Klaipėdos Universitetas Simono Daukanto Veikalų

KLAIPƠDOS UNIVERSITETAS

Humanitariniǐ mokslǐ fakultetas

Lietuviǐ literatǌros katedra

SIMONO DAUKANTO VEIKALǏ ISTORIJA ŽEMAITIŠKA IR %ǋDAS SENOVƠS LIETUVIǏ, KALNƠ1Ǐ IR ŽEMAIý,Ǐ NARATYVO YPATUMAI

(Narrative Peculiarities of Simonas Daukantas’ Works Istorija žemaitiška and %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ)

Baigiamasis magistro darbas

Autorius MgL II k. stud. Vaida RanciǌWơ

Vadovas Prof. dr. Roma Bonþkutơ

Klaipơda, 2012

ANOTACIJA

RanciǌWơ V. „Simono Daukanto veikalǐ Istorija žemaitiška ir %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ naratyvo ypatumai“. Antrosios pakopos literatǌrologijos studijǐ baigiamasis magistro darbas. Darbo vadovơ prof. R. Bonþkutơ. Klaipơdos universitetas: Klaipơda, 2012. – 61 p. Raktažodžiai: naratologija, naratyvas, diskursas, literatǌra, genezơ, pasakotojas (naratorius).

Baigiamajame magistro darbe analizuojami Simono Daukanto veikalai Istorija žemaitiška ir %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ pagal naratyvinƳ diskursą ir naratoriaus funkcijas. Darbe aptariama naratologijos teorijos samprata, pagrindinơs teorinơs nuostatos, supažindinama su naratyvo struktǌros elementais, pateikiama pasakotojo funkcijǐ raiška. Darbo objektas – S. Daukanto Istorijos žemaitiškos bei %ǌdo senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ naratyvo ypatumai. XIX amžiaus romantinơ istoriografija buvo suvokta kaip meno forma, pagrƳsta tradiciniais pasakojimo metodais ir priemonơmis bei pasižyminti jaudria vaizduote. S. Daukanto veikaluose Istorija žemaitiška ir %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ vyrauja istorinis naratyvo, epinio Nǌrinio pasakojimo bǌdas. Jo tikslas – papasakoti Ƴvykius chronologiškai. Taþiau istorikas nevengia nukrypti nuo epinio pasakojimo Ƴ beletristinƳ. Ʋprastai žiǌrint, kaip rašytojas S. Daukantas yra per daug istorikas, kaip istorikas – per daug rašytojas. Tiek literatǌriniame, tiek ir istoriniame pasakojime pagrindinis Ƴvykio sakytojas yra pasakotojas. S. Daukanto istoriniuose veikaluose pasakotojas kalba apie tai, ką matơ, patyrơ arba kokius istorinius šaltinius yra ištyrĊs, ir juos perpasakoja savaip. Jis komentuoja, vertina vaizduojamą tikrovĊ, žinoma, pagal asmeninĊ patirtƳ, pasaulơžiǌUą. Todơl pasakojimo metu neišvengiamas subjektyvus matymo taškas. Pasakotojas lyg centrinơ ašis, jo pozicija veikaluose ypaþ svarbi, tik ji padeda adresatui suprasti, kaip vertinti kuriamą realybĊ.

SUMMARY

RancǌWơ V. „Narrative Peculiarities of Simonas Daukantas’ Works Istorija žemaitiška and %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ“. Graduate work of Literaturology Study Program of Master degree. Leader of labor prof. R. Bonþkutơ. University of Klaipơda: Klaipơda, 2012. – 61 p. Keywords: narration, discourse, literature, genesis, narrator.

In this paper Simonas Daukantas works’ Istorija žemaitiška ir %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ are analysed in terms of narration discourse and the functions of the narrator. The conception of narration, main theoretical attitudes, narration elements of the structure as well as the expression of the functions of the narrator are presented in the paper. The object of the present paper is the narration peculiarities of S. Daukantas works’ Istorijos žemaitiškos bei %ǌdo senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ. XIX century’s romantic historiography was apprehended as a form of art, which was based on traditional narration methods and means as well as sensitive imagination. The historical narration i.e. the epic creation mean is dominant narration in Simonas Daukantas works’ Istorija žemaitiška ir %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ. Its essence is to narrate the event in chronological order. Though the historian often drifts into belles-lettres style. All in all, as a writer S. Daukantas is too much of a historian and as a historian he is too much of a writer. In belles-lettres style as well as in historical narration the main narrator is the narrator himself. In Daukantas historical works the narrator tells what he saw and experienced or he interprets in his own way some historical sourses he had explored. He comments on and evaluates the pictured reality in terms of his personal experience and his world-view. That is way the subjective point of view is inevitable. The narrator is the central element and his possition is very important. It is the only factor leading the adressee to the understandig and evaluation of the created reality.

TURINYS

Ʋvadas...... 7 I.Naracija ir naratologija...... 15 1. 1. Naracijos ir naratologijos samprata...... 16 1. 2. Naratyviniai struktǌros elementai...... 16 1. 3. Grožinis ir istorinis naratyvas...... 17 1. 4. Pasakotojas. Jo funkcijos...... 20 II. Simono Daukanto veikalǐ Istorija Žemaitiška bei %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐgenezơ...... 22 2. 1. Istorijos Žemaitiškos likimas...... 24 2.2. S. Daukanto veikalǐ IŽ ir %ǌdas skirtybơs ir sąsajos...... 26 2. 3. %ǌdo senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ leidimo istorija...... 31 III. Naratyvinio diskurso ir pasakotojo funkcijos raiška Simono Daukanto veikaluose Istorija Žemaitiška ir %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ...... 33 3. 1. Naratyvinio diskurso pobǌdisIŽ ir %ǌde...... 34 3.1.1. Istorinio naratyvo kǌrimas S. Daukanto veikaluose IŽ ir %ǌdas...... 34 3.1.2. Lietuviokario paveikslas S. Daukanto veikaluose IŽ ir %ǌdas...... 37 3.1.3. S. Daukanto veikalǐ IŽ ir %ǌdasveikơMǐ kalbos...... 42 3.1.4. Lietuviǐ kalbos svarba bei meniniǐ priemoniǐ vartojimas S. Daukanto IŽ ir %ǌde...... 44 3. 2. Pasakotojo funkcijǐ raiška S. Daukanto veikaluose IŽ ir %ǌdas...... 47 3.2.1. Naratyvinơ funkcija...... 48 3.2.2. Ideologinơ funkcija...... 49 3.2.3. Valdymo funkcija...... 50 3.2.4. Liudijimo funkcija...... 52 3.2.5. Komunikacinơ funkcija...... 54 Išvados...... 56 Literatǌros ir šaltiniǐ sąrašas...... 59

SANTRUMPǏ SĄRAŠAS

ATR – Abiejǐ tautǐ respublika. %ǌdas – Daukantas S. 1988. Bǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ. Parengơ Birutơ Vanagienơ. Vilnius: Vaga. Darbai – Daukantas S. 1976. Darbai senǐMǐ lietuviǐ ir žemaiþLǐ. Raštai 1. Tekstą paruošơ Birutơ Vanagienơ. Sudarơ, Ƴvadą ir paaiškinimus parašơ Vytautas Merkys. Vilnius: Vaga. IŽ1 – Daukantas S. 1995. Istorija Žemaitiška 1. Parengơ Birutơ Vanagienơ. Ʋžangos straipsnƳ parašơ Vytautas Merkys. Vilnius: Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos institutas. IŽ2 – Daukantas S. 1995. Istorija Žemaitiška 2. Parengơ Birutơ Vanagienơ. BaigiamąMƳ straipsnƳ parašơ Roma Bonþkutơ ir Giedrius Subaþius. Vilnius: Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos institutas. LKŽ – Lietuviǐ kalbos žodynas. 1968. Red. kolegija: Kruopas J., Lyberis A., Paulauskas J., Senkus J., Tolutienơ B. T. 1. Vilnius: Mintis. Pasakojimas – Daukantas S. 1976. Pasakojimas apie veikalus lietuviǐ tautos senovơje. Raštai 2. Parengơ Birutơ Vanagienơ. Vilnius: Vaga.

ƲVADAS

XIX amžius – tai pereinamasis laikotarpis, kai ima skaidytis senosios LDK tradicijos ir formuotis nacionalinơs kultǌros pradmenys. Bǌtent tuo laikotarpiu susiformuoja Lietuvos istorijos mokslas – tiksliau švietơjiška ir romantinơ istoriografija. „Šiame laikotarpyje istoriografija demonstruoja dơmesƳ faktui, taþiau jos charakteristikoje dar pabrơžiama, kad istorijos veikaluose menkai buvo aprašoma panaudotǐ šaltiniǐ bazơ, o didesnis dơmesys buvo skiriamas estetizuoti ir idealizuoti praeitƳ“ (Aleksandraviþius, 1993, 37 p.)1. Istoriniuose veikaluose daugiau sustojama ties regimuoju planu, ties tuo, kas vyksta prieš skaitytojo akis. Tuo Simono Daukanto tekstai savotiškai priartơja prie graikiškosios raštǐ tradicijos. Erich Auerbach knygoje Mimesisyra išryškinami du skirtingi istorijos vaizdavimo bǌdai Vakarǐ literatǌroje, kurie Ƴvardijami „priekinio ir giluminio plano stiliaus terminais“ (2003, 32 p.)2. Šie tikrovơs suvokimo bǌdai reprezentuoja skirtingą santykƳ su pasauliu, reiškia skirtingą mąstyseną, jauseną bei stilistiką literatǌroje. „Skirtybơ tarp šiǐ vaizdavimo bǌGǐ – daiktiškasis (objektinis) ir nedaiktiškas (neobjektinis) santykis su tikrove“(Auerbach, 2003, 32 p.). XIX a. istorikǐ tekstuose vyrauja tradicinơ retorika, objektyvus kalbos vartojimas, atsiranda ir individualaus stiliaus elementǐ. Nors teorinơ nuostata buvo remtis pirminiais šaltiniais, kritiškai analizuoti istorinius faktus, bet dơl tradicijos ir romantizmo Ƴtakos istorikǐ tekstuose atsirasdavo beletristikos intarpǐ. XIX amžiaus istorikai ne tik buvo pasiryžĊ rašyti istorinius veikalus, išanalizuoti turimus šaltinius ir juos naujai interpretuoti, bet ne vienas (pvz. Teodoras Narbutas) ơPơsi šaltiniǐ publikavimo.„1838 m. Juozapas Ignotas Kraševskis išspausdino straipsnƳ, kuriame buvo paskelbta, jog senǐMǐ šaltiniǐ jau nebơra. Jie žuvo, o padavimai ir legendos, kuriais galima pasiremti, ištirpo, susimaišơ su vơlesnơmis apnašomis, ir reikia daug triǌso ƳGơti, jei nori atskirti, kas nauja, o kas sena“ (Aleksandraviþius, 1993, 38 p.). XIX amžiuje atsirado naujas požiǌris Ƴ istorinƳ naratyvą3, kuris pateisino istorijos rašymo beletrizavimą: šaltiniǐ trǌkumą kompensuoti fantazija. Nors XIX amžiuje rašoma istorija turi Ƴtikinti skaitytoją apie jos tikrumą, neišgalvotumą, kartu ji turi taip paveikti skaitantƳMƳ, kad Ƴaudrintǐ vaizduotĊ pateiktǐ vaizdǐ spalvingumu. XIX amžiaus pradžioje taip pat iškilo naujo visuomenơs modelio poreikis, kurƳ sąlygojo kintantis socialinis, ekonominis, kultǌrinis visuomenơs gyvenimas. Jame išryškơjo atgimimo idơjos, tautinơs sąmonơs formavimasis, palieþiantis visas gyvenimo sferas. Tautinis atgimimas pirmiausia reiškơsi kultǌros lygmenyje. Aukštojo luomo ir jaunosios inteligentijos atstovai ơPơ suvokti savo

1Aleksandraviþius E. 1993. XIX amžiaus profiliai. Vilnius: Lietuvos rašytojǐ sąjungos leidykla. 2Auerbach E. 2003. Mimesis: Tikrovơs vaizdavimas Vakarǐ pasaulio literatǌroje. Iš vokieþLǐ kalbos vertơ Antanas Gailius. Vilnius: baltos lankos. 3Šiame magistro darbe sąvokospasakojimas ir naratyvas bus vartojamos sinonimiškai. 9 lietuviškąMƳ tapatumą, savitumą, siekơ savo veikloje iškelti visa tai, kas galơWǐ paliudyti Lietuvos garbingą praeitƳ (akcentuojami etoso komponentai: kalba, tautosaka, paproþiai, senoji religija, LDK istorija). XIX amžiaus šviesuoliai praeityjeieškojo savo tautos didybơs, nes dabartis kơOơ liǌdesƳ. Besiformuojanti istorinơ sąmonơ reikalavo Lietuvos istoriją apmąstyti, interpretuoti ir pateikti naują krašto istorijos variantą. Pagrindinis to meto istorikǐ tikslas – neleisti žǌti kalbai, o ją prikơlus, atgims ir tauta. Prie istoriniǐ šaltiniǐ buvo grƳžta, nes tikơta, kad prolenkiškoji istorikǐ karta juos nuslơSơ, kitaip interpretavo. Buvo Ƴsisąmoninta, kad norint nuodugniai tyrinơti tautos istoriją, reikơWǐ remtis pirminiais šaltiniais, autentiškais dokumentais, patikimomis medžiagomis. Irenos Skurdenienơs teigimu, „pirminiǐ šaltiniǐ svarba paskatino kelti naujus reikalavimus ir istorikui – praeities tyrinơtojui“ (1994, 15 p.)4. Naują lietuviǐ tautos sampratą ryškiausiai apibrơžia Simonas Daukantas istoriniuose veikaluose. Jis teigia, kad tai tauta, susidedanti iš kalnơQǐ ir žemaiþLǐ, kalbanti lietuviškai, išsaugojusi savo paproþius, norinti „visados liuosa gyventi“ (IŽ1, 1995, 561 p.)5. Dionizas Poška, Antanas Strazdas, S. Daukantas, Simonas Staneviþius, Motiejus Valanþius, Antanas Baranauskas – tautiškai susipratusios, išsaugojusios savo paproþius, visuomeniškos XIX amžiaus asmenybơs. Jǐ visuomeniškumas ir tikslinga orientacija Ƴ etninƳ tapatumą lơPơ jǐ darbǐ pobǌGƳkultǌros srityje. PajutĊ atsakomybĊ už savo kultǌUą, tautiškai susipratĊ, kaip renesansinơs asmenybơs, dirbo visose kultǌros sferose: rinko dainas, rašơ žodynus, studijavo istoriją, perleido senąMƳ Lietuvos palikimą, kǌUơ grožinĊ literatǌUą. Vienas iš XIX amžiaus svarbiausiǐ tautiškumo komponentǐ tampa kalba, kurią siekiama padaryti tinkamą mokslui ir literatǌrai. Rašomosios kalbos kǌrimas vyko remiantis liaudies kalba, tautosaka. Ksaveras Bogušas, S. Daukantas, S. Staneviþius, D. Poška, XIX amžiaus Lietuvos šviesuoliai, kalbą laiko svarbiausiu tautiškumo požymiu. Todơl, sekant Lietuvos renesanso kultǌrininkais, buvo susirǌpinta gimtojo žodžio grynumu, nes bǌtent tautos individualumas labiausiai reiškiasi sava kalba.Suvokiama, kad kalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinơs valstybơs sơkmingo gyvavimo sąlyga, kuri leidžia sutelkti visus pilieþius bendram darbui ir kǌrybai. Nepriklausomybơs praradimas – didžiausia grơsmơ kiekvienos tautos kalbai ir kultǌrai. Kalbos ir valstybơs ryšƳ akivaizdžiai rodo Lietuvos istorija. Savarankiškos

4XIX amžiaus pradžioje svarbiausia buvo „ne mokslinis objektyvumas, nors pastangǐ remtis patikimais šaltiniais, pagrƳsti ir patikrinti faktus matome daug. Tikslumas dažnai nebuvo svarbiausia. Vis dơlto patriotinơs nuotaikos jungơ visǐ bendrą norą parodyti savo tơvynơs praeitƳ kuo šviesesnĊ“ (Skurdenienơ I. 1994. Tautinơs savimonơs ir pagoniškosios kultǌros sąsajos XIX a. pradžioje. I. Skurdenienơ str. Senoji Lietuvos literatǌra 3, Devynioliktan amžiun Ƴžengus. Vilnius: Pradai.). 5Daukantas S. 1995. Istorija Žemaitiška 1. Parengơ Birutơ Vanagienơ, Ƴžangos straipsnƳ parašơ Vytautas Merkys. Vilnius: Vaga.Visi darbe pateikti pavyzdžiai yra rasti S. Daukanto veikaluose Istorija Žemaitiška 1, Istorija Žemaitiška 2 ir Bǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ. Cituojant darbe pateikiamas sutrumpintas knygos pavadinimas, knygos dalies numeris, metai ir puslapis (toliau – IŽ1, IŽ2, %ǌdas). 10 valstybơs ƳNǌrimas XIII a. išgelbơjo lietuviǐ tautą nuo tragiško prǌVǐ, galindǐ, Dnepro baltǐ likimo. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystơ suvienijo lietuviǐ gentis Ƴ galingos valstybơs branduolƳ ir sudarơ Vąlygas lietuviǐ kalbai funkcionuoti jos viešajame gyvenime. Lietuviǐ kalbos vartojimo netrikdơ ir ta aplinkybơ, kad oficialǌs dokumentai buvo daugiausia rašomi kanceliarine slavǐ kalba, turơjusia to meto Rytǐ Europoje panašią tarptautinio bendravimo funkciją kaip lotynǐ kalba Vakaruose. Valstybinio savarankiškumo netekimas po Liublino unijos sukơOơ lietuviǐ kalbai pragaištingǐ padariniǐ. Lietuviǐ kalba buvo (1560 m.) išstumta iš valdovo rǌPǐ, iš oficialaus valstybinio bendravimo, paskui ir vidinius reikalus diduomenơ ơPơ tvarkyti lenkǐ kalba. Nuo XVIII a. lietuviškǐ knygǐ ir kitǐ raštǐ kalbą užplǌsta skoliniǐ ir svetimǐ raiškos bǌGǐ srautas, jis sunkiasi ir Ƴ šnekamąMą kalbą. Atsispirti lenkinimui, išsaugoti nepažeistą savo kalbos branduolƳ XIX amžiuje lietuviǐ tautai padơjo ne tik labai tvirtos etninơs kultǌros šaknys, bet ir šviesuomenơs atmintyje išsaugota didžios valstybinơs praeities vizija. XIX amžiaus pradžioje susirǌpinimas tautos savitumu prasidơjo nuo kalbos gryninimo. S. Daukantas verþia veikalus iš lotynǐ, vokieþLǐ, rusǐ kalbǐ, kad jaunoji karta turơWǐ iš ko mokytis skaityti. Jis 1837 m. išleidžia lotynǐ kalbos gramatiką Prasma lotynǐ kalbos, kur lotynǐ kalba lyginama su lietuviǐ ir žemaiþLǐ kalbomis. S. Daukantas imasi rašyti lietuviǐ kalbos pradžiamokslƳ Abecieáa lijtuwiû-kalnienû ir ziamajtiû kaábos, verþia iš lotynǐ kalbos istorijas Pasakas Fedro (1846), K. Nepoto Gyvatas didžiǐMǐ karvaidǐsenovơs (1846), sulietuvina J. H. Kampơs (Campe) apysaką robinzonados motyvais, pavadindamas ją Rubinaiþio Peliǌ]ơs gyvenimas (cenzǌra gauta 1846 m., bet išspausdinta tik 1986 m.). Be to, mokslininkǐ yra minimas neišlikĊs S. Daukanto Nǌrinys Palangos Petris ir jo vargai, vơliau imasi rašyti net maldaknygĊ, žodyną. Istorikas siekơ, kad lietuviškas žodis ugdytǐ patriotizmą. XIX amžiuje taip pat pradeda formuotis tautinơ tapatybơ. Pasak Ievos AkstinaviþLǌWơs ir kt., „analizuojama tapatybơ, nesvarbu kuri, negali bǌti suprantama ir aiškinama kaip pastovi, nekintanti realybơ. Tiek etninơ, tiek tautinơ tapatybơs nơra statiškos ir fiksuotos. Jǐ turinys, raiškos bei pa(si)tvirtinimo formos nuolat transformuojasi(mos), keiþiamos, sukuriamos, pritaikomos prie naujai atsiradusiǐ grupơs poreikiǐ ar interesǐ“ (2007, 15 p.)6. Ir bǌtent XIX amžiuje tautinơ tapatybơ buvo suvokta kaip indơlis Ƴ gimtojo krašto istoriją. Rašyti istorinius veikalus lietuviǐ kalba buvo nauja ir modernu. Savita, susitelkusi tauta, su sava kalba neatrodys tokia vertinga, jeigu ji neƳrodys savo senumo, nepagrƳs savo svarbos garbinga protơviǐ kilme iš graikǐ ar romơQǐ. Todơl daugelis istorikǐ atsigrĊåơƳ antikinĊ kultǌUą, ơPơ ieškoti sąsajǐ su ja. Pavyzdžiui istoriografo S. Daukanto veikaluose Istorija Žemaitiška (toliau – IŽ) (1834) bei %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ (toliau –

6AkstinaviþLǌWơ I., Petraitytơ D. 2007. Lietuviǐ tautinơs tapatybơs simboliniǐ komponentǐ konfigǌracijos. Filosofija. Sociologija. T. 18. Nr. 2. 14–31 p., Vilnius. 11

%ǌdas) (1846) pasakojimas savotiškai paklǌsta antikinơs retorikos dơsniams, o kai kur jauþiama antikos rašytojǐ kǌriniǐ paveika. D. Poška, T. Narbutas, S. Staneviþius, S. Daukantas savo kǌriniuose lietuvius gretino su graikais bei romơnais. Jau nuo Jano Dlugošo, Motiejaus Strijkovskio, XVI amžiaus metrašþLǐ, Alberto Vijǌko-Kojalaviþiaus laikǐ yra gyva romơniškosios kilmơs teorija. Palemono legendos tikrumu neabejoja ir D. Poška, T. Narbutas. Graikǐ ir lietuviǐ kalbas lygino K. Bogušas, S. Staneviþius, o S. Daukantas konstatavo jǐ panašumą. Pagoniškoji Antika tarsi reabilitavo senąMą Lietuvos religiją, pakylơjo visą praeities kultǌUą iš jai primetamos barbarystơs. Buvo manoma, kad lietuviai yra kilĊ iš graikǐ arba romơQǐ, nes kalba beveik ta paþia kalba, turi panašias dainas ir paproþius, garbina tokius pat, bet kitaip pavadintus dievus. Tad visas šis lietuviǐ ikikrikšþioniškas pasaulis gražiai susiklosto pagal antikinƳ pavyzdƳ. S. Daukantas gyveno švietimo ir romantizmo idơMǐ sankirtoje, todơl jis buvo gerai susipažinĊs ne tik su savo laikmeþio literatǌra, bet labai gerai išmanơ Antikos literatǌUą ir rašydamas istorinius veikalus neretai išlaikơ ankstesniǐMǐ istorikǐ veikalǐ teksto ypatumus, bet, žinoma, kaip modernistas, rơPơsi pasakojamąja ir smulkiąja lietuviǐ tautosaka. Istorikas Lietuvos ateitƳ matơ neišsimokslinusioje liaudyje (kaip istorikas rašo „žmonơs“), nes, jo nuomone, bǌtent ji Eǌtinas valstybơs kǌUơjas. Šia utopine vizija S. Daukantas atsigrĊåơ Ƴ Antiką, nes ne tik ơPơ lietuvius lyginti su graikais, o ir Graikija istorikui buvo stiprios valstybơs pavyzdys. Kaip jau buvo minơta, XIX amžiuje Antika tiek rašytojams, tiek istorikams tapo pavyzdžiu plơtoti Lietuvos kultǌUą. Ikikrikšþioniškajam Lietuvos modeliui atkurti puikiai tiko pagoniškas Antikos pavyzdys, kuris padơjo herojizuoti senǐMǐ lietuviǐ tautą. S. Daukanto %ǌde Lietuva lyginama su antikine kultǌra kilmơs, kalbos, istoriniǐ ryšiǐ, paproþLǐ atžvilgiu. S. Daukantui, kaip istorikui, padơjo susiformuoti ne tik antikinơs kultǌros pažinimas, bet ir Švietimo epochos bei romantizmo idơjos. XIX amžiuje Vilniaus universitete pradơta dơstyti Lietuvos istorija, civilinơ teisơ ir procesai. Pasak Bronislovo Genzelio, „lietuviškasis švieþiamasis VąMǌdis siekơ apimti baudžiavinƳ kaimą“ (2001, 34 p.)7. Demokratiškumas, deklaruojamas paprasto žmogaus vertinimas, pagarba jo darbui, žmoniǐ prigimtinơs lygybơs ir laisvơs idơjos – visa tai buvo Eǌdinga lietuviǐ švieþiamajai literatǌrai bei istorijai. Istoriografui Ƴtakos turơjo ir lietuviškasis švietimas, kuris buvo glaudžiai susijĊs su romantizmo epocha. Domơtis Lietuvos istorija skatino romantinơ tautos samprata. Romantikai manơ, kad kiekviena tauta yra tarsi individas, egzistuojantis tol, kol išeikvoja gyvybines jơgas. Jǐ supratimu tautos praeitis išaugina dabartƳ, iš dabarties gimsta ateitis, todơl praeities pažinimas padeda suvokti dabartƳ ir žvelgti Ƴ ateitƳ. Romantikǐ istoriografija buvo paremta istorine teisơs samprata, nes, jǐ manymu, galimybơ sukurti tobulą visuomenơs santvarką, kaip teigơ

7Genzelis B. 2001. Lietuvos kultǌros istorijos metmenys. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 12

Švietimoepochos atstovai, vadovaujantis universaliomis teisingumo idơjomis, yra neƳmanoma. Jie sakơ, kad norint sukurti istoriją reikia kreipti žvilgsnƳ Ƴ tautos genezĊ, jos kalbą, paproþius, tautosaką. Praeities idealizavimas labai ryškiai atsispindi ir S. Daukanto veikaluose. S. Daukantas siekơ Ƴgyvendinti rašomosios lietuviǐ kalbos modernizavimo idơjas, nes ir remdamasis istoriniais šaltiniais retai kada juos vertơ pažodžiui. S. Daukantas žinomǐ kǌriniǐ nesistengơ versti žodis žodin, todơl labai dažnai istoriografas gerokai nutoldavo nuo originalaus teksto, taip rodo juodrašþiai, nes ieškojo tinkamiausios pasakojimo raiškos: Ƴ veikalus Ƴpindavo šnekamosios kalbos žodžiǐ, jiems suteikdamas naujas reikšmes, neretai iškreipdavo teksto prasmĊ, faktus, tai darydavo tekstą sunkiai suprantamą. Todơl S. Daukanto istoriniǐ darbǐ lyginimas su jo nagrinơtais ir naudotais šaltiniais, padeda interpretuoti parašytǐ veikalǐ turinio prasmes, papildo žinias apie kǌrybinio darbo pobǌGƳ, atskleidžia istorijos rašymo intencijas, požiǌUƳƳ kalbą ir kt. Iš kitǐ savo amžininkǐ ir XIX amžiaus pirmosios pusơs kǌUơMǐ S. Daukantas išsiskyrơ itin griežta lietuviškǐ religiniǐ raštǐ kalbos kritika, kuri buvo perimta iš vokieþLǐ kalbos, pastarosios filosofijos samprata. Istoriniame veikale IŽ istoriografas teigia, kad pirmieji religiniai raštai, rašyti svetimšaliǐ, „kurie Ƴvesdami krikšþioniškąMƳ tikơjimą, savo kalbos bǌdu lietuviškai rašơ“ (IŽ1, 1995, 118 p.). O iš tikrǐMǐ reikơWǐ remtis šnekamąja kalba: „[t]eisingai šiandien mokyti vyrai, veizơdami Ƴ kalbą, kuria žmonys tebkalba, vadina tą raštǐ kalbą ypatinga, tai yra bažnyþios kalba (Kirchen Sprache)“ (IŽ1, 1995, 119 p.). Apie S. Daukanto istorinƳ naratyvą, pasakojimo pobǌGƳ literatǌros bei kritikos straipsniǐ yra nedaug. Užuominǐ randame Antano Vengrio straipsnyje „Pagrindinơs poetiškos kalbos ypatybơs S. Daukanto %ǌde“8. Šiame literatǌriniame etiude, kaip pats autorius jƳ pavadina, istoriko veikalas %ǌdas aptariamas grožiniam tekstui bǌdingais metodais ir priemonơmis. Romos Bonþkutơs straipsnyje „Alberto Vijǌko-Kojalaviþiaus veikalo Historia Lituana recepcija Simono Daukanto darbe Istorija Žemaitiška“9 aptariamos S. Daukanto veikalo IŽVąsajas su A. Vijǌko-Kojalaviþiaus istoriniu darbu bei kokiąƳtaką turơjo istoriko naratyvui veikalas Historia Lituana. Irenos Buckley monografija Retorika XIX amžiaus lietuviǐ literatǌroje10, kuriojeitin daug dơmesio skiriama S. Daukanto istoriniǐ veikalǐ retorinơs kultǌros apraiškoms nagrinơti (80–138 p.). Ʋ S. Daukanto veikalus, kaip Ƴ istorinƳ pasakojimą, žiǌUơjo bei juos analizuoti bandơ J. Girdzijauskas Lietuviǐ literatǌros istorija. XIX amžius11 bei Saulius Žukas knygoje Simonas Daukantas12.

