ISTORIJA 2 0 1 2 / 2

Mindaugas TAMOŠAITIS L X V I / 8 6 Valstiečiai liaudininkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių darbo laikotarpiu (1939 m. kovas–1940 m. birželis)

Mindaugas Tamošaitis – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas [email protected]; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politinė raida, lietuvių rašytojų veikla XX a. pirmoje pusėje, moderniųjų laikų Lietuvos parlamentarizmo raida.

Anotacija. Straipsnyje iš pradžių plačiau aptariamas of the Peasant Populist ministers in the Government led Valstiečių liaudininkų partijos vaidmuo Lietuvos politikoje by Černius and Merkys, stresses the general role of the Jono Černiaus vyriausybės valdymo laikotarpiu: atkleidžia- Peasant Populist Party in the political life of the country. mos liaudininkų ir iš dalies krikščionių demokratų derybos Keywords: Peasant Populists, Christian Democrats, dėl naujos J. Černiaus vyriausybės sudarymo, išreiškiama Jonas Černius, Antanas Merkys, opposition, government, liaudininkų vadovybės pozicija sudarant vyriausybę, ap- Government. tariama liaudininkų programa J. Černiaus vyriausybėje, išryškinami jų santykiai su krikščionimis demokratais, liaudininkų vadovybės ir valdžios santykiai, susidarius naujoms sąlygoms. Analizuojant liaudininkų vaidmenį Įvadas šalyje Antano Merkio vyriausybės valdymo laikotarpiu, atskleidžiamos naujo Ministrų Kabineto sudarymo aplin- kybės, duodamas išsamus liaudininkų ministrų veiklos vertinimas J. Černiaus ir A. Merkio vyriausybėse, išryš- 1936 m. pradžioje, autoritarinio valdymo laikotarpiu kinamas bendras Valstiečių liaudininkų partijos vaidmuo Lietuvoje oficialiai uždraudus politines partijas (išskyrus šalies politiniame gyvenime. Lietuvių tautininkų sąjungą – LTS), iš pirmo žvilgsnio Prasminiai žodžiai: valstiečiai liaudininkai, krikščionys opozicinių partijų veiklos neliko (pogrindyje toliau veikė demokratai, Jonas Černius, Antanas Merkys, opozicija, Lietuvos komunistų partija – LKP). Toks teiginys neatitiko valdžia, vyriausybė. tikrovės. Opozicinės partijos – valstiečiai liaudininkai ir krikščionys demokratai, – nors ir sudėtingomis sąlygomis, Abstract. The article begins with a more comprehensive po 1936 m. toliau tęsė savo veiklą, o okupacijos išvakarėse discussion of the role of the Peasant Populist Party in šių partijų keturi atstovai įėjo į naujai suformuotą Lietuvos Lithuanian politics in the term of office of the Government vyriausybę. Tokia padėtis išliko iki Lietuvos okupacijos. led by Jonas Černius: it reveals the negotiations of the Nors paskutinės nepriklausomos Lietuvos Jono Černiaus Peasant Populists and partially Christian Democrats on the ir Antano Merkio vadovaujamos vyriausybės istoriografijo- formation of the new Government led by Jonas Černius, je yra sulaukusios atskiro dėmesio [115, 407–426], tačiau expresses the position of the Peasant Populist leadership nėra ištyrinėta tose vyriausybėse dirbusių valstiečių liau- on the formation of the Government, discusses the dininkų vadovybės, deleguotų žemės ūkio ir teisingumo programme of the Peasant Populists in the Government ministrų veikla. Tradiciškai apsiribojama bendru įverti- led by Černius, highlights their relationship with the mu – „vieningo darbo vyriausybė – tautinės vyriausybės Christian Democrats, the relationship between the Peasant darbų tęsėja“ [112, 525–526], ar teiginiu, jog nuo 1939 m. Populist leadership and the government in the face of new kovo mėn. opozicijos atstovams patekus į vyriausybę, circumstances. When analysing the role of the Peasant valdymo esmė liko nepakeista [119, 318]. Istorikas Artūras Populists in the country during the term of office of the Svarauskas neseniai apgintoje daktaro disertacijoje apie Government led by Antanas Merkys, the article reveals krikščionių demokratų raidą Lietuvoje 1918–1940 m. the circumstances of formation of a new Cabinet of pirmą kartą išryškino šios partijos vaidmenį šalies politi- Ministers, gives a comprehensive evaluation of activities koje 1939–1940 m. [116, 158–178]. Tačiau lieka neaptarti

ISSN 1392-0456 E-ISSN 2029-7181 37 iš tautos praeities

J. Černiaus ir A Merkio vyriausybių darbo metu klostęsi niais leidiniais („Lietuvos žinios“ ir „Lietuvos ūkininkas“) santykiai tarp valdžios ir valstiečių liaudininkų ministrų ir kita to meto spauda. bei juos delegavusios šios partijos vadovybės. Straipsnio tikslas – išanalizuoti valstiečių liaudininkų vaidmenį Lietuvos politikoje Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių valdymo laikotarpiu. Naujos vyriausybės sudarymo Straipsnio chronologinės ribos apima daugiau kaip metų laikotarpį. Pradžia siejama su 1939 m. kovo antroje aplinkybės pusėje Vokietijos Lietuvai įteiktu ultimatumu, o pabai- ga – su 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos okupacija. 1939 m. kovo viduryje Vokietijai likvidavus Čekoslova- Atskleisti temą padėjo gausi istorinių šaltinių bazė. kijos valstybingumą, netrukus atėjo eilė Klaipėdos kraštui, Atskirai reikėtų paminėti Felicijos Bortkevičienės (f. 192) kuris nuo Vokietijos buvo atskirtas 1919 m. Versalio fondą, saugomą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių taikos sutarties 99 straipsniu, o 1923 m. sausį dėl lietuvių bibliotekos rankraščių skyriuje (LMAVB RS). Jame surasta suorganizuotos karinės operacijos buvo prijungtas prie Valstiečių liaudininkų partijos vadovybės parengta poli- Lietuvos. Nepraėjus nė dviem savaitėms po Čekoslovakijos tinės veiklos programa, sudaryta J. Černiaus vyriausybės aneksijos, kovo 22 d. Vokietija įteikė ultimatumą Lietuvai ir darbo pradžioje, leido geriau suvokti programų kūrėjų pareikalavo grąžinti jai Klaipėdos kraštą. Lietuvos valdžia įsivaizduojamą vietą šalies politikoje aptariamuoju laiko- be didesnio svarstymo ultimatumą priėmė. Klaipėdos tarpiu. Straipsnyje taip pat panaudoti Lietuvos centriniame kraštas atiteko Vokietijai [97, 1]. valstybės archyve (LCVA) saugomi dokumentai. Atskirai Klaipėdos netekimas buvo didelis smūgis ne tik reikėtų išskirti Valstybės saugumo departamento (VSD) A. Smetonos valdžiai, bet ir visai Lietuvai. Uosto netektis (f. 378) surinktą medžiagą (saugumo mėnesių apžvalgos skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, kai kurios įmonės ir politinės policijos parengti biuleteniai), kuri padėjo turėjo visai užsidaryti, iš Klaipėdos į Lietuvą plūstelėjo atskleisti liaudininkų poziciją aptariamuoju laikotarpiu. pabėgėliai. Visuomenė buvo tiesiog pritrenkta. Jos balsą Tenka apgailestauti, jog lakoniška informacija yra užfik- taikliai atspindėjo „Lietuvos žinių“ vedamojo pirmieji suota Lietuvos vyriausybės posėdžių protokoluose, kurie žodžiai: „Mūsų nelaimei apibūdinti šiandien nėra nei saugomi tame pačiame archyve Ministrų Kabineto fonde žodžių, nei sąlygų, – todėl apie tai ir nekalbėsime. Faktas (f. 923). Todėl iš jų sunku spręsti apie atskirų ministrų, šiuo įvykęs. Vėlu ką nors apie tai rašyti“. Liaudininkai kvietė atveju liaudininkų ministrų, veiklą J. Černiaus ir A. Mer- gelbėti padėtį sudarant „visos tautos gelbėjimo vienybę, kio vyriausybėse. Informacijos protokoluose skurdumą kuri būtų autoritetinga, visos tautos priimta ir visomis atskleidžia konkretus pavyzdys. 1939 m. lapkričio 21 d. išgalėmis remiama“ [31, 1]. Ministrų Kabineto posėdyje nurodyta, kad svarstytas Visuomenei nenurimstant ir abiem opozicinėms parti- A. Merkio vyriausybės deklaracijos klausimas. Protokole, joms – valstiečiams liaudiniams ir krikščionims demokra- be posėdyje dalyvavusių ministrų pavardžių išvardijimo, tams – jau kuris laikas skambinant pavojaus varpais, kovo pažymėta trumpa informacija, kad posėdžio dalyviai 25 d. įvyko valstiečių liaudininkų Mykolo Sleževičiaus, pasikeitė savo nuomonėmis dėl deklaracijos. Konstatuota, Jono Kardelio, krikščionių demokratų Leono Bistro ir Prano kad deklaracija turėtų būti trumpa, tik bendrais bruožais Dielininkaičio ir voldemarininkų Jono Steikūno ir Jono paliečianti aktualius šalies valdymo klausimus. Lieka Viliušio vizitas pas tuometinį Lietuvos ministrą pirmininką neaišku, kuris ministras kokiu klausimu ir ar apskritai kunigą Vladą Mironą [14, 128; 114, 413]. Tikėtina, kad pa- posėdyje pasisakė [55, 218]. Tyrimui taip pat pasitarnavo sitarimo metu buvo aptarta susidariusi padėtis valstybėje ar Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomi liaudininkų net galimi pokyčiai vyriausybėje. Nesant daugiau šaltinių, Juozo Pajaujo [37, 63] ir Antano Tamošaičio [6, 64] sovietų manytina, jog bendras vizitas galėjo būti suorganizuotas saugumo tardymo protokolai. Surastose bylose galima ap- siekiant valdžios akyse parodyti opozicijos vieningumą, tikti informacijos apie liaudininkų veiklą priešokupaciniu o kartu mėginant priversti reformuoti vyriausybę sudarant laikotarpiu. Nors duomenys buvo užrašyti tardymo metu, ją plačios koalicijos pagrindais. straipsnyje naudojamą medžiagą patvirtina arba paneigia Po kelių dienų vyriausybėje neliko V. Mirono, o į naujai ir kiti šaltiniai. Nagrinėjant liaudininkų ministrų veiklą sudarytą J. Černiaus vyriausybę įėjo po du liaudininkų paskutinėse Lietuvos vyriausybėse ir liaudininkų bei val- ir krikščionių demokratų ministrus. Ar tai reiškė, kad džios santykius tuo laikotarpiu, pasitarnavo buvusių krašto autoritarinis valdymas sušvelnėjo ir vyriausybė buvo iš apsaugos ministro Kazio Musteikio [57] ir kariuomenės tiesų koalicinė? vado Stasio Raštikio atsiminimai [75]. Atskleidžiant vals- Kaip netrukus paaiškėjo, pokyčius vyriausybėje valdžia tiečių liaudininkų santykius su krikščionimis demokratais ir opozicija suvokė skirtingai. Valdžia laikėsi tvirtos pozici- ir valdžia pasiremta Andriaus Valucko, Cezario Petrausko, jos, kurią nuo 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo Juozo Audėno, Juliaus Būtėno, Justo Paleckio, 4-ame pabrėždavo pats prezidentas A. Smetona, ryžęsis 1936 m. dešimtmetyje aktyviai dalyvavusių šios partijos veikloje, pradžioje išleistu įsakymu galutinai išspręsti „partijų klau- atsiminimais [93, 257–216; 68; 14; 16; 66]. Straipsnyje simą“. Todėl 1939 m. kovą, susvyravus Lietuvos nepriklau- gausiai remiamasi to meto valstiečių liaudininkų periodi- somybės pamatams, atsižvelgęs į visuomenės ir buvusių

