... O Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti su jais atvirai, bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta... Iš Hipatijaus metraščio 1251 m. įrašo
25
Nr. 3 (793) 2014 m. vasario 1 d. Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis ISSN 1392-0677 Kaina 1 Lt
Šiame numeryje 3 Lenkiškai kalbantys lietuviai Akad. Zigmas Zinkevičius, Vilnius tuviškai kalbėjo ne tik baudžiauninkai, bet ir 74–90 (perspausdinta: Zigmas Zinkevičius diduomenė, vengiama net užsiminti. Lygiai Rinktiniai straipsniai, II 312–333). taip pat nutylima, jog ir „poniškoji“ lenkų Lietuviai valstiečiai lenkiškai kalbėti R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: kalba Lenkijoje buvo vartojama ne tik di- išmoko daug vėliau negu diduomenė. Len- duomenės, bet ir valstiečių baudžiauninkų. kų kalbininkė Halina Turska, tyrusi lenkų Metas liautis, Taigi abiejų kalbų – lietuvių ir lenkų – sta- kalbos atsiradimą Lietuvoje, nustatė, kad ponas Valdemarai Tomaševski tusas savo valstybėse praeityje iš tikrųjų yra artimos Vilniaus apylinkės prie lenkų kalbos buvęs vienodas. perėjo tik devynioliktojo amžiaus paskuti- Iš to, kas pasakyta, matyti, kad pravartu niame ketvirtyje. Daugelyje Pietryčių Lie- 5 Juozas SKIRIUS detaliau aptarti lenkiškai kalbančių lietuvių tuvos vietovių lenkų kalba buvo prievarta sąvoką ir turinį, taip pat visa tai, kas su jais įdiegta tarpukario okupacijos metu, taip pat susiję. bolševikų valdymo laikais, vykdant stalininę Akad. Zigmas Zinkevičius Kas slypi sąvokoje lenkiškai kalbantys polonizaciją. Ilgą laiką vykęs kalbų keitimas, lietuviai? visoks jų maišymasis, žmonėse nuslopino Juos vadiname įvairiai: tiesiog lenkais, Taip vadiname gausią savo tautos dalį, tautinį jausmą, jie ėmė net tautybę painioti Lietuvos lenkais, etniniais lenkais, Vilnijos gyvenančią ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. su tikyba. Iš čia atsirado vietinio (tuteišio) autochtonais ir dar kitaip. Iš tikrųjų tai yra Ypač daug lenkiškai kalbančių lietuvių yra sąvoka, savotiškas tautybės pakaitalas. Lietuvos Pirmosios Respublikos lenkiškai kalbantys lietuviai. Tokiais jie tapo Pietryčių Lietuvoje, vadinamajame Vilniaus Dabar dori lenkiškai kalbančių lietuvių diplomatų parengtumas, veiklos čia pat, Lietuvoje. Nėra atsikėlę iš Lenkijos, krašte. Jie atsirado įvairiais laikais, dalis šviesuoliai neneigia savo lietuviškos kilmės, nors anksčiau jų ideologai būtent taip ir dar senojoje Lietuvos valstybėje, ypač po stengiasi geriau pramokti protėvių kalbą, patriotinės nuostatos: aiškindavo. Kūrė teorijas apie masinę len- Liublino unijos. nevengia jos vartoti. Toks yra, pavyzdžiui, svarba ir aktualumas kų kolonizaciją Lietuvoje (iš tikrųjų tokios Anksčiausiai lenkiškai ėmė kalbėti Nobelio premijos laureatas Česlovas Milo- Straipsnis parengtas skaityto pranešimo niekuomet nebuvo), apie kilmę iš belaisvių, diduomenė. Vėliau ji tai daryti vertė savo šas, kuris, be kita ko, kartais net pasirašyda- Lietuvos istorikų III suvažiavime 2013 m. kurių narsieji senovės lietuviai iš Lenkijos pavaldinius. Kadangi valstybės piliečiais vo nesulenkinta pavarde Milašius. Jo tolimas rugsėjo 26–29 d. Šiauliuose pagrindu daug parsivarydavo. Tie belaisviai esą ir su- anuomet buvo laikomi tik kilmingieji, tai giminaitis Oskaras Milašius, su kuriuo lenkino vietinius gyventojus. Bet taip niekur jų vartojama lenkų kalba buvo traktuojama Česlovas kažkiek palaikė ryšius, buvo grįžęs nėra buvę, užsilaikę svetimame krašte patys kaip visos šalies kalba. prie protėvių kalbos ir lietuvių tautybės, 11 Aleksandras Adamkavičius belaisviai nutausta. Tarp lenkiškai kalbančių lietuvių pra- daug gero nuveikęs Lietuvos labui. Įsitikinus tokių aiškinimų absurdišku- eityje yra buvę (iš dalies ir dabar yra) daug Tačiau tarp lenkakalbių lietuvių atsi- mu, pagaliau buvo liautasi šią lietuvių tautos žymių žmonių. Prisiminkime Adomą Mic- rado ir tokių, kurie pridarė Lietuvai labai dalį kildinti iš Lenkijos. Imta tvirtinti, kad kevičių ir jo amžininkus, to meto Lietuvos daug žalos. Prisiminkime maršalą Juzefą tie „lenkai“ iš seno gyvena Lietuvoje. Kaip šviesuolius. Jie didžiavosi savo tėvyne Pilsudskį (pavardė nuo Pilsūdai – vietovės jie čia atsirado, apie tai vengiama kalbėti. Lietuva, tačiau nedaug tesidomėjo protė- Žemaitijoje, iš kur kilo Pilsudskių giminė, Lietuviška jų kilmė nutylima. Tokią kilmę vių kalba, kurios jau nebelaikė savąja. Tai turėjusi Giniotų pavardę, kurią vartojo ir laikoma žeminančia. Juk iki tautinio atgi- matyti, pavyzdžiui, iš Adomo Mickevičiaus pats J. Pilsudskis) ir jo parankinį generolą Unitų bažnyčios Dysnos apskrityje mimo lietuviškai yra kalbėję tik valstiečiai lietuviško autografo, kurį yra ištyręs šių Liucijaną Želigovskį. baudžiauninkai. Apie tai, kad senovėje lie- eilučių autorius, žr. Baltistica, XIX(1), 1983, Nukelta į 2 p. Prezidentė kviečia Lenkų Armija krajova Lietuvoje Vasario 16-ąją švęsti išradingai Armijos krajovos Vilniaus kūrybinga, pilietiška ir bendriems tikslams susitelkianti tauta”, - sakė Prezidentė. apygardos 6-oji brigada Prezidentė kviečia šalies bendruomenes pasidalyti idėjomis, kaip bus švenčiama Va- Dr. Arūnas BUBNYS, Vilnius sario 16-oji jų miestelyje, kaimelyje, mieste ar namuose, ir drauge sudaryti visos Lietuvos lenkų Armija krajova (Armia Krajowa) buvo šventinių renginių kalendorių. Originaliau- pogrindinė ginkluota organizacija, pavaldi siai švenčiantiems Vasario 16-ąją Prezidentė Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone padovanos Lietuvos trispalvę. ir veikusi Vokietijos okupuotos prieškarinės Pernai Vasario 16-ąją buvo statomi snie- Lenkijos valstybės teritorijoje, įskaitant Rytų go parkai, formuojamos trispalvės širdys, or- Lietuvą, Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrai- ganizuojami įvairūs koncertai ir spektakliai, ną. AK siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos žygiai per Lietuvą ir kiti renginiai. valstybę su 1939 m. rytinėmis sienomis, t. y. LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė Prezidentės iniciatyva jau kelerius metus ir su Vilniaus kraštu. Lietuvos teritorijoje ji Vasario 16-ąją ypatingai pažymi ir Lietuvos daugiausia veikė Rytų Lietuvoje ir vykdė Penktadienis, sausio 24 d. (Vilnius). Ar- kompozitoriai, sukurdami specialų Valsty- ginkluotą kovą prieš sovietinius partizanus, tėjant Valstybės atkūrimo dienai, Lietuvos bės dienai skirtą kūrinį, kuris atliekamas vokiečius, lietuvių dalinius (policijos for- Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Valstybės atkūrimo dieną vainikuojančiame muotes, Vietinę rinktinę) bei lietuvių admi- kviečia šalies gyventojus Vasario 16-ąją švęs- koncerte Nacionalinėje filharmonijoje. Visos nistraciją. Armija krajova buvusios Lenkijos ti išradingai. Prie jau tradicine tampančios už bilietus surinktos lėšos skiriamos talentin- valstybės teritorijoje buvo suskirstyta į akcijos „Vasario 16-ąją švęsk išradingai” giems jauniesiems muzikams remti. Arūnas Bubnys apygardas, kurios daugmaž atitiko prieška- aktyviai jungiasi šalies mokyklos, vietos Informaciją apie savo sumanymą iš- rinės Lenkijos vaivadijų ribas. Iš viso buvo bendruomenės, nevyriausybinės organiza- radingai švęsti Valstybės atkūrimo dieną Armijos krajovos (toliau AK) Vilniaus apie 20 AK apygardų, tarp jų ir Vilniaus cijos ir privačios kompanijos. Pernai buvo atsiųskite adresu [email protected]. Visi apygardoje 1943–1944 m. iš viso buvo apygarda. Nuo 1940 m. pabaigos iki 1944 užregistruota per 200 originalių iniciatyvų šventiniai renginiai bus paskelbti ir nuolat suformuota ir veikė 14 lenkų partizanų bri- m. pabaigos veikė ir nedidelė Kauno apy- iš visos Lietuvos. atnaujinami Prezidentūros svetainėje www. gadų. Viena skaitlingiausių ir aktyviausių gardėlė, apėmusi likusią Lietuvos teritorijos „Vasario 16-oji - ypatinga diena kie- lrp.lt. Prezidentės inicijuotą akciją remia LRT buvo AK 6-oji brigada. Šiame straipsnyje dalį ir pavaldi Vilniaus apygardos štabui. kvienam iš mūsų. Švęskime ją išradingai ir naujienų portalas DELFI. bus trumpai apžvelgta 6-os brigados istori- Vilniaus apygardos AK vadu buvo paskir- ir prasmingai, kad ji taptų tikra mūsų ja – kautynės su vokiečių, lietuvių policija, tas Aleksandras Kžyžanovskis (Aleksander vienybės ir nepriklausomybės švente, o ne 2014-01-24, Lietuvos vietine rinktine ir sovietinių par- Krzyżanowski, slap. „Wilk“), jo įsakymais eiliniu laisvadieniu. Parodykime, kad esame Prezidentės spaudos tarnyba tizanų būriais. Trumpai priminsime, kad Nukelta į 14 p. 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Voruta Lenkiškai kalbantys lietuviai Akad. Zigmas Zinkevičius, Vilnius Atkelta iš 1 p. P o l s z c z y z n a l i t e w s k a (lietuviška kalba Lietuvoje yra atneštinė, turinti, turėjo glaudžius santykius. Šių slavų kilmės b a n č i ų l i e t u v i ų yra Italijoje, Ispanijoje, lenkų kalba) – taip Lenkijoje vadinama kaip minėta, labai daug lietuvių kalbos buvo ir senojoje Lietuvos valstybėje vartota Portugalijoje (nedaug) ir Pietų Amerikos lenkakalbių lietuvių kalba. Ji išlaikė gau- elementų. r a š t i n i ų ( k a n c e l i a r i n ė ) kalba, sukurta šalyje, daugiausia Argentinoje (ispanų) ir sybę lietuvių kalbos elementų, kurie apima Dabar plačiai besireiškianti, Valdemaro Lietuvos valstybės piliečių savosios valsty- Brazilijoje (portugalų). Tą patį reikia pasa- visus kalbos klodus: fonetiką, gramatiką ir Tamoševskio vadovaujama, Lenkų rinkimo bės reikalui ir vartota tol, kol ji tai valstybei kyti ir apie kitas šalis, kuriose yra daugiau žodyną. Tą kalbą yra nemaža tyręs ir šių akcija yra traktuotina kaip antilietuviška buvo reikalinga. Tos raštinių kalbos šneka- ar mažiau tų šalių kalbomis šnekančių lie- eilučių autorius. organizacija, sukurta kenkti Lietuvos vals- muoju variantu ėjo ano meto gyvoji rytų tuvių, tarp jų ir labai žymių žmonių, garsių Iš šios kalbos, o ne Lenkijoje vartojamos, tybei. Ji šmeižia tą valstybę ir lietuvių tautą, slavų kalba, iš kurios ilgainiui išsirutuliojo mokslininkų. Minėtinas semiotikas mokslo plūdo į lietuvių kalbą polonizmai ir kitokios skleidžia demagogiškas, nieko bendra su dabartinė gudų (baltarusių) kalba. kūrėjas Algirdas Julius Greimas, su kuriuo svetimybės. Dar ir dėl to ji yra mums įdomi Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorija netu- Mažojoje, arba Prūsų, Lietuvoje buvo šių eilučių autoriui teko daug bendrauti. ir verta ištyrimo. rinčias mintis, kelia Lietuvoje sąmyšį ir tuo vokiškai kalbančių lietuvių. Pra- Paryžiuje A. J. Greimas paprastai kalbėdavo Lenkų dialektologai šios kalbos nelaiko didina lietuvių ir lenkų nesantaiką. Visi, kas eityje jie sudarė didelę vietinių gyventojų prancūziškai, o parvažiavęs į Lietuvą – tuoj savo tarme (taip kartais ją pavadina tik ne- šią organizaciją palaiko, kenkia Lietuvai, daugumą. Esama kažkiek jų ir dabar Vokie- pat tapdavo šimtaprocentiniu lietuviu. išprusę žmonės, neišskiriant nei lietuvių), neišskiriant nė tokių, iš pirmo žvilgsnio tijoje bei kitose vokiečių kalbą vartojančiose Rusijoje liko nemaža rusų kalbą varto- nesieja jos su jokia lenkų kalbos tarme. Tarp atrodančių nekaltų tvirtinimų, kaip istoriko šalyse. jančių lietuvių, Latvijoje – kažkiek kalbančių jų nėra nieko bendra. Alfredo Bumblausko skleidžiama nuomonė, Dėl XVIII amžiaus pabaigoje pradėtos latviškai, Estijoje – estiškai (nedaug). Vilnius – Lietuvos, ne Lenkijos, esą dr. Jonas Basanavičius tautinio atgimimo vykdyti prievartinės germanizacijos, lietu- Priešingą reiškinį – l i e t u v i š k a i k a l - s o s t i n ė . Lenkai Vilniaus niekuomet savo laikais yra padaręs mums žalą, nukreipda- vių kalbos ir apskritai lietuvių persekiojimo bančių nelietuvių – nėra daug. Lie- sostine nėra laikę. Vilniaus kraštą Pilsudskis mas atgimimą tautine, o ne tokia linkme, atsirado tarp mažlietuvių tautybės pakai- tuvoje tokių pasitaiko tarp rusų, vokiečių, ir jo pasekėjai vadino Litwa Środkowa (Vidu- kokios norėjo lenkai. talas šišioniškis, atitinkantis Rytų Lietuvos latvių, karaimų, totorių ir kitų tautų atsikė- rinė Lietuva, ne Vidurinė Lenkija). Jie kūrė Be lenkiškai kalbančių lietuvių, yra ir tuteišį. lėlių į Lietuvą. dar Rytinę (dabartinės Gudijos teritorijoje) tokių, kurie kalba g u d i š k a i ( b a l t a r u - JAV gyvena daug a n g l i š k a i k a l b a n- Viso to, kas pasakyta, negalima išleisti iš ir Vakarinę (arba Kauno) Lietuvas, bet ne s i š k a i ) . Jų, kaip ir lenkiškai kalbančiųjų, č i ų l i e t u v i ų . Esama jų ir Anglijoj, taip pat akių tiriant lietuvių ir kitų tautų istoriją. Į tai atitinkamas Lenkijas. labai daug. Pati gudų kalba – rytų slavų kitose anglakalbėse valstybėse. ir norima atkreipti šio straipsnio skaitytojų Nėra nei mažiausio abejojimo, kad lenkų kilmės. Su rytų slavais lietuviai praeityje Romaniškomis kalbomis kal - dėmesį.
Mažoji Lietuva Lietuvių regionas Prūsijoje: jį ženklinusios sąvokos ir jų vartojimo istorija Vasilijus SAFRONOVAS, Klaipėda Tęsinys. Pradžia Nr. 20 krašto. Klaipėdos kraštui įvardyti ir vėliau de Memel, vok. Memelland, Memelgebiet, to, ką ir kokiame istoriniame kontekste jie ne vieną dešimtį kartų buvo vartojamas angl. Memel Territory. Kitaip tariant, nuo norėjo įvardyti. „Mažosios Lietuvos“ pavadinimas. pat 1919 m. visoje Europoje dėl to, kas yra Antra, visa tai yra istorinės sąvokos. Dar kartą lietuvių teritorinių pretenzijų Klaipėdos kraštas, buvo galima susikalbėti. Jomis galime įvardyti istorinius adminis- įkaitu šis terminas tapo po Antrojo pasau- 1920–1923 m. Klaipėdos kraštą Antantės tracinius vienetus, istorinę lietuvių kultūros linio karo, tik šįkart juo buvo įvardijamas valstybių vardu administravo Prancūzija, paplitimo sritį, bet ar tikrai bent viena jų nebe Klaipėdos kraštas, o Kaliningrado o 1923–1939 m. autonomijos pagrindais ši yra tinkama dabarties regionų specifikai sritis. 1946 m. pirmą kartą lietuvių raštijoje teritorija priklausė Lietuvos Respublikai. apibrėžti? Visomis pranešime išvardytomis ir apskritai lietuvių kultūrinėje tradicijoje Ir tai yra vienintelė Lietuvos – kadaise sąvokomis buvo įvardijami regionai, egzis- visa naujai įsteigtoji TSRS dalis – Ka- etnografinio Prūsijos regiono – teritorija, tavę praeityje. Šių regionų šiandien nebėra. liningrado sritis – staiga tapo „Mažąja kada nors priklausiusi Lietuvos valstybei. Daugumos išvardytų sąvokų, išskyrus Lietuva“. Kraštotyrinėje lietuvių išeivių Šis regionas tarpukariu buvo tarptautinės „Klaipėdos krašto“, vartojimo reikmė buvo Vasilijus Safronovas Šiaurės Amerikoje literatūroje, pvz., gerai teisės subjektas, jo egzistavimas pagimdė ta pati – siekta pademonstruoti, kad Prūsijoje žinomame Broniaus Kviklio keturtomyje naujas gyventojų tapatybės formas, va- arba Vokietijoje būta regiono, savito kito- Gavusi sklaidos postūmį tokiame ide- „Mūsų Lietuva“, būtent taip pateikiama dinamuosius klaipėdiškius, pagaliau jo kios kultūros šios valstybės piliečiais, t. y. ologiniame kontekste, sąvoka „Mažoji Lie- Mažoji Lietuva – vienur Klaipėdos kraštas teritorija buvo aiškiai apibrėžta – šiaurinėje lietuviais. Šiandien tokio demonstravimo tuva“, skirtingai nei visi anksčiau išvardyti ir Kaliningrado sritis, kitur tik pastaroji. ir vakarinėje dalyje – buvusia Rusijos–Vo- poreikis yra dingęs: nebėra Prūsijos regiono, terminai, po Pirmojo pasaulinio karo buvo Tokiai lietuvių išeivijoje sukurtai Mažo- kietijos siena, pietuose – Nemuno, Rusnės kuris būtų savitas lietuviais. Toji teritorija pradėta vartoti siejant ją ne su objektyviais sios Lietuvos ribų interpretacijai pagrįsti ir Skirvytės upėmis. Dar iki 1947 m. Lietu- nepasižymi šiuo savo svarbiausiu bruožu, kriterijais nustatyta teritorija, o su ireden- buvo rasta argumentų ir tarybinėje Lietu- vos administracinio-teritorinio padalijimo arba, Klaipėdos krašto atveju, šis bruožas yra tos idėja. Toji idėja šiuo konkrečiu atveju voje. Štai istorikas Algirdas Matulevičius struktūroje buvusios Klaipėdos krašto ri- toks akivaizdus, kad jo nebereikia specialiai rėmė įsivaizdavimą, kad Lietuvos valstybė 1972 m. išleistame straipsnyje nurodo, bos buvo atpažįstamos apskričių ir valsčių akcentuoti. Lietuviškumas Klaipėdos krašte buvo sukurta ne iš visų tai valstybei tu- kad Mažoji Lietuva turi būti traktuojama lygmeniu. šiandien vargu ar bėra kažkuo savitas. rinčių priklausyti žemių, tad lietuviai turi plačiau nei tai buvo daroma iki tol. 1995 m. Kokias išvadas gali padaryti istorikas Trečia, ar tikrai žinome, kokį regioną telkti visas pastangas, kad tas žemes – terra tas pats autorius be jokių užuolankų pareiš- šio pristatymo pagrindu. Pasikartosiu, kad norime įvardyti šiandien ir kodėl tai no- irredenta – „atsiimtų“. Todėl, kad buvo kė, kad naujoji Mažosios Lietuvos pietinė pranešimu nesiekiau atsakyti į klausimą, rime padaryti? Lietuvai priklauso, kaip siejamas su šia idėja, „Mažosios Lietuvos“ riba, kurią jis nustatė prieš daugiau nei kuri sąvoka būtų tinkama vartoti šiandien sakyta, tik dalis buvusio Lietuvos etnogra- pavadinimas nuo pat pradžių buvo var- dvidešimt metų, sutampa su dabartine vien todėl, kad pati tokio klausimo for- finio regiono Rytprūsiuose, kuri 1919 m. tojamas daugeliui skirtingai suprantamų Rusijos Kaliningrado srities ir Lenkijos muluotė yra nekorektiška. Vieno termino Versalio taikos sutartimi buvo atskirta teritorijų apibrėžti, o tie apibrėžimai labai siena. Kitaip tariant, A. Matulevičiaus primetimas būtų kitų terminų vartojimo nuo Nemuno. Ši teritorija nuo 1919 m. iki dažnai priklausė ir šiandien tebepriklauso koncepcijoje terminas „Mažoji Lietuva“ tradicijų ignoravimas, bet savo kultūrinę 1939 m. turėjo pavadinimą „Klaipėdos nuo politinių interesų. Mokslininkai, kurie taikomas įvardyti erdvei, į kurią radika- įvairovę, žinoma, dažnai linkstame trypti kraštas“, tačiau pastaroji sąvoka niekada vartojo šią sąvoką bent iki XX a. vidurio, lieji lietuvių išeivijos sluoksniai pokariu net nesusimąstydami. Užuot atsakydamas nebuvo vartojama etnografiniam regionui dar stengdavosi „Mažąją Lietuvą“ tapatinti pradėjo projektuoti politines pretenzijas, į klausimą taip, kad tuo atsakymu galėtų įvardyti. Etnografinis regionas Prūsijoje su Lietuvos etnografinio regiono Prūsijoje t. y. Kaliningrado sričiai. Tokį Mažosios disponuoti vieno ar kito termino apolo- nuo to laiko, kai XIX a. apskritai atsirado ribomis, t. y. su Toeppeno-Bezzenbergerio Lietuvos apibrėžimą A. Matulevičius var- getai, aš norėčiau konstatuoti, jog visoje toks dalykas kaip etnografija, akademinėje linija, kitaip tariant, jiems Mažoji Lietuva toja ir iš vienos enciklopedijos į kitą perra- toje terminų vartojimo tradicijoje, tiksliau, literatūroje buvo vadinamas „Lietuvos“ baigdavosi prie Deimės ir Alnos. Dar šomuose savo straipsniuose. Būtent todėl bandymuose taikyti ją šiandienai, esama vardu. Bet čia buvo kalbama ne apie Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedi- visose per pastaruosius 30 metų išleistose tam tikrų opių problemų, dalykų, kurie Rusijos (vėliau Lietuvos), o apie Prūsijos joje“ istorikai Zenonas Ivinskis ir Juozas lietuviškosiose enciklopedijose rasite, kad verti apmąstymo. etnografinį regioną. Išskyrus „Klaipėdos Jakštas „Mažąją Lietuvą“ būtent taip ir Mažoji Lietuva yra ne kas kita, o Klaipėdos Pirmąjį tokį dalyką iš esmės jau įvar- kraštą“, visos išvardytos sąvokos, įskaitant apibrėžė. Tačiau jau tarpukariu „Mažąja kraštas su Kaliningrado sritimi. dijau: ar tikrai kas nors gali nustatyti, kuri ir „Mažąją Lietuvą“, buvo vartojamos re- Lietuva“ neretai buvo pavadinamas tik Liko aptarti paskutinįjį terminą – Klai- sąvoka yra tinkama, o kuri ne? Istoriškai, gionui, kuris egzistavo Prūsijoje, įvardyti. Klaipėdos kraštas. Prisiminkime kaip pėdos kraštas. Tai yra jauniausioji sąvoka, siekiant pažymėti lietuvių gyvenamo Šiandien gi keliamas klausimas, kaip turi buvo pateikiama 1923 m. Klaipėdos krašto atsiradusi tik po Pirmojo pasaulinio karo regiono Rytų Prūsijoje specifiką, buvo būti įvardytas regionas, esantis Lietuvos užėmimo karinė operacija: buvo sakoma, siekiant kažkaip įvardyti teritoriją, kuri vartojami aštuoni čia minėti pavadinimai: Respublikoje. Savuoju kultūros paveldu kad „gelbėjama“ Mažoji Lietuva, įsteigtas Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais Lietuva, Lietuviškieji valsčiai, Lietuviškoji šis regionas neabejotinai savitas, bet tas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo ko- buvo atskirta nuo Vokietijos. 1919 m. pra- sritis, Lietuvos kamaros departamentas, savitumas modernioje Lietuvoje bus su- mitetas, o Lietuvos kariai, šauliai ir savano- dėtas vartoti terminas, skirtingai nei visi Lietuvos provincija, Prūsijos arba Prūsų prastas tik lyginant istorinio regiono, Klai- riai, dalyvavę toje akcijoje, turėjo raištį ant pateiktieji iki šiol, pasižymi tuo, kad vos Lietuva, Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas. pėdos krašto, kultūros paveldą su kultūros peties su užrašu „MLS“ (Mažosios Lietuvos tik atsiradęs jis iškart paplito visose svar- Kiekvieną iš šių sąvokų praeityje gyvenę paveldu kitose Lietuvos dalyse. sukilėlis), nors ėjo „vaduoti“ tik Klaipėdos biausiose Europos kalbose: pranc. Territoire žmonės laikė tinkama, priklausomai nuo Pabaiga Voruta 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Metas liautis, ponas Valdemarai Tomaševski teismas spaudžiamas viešų politikų pasi- žinios yra skleidžiamos EP koridoriuose ne visas įmanomas tarptautines organizacijas, sakymų“, vyksta „kova su autochtoninių oficialių posėdžių metu. skųstasi tarptautiniams teismams, tačiau tautinių mažumų kalbų naudojimu“, yra Europos Parlamentas yra skirtas bendra- dar nei viena tautinių mažumų teisių srityje „baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą“. europinių klausimų aptarimui, jų, ypatingai veikianti rimta tarptautinė institucija ne- Tai rašau tam, kad būtų aišku, kokiomis aktualių ir Lietuvai, yra per akis. Čia ne vieta nustatė, kad Lietuva pažeidžia kokias nors kategorijomis Europos valstybių atstovų ir aiškintis vidaus politikos peripetijas. Todėl tarptautines normas. ES institucijų pareigūnų akyse yra piešiama iki šiol ir aš, ir, spėju, kolegos, stengdavomes Jau kuris laikas, aktyviomis p. V. Toma- mūsų valstybė. Ir kad būtų aišku, kodėl šį- susilaikyti nuo viešo aiškinimosi plenarinių ševskio pastangomis šis klausimas keliamas kart negalėjau nereaguoti iškeldama mėlyną sesijų metu. Stengdavomės išlaikyti gerano- Europos Parlamente. Tačiau ir čia, net po kortelę ir prašydama žodžio. rišką ir konstruktyvų toną, verčiau išdėstant keletos bandymų iš Europos Komisijos iš- Mėlyna kortelė, pakelta per kolegos pasi- kontraargumentus, pateikiant faktus kole- gauti smerkiantį Lietuvą verdiktą, pastaroji sakymą plenarinių diskusijų metu, suteikia goms, mažiau žinantiems apie ką kalbama, pažymi, kad neturi įgaliojimų kištis į vals- teisę sureaguoti į kolegos poziciją užduodant daugiau bendrauti tiesiogiai. Čia galiu tybių narių veiksmus šioje srityje ir atsisako patikslinantį klausimą. Prašiau p. Valdema- priminti, kad tokioje pačioje geranoriškumo skundus nagrinėti. Be kita ko, manau, kad R. Morkūnaitė-Mikulėnienė ro Tomaševskio patikslinti, ar jam žinoma, dvasioje inicijavau laišką Lenkijos užsienio Komisija numano ir apie politinį šio klausi- kad Lietuvoje yra viena valstybinė kalba, ir reikalų ministrui R. Sikorskiui, kurį pasirašė mo “pamušalą”. Europos Parlamento plenariniame posė- ar jo nuomone, valstybės tarnautojas gali beveik visi Lietuvos EP nariai, ir kuriame Gerbiu ir palaikau bendrapiliečius len- dyje Lietuvos Prezidentei D. Grybauskaitei sau leisti nevykdyti valstybės, kurioje dirba kvietėme dialogui, išsakėme pasirengimą kus, sveiko požiūrio lenkus (ir daug tokių ir Europos Komisijos pirmininkui J. M. ir kurios pilietis yra, įstatymų. Sulaukiau atsakyti į visus klausimus. Buvo ir daugiau pažįstu), kurie nemanipuliuoja savo tautie- Baroso pateikiant Lietuvos pirmininkavimo ne tik mažai ką bepatikslinančio atsakymo panašių iniciatyvų. Galų gale, kalbėtis yra čiais ir neiškraipo realybės (kad Lietuva per- Europos Sąjungos Tarybai pusmečio rezul- posėdžio metu, bet ir nemalonios akistatos, apie ką - juk ir mūsų tautiečiai Lenkijoje sekioja tautines mažumas) dėl savo politinių tatus, absoliuti dauguma europarlamentarų su epitetais mano ir kitų, kitokios nuomonės susiduria su didelėmis bėdomis tiek dėl tikslų. Aš asmeniškai tikiu, kad geravališko sveikino Lietuvos pirmininkavimo komandą besilaikančių asmenų atžvilgiu, posėdžiui mokyklų uždarymo, tiek dėl vadovėlių dialogo ir kompromiso keliu galima išspręsti už pasiekimus. Deja, ši tema tapo tik dar pasibaigus. trūkumo ir kitų sunkumų. visus klausimus. O p. V. Tomaševskiui galiu viena proga Lietuvos atstovui Europos Pastebiu tendenciją, kad dažnokai šią Tačiau diskutuoti yra įmanoma tik tada, tik palinkėti nebeužsiiminėti savo valstybės Parlamente p. Valdemarui Tomaševskiui ap- kortelę kyla noras panaudoti būtent per kai yra įsiklausoma į faktus. O faktai tokie, juodinimu, ir visuomenės kiršinimui, o ver- juodinti Lietuvą, esą čia diskriminuojamos p. V. Tomaševskio pasisakymus, kadangi kad Lietuvoje lenkų tautinės mažumos čiau rinktis pozityvesnę veiklą, susirandant tautinės mažumos, bet viena - lenkų - ypa- kalbėdamas apie kitus dalykus, jis gana sis- ugdymas gimtąja kalba yra nepalyginti progų dirbti konstruktyviau ir ties dalyki- tingai. Buvo naudojami tokie epitetai kaip temingai naudojasi proga paskleisti tautinių geresnis, nei bet kurioje kitoje ES šalyje. Ir niais klausimais. „asimiliacija“, „diskriminacija“, „represijos“, mažumų „diskriminacijos“ miglą. Galiu vis dėlto, būtent Lietuvai tenka didžiausias „persekojimas“, kalbėjo esą „apygardos tik spėti, kokia veikla vykdoma ir kokios spaudimas. Buvo bandoma į diskusijas įvelti Šaltinis: http://www.morkūnaitė.lt Knyga apie Paulavos respubliką ir jos įkūrėją kunigą P.K. Bžostovskį Dalija Gudliauskienė, Vilnius Sausio 21 d. Vilniaus rotušėje pristatyta pat bajorai iš tolimesnių šalies regionų. Kai kurie Aurelijos Arlauskienės, Lucijos Jurgelevič, Ra- netgi kaltino jį nuo senovės galiojančių įstatymų munės Šmigelskytės-Stukienės knyga „Povilas laužymu, mat dvasininkui nederą domėtis ir Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika“, rašyti apie žemės ūkį, tuo labiau mokyti ir ugdyti pasakojanti apie vos už keliasdešimt kilometrų paprastą valstietį. nuo Vilniaus, Šalčininkų rajone, esančią unikalią Paulavos kariuomenė ir respublikos vietą, kuriai prieš kelis šimtus metų visuomenė valstiečiai aktyviai dalyvavo 1794 m.sukilime. teikė ypatingą reikšmę. Netgi buvo sakoma, Deja, jam pralaimėjus, žlugo ir ketvirtį amžiaus kad valstybėje yra trys respublikos: Lenkijos, klestėjusi Paulavos respublika. 