Baltistikos Centrai Ir Lietuva: Baltistika Pasaulio Kontekste

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

BALTISTIKOS CENTRAI IR LIETUVA: BALTISTIKA PASAULIO KONTEKSTE

Mokslo straipsnių rinkinys

Vilnius, 2014 UDK 811.172(06) Ba288

Straipsnių rinkinys leidžiamas pagal ES SF finansuojamą projektą „Lituanistikos (baltistikos) centrų akademinio mobilumo skatinimas ir tarptautiškumo plėtra“ (Nr. VP1-2.2-ŠMM-08-V-02-007)

Sudarė doc. dr. Ona Petrėnienė (Lietuvos edukologijos universitetas) dr. Jurga Trimonytė Bikelienė (Lietuvos edukologijos universitetas)

Redaktorių kolegija doc. dr. Laima Anglickienė (Vytauto Didžiojo universitetas) prof. dr. Grasilda Blažienė (Lietuvių kalbos institutas) prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis (Lietuvos edukologijos universitetas) doc. dr. Žydronė Kolevinskienė (Lietuvos edukologijos universitetas) doc. dr. Lina Murinienė (Lietuvos edukologijos universitetas) prof. dr. Sigutė Radzevičienė (Lietuvos edukologijos universitetas) prof. dr. Aivas Ragauskas (Lietuvos edukologijos universitetas) prof. dr. Vilija Salienė (Lietuvos edukologijos universitetas) prof. habil. dr. Pēteris Vanags (Latvijos universitetas, Stokholmo universitetas) doc. dr. Loreta Vilkienė (Vilniaus universitetas)

Leidinio recenzentai prof. dr. Gintautas Kundrotas (Lietuvos edukologijos universitetas) prof. dr. Bronius Maskuliūnas (Šiaulių universitetas)

Santraukas anglų kalba vertė ir redagavo Jūras Barauskas. Tekstą lietuvių kalba redagavo Lina Murinienė.

© Ona Petrėnienė, Jurga Trimonytė Bikelienė, sudarymas, 2014 ISBN 978-609-417-090-4 © Lietuvos edukologijos universitetas, 2014 TURINYS PRATARMĖ...... 4 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA...... 5 Birutė Augustinavičiūtė, Bronė Narkevičienė Vasario 16-osios gimnazijos svarba formuojant lietuvių tapatybę Vokietijoje...... 5 Laimute Balode, Aurelija Kaškelevičienė Baltistika Helsinkio universitete: praeitis, dabartis, ateitis...... 16 Jurgita Girčienė Lietuvių kilmės užsienio moksleivių tautinės tapatybės ypatumai...... 24 Algimantas Patricijus Taškūnas Lietuvos studijos po Pietų Kryžium...... 36 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI, KULTŪRINIAI RYŠIAI...... 50 Zofija Babickienė Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalbotyra...... 50 Laimute Balode On Slang Urbanonyms in Latvia, Lithuania and Finland...... 59 Beata Kalęba Towards a New History of Literature (a Case Study of the Polish-Lithuanian Cultural Commonwealth)...... 69 Alfonsas Motuzas Šv. Mykolo giesmės ir muzika Žemaitijoje...... 81 Vidas Valskys Lietuvių kalbos bevardės giminės dalyviai ir jų atitikmenys latvių kalboje: struktūros ir semantikos paralelės...... 95 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS...... 104 Vida Česnulienė Dėl būdvardiškųjų žodžių įnagininko norminamojo vertinimo ir realios vartosenos...... 104 Rasa Kurkauskienė Kalbos archajiškumas: dviskaita rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių šnektose...... 112 Ona Petrėnienė Dėl naudininko vartojimo dabartinėje lietuvių kalboje (kalbos norminimo aspektas)...... 121 Regina Rinkauskienė Lietuvių kalbos tarmių pateiktis užsienio baltistikos centrų studentams.....131 Sonata Vaičiakauskienė Keletas pastabų dėl lietuvių kalbos morfemikos mokymo(si)...... 142 PRATARMĖ

Šio mokslo straipsnių rinkinio ištakos – 2013 m. vasario 21–22 d. Lietuvos edukologijos universitete vykusi tarptautinė mokslinė konferencija „Baltistikos centrai ir Lietuva: baltistika pasaulio kontekste“. Konferenciją, organizuotą pagal ES SF finansuojamus projektus: „Lituanistikos (baltistikos) centrų akademinio mobilumo skatinimas ir tarptautiškumo plėtra“, „Lietuva čia ir ten: kalba, mokslas, kultūra, visuomenė“, „Lituanistikos (baltistikos) centrų, lietuvių bendruomenių ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo stiprinimas“, rengė Lietuvos edukologijos universitetas, Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas kartu su partneriais: Kauno technologijos universitetu, Klaipėdos universitetu, Lietuvių kalbos institutu, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Lietuvos istorijos institutu, Mykolo Romerio universitetu ir Šiaulių universitetu. Į konferenciją susirinko gausus Lietuvos ir užsienio mokslininkų būrys – pranešimus skaitė tyrėjai iš Balta- rusijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Prancūzijos, Rusijos, Suomi- jos, Vengrijos, Vokietijos. Tenka apgailestauti, kad rinkinyje spausdinama tik maža dalis konferencijoje dalyvavusių pranešėjų straipsnių. Džiugu tai, kad į kvietimą prisidėti prie rinkinio atsiliepė mokslininkų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių konferencijoje dalyvauti negalėjo. Rinkinio straipsnių autorių geografija išties plati: nuo Suo- mijos iki tolimosios Australijos. Straipsnių rinkinys atspindi visas minėtoje konferencijoje nagrinėtas temas. Rinkinyje aptariama baltistika globalizacijos sąlygomis (Laimute Balode, Aure- lija Kaškelevičienė, Algimantas Patricijus Taškūnas), keliama lietuvių tapatybės problema tarptautinėje erdvėje (Birutė Augustinavičiūtė, Bronė Narkevičienė, Jurgita Girčienė), akcentuojami kalbiniai, literatūriniai, kultūriniai Lietuvos ir kitų šalių ryšiai (Zofija Babickienė, Laimute Balode, Beata Kalęba, Alfon- sas Motuzas, Vidas Valskys), nagrinėjamos lietuvių kalbos mokymo baltistikos centruose aktualijos (Vida Česnulienė, Rasa Kurkauskienė, Ona Petrėnienė, Regina Rinkauskienė, Sonata Vaičiakauskienė). Nuoširdžiai dėkojame Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministe- rijai ir Europos socialinio fondo agentūrai už pagalbą rengiant konferenciją. Dėkojame straipsnių autoriams, redaktorių kolegijai ir recenzentams už dar- nų bendrą darbą. Tikimės, kad šis leidinys yra užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos akademinės bendruomenės prasmingo bendradarbiavimo pradžia, o ateityje dar laukia daug kūrybinėmis idėjomis pagrįstų įdomių mokslinių susitikimų. Ona Petrėnienė ir Jurga Trimonytė Bikelienė

4 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

Birutė Augustinavičiūtė, Bronė Narkevičienė Vasario 16-osios gimnazija (Hiutenfeldas, Vokietija)

Vasario 16-osios gimnazijos svarba formuojant lietuvių tapatybę Vokietijoje

ESMINIAI ŽODŽIAI: lietuviška gimnazija, lietuvių tapatybė, Vasario 16-osios gimnazija, Vokietija

Dvidešimt penktųjų gimnazijos metinių proga Vokietijos lietuvių bend ruomenės (toliau – VLB) Valdybos leidinyje „Informacijos“ kalbėta apie šios mokymo organizacijos vaidmenį Lietuvai ir lietuvybei: „Aptarti Vasario 16-osios gimnazijos vaidmenį Lietuvai ir lietuvybei šiandien neįmanoma. Tai galima bus padaryti tik gerokai vėliau. Iki šiol buvę mūsų gimnazijos mokiniai tebesiruošia gyvenimui arba stiprinasi užimtose pozicijose. Jie dar ne- spėjo užimti vadovaujamų vietų Lietuvių Bendruomenėje ir kitur. Čia dar vis vyrauja senesnės ir vidurinės kartos veikėjai, bet netrukus juos turės pakeisti jaunesni. Nėra jokios abejonės, kad bent Vokietijoje visuomeniniam lietuvių gyvenimui vadovaus buvę Vasario 16-osios gimnazijos auklėtiniai. Šita mokykla jau yra įliejusi ir dar įlies nemaža lietuviško kraujo ir į kitų kraštų lie- tuviškas visuomenes. Visų lietuvybės ateitimi svetur susirūpinusių tautiečių akys krypsta į gimnaziją, kaip vienintelę pilną lietuvišką mokyklą Vakarų pasaulyje“ (Informacijos, 1976 m. liepos 31., Nr. 7/8 (344/345), 1–2). Vasario 16-osios gimnazijos vaidmenį būtų galima lyginti su lietuvių Voronežo gimnazija, veikusia per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje ir davusia daug žymių vei- kėjų atsikuriančiai Lietuvai. Šiandieną, praėjus daugiau kaip šešiasdešimt metų nuo gimnazijos įstei- gimo, mes vėl keliame klausimą apie šios mokyklos vaidmenį formuojant lie- tuvių tapatybę. Straipsnio tikslas – aptarti Vasario 16-osios gimnazijos svarbą formuojant lietuvių tapatybę. Tikslui pasiekti pirmojoje straipsnio dalyje glaustai

5 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA aptariama Vasario 16-osios gimnazijos steigimo istorija; antrojoje – lietuvių tapatybės kūrimas gimnazijos bendruomenėje. Taikyti šie duomenų rinkimo metodai: literatūros ir dokumentų analizė, interviu. Interviu imtas iš Lietuvių kultūros instituto direktoriaus dr. Vinco Bartusevičiaus, Lietuvių kultūros instituto bibliotekininko Arthuro Hermanno, Vasario 16-osios gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Bronislavos Lipšienės ir Vasario 16-osios gimnazijos Kuratorijos pirmininko Rimo Čuplinsko.

LIETUVIŠKOS GIMNAZIJOS STEIGIMAS VAKARŲ VOKIETIJOJE. 1944–1945 m. vengdami represijų iš Lietuvos pasitraukė apie 60 000 lietu- vių. Tai visiškai pakeitė jų gyvenimą, dvasinę savimonę, pasikeitusios sąlygos veikė pasitraukusiųjų vertybių orientaciją. Jau Lietuvoje patirta karo katastro fa, okupacijų išgyvenimai buvo pažeidę ne tik natūralų, įprastą gyvenimo ritmą, bet tragiškai palietę daugelio asmeninius gyvenimus. Pasitraukusie- ji lietuviai kartu su panašaus likimo kitų Baltijos šalių žmonėmis, ukrainie- čiais, lenkais prieglobstį rado Vokietijoje. Joje DP (displaced persons) stovyk los tapo laikinu prieglobsčiu dešimtims tūkstančių karo pabėgėlių. 1949 m. gegužės 27 d. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (toliau – VLIK) priėmė Pasaulio lietuvių bendruomenės statutą, kuris tapo organizaciniu pagrindu įvairiose valstybėse besikuriančioms lietuvių bendruomenėms. 1949 m. birželio 14 d. VLIK paskelbė Lietuvių chartą, kuri tapo pagrindi- niu užsienyje gyvenančių lietuvių įstatymu. Chartoje pasakyta: „Pasauly pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio lietuvių bendruomenę“ (toliau – PLB). Mi- nėtame dokumente suformuluoti ir du pagrindiniai PLB tikslai: pirma, „lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą lietuvių tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume,“ ir, antra, „darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lie- tuvos valstybę“. V. Bartusevičius (2008, 73–74) konstatuoja, jog į šiuos du tikslus buvo nukreipta visa daugialypė pabėgėlių veikla. Tūkstančiai lietuvių vaikų visame pasaulyje dešimtmečiais buvo auklėjami ir mokomi šių principų dvasia. Lietuvių pabėgėliai Vokietijoje, sukoncentruoti į stovyklas, labai aktyviai organizavo šviečiamąją ugdomąją veiklą: steigė vaikų darželius, pradžios mo- kyklas, progimnazijas, gimnazijas, įvairius kursus. Politinė situacija keitėsi, mūsų tautiečiai po pasaulį pasklido platesniu spinduliu – mokyklų skaičius mažėjo. Vokietijoje liko viena lietuviška gimnazija. Lietuvių kultūros instituto (toliau – LKI) archyve pavyko rasti 1957 m. gegužės 2 d. V. Sutkaus laišką J. Stankaičiui1. Laiške prašoma pateikti at-

1 Rašomos tik pirmosios vardo raidės arba tik pavardės, nes nepavyko rasti tikslesnių duo- menų apie čia minimus asmenis (aut. pastaba).

6 Vasario 16-osios gimnazijos svarba formuojant lietuvių tapatybę Vokietijoje sakymą į klausimą: „Kada buvo įsteigta gimnazija ir Kuratorija?“ 1957 m. gegužės 13 d. J. Stankaitis atsako: „<...> siunčiu Tamstai ištrauką iš PLB Vokietijos Krašto Valdybos protokolų apie Kuratorijos steigimo nutarimus. Kuratorija buvo įsteigta 1954 m. PLB Vokietijos Krašto Tarybos suvažiavime Hiutenfelde 1954 m. rugpjūčio 28–30 d. Vargais negalais suradau archyvinėse bylose ir raštą Niedersechsische Kul- turministerijai, rašytą PLB Vokietijos Krašto Valdybos iš Detmoldo 1950 m. liepos 7 d. ir tos ministerijos pasiūlymą kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją, kuri dar tuomet turėjo visus pabėgėlius savoje žinioje. Minėtą datą ir reikia laikyti Vasario 16-osios gimnazijos steigimo pradžia. Iš to meto nerasta jokio Kr. Valdybos protokolo, nes pati protokolų knyga pradėta protokolu Nr. 12 iš 1951 m. gruodžio 29 d.“ Iš šio trumpo laiško galime spręsti, jog Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijos krašto valdybos nutarimu 1950 m. liepą buvo padaryta maža pra- džia: Dypholco (Diepholz) aerodromo stovykloje buvo įsteigta lietuvių gimnazija su bendrabučiu, kuriame iš pradžių tebuvo 30 mokinių, bendras gimnazijos mokinių skaičius tesiekė 51, dirbo 6 mokytojai. 1952 m. gimnazijos direktorius A. Giedraitis Vokietijos krašto valdybai pa- ruošė pranešimą, kuriame apibrėžė šios mokyklos paskirtį: „<...> šiandien švie- timas įgauna kitus uždavinius: lietuvybės išlaikymą ir jaunimo auklėjimą tautine prasme. Tėvai dažnai esti priversti taikintis prie aplinkybių ir vaikai šeimoje lie- tuviško auklėjimo kartais negauna arba gauna nepakankamai. Svarbiausia mokslo įstaiga Vokietijoje yra Vasario 16-osios gimnazija Diepholze su grynai lietu- viška pradžios mokykla“ (Informacijos, 1952 m. gegužės mėn., Nr. 3 (10), 4). Pranešimo ištraukoje matyti gimnazijos veiklos siekiamybė – išsaugoti lie- tuvišką tapatybę. 1954 m. spalį buvo pradėtas ruošti Vasario 16-osios gimnazijos statuto projektas, galutinė jo redakcija patvirtinta 1955 m. sausio 14–15 d. Šiame dokumente lietuviškos ugdymo organizacijos Vakarų Europoje tikslas apibrėžtas taip: „išugdyti tvirtos, krikščioniškos dorovės, visuomeniškai nusi- teikusius, stipraus būdo, gražaus elgesio, fiziškai sveikus, sąmoningus, aktyvius lietuvius ir lietuvaites ir parengti juos studijoms specialiose ir aukštosiose mokyklose“ (Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos statutas, 1955, 1). Jau nuo gimnazijos steigimo pradžios joje užkoduojamas visuomeniškai nu- siteikusių lietuvių ugdymas. 1954–1955 m. gimnazijos metraštyje teigiama, jog „šioje mokykloje ugdomos inteligentinės pajėgos ne tik lietuviškai kultūrai bei lietuvybei stiprinti laisvajame pasaulyje, bet ir papildyti praretintoms būsimos nepriklausomos Lietuvos elito gretoms“ (Vasario 16-osios gimnazijos metraš- tis, 1954–1955, 5). Tų pačių metų metraštyje toliau rašoma: „šalia bendrų kul- tūringumo, išmokslinimo bei tvirtos krikščioniškos dorovės ugdymo reikalavi-

7 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA mų, mūsų gimnazija turi dar ypatingai svarbią specifinę paskirtį: ne tik pašalinti iš visų pusių gresiantį mūsų jaunimo nutautimo pavojų, bet drauge ir išugdyti būsimąjį mūsų tautos elitą, pasiryžusį dėti visas savo jėgas mūsų tautos ir tėvy- nės labui“ (Vasario 16-osios gimnazijos metraštis, 1954–1955, 9). Žmonės, prisidėję prie mokyklos steigimo, kūrimo ir išsaugojimo, strategiš- kai numatė, jog tai bus jungiamoji grandis tarp gyvenančių Lietuvoje ir po visą pasaulį išsibarsčiusių ir išbarstytų lietuvių, kuriuos vienija ne tik kalba, tapatybė, bet ir politinė moralinė siekiamybė – nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. 1954–1955 m. gimnazijos metraštyje rašoma: „Vienintelė laisvajame pasaulyje pačių lietuvių suorganizuotoji ir jų pačių lėšomis išlaikomoji, visiems lietuviams be tikybos, lyties ir kitokių apribojimų skirtoji gimnazija yra lie- tuvių tautos garbė ir pasididžiavimas. Ši gimnazija yra ne tik lietuvių tautos vienybės simbolis, bet ir akivaizdus įrodymas gyvu darbu, kaip lietuvis myli savo tautą ir tėvynę, kaip jis atkakliai siekia nepriklausomos Lietuvos. Tad di- delės ir neužmirštamos pagarbos verti tie gimnazijai nusipelnę asmenys, kurie vykdė rinkliavas, organizavo gimnazijai išlaikyti būrelius ir jiems vadovavo, pagaliau kiekvienas aukotojas, prisidėjęs savo įnašu gimnazijos rūmų įsigiji- mui ar jos išlaikymui“ (Vasario 16-osios gimnazijos metraštis, 1954–1955, 6). Vokietijos krašto valdyba, norėdama „iškelti gimnaziją iš Diepholzo pa- togesnėn ir labiau centrinėn vieton“ (Informacijos, 1952 m. rugsėjo mėn., Nr. 9 (16), 3), 1953 m. balandžio 1 d. nupirko rūmus su 5 ha parku Hiuten- felde. 1954 m. sausį Vasario 16-osios gimnazija perkelta į Rennhofo sodybą. Apibendrinant galima teigti, jog aktyvūs pasaulio lietuviai ir Vokietijos krašto valdybos nariai įkurdami Vasario 16-osios gimnaziją padėjo tvirtus lie- tuviškos tapatybės išsaugojimo Vakarų Europoje pamatus.

LIETUVIŲ TAPATYBĖS KŪRIMAS GIMNAZIJOS BENDRUOME- NĖJE. Žmonės kuria savo tapatybę, taip skatindami socialinius pokyčius, kurių padariniai ir implikacijos yra globalūs. Tapatybė aiškinama remiantis visuminiu žmogaus psichologinės struktūros vaizdu. Būti žmogumi reiškia faktiškai visą laiką žinoti, vadovaujantis vienokiu ar kitokiu žmogaus apibūdi- nimu, ką darai ir kodėl tai darai. Asmens tapatybė yra ne savaiminis žmogaus veiklos sistemos tęstinumo rezultatas, o tai, ką reikia nuolat kurti ir palaikyti refleksyvioje žmogaus veikloje (Giddens, 2000, 72–73). Nerimas, kad būsi nušluotas, prarytas, sutriuškintas ar užvaldytas iš išorės užgriūvančių įvykių, dažnai būna pastarųjų būsenų koreliantas. Asmens tapatybei labai svarbus santykis tarp išorinio pasaulio ir paties žmogaus gyvenimo bei veikimo bendruomenėje, su kitais žmonėmis. „Kito problema“ nėra klausimas, kaip žmogus pereina nuo tikrumo dėl savo vidinės patirties prie nepa-

8 Vasario 16-osios gimnazijos svarba formuojant lietuvių tapatybę Vokietijoje

žįstamo kito asmens. Ši problema susijusi su esminiais kitų asmenų savybių pažinimo ir ontologinio saugumo ryšiais (Giddens, 2000, 74). Lietuvių išeivijoje pirmaisiais pasitraukimo metais aktualizuojami tauti- nės vienybės, brolybės siekiai tikint, kad tai gali padėti išlaikyti tautinę ta- patybę, tautinę kultūrinę gyvybę. D. Kuizinienės (2003, 13–14) teigimu, tautinės kultūros saugojimas ir puoselėjimas buvo laikytas vieninteliu lietu- viškumo išlaikymo garantu. Tautinė kultūra yra vienintelis ryšys, siejęs lietuvius tremtinius su savo tauta, palaikęs tautinę gyvybę. Kaip teigia A. Giddensas (2000), tapatybė nėra įgimta, ji sukuriama. Žmo- gus turi persiorientuoti pagal besikeičiančią situaciją, išmokti gyventi pagal kitas taisykles, asmens tapatybė turi būti nuolat kuriama iš naujo. Ši situacija yra konfliktiška, nes asmuo tam tikra prasme turi įveikti save, tai ribinė situacija. Toliau straipsnyje iliustruosime, kokiais veiksmais Vasario 16-osios gimnazija kartu su VLB kūrė lietuvių tapatybę. 1951 m. gegužės 10 d. gimnazijoje lankėsi VLIK Vykdomosios tarybos pirmininkas prof. J. Kaminskas ir Lietuvybės išlaikymo tarnybos pirmininkas p. Makauskis. Dalyvaujant kviestiems gimnazijos mokytojams ir švietimo ins- pektoriui Pr. Karaliui bei Švietimo valdybos bendradarbiui Ad. Venclauskui, įvyko pasitarimas, aptarti svarbiausi Vokietijos lietuvių švietimo reikalai bei kultūros klausimai. Svečiai, apžiūrėję mokinių bendrabutį ir gimnaziją, pri- pažino, kad šioji švietimo įstaiga pateisina į ją dedamas viltis ir aukas (Infor- macijos, 1951 m. birželio 1 d., Nr. 3, 4). 1953 m. vasario 10 d. gimnazijoje lankėsi „Amerikos balso“ operatorius. Jo reportaže kalbėjo gimnazijos direktorius A. Giedraitis, pedagogų atstovas ir gimnazistas2, pasakęs kalbą „Jaunimui Lietuvoje“. Padaryti mokinių choro įrašai (Informacijos, 1953 m. vasario 4 d., Nr. 6 (29), 3). 1954 m. birželio 19 d. gimnazijos rūmų salėje įvyko steigiamasis Lietuvių Europos jaunimo susirinkimas, kuriame dalyvavo ir būrelis gimnazistų. Susi- rinkimui vadovavo A. Jonutis (8 klasė). Gimnazistas S. Antanaitis pasveikino susirinkusiuosius, Alfonsas Brinkis (9 klasė) skaitė pranešimą „Paneuropa“. Po diskusijų kilo mintis įsteigti Lietuvių Europos jaunimo būrelį. Šio būrelio pirmininku išrinktas A. Brinkis (9 klasė), jo padėjėju – Edvinas Polskis, bū- relio globėjas – gimnazijos direktorius S. Antanaitis (Informacijos, 1954 m. liepos 8 d., Nr. 17 (92), 3). 1954 m. rugpjūtį gimnazijoje lankėsi Lietuvos diplomatas ministras S. Lozoraitis, lydimas dr. A. Geručio (Informacijos, 1954 m. rugpjūčio 5 d., Nr. 19 (94), 1).

2 Gimnazisto pavardė nežinoma (aut. pastaba).

9 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

VLIK Vykdomosios tarybos pirmininkas prof. K. Žalkauskas, kalbėdamas 1955 m. Vasario 16-osios minėjime gimnazijos ir Vokietijos lietuvių bend ruomenei, „kvietė lietuvius į vieningą akciją tėvynės vadavimui, pabrėžda- mas didelę reikšmę mūsų JAV gyvenančių tautiečių kovoje už Lietuvos lais- vę ir pačios JAV vyriausybės nepalaužiamą nusistatymą nepripažinti įvykdytą mūsų tautai smurtą“ (Informacijos, 1955 m. vasario 24 d., Nr. 4 (107), 2). 1971 m. spalio 18–22 d. Vasario 16-osios gimnazijos tautinių šokių gru- pė atstovavo Lietuvai Bad Homburge surengtoje III Europos tautų šventėje – kultūrinėje demonstracijoje, pavadintoje „Europos langu į Rytus“ (Informa- cijos, 1971 m. spalio 31 d., Nr. 10 (130), 9). 1984 m. pabaigoje Lietuvių žurnalistų sąjungos centro valdyba pasky- rė 22 premijas jauniems spaudos bendradarbiams iš viso pasaulio. Minėta- me sąraše buvo ir dvi Vasario 16-osios gimnazijos mokinės: Danutė Baltuty- tė iš Australijos (ji rašydavo straipsnius „Mūsų pastogei“) ir Marytė Balaišytė iš Kanados (bendradarbiavo su „Tėviškės žiburiais“). Mokiniai apie gimnazijos veiklą nuolat rašydavo informacinius pranešimus ir siųsdavo juos leidi- nių „Draugas“, „Tėviškės žiburiai“, „Darbininkas“, „Europos lietuvis“, „Mūsų pastogė“, „Tėviškės aidai“, „Dirba“, „Pasaulio lietuvis“, „Ateitis“ redakcijoms. 1987 m. birželio 27 d. gimnazijos bendruomenė Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga buvo priimta audiencijoje pas šv. Tėvą Joną Paulių II. Audien- cija vyko Pauliaus VI audiencijų salėje, kurioje gimnazistai pašoko keletą tau- tinių šokių ir šv. Tėvą apjuosė lietuviška tautine juosta. Iš šių faktų matyti, kad gimnazijos bendruomenėje buvo ugdomas patrio tiškumas ir pilietiškumas ir vykdoma informacijos sklaida pasauliui apie si- tuaciją Lietuvoje. Vasario 16-osios gimnazijos Kuratorijos pirmininkas R. Čuplinskas prisi- mena neįprastą informacijos apie Lietuvą skleidimo būdą pasauliui. Buvusio gimnazisto A. Palubinsko sesuo, viešėdama Lietuvoje, atmintinai išmoko visą pranešimą spaudai ir grįžusi jį padiktavo „Laisvosios Europos radijui“. Kelionės 1987 m. į Lietuvą metu R. Čuplinskas traukiniu kuprinėje gabeno spausdinimo mašinėlę, 1989 m. automobiliu su Zigmu Vaišvila vežė, kaip pats mano, ko gero, pirmąjį kopijavimo aparatą atgimstančios Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, dar vėliau su gimnazistais ir Arvydu Juozaičiu į Lietuvą gabeno pirmuosius kompiuterius. 1988 m. birželio 16–17 d., lankydamasis Europoje, buvęs sąžinės belais- vis prof. Vytautas Skuodis aplankė Vasario 16-osios gimnaziją. Pasakojimo apie politinių kalinių gyvenimą pasiklausyti susirinko mokiniai, mokytojai, apylinkės lietuviai. V. Skuodis sakė, kad esą „labai malonu lankytis Gimna- zijoje, kuri gerai žinoma Lietuvoje ir išeivijoje“. Profesorius teigė, jog „Lie-

10 Vasario 16-osios gimnazijos svarba formuojant lietuvių tapatybę Vokietijoje tuvoje pasipriešinimas okupacijai stiprėja. Rezistentai yra mūsų tautos parlamentarai, išreiškę tikrą jos valią“. Jis taip pat pabrėžė tai, kad „pasipriešinime okupacijai labai svarbus išeivijos vaidmuo. Ji sulaiko okupantus nuo vartojimo griežtesnių represijų prieš rezistentus ir prieš tautą“. Profesorius pabrė- žė tai, kad „JAV, Kanados ir Australijos lietuviai neturi reguliarios nei pra- džios, nei vidurinės lietuvių mokyklos. Vokietijoje lietuvių nedaug, tačiau čia yra Vasario 16-osios gimnazija, kurios svarba lietuvybės išlaikymui yra neįkainojama. Ji naudinga ir Lietuvai ir įeis į jos kultūros istoriją“. Profeso- rius gyrė gimnazistus už tai, jog „jie tapo moderniais knygnešiais – važiuo- dami į Lietuvą, gabena ir lietuviškas knygas“ (Informacijos, 1988 m. liepos 22 d., Nr. 2 (453), 5–6). Gimnazijos roko grupė „Musmirė“ buvo pakviesta dalyvauti 1989 m. gruodžio 28–29 d. Vilniuje vykusiame roko muzikos festivalyje „Svečiuo- se pas ANTĮ“. Grupės nariai: Rimas Čuplinskas, Liudas Motekaitis, Darius Udrys, Rene Klimaitis ir kt. Grupė du kartus koncertavo ir Šiaulių kultūros rūmuose (Informacijos, 1989 m. Velykos, Nr. 1 (455), 14). Koncertuodami jaunuoliai savo dainų tekstais Lietuvai nešė žinią, jog išeivijoje dirbama savo tautos labui. Kelionėmis į Lietuvą buvo naudojamasi tam, kad būtų galima susitikti su disidentais, patriotiškai nusiteikusiais tautiečiais – rašytojais, universitetų dės- tytojais, aktyviais studentais, – nuvežti draudžiamos literatūros, pinigų, kitų informacijos sklaidai reikalingų priemonių – išeivijos lietuviai darė viską, kad priartintų nepriklausomybės atgavimo dieną. Reikšminga priemonė ugdant gimnazistų tautinį sąmoningumą buvo se- minarų politinėmis temomis organizavimas vyresniųjų klasių mokiniams. Šiuos seminarus inicijuodavo Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga. Jaunoji karta iš pradžių diskutuodavo mažais būreliais, o vėliau visi kartu. Prelegen- tai ir gimnazistai kalbėdavo įvairiais klausimais: 1983 m. lapkričio 27–28 d. buvo aptariami ir gretinami Lietuvos ir Vokietijos lietuvių jaunimo rūpes- čiai. Seminare dalyvavo vyresniųjų klasių mokiniai ir Tarptautinės katali- kų organizacijos švietimo referentas W. Kloetzlas, apie ideologinį auklėjimą kalbėjo mokytojai B. Lipšienė ir K. Grodbergas. Gimnazijoje mokėsi lietu- vių kilmės vaikai iš viso pasaulio, todėl jaunimo seminaruose gimnazistai pristatydavo įvairių kraštų lietuvių (žr. lentelę) jaunimo veiklą: 1984 m. Ko- lumbijos – Diana Stasiukynaitė, Venesuelos – Rimas Rosales, Argentinos – Nestoras Ruplėnas, Australijos – Linas Pocius, Marina Cox, Danius Kesmi- nas, Kanados – Marytė Balaišytė, JAV – Darius Šilas, Lina Šliažaitė.

11 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

1 lentelė. Šalys, iš kurių Vasario 16-osios gimnazijoje mokėsi lietuvių kilmės jaunuoliai Eil. nr. Šalis 1. Anglija 2. Argentina 3. Australija 4. Brazilija 5. Dominika 6. Italija 7. JAV 8. Kanada 9. Kolumbija 10. Lietuva 11. Malis (Afrika) 12. Prancūzija 13. Rusija 14. Šveicarija 15. Urugvajus 16. Venesuela 17. Vokietija

1985 m. lapkričio 30 d. organizuoto seminaro tema „Laisvė Rytuose ir Vakaruose“. Jame kunigas Jonas Dėdinas nagrinėjo temą „Kas yra laisvė?“. Apie tikėjimo ir sąžinės laisvės pažeidimus okupuotoje Lietuvoje kalbėjo mokytojas Vytas Mackevičius. Jis gimnazistams parodė pogrindžio leidinį „Auš- ra“, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ (toliau – LKBL) ir kt. Pranešimą apie 1984 m. vasarą įvykusią „Taikos ir laisvės“ išvyką skaitė gimnazijos ab- solventė, teisės studentė Jūratė Barasaitė iš Miuncheno. Šiuos politinius šviečiamuosius seminarus vyresniųjų klasių gimnazijos mokiniams apmokėjo Tarptautinis katalikų jaunimo biuras rytų ir pietryčių Europai. 1987 m. gruodžio 4–6 d. vykusio seminaro pagrindinė tema – lietu- viškojo jaunimo rūpestis Lietuva. Mokytojas Linas Vyšnionis (atvykęs iš Kliv- lendo, JAV) aptarė tautinių ir etninių mažumų problemas Sovietų Sąjungo- je. Dr. Saulius Girnius (Miunchenas) nušvietė demografinę padėtį Lietuvoje, kun. J. Dėdinas pristatė Lietuvos katalikų bažnyčios situaciją, gimnazistas R. Čuplinskas kalbėjo apie Lietuvos laisvės kovotojus, A. Palubinskas aptarė LKBK – didžiausio pokarinės Lietuvos pogrindžio laikraščio, leidžiamo nuo 1979 m. kovo 19 d., veiklą. Buvęs gimnazijos mokinys, Pasaulio pabaltijiečių santalkos biuro vedėjas Strasbūre Algis Klimaitis aiškino politinės veiklos ga-

12 Vasario 16-osios gimnazijos svarba formuojant lietuvių tapatybę Vokietijoje limybes išeivijoje. Prelegentas pabrėžė tai, kad išeivijos politika reiškiasi informacija, kultūra ir švietimu. Vasario 16‑osios gimnazija yra lietuvių švieti- mo politikos vaisius. Politinį darbą dirba VLIK, LB, diplomatai (Informacijos, 1987 m. gruodžio 31 d., Nr. 7/8 (450/451), 9). Tame pačiame šaltinyje minima, jog šiame seminare buvo nutarta šv. Kalėdų proga parašyti laiškus ar svei- kinimus tiems tautiečiams, kurie savo straipsniais, knygomis ar kitokiais dar- bais pasauliui primena sunkią Lietuvos padėtį – šis nutarimas buvo įvykdytas. 1988 m. gruodžio 2–4 d. mokinių seminare paskaitas skaitė kun. Alfon- sas Svarinskas, Sąjūdžio Seimo tarybos narė Kazimiera Prunskienė, Andrejus Urdzė ir M. Bauer. Pranešimus apie 1988 m. įvykius Lietuvoje paruošė gimnazistai D. Baliulytė, A. Lepaitė, T. Baublys ir T. Rickevičius (Lietuvių Vasa- rio 16-osios gimnazijos metraštis 1988–1989). Reikia paminėti ir tai, kad 1986 m. mokinio R. Čuplinsko iniciatyva gimnazijoje įkurtas Disidentų būrelis, veikęs iki 1988 m. Jam priklausė dešimt mokinių. Jie lietuviams sąžinės kaliniams rašė laiškus ir atvirukus, sveikino juos gimtadienių ir įvairių švenčių progomis. Daugelis laiškų, kurie į Lietuvą buvo siunčiami registruoti, sugrįždavo, adresatams nepatekdavo į rankas, ta- čiau svarbu buvo tai, kad valdžios atstovai žinojo, jog laisvame pasaulyje yra žmonių, kuriems rūpi ir kurie žino, kas dedasi okupuotoje šalyje. Analizuojant informacijos šaltinius stebina gimnazistų ir jaunimo sąmo- ningumas. Juk daugelis iš jų apie Lietuvą buvo girdėję tik iš savo tėvų arba senelių pasakojimų. Toks jaunuolių pasiryžimas ir užsidegimas įrodo, kokį svarbų darbą lietuvybei išsaugoti atliko iš savo namų priversti išvykti lietuviai. Apibendrinant galima konstatuoti, jog Vasario 16-osios gimnazijos reikš- mė formuojant lietuvių tapatybę yra akivaizdi: Pasaulio lietuvių bendruo- menė, Vokietijos lietuvių bendruomenė, gimnazija, aktyvūs Lietuvos vi- suomenės veikėjai dirbo kartu. Rennhofo sodyba buvo lietuvio tapatybės formuotoja ir saugotoja.

LITERATŪRA Bartusevičius V., Černiauskaitė R., 2008, Iš priklausomybės į nepriklausomybę. Aus der Unfreiheit zur Freiheit. Klaipėda: Vėjasparnis. Giddens A., 2000, Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius: Pradai. Informacijos, 1951 m. birželio 1 d., Nr. 3, p. 4. Informacijos, 1952 m. gegužės mėn., Nr. 3 (10), p. 4. Informacijos, 1952 m. rugsėjo mėn., Nr. 9 (16), p. 3. Informacijos, 1953 m. vasario 4 d., Nr. 6 (29), p. 3. Informacijos, 1954 m. liepos 8 d., Nr. 17 (92), p. 3. Informacijos, 1954 m. rugpjūčio 5 d., Nr. 19 (94), p. 1.

13 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

Informacijos, 1955 m. vasario 24 d., Nr. 4 (107), p. 2. Informacijos, 1955 m. kovo 10 d., Nr. 45 (108), p. 7. Informacijos, 1971 m. spalio 31 d., Nr. 10 (130), p. 9. Informacijos, 1976 m. liepos 31 d., Nr. 7/8 (344/345), p. 1–2. Informacijos, 1987 m. gruodžio 31 d., Nr. 7/8 (450/451), p. 9. Informacijos, 1988 m., Nr. 1 (452), p. 11. Informacijos, 1988 m. liepos 22 d., Nr. 2 (453), p. 3–6. Informacijos, 1989 m. Velykos, Nr. 1 (455), p. 5, 14. Kuizinienė D., 2003, Lietuvių literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945–1950 m. Vilnius: Versus Aureus. Lietuvių Charta, 1949 m. birželio 14 d. Interneto prieiga http://www3.lrs.lt/pls/ inter/w5_show?p_r=479&p_d=2888&p_k=1, žiūrėta 2011-09-18. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos metraštis 1954–1955. Weinheim, 1955. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos metraštis 1982–1983. Schwetzingen, 1983. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos metraštis 1983–1984. Schwetzingen, 1984. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos metraštis 1984–1985. Schwetzingen, 1985. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos metraštis 1985–1986. Schwetzingen, 1986. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos metraštis 1986–1987. Schwetzingen, 1987. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos metraštis 1987–1988. Schwetzingen, 1988. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos metraštis 1988–1989. Schwetzingen, 1989. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos metraštis 1989–1990. Schwetzingen, 1990. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos metraštis 1990–1991. Schwetzingen, 1991. Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos statutas, 1955. Hiutenfeldas. Vaigauskas G. K., 1986. Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja. Kaunas: Aušra. Vasario 16-osios gimnazijos Kuratorijos švietimo komisijos 1954–1988 metų protokolai.

The Significance of the February the 16th Gymnasium in Constructing the Lithuanian Identity in Germany SUMMARY The article addresses the significance of the Gymnasium of February the 16th in constructing the identity of Lithuanians. Part one of the article tells the story of how the Gymnasium was founded, part two deals with the creation of the Lithuanian identity amidst its community. In 1944 and 1945, nearly 60,000 Lithuanians fled the country in an attempt to escape from the repressions. This turned their lives and their spiritual self- awareness around, the change in their immediate setting affecting the orientation of the expats as far as their value system was concerned. The refugees from Lithuania

14 Vasario 16-osios gimnazijos svarba formuojant lietuvių tapatybę Vokietijoje and their friends in misery from the other Baltic countries, Ukraine, and Poland found shelter in Germany, its displaced persons’ camps providing temporary haven to tens of thousands of war refugees. Clustered in camps, Lithuanian exiles were very active in organising different educational activities, setting up day-care centres, elementary schools, pro-gymnasiums, gymnasiums, all kinds of courses. As the political situation shifted, Lithua nian emigrants fanned out around the world, and the number of schools dwindled until there was but one Lithuanian gymnasium left in Germany. It is estimated to date back to 1950, when a Lithuanian gymnasium with a dormitory was established at the Diepholz airfield camp; at first, the dorm only accommodated 30 students, and the total number of pupils attending the gymnasium was 51, with 6 teachers to school them. Aiming to relocate the gymnasium from Diepholz to a more convenient loca- tion, the German local authorities on 1 April 1953 bought a manor complete with a five-hectare park – Hüttenfeld. In February 1954, the Gymnasium of February the 16th was relocated to homestead Rennhof. In conclusion, it can be said that in establishing the February the 16th Gym nasium, the active Lithuanians of the world and the representatives of the German regional authorities laid a solid foundation on which the Lithuanian identity could be preserved in Western Europe. Even today, resource analysis reveals a surprising amount of consciousness and civil spirit in young people. After all, many of them had only heard about Lithuania from the stories their parents or grandparents used to tell. This kind of determination and enthusiasm of youth shows how important the job that the Lithuanians, forced to flee from their homes, did to maintain their Lithuanian roots was. To sum up, it can be stated that the importance of the Gymnasium of February the 16th in constructing the Lithuanian identity is self-evident, what with the global Lithuanian community, the German Lithuanian community, the Gymnasium, active Lithuanian public figures working hand in hand. The Rennhof homestead was the place where the Lithuanian identity was shaped and conserved.

15 Laimute Balode, Aurelija Kaškelevičienė Helsinkio universitetas (Helsinkis, Suomija)

Baltistika Helsinkio universitete: praeitis, dabartis, ateitis

ESMINIAI ŽODŽIAI: baltistikos studijos, Helsinkio universitetas, latvių kalba, lietuvių kalba

Helsinkio universitetas (HU) – vienas iš nedaugelio pasaulio universite- tų, kur galima ne tik mokytis lietuvių ir latvių kalbų, bet ir studijuoti bal- tistiką kaip pagrindinį ar pasirenkamąjį dalyką ir įgyti bakalauro ir magistro laipsnius. Būtų perdėta tvirtinti, kad Helsinkio universitete yra gilios ir senos baltistikos tradicijos, bet taip pat būtų klaidinga manyti, kad Suomijoje baltistika niekas nesidomi.

BALTISTIKOS UŽUOMAZGOS HELSINKIO UNIVERSITETE. Bal tistikos ištakų Helsinkio universitete galima rasti jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Būtina paminėti keletą garsių Helsinkio universiteto dės- tytojų – dažniausiai indoeuropeistų arba slavistų, kurie pirmieji atkreipė dėmesį į baltų ir Baltijos jūros finų kalbų ryšius. HU profesorius, sanskrito ir lyginamosios kalbotyros tyrinėtojas Otto Donneris (1835–1909) buvo ne tik žymus mokslininkas, bet ir politikas, Suo- mijos švietimo ministras. Straipsnyje „Über den Einfluss des Litauischen auf die finnischen Sprache“ (1884) O. Donneris aprašė daugiau negu 100 suo- mių kalbos leksemų – galimų skolinių iš lietuvių kalbos (tiesa, kai kuriuos jau anksčiau buvo nurodęs danas Vilhelmas Thomsenas (1869)), pavyzdžiui: ankerias ‘ungurys’, halla ‘šalna’, hammas ‘dantis’, hanhi ‘žąsis’, harakka ‘šarka’, heimo ‘gentis’, heinä ‘šienas’, herne ‘žirnis’, keltainen ‘geltonas’, kirves ‘kirvis’, käärme ‘gyvatė’, puuro ‘putra, košė’, seinä ‘siena’, sisar ‘sesuo’, taivas ‘dangus’, terva ‘derva’ ir kt. Net 103 iš O. Donnerio paminėtų lituanizmų įtraukti ir į šiuolaikinį suomių kalbos etimologijos žodyną. HU profesorius Jooseppi Julius Mikkola (1866–1946) – slavistas, vienas iš Suomijos mokslų akademijos steigėjų, buvęs jos prezidentas. Jis vienas pir- mųjų pradėjo domėtis baltų kalbų įtaka slavų kalboms. J. Mikkola pats mokė- si lietuvių kalbos, kartu su žmona poete Maila Talvio praleido keletą vasarų Lietuvoje (1894 ir 1895 m.), artimai bendravo su Vincu Kudirka ir kitais Lie-

16 Baltistika Helsinkio universitete: praeitis, dabartis, ateitis tuvos šviesuoliais. J. Mikkolos svarbiausias slavistikai skirtas trijų tomų veikalas – „Urslavische Grammatik“ (1913–1950). J. Mikkolos parašytuose baltų kalbų etimologijos, istorijos, fonetikos straipsniuose nurodoma daugelis baltų ir suomių kalbų paralelių. Keletas pa- vyzdžių pateikta 1 lentelėje.

1 lentelė. Keletas J. Mikkolos pateiktų baltų ir suomių kalbų lyginamųjų pavyzdžių Lietuvių k. Latvių k. Suomių k. daržas dārzs tarha pirtis pirts pirtti ratas rats ratas talka talka talkoot kanklės kokle kantele tiltas tilts silta medis mežs metsä

Straipsnyje „Litauische Lehnwörter im Slavischen“ (BB 21, 1895, 118–121) J. Mikkola įrodė, kad žodžiai degutas, indauja, gintaras, kaušas, krėslas, kurpė, pa- kulos, putra ir kt. nėra slavizmai lietuvių kalboje (kaip manė A. Brückneris), bet atvirkščiai – lituanizmai slavų kalbose. J. Mikkola domėjosi prūsistika, ypač prū- sų kalbos leksika: šiuos klausimus aptarė straipsnyje „Baltisches und Slavisches“ („Baltiški ir slaviški dalykai“, 1902–1903) ir kt. 1930 m. Rygoje J. Mikkola skaitė paskaitą „Seniausi suomių ir baltų kalbų ryšiai“ („Vecākie sakari somu un baltu valodu starpā“, 1930, 436–446), kur iškėlė ne vieną baltų ir suomių kalbų pa- ralelę tiek gramatikos, žodžių darybos, tiek ir leksikos, frazeologijos srityje, pa- vyzdžiui: genetivus + participium praeteriti passīvi: s. äidin kutoma – latv. mātes austs; frazeologizmų paralelės: s. linnunrata – latv. putnu ceļš – liet. paukščių kelias; s. kylän luuta – latv. ciema slota; latvių ir suomių pavardžių darybos paralelės: latv. Bērziņš, Kalniņš, Zariņš – s. Koivunen, Mäkinen, Oksanen ir kt. HU profesorius, garsus slavistas, polonistas Eino Vilho Kalervo Niemi- nenas (1891–1962) – J. Mikkolos mokinys, gerai mokėjęs lietuviškai. Studi- juodamas Sankt Peterburge susipažino su K. Būga. E. Niemineno disertacija, skirta indoeuropeistikos ir baltų kalbų gramatikos problemoms, pakeliui iš Peterburgo į Helsinkį buvo pavogta, todėl jis turėjo parašyti naują darbą, šiek tiek susiaurindamas tyrinėjimo objektą. 1922 m. Hel- sinkio universitete jis apgynė daktaro disertaciją tema „Der urindogermanische Ausgang -āi des Nominativ-Akkusativ Pluralis des Neutrums im Baltischen“ („Senosios indoeiropiečių bevardės giminės daugiskaitos nominatyvo-akuzatyvo galūnė -āi baltų kalbose“), kurią ypač vertino Jonas Kazlauskas teigdamas, kad E. Nieminenas geriausiai argumentavo bevardės giminės išnykimo priežastis.

17 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

E. Nieminenas paskelbė straipsnių apie baltizmus Baltijos finų kalbose, kuriuose tvirtino, kad dalis baltizmų finų kalbas galėjo pasiekti per kuršių kal- bą. Jo paskelbtoje studijoje (1963) apie suomių muzikos instrumentą kantele nurodomas ryšys su liet. kanklės ir latv. kokle ir teigiama, kad šį pavadinimą suomiai pasiskolino iš baltų. HU profesorius Jalo Lahja Kalima (1884–1952) – slavistas, literatūros vertėjas. Jis studijavo Rusijoje, buvo išrinktas Kazanės universiteto profeso- riumi, vėliau (1924–1952) dėstė Helsinkio universitete, vadovavo Slavisti- kos katedrai. 1927 m. lankėsi Lietuvoje. Tyrinėjo Baltijos jūros finų skolinius rusų tarmėse. Baltistikai reikšmingas J. Kalimos veikalas „Itämerensuoma- laisten kielten balttilaiset lainasanat“ („Baltų skoliniai Baltijos jūros finougrų kalbose“, 1936), kurioje etimologizavo apie 230 žodžių. HU profesorius folkloristas Aukusti Robertas Niemi (1869–1931) rinko liaudies dainas 1909–1912 m. Šiaurės Lietuvoje (užrašė per 3 600 dainų ir jų me- lodijų), paskelbė studiją „Tutkimuksia liettualaisten kansanlaulujen alalta“ („Lie- tuvių liaudies dainų tyrinėjimai“, 1913), kuri buvo Adolfo Sabaliausko papildyta ir išversta į lietuvių kalbą 1932 m. (pakartotinai išleista 1996 m.). A. R. Niemi taip pat parašė ir suomiškai išleido lietuvių literatūros istoriją „Liettualainen kirjallisuus“ (1925). Lietuva įvertino šio suomių baltisto pastangas ir atsidėkodama po mirties mokslininkui Helsinkio Hietaniemio kapinėse pastatė paminklą su parimusiu lietuvišku rūpintojėliu ir užrašu „Lietuvos bičiuliui – lietuvių tauta“. HU profesorius Valentinas Kiparsky (1904–1983) – garsus slavistas, J. Mikkolos studentas, daug dėmesio skyrė ir baltų kalboms. V. Kiparsky Rygo- je klausėsi Jānio Endzelīno paskaitų, Karaliaučiuje jo studijoms vadovavo Jurgis Gerulis. Nuo 1938 m. V. Kiparsky – HU baltų ir slavų filologijos docentas, vadovavo rusų kalbos ir literatūros katedrai, be kitų disciplinų, dėstė ir lietuvių, lat vių, senųjų prūsų kalbų kursus. Jo iki šiol nepranoktas, vis dar plačiai cituojamas darbas „Die Kurenfrage“ („Kuršių klausimas“, 1939), kuriame, be kita ko, plačiai apžvelgti ir Kuršo toponiminiai finizmai. V. Kiparskio nuomone, kuršių kalba buvusi labai artima latvių kalbai. Savo tyrinėjimus V. Kiparsky skelbė baltistikos periodikoje: publikavo straipsnių iš prūsų kalbos, Baltijos tautų kalbų kontaktų, lietuvių literatūros ir kt., aktyviai bendradarbiavo su leidiniu „Baltistica“. Artėjant prie dabartinių laikų, būtina paminėti HU docentą Kari Arvo Ka- levi Liukkoneną (1943) – slavistą, kuris stažavosi Vilniaus universitete, gerai išmoko lietuviškai. K. Liukkonenas buvo HU baltistikos studijų kuratorius nuo 1990 iki 2005 m. Savo moksliniuose tyrimuose daugiausia dėmesio skyrė kalbos istorijai, kalbų kontaktų problemoms. Jis parengė monografiją apie baltų kalbų skolinius suomių kalboje „Baltisches im Finnischen“ (1999), kur pateikė 100 naujai skelbiamų potencialių baltizmų, pavyzdžiui: aurinko ‘saulė’, ihme ‘stebuk

18 Baltistika Helsinkio universitete: praeitis, dabartis, ateitis las’, hevonen ‘žirgas’, sana ‘žodis’, suola ‘druska’, rauta ‘geležis’, ranta ‘krantas’, puhdas ‘švarus’, musta ‘juodas’, maito ‘pienas’, lyhyt ‘trumpas’, lapsi ‘vaikas’, tuo- re ‘šviežias’, vain ‘tik’, veli ‘brolis’, velka ‘skola’ ir kt. Tiesa, dėl kai kurių leksemų baltistai ir finougristai linkę abejoti. Parengta, bet dar nepublikuota ir antroji šios monografijos dalis. K. Liukkonenas – šiuo metu jau emeritas – bibliofilas, sukaupęs Šiaurės šalyse bene gausiausią ir turtingiausią baltistikos biblioteką.