38 M OŠAITIS Mindaugas TA ISTORIJA 2 0 1 2 / 2

partijų spaudimą, prezidentas, nors ir ryžosi padaryti prezidentui pasiūlęs J. Černiaus kandidatūrą į premjero L X V I / 8 6 nuolaidą opozicijai, tačiau iki tam tikrų „normos ribų“, postą [75, 554; 118, 411–414; 117, 91–92]. t. y. jokiu būdu neleidžiant opozicijai sugrįžti į ankstesnius Priešingai nei ankstesnėje V. Mirono vyriausybėje, vadinamosios seimokratijos laikus ir turėti tokią pačią naujojoje buvo keturi opozicijos atstovai. Tai valstiečiai padėtį, kaip ir valdžios partija, šiuo atveju tautininkai. liaudininkai – teisingumo ministras Antanas Tamošaitis ir Autoritarinės valdžios supratimu, bendradarbiavimas buvo žemės ūkio ministras Jurgis Krikščiūnas – bei krikščionys įmanomas ne partiniu principu, o tik personalijų lygiu. demokratai – švietimo ministras Leonas Bistras (vienas Vadinasi, nesvarbu vyriausybės nario partinės pažiūros, pagrindinių iš krikdemų pusės „Ašies“ architektų, dar o svarbu jo kompetencija. Tačiau aptariamuoju atveju neseniai 3 mėnesiams valdžios nuteistas dėl veiklos negalime pamiršti, kad pagal 1938 m. Lietuvos valstybės Klaipėdoje leidžiant „Žygį“ [115, 182–215]) ir ministro konstituciją prezidentas buvo kone diktatorius, nuo kurio pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas. Nors opozicijos visiškai priklausė ir vyriausybės sudėtis ir darbas. Tokiu postai nebuvo svarbiausi, tačiau taip ir nepavyko surasti atveju, iš opozicijos deleguotam „nepartiniam“ ministrui tiesioginio atsakymo, kodėl ir kuo vadovaujantis buvo nevykdant iš aukščiau padiktuotų užduočių, bet kada pasirinktos būtent šios kandidatūros. Vargiai tikėtina, jog galėjo iškilti pavojus būti atleistam iš darbo. Taigi valdžios ministrų kandidatūras, šiuo atveju liaudininkų, pasirinkęs pozicija buvo nesunkiai paaiškinama. O valstiečiai liaudi- pats ministras pirmininkas. Turint omenyje karininko J. Čer- ninkai ir krikščionys demokratai laikėsi nuostatos, kad jie niaus kompetenciją ir galias labai abejotina, kad jis galėjo „ištiesė ranką tautininkams, sutiko bendradarbiauti su jais imtis iniciatyvos taip pasielgti, išimtis teisingumo ministro konstitucijos nustatytais pagrindais“. Taip pasielgdamos kandidatūra. Juozas Pajaujis, tardomas sovietų saugumo, šios politinės jėgos „nepareikalavo atstatyti savo partines pažymėjo, jog A. Tamošaitį į teisingumo postą pakvietęs organizacijas, nes nenorėjo sunkinti ir be to jau sunkios pats J. Černius [35, 68]. Tokie J. Černiaus motyvai jam krašto padėties“ [56, 12]. nebuvo aiškūs. Nors iš pradžių šių pareigų A. Tamošaitis Kaip paaiškinti opozicinių partijų, šiuo atveju valstiečių nenorėjęs, tačiau pasitaręs su M. Sleževičiumi nutarė liaudininkų, tokią užimtą poziciją? Nors suvoktos ribotos užimti jam siūlomą postą [29, 6]. Verta dėmesio J. Pa- galimybės, tačiau nenorėta paleisti iš rankų po daugiau jaujo pastaba, kad, prieš užimdami pareigas, liaudininkų kaip dešimties metų atsiradusio šanso turėti savo atstovus ministrai tokiam žingsniui gavo sutikimą iš savo partijos vyriausybėje. Krinta į akis liaudininkų noras tikėti valdžios vadovybės [35, 68]. Kaip nurodė A. Valuckas, ministrus išdėstyta pozicija, jog bus laikomasi žodžio ir visos srovės, A. Smetona pasirinko iš opozicinių partijų pats ir neprašė, tarp jų ir tautininkai, turės lygius šansus vyriausybėje bei kad partijos pasiųstų savo kandidatus, nes jisai opozicinių apskritai šalies valdyme. Naivumas, tikėjimas valdžios pa- partijų, kaip tokių, nenorėjo ir toliau pripažinti – jos jam žadais, noras pagelbėti šaliai ištikusio pavojaus momentu buvo uždarytos ir likviduotos [93, 186]. [101, 1], sušvelninti daugiau kaip dešimtmetį besitęsiantį Abu liaudininkų ministrai buvo geri savo srities specia- autoritarinį valdymą, pagaliau siekis sugrįžti į valdžią listai, o svarbiausia, pernelyg nelįsdavo į politinius reikalus. buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių liaudininkai, kaip Tarkim, A. Tamošaitis, kaip Vytauto Didžiojo universiteto krikščionys demokratai, sutiko be „jokių srovinių reikala- dėstytojas, labiau užsiimdavo mokslo reikalais ir studentų vimų“ [81, 2] dalyvauti sudarant naują vyriausybę. Bet ar varpininkų globa, o ne liaudininkų spaudos leidimo ar toks ėjimas valdžion „vardan valdžios“ galėjo kažką duoti susirinkimų organizavimo reikalais, kaip M. Sleževičius partijai ir Lietuvai? O kaip dėl atsakomybės klausimo prieš ar K. Grinius. Verta dėmesio K. Musteikio pastaba, jog tautą, į kurios sąžinę buvo nuolat apeliuojama? A. Tamošaitis „niekuomet nebuvo iki kaulų partietis“ [57, 21], t. y. valstietis liaudininkas. Sprendžiant iš partijos do- kumentų, iki J. Černiaus vyriausybės sudarymo A. Tamo- šaitis nedalyvaudavo valstiečių liaudininkų visuotiniuose „Vieningo darbo vyriausybės“ metiniuose suvažiavimuose bei nuo 1933 m. nemokėjo vadovybės įvesto partijos nario mokesčio [13, 62–64]. sudarymas ir liaudininkų pozicija Todėl jo priklausymas liaudininkams buvo gana simbolinis. Greičiau atsižvelgiant į tokį jo pasyvų partietiškumą, gerus santykius su K. Musteikiu ir neginčijamą kompetenciją Kovo 28 d. prezidentas A. Smetonas patvirtino naują teisės srityje jis buvo pakviestas dirbti Vieningo darbo vadinamąją vyriausybę: ministras pirmininkas – brigados vyriausybėn. Tačiau tai nereiškia, kad A. Tamošaitis nieko generolas J. Černius, ministro pirmininko pavaduoto- bendra neturėjo su liaudininkais (pvz., 1931 m. pavasarį jas – Kazys Bizauskas, užsienio reikalų ministras – Juozas mirus A. Tamošaičio tėvui, „Lietuvos žiniose“ jam užuo- Urbšys, vidaus reikalų ministras – brigados generolas jautą pareiškė valstiečių liaudininkų vadovybė [50, 1] ir Kazys Skučas, krašto apsaugos – brigados generolas Kazys šio dienraščio redakcija [47, 1]). Nereikia pamiršti tai, jog Musteikis, švietimo – Leonas Bistras, žemės ūkio – Jurgis jis, kaip Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, globojo Krikščiūnas, finansų – divizijos generolas Jonas Sutkus, studentų varpininkų organizacijas, o kartu bendravo su teisingumo – Antanas Tamošaitis ir susisiekimo – Kazys valstiečiais liaudininkų lyderiais, kurie taip pat dalyvau- Germantas [85]. Kaip savo atsiminimuose nurodė buvęs davo studentų varpininkų renginiuose. Todėl pristatant tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis, jis naujų ministrų kandidatūras liaudininkų spaudoje pagrįstai

Valstiečiai liaudininkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių ISSN 1392-0456 darbo laikotarpiu (1939 m. kovas–1940 m. birželis) E-ISSN 2029-7181 39 iš tautos praeities

A. Tamošaitis įvardytas kaip valstietis liaudininkas [60, 10], 10.000 litų ginklams pirkti. Pirmininkas M. Sleževičius, vienas studentų Varpininkų sąjungos kūrėjų bei organiza- vicepirmininkas kun. M. Krupavičius, nariai: J. Byla, kun. torių ir Varpinininkų filisterių draugijos narys [62, 3]. A. Šmulkštys, sekretorius P. Ruseckas“. Ginklams pirkti J. Krikščiūnas per visą 4-ąjį dešimtmetį, kiek leido gausiai aukojo dauguma šalies gyventojų [39, 7]. Tautos sąlygos, gana aktyviai veikė savo partijos susirinkimuose optimizmas trykšte tryško. Netrūko vyriausybei gerų svei- ir nuolat skaitydavo pranešimus žemės ūkio ir valstiečių kinimų ir palinkėjimų [87, 7]. Tikėtasi bendromis jėgomis reikalų pagerinimo klausimais. Apskritai jis labiau buvo išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau ne mažiau linkęs apsiriboti ūkiniais reikalais, bendradarbiavimu savo svarbus buvo kitas faktorius – nuo 1926 m. pabaigos poli- partijos leidiniuose ir, liaudininkų spaudos teigimu, „visą tikai abejinga visuomenė permainas vyriausybėje siejo su laiką buvo L. Valstiečių Liaudininkų sąjungos veiklus narys, autoritarinio valdymo sušvelnėjimu, demokratinių laisvių buvęs centro komitete ir nuolat aktingai dirbęs“ [62, 3]. draudimų atšaukimu. Pagrįstai liaudininkai tas dienas Beje, profesorius J. Krikščiūnas žemės ūkio ministro pa- įvardijo „patriotinio sąjūdžio dienomis“, nes „šitokio vi- reigas kartą jau buvo užėmęs 1926 m., po III Seimo rinkimų suomenės ūpo pakilimo jau labai seniai tautoje nebuvo“ vyriausybę suformavus valstiečiams ir liaudininkams su [15, 1]. Tik beveik po savaitės valdžiai susigriebus, kad toks M. Sleževičiumi priešakyje. Dėl 1926 m. gruodžio 17 d. patriotinis frontas nevirstų liaudies frontu, pradėtą kurti perversmo ministro kėdę ne savo noru jam teko palikti. susivienijimą, kuris turėjo apimti visą Lietuvą, uždraudė Kad liaudininkų ministrai buvo stiprūs savo srities spe- [114, 418]. Tačiau tai bent kuriam laikui nesumažino ša- cialistai, tai pripažino ir J. Černiaus vyriausybėje kartu su lies gyventojų nuotaikų ir optimizmo, kilusio dėl naujos jais dirbęs krašto apsaugos ministras K. Musteikis. Be to, J. Černiaus vyriausybės sudėties. Užbėgant įvykiams pastarasis A. Tamošaitį (kartu su L. Bistru) išskyrė kaip už akių nesuklysime pasakę, jog lietuvių visuomenė su iškilesnį už kitus ministrus ir tikrai tikusį šioms pareigoms tokiu pat dideliu entuziazmu sveikins ir 1940 m. birželio [57, 21]. L. Bistro ir K. Bizausko personalijų pasirinkimo 17 d. suformuotą marionetinę valstiečio liaudininko Justo vyriausybėn aplinkybės nežinomas. Tačiau galima pritarti Paleckio Liaudies vyriausybę, o kartu smerks prezidentą K. Musteikiui, jog dėl L. Bistro kompetencijos ir patirties A. Smetoną, palikusį tautą likimo valiai prieš prasidedant neverta abejoti. Turint omenyje jo dalyvavimą „Ašies“ sovietų okupacijai. įvykiuose ir nuobaudą, galbūt šios asmenybės įtraukimas Kaip atrodė liaudininkų programinės nuostatos 1939 m. į vyriausybę buvo pačios valdžios planuotas. Tuo visuo- pavasarį? Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblio- menėje norėta parodyti, jog nuo šiol prasidės valdžios ir tekos rankraščių skyriuje F. Bortkevičienės fonde (f. 192) opozicijos atstovų bendradarbiavimas. pavyko surasti įdomų dokumentą, pavadintą „Reikalavi- Valstiečiai liaudininkai labai pozityviai vertino naujos mai, statyti Pirmajam konsolidacijos kabinetui: Teisingumo vyriausybės suformavimą. Jų teigimu, plačioji vyriausybė ministerijai, Žemės ūkio ministerijai, bendro pobūdžio sudaryta „plačiais pagrindais, kurie apima galimai pla- reikalavimai, Švietimo ministerijai“ (ant rankraščio viršelio tesnius visų Lietuvos gyventojų sluoksnius, ideologijas ir datuota 1940 m.), greičiausiai rašytą 1939 m. pavasarį nusistatymus, – ji naujoji vyriausybė, – kas labai svarbu, – [76, 9–14]. Turint omenyje, kad minėtame dokumente reiškia visuomenės ir kilniausios jos dalies – kariuomenės 8 reikalavimas prasideda „rūpintis dabartinės vyriausy- simbiozą, reikalingą tautos ir valstybės galybei“. Liaudinin- bės išpopuliarinimu“, nekyla abejonių, kad ta programa kų supratimu, tokios vyriausybės sudarymas ir neparastai sudaryta jau dirbant J. Černiaus vyriausybei. sunkus momentas reikalauja, kad „visa tauta – visi luomai, Sprendžiant iš dokumento turinio, programa greičiausia visos srovės susilietų į vieną srovę ir atsidėtų valstybės buvo baigta rengti J. Černiaus darbo pradžioje, nusistačius reikalui“ [105, 1]. Tikėta, jog visos pajėgos dirbs sutartinai aiškias veiklos gaires, kurių manyta laikytis į naują vyriau- ir bus galima išspręsti būtiniausius klausimus, kurių per sybę delegavus du savo ministrus. Todėl dėsninga, jog pro- daugelį metų prisikaupė daugybė. Krikščionių demokratų gramoje pagrindinis dėmesys skirtas teisingumo ir žemės poziciją dėl pokyčių taikliai atspindėjo kunigo Mykolo ūkio ministerijoms, o tik kelios nuostatos skirtos švietimui Krupavičiaus žodžiai: „Sulaukėm naujos vyriausybės. (šioje srityje numatyti vos trys reikalavimai), kurio minis- Nesvarbu, kaip ji susidarė. Svarbu, kad senosios nėra“ [91, teriją į savo rankas paėmė krikščionys demokratai. Nors 5]. Anot katalikų atstovo Prano Dielininkaičio, vyriausybės viešai ne kartą buvo pažymėta, kad valstiečiai liaudininkai nariai „žino, ką daro įeidami į vyriausybę p. p. generolai, ir krikščionys demokratai sutiko savo ministrus deleguoti profesoriai ir daktarai, jiems rūpėjo savo tautos ir krašto „nestatant jokių sąlygų“, greičiausiai ši liaudininkų vado- bei žmonių likimas, todėl ir iš esmės (ėmėsi – M. T) tos vybės paruošta programa buvo aptarta su savo ministrais, sunkios naštos“ [28, 10]. o šie partijos vadovybės buvo įpareigoti stengtis jiems Vieningo darbo vyriausybei dar nepradėjus darbo ir iškeltus uždavinius realizuoti vyriausybėje. Atsižvelgiant visuomenei nepristačius savo deklaracijos, kovo pabaigoje į radikalius politinius reikalavimus (pvz., reikalavimas am- pradėjo steigtis Patriotinio fronto skyriai provincijoje [4, 7]. nestuoti politinius kalinius, uždaryti Tautininkų sąjungą), Kartu išaugo ginklų vajus. Kovo 31 d. Vyriausias ginklų va- abejotina, kad tokią programą liaudininkų vadovybė galėjo jaus komitetas gavo tokio pobūdžio Vyr. Lietuvos gynimo įteikti prezidentui A. Smetonai ar jau sudarytos naujos komiteto laišką: „Komitetas, atsižvelgdamas į rimtą Lie- vyriausybės vadovui J. Černiui. Priešingu atveju, sunkiai tuvos gyvenimo momentą ir džiaugdamasis pasireiškusiu tikėtina, kad prezidentas liaudininkų ir krikdemų žmones lietuvių tautos vieningumu bei jos dvasios tvirtumu siunčia būtų įsileidęs į vyriausybę. Deja, dėl šaltinių stokos lieka

