Kultūros ir meno žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Problemos ir idėjos Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Ramūnas Trimakas. 2016-ieji – beždžionės su sprogdikliu letenoje metai / 2

Rengia Audronis LIUGA. Barbarų sulaukus / 10 Rūpesčiai ir lūkesčiai Almantas SAMALAVIČIUS Kęstutis ŠAPOKA. Kuratorius ir menininkas – nuo proletaro iki projektaro / 14 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Rūta Gaidamavičiūtė Nuomonės apie nuomones (muzika) 2 62 38 61 Mantas STANKEVIČIUS. Menas suprasti meną. Štai kur menas! / 20 Monika Meilutytė Kūryba ir kūrėjai (teatras) 8 614 12855 Kęstutis Šapoka Edita DEGUTIENĖ. Lietuva Krokuvoje / 22 (dailė) 8 655 90921 Stasys EIDRIGEVIČIUS. Triptikas / 27 Tadas GinDrėnas (dizaineris) 2 61 05 38 Kęstutis ŠAPOKA. Menininkas, padalytas pusiau. Audriaus Novicko projektas / 33 Kristina SABUKIENĖ Narius KAIRYS. Ta pati procedūra kaip ir praėjusiais metais / 35 (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Kęstutis ŠAPOKA. Iš naujo tverti pasaulį. Paroda „(Ne)fotografinis laukas. 1988–1995“ / 39 Asta DEKSNYTĖ (korektorė) Audronė JABLONSKIENĖ. Damoklo kardas virš Kauno kamerinio. Su teatro meno vadovu Irena Žaganevičienė Aleksandru Rubinovu kalbasi Audronė Jablonskienė / 43 (buhalterė) 2 62 31 04 Odeta ŽUKAUSKIENĖ. Ypatinga vieta dykinėti. „Kabinetas“, kviečiantis kitaip pažvelgti ir kitaip matyti / 46 Redakcinė kolegija Arvydas KAŽDAILIS. Talentingi, bet nereikalingi / 48

Deimantė DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ. Amžinojo žmogaus šmėkla / 50 Endre Bojtár (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Konkurenciją ignoruoju iš principo. Su smuikininke Agata Daraškaite kalbasi Zita Pietro U. Dini (Italija) Čepaitė / 53 Stasys Eidrigevičius Sandra BERNOTAITĖ. Eilėraščiai / 57 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Zecharia Plavin. Vilties giesmė / 59 Algis Mickūnas (JAV) Laikai ir žmonės Liana RuokytĖ Giedrius SUBAČIUS (JAV) Margarita STARKEVIČIŪTĖ. Rokas, laisvė ir ekonomika / 69 Antanas Šileika (Kanada) Vasario 16-osios Akto originalo paieškos Vygantas Vareikis Algirdas GRIGARAVIČIUS. Signatarų liudijimai / 75 Kazys Varnelis jr. (JAV) Edmundas GIMŽAUSKAS. Dėl Nepriklausomybės Akto teksto, įteikto Georgui von Boninui / 78 Redakcijos adresas Praeities dabartis Latako g. 3, 01125 Vilnius Endre BOJTÁR. Litvakai. Kaip pradingo (pradingsta) žydai? / 81 el. paštas: [email protected], Beatričė JUŠKAITĖ. Tai tiek tos istorijos, tai tiek to svetimo skausmo / 87 [email protected] Faksas: 2 62 38 61 Apie knygas Astrida PETRAITYTĖ. Lietuvai tarnavę, neišskiriami… / 89 Visai nejuokingi skaitiniai © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Krescencija Šurkutė. Meilės eliksyras be pagirių / 93 Summaries / 95 Redakcija nereika­lau­­ja, kad spaus­di­na­mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Audrius PUIPA. Lėbautojai (pagal Janą Steeną). 1997 Iš ciklo „Inscenizuoti paveikslai“. Fotografas Gintautas Trimakas Kultūros barai yra Eurozine the net­ma­ga­zine partneris. www.eurozine.com 4 p.: Audrius NOVICKAS. Grįžtantis. 2015. Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 1 Problemos ir idėjos

Ramūnas Trimakas

2016-ieji – beždžionės su SPROGDIKLIU letenoje metai

storikas Williamas Jamesas Durantas daugiatomo vei- pastatus. Man nežinomas nė vienas krikščionis savižu- Ikalo „Civilizacijų istorija“ trečiosios dalies „Cezaris ir dis-sprogdintojas. Joks didesnis organizuotas krikščionių Kristus“ skyriuje „Epilogas – kodėl žlugo Roma“ rašo: tikėjimas už atsimetimą nebaudžia mirtimi. Mane apima „Didžioji civilizacija neužkariaujama iš išorės iki tol, kol įvairūs jausmai dėl krikščionybės nuosmukio, nes krikš- pati nesunaikina savęs iš vidaus. Romos nuosmukį iš esmės čionybė tam tikru mastu galėtų mus apsaugoti nuo kai ko lėmė jos žmonės, jos moralė, jos klasių tarpusavio kovos, jos daug blogesnio.“3 Taip kalbėjo žmogus, ilgus metus ne tik žlunganti prekyba, jos biurokratinis despotizmas, jos smau- kritikavęs, bet ir nuosekliai puldinėjęs krikščionybę. giantys mokesčiai, jos vartotojiški karai.“1 Iš Sirijos kilusi psichiatrė, medicinos daktarė Wafa Baigiantis 2015-iesiems, prasidedant 2016-iesiems, Sultan, 2006 m. vasario 21 d. duodama interviu Al Ja- niekuo neišsiskiriančios ir neišvengiamai glaudžiai tarpu- seera televizijai, aiškino, kad skirtingos kultūros savaip savyje susijusios priežasčių ir pasekmių vagonetės triukš- reaguoja į iššūkius, su kuriais susiduria. Paklausta apie mingai kirto dar vieną chronologinę pervažą. Nenutrūks- atitinkamos ne krikščionių grupės elgesio modelį, ji, tamai vykstant išpuoliams, žudynėms ir prievartavimams, nepaisydama praeities nuoskaudų ir sunkios istorinės Vakarų „progresyvieji“ politikai (tokius itin vertino So- patirties, pabrėžė: „Mes nematėme nė vieno žydo, susi- vietų Sąjungos propagandistai) ir žiniasklaida nesiliauja sprogdinančio vokiečių restorane.“ Apmąstydama religi- kalbėti apie „taikos religiją“, ypač griežtai pasisakydami nės nesantaikos priežastis, psichiatrė akcentavo: „Musul- prieš „islamofobiją“ (nors „fobija“ dažniausiai apibūdina- monai turėtų paklausti savęs, ką [gero] jie gali padaryti ma kaip „intensyvi baimė kažko, kas realybėje kelia nedidelį žmonijai, prieš reikalaudami, kad žmonija juos gerbtų“4 pavojų arba nekelia visai jokio“, tai toli gražu nėra neapy- (iškart po šio interviu pasipylė grasinimai susidoroti su kanta kažkam), grūmodami prieš „rasizmą“ (juo viešai Wafa Sultan, grasino, savaime suprantama, ne žydai). kaltinami islamo kritikai, nors islamas – tai ne rasė, bet Netrukus po to, kai 2016 m. pradžioje įvyko naujame- religija). Kita vertus, nepasitenkinimo banga, kylanti Vo- tinis prievartautojų benefisas Vokietijos miestuose, -žur kietijoje, verčia tenykščius politikus reaguoti adekvačiau, nalistas iš Pakistano Shamilis Shamsas interviu Deutsche užuot vien gąsdinus bundančia nacizmo šmėkla. Welle sakė, kad jau daug metų gyvena Vokietijoje, kur su Išklausykime keleto asmenų, kurių niekaip nepava- juo elgiamasi maloniai ir pagarbiai. Todėl dabar jaučia dinsi nei dešiniaisiais radikalais, nei neapykantos kurs- neapsakomą gėdą: „Mano draugai europiečiai supyksta, tytojais, nuomonę. Pavyzdžiui, dar 2010 m. biologas, kai perspėju juos, kad pernelyg draugiška kanclerės Merkel ateistas, vadinamasis Dievo žudikas Richardas Dawkin- politika imigrantų atžvilgiu nėra vienareikšmiškai geras sas, plačiau žinomas kaip knygos „Dievo iliuzija“2 auto- dalykas. Daugelis vokiečių klysta, manydami, kad visi pa- rius, rašė: „Kiek žinau, nėra krikščionių, sprogdinančių bėgėliai iš Vidurio Rytų ir Pietų Azijos prisitaikys prie jų gy-

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 venimo būdo, prie vertybių. Aiškinau savo draugams, kad jama kaip Ferišta, t. y. „angelas“ arba „siųstasis“, tikrasis jų supratimas apie musulmoniškąjį pasaulį yra ribotas, net vardas Muhamadas Kasimas Hindu Šachas (1560–1620) ydingas. Jie nekreipė dėmesio į mano argumentus. [...] Tai, savo veikaluose Tarikh-i Firishta ir Gulshan-i Ibrahim kas nutiko Kelne, dažnai nutinka mano gimtajame Pakista- aprašo musulmonų arabų pergalingą veržimąsi į Rytus, ne. Šioje pasaulio dalyje vyrai niekada nejaučia kaltės, ne- užkariaujant dabartinę Indiją. Autorius giriasi, kad šimtai susigėsta, nesigaili dėl to, kaip jie elgiasi su moterimis. Vyrai, tūkstančių induistų buvo išskersti, „baudžiant“ juos dėl kurie šiurkščiai priekabiavo prie mergaičių Kelne, anaiptol „neteisingo“ tikėjimo. Tie, kurie palikti gyvi, tapo vergais nebuvo išsikraustę iš proto – jie puikiai žinojo, ką daro. Esu arba buvo iškastruoti. Šiuos faktus Firišta pamini kaip sa- įsitikinęs, kad jie darė tai, norėdami pademonstruoti panie- vaime suprantamus, jokio pateisinimo nereikalaujančius ką Europos kultūrai, jos normoms ir jos žmonėms. […] Bi- islamo „pergalės žygio“ epizodus. Šiandien galima tik spė- jau, kad imigrantų antplūdis sujauks Vokietijos visuomenės lioti, koks buvo to naikinimo mastas. Kai kurie autoriai harmoniją, suardys pusiausvyrą. Manau, islamo kultūra ir nurodo, kad Indijoje, įsibėgėjant islamo užkariavimams Europos normos yra nesuderinamos.“5 XII a., išpažįstančiųjų induizmą buvo maždaug 600 mili- Shamilis Shamsas paminėjo „šią pasaulio dalį“, būtent jonų, o XVI a. liko tik 200 milijonų. Pateikiami duomenys Pakistaną. Jo tėviškės ir artimiausių kaimyninių šalių is- diskutuotini, tačiau bet kuriuo atveju tenka pripažinti fak- torinė patirtis niekur neišnyko ir iki šiol yra reikšmingas tą, kad žmonės buvo masiškai naikinami, vadovaujantis faktorius, darantis įtaką santykiams tarp valstybių. Iki religiniais sumetimais. Kadangi antpuoliai tęsėsi šimtus musulmonų įsiveržimo šioje teritorijoje draugiškai su- metų, per kiekvieną naują įsiveržimą musulmonai jau- gyveno budistai, zoroastristai, animistai, šaivistai ir t. t. tė pareigą surengti kuo didesnes skerdynes. Pavyzdžiui, Nė viena iš religijų ar tikėjimo sistemų neragino naikinti istorikas ir indologas Alainas Daniélou knygoje „Indijos kitatikių. O dabar atsiverskime M. A. Khano veikalą „Is- istorija“ nurodo: „Maždaug nuo 632 m. po Kristaus, kai lamiškasis džihadas“, skirtą musulmonų vykdytam In- pradėjo skverbtis musulmonai, Indijos istorija virto ilga mo- dostano užkariavimui (prasidėjęs VIII a., jis ypač suak- notoniška žudynių, skerdynių, grobimų ir naikinimo orgija. tyvėjo XII a. ir tęsėsi iki XVI a.). Autorius, aprašydamas Kaip jau įprasta, tai daryta jų tikėjimo ir vienintelio Dievo islamo išpažinėjų rutininę taktiką, pagrįstą genocidu, vardu, per „šventąjį karą“ barbarai sunaikino civilizacijas, nurodo kad sudedamoji užkariavimo mechanizmo dalis nušlavė ištisas rases.“8 Apibendrindamas daugiau kaip 700 buvo vietinių nemusulmonių moterų grobimas, paver- metų trukusį islamiškąjį Indijos terorizavimą, François čiant jas reprodukcijos įrankiais: „Moterys, ypač jaunos, Gautier knygoje „Perrašant Indijos istoriją“ teigia: „Mu- buvo svarbiausias musulmonų pavergimo taikinys nuo sulmonų nuolatos rengtos skerdynės Indijoje neturi analogų pat Pranašo Mahometo laikų. Vėliau šios vergėmis pa- istorijoje – jos kur kas didesnės negu nacių inicijuotas žydų verstos moterys tapo pagrindine „priemone“, užtikrinan- Holokaustas, turkų organizuotos armėnų žudynės, masiš- čia musulmonų populiacijos augimą ir plėtrą.“6 Khanas, kesnės negu vietinių Pietų Amerikos gyventojų skerdynės, oponuodamas islamiškajai doktrinai atstovaujantiems kurias surengė įsiveržę ispanai ir portugalai.“9 O Fernand’as autoriams, teigiantiems, neva atsivertimas vykęs taikiai Braudelis „Civilizacijų istorijoje“ pabrėžė: „Musulmonai ir laisva valia, parodo, kad būta priešingai. Atsivertimas į nesugebėjo valdyti šalies jokiais kitais metodais, išskyrus sis- islamą ir musulmonų populiacijos augimas kuo puikiau- temingą terorą. Žiaurumas tapo norma – deginimai, masi- siai sutampa su užkariavimais, per kuriuos kito tikėjimo nės egzekucijos, nukryžiavimai ar pasmeigimai ant baslių, moterys ir vaikai buvo plačiu mastu pavergiami seksua- išradingi kankinimai. Induistų šventyklos griaunamos, kad linio išnaudojimo tikslais.7 jų vietoje būtų pastatytos mečetės. Bet kokia pasitaikiusia Patys islamiškosios minties klasikai irgi aprašė savo ti- proga vykdomi prievartiniai atvertimai [į islamą]. Jeigu kur kėjimo brolių tokio pobūdžio „žygdarbius“. Pavyzdžiui, kildavo sukilimas, jį tučtuojau žvėriškai numalšindavo: na- dar transkribuo- mai būdavo sudeginami, visas kraštas nuniokojamas, vyrai ;هتشرف) persų kilmės istorikas Firišta

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 3 išskerdžiami, moterys paverčiamos vergėmis.“10 į šią „pramogą“ Vakarų Europos didmiesčiuose pagaliau Nuo tolimų šalių istorijos grįžkime prie moterų. „Pro- atkreiptas dėmesys, nors šis kriminalinis reiškinys, įgavęs gresyvių pažiūrų“ veikėjai siautėjimus Naujųjų metų naktį kur kas siaubingesnes formas ir nepalyginamai platesnį Kelno katedros pašonėje (dažniausiai nurodomas būtent mastą, buvo puikiai žinomas, tačiau daugelį metų slėptas. šis pavyzdys, tačiau išpuolių būta kur kas platesnio mas- Vienas žinomesnių, bet ne vienintelis toks, būtų va- to ir ne vien Vokietijos miestuose) vadina keleto krimi- dinamasis Roderamo (Anglija, Pietų Jorkšyras) vaikų nalinių elementų išsišokimais, nemaloniu atsitiktinumu, seksualinio išnaudojimo skandalas, kurio pagrindiniai kuris verčia juos nenoromis prasižioti apie „imigrantų figūrantai – atvykėliai iš Pakistano. Jau įrodyta, kad nuo krizę“, tačiau nekelia daugiau jokių asociacijų, nebent dar 1997 iki 2013 m. išprievartauta mažų mažiausiai 1400 vai- didesnę neapykantą jų pačių demonizuojamai ir griežtai kų. Detalės gerai žinomos: taikiniais būdavo pasirenkamos užčiaupiamai „dešinei“. Musulmonų rutiniškai vykdomi mergaitės nemusulmonės nuo 11 iki 16 metų, jas kankin- sprogdinimai, atsitiktinių praeivių šaudymas, viešas galvų davo, prievartaudavo, svaigindavo narkotikais… Nuro- kapojimas ir gerklių pjaustymas, masiniai prievartavimai, doma, kad būta atvejų, kai jų sėdmenis paženklindavo M kuriuos dangsto policija, reikalaujant „progresyviesiems“ raide pranašo Mahometo garbei, ir t. t. Policija ir sociali- Vakarų politikams, ir vėl paskatino tiek Lietuvos, tiek Va- niai darbuotojai žinojo, kas vyksta, o pratrūkus skandalui, karų islamo ekspertus viešai piktintis vietinių gyventojų tiesiog atsiprašė, bet atsistatydinti ir tenykštės savivaldybės neišprusimu, nekultūringumu, ksenofobija, kultūrinio vadovai, ir vietinės policijos šefė Sara Thornton, atsisakė.11 jautrumo stoka (nors ne jie, bet juos žudo, prievartauja, Atlikus nepriklausomą tyrimą, kuriam vadovavo plėšia). Ekspertai nurodo, kad būtina diegti kryptingą profesorė Alexis Jay, nustatyta, kad ir vietinė Roderamo švietimą, aiškinant autochtonams islamiškosios kultūros valdžia, ir policija ne tik deramai nereaguodavo į jiems ypatumus. Ir jie teisūs – švietimas tikrai būtinas. Atsiliep- pranešamus faktus, bet kai kuriais atvejais juos visaip damas į tokius raginimus, nors menkai prisidėsiu prie neigė.12 Theresa May, vidaus reikalų ministrė, apkaltino svarbios informacijos skleidimo, žinoma, kuklus mano Roderamo valdžią, kad suvešėti masiniam nepilnamečių indėlis neužpildys žiojinčios išsilavinimo spragos. mergaičių prievartavimui ši leidusi dėl „institucionali- Po netramdomo naujametinio prievartautojų triumfo zuoto politinio korektiškumo“. 13 Pakistaniečių, gyvenan- Vokietijoje (ir ne vien joje, bet apie tai reikėtų rašyti atski- čių Jungtinėje Karalystėje, bendruomenės nariai pri- rą tekstą) ne tik „ksenofobiškuose“ interneto portaluose, pažino, kad mergaičių nemusulmonių prievartavimus bet ir Vakarų žiniasklaidoje, kad ir kokia ji būtų paklusni vietinė valdžia dangstė ir slėpė, bijodama „įpūsti deguo- oficialiai „tolerancijos“ cenzūrai, tarsi stepių gaisras plinta nies į rasizmo laužą.“14 Kilus „prievartavimų, pakylėtų į -Ši sąvo- industrinį lygmenį“, 15 skandalui, organizacija Britų mu .(يعامج شرح) žodžių junginys taharrush gamea ka, verčiama kaip „priekabiavimo žaidimas“, neabejotinai sulmonų jaunimas (British Muslim Youth) pareiškė, kad pasklis ir mūsų informaciniame lauke, duok Dieve, kad Roderame persekiojami musulmonai, ragino juos boiko- nepasklistų ir pats reiškinys. Iš tikrųjų ši sąvoka yra kur tuoti policiją, atliekančią tyrimus, grasino, kad imsis savi- kas turiningesnė, apimanti priekabiavimą, prievartavimą, gynos ir neatsakys už padarinius.16 Sasekso universiteto plėšimą, dažnai lydimus įvairaus sunkumo fizinių sužalo- migracijos tyrimų centro dėstytojas Rumy’s Hassanas pa- jimų. Vakariečiai savo televizorių ekranuose per tiesiogi- brėžė, kad dėl susiklosčiusios padėties (Roderamo atvejis nes transliacijas jau matė kryptingo smurto aktus, pavyz- nėra vienintelis ar kuo nors išskirtinis – šis reiškinys pa- džiui, 2011 m. kilus protestams Egipte. Su prievartavimu plitęs kur kas plačiau) kalčiausia vietos valdžia: „Miestų ir ir kankinimais susidūrė JAV televizijos kanalo CBS News miestelių – Ročdeilio, Roderamo, Oksfordo, Oldamo, Bir- reporterė Lara Logan, britų Fair Observer žurnalistė Na- mingamo – vadovybė tylėjo, nes nežinojo, ko griebtis.“ Pa- tasha Smith, prancūzų televizijos kanalo France 3 reporte- sak jo, prievartautojų gaujos neišvengiamai siautės toliau, rė Caroline Sinz ir t. t., ir t. t. Praėjus penkeriems metams, nes atvykėliai kultivuoja gyvenimo būdą, įprastą, tarkime,

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Pakistane ar Saudo Arabijoje, o Didžiosios Britanijos vyk- tu pasakei ir esi teisus, kad kiekvienoje religijoje pasitaiko doma politika neskatina jų integruotis.17 savų ekstremistų. Tačiau mes privalome būti atviri ir pri- Tokių pavyzdžių apstu visoje Europoje. Stavangeryje, pažinti, kad šiandien didžiausia problema yra islamiškasis trečiame pagal dydį Norvegijos mieste, prieglobsčio sie- ekstremizmas, kuris pagimdė ISIL, al-Shabab, al-Nusra, al kiantys asmenys pabėgėlių centre išprievartavo 3 metų Qaeda ir daugybę kitų prievartos grupuočių.“22 berniuką. Policija, kaip įprasta tokiais atvejais, informa- Egipto prezidentas Abdelas Fattahas el-Sisis, 2015 m. ciją įslaptino, tačiau žurnalistams pavyko išsiaiškinti, kreipdamasis į sunitų šventikus Al-Azharo universite- kad įtarimai kol kas niekam nėra pareikšti. O privačios te, ne veltui pareiškė, kad reikia atsigręžti į nuosaikesnį kompanijos Hero, kuri valdo 40 proc. visų Norvegijos islamą, užuot siekus išžudyti visus tuos Žemės gyven- centrų, priimančių pabėgėlius, atstovė Linda Hagen ma- tojus, kurie nesimeldžia Mahometui.23 Musulmoniškos loniai paaiškino: „Nėra vieno kultūrinio kodo, kuris leistų šalies, kurioje krikščionių koptų mažuma yra persekio- pasakyti, koks elgesys yra geras, o koks – blogas, nes visi jama, naikinama, plėšiama, lyderis žino, ką sako, kodėl norime laisvos visuomenės.“18 Po tokių „progresyvių“ tą sako ir į ką kreipiasi. išaiškinimų tampa iš tikrųjų aišku, kodėl išprievartavi- Ko tokiuose islamiškuose universitetuose mokoma, šiais mų cunamis, siaubęs Stavangerį nuo 2009 iki 2011 m. ir laikais nesunku įsitikinti patiems. Pavyzdžiui, panaršius po sukeltas vadinamųjų „prieglobsčio prašytojų“, buvo taip YouTube, galima su kaupu aptikti paskaitų apie tai, kaip stropiai dangstomas ir slepiamas. moteris nemusulmones panaudoti musulmonų reikmėms. Tačiau grįžkime į Vokietiją ir pasidomėkime, kas ten Antai minėto Al-Azharo universiteto profesorė (bent jau dedasi po naujametinės 2016-ųjų „šventės“. YouTube taip ji pristatoma) Suad Saleh „akademiškai“ skaidriai iš- apstu „integruoto imigrantų jaunimo“ pasisakymų apie aiškina, kodėl ir kaip islamas įteisina moterų nemusulmo- juos priėmusius vokiečius ir Vokietiją. Štai vienas iš dau- nių prievartavimus, kodėl tai teisėta ir teisinga.24 gybės pavyzdžių: „Vokiečiai yra šlykštūs kiaulienos riji- Šiuo atveju komentarų nereikia. Kitas reikalas, kad va- kai, mes niekada nebūsime jų draugai.“19 Trys paaugliai dinamoji „liberali“ žiniasklaida ir „progresyvūs“ politikos, sirai, kuriems dar nėra nė penkiolikos metų, plaukimo visuomenės veikėjai niekaip neišsigydo nuo selektyvaus baseine Miunchene užpuolė septyniolikmetę ir bandė aklumo. Dalis Vakarų visuomenės, atrodo, visiems laikams išprievartauti. Ją apginti mėginusi keturiolikmetė sesuo yra atsikračiusi gebėjimo adekvačiai suvokti tikrovę. pati patyrė seksualinę prievartą20 (nekelkite retorinio Kalbant apie galimybes grąžinti pacientams tikrovės klausimo, kodėl aplinkiniai leido šiam smurto aktui vyk- jausmą, vertėtų paminėti šiuolaikinio Somalio patir- ti, – tai kultūriškai nejautru ir netolerantiška). tį. Tačiau iš pradžių atlikime trumpą istorinį ekskursą: Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas dar 2009 m. „progresyvūs autoriai“, atkreipiantys dėmesį į postkolo- liepė nevartoti žodžio džihadistai dėl galimai įžeidžiančios nijinę Somalio raidą ir kritikuojantys Vakarus (beje, tei- konotacijos, o 2011 m. įsakė mokymų medžiagoje, skirto- kiančius šiai šaliai humanitarinę pagalbą), linkę nutylėti, je JAV specialiosioms tarnyboms, ištrinti bet kokias užuo- kas vyko iki 1991 m., kai Somalis dėsningai grimzdo į minas apie islamą ir musulmonus.21 Jungtinių Tautų pasi- chaosą. Nuo 1976 iki 1991 m. ten buvo oficialiai kuria- tarime, svarstant vadinamosios Islamo valstybės klausimą, mas socializmas, vadovaujant vienintelei įteisintai Soma- JAV prezidentas nurodė pasaulio šalių lyderiams, kad ir lio revoliucinei socialistų partijai („mokslinį socializmą“ čia negalima akcentuoti musulmonų vaidmens. Jungti- imta diegti jau nuo 1969 m., iškart po karinio pervers- nės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Camero- mo). Vakarų kairieji ir įvairūs „progresyvūs veikėjai“ tą nas, neapsikentęs, kad Nobelio taikos premijos laureatas šalies kryptį entuziastingai sveikino – jų psichiką ypač neigia akivaizdžią tikrovę, paragino visus saugios ateities įaudrindavo, entuziazmą sukeldavo tokie „progresyvios“ dėlei aiškiai įvardyti grėsmes ir tuos, kurie skelbiasi esan- naujakalbės dūzgiažodžiai kaip „antikolonializmas“, tys mirtini nemusulmoniško pasaulio priešai: „Barackai, „revoliucija“, „socializmas“, „šalin JAV imperialistus“ ir

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 5 t. t. Todėl socialistiniame Somalyje visiškai logiškai vyko teorijų. Tai tiesiog atsitiktinių, tarpusavyje, be abejo, nie- beveik visuotinis nuosavybės suvalstybinimas, bet ko- kaip nesusijusių įvykių seka. kia savarankiška ekonominė veikla buvo ribojama, imta Vokietijoje vis garsiau kalbama, kad naujametiniai steigti „kooperatinius“ žemės ūkius, persekioti kitamin- 2016-ųjų išpuoliai buvo gerai organizuoti ar net nukreipti. čius (nebūtinai politinius oponentus). Užsitęsė kariniai Tarp kitko, Suomijos policija sekso džihadistus Helsinky- veiksmai prieš kaimynus – kuriant „didįjį Somalį“ kai- je sėkmingai sutramdė, nes nusispjovė į prievartautojų ir myninėms šalims buvo skleidžiama „vienintelė teisinga marodierių „saviraiškos laisvę“. Facebook tinkle išstudijavę marksizmo interpretacija“ ir, žinoma, „priešiško kapita- raginimus musulmonams „tinkamai“ sutikti naujametinę lizmo“ kritika, nes dėl visko kalti Vakarai ir jų „grobuo- naktį, „sekso kankinius“ išgaudė be rimtesnių incidentų. niškas kapitalizmas“. Stiprėjant gyventojų pasipriešini- O Vokietijoje tai nebuvo padaryta, todėl vis garsiau aidi mui, galop kilo pilietinis karas. balsai, reikalaujantys kanclerės atsistatydinimo. Rezultatus matome. Vakarų „progresyvūs veikėjai“ Angela Merkel, su visa jai derama, bet neperdėta pagar- kategoriškai atsisako prisiminti, kas vyko iki tol, kol ba, yra viena ryškiausių politinių figūrų ne tik Vokietijo- Somalis virto žlugusia valstybe (failed state). O kadangi je, bet ir Europos Sąjungoje. Apie tokias „kairiojo fronto“ vietiniai Somalio „progresyvūs veikėjai“ sunaikino ne tik ypatas kaip Prancūzijos prezidentas François Hollande’as bent kiek adekvačią opoziciją, bet ir socialinius sluoks- nėra reikalo išsamiau rašyti – iškart po islamistų išpuo- nius, laikytus „grėsme“ vykdomai „didžiajai transfor- lių Paryžiuje jis nudūmė į Maskvą klusniai „derėtis“ dėl macijai“, politinėje dykynėje, išdegintoje socializmo ir bendrų veiksmų prieš Islamo valstybę koordinavimo (mat progresyvizmo napalmu, šiandien siautėja islamistai, prancūzų bombonešiai neapdairiai „kliudė“ IS naftos tęsiantys marksistinės sektos darbus. versloves, iš kurių tiekiama nafta Bašarui al-Asadui, o jis, Somalio gyventojams stengiantis išgyventi tokio- savo ruožtu, pinigais, gautais už parduotą naftą, atsiskaito mis sąlygomis, kokios dabar yra, ypač opi problema – su rusais). Jokio sutapimo, jokių „sąmokslo teorijų“ – vi- sveikatos priežiūra. Ligų ir mirtingumo rodikliai šalyje siškai natūralu, kad Hollande’as palaikė siūlymą panaikinti sukrečiantys, o medicinos sistemą ištikęs kolapsas. Tą sankcijas Rusijai. Merkel viena iš nedaugelio tvirtai laikėsi iliustruoja du tokie pavyzdžiai. Pirmas – tarptautinė or- ir pasiekė, kad sankcijos Rusijai būtų pratęstos, todėl jai ganizacija „Gydytojai be sienų“, šioje nesiliaujančio karo teks (jau tenka) už tai atsakyti. apimtoje teritorijoje veikusi nuo 1991 m., nusprendė savo Turkijos karo lėktuvui numušus rusų Su-24, šalyje ne- misiją nutraukti.25 Antras pavyzdys – etnografinis faktas, trukus prasidėjo sprogdinimai. Turkijos specialiosios tar- kuris galėtų būti įdomus ir Europos Sąjungos gyvento- nybos operatyviai sulaikė kelis Rusijos piliečius. Čia irgi jams. Kadangi somaliečių, sergančių psichikos ligomis, nėra jokių „sąmokslo teorijų“ (tiesiog Turkijos specialiųjų skaičius ypač didelis (ne vien dėl karo, bet ir dėl masiško tarnybų rankos dar nėra politiškai neatpainiojamai su- narkotikų vartojimo) Somalyje psichiatrais įdarbinamos pančiotos eurokairiosios šrioderizacijos ir bleirizacijos). hienos.26 Pacientas uždaromas kartu su hiena vienoje Be abejo, irgi tik sutapimas, kad Vokietijos gatvėse patalpoje. Jeigu ligoniui sugrįžta sveika nuovoka, jis su- operatyviai pasirodo kontingentas, kuriam priklauso pa- geba išgyventi, kol bus iš ten išleistas. Vietiniai tiki, kad našaus mobilizacinio amžiaus vyrai iš buvusių socialisti- šie šuninių šeimos plėšrūnai, nepasižymintys ypatingu nių respublikų, SSRS sąjungininkių – tai Alžyro Liaudies draugiškumu, „suvalgo demonus“, esą apsėdusius žmo- Respublika, buvusi Socialistinės Liaudies Libijos arabų gų, ir jis atsikrato beprotybės. O jeigu nesusivokia, kas Džamacherija, socialistinis Sadamo Huseino laikų Irakas, vyksta, pasisotinusi hiena laukia kito paciento. socialistinė asadistų Sirija ir t. t. Dabar šios šalys sparčiai Europiečių sveikos nuovokos kol kas nevertinsime. grimzta į radikalųjį islamizmą. Minėti vyrai veikia pagal Vis dėlto grįžtant prie vadinamosios „pabėgėlių krizės“, vieną šabloną, juos drausminantiems policininkams at- vertėtų atkreipti dėmesį į dar vieną faktorių. Be sąmokslo sikerta tokiomis frazėmis kaip antai „Mane pakvietė frau

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Merkel“ (vokiečiai tuo ne tik stebisi, bet ir piktinasi). Poli- cijos pajėgos per „įvykius“ buvo negausios, su priekabiau- tojais elgėsi itin atsargiai ir švelniai (nors sekso džihadistai į juos mėtė ir sprogdino petardas). Nė kiek nekeista, kad Kelno merė Henriette Reker, per savo rinkimų kampaniją pažadėjusi duoti atkirtį „fašizmo“ apraiškoms, dabar nu- rodė naują elgesio kodą moterims. Esą dėl išprievartavi- mų kaltos pačios aukos, savo gimtajame mieste dailiosios lyties atstovės turėtų rengtis kitaip, negu yra įpratusios, kad neskatintų nedorų minčių atvykėliams. O jei laikysis nuo vyrų per ištiestos rankos atstumą, mažiau juos provo- kuos imti jas ir išprievartauti. Apie prievartautojų tramdy- mą Kelno merė užsiminti nenorėjo. Matyt, tai būtų „fašis- tiška“. Tačiau kilus skandalui, kurio tenykštė melasklaida jau nebesugebėjo užgniaužti, kaltė buvo suversta Kelno policijos šefui, kuris mikliai atstatydintas, nors viso labo klusniai vykdė merės, kovojančios „prieš fašistinį gaivalą“ ir nuolaidžiaujančios imigrantams, nurodymus. Viena vertus, yra kultūra, sankcionuojanti moterų ir vaikų prievartavimą. Tos kultūros nešiotojai nevaržomai platina ją selektyvaus multikultūriškumo, christianofobi- jos ir mizoesperijos sąlygomis (autorinis gana nerangus žodžių lipdinys mizoesperija apibūdina neapykantą Va- karų civilizacijai, kurstomą pačių tos civilizacijos periklių. Aritmetinis veiksmas labai paprastas: μῖσος + Εσπερία. Jei suklydau, antikinės graikų kalbos specialistai, neabejoju, mane pataisys). Šveicarų dailininkės Milo Moire protestas Kelne: „Reikalaujame gerb- Antra vertus, yra „progresyvūs“ kairieji politikos vei- ti mus, net jeigu esame nuogos“. kėjai, revoliucinį Trečiojo pasaulio proletariatą impor- tuojantys į Vakarų šalis ir visaip jį globojantys „didžiosios traukė viena detalė – Kremliaus šeimininkas kaip sektiną transformacijos“ dėlei. pavyzdį Vokietijai ir santykių gerinimo su Rusija etaloną Trečia vertus, yra Rytų kaimynas, kuris dar nuo sovie- nurodė pernai mirusį Vokietijos politiką, socialdemokra- tmečio palaiko tvirtus agentūrinius ryšius tiek su Vakarų tą Egoną Bahrą. Susipažinus su jo biografija, tampa aišku, „progresyviaisiais“ veikėjais, tiek su Trečiojo pasaulio „re- kodėl šis veikėjas vėl pagarbiai prisimintas: „Būtent savo voliuciniu proletariatu“. spekuliatyviomis kalbomis, idealiai kartojančiomis prieš Jokio sąmokslo. Tiesiog politika, rūstesnė negu verslas. Baltijos valstybes nukreiptą propagandą, jis ir sudomino Šiame fone artimesni ir tolimesni Rytų kaimynai, pra- mane labiausiai. Kas gi tas paslaptingasis E. Bahras? Tai dedant Iranu, baigiant Kinija, pajuto nevaržomą laisvę Egonas Karlas Heinzas Bahras, žmogus [sukaupęs] didelę veikti. Ta proga Vladimiras Putinas, iškart po 2016-ųjų gyvenimišką patirtį, tarnavęs Wehrmachte, ir [taip pat tar- šventimo duodamas interviu paslaugiai prisistačiusiems navęs] Vokietijos kanclerio Willy’o Brandto vyriausybėje, o vokiečių žurnalo Bild žurnalistams, aiškiai sudėliojo pra- kartu palaikęs glaudžius ryšius su KGB. Šis aktyvus Naujo- sidėjusių Beždžionės metų darbotvarkę. Dėmesį ypač pa- sios Rytų politikos organizatorius, kai tik buvo nuslopintas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 7 Prahos pavasaris, 1969 m. pasiūlė savo pagalbą Andropo- nagus. (Galėtume guostis nebent tuo, kad propagandinės vui. Rusų disidentas, priverstinis emigrantas Vladimiras Bu- spalvos vis dėlto gerokai sutirštinamos, o perdėtai apoka- kovskis tvirtina, kad Egonas Bahras – senas kolaborantas, liptinės nuotaikos kažin ar atspindi tikrąją padėtį. Antai bendradarbiavęs su Sovietų Sąjungos komunistų partija, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo laukiama Vakarų griū- SSRS vadovybe, naudodamasis KGB kanalais. Bukovskiui, ties, nes plečiasi „proletariato revoliucija“, o dabar ir vėl dirbusiam Rusijos Konstituciniame teisme, pavyko gauti pranašaujamas Vakarų žlugimas, nes šie savo noru įsileido dokumentus, įrodančius šį faktą. Taigi, Bahras – senas „da- veržlųjį „Trečiojo pasaulio šalių proletariatą“). lykinis“ SSKP ir KGB partneris. Be to, Bukovskis aptiko dar Ar išdrįs Rusija žengti žingsnius, kuriuos atvirai dekla- vieną šio „vokiečių draugo“ pėdsaką – kai buvo nužudytas ruoja, apie kuriuos iš anksto praneša, netrukus įsitikinsime Džocharas Dudajevas, Egono Bahro ir ilgamečio jo partne- savo kailiu. Deja, mūsų kaimynai Vakarų fronte atsisako rio Valentino Falino (žlungant SSRS jis vadovavo Sovietų išgirsti nerimo balsus, be paliovos kartodami Kremliaus Sąjungos komunistų partijos CK Tarptautiniam skyriui) propagandos užkeikimus apie „rusofobiją“. fondas dviejų milijonų dolerių premiją už kažkokius nuo- Dalies Vakarų Europos rinkėjų kantrybė palaipsniui pelnus sumokėjo generolui Aleksandrui Lebedžiui, kuris tuo senka, matant laisvai veikiančius serijinius žudikus ir metu buvo Rusijos Federacijos Saugumo tarybos sekretorius. prievartautojus (apie patologinį Prancūzijos atvejį nė ne- Šiais pinigais sumokėta už Jungtinėse Amerikos Valstijose šnekame). Kai eiliniam biurgeriui tenka sukti galvą dėl pavogtą specialią įrangą, padedančią nutaikyti raketą pagal savo ir artimųjų saugumo, Baltijos šalių likimas jam tikrai palydovinio telefono skleidžiamą signalą. Minėtasis Falino- neatrodys reikšmingas 2016-ųjų klausimas. Kriminalinis Bahro fondas yra Vokietijoje, o fondo pinigai – tai SSKP šurmulys nuosavame kieme nustelbs karo aidą rytinėje lėšos. Taigi, praeitis neatsiejama nuo dabarties, o Vokietijos Baltijos pakrantėje. užsienio politikos ekspertas E. Bahras ir toliau nuosekliai Ką jau ir kalbėti apie visiškai neadekvatų JAV prezi- konsultuoja Rusijos specialiąsias tarnybas.“27 (Pastaba: tuo dento pranešimą, pasak JAV Kongreso Atstovų rūmų metu, kai rašyti šie žodžiai, „progresyvus“ kairysis politikas pirmininko Paulo Ryano, tiesiog pažeminusį preziden- Egonas Bahras dar buvo gyvas ir veiksnus.) to instituciją.28 Tai dar vienas Rusijos trokštamas išgirsti Rusijos vadovybė demonstruoja savo pasirengimą veik- signalas – šiais metais ji galės „produktyviai“ veikti iki ti. Tame pačiame interviu žurnalui Bild Putinas ne veltui pat „Mandžiūrijos kandidato“ kadencijos pabaigos (o nurodė Baltijos valstybes – jis žymi naujus artimiausius, jeigu bus išrinktas kitas demokratų partijos kandidatas, gal net šių metų taikinius, o pabrėžtinis JAV silpnumas ir galimybių ribos išsiplės laike dar mažiausiai ketveriems susitaikėliškumas (Europos Sąjungos šiuo atžvilgiu never- metams). Įžūliai peržengta jau ne viena „raudona linija“, ta net minėti) dar labiau didina Kremliaus apetitą. kurią nubrėžė JAV prezidentas. Į Kremliaus, atvirai puo- Kaip vertina situaciją mūsų Rytų kaimynas, žvelgdamas selėjančio imperines ambicijas, vis agresyviau metamus į Vakarus, nesunku suprasti, paanalizavus informacines iššūkius griežto, Rusijai suprantamo atsako niekas neduo- Rusijos laidas, įvairaus rango ekspertų nuomones, oficia- da. Ką jau kalbėti apie parodomąjį nuolaidžiavimą Irano lius pranešimus ir politinės vadovybės priimamus spren- ar Šiaurės Korėjos atžvilgiu (šis pavyzdys tiesiog anekdo- dimus (pavyzdžiui, vėl didinamas karinis kontingentas tinis: kai 2016 m. sausio 6 d. Šiaurės Korėja pranešė apie Vakarų kryptimi). Putinas nesikatapultavo į „alternatyvią vandenilinės bombos išbandymą, visa JAV prezidento ka- tikrovę“, kaip viliasi Angela Merkel, – buvęs KGB karinin- riauna suskubo neigti šį pranešimą, o vienišo strateginio kas pernelyg gerai žino, ko vertas Vakarų „progresyvių JAV bombonešio B-52 demonstratyvus skrydis virš Pietų politikos veikėjų“ agentūrinis tinklas ir ką galima nuveikti, Korėjos galėjo sukelti nebent juoko audrą nuo Pchenjano sumaniai juo naudojantis. Rusijos propaganda vaizduoja iki Maskvos ir Havanos). Europą, užtvindytą pabėgėlių, apimtą suirutės, ir įžvelgia Štai ir sulaukėme Beždžionės su sprogikliu letenoje puikią progą lengvai pasiglemžti tai, dėl ko jai seniai niežti metų.

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 1 Will Durant. The Story of Civilization. Part III. Caesar and Christ. New York: 17 Nick Hallet. Muslim Professor: Rape Gangs Inevitable, Muslim Men Live In Bri- Simon and Shuster. 1944, p. 665. tain As If It Was Pakistan. Breitbart, 13 Jan 2016. Taip pat galima rasti internete: 2 Richard Dawkins. The God Delusion. Mariner Books. 2008, p. 464. http://www.breitbart.com/london/2016/01/13/muslim-prof-rape-gangs-inevita- 3 Ruth Gledhill. Scandal and schism leave Christians praying for a ‘new Reforma- ble-muslim-men-live-in-britain-as-if-it-was-pakistan/ [žiūrėta: 2016-01-03]. tion’. The Times (UK), 6 April 2010. Taip pat galima rasti internete: http://www. 18 Gianluca Mezzofiore. Three-year-old boy is raped ‘by multiple people’ at thetimes.co.uk/tto/faith/article2460128.ece [žiūrėta: 2016-01-11]. asylum centre in Norway. Mail Online, 12 January 2016. Taip pat galima 4 John M. Broder. For Muslim Who Says Violence Destroys Islam, Violent rasti interene: http://www.dailymail.co.uk/news/article-3396107/Three-year- Threats. The New York Times, March 11, 2006. Taip pat galima rasti internete old-boy-raped-multiple-people-asylum-centre-Norway.html#ixzz3xaBgb6rB http://www.nytimes.com/2006/03/11/international/middleeast/11sultan. [žiūrėta: 2016-01-14]. html?pagewanted=print&_r=0 [žiūrėta: 2016-01-13]. 19 Taip pat galima rasti internete https://www.youtube.com/watch?v=qv5WlxjLe 5 Opinion: Cologne attacks on Muslims show incompatibility of cultures Taip 7s&feature=player_embedded [žiūrėta: 2016-01-12]. pat galima rasti internete: http://www.dw.com/en/opinion-cologne-attacks-on- 20 Corey Charlton. Girl, 17, is ‘raped’ and her 14-year-old sister is sexually as- muslims-show-incompatibility-of-cultures/a-18971622 [žiūrėta: 2016-01-14]. saulted as she tried to save her when group of Syrian migrants surrounded 6 M. A. Khan. Islamic Jihad: A Legacy of Forced Conversion, Imperialism, and them at German public swimming pool. Mail Online, 12 January 2016. Taip Slavery. iUniverse. 2009, p. 105. pat galima rasti internete: http://www.dailymail.co.uk/news/article-3395924/ 7 Ten pat, p. 104. Girl-17-raped-14-year-old-sister-sexually-assaulted-tried-save-group-Syrian- 8 Alain Daniélou. Histoire de l’Inde. Fayard. 1983, p. 452. migrants-surrounded-German-public-swimming-pool.html#ixzz3xIuq3DkL 9 François Gautier. Rewriting Indian History. Vikas Publishing House. 2003, p. 164. [žiūrėta: 2016-01-13]. 10 Fernand Braudel. A History of Civilizations. Penguin Books. 1995, p. 640. 21 Rowan Scarborough. Obama’s scrub of Muslim terms under question; 11 Police chief constable and council chief executive refuse to stand down despite common links in attacks. The Washington Times, April 25, 2013. Taip pat galima catalogue of errors in Oxford sex ring scandal. Mail Online, 14 May 2013. Taip pat rasti internete: http://www.washingtontimes.com/news/2013/apr/25/obamas- galima rasti internete: http://www.dailymail.co.uk/news/article-2324386/Police- cleansing-of-islamic-terms-suppresses-commo/?page=all [žiūrėta: 201-01-12]. chief-constable-council-chief-executive-refuse-stand-despite-catalogue-errors-Ox- 22 Dave Boyer. David Cameron slams Obama: ‘Barack, biggest problem we ford-sex-ring-scandal.html#ixzz3xIlOMG3s [žiūrėta: 2016-01-03]. have is Islamist extremism’. The Washington Times, September 29, 2015. Taip 12 „Independent Inquiry into Child Sexual Exploitation in Rotherham (1997–2013)“. pat galima rasti internete: http://www.washingtontimes.com/news/2015/ Rotherham Metropolitan Borough Council. 26 August 2014. Taip pat galima sep/29/david-cameron-confronts-obama-roots-islamist-extre/?page=all rasti internete: http://www.rotherham.gov.uk/downloads/file/1407/indepen- [žiūrėta: 2016-01-12]. dent_inquiry_cse_in_rotherham [žiūrėta: 2016-01-04]. 23 Raymond Ibrahim. Egypt’s Sisi: Islamic „Thinking“ Is „Antagonizing the 13 „May blames ‘institutionalised political correctness’ for Rotherham scandal“. Entire World“ Taip pat galima rasti internete: http://www.raymondibrahim. The Guardian. 2 September 2014. Taip pat galima rasti internete: http://www. com/2015/01/01/egypts-sisi-islamic-thinking-is-antagonizing-the-entire- theguardian.com/uk-news/2014/sep/02/theresa-may-political-correctness- world/ [žiūrėta: 2016-01-05]. rotherham-abuse [žiūrėta: 2016-01-03]. 24 https://www.youtube.com/watch?v=Hj-Bx4SYufA [žiūrėta: 2016-01-04]. 14 „Real or imagined: Racism ‘fear’ over Rotherham child abuse“. BBC News. 25 http://www.doctorswithoutborders.org/country-region/somalia-closed [žiūrė- 27 August 2014.Taip pat galima rasti internete: http://www.bbc.com/news/ ta: 2016-01-14]. uk-england-south-yorkshire-28951612 [žiūrėta: 2016-01-03]. 26 Richard Hooper. Where hyenas are used to treat mental illness. BBC News, 15 Soeren Kern. British Girls Raped by Muslim Gangs on „Industrial Scale“. Ga- 17 October 2013. Taip pat galima rasti internete: http://www.bbc.com/news/ testone institute, March 17, 2015. Taip pat galima rasti internete: http://www. magazine-24539989 [žiūrėta: 2016-01-14]. gatestoneinstitute.org/5386/british-girls-raped-oxford [žiūrėta: 2016-01-04]. 27 http://www.kgbdocuments.eu/index.php?4246018551 [žiūrėta: 2016-01-15]. 16 Fury as Islamic group orders Muslims in Rotherham to BOYCOTT police 28 Susan Page. Paul Ryan: Obama’s State of the Union ‘degrades the presidency’. over child sex scandal. Express, Oct 29, 2015 .Taip pat galima rasti internete: USA Today, January 13, 2016. Taip pat galima rasti internete: http://www. http://www.express.co.uk/news/uk/615246/Rotherham-sex-scandal-Islamic- usatoday.com/story/news/politics/elections/2016/01/13/paul-ryan-obama-poli- British-Muslim-Youth-boycott-South-Yorkshire-Police [žiūrėta: 2016-01-03]. tical-state-of-the-union-degrades-presidency/78747316/ [žiūrėta: 2016-01-14].

