ANTROJI DALIS DBAoeAS MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA Saturday supplement 1997 m. vasario mėn. 8 d. / February 8, 1997 Nr. 28(6)

milinė... Ir jeigu visa mūsų civilizacija, atrodo, yra nuolat pavojuje pra­ KRAUJO RASA KERTINĖ rasti tikėjimą žodžiais, kas taip ryšku dabartiniu laiku (pvz., Kraujo rasa žiemos vidury humanitariniai mokslai atsidūrę Ne ant žolės — ant miesto, PARAŠTĖ krizėje, neapsisprendžiant, ar žo­ Kas nušluostys kraują nuo grindinio — džiai ką nors reiškia, kiek reiškia ir ar esame jiems kaip nors SAPNAS APIE ŠIAURE Tik suplojo rankomis motina, Nuo šventojo Vilniaus veido? įpareigoti), tai vis tiek nepanei­ Ir atplaukė baltos gulbės, giama, kad ta pati civilizacija Vėsioj, begalinėje šiaurėj — Ko nelesat aukso grūdų, Geležinis Vilkas ji laižo, tiktai žodžiais laikosi. Mes, Ko negeriat sidabro vandens? lietuviai, tikrai galėtume paliu­ Tėviškės sodai šlama Kraują sugeria Vilniaus verbos — dyti, kad ne kas kita, o žodžiai Man kas naktį sapnuos. Po žeme, bokštuos, danguj palaikė mūsų tautinę gyvastį Ir pluko gulbės, Gaudžia Velykų varpai. tuos penkiasdešimt tamsos ir Vėsioj, begalinėje šiaurėj siaubo metų — kai buvome pra­ Žvaigždės virš protėvių namo Galvų nepakeldamos. Chicago, 1991 — radę valstybę, visus jo simbolius, Klausosi žemės dainos. — Kaip mumis lesti aukso grūdai, savo teises pasaulyje, kai mūsų Kaip mumis gerti sidabro vanduo — MALDININKAS žemė iš mūsų buvo išplėšta, Per ežerą eina kraujo laštakis įjungta į kažkokią klaikią Vėsioj, begalinėje šiaurėj politinę sistemą (kurią dar pri­ Ant Nemuno kranto molėto Į miško gilumą. Čiagi stovėjo — verstinai reikėjo liaupsinti — irgi Miega šventi ąžuolai... Buvo žmogus, žodžiais) ir niokojama, mūsų Ir pravirko sesuo balsu Atėjės i Vilnių žmonės žudomi, engiami, žemi­ Kaip gera... Tartum gulėtų nami — mes laikėmės žodžiais, Aukšto piliakalnio kalne Ir išėjo brolių ieškoti Kaip maldininkas kuriuos gaivino ir nuolat naujai Ir mano menki pelenai... Kruvinu laštakiu Ir atgailautojas, suskambėti leido mūsų poetai. Į miško gilumą. Ir kaip sukilėlis Iš šitų žodžių daugeliui iš mūsų Visai neseniai patys svarbiausieji bus buvę iš Vėsioj, begalinėje šiaurėj. Kazio Bradūno girdėtieji: nuo SAULĖS APEIGA Ir prieš šimtus metų. Vilniaus varpų, nuo Svetimos Furthof, Vokietija, 1945 Tu įnešei man saulelė duonos, nuo Apeigų, Alkanos Laiko žarijose Pro durų aprūkusią staktą — I kelionės iki Donelaičio kapo, Gruzda jo pėdos. Pokalbių su karalium, Užeigos ŠVENTOJI VERSMĖ Dabar vos atminti galiu, prie Vilniaus vieškelio, Prierašų Kai pabeldei akmenėliu iki Kraujo rasos sausio tryliktąją Kaip man dabar ir jau pastaruoju metu tų ramių, Prie gruoblėto ąžuolo rymoja Mano lopšin — mąslių pasivaikščiojimų po Vil­ Girių Dievas veidu mediniu, O aplinkui kaip sapnas, kurio netekai, Nusiauti basam niaus senamiestį, tylių prisi- Samanotos Girių Dievo kojos Jau budo Romintos miškai. Ir atsiklaupti lytėjimų prie šventos kiekvie­ Plaujamos šventųjų vandenų, Ant šventojo no asmens, mūsų tautos, visos Granito grindinio žmogiškos egzistencijos tikrovės Padėjai tada man saulelė, Kraujo žarijų. — granito grindinio, senos O šaltini miško stebuklingas, Lyg perkeistą duoną ant stalo baltiškos plytos, medžio šaknų Antakalnio girioje... l tave rankas pavargusias tiesiu. Ir drobė išbalo. , 1992 — Ir gal kas svarbiausia, Kazio Ir jėga pavasario audringa Paskui prasidėjo ilga Bradūno poezija mus atveda į ten, Plaukia nesuvaldoma tamsiu Gyvenimo apeiga, BALTIŠKOJI PLYTA kur ir mes visais savo gyvenimo Kurioje, kaip kodylo grūdai, Kazio Braduno keliais ir klystkeliais tariamės Kvepėjo Romintos žiedai. einantys — į namus. Kai poetas Labirintu atgaivinto kraujo, Anapus laiko pasislėpsiu — viename savo vėliausiųjų eilė­ Plaukia liūtim, karšta, laukine... Už saulės, už nakties tamsos, 80-ajam gimtadieniui raščių taria: Žodis, / Tavo O, jaučiu — tai žemė atnašauja Kur tu dabar, saulele, vieninteliai namai, be abejo, visų Kur prie šventų, gyvų griuvėsių Didysis Europos poetas, šimt­ gyventi. Jeigu sustojam ir pirma jis kalba- sau pačiam — Girių Dievo garbei ir mane. Užpūsta, išnešta, užkasta? Takas vingiuodamas sustos, mečio pradžioje vokiškai rašęs pagalvojam.gana aiškiai su­ žinodamas ir išsakydamas sa­ Muenchen, Vokietįja, 1946 Ar paliesiu ten žeme kakta Rainer Maria Rilke yra spėliojęs: vokiame, jog gyvename nieku vo paties gyvenimo kreivę, Klausdamas, ar galiu ar mes nebūsime buvę leisti šioj kitur kaip tikrais žodžiais. Visai pašaukimą ir tikslą — poeziją r Pasibelsti akmenėliu Ir seną, baltiškąją plytą žemėj gyventi grynai tam, kad skirtingas, bet taip pat didelis, kaip namus, kur tas gyvenimas Paliesiu gydančiu pirštu — galėtume sakyti, kad galėtume Rilkės maždaug bendraamžis išsitenka, išsipildo ir nurimsta. APEIGOS TAUTOS ŠVENTĖJE Tavo karstan tarti žodžius, tokius kaip žemė, Tenai, kur vėlai vakare Būk tu, į kraują pamirkyta, poetas, airis WiŲiam Butler Bet — ir poetas mums šito tikrai Kai Istorija, [žiebus melsvą ugnį, žolė, medis, šulinys, ąsotis. Jis Yeats vieną ankstyvųjų savo eilė­ nepagailės — jo poetinis žodis ir Šlama Romintos giria. Istorijos sakramentu. Šlaksto žemė žuvusių krauju žemę, o tai reiškia visą žmogiškos raščių pradeda eilutėmis: Sing, mums, jo klausantiems, jį skai­ Vilnius, 1992 — egzistencijos erdvę, pavadino for this is also sooth, / Words alone tantiems, jam leidusiems įsilieti Ir per amžių juodąją bedugnė tiesiog to, kas įmanoma pasakyti, are certain good... Jis, atrodytų, į mūsų menkesnius ir pilkesnius Mostelia su želmeniu nauju, KRAUJU KRIKŠTYTI GIRIŲ TRAUKA namais. irgi tikėjo, kad kai jau nieko nėra (nors galbūt