VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS ISTORIJOS KATEDRA

Kęstutis Markevičius

VOLDEMARININKŲ POLITINIS JUDĖJIMAS 1929 – 1934 M.

Magistro baigiamasis darbas

Lietuvos istorijos studijų programa, valstybinis kodas 62105H104 Istorijos studijų kryptis

Vadovas dr. Giedrius Janauskas ______(Moksl. laipsnis,vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta prof. dr. Ineta Dabašinskienė ______(Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2012

TURINYS

SANTRAUKA...... 3 SUMMARY...... 4 ĮVADAS...... 6 1. “GELEŢINIO VILKO” ORGANIZACIJOS SUFORMAVIMAS – VOLDEMARININKŲ POLITINIO JUDĖJIMO IŠTAKOS...... 13 2. VOLDEMARININKŲ POLITINIO JUDĖJIMO SUSIFORMAVIMAS IR VEIKSMAI PRIEŠ TAUTININKŲ VALDŢIĄ IKI 1931 M…………………………….25

2.1.Voldemarininkų politinio judėjimo susiformavimas……………………………………...25 2.2.Voldemarininkų veiksmai prieš tautininkų valdţią 1929 m. pab. – 1930 m. vasarą...... 33 2.3.Voldemarininkų byla……………………………………………………………………...40 3. VOLDEMARININKŲ POLITINIO JUDĖJIMO RAIDA 1932 – 1934 M...... ………....42

3.1.Voldemarininkų politinių idėjų sklaida jų spaudoje 1932 – 1934 m...... 42 3.2.1934 m. birţelio 7 d. sukilimo prieţastys...... …………………..44

4. 1934 M. BIRŢELIO 7 D. SUKILIMAS IR JO DALYVIŲ VERTINIMAI KARIUOMENĖS TEISMO BYLOSE...... …………50

IŠVADOS………………………………………………………………………………………..56

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS………………...... 58

2 SANTRAUKA

Voldemarininkai - Augustino Voldemaro politiniai pasekėjai - buvo aktyvūs tautininkų valdţios opozicionieriai, 1929 – 1934 m. prieš tautininkų valdţią planavę 6 ir 1 sukilimą įvykdę. Lietuvos istoriografijoje dar trūksta istorikų darbų, kuriuose būtų plačiau nagrinėjama voldemarininkų veikla, jų politinio judėjimo susiformavimo aplinkybės. Išskirtinesni tik istoriko G. Rudţio darbai šio judėjimo atţvilgu, tačiau ir juose voldemarininkų veikla tiriama gana fragmentiškai. Tad darbo tyrimo objektas – voldemarininkų politinio judėjimo veiksmai 1929 – 1934 m. laikotarpiu. Darbo tikslas - išnagrinėti voldemarininkų politinio judėjimo tikslus ir veiklą 1929 – 1934 m. laikotarpiu, plačiau analizuojant judėjimo priešistorę. Darbo tikslui įgyvendinti iškeliami uţdaviniai: 1) Pristatyti ir išnagrinėti voldemarininkų judėjimo ištakų – “Geleţinio vilko” organizacijos susiformavimą, jos tikslus bei veiklą. 2) Tirti, kaip susiformavo voldemarininkų politinis judėjimas, kokie buvo jo veiksmai prieš tautininkų valdţią iki 1931 m. 3) Analizuoti voldemarininkų politines idėjas spaudoje, nagrinėti socialines ir ekonomines prieţastis, lėmusias 1934 m. birţelio 7 d. sukilimą. 4) Apţvelgti 1934 m. birţelio 7 d. sukilimo eigą ir pateikti jo dalyvių vertinimus. Darbe analizuoti šaltiniai ir istoriografijos darbai leidţia teigti, jog “Geleţinis vilkas” buvo su tautininkų vadų ţinia įkurta paramilitarinė organizacija, kurios nariai “vilkai‟‟ nevengė persekioti tautininkų valdţios oponentų ir kitataučių. Organizacijos ideologija krypo fašizmo link, tačiau jos veikloje nebuvo ryškaus rasizmo ir antisemitizmo. Po A. Voldemaro nušalinimo 1929 m. rudenį, “vilkai” liko ištikimiausiais jo remėjais - voldemarininkų politinio judėjimo branduoliu. Tautininkų valdţiai tremiant ir izoliuojant aktyviausius voldemarininkus, jie leido nelegalius atsišaukimus, ruošėsi su kariškių pagalba vykdyti sukilimus, siekiant sugraţinti į valdţią A.Voldemarą. 1930 m. vasarą planuoti 3 sukilimai nepasisekė, o pasikėsinus į Kriminalinės policijos valdybos viršininką S. Rusteiką, 24 voldemarininkams buvo iškelta byla. Nors bylos metu buvo grasinta ją rengusiems asmenims, voldemarininkai buvo nuteisti. Voldemarininkų judėjimas, taikant didesnę represinių institucijų prieţiūrą, buvo izoliuotas keliems metams, tačiau voldemarininkų laikraštyje “Tautos balsas” vistiek pasigirsdavo kritika kitataučių ir tautininkų valdţios atţvilgiu. Progą voldemarinkams vėl sukilti suteikė Lietuvoje XX am. 4 deš. susidariusios sunkios socialinės– ekonominės sąlygos, kariškių nepasitenkinimas Krašto apsaugos ministerijos vykdoma politika ir kariuomenėje imtas vykdyti VSD agentų sekimas. Kariškiai – voldemarininkai nuo 1933 m. rudens ėmė ruoštis sukilimui, kuris išsiverţė 1934 m. birţelio 7 d. naktį. Dėl sukilėlių neryţtingumo sukilimas ţlugo. Aktyviausi jo dalyviai ir vadai, nepaisant jų kaltės neigimo, nuteisti kalėjimo bausmėmis, arba šalinti iš kariuomenės gretų.

3 SUMMARY

VOLDEMARININKAI POLITICAL MOVEMENT IN 1929 - 1934

Voldemarininkai, or otherwise A. Voldemaras political followers, were active nationalist government oppositionists, which planned or commited seven uprisings against the nationalist government in 1929 – 1934 m. period. Lithuanian historiography, historians still lack of works, which will be widely considered on voldemarininkai activities, the circumstances of this political movement formation. Only historian G. Rudis works on voldemarininkai movement are more abstracted, but even in them voldemarininkai activities studied quite fragmented. Thus, this work object focuses on the voldemarininkai political movement actions in 1929 - 1934 m. period. The aim of this work is to examine the voldemarininkai political movement objectives and activities in 1929 - 1934 m. period, also giving broader attention to the prehistory of this movement. Job purpose raises the following tasks: 1) Introduce and examine voldemarininkai source movement 'Iron Wolf''- the formation of the organization, objectives, and activities. 2) Investigate how voldemarininkai formed a political movement, what were they actions against the nationalist goverment till 1931. 3) Analyze voldemarininkai political ideas in the press, and to explore what social and economic reasons determined uprising test on June 7 of 1934 4) To review the course of 1934 June 7 uprising and to provide its participants assesments. Analyzing the sources and historiography work suggests that ,,Iron Wolf'' was the paramilitarian organization, established with knowledge of nationalist government, which members did not avoid prosecution of tautininkai opponents and foreigners. Organization idealogy tended toward fascism, but it wasnt significant on racism and anti-Semitism. After removal Voldemaras in 1929 autumn, “wolves” remained faithfully his supporters, becoming a kernel of voldemarininkai political.movement. Nationalist government deported and isolated the most active voldemarininkai, so they allowed illegal proclamations, and were preparing to arise with military aid for reverting to power A. Voldemaras. Three rebellions planned in 1930 summer failed, but after attacking the police chief of the Criminal Department S.Rusteika, 24 voldemarininkai were sued. Although during the case time investigators were threatened, voldemarininkai were convicted. Voldemarininkai movement, with a higher care of repression institutions, have been isolated for several years, although nationalist goverment allowed to let their newspaper “Tautos balsas”, which distinquished of criticism for other nations and nationalist government. Chance for voldemarinkams to rise again gave current difficulties in XX am. fourth decade Lithuania: hard social - economic conditions, military discontent with the Ministry of Defence policy, and VSD agents spying work in the army.

4 The military - voldemarininkai since 1933 autumn began preparation for the uprising, which broke on June 7 of 1934. Because of rebels wavevering, uprising failed, and the most active participants and leaders, despite their denial of guilt, sentenced to prison sentences, or were removed from the army ranks.

5 ĮVADAS

XX amţius pasaulyje buvo socialinių, politinių ir visuomeninių sukrėtimų laikas. Amţiaus pradţioje, 1914 – 1918 m., Europą ir visą pasaulį sukrėtė Pirmojo pasaulinio karo katastrofa, praţudţiusi daugybę ţmonių, atnešusi didţiulių nelaimių ir kataklizmų daugeliui valstybių. Kita vertus, nemaţai daliai Europos tautų karo pabaiga atnešė ilgai lauktą laisvę ir nepriklausomybę. Byrėjo imperijos, kūrėsi naujos valstybės, kurių daugelio santvarka rėmėsi demokratijos principais. Šiais principais pasiremdama, lietuvių tauta 1918 m. vasario 16 d. atstatė nepriklausomą valstybę, kurios santvarka turėjo remtis demokratiniais pagrindais. Buvo įtvirtintas ir visuotiniu balsavimu imtas rinktis savas parlamentas, sukurta Konstitucija, turėjusi saugoti valstybės demokratinius pamatus. Visdėlto, parlamentinė - demokratinė santvarka nebuvo tvari, piliečių teises ir laisves ribojo įvestas karo stovis, atskirų grupių ir partijų santykius temdė rietenos ir kovos dėl valdţios, o kariškiai nevengė kištis į to meto Lietuvos politinį gyvenimą. Demokratinę Lietuvos valstybės politinio gyvenimo raidą galutinai nutraukė 1926 m. gruodţio 17 d. karinis perversmas, po kurio valdţioje atsidūrusių tautininkų partijos lyderių pastangomis imti dėti autoritarinio reţimo pamatai. Šiems pamatams visuomenės gretose sustiprinti buvo kuriamos lojalios tautininkų valdţiai organizacijos, turėjusios konsoliduoti valdţiai ištikimus šalininkus. Viena iš tokių organizacijų buvo slapta, paramilitarinė “Geleţinis vilkas” organizacija. Ši organizacija savo Vyriausiuoju vadu išsirinko prezidento A. Smetonos politinį bendraţygį, tuometinį Ministrą pirmininką - Augustiną Voldemarą. Vėliau, po A. Voldemaro nušalinimo iš valdţios postų 1929 m. rudenį, nemaţa dalis “Geleţinio vilko” organizacijos narių sudarė Voldemaro rėmėjų ir pasekėjų branduolį, kuris istoriografijoje yra įvardinamas kaip voldemarininkų judėjimas. Voldemarininkų, arba kitaip - Voldemaro politinių pasekėjų - judėjimo veiksmai prieš tautininkų valdţią XX am. 3 dešimtmečio pabaigoje ir 4 dešimtyje trikdė Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą. Fanatiškieji A. Voldemaro šalininkai įvairiais būdais ir keliais stengėsi reabilituoti ir graţinti į aukščiausius Lietuvos valdţios postus iš jų pašalintą A. Voldemarą. 1929 – 1934 m. laikotarpiu voldemarininkai veikė ypač aktyviai, planuodami ar įvykdami net 7 sukilimus prieš tautininkų vyriausybę.1 Tuo laikotarpiu joks kitas opozicinis judėjimas prieš tautininkų valdţią nebandė sukilti tiek daug kartų. Darbo aktualumas. Atsiţvelgiant į Lietuvos istoriografiją voldemarininkų politinio judėjimo atţvilgiu, reiktų pastebėti, kad iki šių dienų trūksta istorikų darbų, kuriuose būtų nuodugniai ir plačiai analizuojamos šio judėjimo susiformavimo aplinkybės, veiksmai prieš

1 Darbo autoriaus pastaba: skaičiuota pagal buvusio VSD vadovo A. Povilaičio rengtą ataskaitą apie sukilimus ir perversmus Lietuvoje 1918 – 1939 m., A. Povilaitis, Neramios dienos, Kaunas, 1996 6 tautininkų valdţią, taip pat visuomenės reakcijos į voldemarininkų veiklą. Šiuo darbu stengiamasi papildyti bei išplėsti istoriografijoje esančius duomenis apie voldemarininkų politinį judėjimą. Darbo tyrimo objektas yra voldemarininkų politinio judėjimo veiksmai 1929 – 1934 m. laikotarpyje. Šio darbo tikslas yra išnagrinėti voldemarininkų politinio judėjimo tikslus ir veiklą 1929 – 1934 m. laikotarpiu bei plačiau išanalizuoti šio judėjimo priešistorę. Darbo tikslui įgyvendinti tyrimo eigoje iškeliami šie uţdaviniai: 1) Pristatyti ir išnagrinėti voldemarininkų judėjimo ištakų – “Geleţinio vilko” organizacijos susiformavimą, jos tikslus bei veiklą. 2) Tirti, kaip susiformavo voldemarininkų politinis judėjimas, kokie buvo jo veiksmai prieš tautininkų valdţią iki 1931 m. 3) Analizuoti voldemarininkų politines idėjas spaudoje, taip pat nagrinėti, kokios socialinės ir ekonominės prieţastys lėmė 1934 m. birţelio 7 d. sukilimo bandymą 4) Apţvelgti 1934 m. birţelio 7 d. sukilimo eigą, pateikti jo dalyvių vertinimus. Darbo struktūra. Pagal išsikeltus tyrimo uţdavinius darbas yra suskirstytas į keturis skyrius, iš kurių antrasis ir trečiasis skyriai dar yra padalinti į poskyrius. Pirmajame darbo skyriuje aptariama ir nagrinėjama ”Geleţinio vilko” organizacijos veikla, jos ideologinės nuostatos ir pasekmės Lietuvos visuomenės gyvenimui. Antrasis darbo skyrius skirtas nagrinėti voldemarininkų politinio judėjimo susiformavimo aplinkybėms bei veiksmams prieš tautininkų valdţią iki 1931 m. vasaros. Atsiţvelgiant į šio skyriaus aptariamos problematikos platumą, skyrius padalintas į tris poskyrius – pirmajame poskyryje siekiama išsiaiškinti kaip susiformavo voldemarininkų opozicija tautininkų valdţiai, antrajame – nagrinėjami ir analizuojami voldemarininkų veiksmai prieš tautinininkų valdţią 1929 pabaigoje – 1930 m. vasarą, trečiajame – trumpai aptariama voldemarininkų bylos eiga iki 1931 m. vasaros, kuomet įvyko šio politinio judėjimo dalyvių teismas. Trečiasis darbo skyrius taip pat yra padalintas į du poskyrius. Pirmajame jo poskyryje nagrinėjama voldemarininkų politinių idėjų sklaida jų spaudoje 1932 – 1934 m. laikotarpiu, antrajame - stengiamasi išsiaiškinti 1934 m. birţelio 7 d. sukilimo prieţastis. Ketvirtasis darbo skyrius skirtas apţvelgti 1934 m. birţelio 7 d. kariškių - voldemarininkų vykdyto sukilimo eigą, pateikti šio įvykio dalyvių vertinimus kariuomenės teismo bylose. Darbo pabaigoje pateiktos išvados, literatūros ir šaltinių sąrašas. Darbo chronologinės tyrimo ribos yra 1929 – 1934 m., nors pirmajame darbo skyriuje yra aptariama itin svarbi voldemarininkų politinio judėjimo ištakoms “Geleţinio vilko” organizacijos veikla 1927 – 1929 m. Platesnis sios organizacijos veiklos ir ideologinių nuostatų nagrinėjimas leidţia kur kas geriau suprasti voldemarinininkų politinio judėjimo atsiradimo prieţastis 1929 m. rudenį. Voldemarininkų inspiruotas kariškių sukilimas prieš tautininkų valdţią 1934 m. birţelio 7 d. pasirinktas baigtine tyrimo ribų data, nes po šio sukilimo A. Voldemaras buvo kuriam laikui

7 izoliuotas kalėjime, o voldemarininkų veikla ir tarpusavio bendradarbiavimas susidūrė su didesniu Lietuvos saugumo tarnybų dėmesiu. Taikyti darbo metodai. Darbe realizuojant iškeltus uţdavinius, aprašant ir analizuojant šaltiniuose ir istoriografijoje esančius duomenis, buvo naudotas aprašomasis - analitinis darbo metodas. Archyviniai šaltiniai. Rašant darbą plačiai naudotasi Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau tekste LCVA) saugomais archyvinių fondų dokumentais. Pirmiausia išskirčiau “Geleţinio vilko” organizacijos bylas, saugomas šios organizacijos Vyriausiojo štabo fonde 563. Šio fondo bylose gausu informacijos apie “Geleţinio vilko” organizacijos veiklą – tai įvairūs raportai, instrukcijos, įsakymai, aplinkraščiai ir apţvalgos, leisti tiek organizacijos Vyriausiojo štabo, tiek ir gauti iš organizacijos grupių bei kuopų provincijoje. Minėtieji archyviniai dokumentai leido iš arčiau susipaţinti su “Geleţinio vilko” organizacijos struktūra, jos narių veikla ir ideologinėmis nuostatomis. Itin svarbios ir Valstybės Saugumo Departamento (toliau tekste VSD) fonde 378 saugomos bylos apie voldemarininkus bei patį A. Voldemarą. Šiose bylose yra daug duomenų apie A. Voldemaro ir voldemarininkų reakcijas bei visuomenės nuotaikas, pašalinus A. Voldemarą iš tautininkų valdţios postų. Darbe analizuojant ir tiriant voldemarininkų rengtus perversmus ir pasikėsinimą prieš Kriminalinės policijos valdybos viršininką S. Rusteiką, buvo ypač naudinga Krašto apsaugos ministerijos fonde 484 Apraše 2 saugoma byla Nr. 26, kurioje yra voldemarininkų parodymai bylos tyrėjams ir kita kaltinamosios bylos medţiaga. Paskutiniame darbo skyriuje, rašant apie birţelio 7 d. sukilimą, jo dalyvių vertinimus, buvo pravarti Kariuomenės teismo bylų fonde 507 Apraše 3 saugoma byla Nr.113, kurioje yra sukaupti birţelio 7 d. sukilėlių tardymo protokolai ir liudininkų parodymai. Taip pat buvo naudinga Valstybės saugumo departamento fonde 378 saugoma birţelio 7 d. sukilėlių kariškių karo teismo bylos medţiaga. Įdomių faktų, liudijančių kariškių reakcijas į birţelio 7 d. įvykius, pavyko aptikti slaptuose kariuomenės vadovybės įsakymuose kariuomenei. Šie įsakymai saugomi Krašto apsaugos ministerijos fonde 384 Apraše 1 byloje Nr.113. Deja, nepavyko aptikti daugiau archyvinių šaltinių apie voldemarininkų veiklą, jų tarpusavio ryšius 1932 – 1934 m., kuomet aktyvių voldemarininkų ir paties A. Voldemaro bendravimas buvo pakankamai smarkiai suvarţytas ir sekamas Valstybės saugumo departamento agentų. Atsiminimai. Pravartus darbo šaltinis pasirodė to laikmečio amţininkų, kurių dalis buvo aktyvūs voldemarininkai, atsiminimai. Išskirčiau buvusio aktyvaus voldemarininko, majoro J. Pyragiaus atsiminimus,2 kuriuose trumpai pristatoma organizacija “Geleţinis vilkas”, gana detaliai aprašoma 1934 m. birţelio 7 d. kariškių sukilimo eiga, sukilimo prieţastys ir pasekmės kariuomenės

2 J. Pyragius, Kovosiu kol gyvas, Kaunas, 1993 8 gyvenimui. Taip pat darbe naudotasi buvusio Lietuvos kariuomenės vado generolo St. Raštikio3, karininkų - A. Verksnio4, K. Musteikio5, B. Aušroto6 bei kitų tarpukario Lietuvos karininkų atsiminimais. Pakankamai informatyvius atsiminimus apie neblogai paţinotus A. Smetoną ir A. Voldemarą, taip pat jų politinių kelių išsiskyrimą ir draugystės pabaigą paliko buvęs tautininkų oficiozo “Lietuvos aido” redaktorius V. Gustainis atsiminimų knygoje “Nuo Griškabūdţio iki Paryţiaus”.7 Darbe panaudoti ir buvusio studento - aušrininko A. Bulotos atsiminimai apie pasikėsinimą į A. Voldemarą, kuriuose kiek detaliau paaiškinamos pasikėsinimo į A. Voldemarą prieţastys ir aplinkybės, dalies to meto kairiųjų partijų pozicija autoritarinio tautininkų valdţios atţvilgiu.8 Periodinė spauda. Periodiniai spaudos leidiniai yra svarbi šio darbo šaltinių grupė, tačiau stengtasi spaudos leidinius tirti gana rezervuotai, atsiţvelgiant į tai, jog ne visa tyrinėtoją dominanti informacija ar viešosios visuomenės reakcijos į konkrečius įvykius galėjo būti pateikiamos be cenzūros įsikišimo. Tai galioja tiek tautininkų, tiek ir opozicinei tautininkų valdţiai spaudai, kuri po 1926 m. gruodţio 17 d. perversmo buvo akylai sekama atitinkamų spaudos cenzūros institucijų. Spauda, pagal opinijas tautininkų valdţios atţvilgiu, suskirstyta į oficiozinę (lojalią) ir opozicinę spaudą. Paminėtina, jog pagal šį kriterijų spaudos leidiniai skirstytini todėl, jog skyrėsi jų reakcijos į atitinkamus ,,Geleţinio vilko„„, ar voldemarininkų judėjimo veiksmus. Oficiozinė spauda. Tyrimo metu daţnai naudotasi 1928 – 1934 m. laikotarpio tautininkų valdţios oficiozo “Lietuvos aido” straipsniais, kuriuose nagrinėtos su A. Voldemaru, arba su voldemarininkų veiksmais susijusios temos. Po 1929 m. rudenį įvykusio A. Voldemaro pašalinimo ir jo pasekėjų judėjimo susiformavimo, tiek pats Voldemaras, tiek ir jo pasekėjai “Lietuvos aide” ilgainiui imti vertinti kritiškai. Epizodiškai, svarstant kariuomenės reakcijas į to meto Lietuvos politinio gyvenimo įvykius, tyrimo metu naudotasi kitu tautininkų valdţiai lojaliu kariškių leidiniu “Karys”. Darbe naudotasi ir autoritariniam reţimui bei tautininkų valdţiai kurį laiką pritarusiu dešiniųjų radikalų laikraščiu “Tautos valia”, leistu nuo 1926 iki 1927 m., vėliau dėl savo radikalios retorikos uţdarytu. Prie tautininkų valdţiai palankios spaudos reikėtų priskirti ir 1928 – 1929 m. laikotarpiu leistą “Geleţinio vilko” organizacijos leidinį “Tautos kelias”. Šio leidinio straipsniuose “Geleţinio vilko” organizacija stengėsi perteikti savo politinę pasaulėţiūrą ir mintis. Opozicinė spauda. Darbe naudotasi valstiečių liaudininkų partijai prijaučiančiu laikraščiu “Lietuvos ţinios”, maţiau - krikdemams simpatizuojančiu laikraščiu “Rytas”, leistais 1928 – 1934 m. laikotarpiu. Taip pat remtasi voldemarininkų leistu “Tautos balso” leidiniu.

3 St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, Vilnius, 1990 4 A. Verksnys, Mano gyvenimas – liudininkas, Vilnius, 1992 5 K. Musteikis, Prisiminimų fragmentai, Vilnius, 1989 6 B. Aušrotas, Sunkių sprendimų metai, Vilnius, 1990 7 V. Gustainis, Nuo Griškabūdţio iki Paryţiaus, Kaunas, 1991 8 A. Bulota, Limuzinas Nr. 4, Vilnius, 1977 9 “Lietuvos ţinios” kritikavo “Geleţinio vilko” organizacijos narių veiklą, o vėliau ir voldemarininkų politinio judėjimo veiksmus. Tiesa, kritika “Geleţinio vilko” organizacijos veiklos atţvilgiu buvo kur kas nuosaikesnė, nei skirta voldemarininkams, tapusiems tautininkų valdţios opozicionieriais. “Ryto”, kaip opozicinio tautininkams laikraščio, nuostatos “Geleţinio vilko” organizacijos ir voldemarininkų judėjimo atţvilgiu iš esmės panašios į “Lietuvos ţinių”, tačiau tyrimo metu šiuo leidiniu naudotasi nedaug. Opozicinei tautininkams spaudai galima priskirti ir voldemarininkams prijaučiantį laikraštį “Tautos balsas”, kuris buvo spausdinamas 1932 – 1934 m. laikotarpiu. Šio laikraščio straipsniuose nevengta kritikuoti tautininkų valdţios, tad leidinys gyvavo neilgą laiką – vos porą metų. Platesnė šiame leidinyje perteiktų minčių ir idėjų analizė pateikiama viename iš darbo poskyrių. Pabaigai reiktų pridurti, jog keletas straipsnių tyrime buvo panaudoti iš lietuvių išeivijoje JAV leisto “Kario” ţurnalo ( leistas nuo 1950 iki 1990 m.). Istoriografija. Reikšmingiausios tyrimui panaudotos literatūros pozicijos pagal laikotarpį išskaidytos į tris grupes. Pirmoji grupė – tai šiandieninių (po 1990 m.) istorikų, antroji – išeivių iš Lietuvos, trečioji – sovietinių autorių darbai, susiję su pasirinktąja tema. Šiandieninių (po 1990 m.) istorikų darbai. Iš straipsnių ir publikacijų, panaudotų darbe, pirmiausia išskirčiau istoriko, A. Voldemaro biografo, G. Rudţio straipsnius ir publikacijas. Pirmuoju paminėčiau G. Rudţio straipsnį apie Voldemarą ir voldemarininkus knygoje “A. Voldemaras. Pastabos saulėlydţio valandą.”9 Šiame straipsnyje stengiamasi trumpai pristatyti voldemarininkų politinį judėjimą bei jo ištakų – “Geleţinio vilko” organizacijos veiklą. Vis dėlto reiktų pastebėti, jog “Geleţinio vilko” organizacijos veikla, jos idealoginės nuostatos ir struktūra, voldemarininkų politinio judėjimo atsiradimas šiame straipsnyje pristatomas pakankamai fragmentiškai, vengiant gilesnės analizės ir atsiţvelgiant tik į bendriausius veiklos epizodus. Kitame nedideliame straipsnyje istorikas G. Rudis, analizuodamas voldemarininkų idealogines nuostatas ir veiklą, įţvelgia antisemitinių tendencijų formavimąsi voldemarininkų judėjime 1928 – 1940 m. laikotarpiu10. Kitoje to paties autoriaus parengtoje publikacijoje “Lietuvos istorijos metraštis” analizuojamos Lietuvos karininkijos nuotaikos 1934 m. balandį, trumpai pristatomas voldemarininkų idėjų paplitimas kariškių tarpe.11 Reziumuojant galima teigti, jog G. Rudţio istoriografinis įdirbis, analizuojant voldemarininkų politinį judėjimą, nevertinant, kad voldemarininkų veiklos epizodai nagrinėti fragmentiškai, yra didţiausias iš šiandieninių Lietuvos istorikų. Šiame tyrime, lyginant su G. Rudţio darbais voldemarininkų politinio judėjimo atţvilgiu,