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 9 Audronis LIUGA

BARBARŲ SULAUKUS

aigiantis 2015-iesiems, didelį rezonansą sukėlė re- trūkių Kelne sulauks dar daugiau, nes įtariama, kad juos Bžisieriaus Alvio Hermanio sprendimas nutraukti vykdė ir pabėgėliai iš Sirijos. Galbūt pritils ir kairiosios spektaklio „Rusija. Endšpilis“ repeticijas Hamburgo pakraipos vokiečių spauda, apkaltinusi Hermanį, esą jo Thalia teatre. Gal skandalo nebūtų, net ir turint omenyje „logika rasistinė“. Teks pripažinti, kad latvių režisieriaus politiškai pikantišką spektaklio pavadinimą, jei ne Tha- pozicija vis dėlto pagrįsta? lia teatro vadovo Joachimo Luxo išplatintas pareiškimas, Po Kelno įvykių pagrindiniuose lietuvių (ir ne tik) ži- kurio esmė tokia: Hermanis atsisako dirbti „dėl politinių niasklaidos portaluose keikiami „barbarai emigrantai“ ir motyvų“, tai susiję su priešišku jo požiūriu į emigrantus. apraudama „prievartaujama Europa“. Atrodytų, pagrindas Trumpame tekste už frazių apie „gilų Europos susiskal- tam yra. Tačiau susidaro įspūdis, kad visuomenė kryptin- dymą, šokiruojamai palietusį kultūros sferą“, jaučiamas gai nuteikiama kuo įnirtingiau priešintis „barbarų“ atėji- gilus paties teatro vadovo, kuriam „dar niekada netekę mui. Galima suprasti populiariąją žiniasklaidą – pabėgėlių patirti, kad būtų atsisakyta kurti spektaklį dėl politinių tema tapo paklausia preke. Tačiau riba, kai ją pardavinė- motyvų“, sutrikimas. Luxas apgailestauja, kad humanis- jant vietoj visuomenės informavimo pradedama pilti aly- tiniai kultūros žmogaus įsipareigojimai gali sukelti tokią vą į dešiniųjų radikalų kurstomą neapykantos ugnį, yra atmetimo reakciją. Hermanis suskubo atsakyti, atmes- labai trapi. Užjaučiu užpuolimų Kelne aukas, bet pirmiau- damas politinę savo poelgio interpretaciją, ir teigė spek- sia solidarizuojuosi su įbaugintomis pabėgėlių šeimomis, taklį Hamburge atšaukęs „dėl labai privačių priežasčių“, pakraupusiomis dėl gerai organizuotos tariamų likimo susijusių su jo, septynių vaikų tėvo, baime dirbti „dar „brolių“ grupelės veiksmų, kurie milijonams tėvynainių viename potencialiai pavojingame mieste“. Tačiau iš pa- užtraukė „barbarų“ vardą. O juk pasipriešinimo „barba- reiškimo akivaizdu, kad režisieriaus poelgį padiktavo ne rams“ įkarštyje nelieka individualių veidų, istorijų, likimų. baimė, o asmeninė pozicija, kai kalbėdamasis su Thalia Yra tik baimė, verčianti mases veikti – kovoti su atėjūnais. teatro žmonėmis suprato, kad šie „nėra atviri kitokiai Ar ne apie tai prieš tris dešimtmečius rašė Johnas Micha- nuomonei. Jie tapatina save su prieglobsčio pabėgėliams elas Coetzee romane „Barbarų belaukiant“, šiandien įgau- centru. Taip, aš nenoriu prie to prisidėti. Ar aš galiu sau nančiame tikrąjį aktualumą? leisti asmeninį pasirinkimą ir kitokį požiūrį?“ Kultūra, skirtingai negu politika, svarbiausiu laiko in- Solidarumas su pabėgėliais ir priešprieša grėsmingai dividualų žmogų. Jos erdvėje neveikia paprasta daugumos „svetimųjų“ invazijai šiandien tapo vienomis karščiausių „už“ arba „prieš“ logika. Kultūra negali egzistuoti be al- temų. Nenuostabu, kad Hermanio pozicija viešojoje er- truizmo ir empatijos, tačiau negali ir naiviai žvelgti į pa- dvėje buvo interpretuojama kaip politinė laikysena, o ne saulį, užsidėjusi rožinius abstraktaus humanizmo akinius. kaip eilinis privatus incidentas. Nekeista, kad daugiausia Užjausdami Europą užtvindžiusius mūsų laikų „pažemin- šalininkų Hermanis sulaukė prieš emigrantus labiausiai tuosius ir nuskriaustuosius“, neturėtume pamiršti, kad nusistačiusiose šalyse, tarp kurių yra ir Lietuva. O po Vo- realiai egzistuoja ir jų keliamos grėsmės. Bet juk jos gali kietiją sukrėtusių naujametinių masinės agresijos pro- ir turi būti sprendžiamos taip, kaip apibrėžia įstatymai,

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 o ne kurstant visuomenės baimes ir nepakantumą. Net Šį klausimą vokiečių teatrai gvildena ne tik pastaraisiais ir sugriežtinus teisines migracijos, pabėgėlių kontrolės metais. Susiformavęs stereotipas, esą Vokietija, kaip reta normas, naujoji socialinė tikrovė niekur nedings. Reikės kuri šalis, turi Antrojo pasaulinio karo įskiepytą prieš- kažkaip sugyventi su ja. Teks susitikti, bendrauti, galbūt nuodį nacionalizmui, jaučia pareigą dalytis savo gerove bendradarbiauti su „svetimais“. Kaip atskirti tikruosius su skurstančiomis tautomis, o emigraciją nuo šalies pada- pavojus nuo tariamų? Kaip ištiesti ranką žmogui, kuris lijimo laikų suvokia ne tik kaip išorinę, bet ir kaip vidinę potencialiai kelia baimę savo kitoniškumu? Atsakymų į tautos problemą. Ar šis stereotipas tebėra gyvybingas? To šiuos klausimus geriausia ieškoti kultūros sferoje. klausti vokiečių teatras pradėjo, kai pabėgėlių problema Bendriniu tapo posakis, kad šiandien visus perse- dar nebuvo įsisiūbavusi. Laikui bėgant, ji ne tik inspiravo kioja permanentinė katastrofos nuojauta, o neprogno- naujus spektaklius, bet ir paskatino teatrus pagal galimybes zuojama tikrovė, apie kurią sužinome iš informacijos imtis pabėgėlių švietimo, socialinio adaptavimo misijos. tvano, verčia ieškoti būdų, kaip apsisaugoti, pasislėpti Šiandien jau galima teigti, kad vokiečių teatro socialinis nuo to, kas yra sunkiai suvokiama. Aiškinti tikrovę aktyvizmas smarkiai prisidėjo prie tolerancijos ugdymo. daugiausia imasi politologai, socialiniai komenta- Milijonui pabėgėlių užtvindžius Vokietijos miestus, visuo- toriai. Jie prioritetiniais laiko dažniausiai daugumos menės tolerancija jiems tapo dominuojančiu veiksniu, pri- (valstybės?) interesus. Reikšti kitokią nuomonę, po- stabdančiu dešiniųjų radikalų pastangas sujaukti vokiečių lemizuoti, ginti mažumos balsą turėtų būti kultūros protus. Ir čia tikrai nemažas šios šalies teatralų nuopelnas. žmonių užduotis. Tačiau jie šiandien lieka nuošalėje, Tačiau teatrai nėra ir negali būti pabėgėlių kontrolės skirtingai negu prieš gerus du dešimtmečius. Jaučia- vieta, todėl tokia veikla darosi rizikinga, nes nėra aiški nei ma apatija ir net alergija visuomeninėms problemoms. konkretaus atvykėlio praeitis, nei kokią grėsmę jis potenci- Gal alergiją kelia politika, persmelkusi visas visuome- aliai gali kelti. Šiuo atžvilgiu Hermanis teisus, sakydamas, ninio gyvenimo sferas? Kultūros žmonės šiandien iš kad socialinis teatrų aktyvizmas – pavojingas dalykas. Ta- naujo susiduria su klausimais, kaip išreikšti savo po- čiau reikėtų pripažinti, kad teatras į šią rizikos zoną žengia žiūrį į tikrovę, nesitapatinant su politinėmis nuosta- ne vien dėl kairiųjų pažiūrų, tradiciškai būdingų jo kūrė- tomis. Kaip suderinti meninę misiją su humanistine? jams, bet ir ieškodamas naujų kūrybos šaltinių. Teatras, kaip socialiai jautriausia kultūros sritis, yra Vokiečių teatras greitai suprato, kad norint kalbėti ypač tinkama vieta ieškoti atsakymų. Bandant tą da- apie „kitokią“ pabėgėlių realybę, jų patirtį, išgyvenimus, ryti, vertėtų atsigręžti į Vokietijos teatro patirtį. nepakanka tradicinės dramaturgijos. Naujos socialinės Vokiečių repertuarinis teatras pastarąjį dešimtmetį už- tikrovės neįmanoma adekvačiai perteikti, vien aktualiai ima unikalią vietą Europos kontekste. Senieji šalies teatrai interpretuojant pjeses. Didesnę laisvę ir kūrybines ga- ypač daug dėmesio skiria aštriausioms socialinėms pro- limybes teikia vadinamasis postdraminio teatro kelias. blemoms. Didingi vokiečių kultūros paminklai, kaip antai Jis irgi turi savo dramaturgus. Vienu iš etapinių kūrinių Deutsches Theater Berlyne, Thalia ir Schauspielhause Ham- tapo austrų rašytojos Elfriede’s Jelinek pjesė „Maldauto- burge, Kammerspiele Miunchene, jau senokai išsivadavę iš jai“ (Die Schutzbefohlenen). buržuazinio akademizmo, ieško naujos meninės kalbos, 2013-ųjų sausį Austriją sukrėtė beprecedentis įvykis. keldami visuomenei nepatogius klausimus. Anot vokiečių Šešiasdešimt pabėgėlių iš Lampedūzos užsibarikadavo kritikos, teatras jau „nėra viduriniosios klasės savirefleksijos Vienos centre, bažnyčioje, nes austrų valdžia ketino juos vieta“. Pastaruoju metu visuomeninė didžiųjų Vokietijos deportuoti. Jie tą padarė iš nevilties, nes tėvynėje dauge- teatrų veikla glaudžiai siejama su nauja socialine tikrove, liui grėsė mirtis. Maištingai nusiteikę pabėgėliai bandė kurią lemia milžiniškas pabėgėlių srautas. Šiandien „dau- protestuoti, rengė susitikimus su visuomene, tačiau vietos gelis vokiečių teatro kūrėjų klausia savęs, kaip „atrakinti“ valdžia greitai juos užčiaupė. Visus suėmė ir po pusmečio Europą užtvindžiusių pabėgėlių temą“. deportavo. Kone iškart po to į Austriją pliūptelėjo pirmoji

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 11 didelė pabėgėlių banga iš tos pačios Lampedūzos... Austrai nesitikint išspręsti problemos? Tai didelis pilietinės visuome- turi didelę darbo su emigrantais ir jų deportavimo patirtį. nės ir meno pralaimėjimas, jei sakome: „Negalime jums pa- Emigrantams apgyvendinti ir izoliuoti prieš deportaciją dėti, esame užsiėmę tuo, kad jus vaidiname.“ Vienoje buvo net speciali teritorija Macondo (beje, ten Pajuskime prašymą nenusišalinti. Pasižiūrėti į savo 2011 m. Vienos festivalyje parodytas lietuvių teatralų ir pačių išsigandusias akis. Pripažinti mūsų komfortiško suomių režisieriaus Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“). pasaulio menkumą.“ Galima sakyti, kad ši citata išreiš- Tačiau susidorojimas su Lampedūzos pabėgėliais tapo kia Thalia teatro pozicijos pabėgėlių atžvilgiu esmę. Ir simboliu – jie buvo išvaryti ne tik iš šalies, bet pirmiausia gal ne vien jo. „Pasižiūrėkime į savo pačių išsigandusias iš bažnyčios, kurioje ieškojo prieglobsčio... akis“, – taip galėtų šios temos pasirinkimą motyvuoti Nobelio premijos laureatė austrų rašytoja Jelinek dažnas teatro kūrėjas. tų pačių metų vasarą įtūžusi parašė maištingą tekstą – Klausimas – kaip? Kito didelio Hamburgo teatro monologą „Maldautojai“, kaip atsaką į minėtus įvykius. Deutsche Schauspielhaus režisierė Karin Beier teigia, Tekstas paremtas Aischilo „Raudotojų“, vienos seniausių kad šiandieninė socialinė tikrovė verčia naujų kalbė- dramų, motyvais. Jame skamba tik pabėgėlių choro bal- jimo būdų ieškoti jau vien tam, kad teatralai skirtųsi sas. Jelinek tekste, kuris labiau panašus ne į pjesę, o į ma- nuo politikų: „Mes turėtume ne propaguoti vieną mo- nifestą, pabėgėliai ne rauda, kaip Aischilo dramoje, bet ralinę poziciją, bet kvestionuoti įvairius požiūrius. Tik kreipiasi į europiečius, retoriškai klausdami, kodėl imi- taip išvengsime populizmo.“ Juk teatras tuo ir skiriasi grantams negalioja tokios pačios teisės kaip civilizuotos nuo politinės scenos, kad, užuot teigęs vieną požiūrį, demokratinės visuomenės piliečiams. Jelinek „Maldau- kelia klausimus ir provokuoja kritiškai mąstyti. Vo- tojų“ stiprioji pusė yra ne patys žodžiai, kurie čia liejasi kiečių teatras nuo Brechto laikų turi gilias tradicijas ir kaip krioklys, bet simbolinė akistata, apeliuojanti į karus, instrumentus, kaip skatinti visuomenę mąstyti, neper- trėmimus ir europiečių, susidūrusių su skaudžia pabė- šant moralo, kuris parengtas jau iš anksto. Ši tradicija gėlio lemtimi, kolektyvinę atmintį. Autorė klausia, ar ši pirmiausia reiškia pagarbą pasirinktai temai – ieškoma atmintis šiandien dar yra ko nors verta? jos šaknų realybėje, kaupiami faktai, jie analizuojami ir Jelinek tekstas 2014 m. buvo pastatytas Hamburgo Tha- tik tada interpretuojami. Šitaip teatras užmezga glau- lia teatre. Spektaklį, pavadintą „Izoliuotieji“, režisavo vie- džius ryšius su socialine tikrove, kurią perprasti, kri- nas šiuolaikinio vokiečių teatro lyderių Nicolas Stemannas. tiškai vertinti ragina ir žiūrovus. Tokia praktika leidžia Kiek vėliau pagrindiniame Austrijos teatre Burgtheater jį teatrui nuolatos atsinaujinti, keistis, neužsisklendžiant pastatė kitas vokiečių teatro grandas Michaelis Thalheime- vieno režisūrinio modelio kiaute, nes spektaklio kūri- ris. Thalia teatro „Izoliuotieji“ pateko į vokiškai kalbančių mo būdas priklauso nuo pasirinktos temos. šalių to sezono geriausių pastatymų dešimtuką, dalyvavo Grįžtant prie pabėgėlių temos, žinoma, nebus nieko prestižiniame Berlyno festivalyje Theatertreffen. Stemanno gero, jei ši nepaprastai jautri tikrovė paskatins rastis nau- spektaklyje kartu su aktoriais pasirodo tikri pabėgėliai iš ją meno konjunktūrą, nuo kurios joks teatras nėra ap- Lampedūzos, ieškoję prieglobsčio Hamburgo Šv. Povilo saugotas. Menas, kuriamas iš užuojautos ir solidarumo, bažnyčioje. Režisierius pakvietė juos ir ilgai su jais dirbo geriausiu atveju atkreipia dėmesį į problemą, sukeldamas repeticijų procese visai ne dėl egzotikos ar siekdamas pa- trumpalaikį kai kurių visuomenės grupių susidomėjimą. brėžti įvykius, inspiravusius Jelinek tekstą, bet ieškodamas Blogiausiu – nuramina buržua sąžinę, iš esmės propa- būdų perteikti autentišką tų žmonių patirtį. Anot Steman- guodamas seną kolonialistinį požiūrį į „kitokius“. Todėl no, repetuodamas „Izoliuotuosius“ jis susidūrė su esminiu įtarimą kelia tiek tokios akcijos, kai rašomos ir viešai klausimu, kaip perteikti emigrantų kančią ir desperaciją, skaitomos pjesės apie pabėgėlius, tiek kiti panašūs meni- užuot visa tai suvaidinus: „Kas už ką čia gali kalbėti? Kaip ninkų solidarumo gestai. Tada jau geriau tiesiog nunešti galima tai vaidinti, kaip apskritai prisiliesti prie šito siaubo, karšto maisto alkstančiai pabėgėlių šeimai. Arba suteikti

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 žodį tiems atvykėliams, kurie norėtų papasakoti asmeni- tokį socialinį ir pilietinį krūvį. Jis padiktavo ir naują mūsų nę savo istoriją, išdėstyti poziciją. Taip ir pasielgė Thalia teatrui estetiką. Beje, „Išvarymas“ neleidžia užmiršti, kad teatras, po spektaklio „Izoliuotieji“ nusprendęs pratęsti mes patys kai kuriose platumose neseniai tapome ir vis dar bendravimą su pabėgėliais, apsigyvenusiais Hamburge, esame „barbarai“. Gaila, kad šitas spektaklis, laikui bėgant, pradėjęs rengti jų susitikimus su miestiečiais. Po pirmųjų pradėjo byrėti į paskirus aktorių benefisus ir tapo publikos kontaktų kilo nauja idėja – nuo praėjusių metų pabaigos įkaitu, užuot buvęs vedliu. Tai pavyzdys, kaip teatras, pa- teatre atidaryta kavinė „Vilties ambasada“, kuri nemoka- dedamas publikos, nugali pasirinktą temą, bet ar čia nėra mai teikia pabėgėliams elementarias socialines ir kultū- Pyro pergalė? O „Mūsų klasė“ ir „Didis blogis“, tapę ašaka rines paslaugas (yra kompiuteriai, internetas, mokoma gerklėje kai kuriems kritikams ir visuomenės veikėjams, vokiečių kalbos pradmenų, vyksta teatro seminarai, kaltinami amoraliu požiūriu į pasirinktas temas, o gal kaip veikia kino klubas ir t. t.). Būtent dėl šios veiklos Alvis tik dėl to ir dėl kontroversiškos estetikos, traukia publikos Hermanis kritikavo Thalia teatrą, esą virtusį „pabėgėlių dėmesį, išlaikydami su ja aštrų, konfliktišką santykį. Tokiu prieglobsčio centru“. Ar kritika teisinga, spręskite patys. būdu teatras, pralaimėdamas neįkandamai temai, iš esmės Kalbant apie meninę kūrybą pabėgėlių tema, man at- laimi, nes žiūrovai skatinami kritiškai mąstyti. rodo, kertinis yra Stemanno pavartotas žodis „pralaimėji- …Yra du puikūs Nobelio premijos laureato Coetzee‘s mas“. Teatras, o ir menas apskritai, negali šios problemos romanai, parašyti skirtingais laikais, bet glaudžiai tar- nei adekvačiai perteikti, nei praktiškai išspręsti. Įmanoma pusavyje susiję – „Barbarų belaukiant“ (1980) ir „Ne- tik garbingai, be melo prie jos prisiliesti. Ir padėti visuo- šlovė“ (1999). Abu sukurti, praėjusiam amžiui ritantis į menei pažinti tą „kitą“ žmogų, jo likimą. Teatrui imantis pabaigą, tačiau adresuoti šiandieniniam žmogui. Abie- šios temos, netinka žodis vaidyba. Tai nereiškia, kad tea- juose pasakojama apie pasaulio reliatyvumą ir civili- tras turėtų tempti į sceną tikrus pabėgėlius. Tokia prak- zuoto žmogaus, susidūrusio su barbarais, pralaimėjimą. tika gali būti lygiai tokia pat melaginga, kaip ir vaidinant Pirmajame romane, pasitelkdamas tariamai barbarų pabėgėlių likimus. Reikia ieškoti būdų, kaip nemeluojant, apgulto miesto parabolę, rašytojas parodo visuomenės neimituojant, bet su savo santykiu papasakoti apie tai, ko kovą su savo baimėmis, stumiančiomis į susinaikinimą. iš esmės neįmanoma suvaidinti scenoje. Tokie ieškojimai Pagrindinis herojus pralaimi kitaip – netenka teisėjo galėtų realybės dokumentavimą originaliai susieti su kū- pareigų, o tėvynainiai sutrypia jį už tai, kad drįso už- rybine fantazija. Teatrui tai kūrybiškai produktyvus ke- jausti barbarą. Suluošintas, tapęs paskutiniu miesto val- lias, provokuojantis ieškoti kitokio aktorių buvimo sceno- kata, pasakotojas pats atsiduria suimto barbaro kailyje je negu tradicinė vaidyba. Jį galima vadinti kolektyviniu ir pamato tiek savo, tiek miesto gyvenimą iš visai kitos temos suvokimu, dokumentiniu pasakojimu, reportažu perspektyvos. Vėlesniame romane „Nešlovė“ Coetzee ir pan. Tai rizikingas, užtat sąžiningas kelias. Jis ypač pra- vaizduoja vidutinio amžiaus intelektualą, dėstytoją, ku- verstų šiandieniniam Lietuvos teatrui, kurio pagrindinis rio ramų gyvenimą paįvairina seksualiniai nuotykiai su „arkliukas“ – personažų vaidyba – klumpa, slegiamas studentėmis. Viskas apvirsta aukštyn kojomis, kai trys gausybės štampų. O ką jau ir kalbėti apie chronišką mūsų vietiniai barbarai išprievartauja jo dukterį. Ji žino, kad teatro abejingumą dabarties reiškiniams. tie vyrai padarė tai iš neapykantos, bet nepaiso tėvo ra- Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad pastaraisiais metais ginimų išvykti. Nusprendžia ne tik likti, bet ir pagim- lietuvių teatras šiuo keliu žengė keletą ryžtingų žingsnių. dyti vieno iš prievartautojų vaiką. Tėvas kapituliuoja. Tą rodo „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas), „Mūsų Tačiau patirta nešlovė priverčia jį kitaip pažvelgti į savo klasė“ (rež. Yana Ross), „Didis blogis“ (rež. Àrpad Schil- paties gyvenimą, permąstyti ankstesnius įsitikinimus. ling). Išskirtinis jų bruožas – ne tik kūrybinė, bet ir pilie- Coetzee nepateikia jokio moralo. Jis tik vaizduoja indi- tinė aktorių iniciatyva. „Išvarymas“ tapo pirmuoju per vidualias žmonių patirtis. Jei mus jos ko nors moko, tai atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį spektakliu, turinčiu to, kaip patiems nepavirsti barbarais.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 13 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Kęstutis ŠAPOKA

KURATORIUS IR MENININKAS – NUO PROLETARO IKI PROJEKTARO

ienas žymesnių dabartinių Europos (meno) balaus mechanizmo sraigteliais, vis dėlto džiugiai, Vsociologų olandas Pascalis Gielenas, bene dvi- entuziastingai sutinka būti šios sistemos dalimi nors dešimt metų tyrinėjantis Vakarų šiuolaikinio meno dažnai jaučiasi psichiškai ir protiškai jos sekinami. ir bienalių sistemą, pateikia įdomių įžvalgų, kurios Tuo nereikėtų stebėtis, nes neoliberali sistema yra galėtų būti aktualios ir mums. Iš pažiūros bienalių kurstoma „ambicijų“, joje be dozės cinizmo ir opor- bumas per pastaruosius du tris dešimtmečius rodo tunizmo neįmanoma funkcionuoti. meno sistemos ir (šiuolaikinio) meno suklestėjimą, tačiau sociologas ragina neskubėti džiaugtis. Kuratorius kaip „malonumų išjodinėtojas“ Bienalė vis labiau tampa globalia sistema, žaibišku greičiu plintančia po pasaulį (bent Vakarų kultūros Cinizmą ir oportunizmą, pasak sociologo, dažnai įtakos zonose). Jai vis daugiau dėmesio skiria politi- suvokiame kaip individualias amoralias kategori- kai, vadybininkai ir sponsoriai, norintys „susidrau- jas. Sakome, kad tas ar anas žmogus yra „cinikas“ gauti“ su šiuo renginiu. Ir tai, anot sociologo, paverčia arba „oportunistas“. Tačiau aptariamajame konteks- bienalę įtartinoka. Gielenas bienalių ir apskritai visą te šių kategorijų nereikėtų suprasti kaip amoralių šiuolaikinio meno sistemą vadina neoliberalios siste- tiesiogine šio žodžio prasme. Jos veikiau apibrėžia mos veidrodžiu su savita specifika. Ji tokia ekspansy- ne asmenines savybes, o kolektyvinį foną. Cinizmas vi, kad daro didžiulę įtaką daugumai meno aspektų. ir oportunizmas yra struktūrinis globalios visuome- Bienalė atsiskleidžia kaip monstras, nuo kurio nės komponentas, pamatas, ant kurio stovi pasaulis, tampa priklausomi kuratoriai ir menininkai, pri- taigi ir menas, todėl „cinizmas, oportunizmas yra versti laviruoti, kad išliktų. Paradoksalu, tačiau būtini meno sistemos komponentai“.1 daugelis bienalėse dalyvaujančių meninink(i)ų, Filosofas Paolas Virnas siūlo šias kategorijas su- kuratorių ir kritik(i)ų, nestokodami savistabos ir prasti kaip neutralias,2 sakykime, kaip dabartinio kritinio požiūrio, puikiai supranta, kad tampa glo- meno sistemos taisyklių išmanymą ir „gebėjimą

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 nutverti galimybę“, naudojantis tomis taisyklėmis, verstas griebtis bet kokios progos, bet kurią situa- jomis manipuliuojant. Menininkai dažnai dalyvau- ciją paversti laimėjimo–laimėjimo (win-win) mode- ja teminėse ar socialiai angažuotose parodose, skir- liu. Tai dviprasmiška būsena, nes reikia ir atsisakyti tose socialiniam aktyvizmui, politinei ar ekologinei asmeninės pozicijos, tapti bestuburiam, ir stengtis kritikai, kitaip sakant, tam, kas vienu ar kitu metu išsaugoti bent dalelytę „autentiškumo“. pateikiama kaip „aktualija“. Sukuriama kritiška, socialiai angažuota atmosfera. Tačiau, jei įdėmiau Menininkas kaip monstras-hibridas įsiskaitytume į kuratorių, menininkų deklaracijas, jei įvertintume jų retoriką ir poelgius, pamatytume, Menininkų, bandančių integruotis į globalų biena- kokia bedugnė žioji tarp kalbų ir darbų. Svarbu ne lių tinklą, situacija panaši. Pastaraisiais dešimtme- tai, kiek iš tikrųjų tam tikras kūrinys kritiškas ar an- čiais Vakaruose vyksta totali visų sociopolitinių ir gažuotas, kokia dvasinga ar progresyvia retorika jis sociokultūrinių sferų hibridizacija, nykstant mo- apraizgytas, o tai, kaip efektyviai jis integruojasi į dernaus tipo institucijoms. Moderni institucija tu- „aktualumo“ konjunktūrą, uždarą biurokratinę / ko- rėjo vertikalią vertybių sistemą ir fiksuotą funkcinį mercinę sistemą. aparatą. O pastarųjų keleto dešimtmečių procesai, Galima įsivaizduoti kritiką kaip romantiką-ide- vadinami postkapitalistiniais arba postfordistiniais, alistą-asketą, kovojantį su neoliberalia meno siste- suplakė rinką su politika ir menu, o meną – su rin- ma. Tačiau tai pernelyg stojiškas ir nebepopuliarus ka ir politika. „Kūrybiška“ tampa apskritai viskas, modelis. Populiaresnis yra kuratorius, nuolat drei- kartu naikinama „kūrybos“ ir „menininkų“ autono- fuojantis sistemos viduje, iš dalies netgi pritariantis mija. Ir tai nėra tiesiog neutralus kryžminimasis, tai kritikui-asketui, vis dėlto panašus veikiau ne į jį, o akivaizdžiai ideologinė hibridizacija, kurią Pascalis į „malonumų raitelį“ (the joyful rider) arba „ma- Gielenas vadina „ideologiškai represyviu liberaliz- lonumų išjodinėtoją“, kuris su juodais akiniais, su mu“, kai totalios „laisvės“ ir „kūrybiškumo“ iliuzija stilinga vyno taure rankoje elegantiškai prajoja, pra- maskuoja visais lygmenimis stiprėjančią kontrolę. 4 slysta pro neoliberalios hegemonijos spąstus tarsi Menininkas, įsiliejęs į šią sistemą, privalo tapti sistemos aksesuaras, priedas (rider anglų kalba gali nuolat laviruojančiu hibridu. Kuo „laisvesnė“ erdvė reikšti tiek raitelį, tiek priedą, papildinį). suteikiama „kūrybiškumui“ apskritai, tuo savanoriš- Pirmojo stojiškumas netrukdo cinizmu atskies- kiau pasiduodama (post)institucinei kontrolei, nes tam antrojo idealizmui. „Malonumų išjodinėtojo“ menininkus spaudžia ir kontroliuoja jau ne kokie situacija yra kompleksiškesnė. Globaliame biena- nors konkretūs „užsakovai“, bet nematomi gniauž- lių tinkle dreifuojantis kuratorius (nors jį labiau tai ‒ patentai, kontraktai, autorių teisės, korporacinė tiktų vadinti globaliai vaidinančiu aktoriumi) yra bienalių logika, reitingai, socialinių garantijų speci- priklausomas nuo malonumų, kuriuos generuoja fika, kaip antai menininko statusas, valstybinės pre- neoliberali rinka. Kuratorius griebiasi bet kokios mijos, specifinė pensijų logika ir t. t. galimybės, progos, jeigu tik jaučia, kad galės pasa- Menininko ar meno apskritai autonomija vis la- kyti šį tą kritiškesnio ar įdomesnio. Labai praverčia biau manipuliuojama kaip reklaminiu įvaizdžiu, o jo „mentalinis lankstumas“, gebėjimas prisitaiky- kūrybinė veikla vis akivaizdžiau tampa laisvai sam- ti, keisti mąstymą, retoriką, poziciją, atsižvelgiant domu darbu. Laisvai samdomi darbininkai keliauja į susiklosčiusią situaciją. Todėl kuratorius „tuo pat paskui „projektus“, kur tik atsiranda darbo, nekelda- metu yra ir didžiausias oportunistas“. 3 mi nereikalingų klausimų. Globaliai dreifuodamas jis privalo prisitaikyti Žinoma, amatininkai / dailininkai / menininkai prie niveliuojančio globalaus aparato, todėl yra pri- visais laikais apipavidalindavo galios sistemą, tačiau

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 15 vargu ar kada nors buvo tokiu mastu ir taip ciniš- gažuota ar uždara. Tegul vertina publika, institucija ar kai manipuliuojama „menininko laisvės“ sąvoka. mecenatas. Kitaip tariant, objektas ar kūrinys išlieka Menininkai, pripratinti prie „meninės autonomijos“, toks pat, tačiau ne pats menininkas sprendžia, kokios „savirealizacijos“ iliuzijų ir tariamos laisvės (sistemos prasmės ir funkcijos jam bus priskirtos. viduje), tampa stropiai ganomais politiniais gyvuliais. Menininkų „hibridų“ pagrindinė gudrybė (ir sil- (Žinoma, olandų sociologui tai būtų naujiena. Mes pnybė) yra tai, kad kūrinio „socializavimas“ ir „kon- turime sovietmečio patirtį, tam tikrais aspektais pri- tekstualizavimas“ plačiąja prasme jiems rūpi labiau menančią liberalų represyvumą ‒ dailininkui / meni- už bet ką. Abejingumas tam yra viso labo kaukė. ninkui suteikiama tiek „kūrybinės laisvės“, kiek jis Tokie menininkai stengiasi, kad jų kūryba nuolatos lojalus sistemai, o „laisvas“ jis tiek, kiek laisvės su- būtų pristatoma kokiame nors „tinkle“, t. y. taptų teikia sistema. Tiems, kurie atsisako tenkintis „lais- visiems matoma. Tai iš dalies artima reality show, vės iliuzija“, gresia atsidurti „meno“ užribyje.) kurio esmė – ne produktas, jo kokybė ar prasmė, bet Gielenas išskiria penkis menininkų tipus, vienaip matomumas, dalyvavimas, priklausymas sistemai. ar kitaip reaguojančius į postfordistinę sistemą. Būtent dalyvavimas ir matomumas sukuria pridėti- Apytikriai 8 proc. menininkų ar „kūrybinių darbuo- nę vertę. Ši menininkų, pasirengusių griebti bet ko- tojų“ tiesiog pasiunčia sistemą velniop, nes negali kią galimybę, grupė auga sparčiausiai. joje išgyventi, todėl baigia „menininko“ karjerą ir Tačiau vienas menininkų „hibridų“ pogrupis el- imasi ko nors kito. giasi kiek kitaip. Tai vadinamasis public art – da- Apie 20 proc. menininkų neįstengia likti nepri- lyvavimo menas, darbas su įvairiais socialiniais klausomi, tačiau bando pritaikyti savo gebėjimus tai- sluoksniais ir pan. Hibridizaciją jie suvokia kaip komojoje srityje ‒ tampa kuratoriais, kritikais ir t. t. sąmoningą suartėjimą su viešojo valdymo, politikos Dar maždaug 28 proc. yra aktyvūs menininkai sfera, stengdamiesi išvengti totalizuojančios siste- „pliuralistai“, t. y. imasi „autonomiškos kūrybos“, mos, kurdami savas minisistemas. Tačiau globali kita vertus, jie dirba ir komercinio ar taikomojo bienalių sistema yra tokia viską apimanti, kad pasi- meno srityje, lygia greta imdamiesi kūrybinės ko- savina net radikaliausias socialinės ir / ar sisteminės mercinės veiklos. Šis menininkų tipas daugiau ar kritikos apraiškas, žaibiškai išsiurbdama pirmines mažiau atskiria, atriboja abi veiklas. Tai daroma, kritikos prasmes. Visa tai virsta stilingai apipavida- dalį laiko skiriant „komercinei veiklai“, o kitą – „au- lintu, patogiu, socialiai angažuotu lounge kampeliu tonomiškai kūrybai“. bienalėje – visi pasižiūri kokią nors „kritinę doku- Maždaug 8 proc. menininkų galima vadinti „mo- mentaciją“, po to draugiškai verda sriubą, plovą ar nolitais“. Jie atsidėję tik „autonomiškai kūrybai“, ne- gurkšnoja kokios nors firmos, reklamuojančios save, nori socializuotis ir kurti „tinklų“. Net neparduoda paslaugiai pasiūlytą kavą, užsikąsdami pyragėliais. savo kūrinių, kad išsaugotų savo nepriklausomybę ir principus, nes kūrybos ar kūrinio tikslas nėra Gera idėja vien būti parduotam. Maža to, yra menininkų, ma- nančių, kad meno „socializavimas“ apskritai reiškia Ką tokiomis represinio neoliberalizmo sąlygomis kūrybos ir kūrinio mirtį. Beje, šio tipo menininkų gali pasiūlyti kuratorius? Arba kodėl būtent tas, o ne palaipsniui mažėja. kitas asmuo kviečiamas kuruoti bienalę? Dėl kokių Dar šiek tiek daugiau negu 20 proc. menininkų va- nors unikalių gebėjimų? Dėl garsaus vardo? dintini „hibridais“. Tokiems autoriams nesvarbu, kaip Iš dalies ir dėl šių faktorių, tačiau tikrosios ku- traktuojama jų kūryba ‒ priskiriama taikomajam, ko- ratorių dreifavimo po sistemą ir permanentinio merciniam ar elitiniam menui, laikoma socialiai an- parazitavimo priežastys kur kas efemeriškesnės, ri-

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 zikingesnės ir sunkiau apibūdinamos. Vienas iš ku- no pasiūlyta prasme, kaip potenciją, atvirą bet kokiai ratorių rinkos elementų yra vadinamoji „gera idė- progai ir prisitaikančią prie bet kokios situacijos. ja“. Ją galima beveik modernistiškai suprasti tiesiog kaip „naują idėją“. Net labai garsūs kuratoriai vete- Kaip atsiranda gera idėja? ranai negali leisti sau kartotis. Kartoti(s) leidžiama specifiniais pavieniais atvejais tiems jauniems kura- Kai kurie kuratoriai ir menininkai sugeba nuolat toriams, kurie karjeros pradžioje laikosi įsikibę ko- žerti „geras idėjas“. Čia slypi savotiška sisteminė gu- kios nors monolitinės koncepcijos. Toks tęstinumas, drybė, nes „gerą idėją“ potencialiai turi kiekviena kartu patvirtinantis solidų koncepcijos statusą, yra paroda ar nauja bienalė. Kitaip tariant, dažniausiai netgi pageidaujamas. turime reikalą ne tiek su „gera idėja“ tiesiogine šio Tačiau „gera idėja“ turi būti „pritaikoma“ ir „pri- žodžio prasme, kiek su joje koduotu pažadu. O paža- imtina“. Tai reiškia, kad idėjos nuolat „atsinaujina“ ir do realizacija, įgyvendinimas – labai jau reliatyvus, yra susijusios su socialiniu ar geografiniu kontekstu, tiesą sakant, netgi nebūtinas dalykas. Kai bienalių užsakovų lūkesčiais ir t. t. Tiesiog nukopijuoti ko- organizatoriai sudaro sutartis su kuratoriais, papras- kios nors bienalės idėją ir mechaniškai perkelti ją tai sutariama ne tiek dėl konkretaus produkto, kiek į kitą parodą yra blogas tonas. Reikia atsižvelgti į dėl potencialaus, neapibrėžto proceso idėjos. Nėra besikeičiančius kontekstus.5 taip jau svarbu, koks bus galutinis produktas, ar jis „Geros idėjos“ pritaikomumas, priimtinumas yra apskritai atsiras, nes tinkamai administruojamas svarbūs ir dar vienu aspektu. „Gerai idėjai“ būdingas pažadas bet kokiam produktui, renginiui sukuria „originalumas“, netgi „autentiškumas“. Tačiau reikia pridėtinę vertę, kartais atstodamas ir patį produktą. turėti omenyje, kad šių sąvokų prasmė yra pakitusi. Pažadas veikia kaip universali valiuta. Jeigu pažado Globaliai bienalių sistemai tikrai autentiška, origi- rinka veikia gerai, visi – tiek bienalių organizatoriai, nali idėja gali net pakenkti kaip „nelankstumas“ ir kuratoriai, menininkai, tiek žiūrovai, vartotojai – „atvirumo trūkumas“. Juk autentiška idėja neišven- yra patenkinti. giamai veda ir prie tam tikrų etinių principų, tiesiog Šioje pažado rinkoje menininkai atlieka jiems verčia laikytis savo pozicijos ir ją ginti. O globa- numatytą vaidmenį, kartu gaudami šiokių tokių fi- laus „draugiškumo“ sistema, kur viskas einasi „tarsi nansinių dividendų arba papildomų taškų, sustipri- sviestu patepta“, gali traktuoti tai kaip „užsispyrimą“ nančių CV prestižą. Kaip tik tai ir yra naujas post- ir „negatyvų“ nusiteikimą. Autentiška idėja ar tvir- fordistinio dematerializuoto darbo, neoliberalios ta pozicija sudaro prasminį pamatą, monolitą, kuris įmonės arba išnaudojimo modelis. nestabilioje, takioje, vorkšopinėje sistemoje tampa Žinoma, vadinamoji laimėjimo-laimėjimo (win- kliūtimi ir stabdžiu. win) schema irgi yra greičiau iliuzija, priskirtina Taigi, iš „autentiškumo“, „originalumo“, „aktualu- pažado rinkos reklamai, negu iš tikrųjų egzistuojan- mo“, „inovacijos“ ir panašių sąvokų bienalių sistema tis dalykas. Bienalių sistemoje tiek kuratorių, tiek išplauna aktualų turinį, net įskiepija priešingą pir- menininkų pasiūla gerokai didesnė negu paklausa. minei prasmę. Žodžiu, „gera idėja“ neturi būti per- Vadinamasis bienalių pasaulis „remiasi skausminga nelyg originali ar, gink Dieve, autentiška. Ji turi būti patirtimi, kai laimi tik vienetai, o dauguma lieka be saikingai paviršutiniška, tačiau neleistina, kad būtų nieko, tik su potencialia ‒ nestabilia ir laikina ‒ gali- atvirai nuvalkiota ar tiesiog nukopijuota. „Gera idė- mybe patekti į „projektą“.6 ja“ turi būti inovatyvi, tačiau tuo pat metu priimti- Institucijai priklausančius kuratorius ar tas pa- na daugumai. „Gera idėja“ turi būti ir maksimaliai vienes „žvaigždes“, kurios jau yra išsitarnavusios oportunistinė, žinoma, suprantant tai neutralia, Vir- daugiau ar mažiau stabilų statusą, galima vadin-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 17 ti sisteminės konjunktūros dalimi. Daugelis laisvai jasi į konservaciją arba istoriškumą – rūpinasi tiek samdomų kuratorių ir menininkų, kuriuos svaigina savo kaip institucijos istorija, tiek istorija plačiąja pažado propaganda, vadintini projektarais. Jie pa- šio žodžio prasme. Tradicinė meno institucija, t. y. našūs į proletarus, nes privalo parduoti savo darbo muziejus, gana griežtai laikosi pozicijų hierarchijos jėgą, šiuo atveju įdarbindami „geras idėjas“. Tačiau su atitinkama funkcine struktūra. Dauguma, bent įdarbinti jas įmanoma tik tam tikroje sistemoje ir jau Europos, muziejų patvirtina šitą modelį – fik- tik laikinai ‒ projektų pavidalu.7 suotos darbo valandos, gana aiškiai padalytas ūkis, Be to, ir tuos pavienius „laimėtojus“ reikėtų lai- plėtojama edukacija, ryšiai su visuomene, vadyba ir kyti greičiau reklamos triuku. Vadinamieji „laimė- t. t. Dėmesys sutelktas į „materialumą“ (kolekciją ar tojai“, nesvarbu, kuratoriai ar menininkai, veikiau meno kūrinius). dėl įvaizdžio, dėl kokios nors efemeriškos vietos Vis dėlto santykis su kolektyvine atmintimi yra kokiame nors „reitinge“, negu dėl apčiuopiamos problemiškas, nes muziejus užima privilegijuotą pa- „naudos“, turi su kaupu atidirbti sistemai, aukoda- dėtį „atminties ir užmaršties“ procese, kartu įtvirtin- mi paskutinius savigarbos ir tapatumo likučius, kad damas savo statusą. Tačiau ryškėja ir nepageidautina įrodytų esantys lojalūs. Vadinamasis „laimėtojas“ institucijos „didingumo“ inercija, kurios bandoma jaučiasi nesaugiai, nes bet kada gali būti nustumtas išvengti, deklaruojant inovatyvumą. Tačiau insti- nuo „garbės pakylos“. tucijų inercija pernelyg stipri, todėl „inovacijos“ (Vakarų) bienalė tampa „fabriku“, postinstitucija, diegiamos lėtai, yra sunkiasvorės. Štai čia ir iškyla buvę juodadarbiai (kuratoriai ir menininkai) subur- naujoji neoliberali bienalė, lanksčiau reaguojanti į žuazėja, pasinaudodami „individualizacija“, „deru- kontekstinius pokyčius, sumaniau manipuliuojanti tinizacija“, lanksčiomis darbo valandomis, „intelek- tiek prasmių gaminimu, tiek savo „statusu“. tinių gebėjimų“ svarba. Tokiu būdu pasisavinami, Bienalė nepaiso griežtų ribų tarp darbo pasida- uzurpuojami visi produkto ir apskritai prasmės lijimo, koncentruojasi į paslankų darbo grafiką ir gamybos lygmenys. Išnaudojimo totalumą užgožia laikinus kontraktus. Nomadiškumo „romantiką“ „kūrybinių industrijų“, „visuotinio kūrybiškumo“ nekritiškai perkelia į tãkų tinklą. Štai čia, išoriškai iliuzija. Žinoma, tai nereiškia, kad išnyksta tradici- priešpriešinant save muziejui arba „modernisti- nis rutininis darbas. Jis tiesiog perkeliamas į mažiau niam“ institucijos tipui, ir tampa naudingas minė- išsivysčiusias pasaulio šalis. tasis Deleuze’o sąvokų rinkinys, kurį papildo dau- Anot Gieleno, darbo dematerializacija Vakaruose giau ar mažiau savarankiškos Derrida, Rancière’o, įsibėgėjo XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Maždaug tuo Žižeko, kitų populiarių filosofų įdiegtos sąvokos. pat metu meno sistema perėjo prie kuratorystės… Žinoma, turime reikalą ne tiek su adekvačia meto- dologine diskusija, sąvokinio arsenalo analize, kiek Postinstitucija ir flirtavimas su Deleuze’u su deleuzišku (ar kokiu kitu) žargonu, kuris padeda sistemai susikurti nerašytas bendravimo taisykles, Dar viena funkcinė bienalių ir šiuolaikinių kuratorių / ritualus. meninink(i)ų klišė yra „koketavimas su Deleuze’u“. Tai nereiškia, kad asmenys, vartojantys tą žargo- Bienalių rinkoje bent jau pastaruosius dešimt metų ną, yra skaitę Deleuze’o, Rancière’o, Žižeko, Meillas- išpopuliarėjo sąvokos „rizoma“, „nomadiškumas“, soux, kitų filosofų veikalus, o jei skaitė, nebūtinai „nehierarchiniai organizacijos santykiai“ ir pan. viską suprato, net nežinia, ar kuratoriams, meninin- Institucija (bienalė yra tarsi megainstitucija) ba- kams tos idėjos apskritai aktualios. Sistema perima lansuoja tarp inovacijos ir konservacijos. Tradicinis madingas sąvokas iš pavienių žinovų, specialistų, muziejus ir meno institucija visų pirma orientuo- tačiau suvokia ir taiko jas gana paviršutiniškai. Pa-

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 radoksalu, bet viena iš to paviršutiniško žargono šos, ko gero, neįmanoma išspręsti. Kad ir kaip akty- funkcijų kaip tik ir yra maskuoti paviršutiniškumą, viai institucija propaguotų „dehierarchizaciją“, „de- biurokratiją, apipavidalinti, suteikti solidumo „ge- materializaciją“, „horizontalumą“, ji pati bet kokiu roms idėjoms“, jas „aktualizuoti“. atveju išlieka istoriška, siekia dominuoti ir bando Panašus koketavimas būdingas ir sisteminei dailės slapčiomis išsaugoti hierarchinę vertikalę. kritikai, be perstojo cituojančiai Deleuze’o, Guattari’o, Pastaraisiais dešimtmečiais vykstantis bienalių Benjamino, Merleau-Ponty, Lacano ir kitų teiginius, bumas rodo Vakarų šiuolaikinio meno (sistemos) nors tai nėra būtina, siekiant metodologiškai „išryš- krizę, – besipučiantis komercinis ir biurokratinis kinti“, „preparuoti“ tiriamąjį objektą / reiškinį. Vei- aparatas išoriškai imituoja „klestėjimą“, kartu mas- kiau laikytina paties teksto autoriaus savilegitimaci- kuodamas gilėjančią prasmės tuštumą. ja, užsitikrinant solidesnį įvaizdį.8 Toks „nomadinis“ žargonas kartu maskuoja ins- titucijų elitarizmą ir modernistinę hierarchinę ver- tikalę – kad ir kiek sistema „dematerializuotų“ vis- ką aplinkui, savęs pačios nei dematerializuoti, nei dekonstruoti neketina, apskritai savimi neabejoja, 1 Pascal Gielen. (2009), The Biennial: A Post-Institution for Immaterial siekdama išlikti piramidės, paremtos atviru arba Labour. In: Open. Cahier on Art and the Public Domain, nr. 16., p. 1, 2 (in- maskuojamu išnaudojimu, viršuje. ternetinė prieiga http://www.deburen.eu/uploads/documents/The%20 Biennial%20a%20Post-Institution%20for%20Immaterial%20Labor.pdf) Šizofreniškas geismas ir psichopatija [Žiūrėta 2015-12-17]. 2 Paolo Virno. A Grammar of the Multitude: For an Analysis of Contem- Eilinius bienalės lankytojus atakuoja „struktūrinė porary Forms of Life. Semiotext(e): Los Angeles, New York, 2004, p. 84. amnezija“, lokalaus konteksto neigimas, jau minėtas 3 Pascal Gielen. (2009) The Murmuring of the Artistic Multitude. Global paviršutiniškumas, susijęs su koncentracijos, susi- Art, Memory and Post-Fordism. Amsterdam. Valiz, p. 36. kaupimo stygiumi. „Bienalė, teisingiau būtų sakyti, 4 Pagal: Pascal Gielen. (2013) The Artist as Hybrid Monster. In: Incu- bienalių bumas, nebepalieka vietos istoriškumui […], bate Conference. Internetinė prieiga: https://www.youtube.com/ kuris paprastai yra muziejaus prerogatyva.“9 watch?v=pYT7XGwRQCA [Žiūrėta 2015-12-26]. Bienalių peršama struktūrinė amnezija ir totalus 5 Pascal Gielen (2010): Transdisciplinary Lectures: Pascal Gielen and paviršutiniškumas verčia susimąstyti, kur link juda- Michael Hardt | The New School. Internetinė prieiga: https://www. ma pastaruosius keletą dešimtmečių. Pasak Gieleno, youtube.com/watch?v=HbnlG5QkkEg [Žiūrėta 2015-12-26]. bienalei kaip reiškiniui būdingas šizofreniškas susi- 6 Kuba Szreder. How to Radicalize a Mouse? Notes on Radical Opportu- dvejinimas. Kuratoriai ir menininkai, viena vertus, nism, p.186 . Internetinė prieiga: http://transformativeartproduction. stengiasi adaptuotis prie niveliuojančio „globalaus“ net/wp-content/uploads/2015/07/szreder_notes_on_radical_opportu- stiliaus, kuris lemia meninės praktikos suvienodė- nism.pdf [Žiūrėta 2015-12-24]. jimą, kūrybos rutinizaciją, stiprėjantį išnaudojimą, 7 Ten pat, p. 186. antra vertus, paradoksaliai deklaruoja „individuali- 8 James Elkins. (2003). What happened to Art criticism? Chicago. Prickly zaciją“, „derutinizaciją“ ir „kūrybos laisvę“. Paradigm Press, p. 24. Susidaro keistoka situacija – garbinamas pos- 9 Pascal Gielen. (2009). The Biennial: A Post-Institution for Immaterial tinstitucinis mobilumas, horizontalus atvirumas, Labour. In: Open. Cahier on Art and the Public Domain, nr. 16., p. 1, 2 keistumas ir inovacijos, bet jaučiamas ir lokalumo, (internetinė prieiga http://www.deburen.eu/uploads/documents/The%20 istorinės logikos ilgesys. Antivertybinė horizontalė Biennial%20a%20Post-Institution%20for%20Immaterial%20Labor.pdf) prieštarauja vertybinei vertikalei, ir šios priešprie- [Žiūrėta 2015-12 17].

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 19 Nuomonės apie nuomones

Mantas STANKEVIČIUS

MENAS SUPRASTI MENĄ. ŠTAI KUR MENAS!

eigu nuolat mąstytume sąvokomis „menas“ ir „komu- Kas būtų, jei priešistorinis žmogus, pavadinkime Jnikacija“, ar pasaulis pasikeistų? Ar jis įgytų daugiau jį Lariu, bandytų užsidirbti iš meno – keliautų po spalvų? Pasisveikinimas „Labas“ – ar tai jau komuni- svetimas olas ir pagal užsakymus pieštų ant sienų? kacija? Ar žodis „menas“ – tai šių dienų keiksmažodis, Kaip Laris turėtų komunikuoti, norėdamas tapti anų tinkamas apibūdinti viskam, ko nesuprantame iš pirmo dienų Annie Leibovitz? mesto žvilgsnio ar pirmos išgirstos natos? „Taškas, taškas, rutuliukas ir išėjo žmogeliukas“, – Vėlyvą vakarą kelionė Vilniaus visuomeniniu skambėtų galvoje kiekvienam, metusiam žvilgsnį į transportu ir bandymas žaisti dviejų žodžių žaidimą akmens amžiaus meną. Ir tai būtų tikra tiesa. pateikė kelias ganėtinai įdomias staigmenas. Šiuolaikinis menininkas tuoj pat apsigaubtų kuklu- Prieš mane sėdėjo jaunuolis, pagal aprangos stilių mo šydu ir ši frazė jo lūpose skambėtų tarsi XIX a. ge- priklausantis hiphopo subkultūrai. Iš jo ausinių skli- nijaus ištarmė. „Na, čia nėra nieko sudėtingo“, – sakytų do repo muzika. Ne, tikrai ne lietuviškas repas. Ir tai jis. O visi galerijoje jam plotų ir kas dešimt sekundžių suprantama. Lietuviškajai repo kultūrai būdingi du apipiltų komplimentais: „Jūs toks talentingas.“ nepatrauklūs bruožai – tai neaktualumas ir kaukės. Mūsų Laris negalėtų sau leisti tokių frazių. Priešis- Lietuviškojo repo atlikėjai dažniausiai tiesiog netu- toriniais laikais tam tikrais dalykais užsiimdavo tam ti- ri, ką papasakoti, todėl kuria istorijas, primenančias kri žmonės, kiti to nedarydavo, nes tiesiog nedrįsdavo argentiniečių muilo operas, o pagrindinis jų tikslas – pabandyti. Paprastas priešistorinis mąstymas. Ar Laris sukurti scenarijų, kuris pritrauktų žmonės, banaliai suprastų, jeigu jam pasakytume, kad jo piešiniai gra- mylinčius televizorių ekranus. žūs? Jeigu Laris būtų Rabindranato Tagorės protėvis, Tai modernusis primityvumas. galėtų tiesiog atsakyti, kad svarbiausias yra ne regima- Žiūrėdamas į tą jaunuolį, supratau, kad dabar sis grožis, o tas, kuris remiasi dvasinėmis vertybėmis. būtų pats geriausias laikas nusikelti laiko mašina į Tačiau atsakymas paprastas – jie tiesiog neturėjo priešistorinius laikus, kai menas dar nebuvo laiko- grožio sąvokos. Daugelis paprasčiausiai nesuprato, kaip mas menu, kai piešiniai ant uolų turėjo daug dides- atsiranda piešinys, nes tai nebuvo jų gyvenimo dalis. nę reikšmę už dabartinius socialinius grafičius ant Pakeleivis išsitraukė savo mobilųjį telefoną, įdėtą miesto sienų. Apie ką mąstė mūsų protėviai, piešda- į dėklą su gerai žinomų vėžliukų nindzių atvaizdais. mi primityvius žmogeliukus? Tikrojo atsakymo nėra Donatelas, Mikelandželas, Rafaelis ir Leonardas. Jei- iki šiol. Kurdavo būsimos medžioklės scenarijų? Pa- gu pamenate, kuris vėžliukas po kokios spalvos kauke sakodavo sėkmingos medžioklės istoriją? slėpėsi, vadinasi, esate sužalotas animacinių filmukų,

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 o straipsnių apie meną greičiausiai neskai- tote, bet gal vis tiek žinote, kas buvo tikrie- ji šių vardų savininkai? Supratau, kad su pakeleiviu kalbėtis apie renesanso meną neverta, gal bandyti apie impresionistus? Jaunuolis greičiausiai at- sakytų, kad ši chebra turėtų pakeisti savo grupės pavadinimą, nes jokio įspūdžio jų kūriniai nebedaro. Manau, dalis tiesos čia iš tikrųjų yra. Ar mes sugebame suvokti, ką jautė, kuo gyveno kūrinio autorius prieš penkis šim- tus metų, ar žinome, ką jautė rašytojas/ tapytojas/skulptorius prieš kelerius me- tus? Ar jūs žinote, kas dėjosi mano galvoje prieš kelias minutes – tas, kurios prabėgo, kai rašiau eilutę „Pakeleivis išsitraukė savo mobilųjį telefoną...“? anksti būsiu nusprendęs, esą meno tema neturėčiau Kas šiais laikais galėtų prisistatyti esąs impresio- apie ką su juo kalbėtis, – ant jo kuprinės pamačiau nistas? Bijau, kad tai padaryti galėtų nebent tapantis Monos Lizos reprodukciją. dramblys, kuris sugebėtų nutapyti Eiffelio bokštą, nė Bet manyje ir vėl prabilo skeptikas – vargu, ar karto jo nematęs. Šiuolaikinį žmogų skandina inter- jaunuolis žino, kas ta besišypsanti teta. Klausimas neto brukamas turinys: youtube.com, išmanieji tele- visiems, šį tekstą skaitantiems, – kodėl mes mano- fonai, socialiniai tinklai privertė mus gyventi ir viską me, kad žinome, kas yra toji Mona Liza? Taip, čia pažinti kur kas greičiau. Interneto revoliucija siūlo atsiranda paprastas dalykas, vadinamas rinkodara, o tokį kiekį medžiagos, kad žmogus nespėja rinktis, dar prisideda „piaras“. Monos Lizos kultas ir kalbos, tačiau pasidaro ypatingai išrankus menui. koks šis paveikslas nepakartojamas, atsirado laiku Apie tai galėtų papasakoti ne vienas fotografas, ir vietoje. Apie šį Luvre saugomą kūrinį iki šiol ku- prieš gerą dešimtmetį galėjęs ramiai gyventi iš pini- riamos vis naujos „legendos“. Kodėl žodį „legendos“ gų, susikrautų per vasaros vestuvių sezoną. Tačiau rašau su kabutėmis? Nes niekas nežino, ar tose isto- šiais laikais, kai užsakovai interneto platybėse yra rijose yra bent krislas tiesos. prisižiūrėję nuotraukų iš viso pasaulio, įtikti jiems Kaip žmonės supranta meną šiais laikais? Dabar- darosi vis sudėtingiau. Menininkas, kūrėjas verste ties žmogus, gyvenantis greitaeigio interneto tempu, verčiamas įtikti, orientuotis į tam tikrą madingą sti- meną renkasi pagal tai, kiek istorijų apie jį yra gir- lių. dėjęs, kiek anekdotų sukurta apie menininką ir jo Tačiau ar tai blogai? Filosofai, meno kritikai įrodi- kūrinius. Kiekvienas kūrėjas šiais laikais privalo tu- nėja, kad tikrasis menininkas turi būti laisvas ir ne- rėti įspūdingą istoriją. Taigi žodis „legenda“ čia pats varžomas. Tačiau raskite menininką, kuris nesvars- tinkamiausias. tytų, kiek pinigų uždirbs iš savo kūrybos. Vienintelis Norėdamas suprasti meną, šiuolaikinis Laris turė- nepriklausomas menininkas buvo mūsų Laris, kuris tų sužinoti jo istoriją. Kartu pats Laris yra geriausias jokių pinigų negaudavo ir jų net nesitikėdavo. to pavyzdys – argi mes suprastume jo piešinius, jei Pakeleivis išlipo iš troleibuso. Supratau, kad per nežinotume bent dalelės savo istorijos?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 21 Kūryba ir kūrėjai

Edita DEGUTIENĖ

LIETUVA KROKUVOJE

Šis renginys parodo mums, kad Lietuvoje vis dėlto gyvena lietuviai, o ne len- kų protėvių dvasios, slankiojančios po kapines ar tuščių gatvių labirintais. Tie, ku- rie šį festivalį sumanė ir organizavo, verti nuoširdžiausios padėkos. Jan Widacki

etrukus pasibaigsiantis net keturis mėnesius trukęs ziastingai palaikė Krokuvos merija, įvairios kultūrinės NLietuvos kultūros festivalis Krokuvoje kėlė didelį miesto institucijos. lenkų susidomėjimą, tiesiog užvaldė kultūrinį miesto Žinoma, kyla klausimas, kodėl būtent Krokuva, o ne gyvenimą. Į renginius specialiai atvykdavo žmonės ir iš sostinė ar kitas Lenkijos didmiestis? Anot milžinišką kitų Lenkijos vietų. Anglų ir lenkų kalbomis leidžiamas parengiamąjį ir koordinavimo darbą atlikusios Rimic- mėnraštis Karnet rašė: „Toks dėmesys savaime supran- kaitės, lietuviškų pėdsakų nestinga visoje Lenkijoje, bet tamas, nes festivalis suteikia puikią galimybę pasigilinti į Krokuvoje jų daugiausia, istoriškai ji mums ypač arti- vis dar menkai mums pažįstamą kultūrą šalies, su kuria ma, be to, kultūrą šis miestas labai vertina, institucijos ištisus šimtmečius mus siejo artimi, bet kartu ir sudėtingi mielai talkina mūsų renginiams. Atsižvelgta ir į tai, kad santykiai. O proga tikrai ypatinga – lietuviai ką tik pami- Krokuva pritraukia daugiausia turistų – vien pernai jų nėjo savo Nepriklausomybės 25-etį.“ apsilankė apie 10 mln. Pavyko pasiekti, kad festivalį re- Renginį „Lietuva Krokuvoje“ pagrįstai galima laikyti guliariai nušviestų Lenkijos radijas, oro linijos LOT su- didžiausiu ir visapusiškiausiu mūsų šalies kultūros prista- teikė nemokamą reklamą savo internetiniame puslapyje, tymu kaimyninėje valstybėje pastaraisiais metais. Reikš- dienraštis Gazeta Wyborcza išleido net kelis specialius minga ir tai, kad festivalis užsimojo pateikti lenkams ne tik priedus, skirtus šiam projektui. nepriklausomybės dvidešimtpenkmečio, bet ir ankstesnius Festivalis prasidėjo paroda „YIVO Vilniuje – legendos lietuvių kultūros pasiekimus. Programa išties įspūdinga: pradžia“, paskui vienas renginys sekė po kito. Mūsų šalis net kelios įvairių sričių parodos, klasikinės ir šiuolaikinės buvo tuo metu vykusio tradicinio Conrado festivalio ir muzikos koncertai, literatūros pristatymai, susitikimai su Krokuvos tarptautinės knygų mugės garbės viešnia, len- rašytojais, spektakliai, diskusijos ir net... teminiai lietuviški kai susipažino su lietuvių rašytojų kūriniais, bendravo pasivaikščiojimai po Krokuvą, siekiant atskleisti daugias- su jų autoriais. Į Krokuvą ta proga atvažiavo Leonidas luoksnes miesto sąsajas su Lietuva, jo įtaką mūsų meninin- Donskis, Herkus Kunčius, Kristina Sabaliauskaitė, Alvy- kams. Pasak lenkų spaudos, tokio plataus masto festivalio das Šlepikas, Tomas Venclova ir kiti. Susitikimus su jais Krokuvoje dar nėra surengusi jokia užsienio šalis. vedė žymiausi Lenkijos rašytojai, kritikai. Didelė sėkmė Kai Lietuvos kultūros atašė Rasa Rimickaitė 2012 m. lydi lenkų kalba išleistą Kristinos Sabaliauskaitės knygą sumanė projektą „Žygis į Vavelį“, jam pritarė Lietuvos „Silva Rerum“, patekusią į geriausių knygų dešimtuką. kultūros ministerija ir Kultūros institutas. Pradėta ieš- Štai keletas skaitytojų atsiliepimų: „Niekada nemėgau ro- koti partnerių tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Idėją entu- manų, susijusių su istorija, juolab su tokia sena praeitimi,

