... O Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti su jais atvirai,

bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta... Iš Hipatijaus metraščio 1251 m. įrašo

Nr. 2 (832) 2017 m. vasario 25 d. Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis ISSN 1392-0677 Kaina 0,58 EUR

Šiame numeryje Laisvė yra gyvybė, broliai. Jei ne – 4 Habil. dr. Benediktas JANKAUSKAS, Kaunas Gediminas – Žemaitijos mums belieka narvo būvybė vaduotojas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko prof. Vytauto LANDSBERGIO kalba, pasakyta 2017 m. vasario 16 d. prie Signatarų namų 5 Gintautas ŠEIKIS, Molėtų r., Alanta Piliečiai! Pilietės! O mes? Artėja Lietuvos Respublikos šimtmetis. Žadam protestuoti. Vos vieneri metai beliko. Tačiau ir vieneri Surinkom parašus. Bet nebeturim laiko metai labai daug. Jie gali tapti lemtingi. Lūžis tampyti sukirmijusią rusišką gumą. Ankstesnis pasaulyje ir Lietuvai į vieną arba kitą pusę. neva socialistų Seimas tik rinko argumentus, Būti ar nebūti. kodėl „nieko negalima padaryti“. Naujasis Ar susimąstysime, susivoksime, pasi- Seimas lyg rengia įstatymą, kad priešinsimės, rengsime išbandymams? nepirksim, boikotuosim ir įpareigosim Vyriau- Ar bėgsime bailiam būry kaip pasiklydę sybę ligi 2018 m. pabaigos bent pūstelėti kokį avys? – tą jau kadaise pranašavo Bernar- priemonių planą. Miegokit, specai ekspertai, das. dar dvejus metus, o budeliai tuo metu iškels Alantos kraštas ir jo Į šimtametę Lietuvos Respubliką gali giljotiną virš mūsų tėvynės galvos! žmonės Nepriklausomybės būti pasikėsinta, ir žinome, kam labiausiai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Štai protingi svarstymai iš senųjų valdi- niežti nagai. Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas ninkų parengto, ką tik priimto, Vyriausybės kovų verpetuose „Rusiško namo“ ideologai ir kareivos prof. Vytautas Landsbergis. ELP nuotr. nutarimo „Dėl elektros energetikos sistemos 1918–1920 m. gali sukelti didelį karą („vojna vsio spišet“), branduolinė Maskvos agresija. Ji pirmiausia bei elektros apsaugos įstatymo“... Cituoju: kuriame patys išnyks kaip Hitleris; bet gal skirta palaužti mūsų dvasią. „Siūlytina įstatymo projekte atsisakyti 8–9 per didelė kaina, kad žemė apsivalytų. Ateina laikas kreiptis ir į „batką“ anapus sąvokos „nešvari elektros energija“ kaip Todėl turime rengtis viskam, pirmiausia, ežios: Aleksandrai, Lietuvos pražūtis tavęs nesukuriančios pridėtinės vertės...“ stabdymui. Jei nesiginsim, tai tikrai būsim neišgelbės! Tau parengta kilpa jau siūbuo- O „sąvoka „nesaugi elektrinė“ ir kai ku- paaukoti. O pirmoji gynybos linija – proto ja nuo Kremliaus kurantų. Neilgo laiko rie jos apibrėžimo kriterijai yra abstraktūs ir aiškumas. klausimas. Tad ginkimės kartu. Pirmiausia nevienareikšmiški“. (Irgi citata). Patiriam dvigubą branduolinį šantažą. atsisakyk pražūtingos vietos „Rosatomo“ „Manytina, kad svarbu atsižvelgti į situ- Kareivos šūkauja, kad mažesniems gintis, statybai Astrave prie Vilniaus. Yra kitų vie- aciją, į kurią yra patekusi Lietuva dėl šalia Tėviškės aušra net rengtis gynybai yra draudžiama. „Im- tų. Tespūdina kremliečiai toliau kur į rytus. Lietuvos sienų Baltarusijoje, Astravo rajone, simės visų priemonių“, – sako jie ir stato Šeimininkui pasakyk: mes išgirdome brolių statomos branduolinės elektrinės...“ Dainora KANIAVIENĖ, mums prie smilkinio „Iskanderus“. O už balsą ir jų neišduosim. Nes caro pyktis – tai Kas ją stato? – atrodo, lyg marsiečiai, tie 10 keliasdešimties kilometrų, čia pat už Vil- patys, kurie nusileido be skiriamųjų ženklų Palanga tik smulkmena prieš Dievo pyktį. niaus vartų, stato branduolinę-psichologinę Ar pasipildęs kapšą trisdešimčia sidabro ir užgrobė Krymą. Atminties būtinybė: pragaro mašiną, kabina Lietuvai giljotiną. rublių laidosi savo gražuolę Gudiją? By tik Tegu taip kalba avinėliai, genami į pjo- Melskitės, lietuviai, ir toliau sėkit žalią liną, po Lietuvos! Ne, eikime gyventi. Ir gyven- vyklą, kas jų galvose dar manytina ir siūly- Antano Smetonos kad nekristų giljotina. Gal jums pavyks. kim kartu palei neradijuotą Viliją, mūsų tina. Toks nutarimas. Dabar projektuojamas Laikas kalbėti tiesiai. Esame fronto lini- upelių motutę. Nukelta į 16 p. požiūris į paminklus joje, už mūsų – Europa. Prieš mus – trilypė Batka, tu dar gali būti žmogus!

