Daktaras Rokas Öliūpas ˇ Lietuvybės Puoselėtojas

ISSN 1392-3781. ÞIEMGALA. 2014/2 KULTŪROS ISTORIJA. MOKSLO DARBAS INGA STEPUKONIENĖ Daktaras Rokas Öliūpas ˇ lietuvybės puoselėtojas

Anotacija: Straipsnyje siekiama apžvelgti varpininko ir uo- Vilnių, kur bylą laimėjęs. Vienas iš gentainių, Jeronimas Šliūpas, laus visuomenininko Roko Šliūpo, lietuviškos spaudos leidėjo pradėjęs girtauti ir savo dvarus praradęs. Tada giminė išėjo gy- Jono Šliūpo brolio, gyvenimo kelią, jo veiklos metus, praleis- venti į Maniušių girias. Manoma, kad ir tada gyveno kaip laisvi tus Garliavoje dirbant gydytoju, atskleisti jo siekius propaguoti valstiečiai, nes daugelis Šliūpų giminės atstovų buvo neblogai lietuvybę. Rokas Šliūpas, Žiemgalos krašto sūnus, Garliavoje visuomenėje prasisiekę žmonės, ragavę mokslo. Aloyzas Šliū- su pertraukomis gyveno nuo 1905 m., į šį kraštą grįžo po pas buvo baigęs Kražių gimnaziją ir XIX a. pr. dirbo raštininku, Pirmojo pasaulinio karo audrų, o tarpukario laikotarpiu čia įsi- mokė vaikus dvaruose. Roko Šliūpo senelio brolis Aloyzas taip kūrė galutinai ir išdirbo iki pat savo mirties. Tai buvo didinga pat baigė 5 Kražių gimnazijos klases, tarnavo dvaruose akcizo asmenybė, palikusi gilų pėdsaką ne tik Garliavoje, bet ir visos valdininku, o vėliau pasirinko kunigo kelią. Dar vienas brolis Lietuvos medicinos istorijoje – Raudonojo Kryžiaus organizaci- Feliksas taip pat baigė 3 Kražių gimnazijos klases ir dar bau- jos Lietuvoje kūrėjas, medicinos įstaigų tinklo krašte steigėjas džiavos laikais įsigijo nuosavybę – Minkštakių vienkiemį. Tad, ir reformatorius, tuo pat metu buvo ir veržlus lietuviškos savi- kaip teigia Jakštas, Šliūpai, net kelis šeimos vaikus išleidę į monės ugdytojas, spaudos draudimo metais rūpinęsis lietuviš- mokslus tolimesnėje vietovėje ir įsigiję privataus turto, turėjo kų spaudinių leidyba, o vėliau – uoliai telkęs lietuvius krašto būti laisvieji valstiečiai, mažai kuo skyręsi nuo bajorų luomo1. dvasinio atgimimo darbui. Roko Šliūpo ir Onos Vaitkutės šeimoje gimė trys sūnūs: Annotation: This article is a review of Rokas Šliūpas (he Stanislovas (1858 m.), Jonas (1861 m.) ir Rokas. Tėvai vi- was a brother of Jonas Šliūpas, a lithuanian press publisher) sus juos siekė išmokslinti. Motina vyriausią sūnų iš lietuviško biography that include the analysis of his period of life when he elementoriaus mokė skaityti lietuviškai – jos klausydamas, to was a great public figure while working as a doctor in Garliava išmoko ir jaunesnis sūnus Jonas2. Namuose buvo daug įvairaus town, when he took part in the organisation of Varpininkai and religinio ir pasaulietinio turinio knygų lenkų, lotynų ir lietuvių had the aim to promote the lithuanism. Rokas Šliūpas have kalbomis, sukauptų mokantis giminės vyrams. Šeimos vaikams been living in Garliava since 1905. He came back there after buvo prieinamos Motiejaus Valančiaus („Vaikų knygelė“, „Paau- The First World War and during the Interwar period he had gusių Žmonių knygelė“, „Palangos Juzė“), „Šaulėniškių Senelio“ finally settled down in Garliava and spent there his lifetime. knygos, lietuviški religiniai skaitiniai. Paaugusius Stanislovą ir Rokas Šliūpas was a developer of Red Cross organization Joną tėvai išvežė į Paliepius pas dėdę kunigą Aloyzą, kad in Lithuania, he developped a network of medical institutions šie, gyvendami klebonijoje, gerai išmoktų lenkų kalbą ir gerų and initiated a lot of reforms and in the same time he was a manierų. Tačiau prolenkiška dėdės globėjo klebonijos aplinka dashing educator of lithuanian self–consciousness. juos nuteikė priešingai – nuo jaunų dienų abu linko į lietuvystę Tikslas: atskleisti iškilaus medicinos daktaro Roko Šliūpo ir abu tapo lietuviškos draudžiamos spaudos platintojais: Jonas gyvenimo Garliavoje aplinkybes ir jo visuomeninę veiklą. Šliūpas – iškiliu aušrininku, „Aušros“ redaktoriumi ir publicistu, Objektas: Roko Šliūpo profesinė ir visuomeninė veikla vėliau – „ Lietuviško balso“ leidėju Amerikoje, lietuvybės žadin- Garliavoje. toju, Rokas Šliūpas – varpininku, aktyviai