BALTISTIKA HELSINKIO UNIVERSITETE ŠIANDIEN. Dabartinės baltistikos studijos Helsinkio universitete prasidėjo Lietuvai ir Latvijai atgaunant nepriklausomybę. 1990 m. HU įkurtas lietuvių kalbos lektoratas, iš Vilniaus universiteto atvyksta kviestinė lektorė doc. Regina Venckutė, po šešerių metų ją pakeičia doc. Meilutė Ramonienė (VU). 1991 m. įkurtas ir latvių kalbos lektoratas, iš Latvijos universiteto pakviečiama lektorė anglistė doc. Valentīna Gurtaja. V. Gurtaja kartu su savo mokine Mirja Itkonen parengė ir išleido latvių kalbos vadovėlį „Latvia suomeksi – Tervetuloa“ (1996), skirtą suomiams. 1995 m. Humanitarinio fakulteto Slavistikos katedra pakeičia pavadini- mą ir tampa Slavistikos ir baltistikos katedra (Slavistiikan ja baltologian laitos). Skyriui vadovavo slavistas prof. Arto Mustajoki (šiuo metu išrinktas Huma- nitarinių mokslų fakulteto dekanu; jis visada rėmė ir teberemia mažųjų kalbų studijas Helsinkio universitete). Nuo 1995 m. baltų kalbas Helsinkio universitete galima studijuoti kaip pagrindinį dalyką. Minėtina, kad tai labiausiai į šiaurę nutolęs universitetas, kur baltų kalbas galima studijuoti akademiniu lygiu. Nuo 2010 m. baltistikos studijas kuruoja HU Šiuolaikinių kalbų katedra. Kasmet priimama po penkis studentus, kurių pagrindinė studijų kryptis – baltų kalbos ir kultūros: kas antri metai priimama į lietuvių kalbos ir kultūros kursą (taip pat ir 2013 m.), kas antri metai – į latvių kalbos ir kultūros kursą (numa- toma 2014 m.). Kaip pasirenkamuosius kursus ar gretutinę studijų kryptį bal- tų kalbas renkasi kitų specialybių studentai: finougrų, slavų kalbų, Šiaurės šalių studijų, politologijos, istorijos, archeologijos, teatro, informatikos ir kt. Studijų struktūra pagal Bolonijos procesą: 3 metai bakalauro studijų ir 2 metai magistro studijų. Šiuo metu baltistikos dalykus dėsto du nuolat dirbantys dėstytojai ir du dėstytojai valandininkai. Prof. dr. Laimute Balode (Latvijos universitetas), Baltistikos studijų vadovė, dėsto latvistikos disciplinas ir bendruosius baltistikos dalykus, vadovauja baltistikos seminarui; Aurelija Kaškelevičienė (Vilniaus universitetas) – lituanistikos disciplinas. Dėstyti įvadinių baltistikos ir šalityros kursų suomių kalba kviečiama Helena Johansson. Ji taip pat vadovauja latvių–suomių vertimo kursui. Izabelė Kovarskienė dėsto lietuvių–suomių vertimo kursą, taip pat yra skaičiusi Lietuvos kultūros įvadinių paskaitų.

19 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

Studijų metu studentai baltistai išklauso privalomuosius kursus, o kitus gali laisvai rinktis (ne tik iš baltistikos, bet ir iš slavistikos ir indoeuropeistikos) atsižvelgdami į savo interesus ir ateities planus. Studijų pradžioje daugiausia dėmesio skiriama praktinei kalbai. Trejus metus intensyviai mokydamiesi studentai pasiekia B2 / C1 kalbos mokėjimo lygį. Pra- dedančiųjų ir pažengusiųjų lygio studentai praktinės kalbos mokosi pirmaisiais ir antraisiais studijų metais po 6 akademines valandas per savaitę. Mokančiųjų lygio studentai trečiaisiais studijų metais – po 4 akademines valandas per savaitę. Tuo pačiu metu studentai lanko ir pasirenkamuosius kursus. Dažnai studentai ir patys prašo įvairių kursų. Pastaraisiais metais buvo siūlomi tokie pasirenkamieji lietuvių kalbos ir literatūros kursai: Tekstai ir kontekstai, Lietuvių kalbos priešdėliai, Komunikacija, Retorika, Šiuolaikinė lietuvių literatūra, Stilistika, Tarties pratybos. Taip pat studentai galėjo klausytis ir kitų specialybės kursų: Lyginamosios lietuvių ir latvių gramatikos, Baltų onomastikos, Leksikologijos. Privalomas yra ir baltų kal- bų proseminaras (rašantiems bakalauro darbą) ir seminaras (rašantiems magistro darbą). Suomių kalba privalomi kursai: Šalityra, Lietuvių / latvių kultūros ir lite- ratūros įvadas, Baltų skoliniai suomių kalboje, Lietuvių literatūros istorija. Visi šie kursai trunka po vieną semestrą. Įvairios tematikos paskaitų studentams skaito į Helsinkį atvykstantys Lietuvos ir Latvijos universitetų dėstytojai ir tyrėjai. Bakalauro studijų metu privalomi vasaros kursai Lietuvoje arba Latvijoje taip pat labai svarbūs studentams: jie tarsi pralaužia ledus, studentams tampa daug lengviau bendrauti ta kalba, kurios mokosi. Magistro studijų metu pri- valomos 1 ar 2 semestrų studijos Lietuvoje ar Latvijoje, kur studentai suomiai, jau gebantys klausytis paskaitų lietuvių ir (ar) latvių kalba, gali įgyti pla- tesnių teorinių žinių ir praktinių įgūdžių. HU baltistų magistro darbų tematika labai įvairi: gramatika – dalyvių sistema, prielinksniai, priešdėliai; vertimo teorija; antroponimika (socioantropo- nimika, pvz., „Lietuvių migrantų vaikų vardų motyvacija“); tautosaka; teatras (pvz., „M. Ivaškevičiaus pjesių vertimai, teksto suvokimas, privalomi komentarai suomių žiūrovui“) ir kt. Nors baltistikos doktorantų Helsinkio universitete nėra, finougristo San- teri Junttilos disertacijos tema glaudžiai siejasi su baltų kalbomis – jis rašo apie skolinių (baltizmų) tyrinėjimo istoriją Suomijoje, yra paskelbęs nemažai straipsnių (Junttila, 2009, 2010, 2011). Studentų skaičius per du dešimtmečius mažai keitėsi (žr. 2 lentelę): pra- dedančiųjų grupėse (10–15 studentų), pažengusiųjų ir mokančiųjų grupėse mažiau (4–6 studentai). Minėtina, kad 2013–2014 m. m. buvo net 46 paraiš- kos stojančiųjų, norinčių studijuoti baltistiką Helsinkio universitete, tačiau valstybės finansuojamų studentų kvota negali viršyti 5 studentų.

20 Baltistika Helsinkio universitete: praeitis, dabartis, ateitis

2 lentelė. Studentų, studijuojančių baltų kalbas, skaičiaus Helsinkio universitete dinamika Mokslo metai Lietuvių k. Latvių k. 1996 5 3 1997/1998 10 18 1998/1999 8 26 1999/2000 19 16 2000/2001 9 16 2001/2002 13 11 2002/2003 11 9 2003/2004 15 18 2004/2005 10 22 2005/2006 10 12 2006/2007 10 17 2007/2008 24 10 2008/2009 7 18 2009/2010 16 8 2010/2011 14 12 2011/2012 11 7 2012/2013 6 15 2013/2014 17 8

Norinčiųjų studijuoti baltų kalbas motyvacija yra įvairi. Vieni nori iš- mokti naujos retos kalbos. Kiti ateina mokytis kalbų dėl asmeninių priežas- čių. Studentams patinka šalys, jie domisi istorija, muzika, teatru. Gaila, kad vis mažiau studentų turi mokslinių filologinių interesų. Dauguma studentų rengiasi tapti vertėjais, dirbti versle. BALTISTIKOS ATEITIS. Nors baltų kalbų kaip retų kalbų studijas remia Suomijos švietimo ministerija, bet nerimą kelia mažas magistrantų – ypač ap- siginančių magistro darbą – skaičius (būtent tai lemia dalyko finansavimą). Palyginti mažai studentų renkasi baltistiką kaip pagrindinį dalyką. Kaip prob lemą galima paminėti ir tai, kad trūksta vietinių dėstytojų; dirbantiems studentams stinga motyvacijos tęsti magistrantūros ir (ar) doktorantūros studijas; trūksta lėšų dėstytojams valandininkams; negalime pasiūlyti įvairių praktikos vietų Suomijoje; menka darbo pasiūla; leidyklos nesidomi mažųjų šalių lite- ratūros vertimais – lietuvių ir latvių literatūra nepopuliari Suomijoje. Galima pasidžiaugti glaudžiu bendradarbiavimu su Lietuvos ir Latvijos universitetais, padidėjusiu studentų ir dėstytojų mobilumu, gera baltistikos biblioteka. Ateityje, matyt, verta planuoti vykdyti jungtinę baltistikos magist rantūros programą.

21 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

ŠALTINIAI http://www.helsinki.fi/balttilaiset/ Balode L., 2006, Baltistika Somijā – pagātne un nākotne – Latvijas Universitātes raksti. Valodniecība. Somugristika. Rīga, 14–21. Junttila S., 2005, Thomsenista Kalimaan. Vanhimpien Itämerensuomalais-Balttilaisten kielikontaktien tutkimushistoria vuoteen 1936. Pro gradu – tutkielma. Helsinki. Kalima J., 1936, Itämerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat. Helsinki. Kazlauskas J., 1968, Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius. Kiparsky V., 1939, Die Kurenfrage. Helsinki. Kiparski V., 1943, Die gemeinslavischen Lehnwörter aus dem Germanischen. Helsinki. Kolari V., 1964, Schriftenverzeichnis von Valentin Kiparsky (1931–1964). – Scando- Slavica 10. Copenhagen. Liukkonen K., 1996 – Liukkonen K. Kalima (until 1906 Landgren), Jalo Lahja. Lexicon Grammaticorum. Tübingen. Liukkonen K., 1999, Baltisches im Finnschen. Helsinki. Mikkola J., 1896, Baltisches Etymologien. – BB 22, 239–255. Mikkola J., 1899, Baltisches Etymologien. – BB 25, 73–76. Mikkola J., 1903, Baltishes und Slavishes. – Öfversigt af Finska vetenskap/societetens förhandlingar XLV (4). Helsingfors. Mikkola J., 1904, Woher lit. iau und slav. ju? – Indogermanische Forschungen 16, 95–101. Mikkola J., 1906, Eräs baltilainen lainasana. – Virittäjä 10. Helsinki, 78. Mikkola J., 1924, Beiträge zur baltischen Etymologie. – AfslPh 39, 12–14. Mikkola J., 1932, Lituano ginčas e il suo č non palatalizzato. – Studi Baltici 2. Roma, 102. Niemi A., 1925, Liettualainen kirjallisuus. Helsinki. Nieminen E., 1934, Der Stammauslaut der in Urfinnische entlehnten baltischen -ā- Feminina und die Herkunftsfrage. – FUF 22, 5–66. LKE, 1999 – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius. Ojansuu H., 1921, Lisiä suomalais-balttilaisiin kosketuksiin. – Vähäisiä kirjelmiä XLIX. Helsinki. Palionis J., 1961, Lietuvių kalbos dalykai naujesniuosiuose E. Niemineno lingvisti- niuose darbuose. – Kalbotyra 3, 249–253. Posti L., 1964, Eino Vilho Kalervo Nieminen. – Sitzungsberichten der Finnishen Akademie der Wissenschaften. Helsinki. Sabaliauskas A., 1966, Josepis Mikola. – Baltistica II (1), 109–111. Sabaliauskas A., 1982, Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija II. Vilnius: Mokslas. Thomsen W., 1869, Den gotiske sprogklasses indflydelse på den finske. En sproghistorisk undersøgelse. Den Gyldendalske boghandel. København. Thomsen W., 1870, Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) sprog: en sproghistorisk undersøgelse. København.

22 Baltistika Helsinkio universitete: praeitis, dabartis, ateitis

Widnäs M., 1964, Professor Valentin Kiparsky zum 60. Geburtstag. – Scando-Sla- vica 10. Copenhagen. Балоде Л., 2001, Йозеф Миккола и балтийские языки. – Slavica Helsingiensia 21. Papers in Slavic, Baltic and Balkan Studies. Helsinki, 5–11.

Literatūra Donner O., 1884, Über deb Einfluss des Litauischen auf die finnischen Sprachen. – Techmers Internationale Zeitschrift für allgemeine Sprachwissenschaft I. Heilbronn, 257–271. Junttila S., 2009, Kantasuomalais-balttilaisten kontaktien tutkimuksen alkuvaiheita. – Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 92, 57–78. Junttila S., 2010, Sanoista kirjakieliin: juhlakirja Kaisa Häkkiselle 17. marraskuuta / Saarinen S., Siitonen K. & Vaittinen T. (toim.). Helsinki: Suomalais-Ugrilainen Seura. Vuosikerta 259, 287–299. Junttila S., 2011, A collection of forgotten etymologies: Revisiting the most impro- bable Baltic loanwords in Finnic. – Studies in Slavic and General Linguistics 38, 77–132. Mikkola J., 1895, Litauische Lehnwörter im Slavischen. – BB 21, 118–121. Mikkola J., 1930, Vecākie sakari somu un baltu valodu starpā. – Izglītības Ministrijas Mēnešraksts 9, 436–446. Nieminen E., 1963, Finnisch kantele un die damit verbundenen Namen baltischer Musikinstrumente. Helsinki.

Baltic Studies in the University of Helsinki: Past, Present, Future SUMMARY This article is based on the long experience working as a guest lecturer of Baltic languages at the University of Helsinki. The article consists of three parts. It begins with is a short review on the history of the Baltic studies in Helsinki from the middle of the 19th cent. (works and publications of Otto Donner, 1835–1909; Jooseppi Julius Mikkola, 1866–1946; Eino Vilho Kalervo Nieminen, 1891–1962; Jalo Lahja Kalima, 1884–1952; Aukusti Robert Niemi, 1869–1931; Valentin Kiparsky, 1904–1983; Kari Liukkonen, 1943). The second part of the article introduces the reader into the present situation of Baltic studies, providing the main facts about the structure of studying Baltic languages and cultures at the Department of Modern Languages of the University of Helsinki as well as the motivation of students and main problems. The last part looks forward in time, dealing with the possible forms of the common master degree.

23 Jurgita Girčienė Lietuvos edukologijos universitetas (Vilnius, Lietuva)

Lietuvių kilmės užsienio moksleivių tautinės tapatybės ypatumai

ESMINIAI ŽODŽIAI: (tautinė) tapatybė, lietuvių kilmės užsienio moksleiviai, globalizacija

Moderni tapatybė paprastai suvokiama kaip daugiamatė, apimanti tarpusavyje susisiejančius socialinės ir kultūrinės patirties sluoksnius, dažniau ne kaip paveldėta, o su(si)konstruota (Donskis, 2006, 78–79, 82). Pabrėžia- mas globalizacijos veiksnių, tarp jų ir migracijos, sąlygojamas savaime suprantamas ir neišvengiamas įvairialypis tapatybės kismas (Gingrich, Banks, 2006, 17–20). Tautinė tapatybė laikoma viena iš daugelio kolektyvinių tapa- tybių (Eriksen, 2002, 31–32; Akstinavičiūtė, Petraitytė, 2007, 15)3. Jai taip pat būdingas daugiasluoksniškumas (Smith, 1991, 6). Kaip vienas esminių tautinės tapatybės požymių nurodomas jos situaciškumas, kontekstualumas (Goffman, 2000, 55; Kuznecovienė, 2007, 1). Teigiama, kad globalizacijos sąlygomis tautinė tapatybė, kaip ir kitos kolektyvinės tapatybės, sparčiai kinta ir yra nuolat kvestionuojama transnacionalinių ryšių ir procesų (Šutinienė, 2006, 31). „Statybinių medžiagų“ jai konstruoti(s) teikia bendra istorija, taigi ir bendra kilmė, kultūra bei kalba, geografija – bendra (buvusi) gyvenamoji teritorija, biologija – savita gamta ir kt. (Castells, 2006, 23). Tautinės tapatybės kaitos problemas nagrinėja pasaulio ir Lietuvos filoso- fai, antropologai, sociologai, kultūrologai ir, žinoma, filologai (plačiau žr. Ra- monienė, 2010, 10–11; Savoniakaitė, 2010). Pastaruosius, kaip ir sociologus, itin domina emigrantų tautinės tapatybės ypatumai – lietuviškumo konstravi- mas ir išsaugojimas gyvenant už Lietuvos teritorijos ribų (Kuznecovienė, 2007, 12; Ramonienė, 2013, 94–95). Teigiama, kad emigracija – gyvenimo vietos ar būdo pakeitimas – labai skatina tapatybės kaitą (Vilkienė, 2013, 122). Šiame straipsnyje, remiantis per penkiasdešimt 7–16 metų amžiaus lietuvių kilmės užsienio moksleivių, gyvenančių Belgijoje, Danijoje, Didžiojoje Brita- nijoje, Ispanijoje, JAV, Kanadoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Suomijo- je, Švedijoje ir Vokietijoje, tekstų, pateiktų konkursui „Lietuva vaiko akimis“4, 3 Arba traktuojama kaip simuliakras (plačiau žr. Vasiliauskaitė, 2006, 17 ir t. t.). 4 Organizatoriai: Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, Lietuvių kalbos institutas, kuratorė J. Girčienė, 2006 m.

24 Lietuvių kilmės užsienio moksleivių tautinės tapatybės ypatumai kokybinės analizės duomenimis, nagrinėjami jaunųjų užsienio lietuvių tautinės tapatybės bruožai: santykis su Lietuva – jų pačių ar tėvų gimtine, jos istorija, lietuvių kalba, kitais lietuviškumo aspektais.

LIETUVA vs GYVENAMOJI ŠALIS Kelias kultūras pažįstančių lietuvių kilmės užsienio moksleivių tekstuose Lietuva – jų pačių ar tėvų gimtinė – paprastai suvokiama lyginant su kitomis šalimis, kuriose gyvenama, pvz.: Gyvenau Norvegijoje <...> [Lietuvoje] daugelis dalykų buvo visai kitokie. (Mot., 14 m., Norvegija) Lietuviai žmonės yra įdomūs ir keisti. Kitaip kalba, kitaip viską supranta. (Vyr. (5 mokiniai), 7 kl., JAV) Kai kuriuose darbuose, ypač moksleivių, iš Lietuvos išvykusių vyresnio amžiaus, dviejų pasaulių – buvusio, lietuviškojo, ir dabartinio – priešprieša iš- gyvenama skausmingai, ilgimasi senojo, įprasto gyvenimo būdo: Iš savo trumpos gyvenimo patirties galiu pasakyti, kaip miela grįžti į savo gimtinę <…>. Viskas atrodo taip sena, pažįstama… <...> pasijunti SAVAS. <…> pava- sarį stovėdama prie patvinusio Nemuno <…> mąstau apie taip greitai sruvenantį laiką, apie savo gyvenimo pokyčius, apie naują šalį, kurioje esu tik svečias, apie sunkią ir naują patirtį, dėl kurios aš, aišku, augu, tobulėju ir bręstu visapusiškai, tačiau… (Mot., 16 m., Didžioji Britanija) …prisiminimai apie Lietuvą ir ten nugyventus metus <…> virsta ilgu spalvotu sapnu, į kurį niekada nebegrįšiu. Jau niekada nebebus taip, kaip buvo… Daugiau niekada <...> nebesėdėsiu prie krosnies ir neskaičiuosiu tų paskutinių minučių, kada gi galėsiu paragauti šviežios juodos kaimiškos duonos… (Mot., 15 m., Di- džioji Britanija) Užsienio moksleiviai pastebi ir Lietuvos, ir šalių, kuriose šiuo metu gyvena, privalumų ir trūkumų – pasaulio mačiusių vaikų ir jaunuolių tekstams būdingos taiklios įžvalgos: smulkesnės ar bendresnės, bet visuomet paremtos asmeniniais pastebėjimais, išgyvenimais: Lietuvą prisimenu dviem veidais: šviesiu ir tamsiu. Šviesus veidas Lietuvos man yra Lietuvos istorija, gamta. Tamsus veidas Lietuvos – dabartinė ekonominė situacija, politikų rietenos. Gyvenimas čia, Anglijoje, ir Lietuvoje labai skiriasi. Čia aš jaučiuosi saugesnis: jei einu rajono gatve, kur didesnis nusikalstamumas, žinau, kad šiame rajone sustiprinta apsauga <…>. Čia žmonės policininkus ger- bia, nes žino, kad visada padės. Ko nepasakyčiau apie Lietuvą. (Vyr., 15 m., Didžioji Britanija) Kas yra Lietuva? Kai užduodi norvegui šį klausimą, gauni du atsakymus. Kai kurie mano, kad Lietuva yra šalis, kuri neturi problemų, visi visada malonūs ir links-

25 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

mi. Kiti mano priešingai, kad Lietuvoje visi vagia, geria ir badauja. Nė vienas iš šių teiginių nėra teisingas, nors dalis tiesos yra abiejuose. Palyginti su norvegais, lietuviai daugiau laiko praleidžia mieste, susitinka su draugais ir daugiau vaikšto į restoranus ar kavines. Su jais malonu bendrauti, visada yra apie ką šnekėti ir ką veikti. Lietuvoje gražu, aišku, gamtos su Norvegijos nepalyginsi, bet parduotuvės labai gražios ir viskas labai pigu. <…> Lietuvoje ir mokslas daug sunkesnis negu čia, visi pažengę apie dvejus metus toliau. (Mot., 14 m., Norvegija) Kai buvau mažas, aš keletą kartų važiavau su tėčiu į Lietuvą. <…> matėme gražiai sutvarkytas sodybas, pakeles, tvarkingus laukus. <…> Man atrodo, kad Lietuvoje vaikams mokytis geriau, daug kur gali nuvažiuoti, pamatyti, jų va- dovėliai spalvingesni, tik gaila, kad jie mokosi 12 metų. (Vyr., 7 kl., Kalinin- grado sritis) Lietuvoje gyventi dabar daug lengviau negu Amerikoje. Jaunimas – linksmas, aktyvus, ne tokie stambūs. Amerikoje visi visur apsnūdę – gal todėl, kad žaidžia ir žaidžia videožaidimus? Lietuvoje daugiau laiko būnama ne namuose, tad galima susirasti daugiau draugų. <…> daug įdomesnių istorijų gyvenime atsitin- ka. <…> Lietuva yra rami šalis. Ramesnė nei kitos šalys, kadangi Lietuvoje nėra karo. (Vyr. (5 mokiniai), 7 kl., JAV) Lietuva – maža, bet jauki ir gražiausia iš visų šalių!!! (Mot., 11 m., Didžio- ji Britanija) Pastebėtina, kad užsienio lietuviams moksleiviams Lietuva yra tapusi atostogų – pačių laukiamiausių, smagiausių, nuostabiausių, visus metus prisi- minimais šildančių – šalimi: Vasaros atostogos! Tuoj krausimės lagaminą ir važiuosim į Lietuvą! (Mot., 3 kl., Vokietija) Smagiausios atostogos tik Lietuvoje. (Vyr., 3 kl., Belgija) Lietuvoje, Šventojoje, praleidau labai šaunias atostogas. <…> Tai buvo nuosta- bu. Turbūt taip gera gali būti tik Lietuvoje. (Mot., 14 m., Didžioji Britanija) Prisiminimai apie Lietuvoje su šeima ir draugais praleistas atostogas sušildo pu- čiant net ir atšiauriausiems vėjams. (Vyr., 7 m., vyr., 8 m., vyr.1, 8 m., mot., 13 m., vyr., 15 m., Suomija) Iš atostogų Lietuvos į kitą, kasdienybės, pasaulį parsivežama ne tik gyvų, stiprių įspūdžių, bet ir viltį sukeisti šiuos du pasaulius vietomis: Grįžęs po vasaros atostogų į mokyklą Norvegijoje, parodžiau savo draugams nuotraukas iš Nidos. Visi klausė, kur tokie smėlynai? O aš išdidžiai atsakiau – Lie- tuvoje. <…> Madinga dabar būti pasaulio žmogumi, bet aš visada norėčiau būti Lietuvos žmogumi. (Vyr., 13 m., Norvegija) Nors visą gyvenimą praleidau tik Norvegijoje ir Anglijoje, norėčiau gyventi Lie- tuvoje. Ten žmonės labai malonūs. (Mot., 13 m., Didžioji Britanija)

26 Lietuvių kilmės užsienio moksleivių tautinės tapatybės ypatumai

Pasijutau kaip pasakoje. Suaugusieji kalba, kad norėtų nuvažiuoti į Ameriką ar Vokietiją, o aš sakau, kad Lietuvoje yra gražiau ir niekur kitur nenoriu. Kai užaugsiu, būtinai gyvensiu Lietuvoje. (Mot., 7 kl., Rusija, Kaliningrado sritis) Čia aš gimiau, augau <...> Lietuva yra ir bus mano gimtoji šalis – mano tėvynė, mano tikroji žemė <...> Aš visada turėsiu VILTĮ savo vaikus auginti Lietuvoje. (Mot., 16 m., Didžioji Britanija) Taigi jauniesiems užsienio lietuviams būdingi du žiūros taškai, dviejų skirtingų pasaulių – čia ir ten – opozicija (ją taikliai perteikia toliau pateikta citata): Mano antroji tėvynė – Lietuva <…>. Ten gyvena močiutė. <…> Kai atvažiuoja- me į Sovetską ir einame į Lietuvą per Luizos tiltą pėsčiomis – jis labai aukštas – man atrodo, kad mes skrendame į kitą pasaulį, kur labai labai gražu. (Mot., 6 kl., Rusija, Kaliningrado sritis) Atostogų šalimi tapusį lietuviškąjį ten reprezentuoja kelios pagrindinės dedamosios: geografinės (konkrečių teritorijų) ir biologinės (savitos gamtos) nuorodos, šalies istorijos, jos simbolių ir kulinarinio paveldo nuorodos, bendros kilmės ir bendros kalbos nuorodos.

Geografinės – konkrečių teritorijų – nuorodos. Teigiama, kad vienas iš kelių pagrindinių tautinės tapatybės žymenų yra teritorija (Šutinienė, 2006, 26). Užsienio lietuviai moksleiviai dažnai pabrėžia besididžiuojantys gimę ir augę Lietuvoje: Aš labai didžiuojuosi Lietuva, nes ten gimiau ir augau. (Mot., 13 m., Ispanija) Abstrakčią šalies teritoriją suasmenina ir su tautine tapatybe susieja tė- viškės, laikomos svarbiu lietuviškumo dėmeniu (Beresnevičius, 2004, 114), samprata (Šutinienė, 2008, 41). Gimtųjų vietų nuorodos būdingos ir moks- leivių, gimusių Lietuvoje, tekstams, pvz.: Mano tėvynė yra Lietuva. <…> Aš gyvenu labai gražiame miestelyje – Arioga- loje. (Mot.1, 13 m., Ispanija) O koks brangus gimtasis miestas… Gatvės, kuriomis vaikščiodavau, namai, kuriuos kasdien matydavau. (Mot., 16 m., Didžioji Britanija) Moksleivių tekstuose dažnai minimas senelių kaimas tam tikra prasme taip pat sietinas su tėviške (tai rodytų ir senelių, kaip pagrindinės sąsajos su Lietuva, svarba – žr. toliau), pvz.: Lietuva man – tai tos vietos, kurias geriausiai pažįstu: <...> senelių kaimas. Lie- tuvos neįsivaizduoju be savo senelių kaimo pakaunėje. Čia prabėgo pačios gra- žiausios mano vaikystės dienos. (Vyr., 13 m., Norvegija)

27 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

Kaime buvo smagu ir įdomu, močiutė net išmokė mane kepti naminę duoną. (Mot., 14 m., Didžioji Britanija) Pastebėtina, kad lietuviškumas dažnai suprantamas kaip tradicinės kultū- ros dalis ir siejamas su kaimo kultūra: lietuviškumui palaikyti idealiausia ter- pė – tai gyvenimas kaime (Beresnevičius, 2004, 114). Daugeliui užsienio lietuvių moksleivių – ir gimusiems Lietuvoje, ir tiems, kurie gimę užsienyje – itin svarbūs vadinamieji teritoriniai istoriniai krašto- vaizdžiai, laikomi svarbia tautinės tapatybės dalimi: sostinė Vilnius, Trakai (plg. Šutinienė, 2008, 41). Pvz.: Niekas neįsivaizduoja Lietuvos be <...> Vilniaus su Gedimino pilimi. (Mot., 3 gimn. kl., Lenkija) Man labai patinka pasivaikščioti gatvėmis, paklaidžioti romantiškais skersgat viais Vilniaus senamiestyje, kuriuos atsimenu iš vaikystės. (Vyr., Norvegija) Labai išsiskiria Vilnius, ypač senamiestis. Vilniaus senamiesčio gatvės – siauros, vingiuotos, ne viena tik akmenimis grįsta. Namai raudonais stogais, kaminais, mažais langeliais. (Vyr. (5 mokiniai), 7 kl., JAV) Buvau girdėjusi daug gražių žodžių apie Lietuvą. Kokia ji nuostabi ir įdomi, bet labai norėjau visa tai pamatyti savo akimis. Pirmoji mano išvyka buvo į Lietuvos sostinę – Vilnių. <…> Iš pilies bokšto grožėjausi nepaprasta miesto panorama: gražiais senoviniais pastatais, bažnyčių gausumu ir ramiai banguojančia Nerimi. <…> Kitą dieną užsukome į Trakus. (Mot., 2 gimn. kl., Lenkija) Dar vienas iš dažnai moksleivių minimų vietovardžių – kurortiniai pajū- rio miesteliai Nida, Palanga: Niekas neįsivaizduoja Lietuvos <...> be saulės kupinos Palangos. (Mot., 3 gimn. kl., Lenkija) Atvažiavęs į Nidą visada nulekiu prie švyturio – nuo Naglio kalno matau, kaip jūra susilieja su dangumi. <...> Grįžęs po vasaros atostogų į mokyklą Norvegi- joje, parodžiau savo draugams nuotraukas iš Nidos. (Vyr., 13 m., Norvegija) Apibendrintina, kad pagrindinės moksleivių tekstuose minimos geografi- nės, teritorinės nuorodos – gimtoji vieta, senelių kaimas, sostinė Vilnius, kurortiniai pajūrio miesteliai. Biologinės – savitos gamtos – nuorodos. Lietuviškumas siejamas ir su stipria gamtos pajauta (Beresnevičius, 2004, 114). Tai rodytų ir moksleivių tekstai. Pagrindiniai juose minimi lietuviškos gamtos motyvai: grožis, žaluma, laukai, miškai, upės, ežerai, jūra, pvz.: Lietuvos laukai, žalios pievos <…> daro įspūdį, pajunti, kiek tau daug vietos šia- me pasaulyje – gali eiti per laukus kur nori. <...> Patinka tamsūs miškai. (Vyr. (5 mokiniai), 7 kl., JAV)

28 Lietuvių kilmės užsienio moksleivių tautinės tapatybės ypatumai

Čia galima rasti žmonių nepaliestos gamtos, žalių medžių ir plačių laukų. Viso to labai pasiilgstu… (Vyr., 9 m., Didžioji Britanija) Lietuva – mažas, bet koks nuostabus, spalvotas, nepakartojamas kraštas! Tie kalnai ir kalneliai, piliakalniai, nesuskaičiuojami upokšniai upeliai, narsios ir galingos upės, ramiai tyvuliuojantys žydri ežerai ir maži ežerėliai, tos žalios ir žydinčios pievos, įvairiausių medžių kupini miškai, visada mielai sveikinanti lankytojus jūra... (Mot., 3 gimn. kl., Lenkija) Lietuvoje labai daug upių, ežerų, labai didelė graži jūra. (Mot., 9 m. Ispanija) Dabar matyti ežeras! Koks gražus vaizdas! (Mot., 3 kl., Vokietija) Važiavome ir stebėjome gražų saulėtekį, netoli didžiųjų upių kylantį tirštą rūką. (Mot., 1 gimn. kl., Lenkija) Per Ariogalą teka Dubysa, labai gražiais šlaitais ir slėniais. (Mot., 13 m., Is- panija) Lietuvoje <…> labai didelė graži jūra. (Mot., 9 m., Ispanija) Niekas negali atstoti pajūrio, šilto, gelsvo, biraus smėlio, ošiančios banguotos jūros, gaivaus gimtinės kvapo. (Mot.1, 14 m., Didžioji Britanija) Tačiau tikrą pasaulio stebuklą regiu nuo Parnidžio kopos. Vienoje pusėje banguo- ja jūra, kitoje driekiasi nesibaigiantys smėlynai, kur, sakoma, yra užpustytas kaimas <…>. Visi klausė, kur tokie smėlynai? O aš išdidžiai atsakiau – Lietuvoje [Nidoje]. (Vyr., 13 m., Norvegija)

Šalies istorijos ir jos simbolių nuorodos. Lietuvių tautinės tapaty- bės tyrimai rodo tautos praeities naratyvą, istorinius simbolinius kraštovaiz- džius esant svarbų tiriamojo reiškinio dėmenį (Šutinienė, 2008, 47). Užsie- nio moksleiviams lietuviams taip pat svarbi Lietuvos istorija (pvz., pavienių minimi kunigaikščiai, nepriklausomybės paskelbimas ir atkūrimas, įstojimas į Europos Sąjungą ir kt.), bet ypač – visiems žinomiausi jos simboliai – Gedi- mino ir Trakų pilys: Užlipu į Gedimino pilies bokštą ir pasisveikinu su Vilniumi. (Vyr., 8 m., Suomija) Aplankėm Gedimino pilį – nuo kalno vaizdas toks nuostabus! (Mot., 15 m., Di- džioji Britanija) Užsukome į Trakus. Jau iš tolo išvydau ežero pilies bokštus. Ši pilis – vienintelė vandens pilis visoje Rytų Europoje. Ji stūkso vienoje iš daugelio Galvės ežero salų. (Mot., 2 gimn. kl., Lenkija) Lietuviai išsaugojo puikų istorinį paminklą Gedimino pilį, Trakų pilį. (Vyr., 7 kl., Rusija) Kaip rodo tyrimai, populiariojoje vaizduotėje vyrauja mitologizuotos tei- giamą tapatybę grindžiančios herojiško tautinio pasakojimo reprezentacijos,

29 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA tarp kurių populiariausi istoriniai kraštovaizdžio objektai – būtent Gedimino ir Trakų pilys. Gedimino pilies populiarumas lietuvių tautinėje vaizduotėje, matyt, sietinas su daugialype jos simbolika (čia neabejotinai turi reikšmės ir sostinės simbolika, ir tautos bei miesto kilmės ir vaidmens pasaulyje mitai) ir su vieta sakraliajame miesto centre, reikšme daugeliui kasdienybės praktikų ir ritualų. Pavyzdžiui, Vytauto valdymą liudijanti Trakų pilis daug svarbesnė už paties Vytauto įvaizdį ir kunigaikščių paminklus, Gedimino pilis svarbesnė už kunigaikščių, tarp jų ir Gedimino, paminklus (Šutinienė, 2008, 48).

Kulinarinio paveldo nuorodos. Teigiama, kad nacionaliniai patieka- lai – tai tarpkultūriniuose mainuose lengviausiai įkūnijama, suprantama, to- dėl populiariausia etninės kultūros dalis. Kulinarinės tradicijos vėlesnių kar- tų išeiviams dažnai tampa etniškumo simboliu – net kai nebemokama kalbos, atmintyje išlieka patiekalo skonis, noras patirti etninę specifiką gaminantis ar ragaujant valgius (Beresnevičius, 2004, 114). Taigi natūralu, kad užsienio lietuviams moksleiviams toks svarbus lietuviškas maistas – jis minimas daugu- moje jų tekstų. Pabrėžiamas jo išskirtinumas (lietuviškas, randamas tik Lietu- voje), skanumas, tradiciškumas, natūralumas. Maistas Lietuvoje yra labai skanus, skanesnis nei amerikietiškas. Daugelio mūsų manymu, jis natūraliausias ir geriausias (tik trūksta įvairovės) visame pasaulyje. (Vyr. (5 mokiniai), 7 kl., JAV) Iš konkrečių valgių dažniausiai minima juoda duona, šviežias pienas, blynai, bandelės (pyragai): Lietuvoje galima atsigerti ką tik pamelžto (dar šilto!) karvės pieno. Su juoda duona – tikrai skanu! <...> Vieniams patinka juoda drėgna duona su grūdais, kitiems – paprasta juoda duona su sviestu. <...> Labai patinka bulviniai blynai. (Vyr. (5 mokiniai), 7 kl., JAV) Daugiau niekada <...> neskaičiuosiu tų paskutinių minučių, kada gi galėsiu paragauti šviežios juodos kaimiškos duonos. (Mot., 15 m., Didžioji Britanija) Vilnius man kvepia šviežiomis bandelėmis. Niekur nesu ragavęs tokių skanių bandelių, kaip kepyklėlėje prie Čiurlionio menų gimnazijos. (Vyr., 13 m., Nor- vegija) Pastebėtina, kad tradicinis lietuviškas maistas dažnam moksleiviui yra su- sijęs su močiučių – tarsi savotiško tilto į Lietuvą (žr. toliau) – vaišėmis: Močiutė mūsų laukia, kepa obuolių pyragą, vaišina labai skania duona su sau- lėgrąžomis. (Mot., 6 kl., Rusija, Kaliningrado sritis) Niekas nemoka iškepti tokių skanių blynų kaip mano močiutė. (Vyr., 13 m., Norvegija)

30 Lietuvių kilmės užsienio moksleivių tautinės tapatybės ypatumai

Taip besišnekučiuodami ir leidome vakarus. Kaime buvo smagu ir įdomu, mo- čiutė net išmokė mane kepti naminę duoną. (Mot., 14 m., Didžioji Britanija)

Bendros kilmės nuorodos. Šeima paprastai laikoma tapatybės tęsti- numo institucija (Šutinienė, 2008, 43). Neabejotinos užsienio moksleivių lietuvių tapatybės sąsajas su lietuviška kilme rodo ir pats dalyvavimo užsie- nio lietuvių lietuviškai parašytų tekstų konkurse faktas, ir tekstuose minimos konkrečios savos lietuviškos kilmės istorijos, ir Lietuvoje laukiantys giminės, o ypač dažnai – seneliai: Jau ketveri metai, kai aš gyvenu Norvegijoje. Tačiau kiekvieną vasarą mes vyks- tame į Lietuvą, kur gyvena mūsų seneliai, pusbroliai, pusseserės, tetos, dėdės. (Vyr., 8 m., Suomija) Kai būnu Lietuvoje, visada aplankau savo senelį ir močiutes. <…> Man smagu skristi į Lietuvą, nes kažkas manęs laukia prie lėktuvų stoties. (Vyr., 10 m., Norvegija) Myliu Lietuvą tikrai <…> / Turiu ten senelius / Jų nuostabius jaukius namus… (Vyr., 8 m., JAV) Seneliai ir močiutės, minimi beveik kiekviename rašinyje, tampa tarsi Lietuvos simboliu: Seniai, labai seniai tolimoje šalyje gyveno senelis ir senelė... Tokių pasakų mums nebereikia. Šalis, kurioje gyvena seneliai ir senelės, – Lietuva – nėra tokia tolima. (Vyr. (5 mokiniai), 7 kl., JAV)

Bendros kalbos nuorodos. Lietuviškumas paprastai siejamas su pri- klausymu tradicijai ir tos tradicijos tąsa. Kalbos ir papročių (moksleiviai paprastai juos sieja) išlaikymas suprantamas kaip esminiai dalykai, be kurių lie- tuviškumas nebūtų visavertis. Dažnai kai kurie dalykai, ypač kalba, laikomi tarsi savaime suprantamais, todėl apibūdinant lietuviškumą jie net gali būti neminimi (Beresnevičius, 2004, 114). Kaip rodo sociologiniai tyrimai, kalba, šalia teritorijos, yra vienas svarbiausių lietuvių tautinės tapatybės dėmenų (Šutinienė, 2006, 26). Remiantis lietuvių emigrantų tyrimais galima teigti, kad paprastai kalbą išlaiko stiprų etninį identitetą turintys emigrantai. Pabrė- žiama, kad nemažai lemia ne tik konkretaus žmogaus pastangos, bet ir esama situacija gyvenamoje šalyje, susiklosčiusios bendruomenės tradicijos. Bet svarbiausios – kasdienės tėvų pastangos kalbėti lietuviškai, kantrybė atremiant stiprios aplinkos kalbos, aplinkos tradicijų ir augančių vaikų spaudimą (Jakai- tė-Bulbukienė, 2013, 35–36). Pirminiais 2011–2013 m. vykdyto projekto „Emigrantų kalba“ duomenimis (Ramonienė, 2013, 94–95), dauguma tyri- me dalyvavusių respondentų pabrėžė lietuvių kalbos svarbą: 81 proc. respon-

31 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA dentų nurodė, kad lietuvių kalba jiems yra labai svarbi, per 14 proc. – labiau svarbi negu nesvarbi (Ramonienė, 2013a). Užsienio lietuvių moksleivių tekstai taip pat liudija neabejotinas tapaty- bės sąsajas su lietuvių kalba. Tai rodo ir pats dalyvavimo užsienio lietuvių lie- tuviškai parašytų tekstų konkurse faktas, ir tekstuose minimos lietuvių kalbos vartojimo sferos bei jos, kaip lietuviškumo pagrindo (šalia gimimo Lietuvoje, bendros kilmės nuorodų), svarba: Ši valstybė yra man labai artima, nes žinau, kad žmonės, kurie ten gyvena, kalba ta pačia kalba kaip ir aš. (Mot., 1 gimn. kl., Lenkija) Mano šeima laikosi lietuviškų tradicijų, papročių. Su draugėmis iš kaimo kalbam lietuviškai. <...> Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu lietuvė, nors ir gyvenu Ka- raliaučiaus krašte. (Mot., 7 kl., Lenkija) Gimtoji kalba, gamta ir žmonės – tai mano Lietuva, manoji meilė ir paslaptis šiltuos paauglio delnuos. (Mot.1, 16 m., Didžioji Britanija) Čia aš gimiau, augau, išmokau gimtosios kalbos ir įgijau teisę vadintis lietuve. <...> Aš visada turėsiu VILTĮ savo vaikus auginti Lietuvoje ir stengsiuosi, kad jie kalbėtų gimtąja kalba ir didžiuotųsi savo šalimi. (Mot., 16 m., Didžioji Britanija)

TAUTINĖS TAPATYBĖS TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINAMOSIOS SĄSAJOS Jaunųjų užsienio lietuvių tekstuose dažniausiai minimi jiems svarbūs lie- tuviškumo aspektai iš esmės atitinka panašaus laikotarpio sociologinių tyrimų metu nustatytus tautinės tapatybės komponentus: tai bendra teritorija, kalba, kilmė, istorija, gamta, nacionaliniai valgiai ir kt. (žr. Šutinienė, 2006, 26 ir kt.; 2008, 47–48 ir kt.; Akstinavičiūtė, Petraitytė, 2007, 17 ir kt.; Kuzne- covienė, 2007, 2 ir kt.). Kaip jau minėta, panašūs tautinės tapatybės kompo- nentai minimi ir užsienio tyrėjų darbuose. Pastebėtina, kad keletas konkrečių objektų – Gedimino ir Trakų pilys, kaip ir gamta bei duona, kurie, sociolo- ginių tyrimų duomenimis, lietuvių yra laikomi Lietuvos simboliais (žr. Šuti- nienė, 2006, 26 ir kt.; 2008, 47–48 ir kt.; Akstinavičiūtė, Petraitytė, 2007, 17 ir kt.), minimi praktiškai visuose užsienio lietuvių moksleivių tekstuose. Api- bendrinant primintina pasaulio ir Lietuvos tyrėjų pabrėžiama nuolatinė mo- dernios tautinės tapatybės kismo būsena (Goffman, 2000, 55; Donskis, 2006, 78–79; Gingrich, Banks, 2006, 17–20; Kuznecovienė, 2007, 1). Tapatinimo- si procese priklausomai nuo konteksto iš daugelio galimų tautinės tapatybės bruožų yra atrenkami tik kai kurie ir įvairiose situacijose skirtingi. Tautinė tapatybė yra nuolat keičiama, pritaikant ją prie naujų grupės poreikių ar inte- resų ir kintančios socialinės aplinkos. Globalizacijos, tarp jų ir nuolatinės mi-

32 Lietuvių kilmės užsienio moksleivių tautinės tapatybės ypatumai gracijos, procesai, apibūdinantys nūdienos aplinką, skatindami žmonių, idėjų, technologijų, kultūrų mobilumą, įnešdami vis daugiau bendrakultūrių ele- mentų į skirtingas lokalias sociokultūrines erdves, neišvengiamai implikuoja tautinių tapatybių kaitą (Kuznecovienė, 2007, 1).

APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS Pasaulio ir Lietuvos filosofų, kultūrologų, sociologų ir kt. tyrimai rodo mo- dernią tapatybę esant daugiamatę, apimančią tarpusavyje besisiejančius socia- linės ir kultūrinės patirties sluoksnius, dažniau suvokiamą ne kaip paveldėtą, o su(si)konstruotą, globalizacijos, taigi ir stiprios migracijos, sąlygomis neišven- giamai įvairiapusiškai kičią. Tautinei tapatybei, kuri paprastai laikoma viena iš daugelio kolektyvinių tapatybių, taip pat būdingas daugiasluoksniškumas – kaip vienas esminių tautinės tapatybės požymių nurodomas jos situaciškumas, kontekstualumas. Teigiama, kad globalizacijos sąlygomis tautinė tapatybė, kaip ir kitos kolektyvinės tapatybės, sparčiai kinta. „Statybinių medžiagų“ jai konstruoti(s) teikia bendra istorija, taigi ir bendra kilmė, kultūra ir kalba, geo grafija – bendra (buvusi) gyvenamoji teritorija, biologija – savita gamta ir kt. Autentiškų įžvalgų apie lietuvių tautinę tapatybę tarptautinėje erdvėje pateikta jaunųjų užsienio lietuvių moksleivių tekstuose, skirtuose konkursui „Lietuva vaiko akimis“. Kokybinės penkiasdešimties lietuvių kilmės užsienio moksleivių, gyvenančių Belgijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispani- joje, JAV, Kanadoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Vokietijoje, tekstų analizės duomenimis, lietuvių kilmės moksleiviams bū- dingi du žiūros taškai, ryški dviejų skirtingų pasaulių – čia ir ten – opozicija. Itin laukiamų, visus metus įspūdžiais šildančių atostogų šalimi tapusį lietu- viškąjį ten – pačių moksleivių ar jų tėvų gimtinę – reprezentuoja kelios pagrin- dinės dedamosios: geografinės teritorijos nuorodos (gimtoji šalis, vieta, senelių kaimas, sostinė Vilnius, kurortiniai pajūrio miestai Nida, Palanga ir kt.), savita gamta (žali laukai, miškai, upės, ežerai, jūra ir kt.), šalies istorija ir jos simboliai (Gedimino ir Trakų pilys, kunigaikščiai ir kt.), kulinarinis paveldas – natūralus lietuviškas maistas (kvapi juoda duona, šviežias pienas ir kt.), bendra kilmė ir bendra kalba. Neabejotinai svarbias tautinės tapatybės sąsajas su lietuviška kilme ir lietuvių kalba rodo ne tik pats dalyvavimo užsienio lietuvių lietuviškai parašytų tekstų konkurse faktas, bet ir juose minimos konkrečios savos lietu- viškos kilmės istorijos bei lietuvių kalbos vartojimo sferos ir svarba. Jaunųjų užsienio lietuvių tekstuose dažniausiai minimi jiems svarbūs lie- tuviškumo aspektai iš esmės atitinka panašaus laikotarpio sociologinių tyrimų metu nustatytus tautinės lietuvių tapatybės komponentus: tai bendra teritorija, kalba, kilmė, istorija, gamta, nacionaliniai valgiai ir kt. Pastebėtina, kad

33 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

Gedimino ir Trakų pilys, kaip ir gamta ir duona, kurie, sociologinių tyrimų duomenimis, lietuvių yra laikomi Lietuvos simboliais, minimi praktiškai visuose užsienio moksleivių tekstuose.

LITERATŪRA Akstinavičiūtė I., Petraitytė D., 2007, Lietuvių tautinės tapatybės simbolinių kom- ponentų konfigūracijos. – Filosofija. Sociologija 2, 14–31. Beresnevičius, G., 2004, Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius: Tyto alba. Castells M., 2006, The Information Age II: The Power of Identity. Oxford: Blackwell Publishers. Donskis L., 2006, Globalizacija ir tapatybė: asmeninės pastabos apie lietuviškuosius tapatybės diskursus. – Sociologija. Mintis ir veiksmas 2, 69–83. Eriksen T., H., 2002, Ethnicity and Nationalism: Anthropological Perspectives. London: Pluto Press. Gingrich, A., Banks, M., 2006, Neo-nationalism in Europe & Beyond. New York, Oxford: Berghahm Books. Goffman E., 2000, Savęs pateikimas kasdieniniame gyvenime. Vilnius: Vaga. Jakaitė-Bulbukienė K., 2013, Lietuvių emigrantų kalbos išsaugojimo strategijos. – Tarptautinės mokslinės konferencijos Baltistikos centrai ir Lietuva: baltistika pasaulio kontekste tezės, 35–36. Kuznecovienė J., 2007, Lietuvių tautinė tapatybė: uždarumo ir atvirumo dėme- nys. – Filosofija. Sociologija 2, 1–13. Ramonienė M., 2010, Įvadas. – Miestai ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 7–26. Ramonienė M., 2013, Lietuvių kalba išeivijoje: emigrantų kalbinės nuostatos. – Tarptautinės mokslinės konferencijos Baltistikos centrai ir Lietuva: baltistika pasaulio kontekste tezės, 94–95. Ramonienė M., 2013a, Jaučiasi labiau lietuviai. Interneto prieiga http://lzinios.lt/ lzinios/print.php?idas=166824. Savoniakaitė, V., 2010, Tapatybė. – Etnologijos ir antropologijos enciklopedija. Inter- neto prieiga http://identitetas.mch.mii.lt/. Smith A. D., 1991, National Identity. London: Penguin Books. Šutinienė I., 2006, Lietuvių tautinė tapatybė globalizacijos kontekstuose: raiška ir kaitos tendencijos. – Filosofija. Sociologija 2, 18–26. Šutinienė I., 2008, Socialinė atmintis ir šiuolaikinė lietuvių tautinė tapatybė. – Lie- tuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 8, 31–55. Vasiliauskaitė N., 2006, Eurofobija ir tautinės tapatybės mistika: ar galime prarasti tai, ko neturime? – Filosofija. Sociologija 3, 14–19. Vilkienė L., 2013, Keli Vokietijoje gyvenančių lietuvių tapatybės bruožai. – Tarp- tautinės mokslinės konferencijos Baltistikos centrai ir Lietuva: baltistika pasaulio kontekste tezės, 121–122.

34 Lietuvių kilmės užsienio moksleivių tautinės tapatybės ypatumai

Peculiarities of the National Identity of Foreign Schoolchildren of Lithuanian Descent SUMMARY Globalisation is said to change the national identity, alongside other collective identities rapidly. Its “building material” comes from the common history, and thus common descent, territory, culture, language, etc. Drawing on over fifty writings by foreign schoolchildren of Lithuanian descent aged 7–16, living in Belgium, Denmark, Great Britain, Spain, the USA, Canada, Poland, Norway, Russia, Finland, Sweden, and Germany, for the competition on the topic “Lithuania in the Eyes of a Child”, the article studies the specifics of the national identity of young foreign Lithuanians: their relationship with Lithuania as their own homeland or that of their parents’, its history, Lithuanians, the Lithuanian language, etc. The foreign schoolchildren’s writings reveal their two-fold perception, the opposition of two distinct worlds – here and there. Standing for there, Lithuania is viewed as an especially desired holiday destination represented by several key elements: specific locations, distinctive nature, the national history and its symbols, awaiting family and friends, the Lithuanian cuisine. The existence of their undoubted links with their Lithuanian descent and the Lithuanian language is manifested not only by the very fact of their participation in this competition of writings in the Lithuanian language but also by numerous mentions of their own personal stories of their Lithuanian origin and of the spheres and importance of usage of the Lithuanian language. It should be noted that in their writings the young foreign Lithuanians attach importance to essentially the same aspects constituting the Lithuanian identity as those that have been indicated by native Lithuanians in their responses to sociological surveys of a similar period.

35 Algimantas Patricijus Taškūnas Tasmanijos universitetas (Tasmanija, Australija)

Lietuvos studijos po Pietų Kryžium5

ESMINIAI ŽODŽIAI: Australija, Lietuvos studijos, lituanistika, paklausa, sistemų teorija, Tasmanija

Sunku išpasakoti viską apie mus. Bet jeigu mes jums dabar nepasakysime, jūs niekada nesužinosite. Ugandos mokinuko žodžiai, perkelti į mūsų akiratį Aust. ABC/Nick Carter TV programa, 2013

Antraštė plati ir gili: tarsi neaprėpiamas vandenynas. Užtat sunku vienu rašiniu viską apimti. Iš pradžių derėtų bent bendrais bruožais susipažinti su tolimąja Australija, su jos pagrindiniais istoriniais ir valstybiniais faktais. Tik tada, palengva žengdami į priekį, galėsime žvilgterėti į Lietuvos studijų klausimus Australijoje. Anot kinų patarlės: „Net ir tolimiausia kelionė prasideda vienu žingsniu.“ Prieš šešerius metus, 2008 m. lapkričio 19 d., šio straipsnio autorius Vil- niuje skaitė paskaitą tema „Lietuviai ir baltistika Australijoje“. Klausytojai buvo „Lietuvių kalbos dėstymo [ir t. t.]“ konferencijos dalyviai6. Sutrumpinta paskaitos dalis vėliau buvo atspausdinta Lietuvių kalbos instituto informaci- niame leidinyje Lietuvių kalbos instiutas ir Baltistikos centrai: Bendradarbiavi- mo kronika, 2007–2008 m. (cf. Taškūnas, 2008, 16–23, – [In:] Zabarskai- tė J., Meiliūnaitė V., 2008)7. Kai kurios smulkesnės žinios, paskelbtos tame 2008 m. straipsnyje, čia nebus kartojamos. Šiame straipsnyje aptariamos Australijos lietuvių pastangos įsteigti litua nistikos centrus šio krašto universitetuose pastaruosius 65 metus; ir kodėl pavyko įsteigti tik vieną centrą, kuris buvo pagrįstas ligtol neįprastais naujais principais. Su tokiomis skirtingomis naujovėmis būtų verta susipažinti visiems, nes naujos galimybės skatina akademinį mobilumą. Naujovės taip pat atveria naujas duris stipresniam tarptautiškumui.