9 G. Rudţio straipsnis “Voldemaras ir voldemarininkai” knygoje A. Voldemaras, “Pastabos saulėlydţio valandą”, Vilnius, 1992. Darbo autoriaus pastaba – toliau darbe bus naudojamas tik šis pavadininimas A. Voldemaras, Pastabos saulėlydţio valandą, Vilnius, 1992. 10 Straipsnis internetinėje erdvėje: www.komisija.lt/Files/www...lt/.../G.%20Rudzio%20pranesimas.doc (ţiūrėta 2011- 10-12) 11 G. Rudis, “Lietuvos karininkijos nuotaikų 1934 m. analizė”, Lietuvos istorijos metraštis, 1998, 1999 10 yra skiriamas didesnis dėmesys šio judėjimo susiformavimo aplinkybėms, plačiau analizuojami voldemarininkų veiksmai prieš tautininkų valdţią. Darbe nagrinėti dokumentai, atspindintys voldemarininkų politines idėjas, pateiktos ištraukos iš jų spaudos, kartu pristatytos ir visuomenės reakcijos spaudos puslapiuose šio politinio judėjimo veiksmų atţvilgiu. Darbe daugelyje vietų naudotasi tarpukario Lietuvos istorijos tyrinėtojų Liudo Truskos12 ir A. Eidinto knygomis13. Trečiajame darbo skyriuje naudota autorių kolektyvo sudaryta knyga apie XX am. Lietuvos ministrus pirmininkus.14 Nemaţai naudingos informacijos rasta istoriko J. Vaičenonio knygoje15 apie Tarpukario Lietuvos kariuomenės dalyvavimą politiniuose šalies įvykiuose. Paminėtuose veikaluose “Geleţinio vilko” ir voldemarininkų veiklai skiriama palyginti nedaug dėmesio, tačiau šie darbai buvo pravartūs tyrimo metu, nes leido geriau suprasti 1926 – 1934 m. Lietuvos politinę – socialinę situaciją ir opozicinių tautininkams judėjimų susiformavimo aplinkybes. Darbui pasirodė naudinga istoriko A. Venclausko disertacija apie antisemitizmo raidą Lietuvoje 19 am. pb. – 1940 metais, kurioje be kita ko nagrinėjamos ir dešiniųjų radikalų judėjimų tendencijos Lietuvoje.16 Paminėtinas ir R. Lopatos darbas, kuriame stengiamasi į autoritarinio reţimo įtvirtinimo ir legitimacijos sąlygas ţvelgti iš politologinės analizės pozicijų.17 Apie tautininkų valdţios vykdytą politinių oponentų izoliaciją koncentracijos stovyklose, karo padėties reţimo Lietuvoje sąlygas, daugiau suţinota istoriko M. Kuodţio sudarytoje knygoje18 ir šio autoriaus disertacijoje “Karo padėties reţimas Lietuvos Respublikoje 1919 – 1940 m.”19 Vertinant XX am. 4 dešimtmečio Lietuvos vidaus politinę padėtį ir visuomenės nuotaikas, pravertė istorikų A. Svarausko ir M. Tamošaičio straipsnis apie politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimą Lietuvoje XX am. 4 dešimtmetyje.20 Galiausiai įdomios informacijos apie voldemarininkų politinio judėjimo sekimą pavyko aptikti istoriko A. Anušausko darbe,21 o apie voldemarininkų rengtus sukilimus – 1996 m. publikuotoje buvusio VSD vado A. Povilaičio ataskaitoje “Neramios dienos”. Joje labai trumpai aptariami tarpukario Lietuvoje rengti sukilmai ir perversmai prieš valdţią nuo 1918 iki 1939 m. sausio.22 Išeivijos lietuvių autorių darbai. Juos atstovauja A. Merkelio monografija “Antanas Smetona. Jo visuomeninė, politinė ir kultūrinė veikla”23, J. Jakšto sudaryta knyga “Nepriklausomos

12 Liudas Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996 13 A. Eidintas, Antanas Smetona, Vilnius, 1990; Taip pat A. Eidintas, Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012 14 Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai (1918-1940), Vilnius, 1997 15 J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė šalies politinio gyvenimo verpetuose 1927 - 1940, Vilnius, 2004 16 A. Venclauskas, Moderniojo lietuviško antisemitizmo genezė ir raida (1883-1940 m.), Kaunas, 2008 17 R. Lopata, Autoritarinis reţimas tarpukario Lietuvoje : aplinkybės, legitimumas, koncepcija, Vilnius, 1998 18 M. Kuodys, Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927 – 1940 m., Vilnius, 2007 19 M. Kuodys “Karo padėties reţimas Lietuvos Respublikoje 1919 – 1940 m.”, Kaunas, 2009 20 A. Svarauskas, M. Tamošaitis, Lietuvos politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimas XX a. 4-ame dešimtmetyje. Istorija, t. 68, 2007 21 A. Anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos,1918 – 1940., Vilnius, 1993 22 A. Povilaitis, Neramios dienos, Kaunas, 1996 23 A. Merkelis, Antanas Smetona. Jo visuomeninė, politinė ir kultūrinė veikla, New York, 1964 11 Lietuvos istorija”24 bei J. Augustaičio “Antanas Smetona ir jo veikla”.25 Pirmoji paminėtoji išeivijos lietuvių autoriaus knyga išsamiai pristato ne tik A. Smetonos politinę veiklą, tačiau kartu atskleidţia A. Voldemaro ir A. Smetonos santykių peripetijas, kai kuriuos “Geleţinio vilko”, o vėliau ir voldemarininkų veiklos epizodus. Vis dėlto nepaisant šios knygos monumentalumo, nemaţa dalis šiandieninių istorikų ją vertina pakankamai kritiškai dėl, esą autoritarinio, A. Smetonos reţimo idealizavimo. Ši kritika galioja ir J. Švobos knygai “Seiminė ir prezidentinė Lietuva”26, su kuria tyrimo autoriui teko susipaţinti, tačiau darbo eigoje ja nebuvo remtasi. J. Jakšto ir J. Augustaičio knygose autoritarinis tautininkų valdţios reţimas vertinamas kritiškiau nei A. Merkelio monografijoje, nevengiama labiau išryškinti neigiamų “Geleţinio vilko” organizacijos veiklos epizodų, tačiau voldemarininkų politinio judėjimo veiklai prieš tautininkų valdţią nagrinėti skiriama palyginti nedaug dėmesio. Sovietinių autorių darbai. Tyrimui pasirodė naudingi tik keli sovietinių autorių veikalai, kuriuose, atmetus sovietinę propogandą, galima rasti nedidelį kiekį naudingos informacijos apie voldemarininkus. Tai - B. Baranausko publikacija ”Geleţinis vilkas”27 sudaryta remiantis archyviniais šaltiniais, ir O. Aleksos knyga “Kortų nameliai”.28 Kitų sovietinių autorių darbai – tokie kaip I. Lemperto29, A. Bulotos30 knygos pasirodė pernelyg ideologizuotos ir itin istoriškai subjektyvios, vertinant tarpukario Lietuvos istoriją.

24 J. Jakštas, Nepriklausomos Lietuvos istorija, 1918 – 1940.,Chicago, 1992 25 J. Augustinaitis, Antanas Smetona ir jo veikla, Chicago, 1965 26 J. Švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva, Vilnius, 1990 27 B. Baranauskas, Geleţinis vilkas, Vilnius, 1965 28 O. Aleksa, Kortų nameliai, Vilnius, 1983 29 I. Lempertas, Fašistinis reţimas Lietuvoje, Vilnius, 1975 30 A. Bulota, Nuo baltojo ţirgo iki svastikos, Vilnius, 1962 12 1. “GELEŢINIO VILKO” ORGANIZACIJOS SUFORMAVIMAS – VOLDEMARININKŲ POLITINIO JUDĖJIMO IŠTAKOS.

1926 m. gruodţio 17 d. Lietuvoje buvo įvykdytas karinis perversmas, kurio keliu į valţios olimpą uţkopė iki tol ne itin visuomenėje populiari tautininkų partija. Perversmo rengėjai karininkai, tautininkų šalininkai, patikėjo aukščiausią valstybės vadovo postą tautininkų partijos lyderiui A. Smetonai, kuris savo ruoţtu į ministro pirmininko postą paskyrė politinį bendraţygį - A. Voldemarą. Šalyje pamaţu imti dėti autoritarizmo pamatai, remiantis karo stovio palaikymu, kariuomenės institucijų – karo komendantų valdţia ir karo cenzūros priemonėmis. J. Vaičenonio teigimu, tautininkų valdţia kariuomenėje ir jos institucijose įţvelgė savojo reţimo atramą - nemaţai daliai karininkų po perversmo buvo pakelti laipsniai, smarkiai padidintas kariuomenės dydis ir jos finansavimas.31 Remiantis kariuomenės institucijomis imta teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis persekioti politinius tautininkų reţimo oponentus – tiek politines partijas - krikščionis demokratus, valstiečius liaudininkus, socialdemokratus, komunistus, tiek ir pavienius, opozicionuojančius tautininkų valdţiai asmenis.32 Bene vienintele oficialia, lojalia ir primtina politine valstybės kryptimi tapo tautininkų idealogija. Tautininkų idealogija rėmėsi lietuvių tautos suvienijimo tikslu, tam tikrais nacionalizmo ir fašizmo ideologijų elementais, iškeldama savo vado ir partijos kultą, o visuomenę suvokdama kaip paklusnų hierarchizuotą darinį. Pasak B. Ivanovo, visiškai lojaliu valstybei piliečiu galėjo tapti tik lietuvių tautybės asmuo.33 Tuo tarpu tautinėms maţumoms tautininkų buvo priskirtinas vadinamas “pakantumo kriterijus” – pagal jų nuopelnus, ar tariamą lojalumą Lietuvos valstybei, jie galėjo būti traktuoti keleriopai: kaip “maţumos atvykėlės” arba “nutautę lietuviai”.34 Kaip teigia A. D. Smith, tarp nacionalizmo ir fašizmo istorinėje eigoje išties egzistuoja keletas panašumų: nacionalizmas ir fašizmas pripaţįsta kovą dėl savo tautos, jaunystės ir vitališkumo kultą, tarnavimą savos bendruomenės poreikiams, tačiau fašizmui yra būdingesnis smurto naudojimas, įgyvendinant savo politinius tikslus, taip pat jam nesvetimos rasizmo ir antisemitizmo idėjos, karinės agresijos išaukštinimas.35 A. D. Smith pastebėjimu, “nors fašizmas skolinasi nacionalizmo elementų, kartu jis iš esmės puola visą nacionalistinę pasaulėţiūrą. <...> Vado kulte ir elito kraujo sampratoje jis iškyla kaip tikrai “antiracionali” vitalistinė jėga, kaip sistematiškas ir disciplinuotas pirmykščio “elan

31 J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose. 1927 – 1940., Vilnius, 2004, p. 166 32 L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996, p.169 33 B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje, Vilnius, 2005, p. 77 34 Ten pat, p. 78 35 A. D. Smith, Nacionalizmas XX am., Vilnius, 1994, p. 113 13 vital” kultas, kuriuo rėmėsi nacizmo karinis elitizmas.”36 Tautininkų ideologijai buvo svetimas rasizmas ar antisemitizmas, tačiau ji nevengė iškelti kariuomenės, kaip hierarchizuotos ir paklusnios valdţiai institucijos, įvaizdţio visuomenei, o kartu nevengė remtis kariuomenės institucijomis savai politikai įgyvendinti. Tautininkų vadų kariuomenė laikyta pilietiškumo mokykla, moralinio autoriteto pavyzdţiu visuomenei, hierarchiška ir paklusnia bendruomene, kuriai svetimas politikavimas.37 Taip pat tautininkai iškėlė jaunimo auklėjimo svarbą tautos, kaip socialinės bendruomenės, gyvenime.38 Pastebėtina, jog fašizmo ideologijoje vieni iš svarbiausių bruoţų yra jaunystės, dinamizmo, kovos ir maksimalizmo idėjų kultas, o jaunimas laikomas bene pagrindine visuomenės varomaja jėga. Tad su tautininkų skelbtu jaunimo auklėjimo tikslu ir fašistinės idealogijos keltu jaunystės kultu, hipotetiškai svarstant, išties galima ieškoti nedidelių panašumų. A. Smetona ţavėjosi tuometine Musolinio valdoma fašistine Italija, jos tvarka ir visuomenine korporatyvine organizacija, tačiau, kaip pats teigė savo kalbose: “itališkas fašizmas negali būti pritaikomas Lietuvos sąlygomis, nes Lietuva turi eiti savuoju tautišku keliu, vedina tautos vadų.. <..> .. pats fašizmo ideologas Mussolini teigiąs, jog itališkasis faţizmas – ne eksportui”39. Panašios pozicijos laikėsi nuosaikesnės politinės krypties tautininkai, pabrėţę autoriteto svarbą visuomenėje, remiantis ne jėgos teise, tačiau kultūriniu, politiniu išmanymu ir sugebėjimu vesti mases. Antra vertus, dalis radikaliau nusiteikusių tautininkų ir jų sekėjų kariškių, ţavėjosi itališkuoju fašizmu ir laikė jį sektinu pavyzdţiu Lietuvos politinei sistemai. Jie reikalavo Lietuvoje įvesti “grieţtos rankos”, vienpartinę politinę sistemą, atsisakant parlamentarizmo ir demokratijos, kaip esą “atgyvenusios politinės santvarkos, kuri kraštą gali tik praţudyti”.40 Kaip galima spręsti iš prieš keletą metų pasirodţiusios L. Venclausko disertacijos apie antisemitizmo raidą Lietuvoje, radikalių minčių ir idėjų pertvarkyti visuomenę pagal fašistinės valstybės modėlį gerbėjų ir pasekėjų Lietuvoje netrūko nuo pat XX am. trečio dešimtmečio pradţios. Tuomet, kurį laiką, dešinės radikalų pasisakymai buvo spausdinami paramilitarinės Šaulių organizacijos leidţiamame laikraštyje “Trimitas”.41 Šio leidinio straipsniai retkarčiais pasiţymėdavo ksenofobinėmis, prieš kitataučius nukreiptomis, ar net antisemitinėmis idėjomis, svetimtaučių tarpe įţvelgiant “antivalstybinį gaivalą”, “svetimą lietuvių tautai elementą”. Visos tautinės maţumos, esą, turėjo būti vertinamos kritiškai ir pirmiausia iš naudingumo ir palankumo lietuvybei pozicijų, nes

36 A. D. Smith, Min. veik., Vilnius, 1994, p. 114-115 37 Prezidentas A. Smetona. Sveika mūsų kariuomene, sulaukus 10 metų sukaktuvių! // Lietuvos aidas, 1928. 11. 23, Nr. 342, p. 1 38 A. Smetona, Pasakyta, parašyta, Kaunas, 1992, p.93 ir 102 39 Ten pat., p. 314 40 Seimo darbai // Tautos valia, 1927.01.09, Nr. 1, p. 1 41 Plačiau ţiūrėti L. Venclauko disertaciją “Moderniojo lietuviško antisemitizmo genezė ir raida (1883- 1940 m.)” Kaunas, 2008, p. 152 - 219

14 jos laikytos tik “atvykėlėmis”.42 Kaip teigia A. Venclauskas savo disertacijoje, šis leidinys keliuose straipsniuose kvestionavo ţydų tautinės maţumos padėtį Lietuvoje, laikydami juos tik krašto svečiais, kurių lojalumas lemia pakantumo jiems laipsnį.43 Panašias dešiniųjų radikalų judėjimų Lietuvoje tendencijas įţvelgė ir istorikas A. Eidintas, pastebėjęs, jog kraštutinės dešinės politinės idėjos buvo gana populiarios tarp jaunų Lietuvos kariuomenės kariškių.44 Radikalių pasisakymų, svarstymų apie galimą fašistinę santvarką Lietuvoje pasirodė ir spaudos puslapiuose dar prieš pat tautininkų partijai iškopiant į Lietuvos valdţios olimpą. Likus keliems mėnesiams iki 1926 m. gruodţio 17 d. karinio perversmo dešiniųjų radikalų ruporu, idėjų ir minčių skleidėju spaudoje tapo kariškių redaguojamas laikraštis “Tautos valia”. Pastarojo leidinio straipsniuose neretai būdavo kritikuojamas parlamentarizmas, demokratija, kairiosios socialistinės partijos, o ypač bolševikai, laikomi didţiausiais Lietuvos baubais.45 Šio laikraščio retorika gerokai sustiprėjo perversmo keliu patekus į valdţią tautininkų partijai. Lietuvoje šio laikraščio straipsnių autorių siūlyta steigti fašistinę valstybę, nes fašizmas yra: “galimas, reikalingas ir būtinas! <..> destruktyvusis bolševizmas subankrutuos prieš gyvastingąjį fašizmą”.46 R. Lopatos teigimu, tokia pakankamai radikali retorika, vartojama viešajame diskurse, leido tautininkų valdţiai 1927 – 1928 m. laikotarpiu iš dalies legitimizuoti autoritarinę valstybės santvarką, save įvardinant kaip gynėjus nuo “bolševikinio pavojaus”.47 Galimi politiniai tautininkų valdţios opoziocionieriai imti persekioti ir bausti, pasitelkiant kariuomenės institucijas – karo teismą, karo komendantus bei karo cenzūrą. Iš kart po karinio perversmo buvo suimta apie 250 komunistų, o 4 iš jų buvo nubausti mirties bausme. Teismo bausmės ir kitos teisinės represijos palietė ne tik komunistus, bet ir valstiečius liaudininkus, socialdemokratus, o nuo 1927 m. vasaros ir krikdemus. Pagal istoriko Liudo Truskos pateikiamus statistinius duomenis, vien 1927 m. politiniais motyvais buvo nuteisti 84 ţmonės, 59 iš jų - sunkiųjų darbų kalėjimu48. Suėmimai, administracinės bausmės, trėmimai į koncentracijos stovyklas pasidarė pakankamai daţni reiškiniai to meto Lietuvos visuomenėje. Naujai atidarytoje Varnių koncentracijos stovykloje, veikusioje nuo 1927 m., politinių kalinių netrūko iki pat jos uţdarymo 1931 metais. Politiniams kaliniams čia tekdavo sėdėti su kriminaliniais nusikaltėliais, o kaip pastebi

42 Neuţmirškite mūsų varguolių // Trimitas, 1923, Nr. 125, p. 3 Ţydų akcija // Trimitas, 1923, Nr. 141, p. 1 J. Blaţiūnas. Kitataučių siekimai // Trimitas, 1923, Nr. 145, p. 1- 3 43Remtasi L. Venclauko disertacija “Moderniojo lietuviško antisemitizmo genezė ir raida (1883-1940 m.)” Kaunas, 2008, p. 154- 158; Disertacijos autorius nurodo šiuos straipnius: A. Vaičiūnas, Apie ţydus // Trimitas, 1922, Nr. 40, p. 25-`26, Ţydų “gevalt”// Trimitas, 1922, Nr. 44, p. 21, Dėl Šaulių sąjungos “ţydiškumo” // Trimitas, 1923, Nr. 131, p. 24-25 44 A. Eidinto straipsnis “Politinių partijų poţiūris į ultraradikalų atsiradimą Lietuvoje. 1923 – 1927 m.”, Lituanistica, 1993, Nr. 3, p. 26 - 35 45 Reformų belaukiant // Tautos valia, 1927. 02. 21., Nr. 9, p. 1 Bolševizmas Europos teisme // Tautos valia, 1927.04.24, Nr. 10, p. 2 46 Lietuvos fašistai // 1927.04. 15, Nr. 9, p. 1 47 R. Lopata, Autoritarinis reţimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepsija., Vilnius, 1998, p. 84 48 L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996, p. 256 15 M. Kuodys, politkalinių nuosprendţiams ir izoliavimui koncentracijos stovykloje daţnai pakakdavo pagrįstų, arba ir nelabai, policijos valdininkų ir karo komendantų įtarinėjimų “priešvalstybine” ar prieš tautininkų valdţią nukreipta veikla. Retais atvejais, uţtekdavo ir asmeninių antipatijų pasireiškimų nuteistiesiems.49 Politinių tautininkų valdţios opozicionierių įkalinimo skaičiaus augimas, istorikų nuomuone, buvo nemenkas ir grieţtos, pakankamai diktatoriškos Ministro pirmininko A. Voldemaro vykdomos Lietuvos vidaus politikos “nuopelnas”.50 A. Voldemaras, G. Rudţio teigimu, buvo uţsispyręs ir pragmatiškas politikas, gabus diplomatas ir eruditas, kuriam, kita vertus, buvo nesvetimos valdţios ambicijos, bei arogancija. Po 1926 m. gruodţio 17 d. karinio perversmo perėmęs Ministro pirmininko, o vėliau Uţsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų vadovavimą, Voldemaras nevengė vykdyti savarankiškos politikos, retkarčiais menkai atsiklausdamas atsakingų institucijų, ar pačio prezidento A. Smetonos nuomuonės.51 Kaip savo atsiminimuose teigia neblogai tuometinį ministrą pirmininką paţinojęs valdţios oficiozo “Lietuvos aido” redaktorius V. Gustainis, A. Voldemaras nevengęs perimti prezidento valdţios pregoratyvų net skirdamas ar atleisdamas ministrus, pvz: susisiekimo ministras S. Čiurlionis buvęs atleistas, nepasitarus su prezidentu, o pats prezidentas A. Smetona tai suţinojo tik iš laikraščių.52 Po 1927 m. rugsėjo mėnesį vykusio vizito fašistinėje Italijoje, istoriko A. Eidinto teigimu, A. Voldemaras ėmė vis labiau simpatizuoti B. Mussolini vykdomai fašistinės Italijos vidaus politikai.53 Įdomu, kad po šio vizito, dalies politinės opozicijos tautininkams narių gretose, M. Vaitkaus pastebėjimu, A. Voldemarui prigijo netgi pravardė – “Musolinėlis”, kuri galėjo išreikšti Voldemaro ambicijų ir valdymo stiliaus panašumą į B. Mussollini.54 Grieţtas, gana diktatoriškas A. Voldemaro valdymo stilius, diplomatiniai nuopelnai atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę ir vadinamoji “ţmogiška charizma” netruko patraukti dalies radikaliau nusiteikusių Tautininkų sąjungos partijos narių ir kariškių dėmesį.55 1927 m. gruodţio mėnesį grupė dešiniosios radikalios politinės krypties besilaikančių karininkų, vadovaujama A. Sliesoraičio, pritariant ir ţinant Tautininkų sąjungos veikėjams A. Mironui ir J. Lapėnui, susitiko su Ministru Pirmininku A. Voldemaru. Susitikime buvo siūlyta steigti Lietuvoje slaptą, kariškais pagrindais formuojamą organizaciją – Tautinę apsaugą, kuri turėjo, remiantis jos steigėjų nuomuone, “kovoti su partiškumu, svetimais gaivalais, remti vyriausybę ir išlaikyti po 1926 m. gruodţio 17 d. karinio perversmo susidariusią padėtį”.56 Be to, organizacijos nariai turėjo kovoti su

49 M. Kuodys, Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927 – 1940 m., Vilnius, 2007, p. 189 - 190 50 J. Jakštas, Nepriklausomos Lietuvos istorija. 1918 – 1940 m., Chicago, 1992, p. 124; taip pat: A. Eidintas, Antanas Smetona, Vilnius, 1990, p.114; bei L. Truska, Min. veik., Vilnius, 1996, p. 171- 172 51 G. Rudţio straipsnis apie A. Voldemarą, Lietuvos ministrai pirmininkai, Vilnius, 1997, p. 54 52 V. Gustainis, Nuo Griškabūdţio iki Paryţiaus, Kaunas, 1991, p.81 53 A. Eidintas, Min.veik., Vilnius, 1990, p. 112 54 M. Vaitkus, Nepriklausomybės saulėj, 1918 -1940. Atsiminimai, London, 1968, p. 124-125 55 A. Voldemaras, Min. veik., Vilnius, 1992, p. 6 56 A. Sliesoraičio tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 246 16 galimais korupcijos atvejais valdţios aparate, pranešinėdami apie juos atitinkamoms valdţioms institucijoms, ir taip uţkirsti jiems kelią. A. Voldemaras pritarė šioms idėjoms bei sutiko tapti organizacijos vyriausiuoju vadovu, garbės šefo pareigas patikint prezidentui A. Smetonai. Lietuvos Tautinės Apsaugos “Geleţinio vilko” organizacijos steigimo diena buvo pasirinkta simboliška – praėjus lygiai metams po 1926 m. gruodţio 17 d. karinio perversmo - 1927 m. gruodţio 17 d.57 Istoriko G. Rudţio nuomuone, ši organizacija buvo panaši į juodmarškinių formuotes Italijoje bei smogikų organizaciją Vokietijoje, nes jos paskirtis buvo kovoti su reţimo politiniais oponentais ir “antivalstybiniais gaivalais”.58 Iš tiesų šias organizacijas su “Geleţiniu vilku” galėjo sieti paramilitarinis pobūdis ir kovos su politiniais oponentais tikslas, tačiau tarp jų egzistavo nemenki išoriniai skirtumai. Pavyzdţiui, kaip teigia istorikas A. S. Payne, nuo pat savo veiklos pradţios 1920 – 1921 m., Italijos juodmarškinių organizacija veikė oficialiai, rengdama masines eitynes, nešiodama pompastiškas uniformas ir viešai rengdama laidotuves savo kritusiems kovose su “politiniais priešais” nariams.59 Tuo tarpu “Geleţinio vilko” organizacija, bent jau savo veiklos pradţioje, turėjo būti slapta ir kovoti su politiniais oponentais pogrindyje. 1927 m. pabaigoje – 1928 m. prd. buvo pradėti formuoti šios organizacijos pamatai, pasitelkiant sudarytą “Geleţinio vilko” statutą. Apskrityse bei valsčiuose turėjo būti suformuotos grupės ir kuopos, kurias sudarė priesaiką Vyriausiajam vadui ir organizacijai davę asmenys. Organizacija turėjo kovoti su: “praţūtingu mūsų Tautai ir valstybei partyviškumu, ardančiu lietuvių vienybę, fiziniu ir dvasiniu išsigimimu” bei “ţodţiu ir darbu stiprinti lietuvių vienybę”.60 Kandidatai į organizaciją turėjo būti tik lietuvių tautybės asmenys, prijaučiantys organizacijos idėjai, išbandyti pusės metų laikotarpyje, kurio metu turėjo raštu (spaudoje) arba veiksmu paliudyti savo ištikimybę organizacijai. Pretenduojantiems stoti į “Geleţinio vilko” organizaciją buvo iškelti keli kriterijai: kandidatai turėjo būti negirtuokliai, turintys gerą vardą savo gyvenamoje aplinkoje, dori ir sąţiningi ţmonės, pageidautina priklausantys Šaulių organizacijai, arba tarnavę kariuomenėje.61 Paminėtina, jog “Geleţinio vilko” organizacijos nariams ilgainiui prigijo “vilkų” vardas. Sunkiai besiverčiantiems ar į nelaimę pakliuvusiems “vilkams” buvo sukurtas specialus šalpos fondas, į kurį pagal organizacijos narių pajamų dydį buvo mokomas specialus mokestis.62 Mirusiam nariui būdavo rengiamos laidotuvės, kuriose turėdavo dalyvauti tos vietos “vilkų” grupės nariai, o jo kapas tvarkomas ir priţiūrimas narių lėšomis. Per laiduotuves būdavo atliekamas specialus ritualas – gyvieji mirusiojo draugai būdavo šaukiami pavardėmis, turėdami atsiliepti “aš”,

57 J. Jakštas, Min. veik., Chicago, 1992, p. 125 58 A. Voldemaras, Min. veik., Vilnius, 1992, p. 6 59 S. Payne, The fascim in Europe, 1914 – 1945 m., Vilnius, 1995, p. 104 60 “Geleţinio Vilko” (toliau darbo išnašose bus naudojamas trumpinys GV – aut.past.)Vyriausiojo štabo instrukcijos, įsakymai ir aplinkraščiai, LCVA F. 563 Ap. 1, B. 189, L. 1 61 GV Vyriausiojo štabo įsakymų, instrukcijų ir raštų byla, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 2, L. 31 62 GV Vyriausiojo štabo įsakymai ir instrukcijos, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 4, L. 168 17 o pašaukus mirusį visi galingu choru – “mes”.63 Beje, pastarasis laidotuvių ritualas primena paramilitarinės Italijos juodmarškinių organizacijos narių laidotuvių procesą, kurio metu laidojamojo asmens bendraţygiai irgi šaukdavo mirusį draugą.64 Spėtina, jog bendri mirusių bendraţygių laidotuvių procesai, rūpinimasis sunkiau besiverčiančiais organizacijos nariais turėjo labiau sustiprinti “Geleţinio vilko” narių tarpusavio ryšius ir bendradarbiavimą. Įdomus “Geleţinio vilko” organizacijos vadovybės pageidavimas stojantiems nariams priklausyti kariškoms arba paramilitarinėms organizacijoms. Galima pastebėti, jog pats “Geleţinis vilkas” iš tiesų priminė karišką organizaciją, kurioje pavaldiniai yra pavaldūs aukštesniojo rango viršininkui, savo ruoţtu klausančio vyresniųjų vadų įsakymų. Sėkmingam tokio pobūdţio organizacijos veikimui reikalinga subordinacija ir paklusimas viršininkų įsakymams, tad “vilkų” vadų preferencinis pageidavimas stojantiems nariams priklausyti paramilatarinėms (Šaulių) ar kariuomenės struktūroms atrodo visai suprantamas ir logiškas. Kariška drausmė ir paklusnumo siekimas atsispindėjo ir organizacijos struktūroje. “Geleţinio vilko” organizacija buvo suskirstyta į kelis skyrius, pagal veikimo pobūdį: ţodţio - pasisakymai, straipsniai spaudoje; veikimo - esant reikalui, ginklu ginti organizaciją bei esamą tvarką; sekimo - politinių oponentų ir “antivalstybinio gaivalo” sekimas ir ţinių rinkimas, pranešant atitinkamoms institucijoms. Spaudos skyriuje, įsteigtame prie organizacijos vyriausiojo štabo, turėjo būti platinama propogandinė informacija.65 “Vilkų” veikimo grupės turėjo kariniais pagrindais ruošti savo narius su ginklu ginti “esamą tvarką”, o narius karinių mokslo pagrindų turėjo mokinti kariuomenėje tarnavę puskarininkiai ir karininkai. Grupių ir kuopų vadai privalėjo paklusti “Geleţinio vilko” Vyriausiojo štabo įsakymams.66 Organizacijos nariai privalėjo stebėti visuomenės nuotaikas, o ypač akylai sekti tautininkų valdţios opozicijos narius. Esant reikalui, surinktos ţinios turėjo būti perduodamos slaptuose pranešimuose Vyriausiajam organizacijos štabui. Slapti pranešimai ir korespondecija tarp organizacijos turėjo būti šifruojami slaptu kodu. Priimant į organizaciją, kandidatas turėdavo duoti iškilmingą priesaiką, kurioje pasiţadėdavo ištikimai, negailėdamas gyvybės ginti organizaciją, bei jos tikslus, be abejonių vykdyti ir klausyti vyriausiojo vado ir savo grupės ar kuopos vado įsakymų. Išdavus organizaciją ir jos priesaiką grėsė mirties bausmė.67 Kitaip tariant, šioje kariškais principais hierarchizuotoje organizacijoje, panašiai kaip ir kariuomenės eilėse, aukščiausia vertybe buvo iškeltas paklusnumas ir ištikimybė vadams bei priesakai.