besirūpinusiu šio ir Metodai: analitinis aprašomasis, istorinis. kitų lietuviškų spaudos leidinių reikalais. Pagrindiniai žodžiai: Rokas Šliūpas, visuomenės veikėjas, Lietuvoje neįstojęs į dvi rusiškas gimnazijas, Jonas Šliū- lietuviška spauda, lietuvybės puoselėjimas, Raudonojo Kryžiaus pas dėdės Roko Vaitkaus buvo nuvežtas į Mintaujos klasikinę organizacija. vokišką gimnaziją su sustiprintu svetimų kalbų mokymu. Nors Key words: Rokas Šliūpas, public figure, Lithuanian press, nuo XIX a. ši vokiška gimnazija buvo surusinta, joje išliko sti- Lithuanian self–consciousness, Red Cross organization. pri vokiška dvasia ir mokymo būdas, dirbo daug vakarietiškai nusiteikusių senų vokiečių mokytojų, kurie palaikė aukštą moky- BIOGRAFIJOS METMENYS klos lygį3. Kadangi mokytojai tėvams labai gyrė daug pasiekusį Rokas Šliūpas gimė 1865 m. birželio 2 d. Rakandžiuo- gabiausią mokinį Joną Šliūpą (be tiksliųjų mokslų, jis puikiai se, Gruzdžių valsčiuje. Tėvas – Rokas Šliūpas, motina – Ona išmoko graikų, lotynų ir vokiečių kalbas, baigė geriausiais pažy- Vaitkutė. Tėvai gyveno pasiturimai, Rakandžių kaime turėjo 36 miais), mokykla buvo gerai sutvarkyta, joje dominavo miestiečių dešimtines žemės. Tėvas Rokas Šliūpas buvo sumanus ūkinin- vokiečių vaikai, 1874 m. į Mintaują mokytis buvo atvežtas ir kas ir garbingas kaimo žmogus, dažnai renkamas valsčiaus jauniausias Šliūpų sūnus Rokas, taip pat čia įgijęs tinkamą išsi- teisėju, bažnyčios dešimtininkas. lavinimą. Mokslo metais materialiai vargti jiems neteko. Atostogų Šliūpų giminė nuo seno buvo laisvieji valstiečiai, užėmė metu ir per šv. Kalėdas abu broliai vykdavo pas dėdę kunigą, aukštesnę visuomeninę padėtį, jiems buvo nesvetimi dvasiniai o išleidžiami gaudavo kiekvienas po naujai pasiūtą eilutę ir ir kultūriniai dalykai, aukštesnio mokslo siekis. Kaip teigia Jono dar apdovanojami gerokais kišenpinigiais4. Tad, nevarginami Šliūpo biografas dr. Juozas Jakštas, giminė buvusi turtinga, nepriteklių, galėjo laisvai siekti žinių ir uoliai mokytis. siekusi didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus. Vienas iš prosenelių Mokymosi Mintaujoje metai turėjo didžiulę įtaką abiejų kul- bylinėjęsis su kaimynu ir tiesos ieškoti nukeliavęs pas Vytautą į tūrinės savimonės formavimuisi: intelektualios miesto aplinkos

13 KULTŪROS ISTORIJA. MOKSLO DARBAS veikiami ir gerų mokytojų inspiruoti, broliai domėjosi literatū- ra (16-metis Jonas į lietuvių kalbą vertė Hoffmanno pasakas, Main Rido romaną, bandė lietuviškai eiliuoti „Iliadą“), skaitė J. Krasewskį ir Kondrataviczių-Syrokomlę, prenumeravo Mažo- joje Lietuvoje Friedricho Kuršaičio leidžiamą „Keleivį“, namuose turėjo iš jo parsisiųsdintus K. Donelaičio „Metus“, Nesselmanno „Litauische Volkslieder“ ir kitus veikalus5. Abu aktyviai domėjosi lietuvių spaudos reikalais. Kai 1883 m. pradėjo eiti pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“, kurio sumanytojas buvo ir Jonas Šliūpas, jo brolis Rokas Mintaujoje ir gimtajame krašte vasaros atostogų metu platino šį laikraštį ir įvairias lietuviškas knygas. 1884 m. R. Šliūpas baigė Mintaujos gimnaziją ir išvyko studijuoti į Peterburgo universitetą biologijos. Čia toliau stipriai reiškėsi didelis jo polinkis į svarbius tautos visuomeninius reikalus ir lietuvybės ugdymą. Kaip ir brolis Jonas, Rokas tęsė lietuviškos spaudos leidybos reikalus. Peterburge kartu su bendraminčiais broliais Beržanskiais, Spuduliu ir kitais leido rankraštinį leidinį „Žinių nešėjas“. Tuo metu buvo ir Peterburgo Rokas ir Valerija Šliūpai. Kaunas. 1909. Nuotrauka iš autorės rinkinio bei Maskvos lietuvių studentų reikalų atstovas. Bendravo su daktaru Vincu Kudirka, kartu su juo rūpinosi naujo lietuviš- Maskvos universitetą Rokas Šliūpas baigė 1893 m. Įgijęs ko laikraščio „Varpas“ leidyba. 1888 m. vasarą abu kartu su mediko diplomą, dirbo gydytoju Maskvos fabrikuose, Karaliau- V. Kudirka nuvyko į Bitėnus pas Martyną Jankų tartis dėl šio čiaus universiteto klinikose. Nuo 1895 m. vertėsi gydytojo prak- laikraščio leidimo klausimų, padėjo rengiant laikraštį, rūpinosi tika Ariogaloje. Šiuo laikotarpiu greta savo tiesioginių gydytojo lėšomis6. Buvo uolus „Varpo“ idėjų skleidėjas ir leidinio platin- pareigų jis nuolat rūpinosi slaptu lietuviškos spaudos platinimu, tojas, veržliai įsiliejęs į varpininkų gretas. palaikė glaudžius ryšius su knygnešiais10. 