5 Autoriaus pageidavimu straipsnio kalba redaguota minimaliai. 6 Konferencijos pilnas pavadinimas buvo „Lietuvių kalbos dėstymo ir lituanistikos tyrimų naujovės, pasitinkant Lietuvos vardo tūkstantmetį“, 2008 m. lapkričio 19–21 d., Vilnius. 7 2008 m., spausdinant pirmąją šio straipsnio versiją Vilniuje, susimaišė paskutinių tri- jų puslapių tvarka. Todėl, skaitant A. P. Taškūno straipsnį minėtame (2008) leidinyje, straipsnio pabaigą reikia skaityti tokia puslapių eile: 23, 21, 22 psl.

36 Lietuvos studijos po Pietų Kryžium

Straipsnis yra paremtas autoriaus ilgamete patirtim ir moksliniais tyrimais trijuose Australijos universitetuose (1965–2005). Tyrimai rėmėsi klasikine sistemų teorija (von Bertalanffy, 1967; Easton, 1965, passim). Autorius taip pat sukūrė teoretinius universitetų modelius ir tada juos patvirtino arba atme- tė empiriniais eksperimentais Tasmanijos universitete. Žvelgiant iš organizacijų teorijos pusės, reikia iš anksto pabrėžti, kad Tasmanijos universiteto lietuviškų studijų židinys nėra naujas: jis veikia jau dvidešimt aštuntus metus; ir jis pagrindinai skiriasi nuo daugumos kitų lituanistinių centrų santvarkų išeivijoje. Todėl, prieš pradedant tarptautinius palyginimus, reikia užsitikrinti, kad (anot australiško posakio) „nelyginame obuolių su apelsinais“.

RETOKAI APGYVENTI PLOTAI. Australija yra sykiu ir žemynas, ir valstybė. Žemės plotu Australija yra mažiausias žemynas, 7 682 300 kvadrati- nių kilometrų; bet, kaip valstybė, yra šešta iš didžiausių pasaulyje. Australijos vardas yra kilęs iš lotynų kalbos: australis lotyniškai reiškia „iš Pietų, pietinis“. Todėl Australija yra dažnai vadinama „valstybe po Pietų Kryžium“8. Spėjama, kad Australijos pirmieji gyventojai buvo tamsiaodžiai, vadinamieji aborigenai. Manoma, kad jie atvyko į šį žemyną prieš 40 000 metų iš Azijos, pro Naująją Gvinėją. Europiečiai tyrinėtojai atrado Australiją tik sep- tynioliktame šimtmetyje (Willemas Janszas, 1606, ir Abelis Janszoonas Tas- manas, 1643). Dar po pusantro šimtmečio anglų kapitonas Jamesas Cookas artimiau apžiūrėjo Australijos rytinį krantą (1770 m.) ir Britanija 1788 m. ten įsteigė kalinių koloniją, vardu New South Wales. „Baltųjų valdoma Aust ralija“ nuolat augo ir išsiplėtė į šešias kolonijas. Kalinių bangos toliau plau- kė į naująją koloniją, lygiagrečiai su kitais, laisvais atvykėliais – kolonistais. 1868 m. Britanija sustabdė kalinių transportą į Australiją. 1901 m. Australi- ja tapo nepriklausoma federaline valstybe (Jeans & Miller, 1988, 898–930). Jau nuo ankstyvųjų kolonizacijos laikų Australijai trūko gyventojų. Todėl vietinio prieauglio stoką reikėjo, ir tebereikia šiandien, papildyti imigrantais. Valstybinės imigracijos taisyklės dažnai keitėsi; pavyzdžiui, vienu metu Aust ralija priėmė tik baltaodžius. Bet apibendrinant galima sakyti, kad visi australai yra arba aborigenai, arba imigrantai, arba jų vaikai (toks apibrėžimas kartais pasirodo australų spaudoje, nors jo autorius liko nežinomas). Naujausiomis demografinėmis žiniomis, 2014 m. sausio 28 d. Austra- lijoje gyveno 23 367 028 gyventojų (ABS, 2014). Tarp jų buvo beveik 200 000 aborigenų. Dalis pastarųjų yra maišyto kraujo. Dauguma likusių

8 Pietų Kryžius yra žvaigždynas, matomas tik iš žemės pietinio pusrutulio.

37 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

Australijos gyventojų yra baltaodžiai, nors kitų rasių žmonių skaičius palengva auga. Aritmetiškai padalinus Australijos gyventojų skaičių iš viso žemyno plo- to, išeitų beveik po 3 gyventojus į kvadratinį kilometrą. Tačiau iš tiesų yra kitaip. 85 nuošimčiai australų yra susispietę arčiau jūros, sakykim, apie 100– 150 km platumo juosta nuo rytų, pietryčių ir pietvakarių krantų. Juo toliau nuo jūros, tuo labiau mažėja gyventojų skaičius. O žemyno vidurys yra beveik tuščias, dykumos dengia apie trečdalį visos Australijos (Jeans & Miller, 1988, 914). Gyventojai yra taip išsidėstę dėl vandens trūkumo ir dėl klimato, kuris karštėja juo toliau į šiaurę. Profesorius Johannas Georgas Adamas Forsteris (1754–1794) buvo bene pirmas tarpininkas tarp Lietuvos ir Australijos. Jis pagarsėjo, kai, drauge su tėvu grįžęs iš kapitono Cooko antrosios pasaulinės ekspedicijos (1772–1775), pirmas parašė knygą apie tą kelionę. Jau vėliau, 1784 m., Georgas Fosteris buvo paskirtas gamtos istorijos profesorium Vilniaus universiteto Collegium Medicum‘e (Merkys, 1976, 263–264). Kaip mokslininkas ir Australijos bei Ramiojo vandenyno žinovas, Georgas Forsteris dirbdamas Vilniuje pasiekė savo zenitą. Jo ypač pagarsėję rašiniai apie kapitoną Cooką (Cook the Explorer, New Holland and the British Colony in Botany Bay) ne tik apšvietė Europos skaitytojus apie naujai atrastą žemyną po Pietų Kryžium, bet taip pat teisingai numatė jo ateitį (Taškūnas, 1987, 11–20). Georgas Forsteris paskubomis išvyko 1786 m., kai Rusijos carienė Jekaterina II jį pakvietė kelionei aplink pasaulį, bet vėliau neišlaikė savo pažado.

LIETUVIAI AUSTRALIJOJE. Atvykėliai lietuviai Australijoje pasirodė jau devynioliktame šimtmetyje. Dažniausiai jie plaukė į „kengūrų šalį“ ne or- ganizuotais būriais, bet paskirai po vieną ar du; ištisų šeimų pasitaikydavo re- čiau. Atrodo, kad po atvykimo į tolimąją Australiją dauguma ateivių iš Lietu- vos pasinerdavo į australų visuomenę ir pranykdavo, nepalikę nė ženklo apie savo gyvenimą ir pasiekimus. Istorikai mažai žino apie anų laikų lietuvius. Tarsi prošvaistės lietuviškos pavardės kartais pasirodo įvairiuose dokumentuose ir suteikia trupučiuką ži- nių apie tuometinius tautiečius. Tačiau neretai rašytojams reikia pasitenkinti žmonių pasakojimais be rimtų šaltinių; arba net spėliojimais. Luda Popenha- gen (2012, 11) neseniai rašė, kad jau pirmose europiečių emigrantų bangose galėjo būti ateivių ir iš Lietuvos ir kad lietuviai išsiskyrė savo kultūra. Tačiau ji nesuteikė jokių tolesnių žinių: trūksta įrodymų, pavardžių, datų ir asmeniš- kų aprašymų. Australijon ištremtų kalinių sąrašuose buvo Carlas Plumbackas, gimęs Klaipėdoje (Memel) ir 1816 m. Londone nuteistas kalėti iki gyvos gal-

38 Lietuvos studijos po Pietų Kryžium vos; taip pat Josephas Aurora (1813) ir Ernstas Elsnoras (1833); bet stinga įro- dymų, kad jie buvo lietuviai (Popenhagen, 2012, 12–14). Laisvieji lietuviai – tai yra ne kaliniai iš Anglijos, bet privatūs atvykėliai – emigravo į Australiją dėl įvairių priežasčių. Vieni bėgo nuo ilgos caro karo tarnybos, kuri iki 1834 m. tęsėsi 25 metus. Vėliau (1834–1859) caras suma- žino rekrūtų prievolę iki 15–20 metų; o nuo 1868 – iki 10 metų. Bet tuomet sugrįžę kareiviai turėjo toliau tarnauti karo pratimuose kasmet po mėnesį, visą likusį gyvenimą (Sužiedėlis, 1975, 449–450). Kiti lietuviai emigravo ieškodami geresnio gyvenimo. Dar viena šeima, Varnai, atplaukė 1841 m. laivu Skjold, kad išvengtų religinio persekiojimo. Spėjama, kad buvo ir politinių pabėgėlių, ypač po nepavykusių 1831 m. ir 1863 m. sukilimų. Deja, apie juos irgi nėra pakankamai žinių (Popenhagen, 2012, 16). Rusijos imperija buvo okupavusi Lietuvą nuo 1795 m. iki 1916 m. Per tą laikotarpį imigrantai iš Lietuvos paprastai atvykdavo su Rusijos pasais arba kitais nelietuviškais dokumentais, o Australijos valdininkai juos neretai užre- gistruodavo rusais arba lenkais. Vien iš pavardės atspėti ateivio tautybę irgi nėra lengva. Pavyzdžiui, kokios tautybės buvo Charles Capouski? Australijos archyvuose jis buvo įrašytas kaip „Avlawiski, Lenkija“. Tik gerokai vėliau istorikė Elena Govor išsiaiškino, kad jo tikra pavardė buvo Kazimieras Čepkauskas, kad jis buvo lietuvis ir už- augo Arlaviškio kaime, netoli Kauno (Govor, 2005, 42). Jau prieš pusę šimtmečio buvo žinoma, kad Pirmajame pasauliniame kare trys lietuviai – Urnevičius, Kalinauskas ir Žygas – tarnavo Australijos pėsti- ninkų pulkuose (AIF) (Birškys et al., 1986, 12). Buvo spėliojimų, kad lietu- vių skaičius AIF daliniuose galėjo būti ir didesnis (Massov, 2007, 135–136). Tačiau teko laukti iki 2013 m., kol Tasmanijos universiteto tyrinėtojai patvirtino, kad AIF kareivių, kilusių iš Lietuvos, Pirmajame kare buvo mažiausiai trisdešimt šeši (Murphy, 2013, 10–13). Čia pateikti faktai rodo, kad mes, lietuviai, Australijoje dar neturime išsa- mesnės emigracinės istorijos nuo 1788 m. iki 1939 m. Kodėl niekas nesirūpi- na? Kodėl niekas nerodo noro imtis šito rimto ir svarbaus darbo?

POKARIO LIETUVIAI PABĖGĖLIAI. Po Antrojo pasaulinio karo Vaka- rų Vokietijoje, t. y. šiapus geležinės uždangos, atsirado apie 150 000–200 000 benamių lietuvių. Jų atsirado įvairiomis aplinkybėmis. Tai buvo pirmieji pabė- gėliai (1940 m.); 1941 m. repatriantai; 1941–1944 m. prievarta išvežtieji darbams Vokietijon; prievarta patekę į vokiečių kariuomenę arba į pagalbinę karo tarnybą; kaliniai, išvežti iš kalėjimų ir koncentracijos stovyklų; apkasų kasėjai;

39 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA evakuotų įstaigų tarnautojai ir civiliai lietuviai, kurie bėgo 1944 metais, gelbė- damiesi nuo fronto ir antrosios Sovietų okupacijos. Apie 100 000 pastarųjų pa- sitraukė iš Lietuvos, bet ne visi pasiekė Vakarus (Bartusevičius, 2012, 30–33). Anglosaksai pokario benamius praminė Displaced Persons (asmenys be savo vietos), arba sutrumpintai D.P.s = „dypukais“. Dalis benamių buvo ap- gyvendinti D.P. stovyklose, kur juos globojo ir maitino Jungtinių Tautų organizacijos: UNRRA ir paskiau IRO. Kai kurie kiti benamiai susirado privačius butus pas vokiečius. Po poros metų prasidėjo emigracija į JAV, Australiją, Kanadą, Izraelį, Vene- suelą, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Belgiją ir t. t. Į Australiją 1947–1952 m. laikotarpiu išvyko apie dešimt tūkstančių lietuvių. Tikslesnio skaičiaus ne- įmanoma nustatyti, nes oficialiuose imigrantų sąrašuose kai kurie asmenys buvo įrašyti dukart. Be to, Australijos valdininkai ne visada teisingai užra- šydavo atvykėlio tikrą tautybę, nes pagal seną britų tradiciją australai kartais nustatydavo asmens tautybę pagal jo gimimo vietą. Visi darbingo amžiaus lietuviai imigrantai turėjo pasirašyti darbo sutartį dvejiems metams ir pasižadėti be pasirinkimo dirbti Australijos valdžios nu- rodytus darbus ir gyventi tik nurodytoje vietoje. Kitaip grėsė deportacija at- gal į Europą. Australijai išprususių ateivių nereikėjo. Todėl emigracijos dokumentuose visų atvykusių lietuvių vyrų profesija buvo įrašyta „darbininkas“, o mote- rų – „tarnaitė“. Per pirmuosius dvejus metus lietuviai spėjo įnešti didžiulį indėlį į Aust ralijos ekonomiką ir susidarė gerą vardą kaip pavyzdingi, darbštūs ir taupūs atvykėliai, kurie noriai padeda vieni kitiems (Taškūnas, 2007, 55–67). Atlikę darbo sutartį, atvykėliai lietuviai galėjo pasirinkti, kuria linkme tęsti savo gyvenimą: ar (1) įsilieti į vietinę Australijos visuomenę ir tapti „ge- rais australais“, ar (2) aktyviai prisijungti prie lietuvių bendruomenių, įsikū- rusių didesniuose miestuose; ar (3) visam laikui išsikraustyti į kitą pasaulio valstybę. Kiekvienas apsisprendė pagal savo aplinkybes ir 10 000 lietuvių pa- laipsniui išsiskirstė šiomis trijomis kryptimis. Į pirmąją grupę įėjo daug mišrių šeimų ir nemaža dalis lietuvių, po sutar- ties likusių gyventi provincijoje. Jie prisitaikė prie Australijos valdžios stip rių norų, nes jau nuo pat pradžių valdžia imigrantams piršo greitą asimiliaciją (Panich, 1988, 171). Antroji grupė – atskiros bendruomenės kiekvienoje valstijoje, sujungtos į ALB (Australijos lietuvių bendruomenę), – pritraukė daug kitų lietuvių. Jie skyrėsi amžium, išsilavinimu, darbu Australijoje ir asmeniniais siekiais. Tačiau visus vienijo bendra lietuvių kalba ir pasiryžimas išsaugoti lietuvybę. Žinoma,

40 Lietuvos studijos po Pietų Kryžium ne visiems tautiečiams „lietuvybė“ turėjo tą pačią reikšmę. Šį klausimą ir asi- miliacijos visapusiškumą nagrinėjo Tasmanijos universiteto Honours studentė Erica Boas prieš penkiolika metų. Jos empiriniai duomenys, surinkti iš Tasma- nijos, parodė, kad mūsų tautiečiai sugebėjo išlikti susipratusiais lietuviais ir sykiu išpildė savo pareigas kaip Australijos piliečiai (Boas, 1999, passim). Kiekviena Australijos lietuvių bendruomenė (ALB) buvo ir tebėra puslai- kinė (part-time) ta prasme, kad Bendruomenės nariai gali dalyvauti lietuviš- koje veikloje tik laisvalaikiu. Likusį laiką jie praleidžia darbe arba kitur, tarp svetimųjų. Šiuo atžvilgiu ALB negali prilygti kompaktinio apgyvendinimo ir įdarbinimo modeliui, kurį 1946 m. VLIK‘as (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvini- mo komitetas) pakartotinai siūlė UNRRA‘i, Jungtinėms Tautoms ir kitiems organams (Bartusevičius, 2012, 445). Penktadalis pokario lietuvių imigrantų (apie 2 000 asmenų) jau pirmąjį dešimtmetį, t. y. 1948–1958 m., persikėlė gyventi iš Australijos į kitus kraš- tus, daugiausiai į JAV (Kazokas, 2003, 14). Išvykėliai apleido Australiją dėl kelių priežasčių, pavyzdžiui: - Australija nepripažino gydytojų, dantų gydytojų ir kai kurių kitų spe- cialistų kvalifikacijų; - diskriminacija darbovietėse ir krašto visuomenėje; - nepakeliamas klimatas. Australijoje likusių lietuvių skaičius nuolat mažėja. Pagal oficialius Aust ralijos gyventojų surašymus 1996 m. šiame krašte gyveno 2 758 lietuviai; o 2011 m. lietuvių skaičius sumažėjo iki 1 903 (ABS 2011, el. laiškas).

BANDYMAI ĮVESTI LITUANISTIKĄ. Greitai po „dypukų“ atvykimo į Australiją Lietuvių kultūros fondas Melburne 1950 m. rugpjūčio 6 d. nuta- rė steigti Karaliaus Mindaugo aukštųjų mokslų institutą. Institutas pakvietė apie 12 lietuvių lektorių ir pradėjo darbą 1951 m. balandžio 29 d. Neatsira- dus pakankamai registruotų klausytojų, paskaitos tapo viešomis paskaitomis. Jos vyko sekmadieniais po lietuvių pamaldų. Instituto vardas buvo sutrum- pintas į Karaliaus Mindaugo Institutą. Instituto direktorium buvo išrinktas prof. P. V. Raulinaitis, o nuo 1954 m. balandžio 23 d. – kunigas Pr. Vaseris. Pradžioje susirinkdavo apie 80 klausytojų. Po dvejų metų pasitraukė kai kurie lektoriai ir sumažėjo klausytojų skaičius. 1954 m. gale Karaliaus Mindaugo institutas sustojo veikęs (Vaseris, 1961, 235)9. Australijos lietuviai tuomet atkreipė dėmesį į vietines aukštąsias mokyk las. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Australijos universitetai augo kaip 9 Popenhagen (2012, 215) savo knygoje yra pateikusi kitokią informaciją šita tema, bet jos šaltinis nebuvo nurodytas.

41 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA ant mielių. 1939 m. Australijoje veikė tik 6 universitetai su 14 236 studentais. Po karo (1946 m.) studentų skaičius buvo pašokęs iki 25 585 ir vis dar kilo toliau. Reikėjo skubiai praplėsti senuosius universitetus ir statyti naujus. Dvidešimtojo šimtmečio gale, 1999 m., jau veikė 36 valdžios dalinai finan- suojami centriniai universitetai, kurių žinioje dirbo virš 150 atžalinių univer- sitetų (campuses). Studentų skaičius tuomet viršijo du trečdalius milijono – 686 200 (Taškūnas, 2005, 51). Dar po keturiolikos metų (2013) Australija didžiuojasi turinti daugiau kaip milijoną universiteto studentų. Nepaisant tokio įspūdingo aukštųjų mokslų išsiplėtojimo, nė vienas Australijos universitetas neįsteigė nei lituanistikos, nei baltistikos katedros. Net ir mažesniu mastu universitetuose nepasirodė nė viena kuklesnė Lietuvai skirta mokslo programa. Lietuvių bendruomenės ir pavieniai asmenys nenuleido rankų. Jie toliau visaip veikė, kad įvestų lituanistikos studijas bent į vieną Australijos univer- sitetą10. Jie pakartotinai tarėsi su universitetų atstovais, beldėsi įtakingiems žmonėms į duris, rašė prašymus, iš politikų prašė paramos... ir taip be paliovos iki 1987 m., bet nieko nepasiekė. Čia trumpai paminėsime tik keturis ban- dymus. Visa veikla yra smulkiau aprašyta ir išnagrinėta knygoje Lithuanian Studies in Australia („Lietuviškos studijos Australijoje“); toliau pateikiamos ištraukos yra paimtos iš to leidinio (Taškūnas, 2005, passim)11: „1966 m. keli Melbourno lietuviai, su Antanu Krausu priešakyje, tris ar keturis kartus posėdžiavo su profesorium Forsyth ir kitais LaTrobe universite- to atstovais. Tų posėdžių metu lietuvių atstovai išdėstė, kodėl Australijoje bū- tinai reikėjo įsteigti lituanistikos kursus ir kad LaTrobe ypač tiktų šiam tikslui. LaTrobe buvo dar vienas naujas universitetas, kuris buvo atidarytas kitais (1967) metais. Po ilgų derybų nieko neišėjo: LaTrobe negalėjo padėti lietuviams be didelės sumos pinigų, o lietuviai nepajėgė sutelkti tokių finansų.“ „1967 m. ALB pirmininkas Simas Narušis pasiūlė dosnią piniginę auką Vakarų Australijos universitetui (UWA), jei universitetas sutiktų įvesti lituanistikos kursą (Baltutis, 1983, 346). UWA universiteto administratorius (De- puty Registrar D. Dunn) atsakė, kad universitetas visada mielai priima aukas, bet tik aukas be sąlygų.“ „1974 m. į Monash (Melbourne) universitetą atsikėlė naujas rusų kalbos profesorius dr. G. Jiri Marvan. Šis čekų kilmės kalbininkas buvo studijavęs kelias kalbas, tarp jų ir lietuvių lingvistiką. Profesoriaus G. J. Marvan‘o pa-

10 Nors literatūroje žodis lituanistika paprastai reiškia tik „lietuvių filologiją“, šio straipsnio autorius vartoja lituanistiką ir Lietuvos studijas kaip platesnius sinonimus, apimančius visokias universitetų studijas apie Lietuvą ir lietuvius, įskaitant, žinoma, ir filologiją. 11 Ištraukų kalba netaisyta (red. pastaba).

42 Lietuvos studijos po Pietų Kryžium prašyti, pavieniai Australijos lietuviai ir Australijos Lietuvių Fondas (ALF) 1974–1975 m. suaukojo beveik $ 3 200. Anais laikais tai buvo stamboka suma. dr. G. J. Marvan‘ui jos reikėjo, kad University of Michigan Press (JAV) galėtų išleisti jo knygą Modern Lithuanian Declension („Linksniavimas mo- dernioje lietuvių kalboje“). ALF taip pat sutiko būti šio leidinio finansiniu garantu iki galo, ir knyga pagaliau pasirodė 1978 m. Profesorius G. J. Marvan toliau darbavosi Monash‘o universitete iki 1990 m. (jo išvykimo data dar nepatvirtinta: galėtų būti 1992 m.). Tuo laikotarpiu, beveik du dešimtmečius, Petras Sungaila ir daug kitų Australijos lietuvių ėmėsi žygių, tikėdamiesi, kad prof. G. J. Marvan įves pilną trejų metų lietuvių kalbos programą Monash universitete, Bakalauro laipsnio apimtyje. Tačiau šios viltys nepasitvirtino. Žemesniame švietimo (t. y., mokyklų) lygyje profesorius G. J. Marvan prisidėjo prie lietuvių kalbos pripažinimo abitūrai [HSC = High School Certificate] (Sabaliauskas, 2008, 365); bet prof. G. J. Marvan‘o įnašas Lietuvos studijoms tuo ir baigėsi. Monash universitete prof. G. J. Mar- van dėstė tik vieną mažytį lituanistika nuspalvintą studijų vienetą, prieinamą vien trečių metų studentams, studijavusiems skavų kalbas.“ „1980 m. Melbourne buvo įsteigtas Lietuvos Studijų Komitetas, kuris pradžioje veikė drauge su latviais. 1981 m. rugpjūčio mėn. ALB pertvarkė šį komitetą ir jis dar penkerius metus dirbo savarankiškai. Australijoje tada buvo „daugiakultūros“ (multiculturalism) laikai ir 1980 m. pabaigoje Austra- lijos valdžios politikai buvo pažadėję krūvą pinigų svetimų kalbų (suprask: svarbiausių emigrantų kalbų) mokymui. Komiteto nariams netrūko pasišven- timo ir energijos; bet lituanistika liko neįvesta kaip pilnateisė disciplina nė į vieną universitetą.“

KUKLŪS PRAGIEDRULIAI. Nepaisant ilgametės nesėkmės, maži ir trum palaikiai „lietuviški“ kurseliai triskart pasirodė Australijos universitetuose ir vėl pranyko: 1. Kas antrus metus nuo 1976 m. ir 1982 m. Australijos valstybiniame universitete (ANU) Kanberoje buvo dėstomas pradinis penkių savaičių lietu- vių kalbos kursas, naudojant Dambriūno et al. tekstą. Lietuvių kalba čia buvo ne atskiras dalykas, bet platesnio trečiųjų metų Linguistics B3 (Indo-European) kurso integruota dalis. Kursas tęsėsi vieną semestrą. Jį dėstė lingvistikos lek- torius dr. Haroldas Kochas. 1982 m. jis ir jo katedra pakeitė viso kurso turinį ir į lietuvių kalbos vietą buvo įvesti hetitų tekstai. 2. Vienerius metus (1976 m.?) Gintis Kaminskas dėstė atskirus lietuvių kalbos kursus ANU padalinyje – Centre for Continuing Education. Studijavo 12 as- menų. Kursai buvo uždaryti po metų dėl studentų stokos (Baltutis, 1984, 224).

43 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

3. Kaip jau minėta, Monasho universitete vienintelis kurselis su lietuviš- ku prieskoniu buvo RU356.04 Balto-Slavic Linguistics, 1974–1990 m. Jį dės- tė pats prof. G. J. Marvanas. Pradžioje kurso oficialiame aprašyme lietuvių kalba apskritai nebuvo minima; apie ją pradėta užsiminti tik 1982 m. (Mo- nash, 1982, 209). Kursas buvo labai specializuotas iš lingvistinės teorijos pu- sės: jis neturėjo nieko bendro su pradiniu lietuvių kalbos mokymu. Jis buvo prieinamas tiktai III arba IV metų studentams.

NAUJAS KELIAS LIETUVIŠKOMS STUDIJOMS. 1987 m. Tasmanijos universitete prasidėjo Lietuvos studijos, įvestos nauju keliu. Šios studijos išsi- plėtė į penkias šakas ir sėkmingai tebevyksta šiandien, po 27 metų. Tasmanija yra Lietuvos didumo sala, į pietus nuo pagrindinio Australijos žemyno. Tasmanija priklauso Australijai kaip jos mažiausia, šeštoji, valstija. Tasmanijoje dabar gyvena tik apie 30 lietuvių. Tasmanijos universitetas yra ketvirtas pagal senumą visoje Australijoje (Davis, 1990, passim). Į Tasmanijos universitetą Lietuvos studijos atėjo sekdamos vadinamuo- ju Taškūno modeliu. Naudojant šitą naują būdą, pačiame universitete niekas nepasikeitė. Nereikėjo ieškoti prieglaudos kurioje nors katedroje ar rašyti prašymus. Pradžia buvo padaryta įsteigiant studentų sambūrį – LSS (Lithua nian Studies Society) – su vieninteliu tikslu: skatinti lietuviškas studijas. LSS sąjunga priėmė savo konstituciją, buvo įregistruota ir tapo prijungta (afi- lijuota) prie visuotinės studentų sąjungos (TUU = Tasmania University Union). „Lietuviškos studijos“ čia buvo suprantamos plačiąja prasme, bū- tent: ne tik lietuvių filologija ir lingvistika, bet taip pat visų kitų disciplinų dalys, turinčios akademinį ryšį su Lietuva ir lietuviais. Tokiu būdu Tasma- nijos LSS tapo lietuviškų studijų centru „be sienų“. Būdamas studentų orga- nizacija, LSS nepriklauso nuo universiteto vadovybės ir kitų (neretai prie- šiškų ir įtakingų) jėgų. Įsteigus LSS, buvo išrinktas „kertinis akmuo“: neapmokamas lietuviškų kursų koordinatorius. Jo pirmas uždavinys buvo verbuoti lietuviškų tyrinėji- mų kandidatus ir jiems rasti tinkamas mokslo temas, priimtinas ir LSS‘ui, ir kandidatų pasirinktoms katedroms. Koordinatorius tuomet užmezgė ryšius su katedromis ir su stipendijų įstaiga. Vietoje paskaitų lietuviškų studijų veikla Tasmanijos universitete prasi- dėjo nuo kito galo: buvo pradedama nuo mokslinių tyrimų lietuviškomis temomis (postgraduate research), kuriuos vykdė paskiri kandidatai ar absolventai jau esančiose katedrose, tų katedrų mokslo vadovų prižiūrimi. Sėkmingai užbaigęs darbą, toks kandidatas gavo universiteto aukštesnį laipsnį: Honours, Magister, arba Ph. D. Ligšiol Tasmanijoje jau yra užbaigtos ir apgintos 9 Ho-

44 Lietuvos studijos po Pietų Kryžium nours ir 3 Ph. D. disertacijos lietuviškomis temomis. Be to, yra atlikti keturi kiti stambesni lietuviškų tyrinėjimų darbai. Lietuvių kalbos kursai prasidėjo tik po šešerių metų, nuo 1993 m. Kur- sai tebevyksta ir dabar. Programose yra naudojami žinomi tekstai. Tačiau kai kuriais atžvilgiais Tasmanija skiriasi: (1) Kasmet lietuvių kalbą studijuoja tik pora lietuvių kilmės asmenų. Likusieji studentai yra australai arba kitatau- čiai be asmeniško ryšio su Lietuva. (2) Tasmanijos kursai supažindina kitų disciplinų studentus su lietuvių kalba. Kartais tai tik praplatina tokių studen- tų akiratį; bet kartais taip pat jiems atveria lietuviškus šaltinius ir naujas ty- rimų galimybes. (3) Programos keičiasi beveik kasmet, nes yra pritaikomos studentų reikalavimams. (4) Tasmanijos dėstytojai ne vien tik dėsto. Jie taip pat tyrinėja lietuvių kalbą ir su ja susijusius klausimus. Jų pasiekimai jau yra išspausdinti dviejose knygose ir daugelyje straipsnių Lietuvoje ir Australijoje. Tasmanijos modelis yra „penkiapirštis“. Be jau minėtų (i) lietuvių kalbos kursų ir (ii) mokslinių tyrinėjimų, kurie veda prie universiteto aukštesniųjų laipsnių, likę trys šio modelio elementai yra: (iii) 1 700 tomų (ir vis dar au- ganti) lietuviška biblioteka Tasmanijos universitete; (iv) kasmetinės stipendi- jos ir (v) Lietuvos propagavimas. Šitam tikslui tarnauja: viešos paskaitos, LSS knygų leidyba ir referuotas žurnalas anglų kalba Lithuanian Papers („Lietu- viški lakštai“), kuris jau eina 28 metus. Taškūno modelis nėra išlaužtas iš piršto. Šis modelis yra 30 metų teo- rinių ir empirinių tyrinėjimų rezultatas. Jo nuodugni analizė parodė, kodėl Australijos universitetuose nėra lituanistikos. Svarbiausios priežastys buvo: (1) rinkos paklausa, (2) vidiniai pakeitimų agentai, (3) bendra kursų struktū- ra, (4) organizacijos ir visuomenės „klimatas“, (5) tinkamas laikas, (6) lietuvių bendruomenė, (7) akademiniai argumentai, (8) valstybės politika ir pažiū- ros į imigrantus, (9) valdžios politika dėl universitetų finansavimo (Taškūnas, 2005, 143–158). Spaudžiami federalinės valdžios, Australijos universitetai dabar vis labiau žiūri, kad kiekvienas jų kursas „apsimokėtų“. Nenuginčijama, kad lituanistika turi didelę mokslinę vertę, erudicinį patrauklumą, ilgą istoriją ir svetimtaučiams pagerina jų gimtosios kalbos mokėjimą. Tačiau universitetai tokiais akademi- niais pliusais nebesidomi, jeigu lituanistika nepajėgia jiems kasmet pristatyti di- delių būrių naujų studentų ir papildyti universiteto kasą (Cater, 2014, 10).

IŠVADOS. Australijoje Lietuva ir lietuviai yra mažai žinomi, o kartais vi- siškai nežinomi. Tačiau mažai tautai, kaip lietuviams, labai reikia kuo daugiau draugų ir rėmėjų užsienyje. Čia tarptautinės lietuviškos studijos gali daug pa- sitarnauti, ypač kada jos yra plačiau įpintos į kitų kraštų mokslo programas.

45 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

Kaip praeityje, taip ir dabar pasaulio universitetai yra gerokai autono- miškos mokslininkų bendruomenės. Nepaisant to, Australijoje aukštuosius mokslus iš dalies išlaiko valdžia, savo paramą apskaičiuodama pagal studentų skaičių ir kitus dydžio matus. Užtat universitetai jaučia pareigą savo mokymo programas irgi sudaryti pasiūlos ir paklausos principais, sykiu skaičiuodami studentų galvas kiekviename kurse. Kitas būdas pradėti lietuviškas studijas universitete yra surasti dėstytoją ar profesorių, jau dirbantį tame pačiame universitete, kuris turi atitinkamas lietuviškas kvalifikacijas ir kuris sutiktų šalia savo tiesioginių pareigų dėstyti lietuviškus kursus. Tokie asmenys yra reti, ir Australijos lietuviams nepavyko rasti ką nors panašaus. Latviams pasisekė geriau: prancūzų kalbos profesorius Trevoras Fennellis Flindersas universitete (Adelaidėje) ilgesnį laiką taip pat dėstė pilną trejų metų latvių kalbos kursą. Vėliau jis net išplėtė tą latvių kalbos kursą iš Pietų Australijos į Melburną ir Sidnėjų. Alternatyvi sistema Tasmanijoje jau spėjo parodyti savo pranašumą. Ji yra pigesnė ir duoda daug pliusų lietuviškoms studijoms, pavyzdžiui, tarp kitko: - Dabartinei vietinio universiteto tvarkai nereikia jokių pakeitimų ar priedų. - Lietuvos studijos nėra pririštos prie vieno universiteto tarnautojo ir nėra atskaitingos vienai katedrai. Studijos gali būti vykdomos keliose katedrose iš karto. - Tasmanijos universitete nuo 1987 m. veikiąs „Taškūno modelis“ nėra užpatentuotas ar kitaip suvaržytas. Jį gali naudoti visi, kas tik nori. - Piniginės aukos ir palikimai lietuviškoms studijoms eina per LSS komiteto rankas ir lieka LSS kontrolėje... ir t. t. Prieš plečiant globalizaciją, reikėtų būtinai patenkinti bent porą sąlygų: 1. Reikia nuspręsti, kokia būtų bendra globalizacijos apimtis: tai yra, ar plėsti tik lituanistiką siauresne filologine prasme, ar skleisti visas Lietuvos studijas, pasiekusias tarptautinį lygį ir pajėgiančias sudominti kitų kraštų moks- lininkus? 2. Reikia įsteigti naują greito tarpvalstybinio mokslininkų susižinojimo procedūrą. Tasmanijos studentai, absolventai ir dėstytojai mielai užmegztų asmeninius ryšius su jų srities specialistais Lietuvos universitetuose. Ir ne tik užmegztų, bet ir palaikytų tokius ryšius, nuolat apsikeisdami nuomonėmis ir tyrimų rezultatais.

ŠALTINIAI ABS Population Clock 2014. http://www.abs.gov.au/ausstats/[email protected]/mf/3101.0. ABS 2011 Census. El. laiškas [email protected] – A. Bucinskas, 2013 m. lapkričio 15 d.

46 Lietuvos studijos po Pietų Kryžium

Baltutis V. et al. (eds.), 1983, Australijos lietuvių metraštis II. Adelaide: ALB ir ALF (Australijos lietuvių bendruomenė ir Australijos lietuvių fondas). Birškys B. & A., Putninš A. L., Salasoo I., 1986, The Baltic Peoples – Lithuanians, Latvians, Estonians – in Australia. Melbourne: AE (Australasian Educa) Press. Boas E., 1999, ‘Leading dual lives’, Lithuanian Displaced Persons in Tasmania. B. A. Honours Thesis (History and Classics). Hobart: University of Tasmania. Cater N., 2014, Demand-driven model devalues degrees. – The Australian, January 7, 10. Čeičys E. A., 2011, Australia did not want us. – Lithuanian Papers 25, 13–16. Davis R., 1990, Open to Talent: The Centenary history of the University of Tasmania, 1890–1990. Hobart: University of Tasmania. Easton D., 1965, A systems analysis of political life. New York: Wiley. Gregg T., 1997, Hurray for Hollywood: Lithuanians on the silver screen. – Lithu- anian Heritage 4 (3), 16–19. Jeans D. N., Miller J. D. B., 1988, Australia. – [In:] Zeleny R. O., 1988, The World Book Encyclopedia A – Volume 1. Chicago: World Book Inc. Kazokas G. E., 2003, Lithuanian Artists in Australia, 1950–1990. Melbourne: Eu- rope – Australia Institute. Massov A., McNair J., Poole Th., eds., 2007, Encounters under the Southern Cross: Two centuries of Russian-Australian relations, 1807–2007. Adelaide: Crawford House Publishing. Merkys V. (ats. red.), et al., 1976, Vilniaus universiteto istorija, 1579–1803. Vilnius: Mokslas, 263–264. Monash University (1972–1992), Faculty of Arts Handbook (published annually). Clayton, Vic.: Monash University. Murphy St., 2013, Lithuanian ANZACS: Research continues. – Lithuanian Papers 27, 10–13. [NEPASIRAŠYTAS], 2007, All you wanted to know. – Lithuanian Papers 21, 36. Panich C., 1988, Sanctuary? Remembering postwar immigration. Sydney: Allen and Unwin. Popenhagen L., 2012, Australian Lithuanians. Sydney: University of NSW Press. Sabaliauskas A., 2008, Marvan, Jirzi (Jiržis Marvanas). – [In:] Visuotinė lietuvių enciklopedija XIV. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 365. Sužiedėlis St., 1975, Recruit. – [In:] Sužiedėlis St., ed., 1975, Encyclopedia Lituani- ca IV. Boston, Mass.: Juozas Kapočius/EL Publishers, 449–450. Taškūnas A. P., 1987, Captain James Cook and Georg Forster: Australia‘s first link with Lithuania. – Lithuanian Papers I, 10–20. Taškūnas A. P., 2002, Developing a framework for Lithuanian studies in Australian universities: A model for understanding the adoption, or non-adoption, of low demand language courses in higher education. Hobart: Faculty of Education, University of Tasmania (Ph.D. disertacija).

47 BALTISTIKA GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS IR LIETUVIŲ TAPATYBĖS PROBLEMA

Taškūnas A. P., 2005, Lithuanian Studies in Australia: The case for low-demand language and cultural courses in higher education. Hobart: TUU Lithuanian Studies Society. Taškūnas A. P., 2007, Lithuanians in Australia. – Lithuanian Papers 21, 55–67. Vaseris, kun. P., 1961, Karaliaus Mindaugo Institutas. – [In:] Vėteikis J., et al., red., 1961, Australijos Lietuvių Metraštis I. Sydney: ALB/Mūsų Pastogė, 235. Zabarskaitė J., Meiliūnaitė V., 2008, Lietuvių kalbos institutas ir Baltistikos centrai: bendradarbiavimo kronika, 2007–2008 metai. Informacinis leidinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LITERATŪRA Bartusevičius V., 2012, Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje, 1945–1951. Vilnius: Versus aureus. Baužienė O., 1996, Mano gyvenimo prisiminimai. Adelaide: Family of Anna Bauze Senior. Dahlloef U., 1977, Reforming Higher Education and External Studies in Sweden and Australia. Uppsala: Almqvist & Wiksell International. (Acta Universi-tatis Up- saliensis, Uppsala Studies in Education 3). Eidintas A., 1993. Lietuvių Kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis. Fennell T. G., Johansons H. (eds.), 1989, Baltic Studies I. Melbourne: The Australa- sian Section of the Association for the Advancement of Baltic Studies. Fennell T. G., Johansons H. (eds.), 1996, Baltic Studies II. Melbourne: The Austra- lasian Section of the Association for the Advancement of Baltic Studies. Gregg T., 1997, Hurray for Hollywood: Lithuanians on the silver screen. – Lithuanian Heritage 4 (3), 16–19. Kasekamp A., 2010, A History of the Baltic States. Houndmills, UK: Palgrave Macmillan. Lithuanian Papers (nuo 1987). Annual journal published by the Lithuanian Studies Society at the University of Tasmania. Hobart, Tas., Australia. Marginson S., Considine M., 2000, The enterprise university: Power, governence and reinvention in Australia. Oakleigh, Vic. (etc.): Cambridge University Press. Sužiedėlis S., ed., 1970–1978, Encyclopedia Lituanica 1–6. Boston, Mass.: Juozas Kapočius/EL Publishers. Šeštokas J., 2010, Welcome to Little Europe. Sale, Vic.: Little Chicken Publishing. Taškūnas A. P., 1982, University policy-making in Australia and Lithuania: A comparative study. Hobart: University of Tasmania. Taškūnas A. P., 1984, Dissidence in Lithuania. Melbourne: APSA. Taškūnas A. P., 2005, Lithuanian Studies in Australia: The case for low-demand language and cultural courses in higher education. Hobart: TUU Lithuanian Studies Society.

48 Lietuvos studijos po Pietų Kryžium

Vardys V. St. (ed.), 1965, Lithuania under the Soviets: Portrait of a nation, 1940–1965. New York: Frederick A. Ptaeger. Zavadskis V. & Kurtinaitė-Aras I., 2013, Children of Siberia: Memoirs of Lithuanian exiles. Transl. Živilė Gimbutas. Kaunas: Naujasis lankas.

Lithuanian Studies in Australian Universities SUMMARY Australia is a the furthest continent from Lithuania. As a self-governing modern state, the Commonwealth of Australia is among the world‘s younger countries: it is barely 226 years old. During the first one and a half centuries of its existence, the number of Lithuanians migrating to Australia was too insignificant to leave a lasting mark. After the Second World War, however, about 10,000 Lithuanian displaced persons came to Australia as indentured labourers. They made an important contribution to the country‘s economy and culture. During the same period, Australian universities grew at an unprecedented pace. The 1939 prewar enrolment of 14,236 students in Australia‘s six universities jumped to 25,585 by 1946; and student numbers have kept rising rapidly to the present day. This has called for a hurried expansion of the existing universities and the creation of new ones. Today, Australia has about a million university students. For many years, the Australian Lithuanian Community (ALB) has hoped that this growth of tertiary education would open up new possibilities for Lithuanian Studies at the tertiary level. Despite the extensive lobbying by the ALB for almost 40 years (1948–1986), no Australian university took the initiative of starting up Lithuanian courses or introducing any other programmes about Lithuania and its people. In 1947, Lithuanian Studies were finally launched at the University of Tasmania. These studies were introduced in an innovative way, based on systems analysis and a fresh solution of the traditional problems created by low-demand courses. Lithuanian Studies have been functioning successfully at the University of Tasmania ever since. Quite a lot has been achieved to date (2014). The valuable experience Lithuanian Studies have accumulated in Australia during the 20th century should provide a valuable resource for future globalization.

49 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI, KULTŪRINIAI RYŠIAI

Zofija Babickienė Mykolo Romerio universitetas (Vilnius, Lietuva)

Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalbotyra

ESMINIAI ŽODŽIAI: bendroji kalbotyra, bendrosios kalbotyros sąvokos, kalbotyros šakos, lietuvių kalbos akcentinė sistema, lietuvių kalbotyra, semiologinė gramatika, veiksmažodžių sistema

Lietuvių kalbotyroje apie Jurijų Stepanovą (1930–2012) – bendrosios kalbotyros mokslininką, vieną žymiausių indoeuropiečių, romanų, baltų ir slavų kalbų tyrėją – rašyta nemažai. Dalis jo darbų glaustai minimi „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje“ ir „Lietuvių kalbos enciklopedijos“ keliose lai- dose (Sabaliauskas, 1982, 132–134; LKE, 1999, 601–602; 2008, 513). Šiek tiek lingvistinės istoriografijos apie žymiojo mokslininko darbus randame leidinyje „Rytų slavų kalbininkai lituanistikos baruose“ (Palionis, Sabaliauskas, 1990, 79–80). Mokslininko 70-ies metų sukakties proga jo mokiniai apie savo Profesoriaus mokslo darbus ir išskirtinį pedagoginį talentą bendrais bruo- žais supažindina skaitytoją leidinyje „Acta Linguistica Lithuanica“ (Vencku- tė, Garšva, Poliakovas, 2002, 223–227). Netekus įžymaus baltisto akademiko J. Stepanovo, jo mokiniai, kalbėdami Lietuvių kalbos instituto vardu, sakė, kad „iš vyresniųjų Rusijos mokslininkų J. Stepanovas bene daugiausia yra nu- sipelnęs lituanistikai: lietuvių ir kitų baltų kalbų duomenis naudojo bendrosios kalbotyros ir slavistikos studijose“ (Garšva, Naktinienė, 2012, 11). Visa J. Stepanovo darbų bibliografija yra išleista Maskvoje, Rusijos mokslų akademijos leidinyje 26-oje Literatūros ir kalbos serijoje (Степанов, 2000). Tyrimo tikslas – apžvelgti J. Stepanovo mokslo darbus12 bendrame kalbotyros mokslo kontekste daugiausia dėmesio skiriant lietuvių kalbos reiškinių tyrimui. Šio sumanymo imtasi todėl, kad iki šiol nėra tinkamai apibendrinta mokslininko idėjų reikšmė teoriniams lietuvių kalbotyros klausimams. Lietu-

12 Imtis šios temos paskatino prof. dr. Gintautas Akelaitis, kuriam noriu už tai padėkoti.

50 Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalbotyra vių kalbotyroje nėra išnagrinėta lietuvių kalbos reiškinių svarba konkretiems kalbos mokslo lygmenims, nenustatyta, kokiam kalbos mokslo lygmeniui tirti daugiausia remiamasi lietuvių kalbos pavyzdžiais. J. Stepanovo mokslinių idė- jų reikšmė lietuvių kalbotyrai yra tokia didelė ir įvairi, kad viename straipsnyje neįmanoma visko apžvelgti, todėl čia nagrinėjami tik kai kurie aspektai. Tyrimo objektas – tie Jurijaus Stepanovo mokslo darbai, kuriuose nag rinėjama senųjų slavų ir baltų kalbų – daugiausia lietuvių – veiksmažodžio darybos ir kaitybos sistema, nagrinėjamos svarbiausios leksikologijos ir semantikos problemos. J. Stepanovo metodologinėms ištakoms suvokti šiek tiek pasinaudota monografija „Язык и культура. Факты и ценности“ (Москва 2001), kuri buvo išleista mokslininko 70-ies metų sukakties proga. Tyrimas atliktas taikant sisteminį analitinį metodą. Pagal turinį lituanistiniai J. Stepanovo darbai skirstomi į tris grupes: pirmoji grupė skirta baltų (daugiausia lietuvių) ir slavų (rusų ir kt.) kalbų veiks- mažodžių sistemai, antrąją grupę sudaro lietuvių kalbos sintaksės tyrimai, svarbu, kad lietuvių kalbos pavyzdžiai siekia indoeuropietiškąjį sakinio mo- delį. Trečioji lituanistinių darbų grupė priklauso lietuvių kalbos akcentologijos tyrimams (Родионов, 2001, 422, 428, 430). Vertinant mokslininko darbų svarbą apskritai lietuvių kalbotyrai lituanistinių J. Stepanovo darbų barą dar reikia pildyti ir plėsti.

JURIJAUS STEPANOVO MOKSLINIAI RYŠIAI SU LIETUVIŲ KALBI- NINKAIS. 1962 m. J. Stepanovas pirmą kartą apsilankė Vilniuje ir Seredžiuje. Per kelias vasaras gerai išmokęs lietuvių kalbą, pats lietuviškai kalbėjęs, lietuvių kalbos pavyzdžius panaudojo diskutuojamoms baltistikos, indoeuropeistikos problemoms spręsti. Nuo 1962 m. ėmė dalyvauti sąjunginėse ir tarptautinėse baltistų konferencijose Vilniuje ir Rygoje. Ir dar: nuo 1962 m. J. Stepanovas vadovavo Bendrosios ir lyginamosios istorinės kalbotyros katedrai Maskvos universitete. Jo vadovaujamoje kated roje ir jo iniciatyva buvo įsteigta specializacija „Kalbinių sistemų tipologija“, į kurios programą buvo įtraukta lietuvių kalba. J. Stepanovas ir jo mokiniai dėstė laisvai pasirenkamą lietuvių kalbos kursą. Šio kurso paskaitos Maskvos universitete sutraukdavo daug studentų ir anuometinių aspirantų (doktoran- tų). Kaip teigia buvę jo mokiniai, tarp jų ir J. Stepanovo vadovaujami lietuviai aspirantai, paskaitų jie klausydavosi net po kelis kartus, nes profesorius pateikdavęs vis naujos informacijos, jo paskaitose būdavo gvildenama vis kita aktuali teorinė ar metodologinė problema. Kaip lietuvių kalbininkų ugdytojas, dėl savo pasirengimo ir plataus ling vistinio akiračio galėjęs bent iš dalies kompensuoti tai, ko trūko į konkrečių

51 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI kalbos reiškinių analizę pasinėrusiems lietuvių kalbininkams, J. Stepanovas buvo šešių žymių Lietuvos kalbininkų: Kazimiero Garšvos „Слоговые ак- центы в фонологической системе (на материале литовского языка)“ (1977), Stasės Krinickaitės „К общей теории глагольной переходности (на материале литовского языка)“ (1980), Gertrūdos Savičiūtės-Naktinienės „Предикаты цели и предикаты каузации (на материале флективных индо европейских языков)“ (1980), Olego Poliakovo „Сравнительное истори- ческое (индоевропейское) языкознание в России в конце XIX в начале XX века“ (1985), Skirmanto Valento „Сложное слово и синтаксическая конструкция. Праиндоевропейская модель в балтийских языках“ (1980), Reginos Venckutės „Литовский аблаут (современное состояние и индо европейская модель“ (1971) – filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertacijų mokslinis vadovas. Svarbi J. Stepanovo veikla – filologijos mokslų daktaro (dabar – habilituo- to daktaro) disertacijų oponavimas tuo metu, kai Lietuvoje buvo ginamos pir- mos šios rūšies disertacijos ir dėl to nebuvo kam jų oponuoti. 1967–1984 m. Vilniaus universitete jis buvo Jono Kazlausko „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“13 (1967), Kazimiero Musteikio „Rusų ir lietuvių kalbų gretina- moji morfologija“ (1972), Aldonos Paulauskienės „Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos“ (1981), Alekso Girdenio „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“ (1983), Alberto Rosino „Baltų kalbų įvardžiai“ (1987) daktaro disertacijų oficialusis oponentas.

JURIJAUS STEPANOVO INDĖLIS Į KONKREČIUS KALBOS MOKS- LO LYGMENIS. J. Stepanovas – vienas žymiausių vadinamųjų sovietinių lai- kų Maskvos lingvistinės mokyklos atstovų, kalbotyros istorijoje – tai „naujojo realizmo“ pradininkas. Remiantis paties Stepanovo aiškinimu, naujasis rea- lizmas – tai tokia kalbos filosofijos ir įvardijimo14 filosofijos (rus.философии имени) kryptis, kurios šalininkai teigia, kad už kalbos dar egzistuoja idėjų, universalijų konceptų, loginių tiesų, kai kuriais atvejais ir etinių tiesų, kurios nėra formuojamos kalbos pagrindu (Степанов, 1998, 581). Rašydamas bendrosios kalbotyros, semiotikos (beje, bendravęs su Juliumi Greimu) ir ypač indoeuropeistikos darbus, mokslininkas neapsieina be lituanistikos ir apskritai baltistikos. Jo moksliniai interesai susiformavo nuo Filipo Fortuna- tovo laikų iki šiol nenutrūkstamos tradicijos tyrimų erdvėje, kur lietuvių kalba, kaip viena seniausių indoeuropiečių kalbų, užima svarbią vietą.