40 M OŠAITIS Mindaugas TA ISTORIJA 2 0 1 2 / 2

neaišku, ar su aukščiau pateikta programa valstiečių liau- ri į ateitį, tartum net pakilusia nuotaika, net šviesesnėmis L X V I / 8 6 dininkų vadovybė supažindino savo sąjungininkus krikš- spalvomis. (...). Tautos prisikėlimas atėjo drauge su anksty- čionis demokratus. Taip pat nieko negalima pasakyti, ar vuoju pavasariu, reikia palinkėti, kad jis pražystų puikiais panašų veiklos planą turėjo krikščionys demokratai, sutikę tautos vienybės žiedais, kurie atneštų našiausį bendrojo deleguoti savo atstovus į J. Černiaus vyriausybę. gyvenimo vaisių“ [72, 1]. Taikliai tautos dvasią perteikė Apskritai pristatytoje programoje iš esmės nebuvo kažko naujasis katalikas Pranas Dielininkaitis: „Atbudusi tauta nauja, ko liaudininkai jau nebūtų išdėstę savo ankstesnėse šiandien džiaugias taip, kaip vaikas pavasariu“ [28, 10]. rezoliucijose ar memorandumuose. Tradiciškai pasisakyta Panašių samprotavimų ir straipsnių buvo gausu liaudininkų už civilinės metrikacijos įvedimą, demokratinių savival- ir krikščionių demokratų spaudoje. Nors cenzūra išliko, ji dybių ir Seimo rinkimų įstatymų priėmimą, kooperacijos tapo kur kas švelnesnė. Kaip tik naujos vyriausybės darbo rėmimą, švietimo atskyrimą nuo bažnyčios, pabrėžta pradžioje valdžia panaikino Visuomeninio darbo vadybą, tolerancija pirmiausia tautinių mažumų atžvilgiu [9, 1]. kuri griežtai cenzūravo žiniasklaidą [82, 2]. Galbūt didžiausias programos netikėtumas – buvusių Tautos sujudimas, pagyvėjimas, susirinkimų, kuriuose sąjungininkų voldemarininkų 1938 m. pabaigoje–1939 m. dalyvavo tūkstančiai gyventojų [45, 1], organizavimas pradžioje „Ašies“ veiklos Klaipėdos laikotarpiu itin ne- [128, 8], ministrų apsilankymai provincijoje tęsėsi keletą gatyvus įvertinimas. Atsižvelgiant į tai, abejonių kelia mėnesių [54, 12]. Juose gyventojams pažadus dalino ir J. Audėno atsiminimuose nurodytas liaudininkų, krikdemų opozicijos partijų vyriausybėn deleguoti ministrai. Štai bendradarbiavimas su voldemarininkais J. Černiaus darbo balandžio 23 d. švietimo ministras L. Bistras kartu su krašto išvakarėse [14, 128]. Realybė buvo tokia, kad buvę sąjun- apsaugos ministru besilankydamas Vilkaviškyje užtikrino, gininkai programos sudarymo metu užėmė priešingas bari- jog „nesvarbu, ar tą vyriausybę vieni vadina koalicine ar kadų stovyklas: liaudininkai ir krikdemai oficialiai pradėjo konsolidacine. Ji pasižadėjo dirbti visos tautos gerovei. remti A. Smetonos suformuotą J. Černiaus vyriausybę, o (...) Naujoji vyriausybė dirba bičiuliško pasitikėjimo voldemarininkai liko opozicijoje. atmosferoj. Šis darbas garantuoja geriausius rezultatus“ [43, 12]. Įvairiuose Lietuvos miestuose susitikimuose su šalies gyventojais panašias nuostatas dėstė ir liaudininkų ministrai. Balandį „Pienocentro“ susirinkime Žemės ūkio Vyriausybės darbo pradžia. ministras J. Krikščiūnas teigė, jog vyriausybė nori, kad „ir gausus mūsų ūkininkų luomas vyriausybę palaikytų, pa- Liaudininkų santykiai su krikščionimis dėtų įgyvendinti jos tikslus“. Ministro teigimu, tik bendrai demokratais ir valdžia dirbdami „žengsime į šviesesnę Lietuvos ateitį!..“ [108, 8] Ministro kalba buvo palydėta griausmingais plojimais. Teisingumo ministras A. Tamošaitis balandžio 30 d. pabrė- žė, jog vyriausybė sudaryta ne iš atskirų grupių žmonių, 1939 m. balandžio 5 d. buvo pristatyta J. Černiaus vy- o iš įvairių pakraipų žmonių, „kurie gali reprezentuoti riausybės deklaracija. Apie opozicinių srovių įtraukimą į ją įvairioms politinėms srovėms“, kad vyriausybė „netarnaus buvo sakoma: „Naujoji vyriausybė atitinkamai momento atskirų grupių interesams, nė su viena politine grupe“ ir reikalavimams sudaryta platesne baze, įtraukiant į darbą užtikrino visuotinį gyventojų teisingumą: „Kiekvienas pi- įvairių pakraipų žmones. Šita aplinkybė duoda galimumo lietis turi būti lygiai traktuojamas. Vyriausybė net nemano tikėtis ir laukti iš visų sluoksnių paramos ir pozityvaus skirtingų įsitikinimų drausti, nes negali visi žmonės vienaip darbo“. Tačiau deklaracijoje buvo sakoma, jog „naujoji manyti“ [74, 7]. vyriausybė atėjo darban ne griauti, kas lig šiol sukurta, Pasitikėjimą J. Černiaus vyriausybe visuomenėje dar bet tęsti pradėtą darbą, toliau kurti“, „dėl to vyriausybė, labiau didino valstiečių liaudininkų ir krikščionių demo- sekdama Respublikos Prezidento nustatytomis gairėmis ir kratų tolesnis glaudus bendradarbiavimas. Liaudininkai griežtai laikydamasi Konstitucijos, dirbs artimame kontakte džiaugėsi, jog „vakarykštė diena (balandžio 23 d. – M. T.) su Seimu, didžiai vertindama jo bendradarbiavimą“ [104, Lietuvos gyvenime neliks be pėdsakų. Vakar keliose 1, 12]. Organizacijų darbas turėjo būti nukreiptas valstybei Lietuvos vietose įvyko masinių susirinkimų, kuriuose bei visuomenei naudingo ir bendro darbo kryptimi. Pagal padaryta pranešimų apie gausias šiais laikais aktualijas ir deklaracijos turinį naujoji vyriausybė iš esmės niekuo pagal Lietuvos reikalus, kurie yra ypač opūs“. Kaip tik tą nesiskyrė nuo ankstesnės V. Mirono ar kitų autoritariniu dieną Marijampolėje įvyko didžiulis susirinkimas prekybos laikotarpiu dirbusių vyriausybių. Neatsitiktinai, dažniausiai halėje, kurioje tilpo apie 5000 žmonių. Netilpę susibūrė remiantis šia deklaracija, istoriografijoje vienareikšmiškai apie salę. Netilpę vidun per garsiakalbius galėjo girdėti negatyviai yra pateikiamas visas J. Černiaus vyriausybės atvykusių prelegentų: valstiečio liaudininko Justo Paleckio darbas [114, 407–426; 120, 133]. ir krikdemo Mykolo Krupavičiaus – kalbas, kurios būdavo Iš pradžių tautos pasitikėjimas naująja vyriausybe buvo pertraukiamos ovacijomis ir garsiais entuziastingais šūkiais visapusiškas. Optimizmas krašte liete liejosi. „Lietuvos ži- [20, 6], apie naujuosius gyvenimo reiškinius. J. Paleckis nios“ stebėjosi, kad „net keista, visa tauta pritaria naujajai daugiausia kalbėjo apie naujos vyriausybės deklaraciją vyriausybei, naujais pagrindais susidarius, tartum nejaučia ir jos principus – visų piliečių lygybę, vienos kurios nors net tų didelių smūgių, kurie Lietuvą užgriuvo ir šviesiai žiū- srovės neišskyrimą ir valstybės gynimą. Maža to, M. Kru-

Valstiečiai liaudininkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių ISSN 1392-0456 darbo laikotarpiu (1939 m. kovas–1940 m. birželis) E-ISSN 2029-7181 41 iš tautos praeities

pavičius negailėjo kritikos tautininkų partijai: „Partijos už- Krikščionys demokratai, drauge išgyvendami liau- darytos išskyrus vieną. Būtų gerai, kad ir ji būtų uždaryta, dininkų lyderio netektį, konkrečiais darbais stengėsi bet geriau, kad ji pati susilikviduotų. Tatai atpalaiduotų mus pagelbėti jiems šiuo sunkiu momentu: katalikiškoji visuo- nuo nemalonios pareigos. Mes turim sudaryti vienintelę menė gausiai dalyvavo laidotuvėse, studentai ateitininkai lietuvių partiją – apeliuodamas į tautininkus, – pareiškė organizuotai padėjo tvarkyti laidotuvių eiseną [67, 4], o kalbėtojas. – Ponai tautininkai, užsidarykit patys. Mes jūsų katalikų dienraštis „XX amžius“ lapkričio 14 d. numeryje klaidų nekelsim“. Krikdemų lyderis iš vyriausybės laukė įdėjo krikdemo Petro Karvelio rašinį, skirtą mirusiam amnestijos tiems, kurie nukentėjo ir dar sėdėjo kalėjime M. Sleževičiui [41, 4]. Kaip prie M. Sleževičiaus kapo savo ar neteko teisių, pabrėžė žemės reformos tobulinimą, kalboje pabrėžė buvęs Respublikos prezidentas krikdemas Ginklų fondo ir Kultūros fondo vystymą bei civilinės me- Aleksandras Stulginskis, nors velionis „su mumis skiriasi, trikacijos įgyvendinimą. Vardan sugyvenimo su valstiečiais tačiau palieka jis mums, visai Lietuvos visuomenei labai liaudininkais krikdemai buvo pasiryžę nusileisti civilinės brangintą testamentą, būtiną visuomenės konsolidavimo, metrikacijos klausimu, nes, anot M. Krupavičiaus, „šian- valstybinio bendradarbiavimo reikalą“ [17, 4]. dien per daug aišku, kad visi žmonės netelpa po bažnyčios stogu“ [91, 5]. Beje, abiejų pasisakymai beveik ištisai buvo išspausdinti spaudoje [91, 5]. Panašias nuostatas proginiuose straipsniuose, skirtuose Santykių su valdžia paaštrėjimas „Lietuvos žinių“ veiklos 30-mečiui paminėti 1939 m. birže- lį, dėstė P. Dielininkaitis [22, 4] ir jaunosios katalikų kartos ir J. Černiaus vyriausybės atstovas A. Maceina [51, 37]. Liaudininkų ir krikdemų atsistatydinimas koalicijos tvirtumą kuo puikiausiai atspindėjo „Lietuvos žinių“ ir „XX amžiaus“ redakcijos darbuotojų bendra nuotrauka, publikuota liaudininkų dienraščio pirmame puslapyje [102, 1]. 1939 m. lapkričio viduryje valdžios ir liaudininkų bei Dideles viltis visuomenei turėjo teikti pradėtas viešai krikščionių demokratų demonstruotas solidarumas per deklaruoti opozicijos ir valdžios atstovų bendradarbiavimas. M. Sleževičiaus laidotuves tebuvo daugiau sąlyginis nei 1939 m. birželio 17 d. liaudininkų dienraščio „Lietuvos galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Greičiau tam įtakos žinios“ 30-ties metų veiklos jubiliejaus proga pirmame dien- turėjo M. Sleževičiaus autoritetas ir jo nuopelnai Lietuvos raščio puslapyje buvo paskelbti Vieningos darbo vyriausybės valstybei. Reali situacija buvo kitokia. 1939 m. lapkričio narių, tarp jų ministro pirmininko, sveikinimai „Lietuvos pradžioje santykiai tarp valdžios ir valstiečių liaudininkų žinioms“. Šiai progai skirtame pobūvyje dalyvavo įvairių po- bei krikščionių demokratų paaštrėjo. Savo nepasitenkini- litinių pažiūrų svečiai, tarp jų aukšti valdžios asmenys [70, 8]. mą liaudininkų ir krikščionių demokratų ministrais bei šių J. Černius, sveikindamas dienraštį, nurodė: „Šiandien mums srovių parama vyriausybei labiausiai rodė jaunieji tauti- ypač svarbu, kad taip gražiai pradėtas tautos konsolidacijos ninkai, daugiausia žurnale „Vairas“ skelbę aštriai kritinius darbas, radęs gyvo atbalsio ir pritarimo plačioje visuomenė- straipsnius apie šias partijas [132, 875–876]. Krikdemai, je, būtų tęsiamas ir toliau“. Vidaus reikalų ministras Kazys atmesdami bet kokius tautininkų jiems mestus kaltinimus, Skučas „Lietuvos žinioms“ linkėjo toliau eiti „valstybingumo užtikrino, jog „kokią paramą mes teikėme, teikiame ir teik- linkme“, rodyti „tinkamo respekto valstybinės santvarkos pa- sime vieningo darbo vyriausybei, dėl to niekas neturi nė grindams“, kad jos „sėkmingai vykdytų politinio visuomenės mažiausio pagrindo abejoti“ [132, 875–876]. Liaudininkai, auklėjimo ir jos tautiniai valstybinės nuomonės formavimo pabrėždami savo paramą Vieningo darbo vyriausybei, funkciją“. Linkėjimus išsakė ir liaudininkų ministrai J. Krikš- dar kartą kvietė laikytis rimties, patriotizmo, kviesdami čiūnas ir A. Tamošaitis [49, 1, 2]. atsisakyti srovinių interesų, asmeninių ambicijų ir „visiems Dar ryškesnis pavyzdys – M. Sleževičiaus laidotuvės, su visais susitarti, kas tiktai stovi ant Lietuvos nepriklauso- įvykusios 1939 m. lapkričio viduryje. Likus mažiau kaip mybės pagrindo“ [132, 875–876; 21, 5]. Tačiau įtampa vis dviem savaitėms iki J. Černiaus vyriausybės griūties, didėjo, ypač po M. Sleževičiaus laidotuvių. valstiečiams liaudininkams savo partijoje teko išgyventi Turint omenyje, kad dar lapkričio 20 d. liaudininkų skaudžią netektį – lapkričio 11 d. mirė jų lyderis ir ilgametis spaudoje kviesta laikytis plačios konsolidacijos ir tvirtos partijos pirmininkas M. Šleževičius [122]. Tai buvo „be vienybės [90, 1], kitą dieną įvykęs J. Černiaus vyriausybės galo skaudus didelis nuostolis valstybei, tautai ir srovei“ atsistatydinimas vargu ar buvo iš anksto žinomas liaudi- [1, 2]. Užtektų nurodyti, kad laidotuvėse dalyvavo daugiau ninkams bei krikščionims demokratams. Išskyrus išsakytą nei 3000 žmonių, oficialūs valdžios atstovai su ministru raginimą finansų ministerijai pertvarkyti pajamas [71, 1], pirmininku J. Černiumi. Pats ministras pirmininkas ne tik liaudininkai bent jau viešai J. Černiaus vyriausybei per jos palydėjo velionį į paskutinę kelionę, bet ir pasakė kalbą darbo eigą priekaištų nereiškė. Antra vertus, sprendžiant prie mirusiojo kapo. Ministro pirmininko bei buvusio iš nuolatinės polemikos tarp liaudininkų ir tautininkų bei prezidento ir mirusiojo bendražygio K. Griniaus pasa- krikdemų ir tautininkų, J. Černiaus griūtis nebuvo visiškai kytos kalbos buvo transliuojamos tiesiogiai per radiją ir netikėtas įvykis šalies politiniame gyvenime. garsiakalbius, kad visi laidotuvių dalyviai jas girdėtų [109, Nors istoriografijoje J. Černiaus vyriausybė pagrįstai 238–245]. prilyginta ankstesnėms autoritariniu laikotarpiu dirbusioms

