Voruta 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685)  ... O Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti su jais atvirai, bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta... Iš Hipatijaus metraščio 1251 m. įrašo

Nr. 19 (685) 2009 m. spalio 3 d. Lietuvos istorijos laikraðtis ISSN 1392-0677 Kaina 1 Lt Šiame numeryje Tautinių mažumų integracija į 4 Gintaras Songaila: bendrąją Lietuvos kultūrą Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimanazijos direktoriaus Vidmanto Žiliaus kalba, pasakyta 2009 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Sąjūdžio XII suvažiavime. Šį pranešimą rašau tikėdamasis neįžeisti nei vienos tautinės mažumos, bet norėdamas at- Nacionalinė švietimo sistema skleisti tikrąją Pietryčių Lietuvos tautinių mažu- mų padėtį, jos santykį su valstybe bei priežastis, ar Lietuvos laisvosios rinkos kurios, manau, lėmė šių santykių raidą. švietimo „politika“ Prieš gerą dešimtmetį maniau, kad ateityje žmonės, atstovaujantys tautinėms mažumoms Lietuvoje, sakys: „Gerbiu savo tėvų ir senelių kalbą, didžiuojuosi jų perduota kultūra, bet „Vorutos“ skaitytojų dėmesiui myliu ir Lietuvą, nes ji man suteikė išsilavinimą, darbą ...“ Lietuvos paštuose priimama lai- Deja, baigiantis antrajam atkurtos Nepri- kraščio „Voruta“ prenumerata 2009 klausomos Lietuvos dešimtmečiui lenkų tautinė metams. mažuma save izoliavo, o kitos tautinės mažumos Galima „Vorutą“ užsiprenumeruoti pasidavė pirmosios įtakai. Izoliacija pasireiškė tuo, kad daugelis rajono ir internetu, adresu: www.post.lt gyventojų, kaip ir prieš 20 metų, blogai kalba lie- tuviškai, o nemaža dalis net nesupranta kalbos, ignoruoja valstybines šventes bei valstybės atri- Prenumeratos kaina: butiką, be to, lenkų tautinės mažumos atstovai 1 mėn. 3,00 Lt pažėrė šūsnį reikalavimų valstybei: miesteliuose 2 mėn. 6,00 Lt gatves pavadinti su karo nusikaltimais susijusių asmenų pavardėmis bei statyti jiems paminklus, Taip pat galima užsiprenumeruo- vardus ir pavardes asmens dokumentuose bei miestų gatves ir vietovardžius leisti rašyti ti ir elektroninį laikraščio „Voruta“ lenkiškais rašmenimis, įteisinti lenkų kalbą variantą. Reikia atsiųsti prašymą į šalia valstybinės kalbos, vaikus mokyti vien tik Rytis Kupčinskas įteikia Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimanazijos direktoriui „Vorutos“ redakciją el. paštu, adresu: lenkų kalba. Vidmantui Žiliui dovaną [email protected]. Kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl įvyku- Prieš dvidešimt metų aistros pradėjo virti tusą, neva pažeidžiantį lenkų, rusų, baltarusių Laikraštis bus išsiųstas el. paštu sios lenkų tautinės mažumos izoliacijos? Kokia tarp lenkų tautinės mažumos atstovų, kai lietu- teises. Kaip alternatyva sprendžiant šias proble- nauda iš susidariusios situacijos Vilniaus krašto vių kalba buvo paskelbta valstybine. Tuomečiai mas buvo pasiūlyta steigti lenkų nacionalines nurodytu adresu. Kaina kaip ir prenu- žmonėms bei politikams? Kas trukdo krašto Šalčininkų ir Vilniaus rajonų lenkų tautybės gy- apylinkes. Tokių apylinkių nuo 1988 m. per meratos pašte. integracijai? ventojai, kurie užėmė vadovaujančias pareigas metus buvo paskelbta apie 30. Tolesnėje strate- Pirmoji dezintegracijos priežastis tai išlikę bei priklausė SSKP, pradėjo raginti kitakalbius SSKP nomenklatūriniai vadovaujantys darbuo- „Vorutos“ redakcija protestuoti prieš lietuvių kalbos valstybinį sta- Nukelta į 13 p. tojai. Koks šių darbuotojų vaidmuo ? Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse Prof. akad. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

krašto vietose. Jų sulenkinimo laipsnis LIETUVOS SĄJŪDIS nevienodas. Dar mažiausiai 35-iose pavardėse slypi tokie dvikamieniai asmenvardžiai, SVEIKINAME kuriems tiesioginių atitikmenų lietuvių antroponimijoje nerasta, bet jų lietuviška (baltiška) kilmė negali kelti abejonių, nes juos sudarantys dėmenys turimi kituose Lietuvos Sąjūdis sveikina „Vorutos“ dvikamieniuose asmenvardžiuose, pavyz- laikraštį 20 metų sukakties proga. džiui, pavardė Dermont iš Der-mantas (plg. Akad. Zigmas Zinkevičius Der-butas ir Al-mantas). Dėkojame už aktualias publikacijas, Iš lietuviškų dvikamienių asmenvar- Atlikus šio krašto telefono abonemen- džių dėmenų, sudarančių vardo šaknį dėmesį Lietuvos istorijai, kalbai ir tų knygoje (išleistoje 2007 m. Suvalkuose) (pvz., Eid- asmenvardyje Eidà), ir jų dabarties įvykiams. esančių pavardžių lingvistinę analizę priesaginių vedinių (pvz., Eid-ulis) kilu- paaiškėjo, kad joje tokių pavardžių, ku- sių pavardžių rasta mažiausiai 306 (dar rios kilo iš senųjų lietuviškų dvikamienių 10 asmenvardinės kilmės gyvenviečių asmenvardžių, pavyzdžiui, Bui-vydas, t.y. pavadinimų), pvz., pavardė Ejdul. Dar Linkime laikraščiui ir jo autoriams priklausančių seniausiam lietuvių antro- mažiausiai 50-yje pavardžių slypi dvika- ponimijos sluoksniui, yra apie 90 (dar mienių asmenvardžių pirmieji dėmenys kūrybinės sėkmės. 5 asmenvardinės kilmės pavadinimai), ir antrųjų dėmenų pradžia (Dai-n- asmen- kitose pavardėse sunku tai aptikti dėl labai vardyje Dainius iš Dai-noras, plg. daina), didelio jų sulenkinimo ir dėl lenkiškos pvz., Dojn-ik-owski. Lietuvos Sąjūdžio taryba rašybos. Kai kurios pavardės tame krašte Pavardžių formavimosi laikotarpiu yra populiarios, jas turi ne vienas, bet keli Vilnius 2009 09 21 ar net keliolika telefono abonentų įvairiose Nukelta į 13 p.  2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) Voruta Mažoji Lietuva Sugrįžę gimtojon žemėn Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

„Šiandien ne atsisveikiname, bet sutinkame Lietuvos priglaudimą prie tautos kamieno ke- kaip klostėsi jų keliai, ką jiems reiškia Mažoji Lie- sugrįžusiuosius į Lietuvą“, – šie Vytauto Šilo, lią reziumuodamas Vanagaitis 1938 m. išleido tuva ir Lietuva, iš kur ta graži lietuviška kalba... vilniškės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmi- – tiesa, ne visai suprastas ir palaikytas buvusių ninko, žodžiai gali būti visos ceremonijos, rugsėjo bendražygių bei klaipėdiškių šaulių, bet sulaukęs 19-ąją vykusios senosiose Bitėnų kapinaitėse, gar- paties prezidento Antano Smetonos palaiminimo Jono Vanagaičio pėdsakai biųjų mažlietuvių panteone, moto. Taigi į Lietuvą, – almanachą „Kovų keliai“, skirtą sukilimo pen- Klaipėdoje į Klaipėdos kraštą, į Pagėgių žemę grįžo vienas iš kioliktosioms metinėms. Kaip žinia, netrukus tautinio mažlietuvių sąjūdžio pirmeivių, aktyvu- istorinės negandos užklupo Klaipėdos kraštą, o „Du grybu per rybu“ – šiuo mažlietuvišku sis kovotojas už Mažosios Lietuvos prisiglaudimą po to ir visą Lietuvą, vis dėlto Vanagaitis – tokia priežodžiu atšoviau šauniajam Mažosios Lietuvos prie tautos kamieno Didžiosios Lietuvos – Jonas ne vieną aktyvųjį lietuvininką ištikusi likimo iro- žinovui, bendrakeleiviui Algirdui Matulevičiui Vanagaitis (1869–1946) bei jo ištikima bendražygė nija – prieglobsčiu nuo sovietinių „išvaduotojų“ po vakarinio renginio Klaipėdoje. Ir dabar, dė- Marija Brožaitytė-Vanagaitienė (1881–1946)... rinkosi Vokietiją, ten, Matenburgo perkeltųjų liodamasi smagios dviejų dienų kelionės (net ir asmenų stovykloje, tuoj po karo tarsi vienas kitą po Palangos pajūrį pasivaikštant) įspūdžius, esu Birutininkas ir šaulys išsivesdami mirė ir Marija Vanagaitienė, ir Jonas dėkinga MLRT vadovui V. Šilui, priglobusiam Vanagaitis. Laimei, dukros – Anita Elzė bei Ieva vilniškės delegacijos autobusėlyje ir mane, amžiną jau, matyt, turėjo į ką atsiremti, jau privalėjo opozicionierę – vis dėlto dėkingumas kirbančių Palydint į Bitėnų kapinaites Jonas Vanagaitis, gimęs Ragainės apskrities gyventi ateities rūpesčiais. Padupių kaime, kurį laiką mokėsi raidžių rinkėjo priekabių neužslopina. Taigi nepajėgsiu liaupsinti amato pas Martyną Jankų Bitėnuose, ir į istoriją šios Tarybos klaipėdiškio skyriaus surengtą Jono įėjo kaip to paties fronto, to paties „stiliaus“ ko- Visur vis lietuviškai Vanagaičio minėjimą. Galbūt ir natūralus dar votojas kaip šis Mažosios Lietuvos patriarchas. „vaikiško amžiaus“ organizacijos noras pareikšti Vanagaitis nesitenkino Vydūno skleistu kultū- Jono ir Marijos Vanagaičių perlaidojimo apie save visuomenei, įsitvirtinti konkrečiais riniu švietėjiškumu, bet aštriu žodžiu ir aktyviu ceremonijoje būta daug kalbų, toli gražu, ne tuš- veiksmais, bet būtent vaikiško užsispyrimo – „Aš veiksmu siekė išsikeltojo uždavinio. Buvo netikėta čių. Visai prasminga, kad Vilkyškių evangelikų pats!“ – įspūdį minėjimas paliko. Tikrai kompe- dažnomis progomis (taigi – ir šių perlaidotuvių) liuteronų bažnyčioje iškilmės buvo tarsi „sudvi- tentingi vakaro pranešėjai – enciklopedistas ne atsiverčiamoje Domo Kauno knygoje „Mažosios gubintos“ – prieš pamaldų liturgiją pasakyti ir tik pagal tarnybą, bet ir žiniomis A. Matulevičius Lietuvos veidai ir vaizdai“ ties J. Vanagaičio iškilmingi valdžios (Pagėgių mero Virginijaus bei Klaipėdos universiteto profesorė, pasišventusi nuotrauka rasti įrašą: „... nepastovios politinės Komskio bei Seimo nario Kęsto Komskio), ir šio krašto muzikinės kultūros tyrimams, Daiva orientacijos visuomenės veikėjas...“ Galbūt „deši- epochos kontekstą įvertinantys mokslininkų Kšanienė, pagarbos vertos ir Antano Butkaus, va- nės“ ar „kairės“ jis ir nesilaikė nuosekliai, vis dėlto (Klaipėdos universiteto istorikų Silvos Pocytės karą pagyvinusio muzikiniais intarpais, pastangos gyvenimo bei veiklos faktai byloja: užsispyręs, bei Vyganto Vareikio), ir jautrūs Vanagaičių atkurti senuosius mažlietuviškus instrumentus bei Jono Vanagaičio atminimo įamžinimą aptaria ambicingas, bet itin nuoseklus lietuvybės puo- palikuonių žodžiai… Pastarieji ir sujaudino, ir melodijas... Bet štai viena negausaus klausytojų V. Šilas ir A. Skiezgelas selėtojas, Mažosios Lietuvos susijungimo su Di- nustebino – gi ištarti gražia lietuvių kalba! Taigi būrelio dalyvė – Martyno Jankaus vaikaitė Ieva džiąja Lietuva idėjos įgyvendintojas. Vanagaičio kalbėjo Vanagaičių vaikaičiai, kurių iniciatyva Jankutė po renginio neslėpė nusivylimo gaide- vardas jau neatsiejamas nuo „Birutės“, pirmosios senelių palaikai perkelti gimtojon žemėn – Ma- lių: ji tikėjosi išgirsianti ir iš taip toli atvykusių mažlietuviškos kultūrinės draugijos, įsikūrusios rija Kavaliauskaitė-Murphy bei Romas Šležas… J. Vanagaičio palikuonių... Išties gal būtų buvę 1885 m. Tilžėje. Vanagaitis tapo jos „garantu“: Ir šmėkštelėjo akimirksniui vizija, kaip „Dievo prasmingiau, jei MLRT padalinys būtų paraginęs pakeitęs keletą ankstesnių, ne itin rezultatyvia paukštelių“ stovykloje, toli nuo Tėvynės jau klaipėdiečius vykti į pačią perlaidojimo ceremo- veikla pasižymėjusių vadovų, jis gebėjo1903–1914 kovingumą ir kūniškąją stiprybę praradęs senu- niją, kūniškomis ir dvasinėmis akimis regėti šį metais bent jau įtvirtinti beišnykstančios draugijos kas Jonas Vanagaitis tarsi testamentinį priesaką simbolinį didžiųjų mažlietuvių sugrįžimą, gal gyvavimą, tiesa, šalia lietuvybės puoselėjimo ir savo mažyliams vaikaičiams kartoja Fridricho net organizavęs autobusą... Jei jau nutarta, jog ir sklaidos, neretai įsisukdamas į, matyt, užgautų Bjoraičio eiles pačioje Klaipėdoje pravartu surengti minėjimą, ambicijų įskeltą konfrontaciją su nuosaikiuoju „Visur lietuviškai“: „Visur vis lietuviškai/ tai, kaip pasakytų senieji mažlietuviai – cilinderis Vydūnu. 1909–1913 m. J. Vanagaičio leistas lai- norime kalbėti,/ ką mylėjo mūs tėvai,/ norim nebūtų nukritęs, jei būtų pasitarta su Vilkyškių–Bi- kraštis „Birutė“ kraštui neįprastu lotynišku šriftu ir mylėti… tėnų ceremonijos organizatoriais bei dalyviais, o dar kart tiesmukai (gal ir nepakankamai įžvalgiai Gražius žodžius apie meilę Dievui bei meilę pirmiausia – pasistengta į renginį pakviesti „gyvu Fragmentas iš „Klaipėdos krašto valdžios žinių“ gotiškąjį raštą nuo seno savu laikančių lietuvinin- artimui perlaidojimo pamaldose bylojo ir Vilkyš- liudijimu“ galinčius pasidalinti Jono ir Marijos (1930 m.) kų atžvilgiu) deklaravo redaktoriaus „programą kių kunigas Mindaugas Kairys, tiesa, ne vienas Vanagaičių vaikaičius... maksimum“. Beje, Vanagaitis vienintelis atstova- po to gailavo neišgirdęs konkrečios situacijos Gal pasistengus kuo daugiau „išpešti“ iš vo Mažąjai Lietuvai 1905 m. Didžiajame Lietuvos apmąstymo... Vanagaičių palikuonių, būtų staiga išsisprendę ir Seime Vilniuje! Iš bažnyčios išnešant urnas su Marijos ir Jono kai kurie rebusai, kilę pasišventėlių klaipėdiškių J. Vanagaitis buvo ir vienas iš mažlietuviš- Vanagaičių palaikais dailiai pasirėdžiusios lietu- būreliui, ketinančiam kaip nors įamžinti Jono Va- kosios Santaros steigėjų. Tiesa, turime progos vaitės ąžuolo lapų pynėmis simboliškai įrėmino nagaičio (bei kitų žymiųjų mažlietuvių) atminimą? pamąstyti „kas būtų, jeigu būtų“ – jei Mažosios taką, jau vedantį link amžino poilsio vietos Bitėnų Štai entuziastingiausiai, regis, šiuo reikalu degąs Lietuvos jaunimo draugijos būtų susibūrusios kapinaitėse, išlydinčiųjų procesija sekė paskui du architektas Adomas Skiezgelas, jau sekmadienio pagal „Birutės“ vadovo numatytą modelį – su simbolius – juodą kunigo sutaną bei mažlietuviš- rytą mus palydėjęs prie Jono Vanagaičio namo stipriu centru (šį vaidmenį, matyt, būtų atlikusi ką trispalvę (žalia-balta-raudona), pastarasis šiuo buvusiojoje Žaliojoje gatvėje, galėjo tik paliudyti „Birutė“), kurio sprendimai privalomi kiekvieno – aktyviojo kovotojo Vanagaičio – atžvilgiu, ko sklandant gandus, jog jo turėti net trys namai. miestelio ar bažnytkaimio jaunimėliui. Bet nu- gero, buvo reikšmingesnis. Automobilių eskortui Visai tikėtina – gi prieškarinėje Klaipėdos krašto tiko taip, kad tąsyk, 1912-aisiais, hierarchijos ir pasiekus Bitėnų kapinaites, prie jau pastatyto spaudoje J. Vanagaitis neretai minėtas kaip „butų disciplinos šalininką pergalėjo lygiateisiškumo architektų Marijos ir Martyno Purvinų paminklo apturėtojų“ (nuomotojų) interesų gynėjas. Ir šis „vaidmuo“ galbūt iš dalies paaiškina tą ne vieno principą gynęs Vydūnas. Gal visuomeninėje- (tinkamai santūraus) dar byloti trumpi lietuviški Buvusi Žalioji gatvė, buvęs Jono Vanagaičio namas kultūrinėje veikloje vydūniškasis nuosaikumas žodeliai. Martyno Jankaus muziejaus direktorė kalbėtojo pažymėtą Vanagaičio veiklos paradoksą: ir tolerancija labiau tinka, bet juk politikos dirva Sigutė Kulikauskienė ir žodžiu pasižadėjo, ir Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi jo akty- sėkmingiau purenama radikalizmo „plūgu“. Tad, Vanagaičių šeimos atstovams įteikė raštą, kuriuo vumas nuslopęs... Nors, žinia, šaulys Vanagaitis natūralu, Vanagaičio – ne Vydūno – parašą regime įsipareigota prižiūrėti kapą. Vilniškės MLRT pir- nepasitraukė į kampą, bet to meto visuomeninėje- po vadinamuoju Tilžės aktu – 1918-ųjų lapkričio mininkas V. Šilas ne tik ištarė minėtąjį džiugųjį politinėje panoramoje šią figūrą užstoja daugelis 30-ąją prieš porą savaičių įsikūrusi Prūsų lietu- obalsį, bet ir įvertino simbolinį J. Vanagaičio vai- kitų „visur esančių“, postus užimančių aktyvistų, vių tautinė taryba deklaravo mažlietuvių siekį dmenį – jis jungęs abu Nemuno krantus, jungęs tarkim net toks „ne pirmo ryškumo“ veikėjas kaip prisijungti prie Didžiosios Lietuvos. Vanagaitis abi Lietuvas. Po trumpos liturginės ceremonijos Kristupas Lekšas... Dabar ir dingojasi: „Kaunui“ tapo Martyno Jankaus bendražygiu, lemtingomis kapas papuoštas gėlėmis ir degančiomis žvakė- besistengiant Klaipėdos krašte įkurdinti kuo dau- 1923-iųjų sausio dienomis Vyriausiajam Mažosios mis – o visų žvilgsnius, regis, labiausiai patraukė giau „tikrų“ lietuvių, butų nuomas diktavo toli Lietuvos gelbėjimo komitetui „nukreipus ugnį į mažylė mergaitė, jauniausioji iš toli atvykusiųjų gražu ne „rinka“, jos buvo primestos gana žemos save“, t. y. savo vardu pridengus Lietuvos akciją giminaičių atstovė, besistengianti kuo dailiau – tad Vanagaičiui nekart, regis, teko patirti nesal- prisijungiant Klaipėdos kraštą... J. Vanagaičio padėti gėlytę. Tada jau nuskambėjo – lietuviškai, džią „valstybiškam mąstymui“ oponuojančiojo vaidmuo šio tikro ar imituoto sukilimo metu išties vis lietuviškai – Jono ir Marijos Vanagaičių pali- dalią... Beje, kažkada atsišviestuose prieškario reikšmingas – juk būtent jis nelygu romantinių- kuonių ir padėkos žodis, ir kvietimas vėl visiems klaipėdiškės spaudos „gabalėliuose“ paieškojusi detektyvinių istorijų herojus tapo žvalgu ir vedliu, kartu sugrįžti į Vilkyškius... Jono Vangaičio pavardės, aptikau jį įrašytą pir- sukilėliais persirengusius Lietuvos šaulius nuve- Ak, išties susigraužiau, kad mane širdingai muoju sąrašo Nr.4 numeriu 1930-ųjų rinkimuose dęs prie prancūzų būstinės – prefektūros... Galbūt priėmusi vilniškė MLRT komanda atsisakė šio į Klaipėdos krašto Seimelį. Šalia nurodytas keis- šaulio uniforma Vanagaičiui tapo ryškiausiu šios kvietimo, skubinosi į Klaipėdą, į naujai susikū- tokas adresas – „Magazinų“ gatvė... istorinės pergalės simboliu, tad ja ir apsivilko, rusio vietinio padalinio suplanuotą J. Vanagaičio Taigi, kaip savo pranešime teigė dr. S. Pocytė, savo lietuviškąjį patriotizmą deklaruodamas ne pagerbimo renginį... Ne šermeninių vaišių gailu Vanagaitis dar nesulaukė pakankamo istorikų tik simboliškai – jis iš Vokietijai likusios Tilžės – tiesiog atrodo pernelyg švaistūniška „prabanga“ dėmesio. Tikėkimės, šio aktyvaus mažlietuvio persikėlė į Klaipėdą, prie Lietuvos prisiglaudusio didžio lietuvininko palikuonims iš taip toli – net iš gyvenimo ir veiklos peripetijos bei mįslės dabar – juk ir jo dėka! – mažlietuviško kraštelio centrą. Amerikos žemyno atkakus, paniekinti progą į juos parūps ne tik mokslininkams. Matyt, ir savąjį kovos už lietuvybę, už Mažosios artimiau įsižiūrėti, įsiklausyti, patiems teirautis: Jau uždegtos žvakės ant naujo kapo... Voruta 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685)  Lyg aušra, skelbianti patekant saulę Vilniaus arkivyskupo augziliaro ir generalvikaro Juozo Tunaičio pamokslas, pasakytas 2009 m. rugsėjo 9 d. Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčioje per Trakinių iškilmes

dieviškojo gailestingumo teikėjai Atgailos sausa, nors aplink buvo drėgna ir purvi- sakramentu, nusiminusių sielų guodėjai, na, ir vilna buvo drėgna, kai aplink visur visų tikinčiųjų vedliai gyvenimo audrose buvo sausa, taip ir Mergelė Marija liko ir negandose. Iš visos širdies sveikiname nuodemės nepaliesta, nors visas pasaulis jus, dėkojame jums ir kviečiame jus džiu- skendo kaltėje, ir buvo malonės pilnoji, gia širdimi ir toliau eiti šiuo keliu. Mūsų kai pasaulis jos visai neturėjo. darbai yra ne mūsų, o Dievo veikimas. Jis, Ir štai atėjo laikų pilnatvė, ir jau gimė kuris mus pašaukė ir pasiuntė, pasilieka pasaulio Gelbėtojo Motina. Dviejų šventų su mumis per visas dienas. Juk mes dir- senelių Joakimo ir Onos šeimoje gimė du- bame Kristaus pavesti.“ krelė, kuriai duotas vardas Marija (hebr. Mergelė Marija yra Motina Bažnyčios, Mirjam – ponia, šeimininkė, valdovė). Tik ji – Motina visų tikinčiųjų. Ypatingu būdu vienas Dievas žinojo, kad iš šios jų dukre- ji yra Motina kunigų, nes ji yra Vyriausiojo lės gimspasaulio Gelbėtojas. Taigi Marija Kunigo – Jėzaus Kristaus Motina. Todėl žmonijos išganymo istorijoje buvo lyg kunigams ypač tinka ir reikia kreiptis į Aušros žvaigždė, lyg aušra, pasirodžiusi Mergelę Mariją, ja pasitikėti, ją mylėti, jai Palestinos danguje, pranešanti sergančiam pasivesti. pasauliui, kad jo išgydimas jau arti. Nuo pat rojaus laikų žemę dengė Patriarchai, tamsybėse belaukdami nuodėmės ir prakeikimo naktis. Nei tva- išvadavimo, pamatė Jos lopšelį ir pradžiu- no vanduo, nei ugnies lietus, nei karas ir go, nes jau arti Tas, kuris atidarys užda- Šv. Mišios Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo atnaujintoje bažnyčioje maras nebuvo pajėgūs sulaikyti žmogų rytus dangaus vartus, Dangaus angelai Trakų bažnyčia vakar šventė savo glo- pralieto Kraujo auką. nuo dvasinio smukimo. pastebėjo Jos lopšelį ir garbino Tą, kuri bėjos iškilmes – Švč. M. Marijos gimimo Bažnyčia, pasitikėdama Kristaus pa- Bet Dievo Apvaizda ilgai ruošė žmo- taps jų Karaliene, ir pragaro kunigaikštis šventę. Ši bažnyčia, minėdama 600 metų žadu: „Aš esu su jumis visas dienas iki niją Mesijo atėjimui. Mokslas dar nėra išvydo tą lopšelį ir sudrebėjo, nes jau gimė jubiliejų, Švč. Mergelę Mariją minės visą pasaulio pabaigos“ (Mt 28,20) ir Švento- taręs tvirto žodžio, kik tūkstančių metų Toji, kuri jam bus baisesnė, negu stipriai šią savaitę. Tad mes ir šiandien dėkojame sios Dvasios veikimu Bažnyčioje, tvirtai žmogus jau gyvena žemėje. Tačiau žmo- ginkluota kariuomenė. Dievui už šią bažnyčią ir už Mergelės tiki, kad ji niekada nepristigs šventųjų nija visą laiką ilgėjosi Mesijo. Mergelė Todėl Bažnyčia pagrįstai šiandien Marijos užtarimą, kuris lydi šią parapiją tarnų. Net jei kur kunigų ir stinga, Baž- Marija, Mesijo Motina, turėjo būti lyg kviečia savo vaikus į šią džiaugsmingą jau 600 metų. nyčioje niekada nepasibaigs pašaukimus aušra, skelbianti patekant saulę. Todėl iškilmę. Kitų šventųjų švęsdami tik mirties Ši diena yra maldos ir už kunigus die- pažadinančio Dievo Tėvo veikimas. Šventajame Rašte stebime visą eilę vaizdų, dieną, teisingai elgiamės Mergelę Mariją na. Dėkojame broliams kunigams, kurie Mūsų atsakas į visokias krizes turi būti simbolizuojančių būsimąją Mesijo Motiną. pagerbdami jau Jos gimimo dieną. Juk nuo čia susirinko kartu pasimelsti, dėkojame visiškas pasitikėjimas Šventąja Dvasia. Jos laukė Adomo amžius ir matė ją kaip pat savo prasidėjimo momento Ji buvo ir tikintiesiems, kad jie kartu su mumis Dievas nuolat mus šaukia padėti sukurti gyvybės medį: kaip tas rojaus medis davė visa tyra, savo šventumu viršydama net melsis už kunigus. ir palaikyti tokias sąlygas, kuriomis Dievo gyvybės vaisius, taip Ir Marija nuodėmės dangaus dvasias. „Šventuose kalnuose Šio mano žodžio bus dvi dalys: pirmoji pasėta sėkla sudygtų ir gausiai užderėtų. numarintai žmonijai turėjo duoti gyvybės Siono miestas įkurtas“, – skelbia psalmė, dalis skirta kunigams, antroji – Švč. M. Todėl be paliovos turime melsti pjūties vaisių Jėzų. – „Viešpats jį labiausiai brangina iš visų Marijos garbei. šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį Jos laukė Nojaus amžius ir matė Ją Jokūbo žemės vietovių“ (Ps 86). „Aš duosiu jums ganytojų, kokie tinka (plg. Mt 9,38). Bažnyčia turi tęsti Kristaus kaip virš tvano vandenų plaukiantį laivą: Prieš kurdamas pasaulį Dievas jau mano širdžiai“ (Jer 3,15). Šiais pranašo darbą, apie kurį evangelistas Morkus kaip Nojaus laivas tik vienas virš tvano žinojo apie Adomo nuopolį ir numatė Jeremijaus žodžiais Dievas pažada savo kalba šiais žodžiais: „Jėzus užkopė į kalną vandenų išliko nepaskendęs, taip Marija žmonijos išgelbėjimo planą. Nuo tada tautai niekada nepalikti jos be ganytojų. ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie turėjo būti vienintelis kūrinys, išgelbėtas Dievas mąstė ir apie Mariją, kuri Jo sūnui Ir tikrai „Didysis avių Ganytojas“ (Žyd atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie iš nuodemės tvano. suteiks žmogiškąją prigimtį. Ir „pirma, 13,20) apaštalams ir jų įpėdiniams pave- būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos Marijos laukė Jokūbo amžius ir matė Ją negu buvo angelai, ir pirma, negu eg- dė ganyti avių kaimenę: „Ganyk mano skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti kaip sapne kaip dangų ir žemę jungiančias zistavo pasaulis, Marija jau buvo Dievo avinėlius“ (Jn 21,15), „Ganyk mano avis“, demonus“ (Mk 3,13–15). kopėčias: juk ir Marijoje susijungę dangus mintyje ir širdyje“. Tai gražiausias Dievo – sako Kristus Petrui. O Petras laiške tikin- Mums, kunigams, šiuo metu išgyve- ir žemė. Kaip Jokūbo sapne regėtomis kūrinys po Kristaus. Dievas apdovanojo tiesiems savo ruožtu ragina: „Vyresniuo- nantiems Kunigų metus, gražiai tinka kopėčiomis galėjo nusileisti Dievo angelai, Mariją malonės pilnybe, kūno tobulumu, sius prašau aš <...> ganykite jums patikėtą 1990 m. vykusio Vyskupų Sinodo kunigų taip per Mariją iš dangaus į žemę nužengė sujungė Joje tai, ko pasaulis negali sujung- Dievo kaimenę“ (1Pt 5,1–2). ugdymo klausimu Baigiamojo kreipimosi Dievo Sūnus. ti: mergaitės žavumą su motinos garbe. Ją Be kunigų Bažnyčia negalėtų išgyventi į Dievo tautą žodžiai: Jos laukė ir Mozės amžius ir matė Ją iškėlė į didingas šlovės aukštumas. pirmiausia klusnumo Jėzaus įsakymui: „Su dėkingumu ir pasigėrėjimu krei- kaip degantį ir nesudegantį krūmą: kaip Su gilia pagarba ir mes dvasioje nu- „Tad eikite ir mano mokiniais visų tautų piamės į jus, mūsų artimiausi apašta- tas Mozės matytas krūmas lipsnojo, bet silenkime prie Marijos lopšelio ir nuošir- žmones“ (Mt 28,19), taip pat ir: „Tai da- liškosios tarnybos bendradarbiai. Jūsų nesudegė, taip ir Marija pasauliui davė džiai į savo dvasinę Motiną kreipkimės: rykite mano atminimui“ (Lk 22,19; plg. 1 tarnyba Bažnyčioje reikalinga, jos niekas Šviesą – Dievo Sūnų, bet pasiliko visada „Be gimtosios nuodėmės pradėtoji Marija, Kor 11,24). Taip Jėzaus įsakymu liepiama kitas negali pakeisti. Jūs nešate kunigo Mergelė. melski už mus, kurie šaukiamės tavo skelbti Evangeliją ir kasdien atnaujinti tarnybos naštą ir kasdien bendraujate su Jos laukė Gedeono amžius ir matė Ją pagalbos!“ už pasaulio gyvastį atiduoto Jo Kūno ir tikinčiaisiais. Jūs esate Eucharistijos tarnai, kaip stebuklingąją vilną: kaip ta vilna liko Juozo Vercinkevičiaus nuotr. Muziejus laikraštyje Nr. 38 (90) Karaimikos rinkinio proginiai ženkleliai ir medaliai XIV–XV a. sandūroje Šiaurės Italijoje rinkinyje saugoma keletas karaimų pirmą kartą buvo pradėti lieti medaliai veikėjams ir įvairioms progoms skirtųų kaip prisiminimo ženklai. 1390 metais metalinių ženklelių bei medalių. Vienas išš meistras Franceško Parrara nukalė medalį retesnių ženklelių – orientalistikoss Padujos užkariavimo garbei. Nuo to laiko profesoriaus ir vyriausiojo karaimų tokie medaliai plačiai paplito Italijoje, o dvasininko S. Šapšalo (1873 – 1961) sukūrėsukūrė folklorinįrinį ansamblį, kuris 2002 nuo XV a. ir visoje Europoje. ženklelis su išgraviruota jo pavarde. 19288 metaismetais ppaavvadinad tas „Sanduhač“ XV a. viduryje medalių gamybos menas metais pradėjęs vadovauti Lenkijoss (Lakštinakštingala)gala) vardu.rd 2006 metais buvo Italijoje ypač suklestėjo. Atgimimo karaimų bendruomenei, tais pačiais metaiss pagapagaminminttasas šio ansamblio ženklelis, epochoje atsirado puikių meistrų ir kitose jis tapo Lenkijos orientalistų draugijoss kukuriameriame pavaizduduoto a stilizuotos jaunuolio Europos šalyse: Prancūzijoje, Niderlandu- nariu, o 1935 metais – draugijoss ir merginos fifigūrgūrooss bei Lietuvos valstybinė ose, Vokietijoje ir kt. Vokiečių meistrų vicepirmininku. Šiai draugijai priklausė irr ir karaimkaraimų tautinė vėliv avos. medaliuose, pristatančiuose kunigaikščių, tuometinis musulmonų muftijus Jokūbass 2007 metais rruudenį Trakų istorijos hercogų, vyskupų, biurgerių portretų Šinkevičius (1884 – 1966). Bendras darbass mumuziejusziejus išvežė į Lenkiją karaimikos galeriją, reformacijos periodu ant medalių suartino abu mokslininkus ir abi tautas. rinkiniorinkinio kilnojamąamą parodą „ Karaimai atsiranda religinių alegorinių scenų. XVIII 1936 metais balandžio 26 dieną Vilniuje Lietuvojuvojjee““,, kurrii buvo eksponuojama a. medalių leidyba tampa valstybės musulmonų ir karaimų dvasininkams J.. šešišešiuoseuose muziejuose.ziejuo Šiai parodai buvo privilegija, auga oficiali medalio vertė. Jis Šinkevičiui ir S. Šapšalui ministras V.. pagapagaminminttii 20 sidabriniųsidab ir 100 žalvarinių Medalis, skirtas karaimų parodai. Proginiai ženkleliai. įgyja valstybinio apdovanojimo reikšmę. Švientoslavskis įteikė laikraštį „Dziennikk Sidabras, 2007 m. Foto O.Ševeliov Foto V.Neliubinas medalių,medalių kuriuos kuriuos TrTrakų istorijos muziejaus Šalia medalių atsiranda ir pasižymėjimo ustaw Rzeczypospolitej Polskiej“ užsakymu pagamino UAB „Metalo forma“. ženklai. (1936.04.24 Nr.30), kuriame buvo atspaus- kuriame dalyvavo apie 440 žmonių iš ženkliukų yra karaimų herbo formos. Vienoje medalio pusėje pavaizduota Pasižymėjimo ženklas (ženklelis) – dintas įstatymas apie valstybės santykius su Lenkijos, Ukrainos, Rusijos ir Italijos. Šiam Herbo skydas suskirstytas į tris laukus. karaimų kenesa ir užrašas: TRAKŲ nedidelis ženklas iš metalo, plastiko, stiklo, Lenkijos respublikos musulmonų ir įvykiui paminėti buvo išleisti ženkleliai Pirmajame lauke – karaimų dvišakė ietis, KARAIMŲ KENESA, kitoje – karaimų porceliano ar kitų medžiagų su atvaizdu ar karaimų religine sąjunga. Šia iškilminga (aut. L. Rajeckas, L. Firkovičius, B. Pikelis, antrame – skydas, trečiame – Džuft-Kale herbas ir aplink užrašas lietuvių, lenkų ir užrašu, segamas ant krūtinės. proga, abu dvasiniai lyderiai buvo G.ir I. Lavrinovičiai) ir tautinės juostelės (Krymas) tvirtovės bokštai. karaimų kalbomis: „KARAIMŲ Pasižymėjimo ženkleliai skirstomi į apdovanoti „Polonia Restituta“ ordinais. (aut. L. Maleckas). Tautinėje juostelėje 2003 metais rugsėjo 19-21 dienomis ETNOGRAFINĖ PARODA“. Šis proginis grupes: tarnybiniai ženkleliai, 1937 metais įvykusio totorių – karaimų atspindėtos karaimų tautinės vėliavos Varšuvoje įvyko tarptautinis seminaras medalis papildė negausią karaimikos pasižymėjimo ženkleliai, miestų ženkleliai susitikimo dalyvio ženklelis taip pat spalvos: žydra spalva simbolizuoja tautos „Karaimų dienos“. Ta proga buvo rinkinio ženklelių ir medalių grupę. – herbai, ženkleliai su tautine simbolika, saugomas karaimikos rinkinyje. grožį ir didybę, geltona spalva – pagamintas apvalus ženklelis su karaimų kariniai antpečių ir antsiuvų ženklai ir t.t. 1989 metais rugpjūčio 18-20 dienomis teisingumą, kilnumą ir didžiadvasiškumą, vėliavos spalvomis ir karine simbolika. Karaimikos skyriaus vedėja Trakų istorijos muziejaus karaimikos įvyko tarptautinis karaimų susitikimas, balta spalva – tyrumą, gerumą. Vienas iš 2000 metais Lietuvos karaimų jaunimas Alvyra Zagreckaitė

Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10.00-18.00. Išeiginė-pirmadienis ir antradienis.  2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) Voruta Lietuvos Sąjūdžio XII suvažiavimas Nacionalinė švietimo sistema ar Lietuvos laisvosios rinkos švietimo „politika“ Mieli Sąjūdžio tradicijų tęsėjai, Gerbiamas Profesoriau,

Esu įsitikinęs, kad visi mes čia susirinkę Aš netgi pasakyčiau, kad palanki Švie- išpažįstame žmogaus ir tautos laisvę, kaip timo ministerijos nuostata tokioms kon- pamatinę vertybę. Esu turėjęs šiokios to- cepcijoms yra pavojinga nacionaliniam kios praktinės patirties psichoterapijoje ir saugumui. Tai mes pamatėme ką tik, kai todėl galiu pacituoti vieno žymaus Lietuvos lektorių desantas iš Lenkijos rugsėjo 17–18 psichoterapeuto dr.Alekseičiko pagrindinį dienomis visose lenkų tautinės mažumos ir dažnai net patį pirmąjį psichoterapinį tei- mokyklose dėstė istorijos pamokas apie tai, ginį kiekvienam savo pacientui, kuris buvo kaip rytų Lietuvą Sovietai neteisėtai atplėšė sakomas dar sovietiniais laikais: tu juk esi nuo Lenkijos. Libertarams nė motais, kad laisvas žmogus! Lenkijos ir Lietuvos istorijos interpretacijos Dabartinėje Lietuvos politinėje siste- yra skirtingos, kad Lenkija iki šiol nepripa- moje liberaliosios demokratinės vertybės iš žino prieš 90 metų įvykdytos šios Lietuvos tikrųjų sudaro pamatą. Atkūrus valstybę, dalies okupacijos ir aneksijos neteisėtumo. dvidešimties metų istorija tik patvirtina šį Libertarams visos istorijos interpretacijos teiginį, kartu parodo, kad tai yra nuolatinė vienodai priimtinos ir vienodai nesvarbios. siekiamybė. Taigi nieko nuostabaus, kad Švietimo ir Tačiau kai kalbame apie laisvę gyveni- mokslo ministerija apie Lenkijos šviečia- me, yra viena svarbi takoskyra, kurią yra mąsias iniciatyvas sužinojo tik iš Lenkijos nurodęs žymus humanistas Erichas Fromas. spaudos agentūros pranešimų, Šios ministe- Turime atskirti, apie ką kalbame – apie rijos pareigūnams iš viso buvo naujiena, kad „laisvę nuo ko“ (kartais ir nuo visko), ar apie tokias akcijas turėtų sankcionuoti valstybės „laisvę kam“. institucijos. Jokios problemos čia, atrodo, Ši takoskyra taip pat atsiranda ten, kur nemato ir užsienio reikalų ministras, kuris paskiro asmens laisvė atskiriama nuo jo par- kartais greičiau atstovauja koalicijos partne- Sajūdžio suvažiavimo dalyviai iš kairės N. balčiūnienė, K. Garšva, G. Songaila, eigų šeimai ir bendruomenei, savo valstybei. riams liberalams, bet ne Tėvynės sąjungos V. Landzbergis ir A. Saieva Ši takoskyra atsiranda ir ten, kur asmens politikai. Ta realybė, kad ši ministerija nebu- Panašios problemos valdančiajai koali- labiau įmanomas, kuo labiau partneriams laisvė supriešinama su bendruoju gėriu, vo informuota apie minėtą Lenkijos tautinės cijai kyla ne tik švietimo srityje. Man, kaip liberalams rūpėtų vertybinė pusė. Tik reikia su viešuoju interesu, taigi, ir su valstybės atminties instituto akciją, kai kam tikriausiai gydytojui, itin slogų įspūdį palieka Sveikatos noro ir politinės valios. interesais. atitinka laisvos ir atviros Lietuvos idealą. apsaugos ministro požiūris į vadinamąsias Daugiau kaip prieš dvidešimt metų, kai Tad aš kalbu ir apie sudėtingus santy- Abejingumą valstybės interesams, kurie žalos mažinimo programas, taikomas as- buvau Sąjūdžio Iniciatyvinės grupė narys, kius su liberaliosios pakraipos partijomis nebūtinai sutampa su atskiro asmens norais, menims, priklausomiems nuo narkotikų. net negalėjau numanyti, kad liberaliosios dabartinėje valdančioje koalicijoje.Ypač parodė ir klaidos įgyvendinant aukštojo Kalbu apie švirkštų dalinimą, taip pat – apie idėjos, sumišusios su neatsakingumu ir ne- iškyla sunkumų, kai liberaliosios pakraipos mokslo ir studijų reformą, kai valstybės in- vadinamąjį „gydymą“ legalizuotu narkotiku teisingumu, gali sukelti tokią itin pavojingą politikams uždedama atsakomybė už naci- teresai, rengiant įvairių profesijų specialistus metadonu. Bet tai atskira, labai sunki tema. destrukciją. onalinę švietimo sistemą. Libertarams tai iš buvo sutapatinti su dar nesubrendusio jau- Kur išeitis? Išeitis – realus susitarimas Susitelkime, kad apsisaugotume nuo viso svetima sritis, nes jie net nepripažįsta nimo norų ir pageidavimų suma. Valstybei su koalicijos partneriais dėl dalykų, kurie griovimo iniciatyvų, tuomet padarysime Lietuvai nacionalinio švietimo sistemos neva reikia tik to, ko pageidauja norintys mus skiria, bet dėl kurių reikia aiškumo. gerą darbą Lietuvai, taip pat ir patiems būtinybės. studijuoti. Ne kiekvienas liberalas yra libertaras. Ne liberalams. Dabartinės krizės metu nedaug Užtenka pacituoti Lietuvos laisvosios Dar vienas pavyzdys. Atrodo, kad libe- kiekvienas liberalas pamiršo, kad jis yra turime galimybių greitai pakeisti padėtį, rinkos instituto Švietimo ir mokslo ministe- ralams nė motais lietuvių etninės kultūros lietuvis, kad jis gimė ir augo ne kosmose. tačiau visuomet turime pasirinkimą jos ne- rijoje rugsėjo pradžioje pristatytus „pasiūly- ugdymas, nors jis įrašytas kaip pagrindinis Kodėl nėra aktyvesnių pastangų šia krypti- pabloginti ir imtis pozityvių žingsnių ten, mus bendrojo lavinimo sistemos gerinimui“, prioritetas visuose pagrindiniuose švietimą mi? Manau, sprendimo raktas yra TS-LKD kur tai yra mūsų valioje. kuriuose siūloma, kad kiekviena mokykla reglamentuojančiuose teisės aktuose. Todėl pirmininkas, dabartinis premjeras Andrius Linkiu mums visiems aiškumo ir vie- pasirinktų jai patogią švietimo programą jie atidėlioja etninės kultūros ugdymo stra- Kubilius. Jis turi gerą vardą liberalų sluoks- nybės�! (tikriausiai pagal tėvų pageidavimą?). Cituo- tegijos parengimą. Spyriojasi liberalai ir dėl niuose ir, manau, pats atstovauja liberalų ju: Mokykloms turi būti suteikta laisvė formuoti idėjos, kad iš savivaldybės būtų atimta ug- sparnui jungtinėje TS-LKD partijoje, todėl Gintaro Songailos kalba, pasakyta XII mokymo turinį. Dialogas su tokių pasiūlymų dymo įstaigos steigėjo teisė, jei savivaldybė galėtų daug nuveikti tokiose derybose. No- Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime Šalčininkuose autoriais itin sudėtingas, nes ilgalaikių nevykdo įstatymų ir Vyriausybės nutarimų, rėčiau paskatinti jus, Sąjūdžio suvažiavimo 2009 m. rugsėjo 19 d. valstybės interesų sąvoka jiems svetima, kaip antai dėl švietimo tinklo optimizavimo. dalyvius, kreiptis į Andrių Kubilių, kad jis kaip svetima jiems yra ir organiška tautinė Kas čia tokio, jei Zarasuose ir Šalčininkuose siektų aiškaus susitarimo minėtais problemi- Juozo Vercinkevičiaus nuotr. savivoka, tautinės mokyklos idėja. Lietuvos įstatymai veikia nevienodai? niais klausimais. Toks susitarimas būtų tuo LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ PAREIŠKIMAS DĖL PILIETINĖS INTEGRACIJOS TAUTINIŲ MAŽUMŲ ŠVIETIMO SISTEMOJE Perskaitytas Seime 2009 m. rugsėjo 17 d. Vilnius

Atsižvelgdami į Lenkijos spaudos nors derinti savo šviečiamąsias iniciatyvas Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo užsienio valstybių struktūrų kišimuisi į agentūros PAP pranešimus apie Lenkijos su Lietuvos Respublikos valstybės institu- ministerijos aprobuotas programas, o ug- ugdymo procesą Lietuvos švietimo siste- Respublikos finansuojamas iš šios šalies cijomis bei atsižvelgti į Lietuvos įstatymų dymo procese dalyvaujantys specialistai moje. atvykusių lektorių, Lenkijos tautinės at- reikalavimus, atitiktų Vyriausybės įgaliotos institucijos minties instituto darbuotojų ir savanorių nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. 2. Atkreipiame Lietuvos Respubli- masiškai organizuotas pamokas ir mo- 1. Siūlome Lietuvos Respublikos 1.3. Įpareigoti Švietimo ir mokslo kos Vyriausybės dėmesį į nepakankamas kymus Lietuvos Respublikos teritorijoje Vyriausybei stiprinti pilietinę integraciją ministeriją artimiausiu metu sudaryti ir Švietimo ir mokslo ministerijos pastangas lenkų tautinės mažumos mokyklose šių tautinių mažumų švietimo sistemoje, pradėti įgyvendinti papildomą Lietuvos užtikrinant pilietinį ugdymą ir vieningą metų rugsėjo 17–18 dienomis, kurių tikslas atkreipiant ypatingą dėmesį valstybinės istorijos mokymo programą tautinių nacionalinę švietimo sistemą supažindinti su Lenkijos istorija, matyt, ir kalbos ir Lietuvos istorijos mokymo ko- mažumų mokyklose, susijusią su artė- su Sovietų Sąjungos prieš 70 metų tomis kybei, t.y.: jančia Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus Teikia 26 Seimo nariai: Gintaras Son- dienomis įvykdyta agresija, 1.1. Artimiausiu metu pateikti Lietu- susigrąžinimo 70-ties metų sukaktimi, gaila, Mantas Adomėnas, Auksutė Ra- Primindami, kad pagal Lietuvos Res- vos Respublikos Seimui Švietimo įstatymo taip pat su anuometinės Lenkijos vadovų manauskaitė-Skokauskienė, Kazimieras publikos ir Lenkijos Respublikos sutartį pakeitimo ir papildymo projektą kartu su įvykdytos rytų Lietuvos okupacijos 90-ties Kuzminskas, Paulius Saudargas, Arvydas dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio lydinčiųjų teisės aktų projektais, kuriuose metų sukaktimi. Vidžiūnas, Liudvikas Sabutis, Algis Kazulė- bendradarbiavimo šalys laikosi skirtingų būtų atsižvelgiama į Baltijos šalių ir Lenki- 1.4. Įpareigoti Švietimo ir mokslo nas, Evaldas Jurkevičius, Petras Luomanas, istorijos interpretacijų dėl kai kurių pra- jos praktiką, tautinių mažumų mokyklose ministeriją, Kultūros ministeriją ir Krašto Justinas Urbanavičius, Julius Dautartas, eities puslapių, tad ir dėl prieš 90 metų nustatant dalies mokymo dalykų dėstymą apsaugos ministeriją artimiausiu metu Edmundas Pupinis, Rytas Kupčinskas, Vida Lenkijos įvykdytos rytų Lietuvos okupa- valstybine kalba, taip pat būtų aiškiau sudaryti ir paskelbti valstybinių renginių Marija Čigriejienė, Kazimieras Uoka, Jonas cijos, o po to – ir aneksijos, apibrėžiamas Lietuvos istorijos mokymo programas, susijusias su aukščiau minėto- Pinskus, Arimantas Dumčius, Pranas Žei- Konstatuodami, kad apie šią akciją prioritetas. mis sukaktimis, taip pat su kitais istorinei mys, Aurelija Stancikienė, Jonas Šimėnas, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo 1.2. Artimiausiu metu pateikti Lie- atminčiai reikšmingais įvykiais. Vincė Vaidevutė Markevičienė, Kęstutis ministerija bei Užsienio reikalų ministerija tuvos Respublikos Seimui koncepcijos 1.5. Nurodyti Užsienio reikalų minis- Masiulis, Arvydas Anušauskas, Agnė Bi- nebuvo informuota ir iš Lenkijos Respu- projektą, kaip reglamentuoti ugdymo terijai imtis diplomatinių priemonių, kad lotaitė, Saulius Pečeliūnas. blikos pusės nebuvo jokių pastangų kaip procesą, kad ugdymo turinys atitiktų būtų užkirstas kelias nesankcionuotam Voruta 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685)  Lietuvos laisvės kovotojai Juozas Prapuolenis Dr. Mindaugas BLOZNELIS, Kaunas Šią vasarą netekome inžinieriaus Juozo Prapuolenio, vieno labiausiai nusipelniusių kovotojų už Laisvą Lietuvą, savo gyvenimą atidavusį Gėriui apginti ir įtvirtinti.

Gimė 1919 m. kovo 20 d. Slibinų k., Viktoro Vilkutaičių priešgaisrinę mašiną, Kybartų vls.,Vilkaviškio aps., pasiturinčio J. Prapuolenis su Apolinaru Puku pervežė Studentų ateitininkų bažnytinis choras. Juozas Prapuolenis – ke- ūkininko 8 vaikų šeimoje. 1928 m. pradėjo ginklus į Marijampolę, kur jie buvo pa- tvirtoje (viršutinėje) eilėje trečias iš kairės lankyti Prapuolenių k. mokyklą. 1932 m. skirstyti kovotojams. įstojo į Kybartų „Žiburio“ gimnazijos Pradėjus veikti sovietinei administra- II klasę. Ten įstojo į Leono Prapuolenio cijai, Kaune įkurtas statybos medžiagų vadovaujamą moksleivių ateitininkų pramonės trestas, kuriame nuo 1944 m. kuopą. rugpjūčio 15 d. inž. J. Boruta buvo ga- 1934 m. persikėlė į Marijampolės mybos, o J. Prapuolenis – kuro skyriaus Rygiškių Jono gimnaziją, kurią 1938 m. viršininku. Rudeniop, prasidėjus ateiti- baigė. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto ninkų suiminėjimams, J. Prapuolenis ko- Didžiojo universiteto Technikos fakulteto mandiruojamas į pafrontę – Šilutės durpių mechanikos skyrių, taip pat – į studentų kraiko fabriką. ateitininkų technikų korporaciją „Gran- Dirbdamas Šilutėje J. Prapuolenis dis“. Ši korporacija telkė aktyvius studen- nuolat palaikė ryšį su aktyviu pasiprieši- tus idealistus, siekiančius techninę krašto nimo dalyviu Povilu Malinausku. 1945 m. pažangą sieti su krikščioniškąja socialine vėlai rudenį J. Prapuolenį aplankė VDU doktrina. studentas brolis Vytautas ir pranešė apie Artėjant karui universitete generalinio Vytauto Stonio, Albino Jaudegio ir kitų Studentų technikų ateitininkų korporacijos „Grandis“ fuksai štabo mjr. Bulvičius studentams skaitė suėmimus, kad minima ir Juozo pavar- 1938 m. karinio parengimo kursą, kurį noriai dė. Grįžtantį iš Šilutės brolį Skaudvilės klausė įvairių specialybių studentai pa- sankryžoje peršovė enkavedistas. Juozas triotai. Šio kurso metu J. Prapuolenis ir išvyko į Kauną, pasirūpinti brolio gydy- kiti, susipažino ir su partizaninio karo, ir mu – operacija, kuri tuo metu buvo labai karinio pasipriešinimo metodais, taip pat pavojinga. Ligoninėje prie brolio lovos su daugeliu kurso klausytojų. susitiko su neseniai teista už ateitinin- Sovietams okupavus Lietuvą visos kišką veiklą savo būsima žmona Onute korporacijos buvo uždraustos, tačiau stu- Eitmanavičiūte.. dentų ateitininkiška veikla buvo tęsiama Po brolio laidotuvių, 1946 m. kovo prisidengus bažnytiniu choru, kuriame 12 dieną Poškos g.12 susitikę grandiečiai Juozas Prapuolenis aktyviai dalyvavo, o Vincas Seliokas, Jonas Boruta ir Juozas vėliau tapo seniūnu. Prapuolenis nusprendė imtis aktyvaus Suėmus korp. „Grandies“ pirmininką pasipriešinimo veiklos. Negalėdamas Vytautą Guobį, J. Prapuolenis tapo šios legaliai Kaune likti J. Prapuolenis išvyko korporacijos pirmininku ir aktyviai da- į Kupiškį, kur žmona, baigusi Medicinos lyvavo kuriant Lietuvių aktyvistų frontą fakultetą,gavo paskyrimą, apsigyveno Frontininkai Vilniuje1992 m. Iš kairės – Edvardas Pašakinskas, (LAF‘ą) bei ruošiantis sukilimui. altarijos pastate. Čia, Alizavos apylinkėse, Vincas Seliokas, Juozas Prapuolenis, Pilypas Narutis-Žukauska Paskelbus sukilimo pradžią Juozas susitiko su kpt. A. Tindžiuliu ir jo būrio Prapuolenis buvo paskirtas Kauno LAF‘o kovotojais, aptarė pasipriešinimo strate- sukilimo štabo ryšininku. Drauge su Bro- giją. Turgaus dienomis čia pasirodydavo nium Petrusevičiumi užėmė prie Įgulos gyd. A. Palevenio, žmonos kurso draugo, bažnyčios esančią milicijos nuovadą. pasiuntinys, per kurį J. Prapuolenio žmo- Naciams suėmus P. Narutį, kaip jo pava- na perduodavo medikamentus Žaliojoje duotojas tęsė antinacinį pasipriešinimą. girioje partizanų gretose kovojančiam Naciams likvidavus Lietuvių aktyvistų gyd. A. Paleveniui. frontą ir įsikūrus antinacinio pasiprieši- V. Seliokui vadovaujant Bendrajam nimo organizacijai Lietuvių frontas (LF) demokratiniam pasipriešinimo sąjūdžiui buvo vienas iš informacinio skyriaus (BDPS), pakeitusiam KGB inspiruotą J. vadovų. Drauge su J. Pajauju organizavo Markulio ir J. Deksnio organizaciją, J. periodinio (dvisavaičio) Lietuvių fronto Prapuolenis dalyvavo kaip BDPS Prezidi- biuletenio leidybą ir spausdinimą. 1943– umo narys. Siunčiant J. Lukšą į Vakarus, J. 1944 m. buvo išspausdinti 33 biuleteniai, Prapuolenis parašė laišką dr. A. Damušiui, daugiau kaip 300 puslapių teksto. apibūdino padėtį Lietuvoje, padėjo ruošt Dipl. inžinierius Juozas Prapuolenis (ketvirtas iš dešinės) Dr. A. Damušio pavedimu 1943 m. J. informacinę medžiagą Vakarams. Prapuolenis organizavo LF radijo ryšių Sužinojęs apie BDPS vadovo V. Se- tarnybą ir apygardų vadovybės aprūpi- lioko (1947 m. spalio 10 d.) ir jo grupės šėnus, J. Prapuolenis nuo 1949 m. dirbo Pašakinsku, Petru Kiela. nimą R. Šato ir B. Kontrimo pagamintais suėmimą, tų metų gruodžio 8 d. J. Pra- vyriausiuoju inžinieriumi Daugėlių ply- J. Prapuolenį po perteisimo nubaudė siųstuvais ir kita ryšio technika. puolenis Kupiškyje organizavo pasitari- tinėje. 1951 m. vasario 15 d. J. Prapuolenį 5 metų lagerio. Ryšiui su Švedija 1943–1944 m. šifra- mą, kuriame dalyvavo P. Malinauskas, suėmė darbo vietoje – karjere prie eks- Nuo 1954 m. rudens ligi išėjimo į vo iš dr. A. Damušio gautus pranešimų M. Martinaitis, plk. J. Jankauskas, dėl kavatoriaus – ir nuvežė į Vilniaus KGB pensiją J. Prapuolenis dirbo Palemono tekstus, dalyvavo juos perduodant Žalia- Vyriausiojo karinio štabo sudarymo bei kamerą. keramikos gamykloje. Užaugino penkias kalnyje įrengtu siųstuvu. leidinio išleidimo. Po ilgiau kaip metus trukusių tar- dukras. Ten pat Palemone aktyviai prisi- Organizavus Vietinę rinktinę J. Pra- 1948 m. vasarį du čekistai atvyko iš dymų, dviejų karinio tribunolo teismų, dėjo statant naująją Palemono bažnyčią, puolenis dirbo Rinktinės štabo trečiame Vilniaus į Kupiškio ambulatoriją neva neturėdami įkalčių (J. Prapuolenis labai giedojo bažnyčios chore. skyriuje, kuriam vadovavo plk. A. Šova. patikrinti žmonos diplomą (iš tiesų ieškojo atkakliai laikėsi tardymų metu, nieko Atgimus Lietuvai, buvo vienas iš at- Naciams likvidavus Vietinę rinktinę plk. J. Prapuolenio). Seselė skubiai atbėgo į al- neprisipažino, o iš Sibiro atvežtieji liudi- eitininkų, ypač korporacijos „Grandis“, A. Šovai ir plk. J. Jankauskui slapstantis, tariją įspėti, J. Prapuolenis suspėjo iššokti ninkai J. Boruta, P. Malinauskas liudijo atkūrimo Lietuvoje iniciatorių. J. Prapuolenis buvo jų patikėtinis. per langą, toliau slapstėsi. J. Prapuolenio naudai), J. Prapuolenį Lietuvos Respublikos Prezidento de- Kai 1944 m. pavasarį Gestapas ėmėsi Sužinojęs apie J. Borutos, kuris po paleido. kretais Juozas Prapuolenis apdovanotas likviduoti Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvini- V.Selioko vadovavo BDPS Prezidiumui, Kaip nepakeičiamą specialistą J. Pra- Lietuvos kūrėjų savanorių medaliu ir mo komitetą, nuo suėmimo slėpėsi ir jo suėmimą J. Prapuolenis 1948 m. kovo puolenį palaikė tuometis statybos me- medaliu už nuopelnus atkuriant ir įtvir- vicepirmininkas dr. A. Damušis. Susirgus 3 d. Panevėžyje organizavo pasitarimą džiagų pramonės ministras. J. Prapuo- tinant Lietuvos Nepriklausomą valstybę A. Damušio žmonai, ją globoti ir lydėti į dėl priemonių vyriausiajai vadovybei lenis buvo paskirtas Rubikių plytinės 1990–2000 metais. ligoninę, kur p. Jadvygai buvo atlikta rim- atkurti. vyriausiuoju inžinieriumi, tačiau padirbėti Juozas Prapuolenis kukliai gyveno ta operacija, dr. A. Damušis prašė Juozo Po to J. Prapuolenis nuvyko į susitiki- teko nepilnus metus – suėmė iš Vilniaus Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, Prapuolenio, kuris rūpestingai ja rūpinosi mą su plk. J. Jankausku ir perdavė Prezi- atvykusi KGB brigada. Vėl ypač žiaurūs nesigarsino nuopelnais, nors buvo vienas ir po operacijos parlydėjo į namus. diumo ketinimą pavesti plk. Jankauskui tardymai. J. Prapuolenį teisė J. Deksnio iš labiausiai nusipelniusių tyliųjų didvyrių Artėjant frontui, paskutinėmis 1944 m. vyriausiąją karinę vadovybę. išprovokuotoje grupinėje byloje drauge kovoje dėl Laisvės ir Lietuvos Nepriklau- liepos dienomis, gavę iš kpt. Vytauto ir 1949 m. perkėlus žmoną dirbti į Kur- su plk. J. Jankausku, M. Martinaičiu, E. somybės.  2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) Voruta Kęstutis Girnius. Okupacija ar sovietmetis? Kaip vadinti laikotarpį nuo 1944 m. iki 1990 išleista Lietuvių enciklopedija, valdymo organai, dienio gyvenimo dalimi, okupacija nerėžė akies, Iš dalies atsikratoma sovietų brukamos termino- m. – okupacija ar sovietmečiu? Ar turėtų mums kuriuos komunistai vadino sovietais, buvo speci- ji buvo beveik nepastebima. logijos, ypač žodžio „tarybinis“, bet ir nutylimi tai rūpėti, ypač prisiminus liaudies patarlę „kaip finiai tos diktatūrinės santvarkos įrankiai, „savo Galima manyti, kad jei okupacija nebuvo išgy- okupacijos diktuojami kompromisai. pavadinsi, nepagadinsi?“. prigimtimi ir paskirtimi visiškai skirtingi nuo to, venama kaip tokia, nėra prasmės ją taip įvardinti Gal ir neblogas kompromisas, bet vis dėlto Okupacijos faktas neginčytinas. Per iškil- kas nuo seno yra įprasta suvokti tarybų vardu“. dabar. Aiškinimas nevisiškai tenkina. Juk tada norėčiau, kad dažniau būtų kalbama apie oku- mingas progas valstybės vadovai mini okupaciją Dirbau „Laisvosios Europos“ radijuje, kur visi gyveno Tarybų Sąjungoje, Tarybų Lietuvoje, paciją, o ne kokį nors apšvarintą ir nukenksmintą ir jos pasekmes lietuviams ir Lietuvai, priimtas žodis „tarybinis“ buvo vartojamas, tad pripratau santvarkoje ir t.t., o dabar kalbama apie sovietinę sovietmetį, kuriame nebuvo moralinių dilemų, įstatymas dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo, prie jo. Dabar sulaukiu priekaištų, jei rašau apie valdžią, santvarką, laikus. Jei galima iškeisti žodį sunkių pasirinkimų ar suklupimų. Ir dėl bent signatarams skiriamos valstybinės pensijos už jų „tarybinius“ laikus ar valdžią, kaip ir kiti, kurie „tarybinis“ į „sovietinį“, kodėl nežengiamas dviejų priežasčių. Pirma, vos pradėta nuodugniau vaidmenį nepriklausomybės atkūrime. vartoja tą terminą. Priekaištai yra pagrįsti, tikrų nuoseklus antras žingsnis ir sovietmetis atvirai nagrinėti okupacijos metus, prisitaikymą, kolabo- Okupacija minima, kai rašoma ir kalbama tarybų tada nebuvo. Tad stebina sovietmečio są- nevadinamas okupacija? ravimą bei pasipriešinimą, eilinių piliečių ir elito apie Ribbentropo-Molotovo sutartį, pirmąjį bol- vokos įsipilietinimas, tapimas kasdieniu, standar- Kadaise JAV buvo klausiama: „Tėveli, ką laikyseną. Kuo greičiau tai bus daroma, tuo geriau. ševikmetį, partizanų pasipriešinimą, taip pat ir tiniu šio laikotarpio apibūdinimu. Ir šnekamojoje veikei per karą?“. Išdidus buvo tėvas, kuris galėjo Dabar sukuriama regimybė, kad dar miške tebe- apie Sąjūdžio vadovaujamą tautinį atgimimą, kalboje, ir laikraščiuose, ko gero, ir mokslinėje sūnui pasakyti, kad jis atliko savo pilietinę parei- aidint paskutiniams partizanų šūviams, jau buvo kai pakilusi tauta nusikratė okupacijos jungo. Bet literatūroje. gą, kovojo su vokiečiais ar japonais, dalyvavo sau- renkamasi į pirmuosius Sąjūdžio mitingus. okupacijos sąvoka retai siejama su laikotarpiu nuo Sovietų valdžia labai greitai susidorodavo sumos mūšiuose ar bombardavo priešo miestus. Antra, didėja nostalgija praeičiai ir neturiu kokių 1953 m. iki 1988 m. Nors nesu daręs nuodu- su tais, kurie okupaciją vadino okupacija. Julius Keblesnėje padėtyje atsiranda tėvas, kuris turėjo omenyje vien „tarybines“ dešras ir batonus. Pra- gnesnio tyrimo, susidaro įspūdis, kad įsitvirtina Sasnauskas, Antanas Terleckas ir kai kurie kiti pasakoti, kad jis išvengė karinės prievolės ar per eityje buvo mažiau rūpesčių, darbas, pensijos ir žodis „sovietmetis“ kaip tinkamiausias terminas drąsuoliai paragavo kalinio duonos už tiesos visą karą saugiau dirbo biure, kai jo bendramečiai sveikatos apsauga buvo užtikrinta, alaus butelis okupacijos metams apibūdinti. Antai, rašoma apie sakymą. Jau kiti laikai, tad kodėl dabar okupacija rizikavo savo gyvybe. kainavo tik kapeikas ir panašiai. Jei būtų kalbama įvairius sovietmečių etapus, laikotarpius ir t.t. taip dažnai vadinama sovietmečiu? Sakyčiau, kad Kaip atsakytų žmogus į klausimą: „Seneli, apie okupaciją, gal žmonės dažniau prisimintų Žodžio pasirinkimas dažnai nėra smulkmena. tai lemia kelios aplinkybės. ką veikei per okupaciją?“. Jis nebūtinai skubėtų žodžio ir religijos laisvės apribojimus, kad skai- Ne be pagrindo griežtai atmetamos Maskvos pa- Okupacija ilgai tęsėsi. Žmogus, kuris gimė pranešti, kad buvo komsorgas, partinės organi- tei tik tą, ką valdžia leido, kad negalėjai keliauti stangos 1940 m. įvykius vaizduoti taikiu Lietuvos 1950 m., žinojo tik sovietinę santvarką, joje išaugo. zacijos sekretorius ar aktyvistas, komjaunimo į užsienį be ypatingo leidimo, kad Europa, jos prisijungimu prie Tarybų Sąjungos. Pats terminas Tai buvo jo kasdienybė, prie kurios priprato. Jeigu organizatorius, prokuroras, teisėjas, valdžios miestai ir kultūra buvo nepasiekiami, kad vaikinai „tarybų“ sukelia kontroversijų. Išeivijai Lietuvos nebuvo disidentas ar žmogaus teisių gynėjas, ramstis ar numylėtinis. Ne taip lengva didžiuotis atliko karinę prievolę svetimoje kariuomenėje, kad okupantas buvo Sovietų Sąjunga, o ne Tarybų neturėjo politinių konfrontacijų su valdžia, tiesiog ir ekonomine karjera. Juk kaip smalsiam vaikaičiui valdžia tau skyrė ar neskyrė buto ir t.t. Pigus alus Sąjunga. Tokią vartoseną lėmė ne tik kalbinės, nejautė jos slogios rankos. Vietos aktyvistai, broliai ar proanūkei paaiškinsi savo sėkmes, jei per oku- brangiai kainavo. bet ir politinės priežastys. Rusiškas terminas buvo lietuviai, o ne kokie nors rusai diskriminavo ir paciją karjera priklauso nuo okupanto malonės, sąmoningai vartojamas, siekiant pabrėžti užsienio persekiojo tikinčiuosius, ypač tuos, kurie rūpinosi nuo tavo gebėjimo jį patenkinti. 2009 rugsėjo 22 d. 17:54 www.delfi.lt okupacijos faktą. Be to, kaip pažymi Bostone vaikų religiniu auklėjimu. Tapusi sudėtine kas- „Sovietmetis“ gali pretenduoti į aukso vidurį. Nacionalino saugumo ir Seimo garbės reikalas jėgė sugriauti net pusę amžiaus trukusi itin žiauri Pasikartojimo pavojus realus Edmundas SIMANAITIS , Jonava sovietinė okupacija. Tuometinė šalies vadovybė, Per bemaž dvidešimt Antrosios Lietuvos nuomonę. Jis teigė, kad Pabaltijo valstybių, o ir nematydama jokios priimtinos išeities, sovietų Nereikėtų stebėtis, kad Lietuvai atgimus mažne Respublikos metų būta atviros agresijos faktų kitų iš sovietų įtakos išsprūdusių šalių patikima – nacių totalitarinių režimų agresijos akivaiz- prieš dvidešimt metų ir vėlei tapus visateise Europos ir netrumpa seka mėginimų sukelti visuomenėje saugumo garantija gali būti tik „laisva, stabili doje negebėjo pasirinkti mažiausios blogybės. valstybe, kai kurie jos piliečiai nubudo ir „prisikėlė“ įvairaus pobūdžio sąmyšių ir provokacijų. Kai Rusija, valdoma civilizuotų, išsilavinusių demo- Suomijos ryžtingo pasipriešinimo variantas, nors tik dabar. Visko pasitaiko...Bet nejaugi vėl naujas kurių specialistų nuomone, tokias sumaištis kratiškų pažiūrų žmonių.“ Įvykių eiga rodo, kad tik simboline prasme, buvo atmestas. Tačiau MP ? Prisikėlimiečių lyderis Arūnas Valinskas planuoja, rengia, kursto Lietuvoje veikiančios šios garantijos teks ilgokai laukti. Atgimimo laikotarpiu visuomenėje sukaupto, tapo Seimo pirmininku. Šis atvejis ryškiai skiriasi nedraugiško užsienio specialiosios tarnybos. Tai išlikusio nesunaikinto Lietuvos demokratinio iš kitų, kaip itin pavojingo visuomenės negalavimo vadinamieji „minkštieji projektai“ (MP), kuriais pilietiškumo, atlaikiusio pusę amžiaus trukusias simptomas. siekiama sukelti visuomenės nepasitenkinimą Sąmyšiai vidaus politikoje okupanto represijas ir slopinimus, pakako, kad Brandžioje piliečių visuomenėje asmuo, netu- renkamosios ir skiriamosios valdžios veikla, galinga Sąjūdžio banga nušluotų Kremliaus rintis valstybinio darbo patirties, per dvidešimt metų nepasireiškęs jokioje politinėje veikloje, nega- silpninti šalies nacionalinį saugumą, menkinti Esame ir dar nežinia kiek ilgai būsime vei- emisarų suformuotą valdžią.. Tai buvo pati tikroji lėtų būti išsviestas į pačią aukščiausią orbitą ir tapti Lietuvos Respublikos prestižą tarptautinėje kiami energetinio šantažo ir pasikartojančių są- Tautos valios raiška tolygi stebuklui, sugriovu- myšių vidaus politikoje. Naivu būtų manyti, kad siam okupanto kėslus. antruoju asmeniu valstybėje. Konstitucija numato, politikoje. kad Seimo pirmininkas gali tam tikrais atvejais premjero G.Vagnoriaus dezertyravimas, Pakso- geito istorija, mažaraščio svetimšalio šaltkalvio laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą, taigi ir MP vaidmuo irstant Blogio įsigijusio akademinių diplomų svaiginanti sėkmė Antrosios Lietuvos Vyriausiojo kariuomenės vado pareigas vykdyti.