8Vengris A. 1936. Pagrindinơs poetiškos kalbos ypatybơs S. Daukanto Bǌde. Židinys. 448–458 p., Vilnius. 9Bonþkutơ R. 2009. Alberto Vijǌko-Kojalaviþiaus veikalo Historia Lituana recepcija Simono Daukanto darbe Istorija Žemaitiška. Senoji Lietuvos literatǌra 27. 353–376 p., Vilnius. 10Buckley I. 2006.Retorikos tradicija XIX amžiaus lietuviǐ literatǌroje. Vilnius: „Versus aureus“ l-kla. 11Lietuviǐ literatǌros istorija XIX amžius. Red. J. Girdzijauskas. 2001.Vilnius: Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos institutas. 12Žukas S. 1988.Simonas Daukantas. Kaunas: Šviesa. 13

I. Skurdenienơs straipsnyje „Tautinơs savimonơs ir pagoniškosios kultǌros sąsajos XIX a. pradžioje“13išsamiai aptariama Ƴtaka ir domơjimasis senąja kultǌra, atskleidžiama, kodơl imta idealizuoti pagoniškoji praeitis, o ikikrikšþioniškasis pasaulis XIX a. pradžioje tampa svarbiausia tautinơs kultǌros dalimi. Kontekstui aptarti remtasi Egidijaus Aleksandraviþiaus knyga XIX amžiaus profiliai14, kurioje pateiktas istorinis XIX a. lietuviǐ kultǌros vaizdas. Kalbant apie S. Daukanto veikalǐ IŽ ir %ǌdas genezĊ, padơjo V. Merkio straipsnis „Simono Daukanto Istorija Žemaitiška“15 bei R. Bonþkutơs, Giedriaus Subaþiaus straipsnis „Simono Daukanto Istorijos Žemaitiškos rankrašþio ir publikavimo istorija“16. Apie S. Daukantą, kaip XIX amžiaus istoriografijos pradininką rašơ Saulius Pivoras straipsnyje„Vargo pelơ: Lietuvos nacionalinơs istoriografijos pradininkas Simonas Daukantas“17, oZenono Ivinskio straipsnyje„Simanas Daukantas ir jo palikimas Lietuvos istorijos srityje“18 yra išsamiai aptarta istoriografo veikalai. Giedriaus Subaþiaus straipsnyje„Simonas Daukantas: rašybos ir kǌrybiniǐ interesǐ kitimas“19 aprašomi istoriko literatǌriniai interesai bei siekiai. Jurgio Lebedžio Lituanistikos baruose20 yra ištirta S. Daukanto biblioteka, iš kurios duomenǐ galime susidaryti ƳspǌGƳ, kuo domơjosi istorikas, kokios epochos padarơ Ƴtaką jo veikalams ir kaip tai atsispindơjo veikaluose. Vytauto Kubiliaus knyga Romantizmo tradicija lietuviǐ literatǌroje21 pristato romantizmo dominantĊ kaip charakteringą lietuviǐ istorinơs situacijos ir mąstysenos išraišką. Knygoje apibrơžiama romantizmo paradigma, nusakomas jo tapsmas Lietuvoje, išvardijami ir aptariami Eǌdingiausi leitmotyvai, pristatoma romantizmo herojaus sąvoka. Halinos BeresneviþLǌWơs straipsnis „J. I. Kraševskis – Lietuvos istorikas“22pristato XIX amžiaus istorijos rašymo kriterijus. O Nijolơs Juchneviþienơs straipsnis „Herodoto istorijos pasakotojas“23 išsamiai supažindina su klasikinơs istoriografijos pasakotojo bruožais, aptaria klasikinơs istoriografijos rašymo tikslus bei metodus, kalbos retoriškumą.

13Skurdenienơ I. 1994.Tautinơs savimonơs ir pagoniškosios kultǌros sąsajos XIX a. pradžioje. I. Skurdenienơ str. Senoji Lietuvos literatǌra 3, Devynioliktan amžiun Ƴžengus. Vilnius: Pradai. 14Aleksandraviþius E. 1993. XIX amžiaus profiliai. Vilnius: Lietuvos rašytojǐ sąjungos leidykla. 15Merkys V. 1995. Simono Daukanto Istorija Žemaitiška. Raštai I. 16Bonþkutơ R., Subaþius G. 1995.Simono Daukanto Istorijos Žemaitiškos rankrašþio ir publikavimo istorija. Raštai II. Vilnius: Vaga. 17Pivrovas S. 1993.Vargo pelơ: Lietuvos nacionalinơs istoriografijos pradininkas Simonas Daukantas. Lietuviǐ atgimimo istorijos studijos 5. Simonas Daukantas. Vilnius: Viltis. 18Ivinskis Z. 1964. Simanas Daukantas ir jo palikimas Lietuvos istorijos srityje. Aidai., nr. 9 (174). 19Subaþius G. 1991.Simonas Daukantas: rašybos ir kǌrybiniǐ interesǐ kitimas. Iš Lietuvos istorijos tyrinơjimǐ. Vilnius: Academia. 20Lebedys J. 1972. Lituanistikos baruose. Vilnius: Vaga. T. 1. 21Kubilius V. 1993.Romantizmo tradicija lietuviǐ literatǌroje. Vilnius: Amžius. 22BeresneviþLǌWơ H. 1995. J. I. Kraševskis – Lietuvos istorikas. Darbai ir dienos. 1(10). 23Juchneviþienơ N. 2001.Herodoto istorijos pasakotojas. Mokslo darbai: Literatǌra, 43 (3), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 14

Analizuojant S. Daukanto darbus, padơjo Vytauto Merkio knygaSimonas Daukantas24ir Motiejaus Miškinio Lietuviǐ literatǌra25. Šiose knygose supažindinama su S. Daukantu kaip su rašytoju, švietơju, istoriku ir padedama suvokti jƳ formavusią aplinką. ýia pateikiami tiek svarbiausi rašytojo gyvenimo faktai, tiek glaustai supažindinama su jo veikalǐ turiniu. Darbo objektas – S. Daukanto Istorijos Žemaitiškos bei %ǌdo senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ naratyvo ypatumai. Pagrindinis šio darbo tikslas – nagrinơti S. Daukanto veikalǐ Istorija Žemaitiška ir %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐnaratyvinƳ diskursą ir naratoriaus funkcijas. Darbo uždaviniai: o Aptarti naratologijos teorijos postulatus, reikalingus istoriografinio teksto analizei. o Supažindinti su S. Daukanto veikalǐ IŽ ir %ǌdas leidimo istorija. o Išanalizuoti veikalo IŽƳtaką %ǌdoteksto raiškai. o Analizuoti IŽ ir %ǌdo pasakojimo pobǌGƳ ir pasakotojo funkcijas. Darbe taikomi tokie metodai: naratologijos teorija, kultǌrinisistorizmas, genetinơ kritika, aprašomasis metodas. Naratologijos teorija padơjo Ƴ S. Daukanto tekstus pažiǌUơti per XX amžiaus literatǌros teorijos prizmĊ26. Magistriniame darbe teorines nuostatas padơjo suformuoti Dainiaus Vaitiekǌno straipsniai: „Gerard‘o Genett‘o naratologija“27, kuriame aptariamos naratologijos teorijos atsiradimo aplinkybơs: „PasakojimasB. Radzeviþiaus Priešaušrio vieškeliuose“28, kuriame išanalizuojamas B. Radzeviþiaus romanas pagal naratologijos teorijos postulatus. Vytauto Žemguliostraipsniai „Istorinis ir fikcinis naratyvas: panašumai ir skirtumai“29 bei „M. Juþo istorinơs monografijos Žalgirio mǌšis naratologinơ analizơ“30 padơjo Ƴsigilinti Ƴ naratologijos teorijos sąvoką ir suvokti, kaip gali bǌti pritaikyta ši teorija nagrinơjant istorinƳ tekstą. Aušros Jurgutienơs straipsnis „Hermeneutinis istorizmas: psichologinis, fenomenologinis, naratologinis“31 supažindino su naratologijos teorijos istorija ir raida. XX amžiaus literatǌros teorijos chrestomatijoje aukštǐMǐ mokyklǐ studentams I dalyje32 pateikti skyriai: „Greimas A. J. Courtés J.

24Merkys V. 1991.Simonas Daukantas. Vilnius: Vyturys. 25Miškinis M. 1990. Lietuviǐ literatǌra. Kaunas: Šviesa. 26Naratologijos teorijos sampratai bei supažindinimui su ja yra skirtas visas I magistrinio darbo skyrius (I. Naracija ir naratologija. 15–21 p.), todơl, aprašant darbo metodus ir siekiant išvengti dubliǐ, skyriuje Ʋvadas nebuvo apie tai daugiau kalbama. 27Vaitiekǌnas D. 2002. Gerard‘o Genett‘o naratologija. Žmogus ir žodis. Teoriniai aspektai. II. 32–44 p., Vilnius. 28Vaitiekǌnas D. 2004. Pasakojimas B. Radzeviþiaus Priešaušrio vieškeliuose. Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos institutas. 4–19 p., Vilnius. 29Žemgulis V. 2007. Istorinis ir fikcinis naratyvas: panašumai ir skirtumai. Istorija. Mokslo darbai. T. 66. 25–37 p., Vilnius. 30Žemgulis V. 2001. M. Juþo istorinơs monografijos Žalgirio mǌšis naratologinơ analizơ. Istorija. Mokslo darbai. T. 71. 12–27 p., Vilnius. 31 Jurgutienơ A. 2004. Hermeneutinis istorizmas: psichologinis, fenomenologinis, naratologinis. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 17. 30–41 p., Vilnius. 32XX amžiaus literatǌros teorijos chrestomatija aukštǐMǐ mokyklǐ studentams I dalis. 2011. Kn. parengơ Jurgutienơ A. Vilnius: Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos institutas. 15

Sakymas (énanciation)“(197–209 p.), „Gérard Genette Struktǌralizmas ir literatǌros kritika“ (209– 231 p.), „Roman Jakobson, C. Lévi-Strauss. Charles‘o Baudelaire‘o Katơs (Les Chats)“ (231–253 p.) Ƴtvirtino suvokimą apie naratologinĊ teoriją, o pateikiama kǌrinio analizơ padơjo suvokti, kaip galima pritaikyti šią teoriją konkretiems tekstams. Kultǌrinio istorizmo metodu buvo analizuoti bei tirti istoriografo veikalai, jǐ atsiradimo (parašymo), vystymosi aplinkybơs ir kaip Ƴvairios epochos darơ Ƴtaką veikalǐ turiniui ir raiškai. Analizuojant S. Daukanto istorinius veikalus buvo remtasi genetine kritika, kuri leido padaryti išvadą, kad galutinis istoriko tekstas (su retomis išimtimis) yra rezultatas tam tikros palaipsnơs plơtotơs, produktyvaus turinio pakeitimo ir taisymo periodo. Jo metu autorius atsideda šaltiniǐ ir žiniǐ paieškoms, savojo teksto parengimui bei rašymui, Ƴvairiam pakartotiniam koregavimui. Aprašomasis metodas suteikơ galimybĊ nuosekliai išanalizuoti S. Daukanto veikalus IŽ ir %ǌdas XIX amžiaus kultǌriniame kontekste. Darbą sudaro trys skyriai su poskyriais. Pirmame magistrinio darbo skyriuje aptariama naracijos ir naratologijos samprata, pagrindinơs teorinơs nuostatos, supažindinama su naratyvo struktǌros elementais, išsiaiškinamas skirtumas tarp grožinio ir istorinio naratyvo bei pateikiama pasakotojo funkcijǐ raiška. Antrame skyriuje aptariamas IŽ likimas, S. Daukanto nagrinơjamǐ veikalǐ IŽ ir %ǌdas skirtybơs ir panašumai bei %ǌdo teksto raida. Treþiame skyriuje analizuojami S. Daukanto veikalai IŽ ir %ǌdaspagal pasakojimo pobǌGƳ ir pasakotojo funkcijas. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados.

I. NARACIJA IR NARATOLOGIJA

Naratologinis istorizmas susiformavo kaip „fenomenologinio hermeneutinio istorizmo pasekmơ“(Jurgutienơ, 2004, 40 p.).Pagrindinơ jo teorinơ mintis yra tokia: literatǌros istorija gali bǌti parašyta kaip pasakojimas apie kitus pasakojimus. Istoriko pirmasis ir pats svarbiausias kultǌros šaltinis turi bǌti pasakojimas. Naratologijos (VaitkeviþLǌWơ, 2002, 521 p.)33 teorija tikina, kad bet koks kultǌros, visuomenơs supratimas gali vykti ir vyksta tik kaip pasakojimas, nes tik papasakotas gyvenimo ar kultǌros Ƴvykis gali bǌti suprastas. Literatǌra þiasuvokiama kaip pats svarbiausias objektas. Šios teorijos šalininkais galơtume Ƴvardyti Kenethą Burke’ą, Northropą Frye’ą, Haroldą Bloomą, Luisą Minką, PaulƳ Ricoeur’ą, Haydeną White’ą, net Jacques Derridą ir Richardą Rorty. Naratologijos teorijoje svarbiausia tampa naratyvumo sąvoka, kuri apibǌdina tam tikrą diskursǐ tipą. Jis padeda naratyvinius diskursus atskirti nuo nenaratyviniǐ. „E. Benventiste supriešina istorinƳ pasakojimą (ar tiesiog istoriją) su diskursu (siaurąja prasme) ir pagrindiniu šios priešpiešos kriterijumi laiko gramatinio asmens kategoriją (neasmuo apibǌdina istoriją, o asmuo – „aš“ ir „tu“ – bǌdingas diskursui)“ (Greimas A. J. ir kt., 2001, 205 p.). Todơl labai svarbu išsiaiškinti, kaip naratologijos teoriją galime pritaikyti S. Daukanto veikalams Istorija Žemaitiška ir %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ atrakinti bei kaip išryškơja pasakotojo figǌra taikant naratyvines pasakotojo funkcijas. Naratologijos teorijoje susipina pasakojimas – istorija ir diskursas. H. White’as siǌlo vartoti „diadaktinio diskurso sąvoką, kuri nurodytǐ,kad pasakojime vienu metu skleidžiasi tyrinơjamǐ tekstǐ ir pažinimo,ir supratimo funkcijos“(1996, 129 p.)34. Todơlistoriografas, kad parašytǐ skaitytojams Ƴdomią ir patrauklią istoriją, sykiu turi bǌti ir geras rašytojas.Jo tekstas turi turơti galios išsakyti bendrąsias istorines tiesas ir kartu retorinơs traukos, kuri paveiktǐ skaitytoją. Istoriografas gali ištirti istoriją, moksliškai dirbti su šaltiniais, bet ne užrašyti istoriją. Net tǐ istorijos mokslininkǐ, kuriǐ idealas – faktǐ kronika, istorijos rašymas negaliegzistuoti be naratyviniǐ sakiniǐ (o kartu be pasakojimo). Šiame skyriuje bus supažindinama su naratologijos teorijos samprata, teoretikais, svarbiausiomis mintimis, pasakotojo funkcijomis, pasakojimo kǌrimo bǌdais, grožinio ir istorinio naratyvo skirtybơmis ir panašumais.

33Narãcija [lot. narratio]– epiniǐ kǌriniǐ struktǌros pagrindas – pasakojimas, pasakojimo bǌdas. VaitkeviþLǌWơ V. 2002. Tarptautiniǐ žodžiǐ žodynas. Vilnius: Žodynas. 34White H. 1996. Ʋvadas: tropologija, diskursas ir žmogaus sąmonơs modusai. Kultǌra ir istorija. Sud. Berenis V. Vilnius. 17

1.1. NARACIJOS IR NARATOLOGIJOS SAMPRATA

Senovơs Graikijoje Aristotelis galơWǐ bǌti laikomas pirmuoju pasakojimo teoretiku, arba naratologu. Platono veikaloValstybơ treþiojoje knygoje kalbama apie mimezĊ (teatro arba draminƳ meną) ir apie diagezĊ (grynąMƳ pasakojimą). O Platono mokinys Aristotelis veikale Poetika išpleþia Vąvokǐ mimezis ir diagezis vartojimą. Poetikoje aptariamos Ƴvairios Ƴvykiǐ jungties kombinacijos, Mǐ pobǌdis, apimtis, bǌtinos dramatinio veiksmo dalys, bǌtent dơl to Aristotelis laikomas naratologijos pradininku. Naratologijos teorijos užuomazgǐ galime rasti ir Ƴvairiuose klasikinơs retorikos darbuose, pradedant Kvintiljanu (I a.) ir baigiant Pierre‘o Fontanier (XIX a.) ir kitais. Jie naraciją aptaria kaip vieną iš oratoriaus (kalbơtojo) teksto daliǐ, kuriai bǌdingas trumpumas, aiškumas ir Ƴtikinamumas. O pasakojimą, arba naratyvą, „kaip specifinĊ kalbinio universumo dalƳ, pradơjo analizuoti Prancǌzijoje XX a. 7–8 dešimtmeþiais susiformavusi Ferdinando de Sausseure’o tyrimǐ paveikta struktǌralistinơ disciplina – semiotika“ (Jurgutienơ, 2004, 40 p.). XX amžiuje yra išskiriamos dvi prancǌziškosios struktǌralistinơs semiotikos mokyklos. Vienai jǐ bǌdingas siekis taikyti griežtus analizơs metodus, tirti Ƴvairiausias, nebǌtinai kalbines, ženklǐ sistemas ir galiausiai sukurti bendrąMą reikšmơs teoriją. Ši mokykla pasaulyje žinoma Algirdo Juliaus Greimo, arba Paryžiaus mokyklos, vardu. Kitos pradžia yra siejama su Rolando Barthes’o, taip pat jo mokiniǐ Gerard’o Genette’o, Julios Kristevos ir kitǐ pavardơmis. Jai bǌdingas polinkis Ƴ metaforinƳ, labiau estetizuotą, filosofinƳ kalbơjimą, daugiausia nukreiptąƳ literatǌros tekstǐ rašymą, kaip daugiaprasmƳ veiksmą, jo analizĊ. Tai, galơtume sakyti, yra savotiškas „tekstǐ apie tekstus“ menas. Šiai krypþiai artimas poststruktǌralizmas, arba dekonstruktyvizmas. Semiotikos teorija, kuri tyrinơja bet kokius žmogaussukurtus ženklus ir jǐ sistemas, apima ir kalbą, kaip svarbiausią ženklǐ sistemą. O pasakojimą, arba naratyvą, struktǌriškai tiria siauresnơ teksto semiotikos dalis – naratologija.

1.2. NARATYVINIAI STRUKTǋROS ELEMENTAI

Grožinio teksto, kaip naracijos, sampratai yra itin svarbǌs literatǌros teoretiko G. Genette’o prancǌ]ǐ kalba parašyti darbai. Juose išskiriami tokie naratyvinio akto planai: „istorija (naratyvo turinys; pasakojamǐ Ƴvykiǐ visuma), naratyvo diskursas (naratyvo išdơstymas; diskursas, pateikiantis tuos Ƴvykius) ir naracija (pasakojimo aktas; plaþLąja prasme – reali arba fiktyvi situacija, kurioje vyksta pasakojimas)“ (Vaitiekǌnas, 2002, 32 p.).G. Genette‘o naratologijos teorijos pagrindas yra aprơpti visus šiuos pasakojimo plaþLąja prasme aspektus ir tirti jǐ tarpusavio santykius literatǌriniame tekste, t. y. remtis išvardintuoju trilypiu skaidymu.

Naratologui tiesiogiai prieinamas pasakojimas siaurąja prasme (arba naratyvinis diskursas), o jame išryškơja likĊ du aspektai. Šioje triadoje svarbiausiu nariu laikoma naratyviniame diskurse atskleista naracija, t. y. pasakojimo procesas, nes joje kaip vienis atsiranda ir istorija, ir pasakojimas. Taigi, galime teigti, kad istorija yra tai, kas papasakota, t. y. pasakojimo plaþLąja prasme turinys, o pasakojimas – tai, kaip ji papasakota, t. y. pasakojimo plaþLąja prasme išraiška. Laikas, tiksliau laiko efekto kǌrimas, kuris padeda atskirti pasakojimą nuo aprašymo yra pats svarbiausias pasakojimo (naratyvinio diskurso) bruožas35. Pasak D. Vaitiekǌno, „lyginant Ƴvykiǐ arba laikiniǐ segmentǐ išdơstymo tvarką tekste, arba naratyviniame diskurse, su tǐ paþLǐ Ƴvykiǐ arba laikiniǐ segmentǐ tvarka jame išskaitytoje istorijoje yra fiksuojami nesutapimai, arba anachronijos – Ƴvairios neatitikimo formos tarp istorijos tvarkos ir pasakojimo tvarkos“ (2002, 32 p.). Kai nukrypstama nuo chronologijos ir yra pažeidžiamos jos formos, arba, kitaip sakant, grožiniame tekste atsiranda naratyvinơs anachronijos vientisumo pažeidimǐ, jie yra skirstomi Ƴ dvi Uǌšis: x AnalepsĊ – ankstesnio Ƴvykio papasakojimas, arba naratyvinis pavơlavimas. x ProlepsĊ – vơlesnio Ƴvykio papasakojimas, arba naratyvinis pirmalaikiškumas. Prancǌ]ǐ naratologas G. Genette’as, kaip jau buvo minơta, bǌtent retorikoje ieškojo naratologijos. Jis daug prisidơjo prie retorikos atsinaujinimo, modernizavimo bangos. Taip teigiama, nes naratologijos tyrimǐ laukui labiausiai rǌpi ne kas papasakota, t. y. grožinio teksto turinys, bet jo pateikimo bǌdas, tiksliau, tai,kaip konkretǐ naratyvą sudarantys Ƴvykiai yra išdơstyti / papasakoti. Naratyvas, arba pasakojimas, yra aplinkos faktǐ ir objektǐ interpretavimas per pasakotojo prizmĊ, todơl pasakotojo savĊs suvokimas neretai yra vertinamas kaip naratyvo dalis.

1. 3. GROŽINIS IR ISTORINIS NARATYVAS

Visus rašytinius tekstus, arba naratyvus, literatǌros tyrinơtojai skirsto Ƴ dvi rǌšis: „fikcinius ir nefikcinius” (Vaitiekǌnas, 2007, 35 p.). Literatǌros moksle fikciniais laikomi tokie pasakojimai, kurie apibǌdinami kaip netikri, išgalvoti Ƴvykiai, neturintys ryšio su realybe, t. y. neparemti tikrais faktais. Visos išgalvotos istorijos, arba fikcijos, yra naratyvai, nes jose Ƴvykiǐ seka yra tarpusavyje susijusi. Fikcijǐ sfera labai plati. Ji labiausiai dominuoja rašytiniuose pasakojimuose, bet gali bǌti reiškiama ir kitais bǌdais: žodžiu (Ƴvairǌs žodiniai pasakojimai), vaizdais (tam tikros rǌšies paveikslai, skulptǌros, pantomima, šokis ir kt.) ar mišrǌs (filmai, vaidinimai, krepšinio varžybǐ transliacija ir kt.).

35Pasakojimas pateikdamas Ƴvykius, tam tikrą procesą, neišvengiamai akcentuoja laiką, o aprašymas, pateikdamas objektus ir bǌtybes, suteikia pasakojimui „erdvơs parametrus ir pristabdo laiką“ (Vaitiekǌnas, 2007, 35 p.). 19

Naratologija domisi vien tekstinơmis fikcijomis, tiksliau, grožinơs prozos naratyvais. Nefikcijomis, arba faktiniais naratyvais, vadinami tokie pasakojimai, kuriuose aprašoma bei pasakojama apie tikrus, realiai vykusius ar vykstanþius Ƴvykius. Jǐ sfera, kaip ir fikciniǐ naratyvǐ, taip pat labai plati. Nefikciniǐ tekstǐ sriþiai gali bǌti priskiriami istorijos mokslo darbai, biografinơ literatǌra, dienorašþiai, laiškai, žurnalistiniai reportažai, filosofijos, religijos, Ƴvairiǐ socialiniǐ ir net gamtos mokslǐ naratyvai. Todơl šiam darbui labai svarbu, kad istorinƳ veikalą, t. y. S. Daukanto IŽ bei %ǌGą, kaip naratyvą, galima tirti grožinius naratyvus analizuojanþiomis disciplinomis – naratologijos – priemonơmis. Galime teigti, kad istorinio ir fikcinio (grožinio) naratyvǐ panašumą akivaizdžiausiai liudija naratologinơ istorinio teksto analizơ, galimybơ naratologines sąvokas pritaikyti istoriniams tekstams. Naratologai pastebi, jog istoriniuose naratyvuose taip pat sơkmingai funkcionuoja daugelis fikciniǐ naratyvǐ struktǌUǐ ir jǐ elementǐ. Tiek fikciniame, tiek ir istoriniame naratyve galima išskirti dvi pagrindines naratyvines struktǌras – diegezơs (pasakojimo) ir diskurso (papasakojimo) lygius. Naratologai atskiria šias naratyvo dalis (diegezĊ ir diskursą), nes Ƴžvelgia dvi skirtingas jame esanþias laiko ir tvarkos rǌšis: egzistuoja pasakojamǐƳvykiǐ ir papasakojimo laikai, taip pat pasakojamǐƳvykiǐ ir juos perteikianþio papasakojimo atskiros tvarkos ar sekos. Naratologai laiko diegezĊ naratyvo turiniu, o diskursą – jo išraiška, forma. Naratyvo Ƴvykis, veikơjas, veiksmas ir aplinka – tai tokie pasakojimo struktǌros elementai, kurie funkcionuoja ir grožiniame tekste diegezơs lygyje,ir istoriniame naratyve. Galime Ƴžvelgti ir skirtybiǐ tarp istorinio pasakojimo ir grožinio teksto. Istoriniam naratyvui bǌdingos dvi savybơs, kuriǐ „nerasime jokiame grožiniame tekste: 1) jo autorius privalo remtis istoriniais faktais ir 2) siekti istorinơs tiesos“ (Žemgulis, 2001, 25 p.). Neatrodo, kad fikciniǐ sakiniǐ egzistavimas istoriniame naratyve galơWǐ kaip nors išskirti šiuos du svarbius kiekvienam istorikui reikalavimus. Literatǌros kǌrinys be to, kad jo sakiniǐ daugumą sudaro fikciniai pasakojimai, pasižymi ir kitais tik literatǌros kǌriniams bǌdingais bruožais – stiliaus ypatybơmis, veikơMǐ minþLǐ perteikimu ir kt. „Faktiniame – istoriniame naratyve –istorikai vaizduoja realius praeities Ƴvykius, korektiškai remiasi faktais ir stengiasi bǌti maksimaliai objektyvǌs – t. y. siekia tik istorinơs tiesos“ (Žemgulis, 2001, 28 p.). Taþiau istorija negali pretenduoti Ƴ absoliuþLą tiesą. Taip yra todơl, kad istorikas: 1) negali pateikti vieno teisingo Ƴvykio aprašymo; 2) remiasi faktais, kurie yra ne kas kita, o interpretacijos; 3) sukuria praeities Ƴvykiǐ versiją, kuri iš esmơs yra jo subjektyvios vaizduotơs produktas. Istorikai nuo grožiniǐ kǌriniǐ autoriǐ skiriasi tuo, kad vaizduoja tikrus, praeityje iš tikrǐMǐ vykusius Ƴvykius, ir atkuria jǐ vaizdą pagal išlikusius jǐ pơdsakus – rašytinius ar daiktinius šaltinius.

