Intelektualų Alternatyvi Veikla Sovietų Lietuvoje (1956–1988 M.)
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS Aurimas ŠUKYS INTELEKTUALŲ ALTERNATYVI VEIKLA SOVIETŲ LIETUVOJE (1956–1988 M.) Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, istorija (05 H) Kaunas, 2012 1 UDK 947.45.08 Su-16 Disertacija rengta 2007–2012 metais Vytauto Didžiojo universitete Doktorantūros teisė suteikta Vytauto Didžiojo universitetui 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926 Mokslinis vadovas: Prof. habil. dr. Bronislovas Genzelis (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija 05 H) Disertacija bus ginama Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų srities istorijos krypties taryboje ISBN ISBN 978-9955-12-817-5 2 TURINYS ĮVADAS ..................................................................................................................................... 5 I. INTELEKTUALŲ LAIKYSENA SISTEMOS ATŽVILGIU: PRISITAIKYMAS, OPOZICIJA IR GYVENIMAS ŠALIA SISTEMOS ............................................................ 25 1.1. Opozicinių ir prisitaikymo nuostatų formavimosi aplinka ............................................. 32 1.2. Objektyvios informacijos šaltiniai .................................................................................. 36 1.3. Opozicinės ir kitos alternatyvios nuostatos .................................................................... 38 II. INTELEKTUALŲ GRUPĖS SOVIETŲ LIETUVOJE ........................................................ 45 2.1. Grupių tyrimo teorinė prieiga ......................................................................................... 45 2.1.1. Literatų grupės ir jų veikimas neformalioje ir oficialioje erdvėje ........................ 49 2.1.2. Kitos neformalios intelektualų grupės ir jų veikla ................................................ 55 2.1.3. Filosofų grupės ir jų veikla neformalioje ir oficialioje erdvėje ............................ 61 2.1.3.1. Filosofų neformalios grupės oficialiose institucijose .................................. 62 2.1.3.2. Filosofų lyderiai ir jų suburtos neformalios grupės ..................................... 67 2.1.3.3. Filosofinės literatūros leidyba: „Problemose“ ir „Mintyje“ ........................ 69 2.2. Intelektualų sukurtų grupių tinklaveika .......................................................................... 71 2.3. Neformalių grupių kolektyvinė tapatybė, santykis su kitų grupių žmonėmis: „mes“, „jie“ ir „kiti“ .................................................................................................................... 75 III. NESISTEMINIO PILIETIŠKUMO APRAIŠKOS INTELEKTUALŲ VEIKLOJE ......... 83 3.1. Vakarų pilietiškumo modelis ir jo raiškos galimybės sovietų Lietuvoje ....................... 84 3.2. Pilietiškumo alternatyvos sovietinėje Lietuvoje ............................................................. 89 3.2.1. Saugojant kultūrinį paveldą Vilniuje .................................................................... 92 3.2.2. Lietuvos ir Indijos bičiulių draugija, „Ramuva“ ir žygeiviai ................................ 97 IV. FILOSOFŲ DARBAI NEIDEOLOGIZUOTOS FILOSOFIJOS SRITYJE ..................... 102 4.1. Metodologinės prieigos tiriant filosofijos istorijos diskursą .......................................... 104 4.2. Marksizmo-leninizmo pagrindiniai bruožai .................................................................. 107 4.2.1. Mechanistinė paradigma marksizme-leninizme: vertikalusis ir radikalusis 111 redukcionizmas ..................................................................................................... 4.3. B. Genzelio Lietuvos ir Vakarų filosofijos istorijos darbai ............................................ 115 4.3.1. B. Genzelio tekstų metodologinis santykis su marksizmu-leninizmu .................. 122 4.4. V. Bagdonavičiaus Vydūno filosofijos tyrimas .............................................................. 126 4.4.1. V.Bagdonavičiaus teksto metodologinis santykis su marksizmu-leninizmu ........ 130 4.5. B. Kuzmicko katalikiškosios filosofijos tyrinėjimai ...................................................... 132 4.5.1. B. Kuzmicko tekstų metodologinis santykis su marksizmu-leninizmu ................ 136 3 4.6. T. Sodeikos fenomenologiniai tyrinėjimai ..................................................................... 141 4.6.1. T. Sodeikos tekstų metodologinis santykis su oficialia filosofija ......................... 145 4.7. A. Šliogeris: nuo egzistencinės filosofijos link daikto metafizikos ............................... 148 4.7.1. A. Šliogerio tekstų santykis su oficialia ideologija metodologijos ir filosofinės problemos aspektu ................................................................................................. 