vidaus politikoje vainikuota europarlamentaro Respublikos kelias imperijai kėde, seimūno Muntiano bizneliai yra tik lėtai Teisiškai sunorminti sveikėjančios posovietinės visuomenės reiškiniai. Per pastarąjį Atkurtos Nepriklausomybės reikalavimus kandidatams Tai vienas iš imperinės politikos būdų susi- O jeigu minėti faktai ir mažiau ženklūs, kurių ne- dvidešimtmetį pilietinės savimonės ugdymo grąžinti atgalios į „narvą“ ištrūkusį grobį – pagal trūksta, yra patys tikriausi MP? Kas tada? Juk jau srityje pasiekta nedaug. Nei liustracijos, nei deso- Šmaikštavimo ir miklaliežuvystės patirties Stalino Hitlerio 1939m. slaptą suokalbį okupuotas spėjome priprasti, kad prieš kiekvienus rinkimus vietizacijos, nei dekagebizacijos projektų neturėta, aukštoms pareigoms eiti nepakanka. valstybes, šiuo metu atkūrusias valstybingumą. padaugėja proginių partijų ir vis atsiranda naujas nors apie tai daug kalbėta ir svarstyta. Lietuvos Be to, tokia Seimo pirmininko „veikla“ iš tiesų Esame Europos Sąjungos paribio valstybė. Ne- gelbėtojas su visai nesunkiai nuspėjamu tikslu. visuomenės akyse nepelnytai menkina Seimo pres- valstybingumas buvo atkurtas okupacijos sąly- abejingam šalies piliečiui aišku, jei galingesnis Proginių partijų daiginimas prieš kiekvienus tižą. Nacionalinio saugumo požiūriu tai labai opus gomis. Okupuotoje Vakarų Vokietijoje aktyvi kaimynas telkia pasienyje kariuomenės divizijas rinkimus ir gelbėtojų apsireiškimai mūsų šalyje ir atsakingas klausimas. Respublikos VSD turėtų denacifikacija tęsėsi gal pustrečių metų. ir tankų armijas, tai mažesnės valstybės patiria jau įprastas, bet gerokai užsitęsęs reiškinys. Nė laiku išryškinti MP pavojų, užsakovus ir vykdyto- Savaime suprantama, Atgimimui auštant ir grėsmę Nepriklausomybei ir imasi priemonių vienoje Vakarų demokratijos šalyje dvidešimt jus. Pasikartojimai prikišamai rodo nepakankamai vėliau buvo sąmoningai vengta duoti Kremliui tą grėsmę sumažinti ar panaikinti. – trisdešimt politinių partijų nepasitaiko. suderintą teisinę bazę, valstybės valdymo institucijų Bet koks veiksmas arba tyčiomis sukurta dingstį panaudoti karinę jėgą. Juk Kovo 11-osios neįgalumą dalykiškai, oriai ir padoriai darbuotis provokacija duotų agresoriui pateisinamą dingstį aktas buvo skelbiamas okupacijos sąlygomis, valstybės labui. MP atveju – tai tiesioginė grėsmė pavartoti karinę jėgą. Lietuva tai patyrė 1940 m. Pilietinės visuomenės atraminiai išmintingai ir tinkamu metu. Gorbačiovo peres- nacionaliniam saugumui. Buvo priekaištų dėl tariamai pagrobto sovietų trojka buvo atrišusi ne tik liežuvį, bet ir išlaisvinu- Tačiau bene pats svarbiausias klausimas kareivio, o po to ultimatumas ir raudonarmiečių stulpai si pilietinį mąstymą . Sąjūdis įvardijo pagrindinį teiktinas Seimui: ar ne laikas teisiškai sunorminti kolonos užtvindė visą kraštą. Dabartinė Lietuvos tikslą: Lietuva nepasitraukia iš imperinio sojūzo, reikalavimus tiek išsilavinimo, valstybinio bei padėtis visiškai kitokia. Lietuvos narystė NATO Pirmosios Lietuvos Respublikos metais į kurį niekada nebuvo įstojusi, o tik atkuria agre- visuomeninio darbo patirties prasme asmenims, veiksmingai stabdo agresoriaus kėslus. Tą liudija (1918-1940) buvo ryžtingai ir nuosekliai kuria- soriaus sutryptą valstybingumą. Desovietizacijos pretenduojantiems imtis valstybinio darbo? Toks ir Europos žemyno 60-ties metų patirtis. Tačiau ma ir brandinama pilietinė visuomenė. Ji rėmėsi būtinybė niekada nebuvo pamiršta, tačiau to sunorminimas turėtų pagelbėti ir rinkėjams daly- neprošal pakartoti čekistų 2006 m. lapkritį keturiais stulpais: Šeima, Mokykla, Bažnyčia ir imtis visada stigo politinės valios. kiškai apsispręsti. Pasikeitus Seimo lyderiams galima tikėtis teigiamo poslinkio. užsienyje nunuodyto disidento A.Litvinenkos Kariuomenė. To stebėtinai stipraus įdirbio nepa- Muziejus laikraštyje Nr. 39 (91) Šv. Mykolas arkangelas Trakų istorijos muziejaus eksponatuose Pagal krikščionybės Tradiciją - arkangelas yra skydu ir kardu arba laikantis žemės rutulį ir ietį, aukštesniojo rango angelas, tarsi angelų viršininkas, laikantis teisingumo svarstykles mirusiųjų sieloms Dievo tarpininkas ir pasiuntinys žemėje. Šventasis sverti. Tačiau jį galime sutikti ir kaip trimituojantį raštas įvardija tiktai tris arkangelus:šv. Mykolą, šv. Paskutiniojo Teismo angelą. Dažniausiai šv. Gabrielių ir šv. Rapolą. Kiti vardai nenurodomi, bet Mykolas vaizduojamas sparnuotas, o jam po pasak kitų šaltinių, jų buvo viso septyni: (pravoslavų kojomis- šėtonas, pusiau žmogaus, pusiau drakono liturgija mini Mykolą ir septynis jo choro angelus - pavidalu (sparnai padeda šv. Mykolą atskirti nuo grgruuppėėjeje su piktąjąjaa dvasia- sparnuoto kūno, gyvatės iš viso aštuonis). Visų minėtų Arkangelų vardai turi kito karžygio- šv. Jurgio). Kai kuriuose meno uodegauodega raguraguotuotu gyviu, Skulptūra yra santūriai priesagą –el-, kuri senovės aramėjų kalboje artima kūriniuose vietoj kario šarvų šv. Mykolas vilki apibendrintos plasp tikos, drožyba išryškina savo reikšme žodžiui „Dievas“. Šv. Mykolo vardas chitoną arba dalmatiką, ant viršaus užmestas stilizuotas šarvų detales. Arkangelo sparnai yra „Mi-cha-El“ reiškia „toks, kaip Dievas“. Šventajame gimantijus (apsiaustas) arba apsiaustas su sege ant plačiaiplačiai išišsksklleisti,eisti, anta galvos- šalmas su kryžiumi, rašte arkangelo Mykolo vardas paminėtas keturis krūtinės, kai kada vaizduojamas vilkintis dalmatika, vienojoje rankoojje jisji laiko skydą, kitoje- ietį, kuria kartus trumpa tunika ir apsiaustu; drabužiai dažnai puošti pepersmeigęsrsmeigęs blogblogiioo demoną. Nors pati skulptūra Šv. Mykolas – pirmojo spindulio arkangelas, auksine juosta ir auksiniais apvadais. Pasak spinduliuojaspinduliuoja ramymybę, yra statiška, minėti atributai arkangelų Kunigaikštis, pirmas tarp lygiųjų, kurio krikščioniškosios Tradicijos, šis arkangelas buvo suteikiasuteikia jai šiekšiek tiek dinamikos, dramatiškumo. klauso visi kiti Arkangelai ir jų legionai. Jis žinomas paskirtas saugoti gyvybės medį, kovoti prieš šėtoną, Tokios skulptūrskulptūroso dažniausiai būdavo kapinių kaip tikėjimo sergėtojas, moters ir jos atžalų gynėjas, tikinčiųjų sielas gelbėti nuo piktų jėgų, kovoti su vartuose, koplytėlėkoplytėl se ar koplyčiose, kur užimdavo kaip šviesos karų vadas Armagedno mūšyje. Jis puikybės demonu, taip pat lydėtii mirusiųjų vėles į cecennttrinęrinę vietą, jei būdavo komponuojamos su kitų likimo lėmėjas ir atliekantis apsaugines funkcijas Šv. dangų, vesti jas į Paskutinį Teismą. Medalis. švenšventtųjųųjų skulptūromiso Mykolas iškyla judėjų, islamo ir krikščionių Šv. Mykolo arkangelo ikonografija gana plati ir Aut. J. Kamarauskas, 2006 m. Katatalilikųkų b ažažnnyčios liturginis kalendorius raštuose ir padavimuose kaip garbingiausias iš turtinga, tačiau interpretacija lietuvių liaudies Sidabruotas varis arkangelusarkangelus MyMykolko ą, Rapolą ir Gabrielių mini angelų. Šis šventasis, krikščionių gerbiamas kaip skulptūroje taip pat retai nutolusi nuo vaizdavimo rurugsėjogsėjo 29 dieną.die Iki ateinant į Lietuvą bažnyčios globėjas ir gynėjas, ankstyvosios tradicijos – matyt, pasirenkant labiausiai priimtinus krikščiokrikščionnyybei, ši diena buvo vadinama Dagos krikščionių bendruomenės buvo gerbiamas už ir aktualius aspektus, Galbūt, dažniausiai matytus Ženklas-juosta, Skulptūra "Arkangelas Mykolas". Medis. švente arba dagogotuvėmis.t Nuo seno iki šios dienos stebuklingus išgydymus. Minima, kad šis Arkange- bažnyčiose, raižiniuose, maldaknygėse, kuriuos 1903 m., Čikaga, JAV Visos foto O.Ševeliov lietuviai turėjo baigti bulviakasį ir kitus žemės ūkio las, buvęs vienas dangaus svečių, kurie valstietei neretai papildydavo religinių tekstų detalės, kūrėjo darbus. Žodis „daga“, kilęs iš žodžio „dygti“, reiškia Žanai D'Ark atskleidė jos misiją išlaisvinant fantazija, asmeniniai sugebėjimai ir supratimas. ženklų tradicijos: Lietuvos valstybinės vėliavos pavaizdavęs šv. Mykolą, pasipuošusį šarvais, šalmu daigus, sudygusius grūdus. Senovėje ši diena buvo Prancūziją. Trakų istorijos muziejus gali pasigirti nemažu spalvų juosta, puošta aukso spalvos galionu ir ir ilgu apsiaustu, ties juosmeniu pasikabinusį duoklių kunigaikščiui metas. Atėjus krikščionybei, Ikonografinis šv. Mykolo vaizdavimas žinomas skaičiumi eksponatų su šv. Mykolo arkangelo kanitele, ženklo skersinuke- dvi susikabinusios kalaviją, kaire ranka atsirėmusį į saulės atvaizdu Lietuvoje ši šventė sutapatinta su šv. Mykolo jau nuo seniausių laikų- karo vėliavose, karių atvaizdu. Pirmiausia - 2004 m. baigtos restauruoti rankos kryžiaus fone, prie jo yra prijungtas kaspinas puoštą skydą, dešinėje rankoje laikantį ilgą ietį. varduvėmis. Be to mykolinės svarbios Lietuvos ir šalmuose, freskose; vėlyvųjų viduramžių dominikonų vienuolyno koplyčios, kurioje veikia su Lietuvos ir JAV vėliavomis ir skydas, kuriame Šventasis padabintas nimbu ir būtinu atributu- Trakų istorijai - 1379 m. rugsėjo 29 d. Trakuose Ldk krikščionybėje Šv. Mykolas kartu su Šv. Jurgiu 1469 sakralinio meno ekspozicija, lango vitražas, kurį vaizduojamas sparnuotas šv. Mykolas, vienoje sparnais, simbolizuojančiais galimybę pakilti į Jogaila su Vokiečių ordinu sudarė 10 metų paliaubų m. tapo šv. Mykolo ordino Prancūzijoje globėju. sukūrė dailininkas Artūras Rimkevičius. Taip pat rankoje laikantis svarstykles, o kitoje- iškeltą dievišką sferą. Jie teikia figūrai ypatingą didingumą sutartį, o 1529 m. rugsėjo 29 d. įsigaliojo Pirmasis Arkangelas dažnai vaizduojamas raiščiu aprišta įdomūs eksponatai iš muziejaus faleristikos kalaviją. Faleristikos rinkiniui priklauso ir 2006 m. ir praturtina silueto plastiką. Galingi, platūs, dideli Lietuvos Statutas, reformavęs Lietuvos valstybinę galva, su už ausų nusidriekiančiomis juostelėmis, rinkinio. 1903 m. gruodžio mėn. JAV, Čikagoje šv. skulptoriaus Juozo Kalinausko sukurtas medalis sparnai, puošti detaliomis, stilizuotomis plunksno- teisę. rankoje laikantis lazdą ir skaidrią sferą su Kristaus Mykolo arkangelo pašalpos draugijos ženklas - „Arkangelas Mykolas saulės valdovas“. Medalis yra mis. Muziejaus etnografijos rinkiniui priklauso monograma. Kartais vaizduojamas su šarvais, juosta, pagamintas, laikantis amerikietiškosios sidabruoto vario, 240 mm skersmens. Jame autorius medinė skulptūra, kuri vaizduoja arkangelą Mykolą Istorijos skyriaus vedėja Alvyga Zmejevskienė Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10.00-18.00. Išeiginė-pirmadienis ir antradienis. Voruta 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685)  Lietuvos bažnyčios istorija Kunigas Juozas Bakšys (1884–1925) Gintaras LUČINSKAS, Alytus