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 tačiau šioje knygoje ji taip meistriškai įkomponuota, kad labai vispusiškas menininkas – ne tik kompozitorius ir skaitai su malonumu...“ „Tai knyga, užvaldanti skaitytojo tapytojas, bet ir poetas, fotografas, grafikos meistras, sielą.“ „Silva Rerum“ – ypatinga, nuostabi knyga, ji ne tik pasaulyje jis garsėja novatoriškumu. Laikomas vienu nuo pirmųjų puslapių įtraukė mane, bet ir sukėlė susiža- iš Europos modernizmo pradininkų. Reikia pabrėžti ir vėjimą lietuvių literatūra. Tikiuosi, tai ne paskutinis lietu- tai, kad muzikos ir dailės sintezė, kurios jis siekė, Eu- viškas romanas Lenkijos rinkoje.“ ropos mene atsirado gerokai vėliau. Ypač įdomūs jo Krokuvos Karolio Szymanowskio filharmonija kartu nutapyti ciklai „Sonata“ ir „Fuga“. Per savo trumpą su Lietuvos nacionaline filharmonija ir Lenkijos Ludwi- gyvenimą Čiurlionis žavėjosi lietuvių liaudies kultūra, go van Beethoveno draugija surengė kamerinės muzi- pasakomis, todėl jo kūryboje gausūs legendų motyvai ir kos koncertą „Rudens preliudai“, kuriame grojo M. K. kraštovaizdžiai, beje, nutapyti ne dabartinės Lietuvos Čiurlionio kvartetas ir pianistas Petras Geniušas. Lenkų teritorijoje. Tai išskirtinis ir nepaprastai originalus me- žiniasklaida negailėjo pagyrų: „Tai neeilinio meistrišku- nininkas, nenuostabu, kad Tarptautinis kultūros cen- mo ir nepaprastai aukštos atlikimo technikos kvartetas, tras surengti jo darbų parodą siekė nuo pat savo veiklos o Petras Geniušas – vienas geriausių Europos pianis- pradžios. Gerai, kad šiandien turime galimybę pamaty- tų.“ K. Szymanowskio filharmonijos orkestras atliko ti ir geriau suprasti ne tik kaimynų, bet ir mūsų pačių M. K. Čiurlionio, Vytauto Barkausko, Eugeniuszo Mo- istoriją, juk Čiurlionis įkūnija ir lenkybę, ir lietuvybę, ir rawskio kūrinius, dirigavo Modestas Pitrėnas, dirigentų bendrą abiejų valstybių praeitį.“ konkurse Katovicuose pelnęs aukso medalį, fortepijonu Itin šiltai apie Čiurlionį kalba Krokuvos filharmonijos skambino Lukas Geniušas, Feédérico Chopino konkur- direktorius dr. Bogdanas Tosza: „Susidomėjau Čiurlio- so Varšuvoje sidabro medalio laimėtojas. niu, įsimylėjau jo kūrybą prieš daug metų. Žinojau jį kaip Bene labiausiai krokuviškius ir gausius miesto svečius dailininką, mačiau jo kapą Rasose, paskui apsilankiau jo nudžiugino paroda „M. K. Čiurlionis – lietuviška pasaka“. vardo muziejuje Kaune. Ten išgirdau fone skambančią Dziennik Polski rašė: „Pagaliau išsipildė sena mūsų Tarp- jo muziką ir buvau priblokštas – pasirodo, tas talentin- tautinio kultūros centro svajonė parodyti M. K. Čiurlionį! gas tapytojas dar ir kompozitorius! Tai padarė man mil- Ypač džiugu, kad lietuviai pristato net 100 jo kūrybos eks- žinišką įspūdį. Ieškojau jo muzikos įrašų, anuomet šiaip ponatų – tapybą, grafiką, piešinius, eskizų albumus. Juk tai taip pavyko gauti vieną magnetinę kasetę, o šiandien esu menininkas, kuris laikomas vienu originaliausiu Rytų Eu- laimingas, turėdamas visą Čiurlionio fortepijoninės mu- ropos modernistų, jo darbai apdrausti 15 mln. eurų!“ zikos kolekciją. 1984 m. Maskvoje pas bukinistus nusipir- Žurnalas Karnet apibendrino taip: „Kompozitorius ir kau jo meno albumą, išleistą Vilniuje. Turiu simfoninių dailininkas M. K. Čiurlionis – ne tik vienas svarbiausių jo poemų „Miške“ ir „Jūra“ įrašus. Nesiliauju juo žavėtis, lietuvių menininkų, jis laikomas vienu įdomiausių XIX domėtis. Tad tikrai džiaugiuosi, kad mūsų filharmonijoje ir XX a. sandūros kūrėjų, lyginamas su tokiais meistrais išgirsime Čiurlionio ir Morawskio, dviejų nepelnytai už- kaip Vasilijus Kandinskis, Arnoldas Böcklinas, Edwardas mirštų bičiulių, lietuvio ir lenko, kurie taip gražiai, kul- Munchas. Tai menininkas vizionierius, peržengęs ribą tūringai konkuravo tarpusavyje, kūrinius. Neabejoju, kad tarp muzikos ir dailės, jo kūriniuose matome simboliz- tai paskatins daugelį lenkų labiau įsigilinti į Čiurlionio, mo, ekspresionizmo ir net abstrakcionizmo užuomazgas. išskirtinai talentingo menininko, kūrybą.“ Studijavęs Varšuvos muzikos institute ir dailės mokykloje, Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministrė, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis vis dėlto buvo atsidavęs žinoma menotyrininkė Małgorzata Omilanowska pabrė- lietuvių tautiniam, kultūriniam atgimimui, o įkvėpimo sė- žė: „Kiekvienas kontaktas su Čiurlionio paveikslais tarsi mėsi iš gimtųjų peizažų, lietuvių mitologijos ir folkloro.“ panardina į kitą realybę. Čiurlionis veda žiūrovus į pasa- Išsamų straipsnį dailininkui ir kompozitoriui pa- kų pasaulį, remdamasis lietuvių legendomis, ir tame slypi skyrė Martyna Nowicka: „Nors M. K. Čiurlionis buvo magija, ypatinga vaizduotė, subtilumas, nepaprastas rafi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 23 miai pasakoja jos kuratorius Wojciechas Nowickis, keletą mėnesių gilinęsis į mūsų fotomenininkų ar- chyvus, muziejų rinkinius, privačias kolekcijas, bi- bliotekose vartęs įvairiu metu leistus fotoalbumus, žurnalus, bendravęs su mūsų fotografais ir padaręs išvadą, kad įdomiausia tai, kas „mažiau apdorota“, ne itin techniškai tobula, kam būdingas ramus, in- tymus tonas, o, svarbiausia, kas nepriskiriama tam humanistinio reportažo kanonui, kuriuo lietuvių fotografija garsėja nuo praeito amžiaus 6-ojo de- šimtmečio. Puikūs šios srities specialistai Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas dalyvavo šimtuo- se parodų, jų kūrybai skirta gausybė albumų, bet M. K. Čiurlionio parodos atidarymas Krokuvoje per lietuvių fotografijos šventę Lenkijoje norėjosi pristatyti mažiau žinomus autorius. nuotumas... Šis kūrėjas užima išskirtinę vietą ne tik lietu- Nowickis atkreipia dėmesį į Algirdą Šeškų, kuris, lenkų vių nacionaliniame panteone, bet ir XIX–XX a. sandūros kuratoriaus nuomone, yra simbolinė figūra. Reikšmin- Europos mene.“ giausius darbus sukūrė 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais, Apie iškilųjį menininką rašė Lenkijos interneto porta- jo nuotraukos dažnai tarsi nevykusios, labai kuklios. lai, Krokuvos dienraščiai. Prisiminta, kad Čiurlioniui dėstė Menininkas neieško tolimų pasaulių ar keistenybių, jį garsūs lenkų dailininkai Ferdynandas Ruszczycas, Kazi- domina tai, kas yra aplinkui, ir šis žavėjimasis pilkumu, mierzas Stabrowskis, Konradas Krzyżanowskis, Ksawery’s paprastumu, tuo, kas artima, lemia, kad iš pirmo žvilgs- Dunikowskis, padarę lietuviui nemenką poveikį, o geriau- nio lyg ir naivūs, labai paprasti jo darbai laikytini vienais sias jo bičiulis buvo Eugeniuszas Morawskis, su kuriuo tobuliausių Europos fotomene. kartu mokėsi Varšuvos muzikos institute. Parodoje eksponuojami įdomiausių jaunosios kartos Išsamiai Čiurlionio kūrybą ir vaidmenį Lietuvos kul- atstovų – Indrės Šerpytytės, Gyčio Skudzinsko kūriniai. tūrai, visuomenei analizavo leidinys Magiczny Krakow: Pristatomos ir senos nuotraukos, kurios, kuratoriaus žo- „Čiurlionio fenomenas glūdi dar ir tame, kad jis pasiekė džiais tariant, pasikeitus laikams, nebetekusios pirminio nuostabių rezultatų net keliose meno srityse. Šiuo atžvil- tikslo – „atspindėti nuostabius komunizmo pasiekimus“, giu jį galima palyginti su Stanislawu Wyspianskiu, ne tik įgavo kaltinamąjį pobūdį. žinomu dramaturgu, bet ir talentingu dailininku, arba su Nowickis pabrėžia, kad Sovietų Sąjungoje lietuvių Witkacy’u, kuris irgi garsus tiek literatūra, tiek tapyba. fotografija išsiskyrė iš kitų sovietinių respublikų kūrėjų, Tačiau tikrai sunku rasti kitą menininką, kuris būtų tiek buvo laisvesnė, originalesnė, atviresnė Vakarų vėjams. daug pasiekęs dviejose tokiose itin skirtingose srityse kaip Cenzūros apribojimai nepadarė jai didelės įtakos. Šian- tapyba ir muzika.“ dien lietuviai, kaip ir lenkai, fotomeną studijuoja Niu- Vavelio karališkojoje pilyje lankytojų akį traukė iš Vil- jorke, Paryžiuje, Londone, todėl, regis, turėtų prarasti niaus valdovų rūmų atgabentas Žygimanto Augusto go- savitumą, supanašėti su viso pasaulio meistrais, tačiau belenas, Krokuvos Meno bunkeryje – XII Baltijos meno jų darbuose iki šiol ryškus asmeninis atspalvis, intymus, trienalės ekspozicija „Milijonas linijų“, kurią parengė meditacinis tonas, vis dar būdingas ryšys su žeme, su gy- Vilniaus šiuolaikinio meno centras. venimu atokiau nuo miestų. Pavyzdžiui, Rimaldas Vikš- Apie parodą „Ramus gyvenimas. Šiuolaikinė lietuvių raitis rodo prasigėrusią, skurdžią kaimo Lietuvą, bet ji fotografija“, kurią organizavo Kauno fotogalerija, įdo- labai jaudinanti ir graudžiai juokinga.

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Nowickis sako, kad susižavėjo lietuvių kūriniais ir ke- gimo. Tačiau „Didvyrių aikštė“ nėra paprastas pasakojimas tina surengti naują, didesnę mūsų fotomenininkų paro- apie tai, kad „istorija mėgsta kartotis“. Lupa ne be reikalo dą Lenkijoje. akcentuoja Schusterio vaidmenį, kurį tiesiog fenomenaliai Krokuvoje buvo parodyta iškilaus lenkų režisieriaus atlieka Valentinas Masalskis. Būtent šis herojus įkūnija visą Krystiano Lupos Vilniuje, Nacionaliniame dramos te- nacizmo aukų skausmą, bet kartu ir nusivylimą, kad pa- atre, pastatyta „Didvyrių aikštė“. Teatrologas Lukaszas saulis eina neteisinga kryptimi. Schusteris yra pagiežingas Badula kultūros portale rašė: „Lupa atvežė į Vavelio nihilistas, praradęs tikėjimą žmonėmis ir kultūra. Jo sena- miestą porciją terapinės publicistikos, bylojančios būtent tviškose kalbose girdimas mirties troškimas. Nes jis įžvelgia apie tai, kas dedasi Vyslos šalyje: socialistai dabar yra tapę tai, ko nenorėjo matyti jo brolis. Šis intelektualas suvokia, kapitalistais, prezidentas – apsukrus veidmainis, laikraš- kad tam tikri procesai neišvengiamai kartojasi. čių redakcijos – partijų kiaulidės, literatai važinėja po ka- Lupos spektaklis, be jokios abejonės, nėra lengvai žiū- lėjimus, kad rašytų veidmainišką šūdą... Tai galima tęsti rimas, jis skirtas ne visiems, bet liečia visus. Režisierius be galo. Atakos prieš partijų politiką, gobši dvasininkija, kartu su lietuvių aktoriais sukūrė šiuolaikinio teatro an- degradavęs aukštasis mokslas, susikompromitavusi kul- titezę. Beje, sukrečiantis ir Eglės Gabrėnaitės vaidmuo. Šis tūra, suamerikonėję miestai – nejaugi meistriškasis Lupa spektaklis – tai ne dinamiška besiklostančių įvykių kom- pasiuto? Net šitaip įtūžo? Ne. Tai tik senasis gerasis Tho- pozicija, o statiškas konkretaus pasaulio pavaizdavimas. masas Bernhardas, prie kurio pjesių talentingasis režisie- Daugiau kaip keturių valandų trukmės monolitas išties rius nuolatos grįžta. „Didvyrių aikštė“ – dar vienas pasa- gali slėgti. Tačiau po sunkiai suprantama forma, kad ir kojimas, skatinantis vėl ir vėl jį permąstyti. kaip keista, slypi suprantamas turinys. Pranašystė pražū- Gyvas Krokuvos publikos reagavimas nekeičia fakto, ties, kuri palies visus žiūrovus...“ kad naujasis K. Lupos kūrinys skirtas pirmiausia Lietu- Apie didžiausią kultūrinį mūsų šalies renginį savai- vos žiūrovams. Per premjerą Vilniuje kai kurie spektaklio traštyje Przegląd gražiai rašė buvęs Lenkijos ambasado- fragmentai kėlė ypač didelį susidomėjimą. Atsiskaitymo rius Lietuvoje Janas Widackis: „Mūsų valstybių santykiai su fašizmu tema, kurią Bernhardas gvildeno, turėdamas pastaraisiais metais ne patys geriausi, tad puiku, kad omenyje gimtąją Austriją, sudaro svarbią Lietuvos viešojo tiems santykiams pagaliau suteiktas teigiamas impulsas. diskurso dalį. O ką ir kalbėti apie visuomeninės ir politinės Festivalį „Lietuva Krokuvoje“ globoja Lietuvos ir Lenkijos santvarkos kritiką. kultūros ministrai, o tai suteikia jam valstybinę ir politi- Žiūrovai Krokuvoje „Didvyrių aikštės“ klausėsi lietu- nę reikšmę. Šitiek vienoje vietoje ir vienu metu sutelktų vių kalba ir skaitė titrus. Įsiklausė į kiekvieną aktorių ta- lietuviškų kultūros renginių Lenkijoje dar nėra buvę. Jei riamą žodį, kurį galima pritaikyti lenkiškoms realijoms, kultūros ministrai sugeba tarpusavyje sutarti ir darniai o tokias pastabas, kaip „individui valstybė visada prišiks bendradarbiauti, galime tikėtis, kad ateityje pavyks to pa- ant galvos“, priskyrė tiesiog auksinėms mintims. Nepaisant siekti ir užsienio reikalų ministrams. to, sunku atsikratyti įspūdžio, kad šitoks pjesės suvokimas Tačiau svarbiausia, kad „Lietuva Krokuvoje“ daro ne- gerokai sumenkina jos užmojus ir tikslą. Didi Bernhardo paprastą auklėjamąjį poveikį mūsų visuomenei. Eiliniam kūryba juk reiškia kur kas daugiau negu kupletai, nu- lenkui Lietuva asocijuojasi tik su Jogaila, Liublino unija, kreipti prieš sistemą... Adomo Mickevičiaus „Lietuva, tėvyne mano“... Tiems, Mizantropijos ir istorinio fatalizmo persmelktas pažiū- kurie stropiau mokėsi mokykloje, gal dar su filomatais ras scenoje skelbia prof. Robertas Schusteris – brolis žydų ir jų teismo procesu, su „Vėlinėmis“, su poema „Gražina“. kilmės dėstytojo, ką tik nusižudžiusio visai šalia antraštėje Vyresnioji karta, skaičiusi romaną „Ugnimi ir kalaviju“, minimos vietos, kur prieš keliasdešimt metų į minią kreipėsi prisimena Lionginą Podbipientą, kalbėjusį su keistoku Hitleris. Lupos spektaklyje laikas tarsi grįžta atgal. Veiks- dainingu akcentu, bet vis dėlto lenkiškai. Paskui mūsų at- mas rutuliojasi tarp skausmingos praeities ir artėjančio žlu- mintyje atsiranda didelis tuščias tarpas, kažkur šmėžuo-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 25 ja Piłsudskis, kažkas prisimena Vilniaus AK ir to miesto pokalbiai apie Lietuvą ir Lenkiją – Tomo Venclovos ir Leo- praradimą po 1945 m. Šiais laikais iš žiniasklaidos ir iš nido Donskio susirašinėjimas, Piotro Kępinskio ir Herkaus dešiniųjų politikų girdime apie tariamus lenkų mažumos Kunčiaus „Lietuvio pokalbis su lenku“... persekiojimus. Tai niekaip nesiderina tarpusavyje. Viename Donskio laiške rašoma: „Nerimo dėl bendros Dauguma mūsų ekskursijų į Lietuvą apsiriboja Vil- Europos ir abiejų mūsų valstybių ateities fone lietuvių ir niumi, kur aplankomos tik tos vietos, kurios susijusios su lenkų nesutarimai atrodo tragikomiški. Reikia juos priim- Lenkija ir jos tradicijomis: Aušros Vartai, Rasų kapinės, ti kaip laikiną proto užtemimą, vieniems kitų atsiprašyti o ten būtinai Motinos ir sūnaus Piłsudskio širdies mau- (būdamas lietuvis, manau, kad pirmiausia būtent mes zoliejus, gal dar Universitetas, kuriame kiekvieną tikrą turime atsiprašyti lenkų) ir pasakyti tai, ką Shakespeare’o lenkų patriotą erzina lietuviški užrašai. Ir kuo didesnis „Romeo ir Džuljetos“ pabaigoje Džuljetos tėvas Capuletti’s patriotas, tuo labiau jį erzina. sako Romeo tėvui: „Montecchi, mano broli, duok ranką!“ Daugelį lenkų turistų lietuviai Vilniaus gatvėse, galima Lietuvių ir lenkų santarvės labui daug nuveikęs Krzysz- sakyti, šokiruoja. Juos šokiruoja ir tai, kad ne visi lietuviai tofas Czyżewskis viename interviu teigė: „Pirmiausia tu- supranta lenkiškai. Galima drąsiai tvirtinti, kad daugelis rime muštis sau į krūtinę. Nėra lengva būti kilnesniam, lenkų važiuoja į Lietuvą, ieškodami vien lenkiškų pėdsa- stipresniam. Praeityje beveik visada buvome stipresniųjų kų ir mitų. Lietuviškos aplinkos jie arba nepastebi, arba aukos, už mūsų skriaudas turėtų būti atlyginta. Tačiau ją ignoruoja. Lietuviai Lietuvoje jiems nesiderina prie tos tokio tono laikytis Lietuvos atžvilgiu nedera, privalome šalies paveikslo, atsinešto iš mokyklos ir iš šeimos. Vertėtų išmokti nusileisti ir atsikratyti kitų baimės.“ paminėti, kad tai, ką jie laiko lenkybės palikimu, dažniau- Šie pasisakymai akivaizdžiai rodo, kad abi pusės – len- siai yra bendras paveldas. O šių dienų Lietuvos su turtinga kai ir lietuviai – nori dialogo, puoselėdami tarpusavio jos kultūra jie visai nepastebi. supratimą, vedantį prie bičiulystės. Tai įmanoma ir būti- Na, o festivalis „Lietuva Krokuvoje“ atskleidžia, kad na. Lenkija ir Lietuva – artimiausios kaimynės, Vilnius ir dabartinė Lietuva turi puikų teatrą, talentingus muzi- Krokuva nuo 1991 m. yra miestai-partneriai, Krokuvoje kus, nuostabią literatūrą. Šis renginys parodo mums, studijavo daugelis iškilių lietuvių, miesto širdyje stovi pa- kad Lietuvoje vis dėlto gyvena lietuviai, o ne lenkų pro- minklas Adomui Mickevičiui – tiek lenkams, tiek lietu- tėvių dvasios, slankiojančios po kapines ar tuščių gatvių viams svarbus poetas yra tarsi santaikos tarp dviejų tautų labirintais. Tie, kurie šį festivalį sumanė ir organizavo, simbolis. Viename iš pastatų nuo 1904 m. veikė „Rūtos“ verti nuoširdžiausios padėkos.“ draugija, ugdžiusi lietuvių intelektualų elitą, jai priklausė Dienraščio Gazeta Wyborcza specialiame priede Grze- poetas Juozapas Herbačiauskas, poetė Sofija Kymantaitė, gorzas Nurekas rašo: „Tikriausiai daugelį lietuvių erzina grafikas ir skulptorius Petras Rimša, dailininkai Adomas lenkams būdingas visiškas lietuvių literatūros neišmany- Varnas, Ignas Šlapelis ir daugelis kitų. mas.. Prisipažinkime, ranką ant širdies padėję, kiek galėtu- Krokuva – puiki vieta intensyvinti draugiškam dialogui. me išvardyti lietuvių rašytojų? Turbūt tik dažnai čia minimą Gal sulauksime momento, kai būtent čia prie apskritojo poetą ir eseistą, Czesławo Miłoszo bičiulį Tomą Venclovą. stalo pavyks išspręsti didžiąją dalį mūsų tarpusavio nesu- Toli gražu ne visi žinome, kad lietuviai – puikūs tiek knygų sipratimų? vaikams iliustratoriai, tiek jų autoriai. Gerai, kad Lenkijoje Czesławas Miłoszas, Vilniaus garbės pilietis ir ilga- jau pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės bestselerio „Silva Re- metis Krokuvos gyventojas, būtų laimingas, matyda- rum“ I dalis. Romanas pateikia labai įdomų daugiakultūrio mas glaudų Lenkijos ir Lietuvos kultūros institucijų Vilniaus paveikslą. Eseistikos mėgėjus tikrai sudomins Leo- bendradarbiavimą. nido Donskio knyga „Valdžia, vaizduotė ir atmintis“. Labai „Festivalio „Lietuva Krokuvoje“ renginių nevalia pra- verti dėmesio Herkaus Kunčiaus „Lietuvis Vilniuje“ ir Alvy- žiopsoti“, – tvirtino Gazeta Wyborcza. Nepražiopsokime ir do Šlepiko „Mano vardas Marytė“, na, ir, žinoma, įdomūs galimybės draugiškai paduoti vieni kitiems ranką…

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Stasys EIDRIGEVIČIUS

TRIPTIKAS

asitikdamas naujuosius 2016-uosius varčiau man Tolimame krašte, Indijoje, Bangaloro mieste, gy- Pį rankas atsitiktinai patekusį žurnalą L’Express vena anglų kalbos mokytojas Akumalis Ramachan- (2015 m. liepos 22–28 d. ) su Salmano Rushdie’o por- deris. Jis domisi literatūra, menu, dažnai keliauja pas tretu ant viršelio ir išsamiu interviu, užimančiu dešimt draugus į Londoną, iš ten kartais užsuka į Varšuvą. puslapių, pavadintu „Kodėl aš kalbu“ (Pourquoi je par- Sykį galerijoje Zapiecek pamatė nedidelius mano pa- le). Paklaustas dėl fatvos, jam paskelbtos 1989 m., rašy- veikslėlius, nutapytus tempera, susižavėjo, įsigijo ir tojas pateikė labai gražų pavyzdį iš Alfredo Hitchcocko keliauja kartu su jais. Londone atsitiktinai susitiko filmo „Paukščiai“. Kai vienas paukštis atsitrenkia į lango lenkų meno istoriką Marciną Gizyckį, savaitraščio Li- stiklą, niekas nekreipia į tai dėmesio, bet kai visą dangų teratura redaktorių. Tas leidinys kartais spausdindavo aptemdo atakuojantys paukščiai, tada prisimenamas tas mano piešinius, bent jau iki 1981 m. gruodžio 13 d., pirmasis – tarsi pranašas. Ir paminėjo 2001 m. rugsėjo kai buvo įvesta karinė padėtis. Būtent ši data sustipri- 11 dieną… Interviu pabaigoje įdėta fotografija su de- no mudviejų draugystę, nes kaip tik tada redakcijoje gančiais Pasaulio prekybos centro dangoraižiais… man pasakė, kad piešinių originalai dingę, nebėra jų, Pamaniau, kad trys mano tekstai, kuriuos parašiau, bet Gizyckis vis dėlto juos rado ir man grąžino…Taigi, baigiantis 2015 m., ir įteikiau Kultūros barų redak- Marcinas pažada Akumaliui, kad prie progos supažin- cijai, kažkokiu paslaptingu būdu siejasi tarpusavyje, dins su manim. Kai Ramachanderis vėl atvyko į Varšu- ko gero, tai triptikas, kurį galėčiau pavadinti „Kodėl vą, jiedu apsilankė mano dirbtuvėje. Akumalio akyse aš piešiu?“ žiba begalinis džiaugsmas, energija, optimizmas, en- tuziazmas. Jis įsitikinęs, kad mano kūrybą reikia kuo Belaukiant siuntos iš fabriko, gaminančio liūdesį plačiau rodyti pasauliui, todėl netrukus Čikagos Saint Xavier College galerijai pasiūlė surengti mano parodą. Londonas, 1993 m. liepos 26 diena. Leidyklos Granta Tie žodžiai tapo kūnu – 1986 m. įvyko pirmoji labai atstovas įteikia man Salmano Rushdie’o knygą „Įsi- prasminga mano kelionė į JAV, išsipildė svajonė susi- vaizduojamos gimtinės“ (Imaginary homelands) su tikti su Andy’u Warholu ir Davidu Hockney’u… autografu For Stasys from Salman 26.7.93. Įdomu, kad Akumalis vis dažniau svečiuodavosi Varšuvoje, kaskart savo vardo pirmąją raidę S rašytojas išraitė, tartum su naujomis idėjomis. Jam pasiūlius, BBC televizija 1987 piešdamas profilį, ir įstatė dvi akeles, panašiai kaip aš, m. nusprendė sukurti apie mane dokumentinį filmą, kurį pasirašydamas-piešdamas pirmąją savo vardo raidę. režisavo tada dar mažai žinomas Pawelas Pawlikowskis, Iš kur toks panašumas ir kokia proga? Štai ta istorija – dabar garsus režisierius, 2015 m. už filmą „Ida“ laimėjęs beveik pasaka su liūdna pabaiga. Oskarą. Pasibaigus filmavimui, Akumalis Varšuvoje su-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 27 žaibais datą – 1988-01-20, o Salmanui – sausio 23 d., ko gero, tądien rašytojas turėjo susituokti. Laikas bėgo, emocijos vėso. Kitą kartą atvykęs Aku- malis pasidžiaugė parašęs pasaką „Mažoji kiaulytė“ (Little Pig), leidykla jau turi kažkieno sukurtas iliustra- cijas, bet jam nepatinka, paklausė, ar sutikčiau sukurti naujas. Pasaką perskaičiau, patiko, netgi labai, sutikau imtis „kiaulių fermos“ temos. Kadangi tėvai augino kiaules, vaikystėje ir aš turėjau ėdalą joms nešioti, mėšlą mėžti, dalyvaudavau net jas skerdžiant – taigi, toji tema tiesiog man skirta. Nutariau iliustruoti visiškai naujai. Kaip? 1986 m. lankydamasis Čikagoje pas Henrietą ir Vytautą Vepštus, atradau naują vizualinį būdą kurti pastelinius veidus-kaukes. Tai buvo naujovė mano ir, ko gero, ne tik mano kūryboje. Tą pamatęs New York Times redaktorius Stevenas Helleris žurnalui Print pa- rašė straipsnį „Žmogus su kauke“ (Masked Man, 1988). Fotovaizde modelis, kaukė ir fonas tampa rišlia visuma, išnyksta riba tarp tapytų ir realių paveikslo fragmen- tų. Londono leidykla Viking išleido Little Pig 1992 m., po to ši knyga pasirodė Prancūzijoje, Lenkijoje ir kitur. Netrukus iš New York Times redakcijos gavau faksą:

„Nors Stasio Eidrigevičiaus, jau kelis dešimtmečius kuriančio nuostabius meno kūrinius, žiniasklaida taip rengė vakarą, tarp svečių buvo garsus rašytojas Ryszardas ir nepaskelbė vienu svarbiausių Europos dailininkų / Kapuścińskis, režisierius Krzysztofas Zanussis… iliustratorių, tą padaryti padėjo knyga vaikams „Ma- Akumalis dažnai apsilankydavo mano dirbtuvėje su žoji kiaulytė“, laikytina aukščiausiu pasiekimu. Gebėji- vardų sąrašu, prašydamas sukurti improvizacinius pieši- mas pasakoti šiurpias istorijas apie meilę ir išdavystę, nius su dedikacijomis: tam piešinys viena linija, kitam – pasitelkiant kaukėtų būtybių atvaizdus, yra ir dirbti- dviejų spalvų, trečiam – pastelinis. Aš klusniai pildžiau nai rizikingas, ir konceptualiai neprilygstamas. Kaukių jo norus. Kartą paprašė vieną piešinį pieštuku ir akva- naratyvas padeda Stasiui artikuliuoti patirties prasmę rele dedikuoti jam pačiam, o kitą – rašytojui Salmanui ir išlieti neviltį, kai susiduriama su išdavyste. Kaukė Rushdie’ui, nes po keleto dienų Londone įvyksiančios jo yra puikus būdas metaforišką pasakojimą pripildy- vestuvės. Nupiešęs tuos piešinius, įteikiau ir juokauda- ti žmogiškojo turinio. Išdidintos kaukės leidžia mums mas pasakiau, kad jaučiuosi lyg batsiuvys, pildantis už- fantazuoti apie žmogaus buvimą, bet kartu saugiai jį sakymus. Netikėtai plykstelėjo žaibas – Akumalis bloškė paslepia. Stasys talentingai vaizduoja miglotą realybę. tuos piešinius ant stalo ir vos ne su ašaromis akyse išbė- Fantastiniai, siurrealistiniai jo vaizdiniai išlaiko rea- go, šaukdamas, kad jis net neisiąs į tas Rushdie’o vestu- laus pasaulio bruožus, tačiau sugeba žiūrovus nukelti į ves. Taigi piešiniai liko pas mane, abu vienodo forma- kitus pasaulius. Negali patikėti tuo, ką matai, bet viską to, ant tokio paties popieriaus, atlikti ta pačia technika. įmanoma interpretuoti, pasitelkiant skvarbų protą“,– Piešinys, skirtas Akumaliui, turi tos audringos dienos su Steven Heller, New York.

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Akumalis palaikė ryšius su rašytoju Tariqu Ali. įvertinsite mūsų pasiūlymą – tai nepaprastai svarbus Matyt, todėl leidykla Collins užsakė man sukurti jo projektas. Šis leidinys pasirodys visame pasaulyje... knygos „Gatvės kautynių amžius. Autobiografinė knyga apie septintąjį dešimtmetį“ (Street Fighting Nuoširdžiai Jūsų Years – an autobiography of the sixties) viršelį. Kita Billas Bufordas“ leidykla Nick Hern Books pageidavo gauti Tariqo Ali ir Howardo Brentono knygos „Auksinė Maskva“ Gavęs šį laišką, su įkvėpimu puoliau skaityti knygą, (Moscow Gold) viršelį ir plakatą. bet kai kurių žodžių teko ieškoti žodynėlyje. Leidėjas Akumalis didžiavosi ir savo draugyste su garsiu rado vertėją, kuris netrukus atnešė sutrumpintą knygos rašytoju Salmanu Rushdie’u, kuris tada gyveno Lon- variantą. Su leidykla pasirašėme sutartį. Apėmė pakilus done. Sakė, kartais dovanojantis jam naujų mano jausmas, kad štai nusišypsojo laimė. Vertėjas Michałas parodų katalogus, knygas vaikams su pieštiniais au- Kłobukowskis pristatė visą knygos vertimą. Aš, skai- tografais. Džiaugėsi, kad mano vaizdinių pasaulis tydamas atskirus puslapius, šalia teksto piešiau mažus Salmanui labai patinka. eskizus, kad po to atsirinkčiau tuos įvaizdžius, kurie 1991 m. sausio 15 dieną iš Londono, iš leidyklos man svarbiausi. Leidėjas atsiuntė net knygos maketą, Granta, gavau tokį laišką: nurodydamas, kiek ir kokio dydžio iliustracijų reikia. Svarsčiau, kokią techniką naudoti. Akumalis užsiminė, „Gerbiamas Stasy Eidrigevičiau, esą leidykla tikisi, kad tapysiu tempera, bet man norė- daug žmonių patarė jums parašyti: Ryszardas Ka- josi eiti ką tik atrastu keliu su kaukėmis, panašiai kaip puścińskis, jūsų draugas Akumalis Ramachanderis, o knygoje Little Pig. Žodžiu, atsidūriau kryžkelėje, bet ne ypač Salmanas Rushdie’s. Esame labai dideli jūsų kū- tik dėl techninių dalykų. Skaitydamas knygą „Harunas rybos gerbėjai, todėl apgailestaujame, kad čia, Britani- ir istorijų jūra“ įsitikinau, kad Rushdie’o rašymo būdas joje, jūsų darbai dar nėra pelnę tokios šlovės kaip kitur stulbinamai vizualus. Pradėjau svarstyti: kadangi auto- Europoje. Norėtume jums pasiūlyti ypatingą projektą. rius taip vaizdžiai aprašo kerintį Kašmiro apylinkių gro- Salmanas Rushdie’s, kaip jūs tikriausiai žinote, žį, paslaptingumą, spalvų įvairovę, augmeniją, savitus to baigęs savo pirmąjį romaną „Šėtoniškos eilės“ (1988), krašto žmones, gal reikėtų ten nuvažiuoti, kad viską pa- parašė knygą vaikams „Harunas ir istorijų jūra“ matyčiau savo akimis? Bet sklido žinios, kad tose apy- (1990). Pridedu jos kopiją. Tai nepaprastas, vizualiai linkėse neramu… Vieną dieną paskambino garsus fel- ryškus romanas, kokį parašyti galėjo tik toks lakios jetonistas Kapuścińskis ir paklausė, ar esu girdėjęs, kad vaizduotės, entuziastingas ir sąmojingas žmogus kaip pasikėsinta į daugelio Rushdie’o romano „Šėtoniškos Salmanas Rushdie’s. „Harunas ir istorijų jūra“ skirta eilės“ vertėjų gyvybę. Ryszardas patarė, kad NESKUBĖ- jo sūnui, kaip pasaka prieš miegą. ČIAU iliustruoti ir šios knygos. Tas pokalbis man visai Mes norėtume šį leidinį iliustruoti. Jau seniai, nuo pakirto ir taip vos vos pakilusius kūrybos sparnus… tada, kai tapome šio romano leidėjais, ketinome iš- Viena vertus, sutartis pasirašyta, laikas nustatytas, leisti iliustruotą knygos variantą, bet niekaip nepa- antra vertus, ausyse įkyriai skamba Kapuścińskio žo- vykdavo rasti dailininko, kurio darbai tenkintų visų džiai: neskubėk… Akumalis atkakliai tarpininkauja lūkesčius. Galų gale suradome iliustratorių, kurio kū- tarp manęs ir Londono leidyklos. Bet laikas bėga. Lei- ryba patiko visiems, – tai Jūs. dėjas siunčia laiškus, nekantrauja. Kartą parašė keti- Viliamės, kad sutiksite mums padėti. Ar imsitės šito nantis sutartį nutraukti, bet Akumalis leidyklą užti- darbo? Esame labai suinteresuoti, kad pradėtume, kaip krino, kad esu jau daug padaręs… įmanoma greičiau. Tikimės, rasite tam laiko. Suprantu, 1993 m. vasarą režisierius Andrzejus Papuzińskis turite daug įsipareigojimų, tačiau viliuosi, kad tinkamai pradėjo kurti filmą „Septynios paslaptys pagal Sta-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 29 sį“. Dideliame tuščiame pastate surentė apvalią sceną, sidarbuojantis tame fabrike. Prieš 22 metus skaityda- privežė akmenų, molio, medinių lentų. Berniukams iš mas neatkreipiau tokio dėmesio į šią liūdesio gamyklą. vaikų namų pasiuvo specialius rūbelius. Darbas virte O dabar? Taip aktualu. Visos mano mintys ten. Gerai, virė. Staiga iš Londono gaunu kvietimą atvykti į susi- kad autorius neaprašo, kaip pakuojamos liūdesio siun- tikimą su Rushdie’u, jis norėtų žvilgtelėti, ką sukūriau. tos, palieka erdvės ir mano fantazijai… Filmavimo grupei sakau – keletą dienų manęs nebus. Prodiuseris sutiko ir šypsodamasis pakomentavo: Amerikiečių vilties simbolis „Stasys vyksta į Londoną tikriausiai pietų pas karalie- nę.“ Aš tada pagalvojau, kad toks pasakymas gana arti Televizijos kanalas National Geography pernai spalio tiesos. Lengviau patekti pas karalienę, negu susitikti 20-osios vakare rodė dokumentinį filmą THE 9 / 11 su Rushdie’u, kuris tada gyveno jau persekiojamas SURFER. Prisiminti Niujorko tragediją, ko gero, pri- prakeiksmo – fatvos ir buvo akylai saugomas, nes jo vertė teroro protrūkis Paryžiuje. Ekrane – lėktuvai, gyvybei grėsė didžiulis pavojus. kiaurai perskrodžiantys Pasaulio prekybos centro Ką gi, atskrendu, apsistoju viešbutyje. Man prane- bokštus dvynius. Dūmai, ugnis, ugniagesių sirenos… šama, kad tądien nesama pakankamos apsaugos, tad Dangoraižiai griūva… Scenos, kurias būtų galima pa- mano susitikimas su Rushdie’u neįvyks, leidėjas pats lyginti su ugnikalniu, užliejančiu Pompėją ugnimi ir parodys iliustracijas kažkur esančiam rašytojui. Aš įtei- lava… Filme pasakojama apie Pasquale Buzzelli, kuris kiu pluoštą piešinių juoda linija ir nuotraukų – nufo- tą lemtingą rytą dirbo biure viename iš PPC dangorai- tografuoti vaikai su kaukėmis, ant kurių taupia me- žių. Prasidėjus atakoms, jautė, kad nespės pasprukti iš taforine kalba perteikiamas knygos pasaulis. Teko pastato, susirietė laiptinėje, tarytum susitaikęs su min- kantriai laukti. Kad laiko neleisčiau veltui, nusipirkau timi, kad žus. Dangoraižis virpėdamas, trūkinėdamas, eskizų knygelę ir piešiu, piešiu. Kitos dienos pavakare irdamas, plyšdamas, sproginėdamas smigo į žemę… leidėjas grąžina iliustracijų projektus, aš klausiu: ko- Paskendęs dulkių, dūmų ir ugnies sūkuriuose, mėto- kios žinios? Bufordas tampa nekalbus, tik paklausia: mas oro srovių, Pasquale kartu su dangoraižio luitais „Ar jūs skaitėte rankraštį?“ Kad sušvelnintų situaciją, iš 22 aukšto nukrito iki 7. Nėščia jo žmona, TV ekrane padovanoja Rushdie’o knygą Imaginary Homelands su regėdama šiurpią dangoraižių dramą, manė, kad vy- autografu For Stasys from Salman 26-7-93. ras žuvo. Bet Pasquale… liko gyvas! Gelbėtojai rado Tuo galėčiau ir baigti šią istoriją. Nuo tos įsimintinos jį lengvai sužeistą, vežamas į ligoninę, laimės kūdikis dienos jau praėjo 22 metai. Kodėl tada buvo užduotas paskambino žmonai… toks keistas klausimas, ar skaičiau rankraštį? Mano me- Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau panašią sceną savo taforų kalba pasirodė neįkandama? Apėmė noras dar piešinyje, kurį 2002 m., minint Rugsėjo 11-osios tra- kartą žvilgtelėti į tą pasaką. Knygų lentynoje nekantriai gedijos metines, man užsakė laikraštis Rzeczpospolita. ieškau Haruno. Kur toji knyga? Pagaliau randu lenkiš- Piešinio centre – žmogus išskėstomis rankomis tartum kai Harun i morze opowiesci (1993, leidykla A i B), ver- remiasi į du dangoraižius. Viena vertus, jis, atrodytų, le- tėjas man žinomas – Michałas Kłobukowskis. Pasaka kia žemyn, rankomis bandydamas laikytis už plyštančių be iliustracijų. Pradedu skaityti labai labai lėtai, studi- pastatų, antra vertus, jis lyg ir nekrinta, yra pakibęs ore. juodamas kiekvieną žodį. Kiekvieną. Tegu tas skaity- Pasižiūrėjęs šį filmą, galiu sakyti, kad tas mano piešinio mas užtruks visus metus. Pirmais sakiniais pasakojama žmogus turi vardą – tai Pasquale Buzzelli’s, tapęs savo- apie katastrofiškai liūdną miestą. Šiaurinėje jo dalyje tišku amerikiečių vilties simboliu. stūkso milžiniški fabrikai. Ten gaminamas… liūdesys, 2001 m. spalio 11 d. įvyko mano parodos atidarymas kuris pakuojamas į specialias dėžes ir siuntinėjamas po Krokuvoje, galerijoje Artemis. Vernisažo išvakarėse at- visą pasaulį. Dieve, juk tai mano poetika! Jaučiuosi be- likau didelio formato piešinį pastele ant medžio plokš-

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 tės, pavadinau jį Hommage World Trade Center. Pastelės kreidele sukau ratą po rato, siekdamas sukurti stichijos, chaoso įspūdį. Atsitiktinumas, kad tos parodos atida- rymas vyko, praėjus lygiai mėnesiui po tragedijos Niu- jorke. Šis piešinys dabar priklauso žymios dainininkės Ewos Demarczyk sesers kolekcijai. 2001 m. rugsėjo 11 d. buvau Italijoje, dalyvavau tarptautiniame dailininkų plenere Taranto miesto apylinkėse. Mano dienoraštyje „CASA di Stasys“, iš- leistame 2008 m. (leidykla PIW), 181 puslapyje yra fragmentas, skirtas tai dienai: „Ponų MAGGIO vila. Dailininkai tapo, vaikšto, kalbasi. Įjungtas televizorius. Praeidamas pro šalį, pamatau ekrane rodomus du Niujorko dangoraižius. Skrenda lėktuvas. Trenkiasi į vieną iš jų. Laidos vedė- ja kalba itališkai, nieko nesuprantu. Dūmai vis tirš- tesni. Dangoraižiai dega. Ir subyra. Neįtikėtina. Kas tai? Fikcija ar tikrovė? Vaizduotė labirinte be išėjimo? Taip. O Dieve, tai tiesa. Dangoraižių išties nebėra… Vakarienės metas. Dailininkai kaip visada geros nuotaikos, valgo, geria, juokauja. Aš tyliu kaip akmuo. Girdžiu klausiant: „Stasy, ar kas atsitiko?“

2012 m. buvau pakviestas į Niujorką dalyvauti Stasys EIDRIGEVIČIUS. Krintantis žmogus. 2002 SVA’s Westside galerijoje, grupinėje parodoje „Rusi- ja keliasi – balsai už laisvę“ (Russia rising: Votes for Panašus jausmas kaip lapkričio 1-ąją, Mirusiųjų pagerbi- Freedom). Sukūriau plakatą „Būkite atsimerkę“ (Keep mo dieną. Jaučiu, kad kažkokia paslaptinga jėga taip su- Your Eyes Open) ir išsiruošiau į kelionę. Skrisdamas dėliojo kelionę, kad atsidurčiau čia būtent rugsėjo 11 d. maršrutu Varšuva–Niujorkas pastebėjau, kad atvyksiu Dabar galvodamas apie tą savo piešinį su krintančiu rugsėjo 11 d. Apsistojau NY Queens pas Vytenį Jankū- žmogum, svarstau, gal tai įžanginis projektas būsimai ną. Tądien radijas skaitė žuvusiųjų pavardes, Vytenio skulptūrai-paminklui Hommage World Trade Center? žmona tą girdėdama neįstengė sutramdyti ašarų, o aš nutariau vykti į Žemutinį Manhattaną, kur įvyko tra- Aušros kasų cunamis gedija, nusilenkti žuvusiesiems ir žvilgtelėti į statomą naują dangoraižį. Kiekviename žingsnyje mačiau įam- Jau daug metų susirašinėju su Motoko Nakagava, kartais žinimo ženklus – rožės, primontuotos prie tvoros su gaunu naujausius jos leidinius apie meno istoriją ir kny- laišku, memorialas su žuvusiųjų vardais, nuotraukos, gos meną. Vienoje iš knygų buvo įdėtas mano kūrinys – daiktai. Gatvėje užtvaros, statybų darbai, prekeiviai siū- nufotografuotas pusnuogis modelis su ilganose kauke, lo paveikslus degančių dangoraižių motyvais, vaikšto skaitantis knygą „Jonas Ilganosis“. Susirašinėjant kartais uniformuoti veteranai, baltai apsirengęs performeris po vertėjaudavo Jurgita Polonskaitė iš Vilnaus universiteto, kryžiumi, sukiojasi daug policininkų. Perku suvenyrinę taigi kai kurie Motoko laiškai buvo lietuvių kalba. Kartą Amerikos vėliavą su žuvusiųjų vardais (jų beveik 3000). gavau žinią, kad ji parašė pasaką, kur dominuoja kasos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 31 pynimas, tema – cunamio bangos drama, ir norėtų, kad tydamas, koks to paslaptingo laiško turinys. Trečią dieną jos pasaką iliustruočiau. Atsiuntė eskizinį vertimą lenkų atsidariau, perskaičiau ir apstulbau – autorė nepatenkinta, ir anglų kalbomis, bet buvo nelengva suvokti, net apie atseit, mano piešiniai gražūs, bet pernelyg nutolę nuo kny- kokį žvėrelį čia kalbama. Svarsčiau, ar imtis to darbo, bet gos teksto. Motoko siūlė nupiešti daugiau gėlių ir paukš- nulėmė mano sūnaus Ignacy’o žodis: „Iliustruok. “ čių, o leidykla tikėjosi ne „vieno puslapio“ iliustracijų, bet Prieš pradėdamas jaučiausi, lyg vėl stoviniuočiau horizontalių – per du puslapius. Sūnui pranešiau, kad ra- kryžkelėje, svarstydamas, kurį kelią pasirinkti. Vilioja šysiu protesto laišką. Jis mane nuramino sakydamas: „Kai įvairios grafinės priemonės – pieštukas, akvarelė, guašas, grįši iš Egipto, nuspręsime.“ Neradau ramybės nei viešbu- tempera, pastelė, koliažas ir t. t. Nuo pasirinktos tech- čio kambaryje, nei jūros pakrantėje. Angliškai parašiau nikos priklauso vizualinis knygos patrauklumas ir jėga. protesto juodraštį. Grįžęs sūnui sakau: perskaityk laišką Pavyzdžiui, pieštuku galima atlikti smulkias kūrinio de- iš Japonijos ir patark, ką man daryti. Atidžiai perskaitęs, tales, aprėpti daugybę objektų, o pastelė sukuria tapybinę nustėro ir sako: „Tu teisus, rašyk tą protesto laišką.“ Paro- nuotaiką, žavi spalvų gausa, turtinga faktūra… Kurdamas dau jam savo juodraštį. Pagrindinė tezė tokia: „Rašytoja šios knygos iliustracijas, sprendžiau sunkų uždavinį – tu- negali kištis į dailininko kūrybinę laisvę.“ Esu iliustravęs rėjau įtikti autorei, leidėjui ir išlikti savimi. Kaip visa tai apie 40 knygų ir dar niekada nėra buvę, kad man nuro- atrodė tikrovėje? Buvo taip. dinėtų, ką ir kaip piešti. Vis dėlto atsižvelgdamas į mūsų Pasirinkau spalvotus pieštukus. Sukūriau 15 ilius- ilgametę draugystę, esu pasirengęs viską nupiešti iš tracijų, įdėmiai skaitydamas tekstą, kurį man išver- naujo – HORIZONTALIAI. Bet, kai padarysiu tą dar- tė Henrykas Lipszycas, japonų kalbos profesorius, bą, nebus galima jame nieko keisti, net reikšti nepasi- lenkų-japonų kalbos žodyno autorius, buvęs Lenki- tenkinimo. Kitą rytą atėjo atsakymas su… atsiprašymu. jos ambasadorius Japonijoje, o kartu mano artimas Naują iliustracijų ciklą pradėjau pastelinėmis kreidelė- draugas nuo pat atvykimo į Lenkiją. Laukė sunkus mis (formatas apie 50 x 60 cm). Jaučiau, kad turiu idėjų, darbas. Visų pirma trikdė toks minčių mišinys: nors dar kartą pažodžiui skaičiau tekstą. Viską atlikau laiku, autorė japonė, bet pasakos personažų vardai lietuviš- pagal sutartį – iki 2014 m. pabaigos. Šis pastelinis vari- ki – Aušra, Jurgis, Petras. Svarsčiau, ar iliustracijos antas patiko ir autorei, ir leidėjui, ir mano sūnui, ir man turėtų dvelkti Lietuva, ar Japonija? Kokie galėtų būti pačiam. Leidyklai suteikiau galimybę naudoti iliustraci- personažų veidai? Siauros ar didelės atviros akys? jas iš abiejų ciklų. Kai gavau knygos maketą, pamačiau, Drabužiai – kimono ar paprasti lietuviški? Mano pa- kad tituliniame puslapyje ir knygos pabaigoje įdėti du tarėju tapo sūnus. Rodžiau jam piešinius, laukdamas piešiniai iš pirmojo ciklo. įvertinimo O. K. Kai sukūriau visą ciklą, išdėliojome 2015 m. gegužę gaunu siuntinį iš Tokijo su autoriniais paveikslėlius paeiliui ir skaitėme tekstą. Viską atidžiai knygos „Aušros kasų kelias“ egzemplioriais. Paėmęs į apžiūrėjęs, Ignacy’s patarė vieną ar dvi iliustracijas rankas ką tik išleistą pasaką, pajutau, kad mano ryšys su perpiešti. Nors teksto nesilaikiau pažodžiui, bet rei- Japonija, užsimezgęs 1987 m., tęsiasi. Reprodukcijų ko- klaus patarėjo nuomonės paisiau. kybė tobula, spalvos 100 proc. atitinka originalą. Padė- Visą ciklą išfotografavę, nusiuntėme knygos autorei ir kojau autorei Motoko Nakagavai ir abu pradėjome svars- leidyklai Sikifusha Ltd. Dienos ėjo, bet atsakymo nebuvo. tyti, kaip knygą pristatysime Japonijoje, gal surengsime Mano širdis daužėsi vis labiau. Neišlaikęs įtampos, nu- parodą, gal susitikimą, ir kas to imsis. 2015 m. lapkričio sipirkau kelionę į Egiptą, kad šiek tiek atsikvėpčiau. Ten 26 d. gaunu Lietuvos ambasadoriaus Japonijoje laišką, nuskridusį mane pasivijo knygos autorės Motoko laiškas. informuoja, kad gruodžio 8 d. įvyks kuklus knygos pri- Labai norėjau jį tuoj pat perskaityti, bet viešbutyje interne- statymas ambasadoje. Vietoj kvietimo atvykti, klausia, tinis ryšys buvo toks silpnas, kad pranešimo neatsidariau gal ką nors parašysiu ta proga. Taigi sėdau ir, viduje jaus- nei tą, nei kitą dieną. Štai tau ir poilsis! Kamavausi, svars- damas cunamio dinamiką, parašiau šį tekstą.

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Stasys Eidrigevičius. Iliustracijos Motoko Nakagavos knygai „Aušros kasų kelias“. 2015

Kęstutis ŠAPOKA

MENININKAS, PADALYTAS PUSIAU

Audriaus Novicko projektas Jono Meko vizualiųjų menų centre

irmiausia reikėtų pranešti, kad Jono Meko vizu- Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Kultūros mu- Paliųjų menų centras paliko garsiuosius „glamū- ziejaus (dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės rinius“ Vilniaus vartus, kurių taip nekentė (?) mūsų muziejus) socioideologinė tapatybė, menininko po- dailėtyrinink(i)ų bendruomenė, ir persikėlė į Užupį, žiūriu, slepia pasąmoninės tuštumos, stokos, praradi- Malūnų g. 8. Atlikęs kosmetinį remontą, kad galėtų mo būsenas. Formalus projekto pavidalas konstruo- bent minimaliai funkcionuoti, pristatė Audriaus No- jamas veikiau kaip asociatyvi negu logiška vaizdinių vicko projektą „Moteris, padalyta pusiau“. Čia jis rea- ir prasmių grandinė. lizuotas neatsitiktinai, nes menininkas kaip tik ieško- Vytauto Didžiojo muziejus paverstas metaforiška jo erdvės savo instaliacijai ir atsitiktinai sužinojo, kad ašimi, apie kurią sukasi kiti instaliacijos leitmotyvai. JMVMC bando „apgyventi“ naujas patalpas. Įpinamas platesnis socialinis ir kultūrinis kontekstas, Novicko, ne vienus metus akademinėje sferoje tyri- lėmęs, kad tarpukariu atsirado Muziejų muziejaus nėjančio architektūros ir ideologinės galios santykius, koncepcija. Pats muziejus tampa tarsi simptomu, pa- projekte svarbiausias irgi yra architektūrinis-ideolo- gal kurį galima diagnozuoti praeities psichologines ginis leitmotyvas. Pamatęs remontuojamas patalpas traumas, slegiančias ir mūsų dienomis. ir kraustymąsi, nutarė šią nestabilią (architektūros ir Paroda modeliuojama, pasitelkiant keletą pusiau ideologijos atžvilgiu) JMVMC būseną (turimas ome- savarankiškų, tačiau asociatyviai susijusių segmentų, – nyje ir Fluxus kolekcijos „nestabilumas“, ir priešta- nuo rastos dokumentinės medžiagos, objektų iki origi- ringas centro įvaizdis) įtraukti į savo projektą. nalios filmuotos ir 3D medžiagos. Archajiškumas tiek Novicko instaliacija tarsi koks pelėsis ar kerpė „ap- formaliai, tiek pagal prasmę nuolat priešpriešinamas augo“ JMVMC (įsi)kraustymą ir čia suvežtą parodinę šiuolaikiškumui arba su juo supinamas. Pasitelkiami techniką, įvairius objektus – „tumbas“, architektūri- tarpukario spaudos fragmentai, istoriniai, ideologiniai, nius muliažus, kadaise dalyvavusius Guggenheimo kultūriniai elementai ir pan. Novickas tarsi išgrynina muziejaus projekto konkurse, ir pan. Taigi, „Moterį, universalias Karo ir Kito mitologemas, diskursų ašis, padalytą pusiau“ Novickas įvietino. būdingas visiems laikams, taigi funkcionuojančias ir Prasminis instaliacijos branduolys – Vytauto Di- šiandien. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, pats nacio- džiojo muziejaus (tam tikru atžvilgiu tarpukario Lie- nalumas, tautinis naratyvas tampa problemiškas. Karo tuvos apskritai) istorija, tapusi išeities tašku ir fonu, ir Kito vaizdiniai Novickui kelia déjà vu įspūdį. kuriame keliami klausimai apie galią, karo vaizdinius Projekto stiprioji pusė ta, kad jis pritaikytas kon- ir ideologiškai steigiamą Kitą. krečiai erdvei ir situacijai, o kartu bandoma gilintis į

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 33 Tačiau alternatyvų irgi nėra, nes „for- malios naujovės“ geriausiu atveju tik si- muliuojamos instituciniu lygmeniu. Me- nininkams tenka su savo instaliacijomis, objektais ir videokūriniais laviruoti tarp institucinio ir/ar komercinio kičo, tiesiog vaidinant naujoves ir „išradimus“, arba stengtis vis dėlto išsaugoti bent šiokią to- kią nuoširdumo, autentiškumo dalį. Tačiau tai sunki, gal net utopinė užduotis. Ne- svarbu, koks išradingas ir nuoširdus būtų menininkas, jis a priori atsiduria ir kuria globaliame paviršutiniškos (socioestetinės ar mentalinės) konjunktūros tinkle, kuris neišvengiamai daro poveikį kūrybai. Taigi kiekvienas menininkas jaučiasi šizofreniš- kai perskeltas pusiau. Be to, nepamirškime ir vietinio konteks- to. Vadinamajai „revoliucinei“ šiuolaikinių menininkų kartai, tiksliau kelioms kar- toms, išsiugdžiusioms specifinį „bienalių“ mentalitetą, XX a. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje ir XXI a. pradžioje institucija ir instaliacija tapo esminėmis, universalio- mis išraiškos priemonėmis, adekvačiausiai išreiškiančiomis jų pasaulėžiūrą, socialinę ir estetinę poziciją. Todėl dabartinė situacija iš dalies panaši į tą, kokia susiklostė, kai sovietmečio „tylieji modernistai“ atgavo nepriklausomybę, – jų kūryba, žinoma, netapo „prastesnė“, tiesiog Audrius Novickas. Paklaidos riba. 2013-2015. Drobė, aliejus; 76 x 50 „tylųjį modernizmą“ apėmė sąstingis, kai se- nąsias institucijas, o kartu ir mentalitetą ištiko dviprasmišką, prieštaringą tautiškumo koncepciją. krizė. Pastaruoju metu su tuo susiduria ir kelios „revo- Silpnesnioji pusė, ko gero, nulemta jau ne tiek kon- liucionierių“ kartos. Be to, pati „aktualumo“ sąvoka jau krečiai šios instaliacijos, kiek globalios kultūrinės si- tapo didžiųjų „naujųjų“ institucijų, virstančių „senosio- tuacijos apskritai. mis“ ir patiriančių gilią moralinę krizę, kliše. Per pastaruosius dvidešimt metų instaliacijos pras- Bet kuriuo atveju Audrius Novickas konkrečiai minis krūvis globalioje šiuolaikinio meno sistemoje šiuo projektu, sakyčiau, stengiasi elgtis kiek įmanoma sparčiai mažėja. Visuotiniu mastu instaliacija tampa nuoširdžiau, tikėdamas, kad menas vis dar gali būti oficialiuoju bienalių ar mugių stiliumi, kiču, kuris aktualus (ne vien konjunktūros atžvilgiu) ir prasmin- pasklinda, prasiskverbia ir viską užnuodija. gas. Tikėkime ir mes.

