Voldemaras Augustinas

488 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

I vyriausybės Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ministras (1918 11 11–1918 12 26), laikinai einąs krašto apsaugos ministro pareigas (1918 11 11–1918 12 19)

II, III, IV, V vyriausybių (1918 12 26–1919 03 05, 1919 03 12–1919 04 12, 1919 04 12–1919 10 02, 1919 10 07–1920 06 15) užsienio reikalų ministras (užsienyje deleguotas ministras, paliktas eiti savo pareigas)

XIV (1926 12 17–1929 09 23) vyriausybės Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ministras, krašto apsaugos ministras (1928 11 22–1929 09 23)

Gimė 1883 04 16 Dysnos k., Tverečiaus vlsč., Švenčionių apskr. Kilęs iš ne- turtingų valstiečių Juozo (?–1916) ir Agotos (Šimkutės) Voldemarų, turėjusių 6 dešimtines žemės, šeimos. Šeimoje buvo dvi seserys ir du broliai – Pranas ir A. Voldemaras (jauniausias šeimoje). A. Voldemaro prosenelis buvo prancūzų kilmės Varšuvos bajoras, po Napoleono žygio pasilikęs Švenčionių apskr. ir, vedęs lietuvaitę, sulietuvėjęs. Tė- vas J. Voldemaras, prasidėjus žemės liustracijai, drauge su kitais smulkiais bajorais prisirašė į valstiečius dėl žemės nuosavybės gavimo. Taigi A. Voldemaro tėvas, bajoro vaikaitis, jau buvo paprastas valstietis ir šeimo- je puoselėjo lietuviškas tradicijas. Lietuvis, katalikas. Vedęs (1920 m.), žmona prancūzė Matilda Delahay-Vol- demarienė (g. 1879 08 13). Ji – buvusi jo kolegos u-te, teisininko Aleksandro Jaščenkos (1877–1934) žmona. A. Voldemaro ir Matildos šeima vaikų neturėjo, jie pri- žiūrėjo sūnėną Liusjeną. 1942 12 16 išsekęs mirė Mas- kvos Butyrkų kalėjimo ligoninėje (SSRS). Palaidojimo vieta nežinoma, 2012 m. Petrašiūnų kapinių panteone atidengtas kenotafas. A. Voldemaras skaityti išmoko namuose. 1892 m. pradėjo lankyti Tverečiaus pradžios m-klą, kurią 1896 m. (kitur – 1894 m.) baigė (egzaminus laikė Mielagėnų pradžios m-kloje). 1899 m. baigė Švenčionių triklasę m-klą. 1900 07 Daugėliš- kio valsčiaus raštinėje gavo raštvedžio padėjėjo vietą, bet neilgai dirbo. 1900 m. išvyko pas brolį Praną į Peterburgą, kuris buvo įsidarbinęs Puti- lovo gamykloje. Brolis nebuvo pertekęs pinigais ir nebūtų išgalėjęs leisti jo į g-ją. A. Voldemaras pateko į Eduardo ir Aleksandros Volterių globą. 1901 m. kartu su Kazimieru Būga rengtis egzaminams į Peterburgo g-ją abu korepe- titoriumi nusisamdo Peterburgo u-to penktakursį, būsimą teisininką A. Sme- 489 Voldemaras Augustinas

toną. 1902 08 A. Voldemaras sėkmingai išlaikė egzaminus į Peterburgo 5-os- ios g-jos penktąją klasę. 1904 m. aukso medaliu baigė Peterburgo g-ją. 1909 m. baigė Peterburgo u-to Istorijos ir filologijos f-tą.1910 01 20 už magistro darbą apie Romos imperatoriaus Adrijano agrarinius įstatymus pel- nė aukso medalį (recenzavo prof. M. Rostovcevas). Buvo darbštus ir energingas, aštraus proto, mokėjo daug kalbų (laisvai kalbėjo ne tik prancūzų, vokiečių, anglų, italų, švedų, rusų lenkų, bet mokėjo ir senąsias lotynų, graikų, hebrajų kalbas, mė- gino pramokti net senovės egiptiečių kalbos, bet dėl laiko stokos turėjo atsisakyti). Pasak istoriko G. Rudžio, u-te paliktas rengtis profesūrai, rodos, kurį laiką dar mokytojavo ir g-joje, o taip iš tiesų buvo, nes kaipo stipendininkas A. Volde- maras turėjo, valdžios paskyrimu, atitarnauti gimnazijoje gautą mokytojo stipendiją. 