Pradžia Nr. 16 pedagoginiu atžvilgiu, patarė tartis su moky- Kaimuose gyveno vien lietuviai ir vertėsi žemės Julius Žėkas toju J. Rinkevičiumi. Nuo 19 val. vyko kino ūkiu. Mieste gyveno kitataučiai žydai ir vertėsi Kazys Janulevičius filmų demonstracija. Išleidus mokinius namo amatais, verslais ir prekyba. Bakšys radęs tokią Vincas Jezerskis ir sutvarkius salę, kun. J. Bakšys kilnojamojo padėtį visa savo energija ėmėsi šviesti. Ragino Vaclovas Zurlys kinematografo savininką Petraškevičių ir du mokytis amatų, verstis verslais, prekyba. Merkinėje Penktajame dešimtmetyje ši memorialinė mokytojus – Rėklaitytę ir J. Rinkevičių – pa- buvo įsteigtas kooperatyvas, kuris labai gerai veikė, lenta buvo sunaikinta, o 1993 m. toje vietoje kvietė į savo butą vakarienės. Tik pradėjus turtėjo. Tokiu būdu mažino kitataučiams žydams pritvirtinta lentos kopija, kurią padarė moky- vakarieniauti, apie 21 val. 30 min. kažkas pa- pelnus. Kai kurie ėjo prie bankroto. To kaltininku tojas Juozas Kaupinis. sibeldė į prieangio duris. Kadangi sargas buvo buvo laikomas Bakšys. Reikalu laikė jį pašalinti. 1928 m. birželį Merkinės būrio 30 šaulių, antrame aukšte, kun. J. Bakšys greitai atsistojo Tam įvykdyti proga buvo ant lenkų suversti, nes apdovanotų Lietuvos nepriklausomybės ir priėjęs prie lauko durų paklausė: „Kas čia?“ aplinkui siautėjo lenkų kareiviai „Tatarska Jazda“. medaliais, sąraše yra įrašytas ir kun. Juozas Atsiliepė: „Savi“. Pravėręs duris, pamatė Tai buvo plėšikai ir žmogžudžiai. (...) Taip pasi- Bakšys (po mirties). nepažįstamą žmogų, kuris tuoj paleido į kun. naudojo žydai tuo laiku lenkų žudymais, paleido 1931 m., minint Šaulių sąjungos dieną, Kunigo Juozo Bakšio kapas Utenos kapinėse J. Bakšį du šūvius, o pats pasislėpė. Šaudant gandą, tarp kitų, net vieną moterį, Sakalauskienę, birželio 24-ąją paskelbtas nutarimas „Apdova- žybtelėjusi ugnelė nušvietė dviejų piktadarių nužudžius Bakšį. Iš tikrųjų Sakalauskienė buvo noti žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės Šaltiniai ir literatūra: veidus. Kun. J. Bakšys greitai uždarė duris ir perėjusi į lenkų valdomą Lietuvos pusę ir iš ten šaulius ir partizanus, pasižymėjusius tėvynės sušuko: „Mane šovė!“ Jis įbėgo atgal į kam- išvykusi į Ameriką pas savo vaikus. Sakalaus- gynimo ir Šaulių sąjungos kūrimo darbe“. 1. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F. 561, Ap. 2, barį, ranka buvo užsiėmęs krūtinę ir paprašė kienė buvo kilusi iš Pašilingės kaimo, bemokslė, Šaulių žvaigždės ordinu (diplomo Nr. 180) B. 761, L. 30–30 ap. daktaro. Sunkiai sužeistas čia pat krito ant 2. Pasikėsinimas prieš kun. dr. Bakšį // Lietuva, 1924 tamsi kaimo moteris. Išgirdusi tokį gandą, labai buvo apdovanotas ir šaulys kunigas Juozas m. gruodžio 20 d. Nr. 288, p. 7. kėdės, o iš jo krūtinės tryško kraujas. J. Rin- verkusi, sakėsi, kad ji niekuo nekalta. Nuo tokio Bakšys (po mirties). 3. Mokytojas J. Rinkevičius. Pasikėsinimas nužudyti kevičius išbėgo pas gydytoją Kovarskį, kiti – į didelio kaltinimo apsirgusi, prie liudininkų sakė 1934 m. leidinyje „Mūsų Vilnius“ straips- Merkinės vidurinės mokyklos direktorių kun. dr. Juozą policiją ir paštą. Likusi prie kunigo mokytoja nieko nežinanti apie Bakšio nužudymą, atlikusi nio „Vilniečių apaštalą a.a. kun. dr. J. Bakšį Bakšį. Merkinė // Lietuva, 1925 m. sausio 5 d. Nr. 3, Rėklaitytė ėmė jį raminti ir kalbinti atsigulti p. 5. išpažintį, mirė. Bingelių gatvėje buvo dviejų galų atsiminus“ autorius J. Ziminskas pakvietė 4. A. A. kun. dr. Juozas Bakšys // Lietuva, 1925 m. į lovą, bet jis dar ilgą laiką vaikščiojo ir gėrė namas. Viename namo gale gyveno kepurininkas, įamžinti kun. Juozo Bakšio atminimą ir pa- sausio 8 d. Nr. 5, p. 1. vandenį, o kraujas iš abiejų žaizdų krūtinėje kitame siuvėjas, kriaučius. Šio „kriaučiaus“ sūnus statyti paminklą (kalba netaisyta – aut. past.): 5. Prašo mokyklai vardo. Merkinė. Pasirašo Dainavos smarkiai tekėjo. Kadangi lauke buvo tamsu, vardu Mifke pasikėsino prieš dr. kun. Juozo Bakšio Kaip matome, kun. J. Bakšys visą savo gyvenimą sūnus. // Lietuva, 1925 m. kovo 16 d. Nr. 60, p. 4. ir judėjimas miestelyje tokiu metu nedidelis, 6. Jonas Miškinis. A. a. kun. Juozas Bakšys // Lietuvos gyvybę. (...). dirbo savo mylimam kraštui ir žuvo stovėdamas jo mokykla, 1925 m. Nr. 2, p. 83–88. pasikėsintojams pavyko lengvai pasislėpti. Tikrieji žudikai niekada nebuvo sulaikyti, sargyboje. Tad artėjant liūdnoms jo mirties dešim- 7. A. A. kun. dr. Juozas Bakšys // Rytas, 1925 m. sausio Gydytojui Kovarskiui suteikus pirmąją pa- tačiau Dainavos krašto švietėjo kun. Juozo tmečio sukaktuvėms, Lietuvos laisvoji visuomenė 8 d. Nr. 5, p. 1. galbą, ligonis prasiblaivė. Jis daug kalbėjo 8. Mirė kun. dr. J. Bakšys // Rytas, 1925 m. sausio 8 Bakšio nužudymas vis dėlto buvo siejamas turėtų tinkamai velionį paminėti ir pastatydinti jo d. Nr. 5, p. 3. mokyklos reikalais, apsirūpino šventais sa- su lenkais. Dauguma Merkinės miestelio garbei atitinkantį paminklą. Vilniečiai tremtiniai 9. A. Gulbinietis. Kun. Dr. Juozas Bakšys // Rytas, 1925 kramentais. Per tą laiką iš Alytaus atvažiavo gyventojų kalbėjo lenkų žargonu ir laikė save ypatingai turėtų parodyti iniciatyvos pagerbti m. sausio 9 d. Nr. 6, p. 2. daktaras Petrovas. Telefonu buvo susisiekta lenkais. Vienas kitas iš jų buvo pasitraukęs į savo didžiojo apaštalo atmintį. Tam reikalui nea- 10. J. Miškinis. Merkinės vidurinės mokyklos steigimo su Kaunu ir pranešta tuometiniam finansų istorija // Švietimo darbas, 1927 m. Nr. 1, p. 65–72 (1 Lenkiją, bet slapta palaikė ryšius su merkiniš- tidėliojant turėtų įsisteigti kun. dr. Juozui Bakšiui dalis). ministrui dr. P. Karveliui, kunigo sesers Ve- kiais „lenkais“. Kun. J. Bakšys nebuvo visiškai paminklo statymo fondas, be to, sukaktuvių proga 11. J. Miškinis. Merkinės vidurinės mokyklos steigimo ronikos vyrui. Apie antrą valandą nakties jis nutraukęs ir politinės veiklos. Per jį Nepri- apie kun. J. Bakšį turėtų būti suorganizuota eilė istorija // Švietimo darbas, 1927 m. Nr. 2, P. 164–169 (2 atvažiavo su chirurgu dr. Kuzma ir išsivežė klausomos Lietuvos vyriausybė palaikė ryšį paskaitų. Paminklui statyti fondą geriausia būtų dalis). sužeistąjį į Kauną. Šią kelionę vėliau kunigas 12. Aiškėja kun. Bakšio užmušėjai // Trimitas, 1926 m. su okupuoto Vilniaus lietuvių visuomenės steigti prie Vilniui Vaduoti Sąjungos. Provincijoje, kovo 25 d. Nr. 12, p. 357. vadino savo kelione į Kalvariją. Praėjo keletas politiniais veikėjais, taip pat per jį buvo siun- kur tik yra bent vienas vilnietis, turėtų būti jo inici- 13. „Šaulių Žvaigžde“ apdovanoti // Trimitas, 1931 m. valandų, kol buvo pasiekta Kauno miesto čiami ir visi Vilniaus lietuvių darbui skiriami atyva įsteigtas kun. J. Bakšiui paminėti komitetas, liepos 2 d. Nr. 27, p. 530 ligoninė, kur atlikta operacija. Per operaciją 14. J. Ziminskas. Vilniečių apaštalą a.a. kun. dr. J. Bakšį pinigai. Istorinėje literatūroje yra rašoma, kad turėtų būti parinkta aukų ar kitokiu būdu parūpin- atsiminus // Mūsų Vilnius, 1934 m. Nr. 20, p. 327-328. 15. Vidas Abromaitis. Varėnos krašto mokykla // Dainava (Alytus), 2006 m. Nr. 1 (11), p. 6. 16. Alytus gimnazistų rašiniai (1941-1942 m.). Kunigas Bakšys // Mūsų kraštas, 1995 m. Nr. 2, p. 122-123. 17. Antanas Gasperaitis. Žuvęs už Lietuvą // Utenis (Utena), 1995 m. vasario 14 d. Nr. 19-20, p. 3 (1 dalis). 18. Antanas Gasperaitis. Žuvęs už Lietuvą // Utenis (Utena), 1995 m. vasario 21 d. Nr. 21, p. 2 (2 dalis). 19. Akiras-Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. Alytaus apskritis. Dzūkų kraštas. Kaunas, 1931, T. 1, p. 477, 498. 20. Aničas Jonas. Jonas Vileišis 1872–1942 (Gyvenimo ir veiklos bruožai). Vilnius, 1995, p. 173, 182. 21. Biržiška Mykolas. Vilniaus Golgota. Vilnius, 1992 (2-asis leidimas), p. 11, 36, 298, 299, 303. 22. Bloznelis Julius. Merkinės takais. Kaunas, 2000, p. 89, 90, 92. 23. Čepėnas Pranas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Vilnius, 1992 (2-asis leidimas), T. 2, p. 32, 33, 38, 39, 182, 280. 24. Česnulis Vytautas. Varėnos krašto šauliai. 1919-1940. Vilnius, 2008, p. 73, 144, 272-273, 276-277, 492. 25. Dogelis Povilas. Mano gyvenimo prisiminimai. Kaunas, 1936, p. 190–227. 26. Isokas Gediminas (sudarytojas). Utenos krašto enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 558. 27. Kavaliauskas Vilius. Už nuopelnus Lietuvai, II dalis. Vilnius, 2003, p. 558 28. Kiškis Stanislovas. Kristaus pašauktieji (Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai Direktorius kun. Juozas Bakšys tarp mokinių prie Merkinės vidurinės mokyklos 1921–1995). Kaišiadorys, 1996, p. 23. 1923 m. spalio 25 d. IV klasė sodina medelius kieme prie Merkinės vidurinės 29. Klimas Petras. Dienoraštis 1915–1919. Chicago, 1988, (centre – klebonas K. Ribikauskas), 1923 m. mokyklos. Prie mokyklos durų stovi direktorius kun. Juozas Bakšys p. 51, 52, 54, 57, 59, 68, 73–76, 79, 84, 85, 87, 88, 105, 110, Nuotr. iš A. Baryso šeimos albumo Nuotr. iš A. Baryso šeimos albumo 118, 124, 125, 129, 145, 147, 175, 176, 192, 307, 310. 30. Klimas Petras. Iš mano atsiminimų. Vilnius, 1990, p. 46, 94–96. 31. Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1989 (2-asis vienos kulkos, įstrigusios stubure, neišėmė. (kalba netaisyta – aut. past.): Aiškėja kun. Bak- ta paminklo statymui lėšų. Atiduokime kas pridera leidimas), T. 1, p. 435. 32. Liekis Algimantas (sudarytojas). Lietuvos šaulių Kunigas jautėsi neblogai, tik artimiesiems šio užmušėjai. Iš patikimų šaltinių gautom žiniom mūsų didžiajam veikėjui, įamžinkime jo garbingą sąjungos istorija. Vilnius, 1992, p. 42, 81-82 skundėsi, kad jį labai vargina lankytojai, ypač aiškėja, kad praėjusiais metais nužudė Merkinės atmintį, pastatydinkime jam atitinkamą paminklą 33. Lietuviškoji enciklopedija. Kaunas, 1934, T. 2, p. žurnalistai. Būdamas stiprus tikėjosi pasveikti kunigą dr. Bakšį du lenkų žvalgybos agentai iš toje vietoje, kur jis paskutinį laiką dirbo ir savo 759. ir toliau dirbti savo mėgiamą darbą, bet 1925 Druskininkų“ ir „1924 m. gruodžio 17 d. į Merki- gyvybę ant tėvynės aukuro sudėjo. Tačiau apie 34. Lietuvių atgimimo istorijos studijos (Lietuvos vals- tybės idėja XIX a.–XX a. pradžia). Vilnius, 1991, D. 3, p. m. sausio 7 d. 15 val. staiga mirė nuo kraujo nę slapta atvykę iš okupuoto Vilniaus krašto Drus- lėšų rinkimą paminklo statybai ar paminklo 241–242, 264–265. krešulio. Palaidotas Utenos miesto kapinėse, kininkų lenkų žvalgybos agentai Michalakovskis pastatymą duomenų nerasta. 35. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1954, T. 2, p. 64. šalia savo brolio kunigo (2004 m. gruodžio 28 su sėbru revolverio šūviais sunkiai sužeidė J.Bakšį, Tarpukariu Alytuje gatvė prie Šv. Angelų 36. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1958, T. 16, p. d. J. Bakšio kapas dėl istorinės vertės įtrauk- kuris 1925 m. sausio 7 d. mirė Kaune. bažnyčios buvo pavadinta dr. kun. J. Bakšio 38–39. 37. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1966, T. 34, p. 160. tas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo Juozas Bakšys Dainavos krašte nebuvo vardu, o Atgimimo laikotarpiu Merkinėje 38. Lopata Raimundas. Nepriklausomybės akto si- registrą – aut. past.). pamirštas. 1925 m. kovą Merkinės vidurinės viena gatvė pervadinta J. Bakšio vardu. gnataras Donatas Malinauskas. Trakai–Vilnius, 1997, p. Po kun. Juozo Bakšio mirties apmirė ir mokyklos pedagogų taryba nutarė prašyti Kunigas Juozas Bakšys kultūros ir švieti- 55–56, 60, 172–185. 39. Merkelis Aleksandras. Antanas Smetona. New York, visas Merkinės miestelis. Šaulių būrio veikla Švietimo ministerijos, kad leistų mokyklą mo darbą mylėjo ir mokėjo jį dirbti. Negali- 1964, p. 146, 151. susilpnėjo, nors, kaip rašoma būrio praeities pavadinti kunigo dr. J. Bakšio vardu, nes jis ma jo užmiršti ir kaip svarbaus visuomenės 40. Miškinis Jonas. Manoji Dzūkija, London, 1966, p. aprašyme: Bakšio dvasia liko viso šio krašto šaulių buvo pirmasis mokyklos steigėjas ir uolus jos veikėjo, padėjusio kurti nepriklausomos 55, 63-64,77-81. tarpe, kurie pasiryžę nors erškėčių takais, nors darbininkas (duomenų, kad mokykla būtų Lietuvos pagrindus. O darbas Merkinėje, prie 41. Petrušaitis Petras. Nepriklausomai Lietuvai. Chi- cago, 1965, p. 142. per kraują eiti Bakšio keliu. Tuo keliu eidami mes pavadinta J. Bakšio vardu nepavyko rasti, neramios demarkacijos linijos, taip pat buvo 42. Pupienis Antanas. Po Dzūkijos dangum (Lazdijų žadinsime savo broliuose tautišką susipratimą ir tačiau yra žinoma, kad 1929 m. kartu su dar labai reikšmingas Lietuvai. Jis, žadindamas kraštas ir žmonės). Vilnius, 1994, p. 160. nueisime į mūsų gyvybės šaltinį – Vilnių. 14 mokyklų, Merkinės progimnazija buvo tautinę lietuvių savimonę, buvo ryškus švie- 43. Puzinas Jonas. Kelias į Lietuvos Nepriklausomybės 1924 m. gruodžio 18 ir 19 d. kriminalinė uždaryta – aut. past.). sulys Dainavos padangėje, iki mirties rūpinosi atstatymą. 1968 (Laisvės kovos metai), p. 18, 20, 32–35, 43. policija sulaikė 3 įtariamuosius, tačiau jų kal- 1928 m. prie Merkinės valsčiaus valdybos mokykla, mokytojais ir auklėtiniais. Jo darbo 44. Rukša Antanas. Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomy- tės nepavyko įrodyti. Dėl kun. Juozo Bakšio namo išorinės sienos buvo prikalta lenta su vaisiais visi džiaugėsi, bet to džiaugsmo lie- bės (Lietuvių-lenkų santykiai ir kovų pradžia). Cleveland, žūties yra keletas versijų. žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės vardais: tuvybės priešai labiausiai pavydėjo... Lenkų 1981, T. 2, p. 90, 106, 354, 356–357. 45. Tamošiūnas Julius. Lietuviškų periodinių leidinių Buvusio Merkinės progimnazijos mokinio 1918–1928 šovinistai žinojo, kokį žmogų pasirinkti savo bibliografija 1832–1982. Kaunas, 1991, p. 37. Juliaus Bingelio (mokėsi 1921–1924 metais) Garbė žuvusiems už auka. O taurusis kunigas iš Asmalų žiemos 46. Tyla Antanas. Lietuva prie Vasario 16-osios slenks- prisiminimuose „Merkinės vidurinė mo- Lietuvos Nepriklausomybę vidurnaktį krito už Lietuvą su kenčiančio čio. Vilnius, 2004, p. 50, 60. kykla“ apie kunigo Juozo Bakšio mirtį taip A. A. kun. dr. Juozas Bakšys ant kryžiaus Kristaus žodžiais: „Viešpatie, 47. Vaitkus Mykolas. Per giedrą ir audrą (Atsiminimai 1909–1918). London, 1965, IV dalis, p. 197. rašoma (kalba netaisyta – aut. past.): Merkinė Mokytojas Juozas Bloznelis atleisk jiems!“ 48. Juliaus Bingelio prisiminimai apie Merkinės vidurinę – smėlėtas kraštas. Žmonės gyveno skurdžiai. Simas Miškinis Pabaiga mokyklą (saugomi Merkinės muziejuje).  2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) Voruta Barbora Žagarietė-Umiastauskaitė Kun. Augustino Paulausko moksliniai tyrimai Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

Pradžia Nr. 18

tybos instituto ir vienas pirmųjų 1987 m. padavė dokumentus į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune. Dekanas pasakoja: „Viskas buvo kaip ant bangos – ir Aukščiausiasis laimino“. Rašydamas seminarijai Testimonium (reko- mendaciją) klebonas L. Jagminas SJ tarė: „Vis tiek žinojau, kad ateisi!“ Seminarijoje itin gilų įspūdį paliko dvasios tėvas – tuometis kunigas Sigitas Tamkevičius SJ, neseniai grįžęs iš Sibiro, kun. Leonardas Zaremba ir kiti kunigai, kurie rūpinosi jaunuolių dvasiniu ugdymu. 1987 m. į pirmąjį kursą Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune įstojo 48 jaunuoliai. Studijuojant seminaristų skaičius keitėsi: vieni pri- sijungdavo ir pratęsdavo mokslą, kiti gi dėl įvairių priežasčių studijas atidėdavo arba ir visai nutrauk- davo. Tad 1993 m. seminariją baigė 29 klierikai, kurie keliomis grupėmis įšventinti kunigais. 1993 m. gegužės 30 d. kunigais buvo įšventinti šeši: dvyniai Gintas ir Vytautas Sakavičiai, Šarūnas Leskauskas, Valdas Pauža, Vidmantas Šimkūnas SJ ir Augustinas Paulauskas. 2008 m. liepos 12 d. po šv. mišių senosios Žagarės bažnyčios šventoriuje prie koplytstulpio Bar- borai Žagarietei – ekspedicijos dalyvės. Iš kairės – dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė, dr. Aldona Klieriko susidomėjimas Barbora Vasiliauskienė, prof. Laima Šinkūnaitė, prof. Regina Irena Merkienė, dr. Inga Nėnienė Žagariete, medžiagos rinkimas Mokydamasis trečiajame kurse klierikas Augustinas pradėjo rimčiau domėtis Barbora Žagariete, o ketvirtajame – jau tvirtai apsisprendė rašyti apie ją bakalauro darbą. Barboros tyrinėjimo veiklai būsimąjį kunigą pakylėjo Lietuvos atgi- mimo banga, be to ,nuo mokyklos laikų vienas jo mėgiamiausių dalykų buvo istorija. Klierikas Augustinas siekė surinkti visą įma- nomą publikuotą medžiagą. „Surinkti, sudėlioti ir tarsi žvilgtelėti iš viršaus“, – sako dekanas. Medžiagai rinkti buvo paaukota 1992 metų vasara, vėliau – mokslo metai. Jaunam klierikui buvo ypač sunku: kalbinti žagariečiai į jį žvelgė su nepasitikėjimu ir nuostaba, mat kalbos apie Barborą, nors jau ir Nepriklausomoje Lietuvoje, Studijos Vilniaus inžineriniame vis dar buvo tabu! Dekanas Augustinas nuoširdžiai džiaugiasi, statybos institute kad jam tada labai daug padėjo tuometis Žagarės 1985 m. baigęs vidurinę mokyklą Augustinas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Liudas Paulauskas įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos Čechavičius. Jis pats labai domėjosi Barbora institutą (VISI). Stojamuosius egzaminus laikė Žagariete, ieškojo ir surado dingusią knygą su labai gerai, tad vieno net nebereikėjo laikyti. užrašytais stebuklais. Klebono aktyvumas ir Tačiau mandatinėje komisijoje buvo paklausta parama buvo puikus jauną klieriką skatinantis – kodėl nekomjaunuolis. Išgirdusi, kad mokyklos stimulas nenuleisti rankų ir dirbti. komjaunuoliai ir pati organizacija nėra toks jau Grįžęs po vasaros atostogų su surinkta me- labai sektinas pavyzdys, pasakė, kad aukštojoje džiaga ir pradėjęs ją grupuoti, kartais rodėsi, kad mokykloje komjaunimo organizacija puiki ir jis atsimušama į sieną, tačiau greitai vėl kildavo noras galėsiąs įstoti ir veikti. veikti – tarsi pati Barbora klieriką kviestų ir šauktų Tačiau aukštojoje mokykloje nesuspėjo kaip darbui, ieškojimams. Ir vėl eita į bibliotekas, versti 2007 m. liepos 30–rugpjūčio 5 d. Žagarės ekspedicijoje. Šv. mišios Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. reikiant ir „apšilti“ – po keturių mėnesių buvo seni laikraščiai, žurnalai. Surasta ir į vieną vietą Iš kairės – doc. dr. Kazimieras Ambrasas SJ, kleb. Rimantas Žeromskis ir kleb. Saulius Paliūnas paimtas į sovietinę kariuomenę. sukaupta gausi medžiaga – ką apie Barborą rašė Valančius, Vaižgantas, Kauno arkivyskupijos Kunigas A. Paulauskas – Švč. Pirmiausia kunigas atkreipė dėmesį į grybo Sovietinėje armijoje kurijos archyvaras Veblaitis (jis buvo publikavęs M. Marijos Gimimo parapijos baigiamas „suėsti“ bažnyčios grindis. Buvo 1985–1987 m. tarnavo Šiaurės Kazachstane daug šaltinių) bei daugelis kitų. sudėtos naujos grindys, perdengta ir nudažyta – vidaus kariuomenės dalinyje. Įdomus sutapi- Pamatęs pateiktą literatūros sąrašą ir šaltinius, Žeimiuose klebonas pusė bažnyčios stogo, sutvarkyti lietvamzdžiai. mas: prieš kurį laiką Augustino tėvas šiuose kraš- nustebo ir darbo vadovas dr. kan. Algimantas Švč. M. Marijos Gimimo parapijoje Žeimiuose Parapijos namuose įvesta šildymo sistema, kapi- tuose kentėjo tremtį, o sūnus čia buvo priverstas Kajackas – iki tol dar į vieną vietą nebuvo surinkta kun. Augustinas Paulauskas dirbo beveik 8 metus taliai sutvarkyta ir įrengta parapijos salė bei caritas vaikščioti „raudonais pagonais“. tiek daug medžiagos apie Barborą Žagarietę. (7 metus ir 7 mėnesius). Prisimena ir pirmąsias patalpos. Ir visa tai padaryta beveik vien parapijos Pavyzdinėje kuopoje, į kurią Augustinas Be to, tuomet niekas ja daugiau taip plačiai ir Žemiuose aukotas šv. Mišias 1987 m. vieną lapkri- lėšomis. Tiesa, iš Renovabis fondo gauta lėšų kurti pateko, jis buvo vienintelis nekomjaunuolis. Tad nesidomėjo. čio vakarą, kada bažnyčioje buvo tik viena beveik dekanato sielovados centrą, už juos parapijos neatsitiktinai armijoje jautė nemažą spaudimą, negirdinti ir blogai matanti močiutė. Jaunam namuose pakeisti langai. bet atsilaikė – buvo tam tikri esminiai principai. Bakalauro darbas „Barbora kunigui, talkinusiam Šv. Antano parapijos Kaune Dekanas džiaugiasi, kad Raudondvario Prisimena, kaip politinio skyriaus pulkininkas kunigams, tai buvo labai keista. Sudėtingos ir parapijoje veikia jaunimo (apie 20 choristų) ir klausinėjo, kodėl jis nepriklauso komjaunimo Umiastauskaitė-Žagarietė (nepa- gyvenimo sąlygos – buitis negyvenamame name. suaugusiųjų (per 40) chorai, kuriems vadovauja organizacijai. Augustinui atsakius, kad jis Romos Tačiau kunigo entuziazmas, dėmesys vaikams Ingrida Kličiūtė. Itin aktyvi parapijos Caritas katalikų tikintysis, pulkininkas ilgai nesuprato. skelbta lietuvių tautos šventoji)“ ir jaunimui labai greitai davė rezultatų. Jau per (vadovė Rasa Bandzienė), Šeimos centro (vadovė Rašydamas bakalauro darbą A. Paulauskas Tačiau kai jis atvirai pasakė: „Koks aš būsiu Kalėdas įvyko jaunimo bažnytinio choro debiutas. Onutė Mišeikienė) veikla; stiprus Jaunimo centras pastebėjo nemažai atvejų, kada autoriai tuos komjaunuolis, jei tikiu į Dievą? Argi jums rei- Daug kunigui talkino ir pastoracinės tarnybos (vadovė Ingrida Kličiūtė). pačius faktus skirtingai traktuoja – tada klierikas kalingi apsimetėliai“? Pulkininkas pritarė, kad žmonės. Kunigas ėjo į žmones, į mokyklą. Žeimių Dekanatas aktyviai rengiasi Šiluvos Marijos bandė įvykius lyginti, pateikti savo subjektyvią apsimetėliai nereikalingi ir tarsi paliko ramybėje. vidurinės mokyklos 9–12 klasėms ėmė dėstyti Apsireiškimo 400 metų jubiliejui. Intensyviai nuomonę. Tvirta atrama klierikui buvo darbo Nors vėliau jam primindavo, kad bus pratęstas tikybą. Pirmieji tikybą pradėjusieji lankyti mo- veikia šiam jubiliejui sudaryta parapijos grupė. Pa- vadovas, kuris ne tik konsultavo, bet aktyviai tarnybos laikas – jis grįš su paskutiniaisiais to kiniai – bažnyčios choristai. Po trejų metų tikybą sirengimas jubiliejui pradėtas 2007 m. su Šiluvos domėjosi, palaikė ir džiaugėsi kiekviena naujai meto šauktiniais. vyresnėse klasėse jau lankė beveik 90 proc. Greitai Marijos paveikslo kopijos piligriminės kelionės surasta medžiaga. Surinkta buvo kas kuriame Tačiau Augustinas buvo sugrįžęs ir atostogų, išaugo ir tikinčiųjų skaičius bažnyčioje: juos traukė pradžia, o jo baigiamasis akcentas – Eucharistinis šimtmetyje rašyta. Tuo metu, kai buvo rašoma o iš kariuomenės sugrįžo su pirmąja partija. Deka- nuoširdūs kunigo pamokslai. dekanato kongresas. bakalauro darbas, stebuklų knyga dar nebuvo nas sako, kad tai Dievo malonės ženklas – Aukš- Be pastoracinės veiklos, ženklūs ir remonto Kauno arkivyskupijoje 7 dekanatai: Jonavos, surasta, tačiau klierikas galėjo remtis Valančiumi, čiausiasis taip praveda pro visus sunkumus, kad darbai: perdengtas bažnyčios stogas, restauruota Jurbarko, Kauno I, Kauno II, Kėdainių, Raseinių, detaliai aprašiusiu šį retą unikumą. žmogui neįmanoma suvokti. dalis bažnyčios sienų, sutvarkyta apleista klebo- Ukmergės. Kėdainiuose, Ukmergėje bei Jonavoje. Bakalauro darbui buvo reikalaujama parašyti nija – pritaikyta naujam gyvenimui, sutvarkyta Kauno II dekanatas jungia 12 parapijų: Babtų – Šv. 24 puslapius, tačiau Augustino darbas viršijo klebonijos aplinka. apaštalų Petro ir Povilo, Čekiškės – Švč. Trejybės, Tarpdiecezinėje kunigų pusšimtį. Vienas darbo „Barbora Umiastauskai- Dekanas prisimena, kad buvo visko: džiaugs- Domeikavos – Lietuvos kankinių, Karmėlavos seminarijoje Kaune tė-Žagarietė (nepaskelbta lietuvių tautos šven- mo ir nusivylimo, tačiau Dievui laiminant, buvo – Šv. Onos, Kulautuvos – Švč. M. Marijos Var- toji)“ egzempliorius saugomas VDU Teologijos galima nemaža nuveikti. do, Lapių – Šv. Jono Krikštytojo, Panevėžiuko Grįždamas iš armijos Augustinas jau buvo fakulteto bibliotekoje, kitas – Žagarės parapijos – Nukryžiuotojo Jėzaus, Paštuvos – Šv. Barboros, tvirtai apsisprendęs stoti į Kunigų seminariją archyve. Raudondvario – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, – rinktis tarnystės Dievui ir žmonėms kelią. Šį Apgynus darbą, dr. kan. A. Kajackas primyg- Raudondvario Šv. Kūdikėlio Rumšiškės – Šv. arkang. Mykolo, Vandžiogalos apsisprendimą pagreitino asmeniniai išgyve- tinai siūlė tęsti tyrinėjimus – rašyti magistro darbą, – Švč. Trejybės, Vilkijos – Šv. Jurgio. nimai armijoje: susidūrimai su nužmoginimu, deja, tik įšventintas kunigas Augustinas Pau- Jėzaus Teresės bažnyčios kle- Nepaisant darbų gausos, dekanas kun. beprasmiška mirtimi. Jam kaip pavyzdinės vidaus lauskas paskirtas klebonu į Kauno arkivyskupiją bonas ir Kauno II dekanato Augustinas Paulauskas domisi, kas nuveikta kuopos kariui teko būti ir prie kalinių, tačiau į jį, tarsi atitrūko nuo savo gimtojo krašto ir Žagarės. Barboros Žagarietės – Umiastauskaitės beatifika- nekomjaunuolį, buvo žiūrima, kaip į nepatikimą Klebono, o vėliau ir dekano pareigos atėmė daug dekanas cijos byloje ir labai džiaugiasi, kad įkūrus Šiaulių asmenį ir ne visur jis buvo prileidžiamas. laiko. Iš pradžių kun. A. Paulauskas klebonavo Daug darbų laukė naujoje parapijoje. 2001 m. vyskupiją, ta tylos uždanga, gaubusi Barborą Nuo vaikystės jį traukė statybos. Tačiau Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčioje Žeimiuose, kun. A. Paulauskas buvo paskirtas Raudondvario Žagarietę, pagaliau nusileido. iš statybų mokslo institute Dievas jį pakvietė o 2001 m. pavasarį buvo paskirtas Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios klebonu ir kitokioms – dvasinėms statyboms. Sudėtingai Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios klebonu Kauno II dekanato dekanu. Kun. Augustinas Pau- Pabaiga atsiėmė dokumentus iš Vilniaus inžinerinio sta- ir Kauno II dekanato dekanu. lauskas jau aštunti metai dirba Raudondvaryje. Voruta 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685)  Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai - 600 metų Trakų klebonas Mečislovas Malyničius-Malickis Vytautas ČESNULIS, Vilnius

