Lietuvos Muzikos Paveldo Tyrimai Valstybingumo Idėjos Ir Religinis Paveldas

Lietuvos muzikos paveldo tyrimai Valstybingumo idėjos ir religinis paveldas

Research of Lithuanian Music Heritage The Ideas of Statehood and Religious Heritage Lietuvos muzikos paveldo tyrimai Valstybingumo idėjos ir religinis paveldas

Research of Lithuanian Music Heritage The Ideas of Statehood and Religious Heritage

PRINTĖJA Kaišiadorys, 2019 Sudarytoja Aušra Strazdaitė-Ziberkienė Redaktorė Neringa Butkienė Vertėja ir anglų kalbos redaktorė Teresė Ringailienė Leidinio recenzentai – dr. Danutė Kalavinskaitė ir dr. Rūta Gaidamavičiūtė Maketuotoja Vilma Lukoševičiūtė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-8164-10-7 © Kauno miesto muziejus, 2019 Turinys

Pratarmė...... 4 Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė. Juozo Naujalio muzikinės veiklos reikšmė šiandien...... 7

Valstybingumo idėjos Dr. Jonas Vilimas. Savi ir svetimi valstybingumo ženklai XVII–XVIII a. liturginiuose LDK giesmynuose ...... 18 Rūta Skudienė. Lietuvių populiariosios muzikos ištakos. Kauno mažosios scenos artistai, XX a. 3–4 deš...... 28 Dr. Svetlana Barkauskas. Lietuvos idėja Vytauto Barkausko sovietmečio kūryboje ...... 40 Jonas Oškinis. Valstybingumo simboliai Atgimimo epochos Lietuvos roko muzikoje ...... 50

Religinis paveldas Dr. Laima Budzinauskienė. Requiem XIX a. Vilniaus katedroje: ką byloja išlikę muzikiniai rankraščiai? ...... 56 Rasa Murauskaitė. Česlovo Sasnausko Requiem e-moll: kontekstai ir atspindžiai ...... 62 Dr. Eglė Šeduikytė-Korienė. Cecilietiškosios muzikos reformos transformacijos Lietuvos bažnyčios vargonininko repertuare ...... 73 Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Religinės muzikos leidiniai lietuvių kalba XIX a. pab.–XX a. pr.: aplinkybės ir sąsajos ...... 80 Vytautė Markeliūnienė. Iš karo metų (1941–1944) muzikinio gyvenimo kontekstų: Religinės muzikos valandos...... 93 Dr. Linas Balandis. Donato Zakaro religinė kūryba chorui ...... 104 Dr. Darius Kučinskas. Lietuvių marijonų vienuolyno Čikagoje biblioteka ir jos muzikos skyrius...... 114

Autoriai...... 123

3 Pratarmė

Leidinys „Lietuvos muzikos paveldo tyrimai. skirtumų esama lyginant Lietuvos ir kitų šalių muzikos Valstybingumo idėjos ir religinis paveldas“ skirtas paveldą? straipsniams, parengtiems pagal Kauno miesto Į rengėjų kvietimą atsiliepė tyrėjai iš Lietuvos muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose muzikos ir teatro akademijos, Kauno technologijos rengiamose konferencijose skaitytus pranešimus, universiteto, Lietuvos kompozitorių sąjungos, Všį publikuoti. Tai antrasis šios serijos leidinys, „Gražinkime Kauną“, Kupiškio etnografijos muziejaus, kuriame straipsniai publikuojami pagal dviejose Muzikos įrašų leidyklos „Semplice“, Lietuvos konferencijose – „Valstybingumo ženklai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Kauno muzikiniame pavelde“ (2018) ir „Lietuviškos religinės miesto muziejaus. muzikos paveldas“ (2019) – skaitytus pranešimus. Konferenciją pranešimu „Lietuvos ilgesio natos Pirmo leidinio „Lietuvos muzikos paveldo tyrimai: lietuvių autorių muzikoje“ pradėjo kompozitorė rinkiniai, asmenybės, tarpdalykinės sąsajos“ (2018, Zita Bružaitė (Kauno technologijos universitetas), Kauno miesto muziejus, ISBN 978-609-8164- tyrimo objektu pasirinkdama kelių skirtingų kartų 07-7) straipsniai parengti pagal 2016 ir 2017 m. lietuvių profesionaliąją muziką. Autorė teigė, jog nors konferencijose skaitytus pranešimus. valstybingumo atramomis išliko chorinės muzikos Rinkinyje publikuojami moksliniai tyrimai ir kūriniai, ne mažiau svarbūs yra simboliai, išryškėjantys eseistinio pobūdžio tekstai, kuriuos pateikė tyrėjai instrumentinėje muzikoje. Z. Bružaitė pabrėžė, kad iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos jau kelis dešimtmečius prieš Tautinį atgimimą buvo kultūros tyrimų instituto, Lietuvos nacionalinės Martyno brandinamos naujos kūrybinės idėjos, o dabartinis Mažvydo bibliotekos, Kauno technologijos universiteto, Lietuvos garsovaizdis „įsilieja į globalaus, subendrinto Lietuvos kompozitorių sąjungos, Muzikos įrašų skambesio akvatorijas“. leidyklos „Semplice“, Všį „Gražinkime Kauną“ ir Kauno Dr. Svetlanos Barkauskas (Lietuvos kompozitorių miesto muziejaus. sąjunga) pranešimas „Lietuvos idėja Vytauto 2018 m. kovo 23 d. Kauno miesto muziejaus Barkausko sovietmečio kūryboje“ buvo skirtas dar M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje Pirmojoje Lietuvos Respublikoje gimusio ir valstybės (K. Petrausko g. 31) vykusi mokslinė konferencija aneksiją patyrusio kompozitoriaus Vytauto Barkausko „Valstybingumo ženklai Lietuvos muzikiniame pavelde“ muzikai, kurioje laisvė, tiesa, viltis, tikėjimas, buvo skirta Lietuvos valstybingumo šimtmečiui kovos motyvas, kaip rezistencijos ir nepasidavimo pasitikti, atsigręžti ir naujai permąstyti įvairius istorijos išraiška yra autoriaus semantinės konstantos. ir kultūros aspektus, patyrinėti, kaip valstybingumo Autorė pranešime nagrinėjo V. Barkausko chorinius idėja buvo ir yra perteikiama muzikoje. Organizatoriai kūrinius, jų patriotinius tekstus, simbolius / vaizdinius kėlė klausimus: kaip valstybingumo simboliai instrumentinėje kūryboje, kūrinių atlikimo, įrašymo kito muzikos pavelde įvairiais Lietuvos istorijos aplinkybes ir pasekmes. laikotarpiais? Kokių valstybingumo ženklų esama kitų Dar platesnį temos rakursą nagrinėjo sociologas Lietuvoje gyvenančių tautų muzikos pavelde? Kiek tai Jonas Oškinis (VšĮ „Gražinkime Kauną“) pranešime buvo svarbu, kaip tai veikė ir ar tebeveikia visuomenės „Valstybingumo simboliai Atgimimo epochos Lietuvos pilietiškumą? Kokie valstybingumo ženklų panašumų ir roko muzikoje“. Jis pristatė roko muzikos kitimą nuo

4 XX a. 7 deš., parodydamas, kaip keitėsi roko muzikos lietuvybės skleidimą muzikiniuose leidiniuose. simboliai, prasmės ir siekiai, iš sunkiojo roko mistinių simbolių perėję į dabarties valstybės, jos socialinės * * * santvarkos kritikavimą. Lietuvoje, kaip ir Estijoje bei Konferencija „Lietuviškos religinės muzikos Latvijoje, roko muzikoje kilo abejonių dėl sovietinio paveldas“, vykusi 2019 m. balandžio 4 d., buvo valstybingumo, drąsiai skambėjo ironiški vertinimai, skirta kompozitoriaus, vargonininko ir chorvedžio o Lietuvai atgavus nepriklausomybę valstybingumo Juozo Naujalio 150-osioms metinėms paminėti, sąvoka roko muzikoje pasikeitė. kartu diskutuota apie lietuviškos religinės muzikos Violeta Aleknienė (Kupiškio etnografijos muziejus) Lietuvoje ir išeivijoje paveldo problemas, tyrimus ir pranešime „Rytų Aukštaitijos liaudies muzikantas aktualijas. Tyrėjai buvo kviečiami nagrinėti lietuviškos Jurgis Stankevičius arba nesudainuota daina prie religinės muzikos kūrėjų gyvenimą, jų kūrinių reikšmę Vidugirių miško“ detaliai pristatė žymaus Kupiškio tada ir šiandien, Juozo Naujalio veiklą, jo muziką krašto liaudies muzikanto, muzikos instrumentų ir jos reikšmę, vargonininkų Lietuvoje ir išeivijoje meistro, dainininko, partizano ir tremtinio Jurgio asmenybes, vargonininko profesijos specifiką, Stankevičiaus gyvenimą ir jo palikimą. vargonininkų rengimą ir jų paveldą, vargonų Lietuvoje Muzikologė Rūta Skudienė (muzikos įrašų leidykla istoriją, situaciją, sampratos religinė-sakralinė-liturginė „Semplice“) pranešime „Kauno mažosios scenos muzika ir muzika pagal religinius tekstus kaitą, mišių, artistai – lietuvių populiariosios muzikos ištakos kaip muzikos kūrinio, problematiką, grigališkojo XX a. 3–4 deš.“ aptarė ryškiausius to meto Lietuvos choralo Lietuvoje situaciją, išeivijos lietuvių religinės pramoginės muzikos kūrėjus, kolektyvus, solistus muzikos išsaugojimą ir sklaidą, religinės muzikos ir užsienio gastroliuotojus, technikos pažangos, leidybą bei religinės muzikos paveldo eksponavimo greičio ir nuotolių įveikimo rekordų, atvirumo problemas. pasauliui, besivystančios miestų struktūros įtaką, Į rengėjų kvietimą atsiliepė tyrėjai iš Lietuvos muzikos prieinamumą įvairių socialinių sluoksnių bei muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos kultūros tyrimų išsilavinimo žmonėms. instituto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo Dr. Jonas Vilimas (Lietuvos muzikos ir teatro bibliotekos, Kauno technologijos universiteto, Vilniaus akademija) pranešime „Savi ir svetimi valstybingumo Šv. Juozapo kunigų seminarijos, Religinės muzikos ženklai liturginiuose XVII–XVIII a. LDK giesmynuose“ centro, Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros pristatė senųjų ir naujesniųjų šventųjų atvejus, bazilikos, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus randamus grigališkojo choralo giesmynuose, bei Kauno miesto muziejaus. kilusiuose ir priklausiusiuose LDK vienuolynams ir Konferenciją pradėjusi Kristina Mikuličiūtė- bažnyčioms, nagrinėjo giesmes, skirtas Abiejų Tautų Vaitkūnienė (Kauno miesto muziejaus) pranešime Respublikos, o vėliau net ir Švedijos šventiesiems „Juozo Naujalio muzikinės veiklos reikšmė šiandien“ globėjams. kalbėjo apie įvairiapusę Lietuvos muzikos patriarcho Dr. Darius Kučinskas (Lietuvos nacionalinė veiklą, jo atminimo įamžinimą, klausytojams pristatė Martyno Mažvydo biblioteka, Kauno technologijos unikalius Kauno miesto muziejaus eksponatus, universitetas) pranešime „Senųjų garso įrašų vaidmuo iliustruojančius plačią Juozo Naujalio veiklą. kelyje į Nepriklausomybę“ aptarė visų tipų senuosius Dr. Jonas Vilimas (Lietuvos muzikos ir teatro lietuviškus garso įrašus: vaško volelius, perforuoto akademija) pranešime „Teodoro Brazio „Choralo popieriaus ritinėlius bei šelako plokšteles, tautiškumo mokykla“ XX a. I pusės pasaulinės grigalistikos ir valstybingumo apraiškas nagrinėjo geografiniu, kontekste“ nagrinėjo T. Brazio grigališkojo choralo žanriniu, teminiu ir istoriniais požiūriais. Lygindamas giedojimo vadovėlyje pateiktą informaciją, T. Brazio senuosius muzikos įrašus, vaidinusius reikšmingą religinės muzikos studijas, bendrą Europos vaidmenį valstybės statuso įtvirtinime, ir piliečių grigalistikos kontekstą. Jis ragino žvelgti į T. Brazio sąmoningumą su dabartiniais įrašais, jis pastebėjo vadovėlį ne tik Lietuvos, bet ir platesniu kontekstu, akivaizdų garso įrašų vaidmens valstybės gyvenime kai susidomėjimas grigališkuoju choralu buvo išaugęs praradimą ir įgrotų kūrinių tematikos menkavertiškumą. visoje Europoje, aptarė veikalus, kuriuos T. Brazys Muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė (Kauno nurodė savo vadovėlio pratarmėje. Jis pabrėžė, jog miesto muziejus, Kauno technologijos universitetas) nors Juozas Naujalis ir Teodoras Brazys yra tikrieji pranešime „Lietuvybės ženklai muzikos leidinių lietuviškos grigalistikos pradininkai bei pagrindėjai, antraštėse XIX–XX a. pr.“ pristatė muzikinių leidinių T. Brazio indėlis smarkiai pranoksta ir nusveria antraščių kitimą nuo XIX a. iki XX a. pr., juose J. Naujalio nuopelnus, o šis vadovėlis yra reikšmingas užfiksuotą to meto kultūrinę ir emocinę informaciją, Lietuvos istorijos ir kultūros faktas.

5 Rasa Murauskaitė (Lietuvos muzikos ir teatro kompozitoriaus J. Siniaus, religinę muziką kūrusio net akademija) pranešime „Česlovo Sasnausko tremtyje, gyvenimą, kūrybą ir Lietuvos teatro, muzikos Requiem e-moll: kontekstai ir atspindžiai“ nagrinėjo ir kino muziejuje saugomą rinkinį. Č. Sasnausko Requiem e-moll sukūrimo aplinkybes, jo Dr. Darius Kučinskas (Lietuvos nacionalinė Martyno ryšius su kitais Č. Sasnausko anksčiau komponuotais Mažvydo biblioteka, Kauno technologijos universitetas) requiem ir kitomis kompozicijomis. pranešime „Čikagos marijonų muzikinio gyvenimo Aušra Strazdaitė-Ziberkienė (Kauno miesto likučiai“ pristatė Čikagos marijonų vienuolyno pastate muziejus, Kauno technologijos universitetas) buvusios bibliotekos muzikinius leidinius ir įrašus. pranešime „Lietuviška religinė muzika XIX a.–XX a. Živilė Tamaševičienė (Vilniaus Šv. Juozapo pradžioje: leidiniai“ nagrinėjo XIX a.–XX a. pr. lietuvių kunigų seminarija) pranešime „Lietuviška psalmodija kalba išleistus religinės muzikos leidinius, žanrus, šiandien: tarp teorijos ir praktikos“ dalijosi patirtimi apie aplinkybes. giedojimo lietuvių kalba mokymo praktines subtilybes. Doc. dr. Eglė Šeduikytė Korienė (Lietuvos muzikos Aktyviai koncertuojanti vargonininkė ir pedagogė ir teatro akademija) pranešime „Savitųjų ir universaliųjų Renata Marcinkutė Lesieur (Lietuvos muzikos ir teatro bruožų sąveika Lietuvos vargonų mene XX a. pirmoje akademija, Religinės muzikos centras) pranešime pusėje“ nagrinėjo bažnytinės muzikos reformą ir jos „Sakralumo aspektas šių dienų lietuvių kompozitorių įtaką Lietuvos bažnytiniam menui, vargonų vaidmeniui kūryboje“ svarstė apie šiuolaikinių Lietuvos liturgijoje ir vargondirbystei. kompozitorių religinius kūrinius ir jų sakralumą. Dr. Vytautė Markeliūnienė (Lietuvos muzikos Dr. Danutė Kalavinskaitė (Lietuvos muzikos ir teatro ir teatro akademija, Lietuvos kultūros tyrimų akademija) pranešime „Lauryno Vakario Lopo religinė institutas) pranešime „Iš karo metų (1941–1944) kūryba“ nagrinėjo V. Lopo religinės muzikos bruožus, muzikinio gyvenimo kontekstų: „Religinės muzikos pateikė jo paties mintis apie kūrėjo santykį su liturgija ir valandos“, remdamasi dar 1922 metais pradėtais bažnytinių žanrų padėtį Lietuvoje XXI a. pradžioje. rašyti kompozitoriaus Jono Nabažo dienoraščiais ir Dr. Linas Balandis (Lietuvos muzikos ir teatro mėnraštyje „Kultūra“ pateikta informacija, nagrinėjo akademija) pranešime „Donato Zakaro religinės koncertinį gyvenimą bažnyčiose iki karo ir okupacinių kūrybos chorui išžvalgymas muzikos kalbos sakralumo režimų sąlygomis. požiūriu“ svarstė apie Katalikų Bažnyčios liturgijai Dr. Laima Budzinauskienė (Lietuvos muzikos ir tinkamus arba netinkamus religinius kūrinius, religinę teatro akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas) muziką kuriančius šiuolaikinius kompozitorius, aptarė pranešime „XIX a. requiem rankraščiai Vilniaus D. Zakaro religinę kūrybą. bibliotekų fonduose: šaltinių apžvalga“ nagrinėjo Konferenciją baigė šv. Mišių su Popiežiumi šiose bibliotekose saugomus requiem rankraščius ir Pranciškumi meno vadovė ir vyriausioji dirigentė Vita to laikotarpio Vilniaus ir jo apylinkių gedulingų mišių Liaudanskaitė-Vaitkevičienė (Kauno Šv. Apaštalų repertuarą, kūrinių autorius. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika), kuri pristatė, kaip Janina Stankevičienė (Lietuvos teatro, muzikos buvo rengiama šv. Mišių Kauno Santakoje programa, ir kino muziejus) pranešime „Kompozitorius, formuojama atlikėjų grupė, kokie iššūkiai laukė rengėjų vargonininkas Julijonas Sinius“ pristatė Vilniaus krašto komandos.

Sudarytoja

6 Juozo Naujalio muzikinės veiklos reikšmė šiandien

Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė Kauno miesto muziejus

1934 m. per iškilmingas J. Naujalio laidotuves daugybę naujų projektų: koncertų, festivalių, paskaitų, Stasys Šimkus kalbėjo: „Tikrasai gyvas muzikos konferencijų ir kitokių renginių. judėjimas Lietuvoje ir prasideda nuo Naujalio. /…/ Lietuvos muzikos patriarcho vardą Juozas Naujalis Žinoma, greit išnyks iš atminties rami Naujalio eisena pelnė stebėtinai plačia ir įvairiapuse muzikine veikla. Jis per Kauną, jo gražus, klasiškas veidas, vis balstanti buvo kompozitorius, choro dirigentas, žymiausias savo barzda, – bet kas pavartys Lietuvos muzikos darbų meto Lietuvos vargonininkas, pedagogas ir muzikos lapus, kad ir po šimto, ir po kito metų, jį tinkamai mokyklos įkūrėjas, pirmojo lietuviško knygyno Kaune paminės ir pagerbs. Neužmiršta Lietuva Donelaičio, steigėjas, lietuvių muzikinės spaudos pradininkas – Kudirkos ir kitų, nepamirš ir Naujalio.“ pirmojo lietuviško muzikinio laikraščio „Vargonininkas“ Štai jau 150 metų praėjo nuo Juozo Naujalio redaktorius ir leidėjas (1909–1910), pirmųjų lietuvių gimimo ir 85-eri – nuo jo mirties, o vis naujos kartos dainų švenčių organizatorius ir dirigentas. nuolat jį prisimena. Dainų šventėse iki šių dienų Šio straipsnio tikslas – priminti J. Naujalio skamba jo dainos, parašytos pagal Maironio žodžius. kultūrinius nuopelnus, iliustruojant juos eksponatais, Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Raudondvaryje, saugomais Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Vabalninke, Rietave. 1937 m. Kauno arkikatedros Visa J. Naujalio kūrybinė veikla išsiskleidė iš bazilikos vargonų šoninėje sienoje atidengtas pagrindinės jo tarnystės – bažnyčios vargonininko skulptoriaus Broniaus Pundziaus bareljefas. Kauno pareigų. J. Naujalio muzikos gimnazijoje ant sienos kabo 1889 m. jis baigė Varšuvos muzikos institutą, prof. metalinis bareljefas (skulpt. Vladas Žuklys). Gimtajame Jano Sliwinskio vargonų klasę, o kompozicijos mokėsi Raudondvaryje greta bažnyčios stovi iškili Leono pas žymų lenkų kompozitorių Zygmuntą Noskovskį. Žuklio skulptūra – paminklas Juozui Naujaliui, o Grįžęs į Lietuvą, metus vargoninkavo Vabalninke ir kiek atokiau – granito stela, ženklinanti jo gimtosios metus Rietave. Vabalninko bažnyčioje J. Naujalio sodybos (parapijos namų) vietą. Kaune, Vilniaus rūpesčiu buvo pastatyti garsaus meistro Juozapo gatvės 3-asis namas, kuriame 1921–1934 m. Radavičiaus vargonai, kurie yra antri pagal dydį tarp gyveno įžymusis muzikas, pažymėtas memorialine Lietuvos istorinių vargonų (po Kauno arkikatedroje lenta, Muzikinio teatro sodelyje stovi skulptoriaus bazilikoje taip pat Juozapo Radavičiaus pastatytų Mindaugo Šnipo sukurtas paminklinis biustas. vargonų). Vabalninke ant bažnyčios akmeninės sienos pritvirtinta Nuo 1892 m. iki mirties J. Naujalis dirbo atminimo lenta, kurioje įrašyta: „Ąžuolas pasodintas vargonininku Kauno katedroje. Matydamas, kad J. Naujalio 120-osioms gimimo metinėms atminti. Lietuvos vargonininkams stinga muzikinio išsilavinimo, 1989 balandžio 9.“ Netoli bažnyčios paradinių durų J. Naujalis ėmėsi pedagogo misijos. Jis yra rašęs: auga prieš trisdešimt metų pasodintas ąžuolas. „Nuo 1892 m. aš ėmiaus to darbo, mokindamas Tradiciškai organizuojami J. Naujalio vargonininkų, jaunesniuosius vargonininkus, kurie pas mane jaunųjų dainininkų konkursai, o dirigentų konkursas jau papildydavo menką savo žinių bagažą. Mokėsi tapęs tarptautiniu. 2019 metų paskelbimas J. Naujalio pas mane jie nuo 3 mėnesių ligi 2 metų kiekvienas metais sujudino choro dirigentus, vargonininkus, ir, pasijutę galį pakenčiamai atlikti savo pareigas, pedagogus, kompozitorius, muzikologus ir inspiravo dirbdavo savistoviai. Tas laikas supuola su bažnytinės

7 J. Naujalis su Kauno katedros choru 1934 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

muzikos kilimu Lietuvoje. Pusėtinai prasilavinęs Jonas Nabažas ir daugelis kitų. 1894 m. J. Naujalis vargonininkas laikė savo pareiga tuoj steigti bažnytinį įsteigė privačius vargonininkų ir dirigentų kursus, o chorą, kurį vedė kiek tai jam leido jo gabumas. 1911-aisiais – Šv. Grigaliaus vargonininkų draugiją, Žinoma, tie chorai buvo menkučiai, silpni, nebuvo kuri padėjo kursus įteisinti ir performuoti į vargonininkų juose balsų lygsvaros, balsai būdavo šiurkštūs, mokyklą. Mokykla buvo įkurta 1911 m., tačiau jos įstatai sąskamba negryna, niuansų nežinota. Bet ir tie patvirtinti tik 1913 m., o mokymo programa – 1914 m. chorai teikė didelio džiaugsmo nedaug nusimanančiai Atkūrus Lietuvos valstybę, J. Naujalis drauge muzikoje visuomenei. Atgavus spaudą, tie chorai buvo su Teodoru Braziu ir Juozu Tallat-Kelpša 1918 m. pamatu tais laikais rengiamų spektaklių-vaidinimų. birželio 15 d. pasirašė raštą Lietuvos tautos tarybai Galima drąsiai sakyti, kad be choro neapsiėjo nei dėl Konservatorijos steigimo Vilniuje, tačiau dėl vienas spektaklis.“1 politinių aplinkybių laikinąja sostine tapo Kaunas, Pasitobulinęs Vokietijoje, Rėgensburgo aukštojoje kuriame ir pradėjo kurtis svarbiausios kultūrinės bažnytinės muzikos mokykloje, 1894 m. J. Naujalis institucijos. 1919 m. J. Naujalis Kaune įsteigė privačią katedroje suorganizavo berniukų chorą, be atlyginimo muzikos mokyklą, kuri po metų buvo suvalstybinta, mokė berniukus groti fortepijonu, vargonais. Pas ir septynerius metus buvo jos direktoriumi, be to, Naujalį važiavo muzikalūs jaunuoliai iš visos dėstė vargonus ir choralą. Jis nuo pat pradžių dėjo Lietuvos. Pirmąsias muzikos žinias jo namuose įgijo daug pastangų, kad mokykla taptų aukštąja mokymo vėliau išgarsėję muzikai Julius Štarka, Aleksandras įstaiga (šį jo rūpestį liudija ir laiškas sūnui, rašytas Kačanauskas, Stasys Šimkus, Konradas Kaveckas, 1922 m. į Klaipėdą). Pagaliau 1933 m. mokyklai (tuo metu direktoriaus pareigas ėjo Juozas Gruodis) suteiktas aukštosios mokyklos – Konservatorijos 1 Naujalis J. Lietuvos chorai. I dainos diena 1924. statusas, o J. Naujaliui pirmajam Lietuvoje suteiktas Programa ir straipsnių rinkinys. Kaunas, 1924, p. 15. Konservatorijos profesoriaus vardas.

8 Raštas Lietuvos tautos tarybai dėl Konservatorijos steigimo Vilniuje, pasirašytas J. Naujalio, kun. T. Brazio ir J. Tallat-Kelpšos. 1918 m. birželio 15 d. Kauno miesto muziejaus fondai

9 Kauno konservatorijos atidarymo iškilmės 1933 m. Iš kairės: V. Motiekaitis, A. Kačanauskas, J. Naujalis, V. Žadeika, K. Šakenis, A. Smetona, J. Gruodis, E. Laumenskienė, V. Grigaitienė, J. Vytuolas. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Labai vertingas J. Naujalio įnašas į pirmąsias vadovavo nuo įsteigimo 1899 m. iki 1906 m. Lietuvos dainų šventes. Jis buvo aktyvus pirmosios Pažymėtina įvairi ir intensyvi J. Naujalio dainų šventės Lietuvoje 1924 m. organizatorius ir interpretacinė veikla. Vargonai buvo mėgstamiausias vyriausiasis dirigentas, aktualių straipsnių specialiame jo instrumentas. Visi, kam teko girdėti jį vargonuojant, šventės leidinyje autorius. II dainų šventėje (1928) prisimena kaip tikrą virtuozą, talentingą improvizatorių, buvo Garbės dirigentas, taip pat dirigavo ir III Vytauto temperamentingą žmogų, nors gyvenime buvo labai Didžiojo dainų šventėje (1930). Pirmųjų dainų švenčių santūrus, tyliai kalbėjo. J. Naujalis kaip vargonininkas specialiuose leidiniuose pateikiama ne tik programa, ir pianistas daug koncertavo Lietuvoje, o 1922 m. – ir bet ir visi dalyvavę chorai. Matome, kad pirmoje dainų Amerikos lietuviams. Jo iniciatyva Kauno katedroje šventėje bažnytiniai chorai sudarė apie 30 proc. visų buvo pradėti rengti vargonų muzikos koncertai, kurie dainininkų, o antrojoje ir trečiojoje – jau apie 44 proc. susilaukė didelio pasisekimo. Čia vėlgi tenka pabrėžti J. Naujalio darbų reikšmę, 1905 m. Kaune, Rotušės aikštėje, J. Naujalis ugdant bažnyčių vargonininkus ir choro dirigentus. atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną (veikusį iki 1912), Kaip puikų chorinės muzikos žinovą į savo dainų kuriame platino daugiausia savo lėšomis išleistų šventes jį kvietėsi latviai ir estai. kūrinių natas, taip pat įvairias knygas, laikraščius, Pažymint J. Naujalio indėlį į chorinio dainavimo giesmynus. kultūros augimą, reikia paminėti ir tai, kad dar 1899 m. Tarp liturginių J. Naujalio leidybinių darbų J. Naujalis slapta subūrė nedidelį chorą, kurio pirmoji svarbiausias yra 1906 m. jo parengtas ir išleistas slapta gegužinė įvyko 1900 m. Veršvų miške. Po pirmasis „Lietuviškas bažnytinis giesmynas“. Anot kelerių metų prie choro įsikūrė muzikos ir teatro dr. Regimanto Gudelio, „Istorinė Giesmyno reikšmė draugija „Daina“. 1904 m. atgavus lietuvišką spaudą lietuvių religinei praktikai ir apskritai kultūrai yra „Daina“ pradėjo veikti legaliai ir per keturiasdešimt nepaprastai didelė: Giesmynas susistemino liturginių savo gyvavimo metų (iki 1944) daug nuveikė Lietuvos giesmių repertuarą, chorai iš jo mokėsi giedoti keturiais meniniame gyvenime. „Dainos“ chorui J. Naujalis balsais, sovietų okupacijos metais tradicinės giesmės

10 Pirmoji lietuvių dainų šventė Kaune, Vileišio aikštėje. 1924 m. rugpjūčio 22 d. Ant dirigento pakylos – Juozas Naujalis. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

J. Naujalio vargonų muzikos koncerto Kauno katedroje programa. 1920 m. birželio 25 d. Kauno miesto muziejaus fondai

11 J. Naujalio „Giesmė į panelę švenčiausią“, išleista Kaune apie 1906–1911 m. Leidinio nugarinėje pusėje – informacija apie J. Naujalio knygyne parduodamus leidinius ir kitas prekes. Kauno miesto muziejaus fondai

Pirmasis lietuviškas bažnytinis giesmynas, kurį surinko, harmonizavo ir savo lėšomis Kaune išleido J. Naujalis. 1906 m. Kauno miesto muziejaus fondai

12 Mažas bažnytinis giesmynėlis, parengtas ir išleistas J. Naujalio. Kaunas, 1908 m. Kauno miesto muziejaus fondai

13 padėjo ugdyti religines ir tautines vertybes. Dabar, kai Moniuškos vardo bažnytinės muzikos konkurse chorai gali rinktis iš išties beribio liturginio repertuaro, Varšuvoje. Jau nuo tada jo, kaip kompozitoriaus, iš „Lietuviško bažnytinio giesmyno“ maldininkai gieda vardas tapo žinomas Vakarų Europai. J. Naujalio tas pačias Valandas (Adynas) ir lotyniškas, dabar mišios ir kiti sakraliniai kūriniai buvo leidžiami ir išverstas į lietuvių kalbą antifonas, chorai – Sveikas, atliekami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, įtraukti Jėzau gimusis, /.../, Graudūs verksmai, Gul šiandieną, į vokiečių bei italų bažnytinės muzikos leidinius. Linksma diena ir kt. Geriausios giesmės iš J. Naujalio Kalbant apie J. Naujalio nuopelnų aktualumą Giesmyno tautos gyvenime išliko kaip gyvas, nūdienos lietuvių muzikinei kultūrai, būtina pripažinti intuityviai pačios visuomenės suvokiamas palikimas ir jo kūrybinio palikimo išliekamąją vertę. Dainos pagal kolektyvinės atminties fenomenas“2. Maironio ir kitų patriotiškai nusiteikusių poetų žodžius Po dvejų metų – 1908-aisiais J. Naujalis parengė iš kartos į kartą perduodamos kaip neatskiriama ir išleido „Mažą bažnytinį giesmynėlį“. Pasibaigus tautiškumo savasties išraiška. Meniniu požiūriu giesmynėlio tiražui, 1920 m. Tilžėje išleistas antrasis, vertingiausia bažnytinė muzika – mišios, motetai, kiek papildytas jo leidimas. giesmės, kantatos. „Giliu ir rimtu muzikos turiniu ir stiliaus nuoseklumu bei meistriška kūrybos technika Viena svarbiųjų J. Naujalio plačios muzikinės J. Naujalis pasirodo kaip rimtas meistras, į lietuvių veiklos sričių buvo jo paties kūryba. Už savo muziką įrašęs žymų ir savitą puslapį.“3 gedulingąsias mišias „Missa pro defunctis“, sukurtas dar Vabalninke, jis laimėjo pirmąją premiją Stanislavo

3 Venckus Antanas. J. Naujalio mišios, giesmės, 2 Gudelis R. J. Naujalio „Lietuviškas bažnytinis motetai ir kantatos. Kn. Juozas Naujalis. Straipsniai. giesmynas“ XX a. pradžios religinio ir tautinio paveldo Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie požiūriu“. Soter, 2005. 15 (43), p. 277–278. kūrybą. Vilnius, 1968, p. 313.

Significance of Juozas Naujalis’s Musical Activity at Present

Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė Kaunas City Museum

150 years have passed since the birth of Juozas He was a composer, a choir conductor, the most Naujalis and 85 years after his death, and new famous Lithuanian organist at that time, an educator, generations still constantly remember him. Until now, the founder of the music school, the founder of the first his songs are sung during the song festivals. Streets Lithuanian bookshop in Kaunas, the founder of the are named after him, monuments have been built, and Lithuanian musical press (the editor and publisher of bas-reliefs or memorial plaques have been attached, the first Lithuanian musical newspaper Vargonininkas marking the places where the distinguished musician (Organist), 1909-1910), and the organizer and lived and worked. conductor of the first Lithuanian song festivals. From 1892 to his death, J. Naujalis worked as The aim of the present article is to remind of the an organist at Kaunas Cathedral. From this main cultural merits of J. Naujalis, illustrating them with the service, his surprisingly wide and varied musical exhibits stored in the collections of the Kaunas City activity developed, for which he earned the title of the Museum. patriarch of Lithuanian music.

14 J. Naujalis. Trys šventos giesmės. Varšuva, 1901 m. Kauno miesto muziejaus fondai

15 Valstybingumo idėjos

The Ideas of Statehood

17 Valstybingumo idėjos

Savi ir svetimi valstybingumo ženklai XVII–XVIII a. liturginiuose LDK giesmynuose

Jonas Vilimas Lietuvos muzikos ir teatro akademija

ANOTACIJA: Liturginiai šaltiniai pirmiausia skirti klausimą atsakyti nėra sunku, kadangi nesugadintame studijuoti ir aiškintis įvairius liturgijos raidos aspektus. rankraščio antraštiniame puslapyje surašyta gana Į atskirą šaltinių grupę galima išskirti įvairios paskirties aiški informacija, o štai antrajam reikia kiek detalesnio bei pobūdžio liturginius giesmynus, kurie pirmiausia paaiškinimo. traktuotini kaip šaltiniai, svarbūs nagrinėjant bei Pirmiausia, pasitikslinkime, iš kur yra minėtas analizuojant įvairius bažnytinės muzikos bei jos raidos rankraštis ir perskaitykime bei paanalizuokime bruožus. Vis dėlto, kadangi tokie šaltiniai atsirado ne minėtame atraštiniame lape surašytą informaciją. izoliuotoje erdvėje, o konkrečioje vietoje ir konkrečiu Kalba eina apie Vilniaus universiteto bibliotekos laiku, jie natūraliai pasižymi ne tik savo tiesioginės rankraštyne saugomą individualaus naudojimo paskirties savybėmis, bet ir atspindi savo epochą procesionalą, kurio signatūra yra F45-27. Kitas labai bei tą vietą, regioną ar šalį, kurioje atsirado ir buvo panašus giesmynas yra toje pačioje bibliotekoje naudojami. Kaip tik dėl to juose galima rasti ne tik su saugomas procesionalas, kurio signatūra yra F45- tiesiogine paskirtimi susijusios informacijos, bet ir kitų 28. Šie gretimi skaičiai nėra atsitiktiniai, nes abu istorinių bei kultūrinių realijų nuorodų. Vienai iš tokių procesionalai tikrai yra kilę iš tos pačios vietos, beveik skirtas ir šis straipsnis, kuriame bus nagrinėjama, tuo pačiu metu ir panašu, kad rašyti ta pačia ranka kaip praeities liturginiai šaltiniai, konkrečiai – keli bei yra labai panašaus formato3. Tiesa, sprendžiant giesmynai, atspindi kai kurias valstybės, kurioje jie pagal F45-28 antraštinio puslapio informaciją, jis buvo atsirado ir buvo naudojami, realijas. parašytas anksčiau nei F45-27. Ką byloja vieno ir RAKTINIAI ŽODŽIAI: liturgija, giesmynai, antro rankraščio antraštiniai užrašai? Pradėkime nuo grigališkasis choralas, šventųjų kultas, Sanktoralas F45-28. * Lotyniškai šis įrašas skamba taip: Vartydami vieno XVIII a. pab. surašyto asmeninio Processionale / De Excequiis Responsoria naudojimo rankraštinio liturginio giesmyno Antiphonas / Complectens / Ad usum puslapius randame įdomių įrašų. Rankraščio Ecclesiarum parochialium Canonicorum 106–107 puslapiuose užrašyta keletas antifonų, Regularium Lateranensium per Minorem skirtų įvairiems šventiesiems, o prie vieno iš jų Congregationis Rossiaco Lithuane sub 1 prirašyta „De S. Georgio in Lituania“ . Kiek vėliau, Regimine Perillustris Reverdissimi Dni Felicis giesmyno 111 psl. randame dar vieną panašų įrašą Sliwinski Presidis Congregationis nostrae per prie kitos antifonos „De S. Casimiro Lituania“ bei fratrem Joannem Melanium Janowski Can. jį papildančią lenkišką rubriką „Należy spiewać po Latt. Professum Canonie Bychowiensis. / 2 swiętym Augustinie“ . Kyla klausimų, iš kur atsirado Conscriptum Bychoviae / Ad M: D: A: D: 1798 5 tas giesmynas ir kodėl jame yra šie įrašai? Į pirmąjį Augusti4.

1 „Apie šv. Jurgį Lietuvoje“(lot.). 3 F45-27 formatas yra 17,5 x 22,5 cm, o F45-28 formatas 2 „Apie šv. Kazimierą Lietuvoje“ (lot.); „Reikia giedoti po yra 16 x 22 cm. šv. Augustino“ (lenk.). 4 „Procesionalas / talpinantis / laidotuvių responsorijus,

18 Kiek žemiau rusiškai prirašyta: naudoti pirmiausia ten, tačiau numatyta, kad jie Оконъчена Эта Кныга съ надлижащимъ gali būti ir kitose šio ordino valdomose bažnyčiose 8 прилижанïемъ … Аугуста 22…5 ir vienuolynuose . Kitas svarbus aspektas yra tas, kad tai buvo kongregacija, veikusi dviejose buvusios Taigi, aiški vieta ir data. Tai buvusios Lietuvos unijinės valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – Didžiosios kunigaikštystės pasienio miestas Bychovas, dalyse. Pradžioje cituoti įrašai rodo, kad, nepaisant įsikūręs dabartinėje Baltarusijoje prosecionalo kelių šimtų metų abiejų valstybių gyvavimo unijoje, surašymo metais, kaip ir visa Lietuva jau priklausęs matyti tam tikri skirtumai, atsispindintys net ir Rusijos imperijai. Dėl ko nestebina ir minėtas rusiškas Bažnyčios liturgijoje. Trumpai peržvelkime tuos įrašas. minėtus kelis puslapius. Labai panašiai skamba ir F45-27 rankraščio Juose surašytos antifonos ir kai kurios maldos, antraštinio puslapio įrašas: skirtos įvairiems šventiesiems. Antai 106–107 psl. Processionale / Responsoria Antiphonas aliaque surašytos tokios giesmės su rubrikose nurodytais in processionibus decantari solita complectens. šventųjų vardais: De S. Marco: „Sancti tui, Domine, / Ad usum Ecclesiarum Parochialium florebunt“; De S. Adalberto: „Per merita Sancti Canonicorum Regularium Lateranensium Adalberti“; De S. Stanislao: „Vir inclyte, Stanislae“; per Minorem Poloniam et Magnum Ducatum De S. Georgio in Litvania: „Lux perpetua lucebit Lithvanie Congregationis Cracoviensis. Sanctis tuis“; De S. Venceslao: „Corde lingva rogamus Conscriptum Bychoviae. ad M: D: G: B: V: M: te, Sancte Venceslae“. O psl. 111 esanti antifona Honorem. AD 1798 collec[ta] 1 Maji. / Окончина „Hic vir despiciens mundum“, skirta šv. Kazimierui Сiя книга съ надлижащимъ приложенieмъ (De S. Casimiro in Litvania), užrašyta iškart po maldos 6 1799 Года... Юлия Д. 31. į visus šventuosius „Omnes Sancti tui quaesumus, Beje, antrame antraštinio lapo puslapyje minimas Domine, nobisque adjuvant…“. Visi šie šventieji ir tas pats perrašinėtojo vardas – Jonas Melanijus nėra atsitiktinai surašyti vienoje vietoje. Apaštalas Jankovkis. Tad akivaizdu, kad šie du individualaus šv. Morkus, kaip ir šv. Adalbertas, šv. Stanislovas naudojimo giesmynai buvo surašyti Bychovo bei šv. Vaclovas, buvo Lenkijos karalystės šventieji Laterano reguliariųjų kanauninkų7 vienuolyne ir skirti globėjai. Bent jau šv. Stanislovas po Lietuvos krikšto tapo ir vienu pirmųjų Lietuvos šventųjų globėjų. Apaštalo šv. Morkaus šventė buvo ypatingai pažymima antifonas, / skirtas naudoti parapijinės Reguliariųjų tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Tik nuo XVII a. prie Laterano kanauninkų bažnyčiose, [priklausančiose] Lietuvos šventųjų patronų prisijungė šv. Kazimieras, Mažajai Rusijos-Lietuvos kongregacijai, valdomai ilgainiui tapęs pagrindiniu, o netrukus antruoju (ar iškiliojo [ir] garbingojo pono Felikso Slivinskio, mūsų trečiuoju) Lietuvos globėju tapo ir šv. Jurgis. Tad kongregacijos vadovo per brolį Joną Melnijų Janovskį, visų šių šventųjų bei jiems skirtų giesmių surašymas Laterano kanauninką, davusį įžadus Bychovo vienoje vietoje yra ir savotiški senojo valstybingumo kanonijoje. Surašyta Bychove, D[idesnei] D[ievo] atributai. Nes šventieji ne tik globoja, bet ir atstovauja [garbei], Viešpaties metuose 1798, rugpjūčio 5 d.“ (lot.) valstybei. O iš čia suminėtų šventųjų kai kurie atstovavo abiem, o kai kurie tik vienai iš Abiejų Tautų 5 „Ši knyga kartu su priklausančiu priedu užbaigta Respublikos šalių. rugpjūčio 22 d.“ (rus.) Prieš detaliau nagrinėjant jų valstybinį 6 „Procesionalas / talpinantis responsorijus, „priklausomumą“, pravartu bent jau bendresniais antifonas ir kitas įprastines [giesmes, giedamas] bruožais pasiaiškinti, kaip šventųjų kultas koreliuoja procesijose. / skirtas naudoti Laterano reguliariųjų su visa krikščioniškų liturginių apeigų sistema, ypač kanauninkų Krokuvos kongregacijos parapijinėse bažnyčiose Mažojoje Lenkijoje ir Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Surašyta Bychove. D[idesnei] D[ievo] istorinėse Lietuvos žemėse turėjo 7 vienuolynus – G[arbei], Švč. M[ergelės] M[arijos] pagarbinimui. plačiau žr. Viktoras Gidžiūnas. „Vienuolijos Lietuvoje“ Viešpaties metuose 1798, gegužės 1 d.“ / rus. „Ši knyga // Lietuva. Lietuvių enciklopedija. Penkioliktas tomas. II su priklausančiu priedu užbaigta 1799 m. liepos 31 d.“ ledimas. Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1991, (lot.) p. 153–157. 7 Šis ordinas Lietuvoje įsikūrė XVII a. ir iki XIX a. vid., 8 Paliksime nuošaly klausimą, ar taip iš tiesų ir buvo, nes kuomet carinės Rusijos valdžia pradėjo uždarinėti kol kas trūksta informacijos ir duomenų tokiai prielaidai katalikų vienuolynus, Laterano reguliarieji kanauninkai pagrįsti.

19 turint omeny, kad ir suminėtos giesmės yra liturginės skaitiniai. Visas šis pociklis vadinamas Commune ir surašytos liturginės paskirties rankraštiniuose Sanctorum12. giesmynuose. Temporalas ir Sanktoralas apima visą Bažnyčios Bažnyčios liturgija, kurią sudaro du sandai – liturginį laiką. Kitas abiejų ciklų bruožas yra jų Valandų liturgija (tradicinis, lotyniškame rite prigijęs jos visuotinumas (universalitas), tai yra jie galioja visai pavadinimas yra Officium Divinum) ir Eucharistija (arba Bažnyčiai visame pasaulyje. Vis dėlto Sanktoralas dar Šv. Mišios) – yra viešas Dievo garbinimas, kurį atlieka turi ir tam tikrų vietininkiškumo (localitas) bruožų, kurie visas mistinis Kristaus kūnas. Ši Dievogarba taip pat buvo itin ryškūs viduramžiais, o kai kurios savybės yra pagrįsta tam tikru cikliškumu, kurį lemia liturginio išliko ir vėlesniais amžiais13. Šis vietininkiškumas laiko kaita, taip pat įvairios šventės, kurių vienos radosi iš esmės kartu su šventųjų kultu, kuris pradėjo susijusios su svarbiausiais Jėzaus Kristaus gyvenimo, formuotis dar pirmaisiais krikščionybės amžiais14. Jo mirties ir prisikėlimo įvykiais (jie sudaro vadinamojo esmė ta, kad įvairių šventųjų garbinimas natūraliai metų laiko ciklo arba Temporale pagrindą9), o kitos – siejosi su tomis vietovėmis, kur jie iki mirties gyveno su įvairiais šventaisiais, kurių dienos minimos ar ar kur praleisdavo tą savo gyvenimo dalį, kuri būdavo švenčiamos pagal jų vietą visų metų kalendoriuje (jos lemtinga jiems galiausiai tapti šventaisiais15. Paprastai įeina į vadinamąjį Šventųjų arba Sanctorale ciklą10). Sanktoralas savo ruožtu dar skirstomas į du pociklius. Pirmasis iš jų apima visą maldų, giesmių ir skaitinių 12 Jį taip pat galima vadinti bendruoju Sanktoralo ciklu, ciklą, skirtą konkretiems šventiesiems, išdėstytiems nes čia sudėtos įvairios bendrosios maldos, giesmės ir kalendorine tvarka. Tai vadinamasis Proprium de skaitiniai, kurie naudojami minint ar švenčiant dienas tų Sanctis ciklas11. Antrąjį pociklį sudaro bendrosios šventųjų, kurie neturi specialiai jiems skirtų ar parašytų šventiesiems skirtos maldos, giesmės bei skaitiniai, liturginių tekstų ir giesmių. suskirstyti pagal šventųjų rangą – grupuojama 13 Kai kurios iš jų atsispindi ir bažnytiniuose liturginiuose pradedant apaštalais ir evangelistais, toliau seka kalendoriuose, pavyzdžiui, Lietuvoje Šv. Kazimiero kankiniai, išpažinėjai (vyskupai ir nevyskupai), diena ir dabar švenčiama kaip aukščiausio rango mergelės, šventosios moterys, pereinama prie šventė (pagal dabartinę klasifikaciją, kaip iškilmė, bažnyčios pašventinimo liturginių tekstų (minėtasis ekstraordinarinėje formoje pagal 1960 m. rubrikas, kaip In Dedicatione Ecclesiae), o visą ciklą vainikuoja pirmosios klasės šventė); tuo tarpu kituose kraštuose Švč. Mergelei Marijai skirtos maldos, giesmės ir jai suteikiamas daug žemesnis rangas – pagal dabar galiojančias 1960 m. Romos rito ekstraordinarinės 9 Tradiciškai į šį ciklą įeina ne tik pagrindiniai liturginiai formos rubrikas, tai yra tik III klasės šventė. laikai – adventas, Kalėdų laikas, įskaitant laiką po 14 Literatūros šia tema gana gausu, pradedant teologiniais Epifanijos (arba Viešpaties Apreiškimo), Septuagezimos ir hagiografiniais tyrinėjimais ir baigiant įvairiais (arba pasiruošimo gavėniai) laikas, gavėnia, Velykų populiariais šventųjų gyvenimų aprašymais – vienas laikas ir visi sekmadieniai po Sekminių. Dabartiniame iš garsiausių viduramžiais parašytų tokių veikalų buvo Romos rito ordinarinės formos kalendoriuje skirstymas Jokūbo Voraginiečio (Jacobus de Voragine) Aukso kiek kitoks – adventas, Kalėdų laikas (iki Viešpaties legenda, sukurta XIII a. (žr. Jokūbas Voraginietis. Aukso Apreiškimo arba Trijų Karalių), eilinis metų laikas, legenda arba šventųjų skaitiniai. 2 knygos. Vilnius: gavėnia, Velykų laikas ir vėl eilinis metų laikas iki Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008). Tarp advento pradžios. Patogumo dėlei toliau jį vadinsime istorinių studijų paminėtina ši knyga: Peter Brown. „Temporalu“. Šventųjų kultas. Jo atsiradimas ir vaidmuo lotyniškoje 10 Šiam ciklui priklauso ne tik įvairiems šventiesiems krikščionybėje, iš anglų k. vertė Rasa Balčikonytė. skirtos šventės ir minėtinos dienos, bet ir visos Vilnius: Aidai, 1999. Marijos šventės bei bažnyčių pašventinimo 15 Pavyzdžiui, šv. Patrikas, kuris laikomas Airijos minėjimai (lot. In Dedicatione Ecclesiae), kai kurie krikštytoju ir pagrindiniu globėju, nors buvo Romos iš jų yra tapę visuotinės Bažnyčios šventėmis, patricijų kilmės, gimė ir augo Škotijoje, tačiau pavyzdžiui, Švč. Išganytojo (Laterano) archibazilikos galiausiai tapo būtent Airijos apaštalu bei krikštytoju pašventinimas, švenčiamas lapkričio 9 d. Patogumo ir ten galiausiai mirė. Kaip žinia, pagrindinis Lietuvos dėlei toliau šį ciklą vadinsime Sanktoralu. globėjas, karalaitis šv. Kazimieras taip pat gimė 11 Jį dar būtų galima pavadinti kintamuoju Sanktoralo ne Lietuvoje, Lenkijos sostinėje Krokuvoje, tačiau ciklu, kadangi atskiri šventieji turi tik jiems būdingas paskutinius savo gyvenimo metus praleido Lietuvoje ir (lot. proprium) maldas, giesmes ir / ar skaitinius. mirė Vilniuje. Būtent čia prasidėjo jo kultas dar gerokai

20 pirmiausia būtent ten vykdavo ir pirmieji stebuklai. šventasis kankinys vyskupas Stanislovas, o jau XVI a. Ilgainiui kai kurių šventųjų gerbimas tapdavo visuotinai pradėjo vis labiau plisti karalaičio Kazimiero kultas, pripažintas ir svarbus bei galiojantis visai Bažnyčiai. nors oficialiai Kazimieras šventuoju buvo paskelbtas Tuo tarpu dalies jų kultas iš esmės neišeidavo už tik pačioje XVII a. pradžioje19. Tiesa, kaip rodo kai konkrečios vietovės, miesto, vyskupijos ar karalystės kurios giesmės kituose XVII–XVIII a. giesmynuose, ribų. Dar kiti šventieji, ypač susiję su įvairiomis tuo laikotarpiu Lietuvoje (veikiausiai ir Lenkijoje) vienuolijomis, galėdavo būti labiau gerbiami tų buvo kiek ypatingiau gerbiami ir šventieji globėjai konkrečių vienuoliškųjų kongregacijų, o kitų geriausiu dar vienos karalystės, kuri tuo metu jau buvo tapusi atveju tik paminimi. Taigi, ilgainiui nusistovi ne tik protestantiška, kitaip tariant, šventųjų kultas joje tam tikra šventųjų hierarchija nuo svarbių ir visuotinai oficialiai nebebuvo praktikuojamas. Šiuo atveju kalba gerbiamų visoje Bažnyčioje iki svarbių tik atskiriems eina apie Švedijos karalystės šventuosius patronus. kraštams, kuriuose jie gerbiami kaip ypatingieji Tačiau prie šio fenomeno grįšime kiek vėliau. globėjai. Kitaip tariant, tokie tampa ne tik kulto Kaip visa tai koreliuoja su mūsų pagrindiniu objektais, bet ir savotiškais ženklais, ypatingu būdu objektu, t. y. valstybingumo ženklais XVII–XVIII a. žyminčiais ir atstovaujančiais konkrečiam kraštui, LDK naudotuose liturginiuose giesmynuose? miestui ar valstybei. Svarbu tai, kad liturginiuose giesmynuose apskritai Lietuva, nors ir priėmusi krikštą paskutinė iš giesmės surašomos pagal minėtų dviejų ciklų – viduramžių Europos valstybių, šios dieviškosios Temporalo ir Sanktoralo (įskaitant abu pociklius) – šventųjų ekonomijos16 irgi neišvengė. Tiesa, pirmieji tvarką. Sanktorale, be visuotinai paplitusių švenčių lietuvių šventieji atsiranda rusų ortodoksų bažnyčioje bei pagrindinių bendrųjų giesmių (iš Commune dar XIII a. pab. ir XIV a. – tai Pskovo kunigaikštis Sanctorum pociklio), paprastai randamos ir giesmės Daumantas ir trys lietuviai Vilniaus kankiniai, šventieji tų šventųjų, kurie būdingi ar labiau minimi tik tam Antanas, Jonas ir Eustachijas17. Neilgai trukus atsirado tikrose vietose ar valstybėse. Taigi, jie ir jų šventės ir šventųjų katalikų kankinių – bent nuo XV a. žinoma bei su jomis susijusios giesmės tampa ir tam tikrais keturiolikos Vilniaus pranciškonų kankinių legenda18. išskirtinumo ženklais. Kitas svarbus aspektas yra Kaip jau minėta, po galutinio Lietuvos krikšto pirmuoju giesmyno liturginė priklausomybė – ar jis skirtas naujosios krikščioniškosios valstybės globėju tapo Valandų liturgijai, ar Mišioms. Įvairioms choralinėms tradicijoms nustatyti ir tyrinėti dažniau pasitelkiami ne Mišių giesmynai, kurie pasižymi didesniu vienodumu iki jo oficialios kanonizacijos. Kaip pastebi Paulius bendrajame kontekste, bet būtent įvairūs Valandų Rabikauskas, 1520 m. į Vilnių atvykęs popiežiaus liturgijos giesmynai, geriau atspindintys vietinius pasiuntinys ir pirmojo šv. Kazimiero gyvenimo aprašymo papročius ir tradicijas20. Šio straipsnio pradžioje autorius, vysk. Zacharijas Ferreris rado jau plačiai minėtas procesionalas yra labiau susijęs su Valandų paplitusį šventojo garbinimą (Paulius Rabikauskas. liturgija21. Be kita ko, tai rodo ir jo antraštiniame lape Lietuvos globėjas šv. Kazimieras. Vilnius, Kaunas: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 1993, p. 35). 19 1602 m. lapkričio 7 d. buvo oficialiai paskelbta Plačiau apie šį Lietuvos globėją žr.: Šv. Kazimiero popiežiaus Klemenso VIII brevė, kuri leido Gyvenimo ir kulto istorijos šaltiniai, sudarė, vertė, įvadą Šv. Kazimiero šventę Lenkijoje ir Lietuvoje švęsti sub ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas. Vilnius: duplici ritu. Brevės tekstą žr.: Šv. Kazimiero gyvenimo Aidai, 2003. ir kulto istorijos šaltiniai. Sudarė, vertė, įvadą ir 16 Šiuo terminu Bažnyčios teologijoje nusakomas paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas. Vilnius: Dievo veikimas į išorę, tai yra išganymo darbas Aidai, 2003, p. 218–223. plačiąja prasme (plg. gr. oikonomía – namų tvarka; 20 Šiuo atveju reikšminga yra vengrų muzikologų išplėtota sutvarkymas, valdymas). Šiuo atveju turime omeny Jo grigališkojo choralo lokalinių tradicijų metodologija; veikimą per šventuosius Bažnyčioje ir jos liturgijoje. Plačiau apie ją žr.: Dobszay, László & Gábor Prószéky. 17 Išsamiau apie šiuos tris Lietuvos ortodoksų šventuosius Corpus Antiphonalium Officii – Ecclesiarum Centralis žr.: Darius Baronas. Trys Vilniaus kankiniai: Gyvenimas Europae: A preliminary Report. Budapest: Institute for ir istorija. Istorinė studija ir šaltiniai. Vilnius: Aidai, 2000. Musicology, 1988. 18 Plačiau apie tai žr.: Darius Baronas. Vilniaus 21 Tenka pastebėti, kad nors kai kurių švenčių metu pranciškonų kankiniai ir jų kultas XIV–XX a. Istorinė rengiamos procesijos siejamos su kuriuo Eucharistijos studija ir šaltiniai. Vilnius: Aidai, 2010. Konkrečiai apie šventimu (pavyzdžiui, procesijos, kurios būdavo ar legendos atsiradimą žr. šios studijos p. 106–127. pagal ekstraordinarinę Romos rito formą ir dabar

21 minimi žanrai – responsorijai ir antifonos. Tad grįžkime aiškesnis ir šio straipsnio pradžioje minėtas įrašas prie šio giesmyno ir to šventųjų sąrašo ir jų giesmių. „De S. Georgio in Lituania“. Kadangi procesionalas Iš paminėtų šešių šventųjų bent vienas ar du priklausė Laterano reguliariųjų kanauninkų Lietuvoje buvo minimi menkai ar apskritai neminimi. kongregacijai, veikusiai ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, galima Tai būtų Prūsijoje žuvęs čekų kilmės vyskupas, prūsų daryti prielaidą, kad šis įrašas rodo, jog tie kunigai, apaštalas šv. Adalbertas ir šv. Vaclovas. Pastarasis kurie rezidavo Lietuvoje, balandžio 23 d. minėdavo buvo (ir tebėra) bene svarbiausias Čekijos šventasis Šv. Jurgį, o Lenkijoje – Šv. Adalbertą. Matyt, ir šv. globėjas, vėliau tapęs vienu iš Lenkijos karalystės Kazimiero kultas tuometinėje Lietuvoje buvo daug patronų. Lietuvoje jis gerbtas, tačiau mažiau nei stipresnis nei Lenkijoje, ką rodo ir kitas pradžioje Lenkijoje. Tuo tarpu šv. Adalbertas22 tapo pirmuoju minėtas „lietuviškas“ įrašas – „De S. Casimiro Lenkijos karalystės šventuoju patronu dar iki šv. Lituania“. Stanislovo. Viduramžiais šv. Adalbertas (taip pat kaip ir Pažvelkime į šiame straipsnyje išvardintiems šv. Stanislovas bei šv. Vaclovas) turėjo keletą specialių šventiesiems skirtas giesmes. Iš pradžių peržvelkime rimuotų oficijų23. Beje, Vidurio Rytų Europoje šio kiek anksčiau išvardintus antifonų pavadinimus ir šventojo diena buvo minima ar švenčiama balandžio tekstus. Prisiminkime, evangelistui šv. Morkui skirtą 23-iąją, jo mirties dieną24, tai yra tą pačią dieną antifoną „Sancti tui, Domine, florebunt“. Iš karto galima kaip ir šv. Jurgio kankinio minėjimas25. Taigi, darosi pasakyti, kad tai antifona iš bendrojo Sanktoralo pociklio (t. y. Commune sanctorum) ir ji skirta giedoti Valandų liturgijoje per apaštalų ir kankinių šventes rengiamos per vad. Permaldavimų dienas – Dies Velykų laiku26. Lygiai taip pat iš bendrojo pociklio yra Rogationum), tačiau sykiu jos paprastai nėra sudėtinė paimtos antifonos, skirtos šv. Jurgiui „Lux perpetua pačių Mišių liturgijos dalis. Be to, tokių procesijų metu lucebit“ (taip pat iš Velykų laikui skirtos Apaštalų ir giedamos tos giesmės, kurios žanriškai priklauso kankinių sekcijos27) ir šv. Kazimierui „Hic vir despiciens Valandų liturgijai. mundum“ (iš sekcijos, skirtos Išpažinėjams, ne 22 Lenkijoje dažniausiai vadinamas Voicechu (Wojciech), vyskupams28). Tuo tarpu visi trys pagrindiniai Lenkijos pagal čekišką jo vardo variantą Vojtech; lietuviška karalystės šventieji patronai pagerbti specialiai jiems forma yra Vaitiekus. skirtomis giesmėmis. Šv. Adalberto antifona „Per merita Sancti Adalberti“ yra paimta iš jo rimuoto 23 Šis žanras – tai Valandų liturgijai skirtų antifonų oficijaus „Benedic regem cuntorum“, kuriame ji skirta ir responsorijų ciklas, kurio vienas iš svarbiausių giedoti per II Vakarinę, kaip Ad Magnificat antifona29. požymių yra rimuoti tekstai bei dažniausiai nuoseklia Panašiai ir šv. Stanislovui skirta antifona „Vir inclyte, tvarka pagal dermes sukurtos antifonų melodijos. Tai Stanislae“ yra iš jo rimuoto oficijaus „Dies adest buvo labai paplitęs žanras vėlyvaisiais viduramžiais visoje Europoje. Kai kurie tyrinėtojai priskaičiuoja apie 1500 tokių ciklų. Plačiau apie tai žr.: Jerzy Pikulik. 26 Święty Wojciech w Polskiej Muzyce średniowiecznej. Liturginiame giesmyne Antiphonale Monasticum tai Warszawa: Instytut Wydawniczy PAX, 1996, p. 10–12. yra pirmoji abiejų Vakarinių (Vesperae) ir Rytmetinės (Laudes) antifona, taip pat giedama ir per Pirmąją 24 Šventųjų mirtis suprantama kaip jų gimimas Viešpatyje, liturginę valandą (Prima). Žr. Antiphonale Monasticum todėl daugelio jų šventės, ypač ankstesniais amžiais, pro diurnis Horis. Parisiis, Ronaci, Romae: Declée buvo siejamos su jų mirties data. Kai kurie svarbesni et Socii, 1934, p. 632. (toliau šį leidinį žymėsime šventieji turėdavo po dvi šventes, pavyzdžiui, kita santrumpa AM). Šv. Adalberto šventė (In translatione) buvo minima 27 spalio 20 d., o Šv. Stanislovas būdavo minimas AM ši giesmė nurodoma giedoti kaip pirmosios gegužės 8-ąją ir rugsėjo 27-ąją. Vakarinės (In I Vesperis) Ad Magnificat antifona (t. y. skirta giedoti su Marijos giesme „Mano siela šlovina 25 Ši data nurodoma ir kai kuriuose dabartiniuose Romos Viešpatį“ (Lk 1, 47–55), kuri giedama būtent per rito ekstraordinarinės formos kalendoriuose, pvz., Vakarinę; žr. AM, p. 632) bei kankinių minėjimams per leidinyje „Aukštyn širdis“ balandžio 23 d. nurodoma taip: pirmąją Vakarinę skirta antifona (ibid., p. 735). „Eilinė diena – IV klasė. Šv. Jurgio, kank. minėjimas 28 (Jurginės). Lietuvoje: antrasis Lietuvos globėjas, AM ji nurodoma kaip II Vakarinės (In II Vesperis) Ad Vilniaus arkivyskupijos globėjas – II klasė. Arklių ir kitų Magnificat antifona (ibid., p. 675) bei tokių išpažinėjų gyvulių laiminimas. (Šv. Adalbertas-Vaitiekus, vysk. ir minėjimams skirta giesmė (ibid. p. 744). kank., prūsų apaštalas (Aukštyn širdis. Katalikų maldos 29 Plačiau apie šią antifoną žr.: J. Pikulik. Święty ir giesmės. Kaunas: Laeticia, 2008, p. 20). Wojciech…, p. 82–84.