Lietuvos valstybės kūrėjai – Vasario 16-osios akto signatarai Mažoji Lietuva Kas 1918 m. nuvežė Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? II dalis Nepriklausomybės Aktą į Berlyną? Doc. dr. Martynas PURVINAS, Kaunas Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis Jau antrą dešimtmetį siekiant vėl atkurti pusiasalio gyvenvietėje Bizantijos dvasininkai Rusijos imperiją (po 1917 m. Spalio perversmo kažkada pakrikštiję Kijevo (dabartinės Ukrai- gavusią Sovietų Sąjungos vardą), kuriamos ir nos) kunigaikštį. Politiniams propagandistams Svarbiausią XX ir XXI a. Lietu- mano atsiminimų“, išleistai esą ,,mokslinės“ prielaidos, turinčios pateisinti visai nerūpėjo, kad prieš kelioliką amžių dar vos valstybės dokumentą, 1918 m. JAV 1979 m.? Kas įteikė profe- naujų teritorijų užgrobimą ar užimtų plotų nebuvo nei Maskvos, nei iš to branduolio Nepriklausomybės Aktą, iki sorei JAV išleistą knygą, o gal ji valdymą. Taip 2014 m. aneksuojant Krymą, jis šiol gaubia paslaptys. Nenorima naudojosi rankraščiu, saugomu vadintas sakraline Rusijos žeme – mat vienoje žinoti, kas jį atspausdino su klai- specialiajame fonde Lietuvos Nukelta į 3 p. domis, tiksliai nežinoma, kiek mokslų akademijos (LMA) bib­ Akto egzempliorių pasirašyta, liotekoje... Klausimų esama ir visuomenei nežinoma nei vieno daugiau, bet atsakymų, matyt, Nepriklausomybės Akto egzem- jau nebus... plioriaus buvimo vieta. Paslaptys gaubia ir Akto (galbūt originalo) Sovietų specialiųjų nuotraukų su nutrupėjusiais tarnybų palikimas Akto kraštais paplitimas Atgi- mimo pradžioje regioniniuose 2018 m. švęsime Lietuvos muziejuose (Ukmergėje...). Iki Vasario 16-osios akto valstybės atkūrimo šimtmetį. šiol verda beprasmės diskusijos signataras Artėjant šimtmečiui kuriami dėl Akto teksto autorystės1, taip meniniai (serialas „Laisvės kaina. Donatas Malinauskas pat nėra aišku, kaip Aktas pasie- Savanoriai“) ir dokumentiniai kė Berlyną 1918 m. Akto ieškojimas šiandien filmai („Priešaušrio Lietuva“ ir kt.) apie šią yra daugiau imituojamas, negu ieškoma iš reikšmingą mūsų tautai datą ir asmenis, sie- tikrųjų. Dar keisčiau atrodo, kai jo ieško ne kusius laisvės. Tenka apgailestauti, kad ne tik Stalino represuotų asmenų vaikai, o okupa- dokumentikoje akcentai sudėliojami ne ten, o cinio režimo tarnų vaikai. ir meninėse juostose išvystame sukarikatūrintą Su Jadvyga Chodakauskaite 1918 m. Antaną Smetoną ir t. t. Pasitikdami šimtmetį sietina Akto kelionė į Berlyną yra fragmen- einame lyg ne tuo keliu. Gal bendroje su- tiška ir prieštarauja tarpukario teiginiams maištyje gerai nuteikia švėkšniškių pastangos teismuose. Kodėl tyli sovietiniai istorikai... pirmiesiems pastatyti vienam iš dvidešimties Kodėl profesorė Aldona Gaigalaitė (1927– signatarų Kazimierui Šauliui paminklą. Karaliaučiaus didmiesčio klestėjimą šimtmečius lėmė laivyba ir prekyba – Priegliaus upės atšakų 2015) taip ir neišdrįso nurodyti, kas jai įsakė krantinėse sustodavo ir iš Nemuno baseino kanalais ir upėmis atplaukdavę laivai, čia atkeliauda- parašyti recenziją Petro Klimo knygai „Iš Nukelta į 6 p. vo įvairios lietuviškos prekės. XX a. pradžia. Atvirukas iš Ramūno Čepo kolekcijos  2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) Voruta Mažosios Lietuvos periodikos istorija „Garsui“ – 130 metų Genovaitė BURNEIKIENĖ, Vilnius

