Kaišiadorių Vyskupijos Kurijos Leidykla 1996 23/28:929 Matulionis Ki226 I
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla 1996 23/28:929 Matulionis Ki226 I. Leidėjų žodis apie šią knygą jos autorių Lietuvių Katalikų Akademijos 1981 m. Romoje išleistos Prano NIHIL OBSTAT Gaidos knygos "Nemarus mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulio Mintaučkis Censor ad hoc deputatus nis" įvadiniame žodyje pasakyta, kad daugiausia šiai knygai medžiagos Kaišiadorys, die 5 ianuarii 1996 surinko Lietuvoje gyvenantis kurio pavardė tuo metu negalėjo būti paskelbta. Tai popiežiaus garbės prelatas ir Kaišiadorių katedros kapitulos kanauninkas Stanislovas Kiškis, daug metų dirbęs vietos vys kupo kancleriu, labai kruopštus žmogus. Josephus Matulaitis Episcopus Kaišiadorensis Dabar, kai nebėra pavojaus būti apkaltintam antisovietine veik Kaišiadorys, die 9 ianuarii 1996 la ir suimtam, St. Kiškis leido spausdinti apie arkivyskupą Teofilių Nr. 3 Matulionį 1974 m. jo parašytus atsiminimus, pridedant kai ką iš minė tos Prano Gaidos knygos. Autentiški arkivysk. T. Matulionio tekstai šiek tiek paredaguoti. Taip pat prel. St. Kiškis 1989 m. lapkričio 14 d. parašė Kaišia dorių vyskupijos apaštaliniam administratoriui pareiškimą, nurodyda mas priežastis ir prašydamas pradėti kanonišką procesą arkivyskupo Te ofiliam Matulionio šventumui paskelbti. Tada buvęs dar tik apaštaliniu administratoriumi dabartinis Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, pri ėmęs tą pareiškimą, pasitarė su Kunigų taryba ir Lietuvos vyskupais, su darė reikalingą komisiją ir kreipėsi į Vatikaną, o gavęs Kongregacijos šventųjų byloms nagrinėti pritarimą obstare"), visus pakvietė mels tis ir pradėjo kaupti žinias apie arkivyskupą Teofilių Matulionį. Dabar jau surinkti jo rašyti laiškai ir raštai, apklausinėti jį asmeniškai pažinoję liudininkai, gauta daug atsiliepimų raštu. Netrukus visa ši medžiaga bus išversta į kurią nors plačiai vartojamą kalbą ir pateikta Kongregacijai šven tųjų byloms nagrinėti, kad būtų ištirta ir nuspręsta, ar arkivyskupas Te ofilius Matulionis tikrai yra vertas paskelbti palaimintuoju. Tai būtų dide lė Dievo dovana Lietuvos Bažnyčiai ir garbė tautai. Melskimės! Visagali Dieve, mūsų prieglauda ir stiprybe! Tu stiprini visus tvirtai Tave tikinčius ir nuoširdžiai Tavo valią vykdančius. Tu stiprinai ir mūsų vyskupą Teofilių Matulionį, kai dėl Tavo vardo jis net šešiolika metų įvairiuose lageriuose ir liko Tau ištikimas. Suteik malonę, kad mes, kadaise turėję jį savo vyskupu, dabar galėtume turėti šventuoju ir užtarėju danguje. Viešpatie, išklausyk mūsų maldą ir suteik prašomą malonę! Tėve mūsų, Sveika, Marija, Garbė Dievui Tėvui. t 9986-549-04-3 © Stanislovas Kiškis, 1996 t J. Matulaitis. Kaišiadorys, 1990 07 10.) 