13 Disertacijų pavadinimai pateikiami išversti į lietuvių kalbą. 14 Verčiant šį terminą iš rusų kalbos žr. Даль, 1955, 43.

52 Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalbotyra

Lituanistikai skirtų straipsnių ir straipsnių serijų J. Stepanovas parašė apie 20. Dalis jų išspausdinta „Baltistikoje“, kiti – Maskvoje leidžiamuose kalbos mokslo žurnaluose. J. Stepanovas tyrė lietuvių (ir baltų) kalbų veiksmažo- džių istoriją. Pirmame lituanistiniame straipsnyje jis nagrinėjo supletyvinės pagrindinių veiksmažodžio būti, yra, buvo formų paradigmos 3 asmens yra kilmę (Степанов, 1970, 193–196). Stepanovo manymu, forma yra gali būti kildinama iš sujungiamojo jungtuko ir, kuris įformintas kaip veiksmažodžio 3 asmens rodiklis (Степанов, 1970, ibidem, 193). Šiai idėjai pagrįsti autorius pasitelkia du metodinius principus: formalųjį ir semantinį, kurie itin svarbūs vėlesniems lietuvių kalbotyros tyrimams. Vėliau, praėjus daugiau negu pen- kiolikai metų, šią temą detaliau argumentavo kitose publikacijose. Monogra- fijoje „Vardažodžiai. Predikatai. Sakiniai“ (1981) J. Stepanovas, remdamasis kitų kalbų, tarp jų ir lietuvių kalbos, pavyzdžiais, gvildena veiksmažodžių sistemos formavimosi procesus, istorinės sintaksės dalykus, apskritai – semio- loginės gramatikos problemas. Skiriami trys veiksmažodžio kaip universalios kategorijos tipai: graikiškasis, slaviškasis ir baltiškasis. Pastarasis – baltiškasis tipas – apima dviejų skirtingų veiksmažodžių paradigmas, kurioms būdinga bendroji indoeuropietiškoji balsių kaita (abliautas). Šiam tipui priklauso bū- senos ir veiksmo veiksmažodžiai, kurių leksinės reikšmės yra labai nutolusios, pvz., busti, bunda, budo – bausti, baudžia, baudė. Toliau konstatuojama, kad esama baltų ir slavų kalbų priežastinių ir iteratyvinių veiksmažodžių paralelių, pvz., budyti (// būdyti) (Степанов, 1981, 316). Analizuodamas senosios grai- kų kalbos aoristo formas autorius aptinka formaliųjų ir semantinių veiksma- žodžio kamieno ryšių, pvz., (pa)lieka – (pa)liko; melžia – milžo; merkia – mirko (Степанов, 1981, 317). Akivaizdu, kad lietuvių kalbos pavyzdžiais akademikas naudojosi remdamasis ne vien bendrine, bet visa lietuvių kalba, moks- liniams teiginiams pagrįsti imdamas daugiausia tam tikram plotui priklau- sančias veiksmažodžio formas, pvz., milžti produktyviai aptinkama žemaičių tarmės plote (LKZe). Formaliai iliustracijoms imdamas būtojo laiko formas, tokias kaip lenda – lindo / lindojo / lindė-jo, lindoti; velka, vilko, vilkė-jo (vilkė- ti), autorius pavartoja ir dirbtinių, kalbos sistemoje neegzistuojančių formų: tokia pateikta veiksmažodžio kirpė-jo (kirpėti) forma (Степанов, 1981, 319). J. Stepanovo lingvistinės idėjos itin svarbios bendrajai kalbotyrai. Rem- damasis lietuvių kalbos pavyzdžiais, jis apibrėžė morfologijos termino diate- zė sampratą (Степанов, 1981, 315). Diatezę suprantame kaip veiksmažodžio formų nustatymą ir skyrimą pagal rūšies kategoriją. Interpretuodamas baltų ir slavų kalbų pavyzdžius mokslininkas kelia hipotezę, kad baltų ir slavų veiks- mažodžio sistemoms būdingas vienodas prototipas, kurį jis nustato korelia- cijos principu „rūšis – diatezė“ (Степанов, 1981, 323). J. Stepanovo tyrimai

53 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI rodo, kad baltų ir slavų kalboms būdingas tam tikras senasis židinys, vadina- masis branduolys, kurį galima nustatyti lyginant lietuvių ir latvių kalbas ir senąją slavų ir senąją rusų kalbą. Veiksmažodžio sistema kaip tik ir sudaro to senojo židinio, arba vadinamojo branduolio, centrą, kuris vėliau, remiantis E. Kubriakovos komentarais, skyla į dvi šakas (Степанов, 2000, 19). Analizuodamas struktūrinius kalbos elementų santykius, mokslininkas, remdamasis to laikotarpio kalbotyros idėjomis, naujai interpretuoja F. de So- siūro proindoeropiečių balsių sistemos rekonstrukciją, kurią nagrinėdamas daugiausia dėmesio skiria lietuvių kalbos vokalizmui. Kaip didžiausią F. de Sosiūro mokslinį atradimą – lietuvių kalbos kirčiavimo sistemos rekonstruk- ciją – J. Stepanovas mini dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad baltų- slavų kalbų grupės – lietuvių kalbos – pavyzdžiai yra svarbūs kuriant metodų apžvalgą, tiksliau tariant, ne tik skyrių „Pirminis algebrinis F. de Sosiūro metodas. „Stebimosios (realiosios išreikštos) begalybės“, „Nestebimosios (nere- aliosios neišreikštos) begalybės“, „abstrakčiojo proceso“ sąvokos“, bet ir kitas monografijos dalis. Antra, J. Stepanovo manymu, akcentinės lietuvių kalbos paradigmos pagal sudaromųjų elementų skaičių ir kokybę – idealus lingvistinio modeliavimo laukas (Степанов, 2004, 59). Nauja tai, kad J. Stepanovas, formuluodamas problemą apie lietuvių kalbos dinaminę ar toninę kirčio pri- gimtį, ima vartoti proceso sąvoką, patikslindamas šį terminą ir pavadindamas abstrakčiojo proceso sąvoka, kuri vėliau buvo ištobulinta generatyvinės kalbotyros atstovų. Remdamasis F. de Sosiūro teorija J. Stepanovas suformuluoja įdomią idėją apie tai, kad akcentinė lietuvių kalbos sistema esanti algebrinė pagal santykį su tiriamais objektais kaip tam tikros rūšies abstrakčiais reiški- niais. Jo manymu, „kirčiavimo sistemos paradigmoms priklauso ne tik realiai, bet ir potencialiai kirčiuojamos žodžių formos, tarp kurių, beje, gali būti ir tokių žodžio formų, kurių skiemenys niekada nebus kirčiuojami“ (Степанов, 2004, 63). Dar, mokslininko teigimu, įdomu tai, kad, vertinant lietuvių kalbos akcentinę sistemą tiek statiškai, tiek dinamiškai, svarbiausios kalbos sistemos formos yra tos, kurios tuo pačiu metu priklauso ir abstrakčiosioms, ir konkrečiai realizuotoms akcentinėms paradigmoms. Taigi pamatinėmis kalbos sistemos paradigmomis laikomos ne 1-oji ir 4-oji, o 2-oji ir 3-ioji. Interpretuodamas tokias bendrosios kalbotyros sąvokas, kaip katalizė, im- plikacija, determinacija, papildomoji distribucija ir kt., J. Stepanovas tyrimų re- zultatams apibendrinti vartoja lietuvių kalbos pavyzdžius. Jais remiantis daroma išvada, kad tikroji kirčių realizacija priklauso nuo bendrojo implikacijos (determinacijos ir reakcijos) santykio (Степанов, 2004, ibidem 78). Kitaip tariant, E. Benvenisto teoriją, kurią šis sukūrė vartodamas lietuvių ir latvių kalbos pavyzdžius, apie indoeuropiečių šaknies kategoriją (liet. kalbos veiks-

54 Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalbotyra mažodžio peršu formą perš-, latv. kalbos veiksmažodžio precor formą prec-), J. Stepanovas mano esant akivaizdų vidinės rekonstrukcijos atvejį, pagrįstą papildomąja distribucija (Степанов, 2004, ibidem 88). Kalbėdamas apie me- todologinius vidinės rekonstrukcijos principus mokslininkas ypač pabrėžia tokį modelį: „sistema“ – „tyrimo erdvė, tyrimo laukas“ – „laikas“, kitais žo- džiais jį įvardydamas kaip papildomą vidinės rekonstrukcijos būdą – kalbos reiškinio pasiskirstymą lingvistinės geografijos atžvilgiu. Siekdamas atskleisti šio principo svarbą šiuolaikinės kalbotyros tyrimams, autorius remiasi baltų, senosios graikų ir slavų kalbų duomenimis, kurie padeda atskleisti vienokį ar kitokį vidinės rekonstrukcijos fragmentą (Степанов, 2004, ibidem 132). To- liau monografijoje J. Stepanovas pateikia naujų minčių apie slavų „иматъ – имѣ – имѣти“ ir lietuvių kalbos ma – mė – iti veiksmažodžių paradigmas. Čia jo nuomonė nesutampa su Ch. Stango, kuris laikė lietuvių kalbos minėto veiksmažodžio paradigmą seniausia. Dar minėtina ir tai, kad monografijoje patikslinta E. Kurilovičiaus lietuvių kalbos akcentinės sistemos rekonstrukcijos idėjų data (Степанов, ibidem, 83). J. Stepanovo darbai, ypač „Bendrosios kalbotyros pagrindai“ (1975; 3-as leid. 2010) yra svarbūs ne tik apskritai kuriant lietuvių bendrosios kalbotyros, bet ir konkrečių kalbos mokslo šakų, tarp jų – lietuvių leksinės semantikos teorijos – pagrindus. Atkreiptinas dėmesys į svarbiausias šios kalbotyros šakos sąvokas: semantika, semasiologija, semantinis trikampis, denotato (referento) ir signifikato sąvoka, denotatinė reikšmė, signifikatinė reikšmė, žo- džio ir sąvokos tarpusavio santykis ir kt. J. Stepanovas, apibūdindamas leksikologijos ir semasiologijos objektą, pabrėžia, kad „reikšmė būdinga ne tik žodžiams, bet ir žodžio dalims, žodžių junginiams, pasakymams, posakiams“ (Степанов, 1975, 7). Jo idėjos buvo svarbios gramatinei semantikai, morfologinei semantikai, darybinei semantikai ir sintaksinei semantikai Lietuvoje formuotis. J. Stepanovas, remdamasis anglų lingvistų K. Odgeno ir I. Ričar- do semantinio trikampio schema, patikslino tarptautinių terminų: denotatas arba referentas, denotatinė reikšmė, signifikatas, signifikatinė reikšmė, nomina- cija, referentinė koreliacija, arba sąsaja, lingvistinę sampratą, labai paprastai iš- aiškino klasikine schema tapusio semantinio trikampio sudaromųjų dėmenų tarpusavio santykį (Степанов, ibidem, 8–10). J. Stepanovas vienas iš tų lingvistų, kuris toliau plėtojo žodžio variacijos problemą, įvardydamas metaforą kaip semantinio trikampio variacijos ribą. Remdamasis S. Karcevskio, J. Kurilovičiaus ir kitų žymiųjų rusų lingvistų idėjomis, J. Stepanovas praplėtė homonimijos kategorijos sampratą, įtraukda- mas į ją ir kraštutinę polisemijos pakopą, kada viena iš žodžio reikšmių tampa terminu (Степанов, ibidem, 18). Lietuvių leksikologijoje ši idėja iki šiol nėra

55 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI plačiau plėtota, pvz., liūtis prk. daugybė ko, gausiai krintančio žemyn: Meta- lo liūtis [fronte] krito rš. (Lkz). Plg. fizikos terminąliūtis (L 836): atmosferinė liūtis (L 837), dalelių liūtis (L 838), elektronų liūtis (L 839), kosminės spin- duliuotės liūtis (L 840), meteorų liūtis (L 841), mezonų liūtis (L 842), nukleo- nų liūtis (L 843), pakopinė liūtis (L 844), plačioji liūtis (L 845), siauroji liūtis (L 846), skvarbioji liūtis (L 847) (FZŽ, 2007, 412–413).

BAIGIAMOSIOS PASTABOS. Jurijus Stepanovas – vienas žymiausių Maskvos lingvistinės mokyklos atstovų, taip glaudžiai palaikęs ryšius su Lie- tuva ir jos kalbininkais. Jo mokslinė veikla lietuvių kalbotyrai yra svarbi daugeliu aspektų. Pirmiausia, būdamas plačios erudicijos filologas jis prisidėjo prie lietuvių kalbininkų ugdymo – kompensuodamas tai, ko Lietuvoje tuo metu labai trūko: vadovaudamas vadinamosioms kandidatinėms (dabar – daktaro) disertacijoms ir oponuodamas lietuvių kalbininkų habilitacijos darbus. Naujoms idėjoms generuoti J. Stepanovas lietuvių kalbos reiškinius var- tojo daugeliui kalbotyros šakų: bendrosios kalbotyros, semiotikos, istorinės morfologijos, istorinės akcentologijos, leksinės semantikos, leksikologijos tyrimams plėtoti. Didžiausias jo nuopelnas yra tas, kad lietuvių kalbos faktus ir jų svarbą kalbos mokslui: baltistikai, slavistikai, indoeuropeistikai, J. Stepano- vas iškėlė iki aukščiausio pasaulinio lygio. Jo iškelta idėja, kad akcentinė lietu- vių kalbos sistema esanti algebrinė pagal santykį su tiriamais objektais kaip tam tikros rūšies abstrakčiais reiškiniais ir apskritai akcentinės lietuvių kalbos paradigmos pagal sudaromųjų elementų skaičių ir kokybę – idealus lingvistinio modeliavimo laukas. Ši idėja buvo svarbi tolesnei lingvistinės minties raidai. Svarbus J. Stepanovo indėlis į teorinę lietuvių kalbotyrą yra tai, kad jis, nagrinėdamas bendrosios kalbotyros problemas, remdamasis lietuvių kalbos faktais, kūrė, tikslino, toliau plėtojo daugelį lingvistinių sąvokų: katalizė, im- plikacija, determinacija, papildomoji distribucija, semantika, semasiologija, semantinis trikampis, denotatas (referentas), signifikatas ir kt. Jo darbų reikšmė itin akivaizdi formuojantis Lietuvoje leksinei, gramatinei, morfologinei, darybinei ir sintaksinei semantikai.

Šaltiniai FZŽ, 2007 – Fizikos terminų žodynas / Parengė: V. Palenskis, V. Valiukėnas, V. Žal- kauskas, P. J. Žilinskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas / Redaktorių kolegija: G. Naktinienė (vyr. redak- torė), J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė. Vilnius: Lie- tuvių kalbos institutas, elektroninio varianto I leidimas 2005 (atnaujinta versija, 2008). – (T. I–XX, 1941–2002). Interneto prieiga http://www.lkz.lt/.

56 Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalbotyra

Даль В., 1955, Толковый словарь живого великорусского языка 2. Москва: Государственное издательство иностранных и национальных словарей.

LITERATŪRA Garšva K., Naktinienė G., 2012, Netekome baltisto akademiko Jurijaus Stepanovo (1930–2012). – Mokslo Lietuva 2. LKE, 1999 – Lietuvių kalbos enciklopedija / Red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Palionis J., Sabaliauskas A., 1990, Rytų slavų kalbininkai lituanistikos baruose. Vil- nius: Mokslas. Sabaliauskas A., 1982, Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. Vilnius: Mokslas. Venckutė R., Garšva K., Poliakovas O., 2002, Akademikas Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalba. – Acta Linguistica Lithuanica 46. Родионов В. А., 2001, Литовский язык в школе академика Ю. С. Степанова. – Язык и культура. Факты и ценности. К 70-летию Юрия Сергеевича Степанова. Москва: Языки славянской культуры. Степанов Ю. С., 1970, Литовское yrà 3 лицо глагола “быть”. – Baltistica VI (2), 193–196. Степанов Ю. С., 1975, Основы общего языкознания. Москва: Просвещение. Степанов Ю. С., 1981, Имена. Предикаты. Предложения. Семиологическая грамматика. Москва: Наука. Степанов Ю. С., 2000 – Юрий Сергеевич Степанов. Материалы к библиографии ученых / Сост. Р. И. Горячева. – Серия литературы и языка 26. Москва: Наука. Степанов Ю. С., 2004, Методы и принципы современной лингвистики. Москва: Едиториал УРСС.

Jurij Stepanov and Lithuanian Linguistics SUMMARY The aim or this article is to reveal the meaning of Linguistic scientific ideas of Jurij Stepanov to theorethical Lithuanian linguistics. Jurij Stepanov was the pioneer of a new philosophical branch of the language named the “new realism“. The importance of these ideas is not revealed to Lithuanian linguistics yet. It is important to establish to which degree of linguistics the Lithuanian examples are used more often. Jurij Stepanov was the supervisor of the scientific research works of Lithuanian linguists, and an oponent of several research works of habilitation in Lithuania. It is important to reveal how Lithuanian examples are being used in order to discuss problems of the general linguistics, semiotic, historical morphology,

57 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI historical accentology, lexical semantics, etc. The research showed that the linguistic ideas of Jurij Stepanov were important to form separate linguistic branches, such as historical morphology, historical accentology, lexical semantics etc. Several linguistic terms like catalysis, implication, determinatin, complementary distribution, semantics, semasiology etc. where explained using the material of Lithuanian. The author‘s greatest contribution is that not only did he use Lithuanian material, but he also promoted it at the highest level of research of the Baltic, Slavic, and Indo- European languages.

58 Laimute Balode University of Helsinki (Helsinki, Finland) University of Latvia (Riga, Latvia)

On Slang Urbanonyms in Latvia, Lithuania and Finland

KEY WORDS: slang toponyms, socio-onomastics, urbanonyms

The main idea of this article was inspired by the Finnish slang urbanonym collection and study carried out under the guidance of Terhi Ainiala in 2003. A competition was organised between Finnish schools of Finland (area of Helsinki), the goal of which was to collect slang place-names; about 15,000 such names (including 4,100 different lexemes) were collected from 40 schools. The work, and several follow-up publications on this item, have been awarded with the Cambridge University Dyos Prize in Urban History (2009). This lexical level of colloquial speech in Finland, and Helsinki in particular, has been carefully studied for many years: a slang urbanonym collection and study was carried out by Prof. Heikki Paunonen (Stadin slangin suursanakirja, 2002; Stadin mestat, 2 vol., 2010), and also studied by Terhi Ainiala, Jani Vuolteenaho, etc. (Ainiala, 2003, 2004, 2006, 2008, Ainiala, Vuolteenaho, 2005; Ainiala, Vuolteenaho, Paunonen, 2009, etc.). The so-called Finnish slang of the capital (finn.stadin slangi) is widespread on the level of appellatives as well as onyms (Ainiala, 2006, Ainiala, Vuolteenaho, 2009). The most ancient Finnish slang urbanonyms are more than 100 years old, and while some of them are still in use, others have changed their form: former Espis (=official name Esplanadi) is now Espa or sometimes Epsa, Epso, Esba, Espen, etc. (Paunonen I, 2010, 161). There are different forms of a name recorded in use: the waterfront catchment area of Helsinki Ruoholahti (official place name, Swedish Gräsviken) – Ruohis, Ruohika, Ruhika, Ruhis, Ruokkis, Ruokis, Ruokki, Rusari, Ruska, Marimaa, Pilvilahti, Ruoskuvuori, Lahti, Griinis, Grassi, Gresa, Gresu, Gräsa, Gräsä, Gräsis, Gräsviiki, Gräsäri, Gräzä, Weedland, Amsterdam, Bombei etc. (Paunonen I, 2010, 196) (there are names of Finnish, Swedish and English origin, but, according to Paunonen, the most ancient slang names, often widely spread also nowadays, are mostly of Swedish origin). There are several foreign sounds – such as b, d, g, f, š – used in Finnish unofficial place names (Paunonen I, 2010, 28).

59 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

Most Finnish slang names are coined by way of shortening toponyms: Karhupuisto (a park with a monument of a bear, cf. Finn. karhu ‘bear’) – Karhis (Paunonen I, 2010, 344), the name of the park Hesperian puisto – Hespis, Hepe (Paunonen I, 2010, 243), the catchment area and metro station in Helsinki Hakaniemi – Hakis, Haka (Paunonen I, 2010, 208), the quarter of Munkkiniemi, a neighbourhood in Helsinki Munkkivuori – Munkkis, Munkki, Munkka, Muncca (Paunonen I, 2010, 557, 559); part of the centre of Helsinki, the metro station Kaisaniemi – Kaisis, Kaisa, Kaisu, Kaisus, Kalsar (Paunonen I, 2010, 311); St. John’s church Johanneksenkirkko – Jore. Not only names of suburbs and streets are used as slang names in Helsinki. The following are very popular slang names of shops or restaurants used nowadays: Allu, Lepa (=“Alepa”), Cittari, Sittari (=“City-Market”), Kookki (=“K-kauppa”), Valtsu (=“Valintatalo”), Mäkki, Donsku (=“McDonald’s”), Hese, Hessu (=“Hesburger”), Kapla (=the restaurant “Kappeli” in Esplanadi (Paunonen I, 2010, 342), Itis (=the supermarket “Itäkeskus” (Paunonen I, 2010, 282), Iksu (=furniture market “Ikea” (Paunonen I, 2010, 276). Even several hotels in Helsinki are called in shortened names of colloquial speech: Fenkku (=“Grand Hotel Fennia”), Pressa (=hotel “Ramada Presidentti”), Contti (=hotel “Scandic Continental”), Scannari (=“Scandic Hotel”), etc. (Paunonen I, 2010, 1067). Some slang urbanonyms are formed by making an abbreviation, for example: Helsingin luonnontiedelukio (The Helsinki School of Natural Sciences) – Hellu; Helsingin yhteislyseo (private school, the Lyceum of Helsinki) – Hyltsi or Hylli. These slang-names of Helsinki – shortened forms of the official urbanonyms – are mostly used with a final -a, -e, -i (especially -ari), -u: Sompa (=Sompasaari), Bulsa (=Bulevardi); Bule (=Bulevardi), Glosse (=cinema “Gloria”); Auli (=Aulikinpuisto), Nikki (=cafe “Picnic”); Albari (=Albertinkatu), Edari (=Eduskuntatalo ‘Building of Parlament’); Hertsu (=Hernesaari), Valtsu (=Vallila). Also, final-is , which is especially characteristic for Finnish slang lexemes, is very popular in urbanonyms: Appis (=Appollonkatu), Hiekkis (=Heikkaharju), Humppis (=Humppu- vuori), Hämis (=Hämeenkylä), Jakis (=Jakomäki), Kivis (=Kivikko), Kotkis (=Kotkankatu), Palis (=Paloheinä), Paskis (=Pasila), Seuris (=Seurasaari), Somppis (=Sompasaari), etc. (http://www2.hs.fi/extrat/kaupunki/slangihesa/ slangihesa.html). There are a lot of metaphoric names used in the slang urbanonymy of Helsinki, for instance: Turkistarha ‘garden of sheepskincoats’ (=supermarket

60 On Slang Urbanonyms in Latvia, Lithuania and Finland

“Stockmann”), Auringon perse ‘bottom/ass of the sun’ (=name of the school Aurinkolahden kuolu, literally ‘School of the Bay of the Sun’), Juustolinna ‘palace of cheese’ (=Valion tehdasalue ‘area of the “Valio” factory’), Siperia ‘Siberia’ (=refrigerator building of the “Valio” factory; there are 7 objects in the city called by this name), Lasikulma ‘corner of glass’ (=the supermarket “Forum”), Apinalandia ‘land of monkeys’ (=Korkeasaari, Helsinki Zoo). There are a lot of hybrid slang names – partly Finnish, partly English: Vara-City – one of the names of the district Hakaniemi in Helsinki (Paunonen I, 2010, 208) < Finn. vara ‘funds, resources, money’ + Eng. city; Pikku Amsterdam < Finn. pikku ‘small’ + Amsterdam – one of the slang names used for the district of Ruoholahti in Helsinki (Paunonen I, 2010, 196); Finlandia-haussi (=the building of the concert-hall Finlandia-talo, cf. Finn. talo ‘building’) (Paunonen I, 2010, 173). Toponyms used in colloquial speech have not been thoroughly collected or widely analysed in Latvia and Lithuania until recently (see Balode, 2004, Bušs, Ernstsone, 2006). These are unofficial toponyms which are not documented; they are not even recorded anywhere. This article is a preliminary attempt to systematise this material – to show its variability, to find the topoobjects of the slang names, to clarify the loan words, the types of derivation etc. Research on slang urbanonyms of Riga – the capital of Latvia – has started only recently (Balode, 2004a, 2004b). This study is based on a questionnaire on the slang urbanonyms of Riga, distributed among the students and lecturers of the University of Latvia, Faculty of Humanities: there were answers from 55 respondents: 48 students (18–21 years old) and 7 persons of academic staff (41–67 years old). There were collected about 60 slang urbanonyms of Riga (about 100, counting all variants). There are not many such slang names used in Riga, and usually they are repeated in the answers of almost all respondents. There are some groups of topoobjects which are called by slang name: mainly there are names of suburbs of the city, not so often – street-names, names of shops and restaurants, even names of several monuments and schools, favourite places of gathering: the analysis of the material is based on this structure. The comments in the questionnaire testify that some of them have been widely known among different generations. Mostly these are names of suburbs of the city Riga, also used in many different variants: Āģis // Āģītis // Āģenītis (=official name Āgenskalns), Čierītis // Čiekiņš // Čiekuriļņiks (=Čiekurkalns), Pļavčiks (=Pļavnieki), Purčiks (=Purvciems),

61 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

Zoļiks // Zoļļuks (=Zolitūde), Ziepis // Ziepītis // Ziepčiks (=Ziepniekkalns), Maskačka (=Maskavas iela – a street and its surroundings, also an unofficial suburb – the former suburb of the Maskavas region in Soviet times). Only some streets of Riga have slang names (usually they are used with a negative, pejorative connotation): Avotene (=Avotu iela ‘Spring Street’), Čakene (=Aleksandra Čaka iela) (well-known for streetwalkers), also known in colloquial speech as Čakmarijas iela (see below), Ropene (=Ropažu iela ‘Ropaži Street’), Stabene (=Stabu iela ‘Pillar Street’), Lubančiks (=Lubānas iela – one of the main streets in the abovementioned suburb Maskačka in the eastern part of Riga). Also, there are well-known slang names for the most popular shops and restaurants in Riga. There are widely used reronyms such as: Maksis (=the name of all supermarkets “Maxima”), Rimčiks (=the name of all supermarkets “Rimi”), Stokis (=the supermarket “Stockmann”) (interestingly, by comparison in Helsinki Stokkis is the common name of the street Tukholmankatu, but the supermarket “Stockmann” is called Finn. Stokka), Lidiņš (=the restaurant “Lido”). Some important monuments in Riga also have names in local slang, for example: Milda (=Brīvības piemineklis ‘Monument of Freedom’, completed in 1935, cf. Milda – latv. girl name), Kauna stabs ‘pillory of shame’ (=Uzvaras piemineklis ‘Monument of Victory’, constructed in Soviet times, 1985, as a monument to the victory of the Soviet Army in 1940–1945). Only a few Riga schools are known by special urbanonyms, resp., slang names, for instance: Raģe (=Rīgas Angļu Ģimnāzija ‘English Grammar School of Riga’) – this is an abbreviation, but at the same time there is a clear association with Latv. appellative rags ‘horn’, ragaiņi ‘horns beasts’. Zviedri (=Rīgas ekonomikas augstskola ‘Stockholm School of Economics in Riga’) – very often one can hear young people saying “Es mācos Zviedros” (‘I am studying in Zviedri’), cf. Latv. zviedrs ‘Swede’. This name underlines the connection of this school with Sweden. Slang urbanonyms are generally used by young people for their favourite places of gathering:

62 On Slang Urbanonyms in Latvia, Lithuania and Finland

Bigbens ‘Big Ben’ (=the Clock of the Central Terminal and its surroundings), Laima (=Laimas pulkstenis, the clock of the famous chocolate factory “Laima” in the centre of Old Riga) – a very popular meeting place, Griščene // Griķene (=the hill of Grīziņkalns, a skating park and its sur rounding area) – the name is rather old, known by elderly generation, but also widely used by young people. Humorous student slang urbanonyms alluding to historical persons should also be mentioned: Visvaldija // Visvalža pils // Valodu māja ‘building of languages’– the building of the Faculty of Humanities, the University of Latvia, on Visvaldis Street (< Visvaldis ‘ruler of the ancient Baltic kingdom’+ latv. pils ‘castle’), and as a pair – Tālivaldija // Tālivalža pils – the student dormitory of this faculty in Tālivaldis Street < Latv. Tālivaldis ‘ruler of the ancient Baltic kingdom’+ Latv. pils ‘castle’. Several slang urbanonyms are rather old, and, according to the questionnaire, used by all generations (these are mainly oikodomonyms in the centre of Riga): Baltais nams ‘White House’ (=the building of the National Opera), Kolhoznieku nams ‘House of Collective Farmers’ (=the building of the Academy of Sciences) // Staļina kūka // Staļina torte ‘Stalin’s Cake’, built in 1957 to make Riga‘s cityscape look like Moscow. It should be mentioned that initially Kolhoznieku nams was an official name, because it was indended to go as a hotel for collective farmers. Ķīnas mūris ‘Wall of China’ (=a long chain of buildings in Purvciems) / it is worth mentioning that such a slang name is known in other countries as well – for instance, in Moscow). Lielā māja ‘Large House’ (=the main building of the Latvian University), Māmuļa ‘Mother’ (=the building of the Society of Latvians, built 1869; already newspapers of the begging of the 20th century use this slang name / for example, “Jēkabpils Vēstnesis”, 1934), Skābbarības tornis ‘silage bunker’ (=the building of the Ministry of Agriculture), Stūra māja ‘Corner House’ (=the building of the KGB in Soviet times). Some of these oikodomonyms are used with clearly negative, pejorative connotations (as Stūra māja, Skābbarības tornis, Kolhoznieku nams); by contrast, others have positive connotation (as Māmuļa, Baltais nams). Analysing these Latvian place names from a topoderivational point of view, one has to make a conclusion that very often these names are simply shortened forms, resp., made by the way of clipping (especially long urbanonyms are shortened in colloquial speech): Āģis (< Āgenskalns),

63 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

Čieris (< Čiekurkalns), Stokis // Stoķis (< “Stockmann”), Ziepis (< Ziepniekkalns). A special form of clipping is used for the name of an island in the Daugava – A-sala (< Andrejsala). Cf. also similar derivatives in Helsinki slang: AA-alue ‘the area of AA’ (< Finn. alastomien alue ‘area of nudists’, a swimming place in Humallahti (Paunonen I, 2010, 37), AA-laitos ‘AA-institute’ (< Finn. Aasian ja Aafrican kielten ja kulttuurin laitos (Institute of Languages and Cultures of Asia and Africa) (Paunonen I, 2010, 37). Many Latvian slang urbanonyms are derived with the help of the suffixes -ik-, -ņik- or -čik- (all of Russian origin): Zoļiks (=Zolitūde), Statiks (=the gas station “Statoil”), Čiekuriļņiks (=Čiekurkalns), Streļņiks (=the square Strēlnieku laukums), Lubančiks (=Lubānas iela), Purčiks (=Purvciems), Pļavčiks (=Pļavnieki), Ziepčiks (=Ziepniekkalns), Rimčiks (=the supermarket “Rimi”). Some of these toponyms are coined in the Latvian slang language with borrowed suffixes while others are coined in Russian slang and borrowed as ready-made urbanonyms (borrowings between slangs are a characteristic feature of contemporary languages). Nowadays in Riga there are quite a few derivations coined with the help of the Latvian suffix -ene, which is especially characteristic for common nouns (videne < vidusskola ‘secondary school’, matene < matemātika ‘mathematics’, fizene < fizkultūra ‘sports, physical training’, lidene < lidmašīna ‘aircraft’, ēdene < ēdnīca ‘canteen’, filene < filma ‘picture movie’ (cf. Ernstsone, Tidriķe, 2006, 36)): Avotene (< Avotu iela), Čakene (< Čaka iela), Čillene (< the pizzeria “Čilli Pica”), Griščene // Grišķene (< Ģrīziņkalns), Ķīpene (< Ķīpsala), Sarene ( < Sarkandaugava), Stabene (< Stabu iela). Some of these suffixal derivations are rather old and used also by Latvians of elderly generation (such as Ropene, Griščene // Grišķene).

64 On Slang Urbanonyms in Latvia, Lithuania and Finland

Sometimes, but not so often, these slang toponyms are coined with the help of the Latvian diminutive suffixes-iņš or -ītis: Lidiņš (=the restaurant “Lido”), Depiņš (=the supermarket “Depo”), Čierītis (=the suburb Čiekurkalns), Vērmanītis (=the park Vērmanes dārzs, which was recorded in such a colloquial form already in the 30‘s (/www.periodica.lv/), Esītis (=the nightclub “Essential”), Unītis (=the supermarket “Universālveikals Centrs”), Rimītis (=supermarket “Rimi”), Maķītis (=“McDonald’s”), Hesītis (=“Hesburger”), etc. In some cases (< undeclinable names Lido, Depo, Rimi) one can see possible efforts to form declinable names (> Lidiņš, Depinš, Rimītis). This type of derivation can be seen in the following chain: Čierītis < Čieris < Čiekurkalns, Ziepītis < Ziepis < Ziepniekkalns, Āģītis < Āģis < Āģenskalns. But it is also possible that the colloquial form was initially coined as a suffixal derivative and shortened later: Āģis < Āģītis < Āgenskalns. Occasionally one can find compound names in slang (perhaps the main tendency is to make the urbanonym shorter, not longer). The only such example is the hodonym Čakmarijas iela (= Čaka iela + Marijas iela; this is actually one street which is officially divided into two parts with separate names). Quite a few slang urbanonyms of Riga are formed on the basis of metaphor, for instance: Skapis ‘wardrobe’ (=a bar in the hotel “Rīga”), Desa // Cīsiņš ‘sausage’ (=former cafeteria in the Central Terminal of Riga resembling a sausage in its length), Dieva auss ‘ear of God’ (=a cafeteria in Soviet times located in the building of the former Orthodox Cathedral), Arfa ‘harp’// Vosa ģitāra ‘Voss’s guitar’ / Augusts Voss was a Soviet politician and party functionary; this bridge was built in his time // Vantenieks// Vanšenieks (=a bridge across the river Daugava officially called Vanšu tilts ‘cable bridge’). Also, several abovementioned examples (Bigbens, Ķīnas mūris, Māmuļa) could be considered as metaphorical names. Wordplay based on similar sounds can be observed in the following example: Dubļu kafija ‘dirty coffee, coffee of mud’ (< the café “Double Coffee”, cf. latv. dubļi ‘mud, dirt’). Most of the abovementioned slang urbanonyms of Riga are formed on the basis of the Latvian language. But in the questionnaires of Latvian students there is mentioned one toponym of Russian origin – formed as calque from Latvian (or German) and clipped, for example: Kraska (=the suburb Sarkandaugava ‘Red Daugava’) – formed as a calque from Latvian Sarkandaugava or German Die rothe Düna, cf. German rothe,

65 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

Latv. sarkans = Russian красный ‘red’. This slang name is also sometimes used in the vernacular of young Latvians. There are no published studies on Lithuanian slang urbanonyms. Several unofficial questionnaires of Lithuanian students and lecturers of Vilnius University testify that colloquial forms of toponyms are not widespread. There are some well-known slang urbanonyms used in Lithuania’s largest cities, Vilnius and Kaunas, which were mentioned by all respondents (25 persons, age 18–62). There are known slang names of the suburbs of Vilnius, for instance: Fabai (=Fabijoniškės), Pašilai (=Pašilaičiai), Karolai // Karolinkos (used by the older generation) (= the Vilnius suburb Karoliniškės). There is a relatively new urbanonym Koralai ‘Corals’ – based on wordplay and used more by the younger generation. From the point of view of the derivation, in most cases these are simply shortened forms of longer urbanonyms, for example: Laisvė ‘Freedom’ (=Laisvės alėja ‘Lane of Freedom’) in Kaunas; the already mentioned names of Vilnius suburbs: Fabai, Pašilai, the slang name of the main street of Vilnius Brodas < Broadway (=Gedimino prospektas) /after the data of the questionnaire, the name Brodas was very popular fifty years ago, but has almost vanished nowadays/, the supermarket “Akropolis” is shortened to Akras. A reverberation (echo) of Soviet times can be seen in the following slang urbanonyms of Vilnius: Krasnuha < Russ. Kрасный ‘Red’ (former Raudonosios Armijos prospektas ‘Avenue of the Red Army’), Panarai (=Paneriai, cf. Russ. фонарь ‘lantern’; as a Russ. slang lexeme ‘livor, blueness’, perhaps alluding to Soviet times when it was dangerous to walk in this area at night). Lithuanian derivations formed with the help of Slavic suffixes are also used rather often, for example: Lipovkė (< the street name Liepkalnio gatvė), Piliofkė // Piliovkė (< the street name Pilies gatvė ‘Castle Street’), Puškinovkė (= part of the area Markučiai, near the Museum of Alexander Pushkin), Salomeika (= Secondary School of Salomėja Nėris). A pair of the meeting places of young people are coined as compound names: the square Liudseklė (< Liudo Giros gatvė) // Liudgiris (for the older generation), the square Prancūzparkis (< prancūzas ‘Frenchman’+ parkas ‘park’; the square is located near the Centre of French Culture).

66 On Slang Urbanonyms in Latvia, Lithuania and Finland

There are also a pair of metaphorical slang urbanonyms, wchich can be called transferred toponyms, used mostly in students’ speech: Kamčiatka ‘Kamchatka’ (=the student dormitories on campus in Anta kalnis, Vilnius), Niujorkas ‘New York‘ (=the many-storied dormitory complex on campus). There are many common features – shortened forms, specific suffixes, metaphors, wordplay – in coining and using slang urbanonyms in different languages and different cultures. At the same time there are differences even in calling the same topoobject, for instance: McDonald’s, the fast-food restaurant popular among young people, is called Magdas // Mcdakas in Lithuania, Maķītis in Latvia, Mäkki // Donsku in Finland; Hesburger is called Lith. Hesas // Burgerinė, Latv. Hesītis, Finn. Hese. These all unofficial names are not marked on the maps, they exist only in memory. As Heikki Paunonen (Paunonen I, 2010, 6) has mentioned, slang names exist in our minds, each of us make our own map with our own names, and new things are added to this map the whole life. Nevertheless, slang names are part of the urban culture, part of the history of the city, and also an important part of collective identity.

REFERENCES Ainiala T., 2003, Kaupunkinimistön tutkimuksen perusteet. – Virittäjä 107, 207– 225. Ainiala T., 2004, Kaupungin paikat ja nimet: Tornion Suensaaren nimistö. – Vi- rittäjä 108, 34–54. Ainiala T., 2006, Helsingin nimet. – Helsinki kieliyhteisönä. Helsinki, 103–126. Ainiala T., 2008, Helsingin nimet. – Helsinki kieliyhteisönä. Helsingin yliopiston suomen kielen ja kotimaisen kirjallisuuden laitos, 100–122. Ainiala T., Lappalainen H., 2010, Helsinki, Hesa vai Stadi: miten Helsingistä puhu- taan? – Kielikello 2, 4–7. Ainiala T., Vuolteenaho J., 2005, Urbaani muutos ja kaupunkilaiset identiteetit pai- kannimistön kuvaamina. – Virittäjä 109, 378–394. Ainiala T., Vuolteenaho J., 2009, Planning and revamping urban toponymy: ideo logical alterations in the linguistic landscaping of Vuosaari suburb, eastern Hel- sinki. – Critical Toponymies: The Contested Politics of Place Naming / ed. by Lawrence D. Berg and Jani Vuolteenaho. Farnham: Ashgate, 227–251. Ainiala T., Vuolteenaho J., Paunonen H., 2009, Industrial urbanization, working- class lads and slang toponyms in early twentieth-century Helsinki. – Urban History. Cambridge, 449–472. Balode L., 2004a, Slenga vietvārdi un to izpēte: Somijas pieredze. – Onomastika mūsdienu zinātnes skatījumā. Akadēmiķa Jāņa Endzelīna 131. dzimšanas dienas

67 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

atceres starptautiskās zinātnes conferences materiāli. 2004. g. 20. Februāris, LU Latviešu valodas institūts. Rīga, 3–6. Balode L., 2004b, Slenga vietvārdi un to izpēte: Somijas pieredze. – Onomastica Lettica 2 laidiens / Sast. Dz. Hirša. Rīga, 232–238. Bušs O., Ernstsone V., 2006, Latviešu valodas slenga vārdnīca. Rīga. Ernstsone V., Tidriķe L., 2006, Jauniešu valoda. Rīga. Paunonen H., 2000, Tsennaaks Stadii, bonjaaks slangii. Stadin slangin suursanakirja. Laatineet Heikki ja Marjatta Paunonen. Helsinki. Paunonen H., 2002, Stadin slangin suursanakirja. Helsinki. Paunonen H., 2006, Synonymia Helsingin slangissa. – Virittäjä 3, 336–364. Paunonen H., 2010, Stadin mestat I-II. Helsinki. Zaikauskas E., 2008, Kalbos paribiai ir užribiai. Lietuvių žargono žodynėlis. Vilnius. http://www2.hs.fi/extrat/kaupunki/slangihesa/slangihesa.html www.periodika.lv

Apie slengo urbanonimus Latvijoje, Lietuvoje ir Suomijoje SANTRAUKA Straipsnis skiriamas Baltijos šalyse beveik netyrinėtai socioonomastikos te- mai – neoficialių, arba slengo, urbanonimų vartojimui ir darybai. Suomijoje ši ur- banonimikos sritis labai populiari. Neoficialūs vietovardžiai Suomijos miestuose, ypač Helsinkyje, šnekamojoje kalboje paplitę jau nuo XX amžiaus pradžios. Esama miesto mikrorajonų, kurie vadinami net 25 skirtingais slengo pavadinimais. 2003 m. Helsinkio mokyklose buvo surengtas konkursas rinkti slengo urbanonimus. Buvo surinkta apie 15 000 tokių vietovardžių (tarp jų – 4 100 skirtingų lekse- mų). Helsinkio neoficialūs vietovardžiai su kilmės nuorodomis ir visomis lygiagrečiai vartojamomis formomis išleisti dvitomiu žodynu (Heikki Paunonen. Stadin mestat. 2010). Šiame straipsnyje suomių slengo urbanonimų motyvacija ir daryba pagal galimybes sugretinta su latvių ir iš dalies lietuvių analogiškais vietovardžiais, palygin- ta jų vartosena, objektai, kuriems suteikiami šie neoficialūs vardai, darybos prin- cipai ir kt.

68 Beata Kalęba Jagiellonian University in Cracow (Cracow, Poland)

Towards a New History of Literature (a Case Study of the Polish-Lithuanian Cultural Commonwealth)15

KEY WORDS: history of Lithuanian literature, history of Polish literature, Lithuanian National Rebirth, postcolonial studies

DELUSION OF AN EASY NATIONAL SYNTHESIS. Lietuviszkos dainos isz visur surinktos (Paukštys ir Burba, 1893), an extensive (almost five hundred page long) anthology of Lithuanian verse collected byRev. Aleksandras Burba and publisher and printer Juozas Paukštys (known as the publisher of “Vienybė lietuvninkų”), was published in 1893 in Plymouth, Pennsylvania. The contents of the anthology were all in Lithuanian and were thematically organized into groups of: patriotic verse; fable (epigrammatic fable in verse; a different form of the traditional Lithuanian pasakos); mytho logical, drinking, wedding, orphanage songs; songs about love, war, serfdom; longer verse (ballads and poems); raudos and other verse assorted in Varia. As the book contained mainly folklore material, the categorization used was the one generally approved in folklore studies and poetics, although there were some aušrininkai’s own works and translations from Polish. Among patriotic songs a translation of Adam Mickiewicz’s Wilia can be found (the author signed as “Mick”, translator unknown). Other translations include: among fables, Pszczoła i słoń by Ignacy Krasicki (signed as P. Trupinėlis); among “longer verse”, Trzech budrysów (entitled Budrius, translated by Vyturys [Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz] and Stanislovas Dagilis), Niepiśmienny (signed by Adomas Jakštas), Szkoła wiejska as well as excerpts of Córa Piastów (signed by Petras Arminas) by Władysław Syrokomla, Nodam by Seweryn Goszczyński (signed: T. J. J. L., which points at Tomas Žičkus as translator), Pani Twardowska by Mickiewicz (signed by V. Kapsas, real name: Vincas Kudirka); among war songs, Pieśń pochodu Litwinów (from Córa Piastów); among Varia, Do Niemna by Mickiewicz (with a note: „pagal Ad. Mick V. Kapsas”), Święty Piotr (Kondratowicz signed as the author, Jakštas as

15 The article was translated into English by Wojciech Gruchała.

69 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI the translator), Krasicki’s fable Strzelec i pies (unsigned translation by Petras Arminas). So, despite the fact that the title Lietuvių liaudies dainynas suggests that the anthology lies mainly within folklorists’ scope of interest, it can be a treasure for a specialist in Polish literature history as well. The translations from Polish collected in the anthology had been published in the press or in volumes of verse. Many of the poems were first published in “Aušra” and then reprinted in the papers in Lithuania Minor or in the USA. Especially the artists from the “Aušra” circle were active as translators of Polish poetry, which can be best proved by the case of Lietuviszkas sziupinis by Stanislovas Dagilis (Dagilis, 1884) containing translations of verse by Mickiewicz and Kondratowicz. The book was issued three times in the period spanning from 1884 to 1910, each issue was revised and expanded. Another “Aušra” collaborator, Juozas Šnapštys-Margalis, also translated or adopted Polish literature – five volumes of Polish verse and fable in his translation were published from 1900 to 1918. It seems, however, that tracing translations from Polish into Lithuanian and the way they were received is a difficult task demanding further archive queries as well as biographical and historical research. The task frequently involves work with excerpts of Polish verse anonymously translated without any authorship claimed. On numerous occasions, an original piece was paraphrased, the setting and characters replaced with Lithuanian locations and names. It is a common practice with lyric or song stylized poetry that the sense of dependency on an original, foreign version becomes blurred or the authorship is attributed either to the second language artist16 or to an anonymous poet (i. e. Vinyl records with folk songs Vilija (Wilia) and Nemunui (Do Niemna) were advertised in Lithuanian press in the USA.). All that testifies to an oral character of the translated verse resulting in marginal or back-row existence in the official history of the literary period, the history that gives priority to published and critically acclaimed works. Still, it stays in accordance with nineteenth century writing practice and the contemporary concept of authorship17, with poetry reception model of the time and with the idea of the translator’s work, who was supposed to adapt a work of art to his own culture even if the original version was not entirely foreign.

16 For example, there is a poem Oda į jaunuomenę (orig. Oda do młodości) in a poetry book by Margalis Volungė ir vieversėlis (Kaunas, 1907) whose original author remains anonymous. However, the “older generation” of Lithuanian readers educated in Polish literature immediately associated it with Mickiewicz’s original version. On the other hand, readers educated in underground schools operating illegally in the country that lacked any knowledge of Polish literature could not attribute the authorship correctly. 17 It has to be taken into account that soon Maironis made every effort to dispel any doubt about his authorship.

70 Towards a New History of Literature (a Case Study of the Polish-Lithuanian Cultural Commonwealth)

What about us – brought up and educated in a culture and on literature described as national? Are we (often bored) students or maybe enthusiasts and connoisseurs in a museum of literature? Whatever the answer is, we still need a guide to show us round the exhibition that gathers fine works of art as well as second-rate documents of the past, to provide information about the author, genre, date of publication, its reception and standing in the national canon or explain what shortcomings excluded a work or an author from an honourable place in our common memory. An expert in the field of literary history and at the same time a museum custodian who once strayed into the Lithuanian borderland has to prepare the labels for all exhibits in a room (or rather a small attic, yet another bone of contention with those who allocate space and money for our ideas) holding a collection of borderline culture acquisitions. The task of explaining complex issues of Polish-Lithuanian coexistence in only a few words appears hardly possible. Literary developments of the Lithuanian Rebirth mentioned above remain transistory and elusive – they cannot be easily caught in a literature historian’s net and then pinpointed in the proper glass case. In their own time they occurred in a specific context that remains unknown, or were simply ignored by modern researchers who find it difficult to allocate an appropriate spot for them in the Museum of National Literature. Let me refer to a term coined by Paulius Subačius (Subačius, 1999), who used the word akumuliacija to capture the spirit of the age when the reservoir of motifs, themes and ideas was created to shape and enhance national imagination. At the same time, affiliation with the already existing literary tradition was repeatedly confirmed. Aušrininkai, mainly those who came from the gentry, drew a lot from a tradition that they could call their own or close: the oeuvre of Polish Romantic literature. As Vytautas Kubilius once put it, they fought against the traditions of Polish culture treading along Mickiewicz’s steps but lacking his talent or originality (Kubilius, 1993, 63). Of course, Mickiewicz’s name can be also perceived as pars pro toto of the whole source of inspiration that includes not only Mickiewicz, but also a number of Polish writers, among whom Słowacki, Kraszewski and Syrokomla were translated most frequently. Our knowledge of the way Polish literature was received by audiences in Lithuanian culture can be broadened by monographs on history of culture or literary communication. Some relevant facts can be found in Kęstutis Nastopka’s essay about Petras Arminas: translated by Arminas, Szkoła wiejska was recited alongside Maironis’s poems on the twentieth anniversary of “Aušra” foundation celebrated in Marijampolė in 1903; the songs Pieśń wojenna Litwinów from Córa Piastów and Pieśń wieczorna (both written by

71 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

Kondratowicz and translated by Arminas) were immensely popular (the latter gained popularity before it was even published). Nastopka claims that Syrokomla’s poems in Araminas’s translation were among the earliest longer- verse translations into Lithuanian, and probably the best before Kudirka’s works (Nastopka, 1970). Aušrininkai were a literary circle of a fairly uniform character, which comprised conscious creators of new Lithuanian national literature. They referred to (from Polish viewpoint) anti-Polish discourse (regarding mainly culture issues), while at the same time readily adapted the legacy of Polish romantic literature into Lithuanian, aiming to incorporate works of Polish school of romantic literature thematically connected with Lithuania into Lithuanian national culture. The process of reception and adaptation of Polish literature by authors collaborating with “Varpas” (varpininkai) followed a different path, however it has to be acknowledged that they were – alongside the „Aušra” circle – the most distinguished leaders of the Lithuanian Revival taking great care of the national literature. Their case has to be seen in relation to Warsaw intelligentsia, basically because of the strong personal ties and a common inspiration by the Positivist social and aesthetic thought. Though they did not form a consistent political or ideological group, but as staunch advocates of prose they were prolific prose translators. In this circle, Vincas Kudirka appears to be a distinctive figure when the number and quality of translations from Polish is considered. Kudirka emphasized the distinction between the national literatures (or, generally speaking, cultures), yet he did not antagonize them. Unlike aušrininkai, he successfully opposed the group influence and taught Lithuanians to recognize not only ideological value of literature (Romantic and Realist alike), but also its aesthetic strength. In my opinion, an insight into the work of varpininkai in the context of Polish literature reception confirms that Paulius Subačius was right when he made a point that “Varpas” collaborators’ circle headed by Kudirka prepared and initiated in Lithuanian Rebirth culture a phase of “liberation” and introduced a new meaning to the idea of patriotism different from that of aušrininkai, focusing on current issues and demanding an active approach to social and political matters. One of the last translations from Polish in “Varpas”, that of Henryk Sienkiewicz’s parabolic short story Legenda żeglarska can be seen as a landmark, the reinterpretation of a vessel on rough sea standing as a classical topos of homeland. The liberation, a long process of unchaining from the authority or even dictat of Jonas Basanavičius (aušrininkai’s interpretation this included Daukantas and Mickiewicz as well), differentiation of political, social and aesthetic views, can

72 Towards a New History of Literature (a Case Study of the Polish-Lithuanian Cultural Commonwealth) be observed in the press issued shortly before and right after 1904. As I have already suggested, tracing individual poems in several newspapers published in the USA and in Europe remains a challenge for future researchers, however, as long as drawing conclusions from fragmentary knowledge of the subject matter can be accepted here, one might notice that the Catholic press (or, more precisely, the press edited by priests: Rev. Vaižgantas and Rev. Dambrauskas, to mention the most distinguished ones) scarcely published translations from Polish, as literature was mainly a weapon in ideological struggle (Vincas Pie taris’s deliberations on the historical content of Krzyżacy by Sienkiewicz may be cited as an example)18. Educational values were highly estimated and editors simply wanted to meet the readers’ demand for an exciting story, so it was widely practiced mainly in the USA, where editors used to choose modern short stories (for children as well) and recommend particularly those stories that were translated well and held educational or moral values. Reviews published in the “Draugija” (a magazine published in Kaunas) combined a pragmatic (didactic and political) approach combined with an academic perspective19. The differentiation process and shift in the function attached to literature can be best witnessed in literature section of daily paper “Vilniaus žinios”. The paper hosted verse and prose (historical novels and short stories (not many, though) together with realist prose and drama), mainly native authors but some foreign ones as well – mainly Russian, English, Latvian and Polish, historical novels and short stories (not many of those, though) together with realist prose and drama. The variety resulted from the fact that, unlike aušrininkai two decades earlier, “Vilniaus žinios” editors did not have to raise the fundamentals of the national culture or to inventory hundred-years-old Lithuanian literature attested by folklore and romantic masterpieces. They did not have to sound an alarm – as varpininkai did – over the importance of the present day of the oppressed nation and its looming decline or to persuade anybody that Wojtek Dregal is, as a more actual character, more important than prince Margier. Without doubt, after the landmark period of the Revolution and reforms in 1904/1905 Lithuanian culture reached a steady balance that released artists from patriotic duties (of course, only to some extent). The diversity of genres, styles, ideas of works translated from Polish and published in „Vilniaus žinios” reflects the liberation process: translations of Krzywicki’s, Nałkowska’s works

18 It is worthwhile to mention Rev. Tumas-Vaižgantas translated from Polish. His translation of Bądź błogosławiona by Sienkiewicz was published in “Varpas” (“Varpas”, 1895, issue 3). 19 Another question awaiting a keen researcher is the role of Polish drama legacy in the development of Lithuanian drama and theatre.

