Vilniaus Universitetas

VILNIAUS UNIVERSITETAS

Audron ÷ Veilentien ÷

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIM Ų ĮTAKA UŽSIENIO POLITIKAI 1920–1927 METAIS

Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, istorija (05 H)

Vilnius, 2010

Disertacija ginama eksternu

Mokslinis konsultantas: prof. dr. Zenonas Butkus (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)

TURINYS ĮVADAS. 4 1. STEIGIAMOJO SEIMO IND öLIS Į LIETUVOS TARPTAUTIN öS PAD öTIES STABILIZACIJ Ą: 18 1.1. Parlamento kompetencija ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo problemos 18 1.2. Seimo įtaka Taikos sutarties su Soviet ų Rusija rengimui ir jos ratifikavimas 41 1.3. Seimas ir santykiai su Lenkija: 59 1.3.1. Nutarimai Vilniaus klausimu. 59 1.3.2. Derybos su Lenkija ir Vilniaus lenk ų atstovais. 79 1.3.3. Lietuvos delegacijos veikla Briuselyje. 93 1.3.4. Hymanso projekt ų vertinimai. 114 1.4. Bendradarbiavimas su Baltijos šali ų parlamentais. 131 2. I SEIMO FRAKCIJ Ų NESUTARIM Ų POVEIKIS UŽSIENIO POLITIKAI. 145 3. II SEIMO DARBAI UŽSIENIO POLITIKOS SRITYJE : 161 3.1. Tarptautin ÷s orientacijos pakeitimas. 161 3.2. Klaip ÷dos krašto konvencijos ir integracijos vertinimai. 185 3.3. Santykiai su Didži ąja Britanija ir Baltijos šalimis. 202 3.4. Nes ÷kming ų deryb ų su Vatikanu ir Lenkija panaudojimas rinkimin ÷se kovose 214 4. III SEIMAS IR DIPLOMATIN öS IZOLIACIJOS PROBLEMOS: 230 4.1. Užsienio politikos klausimai Seime. 230 4.2. Užsienio reikal ų komisijos ind ÷lis rengiant Nepuolimo sutart į su SSRS ir jos ratifikavimas. 246 5. UŽSIENIO REIKAL Ų MINISTERIJOS BIUDŽETO FORMAVIMAS 262 IŠVADOS. 281 ŠALTINI Ų IR LITERAT ŪROS S ĄRAŠAS. 285

Į V A D A S

Valstybingumo ir parlamentarizmo siekius išreišk ÷ beveik vis ų XIX a. pabaigoje prad ÷jusi ų kurtis lietuvi ų politini ų partij ų programos, 1905 met ų Didžiojo Vilniaus Seimo, lietuvi ų konferencij ų nutarimai, ta čiau naujo turinio parlamentarizmas atgijo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kuriantis Lietuvos valstybei. Vasario 16-osios Nepriklausomyb ÷s akte buvo parašyta, kad Lietuvos Taryba „atstato nepriklausom ą, demokratiniais pamatais sutvarkyt ą Lietuvos valstyb ę su sostine Vilniuje“, kurios „pamatus ir jos santykius su kitomis valstyb ÷mis privalo galutinai nustatyti kiek galima grei čiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu vis ų jos gyventoj ų išrinktas“1. Moderniojo parlamentarizmo istorija Lietuvoje buvo labai neilga – nuo 1920 iki 1927 met ų ir ap ÷m÷ Steigiamojo, I, II ir III seim ų veikl ą. Kai kurie istorikai parlamentarizmo laikotarp į skai čiuoja iki 1926 m. karinio perversmo, ta čiau III Seimas dirbo iki 1927 m. balandžio 12 d., kai buvo paskelbtas Prezidento Antano Smetonos pasirašytas III Seimo paleidimo aktas. Kiekviena frakcija tur÷jo savo programines nuostatas užsienio politikos klausimais, kurias reišk ÷ Seimo, frakcij ų, centro komitet ų pos ÷džiuose, suvažiavimuose ir konferencijose bei partin ÷je spaudoje. Visi Lietuvos Respublikos seimai band ÷ išspr ęsti valstyb ÷s užsienio politikos problemas, palaikydami glaud ų kontakt ą su vyriausyb ÷mis ir Prezidentu. Vis ų demokratini ų seim ų įtaka užsienio politikai buvo skirtinga, nes keit ÷si seim ų, kartu ir Užsienio reikal ų komisijos sud ÷tis, daugumos ir opozicijos santykiai, skyr ÷si seim ų nari ų patirtis politin ÷je ir parlamentin ÷je veikloje, j ų išsilavinimas bei asmenin ÷s savyb ÷s. Darbas Užsienio reikal ų komisijoje bei delegacijose kai kuriems Seimo nariams pakeit ÷ vis ą gyvenim ą – 5 politikai per ÷jo dirbti į diplomatin ę tarnyb ą (Kazys Bizauskas, Valdemaras Vytautas Čarneckis, Ladas Natkevi čius, Eduardas Turauskas, Pranas Dailid ÷), 3 – susiklos čius palankioms aplinkyb ÷ms tapo užsienio reikal ų ministrais (Vladas Jurgutis, V. Čarneckis, Mykolas Sleževi čius). Be to, Lietuvos užsienio politik ą veik ÷ geopolitin ÷ pad ÷tis bei per vis ą tarpukario laikotarp į išlik ęs Lietuvos ir Lenkijos konfliktas d ÷l Vilniaus. Tyrimo aktualumas ir naujumas. Pastaruoju metu suaktyv ÷jo Lietuvos

1 Protokolas Nr. 62, 1918 02 16 // Lietuvos valstyb ÷s tarybos protokolai 1917–1918 . Vilnius, 1991, p. 208.

parlamentarizmo ir diplomatijos istorijos tyrin ÷jimai, ta čiau seim ų įtaka Lietuvos užsienio politikai, kaip atskiras tyrimo objektas, n ÷ra išsamiau nagrin ÷ta. Daugiausia d÷mesio iki šiol skirta Steigiamojo Seimo atliktiems darbams – Konstitucijos pri ÷mimui, žem ÷s ir pinig ų reformai arba bendriems Lietuvos užsienio politikos klausimams – Vilniaus ir Klaip ÷dos problemoms, sutartims su Soviet ų Rusija (v÷liau – SSRS), santykiams su kai kuriomis valstyb ÷mis, užsienio reikal ų ministr ų, diplomat ų bei Seimo nari ų biografijoms. Seimo veikla, siekiant išspr ęsti svarbiausias Lietuvos užsienio politikos problemas, jo įtaka užsienio politikos formavimui nuosekliai ir išsamiai neanalizuota, retai pateikiama Seimo frakcij ų nuomon ÷ užsienio politikos klausimais, beveik netyrin ÷ta parlamento delegacij ų užsienyje veikla. Tyrin ÷jimuose, skirtuose Lietuvos diplomatijos istorijai, Lietuvos užsienio politikos kurso nustatymas dažniausiai priskiriamas užsienio reikal ų ministrams, diplomatams, o seim ų ind ÷lis neminimas. Lietuvos istoriografijoje ir parlamentarizmo istorijoje tai pirmas mokslinis tyrimas, siekiantis išanalizuoti Lietuvos seim ų veikl ą, sprendžiant užsienio politikos problemas, ir įtak ą, nustatant Lietuvos užsienio politikos kryptis 1920–1927 metais. Disertacijoje charakterizuojamos ir lyginamos parlamentini ų partij ų, frakcij ų ir atskir ų seim ų nari ų nuostatos valstyb ÷s užsienio politikos klausimais, gvildenami Seimo ir Vyriausyb ÷s santykiai sprendžiant aktualias šios srities problemas. Disertacijoje taip pat pateikiami į Steigiam ąjį, I ir II seimus nepatekusios ir opozicijoje veikusios Tautos pažangos partijos (v ÷liau – Lietuvos tautinink ų sąjungos) lyderi ų nuomon ÷ apie Seimo poveik į valstyb ÷s užsienio politikai. Siekiant įvertinti Lietuvos Steigiamojo Seimo veiksmus sprendžiant Vilniaus klausim ą, disertacijoje nagrin ÷jami Lenkijos steigiamojo seimo nutarimai d ÷l Vilniaus krašto. Demokratini ų seim ų, atskir ų frakcij ų ar parlamentar ų veiklos ir įtakos valstyb ÷s užsienio politikai analiz ÷ ir įvertinimas prisid ÷s prie parlamentarizmo istorijos tyrim ų. Be to, tarpukario parlamentinis patyrimas užsienio politikos srityje gali b ūti naudingas ir dabar siekiant išsaugoti ir įtvirtinti Lietuvos valstybingum ą. Tyrimo objektas – Lietuvos Respublikos seim ų, Užsienio reikal ų komisij ų, frakcij ų ir atskir ų nari ų veikla ir įtaka užsienio politikos srityje 1920–1927 metais, Seimo ir Vyriausyb ÷s santykiai sprendžiant svarbiausias užsienio politikos problemas, frakcij ų ir seim ų nari ų nuostatos užsienio politikos klausimais. Tikslas ir uždaviniai. Disertacijos tikslas – išanalizuoti demokratini ų seim ų

veikl ą ir įtak ą nustatant valstyb ÷s užsienio politikos kryptis, tarptautin ÷s orientacijos paieškas, įvertinti j ų ind ÷lį į valstyb ÷s interes ų gynim ą. Disertacijoje taip pat bus bandoma nustatyti, kiek seim ų sprendimus veik ÷ visuomen ÷s bei opozicijos nuomon ÷. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: 1. Ištirti Seimo kompetencij ą ir valdži ų s ąveikos principus, Steigiamojo Seimo veikl ą siekiant tarptautinio Lietuvos pripažinimo, nagrin÷tus užsienio politikos klausimus, Seimo įtak ą sutarties su Soviet ų Rusija parengimui, jos svarstym ą ir ratifikavim ą, Seimo nari ų dalyvavim ą derybose su Lenkija ir Vilniaus lenk ų politin ÷mis grup ÷mis, Hymanso projekt ų vertinim ą, kontaktus su Baltijos šali ų parlamentais, išanalizuoti, koki ą įtak ą Seimas dar ÷ Užsienio reikal ų ministerijai ir kiek ji veik ÷ savarankiškai. 2. Išnagrin ÷ti I Seimo frakcij ų, tautini ų mažum ų atstov ų pozicij ą, svarstant užsienio politikos problemas, palyginti pozicijos ir opozicijos poži ūrį į Lietuvos užsienio politik ą, išanalizuoti frakcij ų poži ūrį į Klaip ÷dos prijungim ą, išsiaiškinti, kaip partij ų konfrontacija veik ÷ užsienio politik ą. 3. Išanalizuoti II Seimo frakcij ų užsienio politikos nuostatas, tarptautin ÷s orientacijos paieškas, ištirti Klaip ÷dos konvencijos ir Klaip ÷dos krašto integracijos problem ų svarstym ą II Seime, poži ūrį į bendradarbiavim ą su Anglija ir Baltijos valstyb ÷mis bei į santykius su Vatikanu ir Lenkija, išsiaiškinti ir įvertinti Seimo frakcij ų, Užsienio komisijos veikl ą, formuojant Lietuvos užsienio politikos koncepcij ą. 4. Įvertinti III Seimo veikl ą, siekiant išvesti Lietuv ą iš diplomatin ÷s izoliacijos, Seimo Užsienio reikal ų komisijos ind ÷lį rengiant ir ratifikuojant Nepuolimo sutart į su SSRS, išanalizuoti Seimo daugumos padarytas klaidas užsienio politikos srityje, ištirti, koki ą įtak ą užsienio politikai dar ÷ vidaus politika, išnagrin ÷ti po 1926 m. perversmo Seime svarstytus užsienio politikos klausimus. 5. Atskleisti seim ų įtak ą formuojant Užsienio reikal ų ministerijos biudžet ą ir tvirtinant etatus, išanalizuoti frakcij ų poži ūrį į ministerijos strukt ūros tobulinim ą ir jos veiklos problemas. Chronologija. Disertacijos chronologija 1920–1927 metai iki III Seimo paleidimo. Po 1926 m. perversmo Seime dar buvo svarstomi valstyb ÷s užsienio politikos klausimai, tvirtinami Užsienio reikal ų ministerijos etatai, tod ÷l reikia šiuos momentus pamin ÷ti ir įvertinti.

Istoriografija. Istoriografija, kuri tiesiogiai nagrin ÷tų ši ą tem ą, negausi ir dažniausiai tyrin ÷ja bendrus užsienio politikos klausimus atitinkamo Seimo laikotarpiu. Vienas pirm ųjų darb ų – išeivijos istorik ÷s Vandos Daugirdait ÷s- Sruogien ÷s monografija 2, kurioje pateikta svarbios informacijos apie Steigiamojo Seimo užsienio politik ą, ta čiau autor ÷ negal ÷jo išsamiau išnagrin ÷ti šio klausimo d ÷l archyvini ų šaltini ų stokos. Steigiamojo Seimo veikl ą užsienio politikos srityje išeivijoje taip pat įvertino buv ęs diplomatas Vaclovas Sidzikauskas 3. Reginos Žepkait ÷s straipsnyje 4, išspausdintame sovietme čio laikotarpiu išleistoje kolektyvin ÷je monografijoje apie parlamentarizmo laikotarpio politines partijas, apžvelgiama parlamentinio laikotarpio užsienio politika bei partij ų nuostatos, pateikiama reikšming ų fakt ų iš archyvini ų dokument ų, ta čiau tuo metu nebuvo s ąlyg ų pla čiai ir visapusiškai tyrin ÷ti politin į Nepriklausomos Lietuvos gyvenim ą. Seimai ir partijos buvo vadinami buržuaziniais ir vertinami vienodai neigiamai, idealizuojama pogrindyje veikusios Lietuvos komunist ų partijos veikla, o kitos partijos traktuojamos kaip ginan čios „buržuazijos klasinius interesus“. Atk ūrus nepriklausomyb ę, Lietuvoje siekta užpildyti nauj ųjų laik ų istorijos spragas, ta čiau nagrin ÷jamai temai kol kas neskirta pakankamai d ÷mesio. Česlovas Laurinavi čius 5 analizavo Steigiamojo Seimo laikotarpio užsienio politik ą ir kritiškai įvertino parlamento poveik į sprendžiant Lietuvos užsienio politikos problemas. Lietuvos Respublikos seim ų nari ų biografiniuose žodynuose Liudas Truska, Mindaugas Tamošaitis ir Danut ÷ Blažyt ÷- Baužien ÷ pateik ÷ Steigiamojo, I, II ir III seim ų laikotarpio užsienio politikos apžvalgas, atskleidžian čias Vyriausyb ÷s ir Seimo santykius, užsienio politikos problemas bei kontrol ę6. Vertingos informacijos suteik ÷ kai kurios seim ų nari ų biografijos, ypa č tautini ų mažum ų atstov ų, kadangi j ų nuomon ÷ ne visada atsispind ÷davo plenariniuose pos ÷džiuose, o Užsienio reikal ų komisijos darbe jie taip

2 Daugirdait ÷-Sruogien ÷ V. Lietuvos Steigiamasis Seimas . New York, 1975. 3 Sidzikauskas V. Steigiamasis Seimas ir Lietuvos tarptautin ÷s problemos // T÷vyn ÷s sargas , 1970, Nr. 1, p. 58–67. 4 Žepkait ÷ R. Buržuazin ÷s partijos kai kuri ų užsienio politikos klausim ų poži ūriu // Klas ÷s ir politin ÷s partijos Lietuvoje 1919–1926 metais . Vilnius, 1978, p. 198–222. 5 Laurinavi čius Č. Geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios Lietuvos užsienio politika ir Steigiamasis Seimas // 1920–1922 met ų parlamentin ÷ patirtis: sprendim ų politika, tikslai ir aplinkyb ÷s. Vilnius, 2000, p. 33–39. 6 Truska L. Steigiamasis Seimas ir jo vieta nauj ųjų laik ų Lietuvos istorijoje. // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 met ų)nari ų biografinis žodynas . Vilnius, 2006, p. 11–59; Tamošaitis M. I Seimas (1922–1923) // Lietuvos Respublikos seim ų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936– 1940) nari ų biografinis žodynas , Vilnius, 2007, p. 17–55; Blažyt ÷-Baužien ÷ D. II Seimas (1923–1926) // ten pat , p. 56–118; Tamošaitis M. III Seimas (1926–1927) // ten pat , p. 119–184.

pat negal ÷jo dalyvauti d ÷l mažo nari ų skai čiaus frakcijose. Algimanto Kasparavi čiaus straipsnis 7 pad ÷jo įvertinti III Seimo užsienio politikos įgyvendinimo sunkumus ir klaidas, kurios kilo d ÷l Lietuvos kairi ųjų partij ų nesubredimo ir polinkio į populizm ą. Socialdemokrat ų ir Žyd ų frakcij ų veikl ą Seimuose ir poži ūrį į užsienio politik ą pad ÷jo suprasti Gintaro Mitrulevi čiaus straipsnis 8 ir Anatolijaus Bliumino monografija 9, ta čiau šiuose darbuose frakcij ų nuostatos užsienio politikos srityje pla čiau neanalizuotos ir ne įvertintos. Seimo nario Prano Viktoro Raulinai čio straipsnis 10 pad ÷jo apib ūdinti parlamentin ę užsienio politikos kontrol ę ir Užsienio reikal ų komisijos veikl ą. XX a. 4-ajame dešimtmetyje rašytas teisininko Mykolo Romerio 11 veikalas atskleid ÷ Lietuvos parlamentarizmo ypatumus, o dabartinio teis ÷s istoriko Kazimiero Monkevi čiaus straipsnis 12 pad ÷jo išsiaiškinti valdži ų padalijimo princip ą 1922 m. Lietuvos Valstyb ÷s Konstitucijoje. Disertacijoje taip pat panaudota istoriografija, apimanti tyrimus apie 1920–1927 met ų užsienio politik ą. Buvusio užsienio reikal ų ministro Juozo Purickio 13 straipsnis išryškino parlamentinio laikotarpio svarbiausius užsienio politikos pasiekimus ir problemas, pad ÷jo įvertinti vyriausybi ų pastangas siekiant jas išspr ęsti. Faktografine medžiaga apie Vilniaus klausim ą buvo naudinga tarpukario Lietuvos diplomato, užsienio reikal ų ministro Juozo Urbšio studija 14 . Lietuvos ir Lenkijos konflikto poveik į Lietuvos vidaus ir užsienio politikai pad ÷jo įvertinti Gintauto Vilkelio monografija 15 , Rimanto Miknio 16 ir Audriaus Abromai čio 17 straipsniai. Papildomos informacijos apie Lenkijos užsienio politik ą bei Juzefo Pilsudskio planus Lietuvos atžvilgiu, gen. Lucjano Želigovskio akcij ą suteik ÷ Lenkijos istorik ų

7 Kasparavi čius A. Tre čiojo Seimo užsienio politika:tarp iliuzij ų ir pragmatizmo // Parlamento studijos Nr. 8, 2009, p. 52–71. 8 Mitrulevi čius G. Socialdemokratai Lietuvos Respublikos Seimuose 1920–1927 // Socialdemokratai Lietuvos Respublikos Seimuose . Vilnius, 2006, p. 63–109. 9 Bliuminas A. Žyd ų frakcija Lietuvos seimuose . Vilnius, 2003. 10 Raulinaitis P. V. Parlamentin ÷ užsienio politikos kontrol ÷ // Teis ÷, 1925, Nr. 8, liepa – gruodis, p. 23–43. 11 Riomeris M. Lietuvos konstitucin ÷s teis ÷s paskaitos . Vilnius, 1990. 12 Monkevi čius K. Valdži ų padalijimo principas 1922 m. Lietuvos Valstyb ÷s Konstitucijoje // Parlamento studijos , 2005, Nr. 5, 13 Purickis J. Seim ų laikai // Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis . Vilnius, 1990. 14 Urbšys J. Medžiaga Vilniaus gin čo diplomatinei istorijai . Kaunas, 1932. 15 Vilkelis G. Lietuvos ir Lenkijos santykiai Taut ų S ąjungoje . Vilnius, 2006. 16 Miknys R. Masonerijos kuluaruose. Ieškant Vilniaus klausimo sprendimo // Darbai ir dienos , Nr. 40 , Kaunas, 2004, p. 201–211. 17 Abromaitis A. Kaip kito poži ūris į Lenkij ą. Lietuvos viešoji nuomon ÷ 1920–1923 metais // ten pat, p. 213–225.

Piotro Łossowskio 18 , Andrzejaus Ajnenkielio 19 , Włodzimierzo Sulejos 20 , Joannos Gierowskos-Kałłaur 21 bei Krzysztofo Buchovskio 22 tyrimai. K. Buchowskis pateik ÷ verting ų duomen ų apie Lenk ų frakcijos veikl ą Lietuvos seimuose, jos ryšius su Lenkijos užsienio reikal ų ministerija, pad ÷jo išsiaiškinti šios frakcijos poži ūrį į Lietuv ą ir jos užsienio politik ą. Klaip ÷dos klausimo analizei buvo vertingi tarpukario laikotarpiu rašyti Marijos Urbšien ÷s23 bei buvusio Seimo nario Lado Natkevi čiaus straipsniai 24 , ta čiau tuo metu Klaip ÷dos klausimu Lietuvos diplomatija laik ÷si oficialios taktikos, kad sukilim ą įvykd ÷ patys Klaip ÷dos gyventojai, o ne Vyriausyb ÷s remiami Lietuvos savanoriai, tod ÷l tuo laikotarpiu spausdintuose leidiniuose neatskleisti visi ši ų įvyki ų politiniai ir diplomatiniai aspektai. Lietuvos valdžios veikl ą siekiant Klaip ÷dos prijungimo pad ÷jo geriau suprasti Vytauto Žalio studija 25 bei Alfonso Eidinto straipsnis apie Lietuvos propagandin ę veikl ą ruošiant sukilim ą Klaip ÷doje 26 . Soviet ų Rusijos (v÷liau – SSRS) poži ūrį į Lietuv ą ir jos valdži ą, politini ų sutar čių rengimo aplinkybes pad ÷jo nustatyti Zenono Ivinskio 27 , Č. Laurinavi čiaus, Algimanto Kasparavi čiaus ir Zenono Butkaus tyrin ÷jimai. Č. Laurinavi čiaus darbai 28 taip pat pad ÷jo suprasti Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį, jos užsienio politik ą l ÷musius

18 Łossowski P. Stosunki polsko – litewskie w latach 1918–1920 . Warszawa, 1966; To paties. Stosunki polsko – litewskie 1921–1939 . Warszawa, 1997. 19 Ajnenkiel A. Problem Wilenszczyzny w stosunkach polsko–litewskich w okresie mi ędzywojennym // Lietuvos karybos istorijos klausimai (2) . Tarptautin ÷s mokslin ÷s konferencijos tez ÷s ir pranešimai, Kaunas 1994. 20 Suleja W. Lietuva Jozefo Pilsudskio politin ÷je mintyje // Darbai ir dienos , Nr. 40, p. 61–70. 21 Gierowska-Kałłaur J. Lenkijos Respublikos įstatym ų leidžiamasis Seimas ir buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštyst ÷s žemi ų problema // 1920-1922 met ų parlamentin ÷ patirtis: sprendimų politika, tikslai ir aplinkyb ÷s, p. 41–64. 22 Buchowski K. Realizuojant federacijos id ÷ją // Darbai ir dienos , Nr. 40, p. 129–136; To paties. Polacy w sejmach litewskich 1920–1927 // Studia z dziejow Rosji i Europy Srodkowo–Wschodniej, t. XXXII, Warszawa, 1997, s. 71–85. 23 Urbšien ÷ M. Klaip ÷dos krašto istorijos parašt ÷je // M ūsų žinynas , 1933, Nr. 101, p. 121–154, 276– 290. 24 Natkevi čius L. Klaip ÷dos krašto cesijos raida // Mūsų žinynas , 1933, Nr. 101, p. 155–170. 25 Žalys V. Kova d ÷l identiteto. Kod ÷l Lietuvai nesisek ÷ Klaip ÷doje tarp 1923–1939 m. Lüneburg, 1993. 26 Eidintas A. Lietuvos propagandin ÷ veikla ruošiant sausio sukilim ą Klaip ÷doje // 1923 met ų sausio įvykiai Klaip ÷doje , Klaip ÷da, 1995, p. 32. 27 Ivinskis Z. Lietuvos ir Soviet ų S ąjungos santyki ų dvidešimtmetis (1919–1939). Reikšmingieji etapai šaltini ų šviesoje // Aidai , 1969, Nr. 6, p. 254–260; Nr. 7, p. 290–293; Nr. 8, p. 346–354. 28 Laurinavi čius Č. Lietuvos – Soviet ų Rusijos taikos sutartis . Vilnius, 1992; To paties. Politika ir diplomatija. Lietuvi ų tautin ÷s valstyb ÷s tapsmo ir raidos fragmentai . Kaunas, 1997; To paties. Kod ÷l abejota, bijota ir atsiribota? Lietuvos vyriausyb ÷s poži ūris į vidurio Lietuvos problem ą // Darbai ir dienos , Nr. 40, p. 253–260.

geopolitinius veiksnius. Z. Butkaus darbai 29 pad ÷jo išsiaiškinti Baltijos šali ų santykius, Vokietijos ir Soviet ų politikos poveik į Lietuvai ir Baltijos šalims. Svarbios informacijos suteik ÷ autoriaus panaudoti Latvijos, Rusijos ir Vokietijos archyvuose rasti dokumentai, atskleidžiantys ne tik ši ų šali ų politik ą Lietuvos atžvilgiu, bet ir Lietuvos politik ų vertinimus. Taip pat labai vertingi temai A. Kasparavi čiaus monografijose ir straipsniuose 30 panaudoti dokumentai iš Rusijos ir Vatikano archyv ų, kuriuose atsispindi ši ų šali ų diplomat ų nuomon ÷ apie Lietuvos politikus . Bendr ą supratim ą apie Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį bei užsienio valstybi ų poži ūrį į Lietuv ą suteik ÷ išeivijoje išleista Prano Čep ÷no 31 , sovietme čio laikotarpiu išleistos R. Žepkait ÷s knygos 32 , JAV istoriko Alfredo Ericho Senno monografija, skirta Vilniaus klausimui 1920–1928 metais ir didži ųjų valstybi ų pozicijai 33 , bei Vytauto Žalio 34 monografija. Taip pat disertacijoje panaudota faktografin ÷ medžiaga apie Vyriausyb ÷s ir Seimo santykius formuojant Lietuvos užsienio politik ą, esanti monografijose ir straipsniuose, skirtuose tarpukario Lietuvos Respublikos veik ÷jams: Aleksandro Merkelio monografijoje, skirtoje Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai 35 , Alfonso Eidinto – Prezidentui Aleksandrui Stulginskiui 36 , Gedimino Ilg ūno – Prezidentui Kaziui Griniui 37 , Prano Zund ÷s – diplomatui Kaziui

29 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais . Vilnius, 1993; To paties. Bendrininki ų k÷slai (Vokietijos ir SSRS poži ūris į Klaip ÷dos problem ą 1923–1939 metais) // Darbai ir dienos , Nr. 21, 2000, p. 193–211; To paties. Vokietijos ir Soviet ų politikos poveikis Baltijos s ąjungos k ūrimui 1919–1940 metais // Lietuvos istorijos studijos , 2007, Nr. 20, p. 21–41; To paties. Dr. Kazys Grinius // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai . Vilnius, 1994; To paties. Jei opozicija gauna param ą iš svetur... // Kult ūros barai , 1995, Nr. 8/9, p. 80–94; To paties. Pirmasis Soviet ų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatin ÷s veiklos pusmetis (1920 m rugs ÷jis – 1921 m. kovas), Lietuvos istorijos metraštis 1996 , Vilnius, 1997, p. 120–136; To paties. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940) // Darbai ir dienos , 1998, Nr. 7, p. 156–157. 30 Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje . Vilnius, 1996; To paties. A. Šimšonas Rozenbaumas: vieno žydo patrioto diplomatinis eskizas // Iš Lietuvos diplomatijos istorijos (3) . Kaunas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2000. p. 41; To paties. Kunigas Me čislovas Reinys diplomatin ÷je tarnyboje (1925 09 25–1926 04 20); To paties. Mykolo Sleževi čiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje (1919 04 12–10 06 ir 1926 06 15–2 16) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940 . Kaunas, 1999; To paties. Don Kichotas prieš Promet ÷ją. Tarpukario lietuvi ų– lenk ų iracionalioji diplomatija // Darbai ir dienos , Nr. 30, Kaunas, 2002, p. 49–71; To paties. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika . Vilnius, 2008. 31 Čep ÷nas P. Nauj ųjų laik ų Lietuvos istorija , t. 2. Vilnius, 1992. 32 Žepkait ÷ R. Lietuva tarptautin ÷s politikos labirintuose (1918–1922 m.) . Vilnius, 1973; Tos pa čios. Diplomatija imperializmo tarnyboje. Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m. Vilnius, 1980; Tos pa čios. Lietuva ir Didžiosios valstyb ÷s 1918–1939 m . Kaunas, 1986. 33 Senn A. E. The Great Powers Lithuania and Wilna question. 1920–1928 . Leiden, 1966. 34 Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) , t. 1. Vilnius, 2007. 35 Merkelis A. Antanas Smetona. Jo visuomenin ÷, kult ūrin ÷ ir politin ÷ veikla. New York, 1964. 36 Eidintas A. Aleksandras Stulginskis . Vilnius, 1995. 37 Ilg ūnas G. Kazys Grinius . Vilnius, 2000.

Bizauskui 38 , Juozo Skiriaus – diplomatui B. K. Balu čiui 39 , Aldonos Gaigalait ÷s straipsniuose 40 , skirtuose užsienio reikal ų ministr ų Juozui Purickiui ir Ernestui Galvanauskui Šaltiniai. Rašant disertacij ą susidurta su archyvini ų šaltini ų problema – Lietuvoje n÷ra išlikusio 1920–1927 met ų Seimo kanceliarijos archyvo, tod ÷l likusi medžiaga yra labai fragmentiška. Lietuvos centriniame valstyb ÷s archyve Ministr ų Tarybos fonde (f. 923) perži ūr÷ti visi 1920–1927 m. Ministr ų kabineto pos ÷dži ų protokolai, ta čiau rasta tik keletas Seimo paklausim ų byl ų ir atskiros bylos, susijusios su Klaip ÷dos sukilimu. Daugiau medžiagos yra Užsienio reikal ų ministerijos fondo (f. 383 ap. 7) 1920– 1927 met ų bylose, ta čiau ir čia duomenys apie Seimo veikl ą užsienio politikos srityje yra labai epizodiški. Yra atskiros bylos, skirtos Lietuvos deryboms su Soviet ų Rusija, deryboms su Lenkija Briuselyje, Lietuvos ir Vatikano konfliktui (b. 582), deryboms su Lenkija Kopenhagoje ir Lugane, Klaip ÷dos kraštui, deryboms su SSRS ir kt. Tiriamai temai svarbi byla apie Lietuvos derybas su Soviet ų Rusija (b. 77), kurioje pateikiami informatyv ūs P Klimo pranešimai užsienio reikal ų ministrui bei Steigiamojo Seimo Užsienio reikal ų komisijos protokolai, kuriuose atsispindi komisijos veikla redaguojant sutart į ir jos nari ų nuomon ÷. Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džių protokoluose (b. 130) užfiksuota delegacijos taktika, tarpusavio santykiai, psichologinis didži ųjų valstybi ų diplomat ų spaudimas. Byloje apie Klaip ÷dos sukilim ą (b. 378) yra išsami Seimo nario L. Natkevi čiaus ataskaita apie Mažosios Lietuvos gelb ÷jimo komiteto skyri ų suvažiavim ą Šilut ÷je 1923 m. sausio 19 d. ir j ų paskelbt ą rezoliucij ą. III Seimo Užsienio reikal ų komisijos nuomon ÷, užrašyta Užsienio reikal ų ministerijos atstovo B. K. Balu čio ranka, sutarties projekt ų redagavimas bei SSRS diplomat ų spaudimas, vykdytas per SSRS ambasados darbuotojus bei Lietuvos pasiuntin į J. Baltrušait į atsispindi byloje apie Lietuvos ir SSRS Nepuolimo sutart į (b. 679). Šiek tiek informacijos apie pad ÷tį Klaip ÷dos krašte bei konkordat ą su Vatikanu rasta Vidaus reikal ų ministerijos fonde (f. 377). Fragmentiškos medžiagos apie Seimo nari ų dalyvavim ą kuriant visuomenines organizacijas yra Vidaus reikal ų ministerijos

38 Zund ÷ P. Kazys Bizauskas 1893–1941 , t. 1– 2. Čikaga, 1994. 39 Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis . Vilnius, 2001. 40 Gaigalait ÷ A. Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (1920 06 19–1922 01 01); Tos pa čios. Ernestas Galvanauskas tarptautiniame Klaip ÷dos ir Vilniaus problem ų s ūkuryje (1922 09 28–1924 0610) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940 . Kaunas, 1999.

Kauno apskrities viršininko spaudos ir draugij ų skyriaus organizacij ų, s ąjung ų veiklos sekimo fonde ( f. 402). Svarbios faktin ÷s medžiagos galima rasti kai kuri ų valstyb ÷s veik ÷jų archyvuose. Politin ę situacij ą III Seime padeda atskleisti Antano Tum÷no fonde (f. 1557) esantys dokumentai. Svarbiausias j ų – memorandumas, kuriame pateikti pasi ūlymai d ÷l koalicijos sudarymo. Tyrim ą apsunkino taip pat kai kuri ų politini ų partij ų archyv ų nebuvimas. Lietuvoje n ÷ra išlikusio Lietuvos krikš čioni ų demokrat ų partijos (toliau –LKDP) archyvo, o iš Lietuvos socialdemokrat ų partijos (toliau – LSDP) archyvo išliko tik keletas byl ų. Dalis LSDP archyvo byl ų yra Lietuvos centriniame valstyb ÷s archyve – LSDP centro komiteto (f. 937) fonde yra 1925–1926 met ų LSDP centro komiteto pos ÷dži ų protokol ų knyga, kurioje užfiksuota socialdemokrat ų pozicija Vilniaus klausimu bei 1924–1925 met ų LSDP frakcijos gaut ų rašt ų byla. Iš Lietuvos politini ų partij ų gausiausia archyvine medžiaga pasižymi Lietuvos valstie čių liaudinink ų s ąjungos (LVLS) archyvas (f. 199), saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraš čių skyriuje (LMABRS). Jame yra Steigiamojo Seimo Lietuvos socialist ų liaudinink ų demokrat ų partijos (toliau – LSLDP) ir Lietuvos valstiečių s ąjungos (toliau – LVS) bloko ir I, II ir III seim ų LVLS frakcijos dokumentin ÷ medžiaga: frakcij ų pos ÷dži ų protokolai, centro tarybos bei jungtini ų frakcijos prezidiumo ir centro komiteto pos ÷dži ų protokolai, korespondencija. Šiuose pos ÷džiuose pla čiau ar siauriau buvo svarstomi Lietuvos užsienio politikos klausimai. Informatyviausi ir pla čiausiai aprašyti – Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS bloko bei jungtiniai frakcijos prezidiumo bei centro komiteto pos ÷dži ų protokolai (b. 22, 102, 104, 109), kuriuose užfiksuota frakcijos lyderi ų ir kit ų nari ų nuomon ÷ apie užsienio politik ą, santykius su Lenkija, Hymanso projektus, delegacij ų nari ų pranešimai iš kelioni ų po Antant ÷s šalis, Varšuv ą, Ryg ą, Vilni ų, priimti nutarimai ir kita informacija. Ypa č įdomios ir informatyvios L. Natkevi čiaus ataskaitos apie Lietuvos delegacijos Latvijoje veikl ą. Be to, protokoluose užfiksuota, kad frakcija dažnai gaudavo informacijos iš Vilniaus krašto. I Seimo protokolai yra mažiau informatyv ūs, ta čiau juose atsispindi frakcijos nuomon ÷ apie Klaip ÷dos krašt ą. II Seimo protokolai mažai atspindi frakcijos veikl ą Seime, šiek tiek pla čiau aprašyta tik frakcijos nari ų nuomon ÷ apie konkordat ą su Vatikanu. III Seimo LVLS frakcijos protokolai labai lakoniški – dažniausia tik pažym ÷ta, kokie klausimai svarstyti. Taip pat yra atskira

byla (b. 289) su liaudinink ų ir Vilniaus lenk ų atstov ų susitikimo deklaracijomis ir bendra rezoliucija bei krikš čioni ų demokrat ų ataskaita apie susitikimus su Vilniaus lenkais politini ų grupi ų vadovais. Nemažai informacijos suteik ÷ amžinink ų dienoraš čiai bei atsiminimai, kuri ų dauguma saugoma Lietuvos moksl ų akademijos bibliotekos rankraš čių skyriuje. Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų delegacijos vizitas į L. Želigovskio kariuomen ÷s okupuot ą Vilni ų aprašytas M. Romerio dienoraštyje (f. 138). Taip pat reikšmingi Vytauto Merkio fonde (f. 291) saugomi kun. Juozo Vailokai čio užrašai apie Lietuvos delegacijos Soviet ų Rusijoje veikl ą 1920 metais, kuriuose aprašytos delegacijos suformavimo problemos ir jos veiklos pradžia. Įdomios informacijos apie Steigiamojo Seimo nari ų dalyvavim ą delegacijose, santykius su Vatikanu, Latvija bei derybas su Lenkija Kopenhagoje ir Lugane suteikia Antano Tylos fonde (f. 290) esantys vyskupo Justino Staugai čio atsiminimai bei diplomato Jurgio Šaulio dienoraštis. Fragmentiškos medžiagos apie santykius su Lenkija rasta Augustino Voldemaro (f. 172), Petro Klimo (f. 191) bei Vaclovo Biržiškos (f. 163) fonduose. V. Biržiškos fonde yra Steigiamojo Seimo nario Jono Staugai čio ataskaita apie Lietuvos delegacijos įsp ūdžius ir susitikimus Varšuvoje (b. 1156). Vertingos informacijos atskleid ÷ Vilniaus universiteto bibliotekos rankraš čių skyriuje esantys Zigmo Toliušio (f. 87) atsiminimai apie amžininkus, kuriuose jis ne tik apib ūdina kai kuriuos seimų narius, bet ir aprašo Latvijos seimo delegacijos vizit ą bei apib ūdina vis ą parlamentarizmo laikotarp į, nurodo parlamentarizmo kriz ÷s ir 1926 met ų perversmo priežastis. Informatyviausia ir nuosekliausia šaltini ų grup ÷ – tai publikuoti šaltiniai: „Steigiamojo Seimo darbai“, I, II ir III seim ų stenogramos. Šiuose šaltiniuose atsispindi užsienio politikos klausim ų nagrin ÷jimas seim ų pos ÷džiuose, Ministr ų kabinet ų deklaracij ų svarstymas, Seimo nari ų paklausimai ir interpeliacijos Vyriausybei. Seim ų stenogramos atskleidžia frakcij ų poži ūrį į valstyb ÷s užsienio politik ą, j ų nuostatas bei taktik ą, taip pat parodo įtakingesni ų Seimo nari ų samprat ą bei įtak ą priimant sprendimus. Svarstant valstyb ÷s biudžet ą Seime buvo aptariama Užsienio reikal ų ministerijos ir pasiuntinybi ų veikla, ta čiau stenogramose mažai duomen ų apie Užsienio reikal ų komisijos darb ą, taip pat n ÷ra frakcij ų ar seni ūnų tarybos pos ÷dži ų protokol ų.

Kitas svarbus šaltinis yra Lenkijos steigiamojo seimo stenogramos 41 , kuriose atsispindi Lenkijos seimo nari ų poži ūris į Vilniaus klausim ą ir santykius su Lietuva. Disertacijoje taip pat panaudotas Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkini ų spaudos grup ÷je saugomas Steigiamojo Seimo atsišaukimas d ÷l karo su Lenkija, parodantis Seimo daugumos poži ūrį į santykius su Lenkija; Lietuvos atstovo prie Taut ų Sąjungos A. Voldemaro pasiaiškinimas Taut ų Sąjungos Generaliniam sekretoriui d ÷l Lietuvos ir Soviet ų Rusijos Taikos sutarties, kuris buvo išspausdintas leidinyje „Relations Russo-Lithuano-Polonaises“, išleistame 1920 m. Paryžiuje 42 , bei Rusijos archyvuose saugom ų dokument ų fragmentai apie 1923 m. įvykius Klaip ÷doje, išspausdinti atskirame leidinyje 43 . Pagalbiniai publikuoti šaltiniai yra 1920 met ų „Lietuvos kariuomenei įsakymai“ 44 bei leidinys apie Vyriausi ąjį Lietuvos gynimo komitet ą45 , kuriuose yra informacijos apie Steigiamojo Seimo nari ų veikl ą karinio konflikto su Lenkija metu. Siekiant apib ūdinti Seimo ir Vyriausyb ÷s kompetencij ą, j ų s ąveik ą, valdži ų padalijimo princip ą, išanalizuoti kai kurias sutartis ir parodyti pasiektus rezultatus užsienio politikos srityje parlamentarizmo laikotarpiu, pasinaudota teis ÷s akt ų leidiniais 46 . Tr ūkstant archyvini ų šaltini ų, šias spragas pad ÷jo užpildyti tarpukario periodin ÷ spauda. Disertacijoje daugiausia naudojama dienraš čio „Lietuva“ , liaudinink ų savaitraš čio „Lietuvos Ūkininkas“ , dienraš čio „Lietuvos Žinios“ , laikraš čio „Varpas“ ; Krikš čioni ų demokrat ų partijos laikraš čių „Laisv ÷“ ir „Rytas“ bei „Krikš čionis demokratas“ ; Lietuvos socialdemokrat ų partijos laikraš čio – „Socialdemokratas“, Tautos Pažangos partijos laikraš čių – „Krašto balsas“, „Lietuvos balsas“, „Lietuvi ų balsas“, „T ÷vyn ÷s balsas“, „Vairas“; Šauli ų S ąjungos – „Trimitas“ publikacijos. „Lietuvoje“ užsienio politikos klausimais raš ÷ J. Purickis, kurio straipsniai informatyv ūs, pagr įsti tarptautin ÷s politikos analize. „Laisv ÷je“ savo nuomon ę apie užsienio politik ą reišk ÷ Steigiamojo Seimo Pirmininkas A. Stulginskis, vicepirmininkai kunigas Justinas Staugaitis bei daktaras Jonas Staugaitis, nariai – Antanas Šmukštys, Eliziejus Draugelis, Vytautas Bi čiūnas, bei V. Čarneckis.

41 Sprawozdanie stenograficzne z posiedzenia Sejmu Ustawodwczego . Warszawa, 1919–1922. 42 Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai , Chicago, 1976, p. 225 43 Klaip ÷dos kraštas 1920–1924 m. archyviniuose dokumentuose, Klaip ÷da, 2003. 44 Lietuvos kariuomenei įsakymai . Kaunas, 1920. 45 Vyriausias Lietuvos gynimo komitetas . Kaunas, 1921. 46 Lietuvos valstyb ÷s teis ÷s aktai (1918 . II. 16 – 1940. VI. 15), Vilnius, 1996; Lietuvos sutartys su svetimomis valstyb ÷mis , Kaunas, 1930; Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautin ÷s sutartys 1918– 1995 . Vilnius, 1997.

A. Stulginskis raš ÷ apie b ūtinyb ę kurti Baltijos šali ų S ąjung ą,. Justinas Staugaitis išspausdino t ęstin į straipsn į apie Steigiamojo Seimo delegacijos į Antant ÷s šalis veikl ą. Jonas Staugaitis raš ÷ apie Lietuvos delegacijos susitikimus Varšuvoje. A. Šmulkš čio, E. Draugelio ir V. Bi čiūno straipsniai atskleid ÷ daugumos Seimo nari ų nuomon ę apie Hymanso projekt ą ir nuog ąstavimus d ÷l Vyriausyb ÷s nuolaidžiavimo, V. Čarneckis informavo apie keliones į Latvij ą ir Estij ą. „Socialdemokrate “ apie Steigiamojo Seimo delegacij ą į Antant ÷s valstybes raš ÷ Socialdemokrat ų frakcijos narys V. Čepinskis. „Lietuvos žiniose“ užsienio politikos klausimais raš ÷ Jonas Vileišis, diplomatas Ignas Šeinius, K. Grinius, Z. Toliušis, P. Dailid ÷. Liaudininkai savo straipsniuose dažniausiai kritikavo krikš čioni ų demokrat ų vykdom ą užsienio politik ą, ta čiau J. Vileišis ir P. Dailid ÷ pateik ÷ pasi ūlym ų d ÷l Lietuvos tarptautin ÷s orientacijos. „Ryte“ užsienio politikos klausimais raš ÷ Kazimieras Ambrozaitis, Leonas Bistras, Petras Karvelis, E. Turauskas. L. Bistro, P. Karvelio ir E. Turausko straipsniai pasižym ÷jo tarptautini ų santyki ų ir Lietuvos situacijos analize. Tautos pažangos partijos (v÷liau – Lietuvos tautininkų s ąjungos) lyderiai A. Voldemaras bei A. Smetona savo spaudoje bei „Trimite“ dažniausiai kritikavo krikš čioni ų demokrat ų vyriausybi ų vykdom ą užsienio politik ą, ta čiau j ų straipsniai labai išsam ūs bei informatyv ūs, juose gausu faktin ÷s medžiagos, pateikiama informacija iš užsienio laikraš čių. Ketvirtoji grup ÷ – buvusi ų Lietuvos diplomat ų, Seimo nari ų bei visuomen ÷s veik ÷jų memuaristika, kuri atspindi atsiminim ų autori ų paži ūras, įvyki ų vertinimus, gausi istorini ų veik ÷jų charakteristik ų. Gausiausios fakt ų – P. Klimo atsiminim ų knygos 47 , kuriose ilgametis diplomatas apraš ÷ valstyb ÷s k ūrimosi ir savo diplomatin ÷s tarnybos momentus. P. Klimo atsiminimuose aprašyta Lietuvos sutarties su Soviet ų Rusija pasirašymo aplinkyb ÷s, sutarties vertinimas, santyki ų su Lenkija peripetijos ir kt. Nemažai informacijos apie Hymanso projekto svarstymus, Klaip ÷dos sukilimo parengim ą bei Klaip ÷dos konvencijos svarstym ą yra Gedimino Galvos knygoje 48 , kurioje autorius publikavo savo brolio, Ministro Pirmininko, užsienio reikal ų ministro ir ilgame čio diplomato Ernesto Galvanausko atsiminimus. Vilniaus klausimo problemai svarbus Mykolo Biržiškos dienoraštis 49 ir Jono Basanavi čiaus

47 Klimas P. Iš mano atsiminim ų. Vilnius, 1990; To paties. Lietuvos diplomatijos tarnyboje . Vilnius, 1991. 48 Galva G. Ernestas Galvanauskas. Politin ÷ biografija . Čikaga, 1982. (Toliau: Galva G. Ernestas Galvanauskas…) 49 Biržiška M. Vilniaus golgota . Kaunas, 1930.

atsiminimai 50 , kuriuose aprašyti Steigiamojo Seimo nari ų apsilankymai Vilniuje ir j ų susitikimai su Vilniaus krašto lietuviais bei lenk ų visuomenin ÷mis grup ÷mis. Vaclovo Sidzikausko atsiminimuose 51 pla čiau aprašytos derybos su Lenkija Kopenhagoje. Šie memuarai pateikia daug fakt ų apie Vyriausyb ÷s veikl ą, užsienio politikos niuansus, juose fragmentiškai aprašomi Vyriausyb ÷s ir Seimo santykiai. Santykius su Vatikanu bei konkordato problem ą savo atsiminimuose apraš ÷ buv ęs II Seimo Pirmininkas, vyskupas Justinas Staugaitis 52 . Klaip ÷dos sukilimo parengimo ir įvykdymo peripetijos nušvie čiamos Aleksandro Marcinkevi čiaus-Mantauto, buvusio Lietuvos šaulių s ąjungos sekretoriaus ir slapto s ąjungos atstovo Klaip ÷dos krašte, atsiminimuose 53 , kuriuose autorius taip pat pateik ÷ medžiagos apie Seimo nari ų poži ūrį į Klaip ÷dos sukilim ą bei tuometinio Lietuvos šauli ų s ąjungos pirmininko Vinco Kr ÷v÷s-Mickevi čiaus prisiminimus. D÷l 1920–1927 met ų Seimo kanceliarijos archyvo nebuvimo parlamento veikl ą formuojant užsienio politik ą reik ÷jo tyrin ÷ti gretinant archyvuose ir bibliotek ų rankraš čių skyriuose išlikusi ų dokument ų informacij ą su seim ų stenogram ų medžiaga bei to laikotarpio periodika ir memuarais. Taip pat d ÷l šaltini ų stokos tik fragmentiškai galima buvo atkurti Užsienio reikal ų komisijos, LKDP, LSDP bei tautini ų mažum ų frakcij ų veikl ą užsienio politikos srityje. Užsienio reikal ų komisijos veikla bei parlamento frakcij ų nuostatos užsienio politikos klausimais bandytos rekonstruoti remiantis j ų atstov ų pasisakymais Seime, straipsniais partin ÷je spaudoje, atsiminimais bei kita informacija. Darbo strukt ūra. Disertacijos strukt ūra sudaryta derinant chronologin į ir problematin į medžiagos išd ÷stymo principus. Disertacij ą sudaro įvadas, penkios dalys, išvados, šaltiniai ir literat ūra. Pirmoje dalyje aptariama Seimo kompetencija, valdži ų pasidalijimo principas, Steigiamojo Seimo frakcij ų poži ūris į Lietuvos užsienio politik ą bei tarptautinio pripažinimo siekimas, dalyvavimas derybose su Soviet ų Rusija bei Lenkija, santykiai su Baltijos šali ų parlamentais. Antroje dalyje analizuojamas I Seimo frakcij ų nesutarim ų poveikis užsienio politikai bei poži ūris į Klaip ÷dos krašto prijungim ą. Tre čioje dalyje nagrin ÷jama II Seimo veikla užsienio

50 Jonas Basanavi čius. Mano gyvenimo kronika ir nerv ų ligos istorija //.LMS IC: Lietuvi ų klasikin ÷s literat ūros antologija: 1851–1922 // prieiga per internet ą: http: // anthology.lms.lt/texts/20/tekstas/28.html . 51 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos parašt ÷je , Vilnius, 1994. 52 Staugaitis J. Mano atsiminimai . Vilnius, 2006. 53 Marcinkevi čius-Mantautas A. Šauli ų s ąjunga Klaip ÷dos sukilime // Nepriklausomai Lietuvai . Čikaga, 1965.

politikos srityje – tarptautin ÷s orientacijos pakeitimas, Klaip ÷dos konvencijos svarstymas ir ratifikavimas, poži ūris į santykius su Anglija ir Baltijos šalimis, opozicijos įtaka ir nes ÷kmi ų derybose su Vatikanu ir Lenkija panaudojimas rinkimin ÷se kovose. Ketvirtoji dalis apima III Seimo laikotarp į – Seimo poži ūrį į užsienio politikos uždavinius, iškilusius po Lokarno konferencijos, sutarties su SSRS parengim ą bei permainas parlamente po karinio perversmo. Penktojoje dalyje analizuojamas Užsienio reikal ų ministerijos biudžeto svarstymas seimuose bei Užsienio reikal ų ministerijos etat ų formavimas, Seimo įtaka ministerijos strukt ūros tobulinimui ir poži ūris į jos darb ą. Tyrimo metodai. Disertacijoje naudojami deskriptyvinis (aprašomasis), analiz ÷s, indukcinis bei komparatyvinis (lyginamasis). Didelis pirm ą kart ą į istoriografin ę apyvart ą įtraukiam ų istorini ų šaltini ų kiekis bei Lietuvos partij ų nuostat ų užsienio politikos srityje analiz ÷ nul ÷m÷ deskriptyvinio (aprašomojo) ir analiz ÷s metod ų panaudojim ą. D ÷l archyvin ÷s medžiagos fragmentiškumo taip pat buvo taikomas indukcinis metodas, kai iš pavieni ų fakt ų ir žini ų reik ÷jo nustatyti bendresnius teiginius. Šis metodas buvo pasitelktas norint išaiškinti Seimo nari ų dalyvavim ą delegacij ų sud ÷tyje ar tarptautin ÷se konferencijose, rekonstruoti Užsienio reikal ų komisijos veikl ą. Seimo frakcij ų užsienio politikos samprata bei jos kitimas analizuojami panaudojant komparatyvin į (lyginam ąjį) metod ą.

1. STEIGIAMOJO SEIMO IND öLIS Į LIETUVOS TARPTAUTIN öS PAD öTIES STABILIZACIJ Ą 1. 1. Parlamento kompetencija ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo problemos

Steigiamasis Seimas dirbo nuo 1920 m. geguž ÷s 15 d. iki 1922 m. spalio 6 d. Iš 112 atstov ų Steigiamajame Seime buvo 59 krikš čioni ų demokrat ų (toliau – KD) bloko, 28 – LSLDP LVS, 12 – LSDP, 7 žyd ų, 3 lenk ų, 1 vokie čių ir 2 nepartiniai atstovai. Daugum ą tur ÷jęs KD blokas, kuris jung ÷ LKDP, Ūkinink ų s ąjungos (toliau – LŪS) ir Darbo federacijos (toliau – LDF) frakcijas, sudar ÷ koalicij ą su LVS ir LSLDP. Koalicija v ÷liau iširo, ta čiau tai nesukliud ÷ Seimui atlikti svarbiausi ų darb ų. Kaip raš ÷ Vaclovas Sidzikauskas, tai buvo: „valstyb ÷s sien ų nustatymas; tarptautinis naujos valstyb ÷s įpilietinimas – tarptautinis de jure pripažinimas; vokie čių okupacijos likvidavimas ir santyki ų su kitomis valstyb ÷mis mezgimas, saugumo ir teritorinio integralumo užtikrinimas“ 54 . Ir tai reik ÷jo padaryti per palyginti trump ą laik ą. Tik bendras Seimo, Vyriausyb ÷s ir besiformuojan čio diplomatinio korpuso darbas gal ÷jo įgyvendinti šiuos uždavinius. Parlamento viršenyb ÷ buvo fiksuojama 1918 m. Laikinosios konstitucijos pamatiniuose d ÷sniuose, 1920 m. Laikinojoje Konstitucijoje ir 1922 m. Lietuvos Valstyb ÷s Konstitucijoje 55 . Valdži ų padalijimo principas n ÷ra tiesiogiai įvardijamas pagrindiniame įstatyme, ta čiau jis išvedamas iš 2-ojo 1922 m. Lietuvos Valstyb÷s Konstitucijos straipsnio, kuriame rašoma, kad valstyb ÷s valdži ą vykdo Seimas, Vyriausyb ÷ ir Teismas. Ši Konstitucijos nuostata bei atitinkami Konstitucijos skyriai, nustatantys Seimo, Vyriausyb ÷s, Prezidento ir Teismo institucij ų organizacij ą bei funkcionavim ą ir apibr ÷žiantys j ų galias bei kompetencijas, įtvirtino valdži ų pasidalijimo princip ą, kuris lem ÷ valstyb ÷s valdžios organizacij ą, jos funkcionavim ą, garantavo žmogaus teises ir laisves 56 . 1920 m. birželio 10 d. Laikinojoje Lietuvos Valstyb÷s Konstitucijoje pirm ą kart ą nurodomos Steigiamojo Seimo funkcijos: įstatym ų leidimas, sutar čių su kitomis

54 Sidzikauskas V. Steigiamasis Seimas ir Lietuvos tarptautin ÷s problemos // T÷vyn ÷s sargas , 1970, Nr. 1, p. 58. 55 Andriulis V. Lietuvos valstyb ÷s teisin ÷s sistemos formavimo (1918.II.16–1940.VI.15) bruožai // Lietuvos valstyb ÷s teis ÷s aktai (1918 . II. 16 – 1940. VI. 15), p. 16. 56 Monkevi čius K. Valdži ų padalijimo principas 1922 m. Lietuvos Valstyb ÷s Konstitucijoje // Parlamento studijos , 2005, Nr. 5, p. 131.

valstyb ÷mis ratifikavimas, valstyb ÷s biudžeto tvirtinimas bei įstatym ų vykdymo kontrol ÷ (4 str.) 57 . Parlamento prerogatyvos Vyriausyb ÷s atžvilgiu konkretizuotos 1922 m. rugpj ūč io 1 d. Konstitucijoje. Seimas tvirtino Ministr ų kabineto programas, ministerij ų ir kit ų valstyb ÷s įstaig ų strukt ūrą bei valstyb ÷s tarnautoj ų atlyginimus. Pagal savo kompetencij ą parlamentas nustatydavo Lietuvos užsienio politikos kurs ą ir kontroliavo Užsienio reikal ų ministerijos veikl ą. Jokie svarbesni klausimai negal ÷jo būti sprendžiami be Seimo pritarimo. Konstitucijoje buvo numatyta, kad Seimas tvirtina šias Vyriausyb ÷s sudarytas sutartis: taikos sutartis, valstyb ÷s teritorijos įgijimo, atsisakymo ar perleidimo; prekybos sutartis su kitomis valstyb ÷mis, užsienio paskolas; sutartis, kurios visai ar dalinai naikina arba pakei čia esamuosius įstatymus; sutartis, kurios uždeda pareig ų Lietuvos pilie čiams; sutartis, kurios nustato tiesiogines arba netiesiogines monopolijos arba nusavinimo teises (Valstyb ÷s konstitucijos 30 str.) 58 . Išskirtin ÷ Seimo teis ÷ taip pat buvo karo ir taikos klausim ų sprendimas (31 str.) ir nepaprastosios pad ÷ties įvedimas (32 str.). Tvirtindamas biudžet ą Seimas taip pat gal ÷jo kontroliuoti Vyriausyb ÷s vykdom ą užsienio politik ą, išsakyti savo nuomon ę patardamas bei pareikšdamas pasitik ÷jim ą ar nepasitik ÷jim ą visam Ministr ų kabinetui ar užsienio reikal ų ministrui (29, 59 str.) 59 . Parlamentin ÷s Vyriausyb ÷s darb ų kontrol ÷s formos, kuriomis Seimo nariai reaguodavo į svarbesnius įvykius, buvo numatytos Konstitucijos 28 straipsnyje – tai interpeliacijos ir paklausimai Ministrui Pirmininkui ir atskiriems ministrams bei revizij ų skyrimas 60 . Interpeliacijos b ūdavo pla čiai svarstomos Seimo plenariniuose pos ÷džiuose, o išklausius atsakym ą ir apsvars čius, b ūdavo balsuojama d ÷l pasitik ÷jimo. 1920–1925 m. Vyriausybei pateikti 663 paklausimai, iš kuri ų dešimtadalis apie užsienio politik ą61 . Šios parlamentin ÷s praktikos priemon ÷s buvo pla čiai naudojamos visuose Lietuvos seimuose. Vykdomosios valdžios strukt ūra, galios ir kompetencijos buvo suformuluotos ketvirtame Konstitucijos skyriuje – „Vyriausyb ÷“. 40 straipsnyje teigiama, kad Vyriausyb ę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministr ų kabinetas 62 . Konstitucija Prezidento institucijai, o kartu ir vykdomajai valdžiai suteik ÷ nemažus įgaliojimus,

57 1920 05 26 I sesijos 7 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 58 Lietuvos valstyb ÷s konstitucija // Lietuvos valstyb ÷s teis ÷s aktai (1918 . II. 16 – 1940. VI. 15), Vilnius, 1996, p. 9. 59 Ten pat, p. 9–10. 60 Ten pat, p. 9–11. 61 Raulinaitis P. V. Parlamentin ÷ užsienio politikos kontrol ÷ // Teis ÷, 1925, Nr. 8, liepa – gruodis, p. 32. 62 Lietuvos valstyb ÷s konstitucija // Lietuvos valstyb ÷s teis ÷s aktai (1918 . II. 16 – 1940. VI. 15), p. 9.

kurie sudar ÷ tam tikr ą atsvarą Seimo galioms. Pirmiausia Prezidentas buvo valstyb÷s vadovas (44 str.), galintis atstovauti šal į jos santykiuose su užsienio valstyb ÷mis. Jis gal ÷jo daryti įtak ą vidaus ir užsienio politikai, nes Konstitucija jam suteik ÷ teis ę skelbti ar 21 dienai atid ÷ti Seimo priimamus įstatymus (50 str.), paleisti Seim ą (52 str.), dalyvauti Ministr ų kabineto pos ÷džiuose ir juose pirmininkauti (54 str.), skirti Valstyb ÷s kontrolieri ų (48 str.), vyriausi ąjį kariuomen ÷s vad ą ir kitus aukštus valstyb ÷s valdininkus (49 str.). Be to, jis tur ÷jo teis ę paskelbti Ministro Pirmininko kandidat ūrą, pavesti jam sudaryti Ministr ų kabinet ą ir tvirtinti jo sud ÷tį (47 str.) 63 . Nor ÷damas disponuoti šiais įgaliojimais Prezidentas prival ÷jo tur ÷ti Seimo valdan čiosios daugumos param ą. Be to, Prezidento aktus savo parašais tur ÷jo tvirtinti Ministras Pirmininkas ar atitinkamas ministras. Konstitucijoje buvo numatyta nemažai straipsni ų, kurie reglamentavo Prezidento ir Seimo santykius. Seimas 2/3 bals ų gal ÷jo atstatydinti Prezident ą (44 str.). Prezidento atid ÷tą Seimo priimto įstatymo įsigaliojim ą Seimas gal ÷jo įveikti antr ą kart ą balsuodamas absoliu čios daugumos balsais (50 str.) 64 . Taigi Konstitucija įgaliojo Prezident ą savo veiksmus derinti su Seimu. Ministr ų kabineto formavim ą, jo funkcijas ir atsakomyb ę Seimui reglamentavo Konstitucijos 47-asis ir 56–61-asis straipsniai. Ministr ų kabinetas pagal Konstitucijos 61-ąjį straipsn į tur ÷jo vykdyti Seimo priimtus įstatymus, spr ęsti vidaus ir užsienio politikos klausimus, saugoti valstyb ÷s teritorij ą ir vidaus tvark ą. Be to, Ministr ų kabinetas tur ÷jo įstatym ų leidimo iniciatyvos teis ę – gal ÷jo rengti įstatym ų sumanymus ir projektus, kurie įsigaliodavo po svarstymo proced ūros Seime ir patvirtinus Prezidentui (60 str.). Tai rodo, kad Ministr ų kabinetas vykd ÷ ne tik valdymo funkcij ą, bet gal ÷jo daryti įtak ą formuojant ir įgyvendinant šalies vidaus ir užsienio politik ą. Tam, kad Ministr ų kabinetas neviršyt ų savo įgaliojim ų, Konstitucijoje buvo numatyta, kad Ministr ų kabinetas atsakingas Seimui už bendr ą Vyriausyb ÷s politik ą, o kiekvienas ministras už savo srit į (59 str.) 65 . Seimui pareiškus nepasitik ÷jim ą Ministr ų kabinetu, jis prival ÷jo atsistatydinti, o jo atsistatydinim ą tur ÷jo priimti Prezidentas (47 str.). Valstyb ÷s Konstitucija l ÷m÷ valdži ų s ąveikos b ūtinum ą, nes n ÷ viena iš valdžios institucij ų negal ÷jo atlikti savo funkcij ų, nederindama veiksm ų su kitomis

63 Lietuvos valstyb ÷s konstitucija // Lietuvos valstyb ÷s teis ÷s aktai (1918 . II. 16 – 1940. VI. 15), p. 10. 64 Ten pat. 65 Ten pat, p. 10–11.

valdžios institucijomis. Parlamentin ÷je sistemoje nebuvo griežto valdži ų atskyrimo tarp įstatym ų leidžiamosios ir vykdomosios valdži ų, ta čiau toks valdži ų suart ÷jimas nepažeid ÷ valdži ų padalijimo principo, bet sudar ÷ galimyb ę palaikyti glaudesnius ryšius tarp parlamento ir vyriausyb ÷s bei prisid ÷jo prie efektyvaus valdži ų bendradarbiavimo sprendžiant valstybin ÷s reikšm ÷s klausimus 66 . Kita vertus, valdžių tarpusavio s ąveika, „stabdži ų ir atsvar ų“ sistemos veikimas r ÷m÷si tuo, kad Konstitucijoje buvo apibr ÷žti ne tik tiesioginiai valdži ų įgaliojimai, bet ir j ų galios viena kitos atžvilgiu, kas sudar ÷ galimyb ę palaikyti valdži ų pusiausvyr ą, sulaikyti nuo bandymo peržengti savo kompetencijos ribas. Vienas iš svarbiausi ų „stabdži ų ir atsvar ų“ sistemos veikimo pagrind ų parlamentin ÷je sistemoje buvo parlamento teis ÷ pareikšti nepasitik ÷jim ą Vyriausybei ir Prezidento teis ÷ paskelbti pirmalaikius parlamento rinkimus 67 . Ši Prezidento konstitucin ÷ teis ÷ buvo efektyvi atsvara Seimo galioms ir mažino seimokratijos pasireiškim ą. Steigiamojo Seimo veikla skyr ÷si nuo kit ų seim ų, nes tuo metu dar nebuvo aiškiai suformuluotos Seimo funkcijos, Seimo nariai buvo jauno amžiaus –tre čdalis netur ÷jo 30 met ų, apie 40 % sudar ÷ 31–40 met ų amžiaus žmon ÷s, tik apie 35 % parlamentar ų tur ÷jo aukšt ąjį ir nebaigt ą aukšt ąjį išsilavinim ą68 , n ÷ vienas Seimo narys netur ÷jo parlamentinio darbo patirties. Lietuvoje, kaip ir visoje to meto pokarin ÷je Europoje vyravo radikalios ir net revoliucin ÷s nuotaikos. Kalb ÷dami apie Lietuvos užsienio politik ą, Seimo nariai skelb ÷ taut ų lygyb ÷s ir draugyst ÷s id ÷jas bendraujant su kaimynin ÷mis šalimis, nors pastarosios Lietuvos atžvilgiu tur ÷jo savo plan ų ir išskai čiavim ų. Tai parod ÷ Soviet ų Rusijos kariuomen ÷s įsiveržimas į Lietuv ą 1919 met ų pradžioje, Vokietijos planai kolonizuoti Lietuv ą, padedant plk. P. Bermondto- Avalovo kariuomenei (vadinamiesiems „bermontininkams“), 1919 m. vasar ą ir Lenkijos kariuomen ÷s veiksmai 1919–1920 metais. Savo veikl ą Seimas organizavo remdamasis 1920 m. geguž ÷s 18 d. 69 priimtu Steigiamojo Seimo statutu, o nuo 1924 m. birželio 18 d. – nauju Seimo statutu 70 . Remdamasis statutu Seimas nustatydavo komisij ų ir j ų nari ų skai čių. Nuolatinei užsienio politikos kontrolei ir įvairi ų tos srities klausim ų sprendimui sudarydavo

66 Monkevi čius K. Valdži ų padalijimo principas 1922 m. Lietuvos Valstyb ÷s Konstitucijoje // Parlamento studijos , 2005, Nr. 5, p. 143. 67 Ten pat. 68 Truska L. Steigiamasis Seimas ir jo vieta naujųjų laik ų Lietuvos istorijoje // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 met ų) nari ų biografinis žodynas , p. 28. 69 1920 05 18 I sesijos 3 pos ÷dis // SSD , 1920–1922. 70 1924 06 18 IV sesijos 110 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926.

Užsienio reikal ų komisij ą. Steigiamajame Seime Užsienio reikal ų komisij ą sudar ÷ 11 nari ų, v ÷liau – 8 nariai, t. y. apie 10 % Seimo nari ų. Dažniausiai į komisij ą buvo renkami įtakingiausi didesni ųjų frakcij ų atstovai. Tautini ų mažum ų frakcijos, išskyrus Steigiam ąjį Seim ą, buvo negausios, tod ÷l jų atstovai negal ÷jo patekti į Užsienio reikal ų komisij ą. Komisijos pos ÷džiuose, kurie vykdavo kart ą savait ÷je, nuolat dalyvaudavo užsienio reikal ų ministras, kartais – Ministras Pirmininkas bei kai kurie Lietuvos atstovai užsienyje. Užsienio reikal ų ministras informuodavo komisij ą apie visus svarbesbius užsienio politikos reikalus – sutartis su kitomis valstyb ÷mis, klausimus Taut ų S ąjungoje bei Ambasadori ų konferencijoje. Be to, komisija gaudavo vadinam ąsias Gelton ąsias knygas, sutar čių projektus ir kitus dokumentus, svarstydavo politines sutartis. Užsienio politikos klausimai buvo svarstomi Seimo Seni ūnų sueigoje, Užsienio reikal ų komisijoje, frakcij ų pos ÷džiuose ir tik po to – Seimo plenariniuose pos ÷džiuose, kur užsienio reikal ų ministrui tekdavo atsakyti į Seimo nari ų paklausimus. Po ministro pranešim ų vykdavo diskusijos aktualiais užsienio politikos klausimais. Jau Seimo 4-ajame pos÷dyje 1920 m. geguž ÷s 20d., dar nesudarius naujos Vyriausyb ÷s, išrinkta Užsienio reikal ų komisija, kuri ą sudar ÷: KD bloko atstovai – J. Purickis (greitai tap ęs užsienio reikal ų ministru), K. Bizauskas ir V. Jurgutis (1922 m. vasario 1 d. jis tapo užsienio reikal ų ministru, o nuo kovo 3 d. atsisak ÷ b ūti Seimo nariu 71 ); LVS ir LSLDP atstovai – K. Grinius (tap ęs Ministru Pirmininku), Juozas Buzelis, Vladas Lašas ir Jonas Makauskas; LSDP – Bronius Cirtautas ir Pranas Šemiotas; žyd ų atstovas Naftalis Fridmanas; lenk ų – Antanas Snelevskis 72 . Vienintelis J. Purickis tur ÷jo neilg ą diplomatinio darbo patirt į – 1919 m. jis buvo neoficialus Lietuvos atstovas Vokietijoje. Vietoj Ministru Pirmininku tapusio K. Griniaus į Užsienio reikal ų komisij ą buvo įtrauktas dr. Jonas Staugaitis, o vietoj J. Purickio – KD blokas delegavo V. Čarneck į73 .

71 1922 02 01 I sesijos 166 pos ÷dis; 1922 03 03 I sesijos 178 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 72 1920 05 20 I sesijos 4 pos ÷dis // ten pat. (Sprendžiant iš Steigiamojo Seimo stenogram ų, kai kurie 1920 m. geguž ÷s 20 d. išrinkti nariai – LVS ir LSLDP atstovai J. Buzelis, J. Makauskas, Lenk ų frakcijos – A. Snelevskis, LSDP – P. Šemiotas mažai dirbo Užsienio reikal ų komisijoje, ta čiau nepavyko išsiaiškinti j ų atšaukimo datos.) 73 1920 07 05 I sesijos 23 pos ÷dis; 1921 05 20 I sesijos 94 pos ÷dis; 1921 06 10 I sesijos 103 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

1 lentel ÷. Užsienio reikal ų komisijos nariai 1920–1922 m. Eil. Vardas, pavard ÷ Specialyb ÷ Frakcija Data Pirmininkas Nr. 1. Juozas Purickis kunigas LKDP 1920 05 20–1920 1920 05 20– 07 05 1920 07 09 2. Kazys Bizauskas teisininkas LKDP 1920 05 20–1921 05 31 3. Vladas Jurgutis kunigas LKDP 1920 05 20–1921 1920 07 10 03 03 –1920 07 30 4. Valdemaras inžinierius LŪS 1920 07 05–1921 Vytautas 11 04 Čarneckis 5. Kazys Grinius gydytojas LVS 1920 05 20–1920 07 05 6. Juozas Buzelis gydytojas LSLDP 1920 05 20–? 7. Vladas Lašas gydytojas LVS 1920 05 20–1921 05 25 8. Jonas Makauskas vaistininkas LSLDP 1920 05 20–?

9. Bronius Cirtautas teisininkas LSDP 1920 05 20–? 10. Pranas Šemiotas amatininkas LSDP 1920 05 20–? 11. Naftalis teisininkas Žyd ų 1920 05 20–1920 Fridmanas 05 30 12. Antanas darbininkas Lenk ų 1920 05 20–? Snelevskis 13. Ozeris teisininkas Žyd ų 1920 05 30–1921 Finkelšteinas 74 05 31 14. Jonas Pakalka kooperatininkas LSDP 1921 02 01 –1921 05 20; 1921 06 10 15. Simonas teisininkas Žyd ų 1921 05 31–1922 Rozenbaumas 75 . 11 06 16. Mykolas teisininkas LSLDP 1920 05 30–1922 1920 07 30– Sleževi čius 76 11 06 1922 11 06 77 17. Justinas kunigas LKDP 1921 05 31 Staugaitis 18. Jonas Staugaitis gydytojas LVS 1920 07 05–? 18. Ladas karininkas LSLDP 1921 05 31–1922 Natkevi čius 78 . 03 02 19. Vincas fizikas LSDP 1920 05 30–1921 Čepinskis 79 02 01

74 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 06 05 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 152. (O. Finkelšteinas buvo Užsienio reikal ų komisijoje svarstant instrukcij ą Lietuvos delegacijai Soviet ų Rusijoje). 75 1920 05 31 I sesijos 98 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 76 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 06 05 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 152. (M. Sleževi čius pirmininkavo Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džiams svarstant instrukcij ą Lietuvos delegacijai Soviet ų Rusijoje). 77 Raulinaitis P. V. Parlamentin ÷ užsienio politikos kontrol ÷ // Teis ÷, 1925, Nr. 8, p. 37. 78 Steigiamojo Seimo SLDP ir VS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas, 1921 05 25 // LMABRS , f. 199– 22, p. 258. 79 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 06 05 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 152. (V. Čepinskis buvo Užsienio reikal ų komisijoje svarstant instrukcij ą Lietuvos delegacijai Soviet ų Rusijoje).

1921 m. vasario 1 d. LSDP į Užsienio reikalų komisij ą pasiunt ÷ dirbti J. Pakalk ą, o 1921 m. geguž ÷s 20 d. j į atšauk ÷ kartu su kitais savo nariais iš vis ų komisij ų, ta čiau 1921 m. birželio 10 d. gr ąžino savo narius į tas pa čias komisijas 80 . Dauguma Užsienio komisijos nari ų tur ÷jo aukšt ąjį arba nebaigt ą aukšt ąjį išsilavinim ą, tik LSDP atstovas B. Cirtautas vidurinį, o kitas socialdemokratas P. Šemiotas ir Lenk ų frakcijos narys A. Snelevskis – pradin į išsilavinim ą81 , ta čiau nei stenogramos, nei archyviniai dokumentai nerodo, kad šie Seimo nariai b ūtų ilgesn į laik ą dirb ę Užsienio reikal ų komisijoje. Seimas daugiau kaip m ÷nes į nesudar ÷ naujos Vyriausyb ÷s. Tik birželio 23 d. naujasis Ministras Pirmininkas K. Grinius Seime pristat ÷ Ministr ų kabineto deklaracij ą82 . Jis suformulavo pagrindinius Vyriausyb ÷s uždavinius užsienio politikoje – pirmiausia tai Lietuvos pripažinimas de jure , orientacija į Vakar ų Europos valstybes, ypa č Anglij ą, santyki ų su artimiausiais kaimynais sunormalizavimas. Tarptautinis valstyb ÷s pripažinimas po Pirmojo pasaulinio karo buvo suprantamas kaip Antant ÷s valstybi ų pripažinimas. Po Ministro Pirmininko kalbos sek ÷ pareiškimai d ÷l deklaracijos, kurie atspind ÷jo frakcij ų poži ūrius į Lietuvos vidaus ir tarptautin ę pad ÷tį, atkurtos valstyb ÷s sustiprinimo b ūdus. Didži ųjų Seimo frakcij ų pranešimai buvo platesni, juose išryšk ÷jo bendras valstyb ÷s valdymo supratimas, tam tikri prioritetai, savo misijos Seime suvokimas. LSLDP ir LVS bloko deklaracijos pagrindiniai principai sutapo su Ministro Pirmininko nuomone, o KD bloko programines nuostatas perskait ęs Mykolas Krupavi čius buvo gana radikalus. Jis pamin ÷jo Lenkijos ir Latvijos norus pasidalinti lietuviškas žemes, pasisak ÷ už Baltijos s ąjungos suk ūrim ą ir įstojim ą į Taut ų S ąjung ą. LSDP frakcijos deklaracijoje į visas valstyb ÷s gyvenimo sritis žvelgiama pro socialdemokrat ų pasaul ÷ži ūros prizm ę. J ų lyderis Steponas Kairys kalb ÷jo, kad jis nesidžiaugs, jei Lietuv ą pripažins „buržuazin ÷s Europos valdžios“, kad reikia susitarti su „kaimyn ų šali ų liaudimi“ 83 , pasisak ÷ už „pasaulio taut ų federacij ą“. Tai rodo, kad

80 1920 02 01 I sesijos 59 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 81 Tamošaitis M. Cirtautas Bronislovas; Mitrulevi čius G. Šemiotas Pranas; Stravinskien ÷ V. Šnielevskis Antanas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 met ų) nari ų biografinis žodynas , p. 117, 374, 386. 82 1920 06 23 I sesijos 18 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 83 Ten pat.

tarpvalstybiniuose santykiuose socialdemokratai band ÷ pritaikyti utopinio socializmo id ÷jas, deklaravo tik darbinink ų klas ÷s interes ų gynim ą ir atvirai pasisak ÷, kad Seimas jiems bus trib ūna ir kovos su „reakcine dauguma“ arena. Tautini ų mažum ų frakcij ų poži ūrį į Lietuvos valstyb ę demonstruoja ir tai, kokia kalba jie perskait ÷ savo deklaracijas. Lenk ų atstovas A. Snelevskis deklaracij ą skait ÷ lenk ų kalba ir sveikindamas atgaivint ą „krašto nepriklausomyb ÷s id ÷ją“ kartu pasisak ÷ už „ankš čiausius ryšius su atgimusia Lenkijos Respublika“ 84 . Lenkijos istorikas K. Buchowskis raš ÷, kad lenk ų tautinei mažumai Lietuvoje buvo iškilusi dilema dalyvauti rinkimuose, ar juos boikotuoti: dalyvavimas rinkimuose jiems reišk ÷ Lietuvos nepriklausomyb ÷s pripažinim ą be unijos su Lenkija, bet rinkim ų boikotas būtų neleid ęs jiems dalyvauti valstyb ÷s valdyme ir daryti įtak ą politikai. Apsispr ęsta rinkimuose dalyvauti, nes Varšuva taip pat buvo suinteresuota, kad lenkai aktyviai dalyvaut ų Lietuvos valstyb ÷s gyvenime. K. Buchowskis teig ÷, kad Lenk ų frakcijai faktiškai vadovavo dvarinink ų politin ÷ organizacija – Informacinis biuras, finansuojamas iš Varšuvos 85 . Žyd ų frakcijos atstovas Nachmanas Rachmilevi čius deklaracij ą Seime perskait ÷ lietuvi ų kalba, pareikšdamas solidarum ą su Vyriausybe, kuri kuo grei čiau suvienyt ų visas Lietuvos žemes su sostine Vilniumi, bet nepamiršdamas priminti tautin ÷s autonomijos program ą, išd ÷styt ą Paryžiaus deklaracijoje 1919 m. rugpj ūč io 8 d. 86 . Čia nagrin ÷tos Seimo frakcij ų nuostatos užsienio politikos klausimais pad ÷s suprasti tolesnius j ų veiksmus ir reakcijas į iškilusias problemas. Užsienio reikal ų ministras periodiškai darydavo pranešimus Seime, informuodamas, kaip sekasi vykdyti Vyriausyb ÷s numatyt ą program ą užsienio reikal ų srityje. 42-ajame pos ÷dyje 1920m. rugs ÷jo 17 d. J. Purickis praneš ÷, kad Seimo Užsienio reikal ų komisija pos ÷džiauja kiekvien ą savait ę ir pasidžiaug ÷, kad sprendžiant užsienio politikos klausimus visos partijos labai vieningos 87 . Steigiamajam Seimui r ūp÷jo tarptautinis Lietuvos pripažinimas ir Vilniaus klausimas, ta čiau tame pa čiame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis paklaus ÷ užsienio reikal ų ministro, kas daroma d ÷l Klaip ÷dos krašto

84 1920 06 23 I sesijos 18 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 85 Buchowski K. Polacy w sejmach litewskich 1920–1927 // Studia z dziejow Rosji i Europy Srodkowo–Wschodniej , t. XXXII, s. 71–73. 86 1920 06 23 I sesijos 18 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 87 1920 09 17 I sesijos 42 pos ÷dis // ten pat.

prijungimo 88 . J. Purickis atsak ÷, kad Klaip ÷dos kraštas yra Antant ÷s dispozicijoje. Jo nuomone, Lietuvai svarbiausia, kad krašto gyventojai pareikšt ų nor ą priklausyti Lietuvai, nes dabar dalis Klaip ÷dos krašto gyventoj ų to nenori. Ministras informavo, jog Versalio konferencijos pirmininkas Georges Clemanseau buvo pasak ęs, kad Klaip ÷dos kraštas ateityje tur ÷tų atitekti Lietuvai kaip uostas. J. Purickis paaiškino, kad Vyriausyb ÷ nor ÷tų artimesni ų ekonomini ų santyki ų su tuo kraštu, reikalinga viena muit ų siena, nes per Klaip ÷dos srit į daug spekuliuojama prek ÷mis iš Lietuvos. Lietuva Klaip ÷dos krašt ą laik ÷ savo teritorija ir 1919 m. gruodžio 2 d. paskelbtame Steigiamajam Seimui rinkti įstatyme numat ÷ šiam kraštui tuos pa čius nuostatus rinkimams, kaip ir visai Lietuvai, kai tik čia bus panaikinta okupacija 89 . Pasiekti tarptautinį Lietuvos pripažinim ą d÷l sud ÷tingos tarptautin ÷s situacijos buvo nelengva. Į Vyriausyb ÷s deklaracij ą buvo įrašyta orientacija į Vakar ų Europos valstybes, ypa č į Anglij ą, ta čiau d ÷l Lenkijos pretenzij ų Lietuvai Antant ÷s valstyb ÷s dels ÷ pripažinti Lietuv ą de jure . Siekdamas, kad Lietuva b ūtų grei čiau pripažinta, Steigiamasis Seimas nutar ÷ pasi ųsti į užsien į delegacij ą, kuri informuot ų apie Lietuvos užsienio politik ą bei sustabdyt ų Lenkijos propagand ą bei karo veiksmus. 1920 m. spalio 1 d. Seimo delegacija išvyko į Antant ÷s valstybes ir Taut ų Sąjungos institucijas. Delegacijos pirmininkas buvo Seimo vicepirmininkas kunigas Justinas Staugaitis, nariai – frakcij ų lyderiai: M. Sleževi čius – LSLDP ir LVS, V. Čepinskis – LSDP ir Maksas Solovei čikas – Žyd ų90 . Delegacijos uždavinys buvo informuoti Antant ÷s valstybi ų vyriausybes apie neteis ÷tą Lenkijos kariuomen ÷s veržim ąsi į Lietuv ą, užmegzti ryšius su t ų šali ų parlamentin ÷mis grup ÷mis, stengtis paneigti Lenkijos propagandos šmeižtus, skleidžiamus prieš Lietuv ą. Buvo manoma, kad Steigiamojo Seimo atstovai sustiprins Lietuvos diplomatin ę akcij ą ir informacin į darb ą užsienyje, nors tuo metu Paryžiuje lank ÷si Lietuvos užsienio reikal ų ministras J. Purickis. Delegacijos narys prof. V. Čepinskis, gr įžęs iš kelion ÷s, savo straipsnyje pamin ÷jo, kad kai kurie Užsienio reikal ų ministerijos atstovai trukd ÷ išvažiuoti delegacijai teigdami, kad „prof. Voldemaro ir kit ų m ūsų diplomat ų Lietuvos klausimas Entantos kraštuos taip puikiai pastatytas, kad kvepian čio bolševizmu Seimo delegacija gali tik sukompromituoti Lietuvos dalyk ą ir bendrai Lietuvos

88 1920 09 17 I sesijos 42 pos ÷dis// SSD , Kaunas, 1920–1922. 89 Čep ÷nas P. Nauj ųjų laik ų Lietuvos istorija , t. 2, p. 757. 90 Mūsų delegacija į Antantos valstybes ir Taut ų S ąjung ą // Laisv ÷, 1920 10 02, Nr. 203, p. 2.

reikalams pakenkti“ 91 . M. Sleževi čius 1920 m. lapkri čio 24 d. kalb ÷damas LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷dyje tiesiai pareišk ÷, kad Užsienio ministerijos valdytojas P. Klimas trukd ÷ Seimo delegacijai išvykti 92 . Galb ūt d ÷l ši ų kliudym ų Pranc ūzijos misija Lietuvoje atsisak ÷ vizuoti Seimo delegat ų pasus, tod ÷l pirmiausia teko vykti į London ą, o ne į Paryži ų, kaip buvo planuota. Atvykusi į Berlyn ą delegacija gavo telegram ą iš Užsienio reikal ų ministerijos, raginan čią tuoj pat gr įžti į Lietuv ą. Be to, čia susitiko Tautos Pažangos partijos atstov ą (turb ūt A. Voldemar ą – aut. past.), kuris išg ąsdino delegacij ą, teigdamas, kad Antant ÷s vadovai į Lietuvos Seim ą ži ūri kaip į slapt ą Soviet ų Rusijos padalin į, nes labai pasipiktin ę projektuojama žem ÷s reforma ir akcija prieš lenkus. Nežinodama k ą daryti, delegacija pasiunt÷ telegram ą užsienio reikal ų ministrui J. Purickiui į Paryži ų, prašydama leidimo važiuoti toliau. J. Purickis ne tik dav ÷ leidim ą, bet ir man ÷, kad delegacijos kelion ÷ bus naudinga 93 . Delegacijos veikla Lietuvoje buvo vertinama nevienareikšmiškai. Opozicin ÷s Tauto Pažangos partijos spauda abejojo, ar ši kelion ÷ reikalinga ir kaltino delegacijos narius pab ÷gimu, kai T ÷vyn ÷ pavojuje. Delegacijos pirmininkas kunigas Justinas Staugaitis paneig ÷ šiuos gandus valstyb ÷s oficioze, pabr ÷ždamas, kad delegacijos nariai nenor ÷jo važiuoti į ši ą kelion ę, o paskui skub ÷jo kuo grei čiau gr įžti (kelion ÷ truko 40 dien ų)94 . Seimo delegacijos veikla užsienyje ne kart ą buvo svarstoma LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷džiuose, kuri ų protokolai atkleidžia skirting ą Seimo nari ų poži ūrį į delegacijos veikl ą. 1920 m. spalio 13 d. dr. Jonas Staugaitis praneš ÷, kad delegacija ne tik nepatais ÷ Lietuvos reikal ų, bet jiems pakenk ÷95 . Jis pamin ÷jo, kad Ministr ų kabinetas jau praš ÷ Seimo Pirminink ą atšaukti delegacij ą iš užsienio. V. Lašas informavo, kad šiuo metu delegacija persiskyrusi į dvi dalis – viena važiuoja į Amerik ą, kita – į Italij ą. M. Solovei čikas planavo surengti didelius mitingus, tik ÷damasis paveikti Europos žydus. V. Lašas teig ÷, kad delegacija užsienyje gaus daugiau informacijos ir Seimas gal ÷s nustatyti viening ą politikos linij ą. Dr. Jonas Staugaitis nurod ÷ delegacijos atšaukimo motyvus: 1) susidarys dvi politikos, 2) Ministr ų kabinetas yra už tai atsakingas ir turi b ūti nevaržomas. Vis d ÷lto,

91 Čepinskis V. Lietuvos politin ÷ pad ÷tis užsieniuose // Socialdemokratas , 1920 12 02, Nr. 31, p. 2. 92 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 11 24 // LMABRS , f. 199–22, l. 109. 93 Ten pat. 94 Kun. J. Staugaitis. Steigiamojo Seimo delegacija užsieny // Lietuva , 1920 11 20, Nr. 254, p. 2–3. 95 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 10 13 // LMABRS , f. 199–22, l. 67.

dauguma frakcij ų nari ų nutar ÷ delegacij ą užsienyje palikti, ta čiau atšaukti M. Sleževi čių, kuris reikalingesnis Lietuvoje (jis buvo išrinktas Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto (toliau – VLGK) pirmininku). V ÷liau K. Grinius paaiškino, kad Vyriausyb ÷ visai nesiruoš ÷ atšaukti delegacijos, t ą informacij ą skleid ÷ Užsienio reikal ų ministerija 96 . Gr įžę į Lietuv ą delegacijos nariai pateik ÷ ataskait ą Mažajame Seime bei savo frakcijose, be to, jie dav ÷ interviu žurnalistams, o kunigas Justinas Staugaitis bei socialdemokrat ų atstovas V. Čepinskis pla čiai apraš ÷ kelioni ų įsp ūdžius „Lietuvos“ bei „Socialdemokrato“ laikraš čiuose. Taip pla čiai delegacijos veikla buvo nušviesta grei čiausiai d ÷l įvairi ų gand ų, skleidžiam ų Lietuvoje apie delegacijos veikl ą. Delegacijos pirmininkas kun. Justinas Staugaitis Mažojo Seimo pos ÷dyje 1920 m. lapkri čio 15 d. padar ÷ pranešim ą. Jis informavo, kad Londone delegacija susitiko su Anglijos atstovu Taut ų Sąjungoje, parlamento nariu ir konservatori ų lyderiu lordu Robertu Cecilliu, kuris patar ÷ d ÷l L. Želigovskio bylos paduoti skundą Taut ų Sąjungai, kaltinant Lenkij ą sulaužius Taut ų Sąjungos statuto 16-ąjį straipsn į. Be to, jis pasi ūl÷ kreiptis į Taut ų Sąjungos Taryb ą su prašymu priimti Lietuv ą visateise nare į Taut ų Sąjung ą, nes tai palengvint ų Lietuvos pripažinim ą de jure ir apsunkint ų Lenkijos kariuomen ÷s veržim ąsi į Lietuv ą. Delegacijos narys J. Čepinskis raš ÷, kad šie R Cecilio patarimai buvo įvykdyti – Lietuvos atstovas Londone A. Tiškevi čius įteik ÷ Taut ų Sąjungos generaliniam sekretoriui abu dokumentus: protest ą prieš Lenkijos veiksmus bei prašym ą priimti Lietuv ą į Taut ų Sąjung ą97 . Be to, delegacija susitiko su Užsienio reikal ų ministerijos atstovu Jonu Gregory, žurnalistais, visuomen ÷s veik ÷jais, žyd ų ir lietuvi ų kolonij ų atstovais. Pasimatyti su Davidu Georgu Lloydu delegacija nesp ÷jo, nes skub ÷jo į Paryži ų, kur susitiko su Taut ų Sąjungos Tarybos pirmininku Leonu Burgeois prieš jam išvykstant į Briusel į. 1920 m. spalio 19 d. Taut ų Sąjungos Tarybos pirmininkas maloniai pri ÷m÷ delegacij ą ir pažad ÷jo „lietuvi ų reikal ą paremti“ 98 . V. Čepinskis raš ÷, kad L. Burgeois kalb ÷josi gana ilgai, nor ÷damas suprasti konflikto priežastis ir užtikrindamas, kad Taut ų Sąjunga išspr ęs Lietuvos ir Lenkijos konflikt ą teisingai ir nešališkai. Jis dom ÷josi Vilniaus ir Gardino sri čių etnografine sud ÷timi ir praš ÷ pristatyti duomen ų

96 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 11 24 // LMABRS , f. 199–22, l. 111. 97 Čepinskis V. Lietuvos politin ÷ pad ÷tis užsieniuose // Socialdemokratas , 1920 12 09, Nr. 32, p. 2. 98 Iš St. Seimo delegacijos pranešimo // Lietuva , 1920 11 18, Nr. 2, p. 2.

su žem ÷lapiais, kuriuose b ūtų nurodytos visos demarkacijos linijos. Socialdemokrat ų atstovas pažym ÷jo, kad Paryžiuje delegacija bendravo su Pranc ūzijos vidaus reikal ų ministru Steegu, parlamento Užsienio reikal ų komisijos pirmininku Henriu Frankland-Bouillonu, spaudos atstovais ir buvo pakviesti į Žmogaus teisi ų lygos (League des droits de l’homme) pos ÷dį99 . V. Čepinskis taip pat atkreip ÷ d ÷mes į, kad pranc ūzai menkai supranta Lietuvos ir Baltijos šali ų reikalus, ta čiau labai gražiai kalba ir aiškina, kad jiems r ūpi Lietuvos nepriklausomyb ÷, bet priekaištauja, kad Lietuva iki šiol neužmezg ÷ artimesni ų ekonomini ų ir kult ūrini ų ryši ų su Pranc ūzija. Paryžiuje 1920 m. spalio 20 d. įvyko Žyd ų delegacij ų prie Taikos konferencijos komiteto ir Lietuvos delegacijos bendras pos ÷dis 100 . Jame Žyd ų delegacij ų komitetas pareišk ÷ simpatijas ir palaikym ą Lietuvos valstybei. Italijoje delegacija susitiko su užsienio reikal ų ministru Carlu Sforza, Italijos atstovu Taut ų Sąjungoje, senatoriumi Titoni bei popiežiumi Benediktu XV. Apibendrindamas delegacijos pirmininkas Justinas Staugaitis padar ÷ išvad ą, kad lietuviams palankiausi italai, po j ų – anglai, tre čioje vietoje – pranc ūzai, pabr ÷ž÷, kad užsienyje tr ūksta informacijos apie Lietuv ą, tod ÷l delegacijai teko aiškinti papras čiausius dalykus. 1920 m. lapkri čio 24 d. M. Sleževi čius pranešim ą apie delegacijos vizit ą užsienyje padar ÷ LSLDP ir LVS bloko frakcijai Seime. Delegacijos darb ą jis vertino teigiamai, nors laikas buvo nepatogus, nes parlamentarai buvo išvyk ę atostogauti. Jis aiškino, kad Anglijoje, Pranc ūzijoje ir Italijoje jie susitiko su įtakingais žmon ÷mis, informavo apie Lietuv ą spaudos atstovus. M.Sleževi čius teig ÷, kad „Lietuvos informacijos reikalai yra blogi, ELTA telegramos tik gadina reikalą, o Lietuvos atstovyb ÷s, išskyrus London ą, nieko neveikia“101 . Taip pat jis praneš ÷, kad Belgijai ne įsileidus delegacijos, neaplankytas Internacionalo biuras, ta čiau jam pasi ųstas laiškas, kvie čiantis ginti Lietuvos darbo žmones. Duodamas interviu „Lietuvos“ žurnalistui M. Sleževi čius pareišk ÷, kad Pranc ūzija ir Italija karini ų veiksm ų prieš Lenkijos avanti ūrą nesiruošia imtis, o Anglijoje griežt ų pasisakym ų prieš Lenkij ą delegacija išgirdo ne vien ą. Lietuvos atstovo prie Taut ų Sąjungos A. Voldemaro sutikimą daryti plebiscit ą Lietuvos ryt ų

99 Čepinskis V. Lietuvos politin ÷ pad ÷tis užsieniuose // Socialdemokratas , 1920 12 23, Nr. 34, p. 2. 100 Žyd ų tautin ÷ autonomija Lietuvoj // Lietuva , 1920 11 12, Nr. 247, p. 3. 101 Steigiamojo Seimo SLDP ir VS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1920 11 24 // LMABRS , f. 199– 22, l. 109–110.

žem ÷se, okupuotose L. Želigovskio, jis pavadino skaudžiu sm ūgiu Lietuvai ir paneig ÷ gandus, kad š į pasi ūlym ą dav ÷ Lietuvos Vyriausyb ÷ ar delegacija (A. Voldemaras sutiko su plebiscitu be Vyriausyb ÷s žinios) 102 . LSDP frakcijos atstovo V. Čepinskio uždavinys buvo užmegzti ryšius su darbinink ų organizacij ų veik ÷jais ir atstovais. Londone jis ir M. Sleževi čius susitiko su leiborist ų partijos sekretoriumi ir parlamento nariu Arthuru Hendersonu, kurio praš ÷ paremti Lietuvos reikalavim ą pašalinti iš Vilniaus L. Želigovsk į ir jo kariuomen ę103 . Pranc ūzijoje ir Italijoje V. Čepinskis susitiko su socialist ų laikraš čių „L’Humanite“ ir „Avanti“ žurnalistais. Jis paaiškino, kad trys delegacijos nariai – kun. Justinas Staugaitis, M. Sleževi čius ir M. Solovei čikas buvo prieš plebiscit ą ir net veng ÷ kalb ÷ti apie j į. Socialdemokrat ų atstovas apie plebiscit ą kalb ÷jo su laikraš čio „L’Humanite“ bendradarbiais, kurie kaltino, kad Lietuva taip pat imperialist ÷, nes prisijung ÷ baltarusi ų žemes 104 . Č. Laurinavi čius raš ÷, kad ši delegacija Londone nebuvo priimta nei Didžiosios Britanijos vyriausyb ÷s, nei parlamento atstov ų tod ÷l, kad neatstovauja tai teritorijai, į kuri ą pretenduoja, ir kad šis vizito į London ą fiasko paskatino gen. L. Želigovsk į žygiui į Vilni ų105 . Aukš čiau pateikti faktai prieštarauja šiam teiginiui, nes Seimo delegacija tik 1920 m. spalio 8 d. atvyko į London ą106 , o su valdžios atstovais susitiko dar v ÷liau, kai L. Želigovskis jau buvo už ÷męs Vilni ų, tod ÷l Lietuvos Seimo delegacijos veiksmai negal ÷jo tur ÷ti įtakos iš anksto suplanuotai gen. L. Želigovskio akcijai. Steigiamojo Seimo delegacija susitiko su įtakingais Antant ÷s šali ų politikais bei pateik ÷ daug informacijos t ų šali ų žiniasklaidos atstovams apie Lietuvos reikalus. Seimo delegacijos ir J. Purickio ryžtingi diplomatiniai žygiai paveik ÷ Vakar ų Europos diplomatij ą – 1920 m. spalio 12 d. Anglijos ir Pranc ūzijos atstovai Varšuvoje d ÷l Vilniaus užgrobimo padar ÷ demarš ą Lenkijos Vyriausybei 107 . Lietuvos Steigiamojo Seimo politikai Vakar ų Europai pademonstravo vis ų partij ų solidarum ą bei išaiškino Lietuvos pozicij ą, taip pad ÷dami savo diplomatams.

102 Iš pasikalb ÷jimo su St. Seimo nariais // Lietuva , 1920 11 21, Nr. 255, p. 2. 103 Čepinskis V. Lietuvos politin ÷ pad ÷tis užsieniuose // Socialdemokratas , 1920 12 16, Nr. 33, p. 2. 104 Čepinskis V. Lietuvos politin ÷ pad ÷tis užsieniuose // Socialdemokratas , 1920 12 23, Nr. 34, p. 2. 105 Laurinavi čius Č. Geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios Lietuvos užsienio politika ir Steigiamasis Seimas // 1920–1922 metu parlamentin ÷ patirtis: sprendim ų politika, tikslai, aplinkyb ÷s, p. 37–38. 106 Čepinskis V. Lietuvos politin ÷ pad ÷tis užsieniuose // Socialdemokratas , 1920 12 02, Nr. 31, p. 2. 107 Gaigalait ÷ A. Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (1920 06 19– 1922 01 01) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940 , p. 52.

1921 m. vasario 4 d. 60-ajame pos ÷dyje užsienio reikal ų ministras Seimui praneš ÷, kad Paryžiuje susirinkusi Antant ÷s Ministr ų pirminink ų konferencija 1921 m. sausio 26 d. nutar ÷ pripažinti de jure Estij ą ir Latvij ą, ta čiau Lietuvos pripažinim ą atid ÷jo d ÷l neišspr ęsto ryt ų – piet ų sienos klausimo 108 . J. Purickis primin ÷ Vyriausyb ÷s deklaracijos punktus užsienio politikos srityje, pateik ÷ įvyki ų analiz ę – Lietuvos laikysen ą Rusijos ir Lenkijos karo metu, susid ūrimus su Lenkijos kariuomene, Lenkijos siekimus atkurti 1772 met ų valstyb ÷s sienas bei Taut ų Sąjungos bandym ą Vilniaus klausim ą išspr ęsti surengiant plebiscit ą. Ministras užsimin ÷ apie kraštutini ų dešini ųjų (Tautos pažangos partijos) pasipiktinim ą, kad Vyriausyb ÷ sutiko su plebiscitu, ta čiau paaiškino, kad kito kelio Lietuvai nebuvo. Jis teig ÷, kad Lietuvai nepavyko suart ÷ti su Antant ÷s valstyb ÷mis d ÷l Lenkijos vykdomos Lietuvos šmeižimo politikos, ta čiau pasi ūl÷ nesikarš čiuoti ir toliau ramiai siekti užsibr ÷žto tikslo. Kunigas Juozas Vailokaitis savo pasisakyme pabr ÷ž÷, kad Lietuva yra nepriklausoma, nes „to reikia kitoms valstyb ÷ms, o Lietuvos tarptautin ÷ pad ÷tis priklauso ne tik nuo didži ųjų valstybių tarpusavio santyki ų, bet ir nuo j ų ekonomikos bei vidaus politikos. Lietuva iki šiol Antantei buvo naudinga kaip užtvara nuo bolševik ų, dabar pad ÷tis pasikeit ÷“109 . Diplomatij ą jis glaudžiai siejo su ekonominiais valstybi ų interesais. Kunigas pripažino, kad Lenkija suinteresuota Lietuv ą tur ÷ti savo įtakos zonoje – okupavusi Vilni ų ir per Pranc ūzij ą gal ÷dama daryti įtak ą sprendžiant Klaip ÷dos klausim ą, ji tikisi priversti Lietuv ą sudaryti unij ą, ta čiau Lietuva nori likti laisva. Socialdemokratas V. Čepinskis kalb ÷jo, kad Lietuvos atstovai užsienyje, o ypa č delegacija Paryžiuje visada iš aukšto ži ūr÷jo į Latvij ą ir Estij ą. Jis pasi ūl÷ vykdyti tikslingesn ę ir gudresn ę politik ą. V. Čepinskis aiškino, kad Lietuva nepripažinta d ÷l to, kad kliudo sudaryti barjerą prieš Soviet ų Rusij ą, kurioje yra lik ęs Pranc ūzijos ir Anglijos kapitalas. Jis kaltino Lietuvos atstov ą Taut ų Sąjungoje A. Voldemarą, kad nieko nebuvo daroma, norint sustiprinti Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį. Socialdemokratas pesimistiškai galvojo, kad vis d ÷lto bus norima Lietuv ą padaryti baze kovai prieš Rusij ą, o jei Lietuva nesutiks, gali net gr ÷sti okupacija, tod ÷l reikia ieškoti artimiausi ų

108 1921 02 04 I sesijos 60 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 109 Ten pat.

kaimyn ų Latvijos, Estijos ir Suomijos paramos. Pasisak ÷ už ekonomin ę ir karin ę konvencij ą su šiomis valstyb ÷mis. Liaudinink ų lyderis M. Sleževi čius kaltino buvus į Ministr ų kabinet ą diplomatin ÷mis klaidomis: santyki ų paaštrinimu su Baltijos valstyb ÷mis; uždara, kabinetine užsienio politika; propagandos nebuvimu užsienyje, tod ÷l, jo nuomone, at ÷jus pavojui Lietuva liko viena ir izoliuota. Jis konstatavo, kad su Latvija, Estija ir Suomija buvo galima užmegzti stipresnius ryšius, tai gal ÷jo pad ÷ti kovoje su Lenkija. Patar ÷, kad reikia sustiprinti propagand ą apie Lietuv ą užsienyje, paskirti tinkamus atstovus atstovyb ÷se. Jis pareišk ÷, kad Taut ų Sąjunga n ÷ra nešališka, bet vykdo Pranc ūzijos užsienio politiką. M. Sleževi čius savo kalboje išreišk ÷ tik ÷jim ą plebiscito s÷kme Ryt ų Lietuvoje, pažad ÷jo tautin ę – kult ūrin ę autonomij ą vietiniams gyventojams, bet griežtai pasisak ÷ prieš unij ą ar federacij ą su Lenkija. Jis pasi ūl÷ sudaryti sutart į su Latvija, Estija ir Suomija, siekiant apsiginti nuo išor ÷s prieš ų. Pasteb÷jęs, kad užsienio reikal ų ministro kalboje nuskamb ÷jo pesimizmo gaidel ÷s, jis patar ÷ labiau pasitik ÷ti Lietuvos žmon ÷mis. Liaudininkas L. Natkevi čius pritar ÷ savo partijos lyderiui M. Sleževi čiui d ÷l sprag ų palaikant santykius su Baltijos valstyb ÷mis. Jis atkreip ÷ d ÷mes į, kad Užsienio reikal ų ministerija šia kryptimi dirbo nesistemingai, o atstovyb ÷s negaudavo joki ų instrukcij ų iš ministro; pageidavo, kad ministras laikyt ųsi aiškios užsienio politikos linijos. LŪS frakcijos atstovas V. Čarneckis patar ÷ ieškoti Lietuvos politik ų kalt ÷s d ÷l valstyb ÷s nepripažinimo. Pirmiausia, tai neaiški užsienio politika, laviravimas ir pasyvumas. Jis si ūl÷ aiškiai pasakyti, kas Lietuvos draugai, o kas – priešai. Patar ÷ santykius su Anglija sustiprinti ekonomin ÷mis sutartimis. LDF frakcijos atstovas K. Ambrozaitis teig ÷, kad Lietuva negavo pripažinimo d÷l to, kad Lenkija yra prieš jos nepriklausomyb ę, o Antant ÷s interesai sutampa su Lenkijos. Atkreip ÷ d ÷mes į, kad Antant ÷s atstovai yra per daug susir ūpin ę žem ÷s reformos vykdymu Lietuvoje, o lenkai pasiryž ę net j ÷ga sustabdyti žem ÷s reform ą. Jis griežtai pasisak ÷, kad Lietuva nenusileis Lenkijai daugiau negu si ūl÷ Varšuvos derybose, nes tai b ūtų tolygu vergijai. Steigiamasis Seimas pos ÷džio gale pri ÷m÷ rezoliucij ą, pritarian čią Ministr ų kabineto vykdomai užsienio politikai. J. Purickio vykdoma užsienio politika Seime buvo vertinama nevienareikšmiškai. Tai rodo ir 1921 m. vasario 1 d. vykusios diskusijos d ÷l užsienio

reikal ų ministro pranešimo 110 . Dr. Jonas Staugaitis LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷dyje padar ÷ pranešim ą apie užsienio politikos įvykius ir Latvijos ir Estijos pripažinim ą de jure . Jis paaiškino, kad krikš čionys demokratai labai pasitiki užsienio reikal ų ministru, tod ÷l nenor ÷jo debat ų po jo pranešimo, teig ÷, kad J. Purickis beveik nuolat dirbo kontaktuodamas su Seimu, Mažuoju Seimu ir Užsienio reikal ų komisija, tod ÷l jam negalima pareikšti nepasitik ÷jimo. Jo nuomone, d ÷l blogo pasiuntinybi ų darbo kalti Tautos pažangos partijos atstovai, kuri ų nemažai yra Užsienio reikal ų ministerijoje. Frakcijos nariai V. Lašas ir Kazys Škirpa mat ÷ klaid ų Lietuvos užsienio politikoje – delsimas ir svyravimas, aiškios linijos netur ÷jimas. V. Lašas kritikavo užsienio politik ą d ÷l laukimo taktikos, blog ą pasiuntinybi ų darb ą, si ūl÷ pareikšti nuomon ę d ÷l užsienio politikos linijos. Vytautas Ra čkauskas taip pat pritar ÷, kad reikia pertvarkyti pasiuntinybes Anglijoje ir Prancūzijoje. Jonas Kriš čiūnas si ūl÷ nenusiminti d ÷l Lietuvos nepripažinimo. Jis aiškino, kad Latvijai ir Estijai n ÷ kiek ne geriau, nes Pranc ūzija jas planuoja atiduoti atkurtai „nebolševikinei“ Rusijai, o Lietuv ą – Lenkijai. Jis nekaltino Lietuvos diplomat ų, pritar ÷ laviravimo taktikai ir man ÷, kad kaltos išorin ÷s aplinkyb ÷s bei Pranc ūzijos ir Anglijos santykiai. L. Natkevi čius man ÷, kad Pranc ūzija planuoja nauj ą žyg į prieš Soviet ų Rusij ą, į kuri ą nor ÷s įtraukti ir Baltijos valstybes. Felicija Bortkevi čien ÷ įrodin ÷jo, kad tik laikas gali Lietuvai pad ÷ti kovose su Lenkija. K. Grinius ramino partijos kolegas, teigdamas, kad Antant ÷ „ de jure “ termin ą padar ÷ preke ir pardavin ÷ja tam, kas daugiau moka, si ūl÷ nenusiminti, nes po kurio laiko ši prek ÷ atpigs. K. Škirpa nor ÷jo, kad Seimas tur ÷tų aiški ą ir griežt ą nuomon ę Vilniaus klausimu, kurios gal ÷tų laikytis ir Vyriausyb ÷. Pos ÷dyje nutarta nereikšti nepasitik ÷jimo užsienio reikal ų ministrui, nes jo pakeitimas sudaryt ų įsp ūdį, kad jo vykdoma užsienio politika n ÷ra tinkama ir suprast ų tai kaip orientacijos pakeitim ą į Lenkijos pus ę. Steigiamojo Seimo nari ų pasisakymuose galima pasteb ÷ti nemažai kritikos Užsienio reikal ų ministerijos adresu. Tiek krikš čioni ų demokrat ų, tiek ir liaudinink ų atstovai kritikavo Užsienio reikal ų ministerij ą d ÷l neaiškios užsienio politikos, svyravimo, pasyvumo, blogo užsienio atstovybi ų darbo. Vis d ÷lto, dauguma kalb ÷jusi ųjų suprato, kad d ÷l nes ÷kmi ų užsienio politikoje kalta ne tiek Užsienio

110 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcijos bloko pos÷džio protokolas 1921 02 01 // LMABRS , f. 199–22, p. 179–183.

reikal ų ministerija, kiek tarptautin ÷ Lietuvos pad ÷tis ir susiklos čiusios aplinkyb ÷s. Seimo nariai pasisak ÷ už ryši ų su Baltijos valstyb ÷mis bei Didži ąja Britanija stiprinim ą. 1921 m. kovo 15 d. 72-ajame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje Lietuvos atstovas Taut ų Sąjungoje E. Galvanauskas paaiškino, kad Lietuvos delegacija, siekdama, kad Paryžiaus konferencijoje 1921 m. sausio pabaigoje Lietuva b ūtų pripažinta de jure , aplank ÷ Taut ų Sąjungos pirminink ą L. Burgeois ir Pranc ūzijos Užsienio reikal ų ministerij ą. Jis praneš ÷, kad tuoj po Antant ÷s ministr ų pirminink ų konferencijos į Paryži ų atvažiavo Lenkijos užsienio reikal ų ministras Eustachijus Sapieha ir Jozefas Pilsudskis, kuris reikalavo duoti jam „laisvas rankas Lietuvoje“, jeigu įvykt ų susid ūrim ų tarp Soviet ų Rusijos ir Lenkijos kariuomeni ų. Lietuvos delegacija informavo Pranc ūzijos vyriausyb ę, kad toks leidimas tur ÷tų blogas pasekmes ne tik Lenkijai, bet ir Europai, be to, Pranc ūzija buvo nutarusi keisti politik ą Soviet ų Rusijos atžvilgiu, tod ÷l toks leidimas J. Pilsudskiui nebuvo duotas 111 . E. Galvanauskas informavo apie Anglijos užsienio politikos nuostatas nauj ų valstybi ų atžvilgiu. Jis teig ÷, kad Anglijos politik ų nuomone, naujos valstyb ÷s – tai pozityvus, bet laikinas reiškinys, kol politiškai ir ekonomiškai bus atkurta Rusija. Vykstant debatams d ÷l antrojo Hymanso projekto 1921 m. rugs ÷jo 21 d. socialdemokratai Vladas Požela, S. Kairys, K. Bielinis, P. Šemiotas, Kazys Venclauskis, B. Cirtautas, V. Čepinskis pateik ÷ interpeliacij ą užsienio reikal ų ministrui d ÷l Klaip ÷dos krašto. Joje klausiama, k ą daro Vyriausyb ÷, siekdama Klaip ÷dos krašto ir Lietuvos suart ÷jimo bei to krašto prisijungimo, kokie bus santykiai su Klaip ÷dos kraštu tapus bendra valstybe. 1921 m. spalio 25 d. 135-ajame Seimo pos ÷dyje interpeliacija pripažinta skubia 112 , ta čiau užsienio reikal ų ministras į ją atsak ÷ tik po m ÷nesio. 1921 m. lapkričio 8 d. 138-ajame pos ÷dyje J. Purickis, atsakydamas į socialdemokrat ų interpeliacij ą, paaiškino, kad prijungus Klaip ÷dos krašt ą prie Lietuvos, b ūtina atsižvelgti į jo kult ūros, visuomen ÷s ir tikybos skirtumus, tod ÷l reikia garantuoti tam kraštui autonomines teises kult ūros, administravimo ir tikybos srityje, teism ų sutvarkym ą ir visišk ą ekonomin į savarankiškum ą. Pabr ÷ž÷, kad Klaip ÷dos kraštas juridiškai Lietuvai yra garantuotas ir nereikia abejoti, kad jis susijungs su

111 1921 03 15 I sesijos 72 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922. 112 1921 10 25 I sesijos 135 pos ÷dis // ten pat.

Lietuva 113 . Vicepirmininkas kun. Justinas Staugaitis pasi ūl÷ rezoliucij ą, pritarian čią Vyriausyb ÷s nutarimui d ÷l politikos Klaip ÷dos krašto atžvilgiu – suteikti jam teritorin ę autonomij ą tapus Lietuvos dalimi. Socialdemokrat ų lyderis S. Kairys kalb ÷jo, kad Versalio sutartis iš Klaip ÷dos krašto padar ÷ politin ÷s spekuliacijos objekt ą. Jo nuomone, Pranc ūzija ne tik palaiko Lenkij ą, bet ir ragina įsitvirtinti Klaip ÷dos krašte ir uoste. Palygin ęs gyvenim ą Lietuvoje ir Klaip ÷dos krašte, jis mat ÷, kad Klaip ÷dos krašte yra aukštesnis išsivystymo lygis visose srityse: žem ÷s ūkyje, pramon ÷je, prekyboje, administraciniame aparate, visuomen ÷s santykiuose bei politiniame gyvenime. Jis prid ūr÷, kad siekiant Klaip ÷dos prijungimo, Lietuvai netinka „didžiosios politikos“ priemon ÷s, nes tiek karybos, tiek diplomatijos srityje Lietuva yra per silpna. V. Požela nor ÷jo, kad užsienio reikal ų ministras pla čiau paaiškint ų, kokios yra garantijos, kad Klaip ÷dos kraštas tikrai bus atiduotas Lietuvai. N. Rachmilevi čius ragino grei čiau kreiptis į Klaip ÷dos gyventojus su realiais pasi ūlymais ir aiškiai pasakyti, kad Lietuva nori susijungti tik ekonominiu atžvilgiu, o tikybinius ir kult ūrinius reikalus palikti j ų pa čių nuoži ūrai. Jis praš ÷ Užsienio reikal ų ministerij ą sudaryti speciali ą komisij ą, kuri paruošt ų pasi ūlymus Klaip ÷dos krašto prijungimui siekiant atitrauki to krašto gyventojus nuo lenk ų įtakos. Vokie čių atstovas Oskaras Biuchleris pareišk ÷, kad vokie čių partija nenori kištis į Lietuvos užsienio politik ą, nors ir pritar ÷, kad Lietuva turi siekti Klaip ÷dos krašto prijungimo, ta čiau man ÷, kad Versalio sutarties 87-asis straipsnis gali tam sukliudyti. 1921 m. lapkri čio m ÷nes į LSLDP ir LVS blokas svarst ÷ nuostatas Klaip ÷dos klausimu. Lapkri čio 7 d. pos ÷dyje M. Sleževi čius si ūl÷ palaukti Vyriausyb ÷s nuomon ÷s šiuo klausimu, ta čiau pareišk ÷, kad reikia klaip ÷die čiams suteikti „kult ūrin ę, tikybin ę bei teismo autonomij ą“114 . Lapkri čio 10 d. Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷dyje Balys Žygelis praneš ÷, kad „Klaip ÷dos buržuazija koketuoja su pranc ūzais ir lenkais“, o darbininkai ir tikrieji vokie čiai d ÷l ekonomini ų išskai čiavim ų nepritaria nepriklausomyb ÷s siekimui, nes nenori patekti į pranc ūzų ir lenk ų įtak ą. Pasiturintiems gyventoj ų sluoksniams nepatinka Lietuvoje vykdoma

113 1921 11 08 I sesijos 138 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922. 114 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1921 11 07 // LMABRS , f. 199–22, l. 328.

žem ÷s reforma. Kritikavo Lietuvos atstovyb ÷s Klaip ÷doje darb ą115 . Dr. Jonas Staugaitis įsp ÷jo, kad skirtingos frakcij ų rezoliucijos pakenk ÷ Lietuvos užsienio politikai, tod ÷l reikia paruošti bendr ą rezoliucij ą Klaip ÷dos klausimu. 1921 m. lapkri čio 11 d. 139-ajame Seimo pos ÷dyje buvo pasi ūlyta bendra rezoliucija d ÷l Ministr ų kabineto atsakymo į LSDP interpeliacij ą d ÷l Klaip ÷dos krašto. Nutarta b ūsimuose santykiuose su Klaip ÷dos kraštu atsižvelgti į šio krašto ypatingus poreikius – leisti savarankiškai r ūpintis vietos ūkio, administracijos, mokes čių, darbo ir socialin ÷s apsaugos, teism ų, švietimo, kult ūros ir tikybos reikalais, t. y. suteikti teritorin ę ir kult ūrin ę autonomij ą116 . Ši rezoliucija buvo priimta vienbalsiai. Gruodžio 8 d. d ÷l J. Purickio atsistatydinimo LSLDP ir LVS frakcijos svarst ÷, ar neatšaukti K. Grini ų iš Vyriausyb ÷s, ta čiau nutarta atid ÷ti jo atšaukim ą iki deklaracijos Vilniaus klausimu paskelbimo 117 . Gruodžio 12 d. J. Purickis atsistatydino iš užsienio reikal ų ministro pareig ų d ÷l išaišk ÷jusi ų spekuliacijos fakt ų Lietuvos pasiuntinyb ÷se Maskvoje ir Berlyne, nors atleistas buvo nuo 1922 m. sausio 1 d. Laikinai šias pareigas per ÷m÷ viceministras P. Klimas. Savo straipsnyje A. Voldemaras apib ūdino J. Purickio vadovavimo stili ų kaip sistem ą, kurios pagrindiniai bruožai buvo fakt ų sl ÷pimas, apgaudin ÷jimas, atsakomyb ÷s vengimas, stengimasis visiems įtikti ir nieko aiškiai nepasakyti, kad, reikalui esant, b ūtų galima kitaip aiškinti savo žodžius 118 . 1922 m. sausio 13 d. vykusiame Seimo pos ÷dyje LSLDP ir LVS blokas atšauk ÷ Ministr ą Pirminink ą K. Grini ų iš Vyriausyb ÷s, nenor ÷damas „nešti atsakomyb ÷s už krikš čioni ų demokrat ų daugumos grynai partin ę ir klerikalin ę politik ą“119 . Neabejotinai prie tokio j ų sprendimo prisid ÷jo ir nes ÷km ÷s užsienio politikoje bei spekuliacijos skandalas. A. Smetona straipsnyje „D ÷l naujojo ministeri ų kabineto“ raš ÷, kad liaudininkai, nutraukdami koalicij ą, nori vis ą atsakomyb ę suversti ant Seimo daugumos pe čių, o patys ruošiasi rinkimams 120 . Jo nuomone, vengdami atsakomyb ÷s

115 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1921 11 10 // LMABRS , f. 199–22, l. 332. 116 1921 11 11 I sesijos 139 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922. 117 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcijos bloko protokolas 1921 12 08 // LMABRS , f. 199–22, l. 356. 118 Voldemaras A. Lydint d-rą Purick į // Lietuvi ų balsas , 1921 12 15–16, Nr. 19, p. 2. 119 1922 01 13 I sesijos 158 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922. 120 A. Sm. [A. Smetona]. D ÷l naujojo ministeri ų kabineto // T÷vyn ÷s balsas , 1922 02 04-05, Nr. 12, p. 1.

už nevykusi ą užsienio politik ą ir opesnius vidaus politikos klausimus, jie prisidengia kritikuodami švietimo ir tikybos reikalus. A. Smetona raš ÷, kad iki šio laiko Ministr ų kabineto vaidmen į atliko Seimo komisijos, tiksliau – j ų pirmininkai su pad ÷j÷jais, Seimo vadai reng ÷ instrukcijas užsienio politikai vykdyti, lyd ÷jo ir kontroliavo užsienio delegacijas į Briusel į ir Ženev ą. Ministr ų kabineto kriz ÷ apsunkino Lietuvos politin ę pad ÷tį. Krikš čionys demokratai dar band ÷ der ÷tis su liaudininkais d ÷l naujos Vyriausyb ÷s sudarymo. Skubiai sudaryti nauj ą Ministr ų kabinet ą ragino ir V. Jurgutis, savo pranešimuose pabr ÷ždamas, kad tokiu sunkiu momentu negalima ilgiau b ūti be Vyriausyb ÷s121 . 1922 m. vasario 8 d. Steigiamojo Seimo 169-ajame pos ÷dyje Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas perskait ÷ naujojo Ministr ų kabineto deklaracij ą122 . Kalb ÷damas apie užsienio politik ą, santykiuose su Vokietija jis žad ÷jo likviduoti okupacijos padarinius bei sureguliuoti ekonominius santykius, su Rusija – siekti sutarties laikymosi, su Baltijos valstyb ÷mis – branginti „jau sukurt ą Baltijos valstybi ų sąjung ą, grindžiam ą kooperavimo pagrindais“, su Lenkija – ieškoti taikaus susitarimo galimybi ų. Jis informavo, kad Taut ų Sąjungos Tarybai užbaigus tarpininkavimo misij ą, Lietuva pasi ūl÷ Lenkijai tiesiogines derybas, pareikalavusi atšaukti kariuomen ę iš okupuotos teritorijos. 1922 m. vasario 10 d. 170-ajame pos ÷dyje Seimo frakcijos išsak ÷ savo nuomones d ÷l E. Galvanausko deklaracijos 123 . K. Bielinis, kalb ÷damas LSDP vardu, kritikavo krikš čioni ų demokrat ų vykdom ą vidaus politik ą ir išreišk ÷ nepasitik ÷jim ą Ministr ų kabineto programa, t ą pat į padar ÷ ir V. Lašas liaudinink ų vardu. M. Krupavi čius kritikavo, kad Soviet ų Rusija Lietuvos teritorijoje palaiko antivalstybin ę komunist ų partijos agitacij ą, tod ÷l Ministr ų kabinetas turi aiškiai Rusijai pasakyti, kad to nedaryt ų. Santykius su Vokietija si ūl÷ pagr įsti teisingumo ir lygyb ÷s principais, o d ÷l santyki ų su Lenkija – palaik ÷ Vyriausyb ÷s pozicij ą. Vienu svarbiausi ų Vyriausyb ÷s uždavini ų jis pavadino „Baltijos valstybi ų s ąjungos įkūrimo užbaigim ą“. Konstatavo, kad Antant ÷s valstyb ÷s nepad ÷jo likviduoti gin čo su Lenkija, o dabar delsia Klaip ÷dos krašt ą prijungti prie Lietuvos, net norima Klaip ÷dos krašt ą padaryti nepriklausoma valstybe. Įpareigojo Vyriausyb ę siekti Klaip ÷dos

121 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1922 01 22 // LMABRS , f. 199–109, l. 14. 122 1922 02 08 I sesijos 169 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 123 1922 02 10 I sesijos 170 pos ÷dis // ten pat.

krašto prijungimo prie Lietuvos. E. Draugelis LŪS vardu reikalavo, kad vykdoma politika b ūtų labiau koordinuota ir kontroliuojama centro, par ÷m÷ Baltijos valstybi ų sąjungos k ūrim ą. LSDP atstovas V. Čepinskis pritar ÷ santyki ų su Baltijos valstyb ÷mis stiprinimui, pasi ūl÷ į s ąjung ą įtraukti ir Skandinavijos valstybes. Pritar ÷, kad reikia susitaikyti ir su Lenkija. Jo nuomone, neteisingas A. Smetonos ir A. Voldemaro poži ūris, kad d ÷l blogos žem ÷s reformos Antant ÷ nepripaž įsta Lietuvos de jure . Jis man ÷, kad nereikia nuolankiai ži ūr÷ti į Antant ę, nes pripažinimas priklauso tik nuo mūsų pa čių, o Klaip ÷dos ir Vilniaus likimas priklausys nuo t ų krašt ų gyventoj ų valios. Buvo pasiūlytos 3 rezoliucijos: 1) LSLDP ir LVS – kad jie negali pareikšti pasitik ÷jimo kabinetu, 2) KD bloko – išreiškianti pasitik ÷jim ą Ministr ų kabinetu; 3) LSDP – kad deklaracija neatitinka daugumos Lietuvos gyventoj ų reikalavim ų, tod ÷l jie pareiškia nepasitik ÷jim ą Ministr ų kabineto veikimo programa. Seimo Pirmininkas A. Stulginskis pasi ūl÷ pirmiausia balsuoti už KD rezoliucij ą. Jai pritar ÷ KD blokas ir nepartinis Jurgis Žitinevi čius, iš viso 49 balsai, prieš balsavo 23 Seimo nariai. E. Galvanausko Ministr ų kabinetas steng ÷si Vilniaus klausim ą laikyti atvir ą ir kiek galima dažniau jį kelti tarptautin ÷se organizacijose. Vis d ÷lto yra duomen ų, kad Vyriausyb ÷s ir Seimo nariai tur ÷jo neoficiali ų ryši ų su Lenkijos diplomatais. 1922 m. rugs ÷jo 5 d. 243-ajame pos ÷dyje Ministras Pirmininkas tur ÷jo atsakyti į Seimo KD bloko atstov ų Jono Valickio, Jurgio Mar čiulionio ir Antano Šilgalio paklausim ą d ÷l susisiekimo ministro Petro Vileišio atleidimo 124 . E. Galvanauskas atsak ÷, kad P. Vileišis tur ÷jo palikti ministro portfel į d ÷l to, kad d ÷l amžiaus ir patirties netur ÷jimo nepasiruoš ÷ deryboms su Vokietija ir Latvija, padar ÷ klaid ą tiesiai parašydamas Vokietijos susisiekimo ministrui laišk ą, kai tai tur ÷jo daryti per Užsienio reikal ų ministerij ą; be to, Lietuvai Ženevoje kaltinant Lenkij ą d ÷l represij ų prieš Vilnijos lietuvius, jis pakviet ÷ arbatos Lenkijos pasiuntinyb ÷s Berlyne sekretori ų Gavronsk į. Toks jo elgesys Lietuvos Vyriausyb ę pastat ÷ į kebli ą pad ÷tį, nes užsienio diplomatai pagalvojo, kad Lietuvos politikai vienaip kalba užsienyje, o kitaip elgiasi namuose. 1922 m. birželio 2 d. 210-ajame Seimo pos ÷dyje Ministras Pirmininkas

124 1922 09 05 I sesijos 243 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

E. Galvanauskas informavo apie Lietuvos delegacijos veikl ą Genujos konferencijoje ir pareišk ÷, kad norint išvaduoti Vilni ų neužtenka tarptautin ÷s akcijos, bet reikia sustiprinti laisv ąją Lietuvos dal į, tai turi b ūti planingas, ilgesnio laiko reikalaujantis darbas. Jo manymu, krašte turi b ūti disciplina, kuri pašalint ų demagogišk ą propagand ą ir neteising ų žini ų skleidim ą125 . Socialdemokratas K. Venclauskis pareišk ÷, kad delegacija nieko gero negal ÷jo nuveikti, tod ÷l nereikia jos veiklos pristatyti kaip laim ÷jimo, nes laim ÷jimas priklauso nuo vidaus politikos, kaltino Seimo daugum ą trukdžius krašto susiorganizavimo darbui, ta čiau Seimo dauguma pritar ÷ Vyriausyb ÷s pozicijai. Bendrame LSLDP ir LVS bei LSDP Seimo frakcij ų pos ÷dyje 1922 m. birželio 22 d. E. Galvanauskas išsamiau atsak ÷ į Seimo nari ų klausimus 126 . Į V. Čepinskio klausim ą d÷l pripažinimo de jure E. Galvanauskas atsak ÷, kad Anglija š į klausim ą nori išspr ęsti kartu su Klaip ÷dos klausimu. Jis teig ÷, kad Vokietijai ir Soviet ų Rusijai pasirašius Rapalo sutart į, Lietuvai gali kilti daug keblum ų iš Vokietijos pus ÷s, ta čiau santykius su Soviet ų Rusija jis įvertino kaip geriausius iš vis ų naujai susik ūrusi ų valstybi ų. Antanas Tamošaitis dom ÷josi, kokios Vilniaus klausimo išsprendimo perspektyvos. E. Galvanauskas atsak ÷, kad Vilniaus klausimas susij ęs su Rusijos sien ų nustatymu arba gali kilti sprendžiant Klaip ÷dos klausim ą. 1922 m. rugpj ūč io 17 d. 242-ajame Seimo pos ÷dyje LDF frakcijos atstovas Antanas Mil čius referavo Tarptautin ÷s parlament ų unijos klausim ą127 . Jis informavo, kad geguž ÷s 4 d. Steigiamojo Seimo Pirmininkas gavo Tarptautin ÷s parlament ų unijos kvietim ą Lietuvos parlamentui dalyvauti šios organizacijos veikloje. Praneš ÷, kad Unija įsik ūr÷ 1889 m., joje dalyvauja 30 valstybi ų, stojamasis nario mokestis 2 tūkstan čiai Šveicarijos frank ų. Šios organizacijos tikslas – „sutvarkyti tarptautinius santykius taikos ir solidarumo pamatais“, tod ÷l ji stengiasi įtvirtinti d ÷sn į, kad visi tarptautiniai gin čai b ūtų sprendžiami arbitražo b ūdu. Tarptautin ÷s parlament ų unijos organai – taryba, vykdomasis komitetas ir tarptautinis biuras, svarbiausia instancija – konferencija. Į taryb ą šalys siun čia po 2 atstovus su sprendžiamuoju balsu. Ši organizacija – Taut ų Sąjungos ramstis. A. Mil čius paaiškino, kad š į klausim ą svarst ÷ Seni ūnų sueiga, ta čiau neišsprend ÷ ir nutar ÷ pasiklausti Užsienio reikal ų ministerijos

125 1922 06 02 I sesijos 210 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 126 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko ir LSDP frakcijos pos ÷džio protokolas 1922 06 22 // LMABRS , f. 199–109, l. 104–108. 127 1922 08 17 I sesijos 242 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922.

nuomon ÷s. Užsienio reikal ų ministerija patar ÷ įstoti į ši ą unij ą, nes tai bus dar viena priemon ÷ Lietuvos tarptautinei pad ÷č iai stiprinti, tod ÷l Seni ūnų sueiga nutar ÷ priimti pasi ūlym ą. Balsuojant LSDP pasisak ÷ už įstojim ą, LSLDP ir LVS ir KD susilaik ÷. Po Pirmojo pasaulinio karo besikurian čioms nacionalin ÷ms valstyb ÷ms didel ę įtak ą tur ÷jo Pranc ūzijos parlamentarizmas. M. Romeris, lygindamas naujai susik ūrusi ų valstybi ų grup ę – Estij ą, Latvij ą, Lietuv ą ir Lenkij ą, teig ÷, kad polinkis į seimokratij ą labiausiai pasireišk ÷ tose valstyb ÷se, kurios konstitucij ą pri ÷m÷ anks čiausiai. Estijos konstitucijoje, kuri buvo priimta 1920 m., jo nuomone, „seimokratinis pranc ūziškojo parlamentarizmo racionalizavimas yra ryškiausias“ 128 . Lenkijoje ir Latvijoje šio racionalizmo buvo mažiau, o Lietuvos konstitucijoje – mažiausiai. Jaunoje atsik ūrusioje valstyb ÷je tr ūko kvalifikuot ų valdinink ų, nebuvo parlamentinio darbo tradicij ų, tod ÷l Steigiamojo Seimo atstovai jaut ÷si atsakingi už valstyb ÷s likim ą ir kartais perimdavo Vyriausyb ÷s funkcijas, ta čiau, kaip jau buvo min ÷ta, parlamentin ÷je sistemoje nebuvo griežto valdži ų atskyrimo tarp įstatym ų leidžiamosios ir vykdomosios valdži ų. Toks valdži ų suart ÷jimas nepažeid ÷ valdži ų padalijimo principo, bet sudar ÷ galimyb ę palaikyti glaudesnius ryšius tarp parlamento ir vyriausyb ÷s bei prisid ÷jo prie efektyvaus valdži ų bendradarbiavimo sprendžiant valstybin ÷s reikšm ÷s klausimus. Steigiamojo Seimo nariai dažnai buvo įtraukiami į diplomatini ų delegacij ų sud ÷tį, tokiu b ūdu jie pad ÷jo Užsienio reikal ų ministerijai, kuri netur ÷jo pakankamai aukštos kvalifikacijos valdinink ų. Seimo nariai gal ÷jo tiesiogiai sužinoti užsienio valstybi ų poži ūrį į Lietuv ą ir pabandyti j į pakeisti, ginadami Lietuvos interesus. Be to, jie informavo savo frakcij ų narius bei Lietuvos visuomen ę apie savo kelioni ų rezultatus, aiškindami apie Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį ir valstyb ÷s užsienio politikos uždavinius. Kita vertus, frakcijos, pasi ųsdamos į delegacij ų sud ÷tį geriausius užsienio politikos žinovus, negal ÷jo kritikuoti Vyriausyb ÷s d ÷l delegacijos padaryt ų klaid ų. Tai suprato ir Seimo daugum ą tur ÷jęs KD blokas. Krikš čioni ų demokrat ų laikraš čio „Laisv ÷“ vedamajame, vertinant pirmuosius Steigiamojo Seimo metus, buvo rašoma:

„Nenustatytos aiškios ribos tarp Steigiamojo Seimo, kaipo įstatym ų leidžiamosios instancijos, ir Vyriausyb ÷s, kaipo Seimo išleist ų įstatym ų pildomosios instancijos [...] Iš čia kyla nesusipratim ų – tai viena, ir antra, Steigiamasis Seimas dirbdamas kai kuriuos Vyriausyb ÷s darbus, jau nebeturi moral ÷s gal ÷s Vyriausyb ÷s

128 Riomeris M. Lietuvos konstitucin ÷s teis ÷s paskaitos , p. 135.

nevykusius darbus smerkti“ 129 . Vis d ÷lto, nors tur ÷damos skirtingas ideologines nuostatas, užsienio politikos srityje didžiausios Steigiamojo Seimo frakcijos iš pradži ų steng ÷si laikytis vieningos linijos. Tik LSDP frakcija kartais užimdavo dvilyp ę pozicij ą – vieš ų pos ÷dži ų metu nevengdavo pakritikuoti koalicijos partnerius, ta čiau delegavo savo atstov ą į Antant ÷s šalis ir Taut ų S ąjung ą. 1921 m. sausio pabaigoje, kai de jure buvo pripažintos Latvija ir Estija, o Lietuvos pripažinimas atid ÷tas, Vyriausyb ÷s vykdom ą užsienio politik ą d ÷l svyravimo ir aiškios linijos netur ÷jimo prad ÷jo kritikuoti ir liaudininkai bei patys krikš čionys demokratai. Didžiausios Seimo frakcijos siek ÷, kad Vyriausyb ÷s veikla būtų vieša ir visuomenei b ūtų paaiškinama valstyb ÷s užsienio politika, o J. Purickis buvo kabinetin ÷s užsienio politikos šalininkas, tod ÷l kildavo įvairi ų nesusipratim ų. Užsienio reikal ų ministras neretai nusl ÷pdavo dal į informacijos kalb ÷damas Seimo plenume. 1921 m. pabaigoje, išaišk ÷jus spekuliacijos Maskvos ir Berlyno atstovyb ÷se, ministras buvo priverstas atsistatydinti. D ÷l nes ÷kmi ų užsienio politikoje bei nesutarim ų svarstant Konstitucijos projekt ą 1922 m. sausio m ÷nes į koalicija tarp KD ir LSLDP ir LVS blok ų iširo bei atsistatydino K. Griniaus Vyriausyb ÷. Naujas E. Galvanausko Ministr ų kabinetas gavo tik KD bloko pritarim ą.