156 IŠVADOS ................................................................................................................................... 160 ŠALTINIAI ................................................................................................................................ 164 LITERATŪRA ........................................................................................................................... 174 SANTRUMPOS ......................................................................................................................... 181 4 ĮVADAS Darbo aktualumas. Idėja tyrinėti sovietmečio intelektualus kilo žvelgiant į Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istoriją. Lietuvoje, skirtingai nei kitose sovietinėse respublikose, Michailo Gorbačiovo reformas parėmė ir vėliau jas nacionaliniams tikslams pakreipė didelė dauguma vietos inteligentų. Tokio masto socialinis ir politinis judėjimas, koks įsibėgėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje, turėjo turėti apčiuopiamas ištakas. Negalėjo Sąjūdis atsirasti iš nieko, bet čia nebuvo ir partijos ar KGB braižo. Tautiškai, pilietiškai nusiteikę inteligentai, susivieniję 1988 m. birželio 3 d. ir gana greitai mobilizavę visą to meto Lietuvos visuomenę, turėjo remtis socialiniais ryšiais, vertybėmis bei atitinkamomis nuostatomis, kurios viena ar kita forma egzistavo ir evoliucionavo per visą aneksijos laikotarpį. Kita vertus, tyrinėti visą ar vėlyvojo sovietmečio Lietuvos kultūrinį elitą, o kartu ir likusią visuomenę yra milžiniškas darbas. Tokių individualių ir kolektyvinių pastangų per paskutinį dešimtmetį būta ne viena. Tačiau šio darbo tikslas ir objektas bus kiek siaurinamas: tyrinėjant įvairias inteligentų, intelektualų grupes, jų tinklaveiką, nuveiktus darbus, įdėjų raidą ir vertybines nuostatas, kreipti dėmesį į vienos, turbūt labiausiai emancipuotos sovietmečiu intelektualų grupės, – filosofų bendruomenę ir jų tinklaveiką, praktinius ir teorinius darbus. Neretai nūdienos visuomenėje gyvuoja mitas, jog filosofija su praktine veikla neturi nieko bendro, jog šios srities „specialistai“ užsiima gal ir įdomiais, bet praktiškai nelabai pritaikomais dalykais. Paneigdami šį mitą, galime paminėti tik vieną faktą – juk visa sovietinė sistema buvo pradėta būtent nuo Karlo Markso ir jo pasekėjo Friedricho Engelso bei jų pasekėjo Vladimiro Iljičiaus Lenino ir kitų panašių mąstytojų bei visuomenės veikėjų idėjų. Būtent K. Marksas nusprendė, jog filosofija turi ne tik paaiškinti pasaulį, bet ir jį keisti. Kitas klausimas, kokios yra pasiūlyto „naujosios“ visuomenės kūrimo ir „senojo“ pasaulio perkeitimo priemonės ir padariniai. Manytume, jog apie filosofiją ir filosofus, kaip ir apie intelektualus ir jų intelektinę veiklą reikėtų kalbėti jei ne su pagarba, tai bent su tam tikru atsargumu, nes tos idėjos, kurios yra gvildenamos jų grupelėse, tas gyvenimo būdas, kurį jie pasirenka iš esmės gali tapti ar jau dabar tampa visos visuomenės gyvenimo būdu. Šiuo teiginiu nesiekiama kaip nors elitarizuoti visų socialinių procesų, tačiau kaip parodys šis darbas bei apie ką kalba kiti panašūs istorikų tekstai, jog veikiausiai visos pilietinės revoliucijos Rytų ir Vidurio Europoje prasidėjo socialiniuose branduoliuose, kurių lyderiai vienu ar kitu būdu su savo artimiausios aplinkos žmonėmis generavo alternatyvias idėjas, kūrė socialinius ryšius, puoselėjo tam tikrą paralelinę kultūrą. Ši kultūra galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai oponuoti oficialiai politinės valdžios įtvirtintai linijai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Andrejus Sacharovas, Solženycinas ir rusų disidentų sąjūdis, Vaclavas Havelas ir 5 „Chartija 77“ , Lechas Walenca ir Solidarnosz, Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas ir Sąjūdis, ir t.t. Be abejo, vienos ar dviejų asmenybių sureikšminti negalima: jie išskirti kaip tam tikri savo judėjimų lyderiai, atstovai. Vis tik kiekvieno paminėto veikėjo aplinkoje dalyvavo ne vienas filosofas. Kalbėdami apie totalitarinį režimą sovietinėje Lietuvoje ir jo eroziją vėlyvuoju laikotarpiu galėtume teigti, jog pirmiausiai intelektualams galėtų būti priskiriamos įvairios konformizmo strategijos, bet lygiai taip pat ir alternatyvios, neideologizuotos minties, kultūros plėtra Lietuvoje, kuri suvaidino lemiamą vaidmenį Lietuvos visuomenės kultūrinio laisvėjimo ir nepriklausomybės atstatymo metais. Net šeši iš filosofų bendruomenės: Bronislovas Genzelis, Bronislavas Kuzmickas, Rumualdas Ozolas, Jokūbas Minkevičius, Vytautas Radžvilas, Arvydas Juozaitis, – 1988 m. tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Pirmieji keturi tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais. Dar kiti filosofai aktyviai dalyvavo Vilniaus, Kauno miesto sąjūdžio tarybose, kitose atsikūrusiose organizacijose ir draugijose. Tyrimo objektas – sovietmečio Lietuvos intelektualų praktinės ir teorinės veiklos bruožai, išskiriant