1913 m. rudenį, išlaikęs magistrinius egzaminus, buvo paskirtas Peterburgo u-to privatdocentu (1-asis lietuvis). 1914–1915 m. stažavosi Italijoje ir Švedijoje. Būdamas Švedijoje, dalyvavo Stokholme vykusioje Lietuvių konferencijoje. 1916–1917 m. buvo Permės u-to ekstraordinarinis profesorius. 1907–1913 m. bendradarbiavo A. Smetonos Vilniuje leistoje „Viltyje“, LMD. 1916 m. pab. įstojo į TPP. 1917 m. kaip TPP delegacijos vadovas dalyvavo 1917 06 09–16 Rusijos lietuvių seime Petrograde (buvo šio Seimo pirmininku) reikalavo Lietuvos nepriklausomybės. 1917 09 dalyvavo Rusijos tautų kon- grese Kijeve. 1918 m. atstovavo Ukrainos delegacijai Brest-Litovsko taikos derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos. 1918 03 grįžo į Lietuvą. 1918 06 12 kartu su dar 5 naujais nariais pasi- traukus 4 kairiesiems, kooptuotas į LVT. 1918 10 20 kaip LVT delegacijos narys dalyvavo susitikime su Vokietijos kancleriu Maksu fon Badenu (Max von Ba- den). Berlyne LVT nariai drauge su kitais apsvarstė galimas ministro pirmininko kandidatūras. Po ilgų diskusijų ministru pirmininku išrinko A. Voldemarą. Verta priminti, kad kitas kandidatas į šį postą buvo LVT prezidiumo narys J. Šaulys (jį ministru pirmininku siūlė Santaros partija bei Nepriklausomos demo- kratinės Lietuvos valstybės sudarymo kuopa). Ministro Pirmininko A. Voldemaro paskyrimo veiksniai: pirma, pasak P. Klimo: „tas kandidatas, be abejonės, buvo A. Smetonos, M. Yčo ir kitų „pažangiečių“ iškeltas. Kituose sluoksniuose jis gero vardo neturėjo, bet, būdamas Rusijoje, pasirodė kaip „nepriklausomy- bininkas“ prieš kitus demokratiškus autonomistus. O tatai visgi buvo svarbiausia.“ Antra, A. Voldemaras I vyriausybėje be ministro pirmininko pareigų pasiėmė dar ir užsienio reikalų ministro postą. Tuo metu pagrindinės Lietu- vos partijos TPP ir Santara siūlė A. Voldemarui šį postą. A. Voldemaras turė- jo gerus ryšius su Matiju Ercbergeriu (Matthias Erzberger) ir jo vadovaujamu autoritetingu centru Reichstage. Svarbu pabrėžti, kad A. Voldemaras gana vėlai įsitraukė į Lietuvos politinę veiklą. Todėl palyginti mažai prisidėjo prie 1917 12 11 akto rengimo ir 1918 03 23 santykių su Vokietija ir negalėjo būti provokiškų pažiūrų Antantės valstybės veikėjų akyse. Be to, jis turėjo u-to profesoriaus titulą ir visuomenėje buvo paplitusi nuomonė apie jo ypatin- 490 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

