VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS MENŲ FAKULTETAS MENOTYROS KATEDRA

Dalicja Kossa

SEINŲ ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APLANKYMO BAZILIKOS VERČIŲ ANALIZĖ. OBJEKTO PANAUDA KULTŪRINIAM TURIZMUI IR PILIGRIMYSTEI Magistro baigiamasis darbas

Kultūros paveldo ir turizmo studijų programa, valstybinis kodas 621V72002 Paveldo studijų kryptis

Vadovė: prof. dr. Laima Šinkūnaitė ______(Parašas) (Data)

Apginta: Menų fakulteto dekanė dr. Ina Pukelytė ______(Parašas) (Data)

KAUNAS, 2011

TURINYS SEINŲ ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APLANKYMO BAZILIKOS VERČIŲ ANALIZĖ. OBJEKTO PANAUDA KULTŪRINIAM TURIZMUI IR PILIGRIMYSTEI

Santrauka / 4 Summary / 5 ĮVADAS / 6 1. PAVELDO OBJEKTO VERČIŲ SAMPRATA IR REIKŠMĖ / 12 2. SEINŲ ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APLANKYMO BAZILIKOS ISTORINĖ RAIDA / 17 3. SEINŲ BAZILIKOS ARCHITEKTŪRINĖ VERTĖ / 20 3.1. Bazilikos fasadų architektūros analizė / 22 3.2. Bazilikos vidaus erdvės ypatumai / 25 4. BAZILIKOS MENINĖ VERTĖ / 29 4.1. Bazilikos interjero sakralinė dailė / 29 4.1.1. Didžiojo altoriaus meninė raiška ir ikonografijos analizė / 29 4.1.2. Šoninių altorių struktūra ir dailės ikonologija / 33 4.1.2.1. Šv. Juozapo altoriaus kompozicijos ir ikonografijos analizė / 34 4.1.2.2. Šv. Kūdikio Jėzaus Teresės altoriaus puošyba ir ikonografija / 36 4.1.2.3. Šv. Onos altoriaus struktūros ir ikonografijos ypatybės / 39 4.1.2.4. Angelo Sargo altoriaus dailė ir ikonografija / 43 4.1.2.5. Šv. Pijaus V altoriaus puošybos ir ikonografijos analizė / 45 4.1.2.6. Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriaus struktūra ir dekoras / 47 4.1.2.7. Šv. Judo Tado altorius: meninė raiška ir ikonografija / 49 4.1.2.8. Šv. Antano Paduviečio altoriaus puošyba ir ikonografija / 51 4.1.3. Sakyklos struktūra ir puošyba / 52 4.1.4. Vargonų prospekto kompozicija ir ikonografija / 53 4.1.5. Švč. Jėzaus Širdies ir Dievo Motinos koplyčių meninė kompozicija / 55 4.1.6. Stebuklingosios Seinų Dievo Motinos statulos meninė ir ikonografinė analizė / 57 4.2. Bazilikos interjero ikonografinės programos atkūrimas / 61 5. SEINŲ BAZILIKOS ISTORINĖ – MEMORIALINĖ VERTĖ / 65 5.1. Antano Baranausko gyvenimas ir veikla Seinuose / 65 5.2. Seinų kunigų seminarijos veikla / 74

2 6. OBJEKTO PANAUDA KULTŪRINIAM TURIZMUI IR PILIGRIMYSTEI / 81 6.1. Seinų turizmo infrastruktūros sistemos analizė / 81 6.2. Seinų bazilika dabarties Lietuvos turizmo trasose / 88 6.3. Piligriminės kelionės „Vilniaus barokas“ pasiūlymas / 90 IŠVADOS / 97 ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS / 100 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS / 106 ILIUSTRACIJOS / 112

3 Santrauka

Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika – vertingas Lenkijos šiaurės rytuose esantis kultūros paveldo objektas, nepaprastas renesanso, baroko ir rokoko architektūros ir dailės paminklas, kurio interjeras ir eksterjeras atspindi bendrą dviejų kaimyninių tautų – lenkų ir lietuvių praeitį. Bazilika svarbi ne tik dėl architektūrinės ir meninės, bet ir dėl labai didelės istorinės vertės. Ši Lenkijos teritorijoje esanti šventovė yra mažai žinoma ir tyrinėta Lietuvos meno istorikų. Pagrindinė apie baziliką prieinama medžiaga yra pateikiama tik lenkų kalba, šventovė aprašoma paviršutiniškai, informacija yra labiau turistinio pobūdžio, nesigilinama į architektūrinę, meninę ir istorinę – memorialinę šio paveldo objekto vertę. Literatūros lietuvių kalba apskritai nėra. Šiame magistro baigiamajame darbe Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika pirmą kartą nuodugniai analizuojama kultūros paveldo aspektu. Darbe išsamiai tiriama šventovės sakralinė architektūra ir dailė, nagrinėjama objekto istorija bei jo sąsajos su išskirtinėmis, Lietuvai reikšmingomis istorinėmis asmenybėmis ir įvykiais. Pagrindinis šio magistro darbo tikslas – pirmą kartą kompleksiškai išanalizuoti skirtingas Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos vertės, t. y. architektūrinę, meninę bei istorinę – memorialinę vertes ir ištirti šio objekto panaudos galimybes kultūriniam turizmui bei piligrimystei. Darbe tiriama dabartinė Seinų bazilikos architektūros stilistika, nagrinėjami šventovės fasadai, juose naudojami meniniai ir konstrukciniai sprendimai bei trumpai apibūdinamas vidaus interjeras, taip išsiaiškinama šventovės architektūros specifika ir būdingi bruožai, kurie sukuria objekto architektūrinę vertę. Bazilikos didžiojo ir šoninių altorių, kitų vidaus interjero įrenginių struktūros, kompozicijos bei dekoro ypatybių analizė atskleidė meninę šios bazilikos vertę. Darbe išsamiai nagrinėjami visi bazilikoje esantys įrenginiai bei jų paveiksluose ir skulptūrose pavaizduoti šventieji ir siužetai, tokiu būdu pirmą kartą atskleidžiama visos bazilikos ikonografinė programa, atrandamos ir nurodomos glaudžios idėjinės programos sąsajos su bazilikos fundatoriais ir perstatytojais. Darbe taip pat nuodugniai analizuojamas Seinų bazilikos bei šalia jos XIX a. veikusios Seinų kunigų seminarijos ryšys su reikšmingomis Lietuvos asmenybėmis bei judėjimais, dėka kurio bazilika pasižymi didele istorine – memorialine verte. Įvertinus esamas bazilikos panaudos kultūriniam turizmui ir piligrimystei galimybes, darbe pateikiamas naujos teminės piligriminės kelionės pasiūlymas.

4 Summary VALUES ANALYSIS OF THE BASILICA OF THE VISITATION OF ST. MARY IN SEINAI. OBJECT‘S USAGE FOR CULTURAL TOURISM AND PILIGRISM.

The Basilica of the Visitation of St. Mary in Seinai is a valuable object of cultural heritage in the northeast of Poland, a unique monument of architecture and art of the renaissance, baroque and rococo periods, the interior and exterior of which represent the common past and history of two neighbour nations – the Lithuanians and the Polish. The basilica is important not only for its architectural and artistic value, but especially for a very high historical value. This temple located on the territory of Poland is little known and explored by Lithuanian art historians. A basic written material about the basilica is available only in the Polish language, however, the temple is described in a sketchy way, and information is more tourists orientated. There is no research on architectural, artistic and historical – memorial value of this object of heritage. A literature in Lithuanian is not available at all. In the present thesis the Basilica of the Visitation of St. Mary in Seinai is thoroughly analysed for the first time in the dimension of cultural heritage. In the thesis the sacral architecture and art of the temple is studied, its history and relationships between the temple and important historical personalities and events for Lithuania are discussed. The aim of the present thesis is to analyze for the first time complexly different values of the Basilica of the Visitation of St. Mary in Seinai , i.e. architectural, artistic, and historical – memorial values and to study possibilities of usage of this object for cultural tourism and piligrism. In the thesis contemporary stylistics of the basilica is discussed, facades and their artistic and structural solutions are analized. Also the interior of the temple is shortly represented. In this way the specifics and the characteristic features of its architecture, which create architectural value of the whole object, are researched. The great altar and the lateral altars, structures, compositions of other elements of interior have revealed artistic values of the basilica. All elements and all saints and plots represented on the paintings and sculptures, which are inside the elements, are discussed. Therefore for the first time the iconographic program of the whole temple is disclosed, the relations between ideological program and foundators and builders of the temple is found and pointed out. Furthermore, the relationship between the basilica in Seinai and Seinai Priest Seminary, which functioned in XIXth century near the basilica, and important personalities and movements for Lithuania is discussed, what stresses a high historical – memorial value of the temple. After evaluation of possibilities of the usage of basilica for cultural tourism and piligrism, a new thematic pilgrim journey is proposed.

5 ĮVADAS

Seinai – nedidelis miestelis Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, prie pat sienos su Lietuva. Miestelyje gyvena apie 6000 gyventojų, iš jų apie 1000 lietuvių. Daug lietuvių gyvena aplinkiniuose kaimuose. Seinų istorija yra gana paini, nes miestelis įsikūręs ant svarbių prekybinių ir kultūrinių kelių tarp Rytų ir Vakarų Europos. Šis miestelis neatsiejamai susijęs su Lietuva, jos istorija ir kultūra. Nuo XIX a. pradžios čia veikianti Seinų kunigų seminarija išauklėjo ne vieną garsų Lietuvos kultūros veikėją. Seinai dėl svarbaus pedagoginio ir tautinio lietuviško darbo tapo lietuvių tautinio atgimimo židiniu ir lietuviškos kultūros centru. Ir nors dabar mietelis priklauso Lenkijos valstybei, tačiau jame vis dar gyvena nemažai lietuvių, čia veikia Lietuvos Respublikos konsulatas, 1999 m. atidaryti Lietuvių namai, kuriuose koncentruojasi šio krašto lietuvių kultūrinis gyvenimas, 2005 m. įkurta Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla. Miestelis traukia lankytojus ne tik dėl gražios, dar neužterštos gamtos ar švarių vaizdingų ežerų. Tai vienas įdomesnių šiaurės rytų Lenkijos miestelių, pasižymintis išskirtiniu daugiakultūriškumu, kiekvienu Seinų istorijos etapu čia gyveno kelios skirtingos žmonių tautybės: lenkai, lietuviai ir žydai, čia persipynė trys skirtingos kultūros, trys skirtingi mentalitetai ir tradicijos. Čia gausu objektų, menančių skirtingus miestelio istorijos laikotarpius, susijusių su čia gyvenusių lenkų, lietuvių ir žydų veikla. Svarbiausias Seinų krašto paveldo objektas – Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika. Jos istorija yra neatsiejamai susijusi su viso miestelio istorija, atspindi bendrą Lietuvos ir Lenkijos praeitį. Darbo objektas – Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos sakralinė architektūra ir dailė. Tokį tyrimo objekto pasirinkimą paskatino tai, jog dabar Lenkijos teritorijoje esanti Seinų bazilika yra mažai žinoma ir tyrinėta Lietuvos meno istorikų. Šventovė pastatyta Abiejų Tautų Respublikos (1569 – 1795) gyvavimo etapu. Tiek bazilikos interjere, tiek eksterjere atsispindi buvusi dviejų kaimyninių tautų sąjunga (pvz., dalis bažnyčios altorių paveikslų kurti žymių Lietuvos dailininkų). Bažnyčios architektūra priskiriama vilnietiškajam barokui, savo grožiu ir didingumu ji neatsilieka nuo Vilniuje esančių baroko bažnyčių. Bazilika svarbi ne tik dėl architektūrinės ir meninės, bet ir dėl labai didelės istorinės vertės – čia ilgus metus gyveno ir dirbo lietuvių poetas, kalbininkas vyskupas Antanas Baranauskas, šioje bazilikoje ilsisi jo palaikai. Visa apie baziliką prieinama medžiaga yra pateikiama tik lenkų kalba, šventovė aprašoma labai paviršutiniškai, informacija yra labiau turistinio pobūdžio, joje daug klaidingų

6 faktų, nesigilinama į architektūrinę, meninę ir istorinę – memorialinę šio paveldo objekto vertę. Literatūros lietuvių kalba apskritai nėra. Darbo tikslas: išanalizuoti Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos architektūrinę, meninę bei istorinę – memorialinę vertes bei ištirti šio objekto panaudos galimybes kultūriniam turizmui bei piligrimystei. Darbo uždaviniai: • Aptarti paveldo objekto vertės sampratą ir reikšmę; • Išnagrinėti Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos istorinę raidą bei architektūros pakitimus; • Išanalizuoti bazilikos architektūros stilistiką, išnagrinėti šventovės pagrindinį, šoninius ir galinį fasadus, juose naudojamus meninius ir konstrukcinius sprendimus bei trumpai apibūdinti vidaus interjerą, taip atskleidžiant bazilikos architektūrinę vertę; • Išnagrinėti bazilikos didžiojo ir šoninių altorių, kitų vidaus interjero įrenginių struktūros, kompozicijos bei dekoro ypatybes atskleidžiant šventovės meninę vertė; • Atkurti bazilikos altorių pirminę ikonografinę programą; • Nustatyti bazilikos istorinę – memorialinę vertę, parodant Antano Baranausko bei Seinų kunigų seminarijos veiklos svarbą Seinuose; • Įvertinti esamas ir pasiūlyti naujas Seinų bazilikos panaudos kultūriniam turizmui ir piligrimystei galimybes. Iškeltam tikslui ir uždaviniams pasiekti darbe naudojami šie tyrimo metodai: Istorinis metodas. Šis metodas naudojamas norint išnagrinėti Seinų bazilikos istorijos raidą ir kaitą. Šis metodas pasitarnauja taip pat nustatant bazilikos istorinę vertę, t. y. parodant faktus, susijusius su vysk. Antano Baranausko gyvenimu ir veikla Seinuose bei Seinų kunigų seminarijos indėliu į Lietuvos istoriją. Stilistinės analizės metodas. Šio metodo pagalba analizuojama bazilikos architektūros bei vidaus interjero įrenginių konstrukciniai sprendimai, kompozicija ir struktūra, nagrinėjami panaudoti dekoro elementai, įvardijami tipiški elementai, nurodantys bazilikos architektūros ir altorių stilistinę priklausomybę, taip pat nusakomi tik šiai bazilikai būdingi eksterjero ir vidaus interjero bruožai.

7 Ikonografinis – ikonologinis ir ikonoteologinis metodai. Šie metodai pasitelkiami norint atskleisti sakralinio paveldo objektuose – šiuo atveju altorių paveiksluose, skulptūrose, vargonų prospekto ir sakyklos dekore – pavaizduotus personažus bei siužetus, įvardijant jų atributus, simbolius, vaizdavimo schemas. Nustačius bazilikos altoriuose ir kituose įrenginiuose vaizduojamus personažus ir siužetus, šis metodas padeda atskleisti bažnyčios ikonografinę programą, pagrindines persipinančias temas, prasminius ryšius. Aprašomasis – analitinis metodas. Šis metodas naudojamas atliekant menotyrinę analizę – nagrinėjant bazilikos fasadų, altorių, vargonų prospekto ir sakyklos struktūrą, kompozicijos sandarą ir kompozicijos harmonijos priemones, dekoro elementus ir jų komponavimą, koloritą ir spalvinį sprendimą, tapybos technologijas. Tiriamojo darbo struktūra. Šį darbą sudaro įvadas, šeši dėstymo skyriai su poskyriais ir skirsniais bei išvados. Pirmajame skyriuje pateikiama kultūros paveldo objekto kultūrinės vertės bei jai priklausančių sudedamųjų dalių, t. y. architektūrinės, meninės ir istorinės – memorialinės vertės samprata ir reikšmė kultūros paveldo apsaugos procese. Antrajame skyriuje apžvelgiama Seinų miestelio ir bazilikos istorinė raida, nuo pirmųjų rašytinių šaltinių, kuriuose paminimas Seinų vardas iki 1973 m., kuomet bažnyčiai suteiktas bazilikos titulas. Trečiajame skyriuje pateikiama bazilikos architektūros analizė: pirmame poskyryje nagrinėjami visi keturi bazilikos fasadai, jų architektūra, stilistika ir puošyba, antrame glaustai aprašomas bazilikos vidaus interjeras. Ketvirtojo skyriaus pirmuose dviejuose poskyriuose detaliai nagrinėjami bazilikos didysis altorius ir aštuoni šoniniai altoriai: aprašoma altorių kompozicija, struktūra, naudojami puošybiniai elementai, įvardijant paveiksluose ir skulptūrose pavaizduotus atributus ir simbolius atpažįstami šventieji ir siužetai. Sekančiuose to paties skyriaus poskyriuose aprašomi kiti Seinų bazilikos vidaus interjero įrenginiai: sakykla, vargonų prospektas, dviejų šoninių koplyčių altoriai bei juos puošiantys meno kūriniai, detaliai analizuojamas vertingiausias bazilikos meno kūrinys – stebuklingoji Dievo Motinos statula. Šį meninei bazilikos vertės analizei skirtą skyrių užbaigia visos bazilikos interjero ikonografinės programos atskleidimas. Penktasis skyrius ir jo poskyriai atskleidžia bazilikoje slypinčią istorinę – memorialinę vertę. Pirmasis poskyris skirtas Seinų vyskupo Antano Baranausko gyvenimo ir veiklos, einant šio krašto vyskupo pareigas, aprašymui bei jo nuveiktų darbų reikšmės Seinų kraštui ir visai Lietuvai atskleidimui. Antrasis poskyris nagrinėja prie bazilikos veikusios Seinų kunigų seminarijos svarbą lietuvių tautiniam atgimimui. Šeštasis šio darbo skyrius analizuoja Seinų miesto ir svarbiausio jame esančio lankytino objekto – bazilikos panaudos galimybes kultūriniam turizmui ir piligrimystei. Pirmasis poskyris analizuoja

8 Seinų miesto ir viso krašto turizmo infrastruktūros sistemą, antrajame pateikiamas glaustas Lietuvos kelionių organizatorių siūlomų ekskursijų po Seinų miestą pristatymas ir apibendrinimas. Trečiajame poskyryje pateikiamas galimos piligriminės kelionės „Vilniaus barokas“, apimančios Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijose esančių LDK metu statytų Vilniaus baroko architektūros mokyklos stiliaus bažnyčių lankymą, pristatymas. Šaltinių ir literatūros aptarimas. Šaltinių ir literatūros analizė naudojama norint nustatyti Seinų miestelio ir bazilikos istorijos faktus, atributuoti vidaus interjero dailės kūrinius, t. y. sukūrimo laikmečius, teisingai įvardinti vaizduojamus personažus ir siužetus. Pagrindinį šiame darbe naudojamos medžiagos tipą sudaro literatūra: tai įvairios knygos, straipsniai, informaciniai leidiniai, žinynai, žodynai, taip pat internetiniai duomenys. Kultūros paveldo objekto verčių sampratą ir reikšmė apibūdinti padėjo LR įstatymai: Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas1 ir Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas2, taip pat kultūros paveldo objektų apsaugą reglamentuojantys tarptautiniai dokumentai: Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija3 ir Tarpatautinė paminklų ir vietų konservavimo ir restauravimo chartija4 bei Vytauto Jurkšto išleista knyga „Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema“.5 Tiksliausia kultūros paveldo verčių klasifikacija pateikiama Bernard M. Feilden ir Jukka Jokilehto leidinyje „Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės“.6 Daugiausiai informacijos apie Seinų miestelio bei jame stovinčios bazilikos istoriją suteikė kun. dr. Jono Totoraičio knyga „Sūduvos Suvalkijos istorija“7. Taip pat nemažai žinių randama Seinų kraštotyros muziejaus8, Seinų miesto9, taip pat Elko kurijos10 internetinėse

1 LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. In: Lietuvos Respublikos Seimas, 2004. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=243361&p_query=&p_tr2=> 2 LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. In: Lietuvos Respublikos Seimas, 2009 interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=371810 3 Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija. In: Kultūros paveldo departamentas. 1985. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/87 4 Tarpatautinė paminklų ir vietų konservavimo ir restauravimo chartija. In: Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, 5 Jurkštas, Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994. 6 Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius : Savastis, 1998 7 Totoraitis, Jonas. Sūduvos Suvalkijos istorija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos Filosofijos fakultetas, 1938. 8 Smolinska, Marta. W krotkim zarysie. In: Muzeum Ziemi Sejneńskiej. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: 9 Urząd Miasta Sejny. Sejny w skrocie. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: 10 Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Dzieje bazyliki mniejszej. In: Parafia Rzymskokatolicka w Sejnach. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą:

9 svetainėse. Informaciją apie bazilikos vidaus dailės objektų sukūrimo laiką, autorius ar kitus faktus pateikė Maciej Ambrosiewicz sudarytas leidinys „Zespol podomikanski w Sejnach“11, Eugeniusz Fr. Klimaniec leidiniai „Spacerkiem po bazylice sejnenskiej“12 ir „Sanktuarium Matki Boskiej w Sejnach“13. Atpažinti altoriuose pavaizduotus personažus ir siužetus padėjo Dalios Ramonienės sudarytas „Krikščioniškosios ikonografijos žodynas“14, kun. Alfonso Bulotos ir Laimučio Benio „Šventųjų gyvenimai“15, Fernando ir Gioia Lanzi „Šventieji globėjai ir jų simboliai”16 Udo Becker „Simbolių žodynas“17 bei „Encyklopedia katolicka“, kurios sudarytojams vadovauja Wincenty Granat.18 Norint pavaizduoti paveiksluose vaizduojamus siužetus darbe pateikiamos originalios „Šventojo rašto”19 ištraukos. Bazilikos vargonų prospekto kompoziciją ir ikonografiją nustatyti padėjo Girėno Povilionio20 ir Aušros Vasiliauskienės21 straipsniai. Analizuojant Seinų Švč. M. Marijos aplankymo baziliką labai naudinga buvo objekto natūros analizė: įdėmus bazilikos fasadų ir altorių stebėjimas bei detali fotofiksacija. Apie Antano Baranausko penkis metus trunkantį vyskupavimą Seinuose bei jo nuveiktus darbus daugiausiai informacijos suteikė Reginos Mikšytės parengta monografija „Antanas Baranauskas“22, Algimanto Katiliaus straipsnis „Vyskupas Antanas Baranauskas ir tautinis klausimas Seinų vyskupijoje“23, Baranausko sekretoriaus Juozo Laukaičio 1927 m. „Tiesos kelyje“ išspausdinti atsiminimai24 bei 1903 m. „Varpe“ Jono Vileišio parengtas Antano Baranausko nekrologas.25 Seinų kunigų seminarijoje besimokančių klierikų gyvenimą ir vykdomą veiklą lietuvybės labui bei seminarijos reikšmę lietuvių tautiniam atgimimui pristatyti padėjo Algimanto Katiliaus straipsnis „Seinai – kultūros centras ar periferija?“ bei pačių

11 Ambrosiewicz, Maciej. Zespol podomikanski w Sejnach. Suwalki: Wydawnicto Hancza, 1997. 12 Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Spacerkiem po bazylice sejnenskiej. Przewodnik. Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007. 13 Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Sanktuarium Matki Boskiej w Sejnach. Sejny: Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007. 14 Ramonienė, Dalia. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1997. 15 Bulota, Alfonsas. Benys, Laimutis. Šventųjų gyvenimai: Lietuvos katalikų kalendorius. Kaunas: Alytaus Angelų sargų bažnyčios religinės bendruomenės leidykla. 1994. 16 Lanzi, Fernando ir Gioia. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Vilnius : Alma littera, 2005. 17 Becker, Udo. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995. 18 Granat, Wincenty. Encyklopedia katolicka. Lublin : Towarzystwo Naukowe Katolickiego Uniwersytetu Lubelskiego, 1973. 19 Šventasis raštas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. 20 Povilionis, Girėnas. Šiluvos ir Seinų bazilikų vargonai: tiesos ir istorinių sąsajų paieškos. In: Meno istorija ir kritika, t. 5, 2009, p. 78 – 82. 21 Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko dailėje. In: Logos 49, 2006, p. 163 – 166. 22 Mikšytė, Regina. Antanas Baranauskas: monografija. Vilnius: Vaga, 1993. 23 Katilius, Algimantas. Vyskupas Antanas Baranauskas ir tautinis klausimas Seinų vyskupijoje. In: Antanas Baranauskas. 100 – osioms mirties metinėms. Punskas, Seinai: Aušros leidykla, 2002/2003, p. 54. 24 Laukaitis, Juozas. Vyskupas Antanas Baranauskas. In: Tiesos kelias, 1927, nr. 11, p. 660. 25 Vileišis, Jonas. A . a. Antanas Baranauckas, Seinų vyskupas. (Atsiminimas). In: Varpas, 1903, nr. 1, p. 23.

10 seminarijos auklėtinių atsiminimai. Rašant šią darbo dalį naudingiausi buvo du Juozapo Stakausko straipsniai iš 1940 – 1940 m. „Tiesos kelyje“ išspausdinto straipsnių ciklo „Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje“.26 Rengiant piligriminės kelionės „Vilniaus barokas“ aprašą, daugiausiai medžiagos apie Baltarusijos teritorijoje esančias bažnyčias suteikė Istorinės atminties akademijos administruojamas Magnus Ducatus Lithuaniae tinklapis, kuriame patalpinta išbarstyto LDK paveldo vertybių duomenų bazė.27

26 Stakauskas, Juozapas. Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje. In: Tiesos kelias, 1939, nr. 9, p. 645; 1940, nr. 3, p. 106. 27 LDK pilys, rezidencijos ir šventyklos. In: Magnus Ducatus Lithuaniae. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą:< http://www.mdl.lt/thesaurus/idealiosios-kolekcijos/ldk-pilys-rezidencijos-ir- sventyklos/>

11 1. PAVELDO OBJEKTO VERČIŲ SAMPRATA IR REIKŠMĖ

Kiekvienos tautos paveldas sudaro jos tapatumo, identiteto pagrindą, atspindi jos pasaulėžiūrą, puoselėjamas vertybes, gyvenseną. Tačiau paveldu tapti gali ne kiekvienas iš praeities paveldėtas objektas. Kiekviena visuomenė puoselėja skirtingas vertybes, kurios keičiasi amžių bėgyje, yra priklausomos nuo tuo metu vyraujančios politinės, ekonominės, socialinės situacijos. Protėvių sukurti objektai kultūros paveldu tampa tik tuomet, kai jie įkūnija visuomenei svarbias ir aktualias vertes. Išlikęs kultūros paveldas byloja ne tik apie tautos puoselėjamas vertybes, bet ir jos istoriją, gyvenseną, kūrybą. Tai gyvas tautos praeities liudininkas, kurį būtina saugoti ir puoselėti. Skirtingas paveldo vertes įprasta vadinti apibendrinta sąvoka – kultūrine verte, kuria pasiremiant dažniausiai ir grindžiama kultūros paveldo apsauga. 1964 metais pasirašytoje Tarpatautinėje paminklų ir vietų konservavimo ir restauravimo chartijoje (Venecijos chartijoje) teigiama, jog kultūrinę objekto vertę sudaro ne tik istorinė vertė, bet ir kitokie „tam tikros civilizacijos, jos evoliucijos ar istorinio įvykio pėdsakai“.28 Tikslesnę verčių klasifikaciją ir apibūdinimus pateikia Bernard M. Feilden ir Jukka Jokilehto knygoje „Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės“. Autoriai dar kartą patvirtina, kad kultūros paveldo ištekliaus vertės yra būtinos jo apsaugai bei konservavimui pagrįsti. Jie taip pat išskiria dvi paveldo verčių grupes: kultūrines ir šiuolaikines socialines bei ekonomines vertes. Kultūrines vertes sudaro: • Tapatumo vertė – ji pagrįsta objekto atpažinimu ir pripažinimu. Ši vertė pasireiškia visuomenės emociniame santykyje su tam tikrais objektais ir vietomis. Tapatumo vertė gali kilti iš objekto senumo, tradicijos, tęstinumo, memorialumo, legendiškumo, susižavėjimo ir nuostabos, sentimentų, dvasinių, religinių jausmų, simbolinių, politinių, patriotinių bei tautinių jausmų. Objekto žadinamos emocijos gali sukelti didelį ir net perdėtą norą jį saugoti, konservuoti ir restauruoti. Tapatumo stygius gali būti ir ištekliaus niokojimo priežastis. • Meninė ar techninė vertė – ši vertė yra nustatoma išsamiais moksliniais ir kritiniais istoriniais tyrimais, paveldo ištekliaus formos svarbos, techninės struktūros bei atlikimo būdo analizės metu. Šiuos tyrimus atlieka profesionalai,

28 Tarpatautinė paminklų ir vietų konservavimo ir restauravimo chartija. In: Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 115 – 118.

12 tyrimų išvados atskleidžia santykinė ištekliaus reikšmę, kuri kyla iš jo santykio su to paties laikotarpiu, kitais laikotarpiais ir dabartimi. • Retumo vertė – ši vertė atsiskleidžia atliekant statistinę analizę. Retumo verte pasižymi objektai, kurie yra unikalūs savo tipu, stiliumi, kurie yra būdingi tam tikram kūrėjui, laikotarpiui ar regionui. Atskiros šios savybės arba jų derinys sukuria ištekliaus retumą, reprezentatyvumą arba unikalumą. Ypatingai aukšta retumo vertė skatina objekto apsaugą ir sudaro galimybes jam patekti į Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Kita paveldo ištekliaus verčių grupė, kurią išskiria Bernard M. Feilden ir Jukka Jokilehto - šiuolaikinės socialinės – ekonominės vertės. Šios vertės yra susijusios su paveldo objekto funkcinės panaudos galimybėmis, kurios priklauso nuo dabartinės visuomenės ir jos socialinės – ekonominės bei politinės infrastruktūros. Joms priklauso: • Ekonominė vertė – šią vertę sukuria paveldo išteklius arba jo išsaugojimo veiksmai. Ekonominė vertė gali atsirasti iš paveldo objekto panaudojimo turizmui ir komercijai, utilitarios panaudos ir objekto sukuriamo komforto. Dažnai atsitinka taip, jog paveldo objektas yra naudojamas vien tik finansiniam pelnui gauti; tokių veiksmų neribojimas gali sukelti paveldo naikinimą. Todėl būtina atidžiai stebėti ir riboti visų keturių pajamų šaltinių plėtrą. • Panaudos (funkcinė) vertė – ją apibrėžia objekto pirminės funkcijos tęstinumas. Tinkamas ištekliaus panaudojimas prisideda prie jo išsaugojimo, netinkamas skatina nykimą, neigiamus pokyčius ar net sunaikinimą. • Švietimo vertė – paveldo objektas pasižymi švietimo verte, kuomet jis būna įjungtas į kultūrinio turizmo maršrutus, gali būti panaudotas švietimo bei lavinimo programoms, atspindėti tautos kultūrą bei istoriją ir skatinti jų integravimą į dabartinį gyvenimą. • Socialinė vertė – kultūros paveldo išteklius gali atspindėti tradicinius visuomenės veiklos būdus, gali skatinti šiuolaikinės visuomenes tarpusavio sąveikas, padėti susikurti bei sutvirtinti socialinį bei kultūrinį tapatumą. • Politinė (istorinė) vertė – kultūros paveldo objektas gali liudyti apie reikšmingus istorinius įvykius ar asmenybes, kurie objektą susieja su jo regionu ar šalimi.29

29 Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius : Savastis, 1998, p. 20 – 23.

13 Kultūros paveldo vertės išskiriamos ir Lietuvos Respublikos priimtuose kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančiuose įstatymuose. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme pateikiamas kultūros paveldo sąvokos apibrėžimas. Kultūros paveldas čia – tai „karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.“ Taigi pagal šį įstatymą kultūros paveldas gali pasižymėti etnine, istorine, estetine ir moksline verte.30 Išskirtos taip pat atskiros kultūros paveldo rūšys pagal jo reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį: archeologinis, povandeninis, mitologinis, etnokultūrinis, architektūrinis, urbanistinis, želdynai, inžinierinis, istorinis, memorialinis, dailės, sakralinis, kultūrinės raiškos. Tikslesnę kultūrinės paveldo objekto vertės sampratą pateikia LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Jame teigiama, jog kultūrinė vertė tai „kilnojamojo daikto ar jo dalies savybė, vertinga etniniu, archeologiniu, istoriniu, meniniu, moksliniu, techniniu, religiniu, estetiniu, memorialiniu ar kitu požiūriu“. Objektai, pasižymintys išvardintomis savybėmis, t. y. turintys kultūrinę vertę, gali būti laikomi kultūros objektu arba kultūros paminklu.31 Kultūros paveldo vertės minimos ir Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijoje (Granados konvencija). Jos metu buvo sutarta, jog architektūros paveldą sudaro paminklai (visi pastatai ir struktūros), miesto ir kaimo vietovėse esančios pastatų grupės bei zonos (bendri žmogaus ir gamtos kūriniai), turintys akivaizdžią istorinę, archeologinę, meninę, mokslinę, socialinę ar techninę vertę.32 Taigi peržvelgus pagrindinius LR kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančius įstatymus ir Lietuvos paminklosaugą papildančias tarptautines konvencijas ir chartijas galima pastebėti, jog juose kultūrinė paveldo vertė turi apibendrinantį pobūdį. Ji susideda iš daugelio skirtingų verčių: archeologinės, architektūrinės, urbanistinės, istorinės, memorialinės, religinės, sakralinės, etninės, dailės, mokslinės, technologinės vertės. Detali šių verčių analizė sudaro pagrindą kultūros paveldo objekto vertinimo procesui, kuriuo remiantis vėliau yra grindžiama jo apsauga ir priežiūra. Seinų Švč. M. Marijos aplankymo bazilikoje ryškiausiai atsiskleidžia trys svarbiausios kultūrinės vertės dalys – tai architektūrinė, istorinė – memorialinė ir meninė vertės.

30 LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. In: Lietuvos Respublikos Seimas, 2004. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=243361&p_query=&p_tr2=> 31 LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. In: Lietuvos Respublikos Seimas, 2009 interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=371810 32 Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija. In: Kultūros paveldo departamentas. 1985. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/87

14 Architektūrine verte pasižymi tie pastatai, kurių viduje ar išorėje yra išlikusių ir matomų Lietuvos architektūros raidos pėdsakų, kurių viduje yra vienos arba kelių epochų architektūros liekanų, ir kurių interjero ir eksterjero formose galima įžvelgti aiškių stiliaus ar individualių bruožų. Taip pat svarbus pastato, užimančio tam tikrą vietą aplinkos tūrinėje – erdvinėje kompozicijoje, vaidmuo bei pastato fasadų architektūros kokybė. Taigi iš esmės architektūrinė pastato vertė kyla iš pastato estetinės raiškos: meniškumo ir architektūros kokybės, sumanaus kompozicijos priemonių panaudojimo. Meniškumo vertė apibrėžiama nustatant pastato architektūros kompozicijos idėją ir kompozicijos vienovę, stiliaus bruožus, mastelį ir proporcijas, spalvas, pastato techninę būklę. Pastato architektūros kompozicijos idėjos ir kompozicijos vienovės buvimas jau savaime yra vertybė. Aiškiai pastebimi stiliaus bruožai leidžia priskirti pastatą konkrečiai epochai, kuo bruožai ryškesni – tuo pastato vertė didesnė. Mastelis ir proporcijos sukuria pastato kompoziciją, o tinkamai parinkta spalva – vienas iš svarbiausių pastato architektūros kompozicijos elementų. Remiantis šiais kriterijais nustatoma pastato architektūros vertė, pagal kurią visi architektūros paveldo objektai suskirstomi į keturių kategorijų skalę, kurios viršuje yra puikios architektūros pastatai, kuriuos reikia visiškai išsaugoti, o apačioje nesaugomi prastos architektūros pastatai.33 Seinų bazilika – tai nepaprastas architektūros paminklas, vilnietiškojo baroko architektūros pavyzdys, kurio fasaduose atsispindi jo istorija ir architektūrinė raida. Seinų bazilikos viduje esantys dailės kūriniai, altoriai, paveikslai, skulptūros ir kiti įrenginiai nepaprastai vertingi meniniu požiūriu, daugelis jų sukurti XVIII a. viduryje, jų autoriai – žymūs ir vertinami Lietuvos dailininkai. Meninė objekto vertė kyla iš esminių kūrinio ypatybių, kurias sudaro kūrinio idėjinė programa, jo funkcionalumas, išraiškingumas, tipažo perteikimo tikslumas ir pan. Svarbios taip pat ir formaliosios kūrinio savybės: kūrinio kompozicija, siluetas, proporcijų darna, panaudotas koloritas ir spalvinis sprendimas, dekoro elementai ir jų komponavimas, apšvietimas, perspektyva, atlikimo technika ir jos profesionalumas. Visų šių elementų analizės išvados leidžia nuspręsti, ar analizuotas meno kūrinys pasižymi menine verte ir nustato jo saugojimo režimą. Istorinė objekto vertė atsiranda tuomet, kada objektas yra tiesiogiai susijęs su istoriškai reikšmingais įvykiais, reiškiniais, visuomeniniais judėjimais, organizacijomis, žmonių grupėmis ar asmenimis. Istorinė vertė taip pat atsiskleidžia, kai objektas yra svarbių politikos, valstybingumo įtvirtinimo įvykių liudininkas. Tokia verte, be abejo, pasižymi ir Seinų bazilika.

33 Jurkštas, Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994, p. 13.

15 Čia penkerius metus gyveno ir dirbo vienas žinomiausių Lietuvos poetų ir kalbininkų vysk. Antanas Baranauskas, šioje bazilikoje ilsisi jo palaikai. Šalia bazilikos veikė Seinų kunigų seminarija, kurioje mokėsi Vincas Kudirka, Vincas Mykolaitis – Putinas ir kiti žinomi Lietuvos kultūros veikėjai. Seminarija atliko nepaprastą šviečiamąjį ir auklėjamąjį darbą. Ji ruošė kunigus lietuvius, kurie vėliau dirbo parapijose su žmonėmis. Seminarija buvo lietuvių patriotinės dvasios židinys, čia buvo įkurta buvo keletas slaptų draugijų, kurių tikslas – mokyti lietuvių kalbos, platinti lietuvišką spaudą. Šios institucijos vykdoma veiklą turėjo poveikį ne tik vietiniams gyventojams, bet ir visai Lietuvai. Šalia pagrindinių architektūrinės, meninės ir istorinės – memorialinės verčių galima įžvelgti ir kitas (pvz., urbanistinė, mokslinė), tačiau jas galima laikyti antraeilėmis, jos kyla iš pagrindinių ir jas papildo.