Istorikai, jei jie nenori bǌti apkaltinti neprofesionalumu ir faktǐ iškraipymu, turi atsakingai remtis istoriniǐ šaltiniǐ duomenimis, ir, jei jǐ kǌrybinơ vaizduotơ gali pasireikšti, tai tik ten, kur yra aprašomi neginþytini istorijos faktai. Prieš pradơdami rašyti galutinƳ tekstą (istorijos rašymas yra tik baigiamoji darbo fazơ), istorikai atlieka sudơtingą ir atsakingą istorinơs medžiagos paieškos, atrankos, analizơs, faktǐ išskyrimo bei jǐ interpretavimo darbą. Šis archyvinis šaltiniǐ tyrimo darbas istoriko profesijoje užima pagrindinĊ, svarbiausią vietą. Nuo pat XIX amžiaus vidurio, kai istorija tapo institucine mokslo šaka, bǌtent šie istoriko atliekami veiksmai buvo laikomi tikrąja istorijos mokslo objektyvumo ir moksliškumo pasireiškimo sfera. Kritiškai patikrinti istorijos faktai tampa istoriko atliekamo kito darbo – interpretacijos – objektu. „Interpretacija – tai toks pažintinis veiksmas, kuriuo atskiri istorijos faktai susiejami vienas su kitu Ƴ vientisą, rišlią chronologinĊ seką, leidžianþLą susidaryti logišką ir aiškǐ tiriamo praeities fragmento vaizdą“(Žemgulis, 2001, 25 p.). Istorikas, norơdamas, kad interpretacija bǌWǐ laikoma pagrƳsta, moksline, ją turi atlikti bei papasakoti griežtai laikydamasis tam tikrǐ istorijos rašymo taisykliǐ. Kad ir kaip istorikas atidžiai rinktǐ faktus, bet vis tiek atsiranda parašytame darbe istorijos objektyvumą menkinanþLǐ dalykǐ. Taip teigiama, nes pasireiškia pasakojimo subjektyvumas tada, kai istorikas renkasi, kokią tirti epochą ar laikmetƳ. Ją jis pasirenka visiškai subjektyviai, vedinas savo asmeniniǐ norǐ ir simpatijǐ. Kita istorijos objektyvumą menkinanti aplinkybơ yra ta, jog istorikas, imdamasis šaltinio tyrimo, iš anksto jau turi galvoje tam tikrą hipotezĊ ar versiją, paaiškinanþLą, kaip praeities Ƴvykiai galơjo klostytis. Galime teigti, kad istorikas neretai randa istoriniuose šaltiniuose tai, ką rasti jƳ paskatina išankstinơ versija. Išankstinis istoriko subjektyvus praeities Ƴvykiǐ supratimas, hipotetinơ jǐ interpretacija (kurią lemia jo gyvenamo laikmeþio kontekstas ir jo paties subjektyvios pažiǌros) pagaliau, kartais ir pati istoriniǐ šaltiniǐ gausa, verþia MƳ rinktis tam tikrus istorinius šaltinius – vyksta subjektyvi šaltiniǐ selekcija. Treþia subjektyvumo prielaida yra tokia: patys šaltiniai niekada nebǌna vien tik gryni faktai, kuriais istorikui belieka tik pasiremti konstruojant savo pasakojimą. „Naratologai ƳsitikinĊ, kad visi rašytiniai šaltiniai yra naratyvai – praeityje gyvenusiǐ žmoniǐ pasakojimai, vadinasi, iš esmơs neišvengiamai subjektyvǌs“ (Žemgulis, 2001, 27 p.). O atskleisti iki galo bet kokio teksto autoriaus intencijas yra neƳmanoma, kaip ir sužinoti, kiek Ƴtakos istoriniam šaltiniui turơjojƳ parašĊs asmuo.Kiekvienas istorinis dokumentas svarbus ne tik savo turiniu, bet ir forma – retoriniu aspektu. Istorikui gali tiesiog pritrǌkti reikiamǐ žiniǐ ir ƳJǌdžiǐ išanalizuoti šią retorinĊ dokumento dimensiją, galinþLą suteikti ne mažiau svarbios istorinơs informacijos nei turinys. Subjektyvumo neišvengiama irtiksliausioje bei objektyviausioje istorikǐ referencinio lygmens darbo fazơje – faktǐ nustatyme. Istorikas turơWǐ iš subjektyvaus šaltinio autoriaus

21 pranešimo išskirti objektyvius istorinius faktus, t. y. tokius istorinius duomenis, kurie jau niekaip nepriklausytǐ nuo šaltiniǐ autoriaus subjektyvumo ir atskleistǐ, kaip šaltinyje aptariami Ƴvykiai vyko iš tikrǐMǐ. Visi fikcinio ir istorinio, arba faktinio, pasakojimo panašumai telkiasi diegezơs–diskurso (pasakojimo ir papasakojimo) lygiuose. „Iš tiesǐ, šiose dviejose plotmơse istoriniai ir grožiniai naratyvai turi daugiau panašumǐ nei skirtumǐ. Ir naratologai, ir istorijos filosofai, postuluojantys istorinio ir fikcinio naratyvo giminingumą (P. Ricoeuras, H. White ir kt.) dažniausiai turi omeny jǐ panašumą bǌtent pasakojimo ir papasakojimo lygiuose“ (Žemgulis, 2001, 25 p.). Istorijoje, priešingai nei grožiniuose naratyvuose, negali bǌti perteikiamos istoriniǐ veikơMǐ mintys bei vidiniai išgyvenimai. Kitas aiškus skirtumas – tai, kad juose vietoje scenǐ (kuriose neretai vartojama tiesioginơ kalba ir monologai) vyrauja santraukos ir apibendrinimai. Naratologinơ istoriniǐ tekstǐ analizơ neabejotinai Ƴrodo, kad istoriniai tekstai yra naratyvai ir pasižymi visomis pagrindinơmis fikciniams naratyvams bǌdingomis savybơmis. Literatǌrologǐ ir filosofǐ naratyvistǐ užfiksuoti istorinio ir grožinio naratyvo skirtumai teksto lygyje atrodo neesminiai, turint omenyje tai, jog galima rasti didesniǐ naratologiniǐ skirtumǐ tarp paþLǐ Ƴvairiausiǐ grožiniǐ kǌriniǐ. Taigi visiškai sutapatinti istoriją su literatǌra neƳmanoma, nes juk pasakojimas apie realiai vykusius ar vykstanþius Ƴvykius nơra tapatus išgalvotǐ, fikciniǐ, iš tikrǐMǐ niekada neegzistavusiǐ, Ƴvykiǐ pasakojimui.

1.4. PASAKOTOJAS. JO FUNKCIJOS

Pasakotojas yra viena svarbiausiǐ pasakojimo figǌUǐ ir struktǌriniǐ elementǐ tiek grožiniame, tiek istoriniame naratyve. Tai – centrinơ ašis, jo pozicija kǌrinyje ypaþ svarbi, nes tik ji padeda adresatui suprasti, kaip vertinti kuriamą realybĊ. Pasakojimo menas, arba naracija, prisiima daugybĊƳvairiausiǐ funkcijǐ – diagnozuoti visuomeninơs santvarkos blogƳ, sutelkti informaciją iš visǐ gyvenimo sriþLǐ, atgaivinti istorinĊ epochą. Ilgainiui pasakotojo sąvoka buvo apibrơžiama labai primityviai: pasakotojas yra tas, kuris pasakoja istoriją, ir klasifikuodavo pagal tai, kuriuo asmeniu buvo pasakojama (pirmuoju, antruoju ar treþiuoju). XX amžiaus viduryje, pasakojimui atsidǌrus Ƴvairiǐ literatǌros teorijǐ nagrinơjimo objektu, buvo imta analizuoti pasakotojo figǌUą. Kaip atskiras mokslas iškilusi naratologija ơPơ priešintis Ƴprastam pasakotojo figǌros skirstymui, nes „kalbơti apie pasakojimą pirmuoju, antruoju ir treþiuoju asmeniu yra pernelyg abstraktu“ (Vaitiekǌnas, 2004, 4 p.). Viena vertus S. Daukanto veikaluose, pasakotojo figǌra yra nevienalytơ, daugiasluoksnơ ir nepasiduoda apibrơžimǐ rơmams. Kita vertus, ji taip stipriai Ƴsikonstravusi Ƴ istoriniǐ veikalǐ IŽ ir 22

%ǌdas pasakojimą, kad neretai apgaulingai atrodo, jog ją atpažinti visai nesunku, o apibrơžti pakanka klasikinio klausimo – kuriuo asmeniu pasakojama? Taþiau bǌtent šis klausimas ir kelia didžiausią intrigą bei pavojus „paslysti“, mat pirminis atsakymas, analizuojant S. Daukanto veikalus, yra labai paprastas – dažniausiai pasakojama treþiuoju asmeniu. Taþiau Ƴsiskaiþius Ƴ kiekvieną tekstą susiduriama su dar vienu klausimu – kas yra tas pasakotojas S. Daukanto darbuose? Ar jis yra vientisas, vienas ir tas pats visą laiką, jei taip, tai kaip jis vienu metu geba ir dalyvauti pasakojamoje istorijoje, ir ją stebơti iš nedalyvaujanþiojo pozicijos? Taþiau naratorius atlieka ne vien pasakotojo funkciją (tai pagrindinơ, privaloma naratoriaus funkcija), bet tuo pat metu ir kitokias. Pirmoji, svarbiausioji, funkcija vadinama naratyvine. Kitos keturios naratoriaus funkcijos laikomos jau ekstranaratyvinơmis. Taigi iš viso naratoriui priskiriamos penkios funkcijos: 1. Naratyvinơ, nes pasakotojas pateikia tam tikrą pasakojimą. 2. Valdymo, nes pasakotojas paaiškina savo pasakojimo tvarką, sandarą. 3. Komunikacinơ, nes pasakotojas kreipiasi Ƴ pasakojimo adresatą, siekdamas jam padaryti poveikƳ,užtikrinti ryšƳ (siekiama išsiaiškinti, ar girdima, suprantama). 4. Liudijimo, nes pasakotojas paliudija istorijos tikrumą, autentiškumą, nurodant jos šaltinius,atskleidžiant savo emocinƳ ar kitokƳ santykƳ su istorija. 5. Ideologinơ, nes pasakotojas pateikia istorijos personažǐ vertinimą, moralą, paaiškina personažoelgesƳ36. Naratoriui, kad ir kokią jis funkciją atliktǐ,bǌtinai reikia klausytojo, kuriam galơWǐ papasakoti savąMƳ pasakojimą. Taþiau naracijos procesas nơra vienakryptơ (pasakotojas ĺ pasakojimas ĺ klausytojas) komunikacijos forma, nes pasakojamas kǌrinys neišvengiamai kinta kiekvienopasakojimo metu. Šią kaitą sąlygoja jo paties paveiktǐ klausytojǐ sukonkretinimas. Pasakojimas yra atviras procesas, provokuojantis pasakotojo–pasakojimo–klausytojo Vąveiką ir nulemiantis tokia forma pateikiamo meninio objekto atvirumą.

36Galima ir kitokia pasakotojo figǌros skirstymo galimybơ pagal naratologo Gérardo Gennette’o naratologijos teorijoje pateikiamą pasakotojo sampratą, kurią sudaro du pagrindiniai aspektai, pagal kuriuos skiriami keturi pagrindiniai naratoriǐ tipai. Tai pasakotojo santykis su pasakojimo lygmeniu (ekstradiegetinis – už konkreþios fikcijos ribǐ; intradiegetinis – esantis fikcijos ribose) ir pasakotojo dalyvavimas papasakotoje istorijoje (heterodiegetinis – pasakotojas nedalyvauja papasakotoje istorijoje; homodiegetinis – dalyvauja istorijoje; autodiegetinis – pasakotojas yra pagrindinis papasakotos istorijos dalyvis) (ýerškutơ J. 2008. Riþardo Gavelio Ʋsibrovơliai: pasakotojo (de)konstrukcijos. Colloquia 27, 45–58 p.,Vilnius.).

II. SIMONO DAUKANTO VEIKALǏ ISTORIJA ŽEMAITIŠKA BEI %ǋDAS SENOVƠS LIETUVIǏ, KALNƠ1Ǐ IR ŽEMAIý,Ǐ GENEZƠ

S. Daukanto %ǌdas – tai vienintelơ istorinơ knyga, kuri buvo išleista dar istorikui gyvam esant. Veikalas IŽ buvo per daug platus, kad galơWǐ bǌti publikuojamas, todơl istoriografas parašơ mažesnơs apimties darbą, galơtume netgi pasakyti, jog %ǌdas yra savotiška IŽ epitomơ. Veikalo IŽ apimtis buvo tas trukdis, dơl kurio knyga nebuvo išspausdinta, nes S. Daukanto knygǐ kelias Ƴ spaustuves ir Ƴ plaþiuosius skaitytojǐ sluoksnius buvo sunkus ir varginantis. Sunkiausia buvo su istorijos veikalais, kuriems išleisti reikơjo ne tik nemažai lơãǐ, bet ir brandžios skaitytojǐ auditorijos, nors, kaip pastebi S. Pivoras „Daukantas konceptualiai, o ir faktiškai pranašesnis už visus XIX amžiuje Lietuvos istoriją gvildenusius žmones“ (Pivoras, 1993, 89 p.). Paprasþiau buvo su populiariomis, t. y. švietơjiškomis, ǌkiškǐ patarimǐ, didaktinơmis knygelơmis. LeidơMǐ dơmesƳ galơjo pritraukti didesnis skaitytojǐ ratas, pigesnơ leidyba, lengvesnis platinimas – tokio pobǌdžio knygelơs buvo pelningos. Reikơjo tik rasti mecenatǐ, kurie finansuotǐ knygǐ leidimą. XIX amžiuje rašyti lietuviǐ kalba buvo stoiškas darbas, nes lietuviškǐ pasaulietiniǐ knygǐ paklausa buvo nedidelơ ir autorius negalơjo tikơtis užsidirbti pragyvenimui iš honorarǐ. Tik globojant pasaulietiniam arba bažnytiniam mecenatui, atsirasdavo galimybơ ką nors rašyti ir tyrinơti, ypaþ lietuviǐ kalbą arba Lietuvos istoriją. Grafǐ Jurgio ir Kazimiero Pliateriǐ globojamas veikalus rašơ S. Staneviþius. Rietaviškis Irơnijus Oginskis rơPơ keletą lietuviǐ kultǌros veikơMǐ (jo Ƴkurtoje mokykloje dirbo lietuviškǐ kalendoriǐ leidơjas Laurynas Ivinskis). Kitas kelias pasaulieþiui inteligentui buvo valstybinơ tarnyba ir tik laisvu nuo darbo metu galimybơ imtis literato ar istoriko plunksnos. Jam buvo itin brangǌs Lietuvos istorijos veikalai, kuriuos daug kartǐ tobulino ir taisơ. Kad galơWǐ prieiti prie Lietuvos metrašþLǐ, jis pirmiausia susirado darbą Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, bet þia jam ne kažin ką pavyko nuveikti. 9ơliau Ƴsidarbino Peterburge, Valdanþiojo senato kanceliarijoje, kur ir pasiekơ savo tikslą – naktimis šaltose patalpose Ƴtemptais nervais, bet tvirta dvasia perrašinơjo Lietuvos istorijai reikšmingus dokumentus. Taigi S. Daukantas tyrinơjo ir rašơ laisvu nuo darbo metu, taþiau nesugebơjo pats finansuoti parašytǐ veikalǐ leidybos. „Motiejus Valanþius, Laurynas Vambutas, Feliksas Kontrimas, Ignas Vaišvila, Petras Smugleviþius bent iš dalies galơWǐ bǌti pavadinti S. Daukanto mecenatais, nors tuo pat metu jie buvo ir draugai“ (Aleksandraviþius, 1993, 107 p.). Bene daugiausiai S. Daukanto knygelơms spausdinti paaukojo Ksaveras Kanapackis. Labiausiai žinomos trys publikacijos paruoštos S. Daukanto ir išleistos K. Kanapackio lơšomis – tai Pasakos Fedro(studijuodamas išvertơ Fedro pasakơþias, jas ilgai taisinơMĊs išspausdino 1846 m.) ir Kornelijaus Nepoto Gyvatos didžiujǐ 24 karvaidǐ senovơs37(1846 m.). Tais paþiais metais buvo parengtas ir praơjo cenzǌros komitetą Rubinaiþio Peliǌ]ơs gyvenimas verstas iš vokieþLǐ kalbos. Pastarojo vertimo kalba gyva, dialogizuota, vaizduojamas pasaulis artimas realybei, tekste daug pamokymǐ, liaudiškos išminties nuotrupǐ. Tikơtina, kad dơl šiǐ teksto ypatumǐ veikalas bǌWǐ sulaukĊs skaitytojǐ dơmesio, taþiau dơl nežinomǐ priežasþLǐ vertimas liko tik rankraštyje. Kalbant apie literatǌrinius interesus, visǐ pirma dera akcentuoti,kad S. Daukantas, kaip ir daugelis pradedanþLǐ rašyti, pirmiausia ơPơsi vertimǐ. Vilniaus universiteto aplinkoje, profesoriaus Godfriedo Ernesto Groddecko bei filomatǐ ir filaretǐ idơMǐ veikiamas, vertơ pasakơþias, istorinio pobǌdžio knygeles iš lotynǐ kalbos, kad liaudis galơWǐ skaityti tai, kas pasiekiama tik lotynǐ kalba. S. Daukanto literatǌrinĊ veiklą galima suskirstyti Ƴ 5 pagrindinessritis: 1) istorija, 2) leksikogra¿ja, 3) antikinơ literatǌra, Ƴvairǌs vadovơliai,skaitiniai jaunimui, 4) tautosaka, 5) patarimai ǌkininkams. S. Daukantas, kaip bǌdinga XIX amžiui, yra renesansinơ asmenybơ, besidominti viskuo, kas teikia žiniǐ paþiam ir kitiems, jis nơra tik istorikas, tik literatas. Jis pirmiausia yra mokslininkas. %ǌtent istorijos tyrinơjimǐ, jos interpretacijos pažanga vertơ jƳ tą paþLą Lietuvos istoriją nuolat perrašyti.Tikơtina, kad S. Daukantas istorinius veikalus perrašinơjo ir dơl skaitytojǐ kritikos. Yra žinoma, kad jo veikalai plito nuorašais, o atsiliepimus matyt jis išgirsdavo žodžiu arba perskaitydavo laiškuose. Taip jis parašơ keturis didelơs apimties veikalus. Pirmasis istorijos variantas, parašytas 1822 m. buvo Darbai senǐMǐ lietuviǐ ir žemaiþLǐ38 (toliau – Darbai). Apie 1834 m. S. Daukantas parašo stambiausią darbą Istorija Žemaitiška. 1845 m. Peterburge išeina %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ. %ǌdo užuomazgǐ matyti jau Darbuose, o IŽ yra beveik visi, žinoma, siauriau išdơstyti, bǌsimojo %ǌdo skyriai. Ir apie 1850 m. S. Daukantas parašo brandžiausią, bet apimtimi mažesnƳ už Istoriją Žemaitišką, darbą – Pasakojimą apie veikalus lietuviǐ tautos senovơje (toliau – Pasakojimas). Toliau šiame skyriuje bus supažindinama su S. Daukanto veikalo Istorija Žemaitiška likimo istorija, bus aptariamos IŽ ir %ǌdo skirtybơs ir sąsajos bei supažindinama su veikalo %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ geneze.

37S. Daukantas vertơ senovơs romơQǐ autoriǐ veikalus. Slapyvardžiu M. Žeimys jis 1824 išvertơ, tiesa, iš lenkiškojo ýerskio leidinio 95 Fedro pasakơþias, kurias Pasakas Phaedraus antrašte, Motiejaus Szauklio slapyvardžiu 1846 išspausdino Petrapilyje. 1824 metais Karaliauþiuje buvo išspausdintas ir graikiškojo Fedro pavyzdžio Ezopo lietuviškasRơzos vertimas Aisopas arba Pasakos isz Grykonu kalbos pergulditos per D. L. J. Rhesa. 1846 Petrapilyje J. Devrinakio slapyvardžiu S. Daukantas išspausdino savo prieš 1838 lietuviškai verstąMą Kornelijaus Nepoto Giwatą didiuju karwaidu (25 biografijas). 38Šis veikalas išlikĊs tik nuorašais. Vieno nuorašo pavadinimas yra su forma Darai, o kito Darbai. R. Bonþkutơ mano, kad žodis Darbai yra ne S. Daukanto sukurtas (1993, 58 p.). Veikalas buvo išspausdintas tik 1929 m. Kaune, praơjus dešimþiai metǐ po to, kai šios knygos rankraštis buvo surastas Vepriǐ dvaro bibliotekoje. 25

2. 1.ISTORIJOS ŽEMAITIŠKOS LIKIMAS

Šešiasdešimt metǐ – tiek praơjo nuo S. Daukanto Istorijos Žemaitiškos rankrašþio iki spausdinto veikalo varianto1893 m. laikraštyje Vienybơ Lietuvninkǐ (jau po autoriaus mirties). IŽ S. Daukantas turơjo baigti apie 1834 m. Rygoje. Tai rodo IŽ panaudotǐ veikalǐ išleidimo datos – naujausia ir net 11 kartǐ minima Thomo Hiärno Estijos, Livonijos ir Latvijos istorija pasirodơ 1835 m. Vơliau spausdinti darbai, pavyzdžiui, Vygando Marburgieþio kronika, išơjusi 1842 m., minimi tik retkarþiais; „šios nuorodos atsiradusios tvarkant jau parašytą tekstą“ (Merkys, 1995, 5 p.). Veikalą Istorija Žemaitiška S. Daukantas parašơ gyvendamas Rygoje. S. Pivoro teigimu, „Istorija Žemaitiška taip pavadinta greiþiausiai todơl, kad Daukantas tautą apibrơžia daugiau kultǌriškai ir šiuo atveju žemaiþiai jam yra svarbiausia lietuviǐ tautos dalis“ (1993, 78 p.). Vơliau, apie 1887 metus, knygos leidơjai pakeitơ pavadinimą Ƴ Lietuvos istorija. „Leidơjai, E. Volteris ir kt., Amerikoje XIX amžiaus pabaigoje, keisdami pavadinimą Ƴ Lietuvos istoriją, buvo savaip teisǌs (Daukantas iš tikrǐMǐ rašơ Lietuvos istoriją), bet jau kitaip suprato XIX amžiaus pirmosios pusơs reiškinius, nebemanơ, kad ateityje žemaiþiai bus ne lietuviǐ tautos subetnosas, o pagrindas“

(Pivoras, 1993, 78 p.). ISTORYJE ƣEMAYTYSZKA – toks originalus rankrašþio pavadinimas, užrašytas ne paties S. Daukanto, galbǌt jo veikalo nurašinơtojo Juozapo Butaviþiaus. Kad pavadinimas senas, rodo jame pažymơtas dvibalsis ay (ne aj), kuris orientuoja Ƴ ketvirtąMƳ XIX a. dešimtmetƳ. Todơl labai tikơta, kad „S. Daukantas žinojo apie savo veikalo pavadinimą“ (Bonþkutơ ir kt.,1995,452 p.). PirmąMƳ S. Daukanto bandymą parašyti Lietuvos istoriją vainikavo veikalas Darbai senǐMǐ lietuviǐ ir žemaiþLǐ. Darbus redaguojant ir pildant gimơ IŽ. Abu veikalus skiria maždaug 14 metǐ. Per tą laiką iš Darbǐ išaugo žymiai platesnơ istorija. Chronologiniai rơmai gerokai išsiplơWơ, nes Darbai baigiami Vytauto laikais, o IŽ baigiama Žygimanto Augusto valdymo pabaiga. Rašytojas visą eilĊ IŽ pastraipǐ perrašơ iš Darbǐ beveik tais paþiais žodžiais. S. Daukantas citavo jam gerai pažƳstamus senuosius vokieþLǐ bei Livonijos istorijos autorius (T. Hiäern, Boris de Schloezer, Liudvik Albrecht Gebhard), su kuriais turơjo progos susipažinti tarnaudamas Rygoje. Naudotǐ šaltiniǐ jo istorijos plaþiajame tekste žymiai daugiau.IŽ S. Daukantas panaudojo apie 40 autoriǐ. Iš Mǐ þia gausiausiai remiamasi vơlyvosios vokieþLǐ švieþiamojo laikotarpio istoriografijos atstovo Augusto Liudviko Šlecerio veikalais, kuriuose keliamos tautǐ lygybơs ir buržuaziniǐ laisviǐ idơjas. ýia sutinkami ir vokieþLǐ istorikai Gotlibas Zigfridas Bajeris, normandiškos Rusios valstybơs susikǌrimo teorijos kǌUơjas, Liudvikas Albrechtas Gebhardis, parašĊs Livonijos, Estijos ir Kuršo istoriją. Visus istorikus, kuriuos mini S. Daukantas, išvardinti sunku, ypaþ gausu vokieþLǐ autoriǐ. Gyvendamas Rygoje, matyt, geriausias sąlygas turơjo prieiti prie literatǌros, parašytos šia kalba. Dažnai S. Daukantas rơPơsi iki šiol tebenaudojamais, svarbiais Lietuvos istorijos šaltiniais, kaip 26

Petro Dusburgieþio Prǌsijos kronika, Olyvos kronika, Vygandu Marburgieþiu, J. Dlugošo Lenkijos istorija, Luku Davidu, Motiejaus Miechovitos kronika, I. Danilaviþiaus išleistu (1827) Lietuvos metrašþiu, Pretorijaus Preussische Schaubuehne, Czackio O litewskich i polskich prawach(1801), t. y. 1529 metǐ Lietuvos Statutu. Istorikas žinojo bene visus Antikos autoriǐ, bǌtent Tacito, Ptolomơjaus, Herodoto, Plinijaus vyresniojo, Pomponijaus Melos, veikalus, kuriuose minimos baltǐ gentys, lietuviǐ protơviai. DidelĊ Ƴtaką turơjo tokiǐ istorikǐ darbai, kaip Nikolajaus Karamzino Rusijos valstybơs istorija, A. Vijǌko-Kojalaviþiaus Lietuvos istorija, Teodoro Narbuto Lietuvos tautos istorija. S. Daukantas jais rơPơsi ir tokiu bǌdu formavo savo paties istoriografines pažiǌras. Jo istoriniuose darbuose susilydo Ƴvairǌs istoriniai šaltiniai, archyvinơ medžiaga bei paties autoriaus išmonơ. IŽ rašymo metodas liko panašus Ƴ Darbus. Lietuviǐ tauta, jos kalba, paproþiai, geografinơ aplinka, pirmosios antikiniǐ ir kaimyniniǐ tautǐ žinios apie kraštą – visomis šiomis temomis rašyta pagal teminƳ dơstymą. Toliau pasakojama pereinant prie griežto chronologinio pasakojimo – nuo datos prie datos, kaip Ƴprasta pasakoti kronikose arba metrašþiuose. IŽdalis, nagrinơjanti politinĊ Lietuvos praeitƳ tik ligi Liublino unijos, savo apimtimi lietuviǐ istoriografijoje yra nepralenkta ligi šiol. Šiuo požiǌriu šis kǌrinys yra tikras savo epochos Nǌdikis, nes švieþiamojo ir romantizmo laikotarpio istorikai rašơ labai didelơs apimties, daugelio tomǐ veikalus. Pasak Z. Ivinskio, „Skamba gyvu paradoksu, taþiau yra faktas, jog ikišiol Daukanto istorijos dvitomis, originale sudarĊs 1100 psl. folio, yra vis dar pati plaþiausia spausdinta Lietuvos istorija lietuviǐ kalba iki 1569 m. Liublino unijos resp. Žigimanto Augusto mirties (1572), nebent iš dalies galơWǐ bǌti lyginama J. Šliǌpo trijǐ tomǐ „Lietuviǐ tauta senovơje ir šiandien“ (1964, 5 p.). %ǌtent dơl istorinio veikalo Istorijos Žemaitiškos apimties jis negalơjo bǌti išspausdintas, o S. Daukantui taip norơjosi pamatyti, kaip jo darbas pasiekia skaitytojus. S. Daukantui gyvam esant neatsirado mecenato, galinþio paremti tokio stambaus darbo leidybą, todơl iki pat istoriko amžiaus pabaigos apie veikalą buvo žinoma, bet nebuvo galimybơs jƳ perskaityti. Buvo sugalvota alternatyva – trumpinti knygą, prapleþiant kai kurias jos dalis, kurios buvo mažiau išplơtotos, ir taip parašyti IŽ epitomĊ – %ǌGą, nes norint išleisti mažesnơs apimties knygą buvo galima lengviau surasti lơãǐ. IŽ reikšmĊ XIX amžiaus kontekste rodo tai, kad ano meto šviesuomenơ suprato ir Ƴvertino tokƳ darbą, nes kol nebuvo rasta lơãǐ jo publikavimui, rankraštis plito nuorašu. Svarbu paminơti, kad buvo surastas ir pasamdytas žmogus perrašyti gana sudơtingą ir stambǐ veikalą. Rankraštis buvo perrašytas Kretingos vienuolyno aplinkoje, tarpininkaujant Ambraziejui Jurgiui Pabrơžai. Nurašinơtojas Juozas Butaviþius keitơ S. Daukanto rašybą pagal A. J. Pabrơžos susikurtąMą, o kai kur redaguotas ir pats tekstas. Visa tai nurodo dar vieną priežastƳ, kodơl istoriko veikalai ilgai likdavo rankrašþiuose: jo originalus požiǌris Ƴ istoriją, teksto kalba bei rašyba tuo metu buvo perdơm originali.