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Narius KAIRYS

TA PATI PROCEDŪRA KAIP IR PRAĖJUSIAIS METAIS

uo 1963 m. vokiečių, danų ir švedų televizijos prieš pradėtą rodyti kalėdiniu laikotarpiu, ėjo pamatyti ne ko Npat Naujųjų metų šventimą rodo sąlygiškai trum- nors naujo, bet vis to paties. Nostalgija, parodija, pasti- pą (tarp 11 ir 18 minučių, trukmė priklauso nuo šalies) šas – akivaizdžiausios postmodernios technikos, – pasi- skečą, pavadintą „Vakarienė vienam“ (Dinner for one). rodo, vis dar efektyviai masina kino žiūrovus ir užliū- Garbaus amžiaus ponia švenčia gimtadienį, tačiau kom- liuoja kino kritikus. paniją jai palaiko vien ištikimas liokajus, ne tik aptarnau- Tą patį atspindi ir didžiųjų Lietuvos kino festivalių jantis šeimininkę, bet ir įkūnijantis „negalinčius atvykti“ politika. Kasmet pasaulyje sukuriama vis daugiau fil- svečius. Patiekdamas užkandžius, kepsnį, desertą, įpi- mų, vieni yra labai prasti, kiti – visuotinai pripažinti la vis kitokio alkoholinio gėrimo į jų taures ir tuoj pat šedevrai. Todėl festivalio organizatorių triūsas, kurį jas ištuština. Kaskart, sukdamas aplink stalą naują ratą, vainikuoja filmų programa, nestokoja intrigos. Be abe- prieina prie sukaktuvininkės ir klausia: „Ta pati proce- jo, dažnu atveju patys žinome, ką norėtume išvysti, bet dūra kaip ir praėjusiais metais, panele Sofija?“ „Ta pati slapčia viliamės, kad festivalių rengėjai pasistengs ir procedūra kaip ir kiekvienais metais, Džeimsai!“ – atsako būsime maloniai nustebinti. Tokio pobūdžio nuostaba devyniasdešimtmetė panelė Sofija. Džeimsas, žinoma, turi tam tikrą pasitikėjimo skiepą – nors filmai nauji, girtėja – girtėja ir kai kurie skečo žiūrovai. Kiti juokiasi ir dar nepatikrinti laiko, tačiau visiškai patikimi ir, aišku, tiesiog laukia, kol Džeimsas ir Sofija, įsikibę vienas kitam vertingi, nes atrinkti ekspertų. Tarkime, Scanorama su į parankę, išeis iš svetainės ir ims kilti laiptais, tada visi neslepiamu pasididžiavimu skelbiasi, kad filmus atren- galės eiti į kiemą šaudyti fejerverkų. Juk Naujieji metai! ka principingai. Vadinasi, pasižiūrėjęs kurį nors atsitik- Mechaninis judesių ir veiksmų kartojimas sukelia tinį programos filmą, blogiausiu atveju tiesiog pasakysi, juoką – tai puikiai aprašė Henri Bergsonas. Taigi pa- kad jis tau nepatiko, nes... Na, tasai nes čia nereikalin- grindinis šio skečo tikslas – gera jį žiūrinčiųjų nuotaika. gas, tiesiog nepatiko, juk šis filmas irgi principingai at- Kartu jis veikia nelyginant anestetikas – nors švenčia- rinktas, todėl nėra čia ko postringauti. me Naujuosius metus, niekas iš esmės nesikeičia, kitaip Jei principingumas yra suvokiamas kaip siekis atsivež- tariant, viskas lieka po senovei. Tebeturime televizorių, ti didžiąją Kanų festivalio konkursinės programos dalį, kuris mūsų platumose užtikrintai rodo „Likimo iro- tada sutinku. 2015 m. Scanorama parodė išties nema- niją, arba Po pirties“ (1975), o kitur – „Vakarienę vie- žai Kanuose įvykusių premjerų: „Mano karalių“, „Gar- nam“, kino teatrai su didžiuliu aplombu demonstruoja siau už bombas“, „Mano mamą“, „Mūsų mažąją sesutę“, dar vieną super mega hitą – šįsyk tai „Žvaigždžių karai: „Avytę“ (gal kažką netgi praleidau), pristatė ir pagrin- galia nubunda“ (2015). Visi sutartinai sako, kad į filmą, dinių prizų laimėtojus: Auksinę palmės šakelę nuskynusį

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 35 Jacques’o Audiard’o „Dypaną“, Grand Prix apdovanotą devynmetę našlaitę. „Laikinai suręsta“ šeima apsistoja László Nemeso „Sauliaus sūnų“ ir geriausiu režisieriumi viename iš Paryžiaus priemiesčių, kuriame vakarie- tituluoto Hou Hsiao-hsieno „Žudikę“. Kad ir kaip būtų tiškus standartus atitinkančiu gyvenimu nė nekvepia: smagu namuose išvysti filmus, aprobuotus vieno pa- žmonės gyvena prancūziškose chruščiovkėse, prekiau- grindinių pasaulio festivalių, įžvelgti čia Scanoramos or- jama narkotikais, aidi šūviai. Režisierius teigė, kad jam ganizatorių deklaruojamą principingą atranką, sakyčiau, rūpi pabėgėlių, besišlaistančių Paryžiaus gatvėmis, siū- gana sunku. Nebent principingumu laikytume gebėjimą lančių pirkti įvairiausią kinišką šlamštą – nuo miniatiū- derėtis, nes dėl galimybės atsivežti į Lietuvą garsių reži- rinių švytinčių Eiffelio bokštų iki padirbtųLouis Fuitton sierių filmus iš esmės derasi du didieji šalies festivaliai. (sic) krepšių, istorijos, juos kamuojančios bėdos. Būtų Taigi didelė tikimybė, kad Yorgos Lanthimos „Omarą“, laimingas, jei šis filmas padėtų spręsti jų problemas. Jia Zhangke’s filmą „Kalnai gali pasislinkti“, Apichatpon- Sunku abejoti tokiomis gražiomis intencijomis, juo la- go Weerasethakulo „Didingumo kapines“, kurių pernai biau kad pagrindinį vaidmenį atlikęs Antonythasanas neįsigijo Scanorama, parodys kitas festivalis. Jesuthasanas sako, esą režisierius prancūzas Šri Lankos Kanai turi savo griežtą politiką filmų atrankos, o istoriją perteikė geriau, negu tai padarytų patys tamilai, ypač apdovanojimų, atžvilgiu. Ne veltui daugelis kri- kurie jaučiasi esantys aukos. Ir vis dėlto, žiūrint „Dypa- tikų, sinefilų ir net sinefagų buvo šokiruoti, sužinoję, ną“, neapleidžia jausmas, kad šis rytietiškų ryžių troški- kad pagrindinį prizą laimėjo niekuo neišsiskiriantis, nys yra pritaikytas vakariečių skrandžiui – tiesiog dar šabloniškas, tvarkingai nufilmuotas, konvencionalaus vienas tipinis vakariečio žvilgsnis į vargšus azijiečius. montažo „Dypanas“, pasakojantis apie Šri Lankos pi- Tokį įspūdį pirmiausia lemia tai, kad filmo personažai lietinio karo metais tamilų tigrų pusėje kovojusį Sivad- ir stulbinamai greita jų sąmonės transformacija visiškai hasaną, kuris bando „perkrauti“ savo gyvenimą, prisi- neįtikina. O filmo pabaiga, sakyčiau, verta Aleksiejaus ėmęs svetimą – Dypano – tapatybę. Netekęs šeimos ir Balabanovo „Brolio 2“ (2000) finalo, kai už tiesą kovo- matydamas, kad karas pralaimėtas, herojus neturi kito jantis herojus ištaško amerikiečių gangsterius. Kaip ir pasirinkimo, kaip tik bėgti svetur, į Prancūziją. Su juo Danila, kuris pirmąja lėktuvo klase grįžta namo, į Rusiją, išvyksta ir jauna moteris, spontaniškai „įsivaikinusi“ Dypanas su savo naująja šeima galiausiai irgi atsiduria

„Dypanas“. Režisierius Jacques AUDIARD. Dypanas – Jesuthasan Antonythasan

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 tikruosiuose namuose – Didžiojoje Britanijoje, iki 1972 savo globėjos įsakymus. „Tavo įgūdžiai neprilygstami, m. valdžiusioje Ceiloną, vėliau persivadinusį Šri Lanka. tačiau dvasia yra žmogiškų sentimentų kalinė“, – jos ap- Čia jis vairuoja kebą ir džiaugiasi gyvenimu, kokio jam sisprendimą įvertina vienuolė, o žiūrovai niekaip negali pavydi likimo draugai, užstrigę prakeiktos Prancūzijos suprasti, apie ką šis meditatyvus filmas. Tikriausiai ne- Kalė mieste. Jei ne akivaizdi pretenzija, nors ir savaip, ki- suprato ir Kanų žiuri... nematografiškai, pasitelkiant „gerai sukaltą“ pasakojimą, To nepasakysi apie kitą ryškų Kanuose ir Scanora- spręsti pastaraisiais metais Europai itin aktualią pabėgė- moje rodytą filmą „Sauliaus sūnus“. Jo tema aiški, kine lių problemą, gal filmas būtų daug nuoširdesnis ir pavei- daug sykių gvildenta – Holokaustas, šoa, mirties sto- kesnis. Toli žvalgytis nereikia – metais anksčiau Kanuo- vyklos. Pristatydamas filmą ir jo aktualumą šiandienai se rodytas prancūzų režisieriaus Boriso Lojkine’o filmas vienas iš Scanoramos organizatorių, penkis kartus pa- „Viltis“ šią temą atskleidžia daug įdomiau, jautriau. O ką kartojęs, kad Holokaustas buvo, patikino, esą žiūrovai jau kalbėti apie graikų meistrą Theodorą Angelopoulosą, tuojau patys tuo įsitikins, pažiūrėję debiutinį Nemeso kurio filmų retrospektyvą Scanorama rodė, beje, 2014 m. filmą. Na, ar jis buvo, tikriausiai abejoja tik individai, Viena svarbiausių jo kūrybos temų ­– migrantai, pabėgė- gyvenantys iškreiptoje tikrovėje, – tokių neįtikins nei liai, ištremtieji: „Kiek sienų reikia kirsti, kad pasiektum Stevenas Spielbergas su savo „Šindlerio sąrašu“ (1993), namus?“ – klausia „Uliso žvilgsnio“ (1995) personažas. nei intelektualusis Claude’o Lanzmanno „Šoa“ (1985), Vis dėlto Kanų žiuri sprendimas apdovanoti Audiard’o tad ką jau kalbėti apie „Sauliaus sūnų“. Akcentas turėtų filmą nė kiek nestebina. Bene žymiausias šio režisieriaus būti dedamas visai kitur. kūrinys „Pranašas“ 2009 m. Kanuose laimėjo Grand Amerikiečių eksperimentinio kino kūrėjas Natha- Prix, taigi kitas jo filmas, net jei ir ne toks stiprus kaip nielis Dorsky’s mano, kad kino vaizdinys gali parodyti „Pranašas“, netrukus būtinai turėjo iškovoti pagrindinį pasaulį ir paveikti žiūrovus tik tada, kai yra nerepre- apdovanojimą, kad būtų atitaisyta neteisybė (taip nuti- zentatyvus, t. y. tarsi išardo jam iš anksto primetamas ko, pavyzdžiui, Theodorui Angelopoulosui, kurisAuksi - reikšmes. Tai dažnai minima aptariant ir filmų, gvilde- nę palmės šakelę gavo ne už puikųjį „Uliso žvilgsnį“, bet nančių Holokausto tragediją, kūrimo strategijas. Pa- už gerokai vėlesnę „Amžinybę ir dieną“, 1998). Tačiau sak Audronės Žukauskaitės, besiremiančios Giorgio 2012 m. šakelę gavo Michaelio Haneke’s „Meilė“, o ne Agambenu ir Georges’u Didi-Hubermanu, „nerepre- Audiard’o „Rūdys ir kaulai“. Tad klaida „atitaisyta“ vė- zentuojamumo dimensija mene atskleidžia ne tai, kas liau – 2015 m. Šįsyk Audiard’o filmas neturėjo varžytis nemąstoma, t. y. tai, ko mes negalime apmąstyti, bet, su tokių grandų, kaip Haneke, Carlosas Reygadas, Leo priešingai, tai, ką reikia mąstyti: net jei mintis užsikerta, Caraxas ir daugelio kitų kūriniais, šalia kurių „Rūdys ir turime įdėti dar daugiau pastangų, kad atrastume nau- kaulai“ atrodė itin blankiai. Kanai ir vėl parodė esantys jas mąstymo kryptis“. 1 principingi – filmą, nagrinėjantį pabėgėlių temą, apdo- „Sauliaus sūnus“ būtent ir yra pastangos rasti naują vanojo būtent tuo metu, kai vokiečiai ėmė garsiai skelbti formą, kaip mąstyti apie tai, kas gali pasirodyti senų svetingumo kultūros (Willkommenskultur) šūkį. O Tai- seniausiai nuvalkiota. Nemesas ir filmo operatorius vano Naujosios bangos veteranui, vienam iš pagrindi- Mátyás Erdély’s nuo pat pirmojo ilgam įsimenančio nių Audiard’o konkurentų Hsiao-hsienui, kai „Žudikė“ nuostabaus plano įtraukia žiūrovus į nenutrūkstamą negavo pagrindinio apdovanojimo, beliko išmintingai ir (metaforiškai kalbant), sensomotorinį klaidžiojimą po kukliai pasakyti: „Jei tiki tuo, ką darai, visiškai nesvarbu, Aušvico labirintą. 1944 m. ankstyvas ruduo, koncen- ar gauni apdovanojimą, ar ne.“ Kažką panašaus byloja ir tracijos stovykloje chaosas, iš Rytų artėja Raudonosios lėtas, hipnotizuojantis, pasakiškai estetiškas šio režisie- armijos daliniai. Kamera neatsilikdama seka paskui riaus filmas apie vienuolės atsiskyrėlės užaugintą ir žu- Gézos Röhrigo vaidinamą personažą – Vengrijos žydą dyti išmokytą merginą, kuri galiausiai atsisako vykdyti Saulių, priklausantį specialiajai darbo komandai. Tačiau

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 37 „Sauliaus sūnus“. Režisierius László NEMES. Saulius – Géza Röhrig Festivalio Scanorama nuotraukos nesiekiama parodyti mirties stovyklos „buities“ – apie kia mirusiojo, nes tai, kad ir kaip keistai skambėtų, yra dujų kameras, krematoriumą, gyvenimo sąlygas sužino- paskutinė jungtis su gyvųjų pasauliu. me tik tiek, kiek leidžia Sauliaus akiratis. Todėl nestebi- Kaip mirusiuosius nematomos gijos sieja su gyvai- na kalbų kakofonija, pabrėžianti chaotiškumą: skamba siais, taip ir mūsų kasdienybė saistoma su kino (ne)re- lenkiškas szybciej, vokiškas raus, Vengrijos žydai nesu- alybe. „Kino pasaulis tapo antruoju pasauliu, kuriame sikalba su tautiečiais iš Graikijos, karo belaisviai keikiasi gyvename“, – teigia Danielis Framptonas, „Kinosofijos“ rusiškai… Kalbos užduotis filmuose dažniausiai yra ne autorius. Sunku su tuo nesutikti, todėl dažnai renkamės parodyti, bet paaiškinti pasaulį, tad šiam filmui svarbes- tokį pasaulį, kuriame iš tikrųjų gera gyventi, kuriame nis ne istorinis tikslumas, o klausimas, kada liaujamės pildosi svajonės. Koks kvailys dar kartą žiūrės Bela Tar- būti žmonėmis. Lanzmanno filme „Šoa“ vienas iš išsi- ro filmą „Turino arklys“ (2011), kurio prologas baigiasi gelbėjusiųjų sako, kad koncentracijos stovykloje jautėsi Friedricho Nietzsche’s klausimu: „Mama, ar aš esu kvai- taip, lyg būtų miręs, nors mirties nuosprendis jam buvo las?“ Jokio vilties žiburėlio, kasdien beveik tas pats, ta laikinai atidėtas. Šią liniją tęsia ir Nemesas. pati bulvė ant stalo, tik tamsa vis labiau tirštėja, kol šviesa Konclageryje nužudytųjų niekas nelaidoja – įme- visiškai išnyksta. Vis dėlto kai kas renkasi ir tokį pasaulį. ta į krosnį, o pelenus suberia į vieną krūvą. Saulius, Gal todėl, kad žino: burtažodis Post tenebras lux veikia, bandydamas susigrąžinti bent dalelę to, kas daro mus tiek įėjus į kino salę, tiek ir iš jos išėjus, – ta pati procedū- žmonėmis, kas leidžia išskirti iš kitų protingų gyvūnų, ra kaip ir praėjusiais, kaip ir kiekvienais metais. nusprendžia palaidoti, ir ne bet kaip, o su visa derama pagarba, laikantis tradicijos, taigi dalyvaujant rabinui, paauglį, kurį, stebuklingai išgyvenusį dujų kameroje, 1 Nerijus Milerius, Audronė Žukauskaitė, Jūratė Baranova, Kristupas Sabo- naciai nužudo dar kartą. Ir visiškai nesvarbu, ar tai iš lius, Lukas Brašiškis. Kinas ir filosofija. Kolektyvinė monografija. Vilnius: tikrųjų Sauliaus sūnus, ar čia tik jo kliedesys, – jam rei- Vilniaus universiteto leidykla. 2013, 196 p.

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Kęstutis ŠAPOKA

IŠ NAUJO TVERTI PASAULĮ

Paroda „(Ne)fotografinis laukas. 1988–1995“ Šiaulių Vito Luckaus fotografijos centre

es [su Donatu Srogiu] nekūrėme fotografijų, Parodos (ne)fotografinė logika tarsi reikalautų kele- „Mtiesiog darėme nuotraukas, naudodami mums to papildomų elementų, pavyzdžiui, Šiaulių konteksto. prieinamą techniką – fotoaparatą, norėdami pabėgti tiek Tiesa, diskusijos moderatorius Virginijus Kinčinaitis nuo fotografijos, tiek nuo meno apskritai, – dėstė vienas patikino, kad paroda, skirta Saulės miesto avangardiz- iš 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūros avangardistų mui, yra rengiama. Ką gi, nekantriai jos lauksime! Kita Gintaras Znamierovskis per diskusiją parodos fone. – vertus, Bronislovo Rudžio performansas per parodos O tai, kas vadinama „performansu“, „konceptualizmu“ atidarymą, Kinčinaičio dalyvavimas diskusijoje iš da- ir panašiai, yra menotyrinink(i)ų „biznis“. lies užpildė Šiaulių avangardizmo „spragą“. Gintautas Trimakas, gindamas labiau estetinę-esenci- Vis dėlto norėjosi pamatyti Anykščių hepeningų alistinę poziciją, paprieštaravo, kad net banaliausia nuo- festivalių (1988–1990), Žalio lapo akcijų, 1993 m. star- trauka yra fotografijos diskurso dalis, tad nuo „meno“ vis tavusio Alytaus gatvės meno festivalio Tiesė. Pjūvis tiek nepabėgsi. Menotyrininkė Agnė Narušytė pridūrė, dokumentaciją… Beje, su (ne)fotografine koncepcija kad sąvokos reikalingos, norint palyginti, suprasti, galų įdomiai siejasi dabartinė Redo Diržio ir Alytaus psicho- gale susišnekėti tarpusavyje. Kitas, kiek vyresnis ano darbininkų principinė ikonoklastinė nuostata nedoku- meto avangardistas, irgi Gintaras, bet Zinkevičius, buvo mentuoti savo veiklos, nedauginti vizualinio triukšmo. lakoniškas, nepalaikė nė vienos iš stovyklų, tarsi pritar- Į bet kokią parodą žvelgiant iš šalies, apima pagunda damas nevienalyčio, daugiabriaunio avangardo idėjai. traktuoti ją kaip „monolitą“. Tokiu atveju visada atro- Taigi paroda „(Ne)fotografinis laukas. 1988–1995“ do, kad kažkas liko nepastebėta ar specialiai išstumta pirmiausia įdomi tuo, kad atspindi ano meto pamati- į užribį. Lyg užbėgdama tokiems priekaištams už akių, nes struktūras, netgi jeigu į „estetinį“ matmenį papras- kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė siūlė parodą ver- čiausiai nekreipsime dėmesio. Kasdienybės invazija, tinti kaip vieną iš galimų variantų, kurį kiekvienas gali ko gero, esminis ano meto (ne)fotografinės praktikos papildyti, kaip jam patinka. bruožas. Tačiau ano meto „kasdienybė“ buvo ypatinga, Paroda aprėpia profesionalios fotografijos eksperi- išskirtinė. Todėl šiandien tas kasdienybės matmuo vis mentus, fotografiją kaip mediumą, atsietą nuo idėjos, tiek traktuojamas kaip estetinis. varijuoja nuo meninės fotografijos iki tariamai neutra-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 39 mundas Urbonas), Naujosios komunikacijos mokyklos (Ernestas Parulskis, Saulius Paukš- tys, Linas Jablonskis, Saulius Pilinkus ir kiti) švelnus ar, priešingai, kandus humoras, kurio nepavadinsi nei cinišku, nei romantiniu-ide- alistiniu. Taigi skirstymas vis tiek sąlygiškas. įsipainioja dar ir grafiko Audriaus Puipos kartu su Gintautu Trimaku kurtas paradoksa- lus pseudoretroestetizmas – „Inscenizuoti pa- veikslai“, kuriuose materializuojami klasikinės tapybos šedevrai. Atpažįstame pozuojančius Vytautą Šerį, Liną Jablonskį, Šarūną Leona- vičių, Audrių Puipą, Liliją Puipienę arba Vy- tautą Kalinauską, „žindantį“ Gailestingosios Romietės (Monika Bičiūnaitė) krūtį... Sakyčiau, fotografijos ir anų laikų sociokul- tūrinio fono koncepcija šioje parodoje išardo- ma ir / ar surenkama iš naujo mažiausiai trim ar keturiais būdais – judama nuo fotomeno iki nuotraukos kaip fotografijos meno neigimo (ir atgal), nuo fotografijos kaip savarankiškos este- tinės tikrovės iki akcijos, veiksmo fiksacijos, fo- tografijos veiksme ir fotografijos kaip veiksmo, netgi fotografijos kaip objekto, instaliacijos (ir atgal). Visa tai galima suprasti ir kaip perėji- mą nuo estetinio matmens prie socialinio (ir atgal). Dar vienas būdas yra formalus, tačiau Donatas Srogis. „Donatas Srogis demonstruoja dailininko pozą“. 1990 viską aprėpiantis ir susijęs su fotografijos kaip medijos, technologijos perkodavimu, permąs- lios dokumentuojančios funkcijos arba tiesiog tampa tymu ir įsiliejimu į kitas meno, pavyzdžiui, video- sritis. paviršiumi, ant kurio klijuojama, piešiama ir t. t. čia pionieriais laikytini šiauliečiai su kauniečiais. Vienoje „barikadų“ pusėje atsiduria „nihilistai“ Gin- Šiuo atžvilgiu įdomus Gintauto Trimako teiginys, kad taras Znamierovskis, Donatas Srogis, Linas Liandzber- Svajonė ir Paulius Stanikai, naudodami banalią „muili- gis su antifotografinėmis parodijomis, o kitoje ­– tokie nę“ ir, pridurčiau, savitą scenografiją, sugebėjo kūrybiškai estetai iš prigimties kaip Gintautas Trimakas, Svajonė problematizuoti ir praplėsti „profesionalios“ fotografijos ir Paulius Stanikai, tam tikru atžvilgiu net grupė Post ribas, į „meninę“ fotografiją sugrįždami tarsi per „užpa- Ars (Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Aleksas kalines“ duris ir preparuodami „gražaus kadro“ klišes. Andriuškevičius, Gintaras Zinkevičius) ar kai kurie pa- Tačiau sugrįžimas nėra elementarus, nes „sugrįžtant“ vieniai jos nariai su „fundamentalia“ naująja estetika. atsinešama ir šis tas svetimo. Juo labiau kad nuo XX a. Tačiau painiavos vėl įneša Gintaro Zinkevičiaus, 9-ojo dešimtmečio pradžios profesionalūs fotografai, va- grupės Doooooris (Audrius Jankauskas, Arvydas Kar- dinamieji „socialinio peizažo“ atstovai, ėmėsi fotografijos velis, Saulius Kanapeckas, Remigijus Treigys ir Rai- „išardymo“, o dešimtmečio pabaigoje į fotografiją įsiver-

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 žė kitų meno sričių atstovai, čia atrasdami įvairius būdus Profsąjungų rūmų fasadą, žiūrime tiesiai į jį (į „parodą“ pabėgti nuo išsisėmusių socioestetinių konvencijų. jo fone), o Šeškaus fotoobjektyvas nukreiptas į priešingą Neatsitiktinai ir šioje parodoje pristatoma „mišri“ pusę – į namus Pamėnkalnio gatvėje. Tačiau fotografuo- komanda – nuo „socialinio peizažo“ puoselėtojų iki ta apytikriai iš tos pačios zonos. kitų sričių menininkų. Tiesa, feministės galėtų paprie- Viena vertus, kalbame apie artimas mentalines, socio- kaištauti, kad kompanija beveik išimtinai vyriška... estetines struktūras, tą pačią erdvę, antra vertus, galime Gintaro Zinkevičiaus cikle „Fotografijos paroda pei- atsekti, kaip kinta – plečiasi, nyksta, mutuoja – (ne)fo- zaže“ (1991–1992) matome nuotraukas, išeksponuotas tografavimo ten tendencijos. ant vėliavų stiebų ties Vilniaus profsąjungų rūmais. Tai Konceptualizmui artima praktika kreipia individu- (ne)tyčia asocijuojasi su fotografo konceptualisto Algir- alią kūrybą grupinės veiklos link (Post Ars, Naujosios do Šeškaus kūriniu „Be pavadinimo“ (1975‒1983). ant komunikacijos mokykla, Znamierovskis su Donatu Tauro kalno nufotografuoti žmonės ir pora sovietinės Srogiu arba Linas Liandzbergis su Herkumi Kunčiumi, armijos kareivių (prisimenant anekdotą, kad „kam- dėliojantys „sekretus“...). baryje buvo du žmonės ir milicininkas“), kažką stebi Performatyvumas įgauna ir dar kitokių pavidalų, pa- danguje. Bet Zinkevičiaus fotografijoje stovime priešais radoksaliai sugrįžtančių ar išsiplečiančių į kitas kūrybos

Gintaras Zinkevičius Fotografijos paroda peizaže. 1991–1992. (Fotografavo Raimondas Urbakavičius)

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 41 Be to, performatyvus (ne)fotografavimas gali išplisti kaip efemeriška kvazisocialinė praktika. Fiktyvios roko grupės Moralės kontrolės komitetas, kurią įkūrė Naujo- sios komunikacijos mokykla, nuotrauka-plakatas yra ne tik klounada dėl klounados, bet ir informatyvi nuo- roda į sovietmečio socialinį kontekstą, kai mūsų rokas ir popmuzika išgyveno aukso amžių, į koncertus rinkda- vosi minios žmonių. O kartu priminimas, kad permainų ir naujovių ištroškę žmonės gulte apgulė Sporto rūmų kasas, norėdami įsigyti bilietus į tariamą Moralės kon- trolės komiteto koncertą. Beje, tai buvo metas, kai viskas atrodė įmanoma, tad ir neegzistuojanti grupė atsidūrė per plauką nuo šlovės. Šiauliuose iš avangardinės terpės išaugo Bix, Žuvys, videomenas, televizijos eksperimentai ir daugybė kitų altermeninių praktikų. Antai įsibėgėjant perestroikai, 1986 m., Maskvo- je dailininkai konceptualistai subūrė „simuliacinio“ roko grupę Vidurio Rusijos aukštuma (Среднерус- ская возвышенность), tyčiodamiesi tiek iš tuome- tinių populiariosios muzikos klišių, tiek iš imperia- listinių sovietinės Rusijos pretenzijų. Greitai jie tapo pogrindinio roko „žvaigždėmis“, o valdžia dėl aki- vaizdžios parodijos ir kvailiojimo uždraudė jiems viešai koncertuoti. Tačiau grįžkime prie vietinių ano erdvėlaikio (ži- noma, praeitis visada idealizuojama, romantizuo- Linas Liandzbergis, Herkus Kunčius. Iš fotografijų ciklo „Sekretai“ jama) tikrovės struktūrų, kurios užkoduojamos / Performanso dokumentacija. 1989. (Fotografavo Darius Žukas) atkoduojamos parodoje. Nesvarbu, kad ano meto menininkų intencijos smarkiai skyrėsi, prieštaravo sritis. Antai grupė Doooooris „nepavykusias“ fotografijas viena kitai ‒ buvo tiesiog kvailiojama, tyčiojamasi iš pradeda naudoti kaip paviršių koliažams, apipaišymams, anuometinių meno konvencijų ar, priešingai, preten- paradoksaliai ir iš pažiūros linksmai primindami kai ku- duojama į klasikus, suvokus, kad „kuriamos naujojo rias sovietmečio dailininkų avangardines, paraštėse liku- meno konvencijos“, – visas šias praktikas siejo uni- sias praktikas, kad ir Vinco Kisarausko XX a. 7-ojo ir 8-ojo kali laiko dvasia, atsivėręs socioestetinis, institucijų dešimtmečių koliažus, aplenkusius savo laikmetį, arba Ra- ir apskritai laiko „plyšys“. Menininkai tvėrė, beveik mūno Paniulaičio 9-ojo dešimtmečio pradžios kūrinius. čiurlioniška šio žodžio prasme, pasaulį iš naujo. Šiuo Saulius Paukštys, atrodytų, tiesiog kvailiodamas atžvilgiu paroda sėkmingai papildo nusistovėjusius (ap)tapo savo fotografijas, koketuodamas su kiču ir ir kuria naujus mitus. Kaziuko mugės estetika, kuri, kad ir kaip paradoksalu, Simboliška parodos nuotrauka, kur Donatas Srogis pastaruoju metu virsta oficialios valstybinės kultūros vaizduoja dailininką, tapantį aplinką ir patį save. Nors simboliu. Taigi, atrodytų, tiesiog žaidžiama, tačiau kar- šis kūrinys vadinasi „Dailininko poza“, pervadinčiau jį tu užkabinami rimti klausimai. „Pasaulio sutvėrimu“.

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Audronė JABLONSKIENĖ

DAMOKLO KARDAS VIRŠ KAUNO KAMERINIO

Su teatro meno vadovu Aleksandru RUBINOVU kalbasi Audronė JABLONSKIENĖ

Kauno kamerinio teatro meno vadovas Aleksandras Rubinovas, paklaustas, kaip sekasi, neslepia: blogai. Iš- varytas iš teatro ilgametis direktorius Egidijus Tamošiūnas. Siūlyta ir Aleksandrui rašyti pareiškimą. Panašu, kad jo tėvo Stanislovo Rubinovo įkurtą teatrą, kuris šiemet būtų šventęs 40-metį, užsimota suknežinti biuro- kratiniu buldozeriu. Rubinovas nebesitiki, kad pavyks tą buldozerį sustabdyti. Tačiau norėtų bent jau iškloti viską su pavardėmis, detalėmis, aplinkybėmis.

Audronė Jablonskienė. Kada pavojaus gongas Kameri- Ar apie iškastą karo kirvį žino Kauno kultūrinė vi- niam nuskambėjo pirmąkart? suomenė? Aleksandras Rubinovas. Jis skambėdavo nuolatos – Žino. Kaip įmanydamas stengiausi tą susidorojimą tai stipriau, tai silpniau. Prie visų valdžių, pradedant viešinti. Žmonės sutrikę, nežino, kuo galėtų padėti. nuo sovietinės. Bet kol tėvas buvo gyvas… Klausia manęs, gal parašus rinkti? Piketuoti? Palapinė- se badauti? Tačiau tokių akcijų laikai jau lyg ir praėję... …prisimenu jį, inteligentišką, jaukų, reto humoro džentelmeną, „Monobaltijos“ festivalių sielą, nepakeičia- Ar kreipėtės į Kultūros ministeriją? mą spektaklių aptarimų moderatorių… Kreipiausi. Ministras nusiplauna rankas. Sako, čia Jo inteligentiškas minkštumas paradoksaliai derėjo Kauno reikalai. Bjauriausia, kad viskas vyniojama į vatą. su nepajudinamais principais. Nelenkė stuburo nei so- Tvirtinama, atseit iš esmės nieko ypatingo nevyksta, tai vietmečiu, nei vėliau. Valdžia tokių nemėgsta, bet paju- neskausmingos kosmetinės procedūros. Teatras juk ne- dinti jį buvo sudėtinga. O štai kai jo nebeliko... Matyt, uždaromas, keičiasi tik jo statusas. Buvo savivaldybės nutarta, kad jau atėjo laikas teatrą sudoroti. biudžetinė įstaiga, dabar pervedamas į viešąją. Iš pradžių net finansavimas būsiąs toks pats, na, beveik toks pats. Ar griovimo veiksmų ėmėsi naujasis Kauno meras? Prieš akis stovi Modrio Tenisono pantomimos teatras, Nemanau. Mes jam mažiausiai rūpime. Pagrindi- lygiai taip pat „neskausmingai“ išvarytas iš Kauno... nis viso šio proceso buldozeris – Ina Pukelytė, buvusi Kauno dramos teatro direktorė, ilgametė Kauno meno Pirmoji „kosmetinė procedūra“, kaip suprantu, buvo tarybos pirmininkė. direktoriaus galvos nukirsdinimas? Egidijus Tamošiūnas, teatro studijų auklėtinis, Ka- Kuo užkliuvo būtent jūsų Kamerinis? merinį administravo 26 metus. Taip jie buvo pasiskirs- Matyt, esama tam tikrų asmeninių interesų. Gal ta- tę: tėvas – meno vadovas, Egidijus tvarko ūkį. O dabar rybos pirmininkė, turinti aktorių kursą KVDU, dairosi imta kalbėti apie rotaciją. Paskelbtas konkursas. Tamo- jiems „laisvo“ teatro... šiūnas buvo vienintelis kandidatas, bet... konkurso ne-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 43 laimėjo. Jį sukirto į konkurso tarybą atsiųsti juristai. Matyt, savarankiškai nieko nespręs. Gaus nurodymus Po metų – antras konkursas. Tamošiūnas taip pasi- iš aukščiau. rengė, kad juridinius vadybos aspektus išmanė geriau Žinoma, kad taip. Nubėgs, išklausys instrukcijas ir už pačius egzaminatorius. Bet... ir vėl pritrūko keleto imsis jas įgyvendinti. balų! Iškart po egzamino skambina man komisijoje da- lyvavęs Jonas Jučas ir sako: Aleksandrai, aš daviau jam Ar prisistatė kolektyvui? aštuonis balus, bet kiti – po vieną, po du... Kodėl? Tokia Taip. Pirmiausia pareiškė, kad meno vadovo ne- buvusi valia iš viršaus. bebus. Vietoj jo – organas. Pasi- domėjau, kokio dydžio? Atsakė: Kaip senais laikais: pirštas į lu- kolegialus. Ir spręs visus teatro bas – ir viskas aišku. Į ką dabar tas reikalus. Ar organas režisuos ir pirštas rodo? spektaklius? Šito ji dar nežinanti. Po rinkimų į valdžią atėjo Vie- Bet jauniems aktoriams būsian- ningo Kauno ir Liberalų koalicija. čios didelės galimybės atsiskleis- Ina Pukelytė – viena įtakingiausių ti. (Ar pas mus to nebuvo? Turiu politinių figūrų Kaune, savivaldy- pasakyti, kad iš 10 mūsų teatro bės tarybos Švietimo ir kultūros aktorių 4 jauni, baigę studijas Vil- komiteto pirmininkė. Meno kon- niuje, Klaipėdoje. Išskyrus mo- sultantė visais kultūros klausimais. nospektaklius, nėra spektaklio, Šiandien jau nebeįtarinėju, o tvir- kuriame jie nevaidintų.) tai žinau – teatro pamatus klibina Po susirinkimo likome dviese. būtent ji. Mums pareikštas ultima- Naujoji šeimininkė atskleidė pa- tumas: būsite viešoji įstaiga. Taip skutinę kortą: labai norėčiau, kad nusprendę politikai. Atseit per jūsų, kaip meno vadovo, kuo grei- mažai uždirbame, miesto dotacija čiau neliktų. Nuo Naujųjų metų. esanti per didelė. O tapę VšĮ, kiek „Baltasis farsas“. Spektaklio scena Aš nesutinku. Ji derasi: tada nuo uždirbsime, tiek ir turėsime. balandžio. Mat juridinis perė- jimas iš biudžetinės įstaigos į viešąją turi įvykti per VšĮ bandyta daryti ir iš Nacionalinio dramos teatro. pusmetį. Balandžio 1 d. (kokia data!) mes jau turėtu- Matėme, kaip tas atrodė ir kuo baigėsi. me tapti VšĮ. Visi žino, ką reikia daryti, kad lengvai užsidirbtų, bet Kai po to pokalbio grįžau namo, rankos drebėjo. ne visi tam pasirengę. Kategoriškai pasipriešinome – ir Perkratinėjau mintyse, ką girdėjęs. Įsivaizduojate, žmo- aš, ir Tamošiūnas. Bandžiau kalbėtis su Pukelyte. Nieko gus, iki tol nė sykio neperžengęs mūsų teatro slenksčio, neišėjo. Spalio 16 d. Tamošiūną kviečia į savivaldybę ir kalba apie tradicijų saugojimą, puoselėjimą. Esą, viskas sako: pasirašyk, nuo šiandien direktoriumi nebedirbi. liks kaip buvę, tik būsią dar geriau. Net nepadėkojo už dorai dirbtus 26 metus. Tą pačią die- ną du savivaldybės klerkai atvedė ir pristatė naująją tea- Tą patį žadėjo ir senojo Rusų dramos teatro rekons- tro direktorę – Jurgą Knyvienę. Dirbusi (Pukelytės laikais) truktoriai. Sakė, kad išsaugos net unikalųjį centrinių vadybininke Kauno dramos teatre. Apie mūsų teatrą nieko laiptų veidrodį. Net senąjį ąžuolinį parketą. O ką turi- nežino, nėra mačiusi nė vieno spektaklio. Nepažįsta žmo- me? Tuščiavidurį prekybos pasažą... nių. Bet gali vadovauti. Na, žinote, pagal garsiąją Lenino Dar pridurkime Lietuvos kino studiją, „Neries“, „Vil- formuluotę, kad kiekviena virėja gali vadovauti valstybei... niaus“, „Lietuvos“ kino teatrus… O juk mes katastrofiš-

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 kai apleistą, kapitalinio remonto besišaukiantį pastatą, O kaip klostosi kūrybiniai reikalai, kol nėra to „kole- kurį po ilgų teismo procedūrų (ir bado akcijų!) gavome gialaus organo“? prieš 25 metus, atstatėme savo rankomis. Siūlė, kad Naujiems metams sukurčiau spektaklį, Įsivaizduokite, visi jo rūsiai – iki viršaus! – užvers- paremtą teatro istorija, pasitelkdamas muziką. Gru- ti šiukšlėmis. 15 sunkvežimių išvežėme. Tą sąvartyną pelė aktorių grotų, kiti pasakotų anekdotus iš teatro savo rankomis iškuopėme – Tamošiūnas, Gavenonis, gyvenimo. Sakau, nespėsiu. Tai didžiulis darbas. Rei- Šileika, aš, talkinant visam teatro kolektyvui. Beveik kia scenarijaus, reikia gaidų. Nustebo: o kam? Kokie pusantrų metų nefunkcionavome kaip teatras – tapome čia aktoriai, jei negali išėję į sceną skaldyti anekdotų? statybininkais, dailidėmis, dažytojais. Ar įsivaizduoja- Gaidų irgi nereikia. Pagros apytikriai. Aš ėmiau dre- te Daivą Čepauskaitę su statybininko kombinezonu ir bėti. Švonderiai viską žino, viską moka. Visada teisūs. plaktuku rankoje?.. Regis, pakibo ant plauko ir „Monobaltijos“, vienintelio Savivaldybė tikriausiai nuolat primena, kiek lėšų į tą tarptautinio festivalio Kaune, vykdavusio kas antri me- remontą sukišo... tai, likimas? Nieko nedavė! Patys ėjome per įstaigas, firmas, pra- Šiais, 2016-aisiais, būtų buvęs penktasis. Deja, jis šėme, kad padėtų. Kaip tik buvo metas, kai mezgėsi jau išbrauktas iš pagrindinių miesto renginių sąrašo. didieji „bizniai“, atsirado neaiškiai sukaupti pirmieji Klausiau Pukelytės, kodėl? Ji atsakė: festivalis neatsto- milijonai. Mums mielai padėjo ne tik privačios firmos, vauja miestui. Bet jei miestas nerems festivalio, aš jo bet ir valstybinės įmonės, sakykim, Vilijampolės beto- nepadarysiu. O viskas jau užsukta: kvietimai, repertu- no mazgas, silikatinių plytų gamykla „Albitas“. Aktorė arų, grafikų derinimai. Senbuviai skambina, patys siū- Violeta Steponkutė buvo tapusi didžiąja betono eksper- losi. Veržiasi ir nebuvėliai, beje, iš garsiausių pasau- te, jau šeštą ryto sukiodavosi betono mazge ir grįždavo lio teatrų. Ką man daryti? Ką sakyti Olegui Žiugždai, su pilna betonmaiše... Teatre tebestovi baldai, kuriuos garsiosios „Pikų damos“ statytojui, skinančiam laurus mums pagamino, atvežė ir padovanojo viena privati visoje Europoje? Buvome sutarę, kad rugsėjį jis atva- firma. Dovanotos ir salės kėdės... žiuos repetuoti pas mus. Tai būtų sezono sensacija. Repetuoti pirmuosius spektaklius ėmėmės lygiagre- Ačiū – nebereikia?.. čiai su atstatymo darbais. Turime filmuotą medžiagą – Didžiojoje salėje guli lentų krūvos, greta repetuoja ak- Tikriausiai dėkojate Dievui, kad Jūsų tėvas šito ne- toriai... O dabar norima viską sugriauti. Veikiama pagal sulaukė. seną švonderių principą: atimti ir padalyti! Būtų miręs ne nuo vėžio – nuo infarkto. Ką konkrečiai pakeitė naujoji teatro valdžia? Per praėjusių metų paskutinį ketvirtį suvaidinome Tikėtasi, kad šiemet Kameriniam bus suteiktas Rubi- 20 spektaklių mažiau negu ankstesniais sezonais. Taip novo vardas... atsitiko dėl pasikeitusios vadybos, nesugebančios dirbti Kauniečiai mus taip ir vadina Rubinovo teatru. O su žiūrovais, – vėluoja pateikti reklamas, neparduoda dabar, jaučiu, neliks net fojė kabančio tėvo portreto. spektaklių (nesugebėjo parduoti net vaikiškų, nauja- metinių). Nesitaria, neklausia. Nepardavė – išbraukė. Ar tokia minorine gaida ir baigsime pokalbį? Ar tai čia ta išgirtoji VšĮ strategija – kiek uždirbsi, tiek O kokia galėtume? Kai vicemero paklausiau, kodėl jis turėsi? Žmonės sunerimę, dairosi darbo kitur. Direkto- toks tikras, kad sėdėdamas šioje kėdėje jau viską išmano, rė žada kviesti aktorius į kabinetą po vieną – kam siūlys atsakė: „Mes – steigėjai, ką norime, tą ir darome!“ likti, kam – ne. Visų nuotaika baisi. Ką patarti, kai žmo- Ne, tas buldozeris nesustos! nės kreipiasi? Kiekvienas gelbėkite savo kailį?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 45 Odeta ŽUKAUSKIENĖ

YPATINGA VIETA DYKINĖTI

„Kabinetas“, kviečiantis kitaip pažvelgti ir kitaip matyti

auno senamiestyje atvėrė duris meno inku- ar scenos. Kas gi tenai? Tai tik paprasčiausia geltona Kbatorius, kuriame įsikūrė Arthesis kuruojama draperija, virstanti žaidybiška linija, erdvę paverčiančia parodų erdvė „Kabinetas“. Rekonstruotame pastate gyvo veiksmo vieta, nustatančia žaidimo taisykles, ku- (A. Mapu g. 20) įrengta jauki patalpa, skirta drą- riančia įvairias būsenas. Ji pabrėžia, kad veiksmas vyksta sioms, alternatyvioms, neįprastoms meno idėjoms ne už magiškos ribos, bet abipus jos, pažeisdamas nusi- ir formoms pristatyti. Pavadinime slypi nuoroda į stovėjusius subjekto ir objekto santykius, leisdamas žaisti aktyvią kultūrinę veiklą, komunikaciją, sąmoningai su savimi, su kitais. Žaisti kartu. nereprezentacinį matmenį. Žinoma, jis asocijuojasi Erdvės instaliacijoje veiksmas prasideda ir baigia- ir su XVI–XVII a. keistenybių kabinetais, atverian- si kaip šventė ar žaidimas. Kas čia patiriama? Kuo čiais kitą erdvę, kurioje paprasti objektai gali virsti čia gėrimasi? Šiuokart tai niekuo neypatinga, mini- paslaptingais, sklidinais kone mistiškų slėpinių. mali, lakoniška forma, spalvinė, tapybinė metafora ir Atidarymo proga naujoje erdvėje instaliuotas Rai- abstrakti erdvinio vaizdo sąmonė, atverianti daugia- mondos Sereikaitės kūrinys anglišku pavadinimu reikšmių prasmių vibracijas, refleksijų akiračius. Butterflies are cool in the big, huge, gree forest, lakia Keista, bet šiai trumpai šventei pasibaigus, kai per- haiku metafora sulydantis gamtos ir kultūros, tikro- žengi „Kabineto“ slenkstį ir eini senamiesčiu, panirda- vės ir kūrybos, regėjimo ir įsivaizdavimo sritis. Maža mas į kasdieninį gyvenimą, geltonosios uždangos nu- to – įvietintas objektas tampa magiška virsmo riba, brėžta emocijų ir nuojautų trajektorija neišnyksta. Tokią kuri geltoną draperiją prisodrina gana netikėtų aliu- paprastumo estetiką galima įžvelgti ir gamtoje, ir mus zijų ir asociacijų, sušvintančių ir plevenančių druge- supančioje kasdieniškoje aplinkoje, kaip nurodo ekspo- lio sparnais. Erdvės baltumą skrodžia geltonis. Ry- nuojamo objekto pavadinimas. Meno erdvė – ypatinga tietiška parabolė atgyja. Zhuangzi drugelio sparnai vieta dykinėti (Donaldo Kajoko žodžiais tariant), skati- plazda griežtai apibrėžtoje geometrinėje balto kubo nanti, kad būtis atsivertų vaizdais arba vaizdiniais, ir ga- erdvėje, kurios tūrį išryškina įstrižainė, primenanti lėtume stebėti ją atidžiau, patirti intensyviau, žaisdami perspektyvos dėsnius. Tapybos meistrų paveiksluose prasmėmis, asociacijomis, pasikliaudami intuicija. jais paremti prasminiai ir simboliniai ryšiai. Išlaisvinti juslinį stebėtojo suvokimą dabarties vi- Ryškiai geltona pertvara, lyg kokia teatro uždanga, zualinio meno kūrėjams nėra taip jau paprasta, nes skelia erdvę į dvi dalis. Galima pamanyti, kad už spin- įtinklintos visuomenės žvilgsnį valdingai prikaustęs dinčios užuolaidos slepiasi kokie nors netikėti objektai informacijos ir vaizdų srautas. Žiūrovo/stebėtojo laiky-

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 sena smarkiai pasikeitė, skatindama keistis tiek vaizdinę kūrybą, tiek jai atstovaujančias instituci- jas. Ieškoma naujų būdų, kaip išlaisvinti auditoriją, paklūstančią žiūrėjimo malonumui. Pasak Jonat- hano Crary, „kintančios kapitalizmo konfigūraci- jos iškelia vis naujus ap- ribojimus ir reikalavimus dėmesiui sutelkti ir jam išblaškyti, pristato vis naujas produktų serijas, stimuliavimo šaltinius, in- formacijos sroves, naujus percepcijos vadybos ir jos reguliavimo metodus“. 1 Kabinetas Rūtos Stepanovaitės nuotrauka Dėmesio valdymas tapo produktyviu subjekto ir jį veikiančių naratyvų konstra- druomenę, nes, kaip pranašiškai teigė Guy Debord’as, vimo principu. Tiek humanitariniai mokslai, tiek meno spektaklio visuomenė yra atskirties technologijų sfera percepciją „įkalina“ pernelyg griežtuose instituci- produktas: „Spektaklis yra susijęs ne tiek su žiūrėji- nių diskursų, koncepcijų ir praktikos rėmuose. Viskas mu į vaizdus, kiek su sąlygomis, kurios atomizuoja, paverčiama dėmesingo vartojimo objektais. izoliuoja, atskiria subjektus, net ir tokiame pasaulyje, Tačiau estetinis patyrimas ir menas nėra izoliuo- kuris neatsiejamas nuo judėjimo ir apytakos.“2 ti horizontai. Jie atsiveria toje pačioje daugialypėje Linkėčiau, kad „Kabinetas“ ne tik ragintų pažvelg- būtyje, kuri siūlo naujas praktikas, pasiglemžiančias ti, pamatyti kitaip, bet ir telktų izoliuotas intelektu- dėmesį, globalius reprezentacinius ir diskursyvinius alines pajėgas. modelius, formuojančius naujo tipo sąmonę, indivi- Vis dėlto vertinant šiuolaikinio meno inkubatorių dą, kultūrą (disciplinuotą, normalizuotą, kontroliuo- veiklą kitose šalyse, tenka pripažinti, kad Lietuvo- jamą). Pro juos vis sunkiau prasiveržti autentiškam je dar pernelyg mažai mecenatų, verslininkų, kurie mąstymui, subjektyviai vaizdinei patirčiai, intymiai remtų ir skatintų ne tik populiariąją kultūrą, bet ir percepcijai, iracionaliai energijai. alternatyvią, kitonišką, dinamišką meninę veiklą, Norėčiau tikėti, kad jauniems menininkams atvira bendradarbiautų, puoselėdami kūrybingą miestą. erdvė, kurioje numatoma rengti ir susitikimus, po- Nežinia, ar tai nepakankamo sąmoningumo ženklas, kalbius su kūrėjais ir tarp kūrėjų, bus gyvas kultūros ar prastos meno ir kultūros vadybos atspindys. židinys. Įkvėps drąsiems eksperimentams, įspūdin- giems projektams, gal net padės sušvelninti bendrą individualios percepcijos ir juslinio suvokimo krizę, 1 Jonathan Crary. Suspensions of Perception. Attention, Spectacle, and kurią sukėlė beribė informacijos sklaida ir „inte- Modern Culture. The MIT Press. 2001, p. 14. raktyvi“ komunikacija. Laikas telkti kūrybingą ben- 2 Ten pat, p.74.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 47 Arvydas KAŽDAILIS

TALENTINGI, BET NEREIKALINGI

ano dukra Indrė Agnė Každailytė (1963–2015) Europos literatūros klasika. Ypatingas atkaklumas ir už- Mbuvo knygų dailininkė, turėjo meno kūrėjo sta- sispyrimas leido Agnei subrandinti nuostabius ir savitus tusą. Jos likimas tam tikru atžvilgiu simboliškas. Grei- kūrybos vaisius. Ji sukūrė fantastiškai realistiškas ilius- tai bus pusė metų nuo jos žūties. Būtų prasminga bent tracijas Oscaro Wilde’o, Williamo Shakespeare’o klasiki- trumpai peržvelgti ne tiek jos gyvenimo etapus, kiek niams kūriniams su daugybe personažų, lyg skatinda- kūrybinį palikimą, pasidalyti bendresnio pobūdžio ma jaunus žmones, kad atsitrauktų nuo kompiuterio ir įžvalgomis ne tik apie Indrės Agnės, bet ir apie kitų paimtų į rankas tikrai gerą knygą. Įsimintiniausi Agnės dailės kūrėjų vienišių problemas, susijusias su Lietuvos, iliustracijų ciklai primena tapybos kompozicijas: „Mė- mažos šalies, kultūros politika. Prisiimdamas savo, kaip lynbarzdis“ (Bluebeard, Grimm Press, 1993), „Guliverio tėvo, atsakomybę, kalbu ir apie valstybės priedermę kelionės“ (Gulliver‘s Travels, J. F. Schreiber Verlag, 1993), globoti talentus, bent jau jų neprarasti. Suprantu, kad „Doriano Grėjaus portretas“ (The Picture of Dorian Gray, minėdamas savo dukrą neišvengsiu asmeniškumo, bet Taipei: Grimm Press, 1994), „Karalius Lyras“ (King Lear, vis tiek rašau, nes manau, kad reikia apie tai kalbėti. Taipei: Grimm Press, 1996), ), „Karalius Lyras“ (King Knygos meną Indrė Agnė pasirinko po ilgų klaidžio- Lear, Rey Lear LITERATURA, Editora Dimensao, Brazil, jimų po kitas dailės sritis. Apie 1988 m. Lietuvos ilius- 1995), „Oscaro Wilde’o pasakos“ (The Tales of Oscar Wil- tratoriai jau buvo pasiekę europinį lygį, turėjo nemažai de, Taipei: Grimm Press, 1998). tarptautinių apdovanojimų. Taigi, įsiterpti į šią sritį rei- Kūrė ir Lietuvos leidykloms. Vertingiausi jos darbai kėjo nemenkų pastangų. Jau pirmieji Agnės bandymai būtų šie: Johann Wolfgang Goethe. Faustas. Vilnius: Vyturio leidykloje rodė, kad ji yra profesionali ir savita Tyto alba. 1999, Andrius Vaišnys. Konstitucijos istori- knygos dailininkė, tačiau Lietuvos leidykloms pigiau ja vaikams. Vilnius: Valstybės žinios. 2003, Vytautas V. perleisti užsienio leidyklų knygas. Agnei teko ieškoti Landsbergis. Pasaka apie Dievo vaikelį. Vilnius: Domi- darbo svetur. Sekėsi nelengvai, bet ji buvo tokia pat atka- nicus Lituanus. 2011, Aistė Vilimaitė. Pieštukinė sraigė kli, kaip ir darbšti. Vėlų vakarą ar net naktį eidamas La- (Žaliagirio istorija). Kaunas: Kauko laiptai. 2012. tako gatve, dukters lange prie darbo stalo vis matydavau Šiandien dauguma Lietuvos dailininkų pagrindine šviesą. Kai apsilankydavau, parodydavo, ką iliustruoja. kūrybos kryptimi laiko saviraišką. Jai atsiveria tikrai plati Aptardavome, bet į mano pastabas ji nekreipė dėmesio, erdvė – tokius projektus remia Kultūros taryba, rengiami laikėsi savo. vietiniai ir tarptautiniai plenerai, netrūksta žiniasklaidos Lietuvos leidyklos leido ir leidžia daugiausia knyge- dėmesio. Visuomenė apie dailininko darbą mažai nutuo- les vaikams iki 12 metų. Agnei buvo įdomesnis paau- kia, dažnas mano: „Jei tie dailininkai negali liautis pie- glių pasaulis. Jos pomėgiu protingai pasinaudojo įvairių šę, tegul piešia, negi sunku tą daryti…“ O ką piešti pel- užsienio šalių leidyklos, supažindindamos jaunimą su ningiausia, nurodys visagalė rinka. Todėl dailininkams,