16 2. SEINŲ ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APLANKYMO

BAZILIKOS ISTORINĖ RAIDA

Seinų ištakos siekia XVI a. pradžią. 1552 metais karalius Žygimantas Senasis pusę kvadratinės mylios žemės kvartalą prie Seinos upės paskyrė karališkos kariuomenės etmonui Ivanui Michalovicziui Višniovieckiui. Šis gautoje teritorijoje pastatė Seinų dvarą. 1593 metais tos žemės atiteko Perelomo girios girininkui Jurgiui Grudzinskui. 1593 – 1602 metais įkurtas Seinų miestas. Jurgis Grudzinskis, pasitaręs su Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios vienuolyno vienuoliais, dar iki 1602 m. pastatė medinę Šv. Jurgio bažnyčią ir vienuolyną ir įtaisė bažnyčiai puikų inventorių. Bažnyčios titului buvo parinktas paties fundatoriaus Jurgio Grudzinskio šventasis globėjas, toks reiškinys buvo gana dažnas XV – XVII a. LDK. Be to, šio šventojo kultas tų laikų LDK buvo plačiai paplitęs.34 Manoma, kad pirmoji medinė Seinų bažnyčia stovėjo ant Šv. Jurgio kapinyno (1842 m. ji buvo nugriauta). 1602 metų birželio 10 d. Grudzinskis Seinus, kartu „su dvaru, miesteliu, miestiečiais, su panceriniais bajorais, keliauninkais, su apsigyvenusiais ir pradedančiais gyventi, su jų dirvomis laukais, ir su dviem jam priklausančiais dvareliais” perdavė Vilniaus dominikonams. Be to, vienuolynas gavo dar 31 ežerą, nemažai žemės valakų Seinų apylinkėse, taip pat už atnašaujamas mišias vienuoliai surinkdavo daug aukų pinigais. Šie, turėdami tiek turtų ir gerai juos valdydami, 1610 m. pradėjo statyti daug didesnę ir gražesnę renesanso stiliaus mūrinę bažnyčią, kuri buvo tik pusė dabartinės bažnyčios. Jos frontonas buvęs atsuktas į vakarus ir pastatytas renesanso stiliuje35 (pav). 1610 metais iškilusi bažnyčia buvo trinavė, presbiterija buvo prie rytinės sienos. Bažnyčia rėmėsi ant šešių piliorių, turėjo aštuonis langus, išskirtą presbiteriją, kurią užbaigė apsidė. Į bažnyčia buvo įeinama iš vienuolyno pusės. Bažnyčios užbaigiamieji darbai ir vidaus interjero įrengimas truko dar daugelį metų, tačiau 1619 metų rudenį iškilmingos procesijos metu įvyko Dievo Motinos statulos pernešimas iš medinės Šv. Jurgio bažnyčios į vienuolyno bažnyčią. Buvo atnašaujamos pirmosios mišios, statula buvo pastatyta pagrindinio altoriaus nišoje, virš ciborijos. 1632 m. Vilniaus vyskupas augziliaras Jurgis Tiškevičius ją konsekravo Švč. Marijos, Šv. Jurgio ir Šv. Jackaus titulais.36 Be pagrindinio altoriaus rytinėje bažnyčios pusėje, įrengti dar 11 autorių ir iš medžio drožinėtas choras bei

34 Paknys, Mindaugas. Šventųjų kultai LDK XV – XVII a. pradžioje. In: Šventieji vyrai, šventosios moterys: šventųjų gerbimas LDK XV-XVII a. / Sud. M. Paknys. Vilnius: Aidai, 2005, p. 46 – 55. 35 Totoraitis, Jonas. Sūduvos Suvalkijos istorija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos Filosofijos fakultetas, 1938, p. 519 – 521. 36 Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Dzieje bazyliki mniejszej. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą:

17 sakykla. Vienuolyne darbavosi apie 30 – 40 vienuolių ir klierikų, todėl bažnyčioje buvo įrengta tiek daug altorių. Bažnyčios stogas buvo dengtas raudonomis čerpėmis, turėjo vieną bokštelį, kurio viršūnėje buvęs kryžius ir varpas. XVII a. septintame dešimtmetyje bažnyčios aukotojas Stanislovas Masalskis šalia pietinės bažnyčios sienos pastatė koplyčią. Masalskis pageidavo, kad kriptoje po koplyčia būtų palaidota jo šeima. Šį reikalavimą dominikonai išpildė. Manoma, kad keletas karstų buvo patalpinti ir šoninių koplyčios sienų nišose. 1760 metais Rožė Plateraitė Strutinskienė, Saivų ir Vižainų seniūnė bei jos dukra Jadvyga pradėjo bažnyčios perstatymą ir pakeitė bažnyčios orientavimo kryptį. Ankstesnė bažnyčios apsidė, rytinė siena, vienuolių choras ir zakristija buvo nugriauti ir pristatyti du langai iš abiejų pusių, taip bažnyčia tapo ilgesnė, taip pat pristatyti keturi pilioriai. Pastatytas dvibokštis fasadas su pagrindiniu įėjimu, atsuktas į miesto pusę, bokštai 47 metrų aukščio, barokiniai. Išliko vėlyvojo renesanso fasado viršūnė nuo vienuolyno pusės. Vienuolyno pusėje pristatyta zakristija ir kiti pagalbiniai pastatai, kurie sudarė ketvirtą vienuolyno sparną. Bažnyčios vidaus erdvėje pakeistos altorių vietos, presbiterija su didžiuoju altoriumi pastatyta prie pagrindinės navos vakarinės sienos. Šoniniai altoriai perkelti prie priešais stovinčių piliorių sienų. Pastatyti dar du šoniniai altoriai, kartu jų buvo aštuoni. Sukurtas didelis ir puošnus choras visose trijose bažnyčios navose. Bažnyčia tapo kur kas erdvesnė, o visuma kartu su vienuolynu tapo puikiu architektūriniu kompleksu, kuriame persipina renesansas, barokas ir rokokas. Dominikonų dėka miestas sėkmingai vystėsi, jis buvo laikomas amatų, prekybos ir švietimo centru. 1794 metais Tado Kosciuškos sukilimo metu Seinai atiteko Prūsijai. Prūsų valdžia perėmė dominikonų turtus, Seinai tapo karališkuoju miestu. 1804 metais dominikonų vienuolynas buvo uždarytas, Seinai prūsų valdomi buvo iki 1807 metų. 1818 metais įsteigus vyskupiją, ši gyvavo iki 1925 metų, tad Seinų bažnyčia tapo vyskupijos katedra, joje įsikūrė ir Sūduvos vyskupijos kapitula. 1818 metais mieste kilo didžiulis gaisras, tačiau Seinai ir toliau sėkmingai vystėsi. Laikotarpis po šio gaisro vadinamas netgi Seinų aukso amžiumi. 1826 metais buvusio vienuolyno pastatuose atidaryta kunigų seminarija, kuri Sūduvos bažnyčioms ruošė kunigus lietuvius. Seminarijos įkūrimas turėjo didelės reikšmės lietuviams – Seinai tapo svarbiu lietuvių tautinio atgimimo židiniu. 1906 – 1914 m. įkurta „Šaltinio“ spaustuvė, kuri leido lietuviškus laikraščius ir žurnalus, knygas ir brošiūras. Viso spaustuvė išleido 252 leidinius, didžioji dauguma išleista lietuvių kalba.37 Tuo metu Seinai buvo vienas svarbiausių lietuvių spaudos ir kultūros centrų. Čia

37 Smolinska, Marta. W krotkim zarysie. In: Muzeum Ziemi Sejneńskiej. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą:

18 apaštalavo ir mirė lietuvių poetas vyskupas Antanas Baranauskas. Seinų seminarijoje mokėsi ir daugiau žymių Lietuvos atgimimo veikėjų: Lietuvos himno autorius poetas V. Kudirka, rašytojas V. Mykolaitis – Putinas, vyskupas ir profesorius Pr. Bučys ir kt.38 Lenkijai atgavus nepriklausomybę, 1919 – 1920 metais šiame krašte vykusių kovų tarp lenkų ir lietuvių pasėkoje Seinų kraštas galutinai atiteko Lenkijai.39 Kunigų seminarija buvo uždaryta, Seinai priskirti Lomžos vyskupijai, o 1926 metais buvusi katedra tapo kolegijos bažnyčia. II pasaulinio karo metu bažnyčia nenukentėjo, bet vis dėlto bėgantys amžiai apnaikino šią šventovę ir nuskurdino jos interjerą. 1966 - 1974 m. vyko jos restauravimo darbai: buvo tvarkomi altoriai, kai kurie paveikslai. Bažnyčia gavo naujas vėliavas, baldakimą, du varpus. Buvo atnaujinti fasadai, bokštų viršūnėse, po kryžiais esantys rutuliai buvo paauksuoti, kairiajame bokšte įrengtas laikrodis.40 1973 metais Seinų bažnyčiai suteiktas bazilikos vardas.41

38 Birgelis, Sigitas. Jotvos pakrašty. Punskas: Aušros leidykla, 2005, p. 5 – 6. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: http://www.punskas.pl/person/Jotvos/index.htm 39 Smolinska, op. cit. 40 Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Dzieje bazyliki mniejszej. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: 41 Urząd Miasta Sejny. Sejny w skrocie. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą:

19 3. SEINŲ BAZILIKOS ARCHITEKTŪRINĖ VERTĖ

Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika, pagal fasado kompoziciją, priskiriama barokinių dvibokščių bažnyčių tipui. Pagrindinis bazilikos fasadas atsuktas į rytus. Ankstesnė, 1619 m. šioje vietoje iškilusi pirma mūrinė Seinų bažnyčia buvo stačiakampio plano, trinavė, jos apsidė buvo tradiciškai orientuota į rytų pusę. XVII a. pabaigoje prie pagrindinio (vakarinio) tuometinės bažnyčios fasado iškilo U raidės plano vienuolyno pastatas. XVIII a. viduryje prasidėjo bazilikos perstatymas. Kadangi į pagrindinį (vakarinį) fasadą rėmėsi du vienuolyno sparnai, todėl bažnyčios prailginimas buvo įmanomas tik į rytų pusę. Tuo pačiu tradicinis rytų – vakarų šventovės orientavimas buvo pakeistas vakarų – rytų orientavimu, didysis altorius pastatytas prie buvusio frontono vidinės sienos, senasis įėjimas į bažnyčia buvo dalinai užmurintas. Rytinėje pusėje buvo pastatytas barokinių formų dvibokštis pagrindinis bažnyčios fasadas. Visą bazilikos tūrį sukuria skirtingi bokštų, navų, koplyčių ir prie galinio frontono esančio priestato tūriai. Jame ryškiai išsiskiria kvadratiniai trijų tarpsnių bokštų ir kvadratiniai bei stačiakampiai bažnyčios tūriai, į baziliką žvelgiant iš šoninės perspektyvos išsiskiria tiktai bokštai, nes likusieji bazilikos tūriai pasižymi vienodu aukščiu. Seinų bazilika yra betarpiškai sujungta su buvusio dominikonų vienuolyno pastato tūriu. Abu statiniai turi tą pačią rytų – vakarų kryptimi einančia simetrijos ašį. Vienuolyno pastatymas priešais vakarinį bažnyčios fasadą atitrūksta nuo paplitusių bažnyčių ir vienuolynų kompleksų statymo taisyklių. Tai dar vienas išskirtinis šios šventovės tūrinės – erdvinės kompozicijos bruožas. Vienuolynų pastatams nebūdingi taip pat čia esantys keturi cilindriniai bastioniniai bokštai vienuolyno kampuose, dėl kurių vienuolyno pastatas tampa panašus į rūmus ar pilį. Manoma, jog šie bokštai vykdė ne tik estetinę, bet ir gynybinę funkciją. Seinų gyvenvietė tuo metu neturėjo jokių gynybinių įtvirtinimų. Šis vienuolynas buvo vienintelis mūrinis pastatas kelių dešimčių kilometrų spindulyje, galintis suteikti gyventojams prieglobstį ginkluoto puolimo metu. Bokštų įkomponavimas galėjo turėti ir simbolinę prasmę. Pilį primenantis vienuolynas simbolizavo su kontrreformacija kovojusios katalikybės tvirtovę. Ant nedidelės kalvos iškilęs aukštas bazilikos siluetas gerai matomas praktiškai iš visų Seinų miestelio pusių. Šioje vietoje, prieš iškylant bažnyčiai, stovėjo dvaro arklidės. Šventovę statę dominikonai teigė, jog gyvulių tvarte gimęs Jėzus nori, jog būtent šioje vietoje, kur stovi arklidės, būtų šlovinamas Dievas, taip, būsimos bažnyčios stovėjimo vietai, buvo suteikta simbolinė prasmė. Pagal pirminį sumanymą, Seinų bažnyčios ir vienuolyno kompleksas neturėjo sudaryti pagrindinės dominantės tūrinėje – erdvinėje Seinų miestelio kompozicijoje. XVII a.

20 Seinų išplanavimas šiuo metu iki galo nežinomas. Vienuolyną ir prie jo esančius ūkinius pastatus nuo gyvenvietės skyrė supantis mūras ir vandens telkiniai. Gyvenvietei besiplečiant, priešais bažnyčią buvo suformuota nereguliarios formos aikštė, neesanti vienoje kompozicinėje ašyje su bažnyčia. XVIII a., pakeitus bažnyčios orientavimo kryptį ir sukūrus naują frontoną, šventovė „atsigręžė“ į miestelio pusę, tačiau aikštės padėtis bažnyčios atžvilgiu nebuvo pakeista. Bažnyčia ir vienuolynas, statytojų sumanymu, turėjo sudaryti atskirą urbanistinį kompleksą, nesusijusį su likusia miestelio dalimi. Ši komplekso statytojų sumanyta atoskyra iš dalies jaučiama ir dabar, nes žvelgiant iš pagrindinės miestelio gatvės perspektyvos bazilika yra nusisukusi šonu. Tačiau šiuo metu priešais baziliką susikerta trys svarbiausios miestelio gatvės, ji pastatyta ant nedidelės kalvos, jos aukštas siluetas dominuoja tarp kitų miestelio dviaukščių pastatų ir sudaro pagrindinį Seinų panoramos akcentą. Šiuo metu Seinų bazilika yra išlaikiusi 1760 metais vykusių perstatymų metu įgautą pavidalą. Tai itin vertingas renesanso, baroko ir rokoko paminklas, viena gražiausių visos Lenkijos bazilikų, prilygstanti Vilniaus, Gniezno, Krokuvos ar Lvovo bažnyčioms. (il. 1) Bazilika pastatyta iš plytų, vilnietiško baroko stiliumi. Tai vienas iš dviejų tokio stiliaus statinių dabartinėje Lenkijos teritorijoje (kitas – Rožanistoko bažnyčia).

21 3.1. Bazilikos fasadų architektūros analizė

Pagrindinis fasadas Priekinis (rytinis) bažnyčios fasadas simetriškas, grakštus ir dinamiškas, jį horizontaliai į tris tarpsnius dalija karnizai, o vertikaliai į tris segmentus skaido piliastrai. Pagrindinis jo akcentas – du liekni bokštai, stovintys fasado kampuose, arti vienas kito, todėl viso fasado formų proporcijos vertikaliai ištįsusios (il. 2). Bokštų aukštis – 47 m., jie kvadratinio plano, trijų tarpsnių, išgaubtomis sienomis. Du apatiniai bokštų tarpsniai sudaro vieną kompozicinę plokštumą su vidurine fasado dalimi ir žymi bazilikos šonines navas. Nuo trečiojo tarpsnio bokštai atsiskiria nuo sienos, kildami į viršų po truputį siaurėja ir trumpėja, tad viršutinis bokštų tarpsnis žymiai trumpesnis už apatinius. Antrame ir trečiame bokštų tarpsnyje yra pusapskritės langų nišos, virš trečiojo tarpsnio langų – laikrodžiai, esantys visose keturiose bokštų pusėse. Bokštus užbaigia barokui būdingi žemi svogūno formos šalmai ir ažūriniai kryžiai ant rutulinių bazių. Bokšai puošti atskirais dvigubais toskaniškojo orderio laiptuotais, dviejų arba trijų briaunų piliastrais, tokie pat poriniai piliastrai žymi bokštų kampus. Pirmojo ir antrojo tarpsnio piliastrai remiasi ant cokolių, trečiame tarpsnyje jie iškyla iš visuose keturiuose bokštų kampuose besikartojančių voliutų. Fasado horizontalumą pabrėžia jo pirmąjį tarpsnį nuo likusiųjų skiriantis išraiškingas profiliuotas daugiabriaunis karnizas. Vidurinė pagrindinio fasado dalis dviejų tarpsnių, ji platesnė, jos siena plokščia. Antrąjį vidurinės fasado dalies tarpsnį sudaro tarp bokštų įterptas šiek tiek karpytas ir suraitytas frontonas su išlenktu karnizu. Jis viena puse savo aukščio prigludęs prie šonuose stovinčių bokštų, kita puse visiškai atitrukęs nuo viso korpuso tūrio. Šis fronotonas, kaip ir visas pagrindinis fasadas, ryškiai vertikalus, tą pabrėžia lizenos bei aukšta ir siaura lango niša. Pirmame vidurinės dalies tarpsnyje irengtas pagrindinis įėjimas į baziliką. Portalą įrėmina ant cokolių stovintys toskaniškieji piliastrai, esantys abiejose įėjimo pusėse, virš durų – lenktas karnizas. Virš karnizo – ankstyvojo rokoko stiliaus stiuko lipdiniai, vaizduojantys bažnyčios fundatorių herbus: kairėje pusėje „Paprzyca“ – Grudzinskio herbas, dešinėje – „Ostoja“ – Justinos Rudzinskienės iš Dulskių herbas. Herbai apsupti augaliniais ornamentais. Virš herbų popiežiaus simboliai: du sukryžiuoti raktai ir popiežiaus tiara bei užrašas „BAZYLICA MINOR ANNO DOMINI MCMLXXIII“ (Mažoji bazilika Viešpaties metais 1973) (il. 3). Fasado viršūnėje matomi du bažnyčios perstatytojų herbai: kairėje ant skydo „Sas“ herbas, priklausantis Teresei Druckei – Lubeckei iš Strutinskių, dešinėje ant skydo „Tram“ herbas,

22 priklausantis Rožei Plateraitei Strutinskienei. Herbų skydus puošia rokailiniai – augaliniai stiuko lipdiniai, virš jų riterių skydai su karūnomis42 (il. 4). Būdingiausias visų Lietuvos baroko periodų bažnyčių fasadų bruožas – bokštai. Du liekni, grakščiu siluetu pasižymintis tritarpsniai bokštai yra taip pat ir Seinų bazilikos architektūrinės kompozicijos dominuojantis elementas. Jie, kaip ir visas bazilikos pagrindinis fasadas, ryškiai vertikalus, besiveržiantis į dangų, tą pabrėžia per visą fasado ir bokštų ilgį besitęsiantys toskanietiški piliastrai, vidurinės fasado dalies frontoną puošiančios lizenos, aukštos ir siauros langų nišos, iš tinko suformuotos šiek tiek įdubusios siauros ir ilgos juostos. Kitokių dekoratyvinių elementų (skulptūrų, monumentalios tapybos darbų) trūkumas niekaip nenuskurdina šios bazilikos fasadų meninės išraiškos, o dar labiau pabrėžia šio puikaus architektūros kūrinio konstrukcinę sistemą. Šoniniai fasadai (pietų ir šiaurės) Pietinis ir šiaurinis bazilikos fasadai šešių ašių, nesimetriški (il. 5 ir 6). Ketvirtoje ašyje skaičiuojant nuo vakarų pusės, pietinėje pusėje iškyla kvadratinis koplyčios tūris, o šiaurinėje pusėje – stačiakampio formos koplyčios tūris. Tai atitinkamai Jėzaus Širdies ir Dievo Motinos koplyčios. Didikų ar fundatorių šeimų memorialinės koplyčios dažnai praturtina barokinių bažnyčių su bokštais išorę, jos ypač dažnos Lenkijos teritorijoje esančiose šventovėse.43 Pietiniame fasade septyni aukšti ir siauri, stačiakampio formos su šiek tiek apvalėjančia viršutine dalimi langai (penki langai šonininės navos sienoje, vienas koplyčios sienoje, vienas bokšto pirmajame tarpsnyje), šiauriniame fasade – šeši. Pietinio fasado vakarinės dalies sieną remia trys dviejų laiptų kontraforsai. Abiejų koplyčių kampai įrėminti plokščiomis lizenomis, virš galinių sienų – trikampiai frontonėliai, šiaurinės koplyčios frontonėlio centrinėje dalyje – maža apvali niša. Pietinėje koplyčioje langas yra galinėje sienoje, šiaurinėje koplyčioje du langai įrengti šoninėse sienose. Abu bazilikos šoniniai fasadai horizontalūs, tą pabrėžia per visą fasadų ilgį ir koplyčių sienas besitęsiantis nedidelis karnizas. Vakarinis (galinis) fasadas Vakarinio bazilikos fasado apatinę dalį uždengia prigludusi rytinė buvusio dominikonų vienuolyno siena (il. 7). Matomas tik virš vienuolyno sienų iškilęs vėlyvojo renesanso frontonas, 1610 metais pastatytos pirmos mūrinės bažnyčios palikimas. Frontonas simetriškas, masyvus karnizas vertikaliai skaido jį į du tarpsnius. Vienas virš kito kylantys toskaniški piliastrai apatinį

42 Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Dzieje bazyliki mniejszej. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 26 d.]. Prieiga per internetą: 43 Jankevičienė, Algė ir kt. Lietuvos architektūros istorija: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 97.

23 tarpsnį suskirsto į penkias dalis, viršutinį – į tris. Tarp piliastrų susidariusiose erdvėse yra pusapskritės nišos. Viduriniame antrojo tarpsnio segmente yra nedidelis stačiakampis langas su pusapskrite viršutine dalimi. Frontono viršūnėje nedidelis lieknas signatūrinis bokštelis su mažu svogūniniu šalmu ir varpu. Taigi pagrindinis bazilikos fasadas su dviem grakščiais, trijų tarpsnių, į viršų siaurėjančiais bokštais, tarp kurių įterptas puošnus karpytas frontonas, toskaniški piliastrai, voliutos – tai būdingi vilnietiškojo baroko stiliumi statytų bažnyčių bruožai. Fasadą puošiantys fundatorių stiuko herbai – tai išskirtinis šios bazilikos bruožas, retai sutinkamas kitose vilnietiškojo baroko stiliaus bažnyčių fasaduose. Barokiškas formas ši bazilika įgavo 1760 m. vykusio perstatymo metu. Pagrindiniai panaudoti dekoro elementai – fundatorių stiuko herbai, paauksuoti popiežiaus simboliai, lizenos. Ir čia pagrindinis fasadas nepasižymi didele puošybinių elementų gausa, tačiau visi jo elementai kartu sukuria labai įspūdingą ir įsimenantį vaizdą. Galinis bazilikos fasadas renesansinis, jis mena 1610 m. iškilusią pirmą Seinų mūrinę bažnyčią. Šiam fasadui būdingi bruožai – skaidymas i tarpsnius, vienas virš kito kylantys piliastrai, pusapskritės langų nišos.

24 3.2. Bazilikos vidaus erdvės ypatumai

Bažnyčia kryžminio (netaisyklingo) asimetriško plano (il. 8), trinavė, erdvė halinė, pagrindinis jos fasadas atsuktas į rytų pusę. Bazilikoje yra dvi koplyčios: kairiąją, Švč. Jėzaus Širdies vardo koplyčią apie 1666 metus fundavo Stanislovas Masalskis, dešinioji koplyčia – Dievo Motinos vardo, ją 1881 m. pastatė vyskupas Petras Lubinas Viežbovskis.44 Šventovė ir jos planas istorijos bėgyje keitėsi. Pirma mūrinė bažnyčia buvo kvadratinio plano. 1666 m. prie pietinės bažnyčios navos buvo pristatyta kvadratinio plano koplyčia. 1760 m. perstatymo metu bazilika pailgėjo beveik per pusę, o XIX a. pabaigoje prie šiaurinės navos iškilo stačiakampis kitos koplyčios tūris. Tokiu būdu lygiagrečiai viena prieš kitą stovinčios koplyčios sukūrė skersinę bažnyčios navą, statmenai kertančia išilgines navas. Tokia skersinė nava vadinama transeptu. Jo paskirtis buvo kartu su pagrindine navą sudaryti kryžiaus planą, Nukryžiuotojo Jėzaus atvaizdą (apsidė vaizdavo Atpirkėjo galvą, transepto navos – ant kryžiaus ištiestas rankas, o pagrindinė nava – Jėzaus kūną).45 Tradiciškai transeptas išilgines navas kerta prieš pat prezbiteriją, o Seinų baziliką skersinė nava kerta per patį vidurį, dalindama ją į dvi dalis. Be to, skirtingų formų koplyčių tūriai ardo šios bazilikos plano simetriškumą. Galinis bazilikos fasadas yra betarpiškai prigludęs prie vienuolyno, todėl ši šventovė neturi apsidės. Taigi dominikonai negalėjo įsirengti vienuolių choro betarpiškai už didžiojo altoriaus. Prie senojo vakarinio bazilikos frontono buvo pristatytas priestatas, kurio pirmajame aukšte įrengta zakristija, o patalpoje, esančioje už didžiojo altoriaus – vienuolių choras.46 Jaukią bazilikos vidaus erdvę sukuria keli vienodo aukščio navų, dviejų koplyčių, už prezbiterijos esančio priestato ir žemesnio prienavio tūriai. Šios bazilikos ilgis – 40 m., plotis – 18 m., aukštis – 15 m.47, ji suskirstyta į tris vienodo aukščio navas: vidurinę ir du kartus už ją siauresnes dvi šonines navas (baroko bažnyčioms būdingas bruožas) (il. 9). Bažnyčios erdvę skaido penkios poros arkomis sujungtų aukštų, grakščių kvadratinio plano piliorių, kurie remiasi ant aukštų cokolių, juos apipina plokšti toskaninio orderio piliastrai. Tokie patys piliastrai puošia ir bazilikos sienas. Ant piliorių remiasi pusapskritės, navas skiriančios arkados ir lubas puošiantys skliautai. Pagrindinės navos skliautai cilindriniai su liunetėmis (il. 10), šoninių –

44 Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Sanktuarium Matki Boskiej w Sejnach. Sejny: Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007, p. 25 -29. 45 Kajackas, Algimantas. Bažnyčia liturgijoje: liturgijos raida istorijoje: vadovėlis aukštosioms mokykloms. Vilnius: Lietuvos katechetikos centras, 1998, p. 63- 64. 46 Klapkowski, Wladyslaw. Konwent Dominikanow w Sejnach. In: Ateneum Wileńskie, Rocznik XIII, zeszyt 2, 1938, p. 91. 47 Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Spacerkiem po bazylice sejnenskiej. Przewodnik. Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007, p. 4.

25 kryžminiai (il. 11). Vidurinės navos skliautai puošti freskomis, kuriose atpažįstame šv. Stanislovą ir šv. Kazimierą – Lenkijos ir Lietuvos globėjus. Grindys kvadratinių kalkinių plytelių.48 Išskirtinis šios bazilikos vidaus erdvės bruožas – presbiterija, užimanti ne vidurinės navos, bet visų trijų bazilikos navų galus. Tą vėlgi sąlygojo 1760 m. vykęs bazilikos perstatymas ir orientavimo krypties pakeitimas, kuriuo metu buvęs bažnyčios frontonas tapo galiniu fasadu, o erdvė tarp įėjimo ir pirmųjų piliorių buvo paversta presbiterija. Ši specifinė Seinų bazilikos presbiterija yra vienodo aukščio kaip navos, nuo jų presbiterija atskirta trimis laipteliais paaukštintomis grindimis. Presbiterijoje esanti penktoji bazilikos piliorių pora pratęsia bazilikos erdvės skaidymą į navas ir suskirsto ja į tris dalis. Visą centrinės dalies plotį užpildo didysis altorius. Šoninėse prezbiterijos dalyse įrengti suolai, jų galuose – durys į zakristiją. Prie piliorių pastatyti du į vidurinę presbiterijos dalį atsukti sostai: prie kairiojo pilioriaus vyskupo, prie dešiniojo – šiuo metu nenaudojamas, mišias aukojančiam kunigui skirtas sostas. Bazilikos vidus labai puošnus, įspūdingas, tačiau neperkrautas. Pagrindiniai interjero akcentai yra aštuoni simetriškai poromis išsidėstę altoriai, kurie, kartu su didžiuoju bazilikos altoriumi, sudaro nepaprastai darnų ir vientisą kompleksą. Dauguma bažnyčios altorių, paveikslų ir vidaus interjero detalių sukurti XVIII a., barokinio stiliaus, puošyboje dominuoja rokokinio stiliaus elementai. Virš įėjimo į baziliką, visų trijų navų galuose įrengtas vargonų choras. Vargonų prospektas rokokinis, sukurtas 1762 m. tačiau mechanizmas iš 1907 m. Po vargonais kabo bazilikos fundatorių, Jurgio Grudzinsko ir Rožės Strutinskienės portretai. Presbiterijoje stovi pagrindinis barokinis, trijų ašių, dviejų tarpsnių, glorija užbaigtas bazilikos altorius (il. 12). Tarp kolonų stovi apie 2 m. aukščio barokinės skulptūros, medinis paauksuotas tabernakulis. Prie aštuonių bazilikos piliorių priglausti mūriniai, dviejų tarpsnių altoriai su vainikuojančia glorija, puošti stiukais, voliutomis, polichromuoti, paauksuoti, sukurti XVIII a. įvairiu laiku. Bazilikos interjere dėmesį traukia paauksuotų dekoro elementų gausa. Baroko mene brangiųjų metalų ir brangakmenių žėrėjimui buvo teikiama ypatinga reikšmė. Buvo sugrįžta prie Bažnyčios Tėvų aiškinimo, jog tik aukso švytėjimas gali išreikšti Dievo šventumo esmę. Aukso spindesys baroko bažnyčiose turėjo ikonografinę šventosios puošybos prasmę.49 Visų bazilikos interjerą sudarančių meno kūrinių esminis tikslas buvo dalyvauti Dievo garbinimo liturgijoje, bet taip pat ir sukurti vidaus erdvėje vyraujančią šventinę nuotaiką ir iškilingumą, diegti grožį, kilnumą ir harmoniją, o

48 Ambrosiewicz, Maciej. Zespol podomikanski w Sejnach. Suwalki: Wydawnicto Hancza, 1997, p. 7. 49 Kajackas, Algimantas. Bažnytinio meno įvadas: vadovėlis. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, p. 175.

26 ypatingai baroko laikotarpiu pasireiškęs liturginis pakilimas ir alegorijų pamėgimas Bažnyčiai turėjo padėti gintis nuo plintančio protestantizmo.50

Il. 8. Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos planas51 1. Didysis Švč. Mergelės Marijos aplankymo altorius 2. Šv. Juozapo altorius 3. Šv. Kūdikio Jėzaus Teresės altorius 4. Sakykla 5. Šv. Onos altorius 6. Angelo Sargo altorius 7. Šv. Pijaus V altorius 8. Šv. Pranciškaus Asyžiečio altorius 9. Šv. Judo Tado altorius 10. Šv. Antano Paduviečio altorius 11. Vargonų prospektas 12. Švč. Jėzaus Širdies koplyčia 13. Švč. Dievo Motinos koplyčia

50 Kajackas, op. cit., p. 60 – 63. 51 Ambrosiewicz, Maciej. Zespol podomikanski w Sejnach. Suwalki: Wydawnicto Hancza, 1997, p. 56.

27

Seinų bazilikos vidaus erdvės būdingiausi bruožai - apsidės trūkumas (kurios funkcija vykdo prie galinio fasado pastatytas priestatas) bei visų trijų navų galus užimanti presbiterija. Šie išskirtinumai atsirado bazilikos perstatymo ir orientavimo krypties pakeitimo pasėkoje. Taigi, išanalizavus bazilikos architektūros stilistiką ir vidaus erdvės ypatumus paaiškėjo, kad Seinų bazilikos eksterjere yra išlikusių ir matomų Lietuvos architektūros raidos pėdsakų, kelių epochų architektūros liekanų. Tam tikros bazilikos fasaduose panaudotos būdingos architektūrinės formos ir priemonės (pvz. du bokštai ir frontonas tarp jų pagrindiniame fasade, šalmai užbaigiantys bokštus, piliastrai, voliutos ir kt.) nurodo aiškią pastato architektūros priklausomybė baroko stiliui. Puikiai išsilaikęs, XVII a. pradžioje pastatytas, renesansinio stiliaus vakarinis bazilikos fasadas byloja apie ilgą ir painią šventovės istoriją bei architektūrinius pakitimus. Šiuometiniame bazilikos interjere dominuoja barokas ir rokokas, tačiau jame yra meno kūrinių ir įrenginių, kurie priskiriami kitiems architektūriniams ir meniniams stiliams (pvz. gotikinė Dievo Motinos statula, neklasicistinis ir neorenesansinis šoninių koplyčių altoriai). Taigi, nors bazilika XVIII a. viduryje ir buvo perstatyta baroko stiliumi, tačiau išlikusios architektūrinės formos atspindi visą jos gyvavimo laikotarpį. Trijų skirtingų architektūrinių stilių darna bei su jos perstatymu susiję tik šiai bazilikai būdingi tūrinės – erdvinės kompozicijos bei vidaus erdvės ypatumai sukuria išskirtinę šio kultūros paveldo objekto architektūrinę vertę.

28 4. BAZILIKOS MENINĖ VERTĖ

4.1. Bazilikos interjero sakralinė dailė

Visi Seinų bazilikos interjerą sudarantys altoriai, paveikslai, skulptūros, dekoratyviniai elementai bei kiti įrenginiai – nepaprastai vertingi sakralinės dailės objektai. Pagal Dailės žodyną, sakralinė dailė – tai „dailės kūriniai, išreiškiantys tikėjimą aukštesniosiomis galiomis“52. Sakralinė dailė sudaro didžiausią viso Lietuvos dailės paveldo dalį, o Lietuvos bažnyčios – gyvos šio paveldo saugyklos. Ši meno sritis ypatinga tuo, kad kiekvienas jai priklausantis dailės kūrinys turi savyje gilią simbolinę prasmę, susijusią su Šv. Raštu ir krikščioniškąją tradicija. Pagrindinė sakralinio meno paskirtis – tarpininkauti tarp Dievo ir žmogaus, garbinti Dievą ir skleisti jo žodį. Be to, sakraliniame mene atsispindi ir amžių bėgyje besikeičiančių vyraujančių meno stilių ir krypčių pokyčiai. Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos išskirtinę meninę vertę sukuria visi jos viduje esantys sakralinio meno kūriniai ir įrenginiai. Bazilikos altoriai barokiniai su rokoko stiliui būdingais puošybiniais elementais, dauguma paveikslų sukurti XVIII a. įvairiu laiku, kai kurie iš jų bažnyčios vidų puošė dar iki 1760 m. vykusio šventovės perstatymo. Vėlesniu laiku sukurtų paveikslų autoriai – žinomi ir pripažinti Lietuvos dailininkai. Bazilikos interjere yra ir kitus meno ir architektūros stilius reprezentuojančių meno kūrinių. Dviejų šoninių koplyčių altoriai išlaikyti neoklasicistiniame ir neorenesansiniame stiliuje, o pats svarbiausias ir seniausias Seinų bazilikos paveldo objektas – stebuklais garsėjanti gotikinė atidaroma Dievo Motinos statula vertinga ne tik dėl savo retumo, nes tokio tipo statulų pasaulyje žinoma vos keletas, bet ir dėl sudėtingos ikonologijos. Meninė Seinų bazilikos vertė kyla ne vien iš atskirų interjerą sudarančių esminių ir formalių meno kūrinių ypatybių bei šių įrenginių tarpusavio darnos, bet ir iš visus vidaus įrenginius apjungiančios bendros ikonografinės programos.

4.1.1. Didžiojo altoriaus meninė raiška ir ikonografijos analizė

Prie vidurinės navos vakarinės sienos stovi dviejų tarpsnių barokinis didysis bazilikos Švč. Mergelės Marijos aplankymui dedikuotas altorius, vainikuotas glorija (il. 12). Jis užpildo visą vidurinės navos plotį ir aukštį. Manoma, kad altorius sukurtas XVIII a. šeštame

52 Dailės žodynas / Sud. Mulevičiūtė Jolita. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 373.

29 dešimtmetyje. Jis medinis, paauksuotas, puoštas gausiais rokailiniais ornamentais, švelnų altoriaus koloritą sukuria auksinės ir kreminės spalvos derinimas. Altoriaus priekyje – ant trijų laiptelių pakylos stovinti marmurinė mensa, gana kukliai papuošta paauksuotais stiuko lipdiniais, virš jos stovi 200 cm. aukščio medinis paauksuotas tabernakulis, vainikuotas Dievo Avinėliu, sukurtas apie XVIII a. vidurį (il. 13). Altoriaus retabulas nepasižymi labai sudėtinga kompozicija ir puošybinių elementų gausa, tačiau, nepaisant to, yra įspūdingas. Pagrindinis retabulo akcentas – dėmesį traukiantis išraiškingas, stambus, labai platus, smulkiomis pakopėlėmis suskaidytas ir karpytas karnizas, skiriantis altorių į du tarpsnius (il. 14). Priekyje – ant iškelto cokolio pastatytos į priekį išstumtos keturios kompozicinio orderio kolonos, virš kurių stovi keturios angelų figūros paauksuotais sparnais. Iš pirmąjį tarpsnį užbaigiančio karnizo iškyla neaukštos, kvadratinės kolonėlės, ant kurių kapitelių įsikūrę du nedideli angeliukai, šalia jų stovi dekoratyvinės vazos. Tarp kolonų laisvai pastatytos dvi gipsinės, barokinės, 190 cm. aukščio skulptūros: kairėje – Šv. Petras (il.15), dešinėje – Šv. Paulius (il.16). Šventųjų skulptūros atrodo dinamiškos, tarsi kalbančios tikintiesiems. Visos altorių puošiančios skulptūros įkurdintos ant karnizų, tarp kolonų, užlipusios ant įvairių briaunų, ypač išradingose vietose įsikūrusios angelų figūros (šis baroko skulptūroms būdingas bruožas labai ryškiai pastebimas šoniniuose altoriuose).53 Toks altorių komponavimas pasireiškė XVIII a. barokinių bažnyčių interjeruose. Buvo siekiama sukurti didingumo įspūdį ir užvaldyti tikinčiųjų mintis, altoriaus scenovaizdis turėjo priversti žmones patikėti, jog apeigose dalyvauja pats Dievas.54 Altoriaus centrinėje dalyje – Marijos apsilankymo pas Elzbietą paveikslas, jį nutapė lietuvių tapytojas Pranciškus Smuglevičius (1745 – 1807) (il.17). Paveikslą rėmina du kompozicinio stiliaus piliastrai, virš paveikslo yra karūna, kurios įrengimą 1886 metais fundavo parapijiečiai. Seniau šio paveikslo vietoje stovėjo stebuklingoji Dievo Motinos statula, kuri vėliau buvo perkeltą į šoninę koplyčią. Altoriaus viršuje, antrame tarpsnyje kabo XVIII a. barokinis Nukryžiuotojo paveikslas. Manoma, jog tai to paties Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinys. Visą altorių vainikuoja apvali, vainiko formos glorija, sudaryta iš debesėlių kamuolių, šešių angelų galvučių ir šviesos spindulių. Glorijos viduje – apvalus vitražinis langelis, pro kurį į bažnyčios vidų patenka tarsi dieviška šviesa. Tituliniame paveiksle pavaizduotas Marijos ir Elzbietos susitikimas Zacharijaus, Elzbietos vyro namuose. Elzbieta ir Zacharijas „buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai

53 Kajackas, op. cit., p. 185. 54 Vitkauskienė, Birutė, Rūta. Theatrum Sacrum vėlyvojo baroko bažnyčių interjeruose. In: Lietuvos dailės istorija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 140.

30 vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.“(Lk 1, 6 – 7) Kartą Zacharijui pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: „Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu.“(Lk 1, 13) Šeštame Elzbietos neštumo mėnesyje angelas Gabrielius apsireiškė Marijai pranešdamas, kad „štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.“(Lk 1, 31) Marijai suabejojus angelo pranašyste, šis tarė: „Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. (Lk 1, 36 – 37) Sužinojusi apie Elzbietos netikėta nėštumą, Marija susiruošė į Zacharijaus namus jos aplankyti55 Marijos ir Elzbietos susitikimo sceną Smuglevičius pavaizdavo Zacharijaus namų prieangyje, antrame paveikslo plane matomos prie namo stovinčios kolonos. Elzbieta, galvą prisidengusi apsiaustu stovi ant laiptuko, Marija stovi šiek tiek žemiau, moterys apsikabinusios sveikina viena kitą. Antrojo altoriaus paveiksle pavaizduota svarbiausia krikščionių dailės tema – Kristaus mirtis ant kryžiaus. Nukryžiuotas Kristus čia vaizduojamas tradiciškai: apnuogintu kūnu, ant dešiniojo peties nusvirusia galva, su erškėčių vainiku. Išganytojo kūnas prikaltas trimis vinimis. Perizonijus surištas šone, matosi besiplaikstančios klostės. Kristaus figūra pavaizduota šiek tiek šonu, persisukusi, kojos lengvai sulenktos. Kryžiaus viršuje, virš galvos prikalta lentelė su užrašu INRI (Jėzus Nazarietis, žydų karalius). Paveiksle panaudoti baroko tapybai būdingi šviesotamsos ir šešėlių efektai perteikia pavaizduotos scenos dramatiškumą, mistiką. Altoriaus šonuose, tarp kolonų įkurdintos šventųjų skulptūros dinamiškos, išraiškingos, labai skrupulingai nulipdytos drabužių klostės „tarsi plasnoja stipraus vėjo sūkuryje“, jų veidai ryškūs, žvilgsnis drąsūs.56 Kairėje altoriaus pusėje stovintis šv. Petras pavaizduotas su ilga barzda ir ilgais plaukais. Jį atpažįstame iš pakeltoje dešinėje rankoje laikomų dviejų raktų ir knygos kairėje, jo žvilgsnis nukreiptas į šoną ir apačią. Šv. Petras – vienas žymiausių apaštalų, kankinys, ankstyvosios Bažnyčios vadovas, jam dedikuota begalė bažnyčių ir vienuolynų visame pasaulyje, jį vaizduoja daugybė meno kūrinių. Jis, kaip ir jo tėvas bei brolis buvo Galilėjos žvejys, vadinamas Simonu. Kartą Jėzus, pamatęs bežvejojančius brolius pakvietė juos būti „žmonių žvejais“: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ (Mt 4, 18 – 19) Jėzus pašaukė Simoną būti jo mokiniu, pavadino

55 Šventasis raštas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998, p. 1633. 56 Kajackas, op. cit., p. 185.