Po istoriko mirties 1864 metais IŽ rankraštis atsidǌUơ giminaiþio Leono Kauneckio rankose, vơliau buvo atiduotas E. Volteriui, šešerius metus veikalas buvo publikuojamas laikraštyje Vienybơ lietuvninkǐ. Tik po to išleista veikalo knyga. Pirmasis veikalo tomas išspausdintas per dvejus metus, nes rankraštƳ iš Europos E. Volteris atsiuntơ per tris kartus. Antrojo tomo leidyba truko ketverius metus, nes strigo veikalo perrašymas. Galutinis IŽ variantas išspausdintas tik 1897 m. Kai veikalas buvo grąžintas Kauneckiams, šie padovanojo rankraštƳ (1911 m.) Lietuvos mokslo draugijai. Naujasis IŽ leidimas 1995 m. parengtas remiantis originaliu rankrašþiu ir pritaikytas šiuolaikiniam skaitytojui. Šiandien Istorijos Žemaitiškos rankraštis saugomas Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos instituto rankraštyne. „Rankraštis didelio formato in folio, Ƴrištas odos viršeliais dar S. Daukanto laikais, turintis 551 autoriaus ranka sunumeruotą lapą (tad 1102 puslapius), jo gale pridơtas 3 puslapiǐ 6Ĥraszas – turinys“ (Bonþkutơ ir kt., 1995, 453 p.). Pasak V. Merkio, „perrašytas rankraštis (1004 p.) per Motiejǐ ValanþLǐ ir Antaną Baranauską pateko Ƴ Seinǐ kunigǐ seminarijos biblioteką. Per I pasaulinƳ karą jis atsidǌUơ Peterburgo katalikǐ dvasinơje akademijoje, paskui TSRS Mokslǐ Akademijos Leningrado skyriaus bibliotekos rankraštyne, kuriame 1983 metais veikalą aptiko menotyrininkas Leonidas Žileviþius“ (1991, 99 p.). Veikalo nuorašas, L. Žileviþiaus rastas 1983 m. Leningrade, buvo kaip tik Juozo Butaviþiaus perrašyta IŽ. Toliau darbe kalbơsiu, kuo veikalas %ǌdas yra panašus Ƴ IŽ bei kaip pasireiškia %ǌdosavarankiškumas, jo skirtybơ nuo pirmtako.

2. 2. S. DAUKANTO VEIKALǏ IŽ IR %ǋDAS SKIRTYBƠS IR SĄSAJOS

Nuo veikalo Istorija Žemaitiška parašymo buvo praơMĊ 10 metǐ, kai istorikas, veikiamas Ƴvairiǐ sroviǐ, tiek literatǌriniǐ, tiek kultǌriniǐ (tuo metu gyveno Peterburge) imasi rašyti IŽ epitomĊ %ǌGą. Pastarasis ir teksto turiniu, ir kalbos vartojimo kaita yra brandesnis kǌrinys už Istoriją Žemaitišką. Jau nuo pat pirmojo susipažinimo su S. Daukanto veikalais net ir nepatyrĊs skaitytojas gali suvokti, kad %ǌdasyra IŽ trumpinys, tai sufleruoja abiejǐ knygǐ turinys. Istoriografas, sutrumpinĊs, o kartu ir išplơWĊs keletą IŽ skyriǐ, parašơ %ǌGą.Bǌdas – ne politinơs, o kultǌros istorijos knyga. Sintetiniam vaizdui sukurti istoriografas ơPơ medžiagos ne tik iš rašytiniǐ šaltiniǐ, bet ir iš lietuviǐ valstieþLǐ paproþLǐ bei tautosakos, retrospektyviai iš šios medžiagos sprĊsdamas apie tolimą praeitƳ. Palyginus IŽ ir %ǌdo tekstus, matyti, kad pastarasis gimơ pildant iš IŽ paimtus skyrius: „Bǌdas ir apsiơjimai lietuviǐ ir žemaiþLǐ senovơj“, „Vyresnybơ ir ǌNơs rơda“, „Tikyba lietuviǐ ir žemaiþLǐ“, „Laidojimas lavonǐ, arba nabaštikǐ“, „Jǐ stypos, arba gơrynơs“, „Kalba“, „Prekyba“, „Aprašas kraštǐ lietuviǐ tautos“. %ǌGąsudaro tokios dalys: „Bǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir 28

žemaiþLǐ“, „Tikyba senovơs lietuviǐ“, „Rơda senovơs lietuviǐ“, „Karyba senovơs lietuviǐ“, „Prekyba senovơs lietuviǐ“, „Lietuviǐ pinigai senovơje“, kurios dar išskirtos Ƴ pogrupius. Veikalo %ǌdas skyriai išsiplơWơ, nes remiamasi ne tik tais paþiais šaltiniais kaip IŽ, bet nevengiama nurodyti, kad cituojami ir nauji veikalai. ýia daugiausia remtasi Teodoro Lepnerio veikalu PrǌVǐ lietuvis bei gimtojo krašto praeitimi ir ano meto realybe. %ǌdeS. Daukantas naudojosi dar ir Henriko Latvio kronika, Lietuvos ir Lenkijos Ƴstatymǐ rinkiniu Volumina legum, Mykolo Lietuvio Apie totoriǐ, lietuviǐ ir maskvơQǐ paproþius, Jono Lasickio Apie žemaiþLǐ, kitǐ sarmatǐ bei netikrǐ krikšþioniǐ dievus, Aleksandro Gvanjinio (Gvagninio) kronika ir daugelio kitǐ autoriǐ raštais. Bet pagrindinis ir patikimiausias duomenǐ šaltinis – iš vaikystơs prisimenami kaimo žmoniǐ paproþiai, elgesio normos, tradicijos, gimtoji kalba, ta kalba funkcionuojanti tautosaka. Apskritai,S. Daukantas literatǌros ir šaltiniǐ pažinimu bei panaudojimu neatsiliko nuo daugumos kitǐ Rytǐ Europos istorikǐ. Rašydamas %ǌGą, jis, kaip buvo minơta, rơPơsi kaimo kultǌros faktais. Naudodamasis retrospektyviniu metodu, S. Daukantas per šią medžiagą pasiekơ tolimos senovơs laikus. Vietomis jis savo kuriamus vaizdus, analogijas kiek galơdamas parơPơ rašytiniais šaltiniais. Plaþiai suprasdamas lietuvio sąvoką, laikydamas, kad lietuviǐ kultǌrinis lygis buvo ne žemesnis kaip kaimyniniǐ tautǐ, jis plaþiai, o kartu ir visiškai sơkmingai, naudojosi šaltiniais, kurie apie lietuviǐ tautos istorijąkalba netiesiogiai. Tiesa, kurdamas savo koncepciją, kaip ir daugelis jo amžininkǐ istorikǐ, šaltinius ir literatǌUą vertino gana nekritiškai: tinkamais rơPơsi, o nepageidautinus atmesdavo. Iš citatǐ vartojimo, išnašǐ po jomis galime teigti, kad %ǌdas yra brandesnơ S. Daukanto knyga, nes IŽ istoriografas kai kur ištisai atkartoja A. VijǌNą-KojalaviþLǐ, bet nei išnašose, nei paþiame tekste nơra nuorodǐ. O %ǌdeistorikas su cituojamu tekstu elgiasi atsargiau, visur dedamos kabutơs, o išnašose pateikiama bibliografija. Matyti, jog%ǌdas buvo rašomas tam, kad bǌWǐ išspausdintas, nes S. Daukantas suvokơ, kad nesulauks veikalo IŽ išspausdinimo (per plati apimtis, reikalaujanti didelio finansavimo, kurio S. Daukantas neturơjo). Todơl veikale %ǌdas istorikas vengia ištisinio citavimo, nes knyga buvo skirta aukštąMƳ išsilavinimą turintiems žmonơms, todơl S. Daukantas nesunkiai galơjo bǌti sukritikuotas, kad remiasi kitais autoriais, o išnašǐ niekur nenurodo. Visiškai nebeliko to romantinio maksimalizmo, kokƳ turơjo S. Daukantas rašydamas IŽ. %ǌdas rašomas brandžios asmenybơs. Perskaiþius abu veikalus galima nesunkiai pastebơti, jog S. Daukantas kartoja tas paþias mintis, tuos paþius sakinius, prieš akis iškyla tie patys aprašomi vaizdai. IŽ yra toks aprašymas:

Moterys dơYơjo ilgesnes sermơgas už vyrǐ kobotus, o makaulĊ baltais nuometais rutuldavo taip grakšþiai ir puikiai, jog nuo to iki šiai dienai vyrai godindami motriškąsias baltomis galvomis vadina. Mergaitơs po plaukǐ trǌsinơjo, ant mandagiǐ kasǐ rǌWǐ vainiką antsegusios. Abiejǐ išeiginiu drabužiu buvo balti marškiniai. Visi kaklus atdarus laikơ, o antƳ segele užsegtą. Motriškosios, gražindamos dar 29

savo lytƳ, sijonus dơYơjo ir baltomis vilnonơmis klastơs, kurias didesnơmis dar segelơmis nekaip antƳ ant dešinơskrǌties susegta laikơ. Austơs taip pat vyženomis ir naginơmis it vyrai, bet staibius vystơ auklơmis (IŽ1, 1995, 79p.).

%ǌdepakartojamas visiškai toks pats vaizdas, tik vietomis kur ne kur, tarsi bijant pakartoti savo mintis, Ƴterpiama kitǐ žodžiǐ. Nebuvo siekiama pažodžiui atkartoti pirmtaką, nes S. Daukantas laisvai elgơsi su savo tekstu, jƳ pildơ, koregavo, taisơ be suvaržymǐ:

MotriškǐMǐ maž ką buvo Ƴvairesnis drabužis: meragitơs ir nuotakos savo kasas Ƴ bizas pynơ ir jas kaip tinkamos ant galvǐ raizgơ, kurios tankiai su Ƴpintais kaspinais palaidos užpakaly svyravo Žmonos ir našlơs baltais nuometais mandagiai savo galvas rutulo, nuo ko baltomis galvomis vadinos, milines sermơgas maž ką ilgesnes už vyrǐ dơYơjo, juodi ar margi sijonai visas puošơ, nes idant, šlapjurgiui esant, nuo šalþio ir drơgmơs pastơUĊ sijonai blauzdǐ neplaktǐ, vyturo sau staibius vilnonomis, taip pat juodomis, auklơmis nuo kulkšniǐ lig pat keliǐ (1988, 450 p.).

Esama vietǐ, kur atpasakojant tą patƳ tekstą iš IŽ, yra ir apsirikimǐ, supainiojamos datos ar netiksliai atkartojami skaiþiai:

Tie kunigai susirinkĊ pakơOơ tarp savĊs vieną turintƳ 60 ar 70 metǐ senelƳ kunigaikšþiu, kursai ǌNĊ ir visą tautą valdơ, vadindamos viešpaþiu, arba kunigaikšþiu. Jis pats buvo visǐ vyriausiu teisdariu ir pirmuoju tarpinyku tarp visos tautos ir jos dievǐ. Jo goda, lytis bei meilingas veidas, balti ir ilgi rǌbai, patsai nebylumas reiškơ alvienam šventu vyru esantƳ, kaipogi šiandien dar sakoma yra, guodžiantis didžiam jomylistai ar kokiam viešpaþiui: „Prie jǌVǐ baltos galvos atơjau“ (1995, 94 p.).

O %ǌde:

7ą taip didžiai godingą vyresnybĊ visǐ dorasis ir išmintingasis vyras visǐ didžiojoj karšaty, beje, 70 ar 80 metǐ turƳs, tegalơjo pasiekti, kurƳ nuo taip oraus amžiaus vadino balta galva, kaipogi šiandien lietuvis ar kalnơnas, guosdamos viešpaþiui, karaliui, kunigaikšþiui ar jomylistai visagalinþiam, sako: „Viešpatie, prie tavo baltos galvos atơjom paguodos klǌksoti“ (1988, 110 p.).

Galime teigti, kad S. Daukantui nebuvo svarbus pats faktas (skaiþiai, datos, amžius) kaip objektas, nes istoriko veikaluose jis yra aukojamas dơl skaitytojo emocinơs paveikos. Nors %ǌdas buvo veikalo IŽ sutrumpinimas, bet, galime teigti, kad ši knyga yra ir savarankiška. VeikaleIŽ labiau orientuojamasi Ƴ faktǐ išdơstymą, stengiamasi pasakoti moksliniu stiliumi, oS. Daukanto %ǌde esama labai daug vietǐ, kur istoriografas Ƴpina tautosakos elementǐ.Pasak S. Žuko, „mes pastebime tik mǌVǐ nuostabią tikrovĊ, tik savus reikalus, tik savo istoriją ir tik savo gyvenimą. Bet plokštuminis pasaulio vaizdavimas literatǌroje, mano nuomone, nyksta, bǌtina Ƴ vaizdavimo objektą žvelgti dar ir iš šalies, praeities perspektyvoje. Visa tai 30 koncentruoja meninƳ vaizdą, suteikia jam jơgos, kurios pagrindas – tautosaka“ (1983, 119 p.)39. Visas vaizdingąsias priemones, kurias S. Daukantas vartojo rašydamas %ǌGą, randame lietuviǐ liaudies dainose. Seniausias dainǐ meninis Ƴvaizdis yra paralelizmas. Istorikas paralelizmąvartoja norơdamas sugretinti gamtą ir žmogǐ bei parodyti jǐ tarpusavio ryšƳ: „verkianþius vơjai tildơ“, „saulơs spinduliai auklơjo“, „lytus ar kruša skalbơ“. Iš liaudies dainǐ S. Daukantas perơPơ ir mažybiniǐ žodžiǐ (deminutyvǐ) vartojimą: „pušelơ“, „putrelơ“, „šaknelơ“, „stotkelis“, „taurelơ“, kuriǐ prasmơ beveik visada maloninơ. Istorikas %ǌde stengiasi kiekvieną pastraipą baigti tautosakos motyvu:

Ir taip išmintingi kalnơnai ir žemaiþiai tokiu pasirơdymu pagalbą ir atsargą viens antram Ƴsteigơ, nesgi, taip gyvenant, nebuvo tarp jǐ nei Ƴžodžiui, nei Ƴtarþiai, neigi skaugei vietos. Pakajus tarp jǐ buvo jiems visǐ pirmąja lieta; kaipogi šiandien dar klausiamas žemaitis, dơl ko nesikiša Ƴ svetimus barnius ar vaidus, atsako: „Ne mano kiaulơs, ne mano pupos“ arba: „Kas man lig to, noris sau tesibuþiuoja“ (1988, 26–27 p.).

Arba:

Nuo to kožnas skaitytojas, regơdamas tiek trobesiǐ vieno gyventojo, gali sprĊsti apie bǌGą ir išmintƳ senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ, irgi minơti, kas per gyvenimai tenai yra buvĊ; todơl nơra ko stebơtis, jei anie dainose savo namus visados dvarais vadina (1988, 36 p.).

S. Daukantas, taip baigdamas pastraipas, savotiškai stilizavo tautosaką. Stilizaciją šiame veikale neatsitiktinai suvokiame kaip meninĊ priemonĊ, nes tai istorikui yra meninio vaizdo kǌrimo Eǌdas. %ǌde stilizacija priešpastatoma autoriniam tekstui, nes istorikas Ƴpindamas tautosakos elementǐ plơtoja savo mintƳ, o tai, galima sakyti, kuria originalumo efektą. Naujumu galime pavadinti patƳ atsigrĊžimąƳ tautosaką, Ƴ praeitƳ. S. Daukantui liaudies gyvenimas yra gyvas šaltinis, iš kurio galima semtis dvasinơs bei moralinơs stiprybơs, žadinant tautos sąmoningumą ir kovojant už jos egzistenciją. Autorius %ǌde pavaizdavo lietuviǐ tautos charakterƳ, apibǌdino senovơs lietuviǐ materialinƳ ir dvasinƳ gyvenimą, visuomeninĊ santvarką. Toks tautosakos vartojimas %ǌGąartina prie grožinio teksto. %ǌde aprašydamas girias S. Daukantas vaizduoja praeitƳ ne tokią, kokia ji yra, o pagražintą, idealizuotą, matomą per istoriko subjektyvią jausmǐ ir išgyvenimǐ prizmĊ. Kalnơnas ir žemaitis harmoniją jauþia tik gamtoje. Istoriografo aprašytos girios yra tarsi išorinis objektas (þia turima galvoje, kad gamta nơra lietuvio vidujybơs išraiška), kurƳ žmogus turi matyti, turi fiziškai justi juslơmis ir be kurio jis nežino, Ƴ ką atremti tapatumo ieškanþLą sielą. Giria yra fizinơ terpơ, kuri turi

39 Žukas S. 1983. Tautosaka dabartinơje lietuviǐ poezijoje. Vilnius: Vaga. 31 supti lietuvƳ, kad jis jaustǐsi saugus ir laimingas. „Romantikai pripažƳsta, kad senǐ senovơje žmogus gyveno „aukso amžiuje“ – visiško pirminio susiliejimo su gamta bǌsenoje“ (ýioþytơ, 2007, 1 p.)40. S. Daukanto modernumo aspektas – religijos ir istorijos suliejimas su gamtiniais reiškiniais – suteikơ stiprǐ pagrindą patikơti tautos praeities tobulumu. Girios aprašymai S. Daukanto %ǌde Ƴkomponuojami Ƴ bendrą istoriniǐ Ƴvykiǐ dơstymą. Jie tampa tarpine grandimi, jungianþia faktinĊ medžiagą su tiesiogiai išsakomomis pasakotojo reakcijomis, apgailestavimais. „Šia prasme miško išaukštinimas atrodo visai natǌralus, logiškas, nes meninis vaizdas yra simboliškas, ir pagrƳstas istorijos faktais – Lietuva iš tiesǐ buvo apaugusi giriomis“ (Žukas, 1988, 148–149 p.). Miškǐ aprašymas istoriografiniame tekste – tai „tautos laisvơs ir galybơs analogija, reiškiama niekam nepavaldžios, nuo pasaulio ƳNǌrimo „nekušintos“ gamtos vaizdais. Tai – pasakojimo emocinis centras: þia žodis Ƴgyja poetinio polơkio ir ekspresijos, bylodamas apie didingus ir svarbius dalykus, kurie ne tiek Ƴvardijami, kiek nujauþiami“ (Kubilius, 1993, 41 p.).Šioje kǌrinio dalyje, kur vaizduojamos girios „vienu lieknu it jǌra niǌksojo“, o „žmogus tenai žingsnio žengti negalơjo, bet ropoti turơjo per gulinþias drǌktas drǌktesnes sankirtas <...>“ (%ǌdas, 1988, 22–23 p.), labiau pastebime S. Daukanto norą kurti jauþiant Ƴkvơpimo bǌseną, improvizaciją, o ne racionalǐ kǌrybos procesą. IŽ teksto kalba yra moksliškesnơ, o veikale %ǌdas S. Daukantas nebijojo eksperimentuoti su žodžiu ir suteikti jam naują reikšmĊ, pavyzdžiui: „Tarp prancǌ]ǐ buvo garsus eržilas Buciko“ (%ǌdas, 1988, 98 p.). Taip S. Daukantas nutolsta nuo tradicinơs žodžio reikšmơs ir sukuria savitą, galơtume sakyti, daukantišką žodžiǐ vartojimą, nes juk eržilu vadinamas veislinis arklys, o ne jaunas vyras. Toks žodžiǐ vartojimas Ƴneša tam tikros painiavos, tekstą daro sunkiau suvokiamą. ReikơWǐ nepamiršti, jog XIX amžiuje rašto sistemoje buvo laikomasi griežtǐ principǐ ir taisykliǐ, nes žodis buvo vartojamas tik nurodyta jo reikšme. „Jo kalba yra ne tiek ekspresyvus organizmas, kiek priemonơ mintims reikšti. Ji yra tarpininkơ tarp skaitytojo ir ano lietuviǐ praeities pasaulio, kurƳ autorius aprašinơja“ (Vengris, 1936, 448 p.). S. Daukanto svarbiausias tikslas, kuris išryškơja jo pirmajame veikale Darbai, yra skelbti tautiškumo idơjas ir priartinti lietuviǐ kalbą prie mokslo kalbos bei Ƴrodyti, kad ji yra tinkama raštams: „<...> kiekvienas norƳs gali rašyti lietuviškai, jei turi spơko, lygia dalia kaip ir kita išdailinta jau kalba” (1976, 40 p.). Kaip ir pirmajame istoriniame veikale, taip ir IŽ bei %ǌde,istorikas siekơ ne tik vaizduoti istorinius Ƴvykius, bet ir per kalbą budinti tautinĊ savimonĊ, vienyti tautą. .ǌrinyje norima parodyti laisvos, nežinanþios išnaudojimo visuomenơs egzistavimą Lietuvos praeityje. Senovơs lietuviǐ gyvenimas pavaizduotas kaip didžiausias kontrastas baudžiavinei santvarkai ir carizmo despotijai. S.Daukantas pasisako prieš bet kokƳ pavergimą, laisvĊ laiko Ƴgimta žmogaus teise. Senovơs lietuvƳ S.Daukantas pavaizdavo kaip atkaklǐ savo socialinơs ir

40ýioþytơ D. 2007. Romantizmas ir krikšþioniškoji vakarǐ kultǌros tradicija. Literatǌra 47(1). 1–12 p., Vilnius. 32 politinơs laisvơs gynơMą. Ši paralelơ yra vienas vertingiausiǐ S. Daukanto pasaulơžiǌros momentǐ, kuris bǌdingas romantinei literatǌrai. Rašytojas romantikas orientuojasi Ƴ idealǐ žmogǐ, todơl tiek IŽ, tiek %ǌde detaliau aprašo kunigaikštƳ Vytautą, kuris yra aukštinamas (apie kitus kunigaikšþius tik trumpai užsimenama). Dažnai romantikai savo kǌriniuose iškelia stoišką ir pasiaukojantƳ žmogǐ, ieškantƳ teisingumo, maištaujantƳ prieš jo orumą žeminanþias jơgas ir gyvenantƳ pagal sąžinơs ir širdies balsą. TokƳ %ǌde matome kunigaikštƳ Vytautą. Reikia paminơti, kad autorius neskyrơ aukštaiþLǐ, žemaiþLǐ ir kitǐ baltǐ giminiǐ nei praeityje, nei dabartyje, pabrơždamas jǐ priklausomybĊ vienai tautai. Jeigu bandytume nubrơžti S. Daukanto, ieškanþio idealo, jausmo kryptƳ, tai pamatytume, kad idealumą istoriografui žadina tik tapatumas gimtajai žemei – tiek kultǌriškai, tiek etniškai. Tik tơvynơje, gimtojoje žemơje, kalnơnas bei žemaitis jauþia egzistencinƳ saugumą, bǌties harmoniją: „<...>keliavus, kariavus ar sunkǐ darbą po žiauriu oru nubengus, visǐ didžiausiu buvo džiaugsmu prie šventos ugnies pasišildyti ir tuo save ant didesniǐ vargǐ pastiprinti“ (%ǌdas, 1988, 41 p.).Kalnơno ar žemaiþio egzistencinơs harmonijos erdvơ gali bǌti tik tơvynơje, nes bǌtent ji S. Daukanto vaizduojama kaip idealas, nes savo žemơje, savo gimtinơje visada lietuviui bus gera. S. Daukanto istoriniai pasakojimai yra beletrizuoti, todơl glaudžiai susijĊ su grožine literatǌra. Rašytojo istorijos veikalai ir ypaþ %ǌdas turơjo didelƳ poveikƳ XIX amžiaus lietuviǐ poezijai, padơjo formuotis romantinei lietuviǐ prozai. S. Daukanto IŽir %ǌdasbuvo pirmosios XIX amžiaus lietuviǐ kultǌros istorijos knygos.

2. 3.%ǋDO SENOVƠS LIETUVIǏ, KALNƠ1Ǐ IR ŽEMAIý,Ǐ LEIDIMO ISTORIJA

Šiame poskyryje, remiantis ankstesniǐ tyrơMǐ darbais, bus mơginama atkurti S. Daukanto istorinio veikalo %ǌdas kelią pas skaitytoją. S. Daukanto %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ41, kaip jau buvo minơta, yra vienintelis iš keturiǐ jo istoriografiniǐ veikalǐ, kurƳ išleido pats istorikas. S. Daukantas jautơ didelĊ atsakomybĊ, kaip pasakytǐ Marshal McLuhan, „saugoti ir perduoti informaciją“ (2003, 159 p.)42. Todơl aiškiai suvokdamas, kad jo pats didžiausias veikalas nepamatys dienos šviesos, S. Daukantas stengiasi bent jau mažesnơs apimties darbą paversti ne žodžiu, tiksliau nuorašu, o kǌnu – spausdinta knyga.

41 1853 m. K. Nezabitauskis-Zabitis nepatikơjo, kad S. Daukanto Bǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ bei M. Valanþiaus ŽemaiþLǐ vyskupystơ buvo parašyti lietuviškai, nes sumanĊs šiuos veikalus išleisti lenkiškai, jis prašơ rankrašþLǐ, kurie, jo Ƴsitikinimu, turơMĊ bǌti parašyti lenkǐ kalba (Daujotytơ V. 1990. Tautos žodžio lemtys XIX amžius. Vilnius: Vaga. 61 p.). 42 McLuhan M. 2003. Kaip suprasti medijas. Žmogaus tĊsiniai. Iš anglǐ kalbos vertơ Daina Valentinaviþienơ. Vilnius: baltos lankos. 33

Veikalo pavadinime %ǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ trys pavartoti vardai nơra lygiaverþiai. Žodžiai kalnơnai ir žemaiþiaiþia paaiškina, kas yra lietuviai. Pasak S. Pivoro, „aišku, kad kalnơnais Daukantas vadino aukštaiþius. Tai, kad kalnơnai ir žemaiþiai antraštơje yra priedơlis, gerai matyti iš 1845 m. Petrapilio %ǌdo leidinio viršelio, kur kalnơnai ir žemaiþiai surinkti mažesniu šriftu, apaþioje senovơs lietuviǐ“(1993, 79 p.).S. Daukantas bene pirmasis šioje knygoje pavartojo šiuolaikišką aukštaiþio sąvoką. Kalnơnai – tai aukštaiþiai, nes iki tol Lietuvoje pagal tuometinĊ kultǌrinĊ vaizduotĊ gyveno tik lietuviai ir žemaiþiai. 1844 m. %ǌdas buvo atiduotas cenzǌruoti Peterburgo cenzǌros komitetui. Komitetas, neturơdamas lietuviškai mokanþLǐ cenzoriǐ, nusprendơ veikalą nusiǐsti universiteto slavǐ kalbǐ Gơstytojui Piotrui Preisui. Pastarasis išlaikơ rankraštƳ keturis mơnesius, nes nemokơjo pakankamai gerai lietuviǐ kalbos43, ir veikalą atsiuntơ atgal. Cenzǌros komitetas, atsiklausĊs švietimo ministro, pasiuntơ rankraštƳ Baltarusijos švietimo ministro globơjui, o pastarasis – Vilniaus cenzǌros komitetui. Cenzorius Jonas Vaškeviþius nusprendơ, kad %ǌdas atitinka cenzǌros nuostatǐ reikalavimus, ir 1845 m. S. Daukantas atsiơPơ aprobuotą rankraštƳ. Peterburgo K. Hintzơs spaustuvơ %ǌGą išspausdino 1846 m. ir Peterburgo cenzǌros komiteto pirmininkas nusiuntơ knygą ir jos rankraštƳ P. Preisui, kad šis nustatytǐ, ar jie yra tie patys veikalai. Preisas patvirtino, kad knyga ir rankraštis yra tas pats, ir cenzǌros komitetas savo posơdyje paliepơ cenzoriui, ekstraordinariniam profesoriui Nikitenkai, išduoti bilietą knygai platinti. Leidinys išspausdintas Petrapilyje Jokǌbo Laukio slapyvardžiu. %ǌdo rankraštis mǌVǐ dienǐ nepasiekơ. Tik „išlikusiame S. Daukanto archyve yra saugomas sąsiuvinis „Budą senovĊs –

44 Lëtuwiû Kalnienû ir ƣámajtiû“ (Bonþkutơ, 1994, 134 p.) . XIX a. pab. – XX a. pr. šio leidinio fragmentus Ƴ lenkǐ kalbą išvertơ R. Podbereskis. Jie buvo išspausdinti 1850 m. Vilniuje leidžiamame Rocznik Literacki. Tad %ǌdas vienintelis didelơs apimties S. Daukanto darbas, kuris buvo išleistas jam esant gyvam.