panašiai istorijos bei Kodėl jis taip manė, siejasi su ir nieku negalima laikytis, nieku įvairiausių aplinkybių draskytus Mano genties visa jb paties, o taip pat ir litera­ negalima pasikliauti, nieko ir varginamus) gyvenimus, yra Aš klaupiuos į pašvęstąjį smėlį Aš išeinu. Ir grįšiu vakare. Pirmajam pilkapy guli tūros mokslo mūsų laikais išvys­ tikėtis ar dar tebesiekti, ar net sukūręs namus — kur ir mes Su didžiu stebuklo laukimu Man reik pabūti ant šventos kalvos, tyta poetika, kurios, aišku, dabar mylėti — dar mums yra žodžiai. galime įžengti, prisiglausti, Visi jauni Ir kiekvieną kritusio šešėlį Kur tolyje Antakalnio giria, čia neliesime. Bet galvojant apie Tokie žodžiai kaip meilė, laimė, susišildyti... ir nurimti. Ir prie Visi gražūs, savo pačių gyvenamo laiko troškimas, ilgesys, viltis, auka, savo tautos ištakų ir jos dygių Kaip kautynių vėliavą imu. Kur medžių šaknys tartum Lietuvos numylėtą mūsų poetą Kazį Bra- kančia, tėvynė, gyvybė, mirtis... kelių, ir jos ateities spindesio, ir Su rūtom prie kepurių, dūną, kuriam ateinantį antra­ (Aišku, jie gali būti ir tiktai garsų galutinai — prie Dievo, ar kaip Susižiedavę ep mirtimi. dieni, vasario U dieną, sueis deriniai ar samplaikos — ir savo bevadinsime versmę, iš kurios O tautos dvasia sparnus ištiesia, Pritvinkę kraujo venos. aštuoniasdešimt metų, iš Rilkėjs tuštuma iš mūsų tik tyčiotis.) viskas išteka, klaidžioja, siekia, Lyg ošimą tolimų dainų, Ten tolyje Antakalnio giria... Kas juos paguldė? norėtųsi pasitelkti tą jo poezijos Šitokius žodžius pripildyti, per­ kuria ir į ją sugrįžta. Daugiau Ir, giedodama herojiškąją giesme. Ne dėl poezijos ir ne dėl meno pagrindinę mintį ir motyvą: gyve­ sunkti prasme, sklidinai, kad ji Kam juos užklojo turbūt šioje žemėje negalima Kyla iš liepsnos ir pelenų. Aš išėjau ir grįšiu vakare. name tam, kad galėtumėm tarti lietųsi per kraštus daug metų, tikėtis nei prašyti. Kokia didelė Ten, Vilnius, 1992 — žodžius ir tokiu, būdu išgelbėti net ištisus šimtmečius, reikia dar dovana, kokia laimė, kad Kazys Muenchen, Vokietija, 1947 Kur sauso šaltinio dugne visą kūriniją iš laikinumo, iš­ kitų: tokių kaip duona, druska, Bradūnas tų namų duris savo žo­ vaduoti ją iš jai neatlyžtamai žemės pluta, pėdos, arimai, namų džiu laiko mums atvėręs. Ačiū Plyšta žemės širdis... nulemto sunykimo. slenkstis, sidabrinės kamanos, jam. PARTIZANŲ BALADĖ VIENINTELIAI NAMAI O žodžius mums reikia tarti morenų ugnys, maras, Vilniaus Imk ir laikyki todėl, kad iš viso galėtumėm vieškelis, užeiga, peršauta (a. U.) Tik suplojo rankomis tėvas, Balto kaulo žvakide — Pasaulyje tapai klajūnu, Ir atbėgo gražūs žirgai. Nekvėpuok... Neužpūski Ir tėviškė ne tau, ne ta. — Ko neėdat žalios žolės, Mėlyno lino liepsnos... Kur tu dabar nuvesi sūnų Šiame numeryje: Ko negeriat marių vandenio? Paliesti žeme- Ji šventa. Dabar Sveikiname poetą Kazį Bradūną 80 metų sukakties proga • Jurgio Ir stovi žirgai, Nė galvų nepakelia. Mano tautos Gerieji žmonės dar tau rodys: Jankaus laiškas apie Tauros Zarankaitės-Underienės tapybą • Paskutiniam pilkapy brinksta — Kaip mumis ėsti žalia žolė, Tu čia, tu ten, tu aplamai, Prisimenant Jurgio Jankaus sukaktuvių šventę Detroit’e • Trijų Kaip mumis gerti marių vandenai — Legendos grūdas, O pasiliko tiktai Žodis, karalių dovana Onei Baliukonytei • Onės Baliukonytės eilėraščiai Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis Sėkla dainos, Tavo vieninteliai namai. Ir krauju krikštyti • Sintautų monografija Į miško gilumą. Tampa vėl gyvybe. Vilnius, 1992 — N r* 28(6) - psl. 2 DRAUGAS-MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA Šeštadienis, 1997 m. vasario mėn. 8 d.

bet šiuo metu ji vis ir vis dažniau turėtų teisės pasakyti, ką jie Laiškai iš Michigan išsirutulioja į žmonių pavidalus. mato? Šį kartą paroda sužadino Toks Tauros prisipažinimas ir tokias mintis, kitas pasidairymas v ____ mano galvojimas, net ir maty­ gal sukeltų visiškai kitokias. Ką mas, daug kur pakito. Pradžioje aš vargo žmogus galiu žinoti? Žvilgsnis į Tauros miniatiūras minėta daugeliui patikusi „Auka" man nuslinko tarp Vydūno žmo­ Nežinau, ką gali pasakyti apie nijos slėpinių ir Biliūno Laimės jos tapymo būdą žmonės, kurie Miela Aušra, žiburio. Ir vienur, ir kitur reikėjo viską žino apie dažymo tech­ Prieš keletą dienų patekau į aukos. nikes, bet man jis prie širdies. Tauros Zarankaitės-Underienės Dailutis „Alfa” nusklendė net Žinau, kad universitete ji mokėsi tapybos darbų parodą. Ji vyksta ligi pirmųjų tėvų — skinti ar ne­ vandeninių dažų tapybos, bet galiuką į vakarus nuo Detroit’o skinti, ragauti ar neragauti, kai vargu ar ji beseka tuo, ką tada esančiame Ann Arbor mieste, šmaikšti pagunda apie kojas drai­ buvo išmokusi. Atrodo, kad ji bus Berman galerijoje. Patekau j ati­ kosi, o Viešpaties blanki mėnu- nuėjusi visiškai savo keliu. Tų darymą. Bet, Aušra, juk ir pati liška šviesa tik kažin kur iš žals­ mokslų nėjusiai akiai neretai net gerai žinai, kaip būna parodų vų tolumų žvelgia. „Balance” iš sunku pasakyti, kokiais dažais atidarymuose: prie kiekvieno pa­ amžių glūdumos iškyla viskam, jos paveikslai yra tapyti. Ji dažo, veikslo po krūvą galvų, per ku­ ypač visko tariamam valdovui dalį, ką uždažiusi, nuima, vėl rias paveikslo nė nematyti, ypač žmogui, pusiausvyros būtinybė. dažo, vėl nuima ir dirba tol, kol jeigu parodos patalpos nelabai Jis iškeltas aukštybėn, bet ir pa­ ir mažiausiam paveikslo plotely erdvios. O Berman galerija tikrai svertas toje aukštumoje ant to­ spalvų ir formų santykis visiškai nedidukė, tai tampa lengviau bulos smailumos. Užtektų mažo patenkina jos akį, o kartais gal ir paklausyti, ką kas šneka negu