1889 m. baigęs biologijos mokslus Fizikos ir matemati- Apie 1900-uosius metus Rokas Šliūpas gavo gydytojo vietą kos fakultete Peterburge, nusprendė išvykti į Maskvą. Šiame Aleksote. Tačiau čia darbuotis galėjo neilgai: už aktyvią lietuvišką mieste įstojo į Medicinos fakultetą. Kadangi turėjo biologo veiklą, ryšius su varpininkais ir draudžiamos spaudos platinto- diplomą, iškart buvo priimtas į 3-ąjį kursą. Čia aktyviai daly- jais buvo suimtas ir įkalintas. Šiuos įvykius, kurie apėmė platų vavo Lietuvių studentų draugijos veikloje. Artimai susipažino diapazoną, atspindėjo tuometinis lietuvių laikraštis „Ūkinįkas“: su Kaziu Griniumi, vėliau tapusiu Lietuvos prezidentu. Abu Rugpjūčio gale Starpolės žandarų viršininkas pas jį darė kratą. drauge ne tik mokėsi, kurį laiką gyveno viename kambaryje, Ar ką rado, nežinia, bet daktaras buvo tuojau suimtas ir paso- praleisdavo atostogas, vykdavo lankyti tėviškių, bet ir telkė dintas į Kauno kalėjimą. Kalbėta, kad pas daktarą krata atlikta bendraminčius lietuvybės platinimo veiklai. Algimantas Jaz- dėl d-ro Liudo Vaineikio, kuris jau seniai buvo suimtas Palangoje dauskas, garsus R. Šliūpo medicininės veiklos tyrinėtojas, Vonsiackio“11. Iš tiesų tuo metu pas Šliūpą rasta draudžiamų len- savo straipsnyje cituoja G. Ilgūno monografijos „Kazys Gri- kiškų knygelių. Tomis dienomis krata daryta ir pas Šliūpo bičiulį nius“ fragmentą, liudijantį, kad 1890 m. vasarą abu draugai Pilviškių daktarą Kazimierą Grinevičių, taip pat kaltinant jį ryšiais lankėsi Roko Šliūpo gimtinėje Rakandžiuose, ten susitiko su su „litvomanų vadu“, „lietuviško spektaklio Palangoje rengėju“12 garsiuoju tautosakininku ir krašto knygnešiu Matu Slančiaus- daktaru Vaineikiu13. Pas jį buvo rasta nemažai knygų ir keletas ku, kuris su kitais susipratusiais lietuviais ir daktaru Liudu laiškų nuo ligonių, ir paimta viskas, kas lietuviška, nepaliekant net Vaineikiu 1889 m. buvo įsteigę slaptą jaunimo draugiją „At- Peterburgo mokslų akademijos leistų Donelaičio „Metų“14. Kaip ir gaja“, veikusią Gruzdžių, Joniškio, Žagarės valsčiuose7. Šios Šliūpas, tuo metu suimtas Kretingos daktaras Janušis, Archan- draugijos nariai per knygnešius gaudavo lietuviškos spaudos gelske dirbęs daktaras Alekna, Dorpate – studentas Avižonis, iš užsienio, publikuodavo savo žinučių ir kūrybos tuose leidi- kitose vietovėse – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Povilas Višinskis, niuose. Po šio susitikimo abu studentai dar lankėsi pas Liudą daktarai Sketeris ir Daugirdas. Po šių ištisos lietuvių inteligentų Vaineikį Svirpliuose (Joniškio vls.), visi kartu vyko į Žeimelį grupės suėmimų Rokas Šliūpas buvo ištremtas į Kazanę. pas gydytoją Adomą Sketerį, bendravo su kalbininku Jonu 1904 m. R. Šliūpas sugrįžo į Lietuvą. Tačiau carinės Rusijos Jablonskiu ir jo sužadėtine Konstancija Sketeryte. Galiausiai, valdžia neleido jam laisvai gyventi ir dirbti. Vos sugrįžęs jis buvo pasisvečiavę pas Grinius Selemos Būdoje Suvalkijoje, kartu su paimtas į Rusijos kariuomenę ir išsiųstas į Sibirą. Kadangi tuo K. Griniumi ir L. Vaineikiu, nuvyko į metinį slaptą varpininkų metu vyko Rusijos–Japonijos karas, Šliūpas buvo mobilizuotas suvažiavimą, surengtą Marijampolės apskrities Stebuliškių kai- kaip karo gydytojas, turėjo dirbti chirurgu. Jam atliekant tarnybą me. Čia jie susitiko su lietuvybės skleidėju Stasiu Matulaičiu, įvyko garsiosios Mukdeno kautynės, kurių metu teko aktyviai dar- Vincu Kudirka, Jonu Staugaičiu, kitais lietuvių šviesuoliais8. buotis gelbstint karių gyvybes15. Rusijos kariuomenėje buvo mobi- Su varpininkais R. Šliūpas visuomet aktyviai bendravo. lizuota daug lietuvių, tad galimas daiktas, kad teko gydyti ir juos. G. Ilgūno teigimu, ir 1904 m. dalyvavo grafo Zubovo Alek- 1905 m. Rokas Šliūpas parvyko į Kauną. Tuo laiku, bi- sandrijos