Pradžia Nr. 1 (831) išsamiai pasakojama kaip vyko susirinkimas, skaitytojų.“ M. Jankus nurodo, kiek kainuoja Bassanavycziui. „Auszra“ išeis kas menesį pranešama, kad kitame bus svarstomas klau- vieno numerio spausdinimas ir kiek jis gau- ir kasztuos rusu Lietuvoj 4 rublius ant meto, „Mylimieji Lietuvininkai!“ simas; kokią pašalpą mokėti „Garsui“, kad na pinigų už „Byrutės“ straipsnius, reklamą, prusu Lietuvoj kasztuos 4 markes, Ameriko jame būtų rašoma apie „Byrutės“ veiklą. pažymi, kad „jeigu skaitytojų neatsiras, tai 1 dolerį ant meto“31. Taip savo prakalboje kreipėsi į skaity- Po rubrika „Žine isz svieto“ pranešama, per metus tik 12 numerių išleisiu“26. Nuo Deja, atgaivinti „Aušros“ nepavyko, tai tojus M. Jankus, nurodydamas, kad „szitą kad Vokietijos Seimas priėmė nutarimą dėl 1887 m. M. Jankus perkėlė (veikiausiai dėl sužinome iš „Naujos Aušros“, kurios 1892 m. „Garsą“ iszleisdami į lietuviszką svietą, mes prekybos su Rusija pagerinimo, tuokart finansinių sunkumų) „Garsą“ spausdinti balandžio mėn. Tilžėje buvo išleistas tik 1 meilyjame [...] įteikti naudingą laikrasztį, Austrijos valdžia sunerimusi, kad maskolių „pas Wehmeyerio pasekėją Tilžėje“, todėl numeris. Leidėjas ir redaktorius M. Jankus. kurio mieriu bus skaitytojus su naujei atgi- karių pulkai Odesoje dislokuoti. Iš Ameri- leidinio išvaizda tapo prastesnė. Apžvelgus laikraščio „Garsas“ leidybą, jimais lietuviszkos dvasios supažindinti [...], kos pranešama, kad Niujorke įvyko žemės turinį, galima konstatuoti, kad leidėjams kaip ginasi nu aprusinimo bei sulenkinimo drebėjimas, be pastogės liko 1 000 gyventojų. „Jieszkokite prieteliu, neprietelei ir buvo labai sunku surasti skaitytojų dėl kelių visos tautos“. Ir paaiškina, kad „mes esame Informuojama, kad d-ras Sauerweinas vėl neieszkomi atsiras“ priežasčių. Pirmiausia dėl lotyniškų raidžių, priversti rašyti lotyniszkomis literomis musu atvyko į Lietuvą. Kita žinia, kad pavasarį bus nes lietuvininkai nebuvo įpratę skaityti to- laiszką, nes gerei dalei maskoliszkoje Lietu- apsodintas medžiais Rambynas. Taip buvo pavadintas straipsnis pirma- kiomis raidėmis, todėl jie dažniau rinkosi tuo voje gyvenančiu viengenčiu musu vokiszkos Redakcijos kreipimesi „Mieli skaityto- me „Garso“ Nr. 2 (išleisto kovo 15) puslapyje. metu Mažojoje Lietuvoje leidžiamus lietuviš- literos nėra suprantamos“16. jai!“ pranešama, kad redakcija leisdama Jame svarstoma, kodėl lietuvininkai nenori kus laikraščius gotiškomis raidėmis. Kadan- Leidinys keturių puslapių, tekstas spaus- „Garsą“ turi „daug klapato pakelti [...], savo broliams D. Lietuvoje pagelbėti? „Vieni gi mažai lietuvininkų skaitė „Garsą“, todėl dintas dviem skiltimis, antraštės tamsesniu, neturėdami skaitytoju kaip kiti laikraszcei musu užsigin, kiti mus apjuokia treti sako: nuo 1887 m. išnyko reklama ir skelbimai. didesniu šriftu, rašiniai atskirti linijomis, [...] ju daugiaus skaitytoju turėtumem, ju ką turim naudos isz to [...] kaip toli nueisi su Pagaliau, daugeliui Mažosios Lietuvos lietu- vartojami įvairių dydžių ir kelių garnitūrų daugiaus galetumem praneszti visokiu ta lietuviszka kalba?