nuogąstavo, kad Lietuva puls Vilnių, nors prolietuvińkai nusiteikęs Mitkiewicz ne kartą aińkino, kad tai tesą plepalai ir nacių propoganda 309. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad dangstymas atsakingą postą uņimančio diplomato vaidmens ńiuose planuose rodo valstybės norą atsiriboti tokių planų, bent jau oficialiu lygmeniu. Vis dėlto, 1939 m. rugsėjo 6 d. kai Vilniuje esantys Lenkijos kariniai daliniai ir administracija neteko ryńio su ńalies centrine vadovybe, čia įvyko posėdis, kuriame apsvarstyti ir galimi gynybos nuo puolančios Lietuvos kariuomenės planai. Tačiau Vilniaus vaivada plk. Artur Maruszewski su garizono karininkais priėjo ińvadą, kad pasiprieńinti būtų neįmanoma310. Vis dėlto, plk. Mitkiewicz ir čia sugebėjo ińlikti ņingsniu priekyje, nes iki galo nepasitikėdamas lietuviais, per pasiuntinį Charwat, įpareigojo plk.Maruszewski likti savo poste iki paskutinės akimirkos, kad

303 L.Truska, Paskutinieji Antano Smetonos gyvenimo metai, Antano Smetonos 1940 – 1944 m. korespondencija, Kaunas, 1999, p.8 304 P.Łossowski, Lihuania„s Neutrality ..., p.165 305 S.Rańtikis, min.veik., p.591 306 E.Turauskas, min.veik., p.62 307 A.Kasparavičius, Lietuva 1938 – 1939 m...., p.133 308 J.Urbńys, Lietuva lemtingaisiais 1939 – 1940 m., Vilnius, 1988, p.93 309 L.Mitkiewicz, min.veik., p.265,268,272,275 310 P.Mińkinis, Lietuvos ir Lenkijos santykių tarptautiniai teisiniai aspektai (1919 - 1939), Vilnius, 1976, p.135

61 Lietuvos kariuomenė negalėtų įņengti į ,,niekieno ņemę“ . Taip L.Mitkiewicz, sumaniai apsidraudė, nesitikėdamas, kad lietuviai ińdrįs uņsitraukti Didņiosios Britanijos ir Prancūzijos nemalonę311.

4.1. K. Škirpos planų realumo apţvalga

Pagrindinis Ńkirpos argumentas ńioje situacijoje buvo ne tiek polonofobija ir noras atkerńyti Lenkijai, kiek noras susigrąņinti sostinę ir manymas, kad Lietuva Vokietijai lieka reikalinga kaip tam tikra atsvara, arba kalbant geopolitiniais terminais - buferis. Jam atrodė, kad Vokietija negali sau leisti netekti Lietuvos, nes tada sovietai pavojingai grąsintų Rytprūsiams. Tačiau atrodytų, kad Ńkirpa vėl nenorėjo matyti to, kad tame buferyje vokiečiai norėjo elgtis labai jau laisvai. Be to, ņygio į Vilnių metu Lietuva galėjo sulaukti karo iń britų pusės kaip Vokietijos sąjungininkė. Ńis Ńkirpos kritikų argumentas gali būti atremiamas atsiņvelgiant į netrukus prasidėjusią sovietų invaziją į Lenkiją, kurios Britanija ir Prancūzija, be formalių deklaracijų nesiėmė aktyviau stabdyti. Be to, kai kurie duomenys rodo, kad britai tuo metu buvo suinteresuoti, kad Lietuva, o ne SSRS paimtų Vilnių, būtent todėl, kad iń ateityje Vilnių atgauti iń Lietuvos, o ne SSRS, turėtų būti lengviau312. Negana to, britai buvo suinteresuoti, kad Lietuva Vilnių paimtų būtent iń vokiečių, su kuriais karas jau vyko, o ne iń sovietų, kurių įsitraukimo Vokietijos pusėje britai stengėsi ,,nepastebėti“, ņinoma vedini jau savo pačių interesų ir noro ateityje susitarti kartu prień vokiečius. Tačiau dėl vieńai paskelbtų garantijų, atvirai britų diplomatai negalėjo skelbti, bet kokio nuolaidņiavimo dėl teritorijos, kurią buvo jau seniai pripaņinę Lenkijai313. Tuo tarpu, tuometinio Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje P.Klimo teigimu Prancūzija ińvis buvo nepalankiai nusistačiusi Lenkijos atņvilgiu, kadangi ńi 4 –ajame deńimtmetyje buvo akivaizdņiai stojusi į Vokietijai prijaučiančių ńalių gretas, o tai įerzino prancūzus iki aukščiausio laipsnio, todėl net mobilizacija karo pradņioje buvo vykdyta labai nenoriai – prancūzai paskelbė karą vokiečiams tik dėl netiesioginio Londono spaudimo314. Nors Klimo pavyzdys galbūt yra tikrai sutirńtintomis spalvomis, bet mintį, kad prancūzus galėjo įņeisti J.Beck draugińka laikysena nacių atveju galėtų pagrįsti ir faktas, kad Suomijos – SSRS karo metu, Prancūzija labai aktyviai ketino įsitraukti į karą, įskaitant net potencialų ekspedicinio korpuso ińlaipinimą sovietų okupuotame Petsame ir ńį kartą jau britai turėjo raminti savo sąjungininkus bijodami, kad tokia reakcija galutinai nepastūmėtų sovietų į Berlyno pusę315. Tačiau vėlgi, ńie niuansai ņinomi tik retrospektyviai ņiūrinčiam ńių dienų istorikui, o ne to meto politikams, kurie turėjo atsargiau vertinti tarptautinę situaciją.

311 L.Mitkiewicz, min.veik., p.286 312 J. Skirius, min.veik, p.504 313 Ten pat, p.505 314 P.Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, 1919 – 1940 m., Vilnius, 1991, p.156 -157 315 C.G.Mannerheim, min.veik., p.370 - 371

62 Vis dėlto, Ńkirpai įvairūs samprotavimai tuomet pernelyg nerūpėjo, nes jis buvo tvirtai įsitikinęs vokiečių ginklo pergale. Todėl dar 1939 m. rugpjūčio pradņioje, jis organizavo pokylį su Vokietijos politikais, ņurnalistais ir diplomatais, kurio metu kėlė taures į greitą Lenkijos išparceliavimą316. Ńkirpa teigė, kad atėjo laikas ińvyti ,,Ţeligovskio gaujas iš Lietuvos sostinės“317. 1939 rugpjūčio 31 d., po konfidencialaus pokalbio su Italijos ambasados Berlyne patarėju Massimo Magistratti, Ńkirpa siuntė Kaunui laińką, kad Trečiasis reichas visińkai pasiruońęs dar vienam Lenkijos padalinimui318. N.Ńepetys ińkėlė hipotezę, kad Ńkirpa tuo metu kaņkokiu būdu jau buvo gavęs slaptuosiuos Molotovo – Ribentropo pakto protokolus ir ņinojo jų turinį, taigi ir Lietuvos patekimą vokiečių sferai319. Ńią hipotezę patvirtinti gali faktas, kad spalio 5 d. apsilankęs pas E.Weiszacker, ńio nuostabai, Ńkirpa tiksliai parodo ņemėlapyje net Lietuvos teritorijos dalį, kuri jau paskutinėje pakto versijoje buvo palikta vokiečiams320. Atsiņvelgiant į N.Lebedevos darbą ir K.Ńkirpos pokalbius su A.Biddle darosi akivaizdu, kad Ńkirpa ne tik labai greit suņinojo slaptuosius fakto protokolus. Kaņkas, su kuo Ńkirpa aktyviai bendradarbiavo, ńią informaciją jam davė dar gerokai anksčiau. Prie to pridėjęs savo įņvalgas ir neblogą Vokietijos uņsienio politikos supratimą Ńkirpa galėjo gana neblogai orientuotis painioje, slaptų sutarčių ir veidmainystės kupinoje, to meto politinėje atmosferoje. Vokiečiai tuo metu aktyviai veikė ne tik Berlyne per Ńkirpą, ar Kaune per Zechliną ir fon Justą. Vokietijos pasiuntinybės Maskvoje patarėjas Werner von Tippelskirch 1939 rugpjūčio 25 d. kreipėsi į Ladą Natkevičių, Lietuvos pasiuntinį Maskvoje ir kai ńis prakalbo apie Lietuvos neutralitetą pabandė jį paprovokuoti: ,,Lenkijos likimas jau nuspręstas <...> Nemanau, kad tokia šalis kaip Lietuva atsisakys savo sostinės Vilniaus321.“ Ńkirpa aińkino, kad pulti Lenkiją kartu su Vokietija būtų visińkai suprantama, nes tai tebūtų savos teritorijos atsiėmimas. Negana to, jo nuomone, būtų ińvengta ir aukų, nes lenkai didņiąją dalį jėgų turėtų mesti ńalia Varńuvos, siekdami apsaugoti sostinę. Ńkirpa siųsdamas ńifruotą telegramą į Kauną akivaizdņiai įrodinėjo net kada toks puolimas turi prasidėti: Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo ţinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva322,, (paryńkinta mano – S.J.).

316A.Kasparavičius, Lietuva 1938 – 1939 m....,, p.243 317 Documents of German Foreign Policy ..., 1954, p.38 318 A.Kasparavičius, Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p.457 319 N.Ńepetys, Molotovo – Ribentropo paktas ir Lietuva, Vilnius, 2006, p.45 320 Nazi – Soviet Relations...p.117 321 Ń.Liekis, 1939 – The Year That Changed Everything in Lithuania‘s History, Amsterdam – New York, 2010, p.126 322 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės...,p.194

63 Vermachto karinė vadovybė savo planuose galimam lietuvių įsijungimui vis dar planavo skirti dėmesio. Tą ińduoda lakonińka vyriausiojo ńtabo virńininko F.Halder pastaba Lietuva: dvejoja, daryta jo dienorańčio rugsėjo 12 d. įrańe323. Ne tik vokiečių kariniai, bet ir politiniai sluoksniai pritarė ńiai idėjai. Ypač aktyvus buvo Bruno Peter Kleist, vienas aktyviausių Ribentropo pagalbininkų. Jie su Ńkirpa pastoviai susitikinėjo rugsėjo 8 – 14 d. ir aptarė visas įmanomas situacijas. Ńkirpa teigia, kad vokiečiams buvo svarbu apsaugoti Vilniaus krańtą nuo Raudonosios armijos324. Tačiau Trečiojo reicho uņsienio reikalų ministerijos dokumentai rodo, kad Ribentropas buvo sutikęs Lietuvai leisti atsiimti tik Vilnių, o dėl visos teritorijos, kurią Lietuvai garantavo 1920 m. liepos 12 d. sutartis su sovietais ir kurios net pasidėjęs ņemėlapį reikalavo Ńkirpa, dar būtų reikėję derėtis diplomatinėmis priemonėmis325. Tuo tarpu Ńkirpai Viniaus nebuvo gana – jis norėjęs ir Breslaujos, Ńvenčionių, Ańmenos, Lydos, Gardino, Suvalkų ir Augustavo326. Ņinoma, ńios teritorijos taip pat galėjo būti tam tikras jaukas Lietuvai, tačiau įgijus Vilnių patiems manevro laisvė jau galėjo būti didesnė. Papildomas niuansas, tuometinėje situacijoje buvo dar ir tas, kad vokiečiai taip ir nesulaukdami SSRS įsijungimo į karą ėmė siųsti priminimus, teigdami, kad kitu atveju, vydami lenkų dalinių likučius, jie gali gerokai perņengti nustatytas sienas. Tokią ņinią Ribentropas pateikė Molotovui rugsėjo 15 d. Pastarasis vis dėlto, ńios perspektyvos atrodo visai nenorėjo, todėl praneńė, kad ņygis įvyks jau uņ kelių dienų. Taip ir nutiko, sovietų invazija į Lenkiją prasidėjo vos tik ńiems sudarius taikos sutartį su Japonija327. Galbūt didesnę intrigą kelia tuometinis Molotovo kreipimąsis į vokiečius: Sovietinė vyriausybė labai pageidauja išvengti konflikto su Lietuva ir todėl pageidautų ţinoti, ar yra pasiektas koks susitarimas su ja dėl Vilniaus rajono ir kas būtent okupuos miestą328 (paryńkinta mano – S.J.) Vadinasi, iń pradņių sovietai dar nebuvo apsisprendę dėl Vilniaus likimo, todėl tik atsargiai tyrinėjo situaciją. Jų reikalų patikėtinis Vokietijoje Aleksandr Ńkvarcev Ńkirpos klausė kodėl lietuviai neņygiuoja į Vilnių ir net ėmėsi ńį pamokyti, kad lenkai yra tikri Lietuvos priešai, Vilniaus okupantai, kurstydamas jų nesigailėti329. Tuo pat metu, SSRS karo atańė Lietuvoje, mjr. Michail Korotkich tik atsargiai zondavo, ką lietuviai ruońiasi daryti Vilniaus klausimu330. Lietuvai nerodant pakankamo dėmesio ņygio į Vilnių perspektyvai jį galiausiai uņėmė sovietai. Tokia pasyvi Lietuvos laikysena jeigu ne nulėmė tam tikrus slaptųjų sutarčių tarp SSRS ir

323 F.Halder, War Journal of Franz Halder, Volume II, A.G.Eucom, 2007, p.2 324 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės...,p.199 325 Documents of German Foreign Policy... p.39,54 326 P.Łossowski, Litwa a sprawie Polskie 1939 – 1940, Warszawa, 1985, s.27 327 A.Resis, Spheres of Influence in Soviet Wartime Diplomacy, The Journal of Modern History,, Vol. 53, No.3, 1981, p.421 328 K.Navickas, Lietuvių tautos savigynos patirtis,Vilnius,2003, p.37 329 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos...,p.211 330 A.Anuńauskas, min.veik..., p.261

64 Vokietijos pakeitimus tai bent jau prie jų prisidėjo – Lietuva rugsėjo 28 d. atiteko sovietų įtakos sferai, o Vilnius buvo paimtas iń Maskvos rankų, ņinoma papildomai gaunant ir ,,Trojos arklį„„ – Raudonosios armijos įgulas. Ņygio į Vilnių reikńmės Lietuvos – Vokietijos santykiams nereikia suabsoliutinti. N.Ńepetys teigia, kad net Raudonajai armijai jau uņėmus Vilniaus krańtą, vokiečių noras pritaikyti Lietuvai globos sutartį dar nebuvo dingęs331. Tačiau labai didelį norą rodė ir sovietai. Reikia prisiminti ńių ńalių derybų pradņią, kai 1939 m. rugpjūčio 2 d. pokalbio tarp Vokietijos ambasadoriaus Schulenberg ir Molotovo metu vokiečiams visaip bandant įrodyti savo gerą valią deryboms, Molotovas ypatingai susidomėjęs tik pradėjus kalbėti apie Baltijos ńalis. Jis paklausė, ką reiškia ši sąvoka ir ar Lietuva yra viena iš jų (paryńkinta mano – S.J.)332 Taigi, akivaizdu, kad sovietams nuo pat pradņių rūpėjo ir Lietuva. Taigi, tai, kad pirminiame pakto variante ji buvo priskirta Vokietijai tik parodo Lietuvos reikńmę strateginiams Vokietijos interesams. Juolab pats Schulenberg, rańydamas savo virńininkui Weizsäcker taip pat atkreipia dėmesį būtent į ńią derybų vietą333. Tačiau vokiečiams tuo metu buvo svarbiau, kuo greičiau sutvarkyti Lenkijos klausimą. Todėl iniciatyva čia perėjo SSRS, kuri formaliai Antrajame pasauliniame kare dar nedalyvavo, todėl turėjo pozicijas, leidņiančias diktuoti sąlygas. Taigi J.Ribentropas net nusiņengdamas diplomatiniam protokolui antrą kartą skrido į Maskvą, kad tik greičiau sutvarkyti ńį vokiečiams opų klausimą334. Kita vertus, kad sovietams lietuvių ņygis į Vilnių būtų sukėlęs didelį galvos skausmą iliustruoja, jau po Lietuvos okupacijos, 1940 m. naktį iń birņelio 30 d. į liepos 1 d. įvykęs Molotovo pokalbis Maskvoje su ,,Liaudies“ vyriausybės ministro pirmininko ir uņsienio reikalų ministru V.Krėve. Tą kartą Molotovas pareińkė, kad Jūsų atstovas Berlyne, Smetonos pavedamas, pradėjo derybas su vokiečių vyriausybe dėl susitarimo, nukreipto prieš mus335. (Ńiuo atveju – K.Ńkirpa veikė savo iniciatyva – S.J.336). Esą uņ tai vokiečiai reikalavo iń Lietuvos lojalumo įrodymo – ņygio į Vilnių. Molotovas teigia, kad Tuo faktu mes buvome netikėtai uţklupti ir labai susirūpinę. Jeigu Lietuva būtų paklausiusi vokiečių vyriausybės reikalavimų <...> ji būtų tapusi toli į rytus iškištu vokiečių placdarmu. <..> O imtis prieš ją kurių nors priemonių nebūtume galėję.<...> Lengviau atsidusome tik suţinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginkluota ranka uţimti

331 N.Ńepetys, Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939 - 1941), Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2007, p.48 332 Nazi – Soviet Relations ...p.41 333 Ten pat...p.47 334 N.Ńepetys, Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje..., p.51 335 V.Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, 1992, p.59 336 Skelbdamas SSRS karą Hitleris paminėjo, kad 1940 m. jo pagalbos prańė ir Lietuva, tačiau tada jis padėti negalėjęs. J.Audėno teigimu, tokio prańymo vokiečiams nebuvo siuntusi nei Vyriausybė, nei kuris jos narių. Privataus pokalbio metu pats Ńkirpa jam pripaņino, kad tai buvo jo iniciatyva. (ņr. J.Audėnas, Paskutinis posėdis, Vilnius, 1990, p.211)

65 Vilnių ir tuo pačiu neteko vokiečių pasitikėjimo337. Molotovas net suverčia kaltę Lietuvai, kad neva dėl jos pačios kaltės sovietų vadovybė buvo priversta pakeisti savo politiką Baltijos ńalių atņvilgiu ir siekti uņsitikrinti jas kaip savo įtakos sferas338. Ņinoma, besąlygińkai sureikńminti minėto pokalbio taip pat nereikėtų – Molotovas puikiai ińmanė diplomatinio blefo principus, todėl galėjo siekti sureikńminti Lietuvos vaidmenį ińprovokavus SSRS veiksmus pervertindamas ņygio į Vilnių reikńmę. Vis dėlto, jau pats faktas , kad vieninteliame savo pokalbyje su pačių ińrinktos marionetinės vyriausybės vadovu SSRS uņsienio reikalų liaudies komisaras taip ińsamiai aptaria ńį klausimą rodo jį buvus Maskvos politiniuose sluoksniuose pakankamai reikńmingu. Neįvykusio ņygio atvejis svarbus ne vien iń geopolitinės tarpvalstybinių santykių perspektyvos. L.Truskos nuomone, tai parodė Lietuvos vadovų dvasinę kapituliaciją339. Jis teigia, kad ne pralaimėjimas demoralizuoja, o pasidavimas: Kaip ţmogaus gyvenime, taip ir tautos istorijoje, būna momentų, kai dėl šventų dalykų reikia perţengti svyravimus, dvejones ir ryţtis, net jei tai susiję su rizika340. Net jei Vilnius būtų paimtas, o tada vokiečiai Lietuvą perleidę sovietų sferai, Lietuva dar būtų turėjusi galimybę bent simbolińkai pasiprieńinti sovietams. Juk taip padarė suomiai, nors ir turėdami dėkingesnes sąlygas nei Lietuva. Netrukus įvykęs įgulų įsileidimas, praktińkai sunaikino, bet kokias galimybes prieńintis ginklu ir pasmerkė Lietuvą lėtai dreifuoti sovietinės okupacijos link. Todėl aińku, kad nors Ńkirpa buvo pats pastebimiausias, jis nebuvo vienintelis, kuris pasirinko Vilniaus atvadavimo taktiką. Visoje Lietuvoje nemaņa visuomenės dalis buvo palankiai nusiteikusi susigrąņinti istorinę sostinę341. Pagal VSD duomenis tautoje nusiteikimas ņygiuoti į Vilnių buvo net vyraujantis342.Tokiam ņygiui pritariančių buvo daug ir atsargos karininkų tarpe. Toli graņu ne visi jie buvo geri Ńkirpos bičiuliai. Geras pavyzdys būtų gen. Kazimieras Ladiga, kuriam su Ńkirpa yra tekę ir bendradarbiauti ir konfliktuoti, o ir politinėmis paņiūromis jie nebuvo panańūs. Tačiau K.Ladiga, taip pat stengėsi susitikti su Smetona ir įtikinti jį pasinaudoti palankia proga343. Tam tikrą vaidmenį vaidino ir vadinamųjų ,,voldemarininkų“ grupė. Jos aktyviausi nariai buvo plk. ltn. Antanas Mačiuika, mjr. Jonas Pyragius, mjr. Juozas Matulevičius ir jų faktinis lyderis344 Algirdas Sliesoraitis345. Beje, pastarasis buvo geras Ńkirpos paņįstamas dar nuo

