iš tautos praeities

Algis BITAUTAS Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis)

Algis Bitautas – humanitarinių mokslų magistras, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Istorijos didaktikos centro asistentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: algis.bitautas@ leu.lt; mokslinių interesų kryptys – Lietuvių tautininkų sąjungos istorija, Lietuvos Respublikos ministrų visuomeninė ir politinė veikla (1918–1940 m.), istorijos didaktika.

Anotacija. Straipsnyje išsamiai analizuojama Augustino Nors po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo A. Vol- Voldemaro vyriausybės (1926 12 17–1929 09 19) ministrų demaro vadovaujamos vyriausybės atskiri ministrai isto- personalijos ir tarpusavio santykiai. Išskirtinis dėmesys riografijoje yra sulaukę dėmesio [96], tačiau plačiau nėra skiriamas ministrų paskyrimo motyvams, akcentuojamos ištyrinėta finansų, vidaus reikalų, susisiekimo, teisingumo, priežastys, kodėl jie buvo pasirinkti formuojant vyriausybę. žemės ūkio ministrų personalijos ir veikla. Antra, svarbu Pateikiama A. Voldemaro vyriausybės partinė ir Lietuvių pabrėžti, kad niekas viename tyrime nemėgino aptarti tautininkų sąjungos (LTS) centro valdybos sudėtis. visų ministrų (šiuo metu autorius kartu su kolegomis rengia Prasminiai žodžiai: Vyriausybė, ministras, Lietuvių tauti- kolektyvinę monografijąLietuvos Respublikos vyriausybės ninkų sąjunga, krikščionių demokratų blokas, kandidatas 1918–1940 m.: sudėtis ir veikla) [101]. Neseniai pasirodė į ministrus, partinė priklausomybė, charakterio bruožai. nauji unikalūs darbai, skirti Pirmosios Lietuvos Respub- Abstract. The article gives an in-depth analysis likos seimo nariams, tačiau šiuose darbuose esančiose of personalities of the ministers who served in the ministrų biogramose daugiausia dėmesio skiriama ministrų Government led by Augustinas Voldemaras (17 December kaip Seimo frakcijų narių veiklai [94]. Pasirodė Lietuvos 1926 – 19 September 1929) and their mutual relations. valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) ministrams skirtas Major attention is paid to the motives behind the straipsnis [81]. appointment of ministers; reasons for their selection in the Straipsnio tikslas – išanalizuoti A. Voldemaro vyriausy- formation of the Government are highlighted. The article bės ministrus per personalijų prizmę, parodant, kaip buvo provides the party composition of the Government led by sudaroma vyriausybė, išskirtinį dėmesį skirti ministrų pa- Augustinas Voldemaras and the composition of the Board skyrimo motyvams. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: of the Centre of the Lithuanian Nationalist Union (LNU). 1) atskleisti priežastis, kodėl į A. Voldemaro vyriausybę Key words: Government, minister, Lithuanian Nationalist buvo pasirinkti tie ministrai; 2) išryškinti motyvus, dėl ku- Union, Christian Democratic bloc, candidate for the rių A. Voldemaro vyriausybės darbo laikotarpiu ministrai minister’s post, political affiliation, character traits. keitėsi ir kodėl buvo parinkti nauji asmenys. Dėl ribotos straipsnio apimties čia nebus pristatoma atskirų ministrų ir ministerijų veikla, tam prireiktų atskiro straipsnio. Straipsnio chronologinės ribos apima daugiau kaip dvejų Įvadas metų laikotarpį. Pradžia siejama su 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusiu valstybės perversmu, o pabaiga – su 1929 m. rugsėjį įvykusiu konfliktu tarp Prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko A. Voldemaro. Po 1926 m. gruodžio 17-osios karininkų įvykdyto Iki šiol istoriografijoje daugiausia dėmesio buvo skirta valstybės perversmo Lietuvoje baigėsi demokratiškai pirmajam nepriklausomos Lietuvos prezidentui A. Sme- suformuotos vyriausybės. Perversmininkai prie valstybės tonai [52; 55; 70; 87]. Dėl šaltinių trūkumo, skirtingo vairo pastatė A. Smetoną, kurį valdžioje supo senosios ministrų „svorio“ visuomenėje politinėje veikloje susi- kartos tautininkai ir kariškiai [99]. Varžybose dėl valdžios klostė situacija, kad nemaža dalis 14-osios vyriausybės postų su Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP), ministrų yra menkai nušviesti, tad daugiau negu per du atrodytų, silpnesnioji – LTS – tapo nugalėtoja. Iš pradžių nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius atskiro tyrimo tautininkai susižėrė svarbiausias ministerijas, o 1927 m. yra sulaukęs tik J. Aleksa [50; 91] ir S. Šilingas [89]. Turint balandžio 12 d. prezidentui paleidus III Seimą, LKDP ir omenyje, kad istoriografijoje autoriai tik bendrais bruožais Lietuvos ūkininkų partija (LŪP) atšaukė savo ministrus iš pristatė 14 vyriausybės suformavimą, o daugelio ministrų Vyriausybės. biografijos menkai nušviestos, šis straipsnis parengtas

4 ISTORIJA 2013/1

pasinaudojus gausia istorinių šaltinių baze. Tenka ap- kad vyriausybė nėra koalicinė: „Pirmiausia turiu Tamstai L X V I / 8 9 gailestauti, kad lakoniška informacija apie ministrus [27] pasakyti, kad vyriausybę sudaro ne politinės grupės, bet yra užfiksuota Vyriausybės protokoluose, kurie saugomi tų grupių žmonės. Kabinetas dirba sutartinai ir apie kokį Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) Ministrų nepasitikėjimą kalbos negali būti“ (orig. išskirta tamsesniu Kabineto fonde (f. 923). Remtasi atskirų ministerijų, t. y. šriftu – A. B.) [25]. Maža to, A. Smetona ir A. Voldemaras susisiekimo (f. 386), švietimo (f. 391), krašto apsaugos į vyriausybę sutelkė artimiausius savo bendražygius, kurių (f. 930), fonduose esančiomis ministrų asmens bylomis, pasirinkimą lėmė kompetencija ir gabumai, taip pat politi- deja, ir čia yra išlikę ne visų ministrų asmens ir tarnybos nė priklausomybė. Labiausiai dėmesys kreiptas į tai, kad šie bylos. Tyrimui labai pasitarnavo Lietuvos ypatingajame žmonės laikytųsi nustatytų gairių ir būtų ištikimi režimui. archyve (LYA) saugomi ministrų T. Daukanto [10], J. Jan- Pasak A. Smetonos biografo Aleksandro Merkelio, dėl kevičiaus [19] ir kitų sovietų saugumo tardymo protokolai. sėkmingai pavykusio perversmo labiausiai triumfavo jo Straipsnyje gausiai remiamasi to meto įvykių liudininkų inspiratoriai, KDB žmonės, nes jie daugiausia tikėjosi iš atsiminimais, periodine spauda. jo laimėsią, ir bent iš pradžių taip atrodė: KDB rankose buvo Seimo prezidiumas, vyriausybėje jis turėjo keturis savo žmones, o pačioje kariuomenės vadovybėje gana stiprų užnugarį. Daugiausia rūpesčio KDB galėjo kelti Naujos vyriausybės sudarymas: pats ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras, kurio ėjimus politinėje šachmatų lentoje kandidatų į ministrus pasirinkimo buvo sunku numatyti [70, 342]. motyvai ir sudėtis Peržvelgus 14-osios vyriausybės sudėtį, matyti, kad LTS turėjo 3, LKDP – 2, LŪS – 2, LŪP – 1, LDF – 1 (Antanas Milčius valstybės kontrolierius iki 1928 m. balandžio 28 d., nuo 1928 m. gegužės 7 d. jį pakeitė senosios kartos tautinin- Gruodžio 17-osios perversmą įvykdę kariškiai reikalavo, kas Vincas Matulaitis) [33] ministrus. Verta atkreipti dėmesį kad ministru pirmininku būtų paskirtas Antanas Merkys. į tai, kad tautininkai po perversmo sau susižėrė svarbiausius Aktyvus tų dienų įvykių dalyvis buvo Vaclovas Sidzikaus- postus: Prezidento, ministro pirmininko, užsienio, vidaus ir kas. Pastarasis savo atsiminimuose išsamiai aprašo vyku- krašto apsaugos ministrų portfelius. Stebina tai, kad LKDP sias derybas tarp kariškių ir prezidento Kazio Griniaus. Šis po perversmo vyriausybėje pasitenkino antraeiliais postais kategoriškai nesutiko pavesti A. Merkiui sudaryti naujos – finansų ir švietimo, tad su A. Merkelio teiginiu, kad „dėl Vyriausybės: „Jei aš tai padaryčiau, turėčiau grabe apsi- sėkmingai pavykusio perversmo labiausiai triumfavo jo versti. Tegul daro su manim ką nori, tegul veža į Alytų, inspiratoriai, krikščionių demokratų bloko žmonės, nes jie tegul sušaudo, bet Merkio paskyrimo aš nepasirašysiu“ daugiausia tikėjosi iš jo laimėsią,“ nederėtų sutikti. [34, 77]. Pasak istoriko Algio Kasperavičiaus, prezidento Kodėl LKDP pasirodė tokie nuolaidūs? Stiprios politinės K. Griniaus kategorišką poziciją lėmė tai, kad A. Merkys partijos paprastai retai tokiu nuolaidumu pasižymi. Todėl buvo karininkas, nors ir atsargos, tačiau būtent karinin- LKDP nuolaidumą reiktų aiškinti jų politinio štabo sugal- kai, pamynę demokratiją, surengė bei įvykdė valstybės vota (ir poliškai logiška) strategija. Pasak Broniaus Kazio perversmą [63, 439]. O vienas iš perversmo organiza- Balučio, jie manė šitaip: „Tautininkus priešakin pastačius, torių pulk. Vladas Skorupskis savo atsiminimuose mini jiems teks visas neskanumas, kurį kiekvienas perversmas A. Merkio kandidatūrą tik kaip krašto apsaugos ministro: visuomenėje palieka. Tikroji politinė jėga, taip Seime, taip „Aš atsimenu, kaip šiandieną, vieną epizodą iš gruodžio krašte, vis tiek, bus LKDP. Jų tai ranka „lopšį sups“. Šita 17 d. 2 valandos nakties. Vienas dalies vadas Kauno įgu- strategija, gali būti, laimėjusi, jei ne kupstelis, kuris vežimą loje, sužinojęs apie perversmą, skambino į štabą ir prašė išvertė. Ministru pirmininku tapęs prof. A. Voldemaras mane prie telefono. Priėjau prie telefono. Jis mane klausė, rado būdų nuo LKDP „lopšio supėjų“ atsikratyti“ [53, 95]. kas dabar būsiąs vyriausiu krašto ginkluotų jėgų viršininku Iš tiesų prasmės šiuose diplomato B. K. Balučio žodžiuose ir krašto apsaugos ministeriu. Aš atsakiau, kad vyriausiu yra, juk po perversmo pertvarkius III Seimo prezidiumą ginkluotų jėgų viršininku bus J. E. A. Smetona, o Krašto jame vadovaujančius postus užėmė KDB atstovai: Seimo apsaugos ministeriu – pulk. adv. A. Merkys. Jis tuomet Pirmininkas Aleksandras Stulginskis (LŪS), Seimo I vicepir- atsakė, kad visi įsakymai bus šventai išpildyti. Ką reiškia mininkas Mykolas Krupavičius (LKDP), Seimo II vicepirmi- pasitikėjimas vadui kritišku momentu!“ [37]. ninkas Kazimieras Ambrozaitis (LDF), Seimo I sekretorius K. Griniui atmetus A. Merkio kandidatūrą į ministrus pir- Jonas Masiliūnas (LKDP), Seimo II sekretorius Petras Jočys mininkus buvo pasiūlytas A. Voldemaras, kuris nedvejoda- (LDF) [20]. Visgi III Seimui neilgai teko dirbti [77]. mas sudarė Vyriausybę. Po perversmo Vyriausybėje buvo Tradiciškai teigiama, kad 1927 m. balandžio 12 d. Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS), krikščionių demokratų A. Smetonai paleidus III Seimą vyriausybę sudarė grynai blokui (KDB) priklausančių Lietuvių krikščionių demo- tautininkai. Verta pastebėti, kad pastarieji atsisakydami kratų partijos (LKDP), Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS), vadovaujančių postų LTS centro valdybose eidavo dirbti Lietuvos darbo federacijos (LDF) atstovai ir Lietuvos ūki- į vyriausybes (žr. 2 priedą). ninkų partijos nariai (LŪP) (žr. 1 priedą). Tačiau ministras Pagrindinis A. Voldemaro paskyrimo ministru pirminin- pirmininkas A. Voldemaras žurnalistams iš karto pabrėžė, ku motyvas – artima draugystė su A. Smetona. Kelias į ją

Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos ISSN 1392-0456 (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis) E-ISSN 2029-7181 5 iš tautos praeities

prasidėjo dar 1900 m. Peterburge, kai su Kazimieru Būga Būdamas III Seimo atstovu, A. Voldemaras reiškėsi kaip rengdamiesi stoti gimnazijon abu mokytoju nusisamdė aktyviausias tautininkų frakcijos narys. Jis rėždavęs ilgiau- 9 metais vyresnį paskutiniojo universiteto kurso studentą sias kalbas, veldavosi į polemiką su oponentais. Parėmė A. Smetoną, kuris davė pirmąsias politikos pamokas [73]. 1926 12 14 LKDP interpeliaciją Mykolui Sleževičiui dėl plk. Ši pažintis peraugo į draugystę ir truko beveik 30 metų Vinco Grigaliūno-Glovackio ir mjr. Povilo Plechavičiaus (iki 1929 m.). Pasak istoriko Liudo Truskos, Smetonai suėmimo [88], matyt, pastarasis būtent dėl to ir rėmė A. Voldemaras buvo priimtinesnis, su kuriuo jis „esą taip naujojo premjero kandidatūrą. Tiesa, ne visiems kariš- apsipratęs, kad be žodžių, akimis, galįs susikalbėti“ [87, kiams A. Voldemaro kandidatūra buvo priimtina. Tuomet 163]. A. Smetonos ir A. Voldemaro biografijose daug A. Voldemaro reputacija kariuomenėje buvo gana prasta. paralelių. Abu – rytų aukštaičiai, mažažemių valstiečių Jo nemėgo daugelis vyresniųjų karininkų, nepamiršusių sūnūs, tėvų skirti tarnauti Bažnyčiai; abu savo jėgomis A. Voldemaro nevykusio vadovavimo KAM 1918 m. ir baigė mokslus. Ką Jonas Jablonskis reiškė A. Smetonos klaidų kuriant kariuomenę [51]. Gediminas Rudis iškelia gyvenime, tą K. Būga – A. Voldemaro. Abu juos siejo teiginį, kad galbūt dėl šios priežasties A. Voldemaras ir dešiniosios pažiūros, priešiškumas bet kokių spalvų so- nebuvo įtrauktas į perversmo organizavimą, o prieš pat cializmui. Ir A. Smetona, ir A. Voldemaras įgijo klasikinį perversmą generolas leitenantas Kazimieras Ladiga per išsilavinimą, mokėjo daug svetimų kalbų, mėgo filosofiją A. Merkį buvo perdavęs A. Smetonai reikalavimą neduoti [87, 187]. Kartu su A. Smetona 1916 m. įkūrė Lietuvių tau- A. Voldemarui jokio valdžios posto [90, 79]. Pasak Vi- tos pažangos partiją (TPP), o 1924 m. Lietuvių tautininkų dmanto Jankausko, maža to, aiškėja, kad K. Ladiga A. Vol- sąjungą (LTS). Svarbu pabrėžti, kad pats būdamas vienas demaro asmenybėje numatė griaunančią, o ne kuriančią populiariausių tautininkų A. Voldemaras tik sykį buvo jėgą, vieną svarbiausių perversmo įkvėpėjų iš tautininkų išrinktas į tautininkų centro valdybą (1926 10 2–3 d. per pusės! Panašu, čia ir gali slypėti atsakymas į klausimą, LTS visuotiną metinį suvažiavimą) [1]. kodėl K. Ladiga netapo perversmininkų „diktatoriumi“ Ne ką mažesnes politines ambicijas lėmė A. Voldemaro [58]. Verta pastebėti, kad nors K. Ladiga, kaip nukentėjęs asmeninės ir būdo savybės. A. Voldemaras galėjo tapti nuo socialistinės valdžios, buvo įtrauktas į komitetą ruošti garsiu, gal net pasaulinio masto mokslininku. Buvo be galo perversmui, vėliau iš komiteto buvo pašalintas, nes LTS darbštus ir energingas, aštraus proto, mokėjo daug kalbų bijoję, jog K. Ladiga gali pranešti apie rengiamą perversmą (laisvai kalbėjo ne tik prancūzų, vokiečių, anglų, italų, LKDP ir tuo sužlugdyti perversmą [45]. K. Ladiga niekada švedų, rusų, lenkų, bet ir senosiomis lotynų, graikų, hebra- nebuvo LKDP, jis buvo liberalas, aušrininkas. Bet, vedęs jų, egiptiečių, bažnytine slavų ir sanskrito kalbomis) [57], Stefaniją Paliulytę [79], ateitininkę ir krikščionę demokratę, garsėjo kaip poleminio žanro atstovas [74]. Savo išvaizda buvo laikomas palankiu LKDP [68]. Šią versiją patvirtina A. Voldemaras buvo labiau atkarus negu patrauklus: mažo ir tas faktas, kad tuoj po perversmo dėl artimų ryšių su ūgio, trumpų kojų, neproporcingai ilgo liemens, plačios LKDP K. Ladiga buvo pažemintas pareigose. Visgi, kaip krūtinės ir stambių pečių. Turėjo nepaprastai didelę galvą matysime iš vėliau vykusių įvykių LKDP, tik maža dalis ir rūstoką veido išraišką. Eidavo skersokas dešiniu pečiu karininkų, kurie juos palaikė, turėjo susitaikyti su A. Vol- pirmyn, tuo, pasak B. K. Balučio, primindamas šerną, demaro kandidatūra, be to, ir grupė perversmą parengusių kurio turėjo sveikatą ir užsispyrimą. Iš paviršiaus atrodė ir įvykdžiusių tikrosios ir atsargos karininkų: gen. Vladas žmogus geležinių nervų, tačiau taip iš tikrųjų nebuvo [70, Nagevičius (1925 m. Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) centro 369–370]. A. Voldemaras – iš prigimties valinga, autoritari- valdybos narys), gen. Jonas Jurgis Bulota (vienas LTS orga- nės natūros asmenybė. Jis turėjo visas diktatoriui būdingas nizatorių, centro valdybos narys), kpt. Antanas Mačiuika savybes: agresyvus, ambicingas, arogantiškas, ryžtingas, ir kt., kurių daugelis buvo artimi tautininkams. Pasak pas- žinąs ko nori ir atkakliai be skrupulų siekiąs užsibrėžto kutiniojo LTS pirmininko Domo Cesevičiaus, „daugumas tikslo. A. Voldemarui nesvetimas buvo ir cinizmas, jam karininkų, ypač jaunesniųjų – aktyviųjų buvo ne LKDP, neegzistavo viešoji nuomonė [87, 188–189]. bet asmeniškai pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos Nenuostabu, kad A. Voldemarą kamavo nepasotinamas gerbėjai. Štai jie ir padiktavo: perversmą darome bendrai, valdžios troškulys – buvo pirmosios Vyriausybės ministru būsimojoje Vyriausybėje turėsite savo ministrų, bet aukš- pirmininku, trumpai krašto apsaugos ministru ir pirmų čiausia valdžia po perversmo turi būti atiduota A. Smetonai penkių vyriausybių užsienio reikalų ministru. A. Voldemaras ir A. Voldemarui“ [87, 158]. kartu su A. Smetona ir Vincas Krėvė-Mickevičius bet kokia Verta pastebėti, kad vėliau jau būdamas ministro pir- kaina siekė ateiti į valdžią. Lietuvos visuomenei net tris mininko poste A. Voldemaras neužmiršo minėtų kariškių kartus atmetus jų kandidatūras (į Steigamąjį, I ir II Seimus „simpatijų“. Pasinaudojus proga norėta susidoroti su TPP atstovai nepateko) politinių ambicijų turintys politikai galimais oponentais ir juos pašalinti iš kelio. Jau 1927 m. su tuo negalėjo susitaikyti. Zenonas Butkus savo tyrime į atsargą buvo paleisti A. Voldemaro oponentai ir pagrin- nurodo glaudžius minėtos trijulės ryšius su sovietų diploma- diniai perversmo organizatoriai V. Grigaliūnas-Glovackis tais Lietuvoje 1922–1926 m. Z. Butkaus teigimu, tautininkų ir V. Skorupskis, 1929 m. pradžioje priverstas pasitraukti lyderiai norėjo gauti finansinę paramą savo spaudai, vals- ir P. Plechavičius [90, 80], o jaunesnieji kariškiai iškart tybės perversmo atveju prašė Sovietų Sąjungos pritarimo po perversmo sulaukė svarbių užduočių. A. Voldemaro mainais į LTS leidiniuose propaguojamą antilenkiškumą ir teigimu, „labai svarbu buvo žinoti armijos nuotaikas. Juk prosovietinę Lietuvos užsienio politikos orientaciją [54]. 1926 metų perversmą įvykdė ne kokia nors politinė partija,

6 Algis BITAUTAS ISTORIJA 2013/1

o jaunieji karininkai, susibūrę po Smetonos vardu. Visam nuo pirmos pažinties buvome ir likome draugais, ko ne L X V I / 8 9 kariškių judėjimui vadovavo du asmenys – leitenantai kasdien vakarais sueidavo nekviestų keletas žymesnių lakūnai [Antanas] Mačiuika ir [Pranas] Gudynas. Kai tik veikėjų, nebūtinai jo bendraminčių tautininkų. Merkys sudariau Ministrų kabinetą, į kurį teko įtraukti partijas, buvo labai tolerantiškas ir turėjo pasitikėjimą kitų partijų galinčias garantuoti vyriausybės daugumą Seime, iš karto žmonių tarpe“ [14]. pasistengiau suartėti su perversmo dalyviais. Šiuo tikslu S. Šilingo paskyrimą teisingumo ministru lėmė keletas paskyriau Gudyną į savo tarnybą, o Mačiuiką paprašiau, aplinkybių. Bene svarbiausia aplinkybė be galo didelių kad tiesiog man pranešinėtų apie padėtį armijoje“ [48, politinių ambicijų turėjimas ir valdžios siekimas keičiant ne 103]. Taigi, kaip matome, P. Gudynas nuo 1927 m. pra- tik politines partijas, bet ir politines pažiūras. Anot Rapolo džios iki 1929 m. gegužės 6 d., kai žuvo užstodamas kūnu Skipičio, „jis (S. Šilingas) savo politines pažiūras keitė net A. Voldemarą per pasikėsinimą prie Valstybinio teatro kelis kartus ir taip darė, mano įsitikinimu, ne dėl karjeros, Kaune, buvo jo adjutantas [15], o A. Mačiuika vėliau tapo ne dėl kokios nors materialinės naudos, bet todėl, kad jis uoliu voldemarininku. nesugebėjo susidaryti tvirtų savo politinių įsitikinimų, savo Netapęs ministru pirmininku, A. Merkys vis dėlto pažiūrų politikos klausimais“ [35, 242–243]. Iš pradžių nelieka nuošalyje nuo teisėtų vyriausybę nuvertusių per- S. Šilingas savo pažiūromis buvo karštas socialdemokratas, versmininkų – A. Voldemaras paskiria jį krašto apsaugos vėliau, pradėjęs leisti Aušrinę, S. Šilingas laikėsi liberalios ministru (jau ketvirtą kartą). Kelias į politiką A. Merkiui demokratinės krypties. Panašios politinės pakraipos buvo prasidėjo 1919 m. pradžioje, kada jis savanoriu įstojo į ir Petrograde jo su bendraminčiais 1917 m. sukurta Demo- besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir greitai užsirekomen- kratinės tautos laisvės santaros partija, bet grįžęs į Vilnių davęs P. Dovydaičio vyriausybėje buvo paskirtas Krašto Šilingas pasidavė A. Smetonos įtakai ir 1919 m. pradžioje apsaugos ministerijos valdytoju, vėliau M. Sleževičiaus ir iš santariečių grupės pasitraukė [89, 135]. Po nesėkmingų E. Galvanausko vyriausybėse (su pertrauka) krašto apsau- rinkimų į Steigiamąjį Seimą S. Šilingas apie trejus metus gos ministru [24]. Pasitraukęs iš kariuomenės, A. Merkys buvo pasitraukęs iš aktyvios politikos. Pasak R. Skipičio, ėmėsi teisininko praktikos. Dirbdamas gerai apmokamą „visgi be politinės veiklos jis nesikentė. Kai pamatė, kad advokato darbą ir užsiimdamas verslu, jis tuo pačiu metu ir į I Seimą A. Smetonos grupei patekti šansai menki, dirbo Finansų ministerijos juriskonsultu. 1923 m. A. Merkys S. Šilingas nuėjo į KDB dešinįjį sparną – Lietuvos ūkininkų buvo paskirtas aukštojo valstybės įgaliotinio Klaipėdos sąjungą (LŪS). Kaip geras kalbėtojas priešrinkiminiuose krašte A. Smetonos sekretoriumi [71]. Šis lemtingas susiti- mitinguose S. Šilingas LŪS buvo naudingas, bet man atro- kimas ir užsimezgusi artima dviejų bendraminčių pažintis dė, kad jam ši Seimo frakcija ir visas LKDB ne visai buvo lemia tai, kad 1924 m. rugpjūčio 17–19 d. Šiauliuose prie širdies. Be to reikia pasakyti, kad S. Šilingas būdamas įvykusiame pirmame tautininkų suvažiavime A. Merkys LŪS frakcijos nariu palaikė kontaktą su A. Smetona“ [35, išrenkamas tautininkų Centro valdybos vicepirmininku 244]. S. Šilingas nuo LŪS buvo išrinktas ir I Seimo nariu, [42]. Tiesa, ligi sugrįžimo į Lietuvą, nedalyvavęs jokios vėliau ir II Seimo [80]. lietuvių politinės srovės veikloje, 1919 m. A. Merkys Antra ne mažiau svarbi aplinkybė – artima draugystė tapo tuomet dar nelabai įtakingos Tautos pažangos par- su A. Smetona. Ji užsimezgė dar 1912 m. S. Šilingui per- tijos (TPP) (būsimų tautininkų) šalininku, kuriems jis liks sikėlus gyventi į Vilnių ir įsitraukus į lietuvių mokslo ir ištikimas visą gyvenimą. Be to, A. Merkys aktyviai veikė publicistikos veiklą. Vėliau drauge dirbo Lietuvių draugijoje ir drauge su bendraminčiais įsteigtoje Atsargos karininkų nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 10 13 S. Šilingas sąjungoje. Greičiausiai šios dvi aplinkybės ir lėmė ypatingą kooptuotas į Lietuvos valstybės tarybą (LVT) išrenkamas ta- A. Merkio vaidmenį 1926 m. gruodžio 17 d. perversme. rybos vicepirmininku ir tampa antruoju asmeniu valstybėje A. Merkys krašto apsaugos ministerijai vadovavo neilgai. po A. Smetonos. 1923–1924 m. kartu su A. Smetona veikė 1927 m. birželį išėjo atostogų ir, kaip rašoma tarnybos Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) centro valdyboje, buvo jos lape, „būdamas atostogose įteikė atistatydinimo prašy- vicepirmininkas, o išstūmus V. Krėvę-Mickevičių – pirmi- mą, kurį Respublikos Prezidentas patenkino“ [63, 440]. ninkas [82]. Tačiau svarbiausia S. Šilingo karjeros epocha A. Voldemaras savo parodymuose NKVD, rašytuose prasideda per 1926 m. gruodžio perversmą, kai jis tampa 1940 tremtyje Ordžonikidzėje, aiškino taip: „Merkys – A. Smetonos pagalbininku ir patarėju teisės klausimais. kitas senas Smetonos bendradarbis, nuolatinis tautininkų Tada baigiasi ir S. Šilingo blaškymasis tarp skirtingų poli- partijos narys, iš esmės pripažinęs tik savo materialinius tinių nuostatų remiantis tuo, jog tikriausiai liberalizmas ir interesus, nusipirko dvarą. „Vienintelis padorus lietuvis“, demokratija Lietuvai per ankstyvos visuomenės valdymo lenkų nuomone, trečią kartą (1919, 1926–1927, 1939 m.) formos ir reikalingas griežtesnis valstybės valdymas [56]. į mano Kabinetą įėjo kaip „pulkininkų“ statytinis. Po kelių S. Šilingo biografas Vytas Urbonas teigia, kad valstybiniam mėnesių turėjo išeiti į atsargą, nes aš suradau jo ministe- darbui A. Smetona sutelkė artimiausius savo bendražy- rijoje ginklų pirkimo bylą, kurioje visi dokumentai buvo gius, kurių pasirinkimą lėmė ne politinė priklausomybė, suklastoti. Merkys teisinosi, kad visai nieko nežinojęs. Aš o kompetencija ir gabumai. Labiausiai dėmesys kreiptas į tada pareiškiau, kad negaliu laikyti tokio bendradarbio, tai, kad šie žmonės laikytųsi nustatytų gairių ir būtų išti- kuris nežino, kas dedasi ministerijoje“ [48, 69]. kimi režimui. Vienas iš tokių buvo S. Šilingas, save laikęs O Klaipėdos sukilimo vadas Jonas Budrys-Polovinskas Lietuvos patriotu. Jis niekada nepriklausė LTS – priešingai, atsiminimuose pažymi, jog „pas A. Merkį, su kuriuo anksčiau buvo kitų partijų nariu, bet tapo svarbiu Pre-

Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos ISSN 1392-0456 (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis) E-ISSN 2029-7181 7 iš tautos praeities

zidento patarėju, pirmiausia teisės klausimais [89, 172]. tačiau tik pasieniečiu, ir daugiausia, ką jis mokėjo – gau- S. Šilingas A. Voldemaro vyriausybėje tapęs teisingumo dyti kontrabandininkus. Jis įėjo į vyriausybę, todėl kad ministru pasidarė vyriausiu A. Smetonos autoritarinio dalyvavo sąmoksle ir pranešė Smetonai apie Sleževičiaus režimo valdymo sistemos architektu, jis – vienas artimiau- kabineto nuvertimą bei pasiūlė jam paimti valdžią į savo sių ir įtakingiausių A. Smetonos patarėjų, kuris sudėliojo rankas. Jis, be abejo, buvo drąsus žmogus, tačiau jokių svarbiausias A. Smetonos valdymo teisines normas. duomenų užimti ministro postą visiškai neturėjo, jo išsi- Sudarant Vyriausybę daugiausia diskusijų sukėlė naujo lavinimas buvo gana bendro pobūdžio. Nepasitikėdamas vidaus reikalų ministro paskyrimas. Įvykių liudininkas vidaus reikalų ministru, Budriui (Jonas Budrys nuo 1926 m. M. Krupavičius vėliau per 1927 m. gegužės 29 d. paskaitą gruodžio 29 d. pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijoje Šiaulių visuomenei sakė: „Mes, eidami tuomet į vyriau- patarėju [28], vėliau dėl blogo sugyvenimo su I. Musteikiu sybę, nekėlėme jokių sąlygų, nes nebuvo laiko. Visas 1928 m. sausį atsistatydino – A. B.) paskyriau dvi dienas vyriausybės sudarymo centras buvo [kariuomenės] Ge- per savaitę, kuriomis jis mane smulkiai informuodavo“ neralinis štabas. Sudarant vyriausybę, mums [ne „jiems“, [48, 101]. o „mums“ – L. T.] trūko vidaus reikalų ministerio, kurio, Ne ką mažesnes politines ambicijas lėmė I. Musteikio ar patikėsite, ieškojome telefonais...“ [86]. Verta pastebėti, asmeninės ir būdo savybės. I. Musteikis buvo tiesus, status kad šį postą A. Voldemaras siūlė ir savo senam pažįstamam ir griežtas žmogus tiek iš prigimties, tiek dėl ilgo kariško dar nuo Petrapilio Seimo laikų Lietuvos ūkininkų partijos užsigrūdinimo. Jis nepasižymėjo diplomatiškumu, dažnai (LŪP) lyderiui R. Skipičiui. Pastarasis savo atsiminimuose veldavosi į konfliktus. Pavyzdžiui, „Musteikis pirmutinis rašė: „Perversmo rytą man teko atsidurti Vyriausiojo norėjo N.[aujojoj] Lietuvoj dvikovą įvesti. Tam tikslui Kariuomenės štabo kambariuose, tai ten jau buvo ir Vol- atsiekti jis buvo nelaimingąjį [Zigmą] Toliušį, sergantį demaras, ir laikėsi jis kaip ministeris pirmininkas, kuris didvyriškumo liga, dvikovon iššaukęs už tai, kad Toliušis rinkosi ministerius savo kabinetui, sakysim, man pasiūlė jį „deržimorda“ pavadino. Bet Musteikio nelaimei dvikova vidaus reikalų ministerio portfelį“ [35, 144–145]. Kodėl neįvyko. Jis ieškojo naujos progos. Ta proga jam susirado R. Skipitis šio siūlymo atsisakė, atsiminimuose nemini. su prof. Krėve-Mickevičium. O buvo šitaip. Kuomet reikėjo Aktyviai pasitarimuose dėl naujos vyriausybės sudėties persikelti universitetui į kitus rūmus, Musteikis pasišaukęs dalyvavęs V. Sidzikauskas pastebi, kad „rimtai ar juokais u-to dekanus, kurių tarpe buvo ir Krėvė su [Petru] Leonu, prof. A. Voldemaras pasiūlė tą vieta man. „Jei aš kam ir pasakė „Įsakau per 24 valandas persikraustyti į naujus tinku, – atsakiau, – tai tik ne policijos ministro pareigoms“. rūmus“. Išgirdęs tai Krėvė, atsakė: „Ar Tamsta durnas, ar Vienas pasitarimų dalyvių pastebėjo, kad sėkmingai ir girtas esi, kalbėdamas tokius niekus“. Toks Krėvės atsa- drąsiai su kontrabandininkais Nidos–Klaipėdos–Palangos kymas begalo užgavo didvyrį Musteikį, kuris skaitė save pajūryje kovojęs pulk. Kazys Musteikis (org. klaida, turėtų netik protingiausiu, bet ir drąsiausiu sutvėrimu „didvyrių būti Ignas Musteikis – A. B.) jis ir buvo parinktas toms žemėj“ (org. išskirta tamsiu šriftu – A. B.). Nieko nelau- pareigoms“ [34, 78]. kęs jis išsitraukė parabelių ir padėjo ant stalo. Mažiukas Igno Musteikio paskyrimą vidaus reikalų ministru lėmė Krėvė taipos nenusiminė. Jis irgi išsitraukęs iš kišeniaus keletas veiksnių. Bene svarbiausiu motyvu reiktų laikyti jo kokį tai mikroskopinį revolverėlį, padėjo ant stalo. Bet aktyvų dalyvavimą gruodžio 17-osios valstybės perversme. ir vėl Musteikio nelaimei, dvikovą sutrukdė prof. Leonas Pasak D. Cesevičiaus, „atsargos plk. I. Musteikis buvo tie- šaukdamas: – „Vyrai! Ką darote? Nesimuškit“. Senukas sioginis perversmininkų atstovas gruodžio 17 d. sudarytoje Leonas matomai paveikė išsikarščiavusius“ [13]. Tokie vyriausybėje, svarbiausiame jos, vidaus reikalų ministro, charakterio bruožai jau J. Tūbelio vyriausybėje I. Mustei- poste“ [87, 158]. 1918 m. grįžęs į Lietuvą I. Musteikis kiui kainavo postą (vidaus reikalų ministras iki 1929 11 savanoriu stojo į jos kariuomenę. Tarnybos atestacijoje 30). Manoma, kad švelnesniam J. Tūbeliui reikėjo ne karininkas I. Musteikis apibūdinamas teigiamai: sveikas, tokio griežto, kaip I. Musteikis, vidaus reikalų ministro, išsilavinęs, iniciatyvus, tarnybą išmano gerai ir pareigas tad jis pasirinko Petrą Aravičių [84]. „Žinomas chamas atlieka sąžiningai; patriotas, drausmingas, energingas ir nemokša Musteikis, apleisdamas V. R-ų ministeriją ir karininkas; geras organizatorius, pavyzdingai sutvarkė atsisveikindamas su V. R. M-jos valdininkais, pasakė t. k. 3-iąjį pėstininkų pulką (rikiuotės ūkio reikalus), sugeba „Aš esu giliai įsitikinęs, kad ir būdamas Lietuvos Banko pavaldiniams įkvėpti kovos dvasią; neigiamas bruožas – direktoriumi aš būsiu tėvynei naudingas“ [11] (org. išskirta kartais vartoja karininkui netinkamus posakius [60]. Nuo tamsesniu šriftu – A. B.). 1924 m. pabaigos iki 1926 m. gruodžio perversmo jis buvo Jonas Aleksa išsiskyrė savo politinių pažiūrų nenuoseklu- Klaipėdos krašto pasienio apsaugos vadas. Eidamas šias mu. 1905–1906 m. jis simpatizavo Lietuvos socialdemokra- pareigas I. Musteikis parodė daug ryžto kovodamas su tų partijai (LSDP). Grįžęs nuo 1918 m. lapkričio Žemės ūkio Klaipėdos krašte nuo seno klestinčia didelio masto kon- ir valstybės turtų ministerijos skyriaus vedėjas, vėliau Žemės trabanda, ypač spirito, gabenamo jūra iš Vokietijos [69]. ūkio departamento direktorius; K. Griniaus ir Ernesto Galva- A. Voldemaras jau būdamas tremtyje savo rašiniuose, naukos vyriausybių Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras rašytuose 1940 m. liepos–spalio mėn. Ordžonikidzėje (1920 06 19–1923 06 29); 1925 m. vienas iš LŪP įkūrėjų, (dab. Vladikaukazas), apie I. Musteikį atsiliepė neigiamai: kaip jos narys kandidatavo ir išrinktas į III Seimą, priklausė „Pats vidaus reikalų ministras pulkininkas Musteikis, kai LŪP grupei (kartu su R. Skipičiu), kuri iš pradžių Seime buvo priverstas išeiti iš karinės tarnybos, tarnavo policijoje, palaikė valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koaliciją,