gus gabumus. Fenomenali jo atmintis ir neįveikiamas diskusijų meistrišku- mas buvo labai pageidautini privalumai Lietuvos kūrimosi etape. 1918 11 11 LVT vadovybė patvirtino pirmą šalies Vyriausybę, kuriai vadovavo A. Voldemaras. Vyriausybės deklaracijoje Lietuvos valstybė įsiparei- gojo siekti visų gyventojų, nežiūrint religijos bei tautybės, gerovės ir ypa- tingą dėmesį skirti šalies vidaus reikalams. Į akis krinta Ministro Pirmininko išreikšta pozicija dėl santykių su kitomis valstybėmis ir neskubėjimas kurti savo ginkluotųjų pajėgų: „Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – Vokiečių, Lenkų, Ukrainų, Rusų ir Latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks.“ Laikan- tis šios nuostatos, iš pradžių Lietuvos valdžia pradėjo kurti lietuvių valdžios institucijas, policiją, savivaldybes ir kt., o savo kariuomenės neskubėta orga- nizuoti. Nors A. Voldemaras laikėsi nuostatos, kad užteks tik policijos, lūkes- čiai neišsipildė ir, vokiečiams traukiantis, į Lietuvą pradėjo veržtis bolševikų karinės pajėgos. Daug vilčių buvo dedama į po karo sušauktą Paryžiaus taikos konferenciją – iš Vakarų valstybių tikėtasi, kad bus pripažinta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Kaip parodė netolimi įvykiai, A. Voldemaras, ne- skubėdamas kurti Lietuvos kariuomenės, pernelyg sureikšmino Vakarų vals- tybes (manyta, kad pavojaus atveju iš jų galima sulaukti pagalbos) ir neįvertino galimos kaimyninių valstybių agresijos. Iniciatyvos kurti kariuomenę nero- dė ir A. Voldemarui pavaldi Krašto apsaugos ministerija, vadovaujama gudo generolo Kiprijono Kondratavičiaus (jis net nemokėjo lietuviškai, buvo surusėjęs gudas). Karo specialistai pripažįsta, kad minėtasis generolas buvo netinkama figūra vadovauti šalies karinėms pajėgoms. Lietuvos padėtis dar pasunkėjo, kai, 1918 m. pabaigoje bolševikams artėjant prie Lietuvos, LVT pirmininkas A. Smetona ir Vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras išvyko į Vakarus ieškoti pagalbos: prie Lietuvos sienų artėjo bolševikų kariuomenė, o lenkų kariniai daliniai laukė tinkamo momento užimti Vilniaus miestą. Tokiomis sąlygomis Lietuvoje buvo suformuota nauja M. Sleževičiaus vadovaujama vyriausybė, kurioje užsienio reikalų ministro postas paliktas Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje vadovui A. Voldemarui. Kaip nurodo istorikas Gediminas Rudis, Lietuvos delegacija Paryžiuje išbuvo iki 1919 m. pabaigos. Per tą laikotarpį ji bandė surasti įtakingųjų valstybių veikėjų pa- ramos, rūpinosi ginklų ir amunicijos tiekimu iš JAV sukauptų Europoje at- sargų. Pažymėtina, kad Lietuvoje nesančiam A. Voldemarui užsienio reikalų ministro pareigos buvo paliktos ir III, IV bei V Laikinosiose vyriausybėse. Tuo laikotarpiu Lietuva stipriai konfliktavo su Lenkija, siekusia į savo sudėtį įjung- ti Lietuvą, dėl nepriklausomybės išsaugojimo kovėsi su jau minėta Sovietų Rusijos kariuomene ir bermontininkais, beveik nebendravo su Latvija ir Es- tija, į kurias A. Voldemaras žiūrėjo labai iš aukšto. Nepavyko gauti ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo, nes Vakarų valstybės, nepaisant atlikto nemažo A. Voldemaro vadovaujamos Lietuvos delegacijos darbo Paryžiuje, labiau 491 Voldemaras Augustinas