43P. Preisas taip rašơ savo laiške cenzǌros komitetui: „Aš tegaliu apgailestauti, kad, neturơdamas pakankamai pagalbiniǐ priemoniǐ, negalơjau rankrašþio gerai ir ligi galo perskaityti. Jis rašytas žemaiþLǐ kalba, o ši labai smarkiai skiriasi nuo Prǌsijos lietuviǐ kalbos, kurią tam tikrą laiką aš studijavau. Netgi tikri Lenkijos Karalystơs lietuviai, kuriǐ pagalbos aš prašiau, negalơjo man visko, ko aš gerai nesupratau, paaiškinti“ (Merkys V. 1991. Simonas Daukantas. Vilnius: Vyturys. 99 p.). 44 Bonþkutơ R. 1994. S. Daukanto istoriografiniǐ darbǐ rankrašþiai. Devynioliktan amžiun Ƴžengus. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 3. 113–148 p., Vilnius. 34

III. NARATYVINIO DISKURSO IR PASAKOTOJO FUNKCIJǏ RAIŠKA SIMONO DAUKANTO VEIKALUOSE ISTORIJA ŽEMAITIŠKA IR %ǋDAS SENOVƠS LIETUVIǏ, KALNƠ1Ǐ IR ŽEMAIý,Ǐ

XIX amžiaus istorinis pasakojimas H. White buvo apibǌdintas, kaip „žodinơ struktǌra, turinti pasakojamojo prozos diskurso formą“ (2003, 13 p.)45. Ir iš tiesǐ, galơtume sakyti, kad istorinio mąstymo ir pažinimo procese atsiskleidžia žmogaus dvasios kǌrybinis aktyvumas. Ir Eǌtent pasakojimas yra šio aktyvumo realizavimo bǌdas, o istorija – jos rezultatas. Bet kad nebǌWǐ per daug laisvas vaizduotơs ir minþLǐ realizavimas, XIX amžiuje Joachimo Lelevelio veikale Historika(1815 m.) buvo sukurti tam tikri kanonai, pagal kuriuos reikia rašyti istorinƳ naratyvą: x Kritika – tai istorinơs medžiagos tikrumo ir patikimumo nustatymas (istorinơs tiesos tyrimas). x Etiologika, t. y. žmoniǐ darbǐ priežasþLǐ ir pasekmiǐ pažinimas; x Ir paskutinis etapas – istoriografija, t. y. istorinio pasakojimo menas. Be abejonơs, S. Daukantas laikơsi savo dơstytojo reikalavimǐ, juolab, kad tai buvo ne tik Lietuvos istorikǐ suformuluoti postulatai, bet tai buvo to meto istorijos, kaip mokslo, jos teksto Nǌrimo bendrieji principai. S. Daukanto veikaluose IŽ ir %ǌdas vyrauja istorinis naratyvo, epinio Nǌrinio pasakojimo bǌdas. Jo tikslas – papasakoti Ƴvykius chronologiškai, bet istorikas nevengia nukrypti nuo epinio pasakojimo Ƴ beletristinƳ. XIX amžiuje menui istoriniame veikale buvo paliekama ganơtinai svarbi vieta, nes reikơjo rašyti istoriją, pasakojamą iškilmingu tonu, bet reikơjo laikytis ir istorinơs tiesos.Todơl kiekvieno istoriko uždavinys – papasakoti istoriją ne tik iškeliant praeities Ƴvykius, bet ir labai rimtai pasakoti istorinĊ tiesą. Papasakotoje istorijoje turi bǌti aprašyta viskas, kas galơWǐ liudyti praeities dvasią ir mintƳ, „kas pasakotǐ apie jos vidaus gyvenimą jos paþios kategorijomis“ (BeresneviþLǌWơ, 1995, 26 p.). Pasak Jörn Rüsen, „praeitis pati save apibǌdina, o autoriaus pareiga tinkamai parinkti šaltinius ir vykusiai juos išaiškinti“ (2007, 159 p.)46. Ne tik literatǌriniame, bet ir istoriniame pasakojime pagrindinis Ƴvykio sakytojas yra pasakotojas. Dažnai jis pats kalba apie save, o kartais kreipiasi Ƴ numanomą savo pasakojimo adresatą (tą, kuriam jis pasakoja kokią nors istoriją). S. Daukanto iš Antikos epochos perimtos pagrindinơs retorikos mokslo gairơs labiausiai atsiskleidžia per pasakotojo prizmĊ.

45 White H. 2003. Metaistorija. Istorinơ vaizduotơ XIX amžiaus Europoje. Vilnius: baltos lankos. 46 Rüsen J. 2007. Istorika. Istorijos darbǐ rinktinơ. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius Zenonas Norkus. Vilnius: Margi raštai. 35

Šiame skyriuje bus išnagrinơti S. Daukanto veikalai IŽ ir %ǌdas pagal naratyvinio diskurso sampratą ir bus pateikta pasakotojo funkcijǐ analizơ.

3.1. NARATYVINIO DISKURSO POBǋDIS IŽ IR %ǋDE

XIX amžiaus romantinơ istoriografija buvo suvokta kaip meno forma, pagrƳsta tradiciniais pasakojimo metodais ir priemonơmis bei pasižyminti jaudria vaizduote. „S. Daukanto darbai atskleidžia tą sąmonơs tipą, kuris susiformavo veikiamas klasikinơs tradicijos ir XIX a. romantinơs istoriografijos“ (Buckley, 2006, 81 p.). Ʋprastai žiǌrint, kaip rašytojas S. Daukantas yra per daug istorikas, kaip istorikas – per daug rašytojas. Kaip sako Viktorija Daujotytơ, „niekas iš šiuolaikiniǐ istorikǐ nơra taip gerai susipažinĊs su istoriografijos šaltiniais kaip juos išmanơ S. Daukantas. Taþiau jis nesistengơ bǌti nei vienu, nei kitu, nes svarbiausias jo uždavinys buvo rasti žodƳ ir bǌGą, kuriuo bǌWǐ galima prabilti Ƴ tautą“ (1990, 219 p.). Šioje darbo dalyje bus išsamiau kalbama apie istorinio naratyvo kǌrimą S. Daukanto istoriniuose veikaluose ir kaip Ƴvairios literatǌrinơs epochos veikơ istoriką kuriant istorinƳ naratyvą, lietuviokario paveikslą, veikơMǐ kalbą, meniniǐ priemoniǐ vartojimą. Šioje darbo dalyje bus aptarta kokƳ „žodƳ ir bǌGą“ istorikas suranda „prabilti Ƴ tautą“ .

3.1.1. ISTORINIO NARATYVO KǋRIMAS S. DAUKANTO VEIKALUOSEIŽ IR %ǋDAS

Iki pat XIX amžiaus Europoje vyrauja tradicinơ istoriografija, nes labiau buvo domimasi faktu. O jau XIX amžiaus pradžioje atsiranda naratyvǐ, kur Ƴ faktais paremtą pasakojimą neišvengiamai Ƴpinama retorikos elementǐ. TokƳ pasakojimą kuria S. Daukantas. Vilniaus universitete iš G.E. Groddecko47 paskaitǐ istorikas perơPơ susižavơjimą antikine kultǌra, literatǌra, retorika. Istoriografo rašomoje Lietuvos istorijoje siekiama skaitytoją informuoti, mokyti bei Ƴtikinti, bet jam svarbu teikti ir estetinƳ džiaugsmą. Taigi jo veikaluose nơra aiškios takoskyros tarp mokslo ir meno, nes Ƴ chronologinƳ istorijos žanrui bǌdingą pasakojimą Ƴterpiama beletristikos elementǐ. Veikale IŽS. Daukantas mažiau pasakoja apie lietuviǐ kultǌrinƳ gyvenimą, nei veikale %ǌdas, o epinƳ pasakojimą pasitelkia, kaip minþLǐ dơstymo pagrindą, ir išsamiai supažindina su

47Ʋ XVIII amžiaus pabaigą, ypaþ XIX amžiaus pradžioje, humanizmas veikơ Lietuvą iš dviejǐ židiniǐ: Grodeko veikla tiesiog iš Vokietijos, neohumanizmo vardu, ir tarpiškai per Lenkiją iš Prancǌzijos, vadinamasis neoantikinis menas (l'art neoantique), klasicizmas, neoklasicizmas arba pseudoklasicizmas. Šios, siekusios atgaivinti antikinơs literatǌros tradicijas, poezijos bruožai, kuriǐ laikơsi ir lietuviškieji klasicizmo atstovai, kaip D. Poška, S. Staneviþius, A. J. Klementas, S. Valiǌnas ir kiti, buvo aiškumas, racionalizmas, didingumas, sąmojingumas, satyrinis ir didaktinis pomơgis. Labiausiai mơgstami žanrai buvo proginiai eilơrašþiai, epigramos, kartais odơs, epinơs poemos (Rukša A. 1967. Humanizmas Lietuvoje XIX a. Aidai. Nr. 6. 241–267p.,Vilnius.). 36 atskirǐ kunigaikšþLǐ darbais. Autorius pasakoja viską pameþiui, senovơs kronikininkǐ pavyzdžiu ir neskirsto ƳvykiǐƳ svarbius ir nesvarbius:

Pirmasis rašytojas ir keleivis Herodotas, gyvojąs 450 pirm gimimo Kristaus <...>. Pitơjas iš Marsilijos miesto, didis savo amžiuj žvaigždžinys, gyvojĊs 300 metǐ pirm gimimo Kristaus, iškeliavĊs Ƴ Baltijos, arba ŽemaiþLǐ, jǌUą <...> (IŽ1, 1995, 122 p.).

Veikalo IŽatskiros vietos primena istorinƳ romaną48, nes þia gyvas pasakojimo bǌdas Ƴspraudžiamas Ƴ chronologijos rơmus:

Noris Mintautas, Lietuvos karalius, metuose 1254 davơ tǌlas liecybas, arba privilijas, vokyþiams Rygos, leisdamas juos prekioti su žemaiþiais ir lietuviais savo ǌNơj be muito, ir taip prekyba su sveþiais kraštais nuo to laiko mažne visa paliko vokyþLǐ nage. Metuose jau 1311 toj daly ŽemaiþLǐ, kurią šiandien Parusiais vadina, perdơjo savo vyresniuosius vokyþiai, idant mokesnƳ rinktǐ nuo tǐ žemaiþLǐ, kurie gintarus pajǌriais lasơ (IŽ1, 1995, 126 p.).

Pasak D. Vaitiekǌno, „rekonstruojant Ƴvykiǐ chronologijąƳteisinama naracijos akto laikinơ autonomija ir atskleidžiamas jos savitumas“ (2004, 4 p.). Paprasþiau tariant, iš esmơs ieškoma naratyviniǐ anachronijǐ, arba Ƴvairiǐ neatitikimo formǐ, tarp istorijos tvarkos ir pasakojimo tvarkos. Šios pasakojimo nuoseklumo pažeidimo formos, yra dvejopos: x analepsơ – ankstesnio Ƴvykio papasakojimas, arba naratyvinis pavơlavimas:

Bertoldas visur vienok kely telkdamas krikšþionis ir skatindamas juos eiti kryžium apsiženklinus netikơliǐ kariauti, ką kame sutikdamas, tam guodơs apie novis krikšþioniǐ žemgaliǐ žemơj ir jǐ pavojǐ visaip tenai didindamas. ýia dabar reikia žinoti, kas tos buvo atpuskǐ, arba kryžiaus, karơs. Kuomet prasidơjo ir koksai jǐ bǌdas buvo (IŽ1, 1995, 177 p.).

x prolepsơ – vơlesnio Ƴvykio papasakojimas, arba naratyvinis pirmalaikiškumas, „naratyvinio nekantrumo ženklas” (Vaitiekǌnas,2004, 4 p.): „Vaitiekus per akmens metimą atsitolinĊs nuo kitǐ savo tarnǐ. Taip visi išsiklaksĊ pǌškavo ǌksmơj, nejusdami, kad tuo tarpu baisus

48Istorinis romanas, užsikariavĊs pilną prestižą Walter Scotto laikais, pasklido po visą Europą, tebeviešpataujant romantizmui. Jo staigus populiarumas aiškintinas daugeliu faktoriǐ: romantikǐ domơjimasis Volksgeist ir noras surasti tautines šaknis; jǐ polinkis Ƴ pirmuosius valstybơs kǌrimosi amžius, kur istorija nevisuomet aiškiai atsiriboja nuo legendos ir dơl to leidžia pilniau pasireikšti vaizduotei; užakcentavimas dramatiniǐ — ar melodramatiniǐ — momentǐ, itin tinkanþLǐ sukurti foną „herojui“. Istorinis romanas stovi pusiaukelyje tarp istorijos ir romano: gali leisti sau daugiau laisvơs, negu pirmoji, taþiau savo vystyme labiau ribotas, negu kiti pasakojamieji žanrai: negali visiškai pasiduoti tik vaizduotei. Iš tiesǐ, jis atitinka Aristotelio „poezijos“ apibǌdinimą, ją atskiriant nuo istorijos: atpasakodamas paskirus Ƴvykius, juos iškelia universalion plotmơn. Istorikas R. G. Collingwood bando išvardinti „poetines licencijas“, kurios istorinƳ romaną atriboja nuo moksliniǐ istorijos veikalǐ: jis nơra taip griežtai pririštas prie laiko nơ prie erdvơs: nebǌtinai turi sekti chronologinĊ liniją. Taip pat gali Ƴvesti epizodus, nepagrƳstus faktais. ýia jam pritaria Herbert Butterfield, teigdamas, kad Ƴmanoma Ƴtikinanþiai atkurti istorinio laikotarpio dvasią, nesiremiant dokumentais.(Ciplijauskaitơ B. 1997. Pastabos apie istorinƳ romaną. Aidai. 15–25 p., Vilnius.). 37 pavojus vyburo ant jǐ galvǐ“ (IŽ1, 1995, 140 p.), arba: „Lygia dalia Kuoknesơs pilơs valdžionis, regơdamas nestengsiąs prieš tuos meldžionis, padarơ su v. Albertu, jǐ valdymieru, pakajǐ, kuriuomi vienok neilgai tedžiaugơs, kaip tuojau regơsim“ (IŽ1, 1995, 197 p.). Autobiografinio pobǌdžio kǌriniai suteikia daugiau galimybiǐ proleptiniam kalbơjimui: pasakojant apie praeitƳ itin dažnos aliuzijos Ƴ dabarties situaciją, kuri pateikiama kaip ateitis. Nors šis bruožas bǌdingas istoriniams romanams, bet tokio pobǌdžio pasakojimas yra labai mơgstamas S. Daukanto, pavyzdžiui:

KryžơMǐ paþLǐ maž beliko, o tarp likusiǐMǐ retas tenebuvo kelis kartus žeistas, daran nebgalơjo tolesniai begrǌstis Ƴ gilumą lietuviǐ, bet turơjo Ƴ ParusnƳ grƳžti opas vaistalioti. Šiandien dar tos garbingos pilơs pamatuose artojai randa skiautes nurǌGơjusiǐ ginklǐ, kaipo ženklus tos kruvinos dienos(IŽ1,1995, 576 p.).

Arba:

Stebơsis kurią dieną palikǌnis lasydami veikalus lietuviǐ, jog kad jie, tai yra lietuviai, nuo vienos pusơs kruvinai grǌPơs su krikšþioniǐ meldžionimis, kurie iš visos Europos tvino lietuviǐ krauju krikštyti ir atkeliavĊƳ jǐ kraštą rado sau neprietelius (IŽ1, 1995, 572 p.).

Pasak Arǌno Sverdiolo, „istoriografijoje chronologinơ laiko skalơ tơra tik pagalbinơ priemonơ istorijos pasakojimui“ (1996, 280 p.)49. Ir iš tikro galime drąsiai teigti, kad S. Daukantui faktai nơra itin svarbǌs. Jie reikalingi tik tam, kad paƳvairintǐ rašomą istoriją. Istoriją Žemaitiškąpapildo %ǌdas, kuriame politinơs ir karǐ istorijos aprašymǐ labai mažai. Nors šiame veikale dingusi chronologija, bet þia smulkiai aprašytas lietuviǐ kultǌrinis ir visuomeninis gyvenimas. Išsami istorija turi Ƴžvalgiai išdơstyti faktus, tai pastebime IŽ. Taþiau nepakanka vien aprašyti tikrus, o ne Ƴsivaizduojamus Ƴvykius ir išdơstyti juos chronologiškai, „bǌtina juos papasakoti, kad Ƴvykiai bǌWǐ aptariami platesniame kontekste, bǌtina tǐƳvykiǐ jungtis su šiandiena“ (Žukas, 1997, 8p.)50. Ʋ chronologinƳ istoriniǐ veikalǐ pasakojimą S. Daukantas labai mơgsta Ƴpinti vieną iš minþLǐ dơstymo bǌGǐ – aprašymą. Aprašymas – tai savotiška vaizdavimo forma, kurios tikslas – prieš skaitytojo akis nupiešti kuriamą vaizdą. „Istoriniai aprašymai siekia bǌti žodiniai konkretaus segmento modeliai. Tokie modeliai reikalingi, nes dokumentiniuose šaltiniuose pateikiamas vaizdas yra itin skurdus“ (White, 2003, 37 p.). Bǌtent toks minþLǐ dơstymas labiausiai artina IŽ ir %ǌGąprie beletristikos.

49Sverdiolas A.1996. Steigtis ir sauga. Kultǌros filosofijos etiudai. Vilnius: baltos lankos. 50Žukas S. 1997. Istorinis pasakojimas. Lietuvos metrašþiai. Vilnius: baltos lankos. 38

O dažniausiai pasitaikanti naratyvinio vyksmo forma, stabdantiƳvykiǐ laiką analizuojamame tekste – aprašomoji pauzơ. S. Daukantas istoriniuose veikaluose Ƴpina aprašomąMą pauzĊ, kai vaizduoja karo lauką. Tokie vaizdai išties šiurpina kautyniǐ žiaurumu ir brutalumu, ypaþ tie epizodai, kur kalbama ne apie priešǐ, bet apie saviškiǐ elgesƳ:

Tiems neprieteliǐ karvedžiams ar atmonams, kuriuos kariaudami buvo užmušti, lietuviai galvas nupjovơ ir, iš jǐ kaukoliǐ padirbĊ sau kaušus, gơrynơse linksminos, gơUơ iš jǐ minavonei savo narsybơs, jog visǐ smurþiausius savo neprietelius buvo pergalơMĊ (%ǌdas, 1988, 605 p.).

Arba:

Lietuvis, vardu Kunis, liepĊs Sviatoslavo galvą nurĊsti ir iš jo kaukolơs sau kaušą padirbinti, ant kurio tuos žodžius parašydinĊs: „Svetimo geisdamas, savo nustoja“ (IŽ1, 1995, 59 p.).

Vietomis karo vaizdai yra hiperbolizuojami, nes S. Daukantas norơjo parodyti ir išaukštinti drąVǐ lietuviǐ elgesƳ mǌšyje:

Vienoj šaly pats mistras, priešaky kelią skindamas, smogơ žemyn visus narsius, antroj pusơj .Ċstutis pirmasis šankino žirgą it ƳbingĊs liǌtas, tratindamas eilas šarvotǐ vyrǐ; jau abiem pusơm patys žaliǌkai vyrai it ąžuolai virto, svietas, žirgai malkomis suversti riogsojo; jau brơško, o galo dar mǌšos nebuvo, vienok kryžơjai taip narsiai surơPơ lietuvius, jog jie šlysti pradơjo. KĊstutis, norơdamas gurstanþias savǐMǐ eilas pastiprinti, po savim laužơ visǐ drąsiuosius, besiauþiant visǐ narsiajam per galvą. 7ą pajutĊs, Patrikas, jo sǌnus, iš gailesio metơs it žižilpos ant variuotǐ eilǐ kryžơMǐ, šankindamas žirgą it smaką vienus vertơ smarkumu, kitus graudino narsybe (IŽ1, 1995, 617 p.)51.

Lyginant su Lietuvos metrašþiais, S. Daukantas lietuvƳkarƳ labiau individualizuoja, Ƴ jo paveiksląƳpindamas liaudies dainǐ motyvǐ („šankino žirgą“, „ąžuolai virto“). Istoriografas stengiasi keliais dainǐ motyvais, nuotrǌpomis iliustruoti lietuviokario charakterio ypatybes, kǌno stiprumą. Taigi lietuviokario paveikslas yra daugiasluoksnis. Jame susijungia Ƴvairios literatǌros srovơs. Apie tai kalbama toliau darbe.

51Plg. PamatĊs, kad kariuomenơs gretos jau pralaužiamos ir gresia pavojus beprasmiškai pervesti kariuomenĊ, Hanibalas metơsi nuo viršaus ir puolimu išskaidơ priešą, nors tuo ir Ƴvarơ baimơs saviškiams (Livijus T. 1976. Hanibalo karas. Romos istorijos XXI–XXIII knyga. Iš lotynǐ kalbos vertơ Janina Mažiulienơ. Vilnius: Vaga. 48 p.) S. Daukanto istoriniuose veikaluose galime rasti Senovơs Graikijos istorikǐ darbǐatspindžiǐ. 39

3.1.2. LIETUVIO KARIO PAVEIKSLAS S. DAUKANTO VEIKALUOSE IŽ IR %ǋDAS

XIX amžiuje, tautos išsivadavimo laikotarpiu, romantiniai herojai kuriami kaip kolektyvinơs psichologijos ir kolektyvinio veiksmo projekcijos. Paprasþiau tariant, jie per savo asmenƳ parodo, kokie mes esame ir kokie turime bǌti. Istoriografas veikaluose IŽ ir %ǌdas meniškai piešia abstraktaus kolektyvinio individo – lietuviǐ tautos – portretą. Toks portretas galơWǐ bǌti pavadintas paveikslu – gyvu aistrǐ, moraliniǐ ir fiziniǐ savybiǐ pavaizdavimu:

Tuo tarpu Erdvilas giriomis traukơ ant jǐ, atsiartinĊs tenai karơjus savo pailsino <...> metơs staiga ant totoriǐ, abaže gulinþLǐ, kurie nusiminơ ir nebsumanơ, ką bedaryti, matydami niekam neregơtus karơjus, kuriǐ ne vien lytis, bet ir apdaras pats juos gandino. Visǐ veide narsybơ, o širdy kantrybơ trakšojo, barzdos pusžilơs ant veidǐ vơSǌtiniais gulơjo, vienos jǐ rindos meškenomis, kitos taurenomis apsimovusios, visǐ makaulơs makaulinơmis tauriǐ ar meškǐ apvožtos, kuriǐ tarp ausǐ ar ragǐ arkliouodegos išstieptos ir šmeksanþios dar baisesniais juos darơ, ant lauko žirgǐ it smakǐ, sieksninơmis kardomis ar kartinơmis ragotinơmis sau galo ar pergalơs mǌšoj veizơjo (IŽ1, 1995, 241 p.).

„Vaizduodamas lietuvio paveikslą, kuriame tradiciškai iškelia virtus – šaunumo bei sacrum – šventumo svarbą, S. Daukantas apjungia Apšvietos, romantizmo ir antikinĊ teksto rašymo tradiciją bei patirtƳ“ (Sverdiolas, 1996, 46 p.). Toks S. Daukanto sacrum ir virtus derinys dominuoja %ǌde. Šiuo deriniu istorikas žadina lietuvio etninĊ savimonĊ. Sacrum išryškơja S. Daukanto požiǌryje Ƴ religiją: „taria esant vieną ƳNǌUơMą tǐ visǐ stebuklingǐ daiktǐ, kuriais džiaugdamos rengias ilgainiui jƳ garbinti, kaipo savo geradơMą“ (%ǌdas, 1988, 75 p.). Virtus motyvas matomas kasdieniame S. Daukanto vaizduojamo lietuvio gyvenime, kuris eina lygiagreþiai sacrum motyvui: „gali manyti kiekvienas, jog didžiai karingi yra buvĊ, drąVǌs, kantrǌs bei narsǌs karơje žmonơs, o namuose dori, malonǌs ir taikǌs ǌkininkai“ (%ǌdas, 1988, 62 p.). S. Daukantui rǌpi sukurti lietuvio vyro grožio idealą. Lietuvio vyro paveikslas istoriko piešiamas sodriomis spalvomis, nes vyrai žengơ „plaþiu briediniu diržu kulšis surakinĊ“, jǐ plaukǐ kasos „vơMǐ skaidomos it arkliǐ karþiai plaikstơs“, „uostai it kuškiai iš panosơs kyšojo, nuo kuriǐ geriant ir valgant it nuo pelǐ varvơjo“ (%ǌdas, 1988, 444 p.). BǌWǐ galima teigti, kad þia priartơjama prie antikinio žmogaus vaizdavimo, kuriam bǌdinga neapsakoma drąsa, kǌno jơgos ir grožio harmonija, kurią graikai apibrơåơ kalokagatijos idơja. Senovơs Graikijoje grožio sampratos aiškinimas remiasi fiziniu aspektu: grožis slypi žmogaus kǌno sudơtiniǐ daliǐ simetrijoje ir jǐ harmoninguose santykiuose. Sokratas suartino grožio ir gơrio sąvokas: kilniǐ ir dorǐ žmoniǐ vaizdavimas reiškơ, kad aukšti idealai tampa estetinơs vertơs kriterijais. Istoriko veikale Bǌdasaprašomas lietuvis panašus ne tik Ƴ romơQą ar graiką, bet primena ir Jean-Jacques Rousseau natǌralǐ žmogǐ. S. Daukanto vaizduojamas lietuvis tarsi Antikos klasikinơs

40 literatǌros harmoningo žmogaus ir rusoistinio natǌralaus žmogaus idealosintezơ. Pasak J. Girdzijausko, „Rousseau, kaip ir daugeliui švietơMǐ, bǌdingas tikơjimas žmogaus prigimties gerumu. Dievas sukǌUơ gamtą, o gamtos dalis yra žmogus, todơl žmogus iš prigimties linkĊs Ƴ tai, kas dieviška – Ƴ gơUƳ, grožƳ, teisingumą. Žmogui yra Ƴgimtas moralinis jausmas – svarbiausias jo gyvenimo orientyras. Gamta ir žmogaus prigimtis yra dieviškos kilmơs, todơl labiausiai reikia saugoti sveiką, nesužalotą žmogaus prigimtƳ, nes ji yra pilnaverþio gyvenimo laidas, laimingo gyvenimo pagrindas. Visa gera išeina iš Dievo rankǐ ir sugenda žmoniǐ rankose, todơl prigimties JơUƳ reikia tausoti, žiǌUơti, kad jis nesugestǐ“ (2001, 184 p.). S. Daukantas vaizduoja tokƳ lietuvio gyvenimą:

Dieną arơ ar medžiojo, naktƳ tarp grakšþLǐ žmonǐ ilsơjo, niekas jǐ saldžiǐ valandǐ negaišino, skaudǌs balsai vagoriǐ, dešimtininkǐ, šaltyšiǐ, laukininkǐ širdies jǐ negildơ, kits kitą mylơjo ir šelpơ, vienybơ ir meilơ tarp visǐ buvo, viso pertekĊ, midǐ ir alǐ puotose nesimylơdami gơUơ, turtai, gơrybơs klơtis laužơ, visi liuosi, nežinojo gelžiniǐ nei šiekštǐ ant kojǐ, ir pirmiau kiekvienas bǌt mirĊs ant tos vietos, nei vergu kieno tapĊ (%ǌdas, 1988, 98 p.).

Laisvo ir laimingo gyvenimo mitas, priešpriešinamas dabarþiai, atsiremia Ƴ pirminƳ lietuvio artimumą gamtai. Tai bendra romantinơs pasaulơjautos tezơ, paversta poetinơmis vizijomis, kuriose labai svarbǌs liaudies pasakǐ vaizdiniai, atsiskleidžiantys S. Daukanto veikaluose:

<...>kǌdikius, ant pradalgơs paguldytus, saulơs spinduliai auklơjo, kitus verkianþius vơjai tildơ, kitus liepǐ ar beržǐ šakos, lopšiuose Ƴguldytus, nuo žiaudaus šiaurio suopuojamus migơ, kitus, po laukus ar pievas tviskinơjanþius, lytus ar kruša skalbơ <...>(%ǌdas, 1988, 458 p.)

Arba:

Pažinơs tarp jǐ ne vylium, bet bendryba buvo, turtus ne lơbausenai, bet atsankai krovơ, minơdami, idant, radusis reikalui, nereiktǐ nuo svetimo prašyti, kas dar pikþiau, nuo neprieteliaus maldauti, ir kad it taip nenutiktǐ, kaip tiems piemenims, kurie, vilkams bandą apnikus, šunis lakina (%ǌdas, 1988, 42 p.).

S. Daukantas bando dainǐ motyvais, pasakǐ epizodais iliustruoti lietuviǐ charakterio ypatybes. Galima sakyti, kad tautosakiniai intarpai istoriografo veikaluose taip pat yra Ƴvykiǐ vaizdavimą stabdanti medžiaga, pavyzdžiui: „Žirgai jǐ dainoseyra didžiai garbinami, kaip jei rǌtos“ (%ǌdas, 1988, 38 p.). Nuo pat seniausiǐ laikǐ bernelis buvo gretinamas su žirgeliu, o mergelơ su UǌWǐ darželiu. S. Daukantas veikale %ǌdas rašo: „Mažosios savo rǌtas augino, ravơdamos ir visaip jas gerbdamos <...>“ (1988, 50 p.). Labiausiai rǌtos lietuviǐ kultǌroje yra susijusios su mergelơs,

41 moters pasauliu, buvo manoma, koks rǌWǐ darželis, tokia ir jo šeimininkơ, o kaip prižiǌrimas žirgelis – toks ir bernelio požiǌris Ƴ gyvenimą. Nors S. Daukantas skelbơsi rašąs tautos istoriją, pagrindiniai istorinio veikaloIŽ veikơjai – iškilios asmenybơs, tautos herojai, nes didžiuosius pakitimus tautos gyvenime Ƴvykdo aukštesnieji sluoksniai ir konkreþios asmenybơs. Lietuvos didieji kunigaikšþiai nơra plaþiau Ƴtraukti Ƴ IŽfabulą ir nesikeiþia veiksmo eigoje, nes jǐ funkcija tekste – atstovauti tokioms vertybơms, kurios privalo išlikti per amžius (meilơ artimui, laisvơ, gimtojo krašto meilơ). Rašytojo IŽ galima rasti nemažai žodiniǐ portretǐ – moraliniǐ ir fiziniǐ asmenǐ savybiǐ aprašymǐ. „XIX a. portretas buvo susijĊs su literatǌros pasakojimo struktǌromis, žmogaus vaizdavimo principais“ (Buckley, 2006, 115 p.). Daugiausia individualǌs žodiniai portretai piešiami, kai kunigaikštis jau numiršta.Antikiniai istorikai, papasakojĊ apie veikơjo mirtƳ ar žǌWƳ, dažnai pateikia vientisinĊ jo charakteristiką. Seneka Retorius šƳ dalyką yra taip pakomentavĊs: „Kai tik papasakojama apie kokio nors didžio vyro mirtƳ, tuoj tarytum laidotuviǐ kalboje pateikiamas viso gyvenimo išdơstymas. JƳ sykƳ ar kitą padarơ Tukididas, keletui asmenǐ pritaikơ Salustijus, o dosnusis Titas Livijus suteikơ visiems didiems vyrams. Vơliau gyvenĊ istorikai tai vartojo daug plaþiau“ (Dilytơ, 2009, 147 p.)52. Žvilgsnis po mirties Ƴ istorinƳ herojǐ leidžia autoriui tarsi vienu žvilgsniu aprơpti visą jo gyvenimą ir duoti moralinƳ jo veiksmǐ Ƴvertinimą. Tokios kalbos modelƳ, kai apie kunigaikšþio mirtƳ ir jo nuveiktus darbus yra pasakojama po jo mirties, galime išvysti ir A. Vijǌko-Kojalaviþiaus veikale Historia Lituana, kuriuo S. Daukantas labai sekơ. Mirusiuosius kunigaikšþius S. Daukantas apibǌdindavo kaip puikius, drąsius karius: „Gediminas savo amžiui didžiai garsus, išmintingo ir mandagaus elgimos, taikus ǌNơj, narsus karơj, gudrus rơdoj, vertas visos giminơs valdymieru bǌti, nuo ko teisingai paþLǐ neprieteliǐ raštuose dơl savo galybơs karalium Lietuvos buvo vadinamas“ (IŽ1, 1995, 579 p.), „Algirdas teisingai gal vadintis pirmuoju Lietuvos karveidžiu ir visǐ gudriuoju jos rơdytoju, kaipogi ǌNơj visǐ teisinguoju, o karơj visǐ narsiuoju buvo“ (IŽ1, 1995, 662 p.).S. Daukanto mirusiǐMǐ pagerbimo kalboje kuriamas gero pilieþio, civis bonus,dorovingotơvo, išmintingo kunigaikšþio, veiklaus kario, ginanþioir sauganþio nuo gudǐ, totoriǐ TơvynĊ karvedžio paveikslas. Istoriografas,pasiremdamas Ciceronu, akcentuoja, kad „Civis est qui Patriam diligit,pilietis yra tas, kuris Tơvynei rodo savo meilĊ“ (VaitkeviþLǌWơ, 2004, 188 p.)53. Kartu kunigaikštisGediminas vaizduojamas ir kaip geras katalikas: „prieš smertƳ suvadinĊs savo vaikus, bruko jiems širdingą vienybĊ ir kliautƳ tarp savĊs“ (IŽ1, 1995, 579 p.), „palaiminĊs vaikus ir bendrus verkianþius <...> tuojau numirơ“ (IŽ1, 1995, 579 p.). Mirusieji Lietuvos kunigaikšþiaiapdovanojami visomis galimomis dorybơmis – tikơjimu, viltimi,

52Dilytơ D. 2009. Alberto Vijǌko-Kojalaviþiaus Lietuvos istorijos veikơMǐ charakteristikos tipai. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 27. 137–173 p., Vilnius. 53VaitkeviþLǌWơ V. 2004. Baroko žmogaus paveikslas laidotuviǐ pamoksluose: tarp tikrovơs ir idealybơs.Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 18. 188–210 p., Vilnius. 42 meile, išmintimi, teisingumu, puikumu, kuklumu ir pan. S. Daukantas Renesanso ir baroko rašytojǐ pateiktą idealaus karvedžio savybiǐ kompleksą interpretuoja savaip:

Nelepinos, negražinos, viena drąsybơ bei narsybơ jǐ lytƳ tegašijo, meilơ artimo visǐ širdis gražino, jǐ dorybơ, teisybơ bei viešơs nuo paþLǐ prašaleiþLǐ pagirtos kaipo visǐ didžiausios lietos. Teisumas darbuose bei kalboj ne vien nuo visǐ saugojamas, bet alvienam Ƴgimtas (IŽ1, 1995, 77–78 p.). Ir jƳ prapleþia tokiomis savybơmis, kaip kantrumas ir buklumas (t. y. gabumas, gudrumas, supratingumas net klastingumas (LKŽ, 1968, 1142 p.)54. Kaip ir Renesanso poetai, S. Daukantas vaizduoja stiprǐ, veržlǐ ir drąVǐ, Ƴ kautynes puolantƳ, o ne iš tolo jas stebintƳ karvedƳ: „Vytenis <...> pirmuoju antpuoliu TilžĊ apgulơ ir vơtra tenai Ƴsilaužti norơjo“ (IŽ1, 1995, 233 p.), arba „Vytautas, patsai visuomet priešaky sienos skraidydamas, vienus drąsino, kitus stiprino, o visur neprietelius skynơ“ (IŽ1, 1995, 355 p.). ýia S. Daukantas susieja ne tik antikinio pasaulio idealaus kario bruožus, bet jame ryškios ir krikšþioniškojo žmogaus savybơs. Istoriko piešiamas vienalytis antikinio lietuvio kario vaizdas yra praskaidrinamas kitomis spalvomis. S. Daukanto vaizduojamas lietuvis karys neatrodo toks nepasiekiamas, nuasmenintaskaip Antikos epochoje. Toks istoriografo vaizduojamo karvedžio priartinimas prie paprastǐ žmoniǐ, jiems rǌpimǐ realijǐ atspindi romantizmo srovơs principą – suasmeninimą. Esama vietǐ, kur S. Daukantas karvedžius ima vertinti kaip istorikas, t. y. pabrơžia jǐ teigiamas ir neigiamas savybes:

Taip tarơs lietuviai ir žemaiþiai, jei ne karơMą, taþiaus vyrą gudrǐ, mokytą, svieto regơjusƳ, valdymierą savo tautos pakơOĊ, vildamies, ko jis karda nenuveiks, tą gudryba nukrops; bet tame daikte nusivylơ, kaipogi Vasilikas, tapĊs didžiuoju kunigaikšþiu Lietuvos, nerǌpinos, kaip ramdyti ir draustineprietelius ǌNơs, nešelpơ parusnơQǐ, savo vientauþLǐ, kruvinose karơse žǌnanþLǐ su kryžơjais, nebruko kliautƳ ir vienybĊ savo ǌNơjams, bet pradžioj savo rơdos ơPơ su visǐ didžiausia aitra ir rǌstybe persakioti Ƴtartus nugalavimu savo tơvo Mintauto (IŽ1, 1995, 409 p.).

Kitaip tariant, istorikas veikaluose kǌUơ idealaus karvedžio paveikslą vadovaudamasis amžinojo vyriškumo principais. Vyras karys privalo bǌti drąsus, kovingas, buklus, ir, be abejo, visapusiškai išsilavinĊs bei dorovingas. Minơtos savybơs sudaro tarsi bendrą vardiklƳ, kuris Ƴprasmina idealaus kario paveikslą, siektiną idealą, nustatytą etaloną. S. Daukantas idealizuoja Lietuvos kunigaikštƳ – Vytautą. Pasak Alvydo Nikžentaiþio, „vienas paskutiniǐ senojo idealizuoto, bet dar nepolitizuoto Vytauto portretǐ iškyla XIX a. viduryje parašytoje S. Daukanto Lietuvos istorijoje. Autorius charakterizuodamas Vytautą, vartoja tokius paþius apibǌdinimus, kurie aptinkami T. Narbuto darbe ir XVI–XVII a. literatǌroje“ (1998, 326

54Lietuviǐ kalbos žodynas. Red. kolegija: Kruopas J., Lyberis A., Paulauskas J., Senkus J., Tolutienơ B. 1968. T. 1. Vilnius: Mintis. 43 p.)55. Šis kunigaikšþio Vytauto kultas pasireiškơ pirmiausia metrašþiuose ir išliko gyvas net iki XX amžiaus. Tokiam paveikslui formuotis pagrindo turơjo realǌs istoriniai Ƴvykiai – pergalơ Žalgirio Pǌšyje, Žemaitijos integracija Ƴ Lietuvos valstybĊ, bandymas karǌnuotis Lietuvos karaliumi. Trumpajame Lietuvos metrašþLǐ sąvade pateikiamas toks Vytauto paveikslas: „kaip negalima niekam ištirti dangaus aukštybơs ir jǌros galybơs, taip negalima papasakoti apie to šlovingo valdovo MơJą ir narsą“, „kaip iš jǌros daugybơ vandenǐ plǌsta, taip išmintis iš to didžio valdovo didžiojo kunigaikšþio Vytauto“ (1996, 307–309 p.)56.Svarbiau už kronikininkǐ aprašytą Vytauto gyvenimą yra tik tai, kad „Vytauto vardas tiesiogiai siejamas su Lietuva, ir vienintelis laikotarpis, kai Lenkijos istorikai atskirai pasakoja apie LDK praeitƳ, yra Vytauto valdymo metai“ (Mickǌnaitơ, 2008, 219 p.)57. S. Daukanto pavaizduotas kunigaikštis Vytautas atstovauja aktyvaus valdovo tipui, o jam tarsi prieštarauja piešiamas Jogailos, kuris Žalgirio mǌšio metu meldžiasi ir todơl yra priskiriamas pasyvaus valdovo tipui,portretas.IstoriografasVytauto valdymo laiką apibǌdina kaip aukso amžiǐ, kuriam aprašyti reikơWǐ didžiulio talento: „Ne mano plunksnos reikia aprašyti galybĊ ir didybĊ Lietuvos tǐ laikǐ; rasi kuomet pagimdys bent viena motina tokƳ sǌQǐ, kursai, pasigailơs savo pamintos tautos, surašys paminklui tuos aukso metus!“ (IŽ1, 1995, 381 p.) Vytautas buvo pavaldus Jogailai – Lenkijos karaliui ir drauge Lietuvos Didžiajam kunigaikšþiui. S. Daukanto raštuose Vytautas vaizduojamas kaip galia ir Ƴtaka lygus Jogailai: „Jogaila, Lenkijos karalius, be Vytauto, kaip ranka be kalavijo“ (IŽ1, 1995, 395 p.). XX amžiuje Sigitas Narbutas Ƴtvirtina istoriko piešiamo kunigaikšþio portretą: „Vytautą dar sustiprina ryžtingo, sumanaus, pergalingo karvedžio bruožai, kuriuos Piccolomini’s suteikơ Lietuvos kunigaikšþio portretui“ (Narbutas, 2007, 27 p.)58, o tai tik paliudija, kad kunigaikšþio vardo orumas ir garbơ yra nesumažơMĊ ir nesumenkĊ. Taigi S. Daukantas WĊsia dar XV amžiuje gimusią Vytauto kulto tradiciją. S. Daukantoistoriniuose veikaluose tiek lietuvio kario, tiek kunigaikšþio Vytauto nupiešti portretaibuvo skirti tam, kad keltǐ lietuviǐ tautiškumą, ugdytǐ jǐ savimonĊ, savigarbą.

3.1.3. S. DAUKANTO VEIKALǏ IŽ IR %ǋDAS VEIKƠ-Ǐ KALBOS

Vienas iš Antikos istoriografijos elementǐ yra istorikǐ sugalvotos, fiktyvios prakalbos bei dialogai, kuriais tarsi papuošiamas istorinis tekstas. S. Daukanto veikaluose esama nemažai vietǐ,

55Nikžentaitis A. 1998. LDK kultǌrinơs tradicijos praradimas: Vytauto Didžiojo kultas Lietuvoje XV–XX a. Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultǌrinơ Lietuvos Didžiosios kunigaikštystơs patirtis. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 6. Vilnius. 56Lietuvos metrašþLǐ Trumpasis sąvadas. 1996. Iš senosios slavǐ kanceliarinơs kalbos vertơ ir paaiškinimus parašơ A. Jovaišas. Vilnius. 57Mickǌnaitơ G. 2008. Vytautas Didysis valdovo Ƴvaizdis. Vilnius: Vilniaus dailơs akademijos leidykla. 58Narbutas S. 2007. Žemơ galinga yra: lotyniškoji poezija kaip Ƴsisavinta originalios kǌrybinơs raiškos erdvơ. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 24. 17–61 p., Vilnius. 44 kur autorius Ƴ pasakojamą istoriją Ƴterpia dialogo, monologo, menamosios kalbos elementǐ, taipistorikas seka antikinơs istoriografijos tradicija. „Istorijos veikalas, kaip meno kǌrinys, Antikosžmoniǐ nuomone, negalơjo apsieiti be retorikos meno elementǐ“ (Dilytơ, 2009, 78 p.)59.Markas Tulijus Ciceronas tariamąsias kalbas laikơ vienu iš trijǐ bǌtinǐ istorinio pasakojimo elementǐ. Rašytojas, pristigĊs rašytiniǐ šaltiniǐ, griebiasi vaizduotơs ir tarsi logografas bando parašyti kalbą. Jas rašơ Antikos epochos istorikai, pavyzdžiui, Herodotas, Tukididas, Titas Livijus, nes jie norơjo taip pagyvinti parašytą istorinƳ diskursą, suteikti jam daugiau poveikio galios, paryškinti didaktinĊ funkciją. Juk kai Ƴ skaitytoją prabyla praeities autoritetai, poveikis tampa kur kas stipresnis nei bǌWǐ, jei autorius komentuotǐ, perpasakotǐ jǐ žodžius. S. Daukantas kalbơjo savo metui, jis siekơ auklơti visuomenĊ, jai diegti patriotizmo dvasią, todơl vartojo išraiškingas kalbas. Be to, istorikas, kaip ir antikinơs kultǌros atstovai, sugebơjimą kalbơti suvokia tradiciškai. Politikas turi bǌti vir dicendi peritus „vyras kalbơti patyrĊs“. S. Daukantas akcentuoja Vytauto iškalbą, sugebơjimąƳtikinti karius ir svetimšalius. Tokios kalbos daugiausiai randamos veikale IŽ. S. Daukantas Ƴ istorinƳ diskursąƳterpia dialogo pobǌdžio fragmentus, kurie artina veikalus prie grožinio teksto:

Vytenis <...> pamatĊs mistranciją ir klausĊs tyþiodamos krikšþioniǐ kaliniǐ: „Bene jǌVǐ tatai yra Dievas? Dơl ko jis jǌVǐ negelbi? Veizơkit, kaip jis negalƳs yra, aš jums parodysi“ (IŽ1, 1995, 510 p.).

Arba:

Tenai vơl sutvino daugybơs svieto netikơliǐ iš apykartos, teiraudamos, ko jie prašaleiþiai norintys ir ko jie þia atơMĊ. Kuriems Vaitiekus atsakĊs: „Esu gimimo þekas, buvau pirma vyskupu, dabar esu zokanyku; pagal mano tikơjimo Ƴstatymus noriu tapti šiandien jǌVǐ mokytoju. Dơl jǌVǐ naudos leidaus aš Ƴ tą kelionĊ, atejau jus mokyti, idant jǌs savo nebylius stabus, arba balvonus, pamestumơt, o tikrą Dievą, tai yra sutvertoją, pažintumơt, kursai vienas tơra ir sau lygaus neturi, Ƴ kurƳ jei Ƴtikơsit, džiaugsitơs ir linksminsitơs.“ <...> Trakieji sušuko: „Džiaukis, jog tu lig þia atơjai galo dar negavĊs, dabar gelbơk tavo gyvybą ir skubiniai spǌdink namon, visǐ mažasis lǌkuriavimas tau galą padarys“ (IŽ1, 1995, 139 p.).

Istorikui svarbu iškelti tautos laisvơs idơMą ir bǌtinybĊ siekti vidinio susitelkimo, išsaugoti savo dvasines vertybes. Istoriniǐ, realiǐ ar legendiniǐ asmenybiǐ lǌpomis autorius reiškia subjektyvias tautines idơjas. Taip Ƴ objektyvǐMƳ pasakojimą yra Ƴterpiama legenda apie kunigaikštytĊ ŽivilĊ. Keliǐ pasakojimǐ buvimas veikaluose apibǌdintinas kaip naratyviniǐ lygmenǐ problema. Vienas pasakojimas, kuris imamas kaip atskaitos taškas kitiems pasakojimams išlukštenti, vadinamas pirmuoju pasakojimu, arba tiesiog pasakojimu. Metapasakojimas – pasakojimas

59 Dilytơ D. 2009. Alberto Vijǌko-Kojalaviþiaus Lietuvos istorijos kalbos. Kn. 27. Senoji Lietuvos literatǌra. 77–185 p., Vilnius. 45 pasakojime, arba antrasis (ar antro lygio) pasakojimas. Supaprastintai naratyviniǐ lygmenǐ hierarchija atrodo kaip pasakojimas–metapasakojimas–metametapasakojimas seka. Skirtingǐ lygiǐ pasakojimǐ išskiriama tiek, kiek jǐ Ƴsiterpia vienas Ƴ kitą kǌrinyje. Legendoje apie kunigaikštytĊ ŽivilĊ60, rašytojas taip kalba herojơs lǌpomis, kai toji pamato, jog jos mylimasis atidavơ pilƳƳ priešo rankas: – „Zdraice, tu pardavei neprieteliui tơvainĊ savo už trupinƳ menkos mano gražybơs, taip tatai užmokơjai man mano jaunas dienas; šalin, pergaluonie, nuo mano skreito!“ – tą sakydama, pagrobusi kardą iš pašonơs, Parojaus širdƳ jam pervơUơ ir Ƴ timsanþius tarơ: „O jǌs ko vơpsot, tartum it ne jums þia kalbơþiau, ko neujat savo neprietelius lauk?“ (IŽ1, 1995, 502 p.).

Gediminas, Lietuvos kunigaikštis, šitaip drąsina savo kareivius prieš mǌãƳ:

„Nereikia jums, vyrai, jǌVǐ narsybơs girti nei jǌVǐ garsiǐ pergaliǐ skelbti; pažvelkit ant savo reþLǐ, tuojau atminsit visas tas garbingas dienas, kuriose tǌkstantes neprieteliǐ savo tơvainơs graudinot. Jei kuomet, tada šiandien užvis galit viltis pergalơs: ne smarkias eilas kryžơMǐ, plienu, variu aplietas, sutiksit, nes trapiǐ gudǐ rindas. Karơjai, minkit, jog esat lietuviai ir turit pragumą nugiežti apmaudą už tiek abydǐ ant savo neprieteliǐ ir Ƴgyti apent kraštą, kuriame gyveno mǌVǐ proboþiai skitai“ (IŽ1, 1995, 534 p.).

Ʋtempta kalba, kuria siekiama poveikio, nơra ilga. Živilơ vienu sakiniu kvieþia Ƴ kovą prieš pavergơjus, o Gediminas, kviesdamas Ƴ kovą, stiprina kariǐ dvasią, nes kalbơtojas veikia tơvynơs meilơs, savigarbos, išdidumo, drąsos, pasiaukojimo jausmus. „Laisvơ ir vergystơ kaip pagrindinơ žmogaus ir tautos bǌties kolizija atitiko bendrą romantizmo nuostatą – pavergtas žmogus paskutinơ žmonijos degradacijos stadija“ (Kubilius, 1993, 40 p.). Gedimino kalboje S. Daukantas apeliuoja Ƴ tautos kilmĊ iš skitǐ ir sarmatǐ, ragina bǌti vertiems garbingǐ protơviǐ. Tokios istoriniǐ asmenybiǐ kalbos – tai istoriko mơginimas pateikti pavyzdƳ savo metui, nes jis ieško jo praeityje, stengdamasis nujausti, ką jos autoritetai galơjo pasakyti tautai sunkiu istorijos laikotarpiu. Ir kartais istorinơ tiesa greiþiau atrandama pasitelkus vaizduotĊ, o ne istorinius faktus.

3.1.4.LIETUVIǏ KALBOS SVARBA BEI MENINIǏ PRIEMONIǏ VARTOJIMAS S. DAUKANTO IŽIR %ǋDE

Susirǌpinus tautos prikơlimu, jos savitumu, XIX amžiuje pirmiausia buvo imtasi kuo labiau Ƴ kultǌrinƳ gyvenimą grąžinti lietuviǐ kalbą. Tik kalba jungia tautą, kai ji nebeturi nei savo

60S. Daukantas šią apysakaitĊ apie ŽivilĊ, Naugarduko kunigaikšþio Karijoto (Gedimino sǌnaus) dukterƳ, atpasakojo ir Darbuose ir Istorijoj Žemaitiškoj, pagyvindamas savo argumenatciją apie senovơs lietuviǐ moterǐ išmintingumą, veiklumą ir patriotizmą. Kadangi Mickeviþius kǌrinƳ parašơ slapyraidơmis, S. Daukantas manơ jo autorium esant istoriką Teodorą Narbutą (Merkys V. 1995. Simono Daukanto Istorija Žemaitiška. Raštai I. Vilnius: Vaga. 16 p.). 46

Ƴstatymǐ, nei administracijos, nei savarankiško ǌkio. Ji yra paskutinis tautiškumo branduolys. Lietuviǐ kalba „it žalia bruknelơ nuo speigǐ apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja“ (%ǌdas, 1988, 408 p.) tik dơl to, kad ją išsaugojo „mǌVǐ išmintingos kalnơQǐ ir žemaiþLǐ motinos savo apkerpơjusiuose tarp giriǐ nameliuose“ (%ǌdas, 1988, 408 p.). S. Daukantui buvo labai svarbu rašyti gimtąja kalba ir Ƴrodyti, kad šią kalbą galima ne tik vartoti bažnyþioje. Istorikas su didele aistra veikale IŽinirtingai gina lietuviǐ kalbos savitumą, turtingumą:

7ǌli mokyti vyrai, rasdami lietuviǐ Rašte Šventame daug žodžiǐ gudǐ, lenkǐ, vokyþLǐ, vadina Lietuvos kalbą sǌPơžiniu, nemindami, jog tą Raštą Šventą išguldơ ne patys lietuviai, bet prašaleiþiai, tai yra: gudai, lenkai ir vokyþiai, nemokantys tos kalbos ir dar tame amžiuj, kuriame ne þystumu kalbos, bet vienu tikrumu išguldymo žodžiǐ terǌpinos, dơl to gi jie, kaip prašaleiþiai, Ƴuršơ svetimais žodžiais tą kalbą (IŽ1, 1995, 118 p.).

Pasak Motiejaus Miškinio, „savo pažƳstamǐ prašomas ką nors parašyti apie Lietuvą lenkiškai, S. Daukantas griežtai atsisakơ ir visą amžiǐ rašơ tik lietuviškai. Jam atrodơ, kad netinka apie savo tautą kalbơti kuria kita kalba“ (1990, 195 p.). S. Daukanto tekste paliekama daug vietos žodžio Ƴtaigai, vaizduotei, kalbos gražumui, jos spalvingumui. Jo žodis nơra skurdus. Autoriui labai svarbu parodyti ne tik gimtosios kalbos savitumą, pajơgumą tiksliai išreikšti mintis, bet ir jos turtingumą. „Istorikui reikia susikurti kalbinƳ protokolą ir taip paruošti jƳ aiškinimui ir atvaizdavimui savo pasakojime“ (White, 2003, 37 p.), kad suprastǐ bet kokio socialinio sluoksnio žmogus. Labai gausi istoriko raštǐ sinonimika, ypaþ karo Ƴvykiǐ aprašymuose, kuriuose atsiskleidžia S. Daukantas kaip beletristas:

Antrą dieną sausio mơnesio, GrabnyþLǐ dieną, kibo lietuviai Ƴ meldžionis su tokia aitra ir narsybe, it tarsi jog sau galo ar neprieteliui ieškotǐ: pradžioj išleido vylyþias ir varpstes it sniegą išdrơEơ ant vokyþLǐ, paskui ragotinơs abiem pusơm supaškơjo, tǌkstantơm vokyþLǐ, vyrai ir žirgai, virto, vienok neguro; ant galo sukibo vyras su vyru grumtis, prasidơjo jau neb mǌša, bet pjǌva; visǐ narsieji vyrai it ąžuolai virto, bet nơ taip dar meldžionys neguro ir ketơjo visi tenai mirti. Visǐ baisioji mǌša buvo ties brostvine vơliava, prie kurios lietuviai it pasiutĊ grǌdos, vildamies jąƳgysią; abiem pusơm tenai kraujai latakais varvơjo, o kritusiǐMǐ jau malkos suverstos gulơjo (IŽ1, 1995, 595 p.).

Karo Ƴvykiǐ aprašymai parašyti ekspresyviu stiliumi. S. Daukantas, XIX amžiaus pradžioje bene labiausiai atstovavĊs valstietiškajai Lietuvos kultǌrai, juto natǌralią šnekamosios kalbos WơkmĊ, taþiau spontanišką kalbơjimą neretai varžơ istorinio veikalo rašymo taisyklơs, iš ankstesniǐMǐ šaltiniǐ išmoktos klišơs, kurios dar labiau sunkina teksto supratimą, nes tradicines klišes S. Daukantas perteikia šnekamąja leksika:

<...> [Žemaiþiai – V. R.] sugriejĊ ant galo neapseikimą grobƳ ir daugybĊ imtiniǐ sugavĊ, virdơ su viena dalia savo joties Ƴ Lietuvą, o antra dalia metơs ant kryžơMǐƳ ParusnƳ, kurƳ rimti pulkai lietuviǐ ir žemaiþLǐ joties nusiaubơ, su visǐ didžiausia greitybe Pamezoniją ir Varmiją it jisai smurtas srautas, ką sutikdamas, plơãơ ir su savim bogino (IŽ1, 1995, 368 p.).

IŽ ir %ǌdedaug dơmesio buvo skiriama stiliui ir retoriniǐ figǌUǐ vartojimui. Bene dažniausiai S. Daukanto veikaluose pasitaikantis tropas – palyginimas: „Vos Ƴơjus Ƴ Vilniǐ, liepơ jis .ĊstutƳ, senelƳ baltą it sniegas“, „Kryžơjai, kalavijonys it šunys merdơjo“, „Metơs ant praretintos rindos lietuviǐ, kurie it liǌtai išsirĊåĊ graudino dar meldžionis“, „Motriškas ir kǌdikius kirto it medžius laukan“, „Eilomis it jǌros vilnimis ne vien visą Samiją, <...> bet visą ParusnƳ iki paþiai Yslai nusiaubơ“. Jie suteikia istoriniam naratyvui grožinio teksto elementǐ.S. Daukanto istoriniǐ veikalǐ kalbos turtingumąƳrodo vaizdingi veiksmažodžiai:

Vsevolodas, Naugardo kunigaikštis, visą Lotaviją iki upơs Daugavos nuteriojo, o pilis ir miestus vienus sudegino, ktus, vơtra ƳsilaužĊs, sugriovơ, vyriškus paaugusius iškirto, o žmonas su Nǌdikiais apkalĊs Ƴ vergus išvarơ, kuriuos apkrikštijĊs vienus kaip gyvolius išpardavojo, o kitus pats apvergơ, liepdamas jǐ vaikǐ vaikams laukus plơšti, balas ir versmes džiovint (IŽ1, 1995, 162 p.).

S. Daukantas, vartodamas vaizdingus veiksmažodžius, estetiškai praturtina kǌrinƳ ir toks kalbos gyvumas atkuria tikrovišką realaus pasaulio vaizdą. Istoriografas labai mơgsta vartoti pleonazmus – „smarkiai smarkesniai“, „baisiai baisesniai“, „plaþiai platesniai“, kurie sustiprina pasakojamos istorijos ekspresyvumą, sukuria Ƴtampos ƳspǌGƳ. Veikaluose neapsieinama ir be nuolatiniǐ epitetǐ, nusakanþLǐ dažniausiai kurią nors pastovią daikto savybĊ: „kuplǌs pušynai“, „tankǌs eglynai“, „pražilĊąžuolai“, „traškanþios girơs“, „liemeningos eglơs“, „amžina naktis“, „barzdotos eglơs“. Istorikas kovą, karą apibǌdina taip:„karinga mǌša“, „baisiai kruvina kova“, „kruvina mǌša“, „kruvina kova“, „baisi ir kruvina Pǌša“, „kruvinas ir maringas karas“, „baisi pjǌtis“, „baisi terionơ“, „kruvina, maringa karơ“, „rǌsti diena“. Toks nuolatiniǐ epitetǐ bei pleonazmǐ vartojimas suteikia tekstui statiškumo ƳspǌGƳ. Džiuljeta Maskuliǌnienơ teigia, kad „visa XIX a. lietuviǐ didaktinơ literatǌra – tai tradicijos, kanonai, modeliai, klišơs, normatyviškumas. Tai tarsi ankstesniǐ kultǌros tekstǐ citavimas, tam tikra jǐ kartotơ“ (2005, 91 p.)61. Tą patƳ galima pasakyti ir apie S. Daukanto istorinius veikalus, nes labai dažnai juose randamos išvardintos literatǌrinơs klišơs. Tokiǐ meniniǐ priemoniǐ kartojimas yra bǌdingas sakytinei literatǌrai, o tǐ paþLǐ žodžiǐ vartojimas yra aptinkamas Homero veikaluose Iliada ir Odisơja, pavyzdžiui: „prabilo žodžiais sparnuotais“, „vos tik ryto aušra rožiapirštơ prašvito“. S. Daukantas tokius tropus vartojo ir iš inercijos, ir kad Ƴtikintǐ lietuviǐ kalbos pajơgumu

61Maskuliǌnienơ Dž. 2005. XIX a. lietuviǐ didaktinơ proza: adresatas ir tekstas. Mokomoji knyga. Šiauliai: VšƲ Šiauliǐ universiteto leidykla. 48 perteikti istoriografinƳ tekstą, jos tinkamumą platesniam, ne tik religiniam, vartojimui. Pleonazmai yra dažniausiai pasitaikanti naratyvinio vyksmo forma, kuri tekstetarsi pristabdo Ƴvykiǐ laiką. S. Žuko teigimu, „literatǌroje pasakojimas, kuris pernelyg remiasi klišơmis, t. y. kartojami žodžiǐ junginiai ar frazơs, aprašymǐ detalơs ir tipiniai pasikartojantys vaizdai, yra vertinamas neigiamai, sakoma, jog rašytojui nepavyksta atitrǌkti nuo stiliaus inercijos“ (1997, 16 p.). Tǐ paþLǐ žodžiǐ, t. y. literatǌriniǐ klišiǐ, vartojimu bǌWǐ galima apkaltinti nuovargƳ, kurƳ S. Daukantas nuolat jautơ dirbdamas Rygoje bei perrašinơdamas svarbius Lietuvos istorijai faktus. Taþiauistorikas negalơjo skǐstis meniškumo bei vaizduotơs stoka, nes tai puikiausiai matome giriǐ aprašyme. Veikaluose gausu metaforǐ. Rašytojas gudus apibǌdina taip: „Vienok sunku buvo lietuviams ir žemaiþiams toj gadynơj grumtis su dauggalviu smaku, kuriam vieną galvą nurentus dygo kita“ (IŽ1, 1995, 593 p.). Už keliǐ puslapiǐ ta paþia metafora apibǌdinami maskoliai: „Didžiuoju Lietuvos kunigaikšþiu, regơdamu, jog su šimtgalviu smaku turi grumtis, kuriam vieną galvą nurentus dvi Ƴ vietą išdygo“ (IŽ1, 1995, 608 p.). S. Daukanto pavartotose metaforose praleistąMƳ narƳ atkuria skaitytojo vaizduotơ, šiuo atveju – gudus, maskolius. Vartodamas metaforasaprašant lietuviǐ karus, istorikas pateikia subjektyvią nuomonĊ, kurios kartais neƳmanoma išsakyti Ƴprasta, logine kalba. S. Daukantas pirmasis rašơ plaþios apimties Lietuvos istoriją, kurioje vaizdingu stiliumi, turtinga kalba pradơjo ir lietuviǐ grožinơs prozos kelią. S. Daukantas Ƴ griežtą chronologinƳ istorijos pasakojimą nevengơƳpinti ir grožiniam kǌriniui bǌdingǐ elementǐ.

3. 2. PASAKOTOJO FUNKCIJǏ RAIŠKA S. DAUKANTO VEIKALUOSE IŽIR BǋDAS

Istorija antikiniame pasaulyje buvo ne tik literatǌrinơ, bet ir istorinơ fikcija. Jau ankstyviausiuose išlikusiuose kǌriniuose Ƴ pasakojimą nuolat Ƴterpiamas autoriaus komentaras. Tipiškiausias Antikos epochos pasakojimo pavyzdys – Herodoto Istorija. XIX amžiuje toks istorijos pasakojimas yra bǌdingas S. Daukantui, nes jo veikalai IŽ ir %ǌdas yra pirmieji tokio pobǌdžio darbai. Pasak M. Bachtin‘o, „autorius autoritetingas ir bǌtinas skaitytojui, kuris žiǌri Ƴ jƳ ne kaip Ƴ asmenƳ, ne kaip Ƴ kitą žmogǐ, o kaip Ƴ principą, kuriuo reikia sekti. Autorius pirmiausia turi bǌti suprastas kaip autoritetingas skaitytojo vedlys“ (2002, 314 p.)62. Tiesiog pasakodamas rašytojas per pasakotojo prizmĊ sukuria, sukonstruoja organizuotą meninĊ tikrovĊ, tam tikrą istorijos karkasą, griauþius. TokƳ ƳspǌGƳ padeda sukurti naratyvinơ pasakotojo funkcija. O kad pasakojama istorija EǌWǐ Ƴdomi, jis yra priverstas pasinaudoti kitomis pasakotojo funkcijomis (ideologine, komunikacine, valdymo, liudijimo).

62Bachtin M. 2002. Autorius ir herojus. Estetikos darbai. Vilnius: Aidai. 49

Grožiniame kǌrinyje be pasakotojo figǌros neapsieinama. Ji yra labai svarbi, nes tik pasakotojo dơka skaitytojas suvokia, kaip reaguoti,suprasti meninĊ realybĊ. Pasakotojo vaidmeniui paprastai atrenkama figǌra, besidominanti tuo, kas vyksta aplink,pasižyminti smalsiu protu, pastabumu, gera atmintimi, turinti vertybiǐ matą. Kaip matome,iš pasakotojo reikalaujama ne tik tiesioginio pasakojimo, jis turi funkcionuoti kaip gyva vertybiǐsistema ir akylai sekti Ƴvykius. Taigi viskas,kas vyksta meninơje tikrovơje, perleidžiama per vieną požiǌrio tašką – pasakotoją, todơl jo Eǌtis,adekvatus santykis su kuriama aplinka yra ypaþ svarbus. Naratologijos teorijoje kuriamos istorijospasakotojas, pasitelkdamas vieną ar kitą funkciją, apibendrina veikơjus ar erdvơje esanþius daiktus,kurie vienaip ar kitaip daro Ƴtaką, skatina veiksmą.Pasakojimo centre istoriniai Ƴvykiai, asmenybơs. Pasakotojas kalbaapie tai, ką matơ, patyrơ arba kokius istorinius šaltinius yra ištyrĊs, ir juos perpasakoja savaip. Jis komentuoja, vertina vaizduojamą tikrovĊ, žinoma, pagal asmeninĊpatirtƳ, pasaulơžiǌUą. Todơl pasakojimo metu neišvengiamas subjektyvus matymo taškas. Pasakotojas lyg centrinơ ašis, jo pozicija kǌrinyjeypaþ svarbi, tik ji padeda adresatui suprasti, kaip vertinti kuriamą realybĊ. Tolimesniame poskyryje S. Daukanto istoriniǐ veikalǐ IŽ ir %ǌdaspasakotojo figǌra bus nagrinơjama pagal naratologijos teorijoje pateiktas pasakotojo funkcijas.

3.2.1. NARATYVINƠ FUNKCIJA

Svarbiausias pasakotojo funkcijos aspektas, be kurio neƳsivaizduojamas nơ vienas istorijos pasakojimas – naratyvinơ funkcija. NaratoriusS. Daukanto veikaluose IŽ ir %ǌdas yra visažinis, jam Eǌdinga nulinơ fokusuotơ. Tai reiškia, kad naratorius laisvai juda pasakojimo erdvơje iš vienos vietos Ƴ kitą, praktiškai žino viską apie pasakojamus Ƴvykius bei situacijas ir pasakoja daugiau, nei jo naratyvo veikơjai žinojo. Taip pat aišku, jog naratoriaus požiǌrio taškas þia neapibrơžtas, jis nereprezentuoja naratyvo veikơMǐ iš vidaus, odaugiausiai iš išorơs. „Prancǌ]ǐ naratologo G. Genett’o terminais tariant, tai – ekstradiegetinis – heterodiegetinis naratorius, t. y. Pirmojo laipsnio naratorius pasakoja istoriją, kurioje pats nedalyvauja” (Žemgulis, 2001, 12 p.). S. Daukanto pasakotojas dơsto Ƴvykius chronologiškai, nuosekliai, pirmuoju ir treþiuoju asmeniu. Kai kuriais atvejais nuoseklumas paliekamas nuošaly, nes autorius pradeda kaitalioti pasakojimo laikus:

Lietuva buvo išsišylusi, kaip viršiaus minavojau, lenkai nenorơjo savo lobiu Lietuvoj kariauti, užvis juo ilgesnơ karơ tĊVơs Lietuvoj, juo lietuviai nuo lenkǐ šalinos ir Jogailos neapkentơ, kaipo yno lyþiaus tiek nelaimǐ Lietuvos ǌNơs; regima buvo, jog ilgainiui lietuviai atsitrauks bǌtinai nuo lenkǐ ir Vytautas jǐ ypatingu valdymieru pasidarys, drin ryžos Jogaila nuo karơs liautis ir su Vytautu taikintis (IŽ2, 1995, 72 p.). 50

Kaip buvo minơta, pasakotojas kalba pirmuoju ir treþiuoju asmeniu,iš dabarties persikelia Ƴ praeitƳ. Tai rodo, kad tą paþLą akimirką pasakotojo pasąmonơje painiojasi dabarties reginiai ir praeities Ƴvykiai, nes jo atmintyje visa tai egzistuoja kaip gyvi, judantys vaizdiniai be jokios laiko gradacijos. Beveik nuo pat veikalǐ pradžios tiek iš savĊs, pasakotojo, tiek iš numanomo skaitytojo (kalbama „mes“ vardu) reikalaujama pastangǐ „atidžiai ƳsižiǌUơti“, nes tiek nuo pasakotojo, tiek nuo skaitytojo interpretacinơs kompetencijos ir aktyvumo priklauso vaizdinơs komunikacijos sơkmơ – atsakomybơ už ją paskirstoma po lygiai. Tai ne vien estetinơ programa, bet ir ypatingo skaitymo kodo pasiǌlymas: skaitant šiuos S. Daukanto darbus bǌtina užtrukti, neskubơti, Ƴsiskaityti, nes veikalai yra daugiasluoksniai. Tuo bǌdu netiesiogiai formuojama pasitikơjimo sutartis tarp sakytojo ir sakymo adresato. Kol kas susiduriame su ekstravertišku pasakotoju, linkusiu ne tiek atskleisti savo vidǐ, kiek aprašyti stebimą išorĊ, taþiau pasitikơjimo sutarties, paremtos lygiaverþiu bendradarbiavimu, siǌlymas liudija šio vedlio novatoriškumą. Veikaluose vyrauja tradicinis, dažnai net balzakiškuoju vadinamas pasakotojas, kuris mơgsta demonstruoti savo pranašumą ne tik prieš personažus, bet ir prieš žioplinơjimu Ƴtariamą skaitytoją. S. Daukanto veikalai IŽ ir %ǌdas pabrơžtinai paremiami dviprasmiška literatǌriškumo ir neliteratǌriškumo priešprieša: Ƴ chronologijos rơmus yra Ƴspraudžiamas meninis vaizdas.

3.2.2. IDEOLOGINƠ FUNKCIJA

Tiek istoriografiniame tekste, tiek grožiniame kǌrinyje pasakotojo figǌra turi bǌti Ƴdomi, charizmatiška bei laikytis aiškios pozicijos. Kaip buvo minơta, pasakotojas yra skaitytojo vedlys, kuriuo reikia sekti (Bachtin, 2002, 314 p.). Todơl labai svarbu pastebơti, kada kaitaliojama pasakojimo maniera. Kai pasakotojas pradeda vertinti savo rašomą istoriją, tada keiþiasi jo pasakojimo pozicija ir žiǌros taškas. Taigi pasakotojui nepakanka vien naratyvinơs funkcijos. Jis Qơra vien stebơtojas, kuris fiksuoja Ƴvykius. Užtat šalia šios funkcijos ima reikštis kita – ideologinơ pasakotojo funkcija. Pasakotojas, sukaupĊs visus pažinimus, apibǌdinimus, paƳvairina pasakojamą istoriją vertinimais, moralais. Taip sukuriamas konkretus, išbaigtas vaizdas, kuriame pastebima aiški pasakotojo pozicija. Taþiau tiesioginiai ar netiesioginiai pasakotojo Ƴsikišimas Ƴ istoriją gali Ƴgyti didaktiškesnĊ veiksmokomentaro formą:

Senovơj kalnơnai ir žemaiþiai didžiai vơlai tesipaþiavo, nesgi pirm Senovơj kalnơnai ir žemaiþiai didžiai vơlai tesipaþiavo, nesgi pirm 30 metǐ vyriškam paþLą vesti, o moteriškai už vyro tekơti tarơ dơl paþLǐdviejǐ nesveika, o dơl namǐ didelơ nenauda esanti, ką šiandien patarlơ tebstigavoja 51

minavojama: „Žilơ galvon, velnias uodegon“, nesgi iškaršti tơvo namuose mergaitei ar eržilui goda buvo, jei tiktai nuo savo darbǐ vyru, o mergaitơǌNơs vilkơja vadinama buvo, nesgi vyriškas ir moteriška nueiti Ƴ kapus su rǌtu vainiku per didžią sau garbĊ turơjo (%ǌdas, 1988, 168 p.).

Aprašydamas skurdǐ kasdienƳ valgƳ pasakotojas–istorikas užbơga skaitytojui už akiǐ, neleisdamas nusistebơti ar kitaip netinkamai sureaguoti, tuo paþiu moralizuodamas:

ýia ne vienas rasi lepnis, skaitydamas apie tokƳ jǐ valgƳ, švypterơs, bet jei primins sau, jog senieji lietuviai, kalnơnai ir žemaiþiai, tokiu valgiu misdami 500 metǐ su karda guldami ir keldami, ne vien mokơjo ir stengơ nuo kruvinǐ neprieteliǐ savo liuosybĊ ginti, bet dar gandinti visą pasaulƳ savo narsybe ir kantrybe, tas aiškiai susigơs, save regơdamas šiandien ištižusiu vergu, nesgi visados godos vyras velijas noris šaknelơmis misti, jeib tiktai liuosu gyventi, nekaip šešku bǌti, svetimus kiaušius gerti, vištas ơsti ir tamsiame urve smirdơti (%ǌdas, 1988, 451–452 p.).

S. Daukanto aprašytas idealus lietuvis labai artimas romơQǐ stoikams. Tai žmogus, kuris pasitenkina mažu, yra ryžtingas, nuoseklus, nepraranda vilties. Anot S. Daukanto, tai tas, kuris „ryžimesi negǌra“, t. y. pradơMĊs darbą pabaigia, davĊs žodƳ jƳ ištesi, kuris randa pusiausvyrą tarp privaþLǐ ir viešǐ interesǐ ar tarp valstybơs ir visuomenơs reikalǐ. Pasak N. Juchneviþienơs, ankstyviausiuose veikaluose „nuolat Ƴterpiamas paties pasakotojo autorinis komentaras pirmuoju asmeniu, pasakotojas nuolat stengiasi atkreipti dơmesƳ Ƴ save ir nepaiso vadinamojo epinio objektyvumo principo“ (2001, 57 p.). Tokio pasakojimo neišvengta ir S. Daukanto veikaluose:

Miniu þia dar tą skaitytojui, kaip viršiaus pasakiau, jog sunku yra laiką valdžioniǐ Lietuvos ǌNơs ir jǐ vardus aiškiai išreikšti, kuriuos prašaleiþiai, nemokơdami Lietuviǐ kalbos, iškraipơ; rasi kurią dieną mokytas lietuvis nuo dainiǐ ir pavardžiǐ didžiuomơs Lietuvos galơs atsisekti, aš kaip raštuose radau, taip juos parašiau(IŽ1, 1995, 478 p.).

Rašytojo veikaluose daugiausia esama tokiǐ vietǐ, kur naratorius slepiasi už objektyvaus, anonimiško kalbơjimo, bet ir ten vis tiek lieka ženklǐ, netiesiogiai parodanþLǐ jo požiǌUƳƳ tai, ką jis pasakoja: „Šiurpulys ima žmogǐ skaitant tokias nuodơmes, þionai kryžơjai negơGơjos atsakyti ant to rašto“ (IŽ2, 1995, 103 p.). Taigi pasakotojas–istorikas nevengia išsakyti savo nuomonĊ, mintis ir nuo epinio objektyvumo principo pereiti prie tiesioginiǐ pirmojo asmens formǐ, subjektyvumo.

3.2.3. VALDYMO FUNKCIJA

Kita pasakotojo funkcija – valdymo. Ji dominuoja tada, kai pasakotojas paaiškina savo pasakojimo tvarką, sandarą ir pan. Pasakojanti instancija S. Daukanto veikaluose atsiskleidžia kaip autonomiškas tekstǐ organizatorius.Visǐ pirma, pasakotojas, kaip aukštesnio rango aktantas, nusprendžia visą istoriją pateiktiretrospektyvos principu. Pasakotojastvarko kuriamą meninĊ tikrovĊ kaip autorius. Savo nuožiǌra pateikia Ƴvykius tam tikra seka, nutariavienu ar kitu metu pasiremti istoriniais šaltiniais. Jis valdo visą tekstą, visą pateiktą medžiagą,sprendžia, numato, organizuoja. Pirmas valdymo požymis – veikalǐ struktǌra. Kaip jau buvo minơta, pasakotojas istoriją pateikia retrospektyvos principu.Istoriniuose veikaluosepasakojama iš treþiojo asmens pozicijǐ – tai vadinamasis heterodiegetinis pasakojimas, taþiauesama ir savotiškǐ tokio pasakojimo eigos „permušimo“ arba „ištrǌkimǐ“ Ƴ pirmojo asmenspozicijas. Treþiojo asmens pasakojimas gali sudaryti ƳspǌGƳ, kad nơra sakytojo, kad Ƴvykiai tiesiogvyksta, kad jie parodomi, o ne pasakojami per tarpininką. Pastaroji sakymo strategija veikaluose yra vyraujanti. IŽ pasakotojas baigdamas vieną skyriǐ, išvadose pateikia kito skyriaus anotaciją: „Visa ǌNơ Lietuvos buvo paskaidyta Ƴ kraštus, o kraštai Ƴ urơdes, o tos Ƴ pavietas, ką tuojau regơsim“ (IŽ1, 1995, 101 p.), arba „ýia skaitytojas regơjo pirmąsias pasakas apie lietuviǐ tautą, dabar ne prašaliui bus žvilgterơti ant jos bǌdo ir apsiơjimǐ senovơj“ (IŽ1, 1995, 76 p.). Tokios pasakojimo shemos nerasime S. Daukanto veikale %ǌdas. ýia viskas pateikta ne žiedine konstrukcija, bet, sakyþiau, griežta tvarka – pabaigiamas vienas skyrius, tada pradedamas kitas, todơl, jei sukeistume skyrius vietomis, meninơ veikalo vertơ nơ kiek nepakistǐ. S. Daukantui buvo svarbu, kad jo parašytus veikalus auditorijapriimtǐteigiamai. Dơl šios priežasties randame Ƴ tekstus Ƴsiterpusius pasakotojo–istoriko tiesioginius pasisakymus skirtus skaitytojams: „Tas pasakas išrašiau skaitytojui dơl to vien, jog lietuviai ir žemaiþiai paskesniuose dar laikuose su visu tuo paþiu bǌdu savo nabaštikus laidojo“ (IŽ1, 1995, 25 p.), arba: „Nuo to gal dar skaitytojas stebơtis, jog tokias pavardes tǐ kunigaikšþLǐ šiandien gal dar rasti tarp žemaiþLǐ ir lietuviǐ“ (IŽ1, 1995, 237 p.).„Nuo seno kǌUơjai, ơPĊsi plunksnos, baimindavosi bǌsimǐMǐskaitytojǐ kritikos. Todơl buvo vartojami manieringosios iškalbostopai, kurie nebǌtinai reiškơ tiesą, bet leido apsiginti nuo galimoskritikos. Apsidraudimo topas leido autoriui išsakyti pasiteisinimą Gơlnepakankamo pasiruošimo darbui, nurodyti priežastis, kurios trukdopasiekti kuo geriausiǐ rezultatǐ. Vienas iš dažnesniǐ apsidraudimotopo požymiǐ yra skaitytojo perspơjimas“ (Bonþkutơ, 2009, 374p.):

Reikia žinoti, jog yra didis sujaugimas vardǐ didžiǐMǐ Lietuvos kunigaikšþLǐ: Kojalaviþius savo Lietuvos istorijoj teminavoja vieną VytenƳ nuo pat Traidžio lig pat Gedimino, nes teutonǐ ir gudǐ

rašytojai rodo savo raštuose tame tarpe buvus tris didžiuosius Lietuvos kunigaikšþius: VytƳ, arba Buivydą, Puteverą ir VytenƳ, pagal kuriuos aš raštus jǐ veikalus išguldžiau. Tame tarpe, regis, pasirinko Vytis, arba Buivydas, kaipogi nuo tǐ metǐ nebơr jo minavojamo daugesniai; bet kokiu smerþiu – to nơra žinoma (IŽ1, 1995, 477 p.).

Pasakotojas–istorikas veikale IŽ perspơja skaitytojus: „Lenkai dar rašo, jog ir tuo žygiu Vytautas buvĊs atơMĊs su kariauna pas Vilniǐ“ (IŽ2, 1995, 71 p.), arba: „Idant skaitytojas pažintǐ, kas per žmonơs buvo toj gadynơj kryžơjai, þia priplieksiu vieną gromatą dievobaimingo kartuzo zokanyko, gyvenanþio Parusny, Henriko Boringerio, rašytą“ (IŽ2, 1995, 77 p.). Pasakotojas–istorikas veikaluose nebijo kreiptis Ƴ auditoriją, bet, norơdamas išvengti priekaištǐ ir netikslaus istoriniǐ faktǐ pasakojimo, stengiasi pasiaiškinti:

Rodydami Kazimierui parusniǐ pavojumą nuo kryžơMǐ, linkơjo jam stropesniai rǌpintis reikalais parusiǐ, idant pilƳ Brodnicos, spaudžiamą nuo kryžơMǐ, gelbơWǐ ir pats atơMĊs su stipria kariauna Marienburge gaspadydamos žvalgytǐsi Ƴ visas puses parusio (IŽ2, 1995, 231 p.).

S. Daukanto epochoje faktai buvo ypaþ svarbǌs, bet istorikas pasakodamas tam tikrą istoriją tarsi apsidrausdamas perspơja skaitytoją: „taip rašo lenkǐ rašytojai“ (IŽ2,1995, 186 p.), bet tuoj pat priduria, jog „ateis kuomet norint kartos ir išnagrinơs teisybĊ iš raštǐ, šiandien dulkơmis apkerpơjusiǐ“ (IŽ2, 1995, 187 p.). Taigi galbǌt pirmojo asmens vartojimas S. Daukanto veikaluose yra savotiška literatǌrinơ fikcija, t. y. viena iš stilistiniǐ priemoniǐ autoritetingo pasakotojo–istoriko Ƴvaizdžiui sukurti ir iš anksto užkirsti kelią galinþioms kilti abejonơms. O abejonơms išsklaidyti pasakotojui padeda naratologijos teorijoje išskirta liudijimo funkcija.

3.2.4. LIUDIJIMO FUNKCIJA

Tuo pat metu šalia pagrindinơs, galima teigti, privalomosnaratoriaus funkcijos, eina komunikacinơ, valdymo, ideologinơ ir liudijimo funkcijos. Pastarosiosdvi yra labai glaudžiai susijusios tarpusavyje. Visǐ pirma, visas veikalǐ IŽir %ǌdas pasakojimas yra liudijimas. Galima teigti, jog tam tikras asmuo, šiuo atveju S. Daukantas, pateikia istorijos pasakojimą. Pateikdamas Ƴvykius adresatui, naratorius pirmiausia juos vertina, komentuoja, taip pat paliudija, nurodo šaltinius: „AteinantƳ metą 1244 apent sugrƳžo tenai su rimtesniais pulkais“ (IŽ1, 1995, 322 p.), originalius vietoviǐ pavadinimus („pilƳ Vơluvą (Wehlau)“; „pilƳ Laukstete (Löchstätt)“; „apykartos Venspilio (Goldingen)“). Skliausteliuose istorikas pateikia vardus, pavardesautoriǐ, kuriais rơPơsi rašydamas vieną ar kitą istorijos dalƳ:„Tie getai kariavo su Darijum, viešpaþiu persǐ, paskiaus su

Pilypu, viešpaþiu maudonǐ, bet tǐ kariǐ trumpumas mano rašto neleidžia þia išguldyti (Herodotus, Histor., lib. IV.)“ (IŽ1, 1995, 25 p.). S. Daukanto tekstuose gausu intarpǐ pirmu asmeniu. Jie buvo vartojami dơl to, kad Ƴrodytǐ ir Ƴtikintǐ skaitytoją rašomos istorijos tikrumu. Tokie intarpai, kaip „viršiaus minavojau“, „to aš nestigavoju“, „regis“, „kaip sakiau“, tekstui suteikia rašanþiojo visapusiško žinojimo ƳspǌGƳ ir nepalieka abejoniǐ, kad S. Daukantas tikrai yra išanalizavĊs savo rašomą istoriją. Tokie intarpai vadinami komunikacijos ženklu. Bene vienintelơ tokio ženklo paskirtis – paaiškinti ir sudaryti skaitytojui kažkada buvusios realybơs ƳspǌGƳ. Veikaluose minimi intarpai – savotiški ryšininkai tarp pasakojamos istorijos ir skaitytojo. S. Daukanto veikaluose šiuos žodelius galime pavadinti vidinio monologo išraiška, kuri yra skirta skaitytojui. Ja kuriamas autentiškumo Ƴspǌdis, kad kalba liejasi savaime. Svarbiausia pirmo asmens funkcija – sukurti istorinĊ laiko perspektyvą. Ši perspektyva suteikia galimybĊ vaizduoti didesnius fabulos segmentus, palyginti nedidelơse teksto atkarpose. S. Žuko teigimu, „jeigu pasakojime kartojama „aš maþiau“, „man atrodo“ ir pan., jis vadinamas subjektyviu pasakojimu, kur neslepiant išreiškiama pasakotojo nuomonơ apie pasakojamą dalyką“ (1997, 4 p.). Objektyvǐ pasakojimą permuša subjektyvios S. Daukanto mintys, kuriose istoriografas atvirai reiškia savo nuomonĊ ir pateikia istoriniǐ Ƴvykiǐ vertinimą: guodžia, bara, stebisi. Toks pasakojimas ypaþ bǌdingas romantinio pobǌdžio istorijǐ autoriams.Pasak I. Buckley, „XIX a. pradžioje tiems, kurie mơgino rašyti Lietuvos istoriją, svarbiausia buvo ne mokslinis objektyvumas, nors pastangǐ remtis patikimais šaltiniais, patikrinti ir pagrƳsti faktus matyti daug. Todơl S. Daukantui svarbu, kad istorijos veikalas padơWǐ žmonơms išvengti netiksliǐ praeities interpretacijǐ, atskleistǐ tiesą. Kitas tikslas – šviesti visuomenĊ, kad ji išmoktǐ vertinti praeities paminklus, archeologijos radinius. Ne mažiau svarbi autoriui atrodo parašyto istorijos veikalo literatǌrinơ reikšmơ, jo kalbinơ raiška, teikiamas estetinis malonumas“ (2006, 89 p.). S. Daukanto bendravimas su auditorija yra labai nuoširdus, nes jis dalijasi savo žiniomis: „Vytautas pagal sandaras padơjo kryžơjams piles parubežines panevơžiu strǌnyti; vardǐ tǐ piliǐ negalơjau rasti“ (IŽ2, 1995, 99 p.). Istorikas yra pasirengĊs padơti savo skaitytojams, nes esama vietǐ, kur autorius aiškina, kodơl vartoja vieną ar kitą žodƳ:

Paskui, išsigavĊs su laivais per Draudžiǐ ežerąƳ pajǌUƳ, atirklavo pas garbingą nuo senǐ laikǐ prekyba vietovĊ, apie kurią viršiaus minavojau, Oneda, arba Balga, vadinamą, žemaiþLǐ krašte, kurƳ paskui vokyþiai Samland, tai yra žemaiþLǐ žemơ, vadino; aš ją dơl atskiedimo nuo kitǐ ŽemaiþLǐ Samija, arba Sambija, o jos gyventojus samiais tame rašte vadinsiu (IŽ1, 1995, 297 p.).

Ʋ istorinƳ pasakojimą Ƴterpiami pasakotojo filosofaviniai apmąstymai. S. Daukantas vietomis nơra objektyvus. Toks jo subjektyvumas atsispindi per vaizduotơs, filosofavimo prizmĊ: 55

Pasitiko žiema didžiai stipri ir speiguota, jo karơjai meškenoþiai ir briedenoþiai apšarmojĊ, parơžusiais uostais ir barzdomis, kuriǐ žirgai it slykǌnai sukeliauti, migla aptekĊ garavo, Ƴ kuriuos veizơdamas nuo tolo tarsi debesƳ slenkant, kurƳ valandoms rǌstas šiaurys nupǌsdamas rodơ keleiviui tą Ƴvairią veislĊ mažne, sakau, žvơriǐ, ne žmoniǐ, kurie jau paþia savo nuogąVþia povyza, jau baisybe savo apdaro visǐ drąVǐMƳ gandino (IŽ1, 1995, 616 p.).

Tai savaime suprantama, nes vienpapasakojus istoriją, nieko nesudominsi. Kaip buvo minơta, pasakotojas nori bǌti Ƴdomus, charizmatiškas, laikytis aiškios pozicijos (Bachtin, 2002, 314 p.). Todơllabai svarbu pastebơti, kada kaitaliojama pasakojimo maniera. Veikaluose esama vietǐ, kur S. Daukantas nevengia išsakyti savo nuomonĊ:

Neatsakơ bedieviai ant viso to, ką jiems žemaiþiai išmetinơja, ir tą, ką atsakơ, yni malai buvo, kaipogi šiandien raštai, nuo paþLǐ kryžơMǐ rašyti, rodo tas kruvinas dienas žemaiþLǐ ir jǐ nuožmią vergybą; gerai, kad bent tą pasakơ: tezaunija sau kaip tinkami – kaip vergĊ, taip ir vergsim (IŽ2, 1995, 104 p.).

Istorikas nevengia sujaudinti skaitytoją, po Ƴvairiǐ mǌšio aprašymǐ jis piešia tokƳ sodrǐ vaizdą, kad galima tiktais žavơtis jo vaizduotơs galia:

Gelbơtojai, ką karda – karda, ką ugnia – ugnia teriodami visomis pusơmis, apvertơ šeimingus kiemus, brandžius javus Ƴ rǌstus pelenus taip, kur pirma lakǌs pǌrai ir miežiai sukdamies augo, ten nǌ varpuþiai ir usnys žơOơ; vieni plynai, vieni tyrai taukšojo, kuriuose kame ne kame rǌstos iros jau piliǐ, jau UǌPǐ suverstos riogsojo, o žiaudǌs vơjai gainiodami degơsiǐ plơnis žvylơ, o apuokai ir tyrǐ paukšþiai JǌžuojantƳ keleivƳ gandino (IŽ2, 1995, 188 p.).

Nepaisant pasitaikanþio subjektyvumo ir filosofavimo, galima teigti, kad S. Daukanto veikalǐ pasakotojas daugelyje vietǐ demonstruoja savo pasirengimą liudyti tiesą, nes ne kartą pasisako esąs išanalizavĊs daugybĊ šaltiniǐ ir savo patirtƳ bei žinias suguldĊs Ƴ rašomą tekstą.

3.2.5. KOMUNIKACINƠ FUNKCIJA

Visas prieš tai išvardintas pasakojimo funkcijas galơtume vadinti komunikacijos aktu. Naracija, kaip savitas komunikacijos aktas, turi ryšƳ su bendrąja komunikacijos akto teorija, o skirtumai išryškơja pirmiausia dơl to, kad naracija yra tam tikrame tekste Ƴrašytas aktas. Skaitomą šaltinƳ ar kitokią rašytinĊ medžiagą suvokiame kaip siunþiamą informaciją. Asmuo, raštu išsakĊs savo mintis paverþia jas informacija, kurią siunþia skaitytojui – adresatui. Kiekvienos knygos autorius yra vedamas tokio tikslo, jis yra suinteresuotas, kad jo veikalas pasiektǐ skaitytoją, tarp jǐ užsimegztǐ emocinis ryšys, kontaktas, kitaip tariant, komunikacija. Komunikacija – keitimasis 56 sukurta informacija tarp dviejǐ ar daugiau žmoniǐ, siekiant bendro supratimo. Galima išskirti ir siauresnius komunikacijos apibrơžimus: bendravimas, keitimasis patirtimi, mintimis, išgyvenimais. Pasikeitimo informacija prasme, t. y. komunikuojant tarp individǐ, užbaigtos žinios perdavimas iš siuntơjo gavơjui – taip galơtumeƳvardinti rašytojo siekƳ, tikslą. Jam bǌtina kǌriniais perduoti tam tikrą žinią skaitytojui, pasidalinti ja su juo, pasikalbơti. Komunikatorius – komunikacijos akto pradžia. Šiuo atveju tai istoriniǐ veikalǐ autorius, kuris nusprendžiaperduoti informaciją, papasakoti istoriją. Ʋ pagalbą atkeliauja visažinis pasakotojas, kuris yra ne kas kitas, kaip autoriaus vaizduotơs vaisius. Jis pateikia Ƴvykius tam tikra tvarka, juos skatina, vertina. Pasakotojas, anot D. Vaitiekǌno, yra „aukštesnio rango aktantas, vertybiǐ saugotojas ir dalytojas“ (2004, 6 p.). Tokioje komunikacinơje sistemoje gavơjas yra neišvengiamas. Pasakotojo užkoduota žinia arba informacija talpina vienokƳ arba kitokƳ turinƳ. Ši komunikacijaapie kažką pasiekia adresatą. Tekstu siunþiama informacija ar žinia perteikiama pasakotojo arba veikơMǐ kalba. Tarp siuntơjo ir gavơjo užsimezga dialogas. S. Daukantas žinojo, kad didelio skaitytojǐ skaiþiaus jo veikalai nesulauks. Anot M. Miškinio, „mǌVǐ kaimynǐ mokslininkams nei „Istorija“ nei „Bǌdas“ negalơjo daryti didelio Ƴspǌdžio dơl savo neaukšto mokslinio lygio“(1990, 200 p.). Istorikas tikơjosi, kad jo raštus supras ateinanþios kartos. S. Daukantas suvokơ, kad žmoniǐ, kurie sugebơWǐ perskaityti ir suprasti jo veikalus, yra nedaug. Vieni norơjo skaityti lenkiškai, kiti nemokơjo iš viso skaityti, kiti Pơgino skaityti, bet nesuprato, nes jo tekstas daugiasluoksnis, Ƴvairialypis. S. Daukantas istoriniuose veikaluose IŽ ir %ǌdasƳspraudžia naratyvumą (tai faktǐ jungimas Ƴ tokią seką, kad bǌWǐ galimas pasakojimas, istorija) Ƴ pasakojimo (istorijos) formą. Kad Ƴvykiai taptǐ pasakojimu, reikalinga vaizduotơ, kuri yra pagrindinis literatǌrinio kǌrinio „atsiradimo“ komponentas. IŽ aiškiai atsispindi S. Daukanto profesinis pasiruošimas, istoriografinơs ir visuomeninơs pažiǌros bei nuostatos. Taigi S. Daukanto pasirinkta pasakotojo–istoriko figǌra yra Ƴvairiapusơ ir daugiasluoksniška. Pasakotojas–istorikas yra ta figǌra, kuri Ƴtikina rašomos istorijos tikrumu bei faktǐ patikimumu.Per abu istoriko veikalus pasakotojo nevienalytiškumas bei pirmojo asmens formatas stebina ir žadina skaitytojo vaizduotĊ.

IŠVADOS

XIX amžius – tai pereinamasis laikotarpis, kai ima skaidytis senosios LDK tradicijos ir formuotis nacionalinơs kultǌros pradmenys, susiformuoja Lietuvos istorijos mokslas – tiksliau švietơjiška ir romantinơ istoriografija. Ankstyvojo romantizmo Ƴtakoje buvo tikima, kad tai, kas išnyko, gali bǌti kompensuojama istoriko fantazija ir kǌrybiškumu. Buvo tikima, kad absoliuti rekreacinơ galimybơ yra menas, kad meniniu, estetiniu vaizdu galima užpildyti istoriniuose šaltiniuose atsiradusias spragas. XIX amžiaus pradžioje iškilo naujo visuomenơs modelio poreikis, kurƳ sąlygojo kintantis socialinis, ekonominis, kultǌrinis visuomenơs gyvenimas. Jame išryškơjo atgimimo idơjos, tautinơs Vąmonơs formavimasis, kuris dominuoja visose gyvenimo sferose. Tautinis atgimimas pirmiausia reiškơsi kultǌros lygmenyje. Atgimstanti tauta ơPơ susivokti esanti savita ir nepakartojama, tai yra imama iškelti visa tai, kas galơWǐ paliudyti buvusƳ savitumą, tvirtumą, garbingą egzistavimą (buvo svarbu iškelti savojo etoso komponentus: kalbą, tautosaką, paproþius, senąMą religiją, parodyti istorinio kelio savitumą). Istoriografijos žanras buvo pajơgus Ƴgyvendinti visus tuos tikslus. XIX amžiuje istorinio teksto pasakojimas prisiima daugybĊ Ƴvairiausiǐ funkcijǐ – diagnozuoti visuomeninơs santvarkos blogƳ, sutelkti informaciją iš visǐ gyvenimo sriþLǐ, Ƴtaigiu paskojimu atgaivinti istorinĊ epochą. XIX amžiuje romantinơ istoriografija buvo suvokta kaip meno forma, pagrƳsta tradiciniais pasakojimo metodais ir priemonơmis bei pasižyminti jaudria vaizduote. S. Daukanto darbai atskleidžia tą sąmonơs tipą, kuris susiformavo veikiamas klasikinơs tradicijos ir XIX amžiuje romantinơs istoriografijos. Ʋprastai žiǌrint, kaip rašytojas, S. Daukantas yra per daug istorikas, kaip istorikas – per daug rašytojas. %ǌdas – ne politinơs, o kultǌros istorijos knyga. Sintetiniam vaizdui sukurti istoriografas ơPơ medžiagos ne tik iš rašytiniǐ šaltiniǐ, bet ir iš lietuviǐ valstieþLǐ paproþLǐ bei tautosakos, retrospektyviai iš šios medžiagos sprĊsdamas apie tolimą praeitƳ. Veikalo %ǌdas skyriai išsiplơWơ, nes buvo remtasi tais paþiais šaltiniais kaip ir IŽ, bet nevengiama nurodyti ir naujǐ veikalǐ citavimo. O pagrindinis ir patikimiausias duomenǐ šaltinis – iš vaikystơs prisimenami kaimo žmoniǐ paproþiai, elgesio normos, tradicijos, gimtoji kalba, ta kalba funkcionuojanti tautosaka. Nors %ǌdas yra veikalo IŽ sutrumpinimas, bet, galime teigti, kad ši knyga turi ir savarankiškumo bruožǐ. S. Daukanto %ǌde esama labai daug vietǐ, kur istoriografas Ƴpina tautosakos elementǐ, tai veikaleIŽ yra mažiau sutinkama, nes pastarajame labiau orientuojamasi Ƴ faktǐ išdơstymą, stengiamasi pasakoti moksliniu stiliumi. 58

S. Daukantas literatǌros ir šaltiniǐ pažinimu bei panaudojimu neatsiliko nuo daugumos kitǐ Rytǐ Europos istorikǐ. Rašydamas %ǌGą, jis, kaip buvo minơta, rơPơsi kaimo kultǌros faktais. Naudodamasis retrospektyviniu metodu, S. Daukantas per šią medžiagą pasiekơ tolimus senovơs laikus. Vietomis jis savo kuriamus vaizdus, analogijas kiek galơdamas parơPơ rašytiniais šaltiniais. Plaþiai suprasdamas lietuvio sąvoką, laikydamas, kad lietuviǐ kultǌrinis lygis buvo ne žemesnis kaip kaimyniniǐ tautǐ, jis plaþiai, o kartu ir visiškai sơkmingai, naudojosi šaltiniais, kurie apie lietuviǐ tautos istorijąpasakoja tik netiesiogiai. Tiesa, kurdamas savo koncepciją, kaip ir daugelis jo amžininkǐ istorikǐ, šaltinius ir literatǌUą vertino gana nekritiškai: tinkamais rơPơsi, o nepageidautinus atmesdavo. %ǌde aprašydamas girias S. Daukantas vaizduoja praeitƳ ne tokią, kokia ji yra, o pagražintą, idealizuotą, matomą per istoriko subjektyvią jausmǐ ir išgyvenimǐ prizmĊ. Istoriografo aprašytos girios yra tarsi išorinis objektas, kurƳ žmogus turi matyti, turi fiziškai justi juslơmis. Giria yra fizinơ terpơ, kuri turi supti lietuvƳ, kad jis jaustǐsi saugus ir laimingasS. Daukanto modernumo aspektas – religijos ir istorijos suliejimas su gamtos reiškiniais – suteikơ stiprǐ pagrindą patikơti tautos praeities tobulumu. Girios aprašymai S. Daukanto %ǌdeƳkomponuojami Ƴ bendrą istoriniǐ Ƴvykiǐ Gơstymą. Jie tampa tarpine grandimi, jungianþia faktinĊ medžiagą su tiesiogiai išsakomomis pasakotojo reakcijomis, apgailestavimais, intarpais. IŽ teksto kalba yra moksliškesnơ, o veikale %ǌdas S. Daukantas nebijojo eksperimentuoti su žodžiu ir suteikti Ƴprastam žodžiui naują reikšmĊ. XIX amžiuje rašto sistemoje buvo laikomasi griežtǐ principǐ ir taisykliǐ, nes žodis buvo vartojamas tik nurodyta jo reikšme, o istorikas elgdamasis kitaip yra modernus. S. Daukanto istoriniai pasakojimai yra beletrizuoti, todơl glaudžiai susijĊ su grožine literatǌra. Rašytojo istorijos veikalai ir ypaþ %ǌdas turơjo didelƳ poveikƳ XIX amžiaus lietuviǐ poezijai, padơjo formuotis romantinei lietuviǐ prozai. S. Daukanto IŽir %ǌdasbuvo pirmosios XIX amžiaus lietuviǐ kultǌros istorijos knygos. .ǌrinyje IŽS. Daukantas nepasakoja apie lietuviǐ kultǌrinƳ gyvenimą kaip veikale %ǌdas, o pasitelkia epinƳ pasakojimą, kaip minþLǐ dơstymo pagrindą, kad supažindintǐ su atskirǐ kunigaikšþLǐ darbais. S. Daukantas meniškai piešia abstraktaus kolektyvinio individo – lietuviǐ tautos – portretą. XIX amžiuje tautos išsivadavimo laikotarpiu romantiniai herojai kuriami kaip kolektyvinơs psichologijos ir kolektyvinio veiksmo projekcijos. Toks kolektyvinio individo – lietuviǐ tautos – portretas galơWǐ bǌti pavadintas paveikslu – gyvu aistrǐ, moraliniǐ ir fiziniǐ savybiǐ pavaizdavimu. Rašytojo IŽ galima rasti nemažai žodiniǐ portretǐ – moraliniǐ ir fiziniǐ asmenǐ savybiǐ aprašymǐ. XIX amžiuje portretas buvo susijĊs su literatǌros pasakojimo struktǌromis, žmogaus vaizdavimo principais.

Susirǌpinus tautos prikơlimu, jos savitumu, XIX amžiuje pirmiausia buvo imtasi kuo labiau Ƴ kultǌrinƳ gyvenimą grąžinti lietuviǐ kalbą. Tik kalba jungia tautą, kai ji nebeturi nei savo Ƴstatymǐ, nei administracijos, nei savarankiško ǌkio. Ji yra paskutinis tautiškumo branduolys. S. Daukantas istoriniuose veikaluose daug dơmesio skiria žodžio Ƴtaigai, kalbos gražumui, jos spalvingumui. Jo žodis nơra skurdus. Autoriui labai svarbu parodyti ne tik gimtosios kalbos savitumą, pajơgumą tiksliai išreikšti mintis, bet ir jos turtingumą. Pasakotojas yra viena svarbiausiǐ pasakojimo figǌUǐ ir struktǌriniǐ elementǐ tiek grožiniame, tiek istoriniame naratyve. Pasakotojas – centrinơ ašis, jo pozicija kǌrinyje ypaþ svarbi, tik ji padeda adresatui suprasti, kaip vertinti kuriamą realybĊ. Tai naratyvinơs pasakotojo funkcijos svarbiausias siekis. Pasakotojas turi bǌti Ƴdomus, charizmatiškas, laikytis aiškios pozicijos. Todơl labai svarbu pastebơti, kada kaitaliojama pasakojimo maniera. Kai pasakotojas pradeda vertinti savo rašomą istoriją, tada keiþiasi jo pasakojimo pozicija ir žiǌros taškas. Šalia naratyvinơs funkcijos ima reikštis kita – ideologinơ pasakotojo funkcija. Pasakotojas paƳvairina pasakojamą istoriją vertinimu, moralu. Taip sukuriamas konkretus, išbaigtas vaizdas, kuriame pastebima aiški pasakotojo pozicija. Kita pasakotojo funkcija – valdymo. Ji dominuoja tada, kai pasakotojas paaiškina savo pasakojimo tvarką, sandarą ir pan. Pasakojanti instancija S. Daukanto veikaluose atsiskleidžia kaip autonomiškas tekstǐ organizatorius. Liudijimo funkcija yra tada, kai pasakotojas paliudija istorijos tikrumą, autentiškumą, nurodo jos šaltinius,atskleidžia savo emocinƳ ar kitokƳ santykƳ su istorija. Komunikacinơ pasakotojo funkcija dominuoja tada, kai pasakotojas kreipiasi Ƴ pasakojimo adresatą, siekdamas jam padaryti poveikƳ, užtikrinti ryšƳ(siekiama išsiaiškinti, ar girdima, suprantama).

LITERATǋROS IR ŠALTINIǏ SĄRAŠAS

1. AkstinaviþLǌWơ I., Petraitytơ D. 2007. Lietuviǐ tautinơs tapatybơs simboliniǐ komponentǐ konfigǌracijos. Filosofija. Sociologija. T. 18. Nr. 2. 14–31 p., Vilnius. 2. Aleksandraviþius E. 1993. XIX amžiaus profiliai. Vilnius: Lietuvos rašytojǐ sąjungos leidykla. 3. Auerbach E. 2003. Mimesis: Tikrovơs vaizdavimas Vakarǐ pasaulio literatǌroje. Iš vokieþLǐ kalbos vertơ Antanas Gailius. Vilnius: baltos lankos. 4. Bachtin M. 2002. Autorius ir herojus. Estetikos darbai. Vilnius: Aidai. 5. BeresneviþLǌWơ H. 1995. J. I. Kraševskis – Lietuvos istorikas. Darbai ir dienos. 1(10). 6. Bonþkutơ R. 1994. S. Daukanto istoriografiniǐ darbǐ rankrašþiai. Devynioliktan amžiun Ƴžengus. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 3. 113–148 p., Vilnius. 7. Bonþkutơ R. 2009. Alberto Vijǌko-Kojalaviþiaus veikalo Historia Lituana recepcija Simono Daukanto darbe Istorija Žemaitiška. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 27. 353–376 p., Vilnius. 8. Bonþkutơ R. 1993. Pirmoji lietuviška istorija: du Simono Daukanto Darbǐ rankrašþiai. Lietuvos atgimimo istorijos studijos. Kn. 5. 50–62 p., Vilnius. 9. Bonþkutơ R., Subaþius G. 1995. Simono Daukanto Istorijos Žemaitiškos rankrašþio ir publikavimo istorija. Raštai II. Vilnius: Vaga. 10. Buckley I. 2006. Retorikos tradicija XIX amžiaus lietuviǐ literatǌroje. Vilnius: „Versus aureus“ l-kla. 11. Ciplijauskaitơ B. 1997. Pastabos apie istorinƳ romaną. Aidai. 15–25 p., Vilnius. 12. ýerškutơ J. 2008. Riþardo Gavelio Ʋsibrovơliai: pasakotojo (de)konstrukcijos. Colloquia 27. 45– 58 p., Vilnius. 13. ýioþytơ D. 2007. Romantizmas ir krikšþioniškoji vakarǐ kultǌros tradicija. Literatǌra 47(1).1– 12 p., Vilnius. 14. Daujotytơ V. 1990. Tautos žodžio lemtys XIX amžius. Vilnius: Vaga. 15. Daukantas S. 1976. Darbai senǐMǐ lietuviǐ ir žemaiþLǐ. Raštai 1. Tekstą paruošơ Birutơ Vanagienơ. Sudarơ, Ƴvadą ir paaiškinimus parašơ Vytautas Merkys. Vilnius: Vaga. 16. Daukantas S. 1976. Pasakojimas apie veikalus lietuviǐ tautos senovơje. Raštai 2. Parengơ Birutơ Vanagienơ. Vilnius: Vaga. 17. Daukantas S. 1988. Bǌdas senovơs lietuviǐ, kalnơQǐ ir žemaiþLǐ. Vilnius: Vaga. 18. Daukantas S. 1995. Istorija Žemaitiška 1. Vilnius: Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos institutas. 19. Daukantas S. 1995. Istorija Žemaitiška 2. Vilnius: Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos institutas. 20. Dilytơ D. 2009. Alberto Vijǌko-Kojalaviþiaus Lietuvos istorijos kalbos. Kn. 27. Senoji Lietuvos literatǌra. 77–185 p., Vilnius.

21. Dilytơ D. 2009. Alberto Vijǌko-Kojalaviþiaus Lietuvos istorijos veikơMǐ charakteristikos tipai. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 27. 137–173 p., Vilnius. 22. Genzelis B. 2001. Lietuvos kultǌros istorijos metmenys. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 23. Ivinskis Z. 1964. Simanas Daukantas ir jo palikimas Lietuvos istorijos srityje. Aidai. nr. 9 (174). 5–19 p., Vilnius. 24. Juchneviþienơ N. 2001. Herodoto istorijos pasakotojas. Mokslo darbai: Literatǌra. 43 (3). Vilniaus universiteto leidykla. 57–68 p., Vilnius.

25. Jurgutienơ A. 2004. Hermeneutinis istorizmas: psichologinis, fenomenologinis, naratologinis.

Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 17. 30–41 p., Vilnius. 26. Kubilius V. 1993. Romantizmo tradicija lietuviǐ literatǌroje. Vilnius: Amžius. 27. Lebedys J. 1972. Lituanistikos baruose. Vilnius: Vaga. T. 1. 28. Lietuviǐ kalbos žodynas. 1968. Red. kolegija: Kruopas J., Lyberis A., Paulauskas J., Senkus J., Tolutienơ B.T. 1. Vilnius: Mintis. 29. Lietuviǐ literatǌros istorija XIX amžius. Red. J. Girdzijauskas. 2001. Vilnius: Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos institutas. 30. Lietuvos metrašþLǐ Trumpasis sąvadas.1996. Iš senosios slavǐ kanceliarinơs kalbos vertơ ir paaiškinimus parašơ A. Jovaišas. Vilnius. 31. Livijus T. 1976. Hanibalo karas. Romos istorijos XXI–XXIII knyga. Iš lotynǐ kalbos vertơ Janina Mažiulienơ. Vilnius: Vaga. 32. Maskuliǌnienơ Dž. 2005. XIX a. lietuviǐ didaktinơ proza: adresatas ir tekstas. Mokomoji knyga. Šiauliai: VšƲ Šiauliǐ universiteto leidykla. 33. McLuhan M. 2003. Kaip suprasti medijas. Žmogaus tĊsiniai. Iš anglǐ kalbos vertơ Daina Valentinaviþienơ. Vilnius: baltos lankos. 34. Merkys V. 1976. Simonas Daukantas ir jo raštai. Raštai. Vilnius. 35. Merkys V. 1991. Simonas Daukantas. Vilnius: Vyturys. 36. Merkys V. 1995. Simono Daukanto Istorija Žemaitiška. Raštai I. 37. Mickǌnaitơ G. 2008. Vytautas Didysis valdovo Ƴvaizdis. Vilnius: Vilniaus dailơs akademijos leidykla. 38. Miškinis M. 1990. Lietuviǐ literatǌra. Kaunas: Šviesa. 39. Narbutas S. 2007. Žemơ galinga yra: lotyniškoji poezija kaip Ƴsisavinta originalios kǌrybinơs raiškos erdvơ. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 24. 17–61 p., Vilnius. 40. Nikžentaitis A. 1998. LDK kultǌrinơs tradicijos praradimas: Vytauto Didžiojo kultas Lietuvoje XV–XX a. Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultǌrinơ Lietuvos Didžiosios kunigaikštystơs patirtis. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 6. Vilnius.

41. Pivoras S. 1993. Vargo pelơ: Lietuvos nacionalinơs istoriografijos pradininkas Simonas Daukantas. Lietuviǐ atgimimo istorijos studijos 5. Simonas Daukantas. Vilnius: Viltis. 42. Rukša A. 1967. Humanizmas Lietuvoje XIX a. Aidai. Nr. 6. 241–267p., Vilnius. 43. Rüsen J. 2007. Istorika. Istorijos darbǐ rinktinơ. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius Zenonas Norkus. Vilnius: Margi raštai. 44. Skurdenienơ I. 1994. Tautinơs savimonơs ir pagoniškosios kultǌros sąsajos XIX a. pradžioje. Senoji Lietuvos literatǌra 3, Devynioliktan amžiun Ƴžengus. Vilnius: Pradai. 45. Subaþius G. 1991. Simonas Daukantas: rašybos ir kǌrybiniǐ interesǐ kitimas. Iš Lietuvos istorijos tyrinơjimǐ. Vilnius: Academia. 46. Sverdiolas A. 1996. Steigtis ir sauga. Kultǌros filosofijos etiudai. Vilnius: baltos lankos. 47. Vaitiekǌnas D. 2002. Gerard‘o Genett‘o naratologija. Žmogus ir žodis. Teoriniai aspektai. II. 32–44 p., Vilnius. 48. Vaitiekǌnas D. 2004. Pasakojimas B. Radzeviþiaus Priešaušrio vieškeliuose. Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos institutas. 4–24 p., Vilnius. 49. VaitkeviþLǌWơ V. 2002. Tarptautiniǐ žodžiǐ žodynas. Vilnius: Žodynas. 50. VaitkeviþLǌWơ V. 2004. Baroko žmogaus paveikslas laidotuviǐ pamoksluose: tarp tikrovơs ir idealybơs. Senoji Lietuvos literatǌra. Kn. 18. 188–210 p., Vilnius. 51. Vengris A. 1936. Pagrindinơs poetiškos kalbos ypatybơs S. Daukanto %ǌde. Židinys. 448–458 p., Vilnius. 52. White H. 1996. Ʋvadas: tropologija, diskursas ir žmogaus sąmonơs modusai. Kultǌra ir istorija. Sud. Berenis V. Vilnius. 53. White H. 2003. Metaistorija. Istorinơ vaizduotơ XIX amžiaus Europoje. Vilnius: baltos lankos. 54. XX amžiaus literatǌros teorijos chrestomatija aukštǐMǐ mokyklǐ studentams I dalis. 2011. Parengơ Jurgutienơ A. Vilnius: Lietuviǐ literatǌros ir tautosakos institutas. 55. Žemgulis V. 2001. M. Juþo istorinơs monografijos Žalgirio mǌšis naratologinơ analizơ. Istorija. Mokslo darbai. T. 71. 12–27 p., Vilnius. 56. Žemgulis V. 2007. Istorinis ir fikcinis naratyvas: panašumai ir skirtumai. Istorija. Mokslo darbai. T. 66. 25–37 p., Vilnius. 57. Žileviþius L. 1983. Istorijos Žemaitiškos rankrašþio keliai. Literatǌra ir menas. Nr. 47. 58. Žukas S. 1983. Tautosaka dabartinơje lietuviǐ poezijoje. Vilnius: Vaga. 59. Žukas S. 1988. Simonas Daukantas. Kaunas: Šviesa. 60. Žukas S. 1997. Istorinis pasakojimas. Lietuvos metrašþiai. Vilnius: baltos lankos.