Pirmajam pasauliniam karui baigiantis ir pradėjus stiprėti Lietuvos nepriklausomybės idėjoms, Vilniuje buvo įkurtas vykdomasis komitetas, kuris atsišaukimais kreipėsi į visuomenę. Jis informavo vokiečių okupacinę valdžią apie Lietuvos nepriklausomybės siekius. Vokiečių karinė ir civilinė valdžia norėjo steigti lietuvių patikėtinių tarybą, bet lietuviai išsireikalavo, kad taryba būtų steigiama sušauktoje lietuvių atstovų konferencijoje. Jai organizuoti Vilniaus lietuvių grupė sukvietė Organizacinį komitetą. Tikrų rinkimų okupacijos sąlygomis suorganizuoti nebuvo įmanoma, patikimi asmenys buvo parinkti ir pakviesti pagal parapijas. Dalyvauti konferencijoje galėjo tik lietuviai ar save laiką lietuviais. Į konferenciją buvo sukviesti 264 žmonės, atvyko 214. Posėdžiai vyko nuo rugsėjo 18 ligi 22 d. už uždarų durų, nedalyvaujant okupacinės valdžios atstovui. Rezoliucijos buvo Vilniaus konferencijos prezidiumo ir sekretoriato nariai priimtos beveik vienbalsiai. SUVALKŲ KRAŠTO LIETUVIAI VILNIAUS KONFERENCIJOJE Konferencijoje dalyvavo nemažai Suvalkų krašto lietuvių: kun. Motiejus Simonaitis (Punsko parapijos klebonas), kun. Juozas Katilius (Smalėnų parapijos klebonas), Kazimieras Mielkus (Vaitakiemio ūkininkas ir švietėjas), Seinų kunigų seminarijos atstovai: kun. , kun. Antanas Petrauskas, kun. Jonas Reitelaitis, kun. Jonas Totoraitis, Seinų krašto lietuviai: Stasys Tijūnaitis (mokytojas), Jonas Dereškevičius (mokytojas), Antanas Pečiulis (pirklys). Įdomu, kad į oficialų konferencijos dalyvių sąrašą (dėl pavėlavimo?) nebuvo įtrauktos kun. Juozo Katiliaus ir kun. Motiejaus Simonaičio pavardės, nors jie Lietuvių konferencijos posėdžių salė 1917 m. rugsėjo 18 d. konferencijoje dalyvavo. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė Lietuvos nepriklausomybės aktą, kuris skelbė, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tolimesnį valstybės likimą bei santvarką pavesta kurti Steigiamajam Seimui. Vasario 16-osios akto tekstą rengė Jonas Vileišis, , Mykolas Biržiška, . O pasirašė 20 tarybos narių: Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, , Kazimieras Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius; iš kairės stovi: Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, , , Mykolas Biržiška, , , Petras Klimas, , Jokūbas Šernas, . Lietuvos Taryba KAIP ATROD Ė LIETUVOS ATGIMIMAS PUNSKO KRAŠTE? ApieVilniaus konferenciją jos dalyvis, Vaitakiemio kaimo ūkininkas ir švietėjas, Kazimieras Mielkus knygoje „Šeimos lemtis. Su grotų ženklu. Laiškai“ rašo: „1917 m. rugsėjo mėnesį buvo ruošiamasi sušaukti Vilniaus konferenciją Lietuvai apsispręsti. Tuo metu viešai rinkti ir siųsti į konferenciją delegatus nebuvo galima, todėl vietos šviesuomenė rinko iš savo tarpo tinkamą žmogų ir siuntė jį į konferenciją. Tokiu delegatu nuo Suvalkų krašto pasiuntė mane. Vokiečių okupacinei valdžiai leidus, minima konferencija vyko 1917 m. rugsėjo mėnesio 18-22 dienomis. Nuodugniai apsvarsčiusi krašto padėtį, konferencija priėmė tokią rezoliuciją: Lietuva yra nepriklausoma valstybė su etnografinėmis ribomis ir sostine Vilniuje. Baigiantis konferencijai buvo išrinkta Lietuvos Taryba iš 20 narių. Ji kaip atgimstančios tautos aktyvus organas turėjo sušaukti seimą ir sudaryti laikinąją vyriausybę.