63 GV įsakymų, instrukcijų ir raštų byla, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 2, L. 85 Darbo autoriaus pastaba: pastarasis GV narių laidotuvių ritualas kiek primena ir K. Kodreanu paramilitarines organizacijos ,,Geleţinės gvardijos„„ narių laidotuvių apeigas, kurios yra trumpai apţvelgtos N. Davies knygoje ,,Europa. Istorija„„, Vilnius, 2008, p. 963 64 S. Payne, Min. veik, Vilnius, 1994, p. 103 65 GV Vyriausiojo štabo instrukcijos, įsakymai ir aplinkraščiai, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 1, L. 15 66 Ten pat. 67 GV Vyriausiojo štabo instrukcijos, įsakymai ir aplinkraščiai LCVA F. 563 Ap. 1 B. 189, L.3 18 1928 m. sausio 22 d. buvo surengtas steigiamasis šios organizacijos suvaţiavimas, kuriame prisiekė organizacijos aukščiausia vadovybė – Vyriausiasis štabas. Štabo vadovu tapo karininkas A. Sliesoraitis. Suvaţiavimo metu buvo numatytos organizacijos veiklos koordinatės, išklausyti jau suformuotų grupių apskrityse pranešimai apie politinę padėtį apskrityse.68 Be kita ko, suvaţiavimo metu buvo skaitomi pranešimai fašizmo tematika, išsamiai pristatant šią politinę ideologiją, jos tikslus ir pasiekimus Italijoje.69 Galima spėti, kad išsami diskusija apie fašistinę ideologiją ir jos pasiekimus rado savąjį atgarsį “Geleţinio vilko” organizacijos narių tarpe arba sutapo su idealogine siekiamybe politinėje pasaulėţiūroje, kurią stengtasi perteikti ir spaudos puslapiuose. Nuo 1928 m. “Geleţinio vilko” organizacijos balsu spaudoje tapo A. Sliesoraičio redaguojamas laikraštis “Tautos kelias”. Šio laikraščio straipsniuose neretai pasigirsdavo kritika, esą korumpuotam, savus proteguojančiam valdţios aparatui, tariamam svetimtaučių, “antivalstybiškai” nusistačiusio elemento įsigalėjimui valstybės institucijose. Tik nedaugelis kitataučių esą lojalūs Lietuvos valstybei, o likusieji “prisiplakėliai” ar tik ieškantys sau naudos valdiškose įstaigose.70 Skelbtasi, kad “Tautos kelio” laikraštis neatstovaująs jokiai partijai, o tik tautai ir tautiškumui. Be kita ko, niekintas partiškumas ir demokratinė - parlamentinė santvarka, kuri straipsnių autorių ţodţiais: “jau atgyvenusi sąvąjį amţių ir neesą tinkama Lietuvai ir tautos gerovei”71 Laikraštyje daţnokai aukštinta fašististinė politinė ideologija Italijoje, jos ekonominiai – socialiniai laimėjimai, atliekant pertvarkas Italijos visuomenėje, kartu pabrėţiama fašizmo svarba tautos gyvenime, jos kultūrinio – socialinio gyvenimo vystymesi.72 Viename “Tautos kelio” straipsnyje jo autoriai įrodinėjo, jog “kiekvienam asmeniui tautos interesai turi būti aukščiau visko, tautos interesams turi pasiduoti atskirų grupių arba piliečių kategorijos” - suprask – kitataučiai ar kitaminčiai.73 Svarstytina, jog taip “vilkų” spaudoje perteikiamose idėjose apie politinę ir visuomeninę santvarką, visuomenė suvokta kaip paklusnus hierarchizuotas darinys, kuriai reikia “stiprių vadų”. Per kelerius savo veiklos metus “Geleţinio vilko” organizacija smarkiai išsiplėtė. Kaip teigia vienas aktyviausių jos narių, tų laikų amţininkas J. Pyragius, 1928 m. pabaigoje organizacijoje buvo keli tūkstančiai narių – didţioji dalis kariškiai, tačiau buvo ir tautininkiškai nusiteikusių valdininkų, viešosios bei slaptosios policijos pareigūnų, studentų.74 Aktyviai į “Geleţinio vilko” organizacijos gretas stojo protautininkiškos Lietuvos universiteto studentų korporacijos “Neo - Lithuania” nariai, kurie jau po A. Voldemaro nušalinimo iš valdţios postų net

68 GV Vyriausiojo štabo instrukcijos, įsakymai ir aplinkraščiai, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 1, L. 4 69 Ten pat. 70 Mokesčių departamentas “tautiškas” // Tautos kelias, 1928.06.29, Nr. 13, p. 1 Neklaidingas įstaigos klaidingumas // Tautos kelias, 1928.05.01, Nr. 6, p.1 71 Tik teisingumo keliu // Tautos kelias, 1928.04.01, Nr. 4, p.1 72 Fašizmas ir tauta // Tautos kelias, 1928.05.15, Nr. 7, p. 2 73 Tautos kelias, 1928.05.01, Nr. 6, p. 1 74 J. Pyragius, Kovosiu kol gyvas, Kaunas, 1993, p. 59 19 buvo sudarę asmeninę jo apsaugą, vadovaujamą studento A. Butkevičiaus.75 Oficialiais 1929 m. sausio mėnesio duomenimis organizacijoje buvo 3500 narių ir apie 1000 kandidatų.76 Vien Kauno grupėje buvo apie 400 “vilkų” ir 70 kandidatų, norinčių stoti į šią organizaciją. Kurį laiką, neskaitant studentiškosios bendruomenės, į organizaciją stodavo vyresnio amţiaus ţmonės, tačiau nuo 1928 m. pavasario kandidatų ir narių kontingentas ėmė jaunėti. Siekiant galimai “ginklu ginti esamą tvarką”, “Geleţinio vilko” nariai sparčiai ginklavosi - organizacijai iš narių surinktų lėšų buvo perkami revolveriai ir durklai. Neretai dėl ginklų panaudojimo ar agresijos su ginklais atvejų, kitaip tariant savivaldţiavimo atvejais, visuomenėje kildavo pasipiktinimas kai kuriais “Geleţinio vilko” organizacijos narių brutaliais veiksmais, siekiant įbauginti atskirus piliečius ar piliečių grupę.77 Pasitaikydavo ir tokių atvejų, jog “Geleţinio vilko” organizacijos nariai lauţydavo slaptumo priesaiką niekam nepasakoti, kokiai organizacijai priklausą.78 Taip pat retkarčiais “vilkai”, padauginę alkoholio, įsiveldavo į muštynes su civiliais gyventojais ar net padarydavo kriminalinius nusikaltimus (pvz: vienu atveju “vilkas” sugebėjo įsivelti į spirito kontrobandos gabenimą drauge su valdininkų grupe – aut. past.), taip, jų vadovybės nuomuone, paţemindami garbingą “Geleţinio vilko” organizacijos vardą ir netekdami pasitikėjimo vadų akyse. Tokiais atvejais, kriminaliniais nusikaltimais ar kitais ekscesais “pasiţymėjusius” “vilkus” jų vadovybė bausdavo įvairiomis baudomis, suspenduodavo jų narystę organizacijoje, ar net pašalindavo iš jos visam laikui.79 “Vilkų” smurtu, girtais debošais ir langų dauţymais skundėsi ir opozicinė tautininkų valdţiai spauda. Viename “Lietuvos ţinių” straipsnyje “vilkų” išpuoliai, taip pat politinių oponentų bauginimai grąsinamom kalbom, gana atsargiai buvo įvardinti, kaip “neatsakomingų elementų keliama anarchija”.80 Galima numanyti, jog šis opozicinis tautininkų valdţiai laikraštis vengė atviriau kritikuoti “vilkų” ekscesus veikiant spaudos cenzūrai, tačiau “vilkų” veiksmai išties trikdė visuomenės gyvenimą. Atsiţvelgiant į “Geleţinio vilko” Vyriausiojo štabo instrukcijas, apskričių ir valsčių grupėms bei kuopų vadams, galima teigti, jog šiai organizacijai nebuvo svetimas savųjų protegavimas, priimant “vilkus” į valdiškas įstaigas ar išrūpinant jiems darbo vietą šios organizacijos narių vadovaujamose institucijose.81 Vyriausiajam organizacijos štabui “vilkai” siųsdavo laiškus, prašydami protekcijos, rekomendacijų priimant į vieną ar kitą darbo vietą, pakeičiant šiose vietose “silpnus lietuvius”.82 “Vilkų” vykdoma protekcionistinė politika turėjo ir savąją išvirkštinę pusę – “neįtikusių” asmenų persekiojimą.

75 Kriminalinės policijos valdybos pranešimai apie A. Voldemarą, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 9, L.45 76 A. Voldemaras, Min. Veik., Vilnius, 1992, p. 9 77 GV organizacijos vyriausiojo štabo instrukcijos ir raportai, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 1, L.18 78 Ten pat. L. 45 79 GV Vyriausiasis štabas. Išmestų ir nubaustų narių byla, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 14, L.34, L.41 ir L.86 80 Teisėtumo jausmui dylant // Lietuvos ţinios, 1928.03.17, Nr. 64, p. 1 81 GV Vyriausiasis štabas. Įsakymai, instrukcijos, aplinkraščiai, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 1, L.54 82 GV Vyriausiasis štabas. Kandidatai ypatingam paskyrimui, LCVA F. 563 Ap. 1 B.12, L.34 20 Pastebėtina, jog proteguodami savus ţmones, “vilkai” itin akylai sekė kitataučius arba kitoms politinėms partijoms prijaučiančius asmenis, dirbusius valstybinėse institucijose. Kaip galima spręsti iš charakteringų Panevėţio “Geleţinio vilko” organizacijos grupės raportų, svetimtaučiai ir tautininkų valdţios opozicionieriai buvo persekiojami, skundţiami ir šnipinėjami, o retkarčiais, pritariant įtakingoms valdţios viršūnėms, ir verčiami iš savųjų kėdţių.83 Panašių atvejų greičiausiai netrūko ir kitose Lietuvos vietose – Kaune, Birţuose, Kėdainiuose ir kituose Lietuvos miestuose bei apskrityse. Šių miestų ir apskričių “vilkai” buvo raginami akylai stebėti visuomenės, o ypač opozicinėms partijoms prijaučiančių asmenų, kurie vis dar uţėmė vadovaujančius postus vietos valdţios administracijoje, nuotaikas, o esant reikalui jas pranešinėti karo komendantams ir saugumo policijai.84 Tad galima teigti, jog nors viešajame diskurse, pasinaudodama “Tautos kelio” leidiniu “Geleţinio vilko” organizacija ir kritikavo protekcionizmą, tačiau organizacijos nariai nevengė juo uţsiėminėti, pasitelkdami šnipinėjimą, skundimą ir “nepageidautinų” asmenų kompromitavimą, kaltinant juos nelojalumu valstybei. “Geleţinio vilko” organizacija gana greitai tapo tautininkų valdţios “akimis ir ausimis” to meto Lietuvos visuomenėje. 1927 – 1929 m. laikotarpyje ši organizacija palaikė glaudţius ryšius su paramilitarine Šaulių sąjunga, Lietuvos kariuomenės savanorių organizacijomis, Slaptąja Karininkų sąjunga (jos nariai karininkai - A. Mačiuika, J. Pyragius, J. Karutis ir kiti buvo aktyvūs 1926 m. gruodţio 17 d. karinio perversmo rengėjai – aut. past.), protautiniška “Jaunosios Lietuvos” organizacija bei, ţinoma, su pačia Tautininkų Sąjunga. Neretai “Geleţinio vilko” nariai buvo ir vienos ar kelių aukščiau išvardintų organizacijų aktyvūs dalyviai, ar net vadovai.85 “Geleţinio vilko” organizacijos Vyriausiojo štabo instrukcijose būdavo konkrečiai nurodoma, su kuriomis visuomeninėmis organizacijomis reikia palaikyti artimus ryšius ir kooperaciją, tačiau taip pat buvo tiksliai pasakoma, kokias visuomenines organizacijas, partijas sekti – ypač reikalauta atkreipti dėmesį į lenkų tautinės maţumos kultūrinės draugijos “Pochodnia”, kairiųjų partijų – valstiečių liaudininkų, socialdemokratų, komunistų narių veiklą bei jų pasisakymus viešumoje.86 Be abejonės, esant reikalui, ši informacija buvo perduodama valstybinėms jėgos struktūroms – karo komendatams bei slaptosios policijos agentams, kurie savo ruoţtu pritaikydavo prevencišką praktiką – suiminėdavo, bei bausdavo įtariamus asmenis.87 Per 1927 – 1929 m. laikotarpį, politiniais motyvais nubaustų asmenų skaičius išaugo beveik 4 kartus, o nubaustų sunkiųjų darbų kalėjimu uţ savo “antivalstybinę” ar prieš tautininkų valdţią nukreiptą politiką beveik 6 kartus.88 Galima daryti prielaidą, kad toks didelis nubaustų asmenų skaičius ir jo augimas “Geleţinio vilko” organizacijos

83 Panevėţio GV grupės raportai vyriausiajam štabui, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 68, p. 84 GV Vyriausiasis štabas. Pranešimai apie padėtį krašte, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 18, L. 1-8 85 J. Karučio asmens byla, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 9, L. 51 - 52 86 GV Vyriausiojo štabo instrukcija ,,Geleţinio vilko veikimas‟‟, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 1, L. 114 - 115 87 M. Kuodys, Min. veik., Vilnius, 2007, p. 47 88 J. Jakštas, Min. veik., Chicago, 1992, p. 125 21 augimo laikotarpiu buvo nemenkas pačių “vilkų” nuopelnas ir indėlis į tautininkų valdţios oponentų slopinimą. Įtarumo visuomenėje atmosfera, A. Merkelio pastebėjimu, tiesiog kybojo ore.89 Tautininkų valdţiai opozicionuojančių partijų ir organizacijų kreipimaisi dėl sudaromų nepalankių ar nepakančių sąlygų jų veikimui daţnai korespondencijos keliu pasiekdavo patį Ministrą pirminką A. Voldemarą, prašant sudaryti normalesnes sąlygas jų veikimui ir “apraminti” policinę prieţiūrą.90 Kaip savo atsiminimuose pastebėjo buvęs Lietuvos prezidentas K. Grinius, aktyvesni ir agresyvesni kariškiai “vilkai” nevengė savo atsilankymais ir grasinamom kalbom “nutraukti antivalstybinę, prieš valdţią nukreiptą veiklą”, bauginti ir terorizuoti tautininkų valdţios opozicionierius, ryţtingesnius veţant ir į mišką “pasikalbėti”.91 K. Grinius “vilkus” kaltino ir valstiečių liaudininkų “Varpo” spaustuvės sprogdinimu 1927 m. kovą, padariusiu milijoninių nuostuolių.92 Vis dėlto reiktų paminėti, jog “Geleţinio vilko” organizacija įsteigta tik tų pačių - 1927 metų pabaigoje, tad galima paprieštarauti, jog tai buvęs “vilkų” darbas. Tačiau agresyvių išpuolių prieš kitataučius ir kitaminčius “Geleţinio vilko” organizacijos narių gretose išties pasitaikydavo. Kai kurie “Geleţinio vilko” organizacijos nariai pasiţymėdavo net ir antisemitiniais išpuoliais. Pavyzdţiui, 1928 m. rugsėjo mėnesį, dalyvaujant Prienų miestelio “Geleţinio vilko” organizacijos kuopos nariams, buvo sumušta apie 30 ţmonių, kurių dauguma buvo ţydai. Kaltininkai buvo pasmerkti ir vadų nubausti, nors Prienų “vilkų” grupės vadas iš dalies ir bandė pateisinti jų veiksmus charakterio savybėmis ir pačių ţydų “provokacijomis”.93 Kitais atvejais “vilkų” smurtas būdavo nukreipiamas ir prieš lenkų tautybės asmenis – pastarųjų nekilnojamas turtas būdavo apgadinamas per surengiamus išpuolius. Tame pačiame Prienų miestelyje, praėjus vos pusei metų nuo ţydų mušimo, “vilkai” išdauţė dalies lenkų tautybės asmenų langus ir išsprogdino vieno lenkų tautybės mokytojo namų verandą.94 Klaipėdos grupės “vilkams” jų viršininko įsakymu buvo liepta uţsiimti dar ir vandalizmu prieš palaidotų vokiečių kareivių kapus. Kapus puošiančius vokiškus geleţinius erelius įsakyta nulupti, nepaisant to, jog paminklas buvo saugomas policijos.95 Reiktų pridurti, jog tokie išpuoliai nebuvo pavieniai. Dalies lietuvių ir nelietuvių tautybės asmenų visuomenėje terorizavimas bei bauginimas, kaip galima spręsti iš įvairių Lietuvos vietų siunčiamų “Geleţinio vilko” Vyriausiajam štabui raportų, nebuvo visiškai svetima veikla “Geleţinio vilko” nariams – uţ daţnus “triukšmus ir visuomeninės rimties trikdymą” nevengta “vilkus” šalinti iš “Geleţinio vilko” organizacijos.96 Greičiausiai “Geleţinio vilko” vadai, šalindami iš savo organizacijos nusikaltusius “vilkus”, ne tik bandė saugoti organizacijos prestiţą,

89 A. Merkelis, Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York, 1964, p. 371 90 Lietuvos ministrų kabinetas. Įvairūs prašymai. LCVA F. 923 Ap. 1 B. 567, p. 13 ir p. 116 91 A. Eidintas, Kazys Grinius, Vilnius,1993, p. 184 92 Ten pat, p. 185 93 GV Vyriausiasis štabas. Išmestų ir nubaustų vilkų byla, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 14, L. 5 94 GV Pranešimai Kauno grupės vyriausiajam štabui, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 178, L. 79 95 GV Vyriausiasis štabas. Išmestų ir nubaustų vilkų byla, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 14, L. 48 96 GV Vyriausiojo štabo įsakymai ir instrukcijos, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 4, L. 39 22 nenorėdami turėti kriminalinio elemento savo eilėse, bet kartu vengė “vilkų” veiksmų atţvilgiu atsiradusio visuomenės dėmesio. Šį dėmesį norėta pakreipti organizacijai palankesne kryptimi. “Geleţinio vilko” organizacija, kaip jau buvo minėta, turėjo būti slapta, bet visuomenė apie ją netruko suţinoti, susidūrusi su jos veiklos pasekmėmis. Organizacijos vadovams norint nuraminti visuomenėje sklidusius gandus ir nerimąstingas nuotaikas, 1928 m. pavasarį “Geleţinis vilkas” nutarė savo veiklą dalinai išviešinti bei labiau pristatyti visuomenei, steigiant “Geleţinio vilko„„ sporto organizaciją. Jos nariai galėjo sportuodami atlikti karišką pasirengimą ir įgyvendinti fizinio pasiruošimo kovoti su tėvynės priešais programą. “Geleţinio vilko” sporto organizacijos skyriai turėjo būti steigiami tose kuopuose ar grupėse, kurios turėjo ne maţiau 20 narių. Šis organizacijos padalinys turėjo būti išlaikomas pačių narių suaukotomis lėšomis.97 1928 – 1929 m. sandūroje narių suaukotomis lėšomis ir gaunant finansinę paramą iš vyriausybinių institucijų, imti pirkti arba buvo planuojami statyti pastatai, kuriuose “Geleţinio vilko” sporto organizacijos nariai galėjo vystyti ir propaguoti bei populiarinti savąją veiklą.98 Per 1929 metus “Geleţinio vilko” organizacija planavo išsiplėsti iki 5000 narių skaičiaus, organizacijos veiklą dalinai perkeliant ir į kitas, aplinkines valstybes. Planuota plėsti propogandinį darbą per spaudą, samdant ţurnalistikai gabesnius, “tautinei idėjai” atsidavusius ţmones.99 Organizacijai netrūko ir kitokių veiklos planų, stengiantis savąją veiklą, idealoginius tikslus ir idėjas pristatyti platesniam visuomenės ratui. 1929 m. rugpjūtį “Geleţinio vilko” organizacijos Vyriausiasis štabas ėmė rengti projektą, kurį įgyvendinus organizacija turėjo pilnai išeiti į viešumą. Su tautininkų partija, Jaunalietuvių organizacija, Šauliais ir “Ūkininkų vienybės” organizacija buvo sudarytas derinimo komitetas, kuris turėjo koordinuoti šių organizacijų veiklą, spręsti iškylančius tarpusavyje nesklandumus.100 Tačiau šiam komitetui buvo lemta veikti neilgą laikotarpį, nes A. Voldemarui likę ištikimi “vilkai” 1929 m. rudenį perėjo į opoziciją tautininkams, o ir pati “Geleţinio vilko” organizacija 1930 m. pavasarį buvo panaikinta. Reziumuojant šį darbo skyrių, norėtųsi “Geleţinio vilko” organizacijos veiklą palyginti su, G. Rudţio ţodţiais, panašios struktūros paramilitarinėmis fašistinėmis organizacijomis Italijoje ar Vokietijoje. Į palyginimą įtraukta ir Rumunijos fašistinė paramilitarinė organizacija “Geleţinė gvardija”, kuri, kaip ir “Geleţinis vilkas” buvo įsteigta tais pačiais 1927 metais. Šios organizacijos įsteigimą, istorikų vertinimu, lemė tai, jog Rumunijoje fašistinės tendencijos politinėje erdvėje itin sustiprėjo XX am. 3 dešimt., tarpusavyje susijungus kelioms ultra- radikalios dešinės pakraipos partijoms, o kapitonui K. Kodreanu 1927 m. įsteigus fašistinį “Arkangelo Mykolo legioną” ir minėtąjį paramilitarinį šios organizacijos dalinį “Geleţinę gvardiją”.101 Lyginant “Geleţinį vilką” su

97 GV Vyriausiojo štabo instrukcijos, LCVA F. 563 B. 1 Ap. 1, L. 46 98 GV sporto organizacijos veiklos dokumentai, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 57, L. 12 99 GV Vyriausiojo štabo veikimo planas 1929 m., LCVA F. 563 Ap. 1 B. 5, L. 14 - 15 100 A. Sliesoraičio tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B.113, L. 246 101 S. Payne, Min. veik., Vilnius, 1994, p. 137 23 Italijos fašistais juodmarškiniais, Vokietijos nacionalsocialistų SA, ar kapitono K. Kodreanu fašistine paramilitarine “Geleţine gvardija”, galima pastebėti, jog “Geleţinio vilko” organizacijos veikla buvo kur kas nuosaikesnė, apėmė tik politinių oponentų bauginimą ir persekiojimą, vardan “tautos vienybės”, tačiau ne ţudymą (tiesa, vėlėsniame darbo skyriujje bus aptartas pasikėsinimas į Kriminalinės policijos šefą S. Rusteiką – bet tai greičiau išimtis, o ne taisyklė “Geleţinio vilko” organizacijoje – aut. past.). O ir organizacijos narių skleidţiamos fašistinės idėjos spaudoje ar susirinkimų metu, įsivaizduojama fašistinė santvarka neturėjo ryškaus antisemitizmo.102 Minėtose trejose fašistinėse ar nacistinėse paramilitarinėse organizacijose buvo nevengiama politinių oponentų ţudymo, terorizavimo, o Vokietijos nacių SA (vėliau SS) ir Rumunijos “Geleţinės gvardijos” veikla bei ideologija, istorikų vertinimu, buvo dar ir ryškiai antisemitiška bei rasistinė.103 Tad, prisiminus G. Rudţio ţodţius apie “vilkų” organizacijos panašumą į Italijos juodmarškinius ar Vokietijos esesininkus, reiktų pridurti, jog panašumai galėjo būti tik išoriniai – struktūriniai – kaip hierarchizuotų kariškų organizacijų, tačiau jokiu būdu ne vystomos veiklos ar ideologijos pobūdţiu. Nepaisant gana sėkmingo “Geleţinio vilko” organizacijos išsiplėtimo iki kelių tūkstančių asmenų organizacijos bei jos nemenko vaidmens, slopinant tautininkų valdţios opoziocionierius, 1929 m. rudenį įvykęs A. Voldemaro nušalinimas ir politinių pasaulėţiūrų išsiskyrimas tautininkų valdţios viršūnėse nulėmė šios organizacijos baigtį, nes nemaţa dalis “vilkų” nesutiko su nuo valdţios postų ir radikaliomis priemonėmis siekė su tuo kovoti.

102 Darbo autoriaus pastaba: nors GV vadovai ir smerkė antisemitinius išpuolius, susipaţinus su “Tautos kelio” leidiniu, galima teigti, jog ţydams nevengta priskirti ,,bolševikų„„, ar ne itin lojalių Lietuvos piliečių vaidmens. 103Kevin Passmore, FASCISM Very Short Introduction, Oxford, 2002, p. 4 ir p. 8 , taip pat A. D. Smith, Min. veik., Vilnius, 1995, p. 85 24 2. VOLDEMARININKŲ POLITINIO JUDĖJIMO SUSIFORMAVIMAS IR VEIKSMAI PRIEŠ TAUTININKŲ VALDŢIĄ IKI 1931 M.