337 V.Krėvė, min.veik., p.59 338 Ten pat, p.59 339 L.Truska, Didņiosios istorinės klaidos padariniai. Lietuvos Respublikos ņlugimas 1940 metais, Akiračiai, 1993, Nr.6, p.6 340 L.Truska, Pasimokyti galima tik iń kritińkai suvoktos istorijos, Tautinis atgimimas ir istorija, Vilnius, 2012, p.386 341 L.Truska, Ilgas kelias į Vilnių, Kultūros barai, Vilnius, 2010, Nr.4, p.76 342 L.Truska, Tautinis atgimimas ir istorija, Vilnius, 2012, p.115 343 V.Jankauskas, Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose, Vilnius, 2004, p.387 344 Pats Augustinas Voldemaras buvo internuotas Zarasuose ir nuo savo rėmėjų buvo policijos izoliuotas. Todėl A.Sliesoraitis daugeliu atvejų jau vykdė grynai savo supratimu grindņiamą politiką. 345 J.Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo..., p.160

66 Nepriklausomybės kovų laikų, jie net buvo susitikę aptarti politinę padėtį346. Voldemarininkai net grąsino ultimatumu – arba ņygis į Vilnių, arba galas Smetonos vyriausybei. Ńios kalbos nebuvo visińkai iń pirńto lauņtos. Juolab po rugsėjo 17-osios, kai Raudonoji armija uņėmė Vilnių, praradę viltį voldemarininkai ińties ruońė kaņką panańaus į sąmokslą, tikėdamiesi Vokietijos pagalbos. Tokį jų aktyvumą pastebėjo ir Lietuvoje dirbęs Lenkijos spaudos atstovas Jerzy Drobnik, kuris L.Mitkiewicz skundėsi, kad voldemarininkai mėto lapelius, agituodami ņygiuoti į Vilnių347. Tačiau, ne tik, kad vokiečiai nebuvo nusiteikę jų ypač stipriai remti ir pasitenkino tik nedidele finansine parama, bet ir VSD gerai ņinojo apie ruońiamus planus ir galėjo uņkirsti tam kelią348. Tuo tarpu pats A.Voldemaras, nors ir sugrįņęs į Lietuvą buvo saugumo izoliuotas ir didelės įtakos nebūtų galėjęs padaryti, net jei būtų norėjęs. Vis dėlto, vėliau Ńkirpai jis pasakojo, kad pritarė ņygio idėjai ir kaltino savo buvusį bičiulį A.Smetoną sugniuţimu ir politiniu nesiorientavimu349. Ņygio į Vilnių idėjoms pritarė ir populiarios studentų korporacijos Neo-Lithuania atstovai, kurie dėl to buvo net apsilankę pas patį Smetoną ir ńiam teigė, kad yra pasirengę ņygiui. Tačiau prezidentas paprańė studentų nesikińti ten, kur ńie, esą nenusimano. Tam tikrą neaińkų vaidmenį ńioje istorijoje vaidino Italijos pasiuntinys Kaune Giovanni di Giura, kuris kaip įmanydamas kurstė tokį studentų nusiteikimą savo vieńomis kalbomis350. Raportuodamas savo vadovybei F.Charvatas buvo įsitikinęs, kad tokia veikla ńis pasiuntinys uņsiima grynai savavalińkai dėl neaińkių asmeninių prieņasčių351, tačiau nereiktų atmesti ir galimybės, kad ńis ņmogus galėjo vykdyti ne tiek savo ńaliai, kiek Vokietijai naudingą politiką. Visgi, po to kai Lenkijos URM kreipėsi į Romą, ńis pasiuntinys buvo iń Kauno atńauktas352. Ņymus politikas ir visuomeninkas, net 4 kartus buvęs ministru pirmininku, irgi buvo skeptińkas vyriausybės atsisakymui atsiimti Vilnių, juolab jam atrodė, kad ńiai minčiai pritarė ne tik vokiečiai, bet ir sovietai (iki tol, kol pats nenusprendė panaudoti Vilniaus kaip masalo Lietuvai), bei patys lenkų kariai, dėl jau minėto maņesnės grėsmės principo. Jo nuomone, nepritarusios tik Didņioji Britanija ir Prancūzija, tai yra ńalys, kurios dar 1923 m. Vilnių pripaņino Lenkijai, taigi kovojo prień Lietuvos interesus353. Vadinasi į jų nuomonę nebuvo privalu atsiņvelgti. Nesunku pastebėti, kad tiek Ńkirpos, tiek kitų ņygio idėjai pritarusių asmenų motyvacija ir argumentacija buvo pakankamai panańios. Tačiau perfrazuojant V.Čerčilį, valstybė neturi amņinų draugų ir prieńų, o turi tik amņinus savo interesus. Todėl visińkai suprantama, kad didelė dalis visuomenės ir aktyvūs Nepriklausomybės

346 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos...,p.371 347 L.Mitkiewicz, min.veik., p.277 348 Faktai kaltina. Archyviniai dokumentai. VII rinkinys:,,Geleţinis vilkas“, Vilnius, 1965, p.56 349 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p.373 350 E.Turauskas, min. veik., p.70 351 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai ...p.376 352 E.Turauskas, min. veik., p.70 353 G.Galva, Ernestas Galvanauskas. Politinė biografija, Chicago, 1982, p.397 - 398

67 kovų dalyviai tuo metu suprato gyvybinius Lietuvos interesus kaip ņygį į Vilnių, į savo valstybės istorinę sostinę.

4.2. Alternatyvų paieškos

Ņinoma, kyla retorinis klausimas ar būtų Lietuvos laukusi geresnė lemtis, jei būtų pavykęs Ńkirpos planas Vilniaus klausimu. Nors Vokietijos ir Lietuvos interesai ne kartą sutapo, vis dėlto, akivaizdu, kad vokiečiai neturėjo jokių planų suteikti Lietuvai bent dalį valstybingumo. Tai puikiai iliustruoja jų 1939 m. rugsėjo 20 d. planas, kuriuo buvo siekiama Lietuvą akivaizdņiai paversti savo protektoratu. Lietuvos kariuomenė turėjo būti susaistyta akivaizdņiais įsipareigojimais su Vermachto vadovybe ir taip patekti jos dispozicijon. Ńį procesą kontroliuoti, į Kauną turėjo būti atsiųstas nuolatinė vokiečių kariuomenės atstovų komisija. Ji turėjo ,,patarti“ koks bus Lietuvos kariuomenės dydis, įranga, aprūpinimas. Visa tai, dar turėjo būti papildyta su ekonominio bendradarbiavimo sutartimi354. Idant nekiltų kaņkokių nesusipratimų, Hitleris nusprendė apsidrausti ir paskelbė įsakymą Rytprūsiuose paruońti karinius dalinius, kurie galėtų greitai uņimti Lietuvą, net ginkluoto pasiprieńinimo atveju355. Ņinoma, galima sekti K.Ńkirpa ir tikėti, kad atsidūrimas Vokietijos interesų zonoje, po karo būtų palikęs Lietuvą ne Sovietų Sąjungos sudėtyje, bet kaip vieną iń satelitinių valstybių, taigi galima buvo tikėtis ińsaugoti bent ribotą suverenitetą. Tačiau ńia hipotezę įrodyti vargu ar įmanoma. Svarbiau atkreipti dėmesį į tai,kad, Lietuvos visuomenė, du deńimtmečius maitinta ńūkiu mes be Vilniaus nenurimsim, tokį valdņios sprendimą priėmė kaip visińką kapituliaciją, net didesnę nei dviejų pirmųjų ultimatumų metu356. Iń dalies tai galėtų paaińkinti ir Lietuvos visuomenės pasyvumą trečiojo ultimatumo metu. Tačiau iń kitos pusės, smūgis agonijos apimtai Lenkijai greičiausiai būtų apsunkinęs galimybes ateityje rasti kompromisą tarp ńių kaimyninių valstybių ir dar labiau prisidėtų prie tarpukario įtampų ańtrinimo, kuris, nors jau gerokai sumaņėjęs nei Ńkirpos gyvenamu laiku, vis dėlto ińlieka ir XXI a. Juk net labiau nei vokiečiams, Lietuvos palaikymas buvo reikalingas Lenkijai. P.Łossowski teigimu, Lietuvos prisijungimo prie vokiečių atveju ir taip sunki Lenkijos padėtis būtų ińvis buvusi tragińka, nes dalį pajėgų būtų reikėję atmesti nuo gyvybińkai paņeidņiamų strateginių tańkų Lenkijos viduje į Vilniaus krańto teritoriją357. Būtent todėl, kai 1939 m. rugsėjo 5 d. karo atańė Lietuvoje L.Mitkiewicz kreipėsi į Lenkijos kariuomenės vyriausiojo ńtabo II skyriaus vadovą plk. Józef Smoleński prańydamas leidimo vykti į frontą kovoti uņ savo tėvynę. Tačiau J. Smoleński

354 Documents of German Foreign Policy,... p.112 355 Ten pat, p.135 356 Ņ.Vańčova, min.veik., p.139 357 P.Łossowski, Lihuania„s Neutrality..., p.146

68 atsakymas buvo neigiamas, nes postas labai svarbus358. L.Mitkiewicz savo paskirtį atliko su kaupu, nes daug prisidėjo prie santykių su Lenkijai simpatizuojančiais karininkais, įskaitant patį kariuomenės vadą gen. S.Rańtikį gerinimu. Vis dėlto, suprasdami sunkią Lietuvos padėtį lenkai neprańė daugiau nei ińsaugoti neutralitetą, ką Lietuva sėkmingai ir padarė. Reikia dar paminėti, kad lenkų didvyrińka kova prień gerokai stipresnį prieńą dėl savo nepriklausomybės padidino simpatijų skaičių Lenkijai, ypač Lietuvos karininkų tarpe. Tarp garsiausių ir įtakingiausių jų tarpe galima minėti S.Rańtikį, K.Musteikį, plk.Kostą Dulksnį, nekalbant jau apie ministrą pirmininką J.Černių. Ir ńio fakto, reikia neatmesti siekiant suprasti, kodėl nebuvo ņygiuota į Vilnių. Valstybėje, kurios politiniame gyvenime didelį vaidmenį vaidina kariuomenė, sunku įsivaizduoti karinę kampaniją, kuriai nepritartų aukńčiausi karo vadai. Reikia atsiņvelgti ir į aplinkybes, kuriomis vyko minėtas konfliktas. Juk būtent 1939 m. pasirodo ir idėjos sugrįņti prie tam tikro konsensuso pagrindais grįstų lietuvių ir lenkų sugyvenimo Vilniuje idėjų. 1939 m. rugsėjį Vilniuje atsiranda ir Lietuvos konsulatas. Nors yra daugybė skirtingų versijų, kodėl jis buvo praktińkai reikalingas Lietuvai, tarp jų ir versija, kad taip Lietuva stengėsi parodyti savo teises į Vilnių359, vis dėlto, pats faktas, kad konstitucinėje sostinėje atsiranda konsulatas neińvengiamai suponuoja kompromisinį kelią. Panańus planas buvo nurodytas ir viename pirmųjų lietuvińkosios geopolitikos veikalų, būtent 1939 m. pasirodņiusioje Stansilovo Tarvydo ,,Geopolitikoje360“. Kadangi autorius buvo siejamas su valdančiuoju rėņimu, o knygą padėjo ińleisti VSD, joje minimi planai dėl Vilniaus galėjo rodyti tam tikrą norą sugrįņti prie 1921 m. Hymanso projekto361. Verta pastebėti tai, kad nors ńis Vakarų valstybių kurtas Lietuvos – Lenkijos santykių sureguliavimo modelis Lietuvos visuomenėje sutiktas ińimtinai neigiamai, tačiau kas keisčiausia, dar tuo metu, ińkart po Nepriklausomybės kovų, tarp retų jo rėmėjų galima pastebėti būtent K.Ńkirpą. Tiesa, pastarasis buvo nuoseklus tuo, kad ir 1921 m. siūlė tokią orientaciją grįsti ne simpatijomis/antipatijomis o realios jėgos pojūčiu362, taigi derintis prie karą laimėjusių Antantės valstybių, kurios jo supratimu tada turėjo daugiausiai galios. Tuo tarpu A.Smetona 3-iajame deń. garsėjo savo antilenkińkomis paņiūromis ir buvo vienas svarbiausių tautinės valstybės ideologų. Įdomu, kad abiejų ńių politikų paņiūros smarkiai evoliucionavo. Ńkirpa net praėjus daugeliui metų po karo manė, kad jo politika remtis Vokietija buvo teisinga, kai tuo tarpu Smetona, 1940 m. atsidūręs Lisabonoje, pokalbyje su lenkų emigracinės vyriausybės atstovais netgi ińsitarė, kad

358 L.Mitkiewcz, min.veik, p.263 359 S.Grigaravičiūtė, Lietuvos konsulato Vilniuje steigimo aplinkybės (1938 - 1939), Lituanistica, , 2011, T.57, Nr.3(85), p. 271 360 S.Tarvydas, Geopolitika, Kaunas, 1939 361 B.Ivanovas, Krikńčionių demokratų poņiūris į lenkų tautinės maņumos padėtį Lietuvoje XX a. 4 deńimtmetyje, Politikos mokslų almanachas, t.13, Kaunas, 2013, p.61,67 362 A.Veilentienė, Nepriklausomybė ar unija? Steigiamojo Seimo narių poņiūris į santykius su Lenkija, Istorija. Mokslo darbai, t.76, Vilnius, 2009, p.30 - 38

69 atsikūrusių valstybių pastatymas ant grynai etnografinių pamatų buvo kone istorinė klaida363. Jis nuėjo ne taip toli, kad prasitarė, jog tik grįņimas į istorinę LDK koncepciją Lietuvai garantuoja ateitį364. Kitą alternatyvios istorijos modelį nurodo A. E. Senn. Jo manymu Ńkirpos planas uņimti Vilnių būtų buvęs praņūtingas, nes po karo būtų garantavęs dideles antipatijas Lietuvai, ińeiviams iń Lietuvos ir netgi Lietuvos okupacijos nepripaņinimo politikai. Be to, galbūt tai būtų lėmę Vilniaus priskyrimą Baltarusijai po karo, apie ką Stalinas mąstė dar 1939 m. Vis dėlto Senn ińkelia kitą labai svarbią hipotezę, kad jei Lietuva būtų ińvengusi sovietinės okupacijos, o ińkart artimiau susipaņinusi su hitlerinio Reicho tikrove, galimai lietuvių poņiūris į Holokaustą, būtų buvęs kitoks. Tikėtina lietuvių, gelbėjusių bendrapiliečius ņydus galėjo būti dar daugiau, o tų, kurie susitepė rankas jų krauju – gerokai maņiau365. Juolab, kai kurios vokiečių protektoratu tapusios, bet ribotą suverenumą ińlaikiusios valstybės sugebėjo bent iń dalies apsaugoti dalį savo ņydų tautybės piliečių. Vienas ņymiausių Holokausto tyrinėtojų pasaulyje Raul Hilberg teigia, kad nevokiečių vyriausybės buvo kur kas maţiau kategoriškos ir linkusios eiti į kompromisus366. Čia jau daugiau priklausė, kiek ,,didysis brolis“ Reichas sugebėdavo padaryti spaudimo ir kiek tos ńalys sugebėdavo jo ińvengti.

4.3. Realusis alternatyvios istorijos variantas – Slovakijos atvejis

K.Ńkirpos koncepcija Vilniui vaduoti, neliks vien tik alternatyvios istorijos dalimi, jei palyginsime ją su artimiausiu realiu įvykiu – Slovakijos precedentu. Ńi valstybė buvo vienintelė, kuri dar iki sovietų intervencijos atvirai stojo į Hitlerio pusę kovoje prień Lenkiją ir ne tik suteikė galimybę vokiečių 14-ajai armijai atakuoti iń savo teritorijos, bet ir pasiuntė savo dalinius vadovaujamus gen. Ferdinand Čatloń. Ņinoma, Slovakijos padėtis buvo ińties nepavydėtina, nes pasinaudoję čekų dominavimu federacinėje Čekoslovakijos valstybėje, naciai sėkmingai ińnaudojo slovakų tautinius jausmus ir manipuliavo jų noru turėti savo valstybę. Tačiau, nors pačioje Slovakijoje Ńkirpos vaidmenį uņėmė provokińkai nusiteikęs kunigas Jozef Tiso, tapęs ministru pirmininku, o 1939 m. spalį ińrinktas ir prezidentu, vis dėl to slovakai taip pat bandė laviruoti ir prańė garantijų iń Vengrijos ir Lenkijos pusės, kaip galimai atsvarai prień Vokietiją. Vis dėlto, ńios valstybės nieko negarantavo, o Vengrija dar gi uņėmė dalį Slovakijos kurioje kompaktińkai gyveno daugybė vengrų. Todėl J.Tiso buvo priverstas dar kartą atsigręņti į Vokietiją ir prie pastarosios tvirčiau ńlietis, juolab ńį, dar mėginusį laviruoti, ypač stipriai įtakojo pronacistinės orientacijos

363 E.Aleksandravičius, Politinių veiksnių realijos ir marginalijos. Lenkų klausimas lietuvių ińeivijoje, Darbai ir dienos, t.30, Kaunas, 2002, p.152 364 S.Suņiedėlis, min.veik., p.186 365 A.E.Senn, Lithuania 1940: Revoliution from Above, Amsterdam – New York, 2007, p.44 – 47; A.E.Senn, Kazys Ńkirpa Lietuvos nepriklausomybės sutemose, Akiračiai, 1997, Nr.2 (286),p.16 366 R.Hilberg, Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai, Vilnius, 1999, p.90

70 Vojtech Tuka, (netrukus, Tiso tapus prezidentu, ńis pakeitė jį ministro pirmininko ir uņsienio reikalų ministro poste). Nors Hitleris savo knygoje ,,Mein Kampf“ į visus slavus ņiūrėjo ińimtinai neigiamai, slovakams propogandiniais tikslais buvo padaryta ińimtis – atsiņvelgiant į tai, kad Lenkija 1919 ir 1938 m. prisijungė keletą Slovakijos pasienio teritorijų, vokiečių karo propoganda nusprendė, kad ńių teritorijų atsiėmimas padėtų įtraukti Slovakiją į karą, kartu parodant pasauliui, kad Reichas gina maņųjų, nuskriaustųjų tautų interesus367. Taip trys slovakų divizijos stojo į kovą vokiečių pusėje ir dalyvavo mūńiuose. Tiesa, toje vietoje, Lenkija gynybai buvo paruońusi tik silpniausią savo armijų grupę – Karpatų, bet nepaisant to, pagrindinį vaidmenį vistiek vaidino vokiečių 14-oji armija. Todėl po daugiau simbolinio lenkų pasiprieńinimo, jau rugsėjo 11 d. koviniai slovakų uņdaviniai baigėsi368. Teritorijos, į kurias slovakai pretendavo buvo nesunkiai sugrąņintos į Slovakijos valstybės sutartį, o visuomenėje pakilo patriotizmo ir pasitikėjimo savo valstybe lygis, kadangi taip buvo iń dalies atsirevanńuota uņ prastą pasirodymą ,,maņąjame kare“ tarp Slovakijos ir Vengrijos tų pačių metų kovą (Lietuvos atveju galima palyginti su 1938 ir 1939 m. ultimatumų priėmimu – S.J.). Iń kitos pusės, reikia atsiņvelgti ir į neigiamą ńio reińkinio pusę, nes akivaizdu, kad nors ir neturėdama kitų pasirinkimo galimybių ńi valstybė dėl pasirinktos uņsienio politikos strategijos neińvengiamai tapo Vokietijos protektoratu. Vis dėlto, didelė dalis uņsienio valstybių tuo metu noriai pripaņino Slovakiją ne tik de facto, bet ir de jure369. Jų tarpe buvo ir Lietuva. Visai kitos reakcijos susilaukė Lietuvos laikinoji vyriausybė 1941 m. birņelį, kuri taip nei vienos valstybės ir nebuvo pripaņinta. Dramatińka karo metų Slovakijos istorija parodo, kad nors ir ińlikusi formaliai nepriklausoma, ńi valstybė siuntė savo karius padėti Reicho karo mańinai, gabeno Vokietijai reikalingas ņaliavas, neińvengė ir Holokausto dėmės, todėl taip neińsiskyrė iń kitų Rytų Europos valstybių. Kita vertus, dalinį valstybingumą tai leido ińsaugoti, todėl galimybės laviruoti buvo didesnės negu tiesiogiai Reicho okupuotose ńalyse, kad ir kaimyninėje Čekijoje. Taigi, Slovakijos pavyzdys gerai parodo, kas galėjo nutikti Lietuvai 1939 m. rugsėjį sutikus su vokiečių ir K.Ńkirpos siūlymais ir pasiryņus ņygiuoti atsiimti Vilniaus. Tam tikrą papildomą dėmesį galima atkreipti ir į faktą, kad be Lietuvos ir Slovakijos, panańus vokiečių siūlymas buvo pateiktas ir Vengrijai. Ńis atvejis dar įdomesnis, nes vengrai turėjo ir savo pasiutinį Vokietijoje gen.Döme Sztójay370, kurio karjeros kelias primena ir paties Ńkirpos, gal net dar radikalesnę versiją. 1925 – 1933 m. jis buvo karo atańė Berlyne, o nuo 1935 m. iki 1944 m. Vengrijos pasiuntinys. Ńio ņmogaus paņiūras geriausia atskleidņia jo 1937 m. iniciatyva, kai jis Vokietijos gynybos minstrui Werner von Blomberg siūlė planą, kaip būtų galima puolimu iń dviejų

367 I.Baka, Slovenska respublika a nacistiska agresia proti Pol‘sku, Bratislava, 2006, s.174 368 Ten pat, s.175 369 T.Sniegon, Vanished History – The Holocaust in Czech and Slovak Historical Culture, New York, 2014, p.41 370 Tikrasis vardas Dimitrije Stojaković, jis buvo serbas.

