MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA Saturday Supplement 1997 M
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
ANTROJI DALIS DBAoeAS MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA 1997 m. vasario mėn. 8 d. / February 8, 1997 Nr. 28(6) Saturday supplement milinė... Ir jeigu visa mūsų civilizacija, atrodo, yra nuolat pavojuje pra KRAUJO RASA KERTINĖ rasti tikėjimą žodžiais, kas taip ryšku dabartiniu laiku (pvz., Kraujo rasa žiemos vidury humanitariniai mokslai atsidūrę Ne ant žolės — ant miesto, PARAŠTĖ krizėje, neapsisprendžiant, ar žo Kas nušluostys kraują nuo grindinio — džiai ką nors reiškia, kiek reiškia ir ar esame jiems kaip nors SAPNAS APIE ŠIAURE Tik suplojo rankomis motina, Nuo šventojo Vilniaus veido? įpareigoti), tai vis tiek nepanei Ir atplaukė baltos gulbės, giama, kad ta pati civilizacija Vėsioj, begalinėje šiaurėj — Ko nelesat aukso grūdų, Geležinis Vilkas ji laižo, tiktai žodžiais laikosi. Mes, Ko negeriat sidabro vandens? lietuviai, tikrai galėtume paliu Tėviškės sodai šlama Kraują sugeria Vilniaus verbos — dyti, kad ne kas kita, o žodžiai Man kas naktį sapnuos. Po žeme, bokštuos, danguj palaikė mūsų tautinę gyvastį Ir pluko gulbės, Gaudžia Velykų varpai. tuos penkiasdešimt tamsos ir Vėsioj, begalinėje šiaurėj siaubo metų — kai buvome pra Žvaigždės virš protėvių namo Galvų nepakeldamos. Chicago, 1991 — radę valstybę, visus jo simbolius, Klausosi žemės dainos. — Kaip mumis lesti aukso grūdai, savo teises pasaulyje, kai mūsų Kaip mumis gerti sidabro vanduo — MALDININKAS žemė iš mūsų buvo išplėšta, Per ežerą eina kraujo laštakis įjungta į kažkokią klaikią Vėsioj, begalinėje šiaurėj politinę sistemą (kurią dar pri Ant Nemuno kranto molėto Į miško gilumą. Čiagi stovėjo — verstinai reikėjo liaupsinti — irgi Miega šventi ąžuolai... Buvo žmogus, žodžiais) ir niokojama, mūsų Ir pravirko sesuo balsu Atėjės i Vilnių žmonės žudomi, engiami, žemi Kaip gera... Tartum gulėtų nami — mes laikėmės žodžiais, Aukšto piliakalnio kalne Ir išėjo brolių ieškoti Kaip maldininkas kuriuos gaivino ir nuolat naujai Ir mano menki pelenai... Kruvinu laštakiu Ir atgailautojas, suskambėti leido mūsų poetai. Į miško gilumą. Ir kaip sukilėlis Iš šitų žodžių daugeliui iš mūsų Visai neseniai patys svarbiausieji bus buvę iš Vėsioj, begalinėje šiaurėj. Kazio Bradūno girdėtieji: nuo SAULĖS APEIGA Ir prieš šimtus metų. Vilniaus varpų, nuo Svetimos Furthof, Vokietija, 1945 Tu įnešei man saulelė duonos, nuo Apeigų, Alkanos Laiko žarijose Pro durų aprūkusią staktą — I kelionės iki Donelaičio kapo, Gruzda jo pėdos. Pokalbių su karalium, Užeigos ŠVENTOJI VERSMĖ Dabar vos atminti galiu, prie Vilniaus vieškelio, Prierašų Kai pabeldei akmenėliu iki Kraujo rasos sausio tryliktąją Kaip man dabar ir jau pastaruoju metu tų ramių, Prie gruoblėto ąžuolo rymoja Mano lopšin — mąslių pasivaikščiojimų po Vil Girių Dievas veidu mediniu, O aplinkui kaip sapnas, kurio netekai, Nusiauti basam niaus senamiestį, tylių prisi- Samanotos Girių Dievo kojos Jau budo Romintos miškai. Ir atsiklaupti lytėjimų prie šventos kiekvie Plaujamos šventųjų vandenų, Ant šventojo no asmens, mūsų tautos, visos Granito grindinio žmogiškos egzistencijos tikrovės Padėjai tada man saulelė, Kraujo žarijų. — granito grindinio, senos O šaltini