22 celebris“ ir taip pat skirta giedoti per II Vakarinę, kaip Liturgiškai ši antifona yra skirta giedoti per apaštalų Ad Magnificat antifona30. Taip pat greičiausiai iš vieno ir evangelistų bei vieno kankinio švenčių Velykų laiku tokių oficijų paimta ir šv. Vaclovui skirta antifona pirmuosius mišparus (pirmąją Vakarinę)33. Antifona su „Corde lingva rogamus te, Sancte Venceslae“31. tokiu tekstu randama daugybėje viduramžių rankraščių Taigi, toks pasirinkimas, viena vertus, tarsi ir didžiojoje dalyje nurodoma, kad ši antifona priklauso pabrėžia išskirtinę šių trijų šventųjų vietą Lenkijos bendrųjų įvairiems šventiesiems skirtų giesmių, karalystės šventųjų patronų hierarchijoje. Kita vertus, giedamų būtent Velykų laiku, grupei34. Turint omeny, atspindi ir istorines realijas – šv. evangelistas Morkus kad Šv. Jurgio diena minima (ar švenčiama) balandžio kaip ypatingas šventasis gerbtas dar nuo pirmųjų 23 d., kai dažniausiai jau būna Velykų laikas35, toks krikščionybės amžių, tačiau jam skirtos būtent apaštalų pasirinkimas mūsų aptartame procesionale ne tik rango šventųjų Valandų liturgijos Sanktoralo dalies nestebina, bet yra visiškai natūralus. Kitas klausimas giesmės, tai yra tos, kurios vienos iš seniausių. Tuo būtų, kaip būtent ši konkreti melodinė išraiška tarpu trys Lenkijos karalystės šventieji globėjai tokiais koreliuoja su kitais variantais, esančiais prieinamuose tampa brandžiaisiais ir vėlyvaisiais viduramžiais, šaltiniuose bei duomenų bazėse. Antai vienoje o būtent tuo laiku suklesti ir minėtų rimuotų oficijų pagrindinių tokių duomenų bazių cantusindex.org, kūryba, kuri glaudžiai siejosi ir su šventųjų kultu. O pateikiami 27 antifonų incipitai arba beveiki pilnos pastarasis gana smarkiai augo būtent šiuo laikotarpiu. melodijos36. Net ir paviršutiniškai juos visus Tad nenuostabu, kad ir šie šventieji susilaukė ypatingo peržvelgus, matyti palyginti nemaža įvairovė, nors taip dėmesio taip pat ir liturginėje kūryboje. Bent jau pat akivaizdu, kad dažniausiai pasitaikantis melodijos fragmentiškai (taip rodo ir šis atvejis) jie ypatingomis tipas yra tas, kuris pradedamas mažosios tercijos d-f liturginėmis giesmėmis buvo garbinami ir vėliau. Na, o motyvu. Tai yra būtent toks, kokį matome ir VUB/F45- abu Lietuvos šventieji patronai tokiais tampa palyginti 27 variante. Kitaip tariant, LDK Laterano kanauninkai vėlai, iš esmės jau tik XVII a., kai specialūs rimuoti naudojo labiausiai paplitusį melodinį šios giesmės ar kitokie oficijai šventiesiems jau nebebuvo kuriami. tipą. Kita vertus, tai liudytų ir būtent šios melodinės O naujai konsekruotų šventųjų oficijai ir specialios tradicijos stiprumą. giesmės turėjo būti pasirenkamos iš atitinkamų (pagal Pirmajam Lietuvos šventajam globėjui jų rangą) bendrųjų Sanktoralo dalių32. Kas šiuo atveju šv. Kazimierui skirta antifona „Hic vir despiciens ir buvo padaryta. mundum“, (2 pvz.)kaip minėjome, taip pat yra paimta Panagrinėkime abiem Lietuvos šventiesiems skirtas iš Ordinarium de Sanctis. giesmes. Kaip jau minėjome, šv. Jurgiui skirta antifona „Lux perpetua lucebit“. (1 pvz.) Iškart reikėtų pabrėžti, kad ši antifona liturgijoje naudojama minint būtent ne vyskupo rango šventuosius išpažinėjus (In Confessoris non 30 Internetinėje duomenų bazėje cantusindex.org pateikiami 8 vėlyvųjų viduramžių šaltiniai iš Vidurio Rytų Europos regiono, kuriuose surašytas arba pilnas 33 oficijus, arba bent po keletą giesmių iš jo; žr.: http:// Būtent taip nurodyta ir LU (p. 1118 ir 1143), ir AM cantusindex.org/analyse?feast=14050710; tikrinta (p. 632 ir 735), ir BM (p. 30* ir 83*). 2019-02-11. 34 Pavyzdžiui, viena išsamiausių internetinių duomenų 31 Įdomu, kad cantusindex.org nurodomas tik vienas bazių cantusindex.org šios antifonos paprastai šaltinis, kilęs iš Krokuvos karmelitų vienuolyno daugiausia nurodomos kaip priklausančios (plačiau apie šį rankraštį žr.: http://cantus.uwaterloo. De Sanctis TP (lot. „apie Šventuosius ca/source/123686, tikrinta 2019-02-11), kuriame Velykų laiku“) – žr. http://cantusindex.org/ užrašyta būtent ši antifona, taip pat skirta giedoti search?t=lux+perpetua&cid=&genre=All&ghisp=All; su evangeline giesme; žr.: http://cantusindex.org/ tikrinta 2019-04-12. analyse?feast=14092800&src=123686&db=CD, tikrinta 35 Po 1582 m. įvesto vad. Grigaliaus kalendoriaus (taip 2019-02-11). vadinamas pagal jį įvedusio popiežiaus Grigaliaus XIII 32 Pavyzdžiui, minėtoje popiežiaus Klemenso VIII brevėje vardą) vėliausiai Velykos gali išpulti balandžio 25 d., dėl Šv. Kazimiero šventimo Lietuvoje ir Lenkijoje kaip nors ši data pasitaiko palyginti retai – pvz., nuo 1963 iki tik ir nurodomi konkretūs brevijoriaus skaitiniai bei 1997 m. vėliausia Velykų data buvo balandžio 22 d. Mišių giesmės, paimti iš Sanktoralo sekcijos, skirtos (žr. BM, t. I, p. VIII). išpažinėjams nevyskupams („de communi Conffesoris 36 Žr.: http://cantusindex.org/id/003653; tikrinta 2019-04- non Pontificis“; žr.: Šv. Kazimiero…, p. 222–223). 14.

23 NatNatųų pavyzdpavyzdžžiaiiai Natų pavyzdžiai Pvz.Pvz. 11 1 pvz.Pvz. 1 m/1e/>/1/¨`/¨1/¨2/>/eE2/¨1e/¨44/>/4t/¨¨3/>/eE2W1/¨2/>/ed1/¨`/¨1/>/56uU6Y5T4/>/5/¨rR3r/¨3/¨1/>/`/¨/1/¨2/>¨m/1e/>/1/¨`/¨1/¨2/>/eE2/¨1e/¨44/>/4t/¨¨3/>/eE2W1/¨2/>/ed1/¨`/¨1/>/56uU6Y5T4/>/5/¨rR3r/¨3/¨1/>/`/¨/1/¨2/>¨ m/1e/>/1/¨`/¨1/¨2/>/eE2/¨1e/¨44/>/4t/¨¨3/>/eE2W1/¨2/>/ed1/¨`/¨1/>/56uU6Y5T4/>/5/¨rR3r/¨3/¨1/>/`/¨/1/¨2/>¨ LLuxux perpe-tu–aperpe-tu–a lu–lu– ce–bitce–bit SanctisSanctis tu–tu– isis Domi-neDomi-ne et et ae–ter– ae–ter– ni-tas ni-tas temporum temporum Lux perpe-tu–a lu– ce–bit Sanctis tu– is Domi-ne et ae–ter– ni-tas temporum mm¨/4t/¨3rR3E2W1/¨`/¨1//,,///¨/4t/¨3rR3E2W1/¨`/¨1//,,/// m ¨/4t/¨3rR3E2W1/¨`/¨1//,,/// Al–leAl–le —— lu-ja.lu-ja. Al–le — lu-ja.

Pvz.Pvz. 22 2 pvz.Pvz. 2 mm¨/4/>/4u/>/5/¨5/¨4/¨3/>/4t/¨¨4/>/¨6/>/7/¨8/¨7/>/5/¨7/¨/¨¨6/>//¨8/¨8/¨6/¨6/>/8oO8/üU67iI7U6/>/5//4/¨5/>¨/4/>/4u/>/5/¨5/¨4/¨3/>/4t/¨¨4/>/¨6/>/7/¨8/¨7/>/5/¨7/¨/¨¨6/>//¨8/¨8/¨6/¨6/>/8oO8/üU67iI7U6/>/5//4/¨5/> m HH¨/4/>/4u/>/5/¨5/¨4/¨3/>/4t/¨¨4/>/¨6/>/7/¨8/¨7/>/5/¨7/¨/¨¨6/>//¨8/¨8/¨6/¨6/>/8oO8/üU67iI7U6/>/5//4/¨5/>icic VirVir despiciensdespiciens mundum,mundum, etet ter-renater-rena triumphanstriumphans di-vi-ti-as di-vi-ti-as Cae– Cae– lo lo condi-dit condi-dit Hic Vir despiciens mundum, et ter-rena triumphans di-vi-ti-as Cae– lo condi-dit m/m/¨5uj5/¨6/>/4/¨4t/>/6/¨5/¨4/¨4//,,//¨5uj5/¨6/>/4/¨4t/>/6/¨5/¨4/¨4//,,// m/ ¨5uj5/¨6/>/4/¨4t/>/6/¨5/¨4/¨4//,,//oo –– rere ma-nu.ma-nu. Alle-lu-ia.Alle-lu-ia. o – re ma-nu. Alle-lu-ia.

Pvz.Pvz. 33 3 pvz.Pvz. 3 mm¨`q/1/¨¨1/qQ`//12ed1/¨`q/¨1//¨3r/tT4/3/3//¨3/ëE2//1/¨`//¨1r/2eE2W1/¨1//`//1/1w/qQ`/¨1///¨`q/1/¨¨1/qQ`//12ed1/¨`q/¨1//¨3r/tT4/3/3//¨3/ëE2//1/¨`//¨1r/2eE2W1/¨1//`//1/1w/qQ`/¨1/// m RR¨`q/1/¨¨1/qQ`//12ed1/¨`q/¨1//¨3r/tT4/3/3//¨3/ëE2//1/¨`//¨1r/2eE2W1/¨1//`//1/1w/qQ`/¨1///ecorda-reecorda-re DoDo –– mi-nemi-ne glo–ri–glo–ri– osaeosae matrismatris tu-ae tu-ae Ma–ri Ma–ri – – ae ae et et di-lecto-rum di-lecto-rum Recorda-re Do – mi-ne glo–ri– osae matris tu-ae Ma–ri – ae et di-lecto-rum mm¨1¨1¨/¨4tg3/¨2//¨¨1/¨`q/¨1///1/eE2/ëE2W1//`//¨1/¨1//¨3/¨4t/¨¨3/3//1//1/¨1/¨1//¨4/ëE2/¨1//1//1/¨1/1¨/¨4tg3/¨2//¨¨1/¨`q/¨1///1/eE2/ëE2W1//`//¨1/¨1//¨3/¨4t/¨¨3/3//1//1/¨1/¨1//¨4/ëE2/¨1//1//1/¨1/1 m ser-uo–rumser-uo–rum¨1¨/¨4tg3/¨2//¨¨1/¨`q/¨1///1/eE2/ëE2W1//`//¨1/¨1//¨3/¨4t/¨¨3/3//1//1/¨1/¨1//¨4/ëE2/¨1//1//1/¨1/1 tu–o–rumtu–o–rum Io-an–Io-an– nisnis BaptistaeBaptistae Lauren-ti–iLauren-ti–i Ansga-ri–i Ansga-ri–i Sigfri–di Sigfri–di Eschili Eschili ser-uo–rum tu–o–rum Io-an– nis Baptistae Lauren-ti–i Ansga-ri–i Sigfri–di Eschili mm¨¨3/¨2/¨3//1/¨2/¨1//`/¨1/¨1//`q/¨34t/ëE2//3rR3/¨1/¨¨¨1///¨3/¨2/¨3//¨¨4/ëE2/¨1/¨¨¨1//3/¨3/¨4/¨1/2/¨¨3/¨2/¨3//1/¨2/¨1//`/¨1/¨1//`q/¨34t/ëE2//3rR3/¨1/¨¨¨1///¨3/¨2/¨3//¨¨4/ëE2/¨1/¨¨¨1//3/¨3/¨4/¨1/2/ m Da-vidisDa-vidis¨¨3/¨2/¨3//1/¨2/¨1//`/¨1/¨1//`q/¨34t/ëE2//3rR3/¨1/¨¨¨1///¨3/¨2/¨3//¨¨4/ëE2/¨1/¨¨¨1//3/¨3/¨4/¨1/2/ En-ri-ciEn-ri-ci E-ri–ciE-ri–ci Bot–ui–diBot–ui–di Hae–Hae– le-naele-nae Birgittae Birgittae Ca-tha-ri-nae Ca-tha-ri-nae & & a-li–orum a-li–orum Da-vidis En-ri-ci E-ri–ci Bot–ui–di Hae– le-nae Birgittae Ca-tha-ri-nae & a-li–orum mm¨1//`q/¨1/,/¨3/¨4/¨2/¨3///1//`q/1/,/5//4//3/¨4/¨3//¨3/3/3/4/3/3//3/eE2//1//`q/¨111//,,/¨1//`q/¨1/,/¨3/¨4/¨2/¨3///1//`q/1/,/5//4//3/¨4/¨3//¨3/3/3/4/3/3//3/eE2//1//`q/¨111//,,/ m SanctorumSanctorum¨1//`q/¨1/,/¨3/¨4/¨2/¨3///1//`q/1/,/5//4//3/¨4/¨3//¨3/3/3/4/3/3//3/eE2//1//`q/¨111//,,/ PatronorumPatronorum nostrorumnostrorum etet nene auferasauferas misericordiam misericordiam tu-am tu-am a a no–bis. no–bis. Sanctorum Patronorum nostrorum et ne auferas misericordiam tu-am a no–bis.

24 Pontificis)37. Reikia pasakyti, kad pati giesmė buvo žvilgtelėkime į vieną antifoną, kuri užrašyta dviejuose plačiai žinoma ir randama daugybėje viduramžių ir iš LDK kilusiuose ir naudotuose šaltiniuose. Joje vėlesnių laikų šaltinių38. Kalbant apie mūsų konkretų, minimi Švedijos karalystės šventieji, kuriuos savo analizuojamą lietuviškąjį šaltinį, kiek glumina tekstas, ruožtu galima įvardinti ir kaip svetimo valstybingumo tiksliau, jo paskutinis žodis. Turint omeny, kad šio ženklus. šventojo diena yra minima kovo 4 d. (t. y. išskirtinai Kalba eina apie giesmę, kurioje minimas ne vienas, gavėnios laiku), iš tiesų stebina giesmės pabaigoje bet daug Švedijos šventųjų globėjų – Ansgaras, užrašytas žodis „alleluia“ – juk nuo pat Septuagezimos Zigfrydas, Eskilas, Henrikas, Erikas, Botvydas, Brigita (arba Užgavėnių) laiko pradžios nei Mišiose, nei (Birgita) ir Kotryna, taip pat kiti didieji Bažnyčios valandų liturgijoje nebegiedama nei Aleliuja, nei šventieji, kurie, matyt, irgi laikyti Švedijos karalystės kitos giesmės, kurių tekstuose būtų pridėtas žodis patronais, tai yra Dovydas, Jonas Krikštytojas, Elena „alleluia“39. Veikiausiai ši konkreti versija buvo skirta ir Laurynas. Viena šios giesmės versija yra užrašyta giedoti būtent Velykų laiku, kaip Šv. Kazimiero XVIII a. antifonale (antraštiniame lape nurodyta minėjimo (Commemoratio) giesmė, kokios galėjo 1770 m. data), kilusiame iš Slonimo bernardinų būti giedamos Rytmetinės (Laudes) ir Vakarinės vienuolyno ir ten naudotame. Šiuo metu jis saugomas (Vesperae) pabaigoje. O melodinė šios antifonos Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne (toliau išraiška didelių netikėtumų nekelia – melodinė tradicija VUB/F45-57) (žr. 3 pvz.). Šio rankraštinio giesmyno yra stebėtinai patvari ir pasižymi tik palyginti nedideliu fol. 41r-v užrašytos antifonos tekstas skamba taip: variantiškumu, kuris matyti skirtinguose šaltiniuose, „Recordare Domine gloriosae matris tuae Mariae tačiau visur išlaikomi tie patys kertiniai melodiniai et dilectorum seruorum tuorum Ioannis Baptistae, motyvai40. Laurentii, Ansgarii, Sigfridi, Eschili, Davidis, Enrici, Taigi, abiem atvejais galima pasakyti, kad šios Erici, Botuidi, Haelenae, Birgittae, Catharinae & antifonos atspindi bendrąją Bažnyčios tradiciją, tačiau aliorum Sanctorum Patronorum nostrorum et ne kartu, turint omeny kontekstą, jos tampa ir savotiškais auferas misericordiam tuam a nobis“41. Beje, prie jos valstybingumo (tuo metu, kai buvo užrašytos, jau prirašytoji rubrika nurodo, kad giesmė turi būti giedama prarasto valstybingumo) žymenimis, be kita ko, švenčiant būtent Švedijos karalystės šventųjų globėjų liudijančiais ir tam tikrą savitą liturginę tradiciją, šventę – „In Festo Patronorum Regni Sveciae“. besiskiriančią nuo kitos Abiejų Tautų Respublikos (ATR) liturginės tradicijos. Tačiau keletą žodžių būtina Į natūraliai kylantį klausimą, kodėl būtent šios tarti ir apie svetimus valstybingumo ženklus. Šiuo karalystės patronai liturgiškai minimi, atsakyti galima atveju palikime nuošaly kitus čia minėtus Lenkijos, prisiminus mūsų XVI a. pab.–XVII a. istoriją. Juk o vėliau ir ATR šventuosius globėjus ir trumpai būtent tuo laikotarpiu aštuoniasdešimt metų jungtinę Lenkijos ir Lietuvos konfederaciją (ATR) valdė švediška, tačiau su jogailaičiais tiesiogiai susijusi Vazų 37 Tiesa, versikulas su beveik tokiu pačiu tekstu, tik dinastija – pirmasis šios dinastijos Lenkijos karalius kita baigiamąja fraze („… ascendit in caelum“ vietoj ir Lietuvos didysis kunigaikštis buvo Žygimantas „… divitias caelo condidit ore manu“) naudojamas III Vaza, švedų karaliaus Jono III Vazos ir Lenkijos kankinių liturgijoje – žr.: http://cantusindex.org/ bei Lietuvos karalaitės Kotrynos Jogailaitės sūnus. search?t=Hic+vir+despiciens&cid=&genre=All& Šios dinastijos valdovai soste išsilaikė iki 1668 ghisp=All, tikrinta 2019-04-25. metų. Kadangi, kaip anksčiau minėta, tame amžiuje Švedija jau buvo liuteroniška valstybė, ankstesni jos 38 Duomenų bazėje cantusindex.org yra daugiau nei 150 katalikiškieji globėjai buvo ir toliau gerbiami bei minimi įvairių šaltinių, kurių daugumoje antifona siejama su katalikiškose Lenkijoje ir Lietuvoje. Kitaip tariant, šie išpažinėjais ne vyskupais, nors nemažai atvejų, kai ji šventieji buvo savotiškai integruoti naujose žemėse priskiriama pavieniams kankiniams ar net konkretiems ir tapę tam tikra prasme ir savais. Viena vertus, tai šventiesiems, tarp jų net ir šv. Vaclovui – žr.: http:// liudija ir tas paprastas faktas, kad šiems šventiesiems cantusindex.org/id/003069; tikrinta 2019-04-25. 39 Daugelyje Vakarų Europos vienuolynų buvo paplitęs net paprotys laikinai „palaidoti“ šią giesmę (lapo ritinyje 41 Lot. Prisimink, Viešpatie, savo šlovingąją Motiną Mariją užrašytą žodį ar visą giesmę su žodžiu „alleluia“) ir jį vėl ir mylimuosius tavo tarnus: Joną Krikštytoją, Lauryną, iškasti sulig Viešpaties prisikėlimu Velykų rytą. Ansgarą, Zigfrydą, Eskilą, Dovydą, Henriką, Eriką, 40 Žr.: http://cantusindex.org/id/003069; tikrinta 2019-04- Botvydą, Brigitą, Kotryną ir kitus šventuosius mūsų 25. globėjus ir neatitrauk savo gailestingumo nuo mūsų.

25 4 pvz.Pvz. 4 m/2/¨2//5/4/>/3/¨¨3/2///1/1/¨`/¨1//¨2//3//4/5//¨4/5T4R3E2W1¨w/2z/>/4/¨¨4/4/¨¨5/4/¨//¨4//2//32/// Recordare Domine glo-ri-osæ matris tuæ Mari– æ et dilectorum seruorum m/1/¨2¨5¨3/¨2/>/2//2//3/2///,/4/¨4/¨3/2/,/5//4/¨5/4/,/7/6/5/4/,/4/5/¨5/¨4/,/4/¨4//¨5//¨4/,// tu–o– rum Adalberti Stanisla–i Vencesla-i Flori-a-ni Georgi–i Sigismundi Joannis Baptistæ Laurentij Ansga–ri– j Sicfri– di Æs-chi– li Daui– dis m/¨3/¨2/¨3/¨2/>/1/2//2/,/¨¨¨2/¨3/2//3/4/¨5/¨4////3/¨¨4/3/>/4/5/4/>/7//6/5/4/>/4/4/¨3/¨2/,///// Benedicti Joannis Mathæi I-sa-a-ci Christini Cyrilli Methodi-i Hi-acynti Henri– ci E-ri– ci Botui–di m¨2/3/¨1/`/,/4//4/¨4/,/¨5/4/56/7/,/¨7/4/4/5T4R3E2/2/>//2///3//2/>//4/¨4//5/4/>//2///3/¨2/>/7/ Casi-miri Heduigis He-lisabeth et a-li-o– rum Sanctorum patronorum nostrorum et He-le– næ Bir–git-tæ Cathe–ri–næ m/6/¨7/¨¨5/4/>/¨4/4/4/¨5/¨4/5/>/3/4/>/5/>/4321¨2/¨22//.////////////////////////////////// ne auferas misericordiam tuam a no – bis.

skirtos giesmės įvairiuose su LDK susijusiuose šventieji globėjai: Adalbertas (Vaitiekus), Stanislovas, liturginiuose giesmynuose rašomos ne tik Vazų Vaclovas, Florijonas, Jurgis, Žygimantas, Jackus dinastijos laikais, bet ir gerokai vėliau, praktiškai iki pat (Jacintas), Kazimieras, Jadvyga, Elzbieta bei kai ATR padalijimų (ką liudija ir VUB/F45-57 data). Kita kurie kiti Bažnyčios šventieji – Benediktas, Jonas, vertus, neatmestina prielaida, kad pati antifona buvo Matas, Izaokas, Kristinas, Kirilas ir Metodijus. Tiesa, sukomponuota, remiantis kita panašia giesme, kurioje iškart reikia pasakyti, kad melodiškai abi giesmės yra jau vardijami savi šventieji globėjai. skirtingos. Tačiau, kita vertus, be jau minėtos įžanginės Būtent tokia antifona yra užrašyta kitame frazės jas jungia dar vienas dalykas – po pagrindiniu rankraštiniame giesmyne, taip pat surašytame ir tekstu, matyt, kiek vėliau prirašyti tie patys Švedijos naudotame LDK vienuolynuose, tačiau šį kartą jis karalystės šventieji globėjai. (žr. 4 pvz.) susijęs ne su pranciškonais, bet su benediktinėmis. Kalba eina apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Taigi, šiuo atveju tokiu būdu išryškinamas šių bibliotekoje saugomą rankraštinį giesmyną Liber svetimų šventųjų globėjų „savumas“, o ne svetimumas. continens… (toliau LC), rašytą XVII–XVIII a. ir Reikia pridurti, kad LC giesmyne esama ir daugiau greičiausiai kilusį iš Nesvyžiaus42. Šio giesmyno ne tik atskiriems Lenkijos, bet taip pat ir Švedijos fol. [60v]-[61r] užrašyta kita antifona, kurios teksto karalystės šventiesiems skirtų antifonų, kurių čia įžanginė dalis yra identiška Slonimo antifonalo detaliau nenagrinėsime43. variantui, tačiau jau minimi Lenkijos ir Lietuvos

43 Plačiau apie šias bei kai kuriuose kituose giesmynuose 42 Plačiau apie šį giesmyną žr.: J. Vilimas. Liber surašytas Švedijos karalystės šventiesiems patronamas continens… – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skirtas giesmes žr.: J. Vilimas. Saints in Foreign benediktiniškojo palikimo paminklas. in Liber Continens. Territory: Medieval Swedisah Saints in Early Modern Faksimilinis leidinys. Parengė J. Vilimas. Vilnius: Lithuanian Plainchant Manuscripts. in Sociocultural Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2018, p. 9–43. Corssings and Borders: Musical Microhistories / edited

26 * ir savotiškais valstybingumo ženklais, šio vaidmens Baigiamosios pastabos. iki galo neprarasdami net ir tuomet, kai jau savo Trumpai apžvelgus vos keletą giesmių ir tik kilmės valstybėse nustoja būti gerbiami ar minimi, kaip užmetus akį į kelis rankraščius gal ir per drąsu daryti matėme Švedijos karalystės šventųjų globėjų atveju. toli siekiančias išvadas. Tačiau kai kuriuos dalykus Viduramžiais išpopuliarėjusių specialių giesmių ciklų verta prisiminti ir akcentuoti. Neturėtų pernelyg stebinti, (vad. rimuotų oficijų) ar atskirų liturginių giesmių įvairių kad valstybingumo ženklų galima atrasti tokiuose šventųjų garbei nuo maždaug XV ar vėliausiai XVI a. šaltiniuose, kaip čia nagrinėti, kurie su valstybe ar jau nebebuvo kuriama, tačiau šventųjų atskirų kraštų valstybinėnimis struktūromis tiesioginio ryšio neturi. ar valstybių globėjų galėjo rastis ir vėliau, ką rodo šv. Vis dėlto Bažnyčios tradicijoje susiformavęs ir iki šiol Kazimiero (iš dalies ir šv. Jurgio) atvejis Lietuvoje. gyvuojantis šventųjų kultas atspindi ne tik tam tikrus Tačiau ir tuo atveju, net jei tam jau tekdavo pasitelkti ir religinio gyvenimo aspektus, bet ir suteikia žinių apie jų turimą liturginių giesmių repertuarą iš bendrųjų giesmių svarbą vienais ar kitais istorinio žmonių bendruomenių, šventiesiems ciklo (vad. Commune Sanctorum), tokių kraštų ir valstybių gyvavimo laikotarpiais. Šventieji šventųjų svarba ir išskirtinumas, taip pat ir jų, kaip tampa ne tik garbinimo objektais, bet ir simboliniais valstybingumo ženklų, svarba dėl to nesumenksta. žmonių, tautų ar valstybių globėjais bei saugotojais. Net ir valstybei išnykus iš pasaulio žemėlapio, jie Dėl tų svarbių simbolinių funkcijų jie taip pat pasidaro tebeliudija apie ją, teikdami viltį ateičiai.

by Rūta Stanevičiūtė & Rima Povilionienė. Vilnius: Lithuanian Academy of Music and Theatre, 2015, p. 137-152.

more developed in particular regions, yet paying much Local and Foreign Signs of less attention (if any) in other places. The liturgical chantbooks of the 17th -18th centuries that originated Statehood in the Liturgical and were in use in the churches and monasteries in the Grand Duchy of Lithuania also demonstrate some Chantbooks of the Grand of these elements although during the post-Tridentine period the liturgy of the Catholic Church was much Duchy of Lithuania during more uniform than in the medieval period. Some of th th these elements show that there were differences the 17 -18 Centuries between Lithuania and Poland (e.g. St. George was venerated in Lithuania on the same day as the feast of St. Adalbert, which was celebrated in Poland) Dr. Jonas Vilimas despite the fact that both principal Lithuanian dioceses Lithuanian Academy of Music and Theater belonged to the metropoly of Gniezno. There are also clear indications of the preservation of the foreign Although it might appear strange, certain features statehood: in a number of liturgical manuscripts one in some liturgical manuscripts and chantbooks, can find the list of chants dedicated to the patron th which originated and were used during the 17 saints of the kingdom of Sweden, which ceased to th -18 centuries in the Grand Duchy of Lithuania, venerate them at that period due to the change of demonstrate the traces of statehood. They are mainly religion. related to the cycle of Sanctorale chants. This is not The article deals with the characteristics of the very astonishing, since traditionally the cult of saints liturgical chantbooks described above and analyzes develop in various localities, countries, and regions several chants dedicated to the Lithuanian patron and, thus, are related to a particular region, city, or saints, St. Casimir and St. George. country. Even though some saints are venerated in Key words: liturgy, chantbooks, Gregorian chant, the entire Church, the veneration of others could be saints, Sanctorale.

27 Valstybingumo idėjos

Lietuvių populiariosios muzikos ištakos. Kauno mažosios scenos artistai, XX a. 3–4 deš.

Rūta Skudienė Muzikos įrašų leidykla „Semplice“

ANOTACIJA: XX a. pradžioje pramogų industrija Lietuva neteko savo istorinės sostinės Vilniaus. Europoje galėjo plėtotis tik demokratiniu keliu Laikinąja sostine tapo Kaunas, buvęs nedidelis žengiančioje nepriklausomoje valstybėje, kokia Rusijos šiaurės vakarų krašto gubernijos miestas, tarpukariu tapo pirmoji Lietuvos Respublika. kurio augimą daugiau nei du šimtmečius ribojo Pramogų kultūros atsiradimas glaudžiai siejosi su gynybiniai fortai ir Rusijos įstatymai. Aprimus stilistinio muzikinio atsinaujinimo siekiais, radikalaus nepriklausomybės kovoms, labai išryškėjo Vakarų modernėjimo tendencijomis visų žanrų muzikoje, Europos kultūros įtaka. vaizduojamajame mene, literatūroje, architektūroje. 3–4 deš. Lietuva sutvirtėjo ekonomiškai: plėtojosi Neatpažįstamai keitėsi mada, gyvenimo stilius. pramonė, prekyba, neatpažįstamai pasikeitė Kaunas – Besivystanti moderni vakarietiška pramogų industrija kilo prekybos bendrovių būstinės, daugiaaukščiai pačiu demokratiškiausiu būdu – radijo bangomis, modernizmo stiliaus pastatai, bankai, teatrai, kino muzikos įrašais, kino produkcija – ilgainiui užkariavo teatrai, elegantiški restoranai ir kavinės, gyvenamieji jaunos Lietuvos valstybės piliečių sąmonę. Formavosi namai.2 laisvalaikio kultūra, meninis skonis. Radikaliam Pasaulinė technikos pažanga, kokybiškesnio naujumui visuotinai įsitvirtinti susiklostė itin palankios gyvenimo troškimas išjudino didžiulių pasikeitimų objektyvios sąlygos – technikos pažanga, greičio grandinę. Pamažu formavosi lietuviško miesto kultūra ir nuotolių įveikimo rekordai, atvirumas pasauliui, ir tai buvo nauja. besivystanti miestų infrastruktūra. Spartus naujovių Gyventojų skaičius miestuose smarkiai gausėjo, įsisavinimas bei naujosios muzikinės raiškos juose apsigyveno nemažai iš Rusijos grįžusių Pirmojo suvokimas ir praktinis pritaikymas įgavo konkrečius pasaulinio karo pabėgėlių, lietuvių naudai keitėsi pavidalus, tapo prieinamas įvairių socialinių sluoksnių tautinė gyventojų sudėtis. bei išsilavinimo žmonėms. Kito jų socialinė struktūra: atsirado pramonininkų, 1918 m. paskelbus nepriklausomybę, Lietuva valdininkų, karininkija, susiformavo inteligentija, kūrėsi dar nemažą laiko tarpą gyveno politinio nestabilumo kultūros židiniai.3 1922 m. įkurtas Vytauto Didžiojo sąlygomis. Pirmoji Lietuvos Respublika buvo kuriama universitetas, 1933 m. Kauno konservatorija. 3 deš. etniniu pagrindu, tačiau itin aktuali išliko teritorinio Kauno gyventojų būta apie 110 tūkst.4 vientisumo problema.1 RAKTINIAI ŽODŽIAI: mažoji scena, muzikos įrašai, Po Spalio perversmo užsidarė sienos su populiarioji muzika bolševikine Rusija, o 1920-aisiais Lenkijai okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, – ir su kaimynine Lenkija. 2 Reklaitė Julija. Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius: Lapas, 2015, p. 6–21. 1 Lietuvos muzikos istorija. II knyga. Nepriklausomybės 3 metai,1918–1940. Sudarytojas ir atsakingas redaktorius Jankevičiūtė Giedrė. Art deco Lietuvoje. Kaunas: Algirdas Jonas Ambrazas. Vilnius: Lietuvos muzikos ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 1998, teatro akademija; Kultūros, filosofijos ir meno institutas, p. 22. 2009, p. 15–16. 4 Visa Lietuva. Informacinė knyga, Kaunas: 1931.

28 Pramogų erdvės „Skala“.12 Po 1939 m. rekonstrukcijos restoranas „Versalis“ turėjo sukamą šokių aikštelę, vienintelę Populiarioji muzika tarpukariu Lietuvoje galėjo tokią Lietuvoje. Abipus jos buvo įrengtos pakylos skambėti tik ant restoranų, kavinių, kino teatrų orkestrų muzikantams ir staliukams. Originaliu podiumo, nedidelės pakylos, vadinamosios mažosios interjero dizainu išsiskyrė kavinė „Monika“, kino teatrai scenos. Šis terminas prigijo.5 Visgi techninės „Forum“, „Daina“13, „Odeon“, „Metropolitan“.14 pažangos laikų pasaulio raiška, sinkretiškumo dvasia alsuojantis menas nebuvo pageidaujamas operos Gastrolieriai. Pirmieji orkestrai teatrų ar koncertų salėse. Senoji Europa šias ribas buvo nubrėžusi gerokai anksčiau. 3 deš. pradžioje politinių permainų blaškomi į Modernaus miesto gyvenimo atributų laikinojoje nepriklausomą Lietuvą vyko artistai iš Maskvos, sostinėje ilgainiui daugėjo. Pasiturinti visuomenės Peterburgo, Kijevo, Budapešto, Berlyno, dalis pamėgo erdvius, stilingus restoranus miesto Paryžiaus, kitų Europos miestų, netgi iš JAV.15 centre Laisvės alėjoje, leido laisvalaikį kino teatruose, kavinėse.6 Populiariausias restoranas buvo „Metropolis“, jame lankydavosi valstybės pareigūnai, užsienio diplomatai, restorano salėje vykdavo laikinosios sostinės karnavalai, spaudos baliai 7, „Versalis“ buvo laikomas moderniausiu restoranu-dansingu Lietuvoje8, „Pale- Ale“ – jaunimo susitikimų vieta9, 10, Makso Konrado kavinė – Kauno bohemos – poetų, dailininkų, aktorių, operos solistų, architektų, rašytojų buveinė. 11 Gausiai lankomos buvo „Monika“, „Aldona“, „Automatas“, „Centralinis“, „Božegraika“, „Lozana“, „Rambynas“, „Trys milžinai“ ir daugelis kitų restoranų. Prabangesnių restoranų scenos buvo moderniai apipavidalintos, techniškai naujoviškos. 1927 m. periodikoje minimas žymaus lietuvių menininko Liudo Truikio dekoruotas restoranas-kabare

5 Apibrėžimas „estradinė“, lengvoji muzika Lietuvoje Negrų teatras Kaune. Skelbimas „Lietuvos aidas“, įsitvirtino sovietmečiu (pranc. k estrade – pakyla). 1931 06 19, Nr. 135, p. 6 6 Atidarys Kaune naujų restoranų. Lietuvos aidas. 1933 spalio 26, Nr. 245, p. 5. 12 Naujas restoranas-kabare (kabakas)„Skala“. Aitvaras. 7 Gustainis Valentinas. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. 1927, lapkričio 16. Nr. 6, p. 3. Kaunas: Spindulys, 1964, p. 140. 13 Jankevičiūtė Giedrė. Pramogų erdvės. Optimizmo 8 Sumodernėjo Versalis. Dienos naujienos, 1931 m. architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940. Vilnius: spalio 20, Nr. 164, p. 3. Lapas, 2018, p. 237, 244. 9 Mulevičiūtė Jolita. Modernizmo link. Dailės gyvenimas 14 Kančienė Jolita. Kauno valstybinio dramos teatro Lietuvos Respublikoje 1918–1940. Kaunas: Kultūros pastato metamorfozės. Kauno valstybinis dramos ir meno institutas. 2001, p. 53. „Visą laiką triukšmingai teatras. Kaunas: 2010, p. 15. groja džiazo muzika. Kelios poros mėgina šokti. Bet 15 Minėtini tokie artistai kaip kupletininkas Aleksandras galima tik pasistumdyti minioje, nes kavinė jau pilna Vertinskis, smuikininkai Jean Gulescu ir Arpad žmonių [...] Paryžiuje daug buvau lankęs kavinių, bet Czeglédy, pianistas Dénes László, kabareto šokėja tokio apdujusio triukšmo nebuvau matęs“, – stebėjosi ir dainininkė mulatė Fortuna La Creole, juodaodžių žurnalistas“ (Juozas Keliuotis – R. S.). teatro Riff Biff Bang trupė, vadovaujama Louis Winston 10 Kaip Kaunas linksminasi. Monmartre Laisvės alėjoj. Douglas, Laci Kolompar čigonų ansamblis, dirigentas Sekmadienis, 1932 spalio 23. Nr. 44, p. 7. ir kompozitorius Marc Lavry, Solomono cirko artistai, 11 Mulevičiūtė, p. 53–54. egzotiškų šokių trupės.

29 Kaune prieglobstį rado ir lenkų okupuoto Vilniaus muzikantai – po 1920 m. į laikinąją sostinę atvyko kelios žydų muzikų šeimos: Hofmekleriai, Stupeliai, Bankai.16 Restoranų ir kavinių muzikinėms programoms tarpukariu didelės įtakos turėjo atvykę rusų, čigonų, žydų, rumunų, vokiečių atlikėjai, kitų tautų muzika.17 Mažają sceną nuo daugiakultūrinio chaoso apsaugojo Kauno apskrities ir miesto policijos vadas, išleidęs griežtą įsaką, jog dalis scenoje skambančios muzikos turi būti sukurta lietuvių autorių ir dainuojama tik Skelbimas, „Lietuvos aidas“, 1931 04 19, Nr. 63, p. 6 gimtąja lietuvių kalba. Ši repertuaro dalis šmaikščiai pavadinta „policiniais numeriais“.18 Populiarių užsienio šlagerių tekstai taip pat buvo verčiami į lietuvių kalbą.19 mažosios scenos orkestrų sudėtis atitiko tų laikų Naujuosius šokius tapo madinga vadinti lietuviškais vadinamųjų Europos saloninių ar šokių orkestrų moterų vardais (pvz., tango „Regina“, „Alytė“, sudėtį. Ją sudarė styginiai, nedidelės medinių ir fokstrotas „Onytė“). varinių pučiamųjų instrumentų grupės, akordeonas, Pramogų pasaulis tarpukariu Lietuvoje klestėjo, fortepijonas, mušamieji. Kai kurie instrumentai restoranai „muzikinių seansų“ metu buvo gausiai (saksofonas, akordeonas, bandžo, vibrafonas, lankomi ir davė nemažą pelną pasilinksminimo įstaigų perkusija) Lietuvoje atlikėjams buvo visiškai nauji, savininkams.20 jais išmokti groti nebuvo taip paprasta. 1931 m. kovo Kiekvienas restoranas turėjo savo orkestrą, 19 d. laikraštis „Lietuvos aidas“ rašė: „Restorano daugelis muzikantų grojo dar ir Kauno valstybės „Metropolis“ vadovybė praneša <...>, kad šiomis teatro, įsteigto 1920 m. orkestre. Teatro vadovybė dienomis įsigytas vibrafonas – vienintelis visame 23 kritiškai vertino tokią papildomą muzikantų veiklą, Pabaltijyje! – ir pastatytas restorane.“ tačiau visai apriboti šio jų pasirinkimo negalėjo.21 Kaunas pelnytai vadinamas ir Lietuvos džiazo Radijo transliacijos, muzikos įrašai lopšiu – kaip tik čia 4 deš. restoranuose ir kavinėse suskambo pirmieji nedidelės sudėties orkestrai, 1925 m. prancūzų firma „Société Française radio- sudaryti iš vietos artistų ir atvykėlių, puikų akademinį électrique“ pastatė Kaune radijo stotį ir po metų muzikinį išsilavinimą turėjusių žydų litvakų muzikų, Kauno radiofonas pradėjo transliacijas. Radijas įžvalgiai nepriešinusių rimtųjų ir pramoginių žanrų. į Lietuvą atnešė naujausius Europos šlagerius, Domėjimąsi naująja pramogų pasaulio raiška skatino ir populiarias miuziklų ir kino filmų melodijas iš ekonominiai veiksniai – papildomas, gerai apmokamas viso pasaulio. Savaitgaliais Kauno radiofonas iš 24 pragyvenimo šaltinis buvo muzikavimas restoranuose restoranų „Metropolis“ , „Trys milžinai“, Konrado, 25 bei dalyvavimas plokštelių įrašų sesijose.22 Lietuvos „Monika“ kavinių, iš kino teatro „Metropolitan“ salės transliuodavo mažosios scenos artistų koncertus.26 Be klasikinės muzikos, didžioji dalis transliuojamos muzikos buvo pramoginio pobūdžio, skambėjo ir dar 16 Urbonavičius Algirdas. Odė estradinei muzikai. Kalba negausūs lietuvių autorių kūriniai. Vilnius, 1989, rugpjūčio 11, Nr. 33, p. 6. 1924 m. įrašų firma „Odeon“, o nuo 1931 m. 17 Apie reikalą, kuriuo nieks nesirūpina. Lietuvos aidas, ir „Columbia“, atsigabenusios į Kauną aparatūrą, 1930, rugsėjo 23, Nr. 216, p. 5. ėmė įrašinėti vietinius populiariosios muzikos 18 Urbonavičius. Ten pat. 19 Vertėjai Vladas Misiūnas, Ričardas Mironas, Adelė 23 Restoranas Metropolis Café. Lietuvos aidas, 1931, kovo Lenartavičienė, Feliksas Ramonaitis, Bronys Raila ir kt. 19, Nr. 63, p. 6. 20 Kaunas pramogauja. Lietuvos aidas,1939, kovo 4, 24 Radio stotis be antenų. Lietuvos aidas,1931, vasario Nr. 102, p. 6. 27, Nr. 47, p. 5. 21 Mūsų artistai pradeda išeiti mažojon scenon. Žinovas, 25 Populiarios muzikos koncertai iš „Monikos“ kavinės. 1933, lapkričio 9, Nr. 63, p.3. Lietuvos aidai, 1938, sausio 3, Nr. 1, p. 10. 22 Išmokėto atlyginimo žinios. Kauno miesto archyvas. F 26 Girdvainis Juozas. Radijo muzikinė programa 1926– 209, ap. 2, b. 4558,1. 140; b. 4560, 1.142. 1940. Muzikos barai, 2006, gegužė-birželis, p. 35.

30 įrašams.28 Įrašyti kūriniai – populiarūs Europoje ir Amerikoje šlageriai, naujieji šokiai – fokstrotas, tango, čarlstonas, kvikstepas, lėtas valsas su lietuviškai dainuojamu solisto refrenu, miuziklų ir kino filmų melodijos.29 Šelako plokštelėse skamba ir negausūs lietuvių autorių Stasio Gailevičiaus, Leonardo Lechavičiaus, N. Naikausko, Kajetono Leipaus, Stepo Graužinio, Prano Juodkos, Vlado Sipavičiaus, Jurgio Karnavičiaus, brolių Hofmeklerių, Josifo Banko kūriniai. 4 deš. Berlyne lietuvių solistų dainuojamus šlagerius įrašinėjo kompanija „Homocord“, turėjusi agentų ir Kaune. Plokštelių etiketėse nurodytos Josifo Stupelio ir kompozitoriaus Emeriko Gailevičiaus, dirigavusių įrašams suburtam firmos „Homocord“ orkestrui pavardės.30 Minėtoje įrašų kompanijoje 1932 m. buvo įdainuoti ir pirmieji lietuvių autorių šlageriai – Stasio Gailevičiaus tango „Kaunas“, fokstrotas „Džiazas ir meilė“, Vlado Sipaičio „Gegužės Columbia plokštelės vokas. XX a. 4 deš. burtai“, „Autobusas“, Davido Brovino „Saulutė“. Į Iš asmeninio kolekcininko Algirdo Motiekos archyvo Berlyno firmą „Homocord“ įrašinėti plokštelių vyko ir operos solistai Jonas Byra31, Jonas Būtėnas, Antanina Dambrauskaitė, Viktoras Orentas, Stasys Pilka, atlikėjus, operos solistus, kvietė juos įrašų sesijoms Antanas Komskis.32 į Kopenhagos, Londono, Berlyno studijas. Daugelis Periodikoje mažosios scenos artistų bei restoranų plokštelių, skirtų Lietuvos rinkai, turėjo BIEM (Bureau programų meninis lygis profesionaliai nebuvo international de l‘edition mecanique) ženklą, liudijantį vertinamas.33 Reklamuota naujausios muzikinės tarptautinius kokybės reikalavimus įrašams atitinkantį programos, egzotiški artistai bei šokėjai, valgiaraštis, standartą. Įrašyta muzika Lietuvoje buvo populiari, perkama, nors ir labai brangi. Plokštelėmis prekiavo „Odeon“, „His master‘s voice“ firmų atstovai, „Columbia“ 28 Marčėnienė Eglė. Lietuviškų plokštelių leidyba. Lietuvos atstovas I. Sakalauskas, Lietuvos muzikos centras, muzikos istorija. II knyga. Nepriklausomybės metai C. Schütze muzikos namai. Knygynuose bei 1918–1940. 2009, p. 684. specialiose parduotuvėse galima buvo įsigyti ne tik muzikines pasaulio įrašų naujienas, bet ir gramofonų, 29 Šlagerių autoriai – žinomi to laiko užsienio radijo aparatų.27 kompozitoriai Jerzy Petersburgsky, Wilhelm Grosz, Kurį laiką įrašinėta Kaune, tačiau neretai vietiniai Frantz Grothe, Edvard Farley, Mike Riley, Peter dainininkai, orkestrų vadovai bei muzikantų grupės Kreuder, Isaac Dunajevsky, Jerzy Petersburgsky, Rudolf važiuodavo įrašų sesijoms į stacionarias tarptautinėje Friml, Walter Kollo, Aleksandras Okolo-Kulaks, Isakas rinkoje įsitvirtinusias kompanijų įrašų studijas Dunajevskis, Naci Herb Brown ir daugelis kitų. Londone, Berlyne, Kopenhagoje, Rygoje. Muzikantų, 30 Didelė pažanga muzikos srity. Naujas žodis, 1932 gebėjusių atlikti naujųjų laikų pramoginę muziką įrašų balandžio 30. studijose, Lietuvoje akivaizdžiai trūko. Plokštelių 31 Jonas Byra (1891–1972) – Valstybės operos teatro etiketėse nurodyti „Columbia“ šokių, George Scott solistas, vienas pirmųjų įdainavo užsienio autorių Woodʼo orkestrai, kiti kolektyvai, kurie akompanavo šlagerių, rašė jiems lietuviškus tekstus. 1934 m. jis lietuvių solistams, jų vietinei rinkai skirtų plokštelių subūrė vyrų vokalinį kvartetą, dalyvavo populiarios muzikos koncertuose. 32 Marčėnienė. Ten pat, p. 692. 27 7 meno dienos. Lietuvos muzikos centras.1931, 33 Kaip Kaunas linksminasi. Kas sukelia linksmumą. gruodžio 19, Nr. 73, p. 4. Sekmadienis, 1932, gruodžio11, Nr. 48, p. 7.