71 pusių nesunkiai įveikti ir pasidalinti Čekoslovakiją371. Ņinoma, kaip ir Ńkirpos atveju, planas buvo sudarytas grynai savo iniciatyva, kadangi tuometinis Vengrijos lyderis admirolas Miklós Horthy buvo per daug atsargus, kad visińkai uņsiangaņuotų vokiečiams, juolab tradicińkai kaip vengras turėjo ir simpatijų Lenkijai, net asmenińkai siūlė ńios vyriausybei kaņkaip susitarti su Lietuva ir stoti į vieningą liniją372. Dar 1939 rugpjūčio 22 d., taigi prień pat Molotovo – Ribentropo pakto pasirańymą, vengrai sulaukė Vokietijos prańymo surinkti net 250 000 karių prie Rumunijos sienos, kad ńi negalėtų padėti Lenkijai373. Be to, vokiečius domino galimybė savo karines pajėgas permesti Vengrijos geleņinkeliais, su kuo vengrai nenorėjo sutikti374. Vengrija turėjo teritorinį konfliktą dėl Transilvanijos su Rumunija, kurią britai ir prancūzai laikė savo strategine sąjungininke, tuo tarpu vokiečiai buvo suinteresuoti uņsitikrinti savo karo mańinai ten esančius naftos telkinius. Vis dėlto, rumunai sugebėjo ińlaviruoti ir ińvengti vokiečių puolimo, o vengrai ińvengti įsikińimo į karą 1939 m. ir ińlaikyti savo neutralumą. Tuo tarpu slovakų ir lietuvių atvejo vienareikńmińkai gretinti nebūtų galima. Ńiaip ar taip, Slovakija jau buvo ,,vokiečių rankose“, be to, Reicho siūlymai slovakams buvo oficialūs – pats Hitleris ińsikviesdavo Tiso ir kalbėjosi su juo reikiamais klausimais. Tuo tarpu su Ńkirpa daugiausiai kontaktavo pusiau oficialūs pareigūnai. Taigi ńiuo atveju norėta, kad Lietuvos sprendimas atrodytų savarankińkas, kai Slovakija, nors ne vienos ńalies pripaņinta kaip nepriklausoma, faktińkai jau buvo suprantama kaip protektoratas.

4.4. Kontraversijos dėl Vilniaus paėmimo iš SSRS

Papildomas argumentas sustiprinti ņygio į Vilnių alternatyvos svarbą, galėtų būti ir tolesnė Lenkijos egzilinės vyriausybės, Didņiosios Britanijos ir Prancūzijos reakcija. Būtent tai verta trumpai aptarti, nesigilinant į pačius faktus, kaip Vilnius buvo atiduotas Lietuvai. Nepaisant to, kad Lietuva nebandė pulti Lenkijos, o Vilnių ir jo krańtą priėmė iń sovietų rankų, tai sukėlė labai neigiamą reakciją Lietuvai iń Lenkijos egzilinės vyriausybės ir jos sąjungininkių. Ńiuo atveju labai charakteringas yra E.Turausko pasikalbėjimas su Prancūzijos pasiuntiniu Lietuvoje Georges Delong. Pastarasis dar 1939 m. spalio 10 d. (t.y. Lietuvai dar tik pradėjus tartis su SSRS) jau aińkino Turauskui, kad net jei Lietuva priims Vilnių iń sovietų rankų, susilauks tam tikros nemalonės iń Lenkijos sąjungininkių Vakaruose, kurių planai yra po karo integraliniai atstatyti

371 T.L. Sakmyster, Army Officers and Foreign Policy in Interwar Hungary, 1918-41, Journal of Contemporary History, Vol. 10, No. 1 ,1975, p.27 372 M. Horthy, A Life for Hungary: Memoirs of Nicolas Horthy Regent of Hungary, New York, 1957, p.185 373 Lietuviai taip pat buvo gavę prańymą sutraukti pajėgas prie Lenkijos sienos ir ińties, tą ir padarė. Tačiau diplomatińkai pasielgė gudriai ir vokiečių prańymus apėjo. S.Rańtikis pasikvietė L.Mitkiewicz ir parodė jam visus lietuvių dalinius, kurie uņėmė grynai gynybinę poziciją, o pastarasis greitai tai raportavo į Varńuvą. ņr. P.Łossowski, Lithuania„s Neutrality.., p.159 - 160 374 F.Halder, min.veik., p.2

72 Lenkiją375. Tą pačią dieną F.Charwat paskelbė grieņtą protestą ir iń Lietuvos netrukus ińvaņiavo į Stokholmą. Kaip vėliau paaińkėjo Lenkijos egzilinė vyriausybė nebuvo linkusi taip komplikuoti santykių ir net apkaltino Charwat savivaliavimu376. H.W.Kennard irgi perdavė naujajam Lenkijos uņsienio reikalų ministrui August Zaleski į Anņė apgailestavimus dėl įvykusios Vilniaus okupacijos. Tačiau, kaip visada praktińki britai nepamirńo uņakcentuoti, kad yra tam tikri praktiški pranašumai Lietuvių, o ne Sovietų okupacijos 377. Tie pranańumai buvo jau minėti – lenkai ir jų sąjungininkai liko suinteresuoti Lietuvos valstybės nepriklausomybe iki to laipsnio, kad po karo ńi valstybė būtų atkurta ikikarinėmis sienomis. Be abejo, 1945 m. geopolitinė konjunktūra jau to neleido. Tačiau tuo metu, tokie pasvarstymai buvo būdingi. Gal tai ir lėmė, kad A.Zaleski Prancūzijoje vis dėlto susitiko su pasiuntiniu P.Klimu, o jų pokalbis buvo pakankamai pozityvus378. Atrodo keista kodėl, demonstravusi didelį palankumą Lenkijai ir neutralumo politikai Lietuvos vieńoji nuomonė taip greitai pasikeitė, vos tik atsirado galimybė gauti Vilnių iń sovietų. Ińkalbingiausias to pavyzdys būtų Lietuvos karininkų reakcija. Visą laikę demonstravę simpatijas kovojančiai Lenkijai ir teigią, kad ńiukńtu, nedrįs ,,smeigti durklo į nugarą“, vos tik gavę Vilnių iń Maskvos, nei vienas nepasivargino atsisveikinti su tuo pačiu Lenkijos karo attache plk. Mitkiewicz. To nepadarė ir niekas iń diplomatų, ar spaudos atstovų. Galima konstantuoti, kad lietuviai ne tik parodė diplomatinį netaktą ir moralinį nejautrumą, bet ir uņsitraukė anglų ir prancūzų nemalonę, ypač po to, kai nutraukė santykius su Lenkijos egziline vyriausybe, taip tarsi stodami į sovietų ir vokiečių pusę379. Kaip kilusios reakcijos pavyzdį galima paminėti Didņiojoje Britanijoje ypač suaktyvėjusias lenkų organizacijos, kurios pradėjo skleisti ir tam tikrą antilietuvińką propagandą. Viena tokių buvo 1940 m. balandņio 11 d. Londone įsikūręs Lenkų studijų centras, kurį Lietuvos pasiuntinys B. K. Balutis įvardino lenkińkos propogandos ņidiniu380. Vilniuje buvo ińplatintas Lenkijos egzilinės vyriausybės premjero gen. W.Sikorski kallba, kuri sulygino lietuvių okupaciją su sovietų ir vokiečių381. Ņinoma, galima suprasti tokį Lietuvos politikos pokytį iń grynai pragmatinių perspektyvų. Juk santykius su Lenkijos egziline vyriausybe nutraukė ir latviai su estais, nors ńios ńalys pasiņymėjo gerais santykiais su Lenkija. Baltijos valstybių politikos pokyčius nulėmė Stalino ir Hitlerio sandėris, pavertęs jas sovietų protektoratu. Latvija ir Estija maņai ką ir galėjo pakeisti. Ar Lietuva galėjo pakeisti į kaņką geriau, ar bėgdama nuo vilko būtų ńokusi ant meńkos taip pat sunku pasakyti. K.Ńkirpos dėka Vokietijos karo akademiją baigusio gen. ńt. plk. J.Rapńio teigimu neutraliteto laikymasis parodė pasauliui, kad mes ir be Vilniaus nusiraminom, o mūsų sostinę

375 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai..., p.403 376 Ten pat, p.441 377 Ten pat, p.430 378 Ten pat, p.440 379 L.Mitkiewicz, min.veik., p.315 380 J.Skirius, min.veik.., p.114 381 S.Suņiedėlis, min.veik., p.183

73 "padovanojo" mums kaimynai rusai, mums to visiškai neprašant382. Taigi, vis dėlto, klausimas ińlieka – ar strategińkai sumanu buvo neņygiuoti į Vilnių, nenorint įņeisti Lenkijos ir uņpykdyti Anglijos su Prancūzija, jeigu tai vistiek buvo padaryta, kad ir truputėlį ńvelnesne forma. Uņtat tos truputį ńvelnesnės formos priedas buvo Trojos arklys su 20 000 raudonarmiečių jo viduje.

382 J.Rapńys, Mano karinės tarnybos atsiminimai, http://www.plienosparnai.lt/page.php?406, ņiūrėta 2015 05 11

74 5. K.ŠKIRPA LIETUVOS OKUPACIJOS AKIVAIZDOJE

Pirmąjai karo bangai Rytų Europoje nuslūgus, susirūpinta didņiuliais pabėgėlių kiekiais. Lietuva parodė gerą valią priimdama ir internuodama garbingai kovojusios Lenkijos karius, karininkus ir kai kuriuos civilius asmenis. Kaip Lietuvos pasiuntiniui Vokietijoje K.Ńkirpai taip pat teko sunki uņduotis. Jam teko pasirūpinti Vokietijoje atsidūrusiais lietuviais. Dabar jų gausu buvo ne tik Klaipėdos, bet ir Suvalkų krańte. Ńis krańtas buvo Raudonosios armijos uņimtas 1939 rugsėjo 19 d., bet spalio 6 d. perduotas vokiečiams383. Kaip ir Klaipėdoje, čia naciai nepanoro parodyti didelio lankstumo ir ėmė greitai germanizuoti vietos gyventojus. Lietuvos vyriausybė vietos lietuviams jau rugsėjo pabaigoje ėmė siųsti pinigines perlaidas, kuriomis turėjo būti pagerinta vietos mokyklų būklė, tačiau vokiečiai to daryti neleido. Ńkirpa, kaip pasiuntinys bandė pakreipti padėtį, 1939 lapkričio 9 d., susitikdamas su E. Woermann. Ńiam Ńkirpa skundėsi, kad leidņiami tik vokińki ir lenkińki uņrańai, nors didelė vietos gyventojų dalis yra gryniausi lietuviai. Jis piktinosi, kad dalis lietuvių mokytojų suimti, o jų artimieji buvo sumuńti, kai panoro kaņką daugiau suņinoti apie jų padėtį. Ńkirpa, net priminė savo kovas 1920 m. prień lenkus ńiose vietose, gal taip tikėdamasis padidintį įspūdį pańnekovui384. Jis teigė, kad metodai rodo, jog vokiečių valdymas ne ką geresnis negu, kad lenkų. Nors teritorija priklauso Vokietijai ir jis nenori kińtis į ńios vidaus reikalus, tačiau toks vokiečių elgesys gali pagadinti gerus santykius tarp Lietuvos ir Vokietijos385. Taigi parodyta nemaņai ryņto, ińsakyti vokiečiams nemaņai karčių ņodņių, kurie rodė, kad Ńkirpa dėl savo idealų nebijojo gana stipriai kovoti ir su vokiečiais, kuriais taip rėmėsi, kaip, kad E.Woermann. Deja, pozityvios naudos tai neatneńė. Vokiečiams neatrodė svarbu, koks jų ńalies įvaizdis Lietuvoje, kuri jau atiduota sovietų sferai. Netrukus, kilo kita skaudi problema, kadangi į Lietuvą iń Suvalkų krańto ėmė masińkai plūsti vietos ņydai. Okupacinė vokiečių valdņia, pasiduodama savo fiurerio ir jo sėbrų sukurstytai antisemitinei isterijai sumanė, kad lengviausia būtų krańto ņydus ińvaryti į Lietuvą. Todėl policija taip ir padarė, bei demonstratyviai atstatė kulkosvaidņius, kad ņmonės nesumanytų grįņti. Lietuvos atveju humanińkumą nusvėrė biurokratiniai motyvai, kadangi buvo ińsigąsta, kaip riekės ińlaikyti atbėgėlius. Todėl J.Urbńys kreipėsi į K.Ńkirpą, reikalaudamas pasikalbėti su vokiečiais. Matyt pasikalbėjimas nusisekė, nes vokiečiai daugiau ņydų į Lietuvą nebevarė. Tačiau grįņti namo irgi neleido ir ņmonės turėjo 10 dienų stovėti laukuose po atviru dangumi. Pasitaikė daug sergančių, buvo mirčių ar net saviņudybės atvejų. Ńkirpa kreipėsi į Woermann antrą kartą sakydamas, kad toks

383 Ń.Liekis, min.veik, p.201 384 Ten pat, p.203 385 Ten pat, p.204

75 elgesys sutrauks tarptautinį dėmesį, todėl reikėtų liautis taip elgusis386. Sunku pasakyti ar taip kalbėjo Ńkirpos humanińkumas, kuris turėjo būti perteiktas per diplomatinę, vokiečiams suprantamą kalbą. Juk galingesnio uņ save nesudrausi neįtikinęs, kad daryti kaņką jam pačiam naudinga. O gal Ńkirpai rūpėjo tik oficiali ńio klausimo esmė. Juk taip ilgai gyvendamas Vokietijoje, matydamas visą nacių ir Hitlerio ińkilimą jis puikiai ņinojo, kokia yra pastarųjų pozicija ņydų atņvilgiu. Gruodņio 9 d. pabėgėlių buvo jau 1584387. Todėl paskutiniame Ńkirpos ir Woermann pokalbyje ńiuo klausimu gruodņio 12 d. ,buvo nueita dar toliau. Į Woermann pusiau juokais ińtartą frazę, kaip Jūs ţinote, mes nemėgstame ţydų, Ńkirpa pusiau juokais atsakė, kad ņydai ir Lietuvoje nėra labai mylimi, nes jų maņoje ńalyje ir taip per 10 %. Todėl Lietuva negali tapti prieglobsčiu visiems, o ypač ţydams. Vėlgi, pasakyti, ar tai buvo nuońirdus antisemitinis pareińkimas ar tiesiog realpolitik, kada vertybės nueina į antrą planą siekiant kaņkokio tikslo (ńiuo atveju siekiant įtikti vokiečiams, vis dar tikintis iń jų atsvaros sovietams – S.J.) yra pakankamai sudėtinga atsakyti. Ńkirpa visada buvo ņmogus, kuriam tikslas pateisino priemones. Vieno vizito pas tą patį Woermann metu jis ińnaudojo ńiuos pasikalbėjimus siekti kitų tikslų. Nurodė, kad kilusi dėl sakytų ţydų diferencija neturėtų efektuoti lig šiol buvusius tarp abiejų valstybių santykius388. Ńioje vietoje Ńkirpa pasiūlė, kad Woermann surastų ņydams kitą vietą Vokietijoje, o ne maņą Lietuvą, pavyzdņiui ņydų getą netoli Liublino. Kadangi Woermann toks pasiūlymas ko ne privertė pradėti juoktis Ńkirpa surimtėjo ir pareińkė, kad su savo ţydais Reichas tegul daro ką nori, bet nekiša prie to Lietuvos389. Jokie vėlesni bandymai grąņinti vokiečiams ņydus nepadėjo. Vis dėlto, beveik 2000 ņmonių buvo suteiktas prieglobstis Lietuvoje. Taigi galiausiai, Lietuvos valstybė parodė humanińkumą, nes , ņiūrint grynai pragmatine prasme, pabėgėlių ińlaikymas sukėlė ūkinių sunkumų. Kartu ńis epizodas parodo Ńkirpos politinės veiklos priemones. Pastangos ińgelbėti savo valstybę priversdavo uņmerkti akis prień blogį ńalies, kuri vykdė nusikaltimus ņmonijai. Kita vertus, reikia nepamirńti, kad įtaigi nacių propoganda, neińvengiamai paliko įspūdį, nuolat su jais kontaktavusiam Ńkirpai. Net jo gero paņįstamo ir būsimo bendradarbio LAF„e Petro Karvelio nuomone, Škirpa turįs gerų ryšių su Vokietijos valdţios sferomis ir taip yra įsigyvenęs į hitlerinę ideologiją, kad naciai gali laikyti sau artimu ţmogumi390(paryńkina mano – S.J.) 1940 m. Ńkirpa dėjo didesnes pastangas kovoti dėl Klaipėdos krańte paņeidinėjamų lietuvių teisių. Antai vasario – balandņio mėnesiais jis kovojo dėl 22-jų , Vokietijos kalėjimuose, uņ smulkius nusikaltimus kalinčių lietuvių grįņimo namo. Tam siūlė Lietuvos vyriausybei ńiuos ińsikeisti į kelis Lietuvos kalėjimuose kalinčius vokiečius, tarp jų ir ńnipus. Tuo metu Vokietijoje

386 Ń.Liekis, min.veik., p.208 387 Ten pat., p.210 388 1939 11 09 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.383, ap.7, b.2230, l.18 389 Ń.Liekis, min.veik., p.210 390 K.Navickas, Lietuvių tautos..., p.93

76 bausmes buvo labai ņiaurios – uņ dviračio vagystę grėsė 8 metai kalėjimo, politinis nusikaltimas buvo net Kauno radijo klausimas391. Maņa paslaptis, kad sąlygos tuose kalėjimuose buvo labiau nei nepakenčiamos todėl keli radijo klausę lietuviai greitai ņuvo, palikdami savo ńeimas kančiose ir skurde. Todėl Lietuvos vyriausybė ir jos diplomatai dėjo pastangas palengvinti tautiečių dalią. Grįņtant prie uņsienio politikos, tais metais vyko vienas kontraversińkas epizodas, dar iki dabar keliantis didelių klausimų istoriografijoje. Tai VSD direktoriaus Augustino Povilaičio vizitas į Berlyną. Kaip ņinoma, dar nuo 1939 m. rudens S.Rańtikis su K.Musteikiu praktińkai palaimino Lietuvoje prancūzų ņvalgybos veikimą, su sąlyga, kad ńi nekenks Lietuvos interesams. Ņinoma prancūzai glaudņiai bendradarbiavo su L.Mitkiewicz palikta lenkų ņvalgybos grupe. Tačiau tuo pat metu, kai ņvalgyba bendravo su prancūzais, VSD ėmė bendradarbiauti su savo kolegomis iń Vokietijos saugumo policijos SD (Sicherheinsdienst). Nors sovietinė istoriografija suformulavo vaizdinį, kad A.Povilaitis vyko į Berlyną A.Smetonos nurodymu ir siekė prańytis Vokietijos protektorato, visada lieka klausimas dėl Augustino Povilaičio parodymų sovietų saugumo organams patikimumo. Juk jų darbo metodus geriausiai ińreińkia sparnuotas Lavrentijaus Berijos posakis, kai ńis pasigyrė, kad gali per naktį bet ką prisipaņinti esant Anglijos karaliumi392. S.Rańtikis kelia logińką klausimą – jei A.Smetonai reikėjo vokiečių protektorato, kam jam siųsti į Berlyną Povilaitį, kai ten yra nuońirdus suartėjimo su Vokietija ńalininkas Ńkirpa?393 Vis dėlto, keletas faktų lyg ir parodytų, kad tokie ryńiai egzistavo, tik ne tokiu lygiu, kokiu norėjo matyti (ir kitiems parodyti) sovietiniai čekistai. N.Ńepečio nagrinėti Vokietijos archyvai byloja, kad Povilaitis su savo inspektoriumi Pranu Meńkausku (Germantu) buvo atvykęs į Berlyną, nors jokio protektorato klausimo nekėlė – buvo dar 1940 m. vasaris ir Lietuvos valdņia dar tikėjosi, kad įvykiai savaime ińsispręs palankia kryptimi394. Papildomos medņiagos suteikia ir 1940 birņelio 16 d. budinčio vokiečių pareigūno laińkas Ribentropui, iń kurio tampa akivaizdu, kad vokiečiai tikėjosi sulaukti ir sovietų ultimatume paņymėtų asmenų – vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo ir VSD direktoriaus A.Povilaičio395. Vis dėlto, raporte paņymima ir tai, kad Povilaitis lojaliai dirbo su vokiečių struktūromis prieš lenkų intrigas. Papildomai reikėtų atkreipti dėmesį į kontraversińką Prano Meńkausko, neveltui pasivadinusio Germantu asmenybę. Ńis ņmogus, po Lietuvos okupacijos nuėjo dirbti į gestapą ir Ńkirpos buvo laikomas kone asmeniniu prieńininku, kuriam nerūpi Lietuvos nepriklausomybė, o tik noras įtikti vokiečiams. Tačiau karo metais ńio ņmogaus paņiūros evoliucionavo, todėl nacių jis 1943 m. buvo suimtas ir Ńtuthofe ņuvo396. Verta pritarti Rańtikiui, kad

391 A.Bubnys, Lietuvos interesų gynimas...p.163 392 S.Rańtikis, Įvykiai ir ņmonės, t.3..., p.227 393 Ten pat..., p.228 394 N.Ńepetys, Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje,...p.45 395 Nazi – Soviet Relations...,p.149 396 plačiau: S.Buchaveckas, Pranas Meńkauskas – Germantas – lietuvių antinacinio pasiprieńinimo Konradas Valenrodas, Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2013, Nr.2 (34)

77 labai gaila, jog pats Ńkirpa, kuris tikrai turėjo ņinoti – kas buvo konkrečiai kalbama tokio vizito metu, niekur spaudoje ar pokalbiuose apie tai net neuņsiminė. Ņinoma, ińlieka tegul nedidelė galimybė, kad istorikai tiesiog dar nerado ńaltinio, kuriame tokie faktai būtų pateikti.

5.1. Alternatyvų paieškos artėjančios katastrofos fone

1940 m. geguņės pabaigoje sovietai parodė savo tikrąjį veidą uņsipuldami Lietuvą, nors ńi kaip galėdama stengėsi nuolaidņiauti jų politikai. Vykstant Ņiemos karui oficialiu lygmeniu net nedrįsta paremti kariaujančios ir savo laisvę apgynusios Suomijos. Tikėta, kad rodant tokį palankumą, koks tik įmanomas, bus galima ińvengti okupacijos. Pagrindiniai uņsienio politikos planuotojai – J.Urbńys, K.Bizauskas ir E.Turauskas stengėsi pateikti sovietų veiksmus, kaip draugińkus ir nekenkiančius Lietuvos interesus, o prieńingai – garantuojančius ńių apsaugą. Tokiai politikai pritarė ir A.Smetona, kuris vis labiau bijojo opozicijos ir linko į kompromisus, tuo tarpu sovietų atņvilgiu, manė, kad ńie Lietuvai bus maņiau pavojingi nei vokiečiai. Tačiau, reikėtų nepamirńti, kad tai buvo tik vieńoji politika. Visą tarpukario laikotarpį laviravusi Lietuvos diplomatija nusprendė dar kartą nukreipti ņvilgsnį į Berlyną, ńį kartą jau siekiant apsisaugoti nuo Maskvos. Ņinoma, tokie kontaktai turėjo likti slapti. K.Ńkirpa birņelio 4 d. kalbėjosi su sovietų reikalų patikėtiniu Berlyne A.Ńkvarcevu, norėdamas iń ńio suņinoti ar sovietai kaņką nutuokia apie jo kontaktus su vokiečiais. Atrodo, kad ińgirtoji sovietų ņvalgyba bent tuo metu prastai dirbo savo darbą, nes Ńkirpą suprato, kad apie bandymus atsiremti į Reichą niekas neņinoma397. Iń kitos pusės sovietų diplomatas lietuviui aińkino, kad SSRS vykdo atvirą politiką ir jiems nusispjaut į kitų ńalių nuomones398. Akivaizdu, ne tik tai, kad ńį kartą sovietų diplomatas nemelavo, tačiau ir tai, kad vienintelis veiksnys, kuris leido tai daryti buvo lemiama Vokietijos ofenzyva prień Prancūziją, kuri iki tol buvo laikomas viena iń didņiųjų valstybių, tačiau patyrė labai skaudų pralaimėjimą. Vis dėlto, vokiečiai buvo mobilizavę prień Prancūziją beveik visas savo jėgas. Todėl Stalinas tiesiog negalėjo nepasinaudoti proga. Lietuvos diplomatai nesiruońė pasiduoti. Net probritińkos krypties ńalininkas B.K. Balutis balandņio pabaigoje J.Urbńiui rańė, kad Vokietija dar suinteresuota Lietuva, nes dar nebuvo evakuoti Lietuvos vokiečiai (vietos vokiečių repatriacija Latvijoje ir Estijoje buvo įvykdyta dar prień okupaciją – S.J.). Jis tebemanė, kad Lietuva pasiliko ginčytinu objektu tarp Maskvos ir Berlyno399.

397 1940 06 04 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.648, ap.1, b.40, l.367 398 Ten pat, l.365 399 1940 04 24 Lietuvos pasiuntinio Didņiojoje Britanijoje B. K. Balučio rańtas uņsienio reikalų ministrui J.Urbńiui, LCVA, f.648, ap.1, b.10, l.159

78 1940 m. birņelio 1 d. Ńkirpa, kaip ir porą dienų prień P.Klimas siuntė laińkus URM vadovybei su pasiūlymu imtis spaudos cenzūros, siekiant vengti ańtraus nacių ir sovietų pateikimo ņiniasklaidoje400. Tai buvo skaudus, bet suprantamas kompromisas siekiant ińvengti blogiausio ir tikintis bent taip nuraminti Maskvos, o Ńkirpos atveju ir Berlyno, priekaińtus maņai ńaliai, atsidūrusiai ypač sunkioje padėtyje. Tuo metu spauda visur nuolaidņiavo agresoriams. Pavyzdņiui, senomis nepertraukiamos demokratijos tradicijomis garsėjusioje Ńveicarijoje karo metais taip pat buvo įvesta grieņta spaudos cenzūra, stengiantis ińvengti, bet kokių potencialaus agresoriaus priekabių401. Ņinoma, iń kitos pusės nekritińkas galimų agresorių pateikimas ar net jų dangstymas402 migdė visuomenės pilietińkumą, neleido vienaip ar kitaip mėginti reaguoti į įvykius, todėl sovietinės okupacijos pradņia daugybei ņmonių buvo visińkai netikėta. Ńiame darbe nesinorėtų detaliau nagrinėti ir svarstyti vienos iń pačių populiariausių XX a. Lietuvos istorijos temų – reikėjo ar nereikėjo 1940 m. birņelio 15 d. okupantams suduoti ginkluotą atsaką. Juk vien istoriografijos ńia tema apņvalga uņimtų daugybę puslapių. O juk be istorikų profesionalų, ńia tema nuomonę turi bene kiekvienas lietuvis. K.Ńkirpa, kaip karińkis iń pańaukimo, buvo uņ pasiprieńinimą. Tačiau ne besąlygińkai. Kaip buvęs generalinio ńtabo karininkas ir net vadovas, jis gerai matė realias galimybes pasiprieńinti, todėl pirmiausia, siekė tam uņsitikrinti galingos uņsienio valstybės paramą. Akivaizdu, kad tokia valstybė, pagal jį buvo likusi tik viena - Vokietija. Tačiau kyla retorinis klausimas, ar ji galėjo padėti? Ypač 1940 m. birņelį. Ńią temą tyręs N.Ńepetys aptaria 1939 m. rugsėjo, 1940 m. pavasario ir 1941 m. birņelio laikotarpius403, kai Lietuva galbūt galėjo (ņodis galbūt naudojamas, todėl, kad pats N.Ńepetys kelia hipotezę, bet nesutinka su tokia galimybe – S.J.) tapti Vokietijos protekoratu ir ińvengti sovietų grėsmės. Tačiau 1940 m. birņelis nepaminėtas. Jo teigimu tai kas įvyko buvo neińvengiama, jokie veiksmai negalėjo pakeisti Stalino valios404. Ńiuo atveju norėtųsi pratęsti spekuliacijas ir pamėginti paņvelgti į dar vieną alternatyvą. Netrukus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusijoje pasirodė ir su garsaus sovietologo Robert Conquest pagalba parengti, bei į anglų kalbą ińversti Pavelo Sudoplatov prisiminimai405. 1940 m. ńis ņmogus ėjo NKVD 5-ojo skyriaus (ņvalgybos) vado pareigas. Nors kaip ir visais prisiminimais (o atsiņvelgiant į ńio ņmogaus biografijos duomenis, gal ir dar labiau, – S.J.), taip ir ńia knyga negalima besąlygińkai pasitikėti joje ińkelta teorija apie alternatyvius sovietų planus

400 A.Kasparavičius, Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p.457 401 J.Jakńtas, Ńveicarija, Lietuvių enciklopedija, t.XXX, Boston, 1964, p.192 402 Pavyzdņiui 1940 m. sausio 6 d. Skaitydamas paskaitą Kauno ateitininkams E.Turauskas pareińkė, kad Sovietų Sąjunga sugrąņindama Lietuvai Vilnių ir Vilniaus krańtą, padarė tokį graţų ir retą mostą, kokių istorijoje beveik nepasitaikė santykiuose didţiosios valstybės savo maţos kaimynės atţvilgiu. ( ņr. K.Navickas, Lietuvių tautos savigynos patirtis,Vilnius,2003, p.45) 403 N.Ńepetys, Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje...p.42 404 Ten pat, p.53 405 P.Sudoplatov, min.veik.

79 Baltijos ńalims 1940 m. Svarbu tai, kad pasak Sudoplatovo, sovietai ińties prisibijoję vokiečių reakcijos, todėl planavo Baltijos ńalyse sudaryti vyriausybes iń asmenų, kurie būtų priimtini abiems rėņimams. Konkrečiai kalbėdamas apie Latvijos atvejį P.Sudoplatov mini, kad gavęs tiesioginį L.Berijos nurodymą jis pasiuntė į Rygą savo rezidentą Ivan Čičajev, kuris praneńė apie Latvijos valdņios virńūnėse vykstantį konfliktą tarp gynybos ministro gen. Janis Balodis ir prezidento Karlis Ulmanis. Ņinodami, kad verslo struktūros stipriai linkusios remtis Vokietija, sovietų agentai kurstė Latvijos kairiuosius intelektualus. Tačiau tai buvo daugiau priedanga. Ieńkota ņvalgybininkų ņargonu ,,stambesnės ņuvies„„, kuri būtų priimtina vokiečiams, tačiau pademonstruotų draugińkumą ir sovietų atņvilgiu. Tuo ņmogumi tapo jau ne kartą minėtas V.Munters, kuris Latvijos oficioze paskelbė labai palankų ir draugińką straipsnį V.Molotovo 50-deńimtmečio proga406. Ņinant, kad Molotovas gimė 1890 m. kovo 9 d. galima numatyti apytikrį straipsnio pasirodymo laiką. Sudoplatov teigia, kad tokiu subtiliu būdu buvo suprasta, kuris ņmogus norėtų bendradarbiauti su sovietais. Todėl jis svetima pavarde birņelio mėnesį nuvyko derėtis su Munters dėl naujos vyriausybės sudarymo. Ņinoma, jai turėjo vadovauti Munters. Ir tik situacijos Vakaruose pasikeitimas leido sovietams staiga pakeisti planus ir suformuoti visińkai sau palankią vyriausybę, kurios galva tapo Augusts Kirchenńteins. P.Sudoplatov mini, kad tokį pat planą sovietai turėjo ir Lietuvos atņvilgiu, bet neįvardina kas turėjo uņimti Munters vietą. Ńioje vietoje kyla mįslė, nes iń lemtingus sprendimus 1940 m. birņelį priėmusių valstybininkų, ne vienas buvo susijęs su sovietais ar bent linkęs į didelę nuolaidų ńiems politiką. Dar 1938 m. sovietai planavo vizito Maskvoje metu uņverbuoti tuometinį Kauno burmistrą Antaną Merkį407. Tačiau, kaip gerai ņinoma, Merkys, nors ir linkęs priimti ultimatumą ir net visińkai psichologińkai palūņęs, prień uņgriuvusią negandą, bet tą birņelį Maskvai nebuvo priimtinas – Molotovas iń jo net tyčiojęsis408. Kitas variantas buvo pats Urbńys. Netiesiogiai ir pats Sudoplatov buvo uņsiminęs apie sovietų jam daromą įtaką, minėdamas jį kartu su Munters kaip prosovietińkus409. Tačiau ir Urbńiui pagarbos Molotovas nerodęs. Nors ir kiek inteligentińkasis Urbńys bandė su juo kalbėti argumentų kalba, ńis tik ńaipėsi410. Akivaizdu, kad Lenino sukurta ir Stalino ińtobulinta bolńevikinė sistema, kaip vienintelį argumentą pripaņino jėgą. Kitas variantas būtų K.Bizauskas, garsėjęs savo stipriu antivokińkumu ir todėl ne sykį kritikuotas K.Ńkirpos. J.Urbńys prisimena, kad dar 1939 m. spalio mėn. baigiantis deryboms Maskvoje po sutarties pasirańymo Stalinas pasisodino Bizauską ńalia savęs ņiūrėdamas savo mėgstamą filmą ,,Volga, Volga„„411. Tuo tarpu S.Rańtikis prideda, kad, pats Stalinas padavė Bizauskui nepradarytą vyno

406 P.Sudoplatov, min.veik., p.101 407 A.Anuńauskas, min.veik., p.296 408 A.Eidintas, Antanas Smetona ir jo laikai...., p.402 - 407 409 P.Freidheimas, min.veik., p.219 410 J.Urbńys, min.veik., p.43 411 Ten pat, p.37

80 butelį sakydamas: parveţkite tai savo ţmonai kaip Stalino dovaną412. Jis mini, kad tai buvo labai nemalonus dėmesys Bizauskui, nes niekas kitas, net ir delegacijos vadovas Urbńys tokios dovanos nesusilaukė. Tačiau visi ińvardyti ņmonės negalėjo būti priimtini vokiečiams. Todėl į galimo koalicinės vyriausybės lyderio vaidmenį galėjo tikti tik pats Rańtikis – ņmogus, turėjęs Lietuvos visuomenėje didņiulį populiarumą, negana to, baigęs karo mokslus Vokietijoje ir lankęsis Hitlerio gimtadienio ńventėje. Vokiečių dokumentai rodo, kad dar 1939 m. jie nebuvo suinteresuoti silpninti padėties kariuomenės vado Raštikio, kurio politinė įtaka Lietuvos vadovavimui vis labiau auga413. O po to, derybų metu, jis buvo pakankamai draugińkai sutiktas ir Maskvoje. Pratęsiantis ńią mintį argumentas būtų tai, kad būtent S.Rańtikis parańė didelę reakciją sukėlusį straipsnį, kuris galėtų būti lyginamas su minėtu V.Munters straipsniu. Nuo ńio straipsnio, kuris pasirodė 1940 m. sausio 1 d. ,,Kardo“ numeryje ir prasidėjo vadinamoji kariuomenės vado krizė, pasibaigusi ńio, tikrai populiaraus kariuomenės vado ir praktińkai paskutinio konkurento, kurį sugebėjo neutralizuoti A.Smetona, ińėjimu į atsargą. Nors straipsnyje Rańtikis daugiausiai kalbėjo apie aktualias krańto vidaus problemas, vienas sakinys galėjo patraukti įņvalgių sovietinės ņvalgybos veikėjų dėmesį: Esame dėkingi mūsų didžiajam kaimynui uţ grąţinimą sostinės, kurią kiti iš mūsų buvo atėmę – rańo Rańtikis414 (paryńkinta mano – S.J.). A.Eidinto nuomone, ńis sakinys galėjo uņkliūti Smetonai, nes jame dėkojama sovietams, bet ne tautos vadui415. Norėtųsi paņvelgti iń kitos pusės. Jei sovietų ņvalgyba buvo tokia akyla, kad suprato Munters uņuominą, tokio sakinio iń vieno populiariausių ņmonių Lietuvoje negalėjo praleisti pro akis. Juolab kariuomenės vadas buvo ir anksčiau parodęs simpatijų sovietams – dar 1936 m. jis sovietų karo atańė uņtikrinęs, kad armija į politiką nesikiša, bet kada reikia, ji gali tarti savo ţodį ir ji yra uţ bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga416. Įvertinus ńiuos faktus, tampa aińkiau, kodėl Molotovas per pokalbį su A.Merkiu Maskvoje 1940 m. birņelio 7 d. pasakė: Štai Jūs savo laiku atstatėte generolą Raštikį. Kodėl? Tik dėl to, kad derybų metu mes esame patėmiję tam tikrą jo palankumą sovietams417. (paryńkinta mano – S.J). Matyt tas palankumas buvo labiau jaučiamas, jei prezidentas Smetona, net savo dukterėčiai Elenai Rańtikienei suńuko – Tavo vyras bolševikas418. Todėl svarstant birņelio 14 d. gautąjį ultimatumą apsispręsta sudaryt vyriausybę, kuriai vadovautų būtent Rańtikis. Savo atsiminimuose, jis pats teigia, kad stengėsi to ińvengti419. Ńiuo atveju ne tiek svarbu ar generolas norėjo vadovauti vyriausybei ir taip

412 S.Rańtikis, Kovose uņ Lietuvą, t.1, ...p.624 413 Faktai kaltina... p.52 414 S.Rańtikis, Mintys metams keičiantis, Kardas, 1940 01 01, Nr.1 (325), p.1 415 A.Eidintas, Antanas Smetona ir jo aplinka...,p.388 416 A.Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos...p. 40 417 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos...,p.308 418 S.Rańtikis, Kovose dėl Lietuvos, t.1, ...p.678 419 S.Rańtikis, Kovose dėl Lietuvos, t.2, ... p26.

81 prisidėti prie krikdemų plano gelbėti valstybę, darant kuo įmanoma didesnes nuolaidas sovietams, kurį dar birņelio 12 d. ińsakė K.Bizauskas (beje taip pat siūlydamas Rańtikio kandidatūrą į premjero postą – S.J.)420. Svarbu tai, kad sovietai tokią galimybę atrodo ińties svarstė. O tai parodo, kad Ńkirpos desperatińki bandymai remtis Vokietija, net ir negaunant jokių instrukcijų iń URM centro, kas jį taip piktino421, tam tikro racionalumo turėjo. Tinkamai susiklosčius galimybėmis, naujoji vyriausybė ir po ultimatumo būtų galėjusi daugiau apsaugoti savo piliečius nuo sovietų represijų. Vis dėlto, aplinkybės nesusiklostė. Tai lėmė pačių vokiečių per didelis įsitraukimas į operaciją Prancūzijoje. Matyt tada sovietai nusprendė ņaisti atviromis kortomis. 1940 m. birņelio 15 d. Lietuva buvo okupuota. Paradoksalu, bet kitaip nei pats Ńkirpa tikėjosi, ńioje situacijoje jo vaidmuo ne paskatino Lietuvos vyriausybę labiau gręņtis į Vokietiją, bet prieńingai galėjo vesti suartėjimo su sovietais link. Tokią hipotezę kelti padeda Juozo Audėno, paskutiniojo Lietuvos ņemės ūkio ministro ir ņymaus valstiečių liaudininko nuomonė. Jis rańo: Kadangi Škirpa jau 10 metų buvo išbuvęs Berlyne jis turėjo labai plačias paţintis ir gerus informacinius šaltinius, tiek kariniame, tiek diplomatiniame sektoriuje. Todėl ir jo pranešimas būdavo svarūs ir išsamūs. <...>Toji prielaida, kad vokiečių – rusų karas neišvengiamas, man buvo lyg ir orientacinis tolimesnės tarptautinių įvykių raidos taškas, svarstant sovietų duotąjį Lietuvai ultimatumą422 (paryńkinta mano – S.J.). Kaip ņinoma, J.Audėnas buvo vienas iń aktyviausių Vyriausybės narių skatinusių susilaikyti nuo pasiprieńinimo sovietams. Pagrindinis jo argumentas buvo tai, kad Lietuvoje yra sovietų karinės bazės, sutelkta daug kartų didesnės karinės pajėgos ńalia Lietuvos sienos, bei nėra jokių galimybių gauti iń ko nors pagalbos. Tačiau nereikia atmesti ir tokios galimybės, kad Audėnas tiesiog ņiūrėjo pragmatińkai – tikėdamas, kad neverta lieti savo kraujo, kai gręsia daug didesnio karo tarp sovietų ir vokiečių audra, kur ir maņų valstybių indėlis galutinai gali nusverti didņiąsias svarstykles į vieną ar kitą pusę, taip kartu suteikiant maņai valstybei tam tikrą manevravimo galimybę. Čia jam neabejotinai darė įtaką idėjińkai artimo Ńkirpos nuomonė. Pats Audėnas ńiuos samprotavimus, aprańo pokalbio su premjeru A.Merkiu kontekste. Todėl pratęsiant mintį galima ińkelti retorinį, bet labai svarbų klausimą, ar įtaką ńi nuomone darė tik Audėnui, ar ir kitiems ministrų kabineto nariams, nusprendusiems priimti SSRS ultimatumą.

420 A.Merkelis, Antanas Smetona, New York, 1964, p.584 421 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos... p.289 422 J.Audėnas, Paskutinis posėdis, Vilnius, 1990, p.211

82 5. 2. Reakcija į SSRS ultimatumą ir pirmoji veikla po jo

1940 m. birņelio 15 d. Lietuvą, okupacija ińtiko staiga. Sovietų sumaniai parengta strategija veikė. Diplomatai uņsienyje nesuprato situacijos rimtumo. K.Ńkirpą sovietų ultimatumas uņklupo pietaujant su A.Voldemaru, kuris nujausdamas, kad Lietuvoje vyksta kaņkas, kas gali baigtis valdņios pasikeitimu, atvyko čia iń Vatikano, kur dar visai neseniai, ińlaikomas valstybinės pensijos, su sąlyga, kad nesikiń į poltiką, ieńkojo medņiagos istoriniams darbams423. Taigi ńie du ambicingi, daņnai kategorińki ir savo teisumu įsitikinę, bet nuońirdņiai Lietuvą mylintys, ir dėl jos likimo susirūpinę ņmonės, matyt likimo ironijos suvesti ņinią apie sovietų ultimatumą savo tėvynei ińgirdo būdami kartu. Dar įdomesnis sutapimas tas, kad kai didelė dalis kitų aktyvių valstybininkų, pabūgę sovietų teroro, traukėsi iń Lietuvos, būtent K.Ńkipa ir A.Voldemaras ińkeliavo į prieńingą pusę. Tiesa, jų apsisprendimo motyvai skyrėsi. A.Voldemaras vyko piktdņiugińkai pasidņiaugęs, kad nebėra ņmogaus, jį visą laiką persekiojusio – A.Smetonos. Galbūt jis net tikėjosi, kad versdami Smetoną, sovietai atsiņvelgs ir į jį, kaip ilgametį pastarojo oponentą424. Tačiau, jis neįvertino ir sovietų, kuriems ne tik, kad nebuvo reikalingas, bet greit tapo vienu pagrindinių jų propogandos taikinių. Dėl kai kurių krańtutinių profesoriaus pasisakymų, jam buvo nesunkiai prilipdyta fańisto, ir net hitlerininko etiketė. Todėl nenuostabu, kad nepaklusęs K.Ńkirpos įtikinėjimams likti Berlyne ir ińskubėjęs į Lietuvą, Voldemaras labai apsiriko. Jis per daug pasitikėjo, kad naujasis ministras pirminkas ir uņsienio reikalų ministras Vincas Krėvė – Mickevičius yra jo geras draugas, todėl jam nieko neatsitiks. V.Krėvė, deja, tapo ta figūra, kuri buvo reikalinga okupantams sovietizacijai pateisinti, ji turėjo malńinti ņmonių nepasitikėjimą naująja valdņia, tačiau pačio jo galimybės veikti ir priimti savarankińkus sprendimus buvo labai jau ribotos. Todėl Voldemaras buvo sučiuptas ir netrukus ińgabentas į Ordņonikidzės miestą (dab.Vladikaukazas). Taip buvo su daugeliu Lietuvos valstybei pasiņymėjusių ņmonių. Juk ir tas pats J.Urbńys ar A.Merkys nebuvo ińgabenti į Sibiro lagerius ar uņdaryti kalėjime, o tik izoliuoti SSRS gilumoje. Matyt sovietai dar nebuvo apsisprendę, ar juos tiesiog įkalinti, ar siekti panaudoti savo naudai. Kita svarbi hipotezė siejasi su P.Sudoplatov versija, galbūt buvo prisibijota Vokietijos reakcijos. Tai paaińkina, kad prasidėjus SSRS – Vokietijos karui, kaip ir kiti suimti Lietuvos valstybės veikėjai, Voldemaras buvo suimtas, apkaltintas kaip hitlerinės Vokietijos agentas ir nuo kalinimo ir tardymų ińsekęs 1942 m. gruodį mirė Maskvoje, Butyrkų kalėjime.425 Reikėtų paminėti, kad Ńkirpa bandė gelbėti Voldemarą, stengėsi jį perkalbėti. Jis įrodinėjo, kad Voldemaro populiarumas, nuo tų laikų, kai jis dar kaip

423 Iń tiesų tai buvo tik priedanga, kurios neņinojo ir pats Ńkirpa. 1940 m. sausio vyriausybė nusprendė ińnaudoti Voldemaro energingumą todėl ńis buvo pasiųstas į Vatikaną, patyrinėti ar būtų galima kaip nors atstatydinti Vilniaus vyskupą Romual Jabrzykowski. Daugiau ņr: G.Rudis, Patriotinė iliuzija ar ińdavystė?, Akiračiai, 1997, Nr.5, p.7 424 G.Rudis, Patriotinė iliuzija ar ińdavystė?, Akiračiai, 1997, Nr.5, p.7 425 G.Rudis, Augustinas Voldemaras NKVD voratinklyje, Akiračiai, 1997, Nr.6, p.5

83 uņsienio reikalų ministras Tautų Sąjungos tribūnoje skeldavo ilgas kalbas prień Lenkiją, vokiečių tarpe gali būti naudingas, kai vokiečių ir sovietų santykių pavidalas pasikeis426. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos likimas Ńkirpai visada rūpėjo labiau nei asmeninės ambicijos, nors ńiaip jau jis buvo tikrai ambicingas ņmogus. Juk vokiečių tarpe abu jie turėjo gerą vardą, todėl sunku pasakyti, kurį, ńie galėjo labiau proteguoti uņimti svarbią vadovaujamą poziciją lietuvių judėjime Vokietijoje. O Ńkirpos teigimu ńis judėjimas, be abejonės, turėjo tapti ir būsimos valdņios Lietuvoje uņuomazga. Per tą laiką Ńkirpa labai aktyviai dirbo Berlyne. Jam pirmam iń visų Lietuvos pasiuntinių pavyko prisiskambinti į Kauną ir suņinoti apie realią padėtį iń URM teisių - adminstracijos departamento direktoriaus Valdemaro Čarneckio427. Netrukus jis sulaukė ir skambučio iń URM politikos departamento direktoriaus E.Turausko, kuris pirmas pasitraukė iń Lietuvos į Karaliaučių. Tačiau didysis darbas laukė, kai pagaliau suņinota, kad Eitkūnuose pasirodė prezidentas A.Smetona ir krańto apsaugos ministras K.Musteikis su ńeimomis. Ńkirpa ryņosi naktį skambinti į Eitkūnus ir bandė įkalbėti prezidentą grįņti į Kauną. Ypač jį sukrėtė krańto apsaugos ministro pasitraukimas, kurį, kaip generolą, Ńkirpa net bandė sugėdinti428. Matyt, asmeninės antipatijos Smetonai lėmė, kad pasiuntinys nesuprato padėties rimtumo. Vis dėlto, jau netrukus Ńkirpa susiprato ir kreipėsi į savo paņįstamus vokiečių tarpe, prańydamas negrąņinti prezidento į Lietuvą. Tas klausimas buvo sprendņiamas ir aukńčiausiu lygmeniu. K.Musteikis prień pasitraukdamas dar spėjo pakalbėti su E.Justu, norėdamas ińsiaińkinti vokiečių poņiūrį į ultimatumą. Tačiau ńiuo atveju, E.Justas galėjo padėti tik paņadėdamas tarpininkavimą dėl vyriausybės narių pasitraukimo į Vokietiją, ar net galimo kariuomenės dalinių internavimo429. Atrodo tarpininkavimas turėjo prasmės. Birņelio 16-osios laińke Ribentropui, nakties metu budintis pareigūnas Welck praneńė, kad be Smetonos Lietuvoje atsidūrė generolas Raštaikis, kurio kandidatūrą sovietai atmetę430. Matomai, budintis vokiečių pareigūnas buvo kaņką girdėjęs apie įvykius Lietuvoje, tad pagalvojo, kad būtent Rańtikis pasitraukia, nors ir nemokėjo teisingai parańyt jo pavardės. Matyt vokiečiai laukė pasitraukiant S.Rańtikio, o ne K.Musteikio. Tos pačios dienos ryte Ribentropas skubiai ińsiuntė savo atsakymą, kuriame ne tik liepė priimti į Vokietiją prieglobsčio prańančius pabėgėlius iń Lietuvos, bet netgi priimti ir internuoti atskirus Lietuvos kariuomenės pulkus431 (paryńkinta mano – S.J.). Vėliau tą pačią dieną Vokietijos URM teiravosi ar nepasigirdo kaņkokių Lietuvos pagalbos prańymų. Tai irgi rodo tam tikrą suinteresuotumą ir tikėjimąsi aktyvesnės lietuvių veiklos, ar netgi pasiprieńinimo. Von Grundherr savo raporte pabrėņia ir pastangas ińlaviruoti iń lietuvių pusės, ypač

426 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p.373 - 374 427 A.Petraitytė – Briedienė, min.veik., p.50 428 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos...p.359 429 L.Truska, V.Kancevičius, Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vilnius, 1990, p.130 430 Nazi – Soviet Relations...p.149 431 Ten pat, p.150

84 iń Ńkirpos, kurios buvo juntamos paskutinėmis dienomis. Jis apgailestaudamas pastebi, kad Vokietijai Baltijos ńalys labai reikńmingos ekonomine prasme, kai tuo tarpu Sovietų Sąjungai jos nėra taip reikalingos. Akivaizdu, kad ńio Vokietijos valdininko tonas buvo antisovietinis432. Tuo tarpu, reaguodamas į sovietų planus pagadinusį Smetonos pasitraukimą, Molotovas, diplomatine kalba įgėlė vokiečiams uņ prezidento priglaudimą. Jis pasakė, kad Lietuvos siena prastai saugojama, todėl SSRS padės garantuoti sienų saugumą433. Nors tokie apsiņodņiavimai gerų santykių tarp sovietų ir nacių ņenkliai nepagadino, vis dėlto suteikė viltį Ńkirpai toliau veikti. Juolab greitu metu Vokietijai įtarumą sukėlė sovietų pretenzijos į Bukoviną, kuri, vokiečių nuomone, niekada nepriklausė net Rusijos imperijai434. Ńkirpa suprato, kad nors geopolitińkai vokiečiai gali susitaikyti su Lietuvos praradimu, sovietų keliama grėmė Rumunijai, o kartu ir vokińkų tankų banzino atsargoms, perņengtų plonytę ribą, kuri skyrė ńių dviejų valstybių tariamą draugystę nuo karo.

5.3. Slaptas diplomato vizitas į Kauną

1940 m. birņelio 24 d. Ńkirpa iń Kauno gavo ńifruotą telegramą iń Kauno su prańymu apsilankyti uņsienio reikalų ministerijoje. Ńkirpa galėjo nujausti ką tai reińkia. Sovietams reikėjo kaņkaip sugrąņinti Lietuvos diplomatus jų neińgąsdinant, todėl buvo siunčiamos telegramos dėl reikalo pasikonsultuoti. Pasiuntinybėms Taline , Rygoje ir Maskvoje nepasisekė labiausiai, nes jos buvo sovietų kariuomenės kontroliuojamose teritorijose ir tebuvo tik laiko klausimas kada jos bus uņdarytos. Matyt sovietai tikėjosi patogiai susitvarkyti ir su pasiuntiniu Vokietijoje. Galima numanyti, kad ńis paprasčiausiai turėjęs ,,negrįņti į darbo vietą“ , tikintis, kad vokiečiai į tai paprasčiausiai uņmerks akis ir numarinis pasiuntinybę. Ńkirpos, kaip ir kitų pasiuntinių budrumą dėl įvykių Lietuvoje silpnino faktas, kad naujoje, vadinmojoje, Liaudies vyriausybėje, atsakingus postus gavo V.Krėvė, paskutinis Lietuvos kariuomenės vadas V.Vitkauskas, savo postą ińlaikė finansų ministras E.Galvanauskas. Visus ńiuos ņmonės Ńkirpa asmenińkai vertino ińties palankiai. V.Krėvė tikino, kad laikomasi Lietuvos Konstitucijos, esminiai valstybės pagrindai nekeičiami, ņmonių privati nuosavybe neliečiama, o jei kokie pakeitimai ir vyks, tai tik reformų keliu435. Atsakydamas į tai Ńkirpa atsiuntė rańtą, kuriame teigia, kad E.Woermann jam patikinęs, kad sovietų karių padidėjimas Lietuvoje nepaņeidņia jos suverenumo, o su Vokietija, ji toliau

432 Nazi – Soviet Relations...p.152 - 153 433 Ten pat...p.154 434 Ten pat...p.164 435 1940 06 22 Lietuvos uņsienio reikalų ministro V.Krėvės ńifruota telegrama Lietuvos pasiuntinybėms uņsienyje, LCVA, f. 383, ap.7, b.2254, l.77

85 ińlaikys gerus santykius436. Ņinoma, susipaņinus su Ńkirpos veikimo metodais, akivaizdu, kad jis nebūtinai galėjo rańyti teisybę, jei tik būtų pagalvojęs, kad Lietuvoje nutiko kaņkas labai baisaus. Kad ńios tikimybės diplomatas tikrai neatmetė rodo tai, kad nuo birņelio 17 d. jis pradėjo intensyviai konsultuotis ką daryti susiklosčiusioje situacijose, su pasiuntiniu Italijoje S.Lozoraičiu437. Atsiņvelgti būtent į ńį diplomatą ir daugiausiai tartis su juo galėjo įtakoti trys prieņastys. Pirma, Lozoraitis, 4 metus ińbuvęs uņsienio reikalų ministru, iń jų daugiau nei metus ir tiesioginiu Ńkirpos virńininku, galėjo būti įvertintas dėl savo patirties. Antra, Ńkirpa galėjo atsiņvelgti ir į 1940 m. birņelio 2 d. J.Urbńio direktyvą, kuria su sąlyga jei čia mus ištiktų katastrofa438, Lozoraitis paskiriamas diplomatų virńininku. Tad Ńkirpa kaip buvęs karys galėjo tiesiog klusniai subordinuotis. Trečia, galėjo lemti ir praktiniai motyvai – ńalys, kuriose rezidavo abu pasiuntiniai buvo sąjungininkės, todėl karo meto sąlygomis ńie pasiuntiniai galėjo daug lengviau susisiekti ir reikalui esant, susitikti. Verta prisiminti, kad Ńkirpa savo atsiminimuose ińliejo daug kartėlio ant Lozoraičio uņ jo manymu vestą per daug prolenkińką politiką ir dargi trukdymą pasiekti susitarimo su Vokietija dėl Klaipėdos krańto439. Tačiau, Lietuvai ińkilus pavojui, asmenines ambicijas ar antipatijas pirmasis savanoris mokėjo pastumti į ńalį. Tiesa, atrodo kai kurie sprendimai dar buvo gana naivūs. Ńtai tą pačią birņelio 17 d. Ńkirpa skambino į Kauną ir teiravosi ar jau galioja S.Lozoraičio, kaip Lietuvos diplomatijos ńefo pareigos440. Neatsiliko ir kiti diplomatai - B.K. Balutis iń Londono dar birņelio 22 d. rańė, kad britai mano, jog sovietų ņygis įvykęs be vokiečių pritarimo441. Akivaizdu, kad nesitikima, jog V.Krėvei skirtus rańtus gali perskaityti, kas nors kitas, ypač ņmogus iń sovietų pusės. Kita vertus, tas naivumas iń dalies nesunkiai paaińkinamas. Iki 1939 m. Ńkirpa pasitikėjo SSRS geranorińkumu Lietuvos atņvilgiu, todėl net po bazių įvedimo jam sovietai, nebūtinai turėjo atrodyti tokie nepatrauklūs kaip jis rańė savo atsiminimuose jau po daugelio metų, kada aińkiai teigė, kad bazių priėmimas ir Vilniaus atgavimas iń sovietų buvo Lietuvos nepriklausomybės galas. Tokios paņiūros nebuvo retenybė. Mindaugo Tamońaičio teigimu V.Krėvę būtų visińkai tenkinęs Lietuvos kaip SSRS satelito statusas, ińsaugojant tam tikrus svarbiausius suverenumo svertus. tačiau kai ńis suņinojo, kad sovietai ņada eiti daug toliau ir jokia, jiems taip ilgai simpatizavusio Krėvės logika, negali paveikti ńio sprendimo, tai jam buvo baisus smūgis ir idealų subyrėjimas442 .

436 1940 06 22 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K.Ńkirpos rańtas uņsienio reikalų ministrui V.Krėvei, LCVA, f. 383, ap.7, b.2254, l.75 437 A.Petraitytė – Briedienė, min.veik., p.50 438 1940 06 02 Lietuvos uņsienio reikalų ministro J.Urbńio ńifruota telegrama Lietuvos pasiuntinybėms uņsienyje, LCVA, f.668, ap.1, b.1, l.3 439 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p.138 440 A.Petraitytė – Briedienė, min.veik., p.50 441 1940 06 22 Lietuvos pasiuntinio Didņiojoje Britanijoje B.K. Balučio rańtas uņsienio reikalų ministrui V.Krėvei, LCVA, f.383, ap.7, b.2254, l.63 442 M.Tamońaitis, Vinco Krėvės – Mickevičiaus politinė biografija, Vilnius, 2012, p.195

86 Būtent po pokalbių su Lozoraičiu Ńkirpa pasiryņo keliauti į Kauną443. Argumentai pasiryņti ńiai kelionei buvo aińkūs – reikėjo savo akimis pamatyti, kokia situacija susidariusi krańte, apie ją informuoti savo kolegas kitose valstybėse, o taip pat, Vokietijos URM pareigūnus ir kitų ńalių diplomatus Berlyne. Tačiau, vis dėlto, keliauti į tokią neaińkią padėtį reikėjo daug drąsos. Juolab pats Ńkirpa dar taip neseniai įspėjo A.Voldemarą, kad ńio gali laukti liūdnas galas. Kaip pats mini, Ńkirpa į kelionę pasiruońė ir du pistoletus, kuriais buvo pasiruońęs praskinti sau kelią, jeigu kas jį pastotų444. Be pistoletų, Ńkirpa dar nusprendė pakalbėti su kuo nors iń vokiečių. Tokiu ņmogumi tapo Georg Leibbrant, kuris Ńkirpą patikino, kad nepaisant oficialios vokiečių politikos, akivaizdu, kad militarinis smūgis sovietams ateityje tikrai bus. Tikėtina, kad pokalbis buvo daromas ir siekiant tam tikro apsidraudimo. Nors sovietai tuo metu jau visai nebesiskaitė su Lietuvos politikų nuomone, bet į savo sąjungininkų nacių nuomonę įsiklausydavo. Tad Ńkirpa galėjo tikėtis, jog net blogiausiu atveju jo saugumą didintų būtent pasiuntinio Vokietijoje vardas. Tačiau turbūt svarbiausia tai, kad įtikėjęs ņinia apie neińvengiamą karą Ńkirpa ramiau keliavo į okupuotą Lietuvą. Dabar jis galėjo jaustis tarsi vilties ńauklys. Iń tiesų, pavojus nukentėti Ńkirpai buvo visai realus. Į sovietų kontrolę patekusio VSD, kuriam nuo birņelio 18 d. jau vadovavo iń kalėjimo paleistas Antanas Sniečkus, agentai greitai susidomėjo Ńkirpa. Vis dėlto, turėdamas nemaņą karińkio ir ņvalgybininko patirtį, o ir ńiaip ińlikdamas atsargus, Ńkirpa sugebėjo ne vieną kartą ińvengti jų dėmesio ir susitikti su svarbiais ņmonėmis. Vienas iń tų, su kuriais labai norėjo neformaliai pasimatyti Ńkirpa buvo A.Merkys, paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministras pirminkas. Kaune Ńkirpa apsistojo savo gero bičiulio plk. ltn. Petro Guņo namuose. Su ńiuo ņmogumi siejo draugystė nuo pat tų laikų kai jie kartu, pirmąkart ińkėlė Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokńte. Dar 1938 m. Ńkirpa rańė į uņsienio reikalų ministeriją, norėdamas į darbą pasiuntinybę pakviesti dirbti jo dukterį445. Patį Guņą, anot S.Rańtikio, jis vėliau laikė realiausiu kandidatu vidaus reikalų ministro pareigoms Laikinojoje vyriausybėje uņimti446. Per kelias dienas Ńkirpa susitinka su plk. Jurgiu Bobeliu, plk. Pranu Saladņium, plk. Juozu Ńarausku, gen. Antanu Gustaičiu, plk.ltn Antanu Novickiu, prof. Tadu Petkevičium, ņurnalistu, ņymiojo kalbininko jaunėliu sūnumi Jonu Jablonskiu, aktoriumi Vincu Steponavičiumi, buvusiu ,,Trimito„„ redaktoriumi Jonu Kalnėnu ir kitais ņmonėmis, kurie buvo rimtai susirūpinę susiklosčiusia padėtimi447. Tarp ńių ņmonių buvo Ńkirpos artimi draugai, bei buvę jo kariai. Pavyzdņiui, V. Steponavičius ir J.Kalnėnas, kartu su Ńkirpa ir Guņu pirmą kartą ińkėlė Lietuvos trispalvę. Tais laikais Ńkirpos nurodymus vykdė ir Jurgis Bobelis dabar tapęs pulkininku. Naujoji