palaikė Lenkiją, o ne Lietuvą. Tik 1919 m., A. Voldemarui parvykus iš Pary- žiaus, pradėta kurti URM, kurios, kaip pažymi G. Rudis, iš esmės nebuvo, pra- dėtos derybos su Sovietų Rusija dėl taikos sutarties, kurią pasirašė jau kita Lietuvos vyriausybė. 1920 m. viduryje darbą pradėjus nuolatinei K. Griniaus vadovaujamai vyriausybei, A. Voldemaro neliko ministro kėdėje. Prasidėjo A. Voldemaro opozicinė veikla, trukusi kiek daugiau nei šešerius metus. 1920 m. nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į StS, tačiau nors TPP asme- nybių sąrašas buvo įspūdingiausias – J. Basanavičius, J. Tumas-Vaižgantas, A. Voldemaras, M. Yčas, D. Malinauskas, V. Mironas ir kiti visuomenei gerai žinomi tautinio atgimimo veikėjai – TPP požiūris į žemės reformą lėmė, kad jie surinko tik 1,7 proc. balsų ir nė vienas pažangietis netapo Seimo atsto- vu. 1920 06 19 K. Griniui suformavus VI vyriausybę, A. Voldemaras jam pa- siūlyto švietimo ministro portfelio atsisakė ir pasinėrė į pedagoginį darbą ir publicistiką. 1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose, o 1922–1926 m. – jų pa- grindu įkurto LU profesorius. Daug rašė spaudoje. Jo publicistika buvo aš- tri, kritikuojanti. A. Voldemaras aktyviai kritikavo parlamentinę santvarką, krikščionių demokratų vyriausybių politiką, peikė žemės reformą, propaga- vo autokratiškai valdomos valstybės modelį. Užsienio politikoje siūlė Lietu- vai orientuotis į SSRS ir Vokietiją, kurios, jo manymu, padėsiančios atgauti Vilnių. 1922 m. A. Voldemaras buvo įsivėlęs į konfliktą su Juozu Gabriu-Par- šaičiu. Už aštrią publicistiką A. Voldemarui iškelta daug baudžiamųjų bylų, jis ne kartą buvo teisiamas už tikrą ar tariamą politinę veiklą ir pats bylinė- josi kaip ieškovas. Pavyzdžiui, už 1923 10 25 žurnale „Vairas“ (red. A. Smetona) išspausdintą straipsnį „Katruo keliu?“ jam buvo paskirta mėnesį kalėti ir ne- išvykti iš Kauno už tai, kad apkaltino Ministrą Pirmininką ir užsienio reikalų ministrą E. Galvanauską vedus slaptas derybas su lenkais. Istorikas Zenonas Butkus teigia, kad LTS lyderiai A. Smetona, A. Voldemaras ir V. Krėvė-Micke- vičius gaudavo finansinę paramą išSSRS pasiuntinybės Kaune ir aptarinėjo karinio perversmo perspektyvas. 1926 04 vykusiuose rinkimuose į III Seimą kaip LTS atstovas kandidata- vo keliose rinkimų apygardose: I (Marijampolės), III (Panevėžio) (sąraše įrašytas pirmas) bei IV (Utenos) rinkimų apygardose (įrašytas antras). Išrinktas III Seimo nariu, priklausė LTS frakcijai. Buvo aktyviausias tautininkų frakcijos atstovas Seime, Užsienio reikalų k-jos narys, aktyviai dalyvavo plenariniuose posė- džiuose, dažnai sakė ilgas kalbas, polemizavo su oponentais. Maždaug nuo lapkričio vidurio jis aštriai kritikavo XIII vyriausybės vidaus ir užsienio politiką. 1926 12 17 įvykus valstybės perversmui, kuomet karininkų grupė išvaikė posėdžiavusį III Seimą, A. Voldemarui vėl pavyko sugrįžti į valdžią. Tiesa, tai įvyko ne iš karto. Tik po ilgų įkalbinėjimų, praėjus dvidešimčiai valandų nuo perversmo pradžios, jo rengėjams pavyko pasiekti, kad Prezidentas K. Gri- nius atstatydino jo paskirtą M. Sleževičiaus vyriausybę ir, gavęs garantiją, 492 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

