ŠIAULIŲ UNIVERSITETO HUMANITARINIO FAKULTETO ISTORIJOS KATEDRA AISTĖ JUOZAPAVIČIŪTĖ Bakalauro studijų programos Istorija IV kurso studentė PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATIJOS RAIDOS PROBLEMA LIETUVIŲ ISTORIOGRAFIJOJE Bakalauro darbas Mokslinis vadovas: prof. dr. A. Gumuliauskas Darbas originalus – Aistė Juozapavičiūtė (............................) Šiauliai, 2015 2 TURINYS ĮVADAS .............................................................................................................................................. 3 1. LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO PROBLEMA .................................................... 13 1.1. Lietuva Paryžiaus taikos konferencijoje ................................................................................. 15 1.2 Diplomatinės izoliacijos ratą pralaužus ................................................................................... 18 2. LIETUVOS DIPLOMATINIŲ STRUKTŪRŲ KŪRIMAS IR VEIKLA .................................... 21 2.1. Užsienio reikalų ministerijos įkūrimas ................................................................................... 21 2.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje .............................................................................. 24 3. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DIPLOMATIJOS IŠLIKIMO GALIMYBĖS PIRMOSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS ................................................................................................. 28 3.1. Lietuvos URM sovietizacija ................................................................................................... 28 3.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos išsaugojimas ........................................................................ 32 IŠVADOS .......................................................................................................................................... 40 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ........................................................................................................ 42 LITERATŪRA .................................................................................................................................. 44 SANTRAUKA .................................................................................................................................. 50 SUMMARY ...................................................................................................................................... 51 3 ĮVADAS Temos aptarimas. 1918 m. imperialistinių valstybių sankryžoje susikūrusiai Lietuvos valstybei teko susidurti su naujomis kliūtimis tiek valstybės viduje, tiek tarptautinėje erdvėje. Pirmoji Lietuvos diplomatinės tarnybos užduotis buvo gauti pripažinimą de jure1, užmegzti tarpvalstybinius santykius. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija tuo metu buvo vienintelė vieta galinti užtikrinti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Deja, susiklostė Lietuvai nepalanki situacija, kuri neleido dalyvauti šioje konferencijoje. Antantės šalys bei JAV konkrečiai nesvarstė Lietuvos ateities klausimo ir šalis jiems atrodė neaiški2. Todėl Lietuvai sunkiai sekėsi įsitvirtinti tarptautinėje arenoje. Tautų Sąjunga, kurią Lietuva laikė vienintele institucija, galėjusia išsaugoti šalies nepriklausomybę, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė bevaisė, kaip ir sprendžiant ypatingai svarbią Lietuvos bei Lenkijos santykių dilemą. Istorinio Vilniaus krašto netektis Lietuvai sudavė skaudų smūgį ir nutraukė bet kokius oficialius diplomatinius santykius su Lenkija iki pat 1938 m. Klaipėdos krašto klausimas vertė ieškoti kompromisų su Vokietija. Tokia susiklosčiusi situacija Lietuvą privertė kreiptis pagalbos į Maskvą. Tačiau už ją reikėjo mokėti didelę kainą ir pagalba buvo ne visai tokia, kokią įsivaizdavo lietuvių diplomatija3. Neišvengiamai Lietuvos užsienio politikos situaciją įtakojo ir geopolitinė padėtis. Dviejų imperialistinių valstybių – Vokietijos ir Sovietų Rusijos – sandūroje atsidūrusi Lietuva, tapo savotiška įkaite. Lietuvos padėtį apsunkino ir tuo metu besikuriančios diplomatinės struktūros. Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinės tarnybos kūrimas nebuvo lengvas, nes situaciją apsunkino ne tik tarptautinės, bet ir šalies vidaus aplinkybės4. 1918 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Valstybės Tarybos XI sesijoje priimtas nutarimas įsteigti devynias ministerijas, tarp jų ir užsienio reikalų ministeriją. Lapkričio 7 d. užsienio reikalų ministro pareigas pradėjo eiti Augustinas Voldemaras, kuris, kaip pabrėžė tuo metu paskirtas generalinis sekretorius Petras Klimas, nesiėmė formuoti užsienio reikalų ministerijos. Vis dėl to galima teigti, kad užsienio reikalų ministerija buvo suformuota. Pirmuoju užsienio reikalų viceministru paskirtas Simonas Rozembaumas, generaliniu sekretoriumi P. Klimas, jo sekretorė Jadvyga 1 Žalys V., „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“ T. I., Vilnius, 2007, p. 24. 