2.1. Voldemarininkų politinio judėjimo susiformavimas.

Kaip jau buvo minėta, A. Voldemaras 1927 – 1929 m. laikotarpiu uţėmė kelis aukščiausius valdţios postus – Ministro pirmininko, Uţsienio reikalų, o galiausiai dar ir Krašto apsaugos ministro pareigas. Pakankamai diktatorišku, kompetencijos ribas perţengiančiu jo valdymo stiliumi buvo nepatenkinti ne vien tautininkų politiniai oponentai, likę opozicijoje, tačiau ir nuosaikesnieji tautininkų partijos nariai bei nemaţa dalis ministrų kabineto narių vyriausybėje. Vidaus reikalų ministrą I. Musteikį erzino daţnas A. Voldemaro kišimasis į policinių įstaigų darbą, savojo diktato primetimas. Voldemaro nesugebėjimu rasti kompromisų, dirbant administracinį – organizacinį darbą ministerijose, buvo nepatenkintas ir Ţemės ūkio ministras J. Aleksa.104 Pastarąjį ministrą ir jo ministerijos valdininkus itin piktino nepakankamas ţemės ūkio plėtros ir modernizacijos finansavimas bei vangiai įgyvendinama ţemės reforma. A. Voldemaras buvo kaltinamas ţemės ūkiui skirtų lėšų nukreipimu kitoms ministerijoms, o ypač Krašto apsaugos ministerijai, bei reikalingų priimti įstatymų gaišinimu.105 Panašių priekaištų A. Voldemarui turėjo ir Švietimo ministras K. Šakenis, kurį piktino labai aktyvus Ministro pirmininko kišimasi ir diktato primetinėjimas į naujai rengiamą Lietuvos universiteto, kuriame pats A. Voldemaras kurį laiką profesoriavo, statutą.106 Bendraujant su politiniais tautininkų oponentais A. Voldemarui netrūko ir politinio cinizmo – kartą tautininkų valdţiai į opoziciją perėjusių krikščionių demokratų atstovų paklaustas, kada bus surengti dar 1927 m. pavasarį paţadėti Seimo rinkimai, jis atšovė, kad: “..<..> nepasakiau kurį pavasarį”.107 Po savo nušalinimo, A. Voldemaras nuosaikesnių tautininkų dar kaltintas ir per didele savimeile, egoizmu, Ministrų kabineto nuneigimu ir “liguistomis ambicijomis” supanašėti su B. Mussolini asmeniu.108 A. Voldemaro, kaip politikos veikėjo prestiţui, kiek kenkė ir jo, kaip Vyriausiojo “Geleţinio vilko” organizacijos vado turima atsakomybė uţ dalies “vilkų” neigiamos veiklos epizodus, o ir pats Ministras pirmininkas pamaţu ėmė nevengti grasinti politinius veiksmus vykdyti su “vilkų” pagalba. 1929 m. vasario mėnesį Lenkijos ţvalgybos agentūros agento Lietuvoje duomenimis tarp A. Voldemaro ir Vidaus reikalų

104 A. Voldemaras, Min. veik., Vilnius, 1992, p. 10 105 “Geleţinio vilko“ organizacijos atsišaukimai ir kiti dokumentai, F. 378 Ap. 5 B. 2162 “Ko neturėjo būti”, L. 82 106 Ten pat, L. 86 107 L. Truska, Min. veik., Vilnius, 1996, p. 188 108 “Geleţinio vilko“ organizacijos atsišaukimai ir kiti dokumentai, F. 378 Ap. 5 B. 2162 „Ko neturėjo būti“, L. 85 25 ministro I. Musteikio padidėjus įtampai dėl, esą, neskaidriai panaudotų valstybės biudţeto lėšų, A. Voldemaras grasino, jog neatsiţvelgus į jo reikalavimus bus pasinaudota “vilkų” pagalba jėga išsprendţiant konfliktą. Agentas pridūrė, jog “Geleţinio vilko” organizacija buvo “visiškose A. Voldemaro rankose”109 Pastebėtina, kad išties toks Ministro pirmininko A. Voldemaro grasinimas Vidaus reikalų ministrui I. Musteikiui galėjo nuskambėti tik turint visišką valdţią, arba itin pasikliaunant savaisiais šalininkais “Geleţinio vilko” organizacijoje. 1929 m. vasarą Lietuvos visuomenės gyvenime padaugėjo ekscesų, susijusių su “Geleţinio vilko” organizacijos narių veikla. Keliolika šios organizacijos narių “vilkų” Kaune susibūrė į taip vadinamą “mirties eskadroną”, kurio veikla pasiţymėjo ksenofobijos ir smurto apraiškomis prieš kitų, daţniausiai lenkų ir ţydų tautybių asmenis – iškabų paišymu, ţmonių mušimu, langų dauţymais ir turto niokojimais.110 Vienas iš garsiausių šio “eskadrono” ţygių įvyko 1929 m. rugpjūčio 2 d., kuomet, kaltinant Vilijampolės ţydus tariamu komunizmo palaikymu, prieš dieną anksčiau vykusią nelegalią komunistų demonstraciją, buvo sumušta apie 30 asmenų. Ţydų spauda bei dalis Lietuvos visuomenės, kartu su prezidetu A. Smetona priešakyje, grieţtai pasmerkė šį įvykį.111 Galiausiai, beveik po trijų savaičių nuo Vilijampolės incidento, šį įvykį pasmerkė ir tautininkų oficiozas “Lietuvos aidas”, įvardindamas ţydų skriaudėjus “uberpatriotais ir šovinistais” bei pridurdamas, kad Lietuvoje “niekada nebuvo ir negali būti kokios nors prieš ţydus nukreiptos antisemitinės dvasios”.112 Kartu laikraščio straipsnio autoriai teigė, jog: “valdţia su tokiais išpuoliais turi grieţtai kovoti, o nusikaltusius smarkiai bausti. Kiekvienas tvarkos suardymas reiškia, kad apsaugos organai dar nėra tinkamoje aukštumoje, kad apsaugos sistema turi būti tobulinama”.113 Galima numanyti, kad taip viešoje erdvėje buvo išsakoma kritika aukščiausioms valdţios institucijoms, kurios neįstengė uţkirsti kelio antisemitiniams išpuoliams. Kritikos sulaukęs Vyriausias “Geleţinio vilko” vadas - Ministras Pirmininkas A. Voldemaras surengtoje spaudos konferencijoje grieţtai paneigė, kad tai galėjo būti “vilkų” darbas, teigdamas, jog dėl šio įvykio “buvo ir tokių versijų, jog ţydai puolė ţydus”.114 Savuosius “dangstė” ir “Geleţinio vilko” organizacijos ruporas spaudoje - “Tautos kelias”. Šio leidinio straipsnyje, aptariant šiuos įvykius, buvo grieţtai neigiamos bet kokios jų sąsajos su “Geleţinio vilko” organizacija. Atsikertant ţydų spaudoje išsakytiems kaltinimams dėl antisemitizmo apraiškų šiame įvykyje buvo teigiama, kad iš pačių ţydų tarpo kilę daug ţymiausių bolševikų teoretikų, bei veikėjų,

109 Doc. Dr. J. Vaičenonis nurodė šį archyvinį šaltinį: CAW - Centralne Archiwum Wojskowe, Fondas 303, Aprašas 4, Byla 5300 110 G. Rudţio straipsnis internetinėje edrvėje, adresu: www.komisija.lt/Files/www...lt/.../G.%20Rudzio%20pranesimas.doc (ţiūrėta 2011-09-11) 111 Ten pat. 112 Būkime tikri patriotai // Lietuvos aidas, 1929.08.20, Nr. 187, p.1 113 Ten pat. 114 P. Minesterio pašnekesys su ţurnalistais // Lietuvos aidas, 1929.08.29, Nr. 195, p. 1 26 o ţydų laikraščio “Ţydų balsas” vyriausiajam redaktoriui siūlyta “gydyti ţydus nuo bolševizmo”.115 Galima spręsti, jog taip netiesioginiu keliu buvo kvestionuojamas šios tautinės maţumos lojalumas tautininkų valdţiai, bei Lietuvos valstybei. Galiausiai, siekdamas visuomenei pateikti “atpirkimo oţį” uţ Slabados įvykius, Ministras pirmininkas A. Voldemaras nutarė atleisti Kriminalinės policijos viršininką Staškevičių, tačiau tuometinis Vidaus reikalų ministras I. Musteikis atsisakė atleisti savo pavaldinį ir tai galimai dar labiau nulėmė vis augančius nesutarimus tarp šių dviejų ministrų.116 1929 m. geguţės 6 d. į Ministrą pirmininką A. Voldemarą bandė pasikėsinti kairiųjų studentų aušrinininkų korporacijai priklausantys studentai, kurie buvo nepatenkinti A. Voldemaro vykdoma vidaus politika, politinių oponentų persekiojimu ir visuomenės gyvenimo varţymu karo cenzūros, bei karo komendantų valdţios sąlygomis. Pasikėsinimo metu ţuvo A. Voldemaro adjutantas vyresnysis leitenantas P. Gudynas, o pats A. Voldemaras liko tik lengvai suţeistas.117 Kaip vėliau savo atsiminimuose teigė vienas iš šio pasikėsinimo dalyvių A. Bulota, Voldemaro asmuo, jo grieţta vidaus politikos kryptis, kraštutinių kairiųjų partijų laikyta “gryniausio burţuazinio - fašistinio reţimo įsikūnijimu”, kurį buvo galima šalinti tik teroro pagalba.118 Išties to meto komunistiniuose atsišaukimuose A. Voldemaro ir A. Smetonos valdymas taip pat buvo įvardijamas kaip “kruvinoji fašistų diktatūra”, ţudanti “darbininkus ir proteguojanti burţuazines klases” bei “stabdanti klasių kovą”.119 Vis dėlto, pasikėsinimas į A. Voldemarą sulaukė gana plačios visuomenės sluoksnių neigiamos reakcijos jo rengėjų atţvilgiu. Pasikėsinimą prieš A. Voldemarą vieningai pasmerkė tiek kariška, tiek ir civilinė to meto spauda. Išpuolis prieš ministrą pirmininką sulaukė didelės visuomenės dalies pasmerkimo, nepaisant politinių simpatijų spektro – pasikėsinimą smerkė krikščionių demokratų “Rytas”, valstiečių liaudininkų “Lietuvos ţinios”, ir be abejonės - valdţios oficiozas „Lietuvos aidas“.120 Aršiausią kritiką savo straipsnyje išsakė “Tautos kelias”, reikalaudamas pasikėsintojams neatidėliotinos mirties bausmės, o šį išpuolį laikydamas: “niekšų organizuotu pasikėsinimu į Lietuvos valstybingumą”.121 “Geleţinio vilko” organizacijos nariams iš Vyriausiojo organizacijos štabo buvo duotas įsakymas sekti tautininkų opozicijos narių nuotaikas, ieškoti perversmo kaltininkų, o juos radus - esant reikalui likviduoti arba perduoti Kriminalinės policijos ţinion.122 Praėjus tik kelioms dienoms po išpuolio buvo sulaikytas sunkiai sprogmeniu susiţalojęs vienas iš jo

115 Ţydai ir bolševizmas // Tautos kelias, 1929.08.09, Nr. 32, p. 2 116 LTS archyvas F. 554 Ap. 1 B. 16, L. 125 117 L. Truska, Min. Veik., Vilnius, 1996, p. 193 118 A. Bulota, Limuzinas Nr. 4, Vilnius, 1977, p. 86 119 Lietuvos komunistų partijos CK atsišaukimas “Minėkime kovoj su fašizmu kritusius draugus”, 1929; ţiūrėta 2012.02.25 internetinėje svetainėje: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=31952 120 Prezidentas apdovanoja karţygius A. A. vyr. ltn. Gudyną ir kapit. Virbicką, Lietuvos aidas,1929.05.08, Nr. 103, p. 1; Prie pasikėsinimo prieš Ministerį pirmininką // Lietuvos ţinios, 1929.05.08, p. 103, p. 5; Teroras // Rytas, 1929.05.08, Nr. 103, p. 1 121 Niekšų teroras // Tautos kelias, 1929.05.10, Nr. 19, p. 1 122 GV Vyriausiojo štabo įsakymai ir instrukcijos, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 4, L. 60 27 rengėjų M. Vosylius, kuriam uţ pasikėsinimo vykdymą karo teismo sprendimu geguţės 24 d. buvo įvykdyta mirties bausmė.123 Likę du pasikėsintojai sėkmingai sugebėjo pasprukti ir pasislėpti uţsienio valstybėse. Pasikėsinimas smarkiai paveikė A. Voldemaro nervus – jis tapo uţdaresnis, įtaresnis, o su savo vadovaujamų ministerijų valdininkais ėmė sutarti vis prasčiau. Dėl arogantiško A. Voldemaro būdo ir politinės valdţios ambicijų kilo nesutarimų dėl pernelyg savarankiškai vykdomos politikos ir su pačiu prezidentu A. Smetona, nors pastarajam turėjo būti pavaldus ir atskaitingas pagal 1928 m. primtą Konstituciją.124 Kaip pastebi tuometinis “Lietuvos aido” redaktorius V. Gustainis, A. Smetona, jausdamas vis didėjančią prezidento ir ministro pirmininko veiksmų trintį, bei bijodamas, kad Voldemaro savivališkumas gali išvirsti į norą tapti diktatatoriumi, Voldemarą ėmė planuoti atleisti jau 1929 m. pavasarį.125 Prezidentas A. Smetona net nusiskundė, kad: “Toks gabus ţmogus tas mūsų ministras pirmininkas <...> bet turėk tu man tokį netikusį būdą”.126. Darytina prielaida, kad Voldemarui valdţios ir nebaudţiamumo pojūtį suteikė svari keliatūkstantinės “Geleţinio vilko” organizacijos parama, bei palaikymas dalies kariškių tarpe. Pamaţu A. Voldemaras ėmė vis labiau nepaisyti ir savo politinio bendraţygio, bei draugo, prezidento A. Smetonos valdţios autoriteto. A. Merkelio pastebėjimu, vieną kartą prezidentui Smetonai Voldemaras netgi taip išrėţęs: “Antanai, nepamiršk, kad esi prezidentas kol aš to noriu”.127 A. Eidintas naujausiame savo darbe apie A. Smetoną teigia, jog tarp prezidento A. Smetonos ir A. Voldemaro kylančius nesutarimus dar labiau pakurstė tas faktas, jog A. Voldemaras nevengė kištis į asmeninį Smetonų gyvenimą – kaip uţsienio reikalų ministras jis reguliuodavo galimus prezidentienės susitikimus su uţsienio diplomatais. 128 Be kita ko, Antano Smetonos ţmoną Sofiją galimai ėmė sekti, intrigas bei vadinamuosius “kompromatus” prieš ją kaupti “Geleţinio vilko” organizacijos nariai, kurių auganti galia ir sekimo tinklas taip pat galėjo gąsdinti nuosaikesnį nei A. Voldemaras politiką - A. Smetoną.129 1929 m. pavasarį - vasarą augančius nesutarimus tarp kai kurių tautininkų partijos narių bei A. Voldemaro pastebėjo ir dalis “Geleţinio vilko” organizacijos narių, tačiau šiuos konfliktus jie laikė neilgailaikiais ir išsprendţiamais, tiesiog reikalaujančiais labiau derinti skirtingų tautininkų valdţios institucijų darbą.130 Tuo tarpu prezidento A. Smetonos ir jo aplinkos ţmonių tarpe imti svarstyti planai, kaip pašalinti A. Voldemarą iš uţimamų valdţios postų, nesukeliant didelio nepasitenkinimo jo šalininkų kariškių, o ypač “Geleţinio vilko” organizacijos narių tarpe. Reiktų pridurti, jog siekdamas A. Voldemaro nušalinimo iš valdţios, prezidentas A. Smetona galimai išties numatė, kad

123 Byla apie atentantą // Rytas, 1929.05.26, Nr. 42, p. 1 124 A. Eidintas, Min. veik., Vilnius, 1990, p. 83 125 V. Gustainis, Min. veik., Kaunas, 1991, p. 83 126 Ten pat., p. 79 127 A. Merkelis, Min. veik. , New York, 1964, p. 372 128 A. Eidintas, A. Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012, p. 234 129 Kriminalinės policijos ţinios ryšium su A. Voldemaro nušalinimu, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 136, L. 6 130 A. Sliesoraičio tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 246 28 A. Voldemaro troškimas valdyti diktatoriškai ilgainiui gali baigtis pačio A. Smetonos išstūmimu iš valdţios postų. Šios minties naudai liudytų A. Eidinto teiginys, jog prezidentas Antanas Smetona greičiausiai suvokė, kad klostantis autoritarinei santvarkai, dviejų autoritetų prie valdţios vairo būti negali.131 1929 m. rugsėjį A. Voldemarui, kaip Uţsienio reikalų ministrui išvykus į Tautų Sąjungos konferenciją Paryţiuje, prezidentas A. Smetona specialiu dekretu rugsėjo 19 d. atleido visą Ministrų kabinetą, nelaukdamas kol Voldemaras grįš iš uţsienio. Grįţusiam A. Voldemarui ir jo šalininkams “vilkams” atleidimas buvo netikėtas ir visiškai nelauktas veiksnys. Visi ministrai buvo įteikę atsistatydinimo pareiškimus. Voldemaras tikėjosi išsilaikyti remiamas sau ištikimų karinių dalinių Kauno įguloje dėka, tačiau pastarieji buvo pakeisti. Prezidentūrą nuo galimų neramumų ėmė saugoti policija.132 Kaip teigia J. Augustaitis savo knygoje apie prezidentą A. Smetoną, Voldemaras geruoju nenorėjo trauktis iš savųjų valdţios postų. Ex - Ministras pirmininkas pokalbyje su A. Smetona atleidimą bandė uţginčyti remdamasis 1922 m. Konstitucija, kurios straipsnis teigė, jog norint atleisti Ministrą Pirmininką iš uţimamų pareigų, reikia jo parašo. 133Tačiau, 1929 m. rugsėjį jau galiojo 1928 m. Konstitucija, kuri buvo įtvirtinusi didesnę prezidento vykdomosios valdţios galią, tad Ministro pirmininko parašo atleidţiant jau nebereikėjo. Ambicingo politiko nesuviliojo nei Uţsienio reikalų ministro siūlomas pasiuntinio postas pasirinktoje uţsienio valstybėje ir jis atsistatydino. Tiesa, kaip liudija slapti Kriminalinės policijos valdybos seklių pranešimai, su atsistatydinimu A. Voldemaras taikėsi gana sunkiai. Kaip pastebėjo tuometinė Voldemaro šeimos tarnaitė, ex – Ministras pirmininkas keletą dienų po atleidimo buvo šoke, itin nervingos būsenos. Voldemaro nuotaika pasitaisė, kai jį aplankė keletas karininkų, patikinę jog nemaţa dalis kariuomenės dalių liko jam ištikima.134 Įdomu, kad jau savaitės bėgyje po savo atleidimo A. Voldemaras gana intensyviai ėmė susitikinėti su “Geleţinio vilko” organizacijos nariais karininkais, kas leistų spėti, jog tokioje aplinkoje imti svarstyti keliai, kaip sugrįţti į atimtus valdţios postus.135 Kurį laiką A. Voldemaras gyveno savo prabangiame, Lietuvos banko išnuomuotame bute Kaune, tačiau 1930 m. liepos 24 d. Kauno karo komendanto įsakymu buvo ištremtas iš Kauno į Platelius. Su A. Voldemaro pašalinimo iš valdţios postų nenorėjo sutikti nemaţa dalis jo šalininkų kariškių, pačios tautininkų sąjungos narių, kurie norėjo, kad A. Voldemaras ir A. Smetona vėl dirbtų drauge. Į prezidentūrą iš visos šalies plūdo tautininkų partijos, Šaulių, Jaunosios Lietuvos ir savanorių organizacijų prašymai graţinti į valdţią A. Voldemarą ir sutartinai dirbti Lietuvos naudai.136 Telegramose A. Voldemaras buvo įvardinamas, kaip “genialus politikas, geriausiai

131 A. Eidintas, Min. veik., Vilnius, 2012, p. 237 132 L. Truska, Min. veik., Vilnius, 1996, p. 191 133 J. Augustaitis, Antanas Smetona ir jo veikla, Chicago, 1965, p. 63-64 134 Kriminalinės policijos ţinios, ryšium su A. Voldemaro atleidimu, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 136, L. 9 135 Ten pat, L. 4 136 A. Smetonos asmeninis fondas, LCVA F. 1686 Ap. 1 B. 108, L. 1 - 18 29 atstovavęs Lietuvos vidaus ir uţsienio politiką <...> vedęs tautos stiprinimo darbą” 137. Tuo tarpu oficiali tautininkų partijos susirinkimuose dėstoma jos vadovų politika A. Voldemaro atţvilgiu buvo kiek kitokia. Kaip galima pastebėti tautininkų partijos aplinkraščiuose, šios partijos narių buvo prašoma nevarginti A. Smetonos su prašymais graţinti A. Voldemarą į politiką, o “pasitikėti Tautos vado išmintimi ir sprendimais, vedant valstybės uţsienio ir vidaus politiką”138. Taip pat pabrėţta, kad vidaus politikos “autoritetinė” kryptis nesikeis, ir nebus sudaroma jokių koalicinių vyriausybių.139 Kita vertus, dar 1930 m. birţelį vykusiame Tautininkų partijos suvaţiavime A. Voldemaras tebebuvo paliktas šios politinės organizacijos garbės nariu, o jo kalba buvo pasitikta ovacijomis, nepaisant tautininkų - V. Mirono ir J. Lapėno (tautininkų partijos vadovaujantys asmenys – aut. past) išsakytų pastabų dėl jo vykdytos savivališkos politikos, būnant Ministru pirmininku.140 Posėdţio pabaigoje ištiesta A. Voldemaro Mironui ranka tarsi ir turėjo liudyti susitaikymą tarp tautininkų partijos narių, tačiau realybė buvo kitokia. Voldemarui simpatizuojantys ir valstybės vadovybės viršūnėje jo trokštantys asmenys nutarė veikti, siekdami graţinti ex – Ministrą pirmininką į valdţios viršūnę, maţai tam paisydami legitimių priemonių. Aktyviausiams Voldemaro šalininkams po jo nušalinimo ilgainiui prigijo voldemarininkų pavadinimas.141 Radikaliausiai iš voldemarininkų nusiteikę ir ištikimiausi savo Vyriausiajam vadui A. Voldemarui išliko organizacijos “Geleţinis vilkas” nariai, pamaţu ėmę sudaryti voldemarininkų judėjimo branduolį. Tik suţinojęs apie Ministro pirmininko atleidimą, vienas organizacijos vyriausiojo štabo vadas A. Sliesoraitis nuvyko į Prezidentūrą išsiaiškinti A. Voldemaro nušalinimo iš valdţios prieţasčių, laikydamas tai Vidaus reikalų ministro I. Musteikio intrigomis prieš Voldemarą. Savo bendraţygiui “vilkui” H. Vaitkevičiui jis liepė paruošti apie 100 ginkluotų ţmonių, tariamai galimos agresijos atveju apginti A. Voldemarą.142 Prezidentūroje A. Sliesoraičiui buvo liepta perduoti „Geleţinio vilko„„ organizacijos vadovavimą Vidaus reikalų ministrui I. Musteikiui, tačiau jis atsisakė ir atsistatydino iš ,,Geleţinio vilko„„ Vyriausiojo štabo vado pareigų. Vėliau į šį postą Vidaus reikalų ministras paskyrė pulkininką Bruno Štencelį, o A. Sliesoraitis Kauno karo komendanto įsakymu, kaip galimas “neramumų sukelėjas”, 1929 m. spalio 18 d. buvo išsiųstas iš Kauno. Drauge su juo su panašiomis intencijomis buvo išsiųsta nemaţa grupė aktyvesnių “Geleţinio vilko” organizacijos narių – kariškių, bei valdininkų.143 Galima spėti, jog tautininkų valdţia ėmė pamaţu izoliuoti Voldemaro pasekėjus “vilkus”, vengdama galimos jų “agitacijos” uţ Voldemaro graţinimą į valdţią, savo aplinkos tarpe bei bijodama galimų bandymų sukilti. Kaip jau buvo minėta, “Geleţinis vilkas” buvo paramilatarinė, hierarchizuota organizacija,

137 Ten pat. L. 3 138 LTS politinio susirašinėjimo byla LCVA F. 554 Ap. 1 B. 16 L. 55 139 Ten pat. L. 56 - 57 140 Ten pat. L. 124 - 129 141 A. Voldemaras, Min. Veik., Vilnius, 1992, p. 9 142 A. Sliesoraičio tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 247 143 A. Voldemaras, Min. veik., Vilnius, 1992, p. 10 30 kurios vieni iš pagrindinių principų buvo paklusnumas ir ištikimybė vadams, tad tautininkų valdţia turėjo pagrindo nerimauti, jog ištikimiausi “vilkai” gali “eiti” su savo Vyriausiuoju vadu iki galo ir bandyti graţinti jį atgal į valdţią. Pašalintajam iš valdţios postų A. Voldemarui buvo sudaryta asmeninė “vilkų” apsauga, tačiau gana greitai “Geleţinio vilko” organizacija skilo į dvi dalis: vieni sutiko arba susitaikė su vadovybės pakeitimu ir A. Voldemaro atleidimu iš posto, kiti buvo nusiteikę kur kas radikaliau ir atsisakė paklusti naujajam vadovui B. Štenceliui, sudarydami savarankiškas veikimo grupes provincijoje bei paklusdami “senajam štabui”, tebevadovaujamam A. Sliesoraičio.144 Pastebėtina, jog gana daug A. Voldemaro šalininkų tebeliko Lietuvos kariuomenėje, o ypač pėstininkų ir aviacijos dalyse. Šiuos kariškius erzino ir neramino jų kolegų, aktyvių voldemarininkų išsiuntinėjimai, perkelinėjimai į kitas tarnybos vietas, daţnai nenurodant kokia motyvuota to perkėlimo prieţastis ar perkeliamo asmens kaltė, šalinant jį iš tarnybos vietos.145 Dėl netikėtų kariškių areštų, trėmimų, sekimo ir persekiojimo viena iš kariškių organizacijų – “Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga” netgi pareiškė oficialų protestą Vidaus reikalų ministrui P. Aravičiui ir Ministrui pirmininkui J. Tūbeliui, prašydama savo narius karininkus A. Sliesoraitį ir J. Karutį graţinti iš tremties bei taikyti jiems tik Vidaus reikalų ministro prieţiūrą.146 Šių institucijų pareigūnams neatsakius, protestai ir prašymai pasiekė ir patį prezidentą A. Smetoną, tačiau kaip galima spręsti, nebuvo išklausyti, nes minėtieji kariškiai tebebuvo palikti tremtyje. Dalies buvusių “Geleţinio vilko” organizacijos vadovų pasaulėţiūroje po A. Voldemaro pašalinimo netgi įvyko savotiškas “lūţis”, tapus persekiojamais autoritarinio A. Smetonos reţimo oponentais. Pats buvęs Vyriausiasis organizacijos vadas A. Voldemaras savo pokalbiuose su ţurnalistais įrodinėjo, jog esąs “didţiausias demokratas”, bei “reikalaująs, kad valdţia kuo maţiau kištųsi į piliečių reikalus, kad visur būtų taikomas rinkimų pradas, o ne skyrimas iš viršaus”.147 Toks A. Voldemaro minties šuolis, darbo autoriaus nuomuone, atrodo gana ironiškas prisimenant darbe jau minėtą jo poziciją Seimo rinkimų klausimu. Pastebėtina, jog panašiai savo mintis dėstė ir buvęs “Geleţinio vilko” Vyriausiojo štabo vadas karininkas A. Sliesoraitis. Pastarasis atsidūręs tautininkų valdţios opozijoje, ir iš opozicionierių persekiotojo pats tapęs sekamuoju, net atsiprašė krikdemų veikėjo prof. Prano Dovydaičio, kurį buvo “Tautos kelyje” apšmeiţęs, savo laiške teigdamas, jog: “Aš manau, kad ne tik galima, bet ir reikia kovoti su asmens, piliečio beteisiškumu. O dabartiniu metu pilietis atrodo vergu. <...> Prie progos teikitės priimti, Profesoriau, dideliausią uţuojautą dėl “Darbininko” šiauraus persekiojimo”.148 Šios pasaulėţiūrinės buvusių “Geleţinio vilko” vadovų