“ Kodėl „dėl žemaicziu vininkų nelabai rūpėjo Didžiojoje Lietuvoje šriftai. Laikraščio „galvutė“ (pavadinimas, žiniu“20. Ir informuojama, kad nuo Naujųjų arba dzuku savo graszelius apieravotume gyvenančių „brolių“ likimas, kai pažymėjo leidinio data, numeris, kaina, leidėjas, adre- metų planuoja leisti „Garsą“ kas savaitę (3 dėl ju pamokimo“, jau geriau tuos „grasze- J. Basanavičius, nes jie turėjo vietinio pobū- sas) nuo leidinio turinio atskirta dvigubomis leidiniai – gotišku šriftu ir 1 – lotyniškomis lius kunigui musu apieravosime“. Autorius džio laikraščius, dėl protestantiškos religijos linijomis, periodiškumas – mėnesinis. Ap- raidėmis). Tad ragina gyventojus prenume- stebisi, kad dar „randasi žmonių, katruos buvo atitolę nuo tautos visumos. Antra, garsinimai „įrėminti“ skirtingais, puošniais ruoti ir skaityti „Garsą“. ponas Dievas ir sveiku protu pakoravojo“, Didžiosios Lietuvos gyventojai nerasdavo rėmeliais. „Redytuvė ir kaszta M. Jankaus tačiau „ar galima savo tėvus savo tėvų kalbą „Garse“ sau aktualios informacijos, reika- Bitėnuose. Spausta pas Weyerį & Arnoldą „Byrutės draugams“ paniekinti?“27 – priekaištauja autorius. Kitas lingų žinių, nes laikraštis skelbė žinias „iš Tilžėje.“ rašinys „Atsiminimai isz kelionės“ turintis viso svieto“ ir labai retai rašė apie Didžiosios Pirmajame puslapyje – M. Jankaus pra- Skelbime „Byrutės draugams“ prane- pažintinio reportažo bruožų (Autorius Lietuvos aktualijas. Jame lietuvių šviesuoliai tarmė, kurioje redaktorius nurodo laikraščio šama, kad „dabar atskirus pakvietimus X pasakoja apie savo kelionę garlaiviu iš nespausdino savo straipsnių, nes po „Auš- tikslą – žadinti tautinį ir kultūrinį lietuvių nesiunsciame, bet tik isz „Garso“ patirti Samaros į Kazanę). Toliau spausdinama ros“ sustabdymo, jie ilgėjosi pirmojo leidinio atgimimą, ginti ir saugoti gimtąją kalbą, galite, kur ir kada susiejimai atliekami“21. „Mieris lietuviszkos „Želmens“ draugystės ir skeptiškai vertino kitus laikraščius. Nors priešintis vykdomai nutautinimo politikai, Šalia įdėtas „Byrutės“ pranešimas kur, gruntavotos Paryziuje“ išsami draugystės „Garsas“ savo pirmajame numeryje kvietė ragindamas lietuvininkus skaityti naują kada įvyks susirinkimas. Ketvirtas puslapis veiklos programa. Autorius – K. Verbunaitis. „kožną lietuviszkai raszantį“ siųsti savo laikraštį. Antrajame – straipsnelis „Geros ir du „Priedo“ puslapiai skirti reklamai ir Tuokart „Žinios isz Lietuvos“ „Nu Raseiniu“ rašinius redakcijai, už juos žadėjo, kad „bus motinos gromata lig savo dukreliu, kurios skelbimams. praneša, kaip lietuviai „per rubežių“ girti mokama“. Kaip paaiškėja iš „Gromatny- jau lenkuti pradėjo“ apie motinos rūpestį; Trečiasis „Garso“ numeris (gruodžio perėjo, ir tuomet, garsiai sušuko: „Mes ne- čios“, retai „Garsas“ sulaukdavo laiškų, ypač nes jos dukrelės, išvykusios iš gimtųjų namų, 7 d.) pradedamas „Mieli Lietuvininkai!“ ir bijom“. Išgirdę žandarai pradėjo juos vytis apie Didžiosios Lietuvos įvykius, naujienas. pamiršo gimtąją kalbą ir savo tėviškę. Šalia primenama „po kokiu jungu musu brolei ir 6 sugavo: 4 – su degtine, 1 – su šautuvu, Todėl, „Garsas“ spausdino ilgus straipsnius „Žine nu draugystės „Byrutės““ – tai plati Rusijoje vaitoja [...] neturėdami jokios žmo- 1 – su knygomis. Visus uždarė į kalėjimą. apie „Byrutės“ susirinkimus, „Želmens“ ataskaita apie „Birutės“ veiklą. Trečiajame – niszkos teisybės“, nes tik lietuviams Rusijoje „Nu Rietavo“ skelbiama, kad „ištruko 32 veiklą, ištraukas iš knygelės „Pamokslai apie „Žinios isz svieto“. Pranešama apie Ispanijo- uždrausta gimtoji kalba. Todėl „Garso“ tiks- žydai pristatyti į karę“, todėl išleistas įsta- javus, žoles ir pievas“ (Nr. 6–8) ar žinias iš