kluptelėjimo, menkiausio susvir- net tik tol, kol popierius tokį pamatyti apie ką šnekama. Čia duliavimo, ir visa trapi didybė „kankinimą” iškenčia. Užtai jos išgirsi apie tai, ką kuris kuriame nusmuks, nugarmės į galo paveiksluose nėra lygių, nuo­ paveiksle mato bei kaip mato, net neturinčią tamsumą. Vis tiek, į bodžių plokštumų. Visos pa­ ir tai, ko paveiksle nėra, bet kurią pusę pasvirsi, galas bus veikslo vietos pilnos jaukaus būtinai turėtų būti. Kiti nieko vienodas. Ar negalima į tą mažą mirguliavimo, bet dvelkiančio nešneka. Tyliai vaikšto nuo vieno paveikslėlį sutalpinti ir visos tokia ramybe, kad iš pradžių net paveikslo prie kito. Pagalvoju, žmonijos istorįją ir savo pačių nesijauti žiūrįs į nežinia, kiek kad jie tyliai šnekasi su tokiu pat kasdienybę. Beveik šalimai ka­ spalvų, labai išlygintą derinį. O tyliu paveikslu, o gal paveikslo bąs „Bend” tą sprendimą sušvel­ už to išdailinto derinio dar randi tylumas paskatina pasišnekėti nina, lyg ir teigdamas, kad šalia ir plazdančią mintį; jos paveikslai Taura net ir su pačiu savim. Kiti Gintaro Zarankos nuotrauka kritiško pusiausvyros momento tampa net ilgam atmintini. Ir būreliai svarsto, ne kas ant sienų, yra dar ir skrydis. Nors ir jam yra turbūt ne man vienam. bet kas pačiame pasaulyje, ir neleidžia dvasiai savais keliais ma susikuria pati, o gal išmąsto riba, neleidžianti kilti į aukšty­ aišku, kad pasaulio įvykiai lėkti. O gaila. kokio filosofo teiginį ir tada savo bes, bet ir staigaus kritimo, bent Sakosi, kad jai ypač artimi yra daugiau sveria — jie nuolat kin­ Atleisk, Aušra, kad nukrypau mintį išsako paveikslu, bet kai tuo tarpu nematyti. Tik nežinia Klee, Redon, Čiurlionis. Labai ją ta, rytoj bus visai kitokie, o į šalį. Bet nukrypau ne taip sau, vėliau pašnekinau ją pačią, pasi­ kur vedąs gana jaukus spal­ veikianti ir muzika. Sako: „Net Jurgiui J ankui giedama „Ilgiausių metų” jo sukaktuvių šventėje Detroit o paveikslai, jau syki pabaigti, bet, gal ir nevykusiai, norėdamas rodė, kad klydau. Ji greičiau vingas nuolinkis. Kas gali žinoti, dažnai jaučiu, kai muzika įsilieja Dievo Apvaizdos Kultūros centre. visada bus tokie pat.. Kai viskas pabrėžti žmogaus traukimą į jausmo, nei proto tapytoja; kas skrydžio laukia to nuolinkio į tapymo vyksmą ir jos nuotaika čia pat susitelkia, i paveikslus didumą. Juk ir tokia Georgia greičiau poetė, ne filosofė. Pra­ gale. atskamba paveiksluose”. Seniau geriau įsižiūrėti beveik neįma­ O’Keeffe irgi mėgino į dideles dėdama dažniausiai jokios api­ „Bond” ir „Impasse” lyg ir pra­ daug pastangų dėdavo pačiam noma, ypač į Tauros, matuojamus drobes sudėti žavų horizonto brėžtos minties ji neturi. Tik veria ar tik bando praverti dar paveikslo tapymui, dabar di­ Jurgio Jankaus šventę ne pėdomis, net ne sprindžiais, spindėjimą, Church savo talentą nerimą. Tik traukimą tapyti. kitą žmogiško pasaulio kamputį, džiausią dėmesį skiria sielos atsi­ bet tik gniaužtais ir pirštais. dėjo į kvapą imančius didžiulius Pati mintis išsikristalizuoja, iš kai patys savęs nesuvokdami mė­ vėrimui paveiksle. Tokia dvasinė Detroit’e prisimenant (Buvo laikai, kai taip matuodavo. gamtovaizdžius, o Taurą radau kažin kur ateina tik bežaidžiant giname rasti ryšį su dar labiau būsena esanti paveldėta iš močiu­ Ir aš taip tada matuodavau, nors susitelkusią dideles temas su­ spalvomis, lyg spalvos ir jų nesuvokiamu kitu. Atsidūrę ryšio tės, kurios gyvenime tilpo ir mano gniaužtas buvo bent du spausti į delnu uždengiamus pa­ deriniai ją pasąmonėje glūdėjusią stokos akligafvyje, pasijuntame kasdieniniai rūpesčiai, ir malda, PAULIUS JURKUS Almis ir vaikaitė Laila; mokiniai kartus mažesnis už tėvo.) Beje, veikslus, į miniatiūras, kurias jos sugebėtų iškviesti. Tada jau nevertai sukrėsti. O „Plea” jau net ir rožės. Jai viskas nuostabiai atnešė vadovėlį ir gėlių vąipįką, dar matuodavo ir delnais, o kai tėvas Pranas Zaranka vadina gimsta ir konkrečios, iškviestą nei maldavimas, flei atsiprašinė­ pynėsi į pilnutinį, į aukštumas kurį padėjo prie altoriaus. Skai­ daugumą Tauros paveikslų pašto ženkliukais. mintį išsakančios formos. Seniau jimas nebepąjėgia sumegzti ryšio. kylantį, buvimą. Iš močiutės Susitikti Jurgį Jankų jau yra tymus atliko vaikaitis Paulius galima geru delnu uždengti, tai Parodoje pro kitų galvas toji spalvų ir jų derinių iškviesta Grakštus, bet tvirtas mostas išmokusi, kad mes ne taip sau didis džiaugsmas, nes prieš tave Jankus, mišiom patarnavo trys juos palieku kitų akims, o aš žvalgydamasis pagalvojau, kad mintis taip ir likdavo abstrak­ sakyte sako: „Eik sau nuo mano atsitiktinai gamtos dėsnių prasivers knygų knygos, praeitis provaikaičiai, giedojo Asta Jur- atveriu ausis paklausyti, ką sako ji yra minties tapytoja, atseit pir­ čiuose spalvų susigrupavimuose, vargšės galvos!” krūvon sumesti medžiaginiai pa­ ir dabartis bus pilna šilumos. Tą gutytė, vargonavo Rūta Gied­ kiti. „Annache” jau daug atviresnis, darai, bet kad turime ir sielas. Ir patyriau, aplankęs šį žymų raitienė. jis visiškai išplaukia iš miglotų dar daugiau, kad tos sielos nėra rašytoją, kai Detroit’o lietuviai Dievo Apvaizdos bažnyčia yra Iš lengva sugaudžiau, kad dau­ visokių žmogaus būsenų. Jis kur nors šalia mūsų, bet kad jos įspūdingai paminėjo jo 90 metų dar nauja. Jos architektas — dr. gumai labai prie širdies septynių aiškiai ir garsiai išsako netekimo esame mes patys, todėl ir neuž­ sukaktį. Tiesa, ta sukaktis buvo Alfredas Kulpa-Kulpavičius, colių kvadratėlis, vardu „Auka”. skausmą, užtat jau labai artimas tenka vien rūpintis, ką valgysim, pernai metų liepos 27 dieną, kada išpuošta dailininko V. K. Jonyno Jame dvi lieknos žmogystės, į Pietai. Tik