1. 2. Seimo įtaka Taikos sutarties su Soviet ų Rusija rengimui ir jos ratifikavimas

Steigiamasis Seimas savo veiklos pradžioje tur ÷jo išspr ęsti santyki ų su Soviet ų Rusija sureguliavim ą. Lietuvos kariuomenei išst ūmus Raudon ąją armij ą iš Lietuvos teritorijos, dar 1919 m. rugs ÷jo m ÷nes į Soviet ų Rusija pasi ūl÷ Lietuvos Vyriausybei taikos derybas, ta čiau Lietuvos Vyriausyb ÷ neskub ÷jo s ÷sti už deryb ų stalo. Steigiamojo Seimo nariai kaltino buvus į Lietuvos užsienio reikal ų ministr ą A. Voldemar ą delsimu prad ÷ti derybas su Maskva. KD lyderio M. Krupavi čiaus teigimu, LKDP centro komiteto įgaliotas atstovas 1920 m. vasario 17 d. Ministr ų kabinete band ÷ priversti Vyriausyb ę „daryt žingsni ų taikai su bolševikais“ 130 . Šiai misijai nepavykus, LKDP centro komitetas 1920 m. kovo 16 d. nusprend ÷ Valstyb ÷s taryboje imtis griež čiausi ų priemoni ų ir priversti laikin ąją Vyriausyb ę prad ÷ti derybas

129 Prie metini ų sukaktuvi ų // Laisv ÷, 1921 05 18, Nr. 108, p. 1. 130 1920 09 15 I sesijos 41 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

su Soviet ų Rusija. Netrukus krikdem ų atstovai Valstyb ÷s taryboje kunigas Juozas Vailokaitis ir A. Stulginskis griežtai pareikalavo iš A. Voldemaro, kad b ūtų prad ÷tos derybos su Soviet ų Rusija. LKDP centro komitete buvo nutarta, jei A. Voldemaras nesutiks, pareikšti jam nepasitik ÷jim ą. LSLDP lyderis M. Sleževi čius taip pat man ÷, kad derybas su Soviet ų Rusija reik ÷jo prad ÷ti 1919 m. spalio m ÷nes į, kai Anglijos atstovas Rygoje pasak ÷, kad tam neprieštarauja. Jis kaltino Tautos pažangos partij ą ir krikš čionis demokratus, kad tuo metu derybos ne įvyko 131 . 1920 m. balandžio pabaigoje buvo sudaryta delegacija, pasiruošusi vykti į Maskv ą132 . Formuojant delegacij ą Vyriausyb ÷ tur ÷jo problem ų – delegacijos nariais paskirti Martynas Y čas, Petras Šniukšta, S. Kairys, Petras Leonas ir Vladas Stašinskas atsisak ÷ vykti į Rusij ą133 . Balandžio 29 d. į delegacij ą įtraukti Tomas Naruševičius, Užsienio reikal ų ministerijos atstovas P. Klimas ir baltarusi ų atstovas Dominykas Siemaška bei keturi balandžio 14–16 d. išrinkto Steigiamojo Seimo nariai – Žyd ų frakcijos atstovas S. Rozenbaumas, krikš čioni ų demokrat ų – K. Bizauskas ir kunigas Juozas Vailokaitis bei liaudininkas V. Ra čkauskas. Kunigas Juozas Vailokaitis delegacijoje pakeit ÷ savo brol į Jon ą Vailokait į.134 . Prieš išvykdama delegacija tur ÷jo kelis pos ÷džius, kuriuose nustat ÷ taisykles, pasiskirst ÷ į sekcijas ir paruoš ÷ sutarties projekt ą. Pirmuose pos ÷džiuose dalyvavo v ÷liau iš delegacijos pasitrauk ę M. Yčas ir S. Kairys. Kun. Juozas Vailokaitis raš ÷, kad priva čiame pokalbyje su jo broliu Jonu Vailokai čiu balandžio 24 d. V. Požela pareišk ÷, kad socialdemokratams taktikos atžvilgiu nepatogu dalyvauti Taikos delegacijoje, nes sovietai „statyt ų daug kli ūč ių kaip social-pardavikams“ 135 . Socialistai liaudininkai per V. Ra čkausk ą pareišk ÷, kad sutinka dalyvauti delegacijoje, bet oficialiai partija jų nesiun čia, o skiria Vyriausyb ÷. 1920 m. balandžio 21 d. pos ÷dyje delegacija pasiskirst ÷ į 6 sekcijas: politin ę, sien ų apsaugos, finansin ę–ekonomin ę, belaisvi ų apsikeitimo, juridin ę–redakcin ę bei ūkio reikal ų136 . Politin ÷s sekcijos nariai P. Klimas ir V. Ra čkauskas tur ÷jo r ūpintis sien ų, archyv ų, dokument ų ir kt. klausimais. Sien ų apsaugos sekcija, kuriai priklaus ÷

131 1920 09 15 I sesijos 41 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 132 Galva G. Ernestas Galvanauskas …, p.164. 133 Lietuvos delegacijos taikai su Rusija pirmininko T. Naruševi čiaus raštas Ministrui Pirmininkui. Kaunas, 1920 04 26 // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 95, p. 171. 134 Instrukcija Lietuvos delegacijai Taikos konferencijoje su Rusija 1920 04 29 // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 95, p. 172; Delegacijos taikai su Rusija 2 pos ÷džio protokolas // ten pat, p. 175. 135 Kunigo Juozo Vailokai čio užrašai 1920 m. // LMABRS , 291–63, l. 3. 136 Bendros Lietuvos delegacijos taikai su Rusija taisykl ÷s // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 95, p. 179–180.

P. Klimas ir ekspertai kariškiai, buvo atsakinga už kariškus reikalus, Raudonosios armijos evakuacij ą iš okupuot ų Lietuvos teritorij ų ir pan. Finansin ÷s–ekonomin ÷s sekcijos nariai T. Naruševi čius, kun. Juozas Vailokaitis ir V. Ra čkauskas tur ÷jo nustatyti atlyginim ą už karo metu patirtus nuostolius. Belaisvi ų apsikeitimo sekcijai priklaus ÷ K. Bizauskas ir D. Siemaška, Juridinei–redakcinei – S. Rozenbaumas, Ūkio reikal ų sekcijai – D. Siemaška ir K. Bizauskas, kuris taip pat buvo ir delegacijos sekretorius 137 . Juozas Vailokaitis dalyvavo 2 ekonomin ÷s sekcijos ir 2–3 bendruose pos ÷džiuose, be to, jam buvo pavesta sudaryti delegacijos biudžet ą vienam m÷nesiui 138 . Delegacijai buvo duotos labai griežtos instrukcijos, kuriose nurodoma, kad iškilus naujiems klausimams, b ūtina susisiekti su Vyriausybe ir tik suderinus su ja galima pateikti atitinkamas nuostatas Rusijai; griežtai uždrausta viešai pasirodyti atskiriems delegacijos nariams ar grup ÷ms, jei tam nepritaria dauguma delegacijos nari ų. 1920 m. balandžio 26 d. Ministr ų kabinetas nutar ÷, kad delegacijos nariams ar ekspertams draudžiama be pirmininko žinios susitikin ÷ti su Rusijos atstovais arba suteikti jiems koki ų žini ų apie Lietuv ą. Persp ÷jama, kad nusižengusieji tam nutarimui bus prilyginami T ÷vyn ÷s išdavikams 139 . Paskutinis pos ÷dis prieš išvykstant į Maskv ą įvyko balandžio 29 d. 140 . Jame dalyvavo delegacijos, Vyriausyb ÷s nariai ir partij ų atstovai. Ministras Pirmininkas E.Galvanauskas paaiškino kai kuriuos sutarties punktus: 1. D ÷l valstyb ÷s rib ų – si ūl÷ reikalauti Slonimo žem ÷s, kad ji neatitekt ų Lenkijai ir paraleliai der ÷tis su baltarusiais. 2. D ÷l nuostoli ų atlyginimo – reikalauti atlyginti Pirmojo pasaulinio karo nuostolius, bet kartu prisiimti atitinkam ą dal į Rusijos skol ų užsienio valstyb ÷ms, kuri ą išskai čiuoti iš nuostoli ų sumos. LSDP atstovui S. Kairiui ir LVS atstovui Albinui Rimkai buvo nepriimtina delegacijos ir Vyriausyb ÷s nuostata reikalauti Slonimo žem ÷s. E. Galvanauskui pritar ÷ krikš čionis demokratas A. Tum ÷nas ir P. Klimas 141 . 1920 m. geguž ÷s 1 d. delegacija specialiu traukiniu išvyko į Maskv ą, išlyd ÷ta

137 Komisijos taikai su bolševikais pos ÷džio protokolas 1920 04 21 // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 95, p. 178. 138 Kunigo Juozo Vailokai čio užrašai 1920 m. // LMABRS , 291–63, l. 3. 139 Ministro Pirmininko E. Galvanausko raštas Nr. 530. 1920 04 30 delegacijos taikos deryboms su Rusija vesti pirmininkui // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 95, l. 150. 140 Kunigo Juozo Vailokai čio užrašai 1920 m. // LMABRS , 291–63, l. 6. 141 Ten pat, l. 4–5.

Ministro Pirmininko E. Galvanausko ir kai kuri ų ministr ų kabineto valdinink ų142 . Nuo pat pirm ųjų pos ÷dži ų derybos vyko sunkiai. Jau antrajame pos ÷dyje, įvykusiame geguž ÷s 7 d., Soviet ų Rusijos derybininkai pasirod ÷ labai priekab ūs ir neperkalbami, delegacijos pirmininkas Adolfas Joff ÷ neveng ÷ vartoti demagogijos ir propagandos. Į pos ÷dį rusai at ÷jo gerai pasiruoš ę – atsineš ę ne tik visas apie Lietuvos sienas išleistas knygas, bei ir keli ų met ų lietuviškus laikraš čius ir citavo visus apie Lietuvos sienas rašiusius autorius 143 . Deryb ų metu Lietuvos delegacijos nariai buvo pasiskirst ę pateikti atskirus sutarties straipsni ų projektus. Pavyzdžiui, K. Bizauskas pateik ÷ pirmo straipsnio formuluot ę apie tai, jog Rusija, atsisakydama imperialistin ÷s politikos, anuliuoja Rusijos imperijos atlikt ą Didžiosios Lietuvos Kunigaikštyst ÷s aneksij ą ir pripaž įsta Lietuvos nepriklausomyb ę144 . Lietuvos delegacija buvo gavusi instrukcijas š į punkt ą deklaruoti atskiru aktu, ta čiau Soviet ų Rusijos delegacija sutiko tai padaryti, jei Lietuva kartu su Soviet ų Rusija kariaus prieš Lenkij ą. Be to, soviet ų delegacijai buvo nepriimtini istoriniai motyvai. Derybose daugiausia diskusij ų suk ÷l÷ sien ų klausimas. Lietuvos delegacija reikalavo maksimumo – Kauno, Vilniaus, Suvalk ų ir Gardino gubernij ų. Šiais klausimais Lietuvos pozicij ą išd ÷st ÷ S. Rozenbaumas ir D. Siemaška. Soviet ų atstovai apkaltino Lietuv ą imperializmu, nes pietin ÷ Gardino gubernijos dalis, j ų nuomone, priklaus ÷ Ukrainai. Tuomet Lietuvos delegacija padar ÷ kompromis ą, ta čiau nenusileido d ÷l likusios Gardino gubernijos dalies 145 . Vienu metu į A. Joff ÷s kalbas S. Rozenbaumas sureagavo gana griežtai, pasakydamas, kad Lietuva nebuvo nugal ÷ta ir nesileis, kad jai b ūtų diktuojamos s ąlygos 146 . Taip pat S. Rozenbaumo iniciatyva Lietuva reikalavo dalies baltarusišk ų teritorij ų su Slonimo žeme. Šis žyd ų veik ÷jas delegacijos pos ÷dyje įrodin ÷jo, kad reikia prisijungti ir Lietuvos Brast ą, bet delegacijos nariai tam nepritar ÷. Kun. Juozas Vailokaitis, jau b ūdamas Maskvoje, dienoraštyje raš ÷, kad baltarusi ų veik ÷jai nenor ÷jo, kad j ų teritorija b ūtų padalinta. Jo nuomone, Lietuvos Vyriausyb ÷ nelinkusi užgrobti baltarusi ų žemes, tod ÷l, galb ūt, net sudarys jiems atskir ą Seim ą, tik žydai gali prieštarauti, nes „visos ribos jiems nenaudingos“ 147 . Lietuva pateik ÷ P. Klimo paruošt ą sien ų projekt ą, kuriame buvo

142 Zund ÷ P. Kazys Bizauskas 1893–1941 , t. 2, p. 177. 143 Ten pat, p. 196. 144 Laurinavi čius Č. Lietuvos – Soviet ų Rusijos taikos sutartis , p. 88–89. 145 P. Klimo pranešimas Užsienio reikal ų ministrui d ÷l deryb ų su Rusija. Maskva, 1920 05 26 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, p. 158–159. 146 Laurinavi čius Č. Lietuvos – Soviet ų Rusijos taikos sutartis , p. 89. 147 Kunigo Juozo Vailokai čio užrašai 1920 m. // LMABRS , 291–63, l. 8.

argumentuotas lietuvi ų pretenzij ų į pageidaujamas žemes pagrindimas, atsisakyta Slonimo žem ÷s ir akcentuotas Vilniaus gubernijos reikalingumas. V÷liau paaišk ÷jo, kad sovietai taip atkakliai nenor ÷jo atiduoti baltarusišk ų žemi ų, nes jiems buvo reikalingi geležinkeliai karui prieš Lenkij ą148 . Nagrin ÷damas Rusijos Federacijos užsienio politikos archyve esan čias Lietuvos ir Rusijos deryb ų pos ÷džio stenogramas, A. Kasparavi čius išk ÷l÷ S. Rozenbaumo vaidmen į derybose su Maskva. Jis rado, jog kai kada – ypa č sien ų klausimu – S. Rozenbaumas buvo vienas pagrindini ų Lietuvos interes ų gyn ÷jų, nes kai kuri ų pos ÷dži ų stenogramose jo pasisakymams skirta apie 50 % ar net daugiau vietos 149 . Taip pat jis teig ÷, jog tai, kad Lietuva 1920 m. iš Soviet ų Rusijos sugeb ÷jo išsider ÷ti ne tik Vilni ų, bet ir Gardin ą bei Lyd ą, buvo didelis S. Rozenbaumo nuopelnas. Apskritai, S. Rozenbaumas, b ūdamas sionist ų veik ÷ju, iš pradži ų nor ÷jo istorin ÷s Lietuvos atk ūrimo, v ÷liau šios id ÷jos atsisak ÷, bet, kaip dauguma Lietuvos žyd ų, nor ÷jo didesn ÷s valstyb ÷s teritorijos d ÷l ekonomini ų interes ų. Lietuvos delegacijos narys P. Klimas šiek tiek pašaipiai atsiliep ÷ apie S. Rozenbaum ą, kad jis „buvo ne tik didžiosios Lietuvos mažumos reprezentantas, bet ir potencialus „mygtuk ų“ spaudikas“, ta čiau pripažino, kad T. Naruševi čius kartais pasiimdavo S. Rozenbaum ą „susid ūrimams likviduoti“ 150 . Prasid ÷jusios derybos vienu metu įstrigo, nes Soviet ų Rusijos derybininkai pasi ūl÷ Lietuvos delegacijai sudaryti karin ę sutart į, nukreipt ą prieš Lenkij ą. Z. Butkus, Maskvoje tyrin ÷jęs to laikotarpio archyvus, teigia, kad tai buvo aukš čiausios Soviet ų Rusijos vadovyb ÷s L. Trockio, J. Stalino ir M. Tucha čevskio sumanymas. M. Tucha čevskis net pareng ÷ bendr ą Rusijos ir Lietuvos karini ų veiksm ų plan ą, kuriam pritar ÷ Rusijos komunist ų partijos centro komiteto Politinis biuras. J. Stalinui buvo pavesta š į plan ą koordinuoti, o A. Joffei – įtikinti Lietuvos delegacij ą, kad ji plan ą priimt ų151 . Lietuvos delegacija pritar ÷ tokiam pasi ūlymui ir net siunt ÷ telegramas Vyriausybei, ragindama priimti Maskvos pasi ūlymus. Tuometinis Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas, nepasitik ÷damas Soviet ų Rusija ir nenor ÷jo šio pasi ūlymo priimti, ta čiau Lietuvos delegacija prad ÷jo Maskvoje tartis

148 P. Klimo pranešimas Užsienio reikal ų ministrui d ÷l deryb ų su Rusija. Maskva, 1920 05 26, LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, p. 158–159. 149 Kasparavi čius A. Šimšonas Rozenbaumas: vieno žydo patrioto diplomatinis eskizas // Iš Lietuvos diplomatijos istorijos (3), p. 47. 150 Klimas P. Iš mano atsiminim ų, p. 245; Jo paties. Lietuvos diplomatin ÷je tarnyboje , p. 31. 151 Butkus Z. Dr. Kazys Grinius // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940 , p. 231.

d÷l slaptos karin ÷s sutarties ir net apsvarst ÷ ir kartu su kariniais ekspertais patais ÷ jos projekt ą. Nepritardama tokioms deryboms Lietuvos Vyriausyb ÷ atšauk ÷ Lietuvos delegacijos pirminink ą T. Naruševi čių ir kelis jos narius į Kaun ą konsultacijoms. P. Klimas savo pranešime rašo, kad delegacija, netur ÷dama įgaliojim ų pasirašyti karin ÷s sutarties, nutar ÷, kad dalis nari ų turi skubiai vykti į Kaun ą ir spr ęsti š į klausim ą. Jis aiškino, kad, jei Vyriausyb ÷ nepritars tokiai sutar čiai, Lietuva negal ÷s gauti Ašmenos, Lydos bei Gardino apskri čių. Jo manymu, slaptoji sutartis Lietuvai neužd ÷s jokios naštos, tik pad ÷s apginti savo teritorij ą nuo Lenkijos. Taip pat paaišk ÷jo, kad su slapt ąja sutartimi rusai siejo ir kitus klausimus: ekonominius, tremtini ų (Lietuvos gyventoj ų, pasitraukusi ų į Rusij ą d ÷l Pirmojo pasaulinio karo) gr ąžinimo ir net atskirojo pripažinimo akto klausim ą. P. Klimas raš ÷, kad Soviet ų Rusija suinteresuota ne tiek Lietuvos pagalba, kiek garantijomis, kad Lietuvos kariuomen ÷ j ų neužpult ų ir nepadaryt ų sutar čių su Lenkija 152 . 1920 m. geguž ÷s 30 d. gr įžusi delegacijos dalis – T. Naruševi čius, S. Rozenbaumas, K. Bizauskas ir D. Siemaška – atsiskait ÷ Steigiamojo Seimo Užsienio reikal ų komisijai. Komisija derybas su Rusija svarst ÷ net iki birželio 13 d. 153 . Geguž ÷s 30 d. pos ÷dyje dalyvavo Užsienio komisijos nariai, Vyriausyb ÷s atstovai ir delegacijos nariai T. Naruševi čius, K. Bizauskas, D. Siemaška, S. Rozenbaumas, K. Kleš činskis. Delegacijos pirmininkas padar ÷ pranešim ą, kur į papild ÷ K. Bizauskas, S. Rozenbaumas ir D. Siemaška, ta čiau protokole neužfiksuoti jokie pasisakymai 154 . Plk. K. Kleš činskis informavo, kad Maskvoje sutik ęs karo akademijos bendramoksl į generol ą Rylsk į, kuris jam konfidencialiai praneš ÷, kad Soviet ų Rusija turi parengusi armij ą iš šiaur ÷s ir piet ų pulti Lenkij ą155 . Čia K. Kleš činskis įži ūr÷jo pavoj ų Lietuvai ir si ūl÷ skubiai ruoštis gynybai ir mobilizuoti kariuomen ę. Laikinoji E. Galvanausko vadovaujama Vyriausyb ÷ nepaklaus ÷ pulkininko patarimo, o tuometinis krašto apsaugos ministras A. Merkys taupumo sumetimais sumažino ir taip nedidel ę Lietuvos kariuomen ę. Ta klaida v ÷liau sukliud ÷ Lietuvai apsiginti nuo L. Želigovskio. Birželio 4 d. pos ÷dyje, kuriam pirmininkavo J. Purickis, dalyvavo Seimo Pirmininkas A. Stulginskis, delegacijos vadovas T. Naruševi čius, užsienio reikal ų

152 P. Klimo pranešimas Užsienio reikal ų ministrui d ÷l deryb ų su Rusija. Maskva, 1920 05 26 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 158–159. 153 Butkus Z. Dr. Kazys Grinius // Ministrai pirmininkai , p. 232. 154 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 05 30 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 149. 155 Ilg ūnas G. Kazys Grinius , p. 240.

ministras A. Voldemaras, Užsienio reikal ų komisijos pirmininkas V. Jurgutis, LSDP frakcijos atstovas V. Čepinskis, Užsienio reikal ų ministerijos atstovas B. K. Balutis, delegacijos nariai K. Bizauskas ir S. Rozenbaumas bei Žyd ų frakcijos atstovas O. Finkelšteinas, buvo prad ÷tos svarstyti instrukcijos Taikos delegacijai. Pirmuoju punktu – teritorijos klausimu nutarta pritarti delegacijos nuostatai: Dysnos paviete reikalauti visos Tvere čiaus parapijos, teritorijoje tarp Dauguvos ir Dysnos upi ų ir Slonimo žem ÷je sutikti su plebiscitu. Užsienio reikal ų komisija si ūl÷ nenusileisti Soviet ų Rusijai ir laikytis numatyto minimumo, net jei teks nutraukti derybas, ta čiau nuspr ęsta dar š į klausim ą pasvarstyti frakcijose 156 . Birželio 5 d. pos ÷dyje, kuriam pirmininkavo M. Sleževi čius, tie patys asmenys, išskyrus A. Stulginsk į, svarst ÷ kitus instrukcijos punktus. B. K. Balu čio rašytame protokole užfiksuotos visos nuomon ÷s ir diskusijos, kurios iliustruoja Seimo frakcij ų, delegacijos ir Vyriausyb ÷s atstov ų nuomoni ų skirtumus. Antrasis punktas numat ÷, „jeigu rusai užimt ų iš apibr ÷žtos teritorijos dalis lenk ų okupuotas, jie pasižada tuoj atiduoti jas Lietuvos valdžiai“ 157 . T. Naruševi čius nor ÷jo, kad instrukcija b ūtų platesn ÷ ir labiau konkretizuota. S. Rozenbaumas bijojo, kad sovietai nepasi ūlyt ų lietuviams patiems užimti tuos plotus. O. Finkelšteinas taip pat nuog ąstavo, kad 2-ojo punkto pritaikymas gali įvelti Lietuv ą į kar ą, nes, jo manymu, 3-iasis punktas taip pat turi „karing ą atspalv į“. Jis si ūl÷ 3-iąjį punkt ą visai išmesti, o 2-ąjį modifikuoti taip, kad Lietuva pasilikt ų „laisvas rankas“ spr ęsti, ar jai užimin ÷ti, ar neužimin ÷ti Lenkijos kariuomen ÷s palikt ų lietuvišk ų žemi ų. A. Voldemaras kritikavo Žyd ų frakcijos atstovus, aiškindamas, kad jei lietuviai s÷d÷s rankas sud ÷ję ir nieko nedarys d÷l savo žemi ų išvadavimo, tai naivu b ūtų tik ÷tis, kad sovietai jas atiduos kaip dovan ą. Jis steb ÷josi, kad tokius pasi ūlymus daro S. Rozenbaumas ir O. Finkelšteinas, kurie nori ne tik etnografin÷s Lietuvos, bet ir Balstog ÷s, Gardino gubernijos ir kt. Jis teig ÷, kad instrukcija kaip tik nenurodo būtinyb ÷s kariauti prieš vien ą ar kit ą pus ę, bet suteikia galimyb ę pasilikti „laisvas rankas“ elgtis pagal aplinkybes. Socialdemokrat ų atstovas V. Čepinskis sutiko su A. Voldemaro nuomone ir patar ÷ papildyti instrukcij ą žodžiais „Lietuvos valdžiai pareikalavus“. M. Sleževi čius pritar ÷ A. Voldemarui ir V. Čepinskio pataisai. KD atstovas J. Purickis pritar ÷ abiem punktams, bet abejojo, ar Soviet ų Rusija sutiks

156 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 06 04 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 150. 157 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 06 05 // ten pat, l. 151–152.

perduoti Lietuvai išvaduotas jos žemes, jei Lietuva pasiskelbs neutralia ir prieš Lenkij ą nekariaujanti. Jo nuomone, sovietai su tuo niekada nesutiks. V. Čepinskis perdav ÷ frakcijos nuomon ę, kad jeigu Soviet ų Rusija ir nesutiks, tai tie 2 punktai pad ÷s užvilkinti derybas ir neleis Lietuvos įtraukti į karines operacijas. M. Sleževi čius įrodin ÷jo, kad jeigu Lietuva nepasiryžusi ginti išvaduot ų žemi ų, tai galima „statyti kryži ų ant Vilniaus ir kit ų dali ų“. Jo nuomone, instrukcija aiškiai parodo, jei Lietuvos kariuomen ÷ užims Vilni ų, tai j į ir gins, o Soviet ų Rusija turi suprasti ir patraukti savo kariuomen ę kitur. Visi pos ÷džio dalyviai pritar ÷ instrukcijos formuluotei su V. Čepinskio pataisa: „2. Jeigu rusai užimt ų iš apibr ÷žtos teritorijos dalis lenk ų okupuotas, jie, Lietuvos valdžiai pareikalavus, pasižada tuoj atiduoti jas Lietuvos valdžiai“ 158 . Toliau svarstytas tre čias punktas taip pat suk ÷l÷ nemažai diskusij ų: „3. Lietuvos valdžia imsis vis ų jos galioj esan čių priemoni ų, kad prašalinus jos teritorijoj besan čią lenk ų kariuomen ę“159 . S. Rozenbaumas man ÷, kad tokia formuluot ÷ reiškia kar ą, tod ÷l si ūl÷ j į papildyti pataisa: „tatai mes padarysim tuo momentu, kada tai skaitysim reikalinga“. O. Finkelšteinas v ÷l pasisak ÷ prieš š į punkt ą, steb ÷damasis, kod ÷l Lietuva pati dalija Soviet ų Rusijai tokius pažadus. A. Voldemaras aiškino, kad formuluot ÷ yra pakankamai lanksti ir visai nereiškia karo, nors tokios galimyb ÷s neatmeta. J. Purickis prieštaravo O. Finkelšteinui, sakydamas, kad reikalaujant ko nors iš soviet ų, reikia jiems kažk ą ir pažad ÷ti, neabejodamas, kad toki ų pažadų jie reikalaus. Balsuojant O. Finkelšteino pasi ūlym ą išbraukti š į punkt ą, visi balsavo prieš, išskyrus j į. M. Sleževi čius pasi ūl÷ patais ą, išaiškinan čią šio punkto formuluot ę, kuri reišk ÷, kad Lietuva imsis vis ų jos galioje esan čių priemoni ų „neišskyrus ir panaudojimo karo paj ÷gos, bet pasirinkimas įranki ų, kuriais manoma lenkus pašalinti iš Lietuvos, o taipgi pasirinkimas momento panaudojimui karo paj ÷gos priklauso išimtinai Lietuvos valdžiai“. Ši pataisa buvo priimta visais balsais, išskyrus O. Finkelšteino. T. Naruševi čiaus nuomone, ši pataisa gal ÷jo b ūti įrašyta tik slaptoje sutartyje. J. Purickis man ÷, kad visas punktas gali b ūti tik slaptos sutarties objektu. Visais balsais, išskyrus O. Finkelšteino, nutariama, kad visas punktas b ūtų įtrauktas į slapt ą protokol ą ir viešai neskelbiamas.

158 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 06 05 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 152. 159 Ten pat.

Kiti du punktai diskusij ų nesuk ÷l÷ ir buvo priimti visais balsais. Ketvirtajame punkte pažymima, kad Lenkijos kariuomen ÷s buvimas iki tam tikro laiko Lietuvai pripažintoje teritorijoje sutar čiai neprieštarauja. Penktajame punkte Lietuvos valdžia pasižada „nesid ÷ti prieš Rusij ą nei su kokia kita valstybe arba grupe žmoni ų ir neleisti savo teritorijoje jokios akcijos prieš Rusij ą“160 . Ir paskutin ÷je s ąlygoje teigiama, kad pašalinus iš Lietuvos teritorijos Lenkijos kariuomen ę, Lietuvos Vyriausyb ÷ paskelbs neutralum ą abiej ų šali ų atžvilgiu, „jei Lenkija iki tam laikui pripažint ų tame plote nepriklausom ą Lietuv ą“. O. Finkelšteinas si ūl÷ išmesti š į punkt ą, nes jis netikslus ir be reikalo suerzins Lenkij ą, nes pabr ÷š tikr ąją karin ę 3-ojo punkto reikšm ę. T. Naruševi čius taip pat prieštaravo, aiškindamas, kad neutraliteto pabr ÷žimas apsunkintų deryb ų vedim ą, nes Soviet ų Rusija kariaudama su Lenkija d ÷l Lietuvos neutraliteto negal ÷s atsisakyti geležinkelio linijos Molode čnas – Lyda. J. Purickis, V. Čepinskis ir M. Sleževi čius palaik ÷ instrukcijos formuluot ę, nors T. Naruševi čius dar kart ą pakartojo savo nuomon ę. Nutarta punktą palikti, bet jeigu sovietai labai prieštaraut ų, delegacija telegrafu perduos j ų motyvus į Kaun ą ir valdžia nuspr ęs, ar nusileisti, ar ne. Birželio 8 d. pos ÷dyje, dalyvaujant M. Sleževi čiui, V. Čepinskiui, J. Purickiui, V.Jurgu čiui, O. Finkelšteinui, D. Siemaškai, A. Voldemarui ir T. Naruševi čiui, perskaityta ir galutinai priimta instrukcija delegacijai. Visi punktai priimti, kaip buvo nutarta birželio 5 d. pos ÷dyje, ta čiau pasi ūlyta pastaba prie 3-iojo punkto. Ji įgaliojo delegacij ą šio punkto interpretacij ą įrašyti tik tokiu atveju, jei Soviet ų Rusija sutiks vis ą 3-iąjį punkt ą įrašyti į slapt ą sutart į. Priešingu atveju – visiškai atsisakyti šios interpretacijos, ta čiau vis tiek nurodoma, kad „visas punktas yra sl ÷ptinas“161 . Instrukcijos tikslas buvo neleisti Soviet ų Rusijai įtraukti Lietuv ą į karin į konflikt ą ir išlaikyti valstyb ÷s neutralum ą, ta čiau instrukcijos 2-asis punktas numat ÷, kad Soviet ų Rusijos kariuomen ÷ gali užimti Lenkijos kariuomen ÷s paliktas Lietuvos teritorijas, o 3-iuoju punktu Lietuva pati nutar ÷ pasirašyti slapt ą susitarim ą, kuriame įsipareigojo pašalinti išvaduotoje Lietuvos teritorijoje likusias Lenkijos kariuomen ÷s dalis. Matyt, Lietuvos valdžia galvojo, kad tokiu b ūdu pavyks pasiekti kompromis ą: neleisti Lietuvos įtraukti į atvirus karinius veiksmus prieš Lenkij ą ir kartu priversti Soviet ų Rusij ą pasirašyti sutart į.

160 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 06 04 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 153. 161 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 06 08 // ten pat, l. 154.

D. Siemaška pos ÷dyje išk ÷l÷ Baltarusijos klausim ą, ta čiau nutariama š į klausim ą apsvarstyti frakcijose, susipažinus su Vaclovo Lastauskio raštu, įteiktu Vyriausybei. Taip pat nutarta delegacijai pasi ųsti Lietuvos Brastos sutarties kopij ą, kuri pad ÷tų der ÷tis d ÷l ekonomini ų klausim ų. Ekonominius klausimus perdav ÷ skubiai apsvarstyti Ekonominei, o v ÷liau – ir Užsienio reikal ų komisijoms. Pasisakyta už skub ų delegacijos gr įžim ą į Maskv ą t ęsti deryb ų. Diskusijos d ÷l instrukcij ų Taikos delegacijai atskleidžia Seimo frakcij ų, Vyriausyb ÷s atstov ų ir delegacijos poži ūrį į santykius su Soviet ų Rusija. Žyd ų frakcijos atstovai S. Rozenbaumas ir ypa č O. Finkelšteinas veng ÷ bet kokios formuluot ÷s, kuri gal ÷jo įtraukti Lietuv ą į kar ą su Lenkija, ta čiau tik O. Finkelšteinas balsavo prieš 3-iąjį punkt ą, o S. Rozenbaumas pakeit ÷ savo nuomon ę ir balsavo kaip dauguma pos ÷džio dalyvi ų. Užsienio reikal ų ministras A. Voldemaras tvirtino, kad siekdama atgauti savo teritorijas Lietuva negali atsisakyti karo, jeigu tai bus reikalinga, ta čiau tai turi nuspr ęsti ji pati. Jam pritar ÷ socialdemokrat ų atstovas V. Čepinskis, liaudinink ų lyderis M. Sleževi čius ir krikš čionis demokratas J. Purickis, ta čiau pastarasis abejojo, ar Soviet ų Rusijai užteks toki ų Lietuvos nuolaid ų. T. Naruševi čius prieštaravo, kad į sutart į b ūtų įrašytas neutraliteto paskelbimas, teigdamas, kad tai apsunkins derybas. Birželio 11 d. pos ÷dyje svarstytas sutarties d ÷l tremtini ų gr ąžinimo projektas, pritarta delegacijos nuomonei 162 . Pos÷dyje dalyvavo J. Purickis, A. Voldemaras, T. Naruševi čius, S. Rozenbaumas, O. Finkelšteinas, liaudininkai – K. Grinius, Jonas Masiulis, Julius Kaupas. Birželio 13 d. pos ÷dyje svarstyti turt ų, išvežt ų į Rusij ą prieš kar ą, sien ų klausimai ir bendros paži ūros į taik ą su Rusija 163 . Sien ų klausimu išryšk ÷jo frakcij ų nuomoni ų skirtumai. Pos ÷džio protokole trij ų frakcij ų pozicijos buvo suformuluotos atskirai. Krikš čioni ų demokrat ų atstovai pasisak ÷ už etnografin ę Lietuv ą su Gardinu. Frakcijos mažuma si ūl÷ daryti plebiscit ą Lydos ir Ašmenos apskrityse. LSLDP ir LVS blokas pritar ÷ krikš čionims demokratams, pasisakydami už etnografin ę Lietuv ą su Vilniumi, o d ÷l kit ų pakraš čių si ūl÷ susitarim ą. Socialdemokratai man ÷, kad Gardino galima atsisakyti, d ÷l Ašmenos ir Lydos si ūl÷ plebiscit ą, net d ÷l Vilniaus si ūl÷ susitarti su vietos gyventojais. Žydai buvo už etnografin ę Lietuv ą su Slonimo

162 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 06 11 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 155. 163 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas 1920 06 08 // ten pat, l. 156.

žeme. Be to, krikš čionys demokratai reikalavo sudaryti Taikos sutart į kiek galima grei čiau, manydami, kad d ÷l teritorijos dar galima daryti kompromis ų, o ekonominius klausimus si ūl÷ palikti delegacijos nuoži ūrai. Liaudinink ų nuomone, taika b ūtinai reikalinga, kartu jie išreišk ÷ pasitik ÷jim ą delegacija, kuri padarys visk ą, kas galima bus padaryti. Socialdemokratai teig ÷, kad jie taikos nor ÷ję dar praeit ą ruden į, si ūl÷ nieko nereikalauti, tik imti, kas duodama. Pos ÷dyje taip pat užsiminta apie delegacijos pirmininko pakeitim ą. T. Naruševi čius patar ÷, jeigu bus kei čiamas pirmininkas, si ųsti j į kuo grei čiau, kad dar sp ÷tų padirb ÷ti. K. Grinius pasi ūl÷ apie derybas su Rusija kuo pla čiau informuoti visuomen ę per spaud ą ir taip užkirsti keli ą paskaloms. Jo manymu, toks viešumas pad ÷tų sustiprinti delegacijos pozicijas Maskvoje. Ta čiau K. Griniui paprieštaravo užsienio reikal ų ministras A. Voldemaras ir Užsienio reikal ų ministerijos atstovas B. K. Balutis, nenor ÷dami paprast ų žmoni ų jaudinti d ÷l tarpvalstybini ų nesutarim ų. Pastarieji buvo link ę užsienio politikos problemas spr ęsti siaurame rate. Maskvoje likusioji delegacijos dalis patyr ÷ didžiul į psichologin į soviet ų spaudim ą, tai akivaizdžiai parodo antrasis P. Klimo pranešimas, rašytas birželio 13 d. 164 . A. Joff ÷ reišk ÷ abejones j ų mandat ų teis ÷tumu, si ūl÷ ypating ą koncesij ą ir aukso, jeigu Lietuva pad ÷tų Rusijai nugal ÷ti Lenkij ą, o Taikos sutart į pasirašyti žad ÷jo per dvi valandas. Priešingu atveju apskritai atsisak ÷ sudaryti taik ą. Tai kartu buvo ir spaudimas Lietuvos Vyriausybei, kuri, atšaukusi delegacijos dal į, vilkino derybas. Birželio 16 d. T. Naruševi čius ir S. Rozenbaumas išvyko į Maskv ą t ęsti deryb ų. Į Maskv ą negr įžo D. Siemaška ir K. Bizauskas. Delegacija laik ÷si instrukcijos, ta čiau Lietuvos pažadai Soviet ų Rusijos netenkino. Lietuvai nepri ÷mus karin ÷s s ąjungos Soviet ų Rusijos vadovai buvo smarkiai įpyk ę ir net atrod ÷, kad derybos gali žlugti. Z. Butkus raš ÷, kad birželio 23 d. rašte Politiniam biurui Lietuvos atstovus A. Joff ÷ išvadino „bukapro čiais, visiškai neturin čiais valstybinio m ąstymo“. Juk už karin ę sąjung ą Soviet ų Rusija žad ÷jo patenkinti visus teritorinius ir ekonominius reikalavimus, tuojau pat, per dvi valandas, pasirašyti taikos sutart į, net atskiru aktu pripažinti Lietuvos nepriklausomyb ę, ko Lietuvos delegacija siek ÷ nuo pat deryb ų pradžios 165 .

164 P. Klimo pranešimas Užsienio reikal ų ministrui d ÷l deryb ų su Rusija. Maskva, 1920 06 13 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 143–145. 165 Butkus Z. Dr. K.Grinius // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai. 1918–1940 , p. 233.

Deryb ų metu Soviet ų Rusijai prad ÷jo sektis kare su Lenkija, tod ÷l ir Lietuvai prad ÷jo gr ÷sti pavojus, kad j ą užpl ūs soviet ų kariuomen ÷. Vyriausyb ÷ siunt ÷ delegacijai į Maskv ą telegramas, kad pagreitint ų sutarties pasirašym ą. Lietuva skub ÷jo pasirašyti sutart į, tik ÷damasi, kad Rusija nedr įs sulaužyti savo pasirašytos sutarties ir neokupuos Lietuvos. Birželio 24 d. „Laisv ÷je“ pasirod ÷ ELTA informacija, kurioje ji paneig ÷ vokie čių laikraš čių žinias, kad Soviet ų Rusija pasi ūl÷ Lietuvos delegacijai bendr ą karin ę akcij ą prieš Lenkijos kariuomen ę d ÷l Vilniaus ir Gardino 166 . Vokie čiai teig ÷, kad šias žinias gavo iš Kauno. Birželio 30 d. Lietuvos delegacijos nariai T. Naruševi čius, P. Klimas, S. Rozenbaumas ir kun. Juozas Vailokaitis su Rusijos delegacijos pirmininku pasiraš ÷ Sutart į d ÷l tremtini ų gr ąžinimo, kuri įsigaliojo nuo pasirašymo dienos ir jos nereik ÷jo ratifikuoti 167 . Taikos delegacija liepos 10 d. atsiunt ÷ šifruot ą pranešim ą Juzo aparatu, kuriame praneš ÷ kad Soviet ų Rusijos kariuomen ÷s štabams duota instrukcija susitarti su Lietuvos kariuomen ÷s vadovybe, ta čiau, kol lietuviai nekoordinuos karini ų veiksm ų su sovietais, jie nenor ÷jo leisti Lietuvos kariuomenei užimti teritorij ų, iš kuri ų pasitrauks Lenkijos kariuomen ÷. T. Naruševi čius persp ÷jo, kad Rusijos kariuomen ÷ eina į Vilni ų ir ragino Lietuv ą tuojau užimti Vilni ų ir geležinkelio linij ą Dvinskas – Vilnius – Gardinas 168 . Soviet ų Rusijai, kariaujant su Lenkija, reik ÷jo pereiti per Lietuvos teritorij ą, tod ÷l Rusija privert ÷ Lietuvos delegacij ą pasirašyti papildom ą slapt ą pareiškim ą prie antrojo straipsnio. Jame buvo parašyta, kad vykstant Rusijos – Lenkijos karui ir Lenkijai okupavus dal į Lietuvos teritorijos, „Raudonosios Armijos peržengimo per Lietuvos sien ą ir jos dalies teritorijos už ÷mimo faktas nebus laikomas Taikos sutarties pažeidimu ir nedraugišku aktu Lietuvos atžvilgiu su s ąlyga, kad pra ÷jus karinei – strateginei b ūtinybei Raudonoji Armija bus išvesta iš šios teritorijos“ 169 . Č. Laurinavi čius teigia, kad Lietuvos delegacija nusiženg ÷ duotai instrukcijai, o Vyriausyb ÷ apie slapt ą pried ą sužinojo tik delegacijai gr įžus į Kaun ą170 . Diskusijos Seimo Užsienio komisijos pos ÷džiuose, kuriuose buvo svarstoma instrukcija, ver čia abejoti, ar Lietuvos delegacija nusiženg ÷ duotai instrukcijai.

166 Klaidingos žinios // Laisv ÷, 1920 06 04, Nr. 121, p. 2. 167 Lietuvos sutartys su svetimomis valstyb ÷mis , p. 24–29. 168 Šifruota Taikos delegacijos juzograma, Maskva, 1920 07 10 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 112. 169 Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautin ÷s sutartys 1918–1995 , p. 17. 170 Laurinavi čius Č. Lietuvos – Soviet ų Rusijos taikos sutartis , p. 149.

Vyriausyb ÷s ir Seimo instrukcijos 2-ajame punkte buvo numatytas atvejis, kad Soviet ų Rusijos kariuomen ÷ gali įžengti į Lenkijos okupuot ą Lietuvos teritorij ą, be to, slaptu 3-iuoju punktu Lietuva pati pasižad ÷jo pašalinti iš savo teritorijos likusi ą Lenkijos kariuomen ę. Vadinasi, Lietuvos Vyriausyb ÷ ir Seimo Užsienio reikal ų komisija numat ÷, kad Lietuvai nepavyks išlaikyti neutralumo Lenkijos ir Soviet ų Rusijos kare, o priverstin į bendradarbiavim ą su soviet ų kariuomene siek ÷ kiek galima apriboti, tod ÷l šio bendradarbiavimo s ąlygas nor ÷jo užfiksuoti slaptame pareiškime. Lietuvos Vyriausyb ÷, matyt, nemat ÷ kito b ūdo gauti Soviet ų Rusijos pripažinim ą. Nagrin ÷jant pareiškimo tekst ą, aišku, kad Lietuvos delegacijai teko nusileisti ir sutikti su soviet ų s ąlyga gr ąžinti iš Lenkijos paimtas Lietuvos teritorijas „pra÷jus karinei – strateginei b ūtinybei“, o ne „tuoj atiduoti jas Lietuvos valdžiai“. K. Grinius savo atsiminimuose pripažino, jog slaptas priedas prie sutarties su Soviet ų Rusija, „kad nepriklausoma Lietuva 1920 m. praleidžia per Vilnij ą soviet ų armij ą, buvo nedraugiškas Lenkijai žygis“171 . LCVA taip pat yra pareiškimas prie 5- ojo sutarties straipsnio, kuriuo „Soviet ų Rusijos vyriausyb ÷ įsipareigojo gerbti ir saugoti Lietuvos neutralitet ą, jei ji pati dalyvaus šio neutraliteto s ąlyg ų nustatyme“ 172 . Praktiškai tai 5-ojo sutarties straipsnio, kuriuo Rusija pasižad ÷jo saugoti Lietuvos neutralitet ą ir dalyvauti garantijose tam neutralitetui išlaikyti, interpretacija. Šis pareiškimas yra rus ų kalba ir nebuvo svarstytas Seime ir išspausdintas Lietuvos sutar čių dokument ų rinkiniuose 173 . Panašu, kad Rusija sutarties pasirašymo metu jaut ÷si pakankamai stipri ir prad ÷jo Lietuvai diktuoti savo s ąlygas. Vis d ÷lto, pasirašydama 1920 m. liepos 12 d. sutart į su Soviet ų Rusija, Lietuvos delegacija atsispyr ÷ didelei pagundai ir nesudar ÷ karin ÷s s ąjungos. Sovietai sutart į su Lietuva pasiraš ÷ siekdami pagerinti savo karin ę pad ÷tį, nor ÷dami apsaugoti Lenkij ą puolan čios Raudonosios armijos dešin įjį sparn ą bei tik ÷josi priversti Lietuv ą kariauti prieš Lenkij ą. Raudonosios armijos s ÷km ÷ kare su Lenkijos kariuomene gal ÷jo nulemti liepos 12 d. sutarties sulaužym ą ir Lietuvos okupacij ą, nes liepos pabaigoje soviet ų politiniai ir kariniai vadovai L. Trockis su M. Tucha čevskiu buvo pareng ę Lietuvos už ÷mimo plan ą, kur į įgyvendinti tur ÷jo apie

171 Ilg ūnas G. Kazys Grinius , p. 243. 172 Taikos sutarties su Rusija priedas prie V str. (rus ų k.) // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 77, l. 102. 173 Lietuvos sutartys su svetimomis valstyb ÷mis , p. 35. (Šis priedas dokument ų rinkinyje „Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautin ÷s sutartys“ prid ÷tas prie 6-ojo straipsnio 173 , o archyve esantys dokumentai rodo, kad jis tur ÷tų b ūti prie 5-ojo straipsnio.)

15 t ūkstan čių kari ų174 . Pralaim÷jimas prie Varšuvos privert ÷ Soviet ų Rusij ą pakeisti planus. Lenkijos Vyriausyb ÷ žinojo apie slapt ą Lietuvos ir Soviet ų Rusijos susitarim ą, nes 1920m. rugs ÷jo 5 d. Lenkijos užsienio reikal ų ministras E. Sapieha paraš ÷ telegram ą Taut ų Sąjungos Generaliniam sekretoriui Ericui Drummondui, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ padar ÷ slapt ą susitarim ą su Soviet ų Rusijos vyriausybe, kuriuo leido Raudonajai armijai naudotis savo teritorija kariuomenei pereiti ir karin ÷ms baz ÷ms steigti 175 . Lietuvos atstovas A. Voldemaras Taut ų Sąjungos Generaliniam sekretoriui tur ÷jo pasiaiškinti d ÷l Lenkijos kaltinim ų. Savo kalboje jis citavo vis ą notos prie 2-ojo straipsnio tekst ą. Jis konstatavo, kad Lietuvos delegacija sutiko su Rusijos reikalavimu, prid ÷dama esmin ę s ąlyg ą, kad „rus ų kariuomen ÷ bus atitraukta, kai tik išnyks karinis ir strateginis jos buvimo reikalas“ 176 . A. Voldemaras teig ÷, kad šis sprendimas lietuviams nepatiko ir tik laikydamasi griežto neutralumo Lietuva pripažino Soviet ų Rusijai teis ę okupuoti savo žemi ų dal į tod ÷l, kad Lenkijos kariuomen ÷ taip pat jas buvo okupavusi. Jis primin ÷, kad sutartis pasirašyta dvi dienos prieš soviet ų kariuomen ÷s įžygiavim ą į Vilni ų ir jie gal ÷jo okupuoti vis ą Lietuv ą, ta čiau pasiraš ę sutart į jie to nepadar ÷. Steigiamajame Seime sutartis su Rusija buvo pristatyta kelis kartus. 1920 m. liepos 16 d. ši ą sutart į Seime referavo Užsienio reikal ų ministras J. Purickis ir delegacijos vadovas T. Naruševi čius 177 . Jie abu sutart į pavadino labai palankia Lietuvai, paaiškino, su kokiais sunkumais susid ūr÷ Lietuvos delegacija, ir trumpai apib ūdino sutarties straipsnius. J. Purickis įvertino šios taikos juridin į ir moralin į aspektus: Lietuva tik ÷josi išvengti naujo karo su Rusija, be to, vyl ÷si, kad Rusijos pripažinimas paspartins kit ų valstybi ų pripažinim ą. Europos valstyb ÷s lauk ÷, kuo baigsis karai Rusijoje, ir neskub ÷jo pripažinti nauj ų valstybi ų, išaugusi ų iš buvusios Rusijos imperijos griuv ÷si ų. J. Purickis pamin ÷jo, kad, kaip ir buvo nurod ęs uždarame pos ÷dyje, Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilni ų, ten įžengs ir Soviet ų Rusijos kariuomen ÷. Jis paaiškino, kad nors delegacija praš ÷ Soviet ų Rusijos kariuomen ÷s neiti į Vilni ų, buvo atsakyta, kad strateginiu atžvilgiu tai jai reikalinga. Jis pabr ÷ž÷, kad Vyriausyb ÷ nekalta, jog Lietuvos kariuomen ÷ negal ÷jo anks čiau užimti Vilniaus,

174 Butkus Z. Pirmasis Soviet ų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatin ÷s veiklos pusmetis (1920 m rugs ÷jis – 1921 m. kovas), Lietuvos istorijos metraštis 1996 , p. 123. 175 Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai , p. 225. 176 Ten pat, p. 230. 177 1920 07 16 I sesijos 28 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

jos nepraleido Lenkijos kariuomen ÷. Ministras pasi ūl÷ sutart į apsvarstyti Seimo Užsienio reikal ų komisijai. LSDP atstovas K. Venclauskis patar ÷ sutart į apsvarstyti ne tik šiai komisijai, bet taip pat Krašto apsaugos bei Ekonomikos komisijoms. Ministrui neprieštaraujant, šis pasi ūlymas buvo priimtas. Der ÷tis su soviet ų kariuomene d ÷l Vilniaus atidavimo buvo pasi ųsti generalinio štabo viršininkas gen. ltn. Maksimas Katch ÷ (paskirtas į šias pareigas nuo 1920 m. liepos 12 d.) 178 , Seimo atstovas – kpt. Petras Ruseckas ir Vyriausyb ÷s atstovas Tadas Petkevi čius. 1920 m. liepos 21 d. Vilniaus krašto, okupuoto soviet ų kariuomen ÷s, pad ÷tį svarst ÷ Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS blokas savo frakcijos pos ÷dyje. J. Makauskas praneš ÷ apie vietini ų gyventoj ų nepasitenkinim ą Lietuvos valdžia, kad ši nesuorganizavo civilin ÷s administracijos, informavo, kad šiuo metu okupuotame krašte valdžia yra revkom ų rankose. Pos ÷dyje nutarta: 1) išsiaiškinti Vilniaus pad ÷tį ir nuspr ęsti, ar užimti Vilni ų ir įvesti civilin ę bei karin ę administracij ą, ar atšaukti komendant ūrą ir čia esan čią kariuomen ę; 2) nustatyti aiški ą demarkacijos linij ą su Soviet ų Rusijos kariuomene, stropiai ją saugoti ir neleisti pervežti produkt ų; 3) įteikti Rusijai not ą d ÷l kariuomen ÷s išvedimo iš Vilniaus 179 . Taip pat nutarta sustiprinti vidaus pad ÷tį, padidinti kariuomen ÷s skai čių, pagreitinti karo mokyklos kari ūnų laidos išleidim ą, remti Šauli ų s ąjung ą, vykdyti propagand ą žodžiu ir raštu prieš Lietuvos nepriklausomyb ÷s priešus ir kt. Įkūrusi revkom ą Vilniuje Soviet ų Rusija sulauž ÷ taikos sutarties 4-ąjį straipsn į, draudus į „leisti savo teritorijoje kurtis ir b ūti vyriausyb ÷ms, organizacijoms arba grup ÷ms, kurios kelia sau tiksl ą ginklu kovoti prieš antr ą susitarian čią šal į“180 . Nepaisant to, valstie čių liaudinink ų blokas pritar ÷ taikos sutarties su Rusija ratifikavimui. Seimo nariai suprato pavoj ų, gresiant į valstybei, nes liaudininkai 1920 m. liepos 23 d. frakcijos pos ÷dyje nutar ÷: 1) sustiprinti krašto apsaug ą, padidinant kariuomen ę; 2) neturint pakankamai l ÷šų, įvesti vienkartin į mokest į ir gauti užsienio paskol ą; 3) paleisti Steigiam ąjį Seim ą, kad jo nariai gal ÷tų organizuoti ginkluot ą pasipriešinim ą visoje Lietuvos teritorijoje, paliekant svarbesnes komisijas ir

178 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 379, Kaunas, 1920 07 13. 179 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 07 21 // LMABRS , f. 199–22, l. 14. 180 Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautin ÷s sutartys 1918–1995 , p. 17.

frakcij ų prezidiumus; 4) siekti sudaryti karines sutartis su Baltijos valstyb÷mis 181 . 1920 m. rugpj ūč io 6 d. Seimas svarst ÷ sutarties su Rusija ratifikavim ą. Sutart į referavo Užsienio reikal ų komisijos narys V. Jurgutis, kuris pateik ÷ komisijos išvadas. Jis apib ūdino ši ą sutart į ne kaip „ginkl ų pergal ÷s vaisi ų, bet kaip dviej ų valstybi ų nutarim ą“, iš kurio abi pus ÷s gauna naudos, bet daro ir nuolaid ų182 . Lietuvai nauda – jos nepriklausomyb ÷s ir jos sien ų pripažinimas, nemažai teisi ų ekonomin ÷je srityje, ta čiau neatlyginama už nuostolius, padarytus karo metu. Socialdemokratai, įvertindami sutart į, konstatavo, kad geriausias momentas taikai sudaryti buvo praleistas, nors taika svarbi ir esamu momentu. S. Kairys išvardijo sutarties tr ūkumus: 1) Rusija negarantuoja Lietuvai kult ūros vertybi ų, išvežt ų prieš Pirm ąjį pasaulin į kar ą, gr ąžinimo; 2) Rusija prižada gr ąžinti Lietuvos pilie čių ind ÷lius nerealia valiuta ir nenumatomu b ūdu, 3) kompensacija neatitinka Lietuvai padarytiems karo metu nuostoliams 183 . Toliau jis atkreip ÷ d ÷mes į, kad dalis pripažint ų Lietuvai žemi ų yra okupuota, tod ÷l šiuo metu ratifikavimas negalimas ir pasi ūl÷ j į atid ÷ti, kol Rusija atitrauks savo kariuomen ę iš Vilniaus krašto. Tuo tarpu kita dalis socialdemokrat ų, vadovaujama Jeronimo Ple čkai čio pasisak ÷ už skub ų sutarties ratifikavim ą, nes man ÷, kad po to Rusijai bus nepatogu sutart į sulaužyti ir Lietuv ą okupuoti. LSLDP lyderis M. Sleževi čius pasisak ÷ už sutarties ratifikavim ą, nors pritar ÷ S. Kairiui d ÷l sutarties neigiam ų pusi ų. Jis pagyr ÷ Estij ą, kuri pasirašiusi sutart į anks čiau, gavo geresnes s ąlygas. Taip pat pažym ÷jo, kad ratifikavusi sutart į, Lietuva įgaut ų juridin į pagrind ą reikalauti, kad Rusijos kariuomen ÷ išeit ų iš Lietuvos teritorijos, užimtos karo su Lenkija metu. Pamin ÷jo, kad d ÷l Rusijos kariuomen ÷s išvedimo iš Vilniaus yra atskira sutartis 184 . Valstie čių liaudinink ų bloko pos ÷dyje, kalbant apie sutarties ratifikavim ą, buvo pageidaujama Seime į pla čius debatus nesileisti 185 . V. Čarneckis išreišk ÷ KD bloko pritarim ą sutarties ratifikavimui. Sutart į jis pavadino Lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos aktu, bet kartu pasipiktino, kad Vilniaus krašte Rusijos kariuomen ÷s elgesys pažeidžia kai kuriuos sutarties punktus. Jis

181 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 07 31 // LMABRS , f. 199–22, l. 16. 182 1920 08 06 I sesijos 36 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 183 Ten pat. 184 Ten pat. 185 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 08 02 // LMABRS , f. 199–22, l. 24.

piktinosi, kad Vilniuje ir kitose Rusijos kariuomen÷s užimtose vietose neleidžiama dirbti Lietuvos civilin ÷s valdžios atstovams, kuriami revkomai, vykdoma agitacija prieš Steigiam ąjį Seim ą, uždaromi lietuviški laikraš čiai, areštuojami ir pl ÷šiami gyventojai. Taip pat apgailestavo, kad sutartyje neminimas Lietuvai priklausan čio dalies Rusijos valstyb ÷s turto – aukso fondo, karo laivyno, ginkl ų, pasiuntinybi ų turto užsienyje gr ąžinimas, per mažai atlyginama karo nuostoli ų186 . Dauguma Seimo nari ų mat ÷, kad Soviet ų Rusijos kariuomen ÷ Vilniaus krašte elgiasi kaip priešo teritorijoje ir jos buvimas pavojingas Lietuvos nepriklausomybei, tod ÷l reikalavo, kad Vyriausyb ÷ imt ųsi priemoni ų prieš tok į Rusijos kariuomen ÷s elges į. Soviet ų kariuomen ÷ pasitrauk ÷ iš Vilniaus rugpj ūč io 26 d. gavusi krašto apsaugos ministro Konstantino Žuko ultimatum ą187 . Lietuvos Vyriausyb ÷ nenor ÷jo, kad Lietuvoje susitelkt ų besitraukianti iš Lenkijos Soviet ų Rusijos kariuomen ÷ ir kad Lietuva pasidaryt ų Lenkijos ir Rusijos karo arena. Gabriel ÷ Petkevi čait ÷ Seimo moter ų vardu pareišk ÷, kad blogiausia taika yra geresn ÷ už geriausi ą kar ą. Svarstant 1-uoju skaitymu už sutarties su Rusija ratifikavim ą balsavo visi Seimo nariai, išskyrus 4 socialdemokratus S. Kair į, Stas į Digr į, K. Bielin į ir V. Čepinsk į, kurie balsuojant susilaik ÷188 . Svarstant 2-uoju skaitymu buvo balsuojama už kiekvien ą straipsn į atskirai. Prieš 3-iąjį skaitym ą buvo paklausta Užsienio reikal ų, Bendr ųjų teisi ų ir Krašto apsaugos komisij ų nuomon ÷s. Komisijos sutar čiai neprieštaravo, ta čiau krikš čionis demokratas V. Bi čiūnas abejojo d ÷l kai kuri ų sutarties punkt ų neaiškumo, d ÷l to, kad n ÷ra V. Lenino parašo, kad Vilniuje kuriami revkomai, kad nebus gr ąžinti Lietuvos archyvai. Užsienio reikal ų ministras J. Purickis pasisak ÷ už kuo skubesn į sutarties ratifikavim ą. Atsakydamas į Seimo nari ų klausim ą, kod ÷l soviet ų kariuomen ÷ yra okupavusi dal į Lietuvos teritorijos, J. Purickis paaiškino, kad ši ų teritorij ų Lietuva nevald ÷, o tik į jas pretendavo. Kai sutartis bus ratifikuota, galima bus sakyti, kad tos teritorijos yra Lietuvos. Jis pripažino, kad Rusijos kariuomen ÷ neišvengiamai b ūtų tas žemes pa ÷musi ir kad jie tur ÷jo juridin ę teis ę tai padaryti. Tai sakydamas, ministras grei čiausiai tur ÷jo omenyje slapt ą sutarties pried ą, kur į pasiraš ÷ Lietuvos delegacija ir leido Rusijos kariuomenei užimti šias žemes. Taip pat jis pažym ÷jo, kad Vyriausyb ÷ derasi su Rusija d ÷l okupacijos fakto ir turi vilties susitarti, bet jei Rusijos

186 1920 08 06 I sesijos 36 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 187 1920 09 15 I sesijos 41 pos ÷dis // ten pat. 188 Ten pat.

kariuomen ÷ veršis į Lietuv ą, tai visi stos gintis. Seimo nariai nediskutavo apie ministro pateikt ą informacij ą ir nesureagavo į jo fraz ę, kad Rusijos kariuomen ÷ tur ÷jo juridin ę teis ę užimti šiuo metu j ų okupuotas Vilniaus krašto žemes. Tai rodo, kad dauguma žinojo apie slapto priedo egzistavim ą. Dar kart ą buvo perskaitytas nepakeistas sutarties tekstas ir priimtas vienbalsiai, 3 atstovams susilaikius 189 . Sutart į su Soviet ų Rusija visos frakcijos vertino rimtai ir kritiškai. Sutarties pasirašymas nenuslopino j ų nepasitik ÷jimo sovietais. Dauguma Seimo nari ų suprato sutarties svarb ą ir pritar ÷ jos ratifikavimui, nors kai kurie nor ÷jo didesn ÷s kompensacijos iš Rusijos karo nuostoliams atlyginti, kritikavo kai kuri ų straipsni ų formuluo čių neaiškum ą ir kitus niuansus. Tarpukariu ši sutartis buvo vertinama teigiamai, nes suteik ÷ juridin į pagrind ą Lietuvos ir Rusijos santykiams, apibr ÷ž÷ Lietuvos valstyb ÷s sienas, o pinigin ÷ kompensacija tapo pagrindu savos valiutos įvedimui, tačiau Rusija ne įvykd ÷ vis ų sutarties punkt ų – neatidav ÷ Gardino ir Lydos, kurie tuo laiku buvo j ų rankose, nekompensavo vis ų karo nuostoli ų, negr ąžino gyventoj ų ind÷li ų. Dabar kai kuri ų Lietuvos istorik ų ši sutartis vertinama skeptiškai, remiantis Lenkijos istoriografija, aiškinama, kad Lenkijos ir Soviet ų Rusijos sutartis Rygoje faktiškai paneig ÷ Maskvos sutart į ir pan. 190 . Ta čiau Maskvos sutartis 1921 m. kovo 8 d. buvo įregistruota Taut ų Sąjungos sekretoriate, tai rodo, kad ji buvo pripažinta tarptautin ÷je politikoje 191 . Seimas dar ÷ tiesiogin ę įtak ą sutarties parengimui ir pasirašymui. 4 Seimo nariai buvo delegacijos sud ÷tyje, sutarties projektas buvo svarstomas bendruose Vyriausyb ÷s, Seimo Užsienio reikal ų komisijos bei frakcij ų vadov ų pasitarimuose, uždaruose ir atviruose pos ÷džiuose paruoštos instrukcijos delegacijai, kuriose buvo numatyta pasirašyti slapt ą protokol ą. Lietuva skub ÷jo pasirašyti sutart į, nes galvojo, kad ji apsaugos nuo naujo karo su Rusija. Tuo laikotarpiu Lietuva negal ÷jo išlikti visiškai neutrali, tod ÷l ir buvo pasirašytas slaptas priedas, ta čiau Seimas ir Vyriausyb ÷ d÷jo visas pastangas, siekdami išlaikyti neutralum ą, ir atsispyr ÷ pagundai sudaryti karin ę s ąjung ą su Soviet ų Rusija.

189 1920 09 15 I sesijos 41 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 190 Laurinavi čius Č. Geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios Lietuvos užsienio politika ir Steigiamasis Seimas // 1920–1922 met ų parlamentin ÷ patirtis : sprendim ų politika, tikslai, aplinkyb ÷s, p. 37. 191 Lietuvos sutartys su svetimomis valstyb ÷mis, t. 1, p. 30.

1. 3. Steigiamasis Seimas ir santykiai su Lenkija 1. 3. 1. Nutarimai Vilniaus klausimu

Vilniaus klausimas atsikurian čioje Lietuvos valstyb ÷je buvo tiesiogiai susij ęs su Lietuvos ir Lenkijos santykiais. Tai buvo svarbiausia problema per vis ą tarpukario laikotarp į. Šis klausimas buvo svarstomas ne viename Steigiamojo Seimo pos ÷dyje. Jau 1-ajame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje, perduodamas krašto valdym ą Steigiamajam Seimui, Prezidentas A. Smetona apgailestavo, kad Lietuvos parlamentas negal ÷jo susirinkti sostin ÷je Vilniuje, kuris tuo metu priklaus ÷ Lenkijai. Savo deklaracijoje Ministras Pirmininkas K. Grinius, kalb ÷damas apie užsienio politik ą, pareišk ÷, kad ir su Lenkija Vyriausyb ÷ pasiruošusi der ÷tis, jei ji gr ąžins teritorijos dal į su sostine Vilniumi. To meto Lietuvos politikai neabejojo, kad ši teritorija jiems teis ÷tai priklauso, ta čiau Lenkijos steigiamasis seimas 1919 m. balandžio 4 d. pos ÷dyje taip pat įpareigojo savo vyriausyb ę „kuo grei čiau išvaduoti nuo soviet ų Lenkijos ryt ų žemes „su j ų sostine Vilniumi“ ir prijungti jas prie Lenkijos Respublikos“192 . (R. Žepkait ÷ raš ÷, kad šis Lenkijos seimo nutarimas priimtas 1919 m. balandžio 5 d. 193 .) Raudonajai armijai įžengus į Lenkij ą, 1920 m. liepos 4 d. Lenkijos užsienio reikal ų ministras E. Sapieha atsiunt ÷ Lietuvos užsienio reikal ų ministrui J. Purickiui telegram ą, kurioje „[...] Lenkijos vyriausyb ÷ nusprend ÷ pripažinti Lietuvos Steigiam ąjį Seim ą ir jo pastatyt ą vyriausyb ę kaip faktiškai nepriklausomas organizacijas“ 194 . Telegramoje E. Sapieha taip pat pareišk ÷, kad Lenkijos vyriausyb ÷ pasiruošusi užmegzti su Lietuvos Vyriausybe draugiškus santykius. Ši nota traktuojama kaip Lietuvos pripažinimas de facto . Liepos 10 d. Spa konferencijoje (Belgijoje) Lenkija, spaudžiama Anglijos ir Pranc ūzijos delegacij ų, sutiko perduoti Vilni ų „Lietuvos okupacijon“, o galutinai jo likim ą nor ÷jo išspr ęsti tarptautin ÷je konferencijoje 195 . Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai dar prieš Spa konferencijos nutarim ą greitai sureagavo į Soviet ų Rusijos ir Lenkijos karo pad ÷ties pasikeitimus. LSLDP ir LVS Seimo frakcij ų blokas bendrame pos ÷dyje su socialdemokratais 1920 m. liepos 9 d.

192 Urbšys J. Medžiaga Vilniaus gin čo diplomatinei istorijai , p. 8. 193 Žepkait ÷ R. Diplomatija imperializmo tarnyboje , p. 58. 194 Urbšys J. Medžiaga Vilniaus gin čo diplomatinei istorijai , p.16. 195 Gaigalait ÷ A. Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (1920 06 19– 1922 01 01) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940, p. 40.

pri ÷m÷ rezoliucij ą, kurioje nutarta pareikalauti iš lenk ų atiduoti Vilni ų, o jiems nesutikus, užimti Vilni ų j ÷ga. Taip pat paraginti Lietuvos delegacij ą Maskvoje kuo grei čiau pasirašyti taikos sutart į su Rusija. Socialdemokratas S. Kairys ir liaudininkas L. Natkevi čius buvo įpareigoti t ą pat į vakar ą supažindinti su rezoliucija Užsienio ir Krašto apsaugos ministerijas 196 . Pos ÷džio pradžioje, kol dar nebuvo prisijung ę socialdemokratai, beveik visi LSLDP ir LVS frakcij ų atstovai, išskyrus A. Rimk ą, pasisak ÷, kad b ūtinai reikia užimti Vilni ų. V ÷liau atvyko liaudinink ų atstovas Vyriausyb ÷je krašto apsaugos ministras plk. Konstantinas Žukas, taip pat prisijung ÷ LSDP frakcija ir buvo priimta aukš čiau min ÷ta rezoliucija. Platesn ÷s diskusijos ir A. Rimkos argumentai pos ÷džio protokole neaprašyti. Tą pa čią liepos 9 d. bendrame Lietuvos Vyriausyb ÷s ir Seimo frakcij ų pos ÷dyje buvo nutarta Lenkijai pateikti ultimatum ą, o kariuomenei įsakyta žygiuoti į Vilni ų197 . Aišku, kad Steigiamasis Seimas tuo metu dar nežinojo apie Spa konferencijos nutarimus. A. Gaigalait ÷ teig ÷, kad Lietuva apie Spa konferencijos nutarim ą perduoti Vilni ų jai sužinojo liepos 12 d. 198 . Č. Laurinavi čius raš ÷, kad liepos 12 d. Didžiosios Britanijos atstovas Stephen Tallents perdav ÷ Lietuvos Vyriausybei penkis Lenkijos vyriausyb ÷s klausimus: 1) kokios Lietuva nori sutarties d ÷l Vilniaus per ÷mimo – žodžiu ar raštu, 2) ar pažada Vilni ų ginti ginklu, 3) ar bus amnestuoti priešišk ų Lietuvai lenk ų organizacij ų nariai, 4) ar Lenkijos kariuomen ÷ gal ÷s pasitraukti su ginklu, 5) ar Lietuva sutinka Vilniaus klausimo sprendim ą perduoti Taut ų Sąjungai. Sulaukusi teigiamo atsakymo į paskutin į klausim ą, Lenkija žad ÷jo atitraukti kariuomen ę per 24 valandas 199 . Lietuvos Ministr ų kabinetas atsak ÷, kad sutartis sudaroma žodžiu, Lietuva laikysis neutraliteto, bet gins savo teritorij ą, sutiko duoti amnestij ą priešišk ų politini ų organizacij ų dalyviams, ta čiau pareišk ÷, kad Lenkijos kariuomen ÷, pasilikusi Vilniuje, bus internuota ir nesutiko Vilniaus klausimo sprendimo perduoti Taut ų Sąjungai. Liepos 13 d. A. Tiškevi čius iš Londono J. Purickiui atsiunt ÷ telegram ą, kurioje praneš ÷ apie Spa konferencijos nutarim ą, kad Lenkijos kariuomen ÷ atsitraukia iš Vilniaus ir evakuot ą teritorij ą perduoda Lietuvai

196 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 07 09 // LMABRS , f. 122–22, l. 9. 197 Laurinavi čius Č. Geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios Lietuvos užsienio politika ir Steigiamasis Seimas // 1920–1922 met ų parlamentin ÷ patirtis: sprendim ų politika, tikslai ir aplinkyb ÷s, p. 36. 198 Gaigalait ÷ A. Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (1920 06 19– 1922 01 01) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940, p. 48. 199 Laurinavi čius Č. Lietuvos – Soviet ų Rusijos taikos sutartis , p. 146–147.

Anglijos spaudžiami, o Rusijai pasi ūlyta sustabdyti kar ą200 . Ta čiau Lietuvos kariuomen ÷ sulauk ÷ Lenkijos kariuomen ÷s pasipriešinimo, o J. Pilsudskio įsakymas perduoti Vilni ų Lietuvai at ÷jo tik liepos 14 d., kai jau verž ÷si Raudonoji armija. 1920 m. liepos 16 d. į Seimo 28-ąjį pos ÷dį atvykęs krašto apsaugos ministras plk. K. Žukas informavo, kad Lietuvos kariuomen ÷ liepos 15 d. įženg ÷ į Vilni ų, bet žygiuodama patyr ÷ stipr ų Lenkijos kariuomen ÷s pasipriešinim ą, nors buvo duotas J. Pilsudskio įsakymas atiduoti Vilni ų Lietuvai. Užsienio reikal ų ministras J. Purickis praneš ÷, kad Lietuvos kariuomen ÷s žyg į į Vilni ų sulaik ÷ ne tik Lenkijos kariuomen ÷, bet ir telegramos iš Londono ir Paryžiaus, reikalaujan čios nepulti Lenkijos 201 . Lietuva tik ÷josi, kad didžiosios valstyb ÷s tuo metu pripažins j ą de jure , nes Spa tebevyko tarptautin ÷ konferencija, kurioje buvo svarstomas ir Lietuvos nepriklausomyb ÷s klausimas, tod ÷l teko nusileisti. 1920 m. liepos 21 d. 29-ajame pos ÷dyje Žyd ų frakcija perskait÷ nepaprast ąjį pareiškim ą apie besitraukian čios Lenkijos kariuomen ÷s pl ÷šikavim ą ir taiki ų gyventoj ų žyd ų žudym ą Vilniaus krašte, prašydami sudaryti Seimo komisij ą tiems įvykiams ištirti 202 . Lenk ų frakcijos atstovas B. Liaus pareišk ÷ protest ą, kai žyd ų atstovas lenk ų kariuomen ę pavadino „pl ÷šik ų gauja“. Krikš čionis demokratas V. Bi čiūnas steb ÷josi, kad Lenk ų frakcijos atstovas nori Seime atstovauti kitai valstybei ir gina svetimos valstyb ÷s kariuomen ę. Seimo dauguma nusprend ÷, kad komisij ą turi sudaryti vykdomoji valdžia, dalyvaujant Seimo atstovams. Rugpj ūč io 15 d. Ministras Pirmininkas K. Grinius Seime perskait ÷ deklaracij ą, kurioje pabr ÷ž÷, kad Vyriausyb ÷ nesi ūlo Vilniaus krašto gyventojams plebiscito, bet pažada leisti vartoti gimt ąsias kalbas ne tik bažny čiose ar mokyklose, bet ir valstyb ÷s įstaigose. Taip pat Vyriausyb ÷ įsipareigojo atkurti ekonomik ą, panaikinti luom ų nelygyb ę, duoti žem ÷s tiems, kas j ą dirba, sutvarkyti savivaldybi ų įstaigas bei surengti rinkimus į Lietuvos Seim ą203 . Deklaracijai pritar ÷ savo kalbose krikš čionis demokratas V. Bi čiūnas, liaudinink ų lyderis M. Sleževi čius. Jie abu pasisak ÷ prieš referendumus ar plebiscitus Vilniaus krašte. KD bloko lyderis M. Krupavi čius pasak ÷, kad lenk ų dvarininkai Vilniaus krašte nori apsisprendimo ir teritorin ÷s autonomijos, kad j ų rankose buvo

200 A. Tiškevi čiaus ir O. Milašiaus telegrama Užsienio reikal ų ministrui J. Purickiui, Londonas, 1920 07 13 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 74, l. 40. 201 1920 07 16 I sesijos 28 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 202 1920 07 21 I sesijos 29 pos ÷dis // ten pat. 203 1920 08 15 I sesijos 41 pos ÷dis // ten pat.

visos valstybin ÷s ir visuomenin ÷s įstaigos. Jis nesl ÷p÷, kad įvykdžius plebiscit ą, jo rezultatai bus ne Lietuvos naudai, nes to krašto žmon ÷s n ÷ra pakankamai s ąmoningi: „Plebiscitas atiduos t ą krašt ą dvarininkam lenkam, o darbo žmon ÷s, nor ÷dami nusikratyt j ų jungo, atiduos j į sovietam. Tad tuo b ūdu socialdemokratai pasigerins ir Varšuvai ir Maskvai“ 204 . Diskusijose pasisak ęs socialdemokratas K. Venclauskis kritikavo Vyriausyb ÷s deklaracij ą, kad ji nemato užsienio politikos ir ekonomini ų sunkum ų prijungiant išvaduotus kraštus, pasisak ÷ už tai, kad Vilniaus kraštui b ūtų palikta teis ÷ apsispr ęsti ir suteikta amnestija. Socialdemokratas V. Čepinskis teig ÷, kad jam yra brangus Lietuvos tautinis sustipr ÷jimas, bet plebiscitas Lietuvos rytuose jam atrod ÷ neišvengiamas, jei ne dabar, tai ateityje. Žyd ų atstovas N. Rachmilevi čius pareišk ÷ žyd ų lojalum ą Lietuvos valstybei ir praš ÷ suteikti galimyb ę žydams dirbti valdžios ir savivaldyb ÷s įstaigose ir taip prisid ÷ti prie šalies atk ūrimo. S. Rozenbaumas, kalb ÷damas savo vardu, pasisak ÷ prieš plebiscit ą, bet sutiko, kad reikalinga amnestija bei pilietini ų, politini ų ir tautini ų teisi ų suteikimas lenkams, jei jie parodys, kad nori b ūti gerais Lietuvos pilie čiais. Jis man ÷, kad pavojinga ir klaidinga vis ą Vilniaus miesto valdyb ą perduoti į lenk ų rankas. Pasibaigus diskusijoms buvo pasi ūlytos trys rezoliucijos – LSLDP ir LVS, KD ir LSDP. Koalicijos partneri ų rezoliucijos iš esm ÷s buvo vienodos, tod ÷l buvo sujungtos į vien ą, kurioje buvo išreikštas pritarimas Vyriausyb ÷s deklaracijai d ÷l išvaduoto Vilniaus krašto ir pasi ūlyta paskelbti j ą visam kraštui. KD bei LSLDP ir LVS pasisakymai atspind ÷jo valdan čiosios krikš čioni ų demokrat ų ir valstie čių liaudinink ų koalicijos nuomon ę. Socialdemokrat ų rezoliucija pripažino, kad deklaracija nepatenkina demokratini ų sluoksni ų reikalavimo, nes „neduoda atvaduotiem kraštam apsisprendimo teis ÷s, neduoda laidavim ų pilietini ų teisi ų vykinimo, neteikia darbinink ų klasei veikimo laisv ÷s, nenurodo plano nedarbui prašalint, vykina savo nusistatym ą karo pad ÷č ia atsiremdama“ 205 . Seimo dauguma pritar ÷ valdan čiosios koalicijos rezoliucijai. Diskusijose d ÷l Vyriausyb ÷s deklaracijos aišk ÷ja dvi tendencijos: valdan čiosios

204 1920 08 15 I sesijos 41 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 205 Ten pat.

koalicijos noras prijungti Vilniaus krašt ą tiesiogiai ir socialdemokrat ų reikalavimas surengti šioje teritorijoje plebiscit ą. Tai atsispind ÷jo ir j ų pasi ūlytose rezoliucijose. Valdan čioji koalicija nenor ÷jo ir bijojo plebiscito, galvodama, kad jis bus ne Lietuvos naudai, nes Vilniaus krašto gyventoj ų s ąmoningumas jiems k ÷l÷ abejoni ų. Steigiamojo Seimo stenogramose neatsispindi Lenk ų frakcijos nuomon ÷ šiuo klausimu, ta čiau K. Buchowskis raš ÷, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ iš pradži ų kreip ÷si į Lenk ų frakcij ą, si ūlydama bendradarbiauti rengiant Vilniaus krašto statuso Lietuvos valstyb ÷je projekt ą. Pasirodo, Adolfas Grajevskis kartu su M. Romeriu paruoš ÷ Vilniaus krašto autonomijos projekt ą, ta čiau Lietuvos Vyriausyb ÷ jam nepritar ÷. Lenkijos frakcija nenor ÷jo, kad į Vilni ų būtų perkelta Lietuvos sostin ÷, nes A. Snelevskio nuomone, Vilniaus valdymas turi b ūti laikino pob ūdžio, kol šiam kraštui bus suteikta galimyb ÷ apsispr ęsti 206 . Vilnius buvo istorin ÷ Lietuvos sostin ÷, tod ÷l visos frakcijos neabejojo, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai. J ų nuomon ÷s skyr ÷si tik d ÷l Vilniaus krašto prijungimo b ūdų. Žyd ų frakcijos nuomon ÷ sutapo su valdan čiosios koalicijos nuomone. Socialdemokratai galvojo, kad plebiscitas Vilniaus krašte yra neišvengiamas ir anks čiau ar v ÷liau j į teks surengti. Lenkijos atstovai plk. Mieczyslawas Mackiewiczius ir kpt. Adamas Römeris 1920 m. rugpj ūč io pabaigoje buvo atvyk ę į Kaun ą nor ÷dami įtraukti Lietuv ą į kar ą su Soviet ų Rusija. Nors j ų misija nepasisek ÷, savo raportuose jie raš ÷, kad Lenkijai palank ūs yra liaudininkai, Ministras Pirmininkas K. Grinius ir socialdemokratai 207 . (Tuo metu lenk ų informacija apie lietuvi ų politines nuotaikas dažnai b ūdavo klaidinga.) Lenkijos kariuomenei pasiekus laim ÷jim ų prieš Raudon ąją armij ą, Vilniaus krašte smarkiai augo lenk ų opozicija, nukreipta prieš lietuvi ų valdym ą. Pasikeitus j÷gų pusiausvyrai Soviet ų Rusijos ir Lenkijos kare, Lenkijos kariuomen ÷ per ÷jo į puolim ą ir priart ÷jo prie Lietuvos sien ų, prasid ÷jo kariuomeni ų susid ūrimai. 1920 m. rugs ÷jo 17 d. Steigiamojo Seimo 42-ajame pos ÷dyje užsienio reikal ų ministras J. Purickis padar ÷ pranešim ą apie Lietuvos konflikt ą su Lenkija ir jo sprendim ą Antant ÷s Aukš čiausioje Taryboje. Jis informavo, kad 1920 m. rugpjūč io 27 d. Lietuvos Vyriausyb ÷ pasiunt ÷ not ą Lenkijai, kurioje praneš ÷ apie Lietuvos

206 Buchowski K. Polacy w sejmach litewskich 1920–1927 // Studia z dziejow Rosji i Europy Srodkowo–Wschodniej , t. XXXII, s. 75. 207 Łossowski P. Stosunki polsko – litewskie w latach 1918–1920 , p. 228.

neutralum ą Lenkijos ir Soviet ų Rusijos kare bei praš ÷, kad Lenkijos kariuomen ÷ neit ų į Lietuvos teritorij ą. Lenkija atsiunt ÷ savo derybininkus, ta čiau nesulaukusi deryb ų pabaigos rugpj ūč io 30–31 d. Lenkijos kariuomen ÷ puol ÷ Lietuvos kariuomen ę ties Augustavu, ir atst ūm÷ j ą anapus buvusios Foscho linijos 208 . Ministras pareišk ÷, kad Kalvarijos derybose Lenkijos delegacija griežtai reikalavo pasitraukti už gruodžio 8 d. linijos, bet Lietuvos delegacija atsisak ÷ tai padaryti, nes, jei kov ų n ÷ra, kariuomen ÷ pasilieka ten kur stovi. J. Purickis supažindino su Lenkijos notos Taut ų Sąjungai turiniu. Lenkija kaltino Lietuv ą, kad: 1) ji leido Soviet ų Rusijos kariuomenei eiti per savo teritorij ą ir įkurti ten karin ę baz ę; 2) už ÷m÷ dal į Lenkijos teritorijos; 3) nepripaž įsta Antant ÷s nustatytos gruodžio 8 d. linijos; 4) nepaskelbusi karo puol ÷ Seinus; 5) koordinuoja savo veiksmus su Soviet ų Rusija. J. Purickis paneig ÷ visus kaltinimus. Jis aiškino, kad soviet ų kariuomenei buvo leista eiti tik per tas sritis, kurias buvo okupavusi Lenkijos kariuomen ÷, o d ÷l lenk ų tautini ų teritorij ų, tai tos teritorijos ties Augustavu yra gin čytinos. Jos gali b ūti nustatytos tik abiems valstyb ÷ms susitarus, o tokio susitarimo su Lenkija nebuvo. D ÷l Sein ų puolimo ministras sak ÷, kad Lietuvos kariuomen ÷ tik gyn ÷si, nes Lenkijos kariuomen ÷ puol ÷ pirma. Jis aiškino, kad veiksmai su Rusija nebuvo suderinti, nes kai kariavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomen ÷s, rus ų fronte buvo ramu. J. Purickis atkreip ÷ d ÷mes į, kad Lenkijos diplomatijos veiksmai ir straipsniai spaudoje rodo, kad susitarti su Lietuva Lenkija nenori. J. Urbšys raš ÷, kad pasibaigus deryboms Kalvarijoje, rugs ÷jo 22 d. Lenkijos kariuomen ÷ atakavo Lietuvos kariuomen ę visu frontu, pralauž ÷ j į, per ÷jo gruodžio 8 d. linij ą, persik ÷l÷ per Nemun ą, atskirdama vien ą Lietuvos kariuomen ÷s dal į nuo karo vadovyb ÷s, tokiu b ūdu sumaišius Lietuvos kariuomen ÷s dalis į Soviet ų Rusijos kariuomen ÷s dali ų tarp ą. Taip padariusi, Lenkijos vyriausyb ÷ „gavo įrodymus“, kad Lietuvos kariuomen ÷ bendradarbiauja su Soviet ų Rusijos kariuomene ir praneš ÷ apie tai Taut ų S ąjungai 209 . Vis d ÷lto Soviet ų Rusijos pasiuntinio Lietuvoje A.Akselrodo pranešimai G. Čičerinui rodo, kad K. Griniaus Vyriausyb ÷ rugs ÷jo 16 d. sutiko patvirtinti, kad tebegalioja taikos sutarties 2-ojo punkto slaptasis priedas, pagal kur į Lietuva sutiko praleisti per savo teritorij ą Rusijos kariuomen ÷s dalinius, kariaujan čius su Lenkijos kariuomene. Taip pat pažad ÷jo, kad prireikus Lietuvos kariuomen ÷

208 1920 09 17 I sesijos 42 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 209 Urbšys J. Medžiaga Vilniaus gin čo diplomatinei istorijai , p. 37.

sutrauks prie sav ęs dal į Lenkijos kariuomen ÷s, kad palengvint ų raudonarmie čių pad ÷tį. Be to, įsipareigojo rusams teikti slaptas žinias apie Lenkijos kariuomen ÷s dislokacij ą bei tiekti Raudonajai armijai maisto produkt ų, amunicijos ir arkli ų210 , ta čiau nepavyko rasti informacijos, ar Steigiamasis Seimas žinojo apie tokius Vyriausyb ÷s pažadus. Nes ÷kmingai pasibaigus Kalvarijos deryboms, Lietuvos kariuomenei pralaim ÷jus m ūšį Lenkijos kariuomenei ties Gibais, 1920 m. rugs ÷jo 24 d. LSLDP ir LVS frakcij ų pasitarime buvo svarstytas Lenkijos kariuomen ÷s puolimo ir karo pad ÷ties klausimas. L. Natkevi čius ir V. Lašas man ÷, kad Lietuvos diplomatija padar ÷ klaid ą neatitraukusi kariuomen ÷s iki gruodžio 8 d. linijos ir dav ÷ Lenkijos kariuomenei pretekst ą pulti. Dr. Jonas Staugaitis paprieštaravo, kad Lietuvos pad ÷tis pasunk ÷jo d ÷l to, kad Soviet ų Rusijai prad ÷jo nesisekti kare su Lenkija. Jis teig ÷: „geruoju nei lenkai, nei Santarv ÷ mums Vilniaus neduos. Ar ne laikas mums b ūtų pagalvoti apie kitoki ą orientacij ą“211 . Lenkijos kariuomen ÷s puolimai Seimo nariams k÷l÷ baim ę d ÷l Vilniaus likimo. Be to, Lietuvos kariuomen ÷ buvo sutraukta prie Suvalk ų, o Vilni ų saugojo gana nedidel ÷s paj ÷gos. Tame pos ÷dyje turb ūt pirm ą kart ą Lietuvos politikai prabilo apie orientacijos pakeitim ą, nusivyl ę Antant ÷s politika Lietuvos atžvilgiu. Steigiamasis Seimas d ÷l karinio konflikto su Lenkija 1920 m. rugs ÷jo 25 d. sušauk ÷ nepaprast ąjį pos ÷dį. Ministras Pirmininkas K. Grinius ir krašto apsaugos ministras plk. K. Žukas praneš ÷ apie Lenkijos vyriausyb ÷s telegram ą ir Lenkijos kariuomen ÷s puolimus. LSLDP frakcijos lyderis M. Sleževi čius savo karštoje kalboje pritar ÷ Vyriausyb ÷s veiksmams ir kviet ÷ ginti Lietuvos nepriklausomyb ę. Jis kaltino Lietuvos dvarininkus „priešvalstybiniu darbu lenk ų naudai“ ir kviet ÷ visuomen ę sekti kiekvien ą dvar ą, kartu pagyr ÷ žyd ų ir gud ų tautines mažumas, kurios „eina kartu su lietuvi ų tauta“. Kad reikia ginti nepriklausomyb ę pritar ÷ LDF atstovas Jonas Valaitis, LKDP atstovai Emilija Spudait ÷-Gvildien ÷ ir Pijus Kriš čiūnas. Vokie čių atstovas Seime Oskaras Biuchleris patikino, kad 66 t ūkstan čiai Lietuvos vokie čių „laiko save Lietuvos s ūnumis“, jis perskait ÷ Lietuvos vokie čių partijos Centro valdybos rezoliucij ą, kurioje reiškiama ištikimyb ÷ Lietuvai ir žadama

210 Butkus Z. Pirmasis Soviet ų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatin ÷s veiklos pusmetis (1920 m rugs ÷jis – 1921 m. kovas) // Lietuvos istorijos metraštis 1996 , p. 124. 211 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 09 24 // LMABRS , f. 199–22, l. 46.

parama Vyriausybei „kovoje su imperialistine Lenkija“ 212 . Žyd ų frakcijos atstovas N. Rachmilevi čius taip pat pažad ÷jo darbais ir aukomis ginti Lietuvos nepriklausomyb ę ir protestavo prieš „Lietuvos sien ų laužym ą“. KD atstovas Juozas Akmenskis išreišk ÷ savo rink ÷jų poži ūrį į santykius su Lenkija, kviesdamas Vyriausyb ę rasti b ūdų apsiginti ir paieškoti draugišk ų valstybi ų, kurios suteikt ų konkre čią pagalb ą Lietuvai, o neži ūr÷tų į j ą kaip į Lenkijos dal į. LSDP lyderis S. Kairys savo kalboje pažym ÷jo, kad Lenkija per ÷m÷ Vakar ų Europos žandaro vaidmen į ir jos tikslas ne tik kovoti su sovietais, bet ir įsigal ÷ti Lietuvoje. Jis teig ÷, kad pab ÷gę lenkai dvarininkai siekia atgauti savo dvarus Lietuvoje, kritikavo „pranc ūzų imperialistus, remian čius Lenkij ą“ ir angl ų buržuazij ą, kuri remia Lietuv ą tik siekdama j ą išnaudoti. Kritikavo Seimo daugumos užsienio ir vidaus politik ą, bet pasisak ÷ už valstyb ÷s gynim ą. Jam pritar ÷ socialdemokratas Jurgis Daukšys. Už valstyb ÷s gynim ą pasisak ÷ ir LVS atstovas Povilas Kuzminskis, krikš čionis demokratas V. Bi čiūnas. KD bloko lyderis M. Krupavi čius steb ÷josi, kad tuo metu, kai visi reiškia pasiryžim ą ginti Lietuv ą, Lenk ų frakcija tyli. Jis pareišk ÷, kad „j ų elgesys Seime ir Seimo komisijose mum parodo, kad toji „trij ų“ frakcija tai yra Varšuvos ideal ų atstovyb ÷“213 . V÷liau kalb ÷jęs liaudininkas L. Natkevi čius kritikavo „Lenkijos imperialistin ę politik ą“, lenkiškus Kauno laikraš čius, be to, Lietuvos ir Lenkijos kare jis mat ÷ socialin ę kov ą – valstie čio kov ą su dvarininku. Pos ÷džio pabaigoje buvo priimta rezoliucija, kurioje Seimas pritar ÷ Vyriausyb ÷s veiksmams, siekiant apginti Lietuv ą. Taip pat buvo priimtas atsišaukimas į Lietuvos pilie čius. Atsišaukime Lenkijos ir Lietuvos konfliktas traktuojamas ne tik kaip konfliktas tarp dviej ų valstybi ų, bet ir kaip socialinis konfliktas – dvarinink ų kova su valstie čiais. Jame rašoma: „Ginkim ÷s nuo svetimos, m ūsų dvarinink ų vedamos kariuomen ÷s, nes jei nesiginsime, tai dvarininkai pas mus virš ų paims, tai mes niekad negal ÷sime žem ÷s reformos padaryt, tai dvarai dvarinink ų rankose liks arba bus išdalinti lenk ų legionininkams“ 214 . Lenk ų frakcija v ÷liau įteik ÷ protesto pareiškim ą prieš kai kuri ų Seimo nari ų kalbas, j ų nuomone, kurstan čias vien ą gyventoj ų dal į prieš kit ą, teig ÷, kad jau prasid ÷jo lenk ų visuomen ÷s persekiojimas, kaltino Seimo prezidium ą d ÷l pasyvaus

212 1920 09 25 I sesijos Nepaprastasis pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 213 Ten pat. 214 Steigiamojo Seimo atsišaukimas „Pilie čiai“. Kaunas, 1920 09 25 // VDKM , 15968–S.

elgesio. Seimo Pirmininkas A. Stulginskis paneig ÷ Lenk ų frakcijos kaltinimus, o d ÷l lenk ų užpuldin ÷jimo patar ÷ kreiptis į administracijos ir teismo įstaigas. Šiame pos ÷dyje visos frakcijos, išskyrus Lenk ų, buvo vieningos ir pasisak ÷ už valstyb ÷s gynim ą. Nemažai krikš čioni ų demokrat ų ir liaudinink ų atstov ų smerk ÷ Lietuvos lenk ų dvarinink ų priešvalstybin ę veikl ą. Vertinant Lenkijos ir Lietuvos karo priežastis liaudinink ų ir socialdemokrat ų atstov ų kalbose, į pirm ą viet ą iškeliamas socialinis klausimas – dvarinink ų ir valstie čių kova d ÷l žem ÷s. Socialdemokratai neveng ÷ Vyriausyb ÷s užsienio ir vidaus politikos kritikos d ÷l darbo žmoni ų išnaudojimo, tuo demonstruodami, kad jie yra opozicija. Lenk ų frakcija savo nuomon ÷s neišsak ÷, bet v ÷liau įteik ÷ protest ą d ÷l tautin ÷s nesantaikos kurstymo. J ų veiksmai rodo, kad karinio konflikto su Lenkija metu Lietuvos Steigiamojo Seimo Lenk ų frakcija neišlaik ÷ lojalumo Lietuvai egzamino. Steigiamojo Seimo Užsienio reikal ų, Krašto apsaugos ir Finans ų ir biudžeto komisij ų jungtiniame pos ÷dyje 1920 m. rugs ÷jo 26 d. d ÷l konflikto su Lenkija išrinktas Vyriausiasis Lietuvos gynimo komitetas ir nutarta pasi ųsti Seimo delegacij ą, kuri ą sudaryt ų 4 frakcij ų atstovai, į Antant ÷s valstybes ir Taut ų S ąjung ą215 . VLGK sudar ÷: pirmininkas – M. Sleževi čius, vicepirmininkas – M. Krupavi čius, sekretorius – P. Ruseckas, iždininkas – vokiečių atstovas O. Biuchleris, nariai: kunigas Juozas Vailokaitis, žyd ų tarybos įgaliotinis O. Finkelšteinas, Lietuvos šauli ų s ąjungos pirmininkas Vladas Putvinskis, baltarusi ų atstovas Bojevas, atstovas nuo Krašto apsaugos ministerijos mjr. Jonas Motiej ūnas–Valevi čius 216 . Visi komiteto nariai, išskyrus V. Putvinsk į, Bojev ą ir J. Motiej ūną-Valevi čių buvo Steigiamojo Seimo atstovai. V ÷liau VLGK įkūr÷ Propagandos biur ą, kuriam vadovavo Seimo narys, krikščionis demokratas kunigas A. Šmulkštys. Šalia politini ų veiksm ų Seimas ÷m÷si ir ekonomini ų sankcij ų, nor ÷damas susilpninti Lenkij ą remian čių Lietuvos dvarinink ų įtak ą. 1920 m. rugs ÷jo 27 d. pos ÷dyje Seimo Prezidiumas pasi ūl÷ svarstyti „Įstatym ą d ÷l privatini ų savinink ų žemi ų naudojimo“ 217 . J į pri ÷mus, Žem ÷s ūkio ministerija gal ÷jo perimti savinink ų paliktus dvarus ir juos išnuomoti bežemiams ir mažažemiams, taip pat apkarpyti visus dvarus iki 70 dešimtini ų. Lenk ų frakcijos atstovai A. Grajevskis ir Bronislavas Liaus

215 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 09 27 // LMABRS , f. 199–22, l. 49. 216 Vyriausias Lietuvos gynimo komitetas . Kaunas, 1921, p. 10. 217 1920 09 27 I sesijos 45 pos ÷dis // SSD, Kaunas, 1920–1922.

prieštaravo šiam įstatymui, įži ūr÷dami jame tik politinius motyvus ir bausm ÷s pob ūdį. M. Krupavi čius teig ÷, kad š į įstatym ą reikia priimti tik d ÷l ekonomini ų motyv ų. Nors krikš čionys demokratai neig ÷ šio įstatymo politinius motyvus, vis d ÷lto jis pirmiausiai buvo nukreiptas prieš dvarininkus, kurie buvo pab÷gę į Lenkij ą. L. Želigovskio kariuomenei okupavus Vilni ų, spalio 9 d. Steigiamajame Seime buvo sušauktas jungtinis Seni ūnų sueigos, Užsienio, Krašto apsaugos, Finans ų ir biudžeto komisij ų pos ÷dis, dalyvaujant Vyriausyb ÷s ir VLGK atstovams, kuriame buvo svarstoma susidariusi pad ÷tis 218 . Po išsami ų pranešim ų buvo duoti nurodymai Seimo Užsienio reikal ų, Krašto apsaugos ir Finans ų komisijoms, kad jos ištirt ų pad ÷tį savo srityse ir pasi ūlyt ų projektus. Spalio 10 ir 11 d. šios komisijos ir kai kurie Seimo nariai dirbo pavest ą darb ą: Krašto apsaugos komisija svarst ÷ b ūdus, kaip grei čiau suorganizuoti ir parengti karui su Lenkija daugiau kariuomen ÷s, Finans ų ir biudžeto komisija ieškojo reikaling ų pinig ų šaltini ų, o Užsienio reikal ų komisija r ūpinosi diplomatine akcija. Visos komisijos dirbo kontaktuodamos su atitinkam ų ministerij ų atstovais. Spalio 11 d. vakare v ÷l buvo sušauktas Seni ūnų sueigos, Užsienio reikal ų, Krašto apsaugos bei Finans ų ir biudžeto komisij ų pos ÷dis, dalyvaujant Vyriausyb ÷s atstovams ir pirmininkaujant Seimo Pirmininkui A. Stulginskiui. Pranešim ą padar ÷ Ministras Pirmininkas K. Grinius, papildom ų žini ų suteik ÷ krašto apsaugos ministras plk. K. Žukas, vidaus reikal ų ministras Rapolas Skipitis, švietimo ministras K.Bizauskas bei Suvalkuose derybose su Lenkijos delegacija dalyvav ęs V. Čarneckis. Po pranešim ų pasisak ÷ KD, LSLDP ir LVS blok ų, LSDP ir žyd ų frakcijos atstovai. Buvo priimta rezoliucija d ÷l tolesnio darbo, ta čiau ji nebuvo skelbiama. LSLDP ir LVS bloko frakcij ų pos ÷dyje 1920 m. spalio 13 d. atstovas iš Vilniaus Danielius Alseika praneš ÷, kaip L. Želigovskio kariuomen ÷ už ÷m÷ Vilni ų. Jis papasakojo, kad vietos civiliai gyventojai dar prieš ateinant Lenkijos kariuomenei užpuldin ÷jo Lietuvos kareivius, o L. Želigovskio kariuomen ę apie 1500 žmoni ų minia sutiko su g ÷l÷mis 219 . D. Alseika informavo, kad dauguma Lenkijos kariuomen ÷s – ne vietiniai gyventojai. Svarstytas deryb ų su L. Želigovskiu klausimas, ta čiau bendras nutarimas nepriimtas. Jungtiniame abiej ų partij ų centro komitet ų pos ÷dyje griežtai pasisakyta prieš bet kokias derybas su L. Želigovskiu ir pasi ūlyta Vyriausybei imtis

218 Steigiamasis Seimas ir nauja lenk ų okupacija // Lietuva , 1920 10 14, Nr. 223, p. 1. 219 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 10 13 // LMABRS , f. 199–22, l. 67– 68.

priemoni ų kraštui apginti 220 . Viename iš LSLDP ir LVS bloko pos ÷dži ų V. Lašas prasitar ÷, kad K. Grinius nepaklaus ÷ frakcijos nutarimo ir buvo už derybas su L. Želigovskiu, d÷l to liaudininkai tur ÷jo daug gin čų su kitomis frakcijomis 221 . 1920 m. spalio 15 d. 51–ajame Seimo pos ÷dyje Ministras Pirmininkas oficialiai informavo, kad L. Želigovskio kariuomen ÷ spalio 9 d. už ÷m÷ Vilni ų222 . K. Grinius pabr ÷ž÷, kad kelias savaites Vilniaus krašt ą valdant Lietuvai čia buvo įvesta ramyb ÷ ir tvarka, suorganizuotos laikinos savivaldyb ÷s, persik ÷l÷ visos ministerijos, o dauguma gyventoj ų buvo patenkinti Vyriausyb ÷s valdymu. Užsienio reikal ų viceministras P. Klimas kalb ÷jo apie Suvalk ų derybas ir sutarties sulaužym ą bei ministerijos veiksmus tuo momentu. Jis atskleid ÷, kad Vilniuje apie planuojam ą L. Želigovskio žyg į buvo žinoma prieš kelias savaites, vadinasi, dar vykstant deryboms Suvalkuose. Lietuvos atstovas prie Taut ų S ąjungos A. Voldemaras praneš ÷ apie Lietuvos ir Lenkijos santyki ų eig ą Taut ų S ąjungoje. Diskusij ų d ÷l valdžios atstov ų pranešim ų Seime nebuvo. Apie priežastis, kod ÷l L. Želigovskio kariuomen ÷ taip lengvai už ÷m÷ Vilni ų, nebuvo kalb ÷ta. Vyriausyb ÷ ir Seimas neabejojo, kad L. Želigovskio akcija suplanuota ir įvykdyta J. Pilsudskio bei Lenkijos Vyriausyb ÷s. P. Łossowskis raš ÷, kad L. Želigovskiui tiesiogiai buvo pavald ūs 14 t ūkstan čių kareivi ų, kuriuos deng ÷ apie 50 t ūkstan čių Lenkijos 3-osios divizijos kareivi ų ir apie 14 t ūkstan čių 2-osios divizijos kareivių. Kartu jie sudar ÷ apie 80 t ūkstan čių kareivi ų kariuomen ę, kuri keturis kartus viršijo Lietuvos kariuomen ÷s, ginan čios Vilni ų, skai čių223 . R. Žepkait ÷ nurod ÷, kad gen. L. Želigovskio ginkluot ąsias paj ÷gas sudar ÷ 15 393 žmon ÷s, o visa Lietuvos kariuomen ÷ tur ÷jo apie 19 000 kari ų224 . Lenkijos Seimui apie L. Želigovskio „maišt ą“ ir Vilniaus už ÷mim ą praneš ÷ Ministras Pirmininkas Wincentas Witosas 172-ajame pos ÷dyje 1920 m. spalio 14 d. 225 . Jis informavo, kad Vilniaus krašte susidariusi „Vidurin ÷s Lietuvos valdan čioji komisija“ atsiunt ÷ deklaracij ą, kurioje prašo apginti nuo puolimo iš ryt ų ir atsi ųsti į Vilni ų delegacij ą deryboms. Lenkijos premjeras išreišk ÷ oficiali ą

220 Jungtinio LSLDP ir LVS centro komiteto ir Steigiamojo Seimo frakcij ų bloko pos ÷dis 1920 10 13 // LMABRS , f. 199–104, l. 68. 221 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 11 10 // LMABRS , f. 199–22, l. 101. 222 1920 10 15 I sesijos 51 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 223 Łossowski P. Stosunki polsko – litewski v latach 1918–1920 , p. 273. 224 Žepkait ÷ R. Lietuva ir didžiosios valstyb ÷s 1918–1939 m. , p. 52. 225 Sprawozdanie stenograficzne z 172 posiedzenia Sejmu Ustawodwczego z 14 10 1920 .

Vyriausyb ÷s nuomon ę, teigdamas, kad Lenkija visada pritar ÷ laisvam Vilniaus žem ÷s apsisprendimui, ta čiau laiko j ą Lenkijos dalimi, atsižvelgdama į daug kart ų išreikšt ą to krašto žmoni ų nor ą. Prieš si ųsdama delegacij ą Lenkijos Vyriausyb ÷ išsiaiškins, ar „Valdan čioji komisija“ tikrai turi tiksl ą užtikrinti laisv ą žmoni ų apsisprendim ą ir pažad ÷jo j į ginti nuo išor ÷s j ÷gų. Neoficialiai Lenkija r ÷m÷ L. Želigovskio kariuomen ę, apie tai žinias tiesiogiai iš Vilniaus gaudavo Lietuvos atstovas Taut ų Sąjungoje A. Voldemaras 226 . 1920 m. spalio 22 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo pos÷dyje d ÷l karo su Lenkija nutarta Seimo darb ą laikinai nutraukti ir išrinkti 7 asmen ų Maž ąjį Seim ą, kur į sudar ÷: pirmininkas – A. Stulginskis ir nariai – M. Krupavičius, A. Tum ÷nas, M. Sleževi čius, V. Lašas, K. Venclauskis ir N. Fridmanas. Spalio 23 d. įvyko tarpfrakcinis Steigiamojo Seimo nari ų pasitarimas drauge su VLGK. Nutarta, kad pertraukos metu Seimo atstovai VLGK nurodymais važin ÷s į front ą ir provincij ą, pad ÷s organizuoti šauli ų b ūrius ir dirbs agitacin į darb ą. Kiti nariai dirbs vyriausybin ÷se įstaigose arba Mažajam Seimui, pad ÷dami ruošti įstatym ų projektus. T ą pa čią dien ą įvyko Steigiamojo Seimo prezidiumo, komisij ų pirminink ų ir Mažojo Seimo atstov ų pasitarimas. Nutarta, kad kai kurios komisijos dirbs ir Mažojo Seimo veiklos metu 227 . Seimo nariai karininkai gr įžo į karin ę tarnyb ą – gen. ltn. Jonas Galvydis Bykauskas, kpt. K. Škirpa, ltn. Antanas Matulaitis (1921 11 20 mir ęs nuo sužeidim ų), veterinarijos gydytojas vyr. ltn. Feliksas Mikšys, kpt. L. Natkevi čius, karo gydytojas kpt. Klemensas Vaitek ūnas 228 . Mažasis Seimas dirbo iki 1921 m. sausio 17 d. Dauguma Seimo atstov ų dirbo propagandin į darb ą: važin ÷jo po šal į, aiškindami žmon ÷ms apie Lietuvos pad ÷tį, platino atsišaukimus, reng ÷ mitingus, k ūr÷ gynimo komitetus, rinko aukas kariuomenei. Seimas taip pat steng ÷si apr ūpinti Lietuvos kariuomen ę amunicija ir ginklais. Karinei medžiagai įsigyti buvo sudaryta ir spalio 19 d. pasi ųsta į užsien į komisija: pirmininkas – Seimo narys, krikš čionis demokratas Jonas Vailokaitis, nariai – Seimo narys, liaudininkas V. Ra čkauskas ir pilietis Jonas Fledžinskas 229 . Seimo Pirmininkas A. Stulginskis siunt ÷ šifruotas telegramas Jonui Vailokai čiui į London ą, pvz.: „Skubiai reikalinga apie 6000 r ūbų komplekt ų ir 3000 šautuv ų. B ūk atsargus su

226 Pranešimas iš Vilniaus A. Voldemarui 1920 11 20 // LMABRS , f. 172–706, l. 1. 227 Iš Steigiamojo Seimo // Lietuva , 1920 10 24, Nr. 232, p. 1. 228 Pla čiau: A. Veilentien ÷s, M. Tamošai čio, L. Truskos straipsniai // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 met ų) nari ų biografinis žodynas. 229 Įsakymas kariuomenei Nr. 482 § 9. Kaunas, 1920 11 15.

dideliais užsakymais [...]“230 . Mažasis Seimas per beveik trij ų m ÷nesi ų laikotarp į sureng ÷ 45 pos ÷džius, apsvarst ÷ 51 įstatym ų sumanym ą, iš kuri ų 25 įstatymus pri ÷m÷231 . Mažajame Seime pranešimus dar ÷ gr įžę iš užsienio ministras J. Purickis ir delegacij ų nariai. Taip pat dirbo kai kurios komisijos ir Seimo frakcijos. Išlik ę protokolai rodo, kad LSLDP ir LVS frakcijos nuolat susirinkdavo į pos ÷džius. Svarstant opius užsienio politikos klausimus, pos ÷džiuose dalyvaudavo ne tik Seimo nariai, pranešimus dar ÷ atstovas iš Vilniaus D. Alseika, diskusijose pasisakydavo Motiejus Nasvytis, Adolfas Klimas. 1920 m. spalio 23 d. LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷dyje buvo svarstytas plebiscito klausimas Vilniaus krašte. V. Lašas savo pranešime konstatavo, kad gaunama informacija iš Taut ų S ąjungos yra neaiški, tod ÷l Vyriausyb ÷ negali apsispr ęsti. Jis nor ÷jo sužinoti frakcijos nari ų nuomon ę: ar klausyti Taut ų S ąjungos, jei si ūlyt ų Vilniui plebiscit ą, ar paimti Vilni ų ginklu? Dauguma pasisak ÷ už tai, kad plebiscito nedaryti, nes Lietuva gali pralaim ÷ti. Vincas Meilus ir A. Klimas išsak ÷ nuotaikas kariuomen ÷je, pranešdami, jog dalis karinink ų galvoja, kad, norint išsaugoti Lietuv ą, d ÷l Vilniaus reikia nusileisti. A. Klimas suabejojo, ar kariuomen ÷ „panor ÷s eiti d ÷l Vilniaus krauj ą lieti“ 232 . Nutarta d ÷l informacijos tr ūkumo šito klausimo nespr ęsti. Taut ų S ąjungos sesijoje 1920 m. spalio 26 d. Belgijos užsienio reikal ų ministras Paulas Hymansas pasi ūl÷ plebiscit ą, siekdamas išspr ęsti Lietuvos ir Lenkijos gin čą 233 . Lietuvos atstovas A. Voldemaras, nepasitar ęs su Vyriausybe, iškart sutiko su šiuo pasi ūlymu, tuo Lietuvos Seim ą ir Vyriausyb ę pastatydamas į kebli ą pad ÷tį. A. Voldemaras, atstovaudamas Lietuvai Taut ų S ąjungoje dažnai veik ÷ savo iniciatyva ir tokia jo veikla buvo didel ÷ problema Lietuvos užsienio reikal ų ministerijai. Steigiamojo Seimo Užsienio reikal ų komisijoje taip pat buvo analizuojamas plebiscito Vilniaus krašte klausimas. Lapkri čio 16–17 d. Seimo Užsienio reikal ų komisija kartu su ministru J. Purickiu ir viceministru P. Klimu pareng ÷ nutarimus d ÷l plebiscito vykdymo. Numatyta plebiscito teritorija, balsavimo forma, laikas ir kitos sąlygos. Balsavimas numatytas slaptas, nustatyta rinkim ų į Steigiam ąjį Seim ą tvarka.

230 Šifruota Steigiamojo Seimo Pirmininko telegrama J.Vailokai čiui į London ą 1920 11 01 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 74, l. 19. 231 1921 01 17 I sesijos 55 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 232 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 10 23 // LMABRS , f. 199–22, l. 92–93. 233 Gaigalait ÷ A. Dr. J.Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (1920 06 19–1922 01 01) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940, p. 55.

Balsavimui buvo numatytos 4 zonos: Sein ų–Punsko, Gardino–Lydos, Vilniaus, Slonimo. L. Želigovskio kariuomen ÷ prival÷jo b ūti išvesta, j ą pakeisti tur ÷jo tarptautin ÷ Taut ų S ąjungos kariuomen ÷. Balsuoti gal ÷jo vyrai ir moterys, sulauk ę 20 met ų, kurie dar prieš kar ą gyveno gin čijamoje teritorijoje. Agitacija tur ÷jo b ūti laisva, o išlaidas tur ÷jo padengti abi valstyb ÷s proporcingai gyventoj ų skai čiui ir teritorijos dydžiui 234 . Apie komisijos darbus buvo reguliariai pranešama LSLDP ir LVS bloko pos ÷džiuose. Užsienio reikal ų komisijos narys dr. Jonas Staugaitis 1920 m. lapkri čio 17 d. praneš ÷, kad komisija, atsižvelgdama į baltarusi ų atstov ų pasi ūlym ą, nor ÷jo prapl ÷sti plebiscit ą gilyn į baltarusi ų gyvenamas žemes. Srit į, kurioje bus rengiamas plebiscitas, jis si ūl÷ padalinti į 4 dalis: Slonimo, Gardino, Vilniaus ir Sein ų, suteikiant teis ę balsuoti pilie čiams nuo 20 met ų amžiaus. Komisija man ÷, kad tur ÷tų b ūti išrinktas plebiscito komitetas, o l ÷šas jam skirt ų abi valstyb ÷s235 . Seimo nariai atsižvelg ÷ į baltarusi ų atstov ų pasi ūlym ą, tik ÷damiesi, kad plebiscito metu Vilniaus krašto baltarusiai palaikys Lietuvos pus ę. 1920 m. lapkri čio m÷nes į baltarusi ų delegacija iš Rygos buvo atvykusi į Lietuv ą prašyti j ų atstovyb ÷s pripažinimo ir finansin ÷s paramos. Liaudinink ų frakcija par ÷m÷ šiuos j ų atstov ų prašymus ir žad ÷jo paveikti Užsienio reikal ų ministerij ą236 . Lapkri čio 11 d. Lietuvos Vyriausyb ÷ pasiraš ÷ sutart į su Vaclovo Lastauskio vadovaujama „Gud ų Liaudies Respublikos“ vyriausybe. Sutarties 1-asis straipsnis skelb ÷, jog „Gud ų Liaudies Respublikos vyriausyb ÷ prižada d ÷ti visas pastangas tam, kad t ų viet ų, kur bus daromas plebiscitas tarp Lenkijos ir Lietuvos, gyventojai gudai balsuot ų Lietuvos naudai“ 237 . Kiek ta sutartis buvo reikšminga ir veiksminga ir ar buvo ji teis ÷ta pasirašius su vyriausybe be valstyb ÷s, yra atskiro tyrimo tema. Tuo metu Lenkijos steigiamojo seimo Užsienio reikalų komisija 1920 m. lapkri čio 10 d. 183-ajame pos ÷dyje pasi ūl÷ rezoliucij ą plebiscito Vilniaus srityje klausimu, kurioje ragino savo vyriausyb ę grei čiau suorganizuoti paskutin ę ši ų žemi ų žmoni ų apklaus ą prisijungimo prie Lenkijos klausimu. Kitoje teritorijoje, kuri ą už ÷m÷ Lenkijos kariuomen ÷ ir kuri pagal Rygos sutart į su Soviet ų Rusija priklaus ÷ Lenkijai,

234 Steigiamojo Seimo Užsienio reikal ų komisijos nutarimai 1920 11 17 // LCVA , f. 383, ap.7, b. 91, l. 148–149. 235 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 11 17 // LAMBRS , f. 199–22, l. 103. 236 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 11 04 // ten pat, l. 98–99. 237 Vilkelis G. Lietuvos ir Lenkijos santykiai Taut ų S ąjungoje , p. 80.

si ūl÷ tuojau pat įvesti normali ą Lenkijos administracij ą238 . Stanislawas Grabskis, perskait ęs ši ą rezoliucij ą, kreip ÷si į Vyriausyb ę, kad pastaroji reikalaut ų iš Taut ų Sąjungos Vilniaus klausim ą išspr ęsti kuo grei čiau ir papras čiau, nes Lenkijai labai kenkia tai, kad jos sienos dar iki šiol n ÷ra nustatytos. Jis aiškino, kad lenkai turi teis ę šito reikalauti, nes jie apgyn ÷ Europ ą nuo Soviet ų Rusijos. Jo nuomone, Lenkija tur ÷jo galimyb ę, nekreipdama d ÷mesio į silpnesnius kaimynus, prisijungti savo kariuomen ÷s užimtas žemes, bet ji nepasielg ÷ taip, kaip Lietuva, kuri, pasirašiusi sutart į su Soviet ų Rusija, neatsiklaususi vietini ų gyventoj ų, prijung ÷ ši ą srit į prie Lietuvos valstyb ÷s. S. Grabskis persp ÷jo savo Vyriausyb ę, kad Lietuva gali reikalauti plebiscito visoje teritorijoje, kuri ą Soviet ų Rusija atidav ÷ Lietuvai pagal 1920 m. sutart į. Jis patar ÷, kad reikia toliau tos sutarties nepripažinti, nes ir Soviet ų Rusija jos atsisak ÷. Taip pat jis neabejojo, kad Vilniaus kraštas yra lenkiškas ir jo gyventojai pasisakys už prisijungim ą prie Lenkijos, ta čiau nenor ÷jo, kad šioje teritorijoje b ūtų kuriama kokia nors laikina valstyb ÷, kad nesukomplikuot ų šio reikalo naujomis koncepcijomis. Jis atkreip ÷ d ÷mes į į tai, kad Vakar ų Europa labai blogai žino Ryt ų Europos klausimus, tod ÷l j ų nuomon ę galima labai greitai pakeisti. V÷liau kalb ÷jęs Lenkijos socialist ų partijos lyderis Mieczyslawas Niedzialkowskis taip pat pasisak ÷, kad Vilniaus kraštas b ūtų prijungtas prie Lenkijos, ta čiau kokiu b ūdu – tur ÷tų spr ęsti patys Vilniaus gyventojai, tod ÷l pasi ūl÷ Užsienio reikal ų komisijos rezoliucijos 1-ąją dal į suformuluoti vietoj fraz ÷s, kurioje kalbama, kad „Vilniaus krašto gyventojai gal ÷s pasisakyti d ÷l savo prisijungimo prie Lenkijos Respublikos į vien ą valstyb ę“, parašyti: „siekiame tiems gyventojams duoti galimyb ę pasisakyti j ų ateities klausimu“. Jis buvo įsitikin ęs, kad, jeigu Lietuva liks egzistuoti, ji turi „remtis“ į Lenkij ą, taip pat turi elgtis ir Baltarusija bei Ukraina. Jo partijos programa numat ÷, kad Lenkija nebus „mažoji ses ÷“ didžiosioms Antant ÷s valstyb ÷ms, o vykdys savarankišk ą užsienio politik ą, bus „švyturys Ryt ų Europoje, aplink kur į bursis kaimynin ÷s tautos“. Jis klaidingai man ÷, kad kai Lenkijoje ir Lietuvoje nugal ÷s „liaudies ir darbinink ų demokratija“, baigsis A. Voldemaro ir krikš čioni ų demokrat ų įtaka ir nacionalizmas Lietuvoje ir v ÷l atgims ankstesnioji Abiej ų Taut ų Respublika. Lenkijos seimo žyd ų atstovas Samuelis Hirszhornas pasisak ÷ už Vilnijos

238 Sprawozdanie Komisji Spraw Zagranicznych w sprawie Ziemi Wilenskiej // Sprawozdanie stenograficzne z 183 posiedzenia Sejmu Ustawodawczego z 10 11 1920.

prijungim ą prie Lenkijos, pabr ÷ždamas, kad žydai visada nor ÷jo kiek galima didesn ÷s Lenkijos, ta čiau jis kaltino Lenkijos delegacijos Rygoje vadov ą S. Grabsk į, kad šis išsider ÷jo iš Soviet ų Rusijos „koridori ų“ į Vilni ų. S. Hirszhorno nuomone, sovietai specialiai atidav ÷ tas žemes, nor ÷dami sukiršinti Lenkij ą ne tik su Lietuva, bet ir su j ą remian čia Anglija. Jis teig ÷, kad Lietuvos ir Lenkijos gin čą d ÷l Vilnijos ÷m÷si spr ęsti Taut ų S ąjunga, pasi ūliusi plebiscit ą daryti visoje teritorijoje pagal Kerzono linij ą, ko Lenkija visai nesitik ÷jo. Lenkijai reik ÷jo t ą plebiscit ą laim ÷ti, nors, statistikos žiniomis, lenk ų tose vietov ÷se gyvena dauguma, ta čiau plebiscit ą galima laim ÷ti vos 2 ar 3 procentais, o tai Lenkijai nenaudinga. Jis nurod ÷, kad laim ÷ti galima patraukus į Lenkijos pus ę ne tik lenkus, bet ir kit ų tautybi ų žmones. Bet tas pasi ūlymas, jo manymu, galb ūt pav ÷luotas, nes tuos kraštus valdant Lenkijai buvo vykdoma antisemitin ÷ politika. Jis aiškino, kad Lietuva supratusi esanti per silpna tas teritorijas išlaikyti, tod ÷l, nor ÷dama t ą pasiekti, padar ÷ nuolaid ų žydams. S. Hirszhornas si ūl÷ taip pat pasielgti Lenkijai, tuomet plebiscitas bus laim ÷tas, ta čiau neužteks vien suteikti jiems koki ų nors teisi ų, bet reik ÷s pakeisti vis ą politik ą žyd ų atžvilgiu ir Lenkijos pakraš čiuose, ir centre 239 . Kunigas Stanislawas Maciejewiczius neabejojo Vilniaus krašto lenkiškumu ir kritikavo Lenkijos vyriausyb ę už per l ÷tą šio klausimo sprendim ą. Jis taip pat neabejojo, kad plebiscitas šiame krašte bus Lenkijos naudai. Jis si ūl÷ neduoti joki ų nuolaid ų žydams, nes pirmiausia jie turi įrodyti savo lojalum ą Lenkijai, kadangi „žydai šaud ÷ lenk ų kareiviams į nugaras ir su g ÷l÷mis sutiko bolševikus“. Kunigas pripažino, kad Lietuva gali kurti savo valstyb ę tik buvusioje Kauno gubernijoje, turin čioje tik kiek daugiau nei 1 milijon ą gyventoj ų. Po diskusij ų dauguma Lenkijos seimo nari ų nubalsavo už komisijos rezoliucij ą su M. Niedzialkowskio pataisa 240 . Lietuvai buvo svarbu išlošti laiko. Ji tik ÷josi, kad v ÷l suaktyv ÷s Soviet ų Rusijos kariniai veiksmai rytuose, tod ÷l Lietuvos kariuomenei bus lengviau kovoti. Tuo metu L. Želigovskio kariuomen ÷ slinko gilyn į Lietuvos teritorij ą. Lapkri čio 17–18 d. vyko lenk ų kariuomen ÷s puolimas Širvint ų – Giedrai čių ruože. Lapkri čio 19 d. prasid ÷jo Lietuvos kariuomen ÷s kontrpuolimas ir L.Želigovskio kariuomen ÷ buvo sumušta. Lapkri čio 15 d. Ženevoje prasid ÷jo visuotinis Taut ų S ąjungos nari ų

239 Sprawozdanie Komisji Spraw Zagranicznych w sprawie Ziemi Wilenskiej // Sprawozdanie stenograficzne z 183 posiedzenia Sejmu Ustawodawczego z 10 11 1920. 240 Ten pat .

susirinkimas, į kur į v ÷l buvo pasi ųstas A. Voldemaras ir Seimo L ŪS frakcijos atstovas V. Čarneckis. 1920 m. lapkri čio 17d. LSLDP ir LVS frakcijos bloko pos ÷džio protokole rašoma, kad Mažasis Seimas buvo paruoš ęs instrukcijas delegacijai, bet delegacijos pirmininkas A. Voldemaras j ų nesilaik ÷. Seimo Užsienio reikal ų komisija nor ÷jo, kad į Ženevą vykt ų 6 asmen ų delegacija, ta čiau A. Voldemaras griežtai tam prieštaravo, aiškindamas, kad jam patar ÷jų nereikia 241 . 1920 m. lapkri čio 20 d. J. Purickis jam pasiunt ÷ telegram ą, kad į šiaur ę nuo Bast ūnų plebiscito reikt ų nepripažinti, tai reiškia, kas plebiscitas neturi b ūti vykdomas Vilniaus srityje, nes Lietuva negali rizikuoti sostine. Taip pat pad ÷ti delegacijai J. Purickis pasiunt ÷ viceministr ą P. Klim ą ir T. Naruševi čių, kurie išsiaiškino, kad Taut ų S ąjunga nieko nežino apie Lietuvos siekius, nes A. Voldemaras neinformavo jos apie Lietuvos poži ūrį į plebiscit ą. Pasirodo, Lenkija buvo pateikusi plebiscito projektą, o Lietuvos atstovas A. Voldemaras nepamin ÷jo joki ų konkre čių Lietuvos siekim ų. Taut ų S ąjungos pareig ūnai suprato, kad Lietuva su viskuo sutinka, tod ÷l nustebo sužinoj ę, kad Lietuva nenori plebiscito Vilniaus srityje 242 . Paaišk ÷jus, kad Lietuvai nepavyks išvengti plebiscito Vilniaus srityje, prad ÷ta svarstyti, kaip jo iš viso atsisakyti. V ÷liau A. Voldemar ą Taut ų S ąjungoje pakeit ÷ E. Galvanauskas. Lapkri čio 29 d. tarpininkaujant Taut ų S ąjungos karin ÷s kontrol ÷s komisijai buvo pasirašytos paliaubos su L. Želigovskio kariuomene. Seimo Užsienio reikal ų komisijos pirmininkas M.Sleževi čius 1920 m. gruodžio 1 d. praneš ÷, kad pasiraš ę paliaubas lenkai tur ÷jo prisipažinti, kad L. Želigovskis vykd ÷ valdžios įsakym ą243 . Lenkijos istorikas Andrzejus Ajnenkielis raš ÷, kad J. Pilsudskis tik ÷josi, jog L. Želigovskio akcija buvo paskutinis bandymas priversti Lietuv ą tartis d ÷l federacijos 244 . Jam pritar ÷ ir kiti Lenkijos istorikai W. Suleja 245 bei K. Buchowskis 246 . 1921 m. sausio 17 d. 55–ajame Seimo pos ÷dyje J. Purickis išsak ÷ oficiali ą Vyriausyb ÷s pozicij ą plebiscito klausimu, išreikšdamas nepasitik ÷jim ą Taut ų

241 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 11 17 // LAMBRS , f. 199–22, l. 103–104. 242 Vilkelis G. Lietuvos ir Lenkijos santykiai Taut ų S ąjungoje , p. 82–84. 243 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1920 12 01 // LMABRS , f. 199–22, l. 124 –125. 244 Ajnenkiel A. Problem Wilenszczyzny w stosunkach polsko–litewskich w okresie mi ędzywojennym // Lietuvos karybos istorijos klausimai(20) , p. 101. 245 Suleja W. Lietuva Jozefo Pilsudskio politin ÷je mintyje // Darbai ir dienos , Nr. 40, p. 68. 246 Buchowski K. Realizuojant federacijos id ÷ją // ten pat, p. 132.

Sąjungos Kontrol ÷s komisijos objektyvumu, abejodamas ar bus sudarytos tinkamos sąlygos plebiscitui vykdyti – išvesta L.Želigovskio kariuomen ÷ ir Lietuva pripažinta de jure . Jis nuramino Seim ą, kad iš Ryt ų Lietuvos Vyriausyb ÷ gauna žini ų, kad Lietuva plebiscit ą gali laim ÷ti, nes žyd ų bendruomen ÷ yra Lietuvos pus ÷je, taip pat savo lojalum ą ne kart ą yra pareišk ę baltarusiai, be to, net ir sulenkintoje visuomen ÷je atsiranda nemažai bals ų už Lietuv ą. Seimo stenogramose parašyta, kad po ši ų ministro žodži ų plojo ir lenk ų atstovas A. Grajevskis 247 . J. Purickis taip pat informavo, kad ruden į Lietuva padav ÷ prašym ą, kad j ą priimt ų į Taut ų S ąjung ą. Taut ų Sąjungos plenumo suvažiavimas Ženevoje svarst ÷ š į klausim ą, bet atid ÷jo pripažinim ą d ÷l neaiški ų sien ų rytuose, nes pagal 10 statuto punkt ą, Taut ų S ąjunga tur ÷jo garantuoti savo nari ų teritorijos nelie čiamyb ę. LSLDP ir LVS blok ą paveik ÷ nes ÷km ÷s Lietuvos užsienio politikoje, tod ÷l jie 1921 m. sausio 20 d. frakcij ų pos ÷dyje svarst ÷, ar nutraukti koalicij ą su KD bloku. Prieš koalicijos nutraukim ą pasisak ÷ K. Ralys, L. Natkevičius, Juozas Liekis, K. Grinius, Juozas Pronskus, už – B. Žygelis ir M. Sleževi čius. M. Sleževi čius padar ÷ išvad ą, kad pasilikus koalicijoje reik ÷s dalintis su krikš čionimis demokratais atsakomybe ir ištverti visuomen ÷s nepasitenkinim ą, o per ÷jus į opozicij ą – bus lengva kritikuoti, ta čiau neaišku, ar tai pritrauks rink ÷jus. Jis kaltino Ministr ų kabinet ą Seimo ignoravimu ir reikalavo artimesni ų kontakt ų. Dauguma frakcijos nari ų balsavo už pasilikim ą koalicijoje bei prieš ministr ų atšaukim ą iš Vyriausyb ÷s, ta čiau dr. Jonui Staugai čiui pasi ūlius balsuoti d ÷l K. Griniaus atšaukimo iš Ministro Pirmininko posto, dauguma – 12 frakcijos nari ų – balsavo už K. Griniaus atšaukim ą, 8 – susilaik ÷, 1 nebalsavo 248 . D ÷l kit ų ministr ų atšaukimo nutarta nebalsuoti, nes atšaukus Ministr ą Pirminink ą, šis klausimas savaime išsisprendžia. V. Lašui ir J. Makauskui pavesta pranešti apie premjero atšaukim ą. Atrodo, kad M. Sleževi čius ir K. Grinius tuo metu iš pos ÷džio buvo iš ÷ję, nes kitos dienos pos ÷dyje M. Sleževi čius griežtai kritikavo nutarim ą atšaukti K. Grini ų ir pareikalavo perbalsuoti iš naujo. Pakartotiniame balsavime 10 balsavo už K. Griniaus palikim ą, 7 – prieš ir 4 – susilaik ÷249 . Šis balsavimas rodo, kad liaudininkai nebuvo vieningi: dalis suprato, kad negalima griauti koalicijos ir Vyriausyb ÷s tuo metu, kai

247 1921 01 17 I sesijos 55 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 248 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 01 20 // LMABRS , f. 199–22, l. 163–165. 249 Ten pat.

valstyb ÷ sunkioje pad ÷tyje, ta čiau akivaizdžiai did ÷jo partijos koleg ų nepasitenkinimas Ministro Pirmininko veikla, nes, jų nuomone, K. Grinius pernelyg linko į kompromisus. 1921 m. kovo 3 d. Taut ų S ąjunga panaikino sprendim ą daryti plebiscit ą ir vietoj jo pasi ūl÷ tiesiogines derybas, tarpininkaujant Taut ų S ąjungos atstovui. Taip pat Taut ų Sąjunga pareikalavo atšaukti L. Želigovsk į, apriboti lenk ų kariuomen ÷s skai čių iki 15 t ūkstan čių, atitraukti Lietuvos kariuomen ę į krašto vid ų, Lietuvai apr ūpinti Vilniaus krašto gyventojus maistu ir s ÷klomis 250 . Šis sprendimas pas ÷jo nerim ą Vilniaus krašte – vietiniai lenkai bijojo Lietuvos kariuomen ÷s puolimo. Lenkijos Seimo narys ir socialist ų partijos generalinis sekretorius M. Niedzialkowskis paraš ÷ laišk ą LSDP vadovui, Seimo nariui S. Kairiui, prašydamas, kad Lietuva nepult ų Vilniaus ir žad ÷damas „priešintis lenk ų ofenzyvai prieš Kaun ą”251 . Atsakyme M. Niedzielkowskiui LSDP centro komitetas paraš ÷, kad savo taikius ketinimus socialdemokratai įrod ÷ savo nuostatomis d ÷l plebiscito ir važiuodami der ÷tis į Varšuv ą ir Vilni ų, kaltino Lenkijos socialist ų partij ą neaiškia pozicija užsienio politikoje, „Didžiosios Lietuvos“ id ÷jos, L. Želigovskio ir Vilniaus seimo r ÷mimu 252 . 1921 m. gruodžio 17 d. 152-ajame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje Ministras Pirmininkas K. Grinius perskait ÷ Ministr ų kabineto deklaracij ą d ÷l neteis ÷tų rinkim ų į Vilniaus seim ą, kuriame Vyriausyb ÷ žad ÷jo protest ą prieš neteis ÷tus rinkimus nusi ųsti į Taut ų S ąjung ą253 . K. Grinius pirm ą kart ą viešai deklaravo, kad Lietuvos rytin ÷s sritys tur ÷tų gauti autonomij ą Lietuvos Respublikoje su seimu Vilniuje. S. Kairys Vyriausyb ÷s deklaracij ą pavadino pav ÷luota, kritikavo už tai, kad nei Vyriausyb ÷, nei Seimas anks čiau aiškiai nesuformulavo savo pasi ūlym ų d ÷l Ryt ų Lietuvos, pažym ÷jo, kad vis d ÷lto ir dabar Vyriausyb ÷ nepripaž įsta apsisprendimo teis ÷s Vilniaus krašto gyventojams, bet pritar ÷, kad Lenkijos elgesys neteis ÷tas ir išreišk ÷ vilt į, kad Vilniaus krašto gyventojai v ÷liau apsispr ęs ir prisijungs prie Lietuvos. Jis pateik ÷ Seimui socialdemokrat ų rezoliucij ą, kurioje pripaž įstama neribojama teis ÷ Vilniaus krašto gyventojams pasisakyti d ÷l savo politin ÷s ateities. M. Sleževi čius ir kun. Juozas Vailokaitis pritar ÷ Vyriausyb ÷s deklaracijai. Steigiamasis Seimas bals ų dauguma nutar ÷ priimti liaudinink ų rezoliucij ą, kurioje

250 Taut ų S ąjungos nusprendimas d ÷l plebiscito Vilniuj // Lietuva , 1921 03 06, Nr. 51, p. 2. 251 Iš laikraš čių // Lietuva , 1921 03 21, Nr. 63, p. 2. 252 Ten pat. 253 1921 12 17 I sesijos 152 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

pritariama Vyriausyb ÷s deklaracijai. 1922 m. sausio 10 d. Ženevoje įvyko Taut ų S ąjungos Tarybos pos ÷dis, kuriame buvo svarstomas Lietuvos Vyriausyb ÷s skundas d ÷l Vilniaus rinkim ų. Lietuvai atstovavo B. K. Balutis, Seimo nariai krikš čionis demokratas kunigas A. Šmulkštys ir liaudininkas L. Natkevi čius 254 . L. Natkevi čius raš ÷ laiškus LSLDP ir LVS bloko frakcijoms, sk ųsdamasis sunkia politine pad ÷timi, susidariusia atmetus Hymanso projekt ą255 . 1922 m. sausio 13 d. Taut ų S ąjungos Taryba pri ÷m÷ rezoliucij ą, kurioje išreišk ÷ apgailestavim ą, kad abi šalys, ir Lietuva, ir Lenkija, atsisak ÷ priimti galutin ę Taut ų S ąjungos rekomendacij ą, tod ÷l pareišk ÷ atšaukianti Kontrol ÷s komisij ą. Taryba pasitenkino abiej ų šali ų taikiomis deklaracijomis ir pasi ūl÷ neutrali ąją zon ą pakeisti demarkacijos linija. Taip pat Taryba pareišk ÷ nepripaž įstanti rinkim ų į Vilniaus seim ą rezultat ų256 . 1922 m. vasario 1 d. Vilniuje Lenkija sušauk ÷ „Vidurin÷s Lietuvos“ seim ą, kuris 1922 m. vasario 20 d. nutar ÷ Vilniaus krašt ą prijungti prie Lenkijos. Lietuvai neliko nieko kito, kaip protestuoti prieš toki ą aneksij ą ir nutraukti bet kokius santykius su Lenkija. Vilnius buvo istorin ÷ Lietuvos sostin ÷, tod ÷l visos Lietuvos Steigiamojo Seimo frakcijos neabejojo, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai. J ų nuomon ÷s skyr ÷si tik d ÷l Vilniaus krašto prijungimo b ūdų. Valdan čiosios koalicijos frakcijos ir Žyd ų frakcija nenor ÷jo plebiscito Vilniaus krašte, bet pasisak ÷ už tautini ų mažum ų kalb ų vartojim ą bažny čiose, mokyklose ir savivaldyb ÷se. Socialdemokratai galvojo, kad plebiscitas Vilniaus krašte yra neišvengiamas ir anks čiau ar v ÷liau j į teks surengti. Lenkijos ir Soviet ų Rusijos karo metu Steigiamojo Seimo nariai nor ÷jo, kad Lietuvos kariuomen ÷ užimt ų Vilni ų anks čiau, nei Raudonoji armija, ta čiau d ÷l Lenkijos kariuomen ÷s pasipriešinimo to nepavyko padaryti. Prasid ÷jus Lenkijos ir Lietuvos kariuomeni ų susid ūrimams, Lietuvos Seimas, siekdamas apginti valstyb ę, suorganizavo Vyriausi ąjį Lietuvos gynimo komitet ą, kuris mobilizavo visus Lietuvos gyventojus. Kartu Seimas ÷m÷si ekonomini ų sankcij ų prieš Lietuvos dvarininkus lenkus, kuri ų dauguma buvo prolenkiškos orientacijos, nutardamas dvarus, likusius be savinink ų (pab ÷gusi ų į Lenkij ą arba negr įžusi ų į Lietuv ą po Pirmojo pasaulinio

254 Kauno kronika // T÷vyn ÷s balsas , 1922 01 19–20, Nr. 5, p. 3; 1922 01 13 I sesijos 158 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922. 255 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1922 01 18 // LMABRS , f. 199–109, l. 7. 256 Taut ų S ąjungos Taryboje // T÷vyn ÷s balsas , 1922 01 17–18, Nr. 4, p. 3.

karo) išnuomoti bežemiams arba mažažemiams. Ši priemon ÷ tur ÷jo sulaikyti lenkus dvarininkus nuo priešvalstybin ÷s veiklos ir pad ÷ti atsigauti Lietuvos žem ÷s ūkiui. D÷l karo su Lenkija nutarta Lietuvos Steigiamojo Seimo darb ą laikinai nutraukti ir išrinkti 7 asmen ų Maž ąjį Seim ą. Taut ų S ąjunga kariaujan čioms šalims pasi ūl÷ surengti plebiscit ą gin čijamose teritorijose, ta čiau nei Lietuvos, nei Lenkijos seimai jo nenor ÷jo, nes nebuvo įsitikin ę savo pergale. Tik paskelbus rinkimus į Vilniaus seim ą, Lietuvos Vyriausyb ÷ perskait ÷ Seime deklaracij ą, kurioje buvo žadama teritorin ÷ autonomija Vilniaus kraštui, ta čiau buvo pav ÷luota. Prijungus Vilni ų prie Lenkijos Lietuvai teliko protestuoti ir kelti š į klausim ą tarptautin ÷se institucijose. Nes ÷km ÷s užsienio politikoje ir principiniai nesutarimai d÷l Konstitucijos sugriov ÷ krikš čioni ų demokrat ų bei liaudinink ų koalicij ą.