je vykusį maištą „Szalin karalystė, tegyvuoja las skelbti apie įvykius pasaulyje lietuviams tymas, pagal kurį, baudžiami po 300 rublių kitų šalių. respublika“. Vokietijos mieste Leipcige gimtąja kalba. Juk „leisti laikraštį reikia pi- tų žydų tėvai, kurių vaikai pabėgo nuo karo Pažymėtina, kad „Garso“ puslapiuose įvyko didelis „susimušimas tarp socialistų ir nigų. „Byrutės“ draugai žadėjo už skelbimą prievolės. įamžinti mūsų tautos gyvenimo praeities pulicistų“, o Amerikoje gyvenantys „Lietuvi- „Garse“ mokėti po 15 markiu“. Redaktorius Laiške „Gromata raszyta isz Maskolis- fragmentai šiandien atskleidžia mums tas ninkai 1886 rugpiučio 15 padarė vieną drau- prašo, kad „žmones skaitytu apmokėdami zkos Lietuvos iki Paryzo Lietuvninkui“, kliūtis, kurias turėjo įveikti lietuvių besifor- gystę, katra dėl giminiszku reikalu rupįs“17. nors pusto pinigėlį ir po tam pirktu nu tu autorius pasakoja, „kaip sunkus ira musu muojančios periodikos leidėjai. Anksčiau Amerikoje buvo keletas lietuviškų kupčių, kurie per „Garsą“ savo prekes skel- likimas“, ir prašo Paryžiuje gyvenančių draugijų, kurios veikė atskirai. Ketvirtajame – bia [...]. Jei pasilengvįs „Garso“ iszleidimas, lietuvių paskelbti per užsienio laikraščius Pabaiga „Lenktyninis uždavimas rasztiszko darbo galėsime platesnes žines isz svieto praneszti apie maskolių vykdomą priespaudą, nes 16 Jankus M., „Mylimieji Lietuvininkai“, in: Garsas, 1886, ant spausdinimo į musu „Garsą““. Redakcija „Garsą“ padidindami arba jį tankiaus iszleis- „tie, kur lietuviszkai rašo knįgas, tur slėp- Nr. 1, p. 1. 22 kviečia „kožną lietuviszkai raszantį raszti- dami“ . Toliau platus straipsnis „Veikimai tis, nes butu pražuvę“28. Redakcija praneša 17 „Žinios isz svieto“, in: Garsas, 1886, Nr. 1, p. 4. ninką bei rasztininkę ant tokio darbo mumis draugystės „Byrutės““. Antrame puslapyje skaitytojams, kad „„Garso“ redystėje galima 18 Redystė, „Lenktyninis uždavimas“, in: Garsas, 1886, prisidraugavoti“ – už tai bus mokama. Už „1. eilėraštis „Litvomano daina“. Autorius ne- Nr. 1, p. 4. pirkti „Auszrą“ už 1883–1884–1885 už visus 19 „Ne užgimiau ant svieto idant jį sudycziau, bet jeng prekia 10 markiu arba 5 rbl. už gerai surašy- nurodomas. Ir „Gromata isz Paryžo“, kurioje tris metus, atmokėdamas tiktai 1,5 pf. arba jį pamokįcziau bei apgincziau“, in: Garsas, 1886, Nr. 2, tus atsitikimus, katrose nei viera nei valdžia rašoma apie „Želmens“ veiklą. Apie įvykius 75 kap. iš namų imant“29. Taigi, „Garso“ p. 1. musiszku kaimynu nei brolei neužkabinama, Europoje praneša rubrika „Žine isz svieto“. redakcijoje buvo galima įsigyti net ir pirmąjį 20 Redystė, „Mieli skaitytojai“, in: Garsas, 1886, Nr. 2, bet tasziaus ant to nurodo musu giminiszką Atsirado nauja rubrika „Gromatnyczia“, p. 3. lietuvišką leidinį. 21 Draugystės vyriausybė, „Byrutės draugams“, in: Garsas, nuvargimą ir prypulius; pritrauktina turėtu kurioje redakcija atsako į skaitytojų laiškus, Redakcija nuolat ragindavo gyventojus 1886, Nr. 2, p. 3. buti ir viena asaba. Ilgumas 1,5–2 „Garso“ vertina jų atsiųstus rašinius. „Ponui Lar- ir prašydavo skaitytojų, kad šie kaimynams 22 Jankus M., „Mieli Lietuvininkai“, in: Garsas, 1886, pusės. 2. prekia 5 markes arba 2,5 rbl. už kiui, Pirson Amerikoje. Kurszaičio vokiszkai primintų, kad reikia palaikyti lietuvišką Nr. 3, p. 1. suraszytus atsitikimus, kuriuose musu brolis lietuviszka gramatika kasztuoja 10 markiu. 23 „Gromatnyčia“, in: Garsas, 1886, Nr. 3, p. 4. laikraštį. Štai rašinyje „Dėlei praplatinimo 24 „Naują metą pradedami“, in: Garsas, 1887, Nr. 1, p. 1. apgaunamas tampa per savo kupčiavimą su Miežinio lietuviszka gramatika 20 centu. „Garso“ siūloma „kiekviename kaime įsteig- 25 „Kokiu budu galime apginti tevynia nog neprieteliu“, svetimgenčiais. Ilgumas 1 „Garso“ pusė. 3. Ponui J. Girniui Paryze. Tavo raštai tinka Juos ti „Garso“ agentūrą [...], nes ten gyvena nors in: Garsas, 1887, Nr. 1, p. 1. Prekia 2,5 markiu = 1,25 rbl. už gerai suras- sunauduosiu Garse. Meldžiamas nepailsk.“23 vienas geras Lietuvininkas, ant kurio vardo 26 „Mielieji brolei, szirdingieji draugai“, in: Garsas, 1887, zytas sztukas, kurios isz lietuviszko kraszto Keturi „Priedo“ puslapiai skirti reklamai ir Nr. 1, p. 3. galima butu siųsti „Garsą“ pirmiaus ant 27 „Jieszkokite priedeliu, neprieteliai ir neieszkomi atsi- ir jos gyvatininku imtos yra. Meldžiam kož- skelbimams. išdalijimo“, o vėliau „ant pigesnės prenume- ras“, in: Garsas, 1887, Nr. 2, p. 1. nąjį savo galybę parodyti ir tą musu mažą Deja, ketvirtasis „Garso“ numeris (nu- ratos“. Autorius ragina „į darbą dėl kalbos 28 Muziks isz maskoliu Lietuvos, „Gromata raszyta isz atlyginimą kaipo garbę priimti“18. rodoma: „1. num. Tilžėje, 25 vasario 1887. ir giminės kas Lietuvininkas“ ir žada – „per Maskoliszkos Lietuvos“, in: Garsas, 1887, Nr. 3, p. 5. Pirmajame „Garso“ numeryje išspaus- 1. metas.“) išėjo po dviejų mėnesių, t. y. 29 „Apsakymai“, in: Garsas, 1887, Nr. 3, p. 6. vienybę ir palaimą turėsime“, jeigu kiekvie- 30 „Dėlei praplatinimo „Garso““, in: Garsas, 1887, dinti du skelbimai ir viena reklama. Skelbia- vasario 25 d., tik 4 puslapių, be reklamos. nas „dirbs dėl atkėlimo musu pakrypusios Nr. 7, p. 1. ma, kad „Weyerio & Arnoldo“ spaustuvėje Skaitytojams paaiškinama, jog „Naują metą tautos [...] kožnam kaip gerą vaistą priesz vo- 31 „Szirdingi – brolei“, in: Garsas, 1887, Nr. 8, p. 6. galima nusipirkti šias lietuviškas knygas: pradėdami mažuma pasivelinome [...] isz kiszką drugį – „Garsą““30, tačiau norinčiųjų, „Lietuvos ukinįkų kalendorių ant 1887 m.“, priežasties, kad pono Veierio & Arnoldo matyt, neatsirado, nes po mėnesio, 1887 m. Nėrio (P. Vileišio) „Trys pamokslai apie gas- spaustuvė užimta brangiais darbais“24. Šalia rugpjūčio 20 d., išėjo paskutinis 11 nume- padorystę“, „Žmonių ligos“, „Aritmetika“, išspausdintas straipsnis „Kokiu budu gali- ris ( „Garso“ išleista: 1886 – 3 numeriai, o Martyno Jankaus „Sodnas, apynei ir bitės“. Kalnėno „Bitinin- me apginti tevynia nog neprieteliu“. Jame 1887 – 8 numeriai). kystę“ ir Jankaus „Mužikėlį“. piešiama, kaip „Trys vanagai įkabine nagus Jame rašoma „Szirdingi-brolei [...] kovoje muziejus Po mėnesio (lapkričio 10 d.) pasirodė musu gimtinę drasko, koznas plesze į sawo už gimtinę ir jos kalbą [...] kas neatmintu Martyno Jankaus g. 5 „Garso“ Nr. 2, ryškesniu pavadinimu, pa- pusę“. Tie vanagai; tai „maskolius, prusas ir gražiuju lietuviszku dainelių ir kam nesu- Bitėnai, Lumpėnų sen. dailinta „galvutė“, patikslintos laikraščio lenkas“. Autorius pataria, „kokiu budu mes soptu szirdį atmenant trudno galo ano vie- Pagėgių sav. LT-99265 ir „apgarsinimų“ kainos. Laikraštis išėjo su galime pakelti lietuviszką kalbą“: 1. Kiekvie- nintelio lietuviszko laikrasztėlio „Auszros“, Muziejaus darbo laikas: dviejų puslapių „priedu“. Pirmajame pus- nas turi stengtis skaityti lietuviškas knygas ir [...]. Dabar gerokai valandai praslinkus vėl lapyje straipsnis „Ne užgimiau ant svieto laikraštį. 2. Lietuvininkai turi tankiai daryti noras ją atgaivintie. Isz naujo jos atgimimas Antradienis–Penktadienis 8.30–17.00 idant jį sudycziau, bet jeng jį pamokįcziau bei susirinkimą, kur galima kalbėti apie lietuviš- nusiduoda jei poną Dr. J. Bassanavycziu Šeštadienis 8.30–16.00 apgincziau“. Autorius teigia: „juk žmonės, kus raštus ir Lietuvos istoriją. 3. Dėl skaičiaus gyvenantį Bulgarijo, kursai jį davadys, ims El. paštas m.jankausmuz@gmail. taip sakoma, nenumirszta, bet tiktai kalbą praplatinimo laikraščių: lietuvininkai, kurie pinigus prenumeratoriu. Už redystę atsilieps com keiszia į vokiszką arba gudiszką“19, raginda- gyvena parubežiais, nupirks daug ant sykio „Jankus Bitėnuose per Lompenus“. „Aus- Tel. 8 441 42736 mas ginti ir puoselėti lietuviszką kalbą, savo laikraščių, slapta persiųs per rubežių, paskui zra“ savo naujame gyvenime pasiliks tiktai Mob. tel. +370 656 15021 žemę ir lietuvių tradicijas. Žinutė „Gromata viens per kitą platins“25. Kitame puslapyje tyrinėtoja ir tyras moksliszkas laikrasztis [...] isz Paryzo“ pranešė, kad lietuvininkai įstei- M. Jankus kreipiasi į skaitytojus: „Mielieji ji neužsiims platinti nei politiką, nei jokią gė „Želmens“ draugiją, kuri rūpinsis ne tik brolei, szirdingieji draugai! Asz [...] buvau vierą nei tikėjimą“. Redaktorius nurodo, Paryžiuje gyvenančių lietuvių reikalais, bet pažadėjęs „Garsą“ tankiaus iszleisti, vienok kad „nu 1 sausio 1888 žadame išleidinėti ir Lietuvos, todėl prašo M. Jankaus atsiųsti dabar nebįstengiu savo pažadą atitesėti, ją ir kviecziame su mumis draugėj tarnauti į Paryžių visus lietuviškus laikraščius. Atas- daug pinigų neiszgaliu dėl jo iszleidimo tėvynes laimei nu szvento darbo „Auszos“ kaitoje „Žines nu draugystės „Byrutės““ pridėti, nesirandant mokančiu pinigus ne atsitraukite, bet drauge padėti ponui Dr. Voruta 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832)  Mažoji Lietuva Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? II dalis Atkelta į 1 p. Deja, realus gyvenimas netruko pasisukti Ragainės miesto nusiaubimą, grobimus ir kitus slepia nesąžiningus kėslus pateikti Rusijai sava linkme. Daugelį dešimtmečių tiriant ,,žygdarbius“ (p. 151). Būta ir tokio įžūlaus palankų praeities vertinimą, eilinį kartą pa- išrutuliotos Rusijos valstybės. Tuomet liūdnai Mažosios Lietuvos paveldo liekanas, lankan- istorijos klastojimo pateisinimų – esą taip rašė sityčioti iš nevykėlių lietuvių, nesugebančių juokauta, kad taip rengiami teoriniai pagrindai tis įvairiose Karaliaučiaus krašto vietovėse, Rusijos istorikai. pripažinti savo istorinių pralaimėjimų ir viso pasaulio aneksijai – juk visokie Rusijos tekdavo pajausti ten besikeitusias nuotaikas. Ne kartą dalyvaujant tarptautinėse kon- susitaikyti su šiandienine tikrove (Rusijai veikėjai lankėsi ne vien Paryžiuje ar Barselo- Buvusią paranojišką KGB ir jo talkininkų ferencijose Rytprūsių istorijos klausimais, tek- palankiais dalykais). noje, bet ir Floridoje ar Australijoje, Aliaskoje kontrolę, stengiantis sugaudyti svetimuosius davo išklausyti ir vadinamųjų Rusijos istorikų Tokie ,,kūriniai“ dabartinėje Lietuvoje ir Antarktidoje. (neva, ,,šnipus“ ir ,,diversantus“), nuo 1991 pranešimus. Ne vienas