prie Šiaulių kluonuose surengtoje gegužinėje, į kurią čiulio aušrininko, Garliavos vaistininko Kazimiero Aglinsko ir susirinko apie 400 žmonių ir kuri buvo priedanga tolimesniems daktaro Jono Basanavičiaus kviečiamas, jis apsistojo nuolati- varpininkų tikslams apsvarstyti – šioje sueigoje dalyvavo K. Gri- nai gyventi ir dirbti Garliavoje. Aglinskas ir Basanavičius jau nius, F. Bortkevičienė, A. Sketeris, O. Didžiulytė-Sketerienė, anksčiau tarpusavyje buvo taręsi, kad Garliavai reikia lietuvio J. Vileišis ir V. Mickevičius-Kapsukas, su kuriuo Rokas Šliūpas daktaro, nes ligi tol valsčiaus žmones aptarnavęs provizorius susiginčijo, siūlydamas evoliucijos kelią9. Aglinskas nepajėgė to padaryti16. Tautiškai susipratusio dak-

14 ŽIEMGALOS TYRINĖJIMAI taro Roko Šliūpo kandidatūra jiems puikiai tiko. Savo ruožtu ir sveikatą, garbę ir orumą. Kaip teigia Raudonojo Kryžiaus Rokui Šliūpui Garliava ir miestelio apskritys taip pat buvo gerai veiklą Lietuvoje plačiai tyrinėjęs A. Jazdauskas, dar 1918 m. žinomos nuo anksčiau kaip veržlaus prolietuviško tautinio sam- dr. R. Šliūpas ir 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras būrio vieta: „Aušros“ leidimo metais Garliavoje gyveno Juozas kun. K. Šaulys įteikė okupacinei vokiečių valdžiai prašymą at- Andziulaitis-Kalnėnas, dirbęs mokytoju pradžios mokykloje ir gaivinti draugijos veiklą19, bet tuo laiku šio tikslo įgyvendinti pirmasis Lietuvoje pradėjęs vesti pamokas lietuvių kalba, mo- nepavyko. 1919 m. gydytojų R. Šliūpo, J. Aleknos, V. Ingele- kęs vaikus skaityti iš lietuviškų raštų, poetas, publicistas ir vičiaus, provizoriaus J. Makausko pastangomis Kaune sausio vertėjas Jonas Mačys-Kėkštas, čia atvykdavo Ksaveras Saka- 12 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvavo 40 lauskas-Vanagėlis, kurie sudarė Garliavos literatūrinę grupelę. žmonių20. Tyrinėtojas teigia, kad būtent tada buvo priimtas or- Ši grupelė, davusi daug kūrybinių impulsų „Aušrai“, rinkdavosi ganizacijos statutas, išrinkta Vyriausioji taryba, o Rokas Šliūpas K. Aglinsko, J. Basanavičiaus bendraminčio, namuose, į ku- buvo išrinktas pirmuoju draugijos pirmininku. Šias pareigas jis riuos dažnai atvykdavo ir Kazys Grinius, Stasys Matulaitis, Ma- ėjo iki 1932 m. Vos įsikūrus draugijai, į ją įstojo 144 nariai, kurie rijampolės gimnazijos mokytojas Petras Kriaučiūnas, garsusis į jos kasą įnešė 6000 auksinų21. Draugija aktyviai dirbo: nuolat lietuvybės puoselėtojas, Veiverių mokytojų seminarijos pedago- rengė posėdžius, svarstė aktualius ligoninių steigimo klausimus. gas Tomas Ferdinandas Žilinskas ir kiti iškilūs to meto visuome- Pasak Jazdausko, 1919 m. buvo labai svarbu steigti ligonines nės veikėjai. Garliavoje ir miestelio apylinkėse iki pat spaudos Lietuvoje, kuri buvo nualinta karo audrų. Tų pačių metų sausio draudimo panaikinimo plačiai veikė knygnešiai (Aglinsko namai mėnesį Kaune pradeda veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninė, ku- buvo slaptos spaudos persiuntimo punktas kairiojoje Nemuno rioje įrengta 60 lovų – steigėjams teko skubiai spręsti patalpų pusėje). Tad, nuspręsdamas apsigyventi Garliavoje, Šliūpas remonto, patalynės ir ligonių aprangos klausimus, tačiau didžiu- neabejotinai buvo veikiamas šių visuomeninių motyvų. lių jų pastangų ir uolumo dėka viskas buvo tinkamai parengta. Į Vos atsikraustęs jis glaudžiai susibičiuliauja su Veiveriuose ligoninę pirmiausia gabenti sužeisti Lietuvos kariuomenės kariai, ir Mauručiuose gyvenančiais šviesuoliais ir uoliai ima dalyvauti kuriems buvo reikalinga medicinos pagalba ir slauga. Tyrinėtojo kultūrinėje veikloje. Atgavus pagrindinį dalyką – lietuvišką spau- teigimu, tų pačių sausio 24 d. nutariama įsteigti Raudonojo Kry- dą, tampa svarbu steigti lietuviškas draugijas ir sambūrius, žiaus vaistinę, o sausio 31 d. – ir antrąją ligoninę užkrečiamoms telkti tautos žmones, naujai organizuoti visą tautos gyvenimą, ligoms gydyti, nes iš Vokietijos ir Rusijos grįžtantys tremtiniai brėžti naujas veiklos gaires jos ateičiai, stiprinant jos tautišku- ir belaisviai sėte sėjo šiltinę, dizenteriją, net cholerą22. Tais pat mo šaknis. Rokas Šliūpas tampa ypač aktyviu įvairių draugijų metais buvo įsteigta ir ligoninė Panevėžyje, kurios būtinai reikėjo steigėju ir rėmėju. Lietuviai inteligentai tuo metu nusprendžia kaip artimesnės frontui, nes tuo metu nepriklausomybės kovų įkurti „Dainos“ draugiją. Rokas Šliūpas prisideda prie šios drau- mūšiai nusitęsė link Daugpilio, joje dirbo dr. Pranas Mažylis, gijos steigimo ir tampa pagrindiniu jos šelpėju, kurį laiką – ir Antanas Didžiulis ir Vladas Kuzma23. 