kad bus laikomasi šalies demokratinės Konstitucijos, naują vyriausybę pa- vedė sudaryti karininkų remiamam tautininkui, artimiausiam A. Smetonos bendražygiui A. Voldemarui. Šis Respublikos Prezidentui K. Griniui adresuo- tame rašte pasižadėjo laikytis Konstitucijos: „Paklaustas Tamstos ar galima įvesti į konstitucinę tvarką susidėjusią padėtį, iš kurios išėjo mano kabine- tas, aš turiu garbės užtikrinti, kad visos bus padėtos pastangos tiek mano, tiek viso kabineto, kad tai įvyktų juo greičiausia. Pamatinis mano uždavinys besiimant sudaryti kabinetą susidėjusiomis sąlygomis buvo įvesti Lietuvoje teisėtą konstitucinę tvarką. Giliausiu mano įsitikinimu Lietuvai gresia mir- tinas pavojus, jeigu greitu laiku nesusidarys teisėtos ir konstitucinės padė- ties. Jeigu man nepasisektų to padaryti, aš iš pat pradžios rezervavau sau teisę pasišalinti ir nuimti nuo savęs visą atsakomybę už tai, kas įvyks. Aukštai Tamstą gerbiąs […]“. Kaip netrukus paaiškėjo, naujasis Ministras Pirmininkas, ambicingasis A. Voldemaras nesilaikė duoto pažado Prezidentui ir diktatūri- nėmis priemonėmis skubėjo įtvirtinti savo valdžią. Todėl 1930 m. K. Griniui spaudoje teko konstatuoti, kad A. Voldemaras „paprastai nei su žodžiu, nei su priemonėmis nesiskaito – jam visos priemonės geros.“ Iš tiesų, 1926 m. pabaigoje–1929 m. rugsėjį Lietuvą valdė „dviejų vyrų“, tautininkų lyderių A. Smetonos ir A. Voldemaro, valdžia: Prezidento pareigas ėjo A. Smetona, o A. Voldemaras, kaip ir 1918 m. pabaigoje, vadovavo Ministrų kabinetui ir Užsienio reikalų ministerijai. A. Voldemaras savo kaip užsienio reikalų ministro veiklos programą pateikė žurnalistams iš karto po 1926 12 17 įvykusio valstybės perversmo: „Santykiai su Vokietija, su kuria Lietuva turi tiek daug svarstytinų klausimų, kaip antai, prekybos sutartis, Klaipėdos krašto reikalai ir daug kitų, gali tik- tai pagerėti, nes naujoji vyriausybė yra laisva nuo partinės priklausomybės. Santykiai su Lenkija palieka tie patys, kaip pirmiau. Lenkai laiko pagrobę Lie- tuvos sostinę, ir lietuvių reikalavimas grąžinti Vilnių yra minimalinis Lietuvos reikalavimas, bet ne maksimalinis. Atsisakymas nuo Vilniaus būtų valstybės išdavimas. […] Su Sovietų Rusija Lietuva turi daug bendrų interesų, ypač iš atžvilgio į Lenkiją. Yra sudaryta neutraliteto ir saugumo sutartis, ir vedamos derybos prekybos sutarčiai pasirašyti. Santykiai su Pabaltės valstybėmis yra daug simpatijų, bet mažiau realaus pagrindo, kol mūsų šiaurės kaimynai laikysis lenkiškosios orientacijos.“ Užsienio reikalų ministras stengėsi laikytis savo paskelbtos programos. 1927 09 pasirašė konkordatą su Vatikanu. 1927 m. Ženevoje ir 1928 m. Karaliaučiuje vykusios derybos tarp Lietuvos ir Lenkijos baigėsi nesėkme. A. Voldemaras nekeitė savo požiūrio į santykius su Lenkija ir į juos žvelgė per Vilniaus krašto problemą. Kaip A. Voldemaras ir prognozavo, geriau sekėsi bendrauti su Vokietija. 1928 m. pradžioje buvo pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sienų sutartis, kurioje Berlynas pripaži- no Klaipėdos kraštą Lietuvai. Abi valstybės taip pat pasirašė keletą svarbių prekybos sutarčių: Lietuva gana palankiomis sąlygomis galėjo eksportuoti 493 Voldemaras Augustinas