2 Žepkaitė R., „Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 45. 3 Žalys V., „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“, T. I., Vilnius, 2007, p. 25–26. 4 „Lietuvos užsienio reikalų ministrai“, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas, 1999, p. 7. 4 Chodakauskaitė. Tuo tarpu diplomatinė tarnyba pradėta kurti tik 1919 m. pradžioje, kuomet iš Paryžiaus taikos konferencijos grįžo A. Voldemaras su delegacija5. 1940 m. – Lietuvos okupacijos metais – grėsmė iškilo ir Lietuvos diplomatinės tarnybos egzistavimui. Naujai suformuota vyriausybė iš gerai žinomų šalies veikėjų buvo lengvai manipuliuojamas sovietų įrankis. Lietuvos diplomatiniai atstovai užsienyje, tai supratę, nepasidavė naujojo užsienio reikalų ministro Vinco Krėvės- Mickevičiaus raginimui išsiuntinėtose telegramose grįžti į Kauną. Tokiu būdu siekta pašalinti diplomatinius atstovus iš tarnybos ir sunaikinti vienintelę nepriklausomos Lietuvos tvirtovę – Lietuvos diplomatinę tarnybą (toliau – LDT). Taigi, LDT buvo vienintelė institucija nepavaldi sovietinei diktatūrai. Nuo 1940 m. birželio 15 d. ji buvo priversta dirbti egzodo sąlygomis iki 1991 m. rugsėjo 6 d., kuomet iš savo pareigų atsistatydino diplomatijos šefas dr. Stasys Antanas Bačkis. Lietuvos diplomatijos istorijos atkarpa, apimanti Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį, nagrinėjama iki pat šių dienų. Kita vertus, tuometinė Lietuvos diplomatija susilaukė ir vis dar susilaukia nevienareikšmių vertinimų. Galimybė atrasti naujus archyvinius dokumentus dabar leidžia kitaip interpretuoti ir pažvelgti į tradiciškai nusistovėjusius aspektus. Atsižvelgiant į XXI a. politinius pasaulio įvykius, kurie neišvengiamai paliečia ir mažas šalis kaip Lietuvą, diplomatiniai santykiai yra ypač svarbūs. Todėl tarpukario Lietuvos diplomatų veikla ir patirtis šiame kontekste tampa aktuali bei naudinga. Istoriografija. Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje vyrauja to meto įvykius atspindintys aspektai: Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, Klaipėdos krašto problema. Daugiausia dėmesio mokslo darbuose bei publicistikoje skiriama Lietuvos ir Lenkijos šalių santykiams nušviesti. Į susiklosčiusią situaciją buvo žvelgiama per nostalgijos Vilniaus kraštui prizmę, todėl tarpukario istoriografijoje aiškiai išsiskiria antilenkiški, taip pat ir antivokiški vertinimai. Šiuo atveju labai reikšmingas darbas yra „Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928“6. Šiame straipsnių rinkinyje didžiausias dėmesys sutelktas į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Savo straipsnius paskelbė gerai žinomi politiniai veikėjai: P. Klimas, Vaclovas Biržiška, Martynas Yčas, Juozas Purickis ir kiti. Pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo sąlygas aprašė teisininkas, istorikas, diplomatas P. Klimas memuaruose „Iš mano atsiminimų“. Patvirtinus 5 Ten pat, 7–8. 6 Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, Kaunas, 1990 5 laikinąją konstituciją, pirmuoju ministru pirmininku paskiriamas A. Voldemaras, kuris užima krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministro postus. Anot P. Klimo, A. Voldemaras užėmė per daug postų, nors tuo metu jis buvo tinkamiausias eiti šias pareigas. Autorius pamini ir pirmąjį oficialų diplomatijos atstovą Jurgį Šaulį, kuris buvo išsiųstas į Berlyną7. P. Klimas knygoje taip pat išsamiai aprašo lietuvių delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos sudėtį ir sudėtingas veiklos sąlygas. Nuo 1944 m. išeivijoje dirbęs ir rašęs Pranas Čepėnas neapleido istoriko darbo. Jis antrame „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ tome išsamiai aprašo besikuriančios Lietuvos politinę padėtį. Autorius nuosekliai analizuoja atsistatančios valstybės politinę raidą: pirmojo ministrų kabineto sudarymas, laikinosios vyriausybės veikla, reguliuojant šalies padėtį ir t.t.. Knygoje taip pat aptariamas sunkus Lietuvos delegacijos darbas Paryžiuje8 bei Lietuvos santykiai su kitomis valstybėmis. Sovietinė lietuvių istoriografija – išties opi tema: „Sovietinės lietuvių istoriografijos analizė ir šiandien lieka savotiškas intelektinių įtampų poligonas“, – rašo Aurelijus Geda9. Sovietų Sąjungos žlugimas sukėlė skaudžių mentalinių pokyčių visuomenei, kurie jaučiami iki šių dienų. Atgimimo laikotarpiu sovietinė lietuvių istoriografija laikyta skausminga atminties vieta. Tokiu atveju neretai siūloma palūkėti. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje tiek pačioje Lenkijoje apie holokaustą ir, apskritai, apie nacistinės Vokietijos istoriją išsamiai ir viešai prabilta tiktai 8-ajame dešimtmetyje. Tai reiškia, kad visuomenė jau pilnai buvo pasiryžusi pažvelgti tiesai į akis. Žinoma, tai pirmiausia įtakojo naujos socialinės istorijos tyrinėjimų kryptys. Todėl kyla paprastas retorinis klausimas, ar esame pasirengę suvokti, kas ir kodėl mes esame