1919 m. visos trys Lietuvos draugijos pirmininku (1904–1906 m.). 1907 m. kartu su kitais RK ligoninės gydė per 4000 ligonių, daugiausia kariškių, jose lietuviais inteligentais jis įsteigia „Saulės“ draugiją, parašo jos dirbo 99 žmonės, tarp kurių buvo 7 gydytojai, 17 gailestingų- įstatus, remia draugijos namų statybą. Be to, jis nuolat skaito jų seserų, 13 raštinės tarnautojų. Ligoninių išlaikymas kainavo šios draugijos kursus17. Kartu su bendraminčiais K. Aglinsku, daugiau kaip 1,6 mln. auksinų24. J. Basanavičiumi dalyvauja steigiant Lietuvių mokslo draugiją, 1920 m. plintant šiltinės ir gripo epidemijai, Raudono tampa jos nariu. Dalyvauja ir steigiant „Vilties“ draugiją, Lietu- Kryžiaus draugijai teko rūpintis vaistų ir dezinfekcijos apara- vos vartotojų „Nemunas“ draugiją, „kartu su kitais – ratelį Kauno tų gavimu, taip pat skubėti steigti draugijos skyrius Lietuvos lenkuojantiems gyventojams lietuvinti“18. Šio ratelio dalyviai yra periferijoje. Aktyvinant veiklą, prie Kauno RK ligoninės įsteigti Saliamonas Banaitis, Kazys Aglinskas ir Tomas Ferdinandas pusės metų trukmės gailestingųjų seserų kursai ir 1920 m. Žilinskas. R. Šliūpas buvo ir spaudos moksleiviams bei jauni- rugsėjo 16 d. išleista pirmoji 24 gailestingųjų seserų laida, o mui labdarys: slapčiomis rėmė žurnalus „Ateitis“ ir „Pavasaris“. netrukus ir antroji25. Dar daugiau – pradedami ir akušerių kur- 1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, jis kaip gydy- sai, į kuriuos Rokas Šliūpas prikalbina stoti ir garsią to meto tojas mobilizuojamas į kariuomenę ir išsiunčiamas į frontą. Jam Garliavos pribuvėją Moniką Sikorskienę, kuriai, nors ir nepaty- tenka vadovauti Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje suorga- rusiai blogų atsitikimų, anot jo, vis tiek būtinos profesionalios nizuotam kilnojamajam medicininiam lazaretui. Po kurio laiko medicinos žinios. Jai po kurio laiko pats įteikia kursų baigimo kaip politiškai nepatikimas, persiunčiamas į Rusijos gilumą. pažymėjimą, paskatina sėkmingai veiklai. Ant Monikos rankų į 1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirba gydytoju ir higienos kurso pasaulį ateina daugybė naujagimių Garliavoje, o vėliau – Sibire, dėstytoju Kauno kunigų seminarijoje, nuo 1922 m. – Šv. Vin- į kurį ji buvo ištremta su savo šeima. cento mergaičių mokytojų seminarijos higienos dėstytoju ir gy- Vėliau įsteigiami „skrajojantys būriai“ telkti medicinos dytoju, Kauno aukštesniosios komercijos mokyklos gydytoju. pagalbą žmonėms atgautame Vilniaus krašte. Visa ši aktyvi 1918 m. Valstybės taryba jį paskiria Kauno apskrities įgaliotiniu. veikla – daktaro Roko Šliūpo ir jo bendraminčių nuopelnas. Iki 1919 m. Kauno apskrityje jis steigia valsčių savivaldybes. Be viso to, pasak Jazdausko, jis aktyviai rūpinasi ir Lietu- R. Šliūpas aktyviai dalyvavo ir Lietuvos elektrifikavimo vos karo belaisviais ir tremtiniais, atsidūrusiais Rusijoje, daro procese – tapo vienu iš Lietuvos tarpmiestinės elektrifikacijos daug žygių, kad jie būtų sugrąžinti į tėvynę: jo vadovaujama bendrovių sąjungos steigėjų, buvo vadovybės narys. Raudonojo Kryžiaus draugija sudaro komisiją, kuri 1920 m. vasario mėnesį vargais negalais nuvyko į Maskvą tartis pasi- RAUDONOJO KRYŽIAUS DRAUGIJOS STEIGĖJAS keisti įkaitais. Kovo mėn. tokia sutartis buvo sudaryta ir įkaitais Vienas reikšmingiausių Roko Šliūpo nuopelnų Lietuvai – pasikeista26. 1920 m. įsteigti sveikatos patikrinimo punktai iš aktyvus jo dalyvavimas 1919 m. kartu su kitais bendraminčiais Rusijos grįžtantiems tremtiniams (grįžo 60 000 žmonių), prie gydytojais steigiant Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugiją, ku- jų įkurtos ambulatorijos, aprūpintos inventoriumi ir vaistais, o rios siekiai buvo lengvinti žmonių kančias, saugoti jų gyvybę Rusijoje kalintiems kalėjimuose ir lageriuose įsteigtos Lietuvos