1. 3. 2. Derybos su Lenkija ir Vilniaus lenk ų atstovais

Spaudžiant Antant ÷s valstyb ÷ms abi šalys sutiko s ÷sti prie deryb ų stalo. Kalvarijoje ir Suvalkuose vykusi ų deryb ų su Lenkija Lietuvos delegacij ų sud ÷tyje buvo ir Seimo krikš čioni ų demokrat ų bloko atstovas V. Čarneckis. 1920 m. rugs ÷jo 16–18 d. Kalvarijoje vyko Lietuvos ir Lenkijos derybos. Lenkijos delegacijoje buvo plk. M. Mackiewiczius, Juliuszas Lukasiewiczius – Užsienio reikal ų ministerijos valdininkas (v÷liau – Lenkijos įgaliotasis ministras Rygoje), kpt. A. Römeris, Miroslawas Arcisewskis, (taip pat v ÷liau tap ęs Lenkijos įgaliotuoju ministru Rygoje) ir ltn. Leonas Bulowskis. Išvykdama iš Varšuvos, Lenkijos delegacija sužinojo, kad Lietuvos kariuomen ÷ rugs ÷jo 13 d. už ÷m÷ Seinus. Lietuvos delegacijoje buvo gen. ltn. M. Katch ÷, lenk ų fronto vadas mjr. Aleksandras Jakaitis, kpt. Antanas Zubrys, Seimo narys V. Čarneckis ir Užsienio reikal ų ministerijos atstovas B. K. Balutis 257 . Lenkijos delegacija tur ÷jo J. Pilsudskio nurodymus kaltinti Lietuv ą d ÷l Lenkjos teritorijos už ÷mimo, Soviet ų Rusijos kariuomen ÷s praleidimo per savo teritorij ą, karo veiksm ų prieš Lenkijos kariuomen ę nesustabdymo ir ultimatyviai reikalavo atitraukti Lietuvos kariuomen ę už maršalo Focho nustatytos linijos, kad Lenkijai b ūtų priskirtos Antant ÷s Aukš čiausiosios Tarybos 1919 m. gruodžio 8 d. nustatytos teritorijos. Laim ÷jimai kare su soviet ų kariuomene nul ÷m÷ toki ą Lenkijos delegacijos laikysen ą. Lietuvos delegacija paneig ÷

257 Urbšys J. Medžiaga Vilniaus gin čo diplomatinei istorijai , p. 28.

lenkų kaltinimus. Ji teig ÷, kad Focho linijos pati Lenkija nesilaikiusi, o apie gruodžio 8 d. linij ą Lietuva nebuvo informuota. Lietuviai papraš ÷ Antant ÷s autentiško sprendimo apie ši ą linij ą ir pasi ūl÷ nustatyti toki ą demarkacijos linij ą, kuri atitikt ų abiej ų šali ų interesus. Sein ų už ÷mim ą ji pavadino kontrataka. Lenkijos delegacija šiose derybose siek ÷ neigiamo lietuvi ų atsakymo, nes jis atrišo jiems rankas tolesniems puolimams 258 . Lenkija buvo deryb ų su Lietuva iniciator ÷ Suvalkuose, bet nesustabd ÷ karo veiksm ų deryb ų metu. Derybomis Lenkija nor ÷jo užmigdyti Taut ų Sąjungos budrum ą ir laim ÷ti laiko, reikalingo Vilniaus už ÷mimui. Ta čiau tikruosius planus d ÷l Vilniaus Lenkija tur÷jo maskuoti prieš Antant ę ir Taut ų Sąjung ą. P. Łossowskis raš ÷, kad 1920 m. rugs ÷jo viduryje J. Pilsudskis pri ÷m÷ sprendim ą užimti Vilni ų maištaujan čių karini ų dalini ų, kilusi ų iš Vilniaus krašto, rankomis 259 . Kad reikia Vilni ų paimti j ÷ga man ÷, ir daugum ą Lenkijos seime tur ÷ję endekai (tautiniai demokratai), tik socialistai nor ÷jo Vilniaus klausim ą išspr ęsti taikiai. Generolas Tadeuszas Rozwadowkis buvo paruoš ęs plan ą persekiojant besitraukian čią Soviet ų S ąjungos kariuomen ę užimti ne tik Vilni ų, bet ir vis ą Lietuv ą. J. Pilsudskis su tuo planu nesutiko, tur ÷damas savo tiksl ų – pa ÷męs Vilni ų, jis nor ÷jo Lietuv ą priversti sudaryti federacij ą su Lenkija 260 . Lietuvos ir Lenkijos delegacijos tur ÷jo susitikti 1920 m. rugs ÷jo 29 d. Suvalkuose. Lenkijos kariuomen ÷ sustiprino karo veiksmus prieš Lietuvos kariuomen ę, kurie t ęs÷si beveik vis ą deryb ų laikotarp į. Lietuvos delegacij ą sudar ÷ gen. ltn. M. Katch ÷, B. K. Balutis, V. Čarneckis, M. Biržiška ir mjr. Aleksandras Šumskis 261 . Lietuvos delegacija buvo gavusi instrukcij ą Suvalk ų gubernijoje priimti „gruodžio 8 d.“ linij ą ir vesti j ą toliau į rytus tarp Lietuvos kariuomen ÷s, kuri buvo Vilniaus gubernijoje ir Lenkijos kariuomen÷s, tuo metu jau persik ÷lusios per Nemun ą. Lenkijos delegacija nesutiko sustabdyti karo veiksm ų ir vykstant deryboms Suvalkuose Lenkijos kariuomen ÷ už ÷m÷ Var ÷ną. Ji buvo gavusi instrukcijas kaltinti lietuvius neutraliteto laužymu, nepripažinti Lietuvos sutarties su Rusija ir laim ÷ti laiko 262 . N ÷ viena delegacija nekalb ÷jo apie Vilni ų, bet abi suprato, kad derybos vyksta tik d ÷l Vilniaus. Lietuvi ų delegacija si ūlydama nauj ą demarkacijos linij ą nusileido 40–60

258 Łossowski P. Stosunki polsko – litewskie w latach 1918–1920 , p. 230. 259 Ten pat, p. 270. 260 Ten pat, p. 268–270. 261 Urbšys J. Medžiaga Vilniaus gin čo diplomatinei istorijai , p. 44. 262 Łossowski P. Stosunki polsko – litewski w latach 1918–1920 , p. 277.

kilometr ų lyginant su 1920 m. liepos 12 d. sutartimi su Soviet ų Rusija, ta čiau pasiliko Var ÷ną ir Vilni ų. J. Lukasiewiczius ir A. Römeris išvyko į Balstog ę pasitarti su J. Pilsudskiu ir gavo instrukcijas reikalauti Var ÷nos, kuri ą Lenkijos kariuomen ÷ už ÷m÷ „strateginiais tikslais“ 263 . D ÷l ši ų Lenkijos delegacijos reikalavim ų derybos vos nenutr ūko, nes Lietuvos delegacija daugiau negal ÷jo nusileisti. Derybas išgelb ÷jo spalio 4 d. į Suvalkus atvykusi Taut ų Sąjungos Kontrol ÷s komisija. Ji pareikalavo iš abiej ų pusi ų tuoj pat sustabdyti karo veiksmus. Lenkijos delegacija š į kart ą sutiko tai padaryti. Toliau derybose buvo stipriai jau čiama Kontrol ÷s komisijos įtaka. Kontrol ÷s komisija įteik ÷ Lenkijos delegacijai rezoliucij ą, kurioje tvirtino, kad nemato joki ų kli ūč ių d ÷l Lenkijos ir Soviet ų Rusijos karo, kurios trukdyt ų nutiesti demarkacijos linij ą toliau į rytus nuo Bast ūnų, be to, faktai, kad Lietuvos ir Soviet ų Rusijos kariniai daliniai yra susimaiš ę, nepasitvirtino. Komisija papraš ÷, kad Lenkijos delegacija susisiekt ų su savo vadovybe ir prat ęst ų toliau demarkacijos linij ą264 . Lenkijos delegacija band ÷ protestuoti, kad komisija remiasi tik Lietuvos informacija, ta čiau Kontrol ÷s komisija atsak ÷, kad tiki tais faktais. P. Klimas dar spalio 5 d. praneš ÷ Lietuvos delegacijai, kad dalis Lenkijos kariuomen÷s pasiskelbs maištininkais ir užims Vilni ų, o v ÷liau nuvers ir Kauno valdži ą265 . Ši informacija buvo panaudota derybose, bet nesustabd ÷ Lenkijos kariuomen ÷s. Spalio 7 d. Suvalkuose buvo pasirašyta sutartis, nusta čiusi nauj ą demarkacijos linij ą. Jau pasirašius sutart į sužinota, kad Lenkijos kariuomen ÷ prad ÷jo nauj ą akcij ą Lydos – Vilniaus kryptimi. Lietuvos delegacija Tautų Sąjungos Kontrol ÷s komisijai įteik ÷ protest ą prieš Lenkijos kariuomen ÷s veiksmus. Delegacijos paliko Suvalkus spalio 8 d. Kontrol ÷s komisija, lydima Seimo nario V. Čarneckio, išvyko į Vilni ų, o tai trukd ÷ Lenkijos planams. Lenkijos delegacija buvo gavusi instrukcijas užlaikyti Taut ų Sąjungos atstovus kelias dienas Suvalkuose 266 . Taut ų Sąjungai pasi ūlius gin čą su Lenkija d ÷l teritorij ų spr ęsti plebiscitu, 1920 m. gruodžio 7 d. į Varšuv ą išvažiavo Lietuvos Steigiamojo Seimo delegacija: LSLDP ir LVS atstovas dr. Jonas Staugaitis, KD bloko – kunigas V. Jurgutis, LSDP – S. Digrys ir Aukšt ųjų kurs ų ved ÷jas Zigmas Žemaitis 267 . Trys pirmieji buvo Steigiamojo Seimo nariai, delegacijos pirmininkas buvo vienas LSLDP ir LVS bloko

263 Łossowski P. Stosunki polsko – litewski w latach 1918–1920 , p. 279–280. 264 Ten pat, p. 286–287. 265 Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis , p. 195–196. 266 Łossowski P. Stosunki polsko – litewski w latach 1918–1920 , p. 288. 267 M ūsų delegacija Varšuvoj // T÷vyn ÷s sargas , 1920 12 31, Nr. 2, p. 16.

lyderi ų daktaras Jonas Staugaitis. Istoriografijoje nutylimas faktas, kad 1920 m. Lietuvos delegacij ą Varšuvoje sudar ÷ Seimo nariai. Be to, delegacijos narys, socialdemokratas S. Digrys apskritai neminimas, o delegacijos pirmininku klaidingai vadintas krikš čioni ų demokrat ų atstovas kunigas Justinas Staugaitis 268 , kai iš tikr ųjų juo buvo liaudininkas daktaras Jonas Staugaitis. (Steigiamajame Seime buvo 3 Staugai čiai – krikš čioni ų demokrat ų atstovai kunigas Justinas Staugaitis, Antanas Staugaitis ir liaudininkas daktaras Jonas Staugaitis, tod ÷l kartais sunku išsiaiškinti, kuris Seimo narys minimas.) Taut ų Sąjungos Kontrol ÷s komisijos atstovas plk. Pierre Chardigny band ÷ daryti įtak ą Vyriausybei, kad delegacijos nariais b ūtų paskirti A. Smetona, E. Galvanauskas, M. Yčas, ta čiau į jo nuomon ę neatsižvelgta 269 . Delegacija r ūpinosi lietuviais belaisviais, susitiko su Lenkijos užsienio reikal ų ministru E. Sapieha, su kuriuo kalb ÷ta apie plebiscit ą ginčijamose teritorijose. Lietuvos ir Lenkijos derybose dalyvavo taip pat Pranc ūzijos, Anglijos, Italijos, Japonijos ir Ispanijos atstovai. Delegacijos uždaviniai buvo nurodyti instrukcijoje, kurioje pabr ÷žta, kad svarbiausias delegacijos tikslas – „ieškoti pamato susitarti su lenkais, kad išvengus plebiscito. Šiam tikslui pasiekti delegacija privalo ne tik tartis su valdžia, bet ir ieškoti kontakto su parlamento frakcijomis ir vadovaujan čiomis politin ÷mis sferomis“ 270 . 1921 m. sausio 17 d. Seimo 55-ajame pos ÷dyje užsienio reikal ų ministras J. Purickis pateik ÷ šios delegacijos pasi ūlymus Lenkijai: „1) laisvas tranzitas ir derybos d ÷l ekonomini ų konvencij ų, 2) lenkams personalin ÷ ir nacionalin ÷ autonomija rytuose, 3) visuotin ÷ amnestija visiems lenkams, nusikaltusiems Lietuvos valstybei“271 . Lietuvos delegacijos pasi ūlymai buvo suformuluoti 1920 m. gruodžio 20 d. deklaracijoje, žodžiu pareikštoje Lenkijos delegacijai 1920 m. gruodžio 23 d. pos ÷dyje. Seime pla čiau nekalb ÷ta apie delegacijos veikl ą, S. Digrio ir Z. Žemai čio neoficialius susitikimus su įvairiomis lenk ų politin ÷mis grup ÷mis Varšuvoje. Opozicijoje esantiems Tautos pažangos partijos vadovams A. Smetonai ir A Voldemarui prad ÷jus spaudoje kaltinti delegacij ą per dideliu nuolaidumu Lenkijai,

268 Žepkait ÷ R. Lietuva ir Didžiosios Valstyb ÷s1918–1939 m . Kaunas, 1986; Łosowski P. Stosunki polsko – litewskie 1921–1939 , Warszawa, 1997; Laurinavi čius Č. Kod ÷l abejota, bijota ir atsiribota? Lietuvos vyriausyb ÷s poži ūris į vidurio Lietuvos problem ą.; Miknys R. Masonerijos kuluaruose // Darbai ir dienos , 2004, t. 40, p. 253–260, 201–211. 269 B. K. Balu čio memorandumas prie Chardigny charakteristikos A. Voldemarui, 1920 12 03 // LMABRS , f. 172 – 716, l. 6. 270 Žepkait ÷ R. Lietuva tarptautin ÷s politikos labirintuose (1918–1922 m.) , p. 112. 271 1921 01 17 I sesijos 55 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

delegacijos pirmininkas dr. Jonas Staugaitis krikš čioni ų demokrat ų laikraštyje „Laisv ÷“ pateik ÷ 12-os punkt ų Lietuvos pasi ūlymą Lenkijai 272 . 1-asis punktas apibr ÷ž÷ Lietuvos valstyb ÷s sienas pagal Lietuvos ir Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutart į, ta čiau numat ÷ galim ą sien ų korekcij ą susitarus Lietuvai ir Lenkijai. 2-uoju punktu Lietuva pasižad ÷jo nepulti Lenkijos ir neleisti kitoms valstyb ÷ms pasinaudoti jos teritorija Lenkijos puolimui. 3-iuoju punktu Lietuva garantavo laisv ą tranzit ą prie j ūros ir žad ÷jo tartis d ÷l kit ų ekonomini ų konvencij ų. 4- uoju punktu Lietuva garantavo lygias teises ir laisves visoms tautoms savo teritorijoje, 5-uoju – lenkams Lietuvoje personalinę autonomij ą. 6-uoju punktu Lietuva žad ÷jo viduje tvarkytis pla čios decentralizacijos d ÷sniais. Tai reišk ÷, kad Ryt ų Lietuvai gali b ūti suteikta autonomija. 7-uoju punktu numatyta vietines kalbas leisti vartoti savivaldyb ÷s ir net valstybin ÷se įstaigose, 8-uoju – suteikti amnestij ą politiniams kaliniams lenkams. 9-uoju reikalavo pašalinti Lenkijos kariuomen ę iš Lietuvos, o kariškius, kilusius iš Lietuvos, demobilizuoti. 10-asis ir 11-asis punktai numat ÷ rinkimus į Seim ą, kurie turi įvykti atitraukus L. Želigovskio kariuomen ę ir stebint nešališkai komisijai. 12-asis punktas Vilnių numat ÷ suvienytos Lietuvos sostine ir Seimo b ūstine. Delegacijos pirmininkas Jonas Staugaitis, raš ÷, kad visi deklaracijos punktai buvo gerai aptarti ir suredaguoti, remiantis duotomis instrukcijomis ir Steigiamojo Seimo frakcij ų nuostata šiuo klausimu 273 . Akivaizdu, kad J. Purickis pranešime Seimo nariams nepamin ÷jo gana svarbi ų punkt ų apie Lietuvos sien ų korekcij ą, decentralizacij ą ir kit ų kalb ų vartojim ą valstybin ÷se ir savivaldyb ÷s įstaigose. Jis tik ÷josi, kad d ÷l ši ų nuolaid ų lenkams pavyks išvengti plebiscito ir Lietuva atgaus L. Želigovskio kariuomen ÷s okupuotas žemes. Antant ÷s ir Taut ų Sąjungos komisijos atstovai dom ÷josi deryb ų eiga. Lietuvos delegacijos nariai teig ÷, kad parodžius Lietuvos 12 punkt ų pasiūlym ą plk. P. Chardigny apsidžiaug ÷, kad dabar tikrai pavyks susitaikyti 274 . Lenkija iš pradži ų taip pat buvo nustebinta Lietuvos pasi ūlym ų, ta čiau netrukus v ÷l ÷m÷ kalb ÷ti apie Taut ų Sąjungos tarpininkavim ą, plebiscit ą, toliau pasi ūl÷ atid ÷ti teritorini ų klausim ų svarstym ą ir prad ÷ti der ÷tis d ÷l draugišk ų santyki ų užmezgimo. Prad ÷jus tai svarstyti

272 D-ras J. Staugaitis. D ÷lei Varšuvos deryb ų // Laisv ÷, 1921 04 06, Nr. 73, p. 2–3. 273 Ten pat. 274 Iš m ūsų deryb ų su lenkais (Pasikalb ÷jimas su m ūsų delegacijos nariais) // Lietuva , 1921 02 11, Nr. 33, p. 1.

Lenkijos pus ÷ pasi ūl÷ karin ę ir ekonomin ę konvencijas. Derybos nutr ūko. 1921 m. sausio 7 d. delegacijos pirmininkas dr. Jonas Staugaitis ir V. Jurgutis gr įžo į Kaun ą gauti instrukcij ų275 . Dar vykstant deryboms, pirm ąją Nauj ųjų met ų savait ę Varšuvoje surengta „Vilniaus savait ÷“, kurios metu buvo numatoma agitacija su š ūkiu „Neduosime Vilniaus“ teatruose, koncertuose, bažny čiose ir gatv ÷se, ta čiau ji nesulauk ÷ didelio lenk ų visuomen ÷s d ÷mesio 276 . Ši akcija rodo, kad Lenkija nenor ÷jo daryti nuolaid ų d ÷l Vilniaus, bet dalyvavo derybose priversti Antant ÷s ir Taut ų Sąjungos komisijos. Kai Varšuvoje pasklido žinia, kad išvažiav ę nariai negr įš, lik ę delegacijos nariai S. Digrys ir Z. Žemaitis gavo daugyb ę kvietim ų į įvairius partinius ir nepartinius, priva čius ir pusiau oficialius pasitarimus. Tuo metu lietuviams pirm ą kart ą paaišk ÷jo Lenkijos poži ūris į Lietuv ą: endekai (tautininkai demokratai) ir apskritai dešinieji nor ÷jo aneksuoti dal į Lietuvos, o likusi dalis, j ų nuomone, gal ÷jo egzistuoti, kaip tautin ÷ valstyb ÷, o Lenkijos socialist ų partija (Polska Partia Socjalistyczna) ir kiti kairieji nor ÷jo prisijungti vis ą Lietuv ą federaciniais ryšiais. Tarp abiej ų ši ų grupi ų vyko arši kova ir Seime, ir spaudoje. Tuo metu Lenkijoje ir Vilniaus krašte endekai tur ÷jo daugum ą, tod ÷l Lenkijos politikoje vyravo aneksionistai. Susitikim ų metu Lenkijos kairi ųjų atstovai lietuviams dav ÷ suprasti, kad jie atsisakyt ų unijos ar federacijos id ÷jos, bet Lietuvai reikalinga kanton ų sistema ir tuo klausimu lietuviams reik ÷tų susitikti su Vilniaus kairiosiomis partijomis 277 . Po ši ų pasikalb ÷jim ų Lenkijos politikai pamat ÷, kad federacijos projektai yra nereal ūs, nes Lietuva siekia visiškos nepriklausomyb ÷s, tod ÷l reik ÷jo kito pagrindo naujoms deryboms, tada buvo pasi ūlytas kanton ų projektas, artimas federacijos id ÷jai. Tuo metu Lietuvos delegacija išgirdo apie „Vidurio Lietuvos kantono“ projekt ą, kur į jai įteik ÷ generolas Aleksandras Babianskis 278 . Š į projekt ą delegacija pasiunt ÷ Vyriausybei. Pranešime Užsienio reikal ų ministerijai 1920 m. gruodžio 20 d. Jonas Staugaitis raš ÷, kad Lietuvos delegacij ą Varšuvoje aplank ÷ Vilniaus lenk ų Laikinosios

275 Varšuvos delegacija sugr įžo // Laisv ÷, 1921 01 09, Nr. 6, p. 1. 276 „Vilniaus savait ÷“ Varšuvoje // Laisv ÷, 1921 01 06, Nr. 4, p. 1; Ir „Vilniaus savaitei“ nepavyko // Laisv ÷, 1921 01 12, Nr. 8, p. 2. 277 Iš m ūsų deryb ų su lenkais (Pasikalb ÷jimas su m ūsų delegacijos nariais) // Lietuva , 1921 02 11, Nr. 33, p. 1. 278 Valdžios atsakymas į St. Seimo nario dr. E. Draugelio paklausim ą // Laisv ÷, 1921 04 03, Nr. 71, p. 2–3.

valdan čiosios komisijos (Tymczasowa komisja) atstovas Marjanas Swieckowskis, kuris nor ÷jo prašyti Lietuvos Vyriausyb ÷s paramos apsiginti nuo Varšuvos endek ų. Jo nuomone, geriau Lietuva tiesiogiai der ÷tųsi su Vilniaus lenkais, negu „per j ų pe čius“ su Varšuva 279 . Jonas Staugaitis jam atsak ÷, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ su šia komisija į jokias derybas neis, ta čiau neatsisakys kalb ÷tis su kitomis demokratin ÷mis Vilniaus organizacijomis. 1921 m. sausio 8 d. LSLDP ir LVS bloko pos ÷dyje M. Sleževi čius informavo, kad derybos su Lenkija vyksta vangiai, nes Lietuvos ir Lenkijos pozicijos d÷l daugelio punkt ų skiriasi. Jis atkreip ÷ d ÷mes į, kad „Rytuose stabilizavosi bolševik ų – lenk ų santykiai, tod ÷l Lietuvos užsienio politika darosi neaiški“280 . Dr. Jonas Staugaitis informavo apie delegacijos veikl ą Varšuvoje. Jis padar ÷ išvad ą, kad reali ų vaisi ų beveik nepasiekta – lenkai tik pasi ūl÷ apsikeisti pasiuntinyb ÷mis. D ÷l plebiscito ir kitais klausimais nesusitarta, tod ÷l šio klausimo sprendimas paliktas Taut ų Sąjungai. Jonas Staugaitis teig ÷, kad Vilniaus valdžios atstovai buvo specialiai atvyk ę į Varšuv ą, nor ÷dami pasimatyti su Lietuvos delegacija, bet tai jiems nepasisek ÷. Šis jo teiginys prieštarauja anks čiau cituotam jo pranešimui Užsienio reikal ų ministerijai, kuriame delegacijos pirmininkas užsimin ÷, kad buvo susitik ęs su M. Swieckowskiu. Jonas Staugaitis pasteb ÷jo, kad agitacija d ÷l Vilniaus Varšuvoje labai intensyvi, o Vilniaus visuomen÷ tuo klausimu mažai domisi, tvirtino, kad plebiscito Lenkija nenori, o si ūlo vis ų partij ų ir grupi ų seim ą, kuris išreikšt ų Vilniaus žemi ų gyventoj ų vali ą. Jis įžvelg ÷ ir teigiam ų pusi ų derybose: 1) d÷l Lietuvos delegacijos veiklos Varšuvoje atsirado nuomoni ų skirtumas tarp Lenkijos politini ų grupi ų, 2) gauta nemažai informacijos, 3) be to, Lietuva parod ÷ Antantei, kad n ÷ra nesukalbama, kaip teig ÷ Lenkija, kad ji iš tikr ųjų nori taikiai išspr ęsti gin čą , kad ji n÷ra Rusijos ar Vokietijos įtakoje 281 . 1921 m. vasario 10 d. delegacijos narys Z. Žemaitis taip pat padar ÷ pranešim ą apie delegacijos veikl ą Varšuvoje Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷dyje 282 . Z. Žemaitis aiškino, kad Lenkijoje susidariusi klaidinga nuomon ÷ apie Lietuv ą d ÷l pab ÷gusi ų iš Lietuvos POW dalyvi ų pateikiamos neteisingos

279 Lietuvos delegacijos pirmininko dr. J. Staugai čio Varšuvoje pranešimas URM d ÷l deryb ų rezultat ų su Lenkija 1920 12 20 // LMABRS , f. 163–1156, l. 1. 280 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 01 08 // LMABRS , f. 199–22, l. 141–142. 281 Ten pat. 282 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 02 10 // ten pat, l. 185.

informacijos. Jis pareišk ÷, kad Lenkijoje vykdomos dvi politikos – viena endek ų vadovaujamo seimo, antra – J. Pilsudskio. Apskritai, delegacijos nuomone, „vis ų oficialini ų deryb ų eiga parod ÷, kad [...] santykiai su mumis j ų tebegrindžiami 1380 ir 1569 m. d ÷sniais ir Lenkai m ūsų klausimo negali ir nenori dar kitaip rišti, kaip tik taip, kad jie vieni tur ÷tų naudos ir visai nesiskaito su m ūsų tautiniu atbudimu, nei su m ūsų valstyb ÷s k ūrimu, nei tur ÷jimu daugiau ekonomini ų, politini ų, tautini ų ir istorini ų motyv ų laikyti Vilni ų savo sostine ir miestu, kaip jie“ 283 . Derybos Varšuvoje susilauk ÷ didelio d ÷mesio ir net nerimo Lietuvoje. Opozicijoje esan čios Tautos pažangos partijos lyderiai A. Voldemaras ir A. Smetona buvo labai kritiški Varšuvos deryb ų atžvilgiu. A. Voldemaras, gr įžęs iš Taut ų Sąjungos pos ÷džio Ženevoje, teig ÷, kad delegacijos nuvažiavimas į Varšuv ą pakenk ÷ Lietuvos atstovo darbui Ženevoje, nes praktiškai sustabd ÷ derybas ir „iš viešumos jas perk ÷l÷ į slaptum ą“284 . Spaudoje A. Voldemaras kaltino delegacijos pirminink ą dr. Jon ą Staugait į įgaliojim ų peržengimu, si ūlant lenkams autonomij ą Lietuvoje ir „sutvarkym ą Lietuvos kantonais“ 285 . Delegacijos veikl ą kritikavo ir A. Smetona, rašydamas, kad d ÷l Lietuvos delegacijos buvimo Varšuvoje didžiosios valstyb ÷s neskuba pripažinti Lietuvos nepriklausomyb ÷s. Pareišk ÷, kad jau siun čiamos Seimo delegacijos der ÷tis su Vilniaus lenkais Lietuvos nepriklausomyb ÷s kaina. A. Smetona piktinosi, kad neaišku, kas Lietuvoje vykdomoji valdžia – Ministr ų kabinetas ar Seimas, o gal partijos, neaišku, kas atsakingas už toki ą politik ą. Steb ÷josi, kad Gynimo komiteto atsišaukime, kur į pasiraš ÷ didži ųjų partij ų vadovai, smerkiami Lietuvos lenkai dvarininkai, kad atved ę Lenkijos legionus, o dabar važiuoja su jais der ÷tis 286 . Ši ų straipsni ų publikavimas krikš čioni ų demokrat ų leidžiamoje „Laisv ÷je“ rodo, kad su Tautos pažangos partijos lyderi ų nuomone sutiko radikalesni KD bloko atstovai Seime E. Draugelis ir V. Bi čiūnas, leid ę š į laikrašt į. Šie opozicijos straipsniai paskatino delegacijos Varšuvoje pirminink ą dr. Jon ą Staugait į ir kitus narius pla čiau spaudoje paaiškinti delegacijos tikslus ir veikl ą. Delegacijos pirmininkas atsak ÷ į

283 Iš m ūsų deryb ų su lenkais // Lietuva , 1921 02 11, Nr. 33, p. 1. 284 Taut ų S ąjunga ir m ūsų klausimas. Interviu su A. Voldemaru, grįžusiu iš TS pos ÷džio Ženevoje // Lietuva , 1921 01 09, Nr. 6, p. 2. 285 Prof. A. Voldemaras. Lenkai ir mes // Laisv ÷, 1921 01 14, Nr. 10, p. 1; Prof. A. Voldemaras. Lenkija ir mes // Laisv ÷, 1921 01 18, Nr. 13, p. 1–2. 286 A. Sm. [A. Smetona]. Vingi ų politika ir jos vaisiai // Laisv ÷, 1921 02 02, Nr. 26, p. 2.

Seimo nario E. Draugelio paklausim ą, aiškindamasis, kad delegacija jokio projekto apie Lietuvos sutvarkym ą kantonais nesi ūl÷, bet tok į projekt ą suk ūr÷ ir delegacijai įteik ÷ lenkas A. Babianskis. Š į projekt ą delegacija pasiunt ÷ Vyriausybei kartu su pranešimu apie deryb ų eig ą287 . Kitame savo straipsnyje Jonas Staugaitis atsak ÷ į A. Voldemaro straipsnius, paaiškindamas delegacijos pasi ūlymus Lenkijai, o kitame numeryje buvo išspausdinti Lietuvos delegacijos pasi ūlyti punktai bei aprašyti delegacijos nari ų pasikalb ÷jimai su Lenkijos politikais 288 . Delegacijos pirmininkas raš ÷, kad Lenkijai Lietuvos pasi ūlymai pasirod ÷ nepakankami, nes j ų „dešinieji politikai siek ÷ unijos, o nuosaikesnieji – federacijos su Lietuva. Tik tokiu atveju lenkai gal ÷jo atiduoti Lietuvai Vilni ų“ 289 . Palyginus delegacijos ar užsienio reikal ų ministro pranešimus frakcijai ir Seimui bei informacij ą, pateikt ą spaudoje, akivaizdu, kad spaudoje informuota daug detaliau ir pla čiau, negu Seime. Be to, informuodamas Seimo narius, užsienio reikal ų ministras neretai nutyl ÷davo svarbius faktus, kurie v ÷liau paaišk ÷davo iš opozicijos spaudos, tuomet delegacijos nariai pateikdavo daugiau informacijos. Dar nepasibaigus deryboms Varšuvoje kairiosios Seimo frakcijos, remiamos J. Purickio, prad ÷jo ieškoti tiesiogini ų kontakt ų su Vilniaus lenk ų politin ÷mis grup ÷mis. R. Miknys raš ÷, kad ši ų deryb ų iniciatyva priklauso Lietuvos masonams ir, remdamasis M. Romerio dienoraš čiais, nurod ÷, kad 1920 m. liepos 22 d. atvykus į Kaun ą M. Romeriui, S. Kairio bute buvo atkurta „Lietuvos“ lož ÷, kurios veikloje dalyvavo J. Šaulys, Vaclovas Bielskis, D. Siemaško, Augustinas Janulaitis, M. Sleževi čius, J. Vileišis, Vaclovas Biržiška, Z. Žemaitis, V. Čepinskis, Antanas Pur ÷nas, Antanas Sugintas, Viktoras Biržiška, G. Petkevi čait ÷-Bit ÷, Z. Toliušis, Peliksas Bugailiškis, K. Venclauskis ir kt. 290 . Daugiau kaip pus ę atkurtosios „Lietuvos“ mason ų lož ÷s nari ų buvo Steigiamojo Seimo nariai: socialdemokratai – S. Kairys, V. Čepinskis, A. Pur ÷nas, K. Venclauskis, liaudininkai – M. Sleževi čius, G. Petkevi čait ÷-Bit ÷. Be to, kai kurie j ų buvo iš ankstesn ÷s veiklos mason ų lož ÷je paž įstami su Vilniaus lenk ų visuomen ÷s veik ÷jais, tod ÷l gal ÷jo ieškoti kontaktų

287 Valdžios atsakymas į St. Seimo nario dr. E. Draugelio paklausim ą // Laisv ÷, 1921 04 03, Nr. 71, p. 2–3. 288 D-ras J. Staugaitis. D ÷lei Varšuvos deryb ų. Atsakymas prof. A. Voldemarui „Laisv ÷s“ Nr. 10 ir 13 // Laisv ÷, 1921 04 05, Nr. 72, p. 3; D-ras J. Staugaitis. D ÷lei Varšuvos deryb ų // Laisv ÷, 1921 04 06, Nr. 73, p. 2–3. 289 D-ras J. Staugaitis. D ÷lei Varšuvos deryb ų // Laisv ÷, 1921 04 06, Nr. 73, p. 3. 290 Miknys R. Masonerijos kuluaruose // Darbai ir dienos , Nr. 40, p. 206.

deryboms. Pirmieji susitikti su Vilniaus lenkais su oficialiu užsienio reikal ų ministro pavedimu 1920 m. gruodžio 21 d. išvažiavo M. Romeris ir S. Kairys 291 . Jie buvo nuvyk ę tartis d ÷l deryb ų su Vilniaus lenk ų politin ÷mis grup ÷mis, ta čiau buvo skelbiama, kad delegacijos tikslas – pasitarti „tremtini ų, gr įžtan čių iš Rusijos, klausimais“ 292 . J. Purickis žad ÷jo vilnie čiams dideles nuolaidas kalbos, amnestijos ir autonomijos klausimais. Susitikime su lenkais, kurie beveik visi buvo prieškarinio Vilniaus mason ų atstovai, išaišk ÷jo, kad jie nori kantonin ÷s Lietuvos ir glaudži ų ryši ų su Lenkija. Gruodžio 30 d. gr įžę į Kaun ą, pasiuntiniai apie išvykos rezultatus praneš ÷ Ministrui Pirmininkui K. Griniui, J. Purickiui, E. Galvanauskui, P. Klimui ir J. Šauliui 293 . J. Basanavi čius savo atsiminimuose raš ÷: „Atvyk ęs iš Kauno inž. St. Kairys gruodžio 22 d. suteik ÷ žini ų apie s ąlygas deryb ų tarp lietuvi ų delegacijos ir lenk ų Varšavoje, apie k ą iki šiol lenk ų laikraš čiai tyli. Pasirodo, kad Lietuvos valdžia per savo delegatus (d-rą Jon ą Staugait į ir Z. Žemait į) pasi ūliusi lenkams atiduoti Lietuvai Vilni ų su visu tuo plotu, kur į bolševikai pripažino Lietuvai, prižad ÷dama padaryti šitame krašte ypating ą kanton ą, paliekant jam pla čiausi ą kult ūrin ę autonomij ą su bendru seimu visai Lietuvai, kariuomene ir t.t.“ 294 Neaišku, ar J. Basanavi čius neteisingai suprato S. Kair į, ar S. Kairys savotiškai interpretavo Lietuvos Vyriausyb ÷s pasi ūlymus Vilniaus lenkams, ta čiau gruodžio 30 d. J. Basanavi čių aplank ęs I. Jonynas, kuris važin ÷jo su Taut ų S ąjungos Kontrol ÷s komisija, kaip Lietuvos atstovas, pasakojo „kad lietuvi ų valdžios pasi ūlymai jokiu būdu dar nepaima kantonal ÷s systemos įvedimo Vilniaus krašte, bet kad kalbama tik apie pla čią kult ūros autonomij ą […]“ 295 . Tolesnes derybas su Vilniaus lenkais taip pat gal ÷jo paspartinti ir Lietuvos delegacijos Varšuvoje patyrimas. 1921 sausio 2 d. LSLDP ir LVS centro komitet ų ir Seimo ši ų frakcij ų bloko prezidiumo pos ÷dyje M. Romeris padar ÷ pranešim ą apie Vilniaus lenk ų politini ų grupi ų nuotaikas. Informavo, kad endekai, Starz Kresowa (Krašto sargyba) ir kitos grup ÷s siekia Vilniaus žemi ų sujungimo su Lenkija, bet Lenk ų socialist ų partija ir nauja grup ÷ – „Odrodzenie“ (Polskij zwi ązek ludovyj

291 Miknys R. Masonerijos kuluaruose // Darbai ir dienos , Nr. 40, p. 206. 292 Iš Vilniaus delegatai gr įžo // Laisv ÷, 1920 12 31, Nr. 24, p. 1. 293 Ten pat. 294 Basanavi čius J. Mano gyvenimo kronika ir nerv ų ligos istorija. 1851–1922 // anthology.lms.lt/texts/20/tekstas/28.html 295 Ten pat.

„Odrodzenie“ – Lenk ų liaudies s ąjunga „Atgimimas“) ypa č linksta prie susitarimo su Lietuva 296 . Pastarosios s ąjungos atstovai pareišk ÷ nor ą susitikti su liaudininkais, tod ÷l juos nutarta pasikviesti į Kaun ą. LSLDP ir LVS centro komiteto ir Seimo bloko prezidiumo pos ÷dyje 1921 m. sausio 19 d. M. Romeris praneš ÷, kad „Odrodzenie“ atstovai negali atvykti, nes sutrukd ÷ planuojami rinkimai į Vilniaus Seim ą. Nutarta deleguoti į Vilni ų F. Bortkevi čien ę, V. Ra čkausk ą ir J. Makausk ą297 . M. Biržiška knygoje „Vilniaus golgota“ ir M. Romeris dienoraštyje raš ÷, kad Seimo Liaudinink ų frakcijos delegacija F. Bortkevi čien ÷, V. Ra čkauskas, J. Makauskas ir socialdemokrat ų atstovas K. Venclauskis atvyko į Vilni ų 1921 m. vasario 23 d.. Prie j ų prisid ÷jo iš Varšuvos gr įždami Z. Žemaitis, B. K. Balutis ir I. Jonynas 298 . M. Romeris raš÷, kad vasario 22 d. iš Varšuvos į Vilni ų susitikti su Lietuvos delegacija atvyko gen. A. Babianskis, Lietuvos lenkas, gim ęs Kauno gubernijoje. Jis laikraštyje „Kurjer Polski“ išspausdino Lietuvos projekt ą iš lietuviškojo Kauno ir lenkiškojo Vilniaus kantono bei paruoš ÷ Lietuvos ir Lenkijos karo konvencij ą299 . Gen. A.. Babianskis, artimas J. Pilsudskiui, dalyvav ęs neoficialiuose pokalbiuose su Lietuvos delegacijos nariais Varšuvoje, jau 1921 m. sausio pabaigoje deryb ų pagrindu pasi ūl÷ „Didžiosios Lietuvos“ projekt ą, kuris buvo perduotas ne tik Lietuvos delegacijai, bet ir Prancūzijos diplomatams. Didži ąją Lietuv ą jis si ūl÷ sudaryti iš 2 kanton ų Kauno ir Vilniaus su atskirais Seimais ir vienu bendru parlamentu. Po susitikim ų su Lietuvos delegacijos Varšuvoje nariais A. Babianskis pamat ÷, kad Lietuva nenori nei unijos, nei federacijos su Lenkija, tod ÷l paruoš ÷ nauj ą „Didžiosios Lietuvos“ projekt ą, artim ą konfederacijai, kur į 1921 m. vasario 22 d. atspausdino oficioze „Lietuva“ 300 . Savo straipsnyje, jis patar ÷ lietuviams įgyti Vilniaus visuomen ÷s palankum ą, užmegzti artimesnius santykius su Varšuva ir Vilniumi. „Lietuvoje“ rašoma, kad tik M. Romeris ir A. Babianskis band ÷ taikiai išspr ęsti lietuvi ų ir lenk ų santykius. A. Babianskis Varšuvoje leidžiamame „Kurjer Polski“ ne kart ą steng ÷si švelninti ir aiškinti Lietuvos elges į, pasisak ÷ prieš POW bei L. Želigovskio akcijas Lietuvoje. R. Žepkait ÷ raš ÷, kad A. Babianskis dar

296 LSLDP ir LVS CK ir Steigiamojo Seimo frakcij ų bloko prezidiumo pos ÷džio protokolas 1921 01 02 // LMABRS , f. 199–102, l. 14. 297 LSLDP ir LVS CK ir Steigiamojo Seimo frakcij ų bloko prezidiumo pos ÷džio 1921 01 19 protokolas // ten pat, l. 15. 298 Biržiška M. Vilniaus golgota , p. 106; Michał Römer. Dziennik, t. 28, 1920–1921 // LMABRS , f. 138–2254, l. 110. 299 Michał Römer. Dziennik, t. 28 // LMABRS , f. 138–2254, l. 109. 300 Babianskis A. „Didžiosios Lietuvos“ projektas // Lietuva , 1921 02 22, Nr. 41, p. 1–2.

1919 m. lapkri čio m ÷nes į kartu su kitais Vilniaus politini ų partij ų atstovais buvo atvyk ęs į Kaun ą der ÷tis su Lietuvos politini ų partij ų vadovais d ÷l minimali ų reikalavim ų, nelie čiant esmini ų klausim ų301 . Šie faktai rodo, kad Lietuvos Seimo atstov ų vizitas į Vilni ų ir A. Babianskio projekto publikavimas Lietuvos spaudoje buvo suderinti su valdžios atstovais. 1921 m. kovo 1 d. abi pus ÷s – Lietuvos Steigiamojo Seimo liaudinink ų frakcijos atstovai bei Lenk ų liaudies s ąjunga „Odrodzenie“ pateik ÷ Lietuvos valstyb ÷s sutvarkymo projektus. „Odrodzenie“ projekte Lietuva padalinta į du kantonus – Kauno ir Vilniaus, kurie turi atskirus Seimus ir Vyriausybes. Bendrus reikalus sprendžia abiej ų seim ų delegacija pagal Austrijos – Vengrijos pavyzd į, o vykdo bendra Vyriausyb ÷ iš keli ų ministr ų, reziduojan čių Vilniuje. Be to, šis projektas numat ÷ glaudžius ryšius su Lenkija, ta čiau jie priklausyt ų nuo to, kaip b ūtų užtikrintos tautybi ų teis ÷s Vilniaus krašte. Jei tautybi ų teis ÷s b ūtų užtikrintos tokiu būdu, kaip pasi ūl÷ „Odrodzenie“, santykiai su Lenkija gal ÷tų apsiriboti bendrais kariniais ir užsienio politikos sprendimais bei kult ūriniu, finansiniu ir ūkiniu bendradarbiavimu. O jei neb ūtų dviej ų kanton ų valstyb ÷s, tai reik ÷tų Lietuv ą susieti su Lenkija federaciniais ryšiais – su bendru Lietuvos – Lenkijos Seimu ir bendra Vyriausybe 302 . „Odrodzenie“ pasi ūlytas projektas, pateiktas Lietuvos liaudinink ų delegacijai kovo 1 d., grei čiausiai buvo sukurtas A. Babianskio, kuris taip pat dalyvavo derybose su Lietuvos Seimo kairi ųjų atstovais. P. Łossowskis raš ÷, kad 1920 m. kovo ir balandžio sand ūroje Vilniuje įvyko taip vadinamas Lenkijos demokratijos suvažiavimas (Zjazd Demokracji Polskiej), kuris pri÷m÷ nutarim ą padalinti Lietuv ą į tris kantonus, kuri ų centrais b ūtų Minskas, Vilnius ir Kaunas. Visi jie kartu federaciniais ryšiais tur ÷jo b ūti sujungti su Lenkija. Vilniaus kraštas tur÷jo b ūti vidurinis kantonas, nuo to kilo pavadinimas „Vidurin ÷ Lietuva“(„Litwa Srodkova“), kuris neteko prasm÷s, kai derybose su Soviet ų Rusija Rygoje Lenkijos delegacija atsisak ÷ Minsko. J. Pilsudskis š į pavadinim ą priskyr ÷ „Laikinosios valdan čiosios komisijos“ nariams 303 .

301 Žepkait ÷ R. Diplomatija imperializmo tarnyboje , p. 73. 302 Oswiadczenie Polskiego Zwi ązku Ludowego „Odrodzenie“, w Wilnie, zlozone delegacji ludowcow litewskich z Kowna, jako wyrazenie stanowiska w sprawie przyszlych losow kraju 1921 03 01 (toliau – Oswiadczenie... „Odrodzenie“// LMABRS , f. 199–289, l. 4–5. 303 Łossowski P. Stosunki polsko – litewski w latach 1918–1920 , p. 274–275.

Lietuvos Steigiamojo Seimo liaudinink ų delegacija tur ÷jo sav ą Lietuvos valstyb ÷s projekt ą, kuris numat ÷ vien ą Seim ą ir Vyriausyb ę, įsik ūrusius Lietuvos sostin ÷je Vilniuje. Be to, liaudininkai numat ÷ prie Lietuvos prijungti ir Gardin ą, teigdami, kad to praš ÷ vietos gyventojai. („Odrodzenie“ projekte Gardinas ne įtrauktas į Lietuvos sud ÷tį.) Liaudininkai deklaracijoje garantavo visoms tautyb ÷ms personalin ę ir pla čią vietin ę savivald ą, taip pat savivaldybi ų ir valstybin ÷se įstaigose oficial ų vietos gyventoj ų daugumos kalbos vartojim ą. Šie si ūlymai yra analogiški Lietuvos delegacijos Varšuvoje si ūlymams. Nors ir abiej ų pusi ų pateikti projektai labai skiriasi, ta čiau bendrame pos ÷dyje abi delegacijos pri ÷m÷ bendr ą nutarim ą: 1) galutinai nutraukti karinius veiksmus tarp Lietuvos ir Lenkijos ir niekada j ų neatnaujinti, 2) atstatyti komunikacijos priemones tarp abiej ų krašt ų, siekiant pagerinti santykius tarp politini ų grupi ų ir kt., 3) siekti, kad Vilniaus ir Kauno gyventojai netrukdomi gr įžt ų į savo gyvenam ąsias vietas, 4) siekti abiej ų šali ų amnestijos politiniams kaliniams, 5) tęsti derybas ir „Odrodzenia“ atstovams atvykti į Kaun ą304 . LSLDP ir LVS Seimo frakcij ų pos ÷dyje kovo 3 d. V. Ra čkauskas, J. Makauskas ir F. Bortkevi čien ÷ padar ÷ pranešimus apie kelion ÷s įsp ūdžius ir rezultatus 305 . V. Ra čkauskas „Odrodzienie“ vadino netvirta, J. Pilsudskio id ÷jas remian čią partija, kurios ideologinius pagrindus gal ÷tų sugriauti kitokia propaganda. Susitikime dalyvav ę 30 valstie čių netur ÷jo tvirtos nuomon ÷s, nes Lietuvos jie nepažinojo, ta čiau labai susidom ÷jo liaudinink ų atstov ų kalbomis ir po susitikimo daugelis pakeit ÷ savo nuomon ę Lietuvos naudai. Žydus ir baltarusius tenkino Lietuvos Konstitucijos si ūlomos jiems teis ÷s, ta čiau baltarusiai reikalavo pakeisti D. Siemašk ą kitu atstovu. F. Bortkevi čien ÷ pažym ÷jo, kad Vilniuje kei čiasi gyventoj ų nuomon ÷ apie Lietuv ą – „jau nieks nesigina es ąs „litvin“ tik lenkiškos kalbos“. Socialdemokrat ų atstovas K. Venclauskis apie Lietuvos pasi ūlymus kalb ÷josi ir su Lenkijos socialist ų partijos, Bundo bei Vilniaus baltarusi ų demokratin ÷s orientacijos veik ÷jais: Fabianu Jaremi čiumi, Karaba čiumi, Duševskiu, I. Luckievi čiumi. R. Miknys raš ÷, kad Lenkijos socialist ų partijos veik ÷jai k ÷l÷ Lietuvos ir Lenkijos federacijos id ÷ją, baltarusiai su ja nesutiko, bet įkalb ÷ti K. Venclauskio pritar ÷ LSDP aprobuotam kantonin ÷s Lietuvos su Steigiamuoju

304 Oswiadczenie... „Odrodzenie“ // LMABRS , f. 199–289, l. 6–8. 305 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 03 03 // LMABRS , f. 199–22, l. 201–202.

Seimu Vilniuje k ūrimui 306 . Šias derybas steb ÷jo Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis, atsiunt ęs kunigus Antan ą Viskant ą ir Konstantin ą Olšausk ą. Jis pasi ūl÷ suorganizuoti panašias derybas su krikš čionimis demokratais 307 . „Lietuvos“ oficioze paskelbti Lietuvos liaudinink ų atstov ų ir Vilniaus „Odrodzienie“ pareiškimai bei bendra rezoliucija, šie pasitarimai apibendrinti, įvertinant derybas kaip „sveik ą žingsn į“308 . „Lietuvoje“ parašyta, kad liaudinink ų ir socialdemokrat ų partij ų atstovai nuvyko į Vilni ų pam ÷ginti tiesiogiai susitarti su socialin ÷mis nuostatomis jiems artimomis lenk ų, gud ų ir žyd ų grup ÷mis. Oficioze palankiai įvertintas susitikimas, nes Vilniaus klausimas pagaliau perkeltas iš tarptautin ÷s plotm ÷s santyki ų tarp Lietuvos ir Lenkijos į „Lietuvos vidaus klausim ą“. Š į žingsn į laikraštis vadino dideliu ši ų visuomenini ų grupi ų laim ÷jimu. Antras pliusas – tai bandymas konkretizuoti Lietuvos valstyb ÷s vidaus sutvarkym ą, neskriaudžiant n ÷ vienos tautin ÷s grup ÷s. Be to, tai pirmosios derybos su lenkais, kurios baig ÷si ne santyki ų nutraukimu, bet noru t ęsti pasikalb ÷jimus ir toliau. 1921 m. kovo pradžioje į Kaun ą buvo atvažiav ęs gen. A. Babianskis 309 . Tuo metu neoficialios Lietuvos Seimo atstov ų derybos su Vilniaus lenkais t ęs÷si. Liaudinink ų pavyzdžiu pasek ÷ Seimo KD blokas. M. Biržiška raš ÷, kad 1921 m. balandžio 20 d. į Vilni ų atvyko Steigiamojo Seimo KD bloko atstovai Juozas Vailokaitis ir Kazimieras Jokantas išsiaiškinti lenk ų dešini ųjų grupi ų nuostatas Vilniaus ir Lietuvos atžvilgiu 310 . 1921 m. balandžio 24–26 d. jie susitiko su Vilniaus lenk ų visuomen ÷s grup ÷mis: tautiniais demokratais, krikš čionimis demokratais, demokratais „krajovcais“, „Odrodzenia“ bei dvarinink ų grupe. Pranešime apie pasikalb ÷jimus su Vilniaus lenk ų grup ÷mis Seimo nariai raš ÷, kad prieita prie tokios išvados: „Lietuva nepriklausoma valstyb ÷ – savo nepriklausomyb ÷s gynime remiasi Lenkija“ 311 . Lietuvos atstovai sutiko, kad ši formul ÷ svarstytina. Visos lenk ų grup ÷s tikino, kad Lenkija nemano griauti etnografin ÷s Lietuvos valstybingumo ir nesi ųs savo kariuomen ÷s į t ą Lietuvos teritorij ą, kurioje yra įvyk ę rinkimai į Steigiam ąjį Seim ą. Diskusijos vyko ramiai ir rimtai, buvo bandoma ieškoti išeities iš susidariusios pad ÷ties. Seimo nariai pasteb ÷jo, kad Vilniaus lenk ų visuomen ÷ yra fanatiškai

306 Miknys R. Masonerijos kuluaruose // Darbai ir dienos , Nr. 40, p. 209. 307 Ten pat. 308 Sveikas žingsnis // Lietuva , 1921 03 15, Nr. 58, p. 1. 309 Kauno kronika // Lietuva , 1921 03 10, Nr. 54, p. 4. 310 Biržiška M. Vilniaus golgota , p. 112. 311 Pasikalb ÷jimas su Vilniaus visuomen ÷s grup ÷mis seimo nari ų Juozo Vailokai čio ir Kazimiero Jokanto, 1921 04 24 –26 // LMABRS , f. 199–291, l.1.

suagituota ir paniškai bijo, kad Vilniaus v ÷l neužimt ų Lietuvos kariuomen ÷, nes toks žingsnis jiems tolygus okupacijai ir vergijai. Jie man ÷, jeigu Lietuva garantuot ų, kad nesi ųs savo kariuomen ÷s į Vilni ų ir suteiks galimyb ę ne tik tautin ÷ms, bet ir visuomen ÷s grup ÷ms dalyvauti sudarant valstyb ę, tuomet tarp lenk ų visuomen ÷s atsiras grupi ų, remian čių Lietuv ą. Susiklos čius nepalankioms aplinkyb ÷ms, s÷kmingai prasid ÷jusios derybos su Vilniaus lenkais nutr ūko. M. Romeris teig ÷, kad prasid ÷jus Lenkijos ir Lietuvos deryboms Briuselyje, tiesioginiai Kauno ir Vilniaus kontaktai tapo antraplaniais ir užsimezg ę kontaktai nutr ūko 312 . Be to, Lenkijos seime daugum ą tur÷jusiems endekams negal ÷jo patikti „Didžiosios Lietuvos“ projektas bei Lietuvos Seimo atstov ų ir Vilniaus lenk ų derybos, nes jie siek ÷ aneksuoti Vilniaus krašt ą. Galb ūt nor ÷dama sutrukdyti Lietuvos Seimo ir Vilniaus lenk ų atstov ų derybas, o galb ūt nutraukti Briuselio derybas, Lenkija praneš ÷ užsienio spaudai, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ prad ÷jo derybas su L. Želigovskio vyriausybe 313 . Lietuva ir Lenkija nenor ÷jo plebiscito Vilniaus krašte, nes abi netik ÷jo, kad j į laim ÷s. Lietuvos Steigiamasis Seimas ÷m÷si įvairių priemoni ų, siekdamas išvengti plebiscito: pasiunt ÷ delegacij ą į Varšuv ą, užmezg ÷ kontaktus su Vilniaus lenk ų politin ÷mis grup ÷mis, pateik ÷ pasi ūlymus ir Varšuvai, ir Vilniui. Lietuvos Seimo nari ų ir Vilniaus lenk ų politini ų grupi ų atstov ų susitikimus iniciavo M. Romeris ir generolas A. Babianskis, ta čiau jiems pritar ÷ tik negausi ir ne įtakinga, J. Pilsudskio id ÷jas remianti Lenk ų liaudies s ąjunga „Odrodzenie“. Lietuvos Seimo nariai pasteb ÷jo, kad Vilniaus lenk ų visuomen ÷ yra fanatiškai suagituota ir paniškai bijo, kad Vilniaus v ÷l neužimt ų Lietuvos kariuomen ÷, nes toks žingsnis jiems tolygus okupacijai ir vergijai. Lietuvos valdžia žad ÷jo leisti vietiniams lenkams vartoti gimt ąją kalb ą ne tik mokyklose, bažny čiose, bet ir savivaldyb ÷se, v ÷liau net užsimin ÷ apie Lietuvos decentralizaciją, t. y. apie teritorin ę autonomij ą, ta čiau šie pažadai lenkams pasirod ÷ nepakankami.

1. 3. 3. Lietuvos delegacijos veikla Briuselyje

Taut ų Sąjungai pri ÷mus nutarim ą nedaryti plebiscito Vilniaus krašte, Lietuvai ir Lenkijai buvo pasi ūlytos tiesiogin ÷s derybos. Planuojamos derybos ir Taut ų Sąjungos

312 Miknys R. Masonerijos kuluaruose // Darbai ir dienos, Nr. 40, p. 210. 313 Neišmanymas ar blogas noras // Lietuva , 1921 05 07, Nr. 99, p. 1.

nutarimai k ÷l÷ nerim ą Lietuvos politikams. KD bloko LŪS frakcijos narys E. Draugelis įteik ÷ paklausim ą d ÷l Taut ų Sąjungos nutarimo išspr ęsti Vilniaus klausim ą be plebiscito, į kur į 1921m. kovo 15 d. 72-ajame pos ÷dyje atsak ÷ Lietuvos delegacijos Taut ų Sąjungoje pirmininkas E. Galvanauskas ir užsienio reikal ų ministras J. Purickis 314 . E. Galvanauskas steb ÷josi, kad Lietuvos visuomen ÷je ir spaudoje buvo daug priekaišt ų d ÷l tiesiogini ų deryb ų su Lenkija rezultat ų – bijoma bet koki ų konvencij ų, nes tai gali privesti prie unijos. Jis pritar ÷ socialdemokrat ų ir liaudinink ų iniciatyvai kalb ÷tis su Vilniaus lenkais, manydamas, kad šios neoficialios derybos gali palengvinti Briuselio derybas, parodydamos, kad Vilniaus lenk ų norai nesutinka su Varšuvos politika ir norais. J. Purickis paaiškino Taut ų Sąjungos nutarim ą ir Lietuvos sutikim ą tiekti maist ą Vilniaus krašto gyventojams, bet ne L. Želigovskio kariuomenei. Ministras pažad ÷jo, kad maisto tiekimas Vilniaus kraštui tur ÷s b ūti kontroliuojamas. E. Galvanausko ir J. Purickio atsakymai į paklausim ą E. Draugelio ne įtikino. Jis ir toliau abejojo, ar Lenkija vykdys savo sutartis, ta čiau pasidžiaug ÷, kad visuomen ÷ bus pla čiau informuota šiuo klausimu, taip pat pageidavo, kad Užsienio reikal ų ministerija geriau informuot ų užsienio valstybes apie Lietuvos siekius. Lenkijos steigiamasis seimas ruoš ÷si tiesiogin ÷ms deryboms Briuselyje su Lietuva – 1921 m. kovo 18 d. 222-ajame pos ÷dyje endek ų atstovas Alfonsas Erdmanas perskait ÷ Užsienio reikal ų komisijos išvadas Vilniaus žemi ų klausimu: 1) „Lenkijos Respublika, laukdama vietini ų žmoni ų valios nustatymo, pareiškia savo nepažeidžiamas teises į Vilniaus žem ę. To sprendimo motyvai buvo ilgaamžis valstybi ų sugyvenimas unijoje, lenk ų kareivi ų kraujas, pralietas vaduojant Vilniaus krašt ą nuo bolševik ų, daug kart ų pareikštas daugumos vietini ų gyventoj ų noras susijungti su Lenkija. 2) Lenkijos Respublika negali pripažinti „Kauno Lietuvai“ joki ų teisi ų į Vilniaus žem ę pagal bolševik ų – lietuvi ų 1920 m. liepos 12 d. sutart į, kuri pažeid ÷ tarptautin ę teis ę ir taut ų apsisprendimo teis ę, tod ÷l palieka gyventojams teis ę apsispr ęsti ir d ÷l to pri ÷m÷ Taut ų Sąjungos si ūlom ą plebiscit ą. 3) Seimas patvirtina, kad iš lenk ų pus ÷s nebuvo joki ų trukdym ų plebiscito surengimui ir tod ÷l protestuoja prieš Lenkijai primetam ą atsakomyb ę už šio klausimo vilkinim ą.

314 1921 03 15 I sesijos 72 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

4) Lenkijos Respublika nedelsdama siekia taikiai išspręsti Vilniaus klausim ą, remiantis vietini ų gyventoj ų valia, tokiu b ūdu, kuris turi atvesti prie Lenkijos ir Lietuvos s ąjungos pagal sen ą abiej ų taut ų unijos tradicij ą, ir sutinka, kad Lenkijos Vyriausyb ÷ prad ÷tų derybas su Lietuvos Vyriausybe, kurios turi įvykti Briuselyje vadovaujant Taut ų Sąjungai. 5) Lenkijos Respublika jokiomis aplinkyb ÷mis nesutiks su jokia arbitražo forma. 6) Lenkija palaiko savo teises į likusi ą Vilniaus žem ÷s teritorij ą, lenk ų kariuomen ÷s išvaduot ą iš bolševik ų nelaisv ÷s, ir į Lietuvos valdomas žemes, kuriose dauguma gyventoj ų lenkai. 7) Jei nepavyks tinkamai susitarti, Lenkija bus priversta laikytis savo pažad ų, duot ų Vilniaus žem ÷s gyventojams ir duos jiems teis ę laisvai pareikšti savo vali ą. 8) Gyvybiniai Vilniaus žem ÷s gyventoj ų interesai, j ų ūki ų atk ūrimas, krašto atstatymas ir žaizd ų, padaryt ų per kar ą ir kelias okupacijas, užgydymas reikalauja galutinio viso krašto sutvarkymo, ūkio ir susisiekimo sujungimo su Vilniumi, vieningos vietin ÷s administracijos, tod ÷l Seimas prašo Vyriausyb ę, kad pasitardama su generolu Želigovskiu, skirt ų tam savo j ÷gas“315 . Iš pasi ūlyt ų 8 punkt ų už 6 balsavo visa Lenkijos seimo Užsienio reikal ų komisija, o prieš 1 ir 6 punkt ą balsavo Lenkijos socialist ų partijos ir „Wyzwolenie“ („Išsivadavimo“) atstovai. Diskusijos d ÷l ši ų išvad ų vyko 224-ajame pos ÷dyje 1921 m. balandžio 15 d. 316 Bronislawas Ziemieckis, kaltino Vyriausyb ę, kad Vilniaus klausimas atsid ūr÷ „mirties taške“ ir si ūl÷ išeities tašku imti Vilnijos gyventoj ų apsisprendim ą. Jis komisijos mažumos, kuri ą sudar ÷ socialist ų ir „Wyzwolenia“ atstovai, vardu pasiūl÷ Lenkijos seimui mažumos rezoliucij ą, kurioje deryb ų tarp Lietuvos ir Lenkijos pagrindu b ūtų Vilniaus seimo nutarimas. Mažumos nuomone, Vilniaus seimas tur ÷jo b ūti renkamas visoje gin čytinoje teritorijoje laisvuose, lygiuose ir slaptuose rinkimuose visiškos asmenin ÷s laisv ÷s s ąlygomis, o Lenkijos vyriausyb ÷ tur ÷jo palengvinti tokio Seimo sušaukim ą, kad jis įvykt ų artimiausiu laiku, ir pasir ūpinti, kad Vilniaus žemi ų administravimas b ūtų pilnai perduotas vietiniams gyventojams. Kalb ÷damas apie daugumos rezoliucij ą, jis pareišk ÷, kad ši ų frakcij ų atstovai nebalsuos už 1 ir 6 punktus, o už kitus balsuos.

315 Sprawozdanie stenograficzne z 222 posiedzenia Sejmu Ustawodawczego z 18 03 1921. 316 Wniosek Komisji Spraw Zagranicznych w sprawie Wilenszczyzny // Sprawozdanie stenograficzne z 224 posiedzenia Sejmu Ustawodawczego z 15 04 1921.

Endek ų atstovas kunigas Kazimierzas Lutoslawskis taip pat kaltino vyriausyb ę, kad nevykdomi seimo nutarimai d ÷l Vilniaus krašto prijungimo, kritikavo J. Pilsudskio politik ą bei kaltino seimo Žyd ų frakciją, kad ji priešinasi vieningos tautin ÷s Lenkijos valstyb ÷s suk ūrimui, o nori Lenkij ą matyti kaip daugiataut ę valstyb ę, kas yra ne įmanoma. Jo nuomone, tai n ÷ra nekaltas noras, nes žydai siekia neleisti lenk ų tautai visiškai susivienyti. Endek ų nuomone, turi b ūti išvesta tokia etnografin ÷ linija tarp lietuvi ų ir lenk ų Vilnijos krašte, kad abi pus ÷s b ūtų patenkintos, o Lietuva neb ūtų Lenkijos priešas. Jie neprieštaravo, kad egzistuotų tautin ÷ Lietuvos valstyb ÷ etnografin ÷se ribose. K. Lutoslawskis teig ÷, kad Lietuva pasirinko klaiding ą tilto tarp Rusijos ir Vokietijos politik ą, nes jai reikia remtis tik Lenkija, kuri jai suteiks saugumo garantijas 317 . Žyd ų atstovas S. Hirszhornas kritikavo dešini ųjų politik ą tautini ų mažum ų, o ypa č žyd ų, atžvilgiu. Jis pareišk ÷, kad žydai nori „didel ÷s suvienytos Lenkijos“, bet ne tokiais b ūdais, kaip Užsienio reikal ų komisija si ūlo. Federaciniais ar kitais ryšiais prisijungus Lietuv ą, Lenkija tur ÷tų iš ÷jim ą į j ūrą per Klaip ÷dą, kuri Lietuvai priklausys, o Lietuva tada neb ūtų lietuvi ų tautin ÷ valstyb ÷, o b ūtų taut ų mišinys, kuriame lenkai vaidint ų svarb ų vaidmen į. Žyd ų atstovas pareišk ÷, kad lietuviai bijo žodžio „federacija“, ta čiau niekas tiksliai neapibr ÷ž÷, k ą tas žodis reiškia. Jis si ūl÷ prie Lietuvos eiti evoliucijos keliu, atmetant visiško prijungimo galimyb ę, tik savanoriškumo principu. Jis išvardino priežastis, kurios trukdo federacijai – tai Lenkijos reakcingumas, demokratijos pažeidimai, lenkiškasis antisemitizmas. Jo nuomone, Lenkijai nepad ÷s nei konsultacijos, nei nelaisvai išrinktas seimas, nei Taut ų Sąjungos įsikišimas, jeigu Lenkijos politika netaps demokratiška ir tolerantiška. Balsavimo metu buvo priimta daugumos pasi ūlyta rezoliucija 318 . Ši Lenkijos seimo rezoliucija buvo žinoma Lietuvoje, nes ji buvo išspausdinta „Lietuvoje“319 . Lenkijos Užsienio reikal ų ministerija band ÷ laviruoti tarp seimo spaudimo ir Antant ÷s valstybi ų pozicijos. Anglijos, Pranc ūzijos ir Italijos pasiuntiniai Varšuvoje kartu su Lenkijos užsienio reikal ų ministru E. Sapieha apsvarst ÷ Lietuvos ir Lenkijos susitarimo principus ir sudar ÷ projekt ą, pavadint ą „Trij ų pasiuntini ų projektu“, kuris

317 . Wniosek Komisji Spraw Zagranicznych w sprawie Wilenszczyzny // Sprawozdanie stenograficzne z 224 posiedzenia Sejmu Ustawodawczego z 15 04 1921. 318 Ten pat. 319 O jie vis nori unijos ir gana // Lietuva , 1921 05 01, Nr. 95, p. 1.

buvo išsiuntin ÷tas į London ą, Paryži ų ir Rom ą320 . Projektas buvo palankus Lenkijai. E. Sapieha buvo tikras, kad šis projektas bus priimtas, tod ÷l nedav ÷ joki ų instrukcij ų Lenkijos delegacijai. Taip pat keliama versija, kad Lenkijos projektas buvo rašomas Vilniuje, vadovaujant teisininkui Bronislawui Krzyrzanowskiui, bet jo autoriumi laikomas Lenkijos generalinio štabo karininkas M. Swieckowskis. 1921 m. balandžio 27 d. „Gazeta Warszawska“ praneš ÷, kad Lenkija įteik ÷ Pranc ūzijai „lietuvi ų lenk ų federacijos projekt ą“321 , v ÷liau šis laikraštis steb ÷josi, kaip gal ÷jo A. Babianskio ir federalist ų projektas, paruoštas Belvedere, patekti į Hymanso rankas, kaip Aristido Briando ir Arthuro Jameso Balfouro pasi ūlymas, Hymanso projekt ą federalist ų nuopelnu vadino ir „Rzeczpospolita“ 322 . Šie visi pranešimai rodo, kad Lenkijos endekai nepritar ÷ vyriausyb ÷s vykdomai federalistinei politikai, A. Babiansk į vadino J. Pilsudskio patik ÷tiniu, o jo projekt ą laik ÷ J. Pilsudskio ir federalist ų k ūriniu, pasi ūlytu P. Hymansui. Pats A. Babianskis prisipažino esąs projekto autorius, ta čiau aiškino, kad jo mintys kiek iškraipytos, nes J. Pilsudskis reikalavo karin ÷s konvencijos tarp Lenkijos ir Lietuvos 323 . Jis paaiškino, kad jo pasi ūlymai buvo spausdinti spaudoje, aptariami susirinkimuose, buvo pranešti Lenkijos valdžiai, taip pat žinomi ir Kontrol ÷s komisijai 324 . A. Babianskis žad ÷jo sukurti nauj ą projekt ą, kuriame Lietuva b ūtų visiškai nepriklausoma, o Vilnius, Kaunas ir Klaip ÷da tur ÷tų teritorin ę autonomij ą, nes jis nori, kad Lietuva ir Lenkija susitaikyt ų. Tuo metu Lenkijos diplomatai ieškojo ryši ų su Lietuvos Seimo atstovais. 1921 m. balandžio 14 d. LVS ir LSLDP frakcij ų bloko pos ÷dyje P. Ruseckas padar ÷ nepaprast ąjį pranešim ą apie susitikim ą su Lenkijos konsulato Karaliau čiuje sekretoriumi ir konsulu kelion ÷s į Berlyn ą metu 325 . Lenkijos konsulas pasi ūl÷ susitikti Lenkijos ir Lietuvos liaudinink ų atstovams Karaliau čiuje. Neaišku, ar liaudininkai susidom ÷jo lenk ų diplomat ų pasi ūlymu, ta čiau kit ų pos ÷dži ų protokoluose nepavyko rasti informacijos, kad susitikimas su Lenkijos atstovais b ūtų įvyk ęs. Lietuva taip pat ruoš ÷si deryboms su Lenkija Briuselyje – 1921 m. balandžio 20 d. Steigiamojo Seimo pos ÷dyje užsienio reikal ų ministras padar ÷ nepaprast ąjį

320 Žepkait ÷ R. Diplomatija imperializmo tarnyboje , p. 149. 321 Patys lenkai išsigando federacijos // Lietuva, 1921 05 05, Nr. 98, p. 3. 322 Lenkai d ÷l TS ir santyki ų su Lietuva. // Lietuva , 1921 06 15, Nr. 130, p. 3. 323 Pašnekesys su gen. Babianskiu // Lietuva , 1921 08 04, Nr. 171, p. 2. 324 Babianskis A. Artimiausios perspektyvos // Lietuva , 1921 08 20, Nr. 184, p. 1. 325 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 04 12 // LMABRS , f. 199–22, l. 226.

pranešim ą, nor ÷damas išsklaidyti neteisingus gandus. Seimo nariai diskutavo apie pažadus Lenkijai, deryb ų taktik ą. J. Purickis nurod ÷, kad Lenkijai si ūlys ne tik laisv ą tranzit ą ir iš ÷jim ą prie j ūros, ekonominius santykius lygiais pagrindais, netgi sutiks kartu su ja įeiti į Baltijos valstybi ų s ąjung ą. Jo nuomone, teritorijos klausimu – reikia laikytis sutarties su Rusija sien ų, Ryt ų Lietuvai pažad ÷ti autonomij ą, bet, tai jau – Lietuvos vidaus klausimas326 . V. Čarneckis KD bloko vardu pasi ūl÷ prieš pradedant tartis pareikalauti atkurti Suvalkų sutart į ir atitraukti Lenkijos kariuomen ę už demarkacijos linijos. Si ūl÷ nerašyti į sutart į pasižad ÷jim ų Ryt ų Lietuvos gyventojams, nes tokiu b ūdu Lietuva būtų įtraukta į Lenkijos politikos orbitą. Seimo vicepirmininkas dr. Jonas Staugaitis taip pat pasi ūl÷ preliminarin ÷se derybose reikalauti Suvalk ų sutarties pildymo bei sutikti tiekti Ryt ų Lietuvai maisto ir s ÷klos, jei Lietuva pati gal ÷s kontroliuoti š į proces ą. Jis konstatavo, kad padaryta klaida – per daug kalb ÷ta su Varšuva ir per mažai su Ryt ų Lietuvos visuomene. Ši klaida jau taisoma, bet praleistas momentas suart ÷ti su Ryt ų Lietuvos visuomene, kai Vilnius priklaus ÷ Lietuvai. K. Venclauskis, kalb ÷damas socialdemokrat ų vardu, kritikavo Vyriausyb ÷s politikos neaiškum ą okupuot ų Lietuvos žemi ų atžvilgiu, išreišk ÷ nepasitik ÷jim ą Antantei. Jis aiškino, kad reikia Vilniaus krašto gyventoj ų apsisprendimo, reikia leisti jiems rinkti savo savivaldyb ę. B. Liaus Lenk ų frakcijos vardu Seime pasisak ÷ už valstybin ę Lietuvos nepriklausomyb ę, ta čiau nor ÷jo matyti daugiataut ę valstyb ę ir išvengti karo su Lenkija 327 . Daug d ÷mesio Briuselio deryboms skyr ÷ opozicijoje esantys Tautos pažangos partijos lyderiai A. Smetona ir A. Voldemaras. A. Voldemaras savo straipsnyje si ūl÷ Lietuvos delegacijai remtis ne Suvalk ų, bet Maskvos sutartimi, nes Soviet ų Rusija išsižad ÷jo savo teisi ų į išvardintas sutartyje žemes, tod ÷l jos teis ÷tai priklauso Lietuvai. Lenkijos argumentas, kad tai padar ÷ nepripažinta soviet ų valdžia, neturi jokio juridinio pagrindo, nes ir jiems Soviet ų valdžia yra teis ÷ta – tai rodo Rygos sutarties pasirašymas 328 . Dar prieš atvažiuojant delegacijoms į Briusel į Lenkijai ir Lietuvai buvo žinoma, kad Taut ų Sąjunga si ūlys konfederacijos projekt ą. Dar 1921 m. balandžio 15 d.

326 1921 04 20 I sesijos 82 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 327 Ten pat. 328 Prof. A. Voldemaras, Užmirštieji Briuselio derybose klausimai // Lietuvos balsas , 1921 04 28, Nr. 4, p. 2.

„Lietuva“ pateik ÷ informacij ą iš Lenkijos laikraš čio „Rzesczpospolita“ , kuris jau 1921 m. balandžio 2 d. raš ÷ apie Taut ų Sąjungos plan ą sukurti Didži ąją Lietuv ą su Vilniumi, padalint ą į kantonus, kurios santykiai su Lenkija b ūtų sureguliuoti prekybos, susisiekimo ir kariuomen ÷s konvencijomis. Laikraš čio nuomone, šis planas nedaug skiriasi nuo „Vilniaus lenk ų federacijos plano“329 . Jis pareišk ÷, kad Lenkijos seimo dauguma šiam planui prieštarauja. Tiesiogin ÷s derybos tarp Lietuvos ir Lenkijos prasid ÷jo 1921 m. balandžio 20 d. Briuselyje tarpininkaujant Belgijos atstovui prie Taut ų Sąjungos P. Hymansui. Lietuva pasiunt ÷ į Briusel į solidžią delegacij ą: pirmininkas – E. Galvanauskas, nariai – P. Klimas, T. Naruševi čius, Oskaras Milašius, Seimo atstovai – M. Sleževi čius, V. Jurgutis ir žyd ų reikal ų ministras M. Solovei čikas 330 . Kaip ekspertas su delegacija į Briusel į vyko Generalinio štabo viršininkas plk. K. Kleš činskis, ELTA direktorius Juozas Eretas ir Užsienio reikal ų ministerijos sekretor ÷ Magdalena Aviet ÷nait ÷331 . Seimo LSLDP ir LVS blokas buvo nusprend ęs pasi ųsti A. Rimk ą, ta čiau krikš čionys demokratai ir užsienio reikal ų ministras pageidavo M. Sleževi čiaus, tod ÷l frakcijos prezidiumas leido pasirinkti J. Purickiui 332 . A. Voldemaras spaudoje kritikavo Seim ą, kad siun čia savo narius į derybas užsienyje ir taip kišasi į kišasi į Vyriausyb ÷s funkcijas. Jo manymu, tokiu b ūdu nuimama atsakomyb ÷ nuo Vyriausyb ÷s pe čių333 . E. Galvanauskas į Briusel į išvyko balandžio 14 d., kita dalis delegacijos – balandžio 15 d., o Seimo nariai – balandžio 19 d. 334 . Jau išvykus pagrindinei delegacijos daliai, balandžio 15 d., Užsienio reikal ų ministras J. Purickis paruoš÷ 13- os punkt ų instrukcij ą Lietuvos delegacijai Briuselyje. V÷liau instrukcija buvo išsiuntin ÷ta visoms Lietuvos pasiuntinyb ÷ms su J. Purickio raštu, kuriame rašoma, kad ši instrukcija parodo „valdžios nusistatym ą ne tiktai d ÷l Briuselio konferencijos, bet ir d ÷l visos m ūsų užsienio politikos“ 335 . 1-ajame instrukcijos punkte nurodoma ieškoti vis ų galim ų priemoni ų susitaikyti su Lenkija, nes priešingu atveju, Lietuvai

329 Taut ų S ąjunga agituojanti // Lietuva , 1921 04 15, Nr. 81, p.2. 330 Laiškai iš Briuselio // Lietuva , 1921 05 10, Nr. 101, p. 1. 331 M ūsų įgaliotiniai Briuksely // Laisv ÷, 1921 04 16, Nr. 82, p. 1. 332 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 04 19 // LMABRS , f. 199–22, l. 230, 231. 333 Prof. A. Voldemaras. Seimo metin ÷s sukaktuv ÷s // Lietuvos balsas , 1921 05 19, Nr. 12, p. 1. 334 M ūsų delegatai Briuksely // Laisv ÷, 1921 04 20, Nr. 85, p. 3. 335 Užsienio reikal ų ministro J. Purickio laiškas Nr. 230/sl., 1921 04 27 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 127, l. 157, 210.

gresia izoliacija ir Lenkijos okupacija. 2-uoju – patariama derybose su Lenkija ieškoti paramos Taut ų Sąjungoje ir Antant ÷s bei Baltijos šalyse. Toliau rašoma, kad Lietuvos užsienio politika turi neprieštarauti t ų valstybi ų grupi ų politiniams siekiams, tod ÷l reikia laikytis aiškios ir nesvyruojan čios taktikos, aiškiai išd ÷styti savo politinius siekius ir reikalavimus. 5-uoju punktu numatyta, kad Lietuvos užsienio politikos vienas iš artimiausi ų objekt ų turi b ūti Baltijos valstybi ų s ąjungos įkūrimas. 6-asis punktas apibr ÷ž÷ Lietuvos santykius su Vokietija ir Rusija. Jame aiškinama, kad diplomatai turi visuomet pabr ÷žti, kad Lietuvos užsienio politika n ÷ra germanofiliška. Aiškinti, kad Lietuva supranta pavoj ų, gresiant į iš Vokietijos pus ÷s ir pasireiškiant į pernelyg didele Vokietijos ekonomine įtaka, kuri gali virsti ir politine, tod ÷l Lietuva ieško atramos Antant ÷s, Baltijos šalyse, o ateityje, galb ūt ir Lenkijoje. Tokios pa čios politikos Lietuva laikosi Rusijos atžvilgiu. 7-asis – 12-asis punktai apibr ÷ž÷ Lietuvos santykius su Lenkija ir sien ų nustatym ą. Nutarta, kad santykiuose su Lenkija Lietuva vadovausis bendra Baltijos valstybi ų s ąjungos politika. Kol Baltijos s ąjunga kuriasi, Lietuva gali pasižad ÷ti: 1) nepulti Lenkijos ir neleisti panaudoti savo teritorijos Lenkijos puolimui; 2) duoti Lenkijai laisv ą tranzit ą per savo teritorij ą; 3) tartis d ÷l kit ų ekonomini ų konvencij ų. Karin ę konvencij ą su Lenkija Lietuva sutiks pasirašyti kartu su Baltijos valstybi ų sąjunga. 10-uoju punktu Lietuva reikalavo pripažinti sienas, nustatytas Maskvos sutartimi, bet sutiko daryti kompromisus Gardino, Lydos ir Molode čno srityse. Kadangi Gardino gubernija ir kitos Baltarusijos dalys ne kart ą pareišk ÷, kad nori prisijungti prie Lietuvos, Lietuva reikalavo, kad Lenkija duot ų Baltarusijai bent pla čią autonomij ą. Skliausteliuose parašyta, kad š į reikalavim ą delegatai pateikt ų laikydamiesi atsargumo. 11-uoju punktu Ryt ų Lietuvai pažadama plati autonomija: atskira vidaus administracija, teismai, švietimas, kult ūros ir socialin ÷s įstaigos. 12-uoju punktu Lietuva reikalavo griežto Suvalk ų sutarties įvykdymo, ta čiau dar ÷ kompromis ą ir pasitraukus L. Želigovskio kariuomenei iš gin čytin ų viet ų, pažad ÷jo ne įvesti Lietuvos kariuomen ÷s, bet sutiko kad b ūtų paskirtas Taut ų Sąjungos komisaras, o abi valstyb ÷s pasi ųst ų jam po vien ą patar ÷ją. Taut ų Sąjungos komisaras iš vietos gyventoj ų sudaryt ų taryb ą, į kuri ą pariteto pagrindais patekt ų lietuvi ų, lenk ų, baltarusi ų ir žyd ų atstovai. Ši taryba organizuotų laikin ąją administracij ą. 13-asis punktas numat ÷ įvykdyti rinkimus į Lietuvos Seim ą Ryt ų Lietuvoje, kai

100

tik bus nustatyta siena su Lenkija 336 . Savo pirm ąjį pos ÷dį Briuselyje Lietuvos delegacija sureng ÷ balandžio 22 d.. Svarstyta J. Purickio instrukcija delegacijai, Lietuvos sien ų klausimas, garantijos lenkams Lietuvoje, užsienio ir ekonomin ÷ politika, paži ūra į Lenkijos ir Rusijos sutart į Rygoje 337 . Delegacijos pirmininkas E. Galvanauskas papasakojo apie susitikim ą su Taut ų Sąjungos atstovais, kurie mainais už Gardin ą Lietuvai si ūl÷ Lenkijos ir Rusijos koridori ų be Molode čno–Lydos geležinkelio, be to, aiškino, kad jeigu Lietuvoje b ūtų įvestos 2 – lietuvi ų ir lenk ų – valstybin ÷s kalbos, tuomet, galb ūt, nereik ÷tų svarstyti kanton ų ar teritorin ÷s autonomijos klausimo. M. Sleževi čius kalb ÷jo, kad sutikt ų įvesti 2 valstybines kalbas, jei pavykt ų išvengti kanton ų, nes šiuo metu jau n÷ra lietuvi ų sulenkinimo pavojaus. V. Jurgutis, priešingai, man÷, kad sulenkinimo pavojus yra, be to, dviej ų kalb ų įvedimas blogai paveikt ų šalies gyventoj ų nuotaikas. Svarstant instrukcijos 11-ąjį punkt ą, nutarta, kad autonomin ÷s srities ribas nustatys Steigiamasis Seimas. T. Naruševi čius praneš ÷, kad G. N. Curzonui įteiktas E. Sapiehos projektas, kuriame pažym ÷ta, kad Lietuvos užsienio politika bus vykdoma Lenkijos. E. Galvanauskas pareišk ÷, kad Lietuvos užsienio politikos pagrindinis tikslas – sudaryti „maž ąją kaimynini ų valstybi ų Antant ę“ ir kartu įeiti į didži ųjų valstybi ų Antant ÷s orbit ą. Pos ÷dyje nutarta, kad Lietuva sutinka įstoti į Taut ų Sąjung ą ir sudaryti gynybin ę konvencij ą su Lenkija. Taut ų Sąjungos atstovai priva čiuose pasikalb ÷jimuose su Lietuvos delegacijos nariais palaipsniui atskleisdavo savo ketinimus. Balandžio 23 d. pos ÷dyje Lietuvos delegacija ruoš ÷si susitikimui su P. Hymansu. E. Galvanauskas praneš ÷ apie Taut ų Sąjungos atstov ų si ūlom ą muit ų unij ą su Lenkija 338 . V. Jurgu čiui įrodžius, kad paskui muit ų unij ą seks politin ÷ unija, delegacija nutar ÷ nesutikti su muit ų unija pos ÷dyje pas P. Hymans ą, o pritarti prekybos ir tranzito sutar čiai. T. Naruševi čius praneš ÷ apie Anglijos diplomat ų jam įteikt ą Lietuvos ir Lenkijos sutarties projekt ą. M. Sleževi čiui pavesta j į suredaguoti ir pateikti kaip Lietuvos projekt ą. Tą pa čią dien ą įvykusiame pos ÷dyje pas P. Hymans ą dalyvavo Taut ų Sąjungos atstovai E. Denis, plk. P. Chardigny, gen. Alfredas Burthas, Nase, P. Saura bei Lietuvos delegacijos nariai – E. Galvanauskas, T. Naruševi čius, P. Klimas, O. Milašius ir V. Jurgutis 339 .

336 J. Purickio instrukcijos Lietuvos valdžios delegacijai Briuselio konferencijai 1921 04 15 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 127, l. 251–254. 337 Lietuvos delegacijos Briuselyje protokolas Nr. 1, 1921 04 22 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 130, l. 228. 338 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr 2, 1921 04 23 // ten pat, l. 224. 339 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 3, 1921 04 24 // ten pat, l. 217–220.

101

E. Denis primygtinai si ūl÷ Lietuvai sudaryti bendr ą taryb ą su Lenkija užsienio politikos koordinavimui. P. Hymansas paklaus ÷, „ką Lietuva Lenkijai duos už Vilni ų, jei net nesutinka vykdyti bendr ą politik ą“. Kai E. Galvanauskas pasak ÷, kad n ÷ viena Lietuvos Vyriausyb ÷ nesutiks su tokiais pasi ūlymais, kurie varžo valstyb ÷s suverenitet ą, tuomet P. Hymansas pasi ūl÷ baigti pokalb į, nes sak ÷si tur įs skub ÷ti į kit ą susirinkim ą. Jau pirmieji susitikimai parod ÷, kad Taut ų Sąjungos atstovai ketino sudaryti Lenkijos ir Lietuvos konfederacij ą ir dar ÷ spaudim ą Lietuvos delegacijai. Lietuvos delegacija iš pradži ų band ÷ ieškoti alternatyvos Taut ų Sąjungos atstov ų si ūlymams. Padedant juriskonsultu pakviestam tarptautin ÷s teis ÷s profesoriui Andre Mandelstamui, M. Sleževi čius paruoš ÷ sutarties su Lenkija projekt ą, kuriame Lietuva už Vilniaus ir Klaip ÷dos pripažinim ą sutiko sudaryti su Lenkija prekybos ir tranzito sutartis, taikant didžiausio palankumo principus, o Vilniaus kraštui pažad ÷jo kult ūrin ę autonomij ą340 . Balandžio 25 d. Lietuvos delegacija svarst ÷, ar pateikiant Lenkijos delegacijai sutart į reikia pateikti pasi ūlymus d ÷l laikino Vilniaus srities sutvarkymo, Suvalk ų sutarties įvykdymo ir L. Želigovskio kariuomen ÷s evakuacijos 341 . E. Galvanauskas ir M. Sleževi čius man ÷, kad reikia t ą padaryti, kad neb ūtų užmirštas Suvalk ų sutarties sulaužymas. T. Naruševi čius ir V. Jurgutis taktikos sumetimais nenor ÷jo kelti šio klausimo, nes Lenkijai pri ÷mus pagrindinius Lietuvos parengtos sutarties punktus, šis klausimas savaime išsispr ęstų. T. Naruševi čiui išaiškinus, kad d÷l to Lenkija nieko nelaim ÷s, o Lietuva gaus Anglijos param ą, nutarta pateikti Lenkijos delegacijai tik pagrindinius punktus. Balandžio 29 d. pranešime J. Purickiui P. Klimas raš ÷, kad delegacija nusprend ÷ pirmiausia su Lenkijos atstovais susitarti d ÷l pagrindini ų ir bendr ų princip ų, o tik paskui konkretizuoti detales. Delegacija nutar ÷ paruošti plat ų memorandum ą Vilniaus klausimu, kuriame b ūtų įrodyta Vilniaus priklausomyb ÷ Lietuvai. Juridin ę memorandumo dal į pavesta parengti A. Mandelstamui, statistin ę – P. Klimui ir M. Solovei čikui 342 . Balandžio 28 d. E. Galvanauskas projekt ą nuvež ÷ į Paryžių, T. Naruševi čius – į

340 M. Sleževi čiaus parengtas sutarties su Lenkija projektas 1921 04 24 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 130, l. 221. 341 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 4, 1921 04 25 // ten pat, l. 214–216. 342 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷dži ų protokolai Nr. 24, 1921 05 10 ir Nr. 25, 1921 05 11 //ten pat, l. 75, 68.

102

London ą343 . V. Jurgutis projekt ą parod ÷ Nase ir gen. A. Burthui, kurie atrod ÷ patenkinti Lietuvos pasi ūlymais ir patar ÷ detaliai paruošti prekybos ir tranzito sutartis 344 . Delegacijos pirminink ą Briuselyje pavadavo M. Sleževi čius. Balandžio 28 d. M. Sleževi čius su O. Milašiumi v ÷l aplank ÷ P. Hymans ą, kuris aiškino, kad Lietuva ir Lenkija turi sudaryti vien ą politin į blok ą, neprarasdamos savo nepriklausomyb ÷s, kalb ÷jo, kad Anglija ir Pranc ūzija ruošiasi pripažinti Lietuv ą de jure . Aptarusi š į susitikim ą pos ÷dyje, likusi delegacijos dalis nusprend ÷ apie tai informuoti Lietuvos užsienio reikal ų ministerij ą, pasiun čiant telegram ą Seimo Pirmininkui A.. Stulginskiui 345 . Geguž ÷s 1 d. gr įžę iš kelion ÷s, T. Naruševi čius ir E. Galvanauskas informavo, kad Anglijos ir Pranc ūzijos Užsienio reikal ų ministerij ų valdininkams Lietuvos delegacijos projektas pasirod ÷ pernelyg mažai duodantis Lenkijai. Jie kalb ÷jo apie bendr ą užsienio politik ą, teritorin ę autonomij ą Vilniaus kraštui 346 . Dom ÷josi, k ą Lietuva darys, jei nutruks derybos. T. Naruševi čius atsak ÷, kad sieks arbitražo, o E. Galvanauskas žad ÷jo byl ą perduoti Tarptautiniam tribunolui. Akivaizdu, kad šiuo klausimu Lietuvos pozicija nebuvo suderinta. E. Galvanauskas Paryžiuje buvo susitik ęs su S. Rozenbaumu, kuris pabr ÷ž÷, kad kai kuriems Lietuvos delegacijos pasi ūlymams jis neb ūtų pritar ęs. M. Solovei čikas praneš ÷ sužinoj ęs, kad turi bendr ų paž įstam ų su Taut ų Sąjungos politinio skyriaus ved ÷ju Paulu Mantoux, tod ÷l tik ÷josi per juos informuoti Taut ų Sąjungos pareig ūną apie Lietuvos interesus. Geguž ÷s 4 d. pos ÷dyje M. Solovei čikas praneš ÷ apie pokalb į su min ÷tu Taut ų Sąjungos pareig ūnu 347 . P. Mantoux aiškino, kad sunkiausia derybose tai, kad Vilnius Lenkijos rankose, o Lietuva nieko Lenkijai priimtino už j į nenori pasi ūlyti. Jis ramino, kad Taut ų Sąjunga nenori apriboti Lietuvos suvereniteto, ta čiau užsienio politikos koordinacija privalo b ūti nustatyta. Tautų Sąjungos nuomone, lenkams Lietuvoje reikia duoti pla čią kult ūrin ę autonomij ą, įvedant 2 valstybines kalbas. Geguž ÷s 2 d. delegacijos pos ÷dyje buvo aptarta deryb ų taktika. E. Galvanauskas praneš ÷, jog P. Hymansas pageidavo, kad Lietuvos delegacija

343 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 7, 1921 04 27 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 130, l. 197. 344 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 9, 1921 04 29 // ten pat, l. 192. 345 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. Nr. 8, 1921 04 28 // ten pat, l. 194. 346 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 10, 1921 05 01 // ten pat, l. 177–181. 347 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 16, 1921 05 04 // ten pat, l. 136.

103

derybose su Lenkija neliest ų buvusi ų gin čų , nesvarstyt ų laikino Vilniaus srities sutvarkymo klausimo, bet kalb ÷tų apie Lietuvos ir Lenkijos santykius iš esm ÷s348 . M. Solovei čikas aiškino, kad P. Hymanso nurodyta deryb ų taktika palanki Lenkijai. Jis nor ÷jo, kad Lietuvos delegacija išd ÷styt ų vis ą bylos su Lenkija eig ą, nurodyt ų Lenkijos klastingus poelgius ir pareikalaut ų oficialaus jos atsakymo, visa tai b ūtų užfiksuota tarptautiniuose dokumentuose ir kartu su byla pereit ų į aukštesn ę instancij ą. Jis si ūl÷ derybas prad ÷ti nuo Vilniaus klausimo. V. Jurgutis pritar ÷, kad reikia pamin ÷ti šiuos klausimus, bet si ūl÷ į gin čus nesivelti, o iš karto svarstyti esminius klausimus. T. Naruševi čius aiškino, kad apie Vilniaus klausim ą kalb ÷ti bergždžias darbas, nes „Želigovskio neišvysime, įklimptume į gin čus ir nieku viskas pasibaigs“. Jo nuomone, reikia pareikšti, kad Lenkija turi darbais įrodyti, kad gerbia ir vykdo su Lietuva padarytas sutartis. P. Klimas, aiškino, kad Lietuvos delegacija jau sutiko svarstyti vis ą klausim ą iš esm ÷s. M. Sleževi čius man ÷, kad reikia tik užfiksuoti Suvalk ų sutart į, o toliau svarstyti esminius klausimus, pasiliekant teis ę gr įžti prie Suvalk ų sutarties, jei derybos nepavyks. Pagaliau visi sutar ÷, kad n ÷ra esminių skirtum ų delegat ų si ūlymuose ir paved÷ E. Galvanauskui bei O. Milašiui raštu padaryti pareiškim ą tuo klausimu. O. Milašius praneš ÷ apie savo pasikalb ÷jim ą su Lenkijos vyriausyb ÷s emisaru Briuselyje Ostrovskiu, kuris prasitar ÷, kad Lenkijos delegacija pasiruošusi nutraukti derybas, jei nepavyks susitarti, ir Lenkija tuomet tuoj pat aneksuos Vilni ų. O. Milašiaus nuomone Antant ÷ spaudžia Lenkij ą susitaikyti su Lietuva, pasaulio nuomon ÷ jai nepalanki, tod ÷l okupuoti visos Lietuvos ji neišdr įs. Geguž ÷s 3 d. pos ÷dyje delegacija paved ÷ P. Klimui ir O. Milašiui paruošti pareiškim ą, kuriame b ūtų išd ÷styti motyvai, kod ÷l Lietuva reikalauja Vilniaus 349 . Kit ą dien ą – svarst ÷ tautini ų mažum ų teises Lietuvoje. M. Solovei čikas patar ÷ atsargiau vartoti termin ą „teritorin ÷ autonomija“, nes j ą įgyvendinus susidarys dvi Lietuvos – lietuviška ir lenkiška 350 . A. Mandelstamas buvo tos pa čios nuomon ÷s. V. Jurgu čiui atrod ÷, kad duodama autonomija tikybos reikalams gali privesti prie savarankiškos lenk ų bažnytin ÷s hierarchijos. T. Naruševi čiui ir P. Klimui priminus, kad tai turi b ūti ne projektas apie tautini ų mažum ų teises, bet projektas, kuriame turi b ūti išd ÷styta, k ą

348 P. Klimo laiškas užsienio reikal ų ministrui J. Purickiui. Briuselis, 1921 04 29 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 129, l. 62. 349 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 14, 1921 05 03 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 130, l. 149. 350 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 15, 1921 05 04 // ten pat, l. 144.

104

Lietuva duoda Lenkijai už Vilni ų, nutariama projekto pagrindu paimti Taut ų Sąjungos sutart į su Lenkija d ÷l tautini ų mažum ų teisi ų ir j ą papildyti M. Solovei čiko projekto punktais. V. Jurgutis ir T. Naruševi čius prieštaravo lenk ų tautin ÷s tarybos užfiksavimui sutartyje, ta čiau kiti delegacijos nariai tam pritar ÷. Projekt ą parengti buvo pavesta A. Mandelstamui, M. Sleževi čiui ir M. Solovei čikui. Projektas galutinai parengtas ir apsvarstytas geguž ÷s 5 d. pos ÷dyje 351 . Delegacijos nuomone, geriau duoti lenkams pla čią personalin ę autonomij ą, kad tik išvengus teritorin ÷s autonomijos. M. Solovei čikas aiškino, kad, jei lenkams Lietuvoje bus duotos teis ÷s, nurodytos projekte, tai tokios pat teis ÷s turi b ūti duotos ir žydams. Delegacija vienbalsiai pritar ÷ jo pasi ūlymui. Lenkijos delegacija vilkino derybas, prisidengusi delegacijos pirmininko Szymono Aszkenazy liga, nes tuo metu buvo ruošiamas sukilimas Aukštutin ÷je Silezijoje, kuris savo scenarijumi buvo panašus į L. Želigovskio avanti ūrą. 1921 m. kovo 20 d. Aukštutin ÷je Silezijoje įvyko plebiscitas, kurio metu dauguma balsavusi ųjų gyventoj ų pasirinko Vokietij ą352 . Plebiscito komisijos narys, atstovav ęs Lenkijai, Wojciech Korfanty, nesutikdamas su plebiscito rezultatais, geguž ÷s 3 d. prad ÷jo sukilim ą, kuris t ęs÷si iki geguž ÷s 5 d., kol Antant ÷s kariuomen ÷ išskyr ÷ abi kovojan čias puses. Įvykiai Silezijoje pakenk ÷ Lenkijos autoritetui, o Varšuvos seimo Užsienio reikal ų komisija, spaudžiant endekams pareišk ÷ nepasitik ÷jim ą užsienio reikal ų ministrui E. Sapiehai ir jis tur ÷jo atsistatydinti 353 . Pirmasis E. Galvanausko ir T. Naruševi čiaus susitikimas su Lenkijos delegacijos pirmininku įvyko pas P. Hymans ą geguž ÷s 4 d., nes S. Aszkenazy d ÷l ligos v ÷lavo atvykti į Briusel į. (Kiti Lenkijos delegacijai nariai buvo J. Lukasiewiczius, M. Arciszewskis, dalyvav ę pasirašant Suvalkų sutart į, Anatolis Muehlsteinas ir karinis ekspertas mjr. Josefas Beckas 354 .) Lietuvos delegacijos atstovai nurod ÷ P. Hymansui priežastis, kurios apsunkino derybas: nepripažinimas Lietuvos de jure , L. Želigovskio kariuomen ÷s neišvedimas, Antant ÷s nenoras pad ÷ti Lietuvai ginklais, nepasitik ÷jimas rodomas Lietuvai ir Lenkijos noras panaikinti

351 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 18, 1921 05 05 // LCVA , f. 383, ap. 130, l. 116. 352 Dawies N. Dievo žaislas Lenkijos istorija , t. 2, p. 541. 353 Sukil ÷liai ir j ų tikslai // Lietuva , 1921 05 12, Nr. 103, p. 3; Sapieh ą palydint // Lietuva , 1921 05 22 , Nr. 111, p. 1. 354 Čep ÷nas P. Nauj ųjų laik ų Lietuvos istorija , t. 2, p. 643.

105

Lietuvos suverenitet ą355 . S. Aszkenazy aiškino, kad Lenkijos delegacija yra tre čioji pus ÷, nes konfliktas vyksta tarp dviej ų Lietuv ų. Jo nuomone, jeigu Kauno lietuviai kažko nepatenkinti, tai tegul ir teikia savo pasi ūlymus. Jei pasi ūlymai bus priimtini, Lenkijos delegacija pasiruošusi juos svarstyti, jei ne – išvažiuos kit ų darb ų atlikti. Jis praneš ÷ tur įs informacijos, kad Kauno valdžia veda derybas su L. Želigovskiu. Tokia Lenkijos delegacijos pozicija rod ÷ Lenkijos siekim ą sužlugdyti derybas. Kaip jau min ÷ta, Lietuvos Steigiamojo Seimo KD bloko atstovams 1921 m. balandžio 24–26 dienomis apsilankius Vilniuje, Lenkija praneš ÷ užsienio spaudai, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ jau prad ÷jusi tiesiogines derybas su L. Želigovskio vyriausybe. Tuo pranešimu leista suprasti, kad Briuselio derybos nereikalingos 356 . Geguž ÷s 6 d. prieš oficial ų susitikim ą su Lenkijos delegacija buvo aptariama deryb ų taktika. M. Sleževi čius si ūl÷ įteikti Lenkijos delegacijai Lietuvos projekt ą ir pareikalauti to paties iš lenk ų pus ÷s. V. Jurgu čio nuomone, reikia gr įžti prie bendr ųjų sutarties princip ų svarstymo, siekiant išvengti diskusij ų apie karin ę sutart į. Jis man ÷, kad Lenkija ir Pranc ūzija savo gudria taktika siekia izoliuoti Lietuv ą nuo Vokietijos ir Rusijos, o tada Lietuvai nieko neliks tik „pulti į lenk ų gl ÷bį“357 . P. Klimas si ūl÷ bendruose pos ÷džiuose svarstyti bendros užsienio politikos ir karin ÷s sutarties klausimus, nes kitaip nieko Lietuva negaus. M. Solovei čikas buvo tikras, kad nepavyks susitarti d ÷l teritorini ų klausim ų, tod ÷l si ūl÷ šiose derybose „parengti dirv ą“ tolimesniam šio klausimo svarstymui. Jis nor ÷jo, kad pagal projekt ą b ūtų trumpai išd ÷styta Lietuvos paži ūra į karin ę konvencij ą. M. Sleževi čius patar ÷ pos ÷dyje pakartoti deryb ų principus ir nurodyti kokiomis s ąlygomis ir kokias karines konvencijas Lietuva pasirengusi sudaryti. Deklaracij ą tuo klausimu apsi ÷m÷ parengti A. Mandelstamas, O. Milašius ir M. Solovei čikas. Tą pa čią dien ą įvykusiame pos ÷dyje, jau po susitikimo su Lenkijos delegacija, M. Sleževi čius konstatavo, kad Lietuvos priešams pavyko primesti delegacijai savo taktik ą – lietuviai eina į komisijas ir diskutuoja detaliais klausimais. M. Solovei čikas kritikavo, kad Lietuvos delegacija silpnai veda derybas, nesilaiko savo nustatytos taktikos d ÷l bendr ų princip ų. Jis prieštaravo, kad klausimai b ūtų nagrin ÷jami atskirai nuo pagrindinio Vilniaus klausimo. E. Galvanauskas aiškino, kad toki ą taktik ą pasi ūl÷

355 Lietuvos delegacijos Briuselyje protokolas Nr. 16, 1921 05 04 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 130, l. 135– 136. 356 Neišmanymas ar blogas noras // Lietuva , 1921 05 07, Nr. 99, p. 1. 357 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 19, 1921 05 06 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 130, l. 107–108.

106

P. Hymansas. V. Jurgutis sutiko, kad derybos vykt ų d ÷l detali ų klausim ų, jei tai privers Lenkij ą nusileisti. P. Klimas taip pat buvo įsitikin ęs, kad tokia deryb ų taktika Lietuvai naudinga. M. Sleževi čius pasi ūl÷, kad kalb ÷dama apie detalius klausimus, Lietuvos delegacija eit ų prie bendro principo, kaip išvados. Delegacija nutar ÷ vesti derybas pagal P. Hymanso taktik ą, ta čiau nesutikti sudaryti joki ų komisij ų. M. Solovei čikas ir V. Jurgutis prieštaravo, kad bendruose pos ÷džiuose b ūtų svarstoma Lietuvos užsienio politika. E. Galvanaukas, priešingai, galvojo, kad tai gali b ūti naudinga. Nutarta, deklaruoti užsienio politikos principus, reikalaujant, kad tą pat į padaryt ų Lenkijos delegacija. P. Klimui ir V. Jurgu čiui pavesta pateikti informacij ą Lietuvos telegram ų agent ūrai bei spaudai 358 . Plk. K. Kleš činskiui prieš pasitarim ą su gen. A. Burthu, plk. P. Chardigny ir Lenkijos atstovu mjr. J. Becku buvo duota instrukcija kalb ÷ti abstrak čiai, stengiantis kuo daugiau sužinoti, ir siekti, kad pos ÷dis neb ūtų protokoluojamas. Vis d ÷lto, delegacijos pos ÷dži ų protokol ų byloje yra ir karini ų ekspert ų susirinkimo protokolas pranc ūzų kalba 359 . Geguž ÷s 9–11 d. pos ÷džiuose Lietuvos delegacija band ÷ redaguoti P. Hymanso rezoliucij ą ekonominiais klausimais, kad ji b ūtų priimtina Lietuvai, svarst ÷ memorandumo Vilniaus klausimu tekst ą. Abiej ų dokument ų rengime aktyviai dalyvavo M. Solovei čikas 360 . Geguž ÷s 11 d. E. Galvanauskas iš P. Hymanso sužinojo apie si ūlom ą projekt ą ir praneš ÷ tai delegacijai. V. Jurgutis si ūl÷ iš karto neatsakyti, bet palaukti Lenkijos delegacijos atsakymo. Jis primin ÷, kad delegacija negali priimti joki ų neaiški ų formuluo čių, nes jomis pasinaudos tas, kuris didesnis ir stipresnis. Be to, jo nuomone, įsileidus svarstyti detalius klausimus, delegacijai bus sunku išvengti koki ų nors neaiški ų pareiškim ų. M. Solovei čikas man ÷, kad galima atsakyti bendromis fraz ÷mis, kuriose būtų išreiškiamas pritarimas Antant ÷s politikai ir sutikimas apsvarstyti kiekvien ą rimt ą politin į pasi ūlym ą. A. Mandelstamas patar ÷ griežtai atsiriboti ne tik nuo federacijos pavadinimo, bet ir nuo jos esm ÷s, nes tai būtų „kolonijos, o ne suvereni valstyb ÷“361 . Detaliau Hymanso pasi ūlym ą delegacija svarst ÷ geguž ÷s 12 d. pos ÷dyje 362 .

358 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 20, 1921 05 06 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 130, l. 99–102. 359 Reunion des experts militaires 1921 05 07 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 130, l. 94–98. 360 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolai Nr. 23, 1921 05 09; Nr. 24, 1921 05 10; Nr. 25, 1921 05 11 // ten pat, l. 78–68. 361 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 26, 1921 05 11 // ten pat, l. 61. 362 Lietuvos delegacijos Briuselyje pos ÷džio protokolas Nr. 27, 1921 05 12 // ten pat, l. 45–47.

107

Ekspertas K. Kles činskis referavo karin ÷s konvencijos projekt ą, kuris, jo nuomone, kariniu atžvilgiu yra naudingas Lietuvai. M. Solovei čikas man ÷, kad kai kurie punktai leis Lenkijai kištis ne tik į Lietuvos biudžeto formavim ą, bet ir į įstatimdavyst ę, tod ÷l pasi ūl÷ atid ÷ti detali ų svarstym ą ir gr įžti prie bendr ų sutarties su Lenkija pagrind ų derybose. Jam pritar ÷ V. Jurgutis ir M. Sleževi čius, kuris nurod ÷, kad jau 3 kartus delegacija nutar ÷ laikytis šios taktikos, ta čiau delegacijos pirmininkas E. Galvanauskas jos nesilaik ÷. M. Sleževi čius galvojo, kad detali ų svarstymas, nenusta čius bendr ų princip ų, kenkia Lietuvai. E. Galvanauskas taip pat pritar ÷ delegacijos nuomonei ir sutiko su si ūloma taktika. Nutarta raštu pateikti pareiškim ą, kurio projekt ą tuoj pat paruoš ÷ A. Mandelstamas ir M. Solovei čikas, ta čiau T. Naruševi čius patar ÷ sušvelninti pareiškimo ton ą. Lietuvos atstovai tik geguž ÷s 14 d. per pirm ąjį oficial ų pos ÷dį su Lenkijos P. Hymansui įteik ÷ savo projekt ą, o O. Milašius perskait ÷ memorandum ą Vilniaus klausimu, kuriame buvo išd ÷styti teisiniai, istoriniai, etnografiniai ir ekonominiai motyvai bei moralin ÷ Vilniaus reikšm ÷ Lietuvai. T ą pa čią dien ą Lietuvos delegacijos pos ÷dyje M. Solovei čikas praneš ÷ apie savo susitikim ą su E. Denis, P. Chardigny ir Nase, kurie tur ÷jo išsiaiškinti abiej ų delegacij ų nuomones d ÷l Hymanso pasi ūlymo, nes jie tur ÷jo paruošti galutin į sutarties projekt ą363 . M. Solovei čikas įrodin ÷jo Taut ų Sąjungos atstovams, kad „kanton ų sistema yra nepraktiška ir Lietuvai nepriimtina“. M. Sleževi čius patar ÷ taktiniais sumetimais pranešti P. Hymansui, kad Lietuvos projektas įteiktas jam asmeniškai, o ne konferencijai. Jo nuomone, Lietuvos delegacija pasi ūl÷ maksimalias nuolaidas ir negal ÷s daugiau nusileisti, o P. Hymansas negal ÷s Lietuvai si ūlyti eiti toliau, nei leidžia jos projektas. Tuomet gali atrodyti, kad P. Hymansas ver čia Lenkijos delegacij ą priimti Lietuvos projekt ą, tod ÷l gali kilti sunkum ų, turint omeny „lenk ų didyb ę“. M. Sleževi čiaus pasi ūlymui pritarta, taip pat nuspr ęsta į Kaun ą pasi ųsti M. Solovei čik ą, kuris tiesiogiai pranešt ų užsienio reikal ų ministrui apie delegacijos veikl ą ir gaut ų naujas instrukcijas. P. Klimas M. Solovei čik ą vertino kaip geriausi ą ekspert ą „autonomijos ir kanton ų klausimais“, tod ÷l praš ÷ J. Purickio, kad j į kuo grei čiau gr ąžint ų atgal į Briusel į364 . M. Sleževi čius dažnai pirmininkaudavo delegacijos pos ÷džiams vietoje E. Galvanausko, kuris, b ūdamas delegacijos pirmininku, tur ÷davo dalyvauti

363 Lietuvos delegacijos Briuselyje protokolas Nr. 29, 1921 05 14 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 130, l. 26, 27. 364 P. Klimo raportas Nr 4 užsienio reikal ų ministrui, 1921 05 14 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 129, l. 24.

108

įvairiuose susitikimuose. Taip pat jis pad ÷jo rengti įvairi ų sutar čių su Lenkija projektus, konsultavo delegacij ą politiniais klausimais. Be to, laiškais iš Briuselio į Kaun ą LSLDP ir LVS bloko prezidiumui steng ÷si informuoti apie Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį ir koreguoti tinkama linkme Seimo ir Vyriausyb ÷s darb ą. Savo laiškuose rašydamas apie stringan čias derybas, M. Sleževi čius si ūl÷ stiprinti kariuomen ę, nes man ÷, kad Lenkija gali pulti Lietuv ą, ragino Vyriausyb ę sudaryti konvencij ą su Latvija ir Estija. M. Sleževi čius, taip pat ir delegacijos dauguma, klaidingai galvojo, kad didžiosios valstyb ÷s nepripažins vis ų Lenkijos sien ų365 . V. Jurgutis buvo delegacijos sekretorius, ta čiau nevengdavo pareikšti nuomon ÷s taktikos ir politikos klausimais. Pos ÷dži ų protokolai rodo, kad Lietuvos delegacija buvo nevieninga: keliuose protokoluose užfiksuotas M. Sleževi čiaus nepritarimas V. Jurgu čio pasi ūlymams, taip pat išaišk ÷jo, kad E. Galvanauskas nesiskait ÷ su delegacijos nuomone ir nesilaik ÷ delegacijos nutarim ų. Akivaizdu, kad delegacija buvo pasimetusi ir linkusi pernelyg greitai, dar nesužinojusi, kokios taktikos laikysis Lenkijos delegacija, daryti nuolaidas. Vis d ÷lto geguž ÷s 25 d. J. Purickis laiške M. Sleževi čiui gyr ÷ ger ą delegacijos darb ą, ta čiau, jo nuomone, „daugiau reik ÷tų ofenzyvos prieš Lenkus ir gauti iš j ų daugiau pareiškim ų bei pasi ūlym ų“366 . Jis ramino M. Sleževi čių, kad Hymanso projekt ą remia tik Pranc ūzija ir Lenkija, ta čiau Anglija jo neremia ir nerems, nes tai patvirtino Anglijos atstovas Lietuvoje Ernestas Wiltonas. Tai rodo, kad Didžiosios Britanijos diplomatai nepritar ÷ Lietuvos ir Lenkijos s ąjungos id ÷jai. Ši ą informacij ą patvirtino geguž ÷s 21 d. Lietuvos delegacijos pos ÷džio protokolas, kuriame užfiksuotas T. Naruševi čiaus pranešimas apie pokalb į su generolu A. Burthu, kuris Lietuvos delegacijai pasi ūl÷ raštu kreiptis į P. Hymans ą, kad pakviest ų į Briusel į E. Wilton ą, gerai išmanant į Lietuvos reikalus 367 . Delegacija nusprend ÷ E. Wiltono nekviesti, ta čiau pageidavo, kad Lietuvos diplomatai Kaune įkalb ÷tų Anglijos atstov ą pasi ųsti į London ą pranešim ą, kad „Lietuvos ir Lenkijos federacija negeistina“. Lietuvos ir Lenkijos delegacijos pri ÷m÷ Hymanso projekt ą svarstyti, ta čiau Lenkijos delegacijai pareikalavus, kad derybose turi dalyvauti „Vidurio Lietuvos“ atstovai, 1921 m. birželio 3 d. derybos nutr ūko.

365 Kasparavi čius A. Mykolo Sleževi čiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje (1919 04 12– 10 06 ir 1926 06 15–12 16) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940, p. 209–210. 366 J. Purickio laiškas Nr. 121/ M, 1921 05 25 M. Sleževi čiui į Briusel į // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 127, l. 172. 367 Lietuvos delegacijos Briuselyje protokolas Nr. 30, 1921 05 21 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 130, l. 14.

109

Hymanso projektas Lietuvoje suk ÷l÷ didel į nerim ą, o v ÷liau – ir protest ų mitingus. Lietuvos delegacija ir Vyriausyb ÷ buvo įtarin ÷jamos pri ÷musios š į projekt ą. Tuos įtarimus skatino Lietuvos Vyriausyb ÷s ir Seimo vadovyb÷s laikysena. Daugiausia d ÷mesio Briuselio deryboms skyr ÷ oficiozas „Lietuva“ ir Tautos pažangos partijos laikraštis „Lietuvos balsas“ . Oficioze, informacija tur ÷jo būti derinama su Vyriausybe, tod÷l kartais svarb ūs pranešimai b ūdavo išspausdinami pav ÷luotai. Tik 1921 m. geguž ÷s 28 d. „Lietuvoje“ išspausdintas „Le Temps“ žurnalisto pranešimas, kad P. Hymansas 1921 m. geguž ÷s 20 d. pasi ūl÷ projekt ą, kuriame bandoma spr ęsti ne tik teritorinius klausimus, bet ir m ÷ginama suderinti abiej ų šali ų politinius, karinius ir ekonominius santykius 368 . Geguž ÷s 28 d. paskelbta informacija, kad Vyriausyb ÷ sutiko priimti Hymanso projekt ą, kaip diskusij ų baz ę, „Lietuvoje“ kit ą dien ą buvo paneigta 369 . A. Smetona „Lietuvos balse“ raš÷, kad Lietuvos valdžia apie Hymanso projekt ą žinojo jau 1921 m. geguž÷s 23 d. M. Solovei čikui ir plk. K. Kleščinskui gr įžus iš Briuselio. Hymanso si ūlym ą jis pavadino „ne federacija, bet inkorporacija“370 . A. Smetona pasi ūl÷ Vyriausybei atsistatydinti, jei ji sutiko su tuo projektu, o derybas nutraukti ir ieškoti kitos išeities. J. Purickis laiške delegacijos pirmininkui raš ÷, kad original ų Hymanso projekto tekst ą atvež ÷ geguž ÷s 24 d. iš Briuselio gr įžęs plk. K. Kles činskis. Jis pamin ÷jo, kad projektas padar ÷ labai blog ą įsp ūdį, „ir kabineto, ir Seimo nariai, kuriuos teko su šiuo pasi ūlymu supažindinti, griežtai prieš j į nusistat ę“371 . Gr įžęs į Kaun ą M. Solovei čikas dav ÷ interviu „Lietuvos“ žurnalistams. Jis prasitar ÷, kad nor ÷dama gauti Vilni ų, Lietuva turi kažką duoti Lenkijai. Jis išsak ÷ P. Hymanso nuomon ę, kad turi b ūti išlaikytas Lietuvos suverenitetas, bet d ÷l susitaikymo reikia padaryti „ypating ų“ ryši ų tarp Lietuvos ir Lenkijos. M. Solovei čikas pamin ÷jo, kad Lenkijos delegacijos pirmininkas derybas prad÷jo perskaitydamas tris Lenkijos seimo rezoliucijas, reikalaujan čias aneksuoti Vilni ų. Jis pasak ÷, kad Lietuvos delegacija pasiryžusi d ÷l taikos nusileisti tiek, kiek leis Lietuvos suvereniteto principas 372 .

368 Briuselio derybos. Nauja deryb ų faz ÷ // Lietuva, 1921 05 28, Nr. 115, p. 1. 369 Vyriausyb ÷ sutikimo n ÷ra davusi // Lietuva , 1921 05 29, Nr. 116, p. 2. 370 A. Sm. [ A. Smetona]. Sutiko ar nesutiko? // Lietuvos balsas , 1921 05 31, Nr. 16, p. 1. 371 J. Purickio laiškas Nr. 119/M delegacijos Briuselyje pirmininkui, 1921 05 25 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 127, l. 68. 372 Kaip eina Briuselio derybos (Pasikalb ÷jimas su Solovei čiku) // Lietuva , 1921 05 24, Nr. 112, p. 1.

110

Nutr ūkus deryboms 1921 m. birželio pradžioje dauguma Lietuvos delegacijos nari ų gr įžo į Lietuv ą. 1921 m. birželio 13 d. Seimo Užsienio reikal ų komisijos pirmininkas ir delegacijos narys M. Sleževi čius kari ų klube kalb ÷jo apie deryb ų eig ą373 . Susitikime M. Sleževi čius primin ÷, kad prieš metus Spa konferencijoje „lenkai išsižad ÷jo Vilniaus“. Kalb ÷damas apie derybas jis ilgokai aiškinosi, kod ÷l Lietuvos delegacija prad ÷jo svarstyti ekonominius ir karinius klausimus, bet ne sienos klausim ą. Jis pripažino, kad delegacija susisiekusi su Kaunu ir pri ÷musi P. Hymanso pasi ūlym ą kaip pagrind ą tolesn ÷ms deryboms. Jis band ÷ aiškinti, kad gerosios deryb ų pus ÷s tai, kad Vilnius bus pripažintas Lietuvai ir kad buvo paneigti lenk ų melagingi tvirtinimai apie Vilniaus lenkiškum ą. Delegacijos dalyvio pasakojimas auditorijos buvo sutiktas gana šaltai, tod ÷l paskaitos pabaigoje M. Sleževi čius prad ÷jo kaltinti Lietuvos dvarininkus neprincipingumu, o buvus į Lietuvos atstov ą Londone graf ą A. Tiškevi čių pavadino „federacijos šalininku“. Rašydamas apie M. Sleževi čiaus paskait ą, A. Voldemaras paneig ÷ jo tvirtinim ą, kad Spa konferencijoje „lenkai atsižad ÷jo Vilniaus“, steb ÷josi, kod ÷l valdžia Lietuvoje neparuoš ÷ „plataus memorialo deryboms“. M. Sleževi čiaus kaltinimus Lietuvos dvarininkams jis pavadino demagogija, o grafui A. Tiškevi čiui – netiesa 374 . 1921 m. birželio 28 d. Taut ų Sąjunga pri ÷m÷ rezoliucij ą, kurioje nutar ÷ prat ęsti derybas Ženevoje, dalyvaujant abejose delegacijose Vilniaus krašto atstovams. Iš Lietuvos reikalaujama atitraukti kariuomen ę į šalies vid ų, Lenkijai išvesti kariuomen ę iš gin čytinos teritorijos ir kt. 375 . Liepos 3 d. E. Galvanauskas ir M. Solovei čikas gr įžo iš Ženevos į Lietuv ą376 . 1921 m. liepos 6 d. Seimo 114-ajame pos ÷dyje E. Galvanauskas, kalb ÷damas apie Briuselio derybas, kurios t ęs÷si 6-ias savaites, pamin ÷jo, kad net P. Hymansas konstatavo, jog Lenkijos delegacija nesistengia susitarti, tik kritikuoja Lietuvos pasi ūlymus, o savo nesi ūlo. Galiausiai Lenkijos delegacija pareišk ÷, kad ji sutinka kalb ÷ti projekte išd ÷stytais klausimais su s ąlyga, jeigu derybose lygiomis teis ÷mis dalyvaus Vilniaus krašto delegacija. Tai buvo naujas reikalavimas, tod ÷l derybose Briuselyje nutr ūko. P. Hymanso pasi ūlyt ą projekt ą E. Galvanauskas pavadino „priešprojektu“. Jis

373 Prof. A. Voldemaras. P. Sleževi čiaus pranešimas apie Briuselio derybas // Lietuvos balsas , 1921 06 18, Nr. 24, p. 1. 374 Ten pat. 375 Žinia iš Ženevos // Lietuva , 1921 07 02, Nr. 143, p. 2. 376 Sugr įžo delegacija iš Ženevos // Lietuva , 1921 07 05, Nr. 145, p. 1.

111

pamin ÷jo, kad Lietuvos delegacija, atsakydama į t ą „priešprojekt ą“, paraš ÷ laiškus Hymansui, kuriuose pateik ÷ 2 projektus – viename apibr ÷žti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, kitame – kult ūrin ÷s autonomijos projektas Lietuvos lenkams, kur į delegacija nor ÷jo pasirašyti su didžiosiomis valstyb ÷mis 377 . Taut ų Sąjungos pos ÷dyje 1921 m. birželio 27 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos pirmininkai išsak ÷ savo nuomones d ÷l tolimesni ų deryb ų. Lenkijos atstovas S. Aszkenazy atsisak ÷ ankstesnio reikalavimo, kad derybose dalyvaut ų Vilnijos atstovai, ta čiau pageidavo, kad gin čijam ų sri čių gyventojai gal ÷tų pareikšti savo nuomon ę d ÷l Lietuvos ir Lenkijos būsimos sutarties. Demonstruodamas taikius Lenkijos ketinimus, jis pasi ūl÷ santyki ų pradžiai šalims pasikeisti politiniais ir konsuliniais atstovais bei prad ÷ti tvarkyti ekonominius, ypa č prekybinius reikalus. Lietuvos atstovas išreišk ÷ griežt ą Lietuvos nuomon ę, kad derybos vyks sklandžiai tik tuomet, kai bus atkurta Suvalk ų sutartis. Birželio 28 d. uždarame pos ÷dyje P. Hymansas Lietuvos ir Lenkijos atstovams pateik ÷ rezoliucijos projekt ą, kur į E. Galvanauskas perskait ÷ Seimo nariams. Vienoje jo dalyje numatyta Lietuvos teritorij ą padalyti į lygiateisius Kauno ir Vilniaus kantonus. Kitoje dalyje aptarti Lietuvos ir Lenkijos ryšiai: bendros ekonomin ÷s ir užsienio politikos tarybos, ekonomin ÷ ir karin ÷ konvencijos 378 . Pri ÷mus š į projekt ą, mažesn ÷ ir silpnesn ÷ Lietuva tapt ų visiškai priklausoma nuo Lenkijos. Po šio pranešimo Ministras Pirmininkas K. Grinius perskait ÷ Steigiamojo Seimo Lenk ų frakcijos skund ą Taut ų Sąjungai d ÷l „pavojaus lenk ų gyvenimui Lietuvoje“, neteising ų Steigiamojo Seimo rinkim ų ir t. t. Skundas, adresuotas Taut ų Sąjungai ir Lietuvos užsienio reikal ų ministrui, buvo parašytas 1921 m. birželio 19 d., vykstant deryboms. Visos Seimo frakcijos nepritar ÷ tokiam Lenk ų frakcijos žingsniui. Diskusij ų metu įvyko incidentas – Seimo nariai liaudininkai Jonas Bildušas ir Kazys Kup čiūnas, bei KD bloko atstovas Antanas Simanauskas, įžeisti lenk ų atstov ų replik ų, juos puol ÷, bet buvo sustabdyti kit ų Seimo narių. Lenk ų frakcijos narys A. Snelevskis buvo pargriautas, į B. Liaus ą paleista k ÷d÷. D÷l sukelto incidento J. Bildušas buvo pašalintas iš 2 pos ÷dži ų, o K. Kup čiūnui ir A. Simanauskui pareikštos pastabos. Nesulauk ęs griežtesn ÷s Lietuvos Seimo Prezidiumo reakcijos, faktiškai Lenk ų

377 1921 07 06 I sesijos 114 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 378 Ten pat.

112

frakcijai vadovav ęs lenk ų dvarinink ų skukurtas Informacinis biuras nutar ÷, kad Lenk ų frakcijos atstovai protestuodami atsisakys Seimo nario pareig ų379 . B. Liaus ir A. Snelevskis liepos 9 d. laikraštyje „Goniec Kowienski“ apie tai paskelb ÷ savo atvirame laiške, o A. Grajevskis, nors nedalyvavo Steigiamojo Seimo darbe, ta čiau Seimo nario status ą išsaugojo 380 . Varšuvos radijas praneš ÷, kad Lietuvos Seimo Lenk ų frakcijos peticij ą Taut ų Sąjungai įteik ÷ Lenkijos valdžia. Lietuva dar nebuvo gavusi tos peticijos, o Lenkijos vyriausyb ÷ t ą peticij ą per savo delegacij ą Briuselyje įteik ÷ Taut ų Sąjungai. „Lietuva“ padar ÷ išvad ą, kad t ą dokument ą Lenk ų frakcija anks čiau įteik ÷ Lenkijos valdžiai, arba šis dokumentas rašytas Varšuvoje 381 . K. Buchowskis raš ÷, kad Lenk ų frakcijos skundas buvo inspiruotas Lenkijos užsienio reikal ų ministerijos 382 . 1921 liepos 8 d. Seimo 116-ajame pos ÷dyje J. Purickis pareišk ÷, kad Lietuvos delegacija sutiko priimti Hymanso projekt ą kaip diskusij ų baz ę, kiek jis nelie čia Lietuvos suvereniteto. Toki ą nuolaid ą Lietuvos delegacija dar ÷ d ÷l Vilniaus, bet tai nereišk ÷, kad bus priimtas visas projektas. Jis paaiškino, su kuriais Taut ų Sąjungos rezoliucijos punktais nesutinka, bet pareišk ÷, kad Vyriausyb ÷ nenori nutraukti deryb ų. J. Purickis praneš ÷, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ raštu si ųs atsakym ą, kad dauguma rezoliucijos punkt ų yra nepriimtini, ypa č d ÷l Lietuvos kariuomen ÷s atitraukimo į šalies vid ų, bet nesi ųs delegacijos į Briusel į383 . M. Sleževi čius pritar ÷ J. Purickio nuomonei, pabr ÷ždamas, kad Lenkija negalima pasitik ÷ti, nes ji sulauž ÷ Suvalk ų sutart į, gali v ÷l tai padaryti ir užimti vis ą Lietuv ą. Socialdemokrat ų lyderis S.Kairys kritikavo Antant ÷s ir Taut ų Sąjungos politik ą, tarptautin į imperializm ą ir tik ÷josi, kad blog ÷janti Lenkijos ekonomin ÷ pad ÷tis išspr ęs Vilniaus krašto klausim ą Lietuvos naudai. Seimas pritar ÷ Vyriausyb ÷s sprendimui nutraukti derybas. Priešingai Seimo sprendimui Vyriausyb ÷ nusileido Antant ÷s spaudimui ir nusiunt ÷ delegacij ą su raštišku atsakymu, kuriame sutiko dalyvauti derybose. A. Voldemaras, apibendrindamas Lietuvos ir Lenkijos gin čą Taut ų S ąjungoje,

379 Stravinskien ÷ V. Grajevskis Adolfas, Liausas Bronislavas, Šnielevskis Antanas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 met ų) narių biografinis žodynas , p. 154–156, 218–220, 386–387. 380 Ten pat. 381 Trij ų frakcijos ministerija arba trupu čiuk ą nepataik ÷ // Lietuva , 1921 07 15, Nr. 154, p. 1. 382 Buchowski K. Polacy w sejmach litewskich 1920–1927 // Studia z dziejow Rosji i Europy Srodkowo–Wschodniej , t. XXXII, s. 76. 383 1921 07 08 I sesijos 116 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922 .

113

raš ÷, kad sumaniai vedant byl ą Taut ų S ąjungoje Lietuvai gal ÷jo b ūti labai naudinga. Jis kritikavo, kad Vyriausyb ÷ netur ÷jo jokios politikos d ÷l santyki ų su Lenkija, tod ÷l, perduodama Taut ų S ąjungai byl ą, nepasir ūpino j ą tiksliai apibr ÷žti, siunt ÷ į Taut ų Sąjung ą gausias delegacijas, nepasiruošusias deryboms. Klaida jis pavadino ir paskutin ÷s delegacijos prašym ą perkelti byl ą į Tarptautin į Hagos teism ą384 . Visa deryb ų d ÷l Vilniaus eigos analiz ÷ rodo, kad A. Voldemaras, kritikuodamas Lietuvos Vyriausyb ÷s ir diplomat ų taktik ą, daug kur buvo teisus. Lietuvos delegacija, kurioje dalyvavo trij ų frakcij ų atstovai, į derybas Briuselyje nuvyko nepasiruošusi, instrukcija iš užsienio reikal ų ministro j ą pasiek ÷ jau užsienyje, projektas, kuris taip ir liko nesvarstytas oficialiai, buvo sukurtas taip pat Briuselyje. Be to, P. Hymansas sugeb ÷jo Lietuvos delegacijai primesti nepalanki ą deryb ų taktik ą, kai neišsprendus esminio sien ų klausimo, buvo prad ÷ta svarstyti konvencijas su Lenkija. Delegacijos pirmininkas E. Galvanauskas galbūt pernelyg pasitik ÷jo savo kaip derybininko sugeb ÷jimais ir neatsižvelg ÷ į kit ų delegacijos nari ų, Lietuvos Seimo ir visuomen ÷s daugumos nuomon ę. Užsienio reikal ų ministras J. Purickis laviruodamas sl ÷p÷ informacij ą nuo Seimo ir visuomen ÷s, savo oficialiuose pranešimuose pateikdamas ne visus Lietuvos pasi ūlymus, kai iš tikr ųjų instrukcijose Lietuvos nuolaidos siekiant atgauti Vilniaus krašt ą buvo žymiai didesn ÷s. Vykstant deryboms Briuselyje Lietuvos Steigiamojo Seimo Lenk ų frakcija, inspiruota Lenkijos užsienio reikal ų ministerijos, paraš ÷ skund ą Taut ų S ąjungai d ÷l lenk ų tautin ÷s mažumos persekiojim ų Lietuvoje. Ši informacija, K. Griniaus paskelbta Seime, išprovokavo incident ą, kurio metu buvo panaudotas smurtas prieš Lenk ų frakcijos narius. Lenk ų frakcijos skundas dar labiau sustiprino nepasitik ÷jim ą lenk ų tautine mažuma, o Seimo daugumos reakcija į j į privert ÷ Lenk ų frakcijos narius išeiti iš Seimo.