144 B. Štencelio parodymai, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 189, L.797 145 Kriminalinės policijos ţinios ryšium su A. Voldemaro pašalinimu, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 136, L.4 146 A. Jurevičiūtės straipsnis „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savonorių sąjunga ir jos vaidmuo vidaus politikoje 1927 – 1940 m.„„, Karo archyvas Nr. XVIII, Vilnius, 2003, p. 233 147 Prof. A. Voldemaro feljetoniškas interviu // Lietuvos aidas, 1930.05.22, Nr. 115, p. 2 148 GV vyriausiasis štabas. Kauno grupės pranešimai, LCVA F. 563 Ap. 1 B. 178, L. 87 31 minčių transformacijos iš pirmo ţvilgsnio galbūt liudytų nusivylimą tautininkų valdţios politika opozicionierių atţvilgiu, tačiau antra vertus persekiojamuosius iš ties gali būtų lengviau suprasti, patiems tapus persekiojamaisiais ir susiduriant su autoritarinio reţimo taikytomis represijomis. Lietuvos visuomenės gretose po Ministro pirmininko pašalinimo ėmė sklandyti neramūs gandai apie galimą A. Voldemaro grįţimą į valdţią su “vilkų” pagalba prievartos ar teroro keliu. Kaip galima pastebėti iš slaptų Kriminalinės policijos valdybos ţinių biuletenių apie visuomenės nuotaikas pašalinus iš valdţios postų A. Voldemarą, dalis tautininkų valdţios opozicijos narių – krikščionys demokratai, socialdemokratai, bei valstiečiai liaudininkai buvo įsitikinę, jog A. Voldemaras greitu metu grįš į valdţią ir geruoju nenusileis, ar nesusitaikys su savuoju pašalinimu.149 Taip pat sklandė gandai, jog Voldemarui liko ištikima nemaţa dalis Lietuvos kariuomenės, o pats ex – ministras pirmininkas, drauge su A. Sliesoraičiui ir kitais “aktyviais vilkais”, kurpiąs planą, kaip karinio perversmo būdu grįţti į valdţią.150 Šie gandai iš ties galėjo turėti realų pagrindą, nes kaip galima spręsti iš sekančiuose darbo poskyriuose ir skyriuose pateikiamos informacijos, nemaţa dalis kariškių iš ties palaikė Voldemarą. Savitų vertinimų A. Voldemaro nušalinimas turėjo ir to meto Lietuvos spaudos puslapiuose. Tautininkų oficiozas ,,Lietuvos aidas„„ vengė atviriau rašyti apie A. Voldemaro nušalinimą, pirmomis dienomis po jo atleidimo gana neįtikinamai teigdamas, jog tai buvęs “suplanuotas pasikeitimas” ir neigdamas opozijoje sklandţiusius gandus, kad vyriausybės pasikeitimas į vykęs dėl “skilimo” viršūnėje: “mes galima visiškai uţginčyti, jog nieko panašaus nėra”.151 Pats A. Voldemaras po savo nušalinimo noriai bendravo su spaudos atstovais – “Lietuvos ţiniomis”, ţydų “Jidiš Štime” ir kitais leidiniais. Kalbėdamas su spaudos atstovais, A. Voldemaras pakankamai arogantiškai ėmė teigti, jog vėl ketina grįţti prie valdţios vairo, kad be jo Lietuva “praţūsią”, o savo nušalinimą laikyti “politinių intrigų” pasekme.152 Ilgainiui, A. Voldemarui atvirai bendraujant su opozicinės tautininkų spaudos atstovais ir jiems aiškinant jo manymu tikrasias jo pašalinimo prieţastis, “Lietuvos aido” retorika šio asmens atţvilgiu gerokai sugrieţtėjo – viename 1929 m. spalio pradţioje išleistame šio leidinio straipsnyje, Voldemaras jau įvertintas šitaip: “Niekas negali pakenkti politikui, ar visuomenės veikėjui kaipo jo vieši pareiškimai, kad jis tik vienas gali susidariusią situaciją gelbėti”.153 Kaip galima pastebėti iš tuometinės Lietuvos kriminalinės policijos valdybos sudaryto spaudos dienyno, gandų apie gręsiančią Voldemaro sekėjų kariškių intervenciją tautininkų vyriausybei, ar net tautininkų valdţios nuvertimą, paskelbiant A. Voldemarą diktatoriumi, netrūko ir tų dienų uţsienio spaudos puslapiuose.154 Neilgai trukus šie gandai ėmė

149 Agentūriniai pranešimai apie opozicijos nuotaikas pašalinus A. Voldemarą LCVA F. 378 Ap. 13 B.9, L. 17 150 Ten pat., L. 34 151 Prof. A. Voldemaro kabinetui atsistatydinus // Lietuvos aidas, 1929.09.21, Nr. 125, p. 1 152 Kriminalinės policijos spaudos dienynas, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 12, L. 13 153 Visuomenės opinija blaivosi // Lietuvos aidas, 1929.10.15, Nr. 235, p. 1 154 Kriminalinės policijos spaudos dienynas (1929.10.05- 06) LCVA F. 378 Ap. 13 B. 12, L. 4 - 6 32 įgauti realų pavidalą, nes aktyviausi ir labiausiai A. Voldemarą palaikantys “Geleţinio vilko” organizacijos nariai nutarė veikti, siekdami sugraţinti į valdţią A. Voldemarą.

2.2. Voldemarininkų veiksmai prieš tautininkų valdţią 1929 m. pab. – 1930 m. vasarą.

Tik pašalinus A. Voldemarą iš uţimamų valdţios postų, jau kelių dienų laikotarpyje jo šalininkai galimai ėmė tartis kaip graţinti sąvąjį ,,vadą„„ atgal į Ministro pirmininko kėdę. “Geleţinio vilko” organizacijos štabo būstinėje spalio pradţioje, Kriminalinės policijos agentų ţiniomis, ėmė atsilankyti nemaţai husarų, pėstininkų ir specialių dalių kariškių, kurie greičiausiai derino būsimos veiklos planus.155 Kaip jau buvo minėta, A. Voldemaras po jo nuvertimo bendraudamas su ţurnalistais laikėsi mįslingos pozicijos teigdamas, jog per keletą mėnesių esama situacija pasikeis ir jis greičiausiai gali grįţti į savo valdţios postą. Taip pat ex – Ministras itin kritikavo Vidaus reikalų ministrą I. Musteikį bei, esą, jo paranojišką baimę dėl “Geleţinio vilko” organizacijos galimo veikimo prieš tautininkų vyriausybę.156 Pastebėtina, jog net ir nušalinus A. Voldemarą iš aukščiausių Lietuvos valdţios postų, Kriminalinės policijos agentų ţiniomis jo bute liko telefonas, kuris buvo tiesioginiu ryšiu sujungtas su Vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės štabu, su kuriuo buvo galima buvo susisiekti bet kurią akimirką.157 Tai leidţia daryti prielaida, jog ex – Ministras pirmininkas galėjo palaikyti ryšius, ar net gauti iš sau ištikimų karininkų reikalingos informacijos apie kariuomenėje tvyrančias nuotaikas. 1929 m. spalio 12 d. GV organizacijos Vyriausiojo štabo vadas A. Sliesoraitis buvo iškviestas į susitikimą su naujuoju organizacijos vadovu B. Štenceliu. A. Sliesoraitis atsisakė prisiekti naujajam vadui, teigdamas, jog tai būtų priesaikos lauţymas, tad jis tebeišliekąs ištikimas, jo manymu, vyriausiajam organizacijos vadui A. Voldemarui.158 Panašios nuomuonės laikėsi ir nemaţa dalis “Geleţinio vilko” organizacijos narių, kurie skilo į lojalius tautininkų valdţiai, bei “lojalius” nušalintajam A. Voldemarui. Spalio viduryje buvo išleista speciali instrukcija “Geleţinio vilko” nariams, kurioje buvo nurodyta materiališkai ir morališkai remti A. Voldemarą, tebelaikant jį Vyriausiuoju organizacijos vadu.159 Kaip pastebima slaptame Kriminalinės policijos agentų sekimo biuletenyje, iš maţdaug 5000 “Geleţinio vilko” organizacijos narių, didesnioji dalis palaikė A. Voldemarą ir troško jo sugrįţimo į valdţią.160

155 Agentūriniai pranešimai apie A. Voldemarą LCVA F. 378 Ap. 13 B. 9, L. 36 156 Ten pat., L. 69 - 70 157 Agentūriniai pranešimai apie A. Voldemarą, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 9, L. 92 158 A. Sliesoraičio tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 248 159 A. Butkevičiaus tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 192 160 Agentūriniai pranešimai apie GV organizacijos narius, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 130, L. 11 33 1929 m. lapkričio 30 d. Kaune buvo susprogdinta “Geleţinio vilko” organizacijos būstinė. Dar iki šio sprogdinimo naujasis, tautininkų valdţios oficialiai paskirtas “Geleţinio vilko” organizacijos vadas pulkininkas Bruno Štencelis nesėkmingai bandė organizuoti kelis visų “Geleţinio vilko” organizacijos narių suvaţiavimus, kurie turėjo stabilizuoti susidariusią įtemptą padėtį ir apraminti kylančią ,,vilkų‟‟ opoziciją tautininkų valdţiai.161Tačiau, pasirodė, jog dalis ,,vilkų„„ pasirinko ne susitaikymą, tad “Geleţinio vilko„„ būstinė buvo suniokota. Sprogimo metu buvo suţaloti du asmenys, o Kriminalinė policija nedelsiant pradėjo šio įvykio tyrimą.162 Per kelias dienas buvo sulaikyti 7 įtariami šio įvykio rengimu asmenys, kurių gretose atsidūrė aktyvus “vilkas”, bei A. Voldemaro remėjas karys – savanoris, karo invalidas J. Karutis, vėliau prevenciškai Kauno karo komendanto ištremtas į Panevėţį. Kaip galima spręsti iš šio asmens bylos, kriminalinė policija, sulaikydama įtariamus “vilkus”, elgėsi gana grieţtai pasodindama juos į kalėjimą su kriminaliniais nusikaltėliais, bei surengdama keletą dienų trukusius tardymus, dalį aktyvesnių voldemarininkų įkalinant ir kelių mėnesių laikotarpiui.163 “Tampymais” po daboklę, policijos surengtais tardymais dėl sprogdinimo bei laikinu ištrėmimu iš Kauno piktinosi ir kitas “vilkas”, A. Voldemaro adjutantas A. Butkevičius.164 Pastebėtina, jog savitų vertinimų šis “Geleţinio vilko” organizacijos būstinės sprogdinimas sulaukė tų dienų Lietuvos spaudos puslapiuose. Tautininkų oficiozas “Lietuvos aidas” miglotai aprašė šį įvykį, sąmoningai ar nesąmoningai nepaminėdamas, jog išsprogdintas pastatas buvo “Geleţinio Vilko” organizacijos būstinė. Sprogimas buvo laikytas galimu: “plečkaitininkų, niekdarių ir ramybės drumstėjų darbu”.165 Opozicinis tautininkams laikraštis “Lietuvos ţinios” spėliojo, jog šis atentantas padarytas provokaciniais tikslais ir vėlesniuose savo straipsniuose klausė, ar tai ne “vilkų” darbas.166 Patys voldemarininkai vėliau vykusiuose teismo tardymuose “apsimetė” nieko neţinoję apie šį sprogdinimą, laikydami jį pačio Vidaus reikalų ministro I. Musteikio intrigomis prieš “Geleţinio vilko” organizaciją ir patį ex – Ministrą pirmininką Voldemarą, esą, siekiant pastariesiems primesti “politinių teroristų” etiketę.167 Kaip paţymi buvęs VSD vadovas A. Povilaitis savo ataskaitoje, dalis kariškių “vilkų” dar tų pačių 1929 metų lapkričio mėnesį bandė su kai kurių kariuomenės dalinių pagalba daryti sukilimą prieš tuometinę tautininkų vyriausybę, tačiau tuometiniam kariuomenės štabo viršininkui pulkininkui P. Kubiliūnui paskutinę minutę atsisakius remti sukilimą

161 B. Štencelio parodymų protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 139, L. 196 162 Pulk. Štencelio pareiškimas apie bombos sprogimą // Lietuvos ţinios, 1929.12.03, Nr. 275, p. 3 163 J. Karučio asmens byla, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 39, L. 60 - 67 164 A. Butkevičiaus pareiskimas, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 40, L. 40 165 Valstybės priešų ar kvailių darbas ? // Lietuvos aidas, 1929.12.02, Nr. 275, p. 3 166 Straipsniai: Kaune sprogo bomba ir Pulk. Štencelio pareiškimas apie bombos sprogimą // Lietuvos ţinios, 1929.12.2 - 3, Nr. 275 – 276, p. 1 ir p. 1 167 A. Butkevičiaus 1930.11.14. tardymo protokolas protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 139, L. 234 34 jis neįvyko.168 Aktyvūs voldemarininkai dėl organizuojamų veiksmų prieš tautininkų valdţią, siekiant graţinti A. Voldemarą į valdţią, netruko sulaukti valdţios represijų. Liudo Truskos pateikiamais duomenimis 1929 m. pabaigoje – 1930 m. pirmoje pusėje 60 buvusio ministro pirmininko šalininkų buvo pašalinti iš valstybinės arba karinės tarnybos, apie 100 paţeminti pareigose, 67 – išremti į apskritis, o galiausia uţdarytas voldemarininkų idėjas skleidęs “Tautos kelio” laikraštis.169 Vyriausiojo “Geleţinio vilko” štabo vadas A. Sliesoraitis ištremtas į provinciją ėmė organizuoti slaptas voldemarininkų “penkiukes”- kelių ţmonių konspiracines grupes, kurios uţsiėmė antivyriausybine veikla. Šios grupelės itin aktyviai veikė Ţemaitijoje - Klaipėdoje, Tauragėje, Šiauliuose, Plungėje ir kitur. Tik vadinamosios penkiukės vadas – intstruktorius konspiraciniais sumetimais palaikė ryšį ir gaudavo įsakymus iš pogrindinio Vyriausiojo štabo, o likusieji grupelės nariai apie štabo veikimą negalėjo ţinoti.170 Tarp pogrindyje likusių “vilkų” pranešimai buvo siuntinėjami šifruotu kodu, neretai pačią korespondenciją pristatant asmeniškai pašto vokuose.171. Prieš tautininkų valdţią aktyvūs voldemarininkai nusprendė kovoti ne tik organizuodami galimus sukilimus, tačiau ir ţodţiu - leisdami prieš tautininkų valdţią nukreiptus atsišaukimus. Pogrindyje likusi voldemarininkų dalis skleidė įvairiausius gandus ir šmeiţtus apie tautininkų vyriausybę bei prezidentą Antaną Smetoną. Atsišaukimai buvo spausdinami nelegaliai, retkarčiais net ir pasinaudojant įstaigų, kuriose dirbo Voldemarui prijaučiantys asmenys rašymo mašinėlėmis.172 Viename atsišaukime karininkams valdantieji tautininkai buvo įvardinti kaip: “šlykšti klika, išdavusi 1926 m. gruodţio 17 d. karinio perversmo idealus, pamynusi galimą fašizmo įgyvendinimo Lietuvoje idėją”.173 Minint paminėto 1926 m. gruodţio 17 d. karinio perversmo trečiąsias metines, voldemarininkų atsišaukime pastebėta, jog: “kai tik kraštą valdė stipria prof. Voldemaro ranka – ji buvo vienintelis ramstis tautiškam jaunimui ir kraštui viltis. <..> Šiandien kitaip. Paminta 17 gruodţio idealai, supurvinta Tautos garbė, paniekinti ir apspjaudyti kovotojai ir darbininkai uţ Lietuvos laisvę <..> Kariuomenės dalys, karininkai, studentai ir šiaip tautiškai nusistatę asmenys apstatyti šnipais, kurių dauguma ţydai, lenkai, jiems dabar tik patikima, jie dabar “didţiausi patriotai” ir jų pranešimai “šventa tiesa”. Ar bereikia mums didesnės gėdos, didesnio paniekinimo?”174. Kitame atsišaukime A. Smetona pristatytas kaip nusenęs, netinkamas Lietuvai vadovauti politikas, tikęs vadovauti nebent: “..<..> tinkamas nebent Matazuzelio, Abraomo ar Zarababelio laikais”.175 Taip pat Smetona kaltintas, kad norįs parduoti Lietuvą Lenkijai, o tuo

168 A. Povilaitis, Neramios dienos, Kaunas, 1996, p. 13 169 L. Truska, Min. veik., Vilnius, 1996, p. 193 170 Voldemarininkų byla dėl pasikėsinimo į S. Rusteika, bei pučų organizavimo, LCVA F. 484 Ap. 2 B. 26, L. 58 171 Ten pat., L. 76 172 A. Didelio tardymo protokolas voldemarininkų byloje, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 24 173 Gruodţio 17 d. veikėjų atsišaukimas karininkams, LCVA F. 378 Ap. 2 B. 8036 , L. 108 174 Atsišaukimas “Idėjos broliai”, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 51, L. 1 175 “Geleţinio vilko” atsišaukimai, LCVA F. 378 Ap. 5 B. 2162, p. 36 35 reikalu tariasi su Pilsudskio padejėju Galuvka, kurį su juo supaţindinusi jo ţmona Sofija.176 Neliko “neįvertinti” ir kiti tautininkų partijos veikėjai. Tautininkų partijos sekretorius J. Lapėnas, tautininkų veikėjai prof. I. Tamošaitis, V. Mironas vadinti “lenkų šnipais, pardavusiais Lietuvą”, o iš esą gaunamų kyšių, privatizuojant valstybės turtą, pildantys savąją kišenę.177 Atsišaukimai buvo platinami ir tarp pačių A. Voldemaro remėjų, ir siunčiami bei dedikuojami kitoms organizacijoms: Šauliams, “Jaunosios Lietuvos” organizacijai, Tautininkų partijos nariams, kariškiams bei savanoriams.178 Galima spėti, jog nelegalūs vilkų atsišaukimai turėjo propogandinį - ideologinį pobūdį, o ir daţnas atsišaukimų dedikavimas konkrečioms, tautininkams lojalioms organizacijoms, greičiausiai liudijo pogrindyje likusių “vilkų” norą diskredituoti tautininkų reţimą šio reţimo remėjų akyse. Kaip teigia G. Maţeikis, propoganda, siekdama konkrečių uţdavinių, gali tiesiog aktualizuoti ţmonių pasaulėjautos savybes, keisti ar koreguoti vienas ar kitas nuostatas, intencijas, manipuoliuoti įsitikinimais, nekeičiant ir nenaikinant pagrindinės subjekto tapatybės.179 Kaip galima pastebėti, “vilkų” pogrindinių atsišaukimų atveju kritika buvo nukreipiama į tautininkų valdţios viršūnes, o ne taikoma eiliniams tautininkų remėjams, ar kariškiams. Tad leistina šiuose atsišaukimuose įţvelgti norą “keisti ar koreguoti” adresatų nuostatas vadovaujančių asmenų atţvilgiu. 1930 m. vasario 7 d. buvo paskelbtas “Vyriausiojo štabo informacinis įsakymas apsaugai”. G. Rudţio pastebėjimu, šiame atsišaukime buvo įsakyta boikotuoti visas tautininkų organizacijas tol, kol A. Voldemaras bus grąţintas į valdţią, nepaisant to, jog to atsišaukimo ţodţiais: “Vieną štabo sudėtį terorizavus, susidarėme kitą, o jei reikės, bus trečia, ketvirta. Ţmonių ir energijos turime pakankamai.”180 Į vilkų leistus šaukimus sureagavo ir tautininkų politiniai opozicionieriai. Viename krikdemų organizacijos “Katalikų akcijos komiteto” leistame slaptame atsišaukime pastebėta, jog “vilkų” ţodţiuose apie tautininkų vyriausybės veikėjų darbus yra tiesos, kartu atsišaukime ironiškai teigiant, jog buvusių ištikimų tautininkams “vilkų” dabartinė opozicija ir veikimas prieš tautininkų valdţią tik įrodo tautininkų valdţios ir partijos susiskaldymą, bei tariamą “sugebėjimą” vienyti tautą.181 Kita vertus, Kriminalinės policijos valdybos agentų pranešimuose pastebėta, jog voldemarininkai su tais pačiais tautininkų valdţiai opozicionuojančiais krikdemais bandė ieškoti ryšių dėl bendros opozinės tautininkų valdţiai politinės grupės sudarymo.182 Tačiau, galima spėti, kad krikdemai atsisakė bendradarbiauti su Voldemaro sekėjais, nes tuo metu nebuvo

176 Ten pat., atsišaukimas “Smetona - Lietuvos išdavikas ir pardavikas”, L. 3 177 Ten pat., atsišaukimas “Jaunalietuviai budėkime”!, L. 57 178 “Geleţinio vilko„„ atsišaukimai, LCVA F. 378 Ap. 5 B. 2162, L. 2, 20, 37, 51, 59 179 G. Maţeikis, Propoganda ir simbolinis mąstymas, Kaunas, 2010, p. 20 180 A. Voldemaras, Min. veik., Vilnius, 1992, p. 15 181 K.A.K atsišaukimas ( ne vėliau nei 1930 pab.), “Geleţinis vilkas”, Vilnius, 1965, p. 40-41 182 Agentūriniai pranešimai apie Voldemarą, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 9, L. 181 36 sudaryta jokia opizicinė tautininkams grupė, ar politinis judėjimas drauge su voldemarininkais.183 Keltina prielaida, jog voldemarininkų kontakto paieškos su krikdemais liudijo savotiškai desperacinį voldemarininkų politinio judėjimo bandymą ieškoti politinių sąjungininkų kovoje prieš tautininkų valdţią. Sąsajų su tautininkų opozicionieriais ieškojimas atrodo gana keistas, nes voldemarininkai bandė ieškoti sąryšio su politine partija, kurią dar visai neseniai patys dėl ideologinių nuostatų persekiojo ir kritikavo spaudos puslapiuose, priklausydami tautininkų valdţios “palaimintai” “Geleţinio vilko” organizacijai. 1930 m. kovo 15 – 16 dienomis Kaune, oficialiosios “Geleţinio vilko” organizacijos vado pulkininko B. Štencelio buvo surengtas organizacijos narių suvaţiavimas, kuriame dalyvavo daugiausiai lojalūs tautininkų valdţiai “vilkai”. Suvaţiavime vykusiuose “vilkų” pranešimuose pastebėta, jog organizaciją kai kuriose Lietuvos vietose pasiliko labai daug “vilkų”, išlikusių lojaliais A. Voldemarui. Net ir suvaţiavimo metu organizacijos oficialiam vadui B. Štenceliui narių buvo iškeltas keistas klausimas apie jo kilmę ir sąsajas su nelietuvių tautybės asmenimis: kokios jis esąs tautybės, ir ar tikrai jis vedęs ţydę, kaip esą sklinda gandai? B. Štencelis atsakė esą sulietuvėjęs vokietis, o jo ţmonos tautybė esąs jo reikalas.184 Ţinant, kad vienas iš pagrindinių kriterijų priimant į “Geleţinio vilko” organizaciją buvo lietuviška tautybė, šis klausimas oficialiam organizacijos vadovui, hipotetiškai svarstant, netgi atrodo pakankamai įţeidus ir nerodantis didelės pagarbos B. Štencelio asmeniui. Gana akivaizdu, jog svetimtautis “Geleţinio vilko” valdţios viršūnėje nebuvo itin primtinas net ir lojaliems tautinininkams likusiems ,,vilkams„„. Kad oficialusis “Geleţinio vilko” organizacijos vadovas B. Štencelis neturėjo autoriteto jos narių tarpe, bei nesugebėjo sėkmingai vadovauti “Geleţiniam vilkui” savo parodymuose paţymėjo ir aktyvus Voldemaro rėmėjas A. Butkevičius.185 Pastebėtina, jog dalis net ir oficialiai lojaliais tautininkams laikomų “vilkų” tebekvestionavo arba kitaip tariant svarstė savo buvusio Vyriausiojo vado A. Voldemaro nušalinimo iš valdţios postų prieţastis. 1930 m. geguţės 15 d. Šiauliuose vykusiame oficialiosios “Geleţinio vilko” organizacijos suvaţiavime, jos narių buvo iškelti du pagrindiniai klausimai: 1. Kodėl į valdţią negraţinamas A. Voldemaras? 2. Kodėl tremtyje laikomi J. Karutis, A. Sliesoraitis ir kiti Voldemaro remėjai?.186 Galiausiai, ţlugus planams “Geleţinį vilką” paversti paramilitarine, lojalia tautininkams organizacija, 1930 m. geguţės mėnesio 24 d. oficialioji “Geleţinio vilko” organizacija prezidento A. Smetonos paliepimu buvo likviduota, tačiau atsišaukimai prieš tautininkų valdţią nesiliovė. Voldemarininkai, artėjant 1930 m. vasarai, ėmė ruoštis vykdyti

183 Darbo autoriaus pastaba: su voldemarininkais bendrą politinį aliansą krikdemai, valstiečiai liaudininkai ir kiti tautininkų opozicionieriai sukūrė tik 1938 m. pabaigoje, sukūrus taip vadinamą antismetoninį politinį judėjimą - Ašį. Plačiau apie šį judėjimą bei tautininkų opozizionierių politinius siekius galima suţinoti neseniai, 2011 m. ţurnale Darbai ir dienos, T. 55 pasirodţiusiame dr. G.Janausko straipsnyje “Antismetoninio judėjimo Ašis bandymai įgyvendinti politinius siekius 1938- 1939 m.”, Ţr. p.9-28 184 Agentūriniai pranešimai apie “Geleţinio vilko” narius, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 130, L. 6 185 A. Butkevičiaus parodymai teismui, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 197 186 Šiaulių policijos vadovo raportas kriminalinės policijos viršininkui, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 55, L. 3 37 galimus sukilimus prieš tautininkų valdţią, ieškodami sąsąjų ir ryšių su Lietuvos kariuomenės dalinių karininkais. 1930 m. birţelį A. Voldemaro adjuntantas “vilkas” A. Butkevičius organizavo slaptą A. Voldemaro ir karininkų A. Sliesoraičio bei A. Mačiuikos susitikimą, kuriame tikėtinai buvo aptarti galimi Voldemaro grįţimo keliai į prarastus valdţios postus. Birţelio mėnesio pabaigoje įvyko dar du A. Voldemaro ir kelių pėstininkų bei aviacijos dalių karininkų susitikimai.187 A. Butkevičius po šių susitikimų vienam iš “vilkų” - J. Vaitkevičiui minėjo, jog Kaune liepos pradţioje ruošiamas “vilkų” suvaţiavimas, kurio metu su ištikimų A. Voldemarui kariuomenės dalinių pagalba turės būti daroma “intervencija” ir spaudimas prezidentui, reikalaujant A. Voldemarą graţinti į Ministro pirmininko valdţios postą. Esą A. Voldemarui lojalūs yra 2 pėstininkų pulko karininkai, bei dalis 5 pėstininkų pulko karių ir karo technikos dalių karininkų, o palaikymo galima laukti ir provincijoje.188 Sukilimą organizuoti buvo pavesta voldemarininkui, karo aviacijos kapitonui A. Mačiuikai, sukilimo atveju turėjusiam vadovauti kariuomenės dalims Kauno mieste. Ši planuota “intervencija” nepasisekė, nes dalis kariuomenės dalių, pagal vėliau sekusio teismo duomenis, sudarė kliūtis platinti kariuomenės gretose sukilimo idėją – perdavė atitinkamoms institucijoms informaciją apie kariuomenėje vykdomą voldemarininkų agitaciją.189 Nepaisant nesekmės voldemarininkai ir toliau nusprendė nesedėti rankų sudėję vėl rengdami ir organizuodami sukilimus prieš tautininkų vyriausybę. 1930 m. liepos viduryje - pabaigoje dalis “vilkų” vaţinėjo po Ţemaitiją – Tauragę, Šiaulius, Plungę ir Klaipėdą, rinkdami ţinias apie kariuomenės dalių, bei šių miestų “vilkų” palaikymą galimam A. Voldemaro grįţimui į valdţią. Dar vieną “intervenciją” planuota surengti liepos 24 dieną Kaune surinkus 300 – 400 šimtus ,,vilkų„„ – daugiausiai kariškių bei valdininkų, turėjusių eiti pas prezidentą A. Smetoną ir spausti jį graţinti į valdţią A. Voldemarą.190 Įdomu pastebėti, jog galimam perversmui vadovauti Kaune net kelis kartus prašyta generolo P. Plechavičiaus, tačiau šis grieţtai atsisakė veltis į bet kokias “politines avantiūras” ir jo teigimu “pranešė kam reikia”.191 Apie galimus perversmo planus iš slapto policijos informatoriaus “vilko” J. Vaitkevičiaus suţinojo ir tuometinis Kriminalinės policijos valdybos viršininkas S. Rusteika. A. Voldemaras Kauno karo komendanto įsakymu buvo išsiųstas iš Kauno į Platelius, kur jis buvo atidţiai sekamas saugumo agentų, o ir šis voldemarininkų mėginimas keisti valdţios viršūnes liepos 24 d. patyrė nesėkmę. Bene paskutinį kartą “intervenciją” į valdţios viršūnes 1930 metų vasarą voldemarininkai bandė daryti rugpjūčio 15 d., kuomet prezidentas A. Smetona turėjo lankytis Birutės šventėje, Palangoje.