15 KULTŪROS ISTORIJA. MOKSLO DARBAS RK atstovybės Maskvoje, Petrograde ir Charkove – į Rusi- ją nusiųsta 11 vagonų maisto produktų ir drabužių; sušelpta 1863 m. lietuvių tremtinių kolonija Pavolgyje – specialų vago- ną į Saratovo gubernijos Litovkos, Palovkos, Čiornaja Padinos kaimus su rugių sėkla, miltais lydėjo gailestingosios seserys A. Čepaitytė ir O. Dorelytė27 Rokas Šliūpas aktyviai rūpinosi, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius būtų pripažintas tarptautinėje erdvėje, įgytų juridinį statusą. Jis dalyvavo 1921 m. Ženevoje vykusioje X Tarptautinėje Raudonojo Kryžiaus konferencijoje, kurioje pristatė Lietuvos RK veiklą28. Lietuvos Raudonasis kry- žius Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto buvo pripažin- tas 1923 m. rugpjūčio 28–29 d. Ženevoje – į čia sušauktą XI Tarptautinę Raudonojo Kryžiaus konferenciją buvo pakviestas dalyvauti ir Lietuvos RK pirmininkas Rokas Šliūpas. A. Jazdausko teigimu, Raudonojo Kryžiaus valdybos pastangomis Kaune 1922 m. įkurta Ortopedijos dirbtuvė, kurioje gaminti kojų ir rankų protezai bei avalynė, 1924 m. – paimtas nuomoti Birštono kurortas, kuriame sutvarkyti gydomieji korpu- Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos pirmininkas sai ir mineralinių šaltinių paviljonai, nutiesti nauji keliai, 1932 m. gydytojas Rokas Šliūpas. Nuotrauka iš leidinio „Lie- įkurta pirmoji Lietuvoje tuberkuliozės sanatorija Aukštojoje Pa- tuvos albumas“ (toliau – LA), antras (fotografuotinis) nemunėje, jai gauta 86 ha miško, 12 ha žemės sklypas su leidimas, Kaunas, 1990 sodu ir didžiuliu šiltnamiu29. Visa tai – milžiniški pasiekimai, įgyvendinti Roko Šliūpo mus prisiminė garliaviškė Irena Naujokaitė-Rasimienė30. Jai, vadovavimo draugijai metais. Iš esmės jam vadovaujant Rau- tuomet dar paauglei, dažnai tekdavo eiti pas Šliūpus – nešti donojo Kryžiaus draugijai buvo padėti medicininės apsaugos laiškus, nes tėvas dirbo pašte ir paprašydavo pagelbėti; be Lietuvoje pamatai. Kryptinga ir tautos gerovę įtvirtinanti organi- to, Šliūpai turėjo pieno separatorių, kurio reikėdavo. Ūkiniame zacijos veikla plėtota ir vėliau, jos vadovavimą perėmus kitiems pastate daktaras laikė daug triušių, kuriuos labai mėgo. Turėjo gydytojams, skatinamiems uždegančio R. Šliūpo pavyzdžio. virėją ir dar du tarnus. Kartu su Šliūpų šeima name gyveno ir 1932 m. iškilus dideliems nesutarimams su šalies vadovybe, Liudvikos Šliūpienės sesuo Sakalauskienė, siuvėja, kuri turėjo kuri nepagrįstai kišosi į draugijos veiklą ir ją varžė, Šliūpas, labai daug madų žurnalų, iš jų klientėms siūlydavo pasirinkti atidavęs 13 aktyvių gyvenimo metų Raudonojo Kryžiaus drau- rūbų modelius. Šliūpų namas buvo gražiai įrengtas, jame itin gijai, iš jos vadovavimo pasitraukė. prabangiai atrodė balti miegamojo baldai, lovos, galuose pla- Lietuvoje minint Raudonojo Kryžiaus draugijos aštuonias- čiai išpieštos gėlėmis. Namai pilni knygų, sukaupta didžiulė jų dešimtmetį, buvo išleistas proginis vokas su organizacijos atri- biblioteka. Daktaro žmona Liudvika buvo labai kultūringa, išsi- butika, taip pat išleistas Raudonojo Kryžiaus draugijos steigėjo lavinusi moteris. Daktaras Šliūpas – aukštas, pakumpęs, dažnai gydytojo Roko Šliūpo medalis. Šiuo medaliu apdovanoti akty- vilkintis kailinius, skrandinę. Mažakalbis. Ligonius priiminėdavo viausi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus nariai, tarp jų ir gydytoja savo name, svetainėje. Garliavos miestelio centrinėje gatvėje Alina Kliukaitė, tuo metu ėjusi Kauno rajono Raudonojo Kryžiaus buvo vaistinė, kurioje gaminti daktaro paskirti vaistai ligoniams31. draugijos pirmininkės pareigas. Vos atvykęs gyventi į Pagirius, Rokas Šliūpas sunkiai susir- 1922 m. Šliūpas paskirtas Valstybės gydytojų egzaminų go. Reikėjo medicinos sesers, kuri galėtų leisti daktarui penicili- komisijos pirmininku. 