1. 3. 4. Hymanso projekt ų vertinimai

Seimo nariai mitinguose ir demonstracijose griežtai pasisak ÷ prieš Hymanso projekt ą, ta čiau Vyriausyb ÷ bijojo duoti neigiam ą atsakym ą Taut ų Sąjungai. Liepos 10 d. Kaune Rotuš ÷s aikšt ÷je įvyko didžiul ÷ demonstracija už Lietuvos

384 Prof. A. Voldemaras. Lietuvi ų – lenk ų gin čo TS pabaiga // T÷vyn ÷s balsas , 1922 01 24–25, Nr. 7, p. 1.

114

nepriklausomyb ę ir prieš Taut ų S ąjungos pasi ūlym ą, kurioje dalyvavo apie 9000 žmoni ų. Kalb ÷jo Seimo LSLDP ir LVS nariai K. Kup čiūnas ir P. Ruseckas bei KD bloko LDF frakcijos atstovas Viktoras Beržinskas. Mitinge buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti atmesti Taut ų S ąjungos rezoliucij ą. J ą pasiraš ÷ vis ų organizacij ų atstovai ir perskait ÷ Steigiamojo Seimo pirmininkui A. Stulginskiui ir Ministrui Pirmininkui K. Griniui 385 . Liepos 10 d. buvo atspausdintas Seimo sukurto VLGK atsišaukimas „ Į visuomen ę“, kuriame buvo rašoma: „Šalin unija su lenkais, šalin federacija, šalin padalinimas Lietuvos į kantonus!“386 Atsišaukim ą pasiraš ÷ komiteto pirmininkas, M. Sleževi čius, vicepirmininkas M. Krupavi čius, iždininkas O. Biuchleris, sekretorius P. Ruseckas, nariai kun. Juozas Vailokaitis, N. Rachmilevi čius (visi jie – Seimo nariai), Lietuvos šauli ų s ąjungos vadas V. Putvinskis, Krašto apsaugos ministerijos atstovas mjr. Jurgis Byla ir baltarusių atstovas Bojevas. Delegacija ir Vyriausyb ÷ juto didel į Antant ÷s valstybi ų ir Taut ų Sąjungos spaudim ą priimti projekt ą. 1921 m. rugs ÷jo 1 d. K. Grinius liaudinink ų frakcijos pos ÷dyje praneš ÷, kad iš Ženevos gauta žini ų, jog P. Hymansas „spiria Lietuv ą priimti jo projekt ą, grasina Vilniaus seimu“ 387 . Delegacijos pirmininkas E. Galvanauskas, Ministras Pirmininkas K. Grinius bei J. Purickis man ÷, kad Lietuvai reikia priimti Hymanso projekt ą, bet išsider ÷ti nepriklausomyb ÷s garantijas. Rugs ÷jo m ÷nesio pradžioje P. Hymansas paskelb ÷ antr ąjį projekt ą, kuris jau buvo palankesnis Lietuvai, nes buvo derintas su Lietuvos atstovu Anglijoje T. Naruševi čiumi, ta čiau projektas buvo pateiktas ne kaip pagrindas diskusijoms, bet kaip susitarimas, kur į reik ÷jo priimti 388 . Paskelbus antr ąjį Hymanso projekt ą, Lietuvoje kilo nepasitenkinimas ir neramumai d ÷l vedam ų deryb ų su Lenkija. Buvo šaukiami susirinkimai, kuriuose reikalauta atmesti projekt ą. G. Galva raš ÷, kad krašto apsaugos ministras, kariuomen ÷s vadas ir generalinio štabo viršininkas rugs÷jo 11 d. įteik ÷ slapt ą rašt ą Vyriausybei, kuriame praneš ÷ apie kariuomen ÷s nepasitenkinim ą vykstan čiomis derybomis su Lenkija. Kariuomen ÷s vadovyb÷ įsp ÷jo, kad gali įvykti perversmas, jei

385 Dar d ÷l Ženevos rezoliucijos. Didelis mitingas – demonstracija Kaune // Lietuva , 1921 07 12, Nr. 151, p. 1, 3. 386 Pilie čių balsai // Lietuva , 1921 07 10, Nr. 150, p. 3. 387 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 09 01 // LMABRS , f. 199–22, l. 290. 388 Žepkait ÷ R. Diplomatija imperializmo tarnyboje , p. 152.

115

nebus nutrauktos derybos su Lenkija 389 . 1921 m. rugs ÷jo 9 d. 121-ajame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje LSDP frakcija įteik ÷ interpeliacij ą Ministrui Pirmininkui ir užsienio reikal ų ministrui d ÷l deryb ų su Lenkija, prašydami skubiai ją priimti. Interpeliacijoje, pasirašytoje socialdemokrat ų S. Kairio, K. Bielinio, J. Pakalkos, Eduardo Šukevičiaus, S. Digrio, Broniaus Cirtauto, V. Čepinskio, Antano Povyliaus ir J. Ple čkai čio, Hymanso projektas vertinamas kaip bandymas inkorporuoti Lietuvą į Lenkijos sud ÷tį, smerkiamas Lietuvos delegacijos nuolaidumas ir noras priimti projekt ą, primenamas Vyriausyb ÷s pažadas nesi ųsti delegacijos. Klausiama, ar prad ÷tos derybos Ženevoje, ar Vyriausyb ÷ sutiko priimti pataisyt ą Hymanso projekt ą, ar ji mato pavoj ų, gresiant į nepriklausomos ir demokratin ÷s Lietuvos atei čiai, jei mato, tai k ą mano daryti, kad neb ūtų sudaryta ši katastrofiška Lietuvai sutartis 390 . S. Kairys kalb ÷damas paaiškino, kad interpeliacijos atsiradimo priežastis – neaiški Vyriausyb ÷s pozicija d ÷l Hymanso projekto. Seime pareiškiama griežta nuomon ÷, o užsienio politikoje einama nuolaid ų keliu. Tai ver čia nerimauti visuomen ę ir Seim ą, atsiranda s ąlygos plisti gandams, kuriuos reikia išsklaidyti. LSDP frakcijos nerimas tur ÷jo pagrind ą. Rugs ÷jo 9 d. Ministr ų kabineto ir Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje buvo apsvarstytas T. Naruševi čiaus pranešimas apie nauj ąjį P. Hymanso projekt ą391 . O jau rugs ÷jo 11 d. į Ženevą išvyko delegacijos nariai T. Naruševi čius, P. Klimas ir karo ekspertas 392 . Lietuvos delegacijos sud ÷tyje iš Seimo nari ų dalyvavo tik M. Solovei čikas. Rugs ÷jo 10 d. „Laisv ÷je“ pasirod ÷ vieno iš LŪS lyderi ų E. Draugelio straipsnis, pasirašytas „K. K. Lizdeikos“ slapyvardžiu, kuriame Seimo narys aiškino, kad reik ÷s „susider ÷t su lenkais, atgauti Vilni ų ir Klaip ÷dą, užtikrint de jure ir sutvarkyti savo vidaus pad ÷tį, ekonomin į klausim ą, o tuomet mes v ÷l paži ūr÷sim“ 393 . LSDP interpeliacija buvo svarstoma Seimo 124-ajame pos ÷dyje 1921 m. rugs ÷jo 20 d. J. Purickis, atsakydamas į interpeliacij ą, įrodin ÷jo deryb ų reikalingum ą, gąsdino Seim ą, kad deryb ų nutraukimas „reikšt ų Vilniaus srities išsižad ÷jim ą“ ir gali privesti prie karo su Lenkija ir visos Lietuvos okupacijos, aiškino, kad derybos pad ÷jo pasauliui geriau suprasti Lietuvos siekimus, bet patar ÷ nepamiršti, kad Lenkijai

389 Galva G. Ernestas Galvanauskas , p. 200. 390 1921 09 09 I sesijos 121 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 391 Ministeri ų kabineto pos ÷dis // Lietuva , 1921 09 11, Nr. 203, p. 1 392 Delegacija į Ženev ą // Lietuva , 1921 09 11, Nr. 203, p. 1. 393 K. K. Lizdeika [E. Draugelis]. Išmintinga politika // Laisv ÷, 1921 09 10, Nr. 201, p. 1.

116

praradus nepriklausomyb ę, Lietuva irgi neišsilaikyt ų394 . Jis pateik ÷ Lietuvos kontrpasi ūlym ą, kuriame atmetama kanton ų sistema, ta čiau galvojama suteikti Ryt ų Lietuvai pla čią autonomij ą su autonominiu seimu, ta čiau tai neb ūtų įrašyta sutartyje su Lenkija. Santykiuose su Lenkija sutinkama daryti bendras užsienio reikal ų ministr ų konferencijas, ta čiau Lietuva nenori kurti joki ų „bendr ų organ ų su sprendžiamuoju balsu“. Užsienio reikal ų ministras aiškino, kad Lenkija vis ą laik ą reikalavo federacijos, tod ÷l antrojo Hymanso projekto priimti nenori. LSDP replikavo, kad lenkai ty čia tai skelbia. S. Kairys paaiškino, kad socialdemokratai interpeliacij ą pateik ÷ d ÷l to, kad j ų nuomone šiuo metu yra galutinai sprendžiamas Lietuvos ir Lenkijos ginčas, o deryb ų objektas yra ne Vilniaus kraštas, o pati Lietuva. Pareišk ÷, kad delegacija, gavusi iš Vyriausyb ÷s pataisyt ą kontrprojekt ą, nor ÷jo atsistatydinti, suprasdama, kad toki ų reikalavimų ji negal ÷s apginti. Kaltino užsienio reikal ų ministr ą, kad šis projektas paruoštas skubotai, ir, apskritai ekspromtu ir neapgalvotai sprendžiami visi svarb ūs klausimai. Socialdemokratai įsitikin ę, kad valdžia visais klausimais buvo nenuosaiki ir nepastovi, o delegacija jau čiasi izoliuota, nepasiruošusi, nesugebanti apginti savo pozicij ų ir linksta nusileisti d÷l pagrindini ų klausim ų d ÷l to, kad Vyriausyb ÷ Kaune taip pat linkusi daryti nuolaidas. Kaltino krikš čionis demokratus, kad jie siekia sujungti Lietuv ą su Lenkija, tai rodo paskutiniai trys straipsniai „Laisv ÷je“, pareišk ÷ nepasitik ÷jim ą Vyriausybe ir Seimo daugumos vykdoma politika. Jį papild ÷ K. Venclauskis, teigdamas, kad nei Vyriausyb ÷, nei Užsienio reikal ų ministerija neparuoš ÷ n ÷ vieno projekto deryboms su Lenkija, o visus projektus paskubomis reng ÷ delegacijos. N ÷ vienoms deryboms nebuvo ruošiamasi iš anksto, nebuvo duodamos tikslios instrukcijos. Socialdemokratai nor ÷jo išgirsti aišk ų atsakym ą, ar priimtas Hymanso projektas, kaip deryb ų baz ÷, ar ne. Reikalavo atsistatydinti Vyriausyb ę, jeigu ji pri ÷m÷ š į projekt ą. Krikš čionis demokratas kunigas Justinas Staugaitis kritikavo Hymanso projekt ą, vadino j į nepriimtinu Lietuvai, o M. Krupavi čius kaltino socialdemokratus, teigdamas, kad jie pateik ÷ interpeliacij ą, siekdami populiarumo visuomen ÷je, vadino provokacija ir kt. Interpeliacijos svarstymas buvo t ęsiamas 125-ajame pos ÷dyje 1921 m. rugs ÷jo

394 1921 09 20 I sesijos 124 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

117

25 d. 395 Liaudinink ų atstovas dr. Jonas Staugaitis si ūl÷ Seimui daugiau nuolaid ų d ÷l projekto nedaryti ir, jei Seimui reik ÷s ratifikuoti sutart į, prieš ratifikavim ą referendumo b ūdu sužinoti Lietuvos pilie čių nuomon ę, ar jie sutinka priimti projekt ą. Jis mat ÷ didel į pavoj ų valstybei d ÷l Vyriausyb ÷s nuolaidumo. Socialdemokratas V. Čepinskis pasisak ÷ už deryb ų nutraukim ą, prieš Hymanso projekt ą, bet prisipažino Užsienio reikal ų komisijoje r ÷męs kanton ų sistem ą Lietuvos Respublikai. Jis teig ÷, kad Antant ÷ ir Taut ų Sąjunga pirmiausia turi pripažinti Lietuv ą de facto ir de jure , nustatyti sienas su Lenkija ir tik tada si ūlyti der ÷tis d ÷l taikos. N. Rachmilevi čius perskait ÷ Žyd ų frakcijos deklaracij ą, kurioje pasisak ÷ prieš bet koki ą s ąjung ą su Lenkija, ir pareišk ÷, kad atsakomyb ÷ už Lietuvos likim ą tenka ne valdžios atstovams, bet dabartinei Seimo daugumai. Liaudininkas L. Natkevi čius atkreip ÷ d ÷mes į, kad urmu gaunami protestai prieš Hymanso projekt ą rodo visuomen ÷s susir ūpinim ą, kad neb ūtų pažeistas Lietuvos suverenumas. Jis nurod ÷, kad informacija apie deryb ų eig ą buvo skelbiama užsienio laikraš čiuose, o Lietuv ą pasiekdavo praslinkus dviem savait ÷ms ir cenzoriaus iškarpyta bei ragino Vyriausyb ę daugiau nenusileisti, nes tai pakenkt ų Lietuvos suverenumui. Ministras Pirmininkas K. Grinius paaiškino, kad deryb ų jokiu b ūdu negalima nutraukti, nes tai b ūtų Taut ų Sąjungos įžeidimas, steb ÷josi, kod ÷l Seimo nariai taip nusistat ę prieš Hymanso projekt ą, man ÷, kad galima j į priimti kaip deryb ų baz ę, nes tai duot ų nemažai ekonomin ÷s naudos. Jis teig ÷, kad jei opozicija siekia, kad atsistatydint ų Ministr ų kabinetas, tai nebus kam eiti ministro pareigas, nes n ÷ra pakankamai išsilavinusi ų žmoni ų. Nepartinis J.Žitinevi čius si ūl÷ Vyriausybei atsistatydinti, jeigu dauguma Seimo nari ų ja nepasitiki. Užsienio reikal ų ministras, atsakydamas į Seimo nari ų kritik ą, citavo griežtas instrukcijas delegacijai, neleidžian čias daugiau nusileisti, nurod ÷, kad delegacija neturi įgaliojim ų pasirašyti koki ą nors sutart į. Vis d ÷lto nei Ministro Pirmininko, nei užsienio reikal ų ministro kalbos LSDP frakcijos ne įtikino, kad Vyriausyb ÷ nepriims Hymanso projekto. V ÷l kalb ÷ję S. Digrys ir S. Kairys abejojo Užsienio reikal ų ministerijos paruoštu kotrprojektu, J. Purickio cituotos telegramos taip pat k ÷l÷ abejones d ÷l tvirtos delegacijos laikysenos, o K. Griniaus ekonominiai paskai čiavimai, j ų nuomone, parod ÷ Ministro Pirmininko polink į eiti į kompromisus

395 1921 09 25 I sesijos 125 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

118

ir dar labiau sustiprino socialdemokrat ų įtarimus d ÷l blogos deryb ų baigties. S. Kairys perskait ÷ LSDP frakcijos rezoliucij ą, kurioje Vyriausyb ÷s nuostatas pavadino faktišku Hymanso projekto pri ÷mimu, tai padaryt ų Lietuv ą Lenkijos provincija, tod ÷l Seimas reiškia nepasitik ÷jim ą Ministr ų kabinetu. Jis, atsakydamas į krikš čioni ų demokrat ų replikas, kad socialdemokratai patys nori unijos su Lenkija, paaiškino, kad jis ir V. Požela važiavo į Varšuv ą ir susitiko su Lenkijos socialist ų partijos atstovais, siekdami sulaikyti Lenkiją nuo Lietuvos puolimo. Nors j ų susitikimas naudos nedav ÷, ta čiau Lietuvos socialdemokratai išd ÷st ÷ savo nuomon ę Vilniaus krašto ir Lietuvos santyki ų su Lenkija klausimais, be to, gr įždami Vilniuje susitiko ir užmezg ÷ ryšius su Vilniaus darbinink ų atstovais. Taip pat primin ÷, kad puolant L. Želigovskiui, V. Požela Rygoje pasiek ÷, kad Latvijos visuomen ÷ palaikyt ų Lietuvos pus ę. Po ilg ų diskusij ų pasi ūlytos trys pereinamosios rezoliucijos: krikš čioni ų demokrat ų, valstie čių liaudinink ų ir socialdemokrat ų. Zigmo Starkaus krikš čioni ų demokrat ų vardu pasi ūlytas tekstas skelb ÷, kad 1921 m. rugs ÷jo 3 d. Hymanso pateiktas projektas yra Lietuvai nepriimtinas ir kad Lietuva negali priimti s ąlyg ų, kurios apribot ų valstyb ÷s suverenumo teises. LSLDP ir LVS blokas pasi ūl÷ platesn į tekst ą, kuriame reikalaujama vykdyti Suvalk ų sutart į ir išvesti L. Želigovskio kariuomen ę iš Vilniaus srities, pareiškiama, kad Hymanso projektas nepriimtinas Lietuvai, teigiama, kad valdžios kontrprojektas si ūlo kenksmingus sekretoriatus užsienio politikoje ir ekonomikoje bei karo konvencijas, ir reikalaujama, kad Vyriausyb ÷ griežtai saugot ų Lietuvos suverenitet ą. Balsuojant 37 balsais prieš 34 buvo priimta KD bloko pasi ūlyta rezoliucija, nors už j ą balsavo tik krikš čionys demokratai. Kitos frakcijos pasisak ÷, kad balsuos tik už savo pasi ūlymus, bet už juos nebuvo balsuota. Šis balsavimas parod ÷, kad koalicijos partneriai nesutaria ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos klausimais. Vis d÷lto Seimas nutar ÷, kad Hymanso projektas nepriimtinas, nors Taut ų Sąjunga dar ÷ didel į spaudim ą Lietuvos delegacijai ir net 1921 m. rugs ÷jo 22 d. pos ÷dyje Lietuva buvo priimta į Taut ų Sąjungos narius, kad tik ji priimt ų si ūlom ą projekt ą. A. Voldemaras savo straipsniuose gyr ÷ LSDP frakcij ą už interpeliacij ą, teigdamas, kad ši interpeliacija paskatino priimti Lietuv ą į Taut ų Sąjung ą, nes Taut ų Sąjunga nenor ÷jo, kad b ūtų nuverstas Ministr ų kabinetas. Jis kaltino užsienio reikal ų ministr ą, kad jis vienus nurodymus duoda delegacijai, o visai k ą kit ą šneka Seime 396 .

396 Prof. A. Voldemaras. Seimas ir Hymanso projektas // Lietuvos balsas, 1921 09 27–28, Nr. 66, p. 1.

119

A. Voldemaras ir A. Smetona ne kart ą kritikavo Vyriausyb ę ir Seim ą d ÷l neaiškios ir neryžtingos užsienio politikos, kaip išeit į iš susidariusios pad ÷ties si ūl÷ atsistatydinti Vyriausybei, patar ÷ atšaukti delegacij ą, ragino Seim ą pareikšti nepasitik ÷jim ą Vyriausybe, kaltino valdan čiąją koalicij ą bailumu, apgaudin ÷jimu, atsakomyb ÷s vengimu 397 . Steigiamojo Seimo stenogramos neparodo koalicijos partneri ų krikš čioni ų demokrat ų ir valstie čių liaudinink ų tikslios pozicijos Hymanso projekto atžvilgiu, nors viešai jie Taut ų Sąjungos projekt ą kritikavo, ta čiau, kaip ir Vyriausyb ÷, ilgai nesiryžo jo atmesti ir svyravo. Tai galima pamatyti studijuojant ši ų partij ų dokumentus. Hymanso projektas ne kart ą buvo svarstomas LKDP centro komiteto pos ÷džiuose. M. Krupavi čiui pasi ūlius centro komitetas 1921 m. birželio 14 d. nutar ÷ slapta instrukcija paskatinti partijos organizacijas protestuoti prieš Hymanso projekt ą398 . 1921 m. rugs ÷jo 12–15 d. įvykusioje krikš čioni ų demokrat ų konferencijoje priimtoje rezoliucijoje „lenk ų klausimu“ rašoma: „1.Lietuvai nepriimtini jokie ryšiai su Lenkija, jei k ÷sint ųsi apr ÷žti Lietuvos nepriklausomyb ę. 2. Vilnius ir Klaip ÷da turi b ūti sugr ąžinti Lietuvai. 3. Vilniaus krašto gyventojams pažada pla čias garantijas kult ūrai, kalbai ir religijai. 4. Pritaria ankšt ų ryši ų užmezgimui su Latviais ir Estais“ 399 . Rezoliucija rodo krikš čioni ų demokrat ų nuostatas Lietuvos užsienio politikoje – jie pritar ÷ ryšiams su Latvija ir Estija, ta čiau priešinosi nelygiateisiams santykiams su Lenkija. 1921 m. spalio 22 d., spalio 28 d., lapkri čio 19 d. pos ÷džiuose visi LKDP centro komiteto nariai pasisak ÷ prieš Hymanso projekto pri ÷mim ą, nors J. Purickis pastarajame pos ÷dyje praneš ÷, kad visi Lietuvos atstovai užsienyje patar ÷ priimti projekt ą, nes priešingu atveju Lietuva liks izoliuota. 1921 m. lapkri čio 29 d. pos ÷dyje kiekvienas centro komiteto narys pasisak ÷ savo nuomon ę – visi buvo už projekto atmetim ą. Steigiamojo Seimo KD bloko 1921 m. gruodžio 22 d. pos ÷dyje buvo

397 Prof. A. Voldemaras. Pad ÷tis be išeities // Lietuvos balsas , 1921 07 05-06, Nr. 31, p. 1; Prof. A. Voldemaras. Kod ÷l tyli? // Lietuvos balsas , 192110 08-09, Nr. 71, p. 1; A. Sm.[A. Smetona]. Kod ÷l ir kam? // Lietuvi ų balsas, 1921 11 24-25, Nr. 10, p. 1; Prof. A. Voldemaras. Lydint d-rą Purick į // Lietuvi ų balsas , 1921 12 15–16, Nr. 19, p. 2. 398 Hymanso projektas vyriausiuose kr. d. p. organuose // Krikš čionis demokratas , 1928, Nr. 1–2, p. 6– 8. 399 Krikš čioni ų demokrat ų konferencija lenk ų klausimu // Laisv ÷, 1921 09 18, Nr. 209, p. 1.

120

galutinis balsavimas d ÷l Hymanso projekto. Vienas balsavo – už pri ÷mim ą, kiti prieš 400 . Šios ištraukos iš protokol ų yra labai trumpos, bet pateikia nemažai informacijos. Akivaizdu, kad užsienio reikal ų ministras J. Purickis įkalbin ÷jo savo partijos vadovus priimti projekt ą, tod ÷l šis klausimas buvo taip dažnai svarstomas. Krikš čioni ų demokrat ų vadovyb ÷ suprato, kad pri ÷mus projekt ą Lietuva netekt ų dalies suvereniteto, ta čiau dauguma Lietuvos gyventoj ų nenor ÷jo prarasti taip sunkiai iškovotos nepriklausomyb ÷s. Seimo KD bloko daugumos nuomon ę išreišk ÷ A. Šmulkštys savo straipsnyje „Visuomen ÷, valdžia ir seimas“ 401 . Jis kritikavo Vyriausyb ę, kad Seimo nariai apie vidaus ir užsienio politik ą sužino iš laikraš čių, bet ne iš valdžios pranešim ų, kad nebuvo padarytas pranešimas apie delegacijos veikl ą Ženevoje, nuog ąstavo, kad Vyriausyb ÷ gali priimti Hymanso projekt ą be Seimo žinios. LSLDP ir LVS bloko nuomon ę d ÷l Hymanso projekto atspindi j ų frakcijos pos ÷dži ų protokolai. Platesn ÷s diskusijos šiuo klausimu įvyko 1921 m. rugs ÷jo 11 d. frakcijos pos ÷dyje. Ministras Pirmininkas K. Grinius pasisak ÷ už projekto pri ÷mim ą. Jo nuomonei prieštaravo dr. Jonas Staugaitis, P. Ruseckas, L. Natkevi čius, Antanas Tamošaitis. Už pri ÷mim ą pasisak ÷ Kazys Škirpa, argumentuodamas, kad reikia prisid ÷ti prie didži ųjų Europos valstybi ų grup ÷s, nes „ginklo j÷ga viešpatauja“, bei M. Sleževi čius. P. Ruseckas K. Škirp ą apkaltino bailumu 402 . Balsuojant buvo priimtas P. Rusecko pasi ūlymas, kad joki ų diskusij ų objektu negali b ūti Lietuvos nepriklausomyb ÷s siaurinimas. Rugs ÷jo 15 d. LSLDP ir LVS blokas svarst ÷ Taut ų Sąjungos projekt ą atskirais paragrafais ir nutar ÷, kad 5, 8, 9 ir 10 paragrafus reikia atmesti, ta čiau nusprend ÷ projekt ą priimti kaip baz ę deryboms. V. Lašas kritikavo Ministro Pirmininko pozicij ą ir si ūl÷ padaryti Ministr ų kabineto kriz ę, kad lengviau b ūtų nutraukti derybas 403 . 1921 m. rugs ÷jo 22 d. pos ÷dyje liaudininkai svarst ÷, kaip elgtis frakcijai d ÷l Hymanso projekto, kur į Taut ų Sąjunga vert ÷ Lietuv ą priimti be joki ų pakeitim ų404 . Po M. Sleževi čiaus pranešimo vykusiose diskusijose išryšk ÷jo liaudinink ų abejon ÷s ir

400 Hymanso projektas vyriausiuose kr. d. p. organuose // Krikš čionis demokratas , 1928, Nr. 1–2, p. 6– 8. 401 Šmulkštys A. Visuomen ÷, valdžia ir seimas // Laisv ÷, 1921 11 25, Nr. 266, p. 1. 402 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1921 09 01 // LMABRS , f. 199–22, l. 296–297. 403 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1921 09 15, // ten pat, l. 300–302. 404 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1921 09 22 // ten pat, l. 304–306.

121

pasimetimas. K. Kup čiūnas teig ÷, kad delegacijos elgesys prieštarauja ministro pranešimui Steigiamajame Seime, si ūl÷ pareikšti nepasitik ÷jim ą ir atsakomyb ę suversti Seimo daugumai. V. Lašas kritikavo J. Purick į, kad jis slepia informacij ą, o delegacija, negaudama instrukcij ų, veikia savo nuoži ūra ir eina nuolaid ų Lenkijai keliu. Jo nuomone, tokia politika pasitik ÷ti negalima. L. Natkevi čius nebuvo toks griežtas ir si ūl÷ nedaryti Ministro kabineto kriz ÷s, aiškino, kad liaudininkai taip pat padar ÷ klaid ą, sutikdami priimti Hymanso projekt ą kaip pagrind ą. K. Škirpa kalb ÷jo, kad Vyriausyb ÷s projektas nukreipia Lietuv ą į Antant ÷s pus ę. Jo nuomone, neutralitetas yra geras dalykas, bet šiuo metu Lietuvai nepriimtinas, nes „vis tiek reik ÷s į Vilniaus konflikt ą įsikišti, kaip jau įvyko su bolševikais Soviet ų Rusijos ir Lenkijos kare“, o tai pakenk ÷ Lietuvai. M. Sleževi čius aiškino, kad reikia atsižvelgti į realyb ę, primin ÷, kad politik ą diktuoja galingieji, o Rusijai ir Vokietijai negalima leisti susitarti, nes jie nori sunaikinti Lenkij ą, o paskui likviduos ir maž ąsias valstybes. Jis kalb ÷jo, kad Hymanso projekte n ÷ra unijos požymi ų, o Lietuva d ūsta be Vilniaus, Klaip ÷dos ir tranzito. Jo nuomone, kabineto kriz ÷ deryb ų nesulaikys, o Lietuvai iškyla dilema: Hymanso projektas arba okupacija. Buvo pasi ūlytos 2 rezoliucijos Ministr ų kabinetui: L. Natkevi čiaus – įsp ÷jamoji ir V. Lašo – nepasitik ÷jimo, ta čiau abi rezoliucijos po vardinio balsavimo buvo atmestos. 1921 m. rugs ÷jo 26 d. pos ÷dyje dr. Jonas Staugaitis nor ÷jo išeiti iš Užsienio reikal ų komisijos, kadangi M. Sleževi čius buvo pareišk ęs, kad jis klaidina frakcij ą. M. Sleževi čius paneig ÷ šiuos gandus, tod ÷l frakcija nutar ÷, kad Jonas Staugaitis likt ų Užsienio reikal ų komisijoje 405 . 1921 m. ruden į, vykstant Lietuvos ir Lenkijos deryboms Ženevoje, valstie čiai liaudininkai padar ÷ labai ryšk ų pos ūkį. 1921 m. spalio 8–11 d. LSLDP ir LVS metinio suvažiavime Seimo nario V. Lašo vadovaujama opozicin ÷ grup ÷ užsipuol ÷ K. Griniaus Vyriausyb ę, kaltindama viešosios nuomon ÷s nepaisymu, ir pareikalavo atšaukti partijos narius iš Vyriausyb ÷s406 . Nemažai kritikos susilauk ÷ ir M. Sleževi čius. Suvažiavime laim ÷jo radikalusis sparnas – rezoliucijoje „D ÷l Lietuvos politin ÷s pad ÷ties“ suvažiavimo dalyviai pasmerk ÷ P. Hymanso projekt ą,

405 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1921 09 26 // LMABRS , f. 199–22, l. 307. 406 Abromaitis A. Kaip kito poži ūris į Lenkij ą. Lietuvos viešoji nuomon ÷ 1920–1923 metais. // Darbai ir dienos , Nr. 40, p. 219.

122

kaip žaling ą Lietuvai. Suvažiavimas kategoriškai atsisak ÷ atsakomyb ÷s už Vyriausyb ÷s politik ą, nors jai tebevadovavo K. Grinius. Rezoliucijoje pabr ÷žta: „Negal ÷damas nešti atsakomyb ÷s už valdžios politik ą, kuri yra vedama KDP, esant ministeri ų kabinete tik vienam m ūsų partijos atstovui ir tam pa čiam jokios ministerijos nevaldant, be portfelio, ir atsižvelgdamas į t ą sunki ą ir nepaken čiam ą pad ÷tį, kurioj yra atsid ūręs m ūsų su lenkais santyki ų klausimas, LVS ir SLDP suvažiavimas pareiškia, kad jis negal ÷s pasitik ÷ti tokia vyriausybe, kuri kuo griež čiausiai nesaugos Lietuvos suverenumo ir kuri tiks daryti mažiausio nusileidimo, vedan čio prie bendr ų organ ų užsienio ir ekonomijos srityse, o taip pat militarin ÷s konvencijos, pirm negu bus nustatytos galutinos sienos tarp Lenkijos ir Rusijos“407 . Tokiam liaudinink ų sprendimui įtakos tur ÷jo visuomen ÷s spaudimas, ta čiau j ų lyderiai M. Sleževi čius ir K. Grinius patys buvo pritar ę projektui, o suvažiavimas vis ą kalt ę d ÷l užsienio politikos suvert ÷ koalicijos partneriams krikš čionims demokratams. Tyrin ÷damas Vilniaus problem ą tarptautiniu aspektu, A. E. Senn tvirtino, kad visuomen ÷s nuomon ÷ dar ÷ didel ę įtak ą Lietuvos užsienio politikai, ta čiau j ą jis vertino neigiamai, nes, jo nuomone, ji trukd ÷ Vyriausybei daryti kompromisus sprendžiant Vilniaus problem ą408 . Spalio 8 d. į Kaun ą sugr įžo delegacijos nariai E. Galvanauskas, V. Sidzikauskas, O. Milašius, T. Naruševi čius ir M. Solovei čikas. Spalio 10 d. jie dar ÷ pranešim ą Ministr ų kabineto pos ÷dyje 409 . Delegacijos nariai buvo pakviesti piet ų pas Seimo Pirminink ą A. Stulginsk į, vicepirminink ą kun. Justin ą Staugait į ir Užsienio reikal ų komisijos pirminink ą M. Sleževi čių, o spalio 16 d. jie dar ÷ pranešimus Miesto teatre 410 . Spalio 23 d. LSLDP Kauno kuopos iniciatyva miesto teatre buvo sušauktas mitingas d ÷l antrojo Hymanso projekto pri ÷mimo. Praneš ÷jai buvo Petras Leonas, Seimo LSDP frakcijos lyderis S. Kairys, Jonas Vileišis, diskusijose dalyvavo Juozas Pajaujis, Seimo vicepirmininkas dr. Jonas Staugaitis, ministras E. Galvanauskas. Mitinge, kuriame dalyvavo apie 1000 žmoni ų buvo vienbalsiai nutarta, kad „pri ÷mus Hymanso projekt ą ir pasirašius j į kaip sutart į su Lenkija, Lietuvos Respublika netekt ų

407 SLDP ir VS metinis suvažiavimas 1921 m. spalio 8–11 d. ir jo nutarimai // Varpas , 1921, Nr. 4–6, p. 193; Valstie čių s ąjungos gyvenimas. Iš VS suvažiavimo // Lietuvos ūkininkas , 1921 m. spalio 20– 26, Nr. 42, p. 3; Socialistai liaudininkai ir Hymansas // Laisv ÷, 1921 10 26, Nr. 241, p. 1. 408 Senn A. E. The Great Powers Lithuania and Wilna question. 1920–1928 , p. 104. 409 Ženevos delegacija // Lietuvos balsas , 1921 10 11–12, Nr. 74, p. 3. 410 Prof. A. Voldemaras. Priimsime ar atmesime // Lietuvos balsas, 1921 10 15–16, Nr. 74, p. 2; Kauno kronika // ten pat, p. 3.

123

n÷ savo nepriklausomyb ÷s, n ÷ savo suverenumo“ 411 . Lapkri čio pabaigoje tarp Seimo nari ų buvo išplatintas „Lietuvos gelb ÷toj ų komiteto“ pasirašytas atsišaukimas, reikalav ęs, jog Seimo nariai nesutikt ų su Vyriausyb ÷s nuostata priimti Hymanso projekto antr ąjį variant ą412 . Vyriausyb ÷s nariams buvo siuntin ÷jami anoniminiai laiškai, grasinant atentatais, jei jie sutikt ų priimti Taut ų S ąjungos pasi ūlymus. 1921 m. lapkri čio 21 d. Seimo LSLDP ir LVS bloko frakcij ų pos ÷dyje dr. Jonas Staugaitis praneš ÷ informacij ą iš Užsienio reikal ų komisijos, kad Ministr ų kabinetas dar neapsisprend ęs d ÷l Hymanso projekto. Buvo svarstomi du atsakymo variantai: pirmas – priimti projekt ą su rezervais prie kiekvieno punkto, antras – priimti su vienu bendru rezervu 413 . P. Ruseckas praneš ÷ Ryt ų komisijos susirinkime išsakyt ą pageidavim ą, kad Seimas d ÷l Vilniaus krašto priimt ų panašų nutarim ą kaip d ÷l Klaip ÷dos. 1921 m. lapkri čio 24 d. į LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷dį atvyk ęs Z. Žemaitis praneš ÷, kad Ministras Pirmininkas K. Grinius j į informavo, jog Ministr ų kabinetas Hymanso pri ÷mimo klausim ą svarstys lapkri čio 25 d., o jo nutarimui nereik ÷s Seimo ratifikavimo. Z. Žemaitis nuog ąstavo, kad Seimui gali tekti tik ratifikuoti sutartis, padarytas po projekto pri ÷mimo 414 . Frakcijos nariai nebuvo tikri, kad Ministr ų kabinetas nepriims projekto be Seimo žinios, tod ÷l vieni reikalavo garantij ų, kad taip neatsitikt ų, o kiti reišk ÷ nepasitik ÷jim ą Ministr ų kabinetu. Nutarta, kad Ministr ų kabinetas d ÷l Hymanso projekto pri ÷mimo privalo paklausti Seimo nuomon ÷s. 1921 m. lapkri čio 25 d. buvo įvykdytas pasik ÷sinimas prieš Lietuvos delegacijos vadov ą E. Galvanausk ą. T ą pa čią dien ą 143-ajame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje socialdemokratai įteik ÷ dar vien ą interpeliacij ą Ministrui Pirmininkui ir užsienio reikal ų ministrui, kurioje buvo klausiama, koks yra Ministr ų kabineto nusistatymas d ÷l Taut ų Sąjungos sprendimo, ar Lietuvos Vyriausyb ÷s atsakymas Taut ų Sąjungai bus aprobuojamas Seime 415 . K. Venclauskis pasisak ÷ už skub ų interpeliacijos svarstym ą. Užsienio reikal ų ministras J. Purickis atsak ÷, kad Vyriausyb ÷ savo sprendim ą d ÷l Hymanso projekto pateiks Seimui, nes ji negali imtis

411 Kauno mitingo nutarimas d ÷l Hymanso projekto // Lietuvos ūkininkas , 1921 11 03–09, Nr. 44, p. 6. 412 Žepkait ÷ R. Buržuazin ÷s partijos kai kuri ų užsienio politikos klausim ų poži ūriu // Klas ÷s ir politin ÷s partijos Lietuvoje 1919–1926 metais , p. 205–206. 413 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko protokolas 1921 11 21 // LMABRS , f. 199–22, l. 342. 414 Ten pat, l. 343–344. 415 1921 11 25 I sesijos 143 pos ÷dis, SSD , Kaunas, 1920–1922.

124

atsakomyb ÷s už š į žingsn į ir neturi kompetencijos galutinai š į klausim ą spr ęsti. Krikš čioni ų demokrat ų lyderis M. Krupavi čius pasisak ÷ prieš skubotum ą, paaiškindamas, kad Seimas jau ne kart ą pasisak ÷, kad Hymanso projektas Seimui nepriimtinas, ir patikino, kad Vyriausyb ÷ viena šio klausimo nespr ęs. V÷liau savo atsiminimuose K. Grinius raš ÷, kad jam, ministrams E. Galvanauskui, J. Purickiui, J. Šimkui „tasai projektas su nesvarbiomis pataisomis atrod ÷ priimtinas, bet daugeliui neatsaking ų mūsų patriot ų, ypa č jaunajai kartai (kariams, studentams) buvo negalimas“416 . K. Griniaus nuomone, P. Hymanso projektas tuo metu buvo vienintel ÷ galimyb ÷ atgauti Vilni ų. Jis man ÷, kad turint savo administracij ą, mokyklas ir vadovavim ą, vietin ę kariuomen ę, galima buvo Vilnij ą sulietuvinti. Augustinas Janulaitis, teisininkas ir LSDP narys savo straipsnyje raš ÷, kad Hymanso projektas iš pamat ų kei čia valstyb ÷s įstatymus ir konstitucij ą, o tai gali padaryti tik Seimas, o ne Vyriausyb ÷. Jis smerk ÷ partij ų vadus, kurie bijojo projekto svarstymo Seime, o vis ą atsakomyb ę už atsakym ą užkrov ÷ Vyriausybei 417 . Lenkijos Seimas taip pat nerimavo d ÷l deryb ų eigos, tod ÷l Užsienio reikal ų komisija, Vilniaus pakomisija ir kiti Seimo atstovai 1921 m. rugs ÷jo m ÷nes į įteik ÷ interpeliacij ą užsienio reikal ų ministrui, kuriame išreiškiamas nerimas d ÷l Vilniaus krašto bei prašoma paaiškinimo. 1921 m. rugs ÷jo 30 d. 248-ajame Seimo pos ÷dyje Lenkijos užsienio reikal ų ministras Konstantinas Skirmuntas atsakydamas į interpeliacij ą, apžvelg ÷ Lenkijos ir Lietuvos santykius ir paskutinius įvykius Taut ų Sąjungoje 418 . Jis kaltino Lietuv ą, kad ji pretenduoja į Vilniaus krašt ą, kur beveik n ÷ra lietuvi ų, ir mat ÷ tame užsienio įtak ą. Taip pat jis papasakojo apie Lenkijos ir Lietuvos gin čo d ÷l Vilniaus krašto eig ą, pradedant nuo plebiscito si ūlymo ir baigiant Hymanso projektu. K. Skirmuntas teig ÷, kad pirmoje Briuselio deryb ų faz ÷je lenk ų delegacija pasi ūl÷, kad derybose dalyvaut ų Vilnijos atstovai, ta čiau tas pasi ūlymas nepriimtas, tod ÷l derybos nutr ūko. Kita deryb ų faz ÷ tur ÷jo prasid ÷ti nuo taip vadinamo Hymanso projekto svarstymo. Pagal š į projekt ą Lietuva tur ÷jo tapti federacin ÷ valstyb ÷, sudaryta iš lygiateisi ų Vilniaus ir Kauno kanton ų, valstybin ÷s kalbos tur ÷jo b ūti lenk ų ir lietuvi ų. Užsienio politika, karo ir ekonomikos reikalai ateityje tur ÷jo b ūti

416 Ilg ūnas G. Kazys Grinius , p. 259–260. 417 Janulaitis A. D ÷l Seimo ir valdžios teisi ų // Lietuvi ų balsas , 1921 12 03–04, Nr. 14, p. 2. 418 Interpelacja w sprawie Wilenskiej // Sprawozdanie stenograficzne z 248 posiedzenia Seimu Ustawodawczego z 30 09 1921 r.

125

reguliuojami per politin į organ ą, išrinkt ą abiej ų seim ų. Lenkijos delegacija nor ÷jo parodyti savo ger ą vali ą ir ketinimus susitarti, nors jai buvo nepriimtini kai kurie projekto paragrafai. Lietuviai š į projekt ą atmet ÷ ir tada sek ÷ nauja faz ÷ – derybos Ženevoje, kuriose buvo pasi ūlytas naujas projektas, kuris Lenkijos poži ūriu buvo žymiai blogesnis. Dingo abiej ų kanton ų lygiateisiškumas, dingo Vilniaus ir Kauno lygiateisiškumas. Vilnius tapo Lietuvos valstyb ÷s kantonas, turintis autonomij ą, ir jame tur ÷jo reziduoti Lietuvos valdžia. Valstyb ÷s kalbos tur ÷jo b ūti lietuvi ų ir lenk ų, menka smulkmena, bet pirmame projekte pirmoji kalba buvo įrašyta lenk ų, o paskui lietuvi ų. Be to, šis projektas tur ÷jo b ūti priimtas be pakeitim ų. Lenkija su tuo sutikti negal ÷jo, tod ÷l jos delegacija iš karto pareišk ÷, kad ji turi atmesti š į projekt ą, kuris sprendžia Vilniaus likim ą, neatsižvelgdamas į jo gyventoj ų norus. Lietuvos delegacija šį projekt ą iš pradži ų pri ÷m÷, ta čiau pateik ÷ jam tokias pataisas, kad P. Hymansas Taut ų Sąjungos pos ÷dyje, apib ūdindamas abiej ų pusi ų atsakymus, pareišk ÷, kad Lietuvos atsakymas faktiškai reiškia pasi ūlymo atmetim ą. Tuomet Taut ų Sąjungos plenumas apsiribojo pareiškimu, kad abi šalys stengt ųsi taikiai išspr ęsti gin čą . Lenkijos užsienio reikal ų ministras seimui pareišk ÷, kad Lenkija visada taikiai stengsis išspr ęsti gin čą ir niekada neaneksuos žemi ų, kurios n ÷ra lenkiškos, bet Vilniaus kraštas turi pasisakyti d ÷l savo ateities. Jis pasak ÷, kad Vilnius gali b ūti Lietuvos sostin ÷, ta čiau tik tokios Lietuvos, kuri būtų glaudžiai susieta su Lenkija, nes Vilnius buvo ir bus lenkiškas miestas. S. Grabskis Lenkijos seimo Užsienio reikal ų komisijos vardu pasi ūl÷ priimti rezoliucij ą, kurioje Lenkijos seimas patvirtina, kad nutarimas, kam turi priklausyti Vilniaus žem ÷, turi b ūti priimtas atsižvelgiant į vietos gyventoj ų vali ą. Lenkija negali priimti jokio sprendimo, kuris disponuot ų Vilniaus žeme be jos gyventoj ų sutikimo, kaip si ūlo Hymanso projektas. Seimas patvirtino, kad neaiški Vilniaus krašto pad ÷tis kelia gr ÷sm ę Lenkijos rytini ų sien ų saugumui, tod ÷l mano, kad negalima atid ÷lioti Vilniaus seimo, kuris nuspr ęst ų krašto teisin ę ir politin ę pad ÷tį, sušaukimo. Ši rezoliucija buvo priimta vienbalsiai 419 . Lietuvoje vykstant karštiems debatams d ÷l antrojo Hymanso projekto, Lenkijos seimas, nelaukdamas deryb ų pabaigos, 1921 m. lapkri čio 16 d. 261-ajame pos ÷dyje sprend ÷ rinkim ų Vilniaus krašte klausim ą. Vilnie čiu save vadinantis kunigas

419 Interpelacja w sprawie Wilenskiej // Sprawozdanie stenograficzne z 248 posiedzenia Seimu Ustawodawczego z 30 09 1921 r.

126

S. Maciejewiczius savo ilgame pasisakyme aiškino, kad Lenkija turi teis ę į 1772 met ų sienas, ta čiau susiklost ÷ tokios aplinkyb ÷s, kad ji neturi pakankamai j ÷gų ir poreikio šiuo metu „statyti š į reikal ą ant kardo ašmen ų“420 . Bet, jo nuomone, tai dar nereiškia, kad Lenkija atsisako Žemaitijos, tik nenor ÷dama pralieti „broliško kraujo“ ji nepuola Kauno, bet tai nereiškia, kad tie, kurie kuria Lietuvoje valstyb ę, turi teisin į pagrind ą tos valstyb ÷s egzistavimui. Jis pareišk ÷, kad Vilnijoje ir Gardine jie atkurs dal į tos Lietuvos, kuri Liubline prisiek ÷ ištikimyb ę lenk ų tautai. Jis kritikavo federacijos id ÷ją ir jos autoriumi pavadino gen. A. Babiansk į, kurio projektas be ministro ir ministerijos žinios pateko į Paryži ų, po to į Briusel į ir šiek tiek pataisytas buvo pristatytas kaip Hymanso projektas. Kunigo nuomone, prijungiant kitas lenkiškas žemes nebuvo laikytasi jokios federacijos, tai Vilniui ji irgi nereikalinga. Jis savo klubo vardu pasi ūl÷ seimui apsispr ęsti d ÷l seimo rinkim ų Vilniuje, leisti gen. L. Želigovskiui paskelbti rinkimus ir kad jie kuo grei čiau įvykt ų. O Lenkija tuo metu gali rinkti įrodymus, siuntin ÷ti notas ir dokumentus, dar kart ą ramiai apsvarstyti š į reikal ą komisijoje. Jis si ūl÷ neskub ÷ti ir leisti „Vidurio Lietuvai“ pasisakyti, o jau paskui spr ęsti jos ateit į421 . Adamas Ch ądzynskis Liaudies darbo partijos (Narodowej Partji Robotniczej) vardu kalb ÷jo, kad Vilniaus žem ÷s gyventojai seniai pareišk ÷ nor ą priklausyti Lenkijai, bet valdžia, suvaržyta tarptautini ų sutar čių ir koalicijos spaudimo, nesugeb ÷jo prijungti šios žem÷s prie Lenkijos, ar surengti ten rinkimus. Kadangi Lietuva atmet ÷ visus bandymus betarpiškai susitarti su Lenkija Vilniaus klausimu, tod ÷l liko tik viena išeitis – priimti nutarim ą paskelbti rinkimus į Vilniaus seim ą. Partija neabejojo nei rinkim ų rezultatais, nei tuo, kad bus priimtas nutarimas susijungti su Lenkija, tod ÷l nutar ÷ balsuoti už vyriausyb ÷s pasi ūlym ą. Eustachyjus Rudzinskis „Wyzwolenie“ vardu pareišk ÷, kad balsuos už vyriausyb ÷s rezoliucij ą, nes tų žemi ų gyventojams turi b ūti suteikta teis ÷ pasisakyti. Artemjusz Czerniewskis kritikavo E. Sapieg ą už tai, kad vykdydamas užsienio politik ą, nepais ÷ Lenkijos seimo nutarim ų. Jis pareišk ÷, kad visi žino, jog E. Sapiega buvo priverstas atsistatydinti daugiausia d ÷l Vilniaus klausimo. Jis aiškino, kad federalizmo id ÷ja „subankrutavo“, bet jos šalininkai nori primesti ši ą id ÷ją nauja forma. Jis, Tautinio centro (Centrum Narodowe) frakcijos vardu, prieštaravo prieš bet

420 Rozprawa nad rezolucj ą Rz ądu w sprawie wyborow w Wilenszcy źnie // Sprawozdanie stenograficzne z 261 posiedzenia Seimu Ustawodawczego z 16 11 1921 r. 421 Ten pat.

127

koki ų rinkim ų organizavim ą Lydos ir Br ÷slaujos apskrityse, tod ÷l nutar ÷ balsuoti prieš vyriausyb ÷s pasi ūlym ą. D ÷l tos pa čios priežasties prieš Vyriausyb ÷s nutarim ą pareišk ÷ balsuosi ą Tautinis liaudies susivienijimas (Narodowe zjednoczenie ludowie). Žyd ų atstovas S. Hirszonas (Zydowskie stronnictwo Ludowe) pritar ÷ plebiscito išpl ÷timui ir vyriausyb ÷s rezoliucijai. Už vyriausyb ÷s rezoliucij ą balsavo 172, prieš 158 seimo nariai. Lietuvos užsienio politikai pakenk ÷ spekuliacinis skandalas, susij ęs su Lietuvos pasiuntinyb ÷mis Vokietijoje ir Soviet ų Rusijoje, d ÷l kurio gruodžio 12 d. J. Purickis atsistatydino iš užsienio reikal ų ministro pareigų. Laikinai šias pareigas per ÷m÷ viceministras P. Klimas. Aišk ÷jant, kad Taut ų Sąjungos projektas bus atmestas abiej ų šali ų, Lenkija paband ÷ tiesiogiai išsiaiškinti Lietuvos Vyriausyb ÷s pozicij ą. „Socialdemokratas“ bei „Lietuvi ų balsas“ raš ÷, kad S. Rozenbaumas, kaip Lietuvos Vyriausyb ÷s įgaliotinis, Varšuvoje susitiko su Lenkijos užsienio reikal ų ministru K. Skirmuntu ir S. Aszkenazy ir kalb ÷jo apie Lietuvos ir Lenkijos galimybes susitaikyti. Vyriausyb ÷ paneig ÷ siuntusi S. Rozenbaum ą į Lenkij ą, nors laikraš čiai mini, kad S. Rozenbaum ą konsultavo J. Purickis, kuriam jis, gr įžęs iš Lenkijos, padar ÷ pranešim ą422 . „Krašto balsas“ išvert ÷ straipsn į vokie čių laikraštyje „Vossiche Zeitung“, kuriame buvo rašoma, kad iniciatyv ą tiesiogin ÷ms deryboms parod ÷ Lenkijos užsienio reikal ų ministras per Lenkijos konsul ą Karaliau čiuje pakviet ęs der ÷tis Lietuvos atstov ą423 . Laikraštis raš ÷, kad, nors S. Rozenbaumas atvyko be oficiali ų Vyriausyb ÷s įgaliojim ų, ta čiau perdav ÷ Lietuvos nuomon ę, kad ji gal ÷tų pripažinti Vilniaus seimo sprendim ą d ÷l Vilniaus krašto ateities, jeigu rinkimai bus laisvi, o tai garantuot ų rinkimus priži ūrin čios įstaigos, kuriose b ūtų po lygiai lietuvi ų ir lenk ų atstov ų. Lenkijos vyriausyb ÷ nenor ÷jo toki ų šans ų išlyginimo. Šiame straipsnyje pirm ą kart ą išsakyta mintis, kad Klaip ÷dos krašt ą Antant ÷s valstyb ÷s Lietuvai gali atiduoti, kaip kompensacij ą už Vilni ų. Gruodžio 22 d. LSLDP ir LVS frakcijos pos ÷dyje buvo svarstoma, kaip reaguoti į t ą pa čią dien ą Seimo pos÷dyje ruošiam ą padaryti Vyriausyb ÷s pranešim ą

422 P. Rozenbaum taikos balandžio rol ÷j // Socialdemokratas , 1921 12 08, Nr. 49, p. 2; Nuli ūdęs Rozenbaum ir milaširdingi krikš čionys // Socialdemokratas , 1921 12 15, Nr. 50, p. 2; A. Voldemaras. Ar tikrai atmetama? // Lietuvi ų balsas , 1921 12 06 – 07, Nr. 15, p. 1. 423 Kokiu reikalu p. Rozenbaumas buvo nuvažiav ęs į Varšuv ą // Lietuvi ų balsas , 1921 12 06–07, Nr. 15, p. 2.

128

d÷l Hymanso projekto 424 . M. Sleževi čius taktiniais sumetimais si ūl÷ Vyriausybei atsakym ą Taut ų Sąjungai duoti savo vardu ir nesvarstyti Seimo plenume arba, jei vis d÷lto valdžios pranešimas b ūtų daromas, frakcijoms susilaikyti nuo debat ų ir pasi ūlyti pereinam ąją rezoliucij ą, kad Seimas, išklaus ęs valdžios pranešimo, eina kit ų darb ų svarstyti. J. Makauskas si ūl÷ priimti Hymanso projekt ą, kadangi Lietuva neturi pakankamai j ÷gų karui laim ÷ti, arba, jei nepriimti, tai griežtai neatmesti, nes atmetant galima visai netekti Vilniaus. Dr. Jonas Staugaitis atsak ÷, kad tris m ÷nesius svarstant projektas yra pakankamai paaišk ÷jęs ir Lietuvai nepriimtinas. Jis informavo, kad P. Klimas ir V. Jurgutis gr įžę iš Latvijos praneš ÷, kad Latvija ir Estija taip pat mano, kad Hymanso projektas Lietuvai nepriimtinas. Šios šalys pažad ÷jo palaikyti Lietuv ą Taut ų Sąjungoje svarstant š į klausim ą, tod ÷l si ūl÷ Seimui pasisakyti griežtai ir aiškiai prieš Hymanso projekto pri ÷mim ą. Juozas Liekis ir Antanas Žeromskis nežinojo, kaip Lietuvai geriau, ar priimti, ar atmesti Hymanso projekt ą, jie linko projekt ą priimti, kad tik neb ūtų karo. V. Lašas griežtai pasisak ÷, kad projektas yra nepriimtinas, o J. Makauskui, J. Liekiui ir A. Žeromskiui pasi ūl÷ grįžti namo, nes tokiems atstovams, kurie neturi savo nuomon ÷s, Seime ne vieta. Balsuojant už Hymanso projekto pri ÷mim ą pasisak ÷ vienas J. Makauskas, už M. Sleževi čiaus pasi ūlym ą, kad Seimas neišsakyt ų pritarimo Vyriausybei, atmetusiai projekt ą, balsavo 7, prieš – 10, už Jono Staugai čio pasi ūlym ą pritarti Vyriausybei – 10, prieš – 7. 1921 m. gruodžio 22 d. 156-ajame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje P. Klimas padar ÷ pranešim ą apie Lietuvos ir Lenkijos santyki ų eig ą nuo 1919 met ų iki paskutini ų įvyki ų. P. Klimas išreišk ÷ nuomon ę, kad Hymanso projekte si ūloma Lietuvoje įvesti dvikalbyst ÷ „ įžeidžia tautin ę s ąmon ę“ ir visas kitus si ūlymus jis vertino kaip Lenkijos dominavim ą įteisinan čius faktus. Po pranešimo vienbalsiai buvo pritarta Vyriausyb ÷s nutarimui nepriimti Hymanso projekto, bet pasilikti Taut ų Sąjungoje 425 . Liaudininkas dr. Jonas Staugaitis man ÷, kad Lenkija stipresn ÷, tod ÷l, pri ÷mus Hymanso projekt ą, ji gali Lietuv ą privesti prie unijos. Krikš čioni ų demokrat ų lyderis M. Krupavi čius pabr ÷ž÷, kad Hymanso projektas yra nepriimtinas, nes neša vergij ą ir naikina valstyb ÷s suverenum ą ir pasidžiaug ÷, kad dar n ÷ vienu klausimu tauta nebuvo tokia vieninga. S. Kairys kritikavo Vyriausyb ę, kad leido delegacijai tiek nuolaidžiauti ir pasiduoti Antant ÷s spaudimui, o nekreip ÷ d ÷mesio į Lietuvos

424 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 11 21 // LMABRS , f. 199–22, l. 364. 425 1921 12 22 I sesijos 156 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922.

129

visuomen ÷s nuomon ę. Aiškino, kad Hymanso projekto pasi ūlymas buvo tik pirmas etapas, kad Lietuvai ir toliau gresia pavojus netekti nepriklausomyb ÷s. Seimas tam turi ruoštis ir nesl ÷pti nuo visuomen ÷s, reikia konsoliduoti visas visuomen ÷s j ÷gas ir laikytis tvirtos linijos. Sprendimas atmesti Hymanso projekt ą 1921 m. gruodžio 24 d. praneštas Taut ų Sąjungai. Po šio pos ÷džio Seimas iš ÷jo atostog ų iki 1922 m. sausio 10 d. A. Voldemaras, rašydamas apie š į Seimo pos ÷dį, pareišk ÷, kad Seimas, nepasmerk ęs delegacijos ir Ministr ų kabineto veiksm ų, pritar ÷ Hymanso projekto principams, tik nesutiko su jo redakcija 426 . A. Voldemaras, atidžiai ir įtariai sek ęs Vyriausyb ÷s ir Seimo laikysen ą santykiuose su Lenkija, savo Tautos pažangos partijos laikraštyje pateik ÷ Šveicarijos profesoriaus Makso Nydermano nuomon ę, pareikšt ą gruodžio 17 d. laikraštyje „Neue Schweizer Zeitunge“ 427 . M. Nydermanas teig ÷, kad Lietuvos valdžia iki paskutin ÷s minut ÷s pritar ÷ Hymanso projektui, bet spaudžiama socialist ų ir Tautos pažangos partijos, tur ÷jo j į atmesti. Jis pareišk ÷, kad socialistai nori Lietuv ą atitraukti nuo Vakar ų ir pasukti į Soviet ų Rusij ą, o Tautos pažangos partija, pralaim ÷jusi rinkimus, negali nurimti, tod ÷l prad ÷jo akcij ą, nor ÷dama supriešinti Vyriausyb ę ir Seim ą. Straipsnio pabaigoje A. Voldemaras pranašavo, kad Hymanso projektas, lyg kokia šm ÷kla persekios K. Griniaus ministr ų kabinet ą iki jo paskutini ų dien ų ir dar ilgai kliudys naujajam ministr ų kabinetui. Išanalizavus deryb ų Taut ų Sąjungoje eig ą, Seimo frakcij ų nuostatas ir įvairi ų partij ų spaud ą, galima teigti, kad kai kurie Lietuvos Vyriausyb ÷s ir Seimo LVS ir LSLDP frakcij ų nariai linko priimti Taut ų Sąjungos si ūlom ą antr ąjį projekt ą, nors ir suprato, kad jis smarkiai apriboja Lietuvos suverenitet ą. Jie nenor ÷jo, kad Lietuva likt ų maža ir izoliuota. Protestuojant visuomenei Seimas vienbalsiai pritar ÷ Vyriausyb ÷s nutarimui nepriimti šio projekto. Akivaizdu, kad Lietuva patyr ÷ didžiul į Antant ÷s ir Lenkijos spaudimą nusileisti, ta čiau Lenkija niekur nedar ÷ jokių nuolaid ų. Jau gyvendamas emigracijoje diplomatas V. Sidzikauskas pripažino, kad nors Steigiamajam Seimui nepavyko išspr ęsti Lietuvos sien ų su Lenkija klausimo, ta čiau jo užimta pozicija šiuo klausimu buvo teisinga. Jo nuomone, santyki ų su Lenkija nebuvimas „lengvino tautin ÷s konsolidacijos vyksm ą, greitino tautin ÷s s ąmon ÷s ugdym ą, brandino tautos ryžt ą ir kovingum ą. Jei Steigiamasis Seimas 1921 m. b ūtų

426 Prof. A. Voldemaras. Kas atmesta iš Hymanso projekto // Tautos balsas , 1921 12 27–28, Nr. 2, p. 1. 427 Prof. A. Voldemaras. Ko galime laukti iš TS pirmojo pos ÷džio? // T÷vyn ÷s balsas , Nr. 1, 1922 01 11, p. 1.

130

nusileid ęs Vilnius grei čiausiai b ūtų atsid ūręs sovietin ÷je Gudijoj, jei ne komunistin ÷j Lenkijoj“ 428 . Lietuvos lenk ų sukurtas „Didžiosios Lietuvos“ projektas, patobulintas lenk ų federalist ų, virto pirmuoju Hymanso projektu, kuris buvo labai palankus Lenkijai. Antrasis projektas, pataisytas pagal lietuvi ų pageidavimus, buvo mažiau jai palankus, bet vis d ÷lto dar ÷ mažesn ę Lietuv ą priklausom ą nuo Lenkijos, ta čiau Lenkijoje valdži ą tur ÷jusi ų aneksionist ų buvo atmestas. Lenkijos diplomat ų taktika buvo vilkinti derybas, kad Lietuva pirmoji atmest ų projekt ą, ir jie t ą pasiek ÷. N÷ viena Lenkijos Seimo frakcija neabejojo, kad Vilnius turi priklausyti Lenkijai, skyr ÷si tik šio klausimo išsprendimo b ūdai – vieni buvo link ę š į klausim ą išspr ęsti leidžiant vietos gyventojams pasisakyti, kiti – nor ÷jo Vilni ų prijungti be joki ų rinkim ų. Vis d÷lto, Lenkijos Steigiamojo seimo dauguma pritar ÷ vyriausybei d ÷l rinkim ų į Vilniaus seim ą paskelbimo, matyt, siekiant parodyti Lenkijos geranoriškum ą ir politikos Vilniaus klausimu nuoseklum ą. Žinant tok į Lenkijos seimo poži ūrį, akivaizdu, kad bet kokios derybos d ÷l Vilniaus buvo beviltiškos. Tik Taut ų Sąjungos ir Antant ÷s spaudimas privert ÷ Lenkij ą s ÷sti prie deryb ų stalo. Lietuva šiose derybose parod ÷ didel į nuolaidum ą, siekdama savo tikslo, ta čiau tokioms nuolaidoms nepritar ÷ dauguma Lietuvos gyventoj ų, tod ÷l kažin ar jos b ūtų buvusios realizuotos.

1. 4. Bendradarbiavimas su Baltijos šali ų parlamentais

Lietuvos Steigiamojo Seimo darbo pradžioje koalicijos partneriai KD bei LSLDP ir LVS blokai deklaravo siekim ą sudaryti Baltijos s ąjung ą, ta čiau ne iš karto Vyriausyb ÷ ir Seimas prad ÷jo ieškoti ryši ų su Latvijos ir Estijos politikais. Artimesniam bendradarbiavimui su Latvija trukd ÷ nesutarimai d ÷l sien ų. Kaip ir derybose su Soviet ų Rusija, Lietuvos Steigiamasis Seimas įtrauk ÷ savo atstov ą į delegacijos, kuri buvo pasi ųsta į Buldurius (prie Rygos) dalyvauti Baltijos valstybi ų konferencijoje 1920 m. rugpj ūč io 6 d., sud ÷tį. Šioje konferencijoje buvo sukviesti Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos atstovai. Lenkijos vyriausyb ÷ siek ÷ šioje konferencijoje gauti Baltijos šali ų karin ę param ą kare su

428 Sidzikauskas V. Steigiamasis Seimas ir Lietuvos tarptautin ÷s problemos // T÷vyn ÷s sargas , 1970, Nr. 1, p. 65.

131

Soviet ų Rusija. Lietuvos delegacijos pirmininkas buvo dr. Jurgis Šaulys, nariai Steigiamojo Seimo sekretorius L. Natkevi čius ir Lietuvos atstovas Rygoje Dovas Zaunius 429 . (Istorik ÷ R. Žepkait ÷ raš ÷, kad delegacijos sud ÷tyje buvo ir Vytautas Gylys – Lietuvos atstovas Estijoje, o kpt. L. Natkevi čių ji pavadino kariniu ekspertu 430 ). Lietuvos delegacija tur ÷jo instrukcijas, kuriose buvo griežtai nurodyta nepasirašyti jokios konvencijos, jeigu joje dalyvaus Lenkija ir pažym ÷ta, kad reikia siekti trij ų Baltijos valstybi ų s ąjungos. Pasirašyta sutartis su Soviet ų Rusija, paskelbtas neutralumas Rusijos ir Lenkijos karo atžvilgiu bei tiesioginis Soviet ų Rusijos delegacijos spaudimas 431 trukd ÷ Lietuvai pasirašyti bet kokias konvencijas su Lenkija. Lietuvos delegacija padar ÷ vizitus Antant ÷s šali ų ambasadoriams Rygoje, ved ÷ derybas su Latvijos delegacijos vadovu Zigfridu Meierovicu ir Estijos delegacijos vadovu Kaarelu Pusta. Kalb ÷ta apie Baltijos valstybi ų s ąjung ą, pripažinim ą de jure ir karin ę konvencij ą. Rugpjūč io 18 d. įvyko Latvijos ir Lietuvos delegacij ų pos÷dis d ÷l sien ų, dalyvaujant T. Naruševi čiui, ta čiau deryb ų rezultatai, anot delegacijos pirmininko J. Šaulio, buvo negatyv ūs432 . J. Šaulys rugpj ūč io 25 d. gr įžo į Kaun ą gauti instrukcij ų. Kit ą dien ą jis padar ÷ pranešim ą Ministr ų kabineto ir Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje. „Lietuvos ūkininkas“ raš ÷, kad d ÷l neaiškios politin ÷s pad ÷ties Lietuvos delegacijai tenka laikytis nuošalyje ir padar ÷ išvad ą, kad nuo Lietuvos ir Lenkijos santyki ų pos ūkio priklausys ir Baltijos valstybi ų s ąjungos likimas 433 . Konferencija t ęs÷si iki rugs ÷jo 6 d. Per t ą laik ą pasikeit ÷ Lenkijos ir Soviet ų Rusijos karo eiga. Rugpj ūč io viduryje Lenkijos kariuomen ÷, panaudojusi s ÷kming ą karin į manevr ą, perskyr ÷ Soviet ų Rusijos kariuomen ę į 2 dalis, per ÷jo į kontratak ą ir privert ÷ Raudon ąją armij ą trauktis nuo Varšuvos. Lenkijos kariuomenei priart÷jus prie Lietuvos sienos, prasid ÷jo kariniai susid ūrimai tarp abiej ų šali ų kariuomeni ų. Lietuvos delegacija, žinodama situacij ą, kategoriškai atsisak ÷ nuo bet koki ų susitarim ų su Lenkija. 1920 m. rugpj ūč io 13 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas nutar ÷ skirti 32 600 auksin ų kredit ą Lietuvos delegacijai Rygoje. Nepartinis J. Žitinevi čius steb ÷josi, kad delegacija, dirbusi Maskvoje, mažiau kainavo negu Rygoje 434 , ta čiau

429 M ūsų delegacija į Ryg ą // Lietuva , 1920 08 03, Nr.162, p. 1. 430 Žepkait ÷ R. Lietuva tarptautin ÷s politikos labirintuose , p. 154. 431 Butkus Z. Vokietijos ir Soviet ų politikos poveikis Baltijos s ąjungos k ūrimui 1919–1940 metais // Lietuvos istorijos studijos, 2007, Nr. 20, p. 28. 432 Jurgis Šaulys, Užrašai // LMABRS, f. 290–280, l. 12. 433 Iš Baltijos valstybi ų konferencijos // Lietuvos ūkininkas , 1920 0905, Nr. 34, p. 6. 434 1920 08 13 I sesijos 39 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

132

pla čiau apie delegacijos veikl ą kalb ÷ta nebuvo. 1920 m. rugs ÷jo 17 d. Steigiamojo Seimo 42-ajame pos ÷dyje kalb ÷damas apie įvykius užsienio politikos srityje J. Purickis pripažino, kad santykiai su Latvija buvo pablog ÷ję d ÷l sien ų, b ūta nesusipratim ų ir tarp pilie čių iš abiej ų pusi ų, ta čiau jis buvo įsitikin ęs, kad susitarti pavyks, informavo, kad šiuos klausimus pad ÷s spr ęsti arbitras iš Anglijos 435 . Rugs ÷jo 20 d. 43-ajame pos ÷dyje buvo ratifikuota „Pašto, telegrafo ir telefono tarp Lietuvos ir Latvijos sutartis“. J ą referavo kun. Juozas Vailokaitis. Rygos konferencijos metu Lietuvos Užsienio reikal ų ministerija įgaliojo T. Naruševi čių priva čiai pasikalb ÷ti su Latvijos atstovais d ÷l sien ų, siekiant išvengti kit ų valstybi ų tarpininkavimo. Deryb ų metu Latvijos atstovas praneš ÷, kad Lietuvos kariuomen ÷ už ÷m÷ kelias gin čijamas vietoves – Bevern ą ir Bitelshof ą, tod ÷l susitarti nepavyko. Arbitru abi šalys išrinko Anglijos atstovą ir rugs ÷jo 28 d. Rygoje pasiraš ÷ sutart į, kurioje nutarta išrinkti komisij ą sienoms nustatyti, skiriant po 2 atstovus iš abiej ų šali ų436 . Vykstant kovoms su Lenkija Lietuvai reik ÷jo Latvijos palaikymo, tod ÷l 1920 m. spalio 8d. vakare skubiai sušauktas Seimo pos ÷dis, kuriame tur ÷jo b ūti ratifikuota sutartis su Latvija d ÷l sien ų. Seimo Pirmininkas A. Stulginskis informavo, kad rugs ÷jo 28 d. buvo pasirašyta sutartis su Latvija d ÷l sien ų, kuri ą reikia ratifikuoti per 14 dien ų437 . Jis nežinojo, kod ÷l Seimui ir Ministr ų kabinetui apie tai pav ÷luota pranešti. Sutarties projekt ą referavo krikš čionis demokratas kun. V. Jurgutis, kuris Užsienio reikal ų komisijos vardu si ūl÷ ją priimti ir patvirtinti, kad daugiau neb ūtų nesusipratim ų tarp abiej ų kaimynini ų valstybi ų. Komisija man ÷, kad ši sutartis taps Baltijos valstybi ų s ąjungos pradžia. Sutartis numat ÷ abiem valstyb ÷ms lygias teises nustatant sienas, visi gin čai bus sprendžiami plebiscito b ūdu, tam klausimui spr ęsti bus išrinkta speciali komisija. LSLDP atstovas L. Natkevi čius paaiškino, kad sien ų su Latvija klausimas iškilo dar Paryžiaus konferencijoje Versalio taikos deryb ų metu. V÷liau tas klausimas buvo nagrin ÷jamas keliose konferencijose, iš kuri ų 2 buvo Kaune, o viena – Mintaujoje, bet susitarti nepavyko d ÷l to, kad Latvija reikalavo Palangos ir Al ūkštos sri čių. Iš pradži ų jie nor ÷jo prisijungti ir Mažeiki ų trikamp į, ta čiau jau antroje konferencijoje to atsisak ÷. L. Natkevi čius pripažino, kad sien ų klausimas taip ilgai t ęs÷si, nes iš abiej ų pusi ų buvo nemažai užsispyrimo ir

435 1920 09 17 I sesijos 42 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 436 1920 10 15 I sesijos 51 pos ÷dis // ten pat. 437 1920 10 18 I sesijos 49 pos ÷dis // ten pat.

133

„užsiprašin ÷jimo“. Ir Lietuva band ÷ prašyti Liepojos, Daugpilio ir net Latgalijos, o kai kurie Latvijos laikraš čiai k ÷l÷ bals ą ne tik d ÷l Mažeiki ų, bet ir d ÷l Joniškio, Birž ų, Žagar ÷s bei kit ų miest ų. Informavo, kad Latvijos armijos laikraštis „Latvijas kareivis“ siund ÷ latvius prieš lietuvius ir nagrin ÷jo karo su Lietuva galimybes. Jo nuomone, tok į nedraugišk ą poži ūrį skatino ir Latvijos valdan čioji partija – Ūkinink ų sąjunga (Zemnieku Savieniba), kuriai įtak ą dar ÷ Lenkija. L. Natkevi čius pripažino, kad Al ūkštos srityje n ÷ viena tauta neturi žymios persvaros, tod ÷l plebiscitas netinka. Tokiu atveju geriausia jos priklausomyb ę spr ęsti arbitražui. Palangoje pagal statistik ą daugiausia gyveno lietuvi ų, tod ÷l jai nereikia nei arbitražo, nei plebiscito, bet latviai to reikalauja, tod ÷l reikia nusileisti. LSLDP ir LVS vardu jis pasi ūl÷ sutart į priimti, manydamas, kad tuo bus užkirstas kelias Lenkijos įtakai ir susinormalizuos santykiai su Latvija. Krikš čioni ų demokrat ų lyderis M. Krupavi čius kritikavo Latvij ą, kad ji, paveikta Lenkijos įtakos, prieš por ą dien ų užgrob ÷ gin čijamas teritorijas. Jis suprato, kad Seimui sutarties neratifikavus, ji iširs ir gali tekti š į klausim ą spr ęsti karu. Jis nuog ąstavo, kad sutartyje nenurodytos gin čijamos sritys, apgailestavo, kad Seimas pav ÷luotai gavo š į dokument ą, ta čiau man ÷, kad reikia j į ratifikuoti. Ministras Pirmininkas K. Grinius paaiškino, kad sutartis pav ÷luotai gauta d ÷l sunkaus susisiekimo su Ryga, be to Užsienio reikal ų ministerijoje ir Lietuvos atstovyb ÷je Latvijoje dirba per mažai žmoni ų. Socialdemokratas J. Ple čkaitis aiškino, kad d ÷l kar ų ir taut ų nesutarimo kalta buržuazin ÷ santvarka, ta čiau jis netik ÷jo, kad angl ų arbitras bus bešališkas ir teisingai išspr ęs sien ų klausim ą. Seimas visais trimis skaitymais apsvarst ÷ sutarties projekt ą ir j ą ratifikavo t ą pa čią dien ą. (Sutart į Lietuvos vardu pasiraš ÷ T. Naruševi čius ir D. Zaunius, Latvijos vardu – Z. Meierovicas ir Janis Balodis bei Anglijos atstovas plk. S. Tallents438 .) 1920 m. spalio 15 d. T. Naruševi čius informavo Steigiamojo Seimo narius apie derybas su Latvija d ÷l sien ų. Jis praš ÷ skubiai paskirti 2 atstovus į sien ų nustatymo komisij ą ir suteikti jiems medžiagos apie gin čijam ų plot ų gyventoj ų sud ÷tį439 . L. Želigovskio kariuomenei okupavus Vilniaus krašt ą Lietuva v ÷l atkreip ÷ d÷mes į į Latvij ą. 1920 m. spalio 11 d. Steigiamojo Seimo Užsienio, Krašto apsaugos komisij ų ir Seni ūnų sueigos jungtinis pos ÷dis nutar ÷ prašyti Latvijos pagalbos,

438 1920 10 18 I sesijos 49 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 439 1920 10 15 I sesijos 51 pos ÷dis // ten pat.

134

siekiant apsiginti nuo gen. L. Želigovskio kariuomen ÷s puolim ų440 . Spalio 17 d. oficioze „Lietuva“ buvo pranešta, kad Latvijos kariuomen ÷ už ÷m÷ 5 valsčius – Švent ÷nų, Al ūkštos, Laš ų, Raupyn ų, Kalk ūnų ir Kuršių441 . Matyt, d ÷l ši ų įvyki ų buvo delsiama si ųsti delegacij ą į Latvij ą. Lapkri čio 4 d. liaudinink ų frakcijos pos ÷dyje B. Žygelis pasi ūl÷ pasi ųsti į Latvij ą delegacij ą, L. Natkevi čius patar ÷ atid ÷ti, nes dabartiniai Lietuvos ir Latvijos santykiai neleidžia si ųsti delegacijos 442 . Jo nuomone, galima vykti tik priva čiai. V. Lašas praneš ÷, kad arbitru sienoms su Latvija nustatyti paskirtas anglas James Young Simpson, o Lietuvos atstovas – kun. Pijus Bielskus. 1920 m. lapkri čio 6 d. LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷dyje nutarta oficialios Seimo delegacijos nesi ųsti, ta čiau frakcij ų atstovams vykti priva čiai. Pasi ūlyta A. Rimkos kandidat ūra, ta čiau jam atsisakius, apsistota prie L. Natkevi čiaus 443 . L. Natkevi čius nenor ÷jo vykti delegacijos sud ÷tyje, ta čiau V. Lašui pabr ÷žus, kad misija labai svarbi, visi pos ÷džio dalyviai vienbalsiai pritar ÷ L. Natkevi čiaus kandidat ūrai 444 . 1920 m. lapkri čio 12 d. į Ryg ą išvyko politin ÷ ir karin ÷ Lietuvos delegacija, kuri ą sudar ÷ Užsienio reikal ų ministerijos atstovas J. Šaulys, gen. ltn. M. Katch ÷, plk. Vladimiras Ozolas ir kpt. Vladas Kurkauskas. Lietuvos delegacija siek ÷ sudaryti Lietuvos ir Latvijos karin ę konvencij ą prieš L. Želigovsk į, buvo numatyta pasi ūlyti karini ų veiksm ų plan ą: Latvija puola L. Želigovskio kariuomen ę, jei jis veržiasi Kaišiadori ų ar Ukmerg ÷s kryptimi, o Lietuva – jei jis žygiuoja Daugpilio link 445 . Seimas pasiunt ÷ savo neoficialius atstovus – krikš čioni ų demokratų – K. Jokant ą, liaudinink ų – L. Natkevi čių ir socialdemokrat ų – V. Požel ą446 . Neoficialios Seimo delegacijos tikslas buvo pad ÷ti oficialiai delegacijai, užmezgant ryšius su Latvijos seimo nariais, siekiant Latvijos politik ų ir visuomen ÷s palaikymo kovoje prieš Lenkij ą. Frakcij ų atstovai, derindami tarpusavyje visus veiksmus, susitikin ÷jo su Latvijos seimo pirmininku, sekretoriumi, frakcij ų ir partij ų lyderiais bei atstovais, dar ÷ pranešimus apie Lietuvos pad ÷tį j ų pos ÷džiuose.

440 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 45. 441 Latviai eina į Lietuv ą // Lietuva , 1920 10 17, Nr. 226, p. 2. 442 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1920 11 04 // LMABRS , f. 199–22, l. 99. 443 LSLDP ir LVS CK ir abiej ų frakcij ų bloko pos ÷džio protokolai 1920 11 06, 1920 11 10 // LMABRS , f. 199–102, l. 4. 444 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1920 11 10 // LMABRS , f. 199–22, l. 101. 445 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 46. 446 Ataskaita darb ų Steigiamojo Seimo nario L. Natkevi čiaus deleguoto socialist ų liaudinink ų demokrat ų frakcijos į Latvius // LMABRS , f. 199–102, l. 29–33.

135

Daug nuveik ÷ L. Natkevi čius, tur ÷jęs nemažai asmenini ų pažin čių tarp įvairi ų Latvijos partij ų nari ų, pažinoj ęs kai kuri ų latvi ų laikraš čių redaktorius, LETA direktori ų ir Estijos atstov ą Latvijoje. Lapkri čio 13 d. neoficiali Seimo delegacija susitiko su Latvijos seimo pirmininku, seimo sekretorium, o L. Natkevi čius ir K. Jokantas padar ÷ pranešimus Latgalijos politik ų pos ÷dyje. Lapkri čio 14 d. jie pos ÷džiavo pas tautinius demokratus (atitinkan čius Tautos pažangos partij ą Lietuvoje) ir Darbo partij ą (centro partija, atitinkanti Lietuvos Santar ą) 447 . L. Natkevi čius įrodin ÷jo L. Želigovskio pavoj ų ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai, nes Lenkija gali k ÷sintis į Latgalij ą, o okupavus Lietuv ą neišvengiamai kils karas tarp Lenkijos ir Rusijos, o tada gali nelikti ir Latvijos. Tautininkai Lietuvos atstovus sutiko palankiai ir šiltai. Darbo partija, kurios lyderis advokatas M. Antons buvo seimo tre čiasis sekretorius, be to, ji tur ÷jo 3 narius vyriausyb ÷je, buvo labai atsargi. Jos lyderiai aiškino, kad Latvija L. Želigovskio atžvilgiu laikysis „neskelbtino ginkluoto neutraliteto“ ir priekaištavo lietuviams, kad jie, numatydami galim ą kar ą su Lenkija, nenumat ÷ joki ų s ąjunginink ų. Ataskaitoje L. Natkevi čius taip pat pažym ÷jo, kad geriausiai sek ÷si V. Poželai pas socialdemokratus, nes lapkri čio 14 d. vakare bendrame pos ÷dyje, kuriame dalyvavo Latvijos prezidentas, kariuomen ÷s vadas, Užsienio reikal ų ministerijos atstovai ir frakcij ų lyderiai, socialdemokratai pasisak ÷ už atvir ą kov ą su L. Želigovskiu, kiti paliko klausim ą atvir ą, ta čiau nutar ÷ pasi ųsti Lenkijai not ą, nurodan čią, kad atsakomyb ÷ už L. Želigovsk į tenka Lenkijai. Pos ÷dyje nutarta pad ÷ti Lietuvai kariniais specialistais, ginklais ir amunicija, sudaryti s ąlygas naudotis Latvijos karin ÷mis dirbtuv ÷mis, leisti į Lietuvos kariuomen ę stoti Latvijos savanoriams. Pasitarimo dalyviai pažym ÷jo, kad Latvija panaudos prieš L. Želigovsk į savo kariuomen ę, jei šis m ÷gins sunaikinti Lietuvos valstyb ę, ta čiau nesutiko pasirašyti karin ÷s konvencijos ir tuoj pat pasi ųsti savo kariuomen ę Lietuvai į pagalb ą, nes tam nepritar ÷ Anglija 448 . Tokia Latvijos pozicija trukd ÷ Lenkijai okupuoti vis ą Lietuv ą. Lapkri čio 15 d. L. Natkevi čius ir K. Jokantas susitiko su Latvijos Ūkinink ų sąjungos partijos atstovais. J ų lyderis A. Klyv÷ pabr ÷ž÷ ypatingas simpatijas Lietuvai, ta čiau lapkri čio 14d. vykusiame pos ÷dyje balsavo prieš karin ÷s pagalbos suteikim ą

447 Ataskaita darb ų Steigiamojo Seimo nario L. Natkevi čiaus deleguoto socialist ų liaudinink ų demokrat ų frakcijos į Latvius // LMABRS , f. 199–102, l. 31–33. 448 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 46.

136

Lietuvai 449 . L. Natkevi čius dav ÷ interviu Latvijos laikraš čiams, susitiko Estijos atstovu Hellatu ir Suomijos atstovu Silvanderiu, bendravo su įtakingais karininkais. Lietuviai pamat ÷ ir sužinojo daug vertingos informacijos apie Lenkijos vykdom ą propagand ą, laikraš čių papirkin ÷jim ą, tod ÷l pasi ūl÷ Latvijai teikti daugiau informacijos apie Lietuv ą: į Latvij ą pasi ųsti lektori ų, kurie paskaityt ų paskaitas apie Lietuv ą, nuvežti dailinink ų parod ą, surengti Kipro Petrausko koncertus, pasikviesti Latvijos žurnalistus į Lietuv ą. Lapkri čio 18 d. į Ryg ą atvyko oficiali Lietuvos Steigiamojo Seimo delegacija, kuri ą sudar ÷ liaudinink ų lyderis M. Sleževi čius, krikš čioni ų demokrat ų atstovas V. Jurgutis ir Žyd ų frakcijos atstovas O. Finkelšteinas, dalyvauti Latvijos nepriklausomyb ÷s švent ÷s renginiuose. Delegacija buvo priimta Latvijos prezidento Janio Čakst ÷s, po to dalyvavo iškilmingame Latvijos seimo pos ÷dyje, o vakare – koncerte ir pokylyje. Lapkri čio 19 d. nakt į oficialioji delegacija išvyko į Kaun ą, įgaliojusi anks čiau atvykusius dar kelioms dienoms t ęsti darb ą. Lik ę Lietuvos parlamentarai lapkri čio 22 d. pakviet ÷ arbatos Rygoje leidžiam ų laikraš čių atstovus 450 . Atvyko ne tik latvi ų, bet taip pat žyd ų ir rus ų laikraštininkai. Delegacijos įsp ūdžiai buvo labai geri, nes dauguma sutikt ų politik ų, visuomen ÷s veik ÷jų bei žurnalist ų rod ÷ palankum ą Lietuvai. Gruodžio 16 d. LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷dyje L. Natkevi čius praneš ÷, kad Lenkijos atstovai daug dirbo Latvijoje d÷l politin ÷s ir karin ÷s konvencijos sudarymo, bet d ÷l Lietuvos delegacijos veiklos, Latvijos seimo Užsienio komisija atmet ÷ šios konvencijos ratifikavim ą. Lietuvos atstovams pavyko įtikinti Latvijos ūkinink ų s ąjungos atstovus nebalsuoti už ši ą konvencij ą. Tokiu b ūdu projektuojamoji Baltijos valstybi ų politin ÷ ir karin ÷ konvencija su Lenkijos dalyvavimu žlugo. Lenkijos atstovas Rygoje V. Kameneckis, išgird ęs, kad konvencijos ratifikavimas atmestas, nesl ÷p÷ pasipiktinimo 451 . L. Natkevi čius pareišk ÷, kad Latvijoje yra nuomoni ų, kad reikia tartis d ÷l naujos Baltijos valstybi ų konvencijos be Lenkijos, ta čiau latvi ų lenkofiliškum ą nugal ÷ti bus sunku, nes bijodami Soviet ų S ąjungos, jie linksta į Lenkij ą. Latvijos politik ų palankum ą Lietuvai rodo faktas, kad tuo pat metu ir L. Želigovskis atsiunt ÷ į Latvij ą savo atstovus, nor ÷damas užmegzti diplomatinius

449 Ataskaita darbų Steigiamojo Seimo nario L. Natkevi čiaus deleguoto socialist ų liaudinink ų demokrat ų frakcijos į Latvius // LMABRS , f. 199–102, l. 32–33. 450 Steigiamojo Seimo delegacija į Latvius // Laisv ÷, 1920 12 07, Nr. 6, p. 2. 451 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1920 12 16 // LMABRS , f. 199–22, l. 132–133.

137

santykius, ta čiau K. Ulmanio vyriausyb ÷ ne tik j ų nepri ÷m÷, bet nedelsdama išpraš ÷ iš Latvijos 452 . Vis d ÷lto, nors ir nepavyko sudaryti karin ÷s konvencijos, vizit ą į Latvij ą galima vertinti, kaip nemaž ą Lietuvos delegacijos diplomatin ę pergal ę. Dauguma Latvijos politik ų užjaut ÷ Lietuv ą, ta čiau, nematydami tiesiogin ÷s Lenkijos gr ÷sm ÷s Latvijai, nenor ÷jo gadinti santyki ų su Lenkija bei j ą palaikan čiomis didžiosiomis valstyb ÷mis. Opozicijoje buv ę Tautos pažangos partijos lyderiai bei kai kurie krikš čionys demokratai si ūl÷ b ūti griežtesniems Latvijos, už ÷musios Alūkšt ą, atžvilgiu. LKDP laikraštyje „Laisv ÷“ pasirod ÷ opozicijoje buvusio A. Smetonos kritiškas straipsnis apie pernelyg taiki ą Lietuvos užsienio politik ą.453 . Į š į straipsn į atsakym ą dav ÷ pats A. Stulginskis, pasivadin ęs A. Valiuška 454 . (A. Stulginskis į užsien į važiuodavo ir straipsnius kartais rašydavo, pasivadin ęs Valiuškos pavarde (aut. pastaba)). A. Stulginskis pripažino, kad Latvija negražiai pasielg ÷, ta čiau Al ūkštos klausim ą perdavus spr ęsti arbitražui, Lietuvai nenaudinga bloginti santykius, ypatingai L. Želigovskio avanti ūros akivaizdoje. Lietuvos atstov ų apsilankym ą Latvijoje jis pavadino dideliu diplomatijos laim ÷jimu, nes jis pad ÷jo Latvijos politikams atskleisti tikruosius Lenkijos k ÷slus. Kaip realus politikas, jis buvo link ęs problemas spr ęsti taikiais metodais. Už Baltijos valstybi ų s ąjung ą be Lenkijos agitavuota sausio 19 d. „Lietuvos“ straipsnyje, kuriame rašyta, kad iškilus problemoms, Lietuva į Latvij ą siun čia net po kelias delegacijas, ta čiau pavojui pra ÷jus, atsl ūgsta ir d ÷mesys, o tuo pasinaudoja Lenkija. Straipsnyje si ūlyta Vyriausybei nepraleisti momento ir palaikyti nuolatinius ryšius su Latvija ir Estija, nes ši ų šali ų vyriausyb ÷s ir visuomen ÷s yra palankios Lietuvai 455 . 1921 m. vasario 4 d. Seimo 60-ajame pos ÷dyje užsienio reikal ų ministras informavo, kad Taut ų Sąjunga pripažino Latvij ą ir Estij ą de jure , o Lietuvos nepripažino d ÷l nenustatyt ų sien ų rytuose. Socialdemokrat ų atstovas, kalb ÷damas apie nepripažinimo priežastis, nurod ÷ blog ą atstovybi ų darb ą Baltijos šalyse ir apgailestavo, kad per v ÷lai prad ÷ta glaudžiau su šiomis šalimis bendrauti 456 . Lietuvos Steigiamojo Seimo delegacijos vizitas suteik ÷ impuls ą dviej ų valstybi ų tarpparlamentiniams santykiams. Latvija, gavusi tarptautin į pripažinim ą,

452 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 46. 453 A. Sm. [A. Smetona]. Daugiau aiškumo // Laisv ÷, 1920 12 08, Nr. 9, p. 1. 454 Valiuška A. [A. Stulginskis].Taikingumas ar karingumas? // Laisv ÷, 1920 12 16, Nr. 13, p. 2. 455 Nauja galimyb ÷ Baltijos valstybi ų s ąjungos // Lietuva ,1921 01 19, Nr.14, p. 1. 456 1921 02 04 I sesijos 60 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

138

nenusisuko nuo Lietuvos. 1921 m. vasario 16 d. iškilmingame Lietuvos Steigiamojo Seimo pos ÷dyje dalyvavo Latvijos steigiamojo seimo delegacija – Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Antons Petrevi čius, darbo grup ÷s atstovas M. Antons ir Ūkinink ų s ąjungos lyderis A. Klyv ÷457 . Buvo paskelbta, kad Latvija pripažino Lietuv ą de jure . Latvijos delegacija kartu su Lietuvos Seimo ir Vyriausyb ÷s nariais dalyvavo kariuomen ÷s parade Žaliajame kalne, kapin ÷se, kur A. Petrevi čius pasak ÷ kalb ą, pareikšdamas pagarb ą žuvusiems už nepriklausomyb ę, v ÷liau – Karo muziejaus pašventinimo ir Vy čio kryži ų įteikimo karo invalidams ceremonijoje. Mišri arbitražo komisija, vadovaujama prof. J. Y. Simpsono, dirbo spar čiai ir 1921 m. kovo 13 d. pateik ÷ šalims sutarties projekt ą, o kovo 20 d. paskelb ÷ galutin į sprendim ą, pagal kur į Latvijai pripažinta Al ūkštos sritis, o Lietuvai Palanga ir Mažeikiai. J. Y. Simpsonas pats nustat ÷ sien ą gin čijamose vietose, atsižvelgdamas į etnin ę rib ą bei abiej ų šali ų ekonominius ir strateginius interesus, bandydamas juos suderinti kompensacijos b ūdu 458 . Kovo 15 d. Latvijos steigiamajame seime užsienio reikal ų ministras Z. Meierovics J. Y. Simpsono projekt ą įvertino kaip neatitinkant į Latvijos interes ų459 . Latvijos steigiamasis seimas įpareigojo vyriausyb ę Palangos rajone reikalauti plebiscito, ta čiau prof. J. Y. Simpsonas t ą reikalavim ą atmet ÷. Jis įtikino Latvijos atstovus, kad į Latvijos interesus atsižvelgta n ÷ kiek ne mažiau negu į Lietuvos, tod ÷l Latvijos valdžia nusileido profesoriaus sprendimui. Apie Latvijoje kilus į nepasitenkinim ą rašyta „Lietuvos“ straipsnyje, kur pacituotas Ūkinink ų sąjungos lyderis A. Klyv ÷, kuris piktinosi, kad Palanga Lietuvai atiduota be jokios kompensacijos. Jis nor ÷jo j ą išmainyti į Mažeikius, kurie latviams buvo labiau reikalingi 460 . Buvo nepasitenkinimo apraišk ų ir Lietuvoje. A. Smetona, buv ęs Lietuvos delegacijos sienai su Latvija nustatyti pirmininkas, neveng ÷ kaltinti Lietuvos Vyriausyb ÷s, kad per daug pasitik ÷jo Latvija ir sutiko, kad arbitražas b ūtų Rygoje, tai, jo nuomone, padar ÷ įtak ą deryboms d ÷l sien ų461 . 1921 m. kovo 30 d. specialiu traukiniu iš Kauno į Palang ą perimti jos iš Latvijos valdžios išvyko Lietuvos delegacija – Lietuvos Latvijos sienai nustatyti lietuvi ų komisijos pirmininkas A. Smetona, narys M. Yčas, vidaus reikal ų ministras R. Skipitis, krašto apsaugos ministras plk. K. Žukas, Vyriausiojo Lietuvos gynimo

457 Iškilmingas St. Seimo 1921 met. vasario 16 dienos pos ÷dis // Lietuva , 1921 02 18, Nr. 38, p. 1. 458 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 54–55. 459 Ten pat, p. 56. 460 Neišmintingas žaislas // Lietuva , 1921 04 06, Nr. 73, p. 1. 461 A. Sm. [A. Smetona]. Ministeri ų kabineto sukaktuv ÷s // Lietuvos balsas , 1921 06 21, Nr. 25, p. 1.

139

komiteto nariai M. Sleževi čius ir Doma Sleževi čien ÷, Seimo nariai ir kt. 462 . Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai gaudavo informacijos apie sienos nustatymo problemas. Steigiamojo Seimo frakcijos dom ÷josi komisijos darbu, kai kurie Seimo nariai važiavo į gin čijam ą teritorij ą susipažinti su situacija. Liaudininkas B. Žygelis 1921 m. vasario 21 d. paraš ÷ pareiškimą VLGK, kuriame aiškino, kad Latvijos kareiviai grasino Kalk ūnų gyventojams, panor ÷jusiems prisijungti prie Lietuvos, o Latvijos steigiamojo seimo narys Pavlovas agitavo Al ūkštos sentikius jungtis prie Latvijos 463 . B. Žygelis kritikavo Lietuvos geležinkeli ų valdyb ą, kad ji neišmok ÷jo alg ų Ignalinos geležinkelio ruožo darbininkams, algos išmok ÷tos tik VLGK d ÷ka. Pakuršyje buvo užd ÷tos sunkiausios rekvizicijos, kai tuo metu Latvijos vyriausyb ÷ leido nukent ÷jusiems nuo karo žmon ÷ms naudoti artimiausio miško medžiag ą. B. Žygelis 1920 m. lapkričio pradžioje apie tai padar ÷ pranešim ą Mažojo Seimo ir Vyriausyb ÷s atstovams, ta čiau niekas nesureagavo. Jo nuomone, d ÷l tokio abejingumo Ežer ÷nų vals čiaus sentikiai pateik ÷ pareiškim ą arbitražo komisijai, kuriame praš ÷ priskirti vals čių prie Latvijos. Gin čijamose teritorijose latviai b ūdavo pasiruoš ę komisijos atvykimui, o lietuviai nieko apie tai nežinodavo, nes Lietuvos atstovai arbitražo komisijoje apie tai nepranešdavo. Sien ų nustatymo problem ų pasitaikydavo ir arbitražo komisijai baigus darb ą. 1921 m. lapkri čio 14 d. LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷dyje P. Ruseckas praneš ÷, kad siena iki šiol nenustatyta, nes latviai visokiais b ūdais stengiasi sutrukdyti. Pos ÷dyje nutarta pateikti Vyriausybei paklausim ą464 . Menki nesusipratimai d ÷l sien ų nustatymo nesutrukd ÷ Lietuvos ir Latvijos santykiams. 1921 m. geguž ÷s 1 d. užsienio reikal ų ministras J. Purickis ir Seimo nariai L. Natkevi čius ir V. Čarneckis dalyvavo Latvijos seimo metini ų sukaktuvi ų švent ÷je Rygoje 465 . Jie apsilank ÷ iškilmingame Latvijos seimo pos ÷dyje, įteik ÷ Lietuvos Steigiamojo Seimo pasveikinim ą lietuvi ų ir latvi ų kalbomis. Vakare Lietuvos delegacija buvo pakviesta į oper ą, o v ÷liau – vakarien ÷s pas Latvijos seimo pirminink ą J. Čakst ę. Čia dalyvavo Latvijos seimo prezidiumas, frakcij ų lyderiai ir ministr ų kabineto nariai. Priva čiuose pokalbiuose paliesti Lietuvos ir Latvijos santykiai. Savo pranešime frakcijai L. Natkevi čius teig ÷, kad daugiausia kalb ÷josi

462 Važiuoja Palangos paimti // Lietuva , 1921 03 31, Nr. 68, p. 2. 463 Steigiamojo Seimo nario B. Žygelio pareiškimas VLGK 1921 02 21 // LMABRS, f. 199–102, l. 34. 464 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 11 14 // LMABRS , f. 199–22, l. 336. 465 Derybos Rygoje // T÷vyn ÷s sargas , 1921 05 14, Nr. 20, p. 215.

140

ekonominiais klausimais, vengiant politikos. Latvijos partij ų atstovai buvo atsarg ūs ir lauk ÷ Briuselio deryb ų rezultat ų. Latvijos socialdemokratai pri ÷m÷ rezoliucij ą, kad reikia siekti Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lietuvos s ąjungos sudarymo 466 . Geguž ÷s 6 d. pri ÷mim ą sureng ÷ Lietuvos atstovas Latvijoje D. Zaunius. Jame dalyvavo Lietuvos delegacija, visi Latvijos ministrai ir svarbesni ų seimo frakcij ų atstovai. D. Zaunius, Z. Meierovicas, A. Petrevi čius, J. Purickis kalb ÷jo apie Baltijos šali ų vienyb ę. V. Čarneckis nurod ÷, kad reikalinga ne tik ekonomin ÷ ir politin ÷ s ąjunga, bet ir kult ūriniai ryšiai 467 . Z. Butkus raš ÷, kad geguž ÷s 14 d. Lietuva ir Latvija pasiraš ÷ slapt ą protokol ą, kuriame pažym ÷ta, kad reikia siekti vis ų Baltijos valstybi ų s ąjungos su Suomija ir Lenkija, bet, kadangi nei Lietuvai, nei Latvijai tuo metu karin÷ konvencija su Lenkija buvo nepriimtina, pirmiausia turi b ūti sudaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos sąjunga 468 . Be min ÷to protokolo, J. Purickis ir Z. Meierovicas pasiraš÷ konvencijas d÷l sienos ir d ÷l pilie čių teisi ų, kurios buvo ratifikuotos 1921 m. liepos 9 d. 117-ajame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje 469 . Šias sutartis Seime referavo Užsienio reikal ų komisijos pirmininkas M. Sleževi čius. LSDP tur ÷jo ryši ų su Latvijos socialdemokratais. LSDP spauda raš ÷, kad Latvijos socialdemokratai aktyviai palaik ÷ Baltijos šali ų sąjungos id ÷ją. Baltijos socialdemokrat ų III konferencijoje, įvykusioje Rygoje 1921 m. spalio m ÷nes į nutarta siekti Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos suart ÷jimo 470 . Lenkijos socialist ų partijos atstovai į suvažiavim ą buvo ne įleisti d ÷l imperialistin ÷s politikos Kijeve ir Vilniuje. L. Želigovskio kariuomenei okupavus Vilni ų, Lietuvos politikai atkreip ÷ d÷mes į ir į Estij ą, tačiau nepraš ÷ paramos prieš L. Želigovsk į, bet pasiunt ÷ delegacij ą „susipažinti su žem ÷s reformos vykdymu“. 1920 m. gruodžio 2 d. į Talin ą išvyko agronomai Vladas Kriau čiūnas, Juozas Tonk ūnas, Seimo nariai – agronomas, liaudinink ų atstovas Jonas Kriščiūnas ir LDF frakcijos atstovas K. Ambrozaitis 471 . Viena iš kelion ÷s priežas čių buvo Lenkijos kaltinimai Lietuvai d ÷l vykdomos žem ÷s

466 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 05 11 // LMABRS , f. 199–22, l. 251. 467 Kelion ÷ į Latvius ir Estus // Lietuva , 1921 05 22, Nr. 111, p. 2. 468 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 62–63. 469 1921 07 09 I sesijos 117 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922 . 470 Socialdemokratai už susiartinim ą suomi ų, est ų, latvi ų ir lietuvi ų // Socialdemokratas , 1921 10 27, Nr. 43, p. 2; Tre čioji Pabaltj ūrio socialdemokrat ų konferencija // Lietuva , 1921 10 25, Nr. 240, p. 1. 471 Mūsų komisija į Estonij ą // Laisv ÷, 1920 12 05, Nr. 5, p. 3.

141

reformos, nukreiptos prieš Lietuvos lenkus. Taline delegacij ą sutiko ir globojo Estijos Užsienio reikal ų ministerijos atstovai. Neoficialiai buvo kalbama ir apie Lietuvos politin ę pad ÷tį, nors delegacija aiškino, kad kalb ÷tis politiniais klausimais atvyks kita delegacija. K. Ambrozaitis gr įžęs praneš ÷ KD blokui, kad Estijoje žem ÷s reforma skubiai vykdoma d ÷l politini ų ir ekonomini ų motyv ų, „kol neatsigavo rus ų buržuazija ir kol vokie čių baronai buvo išblaškyti ir netek ę įtakos“, ta čiau čia buvo nusavinami ne visi dvarai, tik baron ų majoratai, bažnytin ÷s žem ÷s ir rus ų valdinink ų žem ÷472 . 1920 m. gruodžio 16 d. J. Kriščiūnas apie delegacijos darb ą padar ÷ pranešim ą liaudinink ų frakcijai 473 . Jis informavo, kad estai dom ÷josi Lietuvos ūkiu, finansais ir santykiais su Lenkija. Jis sužinojo, kad Lenkijos atstovas Estijoje veikia prieš Lietuv ą, ta čiau pastaruoju metu Estijos simpatijos Lenkijai sumaž ÷jo, norima užmegzti ryši ų su Lietuva. Lietuvos Seimas pasinaudojo gauta informacija ir nutar ÷ užmegzti artimesnius santykius su Estija. 1921 m. vasario pabaigoje Lietuvos Seimas pasiunt ÷ delegacij ą į Estij ą dalyvauti pripažinimo de jure ir nepriklausomyb ÷s 3 met ų švent ÷je. Delegacijos pirmininkas buvo liaudininkas ir Užsienio reikal ų komisijos pirmininkas M. Sleževi čius, nariai – KD atstovas V. Čarneckis, LSDP – S. Digrys ir Žyd ų frakcijos – O. Finkelšteinas 474 . Delegacija susitiko su Estijos užsienio reikal ų ministru Antsu Piipu bei ministru pirmininku Konstantinu Petsu475 . Lietuvos delegacij ų vizitai dav ÷ reali ų vaisi ų – 1921 m. kovo 3 d. Užsienio reikal ų ministras J. Purickis Seimui praneš ÷, kad Estija pripažino Lietuv ą de jure 476 . Aktyvus Lietuvos ir Estijos politik ų bendradarbiavimas t ęs÷si visus metus. 1921 m. geguž ÷s 8d. užsienio reikal ų ministras J. Purickis, Seimo nariai V. Čarneckis ir L. Natkevi čius iš Rygos nuvyko į Talin ą, kur susitiko su užsienio reikal ų ministru A. Piipu bei Ministru pirmininku K. Petsu 477 . Pri ÷mimuose buvo reiškiamas pritarimas Baltijos valstybi ų s ąjungos id ÷jai. Lietuvos Vyriausyb ÷ ir Seimas tik ÷josi, kad Baltijos valstybi ų s ąjungos suk ūrimas pad ÷s Lietuvai „atsikratyti“ Hymanso projekto. Tokios viltys tur ÷jo pagrindo, nes Latvija aktyviai palaik ÷ Lietuv ą, bijodama didesnio Lenkijos įsigal ÷jimo d ÷l savo saugumo, ta čiau Estija ir Suomija

472 Estonijoje ( Iš pranešimo atst. Ambrozai čio , padaryto L. kr. dem. pos.) // Laisv ÷, 1920 12 18, Nr. 15, p. 2. 473 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1920 12 16 // LMABRS , f. 199–22, l. 133. 474 Delegacija į Estonij ą // Laisv ÷, 1921 02 23, Nr. 42, p. 1. 475 Čarneckis V. Pas m ūsų kaimynus // Laisv ÷, 1921 03 10, Nr. 54, p. 2. 476 1921 03 03 I sesijos 68 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 477 Kelion ÷ į Latvius ir Estus // Lietuva , 1921 05 24, Nr. 112, p. 2.

142

nenor ÷jo gadinti santyki ų su Lenkija 478 . 1921 m. gruodžio 16–18 d. Taline įvyko Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos užsienio reikal ų ministr ų konferencija. Lietuvai atstovav ę užsienio reikal ų viceministras P. Klimas ir Seimo narys V. Jurgutis praneš ÷, kad Lietuva pasiruošusi atmesti Hymanso projekt ą. Lietuv ą palaik ÷ Latvijos užsienio reikal ų ministras, o Estijos ir Suomijos ministrai tam neprieštaravo 479 . Archyviniuose šaltiniuose taip pat randama fragmentišk ų žini ų apie ryšius su Suomija. LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷džio protokole užfiksuotas nutarimas 1921 m. gruodžio 17 d. pasi ųsti F. Bortkevi čien ę ir L. Natkevi čių į Suomij ą480 . Lietuvos Steigiamojo Seimo KD blokas, LSLDP ir LVS blokas bei LSDP frakcija palaik ÷ Baltijos s ąjungos suk ūrim ą be Lenkijos ir r ÷m÷ užsienio reikal ų ministro J. Purickio sprendimus, padedan čius siekti jos realizacijos. Tuo metu, Tautos pažangos partijos lyderiai kritikavo toki ą Seimo nari ų nuostatą, vadindami j ą platoniška. A. Smetonos nuomone, neišsprendus Lietuvos ir Lenkijos nesutarimo, trij ų Baltijos šali ų s ąjunga yra negalima, o jeigu ji susikurt ų, tai neaišku, ar ji duot ų daug naudos ir netapt ų kit ų šali ų įrankiu 481 . Trišalei Baltijos valstybi ų s ąjungai susikurti trukd ÷ Lenkija, nuolat siekusi izoliuoti Lietuv ą ir patraukti į savo pus ę naujai susik ūrusias Baltijos valstybes. 1922 m. kovo 13–17 d. Varšuvoje įvyko Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos užsienio reikal ų ministr ų konferencija, kurioje kovo 17 d. buvo pasirašyta politin ÷ sutartis, kuria šalys įsipareigojo bendromis j ÷gomis gintis nuo Soviet ų Rusijos agresijos 482 . Kovo 30 d. Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas apie ši ą konferencij ą padar ÷ pranešim ą jungtiniame Seimo Seni ūnų sueigos, Užsienio reikal ų komisijos ir vis ų partij ų lyderi ų pos ÷dyje 483 . Varšuvoje pasirašyt ą politin ę sutart į E. Galvanauskas pavadino nedraugišku Lietuvai aktu, o po konferencijos sekusi ą Vilniaus aneksij ą jis tiesiogiai siejo su Varšuvoje pasirašytais slaptaisiais protokolais. E. Galvanauskas pabr ÷ž÷, kad toks min ÷tų valstybi ų poelgis laužo j ų pasižad ÷jimus Lietuvai 1921 met ų konferencijose 484 .

478 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 70–71. 479 Ten pat, p. 72. 480 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1921 12 08 // LMABRS , f. 199–22, l. 357. 481 A. Sm. [A. Smetona]. Laikraštininkai ir m ūsų politika // Lietuvos balsas , 1921 06 07, Nr. 19, p. 1. 482 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 76. 483 Pasitik ÷jimo pareiškimas m ūsų vyriausybei // Lietuva , 1922 04 01, Nr. 75, p. 1. 484 Slapti protokolai Varšuvoj // Lietuva, 1922 04 01, Nr. 75, p. 1.

143

Bendrame LSLDP ir LVS bei LSDP Seimo frakcij ų pos ÷dyje 1922 m. birželio 22 d. K. Raliui paklausus d ÷l santyki ų su Baltijos valstyb ÷mis, E. Galvanauskas atsak ÷, kad geriausi yra santykiai su Suomija, neblogi – su Estija ir kiek blogesni su Latvija, nes ji nori įtraukti Lietuv ą į savo politik ą su Lenkija 485 . Prie santyki ų su Baltijos valstyb ÷mis atšalimo prisid ÷jo ir Soviet ų Rusijos intrigos. Z. Butkus teigia, kad 1921 metais Lietuvos Vyriausybei Soviet ų Rusija ne kart ą primin ÷, kad Baltijos sąjungos k ūrimas bus traktuojamas kaip nedraugiškas Sovietams aktas 486 . Lietuvos Steigiamasis Seimas deklaravo uždavin į sukurti Baltijos s ąjung ą, ta čiau tik po Vilniaus netekimo prad ÷jo si ųsti delegacijas į Latvij ą ir Estij ą. Šie vizitai dav ÷ teigiam ų vaisi ų – abi kaimyn ÷s netrukus pripažino Lietuv ą de jure , sustipr ÷jo simpatijos Lietuvai, prasid ÷jo aktyvus parlament ų ir vyriausybi ų bendradarbiavimas, ta čiau d ÷l Lenkijos politikos ir Soviet ų Rusijos intrig ų, šis bendradarbiavimas atšalo po 1922 m. kovo m ÷nes į Varšuvoje įvykusios Baltijos šali ų konferencijos, kurioje Lietuva nedalyvavo.

485 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS bloko ir SD frakcijų pos ÷džio protokolas 1922 06 22 // LMABRS , f. 199–109, l. 104–108. 486 Butkus Z. Vokietijos ir Soviet ų politicos poveikis Baltijos s ąjungos k ūrimui 1919–1940 metais // Lietuvos istorijos studijos , 2007, Nr. 20, p. 29.

144

2. I SEIMO FRAKCIJ Ų NESUTARIM Ų POVEIKIS UŽSIENIO POLITIKAI

I Seimas dirbo mažiau nei pus ę met ų – nuo 1922 lapkri čio 13 d. iki 1923 m. kovo 13 d. Šiame Seime, panašiai, kaip ir Steigiamajame, vyravo 30–40 met ų amžiaus parlamentarai, o j ų išsilavinimas buvo aukštesnis – aukšt ąjį ir nebaigt ą aukšt ąjį išsilavinim ą tur ÷jo 46,99 % Seimo nari ų, be to, didel ÷ j ų dalis tur ÷jo parlamentinio darbo Steigiamajame Seime patyrim ą487 . 1922 m. spalio 10–12 d. išrinktame I Seime n ÷ viena partija netur ÷jo absoliu čios daugumos. Seime L ŪS tur ÷jo 12 atstov ų, LDF – 11, LKDP – 15, LVS – 14, LSLDP – 5, LSDP – 11, Darbinink ų kuopos frakcija – 5, lenkai – 2 ir žydai – 3 atstovus 488 . Gausiausias KD blokas d ÷l įvairi ų priežas čių nesudar ÷ koalicijos su buvusiais partneriais Steigiamajame Seime LSLDP ir LVS bloku, tod ÷l pastarieji ir kitos frakcijos dažnai principingai balsuodavo prieš bet kokius KD pasi ūlymus. Darbinink ų kuopos frakcij ą faktiškai sudar ÷ komunist ų atstovai, kuri ų tikslas – „griauti buržuazin ę santvark ą iš vidaus“, ta čiau jie greitai buvo neutralizuoti pašalinus j ų lyder į K. Domin ą iš Seimo už anks čiau padarytus nusikaltimus. Taigi, toks margas Seimas tur ÷jo spr ęsti svarbiausius Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimus. Užsienio politikos srityje išliko tos pa čios svarbiausios problemos kaip ir Steigiamajame Seime – Lietuvos pripažinimas de jure , Vilniaus krašto susigr ąžinimas ir Klaip ÷dos prijungimas. 1922 m. lapkri čio 28 d. I Seimo 5-ajame pos ÷dyje buvo išrinkta Užsienio reikal ų komisija, kuri ą sudar ÷ LSLDP ir LVS frakcij ų bloko atstovai – M. Sleževi čius, dr. Jonas Staugaitis (1922 11 23 LVS ir LSLDP frakcij ų bloko pos ÷dyje į komisij ą buvo pasi ūlytas J. Vileišis 489 ), pavaduotojas – L. Natkevi čius, LŪS – Justinas Staugaitis, pavaduotojas – Stasys Šilingas; LKDP – M. Krupavi čius ir Kazys Oleka, LDF – K. Ambrozaitis, LSDP – S. Kairys490 . Pagal specialybes – 2 kunigai, 2 teisininkai, 1 visuomen ÷s darbuotojas, 1 inžinierius; pavaduotojai – 1 karininkas, 1 teisininkas. Visi komisijos nariai tur ÷jo aukšt ąjį, tik L. Natkevi čius ir K.

487 Tamošaitis M. I Seimas (1922–1923) // Lietuvos Respublikos seim ų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) nari ų biografinis žodynas , p. 25, 29. 488 1922 11 17 I sesijos 2 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923. 489 I Seimo LVS ir LSLDP frakcij ų bloko pos ÷džio protokolas 1922 11 23 // LMABRS , f. 199–115, l. 11. 490 1922 11 28 I sesijos 5 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923.

145

Ambrozaitis – nebaigt ą aukšt ąjį išsilavinim ą. Komisijos pirmininku nuo 1922 m. lapkri čio 30 d. iki 1923 m. kovo 10 d. buvo prelatas Justinas Staugaitis 491 . Jau nuo pirm ųjų Seimo pos ÷dži ų prasid ÷jo nesutarimai. 1922 m. lapkri čio 17 d. renkant mandat ų patikrinimo komisij ą Lenk ų frakcijos atstovai atsisak ÷ balsuoti, o Žyd ų frakcijos atstovai pareišk ÷, kad boikotuos Seimo darb ą, kol nebus atkurtas teisingumas. Jų nuomone, Vyriausioji rinkim ų komisija neteisingai traktavo Seimo rinkim ų įstatymo 76 straipsn į492 . Žyd ų frakcija si ūl÷ Lenk ų frakcijai boikotuoti nauj ąjį Seim ą ir prad ÷ti protesto akcijas užsienyje ir Taut ų Sąjungoje. Lenk ų centrinis rinkiminis komitetas, įkurtas Informacinio biuro lyderi ų Eugeniuszo Romerio ir Kazimierzo Janczewskio, organizav ęs lenk ų tautin ÷s mažumos rinkim ų kampanij ą bei vadovav ęs Lenk ų frakcijai, atsisak ÷ nuo žyd ų atstov ų pasi ūlymo, motyvuodamas tuo, kad tai vienintel ÷ lenk ų politin ÷ institucija Lietuvoje. Tautini ų mažum ų frakcijos apsiribojo iš ÷jimu iš Seimo sal ÷s patvirtinus rinkim ų rezultatus 493 . Panašu, kad Lenk ų frakcija pasimok ÷ iš savo klaid ų Steigiamajame Seime. Ryšk ÷jo nesutarimai ir KD bloke. Balsuojant kartais išsiskirdavo LŪS, LKDP ir LDF nuomon ÷s. KD ir LSLDP bei LVS blokas band ÷ der ÷tis d ÷l koalicijos, ta čiau derybos nepavyko. Pasinaudoj ę palankiai susiklos čiusia politine situacija ir tur ÷dami persvar ą Seime, LSLDP ir LVS atsisakius dalyvauti rinkimuose, KD blokas 1922 m. lapkri čio 21 d išrinko Seimo prezidium ą. Tuo metu LSLDP ir LVS vienijo j ÷gas, jos ne tik sudar ÷ blok ą Seime, bet ir 1922 m. gruodžio 3–5 d. įvykusiame suvažiavime LSLDP ir LVS susijung ÷ į Lietuvos valstie čių liaudinink ų s ąjung ą (toliau – LVLS). V÷liau derybos buvo atnaujintos, susitarta, kad Vyriausybei vadovaus M. Krupavi čius, o prezidentu bus renkamas P. Leonas, ta čiau KD blokas v÷l pasinaudojo savo j ÷gų persvara ir nutar÷ patys išrinkti prezident ą494 . Lietuvos prezidento rinkimai buvo Seimo 14-ajame pos ÷dyje 1922 m. gruodžio 21 d. Seimo kairiosios partijos boikotavo rinkimus, o liaudininkai L. Natkevi čius ir J. Vileišis band ÷ juos sutrukdyti, pareikšdami, kad n ÷ra kvorumo ir rinkimai neteis ÷ti. Balsavimo metu jie net buvo iš ÷ję iš sal ÷s, bet sugr įžo ir band ÷ perskaityti deklaracij ą. Vis d ÷lto rinkimai įvyko, KD bloko 36 balsais iš dalyvavusi ų 38 atstov ų prezidentu

491 Raulinaitis P. V.Parlamentin ÷ užsienio politikos kontrol ÷ // Teis ÷, 1925, Nr. 8, liepa–gruodis, p. 37. 492 1922 11 17 I sesijos 2 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923. 493 Buchowski K. Polacy w sejmach litewskich 1920–1927 // Studia z dziejow Rosji i Europy Srodkowo–Wschodniej , t. XXXII, s. 77. 494 Eidintas A. Aleksandras Stulginskis , p. 162–163.

146

išrinktas A. Stulginskis 495 . Seimo kairiosios frakcijos, o ypa č LVLS frakcija su tuo nesutiko per vis ą I Seimo egzistavimo laikotarp į, reikalavo panaikinti rinkim ų rezultatus, prieštaravo naujojo Ministr ų kabineto sudarymui. Tai labai kenk ÷ normaliam valstyb ÷s gyvenimui, o tuo pa čiu ir užsienio politikai. Lietuvos atstovas Anglijoje T. Naruševi čius slaptame rašte iš Londono pamin ÷jo, kad paskutiniai įvykiai Lietuvoje renkant prezident ą ir sudarant nauj ą kabinet ą padar ÷ užsienyje labai blog ą įsp ūdį ir gali daug pakenkti ateityje. „[…] Jei pas vadovaujan čias partijas buvo iš tikr ųjų š čyras noras valstyb ÷s interesus gerbti ir jos likim ą saugoti, jos tur ÷jo susitarti, bet ne griebtis griežt ų b ūdų ž ūt b ūt kovos viena prieš kit ą […]“ – raš ÷ diplomatas, palink ÷damas daugiau vienyb ÷s, solidarumo, nusileidim ų ir doros 496 . Netekusi Vilniaus Lietuvos Vyriausyb ÷ savo d ÷mesį nukreip ÷ į Klaip ÷dą ir ÷m÷si priemoni ų krašto gyventojams į savo pus ę patraukti: skyr ÷ daug l ÷šų agitacijai, bet kartu ÷m÷si ir ekonomini ų sankcij ų. 1922 m. kovo m ÷nes į Lietuvos Vyriausyb ÷ sustiprino sienos tarp Lietuvos ir Klaip ÷dos apsaug ą. Jau rugs ÷jo m ÷nes į Lietuvos šalinink ų rankose atsid ūr÷ dauguma Klaip ÷dos krašto laikraš čių ir prad ÷jo propaguoti susijungim ą su Lietuva. Tarp Klaip ÷dos krašto gyventoj ų vyravo kelios nuomon ÷s: viena – susijungimo su Lietuva, kita – Klaip ÷dos savarankiškumo arba „freištato“ id ÷ja. Pirm ąją labiau palaik ÷ krašto lietuviai, antr ąją – vokie čiai. Prad ÷jus Klaip ÷dos krašt ą valdyti pranc ūzams, kartu padid ÷jo Lenkijos įtaka Klaip ÷doje. Lenkija išvyst ÷ diplomatin ę akcij ą, siekdama užt ęsti ir sutrukdyti Klaip ÷dos krašto atidavim ą Lietuvai. Ji steng ÷si išsikovoti kuo daugiau teisi ų šio krašto, ypa č uosto, valdyme. Už ÷musi Vilnij ą ir tur ÷dama ypating ų teisi ų Klaip ÷dos krašte, Lenkija tik ÷josi priversti Lietuv ą jai pasiduoti. 1921 met ų pabaigoje į Klaip ÷dą konsulo pareigoms buvo atkeltas Lenkijos pasiuntinys Austrijoje Marcelis Szarota, kurio iniciatyva labai pagyv ÷jo „freištatinink ų“ veikla 497 . Prasid ÷jo įvairi ų lenkišk ų bendrovi ų steigimas, net žemi ų supirkin ÷jimas b ūsimiems lenk ų kolonistams, buvo sudaryta sutartis su Lenkija, iš Lenkijos geležinkeliais į Klaip ÷dą prad ÷jo vežti miško medžiag ą medžio apdirbimo įmon ÷ms. 1922 m. pabaigoje Ambasadori ų konferencija jau buvo pasiryžusi remti ši ą Lenkijos politik ą, pamiršusi savo ankstesnius argumentus ir pažadus Lietuvai. D ÷l to

495 1922 12 21 I sesijos 14 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923. 496 T. Naruševi čiaus pranešimas Nr.1. URM, 1923 01 09 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 394, l. 205. 497 1922 11 17 I sesijos 2 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923.

147

sunerimo vietiniai lietuvi ų veik ÷jai. Siekdama sustabdyti pasienyje klestin čią spekuliacij ą, Lietuvos Vyriausyb ÷ 1922 m. lapkri čio m ÷nes į uždar ÷ sien ą tarp Lietuvos ir Klaip ÷dos krašto. Klaip ÷doje išseko gr ūdų atsargos, prad ÷jo tr ūkti duonos. 1922 m. lapkri čio 20 d. Ambasadori ų konferencija pripažino Lietuv ą de jure . Tą pa čią dien ą E. Galvanauskas sukviet ÷ nepaprast ąjį Ministr ų kabineto pos ÷dį Klaip ÷dos reikalams svarstyti 498 . Nušviet ęs Klaip ÷dos klausim ą, jis pasi ūl÷ organizuoti vadinam ą „Klaip ÷dos krašto lietuvnink ų sukilim ą prieš vokišk ą direktorij ą“. Šiam pasi ūlymui pritar ÷ visi Vyriausyb ÷s nariai, Prezidentas apie tai buvo informuotas anks čiau, ta čiau tik k ą išrinktas I Seimas apie organizuojam ą sukilim ą nebuvo informuotas. Vyriausyb ÷ nenor ÷jo imtis atsakomyb ÷s už šiuos įvykius ir negal ÷jo oficialiai duoti l ÷šų, taip pat reikalavo, kad šis žygis b ūtų vykdomas be Šauli ų s ąjungos tarybos žinios, nes čia yra Seimo nari ų (dr. Jonas Staugaitis, M. Sleževi čius, M. Krupavi čius) 499 . Sukilimo organizavimui labai tr ūko l ÷šų. Tai sužinoj ęs, A. Smetona patar ÷ Šauli ų s ąjungos pirmininkui Vincui Kr ÷vei-Mickevi čiui kreiptis į kunig ą ir bankinink ą Juoz ą Vailokait į ir suorganizavo j ų susitikim ą. Susitikimas pranoko lūkes čius, nes Juozas Vailokaitis sukilimui paaukojo 25 000 lit ų500 . (Kun. Juozas Vailokaitis buvo KD atstovas Seime.) Sprendžiant iš stenogram ų, apie Klaip ÷dos sukilim ą Seime nebuvo kalb ÷ta iki 1923 m. sausio 16 d. G. Galvos veikale rašoma, kad kai kurie Seimo nariai apie tai žinojo 501 . V. Kr ÷v÷-Mickevi čius savo prisiminimuose raš ÷, kad apie sukilim ą žinojo dauguma Seimo nari ų502 , tačiau tik savanoriams apsupus Klaip ÷dą, E. Galvanauskas oficialiai praneš ÷ Seimo Užsienio reikal ų komisijai apie įvyki ų raid ą. 1923 m. sausio 12 d. liaudininkai Z. Toliušis ir M. Sleževi čius įteik ÷ paklausim ą užsienio reikal ų ministrui, kuriame klausiama: koki ą pozicij ą už ÷m÷ Lietuvos valdžia ir kaip mano pad ÷ti Klaip ÷dos kraštui susijungti su Lietuva 503 . 1923 m. sausio 16 d. 18-ajame pos ÷dyje Seimo Pirmininkas L. Bistras nurod ÷, kad Prezidiumas gavo iš L. Natkevi čiaus ir P. V. Raulinai čio prašymus atleisti nuo pos ÷dži ų lankymo d ÷l svarbi ų priežas čių: pirm ąjį – m ÷nesiui, antr ąjį – 6 savait ÷ms 504 .

498 Galva G. Ernestas Galvanauskas , p. 297. 499 Marcinkevi čius – Mantautas A. Šaulių s ąjunga Klaip ÷dos sukilime, p. 320–33l, 332 . 500 Ten pat, p. 333–334. 501 Galva G. Ernestas Galvanauskas , p. 310–311. 502 Marcinkevi čius – Mantautas A. Šauli ų s ąjunga Klaip ÷dos sukilime, p. 333–334, 348. 503 Z. Toliušio ir M. Sleževi čiaus paklausimas URM 1923 01 12 // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 303, l. 281. 504 1923 01 16 I sesijos 18 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923.

148

Partin ÷je spaudoje žinios apie įvykius Klaip ÷doje pasirod ÷ anks čiau. Sausio 11 d. krikš čioni ų demokrat ų laikraštyje „Laisv ÷“ pasirod ÷ skelbimas, kuriame rašoma, kad Klaip ÷dos sukilimo tikslas – prisijungimas prie Lietuvos. O jau sausio 14 d. čia išspausdinamas iš Klaip ÷dos slapta atvežtas „Manifestas visiems Klaip ÷dos krašto gyventojams“, pasirašytas Martyno Jankaus 505 . LŪS atstovas Seime E. Draugelis sausio 20 d. „Laisv ÷je“ ragino daryti visoje Lietuvoje susirinkimus ir mitingus, kuriuose inteligentai paaiškint ų Klaip ÷dos reikšm ę Lietuvai, taip pat protestuoti prieš Lenkijos ir kit ų kišim ąsi į Lietuvos reikalus 506 . LVLS laikraštyje „Lietuvos žinios“ sausio 16 d. buvo išspausdintas liaudinink ų atstov ų Seime M. Sleževi čiaus ir Z. Toliušio paklausimas d ÷l sukilimo, aprašyta sausio 14 d. manifestacija Kaune Rotuš ÷s aikšt ÷je, kurioje dalyvavo apie 10 000 žmoni ų507 . O jau kit ą dien ą liaudinink ų partija ÷m÷si aktyvios veiklos: paskelb ÷, kad „Lietuvos žinios“ atidar ÷ Mažosios Lietuvos gelb ÷jimo fond ą aukoms rinkti, kviet ÷ visuose miestuose rengti sukil ÷li ų palaikymo mitingus, ragino gerai dirbti diplomatus ir Užsienio reikal ų ministerij ą, patar ÷ krikdemams sudaryti tvirt ą valdžią ir persp ÷jo jaunuomen ę nedaryti neatsargi ų žingsni ų508 . Po keli ų dien ų straipsnyje „Kod ÷l neturime ministeri ų kabineto“ buvo kritikuojamas krikš čioni ų demokrat ų ramumas, tyl ÷jimas, laukimas ir neveiklumas Klaip ÷dos įvyki ų akivaizdoje 509 . Kaune įsik ūr÷ Klaip÷dos lietuviams remti komitetas, kurio pirmininkas buvo A. Vitkauskas, vicepirminink ÷ Magdalena Galdikien ÷ (KD atstov ÷ Seime) ir sekretorius J. Strimaitis. Sausio 17 d. įvyko jo antrasis susirinkimas, kuriame dalyvavo 22 organizacij ų atstovai 510 . Net krikš čionys demokratai sausio 18 d. Kaune sureng ÷ manifestacij ą, kurioje protestuota prieš Lietuvos Vyriausyb ÷s pasyvum ą ir reikalauta aktyviai paremti klaip ÷die čius. LDF lyderis K. Ambrozaitis praš ÷ išdalinti darbininkams ginklus. Visoje Lietuvoje vyko mitingai, palaikantys Klaip ÷dos sukil ÷lius ir j ų siekimus, o Vyriausyb ę atakavo Antant ÷s valstybi ų ir Ambasadori ų tarybos notos ir ultimatumai. Tuo metu buvo ypa č svarbus vis ų valdžios strukt ūrų vieningas darbas,

505 Skelbimas // Laisv ÷, 1923 01 11, Nr. 8, p. l; Manifestas visiems Klaip÷dos krašto gyventojams // Laisv ÷, 1923 01 14, Nr. 11, p. l. 506 Lizdeika. [E. Draugelis]. Gyvi dar esame! // Laisv÷, 1923 01 20, Nr. 16, p. 1. 507 Manifestacija d ÷l Klaip ÷dos // Lietuvos žinios , 1923 01 16, Nr. 12, p. 2. 508 Pagelb ÷kim klaip ÷die čiams // Lietuvos žinios , 1923 01 17, Nr. 13, p. 1. 509 Kod ÷l neturime ministeri ų kabineto // Lietuvos žinios , 1923 01 20, Nr. 16, p. 1. 510 Eidintas A. Lietuvos propagandin ÷ veikla ruošiant sausio sukilim ą Klaip ÷doje // 1923 met ų sausio įvykiai Klaip ÷doje , p. 32.

149

ta čiau straipsniai spaudoje rodo, kad ir šiuo momentu partijos neišveng ÷ tarpusavio kaltinim ų ir partinio poži ūrio į valstyb ÷s reikalus. Iš socialdemokrat ų spaudos matosi, kad LSDP nežinojo apie ruošiam ą sukilim ą. Laikraštyje „Socialdemokratas“ apie sukilim ą parašyta tik sausio 18 d., pažym ÷ta, kad LSDP neturi išsamesni ų duomen ų apie šiuos įvykius, ta čiau Klaip ÷dos krašto darbininkai buvo raginami ginti savo pozicijas, „atremti priešus iš buržuazijos tarpo“ 511 . Kitame straipsnyje buvo rašoma, kad Lietuva neprivalo kištis į Klaip ÷dos krašto reikalus, o klaip ÷die čiai patys turi „nusistatyti savo gyvenimo tvark ą“ ir tai yra svarbiausia „susid ÷jimo s ąlyga“ 512 . Iš ši ų publikacij ų dat ų, turinio bei apimties jau galima daryti kai kurias išvadas. LKDP – valdan čioji partija negal ÷jo nežinoti apie Klaip ÷dos įvykius, tod ÷l j ų spauda anks čiausiai praneš ÷ apie tai. J ų pranešimai buvo patys trumpiausi, nes buvo neaišku, kaip pakryps įvykiai, kaip sukilimas atsilieps Lietuvai, tod ÷l vengta vertinti ir daryti kokius nors pareiškimus. Be to, vienas KD lyderi ų – kunigas Juozas Vailokaitis sukilim ą r ÷m÷ finansiškai. Grei čiausiai LVLS vadai žinojo apie rengiam ą sukilim ą, nes buv ęs Steigiamojo Seimo narys, liaudininkas Juozas Pronskus, aktyviai dalyvavo Klaip ÷dos sukilime. 1922 m. ruden į jis buvo pakviestas dirbti „Pr ūsų lietuvi ų balso“ redakcijoje, o nuo 1922 m. gruodžio 8 d. buvo Mažosios Lietuvos gelb ÷jimo komiteto narys 513 . „Lietuvos žini ų“ publikacijos iš karto par ÷m÷ sukilim ą, o laikraštyje pateikiami nurodymai, kaip elgtis visuomenei ir Vyriausybei, sutapo su Vyriausyb ÷s pozicija. Ta čiau liaudininkai neilgai išlaik ÷ savo lojalum ą Vyriausybei ir v ÷l ÷m÷ spaudoje pulti krikš čionis demokratus. „Socialdemokrato“ straipsniai rodo, kad LSDP frakcija nežinojo apie Vyriausyb ÷s ruošiam ą sukilim ą. LSDP liko ištikima savo ideologin ÷ms nuostatoms, ragindama Klaip ÷dos darbininkus kovoti su buržuazija, si ūl÷ Lietuvai nesikišti ir pasisak ÷ už laisv ą klaip ÷die čių apsisprendim ą. Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas sukilim ą ruoš ÷ savo iniciatyva ir atsakomybe, nes Vyriausyb ÷ jo rengimo metu buvo atsistatydinusi ir tik laikinai ÷jo savo pareigas, kol bus sudarytas naujas Ministr ų kabinetas. Naujojo kabineto

511 D÷l Klaip ÷dos įvyki ų // Socialdemokratas , 1923 01 18, Nr.3, p. 1. 512 Klaip ÷dos įvykiai ir Lietuvos darbininkai // Socialdemokratas , 1923 01 25, Nr. 4, p. 1–2. 513 Tamošaitis M. Juozas Pronskus // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 met ų) nari ų biografinis žodynas , p. 282.

150

sudarymas užsit ęs÷ d ÷l partini ų nesutarim ų Seime, nes krikdemai ir liaudininkai nesutar ÷ d ÷l koalicijos sudarymo, opozicija protestavo d ÷l neteis ÷tų Prezidento rinkim ų, užsit ęs÷ 1923 m. biudžeto svarstymas. Galb ūt valdan čioji partija dels ÷, laukdama, kaip pakryps įvykiai Klaip ÷doje, kad reikalams pasisukus į blog ąją pus ę, gal ÷tų apkaltinti laikin ąją E. Galvanausko Vyriausyb ę. A. Merkelis raš ÷, kad net Prezidentas A. Stulginskis prieštaravo Klaip ÷dos sukilimui, kaip labai rizikingam žingsniui 514 , tačiau šaltiniai to nepatvirtino. Prezidentas A. Stulginskis vadovaudavo Ministr ų kabineto pos ÷džiams, kurie ne kart ą vykdavo Prezident ūroje, tod ÷l galima teigti, kad jis pritar ÷ sukilimui, nes, priešingu atveju, b ūtų griežtai tam pasipriešin ęs. Sausio 12 d. Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas padar ÷ pareiškim ą spaudai d÷l įvyki ų Klaip ÷doje. Jame jis užjaut ÷ Klaip ÷dos krašto gyventoj ų jud ÷jim ą, suprato lietuvi ų patriot ų veržim ąsi pad ÷ti klaip ÷die čiams, bet pasisak ÷, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ priversta saugoti sien ą nuo tokio savo pilie čių brovimosi, nes kraštas yra ne jos suverenitete. Pabaigoje jis pabr ÷ž÷, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ neliks abejinga, jeigu Antant ÷s valstyb ÷s griebsis ginklo „prieš gyventoj ų apsisprendimo teis ę ir pasiryžim ą sudaryti krašto organus, kurie atatinka gyventoj ų daugumos interesams ir tautiniams siekimams“ 515 . Pirm ąjį nepaprast ąjį pranešim ą Seime apie įvykius Klaip ÷dos krašte Ministras Pirmininkas padar ÷ 1923 m. sausio 16 d. po Klaip ÷dos miesto už ÷mimo 516 . Pranešim ą prad ÷jo priekaištais Seimui d ÷l iki šiol nepriimto biudžeto. Žinia apie s ÷kming ą operacij ą Klaip ÷doje buvo sutikta smarkiais plojimais ir himnu. Aišku, laikydamasis numatytos taktikos, E. Galvanauskas ši ą akcij ą pavadino „vietini ų gyventoj ų sukilimu“ prieš vietin ę valdži ą d ÷l nepaken čiamos ekonomin ÷s situacijos, nors pripažino, kad Ambasadori ų konferencija ši ų įvyki ų kaltininke laiko Lietuvos Vyriausyb ę. Premjeras išreišk ÷ vilt į, kad Antant ÷s valstyb ÷s, spr ęsdamos Klaip ÷dos krašto likim ą, laikysis Versalio sutarties ir atsižvelgs į Klaip ÷dos gyventoj ų nor ą susijungti su Lietuva. Po pranešimo Ministr ų kabineto nariai paliko Seimo r ūmus. LVLS atstovas V. Lašas pasi ūl÷ svarstyti nepaprast ąjį pranešim ą. J į palaik ÷ LSDP lyderis S. Kairys. Jiems paprieštaravo LKDP frakcijos pirmininkas M. Krupavi čius pareišk ęs, kad Ministr ų kabinetas jokio atsakymo nenor ÷jo gauti. Jis pasak ÷, kad laukia svarbesni ų įstatym ų svarstymas, o diskusijos bus tiktai bergždžias darbas.

514 Merkelis A. Antanas Smetona , p. 278. 515 Ministro pirmininko pareiškimas spaudai 1923 01 12 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 378, l. 304. 516 1923 01 16 I sesijos 18 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923.