“ Toliau K. Mielkus rašo: „Sugrįžęs iš konferencijos, sušaukiau Punske gausų žmonių susirinkimą ir smulkiai jiems papasakojau apie konferencijos darbą. Nuo to laiko prasidėjo mano aktyvus visuomeninis veikimas. Kiek galėdamas prisidėjau prie savos valstybės atkūrimo darbo, ypač lietuvių švietimo ir skriaudžiamų lietuvių katalikų gynimo nuo lenkomanų. 1918 m. rudenį Suvalkų apskrityje (Punsko valsčiuje) buvo pradėta tverti laikinoji valsčių taryba ir milicija tvarkai miesteliuose ir kaimuose palaikyti. Man buvo pavesta organizuoti seniūnijas ir kaimų miliciją.“ O taip apie 1918 metų Lietuvos atgimimą rašo Trakiškių ūkininkas, visuomenininkas Kostas Cibulskas savo prisiminimuose, kurie išleisti knygoje „Punskiečių darbai ir likimai”: 1918 metų lapkričio mėnesio ankstų rytą kažkas ėmė barbenti į langą. Aš atsikėliau ir priėjęs prie lango paklausiau, kas barbena. Man atsakė: „Nebijokit, čia Jonas Bansevičius išValinčių kaimo. Greičiau kelkitės ir eikit į susirinkimą į Punską. Kursim atgimusią Lietuvą”. Jonas eidamas į miestelį neaplenkė nė vienos sodybos neužėjęs, visus budino ir siuntė į susirinkimą. Nors aš tais metais buvau ne koks dar vyras, man ėjo tik 22 metai, bet nieko nelaukęs tuojaus apsirengiau ir nuėjau į tą susirinkimą.“ Toliau K. Cibulskas rašo „Kada nuėjau į miestelį, dar buvo tamsu, bet žmonių jau prisirinkę, galėjo būti apie pora šimtų. Visi buvo apsistoję ties buvusio kun. Simono Narkevičiaus mūriniu namu, kur gyveno trys vokiečių žandarai. […] Kada jau gerokai prašvito, tai visi trys išėjo, bet visi su šautuvais, ir klausė žmonių, ko čia susirinko ir ko nori. Visi choru atsakė – „Mes norim išrinkti lietuvių komitetą”. Į tai jie nieko neatsakė. […] Kada vokiečiai prašymą patenkino, žmonės tuojaus pradėjo ruoštis būsimo lietuvių komiteto rinkimams. […] Pagaliau buvo priimta „Punsko valsčiaus valdyba”. Po to pradėta siūlyti valsčiaus viršaičio kandidatus. Pirmutinis buvo pasiūlytas Petras Pacenka Punsko kaimo. Jis ir liko išrinktas. Sekretoriumi išrinktasVitlipas Kampuočių kaimo, pavaduotojas nebeprisimenu. Policija tuojaus susidarė iš savanorių. […] Visi Punsko apylinkės gyventojai lietuviai buvo labai džiaugsmingai nusiteikę išvydę LietuvosVytį, kurio anksčiau niekas nebuvo matęs. Apie pačią Lietuvą irgi mažai ką žinojo, nes lietuvių spauda caro laikais buvo uždrausta, trūko lietuviškų laikraščių bei knygų apie anų laikų Lietuvą. Koks buvo džiaugsmas tom pirmom dienom, kada ir mes, punskiečiai, išgirdom tuos brangius žodžius: „Lai gyvuoja Nepriklausoma Lietuva.” PUNSKO BAŽNYČIOS AIKŠTĖ , KURIOJE 1 9 1 8 - Ų J Ų LAPKRIČIO 1 5 D . VYKO LIETUVIŲ MITINGAS Punsko klebono Simono Norkaus pastatytas mūrinis namas (centre), kur 1918 metais įkurtas Punsko valsčius Alicija Sitarskienė knygoje „Jie mylėjo savo kraštą” rašo: „Netrukus valsčius pradėjo veikti. Į jį susirašė 50 kaimų, visa Punsko parapija. Išrinko 12-os vyrų valsčiaus tarybą. Joje buvo įvairių pažiūrų žmonių, daugiausiai krikščionių demokratų, vienas socliaudininkas, vienas žydas ir keli milicininkai. Valsčius įsikūrė buvusio klebono Norkaus name. […] Valsčiaus ribos nebuvo tiksliai nustatytos. Viršaitis (Petras Pacenka) su savo padėjėjais gražiai tvarkė visus valsčiaus reikalus: surašinėjo karo nuostolius, dalino dvarų žemes. Žmonės jam reiškė didelį pasitikėjimą.” KAZIMIERAS MIELKUS