31 Kefu (hebr. Uola) arba Petru (gr. Petros), patikėjo jam būsimą savo Bažnyčią ir įteikė dangaus karalystės raktus: „Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 16, 18 – 19) Petras dalyvavo daugelyje Jėzaus stebuklų, regėjo Kristaus Atsimainymą ir kančią Alyvų kalne. Po Jėzaus mirties skleidė krikščionybę Jeruzalėje, Antiochijoje ir Romoje. Tapo pirmuoju Romos vyskupu, popiežių pradininku. Nužudytas imperatoriaus Nerono krikščionių persekiojimo metu, nukryžiavus galvą žemyn. Dėl to šv. Petro simboliu laikomas taip pat apverstas kryžius.57 Kitoje pusėje stovintis šv. Paulius dešinėje rankoje laiko atverstą knygą, bet trūksta dar vieno jo atributo – kardo. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus į skulptūrą paaiškėjo, jog kairė šv. Pauliaus ranka nulūžus, tai ir paaiškino kalavijo nebuvimą. Šventasis stovi šiek tiek pakėlęs galvą, žiūri į viršų. Paulius – vienas iš apaštalų, tačiau juo tapo jau po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, todėl Jėzaus Kristaus nepažinojęs ir nepriklausęs pirmiesiems paties Jėzaus pakviestiems mokiniams. Gimė žydų šeimoje, turėjo žydišką Sauliaus vardą. Besimokydamas Jeruzalės rabinų mokykloje tapo stropiu fariziejumi (žydų labai gerbiamu Mozės įstatymų žinovu, pas kurį einama klausti patarimų, pamokymų ar paaiškinimų), buvo prisijungęs prie krikščionių persekiotojų, alsavo „grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius“. (Apd 9, 1) Kartą, „kai atjojo netoli Damansko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji““. (Apd 9, 3 – 5) Tuo momentu Paulius atsivertė ir pradėjo skelbti evangeliją sinagogose. Tapo uoliausiu krikščionybės skleidėju, vėliau buvo persekiojamas, galop nukirsdintas. Abu šventieji buvo susitikę Jeruzalėje ir Antiochijoje, sprendžiant klausimą, ar atsivertę į krikščionybę žydai privalo laikytis Įstatymo. Taip pat manoma, jog jie buvo susitikę ir Romoje paskutiniaisiais gyvenimo metais arba prieš pat mirtį. Abu jie buvo nukankinti Romoje beveik tuo pačiu metu. Nors Paulius buvo išauklėtas kaip tikras judėjas, tačiau jam nepavyko evangelizuoti žydų, tą kur kad geriau daryti sekėsi Petrui. Paulius tapo pagonių apaštalų ir daug keliavo po jų kraštus, Petras – žydų, nors Petro vardas labiau siejamas su jo pasiuntinyste Romoje.58

57 Ramonienė, Dalia. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1997, p. 237. 58 Lanzi, Fernando ir Gioia. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Vilnius : Alma littera, 2005, p. 56.

32 Krikščionybės tradicijoje šv. Paulius ir šv. Petras sugretinami, jiedu laikomi apaštalais: Petras – žydų, Paulius – pagonių.59 Mene šventieji tradiciškai vaizduojami kartu, stovintys altorių šonuose, abipus Kristaus ar Marijos, tarsi dvi kolonos, laikančios visą Bažnyčią. Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos ikonografinė programa pradedama didžiajame šventovės altoriuje. Paveikslų ir skulptūrų pavidalu pavaizduoti personažai ir siužetai pristato svarbiausius Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykius, kuriais grindžiamas yra visas krikščioniškasis tikėjimas. Tituliniame bazilikos paveiksle pavaizduotas Marijos ir Elzbietos – dviejų besilaukiančių motinų susitikimas, siejamas su artėjančiu Kristaus – žmonijos Išganytojo atėjimu į pasaulį. Marijos aplankymas simboliškai įkūnija Jėzaus gyvenimo ir veiklos pradžią – kūdikėlis dar negimęs, tačiau visi supranta, jog ir Marijos įsčiose auga Aukščiausiojo Sūnus, kuris viešpataus Dovydo soste. Antrajame altoriaus tarpsnyje įkomponuotas Nukryžiuotojo paveikslas. Jėzus, mirdamas ant kryžiaus ir vėliau prisikėlęs, išpirko žmonijos nuodėmes, išgelbėjo ją nuo amžinos pražūties pragare ir atvėrė dangų tiems, kurie juo tiki. Tikima, jog po mirties ir prisikėlimo, Jėzus Kristus įkūrė Bažnyčią, atsiųsdamas Šventają Dvasią ir įgalindamas tikinčiuosius būti Dievo vaikais. Krikščioniškoji Bažnyčia apjungia tikinčiuosius į šventąją bendruomenę, kuri vadinama mistiniu Kristaus Kūnu. Didžiajame altoriuje pavaizduotus siužetus ir personažus jungia bendra Bažnyčios ikonografinė tema. Visus tikinčiuosius apjungiančios Bažnyčios pradžia glūdi įsikūnijusiame Kristuje. Marija yra Kristaus motina, kuri pagimdydama jį fiziškai, dvasiškai tapo viso mistinio Kristau kūno motina. Taip Marijos ir Bažnyčios atsiranda ryšys, kuris duodą pagrindą vadinti Mariją Bažnyčios motina.60 Bažnyčią simbolizuoja altoriaus šonuose stovintys šv. Petras ir šv. Paulius, kurių veikla turėjo nepaprastai didelės svarbos Bažnyčios kelio pradžioje. Petras – svarbiausias apaštalas, Jėzaus gyvenimo, svarbiausių jo atliktų darbų ir stebuklų liudininkas. Šv. Petras ir šv. Paulius buvo uoliausiais Dievo žodžio skleidėjais, Bažnyčios įkūrėjais ir ją laikančiais ramsčiais.61 4.1.2. Šoninių altorių struktūra ir ikonologija

Prie aštuonių abiejų šoninių navų piliorių stovi vienodos stilistikos barokiniai – rokokiniai altoriai, puošti stiuko lipdiniais, polichromuoti ir paauksuoti, pastatyti apie XVIII a. antrąją pusę. Jų kompozicija labai panaši, skiriasi tik keli elementai, kurie bus įvardijami analizuojant atskirų

59 Ramonienė, op. cit., p. 231 – 232. 60 Žilys, Stasys. Marija ir Bažnyčia. In: Aidai. 1960, Nr. 5, p. 194 – 199. 61 Šinkūnaitė, Laima. Šiluvos bazilikos interjero dailė: idėjinės programos matmenys. In: Logos. T. 58, 2009, p. 154 – 155.

33 altorių struktūrą. Altorių mensos kaukazietiško marmuro, sukurtos 1972 m.62 Evangelijos pusėje, vardijant nuo presbiteriuos įrengti Šv. Juozapo, Šv. Onos, Šv. Pijaus V ir Šv. Judo Tado altoriai, o epistolos pusėje lygiagrečiai evangelijos pusės altoriams – Šv. Kūdikio Jėzaus Teresės, Angelo Sargo, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Antano Paduviečio altoriai. 4.1.2.1. Šv. Juozapo altoriaus kompozicijos ir ikonografijos analizė Šis altorius yra kairėje bažnyčios pusėje, arčiausiai presbiterijos. Altorius melsvos spalvos, dekoruotas paauksuotais rokailiniais elementais, antepedijaus fone nulipdytas herbas: sidabrinės spalvos paukštis ant auksinio skydo. Altorius dviejų tarpsnių, prie pirmojo tarpsnio šonų prigludę gan masyvūs piliastrai (il. 18). Ant cokolio stovi dviejų šventųjų figūros: kairėje šv. Jonas Nepomukas, dešinėje – nežinomas šventasis. Ant piliastrus vainikuojančių kapitelių įsitaisę du angeliukai. Altoriaus viršūnėje apvali, vainiko formos glorija, sudaryta iš sidabrinių debesėlių, jos viduje – balta dvasininko kepurė – biretas, lelijos šakelė ir aplink šakelę apvyniota juostelė su kryžiumi (il. 19). Pirmajame altoriaus tarpsnyje kabo pagrindinis Šv. Juozapo paveikslas (il. 20), pakeitęs ankščiau kabėjusį dominikono Šv. Jackaus paveikslą. Jį 1890 m. nutapė Jonas Stželeckis. Juozapas buvo kilęs iš karališkos Dovydo giminės, teisuolis dailidė iš Nazareto, Mergelės Marijos sužadėtinis, Jėzaus Kristaus įtėvis, visuotinės Bažnyčios globėjas.63 Dailininkas Juozapą pavaizdavo kaip žilabarzdį, brandaus amžiaus vyrą, vilkintį mėlyną drabužį, apsigaubusį gelsvos spalvos apsiaustu. Juozapas vienoje rankoje laiko Kūdikį Jėzų, kitoje – žydinčios lelijos šakelę. Kūdikio rankose nedidelis kryželis. Antrame altoriaus tarpsnyje kabo XVIII a. nutapytas paveikslas, vaizduojantis šv. Joną Krikštytoją (il. 21). Jonas Krikštytojas laikomas paskutiniuoju Senojo Testamento pranašu ir pirmuoju Naujojo Testamento šventuoju. Kilęs iš kunigų giminės, Zacharijo ir Elzbietos, Švč. Mergelės Marijos giminaitės sūnus. Apie Jono gimimą ir misiją Zacharijui pranešė apsireiškęs arkangelas Gabrielius: „Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą.“ (Lk 1, 13 – 16) Sulaukės apie 30 metų amžiaus Jordano žemupyje pradėjo pranašo veiklą, skelbė artėjančią Dievo karalystę, ir tuos, kurie tikėjo jo žodžiu, krikštijo Jordano upėje. Su Jėzumi Jonas pirmą kartą susitiko jam atėjus prie Jordano upės; Žmogaus Sūnus norėjo būti pakrikštytas kartu su kitais: „Tomis dienomis atėjo Jėzus iš

62 Klimaniec, op. cit., p. 7 63 Ramonienė, op. cit., p.128.

34 Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštyjo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančia ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: Tu mano mylimas Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ (Mk 1, 9 – 11) Vėliau Jonas tęsė savo veiklą, mirė nukirsdintas už tai, jog pasmerkė neteisėtas karaliaus Erodo vedybas su brolio žmona Erodiada.64 Šio altoriaus paveiksle šv. Jonas Krikštytojas pavaizduotas pusnuogis, prisidengęs raudonu drabužiu. Šalia Jono, ant uolos guli Dievo Avinėlis, o pats Jonas rankose laiko kryžių su balta vėliavėle, ant kurios užrašyta „Ecce Agnus Dei“ (Štai Dievo Avinėlis). Užrašas kilęs iš Jono evangelijos: „Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis“. (Jn 1, 35 – 36) Jonas ištiestu dešinės rankos delnu rodo į tupintį avinėlį, tarsi patvirtindamas ant vėliavėlės užrašytus žodžius. Altoriaus šonuose ant cokolių įtaisytos dvasininko ir vienuolio statulos. Kairėje pusėje esantis žmogus pavaizduotas su kunigo drabužiais: sutana ir kamža paauksuotais kraštais, aplink kaklą persijuosęs stulą nesukryžiuotais galais. Jis rankose laiko biretą ir storą knygą, greičiausiai Šventąjį Raštą. Būtent su tokiais atributais dailėje dažniausiai ir vaizduojamas Jonas Nepomukas (il. 22).65 Dešinėje altoriaus pusėje stovinti skulptūra vaizduoja vyrą, vilkintį abitą, kamžą ir ant viršaus užsimautą modzetę (il. 23). Žmogus stovi plačiai išskleidęs rankas, kairėje laiko didelį paauksuotą kryžių. Eugeniuszas Fr. Klimaniecas teigia, jog skulptūra vaizduoja Petrą Skargą66– LDK visuomenės veikėją, jėzuitą, rašytoją, polemiką, teologą, kontrreformacijos kovotoją, pirmą Vilniaus universiteto rektorių.67 Eugeniuszas Fr. Klimaniecas Petrą Skargą klaidingai vadina šventuoju, nes šis žmogus niekada nebuvo beatifikuotas, todėl skulptūra greičiausiai vaizduoja kitą personažą. Tai galėtų būti Karolis Boromėjus arba Pranciškus Ksaveras, nes su šiais šventaisiais dažniausiai vaizduojamas Jonas Nepomukas, tačiau jų atributai panašūs – dvasininko drabužis, kryžius rankoje.68 Dėl kokio nors išskirtinio atributo trūkumo skulptūroje įkūnytą šventąjį identifikuoti sunku, galimos tik spėlionės. Titulinis šv. Juozapo altoriaus paveikslas sukurtas XIX a. pabaigoje, todėl sunku kalbėti apie bažnyčios perstatymo metu, t. y. XVIII a. viduryje sumanytą pirminę altoriaus ikonografinę

64 Ibid, p. 121. 65 Žiūrėti p. 47. 66 Klimaniec, op. cit., p. 11. 67 Mykolaitytė, Aurelija. Petras Skarga. In: Mokslas ir gyvenimas. 2000. nr. 10.[interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: 68 Granat, Wincenty. Encyklopedia katolicka. T. 7. Lublin : Towarzystwo Naukowe Katolickiego Uniwersytetu Lubelskiego, 1973, p. 813 – 814.

35 programą. Manoma, jog šv. Juozapo paveikslas pakeitė ankščiau kabėjusią šv. Jackų vaizduojančią drobę, kuri šiuo metu puošia presbiterijos dešiniąją sieną (il. 24). Šv. Jackus – lenkų šventasis, dominikonų vienuolis, vienas pirmųjų iš šv. Dominyko rankų gavęs naujai įkurto dominikonų ordino abitą. Šis šventasis įkūrė pirmąjį dominikonų vienuolyną Lenkijoje (Krokuvoje), vėliau tą patį padarė Kijeve ir Dancige. Misionieriavo Prūsijoje, Latvijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje, tikima, jog lankėsi ir Lietuvoje, todėl buvo vadinamas „šiaurės apaštalu“. Jo gyvenimas apipintas daugeliu legendų. Viena jų pasakoja, kad Kijevą užpuolus totoriams, šv. Jackus stebuklingai išgelbėjo savosios bažnyčios monstranciją ir sunkią Švč. Mergelės Marijos statulą, pereidamas Dniepro ar Dniestro upės vandens paviršiumi. Būtent šią legendą vaizduoja šis Šv. Jackaus paveikslas. Šventasis, apsivilkęs dominikonų drabužį, rankose laikantis monstranciją ir Dievo Motinos su Kūdikių skulptūrėlę stovi virš banguojančio vandens.69 Su pagrindinio altoriaus Marijos aplankymo paveikslu susijusi antrojo tarpsnio šv. Jono Krikštytojo drobė. Šv. Jonas – Elzbietos sūnus, kurio gimimą, kaip ir Jėzaus Kristaus, apreiškė arkangelas Gabrielius. Jonas buvo Kristaus pirmtaku, pranašavo Mesijaus atėjimą ir tapo vienu pirmųjų jo pasekėjų, kvietė žmones atsiversti ir krikštijo atgailaujančius. Galima taip pat įžvelgti nagrinėjamo paveikslo sąsaja su didžiajame altoriuje esančiu antrojo tarspnio Nukryžiuotojo paveikslu. Čia šv. Jonas pavaizduotas kartu su Dievo Avinėliu – Kristaus ir jo Atpirkimo aukos simboliu. Avinėlis buvo svarbiausias aukojimui skirtas gyvūnas. Su avinėliu tapatinamas Jėzus, nes jis, mirdamas ant kryžiaus, paaukojo save tam, kad būtų atpirkta žmonija. Nagrinėjamo altoriaus idėjinę programą papildo šv. Jonas Nepomukas, nes jis dėl išpažinties paslapties išsaugojimo paaukojo savo gyvybę, todėl yra laikomas išpažinties ir nuoširdžios atgailos už nuodėmes globėju. 4.1.2.2. Šv. Kūdikio Jėzaus Teresės altoriaus puošyba ir ikonografija Epistolos pusėje stovintis altorius skirtas šv. Kūdikio Jėzaus Teresei (il. 25). Altoriaus struktūra tokia pati kaip ir kitoje pusėje stovinčio Šv. Juozapo altoriaus. Ant antepedijaus pavaizduotas herbas – du sukryžiuoti strypai užlenktais galais. Altorių vainikuojanti vainiko formos glorija sudaryta iš auksinių ir sidabrinių debesų kamuoliukų. Jos viduje matomas auksinis lankas, virš jo – labai nedidelė trikampė Apvaizdos Akis (il. 26). Įrašas pagrindinio paveikslo, vaizduojančio šv. Kūdikio Jėzaus Teresę kampe teigia, jog drobė nutapyta 1936, jos autorius – A. Givynowa (il. 27).

69 Ramonienė, op. cit., p. 87.

36 Šv. Kūdikio Jėzaus Teresė priklauso XIX a. atsiradusiai, „mažaisiais šventaisiais“ vadinamai, šventųjų grupei. Jiems priklausė tie šventieji, kurie neįkūrė jokių vienuolijų, neatliko Bažnyčios reformų ir nepaliko reikšmingų teologijos kūrinių. Tačiau jie šventaisiais vadinami dėl to, jog savo kasdienio gyvenimo šventumu bei dvasine kančia liudijo, kad Dievas yra.70 Šv. Kūdikio Jėzaus Teresė (1873 – 1897) – vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. Dar vadinama Lizjė (Lisieux) Terese, Karmelio Gėlele ar tiesiog meiliai – Teresėle. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir netgi nekrikščionys.71 Gimė Alencon’e, Prancūzijoje, jauniausia iš devynių šeimos vaikų. Jos šeima buvo labai religinga, ir nuo vaikystės Teresė ir jos trys seserys (kurios taip pat tapo vienuolėmis) perėmė tyrą tėvų tikėjimą. Kai Teresei sukako ketveri metai, mirė jos motina, o šeima persikėlė į Lizje. Kai Teresei buvo devyneri, ji labai susirgo ir atsidūrė ant mirties slenksčio. Po netikėto pasveikimo mergaitė galutinai nusprendė pašvęsti savo gyvenimą Dievui ir bažnyčiai karmelitų vienuolyne. Po 7 metų Teresė susirgo tuberkulioze, mirė būdama tik 24 metų, ir liko nutolusio vienuolyno nežinoma vienuolė. Paskutinius gyvenimo metus paskyrė autobiografinei knygai, kur aprašė savo gyvenimą ir samprotavo tikėjimo klausimais.72 Visa jos autobiografija, pavadinta „Sielos istorija“ tapo vienu iš labiausiai skaitomų dvasinių veikalų.73 Šv. Teresė drobėje pavaizduota vilkinti rudą karmeličių abitą, juodos spalvos veliumą ir baltą apsiaustą, prie kairiojo jos šono matosi kabantis juodas rožinis. Teresė rankose laiko kryžių, taip pat raudonus ir baltus rožių žiedus, kuriuos ji beria ant žemės. Virš Teresės matome trijų sparnuotų angeliukų galvutes. Šventosios galvą gaubia aureolė, ją apšviečia iš dangaus sklindantys šviesos spinduliai, ant jos krenta rožių žiedai, o jos veidas skleidžia ramybę, palaimą ir gėrį. Iš dangaus krentančios rožės – tai šv. Kūdikio Jėzaus Teresės prieš mirtį žadėtasis iš dangaus siųstas rožių lietus („Iš dangaus jums siųsiu rožių lietų“), kitaip tariant tai malonės, kurias gavo jos užtariami žmonės. Sunkiai sirgdama ji sakė, kad į dangų eina ne ilsėtis, o daryti gerą žemėje.74

70 Šinkūnaitė, op. cit., p. 189. 71 Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. lapkričio 2 d.]. Prieiga per internetą: 72 Vikipedija, laisvoji enciklopedija. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. lapkričio 2 d.]. Prieiga per internetą: 73 Bulota, Alfonsas. Benys, Laimutis. Šventųjų gyvenimai: Lietuvos katalikų kalendorius. Kaunas: Alytaus Angelų sargų bažnyčios religinės bendruomenės leidykla. 1994, p. 303. 74 Paštuvos Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006.

37 Antrame altoriaus tarpsnyje kabo barokinis kitos šventosios, Bažnyčios mokytojos šv. Kotrynos Sienietės (1347 – 1380) paveikslas (il. 28). Laikoma mistike, dominikonų ordino vienuole. Gimė Sienoje, jauniausia iš 20 vaikų. Kotryna nuo mažens savo gyvenimą pašventė maldai ir atgailai. Turėjo regėjimo dovaną. Per marą netekusi brolių ir seserų, tolimesnį savo gyvenimą paskyrė ligonių ir vargšų globai, buvo pažymėta stigmų ženklais.75 Mirė darbo išvarginta. Drobėje šv. Kotryna Sienietė pavaizduota vilkinti baltą dominikonų vienuolės abitą su juodu šydu. Ant šalia jos stovinčio stalo matosi atversta knyga ir baltų lelijų šakelė – individualiais atributais. Kotrynos galva vainikuota erškėčių vainiku – akivaizdi sąsają su viena jos vizijų, kurioje ji išvydo Išganytoją, siūlantį jai dvi karūnas: vieną iš aukso ir brangakmenių, kitą – iš erškėčių.76 Kotrynos rankos šiek tiek pakeltos, delnai atsukti į žiūrovo pusė, galima įžiūrėti ant rankų atsiradusias stigmas. Jos galva pakelta, su nerimu žvelgia į apsiniaukusį dangų, kuriame matosi skrendantis paukštis. Altoriaus meninę kompoziciją papildo šonuose ant cokolių stovinčios vienuolių skulptūros. Kairėje pusėje – šv. Dominykas (1170 – 1221), dominikonų ordino įkūrėjas, misionierius, garsus pamokslininkas, turėjo didelį pašaukimą kovai su erezija (il. 29).77 Svarbiausia šv. Dominyko idėja, kurią jis troško įgyvendinti, buvo gerosios naujienos skelbimas, apaštalavimas ir pamokslavimas.78 Čia šv. Dominykas, kaip ir būdinga šiam ikonografiniam tipui, pavaizduotas vilkintis dominikonų ordino abitą ir škaplierių su gobtuvu. Jokie individualūs Dominikono atributai nepavaizduoti. Dešinėje pusėje stovi kito vienuolio skulptūra. Tai šv. Antanas Paduvietis (1195 – 1231), vienas populiariausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų, Bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas (il. 30).79 Šis šventasis pavaizduotas vilkintis pranciškonų ordino abitą su modzete, abitas perjuostas paauksuota virve su trimis mazgais – neturto, skaistumo ir klusnumo simboliais. Vienuolis ant rankų laiko savo individualų atributą – Kūdikėlį Jėzų. Toks Antano Paduviečio vaizdavimas mene paplito XVII a. ir atsirado pagal pomirtinę legendą, kuri teigė, jog kartą šv. Antanui besimeldžiant kambaryje jam pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi ant rankų.80 Nagrinėjamojo altoriaus titulinis šv. Kūdikio Jėzaus ir švč. Veido Teresės paveikslas nutapytas XX a. pirmoje pusėje. Prieš tai kabėjusi drobė vaizdavo šv. Vincentą Ferarietį (il. 31).

75 Ramonienė, op. cit., p. 163. 76 Ibid, p. 163. 77 Ibid, p. 61 – 62. 78 Šinkūnaitė, Laima, Kajackas, Algimantas. Lietuvos šventieji globėjai. Vilnius: Šviesa, 2010, p. 142. 79 Žiūrėti p. 46 80 Bulota, op. cit., p. 180.

38 Dabar šis paveikslas kabo virš kairiųjų zakristijos durų. Šis ispanų šventasis buvo dominikonų vienuoliu, vienu didžiausių pamokslautojų, tikėjimo gynėjų, kovotojų su erezija. Skelbė Antikristo atėjimą, todėl dažnai buvo vadinamas Apokalipsės angelu. Šiame paveiksle nutapytas būdingiausias Šv. Vincento Ferariečio vaizdavimo ikonografinis tipas – Apokalipsės angelas. Šventasis vilki dominikonų ordino abitą, aplinko jo galvą ore skrieja du trimitai, simbolizuojantys Dievo Žodį, kurį skelbia angelai, kviesdami į paskutinįjį teismą. Aplink šventąjį susibūrę jo atversti ir atgailaujantys žmones. Paveikslo viršuje matosi užrašas lenkų kalba, patvirtinantis šventojo nuveiktų darbų svarbumą: „Šv. Vincentas Ferarietis, kuris tai žodžiu ir stebuklais 800 saracėnų, 23000 žydų, 18000 negrų į tikėjimą Kristumi atvertė, daugiau nei 100000 nuodėmingų žmonių į nuoširdžią atgailą atvedė, o 10 mirusiųjų prikėlė“. Šio altoriaus paveiksluose ir skulptūrose pavaizduoti šventieji vienuoliai įkūnija svarbiausias dorybes, kuriomis vadovautis galėtu kiekvienas žmogus. Dominikonų ordino vienuolis šv. Vincentas Ferarietis buvo didžiausiu viduramžių pamokslautoju ir atgailautoju. Dominikonų vienuolė šv. Kotryna Sienietė laikoma viena iškiliausių Bažnyčios mokytojų, pasižymėjo drąsa, giliu tikėjimu Dievu, kurių dėka visus palenkdavo prie Dievo. Panašiomis savybėmis pasižymėjo skulptūroje įkūnytas šv. Dominykas. Drąsus, atsargus, ryžtingas ir pagarbus kito nuomonei, vienuolis kovojo su eretikais, įkūrė Dominikonų ordiną, kuriuo siekę sugrąžinti pasitikėjimą Bažnyčia ir skleisti tikrą Dievo Žodį. Šalia šv. Dominyko stovintis šv. Antanas Paduvietis – didis stebukladarys, garsus pamokslininkas, kurio pasakojimų klausydavosi netgi žuvys, tai vienas mylimiausių šventųjų, kurio pagalbos šaukiamasi bet kokią proga. Taigi šiam altoriui atrinkti paveiksle ir skulptūrose pavaizduoti šventieji vienuoliai įkūnija geriausias dorybes, kuriomis vadovautis galėjo kiekvienas žmogus, gyvenęs tiek bazilikos pastatymo, tiek šiais laikais. Be to, net trys šiame altoriuje atvaizduoti asmenys (šv. Dominykas, Kotryna Sienietė ir Vincentas Ferarietis) buvo dominikonų vienuoliais. Tai, be abejo, susiję su dominikonų vienuolyno veikla Seinuose. Juk būtent Vilniaus dominikonų paskatintas Jurgis Grudzinskis Seinuose pastatė pirmąją šv. Jurgio bažnyčią, čia iki XIX a. pradžios veikė dominikonų vienuolynas, bazilikos perstatymą 1760 taip pat vykdė čia darbavęsi vienuoliai. Nėra abejonių, jog jie turėjo didelės įtakos bazilikos interjero įrengimui ir ikonografinės programos sumanymui. 4.1.2.3. Šv. Onos altoriaus struktūros ir ikonografijos ypatybės Šv. Onos altorius stovi kairėje bazilikos pusėje, prie trečio pilioriaus nuo presbiterijos. Altorius dviejų tarpsnių, su masyviais, ryškiais piliastrais šonuose ir banguojančių formų cokoliais, puoštais labai gražiais paauksuotais augalinių motyvų stiuko lipdiniais (il. 32, 33). Platus, karpytas, kelių briaunų karnizas skiria altorių i du tarpsnius, antrasis tarpsnis yra platesnis

39 nei kituose, prieš tai aptartuose altoriuose. Virš piliastrų kapitelių yra suraitytos voliutos, ant kurių įsikūrę du besimeldžiantys angeliukai. Altorių vainikuoja vainiko formos debesėlių glorija, kurios viduje matosi auksinis kryžius (il. 34). Pirmame altoriaus tarpsnyje įkomponuotas titulinis paveikslas, vaizduojantis Šv. Oną ir Mariją. Paveikslą, atsižvelgiant į parapijiečių norą, 1908 m. nutapė Kauno dailininkas Adomas Vaitkevičius (il. 35).81 Šv. Ona – Švč. Mergelės Marijos motina. Apie ją nežinoma nieko tikro. Pasak legendos, ji buvo klajoklio piemens Akaro duktė, gimusi Nazarete ir išauklėta Jeruzalės šventykloje. Turėdama maždaug 20 metų Ona ištekėjo už Joakimo, dar po 20 metų jiems gimė taip ilgai Dievo prašyta dukra Marija. Onos vyras Joakimas mirė tuoj pat po Jėzaus gimimo, o pati Ona mirė sulaukusi senyvo amžiaus.82 Ona dailėje individualaus atributo neturi, atpažįstama iš amžiaus, žalios ir raudonos spalvos drabužių.83 Tačiau šiame paveiksle dailininkas Šv. Oną pavaizdavo nepaisydamas įprastos ikonografijos: čia ji vilki ne raudoną ir žalią drabužį, bet rudą ir melsvą. Paveiksle nutapytas vienas dažniausių siužetų, kuriuose vaizduojama Šv. Ona – tai Marijos auklėjimo siužetas. Šioje scenoje Marijos motina Ona moko savo dukrą skaityti. Paveiksle Ona pavaizduota sėdinti, ant kelių pasidėjusi atverstą knygą, jos veido išraiška ir kūno laikysena (iškelta ranka ir ištiestas pirštas) liudija susikaupimą, nes motina stengiasi perduoti žinias savo dukrai. Marija nuolankiai prigludusi prie motinos kelių, rankas sukryžiavusi ant krūtinės ir nulenkusi galvą, įdėmiai klausosi motinos žodžių. Motinos ir dukros galvas gaubia spinduliuojantys nimbai, pabrėžiantys jų dieviškumą ir šventumą. Paveikslo gilumoje, per atitrauktą užuolaida matosi Jeruzalės kraštovaizdis. Drobėje Marijos auklėjimas pavaizduotas kaip rami, buitinė, atrodo, kiekvienam žmogui labai pažįstama, išgyventa ir artima scena. Šis tradicinis siužetas Lietuvos bažnyčiose XIX a. II pusėje buvo itin mėgiamas, jis atspindi krikščioniškojo auklėjimo šeimoje būtinumą ir svarbą.84 Antrame altoriaus tarpsnyje įkurdintas barokinis šv. Petro paveikslas85 (il. 36). Šventasis atpažįstamas iš žilos susivėlusios barzdos ir plaukų, auksinės spalvos apsiausto ir raktų – individualaus atributo. Šiame paveiksle šv. Petras rankomis yra atsirėmęs į du baltus rutulius ant kurių padėti du juostele surišti raktai. Rutulys krikščioniškoje ikonografijoje laikomas pasaulio

81 Klimaniec, op. cit., p. 8. 82 Bulota, op. cit., p. 225. 83 Ramonienė, op. cit., p. 226. 84 Stankevičienė, Regimanta. Paveikslas "Šv. Ona (Marijos auklėjimas)". In: Lietuvos sakralinė dailė. T. 1, Vilkaviškio vyskupija. Kn. 6, Šakių dekanatas. D. 1, Barzdai-Lukšiai . Vilnius: Gervelė, 2006, p. 177-178. 85 Žiūrėti p. 27.

40 simboliu. Šv. Petro laikomi du rutuliai galbūt simbolizuoja žemiškąjį ir dangiškąjį pasaulius, o ant rutulių padėti raktai yra skirti vartams į šiuos pasaulius atrakinti ir užrakinti. Šv. Onos altoriaus meninę struktūrą papildo dvi ant cokolių įsikūrusios moterų skulptūros: kairėje – Judita (il. 37) , dešinėje – šv. Barbora (il. 38). Judita – Senojo Testamento Juditos knygos herojė, žydų kovos prieš žydų persekiotojus Artimuosiuose Rytose simbolis. Juditos knygoje pasakojama istorija, kaip Asirijos kariuomenė laikė užėmusi žydų miestą Betuliją. Kuomet mieste pasibaigė visos vandens atsargos, gyventojai, alpdami iš troškulio nusprendė pasiduoti savo persekiotojams. Apie tai veikiai sužinojusi Judita, turtinga ir labai graži našlė, pasiūlė miestiečių gelbėjimo planą. Ji apsirengė gražiausiais drabužiais, pasitepė brangiausiais kvepalais, susisegė plaukus, užsidėjo diademą ir visas kitas puošmenas tam, kad ne vienas vyras negalėtų atitraukti nuo jos akių. Kartu pasiėmusi savo tarnaitę, nuėjo į priešų stovyklą. Ten, apsimetė pabėgusi nuo savo tautiečių, pasiūlusi miesto užgrobimo planą, pateko pas priešų kariuomenės vadą Holoferną. Stovykloje Judita praleido keletą dienų, o Holofernas, pakerėtas Juditos grožio, įsimylėjo ją ir pakvietė į puotą. Puotos metu „Holofernas buvo taip jos sužavėtas, kad išgėrė tiek daug vyno, kiek niekados vienu kartu nebuvo išgėręs per visą savo gyvenimą.“ (Jdt 12, 20) Puotai pasibaigus, moteris liko viena su mirtinai nusigėrusiu Holofernu. Tuomet Judita, melsdama Dievo jėgų, paėmė ten buvusį kalaviją, pagriebė Holoferną už plaukų ir “iš visų jėgų du sykius kirto jam į kaklą ir nukirto jam galvą. <...> Paskui nedelsdama išėjo ir padavė Holoferno galvą tarnaitei. Ši įdėjo ją į maisto maišelį. Tada jos abi drauge išėjo pasimelsti, kaip jiedvi buvo pratusios daryti.“ (Jdt 13, 8 – 10)86 Juditos istorija buvo labai populiari XV – XVII a. dailėje.87 Skulptūroje Judita pavaizduota vilkinti suknelę, galvą pridengusi šalmu, rankoje laikanti kalaviją – ginklą, su kuriuo nukirto galvą savosios tautos persekiotojui. Kitoje altoriaus pusėje įkurdinta šv. Barboros statula, ją vienareikšmiškai nurodo jos atributas – prie Barboros kojų stovintis nedidelis bokštelis su trimis langais, simbolizuojančiais Švenčiausiąją Trejybę. Bokštas – Barboros įkalinimo simbolis. Šv. Barbora – viena iš populiariausių šventųjų mergelių kankinių, nors manoma, kad jos istorija – tik religinis pasakojimas, aprašytas „Aukso legendoje“88. Barbora laikoma Dioskuro dukra, buvusi labai graži ir turtinga, dėl to turėjusi daug gerbėjų. Tėvas, norėdamas apsaugoti

86 Juditos knyga. In: Senasis Testamentas. Katalikų pasaulis, 1998. p. 664 – 678. 87 Ramonienė, op. cit., p. 126. 88 „Aukso legenda“ (1260–1270) – tai Jokūbo Voraginiečio (Jacopo da Varazze) parašytų viduramžiais itin populiarių istorijų apie šventųjų gyvenimus rinkinys, kurį sudarė 177 tokie pasakojimai, pradedant Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos, baigiant Romos imperijos valdovų gyvenimais.

41 dukrą nuo įkyruolių, o gal ir nuo naujai plintančio tikėjimo (krikščionybės) įtakos, pastatė bokštą su dviem langais ir ten ją uždarė. Tėvui nesant, Barbora paprašė tarno iškirsti dar vieną langą. Grįžęs tėvas paklausė, kam dukrai reikalingas buvo dar vienas langas, o Barbora atsakė: „Žinok tėve, kad siela gauną šviesą pro tris langus – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, ir trys yra viena“. Tokiu būdu Barbora išsidavė apie naująjį tikėjimą, kurį ji priėmė slapta nuo tėvo. Tuomet senuosius dievus garbinantis tėvas labai supyko, ir Barbora buvo priversta bėgti bei slėptis. Tačiau tėvas ją surado ir perdavė romėnų valdžiai. Kankinimų būdu buvo siekiama priversti Barborą atisakyti savo tikėjimo. Mirė nukirsdinta paties tėvo.89 Titulinis nagrinėjamo altoriaus paveikslas pakeistas XX a. pradžioje, jo vietoje kabojo dabar neišlikęs Mariją Magdaleną vaizduojantis kūrinys. Krikščioniškoje tradicijoje šv. Marija Magdalena tapo atgailos simboliu. Iki susitikimo su Kristumi ji buvo didelė nusidėjėlė. Marija Magdalena tapatinama su moterimi, kuri sutiko Jėzų fariziejų namuose. Tuomet moteris, atgailaudama už savo nuodėmes, krito prie Kristaus kojų, ėmė plauti jas savo ašaromis, šluostyti plaukais ir tepti brangiais tepalais. Kristus, matydamas didelę nusidėjėlės atgailą atleido jai jos nuodėmes. Šventoji dažnai vaizduojama Kristaus nukryžiavimo siužetuose. Šiame altoriuje kabėjęs paveikslas tarsi papildė pagrindiniame altoriuje antrame tarpsnyje pavaizduotą Kristaus mirties ant kryžiaus sceną. Vienas iš Marijos Magdalenos atributų – kaukuolė – mirties ir žmogiškojo gyvenimo laikinumo simbolis. Galima įžvelgti mirties temos ryšį su tame pačiame altoriuje atvaizduota šv. Barborą, laimingos mirties globėja. Pamaldumas Švč. Mergelei Marijai yra pagrindinė Seinų bazilikos ikonografinės programos dalis. Tad naujo, Šv. Marijos Magdalenos drobę pakeitusio šv. Onos paveikslo pasirinkimas ir įkomponavimas šiame altoriuje gali būti ne visai atsitiktinis ir neapgalvotas. Šiuometiniai šv. Onos altoriaus ikonografinei programai gali būti svarbus ir Onos, kaip Marijos motinos vaizdavimas, nes ji gerbiama kaip moteris, savo įsčiose išnešiojusi Dievo Motiną. Abipus šv. Onos ir Marijos atvaizdo stovinčios Juditos ir šv. Barboros skulptūros įkūnija begalinę meilę, atsidavimą ir pasitikėjimą Dievu. Judita laikoma nuolankumo ir susilaikymo simboliu, ji, neišsenkamo tikėjimo Dievu dėka pasiryžo rizikuoti savo gyvybe ir gelbėti savo tautą. Krikščioniškoje tradicijoje Judita dažnai siejama su Marija, kaip ta, kuri sunaikino Dievo ir Izraelio priešą.90 Šv. Barbora – mergelė kankinė, kuri mieliau pasirinko pragariškus kankinimus ir skausmingą mirtį, bet neišsižadėjo tikėjimo savo mylimu Dievu. Antrajame altoriaus tarpsnyje

89 Oaza w parafii Matki Bożej Królowej Polski. Sw. Barbara. 2005. [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. spalio 30d.]. Prieiga per internetą: 90Granat, Wincenty. Encyklopedia katolicka. T. 8. Lublin : Towarzystwo Naukowe Katolickiego Uniwersytetu Lubelskiego, 1973, p. 219 – 220.

42 pavaizduotas šv. Petras – Jėzaus veiklos liudininkas ir jo žodžio skleidėjas, apaštalas, kurį Jėzus paskyrė tapti Bažnyčios įkūrėju ir pirmuoju vadovu. 4.1.2.4. Angelo Sargo altoriaus dailė ir ikonografija Šis altorius stovi dešinėje bazilikos pusėje, prie trečiojo pilioriaus (il. 39). Jo struktūra visiškai tapati greta esančiam, kairėje navoje stovinčiam Šv. Onos altoriui, skiriasi tik tarp cokolių esantis rokailis. Titulinė drobė sukurta XVIII a. viduryje, joje nutapytas Angelas Sargas, už rankos vedantis nedidelį berniuką (il. 40). Angelo Sargo įvaizdis susiformavo žydų apokrifiniuose raštuose, konkrečiai Enocho knygoje. Pasak jos, kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, kuris lydi jį visą gyvenimą. Nors bažnyčia neskelbia Angelų Sargų buvimo kaip tikėjimo tiesos, tačiau jų garbei laikomos šv. Mišios, įvesta jiems pagerbti skirta šventė. Apie angelą, kaip žmogaus sergėtoją kalbama ir Šventajame Rašte: „Tikėk manimi, aš siunčiu angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti tave į vietą, kurią paruošiau. Būk jam atidus ir klausyk jo balso. Nemaištauk prieš jį, nes jis neatleis jūsų nusikaltimo. Jis turi mano vardą. Bet jei paklusi jo balsui ir darysi visa, ką sakau, tada aš būsiu priešas tavo priešų ir nedraugas tavo nedraugų“. (Iš 23, 20 – 22). Apie angelo globą kalbama ir psalmėse: „Juk jis palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tiek eitumei. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum“. (Ps 91, 11 – 12) Taigi Angelas Sargas yra Dievo pasiuntinys žmogui nuo nelaimių ir priešų saugoti, lydėti jį visą gyvenimą. Angelo Sargo globa ypatingai siejama su vaikais. Štai Mato evangelijoje Jėzus sako savo mokiniams: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“.(Mt 18, 10) Angelo Sargo vaizdavimas Lietuvos ir Europos bažnytinėje dailėje plisti pradėjo XVII – XIX a. Tam nemažai įtakos turėjo Tridento susirinkimo nuostatos ir vienuolijos (tarp jų ir dominikonų), kurių lyderiai išsiskyrė ypatingu pamaldumu Angelui Sargui. Lietuvos teritorijoje Angelo Sargo titulo bažnyčių yra vos kelios, dažniau pasitaiko atskiri Angelų Sargų paveikslai, rečiau jiems skiriami visi altoriai. Taigi šis Seinų bazilikos Angelo Sargo altorius – gana retas atvejis, tuo labiau jog Angelas Sargas čia pavaizduotas tituliniame paveiksle, o altorių supa dar du angelai, t. y. arkangelus Rapolą ir Mykolą vaizduojančios skulptūros.91 Titulinėje drobėje Angelas Sargas vaizduojamas tradiciškai – kaip sparnuotas juonuolis, švelniais, subtiliais veido bruožais, vilkintis laisvomis klostėmis krentantį drabužį, dėvintis sandalus. Viena angelo ranka iškelta aukštyn į dangų, tarsi rodant į Dievą. Vaikas pavaizduotas

91 Norkutė, Raimonda. Angelų ikonografija Lietuvos bažnytinėje dailėje (XVI-XVIII a.): daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, menotyra. Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas: VDU, 2010, p. 82 – 83.