3 Deja, rengiant knygą "Arkivyskupas Teofilius Matulionis 1873- apaštalavo, lankydamas tremtyje esančius lietuvius ir teikdamas jiems 1962" spaudai jos autorius St. Kiškis 1995 m. rugsėjo 25 d. sakramentus... Tik 1957 metais grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Seme Kaišiadoryse mirė ir to paties mėnesio 28 d. palaidotas Katedros šven liškių bažnyčios altarista. Tačiau 1958 metų pavasarį vėl buvo areštuo toriuje šalia prel. Teodoro Brazio. tas ir ketveriems metams išvežtas į Sibirą, iš kur grįžo tik 1962 metais. Stanislovas Kiškis gimė 1900 m. spalio 20 d. Peterburge, religin Antrą kartą grįžęs iš beveik metus buvo Joniškio (Molėtų goje lietuvių inteligentų šeimoje, kilusioje iš Kavarsko parapijos Lietu raj.) bažnyčios altarista, penketą metų - Punios klebonu, trejetą metų - voje. Čia, Abromiškio kaime, Kiškiai turėjo ūkį, kuriame vasarą visa Jiezno altarista, keletą mėnesių - Dubingių klebonu ir net devynerius šeima atostogaudavo. Šeimoje augo net septyni vaikai, Stasiukas buvo metus Stirnių bažnytėlės klebonu. 1982 metais, perėmęs vyskupijos trečiasis. Tėvas vienoje Peterburgo ligoninėje dirbo felčeriu. valdymą, vysk. Vincentas Sladkevičius pasikvietė dar vyskupo Teofi- 1908 metais Stasiukas pradėjo lankyti Šv. Stanislovo parapijos Matulionio kanauninku paskirtą St. Kiškį į Kaišiadoris ir padarė jį pradinę mokyklą, o 1913 metais jau įstojo į prie Šv. Kotrynos bažnyčios čia katedros altarista. Kaišiadorių vyskupo V. Sladkevičiaus rūpesčiu buvusią gimnaziją. Ją, būdamas gabus ir darbštus, 1918 metais baigė 1988 metais kan. Stanislovas Kiškis buvo paskirtas Popiežiaus garbės aukso medaliu. Kadangi po 1917 metų revoliucijos Rusijoje įsigalėjo prelatu. sovietinė valdžia, nusiteikusi prieš religiją, tai 1918 metų vasarą pirmiau Ir po Sibiro vargų kan. St. Kiškis liko be galo darbštus ir kūrybin sia Stanislovas, o paskui ir jo tėvas su kitais vaikais parvyko į Lietuvą. gas. Rūpestingai ištyręs archyvus, parašė kai kurių bažnyčių istorijas. Motina mirė dar 1915 metais, palaidota Peterburge, Vyborgo kapinėse. Daug surinko medžiagos apie žymias asmenybes, rašė savo atsimini Grįžęs į Lietuvą, Stanislovas 1918 metais įstojo į Vilniaus kunigų mus; darė iš užsienio gaunamų vokiškų ir lenkiškų laikraštėlių santrau seminariją, kurią 1922 metais baigė, tačiau kunigu dar neįšventinamas, kas (religinio turinio) ir siuntinėjo kunigams; bene aštuoniose vietose nes buvo per jaunas. Todėl, vyskupo Jurgio Matulaičio patariamas, atvyko vadovavo kunigų rekolekcijoms. Kol buvo stipresnis, kasmet vasarą į Kauną ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete mėnesiui važiuodavo į Palangą ne tiek pailsėti, kiek rusams vakarais pas prof. P. studijavo apologetiką, o mokyklose dėstė tikybą. Tik bažnyčioje rusiškai skaityti konferencijų, sakyti pamokslų... 1924 m. balandžio 19 d. Marijonų koplyčioje prie Šv. Gertrūdos Gyvendamas Kaišiadoryse, beveik kasdien rytais Katedroje laiky bažnyčios arkivyskupas Zecchini įšventino kunigu, tačiau ir tada dar davo šv. Mišias, o vakarais klausydavo išpažinčių; šventomis dienomis metus St. Kiškis išbuvo Kaune. per šv. Mišias sakydavo ir pamokslą. Daugiausia laiko praleisdavo prie 1925 metų pavasarį kartu su vienu studentu buvo pasiųstas į JAV rašomosios mašinėlės. Todėl paliko beveik 40 savo parašytų dalykų. Lig rinkti aukų Kaune statomiems namams. kai grįžo iš Ameri šiol išspausdinti yra tik "Vilniaus kalvarijos", lageryje parašytos "Vilties kos, vyskupas J. Kukta paskyrė jį Merkinės gimnazijos kapelionu. Nuo maldos" ir prisiminimų knyga "Aš padarysiu jus žmonių žvejais", spau 1926 m. sausio 6 d. jam teko ten dirbti ir direktoriumi. Visus žavėjo savo dai rengiami Kaišiadorių vyskupijoje dirbusių kunigų nekrologai. prielankumu, be