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Indrė Agnė Každailytė. Angelų klubas Indrė Agnė Každailytė.Iliustracija iš knygos Staigi burtininko mirtis. 1994

Indrė Agnė KAŽDAILYTĖ Iliustracija Brolių Grimmų pasakoms Indrė Agnė KAŽDAILYTĖ. Iliustracijos Oscaro Wilde’o knygai „Doriano Grėjaus portretas“ norintiems kurti ne tai, kas ma- dinga, o tai, kas aktualu, reikš- minga, reikalinga Lietuvai, kyla problemų. Negi įrodinėsi, kad esi gabus, pajėgus? Jei niekas to nevertina, sunku ir pačiam pa- tikėti. Pabandysiu apibendrinti. Jau minėjau, kad leidykloms pi- giau perleisti įvairią verstinę lite- ratūrą, ypač knygas vaikams su „barbių“ estetika. Na, o jei vie- na ar kita leidykla turi atiduoti duoklę nacionalinei kultūrai, yra gana paprastas būdas, kaip tą padaryti: kas nors parašė keletą eilėraštukų ar prozos tekstelių vaikams, todėl reikalingas daili- Indrė Agnė KAŽDAILYTĖ. Iliustracija Oscaro Wilde’o knygai „Doriano Grėjaus portretas“ ninkas, kuris knygelę „papuoš- tų“. Reikia ne dailininko kūrėjo, ne asmenybės, bet ra- nio leidykloms, kurios vertino fantastiškai realistines šytojų ir leidėjų tarno. Esant tokiai situacijai, dailininkas, jos iliustracijas, atliktas tempera. Mažame formate norintis sukurti ką nors, kas turėtų išliekamąją vertę, o Agnė sutalpindavo aibes personažų su individualiais, ne vien mėgautis asmenine saviraiška, atsiduria užribyje. psichologiškai pagrįstais bruožais. Tokia kūryba – ne Ypač materialiniu požiūriu. Pagal atlyginimą už kūry- tik didelio talento, erudicijos, bet ir kruopštaus darbo bą visų padėtis panaši. Ryškią išimtį sudaro tik popsas. rezultatas. Kūrė Agnė ir Lietuvos leidykloms, bet jų Lietuvoje grafikas, knygų dailininkas, kad pragyventų iš honorarus palyginę su įdėtu kūrybinio darbo kiekiu, savo profesijos, privalo dirbti daug, bet pigiai. Jei paly- matysime, kad tai ne atlygis, o grynas nuostolis. Sa- gintume mano dukros honorarus už leidinių iliustravi- kiau jai kaip tėvas: nesi nei teisininkė, nei Dailės aka- mą svetur ir namie, matytume, kad skirtumas didžiulis. demijos profesorė, tad prisitaikyk, gyvenk kaip visi – Sovietmečiu Lietuvos dailininko honoraras sudarė apie dirbk daug ir pigiai. Sakiau, nors žinojau, kad Agnei penktadalį Maskvos dailininko honoraro už tą patį dar- tas netinka, ją, kaip ir daugelį talentų, žlugdė tokia bą. Šiandien šis santykis, palyginti su Europos vidurkiu, Lietuvos kultūros politika. Kai kas tvirtina, esą glo- kiek mažesnis ir lygus maždaug ketvirtadaliui. Tai visa- balizacijos epochoje dailė, ypač nacionalinė, jau mirė. da darė ir darys įtaką kūrinio kokybei. Taisyklė paprasta: Kad tai netiesa, įrodo ir Agnės kūryba. Nors Lietuvoje norėdamas gauti pigiai, gausi pigų. Išimtį čia sudarytų jos kūriniai nebuvo reikalingi, iliustracijos, sukurtos tie azarto genami kūrėjai, kurie dažnai dirba net ir veltui. Europos literatūros klasikai, priklauso lietuvių dailės Tuo ciniškai naudojamasi. Bet ar tai teisinga, ar nedaro- branduoliui ir turi išliekamąją vertę. ma skriauda mažos valstybės kultūrai? Esu girdėjęs, kad skandinavai stengiasi apsaugoti nacionalinę kultūrą nuo Post Scriptum vis agresyvesnės globalizacijos. Gal ir mūsų politikai ga- lėtų pasidomėti, kaip tą reikėtų daryti? Šiemet su Lietuvos dailininkų sąjungos parama bus Indrei Agnei rūpėjo ne saviraiška, o iliustruojamos surengta Indrės Agnės Každailytės kūrybą pristatanti knygos dvasia. Bet dailininkė kūrė daugiausia užsie- paroda, planuojama išleisti jos albumą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 49 Deimantė DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ

AMŽINOJO ŽMOGAUS ŠMĖKLA

Moralės žmogus inteligibiliam pasauliui nėra artimesnis už fizinį. Šitą teiginį, užgrūdintą ir išaštrintą istorinio pažinimo smūgių, gal kada nors, kokioje tolimoje ateityje bus galima panaudoti kaip kirvį žmonių metafizikos poreikio šaknims pakirsti: ar labiau bendrosios gerovės palaimai negu prakeiksmui, kas pasakys? Friedrich Nietzsche

illiamo Shakespeare’o drama „Hamletas“ nuo mas. Vaidinama trijose zonose – tai besisukanti erdvė Wjos parašymo XVII a. pradžioje iki šiol yra inter- gilumoje, arčiau publikos esantis scenos plotas ir per- pretuota daugybę kartų, vis ieškant tragedijos sąsajų su matomas plastikinis podiumas, įrengtas ant priekinių esamuoju laiku. Vis dėlto kiekvieno šį kūrinį statančio žiūrovų salės kėdžių. Pati pjesė kelia vaidinimo kaip režisieriaus pečius užgula didžiulė atsakomybės našta. spąstų idėją, kai Hamleto stebimi artistai suvaidina jo Rasti originalią interpretaciją, imtis dekonstrukcijos, ne- tėvo nužudymą. Kauno dramos teatro Didžiojoje sa- sumažinant pjesės daugiasluoksniškumo, egzistencinių lėje atsiranda mažytė šios scenos kopija. jos minčių gylio, nelengvas uždavinys. Būtent teatrališkumas labiausiai pabrėžia metafizinį Vidas Bareikis, sulaukęs panašaus amžiaus kaip Ham- matmenį, tiksliau tariant, jį kvestionuoja. Metafizika čia letas, Shakespeare’o pjesę statė, ieškodamas sąsajų tarp nėra dominuojanti, tačiau visada juntama. Kartais su ja savęs ir pagrindinio veikėjo, palyginimų tarp papuvu- net susiliečiama, ypač mirties scenose, – tai Hamleto sios Danijos ir šiandieninės mūsų visuomenės puvėsių. tėvo, vėliau jo paties, kitų veikėjų fizinė, o kai kurių dva- Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatytas spekta- sinė mirtis. Hamleto tėvo šmėkla virsta Aukščiausiojo klis klausimą „Būti ar nebūti?“ perfrazuoja į „Kaip būti?“ kūrėjo, pirminio metafizikos šaltinio, atspindžiu. Gal to- Ieškant atsakymo, žvilgsnis nukreipiamas į gana žmogiš- dėl ji vaizduojama ne kaip vaiduoklis su žmogaus kūnu, ką būties problematiką, archetipinė patirtis apvelkama o perteikiama videoprojekcijomis kaip nespalvotas „čia šiuolaikinės (populiariosios) kultūros „drabužiais“. ir dabar“ filmuojamas vaizdas, išryškėjantis nuo scenos „Hamlete“ režisierius leidžia giliai įsišaknyti „te- lubų žemyn krintančiame vandenyje. O menamos šmė- atro teatre“ principui, naudotam ir ankstesniuose klos portretas – tai pačių ją išvydusių veikėjų (Horacijaus, darbuose. Čia jis įgyja netgi trimatę formą – anali- vėliau Hamleto) veidai. Nėra jokio kito žmogaus, tik jie zuojamas meno (fiktyvus) ir gyvenimo (prigimtinis) ir Šmėklos balsas, skambantis lyg jų pačių galvose. Tai teatrališkumas, teatrališka autorefleksija, teatrališku- vienas iš stipresnių spektaklio momentų, atviras žiūro- mo prigimtis. Vieni aktoriai vaidina, kiti sėdi ir stebi vų interpretacijoms. Viena iš tokių – „subjekto mirties“, veiksmą, kartu laukdami, kada patys turės į jį įsitrauk- apie kurią tiek daug kalbėta XX a. pabaigoje ir tebekalba ti, – teatrinės iliuzijos kūrimo mechanizmas neslepia- iki šiol, įprasminimas.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Hamletas mato ne mirusio tėvo veidą, bet savo paties meninį ir savo krašto istorinį ribotumą, sugebėjo pasiekti atspindį, tarytum Šmėkla virstų jis pats. Kitaip tariant, visiems tinkamus, paprastai – žmogiškus pavidalus. Tokio moralės ir tikėjimo reikšmę atmetusi, materialioms ver- žmogaus svajonė, idėjos ir įkvėpimo šaltiniai nesuteršti tybėms pirmenybę atidavusi visuomenė netiki jokia me- kyla iš pirminių žmogiškojo gyvenimo ir mąstymo vers- tafizika – tai paties žmogaus psichikos konstruktas. Kas mių. […] Herojus miršta kaip šiuolaikinis žmogus, tačiau gi lieka? Lieka žmogus, gyvenantis tarp kitų tokių pat atgimsta kaip amžinasis žmogus – pasiekęs tobulybę, ne- žmogiškų (pasak Nietzsche’s, pernelyg žmogiškų) būty- konkretus, visuotinis. Jo užduotis ir žygdarbis yra po at- bių. Ir kaip tada (iš)būti dieviškojo, o kartu ir žmogiškojo simainymo grįžti pas mus ir mokyti to, ką sužinojo apie pasaulio mirties akivaizdoje? atnaujintą gyvenimą“. 1 Rasti atsakymą į šį klausimą pavedama Hamletui, įkū- Kiek Hamletui metų? Iš kai kurių dialogų galima nytam Vainiaus Sodeikos. Baugiai sakralus sąlytis su Šmė- spręsti, kad apie trisdešimt. Šiais metais 30 metų sukaks kla (mirusiu Dievu) paverčia jį Antžmogiu, kuriam lem- ir Vainiui, kuris puikiai atskleidžia savo personažo svei- ta apšviesti žmoniją, lyg veidrodžiui parodyti jos tikrąjį ką pamišimą ir nepaprastą paprastumą. Būtent sulaukęs veidą. Sodeika pernelyg nenutolsta nuo Shakespeare’o trisdešimties Hamletas pradeda savąją archetipinę ke- herojaus. Tiek jis, tiek Ofelija (Eglė Grigaliūnaitė), tiek lionę, paženklintą atsiskyrimo (apsimeta bepročiu, kad Horacijus (Vaidas Maršalka) per visą spektaklį išlieka atsiribotų nuo pasaulio). „universalūs“ personažai. Šiek tiek pakeitus drabužius, Anot Campbello, „būdingos kvietimo kelionėn aplinky- jie puikiai tiktų tiek XVII a. „Hamleto“ pastatymui, tiek bės yra tamsus miškas, didelis medis, čiurlenantis šaltinis ir vėlesniam, tiek dabartiniam, tiek būsimam. Jie priklauso pan.“2 Spektaklyje Šmėkla neatsiejama nuo vandens, krin- tiems visais laikais retiems žmonėms, kurie ištikimi savo tančio į rezervuarus-lovius. Vandens paviršiuje regimas vidinei tiesai. Jei ir išduoda kokį nors moralinį principą, mirusio tėvo atvaizdas yra tarsi riktas, t. y. atsitiktinumas, tai tik dėl dar didesnio teisingumo. Pilies aplinkoje, per- „gyvenimo paviršiaus raibulys, kurį sukelia nežinomi šalti- mirkusioje veidmainyste, korupcija ir savanaudiškumu, niai. Riktai nėra grynai atsitiktiniai, jie atsiranda dėl nuslo- jie virsta svetimkūniais. pintų troškimų ir konfliktų. Jie gali būti labai gilūs – tokie Tiesa, galima išskirti vieną bruožą, kuris lemia, kad gilūs kaip pati siela“. 3 Išvydęs Šmėklą tarsi riktą, raibulį Sodeikos Hamletas skiriasi nuo šekspyriškojo, – tai pa- savo vidinių gelmių paviršiuje, Hamletas pajunta bundan- prastumas. Pjesėje Hamletas yra žmogiškas ir tuo artimas čią savastį, kurią apėmęs keršto troškimas. skaitytojams, iš karto pajuntantiems jam simpatiją, tačiau Sodeikos personažas ryžtingai „keliauja“, patirdamas jis – princas, turintis „aštrius valios ašmenis“. Sodeikos he- vis sunkesnius išbandymus. Gaila, kad šios kelionės pabai- rojus patrauklus tuo, kad nepabrėžia savo aukštos kilmės. ga, sutampanti su spektaklio finalu, kai scenoje išsirikiuo- Paradoksalu: Shakespeare’o Hamletas, maištaujan- ja aktoriai, tarsi laukdami plojimų, o apie Hamleto, abiejų tis prieš veidmainystę, primestas elgesio, išvaizdos, net karalių ir Laerto mirtį pranešama tik žodžiais, netenka mąstymo normas, siekiantis įvesti „naujus“ socialinės įtaigos ir dramatizmo. Spektaklis, kurį žiūrint vis norisi gerovės kriterijus, išsiskiria iš aplinkos ir tuo yra arti- prisiminti Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“ (ypač dėl ledo mas mums, šių dienų žmonėms. O Bareikio spektakly- ir lašančio vandens simbolikos), šiam akivaizdžiai pralai- je, veikdamas šiuolaikinio pasaulio kontekste, Hamletas mi, tarsi net nekovodamas. Kita vertus, Bareikio „Hamle- atrodo „senoviškas“, lyg pats būtų šmėkla, kuri visiems tas“ yra tas „riktas“, nuo kurio kūrybinė režisieriaus kelio- primena, kad „dvasinis puvimas“ tebevyksta. nė tik prasideda, nors ir anksčiau būta sėkmingų darbų. Spektaklyje Hamletas toks taurus ir toks vienišas hu- Gal todėl tokia ir spektaklio pabaiga – tarsi pasąmoningai manistas kaip ir pjesėje. Sodeikos personažas įkūnija išreikštas dar nenueito kūrybinio kelio simbolis? žmogų, kuris, kaip teigia JAV mokslininkas Josephas Šis „Hamletas“ yra savotiškas riktas ir Kauno dramos Campbellas, tyrinėjantis herojaus archetipą, „įveikęs as- teatrui, nes išjudina „švinktelėjusius“ vaidybos vandenis.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 51 „Hamletas“. Režisierius Vidas BAREIKIS. Hamletas – Vainius SODEIKA, „karalžmogis“ – Dainius SVOBONAS Donato Stankevičiaus nuotrauka

Sodeiką, ko gero, pirmą kartą pamatėme visai kitokį – atrodo pripučiamos sekso lėlės formą įgavusi Fortūna rimtą, hamletišką. Karalius (Hamleto dėdė) ir Karalienė (Jovita Kornelija Jašinskaitė). (Hamleto motina) paversti viena baugoka hermafroditi- Bareikio „Hamleto“ kelionė trūkčioja, nes režisierius ne būtybe – „karalžmogiu“, vaidinamu Dainiaus Svobo- ima ir pats pakliūva į savo spendžiamus teatrališkumo no. Įdomi šių veikėjų interpretacija aktoriui yra tiesiog spąstus, vis dėlto neišvengia jų ir žiūrovai. Po spektaklio priverstinis iššūkis – neįprasta vaidinti, o ir fiziškai būti dar ilgai jaučiamas amžinojo žmogaus šmėklos alsavi- scenoje, ant vienos kojos avint moterišką aukštakulnį, mas į nugarą: „Žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra reikia ant kitos – vyrišką batą. Vis dėlto galimybė stipriau „su- būti, kad vandenis tos upės nešvarios priimt galėtum, ne- žaisti“ šia interpretacija iki galo nepanaudota, apsiriboja- prarasdamas tyrumo.“4 ma vien išoriškai kuriama reikšmių schema. Spektaklis kartais dvelkteli ironija, suteikiančia tra- gedijai komizmo atspalvį. Ypač pralinksmina publiką 1 Joseph Campbell. Herojus su tūkstančiu veidų. 2015. Vilnius: Tyto alba, dvariškiai gėjai Rozenkrancas (Edgaras Žemaitis) ir p. 28–29. Gildensternas (Andrius Gaučas), puikiai, šiek tiek tea- 2 Ten pat, p. 63. tralizuotai perteikiantys šiuolaikinių stilingų, moteriškų 3 Ten pat, p. 62. „vyrukų“ tipažus. Įdomiai ir „natūraliai“ šiam kontekste 4 Friedrich Nietzsche. Štai taip Zaratustra kalbėjo. Rinktiniai raštai, p. 25.

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 KONKURENCIJĄ IGNORUOJU IŠ PRINCIPO

Su smuikininke Agata DARAŠKAITE kalbasi Zita ČEPAITĖ

Kai koncertuoja populiarus baroko muzikos ansamblis London Concertante, jo programoje dažnai būna ir lietuviška pavardė Agata Darashkaitė arba Daraskaitė. Šiuo metu Agata bando pasiekti, kad h raidės nebeliktų, nes „keistai atrodo“, tačiau būtent toks pavardės variantas įsitvirtino nuo to laiko, kai ji, būdama vos keturiolikos, atvyko mokytis į lordo Menuhino muzikos mokyklą. „Jie paklausė, kaip tariama mano pavardė ir užrašė taip, kaip girdėjo“, – sako lietuvių smuikininkė, sėkmingai besiskinanti kelią itin konkurencingoje Londono muzikos scenoje.

Zita Čepaitė. Nuo ko viskas prasidėjo? mus garsios smuiko specialistės, profesorės Natalijos Agata Daraškaitė. Man buvo 10 metų, kai Lietu- Bojarskajos. Ji dėsto Menuhino mokykloje. Padariusi vos muzikos akademijoje 1998 m. lordui Menuhinui įrašą, nuvežė mokyklos direktoriui pasiklausyti, kaip buvo teikiamas garbės daktaro vardas. Iškilmės vyko aš groju. Netrukus gavau kvietimą atvykti į perklausą Didžiojoje akademijos salėje, aš buvau pakviesta pa- ir buvau priimta. groti. Lordas Menuhinas tada pakvietė mane į kažko- Taigi nuo 14 metų gyvenu Anglijoje. Iš pradžių kį festivalį Šveicarijoje, bet aš dalyvauti negalėjau ir, Stoke d’Abernone [miestelis į pietvakarius nuo Lon- deja, daugiau niekada jo nebesutikau, nes netrukus dono – Z. Č.], kur įsikūrusi Menuhino mokykla, o kai Maestro mirė. Buvau dar vaikas ir nelabai supratau, įstojau studijuoti Royal College of Music – Londone. kokio masto yra ši asmenybė. Aš pati dabar negaliu patikėti, kad su juo bendravau. Smuiko dėkle iki šiol Kaip klostėsi koncertinė jūsų karjera? nešiojuosi nuotrauką, kur kalbuosi su lordu Menuhi- Koncertavimas yra viena iš sudėtinių muzikos mo- nu. Kažkas padarė keletą nuotraukų ir tėvai, gavę kymosi dalių. Kai atvykau į Angliją, visus koncertus, adresą, nusiuntė porą kopijų Menuhinui. Kaip nuste- kuriuose dalyvaudavau, rengė Menuhino mokykla. bome, kai jis grąžino jas atgal su savo autografu! Vėliau, kai studijavau, labai dažnai tekdavo atstovauti O tai, kad atsidūriau muzikos mokykloje Yehudi kolegijai, o tai suteikė galimybę muzikuoti su aukštos Menuhin School, su pačiu Maestro visiškai nesusiję. klasės dirigentais ir puikiais orkestrais. Bebaigiant Tuo metu mokiausi Čiurlionio meno gimnazijoje, tė- kolegiją, mano gyvenime visiškai neplanuotai atsi- vai pasirūpino, kad nuvykčiau į kursus Italijoje, veda- rado Kremerata Baltica. Atsirado tam tikru atžvilgiu

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 53 per klaidą. Nutiko taip, kad mano smuiko dėstytojas taigi man sako: kodėl tau nenuvažiavus, juk malonu, įkalbėjo dalyvauti Heifeco konkurse Vilniuje. Aš to namie pabūsi. Nuvažiavau, tačiau malonumu to ne- visai nenorėjau, nes esu alergiška konkursams, man pavadinčiau – matyt, buvau nepasirengusi psicholo- ten ne vieta. giškai. Labai jaudinausi, apsirgau, grojau prastai, net nepatekau į finalą. Konkurso finale akompanavoKre - Kodėl? Juk visi veržiasi į konkursus, kad būtų paste- merata Baltica, o maestro Kremeris, žiuri garbės pir- bėti ir lengviau prasimuštų. mininkas, kaip tik tomis dienomis surengė perklau- Kai dar mokiausi Čiurlionio meno gimnazijoje, per sas pretendentams į orkestrą. Taip išėjo, kad vietoj ketverius metus iki išvažiavimo iš Lietuvos teko da- laurų konkurse, aš gavau darbą. Pirmus metus grojau lyvauti dešimtyje konkursų. Nieko ten ypatingo, vai- laisvu grafiku, galėjau pasirinkti, kada vyksiu į kon- kiška programa, tačiau du trys konkursai per metus – certus, kada ne. Tuomet dar studijavau magistrantūroje tikrai per daug, tiesiog maratonas. Man nepatiko visa ir buvo labai patogu, galėjau be vargo baigti studijas, ta konkurencija, tai, kad turi pasirodyti esąs geresnis o nuolatine muzikante tapau vėliau. Kremerata Baltica už kitus, matyt, tada aš viso to ir persisotinau. Kai atima labai daug laiko, kartais po penkis mėnesius per atvažiavau į Menuhino mokyklą, dalyvauti konkur- metus tenka praleisti turuose ir su London Concertante suose niekas nespaudė, tiesiog mokiausi, muzikavau groju tik tada, kai esu Londone. ir tiek. Bet kolegijoje mano dėstytojas vėl primygti- nai tikino, kad reikia dalyvauti, jeigu noriu ko nors Kiekvienas smuikininkas nori būti solistas. Ar turite pasiekti. Jis žinojo, kad Lietuvoje vyks konkursas, tokių ambicijų? Mane nuo mažens traukė kamerinė mu- zika. Nuo pat pradžių mėgau groti kvartetuo- se, sekstetuose, ansam- bliuose, kuriuose iš- mokstama groti kartu. Labai džiaugiuosi, kad patekau į Menuhino mokyklą, nes ten ugdo- mas kamerinės muzi- kos supratimas, šlifuo- jamas jos atlikimas. Kai persikrausčiau į Angli- ją, daug grojau būtent kamerinės muzikos.

Vadinasi, London Concertante nebuvo atsi- tiktinumas? Iš tikrųjų ne. Tačiau, kaip čia pasakius, kad Agata su Menuhinu nenuskambėtų netei-

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 singai, – muzikavimo su London Concertante nelai- Kokių savybių reikia, kad išsilaikytum muzikos sce- kau labai svarbiu savo karjeros etapu. Concertante noje tokiame mieste kaip Londonas, kur suvažiuoja programa taikoma plačiajai publikai, o ji nebūtinai patys geriausi atlikėjai? yra muzikali. Labai dažnai grojame St Martins in Svarbiausia yra kantrybė, sugebėjimas dirbti ir the Field bažnyčioje, greta Trafalgaro aikštės, į tuos nenuleisti rankų. Beje, muzikantui labai svarbi iš- koncertus dažniausiai ateina turistai, kurie galbūt tvermė. Ypač to reikalauja ilgi koncertiniai turai. pirmą kartą gyvenime klausosi klasikinės muzikos. Dažniausiai keliaujame anksti ryte, popiet poilsis Programa keičiasi labai nedaug, jos pagrindą suda- viešbutyje, vakare koncertas. Kitą dieną viskas iš ro populiarūs barokiniai koncertai, kartais Mozartas. naujo – kelionė, poilsis, koncertas. Labai dažnai Ansamblis labai profesionalus, puikūs atlikėjai, gerai būna gaila, kad negaliu pamatyti miesto, į kurį at- susigroję, vienas kitas keičiasi, bet branduolys lieka vykau, nes privalau ilsėtis. Kremerata Baltica turi tas pats jau 18 metų. Vis dėlto mano karjerai jis nėra tradiciją, kad popiet yra tylos valanda, kai negalima labai svarbus. groti, apskritai nieko daryti, reikia pamiegoti. Pas- tarąjį kartą kelionė truko ilgiau negu mėnesį, kon- Tačiau net Cadogan Hall publikai ši muzika patin- certavome Japonijoje, tiek daug norėjau pamatyti, ka. Ir, beje, nors kūriniai, kaip sakote, daugybę kartų bet, turui artėjant į pabaigą, pajutau, kad turiu save groti, jie skamba labai gyvai. Kas tą lemia? stabdyti, sukaupti jėgas. Nors programa atliekama daugybę kartų, ji nėra Muzikantai nelaiko savęs sportininkais, bet mes „nugrota“, patiems muzikantams nusibodusi. Gal repetuojame dažniausiai apie šešias valandas per todėl, kad pasikeičia tai vienas, tai kitas dalyvis. Be dieną, o juk tai sunkus fizinis krūvis. Ypač grojant to, susigroti paprastai turime maždaug tris keturias smuiku, nes tai nesimetriškas instrumentas, kaip ir valandas. Visi ateina jau parengę savo partijas, susi- fleita, todėl labai kenčia rankų ir nugaros raumenys. renkame, parepetuojame ir einame koncertuoti. Gal Iš tikrųjų muzikantams reikėtų sportuoti, vaikščioti todėl kūriniai ir skamba taip gaiviai. į masažus. Aš vienu metu intensyviai dariau jogos pratimus. Dabar to imuosi retokai, nes dažniausiai Kas rūpinasi sceniniu ansamblio įvaizdžiu? Jis at- nebūnu vienoje vietoje ir neturiu klubo, kur galėčiau rodo toks harmoningas ir elegantiškas, tarsi aprangą nuolat sportuoti. būtų kūręs specialiai samdytas dizaineris… Ne, Concertante įvaizdžiu niekas specialiai nesi- Ar lengva atvykėliui įsitvirtinti tarp gausybės puikių rūpina. Yra viena taisyklė, kad ansamblio moterys vietinių muzikantų? Kaip sekasi įveikti tą nuolatinį vilkėtų spalvotas sukneles, ir tiek. Tiesa, kiekvieną konkurencijos jausmą? kartą eidamos į sceną tikimės, kad neatsidurs greta, Kiekvienas turi savo požiūrį į konkurenciją. Aš ją pavyzdžiui, rožinė su oranžine ar koks kitas nelabai tiesiog ignoruoju. Muzikantai buriasi į neformalias skoningas derinys. Netyčia pasitaiko, kad dvi atli- grupes. Jei baigei, pavyzdžiui, Royal Accademy of Mu- kėjos vilki, tarkime, raudonai, bet niekas mums ne- sic arba Royal Music College, tai tavo aplinka ir bus nurodinėja ir net mes pačios tarpusavy nesitariam, žmonės, baigę tą pačią instituciją. Taip susidaro tarsi kuri kokią suknelę vilkės. Bet klausytojai, pasirodo, tinklas muzikantų, kurie vieni kitus kur nors pakvie- kreipia į tai dėmesį. Po vieno koncerto gavau keletą čia. Taip man nutiko ir su London Concertante. Spėju, žinučių iš visiškai nepažįstamų žmonių, kad pati- koncertui staiga prireikė smuikininko, paskambino ko mūsų grojimas, o viena moteris net pagyrė žalią mane jau girdėjęs muzikantas ir paklausė, gal galė- mano suknelę. čiau su jais pagroti. Kažkaip išdrįsau pasakyti, kad galiu, ir pasilikau.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 55 Ar sunku naujam an- sambliui pradėti muzi- kinę veiklą Londone, kur tokia didžiulė atlikėjų koncentracija? Yra daug fondų, yra mažų konkursėlių, kurie arba paremia, arba pa- deda susirasti turą, duo- da patarimų. Yra įdomi prancūzų programa, kuri padeda jauniems ansam- bliams – suteikia vadina- mąją residence, tai tarsi kūrybinė stovykla, kur viskas apmokėta, pagal pageidavimą pakviečia- mas bet koks profesorius, London Concertante. Agata Daraškaitė pirma iš kairės kad padirbėtų su atvy- kėliais. Šios stovyklos Mes, laisvai samdomi muzikantai, esame tarsi suteikia galimybę repetuoti naujus kūrinius, plėsti žuvys baseine, iš kurio mus po vieną sužvejoja. Aš ansamblio repertuarą, lavinti muzikavimo įgūdžius. konkurencijos nelabai paisau. Yra tekę dalyvauti ren- O residence pabaigoje surengiamas koncertas. Be to, giniuose, kuriuose vienus lygina su kitais, ten aš nu- organizuojama daug senosios muzikos festivalių. At- siteikiu taip, kad savo darbą atliksiu, kaip įmanydama einantiems metams jau esame parengę programą, nu- geriau, bet daugiau niekas nuo manęs nepriklauso. matyta nemažai koncertų ir manau, kad palaipsniui Aišku, geri pasiūlymai retai nukrinta iš dangaus. pavyks įsivažiuoti. Reikia mokėti kantriai ieškoti galimybių. Štai prieš porą metų mes, keturi tada dar Royal College of Mu- Londone nemažai lietuvių muzikantų. Ar bendrau- sic studentai, susibūrėme į kvartetą, kurį pavadinome jate? Gal planuojate kartais koncertuoti drauge? Consone. Susitikę Senovinės muzikos fakulteto kori- Iš tikrųjų tarp jų turiu draugų, nemažai teko ben- doriuje, kartą nusprendėme paskaityti iš lapo klasiki- drauti su lietuviais, atvykusiais čia studijuoti muzikos, nės epochos kvartetus, ir pamatėme, kaip smagu juos bet groti kartu neteko. Kiek žinau, bandoma suburti groti, nes mūsų muzikinis skonis ir nuomonės sutam- Baltijos šalių muzikantus, kurie galėtų koncertuoti pa, todėl ėmėme muzikuoti kartu. Dar tik pradžia, bet pasikeisdami, bet aš dažnai būnu išvykusi į turus, tad jau dalyvavome senosios muzikos konkursuose ir lai- iki šiol dar nepavyko tokiame renginyje dalyvauti. Ži- mėjome du prizus. Grojame nuo Haidno iki ankstyvojo nau, kad LR ambasada kasmet organizuoja lietuvių Mendelssohno. Stengiamės, kad muzika skambėtų kuo koncertą, minėdama Nepriklausomybės dieną, keletą autentiškiau, išsinagrinėjame to laikotarpio muzikavi- kartų manęs klausė, ar galėčiau dalyvauti, gaila, vis mo stilių, grojame autentiškais instrumentais su žarnų turėdavau atsisakyti. stygomis, su klasikiniais smičiais. Atliekame tokią pa- čią muziką kaip visi, bet darome tai šiek tiek kitaip. Dėkoju už pokalbį.

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Sandra BERNOTAITĖ

GREITAI ĮSIJAUTĖME pamažu tapo visiškai korumpuota, baltos spalvos joje vis mažiau ir mažiau, Kaip greitai atmetėm prietemos laiką, vargus o į kasdieninę mūsų šnektą veržiasi savo tėvų, diena dienon galėjusių tik prikimšti tokie nepateisinami hibridai, kaip juodbaltė, mūsų pilvus riebaus maisto, o kūnus dengti šiandien siūlome atsižvelgti į faktinę tiesą drabužiais – pigiais, pilkais, išvogtų spalvų. ir baltą spalvą pervadinti juoda, atitinkamai juodą perkrikštijant balta. Kaip greitai išmokome įsikinkyti į paskolas Suprantama, kurį laiką bus daug painiavos, už rūmus su kabančiais Semiramidės sodais, ir asmenys, siekiantys paminėti viena, vandenyno kvapo oro gaivikliais, netikros odos tars atvirkščia ir susidurs su klausiamais žvilgsniais. baldais ir klinikos sterilumo sienomis. Susitaikykime, iš pradžių bus nelengva žinoti, kurį variantą kalbėtojas turi omenyje: balta kaip balta Kaip greitai pamiršome savo tėvų šnektą ar balta kaip juoda, o gal tiesiog juoda – tai, gėdydamiesi visko, kas liudija tikrąją kilmę, kas pagal naująjį potvarkį yra vadinamoji balta? mūsų gimdytojų tarmę, todėl ir mūsų pačių. Mūsų komisija jau ištyrė, kad tokie nesusipratimai Ne, kuo greičiau įsivilkome į bendrinę. bus tik laikinas nepatogumas, tolydžio įsigalės spalvų pavadinimai, atitinkantys Kaip greitai tapom labai išdidūs, suaugę, nūdienos politinę realybę: juoda vadinsis tai, kas provincialiai išsilavinę, populiariai apsiskaitę, atspindi visas spalvas, o balta – tai, kas sugeria žinoviškai vertinantys kičą ant sienų, visą vaivorykštę. Pastaba: kitos tarpinės spalvos mat už jį sumokėjome pernelyg daug. ir atspalviai šiame diskurse neaktualūs.

Sumokėjom daugiau, nei buvo verta, bet rėksnės GRAŽI, KAI PYKSTI spalvos puikiai dera su ryškiomis asmenybėmis, kaip ir paveiksle klūpinčios aklos moters akys, Kam tau galva, kai esi tokia įstabi nuo smakro žemyn? smingančios tiesiai į šeimininkų vidinį mėšlą. Juk esi žąsies kaklas, sukiojantis galvą norima kryptimi. Kam tau galva, kurioje tiktai akys – kelias dangun – SPALVŲ REFORMA išganys, visa kita – tamsa, bukaprotystė, aklas instinktas Būtent todėl, kad balta spalva ir žiovulys. neteko aktualumo, nes tai, kas balta,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 57 Kam tau galva, gražuole, o joje – tie debesys, jų negrūdino tarsi plieno, susikaupiantys į audras? netiesino sunkūs istorijos kūjai. Žinai, niekada tokioje migloje vyrai meilės neieško ir nesuras. Mes, vaikai, tariam šventvagiškai: Kam tau burna, iš kurios prasižiojus iškrinta rožė tie gyvenimo smūgiai išties tėra arba varlė? vis tas pats baisus žmogiškumas. Būk nuoga, paslaptinga, suraukusi kaktą it sfinksas Pakalbėkime apie jį, ar ką? tylėk. Mūsų karta neišmokusi smerkti, Kam kentėti galvos skausmus! Nebent išmoksi nes mokykloje šitai mėgdžiojom tik dangstytis jais, dešimt metų, po to raudonos mokytojos kai nesinori saldžiai išnokusio kūno paskolinti atsivertė, nors ir neatsiprašė. nakčiai kitai. Juk esi svarbiausia stotis, iš tavęs vyrui gimsta vaikai, Mums melavo tėvai, melavo draugai, juk esi smėlio laikrodis arba kraujo pilna klepsidra, melavo suaugusieji, visi, kas žinojo. netgi jei Kaip ir dabar: tie, kurie žino tiesą (čia nelieskim absoliučios tiesos), matom odos maišelį, kupiną išmatų, limfos, tie, kurie turi savąją tiesą, siūlo pusiau seilių ir vėmalų. tiesą, meluodami mums, atžaloms. Kam tau, kam tau, brangioji, galva, pilna pjuvenų arba pūkų? Jie sako: tylėjom visą savo gyvenimą, Kam tau nosis, jautri išdavikė, užuodžianti tiesą tad nepradėsim dabar, viena koja grabe, arba melus? atvirauti, leiskite, kad numirtume Kam tau ausys, tik veltui užsikemšančios nuo oriai, tikėdami, gal istorija naujienų sieros? nesužinos, kokie buvom bailiai.

Puolusioji hetera, meiluže, kam gi tau atmintis? Bet istorijai nusispjauti į tai, kokie Kam tau dirbti, žinoti, norėti, mąstyti, kai šoka jūs buvot bailiai. Užtat vaikams ne tas pats. dainuoja būtis! Nežinoti praeities, slypinčios genuose, Juk galėtum be viso to džiaugsmui ir laimei mažų mažiausiai yra pavojinga. išnokus supūt! Mūsų tėvai – bailiai, vadinasi, mes tokie pat. Kam rašai, jei galėtum tiktai gyventi, tik būti? Mes stiprūs, kai žinom, kas esam, ir CENZŪROS SKYLĖ drąsūs todėl, kad turim drąsos žinoti. Juk neprašome jūsų liautis bijojus, Jie mus apvagia nutylėjimais, nereikalaujam didvyriškų poelgių, šito mūsų tėvai, mūsų protėviai. iš kitų niekas negali prašyti. Kai reikia girdėti jų balsą, girdime niūrų juoką ar pašaipėlę, Bet pasakyti apie save visą tiesą, atseit vaikai neišmano, nežino, kad ją, o ne melą paliktum, – to reikalauti gyvenimas jiems per švelnus, šventa mūsų teisė.

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Zecharia PLAVIN

VILTIES GIESMĖ*

TREČIOJI DALIS: Saloje Giesmė pavergė mane akimirksniu. Dar niekada gy- venime taip nesijaučiau – lyg širdis veržte veržtųsi iššokti 1960 m. spalio 1 d. iš krūtinės, kad pasinertų į tą melodiją, susilietų su jos Adelaidės Furanžjė dienoraštis sąskambiais, jos tyrumu, jos energija. Net privertė mane persvarstyti, kaip derėtų skambinti Beethoveną, nors šį Čia esu jau ilgiau kaip mėnesį. Koks neįtikėtinai be- malonumą nutariau atidėti vėlesniam laikui. Buvau taip protiškas čionykštis pasaulis! Nuo šiol stengsiuosi ra- pakerėta muzikos, kad tik tada, kai pasiekėme krantą, šyti bent kartą per kelias savaites, kad apibendrinčiau, pastebėjau keistą dalyką: choristai, mergaitės ir berniu- ką patyriau, – kas žino, gal Flioretė ir Ilirijus kada nors kai – neįtikėtina! – dainavo, nepraverdami burnos. perskaitys mano pasakojimą. – Jie sveikina jus, pilvakalbystės būdu atlikdami tra- Salą pasiekėme ankstyvą rytmetį. Iš už debesų trum- dicinę giesmę, – pastebėjęs mano nuostabą, paaiškino pam išlindo tekanti saulė ir skaisčiai nutvieskė uolėtą Žanas Liukas. krantą. Kairėje, vakariniame salos krašte, išvydau aukštą, Nešinas lagaminais, nuvedė mane prie naujojo būsto keisto pavidalo kalvą, rytuose dunksojo miškas, kurį už durų – tai buvo paprastutis statinys su nedideliu miega- pusantro kilometro prarijo staigus kranto posūkis. Ant muoju, kuriame stovėjo vietnamietiška vonia, pagamin- uolų, iškilusių gal dvidešimt metrų virš kranto, mindži- ta iš specialaus akmens, nešiojamas šviestuvas. Kitoje kavo keli tuzinai paauglių ir sveikino besiartinantį mūsų koridoriaus pusėje, didesniame kambaryje išvydau abu laivelį, mojuodami rausvomis nosinaitėmis. Jiems už savo Pleyel firmos fortepijonus. Čia tikriausiai turėjo būti nugarų, kelis jaunuolius stipriai apkabinęs rankomis per manoji „konservatorija“. Namuko priestate buvo tualetas pečius, stovėjo Kostas. Jo plaukai plaikstėsi vėjyje. ir virtuvėlė, aprūpinta krosnele, staliuku ir trim kėdėmis Netrukus išgirdau dainuojant – nuo uolų skambėjo be atlošų – visus baldus pagamino Žanas Liukas. Nagi, didinga oktavų giesmė. Niekada anksčiau nebuvau gir- nagi… Galėsiu savo kailiu patirti, kaip jautėsi ankstyvieji dėjusi tokios garsų dermės – dvibalsio choro, atliekan- neandertaliečiai. čio tą pačią melodiją, kartojamą vėl ir vėl,– itin retas Kitos kelios dienos buvo kupinos įspūdžių. Pirmiausia folkloro reiškinys. Įsiminiau skambią jos melodiją: man aprodė meteorologijos stotį, įrengtą keliuose bara- kuose, panašiuose į kariuomenės kazematus. Ten išvydau daugybę ilgų antenų, radijo siųstuvų, kitokios įrangos, ku- rios tiksli paskirtis man nežinoma iki šiol. Netoliese sto- vėjo Žano Liuko namas, toks kaip manasis – paprastutė molinė trobelė, tačiau su vienu kambariu, atstojančiu ir miegamąjį, ir virtuvę, ir svetainę. Už namo įrengtoje vo- Oktavų giesmė nioje išvydau modernų dušą ir tualetą, vandens filtrus, nuotėkų valymo įrenginius. Ypač palengvėjo, kai pama- * Tęsinys iš 2015, nr. 9, nr. 10, nr. 11, nr. 12 čiau dar ir skalbimo mašiną.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 59 Erdviame kambaryje lentynos lūžo nuo knygų pran- Kitą dieną, man dar nė nespėjus pamatyti Ilirijaus, cūzų ir portugalų kalbomis. Greta lovos stovėjo tvirtas, Kostas prikalbino pasivaikščioti po salą. Nuėjome be- geros kokybės nešiojamas šviestuvas. Spėjau, kad Žanas veik penkiolika kilometrų, kone iki pat Išminčių buvei- Liukas labai mėgsta skaityti. Bet ką gi dar veikti šioje nės, ir grįžome palei krantą, besidriekiantį kitoje salos Dievo pamirštoje saloje? Pastebėjau, kad jo biblioteka pusėje. Žygis mane išsekino, ištisas dvi dienas negalėjau labai šiuolaikiška – vienoje lentynoje atverstas Maurice’o nė žingsnio žengti. Sunku įsivaizduoti, bet čia nėra nė Merleau-Ponty Les sciences de l’homme et la phénoméno- vieno automobilio, net vežimo, traukiamo arkliais. Žmo- logie* tomas buvo 1958-ųjų leidimo. nės vaikšto pėsčiomis arba, nutikus nelaimei, gabenami Lyg tarp kitko paklausiau, ar Žanas Liukas yra girdėjęs karučiais, kuriuos traukia raumeningi jaunuoliai. apie Alfredą Kortò. Netaręs nė žodžio, jis atidarė spintą, Prieš mums išsirengiant į žygį, Kostas įteikė man nuos- kurioje pamačiau modernų fonografą ir lentyną, prigrūs- tabius paryžietiškus sportinius batelius. Po kiek laiko tarė: tą ilgai grojančių plokštelių. Daugiausia prancūziškos – Pažvelk! chanson, atliekamos Édithos Piaf, Alibert’o, Marie Du- Atsigręžusi pamačiau aukštą, iki pusės žole apžėlusią bas, Francis’o Lemarque’o, Yves’o Montand’o. Tačiau tarp stačią kalvą tiesiai už Žano Liuko namelio. jų pastebėjau ir kelis klasikinės muzikos įrašus – Berlio- – Ši nuostabi kalva supilta žmonių rankomis, – pa- zo aranžuotą La Marseillaise**, kelis Chopino kūrinius, aiškino. – Pasak mūsų Išminčių, turime supilti ją tokio atliekamus mano mokytojo Alfredo Kortò. Trečiojoje aukščio, kad užkopę į viršūnę išvystume Kinijai priklau- plokštelėje – o kaipgi kitaip! – buvo įrašyta Beethove- sančios Hainano salos krantus. no Devintoji simfonija, diriguojama Toscanini’o (aišku, – Ar toji sala toli? tai garsusis 1948-ųjų televizijos koncertas, dalyvaujant – Maždaug už dviejų šimtų kilometrų į šiaurės rytus. NBC*** simfoniniam orkestrui). – Kokio aukščio turėtų būti ši kalva, kad matytųsi Išėjusi iš namelio, išgirdau švelnų gurgėjimą. Ėmiau Hainanas? – pasiteiravau vien iš mandagumo. dairytis, iš kur sklinda garsas. – Gerokai aukštesnė negu dabar, – atsakė Kostas. – – Tai mūsų slaptoji versmė – nedidukas tyro vandens Pagal mano apskaičiavimus, bent jau dviejų kilometrų. ir energijos šaltinis, – paaiškino Žanas Liukas. – Bet kalvos pagrindas neatrodo pakankamai platus, – Ateityje saloje pastatysime vandens gėlinimo įren- kad išlaikytų tokį aukštį, – nusistebėjau. – Argi saugu ją ginius, tada šito mažylio mums nebereikės, – pridūrė taip kildinti? Kostas. – Neturiu supratimo, tačiau netikiu, kad Kalva kada – Bet kol išauš ta džiugi diena, laikysiuosi įsikibęs į jį nors bus aukštesnė negu dar kokie keli šimtai metrų. Šita ragais ir nagais, – pareiškė Žanas Liukas ir liūdnai šypte- idėja absurdiška. Niekada nebaigsime pilti tos Kalvos. lėjo, kaip yra įpratęs. Neturime pakankamai išteklių. – Ar saloje yra daugiau prancūzų? – paklausiau. – Kam jums reikia matyti tą kinų užkampį? – paklau- – Prancūzai čia nebegyvena, bet iki 1955-ųjų kartais at- siau, apimta smalsumo. vykdavo iš Saigono ir likdavo bent po savaitę. Kartu dirb- – Pagrindinis tikslas – stebėti žmonių judėjimą. davome. Nesirūpinkite, aš nesijaučiu vienišas. Be to, su – Ir kas iš to? manim yra Kostas… – Žanas Liukas meiliai pažvelgė į jį. – Kad ištaikę tinkamą momentą, nusiųstume savo pa- – Ar judu tokie artimi? jėgas užimti Hainano. Nė vienas neatsakė. – Nieko sau! Kam jis jums? – Išminčiai tvirtina, kad tai mūsų sala, – atsakė Kostas. * „Mokslai apie žmogų ir fenomenologija“. ** „Marselietė“, Prancūzijos valstybinis himnas. *** National Broadcasting Company, 1926 m. Niujorke įkurtas radijo ir televi- Kurį laiką ėjome tylėdami. Kai pasiekėme šiaurinį kran- zijos (1941 m.) tinklas. tą, prie molo pamačiau keletą neįprastai erdvių valčių.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 – Ar čia žvejų valtys? – paklausiau. – Čia mano namai. – Ne, jomis mūsų jaunuoliai plaukia į Hainaną, kad iš Išvydau menkai apstatytą kambarį – vienvietė lova, ten atsigabentų žemės, – paaiškino Kostas. kėdė, nedidelis staliukas, daugybė knygų, žurnalų, radi- – Ar saugu tomis valtimis plaukti taip toli? jo imtuvas, fonografas su mano atliekamų Moscheleso – Ištverti šią kelionę beveik neįmanoma. Per pasta- ir Mehulio kūrinių įrašais, darytais šeštojo dešimtmečio ruosius dešimt metų sveiki grįžo vos keli ekipažai. pradžioje. Šalia glaudėsi mažulytė virtuvė. Ir ligoninėje, Šiurptelėjau. ir Kosto trobelėje buvo įvesta elektra. – Kam jums išvis reikia gabenti žemę iš Hainano? – Netoliese yra dar vienas šaltinis, turime puikaus ge- – Ji turi simbolinę prasmę. Pagal Išminčių mokymą, riamojo vandens ir galime dieną naktį gaminti elektrą. net menka Hainano žemės saujelė sutvirtina vietinį smė- Kol kas jos pakanka. lį, pilamą ant Kalvos. Bet nesijaudink, nemanau, kad šios Buvo jau pusė pirmos, Kostas pasiūlė papietauti ir pragaištingos kelionės tęsis ilgiau, negu gyvuos dabarti- ėmė atidarinėti konservų skardines. Netrukus valgėme nė Išminčių karta. jautienos sriubą su daržovėmis. Pirmąkart gėriau vietinį – Ar Išminčiai yra tikrieji salos valdovai? vandenį. Tyras, labai malonaus skonio. – Taip, bet į kasdieninius reikalus jie nesikiša. Išmin- – Džiaukis, kad nepietaujame lauke, – nusišaipė Kostas. čių įsakus skelbia sekretoriai ir prižiūri, kaip tie įsakai – Kodėl? vykdomi. Pačiais būtiniausiais atvejais sekretorius gali- – Būtų patiekę vėžlių su jūržolėmis, o gal vėžlių tau- ma papirkti, – pajuokavo Kostas, bet jo balse pasigirdo kuose skrudintų pelių. liūdna ironija. – Liaukis, – suirzau. Žingsniavome pajūriu. Dešinėje stūksojo molinės tro- – O vandens mums pasemtų iš „oficialiojo“ šaltinio. belės. Visomis kryptimis spėriai lakstė daugybė žmonių, Jie užteršti fekalijomis, tad sveikatai būtų kilęs pavojus. nešinų šviežiai supjautomis lentomis, metalo gabalais. – Pakaks! – sušukau, negalėdama ilgiau to klausytis. Kiti stūmė statybinių medžiagų prikrautus karučius. Kiek pailsėję, tęsėme kelionę. Priėjome didžiulį plo- Energingai triūsdami, visi be perstojo niūniavo. Lyg ne- tą, apstatytą mažulyčiais namukais. Šioje vietoje sala ge- žinotų, kad renčia naujas valtis, išplukdysiančias jų vai- rokai platesnė, nuo smėlėto šiaurinio kranto pietų link kus į pražūtį… rangosi mišku apaugusi kopa. Niūniavimas dabar buvo Kai priėjome didžiulį molinį pastatą, Kostas nušvitu- daug garsesnis, bet ore tvyrojo troškus keptų vėžlių ir pe- siu veidu pakvietė vidun. Tai buvo ligoninė. Kiekvieno- lių dvokas. Viskas čia taip gražu ir taip nepakenčiama! je palatoje stovėjo po keletą lovų, tuščia buvo vos viena Prieš akis atsivėrė milžiniška dauba. Joje pirmyn atgal kita. Atskirai įrengta laboratorija. Nors tikrai nesu tokia bėgiojo minios nuogų žmonių, vieni nešėsi geležinius kompetentinga, kad galėčiau profesionaliai vertinti, vis kibirus, kiti stūmė karučius. Keletui baisiausiai purvinų dėlto pastebėjau daug šiuolaikiškai atrodančios apara- nuogalių rėpliojant pro pat mus, pamačiau, kad jų kūnai, tūros. Pustuzinis žmonių su baltais chalatais susikaupę ypač pilvai, lipte aplipę vabzdžiais. Reginys buvo pasibai- kažką tyrinėjo per mikroskopus. Kiti vis eidavo į palatas sėtinas! apžiūrėti pacientų. – Ką tie žmonės daro? – paklausiau, negalėdama su- Kostas didžiuodamasis parodė chirurginę įrangą, ką valdyti nervinio drebulio. tik atgabentą iš Paryžiaus. Ją montuojantis personalas – Kasa smėlį Kalvai. Argi nematai – procesija juda tobulai kalbėjo prancūziškai, nudžiugau, gavusi progą Kalvos pusėn. persimesti keliais žodžiais. Studijavę mediciną Saigone, – Kodėl jie tokie murzini? tie jauni žmonės tapo Kosto pagalbininkais. – Pagal Išminčių mokymą, šioje saloje viskas ne Baigęs ekskursiją po ligoninę, Kostas pakvietė mane į tik švaru, bet ir šventa. Tad nereikia praustis, – pa- mažą trobelę, sakydamas: aiškino Kostas. Ir pridūrė, kad šitas šventųjų moky-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 61 mų punktas jau prišaukė daugybę epidemijų. – O kas bus, kai jis užaugs? Išsiųsi pas Išminčius, kad – Jūsiškiai Išminčiai yra bepročiai, – pasakiau, negalė- kapanotųsi purve ir studijuotų marazmatiškus jų paista- dama patikėti tuo, ką matau. lus? – drebėjau iš įtūžio. – Na taip, – atsiduso Kostas, – bet jų beprotybė lemia, – Ne, mylimoji. Tai tokia tolima ateitis, kad dabartinė kad mūsų tauta išlieka vieninga. Tiesa, nors nepalaiko- sistema bus jau seniai žlugusi, – ramiai atsakė Kostas. me jokių kontaktų su išoriniu pasauliu, vis dėlto tolydžio – Neaiškink! Ryt ryte atvesk man Ilirijų! didėja bendruomenė tėvų, kurie tyliai, tačiau ryžtingai – Viską dėl tavęs padarysiu. – nuolankiai sutiko jis. – O atmeta Išminčių mokymą ir bando pamažėle moderni- dabar sukime pietryčių link. Šiandien į Išminčių teritori- zuoti salą. Jie tiki, kad ateitis jų rankose. ją jau nepateksime. – Esi tos progresyvios bendruomenės narys? Patraukėme dešinėn per tankiai apgyventą vietovę. – Matai, aš veikiu, tiesiogiai kontaktuodamas su Iš- Dabar iš visur sklindantis niūniavimas buvo beveik kur- minčiais, mėginu susitarti tiek dėl salos modernizavimo, tinantis, bet jau nesistebėjau, kad nė vienas iš tų giedorių tiek reformuoti jų pačių griežtą doktriną. Net kad į salą nepraveria burnos. Jų giesmė veikė raminamai. Užsigal- galėtum atvykti tu, reikėjo gauti vienbalsį jų pritarimą. vojau, koks neįprastas šis garsų skleidimo būdas. – Ir kuo pelniau tokį palankumą? – kandžiai burb- – Iš kur kilo jūsiškis pilvakalbis giedojimas? – paklau- telėjau. siau Kostą. – Įtikinau juos, kad esi pripažinta muzikantė iš Vaka- – Prieš šešias kartas Išminčiai išsiuntinėjo po salą rų – išstudijuosi pilvakalbį mūsų giedojimą ir paskleisi savo informatorius, kad šie sužinotų ir praneštų, ką pasauliui žinią apie dievišką jo prigimtį… Be to, užimsi šneka žmonės. Jei kuris ištardavo ką nors maištingo ar mūsų mažuosius, kad vyresnieji jų broliai ir seserys galė- nederamo, informatoriai tą drąsuolį nutempdavo į jūrą tų ramiai studijuoti. ir paskandindavo. Ilgainiui žmonės įvaldė ir ištobulino – Ir ką gi jie studijuoja? pilvakalbystės techniką – dabar jie nebekalba, o tik nau- – Išminčių mokymą, savaime aišku. Pamokos trunka doja garsus. nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Paskui visi valgo keptus – Tie informatoriai tebedirba? vėžlius, – pašaipiai atšovė Kostas. – Ne, informatorių seniai nebėra, mums jų neberei- – O ką tuo metu veikia tų mažųjų, kuriuos turėsiu kia. Visi ir taip žino taisykles. užimti, tėvai? – su tokia pat pašaipa paklausiau. Ėjome pro didelį dviejų aukštų pastatą, iš kurio sklido – Dauguma yra našlaičiai. Jų tėvai mirė per epidemi- keistas gaudesys. Su storais popieriaus pluoštais pirmyn jas, nuolat nusiaubiančias mūsų salą. Vaikai gyvena prie- atgal bėgiojo žmonės (ačiū Dievui, šie buvo apsirengę). glaudose. Aš irgi ten užaugau. Esu vienas iš jų. – Čia, Išminčiams pritariant ir prižiūrint, leidžiamas – Kur apgyvendinai mažąjį Ilirijų? – suklikau, staiga vietinis laikraštis, – paaiškino Kostas. suvokusi visą siaubą. – Vienoje iš našlaičių prieglaudų?! – Iš kur gavote spausdinimo įrangą, iš kur imate – Taip, bet nesirūpink, mano meile. Toji prieglauda popieriaus? – nusistebėjau. – Nuperka tavo draugas švari, tvarkinga, jai vadovauja progresyvūs tėvai. Argi Žanas Liukas? nematei, kokia išblizginta mūsų ligoninė? – Ne, viskas daug sudėtingiau, – numykė Kostas. – – Nesvarbu! Ryt ryte Ilirijus turi būti mano namuo- Šias medžiagas, kaip ir kitas šiuolaikiškas gėrybes, net se! – rėkte rėkdama pareikalavau. drabužius tiekia De Moine įsikūrusi išeivių iš Pinto Kostas neprieštaravo. salos bendruomenė. Siuntiniai iš Filipinų atgabenami – Bus kaip tu nori. Bet įstaigoje, kurioje jis dabar yra motorine valtimi. ir kur juo rūpinasi tikri profesionalai, vaikas nesijaus- – De Moine? Amerikoje? tų vienišas, be to, lengviau išmoktų mūsiškį portugalų – Taip, brangioji, – pasakė Kostas. – Bet nenuver- kalbos dialektą. tink ir mūsų progresyviųjų tėvų. Mes leidžiame savas