443 A.Petraitytė – Briedienė, min.veik., p.51 444 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos,…, p.384 445 J.Akromas, Iń Lietuvos diplomatijos istorijos. Lenkijos diplomatinė atstovybė... p.70 446 S.Rańtikis,Įvykiai ir ņmonės...t.3, p.228 447 J.P.Kedys, Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938 – 1991, Klaipėda, 1994, p,106

87 valdņia atleido jį iń Kauno karo komendanto ir Kauno ńaulių rinktinės vado pareigų, būtent tą pačią dieną, birņelio 25-ąją448, kai jis susitiko su atvykusiu Ńkirpa. P.Guņas ir A.Novickis garsėjo panańiomis paņiūromis kaip ir Ńkirpa. Jie buvo tarp keletos karininkų, kurie labai teigiamai vertino vokiečių karių indėlį į Lietuvos Nepriklausomybės kovas449. Tai labai primena paties Ńkirpos nusiteikimą, kad 1918 – 1919 metais realesnės paramos Lietuvos nepriklausomybei atkurti buvome susilaukę ne iš kur kitur, bet tik iš Vokietijos kaip artimiausio kaimyno450. Natūralu, kad po Lietuvą ińtikusios katastrofos, nuotaikos, ypač veiklesnių karińkių tarpe, linko į vieną pusę, į Vokietiją, kuri atrodė vienintelis faktorius, galintis pakeisti padėtį. Tokie nemalonūs faktai, kaip Vokietijos planai Lietuvos ar jos gyventojų atņvilgiu, tuo metu nebuvo akcentuojami ir greičiausiai buvo stengiamasi juos pamirńti. Juk ir pats Ńkirpa prisiminė ir kitokį vokiečių veidą. Pavyzdņiui, aprańydamas pirmą savo kelionę į Vilnių 1918 m. kovo 2 d. jis prisimena, kad jį pykdė Vokietijos vėliava Gedimino pilies bokńte, vokińki uņrańai, išblyškę nuo nedalvalgymo ţmonių veidai ir kaip kontrastas tam įmitę okupantai raudonais veidais, lyg Vilnius būtų pasidaręs kokiu prūsų ar švabų miestu451. Visa tai, buvo pamirńta, nes tuometinėje situacijoje nebuvo kitos ińeities. Tą apibūdina ir ilgametis pasiuntinys Prancūzijoje P.Klimas, kurio paņiūros toli graņu nebuvo provokińkos. Jo nuomone Ńkirpa tvirtai tikėjo vokiečių ņygiu prień Rusiją ir gyveno iliuzijomis dėl Lietuvos nepriklausomybės grąņinimo su Hitlerio pagalba. Tačiau, nors ir teigia, kad visų diplomatų tarpe Ńkirpa buvo toks likęs vienintelis, nes kiti vokiečių gera valia nepasitikėjo, Klimas pripaņįsta, kad tuomet nebuvo jokių kitų realesnių vilčių452.Vyravo nuostata, kad mano prieńo prieńas yra mano draugas, todėl Vermachto pajudėjimas buvo laukiamas su dideliu entuziazmu. Kaip buvusiam karininkui, ypatingą įspūdį Ńkirpai turėjo pasidaryti, prasidėjęs valymas Lietuvos kariuomenėje. Tiesa, jo vizito metu, ji dar nebuvo perorganizuota į ,,Lietuvos liaudies kariuomenę“, tai įvyko tik liepos 2 d. Tačiau, jau nuo birņelio 19 d. buvo atleidinėjami pirmieji sovietams neįtikę karininkai453. Neveltui, didņioji dalis ņmonių, kurie susitiko su Ńkirpa tikėdamiesi organizuoti pasiprieńinimą sovietams buvo būtent karininkai. Beje, svarbu atkreipti dėmesį, kad tiek istoriografijoje, tiek vieńajame Lietuvos politiniame diskurse neretai akcentuojama ir net sureikńminama kariuomenės pasyvi reakcija po sovietų ultimatumo priėmimo. Ńiuo atveju būtent Ńkirpos vizito įvykiai griauna ńį mitą. Akivaizdu, kad dalis aktyvių karininkų, kaip ir visuomenininkų, dar birņelio mėnesį jau kūrė planus kaip pasiprieńinti okupantui.

448 J.Aničas, min.veik., p.17 449 E.Gimņauskas, Vokiečių karinės okupacijos poveikis Lietuvos visuomenei ir besiformuojančiam valstybingumui 1915 – 1919 m, Karo archyvas, t.XXV, Vilnius,2010, p.120, 450 K.Ńkirpa, Ņvilgsnis į Europą, Sėja, 1969, Nr.2-3, p.23 451 K.Ńkirpa, Kelias į pirmuosius savanorius, Sėja, 1956, Nr.1, p.12 452 P.Klimas, min.veik, p.166 453 Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai, Vilnius, 1990, p.90

88 Vienas jų, gen.A.Gustaitis net pasiūlė ińgabenti vyriausybės narius į Vokietiją lėktuvu. Jo teigimu tokia misija, vis dar įmanoma, nes sovietai dar palyginti silpnai kontroliuoja aerodromus454. Savo veiklą Gustaitis glaudņiai koordinavo su T.Petkevičiumi, kuris, net puoselėjo mintį apie pogrindņio vyriausybės sudarymą. Verta atkreipti dėmesį, kad kalbant metaforińkai, diplomatas nugalėjo karininką Ńkirpos viduje. Uņsidegusiems pogrindininkams jis aińkino, kad beprasmińka yra tiek kurti vyriausybę, kurią NKVD greitai sunaikins, tiek vieniems veltis į kovas su sovietais, kas maņam krańtui būtų praņūtinga. Kita vertus, jis pogrindņio veiklai pritarė, tik įspėjo, kad ji turi būti vystoma labai atsargiai. Ńkirpos nuomonė suprantama. Vienintelis kelias kuriame jis matė Lietuvos ińsigelbėjimą buvo Vokietijos ņygis į Rytus. Jis neņinojo, kaip toks ņygis galėtų baigtis, tačiau buvo linkęs rizikuoti, nes tai buvo vienintelė alternatyva dabarčiai, kuri netenkino nei Ńkirpos, nei jo veikliųjų bendraņygių, nei didņiosios Lietuvos gyventojų dalies. Tačiau realisto balsas neleido Ńkirpai organizuoti pasiprieńinimą vien vardan pasiprieńinimo. Vienintelė kova, kuri jo nuomone turėjo vertės, buvo kova, kurią galima tikėtis laimėti. Tai ńiektiek atvėsino T.Petkevičiaus, A.Gustaičio, J.Jablonskio, J.Ńarausko ir kitų greitai kovai nusiteikusių ņmonių entuziazmą. Kita vertus, ņvalgybininko patirtis leido Ńkirpai siūlyti Lietuvoje įrengti organizaciją, kuri kauptų ginklus bei informaciją apie sovietų dalinių judėjimą ir perduotų jam455. Atrodo, Ńkirpa nebeplanavo slėpti savo ryńių su Abveru. Situacijoje, kurioje atsidūrė Lietuva, tiems kurie, norėjo siekti jos ińvadavimo tokie ryńiai nebeatodė kompromitacija, jie greičiau atrodė viltis. Ņiūrint iń laiko perspektyvos ir gerai ņinant nacionalsocialistų politiką Vokietijoje, bei jos okupuotose krańtuose tos viltys galbūt atrodo ne visai pagrįstos. Negana to, Ńkirpa tik labai nenoromis prasitarė, kad susitarti su vokiečiais dėl Lietuvos Vyriausybės paskelbimo uţsieny nesisekė456. Tačiau ņmonės, su kuriais kontaktavo Ńkirpa buvo priversti ta viltimi patikėti. Kita vertus, nemaņai jų skeptińkai ņiūrėjo į nacių ideologiją. Antai T.Petkevičius karo metais tapo ņydų gelbėtoju ir uņ tai 2001 m. buvo apdovanotas garbingu pasaulio tautų teisuolio vardu457. Orientacija į Vokietiją, daugelio buvo suprantama tik kaip geopolitinė, bet ne idėjinė alternatyva. Verta glaustai apņvelgti, kokie buvo ņmonių, su kuriais bendravo Ńkirpa likimai. Plk. Pranas Saladņius jau liepos 18 d. buvo suimtas, kalinimo metu patyrė daug sunkių ińgyvenimų. Vis dėlto, jam pasisekė ir birņelio sukilimo metu jis buvo paleistas į laisvę. Ņinodamas, kad antras ńansas gali ir nepasikartoti, 1944 m. pasitraukė iń Lietuvos. Panańus likimas laukė ir plk. J.Bobelio. Tiesa, ńis dar iki 1941 m. pradņios buvo laikomas jau perorganizuotoje Lietuvos kariuomenėje, tačiau vėliau ińkviestas dėstyti Frunzės akademijoje Maskvoje, ten buvo suimtas. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui jam pavyko ińsigelbėti iń Rygos kalėjimo, kurio sienas sugriovė vokiečų lėktuvų bombos.

454 K.Ńkirpa, Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Washington, 1973, p.23 455 Ten pat 456 Ten pat 457 Yad Vashem, The Righteous Among The Nations – Petkevičius Family, http://db.yadvashem.org/righteous/family.html?language=en&itemId=4045316, ņiūrėta 2015 05 11

89 Ats.plk.ltn Antanas Novickis, Ńkirpos bendramintis nuo liaudininkų laikų, Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje buvo paskirtas susisiekimo ministro pareigoms, vėliau pasitraukė į Vakarus. Ats. plk. ltn Petras Guņas sugebėjo pasitraukti į Vokietiją dar 1940 m., o vėliau grįņo į Lietuvą. Raudonajai armijai sugrįņus jis slapstėsi ir 1945 m. mirė nuo ńirdies smūgio. V.Steponavičiui pavyko ińvengti suėmimo iki 1951 m., tačiau tada jis buvo ińtremtas ir vos grįņęs į Lietuvą mirė. T.Petkevičius po karo suėmimo taip pat neińvengė, todėl jo laukė sunki tremtinio dalia Sibire. Ypač ņiaurus likimas ińtiko plk.Juozą Ńarauską, Ńis Ńkirpos vizito metu buvo tapęs Karo muziejaus Kaune virńininku, nors vėliau iń ńių pareigų atleistas. Įsitraukęs į pogrindinę veiklą, čekistų jis buvo suimtas ir 1941 m. birņelio 26 d. suńaudytas Červenėje. Ten pat suńaudytas ir kitas su Ńkirpa ne kartą susitikęs ņmogus – J.Jablonskis. Ńis ņmogus su Ńkirpa matėsi ir vėliau sugebėjęs prasiverńti į Berlyną ir pazonduoti kokia padėtis Vokietijoje. Tačiau grįņęs į Lietuvą netrukus buvo NKVD suimtas. Su ńeima 1941 m. birņelio 14 d. ińtremtas buvo J.Kalnėnas. Vėliau kalėjime buvo nuņudytas. Gen. A.Gustaitis, sovietų verbuojamas jiems dirbti,nesutiko. Sugebėjęs parūpinti savo dukroms ir ņmonai galimybę repatrijuoti į Vokietiją, pats bandė nelegaliai pereiti sieną, padedamas Abvero ņvalgybos karininko. Tačiau 1941 kovo 4 d. uņ tai buvo suimtas. Prasidėjus karui, ńie faktai atsigrėņė prień jį ir jis netrukus buvo suńaudytas. Galima suprasti, kodėl SSRS persekiojo pogrindininkus kovojusius uņ Lietuvos nepriklausomybę. Kita vertus, nors 1940 m. birņelį ministras pirmininkas Merkys laikėsi kone apatińkai, į sovietų ultimatumą ņiūrėdamas kaip į neińvengiamą pragaińtį, tokia laikysena sovietams bent jau atlaidumo jo atņvilgiu taip pat nesukėlė. Ilgas kalinimas pakirto jo sveikatą ir tik ińleistas į laisvę, 1955 m., paskutinis nepriklausomos Lietuvos premjeras mirė invalidų namuose, Rusijos ņemėje. Taigi, nors Ńkirpos vizitas galėjo visiems ńiems ņmonėms sukelti pavojų, taip teigti reikńtų nepaņinti niūrios ir ņiaurios stalinizmo laikų realybės. Net ir be K.Ńkirpos apsilankymo visi ńie ņmonės, sovietų jau buvo paskelbti liaudies priešais, vien todėl, kad savo laiku dirbo nepriklausomos Lietuvos labui. Niekam nerūpėjo ar ńie stojo prień okupantus į kovą, ar buvo nusiteikę jiems nesiprieńinti. Tačiau, nors ńie neformalūs pokalbiai su bendraminčiais ir buvo labai svarbūs, pagrindinis Ńkirpos tikslas Kaune buvo susitikti su tuometiniu ministro pirmininko pavaduotoju ir uņsienio reikalų ministru V.Krėve – Mickevičium. Juk planuota pamatyti, kokie galimi pokyčiai oficialiu lygmeniu, kokios galimybės ińsaugoti juridinį Lietuvos suverenumą. Pagrindinė problema, kuri ńiuo atveju ińkilo buvo naujasis URM generalinis sekretorius ir politikos departamento direktorius, buvęs Lietuvos komunistų partijos pogrindininkas Pijus Glovackis. Tačiau pats Ńkirpa jį įvertino visai neblogai, nors ir matė, kad be jo sprendimo Krėvė visińkai bejėgis. Uņtat V.Krėvės patriotizmu abejoti Ńkirpa nerado nė menkiausios progos458. Naujieji URM ńeimininkai labiausiai buvo susidomėję kaip vokiečiai reagavo į įvykius Lietuvoje. Tai ką konfidencialiai kalbėjo su

458 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos...p.391

90 E.Woermann, W.Grundherr ir G.Leibbbrant apie Lietuvą, ņinoma Ńkirpa nebuvo linkęs atskleisti. Kita vertus, jis pabrėņė agresyvios Vokietijos politikos nuoseklumą, parodė, kad po vienos pergalės vokiečiai nieko nelaukdami surasdavo naują taikinį, kartu taip aińkiai suponuodamas jos pavojų SSRS atņvilgiu459. Taip pat jo strategijos dalis buvo ińpūsti sovietams nepalankią vokiečių reakciją į Bukovinos ir Besarabijos prijungimą prie SSRS. Ińties, sovietai, manydami, kad vokiečiai per daug uņsiėmę Vakaruose, be Besarabijos, kurios uņėmimas buvo aptartas Molotovo – Ribentropo pakte, dar nusprendė uņimti ir Bukoviną, kurios ńiaurinėje dalyje gyveno daug ukrainiečių. Vokiečiai į tai nusprendė stipriai protestuoti, kadangi jiems nepatiko sovietų artėjimas prie Rumunijos naftos gręņinių – teritorijos, kuri buvo strategińkai būtina siekiant aprūpinti Vermachto kovinius junginius benzinu. Paradoksalu, bet sovietų pavojus ńiai nedidelei teritorijai sukėlė didesnį vokiečių susidomėjimą nei Lietuvos okupacija. Kita vertus, Ńkirpa tai ņinojo, todėl nusprendė ńia korta suņaisti. Greičiausiai jis tikėjosi, kad ińduodamas planus apie vokiečių grėsmę, privers sovietus atsargiau elgtis su Lietuva, bandyti pelnyti ńios simpatijas. O juk tai neįmanoma padaryti vykdant plačias represijas ir forsuojant sovietizaciją. Taigi galima manyti, kad Ńkirpa galėjo nujausti Maskvą taip pat turėjusius rafinuotesnių planų Lietuvai, kuriuos mini ir Sudoplatov. Panańia koncepcija juk vadovavosi ir pats V.Krėvė. Ir tik liepos mėnesį paaińkėjo, kad sovietai savo planų keisti neņada. Ńkirpos pasirańytas raportas netruko atsidurti Maskvoje. Ńiam jau grįņus, liepos 4 d. Berlyne jį vėl aplankė A.Ńkvarcev. Ńis domėjosi, ką vokiečiai savo slaptuose politinėse sferose mąsto apie sovietų invaziją į Bukoviną. Prańė, kad jei turi kokių duomenų, pasidalintų jais draugiškiausių šalių santykių vardan460 Ńią visą istoriją Ńkirpa papasakojo E.Woermann, kad pasiteisintų, kodėl į visą ńią istoriją įkińo vokiečius. Pastarasis ne tik, kad nepyko, bet net ir saldţiai juokėsi461. Akivaizdu, kad visi tie Vokietijos URM darbuotojai, su kuriais daugiausiai bendravo Ńkirpa buvo net prieńińkai nusiteikę sovietų atņvilgiu. Ńiuo atveju, istorija su Ńkvarcev ir Ńkirpos raportu svarbi tuo, kad pastarasis ńitaip įsitikino savo hipoteze, kad, bet kuris Lietuvos URM siunčiamas dokumentas, automatińkai atsiduria Maskvoje. Dabar ir jis, ir kiti Lietuvos pasiuntiniai tapo gerokai atsargesniais. Besikalbant su V.Krėve birņelio 27 d. Ńkirpa buvo paprańytas Lietuvoje dar pabūti. Esą reikia sudalyvauti posėdyje. Tačiau, palaukęs kol P.Glovackis ińėjo į kitą kambarį, V.Krėvė įspėjo Ńkirpą, kad N.Pozdniakov įtarimą sukėlė tai, kad E.Zechlin negrįņta iń Maskvos, todėl reikia uņlaikyti čia Ńkirpą462. Verta panagrinėti, ką tai reińkia būtent diplomatiniu poņiūriu. Zechlin ińvykimas galėjo būti suprastas, kaip Vokietijos grėsmės galimybė. Juk tokiu atveju diplomatai

459 SSSR i Litva v gody vtoroi mirovoi voiny. Tom I: SSSR i Litovskaja respublika (mart 1939–avgust 1940 gg.),Vilnius, 2006, c.643 460 K.Ńkirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos...p.393 - 394 461 Ten pat, p.394 462 Ten pat, p.392

91 neretai ińvyksta iń ńalies, kurią, jų atstovaujama valstybė ņada pulti. Taigi, iliuzijų dėl sovietų draugińkumo matyt dar nepraradęs Krėvė tikėjosi įtikinti Ńkirpą, kad viskas daroma tik dėl jo paties gerovės. Tačiau, Ńkirpai buvo akivaizdu, kad kaip turintis daug paņinčių su įtakingais ir gerai informuotais apie slaptąsias vokiečių politikos sritis jis netrukus bus suimtas. Akivaizdu, kad tai, jog jis nebuvo areńtuotas ińkart lėmė tik nenoras atkreipti vokiečių dėmesį. Vis dėlto, net suņinojęs apie gręsiantį didņiulį pavojų K.Ńkirpa ińliko drąsus ir pasiryņo kitą dieną, prień pat ministrų kabineto posėdį susitikti su V.Krėve. Ńis taip tikėjosi ińvengti ne tik Ńkirpą, bet ir jį, jau neabejotinai sekusių saugumo agentų dėmesio. Matyt numanė, kad pastarieji tikrai nesitikės tokios susitikimo vietos. Ńį kartą ńių valstybės veikėjų pokalbis buvo gerokai atviresnis. Krėvė atvirai nupasakojo sunkią ńalies situaciją. Čia pat jis Ńkirpą informavo ir apie savo pasiryņimą vykti į Maskvą ir ten pasikalbėti su Molotovu. Diplomatas, tuo tarpu papasakojo Krėvei, kad vokiečiai neabejotinai puls SSRS ir tai tik laiko klausimus. Galima daryti prielaidą, kad tai paveikė ir Krėvės poziciją. Tas faktas, galėjo daryti jį drąsesniu tiek derybų su Molotovu, tiek jo su padėjėjais metu Maskvoje. Ińkart po pokalbio su Krėve, Ńkirpa pasiskubino negrįņti į P.Guņo namus, o pasislėpė pas savo kitą bičiulį (kurio neįvardino, matyt neņinodamas jo likimo ir bijodamas, kad ńis nepakliūtų į čekistų rankas). Su ńio pagalba nusipirkęs traukinio bilietą svetimą pavarde, jis buvo paveņtas automobiliu iki Jonavos, kur įlipo į traukinį. Juo vaņiavo, ne savo įprastu marńrutu, pro Virbalį, o pro Kretingą, taip apgaudamas sekusius čekistus ir laimingai pasiekdamas Vokietiją. Jam pasisekė, kad traukinius oficialiai saugumiečiai pradėjo tikrinti tik nuo liepos 6 d463 . Ńkirpos kelionės į Kauną vertė ińties didelė. Medņiagą, kurią gavo privataus pokalbio su V.Krėve, taip pat savo kolegomis karininkais, metu jis patalpino raporte Apţvalga padėties Lietuvoje, kurį liepos 1 d. ińsiuntė kitiems Lietuvos pasiuntiniams J.Ńauliui, S.Lozoraičiui, P.Klimui ir B.K.Balučiui464. Ńis raportas buvo labai naudingas dėl kelių prieņasčių. Lietuvos pasiuntiniai, kurie pradņioje pakankamai noriai bendravo su ,,Liaudies“ vyriausybe Kaune dabar tapo gerokai atsargesni ir nusprendė nebesiųsti jokių atvirų raportų URM centrui. Be to, kai ńis ėmė juos vieną po kitą kviesti į Lietuvą į posėdį, ar ,,padaryti praneńimo“ pasiuntiniai ėmė teisintis įvairiausiomis ligomis, problemomis, net benzino stygiumi ir ińsisukinėti nuo grįņimo į Kauną465. Nepadėjo, net to paties V.Krėvės autoritetinga pavardė ir parańas po dokumentais, kurie prańė pasiuntinių grįņti. Kita vertus, pasiuntiniai suprato, kad ne viskas, ką daro Krėvė yra jo valioje. Ńkirpos vizitas padėjo demaskuoti sovietų klastą ir nuimti regimybę, kad viskas kas vyksta Lietuvoje vyksta pagal planą. Ir tai pavyko suņinoti dar pirmajame sovietizacijos etape, kurį Mykolas Riomeris, ņymėdamas Lietuvos valstybės dar labai atsargų ir rafinuotą sovietizavimą, datuoja jį nuo birņelio 14-17 d. iki

463 Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939 – 1940 m. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1993, p.327 464 Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai..., p.86-97 465 L.Jonuńauskas, Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940 – 1991, Vilnius, 2003, p.59 - 61

92 liepos mėn. pirmųjų dienų466. Taigi rizikinga Ńkirpos kelionė visińkai pasiteisino ir padėjo lietuvių ińeivijai suņinoti tikrąją padėtį ńalyje. Pasiuntiniai bendrai nutarė, kad jei ,,Liaudies “ nutars Lietuvai stoti į Sovietų Sąjungą jie įteiks protestus vyriausybėms, prie kurių jie yra akredituoti. Pirmasis tai padarė būtent Ńkirpa. Kita vertus, pats Ńkirpa irgi padarė ińvadas – suprato, kad Lietuvos valstybingumui atėjo galas. Vos grįņęs jis skubėjo susitikti su savo paņįstamais vokiečių karinėse sferose ir juos ne tik painstruktuoti apie padėtį, bet ir pradėti aktyvesnes derybas dėl galimų bendrų veiksmų ateityje. Būtnet ńi kelionė galutinai paskatino jo ryņtą laukti SSRS – Vokietijos karo ir pasinaudojus juo atkurti Lietuvos nepriklausomybę467. Taigi ńis vizitas į Kauną buvo prologas prień kitų metų Birņelio sukilimą. Verta reziumuoti ypač ińkalbingais K.Ńkirpos draugo A.Geručio ņodņiais: Ta kelionė sustiprino jame jau anksčiau rusenusį nujautimą, jog pats likimas jam paskyrė naują didingą misiją – organizuoti pasipriešinimą okupantui ir vadovauti gaivališkai plitusiu tautoje judėjimu nusikratyti maskviniu okupantu ir atstatyti prarastąją valstybinę laisvę468.

466 M.Riomeris, Lietuvos sovietizacija 1940 metais, Vilnius,2011, p.23 467 K.Ńkirpa, Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. III dalies ińtraukos. LCVA, f.1398, ap.1 ,b.1, l.23 468A.Gerutis, Pulk. K.Ńkirpa – sukilimo inspiratorius, Europos lietuvis, Nr.29, 1981 07 20, p.2

93 IŠVADOS

1. Istoriografijoje įsigalėjęs teiginys apie K.Ńkirpos stipriai provokińką ir antilenkińką laikyseną yra neatitinkantis realybės. Iń dalies, jo ińtakos yra suformuotos dar sovietinėje istoriografijoje siekiant parodyti K.Ńkirpą kaip valdomą vokiečių, jiems besąlygińkai ińtikimą ir net besiņavintį A.Hitleriu. Tai buvo daroma siekiant diskredituoti ńio ņmogaus ir jo bendraminčių veiklą tiek okupuotoje Lietuvoje, tiek ńalyse, kur telkėsi lietuvių ińeivija. Kita vertus, K.Ńkirpą tokiu laikė diplomatai dar nepriklausomoje Lietuvoje, o ypač jo politiniai konkurentai. Akivaizdu, kad K.Ńkirpa simpatizavo Vokietijos karinei ir ekonominei galiai, o per ilgametį darbą toje ńalyje įgijo daug draugų ir paņįstamų, kurie padarė jam gilią įtaką. Įtaką jam galėjo padaryti ir nacionalsocializmo ideologija, tačiau ideologinius pagrindus uņsienio politikoje jis laikė maņiau svarbius uņ pragmatinius. Be to, kaip rodo archyviniai dokumentai, jo veikla Lenkijoje toli graņu nebuvo tokia antilenkińka, kaip jis pats bando parodyti savo atsiminimuose. Dabarties istorikai daņnai neatsiņvelgia į makiavelińko mąstymo įtaką Ńkirpos koncepcijai. Pagrindinės Ńkirpos atsiminimų knygos rańytos jau po karo gyvenant JAV , tuo metu, kai buvo akivaizdus Vokietijos Federacinės Respublikos atsigavimas ir pastangos vėl stiprinti savo pozicijas Europoje ir pasaulyje. Tikėdamasis, kad stiprėjanti Vokietija bus naudinga Lietuvos ińsilaisvinimui iń SSRS, Ńkirpa atsiminimuose net dirbtinai sutirńtino savo provokińkumą. Kita vertus, jis neatsiņvelgė, kad naujoji VFR atsiribojo nuo nacionalsocialistų politinės koncepcijos ir savo tikslų ėmė siekti visai kitomis priemonėmis.

2. Svarbiausias tikslas K. Ńkirpai buvo nepriklausoma, stipri Lietuva su sostine Vilniuje. Ńiam tikslui pasiekti jis buvo pasiryņęs panaudoti įvairias diplomatines gudrybes, pavyzdņiui, staiga pereiti iń vienos politinės stovyklos į kitą, pradėti demonstruoti staigias simpatijas naujam sąjungininkui, net jei jis buvo laikomas vakarykńčiu prieńu, arba net subtiliai manipuliuojant, stengtis suprieńinti stipresnes valstybes tarpusavyje. Savu laiku Ńkirpa simpatizavo ne tik Vokietijai, bet ir neutraliteto politikai (Ńveicarijos pavyzdņiu), galimam Prancūzijos – SSRS blokui, net Lenkijai, kurią ńiaip jau laikė didņiausiu Lietuvos prieńu. Jo prolenkińki ir antivokińki pareińkimai Varńuvoje galėjo būti ne tiek bandymas uņmegzti glaudņius ryńius su Lenkija, bet tam tikros politinės strategijos dalis siekiant pakenkti tuo metu geriems Vokietijos – Lenkijos santykiams, kuriuos Ńkirpa laikė pavojingiausia Lietuvai politine kombinacija, keliančia pavojų valstybės egzistencijai.

94 3. Ypatingas K.Ńkirpos politinės veiklos bruoņas buvo kone nuolatinis alternatyvių Lietuvos uņsienio politikos raidos koncepcijų kūrimas. Ńis diplomatas rodė tiek daug iniciatyvos, kad kartais sunku suprasti, kaip jam taip gerai sekėsi tarnyba kariuomenėje, kur įprastai įsakymai yra vykdomi jų nekvestionuojant. Vis dėlto nemaņa dalis K.Ńkirpos koncepcijų turėjo realaus pagrindo ir netgi nereikalavo didelės rizikos. Pati pagrindinė problema ir buvo ta, kad savo iniciatyvomis K.Ńkirpa savotińkai supykdė URM centrą ir neretai prień save nuteikdavo pagrindinius uņsienio politikos strategus. Kita vertus, kiekviena neįgyvendinta jo koncepcija ir po jos sekę skaudūs Lietuvai įvykiai K.Ńkirpai tik įrodydavo jo politikos teisingumą ir skatindavo toliau abejoti URM kompetencija. Savo teisumu Ńkirpa neabejojo iki gyvenimo pabaigos, o didelę dalį kaltės uņ Lietuvos valstybės katastrofą jis skyrė prezidentui A.Smetonai ir jo uņsienio reikalų strategams, kurių vykdytą politiką arńiai kritikuodavo. Kita vertus, ne vienas pavyzdys rodo, kad nemaņai ņmonių linko sekti Ńkirpos idėjomis. 4-ojo deńimtmečio pradņioje jo pastangos suartėti su Vokietijos kariuomene sulaukė nemaņo palaikymo Lietuvos kariuomenėje. 1939 m. rugsėjį visuomenėje K.Ńkirpos idėja dėl ņygio į Vilnių būtinybės netgi buvo vyraujanti, nors politinis elitas stengėsi tai ignoruoti. Tačiau netrukus Lietuvai tapus SSRS protektoratu vis daugiau politinio elito atstovų bandė grįņti prie balansavimo politikos, tikėdamiesi tam tikro Vokietijos suinteresuotumo Lietuvos padėtimi. Paradoksalu, bet Ńkirpos veikla Berlyne ir iń ten siunčiamos ņinios įtakojo dalies vyriausybės narių laikyseną svarstant sovietų ultimatumą, tikintis, kad neverta lieti lietuvių kraujo, kai netrukus numatomas Vokietijos – SSRS karas. Lygiai taip pat jo paņiūros vaidino svarbų vaidmenį stabdant nuo aktyvios pogrindinės veiklos jau sovietinės okupacijos pradņioje. K.Ńkirpai ir jo tiesioginiams bei netiesioginiams sekėjams atrodė beprasmińka tuo metu lieti kraują . Vienintele realia galimybe pakeisti susidarusią padėtį jie numatė greitai artėjantį didņiųjų valstybių karą.

4. Tuometinė Lietuvos uņsienio politika buvo neatskiriama regiono, o kartu ir viso pasaulio globalios politikos dalis. K.Ńkirpa aktyviai bendradarbiavo su daugelio valstybių atstovais, sekė jų politines koncepcijas ir jas adaptuodavo pagal savo poreikius. Jo koncepcija Vilniaus krańto susigrąņinimui priminė tas, kurias vokiečiai siūlė slovakams ar vengrams, siekusiems panańių tikslų. K.Ńkirpa savo politiką bandė derinti su partneriais iń Latvijos ir Estijos, suprasdamas, kad kaip geopolitinis vienetas ńios valstybės turi daug bendro. Vis dėlto dėl skirtingų geopolitinių gravitacijų ir orientacijų toks bendradarbiavimas stipriai neińsiplėtojo. K.Ńkirpa stengėsi daug bendrauti ir su didņiųjų valstybių atstovais. JAV ambasadorių Varńuvoje jis dar 1938 m. pabaigoje aińkiai įspėjo apie Europai gresiantį susitarimą, kuriam vėliau prigijo Molotovo - Ribentropo pakto vardas. Paradoksalu, bet jau

95 kitais metais, jis tam tikrą vaidmenį atliko ir sovietų bei vokiečių derybose ir kaip bebūtų keista, ńis vaidmuo buvo visińkai prieńingas nei jo bandymai pasėti nepasitikėjimo atmosferą tarp lenkų ir vokiečių. Sutirńtinta Lenkijos grėsmės vizija neleido matyti pavojaus iń Maskvos pusės. Net vykstant Lietuvos okupacijai, Ńkirpa dar tikėjosi, kad tradicińkai draugińki sovietai, Lietuvą tenori padaryti savo protektoratu, bet slapto vizito į Kauną metu tuo karčiai nusivylė. Tai neińvengiamai dar labiau vertė jį ieńkoti tvirtos atramos Lietuvai Berlyne. Nereikia pamirńti, kad K.Ńkirpa buvo veiksmo ņmogus, todėl bet kokia, net rizikinga alternatyva jam atrodė daug geriau nei susitaikymas su esama padėtimi.

5. 1927 m. K.Ńkirpai paskirtos konsulinio skyriaus vedėjo Berlyne pareigos buvo akivaizdi ,,politinė tremtis“. Juk prień tai jis buvo faktinis Lietuvos kariuomenės vadas. Todėl akivaizdu, kad tuo metu Ńkirpa dar negalėjo kurti savitų koncepcijų, nes naujose pareigose neturėjo reikiamo ,,politinio svorio“. Situacija pradėjo keistis jam tapus karo atańė, nes stipriai apribota Versalio sutarties Vokietijos kariuomenė jautėsi gyvybińkai reikalinga Lietuvos paramos prień Lenkiją. Tai leido Ńkirpai sueiti į kontaktą su daugybe Vokietijos kariuomenės veteranų, taip pat ir jaunų kylančių karininkų. Pasinaudodamas dar ir savo tradicińkai draugińkais tuometiniais santykiais su SSRS karo atańė Ńkirpa pradėjo aińkiau siųsti įvairias iniciatyvas į Kauną. Nacionalsocialistų atėjimas į valdņią pakeitė Vokietijos santykius tiek su Lietuva, tiek su SSRS ir Ńkirpa buvo priverstas ńių planų atsisakyti. Tačiau 1937 m. perkeltas į diplomatinę tarnybą jis gavo dar vieną progą pasirodyti aktyviau, kadangi atsidūrė vis svarbesnėse Lietuvai vietose. Jo paskyrimas pirmuoju pasiuntiniu Lenkijoje toli graņu nebuvo lengva uņduotis, tačiau iń kitos pusės labai padidino jo politinį svorį. Dar tvirčiau tai padarė perkėlimas atgal į Berlyną, tik ńį kartą jau pasiuntinio pareigose. Dabar Ńkirpa galėjo asmenińkai kontaktuoti ne tik su įtakingais karińkiais, bet ir faktińkai galingiausios to meto valstybės politikos planuotojais. Jo politinis svoris pakilo tiek vokiečių, tiek Lietuvos poltinio elito akyse ir tai koreliavo tarpusavyje. Kaune buvo aińkiai suprasta, kad atńaukti Ńkirpą iń Berlyno būtų pavojinga, kita vertus, palikti jį reińkė tenkintis su augančiu jo iniciatyvumu ir ambicingumu. Tai puikiai suprato ir K.Ńkirpa. Kita vertus, pati geopolitinė padėtis lėmė Berlyne reziduojančio Ńkirpos svarbą. Ypač tai tapo aińku po katastrofos ińtikusios Lenkijos valstybę. Vakarų valstybių nesugebėjimas padėti savo sąjungininkei Lenkijai parodė jų silpnumą, o dėl savitarpio pagalbos sutarties ińryńkėjęs sovietų faktorius, visus, ieńkojusius kokios nors alternatyvos natūraliai gravitavo į K.Ńkirpą.

96 6. K.Ńkirpos įtaka Lietuvos uņsienio politikai 1927 – 1940 m. akivaizdi. Ńio ņmogaus iniciatyvumas, drąsumas ir sugebėjimas rasti bendrą kalbą su aukńtais reziduojamų ńalių bei kitų valstybių politikais ir diplomatais lėmė, kad jis galėjo ne tik gauti daug svarbių ņinių, kurios reikalingos Lietuvos uņsienio politikos planavimui, bet netgi modeliuoti savanarankińkas alternatyvios Lietuvos uņsienio politikos gaires. Jo įtaka ypač juntama sudėtinguose ir nevienareikńmińkuose Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio santykiuose, nors didelį indėlį K.Ńkirpa įdėjo ir Lietuvos diplomatiniams santykiams su Lenkija. Daug įtakos ńalies politiniam gyvenimui turėjo ir neoficiali jo veikla. Būtent tokiu būdu jis siekė glaudesnio bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių. Ńiuos darbus pradėjęs dar 3-iojo deńimtmečio pabaigoje, jų nenutraukė ir po Lietuvos okupacijos. Kartu K.Ńkirpa tikėjosi, kad Vokietijos konfliktas su Lenkija gali padėti Lietuvai atgauti savo sostinę. Ņygio į Vilnių galimybė, Antrojo pasaulinio karo pradņioje buvo viena iń ņymiausių neińnaudotų alternatyvų Lietuvos istorijoje. Istorikams jo kurtos koncepcijos dar ilgai leis kelti klausimą: kas būtų, jeigu Lietuva būtų pasirinkusi kitą kelią? Ņinoma, prie vieningos nuomonės greičiausiai taip niekada ir nebus prieita. Kita vertus, neińnaudotos Ńkirpos koncepcijos svarbios ne tik istorikams, bet ir kaip tam tikras pavyzdys Lietuvos politikams, diplomatams ir visai visuomenei. Pavyzdys parodantis, kaip maņos ńalies pasiuntinys didņiųjų valstybių politikos vingiuose stengėsi iń visų jėgų ginti būtent savo ńalies interesus.