Gimė 1887 m. Vaitakiemio kaime. Šaulių organizacijos, Lietuvių veikimo centro narys, Vilniaus lietuvių komiteto veikėjas. 1917 m. kaip Suvalkų apskrities delegatas dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę. 10 metų aktyviai reiškėsi Punsko parapijos chore, kur pažino savo būsimą žmoną Juliją Markevičiūtę iš Giluišių (knygnešio Vinco Markevičiaus dukrą). 1916 m. ir vėliau ėjo Vaitakiemio kaimo seniūno pareigas. Lenkams užėmus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą, o Punsko krašte lietuviška veikla ėmė gesti. Mielkus lenkų administracijos buvo sekamas ir provokuojamas. 1927 metais suimtas ir apkaltintas valstybės išdavimu. Paleistas iš Suvalkų kalėjimo 1930 m. rugpjūčio 19 d. buvo priverstas su visa šeima persikelti į Lietuvą. Gyveno Margutrakio kaime, vėliau Trobiškių kaime, Kaišiadoryse ir Vilniuje, kur 1962 m. mirė. K O S T A S CIBULSKAS

Gimė 1896 m. vasario 18 d. Trakiškių kaime. Augo religingoje šeimoje. Nuo 1918 m. giedojo Punsko bažnyčios chore. 1926 m. ėmėsi vadovauti Punsko chorui, tapo pirmuoju pasaulietinio choro dirigentu šiame krašte ir vadovavo iki 1936 m., kol lenkų valdžia uždraudė bet kokią kultūrinę lietuvių veiklą. Surengė pirmuosius koncertus su Ožkinių, Valinčių, Vaičiuliškių, Šlynakiemio, Didžiulių skyrių chorais. Domėjosi lietuvių liaudies dainomis, jas užrašinėjo ir siuntė į Lietuvių mokslo draugijos archyvą Vilniuje. 1941 m. buvo iškeldintas su šeima į Lietuvą, kur apsigyveno Veliuonos valsčiuje, Antkalnės kaime. Dirbo lauko brigadoje, vėliau Vėliuonos kolūkio kasininku. Mirė 1985 m. Palaidotas Vėliuonos kapinėse. PETRAS PACENKA