187 S. Rusteikos pasikėsinimo ir voldemarininkų pučų byla, LCVA F. 484 Ap. 2 B. 26, L. 92 188 Ten pat, L. 91 189 Teismo tardymo protokolai, kuriuose A. Sliesoraitis ir kiti voldemarininkai kaltinami sukilimų rengimu, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 574 190 Ten pat, L. 94 191 Ketvirtoji atentanto bylos diena // Lietuvos ţinios, 1931.08.20, Nr. 187, p. 1 38 Šiam reikalui buvo prikalbinta dalis 7 pėstininkų pulko, dislokuoto Klaipėdoje, karininkų, turėjusių mobilizuoti savo karinius dalinius ir versti A. Smetoną graţinti A. Voldemarą į valdţią, tačiau dar kelias dienas iki rugpjūčio 15 d., gavus atitinkamą informaciją iš saugumo policijos jie buvo uţdaryti į areštines, o S. Rusteikos perspėtas prezidentas A. Smetona į Palangą neatvyko.192 Kriminalinės policijos valdybos viršinininkas S. Rusteika, nemaţai prisidėjęs prie rengiamų sukilimų likvidavimo, netruko uţsitraukti fanatiškiausių Voldemaro sekėjų neapykantą, išsiverţusią susiklosčius nepalankioms aplinkybėms jo slaptam informatoriui J. Vaitkevičiui. Apie policijos informatoriaus J. Vaitkevičiaus vaidmenį, prisidedant prie voldemarininkų ruoštų perversmų nesėkmių, netruko suţinoti jo bendraţygiai “vilkai”. Aktyvus voldemarininkas kapitonas J. Gineitis viename susitikime perspėjo J. Vaitkevičių, jog uţ “vilkų” paslapčių išdavimą jam bus skirta savotiška bausmė – jis turės nuţudyti Kriminalinės policijos viršininką S. Rusteiką ( beje, pastarasis taip pat buvęs “vilku”, tačiau išlikęs lojaliu tautinkų valdţiai – aut. past.), kuriam teikė informaciją apie voldemarininkų veiksmus, priešingu atveju jis pats privalės padėti galvą uţ savo slaptumo priesaikos sulauţymą.193 Tuo tarpu tuometinės Lietuvos visuomenės eilėse ėmė sklandyti įvairūs gandai. Neramios nuotaikos ir įtempta padėtis, to meto amţininko B. Štencelio teigimu, trikdė visuomenės ramybę, plitant įvairiems gandams apie gresiančius teroro aktus prieš vyriausybę.194 Laikraštis “Lietuvos ţinios” to meto voldemarininkų išsišokimus ir aktyvius veiksmus, bandant graţinti A. Voldemarą valdţion, įvardino netgi kaip “visuomenės votį”, trikdančią visuomenės gyvenimą ir nuolatos grąsinančią pratrūkti.195 1930 m. rugpjūčio 19 d. du voldemarininkai J. Vaitkevičius bei A. Pupaleigis, po keletą dienų trukusių svarstymų ir pasitarimų su Lietuvos kariuomenės kapitonu J. Gineičiu, nutarė ţengti radikalų ţingsnį – bandė nuţudyti Kriminalinės policijos valdybos viršininką S. Rusteiką, tačiau dėl neryţtingumo ir dvejojimų uţpuolimo metu, S. Rusteika buvo tik apsvaigintas su revolverio buoţe ir nestipriai subadytas peiliu.196 Bandant sprukti nuo policijos, J. Vaitkevičius dar suţalojo atsitiktinį praeivį ţydą Kravecą, mėginųsį sustabdyti nevykusį pasikėsintoją. S. Rusteikos uţpuolikai buvo nedelsiant policijos sulaikyti ir uţdaryti į areštinę.197. Tuometinė Lietuvos vyriausybė nesiruošė taikstytis su voldemarininkų teroru ir 24 aktyviausiems sukilimų rengėjams, bei minėtojo pasikėsinimo vykdytojams iškėlė baudţiamąją bylą, kurioje vyravo ir A. Voldemaro pavardė, nors jis savo sąsajas su sukilėliais grieţtai neigė. A. Voldemarui taip pat buvo iškelta byla uţ tariamą valstybinių lėšų išvaistymą būnant Ministru pirmininku.198 Teismo instancijos ėmė

192 S. Rusteikos pasikėsinimo ir voldemarininkų pučų byla, LCVA F. 484 Ap. 2 B. 26, L. 59 193 O. Aleksa, Kortų nameliai, Vilnius, 1983, p. 105 194 B. Štencelio parodymai, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 189, L.797 195 “Geleţinis vilkas” // Lietuvos ţinios, 1930.09.04, Nr. 201, p. 2 196 Ţiaurus pasikėsimas priš S. Rusteiką // Lietuvos aidas, 1930.08.20, Nr. 188, p. 1 197 Ten pat. 198 Prof. A. Voldemarui trys bylos // Lietuvos ţinios, 1931.06.07, Nr. 23, p. 1 39 kaupti liudytojų parodymus, tardė sulaikytuosius voldemarininkus, rengdamosi sulaikytų voldemarininkų kaltinimams iškeltoje jiems teismo byloje.

2.3. Voldemarininkų byla.

Ikiteisminio bylos tyrimo metu, trukusio beveik metus, įkalinti voldemarininkai bandė daryti spaudimą ar grasinti, kad keistų parodymus vienas iš pagrindinių liudininkų J. Vaitkevičius, tačiau jis atvirai davė parodymus tiek apie voldemarininkų ruoštus sukilimus, tiek ir apie pasikėsinimą į S. Rusteiką.199 Savo parodymų protokole jis teigė, jog pradėjo bendradarbiauti su saugumo policija todėl, kad per vieną kariškių - voldemarininkų susitikimą esą išgirdęs jų galimą planą nuţudyti aktyviausius tautininkų veikėjus J. Lapėną, V. Mironą ar net patį prezidentą A. Smetoną, tad nenorėdamas tapti galimai planuojamų nusikaltimų bendrininku, sutikęs bendradarbiauti su policija.200 Antra vertus, iš Kriminalinės policijos valdybos viršininko S. Rusteikos Julius Vaitkevičius uţ savąjį “sekimo” darbą gaudavo nemenkas pinigų sumas – retkarčiais net po kelis šimtus litų, kurių dalį galėjo leisti sava nuoţiūra. 201 Leistina svarstyti, jog slaptajam informatoriui Juliui Vaitkevičiui mokant atlygį uţ teikiamą informaciją, intencijos šnipinėti galėjo būti labiau ekonominės naudos ieškojimo pobūdţio, nei nuoširdaus siekio uţkirsti kelią galimiems ţiauriems išpuoliams. Vis dėlto, paminėtina, jog J. Vaitkevičiaus parodymai teismui, kaip galima spręsti iš voldemarininkų bylos medţiagos, išties buvo informatyvūs, detalizuoti bei turėjo nemaţai padėti bylos tyrėjams, nagrinėjantiems voldemarininkų veiksmus prieš tautininkų valdţią. Vykstant ikiteisminiam tyrimui, bylą tyrusiems pareigūnams grasino ir nelegalius atsišaukimus leido likę pogrindyje voldemarininkai. Viename 1930 m. rugpūčio 25 d. “vilkų” atsišaukime reikalauta tučtuojau nutraukti bylą prieš suimtus Voldemaro pasekėjus, nes kitu atveju grasinta, kad: “mes įspėjame Jus, laikinieji Lietuvos viešpačiai: jei jūs niekšingai sudarė dierţimordos Rusteikos bylą išrausite iš mūsų tarpo bent vieną draugą, tai mes iš jūsiškių pasiųsime iš šio pasaulio dešimteriopai gausiau”.202 1930 m. gruodţio mėnesio “vilkų” atsišaukime jau reikalauta nušalinti nuo valdţios J. Tūbelį ir graţinti į valdţią prof. A. Voldemarą, nes kitu atveju 1931 m. geguţės 15 d. esą turėjo ,,suţvangėti ginklai„„.203 Nedidelė dalis atsišaukimų buvo voldemarininkų rašomi ne tik Lietuvoje, tačiau net ir Vokietijoje. 1930 m. spalį Pagėgių muitinės pašte cenzoriaus buvo sulaikyti nelegalūs atsišaukimai, pasiųsti pašto vokuose iš Tilţės. Šiuose atsišaukimuose A. Smetonas įvardintas kaip netikęs pavyzdys jaunimui, o viename iš atsišaukimų net raginta protautiniškos “Jaunalietuvių” organizacijos narius ignoruoti tautininkų valdţios

199 S. Rusteikos pasikėsinimo ir voldemarininkų pučų byla, LCVA F. 484 Ap. 2 B. 26, L. 82 ir L. 90 200 Ten pat., L. 64 201 S. Rusteikos pasikėsinimo ir voldemarininkų pučų byla, LCVA F. 484 Ap. 2 B. 26, L. 89 202 Ten pat, p. 79 203 GV organizacijos atsišaukimai, LCVA F. 378 Ap. 5 B. 2162, L. 13 40 įsakymus, bei A. Smetonos vadovavimą.204 Atsišaukimus leidęs Voldemaro pasekėjas P. Pakarklis buvo suimtas ir teisiamas drauge su kitais voldemarininkais.205 Tačiau šie pogrindyje likusių voldemarininkų grasinimai, bei atsišaukimai prieš tautininkų valdţios pareigūnus taip ir liko grasinimais ir atsišaukimais be atsako – nebuvo surengtas joks uţfiksuotas sukilimas, ar bandymas išvaduoti suimtus voldemarininkus. 1931 m. rugpjūčio 17 d. prasidėjo voldemarininkų teismas. Teisminį procesą akylai stebėjo ir ţinias iš teismo salės sekė nemaţa dalis to meto Kauno inteligentų bei valdininkų, kuriems bene labiausiai šioje byloje, “Lietuvos ţinių” pastebėjimu, imponavo prof. A. Voldemaro, kaip galimo perversmininko vaidmuo.206 Pats A. Voldemaras bylos kaltinimo akte kaltintas priklausymu slaptai “Geleţinio vilko” organizacijai, kurios tikslas buvo “nugriauti esamą Lietuvoj tvarką, įvestą Konstitucijos keliu”.207 Kaltu ar prisidėjusiu prie pučų organizavimo A. Voldemaras prisipaţinti nė nemanė, o duodamas teismui parodymus nevengė pasitelkti oratorystės įgūdţių – vien jo kalba teismui, advokato pastebėjimu, truko apie 4 val.208 Įdomu pastebėti, jog opozicinis tautininkų valdţiai laikraštis “Lietuvos ţinios” itin plačiai apţvelginėjo ir nušvietinėjo bylos eigą, tam nepagailėdamas net keliolikos dienų numerių savo pirmųjų laikraščio puslapių, kai tuo tarpu tautininkų oficiozas “Lietuvos aidas” šiai bylai skyrė pabrėţtinai maţai dėmėsio – vos vieną nedidelį straipsnį per visą teismo procesą.209 Teismas truko iki pat 1931 m. rugpjūčio 31 dienos, kuomet buvo paskelbtas baudţiamosios bylos nuosprendis. Tik pasikėsinimo į Steponą Rusteiką rengėjai J. Vaitkevičius ir A. Pupaleigis buvo nubausti atitinkamai 15 ir 12 metų kalėjimo bausmėmis, o kapitonas J. Gineitis buvo išmestas iš kariuomenės ir gavo metus kalėjimo. Visi kiti kaltinamieji atsipirko menkomis, daţniausiai lygtinėmis bausmėmis. A. Voldemaras buvo išteisintas, pritrūkus jo kaltės įrodymų.210 Svarstytina, jog palyginus nedidelės bausmės sukilimų ruošėjams greičiausiai reiškė tautininkų valdţios norą labiau įspėti voldemarininkus dėl galimų pasėkmių bandant kelti sukilimus, nei juos siekį juos grieţtai bausti, o ir sukilėliai planavo daryti spaudimą prezidentui A. Smetonai verčiant jį sugraţinti valdţion A. Voldemarą, nešalinanti prezidento iš jo uţimamo posto. Pasibaigus šiam teismo procesui voldemarininkų politinis judėjimas nurimo bei pasislėpė giliame pogrindyje keliems metams, aktyviau į šalies politinį gyvenimą tuo laikotarpiu nebesikišdamas.

204 S. Rusteikos pasikėsinimo ir voldemarininkų pučų byla, LCVA F. 484 Ap. 2 B. 26, L. 80 205 Ten pat. 206 Trečioji bylos atentanto diena // Lietuvos ţinios, 1931.08.19, Nr. 186, p. 1 207 Teismo tardymo protokolai, kuriuose A. Sliesoraitis ir kiti voldemarininkai kaltinami sukilimų rengimu, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 575 208 Ketvirtoji bylos atentanto diena // Lietuvos ţinios, 1931.08.20, Nr. 187, p. 1 209 Tik teisingumo // Lietuvos aidas, 1931.08.18, Nr. 187, p. 1 210 Atentanto bylos finalas // Lietuvos ţinios, 1931.08.31, Nr. 195, p. 1 41 3. VOLDEMARININKŲ POLITINIO JUDĖJIMO RAIDA 1932–1934 M.

3.1. Voldemarininkų politinių idėjų sklaida jų spaudoje 1932 – 1934 m.

Po kelių nepavykusių sukilimų bandymų 1930 m., voldemarininkų judėjimas aktyviai politiniame gyvenime nesireiškė beveik 4 metus. Pats A. Voldemaras beveik visą šį laikotarpį pragyveno tremtyje Plateliuose, uţsiimdamas literatūrine ir moksline veikla, bei kelis kartus nesėkmingai mėgindamas grįţti į Kauną dėstyti Vytauto Didţiojo universitete. Neturint pastovių pajamų vyriausybės rūpesčiu jam buvo skirta pašalpa.211 Kelis kartus dėl ţmonos sveikatos problemų ex – Ministras pirmininkas ilgesniam laikotarpiui buvo išvykęs iš Lietuvos į uţsienio šalis.212 A. Voldemaro korespondencija bei bendravimas su jo pasekėjais voldemarininkais buvo aktyviai ir nuolatos sekamas Kriminalinės policijos valdybos, o vėliau VSD saugumo agentų, kurie savo informaciją perduodavo atitinkamoms institucijoms.213 Retkarčiais aktyvių A. Voldemaro remėjų namuose, kaip galima spręsti iš J. Karučio parodymų ir oficialių skundų, VSD pareigūnų periodiškai būdavo atliekamos kratos, o apie atskirų asmenų, prijaučiančių A. Voldemarui nuotaikas informuojami karo komendantai. Nepaisydamas gana aktyvaus saugumo agentų sekimo, A. Voldemaras tebepalaikė ryšius su aktyviais voldemarininkais J. Karučiu, bei A. Sliesoraičiu, tačiau greičiausiai vengė atvirai bendrauti politinėmis temomis ar palaikyti ilgesnius pokalbius, stebint saugumo agentams.214 Savo laiškuose J. Karučiui, Voldemaras nevengė piešti Lietuvos politinės ateities juodomis spalvomis, teigdamas, jog dabartinė vyriausybė vedanti kraštą į praţūtį. Viename laiške A. Voldemaras teigė, jog: “Didţių valstybių akyse Lietuva virsta tik kompensatų objektu”.215 Prašant J. Karučiui, prisiţadėjusiam, kad naujajame laikraštyje vengs bet kokių politinių temų, o rašys tik apie meno ir kultūros gyvenimą, nuo 1932 m. buvo vėl leista spausdinti voldemarininkams prijaučiantį laikraštį “Tautos kelias”, kuris neilgai trukus pakeitė savo pavadinimą į “Tautos balsas”.216 Atsiţvelgiant į šio laikraščio tematiką, pastebėtina, jog meno ir kultūros temos jame nebuvo nagrinėjamos pakankamai daţnai – nuo pat pirmųjų laikraščio puslapių labiau imtos nagrinėti politinės temos. Nepaisant tuo metu egzistavusios spaudos cenzūros, “Tautos balso” laikraštyje daţnai buvo išreiškiama atsargi kritika tautininkų valdţios ir pačio prezidento A. Smetonos atţvilgiu. Dalis

211 A. Merkelis, Min. veik., New York, 1964, p. 421 212 A. Voldemaro laiškai J. Karučiui, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 31, L.4 213 A. Anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos. 1918 – 1940. Vilnius, 1993, p. 170 214 1932 m. rugsėjo A. Voldemaro sekimo daviniai, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 33, L. 1 - 3 215 A. Voldemaro laiškai J. Karučiui, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 31, L. 3 216 J. Karučio asmens byla, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 39, L. 23 42 tautininkų valdţios valdininkų šiame leidinyje buvo įvardijami, kaip kyšininkai, sukčiai, melagiai ir apskritai morališkai degradavę asmenys. Viename laikraščio straipsnyje net buvo nurodytas konkrečios sumos, kurias, esą, valdininkai susigrobė ar iššvaistė iš valstybės dotuojamų lėšų.217 Leidiniui nebuvo svetimos ir ksenofobinės nuotaikos. Tautininkų vyriausybė kaltinta prileidusi prie valdţios kėdţių bei leidusi plėtotis “svetimtaučių” verslui, kai esą turėjo labiau ginti ir proteguoti lietuvius, skiriant juos į atsakingas vietas. Svetimtaučiai esą nevengia sudaryti mišrias šeimas, kurių aplinkoje straipsnio autoriaus ţodţiais: “gana daţnai rasi, jog vaikai lanko rusiškas, vokiškas ar lenkiškas mokyklas, namie vartojama svetima kalba. Valdininkas sakosi esąs lietuvis, bet yra uolus lenkų mokyklų ir organizacijų remėjas”.218 Galima pridurti, jog šiame laikraštyje, tariamai esamas lenkiškumas, lenkų kultūros ir kalbos plitimas valdininkų sluoksnyje įvardintas net kaip “polonizacijos banga”.219 Laikraščio eilutėse kliuvo kritikos ir ţydų tautinei maţumai, esą, uţsiėmusiai ištisas gyvenimo ir darbo sritis, kurios “turėtų priklausyti” lietuviams. Lietuvoje, straipsnio autorių teigimu, netgi yra didesnio pagrindo būti antisemitizmui nei Vokietijoje, nes: “lietuvių verslovininkui savo jėgomis sunku, ligi šiol neįmanoma prasimušti per ţydus kai kuriose darbo srityse”220 Tame pačiame straipsnyje ţydai, remiantis autoriaus ţodţiais, dar suskirstyti į “lietuviškus” ir ne – pastarieji esą negerbia lietuviškos kultūros, išveţa lietuvišką kapitalą į uţsienį, viešumoj kalba svetimom kalbom ir tt.221 Lyginant “Tautos balso” laikraštį su keliais metais anksčiau “Geleţinio vilko‟‟ organizacijos leistu pirmtaku “Tautos keliu”, reiktų pastebėti, jog antiţydiška laikraščio retorika sustiprėjo ir kiek suradikalėjo, ţydų tautybės asmenyse imant įţvelgti verslo konkurentus lietuviams. Šį nuostatų pasikeitimą galėjo įtakoti sustiprėjusios antisemitinės nuotaikos ir tendencijos dalies to meto Lietuvos spaudoje, kurioje pasirodė antisemitiniais straipsniais pasiţymėjęs ţurnalas “Verslas”. Šio leidinio straipsniuose daţnai būdavo kvestionuojama ţydų tautinės maţumos padėtis Lietuvos socialiniame – ekonominiame gyvenime.222 Įdomu pastebėti, jog “Tauto balso” laikraštyje atsargiai būdavo išreiškiama kritika ir Lietuvos prezidentui A. Smetonai. Viename šio laikraščio numeryje buvo rašyta, jog “vadas be idėjų – ne vadas, o tik įrankis, manekenas, kurio patarėjai naudojasi savo egoistiniams reikalams. <..> Gi idėjinis vadas visados turės pasekėjų, kurie bus dėl jo skelbiamos idėjos ir kalėjimą kęsti, ir ištrėmimus priimti, ir teisiami būti”.223 Kaip sektina valdymo forma laikraščio numeriuose, panašiai kaip ir 1928 – 1929 m. ėjusiame “Tautos kelyje”, buvo aukštinamas fašizmas, “tvirtos rankos”

217 Korupcijai prabilius // Tautos balsas, 1933.08.19, Nr. 9, p.1-2 218 Susirūpinkime // Tautos balsas, 1932.09.10, Nr. 8, p. 2 219 Polonizacijos banga Lietuvoje // Tautos balsas, 1933.02.04, Nr. 3, p. 2 220 Argi ir pasiliksime Molio Motiejai // Tautos balsas, 1933.10.21, Nr. 11, p. 1 221 Ten pat. 222 Prekybininkų tipai // Verslas, 1932.03.31, Nr. 6, p. 3; Antisemitizmas // Verslas, 1932.04.07, Nr. 7, p. 2; Nachmanas pyksta // Verslas, 1932.04.21, Nr. 9, p. 2 223 Idėjos ir vadai // Tautos balsas, 1932.12.17, Nr. 14, p. 1 43 politika. Vėlgi kritikuotas politinių veikėjų prisitaikėliškumas, “partinis pliuralizmas” ir gobšumas, kai tuo tarpu idealistineje fašistinėje santvarkoje J. Karučio teigimu: “laisvę keičia atsakomybė, hierarchija ir drausmė - tai kas sektina”224 Paminėtina, jog šiame leidinyje A. Voldemaras laikytas savo politinių idėjų kankiniu, tautininkų valdţios nurašytu į politinio ir kultūrinio gyvenimo paraštes. Laikraštyje neretai buvo spausdinami pačio A. Voldemaro straipsniai, aukštinamos jo tautinės – nacionalistinės idėjos, nuopelnai kuriant Lietuvos valstybę.225 Galiausiai, 1934 m. pavasarį, šis leidinys ir vėl buvo uţdraustas spausdinti, o jo redaktorius J. Karutis, Kauno karo komendanto įsakymu balandţio mėnesį išsiųstas iš Kauno į Panevėţį, kaip “pavojingas visuomenės tvarkai ir rimčiai” (pačio J. Karučio parodymais uţ tai, kad vokiečių laikraščiui persiuntė A. Voldemaro straipsnį, dėl kurio A. Voldemarui buvo iškelta baudţiamoji byla Lietuvos teisme – aut.past.).226 Atsiţvelgiant į “Tautos balse” nagrinėjamą problematiką galima teigti, jog nors voldemarininkų judėjimas iki 1934 m. buvo apmiręs ir aktyviau politikoje nedalyvavo, tačiau savo politinę mintį ir idėjas stengėsi perteikti spaudoje.

3.2. 1934 m. birţelio 7 d. sukilimo prieţastys.

Progų sustiprėti politinei tautininkų valdţios opozicijai suteikė Lietuvą nuo 1930 m. (kaip ir daugelį Europos šalių tuo metu – aut. past.) apėmusi ekonominė krizė. Tokiam agrariniam kraštui, kaip tuometinė Lietuva, kurios eksportas daugiausiai buvo paremtas ţemės ūkio produktais, krizė smogė gana skaudţiai. Nors ministro pirmininko J. Tūbelio ir jo ministrų kabineto pastangomis buvo stengiamasi subsidijuoti ūkininkams kritusias jų produktų kainas, bei reguliuoti jų kainas vidaus rinkoje, tačiau eksporto mastai ir ţemės ūkio produktų kainos 1930 – 1934 m. laikotarpiu krito kelis kartus, kai tuo tarpu pramonės produkcija ir gaminiai atpigo nedaug. Daugelis ūkininkų nuskurdo.227 Socialinę įtampą ir nepasitenkinimą visuomenėje sukėlė ir kiek nenuosekli Vyriausybės agrarinė politika – uţ nusavintą ţemę, tuo metu dar vykdytos ţemės reformos metu, dvarininkams buvo išmokėtos didelės kompensacijos, kai tuo metu nemaţa dalis ūkininkų ūkių buvo išparduodami uţ skolas bankams iš varţytinių. Ūkininkai siųsdavo delegacijas pas prezidentą Antaną Smetoną ir Ministrą pirmininką J. Tūbelį prašydami ekonominės pagalbos, tačiau valstybės biudţetas buvo ribotas - sumaţėjus valstybės pajamoms iš ţemės ūkio produktų eksporto, atitinkami sumaţėjo ir valstybės biudţeto pajamos, tad visiems pagalbos prašantiems tiesiog nebuvo įmanoma padėti, nors ūkininkams subsidijuoti buvo skiriama keliasdešimt milijonų litų per metus.228 Įtemptos

224 Fašizmas ir mes // Tautos balsas 1933.03.18, Nr. 5, p. 1 225 Dvejos sukaktuvės // Tautos balsas, 1933.12.09 Nr. p.1; taip pat A. Voldemaro straipsnis “Atsilikimas” // Tautos balsas, 1933.03.31, Nr.6, p.1 226 J. Karučio asmens byla, LCVA F. 378 Ap. 13 B. 39, L. 81 227 Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai. (1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 352 228 Liudas Truska, Min. veik., Vilnius, 1996, p. 222 44 socialinės nuotaikos jautėsi ir kitose Lietuvos visuomenės dalyse, taipogi ir šalies intelektualų gretose. XX am. 4 dešimtmečiu Lietuvai, kaip ir didelei daliai to meto Europos šalių, istoriko M. Tamošaičio pastebėjimu apskritai buvo būdingas politinių – socialinių nuotaikų radikalėjimas, nulemtas tiek ekonominių prieţasčių – vadinamosios Didţioji Depresijos, tiek ir per didelio intelektualų ţavėjimosi kraštutinės kairės - komunistų, arba kraštutinės dešinės - nacistų ir fašistų politinėmis idėjomis229. XX am. istorijos tyrinėtojas E. Hobsbawm savo veikale tai įvardina kaip liberalizmo politikos krizę, kurios dėka į politinę areną išėjo tokios valstybės kaip nacistinė Vokietija, o ir likusioje Europos dalyje demokratiškų šalių išliko vos kelios.230 Profašistinės idėjos buvo nemenkai paplitusios to meto Vytauto Didţiojo universiteto studentų korporacijos “Neo Lithuania” leistame leidinyje “Akademikas”, kurio viršelį bene metus “puošė” nacistinis simbolis – svastika. Šio leidinio straipsniuose, panašiai kaip ir voldemarininkų “Tautos balse”, neslepiamai buvo reiškiama simpatija fašizmui. Viename iš pirmųjų šio leidinio straipsnių atkreiptas dėmesys į fašistinės idealogijos auklėjamą reikšmę jaunimo, studentijos gyvenime, pabrėţta jaunimo dinamizmo, kovos prasmė dvasinės ţmogaus gerovės, tautos kultūros kėlime. Jaunimas laikytas: “tai spiritus movens, tai dinamiškoji gyvenimo jėga. Ji turi eiti, kovoti, pralaimėti ir laimėti, kad paţintų savo menkystą ir turi pilnai gyventi, kad savo gyvybę gyvenime jaustų pilnai pulsuojant”.231 Taip pat šiame laikraštyje būdavo išsakoma ir kritika esamam valdţios aparatui, į kurį esą prilindę “svetimtaučių ir antivalstybinio gaivalo”, taip pat kad: “trūksta valstybinio ir tautinio sąmoningumo, o pirmaująs siauras partiškumas..<..>..Lietuvos didybės idėją šiandie daţnai nustelbia prisiplakėliškumas, asmeniškumai ir kasdieniniai klausimai”.232 Įdomu pastebėti, kad leidinyje, minint gruodţio 17 d. perversmo 7 metines, pastarasis įvykis laikytas revoliucija, drasių studentų ţygiu, sustiprinusiu tautinę dvasią, įkvėpusią naujus idealus ir “uţakcentavusiu naują moralinių ir fizinių pajėgų sutelkimo tėvynei epochą”.233 Kaip teigia G. Rudis, laikraštyje ,,Akademikas„„ aktyviai bendradarbiavo, bei su fašizmu susijusius straipsnius rašė aktyvus voldemarininkas ir buvęs “vilkas” Z. Blynas, studijavęs Romoje politikos mokslus ir čia itin susiţavėjęs fašistine ideologija.234 Galima pridurti, kad savo atsiminimuose buvęs voldemarininkas karininkas B. Aušrotas rašė, jog A. Voldemaro sekėjų bei gerbėjų netrūko ir “Neo – Lithuania” artimoje studentų korporacijoje „Lietuva“, kurios renginiuose dalyvavo ir kariškiai, simpatizuojantys A. Voldemarui.235