31 geros kainos, pikantiški nutikimai, skandalai ir kita.34 Kai kurie žymūs šalies inteligentai bei menininkai itin kritiškai atsiliepė apie naujųjų laikų pramogas bei džiazo muzikos apraiškas Lietuvoje.35 Visgi apie Lietuvos mažosios scenos artistų profesionalumą, smalsumą besikeičiančiam pasauliui mūsų dienomis galima išgirsti ir objektyviau įvertinti daugelyje išlikusių, išsaugotų XX a. 3–4 deš. šelako plokštelių. Klausytis patogiu formatu (LP ir CD) atgaivintos dar tautinio Atgimimo metais ir vėliau, bemaž po devynių dešimtmečių, jos neprarado savo aktualumo, yra klausomos ir šiandien.36 Sovietmečiu, kaip nepageidaujami pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvenimo liudininkai, buvo naikintos, oficialiai drausta jų klausytis, kaupti. Todėl itin vertingas istoriniu požiūriu yra kolekcininko Algirdo Motiekos (1936–2017) indėlis, jo sukaupta beveik visa tarpukariu įrašytų lietuviškų plokštelių muzika.37

Mažosios scenos artistai

Smuikininkas Moišė (Michelis) Hofmekleris (1898–1965) ir jo vadovaujami kolektyvai pelnė profesionaliausių Kauno mažosios scenos instrumentininkų vardą, jų scena buvo respektabilusis restoranas „Metropolis“. Vilniuje smuikuoti Hofmekleris mokėsi pas profesorių Ilją Malkiną, pas kurį mokėsi ir Vilniuje gimęs virtuozas smuikininkas Jascha Moišė (Michelis) Hofmekleris, 1931 m. Heifetzas. Kaune Hofmekleris koncertavo su brolių Iš kolekcininko A. Motiekos asmeninio archyvo Hofmeklerių ansambliais: trio, kvartetu, kvintetu. Iki pat ketvirtojo dešimtmečio pabaigos ypač garsus buvo jo orkestras, vadintas „Hofmeklerbandu“. Pirmuosius įrašus broliai Hofmekleriai padarė 1924 m. Kaune, atvykus firmai „Odeon“; 1926 m. Hofmekleris su 7 žmonių ansambliu surengė pirmąjį Kauno radijo 34 Parodos „Restoranai Kaune 1918–1940 m.“ koncertą.38 1928 m. Berlyne ir 1931 m. Kaune bibliografija. Parengė A. Surblys. KAVB Senųjų ir retų „Metropolio“ orkestras įrašė plokštelių, jos dažnai buvo spaudinių skyriaus parodų medžiaga. transliuojamos per Kauno radiją.39 Hofmekleris puikiai 35 „Buvome nepakantūs moderniajai šokių muzikai, kalbėjo lietuviškai, skatino lietuvių kompozitorius kurti ypač džiazui. Balys [Dvarionas – R. S.] su jam įprastu mažajai scenai.40 Už lietuviškos muzikos ir už lietuvių muzikiniu humoru pašiepdavo džiazą fortepijonu: liaudies dainų populiarinimą 1931 m. vasario 16 d. pakeldavo dangtį ir ant stygų pridėdavo laikraščių, apdovanotas IV laipsnio LDK Gedimino ordinu.41 raktų, vinių ir panašių daiktų, paskui sėsdavo prie klaviatūros ir labai sėkmingai parodijuodavo „muzikines 38 naujenybes“. Landsbergis-Žemkalnis, Vytautas. Iš Radio koncertai. Rytas, 1926, rugpjūčio 10, Nr.177, p. 4. atminties ekrano. Vilnius: Versus aureus. 2009, p. 269 39 Lietuviškos muzikos populiarizatoriai. Tempo, 1930, 36 Šelako plokšteles perleido Vilniaus plokštelių studija, rugpjūčio 28, Nr.7, p. 2 Lietuvos radijas, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 40 M. Hofmeklerio darbai lietuviškos muzikos srityje. Semplice, Bomba. Bangos, 1932 gegužės 6. Nr. 16, p. 493. 37 Plokštelė – turtas. Pokalbis su kolekcininkiu Algirdu 41 M. Hofmekleris – sukaktuvininkas. Bangos,1932 Motieka. Kultūros barai. 1989, Nr. 8, p. 29 rugpjūčio 26, Nr. 32, p. 820.

32 Restorano „Versalis“ orkestras, vad. Maksas Boršteinas. Karlo Baulo nuotrauka, 1939 m., Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

„Hofmekrelbande“ grojo ir Josifas Bankas, iki Lietuvių pramoginės muzikos pionierius Danielius šiol skambančių lietuviškų šlagerių „Spaudos baliaus Dolskis (1891–1931) gimė Vilniuje. Mokėsi Sankt valsas“, „Rožės ilgesys“ bei žydų fokstroto „Ūpas“ Peterburgo universiteto Teisės fakultete, lankė privačią autorius. Garsūs buvo Abraomo ir Josifo Stupelių, vaidybos studiją, mokėjo lotynų, hebrajų, prancūzų, Jašos Levinsono,42 Chaimo Ceitelio ansambliai vokiečių, ispanų ir italų kalbas, studijavo filosofiją. Makso Boršteino „Versalio“ kapela. Prieš seansus 1914 m. debiutavo vasaros estradoje su įžymiuoju kino teatro „Odeon“ mažojoje scenoje grojo simfoninis rusų kupletininku Aleksandru Vertinskiu. Iki 1917 m. orkestras, vadovaujamas smuikininko Izaoko dainavo prabangiame Sankt Peterburgo „Ville Rode“ Vildmano-Zaidmano.43 restorane, gastroliavo Rusijos miestuose.44 Po bolševikinio perversmo persikėlė į Rygą, koncertavo su „tango karaliaus“ Oskaro Sroko orkestru, 1923 m. išvyko į Berlyną. 42 Latvijos žydas Jaša Levinsonas (pseudonimas Apie 1929 m. atvykti į Kauną Dolskį paskatino Aldianoff) į Kauną atvyko iš Rygos, vadovavo restorano susitikimas su tuo metu Berlyne studijavusiu „Pale- Ale“ orkestrui. Яша Левинсон в Альгамбре. smuikininku Danieliumi Pomerancu.45 Pradėjo dainuoti Сегодня Вечером. 1933, kovo 3. restoranų „Versalis“ ir „Metropolis“ programose, kino 43 Alvydas Surblys. Kauno kino teatrai 1918–1940 m.: lokacija ir raida. Kauno istorijos metraštis. 2011, 11 t., p. 163 44 Urbonavičius. Odė estradinei muzikai. Kalba Vilnius. 1989 Nr. 21, p. 5 45 Ten pat. 33 Danielius Dolskis. „Septynios meno Antanas Šabaniauskas, 1936 m. dienos“ 1931 m. gruodžio 19 d. Iš asmeninio A. Šabaniausko šeimos archyvo

teatre „Triumf“46, labai išpopuliarėjo. Savo repertuarui Vieno populiariausių Lietuvos mažosios scenos rinkosi tuo metu pasaulyje madingus kūrinius ir, solisto Antano Šabaniausko (1903–1987) intensyvus stebėtinai greitai išmokęs lietuvių kalbą, poeto Ričardo kūrybinis gyvenimas truko net šešis dešimtmečius. Jis Mirono padedamas, rašė jiems tekstus. Dolskis puikiai gimė Jurbarke, nuo 1923 m. gyveno ir mokėsi Italijoje, perprato naujos kartos lietuvio būdą, šmaikščiais Estės mieste, Saleziečių kongregacijos katalikų monologais ir parodijomis taikliai atsiliepė į to meto vienuolių kolegijoje; ten išmoko italų kalbą, įgijo aktualijas.47 Artistas suteikė populiariems užsienio vokalinės technikos pagrindus. 1927 m. grįžo į Lietuvą. šlageriams lietuvišką turinį48, sukūrė lietuviško Atsitiktinai išgirdęs Šabaniauską dainuojantį Valstybės humoristinio pasakojimo žanrą, eilėmis išaukštino teatro režisierius Borisas Dauguvietis pakvietė jį į lietuvaitės grožį. Iki mūsų dienų šio talentingo, operos teatro chorą, kur Šabaniauskas atlikdavo ir universalaus artisto įvaizdis daugeliui asocijuojasi su nedidelius solinius tenoro vaidmenis. Nuo 1930 m. visa tarpukario Lietuvos pramogine muzika. Berlyno solistas dainavo restoranų „Metropolis“ ir „Versalis“ „Homocord“ ir Londono „Columbia“ studijose jis įrašė programose, su A. Mikulskio vadovaujamu vokaliniu 16 plokštelių su „Metropolio“, firmos „Homocord“ bei vyrų oktetu, per radiją, koncertavo Lietuvoje. Solisto J. Nikolajevskio orkestrais. Mirė Kaune.49 atliekami užsienio autorių šlageriai skambėjo vien tik lietuviškai.50 1933 m. firmos „Columbia“ atstovas Kaune 46 Mūsų kino teatrai. Lietuvos aidas, 1931, sausio 3, Nr. 2, I. Sakalauskas, pastebėjęs lyrinį, šlageriams p. 8. tinkamą solisto tenorą, pakvietė jį į Londoną įrašyti 13 plokštelių. Vėliau dainininkas dar du kartus įrašinėjo 47 „Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“, monologai „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, „Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“, „Nuovadoje“, „Trečios klasės Bronzinę 1,75 m statulą sukūrė skulptorius Romas vagone ir kt.“. Kvintas, lėšas artisto atminimui įamžinti skyrė Lietuvos 48 Žmogus, kuris linksmina Kauną. Diena,1931, lapkričio gretutinių teisių asociacijos AGATA nariai – pramoginės 8, Nr. 45, p. 5 muzikos atlikėjai ir fonogramų gamintojai. 49 2007 m. gruodį Kaune priešais kadaise garsėjusį 50 Skudienė Rūta. Kauno mažosios scenos artistai. „Metropolį“ pastatytas Danieliaus Dolskio paminklas. Lietuvos muzikos istorija II knyga. 2009, p. 234

34 plokšteles Londone („Columbia“) ir Kopenhagoje („His šlagerių, liaudies dainų, su Povilu Četkausku dviem master’s voice“); iš viso jis yra įdainavęs 64 kūrinius akordeonais įgrojo lietuvių liaudies šokių.54 55 (32 plokšteles).51 Petras Biržys (1896–1970), muzikantas, Vladas Sipaitis (Sipavičius, 1904–1992) – viena dainininkas ir pasakorius, scenoje žinomas kaip Pupų įdomiausių asmenybių Lietuvos teatro istorijoje – Dėdė, gimė Liudiškiuose, Anykščių rajone. Baigęs aktorius, režisierius, mažosios scenos artistas, baleto Maskvos komercinę mokyklą, grįžo į Lietuvą, mokėsi šokėjas, dailininkas, kino artistas. Gimė Žemaitijoje, Karo mokykloje, Lietuvos universitete studijavo netoli Telšių. Nuo 1908 m. gyveno Maskvoje su literatūrą bei teologiją. Išleido poezijos rinkinius „Sielos motina operos soliste Liudmila Sipavičiūte-Fedotova. sparnai“ (1919), „Karo metu“ (1923), monografiją Maskvoje lankė F. Koršo dramos teatro vaidybos „Karininkas Antanas Juozapavičius“ (1923). 56 studiją, buvo šio teatro aktorius, studijavo tapybą. Užrašinėjo lietuvių liaudies melodijas, rinko etnografinę 1923 m. jis grįžo į Lietuvą, Telšiuose suorganizavo medžiagą. Nuo mažens puikiai griežė armonika, buvo Žemaičių teatrą, 1924 m. tapo Valstybės teatro Kaune labai gyva, artistiška asmenybė, todėl netrukus tapo aktoriumi, sukūrė charakterinių vaidmenų, šoko visų itin mėgstamu artistu. 1927 m. buvo pakviestas į Kopelijų pirmajame savarankiškame baleto trupės radiofoną tiesioginėse radijo laidose pagroti armonika.57 pastatyme (L. Delibes’o „Coppélia“) ir kt. Firmoje 1928–1937 m. įgrojo, įdainavo ir įkalbėjo 26 plokšteles. „Homocord“ įrašė plokštelių. V. Sipaitis koncertavo 1929 m. koncertavo JAV lietuvių kolonijose su Antanu su „Linksmųjų brolių“ trupe, dainavo romansus, iš Vanagaičiu ir Juozu Olšausku. Grįžęs į Lietuvą, nuo liaudiškų melodijų bandė kurti tautinius šlagerius, rašė 1930 m. ėmė rengti tiesiogines radijo laidas „Kaimo jiems žodžius.52 1928 m. V. Sipaitis vaidino pirmajame vestuvė“, „Radijo bangos iš Pupų Dėdės pastogės“, trumpametražiame lietuviškame filme „Kareivis – „Pupų Dėdės pastogėje“. Nuolatiniais „Pastogių“ Lietuvos gynėjas“ (rež. Jurgis Linartas), 1931 m. personažais tapo Rozaliutė (Anelė Sadauskaitė), kartu su J. Linartu režisavo ir atliko pagrindinį Jonelio Antanas Vanagaitis, Klevas (Antanas Komskis) bei vaidmenį pirmajame lietuviškame meniniame filme muzikantas, dainininkas ir poetas Antanas Zabulionis, „Onytė ir Jonelis“. Demonstruojant filmą atliekami havajų gitara (!) skambindavęs lietuvių liaudies V. Sipaičio įdainuoti šlageriai tapo filmo leitmotyvais.53 melodijas, Marceliutė (Marija Lukoševičiūtė).58 Trupė „Linksmieji broliai“ – jauni Valstybės Stepas Graužinis (1910–1985) gimė Vilniuje. teatro aktoriai, operetės dainininkai – susibūrė apie 1932 m. įstojo į Kauno konservatoriją, Juozo Gruodžio 1928 metus. „Linksmieji broliai“ Lietuvoje visur kompozicijos klasę. Vokalo mokėsi pas Oresto Marini, buvo sutinkami audringai, jų programos tryško Eugenijų Vittingą ir Petrą Oleką. Dainuoti Kauno humoru, satyra. Trupės branduolys buvo Viktoras mažojoje scenoje bei per radiją pradėjo1934 m. Buvo Dineika, JAV koncertavęs su Vanagaičio ansambliu žinomas kaip solistas, duetų, Jono Byros kvarteto „Dzimdzi-Drimdzi“, ir Jurgis Petrauskas. Vėliau prie dalyvis, rašė originalias solo, choro dainas, aranžavo jų prisidėjo aktoriai Henrikas Kačinskas, Juozas kūrinius vokaliniams ansambliams. Firmose „Odeon“, Siparis, akordeonininkas Lupeika, Vladas Sipaitis. „His master’s voice“,1938 m. „Bellacord“ Rygoje įrašė Dineikos prašymu kompozitorius Jurgis Karnavičius trupei parašė lėtą valsą „Mažas vaikelis“ ir „Motule mano“.591931 m. „Linksmieji broliai“ komiškų monologų 51 Pokariu Šabaniauskas dainavo Operos bei Lietuvos filharmonijos choruose. Sovietinių ideologų nepelnytai apkaltintas buržuazinio meno propagavimu buvo 54 Marčėnienė, p. 688. priverstas ilgam nutilti. 1972 m. grįžęs į estradą, 55 Tris dešimtmečius Graužinis buvo susijęs su Kauno dar dešimtmetį su pasisekimu dainavo „Dainavos“ ir muzikiniu teatru: 1940 m. jis paskiriamas muzikinės „Šaltinėlio“ naktinių barų programose Vilniuje. 1990 m. komedijos teatro chormeisteriu, 1944–1970 m. ėjo įsteigta Šabaniausko vardo premija geriausiam metų Kauno muzikinio teatro dirigento pareigas. estrados solistui, jo vardu Jurbarke pavadinta gatvė, 56 atidengtas paminklas bei paminklinė lenta Vilniuje, Venckus. Nr. 431 Pilies g. 10. 57 Biržys Petras. Pupų Dėdė. Atsiminimai. Vaga, 1999, 52 Venckus Vytautas. Koncertas prisiminimas. Lietuvos p. 208 literatūros ir meno archyvas. F 701., ap.1., b. 3–17. 58 Pokario metais Biržys gyveno Vilniuje, vėl atnaujino Laidos nr. 306 tekstas. Nepublikuota. savo radijo laidas, vaidino kine. 53 Ten pat. 59 Venckus. Nr. 356

35 Danieliaus Pomeranco vadovaujamas orkestras, 1936–1938 m. Iš asmeninio Danos Mazurkevich archyvo

ir dainų programą, kuriai akompanavo „Metropolio“ Lietuvą.62 Kaune subūrė 6–7 multiinstrumentininkų orkestras, įrašė firmoje „Columbia“ Kaune.60Tokio ansamblį, grojo Konrado, „Monikos“, kitose kavinėse. pobūdžio programas ir pasirodymus buvo įprasta 1936 m. Londone muzikos įrašų kompanijoje vadinti „muzikiniais šiupiniais“, juos transliuodavo „Columbia“ Pomeranco vadovaujamas orkestras su radijas. solistu Antanu Dvarionu įrašė 11 plokštelių: naujųjų šokių bei populiarių melodijų rinkinį.63 Svinguojančio orkestro manierą labiausiai atitiko smuikininko Danieliaus Pomeranco (1904–1981) Su Pomeranco orkestru dainavo ir saksofonu vadovaujamas orkestras. Kaune Pomerancas mokėsi jame grojo garsios lietuvių muzikų Dvarionų šeimos Juozo Naujalio muzikos mokykloje pas autoritetingą atstovas, vyresnysis kompozitoriaus Balio Dvariono pedagogą Izaoką Vildmaną-Zaidmaną. Nuo 1922 m. brolis Antanas Dvarionas (1899–1950). Dvarionas studijavo Berlyno konservatorijoje (Willy Hesso kl.). gimė Latvijoje, Liepojos mieste. Prieš Pirmąjį pasaulinį Vienoje lankė smuiko virtuozo Bronislawo Hubermano karą baigė Sankt Peterburgo komercijos mokyklą, meistriškumo pamokas. Berlyne vakarais grojo studijavo Kalnų inžinerijos institute. Mokėsi vokalo kavinėse bei emigranto iš Rusijos Dajos Béla (Leon Sankt Peterburgo, vėliau Leipcigo konservatorijose. Golzman) saloniniame orkestre61, vėliau – viename 1920 m. atvažiavo į Kauną ir dirbo Valstybės teatro populiariausių Europoje Mareko Weberio orkestre, operos orkestre, dainavo chore, atlikdavo ir nedidelius kuris intensyviai koncertavo Europos sostinėse, įrašė daug plokštelių. Apie 1933 m. Pomerancas grįžo į 62 Ten pat. 63 1952 m. šie įrašai buvo pakartotinai išleisti JAV, 60 Marčėnienė. p. 684 „Columbia“ dukterinė įmonė „Parlophone“ perleido 61 Urbonavičius. Odė estradinei muzikai. Kalba Vilnius. 1936 m. Pomeranco ir Dvariono įrašus. Columbia 1989, rugpjūčio 11, Nr. 33, p. 6 Record News Bulletin, July, 1954.

36 valstybės teatro solistai, choro ir orkestro artistai.66 Dainuojama buvo lietuvių kalba, tekstuose atsispindėjo naujos, modernios lietuvių literatų „keturvėjininkų“ srovės deklaruojamos futurizmo ir ekspresionizmo estetikos idėjos. Deja, sekstetas plokštelių neįrašinėjo, įrašų nepaliko. Be solistų vokalistų, mažosios scenos artistų instrumentininkų, muzikavusių kavinėse bei restoranuose, būta keturiasdešimt penkių.67 Daugelis jų grojo keletu instrumentu bei migravo iš vieno ansamblio į kitą. 1935 m. gegužės mėnesio spaudoje minimas simfoninio džiazo orkestro, sudaryto iš geriausių Kauno muzikantų, koncertas kino teatro „Metropolitan“ scenoje. Jungtiniam orkestrui dirigavo latvių dirigentas ir kompozitorius Markas Lavri.68 4 deš. pabaigoje Kauno radiofone ketinta įsteigti pramoginės bei džiazo muzikos kolektyvą, tačiau akivaizdžiai trūko ne tik lėšų bei naujų instrumentų, bet ir muzikantų.69 4 deš. pabaiga, totalitarinių režimų ekspansija iš Rytų ir Vakarų, penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų paženklino daugelio XX a. 3–4 deš. pirmosios Lietuvos Respublikos menininkų likimus skaudžia kūrybinės laisvės netektimi, užmaršimi, tendencingu nuvertinimu, trukusiu iki pat tautinio Atgimimo bei antrosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo metų 1990-aisiais. Gyvavusi vos du kupinus Antanas Dvarionas, 1936 m. Iš asmeninio A. Motiekos archyvo reikšmingų permainų dešimtmečius nepriklausoma Lietuvos valstybė davė pradžią daugeliui lietuvių kultūros procesų, kuriuos vertinti ir išsamiau aptarti vaidmenis. Susidomėjęs mažąja scena, tapo vienu pradėta palyginti visai neseniai. populiariausių šio žanro artistų, propagavo lietuvių autorių kūrinius mažajai scenai. Apie 1934 m. suorganizavo džiazo orkestrą ir jame grojo. Dainavo „Metropolio“ ir „Versalio“ restoranuose. Kurį laiką vadovavo Kauno „Varjetė“ teatrui, dalyvavo jo programose.64 Iš kitų Lietuvos artistų dainininkų Dvarionas išsiskyrė nepriekaištinga dikcija, išskirtiniu populiariosios muzikos stiliaus pojūčiu. Lietuvos miestuose, restoranų ir valstybės radiofono programose koncertavo ir 1934 m. susikūręs vokalinis vyrų džiazo sekstetas „Šeši vėjai“, gyvavęs iki 1940 m. Jam vadovavo pirmųjų lietuviškų šlagerių autorius, pianistas, kompozitorius Stasys Gailevičius(1904–1997). Kolektyvo stilistinę atlikimo manierą smarkiai veikė populiaraus 4 deš. 66 Valdemaras Biezumas, Eduardas Budreckas, Petras vokiečių vokalinio seksteto „Comedian Harmonist“ Dargis, Jonas Dautartas, Vladas Kareckas, Petras 65 interpretacijos stilius. „Vėjų“ sekstete dainavo Kauno Visockas. 67 Mūsų menas. Kronika. 1938, Nr. 1, p. 23. 68 Lietuvos aidas. Pirmą kartą Kaune džiazo simfoninio 64 Muzikos enciklopedija I tomas. (2000), p. 357. orkestro koncertas. 1935, gegužės 18. Nr. 114, p.12 65 Urbonavičius. Odė estradinei muzikai. Kalba 69 Štikelis Stasys. Eterio šviesa. Nepriklausomos Lietuvos Vilnius.1989, rugsėjo 29, Nr. 39, p. 5 radijas 1919–1940. (2001), p. 306–318.

37 Literatūra: Periodika

Biržys Petras. Pupų Dėdė. Atsiminimai. Vilnius: Bangos Vaga, 1999. M. Hofmeklerio darbai lietuviškos muzikos Gustainis Valentinas. Nuo Griškabūdžio iki srityje.1932, gegužės 6, Nr. 16, p. 493. Paryžiaus. Kaunas: Spindulys, 1991. M. Hofmekleris – sukaktuvininkas. 1932, Jankevičiūtė Giedrė. Art Deco Lietuvoje. Kaunas: rugpjūčio 26, Nr. 32, p. 820. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 1998. Diena Jankevičiūtė Giedrė. Pramogų erdvės. Optimizmo Žmogus, kuris linksmina Kauną, 1931, lapkričio architektūra. Kauno fenomenas,1918–1940. 8, Nr. 45, p. 5. Sudarytoja Marija Drėmaitė. Vilnius: Lapas, 2018. Dienos naujienos Kančienė Jolita. Kauno valstybinio dramos teatro Sumodernėjo „Versalis“, 1931, spalio 20, pastato metamorfozės. Kauno valstybinis dramos Nr. 164, p.3. teatras. Kaunas, 2010. Kalba Vilnius Lietuvos muzikos istorija. II knyga. Urbonavičius, Algirdas. „Odė estradinei muzikai“. Nepriklausomybės metai 1918–1940. Sudarytojas 1989, Nr.19–21, 23, 26, 33, 39. ir atsakingas redaktorius Algirdas Jonas Ambrazas, Lietuvos aidas Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Kultūros, Apie reikalą, kuriuo nieks nesirūpina,1930, filosofijos ir meno institutas, 2009. rugsėjo 23, Nr, 216, p. 5 Landsbergis-Žemkalnis Vytautas. Iš atminties Radio stotis be antenų, 1931, vasario 27, Nr. 47, ekrano. Vilnius: Versus aureus, 2009. p. 5. Marčėnienė Eglė. Lietuviškų plokštelių leidyba. Restoranas „Metropolis“ Café, 1931, kovo 19, Lietuvos muzikos istorija. II knyga. Nepriklausomybės Nr. 63, p. 6. metai 1918–1940, Vilnius: 2009. Atidarys Kaune naujų restoranų,1933, spalio 26, Mulevičiūtė Jolita. Modernizmo link: dailės Nr. 243, p. 5. gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. Pirmą kartą Kaune džiazo simfoninio orkestro Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Kaunas, koncertas,1935, gegužės 18, Nr. 114, p.12. 2001. Populiarios muzikos koncertai iš „Monikos” Muzikos enciklopedija, I–III t. Vilnius: Lietuvos kavinės, 1938, sausio 3, Nr. 1, p.10. muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų Kaunas pramogauja, 1939, kovo 4, Nr. 102, p. 6. leidybos institutas, 2000–2007. Muzikos barai Reklaitė Julija, ed. Kaunas 1918–2015. Radijo muzikinė programa 1926–1940. 2016, Architektūros gidas. Vilnius: Lapas, 2015. gegužė–birželis, p.35. Skudienė Rūta. Kauno mažosios scenos artistai. Naujas žodis Lietuvos muzikos istorija. II knyga. Vilnius: 2009. Didelė pažanga muzikos srity, 1931, rugpjūčio 1, Surblys Alvydas. Kauno kino teatrai 1918–1940 m.: Nr. 14, p.20 lokacija ir raida. Kauno istorijos metraštis. 11 t., 2011. Rytas Surblys Alvydas. Parodos „Restoranai Kaune 1918- Radio koncertai.1926, rugpjūčio 10, Nr. 177, p.4. 1940 m.“ bibliografija. KAVB Senųjų ir retų spaudinių Сегодня Вечером skyriaus parodų medžiaga. Nepublikuota. Яша Левинсон в Альгамбре. 1933, kovo 3. Štikelis Stasys. Eterio šviesa. Nepriklausomos Sekmadienis Lietuvos radijas 1919–1940. Kaunas: Varpas, 2001. Kaip Kaunas linksminasi. Monmartre Laisvės Venckus Vytautas. Koncertas prisiminimas. Radijo alėjoj, 1932, spalio 23, Nr. 43, p.2. laidų tekstai. Lietuvos literatūros ir meno archyvas. F Kaip Kaunas linksminasi. Kas sukelia 701, ap. 1, b. 3–17. Nepublikuota. linksmumą. 1932, gruodžio 11, Nr. 48, p.7. Išmokėto atlyginimo žinios. Kauno miesto archyvas. 7 meno dienos. Lietuvos muzikos centras. 1931, F 209, ap. 2, b. 4558,1. 140; b. 4560, 1.142. gruodžio 19, Nr. 73, p. 4. Tempo Lietuviškos muzikos populiarizatoriai. 1930, rugpjūčio 28, Nr. 7 p. 2. Žinovas Mūsų artistai pradeda išeiti mažojon scenon. 1933, lapkričio 9, Nr. 63, p.3.

38 Sources of Lithuanian Popular Music. The Artists of the Kaunas Little Stage in the 1920s and 1930s

Rūta Skudienė record company “Semplice”

The manifestations of early twentieth-century popular at the Konradas and Metropolis cafés on Laisvės music in independent Lithuania were closely related Avenue, a popular venue among artists. to the quest for stylistic musical renewal and trends Cabaret singer Daniel Dolski (1891–1931), soloists towards radical modernisation in all genres of music, Antanas Šabaniauskas (1903–1987), Antanas fine art, literature, and architecture. Due to radio Dvarionas (1899–1950), Stepas Graužinis (1910– and record, the developing Western entertainment 1985), and Vladas Sipaitis (1904–92), couplet singer industry gradually caught on among the citizens of and artist Petras Biržys (1896–1970), the vocal sextet the young Lithuanian state. The conditions for radical “Šeši vėjai” (“Six Winds”), “Linksmieji broliai” (“Funny innovations to be widely established were particularly Brothers”) comic ensemble, and opera soloists, who favourable: technical progress, new achievements also performed on the little stage, were very popular. in travel speed and distance, openness to the world, The bands of Abraham and Josif Stupels, Chanon and the developing urban infrastructure. The rapid Tzeitel, and Jasha Levinson, which played in Pale-Ale adoption of innovations and the perception of a new and Monika cafés, and the Versalis band conducted by form of musical expression and its practical application Max Borstein were also well-known. took shape and became accessible to people from In 1924, the German Odeon Records and in 1931 different social strata and with different educational Columbia Records brought equipment to Kaunas, backgrounds. started recording local performers of popular music In the 1920s and 1930s, music was usually played and opera, and invited them to recording sessions only on a small podium, the ‘little stage’ (in Lithuanian, in the studios in Copenhagen, London, and Berlin. mažoji scena) in restaurants, cafés, and cinemas. By 1940, records with the music of various genres This new expression of the modern world, an art form recorded by Lithuanian performers had been released permeated with a hybrid spirit, appeared in places by fourteen foreign companies, including Odeon, His of entertainment and other venues for spending Master’s Voice, and Columbia. free time. Wealthier society members patronised Nevertheless, after the 1930s, the spread of spacious restaurants with little stages on Laisvės alėja totalitarianism from the east and the fifty-year Soviet (Freedom Avenue) in the city centre and spent their occupation sealed the fates of many artists and time in cinemas and cafés. musicians who played in the independent Republic of After 1920, several families of Lithuanian Jewish Lithuania in the 1920s and 1930s. The painful loss of musicians, including the Hofmeklers, the Stupels, creative freedom lasted until the national rebirth and and the Banks, came to the temporal capital. Violinist the restoration of the second independent Republic of Moishe Hofmekler (1898–1965) and the bands Lithuania in 1990. under his leadership earned a reputation as the most Keywords: Little Stage, musical recording, popular professional on the little stage in Kaunas, and the music Metropolis restaurant became their base. Arguably the best swing orchestra was the band conducted by the classically trained violinist Daniel Pomerantz (Pomerancas, 1904–1981); this band usually played

39 Valstybingumo idėjos

Lietuvos idėja Vytauto Barkausko sovietmečio kūryboje

Svetlana Barkauskas Lietuvos kompozitorių sąjunga

ANOTACIJA: Straipsnyje apžvelgiami Vytauto Skausmas, netekus tėvo, liko visam gyvenimui. Barkausko sovietmečio kūriniai, ryškiausiai Pažeminimo jausmas dėl savosios valstybės iškeliantys Lietuvos idėjos viziją: chorai „Laisvė“, praradimo bei absurdiško žmogaus teisių „Lietuva“, oratorija „Viltis“, penkios simfonijos, paniekinimo išnyko tik paskelbus ir atkūrus Lietuvos „Credo“ vargonams, „Legenda apie Čiurlionį“ nepriklausomybę. Lietuvos nacionalinės filharmonijos fortepijonui, „Mažoji siuita“ fortepijonui, „Koncertinė renginyje, skirtame Barkausko 75-mečiui, pats siuita“ violončelei ir fortepijonui ir kt. Lietuvos kompozitorius susirinkusiai auditorijai prisipažino, idėja atsiskleidžia per pamatines demokratiškos kad žeminančio baimės jausmo atsikratė tik 1990 m. ir krikščioniškos valstybės vertybes, kurios tampa pavasarį nusiuntęs asmeninę telegramą tuometiniam kūrybos prasminėmis konstantomis. Jų naudojimo Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. specifika įvairiuose žanruose (įskaitant teksto ir Telegrama buvo tokio turinio: „Gimiau nepriklausomoje konteksto analizę), tikslas ir poveikis kūrybai yra Lietuvoje, noriu gyventi ir mirti taip pat nepriklausomoje dėmesio centre. Lietuvoje.“ RAKTINIAI ŽODŽIAI: Lietuva, laisvė, viltis, Visą sovietmetį Barkauskas buvo stebimas tikėjimas, vizija, Lietuvos atgimimas, chorinė muzika, KGB. Triskart kviestas pasiaiškinti apie savo ryšius simfonija, oratorija, muzikiniai simboliai, semantiniai su užsieniu, verbuojamas, tačiau nesėkmingai, nes ženklai, Maironis, Čiurlionis, Liepaičių choras, kompozitorius kategoriškai atsisakė bendradarbiauti. Sprechstimme, Sprechgesang technika, avangardas, Todėl atsidaręs mažas langas į Vakarų pasaulį (nuo rezistencija, geležinė uždanga, konsolidacija. 1965 m.), t. y. galimybė nuvažiuoti į Varšuvos rudens

Vytautas Barkauskas kaip kompozitorius debiutavo XX a. 6 deš. pabaigoje ir į Lietuvos muzikinį gyvenimą pirmąja laida baigė Karo mokyklą. 1922–1924 m. įėjo pirmiausia kaip avangardo pradininkas. Įsigilinus ėjo kariuomenės vado adjutanto pareigas. Nuo į jo gausią kūrybą ir biografijos faktus, galima teigti, 1924 m., gavęs valstybės stipendiją, kaip savanoris kad jam rūpėjo mažiausiai du dalykai. Pirma, atnaujinti išvažiavo studijuoti tarptautinės teisės ir ekonomikos muzikos kalbą ir pasivyti sparčiai modernėjantį Vakarų į Prancūziją. Marselio universitete įgijo teisininko pasaulį, nuo kurio Lietuva buvo atskirta geležine diplomą, Grenoblio universitete – ekonomikos mokslų uždanga. Antra, neprarasti istorinės atminties, skleisti, daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą tarnavo Finansų stiprinti tikėjimą bei savo valstybės nepriklausomybės ministerijoje. 1931–1939 m. paskirtas Savivaldybių atkūrimo viltį. Ir viena, ir kita sovietmečiu nebuvo departamento direktoriumi. Priklausė LTS, buvo IV lengva, ypač Vytautui. Seimo narys (1936–1940), taip pat Sporto ir turizmo Jis buvo 1940 m. represuoto tėvo sūnus1. sąjungos pirmininkas ir kt. Nuo 1939 m. – vidaus reikalų viceministras (generalinis sekretorius). Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 12 d. 1 Vytauto tėvas Pranas Barkauskas, kilęs iš suvalkiečio suimtas, ištremtas į Komą ASSR, kur 1942 m. žuvo. ūkininko šeimos, buvo 1918–1921 m. kovų už Sūnaus Vytauto, 1949 m. baigusio Rietavo gimnaziją, Lietuvos nepriklausomybę savanoris. 1919 m. su charakteristikoje buvo įrašyta „liaudies priešo sūnus“.

40 1 pvz.

festivalį, Barkauskui labai greitai užsidarė. Nuo 1973 m. „Lietuva“ pavadinta ir daina mišriam chorui 1971 metų kompozitoriui uždrausta išvažiuoti bet a cappella (op. 35), parašyta pagal Janinos Degutytės kur į užsienį, nesvarbu, kad lyg ir parodė lojalumą žodžius4. Poetė buvo parašiusi eilėraštį, pavadinimu sovietinei sistemai2, o dirigentui Sauliui Sondeckiui „Lietuva“ (1958), kuris kompozitoriui nelabai tiko. Jis nurodyta pašalinti Barkausko avangardinį kūrinį „Intymi pasirinko kitą Degutytės eilėraštį – anot Barkausko, kompozicija“ obojui solo ir styginiams (op. 15, 1968) labiau poetišką, – „Tu mažutė“ (1964). Jame žodis iš koncertinės Varšuvos rudens festivalio, numatyto Lietuva neminimas, bet sukurti embleminiai Lietuvos 1971 m., programos. vaizdai, panaudota aiški krašto atributika: „Tu Šio laikotarpio Lietuvos muzikinis gyvenimas mažutė, tu telpi visa į Čiurlionio karalių delnus. Tu ant pasižymi tam tikra stagnacija (be to, kūryba dar ir gaublio mažas lopinėlis...“ Visai logiška, kad ir daina cenzūruojama). Pramušti kelius moderniajai muzikai pavadinta ne „Tu mažutė“, o „Lietuva“. Akivaizdu, jog buvo labai sunku. Paties Vytauto avangardinė kompozitoriui buvo svarbus ne tik kūrinio pavadinimas, kūryba sulaukė aštrios kritikos, o už kitų autorių bet ir tai, kad žodis „Lietuva“ būtų išgiedotas, išgirstas, modernios muzikos propagavimą jis buvo apkaltintas akcentuotas. Todėl šis autoriui labai brangus žodis chuliganizmu ir kolegų apskųstas3. Avangardinis iškeltas į kūrinio pabaigą, t. y. į pagrindinę kulminaciją. kūrybos laikotarpis gana greitai praėjo, nors ir turėjo Pasibaigus Janinos Degutytės tekstui, po pauzės didelę įtaką kompozitoriaus braižui. O Lietuvos „Lietuva“ skamba užtikrintai šviesioje D-dur erdvėje – idėja iškildavo per visą sovietmetį (taip pat ir vėliau). kaip galingas tautos balsas (1 pvz.). Ypač ryškiai ir tiesiogiai ji suskambėdavo chorinėje muzikoje, kur labai svarbus teksto vaidmuo ir jo 1971 m. vasarą Barkauskas sukūrė baladę mišriam muzikinė interpretacija. chorui a cappella „Laisvė“, op. 28, pagal prancūzų Kaip žinome, oficialiai pripažinti valstybingumo poeto Polio Eliuaro (Paul Eluard) žodžius. Lietuvių ženklai – herbas, vėliava, himnas. Tačiau valstybės poezijoje analogija poemai „Laisvė“ („Liberté“, 1942) pavadinimas taip pat yra valstybingumo simbolis. būtų Bernardo Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“ (1941). Peržiūrėjus Barkausko vokalinių kūrinių tekstus, be Tačiau Brazdžionio kūryba, kaip žinome, sovietmečiu žodžio „Lietuva“, arba „mana Lietuva“, nerasime jokio buvo uždrausta. Eliuaras, priklausantis Prancūzijos kito toponimo, reiškiančio ryšį su Sovietų Sąjunga. komunistų partijai ir po Antrojo pasaulinio karo daug važinėjantis su taikos misija, buvo gerai žinomas poetas, plačiai verčiamas į įvairias kalbas (į lietuvių 2 1967 m. dėl vakarietiško avangardo įtakos kartu su kalbą jo eilėraščius vertė poetas Antanas Drilinga). poetu Antanu Drilinga Barkauskas parašė proginę Poemoje „Laisvė“, kaip ir apskritai Eliuaro poezijoje, oratoriją „Žodis revoliucijai“. nėra jokios ideologijos. „Čia, anot kompozitoriaus Franciso Pulenko (Francis Poulenc), meilė žmogui 3 1966 m. po K. Pendereckio „Pasijos pagal Luką“ įrašo demonstracijos Lietuvos konservatorijos Mažojoje salėje, į kurią susirinko gausi auditorija, kolega ir dirigentas A. Klenickis parašė skundą LTSR 4 Premjera įvyko 1974 m. gruodžio mėn. LTSR kompozitorių sąjungai, kaltindamas Vytautą Barkauską valstybinėje filharmonijoje. Atliko dar labai jaunas religinės muzikos propagavimu. Kauno valstybinis choras, diriguojamas Petro Bingelio.

41 2 pvz.

3 pvz.

jungiasi su laisvės kultu“ 5. Parašyta vokiečiams Poemos tekstą kompozitorius interpretavo okupavus Paryžių, odė laisvei palaikė žmonių dvasią, savaip. Polio Eliuaro „Liberté“ turi 21 posmą ir parašyta tapo pavergtos, tačiau neatsiklaupusios tautos tikėjimo kaip savotiška litanija. Kiekvieną iš dvidešimties posmų simboliu6. Būtent todėl ji ir patraukė Barkausko dėmesį. baigia ta pati sintaksinė konstrukcija – sakinys „Tavo vardą rašau“, ir tik paskutinis, 21 kulminacinis posmas yra kitoks, – čia pagaliau ištartas žodis „Laisvė“. 5 Francis Poulenc. Moi et mes amis. Confidences Tekstą Barkauskas sutrumpino trečdaliu, bet išlaikė jo recueillies par Stéphane Audel. Paris-Genéve: La dramaturginį sprendimą, t. y. paliko kulminaciją kūrinio Palatine, 1963, p. 126. pabaigai ir ją sustiprino (3 pvz.). Tačiau, svarbiausia, 6 Matyt, sovietinė cenzūra leido šią poemą spausdinti, Polio Eliuaro malda paversta ryžtingu plakatu, turinčiu atsižvelgdama į jos sukūrimo aplinkybes ir todėl ryškių vaizdinių asociacijų, bei veiksmu, perteikiančiu traktuojanti kūrinį kaip antifašistinį. žmonių susibūrimo atviroje erdvėje atmosferą, kuriuo

42 reikalaujama laisvės. Visa tai siekiama įvairiomis savo disidentinės nuotaikos sovietmečiu jis negalėjo priemonėmis. suskambėti plačiau7. Pirma, tai faktūra. Daugiaplaniška choro partitūra, kontrapunktu skambantis skirtingas tekstas, faktūriniai Ryškiausiai Lietuvos idėja iškelta oratorijoje „Viltis“ ir dinaminiai cresc. ir dimin., polidinamika, polifonijos (op. 89, 1988), parašytoje pagal Maironio žodžius, ir ritminio unisono kaita, grupių ir solistų antifonos bei dviem mergaičių chorams, vyrų kvartetui, solo kontrapunktai – tai lyg įvairialypė banguojanti minia, diskantui ir vargonams. priartėjanti ir nutolstanti. Įdomi jos atsiradimo istorija ir atlikimo aplinkybės. Antra, vertikaliai būdingi kvintinės sandaros 1988 metais „Liepaičių“ choro vadovas Petras sąskambiai bei akordai. Skambesys kietas, kiek Vailionis kreipėsi į kompozitorių, siūlydamas sukurti senoviškas, tačiau erdvus – balsai nesusilieja, kolektyvo 25-mečiui oratoriją. „Tai buvo toks laikas, – išlaikomas daugiabalsės minios įspūdis. sakė autorius radijo laidoje, – kai mums vilties, Trečia, visą kūrinį persmelkia aktyvaus ėjimo nepriklausomybės ir atgimimo idėja tik dar vos vos tempas (ketvirtinė = 96) ir žingsnio ritmas. pradėjo rusenti. Aptariant oratorijos planą, siužetą, Ketvirta, autorius naudoja Arnoldo Schönbergo turinį, kilo idėja paimti Maironio tekstus. Man be „Sprechstimme“ ir „Sprechgesang“ techniką. Girdime galo smagus buvo poeto nuoširdumas, patriotizmas, skandavimą, šūktelėjimus, atskirų grupių solistai labai dvasia, o jo mintis apie kuriamą 1918 metais Lietuvos tyliai, pašnibždomis, skaito tekstą nurodytu ritmu, valstybę daug kur atitiko 1988 metus“8. pusiau kalbėdami, pusiau dainuodami. Dominuoja Iš įvairių Maironio eilėraščių ir poemų Barkauskas rečitatyvinė arba gretimų tonų melodika. Taip pat atrinko tekstus, žadinančius kovos entuziazmą ir naudojamos atkarpos su ryžtingais kvartos ir kvintos geriausiai atspindinčius esmines valstybės vertybes: šuoliais. meilę tėvynei ir gimtajai kalbai, pagarbą protėviams, Kitaip nei poetas, kompozitorius savo „Laisvę“ žuvusiems už laisvę, moralę, darbą tėvynės labui. pradeda nuo veiksmo – pagrindinės veiksmo temos, Viską vienija prisikėlimo viltis9. Aštuonių kontrastingų kuri skamba su žodžiais „tavo vardą rašau“ (2 pvz.). dalių oratorija perteikia ir Maironio tekstų dvasią, ir jau mūsų atgimimo pradžios laikotarpio nuotaikas. Nors tema, o tiksliau, jos žodžiai, ostinatiškai Pagrindinis kūrinio leitmotyvas – „Atgimimo tau giesmę kartojami per visą kūrinį, jų muzikinė išraiška kaskart nešu“ – šviesus, skaidrus, kylantis, erdvus dviejų kinta. Keičiasi ir temos funkcija chorinėje erdvėje, merginų chorų antifonos skambesys (4 pvz.). t. y. pagrindinė, paralelinė lygiavertė, foninė. Dėl „Liepaičių“ choro 25-metis sutapo su atgimimo veiksmo dinamikos reikėjo ne tik sutrumpinti tekstą. pradžia. Todėl oratorija skirta ir Lietuvos atgimimui, Kai kur atsisakyta posminės struktūros su refrenu (kas ir chorui. Premjera įvyko 1990 metų sausio 19 ir 20 labiau būdinga dainai), ji pakeista kontrapunktu, t. y. dienomis Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje. Kitą kartą vienalaikiu posmo ir refreno skambėjimu. Aktyvus veiksmas lėmė ir savitą kompozicinį 7 V. Barkausko baladė „Laisvė“ sukurta 1971 m. Tais bei dramaturginį sprendimą. Tai laisvos muzikinės pačiais metais įtraukta į „Vagos“ leidyklos išleistą rinkinį formos kūrinys, Barkausko vadintas balade. Jos eigą „Augino močiutė“. Sudarė ir paruošė Algimantas Lopas sudaro nepertraukiamos 8 padalos: pirmoji (t. 1–13) – (Vilnius: Vaga, 1971, p. 5–17). Premjera įvyko 1972 m. pagrindinės veiksmo idėjos ekspozicija; antroji ir Kaune. Atliko Kauno radijo gamyklos choras „Banga“, trečioji – veiksmo plėtojimas: paslaptingai maištingas vadovaujamas Juozo Šidlausko. 1972 m. gruodžio mėn. (t. 14–33) ir lyriškai dainingas (t. 34–46); ketvirtoji ją atliko Lietuvos valstybinės konservatorijos studentų ir penktoji padalos – susikaupimas, susimąstymas, choras, vadovaujamas Antano Juozėno. kur akcentuojamas viltingas tikėjimas šiuo pasauliu 8 (t. 46–51) bei atgimimo idėja (t. 51–59); šeštoji ir Vytautas Barkauskas apie oratoriją „Viltis“ radijo laidoje septintoji padalos – veidrodinė repriza; aštuntoji (nuo „Šiuolaikinė muzika“, skirtoje Gedulo ir vilties dienai. t. 81) – finalas-kulminacija. Tokiu būdu prasminė Vilnius, Lietuvos radijas, 1999 06 14. baladės eiga suvokiama kaip augimo procesas – 9 Oratorijoje panaudoti šie Maironio tekstai: „Daug savimonės brendimas, išsiliejantis į tvirtą sprendimą kentėjus šalis, žeme bočių senų“ („Iš Danutės akių“), (3 pvz.). „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!“ (iš „Nebeužtvenksi upės“); eilėraščiai „Viltis“, „Pavasaris“, „Ar aš kaltas“, Kūrinys, apdainuojantis laisvę, stiprus savo „Ant Punios kalno“, „Aš norėčiau prikelti“; keletas idėja ir nestandartinis muzikiniu bei dramaturginiu posmų iš poemų „Jaunoji Lietuva“ ir „Vilnius prieš požiūriu, kartu nėra ir sudėtingas atlikti. Tačiau dėl aušrą“.

43 skambėjo Vilniaus sporto rūmuose 1990 m. vasario žemyn ir didžioji sekunda į viršų. Beje, ši intonacija, 2 d. per Sąjūdžio konferenciją „Lietuvos kelias“. kaip atraminė, dažna kompozitoriaus žodyne, bet Kompozitorius prisimena: „Sporto rūmai buvo užpildyti be nuorodos į folklorą. Matyt, Pirmojoje simfonijoje tūkstantine minia. Kai suskambėjo oratorijos finalas autoriui buvo svarbu atkreipti dėmesį į dainos tekstą – „Laikai juk mainos: slėgė pikti – nušvis kiti – Lietuvai, jame kalbama apie apgautą, nuskriaustą mergaitę, mūsų Tėvynei!“, visa publika atsistojo. Tai buvo kuri tampa paniekintos Tėvynės alegorija. Jeigu nepaprastai gilus ir pakilus momentas – natūralus nebūtų nuorodos į liaudies dainą, vis tiek galima džiaugsmas ir tikėjimas, kad tikrai nušvis kiti laikai atspėti potekstę. Kupina skausmingos ekspresijos Lietuvai – mūsų Tėvynei“10. ir įtampos tema plėtojama nuo šviesios pastoralės (anglų rago solo) iki masinės raudos, apimančios Taigi „Laisvė“ (1971), „Lietuva“ (1973) ir „Viltis“ visą orkestrinę erdvę. O attacca prasidedanti kita (1988) išreiškia esmines kompozitoriaus mintis. III dalis (Vivo) įtraukia į pompastišką sovietinės Chorinėje muzikoje tokios valstybės vertybės kaip šventinės demonstracijos atmosferą. Medžiaga laisvė, tiesa, tėvynė Lietuva, tikėjimas ir nukreipta į plėtojama iki staugiančio chaoso, iki hipertrofiškai ateitį viltis tiesiogiai konstatuojamos per tekstus, o išpūstos apoteozės, kurią autorius staigiai, šiurkščiai instrumentinėje muzikoje: a) jos perteiktos simboliais; nutraukia. Tautos tragedijos ir sovietinės liaudies b) kūrinių eiga, plėtojimo logika, muzikos pobūdis, t. y. pseudooptimizmo sugretinimas akivaizdus. visi semantiniai ženklai atskleidžia esamą situaciją – Yra ir kitokio pobūdžio Tėvynės vaizdinys, kurį „laisvės neturim, tikėjimas uždraustas“. Savo autorius įvardijo kaip meilės Tėvynei išraišką. Ji neprograminėse sovietmečio simfonijose autorius išdainuota Trečiojoje simfonijoje (nuo c. 32) trijų fagotų nuolat primena apie okupuotą Tėvynę, o jų herojus (kaip vyrų trio) ansamblyje (6 pvz.). (autorius ego) nesusitaiko su šia padėtimi11. Tėvynė įsivaizduojama tautinė. Sukurti jos Išdėstyta tribalsiais akordais, paprasta ir tauri, muzikiniai simboliai lengvai atpažįstami. Tai liūdnoko senoviška ir nauja, viduramžių foburdono atspalvio charakterio temos (teminiai kompleksai), giminingos ir su disonansiniu neomodalumu. Tema įvairiai liaudies melodijoms ir jų plėtojimo principams. modifikuojama (jos raidos pagrindas – diapazono Lietuviško folkloro citatų nerasime, nes jos kertasi praplėtimai ir susitraukimai, ritminės faktūrinės su kompozitoriaus kalba, pagrįsta įvairiomis XX a. modifikacijos), ji trumpėja, kol susispaudžia į mažosios technikomis. Kitaip sakant, citavimas iškelia organiško tercijos sekundinį akordą – tai lyg iš skausmo įsikomponavimo problemą, kurią Barkauskas sugniaužtas kumštis13. išsprendė, kurdamas artimą folklorui, tačiau savo teminę medžiagą. Laisvės simboliu pasirinkta kvinta kaip tautinės Dėmesį vertėtų atkreipti į Pirmosios simfonijos giesmės „Lietuviais esame mes gimę“ aliuzija. (op.1, 1962) antrosios dalies pagrindinę temą (5 pvz.). Autorius mėgsta kvintą kaip erdvinį intervalą, dažnai Koncerto programėlėje yra nuoroda į liaudies dainą jį naudoja. Tačiau ne kiekviena kvinta tampa laisvės „Mergyčiute, jaunolyte“. Recenzijoje pažymėta, kad simboliu, o tik – kylančios krypties ir atsiremianti į tai yra „dermiškai praturtinta liaudies daina, apipinta viršutinį garsą. Ši intonacija, taip pat ir Mažosios išraiškingais pobalsiais ir, lyg kukli šakelė išleidžia Lietuvos himno cituojama ištrauka Barkausko gležnus pavasarinius lapelius“12. kūryboje turi įvairių kontekstų, kurie lemia jos prasmę. Pavyzdžiui, pirmosios „Legendos apie Čiurlionį“ Tačiau šis pavyzdys – tai Barkausko sukurta tema. (op. 30, 1972) pabaigoje girdime melodinę kvintą, Joje panaudotas tik vienas minėtos liaudies dainos trijų skambančią dešimties garsų klasterio fone (per visą garsų motyvas (pažymėtas punktyru): mažoji tercija kūrinį melodinės kvintos nebuvo). Čia kvinta yra nevienareikšmė – siekiama perteikti ir erdvę, ir ryšį su tautiška giesme, ir rezignacinę nuotaiką. Smorzando, 10 Vytautas Barkauskas apie oratoriją „Viltis“ radijo laidoje palydintis viršutinį kvintos garsą į begalybę, šiam „Šiuolaikinė muzika“, 1999 06 14. 11 Plačiau apie V. Barkausko simfoninę kūrybą žr.: Barkauskas Svetlana. Septynios Vytauto Barkausko 13 Trečioji simfonija, op. 55 (1979), skirta Vilniaus simfonijos: žmogus, pasaulis, žingsniai. Monografija. universiteto 400-osioms metinėms. Visos simfonijos Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2014. 351 p. idėja, kaip tiesos, žinių siekimas, pagrįsta tikėjimu, 12 Генина Лиана. Восхождение. Советская музыка, šviesa, meile Tėvynei, laisve ir viltimi. Penkios 1964, № 3, с. 26. simfonijos padalos tai atspindi.

44 4 pvz.

5 pvz.

6 pvz.

45 7 pvz.

erdviniam intervalui suteikia papildomą simbolinę Lietuvos himno tema gerokai platesnė, t. y. kaip reikšmę – idealo pasiekimo iliuziją (7 pvz.). citata. Tai „Credo“ vargonams (op. 90) ir „Koncertinė siuita“ violončelei ir fortepijonui (op. 98). Abiem Trečiojoje simfonijoje (1979) laisvės simbolis atvejais panaudota ta pati citata – visa melodinė skamba kulminacinėje padaloje (nuo c. 63) ir frazė, apimanti žodžius „Lietuviais esame mes gimę“, baigiamajame epizode. Kulminacija labai iškalbinga, tačiau skirtingai pateikta ji suteikia skirtingą nuotaiką įgyja net teatrinio vaizdingumo bruožų. Visi semantiniai ir prasmę. Pagrindinė šių skirtumų priežastis – ženklai nurodo į paslėptą programiškumą – sukūrimo aplinkybės. „Credo“ parašytas 1989 m. prieš laisvės siekimą ir jos sunaikinimą. Akivaizdu, kad Nepriklausomybės paskelbimą14. Citata skamba labai autorius turėjo omeny 1831 m. sukilimą ir po jo ryžtingai baigiamojoje dalyje kaip kanonas daugelyje uždarytą universitetą. Muzikos charakteris tragiškai vargonų registrų (partitūroje pažymėta „Maestoso skausmingas, vietomis šiurpokas. Epizodas e resoluto“). Tai credo įtvirtinimas – lietuviais mes prisodrintas įvairių vaizdinių ir simbolių: ešafoto, buvom, esam ir būsim! gedulingos eisenos, šauksmo apie įvykusią tragediją, „Koncertinė siuita“ sukurta 1993 m., t. y. jau Lietuvai girdime lyg skeleto barkštelėjimus (styginių klasteriai atgavus nepriklausomybę, kai lietuvių tauta pirmą col legno) ir t. t. Laisvės motyvą skelbia iškilmingai kartą rinko šalies Prezidentą. Paskutinioji siuitos dalis atsistoję keturi trombonininkai pavillion en l‘air con skirta Stasiui Lozoraičiui kaip Vilties prezidentui. Čia tutta la forza. Prisideda ir kiti variniai pučiamieji, bet Mažosios Lietuvos himno citata skamba efemeriškai, motyvas neužfiksuotas, o užgniaužtas. Viską netikėtai ištirpsta aukštuose violončelės registro flažoletuose. nutraukia 4 timpanai tremolo. Desperatiškos kvintos Taigi skirtingi Tautiškos giesmės panaudotų pastangos prasiveržti šiurkščiai nutraukiamos tutti elementų dydžiai (kvintos intonacija ir visa frazė), klasteriais. Tolumoje pasigirsta choralas. Taigi, čia kvinta naudojama kaip sunaikintos laivės simbolis. Laisvė sunaikinta, tačiau jos šaknys liko gyvos – tai 14 Pradiniai kūrinio pavadinimai, likę užfiksuoti juodraštyje, parodo kontrabosų dinaminiai alsavimai žemiausiame buvo „Atgimimo valanda“, „Atgimimo viltis“. Jie registre. Kodoje katarsinio ir kartu vizijinio charakterio atskleidžia „Credo“ idėją – tai, kaip pažymi autorius, kvinta vėl pasigirsta ir lieka skambėti kaip vilties „apie žmogaus, asmenybės atgimimą, tautos ir Lietuvos simbolis. atgimimą“. Cit. pagal: Barkauskas V. Atgimimo valanda. Barkauskas parašė dar du kūrinius, kur Mažosios Užrašai. Asmeninis archyvas. Druskininkai. 1989 01 08, p. 1.