1794–1798 m. P.K. Lietuvos ir Paulavos. Bžostovskis gyveno užsienyje: Lenkijoje, Sak- Povilas Ksaveras Bžostovskis gimė 1739 m. sonijoje, Italijoje, 1798 m. grįžo į Turgelius, kur kovo 30 d. Mosare, Dunilovičių parapijoje, keliolika metų gyveno ir klebonavo, 1825–1827 1758–1762 m. studijavo Varšuvos kunigų misio- m. buvo Rukainių parapijos klebonas. Mirė Pau- nierių kolegijoje ir Romos Klementino kolegijoje lavos respublikos įkūrėjas 1827 m. lapkričio 17 d., (Collegium Clementinum). Būdamas 28 metų, eidamas 89 metus. Buvo palaidotas Rukainių 1767 m. liepą įsigijo Merkinės dvarą (3040 ha) bažnyčioje, atstatytoje jo lėšomis. Numalšinus ir pavadino savo vardu – Paulava (Pawlow). 1831 m. sukilimą ir Rukainių bažnyčią pavertus 1769 m. kovo 10 d. išleido Paulavos respublikos cerkve, P. K. Bžostovskio kapas sulygintas su nuostatus, kuriais lažą pakeitė činšu, įvedė savus žeme – caro valdžia niekada neatleido Bžostovs- pinigus, buvo įkurta milicija. Respublikoje buvo kiui už tai, kad Paulavos valstiečiai ir jų palikuo- mokytojas, felčeris, netgi teatras, kuriame paties nys dalyvavo kovose su Rusijos agresoriais 1794 prezidento P.K. Bžostovskio parašytas pjeses ir 1831 metų sukilimuose. vaidino paulaviečiai. Apie gyvenimą Paulavoje Kaip kilo sumanymas aprašyti šiuos įvykius rašė tuo meto laikraščiai. Daug dėmesio P.K. Knygoje? Bžostovskis skyrė švietimui, rėmė įvairių kny- Vilniaus evangelikai reformatai senjorai per gų leidybą. Jo lėšomis 1769 m. Vilniuje išleistas Europos paveldo dienų renginį 2011 metų rug- pijoro profesoriaus Kazimiero Narbuto veikalas sėjo mėnesį su grupe vilniečių buvo šiltai priimti Knygos sudarytoja Aurelija Arlauskienė Knygos viršelis „Logika“, padaręs didelį proveržį filosofinei Lie- Turgelių P.K. Bžostovskio vidurinėje mokykloje, tuvos minčiai. 1770 m. P. K. Bžostovskis parengė kurios direktorė Lucija Jurgelevič perskaitė patikėjęs, kad vos po dvejų metų toks leidinys knygą. Iš tikrųjų, kartais trūksta žinių, kartais per ir išleido ūkininkavimo pagrindų vadovėlį „Apie pranešimą apie Povilą Ksaverą Bžostovskį ir jo išvys dienos šviesą. „Matyt, laiku ir vietoje pra- mažai žinome apie didžius dalykus, kurie vyko žemdirbystę, [skirtą] Paulavoje gyvenančių ūki- įkurtą Paulavos respubliką, o mokiniai parodė sitariau... – mįslingai šypsosi jau trečios knygos visai šalia. Tad ši knyga yra didelis įvykis“. ninkų patogumui“ bei populiarų medicinos va- labai gražų spektaklį šia tema. Tos kelionės į autorė Aurelija. – Knygos kelyje buvo tokių Įsimintiną vakarą, kurį vedė dr. Audronė dovėlį „Vaistai Paulavoje gyvenančių ūkininkų Europos paveldo dienų renginį organizatorė duobių, kurių, rodos, nebuvo įmanoma įveikti. Nugaraitė ir Evaldas Tamariūnas, dainomis, šo- patogumui“. 1811 parašė savo giminės istoriją, Aurelija Arlauskienė tuomet garsiai pažadėjo Bet įveikėme“. kiais ir gražiu vaidinimu papuošė Turgelių P.K. kuri pirmą kartą spausdinama knygoje „Povilas apie tai parašyti knygą. „Tai buvo beprotiš- Knygos sudarytoja A.Arlauskienė labai Bžostovskio vidurinės mokyklos, St. Moniuškos Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika“. kiausia mano idėja, kuria iš pradžių tikėjau tik daug laiko praleido bibliotekose, archyvuose, po menų mokyklos bei Šalčininkų J. Sniadeckio Ypatingą reikšmę turi naujojoje knygoje viena pati. Po to prisijungė Lucija Jurgelevič, kruopelytę rinkdama medžiagą knygai, taip pat gimnazijos mokiniai. spausdinami Paulavos respublikos nuostatai, po ilgų ieškojimų „atradau“ istorikę Ramunę Paulavos respubliką menančioje vietovėje – Ma- Mintimis apie ką tik perskaitytą knygą da- kurie liudija, kokie reikalavimai buvo keliami Šmigelskytę-Stukienę. Šioms moterims, knygos žojoje Merkinėje. Tai liudija ir jos nuotraukos, lijosi menotyrininkė doc. dr. Rasa Butvilaitė ir Paulavos gyventojams. Pavyzdžiui, skirsnyje bendraautorėms, nieko negalėjau pažadėti, nes spausdinamos knygoje. žurnalistė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė. „Prabanga“ sakoma: „Kad būtų išvengta nusigy- neturėjau supratimo, iš kur reikės gauti pinigų. Knygos pristatymo vakare kalbėjęs Šalčinin- Taigi Vilniaus rotušė buvo pirmoji stotelė, iš venimo ir prasiskolinimo, draudžiama visiems Tiesą sakant, nė viena iš jų apie honorarą ir ne- kų rajono savivaldybės meras sakė: „Paulavos kurios knyga pajudėjo skaitytojų link. Artimiau- ūkininkams išlaidauti, kad jie nedrįstų sūnus klausė. Vėliau „susidėjau“ su viena leidykla, kuri respublika šiandien – tai didelė savivaldos pamo- siu metu ji bus pristatyta 15-ojoje tarptautinėje savo apvesdindami ar dukras už vyro išleisdami, rašė net tris projektus valstybinėms institucijoms, ka, idėja, aplenkusi istoriją dviem amžiais. Labai Vilniaus knygų mugėje, kuri vyks vasario 20-23 ar krikštynas keldami, ar laidotuves rengdami prašydama paramos šios knygos leidybai. Deja, stengiamės, kad išlikę jos ženklai būtų deramai dienomis „Litexpo“ parodų centre. Čia bus pa- apie prabangą galvoti“. O skirsnyje „Mokykla“ visi projektai buvo atmesti – valstybės pinigus apsaugoti ateinančioms kartoms. 2012 metais rodyti net trys vaidinimai knygos tema. pabrėžiama: „Kad iš didelio nežinojimo apie skirstančių ekspertų Paulavos knyga nesudo- pritaikėmė Respublikos liekanas turizmo porei- Knygą „Povilas Ksaveras Bžostovskis – Pau- tikėjimą ir papročius, kuris visuotinai prastuo- mino, tačiau rėmėjai, suprasdami išliekamąją kiams ir pagal galimybes stengsimės toliau išsau- lavos respublika“ galima įsigyti užsisakius menėje viešpatauja, Paulavos piliečiai greičiau leidinio apie šį unikalų žmogų bei jo sukurtą goti šį svarbų Šalčininkų rajono gyventojams bei paštu. El.pašto adresas: paulavosrespublika@ išeiti galėtų, visi ūkininkai turi susidėti moky- unikalią respubliką svarbą, aukojo pinigus. Štai Lietuvai paveldą. Labai džiaugiuosi, kad kartu gmail.com, taip pat tel. 868716508. Knygos kaina tojui samdyti, kuris jų vaikus bent jau žiemą ir yra knyga“. su mūsų pastangomis atgaivinti susidomėjimą be persiuntimo išlaidų 30 Lt. skaityti mokytų“... P. K. Bžostovskio vykdomų Tiesą sakant, kažin ar buvo tuomet Tur- Paulavos dvaro istorija, gimė idėja dar kartą ištirti reformų nepalaikė kaimynai žemvaldžiai, taip gelių salėje bent vienas žmogus, kuris būtų kunigo Bžostovskio veiklą ir parašyti apie tai Danos Buinickaitės nuotr. 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Voruta Antanas Belazaras: kompozitorius, liejęs akvareles ir mylėjęs Panevėžį Prieš pat šv. Kalėdas sukako lygiai šimtas metų nuo kompozitoriaus Antano Belazaro – įvairiapusės, labai kūrybingos ir darbščios asmenybės – gimimo Jūratė GAIDELIENĖ, Panevėžio kraštotyros muziejus
Antanas Belazaras gimė 1913 metais gruo- džio 22 dieną Stultiškių kaime, Panevėžio apskrityje. Būsimojo kompozitoriaus vaikystė bėgo šalia Upytės bei legendomis apipinto Či- činsko kalno. Antanas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Be jo, buvo dar keturi broliai ir sesuo. Belazarų šeima buvo muzikali. Mama Marijona grojo armonika, fortepijonu, garsėjo kaip kaimo dainininkė. Tėvas Kazimieras buvo baigęs Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune ir dešimtį metų vargoninkavo Upytės bažnyčioje, vė- liau – Smilgiuose. Gyvai domėjęsis harmonijos mokslu, jis pirmasis sūnui atvėrė muzikos gro- žio paslaptis. Mokė groti fortepijonu, vargonais, buvo griežtas ir reiklus mokytojas. Mokėsi A. Belazaras Upytėje, vėliau – Kre- kenavoje, Smilgiuose. 1924 metais būsimasis kompozitorius įstojo į Šeduvos „Saulės“ draugi- jos progimnaziją. Čia pradėjo domėtis piešimu, literatūra, rašė eilėraščius, su grupele draugų leido laikraštėlį „Įvairumai“. Baigęs progimna- ziją, liko vargoninkauti vietoj tėvo Smilgiuose, vadovavo tėvo įkurtam „Dainos“ draugijos Smilgių skyriaus mišriajam chorui. Ruošė vai- dinimus, pats juos režisavo, piešė dekoracijas ir svajojo toliau mokytis. Kad karinė prievolė Antanas Belazaras jaunystėje. Prisiminimais apie A. Belazarą dalijasi dukra Danguolė. 2003 m. Gintaro Lukoševičiaus nesutrukdytų mokslų, stojo savanoriu ir 4-ajame Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke atlikęs karinę tarnybą, pradėjo dirbti Panevėžio vėliau – Panevėžio konservatoriją, šiandien – marijonų bažnyčios vargonininku. Panevėžyje Vytauto Mikalausko menų mokykla) ), kur pas mokytoją Fominienę pradėjo lankyti priva- dėstė harmonijos, muzikinės analizės ir kitas čias pamokas. Kauno konservatorijoje dėsčiusi disciplinas. Daugiau nei per tris pedagoginio Fominienės sesuo Lidija Dauguvietytė pastebėjo darbo dešimtmečius į gyvenimą išleido šimtus neeilinius jaunuolio gabumus. Ji paskatino ne- jaunųjų muzikų, vėliau tapusių žinomais kom- delsiant ruoštis stojamiesiems egzaminams, pati pozitoriais, muzikologais, atlikėjais, pedagogais, sudarė mokymosi programą, o vėliau – studentą mėgėjų kolektyvų vadovais. Buvę studentai A. Belazarą rėmė ir moraliai, ir materialiai. jį atsimena kaip reiklų ir griežtą, tačiau geros 1934 metais išsipildė A. Belazaro svajonė: jis širdies, nepaprastai jautrų pedagogą. Aštuo- buvo priimtas į Kauno konservatorijos vargonų nerius metus A. Belazaras buvo šios mokyklos specialybę. Mokslas sekėsi gerai, nors reikėjo direktorius. Pedagoginę veiklą jis derino su aibe užsidirbti pragyvenimui iš privačių pamokų. kitų darbų: iš Muzikos mokyklos dėstytojų ir Vargonų klasės studijas pas Joną Bendorių įvei- moksleivių buvo subūręs kamerinį orkestrą, kė per trejus metus; tuo pat metu A. Belazaras vadovavo Muzikos mokyklos ir Mokytojų semi- pradėjo studijuoti kompoziciją pas profesorių narijos chorams, prisidėjo organizuojant rajonų kompozitorių Juozą Gruodį. Studijų metais A. ir miestų dainų šventes bei parenkant jų repertu- Belazaras sukūrė ir pirmuosius kūrinius fortepi- arą, keletą metų dirbo Panevėžio dramos teatre, jonui. Penkeri studijų metai kompozicijos klasėje o svarbiausia – rasdavo laiko ir kūrybai. prabėgo greitai. Dieną įtemptas mokymasis, Nuo 1948 metų A. Belazaras – Lietuvos vakare – Kauno muzikinio teatro spektakliai. kompozitorių sąjungos narys. Visą gyvenimą Tuomet Antanas pasikvietė mokytis ir brolį Al- A. Belazaras rašė chorinę ir vokalinę muziką, bertą, kuris greitai tapo daug žadančiu pianistu, harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Muziką Antanas Belazaras. Vandens malūnas. Akvarelė pradėjo dirbti teatre. kūrė poetų S. Nėries, K. Binkio, E. Mieželaičio, Vyresniuose kursuose būsimasis kompozi- A. Baltakio bei paties sukurtoms eilėms. A. kliams – Requiem A. Milerio dramai „Komivo- muzikos kūrinių, kurie buvo giliai slepiami ir torius jau gavo stipendiją, vertėsi privačiomis Belazaras labai mylėjo gamtą, todėl savo me- jažerio mirtis“. Pasak muzikologės profesorės niekas jais iki šiol plačiau nesidomėjo. pamokomis, kurį laiką dirbo Marijampolės mo- lodijoms parinkdavo eiles gamtos motyvais. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės, Panevėžio Kompozitorius turėjo įvairiausių pomė- kytojų seminarijoje. Pragyventi buvo lengviau. Taip gimė dainų ciklas „Žiedai“, „Obelys“, dramos teatras buvęs vienintelis Lietuvoje, gių – tapymas, domėjimasis istorija, skaitymas Deja, išlaikyti valstybinius egzaminus sutrukdė „Žibuoklės“, „Rugiagėlės“, „Pienė“, „Alyvos“. kurio spektakliuose skambėjo „gyva“ muzika. iki užsimiršimo, fotografija, rožių auginimas, karas. O tik ką mokslus baigusį brolį Albertą Visi šie romansai parašyti plataus diapazono Scenos „duobėje“ (senajame teatro pastate Res- žvejyba, grybavimas. Laisvalaikį leido klajo- suvažinėjo rusų kareivis. balsui, nes pirmoji atlikėja buvo žmona Elena. publikos g. 77) grodavo ir dainuodavo A. Bela- damas po Panevėžio apylinkes su meškere ir Vokiečiams okupavus Lietuvą, norėdamas Kompozitorius koncertuodavo kartu su žmona: zaro vadovaujami orkestras bei choras. Šiuos neretai molbertu rankose. Tai buvo jo hobis, išvengti mobilizacijos, A. Belazaras 1942 m. jis grodavo, o solistė Elena Belazarienė dainuo- kolektyvus daugiausia sudarė kompozitoriaus padedantis pabūti tyloje su savimi ir gamta. A. grįžo į Panevėžį. Pasak muzikologės profesorės davo. „Mamos balsas buvo labai aukštas, visi mokiniai – Muzikos mokyklos ir Mokytojų Belazaras liejo puikias akvareles, kuriose įam- Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės, karo metais jai rašyti romansai – aukštos tonacijos. Dabar seminarijos moksleiviai. Tuomet spektakliuose žino apylinkių peizažus, sodybas, bažnytėles, Panevėžio muzikinis gyvenimas buvo išskirtinai niekas nesiima jų dainuoti, nes reikia išskirtinio dažnai dainuodavo ir patys aktoriai, o dainuoti malūnus ir kt. Akvareles liedavo turėdamas aktyvus: čia ypatingo Mykolo Karkos sumanu- profesionalumo, stipraus balso“, – atsiminimais juos mokė teatro muzikinės dalies vedėjas laisvą minutę gastrolių su teatralais metu, mo dėka 1943 m. birželio 6 d. buvo surengta dalijasi kompozitoriaus dukra violončelininkė A. Belazaras. Aktorius Vaclovas Blėdis 1993 neretai pradėtą piešinį galėjai pamatyti ant net dainų šventė. A. Belazaras greitai įsitraukė ir pedagogė Danguolė Belazaraitė. Jo romansų m. minint kompozitoriaus A. Belazaro 80-ąją darbo stalo ar instrumento, dažnai piešinėlis į muzikinę, kūrybinę veiklą. Vadovavo kanklių įrašai yra saugomi radijo fonduose, o paskutinis gimimo sukaktį yra pasakojęs, jog „jis privertė atsirasdavo laiške, papuošdavo kūrinio titulinį ansambliui, chorui. Su šiais ir kitais kolektyvais natų leidinys „Dainos ir romansai“ išleistas dainuoti netgi Babkauską, kuris, rodos, netu- lapą. Autorius nežymėjo datų. Spėjama, jog visi bei žmona soliste Elena Belazariene koncertuo- 1998 metais. rėjo jokio balso. <...> Negaliu pamiršti, kokia darbai sukurti 1950–1976 metais. „Buitis tėvo davo Panevėžyje bei aplinkinėse vietovėse. Karo Darbas Panevėžio dramos teatre – dar vie- jautri, gyva, lietuviška, impresionistinė buvo nedomino. Jis buvo aukščiau realaus kasdienio laikotarpiu sukūrė vokalinius kūrinius: romansą nas išskirtinis kūrybinis impulsas kompozito- jo muzika. <...> Antanas vykdavo į visas gas- gyvenimo – knygos, muzika, tapyba pakylė- „Dvidešimt sū“, „Begalinis liūdesys“, keletą riaus gyvenime. Keletą metų A. Belazaras dirbo troles, į kurias pasiimdavo sulankstomą lovą davo, gamta teikdavo spalvų, tad kasdienes religinių giesmių. teatro muzikinės dalies vedėju, kūrė muziką ir krūvą meškerių“. Aktorė Regina Hokušaitė smulkmenas atmesdavo į šalį,“, – pasakoja Karui pasibaigus, kompozitorius, pedago- legendiniams Juozo Miltinio spektakliams. 2013 m. gruodžio 11 d. Panevėžyje vykusiame dukra D. Belazaraitė. gas, dirigentas A. Belazaras liko gyventi ir dirbti Bene pirmasis jo kūrybinis darbas (dabar tai kompozitoriaus 100-mečio paminėjime prisi- Mirė A. Belazaras staiga vėjuotą 1976 metų Panevėžyje. Buvo tikras šio miesto patriotas, vadintume projektu) teatre – sukurta muzi- minė A. Belazarą kaip besišypsantį ir geros lapkričio 15-ąją, saugodamas savo išpuoselėtą nuolat skatinęs, ugdęs panevėžiečių muzikinę ka spektakliui vaikams „Raudonkepuraitė“ nuotaikos bendradarbį. rožyną nuo buldozerio, kasusio griovį per kultūrą. Ne kartą kompozitorių sąjunga ir (pastatytas 1950 m.). Dar ir šiandien vyresnės Darbas teatre įkvėpė A. Belazarą sukurti jo kiemą. Liko neišsaugotos rožės, nebaigtos artimieji kvietė persikelti dirbti į sostinę, kur, kartos panevėžiečiai atsimena šiame vaidinime stambesnius muzikinius sceninius veika- partitūros... Kompozitoriaus atminimą puose- tikėtina, būtų atsivėrusios platesnės galimybės, skambėjusią puikią muziką, aktorių dainuotas lus – operetę „Auksinės marios“ ir lyrinę operą lėja Upytės A. Belazaro pagrindinė mokykla, jo įvertinimas, tačiau A. Belazaras buvo tvirtai gražias ir įsimintinas daineles. Vėliau parašė vaikams „Kupriukas muzikantas“ (jai pats pa- partitūros, dokumentai, fotografijos, akvarelės įsitikinęs, kad niekur taip gerai, kaip Panevė- muziką spektakliams „Juodojo ežero paslap- rašė ir libretą). Abu šie kūriniai buvo pastatyti saugomos Panevėžio kraštotyros muziejuje, žyje, jam nebus. Čia kompozitorius gyveno iki tis“, „Laumės sūnus“ ir kt. Kompozitorius A. Kauno muzikiniame teatre (1955 m. muzikinė nuosekliai tėvo kūrybos sklaida rūpinasi dukra staigios mirties vėlų 1976 metų rudenį. Belazaras sukūrė muziką apie 15-kai Panevėžio komedija „Auksinės marios“, 1972 m. – opera- Danguolė Belazaraitė. Jos iniciatyva ir Panevė- Nuo 1944 metų A. Belazaras dirbo Mu- dramos teatro spektaklių, o keliolikai scenos pasaka „Kupriukas muzikantas“). Be jau minė- žio savivaldybės lėšomis 2006 m. išleistas leidi- zikos mokykloje (1969 metais reorganizuota pastatymų – muziką parinko ir pritaikė. Vienas tųjų, pripažinimo susilaukė kantata „Mylimai nys Antanas Belazaras. Slaptasis muzikos peizažas: į Panevėžio pedagoginę muzikos mokyklą, įsimintiniausių A. Belazaro kūrinių spekta- žemei“. A. Belazaras parašė daug religinės dainos, romansai su 21 akvarele ir garso įrašais. Voruta 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Lietuvos Pirmosios Respublikos diplomatų parengtumas, veiklos patriotinės nuostatos: svarba ir aktualumas Straipsnis parengtas skaityto pranešimo Lietuvos istorikų III suvažiavime 2013 m. rugsėjo 26–29 d. Šiauliuose pagrindu Prof. Dr. Juozas SKIRIUS, Lietuvos edukologijos universitetas jimas; 2) Vilniaus krašto susigrąžinimas; 3) Klaipėdos krašto integravimas į Lietuvos teritoriją. O visi kiti tikslai išplaukė iš minėtų pagrindinių: 1) Lietuvos integra- vimas į Europos bei pasaulio sistemą; 2) siekimas užmegzti ne tik diplomatinius, bet ir naudingus ekonominius ryšius su kitomis šalimis; 3) reikalingų ir palankių sau sutarčių sudarymas; 4) informacijos apie Lietuvą, keliant šalies prestižą, sklaida Juozas Skirius pasaulyje; 5) glaudžių ryšių su lietuvių išeivija užmezgimas ir stiprinimas, sie- Kaip niekuomet, šiais laikais mūsų mažai kiant panaudoti jos ekonominį bei protinį tautai, esančiai Europos Sąjungoje, patriotizmas potencialą; kartu padėti atsispirti sparčiam tampa aktualus ne tik kaip tautinė saviraiška, jų nutautimui. Stebint šių dienų Lietuvos bet ir kaip priemonė atsilaikyti vakarietiškai ir tarptautinę ir vidaus padėtį, galima teigti, rytietiškai asimiliacijai. Nors patriotizmo sąvoka jog nors daug kas yra pasikeitę, bet daugu- savo turiniu anais ir šiais laikais nepakito, bet ma tikslų yra aktualūs ir šių dienų Lietuvos jos pritaikomumas gyvenime ir elgesys pagal diplomatijai. ją yra, deja, labai skirtingas. Paradoksalu, bet Diplomatas – labai atsakinga ir daug šiais laikais patriotizmo sąvoka valdžios atsto- reikalaujanti iš asmens profesija. Pirmiausia vai dažnai pridengia vykdomą korupciją, algų diplomatas yra savo šalies veidrodinis ats- priedų ir valstybinių pensijų skyrimą ir pan. pindys užsienyje. Neretai kitų šalių piliečiai Nesigėdijama privatizacijos procesuose pasakyti, apie kitą šalį, valstybę sprendžia pagal tos kad tai daroma dėl valstybės saugumo, kad tai šalies atstovus, jų elgesį, ypač tuo metu, kai Grupė diplomatų ir kariškių. Sėdi iš kairės: 1 – gen. Povilas Plechavičius, naudinga Lietuvai, nors akivaizdžiai faktai rodo yra silpnos informacijos priemonės. Tačiau 2 – Donatas Malinauskas, 3 – Lietuvos URM atstovas diplomatas Jurgis Savickis, priešingus dalykus. Liūdna, kai prioritetą įgau- ir šių dienų informacinių technologijų 5 – Čekoslovakijos Respublikos atstovas Kaune Miroslavas Niederlė ir kiti. Kaunas, 1929 metai na „partinės ir asmeninės naudos“ principas pasaulyje diplomato asmeninės savybės prieš principą ,,nauda valstybei ir tautai“. Kai yra svarbios ir turi įtakos jo kontaktuose dėjėju Marchlevskiu dėl Vilniaus srities Baltrušaitis, Oskaras Milašius, Ignas Šeinius, prieškario laikais suklysdavo politikai ar valdi- su kitų šalių atstovais, visuomene. Ypač perleidimo Lietuvai. Diskusijos metu, anot Jurgis Savickis, reziduojantys jiems priskir- ninkai, tikras Lietuvos patriotas, diplomatas B. mažos valstybės diplomato intelektas tam K. Žuko, „prof. A. Voldemaras visą laiką tuose kraštuose. Atkreiptinas dėmesys, jog K. Balutis šaržuodamas sakydavo, jog jie, matyt, tikra prasme gali kažkiek kompensuoti bolševikus tiesiog triuškino – į kiekvieną jų pasiuntinys P. Klimas negailėjo laiko rašy- ,,dar iš trumpų kelnaičių neišaugo“, t. y. jie dar valstybės politinio, ekonominio ir karinio sakinį A. Voldemaras oponavo citatomis iš damas išsamius pranešimus į URM smulkiai tautiškai ir valstybiškai nesubrendę. Šiandien svorio stoką. Kuo pasižymėjo dauguma naujausių Lenino raštų arba iš prieš 20 metų aprašyti Lietuvos-Prancūzijos santykius, situacija kitokia. Mat tarp partijų ir aukštos iškilių prieškario Lietuvos diplomatų? Šveicarijoje išleistos „Iskros“. Bolševikų Prancūzijos vidaus ir užsienio politiką, valdininkijos gana plačiai kerojasi ,,mankurtiz- Išsilavinimu, kultūra, užsienio kalbų mo- oratoriai nežinojo, ką jam atsakyti, nes jis prancūzų santykius su kitomis šalimis, apie mo“ šaknys. Tai labai žaloja mūsų visuomenę, kėjimu. Neatsitiktinai dauguma jų buvo citatas sakė taip drąsiai ir įtikinamai, kad savo pasikalbėjimus su prancūzų ir kitų šalių kuri pradeda abejoti savo geresne ateitimi; kartu ne tik aukštuosius mokslus baigę Vakarų klausytojams jokios abejonės nekėlė“. Po diplomatais. Pavyzdžiui, 1936 m. jis į Kauną menkinamas patriotizmas, kuris jau tampa ir pa- Europos ir carinės Rusijos universitetuose, diskusijos A. Voldemaras, paklaustas, kur išsiuntė 135 politinius pranešimus, kurių juokos objektu; masinis nusivylimas partijomis bet ir pasiekę mokslo ir kultūros aukštumas taip gerai susipažinęs su Lenino raštais, dalis yra net iki 10 puslapių, rašytų maši- ir valdžia – tai didžiulė žala pačiam Lietuvos – profesoriai, mokslų daktarai, filosofai, šypsodamasis atsakė: „O kad Leninas taip nėle4. Tai puikiausia medžiaga orientuotis valstybingumui. Praktiškai daugelis mylinčių rašytojai, poetai. Užsienio kalbų mokėjimas visai ir nerašė. Tai buvo mano tam reikalui ministerijos darbuotojams, o dabar istori- savo Tėvynę žmonių nebemato prasmės stengtis, leido užmegzti svarbius ryšius, atkreipti improvizacija...“2 Pats K. Žukas tai įvertino kams tyrinėtojams, kurie gana detaliai gali aukotis ,,vardan tos Lietuvos“. Neatsitiktinai dėmesį į save, kaip mažai pažįstamos Lietu- visiems gerai žinoma fraze – „Tikslas pa- susipažinti ir su to meto Prancūzijos padėti- mūsų jaunimas ir talentai vis masiškiau išvyksta vos atstovus, ypač pirmaisiais nepriklauso- teisina priemones“. Prie diskusijų meistrų mi. Tokius detalius pranešimus, suprasdami laimės ieškoti į užsienį. mybės metais. Puikus pavyzdys premjeras būtų galima priskirti Dovą Zaunių, Bronių jų reikšmę, rašė diplomatai Bronius Kazys prof. Augustinas Voldemaras, garsėjęs Balutį, Vaclovą Sidzikauską, Jurgį Savickį, Balutis, Voldemaras Čarneckis, Vaclovas Kelių puslapių apimtyje praktiškai neį- svetimų kalbų mokėjimu. Dokumentuose Kazį Škirpą, Stasį Lozoraitį, Joną Budrį ir Sidzikauskas, konsulai Povilas Žadeikis, manoma iš esmės, gilesnės analizės pagrin- užfiksuotas toks faktas, įvykęs 1919 metais dar vieną kitą. Antanas Kalvaitis, Petras Daužvardis. Būtų du, aptarti aukšto rango Lietuvos karjeros Paryžiuje Taikos konferencijos laikotarpiu. Lietuvos prestižui pakelti, kaip jau mi- įdomu pamatyti šių dienų diplomatų prane- diplomatų (užsienio reikalų ministrų, depar- Jis, kaip Lietuvos delegacijos pirmininkas, nėjome, daug įtakos diplomatui turi jo pui- šimus, juos palyginti su prieškario praneši- tamentų direktorių, pasiuntinių, generalinių ieškodamas ryšių didžiųjų valstybių dele- kus savo šalies ir šalies, kurioje reziduoja, mais; įvertinti, kaip iškilusias problemas ar konsulų, konsulų), kurių per 1918–1940 gacijose, kartą dalyvavo kaip vertėjas po- istorijos bei kultūros pažinimas. Šiuo atveju konkrečius klausimus atskleidžia dabartinės metų laikotarpį užsienyje ir ministerijoje kalbyje su Prancūzijos, JAV ir Italijos dele- pavyzdžiu galima laikyti Petrą Klimą, nuo Lietuvos pasiuntiniai. dirbo per 60 žmonių, jų parengtumą, veiklos gacijos kariniais atstovais generolais, kurie 1925 m. Lietuvai atstovavusį Prancūzijoje. Patriotinės nuostatos pastebimos tiesio- nuostatas, požiūrį į savo darbą. O iš viso vieni kitų kalbų nemokėjo. A. Voldemaras Diplomato ir rašytojo Alberto Geručio ginėje mūsų prieškario diplomatų politinėje URM aparate dirbo apie 200 darbuotojų (ir vertė iš trijų kalbų kiekvienam generolui teigimu, P. Klimo paskyrimą nusvėrė Lie- veikloje, ginant Lietuvos interesus, jos ne- garbės konsulai, sekretoriai, atašė, referentai į jo kalbą. Tuo atkreipdamas jų dėmesį į tuvos vyriausybės „noras turėti Paryžiuje priklausomybę. Tai buvo išties sudėtingas, ir pan.). O dabartinėje LURM dirba kelis save ir priversdamas juos susidomėti kas asmenį, kurio intelektualinės savybės būtų sunkus, nedidelės, neturinčios rimto politi- kartus daugiau darbuotojų. ta Lietuva, kur tokie fenomenalūs žmonės be mažiausio priekaišto“. Prancūzija – tai nio svorio valstybės atstovų darbas. Galima Dar kol kas nėra galimybių detaliau gyvena. V. Sidzikausko prisiminimuose šalis, kur diplomatinė dirva nebuvo palanki sakyti, kad Lenkijos diplomatų veikla, pasigilinti į dabartinės Lietuvos diplo- minimas Vokietijos užsienio reikalų mi- Lietuvai dėl lenkų įtakos įsigalėjimo ir jų sprendžiant tuos pačius klausimus, buvo matų veiklą (jų dokumentai – diplomatų nistro Gustavo Štrezemano susižavėjimas priešiškos propagandos. Vyriausybė dėl nepalyginti lengvesnė. Vakarų valstybių ataskaitos, asmeninės bylos – korektiškai A. Voldemaru, mokančiu daug kalbų, ir jo tokio paskyrimo neapsiriko. P. Klimui rei- politinis palankumas Lenkijai dėl jos geo- kalbant, dar neviešinamos). Be to, Lietuvos gebėjimu šmaikščiai bendrauti1. Prieškario kėjo parodyti daug sumanumo, apdairumo politinės padėties, dydžio ir karinio prana- Antrosios Respublikos diplomatijos istorija Lietuvos diplomatai visi kalbėjo prancūzų ir iniciatyvos, kol pavyko pralaužti ledus šumo prieš Lietuvą, buvo kur kas stipresnis. dar nerašoma ir nėra istorijos tyrimų (ir ir vokiečių kalbomis, mokėjo tos šalies, Prancūzijoje ir laimėti Lietuvai simpatijų Todėl lietuviams, norint palenkti į savo tai suprantama, kad per anksti istorikams kurioje rezidavo, kalbą, visi mokėjo rusų bei jos gyvybinių reikalų supratimą. Ne be pusę didžiųjų valstybių diplomatus, gauti tuo užsiimti). Todėl palyginti dabartinių ir kalbą, daugelis (ypač pirmosios kartos jo įtakos, anot A. Geručio, vyko lietuvių užtarimą ar pritarimą, neužteko išmanyti prieškario diplomatų veiklą nėra galimybės diplomatai) ir lenkiškai. A. Voldemaras pa- ir prancūzų tautų suartėjimas, dvasinės ir panaudoti sau prieštaravimus tarp pačių (tiesa, prieš keletą metų buvo bandoma surinkti sižymėjo ir kaip puikus diskusijų meistras, kultūros pažinimas. Amžininkai pažymėjo, vakarų valstybių, tarp jų ir Lenkijos; neužte- tam tikrą informaciją – LURM išplatinta dau- nevengiantis pablefuoti savos valstybės kad Paryžiaus aukštuose ne tik diplomati- ko kultūrinio intelekto, prireikė atkaklumo, giau kaip 200 anketų, bet tik 27 buvo užpildytos, naudai. Prisiminus įdomų, lankstų, bet niuose, bet ir kultūros sluoksniuose apie net ir kategoriško užsispyrimo (ypač santy- bet ir jos nebuvo duotos susipažinti). Belieka labai tikslų XVII a. anglų diplomato Sero Lietuvos pasiuntinį P. Klimą atsiliepdavo, kiuose su Lenkija). Tas „užsispyrimas“ yra tik aliuzijos, kad bendrosios nuostatos, tam Henry‘io Wotton‘o pastebėjimą, jog „Diplo- kaip apie puikiai išmanantį Prancūzijos, ką nevienodai vertinamas ir lietuvių istoriogra- tikros pozicijos, pagaliau koks turi būti matas yra doras žmogus, pasiųstas į užsienį jau kalbėti apie Lietuvos, istoriją ir kultūrą. fijoje. Reikia pripažinti, kad propagandine diplomatas yra aktualūs klausimai ne tik meluoti savo šalies labui“, visiškai galima Taigi per pasiuntinio asmenybę garsinamas prasme tas lietuviškas užsispyrimas turėjo ir tada, bet ir šiandien. Mat prieškario Lie- pateisinti mūsų diplomatų vadinamuosius ir Lietuvos valstybės vardas, auga prancūzų teigiamos reikšmės – nuolat Tautų Sąjungoje tuvos diplomatų formuojamos tam tikros „neteisingus“ veiksmus, bet išlaikant taktą, susidomėjimas Lietuva. O kiek P. Klimas buvo primenamas Lietuvos vardas, Vilniaus politinio elgesio nuostatos diplomatinėje korektiškas elgesio normas, neapsijuokiant nuveikė ieškodamas galimybių atvykti klausimo problema. veikloje formavosi į tradiciją, kurią tikslinga prieš partnerius, t. y. „išlipant iš duobės studijuoti lietuvių studentams, skaityti būtų perimti ir panaudoti dabartiniame di- sausam“. Puikus pavyzdys užfiksuotas paskaitų apie Lietuvą profesūrai į Prancū- 1 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštėje. Vilnius, plomatiniame korpuse. Tai, manau, ateities buvusio krašto apsaugos ministro Konstan- ziją ir atvirkščiai, ruošiant meno ir knygų 1994, p. 82. istorikai diskutuos, analizuos ir lygins. tino Žuko atsiminimuose. 1920 m. rugpjūčio parodas Kaune ir Paryžiuje3. Šiuo atveju 2 Žukas K. Žvilgsnis į praeitį. Vilnius, 1992, p. 202-203. 3 Gerutis A. Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, Lietuvos Pirmosios Respublikos užsie- 16 d. Vilniuje Lietuvos delegacija tarėsi su P. Klimas nebuvo vienintelis Lietuvos kankinys. Cleveland, 1978, p. 121, 155. nio politikos patys svarbiausi, fundamen- bolševikų III armijos komisaru, buvusiu diplomatiniame korpuse. Savo kultūriniu 4 Ten pat, p. 135. talūs tikslai: 1) Nepriklausomybės išsaugo- universiteto docentu Mežlaukiu ir jo pa- lygiu garsėjo diplomatai ir rašytojai Jurgis Tęsinys kitame numeryje 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Voruta Paminėjome Antano Mockaus – tautosakininko, pedagogo, nusipelniusio kultūros veikėjo 95-metį Valerija Mockienė, Vilnius
Šį rudenį muzikologas A. Juodpusis, Dar būdamas aspirantas, Antanas S. Vainiūno namų muziejaus direktorius, išvyko į komandiruotę į Petrapilį ir Kaza- sudaręs 2013 m. Muzikinių datų kalendo- nę. Suradęs Juškų kapą Arskaj kapinėse, rių, kuriame minimas ir Antanas Mockus, suvokė, kad kapinės senos, gali būti refor- paklausė manęs, ar galėtume paminėti A. muojamos, todėl tiksliai išsimatavo kapo Mockaus jubiliejų. Panorome prisiminimų vietą (tai padėjo po 40 metų surasti Juškų vakaro. Pavyko suburti nemažai Pedagogi- palaikus) ir pasirūpino, kad kapas būtų kos mokslinio tyrimo instituto bendradarbių, įtrauktas į valstybės saugomą kultūros kuriame Antanas 20 metų dirbo pavaduoto- paminklų sąrašą. ju mokslo reikalams. Iš penkių direktorių, su Tai buvo 1951 m. Grįžęs pradėjo rūpintis kuriais teko dirbti, dalyvavo du – pirmoji Juškų palaikų perkėlimu į Lietuvą. 1967 m. direktorė A. Darginavičienė ir paskutinysis nuvykęs pamatė jau sunaikintą Juškų kapą B. Dobrovolskis. (kiti 3 P. Beresnevičius, J. (likęs vienas paminklas buvo išsaugotas). Vaitkevičius, V. Rajeckas jau išėję Anapus). 1976 m. vyko į Kazanę su architektu J. Glem- Dalyvavo ir A. Sniečkus, E. Vyčinas, būrys ža. Įteikę ataskaitą LKP CK apie padėtį ir giminių ir draugų, pažįstamų. Iš nuotai- perkėlimo perspektyvas, gavo saliamonišką kingų prisiminimų atsiskleidė įvairiapusė, atsakymą „Juškų palaikus perlaidoti Kaza- įdomi Antano asmenybė, jo viso gyvenimo nėje ir A. Juškai pastatyti paminklą (jis buvo ryšys su broliais Antanu ir Jonu Juškomis. dingęs). Mat I CK sekretorius P. Griškevičius Prof. V. Urbonavičius pademonstravo fil- pabūgo, kad CK gali būti apkaltintas naci- muotą medžiagą apie brolių Juškų palaikų onalizmu. pargabenimą iš Kazanės į Lietuvą. Išryškėjo Beliko laukti. Tuo metu J. Glemža buvo įvairių detalių. Etnokultūros centro – Juškų kultūros ministro pavaduotojas. Kai Anta- Minėjimo dalyviai. Centre Valerija Mockienė muziejaus Vilkijoje direktorius A. Sniečkus nas nueidavo, jam paaiškindavo, kad dar knygą (pirmasis dainų tomas jau buvo į jos jubiliejų, bet grįžo pamalonintas jos (jis buvo delegacijos narys) priminė Antano nieko nepadaryta. Mockus nulenkęs galvą išspausdintas) į Lietuvą jo dainų karalienei atsiprašymo. žodžius: „Juškos ir tavęs nepaleis. Gaila, kad su pasitenkinimu ištardavo: „Ačiū, kad Rozalijai Cvirkienei. Manoma, kad po ke- Visi maloniai prisiminė, kad institute Jūsų vardas ne Antanas, o Arūnas, – būtume nepadarėte“. Taip truko keletą metų. lerių metų šį knyga buvo atvežta į Lietuvą atmosfera buvo gera, kūrybinga. trys Antanai (Juška, Mockus ir Sniečkus) ir 1989 m. kreipėsi į kultūros fondo pirmi- ir keliavo iš rankų į rankas. Z. Marcinkevičius, kuriam teko kartu pridūrė, kad Juškos jam kaip brangiausi gi- ninką prof. Č. Kudabą. (I CK sekretoriumi Dainyną padauginti pasiūlė kunigas su Antanu dirbti 1961–1991 m., dažnai minės, o Sniečkus nusistebėjęs – kaip galima jau buvo A. Brazauskas). Šis suderino su J. Juozas Montvila. „Sako: „Teta, būk gera, susitikdavo Antano mažame kabinetuke pamilti tuos, kurių nesi regėjęs?“ Paleckiu, gavo pritarimą. 40 metų užtru- paskolink man tą knygą. Aš keliausiu į ir aptardavo muzikos mokymo mokyklose Jauku ir malonu buvo tą vakarą – išven- kusi perlaidojimo epopėja baigėsi pergale. Ameriką, pririnksiu iš Lietuvių išeivių klausimus, stebėtas pamokas. Antanas bu- gėme oficialumo, tradicinių pabodusių kalbų, Antanui pavyko įvykdyti brolių Juškų norą daug pinigų, išspausdinsime tūkstančius vęs vienas iš nedaugelio švietimo darbuo- norėjosi sugrįžti į praeitį ir pagyventi to ilsėtis Lietuvos žemėje. Jam pačiam tebuvo knygų ir parvešime į Lietuvą išplatin- tojų, aukštai vertinančių muzikos vaidmenį laikotarpio nuotaikomis. Aš irgi prisiminiau, likę gyvenimėlio 5-eri meteliai. ti“, – priminė A. ir J. Juškų etninės kultūros žmogaus ugdymui. kai mudu pradėjome draugauti, Antanas – as- Įdomūs A. Mockaus vertinimai tų, muziejaus direktorius Arūnas Sniečkus. Savo straipsniuose Antanas teigė, kad pirantas, rašęs disertaciją „Broliai Juškos. kurie dalyvavo sugrąžinant brolius Juškas Tačiau A. Sniečkus nesitiki, kad kartu su dainuoti privalo visi mokiniai, negalima ap- Lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai“, į Lietuvą. „Titaniku“ paskendęs A. Juškos dainynas siriboti vien teorija. Pats buvo geras daininin- pasakodavo, kaip jis dviračiu keliaudavo „... be šio žmogaus įžvalgumo, valios, grįš į Lietuvą. O šito tomo Juškų muziejuje kas, studijavęs vokalą konservatorijoje, mo- po Veliuonos, Vilkijos, Alsėdžių apylinkes, kryptingo atkaklumo ir puikaus mokslinio Vilkijoje trūksta. surasdavo žmonių, kurie prisiminė daug pasirengimo niekas brolių Juškų į Lietuvą kėjo aibes dainų. Direktoriaus pavaduotojo Charakterizuodami Antano Mockaus as- pranešimuose, pasisakymuose, diskusijose įdomių epizodų, kaip A. Juška bendravo nebūtų parvežęs“. menybę labai nuotaikingai prisiminė jo ben- subtiliai buvo skatinama, žadinama tautinė su dainų atlikėjais. Rytą atlaikęs mišias, „...O kad nors kas dešimtas mūsų tau- dradarbiai iš Mokyklų mokslo tyrimo, vėliau savimonė, kuri glaudžiai siejosi su muzika, tuojau keliaudavo į laukus ir čia pat poilsio tos vyras turėtų tiek valios, užsispyrimo ir Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto. akimirkomis prašydavo dainuoti – tapo dai- dvasinio taurumo, kiek turėjo nepamiršta- Institutas pradėjo egzistuoti, turė- folkloru, literatūra, istorija. Visa tai buvo nininkėms savu, artimu žmogumi, todėl ir su- masis Antanas“.( H. Paulauskas. Antanas damas tik du turinčius mokslinio darbo perteikiama ir bendro lavinimo mokykloms, gebėjo per trumpą laiką užrašyti 7000 dainų, Mockus. V., 1998, p. 150.) įgūdžių, teorinio, metodinio pasirengi- nes programos, vadovėliai daugiausia buvo 1852 melodijas, daugiau kaip 30 000 liaudies „Ne sykį pagalvojau, jog galėjau nesu- mo darbuotojus – Joną Laužiką ir Meilę rengiami institute ir svarstomi leidybinėje šnekamosios kalbos žodžių (išleisti žodynai), tikti šio žmogaus, o svarbiausia – nebūčiau Lukšienę (bet tuos buvo nurodyta išleisti taryboje, kuriai ilgus metus vadovavo A. etnografinės medžiagos (išleista „Svodbinė suvokęs, kad galima pamilti tuos, kurių nesi į pensiją), kurie būtų galėję būsimiems Mockus. Mudviejų gerus santykius nulėmė rėda“). Brolis Jonas rūpinosi spausdinimu regėjęs“. (Arūnas Sniečkus.) mokslininkams suteikti laukiamos para- ir tai, kad buvome kilę beveik iš to paties Kazanėje (Lietuvoje buvo spaudos drau- Panorau priminti, kad A. Juška 9 mė- mos. Jauni bendradarbiai, prisiminė R. krašto: jis iš Papilės, o aš iš Kuršėnų. Vienas dimas). Antanas didžiavosi Juškomis – jų nesius sėdėjo Kauno kalėjime, nes 1863 m. Kontvainas, buvo iš aukštųjų mokyklų, su kitą be žodžių suprasdavome. pastangomis išsaugoti ateinančioms kartoms rinkdamas liaudies dainas labai artimai ben- jais diskutuodamas pavaduotojas mokslo V. Glebuvienė aiškino, kad pavaduo- tokius lietuvių kultūros lobius. dravo su kaimo žmonėmis. O po 100 metų reikalams suprato ir organizavo seminarą, tojas visada turėjo perspektyvių švietimo už Juškų dainų trito- kuriam vadovavo prof. L. Jovaiša. A. Moc- tobulinimo idėjų, buvo geras mokslinio mio perspausdinimą kus, apčiuopęs problemos esmę, su jam tiriamojo darbo organizatorius, skatino (pirmasis leidinys jau būdingu įžvalgumu stengdavosi atskleisti nevengti sudėtingų, o kartais ir painių buvo retenybė) Anta- ir sprendimo kryptis. Tuo būdu labai klausimų. Iškilus problemai beveik visiems nas buvo pašalintas greitai institute pradėtos ginti disertaci- pasiūlydavo du sprendimo variantus. iš Lietuvių kalbos ir jos 1964 m. (institutas egzistavo nuo 1960 Žinodavome, ko imasi Mockus, bus pada- literatūros instituto m.) jau apginta pirmoji institute parašyta ryta – sukeldavo visus, nuo kurių priklausė tautosakos sektoriaus disertacija, po penkerių metų jau buvo problemos sprendimas. vadovo pareigų ir 11 mokslinių bendradarbių, per 15 metų Užbaigti prisiminimų vakarą pasiūliau teko iš instituto pa- apginta 40 mokslų kandidato disertacijų Sauliui Sondeckiui, kurį priskyriau prie sitraukti, o kartu ir iš ir 3 mokslų daktaro disertacijos, priminė giminių, nes su Antanu ėmė bendrauti tautosakos barų... 5-asis direktorius B. Dobrovolskis. dar gimnazistukas. Jo mama, mokytoja, Prisiminėme ir Institute nemažai mokslininkų turėjo sugalvojo pasikviesti Antaną, kuris mokėsi dar vieną legendi- ir tremties patirties bei kitokių išgyveni- vyresnėje tos gimnazijos, kurioje ji dirbo nį įvykį: neseniai iš mų. Tarp jų ir Meilė Lukšienė, kuri buvo ir mokėsi Saulius, klasėje. Jai rūpėjo, kad „Titaniko“ iškeltas pašalinta iš universiteto. Instituto vadovų paauglys, augęs be tėvo, nes tėvas turėjo maišas su lietuviš- rūpesčiu buvo sudarytos sąlygos kūrybin- pasitraukti iš Lietuvos artėjant frontui, o ka spauda. Jame gai dirbti ir net apginti mokslo daktaro šeima apsisprendė likti – turėtų išmintingą bibliografinė rete- disertaciją (Antanas kaitaliojo jos darbo vyresnį draugą. Antanas jai patiko, buvo nybė – Juškų dai- temos pavadinimą, derino su aukštes- gabus mokinys, dorovingas ir galėjo pa- nyno I tomas. Po nėmis instancijomis. Reikėjo išmintingo dėti bet kurią discipliną geriau suvokti. O 100 metų sugrįžo iš laviravimo). svarbiausia – jų draugystė Sauliaus brandai vandenyno. Neįtikė- (Prisimenu, kai nunešiau M. Lukšienei darė didžiulę įtaką. tina istorija prasidėjo prisiminimų knygą apie Antaną Mockų, ji Saulius Sondeckis tą vakarą akcentavo – 1879 metais Kazanės skaudžiai prisipažino daug kuo nusivylusi kokia apdairi buvo jo mama, suvesdama universiteto tarybai nepriklausomoje Lietuvoje, o Antano, kuris sūnų su Antanu. nutarus išleisti Juškų dalyvavo jos jubiliejuje, labai atsiprašė (jam Apibendrinant Antano konstruktyvų dainynus be teisės net 3 mėnesių neleido institute padirbėti mąstymą, puikią orientaciją, visapusišku- platinti Lietuvoje. ir baigti aštuntoko temą, kai neva reorga- mą ir lyderio savybes, galima sakyti kad Antanas Juška, nizuodami institutą į „Mokslinį švietimo nepriklausomos Lietuvos metais jis būtų gulėdamas mirties centrą, visus neįtikusius naujam direktoriui galėjęs suburti aplink save žmones ir su- patale Kazanėje, pa- Ž. Jackūnui atleido). rasti tokių sprendimų, kuriais galėtume
Užs. Nr.31 prašė brolio parvežti Pasakiau, kad Antanas abejojo, ar eiti džiaugtis iki šiol. Voruta 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms Dėl Tautinių mažumų įstatymo projekto XIIP-1201 Lenkijos nepriklausomybės dieną (2013- nuolat palaikančių ryšius su gyventojais, 11-11 d.) Valdančiosios koalicijos politinė vadovai sudaro sąlygas, kad žmonės būtų taryba esą parėmė Lenkų rinkimų akcijos aptarnaujami lietuvių kalba, o prireikus – ir Lietuvoje (LRAL) reikalavimą: iki tol, kol tos vietovės gyventojų daugumos kalba.“ bus galutinai parengtas priešvalstybinis Vietoje jo įrašyta autonomininkų formu- kultūros viceministro E. Trusevičiaus luotė: „Administracinių teritorinių vienetų, projektas, „priimti teisinį reguliavimą, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors galiojusį iki 2010 m.“ („Kurier Wileński“, tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organi- 2013-11-13, p. 1). Po 2 dienų LRAL frakci- zacijose greta valstybinės kalbos vartojama jos pirmininkė R. Tamašunienė Lietuvos tos tautos mažumos (vietinė) kalba.“ Respublikos Seime įregistravo „Lietuvos Į 5 straipsnį įvesta „vietinė“ kalba. 7 Respublikos tautinių mažumų įstatymo“ straipsnyje pridėtos visuomeninės organi- projektą XIIP-1201 (2013-11-13), kuriame zacijos ir tai, kad „Valstybė remia organiza- kartojami 1988 m. ir 1991 m. įstatymų cijas bei įstaigas, skirtas piliečių kultūros ir straipsniai. Todėl pateikiame pastabas dėl švietimo poreikiams tenkinti“. Iš 9 straips- visų trijų šio įstatymo variantų. nio išmestas valstybei labai svarbus saki- nys: Tautinių mažumų organizacijų veikla 1. Lietuvos Tarybų negali prieštarauti Lietuvos Konstitucijai, Socialistinės Respublikos įstatymams ir Respublikos interesams. Tautinių mažumų įstatymas Visame 1991 m. įstatymo tekste (7 vietose) Lietuvos TSR nekeista į Lietu- 1989-11-23 d. LTSR AT priėmė Tautinių vos Respublika. Neapsižiūrėjimu sunku mažumų įstatymą Nr. 34-485, kuris „Vals- patikėti, nes darytos penkios turinio ir Lenkų rinkimų akcijos piketas prie Švietimo ir Mokslo ministerijos. 2011 m. gegužės 25 d. tybės žiniose“ išspausdintas 1989-12-10 d. aštuoniolika redakcinių pataisų. Prie to Iš kairės Alina Kovalevskaja, Alina Jakonis Buvau to įstatymo rengimo komisijos narys, negalėjo prisidėti ir Atkuriamojo Seimo vėliau – Valstybinės komisijos Rytų Lietu- pirmininkas V. Landsbergis, kurį mėgsta kienės tokiame pat projekte (XP-518(2) ir t. rengimo metu specialistų vertinimų ir vos problemoms išnagrinėti darbo grupės minėti V. Tomaševskis. Parašai palikti tų t. Iš šių bandymų matyti, jog klausimas yra išvadų negauta. Šiemet dėl to vyko 2 mi- narys, todėl ypač tiksliai ir kompetentingai pačių asmenų, tik jau be TSR: Lietuvos sudėtingas, diskusinis ir joks paskubomis tingai, 5 piketai, Seime dėl to registruota galiu įvertinti visus projektus. Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pre- priimtas „proginis“ įstatymas gali daugiau apie 10 raštų, kuriuos pasirašė akademikai, Šio įstatymo 1 straipsnis skelbė: „Lie- zidiumo Pirmininkas V. Astrauskas (nors valstybei pakenkti, o ne padėti. profesoriai, mokslų daktarai ir kiti spe- tuvos TSR, vadovaudamasi tautų lygybės tokio nebebuvo), Lietuvos Respublikos cialistai, nurodę, jog projektas neatitinka ir humanizmo principais, visoms jos te- Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Se- 3. 2013-11-13 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių ritorijoje gyvenančioms tautinėms mažu- kretorius L. Sabutis. Greičiausiai santrumpą R. Tamašunienės projektas laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. Ar moms garantuoja laisvą vystymąsi, reiškia TSR parūpino autonomininkai, dar 1990 m. gali projektas atitikti Valstybinės kalbos pagarbą kiekvienai tautybei ir kalbai.“ gegužės 24 d. pritarę „TSRS liaudies depu- Šis projektas ne tik kad neatitaiso 1991 įstatymą, bendrinės lietuvių kalbos normas, Sakinio pabaiga pažodžiui suformuluota tatų III suvažiavimo spendimui panaikinti m. su okupacine kariuomene autonomi- jeigu jis kaip tik prieštarauja Valstybinės pagal komisijos narių Kučerovo (Jedinstvos 1990 metų kovo 11 d. Aktą „Dėl Lietuvos ninkų primestų minėtų prieškonstitucinių kalbos įstatymui ir daromos elementarios lyderis), Ivanovo (laikraščio „Sovietskaja nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir formuluočių, bet dar labiau pablogina net rašybos klaidos – aiškinamajame rašte ne- Litva“ redaktoriaus pavaduotojas) žodžius: reikalavę „įstatymiškai įtvirtinti lenkų „tarybų“ Lietuvos įstatymą. Stengiantis derinamos giminės, nededami kableliai (1, „vyražajiet počiot“, lietuviškai – gerbia. kalbos – antrosios kalbos lygiomis teisėmis kuo labiau Konstituciją pažeisti, šį kartą 4, 8 punktai), o įstatymo projekte valstybė Per ketvirtį amžiaus Seimo, Teisingumo su lietuvių, o rusų – kaip tarpnacionalinio pašalinamas ir solidus įstatymo įvadas su reiškia pagarbą kiekvienai tautybei ir kalbai ministerijos valdininkai nesugebėjo to pa- bendravimo kalbos rajone funkcionavimą“ pabaiga, kurios net autonomininkai nelie- (1 str.), po 2 straipsnio nededamas taškas, o sakymo suredaguoti – taip skamba ir 2013 („Draugystė“, 1990-06-02). tė: Visų tautybių Respublikos gyventojai valstybės politiką tautinių mažumų srityje m. projekte. Nuo pat keisto priėmimo 1991 m. sausio privalo laikytis Lietuvos Konstitucijos ir prižiūri ir įgyvendina Lietuvos Respubli- Šiame įstatyme LR Konstitucijai priešta- 29 d. ir žaibiško įsigaliojimo tą pačią dieną įstatymų, saugoti jos valstybinį suvereni- kos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos rauja tik dviprasmiškas 5 straipsnis: „Vie- įstatymas buvo neteisėtas, nes prieštaravo tetą ir teritorinį vientisumą, prisidėti prie remdamosi šiuo bei kitais įstatymais ir tarp- tinių Liaudies deputatų tarybų sprendimu 1990-03-11 d. priimtam Lietuvos Respubli- nepriklausomos, demokratinės Lietuvos tautinėmis sutartimis? Šiuo (aštuntuoju) teritorijoje, kurioje gyvena tautinė mažuma, kos Laikinajam Pagrindiniam įstatymui (ir valstybės kūrimo, gerbti valstybinę kalbą, straipsniu tikimasi įgalioti vien LRAL (kaip informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos 1992-10-25 d. referendume priimtai Lietu- kultūrą, tradicijas ir papročius. Šį tekstą dabar) ir naikinamos visuomeninės tautinių gali būti ir tautinės mažumos kalba.“ vos Respublikos Konstitucijai), Valstybinės pašalino panašią priesaiką Lietuvos Res- mažumų komisijos, Tautybių komitetas ir t. TSRS, LTSR konstitucijas tai atitiko: kalbos įstatymui ir kitiems teisės aktams, publikai davę asmenys. Dabar įstatymo t. Kalbama apie vietinę (paprastąją) kalbą, TSRS buvo 15 respublikų federacinė vals- kuriuose kalbama ne apie tautines mažu- projekte nebeliko jokių pareigų Tėvynei, nors ją LRAL draudžia per 20 metų. tybė ir daugelis Lietuvos „svečių“, net mas, o apie tautines bendrijas. Autonomi- vien tik privilegijos. Skelbiama, kad tuos Ar šį lyg ir juokais parengtą projektą bei slaviakalbiai gyventojai nemokėjo lotyniš- ninkams piktybiškai kasdien pažeidinėjant darbelius padėjo atlikti LR Teisingumo mi- paaiškinimus valdančioji koalicija skubės kos abėcėlės, todėl gatvių ir kai kurie kiti LR įstatymus, neatsižvelgiant į 1990-03-12 nisterija, nors „jedinicos“ (vienetai) atsirado priimti, pažeisdama Konstituciją, įstaty- pavadinimai buvo rašomi lietuvių ir rusų d. LR AT Kreipimąsi į Lietuvos tautines ne Lietuvoje. mus, tarptautines sutartis, Seimo nario kalbomis. bendrijas, 1990-10-04 d. LR AT Prezidiu- Projekto aiškinamajame rašte (XIIP- priesaiką? Ar nenorės girdėti specialistų, mo ir Vyriausybės pareiškimą, 1990-12-01 1201) skelbiama, jog šio įstatymo pirminis visuomeninių organizacijų, Valstybinės 2. Tautinių mažumų įstatymo pakeiti- d. Lietuvos, Estijos ir Latvijos Respublikų siūlytojas, iniciatorius, rengėjas ir auto- lietuvių kalbos komisijos, Etninės lietuvių mas po 1991 m. sausio 13-osios Aukščiausiųjų Tarybų Rezoliuciją dėl tau- rius – LR Seimo narys Rita Tamašunienė. kultūros komisijos, 50 000 Lietuvos piliečių, tinio lygiateisiškumo, 1990-07-06 d. LR AT Ji 100 procentų tą raštą nekūrybiškai nu- pasirašiusių reikalavimą ginti LR valstybi- 1991 m. TSRS Lietuvos Respublikoje įve- Prezidiumo patvirtintos Valstybinės komi- plagijavo nuo 2010-01-15 d. J. Narkevičiaus nę kalbą, teritorijos vientisumą? Ar verta dus karinę padėtį ir sausio 13-ąją praliejus sijos rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti aiškinamojo rašto XIP-1648 ir net nepakeitė toliau eikvoti laiką ir lėšas su prieškonsti- taikių Tėvynės gynėjų kraują, LR AT Len- išvadas, daugybę kitų įspėjimų 1991-09-04 žodžių giminės – skelbiasi tapusi vyru, tuciniu E. Trusevičiaus projektu, kuris yra kų frakcija (autonomininkai) ir Jedinstva d. LR AT priėmė nutarimą „Dėl Šalčininkų nuplagijavusiu ir mano su bendraauto- ne Tautinių mažumų projektas, o LRAL privertė Aukščiausiąją Tarybą (apsuptai rajono, Vilniaus rajono, Ignalinos rajono riais 1989 m. parengtą įstatymo projektą. teritorinės autonomijos kūrimo programa, jedinstveninkų ir sovietinės kariuomenės) Sniečkaus gyvenvietės tarybų paleidimo“. Skelbiama, jog ne nuo 2010, o „nuo šių kurios nepageidauja kitos tautinės ben- per pusę mėnesio priimti Tautinių mažumų Po to turėjo būti peržiūrėtas aiškiai nepasi- metų sausio 1 d. minėtas įstatymas neteko drijos ir dauguma Lietuvos lenkų? Ar ne įstatymą XI-3412, galiojusį nuo 1991-01-29 teisinęs ir LR tautinių mažumų įstatymas. galios“ ir dėl prieškonstitucinės veiklos geriau apsiriboti su išsamesniu, įstatymams iki 2009-12-31 d. Seimo gynėjams tuo metu Tai bandyta padaryti 1996-02-21 d. A. J. „neigiamų pasekmių nenumatoma“, „pro- neprieštaraujančiu, geriau parengtu Seimo nebuvo laiko nei gilintis į šį projektą, nei Katkaus Seime registruotame „Lietuvos jekto įgyvendinimas pagerins tautinių ma- nario V. Stundžio „Lietuvos Respublikos teikti jam pastabas, o Tėvynės priešai to- Respublikos tautinių mažumų kultūros žumų verslumo sąlygas“, „jokių kitų teisės tautinėms mažumoms ir bendrijoms pri- kiais momentais visada naudojasi. ir etninio savitumo apsaugos“ įstatymo aktų keisti nereikės“, „parengti lydimųjų klausančių asmenų teisių ir laisvių apsau- Šis įstatymo variantas žymiai blogesnis projekte (1837A), 1998-01-10 ir 1998-02-20 aktų nereikės“, nors E. Trusevičius seniai gos įstatymo“ projektu? už priimtąjį prieš metus ir nepilnus du d. Z. Jackūno registruotuose LR tautinių nurodė besikėsinantis keisti Valstybinės mėnesius. Dabartinei LR Konstitucijai ne- mažumų įstatymo pakeitimo įstatymuose kalbos, Civilinio kodekso, Lietuvos radijo „Vilnijos“ draugijos pirmininkas prieštaraujantis 4 straipsnis išmestas, nors (P-996, P-996(2), 2001-04-06 d. V. Markevi- ir televizijos bei kitus įstatymus, o papil- hab. dr. K. Garšva jo tekstas buvo nepriekaištingas: „Įvairių čiaus tautinių mažumų įstatymo projekte domų valstybės biudžeto lėšų reikėsią per 1989 m. Tautinių mažumų įstatymo, akademinės tautybių asmenys tarpusavyje bendrauja (IXP-561), 2002-06-03 d. G. Dalinkevičiaus 5 milijonus (neminint už prieškonstitucinę „Lietuvių kalbos gramatikos“ bendraautoris, jiems priimtina kalba. Valstybinėse ir kitose LR tautinių mažumų įstatymo pakeitimo veiklą mokamų algų ir t. t.). 1991 m. Lietuvos Respublikos Seimo gynėjas įstaigose vartojama lietuvių kalba. Įstaigų, įstatyme (IXP-561A), 2005-11-30 d. Z. Žvi- Skandalingas aiškinimas, jog projekto Užs. Nr. 39 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Voruta
Mažosios ir Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų lietuvių raštijos veikėjų ir kiti jubiliejai 2014 metais. Vasaris 2009 02 03 St. Louis (Missouri valstija, 1929 02 13 Kilpinėse (Jucaičių apyl., nų plytų Vanagų ev. liuteronų bažnyčia, (1897 m.). JAV) mirė Alfredas Vėlius, pedagogas, dab. Šilalės raj.) gimė buvęs Ziono lietuvių kurios kertinis akmuo padėtas 1907 08 20. Gimė 1863 03 22 Verdau (Saksonija). išventintas į kunigus Šilutėje 1992 04 26, ev. liuteronų bažnyčios kunigas Jonas Parapija įsteigta 1904 m. 1969 02 24 Veinheime (VFR) mirė Er- KU doc. ir garbės dr. (1995 05 19). Išvertė į Juozupaitis. 1944 02 21 Kaune gimė Arthur Her- dmonas Simonaitis, visuomenės veikėjas, lietuvių k. Bibliją (su apokrifais, 1988 m., Mirė 2008 08 25 Orland Park (Ilinojaus mann, Mažosios Lietuvos kultūros isto- Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininkas Brookfield, Illinois (JAV). valstijoje, JAV). rikas, bibliotekininkas. 1958 m. su tėvais (1923 ir 1926 m.), Klaipėdos aps. viršininkas Gimė 1918 03 28 Stankiškiuose (Kintų 1834 02 16 Karaliaučiuje gimė Otto persikėlė į Vokietiją. Baigęs Müncheno uni- (1930–1937), nacių kalintas konclageriuose. vls., Šilokarčemos aps.). Glagau, vokiečių žurnalistas, paskelbęs versitetą, nuo 1971 m. dirba bibliotekininku Palaikai 1991 10 24 perlaidoti Klaipėdos 1974 02 06 Marijampolėje gimė diakonas kelionių įspūdžių po Mažąją Lietuvą. Heidelbergo universiteto bibliotekoje. Nuo Lėbartų kapinėse. (1995 m.) Vaidas Klesevičius, 1997 09 07 Mirė 1892 03 02 Berlyne. 1993 m. su kitais leidžia „Annberger Anna- Gimė 1888 10 30 Spečiuose (Žemaitkie- Marijampolėje ordinuotas šios parapijos ev. 1894 02 19 Drukiuose (Priekulės vls., len“, skirtą lietuvių–vokiečių santykiams mių vls., Tilžės aps.). liuteronų kunigu. Dar aptarnauja Virbalio Klaipėdos aps.) mirė Rudolfas Andrius tirti. Parašė knygų ir daug straipsnių apie 1969 02 25 pasirodė Lietuvos TSR ir Vištyčio parapijas. Cipelis, 1849 m. Klaipėdoje ėjusio pir- liuteronų Bažnyčią Didžiojoje ir Mažojoje evangelikų bažnyčios kalendorius 1969 1769 02 08 Enciūnuose (Stalupėnų aps.) mojo lietuviško laikraščio „Lietuvininkų Lietuvoje, lietuvininkų ir vokiečių kultūrą, metams (išsiuntinėtas ir buv. parapijiečiams mirė Jurgis Adomas Meisneris, giesmių prietelis“ redaktorius, religinės literatūros jų sąsajas, istoriją. užsienyje). Ta proga per Lietuvos radiją eiliuotojas. Nebaigęs studijų Karaliau- vertėjas. Studijavo Karaliaučiaus universi- 1899 02 23 Balandžiuose (Žilių vls., Ra- buvo pasikalbėjimas apie mūsų Bažnyčios čiaus universiteto, mokytojavo, kunigavo. tete, kunigavo, vėliau gyveno savo ūkyje gainės aps.) gimė Vilius Bajoraitis, Bajoras, padėtį ir veiklą. Tikrino H. Lysiaus katekizmo (1722 m.) Drukiuose. lietuviškų chorų dirigentas, kompozitorius, 1889 02 26 Gardine gimė Pavelas Ku- vertimą. Gimė 1813 11 30 Kalnininkuose (Pakal- pedagogas; Klaipėdoje vadovavo „Aidos“ šneris, etnografas, nagrinėjęs Mažosios Gimė 1692 09 15 Šereiklaukyje (Tilžės nės aps.). chorui. Lietuvos etninę istoriją. aps.). 1669 02 20 Ragainėje gimė Fridrichas Mirė 1979 08 23 Mellėje (VFR). Mirė 1968 03 14 Maskvoje. 1804 02 12 Karaliaučiuje mirė Imanuelis Kristupas Rabė, giesmių eiliuotojas. Bai- 1979 02 23 pasirodė Lietuvos TSR 1904 02 27 misionieriaus Kristupo Lokio Kantas, lietuvių kilmės Prūsijos filosofas, gęs Karaliaučiaus universitetą kunigavo. evangelikų bažnyčios kalendorius 1979 pastangomis Klaipėdoje įsteigta lietuvių klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, Tikrino H. Lysiaus katekizmo (1722 m.) metams. evangelikų kultūros, švietimo ir labdaros Kristijono Gotlybo Milkaus žodynui „Li- vertimą. 1919 02 24 Leipcige mirė Francas Os- draugija „Sandora“ (1904–1939). tauisch–deutsches und Deutsch–litauisches Mirė 1720 04 23 Narkyčiuose (Įsruties karas Tecneris, vokiečių etnografas, K. Wörter–Buch“ (1800 m.) parašė prakalbą. aps.). Donelaičio archyvo tyrinėtojas. Su žmona Parengė Birutė ŽEMAITAITYTĖ Gimė 1724 04 22 ten pat. 1909 02 21 pašventinta dabartinė raudo- išvertė į vokiečių kalbą 70 lietuviškų dainų Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius Muziejus laikraštyje Nr. 3 (316) Lucko suvažiavimas Prieš 585 metus – 1429 m. sausio deramą vaišingumą – istorijos lies ponais ir Lenkijos delegacija Ordos (1807- 9-29 d. Lietuvos Didžiosios kunigaikš- šaltiniuose esantys liudijimai, išvyko iš Lucko. Suvažiavimo 1883) litografi ją tystės mieste Lucke, Voluinės žemėje byloja apie dideles puotas ir nariai išsiskirstė. Romos kara- „Luckas“ (Łuck (dab. Ukrainos teritorija) įvyko Euro- linksmybes Lucko pilyje suva- lius netrukus gavo Jogailos var- nad rzeką Sty- pos valdovų suvažiavimas, kurio orga- žiavimo metu. du rašytą laišką, kuriame buvo rem i Głuszcem), nizatoriumi ir šeimininku buvo didysis Lucke susirinkę valdovai ir pareikštas nepritarimas Vytauto spausdintą Varšuvoje, M. Fajanso kunigaikštis Vytautas (1392-1430). jų pasiuntiniai planavo spręs- karūnavimui. Šis pusbrolio pa- litografi jos spaustuvėje. Nuo 1860 Gedimino sūnus Liubartas Lucke ti svarbiausias Vidurio ir Rytų reiškimas labai įžeidė Vytautą. metų dailininkas keliavo po Baltaru- buvo pastatęs mūrinę pilį, Vytautas Di- Europos problemas, tokias kaip Lucko suvažiavime Vytauto siją, Ukrainą, Lenkiją, Lietuvą pieš- dysis apgyvendino miestą kolonistais kovos su husitais ir turkais, kitus karūnavimo klausimas taip ir damas žymesnes tų kraštų vietoves, (totoriais, žydais, karaimais, armėnais), tarpvalstybinius nesutarimus bei liko neišspręstas, o Lietuvos ir didikų rūmus ir bažnyčias, ypač senas 1427 m. iš Voluinės Vladimiro perkė- konfesinius klausimus, tačiau Lenkijos dvišaliuose santykiuo- pilis. N. Ordos kūriniams būdingas lė ir katalikų vyskupiją. Vytautas buvo juos nustelbė Zigmanto Liuk- se tvyrojo įtampa. 1430 m. rug- gilus praeities pajautimas. Ir šioje paskutinis monarchas besivadinęs Vo- semburgo pasiūlymas Vytautą pjūčio mėnesį, lenkai sulaikė ir litografi joje, kurios pirmame plane lynės kunigaikščiu ir rezidavęs Lucko karūnuoti Lietuvos karaliumi. Nors Litografi ja. Luckas. XIX a. II p. Dailininkas N. Orda apiplėšė pas Vytautą į Trakus vykusią pavaizduota Lucko pilis, po piešiniu pilyje. Luckas suvažiavimui buvo pasi- Lucko suvažiavime ši idėja paskelbta Romos karaliaus delegaciją, gabenusią lenkų ir prancūzų kalbomis pateiktos rinktas ir dėl patogios geografi nės pa- viešai ir ofi cialiai, ji nebuvo spontaniš- sutvirtinęs Lietuvos suverenumą, o tai karūnavimui reikalingus dokumentus. istorinės žinios apie pilį, jos statytoją dėties. Į šį miestą atvykti buvo patogu ka – karūnavimą Vytautas ir Zigmantas kirtosi su Lenkijos diduomenės politi- Apie tai sužinojusi kita delegacija, gabe- Liubartą, Vytautą Didįjį, 1429 m. pri- svarbiausiems suvažiavimo dalyviams jau buvo aptarę laiškuose 1428 m. Vy- niais interesais LDK atžvilgiu. Vytauto nusi į Lietuvą karūnas, skirtas Vytautui ėmusį čia monarchus. Antrame plane – Romos karaliui, būsimajam impe- tauto karūnavimui iš pradžių pritarė ir karūnavimo idėją lenkų ponai įverti- ir jo žmonai, grįžo atgal į Vokietiją. Vy- pavaizduota bažnyčia ir vyskupų rū- ratoriui Zigmantui Liuksemburgui jo pusbrolis Jogaila, kuris veikiausiai no kaip Zigmanto siekį sukiršinti dvi tauto karūnavimas buvo sužlugdytas, o mai bei paminėta tekste, kad 1425 m. (1368-1437) ir Lenkijos karaliui Jogailai įžvelgė savo šeimai palankias dinastines valstybes ir jas valdančius pusbrolius. netrukus didysis kunigaikštis mirė taip pagal Vytauto fundacinę privilegiją (1386-1434 m.). Be minėtų karalių, taip perspektyvas (dviem Jogailos sūnums, Griežčiausiai prieš Vytauto karūnavimą ir nespėjęs apvainikuoti savo viso gyve- bažnyčia pradėta statyti, o Lucko vys- pat atvyko ir Maskvos didžiojo kuni- Vladislovui ir Kazimierui, būtų atsira- pasisakė Krokuvos vyskupas Zbignevas nimo pasiekimų. kupija buvusi iki 1845 m. gaikščio, Vokiečių ordino, Popiežiaus, dusios galimybės ateityje užimti dviejų Olesnickis, argumentuodamas tuo, kad Pažymint Lucko suvažiavimo me- N. Ordos darbai yra neįkainojama Bizantijos, totorių chanų, Moldovos ir karalysčių sostus). Tačiau, lenkų ponai 1385 m. Krėvos sutartyje Jogaila įsi- tines, pristatome saugomą muziejaus istorinė ir ikonografi nė vertybė. kitų valstybių bei valdovų atstovų dele- pareiškė griežtą prieštaravimą Vytauto pareigojo LDK prijungti prie Lenkijos. rinkiniuose žymaus romantizmo epo- gacijos. Vytautas savo svečiams parodė karūnavimui. Karalystės statusas būtų Jogaila nenorėjo konfl iktuoti su savo ša- chos žmogaus, dailininko Napoleono Muziejininkas Tomas Petrauskas
Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10-18, trečiadienis-sekmadienis.
Muziejus laikraštyje Nr. 4 (317) Karo lakūnas Juozas Vaičius Lietuvos karo aviacija pradėta ir aviacijos ginklų rūšių karininkai. 1938 m. įteiktas Lietuvos karo avia- ko gebenės vai- kurti prieš 95 metus, 1919 m. sausio Baigus mokslus J. Vaičiui suteikia- cijos Garbės ženklas – „Plieno spar- niką ir lazdą, 30 d., kai inžinerinėje kuopoje su- mas leitenanto laipsnis ir jis paski- nai“ Nr. 96. Iki tol buvo apdovanotas užsibaigiančia kurtas specialus būrys, o vėliau buvo riamas į 3 artilerijos pulką. 1929 m. DLK Gedimino IV laipsnio ordinu pušies kanko- įkurta Karo aviacijos mokykla. Išlei- liepos 14 d. baigė keturių mėnesių ir Nepriklausomybės medaliu. 1940 rėžiu, dešinėje – virš galvos laiko dusi pirmąją karo aviacijos lakūnų ir aukštuosius artilerijos karininkų m. paskirtas 5 naikintuvų eskadrilės fi gmedžio vaisių. Virš Dioniso gal- žvalgų laidą, mokykla buvo uždary- kursus, 1930 m. kovo 5 d. įstojo į vadu. Per 10 tarnybos metų skraidė vos specialiu laikikliu tvirtinamas, ta. 1932 m. Karo aviacijos mokykla Aukštųjų karininkų Didžiojo Lietu- 1357 valandas. Užėjus sovietams, didžiulis, kalstytas metalu jaučio buvo atkurta. vos kunigaikščio Vytauto kursų avia- išėjo į atsargą, dirbo Kauno univer- ragas su dangčiu. Skulptūra stovi 2014 m. sausio 15 d. sukako 45 cijos skyrių. Ten mokydamasis 1930 siteto klinikose. 1944 m. pasitraukė į ant apvalaus postamento su ketu- metai, kai Los Andžele (JAV) mirė m. pirmą kartą savarankiškai pakilo Vakarus, gyveno pabėgėlių stovyklo- riomis ažūrinėmis kojomis. Posta- karo lakūnas, aviacijos majoras Juo- į orą su lėktuvu ANBO-II. 1932 m. je Vakarų Vokietijoje. 1949 m. per- mente – trijų eilučių užrašas: „Mjr. zas Vaičius (1906-1969). Būsimasis baigė Aukštųjų karininkų kursų III sikėlė į JAV, kur gyveno iki mirties. J. Vaičiui nuo 7-osios esk. 1938 lakūnas gimė 1906 m. sausio 25 d. laidą ir paskiriamas į 2 žvalgybos 2013 m. muziejaus rinkinius pa- m.“ Šis eksponatas paskatino pa- Milvydžių kaime, Mažeikių apskri- eskadrilę. Po kelių mėnesių perkeltas pildė puikus eksponatas – skulptūra, sidomėti dar vienu garbingu, savo tyje. 1925 m. baigęs Telšių gimnaziją, dirbti į Pirmojo Lietuvos Prezidento dovanota majorui J. Vaičiui tarnybos veikla aktyviai prisidėjusiu prie J. Vaičius įstojo į Kauno karo moky- karo mokyklą. 1933 m. J. Vaičiui su- draugų 1938 m. Tai – 72 cm aukš- Lietuvos karo aviacijos kūrimo ir klą ( nuo 1929 m. Pirmojo Lietuvos teiktas I eilės karo lakūno vardas, o čio, sidabruoto žalvario skulptūrinė nusipelniusio istorijai asmeniu – Prezidento karo mokykla), jaunes- 1934 m. suteiktas kapitono laipsnis. kompozicija, vaizduojanti pusnuogį lakūnu Juozu Vaičiumi. niųjų karininkų mokymo įstaigą, 1938 m. J. Vaičius paskirtas 7 naikin- Dionisą (sen. graikų mitologijoje – kurią baigė 1927 m. rugpjūčio 7 d. tuvų eskadrilės vadu ir jam suteiktas vaisingumo, augalijos ir linksmybės Trakų istorijos muziejaus direktorius Skulptūrl tūin i ė kom k pozicija.i ij Dovana, įįtteiktaikt major j uii Šią – IX-ąją laidą baigė pėstininkų, majoro laipsnis. J. Vaičius skraidė ir J. Vaičiui 1938 m. Vakarų Europa, XX a. pr. dievas, vyndarių globėjas), apsigau- Virgilijus Poviliūnas artilerijos, kavalerijos, inžinerijos bandomuoju ANBO-VIII. J. Vaičiui O. Ševeliovo nuotr. busį liūto kailiu. Kairėje rankoje lai-
Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10-18, trečiadienis-sekmadienis. Voruta 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Lietuvos karaimai: istorija, kultūra ir papročiai Karaimotyra – neatskiriamas tiurkologijos Vilniuje elementas Pranešimas, skaitytas 2013-11-13 Varšuvos universitete vykusioje konferencijoje „Karaimai tiurkologai“ Dr. Halina KOBECKAITĖ, Vilnius Tęsinys. Pradžia Nr. 2 Nieko nuostabaus, nes Trakų karaimų asmeninio muziejaus, kuris 1951 m. buvo bendruomenė tuo metu buvo labai aktyvi, nacionalizuotas, eksponatų katalogą. karaimų kalba skambėjo kiekvienuose na- Vienas didžiausių darbų, kuriuos S. muose, gatvėje ir kenesoje. Ryšium su tuo Šapšalas tuo metu atliko kartu su buvu- būtina paminėti ir vyresniojo dvasininko sios SSRS MA Kalbotyros ir slavų tautų Simono Firkovičiaus (18978-1982) veiklą. istorijos institutų darbuotojais (prof. Tai, kad karaimai Lietuvoje, išsaugodami Nikolajus Baskakovas ir kiti), vėliau prie savo gimtąją kalbą ir tautinį tapatumą, jų prisijungusiais tiurkologais karaimais išliko iki mūsų dienų, yra didžiulis ir iš Lenkijos MA – akademiku Ananjašu neabejotinas šios asmenybės nuopelnas. Zajončkovskiu bei Varšuvos universiteto Jo veikla, kaip ir S. Šapšalo, neapsiribojo docentu Aleksandru Dubinskiu, jų jaunai- vien ganytojiškomis pareigomis, kurias siais pagalbininkais ir Trakų vyresniuoju visą gyvenimą atliko itin stropiai. Jis buvo dvasininku Simonu Firkovičiumi – didelio karaimų kalbos mokytojas, poetas, drama- akademinio Karaimų-rusų-lenkų kalbų turgas, folkloro saugotojas ir nuo pat išrin- žodyno parengimas. Žodyne karaimiški kimo į vyresniojo dvasininko postą 1920 žodžiai buvo pateikti trimis dialektais. Visą m. neginčytinas autoritetas sprendžiant Krymo karaimų leksikos dalį (per 10 000 visokeriopus bendruomenės klausimus žodžių) ir senosios karaimų kalbos leksiką ne tik Lietuvos, bet ir Krymo, Ukrainos, (per 5 000) parengė S. Šapšalas. Nors S. Rusijos karaimams. S. Firkovičius nebuvo Šapšalas buvo žinomas tiurkologas ir po mokslininkas, bet puikus dalyko išmany- 1953 m. ne kartą kviečiamas į Maskvoje mas, tobula karaimų kalba, kūryba karai- vykstančius seminarus bei konferencijas, mų kalba, savarankiškai sudaryta žodyno net į TSRS Mokslų akademijos prezidiumo kartoteka tapo prof. T. Kovalskio, o vėliau posėdžius Rytų filologijos klausimais, nei ir kitų tiurkologų tyrimo objektu. Jis taip jo, nei kitų garsių mokslininkų autoriteto Koncertuoja Marcin Krupa pat yra parašęs kelis straipsnius į „Myśl nepakako, kad parengtas žodynas būtų iš- Karaimska“, išleidęs kasdienių karaimų leistas iškart baigus jo redagavimą. Gerokai maldų rinkinėlį (1935 m.), brošiūrą „Apie apkarpytas, netekęs daugumos pavyzdžių, karaimus Lenkijoje“ (1938 m.). Tad kalbant ypač pasisemtų iš religinių tekstų, žodynas apie karaimotyrą Vilniuje nevalia apeiti ir išvydo šviesą tik 1974 m. Iki šiol tai yra di- S. Firkovičiaus veiklos. džiausia ir patikimiausia visų kalbininkų, Aktyviai savo istoriją bei kultūrą tar- studijuojančių karaimų kalbą, paspirtis. pukariu tyrė ir totoriai. Tokiu būdu abiejų Nors orientalistikos kaip mokslo šakos tautų mokslininkai bei visuomenės veikėjai, sovietmečiu Vilniuje, o tuo pačiu ir visoje nagrinėdami savo tautų istoriją, kalbą, kul- Lietuvoje, nebuvo, nors rašyti apie totorius tūrą, kūrė Vilniuje tikrąją tiurkologiją. ar apie karaimus beveik nebuvo galima, Kalbant apie vietinį Orientą, reikia at- nors tolimi Rytų kraštai, esantys už Sovietų kreipti dėmesį į tai, kad karaimai išsaugojo Sąjungos ribų, praktiškai buvo nepasiekiami, savo gimtąją kalbą iki šiol. Todėl tiurkologų susidomėjimas jais visuomenėje gyvavo. studijos apie juos yra labiau susijusios su Labiausiai jį patenkino leidyklos, leisdamos lingvistika, o apie totorius – su istoriniu verstinę Rytų kraštų literatūrą. Žinoma, tur- palikimu, kurį tarpukariu tyrė tiek patys kų, arabų ar Tolimojo Oriento knygų buvo totoriai, tiek aukščiau minėti karaimų labai mažai, bet Vidurinės Azijos literatūra mokslininkai. Jų leidžiami žurnalai, ypač pasirodydavo dažniau. Mat ji buvo leidžiama „Myśl Karaimska“, kurią nuo 1934 m. ne su rubrika Orientas, o su rubrika „TSRS pradėjo redaguoti A. Zajončkovskis ir tautų literatūra“. Tos knygos iš dalies atstojo kuri jo pastangų dėka buvo leidžiama žinių apie tiurkiškųjų Rytų kultūrą stoką. Lenkijoje ir po II-ojo pasaulinio karo, virto Lietuvių skaitytojas susipažino ir su kirgizu rimtomis mokslo studijomis. Tokiu būdu, Čingizu Aitmatovu, ir su azerų epu „Dede Konferencijos bendras vaizdas atsižvelgiant į aktyvų karaimų ir totorių Korkutas“ bei prozininku Iljasu Samedoglu, mokslininkų bei visuomenės veikėjų darbą, ir su uzbekų valdovu bei astronomu Ulugbe- Karina Firkavičiūtė ėmėsi visai netyrinėtos ėmėme plačiau ir laisviau domėtis savo ypač į tokių asmenybių kaip S. Šapšalas, A. ku, poetu Ališeru Navoji ir kitais. srities – karaimų liturginės muzikos – ir ta paveldu, o pasaulis pamatė mus. Dabar Zajončkovskis, T. Kovalskis, S. Firkovičius Padėtis pasikeitė po Nepriklausomy- tema apgynė daktaro disertaciją, parašė jau galima kalbėti apie tikrą orientalistiką darbus, galima teigti, kad tarpukariu Vil- bės atkūrimo. Lietuvos Kultūros fondo daug straipsnių į įvairius Lietuvos ir už- ir tiurkologiją Vilniuje – su įvairiomis jos niuje egzistavusi karaimotyra ir totorotyra pirmininko a.a. prof. Česlovo Kudabos sienio leidinius, parengė karaimų poezijos atšakomis, su plačia geografija, su įvairia buvo ne tik svarbus tiurkologijos elementas, (1934-1993) dėka pirmiausia atkuto savasis vertimų į lietuvių kalbą knygą. tyrimų metodologija, su būriu mokslininkų, bet iš tikrųjų jos atitikmuo. Orientas. Jau 1988 m. atkuriamos karaimų Plunksnos ėmėsi ir kiti karaimai, su- mokančių kalbas ir galinčių pretenduoti Po karo iš Trakų kilę tiurkologai karai- ir totorių tautinės organizacijos, imamas pratę, kad kalbančių karaimiškai skaičius į tarptautinį pripažinimą. Tačiau būtina mai visi atsidūrė Lenkijoje ir tęsė ten savo tirti tautinės kultūros paveldas. 1991 m. Vil- mažėja, ir jų pareiga pasirūpinti kalbos pažymėti, kad orientalistikos tyrimų darbą, nepamiršdami, beje, savo kilmės ir niaus Universitete buvo surengta mokslinė išsaugojimu. Pastaraisiais metais pasirodę laukas, net smarkiai suvaržytomis sąly- šaknų. Neveltui viena iš rimčiausių studijų tarptautinė konferencija S. Šapšalo mirties Marko Lavrinovičiaus (1937-2011), Simo- gomis, nebuvo visiškai plynas, ir žmonės, apie totorius „Tatarzy polscy: dzieje, obr- 30-osioms metinėms paminėti, 1992 m. – no Juchnevičiaus, Gabrielio Juzefovičiaus jame dirbę, verti pagarbos ir įvertinimo. zędy, legendy, tradycje“ (Lenkijos totoriai: Trakuose S. Firkovičiaus 10-osioms mirties rusų-karaimų ir lenkų-karaimų kalbų O tie pamatai, kuriuos klojo tarpukariu istorija, apeigos, legendos, tradicijos) 1986 metinėms paminėti. 1993 m. Karaimų ir žodynai yra svarus įnašas į karaimotyros mūsų mokslininkai, yra puikus šaltinis m. buvo parašyta dviejų autorių – totoriaus Totorių kultūros draugijos surengė tarp- barą Vilniuje. ir pagrindas šiandieninei karaimotyrai ir P. Boravskio ir karaimo A. Dubinskio. tautinę mokslinę konferenciją akademiko Pasikeitimų radosi ir akademinėje sfe- totorotyrai, kurios šiandien neabejotinai Vilniuje sovietmečiu negalėjo būti nė A. Zajončkovskio 90-osioms gimimo roje. Vilniaus universitete jau 20 metų dės- yra neatsiejamas tiurkologijos elementas, kalbos apie kokias nors orientalistikos metinėms paminėti, 1997 m. – vėlgi kar- toma turkų kalba, susikūrė Orientalistikos ir jau ne tik Vilniuje. studijas – viskas buvo sutelkta Maskvoje ir tu – konferenciją, skirtą totorių ir karaimų centras, kuriame be turkų dėstoma kinų, Leningrade. Net Vidurinėje Azijoje nebuvo įsikūrimo Lietuvoje 600-osioms metinėms, japonų, indų, arabų, persų kalbos. Galima Turkų kultūros centro Varšuvoje Junus tiurkologijos studijų. Išimtis buvo suteikta o 2007 m. – 610-osioms. Lygiagrečiai išėjo teisėtai didžiuotis ir džiaugtis išaugusiu Emre instituto nuotr. Baku, ten buvo leidžiamas ir žurnalas „So- ir leidiniai, kuriuose buvo spausdinama tyrimų profesionalumo lygmeniu ir tuo, vetskaja tiurkologija“ (Tarybinė tiurkologi- konferencijų medžiaga, ir pirmas iš kurių kad mūsų Orientas atsivėrė pasauliui. Mes Pabaiga ja). S. Šapšalas ne kartą kreipėsi į Vilniaus vadinosi labai simboliškai: „Kipčiakų tiur- Universitetą, siūlydamasis dėstyti arabų ir kų Orientas Lietuvoje“ (1994 m.). *Straipsnį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas tiurkų kalbas. Tačiau Universiteto vadovy- Taigi karaimotyra ir totorotyra, remda- bė, gavusi tik 12–os pretendentų prašymus, masi tarpukario tyrimų medžiaga, vėl at- AUTORIŲ DĖMESIUI! steigti tokią mokymo programą atsisakė. gaivino tiurkologiją Vilniuje. Tarptautinės Tad pedagoginis S. Šapšalo potencialas mokslinės konferencijos, publikacijos ne Dėkojame visiems, kurie „Vorutai“ siunčia savo sukurtus rašinius, ir primename, kad nebuvo išnaudotas. tik atkreipė Lietuvos visuomenės dėmesį rašiniai turėtų būti ne didesni kaip 7 000 simbolių (spaudos ženklų), iliustracijos ir 1945 m. jis buvo priverstas pakartoti- į savąjį Orientą, bet paskatino ir naujus nuotraukos siunčiamos jpg, tiff formatu. Tokiu adresu: el. p. [email protected]. nai atsisakyti dvasinio hierarcho titulo ir kalbos bei kultūrinio palikimo tyrimus. Siunčiami straipsniai turi atitikti kalbos kultūros reikalavimus, t. y. suredaguoti, nuo- pradėjo dirbti Lietuvos MA Istorijos insti- Kalbant apie karaimiką, čia neabejotinai di- traukos ir iliustracijos turi būti kokybiškos ir turėti metrikas, t. y. reikia nurodyti, kas yra tute. Čia jis tęsė mokslinį darbą, aprašinėjo džiausią vaidmenį suvaidino a.a. vyresniojo tose nuotraukose, kas nuotraukų autoriai bei šaltiniai. Be to, citatos, išnašos, panaudota rytietiškus rankraščius, esančius Vilniaus dvasininko Mykolo Firkovičiaus (1924- literatūra turi atitikti bibliografinių išnašų bei nuorodų sudarymo reikalavimus. Istorijos-etnografijos muziejuje bei Vilniaus 2000) darbai – karaimų kalbos vadovėlis, Kitiems laikraščiams siųsti straipsniai yra nepriimami. universiteto bibliotekoje, sudarė savo maldynai, poezijos rinktinės, kalendorius. Redakcija 10 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Voruta „Litua“ – iš svajonės virtusi realybe Virginija MAKSVYTYTĖ, Kaunas Sausio 6 dieną Kauno viešojoje bibli- A. Patackas teigia, kad svarbu skirti formą ir otekoje visuomenei buvo pristatyta nauja esmę. Nors krikščionybė į Lietuvą buvo neša- Seimo nario, Kovo 11-osios akto signataro, ma visiškai netinkamu būdu, Lietuvoje buvo kultūrologo Algirdo Patacko knyga „Litua“. priimta ir suprasta greitai, nes buvo tas pats Tai, anot autoriaus, jo gyvenimo darbas, ku- vidinis suvokimas. riame galime rasti įvairių laikotarpių tekstų: Be šių naujų hipotezių religijos tema, A. nuo pogrindžio iki šių laikų. Pati knyga tai Patackas knygoje „Litua“ bando išsiaiškinti, lituanistika plačiąja prasme, nes joje skaity- kas buvo paslaptingieji jotvingiai, pateikia savo tojas ras studijų apie tautos savimonę, kalbą, įžvalgas apie galindus ir kitas baltų gentis, aiš- istoriją, baltų religiją ir jos sąlytį su krikščio- kina lietuvių kalbos garsų ir prasmės esmę. nybe. Autoriaus įžvalgos knygoje taip pat Pasak knygos autoriaus, tai kad gimė kny- papildomos grožinės literatūros tekstais. „Li- ga tikrai nėra vien jo nuopelnas, apie panašią tua“ bus įdomi visiems, kurie ieško savasties knygą mąstė daugybė sąmoningų Lietuvos ir savimonės, kuriems rūpi klausimai, susiję žmonių. su savimi ir etnosu. Renginio metu Algirdą „Tie dalykai, kuriuos šioje knygoje ban- Patacką kalbino istorikas, Kauno apskrities džiau pateikti, plūko ore, jie yra visų. Tik archyvo direktorius Gintaras Dručkus. Savo galbūt vienam ar kitam žmogui pavyksta tai nuomonę apie knygą išsakė VDU Letonikos geriau surašyti. Aš tai ir padariau, bet tai yra centro vadovas Alvydas Butkus, kalbininkas mintys didelės grupės Lietuvos žmonių, tai yra Kalba Algirdas Patackas Letas Palmaitis. bendras lobis“, – renginio metu kalbėjo knygos Knygos autorius dėkojo tiems, be kurių ši „Litua“ autorius A. Patackas. grindinės mintys analizuojant kalbos dėsnin- knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos – etno- gumus. A. Žarskus teigia, kad labai svarbu, logui Aleksandrui Žarskui, „Vermės“ leidy- Aleksandras Žarskus: knygą kaip mes valdome kalbą, kokius žodžius klos redaktoriui Petrui Jonušiui, žaliaraiščiui, reikia skaityti širdimi vartojame ir kaip kasdienė kalba keičia mūsų savanoriui Rolandui Razulevičiui. pačių gyvenimą. Pasak etnologo, kartais verta Knygos pavadinimas „Litua“ tai tarsi Algirdas Patackas rašydamas knygą „Li- atsisakyti naujovių, kurios griauna mūsų pa- Knygos viršelis aliuzija į Kvedlinburgo analuose pirmą kartą tua“ rėmėsi A. Žarskaus įžvalgomis, kurios saulį, paversdamos jį trapesniu. paminėtą Lietuvos vardą Litua. Kiekvienas, buvo aprašytos „Virsmų knygoje“. Anot A. Aš kaip kalbininkas profesionalas sakau garsiai kam dar svarbi Lietuvos istorija, kviečiamas Žarskaus, „Litua“ – tai gyvenimo knyga, į kurią Kalbininkai profesionalai ir drąsiai, kad toks požiūris privalo būti, priva- susipažinti iš arčiau su ne visada minimais pra- A. Patackas įdėjo daugybę pastangų, kad iš sva- pritaria ne viskam lo egzistuoti, nors kai kuriais klausimais mes eities faktais. Knygoje daug dėmesio skiriama jonės ji virstų realybe. Ji turi tapti ne tik autoriui ir nesutariam!“ – savo mintimis dalinosi VDU religijai, istorijai ir kalbai. Autorius kelia hipo- gyvenimo knyga, bet ir visiems ją skaitantiems, Knygos „Litua“ pristatymo metu išsakyti Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus. tezes, bando paaiškinti lietuviškų kalendorinių nes tai, apie ką joje rašoma, gali iš esmės keisti savo nuomonę buvo pakviestas VDU Letonikos Panašios nuomonės buvo ir baltistas ir švenčių prasmę. Čia svarbi religijos ir kultūros mūsų pasaulį. A. Žarskus visiems skaitytojams centro vadovas, kalbininkas Alvydas Butkus, etnologas Letas Palmaitis, anot jo, dar yra vietų, tema. Anot „Litua“ autoriaus, svarbu supažin- rekomendavo knygą skaityti labiau širdimi nei kuriuo nuomone, nors ir ne visada sutampa kur būtų galima tobulėti. dinti žmones su sakraline papročių reikšme, protu, nes tik tada pradedama labiau suvokti kalbinkų profesionalų įžvalgos diskutuojant Kaip ten bebūtų, istoriko, Kauno apskrities nes tik tauta, suvokianti papročių esmę, gali būtį ir gyvenimą. tais pačiais klausimais, tačiau požiūris, kuris archyvo direktoriaus Gintaro Dručkaus nuo- sėkimingai egzistuoti. Knygoje keliama nauja „Knygą reikia skaityti širdimi, ją reikia paskatina lietuvį būti lietuviu, turi būti. Juk mone, knyga turėtų būti įdomi tiems, kuriems ir įdomi mintis, kad baltai turėjo vieną dievą išjausti. Mes, civilizuoti žmonės, išmokome skirtingais rakursiais žvelgiančių į Lietuvos svarbūs savasties, etninio tapatumo klausimai, ir atėjusi krikščionybė mažai ką pakeitė. Anot mąstyti atsietai, abstrakčiai, logiškai. Kartais istoriją buvo ir bus. čia yra įžvlgų, kurios skatina giliau susimąstyti, autoriaus, tokie dievai kaip Perkūnas, Patrim- mūsų nepriima net ir kalbininkai, nes mes mąs- „Tokios knygos kaip Algirdo tai tam tikras atkreipti dėmesį tarsi į žinomus, tačiau nuty- pas ir panašūs egzistavo, tačiau tai gali būti ir tome daugiau dešiniuoju pusrutuliu, daugiau naratyvas. Priešingai galbūt nei kitokių istori- limus istorijos faktus. Čia publistikos tekstai tam tikra dievų piramidė, kurios viršūnėje yra širdimi, prie tokių dalykų dabartiniam lietuviui kų, toks naratyvas skatina mylėti kalbą, skatina parašyti laisvo ir atsakingos pilietinės pozicijos vienas dievas. Tiesa, įvesti krikščionybę į Lie- jau reikia ir priprasti“,– renginio metu kalbėjo pažvelgti į istoriją kitokiomis akimis, neatstu- žmogaus, o tai dovana visiems tokius žmones tuvą reiškė prarasti savo valstybingumą, todėl A. Žarskus. mia lietuvio nuo Lietuvos, neatstumia lietuvio sutinkančius, nesvarbu ar gyvai, ar knygos natūralu, kad XIII a. vyrai su ja kovojo ginklu. Tiek „Virsmų knygos“, tiek „Litua“ pa- nuo lietuvių kalbos, o atvirščiai – jį pritraukia. puslapiuose.
„Voruta“ Šiaulių krašte: mokykla, universitetas Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ,Vilnius 2014 m. sausio 21 d. Bazilionų vidurinėje Tad Oršos mūšis tampa svarbiu įvykiu ir Šv. mokykloje (Šiaulių r.) bei Šiaulių universiteto Bazilijaus Didžiojo ordino priešistorei. bibliotekoje vyko Istorijos ir kultūros žurnalo Su rektoriumi prof. D. Jurgaičiu kalbėta apie (mėnraščio) „Padubysio kronikos“ pirmojo nu- būtinus ir galimus renginius Bazilionų vidurinėje merio pristatymas. mokykloje ir universitete, minint Vilniaus Švč. „Padubysio kronikos“ išvydo dienos šviesą Trejybės bažnyčios 500 metų jubiliejų. Pasidžiaug- iniciatorių ir idėjos įgyvendintojų – signataro, ta „Voruta“, skiriančia dėmesio šiai nedidelei filosofo Romualdo Ozolo, Bazilionų vidurinės tačiau toli už Lietuvos ribų garsėjančiai Bazilionų mokyklos direktoriaus Rimanto Gorio, leidėjo, vidurinei mokyklai. knygų leidyklos „Saulės delta“ steigėjo, Lietuvos kultūros fondo pirmininko Huberto Smilgio, „Padubysio kronikos“ Romualdo Ozolo paramos fondo „Už teisingu- pirmojo numerio pristatymas mą Lietuvoje“ direktoriaus, istoriko Eugenijaus Skrupskelio, Šiaulių universiteto rektoriaus prof. „Padubysio kronikos“ pristatymą Bazilionų Donato Jurgaičio, to paties universiteto profeso- vidurinėje mokykloje moderavo mokyklos direk- riaus emerito menotyrininko Vytenio Rimkaus ir torius Rimantas Gorys ir direktoriaus pavaduotoja prof. Arūno Gumuliausko – dėka. Irena Vaičiulienė, Šiaulių universiteto biblioteko- Į šio leidinio pristatymą buvo pakviestas je – prof. Arūnas Gumuliauskas. dažnas mokyklos svečias ukrainietis vienuolis Pristatymuose buvo pasakojama leidinio Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas t. Pavlo atsiradimo istorija, vaizdžiai iliustruojama nuo- Jachimecas OSBM ir šio straipsnio autorė. traukomis; poetė anglų kalbos mokytoja Eugenija Juodeikienė skaitė savo sukurtas eiles. Susitikimas Šiaulių universitete Kalbėjo mokyklos direktorius Rimantas Go- rys, filosofas Romualdas Ozolas, prof. Arūnas Gu- Prieš renginį t. Pavlo Jachimecas OSBM muliauskas, Eugenijus Skrupskelis, prof. Vytenis Kalbų netrūko ir pasibaigus „Padubysio kronikos“ pristatymui. Iš dešinės: Bazilionų vidurinės kartu su straipsnio autore apsilankė Šiaulių Rimkus, dr. Aldona Vasiliauskienė, ŠU rektorius mokyklos direktorius Rimantas Gorys, Loreta Mejerienė, t. Pavlo Jachimecas OSBM ir Šiaulių r. universitete. Susitikime su rektoriumi prof. prof. Donatas Jurgaitis, Hubertas Smilgys, doc. savivaldybės tarybos narys Vidmantas Šulčius Donatu Jurgaičiu buvo kalbama apie artėjantį dr. Birutė Salatkienė. 500 metų Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios Idėją leidiniui atsirasti iškėlė R. Ozolas, ją Rektorius pasidžiaugė, kad ir mums šiame mokyklos dar viena iš pastangų išeiti į viešumą. jubiliejų. O ją (vietoj medinės) 1514 m. pastatė įvykdyti ėmėsi direktorius R. Gorys. „Jeigu nebūtų krašte gera, nes po ąžuolo šakomis randame „Padubysio kronikų“ atsiradimas, – pabrėžė kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis kaip tokio direktoriaus kaip Rimantas Gorys – nebūtų užuovėją... direktorius R. Gorys, – liudija mūsų veiklos padėką Aukščiausiajam už pergalę prie Oršos. ir šio leidinio“, – kalbėjo R. Ozolas. – „Padubysio „Niekada kultūrai, mokslui, studijoms nebu- tikslingumą ir kryptingumą“. Po 90 m. – 1604 m. į prie bažnyčios buvusį labai kronikos“ – leidinys, kuriuo prabilta į Lietuvą iš vo lengva, ypač pastaruoju metu, – sakė prof. D. Tad drąsiai galima teigti, kad Bazilionai tam- apleistą vienuolyną įstojo iš Voluinės Volody- šios vietos bendrom sutelktom jėgom, pasakyta Jurgaitis, – tačiau Bazilionų vidurinės mokyklos pa regioniniu kultūros centru, o mokykla šiais myro į Vilnių mokytis pirklio amato atvykęs apie autentiškiausią padėtį“. direktoriaus Rimanto Gorio ryžtas, gebėjimas Šeimos metais geba suburti, įtraukti į mokyklos Ivanas Kuncevičius. Teigtina, kad jo įstojimą „Padubysio kronikos“ tarsi „Nepriklausomy- sutelkti žmones, duoda gražių rezultatų: į mo- kolektyvo veiklą gerbiančius ir branginančius į vienuolyną pagreitino bulės apie karalaičio bės sąsiuvinių“ (redaktorius R. Ozolas) vaikas. kyklą mielai atvyksta vienuoliai bazilijonai bei savo kraštą, jo kultūrą, kalbą, istoriją – įtraukti į Kazimiero paskelbimą šventuoju atvežimas į Šiaulių universiteto rektorius prof. D. Jurgaitis universitetų mokslininkai iš Ukrainos, Ukrainos bendrą Šeimą... Vilnių, šventėje vykę vaidinimai, liudiję karalai- džiaugėsi, kad tame krašte, prie Dubysos: Pašiau- ambasados Lietuvos Respublikoje darbuotojai, o Bazilionų vidurinės mokyklos direktorius čio Kazimiero pasiaukojamą, šventą gyvenimą. šėje, Kražiuose, Padubysyje yra įdomių dalykų. 2013 m. gruodžio 19 d. mokykloje vardinės klasės Rimantas Gorys ir visas kolektyvas nuoširdžiai Vienuolyne Ivanas Kuncevičius pasirinko Juo- Padubysyje yra daug ąžuolų, kuriuos direktorius atidarymo metu juostelę perkirpo Ypatingasis dėkoja „Vorutos“ redakcijai už jiems dovanojamą zapato vardą. Kartu su Veljaminu Rutskiu tapo Rimantas Gorys geba paversti meno kūriniais. ir įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvos šio Nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio pre- Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino kūrėjais (1617), o Tačiau yra ir žmonių – ąžuolų, jų ištisa giraitė: jie Respublikoje Valerijus Žovtenko. Mokykloje numeratą. „Tai labai svarbu šiuo metu, kada mus Vilnius iškilo kaip šio ordino lopšys. Tai vienin- ne tik šakoti, bet ir giliai įleidę šaknis. Juos ir vėtros dažnas svečias ir Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios visus jaudina įvykiai Ukrainoje, – sakė direktorius telis ordinas, įkurtas Lietuvoje, 2017 m. minės aplenkia. Tai ir prof. Vytenis Rimkus, filosofas klebonas t. Pavlo Jachimecas OSBM“. R. Gorys, – o „Voruta“ daug dėmesio skiria šios savo sudėtingos istorijos 400 metų jubiliejų. Romualdas Ozolas ir daugelis kitų. „Padubysio kronikos“ tai Bazilionų vidurinės valstybės istorijai, kultūrai, religijai...“ Voruta 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) 11 Lietuvos ir Baltarusijos istorijos įvykų interpretacijos Unitų bažnyčios Dysnos apskrityje Dr. Aleksandras Adamkavičius, Vilnius Mes neturime išsamios informacijos apie Graikų katalikų bažnyčia buvo likviduota, or- Dekanas Salavjevičius buvo nepatenkintas užbaigti tas bylas (LVCA fondas 604, aprašas Graikų apeigų katalikų bažnyčios pirmuosius todoksų dvasininkai darė viską, kas įmanoma tokiu Vilniaus generalgubernatoriaus atsakymu, 5, byla 43, p. 52–53). žingsnius Dysnos apskrityje, tik yra išlikusių ir neįmanoma, kad šiuos žmones priverstų ir nusprendė bylą tęsti. 1855 m. balandžio 19 d. Vilniaus guberna- duomenų apie šios nukryžiuotos ir sunaikintos priimti Rusijos imperijos pagrindinį tikėjimą. Su 1853 m. balandžio 30 d. jis parašė guberna- torius vėl nusprendė palikti viską ramybėje ir bažnyčios paskutiniąsias dienas. Svarbiausia, Katalikų bažnyčia buvo bilinėjamasi ne vieną toriui naują raštą: Mano manymu, Golomyslio, užbaigti bylas. Bet Salavjevičiui toks atsakymas kad tai buvo tarp baltarusių pagrindinis tikėji- dešimtmetį. Grigorovičių, Jaznos, Cvecinos, Putetinos parapijose nepatiko. Ir 1855 m. birželio 11 d. jis rašo naują mas: XIX a. pradžioje 80 proc. baltarusių buvo Kokioje situacijoje buvo Romos katalikų dar nebaigtos bylos dėl to, kad Dysnos Romos katalikų raštą: Aš turiu naujų įrodymų, kad Golomyslio baž- unitai. Rusijos imperijai okupavus Abiejų Tautų dvasininkai, galima suprasti iš keleto ištraukų iš dekanas Rajuncas serga ir negali užbaigti. Reikalauju nyčioje ne tik nepradėti tyrimai, bet ir parapijiečių Respubliką buvo priimtas sprendimas sunaikinti bylos „Разбирательство верующих в Дисненском pradėti tyrimą iš naujo (LVCA fondas 604, aprašas sąrašus laiko pas save Dysnos Romos katalikų dekanas šią Bažnyčią, kadangi pamaldos vyko baltarusių уезде“ (LVIA fondas 604 , aprašas 5, byla 43). 5, byla 43, p. 34). Rajuncas. Todėl prašau iš naujo pradėti tyrinėjimus ir lenkų kalbomis, o tai prieštaravo naujai rusi- 1850 m. rugpjūčio 30 d.: Dysnos parapijoje dar Naujasis Dysnos klebonas į tą raštą atsakė: (LVCA fondas 604, aprašas 5, byla 43, p. 56). nimo politikai. nebaigta byla dėl to, kad ortodoksų šventikas mano, Mano pirmtakas kun. Juozafavičius paliko man Rajuncas į tą raštą rašo atsakymą, kad nesu- Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo kad kai kurie Romos katalikai buvo kažkada unitai, įrodymų, kad Dysnos Romos katalikų bažnyčia pranta, apie ką rašo Salavjevičius ir kodėl iš naujo Dysnos apskrityje buvo du dekanatai: Breslaujos bet įrodymų pateikti negali, todėl šie žmonės ir toliau baigė Dysnos, Venužo, Grigorovičių, Golomyslio, pradėti tyrinėjimus, kai jau viską buvo nuspręsta ir Galubičiaus. Vėliau, po naujos reformos jie laikosi lotynų apeigų. Toliau rašoma: Zadarožos Cvecinos, Putetinos, Jaznos, Blošnickos ir Uz- palikti ramybėje, vis vien ortodoksų šventikai buvo sujungti į vieną Dysnos dekanatą. Tiks- parapijos byla jau baigta ir yra Dysnos archyve. mianos ortodoksų bažnyčių tyrinėjimus. Apie tai išskyrus žodžius kitų įrodymų pateikti negali. laus parapijų skaičiaus nustatyti nepavyko, nes Bet Černevičių ortodoksų klebonas mano, kad dar ataskaita buvo perduota Minsko Romos katalikų Bet Salavjevičius nenurimo. 1858 m. jis laimėjo kiekvienų metų ataskaitos buvo skirtingos. Gali tarp Romos katalikų yra buvusių unitų. Jam buvo dvasinei konsistorijai 1850 m. rugpjūčio 5 d., naują bylą ir be jokių įrodymų, žmonės buvo pri- būti, kad kai kurios iš jų buvo naujos valdžios atsakyta, kad geriau jau palikti viską ramybėje kurioje neteisingai aiškinama, kad bylos kažkur versti pereiti į ortodoksų tikėjimą (LVCA fondas 604, uždarytos, arba dėl įvairių priežasčių tiesiog ir nebetęsti bylos. Su tokiu atsakymu nesutiko dar nebaigtos todėl, kad ortodoksų šventikai rado aprašas 5, byla 43, p. 70). Dabar žinome, iš kur Balta- nepateikė informacijos apie savo veiklą. Apy- Dysnos ortodoksų dekanas Salavjevičius ir pa- dar keletą žmonių, perėjusių iš Graikų į Romos rusijoje atsirado ortodoksai. Tai vis buvę unitai. tiksliais duomenimis, prieš jas uždarant 1839 reikalavo užvesti naują bylą. Jis parašė Minsko katalikų tikėjimą, bet jokių įrodymų išskyrus Pabaigoje pateiksiu Graikų apeigų katalikų m. buvo apie 45 atskiros graikų katalikų para- Romos katalikų konsistorijai ir pareikalavo iš žodžius pateikti negali. Dėl to ir buvo nuspręsta bažnyčios sąrašus. pijos. Kaip matyti, tai tikrai turėjo būti tankiai naujo nagrinėti bylą teisme: Mano manymu, nors išsidėsčiusios. Dysnos ir Vileikos Romos katalikų dekanai parašė, Dysnos aps. Graikų katalikų kunigų ir bažnyčių sąrašas apie 1800 m. Rytų apeigų katalikų bažnyčių likimas kad byla užbaigta, yra dar parapijų, kur yra likusių apskrityje buvo skirtingas, kai kurios buvo buvusių unitų: Zadarožos, Černevičių, Parečės, Bažnyčia Kunigas Pareigos paverstos ortodoksų bažnyčiomis, kitos tiesiog Plisos, Psujos, Lužkos. Dėl to reikia iš naujo bylą Breslaujos dekanatas sunaikintos. Vis dėlto ši Bažnyčia įėjo į regiono nagrinėti. Ugorje Jonas Korzunas (Ян Корзун) Klebonas, Breslaujos dekanas istoriją. Manau, Baltarusijoje ateis geresnis laikas Į prašymą Vilniaus generalgubernatorius žmonėms tyrinėti ir rašyti Graikų apeigų katali- atsakė: Mes išnagrinėjome surinktą medžiagą. Jus Kazėnai Stefanas Paulauskas (Стэфан Паўлоўскі) Administratorius kų bažnyčios istoriją, o šiame straipsnyje pateikta rašėte, kad Dysnos apskrityje dar yra parapijų, kur Breslauja Tadevušas Adamovičius (Тадэвуш Адамовіч) Klebonas tik bendra informacija. gali būti buvusių unitų (Dysnos, Zadarožos), bet Ikaznė Juozas Baradzičius (Юзэф Бародзіч) Administratorius Prieš Bažnyčios likvidavimą buvo masinis jokių įrodymų, išskyrus žodžius, pateikti nagalite. unitų perėjimas iš Graikų į Romos katalikų Todėl mes nusprendėme, kad bylą reikia baigti ir Perebrodė Juozas Karpovičius (Юзэф Карповіч) Klebonas apeigas. Pavyzdžiui, 1800 m. Dysnos apskrityje viską palikti taip, kaip yra. Apie tai informuoti Venuža Teadoras Belazoras (Тэадор Белазор) Administratorius į Romos katalikus perėjo 9066 unitai (LVIA dvasininkus. (LVCA fondas 604, aprašas 5, byla Druja Adamas Pučkauskas (Адам Пучкоўскі) Administratorius fondas 604, aprašas 1, byla 12049, p. 10). Kai 43, p. 26–27). Druja Venediktas Murauskas (Венядыкт Мураўскі) Klebonas Aleksandras Fedarovičius (Аляксандр Kazakova Administratorius Федаровіч) Pavietė Jonas Adamovičius (Ян Адамовіч) Administratorius Leonpolė Vasilijus Trochleckis (Базылі Трохлецкі) Administratorius Uzmiana Jochimas Antarovičius) Яхім Антаровіч Administratorius Klebonas Jonas Zaborskis (Ян Заборскі) Čeresai Ignotas Zaborskis (Ігнат Заборскі) Klebonas Jurgis Zaborskis (Ежы Заборскі) Klebonas Nauja Šarkauščyna Teadoras Bliaducha (Тэадор Блядуха) Administratorius Senoji Šarkauščyna Jonas Pszeborovskis (Ян Пшэбароўскі) Administratorius Judicina Juozas Pšepiorskis (Юзэф Пшэпёрскі) Klebonas Tomašas Arlauskas (Тамаш Арлоўскі) Administratorius Zamoša Tomašas Andruškeuskas (Тамаш Kapelionas Андрушкеўскі) Jodai Michalas Špyrkavičius) Міхаіл Шпырковіч Klebonas Galubičių dekanatas Tymateušas Paulauskas (Тыматэуш Klebonas Golomyslis Паўлоўскі) Vikaras Ignotas Adamovičius (Ігнат Адамовіч) Plisos klebonas, Juozas Maliukevičius (Юзэф Малюкевіч) Galubičiaus dekanas Plisa Jonas Paulauskas (Ян Паўлоўскі) Romos teologas, kapelionas Svilai Stepanas Kaseckis (Стэфан Касецкі) Klebonas Pranciškus Barodzičius (Францішак Galubičiai Administratorius Бародзіч) Kavalius Marcelis Kašeckis (Марцелі Кашэцкі) Administratorius Šv. Juozapatas (Ivanas Kuncevičius, Juozapatas Bulgakas – paskutinis Graikų Zaborjė Pranciškus Šavelskis (Францішак Шавельскі) Administratorius 1580–1623), paaukojęs savo gyvenimą už Grai- apeigų katalikų metropolitas Rusijos imperijoje kų apeigų katalikų bažnyčią Vitebske 1623 m. (Ivano Chrucko paveikslas) Zaliesė Romanas Karaskevičius (Раман Караскевіч) Klebonas Igumenava Vasilijus Jurevičius (Базылі Юрэвіч) Administratorius Germanavičiai Kalisras Ščapanskas (Каліст Шчапанскі) Administratorius Lužkė Teadoras Akalavičius (Тэадор Акаловіч) Administratorius Naujoji Parečė Juozafatas Adamovičius (Язафат Адамовіч) Administratorius Senoji Parečė Antanas Felkauskas (Антоні Фелкоўскі) Administratorius Konstantas Makavelskis (Канстанцін Baguševičiai Administratorius Макавельскі) Černevičiai Antanas Ssinavičius (Антон Сасіновіч) Klebonas Jazna Klemensas Kašeckis (Клеменс Кашэцкі) Klebonas Cvecina Juozas Skirevičius (Юзэф Скірэвіч) Administratorius Dysna Vasilijus Mancevičius (Базыль Манцэвіч) Administratorius Grigorovičiai Vincentas Patockis (Вінцэнт Патоцкі) Administratorius Anufrijus Kapulcevičius (Ануфры Venuža Administratorius Капулцэвіч) Blošnikai Adomas Nazinkevičius (Адам Назінкевіч) Administratorius Staraselle Vasilijus Pšečolka (Базылі Пшэчолка) Administratorius Ziabkai Teadors Spirydovičius (Тэадор Спірыдовіч) Administratorius Senoji Psuja Jonas Eleševičius (Ян Еляшэвіч) Administratorius Naujoji Psuja Jonas Eleševičius (Ян Еляшэвіч) Administratorius Didieji Dolcai Simonas Glušnevičius (Сымон Глушневіч) Klebonas Mažieji Dolcai Antanas Zarauskis (Антон Зараўскі) Klebonas Paguostas Povilas Šydlauskas (Павел Шыдлоўскі) Klebonas Domricai Vasilijus Sasinovičius (Базыль Сасіновіч) Kapelionas Aneciščiai Povilas Zakolinskis (Павел Заколінскі) Kapelionas Bazilijonų vienuolynas ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Berezvečėje (bažnyčia buvo sunai- kinta 1950 m., vienuolyne dabar kalėjimas) Jono Bulgako nuotr. (LVCA fondas 634, aprašas 3, byla 129, p. 2–3). 12 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Voruta Rytų Lietuvos mokyklų istorija Mokyklų kūrimasis Šiaurės Rytų Lietuvoje Valentas Šiaudinis, Vilnius Tęsinys. Pradžia 2013 m. Nr. 21 Pedagoginę praktiką atlikdavo Vilniaus pavyz- seminariją, o 1926 m. – Vilniaus 5 kursų lietuvišką 1924–1925 m. m. pradžioje linkmeniškiai mokytojo ziejaus filialas Reškutėnuose. Pastatas senučiukas, dinėje pradžios mokykloje. Baigę gimnaziją, kartu mokytojų seminariją. 1920 m. atvyko į Linkmenis ir nesulaukė. Todėl Švenčionių „Ryto“ švietimo drau- įtrauktas į Lietuvos paveldo registrą kaip paskutinė su atestatu įgydavo ir pradinių klasių mokytojo su vietos klebono kun. Juozo Breivos pagalba atkūrė gija nedelsdama pasiuntė savo mokytoją, žinomą okupuotame Vilniaus krašte švietimo draugijos kvalifikaciją92. vietos 4 skyrių mokyklą. Susirinko 109 mokiniai. Jai lietuvį. Jį ir mokinius vietos policija po kelių savaičių „Rytas“ mokykla. mokyti padėjo Jonas Janonis. išvaikė. Mokyklą uždarė. Tik po Naujųjų metų, t. 1939 m. rugsėjo 1 d. sulaukė vienintelė veikianti Lietuviškų pradinių mokyklų kūrimasis 1922–1923 m. m. mokykloje dirbo keturi moky- y. 1925 m. pradžioje, įkūrė jau lenkišką mokyklą. lietuviška mokykla dabartinėje Šiaurės Rytų Lietu- tojai: vedėja Julija Maminskaitė, kuri 1919 m. baigė Atsiuntė mokytojus, žinoma, lenkus. Visgi tėvams voje – Pašaminės lietuviškoji mokykla, priklausanti Lietuvių gimnazijos Vilniuje įkūrimo aidas nu- trimetę mokytojų seminariją Vilniuje, mokytojas pavyko išsiderėti, kad nors pirmokai būtų mokomi Vilniaus Kultūros švietimo draugijai. vilnijo po visą Lietuvą. Stichiškai prasidėjo l i e t u v Kazys Kardelis, g. 1906 m. – linkmeniškis, Sofija Sta- lietuviškai, o kituose skyriuose vieną pamoką per Buvo ne vienas atvejis, kai uždarytą mokyklą i š k ų pradinių mokyklų kūrimosi era ir dabartinėje kauskaitė iš Poguliankos vns., dabartinėje Švenčio- savaitę mokytų lietuvių kalbos. Tačiau lietuvių k. tėvai atkovodavo, bet po kurio laiko ją vis tiek už- Šiaurės Rytų Lietuvoje. Neretai mokytojai dirbo iš nių seniūnijoje, kuri 1920 m. baigė trimetę mokytojų mokymas buvo formalus, nes patys mokytojai jos darydavo. Pvz., 1927 m. Pašaminės „Ryto“ pradinė patriotizmo, negaudami net atlyginimo, tik mokinių seminariją Vilniuje ir mokytoja Nastė Steponavičienė gerai nemokėjo. Pertraukų metu buvo draudžiama mokykla buvo uždaryta antrą kartą negrįžtamai. tėvų remiami. (buvusi Skabaitė) gimusi 1905 m. Vilniuje, kuri, 1922 kalbėtis lietuviškai. Dauguma mokytojų buvo atvykę Bet 1929 m. toje pačioje Pašaminėje leido atidaryti Jau 1915 m. pabaigoje Miškiniškėje, dabartinėje m. baigusi lietuvių mokytojų seminarijos 2 kursus, iš Lenkijos gilumos. Visi jie buvo vietos policininkų Kultūros švietimo draugijos lietuvišką mokyklą, Kazitiškio seniūnijoje, ir Vaišnoriškėje, dabartinėje atvyko į Linkmenis. pagalbininkai, pvz., 1932 m. sausio 10 d. policinin- kuri išsilaikė iki Lenkijos subyrėjimo. Tai vienin- Tauragnų seniūnijoje, įkurtos lietuviškos mokyklos93. Mokykloje mokėsi 99 mokiniai. Mokykla val- kas su vietos pradinės mokyklos vedėju Martynu telė dabartinėje Šiaurės Rytų teritorijoje lietuviška 1916 m. lietuviška pradinė mokykla įkurta dinė, aukšta. Kuru aprūpino tėvai. Visgi mokykloje Sventickiu darė kratą pas jiems įtartinus jaunuolius mokykla, kuri liko neuždaryta per visą Lenkijos Švenčionyse, mokė Nikodemas Švogžlys. Jis vėliau buvo šalta. Žibalo negaudavo nei mokykla, nei moky- linkmeniškius. Nors nieko įtartino pas juos nerado, okupacijos laikotarpį. Liko ir keletas tėvų (namų) tapo kunigu, slapyvardžiu Milžinas94. tojai, – jau anksčiau minėtoje anketoje skundžiasi bet Kazį Kardelį, V. Kliuką ir Zigmą Vilutį sulaikė ir mokyklų106. 1916 m. Rimšėje buvo įkurta mokykla. Mokė mokyklos vedėja Julija Maminskaitė. Švenčionių areštinėje išlaikė keletą parų103. kaizerinės Vokietijos kareivis lenkas – lenkiškai. 1923 m. gegužės 5 d. mokytojos Julija Mamins- Iki 1923 m. Švenčionių „Rytas“ steigdavo mo- Vadovėliai, naudoti 1930–1931 m.m. lietuviškose Jam išvykus ėmėsi mokyti vargonininkas J. Povi- kaitė ir Sofija Stakauskaitė nuėjo į Antalksnę, esan- kyklas ir skirdavo mokytojus savarankiškai, tik po mokyklose, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte lėnas – lietuviškai. Mokėsi 56 mokiniai ir kitų 15 čią už 5 km nuo Linkmenų ir, kaip ir Linkmenys, to apie tai pranešdavo valdžiai. Nuo 1923 m. lenkų jaunuolių – vakarais95. esančią neutralioje zonoje. Lenkų pasieniečių buvo valdžia, prieš atidarant mokyklą, pareikalavo gauti Vysk. K. Paltarokas – „Tikybos pirmamokslis“ 1917 m. Krikonėliuose (dabartinė Mielagėnų sulaikytos ir nugabentos į Švenčionis, kur keletą koncesiją. Iki 1927 m. koncesiją duodavo vieniems (Vilnius, 1929), „Šventoji istorija“ (Naujasis testa- seniūnija) atidaryta lietuviška mokykla, kurioje parų „pailsėjusios“ areštinėje, buvo nubaustos po 1 metams, vėliau – neterminuotą. mentas) (Kaunas, 1923), „Šventoji istorija“ (Senasis mokė Jonas Rimšelis iš Daukšių k. 000 000 lenkiškų markių bauda ir sugrįžo. Mat Lin- Šalia lietuviškos „Ryto“ mokyklos, kai kuriuose testamentas) (Kaunas, 1925). 1917 m. gruodžio mėnesį Švenčionėliuose kmenų, aišku, ir visų kitų kaimų, esančių neutralioje kaimuose lenkų valdžia ėmė steigti lenkiškas moky- K. D. Bončkowskis – „Trumpa šventa istorija“ atidaryta lietuviška dviklasė mokykla, kurioje zonoje, gyventojams, buvo draudžiama be leidimo klas, kurias paprastai lankydavo keli mokinukai, o (Senasis testamentas) (Vilnius, 1916), „Trumpa šven- mokytojavo Rapolas Butkus ir Emilija Švogžlytė. judėti iš vieno kaimo į kitą. Be to, naktį žmogus galėjo lietuviškąją „Ryto“ mokyklą kelios dešimtys. Taip ta istorija“ (Naujasis testamentas) (Vilnius, 1916). Mokėsi apie 100 mokinių. vaikščioti tik apie savo namus ir jokiu būdu negalėjo tęsėsi ne vienus metus. Lenkų valdžia, matydama, Esmaitis (Stasys Matjošaitis) – „Sakalėlis“ (I 1917 m. Miežionyse (dabartinė Cirkliškio seniū- užeiti kad ir pas artimą kaimyną. Fotoaparatų iš viso kad šis lenkinimo būdas mažai efektyvus, ėmė d., Kaunas, 1929), „Sakalėlis“ (II d., Kaunas, 1923), nija) veikė lietuviška mokykla. Mokė Taplys96. negalima buvo laikyti ir t. t.101. uždarinėti lietuviškas mokyklas. „Sakalėlis“ (III d. Kaunas, 1927), „Veidrodėlis“ 1917 m. veikė šios lietuviškos mokyklos: 1923–1924 m. Linkmenų „ Ryto“ mokykloje 1921 m. Švenčionių apskrityje uždarė 3 lietu- (Vilnius – Kaunas, 1921). a) dabartinėje N. Strūnaičio seniūnijoje. N. mokėsi: I skyriuje – 25, II – 30, III – 15 mokinių. IV viškas pradžios mokyklas, kuriose mokėsi apie 120 Jonas Murka – „Pirmasis raštas“ (Kaunas, Strūnaityje mokė Nikodemas Švogžlys, vėliau tapo skyriaus nebuvo. mokinių. 1927), „Mažasis lietuvių k. vadovėlis“ (II d. Kau- kunigu. S. Strūnaityje mokė Malvina Žygaitė. Vidu- Kai lenkų valdžia supykdavo, neleisdavo lin- 1924 m. – 5 liet. pr. m-klas. Jose mokėsi apie nas, 1928), „Mažasis lietuvių k. vadovėlis“ (III d., tinėje mokė J. Lukšionis. kmeniškiams per sieną vesti gyvulius į savo sklypus, 200 vaikų. 1925 m. – 2 liet. pr. m-klas – 80 vaikų. Kaunas, 1928). b) dabartinėje Sarių seniūnijoje. Antasariuose esančius nepriklausomos Lietuvos teritorijoje (vos 1926 m. – 44 liet. pr. m-klas – 1760 vaikų. 1927 m. – 4 J. Domijonaitis – „Aritmetikos uždavinynas“ mokė Vertulis. Daumiluose mokė Leleikytė. Šutuose ne visų linkmeniškių žemė buvo nepriklausomoje liet. pr. m-klas –160 vaikų104. (I d., Kaunas – Marijampolė, 1928), „Aritmetikos mokė Diskytė97. Lietuvoje), nors ir turėjo lenkų valdžios išduotą Norint uždaryti mokyklą reikėjo surasti kad ir uždavinynas“ (II d., Kaunas – Marijampolė, 1925). c) dabartinėje Pabradės seniūnijoje Pirmojo leidimą. Gyvuliai visą dieną „koncertuodavo“ tvar- formalią priežastį ir, žinoma, rasdavo. Dažnai nelei- A. Kruberis – „Geografijos pradžia“( Vilnius, pasaulinio karo metu netoli Pabradės, prie Vil- tuose. Šio „koncerto“ teko klausytis ir man. O buvo do atidaryti mokyklos, t. y. neduodavo koncesijos, 1924). niaus – Daugpilio geležinkelio, buvo rusų kariuo- taip. Tarpukariu iš lenkų okupuoto krašto daugelis atseit, mokyklos patalpos neatitinka reikalavimų. S. Macius – „Trumpas žemės aprašymas“ menės kareivinės, kuriose, vokiečiams okupavus lietuvių pabėgo į nepriklausomą Lietuvą, ten ir gy- Arba netvirtino mokytojo, jei šis neturėdavo Lenkijos (Vilnius, 1918). Lietuvą, buvo apgyvendinti nuo fronto linijos veno visą nepriklausomybės laikotarpį. Jiems kartą pilietybės, kurią suteikdavo tik gimusiems Vilniaus Pranys (Pranas Mašiotas) – „Lietuvos istorija“ atkelti gyventojai – nuo Adutiškio, Tverečiaus ir per metus, rugpjūčio pradžioje, leisdavo susitikti krašte ir tai ne visiems. Nuo 1924 m. ėmė iš mokytojo (Vilnius, 1925). kitų vietovių. Atkelta apie 7.000 gyventojų, tarp su tėviškėnais Linkmenyse. Atrodo, 1938 m. vasarą reikalauti pristatyti iš apskrities viršininko (staros- Jonas Baronas – „Gamtos pradžiamokslis“ jų apie 2.000 lietuvių. Jų atžaloms ir buvo įkurta kone visas mano gimtasis kaimas, prisikepęs „bap- tos) „moralybės liudijimą“, t. y. politinės ištikimybės (Kaunas, 1920). lietuviška mokykla Pavoverėje. Vaikams į ją teko kų“ ir kitų skanėstų bei įsidėjęs stipresnio, gurguole Lenkijai patvirtinimą. Nuo 1925 m. – turėti reikiamą Antanas Aleksandravičius – „Piešiniai ir brėži- vaikščioti apie 5 km. Mokė Paulina Garlaitė. Mokėsi nuvažiavo į Linkmenis. Kaip minėjau, patekom į išsilavinimą, t. y. mokytojo cenzą. Paradoksalu, nes niai“ (Kaunas, 1923). apie 70 mokinių98. karvių „koncertą“, mat kažkas lenkams nepatiko tuo pačiu metu, t. y. 1927 m. spalio 5 d., uždarė Pranas Mašiotas – „Raštas“ (vadovėlis daily- d) 1917 m. dabartinėje Švenčionių seniūnijoje, ir jie neleido ne tik susitikti giminaičiams, bet ir gy- Vilniaus lietuvių mokytojų seminariją, vienintelę raščiui) (Ryga, 1907). Bajorų k., Šventos dvarelyje ir kitur veikė lietuviškos vulius išvesti į laukus, kurie buvo nepriklausomos Vilniaus krašte mokyklą, ruošiančią kvalifikuotus Motiejus Stankevičius – „Negyvoji gamta“, mokyklos. Lietuvos teritorijoje. Tėvelis su savo pusbroliu ir aš mokytojus lietuviškoms mokykloms. Pagaliau lenkų Vilnius, 1920. 1917 m. pradžioje Švenčionių apylinkėse veikė (kaip be manęs) nuvažiavome į Lydekinės palivarką valdžia ėmė kibti prie vadovėlių. Jei vizitatorius Lenkų kalbos mokėsi iš – H.Gaile, H. Radwa- 25 lietuviškos mokyklos, nes Švenčionyse, iki Pir- (3 km nuo Linkmenų Kaltanėnų kryptimi, kurio aptikdavo lietuviškoje mokykloje lenkų valdžios ne- nowa „Nasza Ksiąžka“ (Warszawa, 1928) II, III ir mojo pasaulinio karo buvusiame apskrities centre, savininkas Aleksandras Runovičius, Kaltanėnų leistus naudoti vadovėlius, mokyklą uždarydavo. IV skyriams. ir jo apylinkėse buvo gerokai daugiau susipratusių valsčiaus viršaitis, valdė 74 dešimtines žemės), kur Dabartinėje Šiaurės Rytų Lietuvoje okupacinė Lenkijos geografijai ir Lenkijos istorijai mokyti ir išsilavinusių gyventojų. Žinoma, kitos parapijos gyveno pasienio užkardos viršininkas, prašytis, kad lenkų valdžia uždarinėjo lietuviškas mokyklas jau buvo išleisti vadovėliai, bet juos naudojo tik moky- tokia gausa mokyklų nepasižymėjo. leistų susitikti, bet... veltui. nuo 1921 m. Tačiau iki 1924 m. tai ne taip jau skaudžiai tojai, nes mokinių tėvai neįpirko. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, 1918 Reikia manyti, kad mokiniai vadovėliais buvo ap- atsiliepdavo lietuviškų mokyklų steigimui, nes visų Vadovėlių buvo, mokytojų taip pat, bet prieš m. Švenčionyse įkurta lietuviška vaikų našlaičių rūpinti patenkinamai, nes vedėja Julija Maminskaitė pirma uždarinėjo po vieną kitą mokyklą per metus, o, pat Antrąjį pasaulinį karą beveik neliko lietuviškų prieglauda, kurioje glaudėsi 40–50 karo verpetuose nesiskundžia. Atvirkščiai, ji išvardija visus vadovė- antra, Švenčionių „Rytas“ be valdžios sutikimo galėjo mokyklų. Jei Antrasis pasaulinis karas būtų bent praradusių tėvus vaikų. Joje veikė ir pradinė moky- lius, kuriuos naudoja mokymo procese. Štai jie. atidaryti lietuvišką mokyklą kitur. Taigi Švenčionių keletą metų „pavėlavęs“, nebūtų išlikusi nė viena kla. 1918–1919 m. m. mokė Adomas Maldžiūnas, Besimokantieji lietuvių k. pirmojo skyriaus mo- „Rytas“ atidarinėjo lietuviškas mokyklas, o lenkų lietuviška mokykla visame Vilniaus krašte. 1919–1922 m. – Justinas Grybauskas. Prieglaudai kiniai naudojo J. Pauliukaičio „Žiburėlį,“ antrojo – J. valdžia uždarinėjo. Tuo metu lietuviškų mokyklų Iš nepriklausomos Lietuvos spaudą linkme- vadovavo Anelė Čiučiurkaitė. 1922 m. spalio 22 d. Ilgūno „ Kelias į šviesą,“ trečiojo – Petro Bendoriaus daugėjo. Tačiau nuo 1923 m. svarstyklės ėmė krypti niškiai parsigabendavo įvairiais keliais. Vienas lenkų valdžia lietuvišką prieglaudą uždarė, o vaikus „Vaikų žvaigždutė“, o ketvirtojo – Mečislovo Vasi- lenkų valdžios naudai, nes, kaip minėjau, Vilniaus jų – Pažiezdrio ežeru, nes per jį ėjo demarkacinė mėgino nukreipti į lenkišką prieglaudą, bet vaikai liausko „Mūsų dirva.“ švietimo apygardos kuratorija ėmė reikalauti kiekvie- linija. Ežero viduryje Lietuvos „žvejai“ perduodavo išsibėgiojo. Dauguma jų ėmė lankyti Švenčionių Aritmetikos visi skyriai mokėsi iš Petro Bendo- nai mokyklai ir kiekvieniems mokslo metams atskiros spaudą linkmeniškiams, o pastarieji „sugautą žuvį“ lietuvių gimnaziją158. riaus ir Prano Daugirdo„Aritmetikos“ I ir II dalių. koncesijos (nuo 1927 m. rudens ėmė išdavinėti neter- pristatydavo ten, kur jos laukė. Bet kai 1930 m. Sipa- 1918 m. Antanavo dvarelyje, dabartinėje Ceiki- IV skyriaus mokiniai Lietuvos istorijos mokėsi minuotas koncesijas). vičius gabenantis lietuvišką spaudą buvo sugautas ir nių seniūnijoje, įkurta lietuviška mokykla. Mokėsi iš Pranio (Prano Mašioto slapyvardis) „Lietuvos Tarpukariu dabartinėje Šiaurės Rytų Lietuvoje nuteistas 5 m. kalėjimo, šis kelias užsidarė. apie 30 vaikų, kuriuos mokė Malvina Malinauskaitė. istorijos“, o Lietuvos geografijos iš S. Mečiaus „Že- uždarė šias lietuviškas mokyklas: 1924 m. – 5, tarp Malonus, širdį jaudinantis lietuviškas garsas, Atlyginimą mokėjo dvarininkas Kraujelis99. mės aprašymo“ (tai vienintelis vadovėlis, verstas iš jų – Antalksnėje, 1925 m. – 3, tarp jų – Linkmenyse, ateinantis iš už demarkacinės linijos, t. y. iš nepri- 1918 m. lapkričio 30 d. Modžiūnuose, dabartinė- rusų kalbos). 1926 m. – 20, tarp jų – Maksiūnuose, 1927 m. – 9, 1928 klausomos Lietuvos, linkmeniškiams buvo tautinė je Cirkliškių seniūnijoje, įkurta lietuviška mokykla. Tikybos tiesų visų skyrių mokiniai mokėsi iš m. – 6, 1929 m. – 4, 1930 m. – 7, 1931 m. – 8, 1932 m. atgaiva. Be to, pasikeitęs pačių tėvų požiūris į Mokė A. Jurgelaitė, o Daukšiuose, dabartinėje Šven- Skruodžio „Senojo ir Naujojo testamentų“. Mokė – 8, 1933 m. – 7, 1934 m. – 7, tarp jų – Kiškiuose, 1935 vaikų mokymą lietuviškai pasėjo pasididžiavimą čionių seniūnijoje, mokė Maldžiūnaitė. Daukšių k. patys mokytojai. m. – 5. 1936–1938 m. laikotarpį per metus uždaryda- lietuvių tauta, lietuvių kalba ir lietuviška kultūra. vyrai, remiami ūkininkų draugijos „Dirva“, pradėjo Didžiasalio, dabartinė Didžiasalio seniūnija, vo po vieną dvi lietuviškas mokyklas. Šis pasėtas grūdas vešliai sužaliavo lietuviškoje statyti mokyklą100. trijų skyrių pradinės mokyklos vedėjas Boleslovas 1927 m. Švenčionių „ Rytas“ pastatė naują aplinkoje. Jai augti padėjo ir legalios lietuviškos Nuo 1920 m. lapkričio mėnesio Lietuvos Vy- Uloza savo anketoje rašo, kad jis mokinius mokino medinę Palūšės mokyklą. 1932 m. Palūšės lietuvišką organizacijos. riausybė ėmė remti lietuviškąsias mokyklas Vilniaus iš Jono Murkos skaitinių „Vaikų darbymečiui“, Es- mokyklą lenkų valdžia uždarė. Mokinius, dedami krašte. Reikalai pagerėjo. maičio (Stasio Matjošaičio) „Sakalėlis“, S. Mėčiaus pinigines baudas tėvams, suvarė į lenkiškąją. Pasta- „Žemės aprašymas“, Skruodžio „Senasis ir Naujasis roji veikė samdomose patalpose, nes „Rytas“ į savo 92 LMAB, RS, f.47-230. Pirmoji lietuviška mokykla Linkmenyse testamentai“ ir gramatikos (nenurodo vadovėlio), o patalpas lenkiškos mokyklos neįsileido. Tada jau 93 Lietuvos aidas, 1918 m. sausio 3 d. aritmetikos visai nemini. Netikiu, kad aritmetikos buvusioje lietuviškoje mokykloje įsteigta lietuvių 94 B. Kviklys, Mūsų Lietuva, t. 1, Bostonas, 1964, p. 650. Įsteigta 1917 m. – taip teigia nuo 1920 m. joje nemokė. švietimo draugijos „Rytas“ skaitykla, gyveno skai- 95 Lietuvos aidas, 1918 m. kovo 12 d. 96 Lietuvos aidas, 1917 m. gruodžio 18 d. mokytojavusi Julija Maminskaitė savo anketoje, Tai patvirtina, kad tuo metu kiekvienas moky- tyklos vedėjas (jis buvo ir bažnyčios vargonininkas) 97 užpildytoje 1922 m. gruodžio 29 d. per tuo metu tojas savo mokinius mokino iš tų vadovėlių, kuriuos Antanas Burėnas. 1936 m. lenkų valdžia uždarė ir Lietuvos aidas, 1917 m. gruodžio 29 d. 98. Lietuvos aidas, 1917 m. gruodžio 15 d. ir 1928 m. vykusį Vilniaus krašto lietuviškų mokyklų mokytojų gaudavo, nebūtinai iš tų pačių. „Ryto“ skaityklą. 1939 m. vasarą lenkiškos moky- sausio 26 d. suvažiavimą. Greičiausiai, 1917–1920 m. laikotarpiu Mokiniai rašė, kurie turėjo, į sąsiuvinius pieš- klos mokytojas su Palūšėje atostogaujančiais lenkų 99 Lietuvos aidas, 1918 m. birželio 22 d. su pertraukomis veikė mokykla, o mokytojais dirbo tuku, o vyresniuose skyriuose rašalu. Kurie neturė- skautais naktį įsiveržė į mokyklą ir nugabeno į ją 100 Lietuvos aidas, 1918 m. kovo 12 d. buvę daraktoriai. Neišliko jokio rašytinio doku- jo – naudojosi grifelinėmis lentelėmis, į kurias rašė lenkiškos mokyklos reikmenis. Pastatas iki šiol 101 MAB RS f,246, b.1136. mento. Nežinoma, nei kas mokė, nei kiek mokinių grifeliu (juodojo skalūno lazdele). puikuojasi Palūšėje105. 102 MAB RS f. 67 – 219 ( 1,2 ), f.242 – 80, ir f. 243 – 24. mokėsi. Todėl mokytojos Julijos Maminskaitės Dažniausiai pagalius į lietuviškos mokyklos ratus kai- Dabar joje Švenčionių kraštotyros muziejaus V. Maminskaitė-Kulbokienė, Gyvenimo vingiuose, Čikaga, teiginiu reikėtų tikėti. šiojo valsčiaus, kurį valdė, valdininkai lenkai, – rašo Julija filialas Reškutėnuose 1992, p. 44. Pati mokytoja Julija Maminskaitė yra gimusi Maminskaitė jau anksčiau minėtoje anketoje102. 1930 m. Reškutėnų lietuviškoje mokykloje mo- 103 MAB RS f.246, b.1134, Lietuvos kelias, 1925 m. 1889 m. Lygumų k., dabartinėje Švenčionių seniū- Linkmenų lietuviška pradinė mokykla priklausė kėsi apie 80 vaikų, o valdinėje lenkiškoje tik 1 ar 2 vasario 6 d., Kelias, 1927 m. gruodžio 2 d. ir 1928 m. nijoje. Mokėsi savarankiškai namuose, vėliau baigė Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijai, nuo 1922 m. vaikai. Švenčionių „Rytas“, norėdamas kuo ilgiau vasario 4 d. 104 Vilnius ir Vilniaus kraštas, p. 252, Kaunas, 1932. Švenčionių rusišką dviklasę mokyklą. 1910 m. prie rudens buvo valdinė, t. y. pavaldi Švenčionių moky- išlaikyti Reškutėnų mokyklą neuždarytą, 1932 m. 105 Mūsų kraštas, p. 24, Nr.12, 2000. Vilniaus lietuviškos dviklasės mokyklos baigė klų inspektoriatui (pagal dabartinę terminologiją – pastatė mokyklai medinį pastatą, kuriame iki 1938 106 LNMMB RS f.14-135. V. Martinkėnas, Vilniaus Vakarinius kursus. Nuo 1911 m. daraktoriavo Mi- Švenčionių apskr. Švietimo skyriui). Inspektorius į m. buvo lietuviška mokykla, bet 1938 m. lenkų val- krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais, liuose, Rinkonyse ir net Žiežmariuose. 1919 m. baigė Linkmenų mokyklą skirdavo mokytojus lietuvius džia ją uždarė ir įkurdino lenkišką, į kurią suvarė Vilnius, 1989. Pedagoginius kursus Vilniuje, t. y. 3 metų mokytojų kaip ir į kitas valdines lietuviškas mokyklas. Tačiau lietuviukus. Dabar joje Švenčionių kraštotyros mu- Pabaiga Voruta 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) 13 Lietuvos kultūros istorija Lietuvos dvarų paveldas, samprata ir kultūra Algimantas GRAŽULIS, Vilnius Tęsinys. Pradžia 2013 m. Nr. 25 Mokoma ir mokomasi taip pat buvo dvaruose. Rietavo dvaras – kultūros ir technikos židinys. formų grafo Tomo Potockio užsakymu 1898–1901 Antai nurodoma, kad LDK didysis etmonas ir žy- Tačiau jis neužgeso. m. rekonstruoti Zyplių dvaro rūmai yra Šakių rajo- miausias visų laikų Lietuvos karvedys (XVII a. pr. Bene aiškiausiai matoma dvarų kultūros ir jos ne ([27] – 373–374 p.). Lukšių seniūno Vido Cikanos vienas žymiausių ir visoje Europoje) grafas Jonas paveldo dalis yra vis dar išlikusios dvarų sodybos pastangomis rūmai yra restauruojami ir pritaikomi Karolis Chodkevičius (dar – Katkevičius, Katkus) ar jų fragmentai. Dvarai ir jų architektūra siejama šiuolaikinės visuomenės reikmėms. bei kunigaikštis, vyskupas ir vienas žymiausių su pačiais garsiausiais Lietuvos bei Europos archi- Vis dėlto daugiausia, net europinio lygio, išliko lietuvybės bei raštijos puoselėtojų Merkelis Gie- tektais ir su Lietuvos istorija bei kultūra glaudžiai klasicizmo architektūros kūrinių. Tai Verkių dvaro draitis mokslo pradmenis įgijo tėvų dvaruose, susijusiomis žymiausiomis istorinėmis asmenybė- oficinos (rūmus projektavo M. Knakfusas), tiesa, o jau žymiai vėliau, t.y. XIX a. pr., broliai Jurgis, mis. Pirmiausia paminėkime garsiausią Lietuvos vėliau kunigaikščio Liudviko Adolfo Vitgenšteino Kazimieras ir kiti Pliateriai – Švėkšnos dvare. architektą Lauryną Gucevičių. J. K. Podčašinskis, užsakymu buvo šiek tiek rekonstruota rytų oficina Daugelis kitų žymiausių Lietuvos (ir tarptautiniu aprašydamas L. Gucevičiaus gyvenimą (beje, tai (rūmai): pristatytas priestatas su bokštu, o kitame jos mastu) asmenybių mokslo pradmenis taip pat pirmoji gana detali L. Gucevičiaus biografija ir gale – oranžerija; Verkių dvaro paviljonas ir „U“ pla- įgijo savo tėvų dvaruose. XIX a. pab. Užvenčio vienas pagrindinių autentiškų šaltinių tyrėjams no arklidės (Vilniaus vyskupui kunigaikščiui Ignui dvare namų mokytojus vaikams samdė bei turėjo iki šiol), nurodo, kad išgarsėjusį architektą savo Jokūbui Masalskiui projektavo L. Gucevičius); pro- nemažą biblioteką ir Marijos Pečkauskaitės tėvai. rezidencijų statybai ėmė kviestis žymiausi Lietu- porcijų ir dekoro harmonija pasižymintys Paežerių Kaip jau minėta, Druvę Pavirvyčio dvare matema- vos didikai – Radvilos, Masalskiai, Pacai, Pociejai, dvaro centriniai rūmai (projektavo M. Knakfusas), tikos mokė žymusis Laurynas Ivinskis, o jaunoji Chreptavičiai, Tyzenhauzai, Chominskiai, Scipijo- esantys Vilkaviškio rajone; Renavo dvaro rūmai bajoraitė Julija Beniuševičiūtė „ryte rijo“ turtingos nai, Soltanai ([26] – žr. V. Levandausko straipsnį). (Mažeikių r.), be minėtų savybių, dar pasižymintys Džiuginėnų dvaro bibliotekos knygas. Yra išlikusių renesanso ir baroko architektūros ypatinga derme su nuostabia, tapybiška gamtine Iškilusis lietuvybės gaivintojas ir puoselėtojas kūrinių. Tai Gruževskių dvaro barokiniai rūmai ir aplinka; Taujėnų dvaro rūmai (Ukmergės r., projek- Povilas Višinskis Pavirčiuvės dvare (dabartiniame vartai Kelmėje bei Biliūnų dvaro centriniai rūmai tavo Petras de Rosis (Rossi)); Pakruojo dvaro rūmai Joniškio r.) ne tik mokė išsilavinusių šeimininkų Raseinių rajone. Ryškių baroko bruožų esama (Pakruojo r.); Dūkšto dvaro rūmai (Ignalinos r.); Jaloveckių sūnus (Vladą, Stasį ir Steponą), bet palyginti kuklių Rudaminos dvaro (Lazdijų r) Cirkliškio dvaro rūmai (Švenčionių r.); Salų dvaro grįžęs į Lietuvą čia ir apsistojo bei buvo apgy- rūmų architektūroje. Nuostabūs, įspūdingi ir rūmai (Rokiškio r.); Šumsko dvaro rūmai (Vilniaus vendintas gerame (gana saulėtame) atskirame romantika dvelkiantys renesanso architektūros r.); Antazavės dvaro rūmai (Zarasų r.) ir daugelio Lazdijų rajone yra itin vertingas dviejų aukštų kambaryje; dvare buvo palyginti gausi biblioteka. pavyzdžiai yra Siesikų, Panemunės (autorius kitų dvarų iki šiol išlikę rūmai. Vėlyvajam klasiciz- Būdviečio dvaro svirnas (pastatytas apie 1803 m.). Patį lenkų kilmės dvarininką dėl jo pažiūrų ir – Vilniaus karališkasis architektas P. Nonhardtas) mui su išlygomis (yra istorizmo elementų) galima Jis - patenkinamos fizinės būklės, nuolat prižiūrimas. paramos lietuvybei plėtoti vadino „litvomanu“. ir kitų dvarų rūmai. Beje, minėti kompleksai yra priskirti ir savaip žavius, nors ir pasižyminčius išorės 2011-11-04 nuotrauka iš VKPK archyvo Šį dvarą gerai žinojo ir Jonas Jablonskis, o Povilo su ypač pabrėžtais gynybinių statinių architek- formų ir dekoro elementų gausa, Baisogalos dvaro moksladraugis Gaidelionis mokytojavo kitame tūrai būdingais elementais. Dvarus, jų pastatus, centrinius rūmus bei išties pavyzdinės architektūros medinis ponų namas, Grinkiškio dvaro sodybos netoli esančiame dvare. statinius bei parkus projektavo daugybė pačių šio dvaro oficiną Radviliškio rajone. Ypatingas kla- fragmentai, mūrinės Radvilonių dvaro sodybos Savo Viduklės dvare (dabartiniame Rasei- žymiausių LDK bei Lietuvos architektų. Jie augo, sicizmo architektūros kūrinys buvo L. Gucevičiaus didelis kompleksas, medinė Palonų dvaro sodyba nių r.) Lietuvos ir žemaičių didikas, o vėliau ir Že- formavosi dvarų aplinkoje, čia ir projektavo (J. K. projektuoti Verkių dvaro centriniai rūmai, pastatyti Radviliškio r., Pakėvio (literatūroje ir istoriografi- maitijos seniūnas Jonas Biliūnas (Bilevičius) telkė Podčašinskis). Daug jų buvo bajoriškos kilmės, prie Vilniaus (dabar jau Vilniaus miestas) ir patekę joje dar yra ir Pakievės pavadinimas) dvaro sodyba tuos žmones, kurie į lietuvių kultūros istoriją įėjo kiti, labai gabūs ir darbštūs, gimė nekilmingi, buvo į pasaulinius architektūros pavyzdžių žinynus (294 Kelmės r. ir daugelis kt.). kaip lietuviškos raštijos pradininkai. J. Biliūnui miestiečių ar valstiečių socialinės grupės atstovai, p., Oxford, Dictionary of Architecture. James Stevens XIX a. dalis bajorų dvarų ir sodybų, ypač tenka išskirtinė vieta lietuvių kultūros istorijoje, tačiau už nuopelnus jiems taip pat buvo suteikti Curl, The world‘s most trusted reference books, Oxford Žemaitijoje, tapo lietuvių tautinio sąjūdžio atspa- nes savo dvare jis subūrė ir globojo tą žmonių gru- bajorų titulai (L. Gucevičius, P. Nonhardtas, M. University Press 1999). „K. Podčašinskis tikina, kad ros vietomis ar net solidžiais centrais. Dvaruose, pę, kuri parengė spaudai pirmuosius lietuviškus Knakfusas ir kt.). Beje, ilgametis L. Gucevičiaus Verkių rūmai – didžiulės išliekamosios vertės kūri- pavyzdžiui, grafų Zubovų Dabikinėje po 1891 raštus ir taip padėjo pamatą tautinei, gimtąja kalba globėjas buvo Vilniaus vyskupas kunigaikštis I. J. nys, pranašauja jo likimą: Vilniaus apylinkės praras m., Medemrodėje, Naisiuose ir Bubiuose (oi, kaip plėtojamai lietuvių kultūrai. Tai buvo Abraomas Masalskis, Verkių dvaro savininkas. Jau minėtas daug puošnumo, jei lėtai nykdamas tas nuostabus pastaraisiais metais sugadintas šio dvaro rūmų Kulvietis (vidutinis bajoras iš Kulvos dvaro), Sta- J. K. Podčašinskis suprojektavo Jašiūnų, Tuskulė- rūmas pasilaidos po griuvėsiais; tačiau jo vaizdas pastatas) po 1892 m., Ginkūnuose nuo 1896 m. nislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jurgis nų ir kitų dvarų rūmus (beje, jo senelis iš Žusinų sykiu su Masalskio ir Gucevičiaus vardais vėliau veikė slaptos lietuviškos mokyklos (VLE, 2004 Zablockis, Aleksandras Rodūnionis Vyresnysis kaimo dar buvo įvardijamas kaip Povilas Pečiūnas neabejotinai pasieks ainius“ ([26] – V. Levandauskas, m., 238 p.). Jau minėta, kad muzikos mokyklos ir kt. ([24] – „Žemaičių kultūriniai sambūriai (Peciūnas), o tėvas, kuris irgi buvo architektas ir „Lauryno Gucevičiaus kūrybos vertinimas klasi- buvo Rokiškio dvare (A. Tyzenhauzas, mokykla XVI–XIX amžiais“, Juozas Girdzijauskas, Že- tarnavo Radvilų valdoje, Žirmūnų dvare, K. Radvi- cizmo epochoje“, 107 psl., akademinių straipsnių iš Gardino atkelta 1785 m., atgaivinta – 1873 m., R. maičių kultūros draugijos redakcija, 1998–2000, los rūpesčiu apie 1772 m. gavo nobilitaciją ir visur rinkinys „Laurynas Gucevičius ir jo epocha“, VDA Tyzenhauzas), I. Marikonio dvare Salose (XIX a. 2004 m. tinklapis). Beje, nurodoma, kad būtent jau buvo įvardijamas kaip Jonas Podčašinskis, žr. leidykla, 2004 m.). Deja, liūdna pranašystė išsipildė: pirmoje pusėje), Bogdano Oginskio – Rietavo dvare S. Rapolionis Viduklės dvare rengė jaunuolius [13.1]). Jašiūnų dvaro rūmai yra itin vertingas ir rūmų likimas toks, kaip ir daugelio geriausių Lietu- (kol kas ši muzikos mokykla laikoma pirmąja, studijoms Krokuvos universitete, o 1528 m. kartu reikšmingas architektūros meno kūrinys, kurį bū- vos architektūros kūrinių – išliko tik jų rūsiai. įsteigta apie 1872 m.), Mykolo Oginskio – Plungėje su jais nuvyko studijuoti į minėtą universitetą. tina kuo skubiau gelbėti, restauruoti, konservuoti (gyvavo apytikriai 1873–1902 m.). Pabrėžtina, kad Taip pat reikėtų pabrėžti, kad jis apskritai ilgokai ir pritaikyti. Kitas ypač talentingas ir labai išsila- Lietuvos parašas – medinė architektūra XIX a. vid. bajorams išsilavinimas buvo prestižo mokytojavo Lietuvos didikų šeimose. Profesorius vinęs bajorų kilmės (gimė 1805 m. Dubėnų dvare, dalykas, mada ir būtinybė (ten pat). Pavyzdžiu buvo itin išsilavinęs: 1528 m. studijavo Krokuvos palaidotas Kurtuvėnuose) lietuvių (žemaičių) LDK pasižymėjo mediniais dvarais ir ypač jų galėtų būti kad ir bajoraičių seserų Pečkauskaičių universitete (bakalauro studijos, 1533 m.), 1542 m. architektas, tobulinęsis bei dirbęs ir Paryžiuje,–Liu- rūmais (Žemaitijoje mediniai rūmai dominavo net iki lavinimas, tiesa, tai jau truputį vėlesnis – XIX a. gavęs Prūsijos kunigaikščio Albrechto stipendiją cijus Fulgentas Rimgaila (jo globėjas – kunigaikštis XVIII–XIX a.). Ryškus pavyzdys – didelis didikų Na- pab. – laikmetis. Pažymėtina, kad anuomet buvo (manoma, kad rekomendavo J. Biliūnas), įsimatri- Čartoriskis) suprojektavo įspūdingus Pagryžuvio gurskių (Gorskių?) Biržuvėnų medinis dvaras. Gaisro privaloma mokėti ir užsienio kalbų. kuliavo Vitenbergo universitete (1542–1544), 1544 dvaro rūmus (dabar – Kelmės r.). prieš keletą metų beveik sunaikinti mediniai XVIII a. Dvarų kultūros centrų ir lietuvybės židinių m. Liuterio vadovaujamas universiteto teologijos Ypač įspūdingų būta romantizmo ir istoriz- pab. centriniai rūmai šiuo metu jau restauruoti, atkur- būta daug. Ypač Žemaitijoje. Vienas, ypač išskirti- fakultetas jam suteikė teologijos daktaro laipsnį. mo laikotarpiais projektuotų dvarų rūmų. Tai ti. Rumšiškėse baigiami įrengti unikalūs barokiniai nis, bajorų V. Putvinskio ir E. Gruzdaitės Šilo–Pa- Vėliau žymusis Eišiškių krašto bajorų atstovas, lie- Vaitkuškio dvaro rūmai, kadaise žavėję ne tik mediniai Aristavėlės dvaro rūmai. Ypač unikalus, vėžupio dvaras, kuris XIX–XX a. sandūroje tapo itin tuvių raštijos kūrėjas S. Rapolionis (gimė apie 1485 proporcijų, subtilių formų ir dekoro harmonija, netgi archaiškas, restauratorių ir statybininkų dar reikšmingu lietuvybės sklaidos židiniu. Jame ne tik m. netoli Eišiškių, mirė 1545–05–13 Karaliaučiuje, bet ir biblioteka, paveikslų galerija bei giminės nesugadintas (prisiminkime, kad gerų savo amato svečiavosi, bet ir darbavosi iškiliausi pirmojo (?) palaidotas šio miesto Katedroje) tapo pirmuoju archyvu. Juos 1857–1862 m. suprojektavo pats dva- meistrų, nežalojančių autentiškų elementų, nedaug tautinio atgimimo veikėjai: P. Višinskis, J. Jablons- Karaliaučiaus universiteto teologijos (vėliau uni- rininkas, LDK bajorų giminės palikuonis, grafas belikę), žinomas kaip seniausias Lietuvoje, yra XVII kis, Žemaitė, Jovaras, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, versitete dėstė ir hebrajų kalbas) profesoriumi. Jo Stanislovas Feliksas Kosakovskis. Akivaizdu, kad a. pab. medinis Staškūniškio dvaro ponų namas (rū- Lazdynų Pelėda (seserys Sofija Ivanauskaitė-Pšibi- paskaitų klausydavosi ne tik daugybė studentų rūmų autorius buvo ne tik turtingas, išsilavinęs, mai), esantis Širvintų rajone. Seni, kol kas autentiški liauskienė ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė), A. ir miesto šviesuomenė, bet ir pats Prūsijos kuni- bet ir talentingas. Visiškai nekeista, kad giminystės mediniai, senajai Žemaitijai būdingos architektūros Smetona, J. Biliūnas, A. Žmuidzinavičius, Šatrijos gaikštis Albrechtas. ryšiai siejo jį su pasaulinio garso prancūzų rašytoju Užvenčio dvaro rūmai yra Kelmės rajone. Ragana ir kt. Šiame dvare J. Jablonskis rašė „Lie- Apie kunigaikščius Oginskius ir jų Rietavo bei Onorė de Balzaku ([25], [37] – 886 p., A. Tyla). Iki Tiesa, nors nedaug, tačiau išliko ir ankstyves- tuviškos kalbos gramatiką“, o Jablonskienė mokė Plungės dvarus irgi galima rašyti romanus ir net šių dienų išliko tik rūmų fragmentai, stūksantys niojo dvarų raidos laikotarpio mūrinių kompleksų šeimininkus gimtosios kalbos; beveik 10 metų legendas. Bogdanas Oginskis (1848–1909) palaikė ant aukštumėlės apleistoje vietovėje, Ukmergės ir pastatų. Tai įspūdingi renesanso architektūros Putvinskiai sėkmingai užsiėmė knygnešystės vei- glaudžius ryšius su vyskupu M. Valančiumi, au- rajone. Tos pačios stilistikos buvo Meikštų dvaro Siesikų dvaro centriniai rūmai ir sodyba su gyny- kla. Tiesa, vėliau ilgų kalėjimų ir tremčių metų už kodavo pinigų knygų leidybai, rėmė knygnešius, rūmai [27]. Dvaras anksčiau vadintas Meištų biniais elementais (Ukmergės r.) bei įtvirtinta dvaro tautinę veiklą Vladui Putvinskiui, Tado Kosciuškos gerbė lietuvių kalbą, su dvariškiais kalbėdavo pagal savininko Simono Meištovičiaus pavardę. sodyba, vadinama Panemunės pilimi (Jurbarko r.). giminaitės grafaitės Idalijos Broel-Plioteraitės (Plia- lietuviškai. Jo laikais dvare buvo geležies liejykla, Ignalinos rajone išliko didžioji šių rūmų dalis, Grafų Gruževskių Kelmės dvaro barokiniai centri- terytės) sūnui, ateityje – atkurtos Lietuvos Šaulių žemės ūkio padargų gamykla, sviesto ir sūrių tačiau ji visiškai neatspindi kadaise buvusios niai rūmai ir vartų pastatas – vieninteliai baroko sąjungos įkūrėjui, nepavyko išvengti... („80 metų be gamykla, muilo fabrikas, 6 lentpjūvės, 7 malūnai. harmoningos impozantiškų rūmų kompozicijos ir architektūros pavyzdžiai Šiaulių apskrityje. Dar Vlado Putvinskio“, K. Blaževičius, 2009 m. XXI am- Europos dvarų pavyzdžiu B. Oginskis norėjo tu- itin suderintų fasadų dekoro elementų įspūdingo yra Biliūnų, Rudaminos dvarų barokiniai rūmai. žius, „Putvinskis – reformatorius, švietėjas, kovoto- rėti orkestrą dvare, todėl rengė muzikantus, kurie vaizdo. Žemaitijoje, Kelmės rajone, Beržėnų dvaro Privalu paminėti ir įspūdingą italų manierizmo jas“, „Lietuvos žinios“, Aras Lukšas, 2011–10–07). gaudavo pilną išlaikymą ir turėjo 3 metus groti sodyboje stūksantys apleisti rūmai vis dar byloja pavyzdį – Sapiegų dvaro centrinius rūmus Anta- Deja, šiuo metu kadaise gyvavusio dvaro sodyboje orkestre. 1885 m. B. Oginskis jau turėjo 60 žmonių apie ištaigingą Kauno gubernijos bajorų maršalkos kalnyje, Vilniuje. belikę tik nykstantis medinis svirnas ir želdynų orkestrą, kuris buvo žinomas ir už Lietuvos ribų. Adolfo Čapskio dvarą. Tai trečias išlikęs tos pačios Išlikusios dvarų sodybos ar jų dalys yra įdo- fragmentai. Jei prisiminsime M. Pečkauskaitę Grojo J. Haidno, V. A. Mocarto, J. S. Bacho ir kitų stilistikos – subtiliai romantizuotos gotikos – pas- mios ar net unikalios ne tik pastatų architektūra, bet (Šatrijos Raganą), tai jos aplinka ir veiklos terpė garsių kompozitorių kūrinius. 1873 m. dvare tatas ([27] – „Lietuvos architektūros istorija“ III t., ir kitais aspektais. Pavyzdžiui, istoriškai vidutinių buvo ne tik paminėtas dvaras. Marija gimė 1877 įsteigta veterinarijos klinika, 1874 m. – Gyvulių Vilnius, Savastis, 2000, 72, 342, 344, 355 ir kt. p.). ir didelių dvarų krašte, Šiaulių apskrityje, kultūros m. motinos tėviškėje – Medingėnų dvare. Iki 10 draugijos Rietavo skyrius, 1875 m. organizuota Privalu paminėti ir šiuos, aukštąją kultūrą bylojan- paminklu paskelbta Pakruojo dvaro sodyba yra di- metų augo Labūnavos dvare, vėliau – senoviniame Žemės ūkio paroda (iniciatorius L. Ivinskis, pagrin- čius, architektų kūrinius: harmoningų proporcijų džiausias išlikęs į Registrą įrašytų statinių skaičiu- Užvenčio dvare. Neatsitiktinai 1922 m. pasirodo dinis rėmėjas – kunigaikštis B. Oginskis). 1882 m. Astravo dvaro rūmus Biržuose, įspūdingus Trakų mi (34 statiniai ir parkas) dvaro centro kompleksas didžiausias ir vertingiausias jos darbas – apysaka Rietave įrengta pirmoji Lietuvoje telefono linija su Vokės dvaro centrinius rūmus Vilniuje; didingus, Lietuvoje. Baisogalos dvaro sodyboje yra išlikęs „Sename dvare“. Čia aprašomas rašytojos gimtinės Plunge, Kretinga ir Palanga. Ilgis – 54,8 km. 1892 nuostabioje gamtinėje aplinkoje derančius Plinkšių turbūt ilgiausias Lietuvoje kluonas, vadinamas lizdas, kurį išdraskė laiko viesulai (žr. „Respu- m. per šv. Velykas dvaro rūmuose ir bažnyčioje dvaro rūmus Mažeikių rajone; subtilios, plastiškos Ilguoju. Žagarės dvaro sodyboje – unikalus žirgyno blika“, 2012–03–09, 4 p., „Malonu kitiems daryti įžiebtos pirmosios Lietuvoje elektros lemputės. architektūros Tiškevičių dvaro rūmus Palangoje. kompleksas, Registre pavadintas arklidės, ratinės gera“, Birutė Brazauskienė). Apskritai daugelis Vėliau elektra buvo įvesta ir į miestelėnų sodybas. Beje, pastaruosius – projektavo europinio masto ir ir maniežo pastatais. lietuvių rašytojų ir kultūros veikėjų augo, lavinosi 1895 m. Rietave įrengtas unikalus vandens bokštas šlovės architektas Francas Heinrichas Švechtenas. Radviliškio rajonas, kaip ir Vilniaus, buvo ir darbavosi dvarų aplinkoje (pvz., jaunoji J. Beniu- su vėjo jėgaine. Kunigaikštienė Marija Oginskienė Europinio lygio architektūra, tūrių bei dekoro vienas turtingiausių išlikusių registruotų dvarų ševiūtė Džiuginėnuose su itin turtinga biblioteka). savo gyvenimą paaukojo našlaičių globai. Pastarieji harmonija ir ypatingu sąryšiu su gamtine aplinka sodybų bei jų fragmentų skaičiumi Lietuvoje. Sa- Prisiminkime kad ir gležnos, tačiau valingos ir labai jos lėšomis gaudavo pagrindinį išsimokslinimą pasižymi grafų Tiškevičių Lentvario dvaro rūmai vivaldybės teritorijoje 2008 m. Kultūros vertybių darbščios bajoraitės Gabrielės Marijos Jadvygos ir išmokdavo amato. Iš viso kunigaikštienė visa- (dabar esančių rūmų projekto autorius – belgų ar- registre buvo 23 dvarų sodybos, t.y. daugiausia Petkevičaitės–Bitės gimtinę bei jos kūrybinės ir verčiam gyvenimui parėmė ir parengė per 500 chitektas de Vegas (Waegh), užsakovas – grafas Vla- Šiaulių apskrityje, tačiau dar anksčiau (prieš kelio- visuomeninės veiklos lietuvišką aplinką – Puziniš- našlaičių. Po 1909 m. gaisro sudegė didžiulė dvaro dislovas Tiškevičius, 1899 m. rūmų rekonstrukcija), lika metų) jų būta 40. Akivaizdu, kad didelė dvarų kio dvarą Panevėžio rajone... Rūmelis dar išlikęs, biblioteka ir dauguma meno vertybių. 1927 m. esantys Trakų rajone. Juos taip pat būtina nedel- paveldo dalis ir čia, kaip ir Šalčininkų, Zarasų ir pastaraisiais metais restauruotas ir pritaikytas galutinai sunyko ilgą laiką didelę įtaką Žemaitijos siant gelbėti, restauruoti ir pritaikyti. Harmoningi, kituose rajonuose, yra nykstanti (pvz., Šiaulėnų prasmingai kultūrinei veiklai. Pabaiga kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui turėjęs kokybiškos architektūros ir statybos, neobarokinių dvaro sodybos originali plytų mūro oranžerija ir Tęsinys kitame numeryje 14 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Voruta Lenkų Armija krajova Lietuvoje Armijos krajovos Vilniaus apygardos 6-oji brigada Dr. Arūnas BUBNYS, Vilnius Atkelta iš 1 p. apygardos veikimo ribose formuojami AK „Szczerbiec“) ragino lietuvius kartu kovoti būriai, brigados ir kiti daliniai. prieš vokiečius. Be to, jis visiems lietuviams 1943 m. liepos 7 d. AK Vilniaus apygardos griežtai įsakė tuojau pat palikti Vilniaus kraštą, „Kedyvo“ (diversijų vadovybės) viršininkas nes tai esą lenkų teritorija. Po to lietuviai buvo Adamas Borička (Adam Boryczko, „Tonko“) paleisti laisvėn. Pasitraukdami akovcai sudegi- gavo AK Vilniaus apygardos komendantūros no valsčiaus įstaigą ir paštą. Lenkų partizanai užduotį įsteigti partizanų būrį. Šis partizanų nuostolių nepatyrė. Užpuolimo metu abiejose būrys turėjo vykdyti diversijas geležinkelyje brigadose buvo apie 110 žmonių. Valsčiaus sa- Vilnius–Gardinas–Varšuva ir sukilimo prieš vivaldybės tarnautojai po akovcų užpuolimo vokiečius metu sunaikinti tiltą per Ūlos upę. pasitraukė į Vilnių9. Apie Rudaminos puolimą Pirmaisiais būrio partizanais tapo Pavilnio išliko nemažai archyvinių dokumentų. Vie- diversinio patrulio nariai. Pirmoji partizanų name vokiečių policijos pranešime Lietuvos grupė iš Vilniaus išvyko 1943 m. rugpjūčio generaliniam komisarui rašoma: 1944.1.17 23 d1. Būrys apsistojo Rūdninkų giroje (tarp 12 Rudaminos posto (Pol. Qu. 1567) policininkų Rudnios ir Papiškių). 1943 m. rugsėjo pab. patruliavo Rudaminoje ir jos prieigose. Apie 23 „Tonkos“ būryje buvo apie 20 partizanų2. Rū- val. 30 min. vienas policininkų pastebėjo, kad dninkų girioje tuo metu veikė nemažai sovietų Rudaminos kaimas apsuptas banditų. Patrulis partizanų ir plėšikaujančių gaujų. tuoj pat davė pavojaus signalą10 poste pasilikusių Siekdamas išvengti rimtesnių susidūrimų policininkų ir su šiais kartu pradėjo kautynes prieš su vermachto daliniais ir sovietų partizanais, banditus. Telefoninis ryšys tuo tarpu banditų buvo vėlyvą 1943 m. rudenį „Tonkos“ būrys ėmė nutrauktas. kilnotis iš vieno kaimo į kitą ir nuolatinės [...] Pagrindinė ataka buvo smogta iš Vilniaus Rotmistras Koprowskis Boryczko su lietpalčiu stovyklavietės neturėjo. 1943 m. gruodžio 5 pusės. Dėl stiprios jėgų persvaros (apie 300 vyrų) d. „Tonkos“ būrys davė priesaiką Kamionkos policininkai nutraukė kovą ir bandė slėptis. Bandi- inspektoratui (teritoriniam Vilniaus apygar- juos iš Varėnos II buvo pasiųstos LVR 309-ojo kaime. Netrukus būrys buvo pavadintas 6- tai suėmė Rudaminos posto vadą ir 14 policininkų, dos padaliniui). bataliono dvi karių grupės. Tarp akovcų ir ąja partizanų brigada. Gruodžio pab. 6-ojoje likusiems pavyko pasislėpti. [...] Banditai pagrobė 1944 m. pavasarį lietuviškos administraci- plechavičiukų įvyko smarkus susišaudymas. brigadoje buvo 30 karių3. 2 nedidelius kulkosvaidžius, 14 šautuvų ir visą jos ir policijos padėtis Eišiškių apskrityje buvo Mūšio metu žuvo 12 lietuvių ir dar 17 buvo Brigados kovos krikštu tapo 1943 m. spalio amuniciją bei aprangą ir 1944 m sausio 18 d. apie ypatingai sunki. Apskrityje aktyviai veikė sužeista. Lenkų žuvo 13 asmenų. Kautynės 10 d. susidūrimas su latvių policininkais prie 4 val. pasitraukė atgal. Mūsų nuostoliai: jokių. Visi gausūs lenkų ir sovietinių partizanų daliniai. baigėsi apie 15 valandą. Akovcų, iš vokiečių Papiškių (Popiszki). Pirmas brigados karių policininkai yra Rudaminoje. Banditų nuostoliai: Civilinės administracijos veikla faktiškai buvo pranešimo, buvo apie 200 žmonių24. Pagal 6-os susidūrimas su lietuvių policija įvyko prie 1 banditas nušautas.10 paralyžiuota, vietiniai lietuviai įbauginti ir brigados vado „Konaro“ pranešimą, kautynės Stakų kaimo (lenk. Stoki) 1943 m. lapkričio Po Rudaminos užpuolimo abi brigados terorizuojami. 1944 m. gegužę lietuvių admi- su maždaug 40 lietuvių būriu prasidėjo apie 9 11 d.4 Vėliau 6-osios brigados susidūrimai su pasitraukė į Ašmenos rajoną („F“) inspekto- nistracija buvo išlikusi tik pačiose Eišiškėse ir val. 15 minučių. Brigados vadas į mūšį su ple- vokiečių daliniais, lietuvių policija ir sovietinių rato teritorija). atsparos punktuose prie geležinkelio – visi kiti chavičiukais pasiuntė 1-ąją brigados kuopą. partizanų būriais tapo gana dažni. 1944 m. vasario 5 d. 3-ią ir 6-ą brigadas ins- administracijos pareigūnai lietuviai jau buvo 2-oji brigados kuopa nesugebėjo atsitraukti Tarp didesnių 1943 m. įvykdytų brigados pektavo AK Vilniaus apygardos komendantas išvaikyti17. Dar 1943 m. lapkritį Eišiškių aps- nuo puolančių lietuvių, todėl jai į pagalbą akcijų pažymėtinas Turgelių užėmimas ir „Vilkas“ (Aleksander Krzyžanowski, „Wilk“) krities lietuvių policija gavo lenkų partizanų buvo pasiųstas vienas 3-iosios kuopos būrys. lietuvių policininkų nuginklavimas 1943 m. ir apygardos štabo 3-io skyriaus viršininkas įspėjimą, kad bet kokie aktyvūs ginkluoti veiksmai Kautynės truko kelias valandas ir lietuviai gruodžio 28 d. Šią akciją 6-oji brigada įvykdė mjr. T. Cetys (Teodor Cetys, „Slaw“). Ins- prieš mūsų dalinius iššauks griežtas represijas prieš esą pasitraukė. Akovcai pasitraukė į Paąžuo- kartu su AK 3-iąja brigada. Turgelius puolė pekcija truko tris dienas. Po to 3-ios brigados lietuvių tautybės gyventojus masinės atsakomybės lės kaimo apylinkes. Lenkų teigimu, žuvo apie 300 lenkų partizanų. Puolimo metu vadas „Ščerbiecas“ kartu su „Vilku“ išvažiavo formoje. Pavyzdžiui, deginimas kaimų, šaudymas 7 akovcai ir 12 buvo sužeistų. Lietuvių esą buvo sudegintas policijos punktas ir valsčiaus į Vilnių dalyvauti derybose su vokiečiais. narių ir šeimų aktyvių policijos agentų (vokiškų buvo nukauta ir sužeista apie 50 žmonių, kaip savivaldybės pastatas, apiplėštas koopera- Netrukus buvo surengtos akcijos prieš Grau- pakalikų)18. Taigi už kovą su lenkų partizanais trofėjai paimta 1 lengvasis kulkosvaidis ir 12 tyvas, apmėtytas granatomis pašto pastatas, žiškes ir Tabariškes11. Vasario pabaigoje 3-ioji buvo grasinama visiems lietuviams – net ir karabinų25. Buvęs LVR karys Stasys Gvildys nutrauktas telefono ryšys. Akovcai paėmė į ne- ir 6-oji brigados išsiskyrė. Iš 3-ios į 6-ą brigadą tiems, kurie nieko bendro neturėjo su gin- pateikė tokią Kaniavos mūšio versiją: Sekma- laisvę 6 lietuvių policininkus, kuriuos išrengė, perėjo tarnauti keturi iš vokiečių kariuomenės kluotais konfliktais tarp lenkų partizanų ir dienio rytą du paaugliai paprašė VR karius apginti nuginklavo ir paleido. Buvo sunkiai sužeisti pabėgę prancūzai12. lietuvių policijos. nuo gretimame kaime plėšikaujančių „akovcų“. lietuvių policininkai Bartkevičius ir Petrauskas 1944 m. vasario 7 d. 1 val. nakties apie 1944 m. balandį–birželį 6-oji brigada su- Karių būrys prie Kaniavos kaimo pateko į pasalą. bei lengvai sužeistas pagalbinis policininkas 150 6-os brigados partizanų užpuolė Šumsko rengė keliolika ginkluotų akcijų. Balandžio Dešimt LVR karių žuvo, daug buvo sužeistų, į Paltanavičius. Policininkas Paukštys negrįžo, valstybinį dvarą. Jie sulaikė dvaro adminis- 2 d. (kitur nurodoma balandžio 1 d.) bri- kovą įsitraukė visa II kuopa ir, kol sulaukė pagalbos manoma, kad jis pasitraukė su akovcais. Po- tratorių Mackiewiczių ir buhalterį Szymons- gada likvidavo plėšikaujančią gaują Potoki iš kitų 309 bataliono kuopų, keletą valandų narsiai licininkų butai buvo apiplėšti. Puolimo metu kį. Akovcai pagrobė 7 arklius, kiaulę, 29 kaime (akovcai banditais dažnai vadindavo kovėsi su galingesniu priešu. „Akovcai“ lietuvių žuvo vienas lenkų partizanas, 6 buvo sunkiai paukščius ir kitokį turtą. Dalį grūdų partiza- sovietinius partizanus ir iš geto pabėgusius nenugalėjo ir atsitraukė, išsiveždami daug žuvusių ir vienas lengvai sužeistas. Akovcai įsakė lietu- nai pasiėmė su savimi, kitą dalį išpylė kieme, ginkluotus žydų būrius). Susišaudymo metu ir sužeistų. Jų krauju buvo aplaistytas kelias iki vių tarnautojams iš Turgelių išsikraustyti5. apliejo benzinu ir padegė. Be to, jie išrašė žuvo du lenkų partizanai ir 19 vadinamųjų Panočių kaimo. 1944 m. sausio 8 d. Mikuliškių kaime kvitą 6-os brigados vardu. Paryčiui partizanai banditų. Tarp žuvusiųjų buvo K. Aražnik, (netoli Ašmenos) apsistojusią AK 3-ią brigadą iš dvaro pasišalino. Užpuolimo metu akovcai taip pat buvo sužeistas būrio vadas „Tonko“, 1 W. Borodziewicz, Szosta Wilenska Brygada AK, Warszawa, užpuolė vokiečių ir lietuvių policininkų būrys nupjovė telefono laidus13. sužeisti partizanai „Jelen“, „Kubuš“, „Loš“, 1992, S. 17-20. 2 „Kalendarium 6 Samodzielnej Brygady Partyzanckiej AK“, (16 vokiečių žandarų ir 59 lietuvių policinin- 1944 m. kovo 3 d. (kitur nurodoma kovo „Kot“, „Wojtek“, „Ojciec“, „Ben“, „Huragan“, Przekaz Wilenski, Gdansk, 1991, Nr. 4, S. 3. kai). 3-iai brigadai į pagalbą atskubėjo už 1,5 2 d.) grupė 6-os brigados partizanų užpuolė „Bąk“ ir „Orwit“. Sužeistieji partizanai buvo 3 W. Borodziewicz, Szosta..., S. 55-56, 59. išleisti iš brigados gydytis19. 1944 m. balandžio 4 J. Bohdanowicz, Žyciorysy dowodcow i kalendaria dzialalnosci km stovėjusi 6-oji brigada. Tai ir nulėmė mūšio Keidžių dvarą (netoli Jašiūnų). Dvarą gynė brygad, Gdansk. 1989, s. 35. baigtį. Mūšio metu žuvo 6-os brigados vado 11 vokiečių kareivių. Susišaudymo metu žuvo 16 d. susidūrimo su sovietiniais partizanais 5 Policijos pranešimai apie partizanų veiksmus, LYA, f. 3377, metu žuvo 6-os brigados būrio vado pavaduo- ap. 58, b. 266, l. 26; Žandarmerijos kpt. 1943 12 29 d. pranešimas pavaduotojas P. Motilievičius (P. Motylewicz, akovcų grupės vadas A. Daškievičius (Apolo- policijos maj. K. Kionigui (König), LCVA, f. R-613, ap. 1, b. 7, l. 492; „Szczepcio“) ir partizanas Z. Mlodkovskis niusz Daszkiewicz, „Polza“). Dar penki lenkai tojas „Pawel“, be to, buvo sužeistas skyriaus Lenkų autoriai teigia, jog policininkas Paukštys įstojo į 3-ią brigadą (Zbigniew Mlodkowski, „Malicki“) bei trys buvo sužeisti (Jerzy Tyman, „Jerry“, Stefan vadas „Zbik“ ir partizanas „Ojciec“. Kitą ir gavo „Kanarek“ slapyvardį. Žr.: Z. Klosinski, „3 Brygada party- 20 zancka Okręgu Wilenskiego AK“, Wojskowy Przegląd Historyczny trečiosios brigados partizanai. Sužeisti akovcai Iwaszkiewicz, „Krokodyl“, Leon Stanczyk, diena“Zbik“ nuo sužeidimo mirė . (toliau WPH), Warszawa, 1991. Nr. 1. S. 58. buvo nuvežti į Vilnių. Lenkų duomenimis, „Popiel“, „Boru“(?), „Oskar“). Trys vokiečių Balandžio 23-ios naktį 6-oji brigada ban- 6 W. Borodziewicz, Szosta..., S. 68-75. dė užimti Varnionių miestelį (Baltarusijoje). 7 LYA, f. 3377, ap. 58, b. 266, l.. 30-31. žuvo 32 vokiečių ir lietuvių kariai, tarp jų ir kareiviai buvo sužeisti, dar trys pateko į 8 Z. Klosinski, „3 Brygada partyzancka Okręgu Wilenskiego žandarmerijos leitenantas Šnabelis (Schnabel). nelaisvę ir vėliau buvo paleisti, kiti pabėgo į Lietuvių įgulai pavyko AK puolimą atmušti. AK“, WPH, 1991, Nr. 1, S. 62–63. Mūšio metu vienas lenkų partizanas žuvo (Ta- 9 W. Borodziewicz, Szosta..., S. 79; LYA, f. 3377, ap. 58, b. 266, Sužeistas vokiečių žandaras Killingeris buvo Jašiūnus. Partizanai paėmė kulkosvaidį ir 10 l. 38; Z. Klosinski, „3 Brygada...“, WPH, 1991, Nr. 1, S. 63. 14 paleistas su laišku Ašmenos vokiečių žandar- karabinų . deusz Bogdanow, „Mewa“) ir 3 buvo sužeisti 10 Vokiečių policijos 1944 01 18 d. pranešimas generaliniam merijos komendantui6. Lietuvių policijos ži- Naktį iš kovo 8-os į 9-ą grupė 6-os brigados (remiantis kitais šaltiniais buvo sužeisti 5 akov- komisarui Kaune, National Archives Vašingtone, mikrofilmas, T-454, roll 19, k. 1585, 1586. niomis, prie Mikuliškių žuvo 19 policininkų, 6 partizanų nuginklavo policijos įgulą Medinin- cai). Atsitraukdama 6-oji brigada nuginklavo 11 W. Borodziewicz, Szosta..., S. 85. vokiečių žandarai ir du baltarusių policininkai kuose. Lenkų partizanai paėmė kulkosvaidį, olandų darbininkus Varnionių kaime, pagrobė 12 Ten pat. S. 89-90. 13 15 amuniciją, pinigus ir arklius. Mūšio metu buvo Ostlando bendrovės Vilniaus filialo 1944 02 08 d. dingo be žinios. Lenkų pusėje žuvo 5 akovcai 30 karabinų, keletą pistoletų ir granatas . pranešimas Ostlando bendrovės Kauno skyriui, LCVA, f. R-613, 21 ir apie 40 buvo sužeista7. Po mūšio lenkų par- Kovo 14 d. 6-oji brigada gavo apygardos sužeisti du policininkai . ap. 1, b. 45, l. 3. Balandžio 25 d. 6-oji brigada sumušė vo- 14 Ten pat. S. 91-93; Vokiečių saugumo policijos tizanai pasitraukė Varnavo kryptimi (apie 40 komendanto įsakymą persikelti į Sužionių oberšturmfiurerio R. Noigebauerio (Rudolf Neugebauer) 1944 03 km nuo mūšio vietos) ir baudžiamajam būriui apylinkes. Kovo 19 d. brigadą inspektavo kiečių-ukrainiečių būrį, saugojusį sovietų karo 11 telegrama, Rusijos valstybinis karo archyvas Maskvoje(toliau jų nepavyko surasti. apygardos komendantas „Wilk“. Apžiūros belaisvius. Trys sargybiniai buvo nušauti, kiti RVKA), f. 504, ap. 1, b. 11, l. 44; AK 6-os brigados vado 1944 03 02 22 d. įsakymas Nr. 7, LYA, f. 1, ap. 1, b. 89, l. 7 a. p. Naktį iš 1944 m. sausio 17-os į 18-ą 6-oji metu buvo perskaitytas „Wilko“ įsakymas nuginkluoti ir paleisti . 15 W. Borodziewicz, Szosta..., S. 93-95. brigada kartu su AK 3-iąja brigada puolė (kovo 20 d.) dėl „Bliskavicos“ būrio (va- Balandžio pab. 6-oji brigada gavo užduotį 16 Ten pat. S. 96-98; AK 6-os brigados vado 1944 03 24 d. vykdyti diversijas Vilniaus–Gardino kelyje. įsakymas Nr. 28, LYA, f. 1, ap. 1, b. 89, l. 16 a. p. Rudaminą (10 km į pietus nuo Vilniaus). das paporučnikis Piotras Slonina, „Piotr“) 17 Lietuvių fronto biuletenis, 1944-05-27, Mokslų akademijos Prieš tai lenkų partizanai nutraukė telefono įjungimo į 6-os brigados sudėtį. Naujuoju Pagal iš Londono gautą radijo signalą šios bri- biblioteka (toliau – MAB), f. 222, b. 1807, l. 54. gados partizanai privalėjo susprogdinti svar- 18 Šiaurės operacijos grupės vado „Witoldo“ (J. Kulikowskio) ryšį ir lietuvių policininkai (keliolika žmonių, 6-os brigados vadu buvo paskirtas mjr. F. 1943 m. lapkričio mėn. laiškas Eišiškių apskrities lietuvių policijos vadovaujami posto vado Petronio) negalėjo Koprovskis (Franciszek Koprowski, „Dąb“, bų tiltą per Ūlos upę. Brigada buvo aprūpinta vadui, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 273, l. 44. reikalingais sprogmenimis ir specialistais. Ge- 19 W. Borodziewicz, Szosta..., S. 136-138. pasikviesti pagalbos. Po trumpo susišaudy- „Konar“). Brigados vado pavaduotoju buvo 20 8 AK 6-os brigados vado 1944 04 16 d. įsakymas Nr. 51, LYA, mo lietuviai pasidavė . Akovcai nuginklavo paskirtas A. Boryčka, „Tonko“. Taip pat gužės 7 d. 6-oji brigada susikovė su Lietuvos f. 1, ap. 1, b. 89, l. 26, 26 a. p. policininkus ir sudegino žemės ūkio prievolių buvo įsteigtas trijų narių karo lauko teismas vietinės rinktinės 309-u batalionu prie Kania- 21 W. Borodziewicz, Szosta..., S. 141-142; AK 6-os brigados vos. Mūšio nesugebėjo laimėti nė viena pusė. vado 1944 04 23 d. įsakymas Nr. 58, LYA, f. 1, ap. 1, b. 89, l. 29. pristatymo bei numatytų išvežti darbams į Vo- (pirmininkas „Baryka“), 6-oji brigada tapo 22 Ten pat. S. 145-146. kietiją žmonių dokumentus. Lenkų partizanai tiesiogiai pavaldi apygardos komendantūrai AK pusėje žuvo 12 partizanų, lietuvių žuvo 12 23 Ten pat. S. 165-168;RVKA, f. 500, ap. 1, b. 10, l. 71. ir sužeisti 8 kariai23. Iš Eišiškių žandarmerijos 24 Eišiškių žandarmerijos posto 1944 05 08 d. pranešimas maj. apiplėšė miestelio parduotuves ir kelis lietuvių ir nuo to laiko buvo vadinama AK Vilniaus K. Kionigui, LCVA, f. R-613, ap. 1, b. 45, l. 101. policininkus primušė šompolais. Paimtiems į 6-ąja savarankiška partizanų brigada (6 Wi- posto pranešimo majorui K. Kionigui, lenkų 25 AK 6-os brigados vado „Konaro“ 1944 05 30 d. kovinis nelaisvę lietuvių policininkams 3-ios brigados lenska Samodzielna Brygada partyzancka partizanai plėšikavo Žydeikių kaime, apie pranešimas Nr. 8, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 56, l. 48. vadas G. Frugas-„Ščerbiecas“ (Gracjan Frog, AK)16. 6-oji brigada nebuvo pavaldi jokiam 3 km į šiaurės vakarus nuo Kaniavos. Prieš Tęsinys kitame numeryje Voruta 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) 15 Pro memoria In memoriam Jonui Trinkūnui Irena Bražėnaitė, Vilnius Saulėtame pusiaužiemio speige Jonas krautuvinės juodos duonos žiauberėlę. Pilvai „zaslano“: „tai gal ir atmįsiu dar, senai jau išėjo. Mūsų esaties, mūsų susivokimo savoj gurgeno klarnetu, nes nupėsčiavę tais pačiais bedainuota“ - bet vyriokas, plačiai išsidriekęs savasty Krikštytojas. Atviros dvasios ir šyp- pusryčiais buvom jau geroką vieškelio galą. užustalėj, savo pačią nutildęs, ėmė poryt apie senos neskubrus, lėtas lietuvis. Pakeliui užsukom pas pamiškės dzūkelius. Kolchozo darbus. Moterėlės akys apsiniaukė, Rasos ir Jonas. Prie mūsų gaivinančių, Peržengę slenkstį, jokio sargo nei Brisiaus ir ana nusigręžusi nuėjo kurstyt pečiaus... gydančių, vasarvydžio rytmečio saulės nu- neaploti, pasilabinę mindžiukavom šalia Padėkoję už mūsų viešnagei nepagailėto džiovinamų Dangaus ašarų buvo pritvertas slenksčio palei pušines ir kačergas. Smulku- suolelio, nebaigę gaspadoriaus klausyti Jonas Krikštytojas, liejantis mūsų ežerų ir tė moterukė tuntinėjo palei besikūrenančio apie Kolchozo pirmininką, peržengę aukštą upių vandenims iš molinio ąsočio – taip ir pečiaus priežidą, o ūsuotas diktas vyras pirkios slenkstį, iškiūtinom laukan. „Vis tik nubridom per savo būtį ir istoriją mūsų pa- užustalėj srėbė jam paburnėj pačios patiektą gražiau, kai šeimoj aiškesnį balsą turi mote- pades geliančią brydę. Nubridom per karų ir viralą, savo kvapu gundantį mūsų nosis. ris“, - po tylos trstelėjo Jonas (Jo šeimoj tada užkariavimų kiauro rėčio barstomus mūsų Papršėm vandens atsigerti, nors nei lauke buvo tarpuvaldis...) papročius ir prigimtinę savastį. Neišbarstėm. buvo karšta, nei mes buvom ištroškę, kaip Susėdom po pušele, sudorojom savo lau- Suvėrę širdžių retežėlin, nešam link dar pa- toj pasakėčioj: „Mėsos laputė neminėjo, o knešėlio likučius. Padainavom mano greitom, dausiuose „varnas ir gandrus“ kaustančių vilks mėsos, ne šieno, malonėjo...“ Moterytė, iš ryto natom užrašytą, iš senos bobelytės mūsų širdelių... nedrąsiai žvilgtelėjusi savo žmogaus pusėn, užgirstą dainą. „ Kai tu dainuoji, tai kažkur Seniai seniai, kai mūsų šaltiniuotus upe- jau buvo beimanti iš indaujos dubenėlį, bet... iš gelmių“, - šyptelėjo Jonas. „ O kai Tu jau Jonas Trinkūnas lius žemkasės varu stūmė mauruotuosna vyriokas, plačiai persižegnojęs, pastūmė taupiai šneki, tai kažkur „pradalgėj“ vis tiek grioviuosna, kai mūsų krūtinės buvo prie- viralą šonan: „tai jau būsime cik cik po pie- išsitiesia, kas norėta Tavo pasakyt“, - vienas šaknim, dar ne visi lentom grindysna sukloti, varta valkstomos išvirkščiu tautos rūbu, su tų.“ Dubenėlis cykiai nugulė ant priežidos, kitą pagyrę nupėdinom kaimo keliute link dargi laukų akmenai ne visi suskaldyti, dar Jonu pėsčiavom po sodžius dar neišbarstytų mudu su Jonu, nuriję seiles, paprašėm dainų, kitos trobos... ne visi plentuosna sutrypti – dar yra ant ko tautos išminties krislų pasirankiot. Drobinia- poringių, nuotykių ir atsitikimų. Moterukė, Galėjai dar pabūt, Jonai, neišėjęs, dar bent Aukurą užkurt, nuo ąžuolo lapų nuvarvėju- me maišelyje teturėjome tik bryzelį lašinių nusišluosčiusi prikyšte rankas, nušvitusiu vasarvydžio Rasa apsivilgyt ir Krikštydamas sia rasa rankas ir burną nusiprausti. (Jonas dar nebuvo tada „žaliavalgis“) ir veidu, jau sėdosi šalia mūsų ant trikojo apsikrikštyt. Dargi ąžuolai ne visi pakirstom Dar reikėjo pabūti...