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 kronikas ir jos daug populiaresnės negu šitas „oficia- Buvau, o, matyt, ir atrodžiau siaubingai pavargusi, nes lusis“ laikraštis. Kostas paprašė, kad kuris nors iš berniukų atgabentų ka- – Emigrantai iš De Moino padeda ir jums? – patrau- ručius, ir pats jais nuvežė mane iki naujosios „rezidenci- kiau per dantį. jos“ Žano Liuko valdose. Kai grįžome, buvo jau tamsu. – Ne, popieriaus ir spaustuvės dažų iš Saigono Kostas, prisaikdintas, kad kitą dieną atves Ilirijų, paliko mums atplukdo ištikimasis Žanas Liukas. Jis atveža ir mane vakarieniauti su Žanu Liuku. Atsisveikindamas drabužių. pridūrė, kad neverta skubinti privalomojo oficialaus vi- – Kas ir kuo už visa tai sumoka? zito pas Išminčius. Žanas Liukas buvo tos pačios nuo- Kostas išvengė tiesaus atsakymo, tik prasitarė: monės. Kostui pavyko tą nelemtą vizitą nukelti beveik – Netrukus pamatysi. visam mėnesiui. Toliau keletą kilometrų ėjome mišku. Kaip nuostabu Po valandos grįžau į savo namelį, šiek tiek pasilepinau įkvėpti tyro oro! Tačiau nebuvo girdėti nė menkiausios vietnamietiškoje vonioje, paskui akimirksniu užsnūdau paukščio giesmės, įkyriai zvimbė vien vabzdžiai. naujoje lovoje ir kietai miegojau visą naktį. Praėjo pusantros valandos, kol pasiekėme akme- Rytą ėmiau dairytis po virtuvėlę. Staiga sustojau kaip nuotą pietinį salos krantą. Prisiartinti prie vandens įbesta, išgirdusi iš kambario, kur stovi fortepijonai, sklin- buvo sudėtinga. Ši salos dalis atrodė visiškai tuščia – dančius vaikų balsus! Atpažinau melodiją giesmės, ku- nesimatė molinių trobelių, nesigirdėjo pratiso niūnia- ria buvau pasveikinta vos atvykusi, – kažkas nerangiai vimo, neužuodžiau net keptų pelių ir vėžlių smarvės. skambino ją mano Pleyel’iais. Į krantą švelniai teškeno bangelės. Staiga išgirdome Į mane sužiuro dvi poros akių. Priešais stovėjo du vie- jaunatvišką klegesį. Berniukai šokinėjo į vandenį ir nodo amžiaus vaikai, beveik dvyniai. Jie laikėsi už ran- kurį laiką tūnodavo po juo. kų ir įdėmiai mane apžiūrinėjo. Rudaplaukės mergaitės – Kas čia vyksta? – paklausiau. akys, kaip ir Ilirijaus, buvo deimanto formos, turkio – Mūsiškiai nardytojai ieško perlų. spalvos. Ilirijus, plačiai šypsodamasis, portugališkai pa- – Išminčių nurodymu? sakė mergaitei: – Ne, savo noru. Prieš du šimtus metų Išminčiai nu- – Čia Adelė, mano mama! sprendė, kad bus geriausia, jeigu į šią pramogą jie numos Ir stovėjo nejudėdamas, laukė, kaip į šią žinią reaguos ranka, – tyrinėdamas horizontą atsakė Kostas. jo draugė. – Bent vienus paliko ramybėje… – Nisa! – galiausiai ištarė ši, rodydama pirštu į save. – Matai tą mažą taškelį tolumoje? Paskui pratrūko juoktis. Vaikai puolė prie manęs ir ap- – Aha… kabino kelius. – Tai patruliuojantis amerikiečių kreiseris. – Paklausk, gal Nisa nori valgyti, – liepiau Ilirijui. – Na ir kas? – Nisa visada nori valgyti, – atsakė šis. – Pririnkę perlų, berniukai plaukia prie kreiserio, – Tuomet eime į virtuvę ir paieškokime ko nors parduoda savo lobį amerikiečiams ir grįžta, nešini skanaus. doleriais. – Mes čia valgom keptas peles! – pasigyrė Ilirijus. – O tu atiduodi tuos dolerius Žanui Lukui, kad Sai- – Tai gal šįkart suvalgykime duonos ar vaisių, – gone nupirktų, ko reikia tau ar taviškiams progresyvie- pasiūliau. Ilirijus kažką sušnabždėjo Nisai į ausį por- siems tėvams? tugališkai. – Visiškai teisingai. Tačiau didžiąją pinigų dalį perlų –Vaisių! – paskutinį žodį pamėgdžiojo Nisa. Ji laikėsi rinkėjai pasilieka sau, kad nupirktų tėvams vaistų, kon- įsikibusi į mano sijoną. servų ir susimokėtų už studijas Saigone, – paaiškino, Pirmą kartą gyvenime elgiausi kaip tikra motina – ati- staiga surimtėjęs. darinėjau Žano Liuko paliktas dėžes su maistu ir mėgi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 63 nau sutaisyti paprastus, kiek įmanoma skanesnius pus- Ilirijus portugališkai atsakė: ryčius. – Mamos daina. Vaikai šoko prie užkandžių ir per kelias minutes viską Pradėjau skambinti „Frère Jacques“, o vaikai, greit sudorojo. Aš vėl gaminau, o jie vis valgė. Jų alkį pavyko pagavę melodiją, uždainavo – vienas oktava aukščiau, numalšinti tik po trečios porcijos. negu grojau, kitas oktava žemiau. Prasidėjo labai smagus Buvau beplaunanti indus, bet priėjo Nisa, už rankos koncertas, kurio visai nenorėjau nutraukti. Muzikavome laikydama Ilirijų, ir kažką pasakė, gaila, nieko nesupra- porą valandų, tada grįžome į virtuvę užkąsti. Paskui vai- tau. Tada sugiedojo man jau pažįstamą giesmę – mokėjo kai įsitaisė pogulio mano lovoje, o aš skambinau Gabrie- dainuoti nepraverdama burnos. Ilirijus paprašė: lio Fauré kūrinius. Jų vingrios melodijos, vylinga harmo- – Mama, išmokyk mus groti šitą dainą! nija man priminė Nisos ir Ilirijaus, nepaleidžiančių kits – Jus abu? kito rankos, žvilgsnius. Muzika staiga įgavo kitokią, kone – Mus abu, – patvirtino mano sūnelis. kosminę prasmę. Niekada anksčiau manęs nebuvo apė- – Mus abu, – juokdamasi prancūziškai pakartojo Nisa. męs toks įkvėpimas, toks jaudulys. Visi drauge patraukėme į fortepijonų kambarį. Atsisė- Sutemus užsuko Kostas, kad parvestų vaikus atgal dau prie instrumento, vaikai įsitaisė man ant kelių. Pra- į našlaičių prieglaudą. Aš kategoriškai pareiškiau, kad dėjau skambinti giesmės melodiją. Atidžiai stebėdami Nisa ir Ilirijus liks pas mane. Kostas susimąstė. Vaikai mano rankas, jie sutartinai krykštavo. Kai uždainavau, ėmė nerimauti. Galiausiai Nisa ryžtingai tarė: Nisa tuoj pat rankute uždengė man burną. Dabar pra- – Eime! pliupau juoktis aš. Ilirijus paaiškino savo draugei, kad Supratau, kad nei šiąnakt, nei rytoj vaikai pas mane mama nemoka dainuoti „iš pilvo“. Nisa nedelsdama ėmė neliks. rodyti, kaip reikia sutraukti pilvo raumenis. Buvo taip Kostas pasakė: juokinga būti mokomai keturmetės! Dar keletą kartų – Mes ne itin gerai apgalvojome tavo veiklos pobūdį. paskambinusi giesmės melodiją, labai lėtai judindama Tiesiog labai apsidžiaugėme, išgirdę, kad atvyksi, – kal- rankas parodžiau, kaip liesti klavišus. Vaikai ją lengvai tai nudūrė akis. – Našlaičiais kuo puikiausiai rūpinasi sugrojo. Parodžiau jiems, kaip skambinti unisonu. Abu išsilavinę tėvai, – vėl priminė. – Vaikai švarūs, prižiū- entuziastingai mane kopijavo. Atsistojau – norėjau atsi- rėti, juos moko skaityti portugalų kalba ir net šiek tiek nešti kelis paprastesnius gaidų sąsiuvinius, atsivežtus iš aritmetikos. Paryžiaus. Vartydama lapus, išgirdau, kaip vaikai trans- – Jie alkani! – atrėžiau. ponuoja giesmės melodiją puse tono aukščiau, paskui – Bet mes negalime paimti iš našlaičių prieglaudos mėgina paaukštinti ją visu kvartos intervalu. Apstulbau, tiesiog tų dviejų, nekreipdami dėmesio į kitus vaikus, – kad jie intuityviai nuspėjo, kaip tą padaryti. Padėjusi gai- aiškino Kostas. das į šalį, grįžau prie fortepijono. Vėl pasisodinau vaikus – Kiek iš viso jų toje prieglaudoje yra? – paklausiau. ant kelių ir paskambinau paprastą mažorinę pentatoniką. – Apie septyniasdešimt, – atsakė jis. Jie ir patys lengvai pagrojo šitą trumputę gamą, o paskui – Tada leisk man susipažinti su visais ir patikrinti mu- dar keletą panašių. Nesikišau, nemėginau jų taisyti, ne- zikinius jų gebėjimus. Gabesnius pamokysiu skambinti, rodžiau, kaip teisingai laikyti rankas. o kiti galės dainuoti chore. Dainuosime prancūziškas Paskui Ilirijus uždainavo (atvira burna) „Frère dainas atviromis burnomis. Vaikai lankysis pas mane po Jacques“.**** du kartus per savaitę ir čia pietaus. Negi nebūtų galima – Kas čia? – paklausė Nisa, kai jis traukė „Din, dan, mano vardu patiekti jiems pietų? don. Din, dan, don“. – Na, tikiuosi, Žanas Liukas mums padės tą išspręsti, tačiau derėtų galvoti ne tik apie šią našlaičių prieglaudą,

**** „Brolis Žakas“, populiari prancūzų vaikiška dainelė. bet apie visus salos vaikus.

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 – Mano brangusis Kostai, – netekdama kantrybės iš- šimt minučių kalbėjosi vienas. Išminčius nr. 1 su senjo- košiau pro dantis, – su derama pagarba sakau tau, kad ra Bulžė vienas kalbėjosi penkias minutes. visų salos vaikų aš viena mokyti neįstengsiu! Senjora Bulžė buvo pakviesta į mūsų iškilią salą, kad – Tai ką tu siūlai? per savo gausius ryšius Prancūzijoje paskleistų plačiajam – Manau, galėtume pradėti nuo šios prieglaudos, o pasauliui žinią apie ypatingus mūsų talentus. Prancūzi- vėliau, per keletą metų, išplėstume muzikinio lavinimo ja – tai šalis į šiaurės rytus nuo Portugalijos, numylėto apimtis, gal pasikviestume daugiau mokytojų. mūsų protėvio Fernando Pinto gimtinės. Į Pinto salą – Puiki mintis, – pritarė Kostas. – Taip ir pasakysiu senjorą Bulžė atvežė Konstancijus Tegularijus, sunkiai Išminčiams. dirbantis, kad apvalytų mūsų žmones nuo silpnybių, ir Drauge su Žanu Liuku parengėme darbo planą ke- padedantis jiems įgauti dvasinių galių (tuo tikslu jie geria liems artimiausiems mėnesiams. Visų pirma, jam rei- šventąjį vandenį iš mūsų šulinių). kės nuplaukti į Saigoną ir atgabenti mano „mokyklai“ Išminčiai nr. 2 ir nr. 4 pamokė senjorą Bulžė, kaip būtų konservų. Buvo aišku, kad sala nepertekusi pinigais. tinkamiausia atskleisti mūsų jaunuolių talentus. Žanas Liukas išplaukė jau kitą dieną, o grįžo po savai- Išminčius nr. 3 informavo viešnią apie mūsų papro- tės. Per tą laiką mano namuose dar tris kartus viešėjo čius ir paaiškino, kokio elgesio iš jos bus tikimasi, kol Ilirijus su Nisa. Išmokome „Ah! Mon beau château!“ gyvensianti saloje. (vaikams labai patiko skambinti ir atvertomis burno- Išminčius nr. 1 su senjora Bulžė kalbėjosi filosofinė- mis dainuoti „tir–lir–lio“), „Comptine des bisous pour mis temomis. Maman“, „J‘ai vu le loup, le renard, le lièvre“. ***** Nisa, Tikimasi, kad senjora Bulžė mūsų saloje gyvens ilgai. žinoma, niekada nebuvo girdėjusi apie jokius loup, Ji įsikurs salos pakraštyje, kito mūsų svečio, techniko renard ar lièvre, todėl Ilirijus iš visų jėgų stengėsi pa- Žano Liuko, jau tapusio beveik nuolatiniu mūsų salos vaizduoti, kokie čia sutvėrimai. Kaip mes juokėmės! gyventoju, kaimynystėje. Juokėmės ir juokėmės. Išminčių įgalioti, jų sekretoriai nusivedė senjorą Bulžė Vaikai sparčiai tobulino savo skambinimo techniką, o atsigerti švento vandens ir sugrįžę pranešė, kad viešnia aš netrukus jau galėjau suregzti keletą trumpų sakinių iškilmingai nurijo didelį gurkšnį iš mūsų šulinio nr. 2. portugalų kalba. Paskui sekretoriai apdovanojo senjorą Bulžė kibiru smė- lio – tai būsiąs jos indėlis, kildinant šventąją Kalvą. * * * Vakare senjora Bulžė grįžo į savo rezidenciją salos pa- kraštyje. 1960 m. lapkričio 9 d. Iškarpa iš vietinio laikraščio 1960 m. lapkričio 9 d. As Notícias de elevada (Iškilios naujienos) Iškarpa iš kito vietinio laikraščio Comunicado do Gabinete dos Sábios (Komunikatas iš Posto dos Nossos Pais (Mūsų tėvų paštas) Išminčių būstinės) Mūsų Išminčiai susitiko su garbinga salos viešnia, Vis keturi mūsų Išminčiai suteikė senjorai Bulžė trum- profesionalia muzikante ir mokytoja senjora Bulžė. pas audiencijas. Iš viso įvyko trys susitikimai. Prancūzijoje ji žinoma senjoros Furanžjė vardu, tačiau Išminčiai nr. 2 ir nr. 4 kalbėjosi su senjora Bulžė dvi- mūsų Išminčiai nutarė vadinti ją senjora Bulžė. dešimt minučių. Išminčius nr. 3 su senjora Bulžė de- Senjora Bulžė į salą atsigabeno du didelius instru- mentus, kuriais išgaunama muzika labai populiari ki- toje pasaulio pusėje ir įkvepianti daugybę tenykščių ***** „Ak, mano gražioji pilaitė!“, „Bučinukų dainelė mamytei“, „Mačiau vilką, lapę, kiškį“, populiarių prancūziškų dainelių vaikams pavadinimai. žmonių. Senjora Bulžė jau pradėjo mokyti jais groti

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 65 kelis mažamečius, o netrukus pradės rengti pamokas ir sektorių. Jie bėgo sparčiai, it eiklieji amerikietiško kur- didesnei vaikų grupei. jerių pašto žirgai. Kas kilometrą vienus bėgikus pakeis- Mūsų brangus draugas Žanas Liukas parūpins visko, davo kita jaunuolių pora. Po dviejų valandų atsidūrėme ko reikia šioms pamokoms. prie tvoros, juosiančios Išminčių teritoriją. Senjora Bulžė sako, kad muzikos mokymo kursas ga- lėtų trukti dešimt metų. Baigę tokias studijas, gabiausi 1960 m. lapkričio 9 d., vėlyvas vakaras jaunuoliai gebėtų atlikti didžiai įkvepiančią, žymiausių [laiškas parašytas Tegularijaus ranka – S. J.] pasaulio kompozitorių sukurtą muziką, o kai kurie gal- būt tęstų studijas užjūriuose. Brangioji Adele,

1960 m. lapkričio 15 d. neišmesk šito laiško, jis gali tau praversti – jame ne tik Adelaidės Furanžjė dienoraštis mėginu atkurti mūsų vizito pas Išminčius atmosferą, bet Vizitas pas Išminčius ir stengiuosi paaiškinti, kokio elgesio viešumoje iš mūsų bus tikimasi ateity. Kol Išminčiai, padedami tunto savo Šita sala daug blogesnė, negu galėjau įsivaizduoti. Bent sekretorių, kontroliuoja viešąjį salos gyvenimą ir prime- jau tokį įspūdį susidariau, apsilankiusi pas Išminčius – ta ateities viziją, savo pačių saugumo labui turime gerbti tai pora senų, beveik visiškai aklų maniakų su ilgomis, jų norus, bent jau viešumoje. šlykščiomis, susivėlusiomis barzdomis. Akivaizdu, kad Dabar chronologiškai atpasakosiu mudviejų susitiki- jie neįtikėtinai tvirtai užvaldę salos gyventojų širdis ir mus su Išminčiais, nes gali būti, kad tu ne viską supratai. protus. Kostas sako, kad dėl tų keturių idiotų salai nuolat Pirmasis mus priėmė Išminčius nr. 4. Oficialusis vie- kyla epidemijų pavojus, tie marazmatikai neleidžia žmo- tinis naujienlaiškis rašo, kad susitikime dalyvavo du – Iš- nėms nei žmoniškai gyventi, nei tobulėti. minčius nr. 2 ir Išminčius nr. 4, tačiau pati puikiai žinai, Paskirto vizito rytą Kostas atėjo labai anksti ir atsinešė kad tai netiesa. Išminčius nr. 2 serga, bet, baimindamiesi, tūbelę tepalo su antibiotikais. kad nebūtų sudrumsta salos ramybė, Išminčiai šią žinią – Prieš apsirengdama, išsitepk juo visą kūną, – pa- slepia. Kaip puikiai prisimeni, Išminčiai nr. 4 ir nr. 3 kal- liepė man. bėjosi tik su manimi ir tik vietiniu portugalų dialektu, Aš paklusau. Tada padavė ploną prezervatyvą, papra- nors susitikime dalyvavai ir tu. Išminčius nr. 1 išvis nesi- šė prisidėti jį prie lūpų ir įtraukti į burną. teikė pasirodyti. – Turėsi pasitreniruoti, kol pasiseks. Išminčius nr. 4 uždavė man kelis klausimus: ar tu ly- Tai buvo daugiau negu keista. tiškai santykiauji? Kokia instrumentų, kuriuos atsigabe- – Kam viso to reikia? – nustėrau. nai iš kito pasaulio krašto, prigimtis? Koks tavo požiūris – Išminčiai tikriausiai paprašys, kad išgertum užteršto į Išminčių mokymą? vandens iš kurio nors „oficialaus“ šaltinio. Turėsi apsi- Tavo vardu Išminčiui nr. 4 atsakiau, kad esi netekėjusi mesti, kad geri, bet nepamiršk atlikti nedidelio triuko – moteris, vaikų neturi ir, visų Paryžiuje tave pažįstančių siurbtelėjusi vandens, luktelk, kol galėsi išsiimti šitą mai- liudijimu, esi skaisti. Paaiškinau, kad instrumentai, ku- šelį iš burnos ir nepastebimai išmesti. riuos atsigabenai į salą, yra vadinami pianoforte, kad jie Iki tol dar turėjau miglotų vilčių, bet dabar pasidarė labai populiarūs kitoje pasaulio pusėje, ypač tarp galin- visiškai aišku, kad atsidūriau bepročių karalystėje. Kos- gų ir įtakingų žmonių. Pridūriau, kad mūsų brolija De tas paprašė apsirengti baltais drabužiais. Taip ir pada- Moine irgi mėgsta iš pianoforte sklindančią muziką. Dar riau, jau nė neklausdama, koks šito maskarado tikslas. Jis pasakiau, kad šie instrumentai leidžia žmonėms išgauti atstūmė karutį. Abu sulipome, susėdome ant nediduko melodijas, jiems patiems nedainuojant, todėl šitai nepa- suolelio. Tada tvirti jaunuoliai nugabeno mus į Išminčių prastai sustiprins nuostabiąsias muzikines mūsų salos

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 tradicijas ir įkvėps herojiškiems žygiams. Be to, paminė- Tada Išminčius nr. 3 Išminčiaus nr. 1 vardu pasitei- jau, kad esi daug girdėjusi apie mūsų salą ir apie įžvalgius ravo, kokiu būdu tu skleisi gerą žodį apie mus Paryžiuje Išminčių mokymus. Šios žinios tave suintrigavo ir susi- ir pasaulyje. Atsakiau jam, kad į salą tave atsiuntė viena viliojai atvykti čionai, kad dirbtum kartu su mumis. garsiausių ir prestižiškiausių muzikos mokyklų, įsikū- Išminčius nr. 4 man taip atsakė: „Pritarsiu josios rusi būtent Prancūzijos sostinėje. Pranešiau, kad kartą [t. y. tavo, brangioji Adele] buvimui mūsų saloje, bet su per trejus metus saloje lankysis specialiai iš Paryžiaus at- keliomis sąlygomis. Pirma, ši moteris laikysis savo sek- siųstas pasiuntinys, vykdysiantis mūsų talentingųjų mo- toriaus ir nevaikštinės po kitus salos plotus, su niekuo kinių perklausas. Išreiškiau nuoširdžiausią įsitikinimą, lytiškai nesantykiaus, sekretoriai bus siunčiami prie kad kai kuriems vaikams turėtų kuo puikiausiai sektis, jos rezidencijos stebėti, kaip ji laikosi celibato. Jeigu todėl pasiuntinys galėsiąs savo vyresnybei pateikti labai kas nors įtars šią moterį lytiškai santykiaujant, sekre- pozityvias ataskaitas, tuo reklamuodamas Pinto salą. Gal toriai ateis į jos namus ir patys atliks su ja lytinį aktą, vienam kitam jaunuoliui pavyktų nukeliauti į Paryžių ir kad šioji gimdytų vaikus. Antra, atvykėlė [jie neteisin- tęsti studijas ten, surengti koncertų ciklą tame regione, gai taria tavo pavardę ir vadina Bulžė, žinau, brangioji, tada žinia apie mus pasklistų dar plačiau. Pareiškiau, kad kad tai neteisinga, bet kol kas nieko negaliu padaryti] tvirtai tikiu tiek stulbinančiu tavo talentu, tiek muzikos studijuos mūsų Išminčių ištarmes bei mokymus, o pati galia įkvėpti ir pakylėti sielą. mokys salos gyventojus naudoti tuos savo pianoforte Išminčius nr. 3 pritarė viskam, ką pasakiau. Jis prisakė pagal mūsų muzikines tradicijas. Jeigu nukryps nuo man saugoti tavo skaistybę ir pareikalavo, kad viešai iš- šios nuostatos, mūsų sekretoriai ateis ir sudegins abu gertum vandens iš šaltinio nr. 2 (šis mažiau užterštas nei jos instrumentus“. pirmasis). Tada sekretoriai įteiks tau kibirą smėlio, kurį Susitikimas su Išminčiumi nr. 3 prasidėjo tokiais pa- paskirdama Kalvos kildinimui įrodysi savo atsidavimą čiais klausimais apie tavo seksualinį gyvenimą. šventiems idealams. Paaiškinau Išminčiui nr. 3, kad šis reikalas jau detaliai Išminčius nr. 3 paskelbė mane tavo kūnsargiu saloje. aptartas su Išminčiumi nr. 4, o tu, būdama skaisti, suti- Turiu pridurti, kad visi keturi Išminčiai paskyrė mane ir kai gyventi, griežtai laikydamasi visų draudimų. Išmin- „Vyriausiuoju Vykdytoju“ – keista, bet naudinga parei- čius nr. 3 pareikalavo tavo skaistumo įrodymų. Pasakiau gybė. Ji man leis modernizuoti salą, be to, suteiks ir šiek jam, kad, jei bus pasikėsinta į tavo privatumą, gali kilti tiek administracinių galių. Tikiuosi, įstengsiu padėti tau, tarptautinis skandalas – Prancūzija, ko gero, atsiųs į salą brangioji, Pinto saloje jaustis patogiai, ir mudu būsime net karines pajėgas, okupuos Pintą, nugriaus Kalvą ir kas čia laimingi daugybę metų. beliks Išminčiams? Tada Išminčius nr. 3 paklausė, kaip dar galėčiau 1960 m. lapkričio 15 d. įrodyti tavo skaistumą. Pasiūliau jam kreiptis į Pran- Adelaidės Furanžjė dienoraštis cūzijos sveikatos tarnybą, bet pridūriau, kad dėl as- mens privatumo, labai saugomo toje šalyje, tokia už- Paskutinė mus vežusių jaunuolių pora sustabdė karu- klausa gali ilgam įstrigti dėl įvairių teisinių peripetijų, čius, likus maždaug kilometrui iki iškilios smėlio kopos. tad skaistumo patvirtinimas arba paneigimas būtų Kostas pasakė, kad iš tikrųjų ten ne smėlis, o sudžiūvu- gautas tik po kokių dešimties metų. Savaime supran- sios jūrinių paukščių išmatos, vadinamos guano, salos tama, toks prašymas gerokai pakenktų salos reputaci- gyventojai jas naudoja kaip statybinę medžiagą. Mums jai Paryžiuje. Pagaliau Išminčius nr. 3 vis dėlto sutiko iš dešinės atvirame lauke be jokios tvarkos buvo išsi- pritarti praktiškam Išminčiaus nr. 4 sprendimui, kad barsčiusios dešimtys pilkų palapinių. Ant jose sustatytų sekretoriai dieną naktį budės prie tavo namų, stebėda- medinių suolų sėdėjo mergaitės ir berniukai, rankose mi, ar tinkamai elgiesi. laikydami juodas lenteles ir kreidą, jie stropiai užsira-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 67 šinėjo mokytojų žodžius. Visi mokytojai – daugiausia kalbėtis su Kostu vietiniu portugalų dialektu. Jo bal- vyrai, nors pastebėjau ir keletą moterų – vilkėjo pilkais sas, švelnus, bet galingas, kartais skambėdavo piktai. apdarais, panašiais į sportinius kostiumus. Vyriausiems Aš visą laiką tylėjau. Nė neįsivaizduoju, ar tas senis paaugliams dėstė visiškai nuogi pedagogai, kurių kūnai mane išvis matė. Po kiek laiko įėjo du baltai vilkin- skendėjo zyziančių musių debesyse, tačiau nieko, išsky- tys sekretoriai, ant kurių krūtinių buvo pavaizduoti rus mane, tai netrikdė. purvini nuogi kūnai, ir ėmė užrašinėti Išminčiaus žo- Kairėje pusėje šimtai moterų, irgi vilkinčių pilkais džius. Ką sakė Kostas, jie neužsirašydavo. Paskui senis apdarais, duobėse ant atvirų anglių kepė vėžlius. Ore išslinko kaip šmėkla – žengė labai lėtai. Palaukėme dar tvyrojo šleikštulį kelianti smarvė. Kai žengėme pro pusvalandį, tada į verandą su palyda atėjo kitas, visiš- atvirus vartus, nulipdytus iš guano, Kostas padavė man kai aklas. Ištaręs keletą žodžių, buvo išvestas atgal. marlės skiautę, liepdamas prisidengti nosį ir galvą. Pa- Iš rūmų mus išlydėjo grupelė baltai apsitaisiusių se- aiškėjo, kad čia Išminčių buveinės prieangis. Nedidukė- kretorių. Ėjome maždaug valandą, kol atsidūrėme prie se molinėse trobelėse, panašiose į manąją, nuogi sekre- šaltinių – tai didžiulis, akivaizdžiai nešvarus telkinys. toriai, kurių kūnus dengė padžiūvęs išmatų sluoksnis, Sekretoriai, nepraverdami lūpų, užgiedojo. Kostas pabrėžtinai skrupulingai tvarkė popierius. Oras skam- žvilgsniu bandė priminti man, kad privalau padaryti, bėte skambėjo nuo pilvakalbio jų niūniavimo, kuriam ką jis liepęs. Padariau. Tada pasilenkiau ir „gurkštelė- akompanavo įkyrus musių zvimbimas. Tolumoje, palei jau“ švento vandens. Sekretoriai, džiugiai suklikę, kad guano tvorą, ant žemės pastebėjau tamsias dėmes, virš darbas padarytas, nuėjo šalin. Aš nemačiomis skubiai kurių energingai skraidė musės. išspjoviau prezervatyvą ir nusiėmiau nuo galvos mar- – Tai senieji mūsų geriamojo vandens šaltiniai. Da- lę. Vienintelis šalimais dar mindžikavęs sekretorius bar jie užteršti, vandens juose mažai belikę, – paaiškino įdavė man kibirą smėlio, pasakė, kad turėsiu išpilti jį Kostas. ant Kalvos viršūnės, tuo prisidėdama prie Pinto salos Pasiekėme aukštą tvorą, kuri, keista, buvo suręsta iš nacionalinio projekto, ir dingo iš akių. šiuolaikinių metalo pinučių. Įėję pro nedidelius vartus, Visa ši fantasmagorija mane vis labiau ir labiau šiur- atsidūrėme tarp žmonių su švariais baltais apdarais. pino. Kurių velnių Kostas atviliojo mane į šią salą, tikrą Jiems ant krūtinių buvo pavaizduotos juokingos, mu- pragaro skylę, valdomą išprotėjusių fanatikų, kurie pagal sėmis aplipusios nuogų žmonių figūros. Baltai apsirėdę keistus „šventus“ papročius žudo savo pačių žmones? žmonės bėgiojo nuo vieno metalinio barako prie kito. Gal norėjo su manimi pasismaginti, ar tiesiog todėl, kad Barakuose buvo sukrauti įvairūs rankų darbo daiktai, ilgisi Paryžiaus ir civilizacijos? Šūdinas reikalas! kuriuos jie šen ten vežiojo karučiais. Mano padėtis šiuo metu išties siaubinga, nes dau- Po gerų penkiolikos minučių priėjome elegantišką giau neturiu, kur prisiglausti, o pinigai, siunčiami dviejų aukštų rūmą su erdvia stikline veranda, kurią man iš Paryžiaus, nusėda kažkur Saigone… Bet gal supo stropiai prižiūrima pievelė. Kairėje, nedideliame kančios, patirtos šioje nei pinigų, nei sveiko proto ne- uoste, švartavosi laivas su užrašu Pintovilis. Baltai vil- pripažįstančioje saloje, vieną gražią dieną, jeigu, žino- kintys vyrai paskubomis krovė iš jo didžiulius ryšulius. ma, ji ateis ir jeigu aš iki jos išgyvensiu, padarys mane Už pagrindinio rūmo stovėjo dar du dailūs namai. Ant turtinga moterimi?.. Kažkaip reikės mokytis slėpti vieno iš jų stogo kyšojo ilga antena. savo neviltį ir pasibaisėjimą. Įžengę į stiklinę verandą, pusvalandį laukėme, kol pagaliau priešais mus išdygo senas vyriškis su švy- tinčiu baltu šilkiniu apsiaustu. Pamaniau, kad jo re- Išvertė Kristina AURYLAITĖ gėjimas visai prastas. Atsisėdęs ant didelės kėdės prie plataus stalo, žvelgė į tolį mums virš galvų. Paskui ėmė Tęsinys kitame numeryje

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Laikai ir žmonės

Margarita STARKEVIČIŪTĖ

ROKAS, LAISVĖ IR EKONOMIKA

velgiant į praėjusius 25-erius Nepriklausomybės naudiškumo visą turtą išbarstė. Patys sportininkai, už- Žmetus, akivaizdu, kad Lietuvos sėkmės istoriją siėmę treniruotėmis, varžybomis, nė nepastebėjo, kaip didele dalimi lėmė kultūriniai dalykai, daug ką grei- nyksta ilgas tradicijas turinti sporto draugija, atkakliai tai pakeisti pavyko tik dėl aukštos vidinės žmonių bandžiusi palaikyti lietuvybę. Kadangi „Žalgiris“ buvo kultūros, gebėjimo santūriai reaguoti į provokacijas, finansuojamas iš narių mokesčio, todėl formaliai jo ba- gerbti kitą nuomonę ir tinkamai atstovauti savajai, zės neturėjo būti privatizuojamos kaip valstybės turtas. užmegzti ryšius ir bendrauti su naujais partneriais. Rezultatas liūdnai atsiliepia iki šiol – dabar sportinin- 9-ajame dešimtmetyje dirbau Sveikatos apsau- kams tenka ieškoti rėmėjų ir tarp tų, kurie pusvelčiui gos ministerijoje ekonomiste, laisvalaikiu su drau- įsigijo draugijai priklausiusį turtą, ypač žemę, nes spor- gais (mes tada vadinomės Jaunimo muzikos klubas) to bazės buvo gražiausiose Lietuvos vietose. organizuodavome koncertus, festivalius. Lietuvoje Kaip visur, taip ir komjaunime buvo visokių žmo- buvo akivaizdi valdžios krizė, vietinė komunistų nių, dauguma – karjeristai, pasiryžę lipti per galvas, partijos vadovybė blaškėsi, nežinodama, ką daryti, nuo ryto iki vakaro dainuoti rusiškas dainas, jeigu kaip prisitaikyti prie permainų. Dairėsi į Maskvą. O to prireiktų, kad gautum šiltesnę vietą. Bet buvo ir ten buvo paskelbta perestroika – nauja politika. tokių kaip Dalia, Ženia, Rimas, dirbę kultūros sri- Komjaunuoliai, jaunesni ir gudresni, sumaniau tyje ir nuoširdžiai padėję Jaunimo muzikos klubui. tvarkė įvairius ūkinius reikalus. Supratę, kad laikai Leidimą platinti bilietus į koncertus, užsakyti sales keičiasi, skubėjo pasinaudoti galimybėmis, nepra- formaliai turėjo tik komjaunimas, bet kokia privati rasdami savo įtakos. Ir jiems pavyko. Sovietmečiu iniciatyva buvo griežtai draudžiama. komjaunimas valdė viešbučių tinklą Sputnik, poil- Kai po ilgų draudimo metų roko muziką pagaliau siavietes, administracines ir gyvenamąsias patalpas, leista groti viešai, pasipylė įvairūs koncertai, rengi- turėjo teisę organizuoti keliones į užsienį, pardavi- niai. Nekreipdami dėmesio į oficialius reikalavimus, nėti bilietus į koncertus ir pan. Apsukriai privatiza- organizuodavome juos taip, kaip mums atrodė geriau. vę nemenką turtą, sėkmingai pradėjo verslą su atsi- Puikus to pavyzdys – koncertas, surengtas Lietuvos vėrusiu užsieniu, įsitvirtino ne tik socialdemokratų, komjaunimo suvažiavimo delegatams Vilniaus Sporto bet ir kitose pagrindinėse šalies partijose. rūmuose 1987 m. pavasarį. Pakvietėme dalyvauti gru- Bet ne visiems sekėsi taip gerai. Pavyzdžiui, sava- pę Antis, kuri kartu su Zita Kelmickaite parengė pro- noriška sporto draugija „Žalgiris“, kuriai priklausė gramą Užgavėnių tema. Tuo metu lietuviškas folkloras sporto bazės, stadionai ir poilsinės, dėl vadovų sava- kaip ir Užgavėnės buvo oficialiai draudžiami dalykai.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 69 Kai į salę, pilną komjaunimo ir komunistų partijos sporto mokyklos direktorius, joje treniravosi daug fukcionierių, iš fojė įžengė dainininkai su Užgavėnių garsių šalies plaukikų, olimpinių čempionų – Rober- kaukėmis, o roko ritmu scenoje suskambo lietuviškas tas Žulpa, Lina Kačiušytė, Arvydas Juozaitis. folkloras, kilo didžiulis skandalas. Komjaunimo vei- Arvydas buvo ir Sąjūdžio žinių leidėjas. Pirmasis kėjai bėgiojo į užkulisius ir prašė koncertą nutraukti, nepriklausomas Lietuvos laikraštis buvo platinamas, bet jų nurodymų nevykdėme. dauginant jį įstaigose. Aš gaudavau Sąjūdžio žinias iš Kažkokių didelių politinių tikslų neturėjome, tie- Knygų rūmų, įsikūrusių seminarijos su Šv. Jurgio baž- siog parodėme, kad esame savarankiški, – tokia buvo nyčia patalpose miesto centre, ten buvo ir darbuoto- bendra Lietuvoje tvyranti nuotaika. Nors triukšmo jų bendrabučiai. Atgimimo metais Knygų rūmai, o dėl šio koncerto buvo daug, ką nors bausti pabijota, vėliau ir Martyno Mažvydo biblioteka tapo savotiš- tiesiog mūsų daugiau nebekvietė organizuoti kon- kais Sąjūdžio centrais. Knygų rūmų moterys daugino certų per oficialius komjaunimo renginius. Forma- ir platino Sąjūdžio žinias, virdavo arbatą žmonėms, liai vis dar reikalaudavo, kad koncertų programos susirinkusiems aikštėse, pranešdavo apie renginius. būtų oficialiai patvirtintos, bet visi jau grojo ir dai- Viešai ir oficialiai jokia informacija nebuvo teikia- navo, ką norėjo. ma, tik vėliau LTV atsirado „Atgimimo banga“. Beje, patvirtinti, kad programos atitinka sovie- Kažkaip savaime kilo mintis Sąjūdžio mitingus derin- tinio meno standartus, aršiausiai reikalavo net ne ti su Roko maršo koncertais. Arvydas Juozaitis ir Algir- komjaunimo veikėjai, bet prie Kultūros ministerijos das Kaušpėdas, nors abu priklausė Sąjūdžio iniciatyvinei veikusi Meno taryba, sudaryta daugiausia iš kom- grupei, asmeniškai nebuvo gerai pažįstami. Susitariau pozitorių – lietuviškos estrados autorių. Jie bijojo dėl susitikimo, nes gerai pažinojau abu, be to, dalyvavau konkurencijos ir siekė, kad būtų grojamos tik jų su- kuriant daugumos tuo metu vykusių muzikinių renginių kurtos dainos, jauniems autoriams gauti savo dainų scenarijus, generuojant pagrindines jų idėjas. patvirtinimą buvo labai sunku. Susirinkome Šeškinės gatvėje, mano tėvų bute. Apmaudu, kad daug dainų, anuomet sukurtų jau- Mama išvirė arbatos – kavos pupelės tais laikas nimo, neišliko. Jų nebuvo galima įrašinėti, nes tam buvo deficitas, jų užtekdavo tik kavinėms, sau buvo reikėjo gauti Meno tarybos leidimą, o namų sąlygo- galima nusipirkti nebent tirpios gilių kavos, net mis daryti įrašų tada dar neturėta geros technikos. nekvepėjusios kava. Sutarėme, kad Roko maršo’88 Dabar jaunimas klausosi, jo skonį formuoja sovieti- metu, iškart po koncerto, Arvydas pristatys Sąjū- nė lietuviška estrada, iš kurios mes šaipydavomės, o džio idėjas. Savarankiškai rengti mitingus Sąjūdžiui dainų, kurias mėgome, dauguma visai nežino. buvo sudėtinga, nes reikėjo gauti sceną, prasimany- ti mikrofonus, kildavo daugybė ūkinių problemų. Scena Sąjūdžiui O Jaunimo muzikos klubas, iš tikrųjų maža drau- gų grupelė, – visi dirbome veltui, buvo jau patyręs Po sėkmingo Lituanika’86 festivalio ir dar sėkminges- koncertų organizatorius. Tad Roko maršas atrodė nių Naujametinių koncertų „Svečiuose pas Antį“, po gera pakyla ne tik dainuoti, bet ir pristatyti Sąjūdį. Sporto rūmuose surengto vakaro „Susitikimas su ro- Susižavėjau ta idėja, nes anuomet atrodė, kad Lie- kenrolu“, po 1987 m. Roko maršo per Lietuvą, skirto tuvos provincija miega, ją reikia pažadinti. Bet re- Česlovo Kudabos kultūros fondui paremti, pradėjome alybė buvo kitokia – kai maršas keliavo po Lietuvą, planuoti 1988 m. Roko maršą. Kaip tik tuo metu su- rinkosi minios, kad išklausytų, ką planuoja, ko sie- sikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Aš gerai paži- kia Sąjūdis. Tad viskas susikeitė vietomis – Arvydas nojau vieną pagrindinių Sąjūdžio organizatorių – Ar- pradėdavo susitikimą Sajūdžio idėjų pristatymu, o vydą Juozaitį. Mano tėvelis buvo „Žalgirio“ plaukimo koncertas vykdavo po to.

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Tas legendinis Roko maršas puikiai parodytas Giedrės Žickytės filme „Kaip mes žaidėme revo- liuciją“, paremtame režisierės Laimos Pangonytės nufilmuotais dokumentiniais kadrais. Pasiėmusi mažą savo dukrelę, Laima 1987 m. važinėjo po Lie- tuvą kartu su Roko maršu ir stengėsi nufilmuoti kuo daugiau. Kol mama dirbdavo, mergaitę prižiūrėda- vome visi pasikeisdami, net išleidome ją į sceną. Yra nufilmuota, kaip Algirdas dainuoja su ja Klaipėdos vasaros estradoje. Organizacinių rūpesčių našta 1988 m. sumažėjo. Atsirado būrys jaunų pagalbininkų, tad galėjau im- tis kitų darbų.

Pirmieji muzikantų iš Vakarų koncertai

Roko forumas, įvykęs 1988 m. gegužės mėnesį, buvo vienas pirmųjų tarptautinių festivalių, į kurį pavy- ko pakviesti ne tik kaimynus iš Lenkijos, Vengrijos, Suomijos, bet ir britų roko žvaigždes Billy Braggą ir grupę Pop Eat Itself. Susitarti su užsienio muzikan- tais padėjo muzikos kritikas Artiomas Troickis, o man reikėjo sugalvoti, kaip tą planą įgyvendinsime. Vietiniai komjaunimo vadai raukėsi ir didelio noro kviesti muzikantus iš užsienio nerodė, nors pristati- nėjome juos kaip pažangaus Vakarų jaunimo atsto- vus, su kuriais reikia bendradarbiauti. Roko maršas 1987 Padėjo atsitiktinumas. Mano giminaitis Gediminas dirbo diplomatinį darbą Lietuvos SSR užsienio reika- Iki šiol prisimenu, kaip nustebo komjaunimo va- lų ministerijoje. Skambiai pavadinta ministerija buvo dai, gavę iš Maskvos laišką dėl vizų ir paramos jau- įsikūrusi nedidelėse patalpose Akmenų g. ir prilygo nimo renginiui Vilniuje. Visi iškart pasidarė dideli smulkiai įstaigėlei – ten dirbo, atrodo, tik 7 žmonės, festivalio rėmėjai. Tas Lietuvos valdžios noras įtikti nes visus užsienio reikalus tvarkė Maskva. Supratusi, Maskvai visada nuteikdavo labai nemaloniai. kad komjaunimas nenori rizikuoti ir tikrai nesirūpins Bet svarbiausia, kad Vilniuje sulaukėme neregėtų vizomis užsienio atlikėjams, nuėjau pas Gediminą į mi- svečių – muzikantų iš Anglijos. Jie atvyko per Maskvą, nisteriją prašyti pagalbos. Kartu su juo surašėme laišką pakeliui dingo jų bagažas, tad jau ketino eiti į parduo- į Sovietų Sąjungos URM, esą Lietuvos SSR URM prašo tuvę nusipirkti dantų pastos, šepetukų, šiaip įvairių tarpininkauti, kad gautų vizas atlikėjai, pakviesti į kon- smulkmenų. Kai išgirdome tokį svečių pageidavimą, certą, skirtą progresyvaus Vakarų ir Lietuvos jaunimo nuščiuvome – tuo metu parduotuvių lentynos buvo vi- bendradarbiavimui. Gediminas pažadėjo, kad gaus siškai tuščios, neįmanoma nusipirkti net dantų šepetėlio. ministro parašą ir dar paskambins buvusiems mokslo Pasakėme muzikantams, kad negaištų laiko, – viskuo draugams į Maskvą. Savo pažadą tesėjo. pasirūpinsime. Dalia atnešė dantų pastos ir šepetukų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 71 atsargas iš namų. Visą šią „linksmą“ istoriją pasakoju, tiniems asmenims“, universitete turėjau pakankamai kad būtų lengviau įsivaizduoti, kaip atrodė sovietinė galimybių ugdyti savo nuomonę ir pasaulėžiūrą, o „gerovė“ paskutiniaisiais savo gyvavimo metais. To mano žinios buvo įvertintos diplomu su pagyrimu. meto nuotaikas gerai atskleidžia mano draugės Danos Bet pretenduoti į doktorantūrą ar į svarbesnį dar- tokia frazė – tiesiog nepajėgiu įsivaizduoti, kad par- bą sovietmečiu negalėjau – dirbau ekonomiste, o tuo duotuvės galėtų būti pilnos prekių! metu tai reiškė rengti įvairias statistines ataskaitas. Roko forumas pavyko, užsienio grupių, ypač svečių Vis dėlto pasukti konformizmo keliu ir dėstyti, pavyz- iš Anglijos, pasirodymas sulaukė didžiulių ovacijų. Šio džiui, mokslinį komunizmą, kaip tą darė kiti, neno- festivalio organizatorius buvo LOS centras ­– jau pro- rėjau. Buvau nutarusi, kad verčiau gyvensiu kukliai, fesionaliai dirbanti laisvalaikio organizavimo agen- tačiau turėsiu savo nuomonę. Sąjūdis atvėrė ir man tūra. Dauguma kolegų iš Jaunimo muzikos klubo galimybę ekonomines žinias pritaikyti pagal paskirtį. ir komjaunimo kultūros skyriaus perėjo dirbti ten, Gerai prisimenu Pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą, vy- o aš nutariau atsidėti ekonomikai. Turėjau ekono- kusį Sporto rūmuose 1988 m. spalio pabaigoje, ten buvo mistės diplomą, buvau baigusi Vilniaus universite- aptariama ir ekonominė Lietuvos nepriklausomybė, to Pramonės ekonomikos fakultetą, įgyta pramonės kurios idėjos buvo viena iš kertinių Sąjūdžio nuostatų. planavimo specialybė man patiko. Tyliai ir kukliai mudvi su drauge Vilija atsisėdome Juolab kad tuo metu pradėta aktyviai diskutuoti tribūnos pakraštyje. Labai nustebome, kai prieš pat apie Lietuvos ekonominės nepriklausomybės atkūri- suvažiavimo pradžią į salę atėję tuometiniai sovieti- mą. Diskusijos buvo labai aukšto lygio, intelektualios, nės Lietuvos vadovai, matyt, jausdamiesi nejaukiai, jas inicijavo žinomi Lietuvos ekonomistai – Kazimie- susidūrę su tokiu žmonių ryžtu, nutarė pasirinkti ras Antanavičius, Gediminas Vagnorius, Eduardas nuošalesnę vietą, tad atsisėdo kitoje eilėje už mūsų. Vilkas, Antanas Buračas, Kazimiera Prunskienė. Eko- Salėje buvo triukšminga, partiniai veikėjai mums už nomistų susitikimuose, kuriuos „Žinijos“ draugijoje nugaros kalbėjosi gana garsiai. Taip visai netikėtai ta- organizuodavo Prunskienė, lankydavausi ir anksčiau. pome daugelio istorinių pokalbių liudytojomis. Vie- Studijų metais ji man dėstė pramonės ekonomiką, dir- nas iš įsimintinų epizodų buvo Katedros grąžinimas bau studentų mokslinėje grupėje, kuri atliko duonos tikintiesiems. Kai į sceną išėjo dvasininkai, o minia pramonės darbo organizavimo mokslinius tyrimus, sutiko juos ypač audringais plojimais, išgirdome docentė Prunskienė buvo šios grupės vadovė. nervingą kuždesį už nugaros – Algirdas Brazauskas Nors universitetą baigiau su pagyrimu, į doktoran- sunerimo, ką dabar jiems daryti, o Lionginas Šepetys tūrą patekti negalėjau, nes gimiau Sibire, Krasnojars- pasiūlė grąžinti Bažnyčiai Katedrą. Visi pritarė ir ne- ko krašte, Jeniseisko mieste, tremtinių šeimoje. Buvau trukus Brazauskas pranešė apie tai suvažiavimui… liaudies priešas nuo gimimo (vrag naroda ot roždeni- Būdama ekonomistė, nuoširdžiai džiaugiausi, kad ja), kaip mano tėvelis perfrazuodavo rusišką Stalino Sąjūdžio suvažiavime dalyvavo nemažai buvusių laikų terminologiją. Be to, nestojau į komjaunimą, mano dėstytojų. nors tada tai buvo beveik privaloma. Mane keletą Kai praėjus daugiau kaip metams Lietuva paskelbė kartų kvietė į universiteto komjaunimo komitetą, pri- Nepriklausomybę, savarankiška ekonominė politika mygtinai ragino stoti, bet aš domėjausi roko muzika, buvo kuriama, sprendžiant kasdieninius iššūkius, su- puoselėjau laisvamaniškas idėjas. Šeimoje išauklėta sijusius su ekonominės sistemos keitimu ir pasitrau- patriotine dvasia, nuo komjaunimo vis išsisukda- kimu iš Sovietų Sąjungos rinkos. Teko sugalvoti, kaip vau, miglotai žadėdama, kad pagalvosiu. Akademinė turėtų pasikeisti ir kasdieninis Sveikatos ministerijos bendruomenė Sovietų sistemos reikalavimus vertino gyvenimas. Pati sau nutariau, kad jokių ataskaitų į skeptiškai, todėl nedarė kliūčių studijuoti net „įtar- Maskvą daugiau neteiksiu, nieko su ja nederinsiu.

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Bet ne visi iškart suprato, kaip derėtų elgtis, juk so- nisterijoje buvo sušauktas skubus uždaras posėdis. vietinė sistema buvo įprasta, kitokios niekas nežino- Jame dalyvavo nedaug žmonių, svarstyta, ar galima jo. Po Kovo 11-osios mane iškvietė ministro pava- naudoti sukauptas maisto atsargas. duotojas ir sako: skambino iš Maskvos, liepė atsiųsti Apie ketinimus liberalizuoti kainas, informacijos ketvirtines ataskaitas. Atsakiau: bet juk mes esame neturėjome, bet nujautėme, kad įvyks kažkas svarbaus, nepriklausoma valstybė, kokios čia dar ataskaitos nes vadovai, tuo metu Lietuvos komunistų partijos (ne- Maskvai?! Jis nutilo, nieko daugiau nesakė. Bet, ma- priklausomos) nariai, atrodė kažko piktdžiugiškai lau- tyt, nurodė mano vardą sovietinės ministerijos kler- kiantys. Kitą dieną supratau – jie žinojo apie būsimą kams, nes tie įkyriai skambindavo, kol pagaliau juos kainų pakėlimą, žinojo ir apie rengiamą antisąjūdietiš- įtikinau, kad nuomonės nekeisime: nepriklausoma ką manifestaciją prie Seimo rūmų, laukė neramumų. valstybė niekam jokių ataskaitų neteiks. Jautėsi nustumti nuo valdžios ir tikėjosi grįžti. Rudenį perėjau dirbti į Žemės ūkio ministerijos Tinkamas metas liberalizuoti kainas buvo jau praleis- Maisto pramonės departamentą. Pakvietė, kad pa- tas, nepriklausomybės priešams užteko laiko sukurstyti dėčiau užmegzti pirmus tiesioginius ryšius su užsie- žmonių nepasitenkinimą. Nežinau, ar visi veiksmai buvo niu, ieškočiau naujų eksporto rinkų, mat mokėjau koordinuojami iš Maskvos per vietinius statytinius, ar anglų kalbą. Bet vien kalbos įgūdžių nepakako, rei- tiesiog pasinaudota politiniais tarpusavio nesutarimais. kėjo išmanyti rinkos struktūrą, kaip ji funkcionuoja Kita vertus, buvo aišku, kad nutarimas „paleisti“ kainas Vakarų šalių žemės ūkyje. Iki šiol stebiuosi, kad su- yra tik pretekstas – ieškota progos nuversti Nepriklau- gebėjome taip greitai susivokti, dėl daugelio daly- somybę atkūrusios Lietuvos vadovybę ir įvesti tiesioginį kų susitarti, surengti pirmąsias žemdirbių ir maisto Maskvos valdymą. pramonės atstovų keliones į Vakarų šalis, pasirašyti Dar kokį mėnesį nuolat skambėjo SSRS komu- pirmąsias sutartis, pradėjome rengti tada labai pla- nistų partijos oficialūs pranešimai, esą Lietuvoje čiai skambėjusią AgroBalt parodą. gyventojai nepatenkinti, vyksta neramumai. Sten- Tiesioginio ryšio ir susisiekimo su Vakarais Lie- gėmės ramiai dirbti įprastą darbą, nepasiduoda- tuva neturėjo. Tad reikėdavo skambinti į Maskvą ir mi provokacijoms. Jautėme didelę kitų tuometinių užsisakyti pokalbį su Danija ar Švedija. Skambučio SSRS respublikų paramą, skambino ir iš Ukrainos, ir tekdavo laukti ilgai, o sulaukus dažnai paaiškėdavo, iš Rusijos ministerijų, atsargiai teiraudavosi, gal ga- kad darbo diena ten jau baigėsi. Interneto, elektro- lėtų kuo nors padėti, klausinėjo, kaip sekasi. Ukrai- ninio pašto nebuvo, galėjome naudotis tik teleksu ar niečiai džiaugėsi sakė: šaunuoliai! Vakarais po dar- paprastu paštu. Kas nors vienas likdavo budėti prie bo eidavome prie Seimo pabūti kartu su visais, ten, telefono – laukdavo, kol sujungs su užsieniu. Atsira- barikadų apsuptyje, nuolatos budėjo iš visos Lietu- dus ryšiui, tekdavo strimgalviais lėkti ilgais ministe- vos susirinkę žmonės. rijos koridoriais, kad pakalbėtum telefonu. To laikotarpio nuotaikas apibūdina atsitiktinai Tačiau entuziazmas buvo begalinis, kaip sako- išgirsti žurnalisto, skambinusio, matyt, į redakciją ma, antrą kartą tokio dalyko nepakartosi, nors teko Maskvoje, žodžiai: „Čia viskas ramu, o parduotuvėse dirbti labai sudėtingomis sąlygomis. net dešrelių yra.“

1991-ųjų sausis Programa „Būstas“

Metų pradžia buvo nerami, visas Žemės ūkio mi- Ministerijos kolektyvas buvo puikus – du Rimai, nisterijos darbas buvo sutelktas tam, kad nesutriktų Vilma (dabar gyvenanti Airijoje), ministro padėjė- maisto produktų gamyba ir tiekimas. Sausio 7 d. mi- ja Elytė (įsikūrusi Kanadoje), aukštos kvalifikacijos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 73 Maisto pramonės departamento specialistai… Gaila, mi priešakyje. Matematikai–ekonomistai Eduardas kad keičiantis ministerijos vadovams, lengva ranka Vilkas, Antanas Buračas ekonomikos valdymui pasi- buvo iššvaistytas žmogiškasis potencialas. telkė matematinius metodus. Kazimiera Prunskienė Išėjau ir aš dirbti į „Būsto“ programą prie Staty- diegė socialdemokratinę pasaulėžiūrą. Visi žinomi bos ministerijos. Ši programa turėjo pakloti pama- ekonomistai turėjo nemažai doktorantų, studentų, tus būsto kreditavimui. Čia irgi pravertė anglų kalba, tad ekonominės diskusijos būdavo gana karštos. nes daug padėjo Britų taryba, buvo speciali progra- Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, belieka ap- ma, supažindinanti su Didžiosios Britanijos gyvena- gailestauti, kad politinės kovos, tuščios ambicijos mosios statybos finansavimo institucijų (building so- neleido sustiprėti konservatyviajai ekonomikos ciety) darbu. Lietuvių komerciniai bankai tuo metu politikai. Būtume turėję kažką panašaus į socialiai buvo silpni, svarstėme, gal vertėtų kaip Didžiojoje orientuotą Vokietijos rinkos ekonomiką. Nebuvo Britanijoje, o ir kitose Europos šalyse, kurti specialias deramai suprasta ir Prunskienė, kurios idėjos ga- institucijas, kurios priimtų indėlius ir teiktų ilgalai- lėjo tapti socialdemokratinės ekonominės politikos kes paskolas būstui įsigyti. Bet prasidėjo finansinių modeliu, vietoj argumentų iš jos buvo juokiamasi. piramidžių, tokių kaip Kauno Holdingo kompanija, Tokie dalykai tikrai nepuošė Lietuvos, neleido išlikti Sekundė ir kt., bankrotai. Jos irgi rinko indėlius, ku- besiklostančioms ekonomikos mokykloms. riuos pradangino, tad finansų įstaigos neteko žmo- Vėliau, kai tapau žinomesnė dėl viešų pasisakymų, nių pasitikėjimo, projektą teko modifikuoti. Parengti būtų buvę nelengva apginti savo ekonomines idėjas, jei dokumentai pravertė vėliau, kai buvo priimami tei- ne jaunystės draugai, kurių dėka aš turėjau darbą. Politi- sės aktai, reglamentuojantys būsto kreditavimą. O nis spaudimas slėgė, bet kaip specialistė supratau, kad už kai kurie klausimai tebėra aktualūs ir dabar. Jau tada, kiekvieno ekonomikos sprendimo glūdi žmonių likimai, remiantis britų pavyzdžiu, buvo svarstoma, kas efek- todėl reikia elgtis atsakingai. Deja, to politikavimo re- tyviau – renovuoti senus blokinius namus ar, sukū- zultatas liūdnas – apie stipresnes ekonominio mokyklas rus manevrinį fondą, juos nugriauti ir statyti naujus Lietuvoje net ir dabar nėra ką kalbėti. modernius būstus. Britai buvo linkę statyti naujus, Muzikos nepamiršau, kartu su Lietuvos televizi- tada atrodė, kad taip daryti derėtų ir Lietuvoje. jos darbuotojomis Angele ir Irena pradėjau laisva- laikiu rengti muzikinę laidą „Klubas N“, kur vyko Dingusios ekonomikos mokyklos intelektualios jaunimo diskusijos apie šiuolaikinę muziką ir gyvenimą, diskusijų vedėjai buvo roken- Dirbdama ministerijose geriau susipažinau, kaip rolo gerbėjai broliai Almantas ir Narimantas. Ten veikia rinkos ekonomika, bet ir vadovėlių teko ne- pasirodydavo ir jaunieji muzikantai. Dabar jie visi mažai perskaityti. Nors universitete gerai išmokau yra žinomi autoriai ir atlikėjai. statistikos, apskaitos ir analizės dalykus, investicijų Vienos iš laidų „žvaigžde“ tapo pirmą kartą į te- ir finansų rinkos kursai nebuvo dėstomi, teko mo- leviziją atvykęs Algis Ramanauskas (Greitai), kitoje kytis dirbant, taip tada darė visa Lietuva. Susiforma- laidoje apie savo kūrybą pasakojo ir su grupe Šiau- vo skirtingos ekonomikos mokyklos, atspindėjusios rės kryptis grojo Kristijonas Vildžiūnas. 1990 m. va- pertvarkomo ūkio realijas. Naujai besirandantis pri- saros pabaigoje Neringoje nufilmuota laida su Euri- vatus verslas bendravo su grupe liberalių pažiūrų ka Masyte, irgi pirmąkart pasirodžiusia televizijoje, ekonomistų, Elena Leontjeva įkūrė Laisvosios rinkos buvo sukurtas muzikinis klipas pagal jos atliekamą institutą. Konservatyviajai socialinei rinkai atstova- „Laisvę“ – ši meilės lūkesčių daina po keleto mėne- vo Mokslo akademijos Ekonomikos instituto grupė sių, tragiškomis 1991 m. sausio dienomis, tapo kovų su Kazimieru Antanavičiumi, Gediminu Vagnoriu- už Nepriklausomybę simboliu…

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Vasario 16-osios Akto originalo paieškos

Algirdas GRIGARAVIČIUS

SIGNATARŲ LIUDIJIMAI

etrukus minėsime valstybingumo atkūrimo šim- ryboje. Jo faksimilė daug kartų publikuota. Dublikatą Ntmetį, tačiau svarbiausio jį pradėjusio dokumen- Petras Klimas 1925 m. perdavė prezidentūros kancelia- to originalas dingęs. Raimundas Klimavičius 2003 m. rijai, kur jis buvo saugomas iki 1940 m. birželio vidu- išleido knygą „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos rio. Tolesnis likimas nežinomas. Čia bandoma spręsti mįslė. Vasario 16-osios Akto pėdsakais“, bet klausimų vis originalo klausimą. dar lieka. Lietuvos Tarybos prezidiumas 1918 m. vasario 27 d. Aleksandras Stulginskis, rašydamas apie 1918 m. va- posėdyje pirmu klausimu svarstė: „[…] kaip atsakyti sario 16 d. įvykusį rytinį Lietuvos Tarybos posėdį, teigė, Vokietijos kancleriui jo laiškan nuo šių metų vasario kad buvo pasirašyti du Akto egzemplioriai. 1938 m. mėn. 21 d. dėlei įteikto jam Tarybos nutarimo nuo šių vasario 15 d. paskelbtame straipsnyje paminėjo, kad Jo- metų vasario mėn. 16 d.“ nas Basanavičius, keldamasis nuo kėdės užimti pirmi- Kovo 15 d. vėl svarstyta: „[…] apie dabartinį padė- ninkaujančiojo vietos, kukliai pasakęs: „Kaip aš čionai jimą, susidariusį po Vokietijos kanclerio rašto nuo šių tokiam svarbiam reikalui – gal nesugebėsiu...“ Didelių su- metų vasario mėn. 21 d. į Tarybos nutarimą nuo šių metų gebėjimų neprireikė, nes tekstas iš vakaro buvo atspaus- vasario 16 d. gavimą ir po jo Prezidiumo atsakymą į tą dintas rašomąja mašinėle dviem egzemplioriais, užteko raštą.“4 Akivaizdu, kad kalbama apie Vasario 16-osios jį perskaityti ir visi be diskusijų pagal abėcėlę pasirašė.1 Aktą. Basanavičius Tarybos dokumentų originalus tam Kitų metų vasario 15 d. išspausdintame straipsnyje Stul- tikrą laiką saugojo Lietuvių mokslo draugijoje. Tą rodo ginskis aiškino: „Užėmęs pirmininko vietą, drebančiu jos sekretoriaus Jokūbo Šerno 1918 m. gruodžio 18 d. balsu perskaito jau mums žinomos rezoliucijos tekstą. Šiai raštelis, kuriuo prašoma, kad daktaras duotų spaustuvi- rezoliucijai visi pritaria ir dviejuose egzemplioriuose alfa- ninkui Antanui Rucevičiui, dirbusiam Lietuvos Valsty- betine tvarka visi Tarybos nariai pasirašo.“2 bės Tarybos raštinėje, Vilhelmo II kovo 23 d. Lietuvos Jonas Vailokaitis teigė, kad į posėdį visi atėjo rimtai nepriklausomybės pripažinimo ir Vilhelmo Uracho iš- nusiteikę, mažai kalbūs, žinojo, kad tekstas suderintas rinkimo karaliumi aktus su gavėjo prierašu ir parašu.5 ir bus prašoma pasirašyti jį abėcėlės tvarka, bet įsiminė Spalio 12 d. Šernas prašė daktaro, kad į Tarybos posėdį šiek tiek kitokius daktaro žodžius: „Mane dabar pastatė atsineštų Uracho pasirašytų sosto užėmimo sąlygų origi- į tokią garbingą vietą, kad gerai nežinau, nė nuo ko čia, nalą, jei po ranka neturįs kopijos, o Rucevičius, sekreto- kažin, pradėti...“ Saliamonas Banaitis, turėjęs pasirašyti riaus prašymu, gruodžio 21 d. atnešė Lietuvos Valstybės pirmasis, užleido tą teisę Basanavičiui.3 Tarybos kasos dokumentus ir prašė „paslėpti juos ge- Taigi, buvo pasirašytas Akto originalas ir tokią pa- riau“. 6 Tad ir Vasario 16-osios Akto dublikatas kurį laiką čią galią turintis dublikatas, likęs darbinis Lietuvos Ta- tikrai buvo saugomas Basanavičiaus.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 75 Lietuvos Tarybos vicepirmininkas Jurgis Šaulys prisi- minimuose rašė, kad vasario 16 d. vakarą „deklaracijos tekstas“ buvo nuneštas Vokietijos užsienio reikalų minis- terijos atstovui prie okupacinės valdžios Vilniuje Georgui von Boninui, prašant apie jo turinį pranešti reicho vy- riausybei. Kitas jos egzempliorius vakare slapta nusiųstas Mattiasui Erzbergeriui, įtakingam Katalikų centro partijos frakcijos reichstage nariui. Be Klimo paminėtų Vokietijos laikraščių, vasario 18 d. paskelbė Aktą ir Kreuzzeitung.8 Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus sekretorius Ka- zimieras Šaulys teigė Tarybos prezidiumo pavedimu, tikriausiai turėdamas Lietuvos Tarybos pirmininko ir sekretoriaus įgaliojimą, Kaune rezidavusiam Lietuvos civilinės valdžios šefui Friedrichui von Falkenhausenui vasario 17 d. įteikęs Akto originalą, prašydamas perduoti jį reicho vyriausybei, o kitas egzempliorius atsidūrė rei- chstage, aplenkdamas Kauną.9 Tų dienų situaciją kiek sukonkretina vieno iš Tarybos narių, krikščionio demokrato, gyvenusio Kaune, nors neįvardyto, bet greičiausiai Kazimiero Šaulio, dienoraš- čio ištraukos, paskelbtos Vilniaus rytojuje 1929 m. vasa- rio 16 d. Čia nurodoma: į von Boniną Vilniuje kreiptasi prašant, kad cenzūra netrukdytų paskelbti Akto. Jis tuo reikalu susisiekęs su Berlynu. Vasario 18 d. Erzbergeris atsiuntė telegramą, kad viskas gerai, teiravosi, kada į Ber- Petras Klimas rašė, kad vasario 16 d. penktą valandą lyną atvyks Tarybos delegacija.10 po pietų Jurgis Šaulys „pranešė mūsų nutarimą“ okupa- Aktą Erzbergeriui nugabeno vokiečių žurnalistas, rašy- cinei valdžiai ir prašė leidimo paskelbti jį spaudoje. Savo tojas, laikraščio Zeitung der X Armee redaktorius Oska- ruožtu Lietuvos aido redakcija paprašė, kad Spaudos sky- ras Wöhrle (1890–1946), simpatizavęs lietuviams. Petras rius leistų spausdinti „ekstra lapelį“. Faktinasis redakto- Klimas atsiminimuose rašė, kad vienas vokiečių kareivis rius nunešė „lapelio korektūrą su paskelbimo formula ir socialistas buvo lietuvių prisijaukintas, tapęs beveik bičiu- Tarybos narių parašais“, tačiau vargu ar per tokį trum- liu, „be to, susipainiojęs romane su viena mūsų ponia“. Jam pą laiką buvo įmanoma pagaminti Akto faksimilę. To buvo įduotas „skelbimo aktas“, kad įteiktų Berlyne reich- padaryti nepavyko, todėl 19 d. (antradienį – tuo metu stago lyderiams ir telegrafo agentūrai.11 Reikalo de- Lietuvos aidas išeidavo antradieniais, ketvirtadieniais ir tales atskleidė Ingrida Jakubavičienė straipsnyje apie šeštadieniais, dienraščiu tapo nuo 1918 m. spalio 1 d.) Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninės buvo parengtas specialus laikraščio numeris, kurį val- ir politinės veiklos epizodus 1918–1940 m. Žinoma džia konfiskavo. Rašyta, kad Vokietijoje Aktą vasario žurnalistė, kurią 1917 m. pabaigoje Lietuvos Taryba 18 d. paskelbė Vossische Zeitung, o kitą dieną – Tägliche paskyrė redaguoti žurnalą Naujoji Lietuva, leidžiamą Zeitung.7 Tačiau tai buvo tik informacija apie nutarimo Berlyne vokiečių kalba, turėjo organizacinės patirties ir tekstą, nenurodant parašų. Akto publikavimą Vokietijos Tarybos prezidiumo pasitikėjimą. Kai septintame nume- valdžia labai greitai uždraudė. ryje žurnalas paskelbė straipsnį apie okupacinės vokie-

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 čių valdžios savivalę Lietuvoje, jo leidyba buvo nutrauk- nepasisekė. Tarybos aktui vokiečių militarinė valdžia Lie- ta, redaktorė grįžo į Vilnių. 1968 m. Vašingtone minint tuvoje nerodė jokio dėmesio ir, susisiekusi su savo įstaigo- 50-ąsias nepriklausomybės metines, žurnalistas Juozas mis, atsisakė iš viso iš kan. Šaulio tokį dokumentą priimti. Pajaujis paklausė Chodakauskaitės-Tūbelienės, koks bu- Aktas tačiau nuėjo kitais kanalais iki Berlyno, pateko į vęs jos vaidmuo Akto perdavimo į Vokietiją istorijoje. dienraščius, ir buvo paskaitytas Reichstago posėdyje.“15 Atsakydama ji rašė: „Vokiečiai tada leido Vilniuje laikraš- Ko gero, svariausias yra Mykolo Biržiškos liudijimas, tį Zeitung der Zehnten Armee, kurio vienas redaktorių paskelbtas 1946 m. vasario 16 d. Uchte (Vokietija) rota- buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius, elzasietis rašy- toriumi padaugintame leidinyje „Leiskit į Tėvynę“: „Pir- tojas Wöhrle. Atėjęs į Vilnių su vokiečių kariuomene, jis muoju pasirašė gydytojas Dr. J. Basanavičius. Nors šiaip jau nepaprastai susižavėjo Lietuvos istorija ir lietuvių pasiry- rašėsi visi abėcėlės eile ir pirmuoju turėjęs būtų pasirašyti S. žimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasi- Banaitis, bet J. Basanavičiaus vardas taip aukštai tautoje ryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma. Savaime aišku, kad buvo iškilęs, jog savaime suprantamas ir pateisintas buvo tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo de- toks jo pasirašymas. Be to, dėl savo 1917. XII. 11 nutarimo klaraciją persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaraci- Tarybai buvus suskilus ir jos pirmininkui A. Smetonai ga- jos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis persiųs jį kuriuo vus pasitraukti, II. 16 Tarybos posėdin vėliai visiems suėjus, nors būdu į Vokietiją. Kadangi tarybos žmonės vokiečiams Dr. Basanavičius, kaip seniausias amžiumi Tarybos narys buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai pasiūlyta man (ėjo 67-uosius metus), visiem sustojus, paskaitė nepriklau- vieną vakarą susitikti su Wöhrle Lietuvių mokslo draugijos somybės paskelbimo aktą, tad čia pats pirmas ir pasirašė, po patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į to A. Smetona dauguma balsų vėliai buvo išrinktas Tary- Mokslo draugijos patalpas gavo ponas Wöhrle, kitą – aš. Jis bos pirmininku, prieš kairiųjų pastatytą, bet nesutikusį būti turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs renkamam J. Basanavičių. Dr. Basanavičiui buvo pavesta neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo saugoti pasirašytas aktas, kurio betgi teišliko antrasis (taip raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu pat pasirašytas tik nebepilnai teišlaikant abėcėlę) egzem- ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių pliorius. 1927 m., Dr. Basanavičiui Vilniuje mirus, jo ka- dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs.“12 binete ir Lietuvių Mokslo Draugijos patalpose visur ieškota, Donatas Malinauskas 1928 m. teigė, kad vos pasirašy- bet pirmojo egzemplioriaus nesurasta.“16 tas Aktas buvo nusiųstas Lietuvos aido redakcijai ir su- Šiaip ar taip, reikėtų turėti omenyje, kad 1914 m. sausį rinktas, o Wöhrle „akto tekstą“ nuvežė Erzbergeriui, kuris Niškovskio viešbutyje du kartus apsinuodijęs smalkėmis, perdavė jį didesniųjų Berlyno laikraščių redakcijoms.13 daktaras susirgo skleroze. Saliamonas Banaitis aiškino: „Ir pats nutarimo originalas Kad būta vokiško originalo, netiesiogiai nurodo kažin kur dingo, liko tik nuorašai, ant kurių mes taip pat 1918 m. vasario 16 d. įrašas Basanavičiaus užrašų knyge- pasirašę. Tie nuorašai buvo išsiuntinėti didžiųjų valstybių lėje: „[…] 20 Tarybos narių nutarimu nuspręsta paskelbti vyriausybėms, pirmiausia Rusijai ir Vokietijai.“14 Lietuvos nepriklausomybę Vokietijai, Rusijai ir k[itoms] Ar yra tikimybė, kad Vasario 16-osios Akto originalas valstybėms.“17 Žinoma, tai galėjo būti Akto notifikacija tos dienos vakare buvo išgabentas į Berlyną arba 17 d. Vokietijai, pasirašyta Tarybos pirmininko ir sekreto- per Kaune buvusią kaizerinę administraciją perduotas riaus. Kita vertus, tokiam požiūriui prieštarauja ta aplin- reicho valdžiai Berlyne? kybė, kad vokiečiams per Brest-Litovsko derybas tikrai Zenonas Ivinskis straipsnyje, skirtame prelato Ka- reikėjo visų Tarybos narių pasirašyto Akto. zimiero Šaulio 80-mečiui, rašė: „Šauliui teko rytojaus „Dabar tas nepriklausomybės akto tekstas, gražiai dieną, kaip L. Tarybos prezidijumo buvo sutarta, bandyti dideliame lape surašytas, gulėjo ant stalo“, – užsiminė įteikti per Lietuvos administracijos šefą Kaune oficialiu ke- Steponas Kairys.18 Taigi žinome, kad signatarai pasira- liu Vasario 16 aktą Vokietijos vyriausybei. Žinoma, žygis šė du mašinėle atspausdintus lapus su tekstu, bet frazė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 77 „gražiai dideliame lape surašytas“ verstų manyti buvus tris originalus, nors ir darant šiokią tokią išlygą dėl žmogiškosios atminties tikslumo. Galbūt vokišką vari- antą, lygiagretų lietuviškajam, Tarybos nariai pasirašė privačiai, ne posėdžių metu? Žinojimas, kad reikėtų ieškoti dviejų Akto originalų, nuteikia viltingiau, negu tikintis vieno.

1 Aleksandras Stulginskis. Kova dėl vasario 16 d. akto. XX amžius. 1938, vasario 15, nr. 37, p. 5. 2 Aleksandras Stulginskis. Vasario Šešioliktoji – tai ryžtingas tautos žygis. XX amžius. 1939, vasario 15, nr. 38, p. 6. prendžiant iš visko, reicho atstovas Vilniuje Georgas 3 Kaip gimė Lietuvos laisvė. Iš nepriklausomybės akto dalyvio p. Jono Vailokai- Svon Boninas operatyviai atliko tai, ko iš jo tikėjosi čio atsiminimų. XX amžius. 1937, vasario 15, nr. 37, p. 5. Lietuvos Taryba. Nepriklausomybės Akto tekstas tuoj 4 LLTI BR, F96-1, L. 3, 7 a. p. pat pasiekė ne tik Vokietijos užsienio reikalų žinybą, bet 5 Ten pat, L. 1. ir patį kanclerį, sukeldamas tikrą Berlyno valdžios su- 6 LLTI BR, F2-2097, lapai nenumeruoti. judimą. Jau vasario 17-ąją kancleris nusiuntė telegramą 7 Petras Klimas. 1928 m. vasario 19 d. ir „Lietuvos aidas“. Lietuvos aidas. 1928, savo atstovui prie Didžiojo štabo (visos kariuomenės va- vasario 16, nr. 13, p. 4. dovybės) baronui Kurtui von Lersneriui, pažodžiui vo- 8 Jurgis Šaulys. Nepriklausomybės išvakarėse. Mūsų kelias (Dilingenas, Vokieti- kiškai perteikdamas Lietuvos Tarybos vasario 16-osios ja). 1948, vasario 12, nr. 7, p. 6. sprendimo formuluotę ir nurodydamas imtis atitinkamų 9 Kazimieras Šaulys. Kaip jie mums kliudė paskelbti nepriklausomybė aktą. veiksmų.1 Lersneriui pavesta kanclerio nuomonę per- Lietuvių židinys (Šveicarija). 1946, vasario 16, nr. 1, p. 2–3. teikti karinei vadovybei ir kartu su ja veikti, kad Taryba 10 Iš Tarybos nario dienyno. Vilniaus rytojus. 1929, vasario 16, nr. 7, p. 6. grįžtų prie 1917 m. gruodžio 11 d. akto formuluotės. Iš 11 Petras Klimas. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940 m. Vilnius: Georgo von Hertlingo reakcijos matyti, kad kancleris Mintis. 1991, p. 12. spontaniškai apsisprendė ignoruoti gautą dokumentą. Ir, 12 Ingrida Jakubavičienė. Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninės kaip rodo tolesni įvykiai, tai lėmė visų Berlyno valdžios ir politinės veiklos epizodai (1918–1940 m.). Istorija, 92 tomas. 2013/4, p. sluoksnių reakciją į Vasario 16-osios Aktą, o gal net ir šio 35–36. dokumento, patekusio į vokiečių įstaigas, likimą. 13 Vasario 16 d. akto dalyvis apie Lietuvos Nepriklausomybės apskelbimą (Pa- Vasario 20 d. Lietuvos klausimu surengtas ypatingas sikalbėjimas su Lietuvos Tarybos nariu p. D. Malinausku). Naujas žodis. 1928, pasitarimas, kuriame dalyvavo vicekancleris Friedri- vasario 15, nr. 3, p. 5. chas von Payeris, kanclerio biuro vadovas Wilhelmas 14 E. Dantas. Kaip mes paskelbėm nepriklausomą Lietuvą (Specialus „N. Žo- von Radowitzas, užsienio reikalų žinybos pasekretoris džio“ bendradarbio pasikalbėjimas su asmenimis, pasirašiusiais nepriklauso- Hilmaras von dem Bussche, civilinės valdžios įgaliotinis mybės aktą). Naujas žodis. 1932, vasario 15, nr. 3, p. 42. Oberoste baronas Friedrichas von Falkenhausenas (iki 15 Zenonas Ivinskis. Prelatas Kazimieras Šaulys. Aidai. 1952, nr. 2, p. 64. tol buvęs Lietuvoje ir, matyt, skubiai iškviestas į Ber- 16 Cituota iš: A. Merkelis. Tautos patriarchas Dr. Jonas Basanavičius. Tėviškės lyną), reichskanceliarijos spaudos reikalų viršininkas garsas. 1947, vasario 13, nr. 59. Erhardas Deutelmoseris, kiti pareigūnai. Konstatuota, 17 LLTI BR, F2-48, lapai nenumeruoti. kad vokiečių planai dėl Kuršo klostosi sėkmingai, bet 18 Steponas Kairys. Kaip gimė Vasario 16-osios aktas. Keleivis. 1968, vasario 14, Lietuvos pozicija problemiška.2 Iš esmės paremta pra- nr. 7, p. 2. dinė kanclerio nuostata reikalauti, kad būtų nedvipras-

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Edmundas GIMŽAUSKAS

DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO TEKSTO, ĮTEIKTO GEORGUI von BONINUI

miškai grįžtama prie gruodžio 11-osios akto. Lietuvos chstago posėdžių stenogramų publikacija.8 Tai leistų ar- Tarybą „grąžinti į protą“ (zur Räson gebracht werden) gumentuotai tvirtinti, kad bibliotekos rankraštyne esantis turėtų vokiečių laikysena ir veiksmai jos atžvilgiu.3 Šio dokumentas tikrai yra į Vokietiją nukeliavusių dokumentų pasitarimo pagrindu vasario 21 d. atsirado oficialus kan- kanceliarinis nuorašas, o kartu – archyvinis dublikatas. clerio raštas Tarybai dėl Vasario 16-osios sprendimo.4 Paties dokumento, kurį vasario 16 d. popietę Jurgis Taigi Vasario 16-osios Akto vokiškojo teksto pėdsakas Šaulys įteikė von Boninui ir kuris sukėlė audringą vo- Vokietijos archyvuose yra visiškai aiškus. Labai didelė ti- kiečių reakciją, visas tekstas pacituotas vokiečių istori- kimybė, kad byloje, kuria naudojosi istorikas Basleris, yra ko Wernerio Baslerio studijoje ir yra žinomas tik iš jos5 ir von Boninui įteikto dokumento originalas. Taip teigti (patvirtintas archyvinis dublikatas Lietuvoje nerastas). leistų dar viena reikšminga detalė – Maria Bienhold savo Tačiau atskirai reikėtų aptarti faktą, kad istorikas mi- studijoje apie vokiečių ir lietuvių santykius aptariamuoju nėtą tekstą cituoja iš vasario 17 d. kanclerio telegramos laikotarpiu mini, kad von Boninas, gavęs šį dokumentą, von Lersneriui. Aprašyme Basleris, kuris remiasi vo- padarė išvadą: „Tad laimėjo radikali mažuma.“9 Istorikė kiečių archyvais, nenurodė, kaip dokumentiškai buvo šį užrašą vadina vokiečių atstovo „pridėtu komentaru“ apiformintas tekstas – tik kaip ištisinė telegramos citata prie dokumento, perduoto į Berlyną. Bet ir vėl neaiški ar kaip „darbinis“ dokumentas (Vilniuje von Boninui jo forma – ar tai žodžiai iš kartu įteikto kažkokio lydraš- įteiktas Nepriklausomybės Aktas ar jo kopija). čio, ar rezoliucija ant paties dokumento, gauto iš lietuvių. Kol kas galime pasakyti tik tiek, kad Baslerio pacituotas Šiaip ar taip, net jeigu čia ištrauka iš lydraščio, tai, kad jis tekstas žodis į žodį sutampa su Lietuvos mokslų akademi- įsegtas į bylą, labai padidina galimybę, kad ten yra ir pats jos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne saugomo vieno Aktas, įteiktas Jurgio Šaulio. Lietuvos Tarybos dokumento vokišku tekstu.6 Raimundas Beje, tiek Basleris, tiek Bienhold užsimena, kad von Klimavičius, tyrinėjęs Vasario 16-osios Akto istoriją, šį Boninas tąkart perdavė į Berlyną ne tik aptariamąjį do- dokumentą apibendrintai vadina „į vokiečių kalbą išversto kumentą, bet ir Tarybos raštišką pageidavimą priimti Vasario 16 d. akto tekstu“, kartu pabrėždamas: „Gali būti, penkių asmenų delegaciją.10 Trys iš jų įteiktų notifikaciją, kad tai į Vokietiją perduotų dokumentų kanceliarinis nuo- o du dalyvautų derybose su vokiečiais. Basleris net kon- rašas, o gal tik techninis nutarimo teksto vertimas“. 7 Minėtas krečiai įvardijo tuos penkis numatytus delegatus – An- tekstų sutapimas aiškiai bylotų pirmojo varianto naudai. tanas Smetona, Jurgis Šaulys, Stanislovas Narutavičius, Juo labiau kad Vrublevskių bibliotekos rankraštyne saugo- Jonas Smilgevičius ir Justinas Staugaitis. Pateikdami šią mas tekstas visiškai sutampa ir su kitu Vokietijoje esančiu informaciją, istorikai nenurodo konkretaus dokumento, vokišku dokumentiniu Vasario 16-osios Akto tekstu – Rei- kuriuo remiasi, bet iš aprašymų akivaizdu, kad duome-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 79 nys paimti iš tos pačios bylos, kurioje, tikėtina, guli vo- pagal Vasario 16-osios Aktą, tiesiai šviesiai pareiškė, esą kiškasis Nepriklausomybės Akto tekstas. lietuvis klysta – Lietuva buvusi pripažinta pagal gruo- Įdomu ir svarbu, kad Basleris, aptardamas Akto pri- džio 11-osios aktą.12 Žinoma, reikėtų atsižvelgti į šios ėmimo aplinkybes, nušviesdamas tą laikotarpį, iš es- polemikos kontekstą, rodantį, kad šiuo atveju vokiečių mės remiasi informacija, paimta vien tik iš tos bylos, o istorikas oponavo lietuvių istorikui. Tačiau klausimas kartu atskleidžia bendrą joje sukauptų raštų pobūdį ir principinis: ar galėjo lietuvis, būdamas visų pirma Vasa- turinį. Ten guli ne tik aptartoji vasario 17 d. kanclerio rio 16-osios Akto signataras, o tik po to – istorikas, dėl telegrama von Lersneriui, vokiečių pasitarimo vasario šio dalyko suklysti?! Šis klausimas retorinis, nes atsklei- 20 d. protokolas, bet ir, pavyzdžiui, vokiečių diskusijų džia daug gilesnį ir platesnį klodą nei paprasta istorinė 1918 m. vasario pradžioje Berlyne su Kauno vyskupu diskusija, – parodo, kaip skiriasi lietuvių ir vokiečių po- Pranciškumi Karevičiumi medžiaga, reichskancelia- žiūriai į Vasario 16-osios aktą ir jo priėmimo aplinkybes. rijos susirašinėjimas Lietuvos klausimu su Oberosto Šį skirtumą reikėtų turėti omenyje, imantis netgi tokio pareigūnais, prieš priimant vasario 16-osios Aktą ir po praktinio klausimo kaip Nepriklausomybės Akto paieš- to iki pat pripažinimo kovo 23 d. ir pan.11 Taigi ši byla kos Vokietijos archyvuose. labai svarbi ir aktuali Lietuvos istorijos mokslui, verta ypatingo istorikų ir suinteresuotų šalies institucijų dė- mesio. Būtina išsamiai susipažinti su ten saugoma me- 1 Werner Basler. Deutschlands Annexionspolitik in Polen und im Baltikum. džiaga, pasidaryti jos kopijas ar mikrofilmus. Berlin. 1962. S. 292–29. Pabaigai – keletas pastabų būsimiems Akto ieškoto- 2 Ibid., S. 296. jams ir tyrinėtojams. Pirma, iki Vokietijos susivienijimo 3 Ibid. ši medžiaga buvo saugoma Potsdamo archyve, Reich- 4 Publikuotas kaip šaltinis: Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai. skanceliarijos fonde, bylų grupėje, pavadintoje „Karo 1917–1918, sud. A. Eidintas ir R. Lopata, Vilnius, 1991, p. 213–215; P. Klimas, aktai. Kuršas“ (Kriegsakten. Kurland). Ši aplinkybė gali Der Werdegang des Litauischen Staates von 1915 bis zur Bildung der labai supainioti pradinį paieškų etapą (galbūt dabar, kai provisorischen Regierung in Nowember 1918, Berlin, 1919, S. 115; Lietuva suvienytos valstybės fondai jau pertvarkyti, pavadinimai vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918. Doku- tapo informatyvesni). Antra (kalbant apie situaciją, jei mentų rinkinys, sud. E. Gimžauskas, Vilnius, 2006, p. 286. Bonino atgabentas dokumento originalas aptartoje by- 5 Werner Basler, op. cit., S. 292–293. loje vis dėlto neatsidūrė, o ir apie kitų Akto egzempliorių 6 Beschluss, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių paieškas), reikėtų turėti omenyje, kad kaizerinė Vokie- skyrius (LMAVB RS), F. 255-1007, L. 1. tija niekada iki pat savo žlugimo nepripažino Vasario 7 Raimundas Klimavičius. Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. 16-osios Akto (priešingai 1917 m. gruodžio 11-osios ak- Vasario 16-osios Akto pėdsakais. Vilnius: Žuvėdra. 2003, p. 89. tui) ir tai galėjo nulemti požiūrį į jo archyvavimą. Kitaip 8 Prieiga per internetą http://www.reichstagsprotokolle.de/Blatt_k13_ tariant, vokiečiams Vasario 16-osios Aktas geriausiu atve- bsb00003407_00144.html (žiūrėta 2015-12-06). ju buvo vienas iš antraeilių popierių, tam tikras gruodžio 9 Maria Bienhold. Die Enstehung des Litauischen Staates in den Jahren 11-osios akto raidos iki Lietuvos pripažinimo 1918 m. 1918–1919 im Spiegel Deutscher Akten, Bochum, 1978, S. 59. Vokiečių isto- kovo 23 d. epizodas. Todėl nenusipelnęs būti tarp svar- rikė, pateikdama šį faktą, deda nuorodą į kolegos W. Baslerio knygą, tačiau biausių dokumentų, eventualiai nugrūstas į kokią nors šis nemini G. Bonino įrašo. Akivaizdu, kad M. Bienhold bus pati varčiusi W. nereikšmingą bylą. Kad ir kaip tokia situacija kirstųsi su Baslerio naudotą archyvinę bylą ir ten radusi įrašą, tačiau to nepaminėjo. lietuvių požiūriu, ji yra visiškai reali. Tą patvirtina kad ir 10 Ibid; Werner Basler, op. cit., S. 293. toks istoriografinis pavyzdys: vokiečių istorikas Gerdas 11 Žr.: Werner Basler, op. cit., S. 292–300. Linde, 1965 m. komentuodamas signataro Petro Klimo 12 Gerd Linde. Die deutsche Politik in Litauen im ersten Weltkrieg. Wiesba- frazę, kad Vokietija 1918 m. kovo 23 d. pripažino Lietuvą den, 1965.

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Praeities dabartis

Endre BOJTÁR

LITVAKAI

Kaip pradingo (pradingsta) žydai?*

Dvi Lietuvos – Kauno ir Vilniaus Mažiau nei po metų, kai Tautų Sąjungai nebeliko kito pasirinkimo, kaip tik pripažinti įvykusį faktą, Piłsuds- Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas, deja, kis viešai pareiškė, kad sumanus Żeligowskio manevras nepadėjo išgryninti litvako sąvokos ar bent jau susiaurin- buvo iš anksto surežisuotas farsas. Toji afera sukėlė labai ti jos prasmės (Lietuvos žydas). Tarpukariu egzistavo dvi rimtas pasekmes. Viena iš akivaizdžiausių buvo ta, kad Lietuvos: oficialioji Kauno Lietuvos Respublika ir lietuvių nutrūko ištisus šimtmečius puoselėti ne tik diplomati- išgalvotoji Vilniaus Lietuva, kur lietuvių gyveno labai ma- niai, bet ir pašto ryšiai tarp Lenkijos ir Lietuvos. Palei žai. Jos buvo suvienytos tik 1939 m., po sovietų invazijos bendrą 500 km sieną nusidriekė spygliuotų vielų tvora. į Lenkiją. Iš pradžių žydai, gyvenantys beveik vien mies- Šias dvi šalis jungę keliai ir geležinkeliai tapo aklavietė- tuose ir miesteliuose, sudarė 7 proc. populiacijos. Kitokia mis, besidriekiančiomis kelis šimtus metrų nuo Lenki- situacija buvo Vilniuje. Čia daugiausia gyveno lenkų, lie- jos stebėjimo bokštų ir dvidešimt mylių nuo Lietuvos tuvių buvo tik 2 proc., o žydų – daugiau kaip 40 proc. Ap- sienos. Kuo toliau, tuo labiau plito antilenkiškos ir an- linkiniuose miestuose ir kaimuose, kurių teritorijos buvo tilietuviškos nuostatos. Šeimos ir artimieji, gyvenantys ginčijamos kartu su Vilniaus miestu, gyveno valstiečiai, abipus valstybių sienų, galėjo susitikti vos kartą per me- išpažįstantys lenkišką savimonę, vadinantys save lenkais, tus mažų pasienio miestelių kapinėse. tačiau kalbantys daugiausia baltarusiškai. (Ginčijamoje Lietuva situaciją traktavo kaip karą su Lenkija, todėl į teritorijoje gyveno beveik pusė milijono žmonių.) Konstituciją įtraukė punktą, kad Kaunas yra tik laikinoji Dėl susidariusių įvairių aplinkybių po 1918 m. Vilnių sostinė, o Vilnius – faktinė. Debatuose dėl Vilniaus lie- užėmė lenkai, lietuviai ir Raudonoji armija, palaikoma tuviai rėmėsi istoriniais, o lenkai – demografiniais argu- saujelės komunistuojančių lietuvių. Pagal Versalio tai- mentais. Lietuviams Vilnius buvo akivaizdžiai svarbesnis. kos sutartį Tautų Sąjunga spaudė Lenkiją grąžinti Lie- (Žvelgiant į istoriją, matyti, kad Vilnius, kurį XIV a. įkūrė tuvai istorinį Vilniaus kraštą. 1920 m. spalio 7 d. buvo didysis kunigaikštis Gediminas, buvo vienintelė Lietuvos pasirašyta Suvalkų sutartis, kurią lenkai klastingai su- sostinė, o lenkai turėjo jų keletą: oficialiai sostine paskelbta laužė jau po dviejų dienų (spalio 9-ąją Lietuva vėliau ir Krokuva, ir Vilnius, kai gyvavo Abiejų Tautų Respublika paskelbė nacionaline gedulo diena). Tądien generolas (1569–1795), ir Varšuva, nuo 1595 m. tapusi neoficialiu Lucianas Żeligowskis, tariamai „sukilęs“ prieš kapitu- „Lenkijos karalių sostapiliu“. Pirmaisiais XIX a. dešim- liantišką Lenkijos vadovo Józefo Piłsudskio elgesį, su tmečiais, po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, Lenkijos savo kariuomene užėmė Vilnių ir paskelbė jį Vidurio politinio ir kultūrinio gyvenimo centras šalia Varšuvos Lietuvos Respublika. 1922 m. pradžioje Vilniaus Seimas buvo Vilnius. Tris dešimtmečius po 1831-ųjų sukilimo jis balsų dauguma nutarė prijungti šį kraštą prie Lenkijos. laikytas svarbiausiu šalies miestu.) Abipusis priešiškumas ir neapykantos kurstymas * Tęsinys iš KB 2015, nr. 11. Pabaiga tęsėsi iki 1938 m. kovo 11 d., kai pasieniečiai, matyt,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 81 Lietuvos teritorijoje nušovė Lenkijos pasienio sargybi- go dėl beveik visuotinai antisemitiško lenkų nusiteikimo. nį. (Vargšas žmogus tapo aštuntąja ilgus metus besitę- Amerikietė Lucy Dawidowicz, nuo 1938 m. rugpjūčio siančių konfliktų pasienyje auka.) Lenkijoje prasidėjo Vilniuje metus studijavusi magistrantūroje, atsiminimuo- didžiulės antilietuviškos (laimė, ne tokios aršios, kaip se rašo visiškai nemokėjusi lenkų kalbos, tačiau puikiai antisemitinės) demonstracijos, raginusios okupuoti susikalbėdavusi jidiš.1 Suinteresuotumo užmegzti tarpu- visą Lietuvą. Lenkijos vyriausybė paskelbė lietuviams savio ryšius stoka buvo abipusė. Czesławas Miłoszas, stu- 48 valandų ultimatumą, pridėjo net laukiamo atsakymo dijavęs Vilniaus universitete, jausdamas gėdą prisipažįsta projektą – arba Lietuva atkuria diplomatinius santykius tik vėliau, praėjus keliems dešimtmečiams, jau būdamas ir pripažįsta faktą, kad Vilnius priklauso Lenkijai, arba JAV, sužinojęs, kad kitoje gatvėje ne tik gyveno žmonės, skelbiamas karas. Lietuva, kurios vyriausybė ištisus bet ir klestėjo turtinga žydų kultūra: „Vilnius buvo didelis dešimtmečius vis garsiau kartojo „Vilnius mūsų!“ arba žydų kultūros centras, pasižymintis savitomis tradicijomis. „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, sukrėsta besiklostan- [...] Gyvendamas tokiame mieste, atrodytų, esi įpareigotas čių įvykių, visiškai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik bent šį tą apie jį žinoti. Iš tikrųjų niekas man netrukdė tuo nutraukti karinę padėtį. (Unikalus dalykas diplomatijos domėtis, tačiau nebuvo įpročio bendrauti su tais žmonėmis. istorijoje – ultimatumas ne toliau griovė pašlijusius di- Žydiškasis ir nežydiškasis Vilnius buvo visiškai atskirti vie- plomatinius santykius, bet atvirkščiai – juos atkūrė.) nas nuo kito. Aš, universiteto studentas, laikiausi neabejo- Lietuviai patyrė ir dar vieną skaudų įžeidimą: 1939 m. tinai internacionalistinių pažiūrų, o tai reiškė, kad domė- kovo 22 d. vokiečiai vėl užėmė Klaipėdą ir jos apylinkes, jausi kitomis tautomis, tačiau tas domėjimasis buvo gana arba Memelį (2800 km2, 155 tūkst. gyventojų, kartu su 55 paviršutiniškas. Aš nieko nežinojau apie istorinius ir religi- tūkst. klaipėdiškių, iš kurių 90 proc. buvo vokiečiai). Nau- nius Lenkijos ir Lietuvos žydų principus, žydų misticizmą ir dodami karinę jėgą ir pažeisdami tarptautinę konvenciją, kabalą. Šiais dalykais pradėjau domėtis gerokai vėliau, jau įtrauktą į 1923 m. taikos sutartį, jie aneksavo kraštą, ku- gyvendamas Amerikoje. Tada man ir kilo mintis, paaiški- ris po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare buvo nanti dviejų bendruomenių tarpusavio izoliaciją. Ką kal- nuo jų atskirtas ir prijungtas prie Lietuvos. Lietuviams ir bėti apie kitus tarpukario Lenkijos miestus, jeigu užpildyti žydams teko paskubomis trauktis iš miesto (daugiausia į nežinojimo spragų man nepavyko, net gyvenant tokioje ar- Vilnių, o tai dar labiau kurstė jau rusenantį antisemitiz- timoje kaimynystėje? Kiek žinau, niekas Lenkijoje nedrįso mą). Lietuvos kariuomenė buvo atšaukta, ją pakeitė SA ir pageidauti, kad mokiniai būtų mokomi „klasikinės“ hebrajų SS daliniai. Kovo 24 d. į Klaipėdą atplaukė Hitleris – sto- kalbos, studijuotų Lenkijos žydų kultūros istoriją ar skaitytų vėdamas ant kreiserio Deutschland denio, mėgavosi jį šlo- ir interpretuotų Senąjį Testamentą. Jei kas nors būtų tokį vinančios minios šūksniais. Žinoma, po Čekoslovakijos dalyką pasiūlęs, manau, būtų užmėtytas akmenimis.“2 aneksijos Memelio kraštas atrodė toks mažas kąsnelis, kad Toks nesuinteresuotumas galėjo būti grėsmingas ir pasaulis nė nepastebėjo, kaip jis buvo prarytas. žydams, kurie gyveno Vilniuje, valdant lietuviams. Besi- Vadinamojoje Vilniaus Lietuvoje 1922–1939 m. gyvenę formuojanti nacionalinė Lietuvos tapatybė rėmėsi kalba, litvakai užėmė nevienareikšmišką poziciją. Viena vertus, tačiau dauguma žydų, kurie iki tol buvo išmokę lenkų, žydai, puoselėdami ir plėtodami turtingas miesto tradi- rusų kalbas, nesistengė įsisavinti lietuvių kalbos, varto- cijas, bet pirmiausia dvasinį Vilniaus Gaono ir haskalos jo vien jidiš. Nesugebėjimas kalbėti lietuviškai netikėtai palikimą, pavertė šį miestą bene svarbiausiu žydų centru priklijavo jiems „nebylių“ etiketę, pabrėžiančią, kad jie Europoje (jis pranoko net litvakų gausiai gyvenamą Mins- nelojalūs nacionalinei (ne pilietinei) valstybei. (O žmo- ką, kuris tuo metu jau priklausė Sovietų Sąjungai). Čia nes ar „objektus“, turinčius trūkumų, galima nebaudžia- žmonės vietoj kaftano ir juodos skrybėlės nešiojo „nor- mai naikinti. Būtent taip ir įvyko...) malius“ europietiškus drabužius, be to, manė, kad galės Vilniaus vaikų lopšeliuose-darželiuose, pradinėse ir visą gyvenimą kalbėti vien jidiš. Žinoma, žydai turėjo var- vidurinėse mokyklose, kolegijose, rengusiose mokytojus

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 visai Lenkijai, jidiš ir hebrajų kalbos buvo plačiai varto- ti!“5 Šios filosofo kalbos nesiryžo spausdinti nė vienas lai- jamos, tas pats pasakytina apie spaudą, knygų leidybą, kraštis, išskyrus studentų kuruojamą turistinį leidinuką. parodas ir turtingą muzikinį gyvenimą. Labiausiai prie Mažai kam žinomas faktas, kad Lenkijos antisemi- to prisidėjo Jidiser Visznsaftlekher Insztitut (JIVO), kurį tizmo banga prisidėjo ir prie nacių surengtų Krištolinės 1925 m. įkūrė Rusijos žydai, emigravę į Berlyną, tarp jų nakties (Kristallnacht 1938), kuri labai priminė Šventojo Maxas Veinreichas. Instituto filialai veikė Varšuvoje, Par- Baltramiejaus naktį (1572), žudynių. Lenkijos parlamen- yžiuje, Londone ir Buenos Airėse. Iki šiol tai vienas svar- tas, siekdamas sustabdyti žydų, bėgančių nuo nacių, srau- biausių Rytų Europos žydų kultūros mokslinio tyrinėjimo tus į šalį, 1938 m. kovą paskelbė, kad į Lenkiją gali grįžti centrų, nuo 1940 m. jis veikia YIVO žinioje Niujorke.3 tik tie lenkų kilmės žydai (50–60 tūkst.), kurie Vokietijoje Daugeliui pasaulinio lygio autorių (nors pasaulis apie gyveno ne ilgiau kaip penkerius metus ir turi specialius juos, deja, mažai ką žino), tokiems kaip Mojse Kulbakas leidimus, išduotus iki spalio pabaigos, kitiems bus tiesiog (1896–1937) arba laisvos rašytojų grupės Junge Vilne (Jau- atimta pilietybė. Reaguodamas į tai, gestapas sulaikė visus nasis Vilnius), įsteigtos 1930 m., nariai Chaimas Grade persona non grata. Spalio 26 d. Vokietijos užsienio reikalų (1910–1982), Smerke Kačerginskis (1908–1954) ir Avra- ministro įsakymu 17 tūkst. žydų be išankstinio įspėjimo mas Sutzkeveras (1913–2010), šis institutas tapo namais. išsiuntė atgal į Lenkiją. Juos vežė uždaruose vagonuose, Žydams Vilniuje, ypač nuo 4-ojo dešimtmečio, teko kuriuos saugojo ginkluoti kareiviai. Lenkija nenorėjo de- kęsti beviltišką skurdą ir vargą, ištverti lenkų antisemi- portuotųjų priimti. Kol vokiečiai su lenkais ginčijosi dėl tizmą, kurį pereinamuoju laikotarpiu, pirmaisiais par- žydų, keldami viso pasaulio pasipiktinimą, šie buvo pri- lamentinės demokratijos metais, galima skirstyti į tam versti įsikurti stovyklose netoli Zbonšynio, mažo pasie- tikrus etapus: pirmojo Lenkijos Respublikos prezidento nio miestelio, apleistuose tvartuose ir barakuose, kuriuos Gabrieliaus Narutowicziaus nužudymas 1922 m., eko- turėjo paskubomis pasistatyti. Derybos baigėsi 1939 m. nominė krizė, prasidėjusi 1929 m. ir sutapusi su fašizmo sausį. Vis dėlto lenkai leido likti tėvynėje tiems žydams, įsigalėjimu šalyje 1930-ųjų pradžioje, žydams draugiško, kurie ilgus laukimo mėnesius antihumaniškomis sąly- su antisemitizmu kovojusio Piłsudskio mirtis 1935 m., – gomis sugebėjo išgyventi. (Tie, ​​kurie įstrigo Vokietijoje, po jos antisemitiškai nusiteikęs politinis elitas, ypač įga- lapkritį buvo suimti, po to dingo be pėdsakų kaip ir dau- liotieji pareigūnai, iškart sulaukė vyriausybės paramos. gelis žydų.) Tarp Zbonšynio pabėgėlių buvo lenkų žydų Antisemitizmas šalyje vis stiprėjo, kol galiausiai pasie- Grynszpanų šeima, jų sūnus Herschelis Grynszpanas, tuo kė tokį lygį, koks buvo Vokietijoje 1938–1939 m. Pasak metu gyvenęs Paryžiuje, iš keršto šovė į Vokietijos atašė Dawidowicz,4 pagrindiniu antisemitizmo šaltiniu tapo Prancūzijoje Ernstą vom Rathą, kuris nuo šautinių žaiz- jėzuitų XVI a. įkurta seminarija, vėliau universitetas, ku- dų mirė, praėjus dviem dienoms po incidento (lapkričio rio studentai 1931 m. surengė pogromą – buvo rimtai 9 d.). Šis įvykis naciams tapo pretekstu suorganizuoti ma- sužeista 16 žydų (pavyzdžiui, Maxas Weinreichas neteko sines žudynes – Krištolinę naktį.6 akies) ir 4 lenkai, iš kurių vienas vėliau mirė. Nuo tada „Kaunietiškoje“ Lietuvoje žydų padėtis, jei palygintu- kasmet lapkričio 9 d., iki pat 1938 m., studentai, pagerb- me ją su rusų, vokiečių (atsižvelgiant į nesutarimus dėl dami jo atminimą, surengdavo pogromą. Klaipėdos krašto), o ypač su lenkų, užgrobusių Vilnių ir jo 1933 m. iškilus to meto filosofas Marianas Zdziechows- apylinkes, situacija, buvo išskirtinė. Tarpukariu jie išgyve- kis (vienas iš dvasinių Czesławo Miłoszo tėvų), savo karje- no aukso amžių – jiems buvo suteiktos įvairios teisės, ži- ros 50-mečio proga tapęs garbės daktaru, per ceremoniją, noma, mainais už paramą. Žydų reikalų ministrui (pirma- neslėpdamas nuoskaudos, pasakė: „Prieš penkiasdešimt jam pasaulyje) 1918 m. buvo suteikta vieta vyriausybėje, o metų nebūčiau pagalvojęs, kad mūsų universitetas, Stepono atnaujinta kehilos (bendruomenės) sistema, sukurta prieš Batoro universitetas, taps bjauraus antisemitizmo protrūkių 300 metų, grąžino žydams autonomiją, kuri, nors nebu- vieta, dėl ko jausiu tokią gėdą, kad man bus sunku kalbė- vo labai plati, funkcionavo 1922–1924 m. Ši autonomija

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 83 neprilygo utopijai, apie kurią svajojo didysis istorikas tmečio pabaigos, jis labai stipriai suaktyvėjo, o vėliau be- Simonas Dubnovas. Pasak Leo Motzkino, kuris vado- veik prilygo masinei kitų šio regiono šalių obsesijai. vavosi panašiais idealais, ji buvusi toli nuo utopijos apie „vieningą internacionalinę žydų tautą“, pripažįstamą Lietuvių-sovietų-vokiečių-sovietų Lietuva Tautų sąjungos, nors neturinčią valstybės ir gyvenančią diasporoje. Vis dėlto kultūrinę autonomiją, kurią galė- Kitas svarbus lūžis Lietuvos ir Vilniaus istorijoje įvyko tume Dubnovo žodžiais apibūdinti kaip „tėvynę aukš- 1939 m. rudenį. Po dviejų slapta pasirašytų Molotovo-Rib- tybėse“, Lietuva unikaliu būdu įgyvendino, ir tai galiojo bentropo paktų (1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d.) bent metus ar dvejus. (Dubnovas, gimęs Baltarusijoje, Lietuva atiteko Sovietų Sąjungai. Įgyvendinti sutartą planą rašęs rusų kalba, prisipažino sieloje esąs litvakas. Kai Stalinui neprireikė nė metų. Vokietija ir Sovietų Sąjunga buvo priverstas bėgti iš Rusijos (1922), Lietuva suteikė rugsėjo 1 ir 17 dienomis sutartinai užpuolė Lenkiją. So- jam pilietybę, tačiau profesoriaus vietos Kauno univer- vietų kariai rugsėjo 18 d. šešias savaites laikė užėmę Vil- sitete istorikas atsisakė. Litvakas jis liko iki pat mirties. nių, dalyvavo ir lenkų organizuojamuose pogromuose. Hitleriui atėjus į valdžią, iš Berlyno pabėgo į Latviją, Jie kontroliavo miestą iki spalio pabaigos, kai „geraširdis“ 1941 m. Rygoje jį nužudė gestapo pareigūnas.) Stalinas atidavė Vilniaus kraštą Lietuvai. Spalio 29 d., se- Dubnovo teiginys, kad Lietuva – žydų diasporos Je- kmadienį, vykstant šventinėms pamaldoms, triumfuojan- ruzalė, 3-iajame dešimtmetyje vis dar turėjo pagrindą. tys lietuviai žygiavo sostinės gatvėmis, juos lydėjo garbės Į blogąją pusę viskas pakrypo tada, kai daugiapartinę sargyba. Visi džiūgavo, kad perėmė Vilnių iš Raudonosios parlamentinę demokratiją pakeitė diktatūra, įsigalėju- armijos rankų. Tačiau šis Hitlerio ir Stalino žingsnis nieko si po 1926 m. perversmo. Tuo metu, kai vyko miestų gero nežadėjo, kai kas jau tada žinojo ar bent nujautė slap- ir miestelių „lietuvinimas“, kai iš lėto kūrėsi Lietuvos tus pakto kėslus ir būsimus įvykius. Vis dažniau pasigirs- vidurinioji klasė, antijudaistinės idėjos, kurias papildė davo rimuotas šūkis „Vilnius mūsų, o mes – rusų“. ekonominis ir daugiausia iš svetur atkeliavęs etninis Nuo to laiko Lietuvos likimu dalijosi ir Vilnius. 1939 m. antisemitizmo turinys, darėsi vis gyvybingesnės, o pa- pabaigoje šalyje gyveno 250 tūkst. žydų – Lietuvos Respu- greitį įgavo 4-ajame dešimtmetyje, įprasmintos skam- blikos žydų populiaciją (135 tūkst.) papildė Vilniaus (75 baus šūkio „Lietuva – lietuviams!“ Tačiau pogromai tūkst.), aplinkinių miestelių, kaimų (25 tūkst.) žydai ir pa- buvo vykdomi jau nuo 1929 m. Antisemitizmo bangą iš bėgėliai iš vokiečių okupuotų Lenkijos teritorijų (15 tūkst.). dalies slopino principas: „Mano priešo (lenkų) priešas Nuo tada Lietuvos (ir kitų dviejų Baltijos šalių) nepri- (žydai) yra mano draugas“ (bent iki 1938 m., kai neli- klausomybė truko vos šiek tiek ilgiau negu šešis mėnesius. kus lenkų, vieninteliais atpirkimo ožiais tapo žydai). Po vadinamosios tarpusavio pagalbos sutarties pasirašy- Antra vertus, akivaizdu, kad antisemitizmas niekada mo (1939) Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 15 d. paskelbė nebuvo įtrauktas į prezidento Antano Smetonos valdo- Lietuvai ultimatumą. Šalį okupavo Rusijos kariuomenė. mos vyriausybės politinę programą. Tiesą sakant, valdžia Tą šešių mėnesių laikotarpį lydėjo „liaudies demokratija“ ne tik mėgino užbėgti už akių kenkėjiškam antijudaizmui, su sovietinio stiliaus parlamento rinkimais, nacionaliza- bet ir baudė tokių veiksmų kurstytojus. Lietuvoje nebuvo cija, buožių žemės dalijimas. Buvo užvesta teroro mašina. taikomas principas numerus clausus ar antižydiški įstaty- 1940 m. rugpjūtį įkurta Lietuvos Sovietų Socialistinė Res- mai, valstybė iš visų jėgų stengėsi remti žydų kultūros ir publika, tapusi 14-ąja SSRS nare ir egzistavusi iki 1941 m. švietimo institucijas (iki 1938 m. finansavo didžiąją dalį birželio 22 d., kai šalį okupavo vokiečiai. jidiš mokyklų). Kartu pažymėtina, kad nekenčiama lenkų Prieš komunistų režimo žlugimą mūsų galvose šmėžavo mažuma tokio finansavimo negavo. Svarbu akcentuoti ir tik Vakarų ir Amerikos (dažniausiai dešiniojo sparno, kar- tai, kad antisemitizmas Lietuvoje buvo kiek nuosaikesnis tais tiesiog fašistų) emigrantų (vėliau perėjusių į kraštuti- negu kitose šalyse. Deja, laikui bėgant, iki 4-ojo dešim- nių dešiniųjų, pasirodžiusių ir Lietuvoje, pusę) sukurtas