43 dešinėje pusėje, jis vedamas už rankos, basas, vilki trumpą baltą suknelę. Angelo veidas ramus, kupinas globos ir meilės, su tokiu žvilgsniu jis žvelgią į berniuką. Tačiau berniuko veidas kitoks, jame atsispindi baimės ir nesaugumo jausmas. Paprastai angelo figūra proporciškai būna gerokai didesnė už vaiko, taip sukuriamas saugumo ir globos jausmas.92 Tačiau šiame paveiksle šio principo nesilaikyta – vaikas yra gana didelis, siekia angelo liemenį. Kylant į viršų, antrame altoriaus tarpsnyje matosi apaštalo Pauliaus93 paveikslas (il. 41), atsiskleidžia ryški idėjinė sąsaja su lygiagrečiai kitoje navoje stovinčiu šv. Onos altoriumi, kurio viršutinio tarpsnio paveiksle nutapytas šv. Petras. Drobėje Šv. Paulius pavaizduotas nenukrypstant nuo ikonografijos: čia mes jį matome stovintį šalia stalo, ant kurio padėta atversta knyga – jo parašytų Laiškų simbolis. Pats Šv. Petras vaizduojamas kaip pagyvenęs vyriškis, tankia barzda ir tankiais tamsiais plaukais, apsigaubęs raudonos spalvos apsiaustu. Šventasis kairės rankos delną priglaudęs prie širdies, dešinę šiek tiek pakėlęs, delną atsukęs į žiūrovo pusę. Pravertos lūpos byloja apie tai, jog pavaizduotoje scenoje jis kalba, skelbia Dievo žodį. Titulinėje altoriaus drobėje pradėtą angelų tematiką pratęsia dvi šoninės skulptūros, vaizduojančios arkangelus Mykolą ir Rapolą. Arkangelas Mykolas įsikūręs ant kairiojo cokolio (il. 42). Šis angelas – galingiausias iš visų trijų arkangelų (kiti Gabrielius ir Rapolas). Visi jie laikomi ypatingais Dievo pasiuntiniais, skirti įvairiais laikotarpiais žmonijai apreikšti Viešpaties valią. Arkangelas Mykolas yra laikomas vyriausiu Dievo kariuomenės vadu, ankščiausiai ir plačiausiai pradėtu garbinti angelu.94 Senajame Testamente Mykolas aprašomas kaip gerasis angelas, tarpininkaujantis tarp Dievo ir žmonių. Jis išmokė Adomą žemdirbystės, Abraomą – tikybos, jis perdavė Mozei Dekalogo lentas.95 Nagrinėjama skulptūrinė kompozicija vaizduoja vieną svarbiausių ir labiausiai įvairių laikotarpių ir šalių dailėje paplitusį šv. arkangelo Mykolo vaizdavimo ikonografinį tipą, t. y. apreiškime Jonui aprašytą arkangelo Mykolo kovą su Šėtonu: „Ir išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas, - surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol nepasibaigs tūkstantis metų.“ (Apr 19, 1 – 3) Arkangelas pavaizduotas su sparnais, dėvintis šarvus, jo rankose didelė grandis ir daiktas, kurį sunku atpažinti (ko gero raktas), o po jo kojomis – nugalėtas Šėtonas. Velnias dailėje

92 Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Angelas sargas: moksliniai tyrinėjimai. [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: 93 Žiūrėti p. 27. 94 Norkutė, op. cit., p. 37. 95 Bulota, op. cit., p. 298.

44 vaizduojamas įvairiai: pabaisų, šliužų, gyvačių, žalčių drakonų ir kitokių gyvių pavidalu. Čia pasirinktas labai tradicinis ir tiesmukiškas, galima sakyti liaudiškas Šetono įvaizdis – tai visiems pažįstamas velnias, įgavės panašios į žmogų būtybės įvaizdį – su ragais ir ožio kanopomis vietoj pėdų (il. 43). Dešinėje altoriaus pusėje kito arkangelo – Rapolo skulptūra (il. 44). Rapolas – piktųjų dvasių, ypač ligų sukėlėjų, tramdytojas, globoja piligrimus ir kitus keliautojus. Taip pat tikima, kad šis arkangelas vadovauja visiems Angelams Sargams ir yra visos žmonijos Angelas Sargas. 96 Jis taip pat dalyvavo Mykolo kovoje su Šėtonu. Arkangelas Rapolas čia pavaizduotas basas, be šarvų, po jo kojomis – baisi būtybė, panaši į slibiną, plačiai pravertu snukiu, dideliais dantimis. Tai kitas to paties nugalėto Šėtono pavidalas. Angelo Sargo altoriaus ikonografinėje programoje vystoma angelų tema. Angelams krikščionių religijoje priskiriamas išskirtinis vaidmuo. Senajame Testamente minimos pusiau dieviškos būtybės, turinčios arba ne fizinį pavidalą, vieninteliai Dievo tarnai, tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus, kurie, šlovindami Dievą ir vykdydami jo valią, dalyvauja žmogiškame gyvenimą. Arkangelai Mykolas ir Rapolas drauge kovojo su Šėtonu ir nubloškė jį žemėn. Šis vaizdinis įkūnija vieną pagrindinių tikėjimo tiesų, vaizduojamų potridentiniame mene. Arkangelo Mykolo pergališka kova su Šėtonu dažniausiai simbolizuoja Bažnyčios triumfą kovoje tarp gėrio ir blogio. Arkangelų, paminusių Šėtoną, atvaizdai turėjo tarsi skatinti tikinčiuosius kovoti su blogiu; Arkangelo Mykolo, kaip katalikų Bažnyčios globėjo, pagalbos buvo šaukiamasi ir kovojant su eretikais ar protestantais.97 Panašią simbolinę kovos tarp gėrio ir blogio prasmę galima įžvelgti ir lygiagrečiai stovinčiame šv. Onos altoriuje. Čia skulptūrų pavidalu pavaizduotos Judita ir šv. Barbora, kaip ir arkangelai Mykolas ir Rapolas, simbolizuoja kovą su Šėtonu, kovą tarp gėrio ir blogio, kuri baigiasi gėrio pergale ir Dievo išaukštinimu. Su Bažnyčios tema susijęs antrojo tarpsnio paveikslas, kuriame pavaizduotas šv. Petro porininkas, šv. Paulius. Šie apaštalai visada kartu, todėl ir pavaizduoti lygiagrečiai stovinčiuose altoriuose. Paulius – kitas Bažnyčios ramstis, palaikantis ją savo mokymais, išdėstytais Laiškuose. 4.1.2.5. Šv. Pijaus V altoriaus puošybos ir ikonografijos analizė Šis altorius stovi evangelijos pusėje, prie ketvirtojo pilioriaus. Altoriaus struktūra skiriasi nuo prieš tai aptartų altorių. Jo formos ne tokios griežtos, lenktos, banguotos, žaismingesnės, šonai puošti gausiomis voliutomis, išsiskiria nedidelis, bet stipriai laužytas, dantytas, į šonus atsikišęs smailiakampis karnizas (il. 45). Ant pirmame tarpsnyje esančių voliutų sėdi du

96 Norkutė, op. cit., p. 42. 97 Ibid, p. 62.

45 angeliukai. Altorius dekoruotas rokailiais, žavingais kaspinėliais, gėlių ir augalų kompozicijomis (il. 46). Altorių vainikuoja gan neįprasto, trijų plunksnų pavidalo glorija, simbolizuojanti Švenčiausiąją Trejybę (il. 47). Titulinė altoriaus drobė įkomponuota pirmajame tarpsnyje, ji vaizduoja popiežių Pijų V kaip vieną svarbiausių kontrreformacijos popiežių (il. 48). Šv. Pijus V (1504 – 1572) gimė Bosko, Šveicarijoje. Būdamas keturiolikos tapo dominikonu, vėliau buvo įšvęstas kunigu, dėstė teologiją ir filosofiją, ėjo vyskupo, kardinolo pareigas, o 1566 metais buvo išrinktas popiežiumi ir pakeitė Pijų IV. Jo valdymo laikotarpis buvo svarbus visai Bažnyčiai. Popiežiaudamas rūpinosi vargšais ir ligoniais, reformavo kuriją, papildė katekizmą ir įsakė jį išversti į vietines kalbas, pateikė jaunimo katekizavimo instrukcijas, privalomas visiems parapijų kunigams. Paskelbė Tomą Akvinietį Bažnyčios daktaru, išleido naują jo raštų redakciją. Siekė sutaikyti Anglijos karalienę Elžbietą su Romos Bažnyčia, nes ši buvo ekskomunikuota (atskirta nuo Bažnyčios). Popiežius kovojo su turkų veržimusi į Europą. Jungtinis popiežiaus, Ispanijos, Venecijos, Genujos, Savojos, Neapolio, Maltos ordino ir kt. laivynas laimėjo lemiamą kovą su turkų flotile Lepanto mūšyje. Šio kryžiaus žygio ir pasitikėjimo malda dėka buvo sustabdytas islamo skverbimasis į Viduržemio jūros regioną.98 Titulinis altoriaus barokinis paveikslas popiežių vaizduoja klūpantį priešas krucifiksą ir besimeldžiantį, rankomis glostantį Nukryžiuotojo kojas. Popiežius apsivilkęs raudonai baltą sutaną ir raudoną modzetę, ant kaklo užsidėjęs raudona palijų, galvą prisidengęs raudonu galvos apdangalu. Šalia jo yra stalas, ant kurio matosi popiežiaus tiara bei kryžius su trimis skersiniais – popiežiaus simboliai. Paveikslo gilumoje, pro langą matosi jūra ir joje plaukiojantys laivai – tai akivaizdi sąsaja su ankščiau paminėtu Lepanto mūšiu, kurio metu popiežiaus laivynas nugalėjo turkus. Antrojo tarpsnio paveikslas vaizduoja šv. Augustiną (il. 49). Augustinas (354 – 430) – šventasis, vyskupas, vienas iš keturių didžiųjų Vakarų Bažnyčios tėvų ir mokytojų, įtakingiausias krikščionybės teologas.99 Gimė Tagastėje, Afrikoje. Jo tėvas buvo pagonis, o motina krikščionė. Dirbo laisvojo meno mokytoju, taip pat dėstė retoriką. Domėjosi filosofija, dvasinės sumaišties veikiamas jungėsi prie įvairių judėjimų. Didelį dėmesį jam paliko išgirsti Šv. Ambraziejaus pamokslai. Po ilgų ir sunkių vidinių kovų su nerimstančia dvasine prigimtimi, veikiamas Šv. Antano ir kitų vienuolių Augustinas pagaliau atrado savo kelią pas Dievą. Šv. Ambraziejaus

98 Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo dominikonų vienuolynas. Šv. Pijus V, popiežius. [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: http://www.dominikonai.org/sventieji_pijus.htm 99 Ramonienė, op. cit., p. 40.

46 pakrikštytas, vėliau tapo kunigu, įkūrė vienuolišką religinę bendruomene, kuri vėliau išaugo iki dvasinės seminarijos lygio. Eidamas Hippo vyskupo pareigas daug dirbo: sakė pamokslus, rūpinosi kunigų ir liaudies reikalai. Miręs paliko milžinišką kūrybinį palikimą: daug laiškų, veikalų ir pamokslų.100 Paveiksle šv. Augustinas pavaizduotas senyvo amžiaus, su ilga žila barzda ir plaukais, vilkintis vyskupo drabužiais, sėdintis prie stalo ir rašantis vieną iš savo raštų. Šalia jo stovi dar kelios knygos, mitra ir pastoralas – vyskupo insignijos. Paveikslo gilumoje įžiūrėti galima labai neryškią trikampę Apvaizdos Akį, kurios skleidžiami spinduliai krenta ant sėdinčio Augustino, taip pabrėžiant jo šventumą. Individualus šv. Augustino atributas – liepsnojanti širdis, ypač karšto pamaldumo ir atsidavimo ženklas. Čia širdis pavaizduota su trimis liepsnomis, kuri, Apvaizdos Akies spindulių nušviesta, tarsi skrenda lyg šventojo. Taigi abu nagrinėjamame altoriuje pavaizduotus personažus apjungia atliktų darbų svarba Bažnyčiai. Popiežius Pijus V savo valdymo metus paskyrė Tridento susirinkimo metu priimtų nutarimų įgyvendinimui ir kovai su erezija. Ir nors popiežius patvirtindavo inkvizicijos nuosprendžius, tačiau buvo laikomas teisingu valdovu. Jis steigė mokyklas, ligonines ir prieglaudas, rūpinosi vargšais. Šv. Augustinas laikomas vienu įtakingiausių katalikų bažnyčios teologų, filosofų ir bažnyčios mokslo skleidėjų, jis taip pat aktyviai kovojo su eretikais. Jo parašytų darbų poveikis jaučiamas velnių laikų moksle apie triasmenį Dievą, malonę bei teologiškame žmonijos istorijos aiškinime. Tad galima sakyti, jog per šventųjų, daug prisidėjusiųjų prie Bažnyčios stiprinimo ir reformavimo, vaizdavimą bazilikos ikonografinėje programoje plėtojama atskira Bažnyčios tema. 4.1.2.6. Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriaus struktūra ir dekoras Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriaus stovi epistolos pusėje, prie ketvirtojo pilioriaus, greta Šv. Pijaus V altoriaus (il. 50). Jo kompozicinė struktūra yra visiškai vienoda kaip ir ankščiau aptarto altoriaus. Altoriaus centrinėje dalyje patalpintas šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas, nupirktas 1886 metais už parapijiečių surinktus pinigus (il. 51). Pranciškus Asyžietis gyveno 1182 – 1226 metais, šventasis, pranciškonų (mažesniųjų brolių) ordino įkūrėjas. Gimė pasiturinčio Asyžiaus audinių pirklio šeimoje, buvo pakrikštytas Jono vardu. Pranciškum pradėtas vadinti dėl motinos prancūziškos kilmės arba dėl didelio žavėjimosi prancūzų poezija. Jaunystėje jis mėgo nerūpestingą gyvenimą: kėlė puotas, linksminosi, svajojo pasižymėti karo žygiuose.

100 Bulota, op. cit., p. 265 – 266.

47 Tarnaudamas kariuomenėje kartą susapnavo sapną, kuriame buvo įspėtas, kad pasirinko tarną vietoj valdovo. Tuomet grįžo į Asyžių ir atsidavė maldai bei atgailai. Tai laikoma Pranciškaus atsivertimu. Pajutęs pašaukimą apaštalauti pradėjo sakyti pamokslus, rinko pasekėjus, taip įkūrė mažesniųjų brolių ordiną. Vėliau atsisakė ordino valdžios ir visiškai atsidavė mistiniam gyvenimui, Kristaus sekimui, dėl to buvo pažymėtas stigmomis.101 Paveiksle pavaizduotas šv. Pranciškaus stigmų atsiradimo siužetas. Pagal Tomo Celaniečio pasakojimą, Pranciškus vienišas meldėsi ant Alvernos kalno ir jam pasirodęs žmogus, panašus į Serafimą. Serafimai – tai būtybės, iš kurių „kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore“. (Iz 6, 2) Tuomet ant jo kūno atsirado žaizdos, tokios pat kaip ir nukryžiuoto Kristaus: ant rankų, kojų ir šono. Dailininkas Adrianas Glebockis (Adrian Glebocki) Pranciškų pavaizdavo apsivilkusį rudą ordino abitą, sujuosta virve, ant kurios galų užrišti trys mazgai, simbolizuojantys neturtą, skaistumą ir klusnumą. Jis klūpo ant Alvernos kalno skardžio, o tamsiame danguje matosi minėta būtybė su šešiais sparnais, kuri kartais šiame siužete dar tapatinama su Nukryžiuotuoju. Paveiksle nutapytas dangus yra tamsus, tačiau Serafimą gaubią šviesus rūkas, kuris pabrėžia šios būtybės šventumą, nes Serafimai laikomi artimiausiais Dievui, sėdi šalia jo sosto ir nuolatos jį šlovina. Pranciškus iškėlęs rankas į dangų, ant jų matosi kraujuojančios žaizdos, šoninė žaizda pavaizduota ant abito. Pranciškus atrodo esąs apimtas ekstazės, tarsi atsiduodantis į Kristaus rankas, iš abiejų šonų jį prilaiko du angeliukai. Tačiau šioje scenoje Pranciškus ant Alvernos kalno ne vienas. Paveikslo gilumoje, už šventojo nugaros matosi ant žemės klūpantis ir besimeldžiantis žmogus, dar toliau – ant asilų atjojančių žmonių būrys. Paveikslo nuotaika mistinė, paslaptinga, ši nuotaika kyla ne tik iš pavaizduotos scenos, ją perteikia ir tamsių ir šviesių spalvų derinimas, šešėlių žaismas. Po 1760 m. vykusių Seinų bazilikos perstatymo darbų šio altoriaus pirmame tarpsnyje kabėjo nė Šv. Pranciškaus Asyžiečio, o XVIII a. populiarios Šv. Rožės Limietės paveikslas. Šv. Rožė Limietė – asketė, dominikonų vienuolė, mergelė ir pirmoji katalikų šventoji, kilusi iš Pietų Amerikos, todėl paskelbta šio žemyno globėja. Gimė Limoje, Peru, pasižymėjo giliu tikėjimu ir pamaldumu. Jau nuo pat mažens davė skaistumo įžadus. Dėl nepaprasto grožio jai piršosi daugelis jaunikių, tačiau ši tekėti atsisakė, tapo dominikonų tretininke ir kaip atsiskyrėlė apsigyveno mažoje trobelėje, pastatytoje tėvų sode, laikėsi griežto pasninko, praktikavo apsimarinimus. Teikė pagalbą vargšams ir ligoniams, indėnams ir vergams. Patyrė keistų, antgamtinių regėjimų. Rože vadinama dėl to, jog viename regėjimų jei apsireiškęs Kristus

101 Bulota, op. cit., p. 306 – 307.

48 ir pavadinęs ją žodžiais: „Mano širdies rožę“. Savo idealu pasirinko dominikonę Kotryną Sienietę, stengėsi pakartoti jos gyvenimą. Ikonografijoje šventoji vaizduojama kaip jauna vienuolė, vilkinti dominikonų abitą, rankose laikanti Kūdikį Jėzų, jos atributai: erškėčių vainikas, inkaras, kryžius, rožių vainikas arba rožių puokštė, iš kurios išnyra Kūdikis Jėzus. Viršutiniame paveiksle matomas vienuolės atvaizdas (il. 52). Ji vilki rudos spalvos abitą, taip pat rudą kokulę, baltą bindą ir juodą nuometą. Tai galėtų būti šv. Teresė Avilietė. Teresė Avilietė (1515 – 1582) – vienuolė karmelitė, mistikė, Bažnyčios mokytoja. Vienuolė gimė Aviloje, Ispanijoje. Nuo vaikystės dalyvavo religiniame gyvenime. Nepaisant tėvo pasipriešinimo ji nusprendė tapti vienuole. Girdėdavo balsus ir patirdavo regėjimus. Įkūrė sugriežtintos regulos basųjų karmelitų ordiną, kurie gyveno visiškai atsiriboję nuo išorinio pasaulio, duodavo tylos, asketiškumo priesaikas, nešiojo šiurkščius drabužius ir laikėsi nuolatinės abstinencijos. Keliaudama po Ispaniją įkūrė 32 vienuolynus, iš jų 15 vyrų. Išlikusiuose autentiškuose portretuose ji pavaizduota aukšta, stambaus kūno sudėjimo, nedailių veido bruožų. Tačiau dailėje jos bruožai dažniausia idealizuojami. Šv. Teresės Avilietės atributais laikomas balandis, knyga, strėlė, širdis, pagal kitus šaltinius – dar ir kryžius.102 Analizuojamame paveiksle pavaizduotas tik vienas atributas iš minėtų. Abi vienuoles, pavaizduotas dabartiniame ir senąjame altoriaus paveiksluose, jungia gyvenimo kelias, kuriuo jos pasuko. Tiek Šv. Rožė Limietė, tiek šv. Teresė Avilietė patyrė daugybę vizijų, kuriuose jas lankydavo Jėzus Kristus ir angelai. Abi nuo pat mažens suprato, kad savo gyvenimą nori pašvęsti Jėzui, gyveno griežtą asketišką gyvenimą, siekiant kuo labiau prie jo priartėti ir su juo susivienyti. 4.1.2.7. Šv. Judo Tado altorius: meninė raiška ir ikonografija Šv. Judo Tado altorius stovi kairiosios navos gale, prie paskutiniojo pilioriaus. Altorius, kaip ir visi prieš tai aptarti, yra dviejų tarpsnių, rokokinis, puoštas paauksuotais rokailiais, voliutomis (il. 53). Altorių į du tarpsnius skiriantis karnizas labai kuklus ir paprastas, šiek tiek banguojantis. Altorius išsiskiria karpytomis šoninėmis briaunomis ir kiaurapjūvėmis detalėmis, ant kurių pirmame tarpsnyje įsikūrę du angeliukai. Altorių vainikuoja įdomaus pavidalo glorija – pintinė, kurioje sudėta gelių puokštė (il. 54). Pintinė pilna geliu laikoma įasmenintos vilties simboliu ir atributu.103 Pirmame altoriaus tarpsnyje įkomponuotas titulinis XVIII a. nutapytas Šv. Judo Tado paveikslas (il. 55). Čia Šv. Judas pavaizduotas apsivilkęs pilką drabužį, apsigaubęs gelsvos

102 Bulota, op. cit., p. 319 – 320. 103 Ramonienė, op. cit., p. 261.

49 spalvos apsiaustu, avintis sandalus. Kairėje rankoje laiko žalią palmės šakelę ir kampainį, dešinėje rankoje – į žemę atremtą medinę lazdą – kuoką. Būtent kampainis ir kuoka yra laikomi šv. Judo atributais. Apie šį šventąjį žinoma nedaug. Tai vienas iš Jėzaus mokinių, bet neaišku, kada ir kaip buvo Kristaus pakviestas. Paprastai laikomas šv. Jokūbo Jaunesniojo broliu. Manoma, kad po Sekminių jis skelbė Evangeliją Judėjoje, vėliau Sirijoje ir Mesopotamijoje. Čia sutiko Simoną ir kartu su juo buvo nužudytas. Manoma, kad nužudytas buvo kuoka, todėl ir vaizduojamas su šiuo ginklu, jo mirčiai atminti.104 Antrame altoriaus tarpsnyje barokiniuose rėmuose kabo XVIII a. šv. Kotrynos Aleksandrietės paveikslas (il. 56). Šv. Kotryna (IV a.) – filosofų, mokinių ir mokyklų globėja. Manoma, jog ji buvo Aleksandrijos princesė ir karalienė, nepaprastai graži, išsimokslinusi, protinga ir iškalbinga. Patyrusi regėjimą atsivertė į krikščionybę, priėmė krikštą. Dėl nepaprasto Kotrynos grožio ir proto, jos geidė pats imperatorius Maksencijus. Norėdamas palaužti Kotrynos tikėjimą, imperatorius pasiuntė penkiasdešimt filosofų, kad tie sutriuškintų merginos argumentus. Tačiau jiems ne tik nepavyko, bet ir patys atsivertė į krikščionybę, kartu su Maksencijaus žmona ir 200 kareivių. Imperatorius niekaip negalėdamas pavergti Kotrynos, nuteisė ją mirti pririšant prie specialaus įrenginio, sudaryto iš ratų su metaliniais smaigiais. Tačiau bausmės vykdymo metu iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir ratas subyrėjo. Tuomet Kotrynai kalaviju buvo nukirsta galva. Kotrynos atributas – kalavijas ir palmės šakelė, taip pat dažnai ratas, kuriuo ji turėjo būti nužudyta.105 Šiame Šv. Kotrynos Aleksandrietės paveiksle mergina vaizduojama vilkinti baltai raudoną suknelę ir raudoną apsiaustą. Vienoje rankoje laiko palmės šakelė, kitoje – kalaviją ant kurio persmeigta širdis. Palmės šakelė – visų kankinių, krikščionybės gynėjų ir skelbėjų atributas, simbolizuojantis triumfą prieš mirtį. Kalavijas – drąsos ir narsos simbolis, su kuria šv. Kotryna kovojo už savo įsitikinimus ir atlaikė imperatoriaus persekiojimus. Kalaviju persmeigta širdis įprastai laikoma Marijos simboliu, todėl iki galo neaišku ką dailininkas norėjo pasakyt su šiuo simboliu pavaizduodamas šv. Kotryną. Galbūt šis atributas, kaip ir palmės šakelė, turi simbolizuoti kankinių skausmą ir kančias vardan tikėjimo. Šv. Judas Tadas ir šv. Kotryna Aleksandrietė – kankiniai, kurie dėl nepaprastai stipraus tikėjimo pasiryžo paaukoti gyvybes. Šv. Judas Tadas pasižymėjo išskirtiniu apaštališku užsidegimu kovoje dėl Kristaus ir sielų išganymo. Visur, kur tik jis pasirodydavo, daug pagonių priimdavo krikštą. Manoma, kad būtent dėl to ir buvo nužudytas. Kontryna Aleksandrietė savo

104 Bulota, Benys, op. cit., p. 333. 105 Ramonienė, op. cit., p. 160 – 161.

50 didžiuliu tikėjimu atvertė daugybę žmonių, jo nesugebėjo palaužti nei būriai filosofų, nei kankinimai. 4.1.2.8. Šv. Antano Paduviečio altoriaus puošyba ir ikonografija Šis, dešiniosios navos gale esantis altorius visų kitų šoninių altorių kontekste išsiskiria tuo, jog vienintelis yra nudažytas ne melsvai, o baltai (il. 57). Jo kompozicija tokia pati kaip lygiagrečiai kitoje navoje stovinčio Šv. Judo Tado altoriaus. Altoriaus paveiksluose pavaizduoti personažai ir siužetai taip pat kartojasi. Titulinėje drobėje – šv. Antanas Paduvietis. (il. 58). Šį personažą vaizdavo Šv. Kūdikio Jėzaus ir švč. Veido Teresės altoriuje įkomponuota skulptūra. Šv. Antanas Paduvietis – pranciškonų vienuolis, vienas populiariausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų, Bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas. Bendravo su Pranciškum Asyžiečiu, tapo jo mokiniu ir pasekėju. Gimė Lisabonoje, turtingoje šeimoje, įstojo į augustinų vienuolyną, vėliau perėjo į pranciškonus. Buvo didelis Biblijos žinovas, garsus maldininkas. Paveikslas, nutapytas XVIII a. antroje pusėje vaizduoja vieną populiariausių šv. Antano siužetų – šv. Antano regėjimą. Legenda teigia, jog karta, Antanui besimeldžiant, jam pasirodė švč. Mergelė Marija su Jėzumi ant rankų. Vienuolis drobėje pavaizduotas tradiciškai – jaunas, su išskusta tonzūra, su tamsiu pranciškonų abitu. Ant stalo matome knygą ir baltą leliją – jo atributus. Ant knygos sėdi prie vienuolio besiglaudžiantis kūdikėlis Jėzus. Šis paveikslas visiškai atitinka tipinį Šv. Antano regėjimo siužeto vaizdavimą. Antrame altoriaus tarpsnyje kabo šv. Jono Nepomuką vaizduojanti drobė (il. 59). Šio šventojo kultas įdomus tuo, kad išplito labai greitai po jo kanonizacijos ir įsišaknijo įvairiose kultūrose. Lietuvoje jo kultas itin sparčiai plito nuo XVIII a. vidurio, tai vienas populiariausių šventųjų liaudies skulptūroje ir grafikoje.106 Ypatingas pamaldumas šiam šventajam pastebimas ir Seinų bazilikoje, nes čia jis pavaizduotas net du kartus (Šv. Onos altoriaus šonininėje skulptūroje). Jonas Nepomukas – čekų šventasis, kilęs iš mažo Nepomuko miestelio Bohemijoje, studijavo kanonų teisę ir teologiją Prahos universitete, vėliau buvo paskirtas Prahos Šv. Vito katedros kanauninku, Prahos arkivyskupijos generaliniu vikaru. Nužudytas numetant į Vltavos upę, nes, kilus ginčui tarp Prahos arkivyskupo ir karaliaus Vaclovo IV, Jonas Nepomukas palaikė arkivyskupą. Kitame pasakojime teigiama, kad šis šventasis buvęs nužudytas, nes atsisakė karaliui Vaclovui IV atskleisti jo žmonos atliktos išpažinties paslapties. Jis laikomas tiltų globėju

106 Vaišvilaitė, Irena. Šv. Jono Nepamuko kulto aspektai ir Lietuva. In: LDK sakralinė dailė: atodangos ir naujieji kontekstai / sud. R. Janonienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 147 – 148.

51 ir saugotoju nuo potvynių, taip pat neteisingai apkaltintų žmonių užtarėju. Lietuvoje šio šventojo kultas gana plačiai paplitęs, jį išplatino jėzuitai, kovoję su protestantais, neigiančiais išpažintį.107 Paveiksle pavaizduotą šventąjį, dėka gausios ikonografijos, labai lengva identifikuoti. Jis vilki kunigo drabužius, ant galvos užsidėjęs biretą. Šventasis rankose laiko krucifiksą ir palmės šakelę, ant stalo padėta atversta knyga ir užantspauduotas laiškas. Aplink jo galvą – nimbas iš penkių žvaigždučių. Šv. Jonas Nepomukas mirė paskandintas upėje, teigiama, jog šios žvaigždutės pasirodė ant vandens toje vietoje, kurioje šventasis paskendo ir padėjo surasti jo kūną. Šv. Jonas Nepomukas šiame paveiksle pavaizduotas su visais atributais. Du skirtingi Jono Nepamuko pavaizdavimai Seinų bazilikoje byloja apie šio asmens kulto populiarumą, prasidėjusį XVIII a. pirmoje pusėje Abiejų Tautų Respublikoje. Antano Paduviečio būdingiausio siužeto pavaizdavimas nagrinėjamo altoriaus tituliniame paveiksle turbūt atsirado dėl noro pabrėžti šio šventojo ypatingą santykį su Jėzumi Kristumi. Be to abu šventieji buvo kunigais, tarpininkavo tarp Dievo ir žmogaus. Kunigystės pašaukimo ir tarnavimo Dievui bei jų svarbos Bažnyčios veiklai išaukštinimas yra pagrindine šio altoriaus plėtojamos idėjinės programos tema.108 4.1.3. Sakyklos struktūra ir puošyba Sakykla Seinų bazilikoje įrengta evangelijos pusėje prie trečiojo pilioriaus, šalia Šv. Onos altoriaus, atsukta į vidurinę navą (il. 60). Ją sudaro aukštyn kylantys sraigtiniai laipteliai, tribūna, stogelis ir vainikuojanti figūra. Sakyklos architektūrinis ir puošybinis sprendimas pasižymi lygiai tokia pat stilistika kaip ir likusiųjų bažnyčios altorių. Tribūna apvali, šiek tiek profiliuota, apatinė jos dalis primena smailėjantį bumbulą, ji gausiai puošta paauksuotais rokailais (il. 61). Tradiciškai sakyklą puošia arba evangelistai, arba keturių būtybių – tetraformų, t. y. keturis evangelistus simbolizuojančių angelo, liūto, jaučio ir erelio, atvaizdai. Šiuo atžvilgiu Seinų bazilikos sakykla neįprasta, nes jos dekore šių elementų nėra.109 Ji taip pat nepasižymi išplėtota ikonografija. Sakyklos sienelės centrinėje dalyje – iš rokailio supinti stačiakampiai rėmeliai, kurių viduje matosi knyga ir aplink ją apsijuosusi virvė užrištais galais (il. 62). Sakykla ir yra ta vieta, iš kurios buvo skelbiamas Dievo žodis, knyga – šio Dievo žodžio simbolis. Jį taip pat įkūnija ir po stogeliu įkomponuotas tarp debesų ir saulės spindulių plasnojantis balandis – Šventosios Dvasios simbolis (il. 63). Sakyklos stogelio kraštai profiliuoti, karpyti, ant jo įkurdinti

107 Ramonienė, op. cit., p.124 – 125. 108 Šinkūnaitė, Laima. Šiluvos bazilikos interjero dailė: idėjinės programos matmenys. In: Logos. T. 59, 2009, p. 113 – 118. 109 Šinkūnaitė, Laima. Interjero dailė. In: Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika / Sud. L. Šinkūnaitė ir kt. Kaunas : Kauno archivyskupijos muziejus, 2008, p. 99.

52 du nedideli angeliukai. Stogelį vainikuoja ant auksinio žemės rutulio stovinti, Dekalogo lentas laikanti, angelo skulptūra (il. 64). Tai arkangelas Mykolas, nes būtent jis ant Sinajaus kalno perdavė Mozei akmenines lentas, ant kurių buvo iškalta dešimt Dievo įsakymų. 4.1.4. Vargonų prospekto kompozicija ir ikonografija Kitas vertingas šios bazilikos meno įrenginys – XVIII a. viduryje sukurtas įspūdingas rokokinis vargonų prospektas (il. 65). Instrumentas išties įspūdingas, didelis ir platus, įrengtas visose trijose bazilikos navose, užpildantis visą choro erdvė. Įrenginys grakštus, gausiai dekoruotas. Ypatingai puošni ir gausiai dekoruota medinė, išlankstyta, į kelis segmentus suskaidyta dvitarpsnė vargonų tribūna (il. 66). Jos centriniame segmente iškyla jaunos dailios į dangų žvelgiančios mergelės bareljefas (il. 67). Tai šv. Cecilija – vargoninės muzikos ir muzikantų globėja. Virš šventosios galvos pavaizduoti jos atributai – lauramedžio lapai, kardas, fleita ir popieriaus ritinys, ant kurio galima įžvelgti užrašytas muzikines natas. Tribūnos puošybą papildo smuikų, trimitų bei kitų muzikinių instrumentų ir augalų šakelių atvaizdų kompozicijos. Ant kraštų įkurdintos keturios vienuolių skulptūrėlės. Virš tribūnos iškyla didelės meninės vertės rokokinis penkių bokštelių, dviejų tarpsnių, ažūriniais sparnais ir kitais kiaurapjūviais drožinių ornamentais puoštas vargonų prospektas. Nėra nustatyta tiksli šio dirbinio sukūrimo data (manoma, jog jie sukurti apie 1770 m), nežinomas taip pat ir vargonų meistras. Visi išorėje matomi vargonų vamzdeliai butaforiniai, tikri grojantys yra paslėpti instrumento viduje.110 Vidurinio bokštelio apatinio tarpsnio centrinėje dalyje įkomponuotas karalių Dovydą vaizduojantis bareljefas (il. 68). Dovydas gražiai skambino arfa, manoma, jog jis yra daugelio psalmių autorius.111 Čia jis pavaizduotas su karūna ir karališku apsiaustu, rankose laikantis arfą ir dainyną. Išorinių bokštelių viršūnes puošia vazos pripildytos gėlėmis. Prospekto viršūnėje, ant centrinio bokštelio stovi Rožinio Dievo Motina su Kūdikiu ant rankų (il. 69). Abipus jų, ant žemesnių bokštelių įsitaisę šv. Dominykas – dominikonų ordino įkūrėjas ir Šv. Kotryna Sienietė – dominikonų ordino globėja. Ši Marijos ir šventųjų skulptūrinė kompozicija vaizduoja LDK baroko dailei būdingą ir populiarią, Dominikonų ordino išpopuliarintą Rožinio Dievo Motinos temą.112 Dominikonų vienuoliai rožiniui priskyrė ypatingą reikšmę ir galią. Šv. Dominykas – šio ordino įkūrėjas buvo aktyvus kovotojas su erezija. Pasak legendos, šventasis turėjo viziją, kurioje jis išvydo Mariją, duodančia jam karoliukų vėrinį, kurį jis pavadino Švč. Dievo Motinos rožių vainiku. Rožinio maldą ypatingai išpopuliarinio dominikonų popiežius Pijus V 1569 m. parašyta

110 Klimaniec, op. cit., p. 29 – 30. 111 Ramonienė, op. cit., p. 64. 112 Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko dailėje. In: Logos 49, 2006, p. 163 – 166.

53 bule Consueverunt.113 Ilgainiui jo naudojimas išplito, jam buvo priskiriama stebuklingų galių, ypač veiksmingų kovojant su islamu ir protestantizmu.114 Dominikonai išskirtinę rožinio galią propagavo įvairias būdais: meldžiantis, rašant maldai skirtas knygas, steigiant Rožinio brolijas, kuriant meno kūrinius, šlovinančius Rožinio Švč. Mergelės Mariją. Tokiu būdu Europos sakralinėje dailėje atsirado ir išplito skirtingi Rožinio Švč. Mergelės Marijos temą plėtojantys ikonografiniai tipai.115 Dominikonų statytoje Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos vargonų prospekto viršūnėje pavaizduotas LDK bažnyčiose populiariausias Rožinio Dievo Motinos vaizdavimo ikonografinis tipas, t. y. Rožinio įteikimo šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei scena (il. 70). Marija, iškilusi virš debesų kamuolių, ištiesta ranka įteikia rožinį jos dešinėje pusėje esančiam priklaupusiam šv. Dominykui. Ikonografinejė tradicijoje, kairėje Marijos pusėje klūpančiai Kotrynai Sienietei sakramentaliją įteikia Kūdikis Jėzus, tačiau šioje kompozicijoje Jėzaus rankose rožinio nėra. Ko gero metų bėgyje, nuo skulptūros sukūrimo pradžios trūkstamas rožinis tiesiog susinaikino ir nebuvo pakeistas kitu. Visa pavaizduota scena yra išraiškinga, kupina ekspresijos, šventųjų figūros su nekantrumu ir didinga pagarba laukia sekramentalijų įteikimo akimirkos. Šoninių navų tribūnose įrengti vargonai nedideli, vieno bokštelio, vainikuoti karnizu ir kartušu. Kairės pusės vargonų kartušas vaizduoja šv. Dominyko atributą - šunį su degančiu fakelu (dominikonai vadinami „Dievo šunimis“) (il. 71), dešinėje – Marijos monogramą (il. 72). Dabartinis instrumento mechanizmas nėra autentiškas baroko laikų dirbinys. Jį 1907 m. sukūrė Kauno vargonų meistras Jonas Garalevičius ir instrumentą įtaisė į senąjį barokinį vargonų prospektą. Tokie veiksmai buvo dažni XIX a. II pusėje - XX a. pradžioje, kuomet buvo paliekamas tik senas ir dailus prospektas, o viduje buvo sukuriamas visiškai naujas instrumentas. Neretai mažesni vargonų prospektai būdavo padidinami ir praplečiami, tačiau buvo laikomasi jų pirminio architektūrinio sumanymo. Girėnas Povilionis mano, jog taip atsitiko ir su senaisiais Seinų bazilikos vargonais. Šią problemą pagilina ir iki šiol nežinoma tiksli pirminių vargonų sukūrimo data ir autorius. Istoriografijoje dažniausiai nurodoma, jog vargonai sukurti po 1758 m. 1870 m. bažnyčios inventoriuje aptiktas įrašas, jog vargonai buvę „nedideli“. Naująjį mechanizmą 1907 m. sukūręs Jonas Garalevičius yra taip pat ir Šiluvos bazilikos vargonų autorius. Tikėtina, jog dirbant Seinuose, Garalevičius sumanė padidinti čia buvusį nedidelį

113 Vaišvilaitė, Irena. Šventųjų kultas XVI a. antroje – XVII a. pirmoje pusėje. In: Šventieji vyrai, šventosios moterys: šventųjų gerbimas LDK XV – XVII a. / sud. M. Paknys, Vilnius: Aidai, 2005, p. 124 – 127. 114 Ramonienė, op. cit., p.188 – 189. 115 Vasiliauskienė, op. cit., p. 162 – 164.