negavęs, o telefonu pareikšta Varšuvos ministro Du raštus arkivyskupijai Malyničius išsiuntė linus bažnyčios mokėjimų sąskaitas – 1950,49 zl. nuomonė dar nėra sprendimas, dar neišnaudotos 1936 m. gegužės 6 d. Viename skundėsi, kad Hle- Pabrangus Hlebovičiaus užlaikytiems 150 pūdų visos gynybos galimybės... Prikišo Jo Ekscelencijai, bovičius negrąžina jam skolos, kitame aiškinosi grūdų, ta suma padidėtų dar 150 zlotų. kad tas prieš kelerius metus troško, jog Malyničius dėl surinktų pinigų Trakų bažnyčios varpams. Leitiškių kaime mirė Vincentas Abucevičius. atsisakytų Jasionuvkos, paskui atsiprašė Balstogės Kurija abu reikalus gegužės 8 d. pavedė išspręsti Artimieji norėjo, kad Malyničius Trakų bažnyčioje vaivados – žydės vyro, dvimoterio, atskalūno... dekanui L. Stefanovičiui. Šis gegužės 18 d. atra- už velionį atlaikytų egzekvijas ir dvejas iškilmin- Atkeltas į Trakus, Malyničius iš karto susidūrė portavo, kad dėl Hlebovičiaus skolos grūdais pats gas mišias. Pagal Malyničių jos kainuotų 40 zlotų. su mokyklų inspektoriumi, kuris išdrįso pareikš- Malyničius turėtų pateikti tikslesnes sąskaitas, o Atlaikyti mišias kurija netrukdė. ti: „Draudžiu kunigui klebonui mokyti religijos dėl pinigų rinkliavos varpams – pateikti sąrašą, iš Dėkodamas už ginčo tarp jo ir Trakų parapijos mokykloje“. Tikybos dėstytoju paskirtas kunigas ko ir kiek pinigų gavęs. Savo rašte gegužės 23 d. įpėdinio išsprendimą, Malyničius 1937 m. balan- sanacininkas (matyt, P. Vasiucionekas. – V. Č.). Į Malyničius atsakė, kad ne jis, buvęs įkalintas ir iš džio 19 d. kurijos kancleriui parašė, kad turi garbės kalėjimą 1935 m. Malyničius pateko, pasak jo, dėl parapijos iškeldintas, turėtų tuos sąrašus pateikti, pasiųsti: vilnonį kilimą, vertą 162,71 zl, ir 20 tomų sufragano pozicijos, kuris, nepasitaręs su klebonu, o Hlebovičius. Tačiau pridėjo nepilną sąrašą asme- įrištų B. Pruso raštų, įkainotų 76,70 zl. Kancleris leido išlaužti bažnyčios duris „per gegužės mėne- nų, daugiau kaip 20 pavardžių, rinkusių pinigus pakvitavo, kad tuos daiktus gavo. Kurijoje užsi- sio sąmyšį“. Prieš jo areštą ir įkalinimą, išrengimą varpams. Tą sąrašą kurija persiuntė dekanui. gulėjusius B. Pruso raštus kun. P. Vasiucionekas nuogai per kratą, ko su kunigais nėra darę net 1936 m. gegužės 26 d. Malyničius kurijai rašė, Trakuose gavo tik 1939 m. rugsėjo 15 d.; tą pačią bolševikai, dvasininkija visai neprotestavo. Hle- kad Hlebovičius skolingas apie 1 tūkst. zlotų, o dieną kurijai jis perdavė ir už knygas Malyničiui Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bovičius iš karto ėmė varyti agitaciją prieš jį, Trakų nuo balandžio 1 d. jam priklausytų pensija. Prašė skirtus pinigus. Bet po dviejų dienų nustojo gyva- bažnyčia iš paukščio skrydžio. 2005 m. kleboną, o svarbiausia – prieš katalikus tautinin- kurijos paskolinti 900 zlotų nameliui nusipirkti. vusi nepriklausoma Lenkijos valstybė! Pradžia Nr. 15 kus. „Laukia bado mirtis, ir ją iš Jūsų Ekscelencijos Kancleris A. Savickis prikišo, kad Malyničius Anaiptol, Malyničiaus ginčas su kun. Hlebo- rankų priimu“,– rašė gavęs arkivyskupo laišką ir pats kaltas, atsisakęs klebonauti Zabludove, o vičium 1937 m. balandžio mėnesį nepasibaigė. 1936 m. sausio 8 d. prašė iš arkivyskupo cele- pranešęs, kad nevalgo. „Tegu parapijos žmonės kurija jam ir taip kas mėnesį išmokanti po 75 Dėl negrąžintos skolos jis kurijai skundėsi 1937 10 breto (leidimo laikyti mišias), nes norėjo važiuoti į žino, kad iki mirties juos gyniau nuo bjauraus zlotus pašalpos; kadangi jau išmokėta 300 zl, tai 01. Gruodžio 24 d. skundą dėl Hlebovičiaus per Varšuvą, Lomžą, Kelcus, Liubliną ir Krokuvą. Tą maro, sanacijos maro“. toliau pašalpa turėjo būti mokama nuo liepos kuriją bandė išsiųsti Vatikano nuncijui; pridėjo dieną jį išsikvietęs arkivyskupas siūlė pasirinkti Arkivyskupas, remdamasis kunigų Jono mėn. Malyničius tuo metu gyveno Vilniuje, Ber- net voką ir 55 grašių pašto ženklą. Tuo tarpu Zabludovo arba Čarna Vies parapijas prie Bals- Ušilos ir Antano Cichonskio nuomone, kovo 6 d. nardinų g. 10. Arkivyskupo sprendimu už 1936 Vilniaus apygardos teismo prokuroras spalio 20 togės. Anot kurijos kanclerio 1936 01 24 raštelio, išsiuntė raštą Malyničiui, kad tas atsisakytų Trakų m. liepos-spalio mėnesius jam taipogi išmokėta d. klausė kurijos, iš kur Malyničius gauna lėšų valdžia nesutiko Malyničių grąžinti į Trakus. parapijos. Gavęs arkivyskupo raštą, Malyničius 300 zl pašalpos. pragyvenimui. Kurija atsakė, kad kunigas kas Vaivada apie tai pranešė tikybų ir valstybinio kovo 8 d. nusiuntė abiem kunigams vienodus 1936 m. liepos 10 d. Malyničius iš arkivyskupo mėnesį iš kurijos gavo 75 zl pašalpą. švietimo ministrui, tačiau sutiko, kad kunigas raštelius, jog pradėjęs badavimą, tačiau „galima prašė celebreto liepos-rugsėjo mėnesiams: rengėsi Dėl kažkokių Vysocko parapijos piniginių būtų išsiųstas į Zabludovą arba Čarna Vies. Apie mano mirtis tegu nekrenta ant Gerb. Kun. Prelato važiuoti į Pinską ir Naugarduką. Prašymą pasirašė reikalų Malyničiaus 1935 12 09 ir 1937 05 15 per ku- tai kurijos kancleris sausio 25 d. pranešė Varšuvoje sąžinės“. įprastai: buv. Trakų klebonas ir buv. Dievo bylos riją ieškojo Slonimo finansų skyrius. Pirmą kartą buvusiam Malyničiui ir laukė greito jo atsakymo. Prelatas J. Ušila ir kanauninkas A. Cichons- kalinys. Prie Naugarduko esančio Vseliubo para- kurija atsirašė, kad nežino, kiek laiko Malyničius Atsakydamas kancleriui sausio 28 d. Malyničius kis, susipažinę su Malyničiaus bylos medžiaga pijos žmonės – daugiau kaip 70 parašų – lapkričio bus kalėjime, o antrą kartą atsakė, jog kunigas pabrėžė, kad Trakų neatsisakys. O bažnytinio ir išklausę jį patį, 1936 m. kovo 10 d. galutinai 15 d. prašė, kad per jų klebono Juzefo Kučinskio vyskupijoje jokių pareigų neina ir jo gyvenamosios teismo nutarimą dėl jam paskirtos pusantrų metų nusprendė, kad Malyničius negali būti Trakų kle- gydymosi atostogas parapijoje padirbėtų Malyni- vietos nežino, nors gegužės 15 d. į Vilniaus Ber- katorgos ir pažeminimo valstybinė valdžia priims bonu dėl kelių priežasčių: pirmiausia, į Trakus jam čius; prie jo pripratę, kai šis jų parapijoje trumpai nardinų g. 10 buvo išsiuntusi Malyničiui kvietimą su dėkingumu ir dar labiau „prispaus smarkiai grįžti neleis administracinė valdžia; grįžus ginčai dirbęs 1935 m. Arkivyskupas Jalbžikovskis sutiko, gegužės 17 d. atvykti pas arkivyskupą. nulenktus dvasininkijos sprandus“. Priminė, kad ir konfliktai trukdytų dirbti tikrą ganytojišką kad Malyničius per 6 savaites pavaduotų Pinsko bažnytinė valdžia neprotestavo prieš Bresto ir darbą; Malyničiaus laiškai ir pasisakymai rodo, vyskupijos parapijos kleboną. Dar daugiau, 1937 kad jam „trūksta tiek pusiausvyros ir netgi iki tam m. vasario 12 d. Edvardas Kolenda Vseliubo para- Garbės ir kaltinimų mišinys Kartuzų Beriozos žiaurumus, neapgynė „sanacijos valkatų užpulto“ kažkokio vyskupo. Jam siūloma tikro laipsnio jis yra tiek nenormalus, jog tokiomis pijiečių vardu prašė Malyničių paskirti nuolatiniu įkaitusiomis sąlygomis, kokios yra Trakuose, būti jų klebonu. Vilniaus kurija atsakė, kad Vseliubas 1937 m. birželio mėn. sukako 25 metai nuo Čarna Vies, tas stabmeldystės ir bedievystės M. Malyničiaus kunigystės pradžios. Birželio lizdas su valstybinėmis lentpjūvėmis, labai tiktų klebonu neabejotinai negali“. Sprendimą pasirašė priklauso Pinsko vyskupijai, ir Vilnius negali skirti ir kurijos kancleris A. Savickis. klebono. Vietos neturėjusį Malyničių vėl paskirti 6 d. apie tai rašė Varšuvos savaitraštis „Zorza“. Hlebovičiui. Buvo atsispausdinęs vizitinę kortelę Laikraštis „Dziennik Wileński“ birželio 16 d. su užrašu „Kun. M. Malyničius-Malickis, Trakų Kurija 1936 03 11 per kurjerį išsiuntė Malyni- į Monkas 1937 m. balandžio 10 d. prašė Moterų čiui, gyvenusiam Jasinskio gatvėje Vilniuje, raštą katalikių draugijos Monkų skyriaus valdyba. išspausdino redakcinį straipsnį „25 metai kun. klebonas, buvęs Dievo bylos kalinys“ ir ją siunti- Malyničiaus-Malickio kunigystei“. Straipsnis – tai nėdavęs įvairiems asmenims arba pridėdavęs prie atvykti ir atsisakyti Trakų parapijos. Šaukimo 1936 m. rugpjūčio 1 d. Malyničius dar kartą nepriėmė. Tada kurija šaukimą nusiuntė Viešpa- priminė kurijai, kad jam turėtų būti užmokėta apie „nusipelniusio kunigo ir nepalaužiamo tautos savo raštų, skundų. veikėjo“ biografija. Administracinės valdžios Vilniaus-Trakų apskrities starosta (viršinin- ties Jėzaus Širdies bažnyčios klebonui Stanislovui 76 zl už knygų įrišimą Trakų parapijos Katalikų Navrockiui, kad tas jį perduotų Malyničiui. Šv. akcijos bibliotekai, 147 zl už kilimą bažnyčiai, pa- reikalavimu atkeltas į Trakus, tačiau už bažnyčios kas) Nedzveckis 1936 m. sausio 31 d. nusprendė garbės gynimą nuteistas kalėti, po šešių ir pusės uždrausti Malyničiui trejus metus gyventi pa- Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje kovo 14 d. atsitiktinai vasario kaina reikėtų atlyginti už grūdus ir šieną, sutiktas Malyničius liepęs Navrockiui kurijos apie 1 tūkst. zlotų už įvairius remontus: šulinio, mėnesio paleistas, bet Trakų parapijos neatgavęs. sienio ruože, o tuo pačiu ir Vilniuje. Apskrities Rašinyje pateiktos ištraukos iš sukakties proga starostos sprendimą gegužės 6 d. patvirtino kvietimą sudeginti. Pagaliau prefektas kun. Petras kapinių tvoros ir t. t. Rinkevičius kovo 28 d. kurijos kvietimą Malyni- 1937 m. vasario mėnesį Malyničius bandė atsiųstų Monkų, Jaseniovkos, Vysocko buvusių Vilniaus vaivada. parapijiečių sveikinimų. Antai iš Vysocko rašyta: Kurijos kancleris 1936 m. sausio 31 d. užklausė čiui vis tik įteikė. Bet kas iš to?! atsispausdinti atsišaukimą į žmones, kad yra Vizituodamas Trakus 1936 m. balandžio 4 d., apiplėštas ir likęs priverstinis bedarbis. Išdėstė „Gerbiamasis Kunige Klebone, davei mums kilnų dekano L. Stefanovičiaus, kaip reaguotų Trakų pavyzdį bekompromisinės kovos ginant Bažny- parapija, jeigu klebonu ten grįžtų Malyničius? Vilniaus arkivyskupas metropolitas Jalbžikovskis priekaištus Hlebovičiui. Beveik per metus tas ilgiau kaip pusmetį parapiją administravusį H. negalėjo surasti parapijos sąskaitų ir sureguliuoti čią ir lenkiškumą...“; „Visam laikui mums likai Dekano atsakyme be datos rašoma, kad būtų pavyzdžiu nepalenkiamo Kristaus riterio, kurio geriau, jeigu Malyničius į Trakus negrįžtų, nors Hlebovičių oficialiai paskyrė klebonu. užsilikusių skolų: Šneideriui už medžiagas kapi- Vilniaus-Trakų apskrities starostos sprendimą nėms aptverti – 147,16 zl, Palcevičiui už kapinių įsitikinimams kai kas galbūt nepritaria, tačiau juos dauguma parapijiečių jį palaikė. Tačiau prieš gerbti privalo kiekvienas“. jį nusiteikę kariškiai, valdininkai, mokytojai, uždrausti trejus metus gyventi pasienio ruože takus – 13 zl, elektrotechnikui už apšvietimo Malyničius bandė užginčyti rašte kurijai 1936 m. bažnyčioje pataisymą – 10 zl, buv. zakristijonui Iškarpas iš laikraščių Malyničius rugpjūčio Pasienio apsaugos korpuso atstovai, grafas A. 2 d. nusiuntė kurijai, prikišęs pastarajai, kad už Tiškevičius... (Grafas buvo aršus pilsudskininkas, balandžio 14 d. Priminė, kad jo motinos broliai Slomskiui – 4 zl. Hlebovičius turėjo grąžinti Maly- Juzefas ir Boleslavas Minkevičiai po 1863 m. ničiui 150 pūdų (apie 2400 kg) grūdų už 1934-1935 pastangas apginti savo garbę nuo Hlebovičiaus bebekų (BB) – pagal lenkišką blok bezpartyjny, užsipuolimų net iš sakyklos susilaukęs 3 mėn. bendradarbiavimo su valdžia tariamai nepartinį sukilimo rusų valdžios buvo nuteisti 10-20 metų metus, grąžinti skirtumą pagal sąskaitas, kuris su katorgos ir tremties, Juzefo sūnus buvo Lvovo minėtais grūdais sudarė 1546,24 zl. Malyničius suspensos. Priminė, kad neatgavęs skolos už bloką – šalininkas, į valdžią bandęs prastumti grūdus ir kilimus. savus žmones: į Lenkijos seimą – Trakų Vokės politechnikos profesorius, Boleslavo duktė Julija laikė negaliojančiais jo pasirašytus aukų varpams Vitkovska – mokytoja Belske Podliaske. Iš tokios sąrašus ir viską perdavė bažnyčios komiteto vice- 1937 m. liepos 9 d. Malyničius prašė iš arki- grafą Joną Tiškevičių, o į Trakų valsčiaus vaitus vyskupo celebreto iki spalio 1 d. visoje Lenkijos – konkubinate gyvenusį Teofilį Černiavskį. Kai giminės kilęs kunigas negali būti iškeldintas iš pirmininkui Boleslovui Lakovičiui; atsakė tik už pasienio ruožo! Už apskrities starostos nutarimo 204,21 zl sumą. Varpams surinkti pinigai negalėjo valstybės teritorijoje. Celebretą gavo tą pačią katalikų grupuotės balsais valsčiaus vaitu buvo dieną. Laikraštyje „Dziennik Wileński“ rugpjūčio 15 išrinktas Husas, A. Tiškevičius priekaištavo Maly- nepaisymą ir už nelegalų buvimą Vilniuje miesto būti panaudoti kitiems reikalams. Iš parapijoje srarosta J. Černichovskis 1936 m. liepos 14 d. buvo surinktos vilnos išausti du kilimai: vienas 20 kv. d. paskelbė iliustruotą straipsnį „Iš Marijai skirtos ničiui dėl jo taktikos. A. Tiškevičius buvo valsčiaus parodos Vilniuje“. Mat liepos 1-3 d.d. Vilniuje tarybos narys nuo BB.) Iš L. Stefanovičiaus raštų nutaręs Malyničių 14-kai dienų areštuoti. Rugsėjo metrų (6 m x 3,5 m) didžiajam altoriui jau gatavas, 4 d. Malyničius skundėsi Vilniaus vaivadai L. darbas kainuoja 162,71 zl; mažas kilimas (2 m x vyko Mergelės Marijos kongresas, skirtas Aušros arkivyskupijai galima susidaryti vaizdą, jog Trakų vartų Marijos paveikslo vainikavimo dešimtme- dekanas irgi buvo prieš pilsudskininkus. (Jonas Bocianskiui, prikišęs jam pareiškimą: „Kunigas 1,5 m) šoniniam altoriui baigiamas. Parapijos Ka- nuplėšia garbę mano bičiuliui (Pilsudskiui. – V. talikų akcijos bibliotekai dalinai iš Trakų miesto čiui. Ta proga Dominikonų bažnyčios prieangyje Tiškevičius 1939 m. buvo nuvykęs pas gimines į surengta Marijos paveikslų paroda. Suminėjęs Mendzyžecą Pietvakarių Lenkijoje, į šiaurę nuo Č.), už kurį aš kraują liejau“. Tačiau kur vaivada valdybos subsidijų užprenumeravęs Boleslavo kraują liejęs, jeigu metų metus jis praleidęs tar- Pruso raštus; sumokėjus už įrišimą ir kt., tie raštai žymiausius parodoje eksponuotus Marijos Zeliona Guros. Gegužės 30 d. su grafu Zamois- paveikslus, autorius daugiausia dėmesio skyrė kiu susiruošė nuosavu lėktuvu skristi į Vilnių. naudamas rusams? kainuos 76,70 zl. Arkivyskupo 1936 04 14 atsakyme KOP bri- Malyničiaus atsišaukimą valdžia konfiskavo. Trakų Dievo Motinos paveikslui. Šis paveikslas Kildamas lėktuvas užkliuvo už tvoros, o paskui – pirmasis stebuklingas Marijos paveikslas Lietu- iš kokių 100 m aukščio smigo į žemę. Abu lakūnai gados „Wilno“ vadui pulk. Marjanui Ocetkevičiui Apskrities starosta ryžosi Malyničių ištremti iš rašyta, kad Malyničius tuo metu jokių pareigų Vilniaus, tačiau kurijos kancleris Savickis vasario voje ir antrasis (po Čenstachavos) visoje Lenkijos žuvo vietoje.) valstybėje. Pasak Malyničiaus, buvo trys Trakų M. Malyničius 1936 m. vasario 12 d. telegra- arkivyskupijoje nėjo, o kur gyveno, adreso jis ne- 16 d. paprašė starostos bent kelias dienas repre- nurodęs. Tačiau Malyničius balandžio 16 d. prašė sijų nesiimti: gal per tą laiką pavyks kaip nors D. M. paveikslo kopijos: kadaise Vilniaus Trakų favo arkivyskupui ir kurijos kancleriui iš Jasio- vartuose buvęs paveikslas, vėliau perkeltas į Šv. nuvkos: „Kol Trakai bus išvaduoti, priimu Visų kurijos, kad ši sudraustų kun. Hlebovičių, kuris su kunigu susitarti. Vilniaus apygardos teismo Trakų parapijoje skleidžia gandus, jog Malyničius prokuratūra balandžio 7 d. užklausė kurijos, kur Baltramiejaus bažnyčią (1669 m.), Agluonos baž- Šventųjų administravimą“. Atseit, kol Trakai bus nyčioje Latgaloje (1768 m.) ir Svirino bažnyčioje „išvaduoti“ nuo Hlebovičiaus ir jo rėmėjų, o Visi jam neperdavęs bažnyčios inventoriaus, nors pats Malyničius dirba, o jeigu ne, tai kodėl. Kurija ba- yra piktadaris plėšikas, pasisavinęs Malyničiui landžio 9 d. atsakė, kad Malyničius jokių pareigų netoli Stolbcų Baltarusijoje, paimtas iš Nesvyžiaus Šventieji – tai Visų Šventųjų bažnyčia Vilniuje. Į Radvilų koplyčios (XVII a.). Į Trakų paveikslą telegramą kurija atsakė, kad Malyničiaus norų priklausiusius grūdus ir šieną, nebuvo ir nėra neturi dėl blogos sveikatos, neturi ir nuolatinės klebonas (rašė iš Vilniaus, Jasinskio g. 11-2). Hle- gyvenamosios vietos, o turi tik adresą korespon- panašūs Dievo Motinos paveikslai: Mižeričų patenkinti negali. Vasario 13 d. Malyničius vėl (dabar Baltarusijos Gardino srities Zelvos rajonas), parašė arkivyskupui: „Laukiamos permainos bovičius balandžio 24 d. arkivyskupui teisinosi, dencijai – Vilnius, Bernardinų 10-6c. Beje, 1937 m. kad jokio melo parapijoje neskleidžia, o per Ma- vasarą Vilniaus vaivada uždraudė lenkų endekų Pivašiūnų ir Senųjų Trakų bažnyčiose. valdžioje greitai išvaduos šalį ir Trakus iš bedievių Užkliūdavo Malyničiui daug kas. Pavyzdžiui, ir stabmeldžių nelaisvės“. O iki Trakų išvadavimo lyničiaus seserėną Mečislovą Odineckį prašęs, kad veiklą Vilniuje ir Vilniaus-Trakų apskrityje. buvęs klebonas paimtų iš klebonijos savo daiktus. Arčiau Šv. Baltramiejaus bažnyčios gyve- 1937 m. spalio 31 d. skundėsi arkivyskupui, kad jis norėtų Visų Šventųjų bažnyčios. Deja, viltys dėl tą dieną, sekmadienį, per Kristaus Karaliaus greitų permainų valdžioje neišsipildė. Vasario 29 Tačiau Malyničius liepęs seserėnui jo daiktus nę vilniečiai (66 parašai) 1937 m. vasario 13 d. palikti Trakuose. Verta priminti, kad dar 1935 prašė tos bažnyčios klebonu paskirti Malyničių. iškilmes, apie 1 val. po pietų matė žmones, remon- d. prašė kurijos, kad jam, kaip Trakų klebonui, tuojančius Vilniuje Žvėryno tiltą. „Kūjų ir geležies Hlebovičius skirtų dalį parapijos pajamų. Kovo m. spalio 11 d. arkivyskupas rašė H. Hlebovičiui, Mat klebonas Milkovskis buvo labai užsiėmęs jog šis su Malyničium pasidalintų pajamomis iura rekolekcijomis Kalvarijose. Sutvarkęs Trakų trenksmas sklinda po visą apylinkę“. 2 d. raštelyje kun. Hlebovičiui pastarąjį vadino 1938 metais Malyničius rašė Lenkijos seimo Trakų vikaru, o save klebonu. Savo ruožtu H. stolae ir įplaukomis iš Trakų beneficijos. Vikariate parapiją, Malyničius sutvarkytų ir Šv. Baltramie- Malyničiui buvo palikti du kambariai. jaus bažnyčios reikalus. Paskirti jį tos bažnyčios deputatei Pelčynskai, Lenkijos maršalui Ridzui- Hlebovičius 1936 m. kovo 4 d. prašė arkivysku- Smiglui ir kitiems veikėjams. Pavyzdžiui, vasario po atleisti jį iš tarnybos Trakuose, nes padėtis Vilniaus apygardos teismas 1936 m. balandžio klebonu grupė vilniečių kolektyviai prašė ir 1938 16 d. nagrinėjo Malyničiaus kasacinį skundą dėl m. rugpjūčio 8 d. 26 d. „su didele pagarba“ kreipėsi į seimo depu- nepakenčiama. tatę, pažymėjęs, kad kadaise Pilsudskio legionai 1936 03 06 „paskutiniame laiške“ arkivysku- 1935 m. lapkričio 7 d. sprendimo, palikusio galioti Atrodo, kad skrupulingasis Malyničius 1935 08 03 nuosprendį (už tą svarstymą teko su- kartais net painiojosi savo pretenzijose. 1937 m. vienijosi su didžiausiais lenkų priešais vokiečiais, pui Malyničius apskrities viršininko nutarimą atsisakė Pamario, Poznanės, Silezijos, padovanojo neleisti jam trejus metus gyventi pasienio ruože mokėti 45 zlotus). Kasacinis skundas liko be pase- kovo 6 d. kurijai parašė, kad 1936 11 26 pranešęs vadino „įprastu neteisėtumu“ ir savęs nelaikė kmių tuo pagrindu, kad Malyničius už panašius apie Hlebovičiaus skolą 1546,27 zl sumai. Tačiau kaltu. Administracinės valdžios nutarimo jis nusikaltimus buvo baustas kelis kartus. iš tikrųjų skola yra didesnė – 1776,33 zl, o patiks- Tęsinys kitame numeryje 10 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) Voruta Vasario 16-osios akto signatarai Jono Kreivėno namai ir Vanaginės kaimo ūkininko sodyba – skirtingų žmonių pasa- kojimuose skirtingai vadinamas vienas ir tas pats objektas, ar skirtingi namai, kuriuose Donatas Malinauskas Alvite paskutines dienas Lietuvoje praleido signa- taras su šeima. Viktoras Jencius – Butautas, Rokiškis

Pradžia Nr. 16 nacionalizavimo aktas, nėra žinoma, šiaip Kelias į tremtį Tado Skarbeko-Voičinskio įpėdinio sūnaus ar taip, jis buvo surašytas dviem egzem- Stanislovo Apolinaro Skarbeko-Voičinskio plioriais. Donatui Malinauskui įteiktas eg- Donatą Malinauską su žmona ir seseri- ir Sofijos Marijos Ivanickaitės-Skarbek- zempliorius žuvo karo audrose, o žinyboms mis Jadvyga ir Filomena atvežė iš Vanaginės Voičinskienės nuosavybėn ir minėtiems skirtas egzempliorius, matyt, supleškėjo kaimo su rusiška „polutorka“ į Vilkaviškio asmenims buvo perduotas ežeras su nuomos jau atgimusioje Lietuvoje. Kad toks nacio- geležinkelio stotį. Sukrovė juos į vagoną, sutartimis11. Donatas Malinauskas pirko nalizavimo aktas egzistavo, patvirtina 1942 kuriame jie prabuvo birželio 14–16 d. Per tą ežerą jau be jokių suvaržymų. metų rugpjūčio 1 dienos Valstybinio spirito laiką artimieji ir bičiuliai nešė tremtiniams Alvito ežero sugrąžinimas Donato Mali- ir degtinės tresto raštas, surašytas pagal maistą. Malinauskais iš artimųjų niekas nausko vaikaičiui T. Stommai sukėlė didelę nacionalizavimo aktą. negalėjo pasirūpinti, nes dukters Marijos audrą, nes noras užvaldyti svetimą turtą Sunku pasakyti, kiek ilgai buvo siun- ir jos vyro Viktoro Stommos nebuvo Lietu- buvo nevaldomas. čiamos D. Malinauskui sąskaitos už dvare voje. Tremtiniai pamena, kad buvo atėjusi buvusį telefoną, tačiau dar 1941 metais buvo ponia Šapyrienė ir atnešė didžiulį kepalą duonos į vagoną Nr. 566309. Ar tai buvo Guerre aux châteaux, paix aux prašoma sumokėti už balandžio mėnesį į priekį, nors jau kelius mėnesius Malinaus- daktaro Šapyro žmona, lieka neaišku. Gal 12 chaumières ! kai gyveno buvusiame Tysliavos name. tokį pat kepalą duonos atnešė Šapyrienė ir į Apie paskutines dienas Lietuvoje Zofija vagoną, kuriame buvo Malinauskai, o gal jį Kaip konkrečiai klostėsi Donato Mali- Malinauskienė rašė: „Dabar gyvename ne atnešė ir pats daktaras Šapyro, kuris Alvite nausko likimas po sovietų okupacijos, gali- savo name, nuo Alvito apie porą kilometrų, gydė Donatą Malinauską ir kitus jo šeimos ma spręsti iš nuotrupų. Alvito dvaras nebu- tačiau mano adresas tas pats kaip ir anks- narius. Nėra abejonės, kad tarp Malinauskų vo išimtis sovietizacijos, kuri prasidėjo 1940 čiau. Vadiname savo būstą Šv. Elenos sala, ir daktaro Šapyros šeimų buvo stiprūs ryšiai, metais birželio 15 dieną, plane. Vilkaviškio bet kuriuo požiūriu rajono kompartijos nariai nesėdėjo rankų sala, namas, apsemtas sudėję. 1940 metais birželį buvo areštuotas balų dėl besitęsiančio kiškius. Tiesa, sekdavosi, matyt, nekaip, Donato Malinausko žentas Viktoras Stom- lietaus, nėra galimy- nes nušovę labai jo gailėdavo. Ar tai buvo ma, jį išgelbėjo rusų kalbos mokėjimas, po bės išeiti į kelią, kuris ūkininkas Pijus Ribkevičius, kuris domėjosi paros buvo paleistas. V. Stomma su žmona yra netoli namo. Turiu Lietuvos istorija, sunku pasakyti6. ir sūnumi Tadu greitai po šio įvykio paliko prašymą Maniusei17 gal Dažnai lankydavosi dvare ir Alvito Lietuvą. Zofija Malinauskienė viename iš galėtų man padėti, jeigu bažnyčios klebonas Andrius Povilaitis. laiškų dukrai taip vertina pasitraukimą ir turės laiko. Prašyčiau Donato Malinausko vaikaitis Tadas jį gerai guodžiasi savo bėdomis: „Laikas parodys, jos užeiti į „Prawdos“ prisimena tik nuo vokiečių okupacijos laikų, ar gerai padarėte, tesaugo Jus Dievas. Aš redakciją su paklausi- nes klebonas žaisdavo su vaikais kortomis, važiuoti negaliu, kaip viską pamesti ir seną mu, kodėl negauname 13 jo partneriai buvo Rysekas7, daktaro Šapy- žmogų be kojų“ . Donatas Malinauskas laikraščio. Išsiunčiau ros sūnus Žora ir Tadas Stomma. Žaisdavo kategoriškai atsisakė trauktis iš Lietuvos, juk sausio mėnesį 10 litų žaidimą, kuris vadinosi „66“. tai jis padėjo parašą po Nepriklausomybės 50 centų (kai dar laiš- aktu ir todėl sąmoningai pasirinko bendrą kus gaudavo). Vasarį Spirito varykla likimą su visais. Tiesa, jis naiviai galvojo, ir kovą dar atsiųsda- kad niekam blogo nepadarė ir dėl to nėra ko vo...“18 Matyt, netrukus bijoti. Tačiau realybė buvo kita. Ir jį, ir jo se- Ankstesni Alvito dvaro savininkai spi- po šių įvykių Dona- seris priskyrė prie bajorų-baudžiauninkų14. rito bravorą nuomodavo. Žinoma, kad 1931 tas Malinauskas ban- Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos metais Alvito spirito varykla buvo išnuomo- dė kreiptis į J.Paleckį: Liaudies komisarų tarybos 1940 m. rugsėjo ta ponams Goldbergui ir Litovičiui8. „Meldžiu tuojau duo- 24d. nutarimas Nr. 139 apie dvarų žemės nu- Nuo to laiko, kai Alvito dvarą įsigijo Do- ti parėdymą suteikti savinimą 388 dvarininkų, kilusių iš bajorų- natas Malinauskas, spirito varyklai vadovo tinkamą patalpą dėl baudžiauninkų, nebuvo deklaratyvus. Buvo jo žentas Viktoras Stomma. mano šeimos nors porą nutarta nusavinti iš viso 73 285 ha su visais Būta ir nelaimių. 1940 metais sausio 10 kambarių su virtuve“. trobesiais, gyvu ir negyvu inventoriumi ir dieną Vilkaviškio apskrities ligoninėje mirė Ar išsiuntė šitą laišką perduoti ją į Valstybinį žemės fondą. Tada Alvito spirito varykloje sunkiai susižalojusi D. Malinauskas J. Pa- ir pakėlė galvas bolševizuojantys alvitiečiai. Alvito pieno centro perdirbimo bendrovės leckiui, neaišku, aišku Tada ir pamatė alvitiečiai, „kad kai kurie vedėjo padėjėja M. Telešiūtė9. tik viena, kad pagalbos buvo ypač pikti ir burnojo ponus. Vienas nesulaukė iki pat 1941 toks, iki tol dirbęs dvare ir niekuo neišsišo- metų birželio 14 dienos. Nutarimas dėl Filomenos Malinauskaitės tremties Alvito ežeras kęs, prie senelio Malinausko prišokęs griebė Knygoje „Ištremtieji“ rašoma: „Ne mažesnę nes vokiečių okupacijos metu Šapyro atvedė pešti jo barzdą, plaukus. Dauguma dvariškių dramą išgyveno ligonys ir jų artimieji, o jų, Alvito ežeras kadaise garsėjo karpiais. savo sūnų į Alvito dvarą ir palikęs Donato piktinosi, bet drąsiau užstoti senelį nedrįso, kaip minėjome, išvežta nemaža. Mūsų tautos „Suvalkietis“ 1931 metais rašė, kad „yra Malinausko dukters Marijos ir jos vyro bijojo, nes „komunistėlių“ buvo ne vienas. veteranas D.Malinauskas, pasirašęs Lietu- žmonių, kurie tik iš šio ežero pragyvena Viktoro Stommos globai išėjo į Vilkaviškį (...) Rusų pakalikai nuvežė D.Malinausko vos nepriklausomybės aktą, jau tiek buvo naktimis žvejodami. Kiti turi malonumo pasitikti likimo ir niekada daugiau jau ne- šeimą į Kreivėno namus (buvusio policinin- fiziškai pakirstas, jog eilę metų neišeidavo paukščius pamedžioti“. Alvito ežero plotas besugrįžo į Alvito dvarą pas sūnų. ko)“. Policininkas Jonas Kreivėnas, gyvenęs iš kambario. Jis savo bute priglaudęs buvo buvo 56 margai ir 274 prentai, tai atitinka Birželio 16–17 dieną ešelonas pajudėjo Vanaginės kaime, buvo suimtas 1940 metais senutę seserį apie 90 metų amžiaus, kuri 31,8611 ha. iš Vilkaviškio per Pilviškius, Kazlų Rūdą, rugsėjo 1 dieną, kalintas Marijampolėje, nematė ir jau nepajėgdavo pakilti iš lovos. Iki žemės reformos Alvito ežeras bei Mauručius, Kauną, Naująją Vilnią, Ašmeną, ypatingo pasitarimo nuteistas 1941 metais Čekistai neparodė jiems jokio gailestingumo, Alvito, Versnupių, Čižūnų arba Emilių, Polocką, Velikije Lukus, Rybinską, Permę, balandžio 19 dieną aštuoneriems metams ir patys įversdami juos į sunkvežimį ir nieko Skardupių, Rumokų, Voiliškių, Šūklių 15 Sverdlovską, Barnaulą ir sustojo Bijske, kur išvežtas į lagerius – Pečiorą, Abezę, Komiją . prie jų neprileisdami“. Vietiniai gyventojai dvarai buvo Tado Skarbeko-Voičinskio baigėsi bėgiai. 1993 metais tremtiniai Alta- Stasė Miliauskienė-Česnavičiūtė, papasa- prisimena, kad vežant į Sibirą Malinauską į nuosavybė. Po dvaro parceliacijos ežeras juje pasakojo, kad visus stebino Filomenos kojusi šias detales apie paskutines dvaro mašiną įkėlė su kėde, o jo seserį, kuri nesi- perėjo Lietuvos valdžios žinion. Jis buvo nu- Malinauskaitės drąsa, kai tik sustodavo dienas, prabėgus daugiau nei 50 metų po kėlė iš lovos, paėmė su patalais ir paguldė savintas iš Tado Skarbeko-Voičinskio žemės ešelonas ir atsiverdavo durys, ji šaukdavo: aprašomų įvykių, taip ir neišdrįso įvardinti mašinoje19. Įskundė Malinauskus Jonas reformos valdybos 1926 m. gegužės mėn. 31 „bolševik daj zakurit“. Kelionė truko 18 signatarą pešiojusį žmogų. Manau, kad Rastauskas, kuris atėjus vokiečiams, atėjo d. nutarimu Nr.1550. Valdžia jį nuomodavo dienų, tačiau kita Donato Malinausko sesuo baimė buvo ir yra pagrįsta. pas Malinausko dukrą ir atsiprašė. Signa- atskiriems asmenims. 1931 metais ežerą Jadvyga galutinės stotelės taip ir nepasiekė, Netrukus po minėto nutarimo Nr.139 taro dukra už tokį poelgį jį gerbė ir atleido buvo išsinuomojęs medžioklės ir žūklės mirė kažkur pakeliui. Vilkaviškio apskrityje žemės skirstymas padarytas skriaudas. draugijos Vilkaviškio skyrius10. 1929 metais buvo pradėtas 1939 metais rugsėjo 26 dieną Pasakojama, kad Donato Malinausko pakeitus žemės įstatymą ir padidinus nenu- 16 12 valandą Gudelių kaime . Alvito dvaras archyvas galėjo patekti pas Vanaginės kaimo Donatas Malinauskas ir Aleksan- savinamą normą iki 150 ha dvarininkams, buvo išparceliuotas, žemės nuosavybės ūkininko samdinę Rutkauskaitę. Kai ūki- Žemės reformos valdybos nutarimu Nr. dra Kolontaj dokumentai išdalinti naujakuriams, o D. ninką ištrėmė, samdinė susirinko visokius 1971 buvo panaikintas 1926 m. gegužės 31 Malinauskas su šeima išmesti iš dvaro gy- dokumentus, nuotraukas ir, prasidėjus ka- Valentinas Gustainis knygoje „Be kaltės“ dienos nutarimas ir Alvito ežeras grąžintas venamojo namo. Kur dingo Alvito dvaro rui, pasitraukė į savo tėviškę Čyčkų kaime. rašė: „Savo ešelone radau seną pažįstamą 6 Alvite. Suvalkietis. 1932 02 21.Nr.8. Žmonės mena, kad ji dar ilgai gyrėsi, kad Donatą Malinauską, Lietuvos nepriklauso- 7 R. Vartmanas (Wartman) , T. Stommos giminaitis iš Donato Malinausko pusės. „turi“ visus Kauno ponus, tai yra kalbėjo mybės akto signatarą. Su juo buvo visai nu- 8 Minvydas. Alvito valsčiuje yra dvi spirito varyklos. Suvalkietis. 1931 08 30. Nr.35 9 V.G. Alvitas. XX amžius 1940 01 24 Nr. 19. apie fotografijas. Kalbėjo ji ir apie kažkokias karšusi senutė sesuo ir jau menkutė žmona. 10 Pašalietis. Alvitas. Alvito ežeras. Suvalkietis 1931 08 09. Nr.32. Vytauto Didžiojo nuotraukas, tačiau taip ir Pats irgi atrodė vos gyvas, iš kelionės labai 11 Lietuvos centrinis valstybės archyvas F.1248, ap.2, b.3351, 16,16a.p., 17. lieka neaišku apie kokias. O gal tai buvo 12 Karas pilims, taika lūšnelėms ! (pranc.) išvargęs, vidurvasarį apsiavęs veltiniais. 13 Jenciaus – Butauto V. Archyvas. Zofijos Malinauskienės laiškai. Vytauto palaikų, surastų Vilniaus katedroje, Tačiau jis nenusiminė, manė, kad čia koks 14 Žemė pradedama skirstyti valstiečiams. Valstiečių laikraštis. 1940 09 27. fotografijos? Kiek daug mes netekome ir dar nesusipratimas, kuris tuojau paaiškės, kai 15 Lietuvos gyventojų genocidas. I tomas. Vilnius. 1999. P. 450. 16 J. Kl. Pradėtas žemės skirstymas. Darbo Lietuva 1940 09 27 Nr. 129. neteksime... tik jis galės prieiti prie telegrafo. Pasisakė 17 Tai Marija Wartman duktė Vandos Laškevičienės ( Wanda Laszkewiczowa ) Šioje painiavoje taip ir lieka neaišku, ar 18 Jenciaus – Butauto V. Archyvas. Zofijos Kalinauskienės laiškas Vandai Laškevičienei. minimi Tysliavos tėvų namai, policininko Tęsinys kitame numeryje 19 Vorutos Archyvas. Prisiminimai Salomėjos Saldukienės – Kirmelaitytės 1997 10 23. Voruta 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) 11