Gimė 1885 m. Punsko kaime. Paaugęs keletą metų dirbo Punsko „Žiburio“ knygyne, kur įrišinėjo knygas, vėliau darbavosi „Dzūko“ bendrovės buhalteriu. Buvo Blaivybės draugijos Punsko skyriaus pirmininku, dalyvavo blaivininkų suvažiavimuose Kaune. Buvo aktyvus visuomenininkas ir blaivaus gyvenimo agitatorius, giedojo Punsko bažnyčios chore. Pirmasis Punsko valsčiaus viršaitis. Kai 1919 m. rugsėjo 7 d. ankstų rytą Lenkijos kariuomenė vėl užėmė Punską, lietuviško valsčiaus administracija kartu su Petru Pacenka buvo priversta pasitraukti į Lietuvą. Valsčiaus centras įsikurė Radiškės geležinkelio stoties pastate. Po trejų metų viršaičio rūpesčiu valsčiaus administracijai pastatomas namas Sangrūdoje, kur Pacenka viršaičio pareigas ėjo Pacenkų šeima 1933 metais dar trejus metus. KUN.MOTIEJUS SIMONAITIS Kun. M. Simonaitis – veiklus Punsko bažnyčios klebonas, Seinų dekanas, Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėjas gimė 1860 m. Puodžiškės kaime (Lazdijų r.) 1899 m. paskirtas Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonu, pakeisdamas Simoną Norkų-Narkevičių. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, bažnyčioje įrengė ąžuolinį neogotikinį altorių, kurio Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero skulptūros buvo pagamintos Prancūzijoje. Kunigo pastangų dėka aikštė priešais bažnyčią išgrįsta akmenimis. Simonaitis agitavo steigti lietuviškas mokyklas, organizavo vakarinius švietimo kursus suaugusiems. Jo pastangų dėka susikūrėVartotojų kooperatyvas „Dzūkas“, Blaivybės , o įsteigus „Žiburio“ organizaciją tapo jos pirmininku. Lenkams užgrobus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą ir lietuviška veikla užgeso. Kunigas toliau liko dirbti sielovados darbą Punsko parapijoje ir prašė žmonių melstis. Netrukus lenkų administracinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas. Grįžo labai prislėgtas, sirguliavo ir 1922 metais mirė. Palaidotas Punsko kapinėse. Lietuviško Punsko parapijos choro dalyviai 1918 metais.Trečioje eilėje ketvirtas iš kairės Kazimieras Mielkus, antroje eilėje sėdi Julija Markevičiūtė. Centre – choro vadovas Juozas Miltakis (poetės Ramutės Skučiaitės senelis) Dviejų originalų suradimas

2019 m. kovo 29 d. Vokietijos diplomatiniame archyve Berlyne Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba ir vertimą į vokiečių kalbą. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro ekspertai nustatė, kad Akto originalas surašytas signataro Jurgio Šaulio ranka. 1989 M. VASARIO 16-OJI

Diena atrištom akim. Prie savo kalbos prikalti, Tauta iš kapo pakilus. prie istorijos prirakinti. Viešpatie, leisk jai atkimt. Žmonės, jūs nekalti. Tebūna jos žodžiai kilnūs. Jūs tik labai iškankinti. Pašauk ją, pašauk atsitiest Bet jau atrištom akim. ir laisvę išskleist – kaip esmę. Ir kaip vėliava jau – pakilūs. Štai mes – ir mūsų tik tiek, Lietuva, leisk mums atkimt. kiek buvom ir kiek esame. Tebūna mūs polėkiai kilnūs. Kiek būsim šioje dienoje sudygę augimui ir brandai, Justinas Marcinkevičius ant žemės gyvi ir po ja, paženklinti lietuvybės randais. VALSTYBINGUMO KELIAI – NUO 1905 IKI 1918 METŲ VASARIO 16 - O S I O S A K T O

Filmas apie valstybingumo siekius XX amžiaus pradžioje, apie DidįjįVilniaus seimą, apie Vilniaus konferenciją ir Lietuvos Tarybos sudarymą, apie 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės Aktą.

https://www.youtube.com/watch?v=xl8-rGE3AoA VASARIO 16- OJI – N E T I K 1918- AISIAIS PASIRAŠYTAS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTAS . TAI JAU DAUGIAU KAIP ŠIMTO METŲ ISTORIJA, KURTA MŪSŲ SENELIŲ, TĖVŲ, MŪSŲ PAČIŲ. KIEKVIENAM SAVAS RYŠYS, EMOCIJA, TRADICIJA... S U

S V V A E S A I R K I I O N A 1 M 6 E - Ą J A