229 A. Svarauskas, M. Tamošaitis, Svarauskas, A., Tamošaitis, M. Lietuvos politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimas XX a. 4-ame dešimtmetyje. Istorija, t. 68, 2007 230 E.Hobsbaw, Kraštutinumų amţius, Vilnius, 2000, p. 138 231 Fašistinė studentija // Akademikas, 1933, Nr. 2, p. 24 232 Ţengiant per slenkstį // Akademikas, 1933, Nr. 3, p. 41 233 Gruodţio 17 d. ir studentija // Akademikas, 1933, Nr. 17, p. 321 - 322 234 G. Rudis, Z. Blynas. Karo meto dienoraštis, 1941 – 1944 m., Vilnius, 2007, p. 8 235 Bronius Aušrotas, Sunkių sprendimų metai, Vilnius, 1990, p. 15 45 Reziumuojant galima teigti, jog panašios į “Neo Lithuania” korporacijos laikraščio “Akademiko” idėjos buvo skleidţiamos ir propaguojamos voldemarininkų laikraštyje “Tautos balsas”. Spėjant, jog dalis “Neo – Lithuania” ir “Lietuva” korporacijų studentų galėjo būti A. Voldemaro politiniai pasekėjai ( “Neo Lithuanai” dalyvavo net ir sudarant jo asmeninę apsaugą – aut. past), leistina hipotetiškai svarstyti, jog voldemarininkų politinės idėjos išliko populiarios dalies studentų, jaunosios inteligentijos kartos tarpe. 1934 m. pradţioje, greičiausiai dėl Klaipėdos nacių patraukimo baudţiamojon atsakomybėn uţ priešvalstybinį veikimą, ,,Akademiko„„ viršelis su svastikos ţenklu buvo pakeistas, o ir pačio leidinio straipsnių tonas ilgainiui sušvelnėjo, labiau liesdamas kultūros ir meno, o ne politines temas. Dėl minėtų Klaipėdos krašto nacistų ekscesų ir veikimo prieš Lietuvos valstybę 1933 – 1934 metais , bei vėliau sekusio jų teismo, smarkiai pablogėjo Lietuvos ir nacistinės Vokietijos santykiai. Lietuvos eksporto ryšiai ir ţemės ūkio produktų rinka su viena iš pagrindinių prekybos partnerių Vokietija buvo uţverta, o tai lėmė dar didesnį valstybės ekonominės būklės pablogėjimą.236 Pablogėjusia valstybės ekonomine padėtimi ir santykiais su Vokietija, buvo nepatenkinta ir dalis kariškių, kurių didţioji dalis buvo tų pačių Lietuvos ūkininkų vaikai. Radikalesnių voldemarininkų kariškių gretose buvo paplitusios simpatijos nacistinei Vokietijai, o ir pats A. Voldemaras viename savo straipsnyje įrodinėjo, jog dėl blogos ekonominės padėties ir įtemptų santykių su Vokietija, esą, kalta tautininkų valdţia, tuo metu teisusi Klaipėdos nacius.237 Kariškius ne itin tenkino ir šalies vidaus politika, o ypač – dėl ekonominio sunkmečio sumaţėjęs kariuomenės finansavimas. Ministras pirmininkas J. Tūbelis 1933 – 1934 m. laikotarpiu labiausiai domėjosi ţemės ūkio reikalais ir krizės suvaldymu, skirdamas tam pagrindinį savo dėmesį ir nukreipdamas čia nemaţa valstybės biudţeto lėšų.238 Tuo tarpu kitos valstybės gyvenimo sferos ir jų poreikiai buvo kiek apleisti. Tai lietė ir Krašto apsaugos ministerijos, bei kariuomenės poreikius – kariuomenės finansavimas buvo sumaţintas, be to Krašto apsaugos ministerijai vadovavęs pulkininkas B. Giedraitis, to meto karininkų nuomone, per menkai rūpinosi kariuomenės finansiniais ir organizaciniais reikalais, neretai siekdamas finansinės naudos sau. Tuo ypač buvo nepatenkintas tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas P. Kubiliūnas, kuris to meto liudininko generolo St. Raštikio atsiminimuose įvardintas kaip darbštus ir geras administratorius, bandęs reformuoti ir modernizuoti Lietuvos kariuomenę, geriau ją paruošti valstybės gynybai239 Kita vertus, dalis karininkų artimiau paţinoję ir bendravę su tuometiniu jų vadu generolu P. Kubiliūnu, pabrėţė, kad generolui trūko ryţtingumo ir vado charizmos, ginant kariuomenės interesus Krašto apsaugos ministerijoje ir pačių karininkų tarpe. Buvęs Lietuvos kariuomenės inspektorius pulkininkas O.

236 J. Jakštas, Min. veik., Chicago, 1992, p. 149 237 Likimo keliais // Lietuvos aidas, 1934.03.11, Nr. 58, p. 1 238 Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai ( 1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 354 239 S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, I tomas, Vilnius, 1990, p. 282 46 Urbonas pastebėjo, kad P. Kubiliūnui buvo būdingas daugiau susitaikymas su iškylančiomis problemomis, o ne kova, nors Kariuomenės vadas retkarčiais akivaizdţiai nervindavosi, negalėdamas ar nepajėdamas pakeisti susidariusios situacijos.240 Šių O. Urbono teiginių apie buvusį Lietuvos kariuomenės vadą naudai iš dalies liudija ir generolo P. Kubiliūno malonės prašymai pateikti jau po birţelio 7 d. įvykių. Šiuose malonės prašymuose neblogai atsiskleidţia P. Kubiliūno asmenybės portretas – jau pačioje šių prašymų pradţioje generolas pamaţu ėmė prisimti sau kaltę, o vėlėsni jo rašiniai virto maldavimais ir, G. Rudţio ţodţiais, “pelenų ant savo galvos barstymu”, prašant prezidentui A. Smetonai paleisti iš kalėjimo.241 Kaip pastebi G. Rudis savo publikacijoje, VSD agentai P. Kubiliūnui buvo suteikę netgi orginalų “Bailio” slapyvardį.242 Kad ir kaip būtų vertinamas P. Kubiliūno vaidmuo Lietuvos kariuomenės gyvenime ar jo prisidėjimo prie perversmininkų prieţastys, dar ir prieš birţelio 7 d. įvykius Lietuvos kariuomenėje problemų greičiausiai netrūko. Dalį Lietuvos kariuomenės karininkų nervino kariuomenės eilėse gana paplitęs savųjų dangstymas, išplitęs girtavimas karininkų tarpe, retkarčiais lietęs net aukšto rango kariškius, kuriuos tik įsikišus kariuomenės vadui imta šalinti, ar jiems ţeminti laipsnius.243 Gana paplitusį girtavimą kariuomenės gretose savo darbe mini ir J. Vaičenonis, pastebėjęs jog šis faktas pakankamai nemenkai demoralizavo kariuomenės įvaizdį visuomenės akyse.244 Kariuomenės viduje susidariusios problemos reikalavo neatidėliotino sprendimo, nes kariuomenės eilėse tvyrančios nuotaikos ėmė kaisti. Dėl šių išvardytų prieţasčių – kariuomenėje paplitusio sekimo, sumaţejusio finansavimo ir netinkamo jos interesų atstovavimo Krašto apsaugos ministerijoje, kariuomenės eilėse 1934 m. pavasarį ėmė kilti įtampa. Kaip liudija slaptas to meto Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo II skyriaus pranešimas, dalis karininkų buvo nepatenkinti šalies vidaus ir uţsienio politika, piktinosi valdininkų tarpe išplitusia korupcija ir valstybės turto išeikvojimo atvejais. Krašto apsaugos ministras pulkininkas B. Giedraitis laikytas netinkamumu savo einamoms pareigoms, kariuomenės reikalų nesirūpinimu, taip pat laikytas alkoholiku, ar mėgstančiu išgerti, neturinčiu vado autoriteto.245 Ypač karininkus piktino 1934 m. pavasarį pradėtas kariuomenėje sekimas - Vidaus reikalų ministro S. Rusteikos pastangomis įkurtas šnipų tinklas, turėjęs pranešinėti karininkijos nuotaikas ir nuomuones apie tautininkų valdţią. Spėtina, jog greičiausiai kariuomenės vadovybė ir VSD pareigūnai jautė neramias ir ne itin lojalias tautininkams karininkijos nuotaikas, dėl to ir buvo pradėtas sekimas kariuomenės eilėse. Kaip galima spręsti iš minėtojo pranešimo, daugiausiai

240 O. Urbono atsiminimai // Karys, 1973,Nr. 6, p. 195 - 199 241 Plačiau apie generolo P. Kubiliūno “poperversmininę” būseną liudijančius dokumentus G. Rudţio publikacijoje “P. Kubiliūno malonės prašymai 1934 – 1937 m.”, Lietuvos istorijos metraštis, 1998, p. 300 - 337 242 Ten pat, p. 301 243 Slapti kariuomenės vado įsakymai kariuomenei F. 384 Ap. 1 B. 113, L. 1 244 J. Vaičenonis, Min. veik, Vilnius, 2004, p. 125 245 G. Rudis “Lietuvos karininkijos nuotaikų 1934 m. analizė”, Lietuvos istorijos metraštis, 1998, Vilnius, 1999, p. 237 47 nepatenkintų karininkų buvo A. Voldemaro šalininkai. Slaptojo dokumento autoriai teigė, jog apie 30 % visų karininkų yra A. Voldemaro šalininkai, arba “reiškiantys pageidavimą, jog p. Respublikos Prezidentas ir prof. A. Voldemaras būtų valdţioje ir dirbtų vieną darbą”.246 Aktyvūs kariškiai voldemarininkai, jausdami nepasitenkinimą tautininkų valdţios politika tiek kariuomenės eilėse, tiek ir visuomenėje, nutarė veikti. Dar 1933 m. rudenį dalis jaunesniųjų, palaikiusių A. Voldemarą, karininkų ėmė planuoti politinį veiksmą “ţygį”, kurio tikslas – konsoliduoti tautininkų jėgas valstybėje ir graţinti į valdţią A. Voldemarą, turėjusį valdyti “lygiomis teisėmis” su prezidentu A. Smetona. Taip pat siekta atgaivinti ir reabilituoti “Geleţinio vilko” organizaciją, nuo valdţios visiškai nustumti Ministrą pirmininką J. Tūbelį bei jo bendradarbius, pademonstravusius “visišką nesugebėjimą”.247 Pastebėtina, jog dar tų pačių 1933 metų rudenį - ţiemą įvairiose Lietuvos karinių dalinių vietose, karininkų tarpe ėmė sklisti kalbos apie politinę J. Tūbelio impotenciją ir ryţtingumo stoką, kai cituojant kariškio A. Šovos ţodţiais: “ano meto nuotaikos ir Europos dvasia reikalavo stiprios ir ryţtingos vyriausybės”.248 Galimo politinio perversmo idėją itin palaikė karo aviacijos dalių karininkai, sudarę būsimųjų perversmininkų branduolį. Kaip vėliau savo parodymuose liudijo vienas kariškis, vienas iš pagrindinių planuojamos akcijos tikslų buvo apvalyti valdţios įstaigas nuo “netinkamų, svetimšalių ţmonių”, labiau proteguoti “lietuviškumą ir grieţtą tvarką”.249 Kauno karinėje įguloje ir kituose kariniuose daliniuose turėjo būti suformuotos vadovaujančios grupės, kurios davus ţenklą turėjo pradėti ţygį. Prie ţygio prisidėti buvo įkalbėtas ir pats tuometinis kariuomenės vadas gen. P. Kubiliūnas.250 1934 m. balandį apie galimai gresiantį sukilimą Kauno karinėje įguloje karininkų buvo įspėtas prezidentas Antanas Smetona, tačiau jis nesiemė jokių veiksmų, kurie galėjo uţkirsti kelią galimam perversmui, tik įspėjo Krašto apsaugos ministrą ir karinių pulkų vadus toliau stebėti karininkijos nuotaikas.251 1934 m. geguţės mėnesį kalbos apie rengiamą “demonstraciją” gana plačiai pasklido karo aviacijos karininkų tarpe, tačiau vyriausybė ir VSD nesistengė tam uţkirsti kelio, nors gandai nenustojo plaukę ir rodė, jog galimo sukilimo diena pamaţu artėja. Be kita ko, kariškių tarpe imti platinti lapeliai, tariamai, su VSD slaptai dirbančių karininkų pavardėmis. Kaip vėliau paliudijo tų įvykių liudininkas aviacijos majoras J. Pyragius, tai dar labiau demoralizavo ir papiktino karininkus.252 Gana pasyvus prezidento A. Smetonos ir jo aplinkos gręsiančio pavojaus vertinimas neţadėjo nieko gera, nors kaip teigia istorikas A. Anušaukas savo knygoje apie Lietuvos slaptasias

246 G. Rudis “Lietuvos karininkijos nuotaikų 1934 m. analizė‟‟, Lietuvos istorijos metraštis, 1998, Vilnius, 1999, p. 240 247 J. Vaičenonis, Min. veik., 2004, p. 74 248 A. Šovos atsiminimai apie birţelio 7 d. įvykius // Karys, 1976, Nr. 3, p. 89 249 Aviacijos majoro Mikalojūno parodymai dėl birţelio 7 d. įvykių, LCVA F. 378 Ap. 5 B. 4310, L. 4 250 J. Vaičenonis, Min. veik., 2004, p. 75 251 S. Raštikis, Min. veik., I Tomas, Vilnius, 1990, p. 287 252 Mjr. J. Pyragiaus tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 173, L. 83 48 tarnybas, VSD apie rengiamą sukilimą ţinojo.253 Kelis mėnesius bręstančiam kariuomenės sukilimui nebuvo uţkirstas kelias ir jis prasiverţė vieną vasaros naktį iš 1934 m. birţelio 6 į 7 dieną.

253 A. Anušaukas, Min. veik., Vilnius, 1993, p. 169 49 4. 1934 M. BIRŢELIO 7 D. SUKILIMAS IR JO DALYVIŲ VERTINIMAI KARIUOMENĖS TEISMO BYLOSE.

1934 m. naktį iš birţelio 6 į 7 d. Kaune karo aviacija, šarvuočių rinktinė, husarų, 5 pėstininkų pulkas, dalis 2–ojo pėstininkų pulko buvo apginkluoti ir išvesti į miestą. Voldemarininkai sukėlė didesnę karinės Kauno įgulos dalį. Neilgai trukus kariuomenė uţėmė vyriausiąjį štabą, telefono ir telegrafo centrinę stotį, apsupo Vidaus reikalų ministeriją, Valstybės saugumo departamentą, policijos nuovadas, pastatė sargybas ant tiltų. Į gatves išvaţiavo tankai, bei šarvuočiai. Greitai buvo suimtas ir atveţtas į vyriausiąjį štabą Kauno miesto ir apskrities karo komendantas pulkininkas P. Saladţius.254 Sukilimą organizavo tuometinės Lietuvos karinės aviacijos viršininkas, generalinio štabo pulkininkas leitenantas J. Narakas ir husarų pulko vadas pulkininkas leitenantas P. Bačkus. Abu jie veikė su kariuomenės vado generolo P. Kubiliūno ţinia. Antrą valandą nakties vienas iš karinės aviacijos karininkų išskrido į Zarasus, kur tuo metu buvo A. Voldemaras, ruošdamasis jį atskraidinti į Kauną reikalui esant.255 G. Rudţio vertinimu, sukilimas nebuvo visiškai netikėtas tautininkų valdţiai, nes dar birţelio 5 d. gavęs informacijos iš vieno karininko apie ruošiamą sukilimą birţelio 7 d. VSD direktorius V. Statkus liepė sustiprinti policijos postus.256 Sukilimo metu policijos pajėgos operatyviai ir greitai buvo mestos ginti prezidentatūros – ją saugojo virš 150 policininkų ginkluotų karabinais ir automatiniais šautuvais, o Kauno gatvėse tarp policijos patrulių ir karių įvyko trumpas susišaudymas. Kariai, ţygiuojantys link prezidentatūros, buvo nepasirengę gatvės kovai ir turėjo sustoti prieš pasiruošusią policiją, nepasiekę prezidentūros. Nors dalis policijos postų buvo apšaudyti tankų kulkosvaidţių ugnimi, policininkai atsisakė pasiduoti sukilėliams ir išlaikė uţimtas pozicijas.257 Dėl sukilėlių neryţtingumo sukilimas įstrigo. Apie pusę trijų nakties generolas P. Kubiliūnas ir pulkininkas leitenantas P.Bačkus nuvyko į prezidentūrą išdėstyti sukilėlių reikalavimų, kurių vienas pagrindinių buvo – graţinti į valdţią A. Voldemarą, nebevykdyti kariuomenėje sekimo, reorganizuoti Ministrų kabinetą, tačiau jie buvo prezidento A. Smetonos atmesti, kaip nepagrįsti. Tačiau jis paţadėjo sukilimo rengėjų nebausti, jei pastarieji ramiai grįš į kareivines, kartu su mobilizuotais kareiviais. Svyruojantys karininkai grįţo į kariuomenės štabą.258 Tuo metu prezidentui Antanui Smetonai pavyko susisiekti su tuometiniu Karo mokyklos viršininku generolu J. Jackumi, kuris nepaisydamas nutrauktų ryšio linijų (sukilėliai buvo uţėmę telefonų stotį – aut. past) greitai sumobilizavo prezidentui ištikimus karinius dalinius – dalį 2 pėstininkų pulko ir 3 artileristų pulką, bei išvedė juos į Kauno gatves. Čia jie uţėmė kovinės

254 Gen. P. Kubiliūno tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 189, L. 29 255 Jonas Pyragius, Min. veik., Kaunas, 199, p. 65 256 A. Voldemaras, Min. veik., Vilnius, 1992, p. 20 257 Kauno miesto ir apskrities policijos vado raportas dėl birţelio 7 d. įvykių, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 43 - 46 258 Jonas Pyragius, Min. veik., p. 66 50 parengties pozicijas prieš sukilėlius, o dalį kariškių grasindami ugnies atidengimu netgi išstūmė iš jų uţimtų pozicijų.259 Kaip atsimena tų įvykių amţininkas pulkininkas A. Verksnys, abejos pusės vargiai galėjo atidengti ugnį viena į kitus, tad nenorėdamos pradėti brolţudiškos kovos pasyviai laukė nukreipusios ginklus vieni į kitus.260 Į prezidentūrą antrą kartą atvyko generolas P. Kubiliūnas ir karininkų grupė. Jie vėl išdėstė prezidentui sukilėlių beveik tokius pat reikalavimus, kurių pagrindiniai buvo: atleisti J. Tūbelio ministrų kabinetą, į Ministro pirmininko postą graţinti A. Voldemarą, o ministrų kabinetą formuoti pasitelkiant opozicijos narius.261 Prezidentas A. Smetona grieţtai atmetė sukilėlių reikalavimus ir pareikalavo graţinti karinius dalinius į kareivines, ţadėdamas tokiu atveju sukilėlių nebausti, nes, esą, jų daug sukilime dalyvauja. Sugniuţęs generolas P. Kubiliūnas sutiko ir paprašė prezidento nebausti sukilimo dalyvių, bei įsakė griţti kariniams daliniams į kareivines. Kaip teigia tų įvykių dalyvis majoras J. Pyragius, dalis karininkų, prezidentui A. Smetonai nesutikus su jų reikalavimais, norėjo tiesiog jėga nuversti esamą valdţią, tačiau tam pristigo ryţto ar drąsos.262 Vienaip ar kitaip, sukilę kariniai daliniai išsiskirstė, paryčiais grįţo į kareivines, tad 1934 m. birţelio 7 d. rytą Kauno mieste jau tvyrojo ramybė. Dar tą patį rytą generolas P. Kubiliūnas buvo atstatydintas iš Kariuomenės vado pareigų, o jo vieton paskirtas buvęs Karo mokyklos viršininkas generolas J. Jackus. P. Kubiliūnas išliko nesuimtas iki pat 1934 m. liepos 7 d., tačiau buvo akylai sekamas VSD agentų.263 Į sukilimą sureagavo ir tuometinė šalies vyriausybė - 1934 m. birţelio 8 d., pripaţinęs Vyriausybę iš dalies kaltą dėl sukilimo, Ministras Pirmininkas J. Tūbelis įteikė atsistatydinimo pareiškimą, tačiau prezidentas Antanas Smetona jam pavedė sudaryti naują vyriausybę, kas ir buvo padaryta birţelio 12 d.264 Sukilimo metu išsiskyrė įdomus vieno iš šio įvykio “kaltininkų” - A. Voldemaro vaidmuo. Kaip jau buvo minėta, karo aviacijos karininkai skrido į Zarasus atsigabenti buvusio Ministro pirmininko A. Voldemaro, kuris, sukilimui pasisekus, turėjo grįţti į savo Ministro pirmininko postą. Pasiimti Voldemaro iš Zarasų buvo pasiųsta ir automašina, tačiau ją ties Ukmerge sustabdė Karo komendanto įgalioti policininkai, sulaikę, nuginklavę ir į areštinę uţdarę ja vaţiavusius kariškius.265 Į Kauną Voldemaras buvo atgabentas 7 val. ryto, kai sukilimas jau buvo uţgniauţtas. Vieno karo aviacijos majoro A. Voldemaras buvo pristatytas į Karininkų ramovę, kurioje tuo metu dar buvo karininkų, laukusių būsimos perversmo atomazgos.266

259 Gen. Jackaus parodymai P. Kubiliūno, J. Narako ir P. Bačkaus kariuomenės teismo byloje, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113, L. 10 - 11 260 A. Verksnys, Mano gyvenimas – liudininkas, Vilnius, 1992, p. 79 261 J. Vaičenonis, Min. veik., Vilnius, 2004, p. 76 262 J. Pyragius, Min. veik.., Kaunas, 1993 , p. 67 263 G. Rudţio publikacija „P. Kubiliūno malonės prašymai 1934 – 1937 m.“, Lietuvos istorijos metraštis, 1998, p. 302 264 Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai ( 1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 354 265 Ukmerges karo komendanto raportas I pestininku divizijos vadui, LCVA F. 378 Ap. 5 B. 4310, L. 53 266 Kapitono V. Cemarkos parodymai teismui dėl 1934 m. birţelio 7 d. sukilimo, LCVA F. 378 Ap. 5 B. 4310, L. 2 51 A. Smetona anksčiau, birţelio 7 d. naktį, vykusiame pokalbyje su sukilėliais grieţtai pareiškė, jog su A. Voldemaru jis nedirbs, nes pastarasis, jo nuomuone, esąs “politinis banditas”. Kita vertus, prezidentas pripaţino, jog dalį perversmininkų reikalavimų keisti Ministrų kabineto sudėtį galima įvykdyti, tačiau jokiu būdu neskiriant Ministru Pirmininku A. Voldemaro, laikytu visiškai neprimtinu. Tačiau nėra jokių išlikusių įrodymų, jog A. Voldemaras būtų prisidėjęs prie šio sukilimo organizavimo.267 Kelias valandas praleidęs aviacijos karininkų ramovėje, A. Voldemaras naujai paskirto Kariuomenės vado generolo J. Jackaus įsakymu buvo suimtas ir pačio vieno iš sukilėlių vadų – pulkininko J. Narako (pastarajam priţadėjus teisinę neliečiamybę tokiu atveju – aut. past) pristatytas į Vyriausiąjį kariuomenės štabą.268 Tą pačią dieną buvo suimti sukilimo organizatoriai ir vykdytojai – pulkininkai leitenantai J. Narakas ir P. Bačkus, bei dar keli karininkai. Per kelias dienas buvo sulaikyta daugelis į sukilimą įsivėlusių karių ir karininkų – daugiau kaip šimtas asmenų. Jie buvo uţdaryti karo kalėjime Kaune, kuris tuo metu buvo įsikūręs VI forte.269 Prasidėjo nepavykusio sukilimo dalyvių tardymas ir ruošimasis teismui. Tuometinėje Lietuvos spaudoje apie įvykusį sukilimo bandymą informacijos buvo negausu. Opozicinėms tautininkų valdţiai partijoms simpatizuojantys laikraščiai daugiausiai rėmėsi informacinės agentūros “Elta” pranešimais apie nepavykusį sukilimą, vengdami reikšti kritiką ar simpatijas sukilėlių pusėn.270 Tuo tarpu tautininkų valdţios oficiozas “Lietuvos aidas” grieţtai pasmerkė sukilėlius, teigdamas, jog tai “nevykusios išsišokėlių pastangos” ir “piktas, egoistinis, valdţios ištroškusių ţmonių pasikėsinimas prieš valstybę.” Esą “priešas pietuose” (suprask –Lenkija - aut. past) tik ir laukiąs panašių “ekscesų”, kad “sureguliuotų santykius” su Lietuva (karinės intervencijos grėsmė – aut. past.).271 Kariškoje spaudoje sukilimas buvo įvardintas kaip: “skaudus ir neatsakingas darbas, nusipelnąs grieţčiausio pasmerkimo ir teisminės atsakomybės jo vykdytojams”.272 Kaip savotiškas atsakas šiems ţodţiams neilgai trukus prasidėjo sukilėlių tardymai ir teisminis procesas. Generolas P. Kubiliūnas savojo tardymo protokole paţymėjo, kad jis stengęsis neramumas uţkirsti kelią dar prieš sukilimą išsiųsdamas Voldemaro sekėjus karininkus į provinciją, smerkęs juos ir niekada nepalaikęs su voldemarininkais jokių ryšių. Taip pat jis pabrėţė, kad krašto vadovybę dėl gręsiančių neramumų buvo įspėjęs ir anksčiau, dar nuo 1929 metų reikalavęs izoliuoti aktyviausius voldemarininkus, o sukilimo nepavykimą laikė sėkmingų savo derybų su prezidentu A. Smetona bei karininkais išdava. Kritikuotas Karo mokyklos viršininkas generolas Jackus, kuris, esą,

267 Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai ( 1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 35 268 K. Musteikis, Prisiminimų fragmentai, Vilnius, 1989, p.9 269 Ten pat., p. 10 270 Voldemaras suimtas // Rytas, 1934.06.08, Nr. 128, p. 1; taip pat: Pranešimas apie įvykius Kaune // Lietuvos ţinios, 1934.06.08, Nr. 128, p. 1 271 Piktas pasikėsinimas // Lietuvos aidas, 1934.06.08, Nr. 128, p. 4 272 Skaudus ir neapgalvotas darbas // Karys, 1934.06.13, Nr. 24, p. 466 52 laiku nesiėmęs reikiamų karinių priemonių perversmui likviduoti.273 Susipaţinus su jo tardymo protokolu galima teigti, jog generolas P. Kubiliūnas save įsivaizdavo kaip vieną iš pagrindinių asmenų, uţkirtusių sukilimui kelią ir išgelbėjusį prezidento A. Smetonos “kėdę”. Vienas aktyvesnių voldemarininkų, birţelio 7 d. perversmo bandymo dalyvis aviacijos majoras J. Pyragius tardomas paţymėjo, kad buvęs nekaltai nubaustas uţ savo dalyvavimą “Geleţinio vilko” organizacijos veikloje – areštu. Iš dalies sutikęs, kad kariuomenės dalyvavimas politikoje yra nesveikas reikalas, jis visdėlto teigė, jog karinė intervencija buvo būtina, siekiant būtinų reformų Ministrų kabinete ir Krašto apsaugos sistemoje. Į valdţią, jo manymu, bendradarbiaujant su A. Smetona turėjo grįţti ir būti reabilituotas A. Voldemaras.274 Husarų pulko pulkininkas leitenantas P. Bačkus savo tardymo protokoluose teigė, jog niekada nebuvo palaikęs ryšių su voldemarininkais, taip pat nebuvęs “Geleţinio vilko” organizacijos nariu, o kaltinimus prisidėjus prie perversmo laikė provokaciniais ir sugalvotais pačių sukilėlių, nors savo parodymuose iš esmės sutiko, jog kariuomenėje vykdytas saugumo agentų sekimas veikė karininkiją demoralizuojančiai.275 Savo kaltę taip pat neigė aviacijos pulkininkas – leitenantas J. Narakas, tariamai su perversmo mėginimu susidūręs visiškai netikėtai, nors apie maištingas nuotaikas karo aviacijos karininkų tarpe buvo girdėjęs dar 1934 m. geguţės mėnesį.276 Kaip paaiškėjo karininkų tardymo metu, aviacijos dalių karininkai į perversmo rengimą ir vykdymą buvo įsitraukę pakankamai plačiai – perversme dalyvavo, arba apie jį ţinojo daugiau negu 40 karo aviacijos karininkų, o virš 20 jaunesniųjų laipsnių karininkų aktyviai jame dalyvavo.277 1934 m. liepos 15 d. karo lauko teismas sprendė pučo vadų bylą. Karininkai P. Kubiliūnas, P. Bačkus ir J. Narakas buvo kaltinami tuo, jog neuţkirto kelio sukilimui ir nesiėmė priemonių jo malšinti. Generolas P. Kubiliūnas savo ginamojoje kalboje įrodinėjo, jog jis anaiptol nebuvęs sukilėlis prieš tautininkų valdţią, o tiesiog tarpininkas ieškojęs kompromiso tarp sukilėlių ir prezidento A. Smetonos. Kadangi, esą, kompromisas buvęs rastas ir sukilimas nurimęs be aukų ir kraujo, tai jis laikąs savo kaltės nuneigimu ir išteisinimo prieţastimi.278 Tačiau ši kalba kariuomenės teismo teisėjų neįtikino ir trys asmenys – Kubiliūnas, Bačkus ir Narakas buvo nubausti mirties bausme, kuri buvo pakeista kalėjimu: P. Kubiliūnas gavo sunkiųjų darbų kalėjimo bausmę iki gyvos galvos, P. Bačkus – 15, o J. Narakas – 12 metų kalėjimo. Dar savaitę prieš šį teismą, naujai paskirtas Krašto apsaugos ministras P. Šniukšta ir vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas generolas J. Jackus nustatė, jog sukilime dalyvavo 111 karininkų. Jų sprendimu 22 karininkai buvo paţeminti į eilinius, 46 – paleisti į atsargą, 32 karininkai “kaip vykdę viršininkų įsakymus” palikti