42 M OŠAITIS Mindaugas TA ISTORIJA 2 0 1 2 / 2

vyriausybėms, valstiečių liaudininkų vadovybė šios vy- priežastis – „stringančios žemės reformos klausimai atgau- L X V I / 8 6 riausybės darbą vertino palankiai („plačiojo susitarimo ir tame Vilniaus krašte“. Abejotina, kad dauguma ministrų vienybės linija nebuvo apleista“) [99, 1]. Net ir 1940 m. būtų pritarę A. Smetonai nepriimtino ministro J. Krikščiūno pradžioje, jau dirbant A. Merkio vyriausybei, liaudininkai pasiūlymui keisti žemės reformos įstatymą, atimant žemes palankiai atsiliepė apie J. Černiaus vyriausybę, o ypač apie iš stambiųjų savininkų (paliekant vietoj numatytų 150 ne opozicijos ir valdžios pradėtą bendradarbiavimą [78, 1]. 80 ha, kaip nurodo J. Černius, o – 50 ha) [111, 144]. Teigiamai įvertinti atskirų ministrų darbai, pasidžiaugta J. Černiaus parodytu „tikru nuoširdumu spaudai“, o jo vadovaujamą kabinetą liaudininkai vertino kaip „geros valios kabinetą. (...) gerą jo valią įrodo paruoštieji ir pri- imtieji įstatymų projektai, kuriais buvo manoma tvarkyti Naujos Antano Merkio vyriausybės žemės ūkį, linų pramonę ir kt.“ Panašiai atsiliepta apie sudarymas ir valstiečių liaudininkų švietimo ministrą L. Bistrą ir susisiekimo ministrą inžinie- rių Germantą. Tik finansų ministerija, turėjusi daugiausia pozicija sunkumų, sulaukė kritikos, dėl ko, matyt, vyriausybė ir krizę išgyvenusi. Pristatytas bendras atsistatydinusios vy- riausybės įvertinimas: „Buvusį kabinetą tenka itin teigiamai 1939 m. lapkričio 22 d. sudarius naują Lietuvos vyriau- vertinti, kad jis palaikė vieningo darbo bei tautos vienybės sybę ministru pirmininku buvo paskirtas „lig šiol nuolatinis idėją ligi paskutinių dienų, kurioms pirm. J. Černius ypač Seimo peticijų komisijų pirmininkas“, tautininkas Antanas buvo ta prasme aktingas, ir už tai jam garbė, kaip tikram Merkys. Ministrais paskirti: finansų ministras – Ernestas tautos ir valstybės reikalus supratusius vyrui. Jeigu gera Galvanauskas (kuris dar Lietuvos nepriklausomybės jo valia susidurdavo su tūlomis kliūtimis, tai istorija dėl pradžioje, jo paties teigimu, prijautė Lietuvos socialistų to pasakys savo žodį.“ [99, 1] Deja, paminėtos kliūtys liaudininkų demokratų partijai, tačiau nebūdamas jos nebuvo įvardintos. Panašu, kad vyriausybės griūtį nulėmė nariu 1922 m. pabaigoje iš šios partijos buvo pašalintas ne tik liaudininkų bei krikščionių demokratų ministrai ir [26, 59]), švietimo ministras – Kazys Jokantas, žemės ūkio šių partijų vadovybių pozicija, o ministrui pirmininkui ministras – Juozas Audėnas, susisiekimo ministras – Jonas daromas spaudimas iš Tautininkų sąjungos vadovybės, Masiliūnas, vicepirmininkas – Kazys Bizauskas, užsienio kurios priešakyje stovėjo jaunieji tautininkai, – aktyviausi reikalų – Juozas Urbšys, krašto apsaugos ministras – Kazys žurnalo „Vairas“ bendradarbiai. Net sudarius naują A. Mer- Musteikis, teisingumo ministras – Antanas Tamošaitis, kio vyriausybę šiame žurnale negailėta kritikos buvusiai vidaus reikalų ministras – Kazys Skučas [63, 1]. Palyginti J. Černiaus vyriausybei, jos nesugebėjimui atsiriboti nuo su J. Černiaus vyriausybės sudėtimi, be A. Merkio, naujai „taip ryškiai atstovaujamų srovinių tendencijų“ [83, 878]. vyriausybei priklausė keli nauji ministrai: E. Galvanauskas, Dėmesio vertas S. Raštikio pastebėjimas, jog prezidentas K. Jokantas, J. Audėnas (dar 1937 m. vasarą buvo žinomas A. Smetona J. Černių laikė per silpnu vyriausybės vadovu: kaip Juozas Audickas [96, 1]) ir J. Masiliūnas, o kiti liko savo prezidentui patikę, kad J. Černius jo klausęs, tačiau kai postuose, tarp jų valstietis liaudininkas A. Tamošaitis (apie kurie jo ministrai esą vyriausybės vadovo neklausė [75, liaudininkų ministrų veiklą bus atskirai kalbama). Savo 557–558]. Tai pripažindami jaunieji tautininkai, gindami pareigose liko ir krikščionis demokratas K. Bizauskas, o prezidento A. Smetonos pasirinktą valdžios politiką pagal šios partijos deleguotą ministrą L. Bistrą pakeitė K. Jokan- 1938 m. šalies konstituciją, norėjo visiško paklusnumo iš tas, apie jo kandidatūrą itin palankiai atsiliepė tautininkai, prezidento suformuotoje vyriausybėje dirbusių liaudininkų įvardindami jį „kaip plačios valstybinės orientacijos žmo- ir krikdemų deleguotų ministrų. Todėl, siekiant išeiti iš gų, kuriam jokia srovė neturės įtakos“ [83, 878]. Apskritai susidariusios padėties, tautininkų supratimu, „vyriausio tautininkai pritarė prezidento pasirinkimui skirti A. Merkį konstitucinio organo – R. Prezidento politinė ir moralinė naujuoju ministru pirmininku. „Vairo“ žurnale Jono Stat- atsakomybė dėl krašte pasireiškusio netikrumo turėjo kaus tautininkų vardu buvo išdėstyta nuostata, jog A. Mer- veikti taip, kad didesnio nukrypimo pavojai kuo greičiau kys „savo galvojimu yra žmogus tos ideologijos, kuri su būtų pašalinti ir kad būtų galimybės grįžti sveikai idėji- srovinėmis tendencijomis kaip tik kovoja. Taigi srovišku- nei linkmei į jos gilinimo, plėtimo ir saugojimo rankas“ mas negalės Pirmininko apsukti. Priešingai. Pirmininko [23, 882]. Šie žodžiai bene geriausiai paaiškina iš pirmo asmenyje mes turime garantiją, kad srovinės tendencijos žvilgsnio gana netikėtą J. Černiaus Ministrų Kabineto griūtį bus įkinkytos dirbti nesrovinį darbą“ [83, 878]. S. Raštikio ir naujos A. Merkio vyriausybės sudarymą. Beje, pats teigimu, pats prezidentas ir tautininkų vadovybė žiūrėjo J. Černius, 1961 m. išeivijoje aiškindamas savo vyriausy- į A. Merkį kaip į „kietos rankos vyrą, kuris sugebės vėl bės atsistatydinimą ir naujos sudarymą, kaip pagrindinę atstumti opozicines partijas į jų pirmiau buvusias vietas“ priežastį nurodė iškilusius nepasitenkinimus dėl švietimo [75, 632]. A. Merkys – ilgametis prezidento A. Smetonos ministro L. Bistro ir žemės ūkio ministro J. Krikščiūno [18, bendražygis, išvien veikęs nuo nepriklausomos Lietuvos 20–21]. Plačiau tų aplinkybių neaiškinęs, J. Černius nuro- sukūrimo, skirtingais laikotarpiais užėmęs įvairius atsakin- dė, kad prezidentas juos norėjo keisti: „Iš kitos pusės, jų gus postus [110, 429–469], 1936 m. pristatęs naujo Seimo atleidimas žadėjo sugriauti vieningo darbo nuotaiką“ [113, statuto projektą [121, 596] (kuris absoliučią galią vadina- 119]. Abejonių kelia kita J. Černiaus vyriausybės griūties mojo „smetoninio“ Seimo atžvilgiu suteikė prezidentui

Valstiečiai liaudininkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių ISSN 1392-0456 darbo laikotarpiu (1939 m. kovas–1940 m. birželis) E-ISSN 2029-7181 43 iš tautos praeities

A. Smetonai) bei 1938 m. Valstybės konstitucijos rengimo vyriausybės deklaraciją atsiliepė katalikų „XX amžius“, pirmininkas, kurią jam pristačius Seimas (43 balsavus už, išskirdamas ministro pirmininko pabrėžtą „visuomenės vienam atstovui susilaikius) priėmė [80, 2]. konsolidacijos reikalą“ [69, 12]. Liaudininkai naujo ministro pirmininko atžvilgiu išliko Priešingos pozicijos laikėsi jaunieji tautininkai, dar prieš gana santūrūs. Naujoje vyriausybėje pasikeitė tik personali- vyriausybės deklaracijos paskelbimą tvirtai teigdami, kad jos, o vietų skaičius, numatytas partijoms, išliko nepakitęs. vyriausybė turi atstovauti „vieningam vieningos valios Todėl galima teigti, jog iš esmės vyriausybės sudėtyje reiškimui, kaip kad konstitucija reikalauja, o ne pasiduoti kardinalių pokyčių neįvyko, išskyrus jos vadovą ir finansų partinėms tendencijoms“. Jie kategoriškai atmetė idėją, jog ministrą. Liaudininkai džiaugėsi pokyčiais finansų ministe- Lietuvos politinės grupės – krikščionys demokratai, vals- rijoje ir labai pozityviai vertino E. Galvanausko kandidatūrą tiečiai liaudininkai, tautininkai ir socialdemokratai – „gali [32, 5]. Po pokalbio su E. Galvanausku jie džiaugėsi, jog sueiti ir bendrai dirbti“. Tautininkų supratimu, „kas tokiai „Finansų ministerija yra gavusi tinkamą, valingą vadovą,“ vyriausybei davinės direktyvas? Vyriausybė be direktyvų kuris žino, ką ir kaip reikia veikti [12, 1]. negali veikti“. Ir priminė, kad esamoje santvarkoje tas Krinta į akis tai, kad pristatant naują žemės ūkio ministrą direktyvas teikia prezidento institucija. Atsižvelgiant į tai, Juozą Audėną „Lietuvos žiniose“ tebuvo pateikti tik bendro kitoks, nei numatytas konstitucijoje, bendradarbiavimas pobūdžio duomenys apie jų srovės deleguotą asmenį. negalimas. Antraip, jei politinis centras persikelia į vyriau- Apie naujo ministro priklausymą liaudininkams pažymėta: sybę, tos direktyvos turi atsirasti pačioje vyriausybėje. Bet „J. Audėnas yra varpininkų filisterių d-jos pirmininkas.“ jei ji sudaryta iš žmonių, atstovaujančių srovėms, tai vy- [58, 1]. Panašu, jog ši kandidatūra liaudininkų vadovybei riausybę sudarantieji žmonės „tampa laidininkais direkty- galėjo būti nelaukta ir toliau žemės ūkio ministro poste vų, einančių iš srovių centrų. Tokiu būdu direktyvų davėjai ji norėjo matyti J. Krikščiūną. Gruodžio viduryje, plačiau pasidaro neatsakingi kolektyvai, kurie dedasi atstovaują pristatant J. Audėno biografiją, minėtame dienraštyje srovėms“. Esą nereikia aiškinti, kuo galėtų baigtis darbas, nurodyta, jog sudarius naują ministrų kabinetą „pasku- jeigu jam „diriguotų žmonės, nenešą jokios atsakomybės bomis nebuvo galima gauti tikslesnių naujojo žemės ūkio ir kurių galvojimas būtų stipriai veikiamas skirtingų ideolo- ministerio biografijos duomenų ir teko pasitenkinti tikrai ginių pažiūrų“. Todėl, kaip jau buvo minėta, pasitikėdami trumpomis žiniomis, kurios nebuvo pakankamos“. Šį kartą, A. Merkiu, jaunieji tautininkai tikėjo, kad šalies „politinio pristatant naujo ministro biografiją, kiek plačiau nušviesta gyvenimo barometras iš srovinės sferos pradėjo krypti jo veikla studentų varpininkų gretose bei nurodyta, kad valstybiškai tautine linkme“ [83, 877–878]. „ligi veikė L. Valstiečių Liaudininkų s-ga, buvo Kauno sky- Be to, tautininkai nuolat spaudoje aštriai polemizavo riaus ir jo valdybos narys“ [52, 3]. Retkarčiais J. Audėnas su „Lietuvos žiniomis“ [129, 888] ir nevengė priminti bendradarbiavo liaudininkų spaudoje [126]. liaudininkams skaudžių praeities įvykių. Liaudininkai itin Atsižvelgiant į tai, tenka suabejoti J. Audėno atsimini- įsižeidė, kai 1939 m. gruodžio viduryje tautininkai vėl mais, kad, A. Merkiui pasikvietus pas save Zigmą Toliušį prisiminė prieš trylika metų įvykusį valstybės perversmą. ir Joną Kardelį bei paprašius surasti tinkamą asmenį žemės Todėl liaudininkai, primindami, kad apie konsolidaciją ūkio ministro vietai, minėti liaudininkai, nesutikus šių pa- savo deklaracijoje kalbėjo A. Merkys bei vidaus reikalų reigų užimti Žemės ūkio banko direktoriui Petrui Kregždei, ministras K. Skučas, pabrėžę visų jėgų sugyvenimą [98, pasiūlė J. Audėną [14, 136]. Sprendžiant iš jau aprašytos 3, 7], palankiai vertino nuo J. Černiaus laikų tebetęsiantį J. Černiaus vyriausybės veiklos, liaudininkų sudarytos bendradarbiavimą ir negailėjo kritikos tautininkams. programos bei žemiau pateikiamo J. Audėno veiklos Liaudininkų supratimu, „juk tai, ką tautininkai daro su įvertinimo, abejonių taip pat kelia šio liaudininkų ministro gruodžio 17-tąja, yra skaldymas ir neapykantos žadinimas“ atsiminimuose užfiksuoti žodžiai: „Valstiečiai liaudininkai [8, 1]. Kaip ir J. Černiaus laikais, liaudininkai negalėjo mane įjungė į Lietuvos vyriausybę, bet nedavė man jokių tautininkams atleisti už jų privilegijuotą padėtį prieš kitas instrukcijų, nestatė man jokių politinių reikalavimų, ne- partijas, pirmiausia valstiečius liaudininkus ir krikščionis prašė nei jokių darbų apyskaitos“ [14, 138]. demokratus. Todėl 1940 m. pradžioje savo spaudoje Iš pradžių liaudininkai labai palankiai vertino A. Merkio kėlė klausimą: „Ar tautos vienybė gali būti sukurta vien vyriausybės deklaracijos [64, 2]teiginį „išsaugoti tautos ir žodžiais, neinančiais toliau tolerantiškumo?“ [11, 1] Liaudi- valstybės laisvę ir gyvybę“, pasirinkus „tautos vienybės ir ninkų spaudoje dar kartą priminus tautininkų skleidžiamą konsolidacijos kelius“. Viltasi, jog šie žodžiai bus realiai nuolatinę kritiką, prisimintos ir J. Černiaus vyriausybės įgyvendinti, jog kalbamoji vienybė ir konsolidacija bus sudarymo aplinkybės, pozicijos bei opozicijos partijų reali ir efektyvi. Be to, liaudininkai palankiai apsiliepė apie įsipareigojimai vieni kitiems. Priminus, kad liaudininkų ir tokias vyriausybės deklaracijoje išdėstytas nuostatas, kaip krikščionių demokratų ministrai kabinetan „įėjo nepastatę darbo ir taupymo akcentavimą, neproduktingųjų išlaidų sąlygų“, pažymėjo, jog sąlygos buvo „pasiūlytos tų, kurie mažinimą, susirūpinimą patobulinti „teisingumo ir raciona- tai darė. Ir jos buvo priimtos, nors vėliau netesėtos“ [86]. lumo atžvilgiais“ mokesčių sistemą, ypatingą dėmesį skirti Nors „Lietuvos žinios“ ir „XX amžius“ redakcijos dažnai darbininkijai ir ūkininkijai, ypač įsipareigojant tęsti žemės iškeldavo kitų srovių lygybės su tautininkais klausimą, reformą, o Vilniaus krašte ją kelti pirmaeiliu uždaviniu padėtis taip ir liko nepakitusi iki Lietuvos okupacijos. Dėl [30, 1]. Nuoširdžiai linkėta, kad deklaracijos nuostatos A. Smetonos tvirtos pozicijos neįvyko permainų konsoli- maksimaliai būtų įgyvendintos. Panašiai apie A. Merkio dacijos prasme ir vyriausybėje, nors A. Merkys ne kartą