žemės ūkio produktų į Vokietiją, pastaroji ekonomikos srityje gavo dideles nuolaidas Klaipėdos krašte. A. Voldemaro laikais su Sovietų Rusija buvo pa- laikomi geri santykiai, kokių nebuvo tarp trijų Baltijos valstybių, nes Latvija ir Estija laikėsi prolenkiškos užsienio politikos orientacijos. Jų normalizuoti nepavyko, nes po daugiau kaip dvejų su puse metų darbo Vyriausybėje A. Vol- demarui teko iš jo pasitraukti. Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro dažnai nesuvaldomas charakteris, nesiskaitymas su kitais, arogancija, o, svarbiausia, politinės ambicijos lėmė, jog 1928 m. rudenį jis ėmė nesutarti su Prezidentu. Vyriausybės galva siekė, kad A. Smetona simboliškai preziden- tautų, o realią valdžią turėtų jis pats, labai simpatizavęs Italijos fašizmui. Pa- vyzdžiui, 1927 m. kovai su opozicija buvo įkurta legali pusiau sukarinta org-ja Lietuvos tautinė apsauga „Geležinis vilkas“, kurios vyr. vadas buvo A. Volde- maras. Stojant į „Geležinį vilką“ reikėjo bučiuoti suomišką durklą ir prisiekti besąlygiškai klausyti vado. Už priesaikos sulaužymą grėsė mirtis. Buvo leista kurti „vilkiukų“ būrius net gimnazijose. A. Voldemaras tapo labai populiarus tarp Lietuvos karininkijos bei jaunimo ir pradėjo su A. Smetona vis labiau nesiskaityti. Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. 1929 09 Prezidentas pa- šalino A. Voldemarą iš valdžios, o naujuoju Ministru Pirmininku buvo paskirtas A. Smetonos svainis – J. Tūbelis. Nors A. Voldemarui buvo pasiūlyta likti Vyriausybėje kaip užsienio reikalų ministrui, ambicingasis politikas su tokiu siūlymu nesutiko ir pasitraukė iš Vyriausybės. Spėjama, kad valdžioje įsigalė- jus A. Voldemarui, Lietuvoje galėjo būti įvesta fašistinė santvarka. Nugalėjus A. Smetonai, šalyje išliko nuosaikesnė diktatūra – autoritarizmas. Neatsitikti- nai 1929 05 06 įvykdytas nesėkmingas kairiųjų studentų pasikėsinimas prieš A. Voldemarą. Prie pat Muzikinio teatro durų į A. Voldemarą iš arti šauta sep- tynis kartus. Žuvo adjutantas vyresn. ltn. Pranas Gudynas (1900–1929), kapi- tonas Virbickas ir Voldemarų įsūnis buvo sužeisti. Nušalinti nuo valdžios A. Voldemaras ir jo šalininkai, vadinamieji voldemarininkai (buvę „vilkai“), įvairiais būdais mėgino atgauti prarastas pozicijas, tačiau tai jiems nepavyko. 1930 07 24 „kaip pavojingas visuomenės tvarkai ir rimčiai asmuo“ iškraustytas iš buto Lietuvos banko pastate ir ištremtas į Pla- telius, iš pradžių apgyvendintas klebonijoje, o vėliau – gražiajame grafų Šu- azelių dvare, kur Saugumo policija klausėsi jo telefono pokalbių ir skaitė visą korespondenciją. Vėliau (iki 1934 06) policijos prižiūrimas gyveno Zarasuose pas pusbrolį Lietuvos banko direktorių Augustiną Voldemarą. Amžininkai mena šį jo tremties laikotarpį. Jų teigimu, profesorius gyveno kukliai, dides- nę dienos dalį praleisdavo savo kambaryje skaitydamas knygas ar periodinę užsienio spaudą. Po pietų, gražiomis saulėtomis dienomis, eidavo su gimi- nėmis maudytis ar irstytis valtimi. A. Voldemaras ypač mėgdavo pasivaikš- čioti po gražiąsias Zarasų apylinkes. Tokių pasivaikščiojimų nepraleisdavo net lietingomis rudens ar šalčiausiomis žiemos dienomis, kasdien nueidavo po kelis kilometrus. Pogrindyje rengė valstybinį perversmą. 494 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

