Valstiečiai Liaudininkai Lietuvos Politiniame Gyvenime 1926 –1940 M
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS Mindaugas TAMOŠAITIS VALSTIEČIAI LIAUDININKAI LIETUVOS POLITINIAME GYVENIME 1926 –1940 M. Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, istorija (05H) Kaunas, 2011 UDK 329(474.5) Ta-79 Disertacija ginama eksternu Doktorantūros teisė suteikta Vytauto Didžiojo universitetui kartu su Lietuvos istorijos institutu 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926. Mokslinis konsultantas: Doc. dr. Pranas Janauskas (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, istorija – 05H) ISBN 978-9955-12-665-2 2 TURINYS ĮVADAS .......................................................................................................................................4 I. BENDRA POLITINĖ SITUACIJA IR VALSTIEČIŲ PARTIJŲ PADĖTIS VIDURIO RYTŲ EUROPOJE................................................................................................29 II. VALSTIEČIAI LIAUDININKAI IR LIETUVOS VALDŽIOS POLITIKA (IKI 1929 M) ..............................................................................................................................39 III. PARTIJOS VIDAUS PROBLEMOS ...............................................................................59 1. Organizacinės struktūros raidos ypatumai ..............................................................................59 2. Pozicijų skirtumai partijoje (4-ojo dešimtmečio I-oji pusė) ..................................................82 3. Kartų konfliktas 4-ame dešimtmetyje ...................................................................................115 IV. OPOZICINĖ VEIKLA ANTANO SMETONOS AUTORITARINIAM VALDYMUI (IKI 1939 M. KOVO) .....................................................................................147 V. POLITINIŲ SĄJUNGININKŲ PAIEŠKOS KELIAIS: SANTYKIAI SU KITOMIS PARTIJOMIS.......................................................................................................173 VI. MĖGINIMAI SUGRĮŽTI Į VALDANČIĄJĄ KOALICIJĄ (1939 M. KOVAS–1940 M. BIRŽELIS) ..............................................................................203 IŠVADOS.................................................................................................................................251 PRIEDAI..................................................................................................................................255 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA.............................................................................................266 3 ĮVADAS Temos aktualumas ir problematika. Demokratinis valdymas neįvaizduojamas be politinių partijų, kurios yra vienas iš įdomiausių ir vienas naujausių politinio gyvenimo institutų. Atstovaujamoje demokratijoje partijos yra svarbiausias politinių veiksnių variklis, nes čia jos sąveikauja su piliečiais ir interesų organizacijomis, išreikšdamos ir organizuodamos politinius reikalavimus bei paramą socialinėms takoskyroms; partijos iškelia į valdžią politikus, kurių elgsena daro milžinišką poveikį visuomenei per vyriausybės sprendimus ir veiksmus1. Nors Europoje pirmosios politinės partijos susikūrė Didžiojoje Britanijoje dar XVII a., Lietuvoje dėl įvairių priežasčių jos pradėjo kurtis tik XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ir tai visų pirma susiję su tuo metu vykusiu lietuvių tautiniu atgimimu. 1896 m. susikūrė pirmoji politinė organizacija – Lietuviška socialdemokratų partija (LSDP) (vėliau jos pavadinimas keletą kartų kito – 1902 m. Lietuvių socialdemokratų partija, o nuo 1905 m. ji galutinai gavo Lietuvos socialdemokratų partijos vardą), 1902 m. – Lietuvių demokratų partija (LDP) (nuo 1906 m. ji gavo Lietuvos demokratų partijos pavadinimą), 1905 m. – jos sparnas – Lietuvos valstiečių sąjunga (LVS). Visuomenei vis labiau skaidantis, palaipsniui pradėjo kurtis ir kitos partijos, kurių masinis kūrimasis sutapo su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Naujai įkurtos ar atsikūrusios prieš karą veikusios politinės partijos stengėsi išplėsti savo veiklą visoje šalyje ir ypatingai savo veiklą sustiprino 1920 m. pavasarį, pirmą kartą Lietuvos istorijoje vykstant pirmiems demokratiniams rinkimams į Steigiamąjį Seimą. Demokratiniu laikotarpiu (1920–1926 m. gruodžio 17 d.), reguliariai vykstant demokratiniams rinkimams į Seimą ir savivaldybes, partijos ir partinė sistema užėmė išskirtinę vietą Lietuvoje. Partijų svarbą rodo tas faktas, kad Seime daugumą turinčios partijos rinko šalies prezidentą. Tačiau 1926 m. gruodžio 17 d. įvykus valstybės perversmui ir valdžiai pradėjus drastiškomis priemonėmis persekioti opozicines partijas, o kitų metų balandį prezidentui Antanui Smetonai paleidus III Seimą, partijų, išskyrus valdžioje likusią Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS), veikla šalyje buvo stipriai suvaržyta. Pagaliau 1936 m. pradžioje A. Smetonos autoritarinis valdymas ryžosi politines partijas, išskyrus LTS, uždaryti. Uždraustų politinių partijų ir srovių veikla daugiau reiškėsi per valdžios cenzūruojamus periodinius leidinius, pirmiausia dienraščius. Jų spaustuvės atstojo uždarytų partijų valdžios centrus. Pogrindyje toliau veikė Lietuvos komunistų partija (LKP). Tokia padėtis išliko iki 1940 m. birželį įvykusios Lietuvos okupacijos. 