73 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI neighboured realist prose or completely forgotten writings by Malinowski or Kwiatkowski. Translators ranged from exquisite masters of words (e. g. Lazdynų Pelėda) to third-rate artisans (e. g. Juozas Burba). Aušrininkai would often treat a translation as an original work of art, they tended to omit the first author’s name if a Polish text was vastly popular (especially a text by Mickiewicz or Syrokomla). As archival query shows, a contradictory attitude was practiced among Lithuanian intelligentsia forming editorial team of the “Lietuvių laikraštis” (Sankt Petersburg), who preferred to imitate the original version, to follow its spirit (as testified by works of Račkauskas and Jurgelionis stemming from Mickiewicz’s oeuvre). On the other hand, Polish literature could be used as a foreign (mainly aesthetic) context for native literary output. For instance Rev. Dambrauskas’s review of Kazys Puida’s poetry utilized Reymont’s village prose as a context. The most glaring and tangible evidence of the changes described here (important in the light of the Polish literature reception) comes from a literary quarterly “Vaivorykštė” (Vilnius) and the works of Motiejus Gustaitis. Aesthetic qualities and respect for a poetic art of words cherished in this circle together with a heightened awareness of historical aspects of art and literary conventions was confirmed by achievements of some literature historians such as, for example, Mykolas Biržiška who, before the Great War, wrote essays on Polish and Lithuanian literature (among them many devoted to literature of the former Grand Duchy of Lithuania) free from ideological bias dictaded by political demands of the day. In 1919 Biržiška compiled and published an anthology of Mickiewicz’s verse Iš Adomo Mickevičiaus raštų (Biržiška, 1919) in both Polish and Lithuanian, basically targeting secondary-education students. He put every effort to guarantee his readers the best quality translations available, that is those by Kudirka and Gustaitis. It does not mean that political and ideological influence was defied in the first half of the twentieth century. Margier’s translations should be rather called modifications of or variations on the story of Pillen defenders. Another striking instance is a translation of Maria Rodziewiczówna’s Szary proch published twice, first in “Varpas” as a word-for-word faithful imitation in Lithuanian, and then in 1931 by Rapolas Šaltenis, who eliminated from the plot all gentry characters and emphasized roles of peasants and book smugglers (knygnešiai). The problem of an assessment and judgment on the culture of gentry background occurs here again and it is particularly important in the context of the Lithuanian National Rebirth and its relation to the Polish-speaking writers of gentry background being present or absent in the “new” Lithuanian culture.

74 Towards a New History of Literature (a Case Study of the Polish-Lithuanian Cultural Commonwealth)

DUSTING THE MUSEUM – OR MAYBE REVISING THE EXHI BITION? The fact that many of the Lithuanian Rebirth artists were deeply rooted in Polish culture is beyond doubt. It was no coincidence that despite the experience of Russian and German oppression young Lithuanian intellectuals assembled around Jonas Basanavičius and later on around Jonas Šliūpas made it their ambition to sever links with the Polish language and culture. In particular, the “Aušra” circle authors of Polish gentry background such as Andrzej Wysztelewski (Vyštelis-Vyšteliauskas), Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz (Davainis-Silvestraitis), Józef Milewski (Miliauskas-Miglovara) and Ludwika Malinowska-Szlupasowa (Malinauskaitė-Šliūpienė) felt the burden of their family background. And their biographies marked by the January 1863 Uprising were condemned by the likes of Basanavičius and Dambrauskas – overt opponents of the Uprising tradition. These writers contributed to Lithuanian culture, their poems are in Lithuanian and are recognized as Lithuanian national heritage, although their original works in the tone of verse, strophic structure, choice of motifs and topics effortlessly and subtly evoke Polish Romantic literature. Varpininkai – Warsaw press collaborators and translators from Polish into Lithuanian – were in a different position as they did not have to prove that it was possible and proper to apply Lithuanian in every aspect of public life (even though “Varpas” hosted a debate over the sense of following Basanavičius party and enthusiasts in the vein of Vištelis, what is the point in endorsing Lithuanian despite the pragmatic demand to stick to Polish and Russian). Their main task was to care for the purity and development of the language. Unlike aušrininkai, they felt no ambivalence towards Polish culture because they no longer perceived it as a model to follow and at the same time a threat to their national identity. They acknowledged as a self-evident fact that artists writing in Lithuanian about Lithuania are a part of the Lithuanian culture. The Polish language and literature were still perceived as a rival but varpininkai – for example, Vincas Kudirka, himself a peasant’s son – admitted that Polish culture was a valuable pattern to follow and surpass. This issue is a context for the struggle over the national status of Polish- speaking Romantic (but not only) poets writing about Lithuania. As was previously shown, the symptomatic change took place in the 1880’s and 1890’s, when the idea of adopting any valuable text or author connected with Lithuania as an element of the Lithuanian culture was abandoned. Before the Lithuanian culture stabilized and reached a certain level of self-assurance and diversity, Adam Mickiewicz, Maria Rodziewiczówna, Józef Ignacy Kraszewski or Władysław Syrokomla were counted among Lithuanian writers. However, shortly before the turn of the century a new light was cast onto the matter

75 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI and, for example, Zygmunt Krasiński was portrayed as a deep thinker and an exquisite writer, Stanisław Wyspiański’s works were disputed by adversary ideologists and finally there was Eliza Orzeszkowa’s case, in which national categories and values were replaced with aesthetic ones.

REPOSSESSION (ONCE AGAIN): PEOPLE. Deliberations started above are a mere introduction to an essentially dynamic and infinitely complex matter and may reveal to an overawed (mainly by the enormous amount of archival material) researcher (equipped only with a buzzword: “Polish literature shaped the Lithuanian National Rebirth”) an unexpected picture: a web of relations among texts and among people. It all results in the conviction that in the period spanning from 1880 to 1905 (or even 1918) it is hardly possible to use terms such as “Polish culture” or “Lithuanian culture” (in their modern meaning) with reference to all the phenomena that took place on the territories of the former Great Duchy of Lithuania. Without doubt, as the time went by, it was easier and easier for one to claim “I am Lithuanian” (in both Lithuania and the USA) whereas a phrase “I am a Pole from Lithuania” was losing its meaning. Despite that, it was difficult to draw any kind of a Polish-Lithuanian borderline across ideas, beliefs, minds and emotions, a frontier through texts, music compositions, fine arts works and the whole material heritage even after the First World War, when Poland and Lithuania became independent states. The line between “Polishness” and “Lithuanianness” cannot be mapped, notwithstanding all the efforts of Lithuanian nationalism ideologists in the eighties and later or of Polish nationalism. Jonas Basanavičius rejected Polish culture (mainly literature in Polish) associated with Polish uprisings despite his love of Syrokomla’s and Mickiewicz’s poetry. Juozas Miliauskas-Miglovara did the same regardless of his participation in the January 1863 Uprising and the fact that he himself wrote poetry in Polish. These examples teach us not to overestimate uncompromising declarations made by Lithuanian Rebirth leaders and not to treat them as proof of profound cultural differences between the Polish and Lithuanians of the time. Rejection of the Polish gentry heritage and their culture, an attempt to purge it from Lithuanian common consciousness by, for instance, Jonas Šliūpas, Rev. Adomas Dambrauskas, Rev. Antanas Alekna (and others who dreamt to incorporate Polish gentry into the Lithuanian- speaking cultural community), was at the end of the nineteenth century a form of wishful thinking. However, anti-Polish opinions similar to those cited above shed a light on the Polish literature reception and constitute a rudimentary interpretative context. We have to bear in our minds that aušrininkai’s ancestors can be traced back to the January Uprising guerilla (e. g. Venclova, 1991), that

76 Towards a New History of Literature (a Case Study of the Polish-Lithuanian Cultural Commonwealth) the January Uprising was and still is a subject of heated debates in Poland, that Lithuanian historiography and literary criticism already made outstanding achievements in the nineteenth century. More and more often gentry traditions (also when writers such as Konstancja Skirmuntt or Stefania Jabłońska, who remained faithful to the Polish language but wrote in Lithuanian as well, are considered) are fully accepted as part of Lithuanian culture. An increasing interest is focused on people (e. g. Bishop Antoni Baranowski (Antanas Baranauskas) or Michał Römer (Mykolas Romeris)) who consistently appeased antagonisms between Polish and Lithuanian nations and cultures. A seemingly trivial question of bilingualism cannot be omitted. In the period discussed here there were three kinds of writers: firstly, those who used mainly Polish and were counted among Lithuanian authors by the Lithuanian Rebirth ideologists (the case of Kraszewski); secondly, bilingual artists (Sylwestrowicz, Milewski-Miglovara, Mykolas Biržiška, Kudirka); and finally, artists who wrote in Lithuanian only (for example: Burba, Pietaris, Lazdynų Pelėda). The diversification process started in theaušrininkai circle, as all translators from Polish cooperating with “Aušra” spoke Polish. Some of them – such as Malinauskaitė- Šliūpienė, Davaina-Silvestraitis, Miliauskas-Miglovara – were educated in Polish and spoke Polish at home, so their first steps into literature were also in Polish and Polish may be treated as a phase in their personal and artistic development. It can be illustrated with Kudirka’s biography and oeuvre or with the case of Miglovara’s poetry in Polish in which he expresses his anti-Polish attitude (or at least a hostile attitude towards Polish gentry from Lithuania and from the Congress Poland). Both Kudirka and Miglovara all their lives kept correspondence in Polish, had friendly relations with many Polish intellectuals, were involved in the activities of Polish (Polish-Lithuanian) societies and organizations. They never stopped writing in Polish in spite of their choice to be Lithuanian. I think they learned to accept the Polish language and its tradition as a means to develop and enrich Lithuanian national literature. This idea was straightforwardly expressed by Dowojna-Sylwestrowicz, who edited national Lithuanian press in Polish shortly before the First World War in Vilnius. During the whole Lithuanian Rebirth period, its founders often used Polish as private persons, which is testified by their correspondence and abundant evidence (in memoirs and documents) of their involvement in cultural and political cross-country institutions most active in the first decade of the twentieth century (Augustinas Janulaitis, Jonas Šliūpas and Mykolas Biržiška are perfect cases in point here).

REVIVAL: LITERATURE. Deliberations over how Polish literature was received in the writings of the Lithuanian Rebirth leads to the question of how a

77 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI national literature can be defined, a question that becomes even more important if we take into account the response styles of the time. Protagonists of this essay are either bilingual writers (such as Wysztelewski (Vyšteliauskas) or Milewski (Miliauskas)) who did not make it into handbooks or academic monographs of Polish literature, or artists relegated to a chasm for middlebrow literature (for example, Rodziewiczówna, who on the basis of her profound knowledge of “the Lithuanian spirit” has been recently rehabilitated by Czesław Miłosz, and much earlier by the Lithuanian audience). I have also pointed out at texts appropriated by Polish literature (though, continuously neglected by the Polish audience and history of literature) merely because they are in Polish, despite their contribution to the Lithuanian (Polish-Lithuanian) highbrow culture at the turn of the twentieth century. Who remembers a tale from Lithuania’s past entitled Nodam written by Seweryn Goszczyński? It deserves a mention at least as a source of very popular Lithuanian heroic subject matter, as a text used to raise national awareness of the Lithuanian readers and a model for a Lithuanian romantic poem. Or who has ever read Unia by Weyssenhoff, a novel broadly discussed at the time of publication in 1910 in the perspective of upcoming rebirth of both countries (yes, The Lithuanian and the Polish regained their sovereign state at the same time)? In my opinion, a new critical look at Polish national literature in view of (for example) Lithuanian culture (particularly Lithuanian literature of the nineteenth century) tightly connected with, yet separate from the Polish culture is in order. And it is the right place to raise the question of what is actually meant by national literature. To avoid a lengthy discussion (no matter how enriching and unavoidable), I resign to the academic handbooks of Polish literary history. They convey a clear image of Polish literature as written in Polish, hygienically divided into literary periods (romantyzm, pozytywizm, Młoda Polska, etc.) with undeniable hierarchy of authors and texts. Polish literature studies, the theory of literature to a greater extent than the history of national literature, were successfully transformed by means of discourse (discourses) based on the ideas of “modernism”, “postmodernism”, “modernity”, “postmodernity”. The change, however, put on the sidelines geographic criteria – the category of space, local or regional peculiarities, problems and ideas usually called “national” when the nineteenth century is concerned remain out of focus. Paradoxical as it is, the situation enforces a revision of the national literature concept with regard to communities that undergo a difficult process of identity formation after the experience of the Soviet rule. Would a re-write of the history of Polish literature, or at least of its part considering the ideas acquired by Lithuanian Poles and Lithuanians

78 Towards a New History of Literature (a Case Study of the Polish-Lithuanian Cultural Commonwealth) and the literary audience of the time establish a new hierarchy and thus a new content? Would it be different from the history realizing the patriotic or aesthetic values imposed top-down? What will happen if we agree that for Lithuanians from Vilnius the talentless verses of Stefania Jabłońska are much more important than the poetry of Wiktor Gomulicki? “Belligerent” Lithuanians – Lithuanian Rebirth activists never quoted Gomulicki’s poetic depictions of Warsaw, however, they broadly discussed his poem Na rozłogach białoruskich. It seems that codes of values applied by literature historians and critics are subject to change and are conventional. We are doomed to selective and partial perspectives. Maybe the borderline literary critics and literature experts should have proposed their own code of values, categories and research methods? We are witness to a transformation of literary studies. It would be worthwhile if Polish and Lithuanian specialists of the history of literature – researchers formed by national cultures who learn about a multilingual and multicultural past – worked together. Maybe it would occur that a search for a new method of literary research is a quest for a new language, free from particularisms that lead to ahistorical and anachronistic perspectives.

SOURCES Newspapers: Aušra (Tilžė, 1883–1886) Draugija (Kaunas, 1907–1914) Lietuvių laikraštis (Sankt Peterburgas, 1904–1906) Tėvynės sargas (Tylża, 1896–1904) Vaivorykštė (Vilnius, 1912–1914) Varpas (Tilžė, 1889–1905) Vienybė lietuvninkų (Plymouth, JAV, 1885–1917) Vilniaus žinios (Vilnius, 1904–1909) Viltis (Shenandoah, JAV, 1899–1901) Žemaičių ir Lietuvos apžvalga (Tylża, 1890–1896) Žinyčia (Tylża, 1900–1902) Other (only the most important): Biržiška M. par., 1919, Iš Adomo Mickevičiaus raštų, mokykloms parinko M. Vilnius: Lietuvos mokslo draugijos leid. Dagilis S., 1884, Lietuviszkas sziupinis isz svetimu skanskoniu ant naudos broliams lietuviams pataisytas. Tilžė: Otto v. Mauderodės leid. Paukštys J., Burba A., 1893, Lietuwiszkos dainos isz wisur surinktos. Plymouth (Pa). Šnapštys-Margalis J., 1907, Volungė ir vieversėlis. Kaunas: Juozapo Naujalio leid.

79 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

REFERENCES Bakuła B., 2006, Kolonialne i postkolonialne aspekty polskiego dyskursu kreso- znawczego (zarys problematyki). – Teksty Drugie 6, 11–32. Kubilius V., 1993, Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje. Vilnius. Nastopka K., 1970, Petras Arminas-Trupinėlis. [In:] A. Bernotas, V. Kubilius, V. Va- nagas, V. Zaborskaitė ed., K. Nastopka par., P. Arminas-Trupinėlis, Eilės. Vilnius. Subačius P., 1999, Lietuvių tapatybės kalvė. Vilnius. Venclova T., 1991. Aušros perspektyva. [In idem:] Vilties formos. Eseistika ir publicistika. Vilnius.

Naujosios literatūros istorijos link (bendrų lenkų ir lietuvių kultūros aspektų studija) SANTRAUKA Straipsnyje analizuojamos vienos tautos (šiuo atveju – lenkų) literatūros adap- tavimo į kitą (lietuvių tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių literatūrą) problemos. Tyrimo medžiaga rinkta iš archyvinių šaltinių, daugiausia laikraščių („Aušra“, „Draugija“, „Varpas. Vienybė lietuvninkų“ ir kt.) ir kitų lietuvių tautinio atgimimo spaudinių. Minėtina ne tik lenkų romantinių, bet ir realistinių ar ankstyvojo mo- dernizmo literatūros veikalų adaptacija skaitytojams lietuviams. Viena iš svarbesnių straipsnio išvadų yra tai, kad XIX a. (ypač lietuvių atgimimo laikotarpio) lietuvių ir lenkų literatūros ryšių tyrinėtojams reikia naujos ter- minologijos ir metodologijos (pavyzdžiui, taikant pokolonijinę teoriją Lenkijos ir Lietuvos pasienio kultūrinei sričiai). Žvelgiant toliau, atrodo neišvengiama ieškoti naujausio nacionalinės literatūros istorijos modelio (ir turinio). Toks postulatas jau yra keliamas lenkų tyrinėtojų, kurie sąvoką „Kresy“ (liet. „Pakraščiai“; ši didžią- ja raide rašoma sąvoka reiškia Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemes, kurios se- niau buvo veikiamos lenkų kultūros arba politikos; aišku, ši sąvoka yra labai ideo- logizuota ir viešajame diskurse Lenkijoje siūloma keisti kitu žodžiu – „pogranicze“ („paribys“ arba neutralios reikšmės „pakraščiai“). Kitos straipsnyje vartojamos sąvokos, pvz., „lenkų ir lietuvių literatūra“ arba „lenkų ir lietuvių kultūra“ yra gana naujos lenkų humanitariniame diskurse, bet vis dažniau vartojamos.

80 Alfonsas Motuzas Vytauto Didžiojo universitetas (Kaunas, Lietuva)

Šv. Mykolo giesmės ir muzika Žemaitijoje

ESMINIAI ŽODŽIAI: giesmės, muzika, šv. Mykolas, Žemaitija

Religinis kultas, kaip praktinis religijos aspektas, yra vienas rodiklių, at- spindinčių krikščionybės įsitvirtinimo visuomenėje lygį ir pobūdį. Šventųjų kultas – vienas iš esminių katalikybės ir stačiatikybės bruožų ir svarbus krikš- čioniškosios kultūros aspektas, tačiau šio fenomeno tyrimų Lietuvos istorio- grafijoje, etnologijoje ir muzikologijoje beveik neturime. Lietuvių istorio- grafijoje kalbėta tik apie švč. Mergelės Marijos (Vaišnora, 1958), šv. Juozapo (Streikuvienė, 1998) ir šv. Kazimiero (Motuzas, 2004) kultus Lietuvoje. Vienas iš Lietuvoje žinomų Šventųjų yra šv. Mykolas. Jis yra vienas iš Šv. Rašte minimų arkangelų (plg. šv. Mykolas, Gabrielius ir Rapolas). Lietu- voje, be straipsnių enciklopedijose, detalesnių tyrimų apie šv. Mykolą Žemai- tijoje nėra. Taigi šiame straipsnyje remiamasi pirminiais šaltiniais: Šv. Antano religijos studijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžio- jo universitete Folklorinio kabineto archyvine medžiaga (1996–2003 metų vasaros lauko ekspedicijų medžiaga, 2005), 2012 metų žinynu (Katalikų ži- nynas, 2012), 1996 m. Liturginiu maldynu (Liturginis maldynas, 1996) ir 1924, 1993, 2005 metų giesmynais (Grinai musishkai parashytu gismiu lobynas <...>, 1924; Liturginis giesmynas, 1993; Naujasis liturginis giesmynas, 2005). Ypač vertingos istoriografinės ir etnologinės informacijos rasta etno- logės Angelės Vyšniauskaitės knygoje „Mūsų metai ir šventės“ (Vyšniauskai- tė, 1993) ir kunigų Alfonso Bulotos ir Laimučio Benio Lietuvos katalikų ka- lendoriuje „Šventųjų gyvenimai“ (Bulota, Benys, 1994). Straipsnio tikslas – atskleisti šv. Mykolo giesmių specifiškumą ir aptarti šių giesmių muziką Žemaitijoje. Tyrimo uždaviniai: atskleisti šv. Mykolo giesmių paplitimo arealą ir jo susidarymo priežastis Žemaitijoje, pristatyti ir ištirti šių giesmių tekstų kilmę, taip pat išanalizuoti ir nustatyti šv. Mykolui skirtų giesmių muzikos kiltį. Keliama tyrimo hipotezė, kad šv. Mykolo giesmės ir jų muzika Žemaiti- joje yra čia veikusių jėzuitų ir marijonų vienuolijų kultūrinis palikimas. Hipotezei pagrįsti tikslinga tyrimą pradėti nuo šv. Mykolo giesmių paplitimo arealo Žemaitijoje nustatymo.

81 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

ŠV. MYKOLO GIESMIŲ PAPLITIMO AREALAS IR JO SUSIDARY- MO PRIEŽASTYS ŽEMAITIJOJE. Kaip jau buvo minėta, straipsnyje remiamasi daugiamečių vasaros lauko etnomuzikologinių ir etnoistrumentolo- ginių ekspedicijų surinkta medžiaga. Ši Šv. Antano religijos studijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete Folklorinio kabineto archyvinė medžiaga pagrindžia, kad šv. Mykolui skirtos giesmės Že- maitijoje plačiausiai žinomos, t. y. ir giedamos, Skuodo, Mažeikių, Mosėdžio, Telšių, Plungės, Rietavo, Gargždų, Žemaičių Naumiesčio, Tauragės, Gaurės, Jurbarko, Kražių, Varnių, Janapolės ir Tverų parapijose (1996–2003 metų vasaros lauko ekspedicijų medžiaga, 2005). Kyla klausimas, kas minėtose parapijose galėjo lemti šių giesmių paplitimą? Į šį klausimą atsakymą pirmiausia randame Lietuvos katalikų bažnyčios žinyne, kuriame pristatomos Žemaitijoje šv. Mykolo vardu tituluotų bažnyčių sąrašas. Žinyne nurodomi Kražiai, Gargždai, Gaurė, Janapolė, Mosėdis, Rietavas ir Že- maičių Naumiestis (Katalikų žinynas, 2012, 74, 90, 91, 97, 101, 110). Šv. Mykolo vardu tituluotų bažnyčių ir parapijų, kuriose skamba šv. My- kolui skirtos giesmės, sąsaja atskleidžiama 1 lentelėje.

1 lentelė. Šv. Mykolo giesmių paplitimo arealas Žemaitijoje Eil. Šv. Mykolo titulo bažnyčios Parapijos, kuriose skamba nr. (parapijos) šv. Mykolui skirtos giesmės 1. Gaurės Gaurės 2. Kražių Kražių 3. Janapolės Janapolės 4. Rietavo Rietavo 5. Žemaičių Naumiesčio Žemaičių Naumiesčio 6. Gargždų Gargždų 7. Mosėdžio Mosėdžio 8. Tauragės 9. Skuodo 10. Mažeikių 11. Varnių 12. Plungės 13. Tverų 14. Jurbarko

Remiantis 1 lentele, galima teigti, kad šv. Mykolo giesmėms minėtose parapijose įsitvirtinti pirmiausia turėjo įtakos bažnyčios titulas ir joje vykstantys atlaidai. Atlaidai taip pat turėjo įtakos ir gretimoms parapijoms.

82 Šv. Mykolo giesmės ir muzika Žemaitijoje

ŠV. MYKOLO GIESMIŲ TEKSTŲ KILMĖ. Kita šv. Mykolo giesmių paplitimo minėtame plote priežastis galėjo būti čia XVII–XVIII a. veikusių jėzuitų brolijos narių misijų palikimas. Tai liudija pirmųjų lietuviškų giesmy- nų leidimų tyrimai. Šie tyrimai patvirtina, kad pirmieji katalikiškų giesmių autoriai Lietuvoje buvo iš Austrijos atvykę jėzuitai. Jie labai daug dėmesio skyrė muzikai ir giedojimui mokyti ir pačiam giedojimui tiek savo mokyklose, tiek pastoraciniame darbe. Giesmę jėzuitai naudojo kaip priemonę kovoti su protestantizmu, kuris iškėlė tiek liaudies kalbos vartojimą liturgijoje, tiek ir patį giedojimą, sudarantį žymią pamaldų dalį. Giesmių buvo mokoma, ypač rengiant įvairius atlaidus, šventes ir procesijas, kurių metu buvo daug giedama. Pavyzdžiui, per šv. Kazimiero švenčių iškilmes Vilniaus gatvėse skambė- jo šio šventojo garbei parašytų himnų ir giesmių (Rostowski, 1977, 439). Ta- čiau jėzuitai giesmes plėtojo ne tik Vilniuje. Yra duomenų, kad jie giesmes kūrė, platino ir liaudyje, su kuria susidūrė pastoraciniame darbe. Žemaitijoje jėzuitai giesmes plėtojo tose vietovėse, kuriose gyveno: Varniuose, Kražiuo- se, Pašiaušėje, taip pat dirbo ir kaimynėje Rygoje, iš kurios atlikdavo misijas Skuode, Mažeikiuose, Žemaičių Naumiestyje, Tauragėje ir Gaurėje, t. y. vie- tovėse, kurios ribojosi su protestantiškais kraštais. 1996–2003 m. vasaros lauko ekspedicijų medžiaga (2005) atskleidžia, kad Skuodo, Mažeikių, Mosėdžio, Plungės, Gargždų, Rietavo, Varnių ir Janapo- lės parapijose iš „Kantiškų“ yra giedamos šv. Mykolo giesmė ir „Giesmė apie Šventus Angelus Sargus“, kurioje vienas iš posmų skiriamas šv. Mykolui. Pirmasis lietuviškų katalikiškų giesmių rinkinys, pavadintas „Giesmės Ti- kieimuy Katholickam pridiaranczias“, pasirodė 1646 m. Rinkinio autoriumi yra laikomas jėzuitas Saliamonas Mozerka Slavočinskis (1624–1670). Tačiau šiame rinkinyje šv. Mykolui skirtos giesmės nėra. Pirmą kartą šv. Mykolui skirta giesmė lietuvių kalba fiksuojama 1679 m. leistame giesmyne „Balsas Szirdies pas Wieszpati Diewa, Panna Szwencziausia ir Jo Szwentus Danguy Karaliaujenczius szaukanczios par giesmes“ (Vaišnora, 1958, 183). Giesmyno autorius – jėzuitas Pranciškus Šrubauskis. Šv. Mykolui skirta giesmė randama ir 1819 m. kunigo Vincento Valmiko (1778–1834) giesmyne „Giesmės nobažnos“, kurį autorius parengė pertvar- kydamas „Balsą širdies“. 1823 m. giesmynui duotas naujas vardas – „Kantycz- kos Žemajtyszkos“. Giesmyną „Kantyczkos Žemajtyszkos“ 1855 m. ir 1859 m. redagavo ir naujai sudarė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis giesmyną pavadi- no „Kantičkos arba Giesmių Knyga“. Šiame giesmyne šv. Mykolui skirtos dvi giesmės. Tai „Giesme apie szventą Mikolą Arkaniolą“ ir „Giesmė apie Šven- tus Angelus Sargus“ (Valančius, 1860, 330–331; 338–340).

83 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

Kantičkinėje giesmėje „Giesme apie szventą Mikolą Arkaniolą“ viename iš posmų yra sakoma: O kad labiausei dėl kožno vieno * Ateis baisiausia smerczio adyna, * Pribuk vargingiems ant padėjimo, * Valandoj‘, sudo, ir prie mirimo (Valančius, 1860, 339). Kantičkinėje giesmėje „Giesmė apie Šventus Angelus Sargus“ taip pat vienas iš posmų skiriamas šv. Mykolui: Szvents Mikols, kunigaiksztis viernas, * Isz visų pulkų Dievo tarnas, * Duszia priima po smerczio valandos, * Leidžia į dangų nuo peklos paskandos, * Szalkoms parsvarstydams (Valančius, 1860, 331). 1996–2003 m. vasaros lauko ekspedicijų medžiaga (2005) rodo, kad Kra- žių parapijoje ir gretimose apylinkėse šv. Mykolui skirta giesmė yra giedama iš kunigo Kazimiero Ambrozaičio parengto giesmyno „Grinai Musishkai parashytu giesmiu lobynas“ (1924, 316–317). Čia šv. Mykolui skirtos giesmės paskutiniame posme sakoma: Kada jau reiks mums * pri teismo stoti, Pri Kristaus teikis * už mus užstoti – Tad užtark už musu * visas silpnybias, Kad priimti teijktus * i dangaus linksmybias (Grinai Musishkai parashytu giesmiu lobynas, 1924, 317). Pateiktuose „Kantičkų“ ir kun. K. Ambrozaičio giesmyno šv. Mykolo giesmių pavyzdžiuose pastebime, kad šv. Mykolui priskiriama žmogaus globos po mirties funkcija. Skirtingai nuo „Kantičkų“, Žemaičių Naumiesčio ir Tverų parapijose šv. Mykolui skirta giesmė giedama iš 1930 m. kunigo J. Tilvyčio parengto „Giesmyno“ (1930, 212–213) ir iš 1993 m. kun. K. Senkaus parengto „Li- turginio giesmyno“ (1993, 285–286). Šių giesmių tekstų redakcijoje mirties simbolikos nėra. Minėtuose tekstuose akcentuojamas blogio nugalėjimas: Už Dievo garbę Mykolas stojo * Ir su Jo priešais kovojo. * Davė jam Dievas didžią galybę, - * Veikiai ištrėmė dvasių daugybę (Giesmy- nas, 1930, 212).

Už Dievo garbę Mykolas stojo * ir su Jo priešais kovojo: * „Kas gi kaip Dievas?“, gindamas klausė, * Viešpaties meile degė karščiausia (Liturginis giesmynas, 1993, 285). 2000 m. vasaros lauko ekspedicijų medžiagoje (2005) pateikiama rankraš- tinė šv. Mykolui skirta giesmė „Šlovingas Dievo pasiuntiny“, kuri giedama Tauragės, Gaurės ir Jurbarko parapijose. Šiandien ši giesmė jau yra publikuo- ta kun. K. Senkaus „Naujausiame liturginiame giesmyne“. Čia pristatoma, kad giesmė parengta „pagal „,Unüberwindlich starker Held“ („Gotteslob“,

84 Šv. Mykolo giesmės ir muzika Žemaitijoje

Nr. 600) (Naujasis liturginis giesmynas, 2005, 234). Giesmės tekstas parengtas maldos, kurioje šv. Mykolo yra prašoma padėti nugalėti blogį, forma: Blogi nugalėt padėk, * į gėrio pergalę mus veski, * didysis Karvedy! (Naujasis liturginis giesmynas, 2005, 234). Pateikta šv. Mykolui skirtų giesmių tekstologija akivaizdžiai rodo, kad „Kantičkų“ giesmėse šv. Mykolo prašoma globos po mirties, o naujesniuo- se giesmynuose – pagalbos nugalėti blogį. Kyla klausimas, kur šių redakcijų skirtumų ištakos? Pirmiausia pažvelkime į šv. Mykolo pamaldumo kilmę. Senajame Testa- mente randame faktų, kur arkangelas Mykolas tarpininkauja tarp Dievo ir žmo- nių kaip gerasis angelas. Jis – Dievo pasiuntinys, galingiausias iš visų angelų kovoje su Liuciferio piktosiomis dvasiomis (Vyšniauskaitė, 1993, 115). Taip pat jis yra užtarėjas, Dievo valios reiškėjas. Yra sakoma, kad Mykolas išmokė Adomą žemdirbystės, Abraomą – tikybos, perdavė Mozei ant Sinajaus kalno Dekalogo lentas (Bulota, Benys, 1994, 298). Mene Mykolas vaizduojamas nešąs į dangų Mariją arba kaip karžygys, ietimi nugalįs gyvatę (blogį). Taigi Senojo Testa- mento faktologija atitinka šv. Mykolui skirtų giesmių tekstologiją. Šv. Mykolui skirtuose tekstuose taip pat pastebime, kad liaudies pamal- dume šis šventasis yra priskiriamas prie šermenų apeigų papročių. Norėdami atskleisti šermenų apeigų giesmių kilmę, remdamiesi istoriniais šaltiniais, turime pažvelgti, kaip šios giesmės formavosi Žemaitijoje. Pirmasis apie tai, kad 1610 m. Žemaitijoje jau buvo rūpintasi giedojimo puoselėjimu ir netgi giesmių kūryba, prakalbo Zenonas Ivinskis straipsnyje „Kirchengesang in Litauen im XVI–XVII Jahrhundert“ (Ivinskis, 1954, 69– 106). Tai rodo, kad katalikais tapę žemaičiai nesitenkino vien tik asmeniniu pamaldumu. Bažnytiniai archyvai liudija, kad tuo poreformaciniu laikotarpiu dominikoniškoji ir pranciškoniškoji kultūros ėjo į žmones per iškilmingas procesijas ir maldininkų keliones į šventoves, t. y. per žmonių dvasinį pasaulį. Pagal to meto Vakarų Bažnyčioje paplitusį paprotį vienuolynai būrė žmones į specialias bendruomenes – brolijas. Įdomi šių brolijų katalikiškos pagalbos vienas kitam istorija Lietuvoje. Jau 1430 m. spalio 4 d., prieš pat Vytauto Didžiojo mirtį, Vilniuje, prie Šv. Jono bažnyčios, buvo įkurta brolija, kuri šalia numatytų religinių praktikų buvo įsipareigojusi padėti laidoti brolijos narį. Taip atsirado artimo meilės ir labda- ros Šv. Juozapo Arimatiečio ir šv. Nikodemo brolija, kurios tikslas – krikščio- niškai palaidoti neturtingus žmones (Kajackas, 1989, 133). Buvo stengiamasi, kad brolijų tikslai ir narių pareigos atitiktų opiausius vietos žmonių dvasinio gyvenimo reikalus.

85 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

Žemaitijoje, be pranciškonų ir dominikonų, misijinį darbą pradėjo ir jė- zuitai. Žinodami, kad žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis skiepijo liau- džiai giedojimo tradiciją ir buvo vienas pirmųjų vyskupų, įteisinęs žemaičių vyskupijoje giesmių giedojimą per šermenis, jėzuitai matė, kad vis dar gyvas yra paprotys laidoti mirusiuosius be bažnytinių apeigų, nors 1626 m. vyskupas Stanislovas Kiška liepęs „atlikinėti sukaktuves (atminimus) už dūšias“ (Valančius, 1972, 373–374). Taigi jėzuitai 1630 m. įsteigia Kristaus laidotu- vių Šv. Juozapo Arimatiečio ir šv. Nikodemo broliją. Taip per laidotuves pra- dėtos giedoti giesmės. Šv. Juozapas Arimatietis (šventė – kovo 17-oji) globėju buvo pasirinktas neatsitiktinai – Katalikų Bažnyčia laiko jį Kristaus mokslo išpažinėju. Nukry- žiavus Jėzų, šv. Juozapas paprašė Poncijų Pilotą, kad leistų pasiimti mirusiojo kūną, ir palaidojo jį netoliese įrengtame kapo rūsyje, kur dar niekas nebuvo laidotas (Mt 27, 57–60). Apraudojimo ir laidojimo paveiksluose šv. Juoza- po Arimatiečio atributas – įkapių drobulė: šv. Juozapas Arimatietis kartu su šv. Nikodemu ant jos nešė kūną (Krikščioniškosios, 1997, 145–146). Antrasis brolijos pasirinktas šventasis – Nikodemas (šventė – kovo 27-oji) – gyveno Jėzaus Kristaus laikais, buvo Jeruzalės sinedriono narys, fariziejus, dėl savo išsilavinimo vadintas Izraelio mokytoju. Jėzų nukryžiavus, Nikodemas at- nešė kvapiųjų tepalų jo kūnui ištrinti, todėl yra dažnai vaizduojamas laidojimo siužetuose (Krikščioniškosios, 1997, 218). Kristaus laidotuvės visose evangelijose (Mt 27, 57–61; Mk 15, 42–47; Lk 23, 50–55; Jn 19, 38–42) aprašomos kūną nuėmus nuo kryžiaus, todėl minimi tie patys asmenys. Evangelijoje pagal Matą rašoma, kad šv. Juozapas Arimatietis „pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje“. Evangelijoje pagal Joną nurodoma, kad Juozapui padėjęs Nikodemas: „Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobulę su kvepa- lais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys“ (Krikščioniškosios, 1997, 171.). Evangelijose aprašyta aplinka, matyt, ir sudarė galimybę krikščioniško laidojimo brolijai paskelbti savo globėjais šv. Juozapą Arimatietį ir šv. Nikodemą. Kražių jėzuitas Jonas Jaknavičius 1639 m., jau įsteigus Žemaičių Kalvariją, parašė ir lietuvių ir lenkų kalbomis išleido Kristaus laidotuvių Šv. Juozapo Ari- matiečio ir šv. Nikodemo brolijos knygelę. Remdamiesi ja, brolijos nariai turėjo stiprinti tiek religinį, tiek ir moralinį narių ir visuomenės gyvenimą, puoselėti dvasios šventumą ir tikėjimą. Kiekvienas narys turėjo mokėti ir suprasti pote- rius, pamaldžiai apmąstyti Viešpaties Jėzaus kančią, ypač per laidotuves, giedant giesmes ir kalbant tai progai skirtas maldas (X. S. Ch., 1873, 573).

86 Šv. Mykolo giesmės ir muzika Žemaitijoje

1636 m. kovo 25 d. Varniuose įvyko Antrasis Žemaičių vyskupystės kuni- gų susirinkimas (Synody), kuriam vadovavo vyskupas Jurgis Tiškevičius. Vie- nas iš susirinkimo nutarimų – „kad nedaleistų žmonėms laidoti savo numi- rėlių be maldų ir giesmių“ (Valančius, 1972, 327). Šiuo įsakymu vyskupas J. Tiškevičius davė pradžią mirusiųjų sukaktuvių ir atminimų tradicijai atsirasti, kartu skatino giedoti per šermenis. Reikia manyti, kad šiuo pamaldumo pavyzdžiu pasekė ir paprasti kaimo žmonės, nes, kaip byloja šaltiniai, „vos ne kiekvienas ūkininkas, bent metuose kartą darydamas atminimus už dūšias pranokėjų savo, užperka mišias giedotas ir pats su visa gimine jų klauso“ (Valančius, 1972, 395). Visi šie faktai leidžia teigti, kad dėl Žemaičių vyskupijos Bažnyčios nuo statų ir sprendimų, taip pat per jėzuitų ir įvairių brolijų, veikusių prie bažny- čių, veiklą šv. Mykolo giesmės Žemaitijos krašte imtos giedoti ir per šermenis. Pažvelgę į šv. Mykolui skirtų giesmių „Garbė Tau, Dieve“ ir „Šlovingas Dievo pasiuntiny“ giesmynus, matome, kad jų sudarytojai yra vienuoliai ma- rijonai, kurie aktyviai reiškėsi Žemaitijoje. XX a. pradžioje jų globoje buvo Žemaičių Kalvarija, sovietmečiu Tverų parapijoje misijas atliko kun. J. Paliū- kas M. M. S. Giesmė „Šlovingas Dievo pasiuntiny“ į Tauragę ir Gaurę greičiausiai pa- teko iš gretimos Suvalkijos ir Kauno, kur nuo Nepriklausomybės atgavimo aktyviai darbuojasi marijonų vienuolijos atstovas, kun. bažnytinės muzikos magistras Kazimieras Senkus M. M. S. Šv. Mykolo giesmių tekstų ištakos akivaizdžiai matyti 2 lentelėje.

2 lentelė. Šv. Mykolo giesmių tekstologija Eil. Vieta Tekstas Funkcijos Kilmė nr. 1. Kantyczkos arba O kad labiausei dėl kožno Žmogaus Senasis kninga giesmiu... vieno * Ateis baisiausia globa po Testamentas smerczio adyna, * Pribuk mirties ir jėzuitų vargingiems ant padėjimo, vienuolija * Valandoj‘, sudo, ir prie mirimo 2. Kantyczkos arba Szvents Mikols, Žmogaus Senasis kninga giesmiu... kunigaiksztis viernas, * Isz globa po Testamentas visų pulkų Dievo tarnas, * mirties ir jėzuitų Duszia priima po smerczio vienuolija valandos, * Leidžia į dangų nuo peklos paskandos, * Szalkoms parsvarstydams

87 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

3. Grinai Musishkai Kada jau reiks mums * pri Žmogaus Senasis parashytu teismo stoti, Pri Kristaus globa po Testamentas giesmiu lobynas teikis * už mus užstoti – mirties ir jėzuitų Tad užtark už musu * vienuolija visas silpnybias, Kad priimti teijktus * i dangaus linksmybias 4. Giesmynas / Už Dievo garbę Mykolas Pagalba Senasis Paruošė kun. stojo * Ir su Jo priešais blogiui testamentas J. Tilvytis, kovojo. * Davė jam Dievas nugalėti ir marijonų M. J. G. didžią galybę, – * Veikiai vienuolija ištrėmė dvasių daugybę 5. Liturginis Už Dievo garbę Mykolas Pagalba Senasis giesmynas / stojo * ir su Jo priešais blogiui testamentas Paruošė kun. kovojo: * „Kas gi kaip nugalėti ir marijonų Kazimieras Dievas?“, gindamas klausė, vienuolija Senkus M. M. S. * Viešpaties meile degė karščiausia 6. Naujasis liturginis Blogi nugalėt padėk, * į Pagalba Senasis giesmynas / gėrio pergalę mus veski, * blogiui testamentas Sud. Kazimieras didysis Karvedy! nugalėti ir marijonų Senkus M. M. S. vienuolija

Iš 2 lentelės matyti, kad iš šešių pateiktų šv. Mykolui skirtų giesmių tekstų dviejose „Kantičkų“ ir vienoje kun. K. Ambrozaičio giesmių tekstų redakcijose šv. Mykolas atlieka žmogaus globos po mirties funkciją, o kitose trijose redakcijose – pagalbos blogiui nugalėti funkciją. Antra, „Kantičkų“ ir kun. K. Am- brozaičio giesmynų šv. Mykolui skirtų giesmių tekstai – jėzuitų redakcija, o vė- lesnių laidų giesmynų autorystė priklauso marijonų vienuolynui. Siekdami detalesnio tyrimo, pažvelkime į šv. Mykolo giesmių muzikos kilmę Žemaitijoje.

ŠV. MYKOLO GIESMIŲ MUZIKA IR JOS KILMĖ ŽEMAITIJOJE. Aptariant šv. Mykolo giesmių muzikos kilmę, visų pirma reikia apžvelgti kan- tičkines giesmes. Lietuvių giesmynai giesmės „Giesme apie szventą Mikolą Arkaniolą“ melodijos autorystę nurodo kaip lietuvių liaudies (Grinai Musishkai parashytu giesmiu lobynas, 1924, 316, 359), vokiečių (austrų) giesmynai – kaip jėzu- itų iš Antverpeno 1614 m. (Antwerpen) ir Kelno 1623 m. (Köln) (Gotteslob, 1969, 570), o lenkų – kaip 1867 m. lenkų kompozitoriaus T. Klonovskio (J. Klonowski) (Śpiewnik Liturgiczny, 1998, 374–375). Taigi, kas yra tikrasis

88 Šv. Mykolo giesmės ir muzika Žemaitijoje

šios giesmės Žemaitijoje muzikinės melodijos autorius? Kad atsakytume į šį klausimą, pažvelkime į minėtų giesmių melodijas ir jas palyginkime. Giesmės „Giesme apie szventą Mikolą Arkaniolą“ žemaitiškos melodijos I variantas („Garbė Dievui“ [giesmynas], sine anno, 254):

Giesmės „Giesme apie szventą Mikolą Arkaniolą“ žemaitiškos melodijos II variantas (Grinai Musishkai parashytu giesmiu lobynas, 1924, 359):

  Vokiškos (austriškos) giesmės „Unüberwindlich starker Held, – Sankt Michael“ melodija (Gotteslob, 1969, 570):

  89  



LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

Lenkiškos giesmės „Książę niebieski, święty Michale“ melodija (Sieldec- ki, 1994, 424):



 Lietuviškąsias melodijas palyginę su vokiška (austriška) ir lenkiška matome, kad jos yra skirtingos. Pirmiausia skiriasi melodinės linijos, antra, – tona- cinis aspektas ir, trečia, – ritmika. Vadinasi, žemaitiškos šv. Mykolo giesmių liaudies melodijos yra vietinės kilmės, o vokiška (austriška) yra vokiškos (aus- triškos), lenkiška – lenkiškos kilmės. Užsienietiškos giesmių melodijos yra su- kurtos kompozitorių. Kantičkinės giesmės „Giesmė apie Šventus Angelus Sargus“ melodijų, iš- skyrus kun. K. Ambrozaičio „Giesmyną“, kituose giesmynuose rasti nepavyko. Pažvelkime į šios giesmės melodiją. Giesmės „Giesmė apie Šventus Angelus Sargus“ melodija (Grinai Musish  kai parashytu giesmiu lobynas, 1924, 277):

 Matome, kad šios giesmės melodija yra unikali, t. y. žemaitiškos kultū- ros palikimas. Kita šv. Mykolui skirtos giesmės melodijos autorystė yra priskiriama A. S. Pociui. Ji yra pristatoma kun. J. Tilvyčio ir kun. K. Senkaus sudarytuo- se giesmynuose.



Šv. Mykolo giesmės ir muzika Žemaitijoje

Palyginkime su anksčiau minėtais pavyzdžiais A. S. Pociaus sukurtą šv. Mykolui skirtą giesmės „Garbė Tau, Dieve“ melodiją (Liturginis giesmynas, 1993, 285):

 Šią melodiją palyginus su anksčiau pateiktais pavyzdžiais matyti, kad tai  autorinis kūrinys. Paskutinis šv. Mykolui skirtos giesmės melodijos pavyzdys yra iš kun. K. Senkaus sudaryto giesmyno „Naujasis liturginis giesmynas“, kuriame yra nuoroda, kad giesmės „Šlovingas Dievo pasiuntiny“ muzikos autorius yra kunigas, marijonų vienuolis Kazimieras Senkus. Pažvelkime į šios gies- mės melodiją (Naujasis liturginis giesmynas, 2005, 234):

 Kaip matyti, šios giesmės melodija yra savita ir autorinė.  Šv. Mykolo giesmių muzikos ištakas Žemaitijoje atspindi 3 lentelė. Iš ketu-  rių šv. Mykolui skirtų giesmių melodijų, naudojamų Žemaitijoje, tik „Giesme apie szventą Mikolą Arkaniolą“ yra atėjusi iš Vakarų Europos, bet ir ši giesmė savo melodija yra vietinė, t. y. liaudies kūrybos. „Giesmė apie Šventus Angelus Sargus“ melodija yra liaudies kūrybos. Jos nėra rasta katalikiškų gretimų šalių giesmynuose. Taip pat gretimų katalikiškų šalių giesmynuose nėra rasta ir lie- tuvių vienuolių marijonų giesmių „Garbė Tau, Dieve“ ir „Šlovingas Dievo pasiuntiny“ melodijų. Šios giesmių melodijos yra autorinės.

91 



LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

3 lentelė. Šv. Mykolo giesmių muzikos kilmė Žemaitijoje Eil. Kilmė Visuotinė Giesmės pavadinimas nr. Žemaitijoje kilmė 1. Giesme apie szventą Mikolą Vietinė, liaudies Austrijos, Vokieti Arkaniolą jos, Lenkijos 2. Giesmė apie Šventus Angelus Sargus Vietinė, liaudies Nerasta 3. Garbė Tau, Dieve Vietinė, autorinė Nerasta (marijonų) 4. Šlovingas Dievo pasiuntiny Vietinė, autorinė Nerasta (marijonų)

Pristatomos medžiagos pagrindu parengtas žemėlapis, kuris akivaizdžiai atskleidžia šv. Mykolo giesmių paplitimo arealą ir giesmių kilmę Žemaitijo- je (žr. 1 žemėlapį).

1 žemėlapis. Šv. Mykolo giesmės ir muzika Žemaitijoje

Sutartiniai ženklai † šv. Mykolo titulo bažnyčios (parapijos) × parapijos, kuriose skamba šv. Mykolui skirtos giesmės --- kantičkinių, jėzuitų pastoracinės veiklos šv. Mykolo giesmių paplitimo Žemaitijoje plotas ___ autorinės kūrybos ir marijonų vienuolijos pastoracinės veiklos šv. Mykolo giesmių paplitimo Žemaitijoje plotas

Šv. Mykolo giesmės ir muzika Žemaitijoje

IŠVADOS. Apibendrinant tyrimais pagrįstus mokslinius pastebėjimus, galima daryti tokias išvadas: 1. Šv. Mykolui skirtos giesmės Žemaitijoje pirmiausia buvo paplitusios parapijose, kuriose buvo švenčiami šio šventojo atlaidai. Tai Gaurės, Kražių, Jana- polės, Rietavo, Žemaičių Naumiesčio, Gargždų ir Mosėdžio bažnyčių parapijos. 2. Tiriamosios giesmės pagal tradiciją taip pat skambėjo Skuodo, Mažei- kių, Mosėdžio, Telšių, Plungės, Rietavo, Gargždų, Žemaičių Naumiesčio, Tauragės, Gaurės, Jurbarko, Kražių, Varnių, Janapolės ir Tverų parapijose. 3. Giesmių tekstų kilmė yra jėzuitiška ir marijoniška. 4. Šv. Mykolo giesmių Žemaitijoje melodijos autoriai pagal tradiciją yra liaudis. Nuo XX a. pradžios liaudies kūrybą pakeitė autorinė vienuolių ma- rijonų kūryba. Tyrimo rezultatai pagrindžia straipsnio pradžioje iškeltą hipotezę, kad Šv. Mykolo giesmės ir jų muzika Žemaitijoje yra čia veikusių jėzuitų ir mari- jonų vienuolijų kultūrinis palikimas.

LITERATŪRA 1996–2003 metų vasaros lauko ekspedicijų medžiaga, 2005 (Šv. Antano religijos stu- dijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete Folklorinio kabineto archyvinė medžiaga). Bulota A., Benys L., 1994, Šventųjų gyvenimai. Kaunas: Alytaus angelų sargų baž- nyčios religinės bendruomenės leidykla. Garbė Dievui (giesmynas), Sine anno. Sine loko. Giesmynas / Paruošė kun. J. Tilvytis, M. J. G. Marijampolė: Marijonų spaustuvė, 1930. Gotteslob, 1969 – Katholisc hes Gebet- und Gesangbuch. Erzdiözese Wien. Heraus- gegeben von den Bischöfen Deutschlands und Österreichs und der Bistümer Bozen- Brixen und Lüttich. Wien. Grinai musishkai parashytu gismiu lobynas (Thesaurus Lietuvanorum Hymnorum). Gysmes su natoms / Parengė kun. Kaz. Balandios-Zichkus-Ambrozaitys. Dor- risville, ILL. U. S. A., 1924. Ivinskis Z., 1954, Kirchengesang in Litauen im XVI–XVII Jahrhundert. – Com- mentationes Balticae I, 69–106. Kajackas A., 1989, Liturgija bažnyčioje. Liturgijos raida istorijoje. Kaunas: Lietuvos katechetikos centras. Katalikų žinynas. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2012. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas / Sud. D. Ramonienė. Vilnius: Vilniaus dai- lės akademija, 1997. Liturginis giesmynas / Paruošė kun. Kazimieras Senkus M. M. S. Vilkaviškis: Vilka- viškio vyskupijos kurija, 1993. Liturginis maldynas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996.