46 8 pvz.

skirtingos sukūrimo aplinkybės, skirtingi kontekstai, prisiminė autorius, komentuodamas savo kūrinį16. nuotaika ir semantinis krūvis, tačiau viską vienija tikslas ir panaudotų elementų funkcija – būtent, Orkestrinėje muzikoje tikėjimo išraiška – plataus Lietuvos konsolidacija. diapazono permatomi (harmoninės linijinės faktūros) Tikėjimo sąvoka apima ir krikščionybės idealą, styginių instrumentų kontinuumai. Jie minimaliomis ir kasdieniškas būsenas. Pirmuoju atveju simboliu priemonėmis koreliuoja su lėto tempo ostinatiškumu, galima laikyti Č. Sasnausko ir Maironio giesmę „Marija, perteikia sukaupto choralo arba tauraus vargoninio Marija“ Mažojoje siuitoje fortepijonui (op. 48, 1977)15. skambesio įspūdį. Tokia yra Trečiosios simfonijos Trečiojoje dalyje „Interliudium“ ji išdėstyta akordinėje pradžia – asketiška, tarsi nukelianti į XVI a., t. y. į faktūroje ir išskaidyta tarp skirtingų registrų (8 pvz., Vilniaus universiteto įkūrimo laikotarpį, ir primenanti t. 4–8, pažymėta punktyru). Citata labai trumpa – apie jėzuitišką universiteto pradžią. „Šio įžanginio tik viena frazė. Tačiau sunkūs (atliekami pesante), epizodo sukauptas iškilmingas skambėjimas tarsi kuria ritmiškai platūs disonansiniai poliakordai sutelkia amžinybės įvaizdį ir nulėmė viso veikalo pobūdį“, – viso teksto nuotaiką, perteikia jos prislėgtą būseną. rašė Algirdas Ambrazas17. Tačiau dažniausiai tokia „Rietave, kur gyvenom sunkiais sovietiniais pokario išraiška būdinga Barkausko ciklinių kūrinių pabaigoms. metais, bažnyčioje dažnai skambėjo ši giesmė“, – Po dramatinės įtampos ir neišspręstų konfliktų jos atspindi katarsį bei meditaciją. Bendra skaidrėjanti nuotaika atliepia viltį.

15 Kūrinys įėjo į pedagoginį pianistų repertuarą (pirmasis atlikėjas Sergėjus Okruško). 1986 m. „Mažoji siuita“ skambėjo VI tarprespublikiniame M. K. Čiurlionio pianistų konkurse. I premijos nugalėtoja Irina Chatipova 16 (Kišiniovo konservatorijos studentė) už geriausią Iš pokalbio su kompozitoriumi 2018 m. sausio mėn. šio kūrinio interpretaciją buvo apdovanota specialiu 17 Ambrazas Algirdas. Simfoninė muzika. Kultūros barai, Kompozitorių sąjungos prizu. 1980, Nr. 2, p. 71.

47 Išvados: valios nepalauš“ (I simfonija), „Kova dėl pergalės, kuri reikalinga tolesnei kovai“ (II simfonija), „Per aspera 1. Lietuvos idėja buvo viena svarbiausių ad astra“ (IV simfonija), „Žmogaus stiprybė ir jėga – jo sovietmečio kūryboje. Ji iškildavo įvairiuose žanruose. dvasioje“ (V simfonija); Ryškiai suskambėdavo chorinėje muzikoje, subtiliau – b) perprasmino ir pakeitė semantines dalių, kamerinėje vokalinėje, taip pat kūriniuose soliniams ypač vidurinių ir finalo, funkcijas. Tėvynės vaizdinio instrumentams ir simfonijose. Proginiuose kūriniuose, plėtojimas antrojoje Pirmosios simfonijos dalyje (nuo tokiuose kaip koncertas vargonams „Glorija Urbi“ šviesiai liūdno pastorališkumo iki masinės raudos), (op. 32, 1972) – 650-osioms Vilniaus įkūrimo antrojoje Antrosios simfonijos dalyje (nuo energijos metinėms, ir Trečioji simfonija (op. 55, 1979) – Vilniaus pliūpsnio iki desperatiškų pastangų išsiveržti iš uždaro universiteto 400 metų jubiliejui, valstybės idėja iškelta rato), Trečiojoje simfonijoje (nuo plataus alsavimo per istorinės atminties pažadinimą. Autorius į sukaktis iki sugniaužto kumščio jėgos), trečiojoje Penktosios pažvelgė plačiau – kaip į lietuvių tautos kovą už laisvę. simfonijos dalyje (nuo nerūpestingo žaismingumo iki Tačiau neapsiribojo tik didinga ir tragiška praeitimi – marionetinio primityvumo) paverčia šias dalis konflikto susitelkė į to meto dabartį bei gyveno ateitimi. pratęsimu ir dramatinėmis ciklo kulminacijomis – tautos tragedijos išraiška. 2. Idėja remiasi demokratinės ir krikščioniškos Tikėjimas (plačiąja šio žodžio prasme) ir viltis valstybės pamatinėmis sąvokomis – t. y. laisvė, meilė sakralizavo ciklinių kūrinių pabaigas. Stambių Tėvynei, tikėjimas, viltis. Tai prasminės autoriaus ciklinių veikalų pabaigoje sujungęs tikėjimą ir viltį, konstantos. Jos tiesiogiai atsiveria chorinėje muzikoje. kompozitorius atsisako neatitinkančių jo pasaulėjautos Instrumentinėje atsiskleidžia per semantinius ženklus: sovietinį optimizmą propaguojančių šventinių finalų. emocijas, nuotaikas (vadinamieji „ikonos“ ženklai); Barkausko simfonijų finalai tampa laisvos ateities per asociatyvinius vaizdus, vaizdinius („indeksai“); per vizijomis. muzikinius ir žodinius simbolius18. Muzikiniais simboliais tampa: choralas kaip tikėjimo * * * išraiška (t. y. žanras); lietuviško folkloro ypatumai P. S. Ar autoriaus idėjos buvo sovietmečiu kaip Tėvynės išraiška (t. y. stilius); tautiška giesmė suvoktos, ar turėjo poveikį visuomenei? Atsakymas „Lietuviais esame mes gimę“ kaip laisvės ir vilties reikalauja atskiros studijos, nagrinėjančios kūrinių simbolis (vienais atvejais simbolinę prasmę turi skambėjimą viešoje erdvėje bei kritikos atsiliepimus. tik kvintos intonacija, kitais – melodinė citata. Abu Pastarieji, ypač svetimos ideologijos laikais, buvo atvejai – muzikiniai simboliai su paslėptu tekstu). labiau prisitaikėliški. Tačiau, kai 1972 m. Kaune į sceną Simbolis yra ir stilius, ir nuoroda į liaudies dainų tekstą išeina apie šimtą Radijo gamyklos choro kolektyvo „Mergyčiutė jaunolytė“ – kaip pavergtos Tėvynės žmonių ir iš visos jėgos keturis kartus iš eilės šaukia alegorija. „Laisvė!“, atlikdami Vytauto Barkausko kūrinį pagal Žodiniais simboliais mes galime laikyti kūrinių Polio Eliuaro žodžius, tai atrodo taip gražu ir drąsu, pavadinimus, kurie atskleidžia autoriaus idėjas: kad net sunku patikėti! „Credo“ vargonams, „Vizija“ fortepijonui; vokaliniai ciklai „Atviri langai“, „Tamsoje prasiskleidžia gėlė“; Literatūra: chorai „Laisvė“, „Lietuva“; oratorija „Viltis“. Ambrazas Algirdas. Simfoninė muzika. Kultūros 3. Lietuvos idėja ir autoriaus nesusitaikymas su barai, 1980, Nr. 2, p. 70–71. tuomete politine tikrove, viltingas tikėjimas ateitimi Barkauskas Svetlana. Septynios Vytauto Barkausko lėmė stambių ciklinių kūrinių (pirmiausia, simfonijų) simfonijos: žmogus, pasaulis, žingsniai. Monografija. dramaturginį ir kompozicinį sprendimą. Tyrimai parodė, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2014, p. 351. kad kompozitorius: Poulenc Francis. Moi et mes amis. Confidences a) orientuojasi į dramatinę konfliktinę simfoniją su recueillies par Stéphane Audel. Paris-Genéve: La labai ryškiu kovos motyvu, kaip nepasidavimo išraiška. Palatine, 1963, p. 198. Rezistencinės nuotaikos atspindi ir simfonijų moto: Басин Евгений Яковлевич. Семантическая „Jei širdies gilumoje tiki savo teisumu, – niekas tavo философия искусства / Е. Я. Басин; Российская акад. наук, Ин-т философии, Акад. гуманитар. исслед. – 4-е изд., доп. – М.: Гуманитарий, 2012. – 348 с. 18 Semiotikos pradininko Ch. S. Peirce sąvokos ir Генина Лиана. Восхождение. Советская музыка, semantinių ženklų klasifikacija. 1964, № 3, с. 22–29.

48 Idea of Lithuania in the Oeuvre of Vytautas Barkauskas composed during the Soviet Occupation

Dr. Svetlana Barkauskas Lithuanian Composers’ Union

Vytautas Barkauskas (born in 1931) is one of the few of Lithuania is expressed to the greatest extent in the modern composers born in independent Lithuania oratorio “Hope” (text by Maironis). This oratorio also (Lithuania proclaimed independence in 1918). captures the mood of the period of the Lithuanian He suffered the harsh consequences of the state history when the movement “Sąjūdis” leading the annexation in the 1940s. The history of the Lithuanian struggle for restoring the Lithuanian independence musical culture includes Barkauskas first and foremost emerged. as a representative of avant-garde art. However, In instrumental pieces, Barkauskas communicates it was important for Barkauskas not only to just the core values of the state with the help of symbols refresh musical language and catch up with the West and conveys the atmosphere of the time through separated by the Iron Curtain, but also to preserve development and music character. For example, in historical memory, hope, and faith in the revival of the non-programme symphonies (symphonies No. the state independence. The latter would very often 1-5), Barkauskas alludes to the existing occupation, become a driving motivation for his works, especially which influenced the concept and dramaturgy of the taking into consideration the fact that it was hard to symphonies and the function of the slower parts of the be a modernist or subscribe to the idea of the state symphonies and their endings. The aforementioned independence in a totalitarian society, particularly for semantic constants and their musical context are Barkauskas. analyzed in the following pieces: “Legend about Lithuania as the Motherland, freedom, truth, M. K. Čiurlionis” for piano, op. 30 (1972); “Gloria Urbi,” hope, faith, and the motif of fight as an expression concerto for organ, op. 32 (1972); “Small Suite” for of resistance and disobedience are the semantical piano, op. 48 (1977); “Credo” for organ, op. 90 (1989); constants of Barkauskas’s creation that expresses the and “Suite de concert” for cello and piano, op. 98 core values of the state. They are most prominently (1993). expressed in his choral pieces lined with text. The pieces “Freedom,” ballade for mixed choir, op. 23 (1971); “Lithuania” for mixed choir, op. 35 (1973); “The Fight for Truth” for baritone and female choir (1984); and “Hope,” oratorio for discant, 2 tenors, baritone, bass, two girls’ choirs and organ, op. 89 (1988) all together form a logical sequence. The idea

49 Valstybingumo idėjos

Valstybingumo simboliai Atgimimo epochos Lietuvos roko muzikoje

Jonas Oškinis VšĮ „Gražinkime Kauną“

XX amžiaus pabaigos populiariojoje kultūroje roko XX a. pradžioje ir viduryje Amerikoje roko muzikos muzika tapo pirmaujančia muzikine „kalba“, labiausiai įkvėpėja bliuzo muzika tekstuose dažnai koncentravosi atitinkančia XX a. 8–10 deš. kylančias visuomenės į minorines temas – skurdą, neviltį, netektį, nelygybę, vertybes ir informacijos perdavimo (medijų) formas. galimybių gyvenime nebuvimą. Tačiau po II pasaulinio Rokas formavo ir iškeldavo naujas reikšmių ir prasmių karo Vakarų pasaulyje užaugusiai kartai skurdas dimensijas, estetiką bei socialinius siekius. Taip dažnai jau nebuvo aktuali tema. Iškilo naujos – buvo Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, ši seksualinės laisvės, teisingos visuomenės, hipiškos populiariosios kultūros forma XX a. 9 deš. pabaigoje visuotinės meilės ir, visų pirma, abstrakčios laisvės – svarbią vietą užėmė ir Tarybų Sąjungoje – nuo temos. Apie laisvę kalbėta ne tik kaip apie „svajonių Leningrado ir Maskvos iki Tarybinės Lietuvos. šalį“, tai buvo aiškus rokerių, kaip socialiai ir politiškai Dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje „The Beatles“ aktyvių asmenybių, tikslas ir „šventa“ atliekamos pradėjo nuo to, kad Liverpulyje ir Hamburge grojo muzikos misija. Bene žymiausias Amerikos rokeris šeštadienio šokiuose vos keliems šimtams tik Briusas Springstynas 2003 m. interviu „ABC News“ pasilinksminti norinčių paauglių. Praėjo tik 30 metų sakė: „Man svarbiausia muzika buvo išlaisvinimo: ir airių rokerių „U2“ lyderis Bono savo koncertinių Bobo Marley, Bobo Dylano, Elvio Presley, James‘o gastrolių metu stovėdamas priešais dešimties Browno, „Public Enemy“, „Clash“, „Sex Pistols“. Tai tūkstančių žiūrovų minią skambindavo nuo scenos buvo grupės, išlaisvinančios dideles minias, kad pasaulio lyderiams, tokiems kaip Bilas Klintonas ar žmonės taptų tuo, kuo išties nori būti“.2 Springstynui Nelsonas Mandela. Lietuvos Atgimimo laikotarpiu priskiriama ir kita citata, esą, „Elvis Presley išlaisvino didelį vaidmenį turėjo 1987–1989 m. „Roko maršai“ mūsų kūnus, o Bobas Dylanas išlaisvino mūsų protus“. per Lietuvą. 1987 metų „Roko maršas“, kuriame Nuo scenos nulipus hipių ir Vudstoko festivalio dalyvavo grupės „Antis“, „Ad Libitum“, „Hilda Blues kartai, 8 deš. roko muzikos simboliai, prasmės ir Band“, „Katedra“ ir svečiai iš Latvijos „Jumprava“, vyko siekiai smarkiai transformavosi. Pasikeitė muzikinių dar iki Sąjūdžio susikūrimo, o jo deklaruotas tikslas tekstų temos. Sunkiojo roko pradininkai („Deep buvo paremti Lietuvos kultūros fondą. 1988 metų Purple“, „Led Zeppelin“, „Jethro Tull“) mėgdavo „Roko maršas“ (pagrindinės grupės „Antis“, „Bix“ ir samprotauti apie mistinę istorinę Albiono ar Keltų subkultūrinė „Už Tėvynę“) kartu su Ekologiniu protesto valstybę, J. R. Tolkieno įkvėptus fantazijų tolius, o juos žygiu ir dviratininkų žygiu per Lietuva buvo beveik pakeitusi pankų ir postpankų („Police“, „The Clash“, pirmasis, kuris liepos mėnesį atnešė Trispalves ir žinią tie patys „U2“) karta verčiau kritikuodavo „čia ir dabar“ apie susikūrusį Lietuvos persitvarkymo sąjūdį į tokius esančią valstybę, jos socialinę santvarką. miestus, kaip Biržai, Mažeikiai, Tauragė, Kėdainiai. Panašiai buvo ir Lietuvoje – „Hiperbolės“ mistinį, Prof. Alfredo Bumblausko teigimu, „roko maršai“ yra beveik čiurlionišką simbolizmą (pvz., dainoje tiesioginės Sąjūdžio laikų ištakos“.1

islaisvino-lietuva-is-komunizmo 1 https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/146839/a- 2 http://www.abcnews.go.com/sections/nightline/ bumblauskas-ne-dainu-sventes-o-roko-muzika- DailyNews/ntl_springsteen_020730.html

50 „Vandens ženklai“3) prieš Atgimimą pakeitė ironiškas, grupe) „Antis“ šlageris „Lietaus melodija“ sukurtas bet tiesus „Anties“ dainos teksto klausimas: „Ar pagal itin garsaus Kauno bohemos poeto G. Patacko draugas Tatatavičius viską padarė, kad mes gražiau tekstą. Jose gausu metaforų, paieškojus galima gyventume?“ Pačioje XX a. 8 deš. pradžioje rasti ir Ezopo kalbos elementų. Susidarydavo ir (vadinamaisiais „Brežnevo laikais“) norint koncertuoti konfūzų – pavyzdžiui, dainą „Aguonos“ pagal žymaus didelėse salėse buvo privaloma tapti „Filharmonijos poeto Donaldo Kajoko eiles dainavo tiek maištingi grupe“ ir išlaikyti savotišką ideologinį egzaminą, rokeriai „Katedra“, tiek konformistinis Mažeikių pirmiausia – dėl kūrinių tekstų. naftos gamyklos išlaikomas estradinis ansamblis Konformistiniuose tekstuose buvo šlovinama „Sekmadienis“. sovietinė valstybė, ideologizuotai ar bent jau neutraliai Po 1985 metų Lietuvos grupių tekstuose prasideda aptariamos santvarkos aktualijos. Filharmonijos grupe lūžis – dainų tekstus pradeda rašyti patys rokeriai. buvo tapęs progresyvaus roko kolektyvas „Saulės Būtent autoriniuose roko tekstuose pradėjo rastis laikrodis“ (tiesa, vėliau jo „nihilistinė“ programa pirmų abejonių dėl sovietinio valstybingumo monolito, buvo sukritikuota ir pasmerkta)4, šiuo keliu suko jo perdėto optimizmu. „Katedra“ 1986 m. uždainavo: ir talentingas kolektyvas iš Žemaitijos „Provincija“ „Konservatyvūs kvailiai / apraizgė mus vielomis. Nieks (vėliau pasivadinęs „Rondo“). Tačiau ši grupė bene mums nesutrukdys / kai mes eisim išvien, mes visi. pirmoji (daug koncertavusi su latviais „Livi“) dainoms Kas ne kartu, tas prieš mus / ir mes nušluosim visus, panaudojo patriotinę gimtinės Lietuvos temą (dainos kas prieš.“ Publika dainavo kartu: „Mes ištaškysim „Tėvynė“5, „Žalgiris“, „Trečias atsidusimas“, „Atimk tą dvokiantį liūną / ir eisim pirmyn... Mes jėga / kai laukimą“). Galime daryti prielaidą, kad atlikėjai net mūsų širdys plaka išvien.“ Irgi metalą dešimtmečio kiek rizikavo karjera, pasirinkdami ne „filharmoninę“, o viduryje grojusi kauniečių grupė „Pagonys“ pritarė: beveik disidentinę tekstų tematiką. „Paukščiai greiti / Visi mes kariai – pagonys / Puolam Kitas charakteringas 8 deš. egzistavusių roko tave, kryžiaus gentie / Aro širdies / Nejaudina joks kolektyvų žingsnis – grupės pradėjo naudoti pavojus.“ Tėvynės likimą aptariančių metaforų rasime profesionalių poetų tekstus. Pavyzdžiui, „Rondo“ ir sunkiojo roko grupių „Kvadratas“6, „Non stop“, dainos „Trečias atsidusimas“ teksto autorius yra „Horoskopas“7 kūryboje. Verta pastebėti, kad 10-ajame Justinas Marcinkevičius; populiariai Kauno grupei ir vėlesniais dešimtmečiais tekstų apie Tėvynės likimą „Kardiofonas“ tekstus rašė Antanas A. Jonynas, tarp „metalo“ grupių radosi gerokai mažiau; kaip ir Algimantas Mikuta, Gintaras Patackas. Matyt, Vakarų Europos scenose pradėjo labiau dominuoti rokeriams buvo patogu iškilus pavojui ir pasiteisinti, mistiniai, kvazireliginiai tekstai (žinoma, yra ir išimčių – esą dainą „Kalėdų eglutė“ sukūrė ir Kalėdas pvz., Tėvynę šlovinančių tekstų niekada nevengė disidentiškai tekste paminėjo ne koks mūsų grupės vadinamojo „pagoniškojo“ metalo grupės: vilniečiai savamokslis, o garbus LTSR rašytojų sąjungos narys. „Obtest“ ar Latvijos „Skyforger“). Muzikuojančių architektų grupės (patiems gal kiek Abejojantys valstybe ar net antivalstybiniai (SSSR netikėtai apie 1985 m. tapusios itin populiaria roko atžvilgiu) tekstai būdingi ne tik lietuviams, bet ir „demokratiniams“ dainiams iš Rusijos ar kitų SSSR respublikų. Jurijus Ševčukas iš grupės „DDT“ dainoje 3 „Vandens ženklai, balti balti / Tai grožis, švelnumas, lelijos vandeny / Vandens ženklai, juodi juodi / Nelaimė, skausmas, baimės paukštis debesy / Vandens ženklai, 6 „Kvadrato“ tekstai ypač patriotiški, artimi dabartiniams rausvi rausvi / Tai džiaugsmas, meilė, aguona pievos „Thundertale“ tekstams, pvz., „Nusidriekė takas pėdų pakrašty / Vandens ženklai, žalsvi žalsvi / Tikėjimas, kruvinų / sustojęs ties brolių kapais / kas matė, kas ramybė, ir žvaigždės miegančios nakty“ („Vandens žino / kiek buvo kapų, pavirtusių kaulų laukais... Vos ženklai“, žodžiai poetės Elenos Mezginaitės) gyvas, išsekęs / ropoju taku / numirti arčiau žiburių / 4 http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios- ir vietoj savųjų gimtų trobesių saujelę randu pelenų“ parodos/34/populiariosios-muzikos-ribojimas- („Paskutiniame take“) ar „Čia Lietuva, čia Lietuva sovietineje-lietuvoje-lya/exh-151/populiariosios- / neleisk, kad žūtų medžiai, neleisk, kad žūtų tavo muzikos-ribojimas-sovietineje-lietuvoje/ tauta...“ („Neleisk“). case-779#slide39 7 „Mes negalim kada norim gimti / ir motinos negalim 5 „Tėvyne dainų ir artojų / už ką tu mus šitaip baudi? Į pasirinkt / negalim pasirinkt kitos gimtinės / jinai viena, kokį džiaugsmingą rytojų Per skausmą ir kraują vedi? jos niekas neatstos / ji mūsų meilės ir kančių šaltinis / Tėvyne, tu mano tėvyne / su kuo ir prieš ką tu eini? / kas ją praras – neįsigys kitos“ („Ką galime ir ko Kodėl tu draskai man krūtinę / ko tu taip ieškai many?“ negalime rinktis“”).

51 „Tėvynė“ (sukurtoje 1989 m.) dainavo apie nuostabaus kad jos tekstas – tai iš naujo atrasto valstybingumo grožio, tačiau „labai niekšais patikėjusią“ šalį.8 Estijos deklaracija, savotiška „Anties“ instrukcija pirmosios pankroko scenos lyderius „J. M. K. E.“ išgarsino kartos nepriklausomos Lietuvos ambasadoriams. Suomijoje išleista daina „Tere Perestroika“ („Sveikas, Persitvarkyme!“), kurioje skamba pašaipios eilės apie IŠVADOS „diktatūros išvengusią valstybę“ ir „raudoną vėliavą, kuri jau nebeatrodo tokia baisi“. Grupės vokalistas XX a. 8 deš. Lietuvos populiariojoje ir roko muzikoje Villu Tamme ironiškų dainų apie savo šalį ir visuomenę buvo paradoksalus laikas – muzikos kolektyvai per nevengė ir kitose kompozicijose – pirmoji, dar 1989 vieną dešimtmetį išgyveno pačias skirtingiausias metais išleista plokštelė pavadinta „Külmale Maale“ („Į būkles – nuo beveik totalios jų kūrybos cenzūros ir šaltą šalį“). „Šalta šalis“ čia, be abejo, yra Sibiras, į kurį poreikio užsitarnauti nomenklatūrinės komisijos tekstų už savo kūrybą tikėjosi iškeliauti estų muzikantai. patvirtinimą iki beveik absoliučios kūrybos laisvės. Dar ironiškiau apie Sovietų Sąjungą atsiliepdavo Viena iš nedaugelio temų, kuri nuosekliai jungia ir drąsiausios pogrindinės Lietuvos roko grupės. to dešimtmečio rokerių tekstus – tai pasikartojanti Kauniečiai „33 proc. kiaulių pakeliui į Vatikaną“ patriotiškumo, Lietuvos tėvynės tema. Galbūt todėl klausė: „Kur tavo Tėvynei [SSSR] pareiga? Aš dabar taip nesunku sudaryti Baltijos kelio 25-mečiui, prageriu ją, aš prageriu ją.“ Poetas, Beketo sekėjas 30-mečiui ar būsimam 50-mečiui skirtus grojaraščius Nerijus Rėza iš Vilniaus grupės „Sa sa“ 1989 m. su ryškiomis, išskirtinėmis, vienomis geriausių per birželį atliktoje kompozicijoje „Kvailių šalis“ sugebėjo grupių „Rondo“, „Antis“, „Bix“ ar „Katedra“ karjerą kandžiai paatvirauti apie „kvailų šunų šalį“9, o dainoje dainomis. „Lėktuvas“, skambant melodijai, identiškai SSSR himnui, priedainyje iš viso išrėžti: „Taip šliaužioti gimę LITERATŪRA privalo tik šliaužiot – kelionė nuo stulpo pirmyn ir atgal.“ Girdenis Povilas (2019). „Populiariosios muzikos 1988 m. susikūrus Lietuvos persitvarkymo ribojimas sovietinėje Lietuvoje“. Voruta.lt, 2019 08 22 sąjūdžiui, o nuo 1989 m. jam pradėjus siekį atvirai (http://www.voruta.lt/populiariosios-muzikos-ribojimas- deklaruoti tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę, sovietineje-lietuvoje/) pasikeitė ir kai kurių rokerių tekstai. Nihilizmą, Kaušpėdas Algirdas. Antiška. Vilnius: Tyto alba, šaipymąsi iš sovietinės santvarkos absurdų kurį 2013. laiką pakeitė šviesios ateities vizijos (tokios dainos Pehlemann Alexander [red.] (2018) “Warschauer pavyzdys – „Anties“ šlageris „Krantas“). Valstybės, Punk Pakt: Punk im Ostblock 1977–1989”. Leipzig: valstybingumo sąvoka Lietuvos roko muzikoje taip Ventil Verlag. pat smarkiai keitėsi, šaliai ir visuomenei laisvėjant. Peleckis Mindaugas. Lietuvos rokas: ištakos ir Nuo 1990-ųjų savo jauną valstybę niekingai apibūdinti raida. Vilnius: Mintis, 2011. tekstuose tapo kaip ir prasto skonio pavyzdžiu. Springsteen Bruce (2002). “Re-Born in the USA.” Pradinį toną pagarbos Lietuvos respublikai dvasia UpClose. ABC News. dar visai sovietinėje Lietuvoje davė grupė „Rondo“, dar pusiau legaliai dainavusi „Lietuva, Lietuva – lūpos taria be garso: vesk ir drąsink mane, ir dabar, ir visada“. Net ir pašaipusis „Anties“ vokalistas Algirdas Kaušpėdas pirmąjį grupės gyvavimo etapą 1990 m. užbaigė daina „Lietuvos valstybė“10. Galime sakyti,

8 „Tėvyne... / Grįžtu į Tėvynę / Man rėkia – ji išsigimėlė / Bet man ji patinka / mieganti gražuolė / tik labai niekšais pasitikinti...“ („Rodina“). 9 „Kvailų šunų šalis / užmynęs koją ant / tavo gerklėj vos tvinksinčio pulso / maloniai jaučiu kaip / gašlūs dūžiai silpnėja / kvailių šalis / aš noriu pamatyti tavo galą / valia; ei, jūs, Perkūno žodis sako – nuo šiol tebūna – kvailų šunų šalis / aš noriu pamatyti tavo galą <...>“ Lietuvos valstybė – Baltijos aušra.... Lietuvos valstybė – („Kvailių šalis“). mirti ar gyventi, Lietuvos valstybė – pasaulio Lietuva!“ 10 „Ei, jūs, apsukrūs diplomatai – stipri pažemintų tautų („Lietuvos valstybė“)

52 Statehood Symbols in the Song Texts of Lithuanian Rock Bands of the Velvet Revolution Era (the 1980s)

Jonas Oškinis Public Institution “Gražinkime Kauną”

The lyrics of the Western rock bands underwent a start of Sąjūdis and the Velvet Revolution, the band significant transformation, with dominating themes of members began writing song texts themselves, and interpersonal relations and lust in the Elvis-influenced a wave of sharp criticism or even scathing mockery 1960s being replaced by the anti-establishment of the Soviet system followed (especially punk rock songs on social justice in the era of the Clash and bands). This trend was also present in other former U2. In Soviet Lithuania of the 1980s, the lyrics of Soviet republics. Finally, with the proclamation of the rock bands underwent four major transformations Lithuanian Independence in 1990, the anti-state and in almost 10 years. During the Brezhnev era, the anti-establishment songs became unpopular again. It bands had to choose approved conformist texts in is significant that the distinctive and distinguished band order to perform legally; later, in the lyrics of such of this era, Antis, split up by releasing the final single, bands as Rondo, Kardiofonas, and Katedra, praises an enthusiastic song “Lietuvos valstybė” (“The State to the current state of affairs were replaced by some of Lithuania”), in which singer Algirdas Kaušpėdas Aesopian lines, the poems written by some approved declared “Lithuania in the world“ and urged for the and renowned authors, members of the Lithuanian international recognition of the newly reborn European SSR Writers’ Union. In the late 1980s, with the state.

53 Religinis paveldas

Religious Heritage

55 Religinis paveldas

REQUIEM XIX A. VILNIAUS KATEDROJE: KĄ BYLOJA IŠLIKĘ MUZIKINIAI RANKRAŠČIAI?

Laima Budzinauskienė Lietuvos kultūros tyrimų institutas

ANOTACIJA: Requiem – gedulingos mišios už buvo atliekamos iškilmingiausios laidotuvių apeigos. mirusiuosius, pavadintos pagal pirmąjį teksto žodį. Žymiausios ir gražiausiomis legendomis apipintos Tikrojo šio žanro pavadinimo Missa pro defunctis XIX a. buvo Vilniaus katedroje vykusios Barboros Radvilaitės Lietuvos bažnytinių kapelų muzikiniuose rankraščiuose (1520–1551) laidotuvės, nebejotinai lydėtos giedojimo neaptinkama; dažniausiai gedulingos mišios juose buvo ir vokalinės-instrumentinės kapelos muzikavimo: vadinamos Missa de Requiem. Didžioji dalis XIX a. „Galiausiai birželio 22-ąją laidotuvių eisena įžengė į Vilniaus katedrai priklausiusių Requiem rankraščių Vilnių. Barboros karstas buvo įneštas į katedrą – iš saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių anksto išmuštą juodu audeklu, kaip ir Valdovų rūmų bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS) ir Lietuvos salės, ir netgi dar keturios bažnyčios. Iškilmingos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų laidotuvės vyko po dviejų dienų. Pasak vietos ir rankraščių skaitykloje (LNMMB RRS). Esamu metu kronikos, karalius „palaidojo karalienę Barborą labai rasta 16 XIX a. Vilniaus katedros kapelos repertuare liūdėdamas ir karališkai prašmatniai.“1 buvusių Requiem nuorašų, iš kurių 8 – užsienio šalių, XVIII a. antroje pusėje – XIX a. Vilniaus katedra 3 – lenkų kilmės ir vietinių kūrėjų kompozicijos, o 5 išgyveno architektūrinės ir meninės kaitos laikotarpį2. kūrinių partijų rinkiniai – anoniminiai. Šioje publikacijoje plačiau aptariami su Vilniaus katedra tiesiogiai 1 susijusių vietinių lenkų kilmės kompozitorių Florjano (?) Janicki Kamil. Aukso amžiaus damos. Tikros istorijos. Bobrowskio (?1779–1846?) ir Boguslawo (?) Zgirskio Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018, (gimimo ir mirties datos nežinomos) Requiem ir išlikę jų p. 258-259. rankraščiai. 2 1769 m. audra nugriovė katedros bokštą, kuris RAKTINIAI ŽODŽIAI: XIX amžius, Vilniaus katedra, virsdamas perskėlė bažnyčios skliautus ir dėl Requiem, F.(?) Bobrowski, B.(?) Zgirski, rankraščiai. nelaimingo atsitiktinumo užmušė kelis žmones. 1783 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Bažnytinė muzika XIX a. Lietuvoje atspindėjo (1726–1794) pavedimu katedra pradėta rekonstruoti bendrąsias kultūros tendencijas. Jai didelę įtaką pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus (1753–1798) darė tiek Europos menas, tiek susiklosčiusios projektą. 1786 m. italų architektas Carlo Spampani vietinio muzikavimo tradicijos. XIX a. viduryje Lietuvą (1740–1783) atnaujino Šv. Kazimiero koplyčią, o pasiekė Vakarų Europos bažnyčiose plitusi autentiško dailininkas Pranciškus Smuglevičius (1709–1780) jai bažnyčios muzikos stiliaus grąžinimo idėja, Šv. nutapė paveikslus. 1801 m. rekonstrukcijos darbus Cecilijos draugijos judėjimas, grigališkojo choralo užbaigė architektas Mykolas Angelas Šulcas (1769– renesansas. Bendram bažnytinės muzikos vystymuisi 1812). Katedra tapo klasicistine, o ant fasado frontono labai svarbūs buvo bažnyčių kapelų vadovai, siekę pastatytos skulptoriaus Karolio Jelskio (1749–1824) ugdyti profesionalumą, rūpinęsi atlikimu, pirkę ar šv. Elenos, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūros. perrašinėję natas, esamai kapelų sudėčiai pritaikę Fasadą ir vidų skulptūromis bei bareljefais išpuošė italų įvairias kompozicijas, skatinę vietinius kompozitorius skulptorius Tommaso Righi (1727–1802). Po 1831 m. iš rašyti naują muziką. uždarytos Šv. Kazimiero bažnyčios atkelta ir šoniniuose Pagrindinėje Vilniaus šventovėje per amžius fasaduose pastatyta dvylika skulptūrų, vaizduojančių

56 Tokių atsinaujinimų metu daug dėmesio buvo skiriama vargonais skirtos Missa pro defunctis S. Moniuszkos ir Vilniaus katedros vokalinės-instrumentinės kapelos vardo konkurse Varšuvoje buvo įvertintos pirmąja inventoriaus atnaujinimui: perkami instrumentai, premija5. Muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas natos, taip pat, kapelos vadovų rūpesčiu, repertuaras (1934–2016) tvirtina jas buvus sukurtas dar 1890 m.6 gausiai turtinamas naujais įvairių kompozicijų partijų D. Kšanienė savo muzikos istorijos tyrimuose mini rankraštiniais perrašais. Reikšmingas įvykis buvo ir tai, dar vieną J. Naujalio Missa pro defunctis op. 18 ciklą kad 1889 m. meistras Juozapas Radavičius (1857– vienbalsiam chorui su vargonais, parašytą 1912 m.7 1911) įrengė naujus katedros vargonus. Pastarųjų mišių spausdintos natos ir rankraštis yra saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių Requiem – gedulingos mišios už mirusiuosius, bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS)8. pavadintos pagal pirmąjį šių mišių teksto žodį. Tenka pastebėti, kad XIX a. Vilniaus katedros Šis vokalinis-instrumentinis žanras, palyginti su kapelos Requiem repertuaro kaita iki amžiaus daugiabalsėmis mišiomis, bažnytinėje liturgijoje pabaigos nebuvo intensyvi, o jo atnaujinimo pastangos atsirado gerokai vėliau3. Tikrojo šio žanro pavadinimo buvo daugiau pavienės negu visuotinės: jei kapelai Missa pro defunctis XIX a. Lietuvos bažnytinių kapelų vadovaudavo iniciatyvus ir aktyvus vadovas, muzikiniuose rankraščiuose neaptinkama; dažniausiai repertuaras sužibėdavo naujais kūriniais, tačiau tik juose gedulingos mišios buvo vadinamos Missa de jam pasikeitus, situacija tapdavo apatiška ir pasyvi. Requiem4. XIX a. viduryje Requiem liturginis žanras Toks repertuaro atnaujinimo „bangavimas“ geriausiai iš esmės jau buvo pamirštas bažnytinės muzikos atsispindi XIX a. pildytoje Vilniaus katedros Muzikos kūrėjų ir tapęs koncertiniu žanru, o apeigų metu buvo komiteto posėdžių protokolų knygoje, fiksavusioje atliekamos anksčiau sukomponuotos kompozicijos. kapelos inventorių ir muzikinių rankraščių partijų Susipažinus su XIX a. Lietuvos bažnytinių vokalinių- rinkinius9. instrumentinių kapelų repertuaru galima teigti, Esamu metu didžioji dalis XIX a. Vilniaus katedrai kad Requiem žanras nebuvo populiarus ir vietinių priklausiusių Requiem rankraštinių partijų rinkinių lenkų kilmės kompozitorių kūryboje. Paminėtina saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių koncertinio tipo Requiem estetikai artima Stanisławo bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS) ir Moniuszkos (1819–1872) 1850 m. sukurta gedulinga Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kompozicija, pasirodžiusi neilgai trukus po tais pačiais Retų knygų ir rankraščių skaitykloje (LNMMB RRS). metais mirusios jo mamos Elżbietos Moniuszkowos Pateikiamas XIX a. Vilniaus katedros vokalinės- laidotuvių. Tai Gedulingos giesmės Šv. Mišioms už instrumentinės kapelos repertuare buvusių ir tyrimo mirusiųjų sielas, parašytos Requiem būdingoje d-moll tonacijoje. Tekstas lenkų kalba, jo autorius poetas Alojzas Felińskis (1771–1820). Įdomu tai, kad 1870 m. 5 Kšanienė Daiva. Sakralumo ir muzikos raiškos S. Moniuszkos sukurtas tikras Reguiem (lotynų kalba) sąveika Juozo Naujalio mišiose „Missa In Honorem St. buvo skirtas identiškai atlikėjų sudėčiai. Casimiri“, Soter, 2007, nr. 22(50), p. 192. XIX a. pabaigoje kompozitorius Juozas Naujalis 6 Ambrazas Algirdas Jonas. Requiem in Litauen: (1869–1934) sukomponavo Missa pro defunctis Tradfition und Erneuerung, Musikgeschichte zwischen c-moll. Muzikologės Daivos Kšanienės teigimu, Ost- und Westeuropa. Kirchenmusik – geistiche Musik – 1895 m. sukurtos ir keturbalsiam mišriam chorui su religiöse Musik. Edition IME, Bonn, Studio Verlag, 2002, p. 2. 7 Kšanienė Daiva. Sakralumo ir muzikos raiškos Lietuvos kunigaikščius, apaštalus ir šventuosius. 1836– sąveika Juozo Naujalio Mišiose „Missa In Honorem St. 1838 m. katedra dar kartą remontuota pagal architekto Casimiri“, Soter, 2007, nr. 22(50), p. 192. Karolio Podčašinskio (1790–1860) projektą. Plačiau 8 Ši informacija pateikiama Lietuvos muzikos ir žr.: L. Stuokos-Gucevičiaus katedra (nuo pastatymo iki teatro akademijos Kompozicijos studijų programos sovietmečio). Prieiga internetu: http://www.katedra.lt/ magistranto Simo Sapiegos darbe Juozo Naujalio iki-sovietmecio/ [žiūrėta 2019 03 20]. religinė kūryba ir išlikę jos rankraščiai (darbo vadovė 3 Plačiau žr.: Chase Robert. Dies Irae: A Guide to L. Budzinauskienė), kuriame aptariami mažai tirti ir Requiem Music. Scarecrow Press, 2003. LMAVB RS saugomi J. Naujalio religinės muzikos 4 Plačiau žr.: Budzinauskienė Laima. XIX a. bažnytinės kūriniai. muzikos žanrai Lietuvoje: identifikacijos, sąveikos ir 9 Vilniaus katedros Muzikos komiteto posėdžių protokolų kaita, Menotyra, 2013, nr. 3, p. 207–220. knyga, LMAVB RS, Vilniaus kapitulos fondas, 43-19679.

57 metu rastų Requiem rankraščių sąrašas: atliekami Nemenčinės bažnyčioje. Šio kompozitoriaus 1. Albertini Gioacchino (1748–1812). Requiem Es- kūrybos populiarumą XIX a. patvirtina kūrinių dur rankraščių nuorašų gausa Vilniaus katedros, taip pat 2. Becher Joseph (1821–1888). Requiem Es-dur ir dabartinėje Baltarusijos teritorijoje esančios Užbalių 3. Bobrowski Florjan (?) (?1779–1846?). Requiem (Zabialy) dvaro ir bažnyčios kapelų repertuare12. c-moll Jau minėtoje Vilniaus katedros Muzikos komiteto 4. Cherubini Luigi (1760–1842). Requiem c-moll posėdžių protokolų knygoje13 1823 m. sudarytame 5. Filke Max (1855–1911). Requiem d-moll op. 111 kompozicijų sąraše yra įrašytas Bobrowskio Requiem 6. Gruber Joseph (1855–1933). Zweites requiem in c. Išlikusios partijos suplyšusios, rištos siūlais, c-moll savu laiku sudėtos į popierinį aplanką, kuriame dabar 7. Kozłowski Józef (1757–1831). Requiem es-moll likusios vokalinių balsų (CATB), I, II smuiko, alto, boso, 8. Rosetti Antonio (1750–1792). Requiem Es-dur I, II klarneto, I valtornos, I, II trimito partijos (kai kurių – 9. Schiedermayr Johann Baptist (1779–1840). net po kelis variantus). Canto partijos nuoraše įrašytos Requiem c-moll atlikėjų (?) J. Uszpulewicz, T. Duncy pavardės. Alto 10. Schiedermayr Johann Baptist (1779–1840). partijoje įrašyta 1873 m. data ir informacija, kad partiją Requiem Es-dur perrašė Juzefas Siokinas. Boso partijoje rasta dar 11. Zgirski Boguslaw (?) (XVIII a. II pusė–XIX a. viena data – 1852 m., o kaip perrašo autorius minimas pradžia). Requiem c-moll M. Woyczechowskis. Instrumentinio boso partijoje 12. Requiem c-moll randama E. Ficko pavardė. Tai, jog kai kurių partijų 13. Requiem c-moll esama net po kelis perrašus, juose įrašyti skirtingi 14. Requiem Es-dur nuorašų autoriai ir rastos dvi datos, leidžia patvirtinti 15. Requiem Es-dur hipotezę, jog F.(?) Bobrowskio Requiem c-moll 16. Requiem g-moll Vilniaus katedroje buvo atliekamas labai dažnai. Kitas vietinis kompozitorius, kurio Requiem Šioje publikacijoje plačiau aptarsiu su Vilniaus rankraštinės partijos išlikusios ir saugomos LNMMB katedra tiesiogiai susijusių vietinių lenkų kilmės RS, – Boguslawas (?) Zgirskis (gimimo ir mirties datos kompozitorių Florjano (?) Bobrowskio (?1779–1846?) nežinomos). Apie patį kompozitorių informacijos yra ir Boguslawo (?) Zgirskio (gimimo ir mirties datos taip pat mažai. Išanalizavus repertuaro sąrašus galima nežinomos) Requiem ir išlikusius jų rankraščius. konstatuoti, kad XVIII–XIX a. sandūroje po Vilniaus Kompozitoriaus F. (?) Bobrowskio pavardė katedros skliautais buvo dažnai atliekamos čia 1760– išlikusiame Requiem c-moll rankraštyje (LNMMB 1775 m. laikotarpiu kapelos vadovu dirbusio B.(?) RRS, F105*–45510) užrašyta ant titulinio partijų Zgirskio Kompleta in D, Lamentacija in C, Sanctum rinkinio lapo. Apie šį autorių daug informacijos nėra: in Es ir kiti kūriniai14. Baltarusių muzikologė Sviatlena galima prielaida, kad Bobrowskio pavarde žinomas Niemahaj savo straipsnyje plačiau kalba apie B.(?) kompozitorius buvo jėzuitas, 1882 m. išleisto Lotynų- Zgirskio Didžiosios savaitės lamentacijas, kurios taip lenkų kalbų žodyno autorius Florjanas Bobrowskis, pat buvo atliekamos Vilniaus katedroje15. Muzikologė kuris 1805–1811 m. dirbo Oršoje, Dineburge, daro prielaidą, kad tai galbūt buvo Boguslawas Vitebske, 1807 m. įšventintas į kunigus, o nuo 1820 m. Zgirskis, dirbęs Vilniaus Bazilijonų vienuolyno susiejo savo gyvenimą su Vilniumi. Nuo 1822 m. prefektu ir kūręs muziką Bazilijonų mokyklos teatrui, F. Bobrowskis – Nemenčinės parapinės bažnyčios kunigas, Vilniaus masonų ložės Uolusis lietuvis narys ir meistras11. Jei tai tas pats asmuo, galima 12 Ten pat, p. 23. daryti prielaidą, kad kompozitoriaus F.(?) Bobrowskio 13 Vilniaus katedros Muzikos komiteto posėdžių protokolų vokaliniai-instrumentiniai kūriniai pirmiausia buvo knyga, LMAVB RS, Vilniaus kapitulos fondas, 43-19679. 14 Plačiau žr.: Budzinauskienė Laima, Lietuvos bažnytinių 10 Fondo numeris pažymėtas žvaigždute (*), nes šis kapelų vadovų ir narių kūrybinė veikla (XVIII a. rankraštinių partijų rinkinys dar nėra įtrauktas tarp pabaiga – XIX a. I pusė), Menotyra, 2007, nr. 1, p. 25– laisvai prieinamų fondo dokumentų. 31. 11 Plačiau žr.: Budzinauskienė Laima. Bažnytinės 15 Šio kūrinio natos taip pat saugomos LNMMB vokalinės-instrumentinės muzikos kūrėjai XIX a. pirmos RS F105*. Plačiau žr.: Niemahaj Sviatlena. Holy pusės Lietuvoje: Florjanas Bobrowskis, Adalbertas Week Lamentations in Vilnius Cathedral. Lietuvos Dankowskis ir kiti. Ars et praxis, 2013, t. 1, p. 20–30. muzikologija, 2014, nr. 15, p. 20–33.

58 Vilniaus katedros vaizdas XIX a. pabaigoje (XX a. pradžios atvirlaiškis, nuotraukos autorius anonimas)

komponavęs vertingą, profesionaliai parašytą popieriaus vandenženklyje matoma datos pradžia sakralinę muziką16. 18[...] leidžia daryti prielaidą, kad tai jau ne pirmasis Ant išlikusio B.(?) Zgirskio Requiem (LNMMB šios kompozicijos nuorašas. Deja, dar nežinoma, kur RRS F105*–715) rankraštinių partijų dėklo yra yra likusi dalis pasimetusių kūrinio partijų. Esamu titulinis lapas, kuris byloja apie kompozicijos autorių – metu išlikusios B.(?) Zgirskio Requiem c-moll partijos Zgirskiego Requiem. Taip pat čia itališkai užrašyta, nesuteikia žinių apie jas perrašiusius asmenis, kokios partijos sudaro kūrinį: Violino Primo, Violino atlikimo datas, tačiau rankraščiai dažnai naudoti, Secundo, Canto, Alto, Tenore, Basso, Clarinetto natos ne kartą taisytos ir ryškintos, tad galima spėti, Primo, Clarinetto Secundo, Corno Primo, Corno jog šis kūrinys Vilniaus katedroje taip pat buvo dažnai Secundo, Basso Fundamento. Iš šios informacijos atliekamas. galima spręsti, jog šiuo metu dar nerastos vokalinių Apibendrinant galima tik apgailestauti, kad šių balsų CA, instrumentinės I, II klarneto, I, II valtornos dviejų vietinių kompozitorių – Florjano (?) Bobrowskio ir instrumentinio boso partijos. Palyginus muzikinę ir Boguslawo (?) Zgirskio – Requiem partijų rinkiniai kūrinio medžiagą su kitose Vilniaus bibliotekose mus pasiekė nepilni, tad dar negalime jų restauruoti saugomais rankraščiais išsiaiškinta, jog vienos – I ir atlikti. Reikia tikėtis, kad ateityje tęsiami archyvų smuiko – B.(?) Zgirskio Requiem partijos fragmentas tyrinėjimai suteiks šią galimybę ir aptartieji Requiem saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių vėl skambės Vilniaus katedroje. bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS, F43- 27299 [1]). Šioje partijoje neminima autoriaus Straipsnį norėčiau pabaigti citata iš XIX a. pabaigos pavardė, todėl iki šiol šio rankraštinio nuorašo Įvykių žiniaraščių, pildytų Vilniuje: autorystė nebuvo nustatyta. Pastarosios partijos „Mieste siautė kišenvagiai. Iš kišenių jie traukė pinigus, kapšelius, pinigines, o iš vyrų dar ir laikrodžius su grandinėlėmis. Kišenvagiai „dirbo“ praktiškai visose 16 Ten pat, p. 21.

59 viešose miesto vietose, kuriose susirinkdavo daugiau Literatūros sąrašas žmonių. Tai buvo miesto gatvės, aikštės, teatrai [...]. Kišenvagiai ypač mėgo darbuotis dviejose vietose – Ambrazas Algirdas Jonas. Requiem in Litauen: bažnyčiose ir cerkvėse [...]. Šventovėse, mažoje ir Tradfition und Erneuerung, Musikgeschichte zwischen ribotoje erdvėje, susirinkdavo gana daug žmonių, kurie Ost- und Westeuropa. Kirchenmusik – geistiche dėmesį nuo kasdienio šurmulio nukreipdavo į maldas, Musik – religiöse Musik. Edition IME, Bonn, Studio skirtas Dievui [...]. Kišenvagiams ypač palanki situacija Verlag, 2002, p. 27–32. susidarydavo po pamaldų, kai parapijiečiai susispaudę Budzinauskienė Laima. XIX a. bažnytinės muzikos braudavosi pro neplačias bažnyčios duris. 1899 m. žanrai Lietuvoje: identifikacijos, sąveikos ir kaita. kovą einant iš Katedros po pamaldų iš valstiečio Menotyra, 2013, nr. 3, p. 207–220. Adamo Zunsko ištraukė kapšelį su 53 rubliais 60 Budzinauskienė Laima. Bažnytinės vokalinės- kapeikų, o kitą dieną, kovo 4-ąją, ten pat iš atsargos instrumentinės muzikos kūrėjai XIX a. pirmos titulinio tarėjo Antono Močidlovskio pavogė auksinį pusės Lietuvoje: Florjanas Bobrowskis, Adalbertas laikrodį su grandinėle ir piniginę su pinigais.“17 Dankowskis ir kiti. Ars et praxis, 2013, t. 1, p. 20–30. Gal kišenvagis, prie Vilniaus katedros lūkuriavęs Budzinauskienė Laima, Lietuvos bažnytinių kapelų eilinės aukos, taip pat klausėsi vieno iš dabar vadovų ir narių kūrybinė veikla (XVIII a. pabaiga – rankraščiuose išlikusio Requiem?.. XIX a. I pusė), Menotyra, 2007, nr. 1, p. 25–31. Chase Robert. Dies Irae: A Guide to Requiem Music. Scarecrow Press, 2003. L. Stuokos-Gucevičiaus katedra (nuo pastatymo iki sovietmečio). Prieiga internetu: http://www.katedra.lt/ iki-sovietmecio/ [žiūrėta 2019 03 20]. Kšanienė Daiva. Sakralumo ir muzikos raiškos sąveika Juozo Naujalio mišiose „Missa In Honorem St. Casimiri“, Soter, 2007, nr. 22(50), p. 187–201. Niemahaj Sviatlena. Holy Week Lamentations in Vilnius Cathedral. Lietuvos muzikologija, 2014, nr. 15, p. 20–33. Sapiega Simonas. Juozo Naujalio religinė kūryba ir išlikę jos rankraščiai (dalyko Muzikos šaltiniai ir jų tyrimų metodologija kurso darbas, darbo vadovė L. Budzinauskienė), LMTA, 2017 (rankraštis). Vilniaus katedros Muzikos komiteto posėdžių protokolų knyga, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, Vilniaus kapitulos fondas, 43-19679. Обзор Виленской губернии за 1899 год, Вильна, 1900.

17 Обзор Виленской губернии за 1899 год, Вильна, 1900, c. 4.

60 The 19th Century Requiem in Vilnius Cathedral: What has been learnt from the Surviving Musical Manuscripts

Dr. Laima Budzinauskienė Lithuanian Culture Research Institute

The 19th century ecclesiastical music in Lithuania The majority of the manuscripts that previously reflected general cultural trends. It was greatly belonged to Vilnius Cathedral are currently stored influenced by both European traditions and the local in the Manuscripts Department of the Wroblewski music-making traditions. In the mid-19th century, Library of the Lithuanian Academy of Sciences and in the idea of recovering the authentic church music the Rare Books and Manuscripts Reading Room of style, spreading in Western European churches, the the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. Cecilian movement for church music reform, and the A part of the documents are copies of the same Renaissance of Gregorian Chant reached Lithuania. compositions, apparently done at different times: in However, the changes in the 19th century ecclesiastical some cases, several copies of the parts for the same mourning repertoire was not intense until the end of voice or instrument were found transcribed on different the century, and the efforts of its renovation were more sorts of paper; next to some parts, different dates of individual than universal. For the general development transcription were indicated. Until now, 16 Requiem of ecclesiastical music, church choir leaders were very Masses that belonged to the Vilnius Cathedral important: they sought to develop professionalism, Choir have been found, including eight from foreign cared about performances, bought or transcribed countries, three written by Polish descent and local sheet music, adjusted different works of music to the composers, and five anonymous ones. composition of their choirs, and encouraged local composers to write new compositions. Key words: the 19th century, Vilnius Cathedral, Requiem, F. (?) Bobrowski, B. (?) Zgirski, manuscripts.

61 Religinis paveldas

ČESLOVO SASNAUSKO (1867–1916) REQUIEM E-MOLL: KONTEKSTAI IR ATSPINDŽIAI

Rasa Murauskaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademija

ANOTACIJA: Kompozitoriaus Česlovo Sasnausko mirimo sukakčiai paminėti (1916–1936)“ (Žilevičius, (1867–1916) Requiem e-moll ciklas yra laikomas 1936). pirmuoju ryškiu šio žanro pavyzdžiu lietuvių muzikinėje 1978 m. muzikologas Vytautas Landsbergis išleido tradicijoje. Nors jo oficiali premjera įvyko 1915 m., knygelę, kurioje – sąrašas rankraščių, susijusių tačiau kompozitoriaus amžininkai Juozas Žilevičius su Sasnausko biografija ir kūryba (Landsbergis, (1891–1985) ir Bronislavas Čėsnys (1884–1944) 1978), o dar po poros metų pasirodė turininga tvirtino, kad šis kūrinys – ilgus metus trukusio kūrybinio Sasnausko biografija, kurią Landsbergis rengė proceso rezultatas. Apie tai, jog requiem tema remdamasis išlikusiais pirminiais šaltiniais ir keliomis kompozitorius gyveno bene penkiolika metų, byloja ir stambesnėmis pirmtakų publikacijomis (Landsbergis, Kauno kurijos archyve saugomi ankstesnio, kuklesnės 1980). Knygoje plačiai aptariama tiek kompozitoriaus apimties jo „Missa Requiem“ bei dar vieno Requiem biografija, tiek jo kūryba, kurią muzikologas skirsto kūrinio soprano partijų rankraščiai. Tad šio straipsnio į koncertinę-vokalinę, bažnytinę ir vargonų. Taip pat tikslas – aptarti ne patį Requiem e-moll ciklą, o jo pateikiamas išsamus Sasnausko kūrinių sąrašas, ryšius su kitais muzikiniais tekstais – ankstyvesniais iliustracijos, kai kurių pirminių šaltinių faksimilės. paties Č. Sasnausko komponuotais requiem kūriniais, 2002 m. Landsbergis užbaigė savo darbų, skirtų taip pat kompozicijomis, kurias savo bibliotekoje Č. Sasnausko asmenybei, ciklą, išleisdamas paties saugojo ir analizavo kompozitorius, pats rašydamas kompozitoriaus rašytų tekstų rinkinį (Landsbergis, vieną solidžiausių savo darbų. 2002). Visa kita – mažesnės apimties straipsniai, RAKTINIAI ŽODŽIAI: Česlovas Sasnauskas, skirsniai monografijose, atsiliepimai spaudoje. requiem, muzikinis tekstas, lyginamoji analizė Pastarųjų ypač gausu būta Peterburgo, kuriame Sasnauskas dirbo, spaudoje, vėliau – Lietuvos Įvadas tarpukario laikraščiuose. Daug iškarpų iš aptariamo laikmečio spaudos saugoma Kauno kurijos archyve, Nors Česlovas Sasnauskas yra vienas pirmųjų kuriame taip pat galima rasti kelis dokumentus su profesionalių lietuvių kompozitorių, kurio aktyvi medžiaga apie Sasnauską, jo kūrinių rankraščiais. muzikinė veikla buvo ypač svarbi formuojantis lietuvių Savo ruožtu, šis tyrimas, vedamas prieš tai profesionaliosios muzikos tradicijai, darbų apie jį vykdytos XIX a. requiem rankraščių, saugomų nėra labai daug. Pirmoji išsamesnė publikacija apie Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kompozitorių pasirodė minint 10-ąsias jo mirties peržvalgos, skirtas išsamesnei Česlovo Sasnausko metines – kunigas, teologas Blažiejus Čėsnys (1884– Requiem e-moll – vieno pirmųjų šio žanro kūrinių 1944) 1926 m. žurnale „Muzikos aidai“ išspausdino lietuvių muzikos tradicijoje analizei. Išanalizavus išsamų straipsnį apie 1905 m. Sasnausko kelionę, kūrinį keliais skirtingais rakursais, šiame straipsnyje kurios metu jis gilinosi į grigališkąjį choralą (Čėsnys, pristatomas vienas jų – Requiem e-moll santykis su 1926). Dar po dešimtmečio pasirodė vargonininko, kitais muzikiniais tekstais, tiek paties Sasnausko kompozitoriaus ir pedagogo Juozo Žilevičiaus sukomponuotais anksčiau datuojamais requiem (1891–1985) knyga „Česlovas Sasnauskas. Trumpa žanro kūriniais, tiek kompozicijomis, kurias, remiantis iliustruota biografija ir jo darbų apžvalga 20 metų B. Čėsnio užrašais (Landsbergis, 1978, p. 204),

62 kompozitorius turėjo savo bibliotekoje ir analizavo datos, todėl galima spręsti, jog jis buvo rašomas tarp Requiem e-moll kūrimo laikotarpiu. 1899 m., kai pirmą kartą spaudoje minimas Sasnausko requiem žanro kūrinys, ir 1915 m., kai pirmą kartą Česlovo Sasnausko requiem kūriniai nuskambėjo galutinė Requiem e-moll versija.