Pro memoria Lietuvos Vyriausiajam žyniui Jonui Trinkūnui Edmundas Malūkas, Trakai Pačioje aukščiausioje Rokantiškių kapinių druomenės prie didesnių šventviečių“. Tai tikėjimo PRAKTINĮ slėpinį, bet šiandien niekam niekada nevalia painioti, nes tai pats vietoje, ant kalno tarp beržų amžiams nugulė nusenusių našlių (vyrų ir moterų) nereikšmin- jau norisi daugiau. Per mažai tyrinėjimų ir esmingiausias skirtumas tarp krikščionybės mūsų Krivių krivio urna. Simboliška: rodos gos, tarsi kaimo seniūnų pareigos. Teigiama, apibendrinimų pagonybės tema. J. Trinkūno ir pagonybės. Krikščionybė diegiama per iki dangaus ištiestum ranką ir pasiektum, ir kad visas senovės baltų tikėjimo institutas su mokiniai ir sekėjai per mažai publikuoja, vi- vaizdinį, o senovės baltų tikėjimas – per jaus- nupūstum gedulo ugnies dūmą, ir pakilęs Vyriausiuoju žyniu – menkavertis darinys suomenė per mažai žino apie jų tyrinėjimus ir mą. Ir jokia „siela“ negali niekur „keliauti“, vėju nuskristum paskui Velionio vėlę. „prie kunigaikščio“. Istorikė Inga Baranaus- patirtis. Per menkas mūsų valdžios dėmesys nei į dausas, nei belstis į vėlių vartelius, nes Saulės žiburys, šaltis ir lengvas, viršūnė- kienė teigia, kad Lizdeikai dukterį Pajautą mūsų pagoniškų tradicijų akcentams. Tarkim, „siela“= energija dingsta mirties akimirką, o mis plaukiantis plūsmas. XIX a. išgalvojo tūlas Feliksas Bernatovičius, Lenkijoje, Malborke, kasmet per Viduramžių keliauja tik DVASIA, tik DŪŠIA. Akivaizdu, Žinoma, geriausias labai iškilios Lietuvos 1826 m. išleidęs tuo metu itin išpopuliarėjusį šventę susirenka didžiulė tautiniais dra- kad vėlė – tik nuo kūno atsiskyrusi dūšia, tik istorinės asmenybės Jono Trinkūno atmini- romaną „Pajauta, Lizdeikos duktė“. Lietu- bužiais pasidabinusi minia. Net Malborko dvasia ir jokiu būdu ne siela. Visose senovės mas – Jo darbų tąsa. Dar sovietmečiu pradėtas vių metraščiuose užfiksuotoje legendinėje tarybos nariams pasiūti reprezentaciniai Baltų apeigose, be jokios abejonės vyravo senojo baltų tikėjimo šauklio darbas per so- – istorinėje tradicijoje, Pajauta buvo Lietuvos tautiniai drabužiai! Labai norisi, kad ir mū- garsas: žmonių giesmės (balsai) ir natūralaus vietų KGB prilygsta žygdarbiui. Nepaprastas kunigaikštienė, Kerniaus duktė ir Kukovaičio suose tautinis kostiumas būtų populiaresnis. garso priemonės, o ypač daudytės, būgnai, nuoseklumas ir savo gyvenimo paskyrimas motina. Ligi šiol išlikęs jos „kapas“ ir garbini- Mūsų žiniasklaidoje net vyrauja painiava, švilpynės, ragai ir pan. Tai štai kodėl mes kilniam Tautos pažadinimo tikslui – kėlė ir mo vieta prie Žąslių ežero, vadinama „Zuikių kaip vadinti pagoniškos hierarchijos asmenis: iki šiol raliuojame, giedame, dainuojame per kelia giliausią pagarbą. Per aršią Bažnyčios bažnyčia“. Manoma, kad neišliko net vyriau- žyniais ar „prūsiškais“ kriviais? Net prie šimtmečius iki mūsų dienų išlikusį muzikinį, priešpriešą ir telkiant bendraminčius. siųjų žynių vardai, o Teodoras Narbutas visą velionio Jono Trinkūno kapo vienam mūsų apeiginį, paprotinį paveldą. Tarkim, „leliu- Giliausias „dėkui“ iš visos dūšios. „krivių sąrašą išlaužė iš piršto“. Ne kas kitas, žyniui išsprūdo metafora, kad velionio SIELA mai“ – pasaulio žmonijos pradininkės deivės Prieš keletą metų išsikėlęs sau didžiulę o kai kurie Lietuvos istorikai (!!!) mane tikina, jau beldžiasi į vėlių vartelius. Žinoma, tai Lados (antis, gulbė) garbei. užduotį: parašyti tikrovišką, visokeriopai kad istoriniame romane „Vytauto žemė“ pa- esminis netikslumas, nes „siela“ – Bažnyčios Mūsų Tautos Žmogus Jonas Trinkūnas atspindinčią Vytauto Didžiojo epochą, gonybės akcentas – beprasmis, tik literatūrinės terminas, kuris reiškia ŠVIESĄ. Ir Bažnyčia palydėtas, apgailėtas, palaidotas, kaip tikras ale taip, kad skaitytojas pamatytų „gyvą“ vingrybės šunkelis. visur ir visada akcentuoja simbolį „šviesą“, o senovės baltų ainis, su garsu. Gal laidojant Vytautą „gyvoje“ aplinkoje, susidūriau su Ar tikrai? senovės Baltų tikėjime esminis akcentas yra urną į pelenų duobę ant aukšto aukšto Rokan- didele problema. Kaip XIV–XV a. žmonės Žinome iš vienuolio Petro Dusburgiečio DŪŠIA, dvasia, kuri reiškia GARSĄ. Jei Baž- tiškių kapinių aukščiausiojo kalno pasigedau tikėjo ir kokia buvusi senovės baltų tikėjimo kronikos, kad Lietuvoje buvo labai gerbia- nyčia akcentuoja Jėzų Kristų, kaip ŠVIESOS tik vieno – daudyčių. Gal dėl didelio šalčio: praktika? Suprantama, kad 1387 m. įvyko mas vienas krivių krivis (vardo nėra), kurio pranašą, kaip žinios, jėgos, energijos stiprin- minus 16 laipsnių. Tam, kad garsas draskytų milžiniškas lūžis. Ne tik tai, kad „savas“ pasiuntinių neliesdavo joks priešas. Pasiekė toją, tai pagonybėje tokio atitikmens Jėzui mūsų dūšias, iš skausmo Žemė vertųsi, kad Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir jau, kaip skūpos nuotrupos apie tai, kad prieš mūšius Kristui nėra, o yra GARSAS, kurį mes VISI virpėtų kiekvieno baltų ainio krūtinė, kad „svetimas“ ėmė valdyti Lietuvos žmones kariūnams „pūtė ūpą“ ir žyniai. nešame, stipriname, perduodame PATYS, be visas pasaulis išgirstų skausmo aimaną. ir žemes, bet būtent dėl to, kad vienu smū- Per kelerius metus surinktos mano me- tarpininko, be analogo Jėzui Kristui. Nors 70 Dėkui, mielas Tautos žynį, kad buvai. giu krikščionybė turėjo pakeisti pagonybę. džiagos analizė rodo: atvirkščiai, senovės proc. krikščionybės dogmų yra pasiskolintos Dėkui už tai ką palikai – Tikėjimą. „Viršūnės“ (kunigaikščiai) priėmė krikštą ir baltų tikėjimo institutas (šventieji miškai, iš pagonybės, bet „siela“ ir „dvasia“ prasmių Ir Vienybę. krikštijo „apačias“ (liaudį, žemionis). Ir pačiu Gyvybės ar Pasaulio medžiai, alkai, stabai, šiurkščiausiu būdu: kirsdami mūsų bočių papročiai ir pan., o apskritai – kultūra) vi- šventuosius miškus, giraites, šilus, ąžuolus suomenės gyvenime buvo ne tik „šalia kuni- bei degindami visą paveldą. gaikščio“, o dominuojantis! Štai prieš kelias Paremkite „Vorutos“ laikraščio leidybą Bažnyčia rovė senovės baltų tikėjimą be savaites teko per Rusijos TV klausytis labai jokios pagailos. Nuožmiai ir aršiai. Be skru- kompetentingos akademinės visuomenės ir Šiais metais nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ pasitinka pulų. Per šimtus metų iki šiol. pravoslavų patriarchų diskusijos tema: Tikė- savo 25 metų leidybos jubiliejų. Atėjo metas kreiptis į mūsų skaitytojus, Ieškau medžiagos: straipsnių, nuoro- jimas ir valdžia („Вера и власть“), kur buvo prenumeratorius paremti dvisavaitinio laikraščio leidybą. Be Jūsų paramos, dų, iliustracinės medžiagos, ritualikos ir... įrodyta, kad Rusijoje (Rusioje) iki pat 1917 praktiškai „nieko“ nerandu. Pasirodė, kad m. tikėjimas buvo aukščiau už „kunigaikštį“ laikraščio leidyba toliau sunkiai įmanoma. Šiems metams pagal pateiktus pro- neužtenka nei lietuvių religijotyrininko, ir net carą. Įdomu tai, kad buvo nubrėžta jektus Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas skyrė tik trims projektams etnologo, prozininko, publicisto ir eseisto kreivė: nuo „senovės“ iki šių dienų, kur „se- 25 000 litų, iš kurių spaudos išlaidoms padengti galime panaudoti tik 3 000, Gintaro Beresnevičius, nei mokslininkės novėje“ tikėjimo tarnai, Bažnyčia („Церквь“) kai vien spaustuvės išlaidos kainuoja 26 000 litų mitologės Pranės Dundulienės palikimo (ant turėjo absoliučią valdžią, kuri viduramžiais mano rašomojo stalo jos 10 knygų). Tas mano silpnėjo ir šiuo laikotarpiu tapo tik valdžios Norint išgyventi, reikia surinkti iš savo rėmėjų 20 tūkstančių litų sumokėti „nieko“ reiškia, kad visa analizės medžiaga patarėja. už spaustuvės darbus. Kreipiamės į savo prenumeratorius, rėmėjus, kad jie neatsako į pagrindinį klausimą: KAIP tikėjo Štai šitoje senovės baltų tikėjimo „seno- paremtų savo aukomis „Vorutos“ laikraščio leidybą. mūsų protėviai? Kaip oro trūksta praktinės vės“ ir „dabarties“ tapatybėje, velionio Jono ritualikos. Trinkūno paveldas įgauna ypatingą vertę. Įmonės rekvizitai: Prieš Velionio Jono Trinkūno mirtį mes su Jo knygos, paskaitos, visa švietėjiška veikla, Viešoji įstaiga „Vorutos“ fondas Juo kalbėjome, kad Lietuvoje šiandien nutrū- BANDYMAI ATGAIVINTI RITUALINĘ Įmonės kodas 181392738 kusi senovės baltų religijotyra. Neturime bent TIKĖJIMO ESMĘ mums suteikia galimybę fragmentinės autentiškos ritualikos. Žinome kitaip, žymiai tikroviškiau suvokti mūsų PVM kodas LT813927314 tik tikėjimą „bendratyje“. Tarkim, Biblijoje de- pačių pradžių pradžią. Jei mūsų, lietuvių, Naujoji g. 16, LT-21111 Trakai taliai aprašyta scena, kaip Jėzus Kristus kėlėsi kalbos ištakos siekia 4–5 tūkstantmečius, Tel. Faks. 8 (528) 51266, mob. 8 605 11117 per ežerą: „ /.../ miegojo valties paskuigalyje tai Lietuva tikrai „negimė“ (tik) 1009 m., Trakų kredito unija ant pagalvio“ (Mk 4, 38). O mes, baltai, negali- kai kunigaikštis Natimeras nužudė vysku- me pasakyti net KAIP ir KOKIAIS ŽODŽIAIS pą – krikščionį Brunoną. Visais laikais kalba a. s. LT025015100014000155 kreipėmės į mūsų Dievus. ir tikėjimas tarpo greta. El.p. [email protected]; [email protected] Maža to: istorikai mane tikino, kad „kaimo Nors Velionis Jonas Trinkūnas išvertė Direktorė Aušra Virvičienė žyniai ir žynės – šventųjų atsiskyrėlių ben- pirmąją vagą, atgaivino mūsų senovės Baltų 16 2014 m. vasario 1 d. Nr. 3 (793) Voruta
Dugnas Geroji patirtis „V.Landsbergis džiūgauja: užkirstas kelias šliužams“. Pasvaliečiai projekto „Rūpinamės Tai ne mano žodžiai, tad piktas prasi- manymas. Žurnalistinės etikos dugnas. Nė 1863 m. sukilimo paveldu“ dalyviai vienos žmonių grupės, juolab to referendu- mo suklaidintų asmenų, taip nevadinau. O Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla prieš mane kaip nepritariantį panaudota metodika iš juodųjų technologijų arsenalo. Galimai siekiant pinigų. Oficialiai kreipiuosi į portalo savi- ninkus ir vadovus: tuoj pat atšaukite V. Landsbergis šio E.Samoškaitės reportažo šmeižikišką pavadinimą kartu paskelbdami įstatymo Portalas „Delfi“ šiandien paleido pasi- reikalaujamą atsiprašymą. bjaurėtiną klastotę. Reportažui iš Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Vytautas Landsbergis Tarybos posėdžio, kuriame aptarinėtos refe- Europos Parlamento narys, rendumo dėl žemės pardavimo tik Lietuvos TS-LKD garbės pirmininkas pirkėjams peripetijos, duota pavadinimas: 2014-01-25
PR „Pildyk“ siūlo neribotai Konferencijos dalyviai bendrauti su puse Lietuvos 2013-iesiems baigiantis, baigėsi ir projektas „Rū- medžiaga „Rūpinamės 1863 m. sukilimo paveldu“ pinamės 1863 m. sukilimo paveldu“, skirtas 1863 m. mokyklų „trejetas“ keitėsi, tobulino, pristatė savo Populiariausia Lietuvoje išankstinio mokėjimo sukilimo 150-osioms metinėms paminėti. Projekte mokyklose. Mokyklų grupės vadovai bei mokiniai paslauga „Pildyk“ naujus veiklos metus pradeda dalyvavo grupelė Pasvalio Lėvens pagrindinės draugiškai bei nuoširdžiai bendradarbiavo. atnaujintais mokėjimo planais ir didele naujiena, mokyklos kraštotyros būrelio ,,Gimtinė“ narių. Mokiniai susipažino ir su VDU Adomo kuri padės sutaupyti. Projekto tikslas – skatinti mokyklų su skirtin- Mickevičiaus lenkų kalbos ir kultūros klubu – jo „Pildyk“ vartotojams pirmą kartą pasiūlė gomis dėstomomis kalbomis mokinių tarpusavio veiklą pristatė šio klubo prezidentas Mindaugas neribotai bendrauti su puse Lietuvos – visais „Pil- bendravimą, atkreipti dėmesį į bendrą Lietuvos Norkevičius. dyk“ ir „Tele2“ paslaugų vartotojais. Tuo tarpu ir Lenkijos istorijos tarpsnį bei bendrą istorinį pa- Mokinių darbus vertino komisija, sudaryta veldą, apsaugoti nuo užmaršties 1863 m. sukilimo iš Švietimo ir mokslo ministerijos, Lenkijos insti- skambučių į kitus Lietuvos tinklus įkainis yra vie- istorinius ženklus bei skatinti aktyvią bendruo- tuto, Lietuvos kultūrų forumo, Lietuvos mokinių nas mažiausių tarp siūlomų išankstinio mokėjimo menės veiklą. neformaliojo švietimo centro ir Lietuvos istorijos paslaugų – 8 ct/min. Įvadinis projekto dalyvių susitikimas vyko studentų asociacijos atstovų. Mokinių darbus 2013 m. kovo 7 d. Taikomosios dailės muziejuje aptarė komisijos narė, istorikė Ieva Bataševičiūtė. Neribotas bendravimas tarp savų Vilniuje, kur buvo eksponuojama paroda ,,1863 Įvertinusi grupės narių iš skirtingų mokyklų tar- m. sukilimo ženklai“. Birželio 7–9 dienomis vyko pusavio bendradarbiavimą, autentiškų istorinių Naujas mokėjimo planas „Savi“ „Pildyk“ projekto antrasis etapas – edukacinė ekskursija ženklų suradimą ir pateikimą, temos atskleidimą, vartotojams kainuos vos 11 litų per mėnesį. Jis leis į Paberžę (Kėdainių r.), į 1863–1864 m. sukilimo kūrybiškumą bei orginalumą komisija išrinko be jokių apribojimų nemokamai skambinti ir rašyti muziejų, mokiniai žinias apie 1863 m. sukilimą nugalėtojus. demonstravo ,,Protų mūšyje“. Trečioji vieta skirta kauniečiams: Kauno ,,Ži- SMS „Pildyk“ ir „Tele2“ tinkluose. Į kitus Lietuvos Kitų etapų eigoje – kovą–spalį – tyrinėjo savo burio“ vidurinės mokyklos, Kauno Aleksandro tinklus skambučiai ir SMS kainuos 8 centus už krašto istoriją sukilimo tema, kūrė vaizdinę me- Puškino gimnazijos ir Kauno jaunųjų ir turistų minutę ar SMS. numeriu 1556 (SMS kaina – 0,15 Lt), 1 GB interneto džiagą, skelbė internete. centro grupei. „Šiais metais vartotojus džiuginsime dar vartotojams kainuos 3 litus vietoj įprastų 6 litų. 1 Šiame projekte dalyvavo 37 mokyklos, 260 mo- Antroji vieta atiteko komandai, kurią suda- geresnėmis išankstinio mokėjimo paslaugų sąly- GB, kurio pakaks laisvai naudotis pagrindinėmis kinių ir 40 mokytojų. Komandos buvo sudarytos iš rė Lazdijų Motiejaus Gustaičio, Lazdijų rajono gomis. „Pildyk“ ar „Tele2“ ryšiu dabar naudojasi paslaugomis, bus galima naudotis 30 dienų. 8–12 klasių mokinių, besimokančių lietuvių, lenkų, Veisiejų gimnazijų ir Šalčininkų rajono Jašiūnų kas antras Lietuvos gyventojas, tad nemokami Daugiau apie „Pildyk“ pasiūlymą ir jo sąlygas rusų kalbomis. Komandos ieškojo 1863 m. sukilimą pagrindinės mokyklos atstovai. skambučiai ir SMS tarp savų bei galimybė kituose galima sužinoti interneto svetainėje www.pildyk. menančių istorinių ženklų: nuotraukų, paveikslų, Pirmosios vietos nugalėtojai tapo Vilniaus kryžių, sienų fragmentų, rašytinių istorijos šaltinių, Lazdynų vidurinės mokyklos, Kupiškio Povilo Ma- tinkluose bendrauti pigiau tikrai sumažins sąskai- lt arba artimiausiame „Tele2“ salone. pasakojimų ir kt., juos tyrinėjo, aprašė jų istoriją, tulionio progimnazijos ir Pasvalio Lėvens pagrin- tas“, – sakė Dominyka Jonušienė, „Pildyk“ prekės kūrė fotoreportažus, trumpus filmus, plakatus. dinės mokyklos komanda. Mūsų mokyklų trejetas ženklo vadovė. Dalis surinktos informacinės medžiagos sugulė į pristatė parengtą darbą tema ,,1863 m. sukilimo Planą „Savi“ galima užsisakyti siunčiant SMS Vorutos lankstinukus ir iškeliavo į projekte dalyvavusias atgarsiai Kupiškio, Pasvalio, Vilniaus krašte“. žinutę trumpuoju numeriu 1556 (SMS kaina – mokyklas, miestų ir rajonų turizmo centrus. Projekto nugalėtojus ir jų vadovus apdova- 0,15 Lt) su tekstu SAVI. Užsakytas planas galios prenumeratorių dėmesiui Sukilimas laikomas reikšmingu Europos isto- nojo O. Čepulėnienė ir Lenkijos instituto Vilniuje 30 dienų, o pasibaigus šiam laikotarpiui vartotojai Lietuvos paštuose priimama laikraščio Voruta riniu įvykiu, tai buvo paskutinis bandymas atkurti direktorė Malgožata Kasner. galės plano galiojimą pratęsti. prenumerata 2014 metams. Abiejų tautų valstybę. Į sukilimą įsitraukė Lietuvos Pirmos vietos nugalėtojams dar buvo paža- Pasak D. Jonušienės, mokėjimo planas bus ir Lenkijos bajorija, valstiečiai, inteligentija, ypač dėta pavasarį ekskursija į Lenkiją. labai naudingas žmonėms, kurie nori lankstumo Prenumeratos kaina (indeksas 0135) dvasininkai. Po 1863 metų sukilimo buvo suimta, ,,Kai šis projektas gimė, nežinojome, kaip iš nužudyta ar ištremta ne viena dešimtis sukilėlių. tiesų pavyks jį įgyvendinti. Šiandien matau ir labai ir galimybės laisvai rinktis paslaugas. 1 mėn. 3,32 Lt Gruodį, prieš mokinių atostogas, Kauno Vy- džiaugiuosi, kad skirtingomis kalbomis besimo- „Jei kažkurį mėnesį reikia bendrauti daugiau, 3 mėn. 9,95 Lt tauto Didžiojo universitete įvyko baigiamasis pro- kančių mokyklų bendradarbiavimas davė gražių galima užsisakyti planą, o kitą mėnesį rinktis tuo 6 mėn. 19,89 Lt jekto etapas. Renginio metu organizatorių atrinktos rezultatų. Jūs ne tik geriau pažinote savo krašto metu reikalingą paslaugų paketą. Tai yra labai 12 mėn. 39,00 Lt komandos pristatė savo darbus visiems dalyviams. istoriją, daugiau sužinojote apie reikšmingą istorinį didelis išankstinio mokėjimo privalumas, kuris Mokytojus ir mokinius sveikino Vytauto Didžiojo įvykį, bet ir suradote naujų draugų. Linkiu, kad ši leidžia sutaupyti“, – pasakojo ji. Prenumeratos kaina pensininkams, universiteto prodekanas Linas Venckauskas, Lie- draugystė nenutrūktų“, – sakė M. Kasner. tuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Baigiamąjį etapą vainikavo ekskursija po Kau- neįgaliesiems, moksleiviams, studentams, Pigesnis mobilusis internetas Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriau- ną ,,1863 m. sukilimo takais“. Aplankėme Kauno mokytojams (indeksas 0136) soji specialistė Ona Čepulėnienė. bažnyčias, uždegėme žvakutes ir nuoširdžiai 1 mėn. 3,10 Lt Kalbėdamas Linas Venckauskas pažymėjo, pasimeldėme už tėvelius, artimuosius, draugus Vis labiau populiarėjant išmaniesiems tele- 3 mėn. 9,28 Lt kad mokiniai dalyvaudami šiame projekte atliko bei sėkmingą projekto pabaigą. fonams, labiau reikia ir mobiliojo interneto. Kad svarbų darbą; stengėsi išsaugoti istorinę atmintį, Edukacinį projektą inicijavo ir vykdė Lenkijos žmonės galėtų laisvai naršyti nesijaudindami dėl 6 mėn. 18,55 Lt interpretuoti ir iš naujo atkurti savo istoriją: ,,Kie- institutas Vilniuje, Švietimo ir mokslo ministerija. ryšio sąskaitų, kartu su naujuoju „Pildyk“ planu 12 mėn. 36,36 Lt kviena karta kuria savo istorinį pasakojimą. Nors Lietuvos kultūrų forumas bei Lietuvos mokinių mobilusis internetas dabar jiems bus perpus skirtingos tautos sukilimo įvykius gali interpretuoti neformaliojo švietimo centras. pigesnis. Prenumerata trumpesniam nei metų ar pus- skirtingai, tiek lietuviams, tiek lenkams šie įvykiai Nuoširdus ačiū šio projekto organizatoriams „Stengiamės, kad mobilusis internetas būtų mečio laikotarpiui (pvz., ateinančiam mėnesiui) simbolizuoja tuos pačius idealus: brolybės ir ly- už rūpestį ir kantrybę. Dėkojame už prasmingą toks pat prieinamas, kaip tapo pokalbiai, todėl priimama iki einamojo mėnesio 22 dienos, jei gybės principus, laisvės siekį. Projekte dalyvavę bendrystę bei geranorišką supratimą mūsų bičiu- siūlome labai geras kainas. Visi gali sau leisti išban- nenurodyta kitaip. Gyventojų ir organizacijų mokiniai atliko svarbų kraštotyrinį darbą: lankėsi liams iš Kupiškio ir Vilniaus, jų mokytojoms Nijolei savo krašto muziejuose, domėjosi surinkta medžia- Puzelienei, Anai Matijošienei bei šių mokyklų dyti mobilųjį internetą ir iš telefono gauti daugiau užsakyti periodiniai leidiniai nurodytais adresais pristatomi kasdien, išskyrus sekmadienius, šven- ga bei patys užrašinėjo menkai išlikusius žmonių administracijai. naudos – naršyti internete, skaityti naujienas, prisiminimus, dalyvavo mokslinėse konferencijose, – Dalyvauti projekte bei jo baigiamajame etape naudotis el. paštu ir programėlėmis“, – sakė D. čių dienas ir – kai kuriose kaimo vietovėse – pir- madienius. Periodinius leidinius galima užsakyti ir sudarinėjo žemėlapius ,,1863 m. sukilimo atminti- mums buvo didžiulis įvykis. Tai buvo kūrybiška, Jonušienė. internetu, tinklapyje www.post.lt. nos vietos“, rengė kraštotyrines ekskursijas – „1863 netradicinė istorijos pamoka, kuri paskatino daly- Užsakę planą „Savi“, vartotojai gaus SMS www.post.lt. m. sukilėlių takais“, įamžino fotonuotraukose. vauti ir kituose projektuose, – pasakė šio projekto žinutę su specialiu kodu. Išsiuntus jį trumpuoju Leido lankstinukus, kūrė skaidres, filmus. Parengta dalyviai.
Redakcinė kolegija: Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas remia projektus: Prenumeratos Rytų Lietuvos švietimas: praeitis, dabartis ir perspektyvos, Voruta Dr. Arūnas Bubnys, prof. dr. Alvydas Butkus, habil. dr. Kazimieras Garšva, Vytautas Gocentas, archit. Dai Lietuvos ir Baltarusijos istorijos įvykų interpretacijos Visos prekių ženklo teisės indeksai nora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, Viktoras Jencius, dr. Napolenas Kitkauskas, Gediminas Paviržis, doc. dr. Vladas Laiškams: „Voruta“, Naujoji g. 16, LT-21111 Trakai, LIETUVA. Tel. faksas: (8 528) 5 12 66, saugomos 0135, 0136 Terleckas, akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla, doc. dr. Dalia Urbanavičienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, akad. prof. El. paštas: [email protected] , [email protected]. [email protected] habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Algirdas Žemaitaitis, Juozas Vercinkevičius (vyr. redaktorius). Interneto svetainės: www.voruta.lt, www.mazoji-lietuva.lt © Voruta 2013. Visa medžiaga (raši © Voruta, 2013. Leidžiamas nuo 1989 m. spalio 24 d. Dvidešimt ketvirtieji leidimo metai. Redakcija: Vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius (el. p. [email protected], niai), pateikta laikraštyje „Voruta“, yra Rengėjas (leidėjas) – VšĮ „Vorutos“ fondas, įmonės kodas 181392738. Direktorė Aušra Virvičienė. [email protected], tel. 8 605 11 117), Jolanta Vasiliauskaitė (dizainerė, el. p. [email protected]), VšĮ „Vorutos“ fondas (įmonės kodas Adresas: Naujoji g. 16, Trakai. Laikraštis išeina kas antrą savaitę (šeštadieniais). Apimtis – 4 sp. l. 181392738, PVM mokėtojo kodas Redakcijos adresas: Naujoji g. 16, Trakai, tel./ faks.: (8 528) 5 12 66, Stanislava Žuravska (buhalterė, tel. 860311117, tel. faks.: (8 528) 51266, el. p. [email protected]), Aleksandras LT813927314) nuosavybė. Laikraščio „Tele2“ mob. (8 605) 11117. Adamkavičius (etninės žemės), Aušra Virvičienė (publicistika, el. p. [email protected]), Jonas Česnavičius straipsnius kopijuojant ar platinant Vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius, tel. 8 605 11 117. (fotografija), Vytautas Česnulis (bažnyčios istorija), Antanas Lesys (istorija), Evelina Kislych, Virginija būtina nuoroda. Spausdino Media Regionalne Sp. z.o.o. (RAB) (Lenkija). Tiražas 800 egz. Maksvytytė (istorija, kultūra), Martynas Buivys (internetas).