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 trumpos atkarpos tarp dviejų okupacijų įvaizdis. Pagal kos įkūrimą. Dar paminėkime ir daugiau kaip 200 tūkst. jį, žydai (turint omenyje ketinimus ir tikslus) šalyje gy- valstiečių šeimų, norėjusių gauti žemės, 1940 m. rugsėjį venę ramiai ir taikiai. Toks gyvenimas tęsėsi nuo XIV a. atimtos iš buožių, tarp kurių, beje, nebuvo nė vieno žydo. iki 1940 m. vasaros, kai okupacinę Rusijos kariuomenę Bankus ir kitas komercines bei industrines institucijas, lietuviai pasitiko su ašaromis akyse, o žydai – išskėsto- daugiausia valdomas žydų, sovietai nacionalizavo. mis rankomis. Rusų okupacijos metais (1940–1941 ir Antirusiškos lietuvių nuotaikos tapo įprastu reiškiniu, nuo 1944) žydų bolševikai savo antilietuviškumą slėpė o piktintis nesuprantamu prorusišku žydų nusiteikimu po sovietinio teroro uždanga. Todėl galima pateisinti ar imta tik tada, kai sovietai (palyginti vėlai – tik 1941 m. bir- bent jau suprasti, kodėl prieš pat vokiečių okupaciją ir želį) griebėsi teroro. Tiesa, ir tai, kad į priešingas barikadų vėliau lietuviai („nedidelės kriminalinių nusikaltėlių gau- puses žydus ir lietuvius nustūmė ne vien skirtingi geopo- jos“) prisidėjo prie pogromų, kuriuos inspiravo vokie- litiniai interesai. Žydai simpatizavo sovietams dėl keleto čiai ir kurie pareikalavo keleto tūkstančių gyvybių. esminių priežasčių: Kremliaus režimas draudė bet kokias Atsakomybė už litvakų dingimus pasaulyje iš tikrųjų antisemitinio elgesio formas, be to, teoriškai leista žydams gula ant vokiečių pečių. Tačiau tai tik nedidelė „dvigubo užimti bet kokį postą. Taigi jie galėjo laisvai reikštis bet genocido“ teorijos dalis, tik dar vienas teiginys apie kolek- kurioje politinio ir ekonominio SSRS gyvenimo srityje – tyvinę žydų atsakomybę, dėl kurios turėtume dėti lygybės tapti valstybės tarnautojais arba karininkais. Pavyzdžiui, ženklą tarp nacių ir sovietų genocido, tarp Šoa ir Gulago. Vilniaus universitete 1940 m. rudenį buvo įsteigta Žydų Šią klaidingą mintį, paremtą selektyviais faktais, paneigia kalbos ir literatūros katedra. O specialiai priimtas įstaty- pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos pamoka. mas, draudžiantis antisemitizmą, iš viešojo diskurso eli- Trumpai tariant, Lietuvos politika tarpukariu, permainin- minavo tradicines antijudaistines ir antisemitines lietuvių gai svyravusi tarp Rusijos ir Vokietijos, žlugo, susiklosčius nuostatas. (Šie latentiniai jų jausmai išsiveržė į paviršių tokiai geopolitinei padėčiai, kad šis žlugimas buvo neišven- 1941 m. birželį, kai šalį okupavo vokiečiai.) giamas. Draugiškas lietuvių požiūris į vokiečius, o žydų ta- Prie žydų tapatinimo su sovietų bolševikais ir antise- patinimasis su rusais, kaip su mažesne blogybe, lėmė, kad mitinių pogromų, kurie vyko prieš pat Vokietijos antpuolį jie atsidūrė priešingose stovyklose. Nors melagingą stere- ir per kuriuos žuvo dešimtys tūkstančių žydų, prisidėjo otipą, kuriuo iki šiol vadovaujasi neo- ir ultranacionalistai, Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), įkurtas Berlyne 1940 m. apie „žydus bolševikus, išdavusius ir apiplėšusius Lietuvą“, rudenį. Jam vadovavo prohitleriškų pažiūrų Kazys Škirpa, prasimanė ir skleidė naciai iš Berlyno. Plataus masto de- Lietuvos ambasadorius Vokietijoje. Skatindami veikti, la- portacijos, nacionalizacija, institucijų uždarymas ir t. t. fininkai savo proklamacijose ir kituose leidiniuose skelbė, žydus paveikė netgi labiau negu lietuvius. Pavyzdžiui, už- kad žydai yra persona non grata, todėl privalo nedelsda- daryti JIVO užsimota 1941 m. pavasarį (vėliau tą darbą mi palikti šalį. Ir nors naikinti žydus nebuvo LAF’o tikslas pabaigė vokiečiai). Sovietų valdžia uždarė 13 vidurinių ir (priešingai Hitlerio galutiniam sprendimui), Lietuvos lai- pradinių mokyklų, kuriose buvo mokoma hebrajų kalbos, kinoji vyriausybė, kuri buvo suformuota 1941 m. birželio esą tai „reakcinga buržuazinė sionizmo kalba“. 22 d. ir kurios veiklą po šešių savaičių sustabdė vokiečiai, Žydai, dėl suprantamų priežasčių stoję rusų pusėn, vis antisemitizmą įtraukė į savo politinę programą. To įkvėpta dėlto niekaip neprisidėjo prie Lietuvos valstybės žlugdy- vietinė Lietuvos valdžia, žinoma, pavaldi vokiečiams, pa- mo. Jokio svarbaus vaidmens jie ir negalėjo suvaidinti, nes našaus požiūrio laikėsi per visą nacių okupaciją, trukusią pagal nerašytas taisykles jiems buvo uždrausta užimti bet trejus metus. Kas keisčiausia, netikėtai pasipylė žiaurios kokį valstybinės tarnybos postą. O autoritetingi Lietuvos žmogžudystės, nors prieš tai Lietuvoje antisemitizmo ban- inteligentijos atstovai ir dauguma gyventojų (nieko ne- ga buvo palyginti ne tokia stipri. Nuožmumu ir negailes- žinodami apie tikruosius nacių ir sovietų kėslus) palaikė tingumu lietuviai dabar prilygo latviams ir vakarų ukrai- sovietų valdžią ir Lietuvos Sovietų Socialistinės Respubli- niečiams. Viename iš žemės ūkio kooperatyvų sąjungos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 85 „Lietūkis“ garažų Kaune 1941 m. birželio 27 d. geležiniais ar kita didžioji galybė, smulkmeniškas valdžios troški- strypais buvo mušami ir žudomi atsitiktinai surinkti vyrai mas, bauginančios realybės ignoravimas, politikos solip- žydai. Po įvykdytos egzekucijos vienas iš žudikų išsitraukė sizmas ir infantilumas, lėmęs šalies lyderių bejėgiškumą, lūpinę armonikėlę ir sugrojo Lietuvos himną. Žudynes fo- padėjo šiai tragedijai plėtotis. Lietuvių istorikas Liudas tografavo vokiečių kareiviai.7 Truska, atsižvelgdamas į šiuos aspektus, priėjo prie iš- Lietuviai ir toliau padėjo naikinti žydus tiek prieš vados, kuri galbūt taps naudingu pamokymu mums vi- pat vokiečių okupaciją, tiek po jos. Prie šių žiaurių siems: „Lietuviai nemėgsta kalbėti apie nemalonius pra- veiksmų prisidėjo ne tik neteisėta vietos valdžia ir po- eities įvykius. Per visus penkiasdešimt sovietų okupacijos licija, bet ir lietuvių drausmės batalionai, būtent šiam metų bet kokios lietuvių pastangos atkurti nepriklauso- tikslui suburti iš nuteistųjų, ir antisovietiniai partiza- mybę buvo juodinamos, o žmonėms įdiegtas nacionalinio nai, palaikę vokiečius. Dvi savaites (nuo birželio 22 d. nevisavertiškumo jausmas, todėl šiandien tauta nori, kad iki liepos 5 d.) lietuviai rengė baisius žydų pogromus. istorija būtų „graži“, už kiekvieną netolimos praeities ydą Specialiosios paskirties būriams (Einsatzgruppes), su- ji kaltina „kitus“, visų pirma žydus. Savikritiškumas, ver- formuotiems 1941 m. liepą, toms „mobiliosioms sker- tinant į praeities įvykius, nėra labai populiarus, daugeliui dykloms“ (taip juos pavadino žydų teisininkas ir poli- asocijuojasi su tautos diskreditavimu. Tačiau mes tiesiog tikas Gideonas Hausneris), apytikriais skaičiavimais privalome atsikratyti tokio požiūrio.“10 priklausė po 8 lietuvius, kurie liūdnai pagarsėjo tuo, kad ypač žiauriai keršijo dėl kiekvieno žuvusio vokiečio. Įsi- Išvertė Justė Povilaitienė lieję į 6–7 tūkst. žudikų iš Vakarų Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos būrį, jie darbavosi mirties stovyklose.8 Antisemitizmas tragiškiausiai pasireiškė tuo, kaip abe- 1 Lucy S. Dawidowicz. From that place and time. A memoir 1938–1947. 1989. jingai lietuviai leido vokiečiams iki 1941 m. gruodžio su- New York. Bantam, p. 333, p. 37. šaudyti 80 proc. litvakų, kurių kūnai buvo užkasti masinė- 2 Czesław Miłosz, Tomas Venclova. 1999: Vilna-Vilnius as an Intellectual Life- se kapavietėse. Kiti buvo uždaryti į getus, 1943–1944 m. form. Transl.: Endre Bojtár. „2000“. 1999/10, p. 6. getų kalinius sudegino gyvus arba išsiuntė į koncentraci- 3 Šio instituto veikla yra labai svarbi ne tik pačiam institutui, bet apskritai visai jos stovyklas. 1941 m. antrojoje pusėje buvo nužudyti visi Rytų Europos žydų istorijai. (The YIVO 2008: The YIVO Encyclopaedia of Jews žydai, gyvenę Lietuvos kaimuose (daugiau kaip 77 tūkst.). in Eastern Europe, ed. Gershon David Hundert, 1-2, New Haven-London, Yale Nors naikinimui vadovavo vokiečiai, miškuose ir kapinėse University Press) žydus šaudė (taikydami į galvą) daugiausia vietiniai. Au- 4 Lucy S. Dawidowicz, op. cit., p. 35. koms liepdavo išsikasti duobę, jei nori, kad jų kūnai būtų 5 Plačiau žr.: Marian Zdziechowski. Mowa jubileuszowa. (Jubilee Speech) Zeszy- deramai palaidoti. Masinės žydų kapavietės yra maždaug ty Historyczne, 2008, nr. 165, p. 174. 200 Lietuvos gyvenviečių.9 6 Lucy Dawidowicz, op. cit., p. 67–68. Holokaustas Lietuvoje prasidėjo ne tik anksčiausiai, bet 7 Rachilė Kostanian. Valstybinio Vilniaus Gaono Žydų muziejaus istorija (The His- ir buvo pats efektyviausias Europoje – nužudyta 96 proc. tory of the State Jewish Museum named after the Vilna Gaon). In: Žydų muziejus. litvakų, gyvi liko tik maždaug 8 tūkst. Šiandien jų skaičius 2001, p. 15. sumažėjęs iki 3–4 tūkst. 8 Yitzhak Arad. The Murder of the Jews in German-occupied Lithuania (1941- Taigi, kaip pradingo litvakai? Būtent taip, kaip mėgi- 1944). In: The Vanished World. 2004, p. 177–178. nau aprašyti šiame straipsnyje. Kas sukėlė šią katastrofą? 9 Rūta Puišytė. Masinės žudynės Lietuvos provincijoje (Mass murders in Rural Pirmiausia, išorinės jėgos – nacių genocido programa. Lithuania). In: Žydų muziejus. 2001, p. 174. Bet gili politinė ir moralinė krizė, apėmusi Lietuvos vi- 10 Liudas Truska. Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio. (Lithu- suomenę, vadovavimo stoka, saviapgaule grindžiamas anians and Jews from the End of the 19th Century until June 1941). Vilnius. VPU. nacionalizmas, aklas tikėjimas tuo, kad šalį išgelbės viena 2005, p. 249.

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Beatričė JUŠKAITĖ

TAI TIEK TOS ISTORIJOS, TAI TIEK TO SVETIMO SKAUSMO

agaliau nusprendėme sustoti. Neseniai išdygęs žen- myžti, nors aš jam sakiau, kad šalia kapinių to daryti Pklas liudijo apie netoliese snaudžiančias žydų kapi- nedera. Jis atšovė, kad vienintelis dalykas, kurio daryti nes. Aplink vien pramoniniai pastatai ir, nors buvome tikrai nedera, tai įkišti kapines į tokį dievų pamirštą už- kitame Nemuno krante, sklido švelnus dvokas, kurį pa- kampį ir paženklinti lakonišku bordo spalvos ženklu, junta kiekvienas, atsidūręs prie Kauno autobusų stoties liudijančiu, kad tai kultūrinis paveldas. Take a sad song ar Pelėdų kalno. Kelias, kaip spėjome, kapinių link yra and make it better, – perimu vokalą ir mąstau apie aki- klaidus ir nuobodus. Jautiesi veikiau kaip apsnūdęs biu- mirkos istoriškumą. Istoriškumu vadinu momentą, kai ro darbuotojas, kiūtinantis cigaretės pertraukėlės. Nenu- tampama savo gyvenimo protagonistais, kai dabar yra stebčiau, jei naujos nuorodos į kapines daugelis ne nepa- išgyvenamas, žvelgiant į tą dabartį iš tam tikro atstumo, stebėtų. Hey Jude, don‘t make it bad, – niūniuoja Jurgis. esamąjį laiką apmąstant kaip būsimą prisiminimą. Tai tas mūsų kompanijos narys, kuris inicijuoja šiuos Toks mąstymas nepadeda, pavyzdžiui, perprasti savo miesto naršymus ir kiekvienoje vietoje lyg triumfuoda- miesto, kurio nė vienas nepažįstam. Mano Kaunas man – mas maukteli gerą gurkšnį naminio obuolių sidro. pertraukos tarp paskaitų stulpelių, glaustai suguldytų die- Urban explorer pavadinimas iš esmės tikrai niekam notvarkėje, ir bibliotekos, kurioje galiu viešai pasislėpti ir tikęs. Landžiojimas po pusnuoges pastatų griuvenas ne- liksiu niekieno nepastebėta. Tarpukario Kaunas, sovie- turi nieko kolumbiška. Tai nepatiko nė vienam iš mūsų. tmečio Kaunas, litvakų Kaunas – tai tik gražios kalbos ir Romantikos kibirkštis gal ir įsižiebia, kai užsiropšti ant istoriniai suvenyrai. Butaforiniai pakabukai raktams, ku- kokių tarpukario griuvėsių stogo, bet tik tiek. Kapinės riais žvanginama per oficialius sutikimus ir priėmimus. nesiskaito. Niekas nieko čia neatranda. Tiesiog vieni pa- O istorija sveriama buitiškai. Tik paminėk, kad kažkam kelia akis, o kiti sliūkina pro šalį. Panašiai kaip Wimo yra tekę kentėti daugiau, o net jei ir tiek pat, iš tavęs iškart Wenderso filme „Dangus virš Berlyno“. Šįkart mes ta- bus pareikalauta pasiaiškinti. Tie žydai, – sako lietuviai pom tais vaikais, kurie, nunarinę galvas, stebi angelų ir ima rakinėti savo žaizdas: Sibiras, partizanai, sovie- plunksnas, byrančias iš paniurusio Kauno dangaus. Pir- tmetis... Jautiesi toks iškrypėlis, lyg būtum pasikėsinęs į miausia nuo Vizbaro pilaitės stogo, vėliau nuo „Respu- svetimą skausmą – kito savasties šerdį. Atrodo, skausmas blikos“ viešbučio tamsios vėlės. O dabar esame čia. yra tapęs būdu atrasti savo tapatybę. Tačiau ne bet koks Pilkšvame fone sužiba bėgiai. Šalia jų dunkso niūri skausmas! Didžiausias iš visų skausmas, turintis pranokti kaip kalnas tvora. Ant jos negrabiai brūkštelėta keletas žydų ašaras, po vieną skaičiuojamas Yad Vašeme. rašmenų kirilica. Nors jie, žinoma, nieko nereiškia, vis Kokios nepadorios tos skausmo varžybos. Išklausyk tiek norėjosi išsiaiškinti jų prasmę. Jurgis nuėjo nusi- mus, pasauli, mes priverkėme Letą!

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 87 reikalaujant, kad jie įvertintų mūsų kančią. Galima net užka- binti medalį. Parašyti ditiram- bą. Visi kiti, kuriems yra tekę kentėti, turėtų rikiuotis mums už nugaros. Neužlindinėkite. Antkapius skaitome kaip rankraščio skiautes. Roza, Ya- kob, Avraham, Benesh, Hannah. Jidiš skaitome iš kairės į dešinę, o kirilicą – iš dešinės į kairę. Antkapiai ima lietis į vieną ir mirguliuoja kaip daugybė šach- matų lentų, sustatytų viena prie kitos. Aleksoto žydų kapinėse pradėta laidoti XIX amžiuje, kuris mums yra tik mokyklinė Aleksoto žydų kapinės formuluotė – statiška gimna- zistų konstanta. Jurgis ir vėl pa- Įžengiam į kapines vorele. Prie pat įėjimo gūžiasi ma- nosėje melodingai solfedžiuoja – remember to let her into žas, sukrypęs po šakomis sargo namelis. O į dešinę nuo your heart. Tai štai kaip mes susidraugaujame su istorija, įėjimo ir aukštyn lyg žirnių priberta antkapių. Kraipo- o ji mus prisijaukina. me galvas, bandome apsukti jas apie savo ašį, stulbdami Tada atsuka savo tikrąjį veidą. Aleksoto kapinėse nuo duriančio grožio. Aleksoto žydų kapinės įspraustos perlaidoti palaikai iš žydų kapinių Kauno gete Slabod- tarp lipšniai jas glaudžiančio šlaito ir beveidžių „Kauno koje. Lentelė nedidelė. Užrašyta rusiškai, lietuviškai ir grūdų“ namadėžių. jidiš, nors neaišku, kas tą jidiš dar sugebės perskaityti. Mus apima agresyvi nostalgija ir ilgesys tokio mies- Virš lapais užklostytos žemės pasviręs didelis medis. to, kokio nesame pažinę. Imame svarstyti, kad tada, kai Štai toks mauzoliejus. „Čia perlaidoti Kauno geto aukų nusisukame, jis nusiplėšia paviršinį fasadą. Kebabinės palaikai“, – dėsto tekstas, neturintis adresato. virsta kino teatrais, spurginė pasidaugina iš keturių, Grįždami namo, pastebime dar keletą naujai išdy- Laisvės alėjoje, kur įsikūrusi chaotiška azijietiškų ra- gusių lentelių. Pasibastę prie vienos iš jų netoli HES’o, kandų parduotuvė, blizga senasis „Benediktinų“ likerio nerandame nieko, išskyrus keletą liekanų, primenančių butelis už 95 Lt, o daugiatautės vėlės miesto sode kons- kadaise čia stūksojusias bėdžių pašiūres. „Lengva būti truoja savo Babelį… archeologu, kai iškasenos čia pat ir mažai kam rūpi“, – Kapinės gniaužia kvapą. Paprasčiausiai. Gniaužia. iškilmingai kaip koks Schliemannas ironizuoja Jurgis. Kvapą. Taip, kad sunku įkvėpti. Jurgis nebedainuoja, bet „Ministras atkreipė dėmesį, kad Kaunas yra svarbus įsikimba butelio, kuris pripildytas, jo žodžiais tariant, visai Lietuvos kultūrai. Kaunas ilgą laiką buvo laikinoji ambrozijos, nors aš jam sakau, kad kapinėse to dary- sostinė...“ – tą patį per tą patį plepa radijas tokiu pat ti nedera. Jis atšauna, kad vienintelis dalykas, kurio ti- garsumu, kaip ir mes dėstome savo mintis. Sunku ne- krai nedera daryti, tai naują keisti dar naujesniu, istoriją pakelti akių, bet kur kas lengviau jas laikyti nuleidus užkišti už stiklo su užrašu neliesti, ištraukiant ją tik per arba nukreipus į save. šventes kaip blizgantį popierėlį, kuriuo didžiuojamasi, Tai tiek tos istorijos, tai tiek to svetimo skausmo.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Apie knygas

Astrida PETRAITYTĖ

LIETUVAI TARNAVĘ, NEIŠSKIRIAMI…

Gyvenimas – Lietuva: Daniela ir Stasys Lozoraičiai. Sudarytoja dr. Asta Petraitytė- Briedienė. Vilnius: Versus aureus. 2015

ytauto Didžiojo universiteto istorikė dr. Asta Pe- ninkavusi (o gal ir oficiali bendradarbė?), prezidenti- Vtraitytė-Briedienė, regis, „neabejinga“ ir vyres- nėje kampanijoje dalyvavusi… Bet kartais be šios nuo- niajam (yra išleidusi knygą „Lietuvos diplomatinės rodos susigaudyti sunkoka. Štai Šarūnas Adomavičius tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983)“ ir jau- pasakoja apie Lozoraičio archyvo gabenimą Lietuvon, nesniajam Stasiui Lozoraičiui. (Beje, vengdama galimų ir man, pavyzdžiui, nelabai aišku, ar jis čia bičiuliškai, įtarimų, patvirtinu, kad su šia bendrapavarde manęs ar oficialiai dalyvauja: „Pamenu, šaltas vakaras, stovi nesieja jokie giminystės ryšiai.) Daniela su dviem dideliais šunimis, stovime su ambasa- Naujausias jos sudarytas leidinys skirtas Danielai dos darbuotojais, neramu, kaip pavyks saugiai pervežti ir Stasiui Lozoraičiams, yra artimųjų, pažįstamų atsi- archyvus iš Romos į Vilnių“ (p. 102). Tiesa, vėliau suda- minimai apie šią iškilią porą. Tai „knyga-albumas“, čia rytoja pamini, kad tai „ambasadoriaus Š. Adomavičiaus gausu fotoliudijimų, pradedant nuo mažojo Stasiuko liudijimas apie Danielą“. („Bamo“) vaikystės (gimė 1924 m. rugpjūčio 2 d. Ber- Vyresnioji karta turbūt puikiai atsimena Stasį Lo- lyne, diplomato Stasio Lozoraičio vyresniojo šeimoje), zoraitį (jaunesnįjį) – kandidatą tapti pirmuoju Nepri- baigiant be šeimininkų likusių namų Romoje vaiz- klausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentu. Nepai- dais… Publikuojami Petraitytės-Briedienės pokalbiai sant pralaimėjimo, jis buvo Vilties prezidentas. Net su Stasį Lozoraitį jaunesnįjį pažinojusiais asmenimis, jei tiesiogiai ir neteko su Lozoraičiu susidurti, visiems rašytiniai atsiminimai, Danielos Lozoraitienės dieno- turbūt išlikęs nejauno, bet sportiškai elegantiško vyro, raščių (1992–1994 m.) ištraukos. tikro vakariečio įspūdis, kurį sustiprina sutuoktinės Manau, šalia prisiminimų autoriaus pavardės vertė- italės Danielos žavesys. jo trumpai įvardyti, kas yra kas, kaip konkretus asmuo Žinia apie nepriklausomos Lietuvos diplomatiją, išli- susijęs su Lozoraičiais. Žinoma, dažniausiai galima šią kusią per visus okupacijos dešimtmečius, būtent tada informaciją išgliaudyti: ambasadoje Vašingtone talki- pasiekė mus visa legendine jėga: Stasį Lozoraitį vyres-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 89 nįjį užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. muoju savo vyru (jis beveik septyniolika metų vyresnis, telegrama įgaliojo tapti Lietuvos diplomatinės tarnybos bet – galime įsivaizduoti – kupinas jaunatviškos ener- šefu… Tėvo pėdomis nuosekliai žengė Stasys Lozoraitis gijos ir žavesio). Sudarytoja perteikia Danielos pasa- jaunesnysis, pasiaukojamai vykdydamas tą sunkią mi- kojimą apie, atrodytų, atsitiktinės lietuviškosios gijos siją (į diplomatinę veiklą įsitraukė ir jo brolis Kazys). nulemtus bendro gyvenimo dešimtmečius. Mat Danie- Pirmieji prisiminimai, suprantama, – apie Stasio los d’Ercole giminėje būta vyriškio, tarnybos reikalais Lozoraičio jaunesniojo vaikystę ir jaunystę. 1932 m. turėjusio vykti į nežinomą Lietuvą, tarsi pasaulio kraš- šeimai grįžus į Kauną, jis lankė Marijos Pečkauskaitės tą – vykęs nenoromis, bet grįžo susižavėjęs, giminėje gimnaziją, po keleto metų visi atsidūrė Romoje… įsitvirtino net priežodis „O Lietuvoje dar gražiau!“ Kai Įrašyti prisiminimai, kartais gana fragmentiški, ne- Daniela svečiavosi pas draugus, vienas jai prisistatęs paskleidžiami nevaržomu srautu – prieš liudijimus nepažįstamasis pasakė: „Jūs niekada neatspėsite, iš kur apie vieną ar kitą knygos herojų gyvenimo tarpsnį aš“, o ji pajuokavusi: „Tikriausiai iš Lietuvos…“ pateikiamas faktografinis įvadėlis. Kai kada tai gana išsamus situaciją, laikotarpį paaiškinantis tekstas, pa- „S. Lozoraičio politinės biografijos lūžio metais tapo vyzdžiui, apie tėvo paskyrimą ambasadoriumi prie 1983-ieji, kai mirė tėvas. S. Lozoraitis (vyresnysis) likus Kvirinalo* ir tolesniems įvykiams po to, kai Lietuvą mažiau nei dviem mėnesiams iki išėjimo Anapilin, kaip okupavo sovietai: Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas, paskyrė savo vyres- „1940 metų rugpjūtį sovietams užgrobus Lietu- nįjį sūnų pasiuntinybės Vašingtone patarėju. […] Taip S. vos Respublikos pasiuntinybės prie Kvirinalo pastatą Lozoraitis persikėlė į JAV sostinę, taip naujomis jėgomis via Nomentana 116, kuriame iki tol gyveno ir dir- buvo sustiprintas lietuvių diplomatinis postas. Čia S. Lo- bo ministras S. Lozoraitis (vyresnysis) su šeima, visi zoraitis dirbo kartu su antruoju Lietuvos diplomatinės persikėlė gyventi į Vatikano pripažįstamą Lietuvos tarnybos šefu, diplomatu Stasiu Antanu Bačkiu (1906– pasiuntinybę prie Šventojo Sosto, kur tuo metu rezi- 1999). Tuo pačiu S. Lozoraitis ėjo ir atstovo prie Šv. Sosto davo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras pareigas, taip tarsi sujungdamas du pagrindinius ne tik Stasys Girdvainis (1890–1970). Taip visi liko gyventi Lietuvos diplomatinei tarnybai, bet ir Lietuvos laisvini- Lietuvai priklausančioje teritorijoje, savojoje žemėje. mo bylai svarbius atsparos taškus“ (p. 82). Visi turėjo tik Lietuvos Respublikos pilietybę ir pasus, Žinoma, Stasys Lozoraitis jaunesnysis turėjo pui- kuriuos vėliau išduodavo savo tėvynainiams ir S. Lozo- kų pavyzdį, kaip vykdyti pasaulio diplomatijos isto- raitis. Kiekvieną kartą vykstant į užsienį Lozoraičiams rijoje neįprastą misiją. „Visad pagalvoju, ką mano reikėjo išvykimo ir sugrįžimo vizų (tai yra prie paso tėvas būtų pasakęs, ką jis būtų galvojęs, ką jis būtų pridedamo atskiro vizų lapo), kurias jiems išduodavo padaręs“ (p. 120). Italijos ambasada prie Šventojo Sosto, tam niekada ne- O JAV lietuvių bendruomenė, kaip liudija Nerija dariusi jokių kliūčių“ (p. 56). Kasparas, „jį dievino“. Stasys Lozoraitis jaunesnysis pa- sižymėjo ne tik elegancija, dėmesingumu – jis puikiai Su antrąja knygos heroje – Daniela susipažįstame bendravo keliomis kalbomis (anglų, prancūzų, vokie- tuo momentu, kai ji, dvidešimtmetė, susitinka su būsi- čių, italų, lenkų), tai ypač pravertė Lietuvos Atgimimo ir Nepriklausomybės pradžios laikotarpiu, kai Vakarų * Visad iš naujo turiu tikslintis, kas tas Kvirinalas. Lietuvių kalbos žodynas žurnalistams ši mažutė, iš Sovietijos gniaužtų atkakliai teigia: „Kvirinalas – pagal Kvirinalo (lot. Quirinalis, it. Quirinale) kalvos Ro- besivaduojanti šalis tapo viena iš svarbesnių aktualijų. moje pavadinimą: 1. viena iš septynių Senovės Romos kalvų; 2. rūmai ant Juo labiau kad „Lozoraitis galėjo susikalbėti su visais tos kalvos; nuo 1947 – Italijos Respublikos prezidento rezidencija; 3. prk. žmonėmis – nuo popiežiaus iki vargetos“ (D. Bieliaus- Italijos valdžia (norint atskirti ją nuo Vatikano)“. kaitė-Vidutienė, p. 93).

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Daniela ir Stasys Lozoraičiai Vilniuje

Lozoraičiui darbuojantis Vašingtone, Daniela daž- pareigūnams, diplomatiniai laiškai, vieši pasisakymai“ niausiai likdavo savo gimtojoje Romoje, vyrą vis aplan- (p. 85). Šie žodžiai tarsi prieštarauja Petraitytės-Brie- kydama, ypač stengdamasi atskristi Vasario 16-osios dienės teiginiui: „S. Lozoraitis savo, kaip diplomato, šventei. Lozoraičio misiją žmona rėmė ne tik moraliai, karjerą baigė Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įga- bet ir materialiai, šios galimybės ypač išaugo, mirus liotojo ambasadoriaus titulu – jis jam buvo suteiktas turtingiems tėvams, kuriems jų vienturtės pasirinki- jau Nepriklausomos Lietuvos 1991 m. spalio 2 dieną“ mas atrodęs keistokas. (p. 84). Matyt, sudarytoja netiksliai suformulavo – tai Kai kurie prisiminimų autoriai ne tik dalijasi asme- ne diplomatinės karjeros pabaiga, o titulo suteikimo ninių susitikimų su Lozoraičiu akimirkomis, tiesiogi- data? Vaičiulaitytė-Nourse primena: „1991–1993 m. niais liudijimais, bet ir įvertina istorinį jo vaidmenį. [S. Lozoraitis] buvo pirmas Nepriklausomos Lietuvos Štai Danutė Vaičiulaitytė-Nourse sako: „S. Lozoraitis, ambasadorius JAV“ (p. 85). Prisiminimų autorė tuo diplomatas, ne tik atstovavo Lietuvai, bet ir aktyviai metu buvo aktyvi ambasadoriaus bendražygė, tad ji dalyvavo atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos valstybę. išties gali paliudyti: „Kol Lietuvos ekonomika nepra- Apie tai liudija jo susirašinėjimas su Lietuvos Sąjūdžio dėjo atsigauti, tol ambasada pati turėjo ieškoti tarp ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovybe, taip pat nuro- Amerikos lietuvių lėšų jai išlaikyti. Stasys Lozoraitis dymai – pro memoria – Lietuvos diplomatinės tarnybos dirbo, kaip rašė Kazys Saja, „net sandėlio sargo algos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 91 negaudamas“. […] S. Lozoraičio žmona Daniela buvo daugelio mūsų išgyventos, bet gal jau ir primirštos (štai didžiausia mecenatė. Už savo nemažus pinigus ji išlai- įsikūrusi Vilniaus viešbutyje užsirašė: „Labai šalta“). Į kė ambasados rūmus“ (p. 87). to meto Lietuvą Daniela žvelgia tarsi iš šalies, bet kaip į 2014-aisiais pagerbėme Stasio Lozoraičio jaunes- savą kraštą: „Tiems, kurie manęs klausė ar dar klaus, ko- niojo devyniasdešimtmetį. Būtų gražu, jei 2016-aisiais kia yra Lietuva, galiu tik pasakyti – graži. Tai tardama nepamirštume – Danielai Lozoraitienei sukaktų 75-eri. galvoju – graži ir nelaiminga. Ilgą laiką luošinta įvairiais Ši knyga suteikia progą artimiau pažinti asmenybę, būdais. Visur komunizmo raupsų ženklai“ (1992-03- pasišventusią savo vyrui, o per jį – ir Lietuvai. Vaičiu- 01, p. 157). Kartėlis, kad dauguma iš mūsų – 60 proc. laitytė-Nourse, artimai pažinojusi Danielą, gražiai ir persvara prezidentu tapo Algirdas Brazauskas – grę- esmingai apibendrina Lietuvos diplomato žmonos vai- žiasi atgal, savo gerovės garantu laikydami „labiau pa- dmenį sumaištingaisiais okupacijos ir dar neįsitvirtinu- tyrusius“: „Lietuva šiandien kaip ligotas žmogus, kuris sios Nepriklausomybės laikais: „Jos pasiaukojimas buvo neturėjo pakankamai drąsos pasikliauti nauju gydytoju, absoliutus ir lemtingas“ (p. 87). Jūra Končius sako: „Iš galinčiu jį išgydyti. Lyg būtų apimta Stokholmo sindro- mano pažįstamų moterų Daniela buvo ir gražiausia, ir mo, dar įtakoje tų, kurie yra kalti dėl jos visų blogybių ir santūriausia“ (p. 97). Paulius Jurkevičius pabrėžia Lo- nelaimių“ (p. 165). zoraitienės tiesumą, atvirumą, natūralumą: „Kiekvie- Danielą sukrėtė staigi vyro liga, žiauri diagnozė – nąsyk, peržengęs Danielos namų slenkstį, stebėdavausi piktybinis kepenų navikas ir tokia ankstyva mirtis (iš elegancija, išskirtiniu šios moters aristokratizmu, kuris Romos nuvyko gydytis į Vašingtoną, deja, gydytojai buvo žaviai natūralus, be jokio slegiančio dirbtinumo ar buvo bejėgiai. Palaidotas Putname). Blogiausia, kad apsimetimo šešėlio“ (p. 197). Daugumą Danielos Lozo- taip ir liko kabėti įtarimų klaustukas – nei patvirtin- raitienės adresu sakomų komplimentų priimi natūra- ta, nei paneigta, kad ligą sukėlė kažkokios cheminės liai – jie visiškai atitinka susidarytąjį įvaizdį, vis dėlto medžiagos, iš šalies… Bet kokia graži Danielos Lozo- yra progos ir nustebti. Štai jaunasis Simonas Jurkevi- raitienės reziumė: „Lietuva buvo jo gyvenimo aistra. Aš čius (Pauliaus sūnus) prisimena: „Mane visad stebino buvau laiminga, galėdama dalyvauti. Tai mus sujungė puiki Danielos lietuvių kalba“ (p. 204). Nežinojau, kad dar stipriau. Ir tai yra gražiausiais dalykas, kurį jis man Daniela mokėjo lietuviškai… paliko“ (1994-10-28; p. 166). O Angelė Bailey (matyt, iš amerikietiškos perspek- „Po S. Lozoraičio mirties Daniela neprarado savo sta- tyvos) įvertina poros europietiškumą: „Ar tipiški euro- tuso, nedingo iš Romoje reziduojančių užsienio diploma- piečiai? Na taip. Jie mėgo keliauti, knygas, meną, istoriją, tų rengiamų priėmimų ar kultūrinių renginių. […] Tad vaikščioti. Ambasadorius eidavo į susitikimus pėsčiomis ji ir toliau liko ambasadoriaus žmona, globojanti, žino- arba grįždavo. Daniela taip pat. Jie mėgo bendrauti su ma, vertinama, svarbi“ (p. 212). žmonėmis. Daniela mėgo idealią tvarką. Ambasadorius Deja, Danielai nebuvo lemta tapti „senesne“ už savo taip pat“ (p. 184). vyrą. Ji mirė 2010 m. gruodžio 23 d. Dar spėjo Lietuvai Nors Danielos d’Ercole Lozoraitis (o mums tiesiog – perduoti Stasio Lozoraičio archyvą, dalyvauti Vilties Lozoraitienės, šios formos nevengia ir sudarytoja) die- prezidento perlaidojimo Kaune 1999 m. ceremonijoje. noraščių publikacija leidinyje nedidelė tiek apimtimi, „Kaunas Lozoraičių šeimos širdyje buvo išskirtinė vie- tiek aprėpiamu laikotarpiu, tačiau tai ypatingo meto liu- ta. Nenuostabu, kad jų archyvo svarbi dalis atiteko Vy- dijimai: nuo pirmojo atvykimo į Lietuvą 1992 m. vasarį, tauto Didžiojo universiteto S. ir S. Lozoraičių muziejui“ Lozoraičio apsisprendimo dalyvauti prezidento rinki- (Vaičiulaitytė-Nourse, p. 89). Nenuostabu ir tai, kad šio muose, įsitraukimo į rinkiminę kampaniją, rinkimų muziejaus vadovė Asta Petraitytė-Briedienė aktyviai finalo iki netikėtai jį ištikusios mirties 1994 m. birže- puoselėja Stasio Lozoraičio (tiek vyresniojo, tiek jau- lio 13 d. Santūriuose užrašuose iškyla to meto realijos, nesniojo) atminimą.

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXXXV

MEILĖS ELIKSYRAS BE PAGIRIŲ

tabo (dar žinomo kaip tingus de la Rochefoucauld SVladimiras Vladimirovi- žodžius vis prisimena Vladi- čius) ištikti rusai negalėjo atsi- miras Vladimirovičius. Kartais stebėti, kai viena italė kreipėsi pacituoja ir dar vieną šio pran- į Padujos miesto gaisrininkus, cūzų rašytojo mintį: „Meilė vie- prašydama išlaisvinti apatinę na, o jos klastočių – tūkstančiai“, jos kūno dalį, nes netyčia pame- turėdamas omenyje Medvedevą, tė ištikimybės diržo raktą. Keisti Chodorkovskį ir legioną kitų apsi- žmonės tie geiropiečiai, – stebėjosi metėlių… Bet į juos rusų pasaulyje ivanai ir vasilisos. Kam rakinti, jei ki- niekas nekreipia dėmesio, nes stabo, šenėje nešiojiesi raktą ir bet kada gali ištikusio rusus, akivaizdoje praranda juo pasinaudoti? Juo labiau ko joms rakin- žadą net drąsiausios lūpos. tis nuo jų, jeigu jie mieliau susirakina su jais? Stabo ištiktieji prisiekia padaryti daugiau Tokia selektyvi ištikimybės forma rusų pasau- negu gali, o padaro daugiau negu prisiekė, ypač liui nepriimtina. Stabas, ištikęs rusus, ištikimybės propagandos fronte. Kita vertus, visi puikiai su- diržais užrakino visų in corpore tiek apatines, tiek pranta, kad niekas taip nesustiprina meilės, kaip neį- viršutines kūno dalis, o raktus pats asmeniškai išme- veikiamos kliūtys. Todėl neįveikia, net ir nesistengia tė per Kremliaus langą. Taigi ugniagesiai, kurie irgi įveikti tokių niekingų buitinių smulkmenų kaip ga- ištikimi, reguliariai tikrina, ar gerai laikosi spynos, o myba ir prekyba, verčiau nori kariauti, kad patiestų ištikimybės kaliniams kartais su šlangais įlieja svei- stabui po kojų visą pasaulį. ko optimizmo. Stabui, ištikusiam rusus, specialiosios Bet vienas žmogus šalyje žvelgia už visus daug tarnybos kasdien praneša, kad tokių, kurie neieško nė plačiau ir giliau. Vladimiras Vladimirovičius iš ka- menkiausio būdo, kaip slapčia atsirakinti ištikimybės gėbistinės patirties žino, kad vien meile ir ištikimy- diržus, procentas vis didėja, artėdamas iki geistino be gyvas nebūsi, o kitose srityse, kur pažvelgsi, vi- 100! Toks reitingas yra tikras meilės eliksyras. sur vienas provalas – nafta pinga, doleris brangsta Juk tasai stabas, kurį jo ištiktieji liaujasi mylėję, pa- (nors nemirtingasis Balzacas kadaise sakė, kad mei- prastai būna pats kaltas, kad laiku to nepastebėjo, – per- lė – nuostabi pinigų padirbinėtoja, kartais variokus žvelgdamas kasdieninę saugumo ataskaitą, nemir- paverčianti auksu, o kartais auksą – variokais, bet

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 93 šiuolaikiniame pasaulyje viskas atvirkščiai. Baracko policijos pareigūnai gyventojams išdalijo 15 tūkst. amerikiečiai nemyli šitaip karštai, daugelis netgi šal- kortų kaladžių. Ir nors Kinijoje azartiniai lošimai tai neapkenčia, bet jo doleris kyla kaip ant mielių!). draudžiami, tikslas pateisina priemones: ant kortų Čiort poberi, net Šiaurės Korėja jau lenkia Rusiją – atspausdintos nusikaltėlių nuotraukos, nurodytas pernai išrado paslaptingus medicinos preparatus, asmens kodas, adresas ir koks nusikaltimas padary- išgydančius Ebolos virusą, MERS, SARS, AIDS, t. y. tas, kitoje pusėje – telefonas, kuriuo skambinti, pa- nugenančius šalin pačią smertį, o šiemet sukūrė pir- stebėjus ieškomąjį, ir atlygio už informaciją suma… mąjį pasaulyje alkoholinį gėrimą, nesukeliantį pa- Vladimiras Vladimirovičius jau sudarinėja priešų, girių! Pasirodo, tai paprasčiausias ženšenio likeris, kurių portretus sudės ant kortų kaladžių, įteiksimų kuriame cukrus pakeistas degintais ryžiais, kurie kiekvienam rusų pasaulio gyventojui, sąrašą. Šalia kaip tik ir duoda tą stebuklingą efektą. Visas pasaulis pikų karaliaus (Baracko) bus net dvi čirvų damos siaubingai apsidžiaugė, kad pagaliau neliks pochmie- (Angela su Dalia)… Atsiras vietos ir vietiniams opo- lo! Atleido Pchenjanui net už vandenilinės bombos zicijos valetams su devynakėmis. O tada ateis diena, bandymus. Į Šiaurės Korėją jau ketina emigruoti net kai kiekvienas rusas kiekvieną savo priešą pažinos mielasis draugas Gerard’as Depardieu! O Leonardas v lico, ir miklins smegenis, kaip iškrėsti kiekvienam di Caprio, jei nebus pagiringas, tikrai ne(su)vaidins kokią nors naują šunybę. Tai būsiąs rusų pasaulio Putino Raudonojo! svarus įnašas į XXI a. civilizaciją. To klausydama- Kurgi rusų išradėjai, sielų inžinieriai, net paprasti si, pamaniau, bet nutylėjau, kad ir šimtaprocentinis runkelių augintojai? Kur импортозамещение? Gal mylimasis, nors neprivalo būti Ptolemajas ar Plato- kai kuriems pavieniams asmenims reikėtų vis dėlto nas, šiek tiek proto galėtų turėti… nuimti ištikimybės diržus bent jau nuo viršutinės Išrėžęs reklaminę kalbą, samoduras išnyko kaip kūno dalies, kad imtų judinti smegenis? dūmas, neblaškomas vėjo, bet žinojau, kad visi jį Skubiai atvykęs į mano būrimo saloną Dura necés- minės, jam pavydės. Jei po Baracko prezidentu tap- sitas, Vladimiras Valdimirovičius pareikalavo recepto, tų toks Donaldas, tada pasaulį valdys TRUMPAS ir kaip priversti ištikimo ruso smegenis netingėti. „Ais- trumpesnis (Vladimirui Vladimirovičiui pagaliau tra prastai samprotauja“, – hipnozės seansą pradėjau nebereikės į Baltųjų rūmų šeimininką žvelgti iš apa- Balzaco žodžiais. Pacitavusi samoduro pamėgtąjį la čios į viršų!). Rochefoucauld, kad „garbingas žmogus gali būti įsi- Kai vyksta tokie dalykai, mūsiškės problemos at- mylėjęs kaip beprotis, bet ne kaip kvailys“, paaiškinau: rodo tokios menkos kaip vantos lapas ant pasaulio ištikimybės diržas daro neigiamą šalutinį poveikį – už- didžiūnų užpakalio. Tiesa, antroji pagal rangą Lietu- rakintos smegenys kaip ir betonas po tam tikro laiko vos moteris smarkiai nustebino politikos elitą, ypač ima kietėti. Jei rusas kietas ir ištikimas, dar nereiškia, japonus, pareiškusi, kad į Tekančios saulės šalį skris kad išradingas ir išmintingas. Tikra „betono maišy- transatlantiniu reisu, bet netrukus ją nurungė PAR klė“, neleidžianti smegenims sukietėti, paprastai būna prezidentas Jacobas Zuma, mat per susitikimą su vers- aktyvi opozicija, – netyčia prasitariau, bet Putinas lininkais pareiškė: „Afrika yra tokia didelė, kad visi Raudonasai iškart nutraukė būrimo seansą – taip ir kiti žemynai lengvai joje tilptų.“ Na bet tas Jacobas žinojęs, kad niekuo, net burtais, negalima pasitikėti, neturi net formalaus mokyklinio išsilavinimo, o mūsų net Viktoras U., ir tas pasuko šunkeliais, pasišalinęs Loreta išėjusi aukštuosius buhalterinius kursus! iš politikos greitkelio. Atrakinti smegenis būtų labai pavojinga, ypač dabar, kai aplinkui tūno vieni prie- šai. Pasigyrė jau pasiuntęs Peskovą į Kiniją, į pieti- Tiesiai iš kortų kaladės nę Guangsi provinciją, pasisemti patirties – mat ten Krescencija ŠURKUTĖ

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 kultūros barai Rubinovas who does not hide that the theater created by his father Sta- 2016. 1 (613) nislovas Rubinovas that is about to celebrate its 40th anniversary this year is being destroyed by the bureaucrats (page 43). domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art Odeta ŽUKAUSKIENĖ. A Special Place to Idle. Cabinet that invites to see editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: in a different way. An arts incubator started its activities in Kaunas and Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania opened a creative space called Cabinet (page 46). E-mail: [email protected] Arvydas KAŽDAILIS. Gifted But Not Needed. About complikated situati- summaries on of bool illustrators including Indrė Agnė Každailytė (1963-2015). As mostly translated books are being published for children and teenagers Ramūnas TRIMAKAS. 2016 – The Year of the Monkey with a Gun in its in Lithuania local artists have no chances (page 48). Hands. A great civilization is not conquered from outside but is destroy- ed from within. The essential causes of Rome‘s decline lay in her people, Deimantė DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ. The Fantom of Eternal Man. morals, class struggle, failing trade, bureaucratic despotism, stiffling ta- About Hamlet directed by Vidas Bareikis in Kaunas National Drama The- xes, consuming wars. Quoting the treatise The History of Civilizations by ater (page 50). historian William James Durant, the anthropologist analyzes the present situation in Europe while facing the refugee crisis (page 2). I Ignore Competition as a Matter of Principle. Violonist Agata Daraškaitė is being interviewed by Zita Čepaitė. When Baroque musical ensemble Audronis LIUGA. After Barbarians Have Arrived. Solidarity with refugees London Concertante performs, its program often bears name of Agata and opposition to the invasion of „aliens“ have recently become a hot Darashkaite or Daraskaite. Lithuanian violinist is making fast progress in topic. After events in Cologne local media is full of curse for „migrant London‘s musical scene (page 53). barbarians“ and cries about „Europe being raped“. Where this escalation of hatred will bring us? (page 10). Sandra BERNOTAITĖ. Poems (page 57).

Kęstutis ŠAPOKA. Biennial – Between Locality and Globality/ Curator and Zecharia PLAVIN. Chant of Hope. Fragment of a novel (page 59). Artist Between Proletarian and Project-maker. Many biennials of the recent decades allow one to conclude that it is an expression of crisis of Western art Margarita STARKEVIČIŪTĖ. Rock, Freedom and Economics. Looking back to system – when commercial and bureaucratic apparatus gets larger and larger the 25 years of independence it is evident that Lithuanian success was lar- and welfare is being imitated and obscures the lack of meaning (page 14). gely conditioned by cultural matters; many things could be changed be- cause of cultural level of people who managed to have their own opinion Mantas STANKEVIČIUS. Art to Understand Art. How do people understand but not to respond to provocations, defend their views without insulting arti n our times? A human being who relies heavily on the use of fast inter- other people and to find ways how to talk with new partners (page 69). net connection chooses art according to how many stories he or she has heard about it or anecdotes created about particular artists (page 20). Algirdas GRIGARAVIČIUS. Testimony of Signatories. About the search for original of the Act of February 16 (page 75). Edita DEGUTIENĖ. Lithuania in Krakow. The event Lithuania in Krakow was one of the largest and essential presentation of its culture in Poland Edmundas GIMŽAUSKAS. About the Act of Independence Given to Geor- during recent decades. According to one Polish author if ministers of cul- ge von Bonin (page 78). ture managed to talk to each other so well perhaps ministers of foreign affairs will manage to talk to each other in future (page 22). Endre BOJTÁR Litvaks. Where Did the Jews Vanish? How did the Litvaks dis- appear? Like this, as I have attempted to describe above. What caused the Stasys EIDRIGEVIČIUS. Waiting for a Parcel from Factory that Produces catastrophe? Primarily external influences, the Nazis’ programme of geno- Sadness, The Symbol of American Hopes, Cunami of Aušros Hair. Three cide. But the deep political and moral crisis that had pervaded Lithuanian essays of an artist (page 27). society, the lack of leadership, the tendency for self-cheating nationalism, the blind faith in the fact that one or other of the great powers would be Kęstutis ŠAPOKA. Artist Divided in Two Parts. About the project of Au- their saviour, the petty hunger for power, the ignoring of threatening real- drius Novickas Woman Divided in Two Parts at Jonas Mekas Visual Arts ity and the solipsism and infantilism of the politics followed by the coun- Center (page 33). try’s leaders all contributed to their demise (page 81).

Narius KAIRYS. The Same Procedure Like Last Year. The author discusses Beatriče JUŠKAITĖ. That Much of History, That Much of Foreign pain. An politics of Lithuanian film festivals, mostly Scanorama festival (page 35). essay on memory (page 87).

Kęstutis ŠAPOKA. To Create the World Again. Review of the exhibition Astrida PETRAITYTĖ. Having worked for Lithuania, Unseparable... About Non-photographic Field 1988-1995 at Šiauliai Vitas Luckus photography the book Life: Lithuania. Daniela and Stasys Lozoraitis, edited by dr. Asta center (page 39). Petraitytė-Briedienė (Vilnius: Versus Aureus, 2015) (page 89).

Audronė JABLONSKIENĖ. Damoclus Sword Above Kaunas Chamber The- Krescencija ŠURKUTĖ. The Elixir of Love without a Hangover. Ironical es- ater. Audronė Jablonskienė interviews its artistic director Aleksandras say on Lithuania‘s cultural and political life (page 93).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1 95 KULT ŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com):

Gus Hosein, Eric King Age of insecurity (En) (Lt) Cooperation between the communications industry and governments creates unprecedented opportunities for surveillance. Lets not repeat the mistakes of the past and allow companies to assume that users are unin- terested in what happens to their data, urge Gus Hosein and Eric King. Judith Vidal-Hall Taking on the giant (En) (Lt) When a group of claimants in the United Kingdom took on Google for invasion of privacy, they had little idea that the case would become a landmark in the fight to tame the Internet giant‘s intrusion into our lives on the Web, writes Judith Vidal-Hall. Sofi Oksanen A lion in a cage (En) (Lt) On the Finlandization of Europe www.eurozine.com In the aftermath of World War II, Finland pursued a policy of remaining on good terms with the Soviet Union with a view to safeguarding Finnish sovereignty. This strategy became known as „Finlandization“. A strategy that now haunts Europe, writes Sofi Oksanen, as Russia continues to focus Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką on expanding its sphere of influence. Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir Bronislovas Kuzmickas interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. From a distance (En) (Lt) Postmodern identity in an increasingly postmodern reality Why is it that, 25 years after independence, the attachment that Lithu- anian citizens once felt to their country has weakened considerably? Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Because postmodernist self-consciousness prefers regional identity to Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis state identity? Bronislovas Kuzmickas reports. jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei Sajay Samuel, Almantas Samalavičius asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. Notes from a technoscape (En) (Lt) A conversation with Sajay Samuel Why is it that those in power cannot think outside the categories of eco- nomics and techno-science when faced with the spectre of widespread Nauja transnacionalinė viešoji erdvė joblessness and natural disasters caused by an excessive reliance on Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis techno-science? Sajay Samuel says it‘s time to stop and reflect. kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- Antanas Šileika Long ago and far away: Big stories from small countries (En) (Lt) niam bendravimui ir diskusijoms. Baltic stories in a global context What’s different about a place is what’s interesting, writes Canadian novelist Antanas Sileika. A proposition that raises all manner of difficulties, as well as presenting unique opportunities, when writing fiction based on Geriausi straipsniai iš visos Europos Baltic history aimed at a North American audience.

Tomas Kavaliauskas, Tatiana Zhurzhenko Post-Orange Ukraine: Lost years? (En) (Lt) A conversation with Tatiana Zhurzhenko In an interview conducted before Euromaidan commenced, Tatiana Zhur- zhenko discusses the intricacies of regional tensions surrounding Ukraine, taking into consideration questions of memory, language and a putative civic, liberal Ukrainian nationalism. Giedrius Subacius Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com The death of a language (En) (Lt) Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius It is often said that every two weeks a language dies. But the statement belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or Tiražas 2800 egz. simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others. Kaina – 4,99 Lt / 1,45 Eur

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 6 · 1