1924 m. jis tapo žurnalo vaikams „Žibu- ną, pagelbėti sutiko netoli gyvenusi Marija Buikienė. Vos pasvei- rėlis“ redaktoriumi, finansiškai rėmė leidinius „Lietuvos sesuo“ kęs kasdien eidavo pasivaikščioti bet kokiu oru, laikėsi griežtos (1930), „Gailestingoji sesuo“ (1931). dienotvarkės: nuo 15 iki 19 valandos, pasiramsčiuodamas lazda, eidavo iki Mauručių ir atgalios, vaikštinėdavo Garliavos miestelio GARLIAVOS DAKTARAS gatvėmis. Buvo įsitikinęs, kad grynas oras ir judėjimas žmogui 1939 m. Šliūpas išsikėlė į Pagirių kaimą prie pat Garlia- yra būtini dalykai. Nuo pat ryto iki vidudienio savo namuose pri- vos miestelio (dabar – Garliava), nors, būdamas aktyvus savo iminėdavo ligonius. Žmonėms buvo labai geras, neturtinguosius profesinio ir Lietuvos visuomeninio gyvenimo dalyvis ir organi- gydydavo nemokamai, iš pasiturinčiųjų – užmokestis gera valia32. zatorius, tuo metu jis turėjo ir butą Kaune, Daukanto gatvėje. Šliūpas garliaviečiams padėjo labai daug. Ypač daug jam Garliava tapo nuolatine gydytojo gyvenimo vieta. Čia Šliūpas tekdavo gydyti vaikų – peršalusių, kosinčių, susirgusių plaučių nusipirko žemės sklypą, pasistatė didelį gražų dviejų aukštų uždegimu. Ir jis gebėjo jiems pagelbėti – nuo plaučių uždegimo namą, užveisė sodą, kuriame augo įvairių veislių medžių, vais- pagydė vienintelį Kazio ir Matildos Keturakių sūnelį Robertą, krūmių ir dekoratyvinių augalų. Šis ypač išpuoselėtas sodas vėliau tapusį garsiu poetu, akušerės Monikos Sikorskienės vos išliko daugelio garliaviškių atmintyje. Pro jį į Garliavos pradinę dviejų savaičių dukrytę, Šidiškių, Vaitauskų vaikus. Pasiėmė mokyklą eidavo mokiniai iš Stanaičių ir kitų kaimų. Valsčiaus medinę triūbelę ir visą nugarą klausė, – savo apsilankymą pas gyventojai į daktaro namus atvykdavo gydytis, klausti patari- daktarą prisimena I. Rasimienė. Garliavos pradinėje mokyklo- mų. Visi gėrėdavosi sodu ir itin spalvingais gėlynais, gausiais je mokęsis Vytautas Čebelis prisimena, kad daktaras dažnai dekoratyviniais krūmeliais, daugybe gausiai derančių agras- lankydavosi mokyklose – tikrindavo vaikų sveikatą: klausydavo tų krūmų. Daugelį žavėjo sodybą juosiantys riešutų medžiai. plaučius, žiūrėdavo bendrą laikyseną, akis33. Siauras keliukas įvažiuoti į kiemą, jį iš abiejų pusių supančios Gyvendamas Garliavoje, Rokas Šliūpas glaudžiai ben- ryškių spalvų senovinės lietuviškos gėlės, – taip R. Šliūpo na- dravo su vietiniais inteligentais: inžinieriumi Antanu Sikorskiu,

16 ŽIEMGALOS TYRINĖJIMAI pradžios mokyklos mokytoju Adomu Mitkumi, Antanu Vaitkūnu. Tai buvo tautiškai susipratę lietuviai, su kuriais daktaras kal- bėdavo lietuvybės puoselėjimo temomis (sovietinės okupacijos metais visi jie buvo ištremti). Nors Mitkus buvo tautininkas, o Šliūpas – demokratiškesnių pažiūrų, jie rasdavo bendrą kalbą. Lietuvybė buvo tas pamatas, kuris suartindavo visus. Amžinin- kai jį prisimena visuomet susitelkusį, panirusį į gilias mintis, kalbantį nedaug, bet iš esmės, plačiai apmąsčiusį tautos gyvenimo kelią34. Pas Šliūpą dažnai viešėdavo bičiuliai iš Kauno: dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (dovanojęs ne vieną savo paveikslą), profesorius Pranas Mažylis. Po Antrojo pasaulinio karo Rokas Šliūpas buvo paskir- Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos jubiliejinio 80 m. medalio tas Garliavos sveikatos punkto vedėju. Šias pareigas ėjo iki projektas. Dailininkė Eugėnė Dūdaitė-Antušienė 1949 m., o iki 1951-ųjų dirbo ambulatorijos vakcinatoriumi. Karo ir pokario metai jam, kaip ir kitiems krašto šviesuoliams, buvo labai sudėtingi. Į Vakarus pasitraukė trys dukros: Aldona, Da- 18 Ten pat. 19 nutė ir Gražina, jos apsistojo JAV. Į šią šalį pasitraukė ir drauge Jazdauskas A. Ištakos ir intakai, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos istorijos bruožai, Vilnius, Alma littera, 198, p. 5. su daktaru namuose gyvenusi lietuvių Žimkų šeima. Netikėtai 20 Ten pat, p. 5. 