54 vargonų prospektą, pasiremiant Šiluvos pavyzdžiu. Povilionis pateikė keletą pastebėjimų, kurie bylotų apie tai, jog prospektas buvo iš tiesų padidintas. Pasak jo, buvusį autentišką barokinį prospektą sudarė tik trys centriniai dabartinių vargonų bokšteliai ir tarp jų esantys laukeliai. Du šoniniai bokšteliai ir laukeliai bei pirmasis prospekto tarpsnis ko gero buvo sukurti XX a. pradžioje. Taip pat abejonių kelia ir karaliaus Dovydo bareljefo ir prospektą vainikuojančios Marijos ir šventųjų kompozicijos autentiškumas, tuo labiau, jog sakralinėje dailėje vargonus tradiciškai užbaigią Dovydo ir angelų skulptūros. Rožinio įteikimo šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei ikonografinio tipo panaudojimas vargonų prospekto viršūnėje yra unikalus ir nesutinkamas reiškinys, nusižengiantis Tridento susutikimo metu priimtoms nuostatoms. Taigi tikėtina, jog Seinų bazilikos vargonų prospektas vis dėl to nėra vientisas ir autentiškas baroko meno kūrinys bet tobulai sukomponuota baroko ir neobaroko sintezė.116 Šiuometiniai Seinų bazilikos vargonai laikomi aukštos kokybės ir puikaus skambesio muzikos instrumentu, kurio malonu ne tik klausytis, bet ir į jį žiūrėti. Instrumentas tinkamas koncertiniam vargoninės muzikos atlikimui, čia nuo 1993 m. vyksta Tarptautinis jaunųjų vargonininkų festivalis.117 Šie Seinų bazilikos vargonai ir prieš tai aptarta sakykla stilistiškai yra tobulai suderinti su kitais bazilikos įrenginiais ir kartu sudaro nepaprastai gražų, darnų ir harmoningą ansamblį. 4.1.5. Švč. Jėzaus Širdies ir Dievo Motinos koplyčių meninė kompozicija Kairiosios navos šoninėje sienoje yra įėjimas į Jėzaus Širdies koplyčią, pastatytą apie 1666 m. Po koplyčia yra kripta, kurioje palaidoti šios koplyčios fundatoriaus Stanislavo Masalskio ir jo šeimos bei 1837 – 1847 m. Seinų vyskupo pareigas ėjusio Pauliaus Strašinskio palaikai. Koplyčios mūrinis altorius sukurtas apie 1888 m. ir pakeitė ankščiau čia buvusį medinį. Šis neklasicistinis, griežtų kvadratinių formų altoriaus retabulas labai kuklus ir paprastas, sudarytas iš vieno tarpsnio, jo viršuje yra trikampis frontonėlis ir jį vainikuojantis kryžius (il. 73). Pagrindiniai ir praktiškai vieninteliai puošybos elementai – pora kompozicinio orderio piliastrų, dekoruotų auksiniais apvadais, dvi angeliukų galvos su sparnais ir trikampį frontoną puošiantys išsisklaidę šviesos spinduliai. Tarp piliastrų esančioje nišoje įkomponuota titulinė negotikinio stiliaus Jėzaus Širdies skulptūra, kildinama iš antros XIX a. pusės. Antepedijus taip pat labai

116 Povilionis, Girėnas. Šiluvos ir Seinų bazilikų vargonai: tiesos ir istorinių sąsajų paieškos. In: Meno istorija ir kritika, t. 5, 2009, p. 78 – 82. 117 Klimaniec, op. cit., p. 30.

55 paprastas, ant jo pažymėta Kristaus monograma – JHS ženklas, sudarytas iš Jėzaus vardo raidžių. Puošnioje dežutėje – relikvijoriuje saugomos lenkų šventosios šv. Faustinos relikvijos.118 Dešinėje bazilikos pusėje įrengta Dievo Motinos vardo koplyčia. Įėjimą į ją saugo puošnūs metaliniai vartai. Koplyčia pastatyta 1881 m. tuometinio vyskupo Petro Lubičo Viežbovskio nurodymu. Šios koplyčios altorius kur kas puošnesnis ir įpudingesnis nei prieš tai aptartas Jėzaus Širdies koplyčios altorius. Jis polichromuotas balta ir rausva spalva, o visos dekoratyvinės detalės paauksuotos (il. 74). Jį sudaro mensa su palmės šakelėmis ir Marijos monograma puoštu antepedijumi, paauksuotas tabernakulis ir dvitarpsnis retabulas. Retabulas neorenesansinių formų, puoštas šventųjų skulptūromis, nedideliais paauksuotais angeliukais ir augalų šakelėmis. Pirmojo tarpsnio centre esančioje nišoje įkomponuota stebuklinga Dievo Motinos statula, ją šlovina ir garbina šeši aplink skraidantys angeliukai (il. 75). Jos šonuose stovi dvi poros kompozicinio orderio kolonų, kurios laiko labai platų, kampuotą, angeliukų galvomis papuoštą antablementą. Tarp kolonų įkurdintos šv. Juozapo (kairėje) (il. 76) ir šv. Jono Evangelisto (dešinėje) (il. 77) skulptūros. Juozapas čia atpažįstamas iš rankose laikomos žydinčios lazdos, o Jonas Evangelistas – iš ilgų plaukų, dailios išvaizdos, moteriško sudėjimo ir rankose laikomos knygos. Pirmojo tarpsnio šonuose ant cokolių stovi dekoratyvinės vazos. Antrajame tarpsnyje, tarp dviejų piliastrų ir stambaus dydžio voliutų įkomponuotas šv. Jurgio, kovojančio su slibinu paveikslas. Ši drobė, dar prieš bazilikos perstatymą 1760 m. kabėjo tuo metu buvusio pagrindinio altoriaus antrame tarpsnyje. Retabulą užbaigia klasicistinių formų trikampis frontonėlis su kryžiumi. Po koplyčia esančiose kriptose ilsisi dviejų Seinų vyskupų palaikai. Kairėje pusėje, ant sienos įtaisytas besimeldžiantį vyskupą vaizduojantis balto marmuro antkapinis paminklas, skirtas ilgiausiai Seinų vyskupo pareigas ėjusiam Petrui Lubičui Viežbovskiui atminti (il. 78). Kitoje pusėje – dvi daug kuklesnės balto ir juodo marmuro antkapinės lentos, lietuvių ir lenkų kalba žyminčios vyskupo ir poeto Antano Baranausko amžino poilsio vietą (il. 79). Abejų bazilikos koplyčių altoriai sukurti XIX a. pabaigoje, jų architektūrinis ir kompozicinis sprendimas yra kur kas paprastesnis ir kuklesnis nei kitų bazilikos vidaus įrenginių, jų retabulai ne tokie puošnūs ir dailūs ir nedera prie šventovės barokinio – rokokinio vidaus interjero, tačiau kaip bebūtų, jie byloja apie ilgą ir painią šios bazilikos istoriją ir savo skirtingomis formomis gali sukelti savotišką estetinių pojūčių paįvairinimą.

118 Klimaniec, op. cit. p. 12.

56 4.1.6. Stebuklingosios Seinų Dievo Motinos statulos meninė ir ikonografinė analizė Pats seniausias ir vertingiausias Seinų bazilikos meno kūrinys – stebuklais pagarsėjusi gotikinė Dievo Motinos statula, kitaip dar vadinama spintine Madona (il. 80). Ji priskiriama retam gotikiniam Marijos vaizdavimo tipui. Statulą sukūrė nežinomas dailininkas iš Gdansko, ko gero pirmoje XIV a. pusėje, laikais, kai Lenkijoje buvo apsistoję kryžiuočiai. Šią statulą į Seinus atgabeno pirmosios Seinų bažnyčios fundatorius Jurgis Grudzinskis. Tiek su pačia statula, tiek su jos atsiradimu Seinuose, susiję daug legendų. Viena jų pasakoja, jog baigiant statyti pirmąją Seinų bažnyčią, jos fundatorius Grudzinskis turėjo viziją, kurioje jis buvo pašauktas nuvykti į Karaliaučių ir iš ten prekiavusio pagonies nupirkti Marijos statulą ir pargabenti ją į statomą bažnyčią. Dievobaimingas Grudzinskis skubiai nuvyko į vizijoje regėtą vietą ir po ilgų paieškų surado pagonį prekiautoją. Sudarius sandorį, jis statulą įdėjo į arklių traukiamą vežimą ir iškeliavo namo. Tačiau statulą pardavęs žmogus greitai pasigailėjo, jog už savo prekę nepaprašė didesnio užmokesčio ir leidosi Grudzinskui iš paskos, norėdamas gauti daugiau pinigų. Pasivijus Grudzinskį paaiškėjo, jog statulos vežime nėra. Tada jie, ieškodami dingusios statulos, grįžo atgal į Karaliaučių, ir ten paaiškėjo, kad statula stebuklingu būdu atsirado toje pačioje vietoje, kurioje ji buvo nupirkta. Šio stebuklo paskatintas prekiautojas už statulą paprašė tiek aukso, kiek ji pati sveria. Grudzinskis, būdmas tikras turįs išpildyti sapnuose regėta viziją, buvo pasiruošęs atiduoti visus savo turtus, kad tik ši stebuklinga statula atkeliautų į Seinus. Tačiau pasvėrus statulą pasirodė, kad sumokėti už ją reikės mažiau nei pirmą kartą. Sumokėjęs sutartą kainą, Grudzinskis statulą pargabeno į Seinus. Taip stebuklingos Dievo Motinos statulos atsiradimą Seinuose aiškina legenda. Teigiama, jog į Seinus ji atkeliavo 1602 m. Nėra jokių išlikusių šaltinių, kurie nurodytų, iš kur tiksliai yra kilęs šis meno kūrinys. Pačioje pradžioje statula buvo patalpinta pirmos medinės bažnyčios didžiajame altoriuje. Vėliau, nuo 1619 iki 1882 m., ji stovėjo dabartinės bazilikos didžiajame altoriuje eančioje nišoje. Statulos stovėjimo vieta buvo gausiai papuošta, nišą vainikavo baldakimas, dekoruotas brangiais papuošalais. Buvo pagaminti sidabriniai angelų bareljefai: viena angelų pora laikė Marijos karūną, kita baldakimą, o trečia atsiklaupusių ir rankose žvakides laikančių angelų pora buvo pastatyta prie statulos pagrindo (šios angelų figūrėlės Dievo Motinos statula tokiu pačiu būdu puošia ir dabar). 1720 m. statula buvo apvilkta iš sidabro pagaminta suknele, puošta augaliniais motyvais ir paauksuota. Statulos apvilkimas sidabro suknele sudarė įspūdį, jog Marija stovi. Tuo pačių metu Marijai į kairiąją ranką buvo įdėtas brangus rožinis – vienas iš dominikonų simbolių. 1881 m. tuometinis vyskupas Petras Lubičas Viežbovskis dešinėje bazilikos pusėje pastatė koplyčią. Statula buvo įstatyta į šios koplyčios altoriaus nišą.

57 Čia ji yra iki dabar. 1925 m. vyko bažnyčios tvarkymo darbai. Statula buvo labai prastos būklės, nuo drėgmės sunyko dažų sluoksniai ir paauksavimai, truko kelių statulos elementų. Konservavimo darbų metu statula buvo perdažyta, padengta auksu, trūkstami elementai atkurti. 1975 m. vyko statulos karūnavimo apeigos, Marijos ir Kūdikėlio galvos buvo papuoštos auksinėmis, brangakmeniais inkrustuotomis karūnomis. Apeigas apnašaujantis Lenkijos primas119 leido atidaryti statulą tik ypatingomis progomis.120 Iš liepos medžio pagaminta statula kartu su cokoliu turi 145 cm aukščio (be karūnos). Uždaryta ji vaizduoja soste sėdinčią Švč. Mergelę Mariją, ant jos dešinio kelio stovi Kūdikis Jėzus, kurį Marija prilaiko dešine ranka (il. 80). Kairėje Marijos rankoje – obuolys. Obuolys krikščioniškoje tradicijoje yra pirmapradės nuodėmės simbolis. Obuolys Marijos arba Kūdikio rankose sutapatina juos su antrąją Ieva ir antruoju Adomu, nes jie panaikino pirmojo vyro ir pirmosios moters nuodėmę, t. y. išvadavo žmoniją iš pirmapradės nuodėmės ir suteikė jai amžinąjį gyvenimą.121 Marijos galva šiek tiek palinkusi į dešinę pusę, plaukai laisvai krenta ant nugaros, jos veide spinduliuoja rami šypsena. Ji apsivilkusi baltą suknelę, perrišta auksinu raiščiu, apsigaubusi mėlynu apsiaustu paauksuotais kraštais. Kūdikėlis įvyniotas į rausvą drabužį. Po Marijos kojomis matosi į apačią nusuktas pjautuvo formos auksinis mėnulis, o po juo, tarsi iš debesų kamuolių, išnyra veido atvaizdas, simbolizuojantis galbūt pasaulį, o galbūt šėtoną. Pusmėnulis laikomas moteriškųjų, pirmiausiai netekėjusių dievybių simboliu, nes pilnėjanti mėnulio fazė asocijuojasi su gyvybe, vaisingumu, neštumu ir gimdymu. Krikščioniškame mene pusmėnulis yra glaudžiai susijęs su Švč. Mergele Marija, ji dažnai vaizduojama stovinti ant mėnulio pjautuvo kaip Nekalčiausioji Nekaltybė.122 Marija, būsimoji Jėzaus motina, vienintelė iš visų žmonių gimė be gimtosios nuodėmės; nekaltai pradėjusi Jėzų ji išpirko Ievos nuodėmę ir tapo naująja Ieva, kuriai buvo skirta nugalėti Šetoną. Mene šią pergalę simbolizuoja Marija, stovinti virš žalčio ar drakono.123 Statula nuo Marijos kaklo iki pagrindo atsiveria į šonus ir sudaro triptiką (il. 81). Marija tampa stovinti, rankomis plačiai išskleidusi apsiaustą į šonus. Viduje esantis bareljefas vaizduoja Malonės sostą: ant gotikinių arkadų pagrindo sėdintį Dievą Tėvą, rankomis laikantį kryžių su nukryžiuotu Jėzumi. Ant Dievo galvos tupi Šventąją Dvasią įkūnijantis balandis. Šoninėse statulos pusėse, po išskleistomis Marijos rankomis, nutapyti 26 rankas maldai sudėję asmenys –

119 Primas – katalikų arkivyskupų titulas, vykdantis dažniausiai tik reprezentacines funkcijas. 120 Klimaniec, op. cit., p. 26. 121 Ramonienė, op. cit., p. 225. 122 Becker, Udo. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 205. 123 Klimaniec, op. cit. p. 22 – 26.

58 po trylika iš abiejų pusių. Abiejų pusių pirmoje eilėje, arčiausiai Švč. Trejybės sosto stovi po vieną kryžiuočių riterį baltu apsiaustu. Dešinėje pusėje, paprastų žmonių apsuptyje, atpažįstamas popiežius su tiara ir vyskupas. Pavaizduoti asmenys vilki ilgus, žemę siekiančius drabužius ilgomis rankovėmis, vyrai barzdoti, ilgais plaukais, moterų plaukai laisvai krinta ant nugarų. Šios smulkmenos labai reikšmingos statulos kilmei ir sukūrimo laikui nustatyti. Šis nepaprastas ir retas meno kūrinys apjungia itin sudėtingą ikonografinę programą, sudarytą iš keturių skirtingų ikonografinių tipų: Marija, sėdinti soste su Kūdikiu ant rankų ir mėnulio pjautuvu po kojomis simbolizuoja Marijos šlovę; po Marijos kojomis pamintas Šėtonas ir rankoje laikomas obuolys nurodo į Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos ikonografinį tipą; Marijos išskleistomis rankomis laikomas apsiaustas, po kuriuo buriasi besimeldžiantys žmones įkūnija Gailestingąją Dievo Motiną; Malonės sosto pavidalu (kuriame sėdi Dievas Tėvas, kurio rankose yra krucifiksas, o virš galvos balandis) pavaizduota Švč. Trejybė. Marija Matušakaitė, straipsnyje „Lietuvos gotikinė skulptūra“ išskiria tik tris ikonografinius tipus, tačiau šioje Dievo Motinos statuloje įžvelgti galima ir ketvirtą, paminėtąjį Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos ikonografinį tipą.124 Be šios Seinų Dievo Motinos statulos, žinomi dar keturi (kiti šaltiniai teigia, kad penki) tokio tipo meno kūriniai: Lubiešave ir Konuvkėje Lenkijoje, Cluny muziejuje Prancūzijoje ir Nacionaliniame muziejuje Niurnberge. Visos šios statulos, dar vadinamos pajūrio atidaromomis Madonomis, turi panašią formą. Kiekvieną jų vaizduoja Mariją, kuri dešine ranka laiko ant dešinės kojos stovintį Kūdikį, o kairėje rankoje – obuolį. Atidarius statulą Marijos apsiaustas prasiskleidžia ir po juo pasirodo besimeldžiantys žmonės, o centrinę triptiko dalį užimą Malonės sostas (Dievas Tėvas laikantis krucifiksą). Tačiau Seinų statula turi tam tikrus bruožus, kurie išskirią ją iš kitų žinomų atidaromų Dievo Motinos statulų. Šis kūrinys atvaizduoja visą Švč. Trejybę, nes tik šioje figūroje, šalia Dievo Tėvo ir Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus pavaizduota ir balandžio pavidalą įgavusi Šventoji Dvasia. Tarp besimeldžiančių žmonių čia išsiskiria tik du kryžiuočiai, popiežius ir vyskupas. Kitose statulose personažai įvairesni: karaliai, kunigaikščiai, imperatorius ir visa eilė feodalų. Toks kryžiuočių ir popiežiaus sureikšminimas Seinų statuloje leidžia ją susieti su istoriniais įvykiais, t. y. momentu, kuomet kryžiuočiai nutraukė santykius su ordino globėju Vokietijos imperatoriumi Vaclovu IV ir pripažino pavaldumą aukščiausiam dvasinės valdžios autoritetui – popiežiui.

124 Matušakaitė, Marija. Lietuvos gotikinė skulptūra. In: LDK sakralinė dailė: atodangos ir naujieji kontekstai / sud. R. Janonienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 33.

59 Iki galo neaišku kokią funkciją vykdė šio tipo atidaromos Dievo Motinos statulos. Atsižvelgiant į jų sudėtingą ikonografinę ir politinę programą, mokslininkai teigia, jog jos galėjo būti naudojamos kaip lauko altorėliai. Malda ir kova buvo neatsiejama Kryžiuočių ordino dogmos dalis. Tikėtina, jog prieš atkeliaudama į Seinus, kryžiuočių vykdomose žygiuose dalyvavo ir ši Seinų Dievo Motinos statula.125 Jau keturis šimtus metų ši Dievo Motinos statula yra visos Seinijos ir jos gyventojų globėja ir užtarėja. Pasak vienos legendos, statula padėjo išsigelbėti Seinams nuo rusų puolimo 1656 m. Tuo metu rusai jau buvo užėmę Lazdijus ir ruošėsi žengti į Seinus. Vienuolyno vyresnysis, siekdamas apsaugoti statulą nuo sunaikinimo, nusprendė ją išgabenti į Prūsus. Tam buvo paruoštas poros arklių traukiamas vežimas. Tačiau į vežimą įkėlus statulą, arkliai nebeįstengė jo pajudinti iš vietos. Po eilės bandymų vežimas sulūžo ir statula pasiliko Seinuose. Po kelių dienų rusai priartėjo prie miestelio, tačiau pamatę aplink bažnyčią pakilusį būrį angelų – kareivių su ginklais, pasitraukė. Seinai buvo apsaugoti. Nuo šio įvykio prasidėjo Seinų stebuklingos Dievo Motinos statulos garbinimas, kuris gyvuoja iki dabar.126 Kita legenda pasakoja, jog Pirmojo pasaulinio karo metu stebuklingoji statula bažnyčią apsaugojo nuo mėtomų bombų ir šaudomų patrankų. Jai taip pat priskiriama ir keletas stebuklingų išgijimų. Žmonės nuoširdžiai tiki šios figūros galia, apie tai byloja tūkstančiai tikinčiųjų, dalyvavusiųjų Dievos Motinos statulos 400 metų trunkančio buvimo Seinuose jubiliejaus iškilmėse, Dievo Motinos koplyčioje besimeldžiančių žmonių būriai ir daugybė ant koplyčios sienų prikabintų dovanų ir aukų.

125 Ambrosiewicz, op. cit. p. 68 – 69. 126 Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios: Vilkaviškio vyskupija. 1982, p. 430.

60 4.2. Bazilikos interjero ikonografinės programos atkūrimas

Visi Seinų Švč. M. Marijos aplankymo bazilikos vidaus interjero įrenginiai sudaro darnų formų siejamą ansamblį. Tiek šoniniai altoriai, tiek didysis altorius, sakykla ir vargonų choras nepaprastai dera savo formomis, kompozicija ir struktūra. Charakteringa šiai bazilikai yra tai, jog kiekviena šoninių altorių pora yra analogiškai panaši. Interjere dominuoja pasteliniai spalvų atspalviai. Balta – tai tyrumo, o auksinė – dieviškumo, Absoliuto ir amžinybės simboliniai atspalviai. Tokių lengvų atspalvių panaudojimas bažnyčių erdvėse suteikia joms giedrią nuotaiką, romumo būseną, pasitikėjimo Apvaizdą idėją.127 Ši tikrai džiaugsminga ir harmoninga nuotaika jaučiama ir Seinų bazilikoje. Nors ir visi šios bazilikos meno kūriniai nepaprastai dera stilistiškai, tačiau visų paveikslų, skulptūrų ir kitų dekoro elementų visumos nesieja viena didelė teminė mintis. Nepaisant to, kiekviena prie altoriaus įkurdinta skulptūra ar paveiksle pavaizduotas šventasis išlieka artimame kontakte su esančiaisiais bazilikoje. Vienur ant cokolio pritūpęs angeliukas ištiesta ranka kviečia užeiti tikinčiuosius į vidų, kitur paskatina melstis, kai kur šventasis nukreipia mūsų mintis link didžiojo altoriaus. Šis baroko stiliaus bažnyčioms būdingų bruožų turintis, bet kartu ir savo išskirtinumu pasižymintis Seinų bazilikos vidaus interjeras sukuria šio kultūros paveldo objekto meninę vertę. Išanalizavus Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos altorius, jų skulptūrinį dekorą ir senuosius, bazilikos perstatymo metu įkomponuotus paveikslus, iš dalies atsiskleidė šventovės ikonografinė programa. Keli bazilikos altorių paveikslai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo pakeisti. Naujai atsiradę paveikslai buvo užsakinėjami atsižvelgiant į parapijiečių norus, kurie tikrai nesigilino į bazilikos perstatymo metu sumanytą originalią ikonografinę programą. Todėl autentiška, XVIII a. viduryje sukurta bazilikos ikonografinė programa yra tikrai iškraipyta. Tačiau pagal išlikusį skulptūrinį ir paveikslinį bazilikos dekorą galima išskirti tris dažniausiai pasikartojamas, tarpusavyje susijusias plėtojamas temas: tai Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios ir Šventųjų dominikonų temos. Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios ir Šventųjų dominikonų temų bazilikos ikonografinėje programoje pasirinkimui didžiulės įtakos turėjo 1603 – 1805 m. čia veikęs dominikonų vienuolynas. Kodėl būtent dominikonai įsikūrę Seinuose iki galo neaišku. XVI a. šis ordinas aktyviausiai kovojo su reformacija. LDK ir Prūsijos paribyje vyko nuolatinė trintis tarp rytų krikščionybės išpažinėjų, katalikų ir reformatų, čia taip pat vis dar gyvavo senosios pagoniškos

127 Aleksandravičiūtė, Aleksandra. Simbolinės potridentinio altoriaus dekoro prasmės. In: Tridento visuotinio bažnyčios susirinkimo (1545-1563) įtaka Lietuvos kultūrai : susirinkimo idėjų suvokimas ir sklaida Vidurio Europos rytuose : mokslo straipsnių rinkinys. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 296.

61 tradicijos. Ko gero patiems dominikonas rūpėjo įsikurti šiuose kraštuose, kad galėtų vykdyti kovos su erezija misiją. Dominikonų ordino tikslas - skelbti Dievo žodį, studijuoti. Jie jungia kontempliatyvų gyvenimo būdą ir aktyvų apaštalavimą, o visą jų ordino dvasingumo esmę nusako pagrindinis devizas: „Kontempliuoti ir potyrį perduoti kitiems“.128 Ordino gimimo metu (XIII a. pradžioje) situacija Bažnyčioje buvo sudėtinga ir reikalavo skubių reformų bei atsinaujinimo. Daugelis žmonių buvo nusivylę Bažnyčia ir, ieškodami Jėzaus, klaidžiojo iš vienos sektos į kitą, kurių tuo metu Europoje buvo itin daug. Ordino įkūrėjas šv. Dominykas subūrė energingus, neabejingus visuomenės bei Bažnyčios problemoms idealistus, kurie pasiryžo sugrąžinti pasitikėjimą Bažnyčia ir nešti gryną, tikrą Dievo Žodį.129 Dėl dominikonų vienuolių įtakos bazilikos interjero įrengimui ir ikonografinės programos sumanymui nekyla ne abejonių. Juk jie ir vykdė 1760 m. vykusį bazilikos perstatymą. Tuo metu buvo įrengtas stilistiškai vienodas bazilikos vidaus interjeras. Dominikonai aktyviai plėtojo šioje bazilikoje pastebimą Bažnyčios ir Švč. Mergelės Marijos kultą. Ypatinga dominikonų įtaka jaučiama Bažnyčios, kaip vienos iš bazilikos ikonografinės programos temų sumanymui. Bazilikoje šiuo metu du altorių paveikslai ir viena skulptūra vaizduoja dominikonų vienuolius, tame tarpe ir ordino įkūrėją šv. Dominyką (kiti šv. Pijus V ir šv. Kotryna Sienietė). Dar keturi dominikonų vienuolių atvaizdai puošia presbiterijos ir pirmosios piliorių poros sienas. Tai šv. Dominyko (il. 82), šv. Tomo Akviniečio (il. 83), šv. Vincento Ferariečio ir šv. Jackaus paveikslai. Taigi kartu bazilikoje yra net septyni dominikonų ordino šventuosius vaizduojantys kūriniai. Čia įkurdinti ir trys svarbūs Bažnyčios daktarai (šv. Antanas Paduvietis, šv. Augustinas ir šv. Kotryna Sienietė) bei du kunigai (šv. Pijus Popiežius ir šv. Jonas Nepomukas). Visi jie – Bažnyčios stiprinimui, vystymui ir reformavimui atsidavę žmones, teologai, kurių darbai yra Bažnyčios ir visos krikščionybės doktrinos pagrindas. Būtent Bažnyčios stiprinimas yra viena iš dominikonų ordino misijų. Bažnyčios įkūrimui ir veiklos pradžiai nepaprastai svarbūs buvo dviejų apaštalų – Petro ir Pauliaus atlikti darbai. Šie šventieji bazilikos interjere pavaizduoti net du kartus: didžiajame altoriuje kaip statulos ir šoninių altorių antrųjų tarpsnių paveiksluose. Švč. Mergelės Marijos kulto tema atsiskleidžia didžiajame bazilikos altoriuje pavaizduotame Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas Elzbietą paveiksle bei vargonų prospekto dekore. Šioje bažnyčioje nuo pat pastatymo laikų gyvavęs Marijos kultas siejamas su Seinų Stebuklinga Dievo Motinos statula. Statulą į Seinus 1602 m. atgabeno bažnyčios fundatorius

128 Šinkūnaitė, op. cit., p. 146. 129 Dominikonai Lietuvoje. Ordino Charizma. [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. gruodžio 11 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.dominikonai.org/charizma.htm>

62 Jurgis Grudzinskas. Figūra greitai pradėjo garsėti stebuklais. Pati Dievo Motinos statula – unikalus kūrinys, ne tik dėl to, jog priklauso labai retam atidaromų Madonų tipui, bet ir išskirtinai sudėtingos ikonografinės programos. Šis meno kūrinys apjungia keturis skirtingus ikonografinius tipus: Marijos šlovės, Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos, Gailestingosios Dievo Motinos ir Švč. Trejybės tipus. Ypatinga pamaldumo Marijai svarba dominikonams atsiskleidžia ir vargonų prospekte. Vargonų prospektą vainikuoja Rožinio Dievo Motinos ikonografiniam tipui priskiriama statula, vaizduojanti Rožinio įteikimą šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei. Tokio ikonografinio tipo pasirinkimas vargonus vainikuojančiai figūriniai kompozicijai yra nesutinkamas sakralinės dailės tradicijoje. Šis pavaizdavimas čia atsirado ir vėl gi dėl Dominikonų vienuolių įtakos, nes jie rožinio maldai priskyrė ypatinga reikšmę, platino jos kultą ir populiarino Dievo Motinos Rožinio temą. Rožinis glaudžiai siejamas su Dominyko ordinu, nes jis „sujungia dominikonišką gestų naudojimą maldoje skaičiuojant karoliukus ir Jėzaus gyvenimo įvykių kontempliaciją kartu su Marija“.130 Taigi rožinis – išskirtinė, gyvastinga, dinamiška ir giluminė maldos forma, reikalaujanti įsiklausymo į Dievo Žodį, tylos ir meditacijos, o malda ir pamokslystė yra vieni iš svarbiausių dominikonų gyvenimo ir dvasingumo principų. Šoninėse navose esančių vargonų bokštelius puošia kartušai, kurie vaizduoja šunį su degančiu fakelu (dominikonų atributą) ir Marijos monogramą. Tai dar kartą patvirtiną, koks ypatingas ryšys sieja Dominikonų ordiną ir Mariją. Galima išskirti ir dar vieną Seinų bazilikoje pasikartojančią ikonografinės programos temą – Šventųjų dominikonų temą. Apie ją byloja šioje bazilikoje dominikonų šventuosius vaizduojančių paveikslų ir skulptūrų gausa. Šventųjų kultą patvirtino Tridento Bažnyčios susitikimas, kuris įpareigojo visus vyskupus mokyti tikinčiuosius apie šventųjų užtarimą ir jų šaukimąsi. Buvo mokoma, kad šventieji, taip kaip ir Kristus, meldžia Dievą už žmones, todėl gera ir naudinga yra siekti Dievo palaimos šaukiantis bei pasitikint šventųjų maldomis ir pagalba. Šventųjų atvaizdai turėjo būti kuriami ir ištatomi bažnyčiose, kad žmonės galėtų pareikšti jiems savo pagarbą. Šventųjų kultui besivystant išplito požiūris, jog šventieji, būdami artimi ir žmonėms, ir Dievui, perteikia jam tikinčiųjų maldas ir sumažina atstumą tarp jų.131 Be to, su dominikonais susiję yra ir šioje bazilikoje gan dažnai pasikartojantys angelų atvaizdai. Humbertas de Romans, vienas iš pirmųjų ordino magistrų, sakė, kad dominikonai pašaukti

130 Dominikonai Lietuvoje. Malda. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 balandžio 4 d.] prieiga per internetą: 131 Vaišvilaitė, op. cit, p. 105 – 107.

63 gyventi kaip angelai.132 Mokymą apie angelus ypač plėtojo dominikonas šv. Tomas Akvinietis, dėl šio mokymo ir tikėjimo angelais šventasis gavo „angeliškąjį“ titulą – „angeliškasis daktaras“, kitas dominikonų šventasis šv. Pranciškus Fererietis vadinamas „Apokalipsės angelu“.133 Angelams juk priskiriamas išskirtinis vaidmuo tarpininkaujant tarp Dievo ir žmogaus, jie išklauso žmonių maldų, nuneša jas Dievui ir perteikia žmonės Dievo valią. Angelai, taip kaip ir dominikonai yra pamokslininkais, nes jų tikslas yra skelbti Gerąją Naujieną. Išskirtinį dominikonų santykį su angelais Seinų bazilikoje atspindi visas angelams skirtas Angelą Sargą, Arkangelus Mykolą ir Rapolą vaizduojantis altorius bei sakyklą vainikuojanti arkangelo Mykolo skulptūra. Taigi, Seinų bazilikos altorių ikonografinė programa nėra labai sudėtinga ir išplėtota, tačiau nepaisant to, galima įžvelgti dažniausiai pasikartojančias Marijos, Bažnyčios ir Šventųjų dominikonų idėjinės programos temas. Visas bazilikos interjeras, altoriuose pavaizduoti šventieji įkūnija tuos kertinius dominikonų ordino gyvenimo ir dvasingumo principus, kuriais vadovavosi ir ordino įkūrėjas šv. Dominykas, ir kurie šiuo metu sudaro šio Pamokslininkų ordino charizmos pagrindą.

132 Dominikonai. Mintys: Rožinis. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 balandžio 4 d.] prieiga per internetą: 133 Norkutė, op. cit., p. 17.

64 5. SEINŲ BAZILIKOS ISTORINĖ – MEMORIALINĖ VERTĖ

Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, objektas pasižymi istorine verte tada, kai jis yra susijęs su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis arba yra išgarsintas literatūros ar kitų meno kūrinių.134 Seinuose 1897 – 1902 m. Seinų vyskupo pareigas ėjo Lietuvos poetas, kalbininkas vyskupas Antanas Baranauskas. Čia jis praleido penkerius paskutiniuosius gyvenimo metus, jo palaikai palaidoti šios bazilikos dešinėje koplyčioje esančioje kriptoje. 1826 – 1915 m. prie bazilikos esančiame vienuolyne buvo įsikūrusi Seinų kunigų seminarija, kuri išauklėjo ne vieną žinomą Lietuvos kultūros veikėją, rašytoją, poetą, kunigą. Niekas geriau neapibūdins šios švietimo įstaigos reikšmės Lietuvai, kaip jos auklėtinių pavardės. Seminarija buvo lietuvių švietimo ir kultūros židinys, turėjęs didelės reikšmės būsimam lietuvių tautiniam atgimimui.

5.1. Antano Baranausko gyvenimas ir veikla Seinuose

Antanas Baranauskas – XIX a. romantizmo srovės poetas, lietuvių poezijos klasikas, labiausiai šiandien žinomas kaip puikios poemos „Anykščių šilelis“ ir daugelio kitų eilėraščių, iš kurių nemaža dalis yra tapusi liaudies dainomis, autorius. Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, „karališkųjų“ valstiečių šeimoje135. Būsimas poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Vaikystė buvo sunki ir varginga, visa jį supanti buitis buvo skurdi ir menka, poetas nuo mažens piemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus. Mokslo pagrindą mažasis Baranauskas gavo iš tėvo, 1845 – 1848 m. lankė Anykščių pradžios mokyklą, kurioje išsiskyrė darbštumu ir gabumais, ypač gerai jam sekėsi matematika. Lėšų tolimesniems mokslams Baranausko tėvai neturėjo, todėl 1848 – 1849 m. Antanui teko dirbti Gelvonuose klebono Danevičiaus tarnu. Vėliau grįžo dirbti į tėvų ūkį. 1851 – 1853 m. buvo nusiųstas mokytis į Rumšiškių raštininkų mokyklą, kurioje turėjo galimybę gerai išmokti rusų kalbą, tačiau geresnio išsilavinimo negavo. Baigęs šią mokyklą raštininkavo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Dirbdamas Sedoje Baranauskas susipažino su poete Karolina Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos poeto asmenybei ir būsimai kūrybai. Ji žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino siekti mokslų, kurti, dirbti savo kraštui. Tuo metu poetas

134 LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. In: Lietuvos Respublikos Seimas, 2004. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=243361&p_query=&p_tr2=> 135 Jo tėvai buvo valstybiniai arba karališkieji valstiečiai, priklausydami valdžios dvarui, gyveno lengviau negu privačiųjų dvarų baudžiauninkai.

65 sukūrė pirmąsias savo eiles lietuvių ir lenkų kalba. Su poetės brolio kunigo pagalba, 1856 m. Baranauskas įstojo į Varnių kunigų seminariją. Joje vyravo lenkiška dvasia, tačiau tarp klierikų buvo jaunuolių, kurie mylėjo savo kraštą ir kalbą. Baranauskas seminarijoje greitai susirado bendraminčių, kuriuos jungė bendri patriotiniai ir kultūriniai interesai, visi jie, būdami lenkiškoje aplinkoje, pasiryžo tarpusavyje kalbėti tik lietuviškai. Besimokydamas seminarijoje (1856-1858) poetas daug skaitė, skleidėsi jo kūrybinis talentas. Čia jis sukūrė pagrindinius savo poezijos kūrinius, čia subrendo reikšmingiausi jo darbai – „Dainų dainelę“ bei „Anykščių šilelis“. Baigęs Varnių seminariją, Baranauskas, kaip gabus jaunuolis, 1858 m buvo bažnytinės vyriausybės išsiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ją baigęs, 1862 m. įgijo teologijos magistro laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863 – 1864 m. žinias gilino Miuncheno, Liuveno ir Romos universitetuose. Į Peterburgą Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas akademijos dėstytoju. Tačiau jo pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, tad tais pačiais metais jis grįžo į Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1867 m. – kunigų seminarijos profesoriumi. Baranauskas dėstė įvairias teologines disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Tuo metu ir pats susidomėjo lietuvių kalbos mokslu, ėmėsi lietuvių kalbos tyrinėjimo, aprašinėjo lietuvių tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo įtakos lietuvių kalbotyrai. 1884 m. buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu, tuo metu susidomėjo matematika, tačiau šioje srityje būdamas savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. 1897 m. Baranauskas buvo nominuotas Seinų vyskupu. Eidamas šias pareigas poetas nutolo nuo liaudies, lietuviškos kultūros ir literatūros, atsidavė matematikai. Į senatvę Baranauskas vėl sugrįžo prie lietuviškos raštijos, parašė keletą religinių giesmių, į lietuvių kalbą pradėjo versti bibliją. Poetas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose, kur ir palaidotas.136 Baranauskui tapus Seinų vyskupu, šis kraštas priklausė 1815 m. įkurtai Lenkijos karalystei. Tai buvo 1815 m. Vienos kongreso sprendimu iš 1807 – 1815 m. gyvavusios Varšuvos kunigaikštystės sudaryta valstybė, oficialiai savarankiška, tačiau faktiškai valdoma Rusijos, gyvavusi iki Pirmojo pasaulinio karo (1916 m.). Po pralaimėtų 1831 ir 1863 m. sukilimų prieš Rusijos imperijos valdžią buvo panaikinti Karalystės autonomijos likučiai, ji paversta Rusijos imperijos provincija. 1866 m. Karalystė suskirstyta į 10 gubernijų vietoje iki tol buvusių 8 vaivadijų. 1874 m. imperatoriaus vietininką pakeitė generalgubernatorius.137 1867 m.

136 Riškus, Jonas. Lietuvių literatūra, XIX a. pirmoji pusė. Vilnius: Mokslas, 1982, p. 199 – 204. 137 Lenkijos Kongreso karalystė. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I .Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 784.

66 naujai sudaryta Suvalkų gubernija, į kurios sudėtį įėjo Seinų, Suvalkų, Kalvarijos, Marijampolės, Naumiesčio ir Vilkaviškio apskritys.138 Seinų (Augustavo) vyskupija įkurta 1818 m. iš buvusios Vygrių vyskupijos. 1866 m. įgyvendintos Lenkijos Karalystės administracinės reformos pasėkoje į Seinų vyskupijos sudėtį įėjo visa Suvalkų gubernija ir keturios Lomžos gubernijos apskritys. Ši vyskupija etniškai buvo padalinta į dvi dalis. Vienoje jos dalyje beveik išimtinai gyveno vien tik lietuviai, o kitoje – lenkai. Pagal plotą šios dalys buvo apylygės (lietuviška šiek tiek didesnė).139 Baranauskas atvyko į Seinus 1897 m. gruodžio 28 d., tuo metu dauguma šio krašto gyventojų buvo jau pamiršę lietuvių kalbą, daugumoje klebonijų Seinų krašte dominavo lenkų kalba, ypač vyresnioji kunigų karta buvo stipriai sulenkėjusi. Lietuvių spauda tuo metu buvo uždrausta, rusų pareigūnai gaudė lietuviškos spaudos platintojos, lietuviai inteligentai ir kunigai buvo tremiami į Sibirą, bet kokiu būdu buvo stengiamasi užgniaužti čia pasireiškiančius lietuvių pasipriešinimo caro valdžiai požymius. Tačiau iš lėto ir čia žiebėsi lietuvių kultūros žindinys. XIX a. pabaigoje Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose buvo įsteigtos lietuvių kalbos pamokos stipendijai universitetuose gauti, todėl į Seinų seminariją atvykdavo vis daugiau jaunuolių, kurie jau mokėjo lietuvių kalbą ir kurių tautinė savimonė buvo pažadinta. 1895 – 1904 m. visas Užnemunės kraštas buvo intensyviai polonizuojamas, tai skatino žmonių nacionalinės savimonės formavimąsi. Dėl teisės melstis lietuvių kalba aktyviai kovojo Simno, Rumbinių, Lazdijų, Kalvarijos parapijos.140 Baranauskas į Seinus atvyko kaip jau žinomas poetas, mokslininkas ir matematikas. Jo „Anykščių šilelis“ „gaivino lietuvių dvasią, jo giesmės skambėjo bažnyčiose, jo dainos kurstė tėvynės meilę, kvėpė didžiausio pasitikėjimo lietuvių tauta ir Dievo apvaizda“.141 Pats faktas, jog į Seinus atkeliauja toks žinomas žmogus, patriotas įkvėpė žmonėms daugiau pasitikėjimo savimi ir jėgų kovoti už savo kultūrą. Jis buvo pirmasis vyskupas, kuris Seinų katedroje ir kitose parapijų bažnyčiose prabilo lietuviškai. Baranauskas kalbėjosi su žmonėmis lietuviškai, rašė jiems lietuviškas giesmes, buvo netgi „įsakęs kiekvienoje parapijoje persirašyti iš rankraščio jo išverstą Tridento santarybos katekizmą“.142 Seinuose Baranauskas po daugelio metų susidūrė su paprastais kaimo žmonėmis, iš kurių ir pats buvo kilęs. Jam labai patiko vietinių žmonių naudojama dzūkų tarmė, pats mielai dzūkavo, sakydavo pamokslus dzūkiškai. Buvo netgi

138 Mikšytė, Regina. Antanas Baranauskas: monografija. Vilnius: Vaga, 1993, p. 238. 139 Katilius, Algimantas. Vyskupas Antanas Baranauskas ir tautinis klausimas Seinų vyskupijoje. In: Antanas Baranauskas. 100 – osioms mirties metinėms. Punskas, Seinai: Aušros leidykla, 2002/2003, p. 54. 140 Ibid., p. 240. 141 Laukaitis, Juozas. Vyskupas Antanas Baranauskas. In: Tiesos kelias, 1927, nr. 11, p. 660. 142 Ibid, p. 660.