Pietoje Dievo motinos kur būsime, kuo apsidengsime. siautė šiltoji vasara. Taip Det­ vitražais, dailininko Jurgio viena kitą atsigręžusios, kelia skausmas yra skausmas galu­ Taura ypatingai dėkinga močiu­ roit’e ji buvo paminėta rugsėjo 8 Daugvilos medžio reljefiniais dro­ aukos taures, jų tarpe iš mėlynų tinio netekimo, toks, kuriame tei, kad per ją ir ji išmoko nepasi­ dieną. žiniais. Bažnyčia moderni ir vandenų per vingrų horizontą į nebėra jokios vilties. Tai skausmo tenkinti vien kasdieniškomis Iniciatyvos ėmėsi grupelė jud­ jauki. aukštybes kyla šviesus spin­ veriantis galutinis susitaikymas būtinybėmis. Ji tiki, kad tai at­ riųjų žmonių ir Lietuvių Bend­ Po pamaldų tuoj koridoriumi duliuojantis kalnas. Viskas, ir su tuo, kas atsitiko, o „Annache” sispindi ir jos paveiksluose, nes ji ruomenės Detroit’o apylinkė. perėjo visi į Kultūros židinio salę. kalnas, ir aukotojos, ir net hori­ moteris neša savo mylimąjį su sąmoningai siekia ne vien formų Pradžioje 10:30 v.r. Dievo Apvaiz­ Ji erdvi ir patogi, scena įrengta zontas iš centro pastumti į dešinę, viltimi, kad kas nors gal jai dar ir linijų santykio, bet siekia min­ dos bažnyčioje buvo pamaldos. jos šone. Salė papuošta ir pareng­ kad liktų vietos iš už žalsvo padės. Vilties vedama ji nebe­ čių, jausmų ir nuotaikų plaz- Mišias aukojo buvęs parapijos ta šiai rašytojo šventei. Prie rutulio krašto žvelgiančiam, eina, bet platėjančiu taku lyg dėjimo. O toliau ją vis labiau ir la­ klebonas kun. Viktoras Krisčiū- įėjimo dešinėje pusėje ant stalų labiau jaučiamam, negu į akis plaukte plaukia. Ją neša nebe ko­ biau traukia pats žmogus. Taip nevičius ir dabartinis klebonas buvo sudėtos jo parašytos knygos. krintančiam, žalsva kepure, me­ jos, bet viltis. dirbdama ji vis labiau pąjunta, kun. Valdas Valdemaras, kuris Yra ko pažiūrėti, nustebti ir pasi­ nančią karališką vainiką, Negaliu nepaminėti ir grakščio­ kur yra jos tikroji vieta. Kaip pati mišių pradžioje sukaktuvininką džiaugti. Ten pat ant sienos buvo apsivainikavusiam padarui, sios „Ariadnos”, gracingai besi­ sako: „Dirbdama studijoj suran­ palaimino. sukabinta jo meniškų nuotraukų kuriam toji auka atrodo tikrai tvarkančios su palaidu siūlu. Ar du vietą, kur jaučiuosi priklau­ Drauge tą dieną buvo ir „Žibu­ paroda. Rašytojas mėgsta fotogra­ nemaloni. Net nugirdau vieną ji iš tikrųjų Tezėjui čia pabėgimo santi, kur randu ramybę ir la­ rio” lituanistinės mokyklos fuoti gamtą, ieškodamas įdomes­ lankytoją, ta miniatiūra susiža­ kelią žymi, ar kokią mūsų dienų biausiai — randu save”’. Ką, mie­ mokslo metų pradžia. Mišiose nių detalių. Nuotraukos juoda- vėjusį, sakant: „Jeigu būtų žmogišką bėdą matuoja, sunku la Aušra, begalima būtų daugiau dalyvavo mokiniai, jų kokia 40 balta, techniškai gerai išvystytos didesnis, tikrai paimčiau”. atspėti. Neramioje mėlynėje pridėti. mergaičių buvo pasipuošusios ir išbaigtos. Dėmesys skiriamas Ta nugirsta pastabėlė mane iš paklydęs taikinio skritulys lyg ir tautiniais drabužiais. Aukas Jurgis Jankus karto numetė į gerai žinomą, bet sakytų, kad šį kartą „Ariadna” atnešė Jurgis Jankus, jo sūnus (Nukelta į 3 psl.) vargu ar išaiškinamą, žmogaus turi galvoje ką kitą, sunkiai at­ savybę. Žmogų kažin kodėl spėjamą, nes veidą nuo taikinio traukia dideli daiktai: kvapą Akvarelė, 7" x 7” nusukusi kitur. Gal tai ženklas, gniaužianti kalnų didybė, akimis kad mums iš savo labirintų kelią neaprėpiamos vandenų bei dy­ reikia rasti patiems. Kad „Ariad­ kumų platybės, padangių aukšty­ nos” šiais laikais nesimėto. bės, į tas aukštybes besistie­ Aš nežinau. Neatėjo į galvą biančios bažnyčios ir jas jau kur paklausti Tauros, su kokia min­ kas pralenkiu nauju laikų dango­ timi ji tą miniatiūrą kūrė. Ne­ raižiai. Jis aikčioja žiūrėdamas į svarsčiau su ja nė kitų paveikslų. didžiulius įmantriai suderintus Ir tą laišką, miela Aušra, rašau gėlynus, bet retai testabteli prie sėdėdamas labai toli ir nuo pa­ vienišos gėlės, kurioje ne retai rodos, ir nuo tos parodos autorės. sukaupta ne mažiau grožio negu Rašau tuos paveikslus svarsty­ sniegu pasidabinusiuose kalny­ damas tokius, kokie ligi čia nuose. Spėju, kad jausdamas savo atkeliavo mano atminty. Ir keis­ dvasios neribotumą taip mėgina ta, mano atminty jie nebe minia­ gelbėti savo inertiško kūno galių tiūros, matuojami nebe gniauž­ menkumą. tais ir pirštais, bet neberėminami Bet parodose kartais atsitinka jokiais rėmais. Kaip tik šiuo kitaip. Prieš daugokai metų To­ metu „Annache” ateina iš toli ronte užkliuvau į Vytauto Igno anapus sienos ir pripildo visą parodą, kurioje šalia savo puikių akių erdvę. Nepagalvok, Aušra, grafikos darbų bene pirmą kartą kad haliucinuoju. Ne, aš visiškai rodė didelius liaudiškos tapybos blaivus, tik atsimenu. Ir at­ paveikslus. Tada nugirdau tokią simenu, kaip paprastas žiūrovas, šneką: „Tuos du tikrai reikėtų ne kaip koks visų dailės plonybių paimti, bet kad baisiai dideli, kur ir išmonių žinovas. Tokie gal atsi­ juos dėtumėm. Nė į vieną kamba­ mintų visiškai kitaip, o didžiūnai rį netilps”. Taigi ne tik kūnas, Taura „Alfa”, 1996 gal net ir visiškai neatsimintų, Jurgio Jankaus sukaktuvių Šventėje: (iš kairės) rašytojas Paulius Jurkus, dailininkė Danguolė Jur- bet ir jam priderinta aplinka Akvarelė, 7" x 7" bet ar paprasti žmoneliai nebe­ gutienė, sukaktuvininkas Jurgis Jankus ir Asta Jurgutytė. Nr. 28(6) - psl. 3 Šeštadienis, 1997 m. vasario mėn. 8 d. DRAUGAS - MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA

Onė Baliukonytė — Rašytojų sąjungos laureatė

ALGIMANTAS ANTANAS NAUJOKAITIS