151

Balsuojant KD bloko balsais pasi ūlymas d ÷l diskusij ų buvo atmestas. Tuo metu aktyvios diskusijos apie Klaip ÷dos įvykius vyko Seimo frakcij ų pos ÷džiuose. 1922m. sausio 22 d. LVLS frakcijos pos ÷dyje buvo svarstomas bloko poži ūris į b ūsim ą Ministro Pirmininko pranešim ą d ÷l Klaip ÷dos. Nutarta išreikšti Seimo džiaugsm ą d ÷l įvyki ų, patvirtinti Steigiamojo Seimo 1921 m. lapkri čio 11 d. rezoliucij ą d ÷l autonomijos Klaip ÷dai, reikalauti iš Vyriausyb ÷s imtis vis ų priemoni ų Klaip ÷dos prijungimui prie Lietuvos. Kalb ÷ti pavesta M. Sleževi čiui 517 . Kit ą pranešim ą Ministras Pirmininkas padar ÷ 20-ajame Seimo pos ÷dyje 1923 m. sausio 23d. 518 . E. Galvanauskas perskait ÷ Klaip ÷dos krašto atstov ų deklaracij ą, priimt ą Šilut ÷je 1923 m. sausio 19 d. su nutarimu prisijungti prie Lietuvos autonomin÷s dalies teis ÷mis. Ministras Pirmininkas Vyriausyb ÷s vardu sveikino tok į Klaip ÷dos krašto gyventoj ų valios pareiškim ą. Pranešimas v ÷l buvo palyd÷tas ovacijomis, ta čiau Seimo Pirmininkas L. Bistras nutrauk ÷ Seimo pos ÷dį iš karto po pranešimo, o diskusijos buvo atid ÷tos rytdienai. Akivaizdu, kad valdantysis KD blokas veng ÷ diskutuoti šiais opiais klausimais. Diskusijos vis d ÷lto įvyko I Seimo 21-ajame pos ÷dyje 1923 m. sausio 24 d. M. Sleževi čius savo ilgoje kalboje pritar ÷ sukilimui, si ūl÷ Lietuvos valdžiai aktyviau pad ÷ti sukil ÷liams susijungti su Didži ąja Lietuva. Jis patar ÷ Vyriausybei neži ūr÷ti neutraliai į Klaip ÷dos gyventoj ų pastangas „kaip ligi šiol ži ūr÷jo“, pasi ūl÷ LVLS frakcijos rezoliucij ą, kurioje sveikino „Mažosios Lietuvos brolius“, pareiškusius savo nor ą susijungti su Didži ąja Lietuva ir reikalavo, kad Vyriausyb ÷ kuo grei čiau prijungt ų Klaip ÷dos krašt ą prie Lietuvos Respublikos 519 . LKDP lyderis M. Krupavi čius apgailestavo, kad Versalio sutartis nuvyl ÷ maž ąsias tautas, kurios realiai netur ÷jo apsisprendimo teis ÷s, kritikavo Antant ÷s darbus. Paskui jis padar ÷ priekaišt ą Lietuvos Vyriausybei, kad ji apstat ÷ pasien į ir neleido Didžiosios Lietuvos ginkluotos pagalbos klaip ÷die čiams, nors suprato, kad Vyriausyb ÷ turi atsižvelgti į tarptautinius suvaržymus. Jis išreišk ÷ pagarb ą tiems didvyriams, kurie vis d ÷lto prasiverž ÷ pro sien ą ir žuvo už klaip ÷diški ų laisv ę, kaltino Petisne sukil ÷li ų kraujo praliejimu. Paskatino Vyriausyb ę teikti materialin ę pagalb ą ir imtis kit ų priemoni ų, kad klaip ÷die čių apsisprendimas b ūtų įgyvendintas. K. Venclauskis, kalb ÷damas socialdemokrat ų vardu, pareišk ÷, kad Ministro

517 I Seimo LVLS frakcijos pos ÷džio protokolas 1923 01 22 // LMABRS , f. 199–115, l. 38. 518 1923 01 23 I sesijos 20 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923. 519 1923 01 24 I sesijos 21 pos ÷dis / ten pat.

152

Pirmininko pranešimas apie „vadinamosios Mažosios Lietuvos Seimo“ deklaracij ą buvo visai nesuprantamas, suabejojo pa čia Mažosios Lietuvos Seimo institucija, konstatavo, kad tikros apsisprendimo teis ÷s čia n ÷ra. Jis prieštaravo, kad b ūtų suteikta karin ÷ pagalba, nes n ÷ra prieš k ą kariauti. Jo nuomone, be reikalo sukilime buvo tiek auk ų, nes klaip ÷die čiai visuomet buvo lojal ūs ir su niekuo nekariavo, o jeigu vis d ÷lto kariaus, tai teks kariauti su Antant ÷s kariuomene, o tai labai pavojingas žaidimas. Lietuva gali tik reikalauti, kad Klaip ÷dos kraštui duot ų teis ę išsirinkti demokratin į Seim ą, kuris gal ÷tų išreikšti gyventoj ų vali ą. K. Venclauskis pasi ūl÷ prijungti Klaip ÷dos krašt ą autonominio vieneto teis ÷mis, nes jie bijosi pa čios Didžiosios Lietuvos, perskait ÷ LSDP rezoliucij ą, kurioje pripaž įstama Mažajai Lietuvai apsisprendimo teis ÷ ir autonomija, patvirtinta 1921 m. lapkri čio 11 d. Steigiamojo Seimo nutarimu, jei j ą priims demokratiniu b ūdu išrinktas Mažosios Lietuvos Seimas, ir išreišk ÷ moralin ę ir diplomatin ę param ą Mažosios Lietuvos „pla čiųjų darbo sluoksni ų“ išsivadavimui iš Antant ÷s okupacijos 520 . LŪS atstovas S. Šilingas apžvelg ÷ pavergt ų ir atskirt ų lietuvišk ų žemi ų susijungimo proces ą, pareišk ÷ pasitik ÷jim ą ir palaikym ą Vyriausybei, pasak ÷, kad at ÷jo laikas susigr ąžinti Vilni ų, o rezoliucijoje pasi ūl÷ įrašyti, kad Mažosios Lietuvos Seimo nutarime mato „aiškiai ir galutinai pareikšt ą Klaip ÷dos krašto gyventoj ų vali ą“, o krašto prijungim ą vykdyti remiantis Steigiamojo Seimo nutarimu 521 . LDF atstovas K. Ambrozaitis įvertino Klaip ÷dos krašto prijungim ą, atsižvelgdamas į darbinink ų interesus ir ekonomin ę pad ÷tį, pažad ÷jo remti Vyriausyb ę, jeigu ji kuo grei čiau, nepaisydama Antant ÷s grasinim ų, įvykdys klaip ÷die čių nor ą prisijungti prie Lietuvos. Po pertraukos įvyko balsavimas d ÷l 2 rezoliucij ų. Diskusij ų metu buvo pateiktos 3 rezoliucijos: LVLS, LSDP ir LŪS. Daugumai frakcij ų pritarus, pagrindu paimta liaudinink ų rezoliucija, j ą sukonkretinus buvo vienbalsiai priimta. Joje sveikinamas Mažosios Lietuvos gyventoj ų apsisprendimas, patvirtinamas Steigiamojo Seimo 1921 m. lapkri čio 11 d. nutarimas, reikalaujama, kad Vyriausyb ÷ d ÷tų visas pastangas susijungimui pagreitinti. Nors socialdemokratai pasi ūl÷ savo rezoliucij ą, ta čiau nebalsavo prieš pirm ąją. Pos ÷dyje dalyvavo SSRS pasiuntinio Lietuvoje pavaduotojas Matuševskis, siekdamas palaikyti „maišting ą Lietuvos nuotaik ą“ ir jos

520 1923 01 24 I sesijos 21 pos ÷dis / I SS , Kaunas, 1922–1923. 521 Ten pat.

153

simpatijas rusams 522 . SSRS tur ÷jo sav ų interes ų palaikydama Lietuv ą Klaip ÷dos sukilimo metu. Ji siek ÷ nusmukdyti Antant ÷s autoritet ą ir kovoti, kad Lenkija negaut ų joki ų teisi ų Klaip ÷doje. Apibendrinant 21-ajame pos ÷dyje išsakytas mintis apie Klaip ÷dos sukilim ą ir Lietuvos Vyriausyb ÷s pozicij ą, galima konstatuoti, kad n ÷ vienas Seimo atstovas nepasak ÷, kad ši akcija įvykdyta Lietuvos savanori ų, o ne klaip ÷die čių. Liaudinink ų ir krikš čioni ų demokrat ų kalbose net padarytos pastabos Vyriausybei d ÷l neutralumo politikos ir sienos uždarymo. Tik socialdemokratai nepripažino Mažosios Lietuvos Seimo deklaracijos, nesutiko suteikti karin ÷s pagalbos, o pasi ūl÷ kuo skubiau šiame krašte išrinkti demokratin į Seim ą, kuris ir nuspr ęst ų d ÷l prisijungimo. LŪS atstovas vienintelis užsimin ÷ apie Vilniaus susigr ąžinim ą. Kai kurie Seimo nariai slaptais reikalais važiavo į Klaip ÷dos krašt ą. Tai rodo Lietuvos centriniam archyve esanti byla „Slapt ų išlaid ų pateisinamieji dokumentai 1923 m. Klaip ÷dos reikalu“ 523 . Čia minimos Seimo nari ų LDF atstov ų K. Ambrozai čio, Petro Radzevi čiaus bei liaudinink ų L. Natkevi čiaus ir M. Sleževi čiaus pavard ÷s, bet neparašytas j ų kelioni ų tikslas. Pavyko rasti L. Natkevi čiaus slapt ą pranešim ą apie Klaip÷dos pad ÷tį, skirt ą Ministrui Pirmininkui, Seimo Užsienio reikal ų ir Krašto apsaugos komisijoms 524 . Pranešime jis raš ÷ apie didel į vietos gyventoj ų pasyvum ą, neiniciatyvum ą, j ų ypating ą psichologin į bruož ą – gerbti tvirt ą valdži ą ir klausyti įsakym ų, inteligentijos tr ūkum ą, kritikavo vietos lietuvišk ą spaud ą, ypa č „Pr ūsų lietuvi ų bals ą“ d ÷l politin ÷s nuovokos netur ÷jimo, nes jis atvirai paraš ÷, kad Lietuvos kariuomen ÷s b ūriai per ÷jo sien ą. Jis mat ÷, kad vietos gyventojai ty čiojosi iš tvark ą palaikan čių savanori ų d ÷l prastos j ų aprangos ir apr ūpinimo, vadino „klumpiais“, buvo nepatenkinti, kad savanoriai juos „apvalgys“, labai kritiškai atsiliep ÷ apie Gelb ÷jimo komitet ą, pareikšdamas, kad jis labai silpnas ir jo negalima rodyti atvykstan čiai Antant ÷s komisijai. L. Natkevi čius patar ÷, kad reikia kuo grei čiau sudaryti krašto atstovyb ę, o Gelb ÷jimo komitet ą palikti tik agitacijos tikslams, direktorijai priži ūr÷ti si ūl÷ skirti nuolatin į neoficial ų politikos ir administracijos komisar ą. Rašydamas apie Šilut ÷je įvykus į Gelb ÷jimo komiteto skyri ų suvažiavim ą, pasivadinus į Mažosios Lietuvos Seimu, Seimo narys pažym ÷jo,

522 Klaip ÷dos kraštas 1920–1924 m. archyviniuose dokumentuose. // Acta historica universitatis Klaipedensis IX , p. 61. 523 Slapt ų išlaid ų pateisinamieji dokumentai. 1923 m. Klaip ÷dos reikalu // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 316, l. 2. 524 L. Natkevi čiaus pranešimas apie Klaip ÷dos pad ÷tį 1923 01 19 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 378, l. 281.

154

kad jis, nors buvo gausus, bet blogai paruoštas – netur ÷jo nei dienotvark ÷s, nei rezoliucij ų. L. Natkevi čius asmeniškai suredagavo prisijungimo prie Lietuvos deklaracij ą. Apskritai apie lietuvninkus Seimo narys buvo labai blogos nuomon ÷s, patar ÷ j ų vien ų nepalikti n ÷ valand ÷lei, „nes jie susipeš, yra bej ÷giai, dažnai netvirti patriotai, į pat į prisiglaudim ą prie Lietuvos ži ūri tik savais išrokavimais, kad gavus pelningesnes vietas“ 525 . L. Natkevi čius praš ÷ pasi ųsti į Klaip ÷dos krašt ą D. Zauni ų, Vytaut ą Gaili ų ir visus lietuvius iš „Pr ūsų Lietuvos“, ypa č atvykstant Santarv ÷s komisijai. Si ūl÷ „įlieti kito elemento“ taip pat į savanori ų kariuomen ę, vad ą pakeisti „pr ūsų lietuviu“, paliekant sav ą štabo viršinink ą, patar ÷ kuo grei čiau išrinkti krašto Seim ą. Savo straipsnyje „Klaip ÷dos krašto cesijos raida“ L. Natkevi čius taip pat, nemin ÷damas savo pavard ÷s, raš ÷, kad pr ūsų lietuvi ų nuomoni ų skirtumus priešseiminiame Šilut ÷s pasitarime pad ÷jo išlyginti „vienas Lietuvos Seimo narys, liaudinink ų frakcijos, tuo metu pašalintas iš Seimo pos ÷dži ų už priešinim ąsi d ÷l nebuvimo pos ÷dy absoliutin ÷s atstov ų daugumos, renkant Respublikos Prezident ą“526 . Autorius išk ÷l÷ deklaracijos reikšm ę, pabr ÷ždamas, kad deklaracija ne tik aptar ÷ autonomijos d ÷snius, bet ir įgaliojo Lietuvos Vyriausyb ę der ÷tis su Antant ÷s valstyb ÷mis d ÷l visiško krašto prijungimo. Lietuvos Vyriausyb ÷s įgaliotinis A. Smetona, atvyk ęs į Klaip ÷dą, savo pranešime daug kur patvirtino Seimo nario L. Natkevi čiaus pranešim ą ir pritar ÷ jo pasi ūlymams. Jis labai gerai atsiliep ÷ apie savanori ų drausm ę ir tvarkingum ą, bet praš ÷ daugiau pasir ūpinti j ų materialine pad ÷timi. Raš ÷, kad civilin ÷je valdžioje tr ūksta inteligentijos ir taip pat papraš ÷ atsi ųsti D. Zauni ų ir V. Gaili ų į Klaip ÷dos krašt ą. Pageidavo apriboti pašalini ų asmen ų įvažiavim ą į Klaip ÷dą, kad be Krašto apsaugos ministerijos leidimo niekas netur ÷tų teis ÷s įvažiuoti, ir „neleisti Lietuvos partij ų agentams skirstyti Klaip ÷dos gyventoj ų partijomis“, nes čia kitokios sąlygos 527 . 1923 m. vasario 6 d. 25-ajame Seimo pos ÷dyje Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas padar ÷ nepaprast ąjį pranešim ą apie 1923 m. vasario 2 d. Antant ÷s ultimatum ą, kuriame Lietuvos Vyriausyb ÷ kaltinama sukilimo Klaip ÷dos krašte

525 L. Natkevi čiaus pranešimas apie Klaip ÷dos pad ÷tį 1923 01 19 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 378, l. 281. 526 Natkevi čius L. Klaip ÷dos krašto cesijos raida // Mūsų žinynas , 1933, Nr. 101, p. 165. 527 A. Smetonos laiškas URM 1923 01 22 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 417, l. 102.

155

organizavimu 528 . Ultimatumas reikalavo paleisti Gelb ÷jimo komitet ą, E. Simonai čio direktorij ą ir savanori ų kariuomen ę, nepaklusus grasinama diplomatini ų santyki ų nutraukimu. E. Galvanauskas savo kalboje išvardijo Antant ÷s politikos klaidas: nor ą sudaryti Lietuvos ir Lenkijos unij ą, delsim ą pripažinti Lietuv ą de jure ir perduoti jai Klaip ÷dos krašt ą. Pamin ÷jo „tikr ąsias“ vidines Klaip ÷dos sukilimo priežastis – blog ą administravim ą, ekonomin ę ir finansin ę kriz ę, socialin į gyventoj ų nepasitenkinim ą. Ministro Pirmininko kalb ą LKDP, LŪS, LDF ir LVLS palyd÷jo plojimais. LŪS ir LVLS atstovai pasi ūl÷ nediskutuoti tuo klausimu, bet palaikyti griežt ą Vyriausyb ÷s pozicij ą. Tuo metu LSDP nor ÷jo diskutuoti d ÷l pranešimo, nes griežtas atsakymas į Antant ÷s not ą gali sukelti komplikacijas. LDF pritar ÷ diskusijoms d÷l to, kad reikia parodyti Antantei visos Lietuvos ir Seimo bendr ą pozicij ą Klaip ÷dos atžvilgiu. Balsuojant 32 balsams prieš 12, nutarta diskusijų nedaryti, priimta rezoliucija, pritarianti Ministr ų kabineto nuostatai d ÷l Antant ÷s ultimatumo. Balsavimo rezultatai rodo, kad KD blokas šiame Seime jau nebuvo vieningas. LDF pareišk ÷ savo nuomon ę, kuri š įkart sutapo su LSDP, ta čiau akivaizdu, kad KD ir LVLS pozicijos v÷l buvo suderintos iš anksto. T ą patvirtina 1923 m. vasario 2 d. LVLS frakcijos pos ÷džio protokolas, kuriame buvo nutarta pritarti Vyriausyb ÷s politikai, ta čiau nuspr ęsta toliau boikotuoti Prezident ą ir nedalyvauti nei iškilmingame Seimo pos ÷dyje vasario 16 d., nei kituose renginiuose, kur dalyvaus A. Stulginskis 529 . Apie šį sprendim ą liaudininkai informavo krikš čionis demokratus. Antant ÷s karo veiksmams Klaip ÷doje nepritar ÷ Anglija, kuri beveik viso konflikto metu slapta palaik ÷ Lietuv ą. Anglijos politini ų sluoksni ų poži ūrį į Klaip ÷dos prijungim ą nuosekliai atskleidžia Lietuvos atstovo Londone T. Naruševi čiaus politiniai pranešimai. Apskritai, per vis ą incidento eig ą iki sausio 19 d. T. Naruševi čius iš Anglijos valdžios nesulauk ÷ joki ų griežt ų pareiškim ų. V ÷liau santykiai su Didži ąja Britanija kiek susikomplikavo, nes Kaune vykusios demonstracijos metu kalb ÷tojai kurst ÷ mini ą prieš šios valstyb ÷s atstovyb ę. Tarp ši ų kalb ÷toj ų buvo ir Seimo narys LDF frakcijos lyderis K. Ambrozaitis. Be to, aprašant ši ą demonstracij ą oficioze „Lietuva“ pabr ÷žta, kad Anglijos atstovas neiš ÷jo pagerbti demonstrant ų. T. Naruševi čius raš ÷, kad tokios demonstracijos labai pasunkins pad ÷tį,

528 1923 02 06 I sesijos 25 pos ÷dis // I SS, Kaunas, 1922–1923. 529 I Seimo LVLS frakcijos pos ÷džio protokolas 1923 02 02 // LMABRS , f. 199–115.

156

kai šiuo metu reikia išlaikyti korektiškus santykius ir pelnyti kuo daugiau angl ų simpatij ų. „Atsistojom ant slidaus kelio“ 530 , – konstatavo jis. 28-ajame Seimo pos ÷dyje, įvykusiame 1923 m. vasario 20 d., Ministras Pirmininkas praneš ÷, kad Klaip ÷dos kraštas jau perduotas Lietuvai ir čia įvedama Lietuvos kariuomen ÷, bet jis nutyl ÷jo Antant ÷s keliamas nepriimtinas perdavimo sąlygas 531 . Tai Lenkijai suteikiama teis ÷ laisvai naudotis susisiekimu j ūra, upe ir sausuma su Klaip ÷da ir net laisv ųjų zon ų įkūrim ą šiame krašte; be to, Ambasadori ų taryba pati nutar ÷ parengti Klaip ÷dos krašto statut ą ir pateikti j į Lietuvai pasirašyti 532 . Tik 33-ajame Seimo 1923 m. kovo 9 d. pos ÷dyje E. Galvanauskas perskait ÷ naujojo kabineto deklaracij ą. Užsienio politikos srityje pamin ÷jo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto išvadavim ą, pažad ÷jo sustiprinti ryšius su Baltijos ir Skandinavijos valstyb ÷mis, toliau vystyti draugiškus santykius su Rusija. Po deklaracijos pristatymo kairiosios partijos nor ÷jo atid ÷ti diskusijas kitam pos ÷džiui, motyvuodamos tik prieš dien ą gavusios deklaracijos tekst ą ir nesp ÷jusios gerai su juo susipažinti. KD bals ų persvara šis pasi ūlymas buvo atmestas. Tada LVLS lyderis M. Sleževi čius sukritikavo KD vykdom ą vidaus politik ą, ta čiau palaik ÷ užsienio politik ą Klaip ÷dos klausimu. Kaltino KD, kad jie eina diktat ūros keliu nesudarydami koalicijos, kaip Steigiamajame Seime. K. Griniaus nuomone, Vyriausyb÷ daro klaid ą per mažai d÷mesio skirdama baltarusiams, o tai kenkia užsienio politikai. LVLS ir LSDP atstovai taip pat kritikavo vidaus politik ą, svaid ÷si replikomis su KD, nesl ÷pdami, kad balsuos prieš E. Galvanausko kabinet ą vien d ÷l to, kad jis proteguojamas KD. Žyd ų frakcijos atstovas Levas Garfunkelis pareišk ÷, kad j ų frakcija balsuos prieš nauj ąjį Ministr ų kabinet ą, nes jiems nepriimtinas žyd ų reikal ų ministras Naftalis Fridmanas. A. Bliuminas raš ÷, kad nepasitik ÷jim ą N. Fridmanui Žyd ų frakcija pareišk ÷ siekdama kuo greitesnio Seimo paleidimo ir nauj ų rinkim ų paskelbimo 533 . Lenk ų frakcijos atstovas Kazys Volkovickis taip pat pareišk ÷, kad lenkai balsuos prieš pasitik ÷jim ą, nes deklaracijoje nieko nekalbama apie lenk ų teises Lietuvoje. LKDP frakcijos vardu kalb ÷jo V. Bi čiūnas, kuris, apžvelg ęs atskiras gyvenimo sritis, pritar ÷ pagrindin ÷ms Ministr ų kabineto nuostatoms. LVLS atstovas L. Natkevi čius kritikavo Ministr ų kabinet ą, kurio neremia nei valstie čiai, nei

530 T. Naruševi čiaus pranešimas URM Politikos dpt. Nr.12. 1923. 01. 29 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 394, l.157. 531 1923 02 20 I sesijos 28 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923. 532 Galva G. Ernestas.Galvanauskas , p. 320. 533 Bliuminas A. Žyd ų frakcija Lietuvos seimuose 1920–1927 , l. 36.

157

darbininkai, nei mažumos; kaltino santyki ų su Amerikos lietuviais sugadinimu, nuog ąstavo, kad nedarydami rinkim ų Klaip ÷dos krašte, sugadins santykius su vietos gyventojais. LŪS atstovas S. Šilingas pareišk ÷, kad dauguma Seimo nari ų kalb ÷jo ne apie deklaracij ą. Jis pagyr ÷ buvus į Ministr ų kabinet ą už iniciatyv ą, parodyt ą užsienio politikoje, ir Lietuvos vidaus gyvenime mat ÷ daug teigiam ų poslinki ų. Savo pritarim ą Ministr ų kabinetui išreišk ÷ ir LDF atstovas K. Ambrozaitis. Balsuojant d ÷l pasitik ÷jimo Ministr ų kabinetu balsai pasiskirst ÷ po lygiai: 38 Darbinink ų kuopos, lenkų, žyd ų, LVLS ir LSDP prieš 38 LKDP, LŪS ir LDF 534 . Tai buvo didelis sm ūgis E. Galvanauskui ir Lietuvos užsienio politikai. 1923 m. kovo 13 d. K. M-nis „Lietuvoje“ raš ÷, kad LVLS, kaip didžiausia Seimo partija, turi pati sudaryti Vyriausyb ę, bet abejojo, ar jai pasiseks susitarti su Lenk ų frakcija ir Darbinink ų kuopos atstovais 535 . Jo nuomone, lenkai pareikalaus pakeisti žem ÷s reform ą bei įsileisti į Seimo Užsienio reikal ų ir Krašto apsaugos komisijas, o Darbinink ų kuopa – proletariato diktat ūros. Autorius kaltino Seimo frakcijas, kad Ministr ų kabineto kriz ÷ daroma neturint jokio pozityvaus plano sunkiu ir atsakingu valstybei momentu. Jis abejojo LVLS noru susitarti su KD d ÷l koalicijos sudarymo. 1923 m. Lietuvos šauli ų s ąjungos pirmininkas V. Kr ÷v÷-Mickevi čius kaltino Žyd ų ir Lenk ų frakcijas suardžius I Seim ą ir g ąsdino rink ÷jus, kad lietuvi ų partijoms nesusitaikius, tautin ÷s mažumos su komunistais nulems Lietuvos likim ą536 . P. Klimas atsiminimuose raš ÷, kad v ÷l prasid ÷jo nesusipratimai d ÷l vidaus kriz ÷s: „pirmasis seimas negal ÷jo sudaryti darnios daugumos ir tur ÷jo b ūti paleistas, vyriausyb ÷ prarado atram ą […] Ir kai at ÷jo Ambasadori ų konferencijos nutarimas, Galvanauskas, baimindamasis nepalankaus visuomen ÷s reagavimo į nustatytas sąlygas, santarvinink ų atstovams Kaune prasitar ÷ neigiamai“ 537 . Matydamas, kad I Seimas trukdo normaliam Lietuvos gyvenimui, Prezidentas A. Stulginskis, remdamasis Lietuvos Konstitucijos 52-uoju straipsniu, paleido Seim ą ir paskelb ÷ naujus rinkimus. Šis nutarimas buvo perskaitytas 34-ajame, paskutiniame Seimo pos ÷dyje 1923m. kovo 13 d. 538 . Tuo metu derybos d ÷l Klaip ÷dos vyko nepalankia Lietuvai linkme. Kovo 12 d. LVLS frakcij ų bloko pos ÷dyje B. Žygelis praneš ÷, kad rinkimai Klaip ÷doje atid ÷ti A. Smetonos iniciatyva, ta čiau vietiniai lietuvnink ų

534 1923 03 09 I sesijos 33 pos ÷dis // I SS, Kaunas, 1922–1923. 535 K. M-nis. Partij ų gin čai ir Vyriausyb ÷s sudarymas // Lietuva , 1923 03 13, Nr. 58, p. 1. 536 Abas. Seimo rinkimai ir šauliai // Trimitas , 1923, Nr. 134, p. 18 537 Klimas P. Iš mano atsiminim ų, p.36. 538 1923 03 13 I sesijos 34 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923.

158

veik ÷jai rinkim ų nori, informavo, kad mokytojai ir darbininkai Klaip ÷dos krašte labai provokiški 539 . Iš ši ų papildom ų duomen ų aišk ÷ja, į koki ą sunki ą pad ÷tį buvo pakliuvusi Lietuvos Vyriausyb ÷ Klaip ÷dos sukilimo metu – Seime netur ÷jo vis ų frakcij ų pasitik ÷jimo, be to, buvo oficialiai atsistatydinusi; Klaip÷dos krašte nebuvo tvirt ų r÷m÷jų, o dar užsitrauk ÷ Antant ÷s valstybi ų pykt į ir grasinim ą panaudoti karin ę j ÷gą, padažn ÷jo lenk ų partizan ų įsiveržimai į Lietuvos teritorij ą. Vasario 16 d., kai Ambasadori ų konferencija Klaip ÷dos krašt ą pripažino Lietuvai, Lenkijos kariuomen ÷ prad ÷jo veržtis į vakarus nuo Valkinink ų – R ūdiški ų geležinkelio – už ÷m÷ vis ą neutrali ą zon ą, prasiverž ÷ pro Lietuvos kariuomen ę ir už ÷m÷ 3 kaimus. Lietuvos kariuomen ÷, dengiama artilerijos ugnies, atsi ÷m÷ savo teritorij ą540 . Pasirodo, Ministr ų kabinete ir Užsienio reikal ų ministerijoje net buvo svarstoma mintis evakuoti Klaip ÷dos krašt ą. 1923 m. balandžio 18 d. savo „ Pro memoria “ S. Šilingas LŪS centro valdybos vardu nurod ÷ šio sumanymo praž ūtingum ą, kuris paskatint ų Pranc ūzijos ir Lenkijos agresyvum ą ir pakirst ų pasitik ÷jim ą Vyriausybe viduje 541 . LŪS žiniomis, Klaip ÷dos valdžios nuolatinis svyravimas bei laukimas atstumia ir dezorganizuoja vietinius lietuvius ir suteikia galimyb ę kelti galvas vokie čiams. Jis pasi ūl÷, nelaukiant Paryžiaus deryb ų pasekmi ų ir Lietuvos diplomatams vilkinant Klaip ÷dos statuto pri ÷mim ą, imtis kuo greitesni ų reform ų Klaip ÷dos krašte – centralizuoti geležinkelius, pašt ą, vidaus administracij ą, milicij ą, priimti rinkim ų įstatymus, paskirti uosto viršinink ą ir t.t. Jis užsimin ÷, kad Lietuvos kariuomen ÷ savo bloga drausme erzina vietos gyventojus, patar÷ pakeisti pulk ą. Gausiausias KD blokas d ÷l įvairi ų priežas čių nesudar ÷ koalicijos su buvusiais partneriais Steigiamajame Seime LSLDP ir LVS bloku, tod ÷l pastarieji ir kitos frakcijos dažnai principingai balsuodavo prieš bet kokius KD pasi ūlymus. Darbinink ų kuopos frakcij ą faktiškai sudar ÷ komunist ų atstovai, ta čiau jie greitai buvo neutralizuoti pašalinus j ų lyder į K. Domin ą iš Seimo už anks čiau padarytus nusikaltimus. Žyd ų frakcijos atstovai pareišk ÷, kad boikotuos Seimo darb ą, nes j ų nuomone, Vyriausioji rinkim ų komisija neteisingai traktavo Seimo rinkim ų įstatymo 76-ąjį straipsn į. Žyd ų frakcija si ūl÷ Lenk ų frakcijai boikotuoti nauj ąjį Seim ą ir prad ÷ti protesto akcijas užsienyje ir Taut ų S ąjungoje, ta čiau Lenk ų frakcija atsisak ÷ šio

539 I Seimo LVLS frakcijos pos ÷džio protokolas 1923 03 12 // LMABRS , f. 199–115, l. 51. 540 M ūšiai su lenkais // Lietuvos žinios , 1923 02 21, Nr. 42, p. 1. 541 S. Šilingo „Pro memoria“, 1923 04 18 // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 316, l. 89.

159

pasi ūlymo. KD blokas pats ne visuomet buvo vieningas, kartais L ŪS ir LDF frakcijos pareikšdavo skirtingas nuomones. Seimo kairiosios partijos boikotavo prezidento rinkimus, o išrinkus prezident ą su tuo nesutiko per vis ą I Seimo egzistavimo laikotarp į, reikalavo panaikinti rinkim ų rezultatus, prieštaravo naujojo Ministr ų kabineto sudarymui. Tai labai kenk ÷ normaliam valstyb ÷s gyvenimui, o tuo pa čiu ir užsienio politikai. I Seimo KD blokas ir LVLS frakcija žinojo apie Ministro Pirmininko E. Galvanausko organizuojam ą Klaip ÷dos sukilim ą ir tam pritar ÷: partijos organizavo l÷šų rinkim ą „sukilusiems klaip ÷die čiams“, kai kurie Seimo krikš čioni ų demokrat ų bloko ir liaudinink ų frakcijos nariai slaptais reikalais važiavo į Klaip ÷dos krašt ą, liaudininkas L. Natkevi čius prisid ÷jo redaguojant Mažosios Lietuvos gelb ÷jimo komitet ų deklaracij ą d ÷l prisijungimo prie Lietuvos, ta čiau, kai reik ÷jo patvirtinti nauj ą E. Galvanausko Ministr ų kabinet ą, LVLS, LSDP ir tautini ų mažum ų frakcijos balsavo prieš. LSDP frakcija nepritar ÷ Lietuvos kišimuisi į Klaip ÷dos krašto reikalus ir si ūl÷ surengti ten referendum ą. Nesutarimai Seime, kuriuos suk ÷l÷ KD bloko bekompromisiškumas, kairi ųjų frakcij ų siauras partinis m ąstymas bei politin ÷s nuovokos stoka ir tautini ų mažum ų frakcij ų savanaudiškumas prived ÷ prie Lietuvos autoriteto užsienyje susilpn ÷jimo, apsunkino Klaip ÷dos konvencijos svarstym ą ir prisid ÷jo prie to, kad Vilniaus kraštas oficialiai buvo pripažintas Lenkijai.

160

3. II SEIMO DARBAI UŽSIENIO POLITIKOS SRITYJE 3.1. Tarptautin ÷s orientacijos pakeitimas

1923 m. geguž ÷s 12–13 d. rinkimai į II Seim ą v ÷l atneš ÷ pergal ę KD bloko partijoms. Iš 78 viet ų LKDP ir LŪS gavo po 14, LDF – 12, LVLS – 16, LSDP – 8, žydai – 7, lenkai – 3, vokie čiai – 2 ir rusai – 1 atstov ą542 . II Seimas dirbo vis ą kadencij ą nuo 1923 m. birželio 5 d. iki 1926 m. Seimo nariai buvo gana jauni – daugiau kaip 45 % nari ų buvo 24–35 met ų amžiaus, apie 32 % sudar ÷ 35–45 met ų amžiaus žmon ÷s. Pus ÷ atstov ų tur ÷jo aukšt ąjį arba nebaigt ą aukšt ąjį išsilavinim ą543 . Daugiau kaip pus ÷ atstov ų tur ÷jo parlamentinio darbo patirties Steigiamajame bei I seimuose. Geguž ÷s 30 d. LKDP ir L ŪS pakviet ÷ LVLS sudaryti koalicij ą ir pasi ūl÷ 2 ministr ų vietas: susisiekimo ir teisingumo arba užsienio reikal ų, ta čiau v ÷liau koalicija iširo. Be to, vis dažniau išsiskirdavo KD bloko L ŪS ir LDF frakcij ų interesai. Tuo metu Lietuva, nesutikdama su Vilniaus praradimu, buvo patekusi į politin ę izoliacij ą, iš kurios band ÷ išeiti. Užsienio reikal ų srityje pagrindiniai LKDP ir LŪS uždaviniai buvo: 1) atgauti Lietuvai priklausan čias teritorijas, 2) užmegzti artimesnius santykius su draugiškomis valstyb ÷mis, 3) sutvarkyti atstovybes, sumažinti j ų etatus 544 . Birželio 6 d. LVLS pateik ÷ LŪS ir LKDP frakcijoms papildomus reikalavimus d÷l užsienio politikos: 1) pagerinti santykius su Amerikos lietuviais. Tuo tikslu: a) įsteigti prie Užsienio reikal ų ministerijos special ų skyri ų, kuris r ūpint ųsi Amerikos lietuvi ų reikalais, b) atšaukti V. Čarneck į iš Amerikos ir pasi ųsti ten nepartin į asmen į, c) leisti pagal įstatym ą Amerikos lietuviams įsigyti nekilnojam ąjį turt ą Lietuvoje, 2) Vyriausyb ÷ privalo vykdyti reali ą užsienio politik ą, 3) atgauti Vilni ų,

542 Seimo frakcijos // Lietuva , 1923 06-05, Nr. 122, p. 3. 543 Blažyt ÷-Baužien ÷ D. II Seimas (1923–1926) // Lietuvos Respublikos seim ų I (1922–1923), II (1923– 1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) nari ų biografinis žodynas , p. 67, 68. 544 Krikš čioni ų demokrat ų ir Ūkinink ų s ąjungos frakcij ų derybos su valstie čiais liaudininkais // Laisv ÷, 1923 06 09, Nr. 126, p. 2–3.

161

4) sutvarkyti Klaip ÷dos krašt ą, kad jis atitikt ų Lietuvos teises ir interesus. 5) sudaryti prekybines sutartis su užsienio valstyb÷mis 545 . 1923 m. birželio 5 d. sveikindamas II Seim ą Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Stulginskis pamin ÷jo užsienio politikos problemas: sienos su Lenkija klausimą ir protest ą prieš Ambasadori ų konferencijos 1923 m. kovo 15 d. sprendim ą priskirti Vilniaus krašt ą Lenkijai bei Klaip ÷dos krašto prijungimo prie Lietuvos problem ą546 . 1923 m. birželio 8 d. sudaryta Užsienio reikal ų komisija iš 8 asmen ų. V ÷liau kai kurie komisijos nariai keit ÷si – per vis ą II Seimo laikotarp į Užsienio reikal ų komisijoje dirbo 18 Seimo atstov ų. 2 lentel ÷. II Seimo Užsienio reikal ų komisijos nariai 1923–1926 m. 547 Eil. Vardas, pavard ÷ Specialyb ÷ Frakcija Laikotarpis Komisijos Nr. pirmininkas 1. Kazimieras LDF LDF 1923 06 08–1924 Ambrozaitis pirmininkas 12 19, 1925 09 29 2. Mykolas kunigas LKDP 1923 06 08–09 18 Krupavi čius 3. Leonas Bistras gydytojas LKDP 1923 06 08–09 18 4. Justinas Staugaitis kunigas LŪS 1923 06 08–1923 07; 1925 02 06 5. Stasys Šilingas teisininkas LŪS 1923 06 08–1924 1923 06 25– 02 12; 1925 10 29 1924 01 31 6. Mykolas teisininkas LVLS 1923 06 08 Sleževi čius 7. Zigmas Toliušis teisininkas LVLS 1923 06 08 8. Steponas Kairys inžinierius LSDP 1923 06 15

9. Kazys Oleka teisininkas LKDP 1923 09 18–1924 10 10 10. Antanas Šmulkštys kunigas LKDP 1923 09 18 1924 02 09– 1925 05 06 11. Juozas Vailokaitis kunigas LŪS 1923 07–1923 10 05 12. Vincas Karoblis teisininkas LŪS 1923 10 05–1924 12 19 13. Kazimieras gydytojas LŪS 1924 02 12–1925 Jokantas 02 06 14. Petras Karvelis teisininkas LKDP 1924 10 10–1925 10 06 15. Eliziejus Draugelis gydytojas LŪS 1924 12 19 1925 05 09

545 Ūkinink ų s ąjungos ir krikš čioni ų demokrat ų partijos frakcijoms Seime // Lietuvos žinios , 1923 06 06, Nr. 121, p. 2. 546 1923 06 05 I sesijos 1 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926. 547 1923 06 05 I sesijos 1 pos ÷dis; 1923 06 08 I sesijos 2 pos ÷dis; 1923 06 15 I sesijos 3 pos ÷dis; 1923 09 18 II sesijos 25 pos ÷dis; 1923 10 05 II sesijos 29 pos ÷dis; 1924 02 12 III sesijos 64 pos ÷dis; 1924 10 10 V sesijos 123 pos ÷dis; 1924 12 19 V sesijos 153 pos ÷dis; 1925 02 06 VI sesijos 158 pos ÷dis; 1925 04 03 VI sesijos 173 pos ÷dis; 1925 09 29 VIII sesijos 196 pos ÷dis; 1925 10 06 VIII sesijos 198 pos ÷dis; 1925 10 29 VIII sesijos 204 pos ÷dis // ten pat.

162

16. Pranas Viktoras teisininkas LDF 1924 12 19–1925 Raulinaitis 09 29 17. Jonas kunigas LKDP 1925 10 06 Steponavi čius

Visi komisijos nariai tur ÷jo aukšt ąjį išsilavinim ą (K. Ambrozaitis II Seimo laikotarpiu baig ÷ Friburgo universitet ą ir apgyn ÷ filosofijos daktarat ą). Pagal specialybes II Seimo Užsienio reikal ų komisijoje buvo: 1 visuomen ÷s darbuotojas, 5 kunigai, 7 teisininkai, 1 inžinierius, 3 gydytojai. Komisijos pirmininkais buvo S. Šilingas – nuo 1923 m. birželio 25 d. iki 1924 m. sausio 31 d., A. Šmulkštys – nuo 1924 m. vasario 9 d. iki 1925 m. geguž ÷s 6 d. ir E. Draugelis – nuo 1925 m. geguž÷s 9 d. 548 1923 m. birželio 30 d. 9-ajame II Seimo pos÷dyje Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas perskait ÷ Ministr ų kabineto deklaracij ą. Užsienio politikos srityje jis pamin ÷jo objektyvias j ÷gas, kurios veikia užsienio politik ą, t. y. šalies geografin ÷ pad÷tis, praeitis (istorija), valstyb ÷s interesai. Vienu svarbiausi ų interes ų jis pavadino tarptautin ÷s taikos palaikym ą. Konkretizuodamas santykius su atskiromis valstyb ÷mis, jis pamin ÷jo siekim ą sudaryti Baltijos valstybi ų s ąjung ą, siekiant didesnio ši ų valstybi ų bendradarbiavimo, pabr ÷ž÷, kad Vyriausyb ÷ lauks didesnio Seimo susidom ÷jimo ir bendradarbiavimo siekiant išvaduoti Vilniaus krašt ą iš Lenkijos okupacijos, pažad ÷jo išspr ęsti Klaip ÷dos klausim ą, atsižvelgiant į Steigiamojo Seimo nutarim ą549 . Diskusijose d ÷l Ministro Pirmininko deklaracijos frakcij ų lyderiai išsak ÷ savo poži ūrį į Lietuvos užsienio politikos uždavinius. LVLS vardu M. Sleževi čius si ūl÷ palaikyti glaudesnius ryšius su Amerikos lietuviais, praš ÷ išleisti įstatym ą, kad jie gal ÷tų Lietuvoje įsigyti nekilnojamojo turto neatsisakydami Amerikos pilietyb ÷s. K. Ambrozaitis LDF vardu reikalavo, kad Vyriausyb ÷ nepriimt ų tokios taikos, kuri verst ų išsižad ÷ti Vilniaus, taip pat reikalavo nepriimti kit ų s ąlyg ų Klaip ÷dos kraštui prijungti, tik tas, kurias suteikia bendros internacionalin ÷s uost ų naudojimosi taisykl ÷s. Jis atkreip ÷ d ÷mes į į kai kuri ų ambasad ų nekorektišk ą elges į bei tautini ų mažum ų vykdomą demagogin ę propagand ą užsienio spaudoje, nukreipt ą prieš Lietuvos Respublik ą. LKDP vardu kalb ÷jęs kunigas Adomas Vilimas reikalavo griežtai saugoti

548 Raulinaitis P. V. Parlamentin ÷ užsienio politikos kontrol ÷ // Teis ÷, 1925, Nr. 8, liepa–gruodis, p. 37–38. 549 1923 06 30 I sesijos 9 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926.

163

suverenum ą. LŪS atstovas S. Šilingas sak ÷, kad svarbiausias tikslas – atgauti Vilniaus krašt ą ir atremti Lenkijos propagand ą. Visos frakcijos išreišk ÷ pasitik ÷jim ą Ministr ų kabinetui, tik LSDP susilaik ÷ nuo balsavimo. Žyd ų frakcijos pozicij ą aiškiai demonstruoja 1923 m. geguž ÷s 15 d. Žyd ų delegacij ų komiteto Paryžiuje išleistas biuletenis, pavadintas „Žyd ų klausimas Lietuvoj“, kuriame Lietuva kaltinama žyd ų teisi ų naikinimu: pasik ÷sinimu panaikinti Žyd ų reikalų ministerij ą, antisemitine agitacija ir d ÷l to kilusia iškab ų tepliojimo banga 550 . Biuletenyje, paruoštame S. Rozenbaumo, iškeliami žyd ų nuopelnai Lietuvos valstybei ir pabr ÷žiamas Lietuvos Vyriausyb ÷s ir visuomen ÷s ned ÷kingumas, neužmirštama net pažym ÷ti apie tariamas žyd ų skriaudas Klaip ÷dos krašte. I Seimas kaltinamas neteisingu Rinkim ų įstatymo 76-ojo paragrafo aiškinimu, d÷l to žydai gavo per mažai viet ų Seime ir boikotavo I Seimo darb ą. „Lietuvos žini ų“ straipsnyje ši žyd ų akcija pavadinta kenksminga Lietuvai, nes „naminius gin čus“ perk ÷l÷ į tarptautin ę aren ą551 . LSDP savo frakcijos nuomon ę pareišk ÷ svarstant 1923 m. biudžet ą 1923 m. liepos 11 d.. S. Kairys pritar ÷ Ministr ų kabineto atsargiam pasisakymui d ÷l santyki ų su Lenkija. Jo manymu, ginklo j ÷ga Vilniaus klausimo neišspr ęs, reikia ieškoti kit ų būdų. Vis ų pirma, tai Lietuvos ūkio pakilimas, tai bus geras argumentas Vilniaus krašto gyventojams 552 . 1923 metais, vykstant sunkioms deryboms d ÷l Klaip ÷dos konvencijos ir Lietuvai patiriant Antant ÷s šali ų spaudim ą, įvairi ų partij ų spaudoje pasirod ÷ straipsniai apie Lietuvos orientacij ą užsienio reikal ų politikoje. Į diskusij ą įsitrauk ÷ ir diplomatai, ir politikai. 1923 m. kovo 21 d. „Lietuvos žinios“ išspausdino J. Vileišio straipsn į „Naujas pralaim ÷jimas“, kuriame kritikuojama KD užsienio politika 553 . Straipsnyje krikš čionys demokratai kaltinami, kad jie demagogiškai kelia triukšm ą prieš Lenkij ą, bet nieko nedaro, kad pagerint ų santykius su nekatalikiškomis šalimis; rašoma, kad bl ÷sta noras bendrauti su Baltijos šalimis, šalinamasi Anglijos įtakos, gadinami santykiai su Ambasadori ų konferencija, siun čiant užgaulaus tono notas. Autoriaus nuomone, klaidas užsienio politikoje diktavo katalikiškos nuostatos, o gal ir įtakingi

550 Žyd ų akcija prieš Lietuv ą // Lietuva , 1923 06 06, Nr. 123, p. 1–2. 551 K. Žyd ų akcija // Lietuvos žinios , 1923 06 03, Nr. 119, p. 1. 552 1923 07 11 I sesijos 12 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926. 553 J. P-tis [J. Vileišis]. Naujas pralaim ÷jimas // Lietuvos žinios , 1923 03 21, Nr. 65, p. 1.

164

LŪS atstovai S. Šilingas ir E. Draugelis, kuriems tas pats, k ą pasakys užsienis. Geguž ÷s 12 d. „Lietuvos žini ų“ numeryje J. Vileišis kritikavo pernelyg tiesmuk ą diplomat ų taktik ą, informacijos sl ÷pim ą554 . Patar ÷ geriau informuoti visuomen ę apie žingsnius, daromus užsienio politikoje. Rugs ÷jo 16 d. straipsnyje „Užsienio sve čiams apsilankius“, J. Vileišis, rašydamas apie Anglijos parlamento delegacijos vizit ą, si ūl÷ orientuotis į Didži ąją Britanij ą ir Skandinavijos valstybes 555 . Jo nuomone, orientacijos pakeitimui trukdo Seime vyraujanti KD dauguma, kuri linksta į katalikišk ąsias Pranc ūzij ą ir Lenkij ą. Kritikavo laviravimo politik ą, per kuri ą Lietuva atsid ūr÷ politin ÷je izoliacijoje. 1923 m. balandžio 29 d. „Lietuvos žiniose“ pasirod ÷ Igno Šeiniaus straipsnis „Kod ÷l Lietuvai nesiseka“ 556 . Diplomatas kritikavo Lietuvos neutralumo politik ą, patardamas lygiuotis į Antant ę ir nebijoti Vokietijos ir SSRS. Jis raš ÷: „Santarv ÷ būtent negali pak ęsti ir nepak ęs, kad Lietuva vieton skirti jungt ų Vokietij ą su Rusija. Tai jau joks neutralumas, tai atviras ÷jimas prieš Santarv ę ir Versal ÷s sutart į [...]“. I. Šeiniaus nuomone, d ÷l tokios Lietuvos politikos buvo sugalvotas Hymanso projektas, o v ÷liau Vilnius atiduotas Lenkijai. Jis si ūl÷ tapti Antant ÷s šalininkais, tuomet Vokietija ir Rusija daugiau skaitysis su Lietuva. Jo straipsnio išspausdinimas „Lietuvos žiniose“ rodo, kad šiai nuomonei pritar ÷ dalis LVLS vadov ų. 1923 m. lapkri čio 21 d. LVLS centro komiteto pos ÷dyje dalyvavo Lietuvos diplomatinio korpuso nariai T. Naruševi čius, Jurgis Baltrušaitis, V. Sidzikauskas, I. Jurk ūnas-Šeinius, Seimo nariai K. Grinius, Z. Toliušis, Aleksandras Tornau, A. Sugintas ir centro komiteto nariai 557 . V. Sidzikauskas nurod ÷, kad artimiausi užsienio politikos uždaviniai – Vilniaus atgavimas, nepriklausomyb ÷s išsaugojimas ir Klaip ÷dos klausimas. Jis aiškino, kad Vilniaus prijungimo Lenkijai nebus leista fiksuoti, kad reikia dirbti Vilniaus krašte ir iš ten trukdyti prijungim ą legalizuoti. Jo nuomone, reikia stiprinti santykius su Baltijos ir Skandinavijos valstyb ÷mis. T. Naruševi čius si ūl÷ tarp Antant ÷s šali ų rasti valstyb ę, kuri remt ų Lietuv ą. Jis neabejojo, kad tokia valstyb ÷ yra Anglija, nes ji nori tur ÷ti įtak ą Baltijos valstyb ÷se ir neduoti Rusijai sustipr ÷ti. Lapkri čio 22 d. LVLS centro komiteto pos ÷dyje, kuriame dalyvavo centro komiteto nariai M. Sleževi čius, J. Vileišis, B. Žygelis, Kostas

554 J. P-tis [J. Vileišis]. D ÷l m ūsų užsienio politikos // Lietuvos žinios , 1923 05 12, Nr. 105, p. 1. 555 J. P-tis [J. Vileišis]. Užsienio sve čiams apsilankius // Lietuvos žinios , 1923 09 16, Nr. 206, p. 1. 556 Irvis Gedainis [I. Šeinius]. Kod ÷l Lietuvai nesiseka // Lietuvos žinios , 1923 04 29, Nr. 96, p. 1. 557 LVLS CK pos ÷džio protololas 1923 11 21 // LMABRS , f. 199–32, l. 19.

165

Kregžd÷, F. Bortkevi čien ÷, K. Ralys, Jonas Staugaitis, V. Lašas; frakcijos prezidiumo nariai Z. Toliušis, A. Sugintas, A. Tornau; Santaros centro komiteto narys Jonas Pranas Aleksa, vidaus reikal ų ministras Karolis Žalkauskas; diplomatai T. Naruševi čius ir J. Baltrušaitis, priimtos nuostatos svarbiausiais užsienio politikos klausimais: 1. D÷l Vilniaus ir Klaip ÷dos klausim ų: 1) neužmegzti joki ų santyki ų su Lenkija, kol nebus išspr ęstas Vilniaus klausimas ir griežtai priešintis bet kokioms deryboms su Lenkija, 2) nesutikti, kad Lenkija tur ÷tų savo atstov ą Klaip ÷dos uoste, 3) nevilkinti Klaip ÷dos klausimo Taut ų Sąjungoje. 2. D÷l užsienio politikos krypties: 1) orientuotis į Anglij ą, 2) siekti Baltijos valstybi ų s ąjungos sudarymo, 3) laikytis „griežto autoriteto“ (gali b ūti, kad LVLS tur ÷jo galvoje neutralitet ą) SSRS ir Vokietijos atžvilgiu. 3. Santykiai su baltarusiais: 1) pad ÷ti Baltarusi ų komitetui, veikian čiam Vilniaus krašte, 2) šelpti ir remti vis ą baltarusi ų jud ÷jim ą558 . Orientacijai į Baltijos valstybes ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos s ąjungos suk ūrimui pritar ÷ socialdemokratai 559 . LSDP bendradarbiavo su Baltijos šali ų socialdemokratin ÷mis partijomis, dalyvaudama Baltijos šali ų socialdemokrat ų konferencijose. Ji taip pat ragino pasinaudoti proga ir pagerinti santykius su Anglija, kol valdžioje yra leiboristai. Leiboristui James Ramsay Macdonaldui tapus Didžiosios Britanijos Ministru Pirmininku 1924 m. sausio 25 d. Seimo LSDP frakcija pasiunt ÷ sveikinimo telegram ą ir gavo pad ÷ką iš Didžiosios Britanijos Užsienio reikal ų ministerijos 560 . „Socialdemokrate“ autorius, pasivadin ęs V. R., raš ÷, kad Lenkija, susidarius J. R. Macdonaldo kabinetui, jo pasveikinti į Anglij ą pasiunt ÷ socialist ų delegacij ą ir pakeit ÷ pasiuntin į, kad įgyt ų Varšuvai palankesn ę užsienio politik ą, nes ji ruoš ÷si Klaip ÷dos klausimo išsprendimui. Tuo metu Lietuva pasiunt÷ krikš čion į demokrat ą V. Čarneck į, kuris, autoriaus manymu, visai netinka, kai Londone

558 LVLS CK pos÷džio protokolas 1923 11 22 // LMABRS , f. 199–32, l. 20. 559 Kauno konferencija // Socialdemokratas , 1924 05 22, Nr. 21, p. 1. 560 Telegrama R. Makdonaldui // Socialdemokratas , 1924 01 31, Nr. 5., p. 1; R. Makdonaldo atsakymas // Socialdemokratas , 1924 02 21, Nr. 8, p. 1.

166

socialist ų valdžia, o Užsienio reikalų ministerija „rymo ir laukia rytojaus dienos“ 561 . LKDP išsiskyr ÷ kelios nuomon ÷s politin ÷s orientacijos klausimu ir tai atsispind ÷jo LKDP laikraš čio „Rytas“ publikacijose. 1923 m. gruodžio 30 d. numeryje autorius, prisideng ęs slapyvardžiu A-sis , apibendrino Lietuvos užsienio politik ą 1923 metais ir informavo, kad Vyriausyb ÷ „pasiryžo prie svarbaus žingsnio užsienio orientacijos kryptyje“ 562 . Straipsnyje teigiama, kad Vyriausyb ÷ padar ÷ visk ą, kad suart ÷tų su Latvija ir Estija, ta čiau jos neži ūri rimtai į Lietuvos pasi ūlymus ir savo ateit į mato sąjungoje su Lenkija. 1924 m. vasario 20 d. straipsnyje „Kuriuo gi keliu?“ autorius, pasivadin ęs slapyvardžiu Trak ÷nas , nemat ÷ nieko blogo Vilniaus atgavimo siekti per Maskv ą ir Berlyn ą, ta čiau kartu pasisak ÷ už 3-jų arba 4-ių Baltijos valstybi ų sąjungos suk ūrim ą bei draugyst ę su Anglija 563 (tai gali b ūti J. Purickio straipsnis, nes jis pasisak ÷ už orientacij ą į SSRS ir Vokietij ą, bet siek ÷ išlaikyti gerus santykius su Anglija ir pritar ÷ Baltijos valstybi ų s ąjungos id ÷jai – aut. past.). Kitame straipsnyje tas pats autorius nemat ÷ joki ų perspektyv ų susitaikyti su Lenkija, nes lenkai ne real ūs politikai, bet šovinistai ir svajotojai 564 . Kitas autorius, pasivadin ęs Rinu , kritikavo Tautos pažangos partijos nor ą matyti Lietuv ą Vokietijos ir Rusijos s ąjungininke ir si ūl÷ tur ÷ti savo savarankišk ą politik ą – „artimiausi m ūsų draugai – mes patys“ 565 . Jo nuomone, su Latvija, Estija ir Suomija galima artimiau ekonomiškai bendradarbiauti. Rino poži ūrį kritikavo J. Purickis ir J. Vileišis, aiškindami, kad tai kelias į dar didesn ę Lietuvos izoliacij ą566 . KD bloko atstovai Seime nesimpatizavo SSRS ir Vokietijai, ypa č LDF atstovai, kurie griežtai pasisakydavo apie prieštaring ą ši ų šali ų pasiuntinybi ų veikl ą.1923 m. spalio 1 d. LDF frakcijos nariai K. Ambrozaitis, Vaclovas Kasakaitis ir V. Beržinskas įteik ÷ paklausim ą Ministr ų kabinetui: kod ÷l SSRS nepildo pasižad ÷jim ų, numatyt ų sutartyje: negr ąžina ind ÷li ų darbininkams bei neduoda 100 000 ha miško 567 . Jie piktinosi, kad SSRS išleidžia dideles sumas pinig ų propagandai Lietuvoje daryti. Analogišk ą paklausim ą užsienio reikal ų ministrui d ÷l ind ÷li ų negr ąžinimo iš SSRS tuo pa čiu metu pateik ÷ ir liaudinink ų atstovas Ignas Lapinskas. Jis pareišk ÷, kad

561 V. R. Kur užsienio politika // Socialdemokratas , 1924 02 07, Nr. 6, p. 1. 562 A-sis. M ūsų užsienio politika 1923 metais // Rytas , 1923 12 30, Nr. 11, p. 1. 563 Trak ÷nas. Kuriuo gi keliu? // Rytas , 1924 02 20, Nr. 42, p. 1–2. 564 Trak ÷nas. Ar galima su lenkais susitaikint? // Rytas , 1924 04 10, Nr. 85, p. 1–2. 565 Rinas. M ūsų draugai // Rytas , 1924 03 26, Nr. 71, p. 1. 566 Vygandas [J. Purickis]. Pasitik ÷ti savimi ir kas toliau? // Lietuva , 1924 04 07, Nr. 81, p. 1–2; J. P– tis. [J. Vileišis]. Nevykusi politika // Lietuvos žinios , 1924 04 05, Nr. 80, p. 1. 567 1923 11 16 I sesijos 40 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926.

167

Lietuvos pilie čiai įteik ÷ 18 000 pareiškim ų su pretenzijomis į 14 milijon ų rus ų aukso rubli ų, ta čiau, jo žiniomis, visos ind ÷li ų bylos guli Užsienio reikal ų ministerijoje, bet neperduotos Rusijai. Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas pareišk ÷, kad Rusija dal į sutarties pasižad ÷jim ų įvykd ÷ iš karto, o dabar jos finansin ÷ ir ekonomin ÷ pad ÷tis yra labai sunki, ta čiau jis viliasi, kad v ÷liau pasižad ÷jimai bus įvykdyti. K. Ambrozaitis netik ÷jo rus ų gerais ketinimais ir si ūl÷ imtis griežtesni ų priemoni ų užkirsti keli ą propagandai, vykdomai per diplomatin ę atstovyb ę. Jis buvo nepatenkintas Vyriausyb ÷s atsakymu, si ūl÷ net nutraukti diplomatinius santykius su SSRS ir teig ÷, kad Vyriausyb ÷ deda per mažai pastang ų, kad Taikos sutartis b ūtų vykdoma. Tautos pažangos partijos atstovai 1924 m. pradžioje savo spaudoje ir viešuose renginiuose ne tik kritikavo Vyriausyb ÷s užsienio politik ą, bet aktyviai ragino nukreipti orientacij ą į Rusij ą ir Vokietij ą. Lietuvos šauli ų s ąjungos pirmininkas V. Kr ÷v÷-Mickevi čius (1923 m. V. Kr ÷v÷-Mickevi čiaus visuotiniame susirinkime si ūl÷ Šauli ų s ąjungai dalyvauti rinkimuose į II Seim ą, ta čiau jo pasi ūlymui nebuvo pritarta, tod ÷l jis rinkimuose dalyvavo Tautos pažangos partijos s ąraše, bet į Seim ą nebuvo išrinktas.) 1924 m. sausio 3 d. „Trimito“ vedamajame aiškino, kad Vilni ų galima atgauti tik suradus draug ų tarp Lenkijos prieš ų, tod ÷l si ūl÷ „pakreipti vair ą“ į SSRS ir Vokietij ą568 . Vasario 16 d. šauli ų teatre jis skait ÷ paskait ą „Šeši ų met ų Lietuvos nepriklausomyb ÷s sukaktuv ÷s“, kurios metu si ūl÷ išstoti iš Taut ų Sąjungos ir užsienio politik ą nukreipti į Rusij ą ir Vokietij ą569 . Kovo 14 d. prof. A. Janulaitis savo paskaitoje Lietuvai si ūl÷ pasinaudoti Lenkijos ir SSRS prieštaravimais, ta čiau nepamiršti SSRS komunist ų imperialistin ÷s politikos 570 . Po jo kalb ÷jęs V. Kr ÷v÷- Mickevi čius įtikin ÷jo, kad Lietuvai nei iš Vokietijos, nei iš SSRS jokio pavojaus n ÷ra, tod ÷l reikia susitarti su SSRS ir kartu veikti prieš Lenkij ą, tik tokiu b ūdu, jo manymu, Lietuva gal ÷s apginti Klaip ÷dą ir atgauti Vilni ų. Orientuotis į Rusij ą ir Vokietij ą savo straipsniuose „Politin ÷s orientacijos reikalu“, „Kelias Vilniui atgauti“ si ūl÷ Tautos pažangos partijos lyderis A. Smetona, aiškindamas, kad Lietuva „svarbi kaip grandis tarp Rusijos ir Vokietijos“571 . Birželio 11 d. Prezidento A. Stulginskio pakviestas pasitarti d ÷l koalicijos su

568 V. Kr ÷v÷-Mickevi čius. Pakreipkim vair ą // Trimitas , 1924 01 03, Nr. 170, p. 1–5. 569 Kaunas // Lietuvos žinios , 1924 02 19, Nr. 41, p. 1. 570 B. St. Apie santykius su Rusija ( prof. Janulai čio paskaita) // Lietuvos žinios , 1924 03 19, Nr. 65, p. 1. 571 A. Sm. [A. Smetona]. Politin ÷s orientacijos reikalu // Tautos vairas , 1924 05 15, Nr. 10, p. 1; A. Sm. [A. Smetona]. Kelias Vilniui atgauti // Tautos vairas , 1924 05 29, Nr. 12, p. 1–4.

168

KD bloku LVLS lyderis M. Sleževi čius pareikalavo: 1) priimti Vyriausyb ÷s geležinkeli ų tiesimo projekt ą ir Anglijos si ūlom ą paskol ą, 2) suteikti 6 milijonus lit ų pašalpos savivaldyb ÷ms, 3) po Klaip ÷dos sutarties ratifikavimo Seime, Klaip ÷dos krašte padaryti rinkimus į Lietuvos Seim ą, 4) neduoti pašalp ų politin ÷ms organizacijoms, kaip L ŪS ir pan. 572 . KD blokui buvo nepriimtinos LVLS s ąlygos, tod ÷l jis nutar ÷ sudaryti A. Tum ÷no Ministr ų kabinet ą iš KD nari ų. 1924 m. birželio 18 d. A. Tum ÷nas Seime perskait ÷ naujojo Ministr ų kabineto deklaracij ą. Užsienio politikoje jis pažad ÷jo remti Taut ų Sąjungos autoritet ą, tik ÷josi užmegzti artimesnius santykius su Antant ÷s valstyb ÷mis, kai bus pasirašyta Klaip ÷dos konvencija, pamin ÷jo, kad pirmiausia bus sprendžiamas paskolos sutarties su Anglija realizavimas. Kiti uždaviniai – suart ÷jimo su Baltijos valstyb ÷mis siekimas, sutarties su Rusija įgyvendinimas, Vilniaus krašto problemos išsprendimas 573 . LŪS frakcijos lyderis E. Draugelis pritar ÷ deklaracijos punktui d ÷l užsienio politikos, bet pasi ūl÷ griež čiau atremti Lenkijos šmeižtus, neleisti Ambasadori ų konferencijai kištis į Lietuvos vidaus reikalus ir labiau pasitik ÷ti visuomene. LVLS atstovas K. Grinius abejojo, ar KD blokas, griaudamas demokratin ę tvark ą Lietuvoje, gali sulaukti tarptautini ų demokratini ų įstaig ų palaikymo, primin ÷ KD, kad jie patys balsavo prieš paskolos iš Anglijos realizavim ą, tod ÷l Lietuva dabar yra izoliuota. Jis man ÷, kad naujasis užsienio reikal ų ministras V. Čarneckis negal ÷s išpildyti ši ų užsienio politikos uždavini ų, aiškino, kad KD blokas nerod ÷ noro suart ÷ti su Baltijos valstyb ÷mis ir neišspr ęs Vilniaus problemos. Be to, jis atkreip ÷ d ÷mes į, kad pos ÷dyje nedalyvavo n ÷ vienas užsienio valstybi ų atstovas ir pareišk ÷, kad naujoji Vyriausyb ÷ LVLS frakcijos pasitik ÷jimo negaus. LSDP atstovas S. Kairys kritikavo KD diktat ūrą ir taip pat išreišk ÷ nepasitik ÷jim ą Vyriausybe. LVLS atstovas Z. Toliušis man ÷, kad KD specialiai balsavo prieš geležinkeli ų tiesimo projekt ą ir paskol ą iš Anglijos, nes nor ÷jo suardyti koalicij ą ir eiti prie diktat ūros, pasigedo naujojo Ministr ų kabineto nuomon ÷s apie Klaip ÷dos konvencijos ratifikavim ą. Žyd ų frakcijos atstovas Jakobas Robinzonas

572 Valstie čių liaudinink ų s ąlygos (D ÷l Ministeri ų kabineto kriziaus) // Lietuvos žinios , 1924 06 13, Nr. 132, p. 2. 573 1924 06 18 IV sesijos 111 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926.

169

atkreip ÷ d ÷mes į į tai, kad koalicija KD buvo reikalinga tik d ÷l to, kad nereik ÷tų imtis atsakomyb ÷s ir dažniausiai pasireikšdavo sprendžiant užsienio politikos klausimus. Jis kritikavo Vyriausyb ÷s deklaracij ą, kad čia buvo nutyl ÷tos tautini ų mažum ų teis ÷s ir išreišk ÷ nepasitik ÷jim ą. Nepasitik ÷jim ą Vyriausybe taip pat pareišk ÷ Lenk ų frakcija ir vokie čių atstovas Rudolfas Kinderis. II Seimo LKDP frakcijos lyderio A. Šmulkš čio ir daugumos KD bloko nuomone, Krašto apsaugos ir Užsienio reikal ų komisijos buvo svarbiausios valstyb ÷s politiniame gyvenime, tod ÷l tose komisijose, anot j ų, tur ÷tų dirbti tik Vyriausyb ę palaikan čių frakcij ų atstovai 574 . Tokia Seimo daugumos nuostata užkirto keli ą tautini ų mažum ų atstovams patekti į šias komisijas. 1924 m. birželio 20 d. balsuojant d ÷l A. Tum ÷no ministr ų kabineto deklaracijos buvo pasi ūlytos 3 rezoliucijos: 1) LSDP – įvertindama nauj ąją Vyriausyb ę kaip KD diktat ūros vykdytoj ą, reiškia visišk ą nepasitik ÷jim ą ja; 2) LVLS – matydama, kad naujasis Ministr ų kabinetas negali tinkamai r ūpintis nei užsienio, nei vidaus reikalais, reiškia nepasitik ÷jim ą juo; 3) LKDP – reiškia pasitik ÷jim ą Vyriausybe 575 . Už LKDP rezoliucij ą balsavo 41 Seimo atstovas – LKDP, LŪS ir LDF, prieš – 33 opozicijos atstovai. Užsienio ministru tap ęs V. Čarneckis Seimo Užsienio reikal ų komisijai pažad ÷jo t ęsti E. Galvanausko vykdyt ą užsienio politik ą, pažym ÷damas, kad gali keistis tik darbo metodai. Jo nuomone, Baltijos valstyb ÷ms reikia jungtis į s ąjung ą, Lietuvai reikia derinti savo politik ą su tomis Vakar ų Europos valstyb ÷mis, kuri ų interesai sutampa su Lietuvos interesais. Informavo, kad bus pasirašomos sutartys su Anglija ir JAV, daugiau d ÷mesio skiriama konsulat ų sutvarkymui 576 . LKDP atstovas A. Šmulkštys ir LŪS atstovas K. Jokantas pageidavo, kad ne tik eksportas, bet ir importas b ūtų planingai tvarkomas Vyriausyb ÷s. M. Sleževi čius kritikavo, kad žodžiai skiriasi nuo darb ų, konstatavo, kad gadinami santykiai su Anglija. Diskusijoms pasibaigus, komisija bals ų dauguma, 2 nariams, M. Sleževi čiui ir Z. Toliušiui, susilaikius pri ÷m÷ rezoliucij ą, kuria aprobavo užsienio reikal ų ministro politik ą577 .

574 1924 05 13 IV sesijos 96 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 575 1924 06 20 IV sesijos 112 pos ÷dis // ten pat. 576 Iš Seimo Užsienio komisijos // Lietuvos žinios , 1924 07 30, Nr. 170, p. 3. 577 Seimo Užsienio komisijoje // Lietuvos žinios , 1924 07 31, Nr. 171, p. 3.

170

Lietuva ieškojo b ūdų susigr ąžinti Vilni ų, tod ÷l nutar ÷ dar kart ą iškelti Vilniaus klausim ą Taut ų Sąjungos plenume 1924 m. rugs ÷jo m ÷nes į, reikalaudama, kad Hagos Tarptautinis teismas galutinai nuspr ęst ų, ar Taut ų Sąjungos Taryba tur ÷jo teis ę priimti nutarim ą, kurio nepraš ÷ n ÷ viena valstyb ÷, o viena valstyb ÷ prieš j į protestuoja 578 . Lenkijos vyriausyb ÷ pasiunt ÷ memorandum ą visiems Taut ų Sąjungos nariams, aiškindama, kad Vilniaus klausimas jau išspr ęstas, ir praš ÷ ne įrašyti šio klausimo į dienotvark ę579 . Lietuva ieškojo s ąjungininkų ir steng ÷si gauti Latvijos delegacijos pritarim ą. Rugpj ūč io 27 d. per Kaun ą važiavo Latvijos delegacija į Taut ų Sąjungos konferencij ą Ženevoje. Latvijos delegatus – užsienio reikal ų ministr ą L. S÷ja, politikos departamento direktori ų V. Šuman ą ir Seimo Užsienio reikal ų komisijos pirminink ą F. Cielen ą Kauno stotyje pasitiko Lietuvos užsienio reikal ų ministras V. Čarneckis, atstovas Latvijoje Jonas Aukštuolis ir aukštesnieji ministerijos valdininkai 580 . Lietuvos memorandum ą Vilniaus klausimu pavesta nagrin ÷ti Taut ų Sąjungos VI subkomisijai, ta čiau į ši ą subkomisij ą nebuvo įtrauktas nei Lietuvos, nei Latvijos atstovas. Už Lietuvos dalyvavim ą šioje subkomisijoje balsavo tik Olandija, prieš balsavo net Latvija. Lietuvos delegacija, pasitarusi su Vyriausybe, nutar÷ atsiimti š į klausim ą iš dienotvark ÷s, pasilikusi teis ę j į iškelti ateityje 581 . Lietuvai nepad ÷jo nei Lietuvi ų – latvi ų vienyb ÷s draugijos kongreso rezoliucija Vilniaus klausimu, nei lietuvi ų, baltarusi ų ir ukrainie čių protestas prieš Lenkijos politik ą, įteiktas Taut ų Sąjungos Tautini ų mažum ų komisijai 582 . LVLS atstovas Seime J. Vileišis kaltino KD politik ą d ÷l nes ÷km ÷s Taut ų Sąjungos Taryboje 583 , o kitas jo partijos narys – P. Dailid ÷ teig ÷, kad toks Taut ų Sąjungos komisijos balsavimas „gali b ūti laikomas iš dalies Lietuvos vardo užsieny populiarumo barometru“ ir kaltino KD d ÷l rinkim ų nesurengimo Klaip ÷dos krašte ir blogos politikos tautini ų mažum ų atžvilgiu 584 . Nes ÷km ÷ Taut ų Sąjungoje v ÷l suk ÷l÷ diskusij ų bang ą apie Lietuvos draugus. „Rytas“

578 A. Dl ÷. Lietuvi ų – latvi ų vienyb ÷s egzaminas // Rytas , 1924 08 10, Nr. 179, p. 1; Lietuvos juridikos klausimas Taut ų S ąjungos plenumui // Rytas , 1924 08 22, Nr. 188, p. 1. 579 Lenkai jau agituoja d ÷l Vilniaus // Rytas , 1924 018 27, Nr. 192, p. 1. 580 Kauno kronika // Lietuva , 1924 08 29, Nr. 194, p. 5. 581 Taut ų S ąjungos konferencijoj // Rytas , 1924 09 10, Nr. 203, p. 1; Kova d ÷l Vilniaus Ženevoje // Rytas, 1924 09 14, Nr. 207, p. 1; K ą tai reiškia // Rytas , 1924 09 16, Nr. 208, p. 1; Lietuvos delegacijos darbai T.S. pos ÷dyje // Rytas , 1924 10 02, Nr. 222, p. 2. 582 Mažum ų protestas prieš lenkus ir pa čiai T. S ąjungai įteiktas // Rytas , 1924 09 18, Nr. 210, p. 1; Lietuvi ų, ukrainie čių ir gud ų delegatai pas Mott ę // Rytas , 1924 09 30, Nr. 220, p. 1. 583 J. P-tis [J. Vileišis]. Ir v ÷l be vaisi ų // Lietuvos žinios , 1924 09 24, Nr. 215, p. 1. 584 Dedalas [P. Dailid ÷] Po Ženevos deryb ų // Lietuvos žinios, 1924 10 10, Nr. 229, p. 1.

171

si ūl÷ diplomatams ieškoti draugišk ų valstybi ų585 . Opozicija buvo nepatenkinta Vyriausyb ÷s vykdoma vidaus ir užsienio politika ir dažnai kritikuodavo spaudoje ir Seimo plenariniuose pos ÷džiuose. 1924 m. gruodžio 5 d. Seimo 145-ajame pos ÷dyje tvirtinant Užsienio reikal ų ministerijos sąmat ą 1925 metams opozicija aštriai kritikavo KD vykdom ą užsienio politik ą.586 . M. Sleževi čius LVLS vardu kaltino užsienio reikal ų ministr ą, kad ne laiku pasiunt ÷ not ą, reikalaudamas sušaukti konferencij ą d ÷l santyki ų su Lenkija sureguliavimo ir Vilniaus prijungimo prie Lietuvos; prikišo Lietuvos izoliacij ą, pabr ÷ž÷, kad bloga vidaus politika kenkia užsienio politikai, kaltino, kad net Baltijos valstyb ÷s nepalaik ÷ Lietuvos Taut ų Sąjungos pos ÷dyje, kad nevykdoma sutartis su Rusija ir net si ūl÷ V. Čarneckiui atsistatydinti, nes jis negal ÷s priversti savo frakcijos pakeisti dabartin ę politik ą. Žyd ų atstovas J. Robinzonas taip pat pritar ÷, kad visa užsienio politika yra politika „nieko nedarymo“ Jis apib ūdino pasikeitusi ą tarptautin ę politik ą Europoje – faktišk ą Antant ÷s subyr ÷jim ą, Vokietijos sustipr ÷jim ą, SSRS pripažinim ą, svarst ÷, ar Lietuva pasinaudojo pasikeitusiomis aplinkyb ÷mis, ir padar ÷ išvad ą, kad nepasinaudojo: sugadino santykius su vokie čiais Klaip ÷dos krašte, nesuk ūr÷ Baltijos sąjungos, panaikino Gud ų ir Žyd ų reikal ų ministerijas. LDF atstovai V. Beržinskas ir Petras Jo čys kalb ÷jo, kad SSRS nepildo sutarties punkt ų d ÷l ind ÷li ų gr ąžinimo ir ragino Vyriausyb ę griežtai to pareikalauti. V. Čarneckis steng ÷si paneigti opozicijos kritik ą, aiškindamas, kad per paskutin į pusmet į buvo sudaryta įvairi ų sutar čių su JAV, Italija, Čekoslovakija, Pranc ūzija, Latvija, Estija, Vokietija ir kitomis valstyb÷mis, ruošiamasi pasirašyti prekybos sutartis su SSRS, Latvija ir Estija. Jis pripažino, kad propagandos srityje Lietuva negali lygintis su Lenkija, bet stengiasi užsienio spaudai teikti pozityvi ų žini ų apie Lietuvos ekonomikos ir žem ÷s ūkio augim ą, taip pat sutiko, kad konsulatai neapr ÷pia jiems pavesto darbo. 1925 m. vasario 4 d. atsistatydino A. Tum ÷no ministrų kabinetas. Viena iš Vyriausyb ÷s kriz ÷s priežas čių – LKDP konferencijoje dalies partijos nari ų pareikštas nepasitik ÷jimas A. Tum ÷nu ir Z. Starkumi, kaltinant juos neaktyvumu ir lojalumu

585 Lietuva ir jos draugai // Rytas , 1924 10 02, Nr. 222, p. 1. 586 1924 12 05 V sesijos 145 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926.

172

opozicijai 587 . LKDP frakcijos lyderis kun. A. Šmulkštys pripažino, kad Seimo dauguma buvo nepatenkinta pasyvia ir neveiklia buvusios Vyriausyb ÷s vidaus politika, tolerancija opozicijos skleidžiamiems šmeižtams ir valdžios diskreditavimui 588 . Konferencijos nutarimai parod ÷, kad LKDP laim ÷jo radikalus sparnas, vadovaujamas kun. A. Šmulkš čio ir kun. M. Krupavi čiaus, nugal ÷damas nuosaikiesiems atstovaujan čius A. Tum ÷ną ir Z. Stark ų. „Lietuvos žinios“ buvo nurodytos Vyriausyb ÷s klaidas užsienio politikoje: 1) V. Čarneckio nota Ambasadori ų konferencijai labai pablogino Vilniaus klausim ą, 2) Taut ų Sąjung ą pasiek ÷ skundai d ÷l tautini ų mažum ų skriaud ų Lietuvoje, 3) palaidota 1 milijono svar ų sterling ų paskola iš Anglijos naujiems geležinkeliams, 4) prad ÷tos Lietuvai pavojingos derybos su Vatikanu d ÷l konkordato, 5) apsiimta JAV mok ÷ti apie 5 milijon ų doleri ų paskol ą, kurios kitos valstyb ÷s nemoka, 6) nesugeb ÷ta tinkamai valdyti Klaip ÷dos krašt ą ir surengti ten rinkimus 589 . 1925 m. vasario 6 d. Ministras Pirmininkas Vytautas Petrulis Seime perskait ÷ Vyriausyb ÷s deklaracij ą, kurioje žad ÷jo daugiau d ÷mesio skirti ekonomini ų santyki ų vystymui, sudaryti tarptautini ų sutar čių, reguliuojan čių prekyb ą su užsieniu. Aktualiu užsienio politikos klausimu jis pavadino politin į ir ekonomin į suart ÷jim ą su Baltijos valstyb ÷mis, d ÷l Vilniaus – žad ÷jo sekti buvusių vyriausybi ų pavyzdžiu bei geriau informuoti užsienio valstybes apie Lietuv ą590 . LVLS vadovas M. Sleževi čius v ÷l aštriai kritikavo Vyriausyb ÷s užsienio politik ą: d ÷l notos, reikalaujan čios sušaukti konferencij ą Vilniaus klausimu, d ÷l izoliacijos, Baltijos sąjungos nesudarymo, nesutvarkyt ų santyki ų su SSRS ir Vokietija, konkordato su Vatikanu rengimo. Jis neman ÷, kad naujoji Vyriausyb ÷ pakeis netinkam ą Lietuvos užsienio politik ą. LŪS atstovas E. Draugelis pageidavo, kad Vyriausyb ÷ daugiau galvot ų apie šalies ekonomin ę nepriklausomyb ę591 . Opozicijos atstovai daugiausia kritikavo KD vykdom ą vidaus politik ą ir balsavo prieš

587 Kod ÷l atsistatydino kabinetas // Lietuvos žinios , 1925 01 31, Nr. 25, p. 1. 588 D÷l Ministeri ų kabineto kriz ÷s // Rytas , 1925 02 01, Nr. 26, p. 1. 589 L. V. Tum ÷no ministeri ų kabinetui atsistatydinant // Lietuvos žinios, 1925 02 01, Nr. 26, p. 1. 590 1925 02 06 VI sesijos 158 pos ÷dis // II SS , 1923–1926. 591 1925 02 10 VI sesijos 159 pos ÷dis // ten pat.

173

pasitik ÷jim ą Vyriausybe, ta čiau 40 LKDP, LŪS ir LDF atstov ų pritar ÷ Ministro Pirmininko deklaracijai. V. Petrulis buvo ekonomini ų santyki ų su Lenkija užmezgimo šalininkas, tod ÷l tur ÷jo kelis slaptus susitikimus su Lenkijos diplomatais, kurie tik ÷josi užmegzti su Lietuva normalius diplomatinius santykius. Klaip ÷dos konvencijoje buvo numatytas laisvas tranzitas Nemunu, tod ÷l, tuo pasinaudodama, Lenkija per Antant ÷s valstybes ir kitais b ūdais dar ÷ spaudim ą Lietuvai v ÷l s ÷sti prie deryb ų stalo. Lenkija dažnai inspiruodavo lenk ų tautin ÷s mažumos Lietuvoje skundus Taut ų Sąjungai ir naudojo juos kaip spaudimo priemon ę Lietuvai.1925 m. kovo pabaigoje Taut ų Sąjungos Tarybos sesijoje tur ÷jo b ūti svarstomas klausimas d ÷l lenk ų tautin ÷s mažumos diskriminavimo Lietuvoje 592 . Turb ūt tuo tikslu 1925m. kovo 1 d. Kaune vieš ÷jo aukšt ų Taut ų Sąjungos pareig ūnų delegacija: generalinis sekretorius E. Drummondas, politinio departamento direktorius P. Mantoux ir informacij ų biuro viršininkas Siliakus, kuriuos sutiko užsienio reikal ų ministras V. Čarneckis, departamentų direktoriai, Seimo nariai, diplomatai, Taut ų S ąjungai remti draugijos pirmininkas 593 . Taut ų Sąjungos delegacija padar ÷ vizit ą Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui ir užsienio reikal ų ministrui. Prezidentas sve čiams suruoš ÷ iškilmingus pusry čius, kuri ų metu A. Stulginskis išreišk ÷ apgailestavim ą d ÷l nepalankaus Lietuvai Vilniaus klausimo sprendimo Taut ų Sąjungoje 594 . Po pri ÷mimo sve čiai apži ūr÷jo miesto apylinkes, v ÷liau, lydimi Užsienio reikal ų ministerijos atstov ų, išvyko per Virbal į atgal į Ženev ą. 1925 m. kovo 9 d. Taut ų Sąjungos Tarybos sesijoje numatyta svarstyti Lenkijos skund ą d ÷l žem ÷s reformos ir lenk ų persekiojimo Lietuvoje. Į Taut ų Sąjung ą buvo pasi ųsta Lietuvos delegacija, kurios pirmininkas buvo V. Sidzikauskas, nariai – D. Zaunius, O. Milašius ir sekretorius Seimo narys K. Ambrozaitis 595 . Lenkijos skundas ir Lietuvos pozicija šiuo klausimu vasario pabaigoje buvo svarstomi Lietuvos Seimo užsienio reikal ų komisijoje 596 . Tautinink ų lyderiai savo spaudoje ir toliau kritikavo KD bloko vykdom ą užsienio politik ą, agituodami už orientacij ą į Vokietij ą ir Rusij ą. A. Smetona 1925 m. geguž ÷s 15 d. „Lietuvyje“ paraš ÷ apie Anglijos planus gr ąžinti Vokietijai Silezij ą ir

592 Vilkelis G. Lietuvos ir Lenkijos santykiai Taut ų S ąjungoje , p. 128. 593 Taut ų S ąjungos sve čių atsilankymas Kaune // Lietuva , 1925 03 02, Nr. 49, p. 1. 594 Aukšt ų T. S ąjungos sve čių vieš ÷jimas Kaune // Lietuva , 1925 03 03, Nr. 50, p. 1. 595 Lietuvos delegacija Taut ų S ąjungos Tarybos sesijoj // Lietuvos žinios , 1925 03 10, Nr. 55, p. 1. 596 Seimo komisijose // Lietuvos žinios , 1925 02 11, Nr. 34, p. 3.

174

Dancigo koridori ų, kaip kompensacij ą Lenkijai atiduodant Lietuv ą597 . Jis kaltino valdan čiąsias partijas valstybinio m ąstymo stoka ir vadovavimusi vien partiniais motyvais. Geguž ÷s 31 d. panaši informacija pateikta „Lietuvos žiniose“ : slapyvardžiu V. I. Karas pasivadin ęs P. Dailid ÷ paraš ÷, kad Šveicarijos spaudoje pasirod ÷ gandai, jog Lenkija už Dancigo koridori ų nori gauti Lietuv ą598 . Straipsnyje teigiama, kad Lietuva, nenor ÷dama taikytis su Lenkija, kol jai nebus gr ąžintas Vilnius, nuteik ÷ prieš save Pranc ūzij ą ir Anglij ą. V. Petruliui organizuojant derybas su Lenkija, dauguma Vyriausyb ÷s nari ų netik ÷jo galimybe susitaikyti su Lenkija, kadangi ji net negalvojo gr ąžinti Lietuvai Vilniaus. 1925 m. birželio 12 d. Ministr ų kabineto pos ÷dyje, įvykusiame Prezident ūroje, dalyvaujant Prezidentui A. Stulginskiui buvo svarstyta rezoliucija Vilniaus klausimu, kurioje numatyta Vokietijos ir SSRS pagalba susigr ąžinti Vilni ų599 . Istorikai A. Kasparavi čius ir V. Žalys, naudodami kit ą Užsienio reikal ų ministerijos fondo dokument ą, teigia, kad 1925 m. gruodžio pradžioje L. Bistro Vyriausyb ÷ galutinai apsisprend ÷ d ÷l tarptautin ÷s orientacijos pakeitimo ir pri ÷m÷ politin ÷s – diplomatin ÷s veiklos projekt ą „Bendri bruožai nusistatymui d ÷l Vilniaus klausimo rišimo“ 600 , ta čiau šiame dokumente n ÷ra nurodyta tiksli data, parašyti tik 1925 metai. Šio dokumento įžangoje minima priimta „rezoliucija Lietuvos saugumo klausimu“ 601 , be to, šio projekto tekstas analogiškas birželio 12 d. rezoliucijai, tod ÷l galima teigti, kad ši data ir yra Lietuvos geopolitikos kurso pakeitimo pradžia. Šio projekto priede „Mišk ų plukdymas Nemunu“ nurodoma, kad derybose su Lenkija Vyriausyb ÷ neišeis iš Klaip ÷dos konvencijos rib ų ir nedarys Lenkijai politini ų nuolaid ų, kurios kliudyt ų tiksl ų, „nustatyt ų rezoliucijose d ÷l Lietuvos saugumo ir d ÷l Vilniaus atgavimo“ įgyvendinimui 602 . Tai rodo, kad buvo dvi rezoliucijos, kurias pri ÷m÷ Ministr ų kabinetas dar iki deryb ų su Lenkija Kopenhagoje. Latvijos laikraš čiai taip pat atkreip ÷ d ÷mes į į diskusij ą Lietuvos spaudoje tarptautin ÷s orientacijos klausimais. 1925 m. birželio 13 d. „Jaunakas zinas“

597 A. Sm. [A. Smetona]. Deryb ų ruoša? // Lietuvis , 1925 05 15, Nr. 19, p. 1. 598 V. I. Karas [ P. Dailid ÷]. Orientacijos klausimas // Lietuvos žinios , 1925 05 31, Nr. 120, p. 1. 599 Rezoliucija, svarstyta Ministr ų kabineto pos ÷dyje pas Respublikos Prezident ą, 1925 06 12 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 598, l. 2–7. 600 Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje , p. 57; Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) , t. 1. Vilnius, 2007, p. 601 Projektas. Bendro bruožai nusistatymui d ÷l Vilniaus klausimo rišimo (svarstytas pas Prezident ą A. Stulginsk į 1925 m.) // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 711, p. 257. 602 Priedas „Mišk ų plukdymas Nemunu“ // ten pat, p. 261.

175

apib ūdino Lietuvos partij ų orientacij ą603 . Laikraštis teig ÷, kad tautininkai yra „fanatiški rusofilai ir vokietofilai“, o KD partijos neturi tvirtos nuomon ÷s – iki konferencijos Rygoje jos pritar ÷ Latvijos, Lietuvos ir Estijos s ąjungai, taip pat mat ÷si simpatijos Skandinavijai ir Anglijai, ta čiau po karo atstov ų pasitarimo Rygoje, krikš čioni ų demokrat ų d ÷mesys Baltijos s ąjungai sumaž ÷jo. Latviai atkreip ÷ d ÷mes į, kad buv ęs užsienio reikal ų ministras J. Purickis paskelb ÷ serij ą straipsni ų, kuriuose patar ÷ d÷l Vilniaus vadavimo tartis su vokie čiais, rusais, ukrainie čiais ir baltarusiais. Jų nuomone, liaudininkai ir socialdemokratai neskyr ÷ daug d ÷mesio orientacijos klausimui, ta čiau iš socialdemokrat ų vieš ų pasisakym ų mat ÷si, kad jiems svetima orientacija į Vokietij ą ir SSRS. 1925 m. rugs ÷jo 25 d. V. Petrulio Ministr ų kabinetas d ÷l visuomen ÷s pasipiktinimo derybomis su Lenkija Kopenhagoje buvo priverstas atsistatydinti. Rugs ÷jo 29 d. Seimo 196-ajame pos ÷dyje L. Bistras Seime paskelb ÷ naujojo Ministr ų kabineto deklaracij ą, kurioje dar kart ą pabr ÷ž÷, kad, kol nebus „atstatyta“ Suvalk ų sutartis, tol tarp Lietuvos ir Lenkijos nebus užmegzti nei diplomatiniai, nei konsuliniai santykiai 604 . Žad ÷jo ypating ą d ÷mes į skirti artimesniam bendravimui su Baltijos valstyb ÷mis, sustiprinti konsulat ų darb ą, Užsienio reikal ų ministerijoje paruošti diplomatin ÷s tarnybos statut ą. Po Ministro Pirmininko pranešimo vykusiose diskusijose M. Sleževi čius kaltino, kad Užsienio reikal ų ministerij ą valdo ne ministras, bet kažkokia grup ÷ žmoni ų, turinti savo interes ų, tod ÷l n ÷ra aiškios užsienio politikos linijos, kritikavo, kad naujasis Ministr ų kabinetas stengsis nustatyti gerus santykius su Vatikanu, nes užsienio reikal ų ministras kun. Me čislovas Reinys ištikimas Vatikanui žmogus. Jo manymu, valdant naujam Ministr ų kabinetui užsienio politika atsidurs dar sunkesn ÷je pad ÷tyje. LVLS lyderis reikalavo pasakyti, į kokias valstybes žada orientuotis Vyriausyb ÷, o jeigu to nežino, tuomet ji turi pasitraukti. Jis konstatavo, kad Vyriausyb ÷ neturi jokios nuomon ÷s nei Vilniaus klausimu, nei deryb ų su Lenkija ar santyki ų su kitomis valstyb ÷mis klausimais ir LVLS frakcijos vardu išreišk ÷ nepasitik ÷jim ą naujuoju Ministr ų kabinetu. LSDP atstovas S. Kairys pasisak ÷ už derybas su Lenkija. LSDP nuomone, Vyriausyb ÷s politika Vilniaus klausimu subankrutavo ir atved ÷ valstyb ę į pad ÷tį be

603 Vygandas [ J. Purickis]. Latvi ų nuomon ÷ d ÷l m ūsų politin ÷s orientacijos // Lietuva , 1925 06 19, Nr. 134, p. 1. 604 1925 09 29 VIII sesijos 196 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926.

176

išeities, tod ÷l reikia ieškoti naujo kelio. S. Kairys abejojo, kad dabartin ÷ Seimo dauguma išdr įs atvirai pasisakyti tuo klausimu ir LSDP vardu išreišk ÷ nepasitik ÷jim ą nauj ąja Vyriausybe 605 . Vienintelis Santaros partijos atstovas Seime, priklaus ęs LVLS frakcijai, R. Skipitis taip pat pareišk ÷ nepasitik÷jim ą KD Vyriausybe. Jis konstatavo, kad Lietuvos užsienio politika yra karo pad ÷tyje, nes reikia ne tik atgauti okupuotas žemes, bet ir saugoti nepriklausomyb ę. Jis kritikavo, kad buv ęs Ministr ų kabinetas netur ÷jo jokio plano bei dr ąsos užsienio politikoje: nutar ęs vesti derybas su Lenkija, jis pab ūgsta didesnio sujudimo ar kritikos šalyje ir net nedr įsta pasakyti, ar jos bus tęsiamos. Jis aiškino, kad Užsienio reikal ų ministerijoje labiausiai tr ūksta patyrusi ų darbuotoj ų, tod ÷l, kad ant j ų pečių suver čiama visa atsakomyb ÷, kaltino, kad Lietuva atsid ūr÷ izoliacijoje, nesitik ÷jo, kad ir naujasis Ministr ų kabinetas užmegs ar sustiprins santykius su kaimynin ÷mis valstyb ÷mis. Jo nuomone, Užsienio reikal ų ministerijai turi vadovauti dr ąsus, nepriklausomas žmogus ir abejojo, ar M. Reinys bus savarankiškas. Spalio 2 d. Seime buvo t ęsiamos diskusijos d ÷l Ministr ų kabineto deklaracijos. LKDP atstovas kun. J. Steponavi čius kalb ÷jo, kad ži ūrint į politin ę konsteliacij ą užsienyje, matosi, kad veikia 2 magnetiniai centrai: vienas – Didžioji Britanija, prieš kuri ą turi nusilenkti ir Pranc ūzija, ir Vokietija, ir Suomija, ir kitos Baltijos valstyb ÷s; antras magnetinis centras – Rusija. Jo manymu, nereikia pamiršti ir JAV, tod ÷l reikia tomis galimyb ÷mis Lietuvos užsienio politikams pasinaudoti, bet kartu laikytis savarankiškos tautiškos valstyb ÷s linijos 606 . LVLS atstovas K. Grinius kritikavo krikš čionis demokratus, kad negina valstyb ÷s garb ÷s, nes Vatikanas atsiunt ÷ rašt ą, kad Lietuva gali atšaukti savo atstov ą, o Vatikano diplomatas Luigi Faidutti Kaune tebedirba; aiškino, kad galima buvo apsieiti be Kopenhagos deryb ų, ta čiau Vyriausyb ÷ nusileido ir nusiunt ÷ delegacij ą der ÷tis; abejojo, ar M. Reinys gal ÷s vykdyti savarankišk ą politik ą. Balsavimui buvo pasi ūlytos 2 rezoliucijos: M. Sleževi čiaus, reiškianti nepasitik ÷jim ą, ir Vincento Mieleškos – pasitik ÷jim ą, 40 Seimo nari ų išreišk ÷ pasitik ÷jim ą Vyriausybei, 28 – balsavo prieš 607 . Savo dienoraštyje J. Šaulys, raš ÷, kad „smarkiai, o iš dalies ir gana teisingai buvo kritikuojama užsienio politika, nors visoje kalboje stigo [...] pozityvini ų

605 1925 09 29 VIII sesijos 196 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 606 1925 10 02 VIII sesijos 197 pos ÷dis // ten pat. 607 Ten pat.

177

pageidavim ų pareiškimo“ 608 . SSRS reikal ų laikinasis patik ÷tinis Lietuvoje Sobolevskis 1925 m. spalio 14–16 d. diplomatiniame dienoraštyje raš ÷, kad d ÷l Lietuvos užsienio politikos krypties pasirinkimo skilo LŪS: vienas partijos lyderi ų ir Seimo Pirmininkas V. Petrulis pasisak ÷ už susitarim ą su Lenkija, o S. Šilingas – už suart ÷jim ą su Rusija 609 . Z. Butkus raš ÷, kad SSRS pavyko S. Šiling ą patraukti į savo pus ę, nes jis jau 1924 m. vasario 4 d. pareišk ÷ Soviet ų pasiuntiniui Kaune Ivanui Lorencui, kad Lietuva turi remtis Rusija ir Vokietija, o ne Latvija ir Estija, kuri ų ateitis n ÷ra aiški 610 . Vykstant deryboms su Lenkija Lugane „Ryte“ pasirod ÷ straipsnis „Daugiau santyki ų su Pabaltijo valstyb ÷mis“, kuriame rašoma, kad pasikeitus Latvijos ir Estijos užsienio politikos vadovams ger ÷ja Lietuvos santykiai su šiomis valstyb ÷mis, si ūloma daugiau d ÷mesio skirti santykiams su Švedija 611 . 1925 m. pabaigoje po Lokarno konferencijos išaug ęs Vokietijos politinis vaidmuo ir jos revizionistin ÷s tendencijos, Vakar ų Europos valstybi ų nusišalinimas nuo Ryt ų Europos problem ų sprendimo ir net j ų diplomat ų neoficial ūs pasi ūlymai paversti Lietuv ą teritorin ÷s kompensacijos Lenkijai objektu bei SSRS bei Lenkijos santyki ų atšilimas privert ÷ Lietuv ą ieškoti saugumo garant ų. „Lietuvos žinios“ išspausdino P. Dailid ÷s straipsn į „Lokarno ir Lietuva“, kuriame aiškinama, kad sustipr ÷jus Vokietijos pozicijoms, susilpn ÷jo Lenkijos tarptautin ÷ pad ÷tis, o tai gali atvesti prie Vilniaus klausimo perži ūr÷jimo, tik Lietuva privalo nepraleisti momento 612 . Kitame straipsnyje P. Dailid ÷ tik ÷josi, kad socialdemokratams laim ÷jus rinkimus Latvijoje, pager ÷s Lietuvos ir Latvijos santykiai 613 . Prognoz ÷s pasitvirtino – 1925 m. gruodžio 4 d. Rygoje prasid ÷jo Lietuvos ir Latvijos ekonomin ÷s derybos, kuriose Lietuvos delegacija pasi ūl÷ pasirašyti laikin ąją prekybos sutart į, remiantis didžiausio palankumo principu 614 . Ši sutartis buvo pasirašyta. „Rytas“ taip pat skyr ÷ d÷mesio Lokarno sutar čiai – „Lokarno sutart į pasirašius“, „Lokarno konferencijos nutarimai“, „Ryt ų problema“615 .

608 Dr. Jurgio Šaulio dienoraš čiai. I dalis // LMABRS , f. 290–280, l. 31. 609 Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje , p. 54. 610 Butkus Z. Vokietijos ir Soviet ų politikos poveikis Baltijos s ąjungos k ūrimui 1919–1940 metais, p. 31. 611 Jt. Daugiau santyki ų su Pabaltijo valstyb ÷mis // Rytas , 1925 10 15, Nr. 227, p. 1–2. 612 Ded.[ P. Dailid ÷] Lokarno ir Lietuva // Lietuvos žinios , 1925 11 10, Nr. 253, p. 1. 613 Ded. [ P. Dailid ÷] Mes ir latviai // Lietuvos žinios , 1925 11 17, Nr. 259, p. 1. 614 Lietuvos Latvijos ekonomin ÷s derybos // Lietuvos žinios , 1925 12 10, Nr. 278, p. 1. 615 Lokarno sutart į pasirašius // Rytas , 1925 10 20, Nr. 231, p. 1; D. M. Lokarno konferencijos nutarimai // Rytas , 1925 10 24, Nr. 235, p. 1–2; X. Ryt ų problema // Rytas , 1925 10 25, Nr. 236, p. 1.

178

Iš karto po Lugano deryb ų žlugimo, Lietuvos Vyriausyb ÷ atkreip ÷ d ÷mes į į SSRS – 1925 m. lapkri čio 14 d. į Maskv ą nuvyko Lietuvos prekybos delegacija, kurios prezidium ą sudar ÷ Prekybos r ūmų pirmininkas Jonas Dobkevi čius, Seimo Ekonomin ÷s komisijos pirmininkas kun. J.Steponavi čius, Klaip ÷dos uosto valdybos pirmininkas T. Naruševi čius ir Lietuvos banko direktorius Juozas Paknys 616 . Likus dienai iki išvažiavimo į Maskv ą, Seimo Pirmininkas V. Petrulis kreip ÷si į LVLS ir LSDP frakcijas, kad paskirt ų savo atstovus į delegacijos sud ÷tį, bet frakcijos nesp ÷jo to padaryti 617 . Delegacij ą sudar ÷ 20 žmoni ų. Ji tur ÷jo sudaryti tvirtesnius prekybinius ryšius su Rusija, padidinti tranzit ą per Lietuv ą tiek geležinkeliais, tiek per Klaip ÷dos uost ą, sureguliuoti kredito ir susisiekimo klausimus. Tikrasis jos tikslas buvo užmegzti tvirtesnius santykius su Rusija 618 . Gruodžio 2 d. delegacija gr įžo į Lietuv ą. Delegacijos pirmininkas J. Dobkevi čius interviu pareišk ÷, kad delegacija važiavo daugiau informacijos tikslais, o konkre čių rezultat ų pasiekti nepavyko, nes SSRS vyriausyb ÷ jau buvo patvirtinusi biudžet ą, kurioje nenumatyta prekyba su Lietuva, kadangi n ÷ra sutarties 619 . Seimo narys J. Steponavi čius interviu „Ryto“ korespondentui pamin ÷jo, kad Lietuvos delegacija buvo labai nuoširdžiai priimta, gyr ÷ SSRS ekonomin ę pažang ą, taip pat prasitar ÷, kad su S. Aralovu kalb ÷jęs d ÷l kult ūros vertybi ų gr ąžinimo. Tuo klausimu reik ÷s si ųsti papildom ą komisij ą, kad ištirt ų reikal ą vietoje 620 . 1925 m. gruodžio 17 d. Seime svarstant Užsienio reikal ų ministerijos biudžet ą 1926 metams LVLS lyderis M. Sleževi čius kritikavo, kad pasiuntinyb ÷s nesuteikia informacijos apie pasaulinius įvykius. LVLS man ÷, kad Užsienio reikal ų ministerija tinkamai nepasinaudojo situacija po Klaip ÷dos sukilimo, ministras nenuvyko į Paryži ų ir nepasiraš ÷ sutarties su Pranc ūzija, tod ÷l v ÷liau Lietuvai teko pasirašyti nepalanki ą Klaip ÷dos konvencij ą. Jo nuomone, Užsienio reikal ų ministerija neturi jokio užsienio politikos plano ir iniciatyvos, tod ÷l Lietuva pralaimi visose derybose 621 . Žyd ų atstovas J. Robinzonas priekaištavo, kad tautini ų mažum ų atstovai

616 Lietuvos prekybos delegacija Maskvoj // Lietuvos žinios , 1925 11 18, Nr. 260, p. 2. 617 D ÷l ekskursijos į Maskv ą // Lietuvos žinios , 1925 11 14, Nr. 257, p. 1. 618 M.R. Lietuvos santykiai su SSSR // Lietuvos žinios , 1925 11 10, Nr. 253, p. 2. 619 J. K. K ą dav ÷ Lietuvos ekonomin ÷s delegacijos kelion ÷ Rusijon // Lietuvos žinios , 1925 12 05, Nr. 275, p. 1. 620 A. G. Pasikalb ÷jimas su Lietuvos ekonomin ÷s delegacijos nariu Rusijon ir Seimo atst. dr. Steponavi čium // Rytas , 1925 12 03, Nr. 269, p. 1. 621 1925 12 17 VIII sesijos 222 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926.

179

ne įleidžiami į Užsienio reikal ų komisij ą, o tai prieštarauja Konstitucijai. Jis teig ÷, kad tautini ų mažum ų atstovai yra labiausiai išsilavin ę, net 8 nariai iš 13 turi aukštojo mokslo diplom ą, o yra mažiau vertinami už LDF atstovus; aiškino, jog užsienio šali ų parlamentuose partij ų kova neperkeliama į užsienio politikos srit į, n ÷ra Europoje parlamento, išskyrus Italij ą, kad kova tarp pozicijos ir opozicijos b ūtų tokia aštri kaip Lietuvoje. J. Robinzonas gyr ÷ Lenkijos užsienio reikal ų ministr ą A. Skrzynsk į, kuris sudar ÷ delegacij ą, į kuri ą įtrauk ÷ 3 Seimo narius, ir nuvyko į Taut ų Sąjungos Tarybos pos ÷dį, taip pademonstruodamas vis ų Lenkijos partij ų vienyb ę užsienio politikos klausimais. Pagrindiniai užsienio politikos uždaviniai, jo nuomone, yra nepriklausomyb ÷s išlaikymas ir sien ų pataisymas, nors pastar ąjį jis pavadino pavojingu mažai valstybei. Tre čias uždavinys – sudaryti gyventojams palankias egzistencijos s ąlygas, ketvirtas – taikos palaikymas Ryt ų Europoje. Žyd ų atstovas aiškino, kad nereikia pulti į kraštutinumus, kai prieš metus buvo pareikšta, kad su SSRS nereikia ekonomini ų deryb ų, o paskui staiga išvažiuoja ekonomin ÷ delegacija į Maskv ą. Jo nuomone, Klaip ÷dos klausimas taip pat turi priklausyti Užsienio reikal ų ministerijos kompetencijai, nes Vokietija, pasirašiusi Lokarno pakt ą, prad ÷jo griauti Versalio sutart į, tod ÷l Lietuva negal ÷s išspr ęsti Klaip ÷dos krašto klausimo be Vokietijos sutikimo. Jis teig ÷, kad turb ūt n ÷ra n ÷ vieno Klaip ÷dos konvencijos straipsnio, kuris neb ūtų sulaužytas, tod ÷l lietuviai pralaim ÷jo rinkimus į seimel į; kalb ÷jo, kad klaida kelti Vilniaus klausim ą, žinant iš anksto, kad bus neigiamas atsakymas; kritikavo, kad Vyriausyb ÷ nedar ÷ nieko, kad patraukt ų į savo pus ę Vilniaus krašto gyventojus. LKDP lyderis A. Šmulkštys aiškino, kad Klaip ÷dos konvencij ą laužo ne Lietuvos valdžios atstovai, o klaip ÷die čiai; priešingai J. Robinzonui man ÷, kad reikia kelti Vilniaus klausim ą Taut ų Sąjungos pos ÷džiuose. Gruodžio 23 d. į Kaun ą, gr įždamas iš Vakar ų Europos, atvyko SSRS užsienio reikal ų komisaras Georgijus Čičerinas 622 . G. Čičerinas padar ÷ vizit ą užsienio reikal ų ministrui M. Reiniui, Ministrui Pirmininkui L. Bistrui, Seimo Pirmininko pavaduotojui Justinui Staugai čiui. Lietuvos Prezidentas jam sureng ÷ iškilming ą pri ÷mim ą, kuriame dalyvavo ir Seimo frakcij ų lyderiai – LKDP – A. Šmulkštys, LVLS – M. Sleževi čius, LSDP – S. Kairys. Piet ų Ministr ų kabinete metu užsienio reikal ų ministras M. Reinys Lietuvos Vyriausyb ÷s vardu pareišk ÷ nor ą užmegzti artimesnius ryšius su SSRS ir apsilankyti Maskvoje, prat ęsiant Kaune prasid ÷jusias

622 Čičerinas Kaune // Lietuvos žinios , 1925 12 29, Nr. 291, p. 1.

180

derybas. G. Čičerinas išreišk ÷ nor ą „tiksliau nustatyti [...] santyki ų turin į“ ir pakviet ÷ Vyriausyb ÷s atstovus apsilankyti Maskvoje 623 . „Lietuvos žinios“ buvo rašyta, kad iniciatyva visada buvo iš SSRS pus ÷s, nes KD valdan čiojo bloko taktika buvo „geriau lenk ų pragaras, negu soviet ų rojus“, ir patarta, kad at ÷jo laikas prad ÷ti su SSRS normalius gerų kaimyn ų santykius 624 . Tai rodo, kad ir LVLS pakeit ÷ savo nuomon ę užsienio politikos klausimu. 1926 m. vasario m ÷nes į LKDP konferencija pri ÷m÷ nutarim ą, kuriuo pritariama Vyriausyb ÷s pozicijai neužmegzti joki ų santyki ų su Lenkija, kol ji negr ąžins okupuot ų sri čių625 . Lietuvai prad ÷jus derybas su SSRS, Berlyne leidžiamas laikraštis paskelb ÷, kad Lietuva veda slaptas derybas su SSRS, kurios tikslas – slapta sutartis, kuria SSRS pasižada Lietuvai gr ąžinti Vilni ų ir garantuoja Klaip ÷dos krašt ą626 . 1926 m. balandžio 22 d. M. Reinys dav ÷ interviu „Rytui“ patvirtindamas, kad vedamos derybos su SSRS d÷l politin ÷s sutarties, ta čiau paneig ÷ gandus, kad sutartis bus nukreipta prieš Baltijos sąjung ą ir Taut ų Sąjung ą627 . II Seimo laikotarpiu Lietuvos politikams aktyviai svarstant tarptautin ÷s orientacijos klausimus, Lietuvoje lank ÷si didži ųjų valstybi ų parlament ų atstovai. Be jau min ÷tos Anglijos parlamento delegacijos, 1925 m. spalio 24 d. Lietuvos Seime lank ÷si Belgijos parlamento Užsienio reikal ų komisijos narys ir Žurnalist ų s ąjungos pirmininkas Pierardas 628 . Lankydamas Baltijos valstybes, 1926 m. balandžio 8 d. į Kaun ą atvyko Pranc ūzijos senato Užsienio reikal ų komisijos vicepirmininkas senatorius Reynaldas 629 . Lietuvos Seimo nariai taip pat lank ÷si įvairiose tarptautin ÷se konferencijose. 1923 m. liepos 15 d. LVLS frakcijos prezidiumo pos ÷dyje nutarta pasi ųsti 3 atstovus į Tarpparlamentin ÷s s ąjungos suvažiavim ą, kuris įvyks liepos 17 d. Kopenhagoje. LVLS kandidatu numatytas M. Sleževi čius 630 . 1924 m. balandžio 4–6 d. Seimo sekretorius P. V. Raulinaitis dalyvavo parlamentin ÷s Tarptautin ÷s Tarybos

623 Lietuvos SSSR santykiams besiple čiant // Lietuvos žinios , 1925 12 30, Nr. 292, p. 2. 624 B g p. M ūsiški ų politika ir SSSR // Lietuvos žinios , 1925 12 31, Nr. 293, p. 1. 625 Krikš čioni ų demokrat ų konferencija // Rytas , 1926 02 13, Nr. 36, p. 5. 626 V. Triukšmas sukeltas d ÷l SSSR deryb ų su Lietuva // Lietuva , 1926 04 19, Nr. 86, p. 1. 627 D ÷l Lietuvos deryb ų su SSSR // Rytas , 1926 04 22, Nr. 89, p. 1. 628 Kaune // Rytas , 1925 10 27, Nr. 237, p. 3. 629 Ed. Jt. [Eduardas Jatulis]. Senatori ų Reynald ą sutinkant // Rytas , 1926 04 08, Nr. 77, p. 1. 630 II Seimo LVLS frakcijos prezidiumo pos ÷džio protokolas 1923 07 15 // LMABRS , f. 199–144, l. 24.

181

pos ÷džiuose 631 . 1924 m. birželio pabaigoje Lietuvos Seimo vicepirmininkas K. Jokantas ir LKDP atstovas L. Bistras kartu su Latvijos ir Estijos parlamentarais lank ÷si Didžiojoje Britanijoje Parlamento kvietimu. Delegacijos dalyvavo parlamento pos ÷dyje, iškilminguose parlamento pirmininko, premjero J. R. Macdonaldo bei parlamento nari ų pri ÷mimuose, parodose, operoje 632 . Be oficiali ų pri ÷mim ų, buvo keletas pasitarim ų d ÷l ekonomini ų santyki ų užmezgimo tarp Anglijos ir Baltijos valstybi ų. Lietuvos delegacijos nariai Užsienio reikal ų komisijai praneš ÷, kad pri ÷mimas buvo labai nuoširdus, o Anglijos parlamentarai, kurie anks čiau lank ÷si Baltijos valstyb ÷se, pasi ūl÷ įkurti speciali ą komisij ą santykiams su šiomis šalimis palaikyti 633 . 1925 m. geguž ÷s 19 d. Ženevoje prasid ÷jo metin ÷ Darbo konferencija, sušaukta Darbo biuro, veikian čio prie Taut ų Sąjungos, iniciatyva. Užsienio reikal ų ministerija nor ÷jo, kad konferencijoje dalyvaut ų LSDP ir LDF atstovai, ta čiau LSDP atsisak ÷, nes, j ų nuomone, atstovus į konferencij ą gali si ųsti tik profesin ÷s s ąjungos. Tuo metu Lietuvoje nebuvo oficialiai registruot ų darbinink ų profs ąjung ų, o darbdavi ų organizacijos taip pat tik k ūr÷si, tod ÷l Lietuvai konferencijoje atstovavo D. Zaunius ir LDF pirmininkas, Seimo narys K. Ambrozaitis 634 . 1925 m. liepos pabaigoje – rugpj ūč io pradžioje LKDP atstov ÷ E. Gvildien ÷ dalyvavo tarptautin ÷je žem ÷s ūkio parodoje ir konferencijoje Belgijoje 635 . LSDP delegacija – Seimo nariai K. Bielinis, ir Liuda Pur÷nien ÷ bei Vaclovas Bielskis 1925 m. rugpj ūč io pabaigoje dalyvavo tarptautiniame socialist ų kongrese Marselyje. Lietuvos atstovai dalyvavo specialioje Ryt ų komisijoje, kurioje išk ÷l÷ klausim ą apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir Vilniaus byl ą. Lietuvos delegacij ą palaik ÷ Lenkijos nepriklausomoji socialistin ÷ darbinink ų partija, debatuose susir ÷musi su Lenkijos socialist ų partija, prieštaravusia lietuviams 636 . Lietuvos socialdemokrat ų delegacija įteik ÷ kongreso pirmininkui Friedrichui Adleriui rezoliuciją, kurioje prašoma daugiau d÷mesio skirti Vilniaus klausimui ir Lietuvos bei Lenkijos santykiams 637 . Lietuvi ų

631 1924 04 01 III sesijos 82 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926. 632 Seimo delegacijos atsilankymas Londone // Lietuva , 1924 07 08, Nr. 151, p. 2. 633 Seimo Užsienio reikal ų komisijoje // Lietuvos žinios , 1924 07 27, Nr. 168, p. 5; Seimo revizitas Anglijos parlamentui // Rytas , 1924 06 22, Nr. 139, p. 3. 634 Eilinis Vyriausyb ÷s smurtas prieš darbininkus // Socialdemokratas , 1925 05 28, Nr. 22, p. 1. 635 Vyksta į Belgij ą // Rytas , 1925 07 12, Nr. 149, p. 3. 636 Kas buvo nutarta Marselyje // Lietuvos žinios , 1925 09 10, Nr. 201, p. 1. 637 Lietuvos delegacija Marsaille socialist ų kongrese // Lietuva , 1925 09 16, Nr. 206, p. 5.

182

pareiškimu labai susidom ÷jo vokie čių, brit ų, austr ų, rus ų ir čekoslovak ų delegacijos. 1925 m. rugs ÷jo m ÷nes į LKDP frakcijos lyderis A. Šmulkštys dalyvavo Amerikos lietuvi ų Romos katalik ų federacijos kongrese Filadelfijoje. Jame buvo kalbama, kaip sustiprinti katalikiškas partijas Lietuvoje ir JAV. A. Šmulkštys taip pat lank ÷ lietuvi ų kolonijas, skaitydamas paskaitas apie Lietuvos užsienio politik ą, žem ÷s ūkį, pramon ę, finansus 638 . Spalio 1–7 d. jis dalyvavo Vašingtone vykusioje tarpparlamentin ÷je konferencijoje, kurioje dalyvavo 371 parlamentaras iš 41 valstyb ÷s639 . Konferencijoje buvo svarstomi Tarpparlamentin ÷s Unijos, tarptautin ÷s teis ÷s, taikos ir nusiginklavimo, tautini ų mažum ų klausimai. Gr įžęs į Lietuv ą A. Šmulkštys dav ÷ interviu laikraš čiams ir skait ÷ paskaitas LKDP Politiniame klube apie kelion ÷s įsp ūdžius 640 . II Seime buvo ratifikuota nemažai ekonomini ų sutar čių. Sutartis referavo Užsienio reikal ų komisijos pirmininkas kun. A. Šmulkštys ir narys kun. J. Steponavi čius 641 . J. Steponavi čius paaiškino, kad sutartis apsvarst ÷ Užsienio reikal ų ir Ekonomin ÷ komisijos ir pripažino jas ratifikuotinomis 642 . Šios sutartys buvo ratifikuotos Seime be joki ų diskusij ų. Taip pat buvo pasirašyta sutar čių d ÷l ekstradicijos. 1924 m. vasario 15 d. ratifikuota Lietuvos ir Latvijos konvencija d ÷l nusikalt ÷li ų išdavimo ir teismo pagalbos, konsulin ÷s konvencijos su Latvija ir Estija bei ekstradicijos sutartis su Estija 643 . Visos šios sutartys buvo pasirašytos buvusio užsienio reikal ų ministro J. Purickio dar 1921 metais, ta čiau nebuvo pateiktos Seimui ratifikuoti. 1924 m. liepos 31 d. ratifikuota ekstradicijos sutartis su JAV. 1923 m. gruodžio 4 d. Užsienio reikal ų komisijos referentas S. Šilingas referavo „Lietuvos deklaracij ą d ÷l tautini ų ir tikybini ų mažum ų teisi ų Lietuvoje“. Teisi ų ir redakcijos komisija nutar ÷, kad deklaracija nereikalauja Seimo ratifikavimo 644 . Žyd ų frakcijos atstovas O. Finkelšteinas siek ÷, kad deklaracij ą Seimas ratifikuot ų, nes tuomet valstyb ÷ prisiimt ų įsipareigojimus, ta čiau balsuojant Seimo dauguma pri ÷m÷ Teisi ų ir redakcijos komisijos pasi ūlym ą. A. Bliuminas raš ÷, kad atsisakymas

638 Kunigas Šmulkštys ir Amerikos lietuvius veda Kanoson // Lietuvos žinios, 1925 09 08, Nr. 200, p. 3. 639 Tarp-parlamentin ÷ konferencija Vašingtone // Krivul ÷, 1925, Nr. 16, p. 2–3. 640 St. Br. Kelion ÷s įsp ūdžiai // Rytas , 1925 11 03, Nr. 248, p. 1–2. 641 1926 03 05 nepaprastosios sesijos 238 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 642 1926 03 24 nepaprastosios sesijos 244 pos ÷dis // ten pat. 643 Lietuvos sutartys su svetimomis valstyb ÷mis, p. 106–111, 112–120, 121–129, 130–135, 163–167. 644 1923 12 04 II sesijos 46 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926.

183

ratifikuoti ši ą deklaracij ą suk ÷l÷ didžiul į Žyd ų frakcijos nepasitenkinim ą. D÷l šio sprendimo Lietuvos Vyriausyb ÷ buvo priversta aiškintis Taut ų S ąjungos Tarybai 645 . 1924 m. liepos 30 d. ratifikuota konvencija su Didži ąja Britanija, Pranc ūzija, Italija ir Japonija d ÷l Klaip ÷dos teritorijos 3 lentel ÷. II Seime ratifikuotos ekonomin ÷s sutartys Eil. Sutarties pavadinimas Ratifikavimo data Nr. 1. Lietuvos ir Čekoslovakijos prekybos sutartis 646 1923 m. spalio 26 d. 2. Sutartis su Vokietija d ÷l plaukiojimo vidaus vandens keliais 1924 m. kovo 26 d. 3. Sutartis su Vokietija d ÷l karo nuostolių ir Ob-Osto pinig ų 1924 m. liepos 31 d. likvidavimo bei prekybos sutartis 4. Prekybos sutartis su Norvegija 1924 m. liepos 31 d. 5. Sutartis su JAV d ÷l Lietuvos skolos fondavimo bonais 1924 m. gruodžio 18 d. 6. Sutartis su Vokietija d ÷l optacijos Klaip÷dos krašte bei 1925 m. vasario 20 konvencija su Vokietija Versalio sutarties 371-ajam d. straipsniui įvykdyti 647 7. Lietuvos ir Švedijos konvencija taikomajai komisijai steigti 1926 m. kovo 5 d. 8. Konvencija su Latvija d ÷l plaukiojimo pasienio up ÷mis 1926 m. kovo 5 d. 9. Prekybos sutartys su Anglija, pasirašytos 1922 m. geguž ÷s 1926 m. kovo 24 d. 6 d. ir 1923 m. rugs ÷jo 29 d. 10. Prekybos sutartis su JAV 1926 m. kovo 24 d. 11. Prekybos sutartis su Šveicarija 1926 m. kovo 24 d. 12. Prekybos sutartis su Danija 1926 m. kovo 24 d. 13. Prekybos sutartis su Islandija 1926 m. kovo 24 d. 14. Prekybos sutartis su Švedija 1926 m. kovo 24 d. 15. Prekybos sutartis su Lichtenšteinu 1926 m. kovo 24 d. 16. Prekybos sutartis su Olandija, 1926 m. kovo 24 d. 17. Deklaracija d ÷l didžiausio palankumo taikymo Latvijai 1926 m. kovo 24 d. ekonominiuose santykiuose 18. Berno tarptautin ÷ konvencija keleiviams, bagažui ir 1926 m. kovo 24 d. kroviniams transportuoti 648 .

1923–1925 met ų laikotarpiu Seimo frakcijos aktyviai svarst ÷ Lietuvos tarptautin ÷s orientacijos pakeitimo klausimus, ta čiau Seimo plenumuose apie užsienio politik ą buvo kalbama dažniausiai svarstant Ministr ų kabineto deklaracijas ar biudžet ą. KD bloko lyderiai dažniausiai deklaruodavo buvusių vyriausybi ų užsienio politikos t ęstinum ą ir užimdavo gynybin ę pozicij ą, kai sulaukdavo opozicijos kritikos. Be to, galb ūt d ÷l nesutarim ų su opozicija, KD vengdavo užsienio politikos klausimus svarstyti ne tik Seime, bet ir Užsienio komisijos pos ÷džiuose, svarbi

645 Bliuminas A. Žyd ų frakcija Lietuvos seimuose , p. 41. 646 1923 10 26 II sesijos 35 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926. 647 Lietuvos sutartys su svetimomis valstyb ÷mis, p. 198–199, 200–220,233–241, 242–244, 252–259, 260–295, 308–315, 324–332, 333–335, 363–368, 369–376. 648 Ten pat, p. 221–226, 233–241, 245–251, 301–307, 413, 414–418.

184

informacija buvo slepiama nuo kit ų frakcij ų arba pranešama pav ÷luotai. Toki ą taktik ą l÷m÷ ir subjektyvios priežastys, nes LKDP lyderiui M. Krupavi čiui iš ÷jus dirbti į Vyriausyb ę, LKDP frakcijai prad ÷jo vadovauti jaunosios kartos atstovas kun. A. Šmulkštys. Be to, KD blokas nebuvo vieningas tarptautin ÷s orientacijos klausimu: vieni buvo už orientacij ą į Anglij ą ir Baltijos valstybes, V. Petrulis siek ÷ sureguliuoti santykius su Lenkija, o LŪS atstovas S. Šilingas bei buv ęs užsienio reikal ų ministras J. Purickis – už orientacij ą į SSRS ir Vokietij ą. Juos paveik ÷ ne tik nes ÷km ÷s užsienio politikoje, bet ir aktyvi tautinink ų lyderi ų agitacija bei SSRS diplomat ų veikla, tod ÷l tuoj po nes ÷kming ų deryb ų su Lenkija Lugane, krikš čionys demokratai atsisuko į SSRS. LVLS daugiausia tik kritikavo krikš čioni ų demokrat ų vykdom ą vidaus ir užsienio politik ą, bet nesi ūl÷ konstruktyvi ų sprendim ų. Tuo metu LSDP ne tik kritikavo KD bloko vykdom ą užsienio politik ą, bet ir pasisak ÷ už santyki ų su Lenkija sureguliavim ą. Tautini ų mažum ų frakcijos d ÷l KD bloko nepasitik ÷jimo ir neigiamos nuostatos negal ÷jo dalyvauti Užsienio reikal ų komisijos darbe.

3. 2. Klaip ÷dos krašto konvencijos ir integracijos vertinimai

Vienas svarbiausi ų klausim ų, kuriuos tur ÷jo spr ęsti II Seimas – Klaip ÷dos konvencijos klausimas. Ambasadori ų konferencijos paskirtoji komisija, vadovaujama Jules Laroche 1923m. kovo 25 d. paruoš ÷ Klaip ÷dos konvencijos projekt ą, kur į kovo 29 d. įteik ÷ Lietuvos delegacijai, vadovaujamai E. Galvanausko 649 . Delegacija informavo Vyriausyb ę apie J. Laroche komisijos projekt ą. 1923 m. balandžio 3 d. Ministr ų kabineto pos ÷dyje buvo nutarta, kad šis projektas Lietuvai nepriimtinas ir paved ÷ delegacijai pasi ūlyti savo kontrprojekt ą, kurio pagrindu b ūtų paimti 1921 m. lapkri čio 11 d. Steigiamojo Seimo nutarimas ir 1923 m. sausio 19 d. Mažosios Lietuvos Gelb ÷jimo komiteto skyri ų seimo Šilut ÷je deklaracija 650 . Lietuvos delegacija paruoš ÷ projekt ą, ta čiau Ambasadori ų konferencijos komisija laik ÷si savo projekto princip ų ir toliau atkakliai gyn ÷ Lenkijos interesus Klaip ÷dos krašte. Vyriausyb ÷s pozicij ą palaik ÷ ir rinkimuose dalyvaujan čios partijos – 1923 m. balandžio 10 d. LŪS centro valdyba „Lietuvoje“ išspausdino pareiškim ą, nukreipt ą prieš konvencijos projekto priimtinum ą651 .

649 Čep ÷nas P. Nauj ųjų laik ų Lietuvos istorija , t. 2, p. 784. 650 I Klaip ÷dos krašto konstitucijos projektas // LCVA , f. 923, ap. 1 b.295, l. 70. 651 Pareiškimas // Lietuva , 1923 04 10, Nr. 78, p. 3.

185

Užsienio reikal ų komisija ne kart ą svarst ÷ konvencijos projekt ą ir savo pasi ūlymus perdav ÷ Vyriausybei. Komisijos poži ūrį į projekt ą atskleidžia LŪS atstovo Seime, Užsienio reikal ų komisijos pirmininko S. Šilingo pranešimas, skaitytas 1923 m. liepos 5 d. Lietuvos draugijos Taut ų S ąjungai remti viešame susirinkime 652 . S. Šilingas išreišk ÷ nuomon ę, kad užsienio politika turi b ūti daroma „ne keli ų kabinet ų tylumoje, bet visos tautos j ÷gomis“. Jis pasisak ÷ už visuomen ÷s dalyvavim ą užsienio politikoje. Jo nuomone, Vyriausyb ÷ privalo nesl ÷pti pavoj ų ir informuoti visuomen ę, kad ji žinot ų, kas gresia valstybei ir kaip t ą pavoj ų pašalinti. S. Šilingas kaltino Lenkij ą, kad ji per Antant ę siekia išpl ÷sti savo agresij ą į Rytpr ūsius, tod ÷l Antant ÷ ir bauginimais, ir gražiuoju spaudžia Lietuv ą priimti Klaip÷dos konvencij ą. S. Šilingas teig ÷, kad Seimo Užsienio reikal ų komisija ilgai nagrin ÷jo projekt ą ir padar ÷ išvad ą, kad pagrindin ÷s juridin ÷s s ąvokos projekte naudojamos neaiškiai ir net dviprasmiškai. Komisija susidar ÷ nuomon ę, kad tai nebuvo atsitiktinumas ar redakcin ÷s klaidos. Ji mat ÷, kad projekte s ąmoningai buvo siekiama išpl ÷sti svetimšali ų ir Klaip ÷dos krašto įstaig ų teises ignoruojant Lietuvos Vyriausyb ÷s teises. Užsienio reikal ų komisija suraš ÷ pastabas, kurias įteik ÷ Lietuvos delegacijai 653 . S. Šilingas kaltino Vyriausyb ę ir delegacij ą ner ūpestingumu redaguojant konvencijos projekt ą, nes netiksliai suredaguotas straipsnis gali b ūti įvairiai aiškinamas. Jis pažym ÷jo, kad Klaip ÷dos kraštas bandomas priešpriešinti Lietuvai kaip lygi suvereni valstyb ÷: vartojami posakiai „ Klaip ÷dos krašto konstitucija “, „ Klaip ÷dos krašto vyriausyb ÷“. Be to, išple čiamos pilie čių laisv ÷s visiems Klaip ÷dos gyventojams. Komisija nuog ąstavo, kad užsienie čiai Klaip ÷dos krašte gal ÷s nevaržomai kurti organizacijas, nes Lietuvos Vyriausybei nebuvo numatyta teis ÷ normuoti užsienie čių įvažiavim ą. S. Šilingas nurod ÷, kad kai kurie straipsniai prieštarauja vienas kitam, vienu straipsniu suteikiamas Lietuvai suverenitetas Klaip ÷dos krašte, kitu – siaurinamas. Antant ÷s reikalavim ą pripažinti teis ę užsienie čiams įsigyti žem ÷s Klaip ÷dos krašte Lietuva vertino kaip užsl ÷pt ą Lenkijos įtakos pl ÷tim ą. Taip galvoti vert ÷ kitas konvencijos straipsnis, kuriuo šalia Lietuvos ir Klaip ÷dos krašto atstov ų į Klaip ÷dos uosto komisij ą buvo įtrauktas Lenkijos atstovas, o Lenkija jau sp ÷jo pareikalauti, kad lenk ų kalba Klaip ÷dos krašte tur ÷tų lygias teises su lietuvi ų ir

652 Klaip ÷dos klausimo pad ÷tis // Lietuva , 1923 07 07, Nr. 149, p. 1. 653 Klaip ÷dos klausimo pad ÷tis (t ęsinys) // Lietuva , 1923 07 08, Nr. 150, p. 1.

186

vokie čių kalbomis. S. Šilingas pareišk ÷, kad Lietuva negali sutikti, kad b ūtų siaurinamos jos suverenios teis ÷s ir negali leisti, kad Klaip ÷da tapt ų Lenkijos politikos objektas, tod ÷l toki ų konvencij ų nepasirašys 654 . Nemuno internacionalizavimo ir laisvo tranzito klausimus si ūl÷ išskirti į atskir ą konvencij ą. 1923 m. liepos 9 d. II Seimo LVLS frakcijos pos ÷dyje Užsienio reikal ų komisijos narys Z. Toliušis padar ÷ pranešim ą apie Klaip ÷dos statuto projekt ą655 . Liaudininkai nesutiko, kad uosto taryboje b ūtų Lenkijos atstovas, prieštaravo, kad uoste 99-eriems metams lenkams b ūtų išnuomotas sklypas. Jie man ÷, kad lenkus galima įsileisti tik tuomet, jei bus nustatyti normal ūs santykiai su Lenkija. Liaudininkai aktyviai vykd ÷ agitacij ą Klaip ÷dos krašte, siunt ÷ savo atstovus dalyvauti LVLS artim ų organizacij ų susirinkimuose. Beveik vis ą liepos m ÷nes į Lietuvos delegacija der ÷josi su J. Laroche komisija, įrodin ÷dama, kad Klaip ÷dos projektas jai nepriimtinas, bet Ambasadori ų konferencija nusprend ÷ priimti J. Laroche komisijos projekt ą ir duoti Lietuvai m ÷nes į laiko atsakyti, ar ji sutinka priimti š į projekt ą be pakeitim ų. Liepos 8 d. visoje Lietuvoje vyko protesto mitingai prieš Lietuvai nepriimtin ą Klaip ÷dos statut ą656 . Seimo vicepirmininkas kan. Justinas Staugaitis 1923 m. rugs ÷jo 18 d. Seimo pos ÷dyje informavo apie Ambasadori ų konferencijos 1923 m. rugpj ūč io 9 d. sprendim ą, kuris susiaurino Lietuvos suverenias teises Klaip÷dos krašte bei sudar ÷ sąlygas svetimai valstybei kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Justinas Staugaitis š į sprendim ą pavadino nepriimtinu Lietuvai ir neabejojo, kad Vyriausyb ÷ tinkamai sureaguos 657 . Užsienio reikal ų komisija dviejuose pos ÷džiuose svarst ÷ atsakym ą Ambasadori ų konferencijai 658 . Vienbalsiai buvo priimtas Vyriausyb ÷s paruoštas neigiamas atsakymas, kuriame aiškinama, kad Ambasadori ų konferencijos pasi ūlytas projektas prieštarauja 1923 m. vasario 16 d. nutarimui Klaip ÷dos suverenitetą perleisti Lietuvai. Lietuva pateik÷ savo projekt ą kaip paskutin ę nuolaid ą, jei Antant ÷s valstyb ÷s su tuo nesutikt ų, tekt ų konstatuoti, kad yra juridinis nesusipratimas tarp Lietuvos ir Antant ÷s ir kreiptis į Taut ų Sąjungos Tarptautin į nuolatin į teism ą659 . 1923 m. rugs ÷jo 23 d. A. Voldemaras straipsnyje „Nepriklausomyb ÷s

654 Klaip ÷dos klausimo pad ÷tis (t ęsinys) // Lietuva , 1923 07 08, Nr. 150, p. 1. 655 II Seimo LVLS frakcijos pos ÷džio protokolas 1923 07 09 // LMABRS , f. 199–115, l. 19–20. 656 Tautos nusistatymas Klaip ÷dos reikalu // Trimitas , 1923 07 12, Nr. 147, p. 1–4. 657 1923 09 18 II sesijos 12 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926. 658 Seimas. Komisijose // Lietuvos žinios , 1923 09 23, Nr. 212, p. 2. 659 Lietuvos Vyriausyb ÷s atsakymas Ambasadori ų Konferencijai d ÷l Klaip ÷dos statuto pri ÷mimo // Lietuvos žinios , 1923 09 28, Nr. 216, p. 3.

187

naikinimas“ raš ÷, kad atsakymo d ÷l Klaip ÷dos konvencijos Ambasadori ų konferencijai autoriai buvo E. Galvanauskas, M. Sleževi čius ir T. Naruševi čius, ta čiau M. Sleževi čius, paklaustas apie tai Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje, atsak ÷, kad dar neturi nuomon ÷s, nes tik dabar išgird ęs atsakymo turin į660 . A. Voldemaras konstatavo, kad ruošiamas dar vienas Hymanso projektas ir Lietuva eina nuolaid ų Lenkijai keliu, kritikavo Vyriausyb ę, kad ji nepasi ūl÷ savo projekto, tik paraš ÷ kelias pastabas prie Ambasadori ų konferencijos projekto. Kitame straipsnyje jis teig ÷, kad Seimo Užsienio reikal ų komisija konstatavusi, kad E. Galvanauskas nusiženg÷ jos duotoms instrukcijoms, ta čiau nei komisija, nei Seimas nepadar ÷ iš to joki ų išvad ų661 . Panašios mintys ir aktyvi agitacija prieš Vyriausybę ir Seim ą buvo vedama Šauli ų sąjungos laikraštyje „Trimitas“ , kuriame buvo spausdinami Šauli ų s ąjungos centro valdybos pirmininko V. Kr ÷v÷s-Mickevi čiaus straipsniai, kuriuose jis Klaip ÷dos konvencijos projekt ą vadino „antruoju Hymanso projektu“, g ąsdino pavojumi valstybei. (Vasario 16 d. straipsnis „Gelb ÷kim savo T ÷vyn ę“662 .) 1923 m. rugs ÷jo 25 d. Ambasadori ų konferencija nutar ÷ perduoti Klaip ÷dos krašto byl ą Taut ų Sąjungai. 1923 m. gruodžio 6 d. Seimo Užsienio reikalų komisijos pos ÷dyje pirmininkas S. Šilingas informavo apie gruodžio 5 d. Ministr ų kabineto pasitarim ą Klaip ÷dos klausimu, kuriam pirmininkavo Prezidentas A. Stulginskis. Jame buvo svarstomas Lietuvos Vyriausyb ÷s kontrprojektas Klaip ÷dos klausimu, rugs ÷jo 21 d. įteiktas Ambasadori ų tarybai. Ministr ų kabinetas nusprend ÷ daugiau nenusileisti ir pasi ųsti atitinkam ą instrukcij ą Lietuvos delegacijai 663 . M. Sleževi čius ir Z. Toliušis pareišk ÷, kad komisija gali išnagrin ÷ti š į kontrprojekt ą, pareikšti savo nuomon ę ir nusi ųsti Lietuvos delegacijai dar iki Taut ų Sąjungos Tarybos pos ÷džio. Komisijos pirmininkas S. Šilingas, nariai A. Šmulkštys ir V. Karoblis atsisak ÷ dalyvauti balsavime d ÷l šio pasi ūlymo. Byla d ÷l Klaip ÷dos konvencijos Taut ų Sąjungoje buvo prad ÷ta svarstyti 1923 m. gruodžio 15d. Lietuvos delegacijos vadovas E. Galvanauskas papraš ÷ sudaryti komisij ą, kurios pirmininkas b ūtų JAV pilietis, o kiti 2 atstovai taip pat ne Antant÷s atstovai. Jis pasi ūl÷, kad komisija sudaryt ų nauj ą projekt ą ir atsižvelgt ų į Lietuvos pasi ūlyt ą kontrprojekt ą bei memorandumus. Taut ų Sąjunga pri ÷m÷ E. Galvanausko

660 Pr. A. Voldemaras. Nepriklausomyb ÷s naikinimas // Vairas , 1923 09 23, Nr. 1, p. 20. 661 Pr. A. Voldemaras. Metas nubusti. // Vairas , 1923 09 27, Nr. 2, p. 3. 662 V. Kr ÷v÷-Mickevi čius. Gelb ÷kim savo T ÷vyn ę // Trimitas, 1924 02 14, Nr. 176, p. 1–3. 663 Ištrauka iš Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolo 1923 12 06 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 422, l. 8.