1934 06 07–08 po nepavykusio karininkų antismetoninio pučo, kuriuo siekta grąžinti A. Voldemarą į valdžią, karo lauko sprendimu nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Kalintas, po amnestijos 1938 02–1939 08 gyveno Prancūzijoje. Ten prancūzų kalba parašė veikalą „La Lithuanie et ses problemes“ („Lietuva ir jos problemos“). 1939 08 27 nusprendė grįžti į Lietuvą, tik kirtus Lietuvos sieną Virbalyje, jį pasitiko policija ir sulaikė, po to apgy- vendino Zarasuose prižiūrimą policijos kaip viešajai tvarkai pavojingą as- menį. 1940 01–06 19 valdžios sprendimu vėl ištremtas į užsienį. Apdovanotas net trimis Vyčio Kryžiaus ordinais: 2 rūšies 3-iojo laipsnio, 2-ojo ir 1-ojo laipsnio. Nė vienas kitas krašto apsaugos ministras nebuvo ga- vęs trijų Vyčio Kryžių. Mįslingas A. Voldemaro grįžimas į Lietuvą SSRS okupacijos pradžioje. 1940 06 19 su žmona grįžę į Lietuvą, tuojau pat prie sienos buvo suimti NKVD organų. Labai ankstų 1940 06 22 rytą A. Voldemaras buvo išgabentas į Mas- kvą. NKVD kalėjime išbuvo iki 1940 07 23. Ištremtas į Ordžonikidzę, kur jam sovietinė valdžia sudarė išimtines sąlygas: miesto centre suteikė trijų kam- barių butą, apstatytą naujais baldais, paskirta namų darbininkė, kas mėnesį buvo mokama 2000 rublių. Buvo sekamas ir šnipinėjamas agento, užver- buoto Ordžonikidzės pedagoginio i-to dėstytojo A. Daukšos-Paškevičiaus slapyvardžiu Goriec (Kalnietis). Prasidėjus II p. k., 1941 06 26 Voldemarai suimti tremtyje. A. Voldemaras tardymo metu buvo verčiamas prisipažinti, kad buvo Vokietijos žvalgybos agentu. 1941 11 tardymas baigtas. A. Voldemaras laukė nuosprendžio Ordžonikidzės kalėjime, frontui artėjant prie Šiaurės Kaukazo, jis 1942 08 19 buvo atvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą kur ir mirė nuo širdies paralyžiaus.

Augustino Voldemaro baudžiamoji byla, LYA, f. k-1, ap. 58, b. 47528/3; Atsargos Karys, Kaip Smetona–Voldemaras organizavo mūsų kariuomenę, Kaunas, 1926?; Bulota A., Limuzinas nr. 4, Vilnius, 1977; „Elta. Vakar kėsinosi nužudyti ministerį pirmininką. Užmuštas adjutantas vyr. leit. Gudynas, sužeistas prof. Voldemaro sūnėnas, adjutantas kap. Virbickas ir dar keli iš publikos“, Lietuvos aidas, 1929 05 07, p. 1; L. N. [Noreika L.], „Literatūros žinios“, Viltis, 1911 02 20, p. 3; „Lietuvos Valstybės Ministerių Pirmininkas“, Lietuvos aidas, 1918 11 07, p. 2; „Ministerio Pirmininko ir Užsienių Reikalų Ministerio prof. A. Voldemaro pareiškimai spaudos atstovams“, Lietuva, 1926 12 21, p. 1; „Nepaprastas Seimo posėdis“, Lietuva, 1926 12 20, p. 1; P. Li- tas, „Spalio pirmoji diena“, Pirmyn!, 1930 08 22, p. 7; Seimo stenogramos, Kaunas, 1926–1927; „Vyriausybės sudarymo aktai“, Lietuva, 1926 12 18, p. 1; „Voldemaras“, Diena, 1930 07 27, p. 1; „Voldemaras virto vegetaru“, Sekmadienis, 1934 06 17, p. 1; Voldemaras A., „Katruo keliu?“, Vairas, 1923, nr. 6, p. 6–7; Voldemaras A., „Truputis atsiminimų apie Lietuvos kūrimąsi“, Lietuvos žinios, 1932 06 6–8, nr. 126, 127, 128; Voldemaras A., Raštai: 100 metų gimimo sukakčiai paminėti, Chicago, 1983; Vol- demaras A., Raštai: 90 metų sukakčiai paminėti, Chicago, 1973; LVŽ, Vilnius, 1918. 495 Voldemaras Augustinas