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai 341 avis, 203 kiaulės. Dalis opstainiškių dar sudarė dvi sodybų grupės. užsiėmė įvairiais amatais. Tuomet kaime vei- Vakarinės grupės kelios didelės sodybos kė mokykla, kurios mokytojui kasmet tekdavo šliejosi prie plento Vilkyškiai - Šereitlaukis, surinkti po 62 talerius bei grūdų (rugių bei o rytinės grupės sodybos savitu žiedu supo Opstainių kaimas miežių), šieno bei šiaudų. kaimo kapinių kalvą. Ta rytinė grupė, ma- Įdomu, kad didžiajame kaime anuomet tyt, atkartojo senovinio kaimo struktūros gyveno labai skirtinga juridinį statusą (bei bruožus - kažkada negausios sodybėlės gal Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas mokesčių ir kt. privilegijas) turėję žmonės: glaudėsi prie kalvoje gal buvusios įtvirtintos kulmiškiai, laisvieji paveldėtojai ir laisvieji slėptuvės. šatulininkai. Tai rodo, kad Opstainių istorija Paplentėje stovėjo didžiausia Opstainių Jūros slėnis, kuriame plytėjo vešlios užlie- buvo gan sudėtinga: ten nevienodu laiku sodyba, turėjusi dvarelio statusą. Aplink jos jamosios pievos. Aukštesnėje terasoje būta apsigyveno skirtingos naujakurių grupės, didelį stačiakampį kiemą buvo išsidėstę net derlingesnių plotų, tinkamų žemdirbystei. gaudavusios įvairias privilegijas bei teises. septyni įvairaus dydžio pastatai. Pakelėje Taip Opstainys įsikūrė tarp Vilkyškių Kaimas augo ir toliau. 1871 m. (Vokietijos stovėjo kelios mažesnės sodybos - veikiausiai kalvagūbrio iškilumų bei Jūros slėnio - vi- imperijos įkūrimo laikmečiu) Opstainyse gy- darbininkų bei amatininkų būstai. Tebeveikė durinėje ir saugesnėje terasoje. Senojo kaimo veno jau 525 žmonės. Kaime stovėjo 46 gyve- pieninė, kalvė. užeiga bei kiti. sodybos būrėsi aplink savotišką kalvą, kuri namieji namai (sodybos) su 96 butais (atskirais Kaip ir kiti krašto kaimai Opstainiai la- stūksojo lygesnėje vietoje. Spėliojama, kad toje namų ūkiais), mat būta nemažai keliabučių biausiai nukentėjo sovietinės okupacijos de- kalvoje su gal būt pastatintais šlaitais galėjo namų, kuriuose dažniau gyvendavo samdi- šimtmečiais. Išstūmus beveik visus senuosius būti senovinė gyvenvietė ar kokia šventvietė. niai. Pagal žmonių skaičių tai buvo vienas gyventojus, nugyventa ar visai nugriauta dau- Vėliau tos kalvos viršuje buvo įrengtos kaimo iš didžiausių kaimų visoje Tilžės apskrityje. guma senųjų sodybų bei pastatų, likviduoti kapinės (ne taip jau retai Mažojoje Lietuvoje Matyt, vešlios pievos užliejamame Jūros upės buvę įrenginiai ir kt. Taip nebeliko senosios buvusiuose piliakalniuose ar alkakalniuose slėnyje bei gan derlingos priemolio dirvos pieninės, dirbtuvių, buvo labai suniokotos - vaizdinguose vietose, vėliau būdavo įren- labai tiko gyvulininkystei bei žemdirbystei. dvarelių sodybos, nusiaubtos didžiosios ka- giamos krikščioniškos kapinės). Vis tik sparčiai kitęs gyvenimas palietė pinės su puošniais paminklais. nuotr.

Jūros slėnio pakraščiu nuo seno ėjo svar- ir didįjį kaimą. XIX a. pabaigoje Opstainių Pertvarkant apylinkes, buvo sunaikinti busis takas iš Pietnemunės į Žemaitiją, XV- gyventojų kiekis pradėjo mažėti, matyt, daliai gausūs vienkiemiai, senosios žemėvaldos XVI a. virtęs oficialiu tarptautiniu vieškeliu jaunesniųjų išvykstant uždarbiauti į Vakarus žymės (laukų keliukai, sklypų ribos ir pan.). iš Ragainės (anuomet svarbaus administra- - tenykštėse įmonėse bei šachtose būdavo Dabar tik kai kur likusios senųjų medžių gru- cinio centro Prūsijoje) į LDK valdas. Matyt, galima uždirbti daugiau nei tėviškėje. pės dar primena ten stovėjusias sodybas. tas kelias paskatino Opstainių plėtrą. Būtent Negelbėjo ir senąjį vieškelį pakeitęs tobu- Pakelės didžiosios sodybos buvo pa- ten XVII-XVIII a. veikė valsčiaus centras, ten lesnis plentas Šereitlaukis - Vilkyškiai, ėjęs naudotos vietos ūkio reikalams - ten buvo Danos Buinickaitës Marija ir Martynas Purvinai stovėjo administraciniai pastatai bei žinomas pro Opstainius. Į kitą Jūros krantą keliauta įkurdinti gamybiniai padaliniai, dar pastatant dvaras. per upės perkėlą. naujų tvartų ir kt. Visa tai keitė senųjų Ops- XVIII a. šaltiniuose Opstainiai buvo apibū- Tiesa, senuosius Opstainius stelbė sparčiai tainių pavidalą. dinami kaip svarbiausia apylinkių gyvenvietė augę gretimi Vilkyškiai, atsidūrę judresnė- Sovietmečiu dalies senųjų sodybų vietoje Šiandien Opstainių vardas nedaug kam (įdomu, kad vėliau iškilę Vilkyškiai tuomet je vietoje, bei didysis Šereitlaukio dvaras. palei kapinių kalvą buvo išrikiuota ūkio dar- žinomas, nors praeityje tai buvo reikšminga tebuvo nedidelis kaimas) - vietinės valdžios Opstainys liko daugiau žemdirbių ir gyvulių bininkų standartinių namelių eilė. Mažosios Lietuvos gyvenvietė. centras prie reikšmingiausio kelio. augintojų kaimas su būdingomis laukininkų Kaimas toliau nyko ir po 1990 m. Buvo Šiandieniai Opstainiai (ar Opstainys, kaip Deja, Opstainių galybė žlugo Septynerių sodybomis, tarp kurių buvo įsiterpę ir du nugriauta ar nevykusiai perstatyta dalis dar sakyta seniau) stovi apie 5 km piečiau Vilkyš- metų karo pradžioje. 1757 m. įsiveržusi Rusi- dvareliai. išlikusių senųjų pastatų, kai kurias sodybos kių, Jūros upės dešiniajame krante. Vos už 4 jos kariuomenė sudegino valsčiaus pastatus, 1885 m. kaime gyveno jau tik 493 žmonės. buvo pradėtos modernizuoti. Vaizdingus km piečiau Jūra įteka į Nemuną. nusiaubė gyvenvietę. Po to smūgio Opstainys Įdomu, kad tarp jų buvo penketas žydų (ma- senovinius trobesius vis labiau keičia netradi- Praeityje tai buvo Skalvos žemės gynybinė jau nebeatsigavo - vėliau svarbesniais centrais tyt, jie vertėsi vietos prekyba). Iki 50 išaugo cinio pavidalo statiniai. Pokyčių metais buvo juosta. Jūros upės dešiniajame krante iškylan- tapo Šereitlaukis bei Vilkyškiai, o čia liko ku- sodybų skaičius, Opstainys tada valdė 1142 nugriauta ir dalis sovietmečio pastatų. čiuose slėnio šlaituose buvo įrengta virtinė klesnis žemdirbių kaimas su senesnių laikų ha žemės. 2008 m. senoje kaimavietėje tebuvo 17 piliakalnių (nuo Šereiklaukio piliakalnio ties pėdsakais. Įdomu, kad 1896-1897 m. Opstainyse veikė senų bei naujesnių sodybų. Didžiojo kaimo didžiųjų upių santaka iki Oplankio bei kitų XVIII a. pabaigoje kelios Opstainių kaimo lietuviška Kristupo Giedraičio spaustuvė. Ten klestėjimo laikai jau buvo likę tik istorija. Ta- piliakalnių šiauriau). Paupių piliakalnius dar sodybų grupės buvo išsimėčiusios nemažame buvo ir pieninė, sava kalvė bei amatininkų čiau tebebuvo savitojo kaimo fragmentai, kai papildė gretiniame Vilkyškių kalnagūbryje plote. Jas supo nuplikintos Vilkyškių kalvagū- dirbtuvių. Visa tai išskyrė Opstainius iš eilinių kurios įdomios sodybos, vaizdingi pastatai. įrengti Vilkyškių, Vartuliškių, Opstainių ir kiti brio viršūnės – tuose nuo seno iškirstų miškų krašto kaimų. Buvusias kaimo dalis dar primena ir suvešė- piliakalniai. Žinomų piliakalnių bei senovės plotuose buvo įrengtos ganyklos bei dirbami 1905 m. Opstainiuose dar buvo likęs 381 jusių medžių grupės, kaimo senieji keliukai, gyvenviečių gausa rodo, kad proistoriniais laukai. Per kaimą vis dar ėjo svarbusis vieš- gyventojas (tarp jų 4 žydai), ten stovėjo 47 so- kapinių liekanos. laikais čia virė judrus gyvenimas, kad Ramby- kelis Ragainė - Tauragė. dybos su 76 butais (dalis namų buvę keliabu- Įdomūs ir kraštui būdingi mūriniai se- no šventkalnį supo ištisas gynybinių pilaičių 1785 m. Opstainiai buvo apibūdinti čiai). Per 35 metus (1871-1905) kaimas prarado nieji pastatai. dar stovi prie kelio Šereitlaukis žiedas ir gana tankiai gyventos apylinkės. kaip mišrus kaimas prie Jūros upės su 46 144 gyventojus (27 % buvusio jų kiekio). Kita - Vilkyškiai. Nuo seno gyvenimas čia buvo gana pa- ugniakuriais (sodybomis). Jis priklausė Šer- vertus XX a. pradžioje kaimiečių dar buvo pri- Tai buvusios užeigos (?) dekoruotas tin- togus: Jūroje ir Nemune buvo gausu žuvies, eitlaukio valsčiui ir Vilkyškių prapijai. Kaimo skaičiuota kiek daugiau nei XIX a. pradžioje, kuotas namas, prie jo stovintis raudonplytis pakrančių ganyklose augo vešli žolė nami- kategorija „mišrus“ reiškė, kad ten gyveno tad išliko ir tam tikras stabilumas (pavyzdžiui, tvartelis su 1900 m. statybos data. niams gyvuliams, kalvagūbrio ir slėnio krantų įvairias privilegijas turėję žmonės (tai rodė, nedaug kito kaimo sodybų skaičius). Svarbiausia senųjų Opstainių vertybė kalvose būdavo nesunku įrengti saugesnę kad Opstainiai susiklostė per ilgesnį laiką, ten Opstainius palietė Pirmojo pasaulinio - išlikę senovinio kaimo unikalios žiedinės prieglaudą. skirtingu laiku įsikuriant nevienodas teises karo pradžios įvykiai - tada įsibrovusi Rusijos struktūros fragmentai - kapinių kalva apjuo- Ilgaamžę tvarką sujaukė užsitęsusios ko- turėjusiems žmonėms). Savo dydžiu kaimas kariuomenė siaubė apylinkes, degino sodybas sę keliukai bei prie jų likusios sodybos ar jų vos su Kryžiuočių ordinu. Netoliese - kitapus išsiskyrė nemažame regione. (taip buvo sudeginti netolimo Šereitlaukio dalys. Nemuno buvo įrengtas svarbiausias Ordino 1817 m. Opstainyse buvo užregistruoti 45 dvaro didieji rūmai su ten likusiomis verty- Dabar Rambyno regiono parko teritorijoje forpostas panemuniuose - galingoji Ragainės ugniakuriai ir net 349 gyventojai. Tai buvo bėmis). esantis senasis kaimas nesunkiai pasiekiamas pilis. Iš ten būriai kryžininkų dažnai žygiuo- didžiausias kaimas Vilkyškių apylinkėse, Vis tik 1925 m. Opstainiuose dar buvo kitų vietos įžymybių lankytojams. Čia galima davo Jūros upės slėniu į Žemaitiją. Būta ir tuomet priklausęs naujai įkurtai Tilžės aps- likę 369 žmonės, kaimas tebebuvo vienas iš pasigrožėti ir vaizdingais Vilkyškių kalvagū- atgalinių antpuolių, tad Opstainių apylinkės kričiai. didžiausių visame Klaipėdos krašte. Kaime brio šlaitais, atsiveriančiais reginiais į Jūros bei buvo ilgam ištuštėjusios. XIX a. viduryje kaimas valdė 4491 margą toliau veikė mokykla. Tuomet Opstainiai Nemuno slėnius. Po Žalgirio mūšio ir Melno taikos prasi- ir 86 rykštės žemės (apie 1100 ha. žemės). Į tą priklausė naujai įkurtai Pagėgių apskričiai, 2008 m. aš Kultūros paveldo departa- dėjus taikaus gyvenimo šimtmečiams, Jūros plotą buvo įskaitytos ir dviejų ten buvusių Vilkyškių parapijai. Vėl buvo pakilęs kaimo mentui rašiau, kad pagal savo vertingąsias pakrantėse vėl kūrėsi žemdirbiai bei gyvulių dvarų valdos, tad kaimiečiams teko kur kas statusas - ten buvo įkurtas naujojo Opstainių savybes Opstainių kaimas turėtų būti lai- augintojai, sau pasirinkdami patogesnes vie- mažiau žemės. Vis tik bendras ploto dydis valsčiaus centras. komas vietinio lygmens kultūros paveldo tas. Matyt, taip buvo vėl aptikti Opstainiai (gal buvo gan įspūdingas - krašte vyravo smulkes- XX a. pradžioje gausios Opstainių sodybos objektu, kaip XVI-XVIII a. ar dar senesnis dar proistoriniais laikais gyventa vieta). ni kaimai su gan kukliomis valdomis. buvo išsidėsčiusios dideliame plote tarp Jūros stambių laukininkų - žemdirbių kaimas su Tos vietovės turtingą praeitį rodo ten rasta Tuomet Opstainiuose gyveno net 463 upės rytuose ir Vilkyškių kalvagūbrio vaka- dar išlikusiais XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai romėniška moneta, gan gausūs IX-XI a. dirbi- žmonės - aniems laikams didžiulis gyventojų ruose. Keli vėlesnieji vienkiemiai dar stovėjo būdingais pavieniais pastatais bei sodybomis, niai - senosios Skalvos žemės pėdsakai. būrys. Iš viso laikyti net 264 arkliai (matyt, ir už to kalvagūbrio - į vakarus nuo jo. charakteringomis Mažosios Lietuvos etnokul- Vėlesnius naujakurius masinio erdvusis įskaitant ir augintus pardavimui), 309 galvijai, Tebuvo senasis kaimo branduolys, kurį tūriniam regionui.

Pavieškelės sodyba su mūriniais pastatais Būdingas tradicinis medinis gyvenamasis namas Būdingas tradicinis mūrinis gyvenamasis namas 12 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) Voruta Lietuvos okupacijos istorija Lietuva Hitlerio ir Stalino draugystės fone Tomas BARANAUSKAS, Vilnius

va laikėsi neutralumo politikos, o juk prisijung- ti prie agresorių, ypač turint neišspręstą be galo skaudžią Vilniaus problemą, pagundų kilti galėjo. Kaip minėjau, tokio pasiūlymo iš Vokie- tijos Lietuva ir sulaukė, bet jį atmetė. Tai buvo garbinga politika. Žvelgiant iš istorinės pers- pektyvos, tai atrodo nepalyginamai solidžiau, nei tragikomiški Lenkijos bandymai išpešti sau naudos iš Vidurio Europoje nuo 1938 m. prasidėjusios Vokietijos agresijos. Įsijausdama į galingos valstybės vaidmenį Lenkija pati bandė vykdyti agresyvią politiką. 1938 m. kovo 17 d., pasinaudodama Vokietijos įsiveržimu į Austri- ją, ji ultimatyviu reikalavimu privertė Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius. Tai buvo žingsnis į Vilniaus pripažinimą Lenkijai, nors Pasimatymas. Deivido Lau (David Low) formaliai tai dar nebuvo padaryta. Vėliau Len- karikatūra, paskelbta laikraštyje „Evening kija dalyvavo Vokietijos dorojamos Čekoslova- Standard“ 1939 m. rugsėjo 20 d., vaizduoja kijos dalybose, prisijungdama nedidukę Tešino Hitlerį, sveikinantį Staliną: „Berods, matau sritį. Tačiau netrukus ji pati tapo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos agresijos auka. pasaulio padugnę?“ Stalinas: „Bene čia Sovietų Sąjungai užėmus Vilnių, vėl iškilo kruvinas darbininkų žudikas?“ Vilniaus problema. Lietuva Vilniaus krašto Pasirašomas Molotovo-Ribentropo paktas. Vidurio Europos padalinimas tarp Sovietų niekada nepripažino Lenkijos valstybės dalimi. Maskva, 1939 m. rugpjūčio 23 d. Sąjungos ir Vokietijos Stalino ir Hitlerio drau- Net po per prievartą užmegztų diplomatinių santykių su Lenkija naujojoje 1938 m. Lietuvos gystės laikotarpiu (1939–1941 m.) konstitucijoje buvo pakartota nuostata, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius. Sovietų Sąjunga Pirmasis pasaulinis karas turėjo katastrofiš- hitlerinės Vokietijos pritarimą savo siekiams visą laiką pripažino Lietuvos teises į Vilnių, kų pasekmių dviem ekspansyvioms Europos susigrąžinti Rusijos imperijos prarastas teri- todėl dabar galima buvo tikėtis pozityvaus imperijoms – Rusijai ir Vokietijai. Iki karo torijas – Rumunijos Besarabiją, rytinę Lenkiją, sprendimo. Tačiau užėmusi Vilniaus kraštą, So- turėjusios ilgą bendrą sieną, po karo jos buvo Latviją, Estiją, Suomiją. Stalinas savo ruožtu vietų Sąjunga neskubėjo grąžinti jo teisėtiems perskirtos plačios nepriklausomų Vidurio „užleido“ Hitleriui vakarinę Lenkijos dalį. šeimininkams. Vilniuje buvo net suorganizuo- Europos valstybių juostos. Kitaip sakant, at- Tai reiškė ne tik Vokietiją labiausiai erzinusio tos vadinamosios „darbo žmonių“ demonstra- gimė Vidurio Europa, kurią Rusija ir vokiečių Dancigo koridoriaus likvidavimą, bet ir davė cijos, reikalaujančios prijungti Vilnių kartu su valstybės – Prūsija ir Austrija – tarėsi visam Vokietijai naujų teritorinių laimėjimų, lyginant visa Vakarų Baltarusija prie Sovietų Sąjungos laikui pasidalinusios dar 1795 m. Vis dėlto toks su 1914 m. padėtimi. sudėtyje buvusios Baltarusijos SSR. Tai buvo padalinimas buvo įmanomas tik esant tarp visų Stalinas šiuo atveju padarė dvi nuolaidas tam tikra spaudimo priemonė Lietuvai, ska- grobikų santarvei ir savitarpio pagalbai. Vokietijos apetitams. Jis nebesiekė atgauti tinanti Lietuvos vyriausybę pasirašyti Stalino Nuo XIX a. vidurio tarp Rusijos iš vienos Rusijos imperijos sudėtyje buvusios Lenkijos padiktuotą Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos pusės ir vokiečių valstybių Prūsijos, netrukus karalystės, vėliau vadintos Pavyslio kraštu, Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų taip pat sutiko Vokietijos įtakos sferai perleisti Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį. Ji buvo suvienijusios Vokietiją, ir Austrijos – iš kitos, Molotovo-Ribentropo paktas. prasidėjo nesutarimai, 1914 m. atvedę į atvirą Lietuvą. Numatoma Lietuvos padėtis šiuo pasirašyta Maskvoje spalio 10 d. Lietuvai šia karą. Tačiau karas neatnešė naudos nei vienai atveju buvo keisčiausia – ji turėjo savotišku sutartimi buvo grąžintas tik trečdalis anksčiau, Anglų karikatūra imperijai. Etniniu požiūriu margiausia Aus- pleištu įsiterpti į Sovietų Sąjungai naujai teku- pagal 1920 m. sutartį, Lietuvai pripažinto trijos imperija žlugo visiškai, Rusija transfor- sias valdas. Aišku, Stalinas turėjo suprasti, kad Vilniaus krašto. Be to, Lietuva privalėjo įsi- mavosi į bolševikinę imperiją su apkarpytu būsimo karo su Vokietija metu tai bus pernelyg leisti į savo teritoriją Sovietų Sąjungos karines vakariniu pakraščiu, pasivadinusią Sovietų Są- pavojingas placdarmas Vokietijos puolimui. Ši bazes. junga, Vokietija irgi buvo priversta susitaikyti nuolaida buvo tik popierinė ir galiojo neilgai. Siekdama užgrobti kitas Molotovo–Ri- su pralaimėjimu ir teritoriniais praradimais, iš Jos įsigaliojimas net neįėjo į Stalino planus. Kai bentropo paktu jai tekusias teritorijas, Sovietų kurių skaudžiausias buvo Dancigo (Gdansko) Lenkiją užpuolusi Vokietija pasiūlė Lietuvai Sąjunga 1939 m. lapkritį puolė Suomiją, bet koridoriaus atskyrimas nuo Vokietijos, terito- jos pagalba atsiimti Vilniaus kraštą, Sovietų susidūrė su atkakliu pasipriešinimu ir turėjo riškai atskyręs Rytų Prūsiją nuo pagrindinės Sąjunga kategoriškai rekomendavo Lietuvai pasitenkinti tik dalies Suomijos teritorijos Vokietijos dalies. to nedaryti. Reikia pripažinti, kad Lietuvos aneksavimu. Tuo tarpu Estiją ir Latviją ji iš Rusijoje dar nesibaigus karui, o Vokietijoje politikai pakankamai toliaregiškai numatė anksto privertė pasirašyti savitarpio pagalbos nuo Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 m. susikūrė Vokietijos pasirinkto kelio baigtį, ir Vilniaus sutartis, pagal kurias jų teritorijoje įkurdino iki šiol kruviniausi Europos istorijoje žinomi klausimu atsisakė pasikliauti Vokietija. savo karines bazes. Tai pasipriešinimą būsimai totalitariniai režimai, pagrįsti atitinkamai ko- Molotovo–Ribentropo paktas faktiškai okupacijai darė neįmanomą. Lietuva tokią su- munistine ir nacionalsocialistine ideologijomis. buvo sutartis dėl Antrojo pasaulinio karo pra- tartį pasirašė paskutinė. Kadangi šios karinės Abu režimai svajojo ne tik apie revanšą už po džios. Pasidalinę numatomą grobį agresoriai bazės buvo tiesiogiai susijusios su planuojama Pirmojo pasaulinio karo jų atstovaujamas impe- veiksmų ėmėsi nedelsdami. Jau po savaitės, Lietuvos okupacija, Lietuvoje išpopuliarėjo rijas ištikusį „pažeminimą“, bet ir apie tolesnę rugsėjo 1 d., Vokietija visa savo gerai paruošta šmaikštus šių įvykių apibendrinimas: „Vil- imperijų plėtrą. Abu režimai visas jėgas sutelkė karo mašina užgriuvo Lenkiją. Rugsėjo 17 d. nius mūsų, o mes – rusų“. Šiandien kartais į savo šalių militarizavimą, karinės pramonės iš Rytų Lenkijai smogė ir tuometis Hitlerio einama dar toliau, ir pareiškiama, neva dėl ir karo mašinos stiprinimą. Tad jų santykiai iš bendrininkas Stalinas. Netrukus Raudonoji noro atgauti Vilnių Lietuva neteko nepriklau- pat pradžių buvo priešiški – kiekviena pusė armija užėmė rytinę Lenkiją ir jos okupuotą somybės. Tačiau nors vadinamoji savitarpio iš anksto galvojo apie būsimas pergales viena Vilniaus kraštą. Lenkijos valstybė žlugo, o pagalbos sutartis Lietuvos atveju buvo susieta Karikatūra iš mėnraščio „Lietuva“, išleisto kitos teritorijoje. arčiau Lietuvos sienos buvę jos kariuomenės su Vilniaus grąžinimu, Estija ir Latvija tokias 1939 m. lapkritį Niujorke Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo susida- likučiai prašėsi prieglobsčio Lietuvoje. Lietuvos sutartis buvo priverstos sudaryti nieko ne- riusi realybė buvo tokia, kad prieš pratęsiant vyriausybė ištiesė pagalbos ranką savo buvu- gaudamos. Ultimatyviems Sovietų Sąjungos 1918-aisiais nutrūkusį tarpusavio karą dėl siam pikčiausiam priešui, dar taip neseniai reikalavimams Baltijos šalys tuomet neturėjo sybė“. Laikinai einančiu prezidento pareigas Europos perdalijimo, reikėjo likviduoti tarp laikiusiam okupuotą valstybės sostinę Vilnių jokių galimybių pasipriešinti. Artimiausia paskelbtas slapta sovietams dirbęs žurnalistas abiejų agresorių susikūrusias nepriklausomas ir persekiojusiam bet kokią lietuvišką veiklą stipri kaimynė Vokietija veikė kaip Sovietų Justas Paleckis. valstybes, kurių egzistavimas vienodai erzino okupuotame krašte. Į nelaimę patekę Lenkijos Sąjungos sąjungininkė. Lenkijos pasipriešinimo Birželio 17 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė ir Staliną, ir Hitlerį. Be tarpusavio sutarimo, tai kareiviai buvo priimti ir internuoti Lietuvoje. pavyzdys irgi nebuvo įkvepiantis. įžengė ir į Latviją bei Estiją. Visos trys Baltijos padaryti nebuvo įmanoma. Net jei savų nesu- 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietija ir Sovietų Vilniaus ir dalies Vilniaus krašto grąžini- valstybės buvo greitai okupuotos, suklasto- tarimų draskoma Vidurio Europa ir nebūtų Sąjunga pasirašė Draugystės ir sienos sutartį. mas buvo nulemtas iki tol nuosekliai Lietuvos tuose rinkimuose joms išrinkti vadinamieji pajėgus priešininkas bet kuriam iš totalitarinių Lenkijos atžvilgiu dalybos vyko jau viešai. Per vykdytos Vilniaus okupacijos nepripažinimo „Liaudies seimai“, kurie paskelbė jas sovietinė- režimų, tarp pastarųjų vyraujant nesantaikai, buvusios Lenkijos vidurį nubrėžta patikslinta politikos, kuri net būsimų agresorių sąmonėje mis respublikomis ir paprašė priimti į Sovietų Vidurio Europos valstybės galėjo gintis, į pa- riba – šį kartą jau nebe įtakos sferų, o siena tarp įtvirtino supratimą, kad propagandiniais Sąjungos sudėtį. Paskutiniai formalumai atlikti galbą pasikviesdamos kitą kaimyną – ar Sovie- dviejų valstybių. Stalinas ir Ribentropas ant tikslais šią Lietuvai padarytą neteisybę verta rugpjūčio pradžioje, kai šie „prašymai“ buvo tų Sąjungą, ar Vokietiją – pagal situaciją. padalintos Lenkijos žemėlapio suraitė įspūdin- ištaisyti. Juo labiau kad jiems tai nedaug kai- patenkinti. Lietuvai tuo pačiu metu dar buvo Taigi norint likviduoti nepriklausomas gus parašus. Ši riba – nebe slapta. Ji tuojau pat navo. Jeigu Lietuva nuosekliai diplomatinėmis papildomai grąžintos trys lietuviškos Vilniaus valstybes, agresoriams reikėjo trumpam grįžti džiaugsmingai paskelbta visuose laikraščiuose priemonėmis nebūtų kovojusi dėl Vilniaus, joks krašto teritorijos (Druskininkai, Dieveniškės, prie 1795-ųjų politikos – rasti tarpusavio suta- ir įgyvendinta praktikoje. to meto diktatorius nebūtų jai jo ir siūlęs bei Švenčionys). rimą dėl Vidurio Europos pasidalinimo. Kitaip Bet ir prie šios sutarties buvo pridėti slap- grąžinęs, o Lietuvos nepriklausomybės likimas Prasidėjo represijos ir krašto sovietinimas, sakant, Stalinas ir Hitleris suprato, kad kol kas tieji protokolai bei slapti žemėlapiai, numatę vis tiek neišvengiamai būtų buvęs tas pats, buvo naikinami Lietuvos valstybingumo turi netrukdyti vienas kitam grobti nepriklau- ateities grobimų programą. Pagal vieną iš šių nes čia jau veikė kur kas aiškesni ir svarbesni likučiai ir simboliai. 1941 m. birželio 14–18 d. somas Vidurio Europos valstybes. Priešišką protokolų Lietuvą Stalinas jau gavo sau mai- agresorių interesai. įvykdyti pirmieji masiniai Lietuvos gyventojų abiejų režimų retoriką vienas kito atžvilgiu nais į sienos Lenkijoje pakoregavimą Vokietijos 1940 m. birželio 14 d. ultimatumu Sovietų trėmimai į Sibirą, kurių metu ištremta 17,5 netikėtai pakeitė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos naudai. Vokietija išsiderėjo nedidelę Lietuvos Sąjunga, apkaltinusi Lietuvą vykdant provoka- tūkst. žmonių. Tai buvo platesnės visų Sovietų Nepuolimo sutartis, pasirašyta Maskvoje 1939 teritorijos dalį Suvalkijoje. Kuomet į Maskvą cijas prieš sovietines karines bazes, pareikalavo Sąjungos okupuotų Rumunijos, Lenkijos ir m. rugpjūčio 23 d. Toks netikėtas komunistų derėtis dėl Vilniaus ateities atvyko Lietuvos įsileisti papildomus karinius dalinius ir sufor- Baltijos valstybių teritorijų „valymo“ operaci- ir nacionalsocialistų režimų santykių pokytis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, jam muoti palankią sovietams vyriausybę. Lietuvos jos dalis, kurios metu buvo ištremta 105–110 pasaulio spaudoje nuvilnijo viena už kitą buvo parodytas žemėlapis su Sovietų Sąjungos vyriausybė nutarė priimti ultimatumą. Ka- tūkstančių žmonių. šmaikštesnių karikatūrų banga. Tačiau tai buvo ir Vokietijos suderėtų dalybų riba. Tai leido riuomenės vadas Vincas Vitkauskas kitą dieną Tačiau 1941 m. birželio 22 d. Sovietų kruvinos ateities ženklas. suprasti, ką tuomečiams agresoriams reiškė draugiškai pasitiko sovietinę kariuomenę ir Sąjungą užpuolė buvusi jos sąjungininkė Vo- Vis dėlto šios sutarties, pagal jos signatarų nepriklausomų valstybių sienos. Lietuvos da- tapo aukštas pareigas užimančiu kolaborantu. kietija. Trumpa Stalino ir Hitlerio draugystė, pavardes vadinamos Molotovo–Ribentropo lybos pagal šį scenarijų, beje, neįvyko. Stalinas Sovietų Sąjungos kariuomenė skubiai užėmė atnešusi vergiją Vidurio Europai, baigėsi, nes paktu, esmė buvo ne oficialiai deklaruotas ir šį kartą pergudravo Hitlerį, pasiimdamas sau visą Lietuvos teritoriją. Prezidentas Antanas tikslas buvo pasiektas. Toliau jau turėjo būti tarpusavio nepuolimo siekis, o slaptuosiuose viską ir tik išpirkdamas Vokietijai pažadėtą Smetona pasitraukė į Vokietiją. Reali valdžia sprendžiamas tik paskutinis klausimas – ku- protokoluose pasiektas susitarimas pasida- Lietuvos dalį pinigais. atsidūrė okupantų rankose, o kaip jų priedanga ris iš šių agresorių liks vienintelis viso grobio linti Vidurio Europą. Sovietų Sąjunga gavo Prasidėjusių karo audrų akivaizdoje Lietu- buvo sudaryta marionetinė „Liaudies vyriau- šeimininkas. Voruta 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) 13 Lietuvos Sąjūdžio XII suvažiavimas Tautinių mažumų integracija į bendrąją Lietuvos kultūrą Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimanazijos direktoriaus Vidmanto Žiliaus kalba, pasakyta 2009 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Sąjūdžio XII Atkelta iš 1 p. suvažiavime.