188

pasi ūlym ą ir neatsižvelg ÷ į Lenkijos užsienio reikal ų ministro K. Skirmunto reikalavimus 664 . 1923 m. gruodžio 22 d. E. Galvanauskas padar ÷ pranešim ą Seimo Užsienio reikal ų komisijoje apie Klaip ÷dos klausimo svarstym ą Taut ų Sąjungos Taryboje. Komisija, išklausiusi pranešim ą, pagyr ÷ delegacijos darb ą665 , ta čiau oficialiai pateikiama informacija buvo ribojama, tod ÷l susidar ÷ palankios s ąlygos sklisti gandams ir dezinformacijai. Tuo s ÷kmingai naudojosi opozicijoje esanti Tautos pažangos partija, kaltindama Vyriausyb ę ir Seim ą. Ribota informacija ir skleidžiami gandai s ÷jo nerim ą visuomen ÷je – net valdan čiosios Seimo frakcijos galvojo, kad Vyriausyb ÷ nepakankamai gina Lietuvos interesus Klaip ÷dos klausimu. 1924 m. vasario 12 d. LKDP, LŪS, LDF ir LVLS atstovai A. Šmulkštys, P. Jo čys, V. Kasakaitis, Juozapas Dagilis, B. Žygelis, E. Gvildien÷, M. Sleževi čius, V. Karoblis, Jonas Diržys ir Liudas Laik ūnas pasiraš ÷ interpeliacij ą Ministrui Pirmininkui ir užsienio reikal ų ministrui E. Galvanauskui d ÷l nepakankamai ginam ų Lietuvos interes ų Klaip ÷dos klausimu ir nuolaidžiavim ų Taut ų Sąjungos Tarybai, kurios 1923 m. gruodžio 10 d. sprendimu Klaip ÷dos krašto ir uosto klausimas buvo perduotas specialiai komisijai 666 . J ų nuomone, Užsienio reikal ų ministerija netur ÷jo dr ąsos griežtai pasipriešinti Lenkijos interesams Klaip ÷dos uoste, o sutikusi be rezerv ų priimti 1923 m. vasario 16 d. not ą, v ÷liau derybose d ÷l Klaip ÷dos prijungimo taip pat dar ÷ nuolaid ų. Seimo nari ų žiniomis, komisija bandys spr ęsti Klaip ÷dos klausim ą, siekdama patenkinti Lietuv ą ir Lenkij ą, nors Versalio sutartis nenumat ÷ Lenkijos interes ų Klaip ÷dos uoste. 1924 m. vasario 13 d. E. Galvanauskas atsak ÷ į interpeliacij ą, pareikšdamas, kad nuo 1919 m. keldama reikalavimus d ÷l Klaip ÷dos, Lietuvos Vyriausyb ÷ visada vadovavosi istoriniu, ekonominiu, geografiniu, tautiniu motyvais ir žmoni ų valia 667 . Lenkija Klaip ÷doje turi ne ekonomini ų, bet politini ų interes ų, ir Lietuvos Vyriausyb ÷s uždavinys – demaskuoti Lenkijos imperialistin ę politik ą. Jis pripažino, kad nors kitos valstyb ÷s Klaip ÷dos klausim ą jau laiko išspr ęstu, ta čiau Ambasadori ų konferencija vilkina šio klausimo juridin į išsprendim ą. E.Galvanauskas pirm ą kart ą Seimui pateik ÷ 1923 m. vasario 16 d. Ambasadori ų konferencijos notoje nustatytas Klaip ÷dos

664 Čep ÷nas P. Nauj ųjų laik ų Lietuvos istorija , p. 786–787. 665 Mūsų delegacijos pranešimas Seimo Užsieni ų reikal ų komisijoje // Rytas , 1923 12 23, Nr. 8, p. 1. 666 1924 02 12 III sesijos 64 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926. 667 1924 02 13 III sesijos 65 pos ÷dis // ten pat.

189

perdavimo Lietuvai s ąlygas: 1) autonomija Klaip ÷dos kraštui, 2) laisvas tranzitas per šį krašt ą, 3) reparacij ų dalies per ÷mimas, 4) Antant ÷s okupacijos išlaid ų padengimas. Į LŪS atstovo E. Draugelio replik ą, kad nereikia tartis su Ambasadori ų konferencija, E. Galvanauskas atsak ÷, kad tok į žingsn į galima žengti tik išbandžius visus kitus kelius, neišnaudoti si ūlom ų deryb ų, nors ir n ÷ra vilties susitarti, b ūtų netikslinga, nes to pasekm ÷ b ūtų diplomatini ų santyki ų nutraukimas, politinio spaudimo Lietuvai stiprinimas, finansinis ir ekonominis Lietuvos boikotavimas. D ÷l ši ų motyv ų nutarta, kad taktiniais sumetimais Lietuva turi dalyvauti derybose, kad gal ÷tų parodyti Lenkijos imperialistinius siekimus bei Ambasadori ų konferencijos reikalavimus, kurie prieštarauja tarptautin ÷s teis ÷s aktams. Jo nuomone, tai gal ÷tų sustiprinti Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį. E. Galvanauskas kritikavo Seim ą d ÷l kišimosi į Vyriausyb ÷s vedam ų deryb ų proced ūrą ir diplomatinio darbo metod ų kritikos, kaltino, kad Seimas „negali išk ęsti neatidengdamas savo vyriausyb ÷s kort ų, tuo tarpu kai priešininkas lošia uždengtomis kortomis“ 668 . Jis teig ÷, kad Seimas, nesuprasdamas ir nežinodamas vis ų Vyriausyb ÷s pastang ų, politin ÷s ir diplomatin ÷s kovos detali ų, sunkiai pasiekt ą ir sudaryt ą sutart į svarstydamas pareiškia, kad Vyriausyb ÷ per daug nusileido. Jis steb ÷josi, kad interpeliacij ą pasiraš ÷ Užsienio komisijos nariai, kurie buvo pritar ę Vyriausyb ÷s darbams sprendžiant Klaip ÷dos klausim ą. E. Galvanauskas pareišk ÷, kad skleisti nepasitik ÷jim ą ir tuo ardyti derybas gali tie, kurie nori pakenkti Lietuvai. Jis suformulavo Vyriausyb ÷s nuostat ą: Klaip ÷dos uost ą gali valdyti tik viena valstyb ÷, jis turi priklausyti tik Lietuvai. Baigdamas prid ūr÷, kad visas diplomatinis darbas buvo dirbamas kontaktuojant su Užsienio reikal ų komisija, tod ÷l priekaištai užsienio reikal ų ministrui neturi pagrindo. LKDP atstovas A. Šmulkštys kritikavo Ambasadori ų konferencij ą ir Taut ų Sąjung ą, kad jos gina tik didži ųjų valstybi ų interesus, pareišk ÷, kad derybos d ÷l privilegij ų Lenkijai Klaip ÷dos krašte jau yra Lietuvos Vyriausyb ÷s nuolaida ir, jeigu Vyriausyb ÷ nebus pakankamai aktyvi sprendžiant š į klausim ą, KD blokas pasiliks „laisvas rankas“ Vyriausyb ÷s atžvilgiu. V. Karoblis pritar ÷ A. Šmulkš čiui, kad Vyriausyb ÷ ne visada tur ÷jo dr ąsos išeiti iš jai darom ų pinkli ų. M. Sleževi čius paaiškino, kad didžiosios valstyb ÷s siek ÷ sustiprinti Lenkij ą ir nor ÷jo mažas valstybes įtraukti į Lenkijos įtakos sfer ą ir taip sudaryti barjer ą prieš SSRS. Suprasdamas, kad

668 1924 02 13 III sesijos 65 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926.

190

diplomatin ÷je ir politin ÷je kovoje ne viskas gali b ūti skelbiama, jis man ÷, kad paslaptims taip pat turi b ūti ribos, o Vyriausyb ÷ tur ÷tų paskelbti visuomenei svarbi ą informacij ą, kad nesklist ų įvair ūs gandai 669 . S. Šilingas pareišk ÷, kad 1923 m. vasario 16 d. Ambasadori ų konferencijos sprendimas perduoti Klaip ÷dos krašt ą Lietuvai su s ąlygomis yra glaudžiai susij ęs su jos kovo 15 d. sprendimu galutinai nustatyti Lenkijos rytin ę sien ą, paliekant jai Vilni ų. Tik tada, kai kovo 13 d. Lietuvos Vyriausyb ÷ pri ÷m÷ Ambasadori ų konferencijos nutarim ą d ÷l Klaip ÷dos, kovo 15 d. Vilnius buvo galutinai atiduotas Lenkijai. Jis aiškino, kad Vyriausyb ÷ tur ÷jo atsisakyti Ambasadori ų konferencijos 1923 m. vasario 16 d. sprendimo d ÷l Klaip ÷dos perdavimo, kai 1923 m. kovo 14 d. ji nusprend ÷ Vilni ų priskirti Lenkijai. Jo nuomone, Ministras Pirmininkas ir Užsienio reikal ų ministerija padar ÷ klaid ą, neatsisakydami vykdyti vasario 16 d. nutarimo, o jei ir toliau nusileis, kils gr ÷sm ÷ Lietuvos nepriklausomybei. Jis abejojo, ar E. Galvanauskas sugeb ÷s išeiti iš susidariusios pad ÷ties ir išreišk ÷ nepasitik ÷jim ą juo. Daugiau kaip pus ę met ų buv ęs Seimo Užsienio reikal ų komisijos pirmininku, vasario 12 d. jis atsistatydino 670 . „Lietuvos žiniose“ konstatuota – „krikš čioni ų bloko užsienio politikos nusistatymas skilo tarp Šilingo ir kit ų“671 . Žyd ų atstovas Levas Garfunkelis paaiškino, kad Žyd ų frakcija d ÷l Seimo daugumos politikos negal ÷jo dalyvauti Užsienio reikal ų komisijos darbe, tod ÷l negali spr ęsti, ar kaltas užsienio reikal ų ministras. Jis pakartojo, kad Žyd ų frakcija nepritar ÷ ir niekada nepritars unijai su Lenkija, aiškino, kad Vyriausyb ÷s politika tautini ų mažum ų atžvilgiu kenkia vilnie čiams, o dabar panaši politika vykdoma Klaip ÷dos krašte. Jis teig ÷, kad reikia kuo grei čiau surengti rinkimus Klaip ÷dos krašte, kol dar nepatvirtintas Klaip ÷dos statutas, ta čiau man ÷, kad Vyriausyb ÷s nuvertimas šiuo metu Lietuvai yra kenksmingas 672 . LŪS atstovas E. Draugelis patar ÷ užsienio reikal ų ministrui „išvalyti“ ministerij ą nuo išdavik ų, nes visas slapt ąsias žinias pirmiausia sužino Berlyne, Paryžiuje, Maskvoje ar Varšuvoje, o tik paskui jos pasiekia Seim ą. Diskusijos buvo t ęsiamos ir vasario 15 d. Seimo pos ÷dyje. LSDP atstovas K. Bielinis kritikavo Vyriausyb ę d ÷l diktatoriškos politikos Klaip ÷dos krašte,

669 1924 02 13 III sesijos 65 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926. 670 Atsistatydino p. St. Šilingas // Rytas , 1924 02 12, Nr. 36, p. 1; Isterika // Lietuvos žinios , 1924 02 19, Nr. 41, p. 1. 671 Ž. J. Krikš čionys dem. kryžkel ÷je // Lietuvos žinios , 1924 02 22, Nr. 44, p. 1. 672 1924 02 13 III sesijos 65 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926.

191

aiškindamas, kad bloga vidaus politika glaudžiai susijusi su užsienio politika 673 . Piktinosi Užsienio reikal ų ministerijos valdinink ų aplaidumu, nes 1921 m. pasirašytos sutartys su Latvija tik dabar pateikiamos Seimui ratifikuoti. LSDP nuomone, Seimo dauguma nemoka vykdyti nei vidaus, nei užsienio politikos. E. Galvanauskas aiškino, kad d ÷l Vilniaus ir Klaip ÷dos Vyriausyb ÷s ir Seimo nuomon ÷ yra vienoda, gali tik skirtis taktika ir darbo metodai. Jis praš ÷, kad partijos nekovot ų tarpusavyje d ÷l užsienio politikos ir nepamiršt ų, kad pagrindinis tikslas yra Vilniaus ir Klaip ÷dos atgavimas, tod ÷l čia visos partijos turi b ūti vieningos, nes priešingu atveju partiniais nesutarimais gali pasinaudoti užsienio valstyb ÷s. Po diskusijų Seimas pri ÷m÷ LKDP, LŪS, LDF ir LVLS pasi ūlyt ą rezoliucij ą d÷l politikos Klaip ÷dos klausimu. Joje atsižvelgiant į tai, kad: a) Ambasadori ų Konferencijos 1923 m. vasario 16 d. nota Lietuvos Vyriausybei neatitinka 99-ojo Versalio sutarties paragrafo; b) Lenkija laiko užgrobusi dal į Lietuvos žemi ų su sostine Vilniumi, tod ÷l Lietuva negali tur ÷ti su ja joki ų santyki ų; c) Lietuvos Vyriausyb ÷ yra pasirašiusi Barselonos konferencijos nuostatus d ÷l tranzito, kuriuose nenumatoma joki ų privilegij ų n ÷ vienai valstybei. Seimas nutar ÷: 1) kad ekonominius ir kitokius santykius su Lenkija galima užmegzti tik atitaisius sulaužyt ą Suvalk ų sutart į, 2) kad Klaip ÷dos uostas turi priklausyti Lietuvos Respublikai, kuri j į valdys per savo Vyriausyb ę, 3) kad Lietuvos Vyriausyb ÷ gali taikyti Barselonos konferencijos nuostatus tik tranzitui iš t ų valstybi ų, su kuriomis yra normal ūs santykiai 674 . Rezoliucij ą pasiraš ÷ valdan čiųjų frakcij ų atstovai: LKDP – A. Šmulkštys, LŪS – V. Karoblis, LDF – P. Jo čys ir LVLS – Z. Toliušis. LSDP frakcija pateik ÷ savo rezoliucij ą, kuria si ūl÷ Seimui išreikšti nepasitik ÷jim ą Ministru Pirmininku ir užsienio reikal ų ministru, nes: 1) daugiau kaip metus faktiškai valdydama Klaip ÷dos krašt ą, Vyriausyb ÷ ne įgyvendino Steigiamojo ir I Seimo nutarim ų d ÷l Klaip ÷dos krašto sutvarkymo; 2) Ambasadori ų konferencija tendencingai sprend ÷ Klaip ÷dos klausim ą, siekdama patenkinti Lenkijos pretenzijas,

673 1924 02 15 III sesijos 66 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926. 674 Ten pat.

192

o užsienio reikal ų ministras sutiko su Ambasadorių konferencijos nutarimais; 3) aktyvi užsienio politika gali b ūti vykdoma tik tvirtai saugant demokratinius vidaus politikos principus, o į tai Vyriausyb ÷ nekreipia d ÷mesio. 1924 m. vasario 14 d. Klaip ÷dos komisijos pirmininkas Normanas Davisas Kaune susitiko su Vyriausyb ÷s ir Seimo nariais ir pasi ūl÷ ieškoti s ąjunginink ų prieš Lenkij ą tarp didži ųjų valstybi ų. Jis paaiškino, kad d ÷l Klaip ÷dos prijungimo reik ÷s mok ÷ti reparacij ų dal į už Vokietij ą (kadangi Klaip ÷dos kraštas buvo Vokietijos dalis), kritikavo Lietuvos Vyriausyb ę už lietuvi ų kalbos įvedim ą Klaip ÷dos krašto geležinkeliuose, pasi ūl÷ paleisti traukinius iš Vievio į Liepoj ą arba miško sielius plukdyti Nemunu. N. Davisas pareišk ÷, jei nebus tinkamai išspr ęsti tranzito klausimai, galimos „karin ÷s komplikacijos prieš Lietuv ą“675 , ta čiau nuramino Lietuvos politikus, pareikšdamas, kad komisija prieštarauja Lenkijos dalyvavimui Klaip ÷dos uosto administravime. Po N. Daviso apsilankymo ir Seimo rezoliucijos Klaip ÷dos klausimu įtampa Lietuvoje d ÷l Klaip ÷dos konvencijos projekt ų nesumaž ÷jo, bet padid ÷jo. J ą didino Tautos pažangos partijos atstovai, o ypa č V. Kr ÷v÷-Mickevi čius, veikdamas per Lietuvos šauli ų s ąjung ą. M. Sleževi čius „Lietuvos žiniose“ buvo priverstas paneigti V. Kr ÷v÷s-Mickevi čiaus skleidžiamus gandus, nes liaudinink ų lyder į pasiek ÷ informacija, kad prieš jį net organizuojamas teroro aktas. Vasario 23 d. Lietuvos šauli ų s ąjungos Centro valdybos pos ÷dyje prof. V. Kr ÷v÷-Mickevi čius viešai pareišk ÷, kad M. Sleževi čius slaptai, be Seimo Užsienio reikal ų komisijos žinios, kartu su Seimo Pirmininku kan. Justinu Staugai čiu ir Ministru Pirmininku pakeit ęs Klaip ÷dos konvencijos projekto 42-ąjį paragraf ą Lenkijos naudai, kad Lenkijos atstovas gal ÷tų dalyvauti Klaip ÷dos uosto valdyme 676 . Lietuvos šauli ų s ąjungos pirmininkas apkaltino M. Sleževi čių parsidavimu Varšuvai. S. Šilingas patais ÷, kad konvencijos projekto taisyme dalyvavo ne kan. Justinas Staugaitis, bet kun. Juozas Vailokaitis. M. Sleževi čius pareišk ÷ protest ą prieš skleidžiamus gandus ir paaiškino, kad rugs ÷jo m ÷nes į Ministro Pirmininko kabinete jis su kun. Juozu Vailokai čiu, A. Mandelstamu ir V. Sidzikausku svarst ÷ notos tekst ą, kuriame buvo atsakymas Ambasadori ų konferencijai, kad gin čo d ÷l Klaip ÷dos konvencijos sprendimas

675 XX. K ą sak ÷ Kauno stoty p. Davis? // Lietuvos žinios , 1924 02 16, p. 1–2. 676 Melo ir šmeižto keliais. Seimo atstovo M. Sleževi čiaus pareiškimas // Lietuvos žinios , 1924 02 27, Nr. 48, p. 1.

193

perduodamas Tarptautiniam teismui. Jis teig ÷, kad Seimo Užsienio reikal ų komisija buvo nutarusi, jog Lietuvos Vyriausyb ÷ Ambasadori ų Konferencijos reikalavim ą Klaip ÷dos konvencijos gin čo klausim ą perduoti Taut ų Sąjungai atmest ų ir reikalaut ų, kad š į klausim ą spr ęst ų Tarptautinis teismas. M. Sleževi čius apkaltino V. Kr ÷vę vykdant liaudinink ų kompromitavim ą677 . 1924 m. vasario 23 d. Seimo Užsienio reikal ų komisijos pos÷dyje Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas paliudijo M. Sleževi čiaus teiginius, ta čiau pos ÷džio pirmininkas LKDP frakcijos lyderis A. Šmulkštys ir sekretorius LDF atstovas P. V. Raulinaitis atsisak ÷ š į liudijim ą įtraukti į protokol ą ir pasiūl÷ M. Sleževi čiui parašyti atskir ą pareiškim ą. Protestuodami liaudininkai M. Sleževi čius ir Z. Toliušis iš ÷jo iš Užsienio reikal ų komisijos 678 . V ÷liau min ÷tas E. Galvanausko ir M. Sleževičiaus dialogas buvo įtrauktas, bet į vasario 25 d. protokol ą, kai E. Galvanauskas buvo išvyk ęs iš Lietuvos679 . 1924 m. vasario 26 d. oficioze „Lietuva“ pasirod ÷ A. Ratelio straipsnis „Pavojingi bandymai“, kuriame V. Kr ÷v÷-Mickevi čius kaltinamas gand ų ir prasimanym ų apie Vyriausyb ę ir Seim ą skleidimu, be to, nurodoma, kad jis prad ÷jo lankytis užsienio atstovyb ÷se ir tartis politikos klausimais. Autorius tai įvertino kaip m÷ginim ą susprogdinti valstyb ę iš vidaus 680 . Tą pa čią dien ą vykusiame LVLS centro komiteto pos ÷dyje Z. Toliušis referavo, kad laukiant Klaip ÷dos klausimo sprendimo, Lietuvoje pasidar ÷ labai sunki atmosfera: vyksta stipri agitacija prieš liaudininkus, Šauli ų s ąjunga ruošiasi nuversti valdži ą, KD blokas vykdo nešvari ą politik ą siekdami provokuoti liaudininkus, d ÷l to kilo konfliktai Seimo Užsienio reikal ų komisijoje bei Šauli ų s ąjungos centro valdybos pos ÷dyje, KD blokas kaltina E. Galvanausk ą pri ÷mus Klaip ÷dos statut ą681 . Pos ÷dyje dalyvav ęs vidaus reikal ų ministras K. Žalkauskas, kalb ÷damas apie ruošiam ą pu čą , informavo, kad rimtos organizacijos n ÷ra: proklamacijas raš ÷ studentai, o spausdino šauliai, ta čiau neneig ÷, kad yra slapta organizacija kariuomen ÷je, praneš ÷, kad keli karininkai areštuoti. LVLS centro komitetas nutar ÷ spaudoje griežtai pasisakyti prieš N. Daviso projekt ą, ta čiau E. Galvanausko nepulti, t ęsti prad ÷tą akcij ą Užsienio

677 Melo ir šmeižto keliais. Seimo atstovo M. Sleževi čiaus pareiškimas // Lietuvos žinios , 1924 02 27, Nr. 48, p. 1. 678 Toliušis Z. Seimo Užsienio reikal ų komisijoje // Lietuvos žinios , 1924 02 29, Nr. 50, p. 3. 679 Seimo Užsienio reikal ų komisijoje // Lietuvos žinios , 1924 03 09, Nr. 57, p. 1. 680 Ratelis. A. Pavojingi bandymai // Lietuva , 1924 02 26, Nr. 47, p. 1–2. 681 LVLS centro komiteto pos ÷džio protokolas 1924 02 26 // LMABRS , f 199–32, p. 30.

194

reikal ų komisijoje ir Šauli ų s ąjungos centro valdyboje. Jei Šauli ų s ąjungos pirmininkas V. Kr ÷v÷-Mickevi čius duos patenkinant į atsakym ą į paklausim ą, jo neversti, jei ne – balsuoti prieš j į, į b ūrius pasi ųsti laikraš čius. Z. Butkus raš ÷, kad V. Kr ÷v÷-Mickevi čius nuo 1924 m. bendradarbiavo su SSRS pasiuntinybe Kaune. Jis ne tik čia gaudavo finansin ę param ą tautinink ų spaudai, bet ir kelis kartus (vasario 2 d., kovo 17 ir 28 d.) pareišk ÷ soviet ų pasiuntiniui, kad Lietuvai geriausiai b ūtų „įsijungti į Soviet ų S ąjung ą“682 . „Lietuvos žiniose“ rašyta, kad Tautos pažangos partija per V. Kr ÷vę nori panaudoti Šauli ų s ąjung ą savo partijos reikalams 683 . Vasario 29 d. Šauli ų s ąjungos centro valdybos pos ÷dyje V. Kr ÷v÷-Mickevi čius atsistatydino iš centro valdybos pirmininko ir nario pareig ų. S ąjungos centro valdybos pirmininku laikinai paskirtas S. Šilingas 684 . (Birželio 6 d. jis išrinktas Šauli ų s ąjungos centro valdybos pirmininku 685 .) Seimo narys K. Grinius „Atvirame laiške prof. V. Kr ÷vei- Mickevi čiui“ džiaug ÷si, kad profesorius pažad ÷jo nepulti Vyriausyb ÷s ir atsistatydino iš Šauli ų s ąjungos centro valdybos pirmininko pareig ų686 . Po V. Kr ÷v÷s-Mickevi čiaus atsistatydinimo, Šauli ų s ąjungos laikraštyje „Trimitas“ nebeliko Vyriausyb ę ir Seim ą kritikuojančių straipsni ų, ta čiau jie periodiškai pasirodydavo Tautos pažangos partijos spaudoje. 1924 m. kovo 13 d. „Tautos vairo“ vedamajame A. Smetona kritikavo 1923 m. Lietuvos Vyriausyb ÷s paruošt ą Klaip ÷dos konvencijos projekt ą, teigdamas, kad jis „n ÷ra suderinamas su Lietuvos nepriklausomybe ir Lietuvos teis ÷s apsaugojimu Vilniaus klausime“ ir nesitik ÷jo, kad naujasis projektas yra geresnis 687 . Darydamas šias išvadas jis r ÷m÷si buvusio Seimo Užsienio reikal ų komisijos pirmininko S. Šilingo pranešimu. Kovo 12 d. Taut ų Sąjungos Tarybos pos ÷dyje buvo prad ÷tas svarstyti Klaip ÷dos klausimas. Lenkijos atstovas K. Skirmuntas pareišk ÷ nepasitenkinim ą N. Daviso raportu ir projektu. Jis reikalavo laisvo tranzito Lenkijai, Lenkijos atstovo Klaip ÷dos uosto direkcijoje, ekonomin ÷s zonos uoste 688 . Kovo 13 d. Lenkijos Seimas vienbalsiai pri ÷m÷ rezoliucij ą, raginan čią Vyriausyb ę imtis griežt ų priemoni ų ir apginti Lenkijos

682 Butkus Z. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940) // Darbai ir dienos , 1998, Nr. 7, p. 156–157. 683 Kauno b ūrio šaulys. Netikras šauli ų s ąjungos kelias // Lietuvos žinios , 1924 02 23, Nr. 45, p. 1. 684 Šauli ų reikalai. C.V. pirmininkas atsistatydino // Trimitas , 1924 03 06, Nr.178, p. 31. 685 Įvairios žinios. Lietuvoje. Šauli ų S ąjungos Pirmininkas // Trimitas , 1924 06 19, Nr. 192, p. 2. 686 Dr. K. Grinius. Atviras laiškas prof. V. Kr ÷vei-Mickevi čiui // Lietuvos žinios , 1924 0311, Nr. 58, p. 1. 687 A. Sm. [A. Smetona]. Gird ų politika // Tautos vairas , 1924 03 13, Nr. 1, p. 1–2. 688 Lenk ų reikalavimai d ÷l Klaip ÷dos // Lietuva , 1924 03 17, Nr. 63, p. 1.

195

interesus Klaip ÷dos uoste 689 . Kovo 21 d. Seimo pos ÷dyje E. Galvanauskas padar ÷ pranešim ą apie Klaip ÷dos klausimo sprendim ą Taut ų Sąjungos Tarybos pos ÷dyje Ženevoje. Jis informavo, kad tik Anglijos ir Lietuvos atstovai pasiraš ÷ po Klaip ÷dos konvencija, kuri įsigalios, kai ją pasirašys kitos Antant ÷s šalys 690 . Seimas pri ÷m÷ A. Šmulkš čio pasi ūlym ą nesvarstyti šio klausimo, o pareikšti savo nuomon ę ratifikuojant Klaip ÷dos konvencij ą. Balandžio 12 d. E. Galvanauskas supažindino Seimo Užsienio reikal ų komisij ą su ištaisytu Klaip ÷dos konvencijos tekstu, kur į Ženevoje pateik ÷ N. Daviso komisija ir pasiraš ÷ Lietuvos bei Anglijos atstovai 691 . Jis informavo, kad pataisytos tik gramatin ÷s klaidos bei suderinti tekstai pranc ūzų ir angl ų kalbomis. 1924 m. liepos 29 d. pos ÷dyje Seime buvo svarstomas Klaip ÷dos konvencijos ratifikavimas. A. Šmulkštys, referuodamas konvenciją, pamin ÷jo paragrafus, kurie pažeidžia Lietuvos suverenias teises Klaip ÷dos krašte: Taut ų Sąjungos atstovo dalyvavimas uosto valdyme, leidimas sielius plukdyti Nemunu Lenkijai ir kt., bet pasi ūl÷ j ą ratifikuoti, nes patais ų si ūlyti negalima. Užsienio reikal ų ministras V. Čarneckis sutart į pavadino kompromisu tarp Klaip ÷dos krašto ir Vyriausyb ÷s692 . LVLS atstovas M. Sleževi čius kritikavo konvencijos punkt ą, pagal kur į Lietuva tur ÷s sumok ÷ti Pranc ūzijos okupacijos išlaidas Klaip ÷dos krašte ir Vokietijos reparacijos dal į, ta čiau aiškino, kad ateityje pritariant Klaip ÷dos krašto gyventojams galima bus pakeisti kai kuriuos konvencijos punktus. LSDP atstovas S. Kairys džiaug ÷si, kad Klaip ÷dos krašto gyventojai gauna plačią autonomij ą ir pritar ÷ konvencijos ratifikavimui. Liepos 30 d. konvencija buvo ratifikuota, prieš balsavo tik LŪS atstovai E. Draugelis ir S. Šilingas 693 . Santykiai su Vokietija mažai buvo svarstomi Seimo pos ÷džiuose, ta čiau atsispind ÷davo Seimo nari ų paklausimuose bei LVLS frakcijos protokoluose. 1923 m. liepos 18 d. Seimo narys LDF frakcijos atstovas Pulgis Lumbis pasiunt ÷ paklausim ą Užsienio reikal ų ministrui informuodamas, kad Vokietijos konsulatas varžo viz ų išdavim ą Lietuvos pilie čiams. Vokietijos konsulate Lietuvos pilie čius, vykstan čius gydytis į Vokietij ą, papildomai tikrina gydytojas, kuris nusprendžia, ar tam žmogui

689 Lenk ų Seimo rezoliucija d ÷l Klaip ÷dos // Lietuva , 1924 03 17, Nr. 63, p. 1. 690 1924 03 21 III sesijos 79 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 691 Kaunas. Klaip ÷dos konvencija // Lietuvos žinios , 1924 04 15, Nr. 88, p. 2. 692 1924 07 29 Nepaprastosios sesijos 117 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 693 1924 07 30 Nepaprastosios sesijos 118 pos ÷dis // ten pat.

196

tikrai reikalingas gydymas. Be to, Vokietijos konsulato sekretorius neteis ÷tai iškraust ÷ tame pa čiame pastate apgyvendint ą Lietuvos karininko K. Bat ūros šeim ą, d÷l šio incidento net buvo sustabdytas Vokietijos vizų išdavimas Lietuvos diplomatams 694 . Seimo narys piktinosi tokiu Vokietijos diplomat ų elgesiu ir klaus ÷, kaip į tai reagavo Užsienio reikal ų ministerija. 1925 m. balandžio 27 d. LVLS atstovai Seime dr. Jonas Staugaitis ir Ignas Lapinskas įteik ÷ paklausim ą Ministrui Pirmininkui, kuriame klaus ÷, kod ÷l Vokietija uždraud ÷ įvežti raguo čius galvijus ir j ų m÷są iš Lietuvos ir kaip į tai reaguos Vyriausyb ÷695 . Užsienio reikal ų ministras V. Čarneckis atsak ÷, kad panašiai Vokietija pasielg ÷ su Šveicarija ir Olandija, nes nori apsaugoti gyvulius nuo užkre čiam ųjų lig ų. Lietuvos Vyriausyb ÷ man ÷, kad šis Vokietijos žingsnis neturi jokio pagrindo, kadangi gyvuliai Lietuvoje užkre čiamosiomis ligomis nesirgo, ir ÷m÷si priemoni ų, kad panaš ūs draudimai nepasikartot ų. Panašu, kad tai gal ÷jo b ūti spaudimo priemon ÷s Lietuvai d ÷l jos veiksm ų Klaip ÷dos krašte. Lietuvos politikai dom ÷josi Vokietijos poži ūriu į Klaip ÷dos krašt ą ir Lietuv ą. LVLS frakcijos pos ÷dyje 1925 m. sausio 29 d. vidaus reikal ų ministras K. Žalkauskas padar ÷ pranešim ą apie derybas su Vokietija d ÷l sutar čių Klaip ÷dos krašto reikalais sudarymo 696 . Nutarta pritarti Vokietijos pasi ūlymui visiems Klaip ÷dos krašto valdininkams vokie čiams leisti priimti Lietuvos ar Vokietijos pilietybę. Už š į pasi ūlym ą balsavo visi, išskyrus Z. Toliuš į, kuris pritar ÷ užsienio reikal ų ministro V. Čarneckio nuomonei. Seime buvo svarstoma „Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartis d ÷l Klaip ÷dos statuto“. 1925 m. vasario 20 d. Seimo pos ÷dyje E. Draugelis kritikavo projekt ą d ÷l Lietuvos ekonominiams interesams nepalanki ų punkt ų, kurie suteik ÷ teis ę vokie čiams važiuoti į Klaip ÷dos krašt ą bei valdyti čia savo turt ą. Jo nuomone, tai kels nuolatinius nesusipratimus bei pavadino „planingu vokie čių kolonizacijos darbu“ 697 . 1925 m. kovo 9 d. LVLS frakcijos pos ÷dyje M. Sleževi čius padar ÷ plat ų pranešim ą apie Vokietijos pad ÷tį. Jis pareišk ÷, kad Vokietijos tautininkai nepripaž įsta Lietuvos ir kit ų naujai susik ūrusi ų Baltijos valstybi ų, centro, demokrat ų ir socialdemokrat ų partijos Lietuv ą pripaž įsta, sutinka, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai, bet Klaip ÷dos kraštas, j ų nuomone, turi b ūti sugr ąžintas Vokietijai 698 .

694 Seimo nario P. Lumbio paklausimas URM 1923 07 18 // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 303, l. 126–128. 695 1925 05 08 VII sesijos 180 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 696 II Seimo VLS frakcijos 1925 01 29 pos ÷džio protokolas // LMABRS , 199–146, l. 18. 697 1925 02 20 VI sesijos 163 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 698 II Seimo VLS frakcijos 1925 03 09 pos ÷džio protokolas // LMABRS , 199–146, p. 26.

197

Lietuvos Vyriausyb ÷ bei politin ÷s partijos ÷m÷si įvairi ų priemoni ų siekdami patraukti Klaip ÷dos krašto gyventojus į savo pus ę, ta čiau dažnai ne įvertindavo krašto specifikos bei žmoni ų psichologijos. Tai atsispindi Seimo nari ų pranešimuose iš Klaip ÷dos krašto bei šio krašto gyventoj ų skunduose. LVLS centro komitetas ir frakcija dažnai aptardavo Klaip ÷dos klausimus. Dažniausiai pranešimus darydavo B. Žygelis, kuris informuodavo apie krašto žmoni ų negatyvias nuotaikas Lietuvos atžvilgiu, sk ųsdavosi tinkam ų žmoni ų tr ūkumu valstybiniam ir visuomeniniam darbui dirbti. Taip pat buvo pranešama, kad KD blokas aktyviai dirba Klaip ÷dos krašte, stengiasi materialin ÷mis priemon ÷mis į savo pus ę patraukti klaip ÷die čius 699 . 1923 m. spalio 2 d. į Maž ųjų laukinink ų suvažiavim ą Šilut ÷je buvo pasi ųstas Seimo narys B. Žygelis 700 . Spalio 4 d. B. Žygelis padar ÷ pranešim ą apie laukinink ų suvažiavime iškeltas problemas. LVLS frakcija nutar ÷: 1. Prašyti steigti liaudies bankus Klaip ÷dos krašte. 2. Kreiptis į Žem ÷s ūkio kooperatyv ų s ąjung ą, kad ji įsteigt ų skyrius Mažojoje Lietuvoje. 3. Prašyti Apdraudimo įstaigos prapl ÷sti savo veikl ą Klaip ÷dos krašte 701 . Vyriausyb ÷ dels ÷ surengti rinkimus Klaip ÷dos krašte, tai k ÷l÷ krašto gyventoj ų nepasitenkinim ą. Klaip ÷dos krašto gyventojai raš ÷ peticijas ir rezoliucijas Seimo frakcijoms. 1924 m. rugs ÷jo 30 d. Klaip ÷dos krašto lietuvi ų organizacij ų s ąjunga, atstovaujama Jok ūbo Stiklioriaus, Viliaus Gaigalai čio ir Naujoko, paraš ÷ rašt ą LSDP frakcijai „Dabartin ÷ Klaip ÷dos krašto pad ÷tis ir kaip j ą ištaisyti“ 702 . Rašte rašoma, kad krašte did ÷ja susierzinimas, sunki ekonomin ÷ pad÷tis, nes „Kauno valdžia“ leidžia potvarkius, nežinodama Klaip ÷dos krašto gyvenimo s ąlyg ų ir nesistengdama j ų ištirti. Jų nuomone, ši ų klaid ų galima išvengti, jeigu: 1) Klaip ÷dos krašto gyventojai tur ÷tų atstovus Seime, 2) būtų ministras Klaip ÷dos krašto reikalams (prie šio punkto pažym ÷ta, kad jis išbrauktas iš konvencijos), 3) gubernatorius b ūtų ne administratorius, bet politikas ir diplomatas iš Klaip ÷dos krašto, 4) skiriami įgaliotiniai ir viršininkai b ūtų lietuviai patriotai,

699 LVLS CK pos ÷džio protokolai 1925 04 21, 1925 05 26 // LMABRS , f. 199–32, l. 64, 68–69. 700 II Seimo LVLS frakcijos prezidiumo pos ÷džio protokolas 1923 09 27 // LMABRS , f. 199–115, l. 27. 701 II Seimo LVLS frakcijos pos÷džio protokolas 1923 10 04 // LMABRS , f. 199–115, l. 29. 702 Klaip ÷dos krašto lietuvi ų organizacij ų s ąjungos raštas LSDP frakcijai 1924 09 30 // LCVA , f. 937, ap. 1, b. 121, l. 11–17.

198

5) į valdininkus būtų priimti vietos lietuviai, o valdininkai vokie čiai panaudoti Lietuvos įstaigose, 6) būtų surengti rinkimai į seimel į. Ekonomikos srityje reikalauta: pertvarkyti muit ų tarif ą, palengvinti miško plukdym ą, surasti rinkas vietos pramonei, sutvarkyti kreditą žem ÷s ūkiui, prekybai ir pramonei ir kt 703 . Seimo frakcijose ir Užsienio reikal ų komisijoje vyko diskusijos d ÷l rinkim ų rengimo Klaip ÷dos krašte. Spalio 7 d. LVLS centro komiteto pos ÷dyje M. Sleževi čius informavo, kad LVLS ir LSDP frakcijos reikalauja rinkim ų, o KD blokas nevieningas – vieni si ūlo rengti rinkimus, kiti griežtai tam priešinasi (M. Krupavi čius, A. Šmulkštys), treti – svyruoja (A. Tum ÷nas) 704 . Spalio 8 d. Seimo Užsienio reikal ų komisija svarst ÷ Šilut ÷s ir Priekul ÷s pilie čių rezoliucijas, kuriose reikalaujama surengti rinkimus Klaip ÷dos krašte į Seim ą ir vietos seimel į705 . Referentas Z. Toliušis pasi ūl÷ pritarti rezoliucijoms ir reikalauti, kad Ministr ų kabinetas neatid ÷liodamas paskelbt ų rinkimus Klaip ÷dos krašte. Po ilg ų diskusij ų 4 KD bloko nariams prieš 3 LVLS ir LSDP atstovus komisija nutar ÷ jokio sprendimo šiuo klausimu nedaryti, kadangi klausimas nepriklauso Užsienio reikal ų komisijos kompetencijai. 1924 m. spalio 9 d. LVLS frakcija įteik ÷ Seimui interpeliacij ą d ÷l pad ÷ties Klaip ÷dos krašte, kurioje klausiama, kada čia įvyks rinkimai į Lietuvos Seim ą ir seimel į, kada bus pakeista neturinti autoriteto Direktorija ir gubernatorius 706 . Seimo pos ÷dyje Z. Toliušis kalb ÷jo, kad Klaip ÷dos krašto gyventojai nusivyl ę Lietuvos „okupacine“ politika ir nori patys tvarkyti savo reikalus, tod ÷l negalima atid ÷lioti rinkim ų. LKDP atstovas P. Karvelis teig ÷, kad LVLS siekia rinkim ų Klaip ÷dos krašte tod ÷l, kad tikisi Seime iš to krašto susilaukti 6 atstov ų paramos ir paimti valdži ą, tod ÷l pasi ūl÷ interpeliacijos nesvarstyti skubiai, už tai balsavo 35 LŪS, LKDP ir LDF frakcij ų atstovai, prieš – 24 LVLS, LSDP ir tautini ų mažum ų frakcij ų atstovai. Lapkri čio 4 d. Seimo pos ÷dyje Ministras Pirmininkas A. Tum ÷nas, atsakydamas į LVLS interpeliacij ą, aiškino, kad, Vyriausyb ÷ nenori vilkinti rinkim ų, ta čiau norint

703 Klaip ÷dos krašto lietuvi ų organizacij ų s ąjungos raštas LSDP frakcijai 1924 09 30 // LCVA , f. 937, ap. 1, b. 121, l. 16–17. 704 LVLS CK pos ÷džio protokolas 1924 10 07 // LMABRS , f. 199–32, l. 46. 705 Seimo užsieni ų komisijoj // Lietuvos žinios , 1924 10 10, Nr. 229, p. 3. 706 1924 10 14 V sesijos 124 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926.

199

juos surengti, reikia išspr ęsti daug juridini ų klausim ų707 . Jis kaltino opozicij ą, kad jos atstovai važin ÷jo į Klaip ÷dos krašt ą ir kurst ÷ žmones rašyti rezoliucijas, reikalaujan čias rinkim ų. LVLS lyderis M. Sleževi čius teig ÷, kad Klaip ÷dos konvencijos ir Lietuvos įstatym ų užtenka, kad būtų surengti rinkimai į Klaip ÷dos seimel į, jis citavo J. Stiklioriaus ir kit ų Klaip ÷dos krašto lietuvi ų pasirašyt ą rašt ą, kuriame aiškinama, kad tr ūksta kontakto tarp Lietuvos Vyriausyb ÷s ir Klaip ÷dos krašto gyventoj ų708 . Jo nuomone, Vyriausyb ÷ neskelbia rinkim ų tik d ÷l politini ų priežas čių – nenor ÷dama prarasti daugumos Seime. LSDP atstovas Me čys Markauskas taip pat kritikavo A. Tum ÷no atsakym ą ir aiškino, kad Klaip ÷dos problemos yra rimtos ir jas reikia kuo grei čiau išspr ęsti. Žyd ų atstovas, teisininkas O. Finkelšteinas taip pat įrodin ÷jo, kad rinkimus Klaip ÷dos krašte galima surengti tuoj pat ir rimt ų kli ūč ių tam n ÷ra. Lapkri čio 3 d. po aštri ų diskusij ų buvo pasi ūlytos 3 rezoliucijos: KD – reiškianti pasitik ÷jim ą Ministr ų kabinetu, kitos 2 – LVLS ir LSDP reiškian čios nepasitik ÷jim ą709 . 38 balsais prieš 23 buvo pritarta A. Tum ÷no atsakymui ir veiksmams. LVLS neveng ÷ aštrios agitacijos Klaip ÷dos krašte. 1924 m. lapkri čio 26 d. LDF atstovas V. Beržinskas įteik ÷ paklausim ą vidaus reikal ų ministrui d ÷l buvusio liaudinink ų atstovo Seime barono A. Tornau, kuris važin÷ja po Klaip ÷dos krašt ą ir rengia mitingus, nukreiptus prieš valstyb ę, klaus ÷, ar jis bus nubaustas. Vidaus reikal ų ministras Z. Starkus atsak ÷, kad A. Tornau Klaip ÷dos apygardos teisme yra iškelta byla 710 . 1925 m. spalio 19 d. rinkimuose į Klaip ÷dos seimel į daugiausia bals ų gavo vokie čiai, už kuriuos balsavo ir vietos lietuviai. Tai nemaloniai nustebino Lietuvos Prezident ą ir politikus. A. Stulginskis, besigydydamas Vichy, laiške P. Klimui į Paryži ų raš ÷: „Mane labai nustebino Klaip ÷dos rinkim ų rezultatai – toki ų rezultat ų turb ūt niekas iš lietuvi ų nelauk ÷. Juk lietuviškieji laikraš čiai tur ÷jo apie 6000 prenumeratori ų – pasirodo, net lietuviškus laikraš čius skait ę balsavo už vokie čius. Sunku bus gyvent“ 711 . 1925 m. lapkri čio 3 d. LVLS centro komiteto pos ÷dyje Z. Toliušis pasi ūl÷

707 1924 11 04 V sesijos 131 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 708 1924 11 07 V sesijos 132 pos ÷dis // ten pat. 709 1924 11 11 V sesijos 133 pos ÷dis // ten pat. 710 1925 01 30 VI sesijos 155 pos ÷dis // ten pat. 711 A. Stulginskio laiškas P. Klimui, Vichy, 1925 10 25 // LMABRS , f.191–241, l. 3.

200

pakeisti partijos taktik ą Klaip ÷dos krašte ir remtis valstybingumu, nes „demagogija, pjovimasis tarpe partij ų stiprina vokie čių pus ę, kuri ą be to tvirtai veda Berlyno politikieriai“ 712 . Svarstant Klaip ÷dos statuto klausimus išryšk ÷jo akivaizdus Seimo nepasitik ÷jimas E. Galvanausko vadovaujamos delegacijos veikla. Tam įtakos tur ÷jo ir E. Galvanausko asmenyb ÷, Lietuvos politini ų partij ų konfrontacija, KD bloko frakcij ų nesutarimai bei opozicin ÷s Tautos pažangos partijos lyderi ų vykdoma Vyriausyb ÷s ir Seimo diskreditavimo politika. Taip pat negalima ne įvertinti SSRS pastang ų paveikti Lietuvos politik ų orientacij ą. Oficialiai pateikiama informacija apie Lietuvos delegacijos veikl ą buvo ribojama, tod ÷l susidar ÷ palankios s ąlygos sklisti gandams ir dezinformacijai. Ribota informacija ir skleidžiami gandai s ÷jo nerim ą visuomen ÷je – net valdan čiosios Seimo frakcijos galvojo, kad Vyriausyb ÷ nepakankamai gina Lietuvos interesus Klaip ÷dos klausimu, tod ÷l 1924 m. vasario 12 d. LKDP, L ŪS, LDF ir LVLS atstovai pasiraš ÷ interpeliacij ą Ministrui Pirmininkui ir užsienio reikal ų ministrui E. Galvanauskui d ÷l nepakankamai ginam ų Lietuvos interes ų Klaip ÷dos klausimu ir nuolaidžiavim ų Taut ų S ąjungos Tarybai. J ų nuomone, Užsienio reikal ų ministerija netur ÷jo dr ąsos griežtai pasipriešinti Lenkijos interesams Klaip ÷dos uoste, o sutikusi be rezerv ų priimti 1923 m. vasario 16 d. not ą, v÷liau derybose d ÷l Klaip ÷dos prijungimo taip pat dar ÷ nuolaid ų. Ministras Pirmininkas apkaltino Seim ą d ÷l kišimosi į Vyriausyb ÷s vedam ų deryb ų proced ūrą ir diplomatinio darbo metod ų kritikos. Jis pasipiktino, kad tarp pasirašiusi ųjų interpeliacij ą buvo ir Užsienio reikal ų komisijos nariai. Lietuvos Vyriausyb ÷ bei politin ÷s partijos ÷m÷si įvairi ų priemoni ų siekdami patraukti Klaip ÷dos krašto gyventojus į savo pus ę, ta čiau dažnai ne įvertindavo krašto specifikos bei žmoni ų psichologijos. Vyriausyb ÷ dels ÷ surengti rinkimus Klaip ÷dos krašte, tai k ÷l÷ krašto gyventoj ų nepasitenkinim ą. J ų peticijose ir rezoliucijose Seimo frakcijoms buvo rašoma, kad krašte did ÷ja susierzinimas, sunki ekonomin ÷ pad ÷tis, nes „Kauno valdžia“ leidžia potvarkius, nežinodama Klaip ÷dos krašto gyvenimo sąlyg ų ir nesistengdama j ų ištirti. D ÷l ši ų priežas čių 1925 m. spalio 19 d. rinkimuose į Klaip ÷dos seimel į daugiausia bals ų gavo vokie čiai, už kuriuos balsavo ir vietos lietuviai. Visos partijos suprato, kad sprendžiant Klaip ÷dos krašto integracijos problemas, reikalinga vis ų politini ų j ÷gų vieninga nuomon ÷ bei vieninga politika,

712 LVLS CK pos ÷džio protokolas 1925 11 03 // LMABRS , f. 199–32, l. 80.

201

ta čiau ir šiuo klausimu nepavyko išvengti ideologini ų nesutarim ų.

3. 3. Santykiai su Didži ąja Britanija ir Baltijos šalimis

Kaip ir ankstesniuose seimuose, II Seime KD blokas ir LVLS frakcija deklaravo orientacij ą į Anglij ą ir Baltijos valstybes, nors neoficialiai buvo svarstomi ir kiti tarptautin ÷s orientacijos variantai. Lietuvos politikai buvo nusivyl ę, kad Anglijos ir Baltijos šali ų diplomatai nepakankamai palaik ÷ Lietuvos reikalavimus tarptautin ÷se institucijose, ta čiau bendradarbiavimas buvo t ęsiamas. 1923 m. rugs ÷jo 5–8 d Lietuvoje lank ÷si Didžiosios Britanijos parlamento delegacija 713 . Delegacij ą pri ÷m÷ Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas, Prezidentas A. Stulginskis ir Seimo Pirmininkas Justinas Staugaitis. Delegacijos tikslas buvo užmegzti realius ekonominius santykius su Lietuva. Po to Anglijos parlamentar ų delegacija lank ÷si Latvijoje ir Estijoje. KD blokas ir LVLS suprato delegacijos vizito reikšm ę. Seimo Pirmininkas Justinas Staugaitis, rugs ÷jo 18 d. pos ÷dyje, Seimui susirinkus po atostog ų, pareišk ÷, jog šis vizitas prisid ÷s prie politini ų ir ekonomini ų ryši ų su Anglija sustipr ÷jimo 714 . Dar Steigiamojo Seimo frakcij ų atstovai buvo įgalioj ę Vyriausyb ę ieškoti užsienio paskolos geležinkeli ų tiesimo reikalams. G. Galvos monografijoje rašoma, kad 1922 m. pradžioje Anglija buvo sutikusi duoti Lietuvai 3 milijon ų svar ų sterling ų paskol ą 45-eriems metams, ta čiau LŪS atstovas Seime kun. Juozas Vailokaitis pareikalavo naudotis Ūkio banko tarpininkavimu 715 . E. Galvanausko Vyriausyb ÷ tur ÷jo atsisakyti paskolos, nes tokiu atveju ji b ūtų labai padid ÷jusi, o nesutikusi su kun. Juozo Vailokai čio pasi ūlymu, Vyriausyb ÷ nebūtų gavusi Steigiamojo Seimo pritarimo paskolai. 1923 m. lapkri čio 12 d. Didžiosios Britanijos Vyriausyb ÷ v÷l nusprend ÷ suteikti Lietuvai 1 milijono svar ų sterling ų kredit ą elevatoriams statyti ir naujiems geležinkeliams Kazl ų R ūda – Taurag ÷ ir Šiauliai – Kretinga tiesti 716 . Lietuvos Vyriausyb ÷ suprato, kad tai ne tik nauja rinka eksportui, bet ir pagalba tarptautini ų santyki ų srityje. D÷l šios paskolos beveik 3 metus Lietuvos pasiuntinys Londone

713 Pirmoji vaiši ų diena // Laisv ÷, 1923 09 07, Nr. 200, p. 1; J. P-tis. [ J. Vileišis]. Užsienio sve čiams apsilankius // Lietuvos žinios , 1923 09 16, Nr. 206, p. 1. 714 1923 09 18 II sesijos 25 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926. 715 Galva G. Ernestas Galvanauskas…, p. 230. 716 V. K. R. Anglijos paskolos Lietuvai reikšm ÷ // Lietuvos žinios, 1923 12 16, Nr. 276, p. 1.

202

T. Naruševi čius ved ÷ derybas su Didžiosios Britanijos vyriausybe. Apie deryb ų eig ą jis ne kart ą dar ÷ pranešimus Seimo Užsienio reikal ų ir kitose komisijose. 1923 m. birželio 29 d. T. Naruševi čius tapo susisiekimo ministru E. Galvanausko Vyriausyb ÷je ir aktyviai tęs÷ derybas d ÷l paskolos. 1924 m. sausio pradžioje „Trimitas“ praneš ÷, kad Vyriausyb ÷ gauna vieno milijono svar ų sterling ų paskol ą (apie 45 milijonus lit ų) geležinkeliams tiesti ir nurod ÷ reikalingas geležinkeli ų kryptis: Amaliai–Telšiai–Klaip ÷da bei Kazl ų R ūda–Šakiai–Taurag ÷717 . Straipsnyje nurodyta, kad už paskol ą Lietuva mok ÷s 3 procentus pal ūkan ų ir 5 procentus paskolos padengimui, paskola bus išmok ÷ta per 20 met ų. Galb ūt d ÷l užsit ęsusi ų deryb ų, o gal d ÷l kieno nors įtakos krikš čionys demokratai ÷m÷ ieškoti kit ų ekonomini ų grupi ų Anglijoje. 1923 m. pabaigoje iš Didžiosios Britanijos atvyko vienos ekonomin ÷s grup ÷s atstovas Bernardas Hollandas su 2 inžinieriais, kuri ų tikslas buvo ištirti Lietuvos ekonomin ę pad ÷tį ir susipažinti su geležinkeli ų tiesimo klausimu. LDF atstovas K. Ambrozaitis 1924 m. vasario 9 d. savo straipsnyje raš ÷, kad LVLS ir T. Naruševi čiaus veiklos d ÷ka šis verslininkas nebuvo tinkamai priimtas Vyriausyb ÷s atstov ų, ta čiau j į sutiko priimti Seimo Ekonomin ÷s komisijos pirmininkas kun. J. Steponavi čius 718 . Gr įžęs į London ą B. Hollandas apie Lietuvos ekonomin ę pad ÷tį informavo Didžiosios Britanijos parlamento Ekonomin ÷s komisijos pirminink ą, kuris paraš ÷ laišk ą Lietuvos Seimo Finans ų ir biudžeto komisijos pirmininkui, pareikšdamas, kad Anglijos ekonomin ÷s grup ÷s labai susidom ÷jo Lietuva ir yra pasiryžusios jai suteikti ekonomin ę pagalb ą. K. Ambrozaitis teigiamai įvertino B. Hollando pasiūlym ą ir kritikavo T. Naruševi čiaus veikl ą Londone. Jis ragino Vyriausyb ę ir Seim ą kuo grei čiau spr ęsti užsit ęsus į paskolos klausim ą, nes, jo nuomone, Lietuvai reikia bent keli ų geležinkeli ų ruož ų susisiekimui su Klaip ÷dos uostu, siekiant patenkinti tranzito tarp Ryt ų ir Vakar ų Europos poreikius. 1924 m. kovo m ÷nes į sutarties projekt ą d ÷l paskolos iš Anglijos svarst ÷ Seimo Finans ų ir biudžeto, Užsienio reikal ų ir Ekonomin ÷ komisijos ir pasi ūl÷ savo pataisas 719 . Komisijos taip pat išklaus ÷, apsvarst ÷ ir pri ÷m÷ Vyriausyb ÷s paruošt ą geležinkeli ų tiesimo projekt ą. 1924 m. balandžio 14 d. Seimo pos ÷dyje 1-uoju

717 Angl ų paskola Lietuva // Trimitas , 1924 01 03, Nr. 170, p. 6. 718 Ambrozaitis K. Diplomat ų ligos ir m ūsų ekonominio gyvenimo reikalai // Rytas , 1924 02 09, Nr. 34, p. 1. 719 Kauno kronika // Lietuva , 1924 03 15, Nr. 52, p. 6.

203

skaitymu buvo svarstoma valstyb ÷s pajam ų ir išlaid ų s ąmata 1924 metams 720 . Referentas Finans ų ir biudžeto komisijos pirmininkas kun. J. Steponavi čius pasi ūl÷ Seimui priimti rezoliucij ą, pritarian čią Vyriausyb ÷s sumanymui iki 1927 met ų nutiesti geležinkeli ų linijas Amaliai–Telšiai–Kretinga ir Kazl ų R ūda–Šakiai–Taurag ÷ bei pastatyti geležinkeli ų dirbtuves. LŪS atstovas kun. Juozas Vailokaitis pasi ūl÷ diskusijas atid ÷ti kitam pos ÷džiui, nes įstatymo projektas Seimo nariams išdalintas tik šį vakar ą, o rezoliucijos projektas visai nepadalintas, tod ÷l nesp ÷ta su juo susipažinti. Jo pasi ūlym ą palaik ÷ dauguma Seimo nari ų. 1924 m. balandžio 15 d. Seimo plenume diskutuojant d ÷l papildomos s ąmatos geležinkeli ų tiesimui išryšk ÷jo nuomoni ų skirtumai d ÷l Lietuvos ūkio politikos 721 . Nors finans ų ministras V.Petrulis įtikin ÷jo Seim ą priimti projekt ą, dalis Seimo nari ų išsak ÷ savo abejones d ÷l projekto tikslingumo. LSDP atstovas K. Bielinis klaus ÷, ar teisingai parinktos geležinkelio linijos, man ÷, kad paskola gali b ūti per sunki našta, kuri guls ant darbo žmoni ų pe čių. LSDP nutar ÷ susilaikyti balsavime d ÷l geležinkeli ų projekto ir balsuoti prieš papildom ų l ÷šų skyrim ą. Kun. Juozas Vailokaitis suabejojo valstyb ÷s nepaprast ųjų išlaid ų tikslingumu ir nurod ÷, kad be geležinkeli ų tiesimo yra ir kit ų reikal ų – mokykl ų statyba, žem ÷s reformos vykdymas, savivaldybi ų r ÷mimas, Klaip ÷dos uosto tvarkymas, pramon ÷s k ÷limas. Jis pageidavo, kad Ministr ų kabinetas pateikt ų bendr ą ekonomin ę program ą artimiausiems 3–4 metams. Vakariniame pos ÷dyje kalb ÷jęs Žyd ų frakcijos atstovas Joselis Roginskis aiškino, kad paskola bus sunki našta kraštui, kad daugiau kelti mokes čių negalima, tod ÷l si ūl÷ gr ąžinti projekt ą komisijai dar kart ą apsvarstyti 722 . Finans ų ministrui V. Petruliui, susisiekimo ministrui T. Naruševi čiui ir Ministrui Pirmininkui E. Galvanauskui įrodžius, kad paskolos našta bus Lietuvai pakeliama, tam pritarus Seimo Finans ų ir biudžeto komisijos pirmininkui kun. J. Steponavi čiui, Seimas 1-uoju skaitymu pri ÷m÷ papildom ą s ąmat ą nauj ų geležinkeli ų tiesimui. Balandžio 16 d. Seimo pos ÷dyje t ęsiant valstyb ÷s pajam ų ir išlaid ų s ąmatos svarstym ą 2-uoju skaitymu, kun. Juozas Vailokaitis pasi ūl÷ gr ąžinti projekt ą komisijai, nes, jo manymu, iš pradži ų reikia tiesti vien ą geležinkelio linij ą, o paskui – kit ą. Be to, jis pasi ūl÷ Seimui apsvarstyti ne rezoliucij ą d ÷l paskolos, o pa čią

720 1924 04 14 III sesijos 89 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 721 1924 04 15 III sesijos 90 pos ÷dis // ten pat. 722 1924 04 15 III sesijos 91 pos ÷dis // ten pat.

204

sutart į723 . Jam paprieštaravo LSDP atstovas K. Bielinis, kuris įrod ÷, kad gr ąžinimas komisijai neturi prasm ÷s, o sutartis bus pateikta Seimui ratifikuoti, kai ji bus pasirašyta. Seimo dauguma, LŪS balsuojant prieš, pritar ÷ s ąmatai. V÷liau Juozui Vailokai čiui kilo mintis pakeisti Vyriausyb ÷s pasi ūlytas geležinkelio linijas viena tiesia linija iš Kauno į Klaip ÷dą. „Lietuvos žiniose“ jis aiškino, kad vykstant deryboms d ÷l paskolos, Anglija pareikalavo, kad geležinkelio linijos neit ų per Klaip ÷dą, kuri dar nebuvo pripažinta Lietuvai, bet šiuo metu pad ÷tis pasikeit ÷, tod ÷l reikia pasirinkti patogiausi ą geležinkelio linij ą, nors tekt ų sugaišti vien ą sezon ą. Kun. Juozas Vailokaitis paneig ÷ liaudinink ų kaltinimus, kad jis kliudo Anglijos paskolos pri ÷mimui ir palieka Žemaitij ą be geležinkeli ų d ÷l asmenini ų išskai čiavim ų724 . V÷liau „Lietuvos žinios“ pateik ÷ informacij ą iš Anglijos, kad kun. Juozas Vailokaitis vis d ÷lto buvo suinteresuotas pats tiesti geležinkelius, nes buvo susitar ęs su B. Hollandu ir vasario 22 d. praš ÷ firmos W. G. Armstrong Whitwosht and Co Ltd paramos, ta čiau firmos vadovas, sužinoj ęs, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ veda derybas su Didži ąja Britanija, atsisak ÷ Juozo Vailokai čio pasi ūlymo 725 . „Lietuvos žiniose“ pasirod ÷ Ataus atsakymas kun. Juozui Vailokai čiui, kuriame teigiama, kad nauj ų geležinkeli ų linij ų tyrimas užtruks mažiausiai vienerius metus, tod ÷l v ÷liau Lietuva gali negauti paskolos iš Anglijos, nes paskola skiriama iš kiekvienais metais asignuoto Parlamento fondo. Autorius tvirtino, kad Vyriausyb ÷ numat ÷ geležinkelius į Kreting ą ir Taurag ę ne d ÷l Anglijos reikalavim ų, bet siekdama panaudoti Klaip ÷dos krašt ą Lietuvos poreikiams 726 . Autorius buvo gerai informuotas, nes konkre čiais skai čiais ir kilometrais įrodin ÷jo kun. Juozo Vailokai čio pasi ūlymo blog ąsias puses, aiškindamas, kad tokiu b ūdu šiaur ÷s Lietuvos vystymasis atiduodamas Latvijai, o piet ų – Vokietijai. Vis d ÷lto kun. Juozui Vailokai čiui pavyko įtikinti vis ą KD blok ą, kad reikia tiesti tik vien ą geležinkel į iš Kauno į Klaip ÷dą ir šiuos darbus atid ÷ti tolimesniam laikui, bet, bijodami visuomen ÷s reakcijos, vilkino šio klausimo sprendim ą. „Ryto“ publikacijos įrodin ÷jo T. Naruševi čiaus parinkt ų geležinkeli ų linij ų neekonomiškum ą, per brang ų tiesim ą, aiškino, kad Anglija duoda tik 34 milijonus lit ų, o Lietuva turi prid ÷ti dar 86 milijonus lit ų, už kuriuos galima ne vien ą linij ą nutiesti727 .

723 1924 04 16 III sesijos 92 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 724 J. Vailokaitis, Seimo narys, „Lietuvos žini ų“ redakcijai // Lietuvos žinios , 1924 05 24, Nr. 117, p. 2. 725 Armstrongo laiškas Vailokai čiui // Lietuvos žinios , 1924 05 31, Nr. 122, p. 1. 726 Atus. Atsakymas kun. Vailokai čiui // Lietuvos žinios , 1924 05 24, Nr. 117, p. 2. 727 Mn. Nauj ų geležinkeli ų reikalu // Rytas , 1924 05 13, Nr. 108, p. 1.

205

Žemai čiai pasipiktin ę Seimo KD bloko elgesiu, siunt ÷ telegramas Seimo frakcijoms, reng ÷ protesto mitingus, reikalaudami neatid ÷liotino geležinkelio linijos Amaliai – Telšiai – Kretinga tiesimo. Į Kaun ą atvažiavusi Telši ų apskrities ir miesto delegacija susitiko su Seimo Pirmininku kan. Justinu Staugai čiu ir kun. M. Krupavi čiumi, kurie pažad ÷jo žemai čiams pad ÷ti. Telši ų atstovas Seime kun. Juozas Dagilis atvirai pasak ÷, kad negali pritarti j ų reikalavimams, nes tai draudžia frakcijos disciplina, o kitas atstovas – Sikstas Riauka pritar ÷ kun. Juozui Vailokai čiui. Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas pareišk ÷, jei Seimas nepritars Vyriausyb ÷s geležinkeli ų projektui, tai reikš nepasitik ÷jim ą Vyriausybe, tod ÷l reik ÷s arba Seim ą paleisti, arba – Vyriausybei atsistatydinti 728 . LVLS ir LSDP frakcijos pažad ÷jo žemai čių delegacijai balsuoti už geležinkelio tiesim ą, o LKDP, LDF ir LŪS pareišk ÷, kad pritaria kun. Juozo Vailokai čio pasi ūlymui šiais metais geležinkelio netiesti. Delegacija įteik ÷ plat ų ir motyvuot ą pareiškim ą Prezidentui, Ministr ų kabinetui ir Seimo frakcij ų prezidiumams. Geguž ÷s 24 d. į Kaun ą atvykusi Taurag ÷s delegacija taip pat įteik ÷ pareiškim ą Ministrui Pirmininkui ir Seimo Pirmininkui, kuris praneš ÷, kad Taurag ÷s geležinkelio linija bus statoma, bet neaišku kada729 . Birželio 6 d. Seimas nepatvirtino Ministr ų kabineto pateiktos 1924 m. papildomos išlaid ų s ąmatos geležinkeliams tiesti, išbrauk ÷ iš biudžeto 16 milijon ų lit ų, numatyt ų nauj ų geležinkeli ų tiesimui, ir pri ÷m÷ rezoliucij ą d ÷l nauj ų geležinkeli ų linij ų tiesimo, tod ÷l E. Galvanauskas nutar ÷ atsistatydinti. Ministras Pirmininkas buvo pasipiktin ęs, kad Seimas net nepersp ÷jo jo d ÷l naujos rezoliucijos pri ÷mimo 730 . „Ryte“ buvo paskelbas Seimo nutarimas: 1) skubiai atlikti tyrimus siekiant sujungti Kaun ą su Klaip ÷da artimiausiu keliu magistraline linija, 2) pirmiausia sujungti Telšius ir Plung ę su Klaip ÷da, o Šakius su Kazl ų R ūda vietin ÷s reikšm ÷s geležinkeliais, 3) šiems darbams galima paimti paskol ą iš Anglijos dar šiais metais 731 . Laikraštyje buvo įrodin ÷jama, kad KD blokas neatsisak ÷ paskolos iš Anglijos, ta čiau, pasirinkusi nauj ą linij ą, Lietuva sutaupys ne mažiau kaip 20 milijon ų lit ų. „Socialdemokrate“ buvo rašoma, kad paskola jau buvo paskirta, sutartis su

728 Žemaitis. Žemai čių r ūpes čiai d ÷l geležinkelio // Lietuvos žinios , 1924 05 25, Nr. 118, p. 1. 729 Taurag ÷ reikalauja geležinkelio // Lietuvos žinios , 1924 05 28, Nr. 120, p. 1, 5. 730 Ministr ų kabineto pos ÷dis 1924 06 06 // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 397, l. 151–154; Kun. Vailokaitis laim ÷jo. Ministeri ų kabinetas atsistatydina // Lietuvos žinios , 1924 06 08, Nr. 129, p. 1. 731 Inž. Geležinkeli ų tiesimo reikalas Seimui išsprendus // Rytas , 1924 06 18, Nr. 136, p. 1.

206

Anglija išspausdinta, j ų inžinieriai buvo apži ūr÷ję b ūsim ųjų geležinkeli ų linijas ir Kaune lauk ÷ sutarties pasirašymo. Straipsnyje padaryta išvada, kad „trilypis blokas, atmesdamas gelžkeli ų statyb ą, vienu rank ų mostu pridirbo trilypi ų nes ąmoni ų“732 . LSDP laikraštyje buvo kritikuojama, kad krikš čionys demokratai, pasi ūlę tiesti geležinkelius nuo Kazl ų R ūdos iki Šaki ų ir nuo Telši ų iki Kretingos, nori nuraminti žemai čius, o didel ÷s naudos jie neduos, nes tam, kad jie b ūtų naudingi, juos reikia sujungti su kit ų geležinkeli ų mazgais. Birželio 11 d. Prezidento A. Stulginskio pakviestas pasitarti d ÷l koalicijos su KD bloku LVLS lyderis M. Sleževi čius pareikalavo priimti Vyriausyb ÷s geležinkeli ų tiesimo projekt ą ir Anglijos si ūlom ą paskol ą733 . KD blokui buvo nepriimtinos LVLS sąlygos, tod ÷l jis nutar ÷ sudaryti A. Tum ÷no Ministr ų kabinet ą iš KD bloko nari ų. Naujasis užsienio ministras V. Čarneckis man ÷, kad Anglijos vyriausyb ÷s paskola naujiems Lietuvos geležinkeliams yra labai svarbi ir reikia ja pasinaudoti. Jis paaiškino, kad Anglijos visuomen ÷s nuomon ÷ palanki Lietuvai. Vykstant deryboms d÷l geležinkeli ų, padid ÷jo pasitik ÷jimas Lietuva, tod ÷l laimingai pasibaigus deryboms, prasid ÷tų nauja nauding ų ekonomini ų santyki ų era tarp Lietuvos ir Anglijos 734 . 1924 m. birželio pabaigoje Lietuvos Seimo vicepirmininkas, LŪS atstovas K. Jokantas ir LKDP atstovas L. Bistras kartu su Latvijos ir Estijos parlamentarais lank ÷si Didžiojoje Britanijoje parlamento kvietimu. Delegacijos dalyvavo parlamento pos ÷dyje, iškilminguose parlamento pirmininko, premjero J. R. Macdonaldo bei parlamento nari ų pri ÷mimuose, parodose, operoje 735 . Be oficiali ų pri ÷mim ų, buvo keletas pasitarim ų d ÷l ekonomini ų santyki ų užmezgimo tarp Anglijos ir Baltijos valstybi ų. Lietuvos delegacijos nariai Užsienio reikal ų komisijai praneš ÷, kad pri ÷mimas buvo labai nuoširdus, o Anglijos parlamentarai, kurie anks čiau lank ÷si Baltijos valstyb ÷se, pasi ūl÷ įkurti speciali ą komisij ą santykiams su šiomis šalimis palaikyti 736 . Paskolos atsisakymas sumažino Didžiosios Britanijos interesus Lietuvoje. Valdan čiajam KD blokui teko ieškoti kit ų l ÷šų geležinkeliams tiesti. Krikš čionys

732 N. Trilypio bloko trilyp ÷s nes ąmon ÷s // Socialdemokratas , 1924 06 12, Nr. 25, p. 1. 733 Valstie čių liaudinink ų s ąlygos (D ÷l Ministeri ų kabineto kriziaus) // Lietuvos žinios , 1924 06 13, Nr. 132, p. 2. 734 Su p. Ministeriu Čarneckiu pasikalb ÷jus // Rytas , 1924 07 11, Nr. 154, p. 1. 735 Seimo delegacijos atsilankymas Londone // Lietuva , 1924 07 08, Nr. 151, p. 2. 736 Seimo Užsienio reikal ų komisijoje // Lietuvos žinios , 1924 07 27, Nr. 168, p. 5; Seimo revizitas Anglijos parlamentui // Rytas , 1924 06 22, Nr. 139, p. 3.

207

demokratai kaltino opozicij ą, kad pastaroji steng ÷si ir užsienyje kenkti pozicijai. A. Šmulkštys interviu „Ryto“ korespondentui aiškino, kad tai rodo LSDP elgesys Darbinink ų konferencijoje Šveicarijoje ir ši ų dien ų liaudinink ų taktika paskolos klausimu 737 . Vyriausyb ÷ der ÷josi su JAV bendrove Foreign trades securities comp. ltd. d ÷l 12 milijon ų lit ų paskolos, kuri ą nor ÷jo panaudoti Hipotekos banko įsteigimui, planavo dal į sumos skirti Žem ÷s bankui naujakuri ų kreditui ir kit ą dal į – geležinkelio Amaliai – Telšiai sujungimui su Klaip ÷da, ta čiau derybos nutr ūko. LKDP lyderis informavo, kad M. Sleževi čius tarpininkavo firmai Fondation company , kuri vilkino paskolos klausim ą iki sausio m ÷nesio. Kai LVLS paskelb ÷, kad KD blokas neturi pasitik ÷jimo užsienyje, tod ÷l užsienio firmos laukia nauj ų rinkim ų, Vyriausyb ÷ nutrauk ÷ derybas su min ÷ta firma 738 . 1926 m. geguž ÷s 7 d. buvo atidaryta nauja geležinkeli ų linija Amaliai – Telšiai. Tuo Vyriausyb÷ nor ÷jo įrodyti, kad ji paj ÷gia rūpintis „gyvaisiais krašto reikalais“ 739 . 1922 m. pablog ÷ję santykiai su Latvija ir Estija d ÷l dalyvavimo Varšuvos konferencijoje v ÷l atšilo po Klaip ÷dos sukilimo, kai Baltijos šalys pritar ÷ Klaip÷dos prijungimui prie Lietuvos, ta čiau diskusijose d ÷l E. Galvanausko Ministr ų kabineto deklaracijos n ÷ viena frakcija nepasisak ÷ apie Baltijos valstybi ų s ąjungos suk ūrim ą. 1923 m pabaigoje paaišk ÷jus, kad Latvija nepalaikys Lietuvos protesto d ÷l Ambasadoriaus konferencijos sprendimo priskirti Vilniaus krašt ą Lenkijai, LKDP spaudoje pasirod ÷ straipsnis, kuriame konstatuota, kad Vyriausyb ÷ padar ÷ visk ą, kad suart ÷tų su Latvija ir Estija, ta čiau jos neži ūri rimtai į Lietuvos pasi ūlymus ir savo išsigelb ÷jim ą mato Lenkijoje 740 . Tuo metu LVLS dar neprarado vilties ir 1923 m. lapkri čio 22 d. LVLS centro komiteto pos ÷dyje nutarta siekti Baltijos valstybi ų sąjungos sudarymo 741 . LSDP nuo 1919 m. reguliariai bendradarbiavo su Baltijos šali ų socialdemokrat ų partijomis, dalyvaudama Baltijos šali ų socialdemokrat ų konferencijose. 1924 m. „Socialdemokratas“ rašyta, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos s ąjunga yra b ūtina ir numatyta, kad šioms valstyb ÷ms užmegus glaudžius ekonominius ir politinius ryšius „Lenkijos buržuazijos ir užgrobimo politikai bus padarytas galas“ 742 . Laikraštyje

737 A. G. Pasikalb ÷jimas su L. Kr. D. P. C. V. pirm. p. Šmulkš čiu // Rytas , 1926 02 05, Nr. 29, p. 1. 738 P. Užsienio paskola // Rytas , 1925 02 09, Nr. 32, p, 1. 739 Amali ų –Telšių geležinkelio atidarymas // Lietuva , 1926 05 07, Nr. 101, p. 1. 740 A-sis. M ūsų užsienio politika 1923 metais // Rytas , 1923 12 30, Nr. 11, p. 1. 741 LVLS CK pos ÷dis 1923 11 22 // LMABRS , f. 199–32, l. 20. 742 Kauno konferencija // Socialdemokratas , 1924 05 22, Nr. 21, p. 1.

208

buvo kritikuojama, kad KD blokas ir LVLS, vald ę Lietuv ą 4 metus, nenor ÷jo šito suprasti ir laik ÷ Lietuv ą izoliacijoje. Tautos pažangos partija nepritar ÷ Vyriausyb ÷s siekiui sudaryti Baltijos valstybi ų s ąjung ą. Tokios pat nuomon ÷s laik ÷si ir Lietuvos šauli ų s ąjungos vadovyb ÷ „Trimite“ kritikuodama Vyriausyb ÷s pastangas sudaryti s ąjung ą su Latvija ir Estija ir ragindama b ūti ne barjeru, bet tiltu tarp Rusijos ir Vakar ų Europos 743 . Vis d ÷lto 1924 m. Lietuvos ir Latvijos Vyriausybi ų pastangomis v ÷l buvo atnaujinti tarpvalstybiniai kontaktai, ta čiau Lietuvos Seimo nariai jau netik ÷jo galimybe sukurti Baltijos s ąjung ą. 1924 m. sausio 5 d. Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje LDF atstovas K. Ambrozaitis si ūl÷ derybas su SSRS prad ÷ti atskirai, bet ne kartu su Latvija ir Estija, kurios yra Lenkijos įtakoje 744 . Komisijos pirmininkas LŪS atstovas S. Šilingas buvo įsitikin ęs, kad Rygos bei Kauno konferencijos bus nevaisingos, ta čiau man ÷, kad reikia toliau laikytis šios politin ÷s linijos tod ÷l, kad visiškai paaišk ÷tų Latvijos ir Estijos pozicija, o jau tada bus galima pereiti „nuo iliuzij ų į reali ą politik ą“. Jam pritar ÷ M. Sleževi čius, kuris tik ÷josi, kad Latvijos politika Lietuvos atžvilgiu gali pasikeisti, jei jos vyriausybę sudarys socialdemokratai. A. Šmulkštys aiškino B. K. Balu čiui, kad pasi ūlymas Latvijai sušaukti konferencij ą Kaune negal ÷jo b ūti duotas be Ministr ų kabineto sutikimo, ta čiau apskritai komisija buvo patenkinta Užsienio reikal ų ministerijos darbu. 1924 m. vasario 12 d. pos ÷dyje V. Karoblis referavo „Lietuvos, Estijos ir Latvijos konvencij ą kai kuriems tarptautin ÷s privatin ÷s teis ÷s dalykams tvarkyti“, kuri buvo reikalinga teism ų bendradarbiavimui palengvinti 745 . Iki sutarties pasirašymo norint įteikti šaukim ą Latvijos pilie čiui, reik ÷jo kreiptis į Teisingumo ministerij ą, ši kreipdavosi į Užsienio reikal ų, kuri susisiekdavo su Latvijos užsienio reikal ų ministerija, o ši – su Latvijos Teisingumo ministerija ir t. t. Konvencija leido šali ų teismams kontaktuoti tiesiogiai. Tame pa čiame pos ÷dyje liaudininkų atstovas M.Sleževi čius referavo „Konsulin ę sutart į tarp Lietuvos ir Latvijos“, kuri nustat ÷ konsul ų veikimo s ąlygas ir j ų teises. 1924 m. vasario 13 d. liaudininkas Z. Toliušis referavo „Konvencijos tarp Lietuvos ir Latvijos d ÷l nusikalt ÷li ų išdavimo ir teismo pagalbos teikimo“, kuri buvo pasirašyta 1921 m. vasar ą ir ratifikuota Latvijos

743 Ar jungtis su latviais? // Trimitas , 1924 01 17, Nr. 172, p. 1–3. 744 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas, rašytas B. K. Balu čio, 1924 01 05 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 499, l. 52–53. 745 1924 02 12 III sesijos 64 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926.

209

seimo 746 . Visas šias sutartis Seimas ratifikavo vasario 15 d.. Ratifikavim ą paspartino Latvijos Seimo delegacijos vizitas. 1924 m. vasario 15 d. į Kaun ą atvyko Latvijos Seimo delegacija: Janis Goldmanas – krikš čioni ų demokrat ų, Pauls Kalmins – socialdemokrat ų ir Francis Trasuns – latgalie čių bloko atstovas 747 . Sve čius pri ÷m÷ Lietuvos Seimo komisija – Seimo vicepirmininkas dr. Jonas Staugaitis, Seimo sekretorius Vincas Kvieska, nariai – A. Vilimas, R. Skipitis, V. Kasakaitis, J. Diržys ir K. Bielinis. Tą pa čią dien ą sve čiai teatre ži ūr÷jo spektakl į „K ęstu čio mirtis“, o kit ą dien ą dalyvavo iškilmingame Seimo pos ÷dyje bei Vasario 16-osios iškilm ÷se. Interviu „Ryto“ korespondentui P. Kalmins pasisak ÷ už artimesn į Latvijos, Lietuvos ir Estijos bendradarbiavimą. Jis suprato, kad Lietuva negali atsisakyti Vilniaus, bet aiškino, kad Latvijos dalyvavimas eilin ÷je Varšuvos konferencijoje negali b ūti Lietuvos ir Latvijos santyki ų pablog ÷jimo priežastimi 748 . Latvijos atstovas paneig ÷ gandus, kad SSRS ir Lenkija nori pasidalinti mažas Baltijos valstybes. Vasario 17 d. sve čiai iš Latvijos dalyvavo oficialiuose pusry čiuose pas Seimo Pirminink ą kan. Justin ą Staugait į. Z. Toliušis raš ÷, kad Seimo Pirmininkas pasak ÷ „graži ą kalb ą apie du brolius, augusius drauge, paskui išsiskyrusius ir v ÷liau v ÷l susi ÷jusius, palygino tuo pavyzdžiu dviej ų brolišk ų taut ų bendr ą praeit į ir vienod ą likim ą“749 . Kai kurie Latvijos Seimo nariai nepritar ÷ Z. Meierovico pastangoms sukurti Baltijos valstybi ų s ąjung ą su Lenkija, bet be Lietuvos. Laikraštis „Latvijas sargs“ pateik ÷ Seimo nario T. Zandero straipsn į, kuriame rašoma, kad Baltijos valstybi ų sąjunga gali išaugti tik iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos, si ūloma Latvijos užsienio politik ą derinti su Lietuva bei susitarti d ÷l karin ÷s sutarties pasirašymo 750 . Vokietija, kaip ir SSRS m ÷gino sulaikyti Lietuv ą nuo trišal ÷s Baltijos s ąjungos kūrimo. Z. Butkus raš ÷, kad Vokietijos atstovas 1924 m. pradžioje kelissyk gavo iš Berlyno slaptus nurodymus trukdyti Lietuvai prisijungti prie Latvijos ir Estijos sąjungos, išardyti Kauno konferencij ą. Latvijos atstovyb ÷ gavo žini ų, jog Vokietijai pavyko nuteikti prieš suart ÷jim ą su Latvija S. Šiling ą ir kai kuriuos kitus Lietuvos politikus, jog jau „beveik visa Lietuvos armija“ palaiko s ąjungos sudarym ą su

746 1924 02 13 III sesijos 65 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 747 Latvi ų Seimo atstovai Kaune // Rytas , 1924 02 16, Nr. 40, p. 4. 748 J. Latvi ų Seimo delegacija // Rytas , 1924 02 19, Nr. 41, p. 3. 749 Toliušis Z. Vyskupas Justinas Staugaitis (mašinraštis). Pastang ų ir varg ų kronika, t. III. Mano amžininkai // VUB RS , f. 87–19, l.204. 750 Varšuvos konferencija ir Lietuva, Lietuva , 1924 02 22, Nr. 44, p. 1–2.

210

Vokietija, o ne su Latvija 751 . Nepaisant Vokietijos pastang ų 1924 m. geguž ÷s 19– 21 d. Kaune įvyko Lietuvos, Latvijos ir Estijos konferencija, kurioje buvo nutarta rekomenduoti vyriausyb ÷ms koordinuoti užsienio politik ą ir veikl ą Taut ų Sąjungoje Baltijos šalims svarbiais klausimais bei, esant reikalui, teikti diplomatin ę param ą užsienio valstyb ÷se 752 . Krikš čioni ų demokrat ų atstovai Seime aktyviai dalyvavo steigiant visuomenines organizacijas, kurių tikslas buvo užmegzti artimesnius ryšius su Baltijos šali ų visuomenin ÷mis organizacijomis. Pavyzdžiui 1923 m. kovo 7 d. KD bloko Seimo nariai M. Krupavi čius ir M. Galdikien ÷ padav ÷ prašym ą Kauno m. ir apskrities viršininkui įregistruoti draugijos „Lietuvių–latvi ų vienyb ÷“ įstatus (įregistruota 1923 m. kovo 17 d.) 753 . Draugijos tikslas – užmegzti artimus ryšius tarp lietuvi ų ir latvi ų taut ų, o priemon ÷s tam tikslui pasiekti: a) paskait ų apie abiej ų taut ų politik ą, visuomen ę, moksl ą, men ą, ekonomik ą rengimas, b) informacijos biur ų, kurs ų, skaitykl ų, bibliotek ų, klub ų steigimas; ekskursij ų, spektakli ų, loterij ų rengimas, c) laikraš čių, žurnal ų, knyg ų leidimas 754 . Šios draugijos ir Latvi ų-lietuvi ų vienyb ÷s draugijos (Rygoje) iniciatyva 1924 m. liepos 25–27d. Rygoje įvyko pirmasis Lietuvi ų ir latvi ų kongresas, pri ÷męs rezoliucij ą, reikalaujan čią gr ąžinti Vilni ų Lietuvai 755 . Rezoliucija buvo pasi ųsta į Taut ų Sąjungos konferencij ą Ženevoje. Kongres ą sveikino Latvijos vyriausyb ÷s nariai finans ų ministras R. Kalnings, užsienio reikal ų ministras L. S÷ja, švietimo ministras K. Straubergs, sveikinimo telegramas atsiunt ÷ prezidentas J. Čakst ÷ ir ministras pirmininkas V. Zamuels. D ÷l kongreso priimtos rezoliucijos Lenkija įteik ÷ protesto not ą Latvijos užsienio reikal ų ministrui, ta čiau pastarasis atsiribojo nuo rezoliucijos. 1925 m. sausio 3 d. į Kaun ą atvyko Latvijos seimo pirmininkas Frydrichas Vesmans, kur į sutiko Lietuvos Seimo vicepirmininkas K. Jokantas, LDF atstovas V. Kasakaitis, Latvijos pasiuntinys A. Baluodis, Užsienio reikal ų ministerijos

751 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 97–98. 752 Kauno konferencija. Paskutinis plenarinis pos ÷dis // Lietuvos žinios , 1924 0523, Nr. 116, p. 2. 753 Prašymas Kauno m. ir apskrities viršininkui įregistruoti draugijos „Lietuvi ų–latvi ų vienyb ÷“ įstatus 1923 03 07 // LCVA , f. 402, ap. 4, b. 252, l. 1. 754 Draugijos „Lietuvių–latvi ų vienyb ÷“ įstatai, 1923 03 17 // LCVA , f. 402, ap. 4, b. 252, l. 2. 755 Latvi ų lietuvi ų vienyb ÷s kongreso rezoliucija Vilniaus reikalu // Rytas , 1924 08 05, Nr. 174, p. 1; Dviej ų broli ų taut ų kongresui Rygoje prasid ÷jus // Rytas , 1924 07 26, Nr. 167, p. 1.

211

atstovas Blaveš čiūnas 756 . Kit ą dien ą jis padar ÷ vizitus Seimo Pirmininkui kan. Justinui Staugai čiui, Ministrui Pirmininkui A. Tum ÷nui, užsienio reikal ų ministrui V. Čarneckiui, Seimo vicepirmininkams K. Jokantui ir P. V. Raulinai čiui, buvo pakviestas pusry čiams pas Seimo Pirminink ą kan. Justin ą Staugait į Aukštojoje Panemun ÷je. Sausio 5 d. F. Vesmans padar ÷ vizitus Seimo frakcij ų vadovams ir Ministr ų kabineto nariams. F. Vesmanio vizitas buvo neoficialus. „Lietuvos žinios“ svarst ÷, ar jo vizitas, skirtas pagerinti santykius su Lietuva po vizito į Varšuv ą, „ar kaimyno mandagumu prieš Helsinkio konferencij ą“, kurioje tur ÷jo dalyvauti Lenkija, Latvija, Estija ir Suomija 757 . Sausio 7d. F. Vesmans išvyko į Ryg ą. Sausio pabaigoje Latvijos Seimo Užsienio reikal ų komisijoje buvo svarstomas santyki ų su Lietuva klausimas, kalb ÷ta apie prekybos sutart į. Pos ÷dyje dalyvavo užsienio reikal ų ministras Z. Meierovics 758 . Lietuvos ir Latvijos užsienio reikal ų ministrai balandžio ir birželio m ÷nesiais apsikeit ÷ vizitais, pasirašyta konvencija, reguliuojanti miško plukdym ą ir plaukiojim ą pasienio up ÷mis tarp Lietuvos ir Latvijos 759 . Buvo t ęsiamas Lietuvos ir Latvijos socialdemokrat ų partij ų bendradarbiavimas. 1925 m. balandžio 4–5 d. Rygoje įvyko Latvijos socialdemokrat ų darbinink ų partijos X kongresas, kuriame dalyvavo Lietuvos Seimo LSDP frakcijos atstovai M. Markauskas ir J. Markelis 760 . 1925 m. birželio 21–23 d. Kaune įvyko II Lietuvi ų ir latvi ų susiartinimo kongresas, pri ÷męs rezoliucijas, siūlan čias Lietuvos ir Latvijos vyriausyb ÷ms sudaryti tarpusavio saugumo sutart į, kurti Baltijos valstybi ų s ąjung ą, viena rezoliucija aiškino, kad Vilniaus gr ąžinimas Lietuvai yra b ūtina s ąlyga normaliam tarptautini ų santyki ų vystymuisi 761 . Suaktyv ÷ję santykiai tarp Lietuvos ir Latvijos sul ÷t÷jo rugpj ūč io 22 d. autoavarijoje žuvus Z. Meierovicui 762 . 1926 m. sausio 16 d. Rygoje vyko I Baltijos valstybi ų tautini ų mažum ų konferencija, kurioje dalyvavo Lietuvos Seimo nariai – žyd ų frakcijos atstovas O. Finkelšteinas, vokie čių – R. Kinderis, lenk ų – Viktoras Budzynskis 763 .

756 Latvijos seimo pirmininkas p. Vesmanis Kaune // Lietuva , 1925 01 07, Nr. 4, p. 1. 757 Latvi ų Seimo pirmininkas Kaune // Lietuvos žinios , 1925 01 08, Nr. 5, p. 3. 758 Lietuvos – Latvijos susiartinimas // Lietuva , 1925 01 31, Nr. 25, p. 1. 759 Mejerovic Kaune // Trimitas , 1925 07 20, Nr. 25, p. 896. 760 Sve čiuose pas draugus latvius // Socialdemokratas, 1925 04 16, Nr. 16, p. 2. 761 II Lietuvi ų Latvi ų susiartinimo kongreso rezoliucijos // Rytas , 1925 06 25, Nr. 135, p. 1. 762 Užsieny // Trimitas , 1925 08 27, Nr. 33, p. 1073–1074. 763 Lietuvos mažum ų atstovai Rygon // Lietuva , 1926 01 16, Nr. 12, p. 3.

212

Artimesni ų santyki ų užmezgimui trukd ÷ valdan čiųjų Latvijos politik ų poži ūris į Vilniaus klausim ą. Latvijos Ūkinink ų s ąjungos laikraštis „Briva Zeme“ dažnai savo straipsniuose patarin ÷davo Lietuvai atsisakyti pretenzij ų į Vilni ų ir užmegzti santykius su Lenkija 764 . Šie straipsniai atspindi Latvijos politik ų pozicij ą, nes užsienio reikal ų ministras Hugo Celminš buvo Ūkinink ų s ąjungos narys. 1926 m. kovo 4 d. Latvijos Seimo Užsienio komisijos pirmininkas F. Cielens SSRS atstovui Černychui pareišk ÷, kad Baltijos šalys sutikt ų pasirašyti kolektyvin į pakt ą su SSRS 765 . Jis taip pat pripažino, kad Latvijoje populiari suart ÷jimo su Lietuva id ÷ja, ta čiau suart ÷jimui kliudo Vilniaus problema, nes Ryga nenori joki ų įsipareigojim ų d ÷l Vilniaus, ta čiau Lenkijai užpuolus Kaun ą, Latvija gint ų Lietuv ą. Latvij ą išg ąsdino Lietuvos ir SSRS derybos, nes buvo paskleista informacija, kad ši sutartis nukreipta prieš Latvij ą, Baltijos valstybi ų s ąjung ą ir Taut ų Sąjung ą. Latvijos užsienio reikal ų ministras sukviet ÷ speciali ą atstov ų konferencij ą766 . Latvijos pasiuntinys A. Baluodis band ÷ atkalb ÷ti Lietuvos Vyriausyb ę nuo dvišal ÷s sutarties su SSRS pasirašymo. Jis kalb ÷jo su užsienio reikal ų ministru M. Reiniu, Seimo pirmininku Justinu Staugai čiu bei J. Purickiu, kur į Latvijos atstovas laik ÷ „tuometin ÷s Lietuvos užsienio politikos inspiratoriumi“ 767 . KD bloko vadovyb ÷ nutar ÷ atid ÷ti derybas su SSRS, kadangi pastaroji nepatenkino Lietuvos reikalavim ų, bet ne d ÷l Latvijos prašym ų. II Seime KD blokas ir LVLS frakcija deklaravo orientacij ą į Anglij ą ir Baltijos valstybes, nors neoficialiai buvo svarstomi ir kiti tarptautin ÷s orientacijos variantai. Lietuvos politikai buvo nusivyl ę, kad Anglijos ir Baltijos šali ų diplomatai nepakankamai palaik ÷ Lietuvos reikalavimus tarptautin ÷se institucijose, ta čiau bendradarbiavimas buvo t ęsiamas. Lietuvoje lank ÷si Didžiosios Britanijos parlamento delegacija, Lietuvos Seimo delegacija kartu su Latvijos ir Estijos parlament ų atstovais buvo pakviesta į London ą. Vis d ÷lto, užsit ęsus deryboms, KD blokas atsisak ÷ Didžiosios Britanijos paskolos geležinkeli ų tiesimui, tod ÷l atsistatydino E. Galvanausko Vyriausyb ÷, o LVLS ir LSDP aštriai kritikavo valdan čiojo bloko sprendim ą, kaltindami interes ų konfliktu. Paskolos atsisakymas parod ÷, kad KD blokas nesieja Lietuvos ateities su Didžiosios Britanijos palaikymu.

764 Latvi ų laikraš čio „patarimai“ Lietuvai // Lietuva , 1925 10 12, Nr. 228, p. 3. 765 Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje, p. 88. 766 V. Triukšmas sukeltas d ÷l SSSR deryb ų su Lietuva // Lietuva , 1926 04 19, Nr. 86, p. 1. 767 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 105.

213

1922 m. pablog ÷ję santykiai su Latvija ir Estija d ÷l dalyvavimo Varšuvos konferencijoje v ÷l atšilo po Klaip ÷dos sukilimo, kai Baltijos šalys pritar ÷ Klaip ÷dos prijungimui prie Lietuvos, ta čiau 1923 m pabaigoje paaišk ÷jus, kad Latvija nepalaikys Lietuvos protesto d ÷l Ambasadoriaus konferencijos sprendimo priskirti Vilniaus krašt ą Lenkijai, skepticizmas Baltijos s ąjungos atžvilgiu v ÷l padid ÷jo. Lietuvos Seimo nari ų nuomon ę veik ÷ kryptinga Tautos Pažangos partijos ir Šauli ų sąjungos vadov ų kritika spaudoje bei Vokietijos ambasados veiksmai. 1924 m. sausio 5 d. Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje buvo nutarta derybas su SSRS prad ÷ti atskirai, bet ne kartu su Latvija ir Estija, kurios yra Lenkijos įtakoje. Tik LSDP frakcija nuosekliai pasisak ÷ už santyki ų su Baltijos šalimis stiprinim ą ir palaik ÷ ryšius su t ų šali ų socialdemokrat ų partijomis. Vis d ÷lto, Lietuvos ir Latvijos vyriausybi ų iniciatyva buvo palaikomi tarpparlamentiniai ryšiai su Latvija, Lietuvoje lank ÷si Latvijos Seimo delegacijos. KD bloko Seimo nariai M. Krupavi čius ir M. Galdikien ÷ įsteig ÷ draugij ą „Lietuvi ų–latvi ų vienyb ÷“, kuri 1924 m. vasar ą Rygoje suorganizavo pirm ąjį Lietuvi ų ir latvi ų kongres ą, pri ÷mus į rezoliucij ą, reikalaujan čią gr ąžinti Vilni ų Lietuvai, ta čiau Latvijos vyriausyb ÷s atsiribojo nuo šios rezoliucijos. Neišspr ęstas Vilniaus klausimas vert ÷ Lietuv ą ieškoti paramos iš SSRS ir Vokietijos.

3. 4. Nes ÷kming ų deryb ų su Vatikanu ir Lenkija panaudojimas rinkimin ÷se kovose

Dar 1924 m. sausio 5 d. Seimo Užsienio komisijos pos ÷dyje Seimo pirmininkas Justinas Staugaitis atkreip ÷ komisijos d ÷mes į į tuš čią pasiuntinio post ą Lietuvos atstovyb ÷je prie Vatikano 768 . Jis praneš ÷, kad lenkai siekia iškelti iš Vilniaus arkivyskup ą Jurg į Matulevi čių. Komisija nutar ÷ artimiausiu laiku išspr ęsti atstovyb ÷s prie Vatikano klausim ą ir papraš ÷ B. K. Balu čio kitame komisijos pos ÷dyje pranešti Užsienio reikal ų ministerijos poži ūrį šiuo klausimu. D ÷l konkordato sudarymo Lietuvos Vyriausyb ÷ kreip ÷si į Vatikano valstyb ÷s sekretori ų Pietro Gaspari 1923 m. spalio 17 d. 769 . Gavusi teigiam ą atsakym ą, Lietuva 1924 m. birželio m ÷nes į į Rom ą

768 Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio protokolas, rašytas B. K. Balu čio, 1924 01 05 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 499, l. 53. 769 Užsienio reikal ų ministro V. Čarneckio nota Vatikano valstyb ÷s sekretoriui P. Gaspari. 1924 m. kovas // LCVA , f. 383 ap. 7. b. 582, l. 123.

214

kartu su vyskupu Antanu Karosu, vykstančiu su raportu pas popieži ų, pasiunt ÷ Seimo Pirminink ą Justin ą Staugait į. Popiežiaus delegatas Lietuvoje Antonio Zecchini kritikavo Lietuvoje vykdom ą žem ÷s reform ą ir gyn ÷ dvarininkus, tod ÷l Seimo KD blokas galvojo, kad popiežius gali pasidom ÷ti žem ÷s reformos klausimais. Popiežius apie žem ÷s reform ą neužsimin ÷, tik palaimino Lietuvos atstovus 770 . Justinas Staugaitis ne kart ą kalb ÷jo su A. Zecchini d ÷l konkordato, ta čiau popiežiaus atstovas atsakydavo, kad Lietuvai joki ų konkordat ų nereikia, nes ji, b ūdama katalikiška šalis, turi laikytis bažny čios kanon ų. Atstovo sekretorius L. Faidutti buvo priešingos nuomon ÷s, nes man ÷, kad reikia skub ÷ti sudaryti konkordat ą kol valdžioje krikš čionys demokratai, abejodamas, ar 1926 m. rinkimuose katalikai laim ÷s daugum ą771 . 1924 m. spalio 13 d. Ministr ų kabinetas, apsvarst ęs konkordato su Vatikanu klausim ą, nutar ÷ pavesti Užsienio ir Vidaus reikal ų ministerijoms paruošti konkordato projekt ą772 . 1924 m. pabaigoje Lietuvoje sužinota, kad Lenkijos užsienio reikal ų ministras W. Grabskis Vatikane jau baigia susitarti d ÷l konkordato ir jis netrukus bus pasirašytas. Lietuvos Vyriausyb ÷ ir Seimas susir ūpino, kad Vatikane Vilniaus klausimas neb ūtų išspr ęstas Lenkijos naudai. Nutarta gruodžio pradžioje į Rom ą pasi ųsti delegacij ą, kurios pirmininkas buvo Justinas Staugaitis, nariai kun. Juozapas Kukta ir prof. Stasys Šalkauskis. Kartu su delegacija Lietuvos universiteto Teologijos filosofijos fakulteto reikalais į Rom ą vyko ir profesorius Blažiejus Č÷ snys. Justinas Staugaitis atsiminimuose raš ÷, kad delegacijos misijai pakenk ÷ Lietuvos charge d'affaires Juozo Macevičiaus nota Vilniaus klausimu, įteikta Vatikanui. Seimo Pirmininkas tvirtino, kad delegacija nieko nežinojo apie ši ą not ą ir net abejojo, ar tok į neišminting ą žingsn į jam liep ÷ žengti Vyriausyb ÷. (Užsienio reikal ų ministras V. Čarneckis 1924 m. gruodžio 4 d. paved ÷ J. Macevi čiui įteikti not ą, kurioje buvo išreikštas susir ūpinimas bažnytini ų reikal ų sutvarkymu okupuotose Lietuvos žem ÷se 773 .) Delegacija susitiko su Vatikano valstyb ÷s sekretoriumi kardinolu P. Gaspari, kuris kategoriškai pareišk ÷, kad bažny čiai rūpi ne valstyb ÷s ribos, bet j ų

770 Vyskupas Justinas Staugaitis . Mano atsiminimai (mašinraštis) // LMABRS , f. 290–296, l. 209–210. 771 Staugaitis J. Mano atsiminimai , Vilnius, p. 311–312. 772 Ministr ų kabineto kanceliarijos raštas Nr. 14/81 Vidaus reikal ų ministrui, 1924 10 16. // LCVA , f. 377, ap. 9, b. 76, l. 99. 773 Užsienio reikal ų ministro V. Čarneckio nota Vatikano valstyb ÷s sekretoriui P. Gaspari. 1924 m. kovas // LCVA , f. 383 ap. 7. b. 582, l. 123.

215

sienos. Vatikanas, sudarydamas konkordat ą su Lenkija, Vilniaus neinkorporavo į Varšuvos metropolij ą, kaip nor ÷jo Lenkija, bet Vilniaus metropolijai priskyr ÷ Lomžos ir Pinsko diecezijas, išskirdamas nelenkus gyventojus iš tikrosios Lenkijos. P. Gaspari nedav ÷ Lietuvos delegacijai audiencijos pas popieži ų, ta čiau pakviet ÷ paklausyti Šv. T÷vo miši ų, laikom ų jo priva čioje koply čioje 774 . Justino Staugai čio atsiminimai rodo, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ ir Seimas band ÷ paveikti Vatikan ą, siekdami Lietuvai palankaus sprendimo Vilniaus klausimu, ta čiau jau 1924 m. gruodžio m ÷nes į buvo žinoma, kad Vatikanas, sudarydamas konkordat ą su Lenkij ą, Vilni ų priskirs Lenkijos bažnytinei provincijai. Tik 1925 m. sausio m ÷nes į Užsienio reikal ų ministerija pateik ÷ Seimo Užsienio reikal ų komisijai svarstyti konkordato su Vatikanu projektą775 . Sausio 31 d. LVLS frakcijos nariai K. Ralys ir V. Kvieska įteik ÷ paklausim ą Ministrui Pirmininkui ir užsienio reikalų ministrui d ÷l Vatikano delegato A. Zecchini juridin÷s pad ÷ties ir kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus, nes dar 1924 m. balandžio 28 d. 378 lietuviai katalikai paraš ÷ protest ą popiežiui, kad Benediktini ų vienuolyno bažny čioje A. Zecchini neleidžia laikyti lietuvišk ų pamald ų vaikams. V. Čarneckis atsak ÷, kad popiežiaus atstovas atsi ųstas į Lietuv ą tik bažnytiniams reikalams ir neakredituotas prie Vyriausyb ÷s. Lietuva deryboms su Vatikano delegatu bažnytiniams reikalams Lietuvoje A. Zecchini sudar ÷ delegacij ą, kurios pirmininkas buvo K. Jokantas, nariai – atstovas prie Šv. Sosto J. Macevi čius ir P. Karvelis 776 . 1925 m. sausio 7 d. Ministr ų kabineto pos ÷dyje užsienio reikal ų ministro V. Čarneckio pranešime delegacijos nariu buvo įrašytas ne J. Macevi čius, bet Tadas Petkevi čius 777 . Justinas Staugaitis atsiminimuose raš ÷, kad komisijos pirmininkas buvo P. Karvelis 778 . Sausio 30 d. Kaune įvyko pirmasis pos ÷dis, kurio metu užsienio reikal ų ministras V. Čarneckis išreišk ÷ vilt į, kad derybos bus s ÷kmingos, ir įteik ÷ Vatikano atstovui Lietuvos Vyriausyb ÷s parengt ą projekt ą, kuris buvo prad ÷tas nagrin ÷ti vasario 3 d. antrajame pos ÷dyje. Daugiausia sunkum ų suk ÷l÷ 2-asis paragrafas, kuriame buvo rašoma, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje sudaroma atskira bažnytin ÷ provincija su arkivyskupu priešakyje. Vyskupijos sudaromos atsižvelgiant į tikin čiųjų skai čių – 1 vyskupija 500

774 Staugaitis J. Mano atsiminimai , p. 313–314. 775 Seimo komisijoje. Konkordatas su Vatikanu // Lietuvos žinios , 1925 01 23, Nr. 18, p. 1. 776 Derybos d ÷l konkordato su Šventuoju Sostu // Lietuva , 1925 02 05, Nr. 29, p. 1. 777 Ministr ų kabineto pos ÷džio protokolas 1925 01 07 // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 420, p. 3. 778 Staugaitis J. Mano atsiminimai , p. 312.

216

000 tikin čiųjų. Arkivyskupo sostin ÷, vyskupij ų sienos ir j ų skai čius bus nustatyti v÷liau atskira sutartimi, ta čiau nor ÷ta susitarti, kad Vilniaus, Sein ų ir Žemai čių vyskupijos, nurodytos prie projekto prid÷tame žem ÷lapyje, yra Lietuvos bažnytin ÷s provincijos dalis. D ÷l šio paragrafo Vatikano atstovas kitam pos ÷džiui pažad ÷jo pateikti savo kontrpasi ūlym ą. Justinas Staugaitis raš ÷, kad A. Zeccini jam guod ÷si, jog P. Karvelis jo kategoriškai paklaus ÷, ar Šv. Sostas pripaž įsta Vilni ų Lietuvai. A. Zeccini, nepasižym ÷damas diplomatiniu taktu, atsak ÷, kad Šv. T ÷vas neskirsto teritorij ų valstyb ÷ms, nes jam r ūpi tik bažny čios reikalai. Jis pareišk ÷, kai Lietuva atgaus Vilni ų, tuomet ir kalb ÷sis d ÷l bažny čios reikal ų sutvarkymo tame krašte, o kol neturi – nesikalb ÷s779 . Derybos buvo vilkinamos tiek d ÷l kairiosios opozicijos pasisakym ų Seime, tiek d ÷l Vatikano atstovo veiksm ų. Vyskupas Pranciškus Karevi čius man ÷, kad nereikia prašyti, kad arkidiecezijos sostine padaryt ų Vilniuje. Jo nuomone, geriau pasi ūlyti kad Vilni ų tiesiogiai tvarkyt ų Vatikanas, o arkidiecezijos sostin ę skirti Kaune 780 . Jam pritar ÷ vyskup ų atstovai 781 . Vasario 10 d. Lenkijai pasirašius konkordat ą su Vatikanu ir priskyrus Vilniaus vyskupij ą Lenkijos bažnytinei provincijai, Lietuvoje kilo protest ų banga. LVLS ir publikacijos „Lietuvos žiniose“ kaltino Vyriausyb ę ir KD blok ą d÷l Lenkijos konkordato su Vatikanu. Valdantysis KD blokas buvo pasipiktin ęs ir nusivyl ęs Vatikano politika. Krikš čionys demokratai kaltino buvusi ą E. Galvanausko Vyriausyb ę, kad ji nepaskyr ÷ nuolatinio atstovo prie Vatikano ir atid ÷liojo derybas d÷l konkordato sudarymo 782 . Kovo 8 d. Rotuš ÷s aikšt ÷je buvo surengtas mitingas, kuriame kalb÷jo Seimo narys Z. Toliušis, kiti visuomen ÷s veik ÷jai. Mitinge buvo priimta rezoliucija Vyriausybei, A. Zecchini ir spaudai 783 . Vis d ÷lto liaudininkai nebuvo vieningi konkordato klausimu. LVLS frakcijos pos ÷dyje, įvykusiame kovo 9 d. buvo diskutuojama d ÷l interpeliacijos konkordato klausimu, d ÷l bažnyčios ir valstyb ÷s santyki ų. Z. Toliušis pasisak ÷ už konkordat ą su Vatikanu. Jam pritar ÷ A. Sugintas, kuris taip pat pasisak ÷ prieš bažny čios atskyrim ą nuo valstyb ÷s. K. Grinius kritikavo, kad katalikyb ÷ per 500 met ų nieko gero Lietuvai nedav ÷, tod ÷l lietuviai yra atsilik ę. M. Sleževi čius pasisak ÷ prieš konkordat ą ir si ūl÷

779 Staugaitis J. Mano atsiminimai , p. 312. 780 Vyskupo J. Karevi čiaus pastabos apie Lietuvos konkordat ą su Vatikanu projekt ą // LCVA , f. 377, ap. 9, b. 76, l. 94. 781 Vyskup ų atstov ų si ūlym ų formulavimas d ÷l konkordato. // LCVA , f. 377, ap. 9, b. 76, l. 114. 782 D ÷l valstie čių liaudinink ų politikos Vatikano atžvilgiu // Lietuva, 1925 03 17, Nr. 61, p. 3–4. 783 Protestai prieš Vatikan ą // Lietuvos žinios , 1925 03 10, Nr. 55, p. 1.

217

agituoti žmones už tautin ę bažny čią. B. Žygelis griežtai priešinosi tautin ÷s katalik ų bažny čios suk ūrimui. Kostas Kregžd ÷ pritar ÷ bažny čios atskyrimui nuo valstyb ÷s. Išsiskyrus nuomon ÷ms, nutarta principiniais klausimais – ar reikalingas konkordatas su Vatikanu, ar bažny čia turi b ūti atskirta nuo valstyb ÷s, ar reikia sudaryti tautin ę bažny čią – nebalsuoti. Už interpeliacijos skubotum ą pavesta kalb ÷ti K. Raliui, už priimtinum ą – Z. Toliušiui 784 . 1925 m. kovo 10 d. Seime buvo svarstoma LVLS frakcijos interpeliacija d ÷l konkordato su Vatikanu, kurioje Užsienio reikal ų ministerija buvo kaltinama diplomatin ÷mis klaidomis ir tvirtinama, kad po šio įvykio konkordatas su Vatikanu Lietuvai nereikalingas785 . Kalb ÷damas Seime d ÷l LVLS interpeliacijos Lenkijos konkordato su Vatikanu klausimu, A. Šmulkštys atsak÷, kad Vyriausyb ÷ yra pasiuntusi griežt ą not ą, kurioje pareišk ÷, kad sudaryt ą Vatikano ir Lenkijos konkordat ą nelaiko tarptautinio akto dokumentu. Jis pripažino, kad krikš čionys demokratai kalti tik d ÷l to, kad per ilgai dirbo E. Galvanausko Ministr ų kabinetas, tod ÷l krikš čioni ų demokrat ų Vyriausyb ÷ nesp ÷jo ištaisyti buvusios Vyriausyb ÷s klaid ų. Jis kaltino LVLS, kad d ÷l j ų įtakos E.Galvanausko kabinetui nebuvo užmegzti normal ūs santykiai su Vatikanu, tod ÷l LVLS kalta d ÷l Lenkijos konkordato su Vatikanu. Daugumos balsais interpeliacija buvo atmesta. A. Kasparavi čius raš ÷, kad Vatikanas pasipiktino Lietuvos reakcija į Lenkijos konkordat ą. Pasirodo, pasirašydamas konkordat ą su Lenkija, Vatikanas steng ÷si atsižvelgti ir į lietuvi ų interesus, tod ÷l įkūr÷ atskir ą Vilniaus arkivyskupij ą, nors lenkai labai steng ÷si Vilniaus diecezij ą įjungti į Varšuvos metropolij ą786 . Liaudininkai š į skandal ą steng ÷si išnaudoti kovai prieš KD blok ą. LVLS Seime, Užsienio reikal ų komisijoje ir spaudoje jie nuolat prieštaravo konkordato su Vatikanu pasirašymui ir kritikavo KD vykdom ą užsienio politik ą. 1925 m. kovo 10 d. LVLS centro komiteto pos ÷dyje buvo nutarta „visur ir visada konkordato klausimu rengti mitingus ir žmon ÷ms aiškinti jo žalingum ą Lietuvai“ 787 , o jau kovo 29 d. M. Sleževi čius Marijampol ÷je skait ÷ paskait ą „Konkordatas – Vilnius“ 788 . „Lietuvos žini ų“ straipsnyje „Kokiu konkordatu su Roma nor ÷ta mus apdovanoti?“ išanalizuoti

784 II Seimo LVLS frakcijos pos ÷džio protokolas 1925 03 09 // LMABRS , 199–146, p. 26. 785 1925 03 10 VI sesijos 167 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 786 Kasparavi čius A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, p. 166. 787 LVLS CK pos ÷džio protokolas 1925 03 10 // LMABRS , f. 199–32, l. 61. 788 Šisioks. M. Sleževi čiaus paskaita Marijampol ÷j „Konkordatas– Vilnius“// Lietuvos žinios , 1925 04 05, Nr. 78, p. 1.

218

visi projekto punktai ir padaryta išvada, kad konkordato Lietuvai nereikia 789 . Pateikta informacija, kad 1925 m. Lietuvos Respublikos biudžete 4 715 909 litai skirti kunig ų algoms, teologijos fakultetui, kapelionams, tikybos pamokoms, liaudinink ų nuomone – tiek Lietuvai kainuoja bažny čios neatskyrimas nuo valstyb ÷s. „Lietuvos žiniose“ buvo teigiama, kad konkordatu siekiama tik pagerinti kunig ų luomo pad ÷tį. Vis d ÷lto, kovo 12 d. santykiams su Vatikanu sureguliuoti į Rom ą buvo pasi ųstas J. Purickis su griežta Užsienio reikal ų ministerijos instrukcija pranešti kardinolui P. Gaspari Lietuvos Vyriausyb ÷s reikalavim ą, kad Vilniaus bažnytin ÷s provincijos žemes turi valdyti Vatikanas 790 . 1925m. balandžio 21 d. LVLS atstovas V. Kvieska įteik ÷ paklausim ą užsienio reikal ų ministrui V. Čarneckiui, kuriame klausiama, ar kovo m ÷nes į buvo siun čiama delegacija, vadovaujama J. Purickio, į Vatikan ą konkordato reikalais. V. Čarneckis atsak ÷, kad delegacija nebuvo siun čiama, tik J. Purickis, kuris buvo įgaliotas surinkti informacij ą apie Vatikano ir Lenkijos konkordat ą791 . Opozicijos puolimas privert ÷ Lietuvos Vyriausyb ę balandžio 3 d. per Lietuvos atstov ą Vatikane J. Macevi čių įteikti kardinolui P. Gaspari protesto not ą792 . Vatikanas gr ąžino Lietuvos protesto not ą balandžio 30 d., tod ÷l geguž ÷s 6 d. J. Macevi čius informavo Vatikan ą, kad Lietuva oficialiai nutraukia diplomatinius santykius, ta čiau atstovas negr įžo į Lietuv ą, bet liko saugoti pasiuntinyb ÷s turt ą ir mokytis. Tuo metu tautinink ų laikraštyje „Lietuvis“ A. Voldemaras kritikavo krikš čionis demokratus d ÷l santyki ų su popiežiumi nutraukimo 793 . Galima sutikti su A. Kasparavi čiaus tvirtinimu, kad atvira diplomatin ÷ konfrontacija su Vatikanu Lietuvai nebuvo naudinga ir netgi pakenk ÷794 . Tai suprato ir valdžioje esantys krikš čionys demokratai ir band ÷ ieškoti išeities iš susidariusios pad ÷ties. 1925 m. spalio 29 d. Panemun ÷je susirink ęs Lietuvos episkopatas – Žemai čių vyskupas P. Karevi čius, kanauninkas J. Skvireckas, buv ęs Sein ų vyskupas A. Karosas, vyskupas J. Kukta, dalyvaujant II Seimo vicepirmininkui prelatui Justinui

789 X.X.X. Kokiu konkordatu su Roma nor ÷ta mus apdovanoti? // Lietuvos žinios , 1925 03 29, Nr. 72, p. 1. 790 790 Žepkait ÷ R. Buržuazin ÷s partijos kai kuri ų užsienio politikos klausim ų poži ūriu // Klas ÷s ir politin ÷s partijos Lietuvoje 1919–1926 metais , p. 212. 791 1925 05 05 VII sesijos 179 pos ÷dis // II SS , 1923–1925. 792 Pla čiau: Veilentien ÷ A. Valdemaras Vytautas Čarneckis ir Lietuvos užsienio politikos problemos (1924 06 18–1925 09 25) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940 , p. 137. 793 Prof. A. Voldemaras. Pavojus tikybai ir tautai // Lietuvis , 1925 06 12, Nr. 23, p. 1. 794 Kasparavi čius A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika , p. 196– 197.

219

Staugai čiui bei Šventojo Sosto atstovyb ÷s Lietuvoje sekretoriui L. Faidutti, pareng ÷ kreipim ąsi į Vatikan ą, kuriame buvo prašoma reformuoti Lietuvos bažnytinę organizacij ą ir pasi ūlytas Lietuvos bažnytin ÷s provincijos įkūrimo projektas 795 . Tarpininkauti ÷m÷si arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevi čius, kur į 1925 m. gruodžio 8d. Vatikanas paskyr ÷ apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Šis Vatikano žingsnis parod ÷ Vatikano nor ą rasti abiem pus ÷ms priimtin ą sprendim ą. A. Kasparavi čius raš ÷, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ bijojo, kad J. Matulai čio- Matulevi čiaus popiežius nepaskirt ų Lietuvos arkivyskupu, nes į š į post ą pretendavo Seimo vicepirmininkas prelatas Justinas Staugaitis, tod ÷l ne iš karto sutiko, kad J. Matulaitis-Matulevi čius b ūtų paskirtas apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai 796 . Atvyk ęs į Lietuv ą Vatikano atstovas susitikin ÷jo su kunigais ir politikais, įvertino Lietuvos Katalik ų Bažny čios situacij ą bei vidaus politin ę pad ÷tį. Savo pranešime į Vatikan ą jis kritiškai vertino kun. M. Krupavi čiaus vykdom ą žem ÷s reform ą, o LKDP lyder į Seime kun. A. Šmulkšt į vadino „kone Lietuvos diktatoriumi“ 797 . Per nepilnus 3 m÷nesius J. Matulai čiui-Matulevi čiui pavyko parengti Lietuvos bažnytin ÷s provincijos įkūrimo projekt ą, kuriam pritar ÷ Lietuvos vyskup ų konferencija, įvykusi Kaune, Žemai čių vyskupo rezidencijoje, 1926 m. vasar į798 . 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI paskelb ÷ bul ę „Lituanorum Gente“ apie Lietuvos bažnytin ÷s provincijos įkūrim ą799 . Lietuvos bažnytin ę provincij ą sudar ÷ Kauno arkivyskupija, Telši ų vyskupija su prelat ūra Klaip ÷doje, Kaišiadori ų, Vilkaviškio, Panev ÷žio vyskupijos. 1926 m. balandžio 10 d. vyko Seimo Užsienio komisijos pos ÷dis d ÷l bažnytin ÷s provincijos įsteigimo ir nauj ų arkivyskup ų ir vyskup ų paskyrimo klausim ų. Ministras M. Reinys padar ÷ pranešim ą. Z. Toliušis pabr ÷ž÷, kad derybos su Vatikanu buvo vedamos slaptai nuo visuomen ÷s, Seimo ir Užsienio reikal ų komisijos. Jis aiškino, kad Popiežiaus aktas Lietuvai nepriimtinas, nes tai kartu ir politinis aktas, o įsteigimas Kaišiadori ų vyskupijos, kuri eina Lietuvos demarkacijos linija, yra išsižad ÷jimas teisi ų į Vilni ų. Kritikavo, kad nauj ų vyskupij ų įsteigimas tur ÷s finansini ų pasekmi ų valstybei. Įteikta rezoliucija smerkianti Vyriausyb ÷s politik ą

795 Kasparavi čius A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika , p. 202. 796 Ten pat, p. 213, 216. 797 Ten pat, p. 222. 798 Ten pat, p. 234. 799 Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) , t. 1, p. 457, 459.

220

Vatikano atžvilgiu 800 . M. Reinys paaiškino, kad kai kuri ų partij ų lyderiai buvo informuoti apie derybas. Justinas Staugaitis balandžio 8 d. tikino M. Sleževi čių, kad ir krikš čionys demokratai nežinojo apie derybas. S. Kairys nepateisino slapt ų deryb ų ir palaik ÷ liaudininkus. A. Šmulkštys, E. Draugelis ir K. Ambrozaitis iš ÷jo iš pos ÷džio, liko tik kun. J. Steponavi čius. Kai reik ÷jo balsuoti už rezoliucij ą, gr įžo K. Ambrozaitis ir pareišk ÷, kad neduos jos balsuoti. M. Reinys pasi ūl÷ balsavim ą atid ÷ti, kol komisija susipažins su rezoliucija. S. Kairys pareišk ÷, kad ministras balsavime nedalyvauja ir visk ą nuspr ęs komisija. M. Sleževi čius teig ÷, kad rezoliucijos atid÷jim ą negali nuspr ęsti pos ÷džio pirmininkas, o turi balsuoti komisija. M. Reinys nor ÷jo kalb ÷ti dar 2 valandas ir visk ą paaiškinti, ta čiau Z. Toliušis atsak ÷, kad diskusijos jau yra baigtos ir š į klausimą v ÷l turi spr ęsti komisija. Pos ÷džio pirmininkas K. Ambrozaitis pareišk ÷, kad neduos n ÷ vieno klausimo balsuoti, tod ÷l komisija išsiskirst ÷801 . Seimo Užsienio komisijos nariai K. Ambrozaitis, A. Šmulkštys ir J. Steponavi čius „Ryto“ korespondentui sak ÷, kad LVLS nariai M. Sleževi čius ir Z. Toliušis, paskelbdami faktus iš balandžio 10 d. komisijos pos ÷džio, pažeid ÷ nutarim ą, kuris neleidžia skelbti diskusij ų be komisijos žinios 802 . Jie teig÷, kad LVLS atstovai komisijoje neišsak ÷ argument ų apie Vilniaus srities išsižad ÷jim ą. LVLS atstovai protestavo, kad nebuvo informuoti apie Lietuvos bažnytin į sutvarkym ą ir kad nauj ų vyskup ų išlaikymas sudarys papildom ų išlaid ų valstybei. Krikš čioni ų demokrat ų oficiozas raš ÷, kad popiežiaus delegatas arkivyskupas J. Matulevičius apie tai, kad ruošiamasi įkurti Lietuvos bažnytin ę provincij ą, kalb ÷josi su M. Sleževi čiumi, tod ÷l LVLS apie tai žinojo. Jis kaltino LVLS ir LSDP, kad jie, prieštaraudami Lietuvos bažnytin ÷s provincijos įkūrimui, pažeid ÷ Konstitucijos 83- iąjį straipsn į, kuriuo visos tikybin ÷s organizacijos turi teis ę tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus. „Ryte“ buvo pateikta kitokia pos ÷džio eigos versija: komisijos pos ÷džio pirmininkas K. Ambrozaitis pasi ūl÷ atid ÷ti balsavim ą d ÷l rezoliucijos kitam pos ÷džiui, kada ministras suteiks papildomos informacijos, ta čiau LVLS atstovai neklaus ÷, triukšmavo, tod ÷l pirmininkas nutrauk ÷ pos ÷dį. Užsienio reikal ų ministras M. Reinys savo interviu „Rytui“ atkreip ÷ d ÷mes į, kad LVLS pasi ūl÷ balsuoti už rezoliucij ą, nukreipt ą prieš Lietuvos bažnytin ÷s provincijos sutvarkym ą, tuomet, kai

800 Iš Seimo Užsienio reikal ų komisijos // Lietuvos žinios , 1926 04 13, Nr. 83, p. 1. 801 Ten pat. 802 Senator. Istorinis Seimo Užsieni ų komisijos pos ÷dis // Rytas , 1926 04 13, Nr. 81, p. 1.

221

sutapus aplinkyb ÷ms, jie tur ÷jo daugum ą komisijoje, bet tai neb ūtų Užsienio reikal ų komisijos nuomon ÷803 . „Ryte“ ne kart ą buvo rašoma apie b ūtinyb ę įkurti Lietuvos bažnytin ę provincij ą ir aiškino, kad d ÷l to Lietuva neatsisak ÷ savo teisi ų į Vilniaus krašt ą, nes valdantysis KD blokas buvo smarkiai puolamas opozicijos spaudoje 804 . L. Bistro Vyriausyb ÷ nepakluso opozicijos spaudimui ir 1926m. geguž ÷s 8 d. nutar ÷ oficialiai atnaujinti santykius su Vatikanu 805 . Tuo metu vyko arši priešrinkimin ÷ kova, kurioje opozicija steng ÷si pasinaudoti atsitiktinai gavusi daugum ą Seime ar Seimo Užsienio komisijoje, neveng ÷ išpuoli ų viešuose susirinkimuose ir spaudoje. Krikš čionys demokratai į tai atsak ÷ straipsniais spaudoje, trukd ÷ opozicijai susirinkimuose, taip pat naudojosi administracin ÷mis priemon ÷mis – užd ÷dami baudas opozicijos laikraš čiams. Vilniaus klausimas trukd ÷ Lietuvai užmegzti normalius santykius su Lenkija, ta čiau Lenkija steng ÷si Lietuv ą priversti tai padaryti. Tam ji naudojo įvairius b ūdus – skund ÷ Lietuv ą d ÷l tautini ų mažum ų teisi ų pažeidim ų tarptautin ÷ms institucijoms, steng ÷si pasinaudoti Klaip ÷dos konvencijos svarstymu Ambasadori ų konferencijoje ir Taut ų Sąjungoje. 1924 m. balandžio ir gruodžio m ÷nes į Taut ų S ąjungos Tarybos pirmininkas gavo Ištremt ųjų Lietuvos lenk ų komiteto skundus iš Vilniaus d ÷l tautini ų mažum ų persekiojimo Lietuvoje. Gruodžio 7 d. skundas pasirašytas buvusio Steigiamojo Seimo nario A. Snelevskio 806 . K. Buchowskis neabejojo, kad medžiag ą skundams surinko ir paruoš ÷ lenk ų dvarinink ų politin ÷ organizacija – Informacinis biuras, padedamas Lietuvos II Seimo Lenk ų frakcijos, ta čiau, prisimindami įvykius Steigiamajame Seime, Lenk ų frakcijos nariai nutar ÷ nepasirašyti patys, bet panaudoti Lenkijos vyriausyb ÷s ir Vilniaus krašto visuomen ÷s pagalb ą807 . Lietuvos Seimo nariai atidžiai sek ÷ Lenkijos skleidžiam ą informacij ą apie Lietuv ą, jos valdžios elges į su lietuviais Vilniaus krašte ir ne kart ą teik ÷ paklausimus Vyriausybei. 1924 m. sausio 22 d. L. Laik ūnas ir J. Diržys įteik ÷ paklausim ą užsienio reikal ų ministrui, kaip reaguoja Lietuvos Vyriausyb ÷, kad Šven čioni ų apskrityje

803 St. B. Užsieni ų reikal ų Ministeris prof. M. Reinys d ÷l įkūrimo Lietuvos bažnytin ÷s provincijos // Rytas, 1926 04 14, Nr. 82, p. 1. 804 T. Gutas. Dar d ÷l bažnytin ÷s provincijos Lietuvoje // Rytas , 1926 04 13, Nr. 81, p. 1; R ūdys A. Argi tas negerai // Rytas , 1926 04 15, Nr. 83, p. 1; Katalik ų veikimo centras. Lietuvos katalikams. Didelis Lietuvos katalik ų bažny čios laim ÷jimas // Rytas , 1926 04 15, Nr. 83, p. 1; R ūdys A. Bažny čios reikalai – ir Vilnius // Rytas , 1926 04 16, Nr. 84, p. 1. 805 Kasparavi čius A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, p. 248. 806 Ištremt ųjų iš Lietuvos lenk ų komiteto telegrama Taut ų Sąjungos Tarybos pirmininkui, Vilnius, 1924 12 07. // LCVA , f. 923, ap. 1, b. 426, l. 33–34. 807 Buchowski K. Polacy w sejmach litewskich 1920–1927, s. 81.

222

Lenkijos administracija uždar ÷ lietuvi ų gimnazij ą, o mokytojai lietuviai ištremti. E. Galvanauskas atsak ÷, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ Taut ų Sąjungos pos ÷dyje įteik ÷ kelet ą not ų ir speciali ą not ą d ÷l lietuvi ų mokykl ų persekiojimo Vilnijoje 808 . 1924 m. geguž ÷s 30 d. Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas atsak÷ į LVLS atstovo B. Žygelio paklausim ą d ÷l Lenkijos skleidžiam ų pramanyt ų žini ų, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ planuoja Lenkijos teritorijos užpuolimus ir slepia pab ÷gusius iš Lenkijos banditus, kad Lietuvos šauliai nuolat įsibrauna į Vilniaus krašt ą809 . E. Galvanauskas paaiškino, kad Lenkija, negavusi privilegij ų Klaip ÷dos krašte, sustiprino Lietuvos diskreditacij ą užsienyje, versdama Lietuvai kalt ę už sukilimus Lenkijos užgrobtose nelenkiškose teritorijose, esančiose net prie SSRS sienos. Pažad ÷jo, kad Lietuvos Vyriausyb ÷ atrems Lenkijos akcij ą per savo diplomatin į korpus ą ir užsienio spaud ą. Klaip ÷dos konvencija numat ÷ tranzit ą Nemunu, tod ÷l Ambasadori ų konferencija vert ÷ Lietuv ą atidaryti Nemun ą Lenkijos miško plukdymui. V. Petrulis, tap ęs Ministru Pirmininku, slapta buvo kelis kartus susitik ęs su Lenkijos atstovu J. Lukasiewicziumi (V. Sidzikauskas savo atsiminimuose raš ÷, kad su Tadeuszu Hołowko 810 ), ta čiau tai sl ÷p÷ ne tik nuo opozicijos Seime, bet ir nuo daugumos LKDP nari ų. Atrodo, kad net užsienio reikal ų ministras V. Čarneckis taip pat nežinojo vis ų premjero plan ų, nes praš ÷ Anglijos pasiuntinio Baltijos valstyb ÷ms Tudoro Vaughano tarpininkavimo derybose su Lenkija. Brit ų tarpininkavimas nutr ūko jiems sužinojus, kad Lietuvos Ministras Pirmininkas tarpininku pasirinko Klaip ÷dos pramoninink ą Natan ą Naphthal į811 . Apie planuojamas derybas su Lenkija LVLS centro komitetas sužinojo 1925 m. geguž ÷s m ÷nes į iš LKDP frakcijos lyderio kun. A. Šmulkš čio. LVLS centro komitetas nutar ÷ pritarti konferencijai su Lenkija, ta čiau „Nemuno jiems neatidaryti ir konsul ų ne įsileisti“812 . Lietuvoje sklido gandai apie slaptus Vyriausyb ÷s nari ų susitikimus su Lenkijos atstovais. A. Voldemaras raš ÷, kad Lenkijos laikraštis „Gazeta Warszawska“ paskelb ÷, jog Ministras Pirmininkas V. Petrulis yra susitaikymo su Lenkija šalininkas, o A. Smetona liepos 24 d. informavo, kad Lietuvos kurorte aukšti Vyriausyb ÷s

808 1924 01 22 III sesijos 58 pos ÷dis // II SS , Kaunas 1923–1926. 809 1924 05 30 IV sesijos 103 pos ÷dis // ten pat. 810 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos parašt ÷je , p. 99. 811 Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) , t. 1, p. 51–52. 812 LVLS CK pos ÷džio protokolas 1925 05 26 // LMABRS , f. 199–32, l. 68–69.

223

pareig ūnai susitinka su Lenkijos agentais 813 . V. Sidzikauskas raš ÷, kad A. Stulginskio viloje Palangoje vykusiame pasitarime dalyvavo tik Lietuvos politikai – Prezidentas A. Stulginskis, V. Petrulis, V. Čarneckis ir pasiuntiniai V. Sidzikauskas, E. Galvanauskas, P. Klimas ir D. Zaunius 814 . Deryb ų su Lenkija d ÷l tranzito Nemunu klausimas buvo svarstomas Ministrų kabineto pos ÷džiuose, o 1925 m. rugpj ūč io 25 d. – Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje, kuriame pranešim ą padar ÷ užsienio reikal ų ministras V. Čarneckis 815 . Baig ęs pranešim ą, jis paklaus ÷ Užsienio reikal ų komisijos nuomon ÷s d ÷l deryb ų ir instrukcij ų delegacijai. Komisijos pirmininkas A. Šmulkštys buvo išvyk ęs į JAV, tod ÷l pos ÷džiui pirmininkavo Justinas Staugaitis. Opozicijos atstovai atsak ÷, kad nuomon ÷s klausiama per v ÷lai, nes sutikimas deryboms jau duotas, paskirta delegacija ir apie visk ą jau pranešta spaudai. LVLS atstovai dr. Jonas Staugaitis ir Z. Toliušis pareišk ÷, kad jie į projektuojamas derybas su lenkais ži ūri neigiamai. Jų nuomone, derybos su Lenkija nereikalingos, nes tas klausimas išspr ęstas Klaip ÷dos konvencijos, o Lenkija šioje konvencijoje nefig ūruoja ir šiomis derybomis siekia politini ų rezultat ų. Jų nuomone, Lietuva yra išleidusi „Tranzitinio miško plukdymo Nemunu taisykles“ ir tai yra Lietuvos Vyriausyb ÷s reikalas, o ne deryb ų su Lenkija objektas. Jei reik ÷tų der ÷tis d÷l miško tranzito Nemunu, tai tik su Antant ÷s valstyb ÷mis arba su Tautų Sąjunga, kurioms Lietuva dav ÷ savo pasižad ÷jimus. LVLS atstovai nuog ąstavo, kad derybos Kopenhagoje veda prie Vilniaus atsisakymo ir santyki ų su Lenkija užmezgimo. V. Čarneckis gyn ÷ Vyriausyb ÷s pozicij ą. Komisijos dauguma nepritar ÷ LVLS pasi ūlytai derybas smerkian čiai rezoliucijai 816 . V÷liau liaudininkai krikš čioni ų demokrat ų Vyriausyb ÷s sutikim ą der ÷tis su Lenkija panaudojo rinkimin ÷je kovoje, piktindamiesi, kad Ministr ų kabinetas be Seimo sutikimo gal ÷jo priimti iš Lenkijos deryb ų pasi ūlym ą, o Užsienio reikal ų komisija nekreip ÷ d ÷mesio į LVLS atstov ų nuomon ę ir pritar ÷ deryboms 817 . Lenkija buvo tikra, kad derybose pavyks užmegzti normalius santykius su Lietuva. „Lietuvos žiniose“ buvo paskelbta Varšuvos žyd ų laikraš čio „Moment“ informacija, kad Lietuva ir Lenkija ved ÷ neoficialias derybas apie normali ų santyki ų

813 Prof. A. Voldemaras. „Oby jak najpr ęndzej“// Lietuvis , 1925 06 19, Nr. 24, p. 1; A. Sm. [A. Smetona]. Slidusis politikos kelias // Lietuvis , 1925 07 24, Nr. 29, p. 1. 814 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos parašt ÷je , Vilnius, 1994, p. 99. 815 Seimo Užsienio komisijos pos ÷dis // Lietuvos žinios , 1925 08 27, Nr. 190, p. 1. 816 Ten pat. 817 Straipsnis „Mūsų klerikalai fakt ų šviesoje“ // LMABRS , f. 199–286, l. 9.

224

užmezgim ą, nes Lietuvos valdžia prad ÷jo suprasti, kad normali ų diplomatini ų santyki ų užmezgimas su Lenkija yra b ūtinai reikalingas 818 . 1925 m. rugs ÷jo 1 d. Kopenhagoje prasid ÷jo Lietuvos ir Lenkijos derybos d ÷l miško plukdymo Nemunu 819 . Valdantysis KD blokas m ÷gino nuraminti visuomen ę – rugs ÷jo 2 d. „Rytas“ išspausdino LKDP frakcijos atstovo P. Karvelio straipsn į, kuriame jis aiškino, kad valdan čioji dauguma patyr ÷ ir užsienio, ir opozicijos spaudim ą, tod ÷l teko prad ÷ti derybas su Lenkija d ÷l sieli ų plukdymo, ta čiau garantavo, kad joki ų nusileidim ų politikoje d ÷l Vilniaus nebus ir žad ÷jo paskelbti visus deryb ų dokumentus 820 . Rugs ÷jo 10 d. Lietuvos draugija Taut ų S ąjungai remti pakviet ÷ Seimo nar į P. Karvel į Universiteto sal ÷je paskaityti paskait ą „Lietuvos Lenkijos santykiai ir Kopenhagos derybos“ 821 . Opozicin ÷s LVLS ir LTS partijos ÷m÷si organizuoti protest ų mitingus. Per pirm ąsias dešimt į rugs ÷jo dien ų protesto mitingai ir susirinkimai, kuriuose buvo priimtos protesto rezoliucijos, įvyko daugelyje Lietuvos miest ų ir miesteli ų822 . LVLS centro taryba rugs ÷jo 10 d. „Lietuvos žiniose“ paskelbta rezoliucija, kurioje griežtai protestuojama prieš derybas su Lenkija, reikalaujama jas nutraukti, kvie čiama rengti protesto mitingus visoje Lietuvoje 823 . Tame pa čiame laikraštyje paskelbtas interviu su LVLS centro komiteto pirmininku M. Sleževi čiumi, kuris pareišk ÷, kad joki ų deryb ų su Lenkija vesti negalima, kol ji negr ąžino Lietuvai Vilniaus. Socialdemokratai pritar ÷ deryboms, kadangi to reikalavo Klaip ÷dos konvencija. Be to, jie man ÷, kad miško plukdymas Nemunu tur ÷s reikšm ÷s Lietuvos, o ypa č Klaip ÷dos pramonei, bet reikalavo, kad derybos neperžengtų technini ų susitarim ų rib ų. LSDP neman ÷, kad derybos nulems Vilniaus krašto ateit į ir dar kart ą pabr ÷ž÷, kad jie yra už laisv ą Vilniaus krašto gyventoj ų apsisprendim ą824 . 1925 m. rugs ÷jo 23 d. LSDP centro komiteto pos ÷dyje S. Kairys neprieštaravo deryboms su Lenkija neperžengiant Klaip ÷dos konvencijos nustatyt ų prievoli ų825 . K. Bielinis palaik ÷ S. Kairio nuomon ę ir pritar ÷ ekonomini ų ryši ų su Lenkija užmezgimui. J. Paplauskas

818 Lenkijos spauda apie Kopenhagos derybas // Lietuvos žinios , 1925 08 28, Nr. 191, p. 1. 819 Kopenhagos derybos // Lietuva , 1925 09 03, Nr. 196, p. 1. 820 Dr. P. Karvelis. Kopenhagos derybos // Rytas , 1925 09 02, Nr. 191, p. 1. 821 Lietuvos Lenkijos santykiai ir Kopenhagos derybos // Rytas , 1925 09 10, Nr. 197, p. 3. 822 822 Žepkait ÷ R. Buržuazin ÷s partijos kai kuri ų užsienio politikos klausim ų poži ūriu // Klas ÷s ir politin ÷s partijos Lietuvoje 1919–1926 metais , p. 214–215. 823 Valstie čių liaudinink ų centro tarybos rezoliucija // Lietuvos žinios , 1925 09 10, Nr. 201, p. 1. 824 M ūsų socialdemokratai apie Kopenhagos derybas // Lietuva , 1925 09 16, Nr. 206, p. 4. 825 LSDP CK pos ÷džio protokolas Nr. 14, 1925 09 23 // LCVA , f. 937, ap. 1, b. 123, l. 31.

225

ir J. Markelis pasisak ÷ už santyki ų su Lenkija užmezgim ą, nes karo stovis sukelia ekonomin į krašto smukim ą ir karo pavoj ų rytuose. J. Ple čkaitis iš dalies pritar ÷ jų nuomonei, bet si ūl÷ apie tai Seime nekalb ÷ti, o pasitenkinti deryb ų kritika. J. Paplauskas ir J. Markelis net pasi ūl÷ rezoliucij ą, pritarian čią santyki ų su Lenkija užmezgimui, ta čiau ji buvo atmesta. J. Ple čkaitis pasi ūl÷ rezoliucij ą, kuria siekiama ekonominio suart ÷jimo su Vilniaus kraštu. Jo nuomone, tai skiriasi nuo politinio suart ÷jimo su Lenkija, nes L. Želigovskio žygis yra ir liks smurto aktu, kur į gali atitaisyti tik plebiscitas. K. Bielinis pasi ūl÷ Vilniaus klausim ą atid ÷ti kitam pos ÷džiui ir jam pritar ÷ dauguma nari ų. S. Kairiui pavesta padaryti Seime pareiškim ą d ÷l Kopenhagos deryb ų, kad ekonominiai santykiai su Lenkija yra pageidaujami 826 . Derybos nutr ūko rugs ÷jo 7 d., kai Lenkijos delegacija pareikalavo konsulato Klaip ÷doje. Rugs ÷jo 21 d. įvykusiame Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje LVLS atstovas Z. Toliušis pareišk ÷ griežt ą protest ą d ÷l komisijos teisi ų neigimo, kadangi komisija nebuvo informuota apie svarbiausius užsienio politikos klausimus – tautini ų mažum ų skund ą Taut ų Sąjungos Tarybai, Taut ų Sąjungos plenum ą ir Lietuvos delegacijos dalyvavim ą jame bei Kopenhagos derybas su Lenkija 827 . Jis teig ÷, kad Vyriausyb ÷ vykdo „klerikalinio bloko diktat ūrą“, visiškai neigia Seimo teises ir visuomen ÷s nuomon ę. Jam pritar ÷ LSDP atstovas S. Kairys. Komisijai pranešim ą apie derybas su Lenkija dar ÷ delegacijos pirmininkas V. Sidzikauskas, o V. Čarneckis aiškinosi, kod ÷l delegacija negavo paskutini ų instrukcij ų. Opozicija, suk ÷lusi didel į triukšm ą d ÷l deryb ų su Lenkija, privert ÷ V. Petrulio Ministr ų kabinet ą atsistatydinti. Prelato Justino Staugai čio nuomone, Vyriausyb ÷ padar ÷ klaid ą per greitai sutikusi priimti Lenkijos pasi ūlym ą prad ÷ti derybas ir per sklandžiai jas vedusi. Reik ÷jo parodyti Lenkijai, kad su Lietuva ne taip lengva bus net ir tokias derybas vesti 828 . Ta čiau V. Petrulis tapo Seimo Pirmininku ir ragino Vyriausyb ę t ęsti derybas su Lenkija. Rugs ÷jo 29 d. L. Bistras Seime paskelb ÷ naujojo Ministr ų kabineto deklaracij ą, kurioje dar kart ą pabr ÷ž÷, kad, kol nebus atstatyta Suvalk ų sutartis, tol tarp Lietuvos ir Lenkijos nebus užmegzti nei diplomatiniai, nei konsuliniai santykiai 829 . M. Sleževi čius nor ÷jo sužinoti, ar bus t ęsiamos derybos su Lenkija, nes

826 LSDP CK pos ÷džio protokolas Nr. 14, 1925 09 23 // LCVA , f. 937, ap. 1, b. 123, l. 32–33. 827 Seimo užsieni ų komisijos pos ÷dy // Lietuvos žinios , 1925 09 23, Nr. 212, p. 1. 828 Dr. Jurgio Šaulio dienoraš čiai, I dalis // LMABRS , f. 290–280, l. 32. 829 1925 09 29 VIII sesijos 196 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926.

226

deklaracijoje L.Bistras to nepamin ÷jo. Aiškino, kad apie visas derybas opozicija sužino pav ÷luotai. Jo manymu, valdant naujam Ministr ų kabinetui užsienio politika atsidurs dar sunkesn ÷je pad ÷tyje, nes Vyriausyb ÷ net nedr įsta pasakyti, ar ji t ęs derybas su Lenkija. LVLS man ÷, kad šios derybos dabar visai nereikalingos, kad jos naudingos tik Lenkijai, o ne Lietuvai. Jis si ūl÷ tik Antantei pateikti tranzito Nemunu taisykles, o jeigu der ÷tis su Lenkija, tai pasinaudoti jos bloga tarptautine pad ÷timi ir pareikalauti Vilniaus, priešingu atveju net nesider÷ti. Kritikavo, kad Vyriausyb ÷ dabar atiduoda Lenkijai iš ÷jimą į Baltijos j ūrą per Klaip ÷dą, o pati nieko negauna. LSDP atstovas S. Kairys kritikavo, kad į Vyriausyb ÷s deklaracij ą iš pradži ų buvo įrašyta derybos su Lenkija, o v ÷liau – išbraukta, nors tai labai opus klausimas. Traktavo derybas kaip pirm ą žingsn į užmezgant normalius diplomatinius santykius su Lenkija. LSDP nuomone, jau treji metai visos vyriausyb ÷s santykiuose su Lenkija vadovavosi užsispyrimo taktika – kol negr ąžintas Vilnius, netur ÷ti joki ų santyki ų. Lietuva galvojo pasinaudojusi tinkama tarptautine konjunkt ūra, iškelti Vilniaus klausim ą ir radus s ąjunginink ų su j ų pagalba atgauti Vilniaus krašt ą, ta čiau Vilniaus klausimas tarptautin ÷je politikoje buvo beveik pamirštas, o visos Vyriausyb ÷s pastangos apie j į priminti nedav ÷ joki ų rezultat ų. Kitas propaguojamas visuomen ÷je būdas atgauti Vilniaus krašt ą – ginkluotas revanšas, apie kur į galvoja ne tik LKDP, bet ir LVLS, S. Kairio manymu, yra naivus ir nerealus, tod ÷l toliau laikytis užsispyrimo politikos yra klaidingas kelias. LSDP lyderis tik ÷josi po savo kalbos susilaukti priekaišt ų d ÷l Vilniaus išsižad ÷jimo, tod ÷l primin ÷, kad LSDP visada aiškino, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai d ÷l bendr ų ekonomini ų interes ų, nes kult ūrini ų ir tautini ų interes ų yra nedaug. D ÷l ši ų priežas čių santyki ų sutvarkymas tarp Lietuvos ir Lenkijos yra b ūtinyb ÷ ir tik ÷josi, kad Vyriausyb ÷ tai supras. S. Kairys sak ÷, kad tik užmezgus normalius diplomatinius santykius, Lietuva gal ÷s ekonomiškai bendradarbiauti su Vilniaus kraštu ir ateityje šie kraštai taps vienu politiniu vienetu. LSDP nuomone, Vyriausyb ÷s politika Vilniaus klausimu subankrutavo ir atved ÷ valstyb ę į pad ÷tį be išeities, tod ÷l reikia ieškoti naujo kelio. S. Kairys abejojo, kad dabartin ÷ Seimo dauguma išdr įs atvirai pasisakyti tuo klausimu ir LSDP vardu išreišk ÷ nepasitik ÷jim ą nauj ąja Vyriausybe. Rugs ÷jo 27 d. LVLS frakcijos atstovas V. Kvieska Marijampol ÷je skait÷ paskait ą „Derybos su lenkais“ 830 . Spalio 9 d. valstyb ÷s teatre paskaitas apie Vilni ų

830 Kromininkas. Marijampol ÷ // Lietuvos žinios , 1925 10 02, Nr. 220, p. 3.

227

skait ÷ užsienio reikal ų ministras M. Reinys ir LVLS atstovas Seime M. Sleževi čius 831 . LVLS vadovas aštriai kritikavo užsienio politik ą, orientacij ą į Anglij ą ir Pranc ūzij ą bei derybas su Lenkija ir ragino suart ÷ti su Vokietija bei Soviet ų Sąjunga 832 . Tą pa čią dien ą Lietuvos delegacija, vadovaujama J. Šaulio, išvyko t ęsti deryb ų su Lenkija į Lugan ą. „Lietuvos žiniose“ buvo piktinamasi, kad delegacija išvyko slapta ir dar gedulo d ÷l Vilniaus dien ą, kad d ÷l keleto „biznieri ų“ reikal ų Vyriausyb ÷ paneig ÷ tautos vali ą833 . Kitas „Lietuvos žini ų“ numeris, kuriame buvo išspausdintas atsišaukimas prieš derybas su Lenkija, karikat ūra ir M. Sleževi čiaus kalba Seime d ÷l Ministr ų kabineto deklaracijos, buvo konfiskuotas karo komendanto įsakymu, o redaktor ÷ F. Bortkevi čien ÷ nubausta 2 t ūkstan čių lit ų bauda arba 1,5 m÷nesio kal ÷jimo 834 . Seimo LVLS frakcijos atstovai važin ÷jo po Lietuv ą, skaitydami pranešimus, nukreiptus prieš derybas su Lenkij ą. Pavyzdžiui, K. Kregžd÷ spalio 10 d. skait ÷ pranešim ą Pilviškiuose, po pranešimo buvo pasi ūlyta rezoliucija, protestuojanti prieš derybas ir reikalaujanti atšaukti delegacij ą835 . Spalio 18 d. Kauno rotuš ÷s sal ÷je M. Sleževi čius skait ÷ paskait ą „Lietuvi ų lenk ų derybos Kopenhagoje ir Luganoje“, kurioje taip pat išreišk ÷ mint į apie b ūtinyb ę užmegzti glaudžius ryšius su Vokietija ir Rusija 836 . Spalio 11 d. Kaune krikš čioni ų demokrat ų ir Liudo Giros iniciatyva buvo surengta teatralizuota manifestacija, skirta Vilniaus praradimui pamin ÷ti. Daugiat ūkstantinei miniai priart ÷jus prie Ministr ų kabineto, j ą pasitiko ir pasveikino L. Bistras. Daliai minios pareikalavus pasiaiškinti d ÷l deryb ų, Ministras Pirmininkas nieko neatsak ÷ ir pradingo už dur ų. Minia j į palyd ÷jo juoku ir švilpimais, paskui nu ÷jo prie Karo muziejaus 837 . „Lietuvos žiniose“ buvo rašoma, kad derybos su Lenkija tur ÷jo neigiam ų pasekmi ų Lietuvos užsienio ir vidaus politikoje, nes susilpnino Lietuvos pozicijas Vilniaus klausimu ir, vykdamos Lokarno konferencijos išvakar ÷se, sustiprino Lenkijos pozicijas, parodydamos Lenkijos taikingum ą; vidaus politikoje dar labiau pagilino praraj ą tarp KD bloko ir opozicijos. LVLS laikraštyje klausiama: jei derybos

831 G. Paskaitos apie Vilni ų. Prof. M. Reinio ir ats. Sleževi čiaus paskaitos // Lietuva , 1925 10 12, Nr. 12, p. 1–2. 832 Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje , p. 46. 833 P. Tauta sau, valdžia sau? // Lietuvos žinios , 1925 10 10, Nr. 227, p. 1. 834 Konfiskuotas „Lietuv. Žini ų“ sekmadienio 228 numeris// Lietuvos žinios , 1925 10 13, Nr. 229, p. 1. 835 Nauja Lietuvos protest ų banga // Lietuvos žinios , 1925 10 13, Nr. 229, p. 1. 836 Deryb ų su lenkais klausimu // Lietuvos žinios , 1925 10 17, Nr. 233, p. 1. 837 Manifestacija – demonstracija // Lietuvos žinios , 1925 10 13, Nr. 229, p. 1, 4.

228

buvo techninio pob ūdžio, kod ÷l derybose d ÷l miško plukdymo nedalyvavo ir Rusija, kuriai šis klausimas taip pat aktualus. Autorius mat ÷ dar vien ą b ūdą išvengti tiesiogini ų deryb ų su Lenkija – paskelbti tranzito Nemunu taisykli ų akt ą, kur į ratifikuot ų Klaip ÷dos konvencij ą pasirašiusios valstyb ÷s838 . Deryboms Lugane vadovav ęs J. Šaulys raš ÷, kad „liaudininkai nori, matyt, pasirodyti prieš rinkikus labai gerais patriotais, demagogiškai agituodami prieš bet kokias derybas su lenkais d ÷l miško plukdymo Nemunu“ 839 . Tai iliustruoja ir kiti J. Šaulio dienoraš čio įrašai, kuriuose minima, kad tik jam gr įžus iš Lugano spalio 29 d. LVLS lyderis M. Sleževi čius j į pasikviet ÷ piet ų, kuri ų metu delegacijos pirmininkas piktinosi, kad „Lietuvos žinios“ iškraip ÷ jo kalbos tekst ą ir įd÷jo nevykusi ą karikat ūrą840 . KD bloko atstovai taip pat steng ÷si skaityti paskaitas ir aiškinti visuomenei savo poži ūrį – kan. Justinas Staugaitis Ūkinink ų s ąjungos klube skait ÷ paskait ą „Kopenhaga – Lugano ir Lokarno“ 841 , ta čiau visuomen ÷s pasipiktinimas privert ÷ Vyriausyb ę nutraukti derybas. Derybas su Vatikanu d ÷l konkordato ir su Lenkija d ÷l tranzitu Nemunu veik ÷ Lietuvos Seimo ir Vyriausyb ÷s pozicija Vilniaus klausimu. KD blokas, matydamas, kad šios sutartys reikalingos Lietuvai, ÷jo į derybas, ta čiau užimta kategoriška pozicija Vilniaus klausimu, trukd ÷ pasiekti teigiam ų rezultat ų. Lietuvos Vyriausyb ÷ ir Seimas band ÷ paveikti Vatikan ą, siekdami Lietuvai palankaus sprendimo Vilniaus klausimu, ta čiau jau 1924 m. gruodžio m ÷nes į buvo žinoma, kad Vatikanas, sudarydamas konkordat ą su Lenkij ą, Vilni ų priskirs Lenkijos bažnytinei provincijai. KD blokas, žinodamas išankstin ę opozicini ų frakcij ų nuomon ę šiais klausimais, steng ÷si nusl ÷pti informacij ą apie rengiamas derybas arba pateikdavo j ą pav ÷luotai, kai jau nieko negalima pakeisti. Toks j ų elgesys sukeldavo didžiul į opozicijos pasipiktinim ą, kuris išsiliedavo spaudoje ir susirinkimuose. KD bloko lyderiai taip pat band ÷ visuomenei spaudoje ir viešose paskaitose aiškinti apie deryb ų reikalingum ą, ta čiau opozicija buvo žymiai aktyvesn ÷. Vis d ÷lto, atrodo, kad LVLS lyderis M. Sleževi čius žinojo apie visas šias derybas, ta čiau oficialiai LVLS deklaruodavo, kad krikš čionys demokratai slepia informacij ą apie vykdom ą užsienio politiką. Matyt, tokia buvo j ų priešrinkimin ÷ taktika, ta čiau toks elgesys kenk ÷ Lietuvos saugumui, nes kurst ÷ visuomen ę prieš Vyriausyb ę ir Seim ą.

838 N. K ą dav ÷ Kopenhagos ir Lugano derybos // Lietuvos žinios , 1925 12 03, Nr. 273, p. 1–2. 839 Dr. J. Šaulio dienoraš čiai, 1925 08 30 // LMABRS , f. 290–280, l. 28. 840 Dr. J. Šaulio dienoraš čiai, 1925 10 30 // ten pat, l. 34. 841 Prelatas Staugaitis apie Kopenhag ą – Lugano, Lokarno ir Lietuvos orientacij ą // Rytas , 1925 12 03, Nr. 269, p. 2.

229

4. III SEIMAS IR VALSTYBöS DIPLOMATIN öS IZOLIACIJOS PROBLEMOS 4.1. Užsienio politikos klausimai Seime

Nesutarimai KD bloko viduje bei agresyvi opozicijos rinkimin ÷ agitacija nul ÷m÷ krikš čioni ų demokrat ų pralaim ÷jim ą rinkimuose į III Seim ą. Rinkimuose į III Seim ą n ÷ viena partija negavo absoliu čios daugumos. 1926 m. birželio 2 d. susirinkus į į 1-ąjį pos ÷dį Seim ą sudar÷: 22 LVLS, 15 LSDP, 14 LKDP, 11 LŪS atstov ų, 5 LDF, 3 Lietuvi ų tautinink ų s ąjungos (toliau – LTS), 2 LŪP, 3 žyd ų, 4 lenk ų, 6 klaip ÷die čių ir vokie čių atstovai. LVLS buvo partija, gavusi daugiausia bals ų. K.Grinius teig ÷, kad krikš čionys demokratai atsisak÷ eiti į koalicij ą842 . LTS ir LŪP taip pat atsisak ÷. Po ilg ų deryb ų koalicija sudaryta su LSDP ir tautin ÷mis mažumomis. Rinkim ų metu vyrav ęs partij ų priešiškumas išliko ir Seime. III Seimas dirbo nuo 1926 m. birželio 2 d. iki 1927 m. balandžio 12 d.. Seimo nari ų amžius panašus į II Seimo – apie 43 % nari ų buvo iki 35 met ų amžiaus, 39 % – 35–45 met ų amžiaus, 41 % atstov ų tur ÷jo aukšt ąjį ir nebaigt ą aukšt ąjį išsilavinim ą. Daugiausia viet ų parlamente gavusios LVLS frakcijos nari ų išsimokslinimas buvo mažiausias 843 . Beveik pus ÷ Seimo nari ų tur ÷jo parlamentin ÷s patirties kituose seimuose. Koalicij ą sudar ÷ ir Vyriausyb ę formavo ilgai opozicijoje buvusios kairiosios ir tautini ų mažum ų frakcijos, netur ÷jusios patirties valstyb ÷s valdymo bei užsienio politikos formavimo srityje. 1926 m. birželio 9 d. 6 pos ÷dyje buvo išrinktos III Seimo komisijos. Į Užsienio reikal ų komisij ą buvo išrinkti LSDP atstovai S. Kairys ir K. Bielinis, LKDP – M. Krupavi čius ir Eduardas Turauskas (pavaduotoju – A. Šmulkštys), LTS – A. Voldemaras, LVLS– P. Dailid ÷, Z. Toliušis ir Juozas Pajaujis, LŪS – A. Stulginskis (pavaduotoju – K. Jokantas). 1927 m. balandžio 1 d. LSDP frakcija pavaduotoja į Užsienio reikal ų komisiją paskyr ÷ Liud ą Pur ÷nien ę844 . LVLS laikraštyje „ Lietuvos žinios“ dar prieš galutinį Vyriausyb ÷s suformavim ą LVLS frakcijos narys Seime, tap ęs Užsienio reikal ų komisijos nariu P. Dailid ÷ paraš ÷ straipsn į „Svarbesnieji uždaviniai“, kuriame aiškino, kad

842 Ilg ūnas G. Kazys Grinius , p. 301. 843 Tamošaitis M. III Seimas (1926–1927) // Lietuvos Respublikos seim ų I (1922–1923), II (1923– 1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) nari ų biografinis žodynas , p. 130,133. 844 1927 04 01 III sesijos 76 pos ÷dis // III SS , Kaunas, 1926–1927.

230

svarbiausias uždavinys – padaryti visos užsienio politikos revizij ą, nes iki šiol Lietuva netur ÷jo aiškios linijos užsienio politikoje ir linko ten, kur st ūm÷ susiklos čiusios politin ÷s aplinkyb ÷s845 . Jis kritikavo, kad valdant KD blokui didel ę įtak ą užsienio politikai dar ÷ Vatikanas ir man ÷, kad santykius su Vatikanu ir „Kauno bažnytin ÷s provincijos įsteigim ą, įžeidžiant į lietuvi ų tautos suverenitet ą“, reikia perži ūr÷ti pirmiausia. P.Dailid ÷ aiškino, kad naujai Vyriausybei reik ÷s išeiti iš izoliacijos: pirmas kelias – Lietuva, sudarydama tilt ą tarp Vakar ų ir Ryt ų Europos, tarp Vokietijos ir SSRS, jau vien d ÷l ekonomini ų išskai čiavim ų turi suart ÷ti su šiomis valstyb ÷mis, antras – siekti Baltijos valstybi ų suart ÷jimo. Kitame straipsnyje „Lietuvos užsienio politika“ pirmiausia buvo nurodyta būtinyb ÷ pl ÷toti santykius su Baltijos šalimis, o ypa č su Latvija, ta čiau pažym ÷ta, kad daugeliu atvej ų Lietuvos interesai sutampa su Vokietijos ir Rusijos siekiais 846 . Šie straipsniai rodo, kad naujoji Seimo dauguma nutar ÷ t ęsti L. Bistro Vyriausyb ÷s prad ÷tą užsienio politikos pos ūkį į Berlyno ir Maskvos aš į, ta čiau kartu deklaravo Baltijos šali ų bendradarbiavim ą, o tai buvo viena kitai prieštaraujan čios užsienio politikos kryptys, nes SSRS ir Vokietija siek ÷ priešingo tikslo – trukdyti Baltijos valstybi ų suart ÷jimui. 1926 m. birželio 22 d. III Seimo 10-ajame pos ÷dyje Ministras Pirmininkas M. Sleževi čius perskait ÷ Ministr ų kabineto deklaracij ą. Užsienio politikos srityje Vyriausyb ÷ svarbiausiu uždaviniu k ÷l÷ Vilniaus krašto susigr ąžinim ą. M. Sleževi čius pabr ÷ž÷, kol nebus sugr ąžintas Vilniaus kraštas, tol nebus normali ų santyki ų su Lenkija. Be to, pažad ÷jo, kad išvaduotoms iš Lenkijos okupacijos žem ÷ms Lietuva suteiks autonomij ą vidaus ir vietos reikal ų tvarkymui 847 . Ypating ą d ÷mes į numatyta kreipti santyki ų su Vokietija, SSRS ir Baltijos valstyb ÷mis pl ÷tojimui. Vyriausyb ÷ įsipareigojo grei čiau baigti politines ir ekonomines derybas su SSRS, ta čiau pripažino, kad vienu svarbiausi ų uždavini ų yra visapusiškas suart ÷jimas su Baltijos šalimis, pasisak ÷ už ekonomini ų ryši ų su Anglija stiprinim ą. LKDP lyderis M. Krupavi čius įži ūr÷jo pavoj ų, kad M. Sleževi čiaus Vyriausyb ÷ tur ÷s tenkinti visus savo s ąjunginink ų – Lenk ų frakcijos reikalavimus, nes kitaip netur ÷s daugumos palaikymo. Jis abejojo ir paties Ministro Pirmininko tvirtumu, ginant Lietuvos teises į Vilniaus krašt ą, ir net primin ÷, kad jis buvo Hymanso

845 Pr. Dail. [P. Dailid ÷]. Svarbesnieji uždaviniai // Lietuvos žinios , 1926 06 03, Nr. 125, p. 1. 846 Lietuvos užsieni ų politika // Lietuvos žinios , 1926 06 06, Nr.128, p. 1. 847 1926 06 22 I sesijos 10 pos ÷dis // III SS , Kaunas, 1926–1927.

231

projekto šalininkas. M. Krupavi čius nurod ÷, kad socialdemokratams svarbu užmegzti ekonominius santykius su Lenkija, o politiniai santykiai jiems n ÷ra svarb ūs, taip pat žydams, Klaip ÷dos vokie čiams, jau nekalbant apie lenkus, ir abejojo, ar sugeb ÷s M. Sleževi čius su tokiais s ąjungininkais ginti Lietuvos interesus. M. Sleževi čiaus deklaracij ą kritikavo net j ų s ąjungininkai tautininkai. A. Voldemaras užsienio politikos srityje prieštaravo Klaip ÷dos konvencijos vykdymui, teigdamas, kad jos pasirašymas buvo E. Galvanausko Vyriausyb ÷s klaida. Jis kritikavo Vyriausyb ÷s pozicijos neaiškum ą užsienio politikos srityje, informavo, kad K. Grinius dar prieš tapdamas prezidentu dav ÷ interviu laikraš čiui „Segodnia“ , kuriame pasak ÷, kad santykiai su Vatikanu nebus užmegzti 848 . Taip pat, jo nuomone, blogai, kad n ÷ra užsienio reikal ų ministro. LTS frakcijos vardu jis pareišk ÷, kad palaikys Ministr ų kabineto si ūlymus, atitinkan čius Lietuvos reikalus, ta čiau, balsuojant d ÷l deklaracijos, susilaikys ir palauks konkre čių darb ų. S. Kairys, kalb ÷damas d ÷l užsienio politikos, pabr ÷ž÷, kad socialdemokratai į Vilniaus krašt ą neži ūri kaip į objekt ą, kuris turi bes ąlygiškai priklausyti Lietuvai, nes toks poži ūris b ūdingas tik imperialistin ÷ms valstyb ÷ms. J ų nuomone, Vilniaus krašto gyventojams reikia suteikti laisvo apsisprendimo teis ę. Jis pareišk ÷, kad socialdemokratams ypa č artima Baltijos krašt ų s ąjungos id ÷ja, kuri, nors buvo deklaruojama vis ų vyriausybi ų, ta čiau reali ų rezultat ų nepasiekta. Jis pamin ÷jo, kad neseniai Rygoje įvykusioje socialdemokrat ų partij ų konferencijoje nutarta siekti didesnio politinio ir ekonominio Baltijos valstybi ų suart ÷jimo. Tautini ų mažum ų atstovai išreišk ÷ savo paramą Vyriausybei. Tok į pareiškim ą rugpj ūč io 25 d. Lietuvos tautini ų mažum ų atstovai – Seimo Žyd ų frakcijos atstovas Jok ūbas Robinzonas, Lenk ų – V. Budzynskis ir vokietis Bergas padar ÷ Ženevoje vykusiame Europos tautini ų mažum ų kongrese 849 . Lenk ų frakcija už Vyriausyb ÷s palaikym ą tik ÷josi privilegij ų ir pateik ÷ savo reikalavimus: leisti laisvai steigti priva čias lenkiškas mokyklas ir teikti joms valstyb ÷s param ą, leisti įkurti priva čią lenk ų mokytoj ų seminarij ą, nediskriminuoti lenk ų tautyb ÷s gyventoj ų vykdant žem ÷s reform ą, išlaisvinti lenkus politinius kalinius ir pan. 850 . Vokie čių ir klaip ÷die čių atstovai Seime, nors palaik ÷ M. Sleževi čiaus

848 1926 06 23–24 I sesijos 12 pos ÷dis / III SS , Kaunas, 1926–1927. 849 Valkauskas. Europos tautini ų mažum ų kongresas. Pasikalb ÷jimas su Lietuvos taut. maž. delegacijos nariu d-ru Robinzonu // Lietuvos žinios , 1926 09 04, Nr. 203, p. 2. 850 Kasparavi čius A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika , p. 257.

232

Vyriausyb ę, ta čiau kai kurie j ų nebuvo lojal ūs Lietuvos valstybei. Klaip ÷die čių atstovas III Seime Robertas Grabovas net nemok ÷jo lietuvi ų kalbos, tod ÷l netur ÷jo galimyb ÷s reikšti savo pozicijos svarstant įstatymus, ta čiau aktyviai dalyvavo užkulisin ÷je politin ÷je veikloje – 1926 met ų ruden į Klaip ÷doje jis slapta susitikin ÷jo su Vokietijos konsulato atstovais ir ved ÷ neaiškaus turinio slaptas derybas 851 . 1925 m. pranešime „Klaip ÷dos krašto bendrosios b ūkl ÷s charakteristika“ buvo rašoma, kad dar deryb ų d ÷l Klaip ÷dos konvencijos metu paaišk ÷jo pagrindinis Vokietijos politikos tikslas – susiklos čius palankioms aplinkyb ÷ms atpl ÷šti Klaip ÷dos krašt ą nuo Lietuvos ir v ÷l j į prisijungti. Lietuvos pareig ūnai pasteb ÷jo, kad Vokietija per savo diplomatinius agentus ir Klaip ÷dos krašto vokie čius Grabov ą, Dressler į, Gub ą ir kitus steng ÷si visose srityse apsaugoti ir išpl ÷sti vokie čių įtak ą Klaip ÷dos krašte bei sudaryti galimyb ę Vokietijai tiesiogiai ir netiesiogiai kištis į Klaip ÷dos krašto reikalus. Klaip ÷dos krašto vokie čių politin ÷ms akcijoms vis ą laik ą vadovavo ir politines gaires jiems nustat ÷ Vokietijos generalinis konsulatas Klaip ÷doje 852 . M. Sleževi čius savo deklaracijoje nutyl ÷jo santyki ų su Vatikanu klausim ą, ta čiau „Lietuvos žiniose“ LVLS atstovas ir Užsienio reikal ų komisijos narys P. Dailid ÷ atkakliai reikalavo nepripažinti Lietuvos bažnytin÷s provincijos įsteigimo, pavadindamas š į Vatikano akt ą kišimusi į valstyb ÷s vidaus reikalus 853 . Dar birželio 9 d. Šventasis Sostas sutiko Kaune įsteigti savo internunciat ūrą, o internuncijumi paskyr ÷ arkivyskup ą Lorenco Schiopp ą854 . Lietuvos Vyriausybei tereik ÷jo priimti Vatikano atstovo krediancialus ir patvirtinti Lietuvos atstov ą Vatikanui. Liepos 8 d. Seimo LVLS frakcija svarst ÷ atstovyb ÷s prie Vatikano panaikinimo klausim ą, ta čiau nutar ÷ „kol kas nenaikinti“855 . Vokietijos spauda, rašydama apie naujosios Lietuvos Vyriausyb ÷s deklaracij ą, atkreip ÷ d ÷mes į, kad vis d ÷lto neaišku, ar Lietuva nori orientuotis į Rytus ar į Vakarus, nors SSRS atžvilgiu buvo pabr ÷žtas politinio ir ekonominio bendradarbiavimo b ūtinumas 856 . Raš ÷, kad pareiškimas neatsisakyti Vilniaus krašto ir pažadas suteikti jam autonomij ą buvo didelis sm ūgis Lenkijai.

851 Svarauskas A. Grabovas Robertas (Grabow Robert) // Lietuvos Respublikos seim ų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) nari ų biografinis žodynas , p. 271–272. 852 Klaip ÷dos krašto bendrosios b ūkl ÷s charakteristika, 1925 m. // LCVA , f. 377, ap. 9, b. 99, l. 30– 32. 853 V. I. K. [ P. Dailid ÷] Reik sutvarkyti // Lietuvos žinios , 1926 07 01, Nr. 147, p. 1. 854 Kasparavi čius A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, p. 253. 855 III Seimo LVLS frakcijos pos ÷džio protokolas 1926 07 08 // LMABRS , f. 199–146, l. 57. 856 Vokie čių spauda apie nauj ąją Lietuvos vyriausyb ę // Lietuva , 1926 07 10, Nr. 151, p. 4.

233

LTS atstovai, patek ę į Seim ą, aktyviai dalyvavo formuojant užsienio politik ą: A. Voldemaras buvo Užsienio reikal ų komisijos narys, o ir A. Smetona nevengdavo pareikšti nuomon ÷s užsienio politikos klausimais. 1926 m. liepos 13 d. A. Voldemaras pateik ÷ paklausim ą Ministrui Pirmininkui ir užsienio reikal ų ministrui M. Sleževi čiui d ÷l Klaip ÷dos Seimelio skundo Taut ų Sąjungai apie Klaip ÷dos konvencijos sulaužym ą. Jis klaus ÷, kod ÷l apie tai neinformuota Lietuvos visuomen ÷. M. Sleževi čius patvirtino, kad skundas Taut ų Sąjungai tikrai yra paduotas ir j į pasiraš ÷ kai kurie Klaip ÷dos Seimelio atstovai. Jis pabr ÷ž÷, kad pirmas skundas parašytas 1925 m. gruodžio pabaigoje, paskui dar keli, tod ÷l už visuomen ÷s informavim ą buvo atsakingos ankstesn ÷s vyriausyb ÷s. Rugpj ūč io 27 d. „Rytas“ paskelb ÷, kad Užsienio reikal ų komisijos narys A. Voldemaras „su neskelbiama tuo tarpu diplomatine misija“ išvyko į Ženev ą857 . Neaišku, ar A. Voldemaras tur ÷jo pad ÷ti Lietuvos delegacijai svarstant Klaip ÷dos Seimelio skund ą, ar nor ÷jo išsiaiškinti Taut ų Sąjungos nuomon ę apie Lietuvos ir SSRS derybas. 1926 m. liepos 13 d. A. Smetona taip pat paraš ÷ paklausim ą Ministrui Pirmininkui, kuriame klaus ÷ M. Sleževi čiaus apie slaptas Lietuvos ir Lenkijos derybas Dancige, vykusias birželio m ÷nes į, bei J. Pilsudskiui artimo asmens apsilankym ą Kaune. M. Sleževi čius paneig ÷ šiuos gandus 858 . J. Pilsudskiui perversmu pa ÷mus valdži ą Lenkijoje, buvo laukiama poky čių Lenkijos ir Lietuvos santykiuose. Lenkijos užsienio reikal ų ministras Augustas Zaleskis, liepos pabaigoje darydamas pranešim ą Lenkijos seime, pareišk ÷, kad Lenkija pasiruošusi užmegzti santykius su Lietuva 859 , ta čiau tuo pa čiu metu SSRS ir Vokietijos spaudoje pasirod ÷ informacijos apie Lenkijos ketinimus pulti Lietuv ą860 . Lietuvos politikai suprato, kad tai SSRS g ąsdinimas ir spaudimas kuo grei čiau pasirašyti Nepuolimo pakt ą, tod ÷l nesureikšmino Lenkijos gr ÷sm ÷s. Seimo narys A. Smetona straipsnyje „Lenkijos išdykavimas“ aiškino, kad Lenkijos smurtas prieš Lietuv ą sukelt ų kar ą Ryt ų Europoje, tod ÷l buvo įsitikin ęs, kad, keldama triukšm ą, Lenkija nori priversti Lietuv ą der ÷tis d ÷l santyki ų užmezgimo 861 . Jis patar ÷

857 Prof. Voldemaro paslaptinga misija Genevon. // Rytas , 1926 08 27, Nr. 192, p. 1. 858 1926 07 15 I sesijos 20 pos ÷dis // III SS , Kaunas 1926–1927. 859 Lenkijos santykiai su Pabaltiju. Užs. reik. ministerio Zaleskio pareiškimas // Rytas , 1926 07 27, Nr. 165, p. 1. 860 Lenkijos agresingi planai prieš Lietuv ą // Rytas , 1926 07 28, Nr. 166, p. 1; Pilsudskis ruošia kar ą // ten pat.; Dar kart ą apie Lenk ų planus // Lietuvos žinios , 1926 07 29, Nr. 171, p. 1; „Izvestija“ d ÷l Lenk ų grobuonišk ų plan ų // ten pat, p. 2. 861 A. Sm. [A. Smetona]. Lenkijos išdykavimas // Lietuvis , 1926 08 06, Nr. 31, p. 1–2.

234

Vyriausybei elgtis taip, kad Lenkija pajust ų, jog tokiais metodais ji neprivers Lietuvos nusileisti ir išsižad ÷ti Vilniaus. Ministras Pirmininkas M. Sleževi čius savo interviu spaudos atstovams pareišk ÷, kad Lietuva nesileis išprovokuojama Lenkijos, bet imsis vis ų saugumo priemoni ų862 . Liepos pabaigoje į Lietuv ą atvyko Latvijos premjeras Karlis Ulmanis. LKDP laikraštyje „Rytas“ buvo svarstoma, kas sudomino kaimyn ą – naujoji Lietuvos kryptis santykiuose su SSRS ir Vokietija ar nauji Latvijos ir Lenkijos planai Lietuvos atžvilgiu 863 ? Tiesiai iš Kauno K. Ulmanis išvyko į Varšuv ą. Iš šio fakto ir iš Latvijos laikraš čio „Jaunakas zinias“ straipsnio, raginusio Lietuv ą atsisakyti romantizmo ir liautis svajojus apie Vilni ų bei susitaikyti su Lenkija, L. Bistras padar ÷ išvad ą, kad K. Ulmanis nor ÷jo įkalb ÷ti Lietuv ą atsisakyti Vilniaus ir susitarti su Lenkija 864 . Jis aiškino, kad protingiau b ūtų Lenkijai atsisakyti romantizmo tur ÷ti Vilni ų ir sudaryti Baltijos valstybi ų s ąjung ą, kuri gal ÷s b ūti stipri tik tuomet, jei joje dalyvaus Lietuva. A. Smetona įtarin ÷jo, kad K. Ulmanis į Kaun ą atvažiavo ne Latvijos, o Lenkijos reikalais, nor ÷damas tarpininkauti deryb ų atnaujinimui. Jis ragino Vyriausyb ę aiškiai pasakyti Latvijai, kad Lietuvai netinka „Latvijos lenkiška orientacija“865 . Latvijos spaudoje pasirod ÷ straipsni ų apie Lietuvos – Latvijos sienos revizij ą: „Rigas zinias“ straipsnyje buvo reiškiamos pretenzijos į Palang ą, Mažeikius, Jonišk į ir Biržus, taip pat si ūloma Lietuvai atsisakyti Vilniaus ir susitaikyti su Lenkija, o kaip kompensacij ą paimti kai kurias Suvalk ų krašto sritis ir Ryt ų Pr ūsijos dalis. L. Bistras raš ÷, kad Latvijos laikraštyje pasirod ę pasi ūlymai panaš ūs į kai kuri ų Lenkijos laikraš čių pasi ūlymus, o tai ver čia manyti, ši ų straipsni ų užsakov ÷ Lenkija, kuri siekia supykdyti Lietuv ą su Latvija ir Vokietija 866 . Be abejo, Lenkij ą labai domino ruošiama Lietuvos ir SSRS sutartis, galb ūt tod ÷l į Lietuv ą neoficialiai buvo atvyk ęs J. Pilsudskio patik ÷tinis Kognovickis. Rugpj ūč io 17 d. „Ryte“ paskelbta informacija, kad Lenkija si ūlo Lietuvai derybas, ta čiau ELTA kit ą dien ą tai paneig ÷867 . Vis d ÷lto išaišk ÷jo, kad tarpininkaujant V. Jurgu čiui aukšti Lietuvos Užsienio reikal ų ministerijos pareig ūnai B. K. Balutis ir V. Sidzikauskas buvo susitik ę su Kognovickiu. V. Jurgutis prisipažino pakviet ęs savo sen ą ger ą

862 Min. Pirmininkas ir U.R.M.– spaudos atstovams // Rytas , 1926 08 13, Nr. 180, p. 1. 863 K. Ulmanis Kaune // Rytas , 1926 07 29, p. Nr. 167, p. 1. 864 Dr. L. Bistras. Piršlius išlyd ÷jus // Rytas , 1926 08 07, Nr. 175, p. 1. 865 A. Sm.[A. Smetona]. Vieša, bet neaišku // Lietuvis , 1926 08 13, Nr. 32, p. 1–2. 866 Dr. L. Bistras. Latvi ų norai // Rytas , 1926 08 31, Nr. 195, p. 1. 867 Lenkai si ūlo Lietuvai derybas // Rytas , 1926 08 17, Nr. 183, p. 1; D ÷l lenk ų si ūlom ų deryb ų Lietuvai // Rytas , 1926 08 19 Nr. 185, p. 1.

235

paž įstam ą Kognovick į pietauti į Lietuvi ų klub ą, o V. Sidzikauskas ir B. K. Balutis už ÷jo atsitiktinai ir buvo supažindinti su sve čiu, ta čiau joki ų politini ų deryb ų neved ÷868 . SSRS diplomatai savo pranešimuose raš ÷, kad 1926 m. vasar ą b ūta slapt ų susitikim ų tarp Lietuvos ir Lenkijos diplomat ų. 1926 m. rugpj ūč io 24 d., vykstant Lietuvos ir SSRS deryboms, A. Voldemaras SSRS pasiuntiniui S. Aleksandrovskiui pareišk ÷, kad buvo pakviestas į susitikim ą „Metropolio“ restorane su „kažkokiu Karpinskiu“, kuris ruoš ÷si vykti deryboms pas J. Pilsudsk į. Justas Paleckis 1928 m. SSRS diplomatei Lietuvoje Levkovi č patvirtino, kad 1926 met ų vasar ą vyko slaptos neoficialios derybos su Lenkija, kuri si ūl÷ atiduoti Lietuvai kai kuriuos rajonus, kad atsisakyt ų pretenzij ų į Vilni ų, ta čiau M. Sleževi čiaus nepalaik ÷ krikš čionys demokratai 869 . Panašu, kad A. Voldemaras nepritar ÷ deryboms su Lenkijos atstovais, tod ÷l apie tai užsimin ÷ SSRS pasiuntiniui, ta čiau kažkod ÷l suklydo sakydamas J. Pilsudskio patik ÷tinio pavard ę. Valdan čiosiomis tapusios LVLS ir LSDP, kaip ir anks čiau KD blokas, prad ÷jo vykdyti savo politik ą, neatsižvelgdamos į opozicijos nuomon ę ir protestus, tod ÷l LKDP, LŪS ir LDF frakcijos užvert ÷ Seim ą interpeliacijomis – nuo liepos iki gruodžio m ÷nesi ų jie įteik ÷ 13 interpeliacij ų įvairiais klausimais. Naujoji dauguma neišveng ÷ klaid ų ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje, o opozicijoje atsid ūrusios KD bloko frakcijos nepraleido progos pakritikuoti. 1926 m. A. Tum ÷nas savo memorandume raš ÷: „[...] kaip vyrauja iš vienos pus ÷s opozicija d ÷l opozicijos, o ne d÷l kontrol ÷s, kaip tur ÷tų b ūti, iš kitos – noras b ūti „neklaidingais“ visose savo klaidose“ 870 . Jis man ÷, kad tokia konfrontacija pavojinga valstyb ÷s saugumui ir si ūl÷ sudaryti darbo kabinet ą, į kur į be žalos valstyb ÷s nepriklausomybei iš tautini ų mažum ų gali įeiti tik žydai. Šved ų diplomatai raš ÷, kad liaudinink ų ir socialdemokrat ų vadovaujamas Seimas skubindamas įvykius neretai praranda politin ÷s realyb ÷s jausm ą ir nesuvokia savo politin ÷s atsakomyb ÷s prieš taut ą871 . Buv ęs Ministras Pirmininkas L. Bistras LKDP oficioze „Rytas“ dažnai pareikšdavo nuomon ę užsienio politikos klausimais, patardamas naujajai Vyriausybei, kokios taktikos laikytis vienu ar kitu klausimu. Liepos 11 d. straipsnyje

868 O vis d ÷lto pasimatym ų b ūta // Rytas , 1926 08 27, Nr. 192, p. 1; Jurgutis V. D ÷l pasimatymo su Kognovickiu // Rytas , 1926 08 29, Nr. 194, p. 1. 869 Kasparavi čius A. Mykolo Sleževi čiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje (1919 04 12– 10 06 ir 1926 06 15–12 16) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940 , p. 222. 870 A. Tum ÷no memorandumas 1926 m. // LCVA , f. 1557, ap. 1, b. 208, l.1–2. 871 Kasparavi čius A. Tre čiojo Seimo užsienio politika: tarp iliuzij ų ir pragmatizmo // Parlamento studijos , Nr. 8, 2009, p. 59.

236

„Konvencija, Taut ų S ąjunga, Seimelis“ jis teig ÷, kad Klaip ÷dos krašto Seimelis pagal konvencij ą neturi teis ÷s betarpiškai kaltinti Lietuvos Vyriausyb ÷s d ÷l konvencijos nevykdymo, o pat į seimelio skund ą pavadino „lojalumo nusikaltimu Lietuvos suverenumui“ 872 . Jo nuomone, Lietuvos Vyriausyb ÷ negali duoti atsakymo Taut ų Sąjungos Tarybos nariams, kol vienas iš j ų Lietuvai nepateiks kaltinim ų d ÷l konvencijos nevykdymo, o seimelio skundai yra Lietuvos vidaus reikalas. Tame pa čiame laikraštyje pasirod ÷ straipsnis „Paskuba užsienio politika“, kuriame kritikuojama M. Sleževi čiaus Vyriausyb ÷, panaikinusi 30% muito mokest į valstyb ÷ms, neturin čioms sutar čių su Lietuva. Š į mokest į krikščionys demokratai įved ÷, siekdami, kad šios valstyb ÷s sudaryt ų bent provizorines sutartis su Lietuva, nes šios valstyb ÷s nesudar ÷ su Lietuva sutar čių, laukdamos, kol ji normalizuos santykius su Lenkija 873 . Autorius pripažino, kad prieš Lietuv ą faktiškai buvo organizuota ekonomin ÷ blokada, prisid ÷jusi prie Lietuvos izoliacijos. Jo nuomone, naujoji Vyriausyb ÷ padar ÷ pirmą žingsn į, realizuodama LSDP ir Vokie čių frakcijos siekim ą užmegzti ekonominius santykius su Lenkija. Liepos 30 d. straipsnyje „Politini ų galimybi ų s ūkurys“ L. Bistras sutiko, kad politinis suart ÷jimas su Vokietija ir Rusija yra svarbus, ta čiau patar ÷ laikytis atsargumo ir sekti SSRS ir Anglijos santykius, nes Anglija nesuinteresuota paleisti Baltijos valstybi ų iš savo įtakos sferos 874 . Rugpj ūč io 8 d. straipsnyje „Lietuva – Vatikanas“ L. Bistras raš ÷, kad Prezidentui tik reikia duoti sutikim ą Vatikano atstovui L. Schioppai ir padaryti kredencialus Lietuvos atstovui P. Klimui ir diplomatiniai santykiai su Vatikanu bus visiškai atnaujinti 875 , ta čiau M. Sleževi čiaus Vyriausyb ÷ neigiamai ži ūr÷jo į diplomatini ų santyki ų atnaujinim ą su Vatikanu ir net neig ÷ buvusios krikš čioni ų demokrat ų Vyriausyb ÷s darbus šioje srityje. 1926 m. spalio 8 d. Ministras Pirmininkas M. Sleževi čius, atsakydamas į krikš čioni ų demokrat ų interpeliacij ą d ÷l vidaus reikal ų ministro veiksm ų, kurioje ministras buvo kaltinamas, kad sulaiko pinigus, skirtus tikybini ų įstaig ų reikalams, pareišk ÷, kad pinigai, skirti kunig ų algoms, sulaikyti tod ÷l, kad ne įkurta Lietuvos bažnytin ÷ provincija ir, nesant juridinio subjekto, niekas neturi teis ÷s reikalauti ši ų pinig ų.

872 Dr. L. Bistras. Konvencija, taut ų S ąjunga, Seimelis // Rytas , 1926 07 11, Nr. 152, p. 1. 873 P. Paskuba užsienio politika // Rytas , 1926 07 11, Nr. 152, p. 1. 874 Dr. L. Bistras. Politini ų galimybi ų s ūkurys // Rytas , 1926 07 30, Nr. 168, p. 1. 875 Dr. L. Bistras. Lietuva – Vatikanas // Rytas , 1926 08 03, Nr. 171, p. 1.

237

L. Bistras paaiškino, kad arkivyskupas J. Matulevi čius iš Romos parvež ÷ rašt ą, kuriuo 1926m. balandžio 24 d. įsteigiama Lietuvos bažnytin ÷ provincija su Kauno arkivyskupija, Telši ų vyskupija su Klaip ÷dos prelat ūra bei Kaišiadori ų, Panev ÷žio ir Vilkaviškio vyskupijos, kurioms paskirti nauji vyskupai. 1926 m. geguž ÷s 8 d. įvykusiame Ministr ų kabineto pos ÷dyje nutarta atnaujinti diplomatinius santykius su Vatikanu. 1926 m. geguž ÷s 12 d., b ūdamas Ministru Pirmininku, L. Bistras paraš ÷ rašt ą Šv. Sostui, teigdamas, kad bažnytin ÷s provincijos įkūrimas yra bažny čios ir tikin čiųjų reikalas, neturintis įtakos Lietuvos valstyb ÷s sienoms ir užsienio politikai, ta čiau sveikintinas reiškinys, nes atpalaiduoja Lietuvos bažny čias nuo Mogiliovo ir Varmijos arkivyskupij ų jurisdikcijos. Kartu jis pasi ūl÷ Vatikanui atnaujinti diplomatinius santykius. L. Bistras įrod ÷, kad Lietuvos bažnytin ÷ provincija yra formaliai įkurta, tod ÷l Vyriausyb ÷s atsakymas neatitinka tikrov ÷s, tuo labiau, kad nemokami pinigai ir kit ų religij ų dvasininkams. Jis aiškino, kad Vyriausyb ÷, nepripažindama Lietuvos bažnytin ÷s provincijos įkūrimo, kartu griauna savo autoritet ą, nes ignoruoja buvusios Vyriausyb ÷s pasižad ÷jimus ir pažeidžia užsienio politikos t ęstinum ą876 . Jis teig ÷, kad Vatikanas turi didel į moralin į ir tarptautin į autoritet ą, tod ÷l toks Lietuvos Vyriausyb ÷s elgesys yra valstyb ÷s vardo diskreditavimas tarptautin ÷je plotm ÷je. L. Bistro kalbos metu LSDP atstovai L. Pur ÷nien ÷ ir J. Bielinis bei LVLS atstovas Z. Toliušis replikavo, šaipydamiesi iš krikš čioni ų demokrat ų ir Vatikano. Lenk ų frakcijai nepatiko kairiosios Seimo daugumos poži ūris į bažny čią, bet ji vis tiek balsavo už pasitik ÷jim ą Ministr ų kabinetu, nes kaip raš ÷ V. Buchowskis, Lenk ų frakcija labiau bijojo krikš čioni ų demokrat ų gr įžimo į valdži ą877 . Tautinink ų lyderiai, tap ę Seimo nariais, taip pat neretai spaudoje pasisakydavo užsienio politikos klausimais. Anot A. Voldemaro, norint tur ÷ti ger ą užsienio politik ą, reikia atsisakyti siauros partin ÷s politikos ir vykdyti bendr ą tautin ę politik ą, pavesti š į darb ą išmanantiems ir iniciatyviems žmon ÷ms 878 . A. Smetona savo straipsniuose nemažai d ÷mesio skyr ÷ Vokietijai. 1926m. rugs ÷jo 3 d. straipsnyje „Vokios pasiuntin į palyd ÷jus“ jis aiškino, kad Rusija ir Vokietija tur ÷jo, turi ir visuomet tur ÷s Lietuvai daugiausia įtakos 879 . Jo nuomone, Lietuvai su Vokietija dar teks išspr ęsti Klaip ÷dos

876 1926 10 08 II sesijos 30 pos ÷dis // III SS , Kaunas 1926–1927. 877 Buchowski K. Polacy w sejmach litewskich 1920–1927, s. 83. 878 Prof. A. Voldemaras. Pirmas žingsnis // Lietuvis , 1926 10 15, Nr. 41, p. 5. 879 A. Sm. [A. Smetona]. Vokios pasiuntin į palyd ÷jus // Lietuvis , 1926 09 03, Nr. 35, p. 1–2.

238

klausim ą ir tik ÷josi, kad Vokietija bus aktyvesn ÷ tapusi Taut ų Sąjungos nare. Kitame straipsnyje A. Smetona raš ÷, kad Lietuvos politin ÷ orientacija panaši į Vokietijos – ekonominiais reikalais ji daugiau susijusi su Vakarais, ta čiau atramos savo politikai ieško Rytuose 880 . Tuoj po Nepuolimo sutarties su SSRS ratifikavimo, lapkri čio 19 d. Lietuvos Seime lank ÷si Lenkijos seimo Socialist ų partijos (PPS) frakcijos atstovas Bołeslawas Drobneris, kuris bendravo su Lietuvos LSDP frakcijos atstovais 881 . Pasirodo, į Lietuv ą jis pateko vidaus reikal ų ministro V. Poželos įsakymu gav ęs 3 dien ų tranzito viz ą į Latvij ą iš Lietuvos konsulato Karaliau čiuje, ta čiau į Latvij ą jis nevažiavo, o tuo pa čiu keliu gr įžo į Lenkij ą882 . Šis faktas rodo, kad LSDP vadovai net po sutarties su SSRS pasirašymo neatsisak ÷ savo nuomon ÷s d ÷l santyki ų su Lenkija užmezgimo. Lapkri čio 29 d. Vilniuje lank ÷si J. Pilsudskis ir tar ÷si su kariuomen ÷s dali ų atstovais, Lenkijos pasiuntiniu Rygoje J. Lukasiewicziumi bei politini ų partij ų atstovais 883 . Lenkijos laikraštis „Echo Warszawskie“ J. Pilsudskio apsilankym ą siejo su Lenkijos noru atnaujinti derybas su Lietuva 884 . 1926 m. lapkri čio 30 d. 47-ajame pos ÷dyje buvo perskaityta tautinink ų ir krikš čioni ų demokrat ų 1926 m. lapkri čio 22 d. interpeliacija užsienio reikal ų ministrui, kurioje klausiama: 1) kada bus paskirtas nuolatinis užsienio reikal ų ministras; 2) kod ÷l Lietuvos atstovas prie Taut ų Sąjungos D. Zaunius paskirtas į Prah ą, o vietoje jo paskirtas V. Sidzikauskas; 3) kokios instrukcijos buvo duotos Lietuvos delegacijai; 4) koki ą reikšm ę Lietuvai turi Lenkijos patekimas į Taut ų Sąjungos Taryb ą ir pirmojo klaip ÷die čių skundo svarstymas; 5) ar žinoma, kaip V. Sidzikauskas balsavo d ÷l Lenkijos pri ÷mimo į Taut ų Sąjungos Taryb ą885 . D÷l interpeliacijos kalb ÷jęs A. Voldemaras steb ÷josi, kad tur ÷damas galimyb ę tarptautin ÷je plotm ÷je iškelti Vilniaus klausim ą svarstant Lenkijos pri ÷mim ą į Taut ų

880 A. Sm. [A. Smetona]. Vokiai T. S ąjungon įstojus // Lietuvis , 1926 09 17, Nr. 37, p. 3. 881 Lenk ų Seimo atstovas Kaune // Rytas , 1926 11 26, Nr. 268, p. 3; 882 Kaip buvo patek ęs Kaunan Lenk ų Seimo atstovas socialistas Drobner // Rytas, 1926 12 14, Nr. 282, p. 1. 883 Pilsudskis Vilniuje // Rytas , 1926 11 30, Nr. 271, p. 3. 884 Lenkai nori atnaujinti derybas su Lietuva (?) // Rytas , 1926 12 02, Nr. 273, p. 3. 885 1926 11 30 II sesijos 47 pos ÷dis // III SS , Kaunas, 1926–1927.

239

Sąjungos Taryb ą, Lietuvos atstovas ta proga nepasinaudojo ir netiesiogiai balsavo už Lenkijos pri ÷mim ą į Taryb ą. Jis buvo nusivyl ęs, kad Vyriausyb ÷ nepalaik ÷ krikš čioni ų demokrat ų Vyriausyb ÷s protesto, padaryto pavasar į. Jis nor ÷jo, kad Ministras Pirmininkas paaiškint ų, kod ÷l nerandamas užsienio reikal ų ministras ir kokia Lietuvos užsienio politikos pad ÷tis. LVLS vardu kalb ÷jęs P. Dailid ÷ prieštaravo interpeliacijos priimtinumui, aiškindamas, kad apie užsienio politik ą buvo pakankamai kalb ÷ta svarstant sutarties su SSRS ratifikavim ą, o šios sutarties sudarymas yra Lietuvos atsakymas į Lenkijos išrinkim ą Taut ų Sąjungos Tarybos nare. Balsuojant tik 29 Seimo nariai pasisak ÷ už skub ų interpeliacijos svarstym ą, ta čiau 41 balsavo prieš. Svarstant 1927 met ų valstyb ÷s biudžet ą, kai kurie Seimo nariai kalb ÷jo užsienio politikos klausimais. 1926 m. gruodžio 9 d. Seimo pos ÷dyje LŪS frakcijos atstovas A. Stulginskis prisipažino, kad beveik nebuvo Užsienio reikal ų komisijos pos ÷džio, kuriame jis neb ūtų klaus ęs Ministro Pirmininko ir užsienio reikal ų ministro, k ą jis mano daryti d ÷l eksporto, kad Lietuvoje užauginti gyvuliai pasiekt ų tinkam ą rink ą, ta čiau rezultat ų n ÷ra 886 . Jis dar kart ą pareišk ÷, kad d ÷l Nepuolimo sutarties su SSRS Lietuva praloš ÷, o ne išloš ÷, nes ekonominiai santykiai tarp šali ų negali b ūti intensyvesni, kadangi abi yra agrarin ÷s valstyb ÷s. Svarbiausia Lietuvos ekonomin ÷s kriz ÷s priežastis, jo manymu, yra rink ų tr ūkumas. A. Stulginskis aiškino, kad d ÷l sutarties su SSRS pablog ÷jo santykiai su Baltijos valstyb ÷mis, kritikavo Vyriausyb ę, kad ji nenor ÷jo pataisyti pašlijusi ų santyki ų su Vatikanu. Jis tik ÷josi, kad Vatikanas gal ÷tų padaryti Lenkijai įtak ą d ÷l lietuvi ų persekiojimo Vilniaus krašte. M. Sleževi čiaus Vyriausyb ÷s vykdoma vidaus politika, skubios ir neapgalvotos reformos, opozicijos ignoravimas ir menkinimas sudar ÷ prielaidas 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui. LVLS frakcijos III Seime lyderis Z. Toliušis savo atsiminimuose tremtyje Sibire raš ÷: „Dažni rinkimai su nevaržoma partij ų agitacija ved ÷ prie liaudies demokratijos ir parlamentin ÷s id ÷jos profanavimo. Seimai didel ÷j daly susid ÷jo iš pripuolam ų neturin čių nei politinio prityrimo, nei visuomenini ų tradicij ų žmoni ų [...] Tod ÷l, kai įvyko perversmas, jam (reikia tai pripažinti) pritar÷ dauguma tautos, nes tauta, išgyvenusi tiek vargo per kar ą ir pak ÷lusi ant savo pe čių sunki ą vokie čių okupacij ą, nor ÷jo vieno: ji troško ramyb ÷s ir tvirtos bei pastovios vyriausyb ÷s, kuri apsaugot ų

886 1926 12 09 II sesijos 55 pos ÷dis // III SS , Kaunas, 1926–1927.

240

vaising ą nualinto krašto atstatymo darb ą“887 . Apie užsienio politik ą taip pat buvo kalbama po perversmo 1926 m. gruodžio 30 d., svarstant Užsienio reikal ų ministerijos s ąmat ą Seime 888 . LVLS atstovas P. Dailid ÷ kalb ÷jo, kad reikia t ęsti ankstesn ę užsienio politikos krypt į, nuog ąstavo, kad SSRS labai blogai sureagavo į perversm ą ir komunist ų sušaudym ą, o su ja reikia palaikyti gerus santykius, nes nuo to priklauso Vilniaus krašto likimas, pabr÷ž÷, kad reikia toliau siekti Baltijos valstybi ų s ąjungos. Ministras Pirmininkas ir užsienio reikal ų ministras A. Voldemaras pareišk÷, kad tai yra politin ÷ romantika. K. Ambrozaitis steb ÷josi P. Dailid ÷s nuostata, kad savo vidaus politik ą turime tvarkytis taip, kad patikt ų SSRS. Jis protestavo prieš SSRS kišim ąsi į Lietuvos vidaus reikalus. LDF lyderis prasitar ÷, kad sovietai prieš perversm ą band ÷ diktuoti savo sąlygas: reikalavo areštuoti kai kuriuos veik ÷jus, uždaryti krikš čionišk ąsias organizacijas, nusavinti turtus ir t. t. K. Ambrozaitis pareikalavo, kad Vyriausyb ÷ pareikšt ų protest ą prieš SSRS kišim ąsi į Lietuvos vidaus reikalus. LVLS atstovas J. Pajaujis pažym÷jo, kad krikš čionys demokratai yra aiškiai pasisak ę L.Bistro straipsniais „Ryte“ ir Užsienio reikal ų komisijoje už antirusišk ą politik ą, si ūl÷ remtis buvusiomis Antant ÷s valstyb ÷mis, ži ūr÷ti, kad jos ne įtart ų Lietuvos prosovietiškumu ir provokietiškumu. T ą nuomon ę jie ypa č aiškiai išreišk ÷ būdami opozicijoje, ta čiau tautinink ų nuomon ÷ užsienio politikos klausimais yra visiškai priešinga krikš čionims demokratams. Jis pasi ūl÷ abiem partijoms susikalb ÷ti, kad neb ūtų žalos valstybei, išreišk ÷ pritarim ą A. Voldemaro užsienio politikos nuostatoms, bet teig ÷, kad negali pasitik ÷ti jo Vyriausyb ÷s vidaus politika. A. Voldemaras atsak÷, kad Vyriausyb ÷s deklaracija Seime bus perskaityta v ÷liau. 1927 m. vasario 25 d. Seime Ministras Pirmininkas A. Voldemaras perskait ÷ Ministr ų kabineto deklaracij ą889 . Jis pareišk ÷, kad pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos reikalavimai yra: 1) nepriklausoma Lietuva su sostine Vilniumi, 2) Lietuva negali įeiti į artimesnius ryšius n ÷ su viena kaimynine didele valstybe, tod ÷l ji turi bendrauti su tomis valstyb ÷mis, kurios šias nuostatas parems. A. Voldemaras apžvelg ÷ Lietuvos užsienio politik ą nuo valstyb ÷s atk ūrimo, daugiausia d ÷mesio skirdamas Vilniaus klausimui ir santykiams su Lenkija. Lokarno susitarim ą jis

887 Z. Toliušis. Augustinas Voldemaras. Pastang ų ir varg ų kronika, t. 3. Mano amžininkai // VUBRS , f. 87–19, l. 296–297. 888 1926 12 30 III sesijos 66 pos ÷dis // III SS , Kaunas, 1926–1927. 889 1927 02 25 III sesijos 69 pos ÷dis // ten pat.

241

pavadino Vakar ų valstybi ų susitarimu su Vokietija d ÷l jos rytini ų sien ų perži ūr÷jimo. Premjeras nesl ÷p÷, kad iš Vokietijos laikraš čių sklinda informacija, kad Lietuva gali būti atiduota Lenkijai kaip kompensacija Vokietijai už Dancigo koridori ų ir Silezij ą, bet jis tik ÷josi, kad Europa to nedarys, nes kilt ų karas su SSRS, nes „Lietuvos išnykimas skaudžiai užgaut ų jos interesus“. A. Voldemaras teig ÷, kad stambiausi Lietuvos užsienio politikos veiksniai yra artimiausi kaimynai: Rusija, Lenkija, Vokietija, ir tik po j ų Vakar ų Europa. Išreišk ÷ nuomon ę, kad Ryt ų Europai taip pat reikalingas Lokarno susitarimas, ta čiau tai ilgas darbas. Jis pasi ūl÷ vesti „lietuvišk ą politik ą“ ir v ÷l išk ÷l÷ „neutralumo politikos“ id ÷ją, ta čiau, jo nuomone, neutralumas turi b ūti kit ų valstybi ų pripažintas ir garantuotas. Jis pareišk ÷, kad Lietuvoje gimusi neutralumo id ÷ja pradeda leisti savo šaknis Baltijos valstyb ÷se. Jo nuomone, visas Baltijos valstybes galima paskelbti neutraliomis ir j ų neutralumui suteikti tarptautini ų garantij ų. Jis aiškino, kad Lenkija tur ÷tų gr ąžinti Lietuvai Vilni ų ir Gardin ą be joki ų kompensacij ų, nes šie miestai jai buvo reikalingi tik strateginiu poži ūriu. Jei jie priklausyt ų neutraliai Lietuvai, Lenkija tik laim ÷tų, nes gal ÷tų sumažinti gynybos išlaidas. A. Voldemaras pripažino, kad šiuose kraštuose lenkai turi tautini ų interes ų, bet juos galima apsaugoti ir kitais b ūdais. Kartu jis man ÷, kad „b ūtų klaida iš Lenkijos reikalauti visko ir neimti nieko, jei negaunama viskas“. Premjeras atvirai pasak ÷, kad nevengs der ÷tis su Lenkija, jeigu šios derybos prisid ÷s prie Vyriausyb ÷s programos realizavimo, ta čiau pabr ÷ž÷, kad deryb ų galimyb ÷ priklausys ne nuo Lietuvos, bet nuo Lenkijos. Jis išreišk ÷ palankum ą Lenkijos tautiniam atgimimui, teigdamas, kad „nepriklausomos ir stiprios Lenkijos buvimas mums reikalingas, nes tada ir nepriklausomos Lietuvos likimas b ūtų tikresnis“. Jis atkreip ÷ d ÷mes į, kad politin ÷ ideologija Lenkijoje pasikeit ÷ ir yra kitokia, negu buvo 1918–1920 metais. V. Žalys raš ÷, kad A. Voldemaro deklaracija buvo palankiai sutikta užsienyje ir net Lenkijoje 890 . Lietuvoje Ministro Pirmininko deklaracija buvo sutikta sant ūriai, ta čiau Seime opozicija kritikavo Vyriausyb ÷s bandym ą pakeisti Lietuvos užsienio politik ą. 1927 m. kovo 3 d. Seimo pos ÷dyje LVLS atstovas Z. Toliušis pareišk ÷, kad užsienio politika negali b ūti partini ų s ąskait ų objektas 891 . Jo nuomone, neutralumo

890 Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) , p. 259. 891 1927 03 03 III sesijos 70 pos ÷dis // III SS , Kaunas, 1926–1927.

242

id ÷ja gim ÷ kaip Lietuvos politin ÷s izoliacijos pasekm ÷ ir yra kompromisas tarp dviej ų politini ų orientacij ų – tautinink ų ir krikš čioni ų demokrat ų. Jis teig ÷, kad tautininkai visuomet pasisak ÷ už orientacij ą į Rusij ą ir Vokietij ą, o krikš čioni ų demokrat ų blokas – „angliškos orientacijos“, o d ÷l konflikto tarp Anglijos ir SSRS n ÷ra kaip suderinti ši ų valdan čiųjų partij ų orientacij ų, tod ÷l teko deklaruoti neutralitet ą. Z. Toliušis neman ÷, kad Lenkija palankiai paži ūr÷s į pasi ūlym ą atsisakyti Vilniaus ir Gardino, nes be A.Voldemaro kompliment ų, išsakyt ų Lenkijos adresu ir susitikimo prie J. Basanavi čiaus kapo, Lietuvos ir Lenkijos santykiuose ne įvyko nieko naujo. Jis atkreip ÷ d ÷mes į, kad A. Voldemaro viešas deryb ų pasi ūlymas gali pakenkti Lietuvai ir apkaltino, kad Vyriausyb ÷ eina Vilniaus atsižad ÷jimo ir santyki ų su Lenkija užmezgimo keliu. Taip pat Lietuvos valstie čių liaudinink ų vardu jis protestavo prieš diplomatini ų santyki ų su Vatikanu atnaujinim ą. S. Kairys pritar ÷ Z. Toliušio nuomonei ir teig ÷, kad perversmas pablogino santykius su užsieniu, ypa č su SSRS, su kuria gr ÷s÷ net santyki ų nutraukimas. Jis informavo, kad Vokietijos spauda taip pat neigiamai įvertino perversm ą ir net Latvijos tautininkai pasmerk ÷ perversm ą Lietuvoje, ta čiau pla čiau kalb ÷ti apie užsienio politik ą veng ÷. Tęsiant diskusijas d ÷l Vyriausyb ÷s deklaracijos 1927 m. kovo 8 d. Seimo pos ÷dyje LŪP atstovas R. Skipitis pareišk ÷, kad A. Voldemaro išsakytos pagrindin ÷s Lietuvos užsienio politikos kryptys nesuteikia Lietuvai saugumo. Pažym ÷jo, kad 1926 m. Nepuolimo sutartis su SSRS gali b ūti įvairiai traktuojama, atsižvelgiant į nelygias šali ų j ÷gas. Pacitavo „Pravdoje“ įvertintą Italijos ir Albanijos panaši ą sutart į, kurioje punkt ą apie Albanijos pasižad ÷jim ą nedaryti jokios politin ÷s ar karin ÷s sutarties, nukreiptos prieš Italij ą, rusai vertino, kaip galimyb ę Italijai interpretuoti š į punkt ą kaip galimyb ę Albanij ą paversti savo protektoratu 892 . D ÷l neutralumo politikos jis pateik ÷ Belgijos, kurios neutralumas neapsaugojo Pirmojo pasaulinio karo metu, pavyzd į ir aiškino, kad nuolatinis neutralumas nesuderinamas su dalyvavimu Taut ų Sąjungoje. Krikš čioni ų demokrat ų atstovas A. Šmulkštys pageidavo, kad Vyriausyb ÷ aiškiau pasisakyt ų d ÷l santyki ų su Baltijos valstyb ÷mis, nes, jo manymu, glaudesnis bendradarbiavimas atitinka Lietuvos politik ą. Ūkinink ų partijos atstovas S. Šilingas

892 1926 03 08 III sesijos 71 pos ÷dis // III SS , Kaunas, 1926–1927.

243

persp ÷jo, kad premjeras perdaug d ÷mesio skiria laikraštiniams gandams apie Lietuvos padalijim ą. Jis nuog ąstavo, kad po A. Voldemaro kalbos tie gandai netaptų realia galimybe, su kuria Lietuva pasirengusi susitaikyti. Darbo federacijos lyderio K. Ambrozai čio nuomone, neutralumas yra nerealus dalykas, tod ÷l patar÷ premjerui, kad geriausia Lietuvos saugumo garantija – tautos karinis parengimas ir tinkamas išaukl ÷jimas. Motyvuodamas LVLS balsavim ą d ÷l Ministr ų kabineto deklaracijos, J. Pajaujis konstatavo, kad Vyriausyb ÷s deklaracija užsienio politikos srityje užsibr ÷žia toki ą krypt į, kuri gali privesti prie visiško Vilniaus praradimo, sumanyti Konstitucijos keitimai yra antidemokratiški, ekonominio gyvenimo tvarkymas policin ÷mis priemon ÷mis gali suardyti krašto ūkį, žem ÷s reformos sustabdymas ir savivaldybi ų reforma, siekianti panaikinti savivaldybi ų savarankiškum ą, numatytas mokykl ų klerikalinimas yra nepriimtini, tod ÷l LVLS frakcija balsuos už nepasitik ÷jim ą nauj ąja Vyriausybe. Socialdemokratai ir liaudininkai, balsavo už nepasitik ÷jim ą, o Lenk ų, Žyd ų ir Klaip ÷die čių frakcijos d ÷l susidariusios politin ÷s situacijos atsisak ÷ dalyvauti balsavime, tod ÷l krikš čionišk ųjų frakcij ų balsais A. Voldemaro Ministr ų kabinetas gavo pasitik ÷jim ą. Vadinasi, koalicijos partneriai krikš čionys demokratai pritar ÷ A. Voldemaro pos ūkiui į derybas su Lenkija, nors liaudininkai man ÷, kad tai yra rizikinga. 1927 m. kovo 18 d. III Seime pasi ūlyta ratifikuoti „Lietuvos ir Anglijos nusikalt ÷li ų išdavimo sutart į“, kuri ą referavo LVLS atstovas Z. Toliušis. Jis pasak ÷, kad Lietuva iki šiol pasirašiusi 3 panašias sutartis: su Estija ir Latvija 1924 m. vasario 15 d., su JAV – 1924 m. gruodžio 21 d 893 . 1927 m. balandžio 12 d. 78-ajame Seimo pos ÷dyje buvo perskaitytas Prezidento pasirašytas Seimo paleidimo aktas, kurio pabaigoje informuota, kad naujo Seimo rinkimai bus paskelbti atskiru aktu, ta čiau tautininkai nenor ÷jo skelbti nauj ų rinkim ų. Balandžio 29 d. Ministr ų kabineto pos ÷dyje buvo svarstomas atsišaukimas į visuomen ę, kuriame buvo paaiškintos priežastys, kod ÷l dabartiniu metu negali b ūti renkamas Seimas. Atsišaukime neigiamai įvertinti vis ų seim ų ir Vyriausybi ų darbai, partijos kaltinamos „mažu tautiškumu bei valstybiškumu“, teigiama, kad Seimas nesugeb ÷jo leisti tinkam ų įstatym ų ir trukd ÷ Lietuvai. Jame aiškinama, kad Vyriausyb ÷ Seimui si ūliusi padidinti prezidento galias, per pus ę sumažinti Seimo

893 1927 03 18 III sesijos 73 pos ÷dis // III SS , Kaunas, 1926–1927.

244

nari ų skai čių ir pailginti jo darbo laik ą iki 5 met ų, ta čiau Seimo opozicija tam nepritar ÷. Vyriausyb ÷ nusprend ÷, kad negali skelbti Seimo rinkim ų pagal iki šiol buvusi ąją tvark ą, nes „tik tie įstatymai seimui rinkti ir jo darbams nustatyti bus Tautos gerbiami ir saugojami, kurie gaus jos pritarimo“ 894 . Krikš čioni ų demokrat ų ministrai L. Bistras ir P. Karvelis atsisak ÷ pasirašyti po šiuo pareiškimu, tuomet A. Smetona ir A. Voldemaras pasi ūl÷ jiems išeiti iš Vyriausyb ÷s. Balandžio 30 d. krikš čioni ų demokrat ų ministrai įteik ÷ Ministrui Pirmininkui A. Voldemarui atsistatydinimo raštus. 1927 m. birželio 22 d. M. Krupavi čius LKDP ir III Seimo LKDP frakcijos vardu įteik ÷ A. Smetonai memorandum ą, kuriame pareiškiama, kad LKDP pereina į opozicij ą. Jame Vyriausyb ÷ kaltinama Konstitucijos sulaužymu ir įstatymu nesilaikymu, kritikuojama ir jos užsienio politika. Memorandume rašoma, kad Vyriausyb ÷ boikotuoja Taut ų S ąjung ą, nes uždar ÷ čia veikusi ą atstovyb ę, primenama, kad Lietuva Taut ų S ąjungoje turi labai svarbi ų byl ų; teigiama, kad ignoruojami valstyb ÷s ekonominiai interesai, nes nesiun čiami atstovai į Ženevos ekonomin ę konferencij ą bei Baltijos valstybi ų prekybos r ūmų atstov ų suvažiavim ą895 . Memorandumo pabaigoje buvo kreipiamasi į Prezident ą, kad jis pakeist ų kenksmingą Lietuvai politik ą, ta čiau A. Smetonos nuomon ÷ tuo metu sutapo A. Voldemaro Vyriausyb ÷s nuomone. Valdan čioji dauguma III Seimo laikotarpiu iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo užsienio politikoje deklaravo orientacij ą į Vokietij ą ir SSRS bei tiksl ą sukurti Baltijos valstybi ų s ąjung ą, ta čiau šie du siekiai buvo nesuderinami, nes Vokietija ir SSRS dar ÷ visk ą, kad Baltijos valstybi ų s ąjunga nesusikurt ų. 1926 metais būta Lietuvos ir Lenkijos diplomat ų bei Seimo nari ų susitikim ų, kuriuos inicijavo LSDP ir kai kurie LKDP nariai, ta čiau M. Sleževi čiaus Vyriausyb ÷ nesiryžo prad ÷ti deryb ų su Lenkija, bijodama krikš čioni ų demokrat ų pasipriešinimo. LVLS ir LSDP savo ideologines nuostatas perk ÷l÷ į užsienio politik ą kategoriškai pasisakydamos prieš santyki ų su Vatikanu atnaujinim ą bei nepripažindamos Lietuvos bažnytin ÷s provincijos įkūrimo. KD bloko lyderiai, kritikuodami M. Sleževi čiaus vykdom ą užsienio politik ą, ne kart ą si ūl÷ konstruktyvius sprendimus d ÷l Lietuvos delegacijos pozicijos Taut ų S ąjungoje,

894 Vyriausyb ÷s pranešimas 1927 m. // LCVA , f. 923, ap. 1,b. 46, l. 60–61. 895 L. Truska. 1927 m. birželio 22 d. LKDP vadovyb ÷s memorandumas A. Smetonai. // Lietuvos istorijos metraštis 1994 , p. 187.

245

santyki ų su Vatikanu atnaujinimo, sutarties su SSRS, ta čiau j ų nuomon ÷ buvo ignoruojama. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Ministras Pirmininkas A. Voldemaras savo deklaracijoje paskelb ÷ Lietuvos neutralumo id ÷ją suteik ÷ Lenkijai galimyb ę v ÷l abiems šalims s ÷sti prie deryb ų stalo. III Seimo LVLS frakcija Vyriausyb ę apkaltino „Vilniaus išsižad ÷jimu“, o L ŪP frakcija kritikavo, kad neutralumo politika nesuteikia Lietuvai saugumo, ta čiau Seime daugum ą tur ÷ję krikš čionys demokratai pritar ÷ Ministr ų kabineto deklaracijai. Prezidentui A. Smetonai paleidus III Seim ą, krikš čionys demokratai nepritar ÷ tautinink ų norams sustiprinti Prezidento institucij ą, parlamento veiklos menkinimui ir atsisakymui paskelbti Seimos rinkimus, tod÷l ši ų partij ų koalicija iširo. Parlamentinio valdymo pakeitimas prezidentiniu kartu reišk ÷ ir Seimo institucijos gali ų pabaig ą nustatant užsienio politikos kurs ą. Nuo 1927 m. balandžio svarbiausi ų sprendim ų pri ÷mimas perkeltas į Vyriausyb ę, v ÷liau – į Prezident ūrą.

4. 2. Užsienio reikal ų komisijos ind ÷lis rengiant Nepuolimo sutart į su SSRS ir jos ratifikavimas

Dar prieš III Seimo rinkimus Latvijos pasiuntinys A. Baluodis prad ÷jo der ÷tis su LVLS ir LSDP lyderiais, kad Lietuva viena nepasirašyt ų sutarties su SSRS. Geguž ÷s pradžioje abu partij ų vadai patikino A. Baluod į, kad pa ÷mę valdži ą jie stengsis sudaryti nepuolimo pakt ą kartu su Latvija ir Estija. LSDP atstovas K. Bielinis net pareišk ÷, jog, Lietuvos Vyriausybei nusprendus pasirašyti sutart į su SSRS be šiaurini ų kaimyn ų, jo partija sukelt ų prieš tok į sprendim ą ne tik savo spaud ą, bet ir „tautos mases“ 896 . Koalicin ÷ Vyriausyb ÷ iš pradži ų laik ÷si latviams duoto žodžio, bet reikalavo, kad Latvija bes ąlygiškai pripažint ų Vilni ų Lietuvai. Latvija nesutiko su Lietuvos reikalavimu, tod ÷l Lietuva toliau intensyviai der ÷josi d ÷l dvišal ÷s nepuolimo sutarties su SSRS. M. Sleževi čiaus Vyriausyb ÷ v ÷l atnaujino derybas su Maskva. Birželio 24 d. ji pateik ÷ Užsienio reikal ų komisijai svarstyti sutarties su SSRS 3-iąjį projekt ą897 . LCVA Užsienio reikal ų ministerijos fonde prie 3-iojo projekto spausdinto teksto,

896 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais , p. 106. 897 Sutartis tarp Lietuvos ir Socialistini ų Taryb ų Respublik ų S ąjungos, projektas Nr. 3, pastabos Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje 1926 06 24 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 679, l. 214–217.

246

B. K. Balu čio, yra užrašytos komisijos nari ų pastabos, kurios parodo j ų poži ūrį į sutart į. LKDP atstovas A. Šmulkštys aiškino, kad 1-ajame straipsnyje neaiškiai apibr ÷žta Lietuvos valstyb ÷s teritorija, kuri ą pripaž įsta SSRS; 2-asis straipsnis, kuriame abi šalys pasižada susilaikyti nuo agresijos, neduoda realios naudos; o 3-iąjį straipsn į, kuriame rašoma apie abiej ų šali ų draugiškus ryšius, jis pasi ūl÷ visai išmesti. Projekte numatytas sutarties galiojimo laikas – 4 metai A. Šmulkš čiui atrod ÷ per ilgas. Jis teig ÷, kad apskritai tokia sutartis nepriimtina, ta čiau pataisius nurodytus straipsnius, galima priimti. LVLS atstovas P. Dailid ÷ nurod ÷, kad reikia suderinti 1-ojo straipsnio 1-ąją dal į, kurioje rašoma apie 1920 m. Taikos sutarties t ęstinum ą, su 5-ojo straipsnio 2-ąja dalimi, kurioje apibr ÷žiamas dabar sudaromos sutarties galiojimas. LŪS atstovas A. Stulginskis, kalb ÷damas savo vardu, griež čiausiai prieštaravo sutarties pasirašymui. Jo argumentai: 1) nepatinka 1-ojo straipsnio 2-oji dalis apie Lietuvos teritorij ą, 2) nieko naujo nepasakyta Vilniaus klausimu, 3) nepatvirtina Lietuvos saugumo, 4) ne įvykdyti 1920 m. Taikos sutarties punktai, tod ÷l ir ši ą sutart į gal ÷s taip pat vykdyti, 5) „iš rus ų pagalbos negaunam, o kitus nustatysim prieš save“ (Taut ų Sąjung ą), 6) „neigiamai atsilieps į Baltijos valstybes“898 . LSDP lyderis S. Kairys man ÷, kad deryb ų nutraukimas šiuo metu būtų sud ÷tingas. Jo nuomone, A. Stulginskis nori maksimalios programos, bet pats aiškino, kad Lietuva turi kažk ą gauti už tai, k ą ji duoda, o jei nepasieks maksimumo – atšaukti santyki ų sustiprinim ą. Jis pasisak ÷ už kolektyvin ÷s sutarties su SSRS pasirašym ą kartu su Latvija ir Estija, nes tokia sutartis sustiprint ų santykius tarp Baltijos šali ų. S. Kairys si ūl÷ atkreipti d ÷mes į į Latvijos pareiškim ą ir net pasi ųsti neoficiali ą misij ą į Ryg ą. LSDP teig ÷, kad svarbiausia tuojau užmegzti kontaktus su Estija ir Latvija, už tai pasisak ÷ ir LSDP konferencijoje Rygoje. S. Kairys taip pat si ūl÷ 1-ajame straipsnyje aiškiau apibr ÷žti Lietuvos teritorij ą, o 3-iasis straipsnis tur ÷tų prasm ę, jei būtų pasirašyta ekonomin ÷ sutartis.

898 Sutartis tarp Lietuvos ir Socialistini ų Taryb ų Respublik ų S ąjungos, projektas Nr. 3, pastabos Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje 1926 06 24 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 679, l. 215.

247

LTS atstovas A. Voldemaras aiškino, kad reikia sudaryti sutart į su SSRS, bet nurod ÷, kad tokia sutartis daugiau naudinga SSRS negu Lietuvai, nes agresijos atsisakymas neturint bendros sienos Lietuvai mažai svarbus. Tokia sutartimi Lietuva užkerta keli ą barjerui prieš SSRS, panaikina Lenkijos hegemonij ą Pabaltijyje, be to, sustiprina SSRS, kaip didel ÷s paj ūrio valstyb ÷s Rytuose, status ą. Jis si ūl÷ daugiau pareikalauti iš rus ų: 1-ajame straipsnyje nepamin ÷ta Klaip ÷da, tod ÷l reikia išsiaiškinti d÷l to, nes SSRS nepripažino Versalio sutarties 899 . Birželio 29 d. A. Voldemaras Užsienio reikal ų ministerijai pateik ÷ savo sutarties projekto variant ą pranc ūzų kalba, kuriame si ūloma 1920 m. sutart į laikyti šali ų tarpusavio santyki ų pagrindu 900 . 4-ajame straipsnyje nurodyta, kad sutartis galioja visose Lietuvos Respublikos žem ÷se, esan čiose tarp jos ryt ų sienos, nurodytos Maskvos sutartyje, ir dabartin ÷s sienos su Vokietija. Pažym ÷ta, kad Vilniaus ir Gardino žem ÷s yra atpl ÷štos nuo Lietuvos ir yra Lenkijos valdomos. Numatyta, kad Lietuvos valdžios veiksmas, padarytas siekiant atgauti okupuotas žemes, negali b ūti laikomas nesuderinamu „su taikiu jos nusistatymu“. Antroji dalis įpareigojo SSRS, darant politin ę sutart į su Lenkija, įtraukti į j ą straipsn į apie ypating ą Vilniaus ir Gardino žemi ų pad ÷tį. Sutart į A.Voldemaras si ūl÷ pasirašyti 5 metams. Jis įžvalgiai numat÷, kad sutartyje reikia ne tik konstatuoti Lietuvos žemi ų okupacijos fakt ą bei pasilikti galimyb ę jas susigr ąžinti, bet ir apsidrausti nuo galimos SSRS ir Lenkijos sutarties. Matyt, tokiam sprendimui įtak ą tur ÷jo 1921 m. Rygoje pasirašyta Lenkijos ir Soviet ų Rusijos sutartis, kurios formuluot ÷ d ÷l Lenkijos ir Lietuvos sienos k ÷l÷ abejones 1920 m. Lietuvos ir Soviet ų Rusijos Taikos sutartimi. 1926 m. birželio 25 d. Užsienio reikal ų ministerija, atsižvelgdama į komisijos pastabas, paruoš ÷ 4-ąjį sutarties projekt ą, kuris buvo svarstytas ir taisytas Seimo Užsienio komisijos pos ÷dyje liepos 3 d. 901 . Buvo išmestas daugumos komisijos nari ų kritikuotas straipsnis apie draugiškus šali ų politinius ir ekonominius ryšius, tod ÷l pasikeit ÷ straipsni ų numeracija. Svarstant 4-ąjį projekt ą komisijoje v ÷l iškilo notos d÷l sienos su Vokietija klausimas. Aštrus gin čas kilo d ÷l kai kuri ų A. Voldemaro teigini ų. Pagrindinius nesutarimus suk ÷l÷ klausimas, kurioje Lietuvos teritorijoje galios pasirašoma sutartis ir kurios jos teritorijos SSRS įsipareigoja nepulti, jeigu

899 Sutartis tarp Lietuvos ir Socialistini ų Taryb ų Respublik ų S ąjungos, projektas Nr. 3, pastabos Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje 1926 06 24 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 679, l. 217. 900 A. Voldemaro parengtas projektas 1926 06 29 // ten pat, l. 246–247. 901 Sutartis tarp Lietuvos ir Socialistini ų taryb ų respublik ų s ąjungos, projektas Nr. 4 (serija b), ištaisyta URM pos ÷dyje 1926-06-25 // ten pat, l. 191, 157.

248

pakto pasirašymo metu dalis teritorijos okupuota Lenkijos, o Klaip ÷dos kraštas gr ąžintas Lietuvai jau po 1920 m. sutarties, ir jo Lietuvai Soviet ų S ąjunga nepripaž įsta 902 . A. Voldemaras taip pat suabejojo, ar SSRS apima ir Baltarusij ą. Komisija nutar ÷ sutarties galiojim ą prat ęsti 5 metams 903 . Prie projekto pateikti 2 protokolai. 1-asis papildo 3-iąjį straipsn į, kuriame kalbama d ÷l pagalbos tre čiųjų valstybi ų agresijos atveju. Jame rašoma, kad šis susitarimas taip pat galios tre čiųjų šali ų ekonominio ir finansinio boikoto prieš vien ą iš susitarian čiųjų šali ų atveju. Be to, prid ÷tas pareiškimas G. Čičerinui, kuriame rašoma, kad Lietuvos naryst ÷ Taut ų Sąjungoje negali kliudyti draugiškiems santykiams tarp Lietuvos ir SSRS. 2-asis protokolas buvo naujas. Jo 1-oje dalyje rašoma, kad jei Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje įvyks faktas, prieštaraujantis sutar čiai, tai nebus sutarties sulaužymas. 2-oje dalyje pabr ÷žiama, kad Vilniaus okupacija nemažina Lietuvos suvereni ų teisi ų į šią teritorij ą kaip integrali ą Lietuvos Respublikos dal į. Prie protokolo projekto B. K. Balu čio ranka parašytas prašymas perrašyti, nes liepos 5 d. bus Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dis 904 . Taip gim ÷ 5-asis sutarties projektas, galutinai priimtas liepos 5 d. Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje. Protokole Nr. 2 patikslintas teiginys, kad teritorija, esanti tarp 1920 m. Taikos sutartimi nustatytos Lietuvos ryt ų sienos ir dabartin ÷s demarkacijos linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos, dabar yra okupuota Lenkijos, bet tai negali b ūti pretekstas užgin čyti Lietuvos suverenitet ą šioje teritorijoje 905 . Akivaizdu, kad komisija pritar ÷ kai kuriems A. Voldemaro projekto teiginiams d÷l 1920 m. Taikos sutarties įrašymo į nauj ąjį projekt ą ir 5 met ų galiojimo. Protokole Nr. 2 patvirtinamas Lietuvos suverenitetas Lenkijos okupuotoms lietuviškoms žem ÷ms. Liepos 9 d. šis variantas buvo įteiktas G. Čičerinui ir S. Aleksandrovskiui, ta čiau Maskva kategoriškai atmet ÷ projekt ą, teigdama, kad visos projekto formuluot ÷s yra demonstratyvios ir sukels Lenkijos priešiškum ą906 . Sovietai paband ÷ per tautininkus paveikti Lietuvos Vyriausyb ę, tod ÷l liepos 15 d. pasiuntinyb ÷s sekretorius D. Skalovas susitiko su LTS lyderiu A. Smetona, bandydamas įkalb ÷ti sušvelninti

902 Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje , p. 144. 903 Projektas Nr. 4, ištaisytas Užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje 1926 07 03 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 679, l. 157. 904 Projektas Nr. 4, protokolas Nr. 1, protokolas Nr. 2. // ten pat, l. 194, 193, 172. 905 Projektas Nr. 5 (serija b), ištaisytas UR k-jos pos ÷dyje 1926 07 03, protokolas Nr. 2 // ten pat, l. 140,138. 906 Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje , p. 145.

249

pakto tekst ą. A. Smetona sutiko su pasiuntinyb ÷s sekretoriaus nuomone, bet reikalavo, kad Vilniaus klausimu SSRS aiškiai pasisakyt ų Lietuvos naudai, ta čiau sovietai nenor ÷jo to patvirtinti net slaptame protokole ar deklaracijoje. Užsienio reikal ų komisijos pirmininkas LVLS atstovas Z. Toliušis pokalbiuose su SSRS pasiuntiniu S. Aleksandrovskiu taip pat už ÷m÷ tvirt ą pozicij ą, reikalaudamas politin ÷je sutartyje pripažinti Klaip ÷dą Lietuvai ir pasisakyti Vilniaus klausimu. Der ÷damasis su SSRS atstovu Z. Toliušis siek ÷ ne neutraliteto sutarties, bet garantinio pakto, kuriuo SSRS garantuot ų Lietuvai ne tik nepuolim ą, bet ir param ą tre čiųjų šali ų užpuolimo atveju 907 . S. Aleksandrovskis, nor ÷damas gauti iš Lietuvos nuolaid ų, ieškojo ryši ų su įvairi ų politini ų j ÷gų atstovais. Liepos viduryje viename pobūvyje Kaune jis kalb ÷josi su Seimo Pirmininku dr. Jonu Staugai čiu, kuris pareišk ÷, kad Rusijai reikalinga Lietuva, d ÷l to ji niekada jos nepuls, bet visada gins nuo Lenkijos agresijos. SSRS pasiuntinys band ÷ išsklaidyti pernelyg tvirt ą dr. Jono Staugai čio pasitik ÷jim ą Soviet ų geranoriškumu, ta čiau Seimo vadovas paklaus ÷, kod ÷l Maskva nenori pripažinti „to, kas egzistuoja realyb ÷je“ 908 . Aiškindamasis Lietuvos politik ų paži ūras, S. Aleksandrovskis taip pat bendravo su LKDP lyderiu III Seime M. Krupavi čiumi ir LŪS atstovu – kun. Juozu Vailokai čiu, apie juos labai pagarbiai atsiliepdamas savo pranešime Maskvai. Tada Maskva nutar ÷ pag ąsdinti Lietuv ą Lenkijos gr ÷sme ir persp ÷jo d ÷l J. Pilsudskio karini ų pasirengim ų prie jos sienos. Liepos m ÷nes į SSRS, Vokietijos, Latvijos ir net JAV laikraš čiai prad ÷jo spausdinti gr ÷smingus straipsnius, kad Lenkija ruošiasi pulti Lietuv ą. LKDP laikraštis „Rytas“ taip pat pateik ÷ „Izvestij ų“ ir JAV dienraš čio „Chicago tribune“ korespondento Varšuvoje Floydo Gibbonso straipsnius, kuriuose persp ÷jama, kad Lenkija ruošiasi pulti Lietuv ą ir traukia kariuomen ę prie demarkacin ÷s linijos 909 . Lietuvos politikai suprato, kad šie straipsniai buvo užsakyti Maskvos. LKDP atstovas L. Bistras liepos 30 d. raš÷, kad, g ąsdindama Lenkija, SSRS daro spaudim ą Lietuvos Vyriausybei, nor ÷dama padaryti j ą nuolaidesn ę, ta čiau patar ÷ sekti Rusijos ir Anglijos santykius, nes Anglija suinteresuota laikyti Baltijos valstybes savo įtakos

907 Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje , p. 146–147. 908 Ten pat, p. 148. 909 Lenkijos agresingi planai prieš Lietuv ą; Pilsudskis ruošia kar ą // Rytas , 1926 07 28, Nr. 165, p. 1.

250

zonoje 910 . Jis patar ÷ M. Sleževi čiaus Vyriausybei nedaryti eksperiment ų, siekti vienyb ÷s ir b ūti atsargiai. Lietuvos Seimo Užsienio reikal ų komisijai SSRS spaudimas nepadar ÷ didelio įsp ūdžio. Rugpj ūč io 23 d. B. K. Balutis J. Baltrušai čiui į Maskv ą raš ÷, kad Seimo Užsienio komisija buvo nepatenkinta SSRS notos d ÷l Vilniaus projektu ir man ÷, kad nota, „kuri ą jie tik priima dom ÷n, visiškai nepakankama“911 . Komisija nutar ÷, kad tokia nota privalo b ūti bent protokolo fone, o jeigu protokolo neb ūtų, net nenor ÷jo suteikti Vyriausybei teis ÷s der ÷tis d ÷l kit ų variant ų, t. y. si ūlyti sovietams patiems parašyti not ą d ÷l Vilniaus, kuri ą Lietuva „priimt ų dom ÷n“ arba, jei Lietuva rašyt ų toki ą not ą, tai SSRS atsakydama tur ÷tų pakartoti jos turin į ir pritarti Lietuvos Vyriausyb ÷s nuomonei. B. K. Balutis, raš ÷, kad nor ÷dama toliau der ÷tis su SSRS, Vyriausyb ÷ tur ÷jo gauti Užsienio reikal ų komisijos sutikim ą, nes SSRS pasi ūlymo d ÷l Vilniaus komisija nelaik ÷ jokiu nusileidimu. LSDP oficioze „Socialdemokratas“ rugpj ūč io 26 d. paskelbti keli straipsniai, kuriuose rašoma, kad rusai taip g ąsdina nor ÷dami paaštrinti Lietuvos ir Lenkijos santykius bei siekdami paveikti Lietuvos Vyriausyb ę grei čiau pasirašyti sutart į su SSRS. Straipsnyje „Kam reikalingas triukšmas“ rašoma, kad net ir J. Pilsudskis negali nesiskaityti su galimomis karo su Lietuva pasekm ÷mis, nes gali kilti pasaulinis karas 912 . Teigiama, kad Anglija siekia paimti į savo įtakos zon ą Lenkij ą ir Baltijos šalis taip siekdama sudaryti barjer ą prieš SSRS, ta čiau tam kliudo Lietuvos ir Lenkijos konfliktas d ÷l Vilniaus. Anglija stengiasi baigti š į gin čą ir sutaikyti Lietuv ą su Lenkija. SSRS, tai žinodama, suk ÷l÷ triukšm ą, ta čiau straipsnio autoriaus nuomone, tai visai nereikalinga, nes n ÷ra s ąlyg ų užbaigti konflikt ą d ÷l Vilniaus, o mažut ÷ Lietuva nevykdys agresyvios politikos prieš SSRS, nes dabartin ÷ Vyriausyb ÷ laikosi nuostatos, kad Lietuva gali išlaikyti nepriklausomyb ę tik b ūdama neutrali. Straipsnyje „Angarietis – Lietuvos „gyn ÷jas“ rašoma, kad SSRS spauda meluoja, nor ÷dama nukreipti rus ų darbinink ų ir visuomen ÷s d ÷mes į nuo komunist ų diktat ūros kriz ÷s, o „Maskvos imperializmo agentas“ Zigmas Angarietis pakartoja visus prasimanymus apie lenk ų puolimus Lietuvoje leidžiamame „Darbinink ų atstove“ 913 . Lietuvos pasiuntinys J. Baltrušaitis net keliuose laiškuose Ministrui Pirmininkui

910 Dr. L. Bistras. Politini ų galimybi ų s ūkurys // Rytas , 1926 07 30, Nr. 168, p. 1. 911 B. K. Balu čio laiškas J. Baltrušai čiui 1926 08 23 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 679, l. 55–58. 912 Kam reikalingas triukšmas // Socialdemokratas , 1926 08 26, Nr. 34, p. 1. 913 Angarietis – Lietuvos „gyn ÷jas“// Socialdemokratas , 1926 08 26, Nr. 34, p. 1.

251

M.Sleževi čiui raš ÷, kad straipsniai „Socialdemokrate“ labai supykd ÷ rusus, tod ÷l apie protokol ą net negalima kalb ÷ti, ta čiau not ą d ÷l Vilniaus pažad ÷jo. J. Baltrušaitis raš ÷, kad apie tai reikia informuoti LSDP lyderius S. Kair į ir K. Bielin į914 . 1926 m. rugpj ūč io 29 d. LKDP oficioze „Rytas“ Seimo narys E. Turauskas straipsnyje „M ūsų politika ir Sovietai“ svarst ÷, ar tinka Lietuvai „eiti prieš Anglijos politikos kryptis“915 . Jis raš ÷, kad SSRS atsid ūrusi izoliacijoje ir sutartis su Lietuva jai būtų ne tik moralinis laim ÷jimas, bet ir pralaužtų izoliacijos žied ą. Jo nuomone, rizikuodama sukelti prieš save daugumos Europos šali ų politik ą, Lietuva privalo ne tik reikalauti, bet ir gauti reali ų kompensacij ų iš SSRS: 1) gauti aišk ų pasisakym ą d ÷l Vilniaus priklausymo Lietuvai, 2) d÷l kai kuri ų Maskvos sutarties straipsni ų vykdymo, 3) SSRS pareiškim ą Klaip ÷dos klausimu. E. Turauskas patar ÷ Vyriausybei nepasiduoti SSRS spaudimui ir neskub ÷ti pasirašyti sutarties, manydamas, kad iš didži ųjų Europos valstybi ų Lietuva gaus daug realesni ų ir naudingesni ų pasi ūlym ų. Seimo Užsienio reikal ų komisija tur ÷jo didel ę įtak ą Vyriausyb ÷s sprendimams. J. Purickio 1926 m. rugs ÷jo 11 d. laiškas J. Baltrušai čiui rodo, kad tik pritarus Užsienio reikal ų komisijai M. Sleževi čius sutiko vykti į Maskv ą, ta čiau vizit ą atid ÷jo, kol Taut ų Sąjungoje bus apsvarstytas Klaip ÷dos Seimelio skundas 916 . 1926 m. rugs ÷jo 28 d. „Ryto“ straipsnyje teigiama, kad M. Sleževičius išvyko į Maskv ą pav ÷lav ęs d ÷l opozicijos ir LVLS abejoni ų, ar tinkamas metas važiuoti į Maskv ą917 . LKDP oficiozo nuomone, premjero vykdoma politika su sovietais gali Lietuv ą įvelti į įvairias avanti ūras, nes sovietai nepatenkina principini ų Lietuvos reikalavim ų ir nesuteikia ekonomini ų lengvat ų. Kitame „Ryto“ straipsnyje sutartis įvertinta kaip nenauding ą Lietuvai, nes SSRS aiškiai nepasisak ÷ nei Vilniaus, nei Klaip ÷dos klausimu. Šia sutartimi Lietuva į÷ jo į Vokietijos ir SSRS politikos orbit ą ir užsitrauk ÷ stipri ų ir nepalanki ų SSRS valstybi ų nemalon ę918 . Vyriausyb ÷s oficioze „Lietuva“ kritikuojami opozicijos argumentai, teigiama, kad opozicija siekia sumažinti sutarties reikšm ę. Opozicija aiškino, kad Anglija siekianti izoliuoti SSRS nuo Vokietijos, o Lietuvos sutartis tarp j ų nuties ÷ tilt ą. Be to, sutartis, KD nuomone, sukels neigiam ą įsp ūdį Taut ų Sąjungoje ir apsunkins Lietuvos

914 J. Baltrušai čio laiškas Ministrui Pirmininkui M. Sleževi čiui 1926 08 30 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 679, l. 47; J. Baltrušai čio laiškas Ministrui Pirmininkui M. Sleževi čiui 1926 09 08 // ten pat, l. 33. 915 Ed. T.[E. Turauskas]. M ūsų politika ir Sovietai // Rytas , 1926 08 29, Nr. 194 , p. 1. 916 J. Purickio laiškas J. Baltrušai čiui 1926 09 11 // LCVA , f. 383, ap. 7, b. 679, l. 25. 917 P. Sleževi čius išvyko Maskvon // Rytas , 1926 09 28, Nr. 218, p. 1. 918 A. Pakalniškis. Nepuolimo sutartis // Rytas , 1926 10 01, Nr. 221, p. 1.

252

tarptautin ę pad ÷tį, ji taip pat žalinga santykiams su Baltijos valstyb ÷mis, nes laužo bendr ą j ų front ą919 . „Socialdemokrato“ vedamajame priešingai – Nepuolimo sutartis vertinama teigiamai. Staripsnyje aiškinama, kad sutarties tikslas – stiprinti taik ą Europos rytuose, parašyta, kad prie sutarties prid ÷tos 2 notos – viena Lietuvos Vyriausyb ÷s, kurioje rašoma, kad sutartis nekliudys Lietuvai atlikti Taut ų Sąjungos nar ÷s pareig ų, o kita – SSRS, aiškinanti, kad Vilniaus užgrobimas nepakeit ÷ SSRS nuostatos tuo klausimu. Autoriaus nuomone, po Nepuolimo sutarties pasirašymo turi sekti ekonomin ÷s sutarties sudarymas, o kitas Lietuvos Vyriausyb ÷s žingsnis tur ÷tų b ūti bandymas susitarti su Baltijos šalimis 920 . A. Smetona savo straipsnyje nurod ÷, kad sutartis su SSRS pasirašyta ne tod ÷l, kad Lietuva bijojo SSRS agresijos, bet tod ÷l, kad gal ÷tų apsiginti nuo Lenkijos agresijos 921 . Jo nuomone, ši sutartis yra naujos krypties – orientacijos į kaimynines valstybes – pradžia, tod ÷l kitas žingsnis tur ÷tų b ūti sutartis su Vokietija. Be to, jis raš ÷, kad sutartis su SSRS nekliudo pasirašyti sutarties su Lenkija, jeigu ji sutiks gr ąžinti vis ą Vilniaus krašt ą. Straipsnyje „Pirmas žingsnis“ A. Voldemaras kaltino LKDP oficioz ą, kad agituodamas prieš sutart į, jis dirba Lenkijai, ta čiau neabejojo, kad ši agitacija nesutrukdys sutarties ratifikavimui Seime 922 . Jis teigiamai vertino sutart į, nors man ÷, kad galima buvo daugiau pasiekti, ta čiau nepasiekta d ÷l Vyriausyb ÷s nesugeb ÷jimo. Nepuolimo sutartis, jo nuomone, „didelis Lietuvos politikoje žingsnis į priek į“, nes ji: 1) iškelia Lietuvos politik ą į tarptautin į lygmen į, 2) primena, kad Vilniaus klausimas yra atviras, 3) sumažina Lenkijos puolimo pavoj ų. A. Voldemaras aiškino, kad tik nuo Lietuvos priklausys, kiek naudos duos ši sutartis, ta čiau jis bijojo, kad Vyriausyb ÷ nesugeb ÷s ja pasinaudoti, nes Ministr ų kabinetas neturi n ÷ vieno žmogaus, kuris orientuot ųsi tarptautin ÷je politikoje. Jis pripažino, kad M. Sleževi čius daug nusipeln ÷ pasirašant Maskvos sutart į, ta čiau abejojo, ar jis žengs toliau, nes artimiausiu patar÷ju pasirinko savo draug ą V. Sidzikausk ą, „amžin ą optimist ą, kuriam viskas visada rodosi b ūsi ą labai gerai, bet kuris gr įžta pablogin ęs pad ÷tį, kaip kad padar ÷ Ženevoj“.

919 Nepuolimo sutartis ir opozicija // Lietuva , Nr. 231, 1926 10 13, p. 1. 920 V. Pasirašius nepuolimo sutart į su Rusais // Socialdemokratas , 1926 10 07, Nr. 40, p. 3. 921 A. Sm. [A. Smetona]. Nepuolimo sutart į pasirašius // Lietuvis , 1926 10 08, Nr. 40, p. 2–3. 922 Prof. A. Voldemaras. Pirmas žingsnis // Lietuvis , 1926 10 15, Nr. 41, p. 4–5.

253

Vyriausyb ÷ nutar ÷ santykiuose su SSRS žengti antr ąjį žingsn į ir nedelsdama prad ÷ti ekonomines derybas, tod ÷l jau spalio 16 d. pasiunt ÷ į Maskv ą delegacij ą, kurios pirmininkas buvo J. Purickis, nariai – Užsienio reikal ų ministerijos ir Ministr ų kabineto juristai, vis ų sutartimi suinteresuot ų Lietuvos žinyb ų atstovai, tarp kuri ų buvo ir Žem ÷s ūkio r ūmų narys bei Seimo LVLS frakcijos atstovas J. Pajaujis. Delegacijos ekspertais paskirti stambiausi pramonininkai, tarp j ų įtakingas LŪS narys Jonas Vailokaitis 923 . Deryb ų Maskvoje metu buvo sudarytos 3 komisijos, kurias sudar ÷ abiej ų šali ų atstovai. Pirmoje – Prekybos sutarties komisijoje Lietuvos pus ÷s pirmininkas buvo Jonas Dobkevi čius, o Rusijos – B. Stomoniakovas. Šios komisijos nariu buvo Seimo narys J. Pajaujis, ekspertu – Jonas Vailokaitis. Antroji – Tranzito transporto, o tre čioji – Juridin ÷ – redakcin ÷ komisija. Lietuvos delegacijos pirmininkas J. Purickis priklaus ÷ tre čiajai komisijai 924 . Derybos vyko sunkiai, nes Lietuvos delegacija siek ÷ maksimumo, o SSRS delegacija šalia ekonomini ų, k ÷l÷ ir politinius reikalavimus. Siekdami patenkinti savo reikalavimus, rusai band ÷ papirkti Jon ą Vailokait į, pasi ūlydami patraukl ų sand ÷rį – pus ÷s milijon ų lit ų vert ÷s konsignacin ę sutart į d ÷l jo įmon÷se gaminam ų preki ų pirkimo. Jonas Vailokaitis su pasi ūlymu sutiko ir pažad ÷jo LŪS pritarim ą Maskvos sutarties ratifikavimui Seime 925 , ta čiau Seime LŪS balsavo prieš sutarties ratifikavim ą. J. Purickis ekonomines derybas band ÷ susieti su Maskvos sutarties ratifikavimu Seime, o tai suk ÷l÷ rus ų priešiškum ą926 . Lenkija į Nepuolimo sutart į sureagavo pasiuntusi SSRS not ą, kurioje pareiškiama, kad ši sutartis prieštarauja Lenkijos ir Soviet ų Rusijos sutar čiai, pasirašytai Rygoje, ir antr ąją not ą – Ambasadori ų konferencijai, kurioje prašoma dar kartą patvirtinti 1923 m. kovo 15 d. nustatyt ą Lenkijos rytin ę sien ą. Ambasadori ų konferencija, 1926 m. spalio 20 d. apsvars čiusi Lenkijos prašym ą, nutar ÷ antr ą kart ą šio klausimo nespr ęsti, nes, jos nuomone, Lietuvos ir SSRS sutartis tam neturi įtakos 927 . Spalio 30 d. Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras M. Sleževi čius

923 Delegacijos į ekonomines derybas su SSSR galutin ÷ sud ÷tis // Lietuvos žinios , 1926 10 10, Nr. 233, p. 1. 924 Ekonom. deryboms komisijos Maskvoj // Rytas , 1926 10 29, Nr. 245, p. 3. 925 Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje , p. 270–271. 926 Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) , t. 1, p.194. 927 Nepuolimo sutartis Vilniaus byloje // Lietuva , 1926 10 26, Nr. 242, p. 1; Ambasadori ų konferencija d÷l Vilniaus klausimo // Lietuva , 1926 10 27, Nr. 243, p. 1.

254

Seimo Užsienio reikal ų komisijoje padar ÷ expose Vilniaus klausimu. Jis išreišk ÷ Vyriausyb ÷s nuostat ą, kad Ambasadori ų konferencij ą sudaran čios valstyb ÷s netur ÷jo joki ų juridini ų teisi ų į Vilniaus krašt ą, jokia tarptautin ÷ sutartis joms ši ų teisi ų nesuteik ÷, tod ÷l jos negal ÷jo savo nuoži ūra tomis žem ÷mis disponuoti. 87-asis Versalio sutarties straipsnis taip pat joms šios teis ÷s nesuteik ÷, be to, jis Lietuvos nelie čia, ir Taut ų Sąjunga nepripažino 1923 m. kovo 15 d. Ambasadori ų konferencijos nutarimo. M. Sleževi čius akcentavo „nuoširdžiai pacifistin į Lietuvos užsienio politikos pob ūdį“, teig ÷, kad d ÷l geografin ÷s pad ÷ties Lietuvai skirta politiškai ir ekonomiškai jungti Rytus ir Vakarus. Dar kart ą patvirtino, kad kol Vilniaus priklausomyb ÷s klausimas nebus teisingai ir teisiškai išspr ęstas, tol normal ūs santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos nebus galimi 928 . A. Kasparavi čius raš ÷, kad mainais už kontroversiškai suredaguot ą (d ÷l lietuvi ų derybinink ų neprofesionalumo) Nepuolimo sutart į ir neapibr ÷žtus pažadus Vilniaus byloje M. Sleževi čius Maskvai 1926 met ų ruden į atskleid ÷ Lietuvos rengiamus partizaninio pasipriešinimo Lenkijai planus, leido soviet ų diplomatijai įpainioti Lietuv ą į provokatoriškas antilenkiškas propagandines akcijas bei sudar ÷ „džentelmenišk ą susitarim ą“ su G. Čičerinu, kuriame pasižad ÷jo keistis žvalgybine informacija apie Lenkik ą ir Baltijos šalis 929 . 1926 m. lapkri čio 5 d. Užsienio reikal ų komisijos pirmininkas Z. Toliušis Seime referavo sutart į tarp Lietuvos Respublikos ir SSRS ir įvertino j ą kaip svarb ų įvyk į politiniame Ryt ų Europos gyvenime 930 . Jis konstatavo, kad sutartis yra įvairiai vertinama ir užsienyje, ir Lietuvoje. Aiškino, kad politiniame ir visuomeniniame Europos gyvenime vyrauja pacifizmo id ÷jos, o Lietuvai, kaip mažai valstybei, taika yra labai reikalinga. Jis pripažino, kad 1920 m. sutartis taip pat galioja, o 1926 m. rugs ÷jo 28 d. sutartis daugiausia patvirtina pirmosios sutarties nuostatas. Įrodin ÷jo, kad reik ÷jo pasirašyti nauj ą sutart į, nes po 1920 m. liepos 12 d. sutarties su Lietuva, rusai 1921 m. kovo 18 d. Rygoje pasiraš ÷ sutart į su Lenkija, kurioje parašyta, kad siena tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatoma ši ų dviej ų valstybi ų tarpusavio susitarimu. Lenkijos diplomatai aiškino, kad Rygos sutartis panaikino Maskvos sutart į, nors rusai laik ÷si kitos nuomon ÷s, tod ÷l Lietuva nor ÷jo, kad SSRS aiškiai, o ne dviprasmiškai

928 Ministerio pirmininko ir Už. Reik. Minist. p. M. Sleževi čiaus expose Vilniaus klausimu Seimo Užsienio reikal ų komisijoj // Lietuva , 1926 10 30, Nr. 246, p. 1. 929 Kasparavi čius A. Tre čiojo Seimo užsienio politika: tarp iliuzij ų ir pragmatizmo // Parlamento studijos , Nr. 8, 2009, p. 68–69. 930 1926 11 05 II sesijos 39 pos ÷dis // III SS , Kaunas 1926–1927.

255

pripažint ų ankstesnes nuostatas. Sutarties su SSRS pasirašymui tur ÷jo įtakos ir J. Pilsudskio vadovaujamas perversmas Lenkijoje ir su juo susijusi akcija prieš Lietuv ą lenk ų spaudoje bei kariuomen ÷s pertvarkymai pasienyje. Z. Toliušis teig ÷, kad J. Pilsudskis turi plan ą nuo SSRS atsiskirti tam tikru barjeru, kur į sudaryt ų pusiau nepriklausoma Ukraina, pusiau nepriklausoma Baltarusija ir priklausoma nuo Lenkijos Lietuva. Jis pareišk ÷, kad d ÷l Lenkijos pavojaus buvo pasi ųsta nota Lietuvos atstovams užsienyje, kad jie informuot ų t ų šali ų vyriausybes. Referuodamas sutart į, pamin ÷jo, kad SSRS pasikeit ÷ Konstitucija, tod ÷l, nors liko galioti 1920 m. sutartis, j ą reik ÷jo dar kart ą patvirtinti. Tai ir padaryta 1-uoju straipsniu. 2-uoju straipsniu abi valstyb ÷s pasižad ÷jo gerbti viena kitos suverenum ą bei teritorin ę nelie čiamyb ę, 3- iuoju – susilaikyti nuo bet koki ų agresijos veiksm ų, 4-uoju – nestoti į tre čiųjų valstybi ų sudaryt ą politin ę ar ekonomin ę s ąjung ą, nukreipt ą prieš vien ą iš susitarian čiųjų pusi ų. D ÷l šio punkto M.Sleževi čius paraš ÷ not ą SSRS, kad Lietuvos dalyvavimas Taut ų Sąjungoje neprieštarauja sutar čiai ir kad Lietuva nori b ūti neutrali valstyb÷. 5-ajame straipsnyje rašoma, kad konfliktai tarp susitarian čiųjų šali ų turi b ūti sprendžiami diplomatiniu keliu, o jei susitarimas nepasiekiamas, skiriamos taikomosios komisijos. 6-asis straipsnis – apie sutarties ratifikavim ą, 7-asis – numat ÷, kad sutartis galioja 5 metus, o 1-ojo ir 2-ojo straipsni ų galiojimas neapibr ÷žtas. Atsakydamas kritikams, Z. Toliušis paaiškino, kad sutartis neprieštarauja Taut ų Sąjungos paktui, nes Vokietija pirmoji pasiraš ÷ sutart į su SSRS ir ne tik buvo priimta į Taut ų Sąjung ą, bet ir išrinkta Taut ų Sąjungos Tarybos nuolatine nare. Kalb ÷damas apie sutarties reikšm ę, jis pirmiausia pabr ÷ž÷, kad ji sustiprins Lietuvos pozicijas, siekiant atgauti Vilni ų, jos tarptautin ę pad ÷tį bei saugum ą. Sutartis bus pagrindas tolimesniems santykiams su SSRS vystyti. Z. Toliušis pripažino, kad daug inteligentijos yra išaukl ÷ta Rusijos įtakoje ir ši įtaka iki šiol stipri, tod ÷l pritar ÷ glaudesniems ryšiams su SSRS. Siūl÷ Lietuvai tapti „tiltu“ tarp Vakar ų ir Ryt ų Europos, labiau išnaudojant geografin ę pad ÷tį prekybai ir tranzitui per Lietuvos teritorij ą. Tik ÷josi, kad pasirašius nauj ą sutart į SSRS pagaliau įvykdys ir 1920 m. sutarties pasižad ÷jimus. 1926 m. lapkri čio 5 d. diskusijose d ÷l sutarties ratifikavimo LŪS atstovas A. Stulginskis primin ÷, kad, nors buvo pasižad ÷jusi 1920 m. sutartimi, Rusija negr ąžino Lietuvos pilie čių ind ÷li ų, miško, archyv ų, tod ÷l abejojo, ar verta buvo

256

sudaryti nauj ą sutart į su valstybe, kuri nevykdo savo sutar čių931 . Jis man ÷, kad tuometin ÷s Lietuvos ekonomin ÷s kriz ÷s priežastis buvo SSRS negr ąžinti ind ÷liai Lietuvos gyventojams. Jis pareišk ÷, kad krikš čioni ų demokrat ų Vyriausyb ÷, vesdama derybas su SSRS, reikalavo įvykdyti 1920 m. sutart į ir aiškiau pasisakyti Klaip ÷dos ir Vilniaus klausimais, ta čiau negavusi iš Soviet ų vyriausyb ÷s patenkinan čio atsakymo, nutrauk ÷ derybas. Paneig ÷ referento išvedžiojimus, kad sutartis užtikrina Lietuvos saugum ą ir pasi ūl÷ išsiaiškinti, ar tikrai ji neprieštarauja Taut ų Sąjungos paktui. Apgailestavo, kad sutartyje pla čiau neišnagrin ÷ti gin čų sprendimo klausimai. Apskritai, jis sutartį vertino kaip nenauding ą Lietuvai, paneig ÷ referento teigin į, kad Lietuva buvo izoliuota, ir pareišk ÷, kad Lietuva iki šiol vykd÷ savarankišk ą užsienio politik ą. Jo nuomone, po šios sutarties pasirašymo Lietuva pateko į dar didesn ę izoliacij ą, nes SSRS santykiai su Vakar ų Europa yra labai įtempti, d ÷l šios sutarties atšalo Lietuvos santykiai su Baltijos valstyb ÷mis. Jo nuomone, negali abi agrarin ÷s šalys vystyti tarpusavio prekybini ų santyki ų, nes pasaulin ÷je rinkoje jos konkuruoja savo produktais. Netik ÷jo jis ir politinio suart ÷jimo perspektyva, kuri duot ų teigiam ų rezultat ų. Pamin ÷jo, kad panaši ų nukrypim ų į Soviet ų Rusijos pus ę Lietuvos užsienio politikos orientacijoje jau buvo ir jie nedav ÷ pageidaujam ų vaisi ų. Jis prisimin ÷ 1920 m., teigdamas, kad Lietuvos orientacija į Rusij ą prisid ÷jo prie Vilniaus praradimo. A. Stulginskis aiškino, kad jeigu maža valstyb ÷ savo užsienio politikoje remiasi į didel ę valstyb ę, tai jos užsienio politika bus nepastovi ir anks čiau ar v ÷liau ji susilauks kracho. Jis patar ÷ ned ÷ti vil čių, kad Vilni ų pavyks atgauti svetimomis rankomis, o labiau pasitik ÷ti savo j ÷gomis, nes priešingu atveju galima prieiti prie nepriklausomyb ÷s praradimo. LŪS vardu jis pareišk ÷, kad šios sutarties ratifikuoti negalima. LDF frakcijos lyderis K. Ambrozaitis konstatavo, kad Lietuvoje yra trys visuomen ÷s grup ÷s: I – dvarinink ų grup ÷ Lietuvos ateit į įsivaizduoja susiet ą glaudžiais ryšiais su Lenkija, II – Lietuv ą nori matyti savarankišk ą ir nepriklausom ą ir III grup ÷, kuri orientuojasi į Rusij ą. Nepuolimo sutart į su SSRS jis įvertino, kaip „rusiškos politikos orientacijos realizavim ą“. Teig ÷, kad orientacija į Rusij ą yra ne piktas noras, bet individualus įsitikinimas, kur į sustiprino artimi Rusijai ideologiniai motyvai. LDF nuomone, ši sutartis nieko realaus Lietuvai neduoda ir joki ų garantij ų nesuteikia, o Lietuv ą paver čia žaislu SSRS politikoje, kad ši sutartis garantuoja ne

931 1926 11 05 II sesijos 40 pos ÷dis // III SS , Kaunas 1926–1927.

257

taik ą, bet kar ą932 . Jis apkaltino SSRS komunistin ÷s propagandos vykdymu, sukilim ų ruošimu ir kurstymu prie Lietuvos Vyriausyb ę. Seimo Pirmininkas dr. Jonas Staugaitis padar ÷ pastab ą K. Ambrozai čiui, prašydamas ne įtarin ÷ti „visos valstyb ÷s d÷l vienos partijos“. K. Ambrozaitis kalb ÷jo, kad dabartin ÷ pozicija, nor ÷dama įrodyti sutarties naudingum ą ir soviet ų draugiškum ą, mažina „moralin į tautos atsparum ą kovoje su bolševizmu“. Baigdamas kalb ÷ti, padar ÷ išvadą, jei šiai orientacijai bus lemta realizuotis pla čiau, tai SSRS ir Vokietija pasidalins Lietuv ą, nes ši sutartis veda valstyb ę prie tokio tragiško galo. Sutart į jis pasi ūl÷ atmesti kaip lietuvi ų tautai svetim ą ir pavojing ą. LTS atstovas A. Voldemaras man ÷, kad tik d÷l Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos d ÷ka susidar ÷ s ąlygos Lietuvai tapti nepriklausoma valstybe. Jis aiškino, kad dar 1917 m. Petrogrado lietuvi ų seimo metu Rusijos kareivi ų ir valstie čių taryba nor ÷jo suteikti Lietuvai apsisprendimo teis ę, bet lietuvi ų seimui skilus, tai ne įvyko. Jis kritikavo Vakar ų Europos valstybes už nenor ą pripažinti Lietuv ą de jure ir palankiai kalb ÷jo apie Soviet ų Rusij ą ir 1920 m. su ja pasirašyt ą sutart į. Jis tvirtino, kad dabar pasirašyta Nepuolimo sutartis anuliuoja Lenkijos ir Soviet ų Rusijos sutart į, pasirašyt ą 1921 m. Rygoje, pagal kuri ą Lenkija gavo teis ę d ÷l savo sien ų susitarti su Lietuva, ta čiau ja nepasinaudojo, tod ÷l pagal tarptautin ę teis ę ji nustojo galioti. A. Voldemaras pasak ÷, kad Pranc ūzijos Užsienio reikal ų ministerijos oficiozas „Le Temps“ padar ÷ išvad ą, kad, Vakar ų diplomatijai reikia stengtis sutaikyti Varšuv ą su Kaunu ir imtis priemoni ų, kad ši sutartis neb ūtų ratifikuota. A. Voldemaras kaltino krikš čioni ų demokrat ų Vyriausyb ę, kad nedalyvavo Lokarno sutartyje, bet nuvažiavo der ÷tis su Lenkija į Lugan ą. Gyn ÷ M. Sleževi čiaus Vyriausyb ę, kad ji, pasirašydama sutart į su SSRS, r ūpinosi Lietuvos reikalais. Jo nuomone, ši sutartis gali priversti Lenkij ą pagalvoti apie jos politikos klaidingum ą ir sudaro galimyb ę Lietuvai Europos politikos plotm ÷je reikalauti sien ų perži ūr÷jimo 933 . Nepuolimo sutart į jis įvertino kaip didel į žingsn į pirmyn ir M. Sleževi čiaus laim ÷jim ą. LKDP atstovas L. Bistras pareišk ÷, kad vertinant praktišk ą šios politin ÷s sutarties reikšm ę dabarties s ąlygomis, ji yra nieko verta, nes mažos valstyb ÷s savo politikoje turi orientuotis į didži ąsias valstybes. Šia sutartimi Lietuva suk ÷l÷ sau nenauding ą Europos diplomatijos reakcij ą. Jis kritikavo, kad notos, kurios tur ÷jo

932 1926 11 05 II sesijos 40 pos ÷dis // III SS , Kaunas 1926–1927. 933 Ten pat.

258

paaiškinti sutart į, redakcija yra neaiški, nors Užsienio reikal ų komisija reikalavo j ą pakeisti, ji nebuvo pakeista. Jis negarantavo, kad SSRS v ÷l nepasirašys kokios nors sutarties, analogiškos Rygos sutar čiai, su Lenkija, taip v ÷l sutart į su Lietuva padarys beverte. Jo nuomone, tuo metu Nepuolimo sutartis su SSRS buvo nesvarbi, nes neturint sien ų, kariauti buvo ne įmanoma, tod ÷l jos vadinti Nepuolimo sutartimi negalima. Jis vadino j ą politine sutartimi, tod ÷l patar ÷ nesieti su ja ekonomini ų dalyk ų934 . LVLS atstovas P. Dailid ÷ kritikavo krikš čionis demokratus, kurie patys nor ÷jo sutarties su Maskva, o dabar j ą kritikuoja. Pripažino, kad ji negali Lietuvai gr ąžinti Vilniaus, ji nepanaikins tuoj pat politin ÷s izoliacijos ir neužtikrins Klaip ÷dos. Jo nuomone, ši sutartis turi b ūti vertinama, atsižvelgiant į svarbiausius Lietuvos užsienio politikos klausimus – saugumo ir Vilniaus klausimus. Paaiškino, kad Lietuva yra suinteresuota taika, tod ÷l jai r ūpi taip pat toki ą sutart į pasirašyti su Vokietija ir Latvija, o kai bus išspr ęsti teritoriniai gin čai, galb ūt toki ą sutart į reik ÷s pasirašyti ir su Lenkija. Jis lygino Nepuolimo sutart į su Lokarno paktu, vertindamas sutart į kaip taikos veiksn į, svarb ų visai Ryt ų Europai. Jo nuomone, svarbiausias pavojus, gr ęsiantis taikai, yra neišspr ęstas Vilniaus klausimas. Jis teig ÷, kad sutarties pasirašymas padar ÷ Lietuvai reklam ą, kurios d ÷ka Lietuva tapo politikos faktoriumi, su kuriuo skaitosi net Anglija ir Pranc ūzija. LSDP lyderis S. Kairys svarbiausiu Lietuvos užsienio politikos uždaviniu vadino neutralumo pozicijos įtvirtinim ą. Nepuolimo sutart į su SSRS jis vertino kaip vieną iš žingsni ų šiam tikslui pasiekti. Jis pripažino, kad ši sutartis sužlugd ÷ Lenkijos hegemonij ą Pabaltijyje ir paralyžiavo jos pastangas sugrupuoti apie save Baltijos valstybes, o SSRS nota suteik ÷ galimyb ę Vilniaus klausim ą v ÷l iškelti į tarptautin į lygmen į935 . Jis aiškino, kad užsienio spaudoje buvo rašoma, kad Vilniaus klausimo negalima laikyti išspr ęstu, nes jis iškyla iš naujo, sudarydamas pavoj ų taikai, tod ÷l reikia ieškoti tokio klausimo sprendimo b ūdo, kuris patenkint ų ir Lietuv ą, ir Lenkij ą. Sutart į jis pavadino didžiausiu Lietuvos politikos laim ÷jimu. S. Kairys dar kart ą išsak ÷ socialdemokrat ų nuostat ą, kad Vilniaus krašto žmon ÷ms turi b ūti suteikta teis ÷ patiems apsispr ęsti d ÷l šio krašto likimo. Socialdemokrat ų vardu jis pritar ÷ sutarties ratifikavimui.

934 1926 11 05 II sesijos 40 pos ÷dis // III SS , Kaunas 1926–1927. 935 Ten pat.

259

LTS lyderis A. Smetona, kalb ÷damas d ÷l sutarties ratifikavimo, kritikavo E. Galvanausko Vyriausyb ę, kuri Lietuvos pripažinim ą de jure gavo pažad ÷jusi Nemuno internacionalizacij ą. Jo nuomone, tai per didel ÷ kaina ir rodo Vyriausyb ÷s vergiškum ą. Kaip vergiškum ą ir lietuvio vardo žeminim ą jis įvertino visas derybas su Lenkija bei Vilniaus klausimo sprendimo perdavim ą Ambasadori ų konferencijai. Sutart į su SSRS jis pavadino neišvengiama, nes Lietuvai reik ÷jo išeiti iš izoliacijos, o eiti daugiau nebuvo kur. Informavo, kad tautininkai balsuos už sutarties ratifikavim ą. Jonas Bucevi čius Lenk ų frakcijos vardu pareišk ÷, kad ši sutartis yra tik epizodas buvusi ų Vyriausybi ų vykdytos užsienio politikos linijos, kuri įtrauk ÷ Lietuv ą į Ryt ų politikos orbit ą. Jis primin ÷, kad krikš čioni ų demokrat ų vyriausyb ÷s buvo suvaržiusios Lenk ų frakcijos teises, neleido dalyvauti Užsienio reikal ų komisijos darbe, ji negal ÷jo tur ÷ti įtakos svarbiems gyvenimo klausimams, tod ÷l dabar negali prisiimti atsakomyb ÷s ir susilaikys nuo balsavimo. Už sutarties ratifikavim ą balsavo 45 LSDP, LVLS, LTS, Žyd ų ir Klaip ÷die čių frakcij ų atstovai, prieš – 24 LŪS, LKDP, LDF frakcij ų atstovai 936 . (Istoriografijoje rašant apie Lietuvos ir SSRS 1926 met ų Nepuolimo sutarties ratifikavim ą, kartais sumaišomos Ūkinink ų s ąjungos (L ŪS) ir Ūkinink ų partijos (toliau – L ŪP) frakcijos 937 .) „Lietuva“ vedamajame raš ÷, kad prieš Seimo pos ÷dį buvo pasklid ę gandai, kad LŪS neturi aiškios nuomon ÷s d ÷l Nepuolimo pakto, tod ÷l buvo sp ÷liojim ų, ar LŪS frakcijos atstovai balsuos su pozicija, ar su opozicija, tod ÷l didelio d÷mesio susilauk ÷ A. Stulginskio ir L. Bistro kalbos. Taip pat pažym ÷jo, kad balsavimo metu sal ÷je nebuvo L ŪP atstov ų, ta čiau teig ÷, kad jie sutarties šalininkai, nes LŪP narys V. Sidzikauskas daug prisid ÷jo prie sutarties parengimo 938 . Nepavykus pasinaudoti Nepuolimo sutarties ratifikavimu ir tuo pa čiu pasirašyti prekybos sutart į, lapkri čio 15 d. Lietuvos delegacijos nariai J. Dobkevi čius, T. Petkevičius, J. Pajaujis, ekspertas Jonas Vailokaitis ir net pasiuntinys J. Baltrušaitis sugr įžo į Kaun ą pasitarti su Vyriausybe d÷l tolimesn ÷s deryb ų eigos. J. Purickis liko Maskvoje 939 . J. Purickis iš Maskvos gr įžo tik po perversmo – gruodžio 27 d. ir padar ÷ pranešim ą A. Voldemarui 940 .

936 1926 11 05 II sesijos 40 pos ÷dis // III SS , Kaunas 1926–1927. 937 Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) , t. 1, p. 194. 938 Nepuolimo sutart į ratifikavus // Lietuva , 1926 11 06, Nr. 251, p. 1. 939 Sugr įžo iš Maskvos deleg. nariai // Rytas , 1926 11 15, Nr. 258, p. 1. 940 Sugr įžo iš Maskvos m ūsų delegacija // Rytas , 1926 12 28, Nr. 291, p. 1.