273 Gen. P. Kubiliūno tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 173, L. 31-36 274 Maj. J. Pyragiaus tardymo protokolas, LCVA F. 378 Ap. 5 B. 4310, L. 91-92 275 Plk. ltn P. Bačkaus tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 173, L. 110-114 276 Plk.ltn. J. Narako tardymo protokolas, LCVA F. 507 Ap. 3 B. 189, L. 87-89 277 Karo aviacijos karininkų dalyvavusių, ar susijusių su birţelio 7 d. įvykiais sąrašas, LCVA F. 378 Ap. 5 B. 4310, L. 31 278 A. Verksnys, Min. veik., Vilnius, 1992, p. 81 53 nenubausti.279 Paleistieji į atsargą karininkai karinės vadovybės įsakymu buvo “paskirti” gyventi tam tikrose Lietuvos vietose, turėjo registruotis karo komendatūrose ir buvo sekami VSD agentų.280 Pakankamai keistas teisminis nuosprendis laukė A. Voldemaro, rodos sukilimo metu uţėmusio pasyvaus stebėtojo poziciją. A. Voldemaras buvo nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo bausme uţ tai “kad laukė tinkamo momento paimti valdţią į savo rankas, bet dėl nuo jo nepareinamų aplinkybių savo sumanymo neįvykdė, nes, sukilimą numalšinus, buvo suimtas”.281 Greičiausiai tautininkų valdţia nusprendė ilgam laikui izoliuoti A. Voldemarą kalėjime, stengdamasi apraminti galimą jo rėmėjų ryţtą vėl bandyti sukilti ir jėga „pastatyti“ A. Voldemarą valdţion. Kalėjimo sąlygomis tai padaryti turėjo būti gerokai sunkiau, nes čia atsidūręs asmuo galėjo susidurti su kur kas didesne prieţiūra ir sekimu, nei būdamas tremtyje. Tačiau nuteisus ar pašalinus iš kariuomenės sukilėlius, padėtis kariuomenėje nenurimo - nemaţa dalis kariškių buvo nepatenkinti birţelio 7 d. sukilimo dalyvių teismo sprendimais. Kaip prisimena tų įvykių amţininkas, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas S. Raštikis daugelį karininkų papiktino karininkų “degradavimas” į eilinius ir jų tarpe sukėlė nemaţai piktų kalbų.282 Į šias kalbas dėmesį greičiausiai atkreipė aukščiausia Lietuvos karinė vadovybė, kuri slaptu įsakymu kreipėsi į karininkus ir kareivius, kviesdama netikėti jokiais “skleidţiamais gandais ar kalbomis”, bei išlaikyti moralinę rimtį ir susikaupimą ginant Tėvynės interesus.283 Dar prieš birţelio 7 d. įvykius kariuomenėje pradėtas sekimas imtas legitimizuoti, įteigiant kariuomenei, jog jos nuotaikų ir ţmonių sekimas yra bemaţ natūralus veiksmas, daromas Tėvynės labui ir gerovei. Slaptuose kariuomenės vadovybės įsakymuose liepta: “ <..> kiekvienas net maţiausio dalinio viršininkas, kiekvienas dalies vadas turi atsiminti, kad jis visais atţvilgiais yra atsakingas ne tik uţ mokymą ir drausmę, bet ir uţ visų savo valdinių auklėjimą ir jų moralinę vertę, ir kad jis turi nuolat informuoti atitinkamus aukštesniųjų ešalonų viršininkus.”284 Visdėlto, su po birţelio 7 d. karinio perversmo susidariusia situacija kariuomenėje, karininkų “valymu” ir jų sekimu nutarė susitaikyti ne visi kariškiai. 1934 m. rugpjūčio mėnesį įvairių Lietuvos kariuomenės dalių puskarininkiai, kurių dauguma buvo birţelio 7 d. sukilėlių šalininkai, nutarė rengti sukilimą. Jo rengėjai - puskarininkiai nutarė siekti panašių tikslų, kaip ir birţelį organizuoto karininkų sukilimo organizatoriai. Jie reikalavo reabilituoti birţelio 7 d. sukilimo dalyvius, o į valdţią graţinti A. Voldemarą, taip pat pasirūpinti nelengva puskarininkių materialine būkle. Buvo ruošiamasi sukilimo reikalavimus įgyvendinti ginklu, tad buvo verbuojami puskarininkiai, turintys galimybę prieiti prie kariuomenės ginklų

279 A. Voldemaras, Min. veik., Vilnius, 1992, p. 21 280 Slapti kariuomenės vadovybės įsakymai, F. 384 Ap. 1 B. 113, L. 10 281 Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai ( 1918 – 1940), Vilnius, 1998, p. 58 282 S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, I tomas, Vilnius, 1990, p. 304 283 Slapti kariuomenės vadovybės įsakymai kariuomenei, F. 384 Ap. 1 B. 113, L. 11 284 Ten pat., p. 12 54 sandėlių, palaikomi slapti ryšiai su kalinčiais karininkais.285 VSD, pasinaudodama slaptuoju informatoriumi kalėjime J. Vaitkevičiumi, susekė šį organizuojamą perversmą, ir visi jo dalyviai buvo suimti. Kaltinamaisiais buvo patraukti 8 asmenys, o iš jų 7 buvo pripaţinti kaltais. Jie buvo nuteisti kalėti nuo 2 iki 15 metų, tačiau po kelių metų bausmės buvo dovanotos, o socialinis – ekonominis puskarininkių reikalavimas pagerinti jų būklę Vyriausybės rūpesčiu patenkintas.286 Nepavykus rugpjūčio mėn. sukilimui, po 1934 m. birţelio 7 d. nuteisti kariškiai voldemarininkai, 1934 m. spalio mėnesį ruošė dar vieną sukilimą, siekdami išsilaisvinti iš kalėjimo ir ginkluotu sukilimu nuversti esamą vyriausybę. Buvo susirišta su laisvėje esančiais Voldemaro remėjais, kurie turėjo organizuojant sukilimą, tačiau šis sukilimo planas vėlgi buvo demaskuotas, o jo rengėjai nubausti kalėjimo bausmėmis nuo 4 iki 12 metų.287 Demaskuojant kalėjimo maištininkus nemaţai ir vėl prisidėjo tuometinio Valstybės saugumo departamento vadovo V. Statkaus informatorius, buvęs “vilkas”, nuteistas ankstesnėje pasikėsinimo į S. Rusteiką byloje, Julius Vaitkevičius. Vertinant šio asmens vaidmenį šioje byloje, pastebėtina, jog su Julium Vaitkevičiumi VSD darbuotojai nepasielgė tinkamai, bandant atsiţvelgti į bendraţmogiškąją moralę – prikalbintas dirbti “Tėvynės labui” ir atpirkti sąvąją kaltę informatorius buvo nuteistas viena aukščiausių bausmių iš visų kaltinamųjų, nors jam ţadėta laisvė uţ likimo draugų šnipinėjimą.288 Šį VSD darbuotojų poelgį būtų galima palikti istorijos teismui, tačiau, antra vertus, kalėjime J. Vaitkevičius ilgai nekalėjo. 1937 m. prezidentui A. Smetonai suteikus malonę jis buvo paleistas iš kalėjimo. Greičiausiai paskutinį kartą kariškiai - voldemarininkai ginklu norėjo nuversti tautininkų valdţią ir “pastatyti” į valdţią A. Voldemarą 1935 m. gruodţio mėnesį, tačiau ir šis sukilimas buvo uţgniauţtas nė neprasidėjęs, o keliems jo kaltininkams - kariškiams buvo paskirtos mirties bausmės (tiesa vėliau dovanotos ir pakeistos kalėjimo bausmėmis - aut. past.).289 Reziumuojant galima teigti, jog 1934 m. birţelio 7 d. nepavykęs sukilimas prieš tautininkų valdţią inspiravo dar kelis, vienas po kito sekusius kariškių - voldemarininkų nesėkmingus mėginimus ginklu graţinti į valdţią A. Voldemarą ir reabilituoti nubaustus karininkus. Keltina prielaida, jog kariškiai visus šiuos planus kūrė ir planavo vykdyti, remdamiesi pavykusio 1926 m. gruodţio 17 d. karinio pervermo pavyzdţiu ar “Gruodţio 17 dienos” idealų restitucija, tačiau po minėtojo perversmo valdţioje įsitvirtinęs tautininkų reţimas su prezidentu A. Smetona priešakyje nė nekėtino uţleisti savo valdančiųjų pozicijų tokiam politiniam veikėjui (prezidento Smetonos nuomuone “politiniam banditui” – aut. past) kaip Augustinas Voldemaras.

285 A. Povilaitis, Min. veik., Kaunas, 1996, p. 18 286 A. Voldemaras, Min. veik., Vilnius, 1992, p. 22 287 Voldemarininkų rengusių sukilimą kalėjime 1934 spalį teismo nutartis, LCVA F. 484 Ap. 2 B. 55, L. 246 288 J. Vaitkevičiaus malonės prašymas, LCVA F. 484 Ap. 2 B. 55, L. 237 - 244 289 A. Povilaitis, Min. veik., Kaunas, 1996, p. 23 55 IŠVADOS

1. “Geleţinio vilko” paramilitarinė organizacija buvo įkurta kovai su tautininkų valdţios oponentais, taip padedant įtvirtinti autoritarinį reţimą Lietuvoje. Vyriausiuoju organizacijos vadu buvo išrinktas Ministras pirmininkas A. Voldemaras, kurio grieţtas valdymo stilius traukė “Geleţinio vilko” narių simpatijas. “Geleţinio vilko” politinė ideologija krypo fašizmo link, nevengta persekioti ir bauginti politinių tautininkų valdţios opozicionierių ar kitataučių asmenų, tačiau, nepaisant išorinių panašumų su kai kuriomis fašistinėmis paramalitarinėmis organizacijomis, tokiomis kaip Vokietijos SA, Italijos juodmarškiniai ar kitomis, “Geleţinio vilko” veiklos metu politiniai oponentai nebuvo ţudomi, o organizacijos ideologijoje nebuvo ryškaus rasizmo ar antisemitizmo. 2. A.Voldemaro nušalinimas nuo valdţios postų sukėlė didelį nepasitenkinimą didesnei daliai “Geleţinio vilko“ organizacijos narių. Dalis kariškių ir tautininkų organizacijų narių - A. Voldemaro rėmėjų - pageidavo, kad A. Voldemaras grįţtų į valdţią. Aktyviausiems jo rėmėjams prigijo voldemarininkų vardas. Tautininkų valdţiai nė neketinant grąţinti A. Voldemaro į valdţios postus bei tremiant ir izoliuojant aktyviausius jo šalininkus, voldemarininkai perėjo į politinę tautininkų valdţios opoziciją. Konfrontacijai tarp voldemarininkų ir tautininkų valdţios stiprėjant, Lietuvos visuomenės gretas ėmė neraminti gandai apie galimą A. Voldemaro sugrįţimą į valdţią perversmo keliu. 3. Dalis „Geleţinio vilko“ narių, rėmusių nušalintąjį A. Voldemarą, atsisakė paklusti tautininkų valdţiai ir pogrindyje sudarę konspiracines grupeles leido atsišaukimus, nukreiptus prieš tautininkų partijos veikėjus bei patį prezidentą Antaną Smetoną. Kartu ieškota sąsajų su kariškiais, rengiantis prievartos ar politinio spaudimo keliu į valdţią grąţinti A. Voldemarą – 1930 m. vasarą rengti net trys sukilimai, tačiau jie buvo saugumo agentų susekti ir nepavyko. Keršydami uţ sėkmingą sukilimų izoliavimą, fanatiškieji A. Voldemaro šalininkai nesėkmingai bandė nuţudyti Kriminalinės policijos valdybos viršininką S. Rusteiką. 4. Aktyviausiems voldemarininkams uţ pasikėsinimą bei organizuotus sukilimus buvo surengtas teismo procesas, kurio metu voldemarininkai bandė grasinti liudininkams ir bylos tyrėjams. Nepaisydamas grasinimų, teismas nuteisė pasikėsintojus ir dalį sukilimo rengėjų kalėjimo bausmėmis. Keliems metams voldemarininkų politinis judėjimas nurimo, susidūręs su didesne valdţios represinių institucijų prieţiūra. 5. 1931 – 1934 m. laikotarpiu voldemarininkų politinis judėjimas vengė imtis aktyvių veiksmų prieš tautininkų valdţią. Bet jau nuo 1932 m. leistame spausdinti laikraštyje “Tautos balsas”, redaguojamame aktyvaus voldemarininko J. Karučio, stengtasi perteikti voldemarininkams artimas politines idėjas – aukštinta fašizmo ideologija, kritikuotas, esą, korumpuotas, svetimtaučių kupinas valdţios aparatas, o A. Voldemaras laikytas tautininkų valdţios auka.

56 6. Progą sustiprėti voldemarininkų politinei opozicijai, tautininkų valdţios atţvilgiu, suteikė XX am. 4 dešimtmetyje Lietuvoje susidariusios pakankamai sudėtingos ekonominės – socialinės sąlygos, sumaţėjęs finansavimas kariuomenei bei netinkamas jos interesų atstovavimas Krašto apsaugos ministerijoje. Dėl šių prieţasčių, 1933 m. pabaigoje dalis kariškių – voldemarininkų nutarė vykdyti sukilimą, kurio tikslas - pakeisti tautininkų ministrų kabinetą ir spaudimu priversti prezidentą A. Smetoną grąţinti A. Voldemarą į valdţią. Būsimuosius sukilėlius dar labiau pakurstė nuo 1934 m. pavasario kariuomenėje imtas vykdyti VSD sekimas. 7. 1934 m. birţelio 7 d. sukilimas nepavyko dėl kariškių - sukilėlių neryţtingumo, o sukilėliai netruko sulaukti teisminio tautininkų valdţios atsako. Dalis kariškių buvo atleisti iš kariuomenės, kai kuriems atimti karininkų laipsniai, o sukilimui vadovavę aukšto rango karininkai: P. Kubiliūnas, J. Narakas ir J. Bačkus, nepaisant jų tikinimo teismui neprisidėjus prie planuoto sukilimo, nuteisti keliolikai metų kalėjimo. Kalėti buvo nuteistas ir A. Voldemaras, nors jis sukilime aktyviai nedalyvavo. Grieţtos bausmės birţelio 7 d. sukilimo dalyviams ir kariuomenės vadovybės imtas legitimizuoti vidinis sekimas kariuomenėje kėlė dalies kariškių nepasitenkinimą. Kariškiai – voldemarininkai, siekdami panašių tikslų, kaip ir birţelio 7 d. sukilėliai, bandė organizuoti dar kelis kariuomenės sukilimus prieš tautininkų valdţią, tačiau susekti saugumo agentų jie ţlugo.

57 ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Archyviniai šaltiniai ( fondas, aplankas, byla)

1. LCVA F. 378 Ap. 5 B. 2162 2. LCVA F. 378 Ap. 5 B. 4310 3. LCVA F. 378 Ap. 5 B. 8036 4. LCVA F. 378 Ap. 13 B. 9 5. LCVA F. 378 Ap. 13 B. 12 6. LCVA F. 378 Ap. 13 B. 31 7. LCVA F. 378 Ap. 13 B. 33 8. LCVA F. 378 Ap. 13 B. 39 9. LCVA F. 378 Ap. 13 B. 40 10. LCVA F. 378 Ap. 13 B. 51 11. LCVA F. 378 Ap. 13 B. 55 12. LCVA F. 378 Ap. 13 B. 130 13. LCVA F. 378 Ap. 13 B. 136 14. LCVA F. 384 Ap. 1 B. 113 15. LCVA F. 507 Ap. 3 B. 113 16. LCVA F. 507 Ap. 3 B. 173 17. LCVA F. 507 Ap. 3 B. 189 18. LCVA F. 563 Ap. 1 B. 1 19. LCVA F. 563 Ap. 1 B. 2 20. LCVA F. 563 Ap. 1 B. 4 21. LCVA F. 563 Ap. 1 B. 12 22. LCVA F. 563 Ap. 1 B. 14 23. LCVA F. 563 Ap. 1 B. 18 24. LCVA F. 563 Ap. 1 B. 57 25. LCVA F. 563 Ap. 1 B. 68 26. LCVA F. 563 Ap. 1 B. 178 27. LCVA F. 563 Ap. 1 B. 189 28. LCVA F. 484 Ap. 2 B. 26 29. LCVA F. 484 Ap. 2 B. 55 30. LCVA F. 554 Ap. 1 B. 16 31. LCVA F. 923 Ap. 1 B. 567

58 32. LCVA F. 1687 Ap. 1 B. 108 33. CAW (Centralne Archiwum Wojskowe) F.303 Ap. 4 B. 5300

2. Publikuoti šaltiniai

2.1. Atsiminimai:

1. B. Aušrotas, Sunkių apsisprendimų metai, Vilnius, 1990 2. A. Bulota, Limuzinas Nr. 4, Vilnius, 1977 3. V. Gustainis, Nuo Griškabūdţio iki Paryţiaus, Kaunas, 1991 4. K. Musteikis, Prisiminimų fragmentai, Vilnius, 1989 5. J. Pyragius, Kovosiu kol gyvas, Kaunas, 1993 6. St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, T. 1, Vilnius, 1990 7. M. Vaitkus, Nepriklausomybės saulėj, 1918 -1940. Atsiminimai, London, 1968 8. A. Verksnys, Mano gyvenimas – liudininkas, Vilnius, 1992

2.2. Periodiniai spaudos šaltiniai ( išdėstyti chronologine tvarka):

1. Neuţmirškite mūsų varguolių // Trimitas, 1923, Nr. 125 2. Ţydų akcija // Trimitas, 1923, Nr. 141 3. J. Blaţiūnas. Kitataučių siekimai // Trimitas, 1923, Nr. 145 4. Seimo darbai // Tautos valia, 1927.01.09, Nr. 1 5. Reformų belaukiant // Tautos valia, 1927.02.21., Nr.9 6. Lietuvos fašistai // 1927.04.15, Nr. 9 7. Bolševizmas Europos teisme // Tautos valia, 1927.04.24, Nr.10 8. Teisėtumo jausmui dylant // Lietuvos ţinios, 1928.03.17, Nr. 64 9. Tik teisingumo keliu // Tautos kelias, 1928.04.01, Nr. 4 10. Neklaidingas įstaigos klaidingumas // Tautos kelias, 1928.05.01, Nr.6 11. Fašizmas ir tauta // Tautos kelias, 1928.05.15, Nr.7 12. Mokesčių departamentas “tautiškas” // Tautos kelias, 1928.06.29, Nr.13 13. A. Smetona. Sveika Mūsų Kariuomene sulaukus 10 metų sukaktuvių // Lietuvos aidas, 1928.11.23, Nr. 242 14. Prezidentas apdovanoja karţygius A. A. vyr. ltn. Gudyną ir kapit. Virbicką // Lietuvos aidas, 1929.05.08, Nr.103 15. Prie pasikėsinimo prieš Ministerį pirmininką // Lietuvos ţinios, 1929.05.08, Nr.103 16. Teroras // Rytas, 1929.05.08, Nr.103 59 17. Niekšų teroras // Tautos kelias, 1929.05.10, Nr. 19 18. Lietuvos komunistų partijos atsišaukimas “Minėkime kovoje kritusius draugus”, 1929. Ţiūrėta 2012.02.25 internetinėje svetainėje adresu: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=31952 19. Ţydai ir bolševizmas // Tautos kelias, 1929.08.09, Nr.32 20. Būkime tikri patriotai // Lietuvos aidas, 1929.08.20, Nr.187 21. P. Minesterio pašnekesys su ţurnalistais // Lietuvos aidas, 1929.08.29, Nr.195 22. Prof. A. Voldemaro kabinetui atsistatydinus // Lietuvos aidas, 1929.09.21, Nr.125 23. Visuomenės opinija blaivosi // Lietuvos aidas, 1929.10.15, Nr. 235 24. Pulk. Štencelio pareiškimas apie bombos sprogimą // Lietuvos ţinios, 1929.12.03, Nr. 276 25. Kaune sprogo bomba // Lietuvos ţinios, 1929.12.02, Nr. 275 26. Valstybės priešų ar kvailių darbas? // Lietuvos aidas, 1929.12.02, Nr. 275 27. Prof. A. Voldemaro feljetoniškas interviu // Lietuvos aidas, 1930.05.22, Nr.115 28. Ţiaurus pasikėsimas priš S. Rusteiką // Lietuvos aidas, 1930.08.20, Nr. 188 29. ,,Geleţinis vilkas‟‟// Lietuvos ţinios, 1930.09.04, Nr. 201 30. Prof. A. Voldemarui trys bylos // Lietuvos ţinios, 1931.06.07, Nr. 23 31. Trečioji bylos atentanto diena // Lietuvos ţinios, 1931.08.19, Nr. 186 32. Ketvirtoji bylos atentanto diena // Lietuvos ţinios, 1931.08.20, Nr. 187 33. Tik teisingumo // Lietuvos aidas, 1931.08.18, Nr. 187 34. Atentanto bylos finalas // Lietuvos ţinios, 1931.08.31, Nr. 195 35. Susirūpinkime // Tautos balsas, 1932.09.10, Nr. 8 36. Idėjos ir vadai // Tautos balsas, 1932.12.17, Nr. 14 37. Polonizacijos banga Lietuvoje // Tautos balsas, 1933.02.04, Nr. 3 38. Fašizmas ir mes // Tautos balsas 1933.03.18, Nr. 5 39. A. Voldemaro straipsnis ,,Atsilikimas‟‟ // Tautos balsas, 1933.03.31, Nr.6 40. Korupcijai prabilus // Tautos balsas, 1933.08.19, Nr. 9 41. Argi ir pasiliksime Molio Motiejai // Tautos balsas, 1933.10.21, Nr. 11 42. Dvejos sukaktuvės // Tautos balsas, 1933.12.09 Nr. p.1 ( pastaba – numerio skaičiaus nėra) 43. Fašistinė studentija // Akademikas, 1933, Nr. 2 44. Ţengiant per slenkstį // Akademikas, 1933, Nr. 3 45. Gruodţio 17 d. ir studentija // Akademikas, 1933, Nr. 17 46. Prekybininkų tipai // Verslas, 1932.03.31, Nr. 6 47. Antisemitizmas // Verslas, 1932.04.07, Nr. 7, 48. Nachmanas pyksta // Verslas, 1932.04.21, Nr. 9

60 49. Likimo keliais // Lietuvos aidas, 1934.03.11, Nr. 58 50. Voldemaras suimtas // Rytas, 1934.06.08, Nr. 128 51. Pranešimas apie įvykius Kaune // Lietuvos ţinios, 1934.06.08, Nr. 128 52. Piktas pasikėsinimas // Lietuvos aidas, 1934.06.08, Nr. 128 53. Skaudus ir neapgalvotas darbas // Karys, 1934.06.13, Nr. 24 54. A. Šovos atsiminimai apie birţelio 7 d. įvykius // Karys, 1976, Nr. 3 55. O. Urbono atsiminimai // Karys, 1973, Nr. 6

3. Naudota literatūra.

1. O. Aleksa, Kortų nameliai, Vilnius, 1983 2. A. Anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos, 1918 – 1940 m., Vilnius, 1993 3. J. Augustinaitis, A. Smetona ir jo veikla, Chicago, 1965 4. B. Baranauskas, “Geleţinis vilkas”, Vilnius, 1965 5. A. Eidinto straipsnis “Politinių partijų poţiūris į ultraradikalų atsiradimą Lietuvoje. 1923 – 1927 m.”, Lituanistica, 1993, Nr. 3 6. A. Eidintas, Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012 7. A. Eidintas, Kazys Grinius, Vilnius, 1993 8. E. Hobsbawm, Kraštutinumų amţius, Vilnius, 2000 9. B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje, Vilnius, 2005 10. J. Jakštas, Nepriklausomos Lietuvos istorija, 1918 – 1940 m., Chicago, 1992 11. G. Janausko straipsnis “Antismetoninio judėjimo Ašis bandymai įgyvendinti politinius siekius 1938 - 1939 m”, Darbai ir dienos, T. 55, 2011 12. A. Jurevičiūtės straipsnis “Lietuvos kariuomenės kūrėjų savonorių sąjunga ir jos vaidmuo vidaus politikoje 1927 – 1940 m.”, Karo archyvas Nr. XVIII, Vilnius, 2003 13. M. Kuodys, Karo padėties reţimas Lietuvos Respublikoje 1919 – 1940 m., Kaunas, 2009 14. M. Kuodys, Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927 – 1940 m., Vilnius, 2007 15. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai, Vilnius, 1997 16. R. Lopata, Autoritarinis reţimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepsija., Vilnius, 1998 17. G. Maţeikis, Propoganda ir simbolinis mąstymas, Kaunas, 2010 18. A. Merkelis, Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, New York, 1964 19. K. Passmore, FASCISM Very Short Introduction, Oxford, 2002 20. S. Payne, The fascim in Europe, 1914 – 1945 m., Vilnius, 1995

61 21. A. Povilaitis, Neramios dienos, Kaunas, 1996 22. G. Rudis, Z. Blynas. Karo meto dienoraštis. 1941 – 1944 m., Vilnius, 2007 23. G. Rudis, “Lietuvos karininkijos nuotaikų 1934 m. analizė”, Lietuvos istorijos metraštis, 1998 m., 1999, Vilnius 24. G. Rudţio straipsnis “Voldemaras ir voldemarininkai” iš A. Voldemaras, Pastabos saulėlydţio valandą, (knygos sudarytojas G. Rudis), Vilnius, 1992 25. G.Rudţio straipsnis internetinėje erdvėje ( ţiūrėta 2011-09-11): www.komisija.lt/Files/www...lt/.../G.%20Rudzio%20pranesimas.doc 26. A. Smetona, Pasakyta, parašyta, Kaunas, 1992 27. A. D. Smith, Nacionalizmas XX am., Vilnius, 1995 28. A. Svarauskas, M. Tamošaitis, Lietuvos politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimas XX a. 4- ame dešimtmetyje. Istorija, t. 68, 2007 29. L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996 30. J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose. 1927 – 1940, Vilnius, 2004 31. L. Venclauskas, “Moderniojo lietuviško antisemitizmo genezė ir raida (1883-1940 m.)” Kaunas, 2008

62