Bitautas A., „Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis)“, Istorija, 2013, t. 89, nr. 1, p. 4–19; Butkus Z., „Jei opozicija gauna paramą iš svetur…“, Kultūros barai, 1995, nr. 8/9; Eidintas A., Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012; Gieda A., „Augustinas Voldemaras: intelektu- alinės biografijos eskizas ir kai kurie tarpdisciplininės orientacijos pavyzdžiai“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2013, t. 33/2, p. 159–189; J. Gs. [Gobis J.], Prof. Au- gustinas Voldemaras, Plungė, 1930; Jakštas J., „Voldemaras Augustinas“, LE, Bos- ton, 1966, t. 34, p. 504–507; Jurevičiūtė A., „Profesorius Augustinas Voldemaras“, Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai, Vilnius, 2008, t. 2, p. 15–24; Kaminskas R., Prof. A. Voldemaro likimo keliais, Vilnius, 2012; Lietuvos istorija, t. 10, d. 1–2, Nepriklausomybė (1918–1940 m.), Vilnius, 2013, 2015; Mačiokienė J., „Po kuriuo pabėgiu palaidotas Prof. A. Voldemaras“ [Tremtinės atsiminimai apie A. Voldemaro pėdsakus tremtyje], Kardas, 1993, Nr. 3, p. 12–13; Rudis G., „Voldema- ras ir voldemarininkai“ (įvadinis straipsnis). Voldemaras A., Pastabos saulėlydžio valandą, Vilnius, 1992, p. 5–29; Rudis G., „Augustinas Voldemaras NKVD rankose“, Lituanistica, 1995, nr. 4, p. 19–36; Rudis G., „Augustinas Voldemaras – nemokėjęs pralaimėti politikas“, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940), Vilnius, 1997, p. 13–65; Rudis G., „Augustinas Voldemaras Peterburge ir Permėje 1900–1917 m.“ (įvadinis straipsnis). Voldemaras A., Laiškai Jujai (1902–1919 m.), Vilnius, 2010, p. 7–58; Selenis V., „Augustinas Voldemaras – mokslininkas, virtęs politiku“, Kultūros barai, 2013, nr. 3, p. 74–77; Skirius J., „Prof. Augustinas Voldema- ras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas“, Lietuvos užsie- nio reikalų ministrai 1918–1940, Kaunas, 1999, p. 13–38; Skirius J., „Prof. Augusti- nas Voldemaras – tvirtos užsienio politikos šalininkas“, Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940, Kaunas, 1999, p. 229–252; Tamošaitis M., Kazys Grinius ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime 1926–1940: valstiečiai liaudininkai autoritarizmo laikotarpiu, Vilnius, 2014; Tamošaitis M., „Tautininkų ir krikščionių demokratų pasitarimų protokolai dėl koalicinės valdžios sudarymo (1927 m. balandis, spalis–lapkritis)“, Istorija, 2008, t. 71; Truska L., Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996. Truska L., „Voldemaras Augustinas“, LRSNBŽ, Vilnius, 2007, t. 3, p. 563–564; Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1, Vilnius, 2007 (skyr.: „Prof. Augustino Voldemaro era“ p. 209–511); Virtuali paroda „Augustinas Voldemaras – politikas ir valdžios kritikas“, prieiga per internetą: http://www.archyvai. lt/lt/lcva_parodos/lcva_virtualios_parodos/voldemaras/ [žr. 2016 03 04].

Algis Bitautas, Mindaugas Tamošaitis