93 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

Motuzas A., 2004, Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Vadovėlis aukš- tosioms mokykloms. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Naujasis liturginis giesmynas / Sudarė kun. Kazimieras Senkus M. M. S. Kauno Arkivyskupijos kurija, 2005. Rostowski S., 1977, Lituanicarum Soc. Iesu historiarum libri decem. Sine loco. Streikuvienė D., 1998, Švč. Juozapo kultas Lietuvoje XVI–XIX a. – Lietuvių kata- likų mokslo akademijos metraštis 18, 87–124. Vaišnora J., 1958, Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma: Fausto Failli. Valančius M., 1860, Kantyczkos arba kninga giesmiu ... Vilnius. Valančius M., 1972, Žemaičių vyskupystė 1. – Raštai 2. Vilnius. Vyšniauskaitė A., 1993, Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. X. S. Ch., 1873, Bractwo. – Encykl. Kościelna 2. Sine lioko, 573. Śpiewnik Liturgiczny. Towarzystwo Naukowe Katolickiego Uniwersytetu Lubelskiego, 1998.

The Hymns and Music in Honour of St. Michael in Samogitia SUMMARY Religious cult, as a practical aspect of religion, shows the level of incorporation of Christianity in the society. And the cult of the Saints is one of the main features of Catholism and Orthodoxy, and it is important in terms of Christian culture. But practically there is no research of this phenomenon in Lithuanian historiography, ethnology, and musicology. The aim of this research is to reveal the hymns and music in honour of St. Michael in Samogitia. The tasks of the research: firstly, to describe the range and causes in spreading and forming of St. Michael‘s hymns in Samogitia; secondly, to present and analyse the texts of these hymns and their origin; and thirdly, to set and describe the origin of the music of the hymns in honour of St. Michael. The issue of the research led to such conclusions: firstly, the hymns in honour of St. Michael in Samogitia firstly appeared in parishes where the feast of this Saint was celebrated. These were the parishes of Gaurė, Kražiai, Janapolė, Rietavas, Samogitian Naumiestis, Gargždai and Mosėdis; secondly, as a tradition these hymns were sung in the parishes of Skuodas, Mažeikiai, Mosėdis, Telšiai, Plungė, Rietavas, Gargždai, Samogitian Naumiestis, Tauragė, Gaurė, Jurbarkas, Kražiai, Varniai, Janapolė and Tverai; thirdly, the origin of these hymns comes from Jesuits and Marianes; fourthly, traditional authors of the melodies of St. Michael‘s hymns are from folk, and at the beginning of the 20th century Marian monks started writing them. The issues of the research are based on the hypothesis that St. Michael‘s hymns and their music in Samogitia were the cultural heritage of the local Jesuit and Marian monks.

94 Vidas Valskys Lietuvos edukologijos universitetas (Vilnius, Lietuva)

Lietuvių kalbos bevardės giminės dalyviai ir jų atitikmenys latvių kalboje: struktūros ir semantikos paralelės

ESMINIAI ŽODŽIAI: atitikmenys, bevardės giminės dalyviai, modalumas, semantika, sintaksė

Baltų kalbų dalyviai pasižymi didele formų įvairove, funkcijų gausa, savita sintakse ir semantika. Šio straipsnio objektas – vienos iš archajiškiausių lie- tuvių kalbos dalyvių formų bevardės giminės (toliau BG) dalyviai, kurie neturi visiškų gramatinių ekvivalentų giminiškoje latvių kalboje. Straipsnio tikslas – aptarti savitą bevardės giminės dalyvių konstrukcijų lietuvių kalboje semantiką ir panagrinėti jų atitikmenis latvių kalboje, todėl taikyti aprašomasis analitinis ir lyginamasis metodai. Straipsnio teiginiai re- miami sakinių ar didesnių teksto atkarpų pavyzdžiais iš kai kurių lietuvių ra- šytojų (V. Bubnio, J. Avyžiaus, J. Baltušio, Just. Marcinkevičiaus, B. Radzevi- čiaus, V. Mykolaičio-Putino ir kt.) prozos kūrinių ir jų vertimų į latvių kalbą. Iš visų funkcinių stilių daugiausia BG dalyvių pasitaiko meninio stiliaus tekstuose, todėl pavyzdžiais iš jų čia paprastai ir bus iliustruojama. Kartais straipsnyje į dalyvių semantiką ir gramatiką bus žvelgiama ir taikomuoju aspektu: kaip tokių dalyvių vartoseną galima būtų panaudoti mokant(is) lietuvių ir lat vių kalbų – siekiant įvairesnės, neretai ir tikslesnės raiškos, plečiant besimo- kančiojo kalbines išgales, atskleidžiant mokomosios kalbos savitumą ir grožį, ugdant ir puoselėjant gyvos, sodrios kalbos jausmą. Straipsnio medžiaga ga- lėtų būti pravarti lietuvių kalbos (negimtosios) mokytojams, vadovėlių autoriams, tekstų, ypač meninio stiliaus, vertėjams.

BG DALYVIAI KALBOTYROS DARBUOSE. Į šias ide. kalbų kontekste itin savitas dalyvių formas yra atkreipęs dėmesį ne vienas pasaulio kalbotyrinin- kas. Antai F. Kuršaičio gramatikoje (1876, 367) pabrėžiamas BG dalyvių gebėji- mas eiti predikatais (pateikiami pavyzdžiai Čion eita, jota, važiuota). K. Jauniaus gramatikoje teigiama, kad tarinio pozicijoje vietoje aktyvinių dalyvių vartojami ir pasyviniai: čia žmogus ėjęs = čia žmogaus eita; ten paukštis tupėjęs = ten paukš-

95 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

čio tupėta. Tokias dalyvių formas K. Jaunius priskiria prie „niekatrosios giminės“ būdvardžių ir jas lygina su analogiškomis konstrukcijomis sanskrito ir lotynų kalbose (Jaunius, 1911, 19–20). Daug dėmesio BG dalyvių ypatumams skirta J. Jablonskio „Lietuvjų kalbos sintaksėje“ (1911). Kalbėdamas apie tarinio raiš- ką, J. Jablonskis apibūdina tuos atvejus, kur BG dalyviai vartojami kaip tariniai. Autorius pabrėžia, kad BG dalyvių forma sakiniui suteikia naują reikšmę – turime „vieną iš daugelio mūsų „pasakojamosios“ kalbos savotiškumų“ (cituojama iš J. Jablonskio „Rinktinių raštų“, 1957, 465). Sintaksėje lyginama ir tarmių vartosena: aukštaičių pasakymus Čia trobos būta, Girių čia snausta žemaičiams atstoja Čia troba buvusi, stovėjusi, Girios čia snaudusios (Jablonskis, 1957, 466). Į šią sintaksinės raiškos skirtybę kaip vieną iš skiriamųjų aukštaičių ir žemaičių tarmių požymių būtų galima atkreipti dėmesį ir per lietuvių tarmėms skirtas pamokas. Lietuvių kalbos BG dalyviai aptariami ir nagrinėjami E. Fraenkelio (1928, 97), J. Otrębskio (1956, 274–275), A. Senno (1966, 67) ir kt. darbuose. Esama nemažo kiekio knygų ir straipsnių, skirtų BG dalyvių raidos, semantikos ir lygi- nimo su kitomis ide. kalbomis dalykams aptarti. Iš jų minėtini W. R. Schmals- tiego (1987, 1993 ir kt.), K. Liukkoneno (1995), S. Christeno (1998), R. Roszko (1993), V. Ambrazo (1979, 2006) ir kt. darbai. Lygindamas lietuvių ir rusų kalbų gramatikos reiškinius, į savitą BG dalyvių semantiką ir funkcijas dėmesį atkreipė K. Musteikis (2012). Jis išskyrė šių dalyvių formų gebėjimą žymėti statinį perfektiškumą (статальная перфектность), pvz., Kažkieno nueita (Мустейкис, 2012, 234), ir jų vartoseną pasakymuose, reiškiančiuose atsiminimus, pvz., Visur paviešėta, visko matyta (ten pat, 238).

GRAMATINIAI, SEMANTINIAI IR MODALINIAI BG DALYVIŲ YPA TUMAI. Bendrinėje lietuvių kalboje vartojamos trys neveikiamųjų dalyvių BG formos (esamojo laiko (reikalaujama) ir būtojo laiko (reikalauta), taip pat prie neveikiamųjų priskiriamas reikiamybės dalyvis (reikalautina) ir keturios veikiamųjų dalyvių BG formos: esamojo (reikią), būtojo kartinio (reikėję), bū- tojo dažninio (reikėdavę) ir būsimojo laiko (reikėsią) BG dalyviai. Specifinę modalinę reikšmę turi be pagalbinio veiksmažodžio pavartoti neveikiamieji, ypač būtojo laiko, BG dalyviai. Toliau pateikiama J. Baltušio „Par- duotų vasarų“ ištrauka parodo, kokių semantinių ir modalinių atspalvių pasa- kojimui suteikia BG dalyvių formos, kaip jos pasakojimą praturtina netikėtai patirto rezultato, nusistebėjimo ir kitais semantiniais, modaliniais niuansais.

Rytą pakirdę, einam su Pauruku kluonan, o čia obelys sniegą ant šakų lyg ant rankų neša, ir agrastynai iki kaklo įsibridę baltumon, tiktai trobos kamino kiaurymė ir belikusi tamsi. O jau tų pėdų pėdelių sniege! Štai smulkiais rožančiaus poterėliais

96 Lietuvių kalbos bevardės giminės dalyviai ir jų atitikmenys latvių kalboje: struktūros ir semantikos paralelės nubėgta pilkosios pelytės, o čia porine grandinėle nušmaukšta žebenkšties, sunkiai įžiūrimu peltakėliu nuvirvinta kirstuko… Ir žvirblio pašokinėta trišaka eglute, ir užsižiemojusio vyturėlio lygiom kopėtėlėm palaipiota, ir raudongurklės sniegenos pastraksėta. O tarp visų tų pėdų pėdelių – jau visai kitokios, ne rožančiaus poterė- liais ir ne kopėtėlėmis, o šuoliais, šuoliais. Ir šuoliai platūs; aštriais nagais atsispirta užpakalinėmis į sniegą, dar aštresniais įsikirsta priekyje, vėl atsispirta, vėl įsikirs- ta. Ir visur kairioji pėda pašokėjusi, o dešinioji užpakaliau, užpakaliau. Parodžiau šitas pėdas Paurukui: – Matai? Šeškas vaikščiojo! (J. Baltušis, 1977, Parduotos vasaros II. Vilnius: Vaga, 108–109)

Kaip matyti iš šio teksto fragmento, BG dalyviais žymimas staigiai, neti- kėtai nutikęs veiksmas, kuris kelia nuostabą ir kuris suvokiamas tik iš rezulta- tų (pėdos sniege), taigi patiriamas netiesiogiai, neakivaizdžiai. Dėl šios semantikos BG dalyviai laikytini vienos antrinio modalumo atmainos – probleminio patikimumo – gramatinėmis raiškos priemonėmis, todėl į tokią BG dalyvių vartoseną ypač pravartu atkreipti dėmesį ne tik mokant lietuvių kalbos gramatikos ar stilistikos, bet ir ieškant įvairesnių aptariamosios semantikos raiš- kos priemonių, siekiant tikslesnės minčių raiškos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dabartinėje kalboje BG dalyvius vis labiau išstumia jų sintaksiniai varian tai – asmenuojamosios veiksmažodžių formos, tačiau toks BG dalyvių pakeitimas „ištrina“ nemažai tik BG formoms būdingų semantinių, modalinių ar net stilistinių atspalvių: asmenuojamosios formos apibendrinimą žymi ne taip ryškiai kaip BG dalyviai (o neretai ir visai nežymi, jeigu susiejamos su konk rečiu veikėju), konstrukcijos su jomis visada esti aktyvinės, jos neperteikia be pagalbinio veiksmažodžio pavartotoms BG dalyvių formoms būdingų moda- linių niuansų (plg. paliję / palijo; vaiko eita / vaikas ėjo).

BG DALYVIŲ IR JŲ ATITIKMENŲ LATVIŲ KALBOJE LYGINA- MOJI ANALIZĖ. Giminiškoje latvių kalboje BG dalyvių formų nesama. Lietuvių kalbos neveikiamuosius BG dalyvius joje ir sintaksine, ir semantine modaline prasme geriausiai atitinka apibendrinamosios reikšmės nederina- moji neveikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos nominatyvo forma (pvz., Padaryti žmogų poetu, matyt, negalima JustM. // Padarīt cilvēku par dzejnieku, ka redzams, nav iespējams), tačiau esama ir kitokios struktūros ati- tikmenų, tad toliau bus aptariamos įvairios sandaros ir semantikos BG dalyvių konstrukcijos ir galimi jų atitikmenys latvių kalboje. Tokiu lyginimu siekiama ne tik atskleisti kai kurias lietuvių ir latvių kalbų gramatikos skirtybes, bet ir abiejų kalbų gramatines ir semantines modalines išgales.

97 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

1. Minimalųjį konstrukcijų su BG dalyviais modelį sudaro pasakymai, kuriuose tarinio pozicijoje vartojamos iš vadinamųjų verba meteorologica pa- darytų BG dalyvių formos, žyminčios meteorologinius ar paros laiko keiti- mosi reiškinius. Tokias formas latvių kalboje paprastai atitinka nederinamo- sios vyr. g. dalyvių formos (kaip jau minėta, gramatiškai ekvivalentiškiausias modelis), pvz.: Buvo pašalę ir iš nakties truputį pasnigę P. // Bija uzsalis un naktī mazliet snidzis, ar konstrukcija iš daiktavardžio (ar įvardžio) nominatyvo ir su juo suderinto dalyvio (Jau visai prabrėškę VB. // Jau rīts pavisam atau- sis; Ypač kai būna šviežiai pasnigę JustM. // Īpaši, kad tikko uzsnidzis sniegs). 2. BG dalyvių konstrukcijas su subjekto kilmininku latvių kalboje paprastai atstoja veikiamųjų dalyvių formos, suderintos su subjekto nominatyvu. Plg.: Būtent, vyresnybės buvo nutarta ir vyskupo patvirtinta visam tre- čiam kursui duoti keturis žemesniuosius šventimus P. // Proti, priekšniecība bija nolēmusi un bīskaps apstiprinājis, ka visam trešajam kursam jādod četras zemākās svētības. Kitas atitikmuo – asmenuojamųjų veiksmažodžių ir nominatyvo konstrukcija, plg.: Ir niekam šventos bažnyčios neleista svetimas nuo- dėmes užtylėti! JB. // Un svēta baznīca neļauj nevienam noklusēt citu grēkus! Kartais BG formomis reiškiamą spėjimo, abejojimo patiriamu dalyku, neti- krumo ir pan. modalumą latvių kalboje perteikia įvairios modalinės dalelytės ir įterpiniai, plg.: Jau ir nebemieli mūsų nameliai, kur tėvelio būta, motutės stovėta, brangaus brolelio slenkstelis mintas... JB. // Nav man vairs mīla mūsu māja, kur mita reiz tētiņš, kur bija māmulīte, mina slieksni mans dārgais brālītis... 3. BG dalyvių konstrukcijos su subjekto naudininku – ne tokios produk- tyvios (palyginti su BG dalyvių konstrukcijomis, kuriose subjektą žymi kil- mininkas) ir leksiškai ribotesnės, nes subjekto naudininką įmanu vartoti tik su kai kuriais neveikiamaisiais esamojo laiko (man žinoma, jam suprantama) ir kai kuriais veikiamaisiais dalyviais (jam reiksią, mums reikią). Latvių kalboje tokias konstrukcijas paprastai atstoja junginiai su nederinamaisiais neveikiamaisiais vyriškosios giminės dalyviais (Kiek leidžia tos išgalės, niekam iš anksto nežino- ma <...> JustM. // Cik šie spēki ļauj, tas nevienam iepriekš nav zināms <...>). 4. BG dalyvių konstrukcijos su bendratimi paprastai eina suvestiniu ta- riniu (Banginio pilve pabuvus ne tik rūkyt išmokstama, bet ir vilku kaukt VB.), tad jas pravartu minėti kalbant apie sudėtinio tarinio raiškos priemones. Latvių kalboje neveikiamuosius BG dalyvius konstrukcijoje su bendratimi paprastai atitinka neveikiamųjų vyriškosios giminės dalyvių nederinamasis nominatyvas (neveikiamoji (pasyvinė) konstrukcija kaip ir lietuvių kalboje), plg.: Todėl nuspręsta bėgti tiesiai iš lagerio visiems drauge JA. // Tāpēc nolemts bēgt visiem kopā tieši no nometnes; Bene jam uždrausta užeiti į kavinę ar iš- važiuoti į kurortą?.. VB. // Vai gan viņam aizliegts iegriezties kafejnīcā vai

98 Lietuvių kalbos bevardės giminės dalyviai ir jų atitikmenys latvių kalboje: struktūros ir semantikos paralelės aizbraukt uz kūrortu?.. Neveikiamųjų BG dalyvių konstrukcijas su bendratimi latvių kalboje gali atstoti asmenuojamųjų veiksmažodžių formos, tačiau tokie atitikmenys nėra semantiškai ir gramatiškai adekvatūs – lietuvių kalboje neveikiamoji, latvių kalboje – veikiamoji konstrukcija, plg.: Paskui – Adomas Mickevičius. Buvo ruošiamasi išleisti jo knygą lietuviškai JustM. // Pēc tam – Ādams Mickevičs. Gatavojās izdot viņa grāmatu lietuviski. 5. Vis rečiau dabartinėje lietuvių kalboje pasitaiko BG dalyvių konstrukcijų su objekto vardininku (<...> matai, kaip ilgai puoselėta savo planai <...> BrR.), kurias vis labiau išstumia vyriškosios ar moteriškosios giminės dalyvių formos (netoleruojama bėdos → netoleruojamos bėdos, išvaikščiota takai → išvaikščioti takai). Tačiau labai retomis šių konstrukcijų negalima vadinti, nes jų pasitaiko ne tik meninio stiliaus tekstuose, bet ir periodinėje spaudoje, pvz.: Labiau- siai netoleruojama yra buitinės ir gyvenimiškos dėstytojų bėdos (Lietuvos rytas); Buvo išklausyta visi argumentai ir abejonės (Respublika). Laikyti šių sintaksinių variantų visiškai adekvačiais negalima, nes konstrukcijos su BG dalyviais ryš- kiau, stipriau perteikia apibendrintos būsenos ar veiksmo rezultato semantiką negu konstrukcijos su vyriškosios ar moteriškosios giminės dalyviais (plg.: durys atidaryta ir palikta / durys atidarytos ir paliktos). Latvių kalboje neveikia- mųjų BG dalyvių konstrukcijas su objekto vardininku atstoja neveikiamųjų vyriškosios ar moteriškosios giminės dalyvių, gimine, skaičiumi ir linksniu su- derintų su daiktavardžio nominatyvu, konstrukcijos, plg.: Ten tau ne kaimas – valandos nustatyta! VB. // Tur tev nav lauki – stundas noteiktas! 6. BG dalyvių konstrukcijos su neapibrėžto kiekio (dalies) kilmininku labai patogios vartoti, kai kalbama apibendrintai ir (ar) kai veikėjas nėra žino- mas arba neaktualus, plg. Iškepė blynų / iškepta blynų. Beje, su neapibrėžto kiekio kilmininku gali būti vartojami tik neveikiamieji BG dalyviai (žr. 1 len- telę), nes tos pačios rūšies vyriškosios ar moteriškosios giminės dalyviai, taip pat žymintys apibendrintas būsenas ar rezultatus, negali jungtis su dalies kilmininku, o asmenuojamosios formos, priešingai, jungiasi su dalies kilmininku, tačiau neparodo apibendrinimo (plg.: pastebėta nedidelių skirtumų / paste- bėti nedideli skirtumai / pastebėjo nedidelių skirtumų).

1 lentelė. Lietuvių kalbos veiksmažodžių formų jungimosi su dalies kilmininku ir apibendrintos būsenos (rezultato) raiškos ypatumai Jungimasis su dalies Apibendrintos būsenos Veiksmažodžių formos kilmininku ar rezultato žymėjimas Asmen. f. + – Neveik. vyr. / mot. g. dal. – + Neveik. BG dal. + +

99 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI

Nors latvių kalboje taip pat yra partityvinis (dalies) genityvas, tačiau čia jis gramatiškai negalimas, todėl minimas dalyvines konstrukcijas atitinka kitokios gramatinės struktūros – vyriškosios ar moteriškosios giminės neveikia- mųjų dalyvių konstrukcijos su vardažodžio nominatyvu: Sąžinės perkratymam buvo sugalvojama dar pagalbinių priemonių P. // Sirdapziņas izmeklēšanai tika izdomāti vēl palīglīdzekli; Dangus lyg ir labiau nusišvietė, tarp debesų pa- barstyta žvaigždžių JA. // Debesis kļuvušas tā kā gaišākas, starp mākoniem izkaisītas zvaigznes; Pasieniuose priklota šviežių eglės šakelių, kad blogo kvapo nesijaustų JA. // Sienmalēs salikti svaigi egļu zariņi, lai nebūtu jūtama slik- ta smaka. Taigi matyti, kad kitokios struktūros latviški atitikmenys neperteikia dalies (neapibrėžto kiekio) reikšmės. 7. Neveikiamieji BG dalyviai gali būti vartojami su objekto reikšmę tu- rinčiais kilmininko, naudininko ir įnagininko linksniais, taip pat su tos pa- čios semantikos prielinksninėmis konstrukcijomis, pvz.: Vadinasi, visokeriopai siektina kuo įvairesnio ir kuo pilnesnio jos vaizdo JustM.; <...> buvo pagarbin- ta Saulė ir nusilenkta Perkūnui VB.; Pirktos todėl, kad naujos, kad į gražius apdarus įdėtos, kad jomis tikėta <...> VB.; Vis dar diskutuojama dėl poemos žanro JustM. Latvių kalboje tokias konstrukcijas, kaip ir daugeliu anksčiau minėtų sintaksinių atvejų, paprastai atstoja neveikiamosios rūšies vyriškosios giminės dalyvių nederinamasis nominatyvas, plg.: Bene apie jį čia ir rašoma? P. // Vai tikai šeit nav rakstīts par viņu? Analogiškas ekvivalentas paprastai vartojamas ir palyginti gana gausioms lietuvių kalbos BG dalyvių konstrukci- joms su negimininiais įvardžiais atstoti (Visa kita buvo jau arba aptvarstyta, arba savaime neprieinama P. // Viss pārējais jau bija vai nu nožogots, vai arī nepieejams). Kartais BG dalyvius atitinka latvių kalbos dalyviniai prieveiks- miai (Matyt, kas turi ateiti, ateina, ir tai yra neišvengiama VB. // Kā redzams, kam jānāk, tas nāk, un tas ir neizbēgami). 8. Lietuvių kalbos veikiamuosius BG dalyvius (taip pat vyriškosios ir mo- teriškosios giminės dalyvių vardininkus) latvių kalboje atitinka netiesioginės nuosakos (atstāstamā izteiksme, pažodžiui, perpasakojamoji nuosaka) reiški- kliai – nekaitomieji esamojo ir būsimojo laiko veikiamieji dalyviai su priesaga -ot (ceļot, celšot etc.). Beje, latvių kalbos veikiamieji būtojo laiko dalyviai netiesioginės nuosakos formomis laikomi ir tada, kai eina su dalyvine jungtimi (pvz., esot runājis). Tokiomis lietuvių ir latvių kalbų dalyvinėmis konstrukcijomis žymimi perpasakoti, netikrai žinomi, abejojami ar nerealiais laikomi dalykai (plg. latvių kalbos terminą atstāstamā): Tačiau Kregždienė ne- perkalbama, ji net primena, kad aną kartą per ilgai užsisėdėję, paskui namiškiai nepatenkinti, kam to reikią VB. // Taču Kregždiene nav pierunājama, viņa pat

100 Lietuvių kalbos bevardės giminės dalyviai ir jų atitikmenys latvių kalboje: struktūros ir semantikos paralelės atgādina, ka viņreiz par ilgu aizsēdējušies, pēc tam mājinieki sapīkuši, kam to vajagot; Kaziūnė <...> dirbanti statyboje, vaje, kaip nepatinką VB. // Kazū- ne <...> strādājot uz būvēm, vai dieviņ, kā nepatīkot; Vokiečiai, matai, jų su- sėmę be skaičiaus, nebeturį kur dėti. Pakaksią ir žemei tręšti, ir laukam apdirb- ti. <...> Iš pradžių, matai, kokią savaitę kitą reiksią atpenėti – labai jau nugeibę JA. // Vācieši to, redz, savākuši tik daudz, ka neesot kur likt. Pietikšot ij zemes mēslošanai, ij lauku apstrādāšanai. <...> Sākumā, redz, vienu otru nedēļu bū- šot jāatkopj – esot pārāk novājējuši; Jis trumpai vien išreiškė vilties, kad ligonis dar pagysiąs ir antrą kartą šaukti kunigo nereiksią P. // Viņš tikai īsi izteica cerību, ka slimnieks vēl atlabšot un otru reizi mācītājs nebūšot jāsauc. Atkreip- tinas dėmesys į savitas latvių kalbos konstrukcijas būšot jāatkopj ir nebūšot jāsauc – tai netiesioginės nuosakos reikiamybės formos.

IŠVADOS

1. BG dalyviai yra labai savitas lietuvių kalbos gramatinės sistemos reiški- nys, nes iš visų bendrinės lietuvių kalbos dalyvių formų jie vieninteliai vartojami išimtinai predikatiškai, t. y. užima pirmiausia asmenuojamosioms veiks- mažodžių formoms būdingą predikato poziciją. Kaip predikatai jie gali būti vartojami patys vieni ar kartu su pagalbinio veiksmažodžio būti forma sudaryti sudėtinį tarinį. 2. BG dalyvių vartoseną be pagalbinio veiksmažodžio lemia tam tikros, tik BG dalyvių formoms būdingos modalinės reikšmės. BG dalyviai vartojami, kai kalbėtojas nusako neakivaizdžiai patiriamus veiksmus ar būsenas, kai tie BG dalyviu nusakomi veiksmai yra jam netikėti, atrodantys nerealūs, kai dėl tų patirtų veiksmų kalbėtojas nesąs tikras, kai tą skelbiamą informaciją kalbėtojas sužinojo netiesiogiai, iš kitų šaltinių, kai tą informaciją jis tik per- pasakoja ir pan. 3. Lietuvių kalbos neveikiamuosius BG dalyvius latvių kalboje sintaksiš- kai ir semantiškai geriausiai atitinka apibendrinamosios reikšmės nederina- mosios neveikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos nominatyvo formos. Kiti latviškieji atitikmenys ne taip tiksliai perteikia lietuvių kalbos BG dalyvių konstrukcijų semantinius niuansus. 4. Lietuvių kalbos veikiamųjų BG dalyvių atitikmenys – latvių kalbos ne- tiesioginę nuosaką žymintys nekaitomieji veikiamieji dalyviai su priesaga -ot. Abiejų kalbų konstrukcijomis perteikiami netiesiogiai patirti dalykai. 5. Aptariamosios lietuvių ir latvių kalbų dalyvinės konstrukcijos yra savitos kalbinės raiškos priemonės, pasižyminčios ypatinga struktūra, semantika ir modalumu, todėl į jas pravartu atkreipti dėmesį mokant(-is) morfologijos,

101 LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KALBINIAI, LITERATŪRINIAI IR KULTŪRINIAI RYŠIAI sintaksės, stilistikos ir kt. kalbos dalykų, stiprinant kalbos vartojimo įgūdžius, ugdant gyvos, sodrios kalbos jausmą, plečiant giminiškų baltų kalbų sandaros pažinimą ir įvairiais aspektais lyginant giminiškų kalbų reiškinius, taip pat verčiant įvairius, ypač meninio stiliaus, tekstus.

Šaltinių sutrumpinimai BrR. – Bronius Radzevičius JA. – Jonas Avyžius (į latvių kalbą vertė A. Sukovskis) JB. – Juozas Baltušis (į latvių kalbą vertė P. Kalva) JustM. – Justinas Marcinkevičius (į latvių kalbą vertė D. Avotiņa) P. – Vincas Mykolaitis-Putinas (į latvių kalbą vertė A. Sukovskis) VB. – Vytautas Bubnys (į latvių kalbą vertė D. Avotiņa)

LITERATŪRA Ambrazas V., 1979, Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė. Vilnius: Mokslas. Ambrazas V., 2006, Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Christen S., 1998, Unpersönliche Konstruktionen und sekundäre Personifizie- rung. – Linguistica Baltica 7, 51–61. Fraenkel E., 1928, Syntax der litauischen Kasus. Kaunas: Valstybės spaustuvė. Jaunius K., 1911, Kunigo Kazimiero Jauniaus lietuvjų kalbos gramatika. Грамматика литовскаго языка. Peterburgas–С-Петербургъ: Mokslų Akademijos Spaustu- vėje – Типографія И. Академіи Наукъ. Jablonskis J., 1957, Rinktiniai raštai 1. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Kuršaitis F., 1876 – Kurschat F. Grammatik der littauischen Sprache. Halle: Verlag der Buchhandlung des Weisenhauses. Liukkonen K., 1994, Jo būta. – Linguistica Baltica 4, 209–210. Otrębski J., 1956, Gramatyka języka litewskiego 3: Nauka o formach. Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe. Roszko R., 1993, Wykładniki modalności imperceptyvnej w języku polskim i litewskim. Warszawa: Slawistyszny ośrodek wydawniczy. Schmalstieg W. R., 1987, A Lithuanian historical syntax. Columbus, Ohio: Slavica. Schmalstieg W. R., 1993, ‘Tėvas dirbta – A misinterpretation’. – Linguistica Baltica 2, 39–45. Senn A., 1966, Handbuch der litauischen Sprache, bd. 1 (Grammatik). Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. Мустейкис К., 2012, Функциональная грамматика русского и литовского языков. Вильнюс: Эдукология.

102 Lietuvių kalbos bevardės giminės dalyviai ir jų atitikmenys latvių kalboje: struktūros ir semantikos paralelės

Neuter Gender Participles in Lithuanian and Their Equivalents in Latvian: the Structural and Semantic Parallels SUMMARY The article is an analysis of the syntactic, semantic, and modal characteristics of Lithuanian language neuter gender participles. Neuter gender participles are the only participial forms used in the position of predicate and are quite often characterised by distinctive semantics – they are used to express a generalised action or state dissociated from the subject (agent), suddenly experienced actions, actions understood only from their results that the speaker has not experienced directly, actions that the speaker is only retelling, etc. In contemporary language, it is usually inflective verb forms that are used in the position of neuter gender participles, yet they do not convey numerous semantic and modal nuances typical of neuter gender participles. The article analyses structural variations of different neuter gender participle constructions in Lithuanian and their equivalents in the Latvian language. In Latvian, passive-voice neuter gender participles are best matched by nominative singular masculine forms of passive participles having a generalising meaning. Meanwhile, active-voice participles are best matched by stiff non-inflected active participles with the suffix -ot. The author speaks of how such participial forms expand the possibilities of linguistic expression and how cases of such usage could be applied in teaching syntax and other aspects of Lithuanian, as well as discusses other comparative and applied aspects.

103 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

Vida Česnulienė Lietuvos edukologijos universitetas (Vilnius, Lietuva)

Dėl būdvardiškųjų žodžių įnagininko norminamojo vertinimo ir realios vartosenos20

ESMINIAI ŽODŽIAI: būvio raiška, įnagininkas, norminamasis vertinimas, realioji vartosena

Apie būdvardiškųjų žodžių (tarinio) įnagininko linksnio vartosenos prob lemas kalbos norminamuosiuose darbuose rašyta daug ir seniai. Vienas pir- mųjų apie tai yra rašęs K. Jaunius. Jis teigė, kad „būdvardinės apysakos kilmininko [tarinio] linksnis yra visuomet pirmasis linksnis, bet ne šeštasis (instrumentalis); pav.: tas peilis geras, tas peilis bus geras; bet lietuviškai negali sakyti: tas peilis bus geru“21 (Jaunius, 1911, 19). Apie tai kalbama ir pagrindi- niuose kalbos norminamuosiuose darbuose (plg. Jablonskis, 1957, 555–558; 633–636; Balkevičius, 1963, 108–110; 119–120; LKG, 1976, 364–365; 382– 392). Juose pabrėžiama, kad būdvardžių ir būdvardiškųjų žodžių įnagininkas, išskyrus kai kurias išimtis, vardine tarinio dalimi neina. Deja, kaip rodo to- kių pavyzdžių vartosenos analizė ir daugelio kalbininkų (žr., pvz., Kniūkš- ta, 1983; Miliūnaitė, 2004; 2012; Rasimavičius, 1971; 1972; Šukys, 1993; 1997 ir kt.) pastabos, – tokiõs kalbos normintojų taisyklės kalbos praktikoje ne visada paisoma. Nors dažnai pabrėžiama, kad „dvejybiniai linksniai – senas lietuvių kalbos reiškinys. Juos dar gerai išlaikė daugelis tarmių, todėl jie 20 Straipsnis parengtas pagal Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros nuo 2012 metų vykdomą projektą „Lietuvių kalbos sintaksės nor- mų ir rekomendacijų santykio su dabartine vartosena tyrimas“. Projektą finansuoja Vals- tybinė lietuvių kalbos komisija. Projektas (vadovė doc. dr. Lina Murinienė) vykdomas pagal Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų 2011–2020 m. programą. 21 Akivaizdu, kad šis teiginys K. Jauniaus sakytas per lietuvių kalbos paskaitas Žemaičių Kauno kunigų seminarijoje. Tas teiginys yra ir hektografuotame 1897 m. K. Jauniaus kalbamokslyje.

104 Dėl būdvardiškųjų žodžių įnagininko norminamojo vertinimo ir realios vartosenos saugotini ir jų antrasis būdvardiškasis dėmuo nekeistinas rusų kalbos pavyz- džiu – įnagininku“ (Šukys, 2002, 78). Taigi ir šiuo straipsniu siekiama dar kartą aptarti būdvardiškųjų žodžių įnagininko vartosenos problemas, panagrinėti tokių atvejų realiąją vartoseną. Nuo vieno iš pagrindinių norminamųjų darbų – „Kalbos patarimų“ (toliau KP) – praėjo dešimtmetis, todėl itin aktualu panagrinėti, kaip KP teikiamos normos atitinka realiąją vartoseną. Tyrimo objektas – būdvardiškųjų žodžių junginiai su veiksmažodžiais tapti, daryti, skirti, pripažinti, paskelbti. Empirinė medžiaga analizei rinkta iš redaguo- tų (Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas) ir neredaguotų22 tekstų (išnagrinėta apie 500 tinklalapių ir specialiai projektui sukauptas neredaguotų tekstų korpusas, kurį sudaro apie 100 aut. lankų). Paieška internete atlikta Google įrankiu. Tyrimo metodas – kompleksinis. Pagrindinis metodas – aprašomasis analitinis. Vartojimo polinkiams atskleisti taikytas kiekybinis metodas.

BŪDVARDIŠKŲJŲ ŽODŽIŲ ĮNAGININKO VARTOSENOS TYRI- MAS. KP (2003, 78, 82) knygelėje aptariant tarininio pažyminio vartojimą nurodomi trys vertinimo laipsniai. Pirmąją (gausiausią) grupę sudaro būdvar- diškųjų įnagininkų junginiai su veiksmažodžiais apsimesti, būti, darytis, dėtis, likti, jaustis, rodytis, tapti. Tokie būdvardiškųjų įnagininkų junginiai bendrinei kalbai neteiktini ir vadinami kalbos klaida. Antrai grupei skirtini atvejai vertinami kaip vengtini vartoti kalbos reiškiniai. Kaip nurodoma KP (2003, 85), tokias konstrukcijas sudaro junginiai su veiksmažodžiu skirti. Trečiai grupei skiriami atvejai yra šalutiniai normos variantai. Taip vertinami junginiai su veiksmažodžiu skelbti (KP, 2003, 86). Ketvirtos grupės atvejai vertinami kaip lygiaverčiai kalbos reiškiniai, t. y. su veiksmažodžiu pripažinti teiktinas vartoti ir būdvardiškasis įnagininkas, ir kitas linksnis. Su veiksmažodžiais išrinkti, laikyti, vadinti teiktinas tik įnagininkas. 1. Neteiktinas būdvardiškųjų žodžių įnagininkas. Iš pirmosios grupės veiksmažodžių detalesnei analizei pasirinkti veiksmažodžiai tapti ir daryti. Su abiem veiksmažodžiais KP (2003, 83–84) įnagininkas būviui reikšti yra neteiktinas, laikomas didžiąja kalbos klaida. Tačiau toks nenorminis įna- gininkas būviui reikšti itin dažnai vartojamas ir redaguotuose (1–5), ir neredaguotuose (6–10). (1) Kokiais (= kokie) tapsime mes, toks bus ir mūsų kraštas. T (2) <...> labai daug, nėra daug jų ir šiandieną, bet siekti t o k i a i s (= tokie) tapti turėtų būti kiekvieno išsilavinusio žmogaus pareiga. T (3) <...> atsparūs, ir dauguma

22 Atliekant tyrimą, laikytasi nuostatos, kad daugelis internete esančių tekstų yra neredaguoti.

105 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS tėvų nepadeda savo vaikams t o k i a i s (= tokiems) tapti. T (4) <...> nenori būti neatviri – gyvenimas juos priverčia t o k i a i s (= tokius) tapti. T (5) Kaip tokiais (= tokiems) tapti, patirtimi ir žiniomis konferencijoje dalijosi <...>. T (6) Pleja- diečiai <...> subręsta būdami dvidešimties metų, tačiau nesituokia, kol nepabaigia mokslo ir netampa išsilavinusiais (= išsilavinę), o mokslus jie baigia būdami maždaug septyniasdešimties. G (7) Dabar esu tas, kuris žino ne tik savo tikslus ir misiją, kuris mato ir žino, kur eina ir ką daro, bet ir padeda kitiems tapti tokiais (= tokiems) pat – savo gyvenimo vadovais. G (8) Mudu su vyru išvien pykstamės, atrodo, <...>, nes aš tapau r e i k l e s n e (= reiklesnė), o jis to nepakenčia. G (9) Kaip tapti p o p u l i a r i u (= populiariam) internete. G (10) Kaip tapti g e r e s - niu (= geresniam)? Kaip tapti t u r t i n g u (= turtingam)? G Kaip parodė tyrimo rezultatai, būviui reikšti būdvardiškasis įnagininkas ir kitas (vardininko, naudininko) linksnis vartojami variantiškai. Redaguotuo- se tekstuose norminis variantas sudaro 52,4 proc., o nenorminis įnagininkas – 47,6 proc. visų atvejų. Neredaguotuose tekstuose, kaip ir buvo galima tikėtis, akivaizdžią persvarą turi nenorminis įnagininkas, t. y. įnagininkas čia sudaro 61,1 proc., o norminis kitas linksnis – tik 38,9 proc. visų rastų atvejų. Kaip matyti, netgi redaguotuose tekstuose toks nenorminis būdvardiškasis įnagininkas rastas gana dažnai. Todėl galima teigti, kad tokią vartoseną galima vadinti tik siekiamąja norma, palaikoma kruopštesnių kalbos redaktorių. Tokios vartosenos priežastis būvio konstrukcijose su veiksmažodžiu tapti nagrinėjo R. Miliūnaitė (2012, 46–60). Autorė straipsnyje mini tokius svarbiausius įnagininko pasirin- kimą lemiančius veiksnius: 1) svyruojanti daiktavardinės raiškos norma, 2) su dvejybiniais linksniais susiję junginiai su tapti paprasto pažyminio pozicijoje net patiems kalbos specialistams atrodantys nenatūralūs (Miliūnaitė, 2012, 53, 55). Kiek kitokie rezultatai gauti ištyrus, kuris norminis ar nenorminis variantas pasirenkamas būviui reikšti junginiuose su veiksmažodžiu (pa)daryti. Re- daguotuose tekstuose pasirenkamas tik norminis variantas. Neredaguotuose taip pat norminis variantas dominuoja – norminis variantas sudaro 92,3 proc., o nenorminis įnagininkas tik 7,7 proc. (11) Platus festivalio veiklų spektras, kasmet atsinaujinanti programa, pui- kūs rengėjų organizaciniai gebėjimai bei Japonijos kultūros išmanymas padeda padaryti renginį išties i š s k i r t i n i u i r u n i k a l i u (= išskirtinį ir unikalų). K (12) Ką sugebu geriausiai ir kas daro mane iš tiesų l a i m i n g u (= laimingą)? G (13) Pirmiausia, nebūk vienas iš tų vaikinų, kuris merginą nori padaryti l a i - minga (= laimingą) tik todėl, kad jai patiktum. G (14) Tyrimas: vaikai gyve- nimą daro nebūtinai l a i m i n g e s n i u (= laimingesnį), bet prasmingesniu (= prasmingesnį). G (15) Lai tikėjimas viską padaro į m a n o m u (= įmanomą), <...> o meilė – viską padaro g r a ž i u (= gražų)? K

106 Dėl būdvardiškųjų žodžių įnagininko norminamojo vertinimo ir realios vartosenos

Iš vartojimo polinkių matyti, kad junginiuose su veiksmažodžiu daryti būviui reikšti dažniau pasirenkamas norminis variantas. Tokią vartoseną gal- būt lėmė tai, kad kalbos vartotojai būdvardiškuosius žodžių junginius linksta sieti su daiktavardiniais žodžių junginiais, kuriuose veiksmažodis daryti valdo galininko linksnį (plg. Sližienė, 1994, 165–166). Taigi realios vartosenos tyrimo rezultatai parodė, kad skiriasi būdvardiš- kųjų žodžių įnagininko vartojimo polinkiai su skirtingais veiksmažodžiais – junginiuose su veiksmažodžiu tapti daug dažniau vartojamas nenorminis įnagininkas, o su veiksmažodžiu daryti dominuoja norminis variantas. Būd vardiškųjų junginių su veiksmažodžiu tapti raiška linksta arčiau prie veiksma- žodžio virsti junginių (plg. Miliūnaitė, 2012, 56), todėl svarstytina, ar nedera švelninti tokių būdvardiškųjų junginių su veiksmažodžiais tapti, virsti bendri- nės kalbos normą (plg. Valskys, 2013, 173–174). 2. Vengtinas būdvardiškųjų žodžių įnagininkas. Kitas svarstytinas dalykas – vengtinas būdvardiškųjų žodžių įnagininkas junginiuose su veiks- mažodžiu skirti. KP (2003, 85) nurodoma, kad būviui reikšti reikėtų vengti vartoti įnagininką. Tokiais atvejais kalbos vartotojas ypač griežtesnio stiliaus tekstuose turėtų rinktis kitą linksnį. Jau paties veiksmažodžio skirti semantika lemia, kad jis dažniausiai vartojamas administracinio stiliaus tekstuose. Šis stilius (šabloniškiausias iš visų funkcinių kalbos stilių) pasižymi oficia- lumu, dalykiniu tikslumu, aiškumu, glaustumu, logiškumu, intelektualumu, jam nebūdingas – individualumas, emocionalumas, vaizdingumas. Šio stiliaus tekstų kalba tradiciška, būdingi štampai, standartai, griežtai nustatytos formos. Todėl tikėtina, kad tokiuose tekstuose kalbos vartotojų turėtų būti daž- niau pasirenkamas vartoti kitas linksnis, o ne vengtinas būdvardiškųjų žodžių įnagininkas. Tačiau realios vartosenos polinkių tyrimas parodė ką kita. Iš em- pirinės medžiagos analizės matyti, kad tokiais atvejais ir redaguotuose, ir neredaguotuose tekstuose vartojamas įnagininkas (žr. 16–20 pvz.). (16) <...> kuris jį paskyrė a t s a k i n g u (– atsakingą) už eilinio komparti- jos suvažiavimo surengimą. T (17) Nutarta vieną viceministrą paskirti atsa- k i n g u (– atsakingą) už santykius su Rusija. T (18) At s a k i n g a i s (– atsakin- gus) už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos organizavimą ir koordinavimą (koordinatoriais) atitinkamose institucijose nuo 2005 m. gegužės 5 d. paskirti šiuos advokatus <...>. G (19) Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos sa- vivaldos įstatymo <...> punktu, skiriu Širvintų rajono Savivaldybės administra- cijos Finansų ir biudžeto skyrių atsakingu (– atsakingą) už finansinių ataskaitų rinkinio parengimą. G (20) Biuro specialistas, paskirtas atsakingu (– atsa- kingas) už korupcijos prevencijos ir kontrolės vykdymą. G

107 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

Kai kuriuose interneto tinklalapiuose rasta atvejų, kai būviui reikš- ti vartojamas ne vengtinas būdvardiškasis įnagininkas, o teiktinas galininkas (žr. 21–22 pvz.). (21) Užsienio reikalų ministerija siūlo paskirti ją a t s a k i n g ą už pozicijų ko- ordinavimą, kai tarptautinių organizacijų vadovų rinkimuose reikia. G (22) Ski- riu atsakingą už minėtos tvarkos įgyvendinimo organizavimą ir kontrolę Ūkio skyriaus viršininkę <...>. G Neredaguotuose tekstuose 2,4 karto dažniau junginiuose su veiksmažo- džiu paskirti pasirenkamas įnagininkas. Būviui reikšti junginiuose su veiks- mažodžiu paskirti neredaguotuose tekstuose 70 proc. visų rastų atvejų sudaro įnagininkas, o kitas linksnis – tik 30 proc. Įdomu tai, kad Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne visiškai nerasta junginių, kuriuose su veiksmažodžiu paskirti būtų vartojamas galininko linksnis. Iš tokių gautų tyrimo rezultatų matyti, kad tokių junginių vertinimas tikslintinas. 3. Būdvardiškųjų žodžių įnagininkas, vertinamas kaip šalutinis normos variantas. Būviui reikšti junginiuose su veiksmažodžiu skelbti daž- niausiai pasirenkamas įnagininkas, vertinamas kaip šalutinis normos variantas (žr. 23–25 pvz.). (23) Nutarimą <...> skelbti n e t e k u s i u (|| netekusį) galios. T (24) Jei ar- timieji į teismą dėl dingusio asmens paskelbimo m i r u s i u (|| mirusį) nesikreipia, jo paieška vykdoma. G (25) <...> teks vykti į ambasadą ir paskelbti pasą n e g a - liojančiu (|| negaliojantį). G Neredaguotuose tekstuose būdvardiškasis įnagininkas būviui reikšti junginiuose su veiksmažodžiu skelbti sudaro net 91,8 proc. visų atvejų. Ir tik keliuose interneto tinklalapiuose (matyt, kruopščiai suredaguotuose) būviui reikšti vartojamas galininko linksnis (žr. 26–27 pvz.). (26) Popietinį posėdį skelbiu p r a d ė t ą. G (27) Tarybos dvyliktojo šaukimo pirmąją sesiją skelbiu pradėtą. G Tokiuose junginiuose būviui reikšti vartojamas galininko linksnis sudaro tik 8,2 proc. visų atvejų. Beje, Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne junginių su galininku būviui reikšti nerasta. 4. Būdvardiškųjų žodžių įnagininkas, vertinamas kaip lygiaver- tis. Dar vienas svarstytinas dalykas – būdvardiškieji junginiai su veiksmažo- džiu pripažinti. Būviui reikšti būdvardiškasis įnagininkas ir kitas linksnis vertinami kaip lygiaverčiai bendrinės kalbos normos variantai, kurių pasirinkimą gali lemti funkcinis stilistinis skirtumas. Realios vartosenos tyrimas parodė, kad būviui reikšti junginiuose su veiksmažodžiu pripažinti dažniausiai pasirenkamas įnagininkas (žr. 28–32 pvz.).

108 Dėl būdvardiškųjų žodžių įnagininko norminamojo vertinimo ir realios vartosenos

(28) Pripažinti vaiko jausmus ir išgyvenimus s v a r b i a i s (| svarbius); leisti vaikui išgyventi įvairiausius (taip pat ir neigiamus) jausmus ir juos išreikšti. G (29) Lietuvos „teisinė“ sistema, leidžianti nekaltą žmogų pripažinti k a l t u (| kaltą) ir nubausti. G (30) Teismas pripažino buvusį sovietų saugumo parei- gūną k a l t u (| kaltą) dėl trėmimų. G (31) Tautininkų sąjunga reikalauja skelbti rinkimų rezultatus n e g a l i o j a n č i a i s (| negaliojančius). G (32) Šių metų WTA sezoną oficialiai galima skelbti b a i g t u (| baigtą). G Redaguotuose tekstuose rastas tik įnagininkas, o neredaguotuose jis sudaro net 98,3 proc. Galininko linksnis vartojamas itin retai (1,7 proc.). Lygia verčiai normos variantai vartotini pasirinktinai, tarp jų gali būti funkcinis stilistinis skirtumas (KP, 2003, 10). Taigi atlikta analizė parodė, kad būdvardiškųjų žodžių įnagininkas su veiksmažodžiu pripažinti realiojoje vartosenoje yra vyraujanti norma. Svarbu ir tai, kad įnagininko vartosenai atsargiai pritariama ir kai kuriuose norminamuosiuose darbuose (Šukys, 1998, 261; Miliūnaitė, 2004, 35). Todėl dabar- tinis šio įnagininko vertinimas (KP, 2003, 85–86) pastaruoju metu reikalauja ne tik išsamesnio paaiškinimo, bet ir tikslinimo.

IŠVADOS

1. Realios vartosenos tyrimo rezultatai parodė, kad būdvardiškojo įnagi- ninko junginių su veiksmažodžiais tapti, daryti (su kuriais būvio įnagininkas neteiktinas) vartojimo polinkiai yra skirtingi – junginiuose su veiksmažodžiu tapti daug dažniau vartojamas nenorminis įnagininkas, o su veiksmažodžiu daryti dominuoja norminis variantas. 2. Realioji vartosena parodė, kad būdvardiškasis įnagininkas būviui reikšti junginiuose su veiksmažodžiu paskirti, kuris pastaruoju metu vertinamas kaip vengtinas, net 2,4 karto dažniau vartojamas negu kitas linksnis. 3. Ištyrus būdvardiškuosius junginius su veiksmažodžiais skelbti ir pri- pažinti, išaiškėjo, kad ir šiuo atveju būdvardiškasis įnagininkas būviui reikšti realiojoje vartosenoje yra vyraujanti norma. Todėl tokių junginių vertinimas kalbos norminamuosiuose darbuose tikslintinas.

Sutrumpinimai G – pavyzdžiai, surinkti įrankiu Google K – neredaguotų tekstų korpusas T – Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas (http://donelaitis.vdu.lt)

109 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

LITERATŪRA Balkevičius J., 1963, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Jablonskis J., 1957, Rinktiniai raštai. T. 1. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Jaunius K., 1911, Kunigo Kazimiero Jauniaus lietuvjų kalbos gramatika. Грамматика литовскаго языка. Peterburgas–С-Петербургъ: Mokslų Akademijos Spaustu- vėje – Типографія И. Академіи Наукъ. Kniūkšta P., 1983, Tarinio įnagininko bėdos. – Kalbos kultūra 45, 30–38. KP, 2003 – Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 1. Linksnių vartojimas / Sud. R. Mi- liūnaitė, vyr. red. A. Pupkis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKG, 1976 – Lietuvių kalbos gramatika. T. 3: Sintaksė / Vyr. red. K. Ulvydas. Vil- nius: Mokslas. Miliūnaitė R., 2004, Būvio raiškos būdvardiškaisiais žodžiais vartosenos polinkiai. – Kalbos kultūra 77, 26–39. Miliūnaitė R., 2012, Normų nestabilumo priežastys būvio konstrukcijose su veiks- mažodžiu tapti. – Kalbos kultūra 85, 46–60. Rasimavičius A., 1971, Tarinio vardininkas ir tarinio įnagininkas. – Mūsų kalba 6, 13–19. Rasimavičius A., 1972, Dėl dvejybinių linksnių vartojimo. – Mūsų kalba 3, 3–5; 5, 18–20; 9, 16–25. Sližienė N., 1994, Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas. T. 1. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Šukys J., 1993, Būvio raiška ir įnagininko pavojai. – Gimtasis žodis 3, 4–9. Šukys J., 1997, Būdvardiškųjų žodžių linksniai būsenai reikšti. – Kalbos kultūra 69, 20–32. Šukys J., 1998, Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos. Kaunas: Šviesa. Šukys J., 2002, Tikroji ir dirbtinė linksnių vartosena. – Kalbos kultūra 75, 78–84. Valskys V., 2013, Dėl kai kurių lietuvių kalbos linksnių ir prielinksnių vartosenos atvejų kodifikacijos. – Santalka: Filologija, Edukologija 21(2), 170–176.