Jau tapo tradicija Trijų Ka­ ralių dieną paskelbti Rašytojų sąjungos premijos laureatą už geriausią praėjusių metų knygą. Trys rožės Ir šj kartą su angelų sargų pa­ Sėdžiu ir čiulbu Magiškuoju kvapu lyda, su Krivių Krivaičiu (šią Pasaulio Medžio viršūnėje: Staiga pripildo prasmės kaukėtą palydą vaidino Pavilnio Aplinkui daugybė saulių — lietuviškosios mokyklos moki­ Beprasmi Kažko laukimą — niai ir Vaikų kūrybos namų „At­ O nė vieno mėnulio... Ir absurdo dvasia pranyksta... žalynas” jaunuomenė) i Rašytojų Laikas kažkur pasitraukė — Ir langas. klubą atlingavo Trys karaliai ir Šilta spindulinga erdvė Pro kuri ketinai išskristi, įteikė gėlių puokštę poetei Onei Persmelkta sferų muzikos... Baliukonytei, pasak Krivių Kri­ Pats kietai užsidaro, vaičio, pastačiusiai bokštą iki pat Išlipti ar pasilikti? Užsikryžiuoja, dangaus. Tą užuominą greitai iš­ Sugrįžti į žemę Užsikala... aiškino Rašytojų sąjungos litera­ Ar?------Tarp metafizinės tūrinės premijos komisijos sekre­ Dukters maldaujančios akys, torius poetas Sigitas Geda, pa­ Savo avarijos nuolaužų skelbdamas, kad už komisijos Pilnos gailaus dėkingumo, Vėl ieškai kur kas daugiau geriausiai įvertintą 1996 metų Klykia ir klykia be žodžių — Tr(jų karalių palyda, (teikiant Rašytojų sąjungos premijų Onei Baliukonytei (sėdinčiai dešinėje) Rašy­ Nei imanpma rasti: knygą — poezijos rinktinę Bokštai tojų sąjungos klube, Vilniuje. Peršaukdamos net Tiesiog — gyvenimo... premija paskirta poetei Onei Dieviškąją harmoniją: Baliukonytei. Sigitas Geda per­ skaitė komisijos posėdžio protoko­ Mama, pabusk!------* * * lą. Jame rašoma, kad Onės Baliu­ Ir tu, vėl pamiršusi, Melstis ir melstis — konytės poezija gražiai derina Kad moku gražiai čiulbėti, Net žodžiams visiems išsekus, tradicinę formą ir kupiną dvasi­ Guli daug nuogesnė nės įtampos žmogiškos būsenos Lyg kiekviena akimirka Už gruodžio nuogiausią medi raišką. Tyrumas ir skaidrumas Būtų jau paskutinė... išskiria šią knyga iš daugelio Reanimacinėje palatoje — Sekundžių lengvus lukštelius, kitų, plūstančių purvu ir dvasi­ Ir kaleni dantimis niu nykuliu. Valandų pilkas išnaras, Kietą gyvenimo ritmą: Įteikdamas laureatės diplomą Dienų ir mėnesių mumijas Sveika sugrįžus! ir 2,000 litų premiją, Rašytojų Laidot giliai širdyje------sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas paaiškino, kad jau Pagaliau šeštus metus šia premija pažymi­ Jūs galėsite užrašyti: ma knyga gali būti ir ne pati Čia ilsisi ta, geriausia metų knyga. Konkurso * * * Kurią nugalėjo Laikas... tvarka tai nusprendžia patys kolegos rašytojai. O gal — Kuri pati nugalėjo, Varnos ir žvirbliai, Konkurse dėl premijos dalyva­ Nes tikėjo Amžinatve? vo iš tiesų talentingi, pernai Šios visų atšiauriausios įdomias ir geras knygas išleidę Onę Baliukonytę sveikina Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas. Už jo sėdi Kazys Mano žiemos bičiuliai, — Bradūnas. * * * prozininkai ir poetai — Juozas Arnoldo Baryso nuotraukos Aš taip pat mintu atliekom Aputis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Nuo gerų žmonių stalo... Judita Vaičiūnaitė ir Vanda Juk­ (Trumpi Onės Baliukonytės gy­ Geda priminė poeto Albino Žu­ gos leidėjams ir vertintojams, Lapas po lapo, naitė. Balsų dauguma aukščiau­ venimo ir kūrybinės veiklos bruo­ kausko pasakymą, esą senovės visiems susirinkusiems šia proga Sapnuose ir pabudus — Akimirka po akimirkos, sias įvertinimas atiteko Onės žai: ji gimė 1948 metais Alytaus lietuviai pasakas ir dainas turbūt į Rašytojų klubą. Padėkojo ir Kapstausi dvokiančiuose Kibirkštis po kibirkšties — Baliukonytės Bokštams. Pasak rąjono Kančėnų kaime, baigė Vil­ sudėjo stovėdami ant piliakalnių. gydytojams, kurie ją, sunkiai Svetimų aistrų sąšlavynuos: Išsirašyti, Valentino Sventicko, šioje poetės niaus universitetą, dirbo žurnalo Nuo kalno vaizdas visuomet gra­ susirgusią, neseniai gydė, kaip Gal aptiksiu, manau, Išgyventi, knygoje iš tiesų yra daug ypatin­ Moksleivis ir kitų redakcijose. žesnis, romantiškesnis. Tokia ir sakoma, pastatė ant kojų. Puokš­ gos dvasinės įtampos, maksima­ Dabar užsiima vien literatūrine Onės Baliukonytės poezija. tę gėlių poetei įteikė ir jos gydyto­ Nors trupini Meilės... Sudegti — lizmo, rūpesčių ir dvasinių polin­ veikla. Yra išleidusi šešias poezi­ Onės Baliukonytės kūrybą ja Laima Griciūtė, pasakiusi, kad Ant kietai išmintų takų — Ir pakilti iš pelenų kių gretinimo, svarios išraiškos. jos ir vieną eseistikos knygą.) skaičiusi aktorė Rūta Staliliūnai­ tokios ramios, dvasingos pacien­ Ir angelų, ir galvijų — Nelyginant feniksui... Sventickas priminė, kad Onė Ba­ tė pradėjo nuo eilėraščio, skirto tės seniai neturėjusi. Ieškau ko nepametus, liukonytė — jau šeštoji Rašytojų Apie Onės Baliukonytės poezi­ poetės motinai. Beje, ir pati Paskui, praplėšus krūtinę, sąjungos literatūrinio konkurso ją jau savo, o ne konkurso komisi­ poetės motina — žilagalvė, skare­ Ona Baliukonytė paskaitė kele­ Nes nieko seniai neturiu------Girdyti jus tyriausiu laureatė. Prieš ją tokia pat premi­ jos nuomonę išreiškė antrą kartą le apsigaubusi dzūkė, dalyvavo tą nuoširdžių eilėraščių, kuriuos Gal tai, sakau, ir yra Širdies krauju — ja įvertintos Leonardo Gutausko, kalbėjęs Sigitas Geda. Pasak jo, šiose jos dukrai skirtose iškilmė­ parašė, neseniai gulėdama ligoni­ Puikybė, tampanti Nusižeminimu? Lašas po lašo... Antano A. Jonyno, Jurgio Kunči­ Baliukonytės poezijos principas se, klausėsi jos eilių. O pati nės palatoje. Keletą jų autorė Arba tikroji Laisvė?.. no, Henriko Čigriejaus ir Nijolės ateina iš romantikų. O romantiz­ laureatė, apdovanota puokštėmis atrinko Draugo kultūriniam Tobuloji savimeile! Miliauskaitės knygos. mas — tai žiūrėjimas iš aukščiau. gėlių, nuoširdžiai padėkojo kny­ priedui, kurie spausdinami greta.