260

III Seimo Užsienio reikal ų komisija tiesiogiai prisid ÷jo prie Nepuolimo sutarties su SSRS rengimo, ta čiau ne į visas jos nari ų pastabas buvo atsižvelgta, nes derybos vyko sunkiai, SSRS naudojo įvairias psichologinio spaudimo priemones. LKDP, L ŪS ir LDF atstovai kategoriškai si ūl÷ sutarties nepasirašyti, nes ji Lietuvai nieko gero neduoda. LTS atstovas A. Voldemaras si ūl÷ pareikalauti iš Soviet ų Sąjungos aiškiai pasisakyti Vilniaus ir Klaip ÷dos klausimais. LSDP atstovas S. Kairys iš pradži ų nor ÷jo, kad su SSRS b ūtų pasirašoma kolektyvin ÷ sutartis kartu su Latvija ir Estija, ta čiau v ÷liau pakeit ÷ nuomon ę. Ratifikuojant sutart į dauguma Seimo nari ų ją vertino teigiamai, pabr ÷ždami, kad Nepuolimo sutartis išk ÷l÷ Lietuvos politik ą į tarptautin į lygmen į, primen ÷, kad Vilniaus klausimas yra atviras, sumažino Lenkijos puolimo pavoj ų vertino sutart į. Prieš sutart į balsav ę LKDP, LŪS ir LDF atstovai teig ÷, kad sutartis pablogina santykius su Taut ų S ąjunga ir Baltijos šalimis, nieko realaus Lietuvai neduoda ir joki ų garantij ų nesuteikia, o Lietuv ą paver čia žaislu SSRS politikoje. LDF lyderis K. Ambrozaitis numat ÷, kad, jei šiai orientacijai bus lemta realizuotis, tai SSRS ir Vokietija pasidalins Lietuv ą, nes ši sutartis veda valstyb ę prie tokio tragiško galo. Po sutarties pasirašymo į SSRS nuvykusiai Lietuvos delegacijai užmegzti ekonomini ų santyki ų

261

5. UŽSIENIO REIKAL Ų MINISTERIJOS BIUDŽETO FORMAVIMAS PARLAMENTINIU LAIKOTARPIU

Seimo poži ūrį į Lietuvos užsienio politik ą taip pat atskleidžia Užsienio reikal ų ministerijos biudžeto pri ÷mimas bei etat ų tvirtinimas. Steigiamojo Seimo laikotarpiu valstyb ÷s institucijos buvo k ūrimosi stadijoje, stigo ne tik l ÷šų, bet ir specialist ų. Šios problemos išryšk ÷davo diskusijose d ÷l biudžeto ar ministerij ų etat ų. 1921 m. kovo 3 d. Steigiamojo Seimo 68-ajame pos ÷dyje svarstant Užsienio reikal ų ministerijos etatus, referentas V. Jurgutis informavo, kad Užsienio reikal ų ministerijoje yra 4 departamentai: Bendrasis, Ryt ų, Europos Centro ir Vakar ų. Ryt ų departamentas ap ÷m÷ Rusij ą, Baltijos valstybes ir Lenkij ą, Europos Centro – Vokietij ą, Austrij ą, Olandij ą, Skandinavijos valstybes, Čekij ą ir Šveicarij ą, Vakar ų – Anglij ą, JAV, Pranc ūzij ą, Italij ą ir Belgij ą941 . V. Jurgutis si ūl÷ palikti visas keturias Užsienio reikal ų ministerijos dalis departament ų teis ÷mis, nes departament ų direktoriai turi instruktuoti Lietuvos pasiuntinybes užsienyje bei bendrauti su akredituotais užsienio šali ų atstovais. Referentas nurod ÷, kad Finans ų ir biudžeto bei Užsienio reikal ų komisijos nutar ÷ panaikinti ministro adjutanto ir vis ų vicedirektori ų etatus, taip pat sumažintas sekretori ų ir raštinink ų skai čius. V. Jurgutis pareišk ÷ Užsienio reikal ų komisijos nuomon ę, kad reikia įsteigti konsulatus Švedijoje ir Olandijoje. Užsienio reikal ų ministras J. Purickis praš ÷ Seimo nari ų atkreipti d ÷mes į į tai, kad Užsienio reikal ų ministerija sprendžia ne mažesnius uždavinius, negu Krašto apsaugos ministerija, kuriai skiriama beveik 60 % viso valstyb ÷s biudžeto. Jis pabr ÷ž÷, kad Užsienio reikal ų ministerijos biudžetas sudaro tik 1/30 Krašto apsaugos ministerijos biudžeto, kai Užsienio reikal ų ministerijai šiuo metu tenka didžiausia atsakomyb ÷ už valstyb ÷s nepriklausomyb ę, tod ÷l praš ÷ daugiau nemažinti l ÷šų. Jis paaiškino, kad Lietuvoje daug išsilavinusi ų žmoni ų, ta čiau jie moka per mažai užsienio kalb ų, tod ÷l jie negali dirbti ministerijoje. Ministras pažad ÷jo perži ūr÷ti atstovybi ų užsienyje etatus, nors, jo manymu, atstovyb ÷s turi veikti autonomiškai, gaudamos iš Lietuvos direktyvas 942 . LSDP atstovas V. Čepinskis pareišk ÷, kad vertina užsienio reikal ų ministro demokratinius papro čius, pla čias paži ūras ir politin į išsilavinim ą, tod ÷l LSDP

941 1921 03 03 I sesijos 68 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 942 Ten pat.

262

nesi ūlys nieko nei nubraukti, nei prid ÷ti. Kartu jis kritikavo ELTA, kad žinios pateikiamos pav ÷luotai, o kartais jos b ūna ne tik klaidingos, bet ir kenksmingos valstybei. V. Čepinskis atkreip ÷ d ÷mes į, kad Tautos pažangos partijos lyderiai turi per daug įtakos kai kuriems ministrams, o per juos ir šalies politiniam gyvenimui, tod ÷l si ūl÷ ši ą įtak ą pašalinti. KD bloko atstovas kun. Justinas Staugaitis praš ÷ palaikyti komisijos mažumos nuomon ę ir palikti patar ÷jo bažnytiniams reikalams etat ą. LSLDP ir LVS atstovas L. Natkevi čius aiškino, kad keturiuose departamentuose dirbs tik po 3 ar 4 žmones, tod ÷l ar ne geriau b ūtų 3 departamentus sujungti į vien ą Politin į departament ą, kuriame gal ÷tų b ūti daugiau skyri ų. Jo nuomone, Lietuvos atstovyb ÷ Vokietijoje turi per daug etat ų, o Vašingtone, Taline ir Helsinkyje – per mažai, silpni ryšiai su Švedija. Taip pat jis pritar ÷, kad užsienio reikal ų ministras tur ÷tų adjutant ą ar karinink ą ryšiams su Krašto apsaugos ministerija. Telegram ų agent ūros direktorius J. Eretas praš ÷ atskirti agent ūrą nuo Užsienio reikal ų ministerijos ir suteikti jai atskiras patalpas. Jis aiškinosi, kad ELTA v ÷luoja pateikti informacij ą tod ÷l, kad telegramos ateina įvairiomis kalbomis, jas reikia išversti į lietuvi ų kalb ą ir patikrinti informacij ą, skund ÷si, kad tr ūksta vert ÷jų ir trukdo dirbti įsigal ÷jęs biurokratizmas. Užsienio reikal ų bei Finans ų ir biudžeto komisijų pasi ūlymu buvo nutarta įsteigti konsulatus Stokholme ir Olandijoje. J. Purickio prašymu Seimas balsavo už konsulato Hamburge steigim ą bei, primygtinai prašant L. Natkevi čiui, pritar ÷ konsulatui Helsinkyje. Taip pat nutarta palikti konsulat ą Sibire, kur buvo daug lietuvi ų tremtini ų kolonij ų, bet panaikinti Tiflise. Be to, buvo numatyti etatai ir atstovybei Varšuvoje. 1921 m. kovo 11 d. Steigiamojo Seimo 71-ajame pos ÷dyje svarstant Užsienio reikal ų ministerijos etatus 3-uoju skaitymu P. Ruseckas kritikavo, kad ministerijos nekoordinuoja tarpusavyje preki ų užsakym ų ir Prekybos skyrius prie Berlyno atstovyb ÷s dažnai gauna tuos pa čius užsakymus po kelis kartus 943 . Be to, pasitaiko atvej ų, kad Prekybos skyrius suranda reikalingas prekes ir jas užsako, o pasirodo, kad jos jau nupirktos iš kokio nors pirklio, dažnai blogos kokyb÷s ir už didesn ę kain ą. Jis pasi ūl÷ Londono atstovyb ÷je įsteigti prekybos ataš ÷ etat ą. J. Purickis ir finans ų, prekybos ir pramon ÷s ministras E. Galvanauskas

943 1921 03 11 I sesijos 71 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

263

pripažino, kad pasitaiko klaid ų, bet teisinosi, kad ministerijose tr ūksta prekyb ą išmanan čių žmoni ų. Diskusij ų susilauk ÷ taip pat karininko ataš ÷ prie užsienio reikal ų ministro bei patar ÷jo bažnytiniams reikalams etatai: pirm ąjį nutarta išbraukti, reikalui esant, karinink ą komandiruos Krašto apsaugos ministerija, o antr ąjį – palikti. J. Purickis papraš ÷ į Bendr ąjį departament ą gr ąžinti vicedirektoriaus etat ą, kai kuri ų valdinink ų etatus pakeisti į aukštesn ÷s kategorijos, kad jie gaut ų didesn į atlyginim ą. Su tokiu ministro prašymu nesutiko LSLDP ir LVS atstovai V. Lašas ir A. Rimka bei LSDP – V. Čepinskis, o LKDP atstovas Z. Starkus pasi ūl÷ palikti vicedirektorius visuose departamentuose. Vis d ÷lto, Seimo dauguma nubalsavo prieš vicedirektoriaus bei skyriaus ved ÷jo etatus, ta čiau pritar ÷ žemesni ųjų kategorij ų etat ų pakeitimams 944 . Vakar ų departamente J. Purickis praš ÷ palikti 2 sekretorius, čia Seimas jam nusileido. ELTA direktorius J. Eretas papraš ÷ skirti korespondento etat ą prie Lietuvos atstovyb ÷s Vašingtone, Seimo dauguma tam pritar ÷. 1921 m. spalio 18 d. 133-ajame Seimo pos ÷dyje referentas V. Jurgutis supažindino su Užsienio reikal ų ministerijos etat ų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymu. Jis informavo, kad priimant etatus, jie buvo labai „apkarpyti“, bet ministerijai leista, esant reikalui, laikinai priimti ir kitus tarnautojus. Užsienio reikal ų ministerija šia teise pasinaudojo, bet Valstyb ÷s kontrol ÷ neleido mok ÷ti tarnautojams daugiau negu 4000 auksin ų945 . Jis primin ÷, kad Užsienio reikal ų bei Finans ų ir biudžeto komisijos sumažino kai kuri ų atstovybių ir konsulat ų etatus, siekdamos, kad atstovybi ų b ūtų mažiau ir j ų veikimo teritorija b ūtų prapl ÷sta. 1921 m. spalio 21 d. diskusijose d ÷l min ÷to projekto V. Čepinskis kritikavo, kad atstovyb ÷s Berlyne etat ų ne sumaž ÷jo, o padaug ÷jo, piktinosi, kad atstovyb ÷s Maskvoje Prekybos skyrius užsiima spekuliacija ir si ūl÷ apskritai naikinti š į skyri ų, nes su Rusija jokios prekybos n ÷ra 946 . Taip pat patar ÷ gerbti save ir išbraukti Lietuvos atstovyb ÷s Varšuvoje etatus, nes neaišku, kokie bus santykiai su Lenkija, kritikavo, kad per daug etat ų numatyta atstovyb ÷se Rygoje ir Vašingtone bei Petrogrado konsulate. KD bloko lyderis M. Krupavi čius reikalavo visur laikytis taupumo, kritikuodamas, kad valdžios atstovai serga „poniškumo liga“. Jis kritikavo atstovyb ÷s Berlyne vadov ą, kad pastarasis netinka šioms pareigoms, taip pat piktinosi, kad

944 1921 03 11 I sesijos 71 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 945 1921 10 18 I sesijos 133 pos ÷dis // ten pat. 946 1921 10 21 I sesijos 134 pos ÷dis // ten pat.

264

atstovyb ÷je Maskvoje dirba žmon ÷s, padar ę nusikaltim ų Lietuvoje. Jis pritar ÷ V. Čepinskiui d ÷l atstovyb ÷s Varšuvoje panaikinimo ir suabejojo, ar reikalinga atstovyb ÷ Olandijoje, kuri neturi didel ÷s tarptautin ÷s reikšm ÷s. Man ÷, kad abiem atstovyb ÷ms Romoje gal ÷tų užtekti vienos raštin ÷s. LSLDP ir LVS atstovas K. Ralys kalb ÷jo apie įvairius pažeidimus ministerijoje – spekuliacij ą, dokument ų padirbin ÷jim ą, kuriuos toleruoja ne tik Užsienio reikal ų, bet ir Finans ų ministerijos vadovai. Jo nuomone, Klaip ÷dos krašte taip pat reikia įkurti Lietuvos atstovyb ę, nes ten dirbantis Krašto apsaugos ministerijos ataš ÷ Leopoldas Dymša kartu su atstovu Anglijoje A. Tiškevi čiumi „lengva ranka duoda vizas lenk ų legionieriams, atvykstantiems į Lietuv ą gelb ÷ti savo dvar ų“947 . LSDP atstovas S. Digrys taip pat kritikavo atstovyb ÷s Maskvoje darb ą, kaltino sekretori ų Juoz ą Avižon į, lengvai išduodant į leidimus žmon ÷ms, neturintiems joki ų dokument ų, o tikri Lietuvos pilie čiai priversti laukti arba ieškoti kit ų keli ų, kaip gr įžti. Atsakydamas į Seimo nari ų kritik ą, J. Purickis skund ÷si inteligent ų, mokan čių Vakar ų Europos kalb ų, tr ūkumu, mažu atlyginimu. Jis aiškino, kad atstovyb ÷s Berlyne ir Maskvoje turi daugiausia darbo, tod ÷l nesp ÷ja, be to, niekas nenori važiuoti dirbti į Maskv ą. Taip pat sunku surasti žmoni ų, norin čių dirbti atstovyb ÷je Klaip ÷doje, nes skirta per mažai l ÷šų. Ministras pažad ÷jo, kad susikompromitav ę asmenys bus atleisti iš darbo. Referentas V. Jurgutis konstatavo, kad Finans ų ir biudžeto bei Užsienio reikal ų komisijos kiek gal÷jo, tiek panaikino atstovybi ų etat ų, jeigu bus panaikinta daugiau, tai nukent ÷s darbas. Užsienio reikal ų komisija buvo gavusi skund ų d ÷l įvairi ų precedent ų, susijusi ų su diplomatiniais atstovais. Ji svarst ÷ juos pos ÷džiuose ir steng ÷si reaguoti, perduodama medžiag ą teismui, ta čiau teismas iki šiol nieko nepadar ÷. V. Jurgutis pamin ÷jo, kad Užsienio reikal ų komisija siek ÷ sugriežtinti diplomatinio pašto darb ą, ta čiau tai buvo labai sunku. Svarstant Užsienio reikal ų ministerijos etatus, J. Purickis ir viceministras P. Klimas Seime kovojo, kad j ų pasi ūlyti etatai neb ūtų išbraukti, o Seimas siek ÷ kiek galima daugiau j ų panaikinti, nes patikrinus pasirod ÷, kad nemažai etat ų buvo neužimti. Buvo pritarta atstovyb ÷s Varšuvoje ir Prekybos skyriaus Maskvoje panaikinimui, kai kuriose atstovyb ÷se taupumo sumetimais buvo sujungti mašinink ÷s ir sekretoriaus etatai.

947 1921 10 21 I sesijos 134 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922.

265

1921 m. spalio 28 d. 136-ajame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje svarstant Užsienio reikal ų ministerijos etat ų pakeitim ą, M. Sleževi čius kaltino ministerij ą d ÷l netinkam ų pareig ūnų, dirban čių atstovyb ÷se: kritikavo atstov ą Maskvoje J. Baltrušait į nemok ÷jimu elgtis su Soviet ų Rusijos pareig ūnais ir vadovauti atstovyb ÷s tarnautojams, atstov ą Vokietijoje – pažad ų netes ÷jimu bei atstov ą Klaip ÷doje – leidim ų įvažuoti į Lietuv ą dalijimu valstyb ÷s priešams 948 . KD bloko atstovas A. Tum ÷nas abejojo, ar juristai, dirbantys Lietuvos atstovyb ÷se, susipažin ę su Lietuvos įstatymais, kritikavo, kad atstovyb ÷s neatsiskaito už pajamas, gautas iš leidim ų įvažiuoti į Lietuv ą. Lietuvos atstovas Berlyne Viktoras Gailius praš ÷ nemažinti atstovyb ÷s etat ų skai čiaus, nes ji turi daug techninio darbo su korespondencija bei interesantais, ta čiau ne į visus jo prašymus balsuojant buvo atsižvelgta. 1921 m. gruodžio pradžioje ministras J. Purickis ir dar keletas ministerijos darbuotoj ų buvo apkaltinti d ÷l spekuliacijos Lietuvos atstovyb ÷se Rusijoje ir Vokietijoje. Spalio 20 d. LSLDP ir LVS frakcij ų pos ÷džio protokole užfiksuotas K. Ralio pranešimas Užsienio reikal ų komisijai, kad Skund ų ir tardymo komisija dar geguž ÷s m ÷nes į buvo įteikusi Užsienio reikal ų komisijai medžiag ą apie negeroves Užsienio reikal ų ministerijoje. Užsienio reikal ų komisijos narys V. Čarneckis buvo kaltinamas tai nusl ÷pęs, ta čiau nuo 1921 m. balandžio 15 d. jis prad ÷jo dirbti Lietuvos atstovyb ÷je JAV 949 . Skund ų ir tardymo komisijos d ÷ka byla buvo surasta ir prad ÷tas tyrimas. Gruodžio 5 d. LSLDP ir LVS frakcijos svarst ÷, kaip reaguoti į spekuliacijos skandal ą, siejam ą su Užsienio reikal ų ministerijos valdininkais. K. Ralys pasi ūl÷ pateikti interpeliacij ą, P. Ruseckas – paklausim ą, o M. Sleževi čius patar ÷ elgtis atsargiai, kad apsaugoti valstyb ÷s garb ę, tod ÷l pasi ūl÷ įteikti paklausim ą ir paskirti tyrimo komisij ą950 . Dauguma frakcijos nari ų pritar ÷ M. Sleževi čiaus pasi ūlymui. T ą pa čią dien ą krikš čionis demokratas A. Šmulkštys įteik ÷ paklausim ą Ministrui Pirmininkui d ÷l kontrabandos, surastos Užsienio reikal ų ministerijos vagonuose, siun čiamuose atstovybei į Maskvą, o gruodžio 6 d. LSDP frakcija įteik ÷ interpeliacij ą Ministrui Pirmininkui d÷l spekuliacijos Užsienio reikal ų ministerijoje 951 . 1921 m. gruodžio 16 d. 151-ajame Seimo pos÷dyje Ministras Pirmininkas

948 1921 10 28 I sesijos 136 pos ÷dis // SSD , Kaunas, 1920–1922. 949 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcijos bloko protokolas 1921 11 21 // LMABRS , f. 199–22, l. 316. 950 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcijos bloko protokolas 1921 12 05 // ten pat, l. 353. 951 1921 12 16 I sesijos 151 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922.

266

K. Grinius, atsakydamas į interpeliacij ą, aiškinosi, kad cukr ų ir miltus Užsienio reikal ų ministerija siunt ÷ į Rusij ą badaujantiems žmon ÷ms, ta čiau vagonus Šiauliuose sulaik ÷ Krašto apsaugos darbuotojai, kurie, juos patikrin ę, rado milt ų, sacharino, 14 kilogram ų kokaino, sidabrini ų stalo įranki ų ir kt. Jis kalb ÷jo, kad termino „spekuliacija“ Lietuvos įstatymuose n ÷ra, tod ÷l jis negali apie tai kalb ÷ti, min ÷damas betvark ę Berlyno atstovyb ÷je, jis aiškino, kad „nuo 1919 m. yra pilnos daržin÷s dokument ų, kurios dar nepatikrintos, nes Vyriausyb ÷ nesusp ÷ja“ 952 . Premjeras nenor ÷jo pripažinti spekuliacijos fakto. Jo kalba suk ÷l÷ socialdemokrat ų pasipiktinim ą. LSDP lyderis S. Kairys gail ÷josi K. Griniaus, kad jis, b ūdamas doras žmogus, gina „tok į nešvar ų reikal ą“, teig ÷, kad Užsienio reikal ų ministerija turi blog ą reputacij ą. Kritikavo Ministr ų kabinet ą, kad 3 m ÷nesius nebuvo vykdomas nutarimas pasi ųsti 3 vagonus milt ų ir cukraus badaujantiems Rusijoje, o paskui bandyta š į pažad ą įvykdyti su spekuliant ų pagalba. Aiškino, kad sacharinas ir kokainas Soviet ų Rusijoje yra kontrabanda, už kuri ą griežtai baudžiama, min ÷jo, kad spekuliacijos atvej ų pasitaik ÷ Lietuvos atstovyb ÷je Berlyne ir Taline. Spaudoje d ÷l ši ų atvej ų tiesiogiai buvo kaltinamas J. Purickis, o netiesiogiai – Vailokai čiai. Jo nuomone, d ÷l toki ų įvyki ų nukent ÷jo Lietuvos prestižas, o pad ÷ti gali tik kruopštus bylos ištyrimas, pasi ūl÷ sudaryti speciali ą Seimo komisij ą, o nusikaltusius valdininkus – suimti. Jam pritar ÷ liaudininkas K. Ralys, socialdemokratai J. Plečkaitis, V. Čepinskis ir V. Požela. Socialdemokratai pasi ūl÷ rezoliucij ą, kurioje reikalavo paskirti Seimo komisij ą, kuri padaryt ų Užsienio reikal ų ministerijos bei atstovybi ų Maskvoje ir Berlyne revizij ą; pašalinti iš tarnybos susikompromitavusius asmenis ir Valstyb ÷s kontrolieriui paskirti atstov ą prie Užsienio reikal ų ministerijos, kuris kontroliuot ų į užsien į siun čiamus siuntinius. Krikš čionis demokratas A. Tum ÷nas gyn ÷ Užsienio reikal ų ministerijos valdininkus, band ÷ sumenkinti j ų kalt ę ir nenor ÷jo, kad b ūtų sudaryta Seimo komisija šiems įvykiams ištirti. M. Krupavi čius aiškino, kad d ÷l toki ų atvej ų kalta netvarka ir suirut ÷ valstybiniame gyvenime ir su tokiais reiškiniais reikia griežtai kovoti, ta čiau jis netik ÷jo, kad J. Purickis yra tiesiogiai su tuo susij ęs, man ÷, kad ministro kalt ÷ daugiau moralin ÷, tod ÷l, kad nemat ÷, k ą daro jo vadovaujami valdininkai. Liaudininkai pasi ūl÷ rezoliucij ą, kurioje pasmerk ÷ nusikaltusius valdininkus, tik ÷josi, kad jie bus nubausti bei reikalavo atitinkamose atstovyb ÷se bei įstaigose padaryti

952 1921 12 16 I sesijos 151 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922.

267

revizij ą. Už ši ą rezoliucij ą balsavo dauguma Seimo nari ų, taip pat ir krikš čionys demokratai. 1921 m. gruodžio 13 d. 149-ajame pos ÷dyje V. Jurgutis referavo Nepaprast ųjų valstyb ÷s išlaid ų s ąmatos sumanym ą, kuriame buvo numatyta 11 milijon ų 174 tūkstan čiai 500 auksin ų Užsienio reikal ų ministerijai 953 : 4 lentel ÷. Nepaprast ųjų valstyb ÷s išlaid ų s ąmata Užsienio reikalų ministerijai 1921 m. Eil. Paskirtis Suma (auksinais) Nr. 1. Taikos sutarties su Rusija vykdymui – nepaprastos 2 milijonai bei 600 22 nari ų komisijos išlaikymui tūkstan čių įvairioms išlaidoms 2. Sien ų nustatymui su Latvija 250 t ūkstan čių (šalia pažym ÷ta, kad to neužteks) 3. Bylai su Lenkija – tiesiogin ÷ms deryboms, 1 milijonas 200 t ūkstan čių atstovavimui Taut ų S ąjungoje ir kt. (pažym ÷ta, kad ši suma taip pat bus viršyta); 4. 1920 m. skol ų likvidavimas Lietuvoje ir užsienyje 3 milijonai 224 t ūkstan čiai 500 5. Klaip ÷dos reikalams 350 t ūkstan čių 6. Lietuvos reikal ų gynimui užsienio spaudoje bei 600 t ūkstan čių specialiems leidiniams 7. 4 automobili ų įsigijimas 420 tūkstan čių 8. Valiutos svyravimo priedas 1 milijonas 800 tūkstan čių 9. Taut ų S ąjungos komisijos išlaikymas 230 tūkstan čių 10. Tremtini ų gr ąžinimo iš Konstantinopolio reikalams 500 tūkstan čių Viso: 11 milijon ų 174 t ūkstan čiai 500

LSDP atstovo S. Digrio nuomone, ministerijos nepaprastosios išlaidos yra per didel ÷s. Jis nesuprato, kaip ministerija gali skolintis pinig ų iš Ministr ų kabineto, žad ÷dama skol ą gr ąžinti iš kit ų met ų biudžeto, kritikavo, kad Lietuvos atstovyb ÷s užsienyje neatsiskaito už padarytas išlaidas. V. Jurgutis atsak ÷, kad tiek daug nepaprast ųjų išlaid ų tod ÷l, kad valstyb ÷ gyvena labai sunkiomis s ąlygomis. 1921 m. gruodžio 21 d. 155-ajame Seimo pos ÷dyje svarstant „Lietuvos Respublikos 1921 met ų išlaid ų s ąmatos“ projekt ą 3-iuoju skaitymu Užsienio reikal ų ministerijos s ąmat ą referavo LSLDP ir LVS atstovas V. Ra čkauskas. Jis informavo, kad visas ministerijos biudžetas sudaro 13 milijon ų 789 tūkstan čiai 290 auksin ų: 3 milijonai 967 t ūkstan čiai 168 auksinai – centro įstaigoms ir 9 milijonai 822 tūkstan čiai 122 auksinai – atstovyb ÷ms ir konsulatams, iš kuri ų daugiausia išlaid ų – 6

953 1921 12 13 I sesijos 149 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922.

268

milijonus auksin ų sudar ÷ l ÷šos, skirtos svetim ų valiut ų kurs ų svyravimui padengti atstovyb ÷se, personalo algoms bei ūkio ir administracijos išlaidoms. Lietuvos telegram ų agent ūrai skirta 2 milijonai 653 tūkstan čiai 590 auksin ų954 : 1922 m. rugs ÷jo 21 d. Steigiamojo Seimo 248-ajame pos ÷dyje svarstant 1922 met ų biudžet ą 1-uoju skaitymu Biudžeto komisijos pirmininkas KD bloko atstovas J. Steponavi čius kritikavo Užsienio reikal ų ministerij ą d ÷l aiškios etat ų politikos netur ÷jimo, pageidavo, kad prieš tvirtinant etatus, kiekviena atstovyb ÷ pateikt ų išsamias finansines ataskaitas 955 . Nepartinis J. Žitinevi čius si ūl÷ taupumo sumetimais nesi ųsti į užsien į dideli ų delegacij ų ir Baltijos valstyb ÷ms palikti vien ą atstovyb ę, o kitas panaikinti. Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas, atsakydamas į Seimo nari ų kritik ą, 1922 m. rugs ÷jo 22 d. teig ÷, kad Lietuvos diplomatinis aparatas užsienyje yra per silpnas, tod ÷l kartais reikia si ųsti komisijas ar delegacijas 956 . Darydamas ataskait ą apie 1921 met ų biudžeto įvykdym ą Valstyb ÷s kontrolierius Justinas Zubrickas konstatavo, kad Berlyno atstovyb ÷je labai blogai tvarkoma buhalterija, tod ÷l d ÷l j ų kalt ÷s buvo supainiotos paprastosios ir nepaprastosios pajamos. 1921 metais Užsienio reikalų ministerijai buvo skirta 34 milijonai auksin ų, o išleista tik 30 milijon ų. Jis atkreip ÷ d ÷mes į, kad pinig ų neišnaudojo tos ministerijos, kurios tur ÷jo didel į ūkį, ar vykd ÷ kokias reformas, kurios d ÷l žmoni ų stokos ar kit ų aplinkybi ų liko ne įvykdytos 957 . 1922 m. biudžete Užsienio reikal ų ministerijai skirta pagrindini ų išlaid ų 148 milijonai 212 tūkstan čių 852 ir papildom ų 105 milijon ų 974 tūkstan čių 900, iš viso 254 milijon ų 187 tūkstan čiai 752 auksin ų, o visas biudžetas sudar ÷ 4 milijardai 204 milinonai 280 tūkstan čių 89 auksinai 958 . 1922 m. rugs ÷jo 26 d. 250-ajame Seimo pos ÷dyje KD bloko atstovas Juozas Akmenskis referavo „Užsienio reikal ų ministerijos etat ų papildymo ir pakeitimo sumanym ą“, kuriame si ūloma Maskvos atstovyb ÷je panaikinti juridin į skyri ų, paliekant tik vien ą juristo etat ą, įsteigti nauj ą Charkovo atstovyb ę su Juridiniu, Tremtini ų gr ąžinimo ir Ūkio skyriais, Liepojos konsulate įkurti mašinink ÷s-vert ÷jos ir pas ų skyriaus ved ÷jo etatus, Berlyno atstovyb ÷ papildoma 1-ojo ir 2-ojo sekretoriaus

954 192112 21 I sesijos 155 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922. 955 1922 09 21 I sesijos 248 pos ÷dis // ten pat. 956 1922 09 22 I sesijos 249 pos ÷dis // ten pat. 957 1922 09 27 I sesijos 251 pos ÷dis // ten pat. 958 1922 10 05 I sesijos 255 pos ÷dis // ten pat.

269

etatais, prekybos ataš ÷, ataš ÷ spaudos reikalams ir kt.959 . Tame pa čiame pos ÷dyje referuotas „Alg ų nustatymo Lietuvos atstovybi ų užsienyje tarnautojams įstatymo ir pakeitimo papildymo pakeitimas ir papildymas“, pagal kur į si ūlomas Maskvos atstovyb ÷s atstovui mok ÷ti 18 t ūkstan čių auksin ų, konsului – 16 t ūkstan čių, skyri ų ved ÷jams apie 13–14 t ūkstan čių auksin ų. Berlyno atstovyb ÷s atstovui – 36 tūkstan čiai, pirmajam sekretoriui 22 t ūkstan čiai 500, 2-ajam sekretoriui –15 tūkstan čių, prekybos ataš ÷ – 18 t ūkstan čių, Rygos atstovui – 18 t ūkstan čių Latvijos rubli ų ir kt. Taip pat referuotas „Dienpinigi ų siun čiamoms į užsien į delegacijoms ir atskiriems į užsien į deleguojamiems žmon ÷ms įstatymas“, pagal kurį valstyb ÷s tarnautojai buvo suskirstyti į 3 kategorijas: 1-oji kategorija – departament ų direktoriai, viceministrai, ministrai ir pan. 2-oji kategorija – konsulai, vicekonsulai ir konsuliniai agentai užsienyje; prekybos ataš ÷ ir pirmieji atstovybi ų sekretoriai, ypating ų misij ų sekretoriai ir pan. 3-ioji – atstovybi ų ir konsulat ų tarnautojai, nenurodyti 1-oje ir 2-oje kategorijose; pagalbinis ypating ų misij ų personalas ir pan. Visi šie projektai buvo svarstyti 2-uoju skaitymu, o 3-iuoju skaitymu su nedideliais pataisymais priimti 1922 m. spalio 5 d. pos ÷dyje 960 . Pataisas pateik ÷ Užsienio reikal ų ministerija, prašydama diplomat ų atlyginimus Rusijoje ir Vokietijoje pakeisti litais. Rusijoje 40 marki ų prilyginti 1 litui, o Vokietijoje 80 marki ų – 1 litui. Tie pakeitimai buvo reikalingi, nes tose šalyse nebuvo stabilios valiutos. Taip pat šiame pos ÷dyje 3-iuoju skaitymu priimta 1922 met ų išlaid ų s ąmata, kurioje ministerijai skirta 254 milijonai 187 t ūkstan čiai 752, Telegram ų agent ūrai – 30 milijon ų 408 t ūkstan čiai, o visas biudžetas sudar ÷ 4 milijardus 204 milijonus 280 tūkstan čių 89 auksinus. Visi paskutiniai įstatymai buvo priimti be joki ų diskusij ų. Steigiamasis Seimas dažniausiai kritikavo Užsienio reikal ų ministerij ą d ÷l etat ų politikos netur ÷jimo, blogo atstovybi ų Maskvoje ir Berlyne darbo bei d ÷l to, kad atstovyb ÷s nepateikia finansini ų ataskait ų. Ministrai aiškindavo, kad tr ūksta inteligent ų, mokan čių Vakar ų Europos kalbas, kad niekas neina dirbti į ministerij ą d ÷l mažo atlyginimo. Be to, Steigiamojo Seimo laikotarpiu į užsien į buvo siun čiamos gausios delegacijos, kurioms išlaikyti reik ÷davo didžiausios ministerijos biudžeto dalies, nes Lietuvos diplomatinis aparatas užsienyje buvo per silpnas užsienio

959 1922 09 26 I sesijos 250 pos ÷dis // SSD , Kaunas 1920–1922. 960 1922 10 05 I sesijos 255 pos ÷dis // ten pat.

270

politikos keliamiems uždaviniams įgyvendinti. I Seimo laikotarpiu buvo nuspr ęsta įvykdyti etat ų reform ą Užsienio reikal ų ministerijoje. 1922 m. gruodžio 20 d. I Seimo 13-ajame pos ÷dyje KD bloko atstovas V. Bi čiūnas referavo „Užsienio reikal ų ministerijos etatus“ 1-uoju skaitymu. Jis pamin ÷jo, kad ministerija nori kitais metais padaryti vidaus strukt ūros reform ą. Iki 1922 m. pabaigos Užsienio reikal ų ministerija buvo suskirstyta į departamentus pagal teritorijas: Ryt ų, Europos Centro, Vakar ų ir Bendrasis administracinis departamentai 961 . Ministerija nor ÷jo tuos departamentus panaikinti ir steigti naujus: Politikos, Administracin į, Teisi ų ir Ekonomini ų reikal ų departamentus, nes buvusi strukt ūra kur į laik ą trukd ÷ ministerijai suderinti politik ą d ÷l santyki ų su atskiromis valstyb ÷mis. Departamentai buvo izoliuoti vienas nuo kito, ap ÷m÷ tam tikr ą dal į valstybi ų. Steigiamojo Seimo laikotarpiu atskirais klausimais buvo skiriamos komisijos ir delegacijos, kurios atlikdavo darb ą savarankiškai, ta čiau d ÷l to atsirasdavo įvairi ų nesusipratim ų. Tuos reikalus tur ÷jo kontroliuoti viena įstaiga – Užsienio reikal ų ministerija. Ekonominius santykius kuravo Prekybos ministerija, ta čiau Užsienio reikal ų ministerija dažnai matydavo, kad už ekonomini ų santyki ų slepiasi politin ÷ konjunkt ūra. V.Bi čiūnas atkreip ÷ d ÷mes į, kad etat ų skai čius Lietuvos Užsienio reikal ų ministerijoje bus mažesnis negu kitose Baltijos valstyb ÷se. 1922 m. gruodžio 14 d. Ministras Pirmininkas ir Užsienio reikal ų ministras E. Galvanauskas patvirtino Užsienio reikal ų ministerijos statut ą, kuriame buvo numatytas ministerijos suskirstymas į 4 departamentus bei ši ų departament ų veiklos sritys 962 , ta čiau ši strukt ūra nebuvo patvirtinta Seime. 1923 m. sausio 16 d. pos ÷dyje svarstant „Lietuvos Respublikos 1922 m. papildom ąją pajam ų ir išlaid ų s ąmat ą“ 3-iuoju skaitymu I Seimas nutar ÷ Užsienio reikal ų ministerijai skirti 759 t ūkstan čių 217 lit ų nepaprastosioms išlaidoms, iš j ų – dalyvavimui Tautų Sąjungoje (nepaprastasis biudžetas) 30 t ūkstan čių, bylai su Lenkija (tiesiogin ÷ms deryboms, atstovavimui Taut ų Sąjungoje ir kt.) – 204 tūkstan čius 217 bei specialiajam Ministro Pirmininko kreditui – 400 t ūkstan čių lit ų. 1923 m. sausio 26 d. pos ÷dyje 2-uoju skaitymu svarstant „Užsienio reikal ų ministerijos etatus“ M. Sleževi čius prieštaravo, kad b ūtų svarstomi etatai, nežinant, kokie tiksliai bus departamentai ar pasiuntinyb ÷s963 . Jis siek ÷, kad Seimas gal ÷tų

961 1922 12 20 I sesijos 13 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923. 962 Užsienio reikal ų ministerijos statutas // Vyriausyb ÷s žinios , 1923 01 25, Nr. 122, p. 2–3. 963 1922 12 26 I sesijos 22 pos ÷dis // I SS , Kaunas, 1922–1923.

271

geriau kontroliuoti Užsienio reikal ų ministerij ą, o ne tik paklausimais ar interpeliacijomis. Jis nuogąstavo, kad atsistatydinusi E. Galvanausko Vyriausyb÷ gali padaryti tokias reformas, kurios netiks naujajai Vyriausybei. KD bloko atstovai M. Krupavi čius ir Justinas Staugaitis, priešingai nor ÷jo, kad Užsienio reikal ų ministerija savo vidaus strukt ūrą sutvarkyt ų savarankiškai. I Seimas Prezidento A. Stulginskio buvo paleistas d÷l nesutaikom ų frakcij ų nesutarim ų ir trukdymo Vyriausyb ÷s darbui. Užsienio reikal ų ministerijos reforma nesp ÷ta įgyvendinti, ta čiau diskusijos Seimo pos ÷džiuose atskleid ÷ liaudinink ų siekim ą labiau kontroliuoti Užsienio reikal ų ministerij ą ir KD bloko poži ūrį – suteikti jai daugiau savarankiškumo. 1923 m. biudžetas prad ÷tas svarstyti tik II Seimo 1923 m. liepos 6 d. pos ÷dyje. Ministras Pirmininkas V. Petrulis pateik ÷ duomenis, kiek l ÷šų skirta kiekvienai ministerijai 964 . 5 lentel ÷. Lietuvos Respublikos biudžetas 1923 metams Eil. Ministerijos pavadinimas Paprastosios Nepaprastosios Nr. išlaidos (Lt) išlaidos (Lt) 1. Susisiekimo 38 433 444 12 411 000 2. Žem ÷s ūkio 14 419 382 7 555 584 3. Švietimo 18 971 850 940 454 4. Finans ų, prekybos ir pramon ÷s 7 705 052 11 862 319 5. Vidaus reikal ų 7 174 610 486 352 6. Užsienio reikal ų 4 565 475 6 370 160 7. Teisingumo 3 838 164 55 000 8. Krašto apsaugos 58 303 989 156 930

1923 metais daugiausia l ÷šų skirta krašto apsaugos, susisiekimo, žem ÷s ūkio, švietimo ir finans ų ministerijoms, o Užsienio reikal ų ministerija liko penktoje vietoje. V. Petrulis, kalb ÷damas apie valstyb ÷s skolas, pabr ÷ž÷, kad daugiausia Lietuva skolinga JAV. Skola susideda iš 2 sum ų: už Pranc ūzijoje pirktas prekes – 4 milijonai 159 t ūkstan čiai 627 doleriai ir už param ą maisto prek ÷mis per JAV labdaros organizacijas – 882 t ūkstan čių 136 doleriai, iš viso – 5 milijonai 31 t ūkstantis 627 doleriai. Be to, Lietuvos valstyb ÷ buvo skolinga lietuvi ų emigrantams JAV už ten išplatint ą Laisv ÷s paskol ą – 1 milijon ą 665 t ūkstan čius 972 dolerius. Šios paskolos terminas 1934 m. liepos 1 d., valstyb ÷ mok ÷jo 5% metams. Pranc ūzijai Lietuva buvo skolinga 700 t ūkstan čių frank ų už pirktus garvežius, ginklus ir karinink ų išlaikym ą

964 1923 07 06 I sesijos 10 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926.

272

Pranc ūzijoje 965 . Taip pat Lietuva buvo skolinga Anglijai ir Vokietijai, šios skolos taip pat po truput į buvo mokamos. 1923 m. liepos 12 d. svarstant Užsienio reikal ų ministerijos išlaidas 2-uoju skaitymu kun. Juozas Vailokaitis prieštaravo, kad neb ūtų išbraukta 5 t ūkstan čiai lit ų, skirt ų remontui ir inventoriaus įsigijimui 966 . Jo nuomone, Užsienio reikal ų vienintel ÷ ministerija, kurioje lankosi užsienie čiai ir čia susidaro įsp ūdį apie valstyb ę, tod ÷l nereikia gail ÷ti pinig ų remontui ar inventoriaus įsigijimui. Jo pastab ą balsuojant palaik ÷ dauguma parlamentar ų. 1923 m. liepos 18 d. pos ÷dyje Seimas pritar ÷ Užsienio reikal ų ministerijos nepaprastosioms išlaidoms: sien ų su Latvija nustatymui 200 t ūkstan čių, bylai su Lenkija – 153 t ūkstan čius (iš viso: 353 t ūkstan čius lit ų), Klaip ÷dos atstovyb ÷s reikalams – 17 t ūkstan čių 160, specialiajam ministro kreditui – 3 milijonai lit ų 967 . II Seimo laikotarpiu buvo toliau vykdoma Užsienio reikal ų ministerijos etat ų reforma. 1923 m. lapkri čio 27 d. prad ÷jus svarstyti Užsienio reikal ų ministerijos etat ų pakeitim ą referentas Juozas Skyrius paaiškino, kad numatoma vietoj 112 tarnautoj ų centre palikti tik 52, o atstovyb ÷se vietoj 142 – 65. Vietoj buvusi ų 6 departament ų palikti 2: Politikos ir ekonomini ų reikal ų bei Teisi ų ir administracijos 968 . 1923 m. veik ÷ keturi pastov ūs departamentai: Vakar ų, Europos Centro, Ryt ų, Bendr ųjų reikal ų ir 2 laikinieji – Taut ų S ąjungos ir Lenk ų969 . Socialdemokratas K. Bielinis abejojo, ar sumažinus etat ų skai čių, darbo organizavimas pager ÷s, kritikavo blog ą Telegram ų agent ūros darb ą. Jis nuog ąstavo, kad žmoni ų atleidimas iš darbo vyks neplaningai, kad darbuotojai, dirb ę 3–4 metus ministerijoje ir turintys patirt į, gali b ūti atleisti, vadovaujantis asmeniniais tikslais, bet ne valstyb ÷s interesais. Jis nor ÷jo, kad užsienio reikal ų ministras dalyvaut ų pos ÷dyje ir atsakyt ų į klausimus. LDF atstovas P. V. Raulinaitis patar ÷ atleidžiant darbuotojus taip pat atsižvelgti į socialin ę j ų pad ÷tį, pasir ūpinti j ų įdarbinimu, kritikavo ministerijoje vyraujant į biurokratizm ą, si ūl÷ kiekvienam valdininkui nustatyti kompetencijos srit į ir atsakomyb ę už jo darb ą. Jis kaltino ELTA už informacijos nepateikim ą užsieniui, ypa č apie Klaip ÷dos sukilim ą, tai įvertindamas kaip ministerijos apsileidim ą.

965 1923 07 06 I sesijos 10 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 966 1923 07 12 I sesijos 13 pos ÷dis // ten pat. 967 1923 07 18 I sesijos 16 pos ÷dis // ten pat. 968 1923 11 27 I sesijos 43 pos ÷dis // ten pat. 969 Grigaravi čiūt÷ S. URM strukt ūros raida 1920–1940. 15 stendas, paroda, 2009 m.

273

P. V. Raulinaitis priekaištavo Lenk ų departamentui, kad nesuteik ÷ informacijos Vilnijos lietuviams, dalyvavusiems Taut ų Sąjungos IV suvažiavime – Prisl ÷gt ųjų Lenkijos tautini ų mažum ų suvažiavime 970 . Jo nuomone, departamento tikslas – rinkti ir klasifikuoti informacij ą apie lietuvi ų persekiojim ą okupuotame Vilniaus krašte, bet jis šito darbo neatlieka. LDF atstovas siūl÷ atkreipti d ÷mes į į diplomatini ų ir konsulini ų atstovybi ų darb ą, išleisti laikrašt į, kuriame b ūtų ekonomin ÷ informacija. LVLS atstovas V. Kvieska steb ÷josi, kad centre yra 52 darbuotojai, o užsienyje – tik 67, mažai žmoni ų dirba ekonominiais klausimais, tod ÷l nuken čia Lietuvos ekonomika, si ūl÷ nenaikinti Užsienio reikal ų ministerijos etat ų užsienio atstovyb ÷se. LVLS atstovas Pranas Radzevi čius si ūl÷ ministerijos etat ų nesvarstyti, nes n ÷ra pateikta ELTA etat ų. Balsuojant K. Bielinio pasi ūlymas etat ų svarstym ą atid ÷ti, kol ministras atsakys į iškilusius klausimus, ir P. Radzevi čiaus pasi ūlymas etat ų svarstym ą atid ÷ti, kol bus gauti Telegram ų agent ūros etatai, buvo atmesti. 1923 m gruodžio 5 d. pos ÷dyje prad ÷jus svarstyti ministerijos etatus užsienio reikal ų ministras E. Galvanauskas praš ÷ nemažinti atstovybi ų etat ų skai čiaus, nes tuomet reik ÷s jas uždaryti, kadangi ten etat ų skai čius sumažintas iki minimumo, ta čiau kun. A. Šmulkš čio si ūlymu išbrauktas generalinio konsulo etatas Vokietijoje, o B. Žygelio – panaikintas konsulo etatas Bausk ÷je (Latvijoje). 1924 m. vasario 27 d. svarstant Užsienio reikal ų ministerijos etatus 3-iuoju skaitymu, E. Galvanauskas praš ÷ gr ąžinti panaikintus etatus Berlyne ir Bausk ÷je, bet Seimo dauguma tam nepritar ÷971 . A. Šmulkštys pasi ūl÷ panaikinti generalinio konsulo etat ą Lietuvos atstovyb ÷je Berlyne, siekdamas, kad ši ų pareig ų neitų Giršavi čius, kuris, jo nuomone, naudojasi Lietuvos vardu ir kenkia jos interesams. 6 lentel ÷.Užsienio reikal ų ministerijos s ąmata 1924 metams 972 : Eil. Paskirtis Centro Atstovyb ÷ms Pastabos Nr. įstaigoms (litais) (litais) 1. Tarnautoj ų atlyginimams 120 000 1 270 700 2. Prie ministerijos priskirtiems 15 000 ministerijoje valdininkams 3. Reprezentacijos išlaidoms 55 000 145 000 4. Kanceliarijos išlaidoms 10 000 81 900 5. Sarg ų ir kurjeri ų r ūbams 4 000 ministerijoje 6. Pašto, telefono ir telegrafo 15 000 120 600 išlaidoms

970 1923 11 27 I sesijos 43 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 971 1924 02 27 II sesijos 71 pos ÷dis // ten pat 972 Valstyb ÷s pajam ų s ąmata 1924 metams. // Vyriausyb ÷s žinios , 1924 03 01, Nr. 152, p. 16.

274

7. Buto nuomai 12 000 337 200 8. Kurui, šviesai, valymui 10 000 189 200 9. Remontui 7 000 ministerijoje 10. Inventoriui įgyti 120 000 atstovyb ÷se 11. Dienpinigiams ir kelionpinigiams 60 000 90 000 12. Knygoms ir laikraš čiams 25 000 ministerijoje 13. Archyvui, bibliotekai ir laikraš čių 45 400 atstovyb ÷se prenumeratai 14. Pinigams keisti ir siuntin ÷ti 50 000 25 400 15. Automobili ų išlaikymui 22 000 ministerijoje 16. Stipendininkams 40 000 ministerijoje 17. Socialinei pagalbai savo pilie čiams 20 000 atstovyb ÷se užsienyje Viso: 445 000 2 445 400

1924 metams Užsienio reikal ų ministerijai skirta 2 milijonai 890 t ūkstan čių 400 lit ų ir vienas milijonas 153 t ūkstan čiai lit ų nepaprast ųjų išlaid ų973 . Pirmą kart ą ministerijos biudžete buvo numatytos išlaidos stipendininkams, nes 1923 m. ruden į Užsienio reikal ų ministerija paskyr ÷ 5 stipendijas, kurias gal ÷jo gauti ministerijos tarnautojai, neturintys atitinkamo mokslo cenzo diplomatinei tarnybai , asmenys, turintys aukšt ąjį juridin į bei aukštesn įjį išsilavinim ą ir norintys dirbti diplomatin į darb ą974 . 1924 m. geguž ÷s 30 d. Užsienio reikal ų komisijos pirmininkas LKDP atstovas A. Šmulkštys 1-uoju ir 2-uoju skaitymu referavo Užsienio reikal ų ministerijos etat ų papildymo projekt ą, kuriuo Lietuvos atstovyb ÷je JAV, padid ÷jus darbo kr ūviui, si ūloma padidinti tarnautoj ų skai čių, o atstovyb ÷je Berlyne atkurti generalinio konsulo etat ą975 . Finans ų ir biudžeto komisija pasi ūl÷ vietoje 2 generalini ų konsul ų ir 2 vicekonsul ų palikti po 1. Seimo dauguma tam pritar ÷. Galutinai papildomi etatai be pakeitim ų buvo priimti 1924 m. birželio 13 d. 976 1924 m. gruodžio 5 d. 145-ajame pos ÷dyje svarstant valstyb ÷s biudžet ą 1925 metams LDF atstovas P. Jo čys pasi ūl÷ sumažinti išlaidas inventoriui įsigyti nuo 100 tūkstan čių lit ų iki 25 t ūkstan čių lit ų977 . 1924 m gruodžio 12 d. papildomai Užsienio reikal ų ministerijos kreditui skirta 275 t ūkstan čiai lit ų978 .

973 Valstyb ÷s pajam ų s ąmata 1924 metams. // Vyriausyb ÷s žinios , 1924 03 01, Nr. 152, p. 16–17. 974 Užsienio reikal ų ministerijos stipendijoms gauti taisykl ÷s // Vyriausyb ÷s žinios , 1923 09 18, Nr. 138, p. 1–2. 975 1924 05 30 III sesijos 103 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926 976 1924 06 13 III sesijos 107 pos ÷dis // ten pat. 977 1924 12 05 VI sesijos 145 pos ÷dis // ten pat. 978 1924 12 12 VI sesijos 149 pos ÷dis // ten pat.

275

7 lentel ÷. Užsienio reikal ų ministerijos s ąmata 1925 metams 979 Eil. Paskirtis Centro Atstovyb ÷ms Pastabos Nr. įstaigoms (litais) (litais) 1. Tarnautoj ų atlyginimams 305 360 1 548 520 2. Kanceliarijos išlaidoms 99 000 236 860 3. Ūkio išlaidoms 85 000 594 000 4. Turtui įgyti 39 000 144 000 5. Įvairioms išlaidoms 364 000 317 000 6. Periodiniams leidiniams leisti 20 000 ministerijoje 7. Dalyvavimui Taut ų S ąjungoje 270 000 ministerijoje 8. Viso: 1 182 360 2 840 380 Visas Užsienio minitserijos 4 022 740 biudžetas

Ši s ąmata buvo priimta 1-uoju ir 2-uoju skaitymu. 1924 m. gruodžio 16 d. buvo priimtas galutinis Užsienio reikal ų ministerijos biudžetas, kuriame buvo padidintos išlaidos ministerijos inventoriui nuo 25 iki 39 t ūkstan čių lit ų, taip pat pritarta nepaprastosioms išlaidoms – specialiam ministro kreditui – 1 milijonas 750 tūkstan čių lit ų ir įvairioms išlaidoms – 250 t ūkstan čių lit ų980 . 1925 m. lapkri čio 13 d. LVLS atstovas K. Ralys įteik ÷ paklausim ą d ÷l nam ų pirkimo pasiuntinyb ÷ms Berlyne, Paryžiuje ir Vašingtone, klausdamas, kokiomis l÷šomis pirkta, nes 1925 m. biudžete pinigai tam nenumatyti. M. Reinys atsak ÷, kad pasiuntinyb ÷s namas Berlyne kainavo 600 t ūkstan čių lit ų, kuriuos reik ÷s sumok ÷ti per 3 kartus iki 1927 met ų. Pasiuntinyb ÷s namai Paryžiuje nupirkti už 700 t ūkstan čių lit ų, kuriuos sumok ÷ti reik ÷s per 4 metus. Vašingtone namai pasiuntinybei buvo nupirkti 1924 metais už 90 t ūkstan čių doleri ų, kuriuos reik ÷s sumok ÷ti per 15 met ų. Ministerija nusprend ÷, kad ekonomiškiau bus nusipirkti, negu išsinuomoti ir pateiks Seimui papildom ą nepaprast ųjų išlaid ų s ąmat ą981 . 1925 m. gruodžio 17 d. svarstant Užsienio reikal ų ministerijos biudžet ą 1926 metams 2-uoju skaitymu, referentas A. Šmulkštys pripažino, kad ministerijoje netvarkingi finansiniai atsiskaitymai ir kad šiai ministerijai buvo leidžiama perskirstyti l ÷šas iš vienos eilut ÷s į kit ą, kas neleidžiama kitoms ministerijoms 982 . Kalb ÷jo apie nam ų Berlyno ir Paryžiaus pasiuntinyb ÷ms pirkim ą, aiškindamas, kad Seimas l ÷šų tokiems pirkimams nebuvo paskyr ęs. Jis pateisino namo pirkim ą

979 .Valstyb ÷s išlaid ų s ąmata 1925 metams // Vyriausyb ÷s žinios , 1925 02 14, Nr. 182, p. 104. 980 1924 12 16 VI sesijos 150 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 981 1925 11 20 VIII sesijos 209 pos ÷dis // ten pat. 982 1925 12 17 VIII sesijos 222 pos ÷dis // ten pat.

276

pasiuntinybei Paryžiuje, ta čiau kritikavo namo ir automobilio pirkim ą pasiuntinybei Berlyne. Apgailestavo, kad Užsienio reikal ų ministerijoje yra daug neužimt ų etat ų, tr ūksta specialist ų, turin čių aukšt ą kvalifikacij ą, ir nieko nebuvo daroma jiems paruošti. Jo nuomone, Užsienio reikal ų ministerijoje nepageidaujamos moterys, nes jos negali užimti aukštesni ų pareig ų. Taip pat nurod ÷, kad kai kurios atstovyb ÷s, o ypa č konsulatai, nepalaiko artim ų ryši ų su ministerija, o tai kenkia valstybei. LVLS lyderis M. Sleževi čius taip pat kritikavo Ministr ų kabinet ą, kad jis be Seimo sutikimo nusprend ÷ pirkti namus pasiuntinyb ÷ms Berlyne, Paryžiuje ir Vašingtone tokios didel ÷s finansin ÷s kriz ÷s metu. Jis si ūl÷ neskirti l ÷šų atstovybei prie Vatikano, nes jo nuomone, „Vatikanas išvar ÷ Lietuvos atstov ą“, ir si ūl÷ tas l ÷šas išbraukti, nes dabartiniu metu nereikia joki ų santyki ų su šia valstybe. Kritikavo, kad nepaskirtas atstovas Čekoslovakijai, netinkamai dirbo atstovas Italijoje, Užsienio reikal ų ministerijoje n ÷ra atskiro Ekonomikos departamento ar skyriaus, nevykdoma Taikos sutartis su Rusija. M. Reinys teisinosi, kad finansinis atsiskaitymas iš pasiuntinybi ų v ÷luoja d ÷l susisiekimo problem ų, iš anksto sudarytose s ąmatose ne visas išlaidas galima numatyti, tod ÷l paskui reikia koreguoti, skund ÷si, kad n ÷ra pakankamai žmoni ų, turinčių teisin į ir diplomatin į išsilavinim ą ir mokan čių užsienio kalb ų. Min ÷jo, kad Ekonomikos departamentas buvo panaikintas 1923 m. ir tas panaikinimas nepasiteisino, aiškino, kad Taikos sutartis su Rusija nevykdoma d ÷l SSRS kalt ÷s983 . Balsuojant d ÷l biudžeto Finans ų ir biudžeto komisija beveik visoms pasiuntinyb ÷ms ir konsulatams pasi ūl÷ sumažinti arba išbraukti l ÷šas smulkioms išlaidoms, ta čiau nepaprastosioms išlaidoms skirta 2 milijonai 50 t ūkstan čių lit ų984 . 1925 m. gruodžio 21 d. svarstant Užsienio reikal ų ministerijos biudžet ą 3-iuoju skaitymu, LVLS pasi ūl÷ išbraukti 59 tūkstan čius 540 lit ų, skirt ų Lietuvos pasiuntinybei Vatikane, ta čiau bals ų dauguma LVLS pataisa buvo atmesta 985 . Užsienio reikal ų ministerijos centro įstaigoms skirta 1 milijonas 5 t ūkstan čiai 720 lit ų, o atstovyb ÷ms ir konsulatams – 2 milijonai 993 t ūkstan čiai 66 litai, o visas Užsienio reikal ų ministerijos biudžetas sudar ÷ 3 milijonus 998 t ūkstan čius 786 litus, kai Lietuvos universitetui skirta 4 milijonai t ūkstantis 885 litai 986 . Be to,

983 1925 12 17 VIII sesijos 222 pos ÷dis // II SS , Kaunas, 1923–1926. 984 Ten pat. 985 1925 12 21 VIII sesijos 224 pos ÷dis // ten pat. 986 Valstyb ÷s išlaid ų s ąmata 1926 metams // Vyriausyb ÷s žinios , 1926 02 25 Nr. 217, p. 65, 98–106.

277

Nepaprastosioms Užsienio reikal ų ministerijos išlaidoms nutarta skirti 1 milijon ą 42 tūkstan čius 800 lit ų, iš kuri ų buvo planuojama įkurti Ekonomin į skyri ų ir sumok ÷ti įmokas už pasiuntinybi ų pastatus Berlyne ir Paryžiuje. II Seimo laikotarpiu buvo vykdoma Užsienio reikal ų ministerijos reforma, ta čiau Seimo sprendimu panaikintus etatus, v÷liau tekdavo iš naujo įsteigti. Kartais etatai buvo naikinami d ÷l to, kad tas pareigas Seimo nari ų manymu užimdavo netinkamas žmogus. Užsienio reikal ų ministrai skund ÷si aukštos kvalifikacijos tarnautoj ų stoka, ta čiau buvo kaltinami Seimo nari ų, kad nieko nedaro, kad tokius tarnautojus paruošt ų. 1926 metais rinkimus į III Seim ą laim÷jus kairiosioms partijoms, M. Sleževi čiaus Vyriausyb ÷ paskelb ÷ taupumo politik ą, kuri ą vykdant buvo numatyta sumažinti l ÷šas kai kurioms Lietuvos pasiuntinyb ÷ms užsienyje. Lapkri čio 11 d. Seimo Finans ų ir biudžeto komisijos pos ÷dyje LVLS atstovas P. Dailid ÷ ir LSDP atstovas K. Bielinis pasi ūl÷ išbraukti l ÷šas, skirtas Lietuvos atstovyb ÷s Vašingtone išlaikymui, tai faktiškai reišk ÷ atstovyb ÷s panaikinim ą. Už tok į pasi ūlym ą balsavo LVLS, LSDP, Klaip ÷diečių ir vokie čių bei Lenk ų frakcijos atstovai. LKDP atstovai P. Karvelis, kun. J. Steponavi čius bei LDF atstovas Petras Radzevi čius balsavo prieš tok į neapgalvot ą ir žaling ą Lietuvai pasi ūlym ą, si ūl÷ palikti t ą klausim ą spr ęsti Užsienio reikal ų komisijai 987 . 1926 m. gruodžio 1 d. M. Sleževi čiaus Vyriausyb ÷ pasiūl÷ „Lietuvos Respublikos 1926m. išlaid ų s ąmatos II pakeitim ą“, kuriuo buvo numatyta sumažinti pasiuntinybi ų Anglijoje, Amerikoje, Pranc ūzijoje, Italijoje prie Kvirinalo, Vatikane ir kitose šalyse l ÷šas, skirtas tarnautojams ir kanceliarijai. L. Bistras si ūl÷ nemažinti l ÷šų atstovybei prie Vatikano, nes l ÷šų sumažinimas nepad ÷s atnaujinti santyki ų ir gali būti blogai suprastas, tačiau Seimo nari ų dauguma balsavo už l ÷šų sumažinim ą. Tik pasiuntinybei SSRS bei konsulatui Niujorke l ÷šos buvo padidintos, kitoms pasiuntinyb ÷ms buvo žymiai sumažintos 988 . Iš viso Užsienio reikal ų ministerijos sąmata 1926 metams padidinta 64 tūkstan čiais 520 lit ų., ta čiau sumažinta 146 tūkstan čiais 191 lit ų. Tame pa čiame pos ÷dyje papildomai Užsienio reikal ų ministerijos s ąmata sumažinta 26 tūkstan čiais lit ų 989 . Už biudžeto išlaid ų sumažinim ą

987 Protestas d ÷l Lietuvos atstovyb ÷s panaikinimo S. Amerikos valstyb ÷se // Rytas , 1926 11 15, Nr. 258, p. 1; Dr. P. Karvelis, J. Steponavi čius, krikš.dem. frakcijos atstovai, P. Radzevi čius Darbo federacijos atstovas. „Lietuva“ neties ą rašo // Rytas , 1926 11 19, Nr. 262, p. 1. 988 1926 12 01 II sesijos 49 pos ÷dis // III SS , Kaunas, 1926–1927. 989 1926 12 09 II sesijos 56 pos ÷dis // ten pat.

278

balsavo 29 Seimo nariai, prieš – 21. III Seimo laikotarpiu daugum ą tur ÷jusios kairiosios partijos nutar ÷ smarkiai sumažinti Lietuvos pasiuntinybi ų biudžet ą, negalvodamos, kad tai gali pakenkti j ų darbui. Š į nutarim ą įgyvendinti sutrukd ÷ 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas. Po perversmo 1926 m. gruodžio 30 d., svarstant Užsienio reikal ų ministerijos sąmat ą, kairiosios frakcijos toliau siek ÷ sumažinti pasiuntinybi ų užsienyje l ÷šas. LSDP lyderis S. Kairys pareišk ÷, kad diplomatin ÷s atstovyb ÷s užsienyje yra per didel ÷s ir nepateisina savo darbo, tod ÷l, LSDP nuomone, nemažai atstovybi ų reikia pakeisti konsulatais arba visai panaikinti. LSDP vardu jis pasi ūl÷ pasiuntinyb ę JAV pakeisti generaliniu konsulatu, o atstovybes Čekoslovakijoje, Italijoje ir Šveicarijoje visai panaikinti, taip sutaupyti 350 t ūkstan čius lit ų. A. Voldemaras atsak ÷, kad tuo metu, kai Italija įsteig ÷ speciali ą atstovyb ę, Lietuvos atstovyb ÷s Italijoje panaikinimas sukelt ų politin į skandal ą. Jis praš ÷ l ÷šų nemažinti, kol bus parengtas Užsienio reikal ų ministerijos pertvarkymo planas 990 . 1927 m. kovo 18 d. A. Voldemaro Vyriausyb ÷ pasi ūl÷ Užsienio reikal ų ministerijos etat ų pakeitim ą, kur į referavo LVLS narys P. Dailid ÷. Buvo pasi ūlyta panaikinti Politikos departamento direktoriaus etatą ir vietoj jo įkurti generalinio sekretoriaus post ą, kuris derint ų vis ų 3 departament ų darb ą, kai nebus Užsienio reikal ų ministro, nes kitam Ministr ų kabineto nariui sunku įsigilinti į ministerijos darb ą991 . Šis etat ų pakeitimas specialiai buvo pritaikytas A. Voldemarui, nes, būdamas Ministru Pirmininku ir užsienio reikal ų ministru, jis negal ÷jo nuolat dirbti Užsienio reikal ų ministerijoje. Šis pakeitimas 1927 m kovo 22 d. pos ÷dyje buvo priimtas be diskusij ų992 . Po perversmo tap ęs Ministru Pirmininku ir užsienio reikal ų ministru A. Voldemaras pateik ÷ Seimui svarstyti Užsienio reikal ų ministerijos s ąmat ą bei etat ų pakeitim ą, kuriam pritar ÷ dauguma Seimo nari ų, ta čiau III Seimas netrukus buvo paleistas. Nuo 1920 iki 1927 met ų Užsienio reikal ų ministerija nuolat keit ÷si – did ÷jo centrinis aparatas, k ūr÷si pasiuntinyb ÷s ir konsulatai. Seimas dažniausiai siekdavo sumažinti Užsienio reikal ų ministerijos s ąmatas, ta čiau v ÷liau neretai tekdavo patvirtinti papildom ų išlaid ų s ąmatas. Seimo nariai dažniausiai kritikavo Užsienio

990 1926 12 30 III sesijos 66 pos ÷dis // III SS , Kaunas, 1926–1927. 991 1927 03 18 III sesijos 73 pos ÷dis // ten pat. 992 1927 03 22 III sesijos 74 pos ÷dis // ten pat.

279

reikal ų ministerij ą d ÷l etat ų politikos netur ÷jimo, blogo atstovybi ų darbo blogai tvarkom ų finansini ų dokumentų. Ministrai aiškindavo, kad tr ūksta inteligent ų, mokan čių Vakar ų Europos kalbas, kad niekas neina dirbti į ministerij ą d ÷l mažo atlyginimo. Steigiamojo Seimo laikotarpiu į užsien į buvo siun čiamos gausios delegacijos, kurioms išlaikyti reik ÷davo didžiausios ministerijos biudžeto dalies, nes Lietuvos diplomatinis aparatas užsienyje buvo per silpnas užsienio politikos keliamiems uždaviniams įgyvendinti. Buvo tobulinama Užsienio reikal ų ministerijos struktūra. Iki 1922 m. pabaigos Užsienio reikal ų ministerija buvo suskirstyta į departamentus pagal teritorijas, v ÷liau ministerija įsteig ÷ naujus departamentus, suskirstydama juos pagal veiklos r ūšis. Labiausiai Užsienio reikal ų ministerijos biudžet ą siek ÷ apkarpyti III Seimas, sumažindamas l ÷šas ambasadoms ir konsulatams. Per vis ą parlamentin ÷s demokratijos laikotarp į Užsienio reikal ų ministerijai tr ūko aukštos kvalifikacijos, užsienio kalbas mokan čių tarnautoj ų, nors buvo steigiamos stipendijos.

280

IŠVADOS

1. Seimas dar ÷ didel ę įtak ą Lietuvos užsienio politikai, tvirtindamas Ministr ų kabineto programas, nustatydamas Lietuvos užsienio politikos kurs ą ir kontroliuodamas Užsienio reikal ų ministerijos veikl ą. Nuolatinei užsienio politikos kontrolei ir įvairiems tos srities klausimams spr ęsti Seimas sudarydavo Užsienio reikal ų komisij ą. Be to, buvo pla čiai naudojamos parlamentin ÷s Vyriausyb ÷s darb ų kontrol ÷s formos, numatytos Konstitucijoje – tai interpeliacijos ir paklausimai Ministrui Pirmininkui ir atskiriems ministrams bei revizij ų skyrimas. 2. Seim ų įtaka užsienio politikai buvo skirtinga. Tai l ÷m÷ Seimo sud ÷tis, partij ų ideologija, atstov ų amžius, išsilavinimas, politin ÷ įtaka ir nuostatos, frakcij ų tarpusavio santykiai ir Seimo veiklos trukm ÷. Lietuvoje nebuvo susiformavusi ų parlamentin ÷s ir politin ÷s veiklos tradicij ų, parlamentarai buvo jauno amžiaus, nepatyr ę, tik apie pus ÷ j ų tur ÷jo aukšt ąjį išsilavinim ą, tod ÷l jiems neretai stigo įžvalgumo, tolerancijos, atsakomyb ÷s jausmo bei polinkio į kompromis ą. D ÷l ši ų priežas čių frakcijos nelengvai sudarydavo koalicijas, kurios d ÷l partini ų nesutarim ų būdavo trumpalaik ÷s. 3. Steigiamasis Seimas tur ÷jo didžiausi ą įtak ą Lietuvos užsienio politikai, nes absoliu čią daugum ą tur ÷jęs KD blokas buvo sudar ęs koalicij ą su LVS ir LSDLP bloku, opozicija buvo silpna, nepasireišk ÷ frakcij ų konfrontacija. Steigiamojo Seimo frakcijos, išskyrus Lenk ų frakcij ą, užsienio politikos srityje iš pradži ų steng ÷si laikytis vieningos linijos, tod ÷l Seimas išsprend ÷ beveik visus atsik ūrusiai valstybei iškilusius užsienio politikos uždavinius, išskyrus santyki ų su Lenkija normalizavim ą. Seimo nariai, 1920–1921 metais dalyvaudami vis ų diplomatini ų delegacij ų sud ÷tyje, gyn ÷ valstyb ÷s interesus ir pad ÷jo Užsienio reikal ų ministerijai, kuri netur ÷jo pakankamai aukštos kvalifikacijos valdinink ų. Toks valdži ų suart ÷jimas nepažeid ÷ valdži ų padalijimo principo, bet sudar ÷ galimyb ę palaikyti glaudesnius ryšius tarp parlamento ir vyriausyb ÷s bei prisid ÷jo prie efektyvaus valdži ų bendradarbiavimo sprendžiant valstybin ÷s reikšm ÷s klausimus. 4. Pirmojo Seimo įtaka buvo mažiausia, nes jis dirbo trumpiausiai, n ÷ viena frakcija netur ÷jo ryškios daugumos, o stipri frakcij ų konfrontacija paralyžiavo Seimo ir Vyriausyb ÷s darb ą, tod ÷l Prezidentas tur ÷jo paleisti Seim ą. Didžiosios Seimo frakcijos pritar ÷ E. Galvanausko Vyriausyb ÷s suorganizuotam sukilimui ir Klaip ÷dos krašto prijungimui prie Lietuvos, ta čiau, pritardama Vyriausyb ÷s užsienio

281

politikai, Liaudinink ų frakcija pareišk ÷ nepasitik ÷jim ą Vyriausybe. Nesutarimai Seime s ąlygojo Lietuvos autoriteto užsienyje susilpn ÷jim ą ir prisid ÷jo prie to, kad Vilniaus kraštas oficialiai buvo pripažintas Lenkijai. 5. II Seime daugum ą tur ÷jęs KD blokas susid ūr÷ su stipriu opozicijos pasipriešinimu, tod ÷l šio Seimo įtaka užsienio politikai nebuvo tokia didel ÷ kaip Steigiamojo Seimo. Žinodamas neigiam ą opozicijos nuomon ę, KD blokas kai kuriuos užsienio politikos klausimus veng ÷ svarstyti viešai Užsienio reikal ų komisijoje ar Seimo plenume, tod ÷l svarb ūs sprendimai buvo daromi siaurame KD bloko lyderi ų ir Vyriausyb ÷s atstov ų rate. Toks elgesys dar labiau komplikavo frakcij ų tarpusavio santykius ir susilauk ÷ griežtos opozicijos bei visuomen ÷s reakcijos. Ribota informacija sudar ÷ palankias s ąlygas sklisti gandams ir dezinformacijai, tod ÷l nes ÷kmingas derybas su Vatikanu ir Lenkija opozicin ÷s frakcijos panaudojo rinkimin ÷se kovose ir laim ÷jo rinkimus į III Seim ą. 6. III Seime daugum ą gav ę liaudininkai ir socialdemokratai savo ideologines nuostatas perk ÷l÷ į užsienio politik ą kategoriškai pasisakydami prieš santyki ų su Vatikanu atnaujinim ą. KD bloko lyderiai kritikavo toki ą užsienio politik ą, si ūlydami konstruktyvius sprendimus, ta čiau j ų nuomon ÷ buvo ignoruojama, siekiant sumažinti krikš čioni ų demokrat ų įtak ą valstybei. 7. Seimo sprendimams užsienio politikos srityje didel į poveik į tur ÷jo visuomen ÷s nuomon ÷: veikiamas visuomen ÷s protest ų Steigiamasis Seimas atmet ÷ Hymanso projekt ą, o II Seimo metu Lietuva buvo priversta nutraukti santykius su Vatikanu ir derybas su Lenkija d ÷l miško plukdymo. Seimo nariai steng ÷si išaiškinti ši ų deryb ų reikalingum ą, ta čiau jiems nepavyko paveikti visuomen ÷s nuomon ÷s. 8. Užsienio reikal ų komisija pad ÷jo Vyriausybei formuoti Lietuvos užsienio politik ą. Ji svarstydavo ministerijos parengtus politini ų sutar čių ir instrukcij ų delegacijoms projektus, teikdavo pasi ūlymus. Ypa č didelis komisijos ind ÷lis į Taikos sutarties su Soviet ų Rusija ir Nepuolimo sutarties su SSRS parengim ą. Užsienio reikal ų ministrai reguliariai informuodavo komisij ą užsienio politikos klausimais, ta čiau informacijos pateikimas priklaus ÷ nuo ministro ar premjero asmenyb ÷s bruož ų: E. Galvanauskas ir V. Petrulis nenor ÷jo, kad Seimas kišt ųsi į Vyriausyb ÷s vedam ų deryb ų proced ūrą, o Užsienio reikal ų komisijos nariai liaudininkai M. Sleževi čius ir Z. Toliušis siek ÷ daugiau kontroliuoti Užsienio reikal ų ministerijos ir delegacij ų veikl ą.

282

9. 1920–1925 metais Lietuvos seimai deklaravo orientacij ą į Anglij ą ir Baltijos šalis, tod ÷l užmezg ÷ ir palaik ÷ tarpparlamentinius ryšius su Didžiosios Britanijos bei Baltijos šali ų parlamentais. Šie ryšiai pad ÷jo Lietuvai gauti Baltijos šali ų pripažinim ą, atsisakyti konfederacijos su Lenkija, pasirašyti sutartis, ta čiau ne visos bendradarbiavimo galimyb ÷s buvo išnaudotos. Lietuvos politikai dažniausiai kreipdavosi į Baltijos šalis tuomet, kai Lietuvai reik ÷davo pagalbos. Be to, nepaisant Lietuvos ir Anglijos parlament ų bendradarbiavimo, krikš čioni ų demokrat ų blokas nepasinaudojo proga pagerinti santyki ų su Didži ąja Britanija ir atsisak ÷ jos Vyriausyb ÷s si ūlomos paskolos elevatoriams statyti ir geležinkeliams tiesti. Santykiams su Baltijos šalimis ir Anglija trukd ÷ neišspr ęstas Vilniaus klausimas, Latvijos ir Estijos politik ų siekimas išlaikyti gerus santykius su Lenkija, Lenkijos noras daryti įtak ą Baltijos šalims bei SSRS ir Vokietijos intrigos. 10. Seimo daugumos vykdoma vidaus politika kartu veik ÷ ir užsienio politik ą. I ir II seimuose krikš čioni ų demokrat ų bloko kategoriškumas ir nenoras ieškoti kompromis ų opozicijoje frakcijas vert ÷ nepritarti ir j ų vykdomai užsienio politikai. Iš kitos pus ÷s – kairi ųjų partij ų siauras partinis m ąstymas bei politin ÷s nuovokos stoka ir tautini ų mažum ų frakcij ų savanaudiškumas trukd ÷ spr ęsti opius užsienio politikos klausimus. Parlamentini ų partij ų nesutarimai trukd ÷ Seimo ir Vyriausyb ÷s darbui, stabd ÷ valstyb ÷s vystym ąsi, menkino Lietuvos autoritet ą užsienyje, k ÷l÷ pavoj ų valstyb ÷s saugumui, suk ÷l÷ parlamentarizmo kriz ę ir sudar ÷ prielaidas autoritarinio valdymo įsigal ÷jimui. 11. Liaudinink ų frakcija dažnai, vadovaudamasi partiniais interesais, veng ÷ prisiimti atsakomyb ę ir naudojo populistinius metodus. Krikš čioni ų demokrat ų ir liaudinink ų frakcij ų programin ÷s nuostatos užsienio politikos klausimais ir tarptautin ÷ orientacija dažniausiai sutapo, ta čiau iškilus problemoms užsienio politikos srityje ar nesutarimams d ÷l vidaus politikos, liaudininkai pereidavo į griežt ą opozicij ą, siekdami suversti atsakomyb ę vieniems krikš čionims demokratams. 12. Socialdemokrat ų frakcija, tur ÷dama vien ą atstov ą Užsienio reikal ų komisijoje, realios įtakos Lietuvos užsienio politikai nedar ÷. Užsienio politikos klausimais ji pareikšdavo atskir ą nuomon ę: Vilniaus ir Klaip ÷dos klausimus si ūl÷ spr ęsti plebiscito b ūdu, o nuo 1925 met ų rudens viešai pasisak ÷ už ekonomini ų santyki ų su Lenkija užmezgim ą. Ši frakcija visuose seimuose pasisakydavo už trišal ÷s Baltijos valstybi ų s ąjungos id ÷jos realizavim ą.

283

13. Iš tautini ų mažum ų frakcij ų tik Žyd ų frakcija aktyviai dalyvavo valstyb ÷s užsienio politikoje Steigiamojo Seimo laikotarpiu ir daug pad ÷jo siekiant tarptautinio pripažinimo. I, II ir III seimuose tautini ų mažum ų frakcijos esmin ÷s įtakos valstyb ÷s užsienio politikai nedar ÷, nes buvo pernelyg mažos, tod ÷l remiantis statutu ir Seimo daugumos sprendimu negal ÷jo dalyvauti Užsienio reikal ų komisijos veikloje ir apsiribojo tik tautini ų interes ų gynimu. Vis ų seim ų Lenk ų ir III Seimo Klaip ÷die čių frakcij ų atstovai susid ūr÷ su lojalumo Lietuvos valstybei problema. Lenk ų frakcija buvo finansuojama ir inspiruojama Lenkijos užsienio reikal ų ministerijos, raš ÷ skundus prieš Lietuv ą tarptautin ÷ms institucijoms, o kai kurie III Seimo Klaip ÷die čių ir vokie čių frakcijos atstovai palaik ÷ slaptus ryšius su Vokietijos diplomatais ir siek ÷ Klaip ÷dos gr ąžinimo Vokietijai. 14. 1920–1926 met ų laikotarpiu Seimo poži ūriui į užsienio politik ą nemaž ą poveik į dar ÷ Tautos pažangos partijos (v ÷liau – Lietuvi ų tautinink ų s ąjungos) lyderiai A. Smetona ir A. Voldemaras, nors iki 1926 met ų jie į Seim ą nepateko ir buvo opozicijoje. Aštriai ir dažnai motyvuotai spaudoje ir viešose paskaitose kritikuodami krikš čioni ų demokrat ų bloko vykdom ą užsienio politik ą, jie veik ÷ visuomen ÷s, kartu ir Seimo nari ų nuomon ę. J ų pasipriešinimas santyki ų su Lenkija užmezgimui ir Baltijos s ąjungos kritika susilaukdavo įvairi ų visuomen ÷s grupi ų ir Seimo nari ų pritarimo. III Seime Tautinink ų s ąjungos lyderiai aktyviai dalyvavo užsienio politikos formavime, kreipdami Lietuvos tarptautin ę orientacij ą į SSRS ir Vokietijos pus ę. 15. Seimas dar ÷ tiesiogin ę įtak ą Užsienio reikal ų ministerijai tvirtindamas ministerijos biudžet ą bei strukt ūrą. Visi seimai steng ÷si sumažinti ministerijos l ÷šas ir etatus, ta čiau neretai l ÷šos ar etatai buvo mažinami d ÷l subjektyvi ų priežas čių, tod ÷l v÷liau tekdavo priimti papildomas s ąmatas ar v ÷l įsteigti panaikintus etatus.

284

ŠALTINIAI IR LITERAT ŪRA

ŠALTINIAI I. Archyv ų ir rankraš čių fondai Lietuvos valstyb ÷s centrinis archyvas

F. 377 ( Vidaus reikal ų ministerijos fondas) F. 383 ( Lietuvos Respublikos užsienio reikal ų ministerijos Politikos departamento fondas) F. 402. (Vidaus reikal ų ministerijos Kauno apskrities viršininko spaudos ir draugij ų skyriaus organizacij ų, s ąjung ų veiklos sekimo fondas) F. 923 (Lietuvos Respublikos Ministr ų tarybos fondas) F. 937 (Lietuvos socialdemokrat ų partijos fondas) F. 1557 ( A. Tum ÷no fondas).

Lietuvos moksl ų akademijos bibliotekos rankraš čių skyrius F. 138 ( M. Romerio fondas) F. 163 (V. Biržiškos fondas) F. 172 (A. Voldemaro fondas) F. 191 ( P. Klimo fondas) F. 199 (LVS ir LSLDP, LVLS fondas) F. 291 (V. Merkio fondas) F. 290 ( A. Tylos fondas).

Vilniaus universiteto bibliotekos rankraš čių skyrius F. 87 (Z. Toliušio fondas) Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniai S (spaudos grup ÷)

I. Publikuoti šaltiniai

Basanavi čius J. Mano gyvenimo kronika ir nerv ų ligos istorija. 1851–1922 // anthology.lms.lt/texts/20/tekstas/28.html Biržiška M. Vilniaus golgota . Kaunas, 1930. I Seimo stenogramos , Kaunas, 1922–1923.

285

II Seimo stenogramos , Kaunas, 19923–1926. III Seimo stenogramos , Kaunas, 1926–1927. Klaip ÷dos kraštas 1920–1924 m. archyviniuose dokumentuose, // Acta historica universitatis Klaipedensis IX , Klaip ÷da, 2003, p. 61. Lietuvos kariuomenei įsakymai . Kaunas, 1920. Lietuvos sutartys su svetimomis valstyb ÷mis . Kaunas, 1930. Lietuvos valstyb ÷s tarybos protokolai 1917–1918 . Vilnius, 1991. Lietuvos valstyb ÷s teis ÷s aktai (1918 02 16–1940 06 15) . Vilnius, 1996. Profesorius Augustinas Voldemaras . Raštai , Chicago, 1976. Sprawozdanie stenograficzne z posiedzenia Sejmu Ustawodwczego .Warszawa, 1919– 1922. Steigiamojo Seimo darbai , Kaunas, 1920–1922. Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautin ÷s sutartys 1918–1995 . Vilnius, 1997. Vyriausias Lietuvos gynimo komitetas . Kaunas, 1921. III. Periodin ÷ spauda

A. Dl ÷. Lietuvi ų – latvi ų vienyb ÷s egzaminas // Rytas , 1924 08 10, Nr. 179, p. 1. Lietuvos juridikos klausimas Taut ų S ąjungos plenumui // Rytas , 1924 08 22, Nr. 188, p. 1. A. G. Pasikalb ÷jimas su L. Kr. D. P. C. V. pirm. p. Šmulkš čiu // Rytas , 1926 02 05, Nr. 29, p. 1. A. G. Pasikalb ÷jimas su Lietuvos ekonomin ÷s delegacijos nariu Rusijon ir Seimo atst. dr. Steponavi čium // Rytas , 1925 12 03, Nr. 269, p. 1. A. Sm. [ A. Smetona]. Sutiko ar nesutiko? // Lietuvos balsas , 1921 05 31, Nr. 16, p. 1. A. Sm. [A. Smetona]. Daugiau aiškumo // Laisv ÷, 1920 12 08, Nr. 9, p. 1. A. Sm. [A. Smetona]. Gird ų politika // Tautos vairas , 1924 03 13, Nr. 1, p. 1–2. A. Sm. [A. Smetona]. Kelias Vilniui atgauti // Tautos vairas , 1924 05 29, Nr. 12, p. 1–4. A. Sm. [A. Smetona]. Laikraštininkai ir m ūsų politika // Lietuvos balsas , 1921 06 07, Nr. 19, p. 1. A. Sm. [A. Smetona]. Lenkijos išdykavimas // Lietuvis , 1926 08 06, Nr. 31, p. 1–2. A. Sm. [A. Smetona]. Ministeri ų kabineto sukaktuv ÷s // Lietuvos balsas , 1921 06 21, Nr. 25, p. 1. A. Sm. [A. Smetona]. Nepuolimo sutart į pasirašius // Lietuvis , 1926 10 08, Nr. 40, p.

286

2–3. A. Sm. [A. Smetona]. Politin ÷s orientacijos reikalu // Tautos vairas , 1924 05 15, Nr. 10, p. 1. A. Sm. [A. Smetona]. Slidusis politikos kelias // Lietuvis , 1925 07 24, Nr. 29, p. 1. A. Sm. [A. Smetona]. Vingi ų politika ir jos vaisiai // Laisv ÷, 1921 02 02, Nr. 26, p. 2. A. Sm. [A. Smetona]. Vokiai T. S ąjungon įstojus // Lietuvis , 1926 09 17, Nr. 37, p. 3. A. Sm. [A. Smetona]. Vokios pasiuntin į palyd ÷jus // Lietuvis , 1926 09 03, Nr. 35, p. 1–2. A. Sm.[A. Smetona]. D ÷l naujojo ministeri ų kabineto // T÷vyn ÷s balsas , 1922 02 04- 05, Nr. 12, p. 1. A. Sm.[A. Smetona]. Deryb ų ruoša? // Lietuvis , 1925 05 15, Nr. 19, p. 1. A. Sm.[A. Smetona]. Kod ÷l ir kam? // Lietuvi ų balsas, 1921 11 24-25, Nr. 10, p. 1. A. Sm.[A. Smetona]. Vieša, bet neaišku // Lietuvis , 1926 08 13, Nr. 32, p. 1–2. Abas. Seimo rinkimai ir šauliai // Trimitas , 1923, Nr. 134, p. 18. Amali ų –Telši ų geležinkelio atidarymas // Lietuva , 1926 05 07, Nr. 101, p. 1. Ambasadori ų konferencija d ÷l Vilniaus klausimo // Lietuva , 1926 10 27, Nr. 243, p. 1. Ambrozaitis K. Diplomat ų ligos ir m ūsų ekonominio gyvenimo reikalai // Rytas , 1924 02 09, Nr. 34, p. 1. Angarietis – Lietuvos „gyn ÷jas“ // Socialdemokratas , 1926 08 26, Nr. 34, p. 1. Angl ų paskola Lietuva // Trimitas , 1924 01 03, Nr. 170, p. 6. Ar jungtis su latviais? // Trimitas , 1924 01 17, Nr. 172, p. 1–3. Armstrongo laiškas Vailokai čiui // Lietuvos žinios , 1924 05 31, Nr. 122, p. 1. A-sis. M ūsų užsienio politika 1923 metais // Rytas , 1923 12 30, Nr. 11, p. 1. Atsistatydino p. St. Šilingas // Rytas , 1924 02 12, Nr. 36, p. 1. Atus. Atsakymas kun. Vailokai čiui // Lietuvos žinios , 1924 05 24, Nr. 117, p. 2. Aukšt ų T. S ąjungos sve čių vieš ÷jimas Kaune // Lietuva , 1925 03 03, Nr. 50, p. 1. B g p. M ūsiški ų politika ir SSSR // Lietuvos žinios , 1925 12 31, Nr. 293, p. 1. B. St. Apie santykius su Rusija ( prof. Janulai čio paskaita) // Lietuvos žinios , 1924 03 19, Nr. 65, p. 1. Babianskis A. „Didžiosios Lietuvos“ projektas // Lietuva , 1921 02 22, Nr. 41, p. 1–2. Babianskis A. Artimiausios perspektyvos // Lietuva , 1921 08 20, Nr. 184, p. 1. Briuselio derybos. Nauja deryb ų faz ÷ // Lietuva, 1921 05 28, Nr. 115, p. 1.

287

Čarneckis V. Pas m ūsų kaimynus // Laisv ÷, 1921 03 10, Nr. 54, p. 2. Čepinskis V. Lietuvos politin ÷ pad ÷tis užsieniuose // Socialdemokratas , 1920 12 02, Nr. 31, p. 2. Čepinskis V. Lietuvos politin ÷ pad ÷tis užsieniuose // Socialdemokratas , 1920 12 09, Nr. 32, p. 2. Čepinskis V. Lietuvos politin ÷ pad ÷tis užsieniuose // Socialdemokratas , 1920 12 16, Nr. 33, p. 2. Čepinskis V. Lietuvos politin ÷ pad ÷tis užsieniuose // Socialdemokratas , 1920 12 23, Nr. 34, p. 2. Čičerinas Kaune // Lietuvos žinios , 1925 12 29, Nr. 291, p. 1. D. M. Lokarno konferencijos nutarimai // Rytas , 1925 10 24, Nr. 235, p. 1–2. Dar d ÷l Ženevos rezoliucijos. Didelis mitingas – demonstracija Kaune // Lietuva , 1921 07 12, Nr. 151, p. 1, 3. Dar kart ą apie Lenk ų planus // Lietuvos žinios , 1926 07 29, Nr. 171, p. 1. „Izvestija“ d÷l Lenk ų grobuonišk ų plan ų // Lietuvos žinios , 1926 07 29, Nr. 171, p. 2. Ded. [ P. Dailid ÷]. Mes ir latviai // Lietuvos žinios , 1925 11 17, Nr. 259, p. 1. Ded.[ P. Dailid ÷]. Lokarno ir Lietuva // Lietuvos žinios , 1925 11 10, Nr. 253, p. 1. Dedalas [P. Dailid ÷]. Po Ženevos deryb ų // Lietuvos žinios, 1924 10 10, Nr. 229, p. 1. D÷l ekskursijos į Maskv ą // Lietuvos žinios , 1925 11 14, Nr. 257, p. 1. D÷l Klaip ÷dos įvyki ų // Socialdemokratas , 1923 01 18, Nr.3, p. 1. D÷l lenk ų si ūlom ų deryb ų Lietuvai // Rytas , 1926 08 19 Nr. 185, p. 1. D÷l Lietuvos deryb ų su SSSR // Rytas , 1926 04 22, Nr. 89, p. 1. D÷l Ministeri ų kabineto kriz ÷s // Rytas , 1925 02 01, Nr. 26, p. 1. D÷l valstie čių liaudinink ų politikos Vatikano atžvilgiu // Lietuva, 1925 03 17, Nr. 61, p. 3–4. Delegacija į Estonij ą // Laisv ÷, 1921 02 23, Nr. 42, p. 1. Delegacija į Ženev ą // Lietuva , 1921 09 11, Nr. 203, p. 1 Delegacijos į ekonomines derybas su SSSR galutin ÷ sud ÷tis // Lietuvos žinios , 1926 10 10, Nr. 233, p. 1. Derybos d ÷l konkordato su Šventuoju Sostu // Lietuva , 1925 02 05, Nr. 29, p. 1. Derybos Rygoje // T÷vyn ÷s sargas , 1921 05 14, Nr. 20, p. 215. Deryb ų su lenkais klausimu // Lietuvos žinios , 1925 10 17, Nr. 233, p. 1. Dr. K. Grinius. Atviras laiškas prof. V. Kr ÷vei-Mickevi čiui // Lietuvos žinios , 1924

288

0311, Nr. 58, p. 1. Dr. L. Bistras. Konvencija, taut ų S ąjunga, Seimelis // Rytas , 1926 07 11, Nr. 152, p. 1. Dr. L. Bistras. Latvi ų norai // Rytas , 1926 08 31, Nr. 195, p. 1. Dr. L. Bistras. Lietuva – Vatikanas // Rytas , 1926 08 03, Nr. 171, p. 1. Dr. L. Bistras. Piršlius išlyd ÷jus // Rytas , 1926 08 07, Nr. 175, p. 1. Dr. L. Bistras. Politini ų galimybi ų s ūkurys // Rytas , 1926 07 30, Nr. 168, p. 1. Dr. P. Karvelis, J. Steponavi čius, krikš.dem. frakcijos atstovai, P. Radzevi čius Darbo federacijos atstovas. „Lietuva“ neties ą rašo // Rytas , 1926 11 19, Nr. 262, p. 1. Dr. P. Karvelis. Kopenhagos derybos // Rytas , 1925 09 02, Nr. 191, p. 1. D-ras J. Staugaitis. D ÷lei Varšuvos deryb ų // Laisv ÷, 1921 04 06, Nr. 73, p. 2–3. D-ras J. Staugaitis. D ÷lei Varšuvos deryb ų. Atsakymas prof. A. Voldemarui „Laisv ÷s“ Nr. 10 ir 13 // Laisv ÷, 1921 04 05, Nr. 72, p. 3. Dviej ų broli ų taut ų kongresui Rygoje prasid ÷jus // Rytas , 1924 07 26, Nr. 167, p. 1. Ed. Jt. [E. Jatulis]. Senatori ų Reynald ą sutinkant // Rytas , 1926 04 08, Nr. 77, p. 1. Ed. T. [E. Turauskas], M ūsų politika ir Sovietai // Rytas , 1926 08 29, Nr. 194 , p. 1. Eilinis Vyriausyb ÷s smurtas prieš darbininkus // Socialdemokratas , 1925 05 28, Nr. 22, p. 1. Ekonom. deryboms komisijos Maskvoj // Rytas , 1926 10 29, Nr. 245, p. 3. Estonijoje ( Iš pranešimo atst. Ambrozai čio , padaryto L. kr. dem. pos.) // Laisv ÷, 1920 12 18, Nr. 15, p. 2. G. Paskaitos apie Vilni ų. Prof. M. Reinio ir ats. Sleževi čiaus paskaitos // Lietuva , 1925 10 12, Nr. 12, p. 1–2. Hymanso projektas vyriausiuose kr. d. p. organuose // Krikš čionis demokratas , 1928, Nr. 1–2, p. 6–8. II Lietuvi ų Latvi ų susiartinimo kongreso rezoliucijos // Rytas , 1925 06 25, Nr. 135, p. 1. Inž. Geležinkeli ų tiesimo reikalas Seimui išsprendus // Rytas , 1924 06 18, Nr. 136, p. 1. Irvis Gedainis [I. Šeinius]. Kod ÷l Lietuvai nesiseka // Lietuvos žinios , 1923 04 29, Nr. 96, p. 1. Ir „Vilniaus savaitei“ nepavyko // Laisv ÷, 1921 01 12, Nr. 8, p. 2. Isterika // Lietuvos žinios , 1924 02 19, Nr. 41, p. 1.

289

Iš Baltijos valstybi ų konferencijos // Lietuvos ūkininkas , 1920 0905, Nr. 34, p. 6. Iš laikraš čių // Lietuva , 1921 03 21, Nr. 63, p. 2. Iš m ūsų deryb ų su lenkais (Pasikalb ÷jimas su m ūsų delegacijos nariais) // Lietuva , 1921 02 11, Nr. 33, p. 1. Iš pasikalb ÷jimo su St. Seimo nariais // Lietuva , 1920 11 21, Nr. 255, p. 2. Iš Seimo Užsienio komisijos // Lietuvos žinios , 1924 07 30, Nr. 170, p. 3. Iš Seimo Užsienio reikal ų komisijos // Lietuvos žinios , 1926 04 13, Nr. 83, p. 1. Iš St. Seimo delegacijos pranešimo // Lietuva , 1920 11 18, Nr. 2, p. 2. Iš Steigiamojo Seimo // Lietuva , 1920 10 24, Nr. 232, p. 1. Iš Vilniaus delegatai gr įžo // Laisv ÷, 1920 12 31, Nr. 24, p. 1. Iškilmingas St. Seimo 1921 met. vasario 16 dienos pos ÷dis // Lietuva , 1921 02 18, Nr. 38, p. 1. Įvairios žinios. Lietuvoje. Šauli ų S ąjungos Pirmininkas // Trimitas , 1924 06 19, Nr. 192, p. 2. J. K. K ą dav ÷ Lietuvos ekonomin ÷s delegacijos kelion ÷ Rusijon // Lietuvos žinios , 1925 12 05, Nr. 275, p. 1. J. Latvi ų Seimo delegacija // Rytas , 1924 02 19, Nr. 41, p. 3. J. P-tis [J. Vileišis]. D ÷l m ūsų užsienio politikos // Lietuvos žinios , 1923 05 12, Nr. 105, p. 1. J. P-tis [J. Vileišis]. Ir v ÷l be vaisi ų // Lietuvos žinios , 1924 09 24, Nr. 215, p. 1. J. P-tis [J. Vileišis]. Naujas pralaim ÷jimas // Lietuvos žinios , 1923 03 21, Nr. 65, p. 1. J. P-tis [J. Vileišis]. Užsienio sve čiams apsilankius // Lietuvos žinios , 1923 09 16, Nr. 206, p. 1. J. Vailokaitis, Seimo narys, „Lietuvos žini ų“ redakcijai // Lietuvos žinios , 1924 05 24, Nr. 117, p. 2. J. P–tis. [J. Vileišis]. Nevykusi politika // Lietuvos žinios , 1924 04 05, Nr. 80, p. 1. Janulaitis A. D ÷l Seimo ir valdžios teisi ų // Lietuvi ų balsas , 1921 12 03–04, Nr. 14, p. 2. Jt. Daugiau santyki ų su Pabaltijo valstyb ÷mis // Rytas , 1925 10 15, Nr. 227, p. 1–2. Jurgutis V. D ÷l pasimatymo su Kognovickiu // Rytas , 1926 08 29, Nr. 194, p. 1. K. K. Lizdeika [E. Draugelis]. Išmintinga politika // Laisv ÷, 1921 09 10, Nr. 201, p. 1. K. M-nis. Partij ų gin čai ir Vyriausyb ÷s sudarymas // Lietuva , 1923 03 13, Nr. 58, p. 1. K. Ulmanis Kaune // Rytas , 1926 07 29, p. Nr. 167, p. 1.

290

K. Žyd ų akcija // Lietuvos žinios , 1923 06 03, Nr. 119, p. 1. Ką tai reiškia // Rytas , 1924 09 16, Nr. 208, p. 1. Kaip buvo patek ęs Kaunan Lenk ų Seimo atstovas socialistas Drobner // Rytas, 1926 12 14, Nr. 282, p. 1. Kaip eina Briuselio derybos (Pasikalb ÷jimas su Solovei čiku) // Lietuva , 1921 05 24, Nr. 112, p. 1. Kam reikalingas triukšmas // Socialdemokratas , 1926 08 26, Nr. 34, p. 1. Kas buvo nutarta Marselyje // Lietuvos žinios , 1925 09 10, Nr. 201, p. 1. Katalik ų veikimo centras. Lietuvos katalikams. Didelis Lietuvos katalik ų bažny čios laim ÷jimas // Rytas , 1926 04 15, Nr. 83, p. 1. Kaunas // Lietuvos žinios , 1924 02 19, Nr. 41, p. 1. Kaunas. Klaip ÷dos konvencija // Lietuvos žinios , 1924 04 15, Nr. 88, p. 2. Kaune // Rytas , 1925 10 27, Nr. 237, p. 3. Kauno b ūrio šaulys. Netikras šauli ų s ąjungos kelias // Lietuvos žinios , 1924 02 23, Nr. 45, p. 1. Kauno konferencija // Socialdemokratas , 1924 05 22, Nr. 21, p. 1. Kauno konferencija. Paskutinis plenarinis pos ÷dis // Lietuvos žinios , 1924 05 23, Nr. 116, p. 2. Kauno kronika // Lietuva , 1921 03 10, Nr. 54, p. 4. Kauno kronika // Lietuva , 1924 03 15, Nr. 52, p. 6. Kauno kronika // Lietuva , 1924 08 29, Nr. 194, p. 5. Kauno kronika // Lietuvos balsas, 1921 10 15–16, Nr. 74, p. 3. Kauno kronika // T÷vyn ÷s balsas , 1922 01 19–20, Nr. 5, p. 3; Kauno mitingo nutarimas d ÷l Hymanso projekto // Lietuvos ūkininkas , 1921 11 03– 09, Nr. 44, p. 6. Kelion ÷ į Latvius ir Estus // Lietuva , 1921 05 22, Nr. 111, p. 2. Kelion ÷ į Latvius ir Estus // Lietuva , 1921 05 24, Nr. 112, p. 2. Klaidingos žinios // Laisv ÷, 1920 06 04, Nr. 121, p. 2. Klaip ÷dos įvykiai ir Lietuvos darbininkai // Socialdemokratas , 1923 01 25, Nr. 4, p. 1–2. Klaip ÷dos klausimo pad ÷tis // Lietuva , 1923 07 07, Nr. 149, p. 1. Klaip ÷dos klausimo pad ÷tis (t ęsinys) // Lietuva , 1923 07 08, Nr. 150, p. 1. Kod ÷l atsistatydino kabinetas // Lietuvos žinios , 1925 01 31, Nr. 25, p. 1.

291

Kod ÷l neturime ministeri ų kabineto // Lietuvos žinios , 1923 01 20, Nr. 16, p. 1. Kokiu reikalu p. Rozenbaumas buvo nuvažiav ęs į Varšuv ą. // Lietuvi ų balsas , 1921 12 06–07, Nr. 15, p. 2. Konfiskuotas „Lietuv. Žini ų“ sekmadienio 228 numeris // Lietuvos žinios , 1925 10 13, Nr. 229, p. 1. Kopenhagos derybos // Lietuva , 1925 09 03, Nr. 196, p. 1. Kova d ÷l Vilniaus Ženevoje // Rytas, 1924 09 14, Nr. 207, p. 1. Kr ÷v÷-Mickevi čius V. Gelb ÷kim savo T ÷vyn ę // Trimitas, 1924 02 14, Nr. 176, p. 1– 3. Kr ÷v÷-Mickevi čius V. Pakreipkim vair ą // Trimitas , 1924 01 03, Nr. 170, p. 1–5. Krikš čioni ų demokrat ų ir Ūkinink ų s ąjungos frakcij ų derybos su valstie čiais liaudininkais // Laisv ÷, 1923 06 09, Nr. 126, p. 2–3. Krikš čioni ų demokrat ų konferencija lenk ų klausimu // Laisv ÷, 1921 09 18, Nr. 209, p. 1. Krikš čioni ų demokrat ų konferencija // Rytas , 1926 02 13, Nr. 36, p. 5. Kromininkas. Marijampol ÷ // Lietuvos žinios , 1925 10 02, Nr. 220, p. 3. Kun. J. Staugaitis. Steigiamojo Seimo delegacija užsieny // Lietuva , 1920 11 20, Nr. 254, p. 2–3. Kun. Vailokaitis laim ÷jo // Lietuvos žinios , 1924 06 08, Nr. 129, p. 1. Kunigas Šmulkštys ir Amerikos lietuvius veda Kanoson // Lietuvos žinios, 1925 09 08, Nr. 200, p. 3. L. V. Tum ÷no ministeri ų kabinetui atsistatydinant // Lietuvos žinios, 1925 02 01, Nr. 26, p. 1. Laiškai iš Briuselio // Lietuva , 1921 05 10, Nr. 101, p. 1. Latviai eina į Lietuv ą // Lietuva , 1920 10 17, Nr. 226, p. 2. Latvijos seimo pirmininkas p. Vesmanis Kaune // Lietuva , 1925 01 07, Nr. 4, p. 1. Latvi ų laikraš čio „patarimai“ Lietuvai // Lietuva , 1925 10 12, Nr. 228, p. 3. Latvi ų lietuvi ų vienyb ÷s kongreso rezoliucija Vilniaus reikalu // Rytas , 1924 08 05, Nr. 174, p. 1. Latvi ų Seimo atstovai Kaune. // Rytas , 1924 02 16, Nr. 40, p. 4. Latvi ų Seimo pirmininkas Kaune // Lietuvos žinios , 1925 01 08, Nr. 5, p. 3. Lenkai d ÷l TS ir santyki ų su Lietuva // Lietuva , 1921 06 15, Nr. 130, p. 3. Lenkai jau agituoja d ÷l Vilniaus // Rytas , 1924 018 27, Nr. 192, p. 1.

292

Lenkai nori atnaujinti derybas su Lietuva (?) // Rytas , 1926 12 02, Nr. 273, p. 3. Lenkai si ūlo Lietuvai derybas // Rytas , 1926 08 17, Nr. 183, p. 1. Lenkijos agresingi planai prieš Lietuv ą // Rytas , 1926 07 28, Nr. 166, p. 1. Lenkijos santykiai su Pabaltiju. Užs. reik. ministerio Zaleskio pareiškimas // Rytas , 1926 07 27, Nr. 165, p. 1. Lenkijos spauda apie Kopenhagos derybas // Lietuvos žinios , 1925 08 28, Nr. 191, p. 1. Lenk ų reikalavimai d ÷l Klaip ÷dos // Lietuva , 1924 03 17, Nr. 63, p. 1. Lenk ų Seimo atstovas Kaune // Rytas , 1926 11 26, Nr. 268, p. 3; Lenk ų Seimo rezoliucija d ÷l Klaip ÷dos // Lietuva , 1924 03 17, Nr. 63, p. 1. Lietuva ir jos draugai // Rytas , 1924 10 02, Nr. 222, p. 1. Lietuvi ų, ukrainie čių ir gud ų delegatai pas Mott ę // Rytas , 1924 09 30, Nr. 220, p. 1. Lietuvos – Latvijos susiartinimas // Lietuva , 1925 01 31, Nr. 25, p. 1. Lietuvos prekybos delegacija Maskvoj // Lietuvos žinios , 1925 11 18, Nr. 260, p. 2. Lietuvos delegacija Marsaille socialist ų kongrese // Lietuva , 1925 09 16, Nr. 206, p. 5. Lietuvos delegacija Taut ų S ąjungos Tarybos sesijoj // Lietuvos žinios , 1925 03 10, Nr. 55, p. 1. Lietuvos delegacijos darbai T.S. pos ÷dyje // Rytas , 1924 10 02, Nr. 222, p. 2. Lietuvos Latvijos ekonomin ÷s derybos // Lietuvos žinios , 1925 12 10, Nr. 278, p. 1. Lietuvos Lenkijos santykiai ir Kopenhagos derybos // Rytas , 1925 09 10, Nr. 197, p. 3. Lietuvos mažum ų atstovai Rygon // Lietuva , 1926 01 16, Nr. 12, p. 3. Lietuvos SSSR santykiams besiple čiant // Lietuvos žinios , 1925 12 30, Nr. 292, p. 2. Lietuvos užsieni ų politika // Lietuvos žinios , 1926 06 06, Nr.128, p. 1. Lietuvos Vyriausyb ÷s atsakymas Ambasadori ų Konferencijai d ÷l Klaip ÷dos statuto pri ÷mimo // Lietuvos žinios , 1923 09 28, Nr. 216, p. 3. Lizdeika [E. Draugelis]. Gyvi dar esame! // Laisv ÷, 1923 01 20, Nr. 16, p. 1. Lokarno sutart į pasirašius / Rytas , 1925 10 20, Nr. 231, p. 1. M. R. Lietuvos santykiai su SSSR // Lietuvos žinios , 1925 11 10, Nr. 253, p. 2. Manifestacija – demonstracija // Lietuvos žinios , 1925 10 13, Nr. 229, p. 1, 4. Manifestacija d ÷l Klaip ÷dos // Lietuvos žinios , 1923 01 16, Nr. 12, p. 2. Manifestas visiems Klaip ÷dos krašto gyventojams // Laisv ÷, 1923 01 14, Nr. 11, p. l.

293

Mažum ų protestas prieš lenkus ir pa čiai T. S ąjungai įteiktas // Rytas , 1924 09 18, Nr. 210, p. 1. Mejerovic Kaune // Trimitas , 1925 07 20, Nr. 25, p. 896. Melo ir šmeižto keliais. Seimo atstovo M. Sleževi čiaus pareiškimas // Lietuvos žinios , 1924 02 27, Nr. 48, p. 1. Min. Pirmininkas ir U.R.M.– spaudos atstovams // Rytas , 1926 08 13, Nr. 180, p. 1. Ministerio pirmininko ir Už. Reik. Minist. p. M. Sleževi čiaus expose Vilniaus klausimu Seimo Užsienio reikal ų komisijoj // Lietuva , 1926 10 30, Nr. 246, p. 1. Ministeri ų kabinetas atsistatydina // Lietuvos žinios , 1924 06 08, Nr. 129, p. 1. Ministeri ų kabineto pos ÷dis // Lietuva , 1921 09 11, Nr. 203, p. 1 Mn. Nauj ų geležinkeli ų reikalu // Rytas , 1924 05 13, Nr. 108, p. 1. Mūsų delegacija į Antantos valstybes ir Taut ų S ąjung ą // Laisv ÷, 1920 10 02, Nr. 203, p.2. Mūsų delegacija į Ryg ą // Lietuva , 1920 08 03, Nr.162, p. 1. Mūsų delegacija Varšuvoj // T÷vyn ÷s sargas , 1920 12 31, Nr. 2, p. 16. Mūsų delegacijos pranešimas Seimo Užsieni ų reikal ų komisijoje // Rytas , 1923 12 23, Nr. 8, p. 1. Mūsų delegatai Briuksely // Laisv ÷, 1921 04 20, Nr. 85, p. 3. Mūsų įgaliotiniai Briuksely // Laisv ÷, 1921 04 16, Nr. 82, p. 1. Mūsų komisija į Estonij ą // Laisv ÷, 1920 12 05, Nr. 5, p. 3. Mūsų socialdemokratai apie Kopenhagos derybas // Lietuva , 1925 09 16, Nr. 206, p. 4. Mūšiai su lenkais // Lietuvos žinios , 1923 02 21, Nr. 42, p. 1. N. K ą dav ÷ Kopenhagos ir Lugano derybos // Lietuvos žinios , 1925 12 03, Nr. 273, p. 1–2. N. Trilypio bloko trilyp ÷s nes ąmon ÷s // Socialdemokratas , 1924 06 12, Nr. 25, p. 1. Nauja galimyb ÷ Baltijos valstybi ų s ąjungos // Lietuva , 1921 01 19, Nr. 14, p. 1. Nauja Lietuvos protest ų banga // Lietuvos žinios , 1925 10 13, Nr. 229, p. 1. Neišmanymas ar blogas noras // Lietuva , 1921 05 07, Nr. 99, p. 1. Neišmintingas žaislas // Lietuva , 1921 04 06, Nr. 73, p. 1. Nepuolimo sutart į ratifikavus // Lietuva , 1926 11 06, Nr. 251, p. 1. Nepuolimo sutartis ir opozicija // Lietuva , Nr. 231, 1926 10 13, p. 1. Nepuolimo sutartis Vilniaus byloje // Lietuva , 1926 10 26, Nr. 242, p. 1.

294

Nuli ūdęs Rozenbaum ir milaširdingi krikš čionys // Socialdemokratas , 1921 12 15, Nr. 50, p. 2. O jie vis nori unijos ir gana // Lietuva , 1921 05 01, Nr. 95, p. 1. O vis d ÷lto pasimatym ų b ūta // Rytas , 1926 08 27, Nr. 192, p. 1. P. Paskuba užsienio politika // Rytas , 1926 07 11, Nr. 152, p. 1. P. Rozenbaum taikos balandžio rol ÷j // Socialdemokratas , 1921 12 08, Nr. 49, p. 2. P. Sleževi čius išvyko Maskvon // Rytas , 1926 09 28, Nr. 218, p. 1. P. Tauta sau, valdžia sau? // Lietuvos žinios , 1925 10 10, Nr. 227, p. 1. P. Užsienio paskola // Rytas , 1925 02 09, Nr. 32, p, 1. Pagelb ÷kim klaip ÷die čiams // Lietuvos žinios , 1923 01 17, Nr. 13, p. 1. Pakalniškis A. Nepuolimo sutartis // Rytas , 1926 10 01, Nr. 221, p. 1. Pareiškimas // Lietuva , 1923 04 10, Nr. 78, p. 3. Pasitik ÷jimo pareiškimas m ūsų vyriausybei // Lietuva , 1922 04 01, Nr. 75, p. 1. Pašnekesys su gen. Babianskiu // Lietuva , 1921 08 04, Nr. 171, p. 2. Patys lenkai išsigando federacijos // Lietuva, 1921 05 05, Nr. 98, p. 3. Pilie čių balsai // Lietuva , 1921 07 10, Nr. 150, p. 3. Pilsudskis ruošia kar ą // Rytas , 1926 07 28, Nr. 166, p. 1. Pilsudskis Vilniuje // Rytas , 1926 11 30, Nr. 271, p. 3. Pirmoji vaiši ų diena // Laisv ÷, 1923 09 07, Nr. 200, p. 1. Pr. Dail. [P. Dailid ÷]. Svarbesnieji uždaviniai // Lietuvos žinios , 1926 06 03, Nr. 125, p. 1. Prelatas Staugaitis apie Kopenhag ą – Lugano, Lokarno ir Lietuvos orientacij ą // Rytas , 1925 12 03, Nr. 269, p. 2. Prie metini ų sukaktuvi ų // Laisv ÷, 1921 05 18, p.1. Prof. A. Voldemaras. „Oby jak najpr ęndzej“// Lietuvis , 1925 06 19, Nr. 24, p. 1. Prof. A. Voldemaras. Kas atmesta iš Hymanso projekto // Tautos balsas , 1921 12 27– 28, Nr. 2, p. 1. Prof. A. Voldemaras. Ko galime laukti iš TS pirmojo pos ÷džio? // T÷vyn ÷s balsas , Nr. 1, 1922 01 11, p. 1. Prof. A. Voldemaras. Kod ÷l tyli? // Lietuvos balsas , 192110 08-09, Nr. 71, p. 1. Prof. A. Voldemaras. Lenkai ir mes // Laisv ÷, 1921 01 14, Nr. 10, p. 1. Prof. A. Voldemaras. Lietuvi ų – lenk ų gin čo TS pabaiga // T÷vyn ÷s balsas , 1922 01 24–25, Nr. 7, p. 1.

295

Prof. A. Voldemaras. Lydint d-rą Purick į // Lietuvi ų balsas , 1921 12 15–16, Nr. 19, p. 2. Prof. A. Voldemaras. Metas nubusti // Vairas , 1923 09 27, Nr. 2, p. 3. Prof. A. Voldemaras. Nepriklausomyb ÷s naikinimas // Vairas , 1923 09 23, Nr. 1, p. 20. Prof. A. Voldemaras. P. Sleževi čiaus pranešimas apie Briuselio derybas // Lietuvos balsas , 1921 06 18, Nr. 24, p. 1. Prof. A. Voldemaras. Pad ÷tis be išeities // Lietuvos balsas , 1921 07 05-06, Nr. 31, p. 1. Prof. A. Voldemaras. Pavojus tikybai ir tautai // Lietuvis , 1925 06 12, Nr. 23, p. 1. Prof. A. Voldemaras. Pirmas žingsnis // Lietuvis , 1926 10 15, Nr. 41, p. 4–5. Prof. A. Voldemaras. Priimsime ar atmesime // Lietuvos balsas, 1921 10 15–16, Nr. 74, p. 2; Prof. A. Voldemaras. Seimas ir Hymanso projektas // Lietuvos balsas, 1921 09 27– 28, Nr. 66, p. 1. Prof. A. Voldemaras. Seimo metin ÷s sukaktuv ÷s // Lietuvos balsas , 1921 05 19, Nr. 12, p. 1. Prof. A. Voldemaras. Užmirštieji Briuselio derybose klausimai // Lietuvos balsas , 1921 04 28, Nr. 4, p. 2. Prof. A. Voldemaras. Lenkija ir mes // Laisv ÷, 1921 01 18, Nr. 13, p. 1–2. Prof. Voldemaro paslaptinga misija Genevon. // Rytas , 1926 08 27, Nr. 192, p. 1. Protestai prieš Vatikan ą // Lietuvos žinios , 1925 03 10, Nr. 55, p. 1. Protestas d ÷l Lietuvos atstovyb ÷s panaikinimo S. Amerikos valstyb ÷se // Rytas , 1926 11 15, Nr. 258, p. 1. R. Makdonaldo atsakymas // Socialdemokratas , 1924 02 21, Nr. 8, p. 1. Ratelis. A. Pavojingi bandymai // Lietuva , 1924 02 26, Nr. 47, p. 1–2. Rinas. M ūsų draugai // Rytas , 1924 03 26, Nr. 71, p. 1. Rūdys A. Argi tas negerai // Rytas , 1926 04 15, Nr. 83, p. 1. Rūdys A. Bažny čios reikalai – ir Vilnius // Rytas , 1926 04 16, Nr. 84, p. 1. Sapieh ą palydint // Lietuva , 1921 05 22 , Nr. 111, p. 1. Seimas. Komisijose // Lietuvos žinios , 1923 09 23, Nr. 212, p. 2. Seimo delegacijos atsilankymas Londone // Lietuva , 1924 07 08, Nr. 151, p. 2. Seimo frakcijos // Lietuva , 1923 06 05, Nr. 122, p. 3.

296

Seimo komisijoje. Konkordatas su Vatikanu // Lietuvos žinios , 1925 01 23, Nr. 18, p. 1. Seimo komisijose // Lietuvos žinios , 1925 02 11, Nr. 34, p. 3. Seimo revizitas Anglijos parlamentui // Rytas , 1924 06 22, Nr. 139, p. 3. Seimo Užsienio komisijoje // Lietuvos žinios , 1924 07 31, Nr. 171, p. 3. Seimo Užsienio komisijos pos ÷dis // Lietuvos žinios , 1925 08 27, Nr. 190, p. 1. Seimo Užsienio reikal ų komisijoje // Lietuvos žinios , 1924 03 09, Nr. 57, p. 1. Seimo Užsienio reikal ų komisijoje // Lietuvos žinios , 1924 07 27, Nr. 168, p. 5. Seimo užsieni ų komisijoj // Lietuvos žinios , 1924 10 10, Nr. 229, p. 3. Seimo užsieni ų komisijos pos ÷dy // Lietuvos žinios , 1925 09 23, Nr. 212, p. 1. Senator. Istorinis Seimo Užsieni ų komisijos pos ÷dis // Rytas , 1926 04 13, Nr. 81, p. 1. Skelbimas // Laisv ÷, 1923 01 11, Nr. 8, p. l. Slapti protokolai Varšuvoj // Lietuva, 1922 04 01, Nr. 75, p. 1. SLDP ir VS metinis suvažiavimas 1921 m. spalio 8–11 d. ir jo nutarimai // Varpas , 1921, Nr. 4–6, p. 193. Socialdemokratai už susiartinim ą suomi ų, est ų, latvi ų ir lietuvi ų // Socialdemokratas , 1921 10 27, Nr. 43, p. 2. Socialistai liaudininkai ir Hymansas // Laisv ÷, 1921 10 26, Nr. 241, p. 1. St. B. Užsieni ų reikal ų Ministeris prof. M. Reinys d ÷l įkūrimo Lietuvos bažnytin ÷s provincijos // Rytas, 1926 04 14, Nr. 82, p. 1. St. Br. Kelion ÷s įsp ūdžiai // Rytas , 1925 11 03, Nr. 248, p. 1–2. Steigiamasis Seimas ir nauja lenk ų okupacija // Lietuva , 1920 10 14, Nr. 223, p. 1. Steigiamojo Seimo delegacija į Latvius // Laisv ÷, 1920 12 07, Nr. 6, p. 2. Su p. Ministeriu Čarneckiu pasikalb ÷jus // Rytas , 1924 07 11, Nr. 154, p. 1. Sugr įžo delegacija iš Ženevos // Lietuva , 1921 07 05, Nr. 145, p. 1. Sugr įžo iš Maskvos deleg. nariai // Rytas , 1926 11 15, Nr. 258, p. 1. Sugr įžo iš Maskvos m ūsų delegacija // Rytas , 1926 12 28, Nr. 291, p. 1. Sukil ÷liai ir j ų tikslai // Lietuva , 1921 05 12, Nr. 103, p. 3; Sve čiuose pas draugus latvius // Socialdemokratas, 1925 04 16, Nr. 16, p. 2. Sveikas žingsnis // Lietuva , 1921 03 15, Nr. 58, p. 1. Šauli ų reikalai. C.V. pirmininkas atsistatydino // Trimitas, 1924 03 06, Nr.178, p. 31. Šisioks. M. Sleževi čiaus paskaita Marijampol ÷j „Konkordatas– Vilnius“// Lietuvos žinios , 1925 04 05, Nr. 78, p. 1.

297

Šmulkštys A. Visuomen ÷, valdžia ir seimas // Laisv ÷, 1921 11 25, Nr. 266, p. 1. T. Gutas. Dar d ÷l bažnytin ÷s provincijos Lietuvoje // Rytas , 1926 04 13, Nr. 81, p. 1. Tarp-parlamentin ÷ konferencija Vašingtone // Krivul ÷, 1925, Nr. 16, p. 2–3. Taurag ÷ reikalauja geležinkelio // Lietuvos žinios , 1924 05 28, Nr. 120, p. 1, 5. Tautos nusistatymas Klaip ÷dos reikalu // Trimitas , 1923 07 12, Nr. 147, p. 1–4. Taut ų S ąjunga agituojanti // Lietuva , 1921 04 15, Nr. 81, p.2. Taut ų S ąjunga ir m ūsų klausimas. Interviu su A. Voldemaru, gr įžusiu iš TS pos ÷džio Ženevoje // Lietuva , 1921 01 09, Nr. 6, p. 2. Taut ų S ąjungos konferencijoj // Rytas , 1924 09 10, Nr. 203, p. 1. Taut ų S ąjungos nusprendimas d ÷l plebiscito Vilniuj // Lietuva , 1921 03 06, Nr. 51, p. 2. Taut ų S ąjungos sve čių atsilankymas Kaune // Lietuva , 1925 03 02, Nr. 49, p. 1. Taut ų S ąjungos Taryboje // T÷vyn ÷s balsas , 1922 01 17–18, Nr. 4, p. 3. Telegrama R. Makdonaldui // Socialdemokratas , 1924 01 31, Nr. 5, p. 1. Toliušis Z. Seimo Užsienio reikal ų komisijoje // Lietuvos žinios , 1924 02 29, Nr. 50, p. 3. Trak ÷nas. Ar galima su lenkais susitaikint? // Rytas , 1924 04 10, Nr. 85, p. 1–2. Trak ÷nas. Kuriuo gi keliu? // Rytas , 1924 02 20, Nr. 42, p. 1–2. Tre čioji Pabaltj ūrio socialdemokrat ų konferencija // Lietuva , 1921 10 25, Nr. 240, p. 1. Trij ų frakcijos ministerija arba trupu čiuk ą nepataik ÷ // Lietuva , 1921 07 15, Nr. 154, p. 1. Ūkinink ų s ąjungos ir krikš čioni ų demokrat ų partijos frakcijoms Seime // Lietuvos žinios , 1923 06 06, Nr. 121, p. 2. Užsieny // Trimitas , 1925 08 27, Nr. 33, p. 1073–1074. Užsienio reikal ų ministerijos statutas // Vyriausyb ÷s žinios , 1923 01 25, Nr. 122, p. 2– 3. Užsienio reikal ų ministerijos stipendijoms gauti taisykl ÷s // Vyriausyb ÷s žinios , 1923 09 18, Nr. 138, p. 1–2. V. I. Karas [ P. Dailid ÷]. Orientacijos klausimas // Lietuvos žinios , 1925 05 31, Nr. 120, p. 1. V. K. R. Anglijos paskolos Lietuvai reikšm ÷ // Lietuvos žinios, 1923 12 16, Nr. 276, p. 1.

298

V. Pasirašius nepuolimo sutart į su Rusais // Socialdemokratas , 1926 10 07, Nr. 40, p. 3. V. R. Kur užsienio politika // Socialdemokratas , 1924 02 07, Nr. 6, p. 1. V. Triukšmas sukeltas d ÷l SSSR deryb ų su Lietuva // Lietuva , 1926 04 19, Nr. 86, p. 1. V. I. K. [ P. Dailid ÷] Reik sutvarkyti // Lietuvos žinios , 1926 07 01, Nr. 147, p. 1. Valdžios atsakymas į St Seimo nario dr. E. Draugelio paklausim ą // Laisv ÷, 1921 04 03, Nr. 71, p. 2–3. Valiuška A.[A. Stulginskis]. Taikingumas ar karingumas? // Laisv ÷, 1920 12 16, Nr. 13, p. 2. Valkauskas. Europos tautini ų mažum ų kongresas. Pasikalb ÷jimas su Lietuvos taut. maž. delegacijos nariu d-ru Robinzonu // Lietuvos žinios , 1926 09 04, Nr. 203, p. 2. Valstie čių liaudinink ų centro tarybos rezoliucija // Lietuvos žinios , 1925 09 10, Nr. 201, p. 1. Valstie čių liaudinink ų s ąlygos (D ÷l Ministeri ų kabineto kriziaus) // Lietuvos žinios , 1924 06 13, Nr. 132, p. 2. Valstie čių s ąjungos gyvenimas. Iš VS suvažiavimo // Lietuvos ūkininkas , 1921 m. spalio 20–26, Nr. 42, p. 3. Valstyb ÷s išlaid ų s ąmata 1924 metams. // Vyriausyb ÷s žinios , 1924 03 01, Nr. 152, p. 16–17. Valstyb ÷s išlaid ų s ąmata 1925 metams // Vyriausyb ÷s žinios , 1925 02 14, Nr. 182, p. 104. Valstyb ÷s išlaid ų s ąmata 1926 metams // Vyriausyb ÷s žinios , 1926 02 25 Nr. 217, 98– 106. Varšuvos delegacija sugr įžo // Laisv ÷, 1921 01 09, Nr. 6, p. 1. Varšuvos konferencija ir Lietuva // Lietuva , 1924 02 22, Nr. 44, p. 1–2. Važiuoja Palangos paimti // Lietuva , 1921 03 31, Nr. 68, p. 2. „Vilniaus savait ÷“ Varšuvoje // Laisv ÷, 1921 01 06, Nr. 4, p. 1; Vygandas [ J. Purickis]. Latvi ų nuomon ÷ d ÷l m ūsų politin ÷s orientacijos // Lietuva , 1925 06 19, Nr. 134, p. 1. Vygandas [J. Purickis]. Pasitik ÷ti savimi ir kas toliau? // Lietuva , 1924 0407, Nr. 81, p. 1–2. Vyksta į Belgij ą // Rytas , 1925 07 12, Nr. 149, p. 3.

299

Vyriausyb ÷ sutikimo n ÷ra davusi // Lietuva , 1921 05 29, Nr. 116, p. 2. Vokie čių spauda apie nauj ąją Lietuvos vyriausyb ę // Lietuva , 1926 07 10, Nr. 151, p. 4. Voldemaras A. Lydint d-rą Purick į, Lietuvi ų balsas // 1921 12 15–16, Nr. 19, p. 2. Voldemaras A. Ar tikrai atmetama? // Lietuvi ų balsas , 1921 12 06 – 07, Nr. 15, p. 1. X. Ryt ų problema // Rytas, 1925 10 25, Nr. 236, p. 1. X.X.X. Kokiu konkordatu su Roma nor ÷ta mus apdovanoti? // Lietuvos žinios , 1925 03 29, Nr. 72, p. 1. XX. K ą sak ÷ Kauno stoty p. Davis? // Lietuvos žinios , 1924 02 16, p. 1–2. Ž. J. Krikš čionys dem. kryžkel ÷je // Lietuvos žinios , 1924 02 22, Nr. 44, p. 1. Žemaitis. Žemai čių r ūpes čiai d ÷l geležinkelio // Lietuvos žinios , 1924 05 25, Nr. 118, p. 1. Ženevos delegacija // Lietuvos balsas , 1921 10 11–12, Nr. 74, p. 3. Žinia iš Ženevos // Lietuva , 1921 07 02, Nr. 143, p. 2. Žyd ų akcija prieš Lietuv ą // Lietuva , 1923 06 06, Nr. 123, p. 1–2. Žyd ų tautin ÷ autonomija Lietuvoj // Lietuva , 1920 11 12, Nr. 247, p. 3. IV. Atsiminimai Galva G. Ernestas Galvanauskas. Politin ÷ biografija , Čikaga, 1982. Klimas P. Iš mano atsiminim ų. Vilnius, 1990. Klimas P. Lietuvos diplomatin ÷je tarnyboje . Vilnius, 1991. Marcinkevi čius-Mantautas A. Šauli ų s ąjunga Klaip ÷dos sukilime // Nepriklausomai Lietuvai . Čikaga,1965. Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos parašt ÷je , Vilnius, 1994, p. 99. Staugaitis J. Mano atsiminimai . Vilnius, 2006.

LITERAT ŪRA Abromaitis A. Kaip kito poži ūris į Lenkij ą. Lietuvos viešoji nuomon ÷ 1920–1923 metais // Darbai ir dienos , Nr. 40, 2004, p. 213–225. Ajnenkiel Andrzej. Problem Wilenszczyzny w stosunkach polsko–litewskich w okresie mi ędzywojennym // Lietuvos karybos istorijos klausimai(2)(tarptautin ÷s mokslin ÷s konferencijos tez ÷s ir pranešimai, Kaunas 1994. Blažyt ÷-Baužien ÷ D. II Seimas (1923–1926) // Lietuvos Respublikos seim ų I (1922– 1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) nari ų biografinis žodynas.

300

Vilnius, 2007, p. 56–118. Bliuminas A. Žyd ų frakcija Lietuvos seimuose . Vilnius, 2003. Buchowski K. Polacy w sejmach litewskich 1920–1927 // Studia z dziejow Rosji i Europy Srodkowo–Wschodniej , t. XXXII, Warszawa, 1997, s.71–85. Buchowski K. Realizuojant federacijos id ÷ją // Darbai ir dienos , Nr. 40, 2004, p. 129–136. Butkus Z. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940) // Darbai ir dienos , 1998, Nr. 7, p. 156–157; Butkus Z. Bendrininki ų k ÷slai (Vokietijos ir SSRS poži ūris į Klaip ÷dos problem ą 1923–1939 metais) // Darbai ir dienos , 2000, Nr. 21, p. 193–211. Butkus Z. Dr. Kazys Grinius // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai . Vilnius, 1994. Butkus Z. Jei opozicija gauna param ą iš svetur... // Kult ūros barai , 1995, Nr. 8/9, p. 80–94. Butkus Z. Kod ÷l Vilnius atiteko Lenkijai 1919–1920 m.?// Vilniaus klausimas Lietuvos Respublikos diplomatijoje (1918–1940 m.), IV mokslin ÷s konferencijos pranešimai. Kaunas, 2003, p. 23–31. Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais . Vilnius, 1993. Butkus Z. Pirmasis Soviet ų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatin ÷s veiklos pusmetis (1920 m rugs ÷jis – 1921 m. kovas) // Lietuvos istorijos metraštis 1996 , Vilnius, 1997, p. 120–136. Butkus Z. Vokietijos ir Soviet ų politikos poveikis Baltijos s ąjungos k ūrimui 1919– 1940 metais // Lietuvos istorijos studijos , 2007, Nr. 20, p. 21–41; Čep ÷nas P. Nauj ųjų laik ų Lietuvos istorija , t. 2. Vilnius, 1992. Daugirdait ÷-Sruogien ÷ V. Lietuvos Steigiamasis Seimas . New York, 1975. Dawies N. Dievo žaislas Lenkijos istorija , t. 2. Vilnius, 2002. Eidintas A. Aleksandras Stulginskis . Vilnius, 1995. Eidintas A. Lietuvos propagandin ÷ veikla ruošiant sausio sukilim ą Klaip ÷doje // 1923 met ų sausio įvykiai Klaip ÷doje , Klaip ÷da, 1995. Gaigalait ÷ A. Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (920 06 19–1922 01 01) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940 . Kaunas, 1999. Gaigalait ÷ A. Ernestas Galvanauskas tarptautiniame Klaip ÷dos ir Vilniaus problem ų

301

sūkuryje (1922 09 28–1924 0610) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940 . Kaunas, 1999. Gierowska-Kałłaur J. Lenkijos Respublikos įstatym ų leidžiamasis Seimas ir buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštyst ÷s žemi ų problema // 1920–1922 met ų parlamentin ÷ patirtis: sprendim ų politika, tikslai ir aplinkyb ÷s. Vilnius, 2000, p. 41– 64. Ilg ūnas G. Kazys Grinius . Vilnius, 2000. Ivinskis Z. Lietuvos ir Soviet ų S ąjungos santyki ų dvidešimtmetis (1919–1939). Reikšmingieji etapai šaltini ų šviesoje // Aidai , 1969, Nr. 6, p. 254–260; Nr. 7, p. 290– 293; Nr. 8, p. 346–354. Kasparavi čius A. Mykolo Sleževi čiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje (1919 04 12–10 06 ir 1926 06 15–2 16) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918– 1940 . Kaunas, 1999. Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje . Vilnius, 1996. Kasparavi čius A. Don Kichotas prieš Promet ÷ją. Tarpukario lietuvi ų–lenk ų iracionalioji diplomatija // Darbai ir dienos , Nr. 30, Kaunas, 2002, p. 49–71. Kasparavi čius A. Kunigas Me čislovas Reinys diplomatin ÷je tarnyboje (1925 09 25– 1926 04 20) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918–1940 . Kaunas, 1999. Kasparavi čius A. Šimšonas Rozenbaumas: vieno žydo patrioto diplomatinis eskizas // Iš Lietuvos diplomatijos istorijos (3) . Kaunas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2000. Kasparavi čius A. Tre čiojo Seimo užsienio politika:tarp iliuzij ų ir pragmatizmo // Parlamento studijos Nr. 8, 2009, p. 52–71. Klimecki M. Lucjano Želigowskio karin ÷ akcija // Darbai ir dienos , Nr. 40, 2004, p. 71–78. Laurinavi čius Č. Geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios Lietuvos užsienio politika ir Steigiamasis Seimas // 1920–1922 met ų parlamentin ÷ patirtis: sprendim ų politika, tikslai ir aplinkyb ÷s. Vilnius, 2000, p. 33–39. Laurinavi čius Č. Kod ÷l abejota, bijota ir atsiribota? Lietuvos vyriausyb÷s poži ūris į vidurio Lietuvos problem ą // Darbai ir dienos , Nr. 40, 2004, p. 253–260. Laurinavi čius Č. Lietuvos – Soviet ų Rusijos taikos sutartis . Vilnius, 1992. Laurinavi čius Č. Politika ir diplomatija. Lietuvi ų tautin ÷s valstyb ÷s tapsmo ir raidos fragmentai . Kaunas, 1997. Łossowski P. Stosunki Polsko – Litewskie 1921–1939 . Warszawa, 1997.

302

Łossowski P. Stosunki Polsko – Litewskie w latach 1918–1920 . Warszawa, 1966. Merkelis A. Antanas Smetona. Jo visuomenin ÷, kult ūrin ÷ ir politin ÷ veikla. New York, 1964. Miknys R. Masonerijos kuluaruose. Ieškant Vilniaus klausimo sprendimo // Darbai ir dienos , Nr. 40, 2004 , p. 201–211. Mitrulevi čius G. Socialdemokratai Lietuvos Respublikos Seimuose // Socialdemokratai Lietuvos Respublikos Seimuose . Vilnius, 2006. Mockevi čius K. Valdži ų padalijimo principas 1922 m. Lietuvos Valstyb ÷s Konstitucijoje // Parlamento studijos , 2005, Nr. 5, p. 127–148. Natkevi čius L. Klaip ÷dos krašto cesijos raida // Mūsų žinynas , 1933, Nr. 101, p. 155– 170. Purickis J. Seim ų laikai // Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis . Vilnius, 1990. Raulinaitis P. V. Parlamentin ÷ užsienio politikos kontrol ÷ // Teis ÷, 1925 Nr. 8. Rezmer W. Vidurio Lietuvos karinis potencialas // Darbai ir dienos , Nr. 40, 2004, p. 79–88; Riomeris M. Lietuvos konstitucin ÷s teis ÷s paskaitos . Vilnius, 1990. Senn A. E. The Great Powers Lithuania and Wilna question. 1920–1928 . Leiden, 1966. Sidzikauskas V. Steigiamasis Seimas ir Lietuvos tarptautin ÷s problemos // T÷vyn ÷s sargas , 1970, Nr. 1, p. 58–67. Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis . Vilnius, 2001. Stravinskien ÷ V. Grajevskis Adolfas, Liausas Bronislavas, Šnielevskis Antanas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 met ų) nari ų biografinis žodynas , p. 154– 156, 218–220, 386–387. Svarauskas A. Grabovas Robertas (Grabow Robert) // Lietuvos Respublikos seim ų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) nari ų biografinis žodynas , p. 271–272. Suleja W. Lietuva Jozefo Pilsudskio politin ÷je mintyje // Darbai ir dienos , Nr. 40, 2004, 61–70. Tamošaitis M. I Seimas (1922–1923) // Lietuvos Respublikos seim ų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) nari ų biografinis žodynas , Vilnius,

303

2007, p. 17–55. Tamošaitis M. III Seimas (1926–1927). // Lietuvos Respublikos seim ų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) nari ų biografinis žodynas , Vilnius, 2007, p. 119–184. Truska L. Kas trauk ÷ į Rusijos gl ÷bį? Geopolitin ÷ Lietuvos orientacija 1918–1940 metais // Darbai ir dienos , Nr. 30, Kaunas, 2002, p. 39–48. Truska L. Steigiamasis Seimas ir jo vieta nauj ųjų laik ų Lietuvos istorijoje // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) nari ų biografinis žodynas . Vilnius, 2006, p. 11–59. Urbšien ÷ M. Klaip ÷dos krašto istorijos parašt ÷je // M ūsų žinynas , 1933, Nr. 101, p. 121–154, 276–290. Urbšys J. Medžiaga Vilniaus gin čo diplomatinei istorijai . Kaunas, 1932. Vilkelis G. Lietuvos ir Lenkijos santykiai Taut ų S ąjungoje . Vilnius, 2006. Veilentien ÷ A. Valdemaras Vytautas Čarneckis ir Lietuvos užsienio politikos problemos (1924 06 18–1925 09 25) // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918– 1940 . Kaunas, 1999, p. 127–151. Zund ÷ P. Kazys Bizauskas 1893–1941 , t. 2. Čikaga, 1994. Žalys V. Kova d ÷l identiteto. Kod ÷l Lietuvai nesisek ÷ Klaip ÷doje tarp 1923–1939 m. Lüneburg, 1993. Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) , t. 1. Vilnius, 2007. Žepkait ÷ R. Buržuazin ÷s partijos kai kuri ų užsienio politikos klausim ų poži ūriu // Klas ÷s ir politin ÷s partijos Lietuvoje 1919–1926 metais . Vilnius, 1978, p. 198–222. Žepkait ÷ R. Diplomatija imperializmo tarnyboje. Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919– 1939 m. Vilnius, 1980. Žepkait ÷ R. Lietuva ir Didžiosios valstyb ÷s 1918–1939 m . Kaunas, 1986. Žepkait ÷ R. Lietuva tarptautin ÷s politikos labirintuose (1918–1922 m.) . Vilnius, 1973.

304