97 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

I.Šaltiniai

Archyviniai dokumentai Lietuvos centrinis valstybės archyvas Lietuvos respublikos uņsienio reikalų ministerijos fondas (F.383) ap.7, b.984,2230,2254 Lietuvos pasiuntinybės Londone fondas (F.648) ap.1, b.10,23,33,35,36,40 Lietuvos pasiuntinybės Vańingtone fondas (F.656) ap.2, b.1239 Stasio Lozoraičio fondas (F.668) ap.1, b.1,603 Lietuvos pasiuntinybės Berlyne fondas (F.671) ap.1, b.5,7,15 Lietuvos respublikos ministrų kabineto fondas (F.923) ap.1, b.567a Tomo Remeikio fondas (F.R-952) ap.1, b.66 Kazio Ńkirpos fondas (F.1348) ap.1, b.1 Lietuvos Nacionalinės Martyno Maţvydo bibliotekos rankraščių skyrius: Marijos Urbńienės – Mańiotaitės fondas (F.14) b.631 Juozo Urbńio fondas (F.15) b.329,344 Kazio Bizausko fondas (F.61) b.222,231,377 Vytauto Didţiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas: Broniaus Kviklio fondas (F.1) ap.1-7, b.4730-1201 Adolfo Damuńio fondas (F.8) ap.1-2, b.22

Archyvinių dokumentų publikacijos

1. Antano Smetonos 1940 – 1944 m. korespondencija, Kaunas, 1999, sud. D.Dapkutė 2. Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918 – 1940 metais. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 2008, sud. Z.Butkus 3. Documents on British Foreign Policy 1919 - 1939, Third Series, Vol. VII, London, 1954 4. Documents of German Foreign Policy 1918 – 1945, Series D, Vol. VIII, Washington, 1954 5. Dokumentai pasakoja. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo ńtabo virńininko plk. K.Ńkirpos Lietuvos kariuomenės vystymo planas, Karo archyvas, t.21, Vilnius, 2006, - Karo archyvas t.22, Vilnius, 2007, parengė J.Vaičenonis 6. Faktai kaltina. Archyviniai dokumentai. VII rinkinys:,,Geleţinis vilkas“, Vilnius, 1965, sud. B.Baranauskas

98 7. Foreign Relations of the United States.Diplomatic Papers, 1941, General: The Soviet Union, Vol.1, Washington, 1958 8. Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai, Vilnius, 1990, sud. L.Gudaitis 9. Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938 – 1940 metais, Vilnius, 2013, sud. A.Kasparavičius, P.Libera 10. Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939 – 1940 m. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1993 11. Nazi – Soviet Relations 1939 – 1941. Documents from the Archives of The German Foreign Office, Washington, 1948 12. Poland and the Coming of the Second World War. The Diplomatic Papers of A.J. Drexel Biddle Jr., United States Ambassador in Poland 1937 – 1939, Ohio State University, 1976 13. Polowanie dla dyplomatów w lasach cieszyńskich, Polska Narodowe Archivum Cyfrowe, S.MF.318, http://www.repozytorium.fn.org.pl/?q=pl/node/8166 , ņiūrėta 2015 05 11 14. Polowanie reprezentacyjne w lasach Komory Cieszyńskiej, Polska Narodowe Archivum Cyfrowe, S.1-G-2744-1, http://audiovis.nac.gov.pl/obraz/78553:1/, ņiūrėta 2015 05 11 15. SSSR i Litva v gody vtoroi mirovoi voiny. Tom I: SSSR i Litovskaja respublika (mart 1939– avgust 1940 gg.),Vilnius, 2006, sost. A. Kasparavičius, Č. Laurinavičius, N. Lebedeva

K.Škirpos darbai

16. Ńkirpa K.,Ginkluotos ńveicarų pajėgos organizacija, Mūsų ţinynas, 1922, Nr.8, p.322-342 17. Ńkirpa K., Karininkų tarnybos eigos problema, Kardas, 1935 12 15, Nr.24 18. Ńkirpa K., Kariuomenės kūrimo pirmos pastangos ir pirmos kliūtys, Mūsų ţinynas, 1938, t.31, Nr.11-12 19. Ńkirpa K., Kelias į pirmuosius savanorius, Sėja, 1956, Nr.1 20. Ńkirpa K., Lietuvių demokratijos vadas, Sėja, 1969, Nr.4, p.66 21. Ńkirpa K., Nauja mobilizacijos organizacija Prancūzijoje, Mūsų ţinynas, 1927, Nr.35, p.247 - 248 22. Ńkirpa K., Lietuvos Nepriklausomybės sutemos, Chicago – Vilnius, 1996 23. Ńkirpa K., Lietuvos sukiliminė vyriausybė. Dokumentų kalba, Draugas, 1971 06 23 24. Ńkirpa K., Pakeliui su Mykolu Sleņevičium, Mykolas Sleţevičius, Chicago, 1954 25. Ńkirpa K., Stabdomųjų kautynių pagrindiniai dėsniai, Mūsų ţinynas, 1929, t.17, Nr.52, p.1 - 14 26. Ńkirpa K., Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Washington, 1973 27. Ńkirpa K, Valstybės saugumas, Sėja, 1969, Nr.1 28. Ńkirpa K., Ţvilgsnis į Europą, Sėja, 1969, Nr.2-3

99 Atsiminimai

29. Audėnas J., Paskutinis posėdis, Vilnius, 1990 30. Halder F., War Journal of Franz Halder, Volume II, A.G.Eucom, 2007 31. Horthy M., A Life for Hungary: Memoirs of Nicolas Horthy Regent of Hungary, New York, 1957 32. Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, 1919 – 1940 m., Vilnius, 1991 33. Krėvė V., Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, 1992 34. Lipski J., Diplomat in Berlin, 1933-1939; Papers and Memoirs of Józef Lipski, Ambassador of Poland, New York & London, 1968 , ed. by Waclaw Jedrejewicz 35. Mannerheim C.G., Legendinio maršalo atsiminimai, Vilnius, 2012 36. Mitkiewicz L., Kauno atsiminimai 1938 – 1939, Vilnius, 2002 37. Musteikis K., Prisiminimų fragmentai, Vilnius, 1989 38. Pyragius J., Kovosiu kol gyvas, Kaunas, 1993 39. Rapńys J., Mano karinės tarnybos atsiminimai, http://www.plienosparnai.lt/page.php?406 , ņiūrėta 2015 05 11 40. Rańtikis S., Kovose dėl Lietuvo: kario atsiminimai: I dalis , Chicago, 1956 41. Rańtikis S., Kovose dėl Lietuvos: kario atsiminimai: II dalis, Chicago, 1957 42. Rańtikis S., Įvykiai ir ţmonės, III tomas, Chicago, 1972 43. Rańtikis S., Lietuvos likimo keliais. IV tomas, Chicago, 1982 44. Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatijos paraštėje, Vilnius, 1994 45. Sudovplatov P., Special Tasks. The Memoirs of an Unwanted Witness, a Soviet Spymaster, Little, Brown and Company, 1994 46. Turauskas E., Lietuvos nepriklausomybės netenkant - įvykiai, Kaunas, 1990 47. Urbńys J., Lietuva lemtingaisiais 1939 – 1940 m., Vilnius, 1988

II.Literatūra

48. Aleksandravičius E., Politinių veiksnių realijos ir marginalijos. Lenkų klausimas lietuvių ińeivijoje, Darbai ir dienos, t.30, Kaunas, 2002 49. Aničas J., Pulkininkas Jurgis Bobelis (1895 - 1954), Vilnius, 2004 50. Anuńauskas A, Lietuvos ņvalgyba 1918 – 1940, Vilnius, 2014 51. Ats.plk Kazys Ńkirpa – atstovas prie Tautų Sąjungos, Lietuvos aidas, 1937 07 09 52. Baka I., Slovenska respublika a nacistiska agresia proti Pol‘sku, Bratislava, 2006

100 53. Borisas A., Politinė Kazio Škirpos veikla XX a. 4-tojo dešimtmečio pabaigoje. Bakalaurinis darbas, Vytauto Didņiojo universitetas, Kaunas, 2002 54. Borisas A., Lietuvių Aktyvistų Fronto Lietuvos valstybės modelis, Magistro baigiamasis darbas, Vytauto Didņiojo universitetas, Kaunas, 2004 55. Bubnys A., Lietuvos interesų gynimas Klaipėdos krańte 1939 – 1940 m., Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai. Acta Historica Universitatis Klaipedensis XXI, Klaipėda, 2010 56. Bubnys A., Vokiečių okupuota Lietuva (1941 - 1944), Vilnius, 1998 57. Buchaveckas S., Pranas Meńkauskas – Germantas – lietuvių antinacinio pasiprieńinimo Konradas Valenrodas, Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2013, Nr.2 (34) 58. Buchowski K., Litvomanai ir polonizuotojai, Mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose XX a. pirmoje pusėje, Vilnius, 2012 59. Bukaitė V., Lietuvos respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919 – 1940 m. Daktaro disertacija, Vilnius, 2013 60. Busch N.S., Ambassador Biddle, Life, 1943 10 04 61. Butkus Z., Jei opozicija gauna paramą iń svetur, Akiračiai, 1995, Nr.9 62. Butkus Z., SSRS intrigos Baltijos šalyse 1920 - 1940, Kaunas, 1998 63. Churchill W.S., The Second World War. The Gathering Storm, Boston, 1948 64. Čepas R., Kazys Ńkirpa. Lietuvos Nepriklausomybės sutemos(1938 - 1940): Atsiminimai ir dokumentai, Lietuvos istorijos metraštis 1996, Vilnius, 1997 65. Daugailis J., Dedykuje J.W. generalowie Putnie, XX amņius, 1937 06 18 , p.4 66. Dovidovičius R., Geopolitinė mintis Lietuvoje 1919 – 1939 m., Bakalauro baigiamasis darbas, Vytauto Didņiojo universitetas, Kaunas, 2002 67. Eidintas A., Aleksandras Stulginskis ir jo epocha, Vilnius, 2014 68. Eidintas A., Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur, Vilnius, 2003 69. Eidintas A, Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012 70. Eidintas A., Ņalys V., Senn A. E., Lithuania in European Politics. The Years of the First Republic, 1918 - 1940, New York, 1998, ed. E.Tuskenis 71. Freidheimas P., Lietuva Antrajame pasauliniame kare (1939 – 1945 m.), Vilnius, 2008 72. Galva G., Ernestas Galvanauskas. Politinė biografija, Chicago, 1982 73. Gaigalaitė A., Stasio Lozoraičio politinė veikla dėl Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo, Lietuvos uţsienio reikalų ministrai 1918 – 1940, Vilnius, 1999 74. Gimņauskas E., Vilniečių nuostatos ir Vilniaus politinio lietuvińkumo klausimas 1918 m. lapkričio – gruodņio mėnesiais, Lietuvos istorijos metraštis, 2012, nr.2, Vilnius, 2013

101 75. Gimņauskas E, Vokiečių karinės okupacijos poveikis Lietuvos visuomenei ir besiformuojančiam valstybingumui 1915 – 1919 m, Karo archyvas, t.XXV, Vilnius,2010, p.120 76. Girnius K.K., Lietuvos laikinosios vyriausybės klausimu, Naujasis Ţidinys–Aidai, 2012, Nr.8 77. Grabauskienė S., Lenkijos diplomatinės atstovybės veikla Lietuvoje 1938 - 1939 metais. Magistro baigiamasis darbas, Vytauto Didņiojo universitetas, Kaunas, 2008 78. Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918 – 1940 metais, Vilnius, 2002 79. Grigaravičiūtė S., Lietuvos konsulato Vilniuje steigimo aplinkybės (1938 - 1939), Lituanistica, 2011, T.57, Nr.3(85), p. 262 - 275 80. Hiden J., Britanijos politika Baltijos ńalių atņvilgiu 1939 – 1945 metais, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2007 81. Hilberg R., Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai, Vilnius, 1999 82. Hunczak T., Polish Colonial Ambitions in the Inter-War Period, Slavic Review, Vol. 26, No. 4, 1967 83. Ivanovas B., Krikńčionių demokratų poņiūris į lenkų tautinės maņumos padėtį Lietuvoje XX a. 4 deńimtmetyje, Politikos mokslų almanachas, t.13, Kaunas, 2013 84. Ivinskis Z., Lietuvos praeities ir dabarties kryņkelės, Naujoji Romuva, 1933, p.289 – 291 85. Įgaliotas ministeris Tautų S-gai, Vakarai, 1937 07 09 86. Yad Vashem, The Righteous Among The Nations – Petkevičius Family, http://db.yadvashem.org/righteous/family.html?language=en&itemId=4045316, ņiūrėta 2015 05 11 87. Jakńtas J., Ńveicarija, Lietuvių enciklopedija, t.XXX, Boston, 1964 88. Janauskas G., Jėga nėra teisė. 1938 metų ultimatumas ir Lietuvos visuomenė, Darbai ir dienos, t.30, Kaunas, 2002 89. Jankauskas J., 1941 m. Birţelio sukilimas Lietuvoje, Vilnius, 2010 90. Jankauskas V., Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose, Vilnius, 2004 91. Jakobsons E., Latvijos uņsienio reikalų ministro V.Muntero bandymas tarpininkauti Lenkijai ir Lietuvai sprendņiant 1938 m. kovo mėnesį plykstelėjusį konfliktą, Lietuvos istorijos metraštis, 2011, nr.1, Vilnius, 2012, p.113 – 134 92. Jokubauskas V., ,,Maţųjų kariuomenių‘‘galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014 93. Jonuńauskas L., Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940 - 1991, Vilnius, 2003

102 94. Kasparavičius A., Didysis X Lietuvos uţsienio politikoje: 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analizė, Vilnius, 1996 95. Kasparavičius A., Libera P., Įvadas, Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938 – 1940 metais, Vilnius, 2013 96. Kasparavičius A., Lietuva 1938 – 1939. Neutraliteto iliuzijos, Vilnius, 2010 97. Kasparavičius A., Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920 – 1936), Lietuvos Nepriklausomybei – 80, Vilnius, 1999 98. Kasparavičius A., Lietuvos reakcija į Józefo Piłsudskio perversmą Lenkijoje, Kultūros barai, 1997, Nr.7, p.64-69 99. Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008 100. Kedys J. P.,Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938 – 1991, Klaipėda, 1994 101. Krikńtopaitis J.A., Rimaitė A., Saugi valstybė: idėja ir tikrovė, Vilnius, 2004 102. Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybių geopolitikos bruoţai. XX amţius, Vilnius, 2005 103. Laurinavičius Č., Lietuvos valstybingumo galimybių mozaika: 1944 metai, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2007 104. Lebedeva N., SSRS ir Pabaltijys 1939 – 1941 metais (Lietuvos pavyzdys), Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2007 105. Liekis Ń., 1939 – The Year That Changed Everything in Lithuania‘s History, Amsterdam – New York, 2010 106. Liulevicius V. G., The Germans Myth of The East: 1800 to Present, Oxford University Press, 2009 107. Liulevicius V.G., War Land on the Eastern Front: Culture, National Identity, and German Occupation in , Cambridge University Press, 2005 108. Locaitis L., Plk. K.Ńkirpos pasiūlymo Vokietijai ir Tarybų Sąjungai garantuoti Lietuvos nepriklausomybę bei paramą dėl Vilniaus klausimu, Lietuvos istorijos studijos, t.6,Vilnius, 1998 109. Łossowski P., Lithuania„s Neutrality in the Polish – German War of 1939, Acta Poloniae Historica, Vol.42,1980 110. Łossowski P., Litwa a sprawie Polskie 1939 – 1940, Warszawa, 1985 111. Mačiulis P., Kritińkos pastabos dėl K.Ńkirpos knygos ,,Sukilimas“, Tėvynės sargas, 1976, Nr.2 112. Marianas Zyndram-Koscialkovskis, Rokińkio krańto muziejaus informacija, http://www.muziejusrokiskyje.lt/lt/marianas_zyndram-koscialkovskis, ņiūrėta 2015 05 11

103 113. Merkelis A., Antanas Smetona, New York, 1964 114. Mińkinis P., Lietuvos ir Lenkijos santykių tarptautiniai teisiniai aspektai (1919 - 1939), Vilnius, 1976 115. Mockūnas L., Pavargęs herojus: Jonas Deksnys trijų ţvalgybų tarnyboje, Vilnius, 1997 116. C.Morley, Foreword, Poland and the Coming of the Second World War. The Diplomatic Papers of A.J. Drexel Biddle Jr., United States Ambassador in Poland 1937 – 1939, Ohio State University Press, 1976 117. Motieka E., Kasčiūnas L., Lietuvos ir Vokietijos santykiai XXI a. pradņios geopolitinių ińńūkių kontekste, Lietuvos metinė strateginė apţvalga 2005, Vilnius, 2006, p.87 – 112 118. Navickas K., Lietuvių tautos savigynos patirtis,Vilnius, 2003 119. Origins of the Second World War Reconsidered. A.J.P. Taylor and The Historians, London, 1999, p.238, ed. G.Martel 120. Paulauskas H., Lietuvos kariuomenės brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius, Vilnius, 2006 121. Paura A., Lietuva Veimaro Respublikos ir Trečiojo Reicho uţsienio politikoje, Vilnius, 2006 122. Petraitytė – Briedienė A., Lietuvos diplomatinės tarnybos ńefas Stasys Lozoraitis (1940 - 1983), Vilnius, 2012 123. Pivoras S., Utopijos pilietis Vytautas Putna, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t.8, Vilnius, 1996, p.261 - 271 124. Pokalbis su pulk. Kaziu Ńkirpa (,,Lietuvių dienos“), Laisvės kovų archyvas, t.11, Kaunas, 1994, red. D.Kuodytė 125. Pool J., Hitleris ir jo slaptieji partneriai, Vilnius, 1998 126. Purlys V., Kazys Ńkirpa Airijoje (1946 – 1949), Naujasis ņidinys – Aidai, 2014, Nr.8 127. Rańtikis S., Mintys metams keičiantis, Kardas, 1940 01 01, Nr.1 (325) 128. Remeikis T., Gal dėl to nesiprieńinta Sovietų Sąjungos okupacijai, Kultūros barai, 1997, Nr.7, p.70-71 129. Resis A., Spheres of Influence in Soviet Wartime Diplomacy, The Journal of Modern History, Vol. 53, No.3, 1981, p.421 130. Riomeris M., Baltijos politinės problemos, Kultūra, 1935, Nr.8, p.435 - 442 131. Riomeris M., Lietuvos sovietizacija 1940 metais, Vilnius, 2011 132. Rudis G., Augustinas Voldemaras NKVD voratinklyje, Akiračiai, 1997, Nr.6 133. Rudis G., Jungtinis antismetoninis opozicijos sąjūdis 1938-1939 metais, Lietuvos istorijos metraštis 1996, Vilnius, 1997 134. Rudis G., Patriotinė iliuzija ar ińdavystė?, Akiračiai, 1997, Nr.5 135. Rudokas J., Tas kelias į Vilnių..., Vilnius, 2014

104 136. Senn A.E.,Kazys Ńkirpa Lietuvos nepriklausomybės sutemose, Akiračiai, 1997, Nr.2 137. Senn A.E., Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 – 1920, Vilnius, 1992 138. Senn A.E., Lithuania 1940: Revoliution from Above, Amsterdam – New York, 2007 139. Shirer W.L., The Rise and Fall of the Third Reich, New York, 1960 140. Skirius J., Lietuvių visuomeninkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis, Vilnius, 2001 141. Sniegon T., Vanished History – The Holocaust in Czech and Slovak Historical Culture, New York, 2014 142. Straņas A., Hamburgo karo tikslai ir jo ekspansija į pabaltijį 1914 – 1918 m., Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, t.10, Vilnius, 1969 143. Surgailis G., Lietuvos karinis laivynas 1935 – 1940, Vilnius, 2003 144. Suņiedėlis S., Vilniaus klausimas ir lietuvių – lenkų konfliktas ketvirto deńimtmečio krizės ir Antrojo pasaulinio karo kontekste, Lietuva ir Lenkija XX a. geopolitinėje vaizduotėje, Kaunas, 2012 145. Ńepetys N., Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939 - 1941), Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2007 146. Ńepetys N., Molotovo – Ribentropo paktas ir Lietuva, Vilnius, 2006 147. Ńvoba J., Seiminė ir prezidentinė Lietuva, Vilnius, 1990 148. Tamman T., The Last Ambassador. August Torma. Soldier, Diplomat, Spy, Amsterdam – New York, 2011 149. Tarvydas S., Geopolitika, Kaunas, 1939 150. Taylor A.J.P., The Origins of the Second World War, London, 1961 151. Trumpa V., Ir taip, ir ne, Akiračiai, 1993, Nr.9 152. Trumpa V., Vienas prień visus. K.Ńkirpos ,,Sukilimą“ paskaičius, Akiračiai, 1976, Nr.4 153. Truska L., Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996 154. Truska L., Didņiosios istorinės klaidos padariniai. Lietuvos Respublikos ņlugimas 1940 metais, Akiračiai, 1993, Nr.6 155. Truska L., Ilgas kelias į Vilnių, Kultūros barai, Vilnius, 2010, Nr.4 156. Truska L., Kancevičius V., Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vilnius, 1990 157. Vaičenonis J., Lietuvos kariuomenės modernizacija 1926 – 1939 metais, Darbai ir dienos, t.21, Kaunas, 2000 158. Vaičenonis J., Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927 - 1940), Vilnius, 2004 159. Vaskela G., Lietuva 1939 - 1940 metais. Kursas į valstybės reguliuojamą ekonomiką, Vilnius, 2002

105 160. Vańčova Ņ., Škirpiškoji Lietuvos saugumo 1938 – 1940 metų koncepcija. Bakalauro darbas, Vytauto Didņiojo universitetas, Kaunas, 2000 161. Vańčova Ņ.,Vienas prień daugumą: Kazio Ńkirpos kurta saugios Lietuvos koncepcija, Darbai ir dienos, t.30, Kaunas, 2002 162. Veilentienė A., Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimas ir Vilniaus susigrąņinimo planas, Istorija. Mokslo darbai., t.81, Vilnius, 2011 163. Veilentienė A., Nepriklausomybė ar unija? Steigiamojo Seimo narių poņiūris į santykius su Lenkija, Istorija. Mokslo darbai, t.76, Vilnius, 2009 164. Visa Tauta iń paskutiniųjų pasiņada ginti savo Nepriklausomybę, Lietuvos aidas, 1938 03 22 165. Weinberg G.L., The Nazi-Soviet Pacts: A Half Century Later, Foreign Affairs, 1989, No. 4 (68), p.175 - 189 166. Weitz J., Hitler‘s Diplomat.The Life and Times of Joachim von Ribbentrop, New York, 1992 167. Ņalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925 - 1940), T.1, Vilnius, 2007 168. Ņalys V., Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės vadovybės sąvoka įtvirtinant Lietuvos valstybingumą 1923 – 1938 metais, Lietuvos Nepriklausomybei - 80 , Vilnius, 1999 169. Ņostautaitė P., Klaipėdos kraštas 1923 – 1939, Vilnius, 1992 170. Ņukas J., Lietuva ir Klaipėdos problema: Istoriko akimis per klasikinę geopolitikos prizmę, Nauji poţiūriai į Klaipėdos miesto ir krašto praeitį , Acta Historica Universitatis Klaipedensis XVII, Klaipėda, 2008

106