1926 m. buvo dramatiški Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai (LVLS) – vienai iš pagrindinių Pirmosios Lietuvos Respublikos partijų, kuri dar tų metų pavasarį įvykusiuose 1 Krupavičius A., Lukošaitis A. Lietuvos politinė sistema; sąranga ir raida. Vilnius, 2004, p. 297. 4 rinkimuose į III Seimą LVLS gavo daugiausiai – 26 proc. visų rinkėjų balsų (arba 22 mandatus iš 85). Viena vertus, po III Seimo rinkimų liaudininkai suformavo valdančiąją koaliciją su Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir tautinėmis mažumomis. Aukščiausi valdžios postai atiteko valstiečių liaudininkų lyderiams: Kazys Grinius buvo išrinktas Lietuvos prezidentu, Jonas Staugaitis – Seimo pirmininku, Mykolas Sleževičius paskirtas naujos vyriausybės vadovu, vyriausybės narių daugumą sudarė jo partijos nariai. III Seimo darbo pradžioje pirmą kartą atsikūrusioje Lietuvoje buvo panaikintas karo stovis ir skubiai pradėti įgyventi kiti demokratiniai pertvarkymai. Demokratinis laikotarpis tęsėsi iki 1926 m. gruodžio 17 d., kuomet, įvykus valstybės perversmui, teisėta demokratinė valdžia buvo nuversta. Tai įvyko „be didelio triukšmo“, „konstitucinė santvarka iš karto savaime žlugo“2. Liaudininkų vadai, visuomenėje pagarsėję kaip dideli demokratai, 1926 m. pabaigoje nesiėmė reikiamų priemonių, kad „apsaugojus Seimą ir pačią vyriausybę nuo sąmokslininkų“3. Maža to, LVLS vadovybė, laikydamasi pasyvios taktikos, prisidėjo prie gruodžio perversmo padarinių legalizavimo4. Mykolo Riomerio teigimu, šiuo atžvilgiu socialdemokratai, kurie legalizavimo vaidinimui nepritarė, buvo nuoseklesni ir pasirodė politiškam menui labiau subrendę. „Sutikdami perversminį vyriausybės sąstato pakeitimą legalizuoti, liaudininkai tuo pačiu šį perversmo padarinį sankcionavo, taip sakant, patys savo rankas sutepė perversmu, pritarė sau suduotam smūgiui, patys, taip sakant save išplakė“5. Antra vertus, po perversmo prasidėjo opozicinė Valstiečių liaudininkų partijos veikla, kuri dėl valdžios suvaržymų ir vidinių konfliktų buvo kone sunkiausia per visą partijos gyvavimo laikotarpį. Padėtį komplikavo vidaus nesutarimai, kurių pasėkoje iš liaudininkų partijos 4-ame dešimtmetyje pasitraukė ar iš jos buvo pašalinti žymūs nariai. Kai kurie nariai atsipirko įspėjimais. Be to, autoritarinio valdymo sąlygomis partijai nevystant aktyvesnės veiklos, nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio jaunųjų valstiečių liaudininkų branduolys su Justu Paleckiu priešakyje ėmė bendradarbiauti su pogrindine Lietuvos komunistų partija (LKP). Todėl dėsninga, kad 1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jaunųjų valstiečių liaudininkų lyderiai gavo aukštus valstybinius postus: Justas Paleckis paskirtas marionetinės Liaudies vyriausybės ministru pirmininku, Mečislovas Gedvilas – vidaus reikalų ministru, Juozas Vaišnoras – finansų viceministru, o liepos pradžioje atsistatydinus finansų ministrui Ernestui Galvanauskui – finansų ministru. Aukštus postus gavo ir kiti jaunieji valstiečiai liaudininkai, tuo metu turėję vos trisdešimt ar kiek daugiau metų: Valerijonas Knyva paskirtas savivaldybių departamento direktoriumi, Antanas Rūkas – meno reikalų valdybos 2 Remeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990, p. 212. 3 Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant. Atsiminimai. Chicago, 1961, p. 410. 4 Stakeliūnaitė D. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo padarinių legalizavimas: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės pozicija. Istorija, 1999, t. 41, p. 34–39. 5 Remeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990, p. 212. 5 viršininko pavaduotoju, ilgametis jaunųjų liaudininkų žurnalo „Mūsų jaunimas“ redaktorius Petras Kežinaitis 1940 m. birželį–rugsėjį dirbo vidaus reikalų ministerijos Sspaudos skyriaus sekretoriumi, Marijonas Gregorauskas nuo 1940 m. rugpjūčio pabaigos – prekybos pramonės komisaru ir t.t. Išskyrus pavienius valstiečių liaudininkų veiklos fragmentus, pirmiausia atkleidžiančius didžiuosius nesutarimus partijoje 4-ajame dešimtmetyje, šios partijos veikla šalies politiniame gyvenime autoritariniu laikotarpiu nėra ištyrinėta. Be to, iš žemiau pristatytos istoriografijos apžvalgos galima susidaryti įspūdį, jog po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo valstiečių liaudininkų veikla tebuvo fragmentinė. Toks požiūris neatitinka tikrovės. Partija, nepaisant po valstybės perversmo užgriuvusių sunkumų, nuolatinio veiklos varžymo, kiek leido sąlygos stengėsi atgauti iki