atėjo mūsų didžioji kūryba, didieji autoriui, papasakota tai su gera kitur piešiniai užima vilą ir jo žmona Kotryna turėjo Jurgio Jankaus šventė Detroit’e žmonės, kurie jau sukūrė naująją intriga. Knygutė — 70 puslapių. puslapį. Gaila, kad nepažymėta, keturis sūnus. Du iš jų jau mirę. Lietuvą. Belaukiant šių sukaktuvinių kas iliustravo. Detroit’e gyvenęs inžinierius (Atkelta iš 2 psl.) Tada prasidėjo tolimesnė progra­ apžvelgdamas, jis perėjo per Jan­ * * * metų, 1995 metais „Džiugo” Belieka laukti šio renginio Eugenijus mirė prieš 13 metų. Jis vienam objektui, ieškant gamto­ ma. kaus kūrybą, ją apibūdindamas, Sukakties proga „Ryto” lei­ leidykla išleido autoriaus Kalėdų komiteto paskelbto įsiparei­ buvo vedęs Danutę Radzevičiūtę. je gilesnės prasmės. Šios abi Pirmas kalbėjo iš New York’o įtvirtindamas lietuvių litera­ dykla Lietuvoje išleido jo pasako­ pasaką — Grigo ratai. Leidinys gojimo išleisti „Ipatėlio šnekas”. Jiedu turėjo keturis vaikus; parodėlės atidžiau buvo apžiū­ atvykęs Lietuvių rašytojų drau­ tūroje. jimą Papeikiu Skirpstūnas. Įdo­ teturi 16 puslapių, labai gau­ » » * Viktutę, Kristiną, Paulių, Ri­ rėtos po visos programos. gijos pirmininkas Paulius Jur­ Buvo gauta daug sveikinimų. mus pasakojimas apie sovietinius siai iliustruotas. Kiekviename Rašytojas Jurgis Jankus ilgai mutę. Rimutė dar netekėjusi. Scena buvo atidara, ir ten buvo kus. Jis pasveikino sukaktuvi­ Vadovė pranešė, kad jų ne­ laikus Lietuvoje. Kaip įprasta puslapyje daug ornamentikos, gyveno Rochester, New York. Jis Provaikaičių yra net aštuoni. Visi išstatyta kokia dešimt didelių ninką, prisiminė tos draugijos is­ skaitys. Jie bus paskelbti leidiny­ jie dalyvavo šioje šventėje. skydų (8x4 pėdos). Prie skydų toriją, veiklą Lietuvoje, okupa­ je, kurį šis komitetas rengia. Prieš keletą metų mirė rašytojo buvo pritvirtinti padidinti cijos metais, jos atgaivinimą Rengėjai kaip dovaną sukaktu­ žmona Kotryna. Tada teko persi­ autoriaus parašytų knygų vir­ Vokietijoje ir perkėlimą į vininkui nori išleisti jo ilgą is­ tvarkyti, persikelti gyventi pas šeliai. Pirmasis skydas buvo skir­ Ameriką, ryškino jos dabartinius toriją „Ipatėlio šnekos”, kuri vaikus. Jį pakvietė martelė tas šiai šventei, ten buvo įrašyta rūpesčius ir paskirtį. buvo spausdinta Draugo at­ Danutė, a.a. sūnaus Eugenijaus „Sveikiname Jurgį Jankų — 90”. Aktorė Audrė Budrytė dviem karpoje. Kvietė susirinkusius žmona. Prieš trejus metus jis iš Skydą apipavidalino nuolatinis atvejais paskaitė dvi ištraukas iš auka prisidėti prie šio leidinio. Rochester’io persikėlė į Detroit’ą skydų kūrėjas Mykolas Abarius. sukaktuvininko kūrybos. Pirma Iškilmių pabaigoje žodį-tarė ir čia rado puikias sąlygas. Salėje prie scenos vidurio buvo ištrauka buvo iš „Velnio balos”, pats sukaktuvininkas. Prisiminė, Namai pilni šilumos, lankosi jo pastatytas didokas pultas, skirtas antroji iš „Tetos Domicės”. kaip jis pėsčias išėjo iš Lietuvos plati giminėlė, o jis gali rašyti. programos vadovui ir kalbėto­ Tarp skaitymų apie sukaktuvi­ karo metu, pasakojo, kaip jis Savo kambaryje turi du stalus. jams. Salėje išdėstyti apskriti ninko kūrybą kalbėjo dr. Kęstutis kuria charakterius. Jie paimti iš Prie vieno tik rašo. Ir keista, stalai ir papuošti. Prie stalų ir Keblys. Jis yra daug rašęs apie gyvenimo, bet jo fantazijos išvys­ beveik nepatikima, jis rašo ranka susėdo publika, kurios buvo per lietuvių literatūrą, jos problemas, tyti, naujai perkurti. Taip jo su įprasta, Lietuvoje naudota 120. Visam pokyliui Vadovavo autorius. Mėgsta jis ir humorą. Ir kūryba yra savotiškas „melas”. metaline plunksnele. Ir jo braižas Valentina Rauckienė. Maldą su­ šiai kalbai tuo humoru pasinau­ Visa tai sujungia tvirta intriga. gražus, lengvai įskaitomas. kalbėjo kun. Valdas Valdemaras. dojo. Kaip dažnai tokiais atvejais Padėkojo rengėjams ir visiems Raidės mažokos, bet grakščiai Pakeltos šampano taurės, sugie­ prelegentas daugiausia kalba dalyviams, padalijo dovanėlę, viena prie kitos pristatytos, taip dota „Ilgiausių metų”. Pasveikin­ apie save, pradeda nuo savęs ir savo ekslibrio atspaudus. sudaro žodžius, o žodžiai sakinius tas sukaktuvininkas ir jam užriš­ paskui visą dėstymą taip tęsia. Ir Ten vaizduojama senoviška tro­ ir t.t. Ir niekur jokių pataisymų, ta graži juosta, austa Lietuvoje. dr. Keblys kalbėjo, kaip ir kada belė. Tai jo gimtasis namas. išbraukimų. Ar jis nebus vie­ Taip dabar rašytojas Jurgis jis susipažino su Jankaus kūryba, Ekslibrį sukūrėjo marti, sūnaus nintelis rašytojas, kuris iš karto Jankus atrodė lyg koks seno­ paskui su pačiu autoriumi, ir Almio žmona. Kalbėdamas apie parašo originalų tekstą? Paskui viškas „maršalka”. tada vėl grįžo lyg prie pagrin­ šią dovaną, jis pasakė tokį saki­ nei braukia, nei taiso. Anksčiau Gausūs valgiai bufeto stiliumi dinės temos — ėmė apie save nį: „Mes visi nuo to paties per tūkstantį metų žmonės rašė buvo išdėti ant ilgų stalų. Visiem kalbėti. Tie įtarpai ir sukėlė daug kelmo”. Taip ir susimąstai apie žąsies plunksna, 1884 metais iš- reikėjo pasirinkti, ką mėgsta. juoko. Salė priėmė prelegento mūsų tautos vargingą praeitį. Iš Jurgis Jankus šventės metu Detroit’e savo vaikų, vaikaičių, provaikaičių ir kitų giminių tarpe — Prie kavos buvo patiekti ir tortai. sąmojį ir palydėjo plojimais. Taip tų vargingų namelių, bakūžių ir ant kelių laiko provaikaites Lailą ir Dianą. Dešinėje stovi jo sūnus Almis. (Nukelta į 4 psl.) Šeštadienis, 1997 m. vasario mėn. 8 d. Nr. 28(6) - psl. 4 DRAUGAS-MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA

amžiaus gyvenamąjį namą, va­ dinamą stubą, su jos planu. Dar Suvalkijos 25 autoriai rašo apie žemdir­ bystę, gyvulių ganymą, darbų JURGIS GIMBUTAS talkas, bitininkystę, darželius, paukščių ūkį, tradicinį maistą, Išspausdinta puiki monografija audeklų balinimą ir jų dažymą, apie Šakių rąjono miestelį Sin­ skalbimą. Redakcinės komisijos tautus ir jo buvusiojo valsčiaus pirmininkas Venantas Mačiekus kaimus. Knygos antraštė „Sin­ giliau pastudijavo „Kada krivūlė tautai. Žvirgždaičiai” (Vakarinių po kaimus keliavo”. naujienų leidinys: Vilnius, 1996). Antroji knygos pusė skirta vi­ Tai yra mokslinių ir populiarių sokiems kaimo gyvenimo papro­ straipsnių rinkinys, 432 pusla­ čiams, žaidimams, liaudies astro­ piai, iliustruotas, tiražas — 1,000. nomijai bei meteorologijai, me­ Redakcinės komisijos pirminin­ dicinai, veterinarijai. Pabaigoje kas — Venantas Mačiekus. Fi­ įdėta 30 puslapių tautosakos nansavo Petras Jonušas ir Šakių tekstų ir gaidų. Jaunas dr. rajono savivaldybė. Žilvytis Šaknys trumpai pana- Knygos genezę ir paskirtį grinėjo jaunimo brandos apeigas, nusako „Pratarmė”, tad cituoju išvesdamas, kad „Suvalkijoje ją ištisai: galima rasti labai vertingų „Vilniaus universiteto kraš­ etnografinių duomenų apie jau totyrininkų klubas ‘Ramuva’ nimo papročius. Tai prieštarauja Sintautų apylinkes komplek­ nuomonei, kad pačius įdomiau­ siškai tyrinėjo 1987 m. rugpjūčio Sintautai prieš karą sius papročius berandame tik pirmąsias dvi savaites. Tai buvo Dzūkijoje”. 18-oji klubo vasaros ekspedicija, Kalbininkai (23 kraštoty­ 15 amžiaus. Pradžioje mažytis Milius rašo apie kapines, iliust­ Apie Žvirgždaičius nieko nėra kurioje dalyvavo 130 kraš­ rininkai, vadovė — Vilniaus uni­ kaimas, vėliau gerokai išaugęs, ruodamas geležinių kryžių ir tvo­ atskirai; tai neaišku, dėl ko tas totyrininkų. Ekspedicijai vado­ versiteto dėstytoja Birutė Jasiū- labai nukentėjo nuo maro, gaisrų, relių piešiniais. Nurašė keletą miestelio vardas įrašytas knygos vavo Vilniaus universiteto dės­ naitė) užrašė ir perdavė Lietuvių karų. Misius surašė pirmųjų antkapinių paminklų įrašų, pa­ antraštėje. Yra Žvirgždaičių vals­ tytojas Venantas Mačiekus. kalbos institutui 500 vietovar­ gyventojų pavardes, parapijos ir vyzdžiui, „Palikote mus, bet mes čiaus planelis su jo kaimais. Kraštotyrininkai dirbo susi­ džių, 4,500 žodžių su sakiniais, mokyklos istoriją. 1827 metais pas Jus ateisim”. Pagal suval­ Tokios lokalinės monografijos, skirstę į penkias darbo grupes: užpildė leksikos anketų. Sintautai turėjo 334 gyventojus kiečių paprotį kartais ir į vieną kaip Sintautai metodiškai sociologų, istorikų, etnografų, Devyniolikos tautosakininkų — jau miestelis, o parapijoje buvo artimą asmenį kreipiantis dokumentuoja senąją Lietuvos kalbininkų ir tautosakininkų. grupė (vadovė — Vilniaus uni­ 52 gyvenvietės. Didžiausi kaimai rašoma ,jūs”. kaimų kultūrą, kuri šiais laikais Šeši sociologai tvadovas — dr. versiteto daktarantė Janina buvo: Katiliai su 251 gyventojais, Vingaudas Baltrušaitis na­ yra sumiesčionėjusi. Nebėra Jonas Mardosa) tyrė jaunimo, Švambarytė) įrašė į magnetines 31 kiemų; Kiaulūpiai — 242 gy­ grinėja vieną tipišką 19-ojo senosios bendruomenės. Jurgio Jankaus šventė vyresnio amžiaus darbingų juostas, iššifravo tekstus ir per­ ventojai. Skaistgiriai — 230 gy­ žmonių ir pensininkų socialines davė Lietuvių literatūros ir tau­ ventojų, Striupai ir Vilkeliškiai (Atkelta iš 3 psl.) ir kultūrines problemas. tosakos institutui 1,682 tau­ — po 208 gyventojus, po 28 Istorikai (11 kraštotyrininkų, tosakos kūrinius (iš jų 833 dainas kiemus. 1923 metais Sintautuose rasta plieninė plunksna, kuri vadovas — Aloyzas Petrašiūnas) su melodijomis, 218 šokių ir žai­ gyveno 637 žmonės, o 1970 greitai išstūmė žąsies senelę užrašė 450 mašinraščio puslapių dimų, 225 pasakojamosios tau­ metais — 618. plunksną. Ji išsilaikė labai ilgai. atsiminimų apie Sintautų isto­ tosakos, 283 smulkiosios tau­ Sintautų miestelis su savo Metalinę plunksną pakeitė rašo­ rinę ir kultūrinę praeitį. Atsimi­ tosakos ir 123 kitokios tautosakos apylinkėmis davė Lietuvai daug moji mašinėlė, o dabar visus iš­ nimai saugomi Vilniaus universi­ kūrinius). nusipelniusių inteligentų. Po to, gąsdino kompiuterinė mašinėlė. teto Mokslinės bibliotekos rank­ Šios knygos straipsniai pareng­ kai Anglija pripažino Lietuvos Rašytojas Jurgis Jankus vis raščių skyriuje, Istorijos institute ti remiantis ekspedicijos metu valstybę de facto, miestelyje įvy­ primindavo: „laikyk plunksnelę ir Šakių kraštotyros muziejuje. surinkta bei įvairiuose ar­ ko net 15,000 žmonių pasiten­ drėgną”, — rašyk. Ir jis to linki Pąųgiausia ekspedicįjoje dirbo chyvuose ir spaudoje rasta me­ kinimo demonstracija. Lietuvos savo draugams rašytojams. O visi etnografų, net 43 žmonės (vado­ džiaga. Dėl knygos ribotos apim­ kariuomenėn įsirašė nemažai sa­ jo skaitytojai jam taip pat linki, vas — dr. Vacys Milius). Tyri­ ties ir kitų priežasčių į knygą vanorių. Tuoj pat įsikūrė or­ kad ta plunksnelė vis būtų pamir­ nėtos 34 temos. Surinkta medžią pateko tik dalis ekspedicijoje su­ ganizacijų skyriai: 1920 metais kyta rašale ir dar parašytų daug ga sudaro apie 1,300 mašinraščio rinktos medžiagos”. Krikščionių demokratų partijos, daug gražių ir įdomių knygų. puslapių. Etnografams talkino Sintautų knyga pradedama jau , vėliau tauti­ 27 dailininkai. Etnografiniai mirusio Vilniaus universiteto ninkai, šauliai. Pastarieji suor­ aprašai yra saugomi Vilniaus profesoriaus Česlovo Kudabos ganizavo daug vaidinimų ir pobū­ Rašytojo Jurgio Jankaus jubi­ universiteto Mokslinės bib­ geologine apžvalga. Ant buvusių vių jaunimui. 