44 M OŠAITIS Mindaugas TA ISTORIJA 2 0 1 2 / 2

pažymėjo vyriausybės norą nuolat kontaktuoti su plačiąja Galima tik stebėtis, kodėl nevykstant esminiams per- L X V I / 8 6 šalies visuomene [53, 1–2]. Priešingai nei J. Černiaus tvarkymams valdžioje valstiečių liaudininkų ir krikščionių vyriausybės darbo metu, visuomenėje jau nebuvo tokio demokratų vadovybė nesiryžo atšaukti savo ministrų iš didelio pakylėjimo. Greičiausiai tam įtakos turėjo ne tik vyriausybės. sugriežtėjusi tvarka organizuoti masinius susirinkimus, bet ir gerokai sumažėjęs visuomenės optimizmas, jog esamomis sąlygomis dar bent kažką galima pakeisti ša- lies politiniame valdyme. Visuomenės nusiminimą bene Teisingumo ir žemės ūkio ministrų geriausiai išreiškė okupacijos išvakarėse vėl atgijusi soci- aldemokratų partijos spauda, pažymėjusi, jog Lietuvoje veiklos vertinimas J. Černiaus ir „politinės ir visuomeninės veiklos pagrindu yra ne sutari- A. Merkio vyriausybėse mas, bet pritarimas“. Socialdemokratai kritiškai atsiliepė į valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų įsijungimą į tariamai koalicines J. Černiaus ir A. Merkio vyriausybes. Jų supratimu, „konsolidacijos prievolės, pasukdamos liau- Dėmesio verta A. Valucko atsiminimuose išreikšta dininkus veidu į jų partnerį (turimi omenyje krikščionys pastaba, jog liaudininkai ir krikdemai įėjo į paskutines dvi demokratai – M. T.), tuo pačiu juos pastato užpakaliu į vyriausybes, nes „matė rimtą krašto tarptautinę ir vidaus pažangos idealus, daro juos neištikimais tam pažangos padėtį. Jie tikėjosi, kad galbūt pasiseks įtikinti Smetoną, jog frontui, kuriam jie buvo iki šiol laikomi savais žmonėmis“ norint sustiprinti vyriausybės veiksmus būtinai reikia grįžti [44, 67]. Be to, socialdemokratai pripažino, kad iš pradžių prie demokratinės krašto santvarkos. Bet visos pastangos valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų „uždaviniai nuėjo perniek. Kartą išvestas iš pusiausvyros K. Bizauskas buvo drąsūs ir gražūs, pasiryžimas didelis, visuomenės pareiškė, kad mes greičiau ir lengviau susitarsime su Stalinu, pritarimas ir parama patikrinti“, kad tai šių „konsolidantų kaip su Smetona...“ [93, 187] J. Paleckio teigimu, pusiau drąsūs užmojai socialinių ir politinių klausimų srityje legaliuose liaudininkų ir krikščionių demokratų susirinki- žadino daug keno (kieno – M. T.) viltis“, vėliau jų veikla muose šių partijų atstovai pasiskųsdavo, kad A. Smetona nusivylė. Esą „baigia slinkti nuobodus pusmetis, nepažy- juos apgavo, kad ministrai jokių reformų ir permainų mėtas nei vienu ryškesniu pasiekimu. Plačios visuomenės įvykdyti negali, nes „tautos vadas“ elgiasi diktatoriškai [66, lakios viltys blunka ir vysta, jos į padanges nukreiptos vėl 281]. Tačiau nesikeičiant padėčiai, liaudininkų ir krikščionys beviltiškai žemyn slenka ir blankios lūpos, rodos, nori demokratų ministrai liko dirbti vyriausybėje. klausti: kur mūsų sakalai?“ [44, 68] Beje, 1939 m. spalio Šaltiniai liudija, kad tarp pačių ministrų didesnių nesu- mėnesį jaunųjų tautininkų lyderis P. Dielininkaitis taip tarimų neiškildavo. Kaip matyti iš K. Musteikio liudijimų, pat pripažino, jog „esamoji vyriausybė jau atskilusi nuo Vieningojo darbo vyriausybėje jis gerai sutarė su teisingu- tautos“ [107, 43]. mo ministru A. Tamošaičiu, su kuriuo kadaise kartu mokėsi Nors liaudininkai su tokia socialdemokratų kritika ne- Vienoje. Jį K. Musteikis apibūdino kaip gerą bičiulį, su norėjo sutikti [7, 5], kaip galima spręsti iš žemiau prista- kuriuo sutartinai dirbo ir J. Černiaus vyriausybėje [57, 22]. tytos liaudininkų deleguotų ministrų veiklos J. Černiaus Matyt, dėl A. Tamošaičio didelių klausimų nekilo ir pačiam ir A. Merkio vyriausybėse, iš esmės socialdemokratai prezidentui, nes jam tas pačias pareigas paliko ir A. Mer- buvo teisūs. Ne mažiau teisūs buvo ir jaunieji valstiečiai kio sudarytame Ministrų Kabinete. S. Raštikio teigimu, iš liaudininkai, kurių poziciją taikliai išdėstė Julius Būtė- buvusios opozicijos buvo tik vienas teisingumo ministras nas 1939 m. gruodžio 17 d. laiške, adresuotame JAV A. Tamošaitis, kuriam prezidentas nieko neprikaišiojo [75, gyvenančiam Antanui Petrikai: „Valdžia (...) vėl pas mus 558]. Įsidėmėtina ir J. Pajaujo pastaba, jog A. Tamošaitis pasikeitė. Bet atmainų kokių netenka sulaukti, nes keičiasi buvo „kompromisų žmogus“, šiuo atveju su tautininkais tik viršūnės, tuo tarpu apačios tos pačios. Viceministeriai, [37, 78]. Neatsitiktinai viename VSD biuletenyje nurodyta, direktoriai, referentai – visi tautininkai. Nuo jų priklau- kad 1940 m. vasario pradžioje Kaune įvyko valstiečių liau- so tarnautojų priėmimas. Tuo tarpu viceministerius ir dininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir Telšių apylinkės direktorius (išskyrus gimnazijos) skiria pats prezidentas. ligonių kasos direktorius Mečislovas Gedvilas. Parvykęs iš Valdžia, vienu žodžiu, yra labai centralizuota. Be reikalo Kauno jis pasakojo, kad neseniai įvykusiame suvažiavime žmonės dėjo viltis į Černiaus kabinetą. Kai jame buvo buvo konstatuota, jog ministras A. Tamošaitis neklauso du savarankiškesni ar bent politiškai pajėgesni ministe- sąjungos, kitaip sakant, „sauvaliauja“. Dėl to sąjungai esą riai (dr. J. Krikščiūnas ir dr. L. Bistras), jais nusikratė, nes ne į sveikatą. Užtat žemės ūkio ministras Juozas Audėnas tautininkams nepatiko žemės reformos projektas ir kita. su sąjunga skaitosi [106, 94]. Be to, teisingumo ministras Šiandien 17 gruodžio. Tautininkai ją mini ir vėliavas iš- A. Tamošaitis, kaip ir krašto apsaugos ministras K. Mustei- sikabino. Nežinau, ką jie geresnio mano? Gal primena, kis, laikėsi gana griežtos pozicijos amnestijos politiniams koks radikalus gali būti valdžios pakeitimas, kokiomis kaliniams klausimu, pasisakydamas prieš visuotinę amnes- priemonėmis... Negi kitiems aiškina... Pabaltijo tautoms tiją (tarp jų politiniams kaliniams). Abu ministrai buvo ne dabar būtinas radikalėjimas, o ne kažkokių fašizmo ka- tiek prieš amnestiją, kiek norėjo, kad tas klausimas būtų rikatūrų vaikymasis. Bet jau tuos žmones tik grabas ar sprendžiamas individualiai, nuteistajam pateikus prašymą kilpa pataisys“ [16, 257]. peržiūrėti jo bylą. Kaip žinia, tokių prašymų vadinamajai

Valstiečiai liaudininkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių ISSN 1392-0456 darbo laikotarpiu (1939 m. kovas–1940 m. birželis) E-ISSN 2029-7181 45 iš tautos praeities

„buržuazinei valdžiai“ negalėjo teikti Komunistų partijos buvo spausdinami liaudininkų spaudoje [133, 10] ir joje nė nariai. Kitaip jie savo vadovybės būtų pašalinti iš komu- žodžiu nebuvo užsiminta apie deleguoto ministro kritiką. nistų tarpo. Todėl ši tvarka visų pirma buvo nepriimtina Prisiminus liaudininkų vadovybės išdėstytas programines komunistams, kurie daugiausia ir buvo suinteresuoti tuo nuostatas teisingumo srityje J. Černiaus vyriausybės darbo klausimu. Nereikia pamiršti, kad Lietuvos okupacijos pradžioje, kyla klausimas, kiek ministrui A. Tamošaičiui išvakarėse dauguma politinių kalinių buvo komunistai ar pavyko jį delegavusios partijos planus įgyvendinti? Turimi komunistuojantys, tarp jų ir jaunųjų liaudininkų branduolys šaltiniai leidžia teigti, jog per dvi kadencijas teisingumo su J. Paleckiu priešakyje. Todėl valdžia, bijodama komu- ministrui taip ir nepavyko priimti svarbesnių įstatymų teisės nistų veiklos sustiprėjimo (kaip tai įvyko III Seimo laikais, srityje. Nors darbo pradžioje ministras optimistiškai kalbėjo valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybei apie naujas pertvarkymus teisėtvarkoje, realių darbų nebu- įgyvendinus visuotinę politinių kalinių amnestiją), siekė vo arba jų vykdymas buvo gerokai uždelsiamas. Nebuvo šalyje išlaikyti stabilumą. Tuo nepatenkinti komunistai, jų paskelbta ne tik plačioji (kaip to reikalavo liaudininkai), simpatikai ar net su komunizmu nieko bendra neturintys, bet ir paprasta politinių kalinių amnestija. Be to, ne be tei- tačiau demokratinių laisvių pasiilgę, autoritarine valdžia singumo ministro žinios 1939 m. gegužę valdžios išleistas nepatenkinti asmenys reikalavo visuotinės amnestijos. Kaip „Nepaprastojo meto įstatymas” dar labiau suvaržė piliečių pavyzdį galima paminėti įvykį, kai likus keliems mėnesiams padėtį [65, 10]. Naujasis įstatymas skelbė: 1) Viešieji su- iki okupacijos iš pradžių pas krašto apsaugos ministrą sirinkimai gali būti daromi tik gavus apskrities viršininko K. Musteikį, o po to ir pas teisingumo ministrą A. Tamošaitį leidimą; 2) Leidimai gali būti duodami tik organizacijoms; lankėsi gana neįprasta delegacija – poetas Liudas Gira, 3) Leidime turi būti nurodyta susirinkimo programa ir komunistė Michalina Meškauskienė ir socialdemokratų tvarka; 4) Susirinkime gali kalbėti tik programose nurodyti autoritetas Steponas Kairys. K. Musteikis, pasisakydamas kalbėtojai susirinkimo programos ribose; 5) Jei susirinkime prieš visuotinę politinių kalinių amnestiją, buvo nesukal- numatoma rengti nutarimus ir priimti rezoliucijas bei bamas, nors L. Gira, „putodamas ir barzdelę kratydamas, pasveikinimus, tai šių rezoliucijų, sveikinimų ir nutarimų įrodinėjo, kad komunistai negali tokių prašymų duoti“. projektai turi būti pateikti apskrities viršininkui prie pra- S. Kairys tik sėdėjo ir nepratarė nė žodžio. Po dviejų savai- šymo leisti daryti susirinkimą; 6) Už tvarką susirinkime ir čių tuo pačiu klausimu lankėsi ta pati delegacija, tik vietoj už leidime nurodytą sąlygų pildymą atsako organizacijos S. Kairio į delegaciją įėjo prof. Kolupaila. Abu ministrai savo nurodytas asmuo, kuris turi vesti ir tvarkyti susirinkimą; ankstesnių nusistatymų nekeitė. Maža to, A. Tamošaitis su 7) Kai susirinkime nesilaikoma leidime nuodytų sąlygų tomis delegacijomis buvo daug griežtesnis. Gerbdamas arba jame reiškiamos pavojingos valstybės saugumui arba Kairį ir Kolupailą, teisingumo ministras stebėjosi, kad tokie viešajai tvarkai ar rimčiai nuomonės, arba įžeidžiama do- garbingi žmonės neatsisako L. Giros kompanijos [57, 22]. rovė, arba dėl kitų įvykių susirinkimas darosi pavojingas, Nereikia pamiršti, jog L. Gira maždaug nuo 1937 antrosios tai dalyvaująs susirinkime policijos atstovas jį nutraukia, jei pusės buvo virtęs Sovietų Sąjungos simpatiku ir artimai to nepadaro susirinkimo vedėjas; 8) Nevisuomeninio po- palaikė ryšius su pogrindine Komunistų partija [117, 94–95, būdžio viešus susirinkimus apskrities viršininkas gali leisti 99, 149–151]. daryti bendra susirinkimų ir pramogų įstatyme nurodyta Nėra abejonės, kad A. Tamošaitis buvo nepriimtinas tvarka; 9) Kai į organizacijos susirinkimą atvyksta skaityti kartu su komunistais veikiančiais jaunosios kartos vals- pranešimo šios organizacijos kviestas vyriausybės narys, tiečių liaudininkų branduoliui. Nors F. Bortkevičienės tai apskrities viršininkas turi jį painformuoti apie nustatytą asmenišku prašymu iš Dimitravo koncentracijos stovyklos susirinkimo tvarką. Vyriausybės nario nurodytas, apskrities buvo paleistas komunistuojantis J. Paleckis, turėjęs kuriam viršininkas turi pakeisti nustatytą susirinkimo programą, laikui palikti Lietuvą, A. Tamošaitis dar 1936 m. pradžioje pranešdamas apie tai susirinkimo vedėjui; 10) Susirinkime uždraustai Lietuvos jaunimo sąjungai (LJS) neleido atgaivinti priimtos rezoliucijos, nutarimai ar pasveikinimai, kiek jie savo veiklos. Žinoma, vienas teisingumo ministras atgaivinti liečia Respublikos Prezidentą, vyriausybę, Seimą ir valdžios LJS vargu ar būtų galėjęs, tačiau teoriškai tokia galimybė organus, gali būti leisti skelbti spaudoje tik su jų žinia [25, buvo įmanoma, nes, kaip nurodyta LJS programiniuose 1]. Iš esmės tai reiškė susirinkimų sušaukimo sugriežtinimą, dokumentuose, ji buvo kultūrinė, o ne politinė jaunimo spaudos laisvių suvaržymą. Matyt, tam įtakos turėjo J. Čer- organizacija. Tačiau, išskyrus pačius sukomunistėjusius LJS niaus vyriausybės darbo pradžioje balandžio–gegužės vadus, jaunuosius valstiečius liaudininkus [134, 5], niekas mėnesiais vykę masiniai mitingai, kuriuose dalyvavo nau- jos atgaivinimo klausimo nekėlė. jos vyriausybės atstovai. Todėl nauju įstatymu turėjo būti Sprendžiant iš A. Tamošaičio ir valstiečių liaudininkų padėtas taškas „valstybinės valdžios diskreditavimui“ [66, srovės santykių, teisingumo ministras jį delegavusiai partijai 281]. Šis valdžios nutarimas veikiausiai lėmė, jog netrukus nepataikavo ir su kitais ministrais vykdė bendrą prezidento baigėsi ministrų pasivažinėjimai po provinciją. A. Smetonos nustatytą politiką. Tačiau panašu, kad jo Nesulaukę norimų rezultatų, 1940 m. vasarį liaudininkai veiksmai bent jau 1939 m. rudenį turėjo būti palankiai spaudoje pradėjo reikšti savo nepasitenkinimą valstybės vertinami liaudininkų vadovybės. Slaptai renkant valstiečių teismais, priekaištavo teisėjams dėl subjektyvumo ir kiši- liaudininkų valdančiuosius organus, spalio mėnesį A. Ta- mosi į politiką [77, 1]. Antra vertus, neabejotinai teisingumo mošaitis kartu su Karoliu Žalkausku ir Jonu Staugaičiu buvo ministro ir liaudininkų iniciatyva (apie tai nuolat kalbėta jų išrinktas į partijos Garbės teismą [59, 86], jo pasisakymai spaudoje [130, 1]) vis dėlto ryžosi pasiūlyti Lietuvos respub-