Vytautas Landsbergis tvirtina, kad Česlovas „Missa Requiem“, Requiem e-moll ir Requiem Sasnauskas requiem tematika domėjosi ilgai, o šiame soprano partija žanre išskirtinai reiškėsi ir jo polinkis kompozicijas nuolatos perrašinėti, vis būti nepatenkintam rezultatu „Missa Requiem“ ir Requiem e-moll – akivaizdžiai (Landsbergis, 1980, p. 143). Tą patį teigė ir Juozas skirtingi kūriniai. Visgi atidžiau analizuojant abu Žilevičius, rašęs, kad Sasnauskas buvęs sau ciklus, tam tikrų intonacinių sąsajų rasti galima. nepaprastai reiklus, kūrinius gausiai perdirbinėjęs. Tiesa, jas lemti gali ir gana kanoniškas pačių Žilevičius mini buvus net septynis Sasnausko requiem kūrinių stilius – tam tikros gedulingų mišių gedulingų mišių variantus (Žilevičius, 1936, p. 24), stiliui būdingos intonacijos, ritminės formulės, paties tačiau iki šių dienų išlikusios tik spausdintos Requiem kompozitoriaus bažnytinės muzikos stilius, noras e-moll natos (rankraštis neišlikęs), senesnis ir muzikine kalba įprasminti tekstą, vedantis į panašių mažesnės apimties „Missa Requiem“ ir dar vienų muzikinių struktūrų naudojimą, siekiant išryškinti Requiem mišių soprano partija. Visus šiuos tam tikrus kanoninio requiem teksto elementus. Taip dokumentus galima rasti Kauno kurijos archyve. Iš pat abiejuose cikluose pastebima vokalinės partijos išlikusių rankraščių galima spręsti, jog gedulingų mišių dubliavimo instrumentine tendencija. motyvas kompozitoriaus akiratyje atsidūrė pačioje XIX a. pabaigoje. 1899 m. pirmą kartą minimas Palyginus abiejų kūrinių „Te decet hymnus...“ Sasnausko Requiem solo balsui ir vargonams. Kūrinys epizodus, galima pastebėti panašias melodinės minimas lenkiškame žurnale „Kraj“ nr. 48, kuriame struktūros konstravimo tendencijas: melodinė aprašomos gedulingos pamaldos už Fredericą linija nuosekliai kyla, vyrauja judėjimas sekundos Chopiną, laikytos Šv. Kotrynos bažnyčioje Sankt intervalais. Ypatingas dėmesys abiejuose cikluose Peterburge. skiriamas žodžiui „Sion“: ties skiemeniu „Si“ tiek Visgi plačiausiai žinomas Sasnausko requiem žanro viename, tiek kitame requiem pasiekiama aukščiausia kūrinys – Requiem e-moll. Oficiali jo premjeros data – frazės nata (atitinkamai si ir mi), iš kurios kvartos 1915 m., nors, remiantis amžininkų Žilevičiaus, Čėsnio šuoliu pereinama į skiemenį „on“. Harmoniniu atžvilgiu, tekstais, šis kūrinys – ilgus metus trukusio kūrybinio prieš žodį „Sion“ abiejuose kūriniuose naudojamas proceso rezultatas. Minėti autoriai tvirtina, kad iki minorinės dominantės sekstakordas. (1–2 pvz.) finalinio Requiem e-moll varianto mišiose Šv. Kotrynos bažnyčioje ne kartą skambėjo įvairūs requiem Įdomiai dėliojama ir Kyrie medžiaga. Requiem variantai. Įrodymai, patvirtinantys kompozitoriaus e-moll cikle yra ryškių polifoninio plėtojimo epizodų – amžininkų teiginius – du išlikę kitų requiem kūrinių tokiu ir prasideda šis dalis. „Missa Requiem“ ir rankraščiai, saugomi Kauno arkivyskupijos kurijos Requiem e-moll Kyrie parašytas bendravardėse archyve. tonacijose – atitinkamai e-moll ir E-dur. Tačiau Pirmasis rankraštis – „Missa Requiem“ ciklas, intonacinės sąsajos atsiveria išskaidžius į dvi dalis ankstyviausias išlikęs Sasnausko requiem žanro pirmąją frazę „Kyrie eleison“. Nesunku pastebėti, kūrinys. Jis parašytas solo balsui ir vargonams e-moll kad Requiem e-moll cikle „Missa Requiem“ melodinė tonacijoje. Ciklą pats kompozitorius padalijo į šešias medžiaga, atitikdama tekstą, išskirstoma į skirtingus dalis: Introitus, Graduale, Sanctus, Benedictus, balsus – atitinkamai bosą ir altą. (3–4 pvz.) Offertorium, Agnus, taip pat yra ir dažnai po requiem ciklų atliekama Libera me dalis. Graži tematinė sąsaja pastebima Benedictus Antrasis – Requiem ciklo soprano partija, kurios dalių pradžiose – tiek abiejų ciklų akompanimentai, muzikinė medžiaga akivaizdžiai siejasi su Requiem tiek melodinės linijos prasideda tuo pačiu melodiniu e-moll ciklu. Ciklą, kurio išlikusi tik soprano partija, motyvu. Nors skiriasi dalių tonacijos (Requiem e-moll – sudaro mažiau dalių, jos mažiau išplėtotos, tačiau šios E-dur, „Missa Requiem“ – e-moll), šio melodinio soprano partijos ir Requiem e-moll ciklo lyginamoji motyvo skambesys identiškas, kadangi naudojamas analizė parodo, kad tai – akivaizdžiai Requiem e-moll melodinis minoras. (5–6 pvz.) „eskizas“, iš kurio vėliau gimė didžiulis ciklas mišriam chorui su vargonais. Ant minimo rankraščio nėra Nors Requiem e-moll ir „Missa Requiem“ –

63 1 pvz. „Missa Requiem“ Te decet hymnus ištrauka

2 pvz. Requiem e-moll Te decet hymnus ištrauka

3 pvz. Pirmoji Kyrie eleison frazė „Missa Requiem“ cikle

64 4 pvz. Pirmoji Kyrie eleison frazė Requiem e-moll cikle

5 pvz. „Missa Requiem“ ciklo dalies Benedictus pradžia

6 pvz. Requiem e-moll dalies Benedictus pradžia

65 akivaizdžiai skirtingi kūriniai, kuriuose išplėtotos e-moll daugiabalsės faktūros soprano partiją, tačiau skirtingos muzikinės idėjos, tačiau pastaroji analizė yra epizodų, kuriose Requiem medžiaga naudojama rodo egzistuojant tam tikras intonacines sąsajas, ir kituose Requiem e-moll balsuose. Būtent toks liudijančias tam tikrus kompozitoriaus stilistinius pavyzdys – ciklų Introitai. Requiem pirmosios frazės polinkius. Tačiau kitas išlikęs Sasnausko requiem intonacinė medžiaga tik su viena maža išimtimi ir žanro kūrinys – jo Requiem soprano partija minimaliai varijuota ritmika identiškai atitinka Requiem neabejotinai tiesiogiai susijusi su Requiem e-moll. Šių e-moll pirmosios frazės boso partiją. (7–8 pvz.) dviejų kūrinių muzikinė medžiaga ne identiška, tačiau nepaprastai artima, todėl galima spręsti, jog išlikusi Tolesnė Introitus medžiaga melodiškai sutampa, soprano partija yra dalis pirminio Requiem e-moll tačiau persikelia į Requiem e-moll soprano partiją. Te ciklo varianto. Toliau pateikiamas keleto ciklo dalių decet hymnus epizodo melodinė medžiaga Requiem palyginimas, parodantis akivaizdų šių dviejų kūrinių e-moll skirta solistui tenorui. Ši partija tik su keliomis muzikinės medžiagos ryšį. ritminėmis ir melodinėmis išimtimis atitinka Requiem Prieš analizuojant glaudžius šių dviejų kūrinių sopranui sukomponuotą muzikinę medžiagą, tik santykius, reikia apžvelgti pagrindinius ciklų perkeltą oktava žemiau. (9–10 pvz.) skirtumus. Requiem sudaro mažiau dalių – jame nėra instrumentinių Praeludium ir Postludium dalių, taip Nuo sugrįžtančios frazės „Requiem aeternam“ cikle pat Tractus, Sequentia, Communion ir prie Requiem Requiem e-moll soprano partijoje vėl pastebima tokia e-moll ciklo esančio Libera me, Domine. Taip pat pat medžiaga kaip ir Requiem cikle. Requiem e-moll galima pastebėti, kad nevienodas daugelio tapačių nenaudojama pradinė repetityvinė „Kyrie eleison“ melodinių intonacijų ritmas, pradinės ciklo tempo medžiaga iš Requiem ciklo perimama tik trečiojo nuorodos taip pat nesutampa: Requiem prašoma „Kyrie eleison“ pakartojimo frazė. Tačiau „Christe Largo, o Requiem e-moll – Adagio tempų. Kai kuriose eleison“ medžiaga vėl yra beveik identiška, minimaliai dalyse Requiem melodinė medžiaga atitinka Requiem varijuojant melodiką ir ritmiką. (11–12 pvz.)

7 pvz. Requiem soprano partijos Introitus pradžia, 1–6 t.

8 pvz. Requiem e-moll Introitus pradžios boso partija beveik identiška Requiem ciklo muzikinei medžiagai

9 pvz. Requiem dalies Introitus epizodo Te decet pradžia, 13–17 t.

66 10 pvz. Requiem e-moll ta pati muzikinė medžiaga perkelta oktava žemiau – parašyta tenorui.

11 pvz. Requiem e-moll naudojama tik trečiojo Kyrie muzikinė medžiaga iš Requiem ciklo

12 pvz. Requiem e-moll ciklo Introitus dalies Kyrie epizodo pradžia

13 pvz. Requiem ciklo Introitus, 1–5 t. dinamika

14 pvz. Requiem e-moll ciklo Introitus dalies 1–4 t. dinamika

67 15 pvz. Requiem ciklo Sanctus dalis, 5–9 t.

16 pvz. Requiem e-moll ciklo Sanctus dalis, 4–6 t.

Svarbu pastebėti, jog daugeliu atveju abu kūrinius sieja ne tik nepaprastai panaši intonacinė medžiaga, Tarp likusių ciklo dalių taip pat pastebimi tiesioginiai bet ir dinamika bei štrichai. Žemiau pateikiami keli intonaciniai ryšiai. Tad akivaizdu, jog galutinis Requiem pavyzdžiai (13, 14 pvz.), kuriuose Requiem dinamika e-moll ciklo variantas buvo ne staiga parašytas, o ar štrichai atitinka Requiem e-moll dinamiką ir štrichus. ilgus metus brandintas darbas, atspindintis ilgametį (13–14 pvz.) gilinimąsi į gedulingų mišių tematiką, tam tikras kompozitoriui būdingas intonacijas, pirminių idėjų Įdomu pažvelgti į abiejų ciklų Sanctus dalis. Jų naujas traktuotes. apimtis beveik identiška: Requiem e-moll ciklo dalis apima 17, o Requiem – 18 taktų; abiejų metras – Requiem e-moll ir Česlovo Sasnausko analizuoti 4/4. Iš pirmo žvilgsnio dalių pradžios atrodo visiškai requiem žanro kūriniai skirtingos, tačiau muzikinės medžiagos tapatumą galime pastebėti jau ties trečiuoju „Sanctus“ Kaip straipsnio pradžioje jau minėta, pakartojimu – nors skiriasi ritmika, tačiau soprano Č. Sasnauskas savo bibliotekoje sukaupė ir, tikėtina, melodinė linija išlieka identiška iki pat žodžių „Pleni išanalizavo nemažai kitų autorių šio žanro kūrinių. sunt“. Toliau plėtojama melodinė linija minimaliai B. Čėsnio užraše minimi kompozitorių Hectoro varijuojama, nors išsaugomos tokios pat melodinės kryptys, daugeliu atveju sutampa ir ritmika, dinaminiai niuansai. (15–16 pvz.) 68 Berliozo1, Luigi Cherubini2, Felixo Draesekes3, Josepho Hunkes7, Wolfgango Amadeuso Mozarto8, Casparo Etto4, Vinzenzo Gollerio5, Michaelio Hallerio6, Lorenzo Perosi9, Josepho Rennerio10, Friedricho Ludwigo Seidelio11, Giuseppes Verdi12 ir Hyneko Vojačeko13. 1 H. Berliozo (1803–1869) Requiem parašytas 1837 m. Tai vienas geriausiai žinomų šio kompozitoriaus kūrinių, išsiskiriančių savo orkestruote, trunkantis apie 90 7 J. Hunke (1802–1883) – iš Bohemijos kilęs min. Kūrinys sudarytas iš 10 dalių, jo stilius artimas kompozitorius, Sankt Peterburge dėstęs kontrapunktą ankstyvojo romantizmo estetikai (Steinberg, 2005, (Dimitriadis, in http://www.requiemsurvey.org/ p. 33). composers.php?id=1599). 2 L. Cherubini (1760–1842). Išskirtinai žymus ir 8 W. A. Mozartas (1756–1791) Requiem d-moll yra įspūdingas jo 1816 m. pirmą kartą atliktas Requiem laikomas bene įspūdingiausiu šio žanro kūriniu. Pats c-moll, kurį puikiai įvertino kompozitoriaus amžinininkai kompozitorius šio kūrinio užbaigti nespėjo, tai 1792 m. Robertas Schumannas, Johanessas Brahmsas, L. Van padarė Franzas Xaveras Sussmayeris. Kūrinys Beethovenas. Tai vienas įspūdingiausių, didelės parašytas sopranui, kontraltui, tenorui ir bosui bei apimties, turtingos muzikinės kalbos requiem kūrinys. keturbalsiam mišriam chorui su orkestru (Keefe, 2012, Cherubini Requiem d-moll, parašytas vyrų chorui, p. 122). tokios didelės sėkmės nebesulaukė – jį kompozitorius 9 parašė, kai Paryžiaus arkivyskupas 1834 m. L. Perosi (1872–1956) – italų kompozitorius ir uždraudė bažnytinėje muzikoje naudoti moterų balsus dvasininkas, daugiausia rašęs bažnytinę muziką. (Sanderson, in http://www.allmusic.com/album/luigi- XIX a. pabaigoje, būdamas vos 20 metų, jis jau buvo cherubini-requiem-in-c-minor-mw0002087125). tarptautiniu mastu pripažintas sakralinės muzikos autorius. 1892 m. metus studijavo pas F. X. Haberlį 3 F. Draeseke (1835–1913) – naujosios vokiečių Rėgensburge. 1894 m. Solemo vienuolyne studijavo mokyklos kompozitorius, išskirtinai mėgęs F. Liszto grigališkąjį choralą. Jis ir Renesanso vokalinė polifonija ir R. Wagnerio muzikos estetiką. Jo kūryba apima tapo pagrindiniais jo kūrybinio stiliaus atramos aštuonias operas, sceninius veikalus, keturias taškais. Jam priskiriame net apie 3000–4000 kūrinių simfonijas ir daug vokalinės bei kamerinės muzikos. Jo (Waterhouse, 2006, in www.grovemusic.com). Requiem h-moll, parašytas 1877–1880 m. laikotarpiu 10 tapo vienu sėkmingiausių kompozitoriaus kūrinių J. Renneris (1868–1934) – vokiečių vargonininkas (Hamilton, 2009, p. 3). ir kompozitorius, kuris studijavo Rėgensburge pas Franzą Xaverą Haberlį, M. Hallerį ir Josephą Hanischą. 4 C. Ettas (1788–1847) – vokiečių vargonininkas ir 1893 m. pastarąjį muziką pakeitė kaip Rėgensburgo kompozitorius. Jis minimas tarp svarbių asmenų, katedros vargonininkas. Nuo 1895 m. dėstė bažnytinės padėjusių XVI–XVIII a. atgaivinti chorinę muziką. muzikos mokykloje, 1914 m. gavo profesoriaus vardą. Daugiausia kūrė bažnytinę muziką katalikų bažnyčiai, Amžininkai vertino jo kompozicinį talentą. J. Rennerio tačiau rašė ir pagal graikų ortodoksų ir žydų tradicijas. bažnytinė muzika buvo paplitusi Rėgesburge ir Buvo karaliaus Maksiliano II muzikos mokytojas Miunchene, ypač vertintos jo kompozicijos vargonams, (Kaufman, 2006, in http://www.bach-cantatas.com/Lib/ pasaulietinė muzika sulaukė mažiau dėmesio. Ett-Caspar.htm). 11 F. L. Seidelis (1765–1831) – vokiečių kompozitorius, 5 V. Golleris (1873–1953) – austrų bažnyčios muzikas, rašęs galantiškuoju stiliumi (Dimitriadis, in http://www. kompozitorius. Mokėsi Rėgensburge pas Franzą Xaverą requiemsurvey.org/composers.php?id=1655). Haberlį ir Michaelį Hallerį. Sukūrė gausybę sakralinių 12 kompozicijų, rašė paprastai, kadangi nemažai kūrinių G. Verdi (1813–1901). Jo 1874 m. pirmą kartą skirta mėgėjų chorams. Jo kūrybinėje biografijoje – 10 atliktas Requiem keturiems solistams, dvigubam requiem žanro kūrinių. chorui ir orkestrui laikomas viena įspūdingiausių šio žanro kompozicijų. Tai koncertinio tipo, pusantros 6 M. Halleris (1840–1915) – vokiečių kompozitorius, iki valandos trukmės kūrinys, liturginiais tikslais beveik 1910 m. dėstęs Rėgensburge. Daugiausia dėmesio jis neatliekamas. Muzikologo Davido Roseno teigimu, skyrė sakralinei muzikai, yra išleidęs knygų bažnytinės kartu su W. A. Mozarto Requiem d-moll tai bene muzikos tematika. Priklausė cecilianizmo judėjimui, dažniausiai atliekama stambios formos chorinė 1864 m. buvo įšventintas į kunigus. 1882 m. trumpam kompozicija (Kennedy, 2006, p. 300). paskirtas Regensbergo katedros kapelmeisteriu, 13 vadovavo Rėgensburgo berniukų chorui. Jo muzikinis H. Vojačekas (1825–1916) – čekų pedagogas, stilius buvo įtakingas formuojant bažnytinės muzikos publicistas ir kompozitorius, gyvenęs ir dirbęs stilių, kuris rėmėsi senųjų meistrų muzikine estetika Sankt Peterburge. Kaip kompozitorius nebuvo labai (Chase, 2003, p. 215). pripažintas. Dalyvavo pirmojo lietuviškos muzikos 69 Šiuos autorius, kurių requiem kūrinius galimai ryškiau matyti jų skirtumai nei panašumai. Pirma, nagrinėjo Č. Sasnauskas rašydamas savąjį, galima Vienos klasiko kūrinys emocingas, jame ryškus suskirstyti į grupes: dramatinis pradas, nuotaikų kaita. Tokį įspūdį sukuria Su Rėgensburgo bažnytinės muzikos mokykla daugiausia polifoniškai plėtojamas muzikinis audinys, susiję, reformuotos bažnytinės muzikos estetikai artimi kuriame gausu smulkių ritminių verčių, sukuriančių kompozitoriai; įtemptą, nesibaigiančio judėjimo atmosferą. O Reikšmingiausių Vakarų tradicijos koncertinių Sasnausko kūrinys, kuriame smulkių ritminių verčių requiem kompozitoriai; vengiama (smulkiausia naudojama ritminė vertė – Sankt Peterburge gyvenę kūrėjai, su kuriais aštuntinė, vyrauja lėto arba vidutiniškai lėto tempo bendravo Sasnauskas. nuorodos), sukuria rimties, ramaus ir parengto, Vienintelis nė vienai šių grupių nepriskirtinas stoiško išėjimo į kitą pasaulį nuotaiką. Antra, Mozarto kompozitorius – vokietis F. L. Seidelis, kurio muzikai Requiem d-moll būdingi kontrastai tarp skirtingų ciklo būdingas galantiškasis stilius. dalių, muzikinė intonacinė įvairovė, o Sasnausko Rašydamas savo kūrinį kompozitorius galėjo būti kūrinio nuotaika gana vientisa ne tik prieš tai aptartu veikiamas tiek reformatoriškos bažnytinės muzikos intonaciniu atžvilgiu, bet ir emociniu turiniu. estetikos idėjų, sklidusių iš Rėgensburgo, skatinusių Sukauptumo, nuosaikumo ir sakralios nuotaikos sugrąžinti grigališkąjį giedojimą ir senąją Renesanso išlaikymo prasme Sasnausko Requiem e-moll bene vokalinę polifoniją, tiek įspūdingiausių koncertinių artimiausias L. Cherubini Requiem c-moll (1816)14. requiem kūrinių, savo estetika priešingų pastarosioms Cherubini kūrinys, kaip ir Sasnausko, turi ne tik idėjoms, tačiau išskirtinai vertingų meniniu atžvilgiu. bažnytinio, bet ir koncertinio kūrinio bruožų. Panaši ir Detalesnei kiekvieno kūrinio analizei reikėtų atskiro jų trukmė. Tiesa, sudėtingiau šiuos kūrinius vertinti dėl straipsnio, tačiau norėčiau paminėti keletą ryškesnių vieno aspekto: Cherubini pats orkestravo savo kūrinį ir sąsajų. Yra žinoma, kad Halleris parašė du requiem. jo orkestruotė15 laikoma vienu svarbiausių šio kūrinio Nors Čėsnio apraše nėra patikslinta, kurio iš jų natas meninės vertės matų. O Sasnauskas pats savo kūrinio turėjo (galbūt ir abiejų) Sasnauskas, visgi veikiausiai neorkestravo – tai vėliau padarė Lietuvoje gyvenęs jis tikrai buvo matęs plačiai paplitusio Requiem e-moll čekų kompozitorius Jaroslavas Galia. op. 9 (1893) partitūrą. Kūrinys skirtas mišriam chorui Aptariant pačias requiem kūrinių komponavimo ir vargonams, jį sudaro 10 dalių – tai bažnytinis intencijas, didieji Cherubini, Verdi, Berliozo requiem requiem. Tarp šio Hallerio requiem ir Sasnausko buvo komponuoti svarbiems įvykiams pažymėti.16 Requiem e-moll yra melodinių panašumų: gana O Sasnauskas requiem tema gyveno ilgą laiką ir nuosaiki melodija, vengiama didelių šuolių, pastebimas veikiausiai šio kūrinio nerašė jokiai konkrečiai progai. formuliškumas. Visgi Requiem e-moll ilgainiui tapo kūriniu, kuris Įdomių sąsajų galima rasti su kito Rėgensburgo buvo atliekamas būtent minint svarbius įvykius – jis kompozitoriaus Rennerio requiem žanro kūriniais. skambėjo ne tik per Čiurlionio minėjimą, bet ir paties Sasnausko Requiem e-moll išskirtinis bruožas – Sasnausko laidotuves 1916 m., Peterburge buvo vargoninių preliudo ir postliudo įvedimas į ciklą. mėgstamas ir atliekamas mirus svarbiems asmenims Tai nėra labai dažna bažnytinių requiem cikluose. (Landsbergis, 1980, p. 143). Tačiau Rennerio Requiem F-dur op. 35 (1894) tarp dalių Benedictus ir Agnus Dei taip pat įtraukiamas instrumentinis interliudas. Į santykį tarp Sasnausko kūrinio ir koncertinio 14 Šis kūrinys buvo labai populiarus pirmoje XIX a. requiem žanrui priskiriamų Mozarto, Verdi ir kitų pusėje, atlikinėtas ? ir Lietuvoje. Tai įrodo M. Mažvydo kompozitorių opusų, kuriuos lietuvių kūrėjas turėjo bibliotekos archyvuose rasti Vilniaus katedros kapelai savo bibliotekoje, galima žvelgti bendriau, kaip į priklausę XIX a. šio kūrinio nuorašai. (105 fondas). santykį tarp bažnytinio ir pasaulietinio stiliaus mišių, 15 Tarp originaliausių orkestruotės sprendimų dažnai nors lietuvių kompozitoriaus opusas tarsi sintetina minimas tam-tamo panaudojimas. abiejų stilių bruožus. Visgi bandant ieškoti šių kūrinių 16 Berliozo „Grande Messe des Morts“ buvo užsakytos sąsajų galima įsitikinti, jog Sasnausko requiem daug prancūzų vidaus reikalų ministro kareiviams, žuvusiems artimesnis bažnytinio stiliaus kūriniams. 1830 m. revoliucijos metu, atminti; Cherubini Requiem Lyginant Mozarto ir Sasnausko requiem partitūras, c-moll buvo skirtas Liudviko XVI 20-osioms giljotinavimo metinėms paminėti, o Verdi savo kūrinį skyrė italų konkurso, prie kurio organizavimo intensyviai prisidėjo poeto, rašytojo Alessandro Manzoni (1785–1873) Č. Sasnauskas, komisijoje (Landsbergis, 1980). mirčiai pažymėti.

70 Išvados Chase Robert. Dies Irae: A Guide to Requiem Music. Scarecrow Press, 2003. Apibendrinant, svarbu pastebėti, jog lyginamoji Čėsnys Blažiejus. Č. Sasnausko studijų kelionė Requiem e-moll, „Missa Requiem“ ir Requiem 1905 metais, Muzikos aidai. Kaunas: 1926. soprano partijos analizė patvirtina muzikologų, Deane Basil. Cherubini. Oxford: Oxford University tyrinėjusių Sasnausko gyvenimą ir kūrybą, teiginius, Press, 1965. jog kompozitorius su requiem tema gyveno ilgą Fahlbusch Erwin. The Encyclopedia Of Christianity, laiką ir didysis jo Requiem e-moll ciklas – tai Vol. 4. Eerdmans Publishing, 2012. ilgamečio gilinimosi, kūrinių perdirbimo, išbandant Geertz, Clifford. Kultūrų interpretavimas. Vilnius: juos kasdieniame darbe – Šv. Mišiose – rezultatas. Baltos lankos, 2005. Analizuojant Requiem e-moll santykį su ankstyvesniais Gmeinwieser Siegfried. Cecilian Movement. Sasnausko gedulingų mišių ciklais, pastebėta, jog The New Grove Dictionary of Music and Musicians, su „Missa Requiem“ ciklu sąsajų nėra daug, tačiau Second Edition. London: Macmillan, 2001. tam tikri muzikinio mąstymo tapatumai pastebėti, o Goštautienė Rūta. Requiem, Krantai,1989, Nr. 10. Requiem ciklo intonacinė medžiaga buvo tiesiogiai Green Aaron. The Requiem Mass in naudojama Requiem e-moll cikle. http://classicalmusic.about.com/od/ Su kitų autorių requiem kūriniais, kuriuos, anot classicalmusic101/a/requiemmass.htm, 2017–01–17. Čėsnio, Sasnauskas turėjo savo bibliotekoje ir Kalavinskaitė Danutė. Bažnytiniai žanrai analizavo, Requiem e-moll ciklą sieja tik fragmentiški šiuolaikinėje lietuvių kūryboje: tarp bažnytinės muzikos intonaciniai ar ritminiai tapatumai, kurie, galima teigti, paveldo ir atnaujintos liturgijos poreikių, Lietuvos daugiau būdingi bendrai gedulingų mišių stilistikai. muzikologija. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro Taip pat su kai kuriais ciklais Sasnausko kūrinį sieja ir akademija, 2011. panaši kontekstinė erdvė – kūrinių atlikimas, išlydint Landsbergis Vytautas. Česlovas Sasnauskas. svarbias asmenybes. Bibliografija.Vilnius: 1978. Landsbergis Vytautas. Česlovo Sasnausko Šaltinių sąrašas gyvenimas ir darbai, Vilnius: Vaga, 1980. Landsbergis Vytautas. Česlovas Sasnauskas. Ceslaus Sosnowski, Missa Requiem, KAKA 464. Tekstai: gyvenimas ir kūryba, Vilnius: Katalikų Czeslaw Sosnowski, Requiem, Missa pro akademijos leidykla, 2002. Defunctis, KAKA 464. Lau Ho-Yee Connie. In memory of a king: Luigi Cherubini‘s C minor Requiem in context. Daktaro Literatūros sąrašas disertacija, Stanford University, 2009. Pruett James W. Requiem Mass. The New Grove Albrecht Maximilian. Cherubini –The Cosmopolitan. Dictionary of Music and Musicians, Second Edition. Bulletin of the American Musicological Society. London: Macmillan, 2001. University of California Press, 1940, p. 4–6. Robertson Alec. Requiem: Music of Mourning and Ambrazas Algirdas Jonas. Requiem in Litauen: Consolation, Greenwood, 1976. Tradition und Erneuerung, Musikgeschichte zwischen Rosen David. Verdi: Requiem. Cambridge: Ost-und Westeuropa. Kirchenmusik –geistiche Musik Cambridge University Press, 1995. –religiöse Musik. Edition IME, Bonn, Studio Verlag, Sasnauskas Česlovas. Lietuviška muzika. Requiem 2002, p. 27-32. ir kita. Bostonas: Keleivis Publishing CO., 1950. Bagdzevičius Virginijus. Requiem šiuolaikinėje Šeduikytė-Korienė Eglė. Bažnyčios vargonininko muzikoje. Diplominis darbas. Vilnius: Lietuvos muzikos repertuaro raida Lietuvoje XIX a. II–XX a. I pusėje. ir teatro akademija, 1993. Menotyra, 2005, p. 27–33. Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Sud. Žilevičius Juozas. Česlovas Sasnauskas: trumpa Jonas Vilimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos iliustruota biografija ir jo darbų apžvalga 20 metų centras, 2011. mirimo sukakčiai paminėti (1916–1936). Kaunas: The Cambridge Companion to Choral Music. Ed. Jonas Brundza, 1936. Andre de Quadros. Cambridge: Cambridge University www.requiemsurvey.org [internetinė duomenų Press, 2012. bazė]. Chang-Lin Yu Steven. Maria Luigi Zenobio Carlo Salvatore Cherubiniinhttp://www.requiemsurvey.org/ composers.php?id=207, 2017–05–18.

71 Requiem E-moll by Česlovas Sasnauskas (1867–1916): Contexts and Reflections

Rasa Murauskaitė Lithuanian Academy of Music and Theater

Requiem e-moll by composer Česlovas Sasnauskas result of a long research and work in this field. While (1867–1916) is known to be the first important analyzing its connections with the earlier requiem example of this music genre in Lithuanian music cycles by Sasnauskas himself, it was noted that tradition. Even though its official premiere took place the relation is not very close with “Missa Requiem”, in 1915, the composer’s contemporaries Juozas but some similarities of musical thinking may be Žilevičius (1891–1985) and Bronislavas Čėsnys observed. Due to the fact that the intonational material wrote in their texts that this piece is the result of a of the Requiem cycle could have been directly long creative process that lasted for many years. used in the cycle of Requiem e-moll, we may speak They even claimed that at the St. Catherine Church about the direct relation of these works. Meanwhile, where Sasnauskas worked he often presented Sasnauskas’s Requiem e-moll and the works different versions of the Requiem. This opinion may mentioned by Čėsnys found in the Sasnauskas’s be supported by the manuscripts preserved at the library have only fragmented intonational and rhythmic Kaunas Curia Archive, specifically “Missa Requiem” similarities, which may be viewed as the general and soprano part of another Requiem. elements of the requiem genre. Also, some of them The comparative analysis of Requiem e-moll, are related to Sasnauskas’s Requiem through the “Missa Requiem,” and soprano part of Requiem contextual space of these works. asserts that Sasnauskas was working on the requiem Keywords: Česlovas Sasnauskas, requiem, musical subject for a long time, and his Requiem e-moll is the text, comparative analysis

72 Religinis paveldas

Cecilietiškosios muzikos reformos transformacijos Lietuvos bažnyčios vargonininko repertuare

Eglė Šeduikytė Korienė Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Bažnytinės muzikos reforma Lietuvos bažnytinį rečiau skambėjusių didžiųjų Europos meistrų iki meną palietė XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. dažniau atliekamų, Lietuvoje kūrusių, daugiausia lenkų Cecilietiškasis judėjimas, iš esmės keitęs bažnytinės kilmės kompozitorių: J. Kozłowskio (1757–1831), muzikos pobūdį, turėjo didelę įtaką vargonų vaidmeniui J. Elsnerio (1769–1854), F. (?) Bobrowskio (1779?– liturgijoje. 1903 m. paskelbus Lietuvoje popiežiaus 1846), A. W. Dankowskio (1760?–1814?) ir kitų Pijaus X bažnytinės muzikos reglamentą Motu proprio, kompozitorių kūrinių1. Nors didžiąją bažnytinių kapelų reformą į savo rankas perėmęs Juozas Naujalis repertuaro dalį sudarė instrumentiniai bei vokaliniai- pamažu ėmė formuoti naują požiūrį į bažnytinę muziką instrumentiniai kūriniai, tačiau galima numanyti, bei kelti jos meninį lygį. Cecilietiškasis judėjimas jog didžiumai vienbalsių ir dvibalsių vokalinių menkai galėjo turėti įtakos lietuvybės sklaidai kompozicijų, kuriose nenurodyti vargonai, jais buvo bažnytiniame repertuare, tačiau J. Naujaliui šalyje pritariama. Apie vargonininko dalyvavimą bažnytinių ėmus platinti tautiniu požiūriu neutralų lotyniškąjį kapelų veikloje liudija išlikę XVIII–XIX a. rankraščiai, vienbalsį choralą, buvo apribota jau ilgą laiką kuriuose atskirai išrašytos vargonų partijos – tai Bažnyčios vykdoma lenkinimo politika. Mažojoje (?) Szymkiewicziaus (XVIII–XIX a. sandūra) Mišios Lietuvoje gyvavo vokiškos giedojimo tradicijos. A-dur; A. W. Dankowskio Litanija C-dur (1827 metų Kadangi dar prieš tikrąjį vienbalsį choralą Vokietijoje rankraštis); J. W. Krogulskio (1815–1842) Offertorium plito vokiečių XIX a. pabaigos bažnytinių kompozitorių „Który się...“ (1853 m. rankraštis, perrašytas veikalai, lietuviai, imdami pavyzdį, atsigręžė į savo S. Pieszko), anoniminės vokalinės kompozicijos ir kiti lietuvišką giedojimą, kuris turėjo tvirtesnes šaknis nei kūriniai2. Šios kompozicijos, reikalaujančios puikaus lenkiškos ar lotyniškos giesmės. muzikinio atlikėjų išprusimo, buvo perrašinėjamos ir RAKTINIAI ŽODŽIAI: bažnyčios vargonininko antrojoje XIX a. pusėje, vadinasi, buvo naudojamos ir repertuaras, bažnytinės muzikos reforma, galėjo būti atliekamos Lietuvos didžiosiose bažnyčiose cecilietiškasis judėjimas, bažnytinis vargonavimas, iki amžiaus pabaigos ir vėliau – XIX a. pabaigoje Juozas Naujalis. nutrūkus bažnytinių kapelų veiklai. Paprastų saloninių arba mėgėjiškų harmonizacijų galima buvo aptikti Bažnytinio repertuaro padėtis Lietuvoje XIX a. II dvaruose, o ypač Rytų Prūsijos švietėjų aplinkoje. pusėje Žemaitijoje, Kražių kolegijoje XIX šimtmečio pradžioje

XIX a. Lietuvoje buvo ryškus atotrūkis tarp 1 dideliuose miestuose muzikavusių kolektyvų, Budzinauskienė L. XVIII a. pabaigos–XIX a. Lietuvos mecenuojamų dvarininkų ir konfesinių institucijų, bažnytinės kapelos. Veikla ir repertuaras, daktaro atliekamo gana sudėtingo repertuaro bei periferijose disertacijos santrauka. Vilnius, 2000 p. 13–19. skambėjusios bažnytinės muzikos meninio lygio. 2 Budzinauskienė L. XVIII a. pabaigos–XIX a. Lietuvos XIX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje dar muzikavusių muzikinių rankraščių teminis katalogas. Daktaro Polocko, Zabialų, Vilniaus katedros, Trinitorių, disertacijos „XVIII a. pabaigos–XIX a. Lietuvos Šv. Jonų, Šv. Kazimiero ir kitų bažnytinių kapelų bažnytinės kapelos. Veikla ir repertuaras“ priedas, repertuaras buvo platus ir gana sudėtingas – nuo 2000, p. 126.

73 giedotos dvibalsės lietuviškos mišios iš rankraščio3. Rusų valdžia draudė ne tik bet kur organizuotai Tuo tarpu XIX a. antrojoje pusėje, remiantis lietuviškai dainuoti, bet ir giedoti per laidotuves. Motiejaus Valančiaus duomenimis, apie 1856 metus Lengviau buvo naudotis slaptai platinama spauda nei dešimtyje Lietuvos apskričių, ypač mažosiose užtraukti lietuvišką dainą ar giesmę9. Efektingiausiai parapijose, nebuvę vargonininko, pažįstančio natas – tautiškumą buvo galima skleisti per lietuviškas buvo vargonuojama iš klausos. Šį faktą vėliau giesmes, todėl visas dėmesys – kunigų, tikinčiųjų ir patvirtina ir Juozas Naujalis, užsimindamas, kad 1880 caro patikėtinių – buvo sutelktas į giesmių tekstus bei metais ir vėliau „vargonininkas neturėjo beveik jokio kalbą, kuria jos buvo giedamos. Tokiomis sąlygomis išsilavinimo, retai kuris gaidas žinojo, vargonavo iš pagrindiniu uždaviniu sąmoningiesiems lietuviams atminties, pasirinkdamas paprasčiausias melodijas4“. tapo lietuvybės išsaugojimas, bet ne kokybinis Tiek amžiaus pradžioje išleistos (1814) Strazdelio religinės muzikos pradas. Daugumoje tuometinių giesmės neturėjo natų, tiek ir pabaigoje (1899) Lietuvos bažnyčių buvo didesni ar mažesni vargonai išspausdintame pirmajame lietuviškame vyskupo ir dažniausiai giedama buvo jais pritariant. Glaudi A. Baranausko giesmynėlyje „Graudūs verksmai ir vargonavimo sąsaja su bažnytine muzika nulėmė kitos naujos giesmės5“ buvo tik keleto kūrinių natos, ir bendrą vargonavimo lygį. Tai liudija paskiri tuo tačiau visi mokėjo giedoti, o vargonininkas pritarti. metu (apie 1870) vargonininkų ar choristų užfiksuoti 1860–1863 metais daugelyje Lietuvos miestų prisiminimai, „kai vargonininkas nei pats jokio (Kauno, Panevėžio, Telšių, Raseinių, Ukmergės) balso neturėdamas pasikvietė kelis kaimo vyrus į bažnyčiose buvo giedamos lenkų tautinės giesmės pagalbą lenkiškai giedoti, [...] kaip žinote, tie žmonės ir himnai („Gaude mater Polonia“ ir panašūs)6. Po nemokėdami nė žodžio lenkiškai ir nesimokę, giedojo 1863 metais žiauriai numalšinto lietuvių sukilimo ir šaukė su vargonininku taip, jog ausis spengė caro valdžia pradėjo visuotinio rusinimo politiką, klausantiesiems10“. kurią siekė įgyvendinti varžydama ir ribodama Tuo metu vargonais buvo ne tik pritariama Katalikų bažnyčios veiklą7. Šios represijos tiesiogiai giesmėms, bet ir dažnai jais siekiama išgauti įvairius palietė ir bažnytinį muzikos meną, kurio neatsiejama efektus. Švenčių metu per prefaciją, pakylėjimą ar dalis – vargonavimas. Caro valdžia įvairiais būdais kunigui giedant evangeliją buvo naudojami akustiniai siekė įteisinti stačiatikybę: lietuviškos giesmės imtos būgnai – du dideli mediniai vamzdžiai, suderinti spausdinti rusiškomis raidėmis, reikalauta giedoti ketvirtatoniu ar pustoniu, kuriems garsiai „urzgiant“ rusų tautines giesmes carui: „Kai kuriose bažnyčiose kunigas dar garsiau giedodavo, kartu skambant policija reikalavo, kad pasibaigus pamaldoms, cimbolams ir varpams. Žmonėms tai darydavo šventadieniais vargonininkas išpildytų rusiškai Rusijos įspūdį. Varniuose per Bernelių mišias vargonininkas himną8.“ įjungdavęs visas vargonų dūdas ir timpanus (taip kai kuriose vietovėse buvo vadinamas akustinis būgnas), tuomet giedant vyrams „Glorija“ būdavo mušami būgnai, lėkštės, pučiamos triūbos. Vaiguvoje 3 Landsbergis V. Vargonininkų gadynė. Pergalė, 1976, apie 1860 metus Bernelių mišiose giedant chorui Nr. 9, p. 153. ir skambant varpams žmonės pūsdavo atsineštas 4 Naujalis Juozas. Straipsniai, laiškai, dokumentai. švilpynes, ragus, birbynes, trimitus, mušdavo būgnus, Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. Sudarė „tuomet nesigirdint visu pajėgumu gaudžiančių O. Narbutienė, Vilnius: Vaga, 1968. vargonų, vargonininkas užguldavo juos alkūnėmis ar 5 Giesmynėlis išspausdintas 1899 metų „Tėvynės Sargo“ visu kūnu11“. Analogiškais klasteriais buvo siekiama Nr. 2 priede: Giesmė apie pirmuosius tėvus, Adventų iškilmingumo per atlaidus, „per kuriuos mišių pabaigai, giesmė (su gaida), Salve Jesu Parvule, Velykų giesmė, vietoj iškilmingos postliudijos [...] vargonininkas, Sekminių mišių sekvencija, Giesmė į šv. Panelę (su 2 ištraukęs visus registrus, imdavo alkūnėmis braukyti gaidom), Ave maris stella (su gaida), Malda Urbono VIII popiežiaus (su seniausia Karunkos gaida). 6 Strolia J. Istorinė lietuvių muzikos apžvalga (7 skyrius). 9 Strolia J. Istorinė lietuvių muzikos apžvalga (7 skyrius). Trumpa muzikos istorija, 1936, p. 180–181. Trumpa muzikos istorija, 1936, p. 203. 7 Aleksandravičius E.; Kulakauskas A. Carų valdžioje. 10 Kumetis J. Veliuonos bažnytinio choro 25 m. jubiliejus. Lietuva XIX amžiuje. Baltos lankos, 1996, p. 185–190. Vargonininkas, 1910, Nr. 9, p. 6–7. 8 Žilevičius J. Aušra ir lietuviškoji muzika. Muzikos žinios, 11 Žilevičius J. Aušra ir lietuviškoji muzika. Muzikos žinios, 1957, Nr. 4, p. 5. 1957, Nr. 4, p. 6–7.

74 per klavišus12“. Vargonininkų kvalifikacijas taikliausiai tik toje bažnyčioje, kurioje dirbo16. Tačiau ilgainiui apibūdina tais laikais pradėjęs plisti posakis apie kunigai, reikalavę laikytis bažnyčios kanonų, ėmė vargonavimą, pritaikius evangelijoje skelbiamas tiesas, skatinti vargonininkus mokytis muzikos. Pamažu „kai dešinė ranka nežino, ką daro kairė13“. didėjantį vargonininkų sąmoningumą liudija jų pačių XIX a. antrojoje pusėje Lietuvos bažnyčiose kritiškas požiūris į savo profesiją: „Su pasigailėjimu lenkiškojo giedojimo tradicija buvo giliai įleidusi turiu pasakyti, kad muzikalinio judėjimo pas mus jokio šaknis, net pakeitusi lotyniškąją. 1867 metais išleistos nėra. Tuo atžvilgiu yra pilna stagnacija [...], o bažnyčia M. Valančiaus lietuviškos giesmės neatsvėrė aktyviai skirta tik tamsiai liaudžiai, bet ne apsišvietusiems propaguotų ir organizuotai platintų lenkiškų kantičkų asmenims.“17 ir mišių – ypač miestuose, kur vyravo lenkiška, XIX–XX a. sandūroje kunigai susirūpino, kad saloninė atmosfera. Lietuvoje bažnytinės giesmės bažnytinėje muzikoje būtų laikomasi liturginių kanonų: nedaug skyrėsi nuo lenkiškų. Dažniausiai tai buvo „Beveik visų mažesniųjų bažnyčių vargonininkai lenkiški žodžiai sulietuvintomis galūnėmis: „Szwentas neumas gadina kuo bjauriausiai, psalmes gieda be Dieve, Szwentas macnas, szwentas nesmertelnas, inicijų (pradžia) ir tikrų finalių (pabaiga) [...] negieda susimilk ant mūsų“ arba „Nuog noglo ir niespodziewoto judomųjų (kintančiųjų) mišių dalių, nežino, kuomet smerczio iszgelbėk mums Panie“ ir panašios. Taip giedoti „Agnus Dei“ (Dievo Avinėli) arba „Communio“ buvo giedama iki 1908 metų, kol vyskupas Paliulionis (Komunija), negieda responsorijų po lekcijų su kunigais Alekna ir Dambrausku sudarė „komisijėles Aušrinėje (ankstyvosios pamaldos), [...] praleidžia bažnytinių giesmių kalbai taisyti14“. commermoracijas (minėjimai)18.“ Arba „kaip tyčia gieda XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje pradėjus irti kokias ten triukšmingas ir linksmas mišias, prie kurių bažnytinėms kapeloms, o drauge ir prie jų veikusioms ne kartą dar prideda gale savo maršą“19. mokykloms, kuriose buvo mokomi muzikantai, Iki XIX a. pabaigos lenkiškame Vilniaus provincijoje daugelio vargonininkų muzikiniu švietimu krašte bažnytinį repertuarą sudarė menkavertės rūpinosi klebonai. Todėl bažnytinės muzikos meninis kompozicijos, mėgdžiojant S. Moniuszkos saloninę lygis nemažiau priklausė ir nuo klebono pažiūrų muziką, papildant jas F. Chopino maršais ir elegijomis. bei muzikinio išsilavinimo. 1875 metais kunigai Vietoje mišių dalių buvo atliekamos lenkiškos dainos J. Grabowskis ir R. Zientarskis, ėmęsi mokyti menkai („Gdy by rannem słonkiem“, „Krasnyj sarafan“) lenkų išprususius lietuvius vargonininkus rašto, trim tomais kalba, beveik išstūmusia lotyniškąją. 1876 metais per išleido „kantičkas“, kitas giesmes ir R. Zientarskio jungtuves bažnyčioje vargonininkai iš klausos grodavo mišias lenkų kalba (su vargonų pritarimu). Šios natos maršą, valsą, polką ar net kazoką, o jaunieji su buvo publikuojamos bažnytiniame žurnale „Śpiew palyda kartais šokdavo. Toks paprotys gyvavo ir XX a. Kościelny“, kurį 1886 metais Lietuvoje prenumeravo pirmaisiais dešimtmečiais. Tuo metu Vilniaus katedroje jau apie 100 skaitytojų. Lietuvos vargonininkai, skambėjusi muzika buvo lyginama su „arklių lenktynių pamažu tapdami raštingi, pasidavė lenkų įtakai, ir triukais ir romansinėmis mišiomis“20. netrukus patys ėmė griežtai pasisakyti prieš lietuvių Vokietijai priklausiusiame Klaipėdos krašte kalbą mišių liturgijoje15. bažnytinės muzikos repertuaras vystėsi Lėtą vargonininko repertuaro meninio lygio kilimą palankesnėmis sąlygomis. Tikintiesiems pamaldose veikė ir parapijų bendruomenės struktūros uždarumas buvo leidžiama vartoti gimtąją kalbą: pamokslai, bei konkurencijos nebuvimas tarp atskirų parapijų. liturgija ir giesmės būdavo giedamos lietuviškai21. Jei kuris vargonininkas sugebėdavo harmonizuoti liaudies dainas ar giesmes chorui, jų rankraščiai 16 Strolia J. Istorinė lietuvių muzikos apžvalga (7 skyrius), neišeidavo už parapijos ribų ir kūriniai buvo atliekami Trumpa muzikos istorija, 1936, p. 202. 17 Andante. Muzyka Kościelna, 1886, Nr. 1–2. 12 Čiurlionytė J. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius: 18 Gregorianus. Tiesa apie mūsų vargonininkus. Viltis, Vaga, 1973, p. 127. 1914, Nr. 142, p. 3. 13 Landsbergis V. Vargonininkų gadynė. Pergalė, 1976, 19 Ten pat. Nr. 9, p. 156–157. 20 Miller A. Krótki zarys upadku muzyki kościelnej w 14 Strolia J. Istorinė lietuvių muzikos apžvalga (7 skyrius). zachodnich guberniach Cesarstwa w XIX stulieciu. Trumpa muzikos istorija, 1936, p. 180. Śpiew kościelny, 1896, Nr. 6, 7, 8. 15 Žilevičius J. Aušra ir lietuviškoji muzika. Muzikos žinios, 21 Strolia J. Istorinė lietuvių muzikos apžvalga (7 skyrius), 1957, Nr. 4, p. 5–6. Trumpa muzikos istorija, 1936, p. 182–183.

75 Sekdami vokiškąja protestantiško choralo giedojimo Lietuvos bažnytinė muzika dar nebuvo išaugusi tradicija, bažnyčiose žmonės puoselėjo ir lietuviškąjį iki profesionalaus lygio, kad būtų galima ją keisti, giedojimą. Šio krašto bažnyčiose skambėdavo ir reformuoti, diegti naujas muzikavimo formas. Paprasti lietuvių liaudies dainų melodijos liturginiais tekstais. kaimo žmonės, neturėję sąlygų mokytis, trumpam Vokiškosios tradicijos ypač puoselėjo vargonų kultūrą, galėdami ištrūkti iš savo ūkių, eidavo į bažnyčią, kur ir daugelyje Klaipėdos krašto bažnyčių stovėjo puikūs trikdomi rusinimo, lenkinimo ar vokietinimo (Klaipėdos žymių vokiečių meistrų vargonai, kuriais vargonininkas krašte) politikos, dar tik neseniai buvo pradėję giedoti pritardamas giedojimui improvizuodavo choralų liaudies giesmes. Kitų kultūrų muzikavimo tradicijų temomis. įvedimas jiems buvo nesuprantamas. Daugelis pavyzdžių liudija, jog Lietuvos bažnyčiose pradėta Cecilietiškojo judėjimo įtaka bažnytinio vykdyti cecilietiškoji reforma pradžioje nedavė jokių vargonavimo tradicijų formavimuisi teigiamų rezultatų: „Žmonės Žemaitijoje nuo amžių pripratę prie savo tautiškų lengvių akordų, minoravų Cecilietiškoji reforma Lietuvos bažnytinį meną (liūdnių) nesupranta ir klykia todėl savotiškai [...] Iš palietė XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. tos priežasties išeina tad blogiausias mišinys: vieni Cecilietiškasis judėjimas, iš esmės keitęs bažnytinės senoviškai gieda, kiti minoravam tone, treti gaudžia muzikos pobūdį, turėjo didelę įtaką ir vargonų savo balsą taikindami. [...] Vargonininkas bruzda vaidmeniui liturgijoje. XIX a. viduryje Europoje ir nežino ką daryti, kaip gelbėti žmones, tartum gimusio cecilietiškojo sąjūdžio tikslas buvo atnaujinti apsirgusius ir vaitojančius įvairiausiais tonais. Pats ir tobulinti bažnytinę muziką gryninant jos repertuarą, sumišęs savo griežimu, tranko visus vargonų registrus, atmetant pasaulietišką atlikimo charakterį, atsisakant tai smarkiaus – fortissimo, tai tyliaus – pianissimo, be teatriškumo, romantinio patoso, jausmingumo. Imta sutarties su giedoriais.“23 laikytis nuoseklios bažnytinių apeigų sekos, teksto Panaši situacija buvo ir lenkiškame Vilniaus krašte, autentiškumo ir pilnumo, ritualinių funkcijų. Muzika čia bažnyčiose dar ilgą laiką skambėjo saloninė privalėjo tapti „žodžių tarnaite“ (taip rašė popiežius muzika. Po 1903 metais tuometinėje spaudoje imto Pijus X (1903)), kuri nesiekdama išraiškos ir formų plačiai publikuoti popiežiaus Pijaus X Motu Proprio – savarankiškumo privalėjo paklusti cecilietiškojo bažnytinės muzikos reglamento, draudusio bažnyčioje judėjimo reikalavimams. Kūrybos pavyzdžiais laikyti atlikti pasaulietinę muziką, Vilniuje dar ilgą laiką senieji polifonijos klasikai: Giovanni Pierluigi da vargonais buvo grojamas F. Chopino gedulingas Palestrina (apie 1525–1594), Tomás Luis de Victoria maršas24. Vilniaus krašto vargonininkai guodėsi, kad (apie 1548–1611), Orlando di Lasso (apie 1532–1594). jų „bažnyčiose dažnai tenka girdėti per „Glorija“ ar Kaip tobuliausia bažnytinės muzikos charakterio „Offertorium“ giedant „Zdrowas Marija“25. išraiška propaguotas grigališkasis choralas. Lietuvoje cecilietiškoji reforma susidūrė su gana Juozo Naujalio indėlis keliant bažnytinės muzikos specifinėmis ir sudėtingomis sąlygomis. Lietuvos lygį Lietuvoje bažnyčių vargonininkai, skirtingai nei Lenkijoje, turėjo daug menkesnes sąlygas mokytis. Tokio pobūdžio Ryškus kilimas Lietuvos bažnytiniame mene bažnytinės muzikos reforma jau buvo vykdoma prasidėjo 1894 metais, Juozui Naujaliui grįžus į Lietuvą ir anksčiau, tačiau pačių lietuvių muzikų buvo po studijų Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos pastebėta, kad iki J. Naujalio organizuoto sistemingo mokykloje, vadovaujamoje jos įsteigėjo F. K. Haberlio ir profesionalaus darbo šioje srityje (nuo 1894 metų) (1890 m. Naujalis baigė Varšuvos muzikos institutą, bažnytinis muzikavimas įgaudavo iškreiptų išraiškos o nuo 1892 jau dirbo Kauno katedros vargonininku), formų: „Sulenkėję Lietuvos vargonininkai, nepažindami bei perėmus bažnytinės muzikos reformavimą į savo lietuvių liaudies muzikos kūrybos, nežinojo ir Europos rankas. Jam vadovaujant buvo steigiami bažnyčios muzikos: jie buvo [...] gaidų nepažįstantys bemoksliai. vargonininkų kursai, mokyklos, susirūpinta jų Todėl vietoj Europos bažnytinės muzikos meno prigijo Lietuvoj analfabetiškų vargonininkų negražus muzikos 23 Ne visados reforma sekasi (autorius nenurodytas). surogatas, sugadinęs liaudies skonį ir įnešęs svetimų Vargonininkas, 1910, Nr. 1, p. 7. motyvų nuotrupų karikatūriškoj formoj22“. 24 Landsbergis V. Vargonininkų gadynė. Pergalė, 1976, Nr. 9, p. 158. 22 Gruodis J. Straipsniai, laiškai, užrašai. Amžininkų 25 Vargonininkų padėjimas Vilniaus gubernijoje. atsiminimai. Vilnius, 1965, p. 190. Vargonininkų kalendorius, 1914, p. 32.