67 pareiškęs: „Kai tik bus leista spauda, tuojaus įsteigsiu dzūkišką laikraštį ir stengsiuos, kad dzūkiška tarmė gautų viršų tarp visų lietuviškųjų tarmių“.143 Bendraudamas su paprastais, lietuviško žodžio pasiilgusiais žmonėmis Baranauskas tarsi atgijo, ir po beveik 40 m. pertraukos grįžo prie kūrybos. Seinuose jis išvertė ir parašė viso apie 30 giesmių, tarp jų ne tik Seinuose, bet ir visoje Lietuvoje ir dabar giedamas „Linksma diena mums prašvito“ ar „Sveikas gimęs, Viešpatie“ giesmes.144 J. Vileišis Antanui Baranauskui skirtame nekrologe rašė: „A. a. vyskupas Baranauckas buvo tikru žinovu lietuviškos kalbos ir jos dialektų ir išmokė ne vieną kartą mūsų kunigus guodoti ir mylėti savo kalbą. Kunigas Antanas buvo tikru žadintoju ir kurstytoju tautiškos meilės ir turėdamas poetišką talentą sustatė nemažai tautiškų giesmelių, kurios per kunigų tarpininkystę pasklido po žmones ir šiandien visur giedamos“.145 Tarp konfliktuojančių lenkų ir lietuvių Baranauskas stengėsi išlikti neutralus. Nors pats buvo lietuvis, tačiau lietuvių neprotegavo, nes nenorėjo dar labiau sukiršinti jau sukiršintų žmonių. Laikė atskiras pamaldas tiek lietuvių, tiek lenkų kalba. Tačiau kitose parapijose meldžiamasi buvo įvairiai, vyko kovos tarp lietuvių ir lenkų. Kai kuriuose miesteliuose daugumą gyventojų sudarė lietuviai, tačiau lenkai vis tiek trukdė lietuviškoms pamaldoms. Patys gyventojai neretai rašydavo laiškus Baranauskui, prašydami pakeisti nepatogų pamaldų laiką (Vištytyje) ar leisti per mišias giedoti lietuviškai (Alytuje). Taigi patys žmonės vis labiau pradėjo suvokti skriaudą, kuri ištiko šį kraštą, pradėjo atkakliau kovoti už teisę laisvai naudotis savo gimtąją kalba. Tačiau kylanti lietuvių savimonė nepatiko vietiniams lenkams, nacionalinės aistros ėmė komplikuotis, dėl to Baranauskas pradėjo naudoti lygiavos principą – pamaldos vyko abiem kalbom, giesmės buvo giedamos paposmiui lietuvių ir lenkų kalba. Ši situacija, be abejo, netenkino nei lietuvių, nei lenkų. Baranausko sekretorius Juozas Laukaitis tvirtino, kad Baranauskas, kaip Seinų vyskupas ypatingai pasižymėjo trimis dalykais: kova su rusų valdžia už bažnyčios teises, drausmės palaikymu kunigijos tarpe ir apaštališku uolumu lankant parapijas.146 Katalikų bažnyčios būklė Rusijos imperijos okupuotose teritorijose buvo labai sunki. Be galo didelį vaidmenį tuo metu atliko vyskupai, kurie drąsiai atrėmė visas Rusų valdžios pastangas išstumti katalikybę ir įbrukti stačiatikių tikėjimą. Tuo metu be apskrities viršininko žinios kunigai negalėjo išvykti iš savo parapijos ribų ne tik į atlaidus, bet netgi ir paprastomis dienomis pas kaimynus. Norint išvykti reikėjo gauti specialų mokamą leidimą, o tie, kurie išvykdavo be

143 Vyskupas Antanas Baranauskas. In: Lietuviškoji Enciklopedija, t. II, 1934, p. 185 – 191. 144 Mikšytė, op. cit., p. 244. 145 Vileišis, Jonas. A . a. Antanas Baranauckas, Seinų vyskupas. (Atsiminimas). In: Varpas, 1903, nr. 1, p. 23. 146 Laukaitis, op. cit., p. 660.

68 leidimo, buvo sargybinių ar žandarų gaudomi. Už išvykimą be leidimo reikdavo mokėti baudas, o įkliuvus trečią kartą kunigas buvo šalinamas iš pareigų. Be gubernatoriaus ar apskrities viršininko sutikimo nebuvo galima statyti naujų bažnyčių, klebonijų ar pagalbinių trobesių, nebuvo galima vykdyti jokio remonto. Sargybiniai kunigus sekdavo netgi bažnyčioje pamaldų metu. Jie kiekvieną savaitę turėdavo klausytis kunigų sakomų pamokslų ir vėliau pranešti apie juos apskrities viršininkui. Jeigu valdžiai pasirodydavo, kad pasakytas pamokslas buvo politiškai netinkamas, kunigas būdavo baudžiamas piniginėmis baudomis. Draudžiama buvo ir klausytis iš Augustavo apskrities atvykusių persekiojamų unitų išpažinties. Vienintelis išsigelbėjimas nuo gresiančių piniginių baudų buvo sargybinių ir apskričių viršininkų papirkinėjimas. Baranauskas, matydamas šią neteisybę ir negalėdamas su ja susitaikyti, protestavo prieš kiekvieną neteisingai paskirtą nuobaudą. Kritikuodamas Rusų valdymo sistemą, paremtą kyšiais ir savivaliavimu jis kelis kartus kreipėsi į Varšuvos generalgubernatorių, vidaus reikalų ministrą ir senatą. Ir nors Rusų valdžia visiškai nekreipė dėmesio į vyskupo protestus, tačiau kunigai jautė, jog turi stiprų ir galingą užtarėją – vyskupą, kuris juos gina. Tai jiems suteikė dar daugiau jėgų ir drąsos nebijoti persekiojimų ir kovoti už bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Rusų valdžia kai kuriuos kunigus apdovanodavo kryžiais ir ordinais. Baranauskas buvo sugalvojęs būdą, kaip nuo tokių apdovanojimų atbaidyti ir kunigus, ir pačią rusų valdžią. Jis sukviesdavo kunigus, kuriems buvo paskirtas apdovanojimas ir iškilmingos ceremonijos metu įteikdavo „minėtąsias dovanas už didžius nuopelnus rusų valdžiai“. Tokie ordinų įteikimai kunigams buvo tarsi didžiausia bausmė, jie su ašaromis akyse maldaudavo to nedaryti. Šie apdovanojimai dažniausiai buvo skiriami už tai, jog klebonai pavaišindavo iš medžioklės begrįžtantį gubernijos gubernatorių ar kitą aukštą valdininką. Kunigų parsidavėlių rusų valdžiai nebuvo. Tačiau Baranauskas apdovanojimų įteikimo metu visą laiką pabrėždavo, kad jo paties krūtinė „nėra subiaurinta jokiais ordinais“. Carinė valdžia, sužinojusi apie tokį vyskupo elgesį, galiausiai nustojo švaistyti kunigams kryžius ir ordinus. Seinų vyskupo statusas įpareigojo Baranauską bendrauti su aukštais Rusijos valdžios pareigūnais. Šių susitikimų metu Baranauskas nepraleisdavo progos pareikšti savo nepasitenkinimą dėl nenormalios lietuvių situacijos, atsiradusios dėl spaudos draudimo. Jis sakydavo, kad kiekviena tauta turi teisę garbinti savo Viešpatį gimtąją kalba.147 Be to, Baranauskas privalėdavo vizituoti apskričių viršininkus. 1899 m. vidaus reikalų ministras jam pareiškė įspėjimą dėl valdžios atstovų prestižo žeminimo, nes Baranauskas šiuos vizitus

147 Mikšytė, op. cit., p. 253.

69 ignoravo. Vyskupas į perspėjimą atsakė, jog „vizitai ir revizitai saisto tik lygios visuomeninės padėties asmenis. Kadangi vyskupas yra dignitorius (sanovnik), o apskrities viršininkas tiktai valdininkas (činovnk), tad nieko bendro tarp jų nėra, nebent tai, kad vyskupui iškilmingai lankant parapijas, apskrities viršininkas turi prižiūrėti, kad keliai ir tiltai būtų tvarkoje.“ Ministras buvo priblokštas tokio atsakymo, bet dar tais pačiais metais išsiuntė Baranauskui kitą raštą, kuriame pranešė, jog greitu metu dvasines seminarijas lankys valdžios atstovas, susipažins su jų tvarka ir tikrins, ar seminarijose nevyrauja antivalstybinė nuotaika. Į šį raštą Baranauskas ir vėlgi atsakė labai oriai: „seminarija tai yra vakarienbutis, kur Kristus mokė apaštalus, bet Kristus ten neįsileido nei Erodo, nei Piloto atstovų, todėl ir jis negalįs įsileisti valdžios atstovų“.148 Didžiausias rusų valdžios noras buvo lietuvius surusinti ir paversti stačiatikiais. Tą ji siekė padaryti įsiskverbiant į bažnyčią ir priverčiant vyskupus vykdyti jos nurodymus. Svarbiausiu prioritetu buvo padidinti rusų kalbos kiekį seminarijoje. Rusų kalbos, istorijos ir literatūros seminarijoje mokoma buvo jau seniai, bet tik dviem pirmaisiais mokslų metais filosofijos kurse. Tačiau šiuos dalykus dėstė katalikas lietuvis, o ir patys klierikai rusų kalbą niekino ir jos nesimokė. Tuomet rusų valdžia įsakė padidinti rusų literatūros ir istorijos kursą, įvesti griežtus egzaminus prieš įšventinant ir, kas svarbiausia, paskirti tikrą rusą pravoslavą šiems dalykams dėstyti. Tačiau vyskupas Baranauskas vykdyti šiuos nurodymus griežtai atsisakė. Jis tą padarė taip griežtai ir drąsiai, kaip ne vienas kitas Lenkijos vyskupas to dar nebuvo padaręs. Teigiama, kad po šio įvykio tarp jo popierių buvo rastas raštas, kuriame jis sakė, kad „rusų valdžiai bažnyčios dalykuose nenusileisiąs, nors reikėtų kęsti persekiojimą, nors reikėtų eiti į kalėjimą ar į ištrėmimą, nors ir mirti prisieitų“.149 Nuolatiniai konfliktai su Rusijos valdžia kildavo ir dėl parapijų lankymo. O šie lankymai būdavo išties įspūdingi. Žmonės čia katalikų vyskupo nebuvo matę daugiau kaip ketvirtį amžiaus. Tai, kad juos pagaliau aplanko vyskupas lietuvis teikė žmonėms nepaprastai daug džiaugsmo. Vyskupą, atvykstantį į parapiją pasitikdavo ir išvykstant lydėdavo šimtai pasipuošusių raitelių, kiekviename kaime žmonės parengdavo puošnius vartus, prie kurių susirinkdavo visi tie, kurie negalėjo tą dieną vykti į bažnyčią. Tūkstantinės minios žmonių laukdavo atvykstančio didingo svečio prie parapijos bažnyčios vartų, žmonių, norinčių pasitikti lietuviškai kalbantį vyskupą, eilės nusidriekdavo per puses kilometro atstumą nuo bažnyčios. Iškilmes lydėdavo įspūdinga procesija, pamaldos bažnyčioje, vyskupo graudūs lietuviški pamokslai, nepaprastos ceremonijos. Baranauskas tokiu būdu norėjo įrodyti carinei valdžiai, jog katalikų tikėjimas, nepaisant įvairių

148 Laukaitis, Juozapas. Iš atsiminimų apie vyskupą A. Baranauską. In: Tiesos kelias, nr. 3, 1935 m., p. 165. 149 Totoraitis, Jonas. Vysk. Antanas Baranauskas Seinų vyskupijoje. In: Naujoji Romuva, nr. 9, 1935, p. 202.

70 persekiojimų ir suvaržymų, triumfuoja, kad katalikų bažnyčios garbės nenuslopins jokios priespaudos. Parapijų lankymą lydinčios ceremonijos ir akivaizdus žmonių džiaugsmas pasitinkant vyskupą ir išreikšta pagarba jam nepaprastai pykdė valdžios atstovus, kėlė jiems didžiausią pavydą ir neapykantą. Jie puikiai suvokė, kokią didelę įtaką lietuvių vyskupas daro vietinių žmonių tautinei ir religinei sąmonei, todėl greitai šie iškilmingi parapijų lankymai buvo uždrausti. 150 Dar pirmaisiais parapijų lankymo metais (1898 m.) Suvalkų gubernatorius oficialiai paklausė vyskupo, kas jam leidęs savavališkai išvykti iš parapijos, juk jis – kaip ir visi kiti kunigai, turi gauti leidimą. Baranausko atsakymas buvo trumpas: leidimą jam davęs tas, kas jį paskyręs vyskupu, o gubernatorius neturi teisės kištis į vyskupo darbą. Antraisiais metais Baranauskas gavo laišką iš Varšuvos generalgubernatoriaus, kuriuo iškilmingi vyskupo pasitikimai, raitelių palydos ir vartai buvo griežčiausiai uždrausti. Klebonams buvo leidžiama pasitikti vyskupą tik prie šventoriaus vartų. Baranauskas nesutiko su tokiu sprendimu ir generalgubernatoriui ir vidaus reikalų ministrui pareiškė savo protestą, sakydamas, jog „vyskupas neturįs teisės drausti katalikams meilės ir pagarbos pareiškimų, kad klebonai, eidami bažnyčios kanonais, privalą pasitikti vyskupą su procesija ko iškilmingiausiai, kad pagaliau ne pasaulinės valdžios kompetencijoje yra nustatyti, kaip katalikų vyskupas turi lankyti parapijas“. Tačiau valdžia ne neketino nusileisti ir už tolimesnius vyskupo iškilmingus pasitikimus parapijų klebonai vis tiek buvo baudžiami. 151 Vyskupavimo laikotarpiu Baranauskas bandė pakeisti sustabarėjusių kunigų įpročius, kurie nesirūpino bažnyčios ir parapijos interesais. Jis kėlė didžiulius reikalavimus, kurie vertė klebonus pasitempti. Studijų ir darbo metu sukaupta patirtis vertė jį siekti aukštesnės krikščioniškosios kultūros pakopos, religinėje praktikoje – eschatologinio šventyklos išgyvenimo. Todėl jis nesutiko supaprastinti liturginio ritualo, reikalavo kilnumo apeigose, grąžino joms beveik viduramžišką ištaigą. Baranauskas daug dėmesio skyrė seminarijos klierikų auklėjimui, norėjo, kad iš jų išaugtų tikri apaštalai, uolus Kristaus mokslo skelbėjai. Dėl to jis pats ėmėsi vadovauti klierikų rekolekcijoms. Iki tol kiekvienais metais tris dienas trunkančias rekolekcijas jis pailgino iki aštuonių dienų. Lankydamas parapijų bažnyčias sakydavo du ilgus pamokslus lietuvių ir lenkų kalba, giesmės giedamos buvo taip pat abiem kalbomis. Siekiant išvengti lietuvių ir lenkų kiršinimo per procesijas įsakė giedoti lotyniškai. Pamaldas paįvairino įvairiomis procesijomis, ceremonijomis, nurodė švęsti jubiliejines iškilmes. Ypatingai šventa diena laikė

150 Laukaitis, op.cit., p. 165 – 166. 151 Ibid, p. 166.

71 savo konsekracijos dieną. Jis norėdavo, kad ir kapitula – pralotai, kanaunykai ir seminarijos profesoriai kartu su juo minėtų dieną, kurią jis buvo įšvęstas vyskupu. Gyvenime Baranauskas buvo labai griežtas tiek sau, tiek ir kitiems. Bažnyčios nustatytą drausmę jis uoliai vykdė ir norėjo to paties iš kitų. Jis reikalavo, jog sekmadieninėse ir šventadienių mišiose dalyvautų visa kapitula. Dažnai ir pats pravesdavo pagrindines mišias, sakydavo du ilgus lenkiškus ir lietuviškus pamokslus.152 Į katedrą jis kasdien eidavo pėsčias, iškilmių metu kartu su kapelionu važiuodavo karieta. Jį šventoriuje pasitikdavo kunigas su lotyniškai giedančia procesija, šventoriuje jo turėdavę laukti klierikai su kryžiumi ir degančiomis žvakėmis.153 Iš kitų parapijų klebonų vyskupas reikalavo, kad bažnyčios būtų papuoštos ne tik jo lankymo metu, bet ir kiekvieną dieną. Taip pat buvo išsakęs pageidavimą, jog at altorių stovinčios žvakės būtų tik šviesiai geltonos, iš sandėlių perkamos vaškinės žvakės.154 Baranauskas buvo labai pamaldus. Jis kiekvieną dieną keldavosi penktą valandą ryto ir eidavo į bažnyčią ir ištisą valandą ar daugiau melsdavosi. Tą darydavo ir žiemą ir vasarą, nepaisant blogų orų ar kitokių trukdžių. Po maldų grįždavo namo ir savo rūmų koplyčioje aukodavo mišias.155 Laikėsi kone viduramžiškos askezės. Miegodavo vos po penkias valandas, uoliai pasninkaudavo visą gavėnią nevalgydamas ne tik mėsos, bet ir pieno produktų. Poilsiui išvažiuodavo pasivaikščioti į mišką. Mėgo žirgus, laikė jų ketvertą. Dažnai važiuodavo su karietą į Augustavo girią, grožėdavosi gamta.156 Trečiaisiais vyskupavimo Seinuose metais Baranauskas ėmėsi didžiulio darbo – Biblijos vertimo, kurį jis tikėjosi atlikti per du metus. Paskutinis lietuviškas Biblijos vertimas buvo jau sunkiai aptinkamas, naujo vertimo trūkumas buvo ypatingai jaučiamas kunigų seminarijoje. Tuo pačiu vyskupas vylėsi, kad per du metus bus panaikintas lietuviškos spaudos draudimas ir galės įšspausdinti išverstą Bibliją ir kitus savo raštus, tam jis ilgą laiką taupęs pinigus. Baranauskas su nepaprastu atsidavimu ėmėsi šio darbo, dirbo po 12 – 15 valandų be poilsio. Kai negalėdavo rašyt sėdėdamas, rašė stovėdamas, kai negalėjo stovėdamas – rašė klūpėdamas. Per labai trumpą laiką išvertė apie tris penktadalius Biblijos teksto. Tačiau vyskupo sveikata prastėjo. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jam pradėjo reikštis insulto požymiai. Gydytojai siūlė keisti gyvenimo rėžimą, tačiau vyskupas dienotvarkės nekeitė. 1902 m. lapkričio 26 d. Baranauskas, kaip įprastai, po pietų išvažiavo pailsėti, vakarienės metu išreiškė abejones, ar sugebės pabaigti Biblijos vertimą. Tik

152 Totoraitis, op. cit., p. 201 – 202. 153 Mikšytė, op. cit., p. 258. 154 Totoraitis, op. cit., p. 204. 155 Totoraitis, op. cit., p. 201 – 202. 156 Mikšytė, op. cit., p. 258 – 259.

72 atsigulusį Baranauską ištiko priepuolis ir jis mirė.157 Palaidotas Seinų katedros dešinėje Dievo Motinos koplyčioje. Antanas Baranauskas – viena iškiliausių XIX a. asmenybių, garsus poetas, klasikinės lietuvių poezijos šedevro „Anykščių šilelis“ autorius, matematikas ir kalbininkas, pasak Maironio, septynių talentų žmogus. Vos penkis metus trukęs Baranausko vyskupavimas Seinuose vis dar yra vertinamas prieštaringai, ir dažnai negatyviai. Vieni kaltino Baranauską, kad tuo metu kai Lietuvoje beplito tautinio atgimimo idėjos, šis pasitraukė į Seinus, atitrūko nuo lietuviškos kultūros, sulenkėjo, bijodamas būti išvadintam „litvomanu“ pataikavo lenkų ponams ir dvarininkams. Tačiau iš kitos pusės, pasak Tatoraičio, „jo asketiškas aštrus gyvenimas, jo gilus pamaldumas, jo apaštališkas malonumas, jo drąsus Bažnyčios gynimas ta pat kryptim veikė klierikus ir jaunus kunigus“.158 Buvęs vyskupo sekretorius J. Laukaitis, praėjus dvidešimt penkeriems metams nuo Baranausko mirties, suformulavo tokią išvadą: „Tik penkerius metus jisai valdė Seinų vyskupiją, bet jo galinga įtaka paliko neišdildomų pėdsakų taip tautinėje lietuvių sąmonėje, taip katalikų bažnyčioje Lietuvoje. <...> Vyskupas Antanas Baranauskas buvo anuo laiku viena iš žymiausių Lietuvoje asmenybių, su kuria skaitėsi rusų valdžia, prieš kurią lenkė galvas katalikai, kuri atsikėlusioje iš numirusiųjų Lietuvos valstybėje, deja, nėra tinkamai įvertinta.“159 1994 m. kovo 6 d. Seinų bazilikoje, vyskupo ir poeto Antano Baranausko amžino poilsio vietoje, buvo atidengta ir pašventinta memorialinė lenta su lietuvišku užrašu. Juodo marmuro lentoje parašyta: „Čia ilsisi lietuvių poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas 1835. I. 17- 1902. XI. 26.“ Šio krašto lietuviams ilgai teko kovoti, kad šis kuklus atminimas rastų vietą Seinų bazilikoje. Lenta su lietuvišku užrašu pakabinta tik praėjus 92 metams po vyskupo mirties. Šalia bazilikos stovintis paminklas vyskupui ir lietuvių poetui A. Baranauskui buvo atidengtas 1999 m. lapkričio 28 d. Paminklo istorija yra įdomi ir tuo pačiu atspindi sudėtingus ir komplikuotus šio krašto lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius.

157 Ibid, p. 263 – 265. 158 Totoraitis, op. cit., p. 204. 159 Laukaitis, op. cit., p. 659 – 661.

73 5.2. Seinų kunigų seminarijos veikla

1818 m., vietoj buvusiosios Vygrių vyskupijos įsteigta Seinų vyskupija. Ši vyskupija, tautiniu atžvilgiu, nebuvo vienalytė, vienoje jos dalyje gyveno lenkai, kitoje lietuviai. Dėl to, darbui parapijose reikėjo kunigų, mokančių abi kalbas. Tiesa, Tikocine jau buvo kunigų seminarija, tačiau joje mokėsi pagrinde lenkai. Ji ir teikė šiam kraštui lenkiškai kalbančius kunigus. Tačiau greitai pasireiškė didelis lietuvių kalbą mokančių kunigų trūkumas. Vyskupijos vadovybė suprato, kad lietuvių kunigų stygius sudaro gana didelę problemą, todėl ir buvo nuspręsta steigti dar viena seminariją tokioje vietoje, į kurią galėtų nesunkiai atvykti busimieji kunigai iš lietuviškųjų vyskupijos rajonų. Be to, Tridento visuotinis Bažnyčios susirinkimas iškėlė reikalavimą, kad prie visų katedrų būtų įkurtos ir seminarijos.160 Seinų kunigų seminarija įsteigta 1826 m., tuo metu vyskupiją valdė Mikalojus Manugevičius. Ji įsikūrė šalia bazilikos esančiame buvusiame dominikonų vienuolyne (il. 84). Mokymo sistema joje mažai kuo skyrėsi nuo kitų dvasinių seminarijų sistemos. Mokslas joje truko 5 metus. Per visą XIX a. Seinų kunigų seminarijoje mokėsi per tūkstantį klierikų, galima sakyti, jog apie 70 – 80 % jų buvo kilę iš lietuviškosios vyskupijos dalies. Sunku nustatyti, kiek tiksliai buvo lietuvių. Dėl atvykusių iš Lomžos gubernijos nekyla abejonių – jie buvo lenkai. Tačiau kiek sunkiau nustatyti kilusių iš Suvalkų gubernijos tautybę. Daugiausiai lietuvių klierikų buvo kilę iš Marijampolės, Kalvarijos, Vilkaviškio ir Naumiesčio apskričių. Vėliau, po 1863 m. sukilimo, uždarius Tikocine veikusią seminariją, į Seinus atvykdavo mokytis vis daugiau klierikų ir iš lenkiškų vyskupijos dalių. 161 Nors kunigų seminarija buvo įsteigta tam, kad ruoštų kunigus lietuviškoms parapijoms, nors ir didesnę klierikų dalį sudarė lietuviai, tačiau iki pat XX a. pradžios (1904 m.) dėstomoji kalba buvo lotynų ir lenkų. Lietuvių kalbos dalykų nebuvo apskritai. Seminarijos vadovybė turbūt vadovavosi požiūriu, jog lietuvių kalbos mokėjimas iš prigimties yra pakankamas pagrindas pastoraciniam darbui lietuviškose parapijose. Kasdieniniame gyvenime taip pat buvo naudojama lenkų kalba, klierikai tarp savęs kalbėjo tik lenkiškai. Seminarijos vadovybė lietuviškai kalbėti nedrausdavo, bet iš tų, kurių laukė darbas lenkiškose parapijose, reikalaujama buvo išmokti lenkų kalbą.162

160 Katilius, Algimantas. Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a – XX a. pradžia). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2009, p. 65 – 81. 161 Katilius, Algimantas. Seinai – kultūros centras ar periferija? In: Aušra, 2001, nr. 2, p. 24. 162 Stakauskas, Juozapas. Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje. In: Tiesos kelias, 1939, nr. 9, p. 645.

74 Istorikas Algimantas Katilius teigia, jog po 1863 m. sukilimo tarp klierikų pradėjo rodytis lietuviškos savimonės prabudimo požymiai, kurie pasireiškė noru įsitraukti į tautinio atgimimo veiklą. Tam seminarijoje buvo susidariusios palankios sąlygos, nes vyskupijos ir seminarijos vadovybės nebuvo priešiškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu. Seminarijos auklėtinis Justinas Staugaitis savo atsiminimuose rašo: „Niekas (kitas) mūs dėl lietuvių kalbos nepersekiojo. Jei pasišaipydavo iš mūs, tai patys draugai – lenkai, vadinamieji mozūrai. Vyresnybės mums dėl lietuvybės jokių priekaištų nedarydavo“.163 Daug įtakos lietuvių patriotinės dvasios pasireiškimui turėjo vyskupo Lubienskio pertvarkymai.164 Lubienskio administravimo vyskupijai metu, daugumą seminarijos dėstytojų sudarė lietuviai, kurie mylėjo savo tautą ir jos liaudies kūrybą – dainas. Totoraitis rašė: „Seinų seminarijoje klierikai visada mėgo daug dainuoti lietuviškų dainų. Tos dainos jiems buvo juo malonesnės, kad lenkai liaudies dainų neturėjo; lietuviai šiuo atžvilgiu jautėsi viršesni už lenkus.“165 XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje seminarijoje veikė netgi klierikų choras, kuris buvo aktyvus lietuvybės žadintojas ir dainavimo meno propaguotojas. Šis choras įtakojo jaunosios dvasininkijos tautinės sąmonės formavimąsi: baigę seminariją buvusieji choristai savo parapijose rūpinosi lietuvių kalbos mokymusi, puoselėjo tautines vertybes bei giedojimą gimtąja kalba, organizavo chorus.166 Ypatingu veiklumu pasižymėjo vienas Lubienskio laiku studijavusių klierikų kursas. Po įšventinimų jie aktyviai ėmėsi įvedinėti lietuviškus pamokslus Dzūkijos parapijose, mokyti iki tol tik lenkiškai besimelsti mokančius dzūkus lietuviškų maldų. Darbui lietuvybės labui klierikus skatino ir jų mėgiamas lenkų literatūros profesorius Jamialkowskis. Jis skolindavo savo studentams lietuviškas knygas, suteikdamas jiems galimybę susipažinti su Mickevičiaus, Kondratavičiaus ar Kraševskio veikalais. Šie romantizmui būdingų patriotinių idėjų perpildyti kūriniai paliesdavo klierikų širdžių gelmėse slypinčią meilę tėvynei. Jis taip pat skatino būsimuosius kunigus sakyti žmonėms pamokslus jų gimtąja tarme, kad šie geriau galėtų suprasti Dievo Žodį. Nuo 1863 m. lietuviška spauda buvo uždrausta, tačiau seminarijoje naudotis lietuviškomis maldaknygėmis buvo leidžiama. Tuo metu, ko gero, lietuvių kalbos teisių klausimas dar nebuvo pasidaręs aktualus. Maždaug iki 1883 m. patriotizmo idėjos buvo dar

163 Staugaitis, Justinas. Seinų katedros šešėlyje. Punskas: Aušros leidykla, 1995, p. 35. 164 Katilius, op. cit., p. 25. 165 Totoraitis, op. cit., p. 525. 166 Gudelis, Regimantas. Seinų kunigų seminarijos choras – lietuvybės žądintojas (XIX a. pabaigoje – XX a. pirmajame dešimtmetyje). In: Res Humanitariae, 2008, nr. IV, p. 237.

75 užmigdytos lietuvių pasąmonėje. Tačiau nepaisant supančios lenkiškos aplinkos, klierikai lietuviai visada jautėsi esą lietuviai, o ne lenkai.167 Nuo XIX a. aštunto dešimtmečio pradžios Seinų kunigų seminarijoje vis labiau pradeda reikštis tautinio susipratimo požymiai. Lietuviams klierikams artimi pasidarė tautinio atgimimo idealai, jie pradėjo burtis į slaptas organizacijas. Stakausko nuomone, Seinų seminarijoje „buvo susitikę trys svarbūs veiksniai, kurių tarpusavis dermingas veikimas davė pradžią moderniškam lietuvių tautinės minties renesansui: romantizmas, kuris atkreipdamas jaunosios lietuvių inteligentijos mintį į istorines savo gimtojo krašto vertybes, priminė jai didingą Lietuvos praeitį, – lyginamoji filologija, suradusi lietuvių kalboje savo tyrinėjimams brangų turtą, išmokė lietuvius gerbti ir auštai vertinti gimtąją kalbą, rusų ir lenkų niekintą ir pasmerktą žūti, – bažnytinė pastoracija, kuri nuo amžių saugojo etninį lietuviškąjį substratą ir, sulaukusi XIX amžiaus, patiekė jį romantizmo dvasiai gaivinti ir moderniškąjai filologijai kultivuoti“.168 Jaunos kunigų kartos, kuriai nesvetimi buvo tautinio atgimimo idealai, atsiradimui didelės reikšmės turėjo Seinų apygardinės mokyklos perkėlimas į Marijampolę 1840 m. Šis pakitimas buvo ypač svarbus tiems regionams, kuriuose gyveno lietuviai, nes lietuviška mokykla šių regionų gyventojams tapo geografiškai prieinamesnė. Vėliau buvo keičiamas šios mokyklos profilis, 1866 m. įkurta Marijampolės gimnazija. Nors be šios, Seinų vyskupijoje dar veikė ir Suvalkų, Lomžos ir Vilkaviškio gimnazijos, tačiau daugiausiai būsimų klierikų atvykdavo iš Marijampolės.169 Dirbant šviesuoliams: Petrui Kriaučiūnui, Petrui Arminui, Juozui Jasulaičiui ir kt. Marijampolės gimnazijoje įsikūrė lietuviškos dvasios židinys. Skatinant jaunų moksleivių tautinę savimonę ypatingai pasižymėjo Petras Kriaučiūnas. Jis, būdamas gimnazijos mokytoju 1881 – 1887 m., suspėjo suformuoti pirmąsias lietuviškų inteligentų kartas. Jis buvo ne tik gabus pedagogas, bet ir uolus apaštalas. Važinėdamas po atlaidus jis bandė išstumti iš žmonių galvosenos iš praeities paveldėtus abejojimus lietuvybę. Marijampolės gimnazijos svarbą lietuvių tautinam atgimimui puikiai atskleidžia Stakausko žodžiai: „Iš Marijampolės ėjo nuolatinės lietuviškojo patriotizmo bangos, kurios, besikoncetruodamos prie aukštesnių mokslo centrų, sudarydavo naujuosius dvasios židinius. Panašiai kilo ir Seinų seminarijoje lietuviškasis sąjūdis. <...> Lietuviškąjį susipratimą į Seinų seminariją atnešė kandidatai, įstoję iš Marijampolės

167 Stakauskas, op. cit., p. 645. 168 Ibid, p. 644. 169 Katilius, op. cit., p. 25.

76 gimnazijos, kurioje lietuvių judėjimas pasireiškė daug anksčiau prieš „Aušros“ pasirodymą. Todėl į seminariją ateidavo jau susipratęs elementas.“170 1883 m. pasirodžius pirmajam pirmojo lietuviško žurnalo „Aušra“ numeriui, prasidėjo taip vadinamas aušrininkų judėjimas, turėjęs lemiamos reikšmės lietuvių tautiniam atgimimui. „Aušros“ įtaka buvo jaučiama ir Seinuose. Totoraitis rašė: „Aušrai“ pasirodžius, kai ėmė reikštis lietuvių susipratimas, Seinų seminarijos klierikai lietuviai greit virto tėvynės mylėtojais. Jaunose širdyse ta tėvynės meilė virte virė ir stengėsi reikštis darbais: griebėsi patys mokytis lietuvių kalbos, ėmė rūpintis įsigyti ko daugiausiai mokslo, kad ateityje galėtų ką gera padaryti ir parašyti.“171 Pirmieji lietuviškos sąmonės prabudimo požymiai Seinų seminarijoje pasireikšdavo pavienių asmenų veiklos pavidalu. Vėliau ši veikla įgavo organizuoto judėjimo pavidalą. Klierikai pradėjo burtis į slaptas organizacijas, kurių pagrindinis tikslas buvo mokytis lietuvių kalbos ir kovoti su lietuviškos spaudos draudimu. Seminarijoje iki pat 1904 m. į mokymo programą nebuvo įtrauktas lietuvių kalbos dėstymas. Plečiantis tautinio atgimimo idėjoms, klierikai pradėjo jausti lietuvių kalbos trūkumą. Jie ieškojo būdu, kuriais galėtų užpildyti tas spragas, kurios atsirasdavo dėl netinkamai sudarytos mokymo programos. Prasidėjo savarankiškas lietuvių kalbos įgūdžių gilinimas, kuris ir galuotinai suformavo klierikų tautinį apsisprendimą ir įtraukė juos į visuomeninį darbą.172 Pradžią slaptoms klierikų organizacijoms davė klieriko Antano Staniukyno veikla. Seminarijoje jis mokėsi 1884 – 1889 m. Čia jis išstudijavo visas lietuviškas knygas, kurias tik galėjo gauti. Tuo metu seminarijoje buvo du knygynai, vienas seminarijos, su senovinėmis knygomis, kitas – klierikų sukurtas, kurį patys klierikai kiek išgalėdami bandė praturtinti naujais leidiniais. Staniukynas buvo gerai susipažinęs su Daukšos lietuviškąją postile, Valančiaus ir Daukanto raštais, prenumeravo „Aušrą“, ją skaitydavo savo giminėms, kurios atvykdavo į seminariją jo aplankyti. Didžiausiu jo nuveiktu darbu laikomas slaptos draudžiamų lietuviškų knygų bibliotekėlės įkūrimas. Tokiu būdų draudžiamos lietuviškos knygos seminarijoje buvo saugomos iki 1903 m., tuomet jos buvo įtrauktos į bendrą bibliotekos katalogą. Panaikinus spaudos draudimą atsirado galimybė lietuviškus leidinius kaupti teisėtai. Joms pirkti pinigų skirdavo ir patys kunigai, ir klierikai, kartu bibliotekai buvo nupirkta apie du šimtus naujų lietuviškų knygų.

170 Stakauskas, op. cit., p. 646. 171 Totoraitis, op. cit., p. 527. 172 Katilius, op. cit., p. 26.

77 Antano Staniukyno ir Tomo Žilinsko vadovaujamų kursų klierikai pradėjo burtis į slaptą organizuotą draugiją, kuri įsisteigė 1888 m. Ši draugijos darbo programoje svarbiausi punktai buvo: „1) Palaikyti žmonėse lietuviškąją dvasią – todėl išėjus iš seminarijos platinti lietuviškąją spaudą, ir 2) Lavintis lietuvių kalboje, stengtis bent tiek ištobulinti lietuviškąjį stilių, kad galima būtų žmoniškai, be barbarizmų sakyti pamokslus – todėl klierikai nutarė tarp savęs kalbėti lietuviškai“.173 Naujai į organizaciją įstojęs narys turėjo mokėti trijų rublių į metus nario mokestį. Surinkti pinigai buvo skiriami „Varpo“ ir kitų lietuviškų leidinių pirkimui. Kiekvienas narys į metus privalėjo parašyti bent po vieną lietuvišką referatą, to nepadarius buvo mokamas trijų rublių baudos mokestis. Laisvalaikiu klierikai darydavo susitikimus, kurių metu skaitydavo referatus lietuviškomis temomis, diskutuodavo lietuvių kalbos stiliaus klausimais. Daug klierikų rašydavo straipsnius į „Ūkininką“, „Apžvalgą“ ar „Varpą“, prieš juos išsiunčiant redakcijoms visi garsiai skaitydavo savo darbelius, diskutuodavo dėl lietuviškų terminų, lenkiškų žodžių vertimų. Per susitikimus būdavo skaitomi lietuviški raštai: Daukanto Lietuvos istorija, Donelaičio darbai, deklamuojamos lietuviškos eilės, vykdavo diskusijos apie lietuvių literatūrą. Sugrįžę po atostogų klierikai skaitydavo parengtus pranešimus apie lietuvybės būklę jų gimtuose kraštuose. 1889 m. į seminariją įstojęs naujas pilnai susipratusių ir entuziazmo kupinų klierikų kursas atnešė naują galingą lietuviškumo srovę. Jie padarė didelę pažangą siekiant į seminariją sugražinti lietuvybę. Jų tikslas buvo gerai mokytis, gerai išmokti lietuvių kalbą ir atlietuvinti visą kunigiją. Jie neslėpė to, kad jaučiasi tikrais lietuviais, atostogų metu su jaunesniais kunigais kalbėjo tik lietuviškai, tokių būdu žadino tautinę dvasią visame savo gimtajame krašte.174 Seinų kunigų seminarijos klierikai neapsiribojo tik lietuviškų spaudinių kaupimu savo poreikiams, bet ir stengėsi lietuviškąjį žodį paskleisti plačiau. Slaptos klierikų organizacijos dėka Seinų seminarija buvo tapusi draudžiamų lietuviškų spaudinių platinimo centru. Klierikai, važiuojant atostogų namo, į savo parapijas kartu su savimi galėjo pasiimti lietuviškų leidinių ir paskleisti juos gimtajame krašte.175 Lietuviškos knygos buvo gabenamos į seminariją be seminarijos vadovybės žinios. Seminarijos studentai ne tik kaupė ir platino knygas, bet ir patys ėmėsi kūrybos: rašė straipsnius lietuviškai spaudai, prisidėdavo prie lietuviškų leidinių kūrimo. Iš pradžių klierikai seminarijoje leido slaptus ranka rašytus laikraštėlius: „Knapt“, „Visko po biskį“, „Viltį“, „Jaunuomenės draugą“, „Jaunimo draugą“. Taip pat žinoma, jog klierikai prisidėjo prie „Varpo“

173 Stakauskas, op. cit., p. 648. 174 Ibid, p. 649. 175 Katilius, op. cit., p. 26.

78 leidimo ir dalyvavo varpininkų darbe. 1892 m. už seminaristų surinktus pinigus išleistas „Lietuvos ūkininko kalendorius“. Už šio kalendoriaus išleidimą ir kitus lietuviškos spaudos platinimo darbus kai kurie klierikai nukentėjo.176 Kylant audroms dėl lietuviško sąjūdžio, seminarijoje buvo įvykdyta krata. Jos metu rastos lietuviškos knygos ir maldaknygės buvo atimtos, už „Varpo“ laikymą vienas klierikas buvo pašalintas iš seminarijos. Kratos buvo daromos ir klierikų gimtuose namuose, kilus įtarimui užsiimant lietuviškuoju darbu, klierikai iš seminarijos buvo šalinami net ir atostogų metu. Per 1892 m. reviziją išaiškėjo, jog seminarijoje veikia slapta klierikų lietuviška draugija, kuri užsiima draudžiamos lietuviškos spaudos platinimu. Seminarijos vadovybei pareikalavus, draugija oficialiai iširo, tačiau darbas Lietuvos labui nenutrūko.177 Slaptas klierikų veikimas nepasibaigė ir 1904 – 1906 m. panaikinus spaudos draudimą. 1906 m. Seinuose pradėtas leisti “Šaltinis”, kurį seminarijos klierikai užpildydavo savo straipsniais. Pirmojo numerio pasirodymas seminarijoje sukėlė nepaprasta entuziazmo proveržį. “”Šaltinis” buvo didelis lietuvių kalbos židinys, kuris turėjo milžiniškos įtakos visoje Lietuvoje. “Šaltinio” tiražas vis kildavo ir kildavo, taip kad rusų paštas bevežiodamas iš Seinų į Suvalkus tiesiog prasikeikdavo”.178 Tačiau XX a. pradžioje pradėjo ryškėti trintis tarp lenkų ir lietuvių klierikų. Tuo metu į seminariją pradėjo stoti daugiau lenkų tautybės jaunuolių, o lietuvių mažiau. Pasikeitė ir seminarijos vadovybė. Tarp jų atsirado daugiau asmenų, kurie palaikė lenkus, stengėsi stiprinti jų patriotizmą, varžė lietuvių klierikų veiklą. 1915 m. Seinų kunigų seminarija persikėlė į Mogiliovą, o iš ten į Petrapilį. 1918 m. Seinuose vyskupas Karosas, su vokiečių valdžios sutikimu atidarė seminariją Seinuose su lietuvių dėstomąja kalba. Tačiau Seinus užėmus lenkams, visa seminarijos bendruomenė buvo išvarytą į Lietuvą, greitai toks pats likimas ištiko ir patį vyskupą. 1919 m. seminarija persikėlė į Zyplius Lukšių parapijoje, 1922 m. įsikūrė Gižų dvare netoli Vilkaviškio. 1926 m. ji pasivadino Vilkaviškio kunigų seminarija, Seinų kunigų seminarija oficialiai liovėsi egzistavusi. Per šimtą Seinų kunigų seminarijos gyvavimo metų ją baigė tokios asmenybės, kaip Antanas Tatarė, Motiejus Brundza, Martynas Sidratavičius, Jonas Totoraitis, Petras Bučys, Motiejus Gustaitis. Čia mokėsi: Vincas Kudirka, Vincas Mykolaitis – Putinas ir daugelis kitų, ne taip gerai žinomų, tačiau idealizmo kupinų asmenybių, kurie visą savo gyvenimą paskyrė darbui mažose parapijose arba išeivijoje, kurie išliko ištikimi Dievui, gimtajai lietuvių kalbai ir tėvynei.