miško stebuklingas, Lyg perkeistą duoną ant stalo baltiškos plytos, medžio šaknų Antakalnio girioje... l tave rankas pavargusias tiesiu. Ir drobė išbalo. Vilnius, 1992 — Ir gal kas svarbiausia, Kazio Ir jėga pavasario audringa Paskui prasidėjo ilga Bradūno poezija mus atveda į ten, Plaukia nesuvaldoma tamsiu Gyvenimo apeiga, BALTIŠKOJI PLYTA kur ir mes visais savo gyvenimo Kurioje, kaip kodylo grūdai, keliais ir klystkeliais tariamės Kazio Braduno Kvepėjo Romintos žiedai. einantys — į namus. Kai poetas Labirintu atgaivinto kraujo, Anapus laiko pasislėpsiu — viename savo vėliausiųjų eilė Plaukia liūtim, karšta, laukine... raščių taria: Žodis, / Tavo Už saulės, už nakties tamsos, 80-ajam gimtadieniui O, jaučiu — tai žemė atnašauja Kur tu dabar, saulele, vieninteliai namai, be abejo, visų Kur prie šventų, gyvų griuvėsių Girių Dievo garbei ir mane. Užpūsta, išnešta, užkasta? Didysis Europos poetas, šimt gyventi. Jeigu sustojam ir pirma jis kalba- sau pačiam — Takas vingiuodamas sustos, mečio pradžioje vokiškai rašęs pagalvojam.gana aiškiai su žinodamas ir išsakydamas sa Muenchen, Vokietįja, 1946 Ar paliesiu ten žeme kakta Rainer Maria Rilke yra spėliojęs: vokiame, jog gyvename nieku vo paties gyvenimo kreivę, Klausdamas, ar galiu ar mes nebūsime buvę leisti šioj kitur kaip tikrais žodžiais. Visai pašaukimą ir tikslą — poeziją r Pasibelsti akmenėliu Ir seną, baltiškąją plytą žemėj gyventi grynai tam, kad skirtingas, bet taip pat didelis, kaip namus, kur tas gyvenimas Paliesiu gydančiu pirštu — galėtume sakyti, kad galėtume Rilkės maždaug bendraamžis išsitenka, išsipildo ir nurimsta. APEIGOS TAUTOS ŠVENTĖJE Tavo karstan tarti žodžius, tokius kaip žemė, Tenai, kur vėlai vakare Būk tu, į kraują pamirkyta, poetas, airis WiŲiam Butler Bet — ir poetas mums šito tikrai Kai Istorija, [žiebus melsvą ugnį, žolė, medis, šulinys, ąsotis. Jis Yeats vieną ankstyvųjų savo eilė nepagailės — jo poetinis žodis ir Šlama Romintos giria. Istorijos sakramentu. Šlaksto žemė žuvusių krauju žemę, o tai reiškia visą žmogiškos raščių pradeda eilutėmis: Sing, mums, jo klausantiems, jį skai Vilnius, 1992 — egzistencijos erdvę, pavadino for this is also sooth, / Words alone tantiems, jam leidusiems įsilieti Ir per amžių juodąją bedugnė tiesiog to, kas įmanoma pasakyti, are certain good... Jis, atrodytų, į mūsų menkesnius ir pilkesnius Mostelia su želmeniu nauju, KRAUJU KRIKŠTYTI GIRIŲ TRAUKA namais. irgi tikėjo, kad kai jau nieko nėra (nors galbūt panašiai istorijos bei Kodėl jis taip manė, siejasi su ir nieku negalima laikytis, nieku įvairiausių aplinkybių draskytus Mano genties visa jb paties, o taip pat ir litera negalima pasikliauti, nieko ir varginamus) gyvenimus, yra Aš klaupiuos į pašvęstąjį smėlį Aš išeinu. Ir grįšiu vakare. Pirmajam pilkapy guli tūros mokslo mūsų laikais išvys tikėtis ar dar tebesiekti, ar net sukūręs namus — kur ir mes Su didžiu stebuklo laukimu Man reik pabūti ant šventos kalvos, tyta poetika, kurios, aišku, dabar mylėti — dar mums yra žodžiai. galime įžengti, prisiglausti, Visi jauni Ir kiekvieną kritusio šešėlį Kur tolyje Antakalnio giria, čia neliesime. Bet galvojant apie Tokie žodžiai kaip meilė, laimė, susišildyti... ir nurimti. Ir prie Visi gražūs, savo pačių gyvenamo laiko troškimas, ilgesys, viltis, auka, savo tautos ištakų ir jos dygių Kaip kautynių vėliavą imu. Kur medžių šaknys tartum Lietuvos numylėtą mūsų poetą Kazį Bra- kančia, tėvynė, gyvybė, mirtis... kelių, ir jos ateities spindesio, ir Su rūtom prie kepurių, dūną, kuriam ateinantį antra (Aišku, jie gali būti ir tiktai garsų galutinai — prie Dievo, ar kaip Susižiedavę ep mirtimi. dieni, vasario U dieną, sueis deriniai ar samplaikos — ir savo bevadinsime versmę, iš kurios O tautos dvasia sparnus ištiesia, Pritvinkę kraujo venos. aštuoniasdešimt metų, iš Rilkėjs tuštuma iš mūsų tik tyčiotis.) viskas išteka, klaidžioja, siekia, Lyg ošimą tolimų dainų, Ten tolyje Antakalnio giria... Kas juos paguldė? norėtųsi pasitelkti tą jo poezijos Šitokius žodžius pripildyti, per kuria ir į ją sugrįžta. Daugiau Ir, giedodama herojiškąją giesme. Ne dėl poezijos ir ne dėl meno pagrindinę mintį ir motyvą: gyve sunkti prasme, sklidinai, kad ji Kam juos užklojo turbūt šioje žemėje negalima Kyla iš liepsnos ir pelenų. Aš išėjau ir grįšiu vakare. name tam, kad galėtumėm tarti lietųsi per kraštus daug metų, tikėtis nei prašyti. Kokia didelė Ten, Vilnius, 1992 — žodžius ir tokiu, būdu išgelbėti net ištisus šimtmečius, reikia dar dovana, kokia laimė, kad Kazys Muenchen, Vokietija, 1947 Kur sauso šaltinio dugne visą kūriniją iš laikinumo, iš kitų: tokių kaip duona, druska, Bradūnas tų namų duris savo žo vaduoti ją iš jai neatlyžtamai žemės pluta, pėdos, arimai, namų džiu laiko mums atvėręs. Ačiū Plyšta žemės širdis... nulemto sunykimo. slenkstis, sidabrinės kamanos, jam. PARTIZANŲ BALADĖ VIENINTELIAI NAMAI O žodžius mums reikia tarti morenų ugnys, maras, Vilniaus Imk ir laikyki todėl, kad iš viso galėtumėm vieškelis, užeiga, peršauta (a. U.) Tik suplojo rankomis tėvas, Balto kaulo žvakide — Pasaulyje tapai klajūnu, Ir atbėgo gražūs žirgai. Nekvėpuok... Neužpūski Ir tėviškė ne tau, ne ta. — Ko neėdat žalios žolės, Mėlyno lino liepsnos... Kur tu dabar nuvesi sūnų Šiame numeryje: Ko negeriat marių vandenio? Paliesti žeme- Ji šventa. Dabar Sveikiname poetą Kazį Bradūną 80 metų sukakties proga • Jurgio Ir stovi žirgai, Nė galvų nepakelia. Mano tautos Gerieji žmonės dar tau rodys: Jankaus laiškas apie Tauros Zarankaitės-Underienės tapybą • Paskutiniam pilkapy brinksta — Kaip mumis ėsti žalia žolė, Tu čia, tu ten, tu aplamai, Prisimenant Jurgio Jankaus sukaktuvių šventę Detroit’e • Trijų Kaip mumis gerti marių vandenai — Legendos grūdas, O pasiliko tiktai Žodis, karalių dovana Onei Baliukonytei • Onės Baliukonytės eilėraščiai Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis Sėkla dainos, Tavo vieninteliai namai. Ir krauju krikštyti • Sintautų monografija Į miško gilumą. Tampa vėl gyvybe. Vilnius, 1992 — N r* 28(6) - psl. 2 DRAUGAS-MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA Šeštadienis, 1997 m. vasario mėn. 8 d. bet šiuo metu ji vis ir vis dažniau turėtų teisės pasakyti, ką jie Laiškai iš Michigan išsirutulioja į žmonių pavidalus. mato? Šį kartą paroda sužadino Toks Tauros prisipažinimas ir tokias mintis, kitas pasidairymas v ____ mano galvojimas, net ir maty gal sukeltų visiškai kitokias. Ką mas, daug kur pakito. Pradžioje aš vargo žmogus galiu žinoti? Žvilgsnis į Tauros miniatiūras minėta daugeliui patikusi „Auka" man nuslinko tarp Vydūno žmo Nežinau, ką gali pasakyti