76 profesiniu tobulėjimu, bažnyčių chorų stiprinimu. būti naudojamiems bažnyčios menui, kuriam „priklauso J. Naujalis nuodugniai vykdė popiežiaus Pijaus šventumo, meniškumo ir visuotinumo savybės“30. X išleistą dekretą (aplinkraštį) Motu Proprio „Tra le Vadinamą šventumą muzikoje tuomet turėjo padėti sollecitudini“ (1903), atspindėjusį visus cecilianizmo sukurti vargonavimas, tembrine spalva ar garso reikalavimus, ir tai darė bažnyčios asmenims stiprumu, ritmu ar tempu, minorinėmis ir mažorinėmis priimtinomis formomis. Siekdamas sugrąžinti esminę dermėmis iliustruojantis džiaugsmingą arba santūrų muzikavimo paskirtį bei įdiegti Lietuvos bažnyčiose bažnyčios šventės pobūdį. Vargonų interliudija grigališkąjį giedojimą, organizavo kryptingą ir nuoseklų negalėjo iškristi iš bendro mišių konteksto, bet bažnyčios muzikantų ir giedotojų mokymą. Kauno išraiškos priemonėmis turėjo pabrėžti po jos einančios katedroje jis organizavo grigališkojo giedojimo giesmės pobūdį bei turinį. Į meniškumo sąvoką įėjo mokyklą, į kurią surinkti gabesnieji berniukai turėjo atliekamos muzikos stilistinis atitikmuo instrumento pakeisti moteriškus balsus. garsinėms savybėms, tai buvo apibūdinama kaip Popiežiaus Pijaus X Motu Proprio (išleistame gero skonio ženklas. Visuotinumo reikalavimus 1903 m. lapkričio 22-ąją, Šv. Cecilijos dieną) buvo kunigai Lietuvoje galimai interpretavo savaip ir skatino konkrečiai apibrėžti reikalavimai bažnytinei muzikai. giedoti ne lietuvių, bet lotynų ar lenkų kalbomis, Jie išdėstyti devyniuose skyriuose: neva būkštaudami, „kad kitų tautų maldininkai bei I. Bendrieji dėsniai; II. Šventosios muzikos rūšys; klausytojai josios (bažnytinės muzikos) savotiškumu III. Liturgijos tekstas; IV. Instrukcija šventai muzikai; nesipykintų31“. V. Giesmininkai; VI. Vargonai ir muzikos instrumentai; Kiti instrumentai, be vargonų, galėjo būti leidžiami VII. Liturginės muzikos plotis; VIII. Svarbiausios tik išimtiniais atvejais, gavus vyskupo sutikimą, priemonės; IX. Užbaiga. 26 kaip to reikalavo ypatingų iškilmių (Caeremonale Reglamentui pasirodžius, vargonai imti laikyti Episcoporum) nuostatai. Išimtis buvo taikoma vieninteliu leistinu bažnytinės muzikos instrumentu: pučiamiesiems instrumentams. Laidotuvėse ir „Vienintelis bažnytinis instrumentas yra vargonai, gedulingose mišiose buvo leidžiamas „aprėžtas, teisingai visų instrumentų karaliumi vadinami. Jie išmintingas, vietai pritaikintas skaičius pučiamųjų vartojami liturginiam giedojimui pritarti ir tam tikrais instrumentų, o advento ar gavėnios laikotarpiu „tik nustatytais atvejais savistoviai27.“ Nors vargonai ypatingais atvejais, vyskupui sutikus32“. Šią išimtį bažnyčioje buvo pageidaujamas instrumentas, galima aiškinti tuo, kad pučiamųjų instrumentų garsas vargonavimas imtas varžyti ir riboti. Liturgijoje yra artimas žmogaus balsui ir vargonų tembrams. vargonams palikta tik pritariamoji funkcija: „Giedojimas Bažnyčiose atsisakyta iki XIX a. vidurio, o kai visada turi būti pirmoje vietoje, vargonai gi ir kiti kuriose Lietuvos vietovėse ir iki amžiaus pabaigos instrumentai turi jam padėti bet ne prislėgti28.“ buvusio labai populiaraus instrumentinių kapelų Uždraudus bažnyčioje atlikti pasaulietinę muziką, muzikavimo: „Griežčiausiai draudžiama bažnyčiose anksčiau čia dažnai skambėję XIX a. romansai ir groti taip vadinamiems orkestrams (bande musicali)33.“ maršai buvo uždrausti: „Dažnai giedamos ne šventos Pradėjus atsisakyti įvairių instrumentų dalyvavimo mišios, kurios turi būti laikomos ir giedamos [...] vien tik liturgijoje, buvo sakoma, esą „instrumentai yra lotyniškai, bet per mišias tokie dalykai, kurie su liturgija naudingi klaidingam bažnytiniam giedojimui palaikyti nieko bendro neturi, kurių vieta yra, geriausiu atveju, ir pridengti“. Tad nutarta geriau kelti chorų lygį, teatre, jeigu ne paprastame restorane29.“ Tokiu būdu nei mėginti slėpti jų silpnumą, o pritarimui palikti buvo norima grąžinti vargonams pirminę jų paskirtį – tik vargonus, kurių visiškai turėjo pakakti „balsų palaikymui34“. Tuo labiau kad sodžių orkestrėliai jau

26 Švento Tėvo Pijaus X apie šventą muziką Motu Proprio 30 (Instrukcija šventai muzikai). Muzikos Aidai, 1926, Nr. 1, Brazys T. Vargonai bažnyčios tarnyboje. Muzikos barai, p. 14–15, Nr. 2, p. 6–9, Nr. 3–6, p. 25. 1940, Nr. 4, § 2, 18, p. 96 31 27 Brazys T. Dėlei instrumentalinės muzikos liturgijoje. Brazys T. Vargonai bažnyčios tarnyboje. Muzikos barai, Muzikos aidai, Nr. 2, p. 2. 1940, Nr. 4, p. 96–99. 32 28 Švento Tėvo Pijaus X apie šventą muziką Motu Proprio. Švento Tėvo Pijaus X apie šventą muziką Motu Proprio. Vargonai ir muzikos instrumentai. Muzikos aidai, Vargonai ir muzikos instrumentai. Muzikos aidai, Nr. 3–6, p. 26. Nr. 3–6, p. 26. 33 29 Brazys T. Giedojimas ir bažnytinės muzikos reikalai. Ten pat, p. 26. Muzikos aidai, Nr. 3–6, p. 35. 34 Brazys T. Dėlei instrumentinės muzikos liturgijoje.

77 nebegalėję dalyvauti liturgijoje dar ir dėl nepakankamo tradicijos sąsaja formavo bažnytinio vargonavimo meninio lygio: „Leiskime jiems triukšmą daryti ten, tradicijų pobūdį ir turėjo keletą aspektų. Liturgijos kur jie tinka, būtent už bažnyčios ribų35.“ Mišių aukoje tradicija ugdė vargonininkų gebėjimą improvizuoti bei buvo atsisakyta ir švelniai skambančių kanklių, nes jų skatino bažnytinės muzikos kūrybą. Tačiau lenkiškų paskirtis yra kita – pritarti liaudies dainoms. giesmių propagavimas, vėliau cecilietiškojo judėjimo XX a. pradžioje Lietuvoje prasidėjusį visuotinį sugrąžintas lotyniškas grigališkojo choralo giedojimas bažnytinės muzikos sąjūdį ir pačių dvasininkų didėjantį varžė tautiškumo raišką ir stabdė lietuvybės sklaidą muzikinį išprusimą atspindi kunigų pasisakymai bei vargonininkų kūryboje. paraginimai tuometinėje spaudoje: „Jau 15 metų kaip turiu fisharmoniją ir skubiai gabenu iš Ratisbonos ar Literatūra ir šaltiniai net iš Rymo naujai išėjusias gaidų knygas „Graduale“, „Antiphonale“, „Psalterium“, „Officium de Functorum“ Aleksandravičius E.; Kulakauskas A. Carų (Gedulinės valandos) ir kitas. [...] Pats negailėdamas valdžioje. Lietuva XIX amžiuje. Baltos lankos, 1996, triūso naujų melodijų persimokinimui, aš, žinoma, p. 185–190 negaliu leisti, kad mano vargonininkas birbintų Andante. Muzyka Kościelna, 1886, Nr. 1–2. savąsias bažnyčioje, arba kad ir Sturzynskio arba Brazys T. Dėlei instrumentinės muzikos liturgijoje. kitų artistų „kompozicijas“ […] Užtat aš reikalauju, kad Muzikos aidai, Nr. 3–6 vargonininkas man kasdien giedotų visą Glorija (Garbė Brazys T. Giedojimas ir bažnytinės muzikos reikalai. Dievui aukštybėse), Credo (Tikiu), arba net Dies Irae Muzikos aidai, Nr. 3–6 (Rūsčią dieną)36.“ Brazys T. Vargonai bažnyčios tarnyboje. Muzikos barai, 1940, Nr. 4, p. 96–99 Išvados Budzinauskienė L. XVIII a. pabaigos–XIX a. Lietuvos bažnytinės kapelos. Veikla ir repertuaras, XIX a. antrojoje pusėje gyvavusiose vargonavimo daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 2000 tradicijose buvo ryškus atotrūkis tarp dideliuose Budzinauskienė L. XVIII a. pabaigos–XIX a. miestuose muzikavusių kolektyvų, mecenuojamų Lietuvos muzikinių rankraščių teminis katalogas. dvarininkų ir konfesinių institucijų, atliekamo gana Daktaro disertacijos „XVIII a. pabaigos–XIX a. Lietuvos sudėtingo repertuaro bei periferijoje skambėjusios bažnytinės kapelos. Veikla ir repertuaras“ priedas, bažnytinės muzikos meninio lygio. Didėjant lietuviško 2000. bažnytinės muzikos repertuaro bei koncertinės Čiurlionytė J. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį, vargonų muzikos poreikiui, paskutiniaisiais Vilnius: Vaga, 1973 XIX a. dešimtmečiais profesionalesni darėsi tiek Gregorianus. Tiesa apie mūsų vargonininkus. Viltis, vargonininkai, tiek jų repertuaras. 1914, Nr. 141–142, p. 3 Cecilietiškasis judėjimas, pradžioje nedavęs jokių Gruodis J. Straipsniai, laiškai, užrašai. Amžininkų teigiamų rezultatų, perimtas į Naujalio rankas, labai atsiminimai, Vilnius, 1965 paveikė bažnytinės muzikos lygį. Tai menkai palietė Kumetis J. Veliuonos bažnytinio choro 25 m. lietuvybę – lietuviškas giesmes, vietos papročius, jubiliejus. Vargonininkas, 1910, Nr. 9, p. 6–7 etnografinius apeigų elementus. Išskyrus Klaipėdos Landsbergis V. Vargonininkų gadynė. Pergalė, krašto bažnyčias, likusioje Lietuvos dalyje nebuvo 1976, Nr. 9, p. 152–163 puoselėjamas lietuviškas giedojimas. Tačiau Miller A. Krótki zarys upadku muzyki kościelnej w J. Naujaliui šalyje ėmus platinti tautiniu požiūriu zachodnich guberniach Cesarstwa w XIX stulieciu. neutralų lotyniškąjį vienbalsį choralą, buvo apribota jau Śpiew kościelny, 1896, Nr. 6, 7, 8 ilgą laiką bažnyčiose vykdoma lenkinimo politika. Naujalis Juozas. Straipsniai, laiškai, dokumentai. Vargonų menas Lietuvoje, kaip ir Europos šalyse, Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. tarpo bažnyčioje ir iki šių dienų išliko glaudžiai susijęs Sudarė O. Narbutienė, Vilnius: Vaga, 1968 su bažnyčios institucija. Ši vargonavimo ir bažnytinės „Ne visados reforma sekasi“ (autorius nenurodytas). Vargonininkas, 1910, Nr. 1, p. 7 Strolia J. Istorinė lietuvių muzikos apžvalga (7 Muzikos aidai, Nr. 3–6, p. 4. skyrius). Trumpa muzikos istorija. Kaunas: 1936, 35 Brazys T. Giedojimo ir bažnytinės muzikos reikalai. p. 178–226 Muzikos aidai, Nr. 3–6, p. 32–33. Švento Tėvo Pijaus X apie šventą muziką Motu 36 Gregorianus. Tiesa apie mūsų vargonininkus. Viltis, Proprio (Instrukcija šventai muzikai). Muzikos aidai, 1914, Nr. 141, p. 3. 1926, Nr. 1–6.

78 Vargonininkų padėjimas Vilniaus gubernijoje. Vargonininkų kalendorius, 1914, p. 32 Žilevičius J. Aušra ir lietuviškoji muzika. Muzikos žinios, 1957, Nr. 4, p. 5–7

Transformations of the Cecilian Music Reform in the Repertoire of a Lithuanian Church Organist

Dr. Eglė Šeduikytė Korienė Lithuanian Academy of Music and Theater

The artistic level of ecclesiastical music played in German centres of the movement was mainly reflected Lithuania in the 19th century by groups of musicians in Lithuania and Poland. In Lithuania, the Cecilian sponsored by landowners and confessional institutions movement clashed with specific circumstances and highly differed from the music played in small at the beginning did not provide any positive results. towns. In the first half of the 19th century, a rather The reason of a successful rise of ecclesiastical music wide repertoire of church choirs in Lithuania meant was a consistent sequence of innovations applied by that an organist was required to have appropriate Juozas Naujalis and the acceptability of forms. After professional competencies. This repertoire was Juozas Naujalis started spreading Latin one-voice performed in the biggest Lithuanian churches until chorale in churches, the policy of Polonization was the end of the 19th century. Meanwhile, in the second restricted. However, the Cecilian reform suspended half of the 19th century, organists in small Lithuanian the spread of Lithuanian chants, national customs, parishes would play by ear and not many organists and ethnographic rituals in the Lithuanian church. could read notes. After the rebellion in 1863, when According to the regulation of ecclesiastical music the main objective was to preserve Lithuanianism, Motu Proprio by Pope Pius X (which was announced the Czarist Government started the policy of global in Lithuania in 1903), after organ became the only Russicism. The qualitative springs of ecclesiastical instrument allowed in churches, it had the function of music remained unchanged until the last decade of accompanying chants, and solo organ playing was no the 19th century. Organ playing served not only for longer in demand. Therefore, a wide use of register accompanying chants but also often trying to create and even their intonation were no longer applied in various effects. A slow rise of the level of organist organ-making craft. The repertoire of ecclesiastical repertoire was influenced by insufficient musical music developed under favourable conditions in education of organists, reserved structure of parish Lithuania Minor: as organ culture was particularly communities, and the absence of competition. The upheld in German traditions, the protestant chorale Cecilian movement commenced in the middle of the that established here obtained a unique synthesized 19th century in Europe (in Bavaria, 1867). Its intention character, while organists improvised chorales under was to renew and elevate ecclesiastical music while the themes of Lithuanian folk songs. rectifying the repertoire and excluding the character Key words: repertoire of a church organist, reform of a universal performance. The Cecilian movement of ecclesiastical music, Cecilian movement, organ reached Lithuanian ecclesiastical art and entrenched playing in churches, Juozas Naujalis. in the last decades of the 19th century. The impact of

79 Religinis paveldas

Religinės muzikos leidiniai lietuvių kalba XIX a. pab.–XX a. pr.: aplinkybės ir sąsajos

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė Kauno miesto muziejus, Kauno technologijos universitetas

ANOTACIJA: Religinės muzikos leidiniai, išleisti Lietuvoje išleistas tik vienas natų leidinys, 1833 m. lietuvių kalba XIX a pab.–XX a. pr., yra tik maža dalis Rygoje Simono Stanevičiaus (1799–1848) dainų ir taip negausios muzikos leidinių lietuvių kalba dalis. rinkinio melodijos „Pàźimes żemaytyszkas gâydas, Atsižvelgiant į sudėtingą istorinę situaciją, kiekvieną prydiêtynas pry Daynù źemaycziu...“. Tai natos prie tiek spaudos draudimo laikotarpio, tiek po jo lietuvių 1929 m. S. Stanevičiaus 1929 m. išleisto tautosakos kalba išleistą muzikos leidinį reikėtų laikyti laimėjimu ir rinkinio „Daynas żemaycziu“. Natų leidinio melodijas ypatingu įvykiu. Unikalios autorių, sudarytojų, leidėjų harmonizavo Ferdinandas Ivanauskas, savo lėšomis gyvenimo istorijos, išlikę dokumentai atskleidžia Rygoje išleido grafas J. Plioteris.2 Situacija pasikeitė pastangas kurti ir išlaikyti lietuvybę nepalankiomis XIX a. II pusėje, tačiau pirmojo autorinio kūrinio lietuvių sąlygomis. Leidinių lietuvių kalba kontekste natų kalba tenka laukti iki 1886 metų, kuomet išleidžiamos leidyba vis dar užima sudėtingą padėtį. Vis dar Juozo Kalvaičio „Miszios ant pamenklo sukaktuwiu stebina faktas, kad 1795–1864 m. buvo išleistos 585 penkiu szimtu metu nuo apkriksztyjimo Letuvos lietuviškos knygos ir vienas natų leidinys. Lietuvių paskirtos kunigui Strazdeliui, nabasznįkui, sudėtojui spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas 1864–1904 „Pulkiam ant kelių“. Tačiau iki spaudos draudimo metais lėmė ir muzikos leidinių leidybą Didžiojoje pabaigos leidinių lietuvių kalba buvo išleista nedaug, o Lietuvoje. Šiuo laikotarpiu buvo išleista apie 3000 dar mažiau – gaidų lietuvių kalba. Atitinkamai, religinės pavadinimų leidinių, iš jų – tik 180 muzikinių. Leidiniai muzikos kūrinių dar mažiau. Nors panaikinus spaudos lietuvių kalba buvo leidžiami Mažojoje Lietuvoje, JAV, draudimą, muzikos leidinių lietuvių kalba padaugėjo, nelegalios spaudos leidybą ir gabenimą organizavo religinės muzikos leidiniai tesudarė mažąją to dalį. ir rėmė Lietuvos šviesuomenė. Panaikinus spaudos Straipsnyje remiamasi bibliografinėmis rodyklėmis: draudimą leidyba suaktyvėjo, ją pristabdė Pirmasis Lietuvos bibliografija Knygos lietuvių kalba Serija pasaulinis karas.1 A: T. 1. 1547-1861 (1969); Lietuvos bibliografija Straipsnyje aptariamos religinės muzikos leidinių Knygos lietuvių kalba T. 2. 1862-1904 (1988); T. lietuvių kalba išleidimo aplinkybės, muzikos ir teksto 3, 1905–1917. Kn. 1, Knygos ir autoriniai smulkieji autoriai, jų tarpusavio santykiai koncentruojantis spaudiniai. A–L. – 2006; T. 3, 1905–1917. Kn. 2, į reikšmingiausius ar įdomiausias sąsajas Knygos ir autoriniai smulkieji spaudiniai. M–Ž. – 2006; atskleidžiančius leidinius. Lietuvos bibliografija Knygos lietuvių kalba Kontrolinis RAKTINIAI ŽODŽIAI: religinės muzikos leidiniai sąrašas 1905–1917 II d. „Smulkieji spaudiniai. Gaidos. lietuvių kalba, Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas. Vaizduojamojo meno spaudiniai. Žemėlapiai“ (1977) bei papildomais šaltiniais. Lietuvos bibliografijoje Knygos lietuvių kalba Serija A: T. 1. 1547–1861 (1969) nėra skyriaus, skirto muzikos leidiniams. XIX a. I p. lietuvių kalba Didžiojoje

1 Knygų leidyba, Visuotinė lietuvių enciklopedija, XII t. 2 Navickienė Aušra. Besikeičianti knyga XIX amžiaus Lietuva, Vilnius, 2007, p. 462–463. pirmosios pusės Lietuvoje, Vilnius, 2010, p. 61–62.

80 Tyrinėjimai: sudarytojų randama dar 32. Beveik visi šie asmenys buvo aktyvūs tautinio atgimimo veikėjai, savo Jūratė Landsbergytė labai teisingai konstatuoja, gyvenime derinę daugybę veiklų. Religinės muzikos kodėl lietuvių klasikų religinė muzika yra menkai leidinių iniciatoriai buvo vargonininkai arba kunigai. ištyrinėta: „Sovietmečiu (1945–1990) Lietuvos religinė Religinės katalikiškos muzikos leidyboje dominuoja muzika dėl žinomų politinių-ideologinių priežasčių du iš jų – J. Naujalis ir Č. Sasnauskas. „J. Naujalis buvo itin „pavojingas“, nepageidaujamas reiškinys, Regensburge mokosi 1894 m., vėliau ten studijuoja todėl išsamiai tyrinėta nebuvo (išimtys: Antano Teodoras Brazys (1905–1907), epizodiškai užklysta ir Venckaus straipsnis-studija „Juozo Naujalio Mišios, Česlovas Sasnauskas, dirbantis Peterburge. Šie trys giesmės, motetai, kantatos“ O. Narbutienės sudarytoje kompozitoriai ir tapo pagrindiniais bažnytinės muzikos knygoje apie J. Naujalį, V. Landsbergio monografija kūrėjais XX a. pradžioje.“5 Tačiau T. Brazio kūriniai „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ ir „Česlovas išleisti Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu ir Sasnauskas. Bibliografija“). Nors ir sunkiai išvydusios vėliau. šviesą, tai buvo knygos apie lietuvių muzikos praeities Į leidinių lietuvių kalba sąrašus nepatenka kūriniai, patriarchus, kurių negalima nutylėti. O gyvieji kūrėjai išleisti užsienio, tad taip pat ir lotynų kalba. Apie juos šiuos savo „nukrypimus“ (žinia, jie galėjo būti tik šiame straipsnyje nekalbėsime. Todėl aptarsime tik praeities) turėjo slėpti, nutylėti, užtrinti šį savo kelias mišias, giesmes ir giesmynus. Šį sąrašą ženkliai biografijos puslapį. Tai sunkino tyrinėjimų aplinkybes, papildo protestantų religiniai leidiniai su natomis. gilinimąsi į Lietuvos kultūros esmę, įjos religinį katalikiškąjį ar protestantiškąjį universalumą.“3 1886–1904 metai Po 1990 metų buvo publikuota daugybė studijų apie Lietuvos religinę muziką. Tai – V. Landsbergio, Juozas Kalvaitis (1842–1900) – 1863 m. sukilimo J. Trilupaitienės, D. Kšanienės, D. Palionytė- dalyvis. Vėliau, baigęs Varšuvos muzikos institutą, iš Banevičienės, D. Kalavinskaitės, L. Budzinauskienė, pradžių buvo Rietavo, o vėliau – Kauno arkikatedros ir E. Šeduikytės-Korienės, J. Vilimo, R. Murauskaitės, seminarijos vargonininkas, Č. Sasnausko ir T. Brazio D. Petrauskaitės, B. Kabašinskaitės ir kitų darbai. mokytojas.6 Jo „Miszios ant pamenklo sukaktuwiu penkiu szimtu metu nuo apkriksztyjimo Letuvos Lietuviškų natų leidyba paskirtos kunigui Strazdeliui, nabasznįkui, sudėtojui „Pulkiam ant kelių“7, 1886 m. išleistos Tilžėje E. Vejerio Lietuviškų natų XIX a.–XX a. pr. buvo išleista itin ir L. Arnolto spaustuvėje8, yra pirmas stambus mažai. Tai aiškinama tiek kompozicijų, tiek rėmėjų lietuviškas ciklinis kūrinys. Lietuviško teksto autorius trūkumu. Buvo leidžiama mažais tiražais, siekiant Adomas Jakštas-Dambrauskas. Išplėstame mišių apsisaugoti nuo finansinių nuostolių. Tiek pavienių pavadinime susilieja katalikiška Lietuvos praeitis ir kūrinių, tiek rinkinių leidybai lėšų ieškodavo patys dabartis – krikšto jubiliejus, kunigas Strazdas ir giesmė autoriai arba sudarytojai, o religinių kūrinių leidimą jo „Pulkim ant kelių“. paremdavo kunigai, kurie ir patys būdavo autoriai Pirmųjų lietuviškų mišių leidimą iniciavo kunigas arba sudarytojai.4 Susidaro vaizdas, kad sėkmingesnė Juozas Lideikis (1860–1898). Jo prašomas A. Jakštas- leidyba būdavo su tame pačiame mieste gyvenančiu leidėju-spaustuvininku. Iš 23 natų leidinių, lietuvių kalba išleistų iki 5 Narbutienė O. Lietuvių kompozitoriai aukštosiose 1904 metų, yra tik keli religinės muzikos leidiniai – Vokietijos muzikos mokyklose, Menotyra, 2002, Nr. 1 J. Kalvaičio ir Burbos Mišios ir 1894 m. Heidelberge (26), p.3. išleistas giesmių rinkinys „Giesmių balsai“. 6 Lietuvos muzikos istorija I knyga. Tautinio atgimimo Iki 1918 metų natų lietuvių kalba leidyboje metai 1883–1918, Vilnius, 2002, p. 263–264 dominavo penki autoriai: Vincas Kudirka, Juozas 7 Naujalis, Mikas Petrauskas, Česlovas Sasnauskas Tilžėje, J. Lizdeikio leidykloje, E. Vejerio ir L. Arnolto ir Stasys Šimkus. Kitų autorių – kompozitorių ir / ar spaustuvėje. Perleista 1991 m. Čikagoje, JAV. 8 Ernto Vejerio ir Luiso Arnoldo spaustuvė ir knygynėlis veikė 1886–1890 m., daugiausia leido knygas ir 3 Landsbergytė Jūratė. Religinės muzikos situacija periodiką Didžiajai Lietuvai, prekiavo savo ir kitų tarpukario Lietuvoje, Menotyra, 2000, Nr. 3 (20), p. 37 spaustuvių leidiniais. Domas Kaunas, Mažosios 4 Landsbergis V. Česlovo Sasnausko gyvenimas ir Lietuvos knygynai (iki 1940 metų). Žinynas. Vilnius, darbai, Vilnius, 1980, p. 80. 1992, p. 219.

81 J. Kalvaitis. Miszios ant pamenklo sukaktuwiu penkiu szimtu metu nuo apkriksztyjimo Letuvos paskirtos kunigui Strazdeliui, nabasznįkui, sudėtojui „Pulkiam ant kelių“, Tilžė, 1886 m. Kauno miesto muziejaus fondai

82 K. T. V. Hoffheinzas, Giesmių balsai, Heidelbergas, 1894 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Dambrauskas iš lenkų kalbos išvertė mišių giesmes kaštu pas Weyerį et Arnoldtą“ (in 4–20 lakštų).“9 „Na stopniach Twego upadamy Tronu“. „Su minėtomis Jau po metų, 1887 m., Vilniuje kunigo Pailiaus mišių giesmėmis nuvyko kun. Juozas Kaunan, slapyvardžiu kunigas Aleksandras Burba iš lenkų prikalbėjo p. Kalvaitį, Katedros vargonininką, parašyti kalbos išvertė R. Zientarsko mišias ir išleido kaip lietuviškam tekstui atsakomas gaidas. Užduotą sau „Lietuwiszkass misziass su gaidomis (notomis), darbą p. Kalvaitis garbingai atliko ir tuo būdu atsirado vartotinos katalikiszkose bažnycziose Lietuvos ir pirmosios lietuviškos mišios su gaidomis lietuvio Žemaicziu“. Aleksandras Burba (1854–1898) kunigavo kompozitoriaus parašytomis. Malonėdamas, kad šios mišios veikiau prasiplatintų Lietuvos bažnyčiose, kun. Juozas nusiuntęs jas Tilžėn savo lėšomis išspausdino. 9 Kunigas Juozas Lideikis (Aldonas) (1860–1898), Buvo tai 1886 metais, kuomet lenkai užsieniuose Žinyčios, Nr. 1, 1900, p.256. Čia taip pat užsimenama šventė 500 metų nuo Lietuvos krikšto sukaktuves. Dėliai apie J. Kalvaičio mišias pagal A. Jakšto-Dambrausko tos priežasties ir kun. Juozas padėjo ant savo leidinio tekstus, kurios liko neišspausdintos, bet jas „Kai kur šį antrašą: „Mišios ant paminklo sukaktuvių penkių pas vargonininkus galima dar jos rasti ir šiandieną“. šimtų metų nuo apkrikštyjimo Lietuvos, paskirtos kun. Prieiga per internetą: http://www.prodeoetpatria.lt/files/ Strazdeliui sudėtojui „Pulkim ant kelių“. Tilžėje išdavėjo pdf-straipsniai/uzgese-ziburiai/Kun.%20Juozas%20 Lideikis%20(Aldonas).pdf

83 Žaslių, Vidiškių, Labanoro, Adutiškio parapijose, už priedų E. T. Reinhardo ir V. G. M. Jenseno giesmyno, lietuvybės skleidimą buvo baustas. Emigravęs į JAV skirto Rytų ir Vakarų Prūsijai. Melodijos buvo užrašytos bendradarbiavo lietuviškoje periodinėje spaudoje, Būdviečių (Budwethen), Katyčių (Coadjuthen), Kintų, sukūrė patriotinių eilėraščių.10 Klaipėdos (Memel), Lauksagių (Laugsargen), Pilkalnio Vargonininkas ir kompozitorius Mykolas (Pillkalen), Priekulės (Prökuls), Ragainės (Ragnit), Racevičius-Račas (1829–1895) sukūrė dvejas Saugų, Tilžės (Tilsit), Verdainės (Werden) ir Vilkyškių mišias – 1889 m. Varšuvoje išleistas keturbalses (Wilkischken) vietovėse. A. Niemanas vadovavo Tilžės lotyniškas „Misza Swięta Lacinska“ (P. Pažemeckio „Birutės“ draugijos chorui, parengė leidinius „Birutės tekstas) ir lietuviškas „Po kojų Tavo sosto“, kurių dainų vainikėlis“ (1910), „Lietuvos tėvynės dainos“ išlikęs Sanctus buvo išspausdintas 1899 m. „Tėvynės (1911). sarge“. M. Racevičius-Račas buvo Varšuvos instituto absolventas, vargonininkavo ir vadovavo chorams 1905–1917 metai Jurbarke, Raseiniuose, Zarasuose, Gruzdžiuose, Šiauliuose, Plungėje.11 Iš 1905–1917 metais išleistų 138 natų leidinių pagal 1894 m. Heidelberge evangelikų liuteronų kunigas Kontrolinį sąrašą religinės muzikos leidinių yra tik Karlas Teodoras Voldemaras Hoffheinzas (1823–1897) devyni: J. Naujalio „Lietuviškas bažnytinis giesmynas“ parengė ir išleido 115 giesmių rinkinį „Giesmių balsai“. (Kaunas, 1906), „Giesmė į Panelę Švenčiausią“ Tekstai leidinyje išspausdinti gotišku šriftu lietuvių (Kaunas, 1906), „Mažas bažnytinis giesmynėlis“ (Tilžė, kalba. Jis – Karaliaučiaus universiteto absolventas. 1908, antrą kartą išleistas 1920 m. Seinuose), kantata Iki šio leidinio išleido dar vieną „Proben litauischer „Garbė didvyriui“ (Kaunas, 1909), Č. Sasnausko Choralmelodieen“ (1887). Kaip teigia I. Strungytė- Lietuviškos muzikos VII leidinys giesmė-vokalinis Liugienė, „Hoffheinzas naudojosi vėlesniu XIX a. instrumentinis trio „Skubink prie Kryžiaus“ antrojoje pusėje spausdintu giesmyno „Visokios naujos (Peterburgas, 1909), P. Čiurlionio „Kalėdų giesmė“ giesmės arba evangeliški Psalmai“ leidimu. Apie tai mišriam chorui ir vargonams (Bruklinas, 1912), galima spręsti iš rinkinyje pateiktos informacijos – J. Katiliaus kalėdinių giesmių giesmynas „Kalėdų giesmyno, kuriame yra tekstas, pavadinimo ir giesmės balsai“ (Seinai, 1910 ir 1913). Šiame sąraše taip pat numerio, pvz. Psalmbuch Nr. 357, Psalmbuch Nr. 318 yra J. Naujalio giesmės mišriam chorui „Veni, creator“, („Psalmių knygomis“ čia vadinamas surinkimininkų „O salutaris“ (lotynų kalba, „Vargonininko“ priedas, giesmynas).“12 1914), „Salve Regina“ (1915). Bibliografiniame 1902 m. Karaliaučiuje išspausdintas Alberto leidinyje „Knygos lietuvių kalba“ 1905–1917 m. Niemano parengtas 24 choralų rinkinys „24 littauische išskiriami sąrašai „Muzika“ ir „Knygos su gaidomis“. Choräle nach einer handschriftlichen Sammlung „Muzikos“ sąraše yra knygos, susijusios su muzika, von Niemann, Cantor in Kattenau, ausgewählt und vadovėliai ir programos. O „Knygų su gaidomis“ 1863– bearbeitet von C. Graf Bülow von Dennewitz“ (24 1904 m. 32 numerių sąraše išsiskiria keli protestantų lietuviški choralai iš Nymano, kantoriaus iš Katinavos, religiniai leidiniai su natomis. rankraščio. Atrinko ir spaudai parengė C. Grafas Biūlovas iš Denevico). Jį išleido ir prekiavo Grėfės Giesmės ir Uncerio knygynas13. Šie choralai sudaro vieną iš J. Naujalio „Giesmė į Panelę Švenčiausią“ buvo išleista 1906 m. M. Sokolovskio ir A. Estrino 10 Visuotinė lietuvių enciklopedija, III, p. 623. spaustuvėje Kaune.14 O. Narbutienės monografijoje 11 Visuotinė lietuvių enciklopedija, XIX, p. 380. 12 Strungytė-Liugienė Inga. XIX amžiaus pirmosios (iki 1940 metų). Žinynas. Vilnius, 1992, p. 49–50. pusės surinkimininkų giesmynų istorija (genezė 14 1862 m. iš Bialystoko į Kauną atvykęs Šaja Sokolovskis ir kalba), daktaro disertacija, Vilnius, 2014, p. 18. įsigijo spaustuvę. Ji buvo kelis kartus perpirkta. Nuo Prieiga per internetą: https://epublications.vu.lt/object/ 1892 m. spaustuvę valdė Girša Minskeris ir Šajos elaba:2184389/ Sokolovskio brolio Arijos sūnus Maksimas. 1894 m. 13 Nuo 1831 m. Grėfė ir Unceris, iki tol Gėbelsas G. Minskeris teises perdavė M. Sokolovskiui, tas ir Unceris (Göbbels und Unzer), nuo 1808 m. – prieš Pirmąjį pasaulinį karą kompanionu priėmė Aroną A. V. Unceris. Knygynas, antikvariatas ir leidykla veikė Estriną. Nuo tada spaustuvė vadinosi M. Sokolovskio ir 1789–1940 m. Prekiavo įvairia, taip pat lituanistine A. Estrino kompanija. Atgavus spaudą šioje spaustuvėje literatūra. Domas Kaunas, Mažosios Lietuvos knygynai buvo spausdinama daug lietuviškų leidinių. Spaustuvė

84 „Juozas Naujalis. Straipsniai. Laiškai. Atsiminimai“ Varšuvos leidėjams „Gebethner i Wolff“. Šios (Vilnius, 1968) apie „Giesmę į Panelę Švenčiausią“ kompozicijos buvo su pasisekimu atliktos Peterburge. neužsimenama. Dėl, matyt, suprantamų priežasčių Leidėjai paprašė keleto pataisymų – būtent mažos J. Venckus straipsnyje „J. Naujalio mišios, giesmės, postliudijos giesmės pabaigoje, kurią Č. Sasnauskas motetai ir kantatos“ apie šią giesmę neužsimena. ir sukūrė. Deja, bendravimas su šiais leidėjais Ji neminima ir „Lietuvos muzikos istorijos“ I Č. Sasnauskui nebuvo sėkmingas, tai atskleidžia išlikę knygoje „Tautinio atgimimo metai“ (Vilnius, 2002). jo laiškai Varšuvos leidėjams.18 J. Landsbergytė jai skiria tinkamą dėmesį: „Giesmėje Tačiau dar iki Č. Sasnauskui pradedant susirašinėti „Šventa Marija“ („Giesmė į Panelę švenčiausią“ – aut. su Varšuvos leidėjais, jo draugas ir bendradarbis past.) ryškėja J. Naujalio šviesaus, ramybe dvelkiančio kunigas Motiejus Gustaitis 1902 m. laiške rašo jam bažnytinio stiliaus privalumai: skaidrumas ir didingas esąs šios giesmės sužavėtas ir praneša ją išvertęs: talpumas harmonijoje bei balsovados melodinė „Bet tas mažytis „U stóp Krzyża“ turi tiek minties, plastika – kilimas į aukštybes. J. Naujalio stilių, žavesio ir išraiškos, kad neatsilaikiau pagundai ir pažymėtą grįžimu į senųjų griežtųjų polifonistų epochą, išverčiau19 į lietuvių kalbą – pridedu ir prašau leidimo tarsi atsitraukimą nuo naujojo šimtmečio aktualijų, išspausdinti lietuviškame laikraštyje. Jeigu dešimt galima laikyti fundamentaliuoju tikruoju bažnytinės muzikos religiniu stiliumi, jo dėka įsigalėjusiu 18 Lietuvoje.“15 Iš laiškų nesunku pastebėti, kaip Č. Sasnauskui buvo Kita J. Naujalio giesmė – „Marija, Marija“ – 1915 m. sunku laiške nuslėpti apmaudą: „Prieš keletą metų buvo išspausdinta atskiru lapu kaip „Aušros“ leidinys. išsiunčiau Dauggalio Pono vardu manuskriptus „Libera Pagal J. Mačiulio-Maironio tekstą sukurta giesmė me, Domine“ ir „In paradisum“ spausdinti, tačiau tas chorui be pritarimo, turinti šešis posmus, išspausdinta nedavė rezultatų. 1907 m. vasarą asmeniškai prašiau nenurodant nei muzikos, nei teksto autoriaus. Tamstos grąžinti tuos kūrinius, kuriuos Ponas ir žadėjot Česlovo Sasnausko giesmė „Skubink prie netrukus grąžinti, tačiau liki šiol jų negavau; matyt, kryžiaus“16 yra kamerinės vokalinės muzikos sąraše. svarbesnių reikalų sūkuryje Dauggalis Ponas užmiršote Kūrinio pavadinimas pateikiamas trimis kalbomis – apie tokią smulkmeną, ką drįstu Tamstai vėl priminti, lenkų (U stóp krzyża), lietuvių ir rusų (У подножия atnaujidamas savo nuolankų prašymą grąžinti tuos креста)17. Šį kūrinį (V. Landsbergis įvardija kaip manuskriptus.“ Č. Sasnausko laiškai Gebetneriui ir religinio turinio romansą) bei dvi bažnytines chorines Volfui 1903 metais. Česlovas Sasnauskas, Tekstai: kompozicijas Č. Sasnauskas 1903 m. išsiuntė gyvenimas ir kūryba. Parengė V. Landsbergis, 2002, p. 20 ir 30. 19 Gaidose pateiktas tekstas: „Kuomet jausmai ir žmogaus veikė iki 1940 m. Vilius Užtupas, Lietuvos spaustuvės, paskyrimas veda karionę, gyvenimą laužia; vargina Vilnius–Kaunas, 1998, p. 190 m. Visi Kaune išleisti sielą Dangaus išsilgimas, ar abejonē tikējimą graužia: J. Naujalio muzikiniai leidiniai buvo išspausdinti šioje skubink prie Kryžiaus - ten Dievo galybe. Priešu spaustuvėje. didžiausią nuveiksi daugybę. Paslaptį šventą norėsi pažinti, bet jos nepasiekt žmogaus protui! Geismas 15 Landsbergytė Jūratė. Religinės muzikos situacija beribis kamuos tada mintį, idant pagundą širdy tarpukario Lietuvoje, Menotyra, 2000, Nr. 3(20), p. 40. įliepsnotų: skubink prie Kryžiaus – ten išmintį rasi, save 16 Landsbergis Vytautas. Česlovo Sasnausko gyvenimas pažinęs, teisybę suprasi! Jeigu Apvaizda nuties savo ir darbai, Vilnius, 1980. kelią, Dvasios palaima ir žemės gerove, vai neužmirški 17 Tolmesnė informacija sąraše: 1901–1909 m. palengvinti dalią tų, kuriuos spaudžia tamsybių vergovė: K. Antonevičiaus žodžiai, vertė M. Gustaitis (į lietuvių skubink prie Kryžiaus – jisai begalinis kūnui ir sielai k., 1902 m.), A. Tarutinas (į rusų k.) ir nežinomas gėrybių šaltinis! Kuomet kerštingos patrakėlių rankos asmuo (į vokiečių k.). Leidiniai: 1. Balsui su fortepijonu, žodžiu ir darbu skandys tavo vieką, lygu valtelė, fisharmonija arba vargonais. Išspausdintas 1901 m. kad jūroje trankos, niekur paguodos nerasdams pas lenkų kalba leidinyje „Kalendarz Katolickiego nieką: skubink prie Kryžiaus – tenai pailsėsi Šventojo Towarzystwa dobroczynnosci...“; 1904 m. rusų kalba medžio pavėsį! Kartą reiks mirti. Įspėk savo ligą! Lovon tuo pačiu pavadinimu praplėstas variantas Peterburge; parblokštas, skausmų surakintas, kad atsivoši gyvenimo 1909 m. Varšuvoje lenkų kalba; 2. Trio balsui, smuikui knygą, nuodėmių daugiu didžiai sugraudintas: skubink ir fortepijonui arba vargonams, lietuvių kalba serijoje prie kryžiaus – jisai iš žabangų vėlę pakels in išganymo „Lietuviška muzika“ VII, 1909 m. (V. Landsbergis, 1980, dangų!“ (Leidinyje skiriasi teksto atspausdinimas po p. 170). natomis ir po kūriniu).

85 Č. Sasnauskas, Lietuviškos muzikos serijos viršelis. Kauno miesto muziejaus fondai

86 dienų negausiu atsakymo, tai tylą laikysiu sutikimu ir ir rašytojas, tačiau bendraujant su Č. Sasnausku nusiųsiu.“20 Č. Sasnauskas giesmei panaudojo lenkų svarbiausias buvo jo, kaip poeto25, įnašas. Pagal kunigo ir poeto Karolio Antoniewiczʼiaus (1807–1852) jo tekstus Č. Sasnauskas sukūrė kantatą „Broliai“ poemos „U stóp krzyża” antrą dalį. Poema buvo (1901–1902, išleista 1910), sceninę kantatą „Šio išleista 1895 m. Krokuvoje. karo paskelbimo momentas“ (1914), „Maldą Marijai už Tėvynę“ (1902–1915, išleista 1921), „Žiburininkų M. K. Čiurlionis apie šį kūrinį „Lietuviškos muzikos“ giesmę“ (1911, išspausdinta atviruke). Taip pat jis recenzijoje, 1909 metais publikuotoje „Viltyje“, išvertė pagal L. Kondratavičiaus-Sirokomlės tekstą atsiliepė itin teigiamai: „Jau nekalbant apie pilną, sukurtą dainą chorui „Hop, hop! Eikš čia“ (1913). rimtą, gilų skambėjimą, dėl puikios kompozicijos Č. Sasnauskas lietuvių kalba sukūrė tik keletą technikos yra tikras „meisterstück“21. Ši recenzija taip religinių kūrinių – epinę dainą „Broliai“ (Lietuviška pat buvo publikuota J. Žilevičiaus knygos „Česlovas muzika, 1910), „Maldą Marijai už Tėvynę“ (1902(?)– Sasnauskas“ 1936 m. (Kaunas) ir 1953 m. (Bruklinas) 1915, išleista 1921), „Marijos giesmę“ (J. Mačiulio- leidimuose, giesmė buvo įrašyta plokštelėje.22 Maironio žodžiai, 1913, išspausdintą 1914 „Žiburyje“) Lietuviškos muzikos leidinių serijos bendrame ir „Skubink prie kryžiaus“ (1901–1909, išspausdintą viršelyje prie „Skubink prie kryžiaus“ nurodoma: 1909). Du iš šių kūrinių sukurti pagal M. Gustaičio „Galima giedoti ir laike mišių bažnyčioje.“ Apie šį žodžius, vienam panaudotas M. Gustaičio vertimas. kūrinį 1913 metais jam laiške rašo Sofija Čiurlionienė: Kitos dvi Č. Sasnausko giesmės skirtos Švč. „Matote, Pone, mūsų kursai [lietuvių mokytojų kursai Mergelės Marijos pagarbinimui: „Malda Marijai už Kaune] rengia savo metinį vakarą vargingiausiųjų Tėvynę“26 ir „Marijos giesmė“27. „Malda Marijai už naudai, bus koncertinė dalis ir komedija; išsirinkome Tėvynę“ pagal M. Gustaičio žodžius iš pradžių Tamstos kompozicijas „Skubėk prie kryžiaus“ ir „Tu buvo išleista 1921 m., vėliau, kaip „Muzikos barų“ mano motinėle“, sekasi neblogai, o kadangi kūriniai priedas (Kaunas, 1933), rinkiniuose: Eucharistinio gražūs, tai mokiniai juos karštai rengia <...>.“23 kongreso giesmynėlyje (Kaunas, 1938) ir J. Žilevičiaus Su giesmės teksto vertėju Motiejumi Gustaičiu parengtame leidinyje „Lietuviška muzika: Requiem Česlovą Sasnauską siejo sena draugystė, visai ir kita, 1869–1916“ (JAV, 1950). Antroji, „Marijos tikėtina, jog būtent jų pažintis lėmė kompozitoriaus giesmė“, visiems žinoma kaip „Marija, Marija“, pirmą atsigręžimą į lietuvybę. „Kompozitoriaus atsigręžimui kartą kukliai išspausdinta „Žibury“ 1914 m. Pirmąkart į lietuvybę įtakos turėjo ir pažintis Rėgensburge su kaip giedotinas kūrinys su Č. Sasnausko melodija kunigu Gustaičiu, vėliau tapusiu jo geru draugu ir ši giesmė 1914 metų pradžioje buvo paskelbta kūrybos partneriu.“24 Jie nuo 1901 m. susirašinėjo, Marijampolėje leistame „Žiburio“ draugijos laikraštyje M. Gustaitis rūpinosi Č. Sasnausko kūrinių pasirodymu „Žiburys“ ir pristatyta su redaktoriaus prierašu: „Šitą spaudoje. M. Gustaitis (1870–1927), ko gero, Maironies giesmę dedame čionai del jo 25 metų buvo labiau žinomas kaip rūpestingas pedagogas literatūrinio darbavimosi sukaktuvių.“ Melodija sukurta šiek tiek anksčiau, nes tekstas jai imtas ne iš 1913

20 Sasnauskas Česlovas, Tekstai: gyvenimas ir kūryba. 25 M. Gustaičio poezijos rinkiniai buvo išleisti: „Tėvynės Parengė V. Landsbergis, 2002, p. 128. ašaros“ (Chicago, 1914), „Tėvynės ašaros ir Erškėčių 21 Čiurlionis Mikalojus Konstantinas. Straipsniai. Parengė taku“ (Jaroslavl, 1916), „Sielos akordai“ (Jaroslavl, Vytautas Landsbergis, 2013, p. 50. 1917), „Varpeliai“ (Kaunas–Marijampolė, 1925). 22 Giesmė „Skubink prie kryžiaus“ metai po išleidimo 26 Tolesnė informacija sąraše: 1902(?)–1915 m., pagal buvo pakartota plokštelėje. „Zonophone Record“ M. Gustaičio žodžius. 1. Vienam balsui su vargonais; 1910 m. Vilniuje įrašė ją (ant plokštelės „Skanben prie 2. Dviem lygiems balsams su vargonais; 3. Keturiems kryziaus“) ir J. Naujalio „Giesmę į Panelę švenčiausią“ balsams su vargonais. Pirmoji data nurodoma pagal (ant plokštelės „Zisme į Panelę svenčiausia“), įdainavo M. Gustaičio teksto pasiūlymą, antroji pagal B. Čėsnio Liuda Skalskaitė. pastabą. Išleista atskiru lapu 1921 m. ir kitais būdais. 23 Sasnauskas Česlovas. Tekstai: gyvenimas ir kūryba. (Landsbergis, 1980, p. 166) Parengė V. Landsbergis, 2002, p. 123. 27 Tolesnė informacija sąraše: (?)–1913 m. J. Mačiulio- 24 Budzinauskienė Laima, Murauskaitė Rasa. Altono Maironio žodžiai. 1. Vienam balsui su vargonais; 2. L. Beckerio socialinio teksto teorijos taikymas Česlovo Dviem lygiems balsams su vargonais; 3. Keturių balsų Sasnausko Requiem e-moll (1915) analizei. Menotyra, mišriam chorui su vargonais. Išspausdintas „Žibury“ 2017, T. 24, Nr. 3, p. 224. 1914 m.