8 Algis BITAUTAS ISTORIJA 2013/1

tačiau nuo 1926 m. lapkričio perėjo į opoziciją ir kartu su Kito LKDP veikėjo, finansų ministro Petro Karvelio L X V I / 8 9 KDB ir tautininkų frakcija pradėjo teikti interpeliacijas Vy- paskyrimą ministru sunku nustatyti, nes istoriografijoje jis riausybės nariams. Po gruodžio 17 d. valstybės perversmo J. plačiau nėra nušviestas arba jo paskyrimo priežastys ne- Aleksa vėl pakviestas eiti žemės ūkio ministro pareigas [78]. minimos [75]. Visgi tikėtina, kad P. Karvelis prisidėjęs prie LŪP centro komitetas tuoj po perversmo nebuvo priėmęs valstybinio perversmo. Štai diplomatas B. K. Balutis savo at- nutarimo, draudžiančio įeiti į A. Voldemaro vyriausybę savo siminimuose pažymi: „Prieš perversmą pas mane į kabinetą partijos nariams J. Aleksai ir Juozui Jankevičiui, kurie buvo užėjo Dr. Petras Karvelis, buvęs finansų ministras, krikš- sutikę užimti ministrų vietas, nors partija jų nedelegavo. čionis demokratas. Su juo teko turėti malonių tarnybinių Tačiau, kai 1927 m. balandžio 12 d. A. Smetona paleido santykių. Jis pareiškė, atėjęs svarbiu ir labai slaptu reikalu. Seimą ir, laužydamas konstituciją, neskyrė naujų Seimo Kalbėjęs grynai asmeniškai ir su sąlyga, kad jo vardas nebus rinkimų, LŪP atšaukė savo narius iš Vyriausybės, o tuos, niekur minimas. Šis pasikalbėjimas ir dabar mano mintyse, kurie nepakluso, pašalino iš partijos. Tuo būdu iš LŪP pa- lyg fotografija stovi. Susirūpinusiu ir susijaudinusiu balsu jis šalinti J. Aleksa, Teodoras Daukantas ir J. Jankevičius [36]. man tarė: „Ponas Baluti, padėtis labai rimta ir pavojinga – Atsiskyręs nuo LŪP J. Aleksa vis daugiau ir daugiau palaikė tiek rimta, kad bile dieną gali pasilieti lietuvių kraujas!“/ – LTS vykdomą programą. 1927 m. gegužės 26 d. J. Aleksa ir Tamsta, ponas Daktare, – atsakiau – turbūt turite galvoje kiti tautininkai ūkininkų suvažiavime Buktoje, Marijampolės gandus apie ruošiamą sukilimą?/ – Taip, – jis atsakė, – bet apskrityje, įkūrė „Ūkininkų vienybę“, kuri formaliai buvo ne- tai jau nebe gandai. Padėtis, sakau, labai ir labai rimta. priklausoma organizacija, tačiau savo veiklą derino su LTS: Darykite viską, ką galite, nes gali nutikti didelė nelaimė!/ „Nuo pat įsikūrimo pradžios Ūkininkų Vienybė rėmė mūsų Bet smulkesnių žinių susirūpinęs Dr. Karvelis nebuvo linkęs tautiškąją valdžią ir visur stengėsi derinti savo darbuotę su man duoti“ [53, 87]. Iš šaltinio galime daryti prielaidą, kad Tautininkų Sąjungos darbuote“ [9]. Sparčiai auganti „Ūki- P. Karvelis žinojo daug daugiau apie ruošiamą valstybės ninkų vienybės“ organizacija neapsiribojo vien tik buvimu perversmą, vadinasi, prie jo prisidėjo. Verta pastebėti, tautininkų podukra ir pradėjo atvirai siekti politinių tikslų [8], kad apie A. Smetonos ir A. Voldemaro planus P. Karvelis dėl to J. Aleksa pateko A. Smetonos nemalonėn –1936 m. nujautė jau seniai. 1924 m. vasarį P. Karvelis pažymėjo, vasario 1 d. paskelbus Draugijų įstatymą uždaryta net kad Lietuvos politikos užkulisiuose ir neprityrusi akis matė 9 tūkst. narių turinti „Ūkininkų vienybė“ [87, 239]. Siekiant nervingą subruzdimą visoje TPP stovykloje, ėjo kalbos visapusiškai išanalizuoti tautininkų ir „Ūkininkų vienybės“ apie valdžios paėmimą, dešinieji vadai jau kelerius metus nesutarimus bei pastarosios siekį tapti rimta politine jėga, skelbia, o abu vadai, kurių vienas dėsto etiką (A. Smetona), prireiktų atskiro straipsnio. o kitas teisę (A. Voldemaras), tarp savo straipsnių eilučių Krikščionys demokratai gavo dvi ministerijas. Leono įrašo aiškų norą paimti valdžią į savo rankas [21]. Matyt, Bistro paskyrimą švietimo ministru lėmė keletas veiks- P. Karvelis ir pats turėjo ne mažesnių politinių ambicijų, nių. Visų pirma L. Bistras prisidėjo prie gruodžio 17-osios nes buvo finansų ministru 12-ojoje vyriausybėje ir siekė valstybės perversmo rengimo ir įgyvendinimo. Politinės sugrįžti į valdžią. policijos žiniomis, jis buvo vienas aktyviausių LKDP Mažiausiai žinomas ir istoriografijoje menkai nušvies- narių, slapta veikusių prieš kairiojo centro Vyriausybę. tas 14-osios vyriausybės susisiekimo ministras Juozas Tai, matyt, turėjo įtakos įtraukiant L. Bistrą į pirmą po Jankevičius. 1915 m. baigė Kijevo politechnikos instituto perversmo vyriausybę [62]. Tą patvirtina ir faktas, kad po statybos skyrių, dirbo Kijevo kelių apygardoje, statė tiltą gruodžio 17-osios vienas iš žymiausių jo rengėjų, 2-ojo per Dnieprą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą 1922–1925 m. buvo pėstininkų pulko vadas plk. Jonas Petruitis, buvo paskirtas Susisiekimo ministerijos inžinieriumi [59; 76], greičiausiai II-osios pėstininkų divizijos vadu ir kartu tapo Kauno įgulos į vyriausybę buvo pakviestas kaip kompetentingas savo viršininku. Jis bičiuliavosi su L. Bistru, tapusiu švietimo srities specialistas. L. Truska klaidingai nurodo J. Jankevi- ministru po perversmo [70, 358]. Kita ne mažiau svarbi čių buvus LŪS nariu [87, 163]. Aukščiau minėta, kad LŪP priežastis – kompetencija. L. Bistras buvęs 9-osios ir 10-os- atšaukus savo ministrus J. Aleksa, J. Jankevičius ir T. Dau- ios vyriausybių švietimo ministras, 12-osios vyriausybės kantas nepakluso tokiam partijos sprendimui ir toliau liko ministras pirmininkas, krašto apsaugos, o nuo 1926 m. ištikimi A. Smetonos valdymui. 1927 m. sprendimu LŪP, balandžio 21 d. ir užsienio reikalų ministras. L. Bistras kurios nariu buvo J. Jankevičius, iš ministro posto jis buvo turėjo nemažai politinių ambicijų. Tai galima spręsti iš atšauktas (Susisiekimo ministeriją buvo Ūkininkų partijos to, kad 1926 m. lapkričio pabaigoje buvęs prezidentas žmogaus vedama, todėl nutarta visai ją panaikinti bei iš A. Stulginskis advokato Domininko Nargelavičiaus bute dalies priskirti prie Finansų ministerijos ir Vidaus minis- sušaukė pasitarimą, kuriame, be jo, dar dalyvavę L. Bistras, terijos) [47]. Nenorėtume sutikti su G. Rudžio teiginiu, Zigmas Starkus, kun. Juozas Vailokaitis ir LVLS lyderis kad „Ūkininkų partijos nutarimu kartu su jais (L. Bistru ir Z. Toliušis. A. Stulginskis ir kiti įtikino Z. Toliušį, kad LVLS P. Karveliu – A. B.) išėjo ir susisiekimo ministras J. Jankevi- koalicija su LSDP esanti nenatūrali ir iš jos nieko gero ne- čius“ [72, 47]. Nežiūrint į tai, kad Susisiekimo ministerija galima laukti. Suprantama, kad LVLS yra įsiutę ant LKDP, trumpam buvo panaikinta, J. Jankevičius liko vyriausiojo tačiau dėl koalicijos būtų galima tartis su LŪS, kuriai A. susisiekimo direktoriaus poste ir susisiekimo viceministru, Stulginskis ir atstovavo [70, 324]. L. Bistras būdamas LKDP ministerijos generaliniu sekretoriumi (1929–1940), o nesant nariu dalyvavo tokiame pasitarime – iš to ir vėliau sekusių susisiekimo ministrų pavadavo juos [19; 95]. Nuo 1934 m. įvykių galima spręsti, kad valdžios jis siekė. J. Jankevičius įstojo į LTS.

Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos ISSN 1392-0456 (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis) E-ISSN 2029-7181 9 iš tautos praeities

Verta atkreipti dėmesį, kad paleidus III Seimą iš vyriau- kas I. Musteikis šiame laiške įvardytas kaip LŪS narys. sybės pašalinti ministrai tautininkams buvo reikalingi kaip I. Musteikį buvus LŪS atstovu mini ir ekonomistas Vladas geri savo sričių specialistai, tad jeigu jie per daug viešai Terleckas [83]. nekritikuodavo LTS, greitai buvo palikti ministerijose ir Suprantama, kad I. Musteikis nebuvo linkęs atsistatydin- dirbo toliau. Pavyzdžiui, P. Karvelis po to, kai jį LKDP ti, tad savo pareiškime LŪS frakcijos pirmininkui Feliksui atšaukė iš Finansų ministerijos, naujojo ministro J. Tūbelio Mikšiui išdėstė savo poziciją: „Raštu š. m. kovo mėn. 30 d. kvietimu ėjo pareigas toje pat ministerijoje, ne kartą buvo Tamsta pranešei man, kad Ūkininkų Sąjungos Seimo Frak- kviestas įvairioms pareigoms, mokant po 2 000 Lt mėnesinį cija nutarę pasiūlyti man atsistatydinti iš Vidaus Reikalų atlyginimą [6]. Tik 1931 m. sausio 10 d. buvęs tautininkų Ministerio vietos, kadangi mano, kaipo Vidaus Reikalų sąjungininkas, vienas iš LKDP lyderių perversmo metu Ministerio, neatitinka Valdybos interesams. Man mestas buvo išsiųstas į Varnių koncentracijos stovyklą [64]. Pateik- sunkus apkaltinimas nepagrįstas faktais, per tai prašau pra- ti pavyzdžiai rodo, kad daliai ministrų visų pirma rūpėjo nešti man. Konkrečiai, nurodant faktus kame mano, kaipo jų asmeninė karjera, o ne klausyti partijų nuomonės, tas Vidaus Reikalų Ministerio, politika neatitinka Valstybės buvo būdinga ir daugumai KDB narių. interesams, prie to turiu Tamstai nurodyti į tai, kad viso Ministerių Kabineto vedamoji politika vieninga, reiškia, einant Tamstos raštu turiu, neatitinka Valstybės interesams. Dėl mano padėties, kaipo Vidaus Reikalų Ministerio, turiu Vyriausybei persitvarkius. Naujų paaiškinti Ūkininkų S-gos Frakcijai sekantį: Aš esu įėjęs į Ministerių Kabinetą ne frakcijos deleguotas, šis Minis- ministrų personalijos terių Kabinetas yra išdava gruodžio mėn. 17-tos dienos įvykio ir jį sudariusių Žmonių. Primindamas jųjų pareikštą man pasitikėjimą, turiu moralės pareigos tiesėti. Būčiau Iki tol nė vienas kabinetas per visą gyvavimo laikotarpį nenuoseklus jei atsistatydindamas tuo pačiu ardyčiau pa- neturėjo tiek daug sudėties pokyčių, kaip 14-oji vyriau- grindus tos Vyriausybės, kuri savo darbe privalo vieningai sybė (žr. 1 priedą). Sudėties pokyčių gausą lėmė keletas vadovautis Gruodžio mėn. 17-tos dienos įvykių nustatyta veiksnių. Visų pirma vidiniai nesutarimai tarp partijų ir jų politikos linkme. Kai dėl dalykų rišamų su partijos gyveni- deleguotų ministrų į vyriausybę. Kad vyriausybė nebuvo mu, tai, man rodos, jiems negali būti vietos Frakcijos rašte koalicinė, o veikiau tai buvo perversmininkų sandėrio adresuoto man kaip Vidaus Reikalų Ministeriui. Tamstos padarinys, rodo pirmieji nesutarimai tarp „partnerių“, raštą ir šį savo atsišaukimą laikau pareiga pranešti Ponui prasidėję jau greitai po perversmo. Ministeriui Pirmininkui“ [5] (orig. pabraukta – A. B.). Taigi, Tuoj po perversmo buvo pasklidę gandai apie tai, kad iš I. Musteikio pareiškimo matome, jog jis nėra LŪS narys, LŪP norinti prie valdžios ir Lietuvos valstiečių liaudininkų deleguotas į vyriausybę, tačiau jo pastabos dėl vieningos sąjungą (LVLS) pakviesti. Apie tai A. Voldemaras pokalbyje vyriausybės verčia tuo abejoti. su spaudos atstovais nušvietė: „1927 m. sausio 4 d. vykęs LŪS Seimo frakcija po minėto svarstymo, vykusio LŪP komiteto posėdis aprobavo jos atstovų veikimą ir 1927 m. kovo 29 d., tokį pat raštą, kaip ir I. Musteikui, paimtą poziciją gruodžio 17 d. įvykių sudarytoje padėtyje. nusiuntė jos deleguotam į vyriausybę teisingumo ministrui Aprobavo taip pat ir jų partijos žmonių įėjimą į vyriausybę. S. Šilingiui [2]. S. Šilingas, lyg būtų susitaręs su I. Musteikiu, Tiesa, tame posėdyje LŪP komitetas nutarė toliau stengtis savo pareiškime LŪS nurodė: „Turiu garbės paaiškinti, kad vyriausybės koaliciją į kairę praplėsti iki LVLS imtinai. Bet aš esu įėjęs į Ministerių Kabinetą ne frakcijos deleguotas. šis faktas nė kiek nepakenkė vyriausybei darbą ir toliau Šis Ministerių Kabinetas yra padaras gruodžio 17-tos dienos solidariai ir rimtai dirbti“ [44]. įvykio ir jį sudariusių žmonių. Priimdamas jųjų pareikštą Kovo pradžioje LKDP pasiūlė reorganizuoti Ministrų man pasitikėjimą, turiu moralės pareigos tiesėti. Būčiau Kabinetą, tikėdamasi sustiprinti jame savo įtaką, o gal nenuoseklus jei atsistatydindamas, tuo pačiu ardyčiau pa- net išstumti savo priešą A. Voldemarą, bet Prezidentas grindus tos vyriausybės, kuri savo darbe privalo vieningai parėmė pastarąjį [87, 165–166]. 1927 m. balandžio 20 d. vaduotis gruodžio 17-tos dienos įvykio nustatyta politikos vykusiame pasitarime tautininkai ir krikščionys demo- linkme“ [4]. Tenka apgailestauti, jog istoriografijoje, ypač kratai dar dalyvavo kaip koalicijos partneriai [41], tačiau naujausiuose tyrimuose, minėtų ministrų užimta pozicija lemiamu lūžiu laikytinas naujo Seimo rinkimų klausimas. neaiškinama [89; 166–173]. Tikėtina, kad šių ministrų Abiem pusėms nepavykus susitarti, birželio 22 d. LKDP pozicija buvo pagrįsta asmenine nauda, paprasčiausiai jie vadovybė įteikė Prezidentui A. Smetonai memorandumą, nenorėjo užleisti savo postų ir paklusti savo įtaką praran- kuris istoriografijoje aptartas [86]. dančiai LŪS. Kaip matome, LŪS frakcijos nutarimai mažai Prasidėję nesutarimai greitai persimetė ir į vyriausybės rūpėjo ministrams, tačiau vis labiau klibanti vyriausybė pertvarkymą. Štai 1927 m. kovo 30 d. vidaus reikalų pamažu ėmė byrėti. ministrui I. Musteikiui atsiųstame laiške pabrėžiama, kad 1927 m. balandžio 12 d. prezidentui A. Smetonai LŪS frakcija nutarusi, jog I. Musteikio, kaip vidaus reikalų paleidus III Seimą, LTS ir LKDP nepavykus susitarti dėl ministro, veikla neatitinka valstybės interesų ir kenkia naujų Seimo rinkimų, balandžio 29 d. Prezidentas pasiūlė LŪS reikalams, ir siūlo pastarajam, kaip LŪS frakcijos LKDP deleguotiems ministrams išeiti iš vyriausybės [87, nariui, atsistatydinti [3]. Nuostabą kelia tai, kad tautinin- 165–166]. Pastaroji atšaukė savo ministrus L. Bistrą ir

10 Algis BITAUTAS ISTORIJA 2013/1

P. Karvelį, o gegužės 3 d. A. Voldemarui pertvarkius vy- K. Šakenio nuopelnus įgyvendinant lietuvių tautiškuosius L X V I / 8 9 riausybę į jų vietas stojo tautininkai Konstantinas Šakenis idealus jį buvo išrinkę savo garbės nariu [23]. ir Juozas Tūbelis. Naujo teisingumo ministro Aleksandro Žilinsko pasky- Naujojo finansų ministro J. Tūbelio paskyrimą lėmė rimą tikėtina lėmė keletas aplinkybių. Pirmiausia, supran- keletas veiksnių. Visų pirma, J. Tūbelis buvo nuosaikusis tama, šį postą galėjo užimti tiktai didelę patirtį turintis A. Smetonos vienmintis, dar prezidento mokslo dienų specialistas. A. Žilinskas teisės mokslus baigė Dorpato Mintaujoje artimas jaunesnysis draugas, o vėliau ir gi- (dab. Tartu) universitete, 1905 m. dalyvavo Didžiajame minaitis, svainis (1919 m. J. Tūbelis vedė Jadvygą Cho- Lietuvių Seime Vilniuje, pirmininkavo Petrapilio komi- dakauskaitę, A. Smetonos žmonos Sofijos seserį). Antra tetui, kuris 1917 birželio 7 d. sušaukė rusų kariuomenės vertus, J. Tūbelis (pagal išsilavinimą agronomas) valsty- lietuvių karių suvažiavimą ir buvo išrinktas šiame suva- binio ir administratoriaus patirtį įgavo valstybės kūrimo žiavime įsteigtos Lietuvių karininkų sąjungos vyriausiosios pradžioje vadovaudamas ministerijoms (1-ojoje, 2-ojoje valdybos pirmininku [93]. 1919 11 07–1920 05 10 buvo ir 5-ojoje vyriausybėse buvo žemės ūkio ir valstybės vidaus reikalų viceministras, o vėliau dirbo teisingumo turtų ministras, 4-ojoje vyriausybėje švietimo ministras), srityje, kur ėjo Kauno apygardos teismo nario pareigas. o 1920–1927 vadovaudamas stambiems ūkio centrams 1927 m. vasario 10 d. Prezidentas A. Žilinską paskyrė „Lietūkiui“, „Pieno centrui“ ir „Maistui“ sukaupė daug Piliečių apsaugos departamento direktoriumi [12]. Kita makroekonomikos žinių [85]. Vytautas Žalys pateikia tuo ne mažiau svarbi prielaida būtų A. Žilinsko aktyvi veikla metu Lietuvoje dirbusių užsienio diplomatų nuomonę apie LTS (1927 10 05–1928 02 01 pirmininkas) (žr. 2 priedą). J. Tūbelį: „Tūbelis turi du pranašumus – jis yra Prezidento Be kita ko, A. Žilinskas priklausė prie A. Smetonos ar- svainis, jo žmona – Prezidento žmonos sesuo. Tūbeliui jo timųjų rato. A. Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris žmona yra politiškai labai naudinga, ji neabejotinai yra atsiminimuose pažymi, kad „lankydavosi A. Smetona ir pati taktiškiausia, protingiausia ir žaviausia iš visų oficia- Žilinskų namuose Kaune. [...] Teko su Prezidentu lankytis lių ponių Lietuvos visuomenėje. Tūbelis – nepataisomas ir Žilinskų ūkyje Zagradoje, prie Kauno fortų. Ūkis yra rūkorius, įprotis, kuris labai kenkia jo akims ir jo nervų buvęs lygioje vietoje, gražumu nepasižymėjo, bet buvo sistemai, kalbama, kad jis gali neišlaikyti darbo Vyriausy- gerai tvarkomas. Jau pagyvenusio A. Žilinsko jauna žmona bėje įtampos. Jis turi tik kelis priešus ir jam garantuotas suruošė ištaigingas vaišes“ [40]. Glaudūs asmeniniai ryšiai postas Vyriausybėje prie bet kurio režimo. Kaip ir jo svainis su prezidentu A. Smetona galėjo turėti įtakos jo paskyrimui Prezidentas, jis yra labai neįspūdingos ir net patetiškos (t. į ministro postą. Tą patvirtina faktas, kad A. Žilinsko sūnaus y. graudžios) išvaizdos, kuri ypač pastebima jam daly- Aleksandro krikštatėviu kartu su prima balerina Jadvyga vaujant stambiuose valstybės renginiuose“ [92]. Panašiai Jovaišaitė-Olekienė buvo Prezidentas A. Smetona [46]. J. Tūbelio personaliją nušviečia ir S. Raštikis: „J. Tūbelis Svarbu pabrėžti, kad A. Žilinskas iš pradžių buvo buvo kuklus, nemėgdavo reprezentuotis, dažnai būdavo LŪS narys, o vėliau, perėjęs pas tautininkus ir perėmęs net užsidaręs, labai darbštus, ramaus ir malonaus būdo, teisingumo ministeriją, buvo vienas aktyviausių savo negreitas sprendimuose, bet labai kietas principuose ir bendražygių E. Draugelio, J. Mikšio teisėjas amerikietiškų priimtų sprendimų vykdyme“ [30, 35]. lašinių byloje [49]. K. Šakenis – vyresniosios kartos tautininkas, dar Pir- Pastaba: 1924–1933 m. LTS visuotiniuose atstovų su- mojo pasaulinio karo metais Voroneže aktyviai dalyvavo važiavimuose buvo renkama centro valdyba, kuri iš savo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje tarpo išsirinkdavo pirmininką, jis tapdavo LTS pirmininku. [22] – greičiausiai čia ir užsimezgusi pažintis su prezidentu 1933 m. gruodžio 15 d. LTS visuotiniame atstovų suvažiavi- A. Smetona nulėmė jo karjerą. Po valstybės perversmo jis me priimti nauji įstatai. Vyriausia LTS valdžia buvo patikėta užėmė A. Smetonos vietą III Seime, o po jo paleidimo, Prezidentui A. Smetonai, paskelbtam Tautos vadu, kuris LKDP L. Bistrą atšaukus iš švietimo ministro, pastarojo skyrė ir atleido Sąjungos pirmininką. Vyriausioji valdyba postą. Pasak S. Raštikio, „(...) Šakenis, kaip visada, daugiau savo darbe turėjo vadovautis Prezidento nurodymais. tylėjo arba pritardavo Respublikos Prezidento mintims“ Sąjungą valdė Vyriausioji valdyba, apskričių pirmininkų [31]; „Jo nuomonė visada sutapdavo su Respublikos Pre- susirinkimas, visuotinis apylinkių atstovų susirinkimas. Vei- zidento nuomone“ [32]. 1934 m. birželio 12 d. K. Šakenis kė Garbės teismas. Lentelėje pabraukti tautininkų centro buvo paskirtas valstybės kontrolieriumi, o švietimo minis- valdybos nariai vėliau taps ministrais ne tik A. Voldemaro tro pareigas perdavė J. Tonkūnui. Valstybės kontrolieriaus 14-ojoje vyriausybėje, bet ir vėlesnėse. pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d. Būdamas vienu Viena įdomiausių ir bene prieštaringiausių 14-osios artimiausių Prezidento bendražygių K. Šakenis kartu buvo vyriausybės asmenybių – susisiekimo ministras Stasys daugelio tautininkų ir kultūrinių organizacijų vadovybėse. Čiurlionis. Tikėtina, kad pastarojo paskyrimą lėmė artimi 1928–1933 m. buvo LTS centro valdybos narys, Lietuvos ryšiai su Prezidentu A. Smetona. S. Čiurlionis buvo pir- inžinierių ir architektų draugijos pirmininkas, Vytauto masis Prezidento kanceliarijos viršininkas (nuo 1919 m. Didžiojo komiteto revizijos komisijos pirmininkas, Lie- balandžio 1 d. iki spalio 1 d.). Maža to, buvo dirbęs susisie- tuvos Skautų Sąjungos tarybos narys, Lietuvių studentų kimo ministerijoje, kurioje ėjo įvairias pareigas [18]. Vienas tautininkų „Neo-Lithuanios“ korporacijos mecenatas, tautininkų ideologų Valentinas Gustainis, gerai pažinojęs „Šarūno“ korporacijos garbės filisteris, Jaunosios Lietuvos ir turėjęs nemažai progų bendrauti su ministru pirmininku, sąjungos tarybos narys ir t. t. Kauno tautininkai už didelius teigė, kad „1928–29 metais, norėdami labiau „sulietuvinti“

Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos ISSN 1392-0456 (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis) E-ISSN 2029-7181 11 iš tautos praeities

Susisiekimo ministeriją, pora jaunų tos ministerijos inži- parodymus, bylą užlaikė pas save iki š. m. gegužės mėn. ir nierių Voldemarui įpiršo ministerijos valdytoju inžinierių kai svarbioms byloms tardytojas pradėjo teirautis apie tai, Stasį Čiurlionį, dailininko Kostantino brolį. Pradžioje tie kuomet komisija užbaigs Plentų Valdybos reviziją už 1923. jaunieji Čiurlioniu buvo patenkinti ir rekomendavo jį iš 1924 ir 1925 m; p. Ministras Čiurlionis pranešė tardytojui, ministerijos valdytojų pakelti į ministrus, ką Voldemaras kad komisijos pirmininkas nepajėgia ištirti ir kad Ministerija ir padarė. Tačiau tasai iškilęs į ministrus, nelabai skaitėsi duosianti naujus ekspertus žinovus, o Vyriausybei pranešė, su savo jaunųjų inžinierių reikalavimais ir vadovavo mi- kad komisijos pirmininkas „marinavo bylą“ [17]. Galima nisterijai kaip pats išmanė. Jauniesiems tai nepatiko. Jie būtų pateikti ir daugiau pavyzdžių, tačiau vertėtų sutikti pradėjo savo ministrą kritikuoti net spaudoje – savaitraštyje su LDF laikraščio Darbininkas išvada, kad „Inžin.[ieriaus] Tautos kelias. Savaitraščio kritika ministrą Čiurlionį užgavo. Stanaičio iškeltieji viešumon faktai apie p. Čiurlionį liepia Pasitaręs su savo vyresniaisiais inžinieriais, jis nutarė tą kiekvieną Lietuvos pilietį labai nusidžiaugti, kad, pagaliau, kritiką atremti per „oficiozą“. Tam tikslui paruošė visai jis yra atleistas, bet iš kitos pusės tie patys faktai liepia oficialų pasiteisinimo bei atsikirtimo straipsnį, kurį pasirašė labai gailėtis, kad jis galėjo būti ministeriu paskirtas. Tasai su visais savo titulais – inž. ir susisiekimo ministras. Tiesa, paskyrimas ir jo ministeriavimas, kaip matyti, sergančiam jo pasiaiškinimai ir atkirtimai buvo labai jau nevykę. Juos Lietuvos teisingumui garbės nepadarė ir valstybei į sveikatą skaitydamas prieš paskelbiant Lietuvos Aide V. Gustainis neišėjo“ [39]. (1928–1932 Lietuvos Aido redaktorius – A. B.) taip mąstė: Trečiojo 14-osios vyriausybės Susisiekimo ministro, ka- „aš jaučiau, kad tai bus virvė pasikarti pačiam susisiekimo riškio Jono Variakojo paskyrimą lėmė keletas aplinkybių. ministrui. Gal būčiau tą oficialų pasiteisinimą sulaikęs, Visų pirma, reikia pabrėžti, kad po susikompromitavusio neleidęs ministrui viešai susikompromituoti, tačiau jo S. Čiurlionio ministerijai reikėjo geros charakteristikos atžvilgiu ir aš buvau „jaunųjų“ įkompuotas. Primerkęs žmogaus, gebančio reabilituoti ministeriją [38]. J. Variakojis akis, įdėjau į savo laikraštį tą labai oficialų susisiekimo tokią turėjo: iš plk. ltn. J. Variakojo asmens byloje esančių ministro pasiaiškinimą, iš anksto žinodamas, kad tuo pačiu įrašų matyti, jog nuo pat tarnybos Lietuvos kariuomenėje jo karjerai ministro poste bus galas“ [16]. pradžios iki pabaigos buvę viršininkai (gen. ltn. S. Nastop- Iš susisiekimo ministro pareigų S. Čiurlionis buvo atleistas ka, gen. S. Žukauskas, gen ltn. J. Stanaitis, dr. L. Bistras, savo prašymu nuo 1928 m. rugsėjo 30 d. Archyve ir periodi- plk. K. Ladiga, plk. ltn. I. Gricius ir kt.) savo atestacijose nėje spaudoje pavyko rasti ne vieną faktą, patvirtinantį, kad J. Variakojį vertino kaip gilaus proto ir išsilavinimo kari- S. Čiurlionis ne kartą supainiojęs viešuosius ir privačiuosius ninką, išmanantį karo dalykus ir gerai besiorientuojantį interesus ir grobstęs pinigus iš biudžeto: „1. 1922–1923 m. labai sunkiose situacijose, visada sąžiningai vykdantį S. Čiurlionis būdamas Marijampolės plentų rajono viršininku jam patikėtas pareigas. Pabrėžtos tokios jo savybės kaip vykdė tame ruože labai didelius darbus savo rangovu pa- pastovumas, energija, pavyzdingas elgesys, reiklumas sau skyręs švogerį Karužą, įsteigė bendrovę „Neris“, kuri plentui ir mokėjimas daryti teigiamą poveikį savo pavaldiniams. Marijampolė–Vilkaviškis pirko smėlį neregėtai aukštomis Išvada – tinkamas užimti aukštesnes pareigas tiek rikiuotėje, kainomis po 25 lt. už kubinį metrą: „Ši bendrovė, sužinojusi tiek ir ne rikiuotėje [67]. Po trumpo darbo Susisiekimo per rajono dešimtininkus, kad šalia plento Marijampolė–Vil- ministerijoje 1929 09 24–1930 06 28 J. Variakojis buvo kaviškis yra žvyraus ir smėlio kasyklos, paėmė iš inžinieriaus krašto apsaugos ministru. Iš ministro pareigų atsistatydino Čiurlionio to plento reikalams žvyrą ir smėlį statyti negirdėta dėl sveikatos problemų ir įsikūrė Šešuolėlių dvare [66]. kaina po 25 lt už kub. mtr. Kadangi tuo planetu ėjo arklinis Ne mažiau svarbi tokios J. Variakojo karjeros sėkmės gelžkeliukas nuo Marijampolės iki Vilkaviškio, tai b-vė priežastis draugystė su A. Smetona, tikėtina, užsimezgusi „Neris“ nutiesusi apie 100–150 mtr. nuo esamos linijos iš dar 1913 metais, kai J. Variakojis trumpai dirbo „Vilties“ valdiškos medžiagos gelžkeliuką į kasyklas ir pasinaudojusi redakcijoje, kurios redaktorius buvo būsimas prezidentas. valdiškomis liorėmis (vagonetkomis), užvertė plentą nuo Vėliau A. Smetona tarpukario metais dažnai lankydavosi ir Marijampolės iki Vilkaviškio smėliu kur reikia ir nereikia, ilsėdavosi J. Variakojo dvare Šešuolėliuose, kur ir šiandien gaunant atlyginimą už tai ne tik iš kredito 1923 m., bet ir iš viename iš miegamųjų galima pamatyti Prezidento nuo- kredito 1924 m.“ [...] „4. Sandarbiaujant su inž. Skardinskiu, trauką. Į dvarą užsukdavo daug garbingų žmonių: J. Tūbelis p. Čiurlionis prisidėjo prie išdavimo sufalsifikuotų liudijimų su šeima, A. Merkys, V. Mironas ir kiti [65]. varžytinėms savo švogeriui Karužai („Neris“) „rangovui“ 14-ojoje vyriausybėje keitėsi ir krašto apsaugos minis- Smalininkui ir kt., išdavinėjo sutikimus apmokėti rangovams trai, tiesa, ne taip dažnai kaip susisiekimo. A. Voldemarui už neva priimtus ir nepatikrintus darbus ir apsireiškimus, kad išstūmus A. Merkį nauju krašto apsaugos ministru buvo daugiau išduoda pinigų, negu priklauso, ištaisinėjo skaitli- paskirtas T. Daukantas. Naujo krašto apsaugos ministro nes aktuose, kad jos pritaikius prie išduotų sumų; bendrai T. Daukanto paskyrimą ministru tikėtina lėmė keletas p. Čiurlionis prisidėjęs yra prie rūpesčio apie favorizuojamus veiksnių. Verta pastebėti, kad T. Daukantas buvo vienas rangovus. Revizuojančiai Komisijai susekus plentų Valdybos iš gruodžio 17-osios perversmo dalyvių ir iškart po to nešvarius darbus, inž. Čiurlionis, būdamas ministeru, trukdė (1926 12 29) buvo paskirtas Vyriausiojo štabo viršininku. darbą visokiais būdais: komisijos narius iš tarnystės liuosavo, Ta proga Lietuvos karininkų laikraštis Kardas išspaus- nariams davė naujus paskyrimus, o jų vieton į revizuojančią dino T. Daukanto nuotrauką su trumpa biografija [29]. komisiją nieko neskyrė, kitaip sakant, komisiją dirbtinai T. Daukantas buvo gerai išsimokslinęs ir gerai patyręs išardė; paėmęs iš komisijos pirmininko tyrimo ir liudininkų karo laivyno karininkas, kuris, vykstant kovoms už ne-

12 Algis BITAUTAS ISTORIJA 2013/1

priklausomybę, vežiojo anglų ir olandų firmų prekes, o į susižėrė svarbiausias ministerijas: Vidaus reikalų, Krašto L X V I / 8 9 šalį sugrįžo tiktai 1922 m., beveik nemokėdamas lietuvių apsaugos ir Užsienio reikalų, ir greitai išstūmė savo są- kalbos (didesnę gyvenimo dalį išgyveno Rusijoje). Gene- jungininkus krikščionis demokratus iš valdžios. Ministrų rolo V. Nagevičiaus, taip pat buvusio rusų karo laivyno kandidatūrą lėmė politinis patikimumas ir atsidavimas karininko gydytojo proteguojamas, Daukantas Lietuvoje Prezidentui. Ministrais buvo skiriami A. Smetonos jaunys- labai greit padarė didelę karjerą – praėjus vos dvejiems tės metų bendraminčiai ir artimi draugai, dažnai turinys metams po grįžimo į Lietuvą pateko į vyriausybę [30, 66] giminystės ryšių, senosios kartos tautininkai, pavyzdžiui: (A. Tumėno ir V. Petrulio vyriausybių krašto apsaugos A. Voldemaras, A. Merkys, J. Tūbelis, K. Šakenis. Būta ministras) [43]. Svarbus postas ir dalyvavimas valstybės atvejų, kai ministrai susikompromituodavo arba įsiveldavo perversme lėmė, kad būdamas krašto apsaugos ministru į skandalus, pavyzdžiui, I. Musteikis, S. Čiurlionis. ir vyriausiojo štabo viršininku T. Daukantas, aplenkdamas 2. 1927 m. balandžio 12 d. A. Smetonai paleidus III Sei- tiesioginius viršininkus ir vadus, per daug protegavo ir pa- mą ir krikščionių demokratų blokui atšaukus savo ministrus laikė ryšius su jaunesniais karininkais, ypač karo aviacijoje (L. Bistras ir P. Karvelis), vyriausybė pasidarė vienalytė, [30, 67–68]. Dėl šio savo bruožo jis įsiveldavo į ne vieną sudaryta iš gryno plauko tautininkų, prie kurių pritapo konfliktą su senosios kartos karininkais. Galima paminėti iš Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) išstoję S. Šilingas, konfliktą su ambicingu gen. ltn. K. Ladiga, dėl ko šis parašė I. Musteikis, A. Žilinskas; iš Lietuvos ūkininkų partijos atsistatydinimo prašymą, o ministras jį patenkino [61]. (LŪP) – J. Aleksa, J. Jankevičius ir T. Daukantas, aiškiai Krašto apsaugos ministrui T. Daukantui teko ne kartą pa- pasiryžę eiti viena kryptimi su tautininkais. A. Smetonai vaduoti į užsienį išvykusį ministrą pirmininką A. Voldemarą. buvo nepriimtinos ambicingos, spalvingos ir iš tiesų sti- Vienos tokios išvykos metu, 1928 m. gegužės pabaigoje, prios asmenybės, kryptingai siekusios savo tikslų, todėl prezidentas A. Smetona pasiūlė T. Daukantui užimti A. iš pradžių T. Daukantas, o vėliau ir A. Voldemaras turėjo Voldemaro vietą. Gen. ltn. T. Daukantas kategoriškai pasitraukti iš vyriausybės. atsisakė. Savo atsakymą jis pagrindė tokiais žodžiais: „Ne- galiu, aš nemoku valdyti valstybės“. A. Smetona nemėgo jam prieštaraujančių. Jau 1928 m. spalio 6 d. generolas išsiunčiamas į komandiruotę. Į krašto apsaugos ministro Šaltiniai ir literatūra pareigas jis negrįžo iki pat atleidimo, lapkričio 24 d. [10, 31]. Tikėtina, kad nesutarimų su Prezidentu būta anksčiau. Archyve pavyko aptikti 1928 m. rugpjūčio 7 d. T. Daukanto pareiškimą, kuriame jis premjerui dėsto: „Aukštai gerbiamas 1. 1926 10 02–03 LTS metinio suvažiavimo protokolas. Pone Pirmininke! Atleiskite, kad sutrukdžiau Jums brangų LCVA, f. 554, ap. 1, b. 7, l. 13–16. laiką savo asmeniniais reikalais, bet šiandien asmeninės 2. 1927 03 30 LŪS frakcijos pareiškimas teisingumo mi- aplinkybės verčia mane skirtis su kabinetu. Atskirai nuo nisteriui S. Šilingui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 502, l. 18. kitų, metai atgal, stojau Jūsų sandarbininkų eilėsna. Per 3. 1927 03 30 LŪS frakcijos pareiškimas vidaus reikalų mi- tą laiką, kaip ir pirmiau, nuolat mačiau iš Jūsų pusės ne nisteriui I. Musteikiui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 502, l. 17. tik paramą mano darbuose, bet Jūsų asmeninį atsinešimą 4. 1927 04 01 Teisingumo ministerio pareiškimas LŪS kuo širdingesnį. Leiskite man Jus nuoširdžiai padėkuoti už frakcijos pirmininkui P. Mikšiui. LCVA, f. 923, ap. 1, visą ką ir pareikšti, kad tik asmeninė katastrofa neduoda b. 502, l. 19. man galimybės tęsti toliau atsakoningo valstybinio darbo. 5. 1927 04 01 Vidaus reikalų ministerio pareiškimas LŪS Prašau priimti pareiškimą mano aukštos pagarbos. Jūsų frakcijos pirmininkui F. Mikšiui. LCVA, f. 923, ap. 1, T. Daukantas“ [7]. b. 502, l. 15–16. Apibendrinus galima teigti, kad nors ir turėjusi dau- 6. 1928 01 21 Finansų Ministerio įsakymas P. Karveliui giausia pokyčių vyriausybės sudėtyje, A. Voldemaro nr. 39. LCVA, f. 387, ap. 1, b. 1681, l. 44. vyriausybė išdirbo ilgesnį laiko tarpą nei vyriausybės, 7. 1928 08 07 Krašto apsaugos ministro T. Daukanto suformuotos demokratiniu laikotarpiu. Prasidėjusi trintis ir atsistatydinimo pareiškimas ministrui pirmininkui konfliktai tarp Prezidento ir ministro pirmininko pagreitino A. Voldemarui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 502, l. 13. ir A. Voldemaro vyriausybės žlugimą. 1929 m. rugsėjo 8. 1931 04 26 LTS generalinio sekretoriaus Juozo Žuko 19 d. Prezidentas A. Smetona remdamasis 1928 m. kons- aplinkraštis „Dėl Ūkininkų Vienybės“ visiems LTS ap- titucija paleido A. Voldemaro vyriausybę [26]. skričių komitetams, skyriams ir instruktoriams nr. 99. LCVA, ap. 1, b. 13, l. 66–67. 9. 1931 05 11 Ūkininkų Vienybės vyriausiojo komite- to valdybos biuletenis visiems komitetams nr. 241. Išvados LCVA, f. 1101, ap. 1, b. 66, l. 21. 10. 1941 01 23 Teodoro Daukanto tardymo protokolas. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. k–1, ap. 58, b. 32880/3. 1. 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdžius valstybės pervers- 11. A. B. Jis ir ten bus „tėvynei naudingas“. Pirmyn!, 1930, mą, formuojant A. Voldemaro, vyriausybę tautininkai balandžio, 1, nr. 7, p. 10.

Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos ISSN 1392-0456 (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis) E-ISSN 2029-7181 13 iš tautos praeities

12. Aleksandras Žilinskas, dabartinis piliečių apsaugos 36. SKIPITIS, Rapolas. Nepriklausomą Lietuvą statant: at- d-to direktorius. Policija, 1927, vasaris, nr. 2, p. 1. siminimai. Chicago, Ill.: Terra, 1961, p. 428. 13. B. d. Musteikis ir dvikova. Pirmyn!, 1930, rugpjūčio 37. SKORUPSKIS, Vladas. Gruodžio 17 atsiminus: Atsimi- 22, nr. 16–17, p. 12. nimai apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą [1936?]. 14. BUDRYS, Jonas. Atsiminimai. Kontražvalgyba Lietu- Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka voje. Vilnius: Žaltvykslė, 1991, p. 124. Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – LNMMB RS), 15. Elta. Vakar kėsinosi nužudyti ministerį pirmininką. f. 29–1670, 3 lapas. Užmuštas adjutantas vyr. leit. Gudynas, sužeistas 38. Susisiekimo M-jos valdytojo Jono Variakojo asm.[ens] prof. Voldemaro sūnėnas, adjutantas kap. Virbickas byla. LCVA, f. 386, ap. 3, b. 91, l. 118. ir dar kelis iš publikos. Lietuvos aidas, 1929, gegužės 39. Susiekimo ministerio atsistatydinimas ir teisingumas. 7, nr. 102, p. 1. Darbininkas, 1928, spalio 14, nr. 41, p. 2. 16. GUSTAINIS, Valentinas. Nuo Griškabūdžio iki Pary- 40. ŠLIOGERIS, Vaclovas. Antanas Smetona: žmogus ir žiaus. Kaunas: Spindulys, 1991, p. 79–80. valstybininkas. Sodus: Bachunas, 1966, p. 83. 17. Iš inžinierio Čiurlionio darbuotės kai–kurie bruožai. 41. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Tautininkų ir krikščionių LCVA, f. 386, ap. 3, b. 12, l. 7–11. demokratų pasitarimų posėdžių protokolai (1927 m. 18. Inž. Čiurlionio Stasio Susisiekimo M-jos valdytojo balandis, spalis – lapkritis). Istorija, 2008, t. 71, p. 40– asm.[ens] byla. LCVA, f. 386, ap. 3, b. 12, l. 92. 49. 19. Jankevičiaus Juozo baudžiamoji byla. LYA, f. k–1, 42. Tautininkas. I-asis Lietuvių Tautininkų Suvažiavimas ap. 58, b. P–13499. Šiauliuose rugpiūčio 17–19 d. 1924 m. Tautos vairas, 20. Kaip laimėjusieji porfeliais pasidalino. Lietuvos žinios, 1924, rugpjūčio 28, nr. 23, p. 10. 1926, gruodžio 21, nr. 290, p. 4. 43. Teodoro Daukanto asmeninė byla. LCVA, f. 386, 21. KARVELIS, Petras. Dešiniųjų krizis (vedamasis). Rytas, ap. 3, b. 15, l. 50. 1924, vasario 28, nr. 49, p. 1. 44. V. A. Del vyriausybės pertvarkymo. Pasikalbėjimas 22. Konstantino Šakenio asmeninė byla. LCVA, 391, ap. 7, su p. Ministeriu Pirmininku. Lietuvis, 1927 sausio 7, b. 5339, l. 12. nr. 2, p. 3. 23. MERKELIS, Aleksandras. Inž. Konstantinas Šakenis. Jo 45. Valstybininkas politikos sūkuriuose: prelatas Mykolas 40 m. spaudos darbo sukakties proga. Lietuvos aidas, Krupavičius, 1885–1970: biografinė apybraiža: amži- 1939 kovo 15, nr. 119, p. 2. ninkų atsiminimai, dokumentai, laiškai. Chichago, Ill: 24. Merkys Antanas tarnybos byla. LCVA, f. 930, ap. 2/4, M. Morkūno sp., 1980, p. 123. b. 116. 46. VARIAKOJYTĖ-KIGUOLIENĖ, Rita. Ir aš čia buvau. 25. Minist. Pirmininkas prof. Voldemaras apie vyriausy- Alytus: Albagrafija, 2005, p. 104–115 (sk.: „Žilinskai“). bės uždavinius. „Ryto“ Redaktoriaus pasikalbėjimas 47. Vyriausybei persitvarkius. Socialdemokratas, 1927, su p. Ministeriu Pirmininku ir Užsienio Reikalų Minis- gegužės 12, nr. 18, p. 1. teriu prof. Voldemaru (vedamasis). Rytas, 1926, gruo- 48. VOLDEMARAS, Augustinas. Pastabas saulėlydžio va- džio 23, nr. 289, p. 1. landą. Vilnius: Mintis, 1992. 208 p. 26. Ministerių Kabineto sudarymo aktai. Vyriausybės ži- 49. Žilinskui perėmus Teisingumo M-ją buvo atnaujinta nios, 1929, spalio, 4, nr. 308, p. 1. amerikoniškų lašinių byla. Aitvaras, 1928, nr. 6, p. 60. 27. Ministrų biografijos ir adresai. LCVA, f. 923, ap. 1, 50. ALEKSA, Jonas. Ūkio, mokslo ir valstybės baruose. b. 20. Bylą sudaro 78 lapai. (Čia pateikti V. Čarneckio, Sudarė M. Treinys. Vilnius: Nirmedas, 1999. 329 p. E. Galvanausko, S. Kairio, P. Leono, A. Merkio, L. No- 51. Atsargos Karys. Kaip Smetona – Voldemaras organi- reikos, A. Stulginskio, J. Černo, J. Tūbelio, M. Velykio, zavo mūsų kariuomenę. Kaunas: [s. n.], 1926?, 16 p. J. Voronko glausti curriculum vitae). 52. AUGUSTAITIS, Jonas. Antanas Smetona ir jo veikla. 28. P. Budrys Vid.[aus] Reik.[alų] Min-jos patarėjas. Ry- Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugija, 1966. tas, 1930, gruodžio 30, nr. 293, p. 3. 154 p. 29. Pulk. Teodoras Daukantas, Vyriausiojo Štabo Virši- 53. Bronius Kazys Balutis: jo gyvenimas ir darbai. Spau- ninkas. Kardas, 1927 sausio 20, nr. 2, p. 1–2. dai paruošė V. Širvydas. Sodus (Mich.): J. J. Bachunas, 30. RAŠTIKIS, Stasys. Įvykiai ir žmonės. Atsiminimai, t. 3. 1951, p. 95. Vilnius: Lituanus, 1996 (2-asis fotogr. leid.). 616 p. 54. BUTKUS, Zenonas. Jei opozicija gauna paramą iš 31. RAŠTIKIS, Stasys. Kovose dėl Lietuvos. Atsiminimai, svetur. Tarpukario prosovietinės ir antilenkiškos pro- t. 1. Vilnius: Lituanus, 1990 (fotogr. leid.), p. 24. pagandos kreditoriai. Kultūros barai, 1995, nr. 8/9, 32. RAŠTIKIS, Stasys. Kovose dėl Lietuvos. Atsiminimai, p. 80–84. Vėliau straipsnis įdėtas knygoje: Lietuvos t. 2. Vilnius: Lituanus, 1990 (fotogr. leid.), p. 634. sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kon- 33. Respublikos Prezidento aktai. Vyriausybės žinios, tekstai. Sudarė A. Bumblauskas ir N. Šepetys. Vilnius: 1928, gegužės, 14, nr. 272, p. 6. Aidai, 1999, p. 35–55. 34. SIDZIKAUSKAS, Vaclovas. Lietuvos diplomatijos paraš- 55. EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona. Politinės bio- tėje: atsiminimai 1917–1940. Vilnius: Vaga, 1993. 355 p. grafijos bruožai. Vilnius: Mintis, 1990. 245 p. 35. SKIPITIS, Rapolas. Nepriklausoma Lietuva: atsimini- 56. EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona ir jo aplinka. mai. Chicago: Draugo sp., 1967. 477 p. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras,

14 Algis BITAUTAS ISTORIJA 2013/1

Voldemaras A.: Laiškai Jujai (1902–1919 m.)

2012, p. 107–129 (sk.: „Baronas S. Šilingas ir prezi- . Vilnius: L X V I / 8 9 dentas“). Lietuvos istorijos instituto l-kla, 2010, p. 33. 57. J. Gs. [GOBIS, Juozas]. Prof. Augustinas Voldemaras. 74. SKIRIUS, Juozas. Prof. Augustinas Voldemaras ir tarp- Plungė: Liet. Tautininkų s-gos Plungės sk., 1930, p. 12. tautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas 58. JANKAUSKAS, Vidmantas. Kario kelias. Generolas (1918 11 11–1920 06 19). Iš: Lietuvos užsienio reikalų Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose. Vilnius: ministrai 1918–1940. Sudarė A. Gaigalaitė. Kaunas: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 541. Šviesa, 1999, p. 14. 59. Jankevičius Juozas. Iš: Lietuvos gyventojų genocidas, 75. STEIKŪNIENĖ, Asta. Dr. Petro Karvelio ir dr. Veroni- t. 1: 1939–1941. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido kos Karvelienės kultūrinė ir politinė veikla: savasties ir rezistencijos tyrimų centras, 1999 (2-asis patais. ir beieškant. Iš: Gyvenę Lietuvai: Ugnė, Veronika ir Pe- papild. leid.), p. 345. tras Karveliai. Sudarė E. Bacvinkienė, A. Steikūnienė, 60. JUODAGALVIS, Jonas. Ignas Musteikis. Iš: Švenčionų A. Vaičius. Akademija (Kauno r.): Lietuvos žemės ūkio krašto savanoriai 1918–1920 metais: biografinis žiny- universiteto leidybos centras, 2008, 145 p. nas. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo 76. TAMAŠAUSKAS, Kazimieras. Jankevičius Juozas. Iš: akademija, 2005, p. 153. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir 61. JUREVIČIŪTĖ, Aušra. Generolas leitenantas Teodoras enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 8, p. 516. Daukantas. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir ka- 77. TAMOŠAITIS, Mindaugas. III Seimas (1926–1927). Iš: riuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923– t. 2, p. 100. 1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biogra- 62. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Dr. Leono Bistro už- finis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. sienio politikos koncepcijos raida (1926 04 21–06 Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 14). Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. 2007, p. 119–185. Sudarė A. Gaigalaitė. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 185. 78. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Aleksa Jonas Pranas. Iš: 63. KASPERAVIČIUS, Algis. Antanas Merkys – paskutinis Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923– ministras pirmininkas. Iš: Lietuvos Respublikos minis- 1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biogra- trai pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: finis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Alma littera, 1997, p. 429–477. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 64. KUODYS, Modestas. Varniai, Dimitravas, Pabradė: 2007, p. 192–193. koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvo- 79. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Ladigienė Stefanija. Iš: je 1927–1940 m. Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 105. Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923– 65. LEBIONKA, Juozas. Grafaitė, neiškeitusi Lietuvos į 1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biogra- Paryžių. Iš: Širvintos. Red. V. Maičiekus. Vilnius: Vers- finis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. mė, 2000, p. 649–652. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 66. LEBIONKA, Juozas. Karo vadas, ūkininkas verslinin- 2007, p. 347–349. kas (Jonas Variakojis). Iš: Širvintos. Red. V. Maičiekus. 80. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Šilingas Stasys. Iš: Lietuvos Vilnius: Versmė, 2000, p. 645–649. Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III 67. LESČIUS, Vytautas. Pulkininkas leitenantas Jonas Va- (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žo- riakojis. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir ka- dynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: riuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, t. 2, p. 129. p. 503–506. 68. MALDEIKIS, Petras. Mykolas Krupavičius. Chicago: 81. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Valstiečiai liaudininkai Liet. Krikščionių Demokratų s-ga, 1975, p. 195. Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių darbo 69. MANČINSKAS, Česlovas. Lietuvos valstybės sienos laikotarpiu (1939 kovas–1940 birželis). Istorija, 2012, apsaugos tarnybos istorija (1918–2000). Vilnius: Vals- t. 86, nr. 2, p. 37–52. tybės sienos apsaugos tarnyba, 2003, 210 p. 82. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Vinco Krėvės-Mickevičiaus 70. MERKELIS, Aleksandras. Antanas Smetona: jo visuo- politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje. Vil- meninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York: Ameri- nius: Gimtasis žodis, 2012, p. 90–92. kos lietuvių tautinė sąjunga, 1964. 740 p. 83. TERLECKAS, Vladas. Ignas Musteikis. Iš: Lietuvos ban- 71. PEČIULIS, Marius. Pulkininkas leitenantas Antanas kininkai: gyvenimo ir darbų pėdsakai (1918–1940). Merkys. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir ka- Vilnius: Lietuvos banko Leidybos ir poligrafijos sk., riuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, 2001, p. 127–130. t. 2, p. 41. 84. TERLECKAS, Vladas. Petras Aravičius. Iš: Lietuvos 72. RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras – nemo- bankininkai: gyvenimo ir darbų pėdsakai (1918– kėjęs pralaimėti politikas. Iš: Lietuvos Respublikos 1940). Vilnius: Lietuvos banko Leidybos ir poligrafijos ministrai pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. sk., 2001, p. 173–176. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 47. 85. TERLECKAS, Vladas. Premjero Juozo Tūbelio ekono- 73. RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras Peterbur- minė politika ir jos pamokos. Iš: Lietuvos bankininkai: ge ir Permėje 1900–1917 m. (įvadinis straipsnis). Iš: gyvenimo ir darbų pėdsakai (1918–1940). Vilnius:

Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos ISSN 1392-0456 (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis) E-ISSN 2029-7181 15 iš tautos praeities

Lietuvos banko Leidybos ir poligrafijos sk., 2001, nius: Alma littera, 1997, p. 11–69; KASPERAVIČIUS, p. 237–240. Algis. Antanas Merkys – paskutinis ministras pirmi- 86. TRUSKA, Liudas. 1927 m. birželio 22 d. LKDP vado- ninkas. Iš: Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai vybės memorandumas A. Smetonai. Lietuvos istorijos 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, metraštis, 1994, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto lei- 1997, p. 429–471; SKIRIUS, Juozas. Prof. Augustinas dykla, 1995, p. 171. Voldemaras tvirtos užsienio politikos šalininkas (1926 87. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vil- 12 16–1929 09 19). Iš: Lietuvos užsienio reikalų minis- nius: Valstybinis leidybos centras, 1996. 411 p. trai 1918–1940. Sudarė A. Gaigalaitė. Kaunas: Šviesa, 88. TRUSKA, Liudas. Voldemaras Augustinas. Iš: Lietuvos 1999, p. 229–253; JUREVIČIŪTĖ, Aušra. Profesorius Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III Augustinas Voldemaras. Iš: Lietuvos krašto apsaugos (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žo- ministrai ir kariuomenės vadai. Sudarė G. Surgai- dynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: lis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 15–24; PEČIULIS, Marius. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, Pulkininkas leitenantas Antanas Merkys. Iš: Lietuvos p. 563–564. krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. Su- 89. URBONAS, Vytas. Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai darė G. Surgailis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 34–45; JU- ir valstybei. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, REVIČIŪTĖ, Aušra. Generolas leitenantas Teodoras 2010. 253 p. Daukantas. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir ka- 90. VAIČENONIS, Jonas. Lietuvos kariuomenė valstybės riuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940). Vilnius: t. 2, p. 97–107; LESČIUS, Vytautas. Pulkininkas leite- Versus aureus, 2003. 251 p. nantas Jonas Variakojis. Iš: Lietuvos krašto apsaugos 91. Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa: ministrai ir kariuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. žvilgsnis iš dabarties. Sudarė V. Aleksa, J. Čaplikas. Vilnius, 2008, t. 2, p. 125–137; LAUKAITYTĖ, Regi- Akademija (Kauno r.): Aleksandro Stulginskio univer- na. Ministras pirmininkas Leonas Bistras. Iš: Lietuvos siteto leidybos centras, 2011. 169 p. Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940. Sudarė 92. ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija 1925– R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 305–326; 1940 metais. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2013, LAUKAITYTĖ, Regina. Dr. Leonas Bistras. Iš: Lietu- t. 2, pirmoji dalis, p. 66–67. vos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. 93. Žilinkas Aleksandras. Lietuvių enciklopedija. Boston, Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 108–116; 1966, t. 35 p. 343–344. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Dr. Leono Bistro už- sienio politikos koncepcijos raida (1926 04 21–06 14). Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Su- Komentarai darė A. Gaigalaitė. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 175–194. 97. Lentelė autoriaus sudaryta pagal: 1926 10 2–3 LTS 94. Aktualios 14-osios Vyriausybės ministrų, kurie buvo metinio suvažiavimo protokolas. LCVA, f. 554, ap. 1, Seimo nariais, biogramos. Liudas Truska parašė b. 7, l. 13–16; Naujas L. Tautininkų Sąjungos prezidi- tautininkų frakcijos biogramas: Smetona Antanas, umas. Lietuvos aidas, 1928, vasario 2 d. nr. 2 (216), p. 474–476, Šakenis Konstantinas, p. 501–502; 681, p. 4; 1929 06 15–16 LTS visuotinio skyrių atstovų Voldemaras Augustinas, p. 563–565; Merkys Anta- suvažiavimo protokolas. LCVA, f. 554, ap. 4, b. 101, nas, p. 664–666; Mindaugas Tamošaitis parašė bio- l. 1–2 (nenum.); 1928 06 21 Ištrauka iš Ūkininkų vie- gramas: Aleksa Jonas Pranas, p. 192–193, Šilingas nybės vyr. komiteto posėdžio protokolo nr. 4. LCVA, Stasys, p. 503–506; Artūras Svarauskas parašė krikš- f. 554, ap. 1, b. 3, l. 106. čionio demokrato biogramą: Karvelis Petras, p. 314– 98. Lentelė autoriaus sudaryta pagal: Ministerių Kabineto 316; Regina Laukaitytė krikščionio demokrato parašė sudarymo aktai. Vyriausybės žinios, 1926, gruodžio biogramą: Bistras Leonas, p. 213–216. Žr. Lietuvos 22, nr. 241, p. 8; Naują Vyriausybę sudaro. Rytas, Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III 1926, gruodžio 18, nr. 285, p. 3; Kaip laimėjusieji (1926 –1927), IV (1936–1940) narių biografinis žo- portfeliais pasidalino. Lietuvos žinios, 1926, gruodžio dynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: 21, nr. 290, p. 4; Vyriausybei persitvarkius. Socialde- Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007 (Di- mokratas, 1927, gegužės 12, nr. 18, p. 1; Krašto ap- dysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3). saugos Ministeris pulkininkas Teodoras Daukantas. 95. Išrašai iš Juozo Jankevičiaus tardymo protokolo pla- Karys, 1927, rugpjūčio 17–23, nr. 33, p. 1; Susisiekimo čiau pateikti V. Ašmensko knygoje: žr. AŠMENSKAS, ministerio atsistatydinimas ir teisingumas. Darbinin- Viktoras. Didžiosios tautos aukos. Vilnius: Diemedžio kas, 1928, spalio 14, nr. 41, p. 1. leidykla, 2009 (3-asis leidimas), p. 126–128. 99. Palyginimui britų istorikas Simonas Sebag Montefio- 96. Kiek daugiau dėmesio sulaukė ministrai pirmininkai, re savo garsiojoje knygoje Staliną vaizduoja kartu su užsienio reikalų ministrai ir krašto apsaugos ministrai: dvidešimt įtakingiausių jo didžiūnų ir jų šeimų nariais, RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras – nemo- parodydamas, kaip jie valdė ir gyveno savo valdžios kėjęs pralaimėti politikas. Iš: Lietuvos Respublikos mi- apogėjuje (MONTEFIORE, Simon Sebag. Stalinas: nistrai pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vil- Raudonojo caro dvaras. Vilnius: Tyto alba, 2011.

16 Algis BITAUTAS ISTORIJA 2013/1

891 p.). Panašiai naujausiame savo darbe Alfonsas Ei- Ūkininkų vienybę, kuri nors formaliai buvo nepriklau- L X V I / 8 9 dintas mėgina pristatyti prezidentą A. Smetoną – per soma organizacija, tačiau savo veiklą derino su LTS. jį supusius artimiausius bendražygius, kiek plačiau 101. Tyrimui pradžią suteikė 2010 m. Vilniaus pedagogi- nušviesdamas Sofiją Chodakauskaitę, Izidorių Tamo- niame universitete Istorijos fakultete sėkmingai apgin- šaitį ir Juozą Tūbelį. Tenka konstatuoti, kad darbe pla- tas bakalauro darbas. Žr. BITAUTAS, Algis. Pirmosios čiai nepristatyti J. Aleksa, S. Čiurlionis, I. Musteikis, K. Lietuvos Respublikos vyriausybių narių kolektyvinė Šakenis, J. Variakojis, A. Žilinskas (EIDINTAS, Alfon- biografija 1918–1940 . m Bakalauro darbas. Vilnius, sas. Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius: Mokslo ir 2010. Vad. lekt. M. Tamošaitis, op. doc. dr. V. Pukie- enciklopedijų leidybos centras, 2012. 512 p.). nė. LEU Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros 100. Pastaba: 1927 m. vasarą J. Aleksa, nuo Lietuvos ūki- metodinis kabinetas, saug. vien. nr. 891. ninkų partijos (LŪP) atsiskyręs, 1927 m. vasarą įsteigė

1 priedas 14-osios vyriausybės sudėtis [98]

Nr. Pareigos Ministro vardas Darbo vyriausybėje Partinė vyriausybėje ir pavardė laikas priklausomybė

1. Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras 1926 12 17–1929 09 19 LTS

2. Užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras 1926 12 17–1929 09 19 LTS

Finansų ministras Petras Karvelis 1926 12 17–1927 05 02 LKDP 3. Finansų ministras Juozas Tūbelis 1927 05 02–1929 09 19 LTS

4. Vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis 1926 12 17–1929 09 19 LTS

Krašto apsaugos ministras Antanas Merkys 1926 12 17–1927 08 09 LTS

5. Krašto apsaugos ministras Teodoras Daukantas 1927 08 09–1928 11 22 LTS

Krašto apsaugos ministras Augustinas Voldemaras 1928 11 22–1929 09 19 LTS

Švietimo ministras Leonas Bistras 1926 12 17–1927 05 02 LKDP 6. Švietimo ministras Konstantinas Šakenis 1927 05 02–1929 09 19 LTS

7. Žemės ūkio ministras Jonas Pranas Aleksa 1926 12 17–1929 09 19 LŪP/LŪV [100]

Susisiekimo ministras Juozas Jankevičius 1926 12 17–1927 05 02 LŪP

Susisiekimo m-jos valdytojas 1927 05 03–1928 02 04 8. Stasys Čiurlionis LTS Susisiekimo ministras 1928 02 04–1928 11 22

Susisiekimo m-jos valdytojas Jonas Variakojis 1928 11 22–1929 09 23 LTS

Teisingumo ministras Stasys Šilingas 1926 12 17–1928 01 31 LŪS 9. Teisingumo ministras Aleksandras Žilinskas 1928 01 31–1929 09 23 LTS

Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos ISSN 1392-0456 (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis) E-ISSN 2029-7181 17 iš tautos praeities

2 priedas Lietuvių tautininkų sąjungos Centro valdybos (nuo 1926 m. spalio 2–3 d. iki 1930 m. spalio 18–19 d.) [97]

1926 m. spalio 2–3 d. 1927 m. spalio 1–2 d. 1928 m. birželio 30– 1929 m. birželio 15–16 d. liepos 1 d.

Visuotiniame metiniame Visuotiniame metiniame Visuotiniame metiniame Visuotiniame metiniame LTS suvažiavime slaptu bal- LTS skyrių atstovų suvažia- LTS skyrių atstovų suvažia- LTS skyrių atstovų suvažia- savimu į centro valdybą iš- vime į centro valdybą iš- vime į centro valdybą iš- vime į centro valdybą iš- rinkta: rinkta: rinkta: rinkta: A. Smetona (gavo 70 bal- A. Žilinskas (pirmininkas), V. Vileišis (pirmininkas), I. Tamošaitis (158 b.), sų), A. Voldemaras (69 b.), J. Lapėnas (vicepirminin- J. Lapėnas (vicepirminin- V. Mironas (153 b.), V. Vi- V. Mironas (60 b.), S. Čiur- kas), L. Noreika, V. Miro- kas), M. Kavolis (sekreto- leišis (149 b.), J. Lapėnas lionis (60 b.), J. Lapėnas nas, I. Tamošaitis, A. Bi- rius ir iždininkas), A. Žilins- (146 b.), M. Kavolis (104 (52 b.), A. Žilinskas (34 b.), rontas, J. Augustaitis (iki kas, K. Šakenis, V. Mironas, b.), K. Šakenis (145 b.), L. Noreika (29 b.). 1928 03 01). I. Tamošaitis. J. Žukas (142 b.). Kandidatais išrinkti: J. Tū- Kandidatais išrinkti: M. Ka- Kandidatais išrink- Kandidatais išrinkti: belienė (28 b.), Damijonai- volis (sekretorius ir iždinin- ti: S. Čiurlionis, J. Žukas, V. Gustainis (58 b.), J. Tū- tis (16 b.), Morkūnas (15 b.). kas, kooptuotas kandida- J. Kiaunis. belienė (47 b.), Našliūnas Revizijos komisiją sudarė: tas), Kiaunis, V. Vileišis. Ūkininkų vienybės (29 b.). A. Merkys (57 b.), Blynas vyr. komiteto nutarimu Revizijos komisiją sudarė: (57 b.), Blinstrubas (31 b.), 1928 m. vasario 1 d. LTS atstovauti LTS centre Blinstrubas, Grėbliauskas, Bytautas (31 b.). pirmininką A. Žilinską pa- pavesta pirmininkui Kaveckas. skyrus teisingumo minis- J. Bulvičiui. Garbės Teismą sudaro: tru centro valdyba perrinko A. Žilinskas, Daniliauskas, visą prezidiumą: Dargis. L. Noreika (pirmininkas iki 1928 05 30, nuo 1928 05 30 LTS pirmininku tampa V. Vileišis), J. Lapėnas (vi- cepirmininkas), M. Kavolis (vicepirmininkas).

Gauta 2013 m. sausio 29 d. Pateikta spaudai 2013 m. gegužės 10 d.

Summary their main character traits, evaluating the competence of the candidate for the minister’s post and their close links with President Antanas Smetona; 2) to highlight the motives for replacing the ministers during the term of office of the Government led by Augustinas Voldemaras Personalities of Ministers and the causes determining the selection of new persons. in the Government Led Due to the limited scope of the article, it does not analyse the activities of individual ministers and ministries; a by Augustinas Voldemaras separate article would be required for such an extensive (17 December 1926 – end of 1929) coverage. Though research studies focusing on individual prime ministers, foreign ministers and ministers of national defence of the First Republic of Lithuania (1918–1940) The article gives an in-depth analysis of personalities and their political activities appeared after the restoration of the ministers serving in the Government formed by of Lithuania’s independence, none attempted to address Augustinas Voldemaras after the military coup d’état of 17 the personalities of ministers serving in a particular December 1926. The article seeks to analyse the ministers Government. of the Government led by Augustinas Voldemaras through The research revealed that after the coup d’état the the prism of personalities by showing how the Government competition for the high-ranking positions resulted in was formed and focusing on the motives of appointment the victory of a seemingly weaker Lithuanian Nationalist of ministers. To achieve this goal, the following objectives Union (LNU) which won over the Lithuanian Christian were set: 1) to reveal the reasons for selecting particular Democratic Party (LCDP). The Nationalists held the most ministers to the Government led by Augustinas Voldemaras; important ministries – Ministry of the Interior, Ministry to show their personal and character features by pointing of National Defence and Ministry of Foreign Affairs –

18 Algis BITAUTAS ISTORIJA 2013/1

and soon ousted their allies Christian Democrats from withdrew its ministers (L. Bistras and P. Karvelis), the L X V I / 8 9 the government. The candidacy for the ministers’ posts Government became a monolithic body consisting was determined by political reliability and loyalty to the of full-blooded Nationalists, who were also joined by President. The like-minded persons from the young days S. Šilingas, I. Musteikis, A. Žilinskas having seceded of Antanas Smetona and his close friends, who were often from the Lithuanian Farmers’ Union (LFU) and J. Aleksa, linked by family relations, or the Nationalists of the old J. Jankevičius and T. Daukantas who withdrew from the generation were appointed ministers, e.g. A. Voldemaras, Lithuanian Farmers’ Party (LFP), firmly resolved to go hand A. Merkys, J. Tūbelis, K. Šakenis. There were cases when in hand with the Nationalists. Ambitious, colourful and ministers used to compromise themselves or got in the truly strong personalities focused on pursuing their goals midst of scandals, e.g. I. Musteikis, S. Čiurlionis. were in Smetona’s disfavour, therefore, T. Daukantas was On 12 April 1927, when Antanas Smetona dissolved the first and A. Voldemaras was the second minister to the Third Seimas and the Christian Democratic bloc withdraw from the Government.

Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos ISSN 1392-0456 (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis) E-ISSN 2029-7181 19