1945 m. į Sibirą, Vorkutos lagerį, 10-čiai metų ištremtas sūnus 21 Ten pat. Mindaugas, garsus krepšininkas, Lietuvos krepšinio rinktinės, 22 Ten pat. tapusios 1939 m. Europos čempione, narys. (1945 m. per krep- 23 Ten pat, p. 5. šinio varžybas Kaune rinktinė nugalėjo rusų komandą, todėl 24 Ten pat, p. 7. 25 buvo liepta žaisti iš naujo, kad nugalėtojais taptų maskviškiai. Ten pat. 26 Tačiau Mindaugas Šliūpas atsisakė, ir komandos iš naujo ne- Ten pat. 27 Ten pat, p. 8. žaidė. Todėl jau kitą dieną buvo suimtas ir ištremtas35.) Buvo 28 Jazdauskas A. Žmonės iš Saulės, p. 107. momentas, kai pačiam daktarui taip pat grėsė ištrėmimas į Si- 29 Ten pat, p. 11. birą. Teigiama, kad tuomet jį išgelbėjo nuoširdus draugas prof. 30 Autorės pokalbis su Irena Rasimiene, 2013-12-30. Pranas Mažylis. 1947 m. mirė daktaro žmona Liudvika Šliūpie- 31 Ten pat. nė. Namuose liko vienišas, bet dvasiškai tvirtas ir nepalūžęs. 32 Autorės pokalbis su Marija Buikiene 2014-01-22. 33 Rokas Šliūpas mirė 1959 m. gegužės 26 d. Garliavoje, Autorės pokalbis su Vytautu Čebeliu. 34 Autorės pokalbis su Petru Nėniumi 2005-12-20. sulaukęs 93 m. amžiaus. Buvo palaidotas Jonučių kapinėse. 35 Autorės pokalbis su Vida Šliūpiene 2014-08-10. Į garsiojo daktaro, varpininko, lietuvybės skleidėjo laidotuves susirinko šimtai žmonių. Jie nešė gėles, ypač daug vainikų buvo atnešta nuo Raudonojo Kryžiaus organizacijos. HISTORY OF CULTURE. SCIENTIFIK RESEARCH WORK Už aktyvią mediko veiklą Rokas Šliūpas buvo apdovano- INGA STEPUKONIENĖ tas įvairiais tarptautiniais apdovanojimais: Vokietijos Raudonojo DOCTOR ROKAS ŠLIŪPAS AS THE FOSTERER OF THE Kryžiaus II laipsnio ženklu, Estijos Raudonojo Kryžiaus I laipsnio LITHUANIANISM ženklu, Latvijos Raudonojo Kryžiaus ženklu. Šie apdovanojimai Summary išreiškė išskirtinių jo nuopelnų įvertinimą. The article describes the bell-ringer and zealous public figure Rokas Šliūpas’ (he was a brother of Lithuanian press publisher Jonas Šliūpas) life, 1 Jakštas J. Dr. Jonas Šliūpas. Jo raštai ir tautinė veikla, Akademinės skau- his years of activity, spent working in a small town of Garliava as a physi- tijos l-kla, Čikaga, 1979, p. 20. cian, and to show his desire to promote Lithuanianism. He was a magnifi- 2 Ten pat, p. 21. cent person, who left a deep imprint not only on Garliava, but also in the 3 Ten pat, p. 25. history on Lithuanian medicine: he was a founder of Lithuanian Red Cross 4 Ten pat, p. 27. organization, founder and reformer of a network of medical institutions, 5 Ten pat. and at the same time he was a fosterer of Lithuanian self-consciousness, 6 Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1964, p. 62–63. took care of publishing Lithuanian publications during the years of the 7 Ilgūnas G. Kazys Grinius, 2000, p. 66. press ban and then he rallied the Lithuanians for the spiritual revival of the 8 Ten pat. country. Šliūpas died in Garliava on May 26, 1959 at the age of 93. He was 9 Ten pat, 67. buried in Jonučiai cemetery. For the active medical activity Rokas Šliūpas 10 Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1964, p. 62–63. got various international awards: the German Red Cross 2nd class medal, 11 Ūkinįkas, 1900, Nr. 10, p. 153. the Estonian Red Cross 1st class medal, and the Latvian Red Cross medal. 12 Vaineikis kaltintas dėl to nepagrįstai, nes spektaklis buvo legalus, be to, These awards showed exceptional evaluation of his merits. daktaras nevaidino jame jokio vaidmens. Tačiau Vonsiackis buvo baisus lietuviškų spektaklių priešininkas, dėl jų jį tiesiog imdavo siutas. Kai to- kie spektakliai surengti Mintaujoje, Palangoje, Liepojoje, jis juos stebėjo įsitaisęs tarp žiūrovų, vėliau persekiodavo aktorius – Janulaitį, Mongirdą, Inga Stepukonienė, doc., dr. Stašinską – aut. past. Vytauto Didžiojo universitetas 13 Ten pat. K. Donelaičio g. 52, LT-44244, Kaunas 14 Ten pat. 15 Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1964, p. 62–63. [email protected] 16 Kazimiero Aglinsko laiškas Jonui Basanavičiui. LLTI biblioteka, f 2–681 šifras J.B. 681. LLTI fondas. Gauta 2014 09 02 17 Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1964, p. 62–63. Atiduota spausdinti 2014 09 18