46 M OŠAITIS Mindaugas TA ISTORIJA 2 0 1 2 / 2

likos nepriklausomybės 23-aisiais metais naujo „Santuokos ir su teisingumo ministro A. Tamošaičio kalbomis, buvo L X V I / 8 6 įstatymo“ projektą [79]. Tačiau liaudininkai, komentuodami galima susipažinti liaudininkų spaudoje [88]) iš esmės šį įstatymą, apie jį atsiliepė santūriai, pažymėdami, jog nesiskyrė nuo kitų, pirmiausia ne krikščionių demokratų, parengtas įstatymo projektas sudarytas atsižvelgiant į ministrų kalbų [131, 3, 4]. esamas sąlygas, „daugiausia respektuoja tikybas, civilines Antra vertus, J. Krikščiūnas, būdamas žemės ūkio sutuoktuves daro tiktai išimtinai betikybiniams asmenims ministru, agrarinėje srityje laikėsi jį delegavusios partijos ir tiktai tiems, kurie patys laisva valia tokių sutuoktuvių nuostatos patobulinti žemės ūkio reformą, paliekant savi- panorės“. Liaudininkų nuomone, santuokos įstatymo pro- ninkams iki 50 hektarų žemės. Tam kategoriškai prieštaravo jektas „maksimaliai kompromisiškas, minimaliai tenkinąs A. Smetona – nuo nepriklausomybės gyvavimo laikų stam- valstybės sistemos pradus ir praktiškumą ir, kaip toks, dabar bios žemėvaldos ir ūkių šalininkas [57, 22–23; 119, 318]. jau negalės niekam tikybininkų būti nepriimtinas, o tuo A. Valucko teigimu, A. Smetona, kaip skundėsi tuometinis tarpu galės minimališkai patenkinti už tikybą stovinčius žemės ūkio ministras J. Krikščiūnas, tepripažino tiktai savo žmones ir tuo minimaliai patenkins konstitucijos nuostatus, nuomonę, mielai klausėsi savo monologinių pokalbių ir kurie kalba apie kiekvieno piliečio sąžinės laisvės teisę“. kišosi į tokius reikalus, apie kuriuos neturėjo pakankamai Primindami, kad tokio įstatymo Lietuva laukia jau 22 metus, supratimo [93, 257–216; 94, 64]. Ministro J. Krikščiūno liaudininkai pageidavo, kad ir šis įstatymas būtų priimtas ir prezidento A. Smetonos pozicijų skirtumą sovietų tar- [19, 1]. Deja, šio įstatymo valdžia taip ir nesuspėjo priimti dytojams minėjo ir J. Pajaujis [36, 78]. Matyt, tai ir buvo iki Lietuvos okupacijos. Todėl nepriklausoma Lietuva įėjo pagrindinė priežastis, dėl kurios A. Merkio vyriausybėje į tarpukario Europos istoriją kaip bene vienintelė valstybė, naujuoju žemės ūkio ministru iš valstiečių liaudininkų žlugus Lenkijai, neturėjusi civilinės metrikacijos. Beje, dėl buvo pasirinktas ne J. Krikščiūnas, o kur kas mažesnę okupacijos Lietuvos valdžia nesuspėjo priimti ir taip liau- patirtį ir autoritetą turintis J. Audėnas. [61, 1] Pačioje liau- dininkų reikalaujamo Administracinio teismo įstatymo, su dininkų partijoje jo vaidmuo tikrai neprilygo J. Krikščiūnui. kurio projektu visuomenė galėjo susipažinti 1940 m. kovo A. Smetona veikiausiai siekė turėti jaunesnį liaudininkų antroje pusėje [3, 6]. Įdomumo dėlei reikėtų pažymėti, kad ministrą, kuris klusniai vykdytų jo nurodymus. Liaudininkų tuo metu vienas iš liaudininkų lyderių, „Lietuvos žinių“ vy- vadovybė, atsistatydinus J. Černiaus vyriausybei, palankiai riausiasis redaktorius Jonas Kardelis, kartu su kitais spaudos atsiliepė apie J. Krikščiūno atliktą darbą: „Tai didelio masto atstovais apsilankęs pas teisingumo ministrą A. Tamošaitį, valstybininkas, kurio išėjimas tenka apgailestauti“ [100, negatyviai vertino valdžios siekį artimiausioje ateityje su- 1]. Nepraėjus nė mėnesiui nuo J. Černiaus vyriausybės griežtinti nusikaltėliams bausmes už žiaurius nusikaltimus griūties, liaudininkų spaudoje negailėta pagyrų buvusiam taikant mirties bausmę [40, 5]. žemės ūkio ministrui, kad jo dėka buvo „gerai išspręstas“ Baigiant teisingumo ministro A. Tamošaičio vertinimą, linų klausimas: žemės ūkio ministras pats tą kausimą nutarė užbėgant įvykiams už akių, reikia pažymėti, kad paskuti- spręsti taip, kad tai būtų naudingiausia Lietuvos žemės niame Ministrų Tarybos posėdyje, įvykusiame preziden- ūkiui ir linų augintojams valstiečiams. Turėtas omenyje tūroje 1940 m. birželio iš 14 į 15 d. naktį, A. Tamošaitis ministro J. Krikščiūno inicijuotas ir J. Černiaus vyriausybės apie sovietų Lietuvai įteiktą ultimatumą, anot J. Audėno, vieningai priimtas linų tvarkymo projektas, kuris numatė, savo nuomonės visai nepareiškė ir „išskyrus pritarimą, kad anot liaudininkų, „linų tvarkymą kooperatiniais pagrindais“, reikia pasiųst protestą, daugiau neprašneko“ [14, 222–223]. kad patys linų augintojai galėtų tiesiogiai toje organizacijoje Prezidentui ir vyriausybei nusprendus sovietų ultimatumą dalyvauti, kaip jie dalyvavo pieno kooperacijoje. „Klausimo priimti, birželio 15 d. ryte K. Musteikiui pasiūlius bėgti išbaigimu“ jau turėjo rūpintis naujasis žemės ūkio ministras iš Lietuvos, A. Tamošaitis tokiam pasiūlymui pritarė. Tik J. Audėnas, kuris sėkmingai tęsė savo pirmtako darbus. Lietuvos ir Vokietijos pasienyje, vokiečių pasieniečiams Jo dėka buvo priimti kooperatinės organizacijos „Linas“ nepraleidus lietuvių delegacijos, besitraukiančios nuo į įstatuose iškelti pagrindiniai uždaviniai: a) skatinti linų ir Lietuvą besiveržiančios Raudonosios armijos, A. Tamošai- kanapių auginimą, apdirbimą ir perdirbimą, b) padėti linų tis, įkalbėtas žmonos, priešingai nei K. Musteikis, nutarė gamybos ir prekybos kooperatyvams kurtis tinkamose likti Lietuvoje [57, 59–62]. Po mėnesio buvęs teisingumo vietose, c) jungti linų gamybos ir prekybos kooperatyvų ministras sovietų buvo suimtas, o po kelių mėnesių mirė veikimą, d) organizuoti krašto viduje ir užsienyje linų ir sovietų nukankintas Kauno kalėjime [118, 390–393]. kanapių produktų pardavimą ir e) tarpininkauti savo narių Kito valstiečių liaudininkų deleguoto ministro Jurgio reikalais. Liaudininkų supratimu, nauja organizacija „turi Krikščiūno pozicija valdžios atžvilgiu buvo dviprasmiška. pakelti linų gamybos, pramonės kultūrą ir tam geriausiai Kaip jau buvo rašyta, iš pradžių J. Krikščiūnas optimis- patarnaus kooperacija“ [46, 1; 95, 6]. Beje, gruodžio tiškai vertino J. Černiaus vyriausybės darbą. Palaipsniui viduryje įkurtos kooperatyvų sąjungos „Linas“ valdybos sunkėjant darbo sąlygoms (pvz., 1939 m. birželio 18 d. pirmininku buvo išrinktas buvęs žemės ūkio ministras besilankydamas Rokiškyje žemės ūkio ministras viešai J. Krikščiūnas [48, 7; 38, 5]. pareiškė, jog naujoji vyriausybė dirba „labai sunkiose Apskritai turimi duomenys leidžia kalbėti apie liaudi- sąlygose“, nes pasikeitė Ministrų Kabinetas, o Seimas ir ninkų vadovybės visokeriopą paramą ir pritarimą jau savo prezidentas pasiliko tie patys, „režimas nepasikeitė“ [5, darbą baigusiam J. Krikščiūnui bei jo įpėdiniui J. Audėnui, 3]), ministras viešai ragino remti J. Černiaus vyriausybę. kuris, būdamas ministru, nuolat dalyvavo liaudininkų ren- Ministro J. Krikščiūno pasisakymai [125, 5] (su jais, kaip giamuose proginiuose susitikimuose [84, 7; 34, 5; 89, 7;

Valstiečiai liaudininkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių ISSN 1392-0456 darbo laikotarpiu (1939 m. kovas–1940 m. birželis) E-ISSN 2029-7181 47 iš tautos praeities

92, 12]. Beje, šilti santykiai išliko ir tarp J. Krikščiūno ir jo visiškai priklausė nuo valdžią uzurpavusio prezidento įpėdinio J. Audėno, kurie nevengdavo dalyvauti bendruose A. Smetonos. Todėl oficialiai nepripažintų valstiečių liau- renginiuose [73, 10], o J. Audėnas, tęsdamas savo pirmtako dininkų ir krikščionių demokratų partijų deleguoti ministrai pradėtus darbus (pirmiausia linininkystės srityje [2, 3]), privalėjo vykdyti iš viršaus padiktuotus sprendimus. Abiejų viešuose renginiuose žadėjo gerinti šalies ūkininkų padėtį partijų vadovybės atsidūrė sudėtingoje situacijoje: viena [127, 9]. Tik deja, pačių liaudininkų ir ūkininkų nusivylimui, vertus, jos rėmė esamomis sąlygomis naudingus šalies dėl objektyvių priežasčių, pirmiausia prasidėjusio Antrojo gyventojams sprendimus, antra vertus, kritikavo įstatymus, pasaulinio karo, A. Merkio vyriausybei nepavyko pasiekti žalingus visuomenei. Tai leidžia kalbėti apie liaudininkų bent kiek ženklesnių rodiklių pagerėjimo žemės ūkyje. vadovybės savo partijos principų ir nuostatų išlaikymą Todėl 1940 m. sausio antroje pusėje liaudininkų spauda Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybėse. Tačiau konstatavo, jog paskutiniais laikais ūkininkų nusiskundimų tokia valstiečių liaudininkų, kaip ir jų partnerių krikščionių mažiau tebuvo, bet vis dėlto jų netrūko. Karo meto sun- demokratų, pozicija skyrėsi nuo tos, kurią jie buvo užėmę kumai juos padidino, nes „perkamųjų prekių pabrangimas iki 1939 m. kovo, tad jų pasirinktą taktiką galima įvardyti ir parduodamųjų produktų pigumas „skečia kainų žirkles“ kaip „tarp valdžios ir opozicijos“. labai nepalankia ūkininkams prasme“ [10, 1]. Sunkią 2. Priklausydami tariamoms koalicinėms vyriausybėms ūkininkų būklę konstatavo ir buvęs žemės ūkio ministras valstiečiai liaudininkai, kaip ir krikščionys demokratai, J. Krikščiūnas, kurio teigimu, „mūsų žemės našumas ma- užuot padarę esminių pertvarkymų šalies valdyme ir vykdę žas, įdėtas į žemės ūkį kapitalas neša tik žemą procentą, savo programines nuostatas, susikompromitavo visuome- kaimo žmonės gauna tenkintis nedideliu atlyginimu už nės akyse, nors to ir nenorėjo pripažinti. Todėl okupacijos darbą, ir, be to, turi gyventi daugeliu požiūriu neįdomiose išvakarėse liaudininkai buvo traktuojami kaip tautininkų (netinkamose – M. T.) sąlygose“ [42, 3, 6]. Nors J. Audė- ir A. Smetonos autoritarinio valdymo rėmėjai. Jų nesuge- nas savo interviu užsimindavo apie padėties pagerėjimą bėjimas bent kiek pakreipti valdžios vairą norima linkme [124], šalies žemės ūkio padėtis iš esmės nepasikeitė iki gilino prieš keletą metų atsiradusią takoskyrą tarp senosios pat Lietuvos okupacijos. ir jaunosios valstiečių liaudininkų kartos, kuri liaudininkų Nors valstietis liaudininkas Cezaris Petrauskas savo atsi- vadovybės politiką J. Černiaus ir A. Merkio vyriausybių minimuose nurodė, kad liaudininkų ministrai paskutinėse darbo laikotarpiu laikė „kompromisų politika“. vyriausybėse veikė savo iniciatyva, nesutarė su liaudininkų vadovybe ir iš jos buvo pašalinti [123], realiai to nebuvo. Kaip buvo rašyta, nuo 1939 m. pavasario valstiečių liaudi- ninkai kartu su krikdemais ne tik nepašalino savo deleguotų Šaltiniai ir literatūra ministrų iš partijos, bet savo spaudoje juos nuolatos rekla- mavo (spausdino interviu dažnai kartu su nuotraukomis), o svarbiausia savo dienraščių vedamuosiuose karštai ragino palaikyti Vieningo darbo vyriausybę. Paramą naujai valdžiai dažnai pareikšdavo patys valstiečių liaudininkų ir Šaltiniai krikdemų vadai. Todėl visuomenei galėjo susidaryti įspūdis, kad liaudininkai ir krikdemai, kad ir neturėdami tokių pačių 1. A. A. Mykolas Sleževičius. Lietuvos ūkininkas, 1939, teisių kaip legaliai tebeveikianti tautininkų partija eina kartu lapkričio 16, nr. 46, p. 2. su valdžia, remia jos darbus. Taigi tąja prasme neįžvelgti 2. A. V. Kaip bus tvarkomas linų ūkis. Pasikalbėjimas su valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų vadovybės žemės ūkio ministeriu p. J. Audėnu. Lietuvos žinios, atsakomybės už įvykius šalyje tiesiog neįmanoma. Tokie 1939, gruodžio 16, nr. 286, p. 3. liaudininkų vadovybės, jų deleguotų ministrų veiksmai dar 3. Administracinio teismo įstatymas. Projektas. Lietuvos labiau skaldė partiją bei diskreditavo ją visuomenės akyse. žinios, 1940, kovo 21, nr. 66, p. 10; kovo 26, nr. 67, Todėl liaudininkai iki 1940 m. birželį prasidėjusios Sovietų p. 5; kovo 27, nr. 67, p. 6. Sąjungai okupacijos buvo tapatinami su A. Smetonos au- 4. Alytuje steigiamas patriotinio fronto komitetas (skyr. toritarinio valdymo rėmėjais. Kronika). Lietuvos žinios, 1939, balandžio 1, nr. 75, p. 7. 5. AND. V. Ką nuveikė naujoji vyriausybė. Lietuvos ūki- ninkas, 1939, birželio 22, nr. 25, p. 3. Išvados 6. Antano Tamošaičio parodymai sovietų saugumui. Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA), f. 3377, ap. 55, b. 64. 7. Apie kitus, neužmiršdami savęs. Skyr. „Spaudos ap- 1. 1926 m. gruodį jėga iš valdžios pašalintiems vals- žvalga“. Lietuvos žinios, 1940, gegužė 7, nr. 102, tiečiams liaudininkams 1939 m. kovą sąlyginai pavyko p. 5. sugrįžti į valdžią – dviejose paskutinėse Lietuvos vyriausy- 8. Apie tautininkų elgseną. Konsolidacija ar nesantai- bėse jie, kaip ir krikščionys demokratai, turėjo po du savo ka? (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 16, ministrus. Tačiau iš pirmo žvilgsnio koalicinė vyriausybė nr. 286, p. 1.