On the Standard Evaluation and Real Usage of the Instrumental of Adjective Words SUMMARY The combinations of adjective words with verbs tapti, daryti, skirti, pripažinti, paskelbti [Engl. to become, to do, to appoint, to acknowledge, to announce] are analyzed in the article. This analysis is presently very relevant because a decade has passed

110 Dėl būdvardiškųjų žodžių įnagininko norminamojo vertinimo ir realios vartosenos since the main standard work – “Language Advice” – was released. The goal of the article is to determine how much the norms provided comply with real usage. The results of the research of real usage shows the trends of use of combinations of the adjective instrumental with verbs tapti, daryti [engl. to become, to do] (the state instrumental should not be provided with them) are different – the non- standard instrumental is used in combination with verb tapti [engl. become] more and more often, and the standard variant is dominant with verb daryti [Engl. to do]. Real usage shows the adjective instrumental, which is presently evaluated as one to be avoided, is used in combination with verb skirti [Engl. to appoint] as many as 2.4 times more often than accusative. Similar results were also obtained after researching the adjective combinations with verbs skelbti ir pripažinti [Engl. to announce and to acknowledge]. Real usage shows the adjective instrumental is the most frequent one for the expression of the state in these combinations. Thus, the research performed shows that the usage of expression of state with verbs skirti, skelbti ir pripažinti [Engl. to appoint, to acknowledge, and to announce] does not comply with the fixed standards.

111 Rasa Kurkauskienė Lietuvos edukologijos universitetas (Vilnius, Lietuva)

Kalbos archajiškumas: dviskaita rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių šnektose

ESMINIAI ŽODŽIAI: lietuvių tarmės, rytų aukštaičiai šiauriniai panevėžiškiai, dviskaita

Lietuvių kalba rašytiniuose šaltiniuose pradėta fiksuoti vėlai. Ji išlaikė daugybę archajiškų žodžių ir gramatinių formų, būdingų daugeliui senes- nę rašto tradiciją turinčių indoeuropiečių kalbų, kilusių iš vienos prokalbės. Tarmės, ko gero, geriausiai atspindi lietuvių kalbos senovę ir autentiškumą. Rytų aukštaičiai panevėžiškiai skiriami į pietinius, gyvenančius į pietus nuo Pãnevėžio, ir šiaurinius, gyvenančius į šiaurę nuo Pãnevėžio. Šiau- riniams priskiriamos Jonišklio, Pãsvalio, Pùšaloto, Jùrgėnų, Mẽdikonių, Smigių, Linkuvõs apylinkės. Šiauriniai panevėžiškiai dar vadinami ponti- ninkais. K. Jauniaus ir A. Salio lietuvių kalbos tarmių klasifikacijoje taip buvo vadinami rytų aukštaičiai, bendrinės lietuvių kalbos dvigarsius am, an em, en atliepiantys ọm, ọn, ẹm, ẹn (LKE, 2008, 419), pvz.: rọь23 ~ rastis, lọ․kъs ~ lañkas, kẹŋ̑̃․ь ~ keñčia). Tvirtapradžius em, en pontininkai išlaiko sveikus, pvz.: pé.mpe ~ pémpė, gẹvé. ь ~ gyvénti)24. Rytų aukštaičių panevėžiškių patarmė morfologijos požiūriu tyrinėta dar labai menkai. Paskelbta tik keletas šios srities tyrimų25. Apie panevėžiškių skaičiaus kategoriją yra užsiminta tik apibendrinamuosiuose dialektologijos darbuose (žr. Zinkevičius, 1966, 203–207; LKG, 1965, 614–615 ir kt.). Trumpai paminima ir dviskaita, nes šioje patarmėje ji specifiška – dviskaitinės

23 Priebalsių minkštumas žymimas puslankiu (⁀). Šis ženklas rašomas: a) žodžio gale, pvz., plep· „plepėti“, b) samplaikose, kur girdimi minkštieji priebalsiai, pvz.: rọь „rastis“, vàь „vags“, c) prieš užpakalinės eilės balsius, pvz.: ru „rugi“, kèu „keli“. 24 Z. Zinkevičiaus teigimu (1994, 65), rytų aukštaičių skirstymas į pantininkus, pontininkus ir puntininkus nėra visiškai tinkamas. Terminai pantininkai, pontininkai ir puntininkai vartotini tik atitinkamoms an, am virtimo izofonoms pavadinti. Kalbininko nuomone, toks skirstymas ne tik dirbtinai suprastina esamą įvairovę, bet ir iškraipo tarmės faktus (pvz., tvirtapradžiai én, ém iš tikrųjų atliepiami n, m), todėl nuosekliai negali būti taikomas. 25 2011 m. skelbta šio straipsnio autorės (kartu su Regina Rinkauskiene) publikacija apie Jonišklio šnektos būdvardžius, 2012-aisiais – apie Jonišklio šnektos veiksmažodžius (žr. Kurkauskienė, Rinkauskienė, 2011; Kurkauskienė, 2012).

112 Kalbos archajiškumas: dviskaita rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių šnektose vardažodžio formos gali būti vartojamos ne tik su skaitvardžiais du, dvi, bet ir su skaitvardžiais trys, keturi, keturios. Nors baltų kalbų dviskaitos formavimosi ir raidos problemos yra plačiai aptartos daugelio baltistų ir indoeuropeistų, vis dėlto ši kategorija, jos vartojimas, jos statusas lietuvių bendrinėje kalboje ir tarmėse tebekelia nemaža klausimų (Rosinas, 1994, 109). Straipsnio tikslas – aprašyti rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių dviskaitos vartojimo atvejus. Uždaviniai: 1) aptarti galimas dviskaitos kilmės, raidos ir nykimo priežastis; 2) remiantis surinkta tarmine medžiaga, išnagrinėti šiau- rinių panevėžiškių dviskaitos vartojimo atvejus; ištirti, su kuriais linksniais dviskaita tebevartojama tiriamojoje vietovėje; 3) išsiaiškinti dviskaitos paplitimo ribas, vartotojų amžių. Tyrimo metodai: 1) teksto analizės (rėmimasis pavyzdžiais iš užrašytų tekstų, jų analizavimas); 2) aprašomasis ir lyginamasis.

DVISKAITOS FORMAVIMASIS. Dviskaita26 kaip kategorija yra papli- tusi ne visose indoeuropiečių kalbose. Kaip kategorija ji būdinga senosioms indų, graikų, slavų kalboms (Kazlauskas, 1968, 127). Kitos indoeuropiečių kalbos dviskaitos arba visai neturi, arba vartoja ją labai ribotai. Lietuvių kalba, J. Kazlausko teigimu, priklauso toms indoeuropiečių kalboms, kurios tu- rėjo gerai išplėtotą dviskaitos kategoriją, nors dabar ji yra benykstanti ar beveik išnykusi. Latvių kalboje taip pat yra žymių, kad dviskaita anksčiau galėjo būti pla- čiai vartojama27. Jos liekanų yra tautosakoje, senuosiuose raštuose, tarmėse. Ar egzistavo dviskaita prūsų kalboje, pasakyti nelengva, nes labai aiškių dvi skaitos formų šios kalbos raštuose nėra užfiksuotų. Kaip rodo kitų indoeuropiečių kalbų duomenys, dviskaitos kategorijos atsiradimo semantinė motyvacija galėjo būti išorinio pasaulio binarinių opo- zicijų vaizdiniai. Greičiausiai dar baltų prokalbėje, svarsto A. Rosinas (1994, 110), greta vienažodžių dviskaitos formų ėmė formuotis dvižodės samplaiki- nės dviskaitos formos, susidedančios iš žodžių junginio skaitvardis, turintis reikšmę du, dvi, arba bendrumo įvardis, turintis reikšmę abu, abi + daikta-

26 Dviskaita – vardažodžių arba veiksmažodžių skaičiaus formos, rodančios, kad kalbama apie du daiktus arba kad veiksmą atlieka du veikėjai, pvz.: dù gražiù vyrù ‘du gražūs vyrai’, mùdu enava ‘mes abu einame’ (LKTCh, 2004, 321). 27 Latvių kalboje dvižodės dviskaitos nominatyvo-akuzatyvo formos vartojamos dviem atvejais: 1) kai samplaikinės dviskaitos antrasis komponentas yra mato, svorio ar laiko reikšmės daiktavardis, pvz.: divi gadi vecs, divi metri audama; 2) prielinksninėse konstrukcijose, pvz.: pēc divi dieni, no abi gali. Abiem atvejais šias dviskaitos formas gali keisti atitinkamos daugiskaitos formos. Taigi dabartinės latvių kalbos daiktavardžio dviskaita tėra tik fakultatyvinis pozicinis daugiskaitos variantas (Rosinas, 2005, 21).

113 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS vardis. Šią prielaidą patvirtina ir latvių kalbos tarmių dvižodės dviskaitos re- liktai, plg. divu dārzu, divi mûžu, diṷ zyrgu, abi kāji (Endzelīns, 1951, 452). Lietuvių kalbos tarmių ir senųjų raštų samplaikinė dviskaita du vaiku, dvi dieni žymi tik neporinius objektus ir turi kuopos reikšmę. Šio tipo dviskaita atsirado skaitvardžio du, dvi formoms susijungus į samplaikas su atitinkamo- mis daiktavardžio ar įvardžio dviskaitos formomis (Rosinas, 1994, 110).

DVISKAITOS RAIDA. Nėra abejonės, kad iš dalinių skaičiaus katego- rijų anksčiau atsirado dviskaita, o vėliau – daugiskaita (Palionis, 1999, 135). Mat vieno daikto priešprieša dviem, trims ar keturiems daiktams yra aiškesnė, konkretesnė negu vieno daikto priešprieša daugeliui. Daugiskaita galėjo atsirasti tik tuomet, kai žmogus ėmė suprasti, kad du, trys, keturi daiktai priklauso „ne vieno daikto“ sąvokai. Dvižodžių dviskaitos formų įsitvirtinimas lietuvių kalboje galėjo ypač spartėti po Leskieno dėsnio, o latvių kalboje – po žodžio galo vokalizmo trumpėjimo. Pavyzdžiui, jeigu po Leskieno dėsnio lietuvių kalboje dar egzistavo vienažodė dviskaitos forma *mart, tai ji turėjo sutapti su vienaskaitos vardininku. Tokiais atvejais, norint skirti vienaskaitos vardininką nuo dviskaitos vardininko, į dviskaitos paradigmą galėjo būti įvesti vadinamieji „leksiniai kvantoriai“, turintys reikšmę du, dvi, t. y. *Mantvilās dvi marti buvā graži. Šis sakinys implikuoja, kad Mantvila turėjo ir daugiau marčių, bet tik dvi buvo gražios (Rosinas, 1994, 111).

DVISKAITOS NYKIMAS. Z. Zinkevičiaus teigimu (1980, 180), dviskaitos nevartojimas bendrinėje kalboje yra gana nesenas dalykas. Dar J. Jablons- kis savo gramatikose dviskaitą laikė bendrinės kalbos norma. Redaguodamas Žemaitės raštus, jis taisė per neapsižiūrėjimą autorės ne vietoje pavartotas daugiskaitos formas, keitė jas dviskaitinėmis. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasau- linių karų dviskaita buvo dirbtinai gujama iš gramatikų ir spaudos. Kai kam ji pasirodė neva atsilikimo požymis. Anuomet prieš beatodairišką dviskaitos keitimą daugiskaita buvo protestuojama28. Kaip teigia A. Rosinas (1994, 112), tuo metu, kai susiformavo dvižodė ne porą žyminčių daiktavardžių dviskaita, pirmą kartą tekste minimų porą žyminčių daiktavardžių senoji vienažodė dviskaita pradėtà keisti opozicijos dviskaita-daugiskaita semantiškai nežymėtu nariu daugiskaita. Senoji porą žyminčių daiktavardžių dviskaita, pasak kalbininko (min. veik., 112), galėjo

28 P. Žadeikis laiške K. Būgai rašė: „Nebevartojimas čia dviskaitos dideliai mane užgavo; juk mes lietuviai šiandien turbūt vieni ir beturime tą dviskaitos formą, jąja didžiuojamės... Kodėl ją šiandien taip neigti?“ (Zinkevičius, 1980, 180).

114 Kalbos archajiškumas: dviskaita rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių šnektose išlikti ilgesnį laiką tik junginiuose su įvardžiu abu, abi, kuris vartojamas tik pakartojimuose ir gali sudaryti junginius su daiktavardžiais, turinčiais požymį Pp (nepirminis paminėjimas, arba presupozicija29). Taigi, kai jau buvo įsiga- lėjusi ne porą žyminčių daiktavardžių dvižodė dviskaita du vilku ir dvi dieni, senoji porą žyminčių daiktavardžių vienažodė dviskaita *dvynu, *aki, *ausi, turinti požymį Pp, turėjo būti pakeista daugiskaitos formomis dvynai, akys, ausys ir t. t. Tai buvęs pirmasis dviskaitos nykimo etapas. Panašias nykimo priežastis mini ir Z. Zinkevičius (1980, 180). Kalbinin- kas pažymi, kad dviskaita dažnesnė tik tais atvejais, kai kalbama apie gamtoje poromis esančius gyvus padarus (dvynius), kūno dalis ar šiaip daiktus, pvz., rankas, kojas, akis, ausis ir pan.

DVISKAITA ŠIAURINIŲ PANEVĖŽIŠKIŲ ŠNEKTOSE. Beveik visose aukštaičių patarmėse dviskaitos kaip kategorijos jau nėra. Specifinės dvi skaitos naudininko, įnagininko ar kitų linksnių formos yra išnykusios. Tačiau visame lietuvių kalbos plote dar pasitaiko dviskaitos vardininko-galininko formų, nors jų vartojimo laipsnis tarmėse nėra vienodas. Ištirta, kad šiaurinių panevėžiškių šnektose dviskaitos galininko forma yra daug gajesnė už vardininko formą. Dviskaitos vardininkas vis dar pasitaiko tik patarlėmis ar priežodžiais virtusiuose pasakymuose (plg. Du ratu pagiry sto- vi; Saldu kaip du medu; Abu labu tokiu). Šiauriniai panevėžiškiai geriau išlai- kę vyriškosios giminės dviskaitos galininką. Moteriškosios giminės dviskaitos galininkas pasitaiko, tačiau daug rečiau. Toliau analizuojamas dviskaitos vartojimas pagal daiktavardžių kamienus30.

Vardininkas-galininkas

Vyriškoji giminė ()a kamienas Šiaurinių panevėžiškių ()a kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -u, pvz.: d va.kъ ~ du vaikù, d l․tǝrъ ~ du litrù. Jnškl. Ši galūnė, kaip rodo įvardžiuotiniai būdvardžiai, yra kilusi iš -úo, plg. du mažúoju vaikù. i kamienas Vyriškosios giminės i kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -u, pvz.: d vàь pag․va ~ du vagiù pagavo. Jnškl. Mano-

29 Presupozicija – tai prielaida, kurią adresantas daro pokalbio metu (lot. praesupponere „daryti prielaidą; tarti esant“), arba iš pasakymo išplaukianti išvada (Satkauskaitė, 2011, 44). 30 Remiamasi D. Gargasaitės (1964) pateikiama daiktavardžio kamienų klasifikacijos schema.

115 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS ma, kad ši galūnė yra perimta iš a kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininko-galininko (Gargasaitė, 1964, 134). ()u kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas taip pat turi galūnę -u, pvz.: d a.ъ ~ du alù, d tọ.gъ ~ du turgù. Priebalsinio kamieno vyriškosios giminės daiktavardžiai dviskaitos vardininkas-galininkas sutampa su a kamieno daiktavardžių galūnėmis, pvz.: dọ‿m·neь pabũ·nъ ~ du mnesiu pabūna. Jnškl. Moteriškoji giminė ā kamienas31. Šiaurinių panevėžiškių šnektoje plačiai vartojamos daikta- vardžio formos su kietuoju priebalsiu žodžio gale, pvz.: dv šàkъ nulá.užẹ ~ dvi šakù nulaužė. Ps; dv denъ paneó.jъs i‿nutrú.ka bã∙tε ~ dvi dienù panešiojus ir nutrūko batai. Lnkv. Kietasis priebalsis žodžio gale rodo, kad, prieš nukrin- tant galūnės balsiui, čia yra buvęs ne priešakinės eilės balsis. Minkštasis priebalsis žodžio gale pasitaiko labai retai (pvz.: dvẹ diь ~ dvi dien. Ps.). Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad rytų aukštaičiai panevėžiškiai ir jų arti- mesni kaimynai turi a kamieno galūnę -u: dv šàkъ ~ dvi šakù. Tokiai vartosenai pradžią bus davęs dviskaitos formos sutapimas su pronominalinio32 linksniavimo daugiskaitos nominatyvu. Iš tikrųjų, nykstant dviskaitai, dubletų dù ger (vaikai) // dù gerù (vaikù) pavyzdžiu šalia dv ger (višt) lengvai galėjo atsirasti variantas dv ger (vištù) (remiamasi estų baltisto P. Arumos mintimis, cit. iš Zinkevičius, 1966, 223). Dėl galūnės redukcijos šiauriniai panevėžiš- kiai dv šakù taria dv šàkъ. ē kamieno moteriškosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas- galininkas turi tą pačią galūnę -i, kaip ir ā kamieno daiktavardžiai, pvz.: dv ká.rəь ~ dvi kárvi, dv pь ~ dvi pus. Daiktavardžių su priesaga -ėlė dviskaitos galininkas šiaurinių panevėžiškių šnektose, kur nukrenta trumposios galūnės, turi kietą žodžio galo priebalsį l, pvz.: dv làbε geъ pateъ papjó.vẹ ~ dvi labai gerù patelù papjovė; t.ȓь dv ká.ȓь i‿dv avlъ ~ turi dvi kárvi ir dvi avelù. Lnkv. D. Gargasaitė (1964, 136) svarsto, kad priebalsio kietumas daiktavardžių su priesaga -elė dviskaitos galininke atsirado dėl įsiveržusios vyriškosios giminės galūnės -u, tik tarmėse redukuotos panašiai kaip žodžio galo -a.

31 Lietuvių kalbos ā kamieno daiktavardžių vardininkas-galininkas paprastai turi galūnę -i, pvz.: dvi dieni, abidvi ranki ir pan. Tačiau tarmėse, kur dviskaita vartojama retai, pasitaiko ir kitokių galūnių (Gargasaitė, 1964, 135). 32 Pronominalizãcija [lot. pronomen (kilm. pronominis) įvardis] – įvardėjimas, virtimas įvardžiu (pvz., liet. kalboje dažnai įvardiškai vartojami būdvardžiai („pastarasis“, „dažnas“) (Interleksis, 2005 – Kompiuterinis tarptautinių žodžių žodynas / Ats. red. A. Kinderys. Vilnius: Alma littera).

116 Kalbos archajiškumas: dviskaita rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių šnektose

i kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -i, pvz.: abi ak, dvi av, dvi nakt. Šiaurinių panevėžiškių šnektoje šio kamieno dviskaita yra reta.

Sustabarėjusios formos

Sustabarėjusių dviskaitos formų pavyzdys šiaurinių panevėžiškių šnektose yra prieveiksmis dukart, pvz.: js d·kart màь apgã∙va ~ jis dukart mane apgavo. Jnškl.

Naudininkas-įnagininkas

Rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių plote labai įsigalėjusios sutrumpė- jusios daugiskaitos naudininko-įnagininko formos, kurios baigiasi -m: akim, mum, jum. Čia linksnių sinkretizmas ir dviskaitos niveliacija dar labiau įsi- vyravę. Mūšos upyno šnektose instrumentalio pavyzdžiu kirtis atitrauktas ir datyvui (akūtinė galūnė), pvz., ga.vom ~ galvóms ir galvoms. Dėl šios prie- žasties tyrinėjamoje vietovėje atsirado hibridinė a kamieno forma, tarmiš- kai tariama, pvz., v·rɛm ~ vyrams ir vyrais, padaryta iš tarminio instrumentalio v·rɛs < výrais ir datyvo v·ram ~ vyrams. Taigi čia, Z. Zinkevičiaus (2009, 324) teigimu, datyvo ir instrumentalio daugiskaitos (resp. dviskaitos) formos visiškai susiliejo į vieną, panašiai kaip latvių kalboje. Šiaurinių panevėžiškių šnektose dviskaita su kitais linksniais (kilmininku, vietininku) jau nebevartojama. Veiksmažodžio dviskaita tiriamojoje vietovėje visiškai nebevartojama. Veiksmažodžio dviskaitos formų vis dar randama žemaičių, vakarų aukš- taičių šnektose.

Keletas įdomesnių atvejų

1) Šiaurinių panevėžiškių šnektose dviskaita eina ne tik su skaitvardžiu dù, bet ir su trỹs, ir (labai retai) ketur, pvz.: ȓs k․ọlъ ~ trs kùbilu; aš‿jọ‿trs vα.kъ tur·jọ kp‿js‿gr·ža ~ aš jau trs vaikù turėjau, kai jis grįžo. Jnškl; ràdọ ȓs əušẹь ~ radau trs kiaušiniù; ɔ.gọ ȓs denъ~ sirgau trs dienù; ȓs glεbèь má.lku sọkornọ ~ trs glėbeliù malkų sukūrenau; d∙jọ ȓs sá.ujь ap∙u ~ dėjau trs sáuju apynių. Lnkv; ȓs rəь dã.vẹ ~ trs rubliù davė. Všk.; *rig. tarnàvọ par‿k∙toȓь põ∙nъ ~ Rygoje tarnavau per (pas) kẽturis ponù. Jnškl. 2) Skaitvardžio šitas vartojimas (žr. toliau pateikiamą paradigmą). Vienaskaita V. ọ.tъs / šẹ.tъs K. ọ.ta / šẹ.ta N. ọ.tъ / šẹ.tъ

117 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

G. ọ.tọ / šẹ.tọ In. (sọ) ọ.tъ/ šẹ.tъ Vt. tèp‿ ọ.ta / šẹ.ta33 Šio skaitvardžio daugiskaitos galininkas šiaurinių panevėžiškių šnektose kartais trumpinamas. Čia vartojama dviskaita su skaitvardžiais du, trys, keturi, penki ... devyni, taigi sakoma paskõ·lẹk má. d‿ọm.tъ / ketȓь‿ọm.tъ / peь‿ọm.tъ / šèь‿ọm.tъ / sèptiь‿ọm.tъ l.tu ~ paskõlyk mán dù / kẽturis / penks / šešs / septýnis šimtù ltų. Kaip matyti, tokia galininko linksnio forma visiškai sutampa su vienaskaitos naudininku ir įnagininku. 3) Kaip dù, dv šnektoje dažniausiai linksniuojama ir abù, ab34. Sudurtinis variantas abùdu ir abdvi35 šnektoje taip pat paplitęs, taigi sakoma: a.sẹm m.s ab.dǝь (abúodъ) ~ esim mẽs abdvi (abùdu). A. Rosinas kėlė klausimą (1994, 109), ar dviskaita (mačiau) du vilku, reiš- kiama žodžių junginiu, yra naujesnė ar senesnė už dviskaitą (mačiau) abu, reiškiama viena žodžio forma. Kalbininkas verčia susimąstyti sakydamas, kad sanskritas turėjo daiktavardžių dviskaitos vienažodes formas, kuriomis žymė- jo ne tik porinius objektus, pvz., akṣ „akys“, pitárau „tėvas ir motina“, bet ir du objektus iš daugelio, pvz., agn, sūn, deváu ir kt. (min. veik., 109).

IŠVADOS. Iš surinktos medžiagos matyti, kad rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių šnektose dviskaita tebėra vartojama. Ypač ji dažna senosios kartos atstovų kalboje. Skaitvardis dù, dv šnektoje vartojamas su daiktavardžių dviskaitos formomis, pvz.: dvi‿žimъ ~ dv žiem (žiemàs), d mó·ksla mtъ ~ dù mókslo metù (metùs). Tiriamojoje vietovėje su dviskaitos formomis pavartojamas ir skaitvardis trys, pvz., ȓs k․ọlъ ~ trs kùbilu (kùbilus). Pažymėtina, kad dviskaita su vyriškosios giminės daiktavardžiais yra dažnes- nė, tačiau rasta atvejų, kai skaitvardis dù, dv pavartojamas ir su moteriškosios gi- minės daiktavardžių dviskaitos formomis, pvz.: dvi‿žimь ~ dv žiem (žiemàs). Rytų aukštaičių panevėžiškių plote labai įsigalėjusios sutrumpintos naudininko-įnagininko formos, kurios baigiasi -m: akim, mum, jum. Jose linksnių sinkretizmas ir dviskaitos niveliacija dar labiau įsivyravę. Minėtų linksnių daugiskai tos (ir dviskaitos) formos visiškai susiliejo į vieną, panašiai kaip latvių kalboje. Veiksmažodžio dviskaita panevėžiškių plote visiškai nebevartojama.

33 Tarmėje vietoje vidaus esamojo vietininko (inesyvo) dažniausiai vartojama prielinks- nio tèp su kilmininku konstrukcija, pvz.: giv.namъ tèp med.u nam․u ~ gyvnome medniuose namliuose. 34 Lietuvių kalbos forma abù, ab esti gana sena, plg. lat. tarm. abu, abi (latvių bendrinėje kalboje yra abi, abas), pr. abbai (vyr. g. dgs. vard.), s. sl. oba, abĕ (LKG, 1965, 614). 35 Forma abùdu (abdvi) Z. Zinkevičiaus (1981, 58) vadinama dviskaitos formų darybiniu elementu.

118 Kalbos archajiškumas: dviskaita rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių šnektose

Vietovardžių santrumpos Jnškl. – Jonišklis Lnkv. – Linkuvà Pš. – Pùšalotas Ps. - Pasvalỹs Všk. – Vaška

LITERATŪRA DLKG, 2005 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika / Ats. red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DLKŽ, 2011 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Internetinė versija / Vyr. red. St. Keinys. Prieiga internetu http://dz.lki.lt. Endzelīns J. 1951, Latviešu valodas gramatika. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība. Gargasaitė D., 1964, Lietuvių kalbos daiktavardžio dviskaita. – Lietuvių kalbos mor- fologinė sandara ir jos raida VII, 133–143. Interleksis, 2005 – Kompiuterinis tarptautinių žodžių žodynas / Ats. red. A. Kinde- rys. Vilnius: Alma littera. Kazlauskas J., 1968, Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mintis. Kurkauskienė R., Rinkauskienė R., Joniškėlio šnektos būdvardžiai. – Žmogus ir žodis: Didaktinė lingvistika. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2011, 13 (1), 83–90. Kurkauskienė R., Joniškėlio šnektos veiksmažodis. – Žmogus ir žodis: Didaktinė lingvistika. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2012, 14 (1), 69–75. LKE, 2008 – Lietuvių kalbos enciklopedija / Sud. K. Morkūnas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKG, 1965 – Lietuvių kalbos gramatika 1 / Red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis. LKTCh, 2004 – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija / Sud. R. Bacevičiūtė, A. Iva- nauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa; mokslinė redaktorė Laima Grumadie- nė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Palionis J., 1999, Kalbos mokslo pradmenys. Vilnius: Jandrija. Rosinas A., 1994, Lietuvių kalbos daiktavardžių ir įvardžių dviskaitos raida. – Bal- tistica. IV priedas,109–122. Rosinas A., 2005, Latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema. Sinchronija ir diachronija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Satkauskaitė D., 2011, Lingvistinė pragmatika. Mokomoji knyga aukštųjų mokyklų studentams. Kaunas (elektroninėje laikmenoje). Zinkevičius Z., 1966, Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z., 1980, Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z., 1981, Lietuvių kalbos istorinė gramatika 2, Vilnius: Mokslas.

119 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

Zinkevičius Z., 2009, Pastabos apie dviskaitos nykimą baltų kalbose. – Baltistica XLIV (2), 321–324. Zinkevičius Z., 1994, Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

The Archaic Nature of Language: Dual Number in the Northern Panevėžiškiai Subdialects of Eastern Higher Lithuania SUMMARY The dual number is an ancient relic that but few languages have preserved. Even though the problems with the formation and development of the dual number in the Baltic languages have been thoroughly addressed by many scholars of Baltic and Indo-European studies, this category, its usage, and status in the standard Lithuanian language and in dialects still poses quite a few questions. The old resources for the Lithuanian language indicate that the dual number has vanished from the standard language quite recently. It was broadly used in almost all of the Lithuanian dialects. Nearly every Higher Lithuanian subdialect no longer has the dual number as a category. The specific dual-number forms of dative, ablative, or other cases are no longer there. However, dual-number nominative- accusative forms can still be found on the entire area covered by the Lithuanian language, even though they are being used in dialects to varying degree. The material that has been collected shows that the dual number is still present in the northern Panevėžiškiai subdialects of Eastern Higher Lithuanians. It is particularly frequent in the vernacular of the old generation. The numeral dù, dv (Engl. two) in the subdialect is used together with dual number forms of nouns, such as dvi‿žimъ ~ dv žiem (žiemàs), d mó·ksla mtъ ~ dù mókslo metù (metùs). In the area covered by this research, numeral trys (Engl. three) can be used with dual- number forms just as well, for instance ȓs k․ọlъ ~ trs kùbilu (kùbilus). The study has uncovered that dual-number forms involving masculine nouns occur more often, however there have been cases when the numeral dù, dv was used in combination with dual-number forms of feminine nouns, too, for instance dvi‿žimь ~ dv žiem (žiemàs). Abbreviated dative–ablative forms ending in -m: akim, mum, jum are rooted quite deeply in the area of the Panevėžiškiai subdialects of Eastern Higher Lithuanians. They are dominated by case syncretism and dual-number levelling so much more. The plular (and dual-number) forms of said cases have been completely merged, just like in the Latvian language. Dual number forms of verbs are totally absent from the Panevėžiškiai territory.

120 Ona Petrėnienė Lietuvos edukologijos universitetas (Vilnius, Lietuva)

Dėl naudininko vartojimo dabartinėje lietuvių kalboje (kalbos norminimo aspektas)

ESMINIAI ŽODŽIAI: dabartinė kalbos vartosena, dabartinė lietuvių kalba, kalbos norminimas, naudininkas

Šio straipsnio tikslas – remiantis kalbos norminimo aspektu atskleisti da- bartinės lietuvių kalbos naudininko vartosenos ypatumus ir polinkius. Straipsnis parengtas pagal Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros vykdomą projektą „Lietuvių kalbos sintaksės normų ir rekomendacijų santykio su dabartine vartosena tyrimas“ (Nr. K-2/2012). Projektą finansuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija pagal „Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų 2011–2020 metų“ programą. Projekto vadovė – doc. dr. Lina Murinienė. Projekto trukmė 2012–2014 m. Vykdant projektą remiamasi „Kalbos patarimais“, kurių atskiras temines knygeles galima laikyti vienais iš svarbiausių dabartinės praktinės vartosenos norminamųjų darbų. Sintaksės normoms ir rekomendacijoms skirtos trys 2003 metais išleistos „Kalbos patarimų“ knygelės: „Sintaksė: prielinksnių ir polinksnių vartojimas“, „Sintaksė: linksnių vartojimas“, „Sintaksė: įvairūs dalykai“. Šios knygelės leistos kaip bandomosios, taigi visuomenei suteikta teisė teikiamas normas tikslinti ar taisyti. Minėtina tai, kad knygelėse fiksuojama jau prieš gerą dešimtmetį buvusi kalbos padėtis, o kalbai kintant natūraliai susiformuoja tam tikras atotrūkis tarp fiksuotos normos ir realios vartosenos. Todėl vienas iš esminių projekto siekių – tirti esamą, dabartinę kalbos padėtį, stebėti kalbos pokyčius ir juos fiksuoti. Tikimasi, kad projekto rezultatai galėtų reprezentuoti dešimtmečio (2003–2013) sintaksės norminimo padėtį ir teikiamų rekomendacijų santykį su dabartine vartosena. Straipsnyje aptariamas naudininkas – vienas iš linksnių, kuriam pastarą- jį dešimtmetį kalbai norminti skirtuose leidiniuose vis dar skiriama nema- žai dėmesio. Neabejotinai pripažįstami J. Šukio pastebėjimai (2003, 11), kad naudininkas neretas vietoj kitų objekto linksnių, vis dar esama daug laiko

121 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS naudininko klaidų, naudininku be reikalo reiškiamas tikslas (kartais su prie- žasties atspalviu), kai reikėtų vartoti bendratį ar kitas raiškos priemones. Tyrimo medžiagą sudaro 300 aktualių naudininko linksnio pavartojimo atvejų. Medžiaga rinkta iš interneto. Manoma, kad tai, kas šiuo metu vartojama internete, plačiausiai ir tiksliausiai atspindi dabartinės lietuvių kalbos var- toseną. Juo labiau, kad plačiai visuomenės naudojama interneto paieškos sistema Google leidžia rasti reikiamą kalbos vienetą tekstuose, kurie yra visiškai skirtingi funkciniu ir žanriniu aspektu. Straipsnyje analizuojami neteiktinais minėtuose „Kalbos patarimuose“ laikomi naudininko vartojimo atvejai. Šią nenorminių reiškinių grupę sudaro kalbos klaidos, t. y. bendrinei kalbai neteiktini (nevartotini) reiškiniai. Kaip nurodo „Kalbos patarimų“ vyriausiasis redaktorius A. Pupkis (2005, 154), „tai aiškios kalbos klaidos, nevartotinos jokiuose tekstuose, nebent būtų pa- vartotos tik aktualizacijos sumetimais“. Lietuvių kalbos sistemą pažeidžiantys reiškiniai, kalbininko teigimu, dažniausiai atsiradę per vertimus, tačiau esama ir įvairių iš kitų lietuvių kalbos vartojimo atmainų (pvz., tarmių, profesinių kalbų ir kt.) atėjusių dalykų, prasilenkiančių su bendrinės kalbos sistema. Dalį minėtų neteiktinų reiškinių sudaro didžiosios kalbos klaidos. Gautus tyrimo rezultatus galima suskirstyti į tris grupes. Tai: 1) šiandien vis dar aktualūs naudininko norminimo atvejai, 2) galima manyti, nykstanti vartosena, 3) nebeaktualūs naudininko taisymai.

AKTUALŪS NAUDININKO NORMINIMO ATVEJAI. Šiai grupei skir tini nenorminiais laikytini naudininko vartojimo atvejai, gana gausiai fik suojami dabartinėje lietuvių kalboje. Minėtinas nenorminis naudininkas ob jektui reikšti su žodžiais atitikimas, atitikti, atsilaikyti, indėlis, nusikaltimas, pastūmėti, vertinti. Dalykinio stiliaus tekstuose (kartu ir informacinėje publicistikoje) aptinkamas verstinis reiškinys atitikimas kam36 (taisome – ko atitikimas; atitikimas ko; sutikimas su kuo (KP, 2003, 38), pvz.: Europos Parlamento rinki- mai: Europos Sąjungos piliečių balso teisės ir a t i t i k i m a s r e i k a l a v i m a m s (= reikalavimų atitikimas). Admin. st.37 Atitikimas specifikacijos reika-

36 Apie verstinių reiškinių atitikimas kam ir atitikti kam vartoseną dalykinėje kalboje plačiau žr. Vladarskienė, 2004, 118–122; 2010, 178–179. 37 Kaip jau minėta, straipsnyje pateikiami pavyzdžiai rinkti iš interneto, naudojantis paieš- kos sistema Google. Etikos sumetimais konkretūs šaltiniai nėra nurodomi. Pavyzdžiais siekta atspindėti realią dabartinės kalbos vartoseną, todėl jie paliekami nekeisti. Taisy- ti tik nenorminiai naudininko vartojimo atvejai, kiti reiškiniai taisyklingumo požiūriu nebuvo vertinti. Siekiant tikslesnės nagrinėjamos medžiagos analizės, prie pavyzdžių

122 Dėl naudininko vartojimo dabartinėje lietuvių kalboje (kalbos norminimo aspektas) lavimams (= Specifikacijos reikalavimų atitikimas). Admin. st. Dvi dienas Lietuvoje viešėjusi Europos Tarybos mandatą turinčių ekspertų grupė vertino VSAT veiklą ir Lietuvos jūros sienos apsaugos atitikimą Šengeno standartams (= Lietuvos jūros sienos apsaugos ir Šengeno standartų atitikimą). Publicist. st. <...> Reklamos turinio atitikimas tinklalapio turiniui (= Reklamos turinio ir tinklalapio turinio atitikimas) (jei reklama rodoma tinklalapyje) arba reklamos turinio atitikimas lankytojo užklausai (= reklamos turinio ir lankytojo užklau- sos atitikimas), jei reklama rodoma organiniuose Google paieškos rezultatuose. Moksl. st. Analogiškai vartojamas ir verstinis reiškinys atitikti kam (taisome – atitikti ką (KP, 2003, 38), pvz.: „Jelfos“ gamyba a t i t i n k a FDA r e i k a l a v i - mams (= reikalavimus). Publicist. st. Panevėžio rajone ne visų maudyklų vandens kokybė atitinka reikalavimams (= reikalavimus). Publicist. st. Dalykinio stiliaus tekstams (kartu ir informacinei publicistikai) taip pat būdingas nenorminis naudininkas objektui reikšti su žodžiu indėlis (taisome – indėlis į ką (KP, 2003, 39), pvz.: Tautinė valstybė yra geriausias žinomas būdas įprasminti ir sudaryti sąlygas skleistis tautos kultūrai, kurti indėlį bendrajam žmonių gėriui (= į bendrąjį žmonių gėrį). Publicist. st. Didžiausias jo indėlis šiuolaikinei visuomenei (= į šiuolaikinę visuomenę) yra Džono Loko valdžios padalijimo teorijos išvystymas. Moksl. st. Kuriamas indėlis bendradarbiavimui, konkurencingumui (= į bendradarbiavimą, konkurencingumą) pasauliniu mastu. Admin. st. Minėtinas ir su oficialiąja vartosena (kartu ir informacine publicistika) sietinas nenorminis naudininkas su žodžiu nusikaltimas nusikaltimo rūšiai apibūdinti, kai nusikaltimo objektas negali būti veiksmo adresatas (taisome – koks nusikaltimas; nusikaltimas, susijęs su kuo (KP, 2003, 40)38, pvz.: Nusi- kaltimus finansams (= Finansinius nusikaltimus) tirianti įstaiga turėtų

pateikiama funkcinio stiliaus nuoroda. Laikytasi tradicinės funkcinių stilių sampratos. Tekstai klasifikuoti pagal penkis funkcinius stilius:administracinį , meninį, mokslinį, pub licistinį ir šnekamąjį. Pateikiant analizę, atsižvelgta ir į pastaraisiais metais kalbos praktikoje įsigalintį bendresnių (negu funkciniai stiliai) stilių grupių skyrimą, t. y. normina- maisiais tikslais dabartinėje lietuvių kalbotyroje įsigalinčias laisvųjų ir oficialiųjų (daly- kinių) stilių grupes. Oficialiaisiais stiliais laikomi administracinis ir mokslinis, laisvaisiais stiliais – šnekamasis, meninis ir publicistinis stiliai. Kaip nurodo R. Miliūnaitė (2009, 41), publicistinis stilius „Kalbos patarimuose“ laisviesiems stiliams priskiriamas ne visai tiksliai: publicistiniu stiliumi pavadinama tik ekspresyvioji jo dalis (dėl nevienalytiškumo publicistinį stilių reikia skaidyti bent į dvi dalis – ekspresyvųjį ir informacinį). Straipsnio autorės manymu, svarstytinas ir vieno iš tradiciškai skiriamų mokslinio stiliaus postilių – mokslo populiarinamojo – laikymas oficialiuoju. 38 Apie junginio nusikaltimas kam vartoseną dalykinėje kalboje plačiau žr. Vladarskienė, 2010, 180–181.

123 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

įgyvendinti tiksliai nustatytus specialius uždavinius ir vykdyti specialias funkcijas <...>. Admin. st. Dauguma nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai ir, žinoma, finansams (= ekonominių ir verslo tvarkos ir, žinoma, finansinių nusikaltimų) yra padaromi būtent juridinių asmenų veiklos sferoje. Moksl. st. Pernai Lietuvoje padaugėjo n u s i k a l t i m ų e k o n o m i k a i, v e r s - l o t v a r k a i ir f i n a n s ų s i s t e m a i (= ekonominių, verslo tvarkos ir finansų sistemos nusikaltimų), rodo nauja statistika. Publicist. st. Tiek mokslinio stiliaus, tiek informacinio postilio publicistinio stiliaus tekstuose aptinkamas nenorminis naudininkas objektui reikšti su žodžiu pa- stūmėti (taisome – pastūmėti į ką; pastūmėti + bendratis objektui reikšti (KP, 2003, 41), pvz.: Antstolės veiksmai vyriškį p a s t ū m ė j o s a v i ž u d y b e i (= į savižudybę). Publicist. st. Kalbėdami apie padarytą nusikaltimą, nepilnamečiai dažnai teigia, kad n u s i k a l t i m u i (= į nusikaltimą) juos p a s t ū m ė j o pinigų poreikis (63 % atsakymų). Moksl. st. Kas pastūmėja jaunuolius žiauriems poelgiams, nusikaltimams (= žiauriai elgtis, nusikalsti)? Publicist. st. Jūs teisi dėl to, kad savo įtarinėjimais galite p a s t ū m ė t i vaikiną i š d a v y s t e i (= į išdavystę). Publicist. st. Nenorminis naudininkas su žodžiu vertinti (taisome – vertinti kuo (KP, 2003, 42) vertinimo sistemos reikšme aptinkamas tik laisvuosiuose stiliuose39, pvz.: Kiek teko stebėti policijos pareigūnų darbą, tai v e r t i n u tik d v e j e t u i (= dvejetu). Šnek. st. Seimo darbą vertinu dvejetui (= dvejetu). Šnek. st. Profesinės energetikų sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas R. R. sako, jog kolektyvinę sutartį dešimtbalėje sistemoje v e r t i n a s e p t y n e t u i (= septynetu). Publicist. st. Vyriausybės darbą žmonės v e r t i n a tik t r e j e t u i (= trejetu). Publicist. st. Tik publicistinio stiliaus tekstuose užfiksuotas nenorminis naudininkas objektui reikšti su žodžiu atsilaikyti (taisome – atsilaikyti prieš ką (KP, 2003, 39), pvz.: V. R.: „Lietuvos rytas“ nepajėgė a t s i l a i k y t i „Ž a l g i r i u i“ (= prieš „Žalgirį“). Publicist. st. I. K. – sunku a t s i l a i k y t i partnerio švel niems prisilietimams (= prieš partnerio švelnius prisilietimus). Publicist. st. Dieta ir pobūviai – kaip a t s i l a i k y t i p a g u n d a i (= prieš pagundą)? Publicist. st. Prezidentas R. P.: „Ar socdemai pajėgs a t s i l a i k y t i konservatorių vilionėms (= prieš konservatorių viliones)?“ Publicist. st. Su publicistinio stiliaus tekstais sietina ir nenorminio naudininko su sie- kimo reikšmės veiksmažodžiais vartosena, pvz.: „Snoro“ bankrotą tiriantys parlamentarai p o k a l b i u i (= pokalbio; į pokalbį; pasikalbėti) kviečia R. Š., V. V. ir A. M. Publicist. st. Kviečiame apžiūrai ir deryboms (= apžiūrė- 39 Atkreiptinas dėmesys, kad tiriamojoje imtyje, t. y. iš interneto surinktuose pavyzdžiuose, nenorminių naudininko vartojimo atvejų meninio stiliaus tekstuose neužfiksuota.

124 Dėl naudininko vartojimo dabartinėje lietuvių kalboje (kalbos norminimo aspektas) ti ir derėtis; į apžiūrą ir derybas)! Mindaugo g. 23 projekte paskutiniųjų butų iš- pardavimas! Publicist. st. Egiptas kviečia palestiniečių grupuotes d e r y b o m s (= derybų; į derybas; derėtis). Publicist. st. Administracinėje kalboje ir informacinėje publicistikoje naudininkas ne- tinkamai vartojamas apibūdinti dalykui, pasakytam daiktavardžiu, nereiškian- čiu priemonės (taisome – bendratis + galininkas, šalutinis sakinys su kaip (KP, 2003, 48), pvz.: Priimamos paraiškos p a r o d o m s r e n g t i (= rengti paro- das) 2013 metais. Admin. st. Kvalifikaciniai dokumentai grindų b e t o n a v i m o darbams atlikti (= atlikti grindų betonavimo darbus; Grindų betonavimo darbų kvalifikaciniai dokumentai). Admin. st. Atsakomybės. P a s i ū l y m ų veiklai gerinti (= gerinti veiklą) rengimas. Admin. st. 2008 m. lapkričio 24 dieną Valstybiniame patentų biure Lietuvos dizaineris iš Šiaulių padavė pir- mąją tarptautinę paraišką pramoniniam dizainui registruoti (= registruoti pramoninį dizainą) iš karto keliose pasaulio šalyse. Publicist. st. Minėtų stilių tekstuose aptinkamas ir nenorminis naudininkas įmonių, įs- taigų, organizacijų padalinių ir veiklos barų vadovų pareigybėms pagal veik los sritį pavadinti, pvz.: Direktorius komercijai (= Komercijos direktorius) P. E. Admin. st. Direktorius technikai (= Technikos direktorius). Admin. st. Direktorius gamybai (= Gamybos direktorius). Admin. st. Džiugu, kad ir šiandien „Biocentro“ kūrėjai direktorius dr. S. G. ir d i r e k t o - rius mokslui (= mokslo direktorius) dr. E. B. dirba drauge. Publicist. st. Dalykinio stiliaus tekstams (kartu ir informacinei publicistikai) taip pat būdingas ir nenorminis naudininko vartojimas su slinkties reikšmės veiks- mažodžiais, pvz.: Erasmus dėstymo v i z i t u i (= vizito) galima vykti į aukšto- jo mokslo instituciją, su kuriais Jūsų fakultetas/universitetas yra sudaręs dvišalę Erasmus sutartį dėl dėstytojų mainų. Admin. st. Paaiškėjo, kad mama su mergai- te laiką leido moterų pliaže. Manoma, kad mažametė nuklydo. Kaip nuklydo mer- gaitė, aiškinsis policija. Mama nuvežta a p k l a u s a i (= į apklausą; apklausti). Publicist. st. Visų srovių atstovai susirinko p a s i m a t y m u i (= pasimatymo; į pasimatymą; pasimatyti) su prezidentu F. Ruzveltu. Moksl. st. Tiek dalykinių, tiek laisvųjų stilių tekstuose vartojamas nenorminis abstrakčiųjų priesagos -imas (-ymas) daiktavardžių naudininkas40, pvz.: Maistas

40 Fiksuota abstrakčiųjų priesagos -imas (-ymas) daiktavardžių naudininko vartosena patvirtina L. Murinienės pastebėjimą, kad pastaraisiais metais priesagos -imas (-ymas) daiktavardžių naudininkas smarkiai konkuruoja su bendratimi (plačiau žr. Муринене, 2013, 189). L. Murinienės nuomone (min veik., 190), polinkis vartoti aptariamą naudininko formą tiek dalykinių, tiek laisvųjų stilių tekstuose leidžia daryti prielaidą, jog to- kią vartoseną apskritai galima laikyti normine. Kalbininkės teigimu, nenorminiu reiški- niu minėtą naudininko vartoseną galėtume traktuoti tik vertindami ją stilistiškai (bet ne gramatiškai).

125 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS išsinešimui (= išsinešti). Publicist. st. Aišku, kad jau iš fasuotuojų ateina seni, netinkami v a r t o j i m u i (= vartoti) produktai, kurių galiojimo laikas būna pasibaigęs. Šnek. st. Namas buvo baigtas ir atiduotas n a u d o j i m u i (= naudoti) 2009 metų vasarą. Publicist. st. Telefonas pasiteiravimui (= pasiteirauti), informacija. Admin. st. Minėtinas ir abstrakčiųjų priesagos -imas (-ymas) daiktavardžių naudininkas su kilmininkiniu pažyminiu (taisome – naudininkas + bendratis (KP, 2003, 50)41, pvz.: Patikimi klijai b a t ų t a i s y m u i (= batams taisyti). Publi- cist. st. Dirvos rengimas bulvių sodinimui (= bulvėms sodinti). Moksl. st. Norėjau paklaust ar š u l i n i o k a s i m u i (= šuliniui kasti) reikalingas koks leidimas? Šnek. st. Pirmoji pagalba gerklės gydymui (= gerklei gydyti, pirmoji gerklės gydymo pagalba). Publicist. st. Įdomu tai, kad nuo teksto funkcinio stiliaus visiškai nepriklauso nenorminis naudininkas konkrečiai laiko ribai ar momentui reikšti, kai nežymima paskirtis, pvz.: Šiam momentui (= Kol kas; Šiuo momentu) akciją stabdau jau kaip pasibaigusią... Šnek. st. Šiai valandai (= Kol kas; Šią valandą) turiu 5 700 ml stiklainiukus. Žiūrėsim, kitais metais komentuosim. Šnek. st. Kiek vienai publikavimo valandai (= Kiekvieną publikavimo valandą) rinkėjų aktyvumo duomenys pildomi atskirai. Moksl. st. Dažniausiai toks laiko (ar trukmės) (Šukys, 1998, 182) nenorminis naudininkas konkrečiai laiko ribai ar momentui reikšti, kai nežymima paskirtis, vartojamas laisvuosiuose stiliuose, pvz.: šiai dienai (šiandienai) (taisome – šiandien; iki šios dienos; (iki) dabar; šiuo metu (KP, 2003, 51), pvz.: Sveiki. Norėjau paklausti, koks š i a i d i e - nai (= šiandien; šiuo metu) yra geriausias internetis debesis, dar žinomas kaip „cloud“? Šnek. st. Koks segmentas š i a i d i e n a i (= šiandien; šiuo metu) yra pats perspektyviausias ir iš kurio galima tikėtis didžiausios grąžos? Šnek. st. Šiai dienai (= Šiandien; Iki šios dienos; Dabar; Šiuo metu) turime septynias Anykš- čių rajone veikiančias parduotuves. Publicist. st. Šiai dienai (= Šiandien; Dabar; Šiuo metu) turime didelį pasirinkimą visko, visur ir visada. Publicist. st.; šiandien dienai (taisome – šiandien; iki šios dienos; (iki) dabar; šiuo metu (KP, 2003, 52), pvz.: Šiandien dienai (= Šiandien; Dabar) žemės paskirtis – žemės ūkio. Publicist. st. Šiandien dienai (= Šiandien; Dabar) duo- kite man moteriško žavesio, fast food‘o, kolos ir saulės. O fonui tiks ši muzika. Šnek. st. G. S. teigimu, metų senumo hibridinį automobilį š i a n d i e n d i e n a i (= šiandien; šiuo metu) salone galima įsigyti už jį paklojant nuo 54–72 tūkst.

41 L. Murinienės nuomone, vertinant gramatiškai, abstrakčiųjų priesagos -imas (-ymas) daiktavardžių naudininkas su kilmininkiniu pažyminiu yra galimà vartoti norminė konstrukcija (plačiau žr. Муринене, 2013, 190).

126 Dėl naudininko vartojimo dabartinėje lietuvių kalboje (kalbos norminimo aspektas) litų. Publicist. st. Šiandien dienai (= Šiandien; šiuo metu) mūsų koman- dai trūksta solidumo. Publicist. st. Su laisvųjų stilių vartosena sietinas ir nenorminis naudininkas laiko truk mei, nesusijusiai su tikslu ar paskirtimi, reikšti, pvz.: Šiaip dėl eilės, tai nelabai įsivaizduoju, kada reikėjo eiti, kad patektum į koncertą pavėlavus p u s v a l a n - džiui (= pusvalandį). Šnek. st. Dėl to aš pavėlavau į darbą p u s v a l a n - džiui (= pusvalandį)!!! Šnek. st. Mes pabandėme – nesigailėjome nė m i n u - tėlei (= minutėlę). Šnek. st. Minutėlei (= Minutėlę) susimąstai ir išsigąsti pagalvojęs, kas būtų, jeigu vieną rytą Saulė nepatekėtų. Publicist. st.