87 metais išėjusių „Pavasario balsų“, o iš 1905 metų rūpinosi lietuviškai kalbančių kunigų rengimu. Globojo leidimo – dar su leksikos svetimybėmis: „Palengvink Mikalojų Daukšą, Motiejų Strijkovskį, jų darbus.34 vergiją! / Pagelbėk žmoniją! / Išgelbėk nuo smerčio „Strijkovskio „Kronika“ ir Daukšos „Postilė“ – unikalūs baisaus! // Mes griešninkai žmonės / Maldaujam kūriniai, rodantys ne tik pačių autorių kultūrinius, malonės! <...> Griekai kasdieniniai / Kaip pančiai patriotinius interesus, bet ir juos globojusio bei šių gelžiniai / Mus rišti kada bepaliaus?“28 Vėliau ji buvo ir dalykų parašymą mecenavusio vyskupo Giedraičio tebėra spausdinama įvairiuose rinkiniuose. aiškiai suvoktas lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės Lietuvišką muziką Č. Sasnauskas spausdino egzistencines dimensijas bei ateities siekius. <...> G. G. Šmidto spaustuvėje Peterburge. Apie G. Šmidtą Žemaičių vyskupas Giedraitis šiame kontekste iškyla duomenų nėra daug. Įdomi detalė – Provoslavų kaip neeilinė asmenybė, sugebėjusi sutelkti talentingus enciklopedija išskiria jį kaip vieną iš nedaugelio literatus ir jų dėka liudyti Europai istorinę Lietuvos spaustuvininkų, spausdinusių religinę muziką, tarp jų – praeitį ir jos ateities perspektyvą Renesanso epochos Imperatoriškojo dvaro giesmininkų kapelos leidinius.29 būdingomis raiškos formomis, antikinės retorikos Kukli savo apimtimi30 (formatu ir puslapių argumentais.“35 skaičiumi), tačiau labai įdomi dėl sąsajų yra Juozo Dar 1900 metais, ruošdamiesi paminėti vyskupo Naujalio kantata „Garbė didvyriui“, išleista Kaune M. Giedraičio mirties sukaktį, beatifikacijos prašymą 1909 m.31 Tai – Švento Kazimiero draugijos leidinys popiežiui Leonui XIII pateikė Amerikos lietuviai. nr. 69. Kantatos tekstą sukūrė Adomas Dambrauskas- Jį suredagavo būsimas kantatos teksto autorius, Jakštas. Nors leidinio pavadinime nenurodoma, jog žemaičių vyskupo L. M. Paliulionio sekretorius. ji dedikuota vyskupo Merkelio Giedraičio jubiliejui, Šį klausimą aktyviai kėlė ir Lietuvos kunigai, buvo leidinio viršelyje yra vyskupo Merkelio Giedraičio išleistas aplinkraštis, skaitomos paskaitos.36 Kantata portreto nuotrauka su užrašu paveikslo apačioje. (nenurodant, jog ji dedikuota vyskupui Merkeliui Tikėtina, kad tai XVII a. pab. M. Giedraičio paveikslas, Giedraičiui) buvo reklamuojama to meto spaudoje – kabėjęs Žemaičių Kunigų seminarijoje Kaune.32 savaitraštyje „Vienybė“ kartu su Šv. Kazimiero Dabar – Kauno arkivyskupijos muziejaus eksponatas.33 draugijos išleista kunigo J. Skvirecko knygele 1909 m. minint žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio „Kunigaikštis Merkelis Giedraitis, Žemaičių vyskupas- (1536–1609) mirties metines, Lietuvoje vyko įvairūs apaštalas“ ir žemaičių vyskupo-apaštalo Merkelio renginiai, tad šis J. Naujalio kūrinys – tik vienas jų. Giedraičio paveikslėliu, ten pat buvo skelbiama apie M. Giedraitis laikomas viena ryškiausių Lietuvos aukų vyskupo Giedraičio paminklui rinkimą. Galiausiai bažnyčios asmenybių, lietuvybės ir lietuviško rašto Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo pakabinti Juozo skleidėju. Jis sakė pamokslus lietuvių kalba ir Zikaro sukurti ir Antano Aleksandravičiaus išlieti vyskupų Merkelio Giedraičio ir Mečislovo Paliulionio bareljefai.37 M. Giedraičio nuopelnai nepamiršti 28 Aleksynas Kostas. „Tu švieti aukštai...“ „Marijos ir šiandien – 1999 m. Varniuose buvo atidengtas giesmės“ giedojimo tradicijos klausimu. Tautosakos paminklas vyskupui M. Giedraičiui ir Mikalojui Daukšai.38 darbai XLIV, 2012. 29 Prieiga per internetą: http://www.pravenc.ru/ text/293876.html#part_28 34 Visuotinė Lietuvos enciklopedija, VI, p. 638–639. 30 Formatas 22 x 14,5 cm, 8 p., kūrinio – 4 p. Kantata – 35 Ulčinaitė Eugenija. Merkelis Giedraitis – vyskupas, didelės apimties kūrinys solistams, chorui, orkestrui, mecenatas, poetas, Naujasis židinys Aidai, 1999, gali būti kelių dalių. J. Vilimas, Bažnytinė muzika. Nr. 9–10, p. 444–445. Enciklopedinis žodynas, Vilnius, 2011. p. 182–184. 36 Petraitienė Irena. Žemaičių krikšto jubiliejus. 31 M. Sokolovskio ir A. Estrino spaustuvė Kaune. Kunigaikštis Medininkų – Žemaičių vyskupas Merkelis 32 Ivinskis Zenonas. Merkelis Giedraitis arba amžių Giedraitis, 2013. Prieiga per internetą: http://www. sąvartoje Lietuva dviejų, Aidai, 1951 kovas. Prieiga per bernardinai.lt/straipsnis/2013-03-17-zemaiciu-kriksto- internetą http://www.aidai.eu/index.php?option=com_ jubiliejus-kunigaikstis-medininku-zemaiciu-vyskupas- content&view=article&id=4829:is&catid=309:3- merkelis-giedraitis/96914 kovas&Itemid=341 37 Smilingytė-Žeimienė Skirmantė. Pasaulietinė valdžia 33 Paveikslas „Merkelis I Giedraitis“. Nežinomas ir Lietuvos bažnyčių dailė XX amžiaus I pusėje. Lietuvos dailininkas, XVIII a. Drobė, aliejus. Kauno Kultūrologija, 2002, p. 322–323. arkivyskupijos muziejus. Pagal: „Žemaičių vyskupų 38 Paminklo autoriai – skulptorius Arūnas Sakalauskas portretų galerija“, Vilnius, 2013. ir architektas Linas Jurgaitis. Monumentas pastatytas

88 J. Naujalis, Kantata „Garbė didvyriui“, Kaunas, 1909 m. Kauno miesto muziejaus fondai

89 Iš natų leidinių, 1905–1917 m. išleistų JAV, yra balsai“. 1910 m. giesmyne publikuotos 36 giesmės: tik P. Čiurlionio „Kalėdų giesmės“ mišriam chorui 27 Kalėdų giesmės, penkios šv. Mišių giesmės per su vargonų pritarimu. Giesmę 1912 m. išleido Kalėdas („Tylioje naktyj“, Gloria, Credo, Sanctus ir Lietuvių Vargonininkų Sąjunga Amerikoje. Nedidelės Benedictus, „Avinėli Dievo“) ir keturios ne Kalėdų apimties leidinyje nenurodomas teksto autorius, laikotarpio giesmės41: adventinė „Sveika būk, Marija“, giesmė pradedama žodžiais „Piemenįs, piemenįs „Alleliuja“, „Neverk jau, vaikeli“ ir „Iš šios mūs Betliejun bėgo“. Povilas Čiurlionis (1884–1945) buvo žemės“. Tai nedidelio formato giesmynas, kuriame M. K. Čiurlionio brolis. Jiedu kartu Varšuvos muzikos giesmės pateikiamos su melodija ir tekstu. Gaidose institute studijavo fortepijoną, vargonus ir kompoziciją. nenurodomas nei tempas, nei atlikimo nuotaika, nei 1914 m. išvyko į JAV, kur Niujorko Kolumbijos giesmių autorius. universitete studijavo architektūrą, vargonininkavo 1913 m. leidinyje: „Aniolai sugiedojo“, „Atsiskubino Šv. Kazimiero parapijoje Vusteryje, vėliau mokytojavo Betlėjun“, „Betliejaus kutėn“, „Broliai, tik žiūrėkit“, Miko Petrausko muzikos mokykloje Brukline, „Dievas giema“, „Dievs iš Panos užgimė“, koncertavo. Grįžęs į Lietuvą dėstė Kauno meno „Džiaugsmingą naujieną“, „Gloria in excelsis“, „Gul mokykloje.39 šiandieną“42, „Išmintingi Trįs Karaliai“, „Jau mums Mesijas“, „Kai jau gema“, „Kokia tai žvaigždė“, Giesmynai „Jau užgimė Jėzus Kristus“, „Linksmą giesmę“, „Linksminkitės, mieli broliai“, „Pasakykit, piemenėliai“, Tiek Vokietijoje, tiek Lenkijoje išleisti J. Naujalio „Neapsakomas malonės“, „Per Metus Naujus“, „O, ir Č. Sasnausko vargoniniai kūriniai buvo skirti Juozapai!“, „Per Jėzaus užgimimą“, „Piemenėliams- koncertuojantiems vargonininkams, tačiau tuo vargdienėliams“, „Šiandien Betlėjuj“, „Sveikas, Jėzau laikotarpiu buvo itin reikalingi giesmynai tiek mažiausias“, „Skubinkit, Piemenįs“ (dvibalsė giesmė), bažnyčioje dirbantiems vargonininkams, tiek „Jau užgimus Jėzui“, „Linksminkis žeme“. bendruomenei. Tai liudija pluoštas įvairaus pobūdžio Šis giesmynas buvo laikomas labai pasisekusiu. giesmynų. Svarbiausias jų – 1906 m. Kaune Išleistas „Kiek prasčiau sekėsi leisti lietuviškus giesmynus, J. Naujalio „Lietuviškas bažnytinis giesmynas: adynos. nors ir jų paklausa buvo didžiulė. L. Jakavičius Rožančius, graudųs verksmai, įvairios giesmės, vienas pirmųjų 15 tūkstančių egzempliorių tiražu litanijos ir nekurie lotyniški gimnai garmonizuoti perspausdino M. Valančiaus giesmyną, kurį po vienam, trims ir keturims balsams su pritarimu metų J. Zawadzkio užsakymu iš naujo suredagavo vargonų“ Šiame giesmyne yra viskas, ko gali reikėti L. Gira. Seinuose ir Kaune buvo parengtos naujos vargonininkui, o gan griežtoje prakalboje autorius dar ir A. Baranausko giesmyno laidos. Tačiau labiausiai duoda patarimų. Šis giesmynas iki šių dienų stebina ir pasisekusiu buvo laikomas kun. J. Katiliaus kalėdinių yra vertas pagarbos, taip pat yra nuodugniai ištirtas.40 giesmių rinkinys „Betliejaus balsai“, sulaukęs dviejų J. Naujalio „Mažas bažnytinis giesmynėlis : leidimų 1910 ir 1913 metais.“43 tekstas su gaidomis“ (savo lėšomis išleido J. Naujalis, J. Katilius (1854–1930) kunigavo Barglavo, Kaunas, 1908) yra tarsi sumažintas didžiojo giesmyno Hožos arba Silvanovcų, Ūdrijos, Šakių, Keturvalakių, variantas. Jis mažo formato, pateikiama melodija, Kalvarijos, Punsko parapijose, Igliaukos, Kaimelio, tekstas, be tempo ir dinamikos. Griškabūdžio filijose, Marijampolės dekanate. Buvo Kunigas Jonas Katilius Seinuose 1910 m. ir Seinų kunigų seminarijos dvasios tėvas, nuo 1921 m. 1913 m. išleido kalėdinių giesmių giesmyną „Betliejaus marijonas. Šalia aktyvios ganytojiškos veiklos platino draudžiamą spaudą, teikė religinius patarnavimus unitams ir buvo už tai baustas.44 iš valstybės skirtų lėšų M. Daukšos Postilės 400 metų jubiliejaus minėjimo darbams ir vysk. M. Giedraičio giminės palikuonio, Oksfordo profesoriaus Mykolo 41 Giedraičio paaukotų pinigų. Nurodytos kaip „to paties autoriaus“, nors giesmė „Iš šios mūs žemės“ yra Louis Lambillotte „Iš šios 39 Zubrickas Boleslovas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai, žemelės“. Vilnius, 1999, p. 129. 42 Lenkų XVII a. giesmė, Adomo Jakšto vertimas. 40 Gudelis Regimantas. J. Naujalio „Lietuviškas bažnytinis 43 giesmynas“ XX a. pradžios religinio ir tautinio paveldo Černiauskaitė Violeta. Lietuviškų knygų repertuaro požiūriu, Soter, 2005. 15(43); Juozo Naujalio 1906 metų ypatybės tipologiniu ir teminiu aspektu 1904–1914 „Lietuviškas bažnytinis giesmynas“ lietuviškos chorinės metais, Knygotyra, 2000, p. 36. muzikos leidybos kontekste, Knygotyra, 2007, p. 49. 44 Katilius Jonas. Lietuvos katalikų dvasininkai XVI–XX

90 Kunigas Juozas Čižauskas (1889–1955) parengė perdėm kritikuoti mokslinėje literatūroje, tad galima tik giesmių rinkinį mišriam chorui „Caecilla“ (1915, JAV), pasidžiaugti tyrimų šia tema gausa nepriklausomybę buvo susijęs su abiem lietuviškos religinės muzikos atgavusioje Lietuvoje. Dabar Lietuvos muziejuose patriarchais. Mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje, ir bibliotekose vykdomas leidinių ir dokumentų jis mokėsi vargonuoti pas J. Naujalį, o studijuodamas skaitmeninimas leidžia juos pamatyti ir tirti nesukeliant Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje balsą lavino jiems fizinės žalos. Belieka palinkėti, jog šie kūriniai pas Č. Sasnauską. Atvykęs į JAV kompozicijos dar būtų įtraukti į nuolatinius repertuarus bei atliekami studijas baigė Detroito konservatorijoje. Be rinkinio tiek bažnyčių, tiek koncertinėse erdvėse. „Caecilla“, 1921 m. išleido „16 lietuviškų dainelių chorui“, jo dainas ir giesmes spausdino „Muzikos Literatūra žinios“.45 1937 m. jam buvo suteiktas Amerikos lietuvių vargonininkų sąjungos garbės nario vardas. Aleksynas Kostas. „Tu švieti aukštai...“ „Marijos J. Čižauskas puikiai derino kunigo ir muziko giesmės“ giedojimo tradicijos klausimu. Tautosakos pašaukimus – jau būdamas kunigu Detroito kunigų darbai XLIV, 2012. seminarijoje dėstė fortepijoną, vargonus, vadovavo Budzinauskienė Laima, Murauskaitė Rasa, Altono chorui, simfoniniam orkestrui. Dirigavo ir kitiems L. Beckerio socialinio teksto teorijos taikymas Česlovo chorams, puikiai skambino fortepijonu, improvizavo Sasnausko Requiem e-moll (1915) analizei. Menotyra, vargonais46, koncertavo su broliu Jonu ir jo žmona 2017. Marijona, o kunigai paprastai retai pasirodydavo Černiauskaitė Violeta. Lietuviškų knygų repertuaro scenoje.47 ypatybės tipologiniu ir teminiu aspektu 1904–1914 metais, Knygotyra, 2000 Knygos su natomis, 1863–1904 m. Čiurlionis Mikalojus Konstantinas. Straipsniai. Parengė Vytautas Landsbergis, 2013. Lietuvos bibliografijoje išskirtos knygos su natomis. Gudelis Regimantas. J. Naujalio „Lietuviškas Dauguma jų – protestantiški religiniai leidiniai. Tarp bažnytinis giesmynas“ XX a. pradžios religinio ir jų yra ir katalikiškas leidinys, 1899 m. Tilžėje išleistas tautinio paveldo požiūriu, Soter, 2005. 15(43). kaip periodinio leidinio „Tėvynės sargas“ priedas: Gudelis Regimantas. Juozo Naujalio 1906 metų „Graudųs verksmai ir kitos naujosios giesmės, „Lietuviškas bažnytinis giesmynas“ lietuviškos chorinės žinotinos žmonėms katalikams, ypačiai gi išdavėjams muzikos leidybos kontekste, Knygotyra, 2007, 49. maldakningių“. Ivinskis Zenonas. Merkelis Giedraitis arba amžių sąvartoje Lietuva dviejų, Aidai, 1951, internetu. Išvados: Juozas Naujalis 1869–1934. Parengė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Kaunas, 2009. Nors gali susidaryti vaizdas, kad religinės muzikos Kabašinskaitė Birutė. XVI–XX amžiaus lietuviškų leidiniai lietuvių kalba buvo marginalinis atvejis giesmių tyrimo ir publikavimo apžvalga, Archivum muzikos leidyboje, priklausęs nuo pavienių entuziastų Lithuanicum 3, 2001, p. 325–344. kunigų ir vargonininkų, tačiau dėl itin mažo leidinių Kaunas Domas. Mažosios Lietuvos knygynai (iki skaičiaus kiekvieną iš jų vertėtų laikyti ypatingu atveju 1940 metų). Žinynas. Vilnius, 1992. ir laimėjimu prieš politinę, kultūrinę ir ekonominę Lietuvos muzikos istorija I knyga. Tautinio atgimimo situaciją. Dėl nepalankiai susiklosčiusių politinių metai 1883–1918, Vilnius, 2002. aplinkybių šie leidiniai buvo nepelnytai ignoruoti arba Landsbergis Vytautas. Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai, Vilnius, 1980. Landsbergytė Jūratė, Religinės muzikos situacija amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė. Prieiga per tarpukario Lietuvoje, Menotyra, 2000. internetą: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=3631 Lietuvos bibliografija Knygos lietuvių kalba Serija A: T. 1. 1547–1861 (1969). 45 Čižauskas Juozas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV, Lietuvos bibliografija Knygos lietuvių kalba T. 2. p. 374. 1862–1904 (1988). 46 Zubrickas Boleslovas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: Lietuvos bibliografija Knygos lietuvių kalba T. enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. 3, 1905–1917. Kn. 1, Knygos ir autoriniai smulkieji 47 Petrauskaitė Danutė. Lietuvių muzikinė kultūra spaudiniai. A–L. – 2006. Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1870–1990: tautinės Lietuvos bibliografija Knygos lietuvių kalba T. tapatybės kontūrai, 2015. 3, 1905–1917. Kn. 2, Knygos ir autoriniai smulkieji

91 spaudiniai. M–Ž. – 2006. valdžia ir Lietuvos bažnyčių dailė XX amžiaus I pusėje. Lietuvos bibliografija Knygos lietuvių kalba Kultūrologija, 2002. Kontrolinis sąrašas 1905–1917 II d. Smulkieji Strungytė-Liugienė Inga. XIX amžiaus pirmosios spaudiniai. Gaidos. Vaizduojamojo meno spaudiniai. pusės surinkimininkų giesmynų istorija (genezė ir Žemėlapiai (1977). kalba), daktaro disertacija, Vilnius, 2014. Narbutienė Ona. Lietuvių kompozitoriai aukštosiose Ulčinaitė Eugenija. Merkelis Giedraitis – vyskupas, Vokietijos muzikos mokyklose, Menotyra, 2002. mecenatas, poetas, Naujasis židinys Aidai, 1999, Navickienė Aušra. Besikeičianti knyga XIX amžiaus Nr. 9–10. pirmosios pusės Lietuvoje, Vilnius, 2010. Užtupas Vilius. Lietuvos spaustuvės, Vilnius– Petraitienė Irena. Žemaičių krikšto jubiliejus. Kaunas, 1998. Kunigaikštis Medininkų – Žemaičių vyskupas Merkelis Vilimas Jonas. Bažnytinė muzika. Enciklopedinis Giedraitis. 2013 m., internetu. žodynas, Vilnius, 2011. Petrauskaitė Danutė. Lietuvių muzikinė kultūra Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2001–2015 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1870–1990: tautinės Zubrickas Boleslovas, Pasaulio lietuvių chorvedžiai, tapatybės kontūrai, 2015. Vilnius, 1999. Sasnauskas Česlovas. Tekstai: gyvenimas ir Žemaičių vyskupų portretų galerija, sud. Lijana kūryba. Parengė V. Landsbergis, 2002. Birškytė-Klimienė, Parodos katalogas, Vilnius, 2013. Smilingytė-Žeimienė Skirmantė. Pasaulietinė

Religious Music Publications in Lithuanian at the End of the 19th and at the Beginning of the 20th Centuries: Circumstances and Connections

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė Kaunas City Museum, Kaunas University of Technology

Religious music publications in Lithuania in the 19th still in a difficult position, but due to the extremely century and the beginning of the 20th century comprise small number of publications, each of them should be only a small part of the sparse music publications considered a special case and achievement against in Lithuanian. Taking into consideration the difficult the political, cultural, and economic situation. historical situation, every music publication in The present article discusses the circumstances Lithuanian, both during and after the press prohibition, of the publication of religious music publications in should be considered as a victory and a special Lithuanian, the authors of music and text, and their event. Unique life stories of authors, composers, and mutual relationship, focusing on the publications which publishers as well as surviving documents reveal reveal the most significant or interesting connections. efforts to create and maintain the Lithuanian identity Key words: religious music publications in under unfavourable conditions. In the context of Lithuanian, Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas Lithuanian publications, the publication of notes is

92 Religinis paveldas

Iš karo metų (1941–1944) muzikinio gyvenimo kontekstų: Religinės muzikos valandos

Vytautė Markeliūnienė Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas

Anotacija: Šis eseistinio pobūdžio straipsnis muzikos valandos.“ Vis dėlto jos – Religinės apžvelgia karo ir vokiečių okupacijos laikotarpio muzikos valandos – neatsirado tik kaip vokietmečiu (1941–1944) muzikinio gyvenimo kontekstuose susiformavęs darinys. Viena vertus, jį galėjo sąlygoti plėtotą Religinės muzikos valandų (ar Religinio reikšmingą vietą muzikos sklaidoje užėmę Kauno, susikaupimo valandų) žanrą. Jis nebuvo tik vėliau ir Vilniaus radiofonai. Jų veiklos šerdimi tapo vokietmečiu susiformavęs darinys, nes ir anksčiau muzika: rengtos etnografinės, simfoninės, religinės bažnyčiose skambėjo jose susibūrusių chorų ar muzikos valandos, muzikinės ir literatūrinės laidos, vargonininkų atliekama muzika, tokie koncertai buvo radijo vaidinimai, – visur kuo ryškiau pulsavo rimtai vertinami, recenzuojami. Straipsnyje pasitelkiami lietuviškojo meno energija. Radijo laidos tarytum to meto amžininko kompozitoriaus Jono Nabažo diktavo ir naujus viešųjų koncertų žanrus. Kita vertus, dienoraščiai bei įvairūs muzikos kritikų atsiliepimai 4-ame dešimtmetyje Lietuvos muzikos atlikėjų spaudoje, – visa šie autentiški paliudijimai nusako būrį nuolat papildo ne tik Kauno konservatorijos Vilniaus ir Kauno bažnyčiose plėtoto muzikinio absolventai, bet ir po studijų, stažuočių užsienyje gyvenimo spektrą ir reikšmę. Tuo tarpu vokietmečiu grįžę vokalistai, vargonininkai – būtent jiems šie koncertai dar įgijo ir dvasinės rezistencijos pobūdį, priskirtina aktyvioji pozicija minėtose Religinės bažnyčios tapo lietuviškosios kultūros ir meno muzikos valandose. O štai ką 1989 m. prisiminė židiniais. Jonas Nabažas: „Atsimenu, kas sekmadienį per Reikšminiai žodžiai: vokietmetis (1941–1944), Kauno radiją būdavo kamerinės muzikos ir poezijos bažnytinė muzika, Jonas Nabažas, religinės muzikos valandėlės. Kokį eilėraštį paskaito, Schuberto valandos. kvarteto ar trio dalį pagroja, po to vėl poezija, vėl Beethoveno kūrinys...(...) Apskritai per radiją daug Konferencija „Lietuviškos bažnytinės muzikos muzikos buvo. Tikrai buvo atliekama gerų veikalų. paveldas“ paakino pasižvalgyti tokių temų teritorijose Radijo reikšmė net šviečiamoji buvo: kartais operas kaip bažnyčia ir muzika, bažnyčia kaip pozityvios transliuodavo, koncertus. O tai – ypač karo metu – kultūros raidos simbolis, kaip tautinio tapatumo, buvo maloniausias dalykas.“1 asmens vidinės laisvės, tiesos, grožio ir gėrio Norėtųsi įterpti ir dar kai kurias tezes. Politinio, vertybių sargas, bažnyčia kaip kultūros, tarpais socialinio gyvenimo ir meno kultūros raida ne visada įgijusios nelabai užmaskuotą dvasinės rezistencijos būna sinchroniška, esminių pokyčių ribos ne visada pobūdį, prieglobstis. Tad norėtųsi dėmesį kreipti į sutampa. Pirmoji sovietų okupacija (1940–1941), okupacinių režimų sąlygomis plėtotą bažnytinės karas ir nacistinė okupacija (1941–1944) muzikos muzikos ir dvasinės rezistencijos sąšauką. Šis kultūros turinio bei raidos tendencijų iš esmės eseistinio pobūdžio rašinys – tarytum pasižvalgymas nepakeitė, ir nagrinėjamasis tragiškas laikotarpis po karo ir vokiečių okupacijos laikotarpį, po to meto tais požiūriais laikytinas Nepriklausomybės metų tikrovę charakterizuojančius kai kuriuos archyvinius dokumentus, po tam tikras pozityvaus poveikio zonas. Jo pavadinimas – „Iš karo metų (1941– 1 Pokalbis su kompozitoriumi Jonu Nabažu, 1989 m. 1944) muzikinio gyvenimo kontekstų: Religinės lapkritis, autorės asmeninis archyvas.

93 Kauno valstybinė muzikos mokykla, Jono Bendoriaus kontrapunkto klasė. Iš kairės sėdi – Elžbieta Kardelienė, Jonas Bendorius, Abelis Klenickis, stovi – Jonas Nabažas, Konradas Kaveckas, Antanas Dirvanauskas. 1927 m. spalio 23 d. Lietuvos literatūros ir meno archyvas

kultūros tąsa. Antrosios sovietų okupacijos pradžia tik jam, bet ir daugeliui jo kartos žmonių darė įtaką, 1945 m. yra esminio istorinio lūžio ir kultūros įspūdį ar tiesiog buvo svarbu. Sykiu tas dienoraštis skilimo laikas. Į Vakarus pasitraukė daugybė tautinę pateikia sąskambių ir iš paprastos tuometinėje kultūrą kūrusių žmonių, kurie tais pervartų metais Lietuvos sostinėje gyvenančio jaunuolio kasdienybės, jos vertybes išsaugojo ir išeivijoje nepažeistą jo akiračių. Ir čia nėra jokio apsimetinėjimo, jokios tos kūrybos tradiciją pratęsė. Ilgalaikė sovietų pozos – tik dienoraštis. okupacija pradėjo visuotinai įgyvendinti per pirmąją O štai ir dar viena priežastis, paskatinusi okupaciją daugiau deklaruotus, bet dėl laiko stokos pasižvalgyti po minimą istorinį laikotarpį. Neretai kyla nespėtus įgyvendinti meno kultūros sovietizavimo klausimas – kodėl pastaraisiais metais Valstybės ar bei rusifikavimo tikslus 2. Todėl stabtelėdami prie Bažnyčios šventėms skirtų šv. Mišių metu skambanti karo arba vadinamojo vokietmečio (1941–1944) muzika dažniau linkusi atlikti antraeilio fono vaidmenį, atsigręšime šiek tiek atgal. O tas „atgal“ tepasirems „vairuoja“ labiau link mėgėjiško repertuaro, mėgėjiško kompozitoriaus Jono Nabažo dienoraščiais. Pradėjęs atlikimo ir mėgėjiško (jei ne prasto) skonio? Vis rečiau juos rašyti 1922 m., jis tą darė nuosekliai, kasdien, gali išgirsti mūsų nacionalinių kompozitorių klasiką, iki savo žemiškojo gyvenimo pabaigos. Tuo metu gerai pasirengusius chorus ar solistus. atstovaudamas jaunajai Lietuvos muzikų kartai, dienoraščio puslapiuose fiksavo tai, kas turbūt ne

2 Vytautė Markeliūnienė, Lietuvos muzikinio teatro raida istorijos pervartų laikotarpiu (1940–1945), daktaro disertacija, Vilnius, 2007, p. 139.

94 ***** Tad persikelkime į Jono Nabažo dienoraščius, tiksliau – į jo fragmentus. Štai keletas citatų.

1925 m. lapkričio 22 d., Šv. Cecilijos diena. (...) Išėjau į bažnyčią (Katedrą) ir griežiau smuiku orkestre per mišias. (...) Šiandien pirmą kartą griežiau smuiku viešai 3.

1925 m. lapkričio 23 d. [po vakarienės] išėjau į muzikos mokyklą, o iš ten su mokiniais nuėjau į Zitiečių rūmus. Ten buvo suruošta vakarienė dėl tų, kurie Bazilikoj per Šv. Cecilijos iškilmes griežė ir dainavo. Po vakarienės buvo mažas koncertas (griežė Naujalis, kunigas Byla ir smuikininkas Leškevičius) ir šokiai. 23.30 išėjau su mokiniais namo4.

1929 m. gruodžio 8 d. Ant 11 v. nuėjau į Žaliak. [Žaliakalnio] Bažnyčią gieduoti. Š. vėl vyrų iki valiai, net Šulcas iš džiaugsmo susijaudinęs vargonuose nebesusigraibė. Po mišių padarėm [Ludwigo] Gruberio Šv. Cecilijos mišių repeticiją. Moterims labai nesisekė, užtai Šulcą nepaprastai pykino. Jis pyksta, o mes nepaprastai juokiamės užpakaly su altais. (...) [Bronius Šulcas – vargonininkas, J. Nabažo moksladraugis, – V. M.] 5 Jonas Nabažas, Kaunas, apie 1929 m. Lietuvos 1930 m. balandžio 20 d. Velykos. Ats[ikėlėme] literatūros ir meno archyvas 5 val. ir su Nina [taip vadinta Nabažo sesė Janina] išėjom į Žaliakalnio bažnyčią. Aš giedoti, Nn. – „žiopsoti“. Ant viškų [galerijos] vos Šulco vedami įsilaužėm, žmonių lūžo ne tik bažnyčioj, bet ir visoj kompozitorių kūriniai buvo truputį nuobodesni. Po Aukštaičių g-vėj 6. koncerto visas būrelis nuėjom susitikti su Kavecku. Čia ir Račiūnas, taip pat pirmąsyk matomas, Griauzdė ir kt.8 Gruodžio 19 d. 19 v. buvau nuėjęs į choro repeticiją pas Šulcą, kur repetavau Kalėdų giesmes ir 1931 m. spalio 24 d. Atlikau vokiečių k. ir 10 v. sunkiąsias Gruberio Šv. Tomo mišias 7. išėjau į Karmelitų bažnyčią, į Sasnausko gedulingas pamaldas. Bažnyčia buvo beveik pilna, Operos 1931 m. rugsėjo 21 d. (...) 4 v. išėjau pas Šulcą, choras ir solistai Grigaitienė, Kutkauskas ir Mažeika o su juo ėjom į Baziliką paklausyti K. Kavecko (gražus baritonas) giedojo paties komp. Sasnausko prancūziškos muzikos vargoninio koncerto. Mano (...) „Requiem“. [Kompozitorius Česlovas Sasnauskas mirė Šulcas nerimauja, kad daug esą preliudijų, kurios tik 1916 m. sausio 18 d. Peterburge, 1931 m. spalio 24 d. per mišias tinka tarpus užpildyti, o ne čia. Buvo išpildyti buvo perlaidotas Kaune. – V. M.] 9 ir įdomūs dalykai šių laikų kompozitorių, gi senesnių Lapkričio 8 d. Paskambinau 1 val. fortepijonu ir po arbatos išėjau į bažnyčią giedojimo paklausyt ir gal 3 Jonas Nabažas. Dienoraščiai 1922–1945, sudarytoja Račiūno susitikti. Su domingumu pasiklausiau man Vytautė Markeliūnienė, TYPOART, 2007, p. 32–33. gerai pažįstamas Gruberio Šv. Cecilijos mišias ir grįžau 4 Ten pat, p. 33. namo. Račiūnas, matyti, neatvyko. Grįžęs susišaukiau 5 Ten pat, p. 62. 6 Ten pat, p. 77. 8 Ten pat, p. 99. 7 Ten pat, p. 89. 9 Ten pat, p. 101–102.

95 Jonas Nabažas, Kaunas, 1931 m. lapkričio 18 d. Lietuvos literatūros ir meno archyvas

96 visus ir pirmąsyk namie pagrojau Kardelienės su Jau iš pat ryto pasirodė iškabintos lietuviškos Petrausku įdainuotą plokštelę. (...) [vėliau] Nuėjau aš trispalvės vėliavos, kurios taip sušventino ūpą. (...) pas Šulcą. (...) Mišparuosna atėjo ir Dirvanauskas. Galvojau dar eiti į Konservatorijos pamokas, bet kai Per mišparus šventinama viena vėliava ir ta proga pasakė Juozas, kad net valdiškos įstaigos vėliavas parapijinėj salėj padarytas susirinkimas, per kurį įvyko iškėlusios, kad visi švenčia, nutariau ir aš švęsti ir mažas koncertėlis: Šulcas dirigavo vaikų choreliui ir su Stefa ir Juozu išėjau į Karo Muziejų pasidžiaugti smuikininkas iš Mok. – Vasiliauskas pagrojo keletą su visais lietuviais tąja diena, kuri prieš 24 metus dalykų. [čia kalbama apie tuo metu vieną veikliausių ir atnešė laisvę, o laisvė atnešė nepaprastą tautos žymiausių smuikininkų Izidorių Vasyliūną, – V. M.] 10 pakilimą visose srityse, ypač kultūros, gerovės ir savigarbos. Žinoma, vokiečiai tokio paminėjimo 1933 m. gegužės 2 d. Ant 10 v. nuėjau į Baziliką neleido, bet tik „nematė“, kas darysis – kad vėliavas paklausyti gedulingų mišių už a. a. Tumą-Vaižgantą. kabins, kad prie Muziejaus tiek žmonių suplaukė, Operos choras su Kipru Petrausku ir Zauniene gražiai kiek net nepriklausomos Lietuvos laikais nebūdavo. sugiedojo Sasnausko „Requiem“. Juo daugiau šį Užtat visiems džiugus jausmas širdyje, kad jei taip, „Requiem“ girdžiu, juo jis įdomesnis darosi.(...). tai lietuviai nepražus. Visi susirinko ne ko kito, kaip Man pasisekė atsidurti visai netoli iškilmių centro, išklausyti kasdieniškų (vokiečiai leidžia!) žuvusių praėjus pro kariūnų ir kareivių špalerius [rikiuotę] (kai pagerbimo apeigų. Kai po gedulingo Chopino maršo vienas eini, net baisu darosi!) užpakaly vyriausybės. užgrojo himną, visa minia drauge užtraukė, ko niekad Prezidentas pasakė kalbą. (...)11 nebūdavo seniau. Taip pat ir Sasnausko „Mariją...“. Kai jokių kalbų nebuvo, čia greit baigėsi, visi, viduje baisiai O dabar persikelkime į sovietų ir nacių okupacijos patenkinti tokiu nuoširdžiu savo tautos pagerbimu, metais Nabažo rašyto dienoraščio fragmentus. pasinešė į kapines pagerbti žuvusių partizanų ir 1940 m. lapkričio 3 d. Diena niūri, tad geriausias bolševikų kankinių. (...) 13 ūpas nuvykti į Baziliką paklausyti pamaldų giedojimo ir ta proga pamatyti Kavecką. Nuvykęs bažnyčioje ******* netikėtai užtikau čion atėjusį Zigmą Umbražiūniuką. Lyginant su sovietmečiu, vokietmečiu būta (...) Gavau nuo Kavecko lietuvišką Muzikos istoriją daugiau erdvės skleistis menininko kūrybinei (turima galvoje Vytauto Strolios istorija), ir su Zigmu laisvei bei galimybių (nors ir greta nacių ideologijos atėjome pasivaikščioti į Stalino prospektą. Jis man kuriamo fasado) į kasdienį gyvenimą grįžti tautinėms papasakojo, kaip vakar pasibaigė „Marijų“ ir lietuviškų vertybėms, Nepriklausomybės metais subrandintoms himnų giedojimai kapinėse. Kadangi jaunimas vis tradicijoms. Vokiečių okupacinė valdžia lietuvių nesiliovė giedojęs, komunistų „kantrybė išseko“ tautinės kultūros totalaus slopinimo bent jau ir prasidėjo areštai ir net šaudymai kapinėse. Iš pradžioje dar nepriskyrė prie savo svarbiausių pradžių čiupo, kurie vadovavo, davė toną giesmėms tikslų. Ir štai minėtini keli pavyzdžiai: literatūros pradėti, gale gi, matydami, kad nesiskirsto, o tyčia gyvenimo pulsas vokiečių okupacijos metais plakė užsidegę gieda, pasiuntė didžiules milicininkų gaujas, aktyviau, – jis pagyvėjo ne tiek dėl naujų leidinių kurie apsupo visą giedančią minią ir ėmė gabenti (knygų pasirodydavo nedaug, tačiau jos būdavo gruzavikais į naują suklestėjusią Lietuvoje įstaigą graibstyte graibstomos), kiek dėl oficialiosios ir GPU. Zigmas sako, jo draugą, jūrų skautą, su kuriuo pogrindžio spaudos, teatro repertuaro ar neoficialaus drauge buvo atėjęs, taip pat pačiupo – kad truputį ir gyvenimo – uždarų sambūrių, meninio žodžio jį, Zigmą, būtų pasičiupę. Keletą sykių perėję ten ir manifestacija virsdavusių literatūros vakarų14 [ten atgal, gana prisikalbėję apie komunizmo siautimą, apie pat, p. 43]. Šie vakarai, vadinti Dainų ir literatūros visišką lietuviškos literatūros nuslopinimą, išsiskyrėme. koncertais-vakarais, – išskirtinis viešojo kultūros (...)12 gyvenimo reiškinys nacių okupacijos metais. Jų programose skleidėsi tautinės tapatybės, solidarumo 1942 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės dvasia, kurią žadino vien lietuvių menininkų kūryba. diena. Kaip sakiau, galvojau šią dieną būsiant Štai 1943 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto teatre paprastą, o iš tikrųjų ji praėjo pakankamai iškilmingai. toks vakaras prasidėjo giesme „Lietuva brangi“; savo

10 Ten pat, p. 104. 13 Ten pat, p. 202. 11 Ten pat, p. 118. 14 Jonas Šlekys, Iš literatūrinio gyvenimo vokiečių 12 Ten pat, p. 192. okupacijos metais, Krantai, 1999, Nr. 4, p. 43.

97 Koncerto „Religinės muzikos valanda“ Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje 1942 m. birželio 12 d. programa. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

98 J. Karnavičiaus operos „Gražina“15.

1943 m. pabaigoje Valstybinei leidyklai pavyko gauti leidimą ir pradėti leisti solidų kultūros mėnraštį „Kūryba“, kurio redaktoriumi iš pradžių buvo Stasys Leskaitis, o jau visus 1944 m. numerius redagavo Juozas Keliuotis. „Kūryba“, nors jos teišėjo 6 numeriai, – pats iškiliausias, vakarietiškas, modernios mąstysenos vokietmečio leidinys, spausdindavęs analitinius straipsnius, recenzijas, daug originalios bei verstinės literatūros, paveikslų ar skulptūrų reprodukcijų. Nors išsamiausiai nagrinėta literatūra, jame nestigo istorinių rašinių, monografinių straipsnių; pagal meno šakas buvo suskirstyti ir atskirai apžvalgose nušviesti kultūros gyvenimo įvykiai. Šiose apžvalgose publikuotos ir muzikinės recenzijos. Karo metų legalioji lietuvių spauda, visos jos sritys patyrė kietą vokiečių cenzūros spaudimą. Tačiau į kultūros gyvenimo tikrovę atsiliepusi spauda pati tapo veiksminga jos dalimi. Štai kaip tik pirmame „Kūrybos“ numeryje16, siekiant aprėpti visus reikšmingiausius Kauno, Vilniaus ir Šiaulių muzikinius įvykius, randame Vilniui skirtą skiltį, o joje pastraipą, kurioje minima ir Vilniaus muzikos mokykla (joje tuo metu mokosi 305 mokiniai), toliau rašoma: Be valdiškų muzikinių įstaigų Vilniuje veikia dar visa eilė chorų, daugiausia bažnytinių, giedančių lietuvių pamaldose. Paminėtini (...): Katedros, Šv. Jono ir Šv. Kazimiero bažnyčių. Beje, nemažai straipsnyje užima tekstas, skirtas Vilniaus radijui kaip reikšmingam literatūrinio gyvenimo dalyviui 17. Pirmajame 1944 m. „Kūrybos“ numeryje aprašyti du bažnyčiose vykę koncertai ir recenzuotas lapkričio 21 d. koncertas Katedroje, dalyvaujant dainininkams, stygininkams, Stepono Sodeikos vadovaujamam chorui, vargonininkui Zenonui Nomeikai. Koncerte įvyko ir premjera – buvo atliekama K. Kavecko kantata „Šv. Kazimieras“. To meto kritika visada pastebimai Koncerto „Religinės muzikos valanda“ Vilniaus šv. Jono reikli, todėl ir šįkart nestokota aštresnių pastabų. bažnyčioje 1943 m. lapkričio 28 d. programa. Cituoju: „Katedros choras gana gausus, turįs gerų Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus balsų, tačiau interpretacijoje jam stinga bažnytiškumo. (...) Čia primintinas vieno amerikiečio sąmojis, taikliai apibūdinęs mūsų chorus, kurie „salėje gieda, o kūrybą skaitė V. Mykolaitis-Putinas, F. Neveravičius, bažnyčioje dainuoja“18. Alė Nakaitė, Antanas Vengris, Leonas Švedas, Adolfas Recenzentas palankiau vertina koncertą lapkričio Sprindys ir kt. Programoje dalyvavęs Čiurlionio vyrų choras, diriguojamas Antano Gimžausko, padainavo J. Naujalio, J. Dambrausko, M. Petrausko, 15 Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA), f. 199, A. Račiūno, J. Siniaus dainų, solistė Juzė Augaitytė ap. 1, b. 15, l. 2. atliko V. Jakubėno ir J. Dambrausko vokalinių kūrinių, 16 Kūryba, Nr. 1, 1943 m. lapkritis, p. 59. o Vilniaus operos tenoras Juozas Indra – ariją iš 17 Ten pat, p. 63. 18 Kūryba, Nr. 1, 1944 m. sausis, p. 53.

99 Kultūros mėnraščio „Kūryba“ (1944 m. sausis) viršelis. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

100 Kultūros mėnraščio „Kūryba“ (1944 m. sausis) turinys. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

101 28 d., įvykusį Šv. Jono bažnyčioje, pripažindamas mėgstami, lankomi, apie tai rašė ir spauda. Vilniaus Broniaus Budriūno vadovaujamo choro lygį: „Chore dienraštyje „Naujoji Lietuva“ skaitome: „Vilniuje puikūs dalyvauja teatro choristai ir muzikos mokyklos kultūrinio darbo talkininkai yra (...) mūsų dvasininkai. mokiniai. Choras susigiedojęs, darnus. Atlikime Jie prie savųjų šventyklų sutelkė tikrus kultūros ir jaučiamas religinis stilius.“19 Ir galop straipsnio meno židinius.“24 autorius baigia: „Jeigu abu chorai padirbėtų repertuaro Minimų koncertų metu skambėjo įvairi muzika, praplatinimo linkme ir įtrauktų grynai bažnytinės tačiau visad rasime lietuvišką repertuarą: Konrado muzikos kompozitorių kūrinių, tai ruošdami dažniau Kavecko, Česlovo Sasnausko, Juozo Gruodžio, panašius koncertus, daug prisidėtų prie klausytojų Juliaus Siniaus, Juozo Naujalio, Jono Bendoriaus, skonio sukultūrinimo religinės muzikos srityje. Tuomet Antano Budriūno, Jono Dambrausko, Aleksandro gal nebereikėtų viltis solistais, kad jie padėsią pritraukti Kačanausko, o sykiu – Wolfgango Amadeus Mozarto, klausytojų. Solistų ir repertuaras, ir interpretavimo Cherubinio, Cezaro Francko, Theodore Dubois, maniera ne visada sutampa su religinio susikaupimo Ludwigo van Beethoveno, Antono Brucknerio kūrinių. nuotaika.“20 Pažymėtina ir tai, kad vokietmečiu brandžių rečitalių parengė ir žymieji mūsų vargonininkai: Zenonas Vienas įspūdingiausių to meto koncertų, vykusių Nomeika, Zigmas Aleksandravičius ir Konradas Kaune, Įgulos bažnyčioje, buvo Mozarto „Requiem“, Kaveckas. Jų pasirodymai nelikdavo recenzentų pagiedotas Šaulių sąjungos choro, vadovaujamo nepastebėti. Nikodemo Martinonio. „Mūsų mėgėjų chorai iki Pabaigoje norėtųsi grįžti prie pradžioje tol nedrįsdavo imtis tokių sunkių veikalų“, – rašo sustruktūruotų tezių, teigiančių, o po šio rašinio ir recenzentas21. Kūriniui atlikti dar buvo pasitelktas patvirtinančių, jog Bažnyčia, ypač okupacijų periodais, Radiofono orkestras, solistai Blauzdžiūnaitė, Dičiūtė, išliko pozityvios kultūros raidos simbolis, tautinio Kučingis ir Kutkus, vargonavo Čižas, veikalą dirigavo tapatumo, asmens vidinės laisvės, tiesos, grožio Balys Dvarionas. „Vienintelis priekaištas, pareikštas ir gėrio vertybių sargas; kultūros, tarpais įgijusios kai kurių muzikų, – vietomis per greiti tempai, kas nelabai užmaskuotą dvasinės rezistencijos pobūdį, trukdė iškilmingumui. Dvariono iniciatyvą ir energiją prieglobstis. reikia nuoširdžiai pripažinti.“22 Okupacijos ir karas, sugriovę nemažai ūkio, 1944 m. sausio 22 d. Vilniuje būta irgi didelio ekonomikos ir kultūros, vis dėlto nepajėgė įveikti įvykio – Katedroje per pamaldas už Antano Smetonos kūrybinės lietuvių meno dvasios. Pozityvi kultūros vėlę (prezidentas buvo neseniai miręs – sausio 9 d.) raida tais sunkiais laikais nenutrūko, tarpais kultūra skambėjo Č. Sasnausko „Requiem“, šįkart atliekamas plėtojosi stebėtinai intensyviai, tapdama stipriausiu Vilniaus miesto teatro choro, diriguojant Broniui tautinio tapatumo, asmens vidinės laisvės, tiesos, Budriūnui, vargonuojant Kaveckui23. grožio ir gėrio vertybių sargu; okupantams nepavyko Šios žinutės žurnale „Kūryba“ paskatino plačiau iškreipti tautinės ir humanistinės meno prigimties. pasidomėti religinės muzikos koncertais, vadinamais Prieš ją su neregėta demagogija ir jėga užsimota Religinės muzikos valandomis arba Religinio antrosios sovietinės okupacijos metais. susikaupimo valandomis, vokietmečio kontekstuose. Tokie koncertai rengti periodiškai Vilniaus Katedroje, Šv. Jonų, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Kazimiero ir Šv. Ignoto bažnyčiose, o Kaune – Katedroje, Įgulos, Prisikėlimo, o kartais ir kitose bažnyčiose. Iš pradžių koncertai vykdavo retokai, o 1943 metams besibaigiant jų gausėjo. O Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, tėvų jėzuitų dėka buvo pradėta kas mėnesį rengti „Susikaupimo valandas“. Tokie renginiai visur buvo

19 Ten pat, p. 53. 20 Ten pat, p. 53. 21 Ten pat, p. 57. 22 Ten pat, p. 57. 23 Kūryba, Nr. 2, 1944 m. vasaris, p. 116. 24 Naujoji Lietuva, 1944 m. vasario 27 d., Nr. 49, p. 3.

102 From the Contexts of the Musical Life during the War Years (1941–1944): Religious Music Hours

Vytautė Markeliūnienė Lithuanian Academy of Music and Theater, Lithuanian Cultural Research Institute

This essayist article explores the genre of religious number of Lithuanian works by Konradas Kaveckas, music hours (or religious concentration hours) Česlovas Sasnauskas, Juozas Gruodis, Julius Sinius, developed in the context of the musical life during the Juozas Naujalis, Jonas Bendorius, Antanas Budriūnas, war and the German occupation (1941-1944). This Jonas Dambrauskas, or Aleksandras Kačanauskas genre did not appear during the period of the German as well as world classics by Mozart, Luigi Cherubini, occupation because in the past choirs, soloists, or Cezaro Francko, Theodore Dubois, Ludwig van organists performed music in churches, and such Beethoven, and Anton Bruckner were performed. It concerts were taken seriously and reviewed in the should be noted that mature recitals in churches were press. The present article uses fragments of the prepared by our notable organists: Zenonas Nomeika, diary of composer Jonas Nabažas written during the Zigmas Aleksandravičius, and Konradas Kaveckas. interwar period, the Soviet occupation (1940-1941), Their performances did not go unnoticed by reviewers. and the German occupation (1941-1944); it also Such concerts also acquired the character of spiritual quotes the reviews by German critics written in the resistance during the German occupation, and press, and this testifies that significant and mature churches became the focal points of Lithuanian culture concerts took place in churches, and they were given and art. For instance, in February, 1944, one can not only by the choirs of these churches, but also by read in Vilnius daily newspaper Naujoji Lietuva (New members of the opera house, opera or radiophone Lithuania): “In Vilnius, the great helpers of cultural groups, and well-known conductors. Such works work are (...) our clergy. They have concentrated real as Requiem by Česlovas Sasnauskas or Wolfgang fireplaces of culture and art at their churches.” Amadeus Mozart could be mentioned. Quite a large

103 Religinis paveldas

Donato Zakaro religinė kūryba chorui

Dr. Linas Balandis Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Straipsnyje apžvelgiant chorvedžio-kompozitoriaus religinė kūryba. Kitų autorių darbai kantriai lūkuriuoja (kūrėjo) fenomeną atskleidžiama skirtis tarp liturgiškai savo eilės. Straipsnio objektas – Donato Zakaro aktyvių (tų, kurie kuria Katalikų Bažnyčios apeigoms) ir religinė kūryba. Tyrimo tikslas – pristačius chorvedžio- liturgiškai pasyvių (tų, kurie religinę kūryba orientuoja kompozitoriaus fenomeną bei nubrėžus skirtį į koncertinius atlikimus) chorvedžių-kompozitorių. tarp liturgiškai aktyvių ir liturgiškai pasyvių kūrėjų Fragmentiškai pristatomi tiek Lietuvos, tiek užsienio išanalizuoti Donato Zakaro religinę kūrybą chorui. komponavę bei komponuojantys chorvedžiai, o didžiausias dėmesys skiriamas Donato Zakaro Chorvedžio-kompozitoriaus fenomenas bei religinei kūrybai, muzikos kalbos ypatumams. liturgiškai aktyvių / pasyvių kūrėjų diferenciacija Pasitelkiant lyginamąjį tyrimo metodą, tarpusavyje gretinami (In monte Oliveti, Rorate caeli desuper) ir su Chorvedžių kūrybinė veikla gali būti vertinama kitais lyginami Zakaro religiniai opusai. dvejopai. Viena vertus, jie vadovauja chorams (rengia RAKTINIAI ŽODŽIAI: chorvedžiai-kompozitoriai; koncertines programas, diriguoja koncertuose etc.). Donatas Zakaras; choras Katalikų Bažnyčios Antra vertus, nemažai chorvedžių greta praktinės liturgijoje. choro dirigento (atlikėjiškos) veiklos užsiima ir komponavimu. Įvairiais istoriniais laikotarpiais Komponuojančių Lietuvos chorvedžių kūryba chorvedžiai buvo iš aktyviausiai kuriančiųjų. Nors ligi šiol nesulaukia deramos tyrėjų atidos. Nors išsilavinimo aspektas nenulemdavo chorvedžio- užsienyje galima rasti mokslo darbų, kuriuose kompozitoriaus fenomeno (dažnai kuriantieji neturėjo gvildenama minėtų autorių kūryba1, tačiau pas mus nei choro dirigento, nei kompozitoriaus išsilavinimo), tokio pobūdžio studijų stinga. Didesnis dėmesys tačiau jam įtakos turėjo praktinis dėmuo – chorinę skiriamas profesionalių, t. y. baigusių kompozicijos muziką komponavo (dažniausiai) vargonininkai ar studijas, kompozitorių kūrybos analizei, o aktyviai tie, kurie giedodavo bažnytiniuose choruose. Antai komponuojantys chorvedžiai (bei jų darbai) tarytum Josquinas des Prez giedojo popiežiškoje kapeloje, lieka užribyje. Verta paminėti, kad šiame straipsnyje dirbo su kunigaikščio Ercolo I choru Feraroje, Italijoje3. bus apžvelgta vos vieno2 chorvedžio / kompozitoriaus Giovanni Pierluigi da Palestrina, greta giedojimo, iki gyvenimo pabaigos vadovavo popiežiškajai Siksto kapelai4. Tomás Luis da Victoria dirbo vargonininku, 1 Galima paminėti Nicholauso B. Cumminso disertaciją muzikos mokytoju Romos seminarijoje, įvairių The unaccompanied choral works of Vytautas Miškinis with texts by Rabindranoth Tagore: a resource guide (2012). Plačiau žr. https://digitalcommons.lsu.edu/cgi/ viewcontent.cgi?article=4853&context=gradschool_ 3 Plačiau žr. http://www.britannica.com/biography/ dissertations [žiūrėta: 2018 07 09] Josquin-des-Prez [žiūrėta 2018 05 10] 2 Šio straipsnio autorius yra suskaičiavęs bent 15 4 Plačiau žr. Muzikos enciklopedija (toliau – ME), T. 3, chorvedžių-kompozitorių, kurių kūryba yra vertinga bei Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir kantriai lūkuriuoja atskirų tyrimų. enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 48.

104 bažnyčių kapelmeisteriu5. Johannas Sebastianas Gediminas Šukys (Akmenėlis)11, Pranas Sližys12, Bachas – nors ir kitos konfesijos (protestantizmo) Pranciškus Beinaris13. atstovas – nuo 1723 m. „mokė giedoti ir groti Šv. Tomo XX a. 9-ojo deš. antroje pusėje pradėta aktyviai bažnyčios mokinius“6. burti bažnytinius chorus, o chorvedžiai pradėjo Ilgą laiką religinė (chorinė) kūryba buvo taikomojo plėsti religinės muzikos barus. Nors „autorių kūrybą pobūdžio, t. y. galėjo skleistis bažnyčiose apeigų ribojo tikėjimo, liturgijos, Bažnyčios dokumentų metu, ir patys jos kūrėjai buvo liturgiškai aktyvūs. pažinimo stoka“ (Kalavinskaitė 2009: 51), ji buvo Pvz., Palestrinos stiliaus kompozicijos daugelį amžių gausi. Religinę muziką XX a. 9–10 deš. pradėjo buvo Katalikų Bažnyčios muzikos etalonas, įsitvirtinęs komponuoti Vytautas Miškinis, Laurynas Vakaris dar Tridento susirinkimo metu7. Ilgainiui didėjant Lopas, Vaclovas Augustinas, Lionginas Abarius, kompozitoriaus laisvei ir emancipacijai, išryškėjo ir kita – Jurijus Kalcas, Gediminas Purlys, Giedrius Svilainis, liturgiškai pasyvių – kūrėjų kategorija: jų religiniai opusai Leonidas Abaris. Kiek vėliau prie šių chorvedžių buvo labiau skirti koncertams nei Bažnyčios liturgijai. prisidėjo jaunoji karta – Donatas Zakaras, Raimundas Liturgiškai aktyvių bei pasyvių kūrėjų skirtis Martinkėnas, Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė, skleidžiasi žvelgiant ir į pastarųjų šimtmečių lietuvių Gintautas Venislovas, Jeronimas Serebrinskas, Edita chorvedžių-kompozitorių kūrybą. Antai dauguma Tamoševičienė (Gudavičiūtė). Muzika pagal liturginius Juozo Kalvaičio, Teodoro Brazio, Juozo Naujalio, tekstus vieniems tapo kūrybinių siekių įprasminimu Česlovo Sasnausko, Stasio Šimkaus religinių kūrinių (sietinu su koncertiniais atlikimais), o kitiems – funkcine buvo skirti atlikti Katalikų Bažnyčios apeigose. būtinybe (sietina su kūrinių skambėjimu Bažnyčios O, pavyzdžiui, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, apeigose). Pastebėtina, kad chorvedžiai, dirbantys Aleksandras Kačanauskas religinę kūrybą grindė (ar dirbę) bažnyčiose – Purlys, Abaris, Liaudanskaitė- tik religine tematika, t. y. apeigose ji vargiai galėjo Vaitkevičienė, Kraucevičiūtė, Serebrinskas, skambėti. Rolandas Aidukas teigia, kad „dauguma to Tamoševičienė – pasitelkdami paprastesnę muzikos meto (XX a. 3–4 deš.) muzikantų dirbo vargonininkais, kalbą (nesudėtingą ritmiką, nuoseklią balsavadą, o pritrūkę repertuaro patys kurdavo“8. Tarpukariu dainininkams patogią tesitūrą), opusus komponavo / bažnytinę muziką komponavo ir kiti chorvedžiai- komponuoja apeigoms. Šie autoriai priskirtini prie kompozitoriai: Vincas Aleksandravičius, Juozas liturgiškai aktyvių kūrėjų. Kita chorvedžių-kompozitorių Gudavičius, Konstantinas Galkauskas etc. (Aidukas grupė – Miškinis, Lopas, Augustinas, Kalcas, Svilainis, 1996: 490–493). Zakaras – yra liturgiškai pasyvūs: jų religinės Religinės kūrybos situacija iš esmės pakito, kai kompozicijos veikiau skirtos koncertinėms, o ne Lietuva buvo okupuota. Chorvedžiai religinę muziką Bažnyčios erdvėms. Kūrybai būdinga įmantresnė kūrė slaptai – opusai buvo pasirašomi slapyvardžiu muzikos kalba, eksperimentiškumas; liturgiškai (arba apskritai nepasirašomi), o religinė choro muzika galėjo skambėti tik bažnyčiose, koncertinėse erdvėse 11 Gediminas Šukys yra sukūręs mišių, kantatų, jos atlikti buvo nebegalima (ibid.: 498). Okupacijos giesmių. Žr. Butkevičius Algirdas. Kūrė bažnytinę metu religinę muziką komponavo šie chorvedžiai – muziką: http://www.siaure.lt/main/turinys/kultura_ir_ Vytautas Kurklinskas9, Petras Pelešynas10, kun. bendruomene/1/10480 [žiūrėta 2019 08 02]. 12 „Pranas Sližys yra sukūręs keletą mišių, kantatą, per 40 giesmių. <...>. Daugelis P. Sližio giesmių yra 5 Ibid.: 610. proginės, kartais su dedikacijomis. Tai „Aušros Vartų 6 ME, T. 1, 2000, p. 102. Gailestingajai Motinai“, „Šiluvos Marijai“, „O Dieve mano“, dedikuota kardinolui V. Sladkevičiui ir t. t.“ 7 Plačiau žr. Balandis 2018: 16–26 (Aidukas 1996: 499). 8 Aidukas Rolandas. Lietuvių religinė choro muzika. 13 „Ilgametis Kauno Arkikatedros vargonininkas Pranas Metraštis X. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo [Pranciškus] Beinaris (g. 1921) [mirė 2007] irgi sukūrė akademija, 1996, p. 490. daug religinės choro muzikos. Jis aranžavo ir kitų 9 „V. Kurklinskas sukūrė daug mišių, giesmių chorui ir kompozitorių giesmes, kurias atlikdavo su Arkikatedros beveik visas jas yra atlikęs su savo vadovaujamais choru. <...> Beinaris yra sukūręs keletą mišių: trims chorais. Jo iniciatyva bažnyčiose vykdavo religinės lygiems balsams a cappella, „Viešpatie, pasigailėk“ muzikos valandos“ (Aidukas 1996: 498). dideliam mišriam chorui su vargonais, „Iškilmių mišias“ 10 „Petras Pelešynas (g. 1923) kūrė giesmes daugiausia mišriam chorui ir vargonams“. (Aidukas 1996: 499– 2–3 balsams“ (Ibid. 499). 500).

105 pasyvūs chorvedžiai-kompozitoriai dažnai pasitelkia kompozicijai. Choro dirigentu Zakaras dirbo labai ekstraordinarias atlikėjų sudėtis. trumpai, o kurti pradėjo dar mokydamasis dirigavimo: Tarpinė kuriančiųjų grupė – iš dalies liturgiškai „Pradėjau komponuoti, kuomet studijavau antrame aktyvūs kompozitoriai, pavyzdžiui, Martinkėnas, chorvedybos kurse. [1999 m.] parašiau Missa brevis. Venislovas. Martinkėno religinėje kūryboje Tomas Ambrozaitis šias mišias sumąstė atlikti ir dėl koegzistuoja sudėtingi opusai chorui ir paprastos, jų suburti chorą. Taip gimė kolektyvas „Balsai“, kuris charizmatinės giesmės14. Galima spėti, kad chorvedys gyvavo keletą metų. [Pirmajame] koncerte „Balsai“ paprastesnius opusus komponuoja dėl to, kad dirba atliko J. Naujalio motetus, kitų kompozitorių kūrinius ir vargonininku Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) mano mišias. Tokia buvo mano kūrybos pradžia17.“ bažnyčioje (praktinis tikslas)15. Venislovo religiniai / Remiantis Lietuvos muzikos informacijos centro liturginiai kūriniai yra skirti atlikti Bažnyčios apeigose, duomenis18, 1999–2019 m. Zakaras yra sukūręs 60 tačiau jiems pritarti vargu bau galėtų bendruomenės kompozicijų, iš kurių 44 opusai (t. y. apie 73 proc. nariai16. visos kūrybos) yra skirti atlikti chorui (a cappella ar su įvairiomis instrumentų sudėtimis, pvz., su simfoniniu Donato Zakaro religinė kūryba orkestru, pučiamųjų instrumentiniu ansambliu, styginių orkestru ir pan.). Religinės kūrybos nedaug (apie 27 Donatas Zakaras (g. 1979) – jaunosios kartos proc. visos kūrybos). Zakaras, kaip ir daugelis kitų, kūrėjas. Nors yra baigęs ir choro dirigavimo religinius kūrinius pradėjo komponuoti pasitelkdamas (bakalauras, magistras), ir kompozicijos studijas ordinarium mišių ciklą19, bet vėlesnėje kūryboje (bakalauras, magistras), tačiau visą dėmesį skiria dominuoja kintamosios mišių dalys (In monte Oliveti, O Magnum Mysterium, Rorate Caeli Desuper etc.). Absoliuti dauguma (15 iš 16) Zakaro religinių kūrinių 14 Iš sudėtingų Martinkėno kūrinių minėtini Salve parašyti lotynų kalba, vos vienas opusas (Svirplio Regina, Pater noster (; [abu žiūrėti 2018 06 04]). Katalikų Bažnyčios liturgijoje20, tačiau čia pat nurodo, Paprastos giesmės – „Garbės himnas“ (B. Brazdžionio kad lotyniškus tekstus pasirenka, nes „dėl lotynų kalbos žodžiais), „Esi dangau“ ir kt. (Iš asmeninio darbo kūrinio atlikimo sklaida yra žymiai platesnė. Kūriniai autoriaus pokalbio su Martinkėnu, 2018 06 04). tampa labiau prieinami užsienio chorams“. Chorvedys- 15 Žr. Strazdaitė-Ziberkienė Aušra. Muzika Dievo namams. kompozitorius savitai atskiria pasaulietinę kūrybą nuo Kauno kompozitorių sakralinės muzikos koncertai (7md religinės. Pastarąją (bent jau jos daugumą) vienija 2017 11 17): https://www.7md.lt/muzika/2017-11-17/ trejiniai metrai (tempus perfectum21), kuriuos autorius Muzika-Dievo-namams-> [žiūrėta 2018 06 04]. 16 Venislovas mini, kad choras „Brevis“, giedodamas 17 apeigose Šv. Kazimiero bažnyčioje, atstovauja Plačiau žr. Balandis 2018: priedas nr. 13. profesionaliam giedojimui. Paklaustas, kaip komponuoja 18 Žr. https://www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/ kūrinius, respondentas pažymi: „Pagrindinis kriterijus kompozitoriai/zakaras/ [žiūrėta 2019 08 20]. yra tas, jog kūrinių išmokimas nereikalautų didelių 19 Kompozitorė Monika Sokaitė pažymi, kad nekintamųjų pastangų, kompozicijoje nebūtų per daug balsų, ir, dalių tekstai pasirenkami „dėl to, kad yra daug žinoma, kad jų trukmė nebūtų per ilga, pvz., giesmes [muzikos] pavyzdžių, o tekstai yra aiškūs ir nereikia per Komunijai rašydavau taip, kad jas būtų galima daug mąstyti“ (Iš asmeninio pokalbio su Sokaite, 2017 pakartoti“ (Balandis 2018: priedas nr. 1, p. 1). Taigi, 07 20). Ordinarium dalimis, arba visais ciklais, religinės chorvedys kurdamas didesnį dėmesį skiria tam, kad jo kūrybos kelią pradėjo ir kt. chorvedžiai-kompozitoriai: vadovaujamas choras „Brevis“ greitai išmoktų opusą, antai Miškinis 1988 m. sukūrė mišias; Augustinas nei atsižvelgia į sielovadinį aspektą – galimybę bendrai 1990 m. – Gloria; Abaris irgi pradėjo nuo ordinarium giedoti bažnyčios bendruomenei. Be to, Venislovo ciklo (pirmasis sukomponuotas opusas, jo paties liturginiai opusai yra parašyti ne gimtąja, o lotynų kalba teigimu, yra „Mažosios Mišios Nr. 1 Šv. Kazimiero (pvz., motetai Beata es Virgo Maria mišriam chorui a garbei, parašytos 1991 m. rudenį“ (Plačiau žr. Balandis cappella, Videntes stellam mišriam chorui a cappella, 2018: priedai nr. 10–12). Regina coeli mišriam chorui su vargonų pritarimu; 20 Missa brevis mišriam chorui acappella (1993), dvejos Plačiau žr. Balandis 2018: priedas nr. 13, p. 1. Missa brevis mišriam chorui su vargonų pritarimu 21 Tai XIII–XIV a. menzūrinės notacijos trukmių dalybos (2000, 2010). būdas: dalijimas į tris buvo laikomas tobulu. Plačiau žr.