48 M OŠAITIS Mindaugas TA ISTORIJA 2 0 1 2 / 2

9. Apskritai okupacijos išvakarėse valstiečiai liaudininkai Telšiuose. Lietuvos žinios, 1939, gegužės 3, nr. 99, L X V I / 8 6 ypatingai smerkė bet kokias antisemitizmo apraiškas p. 10. Lietuvos visuomenėje ir vieningos vyriausybės vardu 28. GUDŽIŪNAS. Telšių visuomenė su vieningo dar- užtiktino, kad ji nieko neskriaus, nes jos tikslas – „būti bo vyriausybe. Įspūdingas visuomenės susirinkimas teisingai visiems valstybės piliečiams”. Tautinėje poli- Telšiuose. Lietuvos žinios, 1939, gegužės 3, nr. 99, tikoje liaudininkai pasisakė už visų Lietuvos piliečių p. 10. vienybę ir bendradarbiavimą (Mums nereikia tautinės 29. Išrašas iš A. Tamošaičio sovietų tardymo protokolo neapykantos (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, birže- 1940 09 28. LYA, f. 3377, ap. 55, b. 64, l. 6. lio 23, nr. 140, p. 1). 30. „Išsaugoti tautos ir valstybės laisvę ir gyvybę“, pasi- 10. Ar gera ūkininkė būklė? Reikia sulaikyti besikeičian- rinkus „tautos vienybės ir konsolidacijos kelius“ (ve- čias „kainų žirkles“ (vedamasis). Lietuvos žinios, 1940, damasis). Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 7, nr. 279, sausio 17, nr. 13, p. 1. p. 1. 11. Ar tautos vienybė gali būti sukurta vien žodžiais, nei- 31. Įvykių akivaizdoje (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, nančiais toliaus tolerantiškumo? (vedamasis). Lietuvos kovo 24, nr. 68, p. 1. žinios, 1940, sausio 5, nr. 4, p. 1. 32. J. K. Finansų ministeris E. Galvanauskas apie svar- 12. Atėjo eilė finansų ministerijos darbams. Tvarkymosi biuosius ministerijos uždavinius. Lietuvos žinios, sistemą tobulinant (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, 1939, gruodžio 14, nr. 284, p. 5. gruodžio 15, nr. 285, p. 1. 33. J. Kn. Teismo autoriteto stiprinimo ir teisingumo gi- 13. Atsisakę arba nesumokėję vienkartinį mokesnį Cen- linimo linkme. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 27, trui Komitetui ir L.J.S. LMAVB RS, f. 199–270, l. 62– nr. 94, p. 5. 64. Peržiūrėjus gausybę liaudininkų partijos bylų, tarp 34. Jau įteigta kooperatinė „Lino“ sąjunga. Prof. Krikščiū- jų LVLS Kauno kuopos dokumentus, taip ir nepavyko no ir ministeris Audėnos kalbos. Lietuvos žinios, 1939, aptikti bent kokios informacijos apie A. Tamošaitį. gruodžio 18, nr. 287, p. 5. 14. AUDĖNAS, Juozas. Paskutinis posėdis. Atsiminimai. 35. Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui Vilnius, 1990. 1940 11 15. LYA, f. 3377, ap. 55, b. 63, l. 68. 15. Broliai lietuviai! Visi vienybės! (vedamasis). Lietuvos 36. Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui žinios, 1939, balandžio 1, nr. 75, p. 1. 1941 01 28. LYA, f. 3377, ap. 55, b. 63, l. 78. 16. BŪTĖNAS, Julius. Literato duona. Vilnius, 1975. 37. Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui. LYA, 17. Buv. Prezidento A. Stulginskio žodis prie Mykolo Sle- f. 3377, ap. 55, b. 63. ževičiaus kapo. Lietuvos ūkininkas, 1939, lapkričio 38. K/S „Linas“ ir jo artimiausieji uždaviniai. Pirmosios 16, nr. 46, p. 4. „Lino“ siuntos visu laipsniu pakėlė Lietuvos linų rūšį. 18. Buvusio krašto apsaugos ministro K. Musteikio teiki- „Lino“ direkt. dr. J. Krikščiūno pranešimas. Lietuvos mu, prezidento nesutarimai su L. Bistru vos nesužlug- žinios, 1940, kovo 1, nr. 50, p. 5. dė dar neįspėjusios į darbą įsivažiuoti gen. J. Černiaus 39. Kaip eina ginklų vajus (skyr. Kronika). Lietuvos žinios, vyriausybės. (MUSTEIKIS, Kazys. Prisiminimų frag- 1939, balandžio 1, nr. 75, p. 7. mentai. Vilnius, 1989, p. 20–21). 40. KARDELIS, Jonas. Teisingumo ministeris apie įstaty- 19. Civilinės metrikacijos reikalą pajudinus. Kompromi- mus ir jų reformas. Lietuvos žinios, 1940, kovo 29, sas ir būtinybė (vedamasis). Lietuvos žinios, 1940, bir- nr. 70, p. 5. želio 19, nr. 137, p. 1. 41. KARVELIS, Petras. A. a. Mykolą Sleževičių palydėjus. 20. Didelis marijampoliečių entuziazmas. Penkių tūkstan- Prisiminimų žiupsnelis. XX amžius, 1939, lapkričio 14, čių susirinkime kalbėjo kun. Krupavičius ir J. Paleckis. nr. 282, p. 4. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 24, nr. 91, p. 6. 42. Kokia yra tikra mūsų žemės ūkio būklė. Rašo buv. 21. Didelis ginčas dėl vienybės. Lietuvos ūkininkas, 1939, ūkio ministeris prof. dr. J. Krikščiūnas. Lietuvos žinios, lapkričio 9, nr. 45, p. 5. 1940, sausio 24, nr. 19, p. 3, 6. 22. DIELININKAITIS, Pranas. Susitarimo ir bendradarbiavi- 43. Krašto aps. min. brig. gen. Musteikis ir švietimo min. mo keliu. Lietuvos žinios, 1939, birželio 17, nr. 135, p. 4. dr. L. Bistras Vilkaviškyje. Lietuvos žinios, 1939, ba- 23. DIRMEIKIS, Bronius Tomas. Pagrindinės priežastys. landžio 24, nr. 91, p. 12. Vairas, 1939, nr. 45, p. 882. 44. Kur mūsų sakalai? Mintis, 1940, nr. 4, p. 67, 68. 24. Dr. Krikščiūnas apie „Liną“. Lietuvos žinios, 1940 sau- 45. Liaudininkų spaudos teigimu, „ne vieno susirinkimo sio 16, nr. 12, p. 7. salėje susirinkusieji toli gražu netilpo ir pro garsakal- 25. Elta. Nauja susirinkimų tvarka. Lietuvos ūkininkas, bius klausėsi pranešimų, būdami lauke. Visose vieto- 1939 05 11, nr. 19, p. 1. se ministeriai buvo sutikti su nepaprastu entuziazmu. 26. Ernesto Galvanausko laiškas valstiečių liaudininkų CK Visuomenė visuose susirinkimuose pareiškė užtikrini- pirmininkui 1922 12 2[2?]. Lietuvos Mokslų Akademi- mą visomis pajėgomis remti dabartinės vyriausybės jos Vrublevskio bibliotekos rankraščių skyrius (LMAVB darbus ir sumanymus“. (Vyriausybės nariai aplankė RS), f. 199–215/1, l. 59. provinciją. Lietuvos ūkininkas, 1939, balandžio 27, 27. GUDŽIŪNAS. Telšių visuomenė su vieningo dar- nr. 17, p. 1). bo vyriausybe. Įspūdingas visuomenės susirinkimas

Valstiečiai liaudininkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių ISSN 1392-0456 darbo laikotarpiu (1939 m. kovas–1940 m. birželis) E-ISSN 2029-7181 49 iš tautos praeities

46. Linų klausimas gerai išspręstas. Dabar reikia gerai 72. Prisikėlimas. Nauja dvasia ir nauja nuotaika (vedama- dirbti (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 12, sis). Lietuvos žinios, 1939, balandžio 15, nr. 84, p. 1. nr. 282, p. 1. 73. Prof. dr. J. Krikščiūnas apie Vilniaus ir krašto mai- 47. „Lietuvos žinių“ redakcijos užuojauta A. Tamošaičiui. tinimą. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 14, nr. 284, Lietuvos žinios, 1931, kovo 30, nr. 72, p. 1. p. 10. 48. „Lino“ kooperatyvų sąjunga pradeda darbą. Lietuvos 74. Raseinių visuomenė išvien su vyriausybe. Teisingumo žinios, 1939, gruodžio 19, nr. 288, p. 7. ministeris prof. dr. A. Tamošaitis Raseiniuose. Lietu- 49. 1909-30-1939. Lietuvos žinios, 1939 birželio 17, vos žinios, 1939, balandžio 1, nr. 75, p. 7. nr. 135, p. 1–2. 75. RAŠTIKIS, Stasys. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, 1990. 50. LVLS CK užuojauta A. Tamošaičiui. Lietuvos žinios, 76. Reikalavimai, statyti Pirmajam konsolidacijos kabine- 1931, kovo 27, nr. 70, p. 1. tui: Teisingumo ministerijai, Žemės ūkio ministerijai, 51. MACEINA, Antanas. Tai, kas mus jungia. Lietuvos ži- bendro pobūdžio reikalavimai, Švietimo ministerijai. nios, 1939, birželio 17, nr. 135, p. 37. LMAVB RS, f. 192-278, p. 9–14. Iš pradžių pateikia- 52. Min. Juozas Audickas-Audėnas. Lietuvos žinios, 1939, mas ranka rašytas rankraštis, kuriame parašyta „Rei- gruodžio 15, nr. 285, p. 3. kalavimai, statyti I konsolidacijos kabinetui“. Po to 53. Min. pirmininkas A. Merkys aktualiais klausimais. Lie- tas pats tekstas išspausdintas spausdinimo mašinėle, tuvos žinios, 1940, sausio 30, nr. 24, p. 1–2. tačiau jo pradžioje jau minėto įrašo nėra. 54. Ministeriai į provinciją. Lietuvos žinios, 1939, balan- 77. Reikalingas objektyvumas. Subjektyvumas šalintinas džio 27, nr. 94, p. 12. (vedamasis). Lietuvos žinios, 1940, vasario 9, nr. 33, 55. Ministrų Kabineto posėdžių protokolas 1939 11 21. p. 1. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1080, l. 218. 78. Reikia realaus darbo, ne tuščių žodžių (vedamasis). 56. Mykolas Sleževičius – naujas gyvenimas naujose sąlygo- Lietuvos žinios, 1940, vasario 1, nr. 26, p. 1. se. Lietuvos ūkininkas, 1939, balandžio 27, nr. 17, p. 12. 79. Santuokos įstatymas. Projektas. Lietuvos žinios, 1940, 57. MUSTEIKIS, Kazys. Prisiminimų fragmentai. Vilnius, vasario 10, nr. 34, p. 6, Santuokos įstatymas. Projek- 1989. tas. Lietuvos žinios, 1940, vasario 12, nr. 35, p. 5, San- 58. Nauja Lietuvos vyriausybė. Žemės ū. ministeris. Lietu- tuokos įstatymas. Projektas. Lietuvos žinios, 1940, va- vos žinios, 1939, lapkričio 22, nr. 266, p. 1. sario 13, nr. 36, p. 5, Santuokos įstatymas. Projektas. 59. Nauja valstiečių liaudininkų vadovybės sudėtis. LMA- Lietuvos žinios, 1940, vasario 14, nr. 37, p. 5. VB RS, f. 199–57, l. 86. 80. Seimas priėmė Lietuvos Konstituciją. Lietuvos žinios, 60. Naujas ministerių kabinetas. Lietuvos žinios, 1939, 1938, vasario 14, nr. 36, p. 2. kovo 29, nr. 72, p. 10. 81. Spaudos apžvalga. Lietuvos žinios, 1939, kovo 28, 61. Naujasis ministeris pirmininkas. Švietimo ministeris. nr. 71, p. 2. Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 22, nr. 90, p. 1. 82. Spaudos apžvalga. Vietoj nekrologo. Lietuvos žinios, 62. Naujos vyriausybės narių biografijos. Lietuvos ūkinin- 1939, balandžio 14, nr. 83, p. 2. kas, 1939, kovo 30, nr. 13, p. 3. 83. STATKUS, Jonas. Vyriausybei pasikeitus. Vairas, 1939, 63. Naujoji Lietuvos vyriausybė. Lietuvos žinios, 1939, nr. 45, p. 877–878. lapkričio 22, nr. 266, p. 1. 84. Stud. varpininkai paminėjo 16 metų veiklos sukaktį. 64. Naujosios Lietuvos vyriausybės deklaracija. Lietuvos Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 9, nr. 280, p. 7. žinios, 1939, gruodžio 7, nr. 279, p. 2. 85. Sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė. Lietuvos žinios, 65. Nepaprastojo meto įstatymas. Lietuvos žinios, 1939, 1939, kovo 28, nr. 71, 12. gegužės 13, nr. 108, p. 10. 86. Svarbiausis vienybės turinys, ne forma (vedamasis). 66. PALECKIS, Justas. Dviejuose pasauliuose. Vilnius, Lietuvos žinios, 1940, sausio 15, nr. 11, p. 1. 1983. 87. Sveikinimai ir linkėjimai naujai vyriausybei (skr. Kro- 67. Paskutinė Mykolo Sleževičiaus kelionė. Lietuvos ūki- nika). Lietuvos žinios, 1939, balandžio 1, nr. 75, p. 7. ninkas, 1939 lapkričio 16, nr. 46, p. 4. Tame pačioje 88. Tarp geros valios lietuvių šiuo momentu neturėtų būti krikdemų dienraščio puslapyje buvo įdėta A. Stul- jokio skirtumo. Teisingumo min. doc. dr. A. Tamo- ginskio kalba, pasakyta apie M. Sleževičiaus kapo šaičio pranešimo kėdainiškiams santrauka. Lietuvos (A. Stulginskio kalba, prie a. a. M. Sleževičiaus kapo. žinios, 1939, balandžio 24, nr. 91, p. 6. Lietuvos ūkininkas, 1939, lapkričio 16, nr. 46, p. 4.). 89. Tautos veteranai apie Didįjį Varpininką. Iškilmingas 68. PETRAUSKAS, Cezaris. Žingsniai smėlyje. Lietuvos V. Kudirkos minėjimas universitete. Lietuvos žinios, nacionalinė biblioteka rankraščių skyrius (LNB RS), 1939, gruodžio 12, nr. 282, p. 7. f. 149-4. 90. Tvirta vienybė – valstybės galybė. Reikalinga plati 69. PETRIKONIS, Ignas [SKRUPSKELIS, Ignas]. Po dekla- konsolidacija (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, lap- racijos. XX amžius, 1939, gruodžio 7, nr. 279, p. 12. kričio 20, nr. 264, p. 1. 70. Pobūvis „Lietuvos žinių“ sukakčiai paminėti. Lietuvos 91. V. C. Tautos vieningumo demonstracija Marijampolė- žinios, 1939, birželio 19, nr. 136, p. 8. je. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 26, nr. 93, p. 5. 71. Pribrendęs persitvarkymo reikalas (vedamasis). Lietu- 92. V. Kudirkos minėjimas universitete. Lietuvos žinios, vos žinios, 1939, lapkričio 21, nr. 265, p. 1. 1939, gruodžio 12, nr. 282, p. 12.