NYKSTANTI VARTOSENA. Sudarant tiriamąją imtį pastebėta, kad esama tokių nenorminiais laikytinų naudininko vartojimo atvejų, kurių užfik- suota vos po keletą pavyzdžių. Galima manyti, kad tai nykstanti nenorminio naudininko vartosena. Šiai grupei skirtinas nenorminis naudininkas laikui, nesusijusiam su tikslu ar paskirtimi, reikšti: ilgam (taisome – ilgai (KP, 2003, 52), pvz.: Manau, čia i l g a m (= ilgai) užtruksi. Šnek. st. Dar 1 ataskaitėlė. Esu jau 59 aukšte ir kiek pastebėjau, kad čia i l g a m (= ilgai) užtruksiu. Šnek. st.; trumpam (taisome – trumpai (KP, 2003, 52), pvz.: Džiaugiamės, kad nors trumpam (= trumpai) pasidžiaugėme Prezidente ir prie Kauno pilies. Šnek. st. Pagaliau po ilgos pertraukos bent t r u m p a m (= trumpai) pamatėme „El MAGICO“. Publicist. st. Atkreiptinas dėmesys, kad apstabarėję posakiai ilgam laikui ir trumpam laikui ar apiprieveiksmėję būdvardžių naudininkai ilgam, trumpam dabartinė- je lietuvių kalboje yra visiškai galimi laikui, susijusiam su paskirtimi, reikšti (Šukys, 1998, 184). Minėtinas ir nenorminis naudininkas objektui reikšti su žodžiais kreipti dė- mesį, panašus (panašumas), prisitaikyti (prisitaikymas), sutelkti dėmesį, užjausti: kreipti dėmesį kam (taisome – kreipti dėmesį į ką (KP, 2003, 39), pvz.: Švedijos ekspertai siūlo Lietuvai karinėje srityje d ė m e s į k r e i p t i s a n t y - kiams (= į santykius) su Lenkija. Publicist. st.; panašus, -i (panašumas) kam (taisome – panašus, -i (panašumas) į ką (KP, 2003, 40), pvz.: Pastebėjau, kad intel procesoriuose yra 4000 vaizdas nors analogo pci-e neradau, kai tuo tarpu AMD turi A10 su 7660D. Ir j a m p a n a - šus (= į jį panašus) pci-e vaizdas 7750. Šnek. st. Ar be V. Š. daugiau kitų kau- niečių nežinote? Beje, jis joks kaunietis, kaip ir visi j a m p a n a š ū s (= į jį pana- šūs) atvykėliai pribuišiai, perbėgėliai – iškauniai ir j i e m s p a n a š ū s (= į juos panašūs). Šnek. st.;

127 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

prisitaikyti (prisitaikymas) kam42 (taisome – prisitaikyti (prisitaikymas) prie ko (KP, 2003, 41), pvz.: Chlorofilo koncentracijos kitimas lapuose irgi yra prisitaikymas šviesai (= prie šviesos). Moksl. st.; sutelkti dėmesį kam (taisome – sutelkti dėmesį į ką (KP, 2003, 41), pvz.: Ž. I. buvo irgi pasirinktas 20 picko, bet j a m (= į jį) buvo sutelkta daugiau d ė m e s i o, nors jau prieš biržą jį kamavo pėdos skausmai, „Cleveland“ apie tai žinojo. Šnek. st.; užjausti kam (taisome – užjausti ką (KP, 2003, 42), pvz.: Labai j u m s (= jus) užjaučiu. Šnek. st. Labai j u m s (= jus) užjaučiu. Pati turiu problemų su stuburu, 2 išvaržos formuojasi juosmens srity. Šnek. st. Kaip matyti, visi pateikti nenorminio naudininko objektui reikšti pavyz- džiai yra sudaryti su verstiniais reiškiniais. Galima manyti, kad tai ir yra pa- grindinė priežastis, kodėl šios konstrukcijos šiandien tampa mažiau aktualios (daugeliu atveju vartojamos tik laisvuosiuose stiliuose.

NEBEAKTUALŪS NAUDININKO TAISYMAI. Šiai grupei skirtini nenorminiais laikytini naudininko vartojimo atvejai, kurių, sudarant tiriamą- ją imtį, dabartinėje lietuvių kalboje neužfiksuota. Pirmiausia tai nenorminis naudininkas objektui reikšti su žodžiais: kurstyti kam (taisoma – kurstyti + bendratis; pastūmėti į ką (KP, 2003, 39); linkti (būti linkusiam, -ai) kam (r. „turėti patraukimą“) (taisoma – linkti į ką; linkti prie ko (KP, 2003, 40); pasipiktinimas kam (taisoma – pasipiktinimas kuo (KP, 2003, 40); pasitikėti (pasitikėjimas) kam43 (taisoma – pasitikėti (pasitikėjimas) kuo (KP, 2003, 41); piktintis kam (taisoma – piktintis kuo (KP, 2003, 41); taikstytis kam (taisoma – taikstytis su kuo (KP, 2003, 41); tikėjimas kam (antgamtinių jėgų egzistavimo r.) (taisoma – tikėjimas ko, ko tikėjimas (KP, 2003, 42); tikėjimas kam (pasitikėjimo ir kliovimosi r.) (taisoma – tikėjimas kuo (KP, 2003, 42); tikėti kam (antgamtinių jėgų egzistavimo r.) (taisoma – tikėti ką (KP, 2003, 42);

42 R. Vladarskienės teigimu (2010, 178), nenorminis naudininkas veiksmažodinio daik- tavardžio junginyje prisitaikymas kam nebėra aktualus redaguojamoje administracinėje kalboje. 43 Tai, kad nenorminis naudininkas veiksmažodinių daiktavardžių junginiuose pasipiktinimas kam ir pasitikėjimas kam nebėra aktualus redaguojamoje administracinėje kalboje, yra teigusi ir R. Vladarskienė (2010, 178).

128 Dėl naudininko vartojimo dabartinėje lietuvių kalboje (kalbos norminimo aspektas)

tikėti kam (pasitikėjimo ir kliovimosi r.) (taisoma – tikėti kuo (KP, 2003, 42). Neaptikta ir naudininko, pavartoto: a) būviui, siejamam ne su naudininku, reikšti (plg. Jo skrydis mus moko būti drąsiems (=drąsius). (KP, 2003, 46); b) daikto požymiui reikšti, kai nežymima paskirtis (plg. Jis yra čempionas 5 000 m nuotoliui (=5 000 m nuotolio čempionas). (KP, 2003, 47); c) požymiui reikšti, kai nurodoma, kuo remiamasi (daina žodžiams (tekstui); plg. Girdėsite Sasnausko dainą „Užmigo žemė“ Maironio ž o - džiams (=pagal Maironio žodžius; eilės Maironio; Girdėsite Sasnausko dainą „Užmigo žemė“: muzika – Sasnausko, eilės Maironio). (KP, 2003, 47).

BAIGIAMOSIOS PASTABOS. Atliktas tyrimas yra apžvalginio pobū- džio. Gilesnes išvadas būtų galima pateikti tik išanalizavus variantinę naudininko vartoseną, naujuosius norminimo atvejus. Konstatuoti galima tik tai, kad, kaip rodo atliktas tyrimas, kalba kinta. Nemažai naudininko vartojimo atvejų, prieš dešimtmetį buvusių gana aktualių (galima manyti, dėl Lietuvo- je diegtos dvikalbystės), dabar galėtų būti vertinami kaip nykstantys (ar jau išnykę) kalbos reiškiniai. Ir nors įvairiuose kalbos norminamuosiuose veika- luose pastaraisiais metais gana daug dėmesio skiriama naudininko vartosenai, deja, nenorminių naudininko vartojimo atvejų lietuvių bendrinėje kalboje vis dar gausu.

Sutrumpinimai Admin. st. – administracinis stilius Moksl. st. – mokslinis stilius Publicist. st. – publicistinis stilius Šnek. st. – šnekamasis stilius

LITERATŪRA KP, 2003 – Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 1. Linksnių vartojimas / Sud. R. Mi- liūnaitė, vyr. red. A. Pupkis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Miliūnaitė R., 2009, Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Pupkis A., 2005, Kalbos kultūros studijos. Vilnius: Gimtasis žodis. Šukys J., 1998, Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos. Kaunas: Šviesa. Šukys J., 2003, Dabartinės žiniasklaidos kalbos klaidos: 3. Sintaksė (linksnių vartojimas). – Gimtoji kalba 11, 10–13.

129 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

Vladarskienė R., 2004, Žodžių atitikti, atitikimas vartosena teisės aktų kalboje. – Specialybės kalba: sistema ir vartosena. Mokslinės konferencijos darbai. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 118–122. Vladarskienė R., 2010, Linksnių vartojimas veiksmažodžių abstraktų junginiuose. – Kalbos kultūra 83, 173–184. Муринене Л., 2013, О некоторых проблемах стандартизации литовской грам- матики: конкуренция падежей. – Глагольные и именные категории в систе- ме функциональной грамматики. Сборник материалов конференции 9–12 апреля 2013 г. Санкт-Петербург: Нестор-История, 188–192.

Regarding the Usage of Dative in the Modern Lithuanian Language (Aspect of Language Standardization) SUMMARY The goal of the article is to reveal the specifics and tendencies of the use of the dative case in modern Lithuanian from the perspective of language standardization. The research material consists of approximately 300 topical occurences of the use of the dative case. The analysis of unacceptable cases of the use of dative submitted in the “Language Advice” was carried out. The group of non-standard phenomena consists of language mistakes, i.e. phenomena that are unacceptable in the standard language. The acquired research data have been divided into three groups: 1) cases of standardisation of the dative, which are still topical (e.g., non-standard dative for expression of an object using the words atitikimas, atitikti, atsilaikyti, indėlis, nusikaltimas, pastūmėti, vertinti, etc.); 2) possibly obsolescent use (e.g., non- standard dative for expression of an object using the words kreipti dėmesį, panašus (panašumas), prisitaikyti (prisitaikymas), sutelkti dėmesį, užjausti, etc.); 3) obsolete corrections of the dative (e.g., non-standard dative for expression of an object using the words kurstyti, linkti (būti linkusiam), pasipiktinimas, pasitikėti (pasitikėjimas), piktintis, taikstytis, tikėjimas, tikėti, etc.). The research conducted is of exploratory nature. It can only be stated that the language is undergoing changes. A considerable number of cases of use of the dative, which were rather topical a decade ago (possibly due to the bilingualism, which existed in Lithuania), now are seen as obsolescent (or even obsolete) language phenomena. However, the number of cases of non-standard use of the dative still remains high. The article is prepared on the basis of the project “Research of the Relationship between Lithuanian Language Syntactic Standard Recommendations and its Contemporary Usage” (supervisor of the project: Assoc. Prof. Dr. Lina Murinienė) implemented by the Department of Lithuanian Linguistics and Communication at Lithuanian University of Educational Sciences and funded by the State Commission of the Lithuanian Language.

130 Regina Rinkauskienė Lietuvos edukologijos universitetas (Vilnius, Lietuva)

Lietuvių kalbos tarmių pateiktis užsienio baltistikos centrų studentams

ESMINIAI ŽODŽIAI: baltistikos centrai, lietuvių kalbos tarmės, etnografiniai regionai, tarmių klasifikacija, naujausi tarmių tyrimai

Lietuvių kalbos tarmės, kaip kalbos istorijos liudininkės, nuo seno domi- no daugelį tiek Lietuvos, tiek užsienio kalbininkų. Šiuo metu tarmėms taip pat skiriamas nemenkas dėmesys. Šio straipsnio tikslas – parodyti, kiek ir ko- kių žinių apie lietuvių kalbos tarmes būtų galima (reikėtų) pateikti užsienio baltistikos centrų studentams.

TARMĖS IR ETNOGRAFINIAI REGIONAI. Visų pirma nemažai dė- mesio reikėtų skirti lietuvių kalbos tarmių ir etnografinių regionų santykiui, nes ne visada etnografinio regiono ribos sutampa su tarmių ribomis (tarminis skirstymas remiasi tik kalba, o etnografinis savyje jungia ne tik kalbinį, bet ir istorinį, etnografinį ir ekonominį bendrumą). Lietuvos gyventojų sąmonė- je dažniausiai būna įsitvirtinęs etnografinio tipo skirstymas, t. y. lietuviai su- vokiami kaip dzūkai, suvalkiečiai, žemaičiai ir aukštaičiai. Tam tikra terminų priešprieša atsiranda dėl to, kad etnografinių ir tarminių regionų pavadinimai iš dalies sutampa. Lietuvos teritorijoje yra skiriami penki etnografiniai regionai: Aukštai tijà, Žemaitijà, Suvalkijà (arba Sūduvà), Dzūkijà (arba Dainavà) ir Mažóji Lietuvà (pastarasis regionas dažnai nepelnytai pamirštamas ir priskiriamas Žemaitijos regionui). O tarmės skiriamos tik dvi – aukštaičiai ir žemaičiai. Pagal tam tikras skiriamąsias ypatybes jos toliau skirstomos į patarmes ir į dar smulkesnius vienetus: šnektas, pašnektes (Girdenis, Zinke- vičius, 1966). Palyginkime du toliau pateikiamus žemėlapius. Iš jų matyti, kad aukštaičių tarmė apima beveik du trečdalius Lietuvos – didžiąją dalį jos ploto – ir, palyginti su žemaičiais, yra kur kas labiau pasidalijusi į skirtingas patarmes. Žemaičių ir aukštaičių tarmes skirianti apytikslė riba eina į rytus nuo Naujõsios Akmе̃nės, Kuršė́nų, Kužių, Kùrtuvėnų, Kiaunorių, Tу́tuvėnų, Lу́duvėnų, Raséinių, toliau į pietryčius ir pietus nuo Pãupio, Er̃žvilko, Tauragės, Žygáičių, Juknáičių ir Sausgalvių (LKTCH, 2004, 29).

131 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

1 žemėlapis. Lietuvos etnografiniai regionai44

2 žemėlapis. Lietuvių kalbos tarmės45

44 Žemėlapis imtas iš internete skelbiamo straipsnio „Ethnografical regions of Lithuania“ – http://en.wikipedia.org/wiki/Regions_of_Lithuania. 45 Žemėlapis imtas iš Lietuvių kalbos instituto svetainės www.lki.lt.

132 Lietuvių kalbos tarmių pateiktis užsienio baltistikos centrų studentams

1 lentelėje matyti, kaip etnografiniai regionai sutampa (ar nesutampa) su tarmių ribomis. 1 lentelė. Tarmių ir etnografinių regionų santykis Tarmė Patarmė Etnografinis regionas AUKŠTAIČIAI. Kauniškiai Suvalkija Vakarų aukštaičiai Kauniškiai (pietvakarinė Mažoji Lietuva dalis) Klaipėdos krašto aukštaičiai Mažoji Lietuva Šiauliškiai Aukštaitija AUKŠTAIČIAI. ---- Dzūkija Pietų aukštaičiai AUKŠTAIČIAI. Vilniškiai (pietinė dalis) Dzūkija Rytų aukštaičiai Vilniškiai (šiaurinė dalis) Aukštaitija Uteniškiai Aukštaitija Kupiškėnai Aukštaitija Anykštėnai Aukštaitija Širvintiškiai Aukštaitija Panevėžiškiai Aukštaitija ŽEMAIČIAI. Raseiniškiai Žemaitija Pietų žemaičiai Varniškiai Žemaitija ŽEMAIČIAI. Telšiškiai Žemaitija Šiaurės žemaičiai Kretingiškiai Žemaitija ŽEMAIČIAI. ----- Žemaitija Vakarų žemaičiai

Aukštaičiai ir žemaičiai atskiriami pagal vieną požymį – negalūninio kir- čiuoto dvibalsio ie46 atliepimą tarmėse. Užtenka išgirsti nors vieną žodį47, kuriame yra toks dvibalsis (pavyzdžiui, pienas, šienas, vienas), ir jau galime pasakyti, ar kalbėtojas yra aukštaitis ar žemaitis. Visi aukštaičiai išlaiko kirčiuotą negalūninį dvibalsį ie nepakitusį, o žemaičiai vietoj jo turi kitus garsus. Aukštaičiai pagal dvigarsių an, am, en, em ir nosinėmis raidėmis ą, ę žy- mimų balsių atliepimus skirstomi į tris grupes: vakarų aukštaičius, pietų aukš- taičius ir rytų aukštaičius, žr. 2 lentelę. 2 lentelė. Aukštaičių patarmės pagal skiriamąsias ypatybes Vakarų aukštaičiai Pietų aukštaičiai Rytų aukštaičiai an, am, en, em, ą, ę an, am, en, em, u, i un / on, um / om, in / ėn, im / ėm, u / o; i / ė Paduok ranką Paduok rankų Paduok runkų / paduok ronko

46 Taip pat kinta ir dvibalsis uo. 47 Netinka slaviški skoliniai (svietas, biesas, susiedas ir kt.), įvardis niekas, moteriškos pavardės su priesaga -ien- (Blažienė, Girdenienė, Jonienė ir t. t.), taip pat daiktavardis Dievas.

133 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

Žemaičiai taip pat skirstomi į patarmes pagal tai, kaip jie atliepia ben- drinės kalbos kirčiuotą negalūninį dvibalsį ie (taip pat kinta ir dvibalsis uo). 3-ioje lentelėje aiškiai matyti pietų, šiaurės ir vakarų žemaičių skiriamosios ypatybės.

3 lentelė. Žemaičių patarmės pagal skiriamąsias ypatybes Pietų žemaičiai Vakarų žemaičiai Šiaurės žemaičiai ie → y; uo → ū ie → ė; uo → o ie → ėi; uo → ou Pyns, dūna Pėns, dona Pėins, douna

Kiek smulkiai aptarti lietuvių kalbos tarmių, patarmių, šnektų ypatybes, priklauso nuo specifinių kiekvieno baltistikos centro poreikių.

LIETUVIŲ KALBOS TYRINĖJIMO ISTORIJA. Tarmėmis ypač buvo susidomėta XIX amžiuje, kai, remiantis istoriniu lyginamuoju metodu, buvo mėginama nustatyti kalbų giminystę. Tuo metu labai daug dėmesio teko lie- tuvių kalbai48, kuri savo archajiškumu prilygo lotynų, senajai graikų, sanskri- to kalboms. Pirmiausia minėtinas vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris, nes bū- tent jo gramatikoje49 pirmą kartą terminais aukštaičiai ir žemaičiai pavadintos lietuvių kalbos tarmės. Čia buvo pateikta ir lietuvių kalbos tarmių klasifikacija: aukštaičiai nuo žemaičių buvo atskirti pagal ie, č, dž ir ė, o tarimą. Pirmąjį lietuvių kalbos ploto žemėlapį 1876 metais pateikė Frydrichas Kuršaitis. Kuršaičio gramatikoje lietuvių kalbos tarmės dar nebuvo pažymė- tos. Danguolės Mikulėnienės teigimu (2013, 11), „to meto pagrindines – že- maičių ir lietuvių – tarmes skyrė tik Nevėžis. Visas tuometis lietuvių kalbos plotas priklausė bent kelioms valstybėms: pietvakarinė ir vakarinė dalys Rytų Prūsijai (Preussen Litauen), o didžioji dalis, apibendrintai vadinta Žemaitija (Samogitia) – carinei Rusijai“. Pirmąją detalią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, paremtą pagrindiniais tarmių vokalizmo bruožais, 1898 metais pateikė Antanas Baranaus- kas50. Vienuolika išskirtų tarmių (dvi žemaičių ir devynios aukštaičių) buvo žymima matematiniais simboliais (Žt – žemaičiai telšiečiai (šiaurės žemai- čiai), Žr – žemaičiai raseiniečiai (pietų žemaičiai), Wž – vakariečiai žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškių dalis), Wp – vakariečiai pietiečiai (didesnė dalis

48 Lietuvių bendrinės kalbos dar nebuvo, todėl buvo tiriamos lietuvių kalbos tarmės. 49 August Schleicher, 1856, Handbuch der litauischen Sprache. Prag: J. G. Calve’sche Ver- lagsbuchhandlung. 50 Антонiй Барановскій, 1898, Замѣтки о литовскомъ языкѣ и словарѣ. Санктпетер бургъ: Типогр. императорской акад. наукъ.

134 Lietuvių kalbos tarmių pateiktis užsienio baltistikos centrų studentams vakarų aukštaičių kauniškių), R1ž – rytiečiai pirmieji žemiečiai (vakarų aukš- taičių šiauliškių didžioji dalis), R1p – rytiečiai pirmieji pietiečiai (vakarų ir pietų aukštaičių dalis), R2 – rytiečiai antrieji (šiaurės panevėžiškiai), R3 – ry- tiečiai tretieji (rytų panevėžiškių dalis), R4 – rytiečiai ketvirtieji (anykštėnai), R5 – rytiečiai penktieji (kupiškėnai), R6 – rytiečiai šeštieji (uteniškiai, vilniš- kiai ir pietų aukštaičiai). Šioje klasifikacijoje visai nebuvo vakarų žemaičių, nes jie nepriklausė Kauno gubernijai51.

3 žemėlapis. Antano Baranausko tarmių klasifikacija52 3 žemėlapis. Antano Baranausko tarmių klasifikacija Be abejonės, kalbant apie lietuvių kalbos tarmių skirstymą, minėtini dar du kalbininkai Kazimieras Jaunius ir Antanas Salys. K. Jaunius savo gramatikoje53 pagal nevienodą istorinių junginių *tja, *dja ir balsių ė, o tarimą suskirstė lietuvių kalbos tarmes. Aukštaičius skyrė į 3 patarmes: aukštaičiai vakariečiai (išlaiko an, am, en, em ir priebalsis l minkštas),

51 Kauno kunigų seminarijoje nesimokė jaunuoliai iš šių vietų, todėl A. Baranauskas netu- rėjo tarminių tekstų. 52 Žemėlapio sudarytoja Lietuvių kalbos instituto doktorantė Laura Geržotaitė. Žr. www. tarmes.lt. 53 Казимир Явнисъ, 1908–1916, Грамматика литовскаго языка. Петроградъ: Типогр. имп. акад. наукъ, 22–25, 29–34.

135

LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS aukštaičiai viduriečiai (išlaiko an, am, en, em, priebalsis l kietas), aukštaičiai ry- tiečiai (neišlaiko dvigarsių an, am, en, em, priebalsis l kietas). Žemaičius taip pat skyrė į tris patarmes: pietų vakariečiai (dvigarsį ie atliepia ė), šiaurės vakariečiai (dvigarsį ie atliepia ėi), pietų rytiečiai (dvigarsį ie atliepia y). K. Jauniaus tarmių klasifikacijoje nebuvo atskirai išskirti pietų aukštaičiai, vadinamieji dzūkai. Juos K. Jaunius skyrė prie dzūkuojančių rytų aukštaičių. Šią klasifikaciją patobulino A. Salys. Pagrindinė reforma buvo tokia: visi aukštaičiai pirmiausia buvo suskirstyti į dzūkuojančius ir neturinčius šios ypa- tybės, o tada jau buvo laikomasi K. Jauniaus klasifikacijos principų. Ilgą lai- ką, t. y. iki 1966 metų, K. Jauniaus ir A. Salio lietuvių kalbos tarmių klasifikacija buvo remiamasi visuose mokslo darbuose. Ji buvo vadinama tradicine tarmių klasifikacija.

4 žemėlapis. Antano Salio tarmių klasifikacija54 4 žemėlapis. Antano Salio tarmių klasifikacija Naujausią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, kuri paremta lietuvių kalbos balsyno ir kirčiavimo ypatybių skirtumais, 1966 metais paskelbė Aleksas

Girdenis ir Zigmas Zinkevičius (Girdenis, Zinkevičius, 1966). Ši klasifikacija pavaizduota 1 paveiksle.

54 Žemėlapis paimtas iš Antano Salio raštų IV tomo (Lietuvių kalbos tarmės, 1992).

136

Lietuvių kalbos tarmių pateiktis užsienio baltistikos centrų studentams

 1 pav. Lietuvių kalbos tarmių skirstymas55 

Kaip matome iš skirstymo, didesni tarmių vienetai vardus gavo pagal geografinę padėtį (vakarų, šiaurės, rytų, pietų), na, o mažesni – pagal stam- besnius miestus ar miestelius, esančius patarmės teritorijoje (kretingiškiai, raseiniškiai, panevėžiškiai, vilniškiai ir t. t.). Įdomūs nuo seno vartojami tarmių pravardiniai pavadinimai: dnininkai (pietų žemaičiai, kurie vietoj duona sako dūna), dónininkai (vakarų žemaičiai, kurie vietoj duona sako dona), dóunininkai (šiaurės žemaičiai, kurie vietoj duona sako douna), pántininkai (panevėžiškiai, kurie, būdami rytų aukštaičiai, išlaiko nepakitusį an, t. y. sako pantis), pùntininkai (panevėžiškiai, kurie vietoj pantis sako puntis), póntininkai (panevėžiškiai, kurie vietoj pantis sako pontis), rõtininkai (anykštėnai, kurie vietoj ratai sako rotai), dãdininkai (kupiškėnai, kurie vietoj dėdė sako dãda), žãdininkai (rytų aukštaičiai vilniškiai, uteniškių ir anykštėnų dalis, kurie vietoj žodis sako žãdis, t. y. išlaiko senąjį ilgąjį bal- sį *ā), žaliniñkai (rytų aukštaičiai, kurie vietoj žolė sako žalã). Šiuos pavadi- nimus sukūrė kalbininkai Kazimieras Būga, Antanas Salys ir Juozas Senkus (Zinkevičius, 1966, 12).

TARMINĖ TRANSKRIPCIJA. Iš pradžių lietuvių kalbos tarmės buvo užrašomos paprastai, t. y. be specialių diakritinių ženklų. Su tarmine transkripcija visų pirma siejamas kalbininkas Jurgis Gerulis. 1930 metais pasi- rodžiusioje knygoje „Lietuvių dialektologijos studijos“ (Litauische Dialekt- studien) J. Gerulis lietuvių kalbos tarminiams tekstams pritaikė tarptautinę fonetinę transkripciją. Tarminė transkripcija buvo nuolatos tobulinama. Šiuo metu vartojami transkripcijos ženklai išsamiai aprašyti „Lietuvių kalbos tarmių chrestomati-

55 Schema imta iš „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos“ (2004, 26).

137 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS joje“ (LKTCH, 2004, 17–21). Žemaičių rašybą nuosekliai yra pateikę dialek- tologai Aleksas Girdenis ir Juozas Pabrėža (1998).

XXI AMŽIAUS NAUJAUSI TARMIŲ TYRIMAI. Lietuvių kalbos tar- mių faktai renkami ir tiriami nuolatos. Daug dėmesio susilaukė tiek aukš- taičių, tiek žemaičių tarmė. Buvo paskelbta nemažai monografijų, tarminių tekstų rinkinių, žodynų. Užsienio baltistikos centrams ypač naudingi būtų serijos „Tarmės mokyk lai“ leidiniai. Šiose knygose, be pačių tarminių tekstų (tiek transkribuotų ir transponuotų į bendrinę kalbą, tiek garsinių), atskleidžiančių kiekvienos pa- tarmės skambėjimo grožį, yra gausu įvairių užduočių, kurios padės geriau suvokti atskirų patarmių specifiką. Jau išleisti vakarų aukštaičių abiejų patarmių – kauniškių ir šiauliškių – tekstai (VAKKKA, 2005; VAŠ, 2007). Turime keturių rytų aukštaičių pa- tarmių knygeles (RAA, 2013; RAK, 2010; RAU, 2010; RAV, 2010). Greitai turėtų pasirodyti rytų aukštaičių panevėžiškių patarmei skirtas šios serijos leidinys. Rytų aukštaičius širvintiškius ir pietų aukštaičius, kurių dar nėra serijoje „Tarmės mokyklai“, puikiai iliustruoja „Tarmių tekstyno“ knygos56 (ŠT, 2009; KKŠT, 2006; MŠT, 2009). Žemaičiai taip pat sulaukė dėmesio. Serijoje „Tarmės mokyklai“ jau išleistos dvi knygos: viena skirta sparčiai nykstantiems vakarų žemaičiams (VŽ, 2006), antra vienai iš šiaurės žemaičių patarmių – tel- šiškiams (ŠŽT, 2013). Kitos žemaičių patarmės turi nemažai jas reprezentuo- jančių kitokių leidinių (Babickienė, Jasiūnaitė, Pečeliūnaitė, Bagužytė, 2007; Girdenis, 1996; Grinaveckis, 1984; 1987; LŠT, 1978; ŠTT, 2005). Tarmių monografijos57 ir žodynai58 galėtų praversti kaip papildoma prie- monė tiems, kas norėtų labiau pasigilinti į tarmių specifiką. XXI amžiuje, vykdant projektą „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos

56 Iš serijos „Tarmių tekstynas“ yra išleista nemažai vakarų ir rytų aukštaičių patarmių kny gų: Mielagėnų apylinkių tekstai (2006); Šakių šnektos tekstai (2006); Griškabūdžio apylin kių tekstai (2008); Dūkšto apylinkių tekstai (2010); Dusetų apylinkių tekstai (2013); Jur barko apylinkių tekstai (2013). 57 Kaukienė A., Klaipėdos krašto vakarų aukštaičių tarmė (1997); Atkočaitytė D., Pietų že maičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas (2002); Kardelis V., Rytų aukštaičių šnektų sla vizmų fonologijos bruožai (2003); Vidugiris A., Zietelos lietuvių šnekta (2004); Kačiuškie nė G., Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai (2006); Murinienė L., Rytinių šiaurės žemaičių fonologija: vokalizmas ir prozodija (2007); Markevičius A., Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija (2009) ir kt. 58 Vitkauskas V., Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas (1976); Petrauskas J., Vidugiris A., Lazūnų tarmės žodynas (1985); Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas V., Druski ninkų tarmės žodynas (1988); Zanavykų šnektos žodynas I t. vyr. red. A. Pupkis (2003), II–III t. vyr. red. V. Sakalauskienė (2004–2006); Vosylytė K., Kupiškėnų žodynas (2007–2012) ir kt.

138 Lietuvių kalbos tarmių pateiktis užsienio baltistikos centrų studentams sklaida“ (projekto kodas VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-28), surinkta daug naujos ir vertingos medžiagos iš visų lietuvių kalbos tarmių punktų, esančių tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Duomenys skelbiami Lietuvių kalbos instituto svetainėje www.tarmes.lt. Čia galima išgirsti, kaip kalba trijų kartų – vyriau- siosios, vidurinės ir jauniausiosios – kiekvieno tarmės punkto atstovai. Nau- jausi tyrimai rodo, kad kai kurios tarmės, ypač mažosios, gerokai niveliuojasi, formuojasi stambesni tarmių junginiai – regioniniai dialektai, arba regiolek- tai. Šis procesas jau neišvengiamas, nes vien tik tarmiškai kalbančių žmonių visą laiką mažėja. Pagrindiniai tarmių atstovai (dažniausiai vidurinės kartos) jau yra dvikalbiai, t. y. jie gali kalbėti ir savo gimtąja tarme, ir bendrine kalba. Jau pasirodė projekto „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ medžiagos pagrindu parengta kolektyvinė monografija „XXI a. pradžios lie- tuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“ (2014). Kaip rašo- ma knygos pratarmėje, naujasis atlasas galės būti „raktas į naują Lietuvos tar- mių tyrimo etapą“ (2014, 22). Ši knyga labai praverstų ir užsienio baltistikos centrų studentams.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS. Pateikta medžiaga apie lietuvių kalbos tarmes gali būti pagrindas lietuvių kalbos istorijos faktams aiškinti. Šia me- džiaga reikia naudotis kūrybiškai. Kiekvienas užsienio baltistikos centro dės- tytojas gali atsirinkti tai, kas jam tinka, kas atitinka jo studentų interesus ir pasiektą kalbos lygį.

LITERATŪRA Babickienė Z., Jasiūnaitė B., Pečeliūnaitė A., Bagužytė R., 2007, Centrinė šiaurės žemaičių kretingiškių tarmė. Tarmės tekstai su komentarais ir žodynėliu. Vilnius: Baltos lankos. Girdenis A., Zinkevičius Z., 1966, Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. – Kal- botyra 14, 139–147. Girdenis A., 1996, Taip šneka tirkšliškiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Girdenis A., Pabrėža J., 1998, Žemaičių rašyba. Vilnius–Šiauliai: Žemaičių kultūros draugijos redakcija. Grinaveckis V., 1984, Pietų žemaičių tekstai 1: Raseiniškiai. Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas. Grinaveckis V., 1987, Pietų žemaičių tekstai: Šiauduva. Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas. KKŠT – Kučiūnų krašto šnektos tekstai. Sudarė Asta Leskauskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2006.

139 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS

LKTCH, 2004 – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Luokės šnektos tekstai. Red. Aleksas Girdenis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1978. MŠT – Marcinkonių šnektos tekstai. Sudarė Asta Leskauskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2009. Mikulėnienė D., 2013, Iš tarmių medžiagos rinkimo istorijos. – Visos tarmės gra- žiausios... Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. RAA – Rytų aukštaičiai anykštėnai. Sudarė Žaneta Markevičienė, Aurimas Marke- vičius. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2013. RAK – Rytų aukštaičiai kupiškėnai. Sudarė Asta Balčiūnienė, Kristina Varanauskai- tė, Asta Leskauskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2010. RAU – Rytų aukštaičiai uteniškiai. Sudarė Regina Rinkauskienė, Rima Bacevičiūtė, Vilija Salienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2010. RAV – Rytų aukštaičiai vilniškiai. Sudarė Vytautas Kardelis, Daiva Kardelytė-Grine- vičienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2010. ŠŽT – Šiaurės žemaičiai telšiškiai. Sudarė Juozas Pabrėža, Vida Marcišauskaitė, Asta Leskauskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2013. ŠT – Širvintiškių tekstai. Sudarė Žaneta Markevičienė, Valdimantas Markevičius, Aurimas Markevičius. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2009. Švėkšnos šnektos tekstai. Sudarė Adelė Judeikienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. VAKKKA – Vakarų aukštaičiai kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai. Sudarė Rima Bacevičiūtė, Danguolė Mikulėnienė, Vilija Salienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. VAŠ – Vakarų aukštaičiai šiauliškiai. Sudarė Rūta Kazlauskaitė, Lionė Lapinskienė, Rima Bacevičiūtė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2007. VŽ – Vakarų žemaičiai. Sudarė Juozas Bukantis, Asta Leskauskaitė, Vilija Salienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2006. Zinkevičius Z., 1966, Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas. Sudarė Dan- guolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 2014.

Presentation of Lithuanian Language Dialects to Students of Foreign Baltic Languages Centres SUMMARY The extent of knowledge of Lithuanian language dialects for students from Baltic language centres depends on their level. However, essential material related to dialects should be lectured to everyone. First of all, students’ attention should be drawn

140 Lietuvių kalbos tarmių pateiktis užsienio baltistikos centrų studentams to the differences of Lithuanian language dialects and Lithuanian ethnographic regions since dialectal and ethnographic regions do not necessarily coincide. Also, the history of dialects accumulation and classification (A. Šleicheris, F. Kuršaitis, A. Baranauskas, K. Jaunius, A. Salys, A. Girdenis ir Z. Zinkevičius) should be introduced. However, there should be enough distinctive features mentioned when presenting differences of Lithuanian language dialects in order to avoid boredom. It is useful to listen to various dialectal texts which could be found at www.tarmes.lt. At this web page, the latest data regarding Lithuanian language dialects and three generations are published. What is more, besides “Chrestomathy of Lithuanian dialects” (Vilnius: Publishing House of the Institute of the Lithuanian Language, 2004) where many written and phonic dialectal samples are given, there are numerous publications from the series “Lithuanian language dialects for School” and “Corpus of Dialects”. These books may be used especially when listening to texts. Teaching dialects at the advanced level could be related to language history.

141 Sonata Vaičiakauskienė Lietuvos edukologijos universitetas (Vilnius, Lietuva)

Keletas pastabų dėl lietuvių kalbos morfemikos mokymo(si)

ESMINIAI ŽODŽIAI: darybos afiksas, kaitybos afiksas, morfema, morfeminis žodžio skaidymas

Lietuvių kalbos struktūroje labai ryškus žodžio formos vaidmuo, todėl itin svarbu būsimiems lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams suformuoti taisyklingus bendrinės lietuvių kalbos morfologijos pagrindus. Vienas morfologijos kurso uždavinių yra supažindinti studentus su kalbos morfemine sandara. Gebėjimas taisyklingai morfemiškai skaidyti žodžius ir jų formas pirmiausiai padeda formuoti rašybos įgūdžius, skatina taisyklingai sudaryti ir vartoti veiksmažodžio formas. Puikus kalbos sandaros išmanymas pratina bū- simus filologus vertinti įvairius bendrinės kalbos reiškinius normos ir stiliaus požiūriu, tobulina verbalinės ir neverbalinės komunikacijos įgūdžius. Taigi morfemikos mokymo(si) nauda būsimiems humanitarams neabejoti- na. Straipsnio tikslas – aptarti būdingesnius sunkumus, su kuriais susiduriama mokant būsimus lietuvių filologus bendrinės lietuvių kalbos morfemikos. Straipsnio autorės pedagoginė patirtis rodo, kad būsimiesiems filolo- gams, studijuojantiems morfemiką, dažniausiai nesusipratimų ir sunkumų kyla dėl formalaus požiūrio į kalbos morfeminę sandarą. Pavyzdžiui, tiems studentams, kurie būna įsitikinę, kad žodis paprastai baigiasi galūne, nelengva skirti žodžių darybos afiksus nuo gramatinių afiksų (morfemų) ir pan. Taigi straipsnio objektas – morfeminio žodžio skaidymo problemos, su kuriomis dažniausiai susiduriama mokant(is) lietuvių kalbos morfemikos. Ti- riamasis objektas lėmė ir metodų pasirinkimą – darbe taikomi analitinis ir aprašomasis metodai.

MORFEMINIO SKAIDYMO ATVEJAI, KURIAIS KLYSTAMA DAŽ- NIAUSIAI. Galima skirti tris probleminius atvejus, su kuriais dažniausiai susiduriama mokant(is) lietuvių kalbos morfemikos: 1) morfemų skyrimo pagal funkcijas sunkumai, t. y. žodžių darybos mor- femų (afiksų) neskyrimas nuo žodžių kaitybos, arba formų darybos, afiksų; 2) morfemų ribų nustatymo problemos;

142 Keletas pastabų dėl lietuvių kalbos morfemikos mokymo(si)

3) veiksmažodžio formų nagrinėjimo darybiškai problemos. 1. Morfemų skyrimo pagal funkcijas sunkumai. Šiuo atveju svarbiausia, kad studentai suvoktų morfeminio skaidumo ir žodžių darybos santy- kį59. Pirmas ir pats paprasčiausias žingsnis – išmokyti studentus pažinti kalbos dalis ir skirti kaitomąsias kalbos dalis nuo nekaitomųjų60 (žr. Vaičiakauskienė, 2012, 6–16). Čia ypač svarbu, kad nebūtų painiojamos veiksmažodžio formos. Tada galima kalbėti apie morfeminio ir darybinio žodžių skaidymo santykį. Morfeminis žodžių skaidymas nuo darybinio visų pirma skiriasi tikslais. Morfeminio skaidymo tikslas – išskirti visas mažiausias to žodžio dalis, turinčias reikšmę (plg. Keinys, 1999, 30). Pavyzdžiui, žodis pasimatymas morfemiškai skaidomas į penkias morfemas, tiksliau morfus61: pa- priešdėlis, -si- sangrąžos dalelytė, -mat- yra šaknis, -ym- priesaga ir -as yra galūnė. Da- rybiškai šis žodis skaidomas į du sandus: pamatinį kamieną62 pasimat- ir darybos formantą -ymas. Vadinasi, darybinio skaidymo atveju vienoje darybos pakopoje63 išskiria- mos dvi dalys (du sandai), o morfemiškai žodis skaidomas į tiek reikšminių dalių, kiek jų turi žodis (morfemiškai skaidomas žodis privalo turėti bent dvi morfemas). Kitas skirtumas – darybiškai neskaidomi žodžiai skaidomi mor- femiškai, pavyzdžiui, daiktavardis tėvas yra paprastasis žodis (ne darinys), bet skaidomas morfemiškai (tėv- šaknis ir -as yra galūnė)64. Morfeminio ir darybinio žodžių santykis svarbus ne tik mokant morfemikos, bet ir studijuojant žodžių darybą. Kurso pradžioje būsimiesiems fi- lologams ne visada pavyksta atskirti darinius nuo veiksmažodžio formų ar būdvardžio laipsnių – ima veiksmažodžio formas skaidyti kaip darinius. Štai kodėl tiek daug dėmesio pravartu skirti morfeminio ir darybinio skaidymo santykiui suvokti. Taip padedami tvirti žodžių darybos pagrindai. Kitas svarbus momentas kalbant apie pirmojo tipo klaidas, t. y. darybos afiksų neskyrimą nuo formų darybos, yra tas, kaip atskirti žodžių darybos priesagas nuo gramatinių priesagų? Trumpai galima priminti, kad pagal funkcijas ir reikšmės atžvilgiu morfe- mos skirstomos į: a) žodžių darybos (priešdėliai, priesagos, galūnės) ir b) žo-

59 Plačiau apie morfeminio skaidumo ir žodžių darybos santykį žr. Akelaitienė, 2002, 10–12; Keinys, 1999, 29–32; Urbutis, 2009, 163–171. 60 Apie kaitomąsias ir nekaitomąsias kalbos dalis žr. DLKG, 2006, 290–385. 61 Apie morfo sampratą žr. Akelaitienė, 2002, 10–12; Keinys, 2009, 14–15. 62 Apie pamatinio kamieno sampratą žr. Akelaitienė, 2002, 7–10; 16–17; Urbutis, 2009, 212–217. 63 Apie darybos pakopos sampratą žr. Akelaitienė, 2002, 10–12; Keinys, 1999, 31; Urbutis, 2009, 110–114. 64 Čia ir toliau skliaustuose pateikiami taisyklingai morfemiškai išskaidyti analizuojami pa- vyzdžiai.

143 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS džių kaitybos, arba formų darybos (galūnės ir gramatinės priesagos)65. Pir- mojo tipo afiksai papildo ar patikslina leksinę žodžio reikšmę, t. y. su jais yra padaroma naujų žodžių – taip plečiamas ir turtinamas leksikos žodynas. Antrojo tipo morfemose yra sutelktos gramatinės žodžio reikšmės – su šiais afiksais yra sudaromos ar jais išreiškiamos žodžių formos. Tai žodžių formų darybos afiksai. Tikrasis formų kaitybos afiksas, žinoma, yra galūnė. Su prie- sagomis (itin retai ir su priešdėliais) taip pat sudaromos žodžių lytys (plg. Pau- lauskienė, 1994, 33). Neskiriant šių dalykų, galima sakyti, nepavyks išvengti morfeminio žodžių skaidymo netikslumų. Tokio tipo klaidoms, kaip jau buvo minėta pradžioje, rastis įtakos turi formalus studentų požiūris į žodžio sudėtį – dažnas studentas būna įsitikinęs, kad žodis būtinai turi baigtis galūne. Todėl, pavyzdžiui, prieveiksmių formas morfemiškai analizuojamos klaidingai – gra- žiai skaidoma taip: graž- šaknis, o -iai galūnė (gražiai – graž- yra šaknis, -(i)ai yra gramatinė priesaga); prieveiksmis skanu skaidomas taip: skan- yra šaknis, o -u galūnė (skanu – skan- yra šaknis, o -u yra gramatinė priesaga); netgi pirmyn skaidoma taip: pirm- yra šaknis, o -yn nurodoma kaip galūnė (pirmyn – pirm- yra šaknis, o -yn gramatinė priesaga). Pasitaiko, kad netaisyklingai morfemiškai skaidomos ir nekaitomosios veiksmažodžio formos, pavyzdžiui, padalyviai: laukiant studentai skaido taip: lauk- yra šaknis, o -(i)ant nurodo kaip galūnę (laukiant – lauk- yra šaknis, -(i)ant – gramatinė priesaga); pavargus skaido taip: pa- priešdėlis, varg- yra šaknis, o -us nurodo kaip galūnę (pavargus – pa- yra priešdėlis, varg- yra šaknis, o -us – gramatinė priesaga). Netiksliai nagrinėjamos ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos, pa- vyzdžiui, tiesioginės nuosakos būsimojo laiko formos: spustelės skaidoma taip: spus- yra šaknis, -tel- yra priesaga, o -ės nurodoma kaip galūnę (spuste- lės – spus- yra šaknis, -(t)elė- yra darybos priesaga, o -s- gramatinė būsimojo laiko priesaga). Kita bėda – ne visada taisyklingai skiriamos tiesioginės nuosakos vienaskaitos būsimojo laiko II asmens formos nuo sangrąžinių formų, pavyzdžiui: matysi skaidoma taip: mat- yra šaknis, -y- priesaga, o -si- įvardi- jamas kaip sangrąžos afiksas (matysi – mat- yra šaknis, -y- yra veiksmažodžių darybos priesaga, -s- būsimojo laiko gramatinis rodiklis, -i – II asmens ga- lūnė). Bet, pavyzdžiui, matysiu (I asmens forma) dažniausiai išskaidoma taisyklingai: mat- šaknis, -y- priesaga, -s- būsimojo laiko darybos formantas, ir -(i)u yra asmens galūnė. Taigi iš pavyzdžių matyti, kad studentams, nesuvokiantiems morfeminio ir darybinio žodžių skaidymo santykio, kyla morfeminio nagrinėjimo sunkumų. 65 Plačiau apie kaitybos ir darybos afiksus žr. Keinys, 2009, 29–63; Paulauskienė, 1994, 25–37.

144 Keletas pastabų dėl lietuvių kalbos morfemikos mokymo(si)

2. Morfemų ribų nustatymo problemos. Dar viena problema, kai būsimieji filologai daro morfeminio nagrinėjimo klaidų, – ne iš karto pavyksta tiksliai nustatyti morfemų ribas. Kaip rodo straipsnio autorės pedagoginė patirtis, studentams, studijuojantiems morfemiką, dažnokai praslysta pro ausis tas faktas, kad šaknis yra pagrindinė žodžio dalis, kurią sudaro garsas arba garsų grupė (Keinys, 2009, 30). Būtent dėl šios priežasties klystama morfemiškai skaidant įvardžius, ku- rių šaknis vienanarė (t. y. sudaro vienas garsas), pavyzdžiui: įvardis tas skaidomas taip: ta- yra šaknis, ir tik -s sudaro galūnę (tas – t- yra šaknis, o -as ga- lūnė); arba mums skaidoma taip: mum- yra šaknis, -s galūnė (mums – m- yra šaknis, o -ums galūnė). Čia atkreiptinas studentų dėmesys (ir įsidėmėtina), kad šaknį gali sudaryti vienas garsas. Dar vienas tokio tipo klaidų pavyzdys – netiksliai skaidomos įvardžiuotinės formos, tarkim, gražiuosiuose skaidoma taip: gražiuos- yra šaknis ir tik -(i)uose priskiria galūnei (gražiuosiuose – graž- yra šaknis, -(i)uosiuose galūnė). Morfeminio skaidymo klaidų pasitaiko ir tada, kai būsimieji filologai ne- pastebi žodžiuose (dariniuose66) darybos afiksų, pavyzdžiui: stotis skaidoma taip: stot- yra šaknis, -is galūnė (praleidžiamas darybos afiksas -t-, nes stotis yra „vieta, kur stojama“, vadinasi, pamatinis kamienas yra stoti: stotis ← stoti + -t-, -is; atitinkamai dažnai klaidingai nagrinėjama ir užmarštis); jausmas skaidomas taip: jausm- yra šaknis, -as galūnė (praleidžiamas darybos afiksas -sm-, nes jausmas yra „tai, ką jaučiame“, vadinasi pamatinis kamienas yra jausti: jausmas ← jausti + -sm-, -as; atitinkamai skausmas, džiaugsmas ir kt.). Klystama skaidant ir būdvardžius: seklus skaidomas taip: sekl- yra šaknis, -us galūnė (praleidžiamas darybos afiksas -l-). Šiuo atveju pravartu praktiškai parodyti ir akcentuoti, kad tik kintamoji kaitomųjų žodžių dalis laikytina galūne; taip pat svarbu skirti darybos afiksus nuo kaitybos afiksų. 3. Veiksmažodžio formų nagrinėjimo darybiškai problemos. Šių problemų pirmiausiai padeda išvengti taisyklingas kalbos dalių, tiksliau veiks- mažodžio formų, skyrimas. Mokant studentus darybiškai nagrinėti veiksmažodžio formas pirmas žingsnis būtų – įvardyti, kokia išvestinė veiksmažodžio forma nagrinėjama, antras – iš kokios pagrindinės (bendraties, esamojo laiko III asmens formos ar būtojo kartinio laiko III asmens formos) formos ji daroma, trečias žingsnis – su kokiu gramatiniu rodikliu padaryta išvestinė veiksmažodžio forma. Tar- kim, išvestinė veiksmažodžio forma lauksi turėtų būti nagrinėjama taip: pir- 66 Apie darinio traktuotę žr. Akelaitienė, 2002, 7–10; Keinys, 1999, 10–17; Paulauskienė, 1994, 47–48; Urbutis, 2009, 69–80.

145 LIETUVIŲ KALBOS MOKYMO BALTISTIKOS CENTRUOSE AKTUALIJOS miausiai įvardijama, kad tai tiesioginės nuosakos būsimojo laiko vienaskaitos II asmens forma, antra – ji daroma iš pagrindinės formos bendraties laukti ir trečias žingsnis – forma padaryta pridedant būsimojo laiko gramatinį rodiklį -s- ir II asmens galūnę -i. Sėkmingai įveikus visus šiuos tris žingsnius, būtų išvengta morfeminio skaidumo klaidų ir, pavyzdžiui, nekiltų pagundos formoje lauksi skirti san- grąžos dalelytės -si-. Dar galima pridurti, kad toks įvairus formų narstymas skaidant jas morfemiškai padeda formuoti tinkamus rašybos įgūdžius.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS. Apibendrinant galima teigti, kad iš ana- lizuotų pavyzdžių matyti, kokių būdingiausių klaidų iš pradžių daro būsi- mieji filologai mokydamiesi morfemikos. Formalus požiūris į žodžio struk- tūrą trukdo tiksliai nurodyti morfemų ribas, o kalbos dalių neskyrimas, ypač veiksmažodžio formų, – tinkamai skirti darybos afiksus nuo kaitybos afiksų. Žinant, kokių klaidų dažniausiai daro studentai mokydamiesi morfemikos, galima bent iš dalies jų išvengti arba užbėgti joms už akių. Kita vertus, ta mokymo patirtis galėtų būti naudinga tiems dėstytojams, kurie moko užsienie- čius lietuvių kalbos, ypač formuojant taisyklingus rašybos ir veiksmažodžio formų sudarymo ir vartojimo įgūdžius.

LITERATŪRA Akelaitienė G., 2002, Lietuvių kalbos žodžių darybos pratybos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. DLKG, 2006 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika / Ats. red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Keinys St., 1999, Bendrinės lietuvių žodžių daryba. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Keinys St., 2009, Bendrinės lietuvių kalbos morfemika: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Paulauskienė A., 1994, Lietuvių kalbos morfologija: paskaitos lituanistams. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vaičiakauskienė S., 2012, Veiksmažodžio morfologijos pratybos. Vilnius: leidykla „Edukologija“. Urbutis V., 2009, Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

146 Keletas pastabų dėl lietuvių kalbos morfemikos mokymo(si)

Several Comments about Teaching (Learning) Morphemics of the Lithuanian Language SUMMARY The role of the word form is substantial in the structure of the Lithuanian language. Therefore, acquisition of solid fundamentals of morphology of standard Lithuanian is of utmost importance for future teachers of the Lithuanian language and literature. One of the objectives of the course in morphology is to introduce students into the morphemic structure of the language. While teaching/learning morphemics, both teachers and students face numerous difficulties. Therefore, the goal of the article is to discuss the most characteristic problems faced in teaching morphemics of standard Lithuanian to students of Lithuanian philology. The experience of the author of the article allows concluding that the most frequent mistakes that future philologists make have to do with the formal approach towards the morphemic structure of the language and that students find it difficult to differentiate between derivational affixes and grammatical affixes. The most common mistakes are as follows: 1) confusing morphemes by function, i. e. students fail to differentiate between derivational morphemes (affixes) and inflectional ones; 2) inappropriate identification of the boundaries of morphemes (in pronouns and pronominal forms in particular; 3) incorrect completion of derivational analysis of verbs.

147 Ba288 Baltistikos centrai ir Lietuva (baltistika pasaulio kontekste): mokslo straipsnių rinkinys / Sud. Ona Petrėnienė, Jurga Trimonytė Bikelienė. – Vilnius: Baltijos kopija, 2014. – 148 p. Bibliogr. 13–14, 22–23, 34, 46–49, 56–57, 67–68, 79–80, 93–94, 102, 110, 119–120, 129–130, 139–140, 146 ISBN 978-609-417-090-4

Straipsnių rinkinys atspindi 2013 m. vasario 21–22 d. Lietuvos edukologijos universitete vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Baltistikos centrai ir Lietuva: baltistika pasaulio kontekste“ temas. Straipsniuose aptariamos temos, susijusios su baltistikos ateitimi ir lietuvių tapatybės problema globalizacijos sąlygomis, nagrinėjami kalbiniai, literatūriniai, kultūriniai Lietuvos ir užsienio šalių ryšiai, sprendžiami bendrieji lietuvių kalbos mokymo baltistikos centruose teorijos ir praktikos klausimai.

UDK 811.172(06)

BALTISTIKOS CENTRAI IR LIETUVA: BALTISTIKA PASAULIO KONTEKSTE Mokslo straipsnių rinkinys

Maketavo Birutė Bilotienė

SL 121. 2014 09 29. 12 leidyb. apsk. l. Tiražas 500 egz. Užsakymas 23545 Parengė spaudai ir spausdino UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius www.kopija.lt