176 Ibid, p. 27. 177 Stakauskas, op. cit., 650 – 652. 178 Stakauskas, Juozapas. Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje. In: Tiesos kelias, 1940, nr. 3, p. 106.

79 Seinų seminarija svarbi ne tik vien kaip švietimo institucija, rengusi kunigus lietuvius dirbti lietuviškose parapijose. Jos veikla turėjo poveikį ne tik Seinų kraštui, bet ir visai Lietuvai. Čia buvo susidariusios palankios sąlygos lietuviškai patriotinei dvasiai pasireikšti. Joje mokėsi susipratę lietuviai, kurie būrėsi lietuviškam darbui: patys mokėsi lietuvių kalbos ir mokė jos kitus žmones, spaudos draudimo metu kaupė ir platino lietuvišką spaudą, siekė atlietuvinti visą kunigiją. Seminarija buvo svarbus lietuvių švietimo židinys, turėjęs nepaprastai didelę reikšmę lietuvių tautiniam atgimimui. Seinų kunigų seminarijos svarbą ir reikšmę gerai atspindi buvusio šios seminarijos auklėtinio Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimuose“ parašyti žodžiai: „Lietuvių visuomenei ir tautai Seinų kunigų seminarija davė tiek darbuotojų, ypač tautinio gyvenimo srityje, kad jos vardo iš Lietuvos istorijos niekas negalės išmesti. <...> Ne tik Seinų seminarija, bet ir pats Seinų miestas gyveno stipriu lietuviškuoju gyvenimu. Nors Seinų vyskupo rūmuose ne kartą sėdėjo lenkas vyskupas, lietuvybė išsilaikė. Vėlesniais laikais savo spauda Seinai užėmė stiprią vietą tautiniame gyvenime. Seinų spaudos įtaka siekė visą Lietuvą. <...> Seinų kunigų seminarija ir pats miestas buvo toliausiai išsikišusi pietuose lietuvybės tvirtovė.“179

179 Krupavičius, Mykolas. Atsiminimai. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1972, p. 143, 151.

80 6. OBJEKTO PANAUDA KULTŪRINIAM TURIZMUI IR

PILIGRIMYSTEI

6.1. Seinų turizmo infrastruktūros sistemos analizė Seinų miestelis ir jo apylinkės, dėka turtingos praeities ir iš jos paveldėto skirtingo kultūros paveldo, šiuo metu yra laikomas vienu turistiškai patraukliausių šiaurės rytų Lenkijos vietovių. Čia, be garsios Seinų bazilikos ir buvusio dominikonų vienuolyno pastato, gausu ir kitų kultūrinių objektų, atspindinčių turtingą ir didingą šio krašto praeitį. Miestelis pasižymi išskirtiniu daugiakultūriškumu, kuris atsirado dėl to, jog čia per visą krašto gyvavimo istoriją, gyveno ir dirbo trys skirtingos lenkų, lietuvių ir žydų kultūros. Šis ir dabar išlikęs daugiakultūriškumas yra pagrindinis šio miestelio bruožas, kuris traukia turistus, ypatingai iš Lenkijos gilumų. Tačiau Seinų apylinkės turistams patrauklios ne tik dėl čia persipynusios lenkų ir lietuvių kultūros. Seinijos žemė tai kraštas, pasižymintis nepaprastai žaliais miškais, skaidriais ežerais ir švariu oru. Poledyniniai kalneliai, ošiantys senieji šilai ir nesuskaičiuojamas ežerų kiekis sukuria nepaprastą, turistams patrauklų kraštovaizdį. Taigi visos Lenkijos mastu tik šiam kraštui būdingas daugiatautiškumas, gausus skirtingų kultūrų paveldas, lenkiškas ir lietuviškas folkloras bei švari, neužteršta gamta yra išskirtiniai Seinų krašto bruožai, traukiantys lankytojus ir sukuriantys tolimesnės šio krašto turizmo plėtros potencialą. Tačiau vien tik gražaus kraštovaizdžio ir įdomių kultūros paveldo objektų nepakanka turistams pritraukti. Norint sėkmingai plėtoti turizmą reikalinga ir gerai išvystyta turizmo infrastruktūros sistema. „Turizmo infrastruktūra – tai kompleksas įvairių elementų (konstrukcijų), būtinų turizmo plėtojimui tam tikroje vietovėje.“180 Turizmo infrastruktūra dažniausiai tarnauja ne tik turistams, bet ir vietiniams gyventojams. Tinkama, kokybiška turizmo infrastruktūra yra labai svarbus faktorius, skatinantis privataus verslo ir viso turizmo plėtrą. Tokios infrastruktūros nebuvimas dažnai trukdo turizmui plėstis. Daugelyje šalių infrastruktūros plėtrą vykdo valstybė, tačiau tuo pačiu skatinamas yra ir privataus verslo indelis į turizmo sistemą. Pagrindinės turizmo infrastruktūros dalys: • Apgyvendinimo paslaugos • Transporto paslaugos • Maitinimo paslaugos

180 Grecevičius, Petras. Turizmas. Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras, 2002, p. 111.

81 • Kitos paslaugos (pvz.: kelionių organizavimo paslaugos, lankytinos vietos). Turizmo infrastruktūros sistema: transportas Transporto sistema – tai visos transporto rūšys (sausumos, vandens, oro) ir kelių tinklas (automobilių keliai, geležinkeliai vandens keliai, dviračių trasos, pėsčiųjų trasos), kuriuo jos gali judėti bei visa kita stacionari įranga, be kurios transporto sistema negalėtų veikti (pvz. oro uostai, automobilių parkai, autobusų ar traukinių stotys, degalinės, tiltai, parkavimo aikštelės, uostai, prieplaukos ir kt.). Seinai lengviausiai pasiekiami sausumos keliu. Šis kraštas yra prie pat Lietuvos sienos, todėl čia veikia trys perėjos: Aradnykų, Budzisko ir Trakiškių. Seinai yra įsikūrę prie tarptautinio kelio, jungiančio Lazdijus Lietuvoje ir Augustavą Lenkijoje. Netoliese driekiasi kitas svarbūs tarptautinis kelias Via Baltica, jungiantis Lenkijos ir Lietuvos miestus: Suvalkus ir Marijmpolę, einantis nuo Varšuvos iki Talino. Į Seinų kraštą atvykti galima taip pat geležinkeliu. Keliolika kilometrų nuo Seinų yra Trakiškių geležinkelio stotis, kurioje kiekvieną dieną pravažiuoja tarptautinis traukinys Varšuva – Vilnius. Taigi, traukiniu patogiai atvykti galima ne tik iš Lenkijos gilumos, bet ir iš Lietuvos. Nors ir šiame krašte yra nemažai ežerų, tačiau didesnių upių nėra, dėl to čia vandens transportas neegzistuoja. Seinų apskrities teritorijoje yra pakankamai gerai išvystyta kelių sistema: dauguma kelių yra asfaltuoti, kiekvienais metais vykdomi kelių asfaltavimo, remonto darbai. Krašto keliais važinėja tarpmiestinio susisiekimo autobusai, kurių pagalba iš daugumos kaimų galima pasiekti Seinus, Punską, Suvalkus ar Augustavą. Seinų miestelyje veikia kelios degalinės, automobilių remonto punktai. Čia turistams siūloma apie penkiolika pažintinių – poilsinių dviračių ir pėsčiųjų trasų, apimančių skirtingų Seinų krašto vietovių lankymą. Seinų ir Augustavo krašte galima leistis į kelionę baidarėmis, turistams siūlomos trys Juodosios Ančios upe ir Augustavo kanalu besitęsiančios baidarių trasos. Visi maršrutai parengti taip, kad leistų keliautojui susipažinti ne tik su Suvalkijos miesteliais bei juose esančiais turizmo traukos objektais (pvz. senaisiais dvarais), bet ir su savitu kraštovaizdžiu, gamta, leistų pamatyti retų ir saugomų augalų ir gyvūnų buveines; trasos driekiasi Vygrių nacionalinio parko, gamtos rezervatų teritorijose, taip pat šalia pagrindinių krašto upelių, ežerų.181

181 Atrakcje turystyczne. In: Ziemia Sejnenska. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 15 d.]. prieiga per internetą: http://www.ziemia-sejnenska.pl/atrakcje.htm

82 Turizmo infrastruktūros sistema: apgyvendinimas Apgyvendinimo sektoriui priklauso visos įstaigos, kurios suteikia turistams nakvynės paslaugas, apgyvendinimas gali būti tiek stacionarus (pvz. viešbučiai, nakvynės namai, privatūs namai), tiek kilnojamas (pvz. palapinės, bungalo, kemperiai, jachtos, kruiziniai laivai). Seinuose veikia du viešbučiai (vienas jų įsikūręs Lietuvių namuose), vasaros metu apsistoti galima taip pat ir jaunimo nakvynės namuose. Dar daugiau apgyvendinimo paslaugų siūlo keliasdešimt Seinų apylinkėse veikiančių agroturistinių ūkių. Šios puikiai įrengtos kaimo sodybos turistams siūlo komfortiškas sąlygas, pvz. salona su židiniu, didelę virtuvę su visa reikalinga buitine technika, kelis miegamuosius, vonią, pirtį, lauko tarasą. Turistai naudotis gali šalia ūkių esančiomis ežerų pakrantėmis, plaukioti valtimis, žvejoti, iškylauti. Turizmo infrastruktūros sistema: maitinimas Seinų bei Punsko apylinkės garsėja skaniais lietuviškais patiekalais. Lietuviški šakotis, skilandis, duona, sūriai ir medus – tai turistų mėgiami ir visuomet pageidaujami produktai. Dažnai ir kitų regionų virėjai bando pagaminti panašių patiekalų, bet niekada ir niekur šio regiono lietuviški valgiai nėra tokie skanūs kaip čia. Turistų labiausiai mėgiami šio krašto pateikalai yra cepelinai, Suvalkijos medus ir įvairūs bičių gaminiai, tradicinė lietuviška duona, tradiciniai mėsos gaminiai ir, ne kartą gerai įvairiuose Lenkijos kulinarijos konkursuose įvertinti, pyragai. Seinuose veikia keletas restoranų, kavinių ir užeigų, kuriose, šalia įprastų visur sutinkamų patiekalų, galima paragauti ir tradicinės lietuvių virtuvės. Lietuviškus patiekalus turistams siūlo ir agroturistinių ūkių šeimininkės, jų paragauti galima taip pat ir įvairių švenčių, pvz. Žolinių atlaidų metu. Duonos, medaus ir pieno šventės metu vyksta gyvas duonos kepimas, medaus kopinėjimas, tad, turistai gali ne tik paragauti valgių, bet ir pamatyti ir patirti gyvą jų ruošimo procesą. Taigi, nacionalinė lietuviška virtuvė yra vienas iš stipresnių šio Punsko - Seinų krašto savitumų, labai patrauklus turistams iš Lenkijos. Turizmo infrastruktūros sistema: papildomos paslaugos (kultūriniai interesai, religiniai interesai ir kt.) Kultūriniai interesai. Seinų apylinkės patrauklios turistams ne tik dėl nepaprasto kraštovaizdžio ir neužterštos gamtos, bet ir dėl nepakartojamos regiono kultūros. Seinuose ir jų apylinkėse išsaugota daug unikalių šio krašto materialinės kultūros pavyzdžių, veikia keletas muziejų, yra daug istorijos paminklų, pakelės kryžių ir koplytstulpių. Kultūrinė tradicija yra svarbus elementas, vienijantis šio krašto gyventojus, patrauklus ir unikalus kraštotyros objektas.

83 Pats svarbiausias ir vertingiausias Seinų kultūros paveldo objektas – Seinų Švč. M. Marijos aplankymo baziliką, kurios nagrinėjimui skirtas šis magistro darbas. Šalia bazilikos stovi 1619 – 1706 m. pastatytas, XVIII a. pabaigoje perstatytas buvęs dominikonų vienuolyno kompleksas. Pastatas uždaros O raidės plano su kiemu viduje, su bastioniniais bokštais visuose keturiuose pastato kampuose. Tai vienintelis renesansinio stiliaus pastatas šiaurės rytų Lenkijoje, lyginamas su Lenkijos Baranawo ar Ujazdawo pilimis. Prie vertingų Seinų miesto kultūros paveldo objektų priskiriami ir antroje XIX a. pusėje pastatyti senieji vyskupų rūmai – Seinų vyskupijos vyskupo rezidencija. Šiuose rūmuose penkis metus gyveno Seinų vyskupo pareigas ėjęs poetas Antanas Baranauskas. Priešais Seinų baziliką stovi 1789 m. iškilusi Seinų globėjos Šv. Agotos koplytėlė. Seinuose nemažai iki II – ojo pasaulinio karo čia gyvenusių žydų palikimo. Du svarbiausi – Baltoji sinagoga iš 1860 – 1870 m. ir XIX a. antrosios pusės senosios talmudo mokyklos pastatas. Seinų miestelio teritorijoje stovi du paminklai: vienas skirtas vysk. Antanui Baranauskui, kitas – 1919 m. vykusio Seinų sukilimo aukoms atminti. Seinuose veikia du muziejai. Buvusiame dominikonų vienuolyne savo darbus pristato vietiniai fotografai ir tapytojai, čia taip pat yra etnografinė, Vygrių nacionaliniam parkui ir Seinų praeičiai skirtos ekspozicijos. Buvusiuose vyskupų rūmuose įsikūrusiame Seinų žemės muziejuje veikia kelios pastovios šio krašto archeologijai, numizmatikai, dominikonų ir vyskupijos istorijai, švietimui, kariuomenei ir čia gyvenusioms skirtingoms kultūroms skirtos ekspozicijos. Parodas organizuoja taip pat ir Seinų kultūros namai, centras „Pogranicze sztuk – kultur – narodów“ ir Baltoji sinagoga. Šio krašto lietuvių menininkų ar Lietuvos menininkų parodos kartais veikia ir Seinų Lietuvių namuose. Seinuose, ypatingai vasaros sezono metu, gausu įvairių kultūrinių renginių. Čia kiekvienais metais vyksta skulptūrinės dirbtuvės, Tarptautinis jaunųjų vargonininkų festivalis „Juniores Priores Organorium Seinensis”, Vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Baltic Satelid“. Devinti metai iš eilės kiekvieną vasarą organizuojamos Seinų dienos, kurių metu pasirodo ne tik lenkų atlikėjai, bet ir vietiniai lietuvių folkloro ansambliai bei svečiai iš Lietuvos. Nedidelius renginius atskirai organizuoja Dominikonų vienuolynas ir kitos kultūros organizacijos. Lietuvai svarbių datų paminėjimai nuolat vyksta Seinų Lietuvių namuose.182

182 Sejny w skrocie. In: Oficjalna strona Urzędu Miasta Sejny. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 15 d.]. prieiga per internetą: http://www.um.sejny.pl/sejny_w_skrocie

84 Religiniai interesai: sakraliniai objektai Seinų krašte. Be svarbiausio Seinų krašto sakralinio objekto – Seinų Švč. M. Marijos aplankymo bazilikos, dar galima įvardinti ir kitas lietuviškų Punsko ir Smalėnų parapijų bažnyčias – tai Punsko Švč. Mergėles Marijos Dangun Ėmimo ir Smalėnų šv. Izidoriaus bažnyčios. Punsko miestelyje stovi neogotikos stiliaus Švč. Mergėles Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia – tai jau trečioji šioje vietoje atstatyta šventovė. Anksčiau 1597 m. statyta medinė bažnyčia sudegė 1772 m., kita, taip pat medinė, sudegė 1868 m. Dabartinė šventovė buvo baigta statyti 1887 m. Bažnyčia pastatyta iš plytų ir akmens, netinkuota, trijų navų, du jos aukšti bokštai (po 35 m aukščio) didingai iškilę virš Punsko miestelio. Bažnyčios vidaus interjerą sukuria įspūdingas ąžuolinis didysis altorius, kurio centrinę skulptūrinę kompoziciją sudaro Nukryžiuotojo, Marijos, Marijos Magdalenos, šv. Jono ir šv. Kazimiero skulptūros bei du šoninių navų ir du šoninių koplyčių altoriai. Vidinės bazilikos sienos ir skliautai puošti lietuviškais ornamentais. Bažnyčios vidaus interjerą papildo šventųjų skulptūros, paveikslai, vargonų prospektas, įspūdingi vitražai bei tradicinės lietuviškos vėliavos.183 Smalėnuose stovi šv. Izidoriaus bažnyčia, pastatyta kartu su vienuolynu 1839 m., dvarininko Habermano pastangomis. Nuo 1897 m. ji yra parapijos bažnyčia. Vienuolyno patalpose lapkričio mėnesį vyksta rekolekcijos kunigams. Vasarą čia rengiamos stovyklos jaunimui. Vienuolyno patalpos pritaikytos svečiams. Seinų, Punsko ir Smalėnų parapijose kiekvienais metais vyksta tradiciniai atlaidai. Maldininkams patrauklus turėtų pasirodyti Piligrimų kelias, apjungiantis Lenkijos ir Lietuvos miesteliuose esančias šventoves. Kelio ilgis, 222 km, jo trasa: Smalėnai – Punskas – Kalvarijos pasienio postas – Simnas – Krokialaukis – Ūdrija – Alytus – Punia – Butrimonys – Pivašiūnai – Alytus. Kitas, 170 km ilgio piligrimų kelias, vadinamas „Popiežiaus taku“, apima Seinų krašto vietoves, kurios vienokiu ar kitokiu būdu susijusios yra su popiežiumi Jonu Pauliumi II – uoju. Piligrimams taip pat siūlomas Tarptautinis dominikonų takas, į kurio programą įeina skirtingais laikmečiais dominikonų ordino vienuolių įkurtų vienuolynų ir statytų bažnyčių lankymas. Maršrutas prasideda Latvijoje esančioje vietovėje Aglona, vėliau keliauja į Vilnių ir apima Šv. Dvasios bažnyčios ir prie jos esančio dominikonų vienuolyno bei Lukiškių Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios lankymą. Toliau keliaujama į Trakus ir lankomas dominikonų nebaigtas statyti vienuolynas, kuris šiuo metu tarnauja kaip viešosios paskirties pastatas. Sekanti stotelė – Liškiavos Šv. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas. Kelionė tęsiasi Lenkijos teritorijoje, piligrimai

183 Bobin, Božena. Kosciol w Punsku. In: Punsk zaprasza. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 15 d.]. prieiga per internetą: http://www.punsk.com.pl/muzea_pl/kosciol_punsk.htm

85 lanko Seinų baziliką ir vienuolyną, toliau Krasniboro bažnyčia, Rožanistoko bažnyčią ir vienuolyno kompleksą. Kelionės pabaiga – Choroščė. 184 Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika ir buvęs dominikonų vienuolynas yra puikiai pritaikyti turistų lankymui. Prie pat objekto yra didelė stovėjimo aikštelė, šalia įrengtas vasaros sezonu veikiantis Turizmo informacijos centras ir dviračių nuomos punktas (il. 85). Turizmo informacijos centre kiekvienam lankytojui suteikiama informacija apie nakvynės, maitinimo ir pramogų galimybes Seinų krašte, pateikiama informacija apie lankomus objektus. Čia turistams pristatomi patraukliausi dviračių, pesčiųjų ar baidarių maršrutai, pateikiami regiono žemėlapiai ir skrajutės. Centras užsiima piligriminių kelionių į Vilnių ir kitas Lietuvos vietoves organizavimu, bendradarbiauja su kelionių maršrutu Riga – Talinas – Helsinkis – Peterburgas organizatoriais, aptarnauja ekskursijas, sudaro joms individualius lankymo maršrutus. Bazilikos viduje veikia nedidelė suvenyrų parduotuvėlė. Norint į Seinus pritraukti kuo daugiau turistų svarbi yra ir atitinkama informacijos sklaida. Pagrindiniai šaltiniai, kurie teikia informaciją apie Seinų baziliką: informaciniai leidiniai, lankstinukai, informaciniai stendai, lentos, Seinų žemės muziejaus ir Dominikonų vienuolyno darbuotojai, Seinų turizmo informacijos centras, taip pat internetas (il. 86). Seinų kultūros paveldo globos draugija ir Seinijos žemės draugija yra išleidusios nemažai informacinių leidinių, kuriuose aprašomi svarbiausi lankytini Seinų krašto objektai. Vieni jų trumpai pristato visus miestelio kultūros paminklus, kiti yra skirti vien tik Seinų bazilikai. Tačiau šiuose leidiniuose pateikiamos informacijos yra nedaug, ji apibendrinančio pobūdžio, pristato tik svarbiausius faktus. 2010 m. išleistas Seinų bazilikai skirtas video filmas DVD formatu, kuris papildo negausią kelionių vadovų informaciją. Informacijos apie Seinų baziliką nemažai patalpinta internete. Veikia atskira Seinų bazilikai skirta svetainė, kurioje pateikiama bazilikos istorija, jos architektūros, vidaus interjero ir svarbiausių meno kūrinių aprašymas, nuotraukos. Panašią informaciją surasti galima Seinų miesto, Seinų apskrities, Punsko valsčiaus svetainėse. Daugelyje turistinio pobūdžio tinklalapių įkelta yra bent minimali informacija apie Seinus ir čia esančius lankytinus objektus. Tačiau labai ryškiai pastebimas vienas šių informacijos šaltinių trūkumas – tiek leidiniuose, tiek internetinėse svetainėse visa medžiaga pateikiama vien tik lenkų kalba. Šiame krašte gyvena nemažai lietuvių, be to, čia dažnai apsilanko ir turistai iš Lietuvos, todėl leidiniai ir internetiniai tinklapiai turėtų būti

184 Transgraniczny szlak dominikanski. In: Ziemia Sejnenska. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 15 d.]. prieiga per internetą: http://www.ziemia-sejnenska.pl/dominik.htm

86 dvikalbiai. Turistus ir lankytojus visada aptarnauti gali visus metus veikiančio Turizmo informacijos centro darbuotojai. Taigi, išanalizavus Seinų krašto turizmo infrastruktūros sistemą galima teigti, jog šis kraštas yra puikiai pritaikytas turistų lankymui. Miestą labai patogu pasiekti automobiliu iš Lietuvos ir Lenkijos, yra išvystyta gera aptarnavimo paslaugų sistema, čia gausu turistams patrauklių skirtingų kultūros paveldo objektų, siūloma nemažai pramogų, aktyvaus laisvalaikio praleidimo galimybių.

87 6.2. Seinų bazilika dabarties Lietuvos turizmo trasose

Lietuvos turistinių kelionių organizatoriai šiuo metu turistams siūlo šešias keliones į Lenkiją, į kurių maršrutus įtrauktas ir Seinų bei juose esančių objektų lankymas: 1. Seinai – Vygriai – Šv. Lipka –Gižickas 2. Šv. Lipka - Vilko guolis (Hitlerio slėptuvė) - Vygriai - Seinai 3. Augustavo kanalai – Seinai 4. Lietuva - Punskas - Vygriai - Seinai – Lietuva 5. Karališkasis Birštonas – Seinai - Vygriai 6. Lietuva už sienos: Seinai – Vygriai – Punskas – Stančikai – Ožkiniai Dauguma kelionių vienos dienos trukmės, jų maršrutai panašūs, dažniausiai apimantys šiaurinėje Lenkijos dalyje esančių vietovių – Seinų, Vygrių, Šv. Lipkos ir kitų mažiau žinomų objektų lankymą. Seinuose lankoma Švč. M. Marijos aplankymo bazilika bei buvęs dominikonų vienuolynas, ekskursijų apraše akcentuojamos šių objektų sąsajos su vyskupu Antanu Baranausku. Vygriuose keliautojų laukia trumpa pažintis su XVII-XVIII a. kamaldulių vienuolynu, popiežiaus Jono Pauliaus II muziejumi – cele, bažnyčia, apžvalgos bokštu. Taip pat lankomas stebuklais garsėjantis Šv. Lipkos barokinis ansamblis (bažnyčia ir vienuolynas). Atskiros kelionės taip pat siūlo turistams Gižicko, buvusios Hitlerio slėptuvės miške, taip vadinamo Vilko guolio lankymą ar pasiplaukiojimą laivu Augustavo kanalu. Į vienos kelionės programą įtrauktas ir vizitas Punske bei jo apylinkėse esačių muziejų ir kultūros, istorijos paminklų lankymas. Iš visų kelinių organizatorių sudarytų ekskursijų išsiskiria viena, kuri akcentuoja būtent lietuvišką Seinų krašto praeitį, siekia supažindinti keliautojus su šių, kadaise Lietuvai priklausančių žemių, kultūros paveldu. Kelionė prasideda Seinuose, čia, be bazilikos ir vienuolyno, lankomi ir kiti miesto objektai, Lietuvių namai ir lietuviška „Žiburio“ mokykla. Po to keliaujama į Vygrių vienuolyną. Kelionė tęsiasi donelaitiškoje Mažojoje Lietuvoje. Nors čia jau lietuviai negyvena, bet apie lietuvišką šio krašto praeitį vis dar byloja lietuviškai skambantys vietovardžių pavadinimai. Lankomi Romos akvedukus primenantys senieji geležinkelio tiltai Stančikuose. Kelionė baigiasi Punsko krašte, lankoma Ožkinių jotvingių gyvenvietė, Punske apžvelgiami pagrindiniai lankytini objektai, pabaigoje laukia susitikimas su Punsko viršaičiu. Viena Lietuvos kelionių organizavimo agentūra 2008 m. buvo pateikusi Naujųjų metų sutikimo kelionę į Krokuvą, į kurios programa įtraukti buvo ir Seinai. Tačiau šiuo metu, ko gero, šio maršruto kelionė nėra organizuojama.

88 Taigi visų Lietuvos kelionių organizatorių rengiamų ekskursijų po Seinus pagrindinis programos elementas – Seinų Švč. M. Marijos aplankymo bazilikos ir šalia jos esančio buvusio dominikonų vienuolyno lankymas. Kadangi ekskursijos trunka tik vieną dieną, bazilikos lankymas nėra labai ilgas ir išsamus, jo metu turistams pateikiami tik svarbiausi šventovės istorijos faktai, apibūdinamas Seinų miesto ryšys su Antanu Baranausku, aptariamas svarbiausias Seinų bazilikos meno objektas – Dievo Motinos statula. Išsamesnei bazilikos istorinei raidai, architektūros analizei ar kitiems vidaus interjero dailės paveldo objektams: altoriams, vargonams, paveikslams ar interjero ikonografinei programai dėmesio neskiriama. Kadangi šie ekskursijų maršrutai nėra labai populiarūs turistų tarpe, detalesnė informacija apie kainas ir terminus pateikiama agentūrose; į šias keliones leistis galima tik su iš anksto suorganizuota didesne keliautojų grupe. Lietuvos turizmo agentūrų pateikiamų ekskursijų į Seinus pasiūla nėra didelė, tačiau šį trūkumą galima sumaniai panaudoti sudarant naujus, įdomesnius teminius kelionių maršrutus, apjungiant ne tik Lenkijos, bet ir kitų šalių vietovių lankymą, pateikiant juos atitinkamoms tikslinėms grupėms (pvz. piligrimams, architektūros, sakralinės dailės mylėtojams, moksleiviams, studentams ir pan).

89 6.3. Piligriminės kelionės „Vilniaus barokas“ pasiūlymas

Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos architektūrinė stilistika priskiriama vilnietiškojo baroko stiliui. Šiuo stiliumi statytos bažnyčios pasižymi išskirtiniais bruožais. Tai du liekni, grakštūs, bokštai pagrindiniame fasade, jie dažniausiai būna trijų, keturių ar penkių nevienodo aukščio ir pločio tarpsnių, kurie kylant į viršų po truputį siaurėja ir trumpėja. Bokštus užbaigia vientisi arba laiptuoti šalmai ir geležiniai kryžiai. Bokštai iki trečiojo tarpsnio sudaro vieną kompozicinę plokštuma su vidurine fasado dalimi, nuo trečio atsiskiria, o tarp bokštų susidariusioje erdvėje būna įterptas puošnus karpytas frontonas. Savita Vilniaus baroko mokykla susiformavo XVIII a. viduryje ir išplito po visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją: dabartinę vakarų Baltarusiją, šiaurės ir vakarų Ukrainą ir rytų Lenkiją. Šio stiliaus bažnyčių daug yra Lietuvoje, joms priskiriamos Šv. Pilypo ir Jokūbo, Šv. Kotrynos ar Misionierių bažnyčios Vilniuje, Jėzuitų bažnyčia Kaune ir daugelis kitų, po visą Lietuvą išsibarsčiusių šventovių. Tačiau begalė, ne taip gerai žinomų, bet ne mažiau įspūdingų bažnyčių yra dabartinės Baltarusijos, Latvijos ir Lenkijos teritorijoje. Siekiant supažindinti Lietuvos keliautojus, piligrimus, meno ir architektūros mėgėjus su bendrą LDK istoriją atspindinčiu sakralinės architektūros paveldu, galima parengti turistinį maršrutą „Vilniaus barokas“, apimantį Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijose esančių vilnietiškojo baroko stiliaus bažnyčių lankymą. Lietuvos kelionių agentūros siūlo pažintines keliones po Baltarusiją, apimančias LDK istorinius objektus, tačiau visos jos orientuojasi labiau į senąsias Lietuvos pilis, ne į sakralinį paveldą.

90 Iliustracijoje nr. 87 sužymėtos pagrindinės Latvijos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijoje stovinčios išlikusios vilnietiškojo stiliaus baroko bažnyčios.

Il. 87. Pagrindinės Vilniaus baroko architektūros mokyklos stiliumi statytos šventovės Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos teritorijoje A. Daugpilio Jėzuitų bažnyčia B. Bistryčios Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia C. Varnionių Šv. Jurgio bažnyčia D. Armanavičių bažnyčia E. Gluboko Šv. Trejybės bažnyčia F. Polocko Šv. Sofijos soboras G. Vitebsko Kristaus Prisikėlimo cerkvė H. Smalėnų Švč. M. Marijos bažnyčios griuvėsiai I. Minsko Šv. Mergelės Marijos katedra J. Stalovičių Šv. Jono Krikštytojo Joanitų (Maltos ordino riterių) bažnyčia K. Slanimo Šv. Andriejaus parapinė bažnyčia L. Zietelos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia M. Vosyliškių dominikonų vienuolyno Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia N. Gardino jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia O. Rožanistoko Marijos bažnyčia P. Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika

91 Atsižvelgiant į šių šventovių išsidėstymą, galima parengti kelis skirtingos trukmės ir ilgio maršrutus. Kelių dienų trukmės kelionė galėtų apimti visose trijose šalyse (Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje) nurodytas bažnyčias ir cerkves. Trumpesnė ekskursija truktų dvi dienas, į jos maršrutą įeitų keturių arčiausiai Lietuvos sienos Baltarusijoje ir dviejų Lenkijos teritorijoje esančių bažnyčių lankymas. Tikslesnis piligriminės kelionės „Vilniaus barokas“ maršrutas pavaizduotas iliustracijoje nr. 88.

Il. 88. Piligriminės kelionės „Vilniaus barokas“ maršrutas A. Vilnius B. Bistryčios Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia C. Varnionių Šv. Jurgio bažnyčia D. Vosyliškių dominikonų vienuolyno Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia E. Gardino jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia F. Rožanistoko Marijos bažnyčia G. Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika H. Kauno Jėzuitų bažnyčia Kelionė prasidėtų Vilniuje (A), čia keliautojai aplankytų gražiausias vilnietiškojo baroko stiliaus Šv. Kotrynos, Šv. Pilypo ir Jokūbo, Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių), Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčias. Toliau kelionė tęsiasi Baltarusijoje, pirmas sustojimas

92 Bistryčioje. Tai gyvenvietė vakarų Baltarusijoje, pasienyje su Lietuva, kairiajame Neries krante. Gyvenvietė minima nuo 1390 metų kaip Jogailos valda. Kaimas Bistryčia - viena seniausių gyvenviečių Astravo rajone. Strijkovskio ir Kojalavičiaus kronikose teigiama, kad kaimas Bistryčia buvo pirmoji LDK sostinė. XIX a. čia dar gyveno nemažai lietuvių. Šiuo metu čia stovi Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia (B) (il. 89). Bažnyčia priskiriama Vilniaus baroko architektūros mokyklai. Spėjamas architektas Jonas Kristupas Glaubicas (apie 1700 – 1767). Bažnyčia pastatyta 1760 – 1761 m., pagal kitus šaltinius – 1523 m., o 1760 – 1761 m. perstatyta. Bažnyčia vienanavė su penkiabriaune apside, dvibokščiu vėlyvojo baroko fasadu. Pagrindinis dviejų tarpsnių vėlyvojo baroko altorius dekoruotas stiuko lipdyba, jame patalpinta Vilniaus Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopija. Šoniniai altoriai to paties laikotarpio, kaip ir pagrindinis. Sakykla, dabartinis sienų dekoras daryti XX amžiuje. Po 1863 m. bažnyčia buvo pertvarkyta į cerkvę – virš stogo ir bokštų buvo pastatyti svogūniniai kupolai. Dabar ji veikia kaip katalikų bažnyčia.185 http://www.globus.tut.by/bystrica/kostel_gallery.htm Toliau kelionė tęsiasi už 12 km nuo Bistryčios nutolusiuose Varnionyse (C). Varnionys minimos 1423 m. LDK metrikose. XIX a. buvo Ašmenos apskrityje, dauguma gyventojų buvo lietuviai. Čia stovi Šv. Jurgio bažnyčia (il. 90). Su ja yra susijęs pirmasis Varnionių miestelio paminėjimas šaltiniuose – 1462 m. miestelio savininkė Marina Songailienė skyrė pinigus medinės Dievo Kūno bažnyčios ir klebonijos pastatymui. Dabartinę mūrinę bažnyčią, senosios vietoje, 1767 – 1769 m. fundavo miestelio savininkė Marija Abramovič. Bažnyčia pastatyta pagal architekto Augustino Kosakovskio projektą. Konsekruota Vilniaus vyskupo Mykolo Jono Zenkovičiaus. 1743 – 1842 m. prie bažnyčios veikė rochitų vienuolynas. Šventovė dalinai perstatyta 1880 ir 1909 metais. Iki XX a. II pusės ji buvo uždaryta, 1948 m. paversta kino teatru, klubu ir galų gale, apleista, vėliau restauruota ir grąžinta tikintiesiems, pašventinta 1990 metais. Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, vienanavė su kvadratinio plano apside ir dviem aukštais, grakščiais trijų tarpsnių bokštais pagrindiniame fasade. Prieangis pagrindiniame fasade pristatytas XIX amžiuje. Bažnyčia priskirtina Vilniaus baroko architektūros mokyklai. Jos altorius kadaise puošė Simono Čechavičiaus ir jo mokinių paveikslai.186 http://www.globus.tut.by/vornyany/kostel_gallery.htm

185 LDK pilys, rezidencijos ir šventyklos: Bistryčia. Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. In: Magnus Ducatus Lithuaniae. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą: 186 LDK pilys, rezidencijos ir šventyklos: Varnionys. Šv. Jurgio bažnyčia. In: Magnus Ducatus Lithuaniae. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą:

93 Sekantis sustojimas Vosyliškėse (D). Čia keliautojai aplankys Vosyliškių dominikonų vienuolyno Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, iškilusią 1769 m. (il. 91) 1658 m. šią šventovę ir vienuolyną fundavo Lydos žemės teismo teisėjas Martynas Dominykas Limontas. 1658 – 1769 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo mediniai. 1769 m. pradedami statyti mūriniai vienuolyno pastatai (neišlikę) ir bažnyčia. Pastaroji buvo pastatyta dominikonų pastangomis iš surinktų aukų. 1790 m. bažnyčia konsekruota. 1832 m. dominikonų vienuolynas uždarytas, bažnyčia iki 1865 m. veikė kaip parapinė, 1865 – 1918 m. veikė kaip cerkvė (dalinai perstatyta), 1919 m. grąžinta katalikams ir veikia be pertraukų iki šiol. Bažnyčią supa akmenų mūro tvora su vartais, 2005 m. šventoriuje pastatytas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II. Bažnyčia – vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas, priskiriamas Vilniaus baroko mokyklai. Tai trinavis, stačiakampio plano su pusapvale apside ir dviem bokštais pagrindiniame fasade, pastatas. Pertvarkant bažnyčią į cerkvę buvo dalinai perstatytas jos fasadas – nuardyti bokštų viršutiniai (ketvirti) tarpsniai ir perstatytas vėlyvojo baroko frontonas tarp jų. Bažnyčia yra netekusi skliautų, dabar perdengimas medinis. Interjere išlikęs vertingas, Vilniaus baroko architektūros mokyklai būdingas, septynių altorių ansamblis – pagrindinis, du šoniniai ir keturi prie piliorių.187 http://www.globus.tut.by/vasilishki/kostel_gallery.htm Toliau keliaujama į Gardiną – miestą, įsikūrusį netoli Lenkijos ir Lietuvos sienų (E). Dėl beveik tūstantį metų trunkančios miesto gyvavimo istorijos, Gardine gausu skirtingus jo istorinės raidos etapus atspindinčių objektų. Vienas tokių objektų – jėzuitų vienuolynas, kolegija ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia (il. 92). Gardino jėzuitų ansamblį, užimantį visą miesto kvartalą, sudarė Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, kolegijos ir gyvenamieji, ūkiniai pastatai, sodas ir vaistinė. Jėzuitų atsikėlimą į Gardiną inicijavo LDK karalius Steponas Batoras, fundavęs Gardine jėzuitų kolegiją, tačiau Jėzuitai į Gardiną atvyko tik praėjus 36 m. po kunigaikščio mirties – 1622 m. 1623 m. įsteigė savo rezidenciją, 1625 m. atidarė kolegiją. Pirmoji medinė jėzuitų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Gardine buvo pastatyta XVII a. II pusėje (kartais manoma, kad XVII a. I pusėje) ir veikė iki 1700 m. (perstatyta į mokyklą). Mūrinę bažnyčią fundavo Samuelis ir Konstancija Lozos, statybos pradėtos 1678 m. ir truko kelias dešimtis metų. 1700 m. bažnyčia dar nebuvo baigta įrengti, tačiau jau vyko pirmosios mišios, o iškilmingas bažnyčios pašventinimas Šv. Pranciškaus

187 LDK pilys, rezidencijos ir šventyklos: Vosyliškių domininkonų vienuolyno Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. In: Magnus Ducatus Lithuaniae. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą:

94 Ksavero (Francisco de Gassu y Xavier) vardu vyko 1705 m. Po konsekracijos buvo tęsiamas lėtas bažnyčios įrenginėjimas net iki XVIII a. II pusės. Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia – vienas įspūdingiausių brandžiojo – vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklų LDK, savo dydžiu, architektūra ir reikšme prilygstanti kitoms dviems svarbiausioms LDK jėzuitų šventovėmis – Krokuvos ir Vilniaus. Bažnyčia trinavė, bazilikinė, lotyniško kryžiaus plano su kupolu. Įspūdingą fasadą puošia du bokštai. Interjeras dekoruotas 12 barokinių altorių ansambliu, kurio pagrindinę dominantę – pagrindinį vėlyvojo baroko medinį altorių galima vadinti vienu įspūdingiausių XVIII a. LDK sukurtų altorių (il. 93). Didingas pagrindinis altorius susideda iš trijų tarpsnių. Apatiniame tarpsnyje patalpinta 13 figūrinių skulptūrų – Šv. Pranciškaus Ksavero, dešimties apaštalų ir fundatorių globėjų, antrame – Kristaus, keturių evangelistų ir keturių Bažnyčios tėvų skulptūros, altorių vainikuoja glorija. Šį nepaprastą meno kūrinį sukūrė drožėjas Jonas Kristianas Šmitas iš Rešliaus. Interjerą puošia keturiolikos freskų ciklas su scenomis iš Šv. Pranciškaus Ksavero gyvenimo. Bažnyčioje saugomas stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas. Tai iš Romos parvežta Šv. Marijos Snieginės paveikslo kopija.188 Toliau ekskursija tęsiasi Lenkijos teritorijoje. Aplankoma Rožanistoko Švč. Mergelės Marijos paaukojimo bazilika (F) (il. 94). Rožanistokas – kaimas Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, netoli Baltarusijos sienos. XVII a. viduryje Kživistoku vadinama vietovė priklausė Tiškevičiui, LDK kunigaikščio Švitrigailos palikuoniui. Tiškevičius ir jo žmona 1661 m. fundavo pirmąją medinę bažnyčią. 1663 m. čia iš Seinų atvyksta dominikonai, kurie tampa stebuklingo Dievo Motinos su Kūdikėliu rankose paveikslo globėjais. Dėl Dievo Motinos kulto ir su juo susijusiomis malonėmis vietovė pakeitė pavadinimą į Rožanistoką. Bazilika statyta 1759 – 1785 m. Šventovės architektūra barokinio stiliaus, vidaus interjeras, altoriai puošti rokokiniais dekoratyviniais elementais. Bazilika lotyniškojo kryžiaus plano, trinavė, pagrindinis fasadas su dviem skirtingo aukščio bokštais, vakarinis bokštas žemesnis, rytinis pristatytas XX a. pradžioje. Šiuo metu bazilikoje įrengta vienuolika altorių. Iki 1866 m. altorių būtą trylikos, tačiau baziliką pavertus cerkve, daugelis altorių paveikslų ir skulptūrų buvo sunaikinta.189

188 LDK pilys, rezidencijos ir šventyklos: Gardino Jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. In: Magnus Ducatus Lithuaniae. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą:< http://www.mdl.lt/wp- content/upload/jezuitu-bazn.pdf> 189 Historia: Bazilika. In: Sanktuarium Maryje w Rozanymstoku. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą:

95 Kitas Lenkijoje lankomas objektas – Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika ir buvęs dominikonų vienuolynas (G). Iš Seinų ekskursija sugrįžta atgal į Lietuvą. Paskutinė programos dalis – Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios lankymas (H) (il. 95). Visa kelionė „Vilniaus barokas“ po Lietuvą, Baltarusiją ir Lenkiją galėtų trukti dvi dienas. Trasos ilgis – apie 581 km. Keliaujant nebūtina apsiriboti vien tik Vilniaus baroko architektūros mokyklos bažnyčių lankymu, bet pamatyti galima ir kitus Baltarusijos architektūros paminklus, pvz. senąsias LDK kunigaikščių pilis Lydoje, Krėvoje ir Alšėnuose. Šis sudarytas maršrutas yra, be abejo, tik vienas galimas variantas iš daugelio. Atsižvelgus į keliautojų interesus ir pageidavimus bei finansines galimybes galima sudaryti ir kitokias trasas, apimančias ir kitų, toliau į Baltarusijos pietus išsidėsčiusių barokinių šventovių lankymą.

96 IŠVADOS

Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika šiame magistro baigiamajame darbe pirmą kartą nuodugniai analizuota kultūros paveldo aspektu. Išnagrinėjus šventovės istorinę raidą, architektūrinę, meninę bei istorinę – memorialinę vertes bei ištyrus šio objekto panaudos galimybes kultūriniam turizmui bei piligrimystei, formuluojamos tokios išvados: 1. Skirtingas kultūros paveldo vertes įprasta vadinti apibendrinta sąvoka - kultūrine verte. Ji susideda iš daugelio skirtingų verčių: archeologinės, architektūrinės, urbanistinės, istorinės, memorialinės, religinės, sakralinės, etninės, dailės, mokslinės, technologinės vertės. Detali šių verčių analizė sudaro pagrindą kultūros paveldo objekto vertinimo procesui, kuriuo remiantis vėliau yra grindžiama jo apsauga ir priežiūra. Pagal LR įstatymuose ir tarptautiniuose paveldo apsaugos dokumentuose pateikiamus verčių apibrėžimus nustatyta, jog Seinų Švč. M. Marijos aplankymo bazilikoje ryškiausiai atsiskleidžia trys svarbiausios kultūrinės vertės dalys – tai architektūrinė, meninė ir istorinė – memorialinė vertės. 2. Išnagrinėjus Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos istorinę raidą bei architektūros pakitimus paaiškėjo, kad pirmoji medinė Seinų bažnyčia iškilo 1602 m., tačiau ji stovėjo kitoje vietoje nei dabartinė. Antrąją, renesansinio stiliaus bažnyčią 1610 m. pastatė dominikonų vienuoliai. Dabartinį pavidalą Seinų bazilika įgavo po 1760 m. vykusio bažnyčios perstatymo. Tuo metu buvo pakeista bazilikos orientavimo kryptis, ji buvo padidinta, pastatytas barokinis dvibokštis frontonas, atsuktas į rytų pusę. 3. Stilistinės bazilikos architektūros analizės metu fasaduose atrastos architektūrinės formos šią šventovę leidžia priskirti Vilnietiškojo baroko architektūros stiliui. Pagrindinis jos bruožas – du grakštūs, aukšti ir liekni bokštai pagrindiniame (rytiniame) fasade bei tarp jų įterptas karpytas frontonas. Be to, nustatyta, kad jos eksterjere matomi ir kitų architektūrinių stilių pėdsakai, bylojantys apie šios bazilikos istorinę ir architektūrinę raidą (galinis šventovės fasadas vėlyvojo renesanso stiliaus, jis mena pirmąją, 1610 m. iškilusią mūrinę Seinų bažnyčią). Taigi, nors bazilika XVIII a. viduryje buvo perstatyta baroko stiliumi, tačiau išlikusios architektūrinės formos atspindi visą jos gyvavimo laikotarpį. Trijų skirtingų architektūrinių stilių darna bei su jos perstatymu susiję tik šiai bazilikai būdingi tūrinės – erdvinės kompozicijos bei vidaus erdvės ypatumai sukuria išskirtinę šio kultūros paveldo objekto architektūrinę vertę. 4. Bazilikos vidaus įrenginių analizė atskleidė šventovės meninę vertę, kurią sukuria visi jos viduje esantys sakralinio meno kūriniai ir įrenginiai. Meninės analizės metu nustatyta, kad

97 bazilikos vidaus interjere dominuoja baroko stilius. Dauguma bažnyčios altorių, paveikslų ir vidaus interjero detalių sukurti XVIII a., dekore vyrauja rokokinio stiliaus elementai. Savo stilistika išsiskiria Švč. Jėzaus Širdies koplyčios neoklasicistinių ir Dievo Motinos koplyčios neorenesnsinių formų altoriai. Pats seniausias ir vertingiausias šios bazilikos meno kūrinys – stebuklingoji atidaroma gotikinė Dievo Motinos statula. 5. Keturi iš aštuonių šoninių bazilikos altorių titulinių paveikslų yra autentiški, sukurti XVIII a. įvairiu laiku. Likusieji keturi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje buvo pakeisti naujais. Du senieji altorių paveikslai, vaizduojantys šv. Jackų ir šv. Vincentą Ferarietį, šiuo metu puošia bazilikos presbiterijos sienas, kiti du, Marijos Magdalenos ir šv. Rožės Limietės paveikslai, yra neišlikę. 6. Meninė Seinų bazilikos vertė kyla ne vien iš atskirų interjerą sudarančių esminių ir formalių meno kūrinių ypatybių bei šių įrenginių tarpusavio darnos, bet ir iš visus vidaus įrenginius apjungiančios bendros ikonografinės programos. 7. Autentiška, XVIII a. viduryje sukurta bazilikos ikonografinė programa yra iškraipyta ir netiksli, tačiau atlikus išlikusio skulptūrinio ir paveikslinio bazilikos altorių ir kitų įrenginių dekoro analizę bei sužinojus buvusių paveikslų vaizduojamus personažus ir siužetus, pirmą kartą buvo nustatyta bendra visoje šventovėje plėtojama ikonografinė programa bei išskirtos pagrindinės ikonografinės programos temos: tai Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios ir Šventųjų dominikonų temos. 8. Atrastos ir nurodytos glaudžios idėjinės programos sąsajos su bazilikos fundatoriais ir perstatytojais. Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios ir Šventųjų dominikonų temų bazilikos ikonografinėje programoje pasirinkimui didžiulės įtakos turėjo 1603 – 1805 m. čia veikęs dominikonų vienuolynas. Apie dominikonų poveikį sudarant bazilikos ikonografinę programą byloja dominikonų šventuosius vaizduojančių paveikslų ir skulptūrų gausa. 9. Nustatyta istorinė Seinų bazilikos vertė, atsirandanti dėl penkerius metus čia gyvenusio ir dirbusio poeto vyskupo Antano Baranausko bei šalia bazilikos veikusios Seinų kunigų seminarijos. 1897 – 1902 m. Seinų vyskupo pareigas ėjo Lietuvos poetas, kalbininkas vyskupas Antanas Baranauskas. Čia jis praleido penkerius paskutiniuosius gyvenimo metus, Seinų bazilika tapo jo amžinojo poilsio vieta. 1826 – 1915 m. prie bazilikos esančiame vienuolyne buvo įsikūrusi Seinų kunigų seminarija, kuri išauklėjo ne vieną žinomą Lietuvos kultūros veikėją, rašytoją, poetą, kunigą. Seminarija buvo lietuvių švietimo ir kultūros židinys, turėjęs didelės reikšmės būsimam lietuvių tautiniam atgimimui.

98 10. Didelė architektūrinė, meninė bei istorinė Seinų bazilikos vertė sukuria šios šventovės išskirtinumą, kurį galimą panaudoti turizmui ir piligrimystei. Atlikta Seinų miestelio ir viso krašto turizmo infrastruktūros sistemos analizė atskleidė gerą Seinų pritaikymą turistų lankymui. Atsižvelgiant į didelę Seinų bazilikos, kaip paveldo objekto, kultūrinę vertę bei negausią kelionių po Seinus pasiūlą, atsiranda galimybė rengti skirtingus teminius turistinius maršrutus. Šiame darbe pasiūlytas piligriminės kelionės „Vilniaus barokas“ maršrutas, apimantis Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijose išsibarsčiusių vilnietiškojo baroko stiliaus bažnyčių lankymą, kuris supažindins Lietuvos keliautojus, piligrimus, meno ir architektūros mėgėjus su bendrą LDK istoriją atspindinčiu sakralinės architektūros paveldu.

99 ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

ŠALTINIAI:

Publikuoti šaltiniai:

1. Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija. In: Kultūros paveldo departamentas. 1985. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/87 2. Krupavičius, Mykolas. Atsiminimai. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1972. 3. Laukaitis, Juozapas. Iš atsiminimų apie vyskupą A. Baranauską. In: Tiesos kelias, 1935, nr. 3, p. 165. 4. Laukaitis, Juozas. Vyskupas Antanas Baranauskas. In: Tiesos kelias, 1927, nr. 11, p. 660. 5. LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. In: Lietuvos Respublikos Seimas, 2009 interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=371810 6. LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. In: Lietuvos Respublikos Seimas, 2004. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=243361&p_query=&p_tr2=> 7. Staugaitis, Justinas. Seinų katedros šešėlyje. Punskas: Aušros leidykla, 1995. 8. Tarpatautinė paminklų ir vietų konservavimo ir restauravimo chartija. In: Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, 9. Totoraitis, Jonas. Vysk. Antanas Baranauskas Seinų vyskupijoje. In: Naujoji Romuva, 1935, nr. 9, p. 202. 10. Vileišis, Jonas. A . a. Antanas Baranauckas, Seinų vyskupas. (Atsiminimas). In: Varpas, 1903, nr. 1, p. 23.

LITERATŪRA:

Knygos:

11. Ambrosiewicz, Maciej. Zespol podomikanski w Sejnach. Suwalki: Wydawnicto Hancza, 1997. 12. Becker, Udo. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 205.

100 13. Bulota, Alfonsas. Benys, Laimutis. Šventųjų gyvenimai: Lietuvos katalikų kalendorius. Kaunas: Alytaus Angelų sargų bažnyčios religinės bendruomenės leidykla. 1994. 14. Dailės žodynas / Sud. Mulevičiūtė Jolita. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999. 15. Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius : Savastis, 1998 16. Granat, Wincenty. Encyklopedia katolicka. T. 7. Lublin : Towarzystwo Naukowe Katolickiego Uniwersytetu Lubelskiego, 1973, p. 813 – 814. 17. Granat, Wincenty. Encyklopedia katolicka. T. 8. Lublin : Towarzystwo Naukowe Katolickiego Uniwersytetu Lubelskiego, 1973, p. 219 – 220. 18. Grecevičius, Petras. Turizmas. Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras, 2002 19. Jurkštas, Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994. 20. Kajackas, Algimantas. Bažnyčia liturgijoje: liturgijos raida istorijoje: vadovėlis aukštosioms mokykloms. Vilnius: Lietuvos katechetikos centras, 1998. 21. Kajackas, Algimantas. Bažnytinio meno įvadas: vadovėlis. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007. 22. Katilius, Algimantas. Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a – XX a. pradžia). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2009, p. 65 – 81. 23. Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Sanktuarium Matki Boskiej w Sejnach. Sejny: Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007. 24. Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Spacerkiem po bazylice sejnenskiej. Przewodnik. Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007 25. Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios: Vilkaviškio vyskupija. 1982, p. 430. 26. Lanzi, Fernando ir Gioia. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Vilnius : Alma littera, 2005. 27. Lenkijos Kongreso karalystė. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I .Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 784. 28. Lietuvos architektūros istorija: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio / Sud. Algė Jankevičienė ir kt., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. 29. Mikšytė, Regina. Antanas Baranauskas: monografija. Vilnius: Vaga, 1993, p. 238.

101 30. Ramonienė, Dalia. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1997. 31. Riškus, Jonas. Lietuvių literatūra, XIX a. pirmoji pusė. Vilnius: Mokslas, 1982, p. 199 – 204. 32. Šinkūnaitė, Laima. Interjero dailė. In: Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika / Sud. L. Šinkūnaitė ir kt., Kaunas: Kauno archivyskupijos muziejus, 2008. 33. Šventasis Raštas. / Vertė A. Rubšys; Č. Kavaliauskas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. 34. Totoraitis, Jonas. Sūduvos Suvalkijos istorija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos Filosofijos fakultetas, 1938. 35. Vitkauskienė, Birutė, Rūta. Theatrum Sacrum vėlyvojo baroko bažnyčių interjeruose. In: Lietuvos dailės istorija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002 36. Vyskupas Antanas Baranauskas. In: Lietuviškoji Enciklopedija, t. II, 1934, p. 185 – 191.

Straipsniai:

37. Aleksandravičiūtė, Aleksandra. Simbolinės potridentinio altoriaus dekoro prasmės. In: Tridento visuotinio bažnyčios susirinkimo (1545-1563) įtaka Lietuvos kultūrai : susirinkimo idėjų suvokimas ir sklaida Vidurio Europos rytuose : mokslo straipsnių rinkinys. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 296. 38. Atrakcje turystyczne. In: Ziemia Sejnenska. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 15 d.]. prieiga per internetą: http://www.ziemia-sejnenska.pl/atrakcje.htm 39. Birgelis, Sigitas. Jotvos pakrašty. Punskas: Aušros leidykla, 2005, p. 5 – 6. 40. Bobin, Božena. Kosciol w Punsku. In: Punsk zaprasza. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 15 d.]. prieiga per internetą: http://www.punsk.com.pl/muzea_pl/kosciol_punsk.htm 41. Dominikonai Lietuvoje. Malda. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 balandžio 4 d.] prieiga per internetą: 42. Dominikonai Lietuvoje. Ordino Charizma. [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. gruodžio 11 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.dominikonai.org/charizma.htm> 43. Dominikonai. Mintys: Rožinis. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 balandžio 4 d.] prieiga per internetą:

102 44. Gudelis, Regimantas. Seinų kunigų seminarijos choras – lietuvybės žądintojas (XIX a. pabaigoje – XX a. pirmajame dešimtmetyje). In: Res Humanitariae, 2008, nr. IV, p. 237. 45. Historia: Bazilika. In: Sanktuarium Maryje w Rozanymstoku. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą: 46. Katilius, Algimantas. Seinai – kultūros centras ar periferija? In: Aušra, 2001, nr. 2, p. 24. 47. Katilius, Algimantas. Vyskupas Antanas Baranauskas ir tautinis klausimas Seinų vyskupijoje. In: Antanas Baranauskas. 100 – osioms mirties metinėms. Punskas, Seinai: Aušros leidykla, 2002/2003, p. 54. 48. Klapkowski, Wladyslaw. Konwent Dominikanow w Sejnach. In: Ateneum Wileńskie, Rocznik XIII, zeszyt 2, 1938, p. 91. 49. Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Dzieje bazyliki mniejszej. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: 50. LDK pilys, rezidencijos ir šventyklos: Bistryčia. Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. In: Magnus Ducatus Lithuaniae. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą: http://www.mdl.lt/wp-content/upload/bistrycia.pdf 51. LDK pilys, rezidencijos ir šventyklos: Gardino Jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. In: Magnus Ducatus Lithuaniae. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą:< http://www.mdl.lt/wp-content/upload/jezuitu-bazn.pdf> 52. LDK pilys, rezidencijos ir šventyklos: Varnionys. Šv. Jurgio bažnyčia. In: Magnus Ducatus Lithuaniae. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą: 53. LDK pilys, rezidencijos ir šventyklos: Vosyliškių domininkonų vienuolyno Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. In: Magnus Ducatus Lithuaniae. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 17 d.]. prieiga per internetą: 54. Matušakaitė, Marija. Lietuvos gotikinė skulptūra. In: LDK sakralinė dailė: atodangos ir naujieji kontekstai / sud. R. Janonienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008. 55. Mykolaitytė, Aurelija. Petras Skarga. In: Mokslas ir gyvenimas. 2000. nr. 10.[interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą:

103 56. Norkutė, Raimonda. Angelų ikonografija Lietuvos bažnytinėje dailėje (XVI-XVIII a.): daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, menotyra. Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas: VDU, 2010, p. 82 – 83. 57. Oaza w parafii Matki Bożej Królowej Polski. Sw. Barbara. 2005. [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. spalio 30d.]. Prieiga per internetą: 58. Paknys, Mindaugas. Šventųjų kultai LDK XV – XVII a. pradžioje. In: Šventieji vyrai, šventosios moterys: šventųjų gerbimas LDK XV-XVII a. / Sud. M. Paknys. Vilnius: Aidai, 2005 59. Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. lapkričio 2 d.]. Prieiga per internetą: 60. Povilionis, Girėnas. Šiluvos ir Seinų bazilikų vargonai: tiesos ir istorinių sąsajų paieškos. In: Meno istorija ir kritika, t. 5, 2009, p. 78 – 82. 61. Sejny w skrocie. In: Oficjalna strona Urzędu Miasta Sejny. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 15 d.]. prieiga per internetą: http://www.um.sejny.pl/sejny_w_skrocie 62. Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Angelas sargas: moksliniai tyrinėjimai. [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: 63. Smolinska, Marta. W krotkim zarysie. In: Muzeum Ziemi Sejneńskiej. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: 64. Stakauskas, Juozapas. Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje. In: Tiesos kelias, 1939, nr. 9, p. 645. 65. Stakauskas, Juozapas. Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje. In: Tiesos kelias, 1940, nr. 3, p. 106. 66. Stankevičienė, Regimanta. Paveikslas "Šv. Ona (Marijos auklėjimas)". In: Lietuvos sakralinė dailė. T. 1, Vilkaviškio vyskupija. Kn. 6, Šakių dekanatas. D. 1, Barzdai- Lukšiai. Vilnius: Gervelė, 2006, p. 177-178. 67. Šinkūnaitė, Laima. Šiluvos bazilikos interjero dailė: idėjinės programos matmenys. In: Logos. T. 58, 2009, p. 154 – 155. 68. Šinkūnaitė, Laima. Šiluvos bazilikos interjero dailė: idėjinės programos matmenys. In: Logos. T. 59, 2009, p. 114.

104 69. Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo dominikonų vienuolynas. Šv. Pijus V, popiežius. [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: http://www.dominikonai.org/sventieji_pijus.htm 70. Transgraniczny szlak dominikanski. In: Ziemia Sejnenska. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. balandžio 15 d.]. prieiga per internetą: http://www.ziemia-sejnenska.pl/dominik.htm 71. Urząd Miasta Sejny. Sejny w skrocie. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: 72. Vaišvilaitė, Irena. Šv. Jono Nepamuko kulto aspektai ir Lietuva. In: LDK sakralinė dailė: atodangos ir naujieji kontekstai / sud. R. Janonienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008. 73. Vaišvilaitė, Irena. Šventųjų kultas XVI a. antroje – XVII a. pirmoje pusėje. In: Šventieji vyrai, šventosios moterys: šventųjų gerbimas LDK XV – XVII a. / sud. M. Paknys, Vilnius: Aidai, 2005. 74. Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko dailėje. In: Logos 49, 2006. 75. Vikipedija, laisvoji enciklopedija. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. lapkričio 2 d.]. Prieiga per interneta: http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0v._K%C5%ABdik%C4%97lio_J%C4%97zaus_Teres %C4%97 76. Žilys, Stasys. Marija ir Bažnyčia. In: Aidai. 1960, Nr. 5, p. 194 – 199.

105 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

Il.1. Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika. 1610 – 1619. 1760. Vaizdas iš rytų pusės. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 2. Pagrindinis (rytinis) bazilikos fasadas. 1760. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 3. Bazilikos fundatorių herbai ir popiežiaus simboliai pagrindiniame fasade. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 4. Bazilikos perstatytojų herbai pagrindiniame fasade. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 5. Bazilikos pietinis fasadas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 6. Bazilikos šiaurinis fasadas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 7. Vakarinio bazilikos fasado viršutinė dalis. 1610 – 1619. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 8. Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilikos planas. In: Zespol podomikanski w Sejnach. Ambrosiewicz, Maciej. Suwalki: Wydawnicto Hancza, 1997. Il. 9. Bazilikos vidaus erdvė. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 10. Pagrindinės bazilikos navos cilindriniai su liunetėmis skliautai. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 11. Šoninių navų kryžminiai skliautai. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 12. Didysis Švč. Mergelės Marijos aplankymo altorius. XVIII a. antroji pusė. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 13. Didžiojo altoriaus mensa ir tabernakulis. XVIII a. antroji pusė. Medis, marmuras, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 14. Didžiojo altoriaus karnizas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 15. Šv. Petro skulptūra didžiajame altoriuje. XVIII a. antroji pusė. Gipsas, auksavimas. 190. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 16. Šv. Pauliaus skulptūra didžiajame altoriuje. XVIII a. antroji pusė. Gipsas, auksavimas. 190. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 17. Pranciškus Smuglevičius. Didžiojo altoriaus titulinis Marijos apsilankymo pas Elzbietą paveikslas. XIX a. pabaiga. Drobė, aliejus. 220x120. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 18. Šv. Juozapo altorius. XVIII a. antroji pusė. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 19. Šv. Juozapo altorių vainikuojanti glorija. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas.

106 Il. 20 . Jan Strzelecki. Šv. Juozapo titulinis paveikslas. 1890. Drobė, aliejus. 140x80. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 21. Antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Joną Krikštytoją. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 90x60. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 22. Šv. Jono Nepomuko skulptūra. XVIII a. antroji pusė. Gipsas, auksavimas. Apie 90 cm. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 23. Nežinomo šventojo skulptūra. XVIII a. antroji pusė. Gipsas, auksavimas. Apie 90 cm. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 24. Šv. Jackaus paveikslas. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 150x100. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 25. Šv. Kūdikio Jėzaus Teresės altorius. XVIII a. antroji pusė. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 26. Šv. Kūdikio Jėzaus Teresės altorių vainikuojanti glorija. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 27. A. Givynowa. Titulinis Šv. Kūdikio Jėzaus Teresės paveikslas. 1936. Drobė, aliejus. 140x80. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 28. Antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis Kotryną Sienietę. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 90x60. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 29. Šv. Dominyko skulptūra. XVIII a. antroji pusė. Gipsas, auksavimas. Apie 90 cm. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 30. Šv. Antano Paduviečio skulptūra. XVIII a. antroji pusė. Gipsas, auksavimas. Apie 90 cm. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 31. Šv. Vincento Ferariečio paveikslas. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 32. Šv. Onos altorius. XVIII a. antroji pusė. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 33. Šv. Onos altorių puošiantys augalinių motyvų stiuko lipdiniai. Gipsas, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 34. Šv. Onos altorių vainikuojanti glorija. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 35. Adomas Vaitkevičius. Šv. Onos altoriaus titulinis paveikslas “Marijos mokymas”. 1908. Drobė, aliejus. 160x80. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 36. Šv. Onos altoriaus antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Petrą. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 80x60. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas.

107 Il. 37. Juditos skulptūra. XVIII a. antroji pusė. Gipsas, auksavimas. Apie 90 cm. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 38. Šv. Barborą vaizduojanti skulptūra. XVIII a. antroji pusė. Gipsas, auksavimas. Apie 90 cm. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 39. Angelo Sargo altorius. XVIII a. antroji pusė. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 40. Angelo Sargo altoriaus titulinis paveikslas. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 160x80. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 41. Angelo Sargo altoriaus antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Paulių. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 80x60. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas Il. 42. Arkanagelą Mykolą vaizduojanti skulptūra. Gipsas, auksavimas. Apie 90 cm. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 43. Angelo Sargo altoriaus skulptūrinės kompozicijos fragmentas. Gipsas, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 44. Arkangelą Rapolą vaizduojanti skulptūra Gipsas, auksavimas. Apie 90 cm. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 45. Šv. Pijaus V altorius. XVIII a. antroji pusė. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 46. Šv. Pijaus V altorių puošiantys dekoratyviniai stiukai. Gipsas, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 47. Šv. Pijaus V altorių vainikuojanti glorija. Gipsas, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 48. Šv. Pijaus titulinis paveikslas. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 140x70. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 49. Šv. Pijaus V altoriaus antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Augustiną. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 70x70. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 50. Šv. Pranciškaus Asyžiečio altorius. XVIII a. antroji pusė. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 51. Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriaus titulinis paveikslas. 1886. Drobė, aliejus. 140x70. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 52. Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriaus antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Teresę Avilietę. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 70x70. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas.

108 Il. 53. Šv. Judo Tado altorius. XVIII a. antroji pusė. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 54. Šv. Judo Tado altorių vainikuojanti glorija. Gipsas, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 55. Šv. Judo Tado altoriaus titulinis paveikslas. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 150x80. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 56. Šv. Judo Tado altoriaus antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Kotryną Aleksandrietę. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 80x80. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 57. Šv. Antano Paduviečio altorius. XVIII a. antroji pusė. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 58. Šv. Antaną Paduvietį vaizduojantis titulinis altoriaus paveikslas. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 150x80. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 59. Šv, Antano Paduviečio altoriaus antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Joną Nepomuką. XVIII a. antroji pusė. Drobė, aliejus. 80x80. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 60. Bazilikos sakykla. XVIII a. antroji pusė. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 61. Sakyklos apatinė dalis. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 62. Sakyklos sienelės fragmentas. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 63. Sakyklos stogelio fragmentas. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 64. Sakyklą vainikuojanti arkangelo Mykolo skulptūra. Gipsas, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 65. Bazilikos vargonų prospektas. XVIII a. antroji pusė, XX a. pradžia. Marmuras, gipsas, medis, drožyba, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 66. Bazilikos vargonų tribūna. XVIII a. antroji pusė. Medis, mūras, gipsas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 67. Vargonų tribūną puošiantis šv. Cecilijos bareljefas. Mūras, gipsas, polichromija, auskavimas. In: Spacerkiem po bazylice sejnenskiej. Przewodnik. Eugeniusz Fr. Klimaniec. Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007.

109 Il. 68. Karalių Dovydą vaizduojantis bareljefas. Mūras, gipsas, polichromija, auskavimas. In: Spacerkiem po bazylice sejnenskiej. Przewodnik. Eugeniusz Fr. Klimaniec. Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007. Il. 69. Vargonų prospektą vainikuojanti Rožinio Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūra. Gipsas, polichromija, auksavimas. In: Spacerkiem po bazylice sejnenskiej. Przewodnik. Eugeniusz Fr. Klimaniec. Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007. Il. 70. Vargonų prospektą vainikuojanti Rožinio įteikimo šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei skulptūrinė kompozicija. Gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 71. Šoninės navos tribūnos vargonus vainikuojantis kartušas, vaizduojantis šunį su degančiu fakelu. Gipsas, polichromija, auksavimas. In: Spacerkiem po bazylice sejnenskiej. Przewodnik. Eugeniusz Fr. Klimaniec. Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007. Il. 72. Šoninės navos tribūnos vargonus vainikuojantis kartušas su Marijos monograma. Gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 73. Švč. Jėzaus Širdies koplyčios altorius. 1888. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 74. Dievo Motinos koplyčios altorius. XIX a. pabaiga. Marmūras, gipsas, polichromija, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 75. Altoriaus pirmojo tarpnio nišoje įkomponuota Dievo Motinos statula. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 76. Šv. Juozapo skulptūra. XIX a. pabaiga. Gipsas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 77. Šv. Jono Evangelisto skulptūra. XIX a. pabaiga. Gipsas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 78. Antkapinis paminklas, skirtas Petrui Lubičui Viežbovskiui atminti. 1883. Marmuras, auksavimas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 79. Paminklinės lentos, skirtos vysk. Antanui Baranauskui atminti. 1994. marmuras. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 80. Stebuklingoji Dievo Motinos statula (uždaryta). XIV a. pirmoji pusė. Medis, polichromija. In: Zespol podomikanski w Sejnach. Ambrosiewicz, Maciej. Suwalki: Wydawnicto Hancza, 1997.

110 Il. 81. Stebuklingoji Dievo Motinos statula (atidaryta). XIV a. pirmoji pusė. Medis, polichromija. In: Sanktuarium Matki Boskiej w Sejnach. Klimaniec, Fr., Eugeniusz. Sejny: Sejny: Parafialny Oddzial Akcji Katolickiej w Sejnach z udzialem Stowarzyszenia “Ziemia Sejnenska”, 2007. Il. 82. Šv. Dominyko paveiklas. XVIII a. Drobė, aliejus. 220x100. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 83. Šv. Tomo Akviniečio paveikslas. XVIII a. Drobė, aliejus. 220x100. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 84. Buvusio dominikonų vienuolyno pastatas. 1619 – 1706 m. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 85. Šalia bazilikos esanti automobilių stovėjimo aikštelė. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 86. Šalia bazilikos įrengtas informacinis stendas. Asmeninis autorės nuotraukų archyvas. Il. 87. Pagrindinės Vilniaus baroko architektūros mokyklos stiliumi statytos šventovės Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos teritorijoje. Il. 88. Piligriminės kelionės „Vilniaus barokas“ maršrutas. Il. 89. Bistryčios Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. 1760 – 1761 m. In: Быстрица. Глобус Беларуси. http://www.globus.tut.by/bystrica/kostel_gallery.htm Il. 90. Varnionių Šv. Jurgio bažnyčia. 1767 – 1769 m. In: Ворняны. Глобус Беларуси http://www.globus.tut.by/vornyany/kostel_gallery.htm Il. 91. Vosyliškių dominikonų vienuolyno Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 1769 m. In: Василишки. Глобус Беларуси http://www.globus.tut.by/vasilishki/kostel_gallery.htm Il. 92. Gardino jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. XVIII a. pirmoji pusė. In: Гродно, монастырь иезуитов: костел св. Франциска Ксаверия (фарный). Глобус Беларуси http://www.globus.tut.by/grodno/farny_gallery.htm Il. 93. Gardino jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios didysis altorius. XVIII a. pirmoji pusė. In: Гродно, монастырь иезуитов: костел св. Франциска Ксаверия (фарный). Глобус Беларуси Il. 94. Rožanistoko Marijos paaukojimo bazilika. 1759 – 1785 m. In: Sanktuarium Maryjne w Rozanymstoku – selezjanie. http://www.rozanystok.pl/galerie/ Il. 95. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia. 1720. In: Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Jėzuitų svetainė. http://www.jesuit.lt/modules.php?name=Content&pa=showpage&pid=55&cid=6

111 ILIUSTRACIJOS

Il.1. Seinų Švč. Mergelės Marijos aplankymo bazilika.1610 – 1619. 1760. Vaizdas iš rytų Il. 2. Pagrindinis (rytinis) bazilikos fasadas. pusės. 1760.

Il. 3. Bazilikos fundatorių herbai ir popiežiaus Il. 4. Bazilikos perstatytojų herbai simboliai pagrindiniame fasade pagrindiniame fasade

Il. 5. Bazilikos pietinis fasadas Il. 6. Bazilikos šiaurinis fasadas

112

Il. 7. Vakarinio bazilikos fasado viršutinė dalis. 1610 – 1619. Il. 9. Bazilikos vidaus erdvė

Il. 10. Pagrindinės bazilikos navos cilindriniai su liunetėmis skliautai Il. 11. Šoninių navų kryžminiai skliautai

Il. 12. Didysis Švč. Mergelės Marijos aplankymo Il. 13. Didžiojo altoriaus mensa ir altorius. XVIII a. antroji pusė. tabernakulis

113

Il. 15. Šv. Petro skulptūra didžiajame Il. 14. Didžiojo altoriaus karnizas altoriuje. XVIII a. antroji pusė

Il. 17. Pranciškus Smuglevičius. Didžiojo Il. 16. Šv. Pauliaus skulptūra didžiajame altoriuje. altoriaus titulinis Marijos apsilankymo pas XVIII a. antroji pusė Elzbietą paveikslas. XIX a. pabaiga

Il. 19. Šv. Juozapo altorių vainikuojanti Il. 18. Šv. Juozapo altorius. glorija

114

Il. 21. Antrojo tarpsnio paveikslas, Il. 20. Jan Strzelecki. Šv. Juozapo titulinis vaizduojantis šv. Joną Krikštytoją. XVIII a. paveikslas. 1890. antroji pusė

Il. 22. Šv. Jono Nepomuko skulptūra Il. 23. Nežinomo šventojo skulptūra

Il. 24. Šv. Jackaus paveikslas. XVIII a. antroji pusė Il. 25. Šv. Kūdikio Jėzaus Teresės altorius

115

Il. 26. Šv. Kūdikio Jėzaus Teresės altorių Il. 27. A. Ginynowa. Titulinis Šv. Kūdikio vainikuojanti glorija Jėzaus Teresės paveikslas. 1936.

Il. 28. Antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis Kotryną Sienietę. XVIII a. antroji pusė Il. 29. Šv. Dominyko skulptūra

Il. 31. Šv. Vincento Ferariečio paveikslas. Il. 30. Šv. Antano Paduviečio skulptūra XVIII a. antroji pusė

116

Il. 33. Šv. Onos altorių puošiantys augalinių Il. 32. Šv. Onos altorius motyvų stiuko lipdiniai

Il. 35. A. Vaitkevičius. Šv. Onos altoriaus titulinis paveikslas “Marijos mokymas”. Il. 34. Šv. Onos altorių vainikuojanti glorija 1908.

Il. 36. Šv. Onos altoriaus antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Petrą Il. 37. Juditos skulptūra

117

Il. 38. Šv. Barborą vaizduojanti skulptūra Il. 39. Angelo Sargo altorius

Il. 41. Angelo Sargo altoriaus antrojo Il. 40. Angelo Sargo altoriaus titulinis paveikslas. tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Paulių. XVIII a. antroji pusė XVIII a. antroji pusė

Il. 44. Angelo Sargo altoriaus skulptūrinės Il. 42. Arkanagelą Mykolą vaizduojanti skulptūra kompozicijos fragmentas

118

Il. 43. Arkangelą Rapolą vaizduojanti skulptūra Il.45. Šv. Pijaus V altorius

Il. 46. Šv. Pijaus V altorių puošiantys Il. 47. Šv. Pijaus V altorių vainikuojanti dekoratyviniai stiukai glorija

Il. 48. Šv. Pijaus titulinis paveikslas. XVIII a. Il. 49. Šv. Pijaus V altoriaus antrojo tarpsnio antroji pusė paveikslas, vaizduojantis šv. Augustiną

119

Il. 51. Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriaus Il. 50. Šv. Pranciškaus Asyžiečio altorius titulinis paveikslas. 1886.

Il. 52. Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriaus antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Teresę Avilietę Il. 53. Šv. Judo Tado altorius

Il. 55. Šv. Judo Tado altoriaus titulinis Il. 54. Šv. Judo Tado altorių vainikuojanti glorija paveikslas

120

Il. 56. Šv. Judo Tado altoriaus antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. Kotryną Aleksandrietę Il. 57. Šv. Antano Paduviečio altorius

Il. 59. Šv, Antano Paduviečio altoriaus Il. 58. Šv. Antaną Paduvietį vaizduojantis titulinis antrojo tarpsnio paveikslas, vaizduojantis šv. altoriaus paveikslas Joną Nepomuką

Il. 60. Bazilikos sakykla Il. 61. Sakyklos apatinė dalis

121

Il. 63. Sakyklos stogelio fragmentas Il. 62. Sakyklos sienelės fragmentas

Il. 64. Sakyklą vainikuojanti arkangelo Mykolo skulptūra Il. 65. Bazilikos vargonų prospektas

Il. 67. Vargonų tribūną puošiantis šv. Il. 66. Bazilikos vargonų tribūna Cecilijos bareljefas

122

Il. 69. Vargonų prospektą vainikuojanti Il. 68. Karalių Dovydą vaizduojantis bareljefas Rožinio Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūra

Il. 70. Vargonų prospektą vainikuojanti Rožinio įteikimo šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei Il. 71. Šoninės navos tribūnos vargonus skulptūrinė kompozicija vainikuojantis kartušas, vaizduojantis šunį su degančiu fakelu

Il. 72. Šoninės navos tribūnos vargonus Il. 73. Švč. Jėzaus Širdies koplyčios altorius. vainikuojantis kartušas su Marijos monograma 1888

123

Il. 74. Dievo Motinos koplyčios altorius. XIX a. Il. 75. Altoriaus pirmojo tarpnio nišoje pabaiga įkomponuota Dievo Motinos statula

Il. 76. Šv. Juozapo skulptūra Il. 77. Šv. Jono Evangelisto skulptūra

Il. 78. Antkapinis paminklas, skirtas Petrui Il. 79. Paminklinės lentos, skirtos vysk. Lubičui Viežbovskiui atminti Antanui Baranauskui atminti

124

Il. 80. Stebuklingoji Dievo Motinos statula Il. 81. Stebuklingoji Dievo Motinos statula (uždaryta). XIV a. pirmoji pusė (atidaryta). XIV a. pirmoji pusė

Il. 83. Šv. Tomo Akviniečio paveikslas. Il. 82. Šv. Dominyko paveiklas. XVIII a. XVIII a.

Il. 84. Buvusio dominikonų vienuolyno pastatas. Il. 85. Šalia bazilikos esanti automobilių 1619 – 1706 m. stovėjimo aikštelė

125

Il. 86. Šalia bazilikos įrengtas informacinis Il. 89. Bistryčios Šv. Kryžiaus Išaukštinimo stendas bažnyčia

Il. 91. Vosyliškių dominikonų vienuolyno Il. 90. Varnionių Šv. Jurgio bažnyčia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Il. 92. Gardino jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero Il. 93. Gardino jėzuitų Šv. Pranciškaus bažnyčia Ksavero bažnyčios didysis altorius

126

Il. 95. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero Il. 94. Rožanistoko Marijos paaukojimo bazilika (Jėzuitų) bažnyčia

127