50 M OŠAITIS Mindaugas TA ISTORIJA 2 0 1 2 / 2

93. VALUCKAS, Andrius. 1926 metų perversmas Lietuvo- 111. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos programa ir L X V I / 8 6 je. Vilniaus universiteto biblioteka rankraščių skyrius statutas [1933]. EIDINTAS, Alfonsas. Kazys Grinius. (VUB RS), f. 257–216. Vilnius: Mintis, p. 1993, p. 144. 94. VALUCKAS, Andrius. Praeities perspektyvoje. Sėja, 112. MERKELIS, Aleksandras. Antanas Smetona. New 1969, nr. 4, p. 64. York, 1964, p. 525–526. 95. Valuckas A. Kodėl nutarta steigti kooperatinę bendrovę 113. PAULAUSKAS, Henrikas. Lietuvos kariuomenės bri- „Linas“? Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 15, nr. 285, p. 6. gados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius. 96. Varpininkų filisterių draugijos, studentų Varpininkų Vilnius, 2006. sąjungos, Sleževičių, Mackevičių užuojautos Juozui 114. RUDIS, Gediminas. Jonas Černius – vilties generolas. Audickui, mirus jo mamai. Lietuvos žinios, 1937 rug- Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940. sėjo 11, nr. 206, p. 1. Vilnius: Alma litera, 1997. 97. VDV. Vokietijos ultimatumas priimtas. Klaipėdos 115. RUDIS, Gediminas. Jungtinis antismetoninės opozici- kraštas perduodamas Vokietijai. Lietuvos žinios, 1939, jos sąjūdis 1938–1939 metais. Lietuvos istorijos me- kovo 22, nr. 66, p. 1. traštis 1996, Vilnius, 1997, p. 182–215. 98. Vid. reik. min. Skučas apie darbininkų gyvenimo są- 116. SVARAUSKAS, Artūras. Krikščioniškosios demokrati- lygų pagerinimą. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 16, jos idėjinė ir struktūrinė raida Lietuvos Respublikoje nr. 286, p. 3, 7. 1918–1940 m. Daktaro disertacija. Humanitariniai 99. Vieningojo darbo ministerių kabinetą palydint. Nau- mokslai, istorija (05 H). Klaipėda, 2011, p. 158–178. jąjį sutinkant (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, lap- 117. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Didysis apakimas. Lietuvių kričio 22, nr. 266, p. 1. rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Vil- 100. Vieningojo darbo ministerių kabinetą palydint. Nau- nius: Gimtasis žodis, 2010, p. 94–95, 99, 149–151. jąjį sutinkant (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, lap- 118. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Tamošaitis Antanas. Lietu- kričio 22, nr. 90, p. 1. vos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių bio- 101. Vienybės ir teisybės gairėmis (vedamasis). Lietuvos grafinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio uni- žinios, 1939, kovo 29, nr. 72, p. 1. versiteto l-kla p. 390–393. 102. Vilniaus lietuvių žurnalistai. „Lietuvos ir žinių“ ir „XX 119. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vil- amžiaus“ svečiai. Lietuvos žinios, 1939, gegužės 26, nius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 318. nr. 118, p. 1. 120. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona. Lietuvos Respub- 103. Vyriausybė betarpiai bendrauja su visuomene. Lietu- likos prezidentai. Vilnius: Valstybinis leidybos cen- vos žinios, 1939, gegužės 1, nr. 97, p. 1, 5, 7. tras, 1995, p. 133. 104. Vyriausybė nori realizuoti visos tautos vienybę ir 121. TRUSKA, Liudas. IV Seimas (1936–1940). Lietuvos kviečia visus piliečius į bendrą darbą. Ministerių tary- Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III bos deklaracija, paskaityta ministerio pirmininko brig. (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žody- gen. J. Černiaus seimo posėdyje, balandžio 5 d. Lietu- nas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, vos žinios, 1939, balandžio 5, nr. 78, p. 1, 12. 2007, p. 596. 105. Vyriausybė sudaryta naujais pagrindais – į ją įeina krikščionių ir liaudininkų grupių žmonės. Lietuvos ūkininkas, 1939, kovo 30, nr. 13, p. 1. Komentarai 106. VSD agentūrinis pranešimas 1940 02 05 (agentas ne- nurodytas). LCVA, f. 378, ap. 10, b. 597, l. 94. 122. A. A. Mykolas Sleževičius. Lietuvos žinios, 1939, lap- 107. VSD agentūros skyriaus viršininko apie politinių par- kričio 13, nr. 258, p. 1, 6 ir kt. Dauguma lapkričio tijų ir organizacijų veikimą 1939 m. spalio mėnesį ap- 16 d. „Lietuvos ūkininko“ puslapių paskirta M. Sleže- žvalga. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 138, l. 43. vičiui (Lietuvos ūkininkas, 1939, lapkričio 16, nr. 46, 108. Žemės ūkio ministerio prof. J. Krikščiūno kalbos, pa- p. 1). Pažymėtina, kad 1939 m. rugsėjo pradžioje sakytos metiniame „Pienocentro“ susirinkimui, san- liaudininkų spaudoje buvo įdėta žinutė, jog M. Sle- trauka. Lietuvos ūkininkas, 1939, balandžio 13, nr. 15, ževičius „po staigios ir sunkios ligos greit sveiksta. p. 8. Jau kelios dienos, kai temperatūra normali. M. Sle- ževičius jau pradeda pamažu vaikščioti“. (Mykolas Sleževičius (skyr. Kronika). Lietuvos žinios, 1939, Literatūra rugsėjo 7, nr. 203, p. 7). Tačiau sveikatos pagerėjimas tebuvo trumpalaikis. Spalio 12 d. spaudoje nurodyta, 109. BŪTĖNAS, Julius; MACKEVIČIUS, Mečislovas. Myko- kad M. Sleževičius vėl sunkiai susirgęs, „dabar gydosi las Sleževičius. Advokatas ir politikas. Vilnius: Lietu- Kauno miesto ligoninėje, bet jau taisosi“ (M. Sleževi- vos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 238–245. čius (skyr. Kronika). Lietuvos žinios, 1939, spalio 12, 110. KASPERAVIČIUS, Algimantas. Antanas Merkys – pa- nr. 232, p. 7). skutinis ministras pirmininkas. Lietuvos Respublikos 123. Apie liaudininkų deleguotus ministrus C. Petrauskas Ministrai pirmininkai (1918–1940). Vilnius: Alma lite- savo atsiminimuose rašė: „Liaudininkų tarpe tokie ra, 1997, p. 429–469. atlantai buvę agr. J. Krikščiūnas ir teisininkas A. Tamo-

Valstiečiai liaudininkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių ISSN 1392-0456 darbo laikotarpiu (1939 m. kovas–1940 m. birželis) E-ISSN 2029-7181 51 iš tautos praeities

šaitis. (...) Abu liaudininkai iš partijos buvo pašalinti Summary kaip talkininkai kruvino smetoniško režimo. Toks jų pašalinimas turėjo tik simbolinę reikšmę, nes liaudi- ninkų partija oficialiai neegzistavo. Bet jau sudarant 1939 m. lapkričio 21 d. A. Merkio vyriausybę. agr. Peasant Populists in the Terms of J. Krikščiūnas nesutiko būti žemės ūkio ministru, su- pratęs savo klaidą iš maniakų lizdo pasitraukė. Doc. Office of the Government led by A. Tamošaitis talkininkavo ir toliau, o žemės ūkio mi- Jonas Černius and Antanas Merkys nistro vietai savo naujai sutvertoje vyriausybėje pa- kvietė imti Kauno miesto savivaldybės finansų skyriaus (March 1939 – June 1940) vedėją ekonomistą Juozą Audicką (Audėną – M. T.). Jis nebuvo valstiečių liaudininkų s-gos aktyviu nariu, tik The article analyses the role of the officially banned, yet lankant universitetą priklausė studentų draugijai „Var- functioning Peasant Populist Party in Lithuania’s politics in the terms of office of the Government led by Jonas Černius pas“ ir joje aktyviai veikė. Tokiu būdu A. Merkys savo and Antanas Merkys (1939–1940). It highlights the relationship kabinete „tuščią“ liaudininkų vietą užkišo „tariamu between the Peasant Populist leadership with the government liaudininku“. Tiesa, jam toje vietoje neteko ilgai išbūti, and the coalition partners Christian Democrats in the period bet žemės ūkio srityje nebuvo stiprus. (...) Jau būda- under analysis, evaluates the activities of the Peasant Populist mas žemės ūkio ministru per radiją mokino ūkininkus, ministers in the afore-mentioned terms of office of the kokius darbus jie turi daryti. Iš tų paskaitų satyrikai tu- Lithuanian Government. The chronological limits of the article rėjo geros medžiagos jumorui“ (PETRAUSKAS, Ceza- cover a period of over a year. The beginning is associated with ris. Žingsniai smėlyje. LNB RS, f. 149-4, l. 356–357). the ultimatum of Germany to Lithuania of the second half of 124. Pvz., A. V. Miško reikalai, žemės ūkio produktų kai- March 1939 demanding the surrender of the Klaipėda Region nos ir trąšos. Pasikalbėjimas su žemės ūkio ministeriu to German control and the end is marked by the occupation J. Audėnu. Lietuvos žinios, 1940, sausio 23, nr. 18, p. 6; of Lithuania by the Soviet Union on 15 June 1940. KAUNECKAS, J. Žemės ūkio ministeris apie Žemės The article ends with a conclusion that removed from ūkio rūmų reorganizaciją ir kitus žemės ūkio aktualius power by force in December 1926, the Peasant Populists made a conditional return to the government in March 1939 – like reikalus. Pasikalbėjimas su Žemės ūkio minist. J. Audė- the Christian Democrats, they had two ministers in the two nu. Lietuvos žinios, 1940, vasario 27, nr. 47, p. 5. final terms of office of the Lithuanian Government. However, Lietu- 125. Pvz., Agronomų draugijos narių suvažiavimas. a seemingly coalition government fully depended on the vos žinios, 1939, balandžio 17, nr. 85, p. 7; „Ūkininkai President Antanas Smetona, who had taken the control over turi sulaukti geresnių laikų“, – pasakė žemės ūkio mi- the country. Therefore, the ministers delegated from officially nistras dr. J. Krikščiūnas. Lietuvos žinios, 1939, balan- banned parties of the Peasant Populists and the Christian džio 24, nr. 91, p. 5. Democrats had to execute the decisions imposed from above. 126. Pvz., AUDĖNAS-AUDICKAS, Juozas. Varpininkų ke- The leaderships of the two parties found themselves in a lias. Lietuvos žinios, 1939, rugsėjo 2, nr. 249, p. 5; AU- complicated situation: on the one hand, they supported the DĖNAS, Juozas. Vincas Kudirka tautas vyras ir ideolo- decisions in the interest of the residents of the country under gas. Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 17, nr. 262, p. 3. the existing circumstances; on the other hand, they criticised 127. Pvz., Dabar daug yra aktualių žemės ūkio klausimų. laws in prejudice of the society. Such a situation allows us to speak about the maintenance of the party principles and Iš pasikalbėjimo su Žemės ūkio ministeriu Audėnu. values by the Peasant Populist leadership in the terms of Lietuvos žinios, 1940, sausio 16, nr. 12, p. 9. office of the Government led by Jonas Černius and Antanas 128. Pvz., K. V. Milžiniškas pritarimas bendrojo darbo vy- Merkys. However, such a position of the Peasant Populists riausybei Ukmergėje. Lietuvos žinios, 1939, balandžio and their partners Christian Democrats alike differed from 25, nr. 93, p. 8. their position in March 1939; therefore, their tactics can 129. Pvz., Kai pritrūkstama argumentų. Vairas, 1939, be entitled ‘between the government and the opposition’. nr. 45, p. 888. Through their role in the allegedly coalition Government, 130. Pvz., Kur gi civilinės metrikacijos įstatymas? (vedama- the Peasant Populists, like the Christian Democrats, instead sis). Lietuvos žinios, 1931, gruodžio 30, nr. 296, p. 1. of making essential reforms in the country’s government 131. Pvz., Ministeris Skučas apie vidaus reikalus. Lietuvos and execution of their programme provisions, undermined žinios, 1939, balandžio 26, nr. 93, p. 3, 4. their reputation in the face of the public, even though they 132. Pvz., Savaitės pastabos. Vairas, 1939, nr. 44, p. 875–876. were not willing to acknowledge that. Hence, in the eve of 133. Pvz., Teisingumo ministeris apie Vilniaus srities teis- the occupation, the Peasant Populists were considered the supporters of the Nationalists and the authoritarian regime mų bylų tvarkymą. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 19, of Antanas Smetona. Their incapacity to turn the reins of nr. 288, p. 10. government to any direction deepened the several-year-old 134. Pvz., VAIŠNORAS, Juozas. Lietuvos jaunimo organiza- gap between the old and the new generation of the Peasant vimas. Lietuvos žinios, 1939, gegužės 5, nr. 101, p. 5. Populists, which saw the policy led by the Peasant Populist leadership in the terms of office of the Government led by Gauta 2011 m. lapkričio 6 d. Černius and Merkys as the “compromise policy”. Pateikta spaudai 2012 m. kovo 19 d.

52 M OŠAITIS Mindaugas TA