1929 metais mies­ liejaus minėjimo komitetas liotekos rankraščių skyriuje, Is­ marių dugno ledynai suformavo telyje veikė šešios krautuvės. Detroit’e sužinojo, kad mūsų ger­ torijos instituto etnografijos tą Suvalkijos lygumų kraštovaiz­ Kapinėse palaidotas poetas Pra­ biamas rašytojas turi rankraščių skyriaus rankraštyne, Liaudies dį. Toliau eina itin išsami deta­ nas Vaičaitis — yra jam akme­ net 16-ai knygų, kurių išspaus­ buities ir Šakių kraštotyros lizuota Kazio Misiaus studija „Iš ninis paminklas. Sintautuose dinimas būtų didelis turtas lietu­ muziejuose. Didžiąją dalį daili­ Sintautų miestelio ir apylinkių pasižymėjo kun. Antanas Tatarė. vių literatūrai. Šia proga Det- ninkų piešinių įsigijo Liaudies praeities”. Čia verta kai kas Po jo veikė klebonas Juozas Va- roit’o Lietuvių Bendruomenės buities muziejus, šiek tiek — paminėti iš tos istorijos. Kryžiuo­ siukevičius, pagelbėjęs platinti apylinkės valdyba pasiryžo Lietuvos valstybės ir kultūros is­ čių nualintose žemėse užaugo gi­ lietuvišką spaudą draudimo Lietuvos Kultūros ministras, kalbininkas, lituanistas dr. Zigmas Zinkevičius, poetas Kazys Bradūnas sukelti lėšų išleisti bent tris Jur­ torijos muziejus. gadynėje. rios. Iš naujo kūrėsi sodybos nuo ir Kazimiera Bradūnienė kalbasi Vilniuje, Rūtos (Kviklytės) ir Edmundo Kulikauskų namuose. gio Jankaus knygas. Tam reikia Sovietinėje okupacijoje kaipmat Edmundo Kulikausko nuotrauka surinkti maždaug 9,500 dolerių. 1945 metais susiorganizavo lietu­ Marijos Pečkauskaitės — Šatrijos Japonijos ambasadorius Lietuvai Dfetroit’o literatūros puoselėtojai viai partizanai. Priklausė Aktoriui Regimantui jau surinko daugiau nei 1,900 „Tauro” apygardai. Ten miškų Raganos, gyvenusios Mažeikių Takaya Šuto. (BNS) Adomaičiui — 60 dolerių. Šia proga kviečiame nėra, tai slapstėsi ūkiuose ar rajone, atminimą. (BNS) Algimanto Kezio ir literatūros mylėtojus bei šiaip miestelyje. O čia pat veikė Sausio 31 dieną lino ir teatro Japonijos kino Žino Kazėno parodos dosnius žmones prisidėti savo „istrebitelnįj bataljon” (= stri­ aktoriui Regimantui Adomaičiui aukomis ir tuomi paremti šį bai). Susirėmimuose žuvo abie­ festivalis sukako 60 metų. Tą dieną Lietu­ Algimanto Kezio fotografijų kilnų tikslą. Čekius rašyti: jose pusėse maždaug po 10 vyrų. vos Akademiniame Dramos tea­ Vilniaus „Helios” kino teatre ciklo „Cityscapes II” ir Žino Lithuanian American Communi- Kitas Kazio Misiaus straipsnis tre buvo vaidinamas spektaklis vasario 10-14 dienomis vyks Kazėno tapybos darbų „Drugeliai ty, Ine. vardu ir siųsti Vytui „Šimtas įžymiųjų sintautiečių” „Aprengėjas”, kuriame Regiman­ Japonijos kino festivalis, skirtas ir kiti skraidantys objektai” pa­ Rauckiui, 25522 Livingston Cir- duoda enciklopedinių žinių apie tas Adomaitis sukūrė pagrindinį Japonijos ambasados Lietuvoje rodos dar vyksta šį savaitgalį, cle, Farmington Hills, Michigan iš ten kilusius žymūnus: inžinie­ vaidmenį. Po spektaklio aktorių atidarymui pažymėti. Japonų vasario 8-9 dienomis, Lietuvių 48335. Visos aukos nurašomos rius Bronius Banaitis (miręs sveikino Lietuvos prezidentas kino šventės atidaryme vasario dailės muziejuje, Pasaulio nuo federalinės valdžios apmo­ Brooklyn’e 1967 metais) kompozi­ Algirdas Brazauskas, Seimo pir­ 10 dieną sveikinimo kalbą sakys lietuvių centre, Lemont, Illinois. kestinamų įplaukų. torius Kazimieras Viktoras Banaitis mininkas Landsbergis, (miręs taip pat Brooklyn’e 1963 prenyeras Gediminas Vagnorius, metais), jųdviejų tėvas spaustu­ kino ir teatro žmonės. vininkas , Teatro administratorė Janina diplomatas Bronius E. Dilidė Žvikaitė sakė BNS, kad „Apren­ (miręs Čikagoje 1981 metais), gėjas” jubiliejiniam vakarui teko pedagogas Antanas Daniliauskas atsitiktinai. „Tik sudarę sausio (apie jį šioje knygoje yra Julijos mėnesio repertuarą, pastebėjome, Daniliauskienės atskiras straips­ kad spektaklio data sutapo su ak­ nis), Vincas Daniliauskas (kana­ toriaus gimtadieniu”, sakė admi­ diečio inžinieriaus Juozo V. Da­ nistratorė. Regimantas Adomai­ nio tėvas), mokytojas Antanas tis sukūrė daugiau kaip aštuo­ — buvęs Kauno „Aušros” niasdešimt vaidmenų. Jau 30 gimnazijos vicedirektorius, ir metų jis dirba Akademiniame daugiau Kauną; kalbininkas Dramos teatre. Juozas Pikčilingis, dailininkas (BNS) Jonas Prapuolenis, teologas kun. Kazys Rėklaitis (miręs Romoje Įsteigta Šatrijos 1967 metais), varpininkas gydy­ Raganos premija tojas Juozas Rugys, vyskupas , Vasario 16 Mažeikių rajono savivaldybė Akto signataras Jonas Vailokai­ įsteigė kasmetinę Šatrijos Raga­ tis (miręs Vokietijoje 1944 nos premiją, kuri nuo 1998 metų metais), verslininkas kun. Juozas bus skiriama aktyviai literatūri­ Vailokaitis ir daug kitų. Autorius niame ir kultūriniame gyvenime Kazys Misius naudojosi litera­ dalyvaujantiems Mažeikių rajono tūra ir dokumentų archyvais. gyventojams. Viską moksliškai pagrindė. Premija (šiemet — 900 litų) Didžioji knygos dalis skirta įsteigta siekiant įamžinti žymios Žino Kazėno miniatiūrų paroda Lietuvių dailės muziejuje, Lemont, Illinois. Sintautų bažnyčios didysis altorius etnografijai. Profesorius Vacys meno, mokslo ir kultūros veikėjos Jono Tamulaičio