to, dar ir muzikalumu... Dievas tesuteikia prelatui Stanislovui amžiną šviesą danguje, o 1929 metais, uždarius Merkinės mokyklą, St. Kiškį vysku jis tešviečia savo pavyzdžiu mums čia, žemėje! pas pasiėmė į Kaišiadoris ir paskyrė savo kancleriu. Juo kun. St. Kiškis išbuvo net 16 metų. Būdamas gabus ir labai darbštus, energingas, jis ir Kan. J. MINTAUČKIS prie rašomojo stalo sėdėjo, ir katedroje chorui dirigavo, ir katalikų veiklai vyskupijoje vadovavo; įvairius suvažiavimus šaukė, konferencijas orga nizavo, paskaitas skaitė, straipsnius rašė... Prasidėjus karui ir 1941 metų vasarą vokiečiams užėmus Kaišia doris, kun. St. Kiškis čia suorganizavo ligoninę likusiems sužeistiems raudonarmiečiams ir daugelį jų išgelbėjo nuo mirties. Taip pat ir vi siems kitiems, į vargą patekusiems, jis kiek galėdamas padėti ir padėjo. Todėl, kai 1944 metais grįžo Raudonoji armija, daug kas manė, kad kun. St. Kiškis bus apdovanotas... 1945 m. birželio 24 d. Kaišiadoryse kun. St. Kiškis buvo areštuo tas, nuteistas ir išvežtas į Sibiro lagerius. Ten metų kalėjo, o paskui 4 į Sibirą. Pakeliui išlaipino Oršos kalėjime. Tai originalus kalėjimas su ilgomis pastogėmis, bet šiaip gana primityvus. Per Įvadas medicininę apžiūrą kalėjimo felčeris, žmogus jau pagyvenęs, sužinojęs, kad esu lietuvis ir dar kunigas, papasakojo, kad prieš kelerius metus čia buvęs vyskupas Matulionis. - Tai nepaprastas žmogus! - sakė jisai. - Jį ne tik visi gerbė, bet ir jo klausė. Gavęs siuntinius, jis dalijosi su jau buvo praėję penkeri metai, kai čia kalėjo vyskupas! Net visai svetimiems jis paliko tokį kad jie ilgai jo neužmiršo. Ir jis pajutęs jame dievišką šviesą." Kai metais, atleidęs iš pareigų savo generalvikarą kan. J. Stankevičių, vyskupas Teofilius pats pradėjo valdyti Kaišiadorių vys kupiją, pasklido kalbos, kad jis bus vėl suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Išgirdęs šiuos gandus, Teofilius ramiai pareiškė: - Jei, einant pro krūmus, iš jų kas netikėtai iššokęs suriktų ū-ū, gal ir išsigąsčiau... Bet kad mane gali vėl suimti ir į kalėjimą pasodin ti, tas manęs nei kiek negąsdina. Si knyga - tai bandymas trumpai atpasakoti a. a. arkivyskupo Teofiliaus Matulionio turiningo ir pamokančio gyvenimo svarbiau siuosius etapus. Daugiausia medžiagos buvo pateikęs pats arkivysku pas mūsų istorikui a. a. kun. dr. J. Stakauskui. Kai kurių duomenų gauta iš kunigų, sugrįžusių 1933 metais kartu su vyskupu iš Rusijos. Buvo apklausti artimiausi giminės, peržvelgti archyvai ir pas privačius asmenis užsilikę vyskupo laiškai; įdomių žinių surinkta ir Latvijoje. Tautos himne Lietuva yra vadinama "didvyrių žeme", taikant šį posakį mūsų garbingajai praeičiai. Bet gal ne mažiau jis tinka ir dabarčiai, kai daugeliui tenka žygiuoti sunkiais, ir kruvi nais keliais. Mes galime didžiuotis, kad Dievo Apvaizda davė Lietuvai Teofilių Matulionį - tikrą dvasios didvyrį, išbandytą ir užgrūdintą Sovietų Rusijoje. Kai jis 1934 m. apsilankė Romoje ir labai gerbdamas Šv. Tėvą priklaupė, kad būtų palaimintas, Pijus XI jį pakėlė ir tarė: - Esi kankinys, privalai pirma mane palaiminti! Ir tik tada leido pabučiuoti Žvejo žiedą. Tas pats Šventasis Tėvas 1936 metais lietuvių maldininkų grupės apsilankymo proga apie vyskupą Teofilių išsitarė: