Tautinio Atgimimo Lietuviškosios Spaudos Istorijos Naratyvai Martyno Jankaus Atsiminimuose: Knygotyrinės Šaltiniotyros Aspektas

(Online) ISSN 2345-0053. KNYGOTYRA. 2013. 60

TAUTINIO ATGIMIMO LIETUVIŠKOSIOS SPAUDOS ISTORIJOS NARATYVAI MARTYNO JANKAUS ATSIMINIMUOSE: KNYGOTYRINĖS ŠALTINIOTYROS ASPEKTAS

DOMAS KAUNAS

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected]

Martynas Jankus (1858–1946) buvo aktyvus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis. 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, lietuvių kultūros ir politikos veteranas buvo aukštai įvertintas ir sulaukė didelio visuomenės ir žurnalistų dėmesio. Atliepdamas paskatoms, jis ganai dažnai skelbė atsiminimus apie nelegaliosios spaudos leidimą ir platinimą, žymius laikraščių redaktorius ir knygų autorius, spaustuvininkus ir leidėjus. Knygotyros istoriografiniams tyrimams didžiausią vertę turi trys M. Jankaus senatvės amžiaus bandymai parašyti apibendrinamojo pobūdžio atsiminimus. Tai publikacija „Lietuviškų Kningų Kontrabanda“, išspausdinta JAV lietuvių laikraštyje „Tėvynė“ (1918), ir du nepublikuoti rankraščiai: Getingeno (Vokietija) universiteto kalbotyros profesoriui lituanistui Eduardui Hermannui 1929 m. išsiųstas laiško pavidalo išsamus be pavadinimo pasakojimas apie lietuvių tautos, lietuviškosios spaudos ir lietuvių kalbos būklę tautinio atgimimo kilimo laikais ir apie 1935–1937 m. ra- šyti enciklopedinio žodyno pobūdžio atsiminimai „Mano prietikių enciklopedija“, apibūdinantys M. Jan- kaus pažintus asmenis. Atsiminimų pranašumas yra faktinius duomenis, politinių ir socialinių procesų vyksmą, asmenybių charakteristiką vienijantis autoriaus kaip tiesioginio įvykių dalyvio arba stebėtojo požiūris. Užsienio tyrėjai vertina žinias apie M. Jankaus bendradarbiavimą su baltarusių, lenkų ir vokiečių tautinio ir revoliucinio judėjimo literatūros leidybos dalyviais. Kita vertus, nors publikuotų ir nepublikuo- tų atsiminimų šis autorius parašė gana daug, tačiau jie buvo palyginti nedidelės apimties, publicistinio žanro ir nestokojo atvirumo. Tai sukeldavo visuomenės prieštaravimų ir kritinių atsiliepimų. Daug kas nesuprato M. Jankaus charakterio dėl kultūrų ir tikybos tradicijų skirtumo, įdiegtos Prūsijos piliečių teisės į nepalyginti su Didžiąja Lietuva aukštesnio lygio politinę ir religinę laisvę. Autorius nuoširdžiai vaizdavo pozityviuosius ir negatyviuosius tiek tautinio sąjūdžio, tiek jo dalyvių asmenybių bruožus, galbūt vienas iš pirmųjų aštriai kėlė lietuviškosios spaudos draudimo laikų sulenkėjusios ir susvetimėjusios katalikų dvasininkijos ir knygnešystės kaip socialinio reiškinio ydas. Tokiam požiūriui lietuvių visuomenė nebuvo subrendusi ir jo nepalaikė. Reikšminiai žodžiai: Martynas Jankus, Mažoji Lietuva, tautinis sąjūdis, leidyba, draudžiamoji spauda, „Auszra“, „Varpas“, knygnešys, knygnešystė, kontrabanda, atsiminimai, šaltiniotyra, istoriografija.

63 Nedaug XIX amžiaus lietuvių tautinio sąjū- išvakarėse skubinai ir trumpai „Varpui“ ra- džio dalyvių, žinoma, išskyrus Joną Basanavi- šytas pasakojimas apie autoriaus vaidmenį čių ir Joną Šliūpą, galėtų lygintis su Martynu leidžiant ir platinant „Auszrą“ [27]. Turinys Jankumi publikuotų ir rankraščiais likusių dalykiškas, informatyvus ir gana objektyvus. atsiminimų gausa. Tai lėmė jų tiesioginis Jame užfiksuoti visi svarbiausi M. Jankui ir aktyvus dalyvavimus kone visuose svar- asmeniškai gerai žinomi laikraščio neilgo eg- biausiuose ano meto politiniuose įvykiuose, zistavimo momentai: patyrimo stokojančio spaudos darbuose ir visuomeninio gyvenimo J. Mikšo netikėtas pasitraukimas iš redakto- reiškiniuose, taip pat jų sąmoningai suvokta rius pareigų išleidus pirmuosius numerius, pareiga ir asmeninis interesas remiantis liu- J. Šliūpo pakvietimas išlaikytinio sąlygomis dininko teise tenkinti jaunos valstybės užsa- apsigyventi Bitėnuose ir redaktoriavimas, fi- kymą politiniam, moksliniam ir kultūriniam nansinės krizės sprendimas, platintojų paieš- netolimos praeities ir komplikluotos tikrovės ka ir pritraukimas, M. Jankui ne pagal išgales pažinimui. Jo poreikį didino ir po nepriklau- tekusi išlaidų našta, tapusi bene svarbiausia somybės atkūrimo sparčiai bręstanti ir tauti- priežastimi nusikratyti nuo to pražutingo dar- niu angažuotumu pasižyminti visuomenė. bo ir įkalbėti iš užsienio grįžusį Mikšą taisyties Atsiminimų skelbimui palanki atmosfera spaustuvę ir paimti „Auszros“ spaudimą į savo visiškai atitiko M. Jankaus siekius ir galimy- rankas (p. 105). Publikacijos metmenis ir bes. Šiuo straipsniu bus mėginama spaudoje turinį lėmė specialiai „Auszros“ 20-mečiui publikuotus ir rankraštinius jo atsiminimų skirtas „Varpo“ numeris, kuriame dalyvavo tekstus analizuoti klasifikuojant pagal pobūdį, M. Jankų ir leidinio gyvavimą bei likimą dalykiškumą ir temų universalumą. Turinio gerai žinantys steigėjai ir bendradarbiai. Tuo didesnio informatyvumo siekiama ir keturių metu, kai atsiminimai gulė į rankraščius, archyvinių nuotraukų publikavimu (žr. įkliją tebebuvo gyvas vienas svarbiausių „Auszros“ tarp p. 80–81). redaktorių, leidėjas ir spaustuvininkas Jurgis Mikšas, o tarp M. Jankaus ir J. Basanavičiaus PROGINĖS PUBLIKACIJOS dar nebuvo įsižiebusi konfliktinė polemika, M. Jankus neparašė ir neišspausdino di- kurioje pynėsi diskutantų peršamoji ir tikroji desnės apimties, atskiru leidiniu skelbtinų, tiesa. Ši aplinkybė neabejotinai tramdė au- esminę gyvenimo ir viešosios veiklos dalį torių ambicijas ir skatino laikytis liudijimų įprasminančių atsiminimų, tačiau kultūrinei, tikroviškumo ir atsargumo. Jo patvirtinimu visuomeninei politinei ir profesinei periodi- galėtume laikyti tai, kad M. Jankus pasa- kai išdalijo labai daug jų fragmentų. Publi- kojimą pradėjo ne nuo „Auszros“ įkūrimo kacijų nuosekliai daugėjo, nes jų paklausą ir pirmųjų keturių numerių išspausdinimo skatino politikų ir žiniasklaidos sureikšminti Ragainėje, o nuo J. Mikšo pasitraukimo sukakčių minėjimai. Pirmąja laikytinas privatiškų prasikaltimų dėl (p. 104), kurie, glaustas, dar spaudos draudimo žlugimo beje, liko nutylėti ir iki šių dienų įvairiopai

64 tebeaiškinami. Leidžiame sau spėti, kad kius M. Jankaus įsigyta spaustuvė Ragainėje pradinę rankraščio dalį galbūt išbraukė ir surastas veiklus tiražo platintojas – Petras patys redaktoriai dėl dviejų priežasčių: Mikolainis. Kadangi autorius sąmoningai arba M. Jankus rašė apie tokius dalykus, atsiribojo nuo vėlesnio leidybos epizodo, kurie kirtosi su numeryje skelbiamų kur susijusio su suteikta varpininkų pinigine kas išsamesnių J. Basanavičiaus ir J. Šliūpo paskola ir jos naudojimu, rinkinio redakto- atsiminimų motyvais, arba – kas kiek mažiau riai prieraše įdėjo atsiųsto autoriaus laiško tikėtina – tiesiog vengiant turinio pasikarto- ištrauką, neigiančią jam anksčiau mestus jimo. Žinoma, negalima atmesti ir asmeninės kaltinimus dėl neatsakingo lėšų išeikvojimo. priežasties: autorius buvo tiek įžvalgus, kad Jų nepagailėjęs Leonas, rodos ir Grinius bei pats nusibrėžė atsiminimų siužeto ribas. daug kitų, bet taktiškai elgęsis V. Kurdirka Kitos publikacijos priežastis buvo jau (p. 174). Tekste pavartota sąvoka knygne- nepriklausomoje Lietuvoje įvykęs Vinco šys. Manytume, kad ji atsirado redaktorių Kudirkos mirties 25-mečio minėjimas, ku- plunksna. M. Jankus dar ilgai vartojo žodžius riam sureikšminti buvę varpininkai parengė knygų kontrabanda ir knygų kontrabandistas. straipsnių, atsiminimų ir laiškų rinkinį, Daugumos kitų atsiminimų publikacijų pavadintą jubiliejiniu „Varpu“. Leidinyje iniciatoriai buvo nepriklausomos Lietuvos M. Jankus dalyvavo sudarytojų kvietimu. populiarių žurnalų ir laikraščių redaktoriai Jo atsiminimų [13] tonas taip pat santūrus, ir korespondentai. M. Jankus į kvietimus o turinys dalykiškas, nors, kaip savo prie- noriai atsiliepdavo, leisdamasis į skaitytojų raše tvirtino „Varpo“ redaktoriai (p. 178), laukiamus vis jausmingesnius, laisvesnius prasilenkė su kitų autorių nuomone. Anot samprotavimus ir publicistiką. Keletas tokių jų, tai buvo būdinga kone visiems leidinyje rašinių lietuviškosios spaudos draudimo skelbiamiems atsiminimų žanro kūriniams. panaikinimo 20-mečio proga pasirodė M. Jankaus publikacijoje pabrėžiama neiš- „Klaipėdos žiniose“ [17; 25], išeivijos kul- vengiama tautinio sąjūdžio periodinio leidi- tūros almanache Spaudos laisvės ir Amerikos nio būtinybė ir pastangos prikelti 1886 m. lietuvių organizuotės sukatuvės [22], kiek žlugusią „Auszrą“. Esą pasirengimo darbus vėliau – Lietuvos šaulių sąjungos metraš- sustabdė naujojo „Varpo“ steigėjai. Dalyvauti čiuose, leistuose tuo pačiu pavadinimu gimstančio laikraščio leidyboje M. Jankų Vasario 16-oji [23; 14] ir kituose leidiniuose. įkalbino 1889 m. [! 1888 m.] rudenį į Bi- Vienose publikacijose spaudos ir jos dar- tėnus atvykęs V. Kudirka ir Rokas Šliūpas. buotojų tema buvo vyraujanti, tačiau mažai Tolesniame pasakojime autorius apibūdino kuo nauja papildoma, kitose – lietė iš dalies, savo įnašą kuriant būsimo leidinio reklamą, trečiose krypo į Mažosios Lietuvos dalies – prospekto spausdinimą ir platinimą, lėšų Klaipėdos krašto – ir Lietuvos Respublikos kaupimą ir neįveikiamą jų stygių. „Varpui“ susijungimo politines peripetijas, kuriose svarbi parama buvo palankiai progai pasitai- M. Jankui teko maišytis kaip tiesioginiam

65 1917–1923 metų valstybingumo kūrimo ir buvo apklausiamas dėl lietuviškų knygų kon- įtvirtinimo įvykių dalyviui arba bent stebė- trabandos dydžio. Esą Tilžės leidėjas ir spaus- tojui. Pastaruoju klausimu ypač vertingi jo tuvininkas Otto von Mauderode’ė per metus atsiminimai, paskelbti minėtajame Šaulių parduoda Lietuvai leidinių už 80 000, Julius sąjungos metininke [23]. Schoenke’ė – už 38 000–40 000 markių, jis Kiek kitokiu požiūriu reikėtų vertinti pats – už 12 000 rublių. Sienos perėjimo ir spaudos draudimo panaikinimo dvidešim- kontrabandos punktus liudytojas atsisakęs tmečio minėjimo pretekstu uostamiesčio nurodyti, nes mūsų spaustuvės, suprask, dienraštyje „Klaipėdos žinios“ pasirodžiusias Prūsijos, liktų be darbo ir pelno. Naujas, dvi M. Jankaus publikacijas. Pirmojoje, „Iš bene vienintelį kartą prasitartas atsiminimų atsiminimų apie knygų kontrabandą“ [17], epizodas atskleidė M. Jankaus derybas su kalbama apie knygnešystės sąjūdžio poveikį vokiečių socialdemokratų vadovais dėl ben- visuomenės politinių ir pasaulėžiūrinių įsiti- dro darbo gabenant literatūrą. Liebknechtas kinimų kaitai. Kartu su lietuviškąja literatūra (kaltinamuosius gynė žymus vokiečių social- iš Mažosios Lietuvos arba per ją iš užsienio į demokratų partijos veikėjas advokatas Karlas imperiją traukė ir rusiškoji, priešcarinė, revo- Liebknechtas) siūlymui pritaręs, tačiau nuo liucinė, nihilistinė. Prarasdama pozicijas, lie- žodžių prie darbų neprieita. Anot M. Jankaus, tuviškų knygų leidyba susirūpino net sulen- tad ir toliau tik mūsų kontrabandistai vilko kėjusi dvasininkija, dar visai neseniai valdžiai rusiškąją literatūrą, daugiausiai į Minską, o iš įduodavusi knygnešius. Skaitytojo įtikinimui tenai tada platinos ji po visą Rusiją. Baigdamas autorius papasakojo knygnešio Papreckio rašinį autorius prisipažino negalįs būti visiškai istoriją. Šis knygų platintojas, įskųstas da- atviras, nes aprašinėjant taip, kaip buvo, už- vatkos žodžiais pasirėmusio kunigo, kalėjime gausiu daug žmonių, kurie sakosi buvę lietuvių praleidęs devynis mėnesius. Istorija negalėjo literatūros platintojais. būti laužta iš piršto: Pranciškus Papreckas „Klaipėdos žinių“ redakcija dar tais pa- (pavardė rašoma ir Papreckis; 1858–1952) čiais metais suteikė galimybių kitai M. Jan- tebegyveno ir jau buvo pirmųjų knygnešystės kaus publikacijai. Joje autorius pakartojo tyrėjų akiratyje. Priešcarinės literatūros ga- savo dalyvavimo „Auszros“ ir „Varpo“ leidy- benimo faktui pagrįsti M. Jankus pakartojo boje istoriją, tik šį kartą ją gerokai detalizavo sykį „Tėvynės“ laikraštyje jau skelbtą epizodą [25]. Prie „Auszros“ palaikymo M. Jankus apie vokiečių socialdemokratų literatūros dirbęs nuo 1883 metų penktojo numerio. gabenimą Karaliaučiaus–Liepojos per Ne- Pagrindinė jo užduotis buvo rasti skaitytojų mirsetą maršrutu. Jis papildytas naujomis ir surinkti lėšų. Dėl leidinio platinimo naršęs detalėmis. Kai gabenimo organizatoriai ir landÿ ir rėmėjų Vokietijos–Rusijos pasienyje vykdytojai stojo prieš teismą Karaliaučiuje, nuo Palangos iki Eitkūnų. „Auszrą“ nešęs ir M. Jankus kaip apmokamas liudytojas, siuntęs, asmeniškai kaišiojęs į Marijamplolės šiuolaikine mokslo kalba sakant – ekspertas, gimnazistų rankas. Rėmėjų buvo mažai, tad

66 susidūręs su materialiniais sunkumais leidinį rankraščių stygius. Tik V. Kudirka ištikimai perdavęs Tilžėje spaustuvę įkūrusiam Jurgiui pildė savo priežadus. Mikšui. Deja, jį dėl tokių pat priežasčių Publikacijos „Klaipėdos žiniose“ rodė netrukus ištikęs bankrotas. Po jo M. Jankus autoriaus tendenciją atsiminimuose at- bandė telkti lietuvių raštijos darbuotojus skleidžiamus potyrius ir vertinimus grįsti „Auszrai“ atgaivinti, bet Varšuvos ir Maskvos priežastiniais ryšiais, poelgius argumentuoti, studentai jau buvo įkūrę draugiją vardu „Ne- veiklos sąlygas internacionalizuoti, tikro- munas“ ar „Lietuva“ ir subrandinę „Varpo“ viškumą įrodinėti Mažosios ir Didžiosios idėją. Jie M. Jankui suteikė draugijos garbės Lietuvos visuomenei gerai žinomomis arba nario vardą ir 1888 metų rugiapjūtės įkarš- bent girdėtomis realijomis. Jos buvo kur kas tyje atsiuntė V. Kudirką ir R. Šliūpą aptarti įtaigesnės, nei iki tol skelbtos. Kita vertus, leidybos reikalų. Kodėl delegatai nenuvyko atsiminimai „Klaipėdos žinių“ puslapiuose pas J. Mikšo spaustuvę varžytinėse pirkusį lengviau pasiekė Mažosios Lietuvos, ypač Ernstą Weyerį arba pas minėtąjį Otto von Klaipėdos krašto, gyventojus ir objektyviau Mauderode’ę, įdarbinusius iš Didžiosios Lie- atskleidė Prūsijos valdymo laikais iškreiptai tuvos pasitraukusius katalikiškos orientacijos pateikiamus Mažosios ir Didžiosios Lietuvos nelegaliosios lietuviškos spaudos rengėjus lietuvių santykius. Nuo valdančiųjų sluoks- (Juozą Angrabaitį, Joną Kriaučiūną), M. Jan- nių priklausanti vokiškoji ir lietuviškoji kus ketino atskleisti kitame pasakojime apie periodinė spauda, politinių jėgų ideologai mūsų literatūros vargus nuo 1883–93 m. Ne- dešimtmečius neigė perskirtų tautos dalių abejotina, kad atsiliepimai būtų buvę labai bendradarbiavimo ir suartėjimo galimybę, kritiški: abu atstovavo M. Jankui priešiškai įvairiakalbės tautinės ir revoliucinės nele- stovyklai ir buvo sugadinę genėtinai daug galiosios spaudos leidimą Prūsijos teritori- verslo reikalų ir nervų. Naujojo laikraščio joje kriminalizavo siedama su nusikalstamų reikalai taip pat strigo. Siekdamas rasti išei- organizacijų pasipelnymo tikslu vykdoma tį, M. Jankus įsigijo spaustuvę Ragainėje, kontrabanda ir padėties destabiliazavimu. pavesdamas Kristupui Voskai jai vadovauti Toks požiūris valstietiškoje Mažosios Lietu- ir uždirbti tiek lėšų, kad „Varpą“ galėtų vos visuomenėje buvo gana giliai įsišaknijęs spausdinti visai dykai. Viltys vėl nepasiteisino. ir nuteikęs prieš didžiąją tautos dalį. M. Jankus 1889 m. dalyvavo varpininkų su- Akstinu naujoms M. Jankaus atsiminimų važiavime Kazakevičiaus tėviškėje Šunskuose. publikacijoms tapo laikinosios sostinės kone Tada, siekiant pritraukti lėšų, sutarta ben- valstybiniu užmoju pažymėtas „Auszros“ dradarbiauti su katalikų kunigais ir įsteigti 50-metis. Jį garsinant svarbus vaidmuo teko valstiečiams skirtą laikraštį „Ūkininkas“. Vaclovui Biržiškai. Lietuvos universiteto pro- Tačiau net dviejų laikraščių leidimas neap- fesorius į M. Jankų atkreipė dėmesį, kartais simokėjo, juos M. Jankui esą teko spausdinti pernelyg kritišką ir netgi kiek priekabų, kai be uždarbio. Be to, leidybai trukdė autorių ir Vaižganto vadovaujamas Humanitarinių

67 mokslų fakulteto Kultūros muziejus dovanų gana prieštaringą M. Jankaus portretą. Anot gavo Bitėnų spaustuvės archyvą. Vac. Biržiška autoriaus, tam tikrais momentais, jis buvo iš karto ėmė tyrinėti ir skelbti dokumentus, ta ašelė, aplink kurią visas leidimas sukosi netrukus parašė pirmąjį probleminį straipsnį (p. 112), o tam tikrais momentais gerokai „Petras Vileišis ir Martynas Jankus“ [10]. pakenkęs. Čia profesorius pasirėmė J. Basa- Jame aptarė minėtųjų asmenų bendradra- navičiaus skelbtu priekaištu dėl M. Jankaus biavimą leidžiant P. Vileišio šviečiamuosius trukdžių J. Mikšui gauti paskolą gelbstint rankraščius populiariomis knygelėmis, nuro- bankrutuojančią spaustuvę su visais jos dydamas ir kai kurių nesklandumų priežastis leidiniais ir archyvu (p. 116). Vac. Biržiška bei jas nukreipdamas Bitėnų spaustuvininko tiesmukai apkaltino M. Jankų dėl perdėto adresu. „Auszros“ pusamžė sukaktis buvo pa- savo vaidmens sureikšminimo „Auszrai“ žymėta išvakarėse pasirodžiusia Vac. Biržiškos skirtuose atsiminimuose ir platinamų žinių nedidele monografija Iš mūsų laikraščių pra- objektyvumo stygiaus: Jis, berods, yra vienas eities (1932) ir trejopą jubiliejų („Auszros“, iš tų, kurie nesąmoningai daugiausia padarė, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir Klai- supainiodami ir tam tikru rūku apskleisdami pėdos krašto prijungimo) primenančiu meti- „Aušros“ leidimo aplinkybes (p. 112). Šiuo ninku Vasario 16-ji (1933). Mūsų tiriamajam teiginiu profesorius bus perdėjęs: tą patį, klausimui nagrinėti svarbesnis pastarasis tik kiek paslėpta forma ir su intelektualui leidinys. Jo akcentas – trys „Auszrai“ skirti būdingu lankstumu darė J. Basanavičius straipsniai: Vac. Biržiškos rašyta leidinio isto- ir prisidengdamas kūrybingu išradingumu rija [8], J. Šliūpo, sprendžiant iš pavadinimo, J. Šliūpas bei vis drąsiau pradėję reikštis kiti daug žadantys, bet netoli siekiantys svarsty- antrosios eilės aušrininkai. mai apie aušrininkų stovyklos ideologines Metininkui rašyti M. Jankaus atsimi- sroves [32] ir M. Jankaus „Atsiminimai iš nimai prasidėjo atkirčiu, arba švelniau Aušros laikų“ [14]. Pirmasis straipsnis buvo sakant – polemika su J. Basanavičiaus nuo- minėtosios monografijos Iš mūsų laikraščių mone apie jo asmens lemiamą vaidmenį praeities dalies apie ,,Auszrą“ [9] konspek- sukuriant „Auszros“ atsiradimo prielaidas. tinė santrauka. Orientuodamasis į įvairesnę Ji kartą buvusi skelbta per radiją. M. Jankus skaitytojų aplinką ir galbūt atsižvelgdamas į suabejojo, kad tos prielaidos kilo iš laidos sulauktus atsiliepimus apie savo knygą, au- autoriaus sau prisiskirtų nuopelnų – labai torius rašė publicistiškiau ir kritiškiau. Tiek gausių tautiškai angažuotų publikacijų, vienos, tiek kitos publikacijos pranašumas lemiamu momentu pasirodžiusių Mažosios yra objektyvumo siekis. Tai pirmoji netie- Lietuvos periodikoje. Atsiminimų autoriaus sioginio aušrininko rašyta „Auszros“ istorija, manymu, šansas „Auszrai“ atsirado iš su- kurioje vyrauja lyginamasis požiūris, ir jei brendusio abipusio poreikio ir supratingumo norėtume didesnio tikslumo – lyginamasis suartinti imperijų siena padalintą Mažosios šaltinių vertinimo metodas. Straipsnis teikė ir Didžiosios Lietuvos tautą ir suvienyti

68 kūrybines galias. Vienas iš pirmųjų tokių J. Mikšas iš Ragainės slapta dingo. Jis prieš darbo ėmusių vyrų buvęs Andrius Jonas tai atsiminimų autoriui paštu dar išsiuntęs Vištelis, kuris ir rekomendavęs pritraukti sukauptus dokumentus ir rankraščius. Nuo J. Basanavičių ir kitus asmenis (p. 122). šiol „Auszros“ redaktoriaus pasitraukimo iš Apie rašančiuosius ir rankraščius M. Jankus pareigų privatiškų prasikaltimų dėl versija iš nekalbėjo. Atsiminimuose dėmesys sutelk- M. Jankaus rašinių išnyko. Jis neigė ir kitas tas į „Auszros“ leidybos organizacinius, iš spėlionių (Vac. Biržiškos) kilusias versijas. finansinius ir platinimo reikalus. Autorius dar kartą akcentavo, kad be Prūsijos pasą TEMINĖS PUBLIKCIJOS ir pilietybę turinčio čionykščio gyventojo Kai kurios publikacijos buvo skirtos žino- jokio laikraščio leidimas buvo neįmanomas. miems spaudos darbuotojams ir konkretes- Tik toks asmuo galėjo būti leidėjas, kuris už nėms, vadinkime, dalykinėms temoms. Šal- spaudą, už redakciją, už ekspediciją sumoka, tiniotyros požiūriu neabejotinos vertės turi kuris spaudą išrašo ir visu rūpinasi (p. 120). M. Jankaus atsiminimų pobūdžio straipsnis Aptardamas organizacinį darbą M. Jankus „Martynas Šernius“. Jį greičiausiai užsakė ir nuo anksčiau skelbtos versijos nenuklydo. su neilgai gyvavusia rubrika „Brangieji mūsų Tekste kiek detaliau aptariami abu J. Mikšo negyvėliai“ paskelbė Vaižgantas, 1920 m. dalyvavimo redaguojant ir leidžiant „Auszrą“ pradėjęs redaguoti tautininkų ideologijai epizodai, J. Šliūpo veržlus įdirbis ir Prūsijos artimą kultūros ir politikos laikraštį „Tauta“ žandarų reikalavimu priverstinis pasitrauki- [26]. Straipsnis skirtas Klaipėdos spaustuvi- mas į JAV, paminėtas per sieną spaudinio nu- ninkui, leidėjui, „Lietuwißkos Ceitungos“ merius gabenęs sudargietis girininkas Juozas redaktoriui ir ankstyvojo Mažosios Lietuvos Antanavičius, platintojai po Rusijos imperiją lietuvių tautinio sąjūdžio dalyviui Martynui rygiečiai – policininkas Juozas Miliauskas- Šerniui (1849–1908). Jame sutelkta gausių Miglovara ir gimnazijos mokytojas Jonas biografinių ir spaudos darbo kompanijoje Koncevičius. Autorius kažkodėl nutylėjo su vokiečiu Heinrichu Holzu žinių, apibū- laikraščio siuntimą paštu. Mūsų duomeni- dinti kai kurie lietuviškos spaudos leidimo mis, šis draudžiamosios spaudos gabenimo į Prūsijos politinio režimo sąlygomis ypatu- caro imperiją būdas bent iš pradžių taikytas mai. M. Jankus Klaipėdos spaustuvininką gana dažnai ir sėkmingai, kol jo neužčiuopė laikė vienu pirmųjų Mažosios ir Didžiosios muitininkai. Publikacijoje kiek kitaip apibū- Lietuvos suartėjimo šalininkų. Jis pritaręs dintas anksčiau ne kartą minėtas J. Mikšas. „Auszros“ įsteigimui ir didžiausiu iš visų Esą jį klaipėdietis spaustuvininkas Martynas auktojų įnašu (145 markėmis) parėmęs jos Šernius įpiršo eiti „Auszros“ atsakingojo išleidimą. Atsiminimų autoriaus teiginys redaktoriaus pareigas, į kurias įėjo ir atsa- greitai sulaukė atsako. J. Basanavičius toje komybė už spaudos ir įrišimo darbų apmo- pačioje „Tautoje“ paskelbė publikacijos kėjimą. Pristigęs lėšų ir nerasdamas išeities, patikslinimą: „Auszros“ leidimo pradžiai jis

69 paaukojęs ne 10 markių, kaip rašęs M. Jan- šaltiniu apie M. Šernių – iškilią Mažosios kus, bet 100 frankų, anuometiniu valiutų Lietuvos lietuvių tautinės bendruomenės ir kursu prilygstančių 80 markių [7]. Šiandien, lietuviškosios spaudos istorijos figūrą. po ranka turėdami daugiau archyvinių šalti- M. Jankus rašė ir atsiminimų rinkiniui nių, J. Basanavičiaus patikslinimu galėtume Knygnešys. Kvietimą dalyvauti antrajame suabejoti: 1883 metų sausį rašytame laiške tome jis greičiausiai gavo iš leidinio rengėjo būsimajam „Auszros“ redaktoriui J. Mikšui Petro Rusecko. Paskata galėjo būti tiek ži- žadėjo prie leidybos, tiesa, pirmojo nume- nomumą atnešusios ankstesnės M. Jankaus rio, finansavimo prisidėti būtent 10 markių publikacijos, tiek pirmajame Knygnešio tome [6]. Patvirtinimo, be paties J. Basanavičiaus (1926) keletą kartų palankiai paminėta jo pa- žodžių, apie jo 80-iai vokiškųjų markių pri- vardė, tiek visuomenėje daugiausia politiniais lygstantį 100 frankų įnašą kol kas neradome, sumetimais nuolat populiarinama ir popu- tačiau konfliktuojančių autorių polemikoje liarėjanti jo asmenybė. Rašinys pavadinimu dėl paramos dydžio paskutinio taško nededa- „Iš pirmosios knygų platinimo gadynės“ me: reikia tęsti dokumentų paiešką ir atlikti įdėtas 1928 metais išėjusio minėtojo tomo labai kruopščią jų lyginamąją analizę. skyriuje „Vilniaus kraštas. Mažoji Lietuva“ Į šį M. Jankaus straipsnį kur kas prasmin- [18]. Iš turinio matyti, kad M. Jankaus tekstas giau atsigręžta pažymint spaudos draudimo redaguotas ir trumpintas, nes sudarytojas jį panaikinimo dvidešimties metų sukaktį. Jį papildė pastaba: Daug čia minimų dalykų perspausdino „Šiaulių naujienos“ [15]. Tuo yra gyvai aprašyta D-ro J. Šliūpo knygutėje: pasirūpino J. Šliūpas. Jis M. Šernių pažinojo „Jaunatvė“. Šiauliai 1927 m. (p. 307). Tačiau nuo „Auszros“ kūrimo laikų, lankė Klaipė- įžvalgaus redaktoriaus įsikišimas autoriui tik doje ir jį taip pat labai vertino. J. Šliūpas padėjo. Šiame rašinyje pirmą kartą gana tiks- straipsnį papildė greičiausiai iš Marijos Šer- liai išdėstyta M. Jankaus sukurta nelegaliųjų nienės gauta velionio portretine nuotrauka leidinių gabenimo per sieną ir tolesnės sklai- ir didoku priedu – iš našlės lūpų užrašytais dos po Rusijos imperiją schema, kuri kitose vyro biografijos ir spaudos darbo duomeni- publikacijose dėl autoriaus siekio aprėpti mis, kurių trūko M. Jankaus publikacijoje. viską ir skubos nulemto paviršutiniškumo Vertinga pastaba, kad M. Šernius į spaudos prarasdavo dalį informatyvumo. Ją sureikš- verslą nukreipė ir J. Mikšą. Priedo autorius, mino Knygnešyje pateiktas gerokai išsamesnis turįs tyrėjo įgūdžių, gebėjo geriau apčiuopti vyksmo vietų ir dalyvių sąrašas. M. Jankaus esminius dalykus ir įvertinti turinio patiki- teigimu, jam pavykę Prūsijos pasienyje knygų mumo svarbą. Atrodo, kad lankydamasis sankrovas įkurti Aušgiriuose, Eitkūnuose, našlės namuose Šilutėje jis bus matęs ir kai Katyčiuose, Lauksargiuose, Palangoje, Pik- kuriuos išsaugotus dokumentus. Dviejų tožiuose, Sadėnuose (rašybos arba korektūros autorių jungtinė publikacija išlieka iki šiol klaida: iš tikro Sodėnuose), Smalininkuose, verte nepranokstamu memuarinio pobūdžio Širvintoje ir keliose kitose vietose, per sieną

70 gabeno ir iš Šakių pašto išsiųsdavo kartą mūsų ir neskelbti šaltiniai. Neatitikimų esama įvar- minėtas sudargietis Juozas Antanavičius. dijant finansinę apyvartą – kituose buvusio Siuntų gavėjai buvo knygyno savininkas latvis Bitėnų spaustuvininko atsiminimuose skiriasi Heinrichsas (Indrikis) Alunanas ir nenurody- kai kurios nurodytos pinigų sumos ir valiu- to užsiėmimo lietuvis Ambrazaitis Liepojoje, tų pavadinimai. Galima manyti, kad tokie Mečislovas Davainis-Silvestraitis Kalnujuose, duomenys būtų buvę tikslesni ir išsamesni, Stanislovas Didžiulis Griežionėliuose, kuni- jei autorius būtų galėjęs pasinaudoti kartu su gas Marijonas (iš tikro Marcijonas) Jurgaitis spaustuvės archyvu Lietuvos universitetui pa- Palangoje, Petras Kriaučiūnas Marijampolėje, dovanota gana gerai nuo 1887 metų pildyta policininkas Juozas Miliauskas-Miglovara spaudos leidinių prekybos registracijos knyga. Rygoje, advokatas Stanislovas Raila Kaune Joje labai gausu minėtų ir neminėtų asmenų ir dar keli kiti. M. Davainis-Silvestraitis pavardžių ir slapyvardžių, adresų, leidinių spaudiniais aprūpindavo ir savo artimus kai- antraščių, kainų, imtų egzempliorių skaičių. mynus knygnešius Vincentą Bakutį ir Kelpšą. Dėmesys atkreiptinas į kelis abejotinus Jų surinktus pinigus tvarkingai grąžindavo dalykus. M. Jankaus tekste vartojamos ne tik M. Jankui, taip darė ir kiti jo talkininkai. knygų kontrabandininko, bet ir tokios sąvokos Be to, tiesiai iš namų Bitėnuose spaudos kaip knygnešys bei idealistas. Iki tol jų auto- leidinius ėmė ir per sieną gabeno žinomasis riaus žodyne nepastebėta. Ar šios naujovės Jurgis Bielinis, Vincas Kazanauskas, Marty- nebus įterptos paties redaktoriaus? Neaišku, nas Survila ir kiti knygų kontrabandininkai. kodėl Prūsijai priskirta Palanga. Susidūręs Pirmasis tarp minimųjų autoriaus laikytas su netikėtu faktu, teksto redaktorius nežinia knygų platinimo idealistu ir labai geru orga- kuo remdamasis išnašoje paaiškino: Mažojoje nizatoriumi, dėl ko, nežinia juokais ar rimtai, Lietuvoj yra tuo vardu pora vietų (p. 305). ir pats save vadinęs ministeriu. M. Jankaus Tai klaidingas teiginys – Mažojoje Lietuvoje teigimu, leidėjų ir spaustuvininkų verslas vietovių šiuo pavadinimu neužregistruota net išaugo iki negirdėto masto. Tilžiečių Otto išsamiausiuose XIX amžiaus Rytų Prūsijos von Mauderode’ės metinė apyvarta pasie- teritoriniuose administraciniuose žinynuose. kė apie 80 000, Juliaus Schoenke’ės – iki Rašydamas M. Jankus greičiausiai galvoje 38 000, paties M. Jankaus Bitėnuose – iki turėjo netoli Palangos buvusią Nemirsetą – 12 000 rublių (p. 307). Pastaroji mažiausia šiauriausią Vokietijos imperijos pasienio likusi dėl to, kad jis orientavęsis ne į religinę, gyvenvietę. Joje spaudos gabenimo reikalu bet į socialistinę literatūrą. Ją redagavo Vincas lankytasi ir ne kartą apie tai paliktuose atsimi- Kapsukas, kartais – Augustinas Janulaitis. nimuose pažymėta. Kelias per Nemirsetą vedė Šiame epizode M. Jankaus pateikti duomenys ir pas žinomąjį Palangos kunigą M. Jurgaitį. apie knygnešystės dalyvius ir geografiją laiky- Paskutinis iš teminių M. Jankaus atsi- tini patikimais, nes juos patvirtina mūsų jau minimų pobūdžio rašinių, vertų aptarimo, aptartieji M. Jankaus liudijimai ir kiti skelbti yra publikacija „Apie lietuviškosios spaudos

71 praeitį“. Ji skelbta pirmajame ir vieninteliame Traušio spaustuvę Priekulėje, dėl darbų ir prestižiniu turėjusiame tapti lietuvių poli- leidinių orientacijos vien į Didžiąją Lietuvą grafijos kultūros žurnalo „Spaudos menas“ bankrutavusią J. Mikšo spaustuvę Tilžėje, (1934) numeryje [12]. Ši M. Jankaus pu- per rankas ėjusią Ragainės spaustuvę, kurią blikacija – tai gana informatyvus amžininko tikslu, kad išlaikyti „Varpą“ bei „Ūkininką“, pasakojimas apie Mažosios Lietuvos lietu- 1888 m. nupirkęs M. Jankus (iš tikro įsigijo viškųjų poligrafijos įmonių išsirutuliojimą 1889 m. kartu su kompanionu Kristupu XIX a. antroje–XX a. pirmoje pusėje. Visas Voska). Jo pirmasis veiklos etapas, susijęs su jas autorius buvo lankęs, nutuokė apie jų Ragaine ir Tilže, taip pat baigėsi bankrotu. ekonominę ir techninę gamybinę būklę, Antrasis prasidėjęs Bitėnuose 1893 m. iš- bendravo su savininkais ir žinojo jų verslo simokėtinai įsigyta spaudos technika. Nuo likimą. Įvadui M. Jankus pateikė XIX a. 1909 iki 1912 metų spaustuvė veikė Klai- vidurio leidinių lietuvių kalba vaidmens pėdoje, vėliau ji buvo parduota lietuviškai charakteristiką. Esą Fridricho Kuršaičio bendrovei. Šiuo metu įmonė, pavadinta redaguojamas „Keleiwis iß Karaliáucʒiaus“ firma „Lituania“, tebeveikia kaip Viliaus Šau- tik pagal kalbą vadintinas lietuvišku. Jis linskio nuosavybė. Ir ji, ir kita uostamiesčio buvo skirtas tarnauti valdantiesiems ir po lietuviams priklausanti „Ryto“ įmonė gerai religijos priedanga slopinti lietuvybę. Tuo aprūpinta mašinomis ir yra pelningos. Jų metu pasirodę ir niekuo ne geresni kalen- darbo sąlygos smarkiai skiriasi nuo tų laikų, doriai. Prielaidas lietuviškosioms spaudos kai spausdino M. Jankus. Broliai lietuviai iš įmonėms rastis sudarė kunigo Franzo Didžiosios Lietuvos paklausias katalikiškas Schroederio 1874 m. įkurtoje Gropiškių maldaknyges užsakydavo Tilžės vokiečių vaikų prieglaudos spaustuvėje (iš tikro ji vei- spaustuvininkams, ir šie pralobo, o vietos kė 1865–1875 m.) parengti raidžių rinkėjai lietuvių spaustuvininkai darbo ir pajamų lietuviai, tarp kurių buvo Kristupas Kybelka stokojo, todėl neišsiplėtojo. Pas M. Jankų ir Martynas Šernius. Pastarasis, atitarnavęs lietuviškus laikraščius ir knygas spausdinosi Prūsijos kariuomenėje, dirbo tilžiečio Hein- tiktai cicilikai – Kapsukas ir kiti, kurie dar richo Posto spaustuvėje, kurios vedėjas buvo iki šiai dienai neatsilygino (p. 6). Rašinio Heinrichas Holzas. Jiedu suartėję, sutarę ir pabaiga buvo skirta rašybos permainoms Klaipėdoje atidarę bendrą spaustuvę. Kom- lietuviškuose leidiniuose. Originalią rašybą panionai leido M. Šerniaus redaguojamą bandęs diegti J. Basanavičius, J. Miliauskas- „Lietuwißką Ceitungą“. Ji rimtai gynusi Miglovara, Mikalojus Akelaitis, dabar dar lietuvininkų reikalus, tačiau galiausiai tu- eksperimentuojąs Vydūnas, Ignas Šeinius ir rėjo liautis tai daryti, nes įtakingi vokiečiai bolševikuose apsigyvenęs V. Kapsukas, bet iš papirko ir palenkė H. Holzą. Rašinyje to, žinoma, nieko neišeisią. Autoriaus blaiviu toliau kalbama apie vokiečių konservatorių manymu, dabartinė rašyba yra gana tobula, partijai savo leidiniais tarnavusią Jurgio ir nėra reikalo jos darkyti.

72 Iš atminties rašyta spaustuvių raidos ir kreipęsis į tilžiškius spaustuvių savininkus apžvalga sodrinta leidinių tiražų ir pardavi- dėl brošiūrų išleidimo. Atvykėlio užsakymu mo, pajamų ir nuostolių dydžiais, įmonių J. Schoenke’ė išspausdino elementorių ir dar našumo duomenimis, įkūrimo ir bankrotų dvi ar tris tokias brošiūras lotynišku raidynu, datomis. Dalis tokių dalykų gali būti patvir- M. Jankus – tris: Ян Ськiба, Дзядзька Антон tinti kitų M. Jankaus publikacijų ir archyvi- ir dar vieną, kurios pavadinimą V. Lastauskio nių šaltinių, dalis minimi pirmą ir vienintelį pašnekovas buvo užmiršęs. Šie leidiniai slapta kartą, tad pasikliauti jais arba ne – belieka per Vokietijos–Rusijos sieną iškeliavo į Mins- spręsti pačiam tyrėjui. Negalėtume sutikti ką. V. Lastauskiui jie buvo nežinomi, todėl su vienpusišku kalbininko F. Kuršaičio ver- publikacijos autorius tikėjosi iš skaitytojų tinimu, siūlomu lietuviškosios spaustuvės sulaukti patikslinimų. Žinios apie baltarusių apibrėžimu, kai kuriais nepagrįstais teiginiais spaudos ryšius su Tilže iki mūsų dienų ne ką („Birutės“ Draugija privertė Otto Mauderodę tepagausintos, tačiau lenkų ir lietuvių tyrėjų leisti „Naują Lietuvišką Ceitungą“). Nepai- pastangomis nustatyta, kad knygų užsakovas sant to, publikacija iš esmės vertintina gana buvo lenkų socialdemokratinio jaunimo gerai. Autorius šį kartą nesileido į polemiką, Maskvos ratelio narys Marjanas Abramo- santūriai atsiliepė arba iš viso nutylėjo tuos, wiczius, ir patikslinti kai kurių leidinių dėl kurių patyrė nuostolių ir kitokių skriau- bibliografiniai duomenys. Jais, tiesa, mažai dų, gana įžvalgiai atskleidė lietuviškosios kuo papildydami, dažnai naudojasi šių laikų spaudos pramonės genezę, svarbesnių įmo- baltarusių knygotyrininkai, kaip pradinį nių vaidmenį ir vietą tolstančioje lietuvių žinių šaltinį nurodydami M. Jankų. Tilžės tautinio atgimimo epochoje. epizodas iškeltas ir ką tik pasirodžiusioje M. Jankaus atviravimas apie slaptosios fundamentalioje monografijoje Baltarusių politinės literatūros gabenimą į carinę Ru- knygos istorija [34]. siją intrigavo ne tik lietuvių visuomenę. Juo susidomėjo Vaclovas Lastauskis (Вацлаў APIBENDRINIMŲ PUBLIKACIJOS Ластоўскi). Žymus baltarusių kultūros ir Iš pradžių jų M. Jankus greičiausiai nepla- politikos veikėjas, lietuvių rašytojos Mari- navo, bet neabejotinai intuityviai nujautė jos Ivanauskaitės – Lazdynų Pelėdos vyras, jų poreikį. Norą iškelti susikaupusių pro- 1926 metų pradžioje susipažino su M. Jan- blemų įvairovę ir atskleisti jų gilumines kumi ir užrašė atsiminimus. Remiantis ištakas išprovokavo XIX a. pabaigoje kilęs suteikta informacija buvo parengta ir Kaune konfliktas su varpininkais ir nuo 1903 m. be leidžiamame žurnale „Крывiч“ baltarusių paliaubų vykęs žodinis karas su vyriausiuoju kalba paskelbta nedidelė publikacija [35]. aušrininku J. Basanavičiumi. Tokį patvirti- Anot M. Jankaus, 1892 m. pavasarį Tilžėje nimą rastume jau M. Jankaus susirašinėjime pasirodė Antonas Abramovičius, maždaug rengiantis minėti „Auszros“ 20-metį [5]. 23–25 metų jaunuolis. Jis atvykęs iš Minsko Vėliau atsiminimų puslapiuose apibendrinti

73 neramaus gyvenimo patirtį spaudė Mažosios nis kontrapuolimas ir pralaimėjimas. M. Jan- Lietuvos patriarcho pareigos našta ir niekada kus intuityviai suvokė spaudos draudimo nepasotinami visuomenės lūkesčiai žinoti, mobilizacinį poveikį lietuvių visuomenei, kaip viskas vyko. pasipriešinimo neišvengiamumą, dalyvio ir Šiandien aptarimo verti bent trys tokio stebėjo akylumu aprašė sąjūdžio problemas pobūdžio M. Jankaus rašiniai. Tai straipsnis ir pasekmes. „Lietuviškų Kningų Kontra- „Lietuviškų Kningų Kontrabanda“ [20], bandos“ autorius išryškino spaudos leidybos išplėtotas 1929 metų aiškinamasis laiškas- ir platinimo socialinius aspektus: dalyvių -pasakojimas Getingeno universiteto kal- verslo interesą ir socialinės egzistencijos botyros profesoriui Eduardui Hermannui sąlygą. Vieni iš jo lobo. M. Jankus viename [16] ir apie 1935–1937 m. enciklopedinio šių atsiminimų epizode pirmą kartą nurodė, žodyno principu rengtas rankraštis „Mano kad Tilžės vokiečių spaustuvininkai Otto von prietikių enciklopedija“ [24]. Jie visi auto- Mauderode’ė ir Julius Schoenke’ė lietuviš- riaus gyvenimo amžiuje dėl įvairių priežasčių kų maldaknygų per metus parduodavo už liko nežinomi ir mokslo reikmėms tik mūsų 70–80 tūkstančių, jis pats, daugiausia pasau- laikais buvo publikuoti Vilniaus universiteto lietinio turinio leidinių, – už 12 tūkstančių tęstiniame mokslo darbų leidinyje „Kny- markių. Vėliau rašytuose atsiminimuose, gotyra“. Savičiausia istorija teko pirmajam kaip jau buvo sakyta, pajamų dydžiai, valiutų atsiminimų bandymui – rašiniui „Lietuviškų pavadinimai ir santykiai įvairavo. Kurie iš jų Kningų Kontrabanda“. Jį M. Jankus sukūrė buvo tikri ar tikslesni – kito tyrimo reikalas. Rusijoje, kurion kartu su šeima buvo de- M. Jankaus matymu, pelnėsi ir apsukresni portuotas 1914 m. gruodį iš Rytų Prūsijos knygnešiai. Tai buvo suprantama: be pajamų pasitraukiančios carinės kariuomenės [11; jie negalėjo susikurti materialiųjų pagrin- 24; 29]. Tekstas 1918 metų pradžioje pasi- dų ir užsitikrinti savo ir šeimos socialinio rodė JAV lietuvių laikraštyje „Tėvynė“ [20], saugumo. Tačiau egzistavo ir negatyvioji tačiau numeriai su juo Lietuvos nepasiekė. knygnešystės pusė. Vieni jos dalyviai įkliuvo Atsiminimuose vaizduojama draudžia- ir patyrė skaudžių bausmių, kiti degradavo mosios lietuviškos spaudos leidybos ir kny- įklimpę į konkurencijos, keršto, įskundimų gnešystės sąjūdžio laipsniška plėtra. Juose ir girtuokliavimo liūną. atskleidžiami spaudos draudimo įvedimo Tik šiais laikais išaiškėjo, kad „Tėvynės“ tikslai, knygų kontrabanda kaip pasipriešini- publikacija sulaukė ir priešingos reakcijos. Ji mo spaudos draudimui būdas, leidybos bazė, pateikta JAV gyvenusio Petro Mikolainio ne- leidinių produkcijos didėjimas, M. Jankaus datuotuose, bet greičiausiai apie 1929–1930 organizuotas knygų gabenimas, su „Varpo“ ir metus rašytuose atsiminimuose „Iš kovos „Ūkininko“, užsienio tautinės ir revoliucinės atgavimui spaudos“ [2]. Veiklus Suvalkijos literatūros pasirodymu susijusio kokybiškai knygnešys, leidėjas ir knygų prekybininkas naujo leidybos etapo pradžia, Rusijos politi- 1889–1896 m. Tilžėje turėjo knygynėlį, kuris

74 sudarė galimybę plačiai bendrauti ir pažinti svarbiausius jų veikėjus, knygų spaudos daugelį aktyvių Mažosios ir Didžiosios Lie- bazės kūrimą, knygnešystės organizavimą ir tuvos ir išeivijos lietuvių spaudos darbuotojų išsiplėtojimą, ryšius su kitų tautų politiniais ir visuomeninkų. Mūsų manymu, laikraštyje ir socialiniais sąjūdžiais. Įspūdį vėl stiprino fi- paskelbti atsiminimai „Lietuviškų Kningų nansiniais duomenimis: O. von Mauderode’ė Kontrabanda“ ir lietuvių bendruomenės per metus maldaknygių pardavęs už 80 000, gana triukšmingos M. Jankaus sutiktuvės per J. Schoenke’ė – 38 000, pats M. Jankus jo 1926 metų viešnagę Jungtinėse Amerikos daugiausia pasaulietinės literatūros – 12 000 Valstijose užgavo daug tautiniam sąjūdžiui rublių. Šį sykį pajamos padidintos dvigubai: nusipelniusį P. Mikolainį. Žvelgdamas iš pagal kaizerinės Vokietijos valiutos kursą laiko nuotolio, jis priekaištavo M. Jankui vienas rublis prilygo dviem markėms. Tekstas dėl savigyros ir neigiamo draudžiamosios baigiamas tuo, ko ir klausė profesorius: lietu- spaudos laikų vaizdavimo, iškėlė tokius vių kalbos ir rašybos kaitos apžvalga autoriaus jo bruožus, kaip verslumo ir sąžiningumo akiai aprėpiamu laikotarpiu. Palyginus ma- stygius. Konfliktuojant dėl paskolos išei- tyti, kad kai kuriuos šios dalies fragmentus kvojimo, M. Jankus net ketinęs varpininkus M. Jankus vėliau panaudojo mūsų minėtoje įduoti Karaliaučiuje reziduojančiam Rusijos publikacijoje žurnale „Spaudos menas“. Visa- konsului [30, 268–269]. Žvelgiant įdėmiau me laiško fone ryški autoriaus figūros domi- ir giliau matyti, kad P. Mikolainis buvo nantė ir vertinimų kategoriškumas. Jis galbūt teisus, bet neišvengė ir šališkumo. Nėra nesivaržė ir dėl to, kad tekstas buvo skirtas kuo pagrįsti arba patikrinti teiginio apie ne publikavimui. Ši aplinkybė sumažino galimą išdavystę. M. Mikolainis atsiminimų M. Jankaus savikontrolę ir leido daug aštriau, „Lietuviškų Kningų Kontrabanda“ autorių palyginti su mūsų jau aptartomis atsiminimų greičiausiai nuvertino veikiamas praeities ne- publikacijomis, kelti draudžiamosios spau- sutarimų ir asmeniškumų. Tačiau jo pastabos dos leidybos ir žmogiškųjų santykių nesklan- atgarsio nesulaukė – rankraštis paskelbtas tik dumus. Priekaištai J. Basanavičiui, Jonui XXI amžiuje [30]. Kriaučiūnui, P. Mikolainiui ir K. Voskai Kituose atsiminimuose, minėtajame kartais net priminė sąskaitų suvedinėjimą be laiške (27 puslapių) vokiečių mokslininkui atsako galimybės. Tačiau M. Jankus pagrįstai E. Hermannui, M. Jankus parašė gerokai peikė prieš lietuvių kalbos kilimą kovojančią daugiau, negu buvo prašytas – paaiškinti sulenkėjusią katalikų dvasininkiją, viešino lietuvių kalbos padėtį ir jos evoliuciją tau- jos asmeninio gyvenimo ydas ir demaskvo tinio atgimimo epochoje. Jis bandė išsamiai pastangas sužlugdyti „Auszrą“ ir „Lietuviszką nušviesti lietuviškosios spaudos draudimo „Auszros“ kalendorių“, įžvelgė knygnešystės įvedimo priežastis, argumentavo pasiprie- sąjūdžio sparno, kuriam tiesiogine prasme šinimo neišvengiamumą, nuosekliai aptarė tiko knygų kontrabandos pavadinimas, mo- „Auszros“ ir „Varpo“ leidybos epizodus ir ralines ir socialines problemas. Sulenkėjusios

75 dvasininkijos kritika labai priminė Juozo patvirtintų enciklopedinio žodyno metodo Bagdono pakelbtus „Ūkininke“ teiginius taikymas rengiant mums aktualų rankraštį „Auszros“ sukakties proga dar 1903 metais „Mano prietikių enciklopedija“. Jis garbaus [4]. Juose M. Jankus galbūt matė atramą amžiaus autoriui gerokai palengvino užduotį: savo požiūriui. padėjo valdyti turinį, sudarė sąlygas rašyti Rankraščiu „Mano prietikių enciklope- priešokiais, nesilaikyti eiliškumo, parašytą dija“ M. Jankus siekė įprasminti visą memu- tekstą lengvai plėtoti papildymais. arinę kūrybą ir tarytum vainikuoti viešojo Plačiausias švaraščio tekstas apima abė- asmens gyvenimo kelią. Išlikusio švarraščio cėliškai išdėstytus rašinius, kurių antraštės teksto apimtis – 26 didelio formato rašomo- prasideda raidėmis A–J: nuo Abramavičiaus jo popieriaus lapai. Taip pat yra siauresnis, iki Jagomasto Enzio. Nerasta rankraščių arba matyt, pirminis atsiminimų variantas. Jo kitokių įrodymų, patvirtinančių tęsinio pirmajame lape įrašyta 1935 m. sausio 21 d. egzistavimą. Palyginus matyti, kad autorius data, kuri tikriausiai rodo darbo pradžią. Už- pirmiausia pasinaudojo jau skelbtais atsimi- siėmimas nuo visuomenės nebuvo slepiamas, nimais, juos patobulino ir atsižvelgdamas žinutė apie rengiamus atsiminimus pasirodė į dominuojantį siužetą suteikė atitinkamą ir periodinėje spaudoje – „Naujajame Tilʒês antraštę: Alunanas, Angrabaitis Juozas, „Auš- Keleiwyje“ 1937 m. gruodį [31]. Užmojo ra“, Basanavičius Jonas, Biržiška Vaclovas ir tikrumą patvirtina Lietuvos mokslų akade- kt. Užmojo kryptį ir apimtį patvirtina ir mijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių nauji tekstai. Mažosios Lietuvos kultūros ir skyriaus M. Jankaus fonde (103) laikomi ne- politikos istorijai svarbūs autoriaus liudijimai didelės apimties (dažniausiai 3–5 puslapių), apie tokius asmenis kaip Fricas Ambrazaitis, bet atsiminimų gausūs juodraščių pluoštai. Ansas Baltris, Jokūbas Bruožaitis, Ansas Vieni jų sugrąžina prie minėtų laikų ir da- Bruožis, Vilius Bruožis, Vilhelmas Gaigalai- lykų („Aušra“, „Aš ir „Aušra“, „Iš „Aušros“ tis, Enzys Jagomastas. Autorius liko ištikimas prietikių“ „Varpo“ bei „Ukininko laikai“), įprastiniam pasakojimo būdui. M. Jankus kitų turinys pranoksta mums aktualią temą nesilaikė arba nesugebėjo laikytis klasikinės („Priežastis, kad patįs lietuviai susirūpino enciklopedinės biogramos formos. Jis asme- savo likimu“, „Mano atsiminimai iš Klai- ninius liudijimus pateikė laisvu biografinio pėdos gyvenimo“, „Aš savo elgimuose dėl pasakojimo konstruktu. Tai leido išplėtoti labo lietuvystės“ ir kt.). Atsiminimų gausa ir klausimo, problemos arba ir viso reiškinio tematikos įvairovė liudija autoriaus pastangas aptartį jam būdinga diskusine, dažnai į kri- atsakingai įvykdyti visuomeninį įpareigojimą tinę peraugančia gaida. F. Ambrazaičio api- ar įsipareigojimą parašyti atsiminimų rinki- būdinimas tapo pretekstu išsamiai išdėstyti nį arba net ir knygą. Vargu ar apsiriksime savo paties spaustuvės bankroto Klaipėdoje teigdami, kad M. Jankus darbą suplanavo aplinkybes ir įvardyti kaltininkus, J. Angra- ne be patyrusio konsultanto paramos. Tai baičio – asmeninius patyrimus gabenant

76 draudžiamąją spaudą, Vac. Biržiškos – įrodyti pat ir bolševikinę „Iskrą“, dar sykį paminėti jo požiūrio į M. Jankaus vaidmenį „Auszros“ tarptautinio aktualumo įgyjantys knygų istorijoje klaidingumą, „Aušra“ – pateikti baltarusių ir lenkų kalba spausdinimo Tilžėje savitą leidinio ištakų, raidos ir žlugimo ver- faktai. Plačiai, bet neobjektyviai rašoma apie siją. Kalbėsenos stilių galėtume iliustruoti žymų Mažosios Lietuvos politikos ir kultūros diskusijos su prof. Vac. Biržiška ištrauka: veikėją, Prūsijos landtago deputatą ir evange- Profesorius teipgi man prikaišioja, kad aš tik- likų liuteronų kunigą dr. Vilių Gaigalaitį. Jis tai redaktoriaus garbės troškies, tai vėl niekur ir M. Jankus buvo skirtingų pažiūrų idėjiniai nera pamatuota, nės kur tik buvo galima nuo konkurentai, tad suprantamos autoriaus spaudos įstatymo apsilenkti, tai aš savo vardo neslepiamos antipatijos priežastys. Santū- niekur neužpeizojau. Kad man rupėjo spaudą riai charakterizuoti epizodinių susitikimų paplatinti, to man nuginčyti, rods nei joks gyr- ir kontaktų asmenys – spaustuvininkas pelnis negalės, norins jie ir dar taip pustuos savo Saliamonas Banaitis, Klaipėdos krašto pri- didžiais nuopelnais. Profesorius tur buti nepa- jungimo prie Lietuvos Respublikos karinės žysta tokio pasimokinusio ukininkelio, kursai akcijos vadas Jonas Budrys, draudžiamosios ukininkavo, spaustuvininkavo apie 25 metus spaudos platintojas generolas Jonas Bulota, ir, šeip buvo ant tiek kvailas, kad idėjo apie 17 kunigas Aleksandras Burba, bet nepagrįstai 000 markių nesavo, bet paskolytu piningu, kad dėmesio sulaukė menkareikšmio atsitiktinio pervešti knygų kontrabandą. Kad iš to Lietu- įvykio dalyvis – pasienio policininkas Juozas vos inteligentai mokytuosi lietuviškai skaityti. Adomaitis. Vienok pasiliko prie to, kad musu tuometiniai, M. Jankaus rankraštinis tekstas „Mano vadinami inteligentai, traukės nuo lietuviškos prietikių enciklopedija“ yra bene daugiausia kalbos bei nuo lietuviškumo, kaip velnias nuo tyrėjų naudojamas atsiminimų žanro kūri- švesto vandens bažnyčioje [24, 100]. nys. Dėmesys jam ypač padidėjo po publi- Šiuose ir kituose ne kartą viešintos te- kacijos, nors ji nėra kokybiška ir dabar jau matikos rašiniuose turinio naujovių buvo stokoja naujesnių komentarų. Atsiminimų nedaug, dėmesio vertos tik kai kurios detalės. privalumas yra faktinius duomenis, politinių Didesnio informatyvumo pasiekė pasako- ir socialinių procesų vyksmą, asmenybių jimai apie pirmą kartą minimus asmenis. charakteristiką integruojantis autoriaus kaip Rašinyje apie lenkų socialdemokratų Mas- tiesioginio įvykių dalyvio arba stebėtojo kvos būrelio narį Marjaną Abramowiczių, požiūris. Užsienio tyrėjai vertina žinias apie kurio pavardę autorius lietuvino ir iš neži- M. Jankaus bendradarbiavimą su baltarusių, nojimo siejo su Baltarusija (Abramavičius lenkų ir vokiečių tautinio ir revoliucinio ju- baltgudis iš Minsko), pakartotinai, bet kiek dėjimo literatūros leidybos dalyviais. Matyt, išsamiau atskleistas gana slaptas vokiečių ir suvokdamas išliekamąją savo liudijimų vertę rusų socialdemokratų bendradarbiavimas ir tikriausiai raginamas aplinkinių, lietuvių gabenant į Rusiją revoliucinę literatūrą, taip kultūros veteranas atsiminimų fiksavimo

77 ėmėsi dar kartą. Jų rankraštis laikomas viešumo galimybe, kita vertus, progiškumas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių lemdavo turinio paviršutiniškumą. Tematiką bibliotekoje [1]. Jis 26 lapų apimties, be pa- diktavo gyvenamojo meto konjunktūra: vadinimo, sprendžiant pagal žymėtas datas, „Auszros“ istorinė reikšmė, idėjinis aušri- rašytas 1940 metų vasario 2–14 dienomis ninkų kultas, herojinė knygnešio misija ir, ne M. Jankaus, bet kito asmens, greičiausiai žinoma, užsakovai. M. Jankus užsakymams vienos iš dukterų, ranka. Tuo metu aštuo- buvo jautrus. Rašyti atsiminimus jį, kaip ir niasdešimtmetį perkopęs autorius gyveno daugelį kitų, taip pat provokavo prasidėjusi Kaune, nes hitlerinei Vokietijai užėmus polemika dėl aušrininkų epochos lyderių Klaipėdos kraštą dėl represijų grėsmės buvo pirmenybės. Į juos M. Jankus nepretendavo, priverstas slapta palikti Bitėnus. Teksto tačiau atkakliai gynė aktualiojo dalyvio vardą siužetai kartoja jau aptartus atsiminimus, ir vaidmenį. Šią poziciją vienareikšmiškai nors esama ir kai kurių naujų detalių. Paties palaikė ir J. Šliūpas: Minėtoje valtelėje liki- M. Jankaus biografijai patikslinti praverčia mo buvo lemta ir man keliauti ir, rasi, greta epizodai apie šeimos deportaciją Rusijon per M. Jankaus, judriausiu keleviu būti [32, 117]. Pirmąjį pasaulinį karą ir Klaipėdos „paėmi- Atsiminimuose M. Jankus niekada viešumon mą“ 1923 metais. nekėlė ir nesisavino literatūrinio ir žurnalis- tinio darbo pasiekimų. Jo plunksnos smai- VERTINIMAI galys beveik visada ryškindavo svarbiausią ir Nieko stebėtina, kad išsamiausi M. Jankaus nenuginčijamų nuopelnų suteikusią veiklą: atsiminimų tekstai net autoriaus gyvenimo „Auszros“ ir kitos tautinio sąjūdžio spau- saulėleidžiu intelektualiosios visuomenės dos leidybą, poligrafijos materialinės bazės ir mokslininkų argumentuoto įvertinimo kūrimą, leidinių platinimo organizavimą ir nesulaukė: vieni buvo nebaigti rašyti, kiti – asmenines pastangas įveikti nesibaigiančius nepublikuoti arba tiesiog liko nežinomi trukdžius. Tokie, kartais pernelyg sutirštinti, dėl Lietuvą ištikusios okupacijos. Kol kas potėpiai ryškino kovotojo valią ir vardą, ir mums reikėtų atsargiai spręsti apie visų kurio, žinoma, ir buvo siekiama. mūsų paminėtų M. Jankaus atsiminimų Rašyti apie pretenzijų turinčius asmenis publikacijų turinio patikimumą ir išlieka- ir pasekmių palikusius įvykius kartais skatino mąją vertę. Aiškiai matomą savitumą sudaro oponentų arogancija, varpininkų stovyklos jų nedidelė apimtis. Dauguma publikacijų vedlių nepamirštamos nuoskaudos dėl pa- buvo vos dviejų trijų puslapių, į kuriuos skolos išeikvojimo, kurios virto replikavimo periodinių leidinių redaktoriai dar įterpda- arba bent ignoravimo kampanija. Subjek- vo ir iliustracijų, dažniausiai portretų arba tyvumu ir kritika, kartais nepamatuota, „Auszros“ antraštinio lapo reprodukcijų. pasižymėjo Vac. Biržiška. Profesorius tyrė ir Glausti, dažniausiai sukaktims paminėti publikavo M. Jankaus dovanotą spaustuvės rašyti tekstai skatino autorių pasinaudoti archyvą, už tai iš universiteto gaudamas

78 dosnų honorarą, tačiau kultūros veteranui lietuvių organizuotės sukaktuvės sudarytojai net nepadovanojo mokslo darbų tomų su ([1927], p. 404–410) ir kiti autoriai. publikacija. Takto stokojo pati publikacija: Priklausomai nuo Lietuvos politinio ir jos antraštėje net neminimas M. Jankaus kultūrinio klimato, M. Jankaus publikaci- archyvas, o įžangoje pirmenybė pagal tariamą jų tekstuose kito terminija, intonacijos ir svarbą skiriama Tilžės vokiečių spaustuvių žargonas (socialistai, cicilikai, kontrabandis- archyvams. Iš tikro nė vienas jų savininkas tai), socialinis angažuotumas. Iki 1926 m. nebuvo lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis ir tautininkų įvykdyto valstybės perversmo lietuviškos spaudos leidyba naudojosi tik publikacijose ir pasisakymuose ryški kairio- kaip neišsenkamu pajamų šaltiniu. Pagaliau, jo liberalo ir antiklerikalo pozicija, vėliau, Tilžės archyvų Vac. Biržiška net nebuvo didėjant metų, valstybinių apdovanojimų ir matęs ir apskritai į Lietuvos mokslo įstaigas visuomenės pagarbos naštai, viešoji pozicija ir į lietuvių mokslininkų rankas jie niekada tapo santūresnė ir peraugo į valstybės repre- nepateko. Susidūręs su tokia mokslo auto- zentacinio asmens laikyseną. Atsiminimų riteto pozicija M. Jankus taip pat atsiliepė autorius nepasižymėjo aukšta mintijimo ir oponavimu. Čia jis turėjo už ko užsikabinti. rašto kultūra, kalbos stilistika. Tobulėjimo Vac. Biržiška buvo pažeidžiamas dėl skubotai trukdžiai buvo sistemingo išsilavinimo rašomų populiariųjų ir mokslo publikacijų stoka. Jo raštų raiškai būdingas aštrokas netikslumų, be to, ne itin gerai suvokė Ma- poleminis ir kritinis tonas, asmenybės su- žosios Lietuvos lietuvių gerokai aukštesne sireikšminimas ir bekompromisiškumas. materialine kultūra ir protestantizmu grįstos Kritika ir ironizavimas, sodri simpatijų ir gyvensenos ir psichologijos subtilumus. antipatijų priemaiša buvo kalbėjimo stilius, M. Jankaus publikacijų kovingumą palaikė nepaisant vietos, laiko, pokalbio dalyvių stabiliai pozityvi JAV lietuvių bendruomenės ir temos. Publikuotuose tekstuose ryškėja nuomonė, suformuota išeivijon pasitrau- teikiamų duomenų įvairovė kalbant net kusių aušrininkų ir varpininkų stovyklos apie tuos pačius dalykus. Jiems įtaką darė šalininkų. Ją lakoniškai, bet talpiai išreiškė autoriaus jausmingumas, gausūs žinių ište- Lietuviškojo albumo (1900) rengėjas kunigas kliai ir stiprus potraukis interpretuoti. Dėl Antanas Milukas: Martynas Jankus iš Bitėnų, šios priežasties M. Jankus buvo nepalyginti Prusuose, išleistojas, raštininkas ir laikrašti- geresnis kalbėtojas nei rašytojas. Kita vertus, ninkas, turėjo didį vardą pas lietuvius laike šios savybės skatino amžininkų nepasitikėji- išleidimo „Aušros“ ir pirmuose metuose „Var- mą juo ir vertė imtis žodžių ir faktų patikros. po“ išėjimo [28]. Šią mintį kartu su dedama Daug kas nesuprato M. Jankaus charakterio jaunystės laikų aušrininko nuotrauka vėliau dėl kultūros ir tikybos tradicijų skirtumo, pakartojo „Vienybės lietuvninkų“ redakto- įdiegtos Prūsijos piliečių teisės į nepalyginti riai [33], objektyviais vertinimais pasižy- su Didžiąja Lietuva aukštesnio lygio politinę mėjo almanacho Spaudos laisvės ir Amerikos ir religinę laisvę. Jo publikacijų žvilgsnis į

79 praeitį beveik nebuvo ribojamas atvirumo istoriografijos temų analizei. M. Jankaus at- savikontrolės. Autorius nuoširdžiai vaizdavo siminimai gali padėti visavertiškai atskleisti pozityviuosius ir negatyviuosius tiek tau- tautinio sąjūdžio spaudos formavimąsi ir plė- tinio sąjūdžio, tiek jo dalyvių asmenybių trą, perskirtų tautos dalių suartėjimo vyksmą bruožus, galbūt vienas iš pirmųjų aštriai ir būdus. Tuose tekstuose slypi vertingi bio- kėlė lietuviškos spaudos draudimo laikų grafikos duomenų ištekliai, kuriais remiantis sulenkėjusios ir susvetimėjusios katalikų galima gana patikimai vaizduoti autoriaus dvasininkijos ir knygnešystės kaip socialinio amžininkų asmenybių bruožus, argumentuo- reiškinio ydas. Tokiam požiūriui lietuvių vi- ti jų sprendimų ir poelgių priežastis. suomenė nebuvo subrendusi ir jo nepalaikė. M. Jankaus atsiminimai dar tebelaukia Tautinio pobūdžio sąjūdžių, bendruome- savo tyrėjo ir vartotojo. Jų naudojimas te- ninių grupių ir jų lyderių deherojizavimas bėra minimalus. Dėl retuose leidiniuose ir nebuvo toleruojamas M. Jankaus amžiuje, archyvų bylose nusėdusių atsiminimų kai pagaliau, nėra toleruojamas ir šiuolaikinėje kam atrodė ir dabar dar atrodo, kad M. Jan- visuomenėje. kus jų nė nepaliko [3, 81]. Atsižvelgiant į Nepaisant M. Jankaus paskelbtų ir aktualėjančius mokslo poreikius, jau būtų rankraščiais likusių atsiminimų stiprios laikas knygotyrinės šaltiniotyros metodikos publicistinės raiškos, socialinės, politinės ir požiūriu parengti išsamų tokių tekstų rinki- antiklerikalinės pozicijos angažuotumo ir kai- nį. Šį veikalą turėtų lydėti ne tik įvadas, bet tos, jie yra nepamainomas Mažosios Lietuvos ir lyginamoji studija, turinio komentarai, kiti istorijos tyrimų šaltinis. Jis aktualus daugelio pagalbiniai informaciniai tekstai.

NUORODOS Šaltiniai ir tyrinėjimai Publikuoti Nepublikuoti 3. ALŠĖNAS, Pranys. Martynas Jankus Ma- žosios Lietuvos patriarchas: gyvenimas, darbai ir 1. JANKUS, Martynas. [Atsiminimai. Ran- likimo lemties vingiai. Torontas: Juozas J. Ba- kraštis, be pavadinimo. Užrašyti kito asmens]. chunas, 1967. 394 p.: iliustr. 1940 02 02–02 14. Lietuvos mokslų akademi- 4. BAGDONAS, Juozas [?]. Pirmasis tautiš- jos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius. kas lietuvių laikraštis (1883–1903). Ukininkas. F 103, b. 1. 26 lap. Tautiškas žmonių laikraštis. Tilžė, 1903, nr. 3, 2. MIKOLAINIS, Petras. Iš kovos atgavimui p. 66–76. spaudos. [Rankraštis. Be metų, apie 1929–1930]. 5. BASANAVIČIUS, Jonas. Isz „Auszros“ [37] p. Originalas Viliaus Kavaliausko, kopija – gyvenimo. I. Kur yr’ „Aušros“ archyvas? I. [! II]. Domo Kauno archyve. Publikaciją žr.: [30]. Kur yr’ ,,Aušros“ archyvas? Vienybė lietuvnin-

80 kų, 1903, liep. 1 (nr. 26), p. 306–307; liep. 8 mano surinktų iš lūpų p. Marijos Šernienės, (nr. 27), p. 318–319. tebegyvenančios Šilutėje, apie Martyną Šernių“ 6. BASANAVIČIUS, Jonas. Mylimasis Bro- (p. 2) parašė Jonas Šliūpas. Šiaulių naujienos, lau! [Laiškas Jurgiui Mikšui. Paskelbė Vincas 1924, nr. 34, p. 1–2, portr. Kapsukas]. 7 Januar [18]83, Pragoj [Praha]. Iš 16. JANKUS, Martynas. Gerbiamui Ponui KAPSUKAS, Vincas. Raštai. T. 10: 1924–1926. Ed. Hermann’ui, Prof. Götingene Goldgr. 10: Vilnius: Vaga, 1971, p. 485. [1929 m. kovo 4 d. laiškas-atsiminimai; publi- 7. BASANAVIČIUS, Jonas. Prie „Aušros“ kacija] parengė ir pratarmę „Tautinio atgimimo atsiradimo. Tauta, 1920, geg. 22, nr. 22, p. 2. lietuviškos spaudos istorija ir jos kūrėjas: subjek- 8. BIRŽIŠKA, Vaclovas. „Aušra“ 1883– tyvioji versija“ (p. 20–26) parašė Domas Kau- 1933 metais. Iš Vasario 16-ji. Lietuvos nepri- nas. Knygotyra, 2005, t. 44, p. 20–49. klausomybės 15-kos metų sukaktuvėms pami- 17. JANKUS, Martynas. Iš atsiminimų apie nėti. Kaunas: Lietuvos šaulių sąjungos leidinys, knygų kontrabandą. Klaipėdos žinios, 1924, 1933, p. 110–116, iliustr. geg. 7, nr. 79, p. 1–2. („Klaipėdos žinių“ priedas). 9. BIRŽIŠKA, Vaclovas. Iš mūsų laikraščių praeities. Kaunas, 1932, p. 25–36, iliustr. 18. JANKUS, Martynas. Iš pirmosios kny- 10. BIRŽIŠKA, Vaclovas. Petras Vileišis ir gų platinimo gadynės. Iš Knygnešys, 1864–1904. Martynas Jankus. Lietuva, 1926, rugs. 3, nr. 198, T. 2. Redaktorius P. Ruseckas. Kaunas: Spaudos p. 2–4. fondas, 1928, p. 305–307, portr. 11. BORTKEVIČIENĖ, Felicija. Prūsų lie- 19. JANKUS, Martynas. Kelionė į Syberijos tuviai Sibire. Iš Iš F. Bortkevičienės atsiminimų. pakraštį. Iš „Auszros“ archyvas: Martyno Jankaus Parengė Julius Būtėnas. [Kaunas]: Vakarų sąjun- rinkinys. Sudarė ir parengė Domas Kaunas ir gos leidinys, [1939], p. 46–50. Audronė Matijošienė. Vilnius: Mažosios Lietu- 12. JANKUS, Martynas. Apie lietuviškosios vos fondas, Vilniaus universiteto leidykla, 2011, spaudos praeitį. Spaudos menas, 1934, nr. 1, p. 425–452. p. 5–6, portr. nuotrauka. Perspausdinta: ALŠĖ- 20. JANKUS, Martynas. Lietuviškų Knin- NAS, Pranys. Martynas Jankus Mažosios Lietuvos gų Kontrabanda (1863–1904 m.). Tėvynė (New patriarchas. Torontas, 1967, p. 73–77. York), 1918, saus. 18, nr. 3, p. 4; saus. 25, nr. 4, 13. JANKUS, Martynas. Apie „Varpo“ p. 4; vas. 1, nr. 5, p. 4; vas. 8, nr. 6, p. 4. Nuoro- spausdinimą pirmaisiais metais. Varpas (Kau- da teksto pabaigoje: 4 liepos 1917 m. Belaisvē- nas), 1924, lapkritys, Vinco Kudirkos jubilieji- je – Saratove. nis numeris, p. 173–174. 21. JANKUS, Martynas. Lietuviškų Kningų 14. JANKUS, Martynas. Atsiminimai iš Kontrabanda (1863–1904 m.). Parengė, įvado Aušros laikų. Iš Vasario 16-ji: Lietuvos nepri- straipsnį „Martyno Jankaus atsiminimai apie klausomybės 15-kos metų sukaktuvėms pami- lietuviškų knygų kontrabandą: pirmasis bandy- nėti. Kaunas: Lietuvos šaulių sąjungos leidinys, mas“ (p. 220–225) ir „Paaiškinimus“ (p. 232– 1933, p. 120–123, iliustr. Perspausdinta: ALŠĖ- 235) parašė Domas Kaunas. Knygotyra, 2012, NAS, Pranys. Martynas Jankus Mažosios Lietuvos t. 59, p. 225–232. patriarchas. Torontas, 1967, p. 58–63. 22. JANKUS, Martynas. Mano atminimai 15. JANKUS, Martynas. Brangieji mūsų „Aušros“ laiku. Iš Spaudos laisvės ir Amerikos negyvėliai: Martynas Šernius. [Perspausdini- lietuvių organizuotės sukaktuvės, 1904–1924 ir mą inicijavo] ir priedą „Štai žiupsnelis žinučių 1875–1925. Philadelphia, Pa.: A. Milukas &

81 Co., [1927], p. 411–414. Tas pats tekstas kn.: viams belaisviams iš Prusų Lietuvos šelpti“ dar- Spaudos laisvės ir Amer. liet. organizuotės sukak- bų apyskaita. Vilnius, 1915, p. 10. tuvės. Antra laida. Philadelphia, Pa.: A. Milukas 30. MIKOLAINIS, Petras. Iš kovos atgavi- & Co., Pranaičių Julės lėšomis, [1929], p. 411– mui spaudos. Iš Knygnešys, leidėjas, publicistas 414. Perspausdinta kn.: ALŠĖNAS, Pranys. Petras Mikolainis (1868–1934) laiškuose ir at- Martynas Jankus Mažosios Lietuvos patriarchas. siminimuose. [Sudarė Danguolė Mikulėnienė]. Torontas,1967, p. 64–67. Vilnius: Petro ofsetas, 2012, p. 204–277. (Kal- 23. JANKUS, Martynas. Mano atsimini- bų ir kultūrų sankirtų archyvai; 2). mai. Vasario 16-oji. Kaunas: Lietuvos šaulių są- 31. Pažįstami Mažosios Lietuwos weikėjai jungos leidinys, 1932, p. 56–62. rašo sawo atsiminimus. Naujasis Tilʒês Keleiwis, 24. JANKUS, Martynas. Mano prietikių 1937, gruod. 11, nr. 99, p. 2. enciklopedija: [apie 1935–1937 m. rašyti at- 32. ŠLIŪPAS, Jonas. Šis tas apie „Aušros“ siminimai; publikacija]. Parengė ir pratarmę idealus. Iš Vasario 16-ji: Lietuvos nepriklauso- „Spaustuvininko Martyno Jankaus atsiminimai“ mybės 15-kos metų sukaktuvėms paminėti. (p. 80–81) parašė Laimutė Dėnienė. Knygotyra, Kaunas: Lietuvos šaulių sąjungos leidinys, 1933, 1991, t. 17, p. 80–110. p. 117–119, iliustr. 25. JANKUS, Martynas. Martynas Jankus 33. „Vienybės lietuvninkų“ 25 metų sukak- apie savo rolę „Aušros“ gadynę. Klaipėdos žinios, tuvių jubilėjus (1886–1911): Historiški atsi- 1924, lapkr. 23 (Nr. 246), p. 6. („Klaipėdos ži- minimai mųsų praeities. Su paveikslais mųsų nių“ priedas). įžymesnių veikėjų ir rašytojų. Brooklyn, N.Y. 26. JANKUS, Martynas. Martynas Šernius. [„Vienybės lietuvninkų“ leid. ir sp.], 1911, Tauta: kultūros ir politikos laikraštis, 1920, p. 129, nuotr. . Т. 2: nr. 14, p. 2. (Brangieji mūsų negyvėliai). 34. Гiсторыя беларускай кнiгi Кнiжнасцъ новай Беларусi (XIX–XXI ст.). 27. JANKUS, Martynas. Šis-tas apie „Ausz М. В. Нiкалаеў, Л. I. Доўнар, М. А. Лукоўскaя, ros“ išleidimą ir platinimą. Varpas, (Tilžė), Р. С. Матульскi. Мiнск: „Буларуская Энцыкла- 1903, nr. 3, p. 104–105. педыя“, 2011, p. 36–37. 28. Lietuviškas albumas. Laida 2: Musu 35. ЛАСТОЎСКI, Вацлаў. Беларускiя raštinykai ir žymesni vyrai. Parengta ir išleista (крыўскiя) друкi ў Тыльзiце. Крывiч: Месячнiк kun. Antano Miluko su pagalba prenumerato- лiтэратуры, культуры i грамадзкага жыцьця. rių. Shenandoach, Pa.: [Antano Miluko leid.], Kryvic: Mėnesinis literatūros, kultūros ir visuo- V. J. Stagaro [V. Šlekio] sp., 1900, lap. [52]. menės gyvenimo laikraštis, (Kaunas), 1926, nr. 1, 29. „Lietuvių globos mūsų broliams lietu- p. 106.

82 DIMENSIONS OF HISTORIOGRAPHIC NARRATIVE IN THE MEMOIRS BY MARTYNAS JANKUS DOMAS KAUNAS Abstract An owner of a printing house and a publisher, mann, and the memoirs “An encyclopedia of my Martynas Jankus (1858–1946) was a citizen of adventures” (,,Mano prietikių enciklopedija“) Germany and a Lithuanian of the East Prussian written in the form of a scholarly encyclope- region. He was an active member of the Lithu- dic dictionary characterizing the acquaintances anian national movement of the 19th – early of M. Jankus. The advantage of the memoirs 20th century. He supported the opposition of lays in the point of view of the author who is the people of the Grand Duchy of Lithuania a direct participant and observer of the factual which was annexed and integrated into the Rus- events, political and social processes, and char- sian empire in 1795. When the usage of the acters of persons. Foreign researchers appreciate Lithuanian language in Latin script was banned the knowledge of M. Jankus’ cooperation with in 1864–1904, Martynas Jankus started print- the participants of Byelorusian, Polish, and Ger- ing illegal books and newspapers in his printing man national and revolutionary movements and house and transporting them secretly to the Rus- assistance in their literary publishing. On the sian empire. He supported publishing “Auszra” other hand, although this author wrote many and “Varpas” the most influential newspapers published and unpublished memoirs, they were of the national movement. In 1918, after the small in size, written in the journalistic style and restoration of the independence of the Republic quite open. Therefore, they raised contradic- of Lithuania, this veteran of Lithuanian culture tions and critical comments of the public. Many and politics was highly appreciated and attracted did not understand the character of M. Jankus, close attention of journalists. He publicised quite which was conditioned by differences in cultural many memoirs about the publishing and distri- and religious traditions based on the civil rights bution of illegal press, known newspaper editors of Prussian citizens, implying a much greater re- and book authors, printers, and publishers. The ligious and political freedom. His publications greatest value for historiographic research of the and opinions were not self-controlled or limited book resides in three generalised memoirs that in any way. The author sincerely depicted the M. Jankus attempted in his late years. They in- positive and negative sides and character of the clude the publication “Smuggling of Lithuanian national movement and its participants. He was books” („Lietuviškų Kningų Kontrabanda“) among the first to raise the issues of Polonized which was published in the newspaper “Tėvynė” and estranged Catholic priests and the vices of (1918) edited by Lithuanians in the USA, and the book smuggling as a social phenomenon. two unpublished manuscripts: an exhaustive The Lithuanian society was not matured enough narrative (27 pages) without a title about the at his time and did not support him. The de- state of the Lithuanian press and language dur- thronement of the movements, communities, ing the period of the growth of the national and leaders that had a national character was not movement, sent to the professor linguist of the tolerated during M. Jankus’ lifetime; it is not tol- Göttingen university (Germany) Eduard Her- erated in modern society, either. Įteikta 2013 m. sausio mėn.