106 1 pvz. Grigališkasis choralas pasirenka sąmoningai22 (trejinių metrų semantika gali sudėtis25, bet abu – gan brandūs chorvedžio kūrybos būti sietina su šventųjų skaičių simbolika23). pavyzdžiai, kuriuose išryškėja sąsajos su bažnytiniais žanrais bei liturginę muziką kūrusių kompozitorių Donato Zakaro religinės muzikos kalbos ypatumai kūryba. Antai kantatą Rorate caeli desuper būtų galima apibūdinti kaip įvairių žanrų kompiliaciją, kurioje Siekiant atskleisti Zakaro religinės kūrybos ypatybes, gretinamas ir grigališkasis choralas, ir stilizuotas bus nagrinėjami bei su kitais autoriaus kūriniais chorinis (a cappella) daugiabalsiškumas, ir quasi lyginami du jo paties parinkti opusai – In monte Oliveti organumas etc. Kūrinys pradedamas autentiška (2015) bei Rorate Caeli Desuper (2013)24. Abu kūriniai grigališkojo (vien vyrų giedamo) choralo melodija, priklauso bažnytinės muzikos žanrams (In monte kuri, vos nuskambėjus kūrinio epigrafui (Rorate caeli Oliveti – motetas, Rorate caeli desuper – bažnytinė desuper, et nubes pluant justum), yra „išblaškoma“ kantata), jų tekstai – liturginiai, skirti parengiamiesiems, aleatoriškai moterų balsų giedamo epizodo (žr. 1 pvz.) susikaupimo laikotarpiams (gavėniai, adventui). Kūriniai yra visiškai skirtingos apimties, skiriasi ir atlikėjų 25 Motetas In monte Oliveti (4 min.) skirtas atlikti mišriam keturių balsų chorui a cappella. Plg. https://www. youtube.com/watch?v=Q6dPMBKjdBU; https://www. youtube.com/watch?v=Ul9VQjGyq90 [žiūrėta 2018 https://musicterms.artopium.com/t/Tempusperfectum. 01 22]. Bažnytinė kantata Rorate caeli desuper (apie htm [žiūrėta 2019 03 02]. 24 min.) – mišriam septynių balsų (2 sopranai, 2 altai, 22 Zakaro žodžiais, jis remiasi perfectum ir imperfectum tenoras, 2 bosai) chorui, solistei (mecosopranui) ir metrų klasifikacija (tobuluosius priskiria religiniams pučiamųjų kvintetui (2 trimitai, valtorna, trombonas, kūriniams, o netobuluosius – pasaulietiniams) tūba) Žr. https://www.youtube.com/watch?v=q2y- (Asmeninis darbo autoriaus pokalbis su Zakaru, 2018 onTq6xk&t=15s [žiūrėta 2018 01 22]. Pastebėtina, 01 16). kad Zakaras divisi epizoduose dvigubina tik sopranų, 23 Šventųjų skaičių prasmės „buvo kildinamos iš Biblijoje altų bei bosų balsus. Tenorai opusuose dažniausiai (Senojo ir Naujojo testamentų) minimų skaičių reikšmių. gieda vienbalsiškai (pvz., Rorate caeli desuper, <...>. 3 – Švenčiausioji Trejybė, Trinitas <...>, dvasinio „Aleliuja“). Tai greičiausiai lemia ne tik kūrybinė, lygmens simbolis“ (Povilionienė Rima; Daunoravičienė bet ir atlikėjiška patirtis (Zakaras choruose dainavo Gražina. Baroko muzikos numerologija. In. Muzikos nuo vaikystės, vėliau yra dainavęs Vilniaus miesto kalba, II dalis, Barokas. Vilnius: „Enciklopedija“, 2006, savivaldybės mišriame chore „Jauna muzika“). Šio p. 533). straipsnio autoriaus empirinė patirtis dirbant su įvairiais kolektyvais (pvz., Generolo Jono Žemaičio 24 „Man brangiausi kūriniai yra In monte Oliveti dėl Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“, savo skaidrumo, paprastumo ir sakralinės dvasios ir Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“, Valstybiniu Rorate caeli desuper – brandžiausias mano kūrinys, choru „Polifonija“ ir kt.) patvirtina, jog pastaruoju metu kuriame stengiausi panaudoti viską, ką gero žinau apie Lietuvos choruose tenorų grupės (dažnu atveju) yra rašymą chorui.“ Iš susirašinėjimo su Zakaru (Balandžio mažiausios. asmeninis archyvas, 2016 10 31).

107 2 pvz. Organumas

3 pvz. Bažnytinė polifonija

Grigališkasis choralas, kaip pamatinė opuso idėja, (tai vienintelis bažnytinės kantatos fragmentas monodiškai (autentišku pavidalu26) nuskamba tik be instrumentinio pritarimo) – šie muzikos kalbos kūrinio pradžioje. Vėliau grigališkasis giedojimas (jį elementai primena ankstesnių amžių bažnytinę pasirenkant pagrindiniu) gretinamas su kitais balsais. polifoniją (žr. 3 pvz.). Dėl šios priežasties įžvelgtinos sąsajos su ankstyvuoju Prisimindamas moteto In monte Oliveti sukūrimo daugiabalsiškumu – organumu (žr. 2 pvz.). ypatybes, Zakaras teigė, jog komponuodamas šį Bažnytinės kantatos centrinis epizodas (222–274 opusą nesistengė nieko kopijuoti ar mėgdžioti27. taktai) – stilizuotas chorinis (a cappella) motetas. Tačiau palyginus įvairių amžių kompozitorių kūriniuose Nors jis (dėl plačios dinaminės skalės, tempų vartotus liturginius tekstus28 įžvelgtinos sąsajos kaitos etc.) nepretenduoja atstovauti XV–XVI a. daugiabalsiškumui, tačiau jame dominuoja nuosekli 27 Iš susirašinėjimo 2016–10–31 (asmeninis Balandžio balsavada, polifoninė faktūra grindžiama imitacijomis archyvas). 28 Grigališkojo choralo tekstas: „In monte Oliveti oravit ad 26 Plg. http://gregorian-chant-hymns.com/hymns-2/rorate- Patrem: Pater, si fieri potest, transeat a me calix iste: caeli.html [žiūrėta 2018 01 30]. Spiritus quidem promptus est, caro autem in firma.

108 4 pvz. Zakaro ir Naujalio In monte Oliveti fragmentai su Juozo Naujalio (to paties pavadinimo) motetu. Tai suponuoja tiek bendra liturginio teksto klaida (a me)29, tiek prasminių (kompozitoriams svarbių) žodžių kartojimas30. Kitas giminingas bruožas – balsų Versus Vigilate, et orate, ut non intretis in tentationem. išdėstymas kūrinių pradžiose: abiejų kompozitorių Spiritus quidem promptus est, caro autem infirma“ motetai pradedami vien moterų balsais (žr. 4 pav.)31. https://www.youtube.com/watch?v=P49Fcd8dB5c Gilinantis į Zakaro religinę kūrybą pastebėta, [žiūrėta 2016 11 10]. Nuo jo menkai nutolęs (pakartotas kad jai būdinga heterofonija bei intertekstualumas. kreipinys paryškintas) liturginis tekstas kompozitoriaus Komponavimo būdas, kai pasitelkiamas tų pačių Giovani Croce kūrinyje (1609 m. publikuotas popiežiaus melodijų skirtingų variantų vienalaikis skambėjimas Pijaus X himnale, 1953, p. 336–337): „In monte (heterofonija), gali būti vertinamas dvejopai. Oliveti oravit ad Patrem: Pater, Pater, si fieri potest, Viena vertus, Zakaras taip atskleidžia savo tautinį transeat a me calix iste: Spiritus quidem promptus est, identitetą – išryškina sąsajas su lietuvių liaudies caro autem infirma. Versus Vigilate, et orate, ut non intretis in tentationem. Spiritus quidem promptus est, caro autem infirma“ http://www.vdoh.org/uploaded/ photos/Alumni/Alumni_Corner/PiusXHymnal_Full_ responsori/In monte Oliveti 5v.pdf [žiūrėta 2018 01 03]. Version.pdf [žiūrėta 2018 01 03]. Tekstas XX a. italų 29 Tiek Naujalio motete, tiek Zakaro opuse egzistuoja ta kompozitoriaus Domenico Bartolucci kūrinyje kiek pati liturginio teksto klaida: abu kompozitoriai žodį a me skiriasi. Kompozitorius kartoja lotyniškus žodžius, rašo sykiu (transeat ame). kurie (galimai) jam yra svarbūs: „In monte oliveti 30 oravit oravit ad Patrem Pater si fieri potest, si fieri Antai Naujalis kreipinį Pater naudoja du kartus, o potest transeat transeat a me calix iste. Spiritus Zakaras keturis; Žodžių junginį si fieri potest tiek quidem promptus est caro autem infirma, caro autem Naujalis, tiek Zakaras pakartoja du kartus; moteto infirma. Vigilate, vigilate, et orate ut non intretis, ut pabaigoje ir Naujalis ir Zakaras kartoja žodžius caro non intretis intentationem. Spiritus quidem promptus autem infirma. est caro autem infirma, caro autem infirma http:// 31 Beje, Zakaro pirmosios mišios (Missa brevis) buvo www.fondazionebartolucci.it/_appoggio/public/spartiti/ atliktos drauge su Naujalio motetais.

109 5 pvz. Heterofonija (Svirplio malda, fragmentas)

6 pvz. Intertekstualumas Zakaro religiniuose kūriniuose giesmėmis – sutartinėmis32. Antra vertus, heterofonija faktūra. gali būti sietina su ankstyvuoju daugiabalsiškumu – Minėtas savęs citavimas nėra neįprastas reiškinys organumais. Heterofoninius epizodus šis autorius šiuolaikinių chorvedžių kūryboje33. Radikaliau sacrum naudoja beveik visoje savo kūryboje, religinėje ir ir profanum sritis Zakaras sugretina kūriniuose „Išėjau pasaulietinėje (žr. 5 pvz.). iš proto“ (2014) bei „Aleliuja“ (2015). Pasaulietinio Kitas svarbus Zakaro religinę kūrybą lydintis kūrinio „Išėjau iš proto“ fragmentai integruojami į dėmuo – intertekstai. Kompozitorius dažnai cituoja religinį opusą per formą ir harmoniją: abiem kūriniams save, o paraliturginių, pasaulietinių opusų fragmentai būdinga tridalė forma (ABA), kurių pirmos ir paskutinės išnyra religiniuose kūriniuose. Antai kūriniuose dalys yra panašios (žr. 7 pvz.); jose randame panašias The rain has held back (2006) bei „Aleliuja“ (2015) melodines arkas (žr. 8 pvz.). Abiejų kūrinių vidurinėms pasirinkta ta pati melodija boso partijoje (žr. 6 pvz). dalims būdinga staigi, „šuoliuojanti“ harmonija. Pažymėtina, jog ir ritmas (visų balsų) labai panašus, ir

32 Žr. Slaviūnas, Zenonas. Sutartinių daugiabalsiškumo 33 Tokių pavyzdžių galima aptikti V. Miškinio, V. Augustino tipai. Ir Liaudies kūryba I (redaktorių kolegija). Vilnius: religinėje kūryboje (iš asmeninių pokalbių su Mintis, 1969; p. 10. kompozitoriais).

110 7 pvz. Formos panašumai

8 pvz. Dviejų balsų arkinės slinktys

111 Išvados Povilionienė Rima; Daunoravičienė Gražina. Baroko muzikos numerologija. Muzikos kalba. II dalis: Įvairiais istoriniais laikotarpiais chorvedžiai- Barokas (sud. Gražina Daunoravičienė). Vilnius: kompozitoriai buvo vieni iš aktyviausiai kuriančiųjų Enciklopedija, 2006, p. 533. religinę muziką. Slaviūnas Zenonas. Sutartinių daugiabalsiškumo Didėjant kompozitorių kūrybinei laisvei, kūrėjai tipai. Liaudies kūryba I. Vilnius: Mintis, 1969. pradėjo vis labiau orientuotis į opusų galimybę skambėti koncertuose, o ne tik Bažnyčios apeigose. Šaltiniai internete Analizuojant Lietuvos chorvedžių-kompozitorių religinę kūrybą, išryškėja dvi pagrindinės (liturgiškai Butkevičius Algirdas. Kūrė bažnytinę muziką: aktyvių ir liturgiškai pasyvių) kūrėjų grupės bei vienas http://www.siaure.lt/main/turinys/kultura_ir_ tarpinis (iš dalies liturgiškai aktyvių) pogrupis. bendruomene/1/10480 [žiūrėta 2019 08 02]. Liturgiškai aktyvių chorvedžių-kompozitorių Barolucci Domenico. In monte Oliveti: http://www. kūryba – taikomojo pobūdžio, skirta giedoti Katalikų fondazionebartolucci.it/_appoggio/public/spartiti/ Bažnyčios apeigose; liturgiškai pasyvių – orientuota į responsori/In monte Oliveti 5v.pdf [žiūrėta 2018 01 03]. koncertinius atlikimus. Cummins B. Nicholaus. The unaccompanied Donatas Zakaras – liturgiškai pasyvus kūrėjas, choral works of Vytautas Miškinis with texts by turintis savitą sąlytį su religine muzika. Rabindranoth Tagore: a resource guide (2012): Liturginį Zakaro pasyvumą rodo: a) religiniuose https://digitalcommons.lsu.edu/cgi/viewcontent. opusuose naudojami pasaulietinės muzikos elementai; cgi?article=4853&context=gradschool_dissertations b) ekstraordinarios atlikėjų sudėtys; c) orientavimasis į [žiūrėta 2018 07 09]. koncertinius atlikimus. Ray Michael. Josquin des Prez: http://www. Zakaro religinė muzika unikali ir išsiskirianti iš kitų britannica.com/biography/Josquin-des-Prez [žiūrėta chorvedžių-kompozitorių kūrybos dėl: a) sąsajų su 2018 05 10]. įvairiais bažnytiniais žanrais; b) sąsajų su bažnytinės Rorate caeli: http://gregorian-chant-hymns.com/ muzikos autoritetais. hymns-2/rorate-caeli.html [žiūrėta 2018 01 03]. Strazdaitė-Ziberkienė Aušra. Muzika Dievo Literatūra namams. Kauno kompozitorių sakralinės muzikos koncertai (7md.lt, 2017 11 17): https://www.7md.lt/ Aidukas Rolandas. Lietuvių religinė choro muzika/2017-11-17/Muzika-Dievo-namams-> [žiūrėta muzika. Metraštis X. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo 2018 06 04]. akademija, 1996, p. 473–511. Tempus perfectum: https://musicterms.artopium. Ambraziejus Bronius; Ramoškaitė Živilė. Bach com/t/Tempusperfectum.htm [žiūrėta 2019 03 02]. Johann Sebastian. Muzikos enciklopedija, T. 1. Vilnius: The Pius X Hymnal. Boston (1953): http://www. Lietuvos muzikos akademija; Mokslo ir enciklopedijų vdoh.org/uploaded/photos/Alumni/Alumni_Corner/ leidybos institutas, 2000, p. 102. PiusXHymnal_Full_Version.pdf [žiūrėta: 2018 01 03]. Balandis Linas. Choras Katalikų Bažnyčios Zakaras Donatas (Lietuvos muzikos informacijos liturgijoje. Meno doktorantūros projekto tiriamoji dalis. centras): https://www.mic.lt/lt/baze/klasikine- Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2018. siuolaikine/kompozitoriai/zakaras/ [žiūrėta 2019 08 20]. Kalavinskaitė Danutė. Musicae sacrae saprata Katalikų Bažnyčios XX a.–XXI a. pradžios dokumentuose ir šiuolaikinė lietuvių muzika. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2009. Klimas Jonas. De Victoria Tomás Luis. Muzikos enciklopedija, T. 3. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija; Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 610. Klimas Jonas. Da Palestrina Giovanni Pierluigi. Muzikos enciklopedija, T. 3. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija; Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 48.

112 Muzikos įrašai

Gregorian responsory of Tenebrae, In Monte Oliveti: Zakaras Donatas. In monte Oliveti: https://www. https://www.youtube.com/watch?v=P49Fcd8dB5c youtube.com/watch?v=Q6dPMBKjdBU [žiūrėta 2018 [žiūrėta 2016 11 10]. 01 22]. Martinkėnas Raimundas. Pater noster: https://www. Zakaras Donatas. In monte Oliveti: https://www. youtube.com/watch?v=50cOHCydboE [žiūrėta 2018 youtube.com/watch?v=Q6dPMBKjdBU [žiūrėta 2018 06 04]. 01 22]. Martinkėnas Raimundas. Salve Regina: https:// Zakaras Donatas. Rorate caeli desuper: https:// www.youtube.com/watch?v=U9lLNKT8hEQ [žiūrėta www.youtube.com/watch?v=q2y-onTq6xk&t=15s 2018 06 04]. [žiūrėta 2018 01 22].

Religious Creative Work by Donatas Zakaras

Dr. Linas Balandis Lithuanian Academy of Music and Theater, General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania

The present article discusses the phenomenon of the religious creations of Donatas Zakaras, analysing choir conductors-composers. The distinction of choir the features of the language of music. Using the conductors-composers into liturgically active (those comparative research methodology, the religious who create for the devotion of the Catholic Church) opuses “In Monte Oliveti” and “Rorate Caeli Desuper” and liturgically passive (those who focus their religious by Zakaras will be analysed. compositions on concert performances) is discussed. Keywords: choir conductors-composers, Donatas A fragmented overview of both Lithuanian and foreign Zakaras, choir in the liturgy of the Catholic Church composers will be presented with the main focus on

113 Religinis paveldas

Lietuvių marijonų vienuolyno Čikagoje biblioteka ir jos muzikos skyrius

Darius Kučinskas Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Kauno technologijos universitetas

Laimėjęs BAFF (Baltic American Freedom su lietuviškais motyvais, vitražai su lietuviškomis Foundation) stipendiją moksliniam darbui (Research (mecenatų?) pavardėmis. Kryžių virš koplyčios stogo Scholarship) nuo 2018 m. balandžio iki 2019 m. kovo puošia tautinės saulutės ženklai. mėnesio praleidau Čikagoje. Priimančiąja institucija Pusrūsyje aptikau nemažą biblioteką. Tas erdves tapo Balzeko lietuvių kultūros muziejus. O šio sąlyginai galima pavadinti: a) susirinkimų sale, b) muziejaus direktorės Ritos Jantz rūpesčiu apsigyvenau skaitykla ir c) saugykla. Visose šiose patalpose ne per toliausiai esančiame Marijonų vienuolyne. Tai įrengtos lentynos knygoms – nuo grindų iki lubų, lietuvių marijonų 1955–1957 m. statytas vienuolynas, po 7 lentynėles kiekvienoje sekcijoje, o į kiekvieną esantis South Kilbourn ir 63-iosios gatvių sankryžoje. lentynėlę sudėta nuo 40 iki 50 knygų. Susirinkimų Pastato architektas – Jonas Kova-Kovalskis. Pastatas salėje lentynos įrengtos tik palei vieną (galinę) sieną. su nedideliu vidiniu kiemu suprojektuotas 50-čiai Iš viso čia yra apie 1500 knygų. Lentynos uždengtos gyventojų – įrengti 25 dviviečiai kambariai. Taip pat ir užklijuotos plataus popieriaus juostomis. Akivaizdu, yra erdvi virtuvė, valgomasis, skalbykla, remonto kad čia sudėtos knygos jau kurį laiką nebuvo dirbtuvėlė, garažas, susirinkimų salė, biblioteka ir skaitomos. koplyčia, kurią puošia nuostabūs vitražai. Gretimame Skaitykla suprojektuota greta susirinkimų salės. Čia sklype įsikūrusi dienraščio „Draugas“ redakcija ir lentynos įrengtos palei tris sienas, o ketvirtoji tarnauja spaustuvė, taip pat tais pačiais metais pastatyta kaip apšvietimas – palei visą sieną driekiasi langai. lietuvių marijonų, kurie jau atgulę amžino poilsio į Šv. Čia esančios knygos, matyt, buvo skirtos anksčiau Kazimiero kapines. Vienuolyne radau tik centrinės veikusios marijonų kolegijos (buvo teikiamas teologijos JAV marijonų organizacijos, išsikėlusios į Stokbridžą, bakalauro laipsnis) studentams – lentynos sužymėtos MA, nusamdytą prižiūrėtoją Adamą. Taigi, didžiulis atitinkamos tematikos užrašais ir atspindi platų temų kompleksas stovi visai tuščias. Atrodo, kad ir patys spektrą. Greta teologinės ar bendro religinio pobūdžio marijonai nebežino, ką su šiuo pastatu daryti – jam literatūros nemažai yra medicinos ir anatomijos, išlaikyti ir remontuoti reikia nemažai lėšų, tačiau psichologinių knygų, vadovėlių apie Žemės raidą, jų nėra iš kur paimti, dėl to neretai savaitgaliais geografiją, net kelionių vadovų, knygų apie politikus visas pastatas yra išnuomojamas įvairių Čikagos ir ir iškilias istorines asmenybes, taip pat žymiausių visos Ilinojaus valstijos parapijų bendruomenėms pasaulio rašytojų ir poetų kūrybos. Iš viso skaitykloje (dažniausiai meksikiečių) kaip susirinkimų ir rekolekcijų įrengta 14 lentynų, jose yra apie 5000 knygų. Nors vieta. lentynos sužymėtos pagal tematiką, tačiau knygos Vaikštant ištuštėjusio vienuolyno koridoriais, į akis jose sumaišytos, o pačios lentynos nepilnai užpildytos. krenta gausybė lietuviškų pėdsakų. Daugiausia išlikę Pradėjus tvarkyti biblioteką ir tankiau sudėjus šioje palaimintojo Jurgio Matulaičio portretų, paveikslų, net patalpoje esančias knygas, dvi lentynos liko visiškai skulptūra, kaba Aušros Vartų Marijos paveikslų, ant tuščios. Taigi nuo to laiko, kai biblioteka liko be stalo – staltiesė su lietuviškais raštais, ant celių durų – priežiūros (maždaug apie 2010 m.), ji patyrė nemažų metalinės kortelės su lietuviškomis buvusių gyventojų nuostolių. pavardėmis. Koplyčioje taip pat vien lietuviški ženklai – Dar viena patalpa, kur laikomos knygos, yra Aušros Vartų Marijos portretas, sieninė mozaika tarsi saugykla. Ji įrengta priešingoje pastato pusėje

114 Marijonų vienuolyno Čikagoje bibliotekos bendras vaizdas. Fotografijos autoriaus

nei skaitykla, pusrūsyje, kadaise buvo rakinama, o Amerikos Valstijose pradžios 1913 metais ir atspindi dabar tik stipriau užspraudžiama durimis be užrakto. visą šios lietuviškos provincijos istoriją. Panašu, kad Saugykloje dominuoja religinės tematikos knygos, pradžią bibliotekai davė pačių vienuolių ir vienuolijos tarp jų – pamaldoms skirti mišiolai ir maldaknygės, talkininkų (pasauliečių bendradarbių, pritrauktų taip pat religiniai žurnalai. Čia daugiausia buvo rasta palaimintajam Jurgiui Matulaičiui reformavus / ir lietuviškų knygų bei kelių amžinybėn iškeliavusių atnaujinus vienuolijos įstatus) knygos. Jos sudaro lietuvių marijonų asmeninių daiktų, sudėtų į dėžes. seniausių bibliotekos knygų dalį, yra išleistos Lentynos įrengtos visoje patalpoje, prieinamos iš paskutiniais XIX a. dešimtmečiais Karaliaučiaus krašte abiejų pusių, tad ir knygos čia sudėtos keliomis ir Amerikoje. Įsteigus Marijonų kolegiją, knygos buvo eilėmis. Bendras knygų skaičius turėjo siekti 8–9 tūkst. sistemingai perkamos už vienuolijos lėšas. Tą liudija Deja, mano apsilankymo metu kai kurios lentynos jau atitinkami įrašai vidinėse viršelių pusėse. Po Antrojo buvo pustuštės, o pradėjus tankiau dėti knygas, beveik pasaulinio karo prie vienuolijos prisijungę vienuoliai trečdalis lentynų liko tuščios. Tad ir šioje patalpoje atsivežė naujų knygų. Tai tarpukariu Lietuvoje, buvusi knygų kolekcija taip pat labai praretinta vėliau okupuotame Vilniuje (1939–1940) ir galiausiai atsitiktinių „skaitytojų“. pabėgėlių stovyklose Vokietijoje išleistos lietuviškos Apibendrinant galima teigti, kad Čikagos marijonų knygos ir brošiūros. Dalis lietuvių marijonų į Čikagą bibliotekoje turėjo būti sukaupta apie 13–15 tūkst. atvyko per Romą. Jų atsivežtos knygos neretai yra knygų. Dabar jų likę ne daugiau kaip 10 tūkst. su autografais ir datomis. Vėliau, apie 1960–1980 m., Pavarčius knygas, tapo aišku, kad biblioteka buvo pavieniai marijonai lankėsi Vatikane ir atsivežė knygų kaupta nuo pat lietuvių marijonų įsikūrimo Jungtinėse iš Italijos. Naujausios bibliotekos knygos įsigytos

115 Marijonų vienuolyno Čikagoje enciklopedijų lentyna. Fotografija autoriaus

116 Tėvams marijonams dovanotos knygos su autografais. Fotografijos autoriaus

JAV ar asmeninių ryšių dėka atsiųstos iš okupuotos Atskirai aptarsime muzikos bibliotekėlę ir fonoteką. sovietinės Lietuvos apie 1980-1985 m. Tai, kad muzika vaidino nemažą vaidmenį marijonų Biblioteka turtinga ir įvairi žanriniu-tematiniu gyvenime, liudija iki šių dienų čia išlikusios knygos požiūriu. Čia yra sukaupta reikšminga Šventojo apie muziką, vadovėliai, natų leidiniai, giesmynėliai, Rašto leidimų kolekcija hebrajų, senąja graikų, italų, nemaža muzikos įrašų kolekcija ir jiems paklausyti lotynų, vokiečių, anglų ir lietuvių kalbomis. Taip pat skirta aparatūra – magnetofonas, patefonas. daug žodynų, tiek aiškinamųjų (vienos kalbos), tiek Leidinių apie muziką nėra daug – tik keletas dvikalbių graikų, lotynų, italų, ispanų, vokiečių, rusų Amerikoje išleistų muzikos istorijos knygų, Antano ir latvių, kur antroji kalba yra anglų arba lietuvių. JAV Krutulio „Trumpas muzikos žodynas“, Žygimanto lietuvių bendruomenės gyvenimo atspindys ryškus Liauksmino „Ars et praxis musica“ ir Aldonos čia sukauptose knygose lietuvių kalba. Tarp jų – JAV Zaborienės parengta knyga apie tėvą kompozitorių Lietuvių bendruomenės, Kazimieriečių kongregacijos, Aleksandrą Kačanauską. Natų leidinių taip pat tik pačių marijonų ir „Draugo“ redakcijos jubiliejinėms keli – Miko Petrausko rinkinys „Kanklės“ (Bostonas, progoms skirti ir nedideliais tiražais išleisti proginiai 1921), Vincento Nickaus „Lietuviški šokiai“ (Album leidiniai. Lietuviškų knygų ir leidinių apie Lietuvą bei of Lithuanian Dances; Čikaga, 1925) bei keletas lietuvius (daugiausia apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį) „Muzikos žiniose“ skelbtų muzikos priedų. bibliotekoje yra apie 1500. Kai kurių leidinių yra Daugiau sukaupta giesmynų. Tai Juozo Naujalio po keletą egzempliorių, o Marijonų vienuolijos JAV „Lietuviškas bažnytinis giesmynas“ (Kaunas, 1906), pirmųjų 50 metų istorijos, palaimintojo J. Matulaičio Antano Pociaus „Giesmynas“ (Čikaga, 1938), redaguotos Marijonų Konstitucijos ir leidinių apie patį kun. Kazimiero Senkaus sudarytas giesmynėlis J. Matulaitį yra daugiau nei po 10 egz. Atskirai reikėtų „Giedanti bažnyčia. Lietuvių giesmynėlis tremtyje“ paminėti bibliotekoje esančius kunigų marijonų laikytų (Rėgensburgas, 1946) ir „Dievui garbė“ (Castelnuovo mišių pamokslus. Visi jie atspausdinti mašinraščiu ant Don Bosco, Italija, 1960), kun. P. Jatulio paruoštas nedidelių (A5 formato) pavienių ir dvigubų lapų, sudėti „Mūsų giesmynas“ (Adelaidė, Australija, 1954), kun. į aplankus pagal metus, su papildomai įrašyta laikytų J. Dabrilos parengtas leidinys „Vai lėkite, dainos!“, mišių data, vieta ir kunigo, parašiusio ir perskaičiusio rinkiniai „Reikalingiausios giesmės“ (Čikaga, 1959), pamokslą, pavarde. Pamokslai skaityti 1970–1990 m. „Prabilkit, stygos“ (Klivlando lietuvių parapijos Čikagoje ir jos apylinkėse lietuvių ir anglų kalbomis. giesmynas, 1982) ir „Giesmių antologija šv. Kazimiero

117 Tėvams marijonams dovanotos plokštelės su autografais. Fotografija autoriaus

118 Tėvams marijonams dovanotos plokštelės su autografais. Fotografija autoriaus

119 Lietuvių kilmės dainininkės ir Holivudo aktorės Milizos Korjus įdainuota plokštelė. Fotografija autoriaus

garbei“ (Roma, 1985). rasta daugiau kaip 400 garso įrašų. Tai šelako Keletas leidinių yra lotynų kalba. Tai „Cantionale ir vinilo plokštelės, audiokasetės (komercinės ir Ecclesiasticum“ (Poznanė, 1905), „Officium pro asmeniškai įrašytos), kompaktinės plokštelės ir kelios Defunctis“ (1923, su prierašu: Our Lady of Vilna magnetofono juostos bei vaizdo kasetės. Church / lietuvių bažnyčia Niujorke), „Cantionale“ Daugiausia yra plokštelių. Didžioji jų dalis (290) – (Kaunas, 1932; sud. Teodoras Brazys), „The Liber užsienio kompozitorių ir atlikėjų įrašai. Lietuviškos Ussualis“ (Dornikas, Belgija, 1938), „Kyriale or muzikos ir lietuvių atlikėjų plokštelių yra 140 vnt. Jas Ordinare Missae“ (Niujorkas-Sinsinatis) ir „Officium et taip pat galima suskirstyti į lietuviškas, išleistas JAV missae pro Defunctis“ (Roma, 1953). (80) ir sovietinėje Lietuvoje (60). Kai kurios lietuviškos Daug gausesnė yra fonoteka. Iš viso fonotekoje plokštelės yra su dedikacijomis. Kitos atspindi

120 Audiokasetė su įrašytomis lietuvių marijonų aukotomis mišiomis. Fotografija autoriaus

svarbesnius lietuvių muzikus Jungtinėse Valstijose, Petraitis, 1999) bei vėlinės mišios (kun. Jonas Duoba, dar kitos – lietuvių kilmės Amerikos žvaigždes (Miliza 2001). Taip pat įrašytos kun. V. Bagdonavičiaus vestos Korjus). Aldonos Rūgytės laidotuvės (1985-05-23). Kitose Tarp užsienio muzikos dominuoja klasika ir audiokasetėse – lietuvių kompozitorių muzika. Tarp žymiausi 1950–1980 m. atlikėjai bei Metropoliteno jų išsiskiria Dariaus Lapinsko operos „Dux Magnus“ žvaigždės. Greta klasikos yra ir lengvesnio žanro įrašas iš premjeros Čikagoje (Civic Theatre) 1985 m. įrašų – šokių muzikos, romantinių dainų bei pasaulio gegužės 31 d. Jis užima net 4 kasetes. popžvaigždžių plokštelių. Visa jų kolekcija rodo, kad Dviejose vaizdo kasetėse užfiksuotos Čikagoje tas, kuris ją surinko, turėjo gerai išlavintą meninį skonį veikusios „Lietuvių televizijos“ laidos, transliuotos ir platų muzikinį akiratį. 1999 m. rugsėjo–2000 m. kovo laikotarpiu. Taip pat rasta 51 audiokasetė, dvi magnetofono juostos ir dvi vaizdo kasetės. Dalyje jų įrašyta klasikinė Marijonų vienuolyno Čikagoje biblioteka yra muzika (pvz., Bethoveno „Fidelio“, Hendelio „Mesijas“). vertinga istoriniu, lituanistiniu ir muzikologiniu Kitose asmeniškai perrašytose kasetėse yra lietuviška požiūriais. Čia esantys leidiniai atspindi daugiau muzika. Tai liaudies dainos ir tarpukariu populiarūs nei šimtą metų trukusį lietuvių marijonų gyvenimą Danieliaus Dolskio įdainavimai, Broniaus Jonušo JAV. Norisi tikėti, kad ši biblioteka nebus išskaidyta ar maršai bei JAV lietuvių muzikų pasirodymai (Stasio išdalinta dabartinių kongregacijos vadovų, o lietuviškoji Baro įdainavimai). Tačiau reikšmingiausios yra tos dalis ras vietą lietuvių bendruomenės archyvuose ir audiokasetės, kuriose užfiksuoti autentiški lietuvių muziejuose. kultūrinio gyvenimo įvykiai. Tai visų pirma marijonų laikytos lietuviškos mišios – kun. Jono Duobos (1985) ir kun. S. Saplio gegužinės pamaldos (1984), mišios Kenošoje (1985-06-16), gedulingi mišparai (kun. Don

121 Papildoma literatūra apie marijonus Amerikoje: Library of Lithuanian Garšva Pranas. Negęstanti šviesa: Marijonų veikla Amerikoje. Chicago: Mykolas G. Kemėžis, 1964. Marians’ Monastery in Rimšelis Viktoras. Nuo Murmų iki Čikagos: atsiminimai. Kaunas: Marijonų talkininkų centro Chicago and its Music leidykla, 2002. Commemorating 100 years of service in the United Section States by the Marian Fathers (Minint Tėvų Marijonų 100 metų tarnystės sukaktį Amerikoje). November 2, 2014. Nativity BVM Parish, Chicago. Chicago: Nativity Dr. Darius Kučinskas BVM Parish, 2014. P. 16. Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, Kaunas University of Technology

The library of Lithuanian Marians in Chicago is described in the present article. This library reflects all the history of Lithuanian Marians in the US from the establishment of their monastery in 1913. The library was formed primarily from the personal collections of monks. Later, when the college was opened, books were obtained more systematically from the funds of the monastery. The library contains approximately 10,000 volumes. There are about 1,500 Lithuanian books among them. The oldest Lithuanian books are from the end of the 19th century. In the present research, a quantitative and thematic structure of the library is described. The books about music and collected music recordings are described in greater detail.

122 Autoriai

Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė – muzikologė, * muziejininkė, pedagogė. 1984 m. baigė Lietuvos Dr. Jonas Vilimas yra muzikologas, LMTA konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro docentas. Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Algirdo Ambrazo muzikos teorijos akademijoje, Europos centriniame universitete klasę. (Budapešte), 2012 m. Vilniaus universitete apsigynė Nuo 1985 m. M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos daktaro disertaciją tema „Grigališkojo choralo tradicijos istorijos muziejaus (dabar Kauno miesto muziejus) bruožai Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. XV– muziejininkė. 1990–2015 m. su pertraukomis dėstė XVIII a. atodangos ir rekonstrukcijos bandymas“. J. Naujalio muzikos gimnazijoje. Pagrindinė tyrimų sritis – LDK bažnytinė muzika M. ir K. Petrauskų skyriuje ir Juozo Gruodžio ir grigališkasis choralas. Šiomis bei aktualiomis memorialiniame muziejuje suorganizavo daugiau bažnytinės muzikos temomis yra paskelbęs nemažai nei 1050 renginių – koncertų, jubiliejinių minėjimų, mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių, taip seminarų, festivalių, įvairių edukacinių renginių ir pat parašęs pluoštą enciklopedinių straipsnių leidiniui kitokių projektų, parengė parodų iš muziejaus fondų. Muzikos enciklopedija (T. 1–3, Vilnius: Lietuvos Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Kaune ir muzikos akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos Vilniuje. institutas, 2000–2007). Parengė ir sudarė leidinį Periodinėje spaudoje paskelbė per 220 straipsnių. Bažnytinė muzika: enciklopedinis žinynas (Vilnius: Svarbiausia muzikologės tyrinėjimų sritis – lietuvių Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011). Taip muzikinis paveldas. Parengė ir išleido 10 leidinių- pat parengė šiemet pasirodžiusią mokslinę studiją albumų ir knygų apie lietuvių muzikos istorines kartu su faksimiliniu leidiniu Liber continens – LDK asmenybes: Juozą Gruodį (2004), Kiprą Petrauską benediktiniškojo palikimo paminklas (Vilnius: LMTA (2005), Stasį Šimkų (2007), Miką Petrauską (2008), leidybos centras, 2018). Juozą Naujalį (2009), Antaną Kučingį (2012), Adelę Galaunienę (2017), apie Lietuvos kompozitorių * sąjungos Kauno skyrių (2011), apie Juozo Gruodžio Rūta Skudienė baigė J. Naujalio meno mokyklos muziejų ir jo memorialinį palikimą (2018). 2019 m. fortepijono klasę. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje išleido monografiją su kompaktine plokštele „Juozas (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studijavo Indra. Kompozitorius. Dirigentas. Dainininkas“. muzikos istoriją, 1978 m. baigė A. Tauragio klasę, Nuo 2003 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos diplominio darbo tema – „Užsienio klasika lietuviškose narė, nuo 2013 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos plokštelėse“. 1978–2000 m. dirbo redaktore Vilniaus Kauno skyriaus pirmininkė, inicijuoja ir kuruoja Kauno plokštelių studijoje (iki 1990 m. firmos „Melodija“ kompozitorių naujų kūrinių koncertus. padalinys), o 1993–1995 m. – žurnalo „Kultūros 2012 m. apdovanota Kauno meno kūrėjų barai“ muzikos skyriaus redaktore. 1996 m. įsteigė asociacijos premija, 2013 m. jai suteiktas 2012 Metų individualią įmonę muzikos įrašų leidyklą „Semplice“ muziejininko vardas, 2015 m. apdovanota Kauno (www.semplice.lt). Leidyklos prioritetai – Lietuvos miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu. kompozitorių ir atlikėjų kompaktinės plokštelės. Nuo 1992 m. yra Lietuvos kompozitorių sąjungos bei

123 M. K. Čiurlionio draugijos narė. 1998–2001 m. buvo Taip pat jis yra 2019 m. parašytų tekstų apie XX a. Lietuvos nacionalinio radijo muzikos įrašų fondų meno 10 deš. alternatyvinę Lietuvos muziką, skirtų Vilniaus tarybos narė. 2005–2016 m. – Vilniaus kolegijos Menų MO muziejaus parodai „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų fakulteto lektorė. 2009 m. geriausių muzikologijos DNR“, autorius. darbų konkurse už Lietuvos muzikos paveldo J. Oškinio tyrimų objektas – XX a. antrosios pusės atodangas įrašų leidybos programose apdovanota Lietuvos ir Rytų bei Centrinės Europos visuomenės Vytauto Landsbergio premija. 2017 m. už nuopelnus populiarioji ir alternatyvinė muzika, dainų tekstai, Lietuvos džiazo kultūrai apdovanota tarptautinio subkultūros, savilaidos žurnalai (fanzinai). festivalio „Vilnius jazz“ diplomu. Skaitė pranešimus Baltijos šalių muzikologų konferencijose Taline ir * Vilniuje, tarptautinėse konferencijose „Čiurlionis Dr. Laima Budzinauskienė – 1995 m. Lietuvos ir pasaulis“ Druskininkuose bei Rhythm Changes muzikos ir teatro akademijoje baigė muzikologijos konferencijose Amsterdame bei Grace. Parašė skyrių bakalauro, 1996 m. – muzikologijos magistro studijas apie Lietuvos džiazą knygai „The History of European (darbų vadovė doc. dr. Jūratė Gustaitė). 2000 m. jazz. The Music, Musicians and Audience in Context“. apgynė humanitarinių mokslų srities (menotyra, (Edited by F. Martinelli. UK: Equinox, 2018.) muzikologija) daktaro disertaciją „XVIII a. pabaigos– Moksliniai, profesiniai interesai: muzikos įrašų XIX a. Lietuvos bažnytinės kapelos. Veikla ir leidyba. Muzikos įrašų kaip kultūros paveldo sklaida repertuaras“ (darbo vadovė dr. J. Trilupaitienė). ir su šiais klausimais susijusios problemos, Lietuvos 1996−2002 m. – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų džiazo istorija. mokyklos vyr. mokytoja, nuo 2002 m. – Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja, Lietuvos * muzikos ir teatro akademijoje L. Budzinauskienė dirba Dr. Svetlana Barkauskas yra muzikologė, nuo 2010 m., nuo 2012 m. – docentė, Muzikos istorijos humanitarinių mokslų daktarė. Po studijų Odesos katedros vedėja, nuo 2019 m. – Muzikos istorijos ir konservatorijoje mokslus tęsė ir dirbo Ukrainos mokslų Muzikos teorijos katedrų vedėja. L. Budzinauskienė akademijos Menotyros, folkloro ir etnografijos institute. yra parašiusi per 20 mokslo straipsnių ir studijų, skaitė Tyrė etninių grupių muzikinį paveldą, parašė ir apgynė pranešimus Lietuvos ir tarptautinėse konferencijose, disertaciją apie Ukrainos čekų diasporos kultūrą. Nuo 2007−2012 m. – žurnalo „Menotyra“ muzikologijai 1992 m. gyvena Lietuvoje, tiria ukrainiečių tautinės skirto numerio sudarytoja, nuo 2013 m. – žurnalo „Ars mažumos kultūrą Lietuvoje, išleido daug straipsnių, et praxis“ atsakingoji redaktorė ir sudarytoja. Nuo skirtų etninių grupių kultūros tyrinėjimo metodikai 2012 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. bei etniniams ryšiams muzikiniame folklore. Kita L. Budzinauskienės mokslinių tyrimų objektas – jos mokslinių interesų sritis – šiuolaikinių lietuvių XVIII−XIX a. Lietuvos muzikos istorija, muzikiniai kompozitorių muzika, ypač Vytauto Barkausko rankraščiai, personalijos, bažnytinių kapelų veikla ir kūryba. Už monografiją „Septynios Vytauto Barkausko repertuaras. simfonijos“ geriausių muzikologijos darbų konkurse pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos premiją (2014). * Nuo 2015 m. yra Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. Rasa Murauskaitė 2017 m. baigė LMTA Muzikos teorijos ir kritikos magistro studijas. 2013 m. rugsėjo * mėn.–2014 m. vasario mėn. studijavo Nacionalinėje Jonas Oškinis 1994 m. Vilniaus universitete Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje ir įgijo sociologijos bakalauro, o 1995 m. Centriniame Paryžiaus grigališkojo choralo mokykloje. Muzikologė Europos universitete, Prahos fakultete – sociologijos skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose, magistro laipsnį. Dirbo radijo laidų vedėju, muzikos vykusiose Jungtinėse Valstijose, Paryžiuje, Rygoje, žurnalistu (rašė į „Mix“, „Mes!“, „Nemuną“), vienas iš Stambule, Varšuvoje, Gdanske, Vilniuje. 2015 m. alternatyvinės muzikos ir kultūros portalo „Ore.lt“ apdovanota Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos įkūrėju. Nuo 1990 m. buvo įvairių Lietuvos muzikinių padėkos raštu už inovatyvius lietuvių muzikos tyrimus, grupių vadybininku, atstovu spaudai. Alexander puikius studijų rezultatus ir aktyvią muzikologinę veiklą. Pehlemann redaguotame straipsnių rinkinyje Jos mokslo darbai buvo publikuoti šalies mokslo „Warschauer Punk Pakt. Punk im Ostblock 1977– žurnaluose „Lietuvos muzikologija“, „Menotyra“. 1989“, 2018 m. išleistame Leipcigo (Vokietija) Kartu su doc. dr. Laima Budzinauskiene Murauskaitė leidykloje „Ventil Verlag“, J. Oškinis yra parašęs dalį parengė šaltinio publikaciją „Liber Organistarum straipsnių apie Lietuvos TSR alternatyvinę muziką. Collegii Cronensis Societatis Jesu“. 2019 m. pradžioje

124 išleista muzikologės sudaryta knyga „25-eri Šv. kompozitorių sąjungos narė. Su VU Kamerinės Kristoforo kamerinio orkestro metai“. muzikos ansambliu įrašė kompaktinę plokštelę (2004), Nuo 2017 m. Murauskaitė – Lietuvos kompozitorių padarė įrašų Lietuvos radijui, dalyvavo tarptautiniuose sąjungos Muzikologų sekcijos narė. Nuo 2018 m. vargonų meistriškumo kursuose, festivaliuose, sausio – LRKM profesionalaus teatro meno kūrėjų koncertuose. darbų vertinimo komisijos narė. Nuo 2018 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Vilniaus * universitete. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė Lietuvos muzikos Murauskaitė spaudoje jau yra publikavusi per ir teatro akademijoje baigė muzikologijos (2000, dr. 250 kritinių straipsnių, interviu, apžvalgų kultūros ir R. Janeliauskas) ir kompozicijos (2001, R. Mažulis) meno tematika, veda laidas radijuje, renginius, dirba bakalauro bei kompozicijos magistro (2005, tarptautinių konkursų ir festivalių atstove spaudai. R. Mažulis) studijas. Nuo 2016 m. studijuoja Kauno Muzikologės mokslinių interesų sritys apima technologijos universitete menotyros doktorantūroje muzikos kritiką, senąją muziką, muzikos estetiką ir (prof. dr. Darius Kučinskas). filosofiją, sakralinę muziką, populiariosios muzikos Nuo 2008 m. M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos reiškinius. istorijos muziejaus (dabar Kauno miesto muziejus) muziejininkė. Parengė parodų, tarp jų ir virtualių, skirtų * Lietuvos muzikos paveldui. Eglė Šeduikytė-Korienė baigė fortepijono klasę A. Strazdaitė-Ziberkienė parengė straipsnių M. K. Čiurlionio menų mokykloje (1990), vargonų rinkinį „Lietuvos muzikos paveldo tyrimai: rinkiniai, bakalauro (1996) bei magistro (2001) studijas asmenybės, tarpdalykinės sąsajos“ (2018), ir meno aspirantūrą (2003) Lietuvos muzikos ir ekspozicijos katalogą „Valstybės teatras. Tautą burianti teatro akademijoje. Jai suteiktas meno licenciato muzika“ (2018), yra knygos „Muzikos instrumentai kvalifikacinis laipsnis. 2008 m. apgynė disertaciją vaikams“ (2014) bendraautorė. „Vargonų menas Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. Dalyvauja konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. pirmojoje pusėje: tautinės vargonų mokyklos Žiniasklaidoje publikuoja straipsnius, skirtus muzikos susiformavimas“ (LMTA), suteiktas humanitarinių paveldui ir šiuolaikinės muzikos įvykiams. mokslų srities (03 H) menotyros krypties (muzikologija, Nuo 2016 m. Kauno miesto muziejuje organizuoja H 320) daktaro laipsnis. Parašė monografiją „Lietuvos konferencijas, skirtas Lietuvos muzikos paveldo vargonų menas: XIX a. pabaiga–XX a. pirmoji pusė“ tyrimams: „Muzikinio paveldo išsaugojimas ir sklaida (Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos muziejuose“ (2016), „XIX a. pab.–XX a. 2012). Rengia straipsnius recenzuojamuose mokslo pr. muzikos veikėjai ir jų memorialinio palikimo žurnaluose ir kultūros leidiniuose, kasmet dalyvauja išsaugojimas“ (2017), „Valstybingumo ženklai Lietuvos tarptautinėse mokslo konferencijose. Nuo 2011 m. muzikiniame pavelde“ (2018) ir „Lietuviškos religinės dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. muzikos paveldas“ (2019). 2013–2014 m. dalyvavo Lietuvos mokslo tarybos Nuo 2019 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. finansuojamame kultūrinės plėtros projekte „Atlikėjo A. Strazdaitės-Ziberkienės mokslinių tyrimų polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose objektai – XIX a.–XX a. pr. Lietuvos muzikos istorija, ir socialiniuose procesuose“. Vilniuje organizavo muzikiniai leidiniai, lietuvybės apraiškos juose, meistriškumo kursus vargonininkams „Bažnyčios personalijos, XX a. I p. Lietuvos muzikinė veikla, vargonininkas – polifunkcionali kultūros figūra“ Valstybės teatras, Lietuvos žydų muzikinis paveldas, (2013 m. lapkričio 25–27 d.) bei meninių tyrimų šiuolaikinė Kauno kompozitorių muzika. ir atlikimo studijų simpoziumą „Menų funkcijos kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“ (Vilnius, * LMTA, 2014 09 25), bendradarbiavo organizuojant Dr. Vytautė Markeliūnienė 1990 m. baigė tarptautinę muzikos edukacijos konferenciją (24th EAS Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, muzikos istorijos Conference “Looking for the unexpected: Creativity specialybę (doc. A. Tauragio kl.). 2003–2007 m. buvo and Innovation in music education” (Vilnius, LMTA, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė, 2016 05 16-19). 2007 m. apgynė humanitarinių mokslų srities 2001–2016 m. dirbo Vilniaus universiteto Kultūros menotyros krypties (muzikologija) darbą „Lietuvos centre vargonininke ir renginių organizatore, nuo muzikinio teatro raida istorijos pervartų laikotarpiu 2006 m. yra Jono Žuko vargonininkų konkurso (1940–1945)“ (mokslinio darbo vadovas – prof. organizacinio komiteto narė, o nuo 2012 m. Lietuvos J. Bruveris).

125 Nuo 1993 m. – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų dėstytojas (asistentas). mokyklos muzikos istorijos mokytoja-metodininkė, Interesų sritys: choras Katalikų Bažnyčios nuo 2007 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos apeigose, Lietuvių chorvedžių-kompozitorių religinė Muzikos istorijos katedros dėstytoja, docentė. Nuo muzika chorui, frazavimo ugdymas dirbant su choru. 2016 m. Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja. * 1997 m. tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos, o Dr. Darius Kučinskas – humanitarinių 2008 m. – Tarptautinio Th. Manno kultūros centro mokslų (menotyra, muzikologija) daktaras, Kauno kuratoriumo nare. Nuo 2005 m. yra Tarptautinio technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių Th. Manno festivalio muzikinės programos sudarytoja mokslų ir menų fakulteto profesorius. 2002 m. (2005–2007 m. kartu su dr. O. Narbutiene, 2007– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apgynė 2011 m. kartu su E. Gedgaudu). disertaciją „Čiurlionio fortepijoninės muzikos 2006 m. parengė knygą „Izidorius Vasyliūnas. tekstas (genezės aspektas)“. 1990–1998 m. dirbo Gyvenimas, veikla, straipsniai, laiškai“. (Už ją Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, taip apdovanota 2006 m. geriausių muzikologijos darbų pat – Jono Petronio leidyklos muzikos redaktoriumi konkurso laureatės diplomu.) O 2007 m. – „Jonas (iki leidėjo mirties 2005 m.), 2004–2014 m. kartu su Nabažas. Dienoraščiai 1922–1945“. kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi vadovavo Taip pat V. Markeliūnienė publikavo kritinių įkurtai KTU Garso ir vaizdo menų technologijų straipsnių, recenzijų, parengė mokslinių publikacijų katedrai. Parengė ir išleido daugiau nei 10 Čiurlionio Lietuvos spaudoje („Lietuvos muzikologija“, muzikos leidinių (pirmosios publikacijos, urtekstai), „Menotyra“, „Ars et praxis“, „Krantai“, „7 meno sudarė ir paskelbė visa apimantį „Chronologinį dienos“, „Literatūra ir menas“ bei kt.), parašė M. K. Čiurlionio muzikos katalogą“ (2007). Organizavo straipsnių Muzikos enciklopedijoje, kompaktinių keletą tarptautinių muzikos konferencijų (Muzika plokštelių knygelėse, parengė laidų Lietuvos radijo ir technologijos, Kaunas, 2011–2013), specialias „Klasikos“ programoje, vedė koncertų ir kūrybos Lietuvos muzikinės kultūros istorijai skirtas sekcijas vakarų, viešų paskaitų. Yra publikavusi straipsnių tarptautiniame muzikos semiotikų kongrese (Paryžiuje, užsienio leidiniuose, skaitė paskaitas Vienoje, Grace 2004), pasaulio muzikologų kongrese (Ciuriche, 2007), (Austrija). 2018 m. pelnė Lietuvos kultūros ministerijos pasauliniame semiotikų kongrese (Nandzinge, 2012). apdovanojimą už publicistinius kūrinius. Dalyvavo daugiau nei 30 konferencijų (Europa, JAV, V. Markeliūnienės muzikologinių tyrimų sritis: Kinija, Japonija), paskelbė per 20 straipsnių. Yra Lietuvos muzikinis teatras, muzikos atlikėjų ir tarptautinės kategorijos aukštojo (muzikos) mokslo kompozitorių kūrybinė veikla tarpukario ir karo metais. ekspertas. Dalyvavo akredituojant visas Lietuvos muzikos studijų programas, nacionalines Kazachstano * konservatorijas (Almata, Astana), Maskvos Dr. Linas Balandis mokėsi Kauno sakralinės P. Čaikovskio konservatoriją (2019). muzikos mokykloje (1996–2003), 2003–2007 m. – Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje (dėst. muzikinės kultūros istorija, muzikos tekstologija, R. Štreimikytės choro dirigavimo kl.), 2007–2013 m. – Čiurlionio muzika. Nuo 2010 m. tyrinėja mechaninių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (bakalauro, instrumentų įrašus, sudarė ir paskelbė lietuviškų įrašų magistro studijos, prof. V. Miškinio choro dirigavimo pianolai katalogą (2014). klasė). 2013–2014 m. pedagogikos žinias gilino laipsnio nesuteikiančiose studijose (LMTA). 2014–2018 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantūroje (darbo vadovai: prof. P. Gylys ir doc. dr. D. Kalavinskaitė). 2018 m. apgynęs meno projektą („Choras Katalikų Bažnyčios liturgijoje“) įgijo meno daktaro laipsnį. Šiuo metu Linas Balandis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choro „Kariūnas“ meno vadovas ir dirigentas, Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ dirigentas, Berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ mokytojas, dirigentas-asistentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Choro dirigavimo katedros

126 LIETUVOS MUZIKOS PAVELDO TYRIMAI Valstybingumo idėjos ir religinis paveldas

Tiražas 100 egz. Maketavo ir spausdino UAB „Printėja“, Vytauto Didžiojo g. 114 B, LT-56111 Kaišiadorys [email protected], www.printeja.eu ISBN 978-609-8164-10-7