į savivaldybių tarybas. Šalčininkų rajone 14 mandatų iš 25, Vilniaus rajone 19 mandatų iš 27 gauna Lenkų politinė partija. Šis politinis darinys, atėjęs į valdžią, suformavo Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybių valdymo struktūrą iš asmenų, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo kuriant autonomiją. Griežtas administracinis valdymas, paskiriant seniūnais sau lojalius as- menis, paminant valstybinę kalbą bei švietimą valstybine kalba, vis giliau leido šaknis. Šiuo metu vyrauja nuostata, kad savivaldybėse ir jų įstaigose dirbantys asmenys privalo leisti vaikus į lenkiškas mokyklas ir ikimokyklines įstaigas, dalyvauti rinkimuose ir prižiūrėti kitus, kad da- lyvautų bei balsuotų tik už valdančiąją partiją. Trečioji dezintegraciją lemianti priežastis – Lenkijos ir jos visuomeninių organizacijų, klubų ir kai kurių piliečių tiesioginė įtaka. 2007 m. rugsėjo 7 d. Lenkijos Respublikos Sąjūdžio suvažiavimo dalyviai gieda himną Kalba profesorius Vytautas Landzbergis Seimas priėmė Lenko kortos įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 metais. Lenkijos vyriausybės atstovas – konsulas Lenko kortą pradėjo dalinti ir Lietuvos lenkams, kurie įsipareigojo kitai valstybei. 2008 m. liepos 5‒13 d. į Lietuvą atvykęs Lenkijos klubas „Joker“ demonstravo Armijos Krajovos jėgą bei simboliką. Trys Lenkijos ulonų pulkai su Lenkijos kariuomenės uniformomis, ginkluote, vėliavomis ir atributika rengė pasi- rodymus Vilniaus, Šalčininkų bei Švenčionių rajonuose. 2009 m. rugsėjo 17‒18 dienomis Lenkijos Respublika finansavo iš šios šalies atvykusių lektorių, Lenkijos tautinės atminties instituto darbuotojų ir savanorių masiškai organizuotas pamokas ir mokymus Lietuvos Respublikos teritorijoje lenkų tautinės mažumos mokyklose, kurių tikslas supažindinti su Lenkijos istorija. Ketvirtoji priežastis – Lietuvoje visi mato tautinių mažumų problemą, tačiau niekas jos nesprendžia. Neišsprendus tautinių mažumų integracijos problemų, negalima sukurti atviros, demokrati- Tūkstantmečio gimanazijos saviveiklininkų šokis Algirdas Žentelis ir Vytautas Dailidka Šalčininkų sąjūdininkai nių idėjų vienijamos visuomenės. Baigdamas noriu pacituoti lenko, gyvenan- čio Vilniaus krašte, pasakytą mintį: gijoje buvo pereita prie rajonų autonomijos idėjų dauguma. Į lietuviškas mokyklas atėjo mokytis lietuviškų „Tai vis dėlto, ko nori Lietuvos lenkai? Jų deklaravimo. 1989 m. rugsėjo pradžioje lenkų Lietuvos Respublikos vadovybė matė iški- šeimų vaikai, tačiau didžiąją mokinių dalį šiose siekiai ir svajonės ne itin skiriasi nuo lietuvių teritoriniu nacionaliniu rajonu paskelbtas Šal- lusią grėsmę valstybės teritoriniam vientisumui, mokyklose sudarė tautinių mažumų vaikai. svajonių. Jie, kaip ir lietuviai, nori gyventi čininkų rajonas, o rugsėjo viduryje – ir Vilniaus o gal ir pačiai valstybei, todėl Lietuvos Respu- Po tiesioginio valdymo, griuvus autono- teisinėje pilietinėje valstybėje, turėti galimybę rajonas. 1989‒1991 m. praktiškai buvo kuriamas blikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 12 mijos idėjai, buvę autonomijos šalininkai ne- dalyvauti laisvuose rinkimuose, laisvai reikšti autonominis teritorinis vienetas su savo statusu. d. paskelbė nutarimą Nr.I-1798 „Dėl tiesioginio praranda vilties, buriasi į politinę partiją, kuri savo nuomonę, puoselėti savo kultūrą. Jo steigimo klausimas buvo iškeltas 1991 m. valdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei sudaroma lenkų tautiniu pagrindu ir, pritarus Jie nenori, kad jiems vadovautų nusikals- spalį Eišiškėse vykusiuose posėdžiuose. Čia Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietėje“. Teisingumo ministerijai, 1994 m. įregistruojama tama grupuotė, veikianti partijos pavidalu, jie išryškėjo skirtingos Šalčininkų ir Vilniaus rajonų Tiesioginio valdymo metu pakeičiami savi- registrų centre. nenori būti sekami, jie nenori, kad jiems XXI autonomininkų atstovų pozicijos. Šalčininkiečių valdybėje skyrių vadovai, kurie buvo susiję su Antroji dezintegracijos priežastis – politinės amžiuje būtų nustatoma, ką jie turi skaityti, autonomininkai norėjo išlikti SSRS sudėtyje, o autonomijos kūrimu, Šalčininkų rajono Balto- partijos, sudarytos tautiniu pagrindu, atėjimas į su kuo kalbėtis ir sveikintis, su kuo susitikti ir Vilniaus rajono autonomininkų atstovai balsavo joje Vokėje, Jašiūnuose ir Eišiškėse įsteigiamos Vilniaus ir Šalčininkų savivaldą. draugauti.“ už autonomijos Lietuvos Respublikoje įkūrimą. pirmosios lietuviškos vidurinės mokyklos, for- Įsigaliojus Lietuvos Respublikos vietos sa- Būtent šis variantas ir buvo priimtas balsų muojami pasienio ir krašto apsaugos padaliniai. vivaldos įstatymui, 1995 m. skelbiami rinkimai Juozo Vercinkevičiaus nuotr. Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse Prof. akad. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Atkelta iš 1 p.

Lietuvos valstybinių įstaigų rašomoji -ski priesagomis imta laikyti labiau presti- pavardė Jonczys (iš Jončis ar Jončys – Jono Balandis pavardėje Bołądź) yra labai daug, kalba buvo vadinamoji kanceliarinė slavų žinėmis, lenkiškesnėmis. Tada išplito šių liaudinio varianto). Bet tokių pavardžių, ne mažiau kaip 400. Be to, daugelyje pa- kalba ir žmonės dokumentuose būdavo priesagų vartojimas asmenvardinės (ne kuriose slypi lietuvių mažybinės bei malo- vardžių slypi lenkiški pravardinės kilmės įvardijami prie asmenvardžio pridedant vietovardinės) kilmės pavardės. Tai irgi ninės priesagos -elis, -ulis, -ukas, -ikas, -utis, asmenvardžiai, savo reikšme sutampantys rytų slavų (ne lenkų!) kilmės priesagas laikytina Lietuvos valstybės padariniu. tėvavardinės priesagos –aitis, -ūnas, -onis, su esančiais lietuvių pavardėse. Tai tokios -ovič, -evič, pvz., Petr-ovič, Jurg-evič (iš Petr- Suvalkų ir Augustavo krašte pavardžių -ėnis, -ynas ir dar kai kurios kitos yra labai poros, kaip Apinys – Chmiel, Ąžuolaitis as, Jurg-is). su -ski tipo priesagomis rasta labai daug. daug, mažiausiai 420. Tai tokios pavardės, – dąbek, Debesys – Chmura ir daugybė kitų, Lenkai prie šių priesagų priprato Atskirose gyvenvietėse jų procentas svy- kaip Grycel (plg. Gric-elis: Gricius iš Grigo- kurios verčia manyti, jog praeityje buvo vėliau ir tai buvo susiję su diduomenės ruoja tarp 30 ir 40. Daugelis yra kilusios rijus), Jakul (plg. Jak-ulis: Jakas iš Jokūbas), masiškai pavardės verčiamos į lenkų kal- sulenkėjimu. Taigi šias priesagas turinčios iš asmenvardžių (ne vietovardžių), tačiau Jokajty (plg. Jok-aitis: Jokas iš Jokūbas) ir kt. bą. Beje, yra istorinių faktų, patvirtinančių Suvalkų ir Augustavo krašto pavardės dažnu atveju tai įrodyti nelengva. Rasta daug pavardžių, padarytų iš tokią nuomonę. yra savitas Lietuvos valstybės (ne lietuvių Krikštijami lietuviai buvo gavę krikš- krikštavardžių, turinčių rytų krikščio- Į akis krinta daugelio lenkiškos kilmės kalbos, išskyrus padarytąsias iš lietuviškų čioniškus vardus, iš kurių ilgainiui pri- nybės vardams būdingų ypatybių (pvz., pavardžių sutapimas su Lietuvoje varto- asmenvardžių) paveldas. Tokių pavardžių sidaryta daugybė pavardžių. Rašomos Klim iš Klementinus, Gawril iš Gabrielius), jamomis tokiomis pačiomis pavardėmis, rasta labai daug. Jos sudaro įvairiose Su- lenkiškai, jos nerodo tautybės. Koks nors vardams, kurie atėjo į Lietuvą nuo Bizan- tik aplietuvintomis, pvz., Dmuchowski valkų ir Augustavo krašto gyvenvietėse Adamowski galėjo būti tiek lenkas, tiek tijos per rytų slavų kalbų tarpininkavimą, – Dmukauskas. Šis faktas verčia manyti, apie 10-20 procentų visų pavardžių. ir lietuvis. Suvalkų ir Augustavo krašte dalis netgi prieš oficialųjį krikštą. Tokios kad tiek vienur, tiek ir kitur, vietos gyven- Ilgainiui vis labiau įsigalint lenkų yra nemaža tokių pavardžių, kurios yra pavardės – irgi Lietuvos valstybės pada- tojai, net nemokėję lenkų kalbos, būdavo kalbai ir vykstant intensyviai gyventojų padarytos iš krikšto vardo formų, turin- rinys. Taip reikėtų traktuoti ir labai dažną „apdovanojami“ lenkiškomis pavardėmis, polonizacijai, rytų slavų kilmės tėvavar- čių tik lietuvių kalbai būdingų ypatybių. pavardėse lenkiškų mažybinių bei ma- juolab, kad turime dokumentuotų tokio dines priesagas -ovič, -evič imta keisti -ski Padarytų iš nepriesaginių krikštavardžių loninių krikštavardžio formų vartojimą, elgesio pavyzdžių. tipo priesagomis (-owski, -ewski, -inski ir (tiksliau iš specifinių lietuviškų krikšto būdingą lietuvių antroponimijai. Visa tai, kas pasakyta, verčia Lietuvos kt.), iš seno Lenkijoje vartotomis darantis vardo formų, bet be lietuviškų priesagų) Pavardžių, kuriose slypi lietuviški visuomenę ir Respublikos vadovybę atsar- pavardes iš vietovardžių. Mat pavardes su rasta palyginti nedaug (apie 30), pvz., pravardinės kilmės asmenvardžiai (pvz., giai spręsti pavardžių rašybos klausimus. 14 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) Voruta Mažoji Lietuva Plikių mokyklai suteiktas Evos Labutytės vardas Viktorija VAŠKYTĖ, Klaipėda

kvienas esame pašaukti gyventi, kad kažką nuveiktume, kiekvienas esame kūrėjo ben- dradarbiai. „Eva Labutytė per savo kūrybą taip pat nešė gėrį, grožį į tą aplinką, kurioje gyveno“, – kalbėjo D.Trijonis. Iš tiesų per savo prasmingą gyvenimą Eva Labutytė nuolat skleidė grožį – kurda- ma estampus, ekslibrius, apipavidalindama knygas, liedama akvareles. Surengta apie 10 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvininkų bendrijos įkūrėja ir jos puose- lėtoja pagrindine kūrybos tema visada laikė Mažąją Lietuvą, gimtąjį pamario kraštą, senuosius prūsus. Tą patį tvirtino ir senieji Plikių mokyklos mokytojai, kuriems teko laimė pažinti Evą Labutytę dar ankstyvoje jaunystėje – tai Ele- na ir Antanas Ūsai, E. Labutytės auklėtoja, Iš dešinės: Plikių E. Labutytės pagrindinės mokyklos direktorės pavaduo- mokytoja Ada Blaškevičiūtė-Kuncaitienė, toja L. Venckienė ir mokyklos direktorė A. Vaičiulienė matematikos mokytoja Liuda Tuskenytė- Alijauskienė. Anuomet niekas nesitikėjo, dėkojo visiems inicijavusiems, padėjusiems Evos taip lengvai nepalenksi, kad ji turi ir kad tokia trapi mokinukė Eva Labutytė kada ir pritarusiems Evos Labutytės vardo sutei- savo principus, ir savo supratimą, tačiau nors garsins Lietuvą ir Lietuva didžiuosis kimui mokyklai. reiškia jį labai paprastai, labai kukliai, į nieką Eva Labutytė (1938-2003) jos vardu: „Tikiuosi, kad dabar ir mokiniai, ir mo- pirštu nebadydama, nepriekaištaudama. Ji „Jos pagrindinis siekis visada buvo kytojai dar labiau didžiuosimės savo moky- tiesiog buvo tvirta, ori, tokia kaip daugelis įamžinti šiuos pamario kraštiečių žodžius: kla ir ji taps dar svarbesnė mūsų gyvenime“, šio krašto moterų“, – prisiminimus žarstė Lietuviais esame mes gimę, lietuviais no- – sakė mokyklos direktorė. D. Kiseliūnaitė. rime ir būt! Tą garbę gavome užgimę, jai Klaipėdos rajono savivaldybės mero Tąkart, pristatant E. Labutytės parodą ir neturim leist pražūt! Kaip ąžuol’s drūt’s pavaduotoja Rūta Cirtautaitė pažymėjo, Vokietijoje, Eva prašė D.Kiseliūnaitės pa- prie Nemunėlio lietuvis nieko neatbos!“ kad ne kiekvienai mokyklai pasiseka pelnyti dainuoti joje lietuvių liaudies dainų ir ilgai – kalbėjo buvusi Plikių mokyklos mokytoja tokią garbę, tačiau ją reikia ir išlaikyti, kad rinkosi, kurių dainų norėtų. Elena Ūsienė. ši mokykla iš tiesų skambėtų garbingai ne „Ji išsirinko tas, kurios ir man pačiai tik šioje šalyje, bet ir visose kitose, kur tik atrodė gražiausios. Ir jei kas paklaustų, kas „Mano Ievutė“ nuklys joje išauginti žmonės. yra šio krašto daina, aš sakyčiau - pažiūrėkit Apie visomis prasmėmis neeilinius Lie- į Evos Labutytės paveikslą. Tai yra šviesus, Evos Labutytės, buvusios Plikių moky- tuvai 2009-uosius kalbėjo Klaipėdos rajono gydantis liūdesys, tai ramybė, tai darna, Plikių evangelikų-liuteronų bažnyčioje klos auklėtinės, vardas tądien buvo daugelio savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas Al- tai prislopintos spalvos, gilios metaforos, Rugsėjo 1-osios rytą laikytos pamaldos I. lūpose ir širdyse. Prisiminta ji ir mokytojos, girdas Petravičius, priminė Lietuvos vardo simboliai sukibę vienas su kitu taip, kad Labutytės vardo suteikimo Plikių pagrindinei krašto poetės Elenos Janušaitienės eilėse, tūkstantmetį, Baltijos kelio dvidešimtmetį. spalvų ritme iškyla patys svarbiausi ir patys mokyklai proga skaitytose Plikių E. Labutytės pagrindinės „Plikiškiai šiemet pradeda naują etapą reikšmingiausi“, - kalbėjo etnologė. mokyklos direktorės pavaduotojos Laimos savo ilgametėje, daugiau nei ketvirtį tūks- Pasak D.Kiseliūnaitės, E.Labutytė labai Venckienės. Jose dailininkė šaukiama „švie- tantmečio siekiančioje mokyklos istorijoje. kruopščiai studijuodavo medžiagą savo siuoju atodūsiu“. Džiaugiuosi, kad trečia mūsų rajono moky- darbams, skaitė istorinius šaltinius, domėjosi Plikius šventove ir ilgesio žeme vadi- kla turi iškilaus mūsų karšto žmogaus vardą: archeologija, kalbotyra, gilinosi į poeziją. Jos nanti buvusi Evos Labutytės auklėtoja Ada Judrėnai - lakūno Stepono Dariaus, Priekulė darbuose visą spontanišką judesį dažniau- Blaškevičiūtė-Kuncaitienė sakė, jog prisime- - rašytojos Ievos Simonaitytės, o Plikiai nuo siai subtiliai suvaldo labai gerai apgalvota nant Ievutę, mintys nejučia nuklysta į senąją šios dienos – dailininkės Evos Labutytės“, idėja. Plikių mokyklą, kurioje mokėsi Eva. – kalbėjo A.Petravičius. „Ji ją sureikšmina. Ji neiliustruoja isto- „Jeigu mes šiandien žvelgtume į tos Pasidžiaugti bendramintės įamžinimu rinių įvykių, tačiau juos įvertina, apgaubia mokyklos langus, tikrai akyse iškiltų ir susirinko ir gausus būrys Lietuvininkų mūsų kartos pagarba. Evos kūryboje yra ir tas suolas, kuriame ji sėdėjo, ir tie žodžiai bendrijos narių su buvusia primininke Rūta kapų, ir kryžių, ir žvakių. Tačiau tai nėra suskambėtų. Aš labai norėčiau, kad šios Mačiūniene priešakyje. tragiškas ženklas. Jos darbuose tragedijos mokyklos mokiniai bent dalele būtų panašūs Lietuvininkų bendrijos pirmininkas, yra, tačiau kaip ir giesmėse, kurias Eva taip į mano Ievutę. Supraskite mane gerai, mes buvęs Plikių pagrindinės mokyklos mokinys mylėjo, kažkas didelis ir geras nušluosto šitaip ją vadinome, ir aš dabar taip ją vadi- Jonas Jogutis dėkojo už čia gautus gyvenimo ašaras ir pradžiugina viltimi. Eva žinojo, nu“, – kalbėjo mokytoja. pagrindus bei perdavė negalėjusių atvykti kas tai. Dievas buvo jos gyvenimo matas“, Pasak auklėtojos, E.Labutytė buvo labai Ievos Labutytės artimųjų linkėjimus bei – pasakojo D. Kiseliūnaitė. Pašventinti atminimo lentos kviesti abu ben- paprasta, karo audrų prislėgta mergaitė. Bet nuoširdžią padėką mokyklai, jos vadovams Dalia pasakojo, kaip sunkiai sirgdama druomenės dvasininkai – Plikių katalikų bažny- jau žinojusi, ką reikia daryti, kaip dirbti, kaip ir visiems kitiems, prisidėjusiems ruošiant Eva prasitarė, kad ruošiasi išeiti į namus, čios kunigas D. Trijonis (dešinėje) bei liuteronų mokytis. Ne kartą Evos namuose lankiusis šią šventę. kad džiaugiasi kiekviena jai skirta diena, evangelikų bendruomenės kunigas L. Fetingis A. Blaškevičiūtė-Kuncaitienė prisiminė, jog kad nori išeiti tik tada, kai rankos nebegalės Šiemet rugsėjo 1-ąją – Žinių ir mokslo tada Eva gyveno gana sunkiai, jau buvo Gydančio liūdesio kūrėja valdyti pieštuko. E. Labutytė buvo suplana- dieną Plikų miestelio gyventojai tradiciškai likusi be tėvo. Tačiau noro, ryžto mokytis vusi tiek darbų, tarsi gyventi jai būtų likusi pasitiko kardelių jūra, nekantraujančiais turėjo nepaprastai daug. Savo priminimais su susirinkusiaisiais visa amžinybė. Pasak D. Kiseliūnaitės, Eva pirmokais ir mokytojus praaugusiais de- „Jeigu visi skubėdavo išbėgti iš klasės, ji dalijosi Lietuvininkų bendrijos narė, ansam- susitikdavo su brangiais žmonėmis, dosniai šimtokais, tačiau šįkart vyravo ypatinga dažnai likdavo suole, o apie ją susispiesdavo blio „Vorusnėlė“ vadovė Dalia Kiseliūnaitė, dovanodavo savo darbus, patarimus, ne- dvasia – krikštijama trečia vardinė mokykla būrelis mokinių. Nežinau, ar ji ką nors piešė, pastaruosius 10 metų gana artimai drauga- pamiršdavo nė vieno draugo gimtadienio. Klaipėdos rajone. Tądien Plikių pagrindinei ar šiaip kalbėjo...“, – prisiminė mokytoja. vusi su dailininke Eva Labutyte. Plikiuose ji lankė mamos kapą, grįždavo mokyklai suteiktas kraštietės, Mažosios Dėkodama visiems už šią gražią inici- Pasak D Kiseliūnaitės, ši rugsėjo 1-oji vaikystės takais prie namų, parymodavo Lietuvos bendrijos įkūrėjos, dailininkės atyvą pagerbti Evos Labutytės atminimą, tikrai įeis į mokyklos istoriją – mokykla gavo maldoje suklupusi bažnyčios suole. Evos Labutytės vardas. didžiausią ačiū mokytoja tarė mokytojams naują vardą. „Ji man niekada nepasakojo apie savo Akmeninė atminimo lenta nuo šiol Antanui bei Elenai Ūsams. „Kaip kalbininkė ir etnologė labai didelį ligas ir kūno skausmus, mes visada kalbėjo- sveikins į mokyklą susirenkančius vaikus „Antanas man nuolatos nedavė ramybės, dėmesį skiriu vardams. Mes žinome, kad me apie tėvynę, apie jos žmones, apie dainas ir, kaip minėjo daugelis susirinkusiųjų, ir jeigu šiandien tame muziejėlyje yra daug žmogus, duodamas savo vaikui vardą, skiria ir giesmes, apie grožį ir to grožio vertę. Ji įpareigos įprasminti ir pateisinti mokyklai mano Ievutės paveikslų, tai vien tik Antano jam labai daug reikšmės, tuo vardu žmogui niekada nesistumdė nei dėl garbės, nei dėl sutektą vardą naujais darbais, gražiais dėka, nes jis rūpinosi tuo. Aš atidaviau linki, nori, kad žmogus būtų toks, ką reiškia pinigų, nei dėl valdžios. Tokios vertybės jai poelgiais, teisingais gyvenimais. beveik viską ką turėjau, pasilikau keletą jo vardas, žmogus yra įpareigojamas būti kėlė atlaidžią šypseną. Ji buvo nepalenkia- paveikslų ir mokyklinių nuotraukų“, – sakė tokiu. Ši mokykla taip pat užaugo, nusipelnė ma ten, kur reikėjo išlikti doram. Ji nemėgo Gyvenimas, atiduotas Mažajai Lietuvai auklėtoja. šio vardo ir tapo dar garbingesnė su šiuo blogai atlikto darbo ir pati niekada nieko Mokytoja paragino džiaugtis tuo, ką vardu“, – sakė D. Kiseliūnaitė. blogai nedarė. Ji sielojosi dėl to, kad kai ku- Į Plikių miestelį suteka dvi kultūros, žmonėms paliko E .Labutytė, mokyklai Anot etnologės, Plikių bendruomenė rie žmonės praranda vertybes, bet pirštais į todėl ir pašventinti atminimo lentą kviesti linkėjo išauginti ne vieną žymų menininką, gali didžiuotis, kad garsi dailininkė buvo kitus nerodė. Žinau, kad Eva nesitikėjo nei abu bendruomenės dvasininkai – Plikių kunigą, gydytoją, mokslininką ar tiesiog jų mokyklos mokinė, bažnyčios parapijietė, atminimo lentos, nei tokio jos vardo įam- katalikų bažnyčios kunigas Darius Trijonis gerą žmogų. čia ji praleido gražias savo vaikystės dienas, žinimo, bet mums tai yra svarbu. Mums, bei liuteronų evangelikų bendruomenės nors ir daug vargo, tačiau mokėjo džiaugtis kurie esame šiapus, ryšys su tais, kurie yra kunigas Liudvikas Fetingis. Trečioji mokykla rajone grožiu, ir jau ankstyvoje jaunystėje rodė savo anapus yra labai svarbus. Tai yra kelrodis, jo Kunigas L. Fetingis dar iškilmingose menininkės talentą. laikydamiesi mes nepametame orientyrų“, Evos Labutytės garbei skirtose rytinėse pa- Atgimusioje mokykloje dirbsiančius D. Kiseliūnaitė su E. Labutyte susipažino – kalbėjo D. Kiseliūnaitė ir ragino šiandien maldose kvietė neužmiršti savo mokytojų, mokytojus ir mokinius sveikino Klaipėdos Lietuvininkų bendrijoje, drauge keliavo į ir kuo dažniau savęs paklausti, kaip kartais ne tik tų, kurie mus vedė mokykloje, studijų rajono Kretingalės seniūnas Vytautas Gūžas, Vokietiją, atstovavo lietuvininkų bendrijai mintyse klausiame – ką dabar pasakytų metais, bet ir tėvų bei menininkų: žmonių, buvęs Plikių pagrindinės mokyklos direkto- seminare. mano senolis, mama arba tėvas? kurie kaip ir Eva Labutytė savo darbais išliko rius – Albertas Juška, Nacionalinės jaunimo „Tada aš pažinau nuostabią, jautrią, Taigi, ką dabar pasakytų dailininkė Eva po mirties, o juose kiekvienas gali įžvelgti reikalų koordinatorių asociacijos atstovė gražią, visada puikiai, skoningai besiren- Labutytė? kažką gera, iš ko būtų galima pasimokyti. Klaipėdos rajone Adelija Radžienė ir kiti. giančią, kuklią, drovią moterį, tačiau joje Autorės nuotraukos Kunigas D. Trijonis priminė, jog kie- Mokyklos direktorė Audronė Vaičiulienė mačiau ir tvirtą žmogų, ir supratau, kad Voruta 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) 15 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas Tomas Baranauskas, Vilnius

žygį į Lietuvą. Į pagalbą buvo atvykę kaip nie- Vėliau dar buvo rengiami žygiai į Maskvą, 120 m pločio. Be to, į šiaurę nuo piliakalnio, 1 kada daug aukštų svečių su savo kariuome- tiesa, nedavę norimų rezultatų. ha plote, buvo neįtvirtinta papėdės gyvenvie- nėmis – Čekijos karalius Jonas Liuksembur- tė. Jau vien šie duomenys rodo Maišiagaloje gietis su savo sūnumi Moravijos markgrafu Paskutinis mūšis buvus nemenką viduramžių Lietuvos admi- Karoliu (būsimuoju imperatoriumi Karoliu nistracinį centrą. IV), Vengrijos karalius Liudvikas ir daug 1377 m. vasario 6 d. kryžiuočiai pirmą Pilies vietoje archeologinių tyrimų metu diduomenės iš Prancūzijos bei Vokietijos. kartą nusiaubė Vilnių ir sudegino pusę aptiktas iki 5,4 m storio kultūrinis sluoksnis, Kaip tik tuo metu, 1344–1345 m. žiemą, miesto. Algirdas tuo metu jau buvo ligotas atspindintis tris piliakalnio naudojimo eta- Lietuvoje subrendo perversmas. Matyt, Jau- ir skaičiavo paskutiniuosius savo gyvenimo pus. Pirmasis – tai pirmaisiais amžiais prieš nučio pasyvumas, o gal ir priešiškumas Al- mėnesius. Tačiau jis pats vadovavo Vilniaus Kristų čia buvusi brūkšniuotosios keramikos girdui ir Kęstučiui, trukdė atremti ruošiamą gynybai ir kvietė kryžiuočių vadus į derybas, kultūros įtvirtinta gyvenvietė. didįjį kryžiuočių puolimą, apie kurį Lietuvoje visaip vilkindamas laiką. Vytautas tuo tarpu Antrasis piliakalnio naudojimo etapas turėjo būti gerai žinoma. Susitaręs su Algirdu, naikino kryžiuočių atsitraukimo kelyje pa- prasidėjo XIV a. Tuomet čia ir pastatyta Kęstutis užėmė Vilnių ir suėmė Jaunutį. liktas maisto atsargas. Kai kryžiuočiai grįžo pirmoji medinė pilis, o pats piliakalnis ap- Valdžią Kęstutis nedvejodamas perdavė atgal, turėjo kęsti badą ir nuolatinį Vytauto juostas grioviu ir pylimu. Pirmąją pilį 1365 m. Algirdui: „Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kariuomenės persekiojimą, kuris truko iki rugpjūtį sudegino kryžiuočiai, kai iš Lietuvos kunigaikščiu, tu vyresnis brolis, o aš su pat Tamavos pilies. pabėgęs Kęstučio sūnus Butautas pirmą kartą tavimi einu išvien“. Tuo metu svarbiausias 1377 m. gegužės pabaigoje (apie 24 d.) vedė juos į Vilnių. Maišiagalos pilies 1365 m. uždavinys buvo sutelkti jėgas kovai su Algirdas mirė, įpėdiniu palikdamas vyriausią gaisro sluoksnyje rasta sudegusių pastatų kryžiuočiais. Iškart po perversmo Algirdas sūnų iš antrosios santuokos Jogailą. Vykdy- liekanų, įvairių daiktų, 12 sudegusių avių ir Kęstutis sumaniai atrėmė kryžiuočių ir jų damas su broliu sudarytą sutartį, Kęstutis griaučių. Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti Lietuvos talkininkų puolimą. parėmė Jogailą ir padėjo jam įsitvirtinti val- Pilis netrukus buvo atstatyta. Būtent ši, didįjį kunigaikštį Algirdą, tai galima būtų džioje. antroji, pilis buvo Algirdo laidotuvių 1377 padaryti dviem žodžiais – jis buvo nukariau- Karas su kryžiuočiais ir nukari- m. ir Lietuvos krikšto 1387 m. liudininkė. tojas ir gynėjas. Algirdas buvo didžiausias Kur Algirdas palaidotas? Lietuvos krikšto metu, kaip galima spėti iš čia nukariautojas per visą Lietuvos istoriją. Nu- avimai Rusioje rasto varpo liekanų, Maišiagalos pilyje Jogaila kariautojas, kurio laimėjimai turėjo lemiamą turbūt įkūrė ir pirmąją parapinę bažnyčią, Karas su kryžiuočiais buvo pagrindinė Lietuvos metraščių legenda nurodo, kad reikšmę, ginant Lietuvą nuo kryžiuočių. kuri buvo vienos iš pirmųjų septynių Lietu- to meto Lietuvos aktualija. Viskas turėjo būti Lietuvos valdovų laidojimo vieta buvo Šven- Anot naujausių istoriko Jano Tengovskio vos parapijų centrų. Tačiau 1390 m. sausį kry- skirta šiai kovai dėl išlikimo. Ir pastangos taragio slėnis Vilniuje, Vilnios ir Neries santa- skaičiavimų, Algirdas gimė apie 1303–1305 žiuočiai, remdami pas juos pabėgusį Vytautą, gyventi santarvėje, ir Rytų politika, pasižy- koje. Ir iš tiesų yra žinoma, kad net Kęstutis m. Jo tėvas Gediminas tuo metu valdė Gedi- vėl puolė Kernavę ir Maišiagalą. Kernavės mėjusi nuostabiai greitu Lietuvos teritorijos buvo laidojamas ne Trakuose, o Vilniuje. mino pilį Žemaitijoje, dabar tai – Padievaičio pilį lietuviai patys sudegino, o Maišiagalos ir įtakos plėtimu Rusios žemėse. Tik iš jų Tačiau Janas Dlugošas – vienintelis piliakalnis prie Kvėdarnos (Šilalės rajone). įgula gynėsi. „Pilyje buvo 1100 žmonių, iš jų Lietuva galėjo semtis resursų tai žūtbūtinei šaltinis, nurodantis Algirdo palaidojimo Apie 1316 m. Gediminas tapo Lietuvos apie 400 sudegė toje pilyje,“ – rašė kryžiuočių kovai, kai Ordinas buvo remiamas visos vietą, – sako, kad Algirdas buvo iškilmingai valdovu. Tėvo Gedimino iškilimas nulėmė metraštininkas Johanas Posilgė. Vakarų Europos. sudegintas netoli Maišiagalos pilies. Anot jo, ir Algirdo šeiminį gyvenimą, ir apskritai jau- Tai, kad Kernavės pilies nuspręsta negin- Yra paskaičiuota, kad Vokiečių ordinas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas „buvo nystės laikų aplinką. Apie 1318 m. Algirdas ti, o Maišiagala buvo ginama, rodytų, kad Algirdo ir Kęstučio laikais, 1345–1382 m., su- sudegintas miške Kokiveithus netoli Maišia- vedė Vitebsko kunigaikščio dukterį Mariją naujoji Maišiagalos pilis laikyta stipresne rengė 96 žygius į Lietuvą, jų metu sunaikino galos pilies ir kaimo (castrum et villa)“. ir po uošvio mirties paveldėjo Vitebsko ku- nei XIII a. net į vienos iš Lietuvos sostinių 22 lietuvių pilis. 1367 m. jiems pavyko užimti Abejoti šia žinia nėra pagrindo. Vykintas nigaikštystę. Prieš mirdamas tėvas jam dar vaidmenį pretendavusios Kernavės pilis. strategiškai svarbią Lietuvos teritorijos dalį su Vaitkevičius net surado XVI–XVIII a. duo- pridėjo Krėvą. Už pastarąją ji turėjo būti modernesnė, nes Veliuonos pilimi. Vietoj jos kryžiuočiai 1368 menų, kad Kukovaičiu (Kukoweytys, Kuku- statyta jau XIV šimtmetyje. Bažnyčios steigi- m. pasistatė Marienburgo pilį. weytis) vadintas Gudulinės kaimas, esantis į mas Maišiagaloje, aplenkiant Kernavę, irgi Pirmieji kariniai Algirdo Atsakydami į šiuos išpuolius lietuviai šiaurę nuo Maišiagalos, Širvintų rajone. Be to, rodytų, kad XIV a. įkurta Maišiagalos pilis laimėjimai šalia esantis Turlojiškių pilkapynas – tikėtina

Gediminas mirė 1341 m. pabaigoje. Jo valstybę paveldėjo 7 sūnūs. Vilniuje didžiuo- ju kunigaikščiu Gediminas paliko Jaunutį. Jo pasirinkimas įpėdiniu buvo gana keistas Gedimino sprendimas – Kernavės, Trakų ir Krėvos kunigaikštysčių apsuptas Vilnius negalėjo turėti bent kiek didesnės pavaldžios teritorijos, o tai reiškė, kad, nepaisant aukšto statuso, Jaunutis kontroliavo labai mažą tiesiogiai jam pavaldžią teritoriją. Maža to, tolesni įvykiai parodė, kad broliai – Trakų kunigaikštis Kęstutis ir Krėvą valdęs Algirdas – buvo akivaizdžiai nepatenkinti tuo, kad Vilnius atiteko Jaunučiui. Tad Jaunučio pa- skyrimas sosto įpėdiniu panašus į impulsyvų ir gerai neapgalvotą mirštančio Gedimino sprendimą. Galimas dalykas, pagal pirminį Gedimi- no sumanymą, sostas turėjo atitekti būtent Algirdui – sujungus Krėvos ir Vilniaus ku- nigaikštystes, valdovo domenas būtų buvęs pakankamas. Tuomet Algirdo pretenzijos į aukščiausią valdžią ir Kęstučio besąlygiškas per tą patį laikotarpį surengė 50 žygių ir Algirdo palaidojimo vieta. tapo svarbesniu Kernavės kunigaikštystės sutikimas su jomis yra suprantamas. sunaikino 17 kryžiuočių pilių. Tai gana įspū- administraciniu centru už pačią Kernavę. O Po Gedimino mirties, dar tik kaip Krėvos dingas rezultatas, ypač įvertinant tai, kad iki Kodėl Maišiagaloje? tai reiškia, kad Maišiagalos pilis tuo metu tu- ir Vitebsko kunigaikštis, Algirdas pasireiškė Algirdo ir Kęstučio laikų lietuviams pilis imti rėjo būti svarbiausia visoje Užnerio Lietuvoje nesisekė. Tai rodo, jog broliai turėjo neeilinių kur kas energingiau, nei Vilniuje sėdėjęs Ką mes žinome apie Maišiagalą, kuri tapo (žemėse į šiaurę nuo Neries). karinių gabumų. Jaunutis. Pirmieji kariniai Algirdo pasiekimai paskutinės Algirdo kelionės liudininke? Tačiau kodėl Algirdas laidotas ne Vilniu- Tiek išplėsti Lietuvos teritoriją nesugebėjo – 1342 m. kartu su Kęstučiu apgintas Pskovas, Maišiagalos pilis pirmą kartą paminėta je, ne Šventaragio slėnyje? Ar klysta legenda, joks kitas Lietuvos valdovas. 1355–1359 m. 1343 m. kartu su Kęstučiu ir Narimantu nu- Algirdo laikais, 1365 metais. Pastatyta ji ne ką ar Algirdui buvo padaryta išimtis? Kęstučio Algirdas prijungė prie Lietuvos dalį Smo- siaubta Livonija. Kovų su prūsiškąja Vokiečių anksčiau – gal Algirdo, o gal jo tėvo Gedimi- palaidojimo aplinkybės rodytų, kad legenda lensko žemės (Bialą, Rževą, Brianską, Mstis- ordino atšaka fronte taip pat pasiektas laimė- no laikais. Medinė pilis stovėjo piliakalnyje, vis dėlto neklysta. Tačiau prieš tris mėnesius lavlį). Centrinė Smolensko kunigaikštystės jimas – 1344 m. kryžiuočiai priešais Veliuoną vadinamame Bonos pilimi, kuris įrengtas iš iki Algirdo mirties Vilnius, kaip minėta, buvo dalis liko vietinio kunigaikščio Sviatoslavo pastatytą Bajerburgą perkėlė pora mylių že- aukštumos pakraščio suformuotoje kalvoje, nuniokotas kryžiuočių. Algirdui mirus, čia valdžioje, bet turėjo pripažinti vasalinę pri- miau Nemunu ir apleido kelias kitas pilis. Dūkštos dešiniajame krante. dar tebevyko atstatymo darbai. Matyt, tai klausomybę nuo Algirdo. Piliakalnio aikštelė ovali, 65x40 m dydžio. ir lėmė Algirdo laidotuvių perkėlimą į kitą Nuo Algirdo laikų Lietuvai priklausė ir Papėdėje piliakalnį juosia griovys ir 270 šventvietę. Algirdo tapimo Lietuvos valdovu didžioji dalis dabartinės Ukrainos teritorijos. m ilgio pylimas. Į šiaurės rytus nuo pilies Visą gyvenimą kovojęs valdovas ir aplinkybės Didžiausias jo laimėjimas ir visos nukariavi- buvo įtvirtintas papilys, apjuostas grioviu karvedys mirė teberusenant nebaigto karo mų programos kulminacinis taškas – 1362 ir pylimu. Anksčiau šis šiandien jau gerokai liepsnoms. Tačiau jo veikla lėmė, kad būsimai 1345 m. pradžioje kryžiuočiai ruošė didelį m. įvykęs mūšis prie Mėlynųjų Vandenų. apardytas papilys buvęs apie 200 m ilgio ir pergalei buvo padėtas tvirtas pagrindas. 16 2009 m. spalio 3 d. Nr. 19 (685) Voruta Diskusijos, komentarai, nuomonės, problemos Kreipimasis „Voruta“ Kas svarbiau? parduodama Gediminas PAVIRŽIS, Lietuvos gyventojų genocido ir rezis- K110 Vilnius, Geležinkelio g. 16 tencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys K145 Vilnius, Konstitucijos pr. 12 Tuskulėnų rimties parko memorialinio Nuo 2002 m. kasmet rugsėjo pabaigoje čia vyksta K190 Vilnius, Gedimino pr. 7 2009 m. rug- komplekso viename iš pastatų kuriama sėjo 26 d. Vilniaus šventė, kurią organizuoja Lietuvos kariuomenė, K200 Vilnius, Gedimino pr. 13 muziejinė ekspozicija „Tuskulėnų dvaras, rajone vyko du Vilniaus įgulos karininkų ramovė, VšĮ „Kuni- K26 Vilnius, Sodų g. 22 gaikščio M. Giedraičio ainiai“. Šventė prasidėjo šv. žudymai 1944–1947 m., aukos, tyrimai“, renginiai. Pike- K44 Vilnius, J.Lelevelio g. 2 liškėse – rajono mišiomis Maišiagalos bažnyčioje, trumpa istorine kurioje lankytojai galės susipažinti su K45 Vilnius, Gedimino pr. 19 Derliaus šventė, apžvalga, sugiedota „Ilgiausių metų“ prelatui J. Tuskulėnų kolumbariume palaidotų aukų Obrembskiui. Toliau šventė tęsėsi teatralizuota K48 Vilnius, Gedimino pr. 2 Maišiagaloje – biografijomis, egzekucijų vykdytojais, isto- Lietuvos didžio- eisena prie piliakalnio, kur vyko inscenizuotos K5 Vilnius, Sodų g. 22 anų laikų kovos, vyko koncertai, vakaronės, rinių tyrimų medžiaga. jo kunigaikščio K6 Vilnius, Gedimino pr. 44 (toliau – LDK) vaikų lauko parodėlės. Teko kalbėtis su ne vienu Kreipiamės į 1944–1947 m. sušaudy- K7 Vilnius, Gedimino pr. 31 Algirdo paminė- atvykusiu iš tolesnių Lietuvos rajonų, juos nuošir- tų ir Tuskulėnų dvaro teritorijoje už- džiai jaudino renginys. Gerai, kad buvo nemažai K78 Trakai, Vytauto g. 90 jimo šventė. Abi kastų aukų artimuosius, bendražygius tradicinės, abi jaunimo, jie dainavo, vaidino, taip papildydami K8 Vilnius, Gynėjų g. 1 Gediminas Paviržis ir kitus asmenis, turinčius informacinės svarbios, bet dė- karių orkestro ir vyrų choro „Aidas“ repertuarą. K85 Trakai, Vytauto g. 37 Tikiu, kad renginys įgaus didesnį mastą ir toliau medžiagos – nuotraukų (vaikystės, jau- mesio joms ski- K9 Grigiškės Kovo 11-osios g. 25a riama nevienodai... garsins Vilniaus kraštą, jos didžiavyrius, savo nystės, šeimos), dokumentų (gimimo ar K91 Vilnius, Geležinkelio g. 4 Derliaus šventė – tai padėka už duoną, kai dvasia amžiams išsaugojusius Lietuvą. Šventės santuokos liudijimai, mokslo ar tarny- pabaigtuvių akordas buvo vakaronė nenuilstamos K369 Klaipėda, Taikos pr. 101 pagerbiami jos gamintojai, dėkojama Aukščiausia- biniai pažymėjimai, apdovanojimai, jam už dėmesį ir tikimasi, kad kitais metais vietos Vilniaus krašto brangintojos profesorės Zinos K236 Kaunas, Laisvės al./ Gineitienės ūkyje Karvio gyvenvietėje. sovietų valdžios išduotos pažymos gyventojų stalas bus dar gausesnis, dar įvairesnis, Ožeškienės g. dar daugiau sulauks svečių iš kaimyninių rajonų Atsakyti į klausimą, kuri iš tuo pat metu Vil- ir pan.) ar asmeninių daiktų (akiniai, K466 Panevėžys, Savanorių g. 5 bei susigiminiavusių kitų šalių vietovių. Šventę niaus rajone vykusių švenčių svarbesnė, nedrįs- rašymo priemonės, uniformos, bažnyti- čiau. Abi svarbios ir reikalingos. Gal būtų geriau, K558 Šiauliai, Tilžės g. 109 lydi dainos, šokiai, bendravimas. Šiai šventei niai drabužiai ir pan.). Tai labai padėtų didžiulis aukščiausios rajono valdžios, seniūnijų jei nevyktų tą pačią dieną. Tačiau net ir šiuo atveju, K436 Marijampolė, Stoties g. 2 kurti įtaigią muziejaus ekspoziciją. dėmesys. Tai nestebina. Tai gerai. savo turiniu jas abi galima suderinti. Juk atvykę K400 Alytus, Jotvingių g. 10 svečiai iš kitų rajonų, juolab iš Lenkijos, sužinotų Daiktus muziejus galėtų nupirkti. LDK Algirdo paminėjimui, tapusiam tradicija, K562 Palanga, Vytauto g. 94 neatsitiktinai parinktas Maišiagalos miestelis. Ši apie mūsų puikų kraštą daug naujo. Be to, susi- vietovė, kaip buvusi pilis, rašytiniuose dokumen- siekimas patogus, ir atstumas nedidelis – vos 10 km. Svečiai iš Lenkijos, sprendžiant apie istorinių LGGRTC interneto puslapyje www. tuose pirmą kartą paminėta 1365 m. 1971–1973 m. genocid.lt pateiktas sąrašas asmenų, kurie tyrinėtame piliakalnyje aptiktas per 5 m storio asmenų įamžinimus, teikiamą pagarbą Krokuvos kultūrinis sluoksnis. Jame rasta stulpaviečių, Vavelyje, gerai žino ir gerbia Lietuvos ir Lenkijos buvo užkasti Tuskulėnų dvaro teritori- keramikos. Gyvendamas Maišiagalos pilyje LDK valdovą Jogailą. Bet jiems būtų naujiena ir malonu joje. Parduodu Algirdas vadovavo strateginiams žygiams už kartu pasimelsti už jo tėvą LDK Algirdą. Telefonai pasiteirauti: (8~5) 2750704, antikvarinį banko seifą Labiausiai mane nuliūdino vieno svečio šalies ribų, gynė Vilnių. Su savo broliu Kęstučiu (8~5) 2751223 surengė nemažai sėkmingų žygių prieš puldinė- klausimas dėl Vilniaus rajono vadovybės dėme- (austriškas), jančius kryžiuočius, sunaikino 17 jų pilių. 1377 sio pačiam piliakalniui, memorialui, šiai šventei. El. paštas [email protected] 1930 metų gamybos. m. LDK Algirdas mirė. Nors Lietuvos valdovai Paaiškinau, kad kaip tik šiuo metu Pikeliškėse paprastai buvo laidojami Šventaragio slėnyje prasideda Derliaus šventė, ten daug svečių, bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezis- (aukštis 1,34 m, plotis 0,74/ 0,66 m.) Vilniuje, Neries ir Vilnios santakoje, daug šaltinių užtikrinau, kad kas nors pasirodys. Jis daugiau tencijos tyrimo centras Tel. 8 605 19 302 patvirtina, kad LDK Algirdas buvo sudegintas neklausinėjo, nes ir taip buvo aišku, kad be merės, Maišiagalos apylinkėse, motyvuodami laidojimo jos pavaduotojų, yra apstu pareigūnų, kurie tikrai vietos pakeitimą po gaisrų vykusiais dideliais galėjo, tiksliau – privalėjo dalyvauti. Juk tai mūsų atstatomaisiais darbais Vilniuje. paveldas, nesvarbu kokia kalba mes kalbame. Pastarasis LDK Algirdo paminėjimas sutapo Pabaigai paminėsiu gražaus ta proga išleisto su Lietuvos vardo, rasto istoriniuose šaltiniuose, bukleto esminę mintį: „Krašto kultūros paveldas tūkstantmečiu, data kuri įvairiais būdais įpras- – tai mūsų tėvų ir protėvių širdies, proto ir rankų minama Lietuvoje. LDK Algirdo nuopelnai labai kūriniai, atlaikę šimtmečių naštą, paženklinę Vil- svarbūs Lietuvos valstybingumui. Todėl nenuos- nijos krašto žemę garbingomis kovomis, kūrybin- tabu, kad Maišiagalos piliakalnio papėdėje nevy- gais darbais ir savita būtimi. Mes turime suprasti, riausybinė organizacija „Kunigaikščio M. Giedrai- kad be istorinės atminties nėra ir dabarties“. čio ainiai“ inicijavo memorialo jam įamžinimą. Gerbiamieji „Karališkosios senosios kibininės“ svečiai, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kiek Lietuvoje yra vietų, kur kiekvienas galėtų mėgautis išskirtine prabanga, evangelikų liuteronų lietuvių raštijos rafinuotumu dvelkiančia atmosfera, maloniu aptarnavimu ir visa tai suderinti su nedidelėmis išlaidomis? Turbūt daugelis atsakytų, jog nedaug. O kiek yra veikėjų ir kiti jubiliejai 2009 metais vietų, kur galima būtų susipažinti su Lietuvos kultūros paveldo tradicijomis 2009 m. spalis 1899 X 16 Stramiliuose (Rokiškio vls.) gimė Pe- 1749 X 1 Kaukėnuose (Pakalnės aps.) mirė tras Jakštas, švietėjas, bibliofilas, kraštotyrininkas, ruošiant maistą?Turbūt daugelis taip pat atsakytų – nedaug. Jonas Berendas (Behrend), giesmių eiliuotojas. Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjas. Studijavo Karaliaučiaus universitete, mokytojavo, Mirė 1988 XI 14 Šilutėje. Važiuojant pro Trakus, besigrožint kelyje atsiveriančia panorama, kviečiame kunigavo Katyčiuose ir Kaukėnuose. 1914 X 18 Vaidauguose (prie Klaipėdos) gimė Gimė 1691 X 28 Dumnavoje (Friedlando aps.) Vilius Pėteraitis, Mažosios Lietuvos visuomenės užsukti į restoraną „Karališka senoji kibininė“. (*MLE, 1, 164, 161). ir kultūros veikėjas, kalbininkas baltistas, KU 1999 X 3 Skaudvilėje įšventintas kunigu garbės daktaras. diakonas Edikas Šulcas, gimęs 1967 V 22 Tau- Mirė 2008 III 5 Monrealyje (Kanada) (*MLE, Mūsų troškimas – supažindinti žmones, besidominčius lietuvių ir karaimų kuli- ragėje. 3, 541-544). narijos paveldo patiekalais, o ne kitų šalių gurmaniškom virtuvėm, kurių apstu 1704 X 4? Weiherove (Lenkija) mirė Matas 1814 X 19 Nemerkiemyje (Gumbinės aps.) Pretorijus, istorikas, poetas, J. Bretkūno pro- mirė Henrikas Ibšas (Huebsch), padėjęs L. Rėzai ir kitose šalyse bei leisti Jums ištrūkti iš kasdienybės ir patirti kažką naujo, ko vaikaitis. Studijavo Karaliaučiaus ir Rostocko rengti Biblijos leidimą (1816). Studijavo Karaliau- galbūt niekur kitur nerasite . universitetuose, kunigavo. Paliko rankraščiu čiaus universitete, mokytojavo, kunigavo. vokišką veikalą apie Prūsijos praeitį „Prūsijos Gimė apie 1760 m. Varskiliuose (Pakalnės grožybės, arba Prūsijos teatras“, vertė giesmes aps.) (*MLE, 1, 579, 576). Besiklausant istorijos apie karaimų tradicijas, siūlome patiems išbandyti pirštų į lietuvių kalbą. 1759 X 23 Trempuose (Darkiemio aps.) gimė miklumą sukant kibinus. Tik tuomet suprasite,kaip dėl ypatingos receptūros Gimė tarp 1631–1635 m. Klaipėdoje (*MLE, Zigfridas Ostermejeris, publicistas, giesmių ir įdomaus gaminimo proceso tešlos ir įdaro derinys sukuria unikalų tradicinį 3, ). eiliuotojas. Studijavo Karaliaučiaus universitete, 1944 X 5 sudegė Priekulės ev. liut. bažnyčia mokytojavo, kunigavo. Vokiečių kalba išleido karaimų pyragėlį su mėsa – kibiną. („perbudavota“ 1885 m.). Po karo parapija įre- brošiūrą, ginančią lietuvių kalbos teises (1817), gistruota 1948 IX 15, o 1958 VIII 3 pašventintas užrašė lietuvių liaudies dainų. išmūrytas bokštas su varpais ir suremontuota Mirė 1821 IX 19 Plyviškiuose (Vėluvos aps.) Akimis pamatykite, širdimi įsimylėkite , gomuriu pajuskite... dabartinė Priekulės bažnytėlė (buv. parapijos (*MLE, 3, 346). namai, 1903) (*MLE, 3, 711). 1724 X 25 Angerburge (Gumbinės aps.) gimė „KIBINŲ KELIAS“ – paragauk istorijos... 1944 X 9 ties Šilute besitraukiančius civilius Bernardas Andersonas, giesmių vertėjas. Stu- vietos gyventojus (moteris, vaikus, senukus) dijavo Karaliaučiaus universitete, mokytojavo, Vilnius – Kaunas greitkelis 23 km. traiškė sovietinės kariuomenės tankai. kunigavo. Dvi giesmes apie 1770 m. išspausdino Pagarbiai, 1909 X 14 pašventinta Kairių (Klaipėdos aps.) atskiru leidinėliu. ev. liut. bažnyčia, 1944 m. pabaigoje sugriauta Mirė 1771 III 8 Kraupiške (Ragainės aps.) Restoranų tinklo direktorė sovietų kariuomenės. Parapija buvo įsteigta 1904 (*MLE, 1, 56). Daiva Žemaitienė V 15 (*MLE, 1, 692-693). 1989 X 28 Agluonėnuose pradėta sodinti Ma- 1919 X 15 atkurta Lietuvos evangelikų žosios Lietuvos bendrijos ir lietuvininkų giraitė. 8 659 08452 liuteronų bažnyčia. Kaune įvyko sinodas, ku- 8 5 2432444 riame Bažnyčia atsiskyrė nuo Rusijos liuteronų *Mažosios Lietuvos enciklopedija (MLE, 2000, 1 bažnyčios Sankt Peterburgo sinodo ir išsirinko t.; MLE, 2003, 2 t.; MLE, 2006, 3 t.) [email protected] konsistoriją, kuriai vadovavo superintendentas Parengė Birutė ŽEMAITAITYTĖ H. D. Sroka. ir Algirdas ŽEMAITAITIS

Redakcinë kolegija: Ieva Jankutë, Lietuva Spaudos radijo ir televizijos Voruta Dr. Arû­nas Bub­nys, hab­il. dr. Kazimie­ras Garðva, Vytautas Go­cen­tas, archit. Daino­ra Juchne­vièiû­të – Vaivadie­në, rëmimo fondas Viso­s pre­k­iø þe­nk­lo­ te­isës Prenumeratos Tadas Stomma, JAV Marija Remienë, JAV Vilniaus kraðto lietuviø saug­o­mo­s indeksas 0135 dr. Vik­to­rasen­ J cius, dr. Napo­le­o­nast­k Ki aus­kas, dr. Kæstutis Pet­rulis, Ge­diminas Pavirþis, ak­ad. pro­f. ha­bil. dr. Antanas Tyla, sàjunga iðeivijoje ak­ad. pro­f. ha­bil. dr. Zig­mas Zin­ke­vièius, Juo­zas Ve­rcink­e­vièius (vyriausiasis redaktorius). Bronius Saplys, Kanada © Voruta, 2008. Leidþiamas nuo 1989 m. spalio 24 d. Dvidešimtieji leidimo metai. Laiðkams: „Voruta“, Naujoji g. 16, LT-21111 Trakai, © Voruta 2009. Visa medþiaga (raðiniai), pateikta Rengëjas (leidëjas) – VðÁ „Vorutos“ fondas, ámonës kodas 181392738. Direktorë LIETUVA. Tel. faksas: (8 528) 5 53 31; (8 528) 5 12 66 laikraðtyje „Voruta“, yra VðÁ „Vorutos“ fondas Auðra Virvièienë. Adresas: Naujoji g. 16, Trakai. Laikraðtis iðeina kas antrà ðeðtadiená. El. paðtas: [email protected] , [email protected] (ámonës kodas 181392738) nuosavybë. Laikraðtá ar Apimtis – 4 sp. l. Rinko ir maketavo „Vorutos“ leidykla. Redakcijos adresas: Naujoji Interneto svetainë: http://www.voruta.lt jo straipsnius kopijuoti ir platinti be raðtiðko sutiki­ g. 16, Trakai, tel./ faks.: (8 528) 5 53 31; (8 528) 5 12 66, mob. (8 605) 19 302 Redakcija: Viktorija Vaškytė (Klaipėda), Daiva Sedlikovska mo draudþiama. Vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevièius, el. p. [email protected] (buhalterė), Birutë Þemaitaitytë, Gražina Zaleckytė Spausdino AB spaustuvë „Titnagas“, Vasario 16-osios g. 52, Ðiauliai. Tiraþas 1200 egz. Juozas Vercinkevièius (vyr. redaktorius)