vakarietis šaipydavosi, nelieka tik vienišu ,,tyruose šaukiančių balsu“, Niekada neišblėsusius Rusijos imperialis- m. trumpam keitė nemažos dalies vietinių kad tie pranešėjai niekaip nesugeba nuslėpti kokio keistuolio vien sau ,,į stalčių“ rengiamais tinių jėgų siekius nuo 2000 m. ėmėsi gaivinti gyventojų džiugesni lūkesčiai, tikintis geresnio kariškos laikysenos. Tada juokauta, kad toje Rytų rašiniais. Pakanka paslaugių recenzentų (esą dabartinis tos valstybės režimas, besiremiantis gyvenimo, neretai palankus jų požiūris į kraštą valstybėje labai lengva rengti istorinius veikalus: nepastebinčių tikrųjų autoriaus kėslų), solidžių liūdnai žinomomis režimo struktūromis ir jų užplūdusį turistų iš užsienio ir labdaros dalin- reikiamoms tarnyboms vadovavę kokie gene- mokslo leidinių redakcinėse kolegijose ar veiklos metodais. Kuriant valstybinės pro- tojų srautą. Deja, greitai užgriuvę sunkumai rolai gal duodavo įsakymus savo pavaldiniams vadovybėse įsitaisiusių savųjų, ,,stumiančių“ pagandos mašiną, pasitelktas ir vadinamasis gesino džiugesį, vėl stiprėjo nepasitenkinimas (pulkininkams, majorams ir kt.), kad apie tą ar atitinkamos pakraipos darbus. istorijos mokslas (ar tokios veiklos imitacija). ir kaltųjų paieškos. Didžiąją valstybę užval- kitą laikotarpį būtų parašyta taip ir taip. Nuo Nelengvą Lietuvos ateitį pranašauja ir Užsakinėti reikiamos krypties darbai, skatinta džiusios jėgos išmaniai pasinaudojo dar na- kadrinių kariškių neatsilikdavo kolonistų, įvairių nesena žinia – įtakingų Klaipėdos universiteto tinkamų pažiūrų asmenų kryptinga veikla, cistinėje Vokietijoje sukurtais žmonių valdymo sovietinių struktūrų darbuotojų ir talkininkų veikėjų pastangomis V. Safronovo darbai kaip režimui pageidautina linkme apibūdinant receptais: ,,aukštink savosios valstybės didybę, palikuonys, bendromis jėgomis kurdami Rusijai reikšmingas pasiekimas pristatyti 2016 m. praeities įvykius. Pagal ,,rusiškojo pasaulio“ keik svetimuosius – visų bėdų kaltininkus“, patogias istorijos versijas, vis įžūliau klastodami Lietuvos mokslo valstybinei premijai gauti. koncepciją vis uoliau remti Rusijos režimo kurdamas efektyvią valstybinės propagandos praeities įvykius ir procesus. Taip siekiama įteisinti ir populiarinti svetimai naudai svetur besidarbuojantys tėvynainiai ir sistemą, ilgiems laikams užnuodijusią milijonų Nuo seno sąžiningi istorikai, bandę suvokti ir priešiškai valstybei naudingus teiginius (esą organizacijos, gausintos įtakos agentų gretos, eilinių gyventojų sąmonę. Gorbačioviškojo vieno ar kito laikotarpio įvykių priežastis ir sukurtus ES ir NATO priklausančioje šalyje), užsienio šalyse formuotos neoficialios proru- viešumo laikais skelbtas žinias apie praeityje pasekmes, siekdavo surinkti kuo daugiau ži- pasiekti reikšmingą pergalę tebesitęsiančiame siškos struktūros ir ištisi jų tinklai. Skatintas buvusias negeroves, bandymus apčiuopti be- nių apie tą istorijos tarpsnį, vėliau stengdavosi informaciniame kare. Gal taip sulauksime Rusijos (ir vėlesnės Sovietų Sąjungos) užkaria- veik nežinomas krašto istorijos ypatybes, vis įžvelgti kokius ryšius tarp vienų ar kitų faktų. ir mokyklinių istorijos vadovėlių, kuriuose vimų reikiamas apibūdinimas, ieškant imperi- dažniau keičia leidiniai apie didžiojo J. Stalino Prasčiau būta sovietinės santvarkos laikais, kai vėl bus aiškinama apie iš Rytų ateinantį gėrį, niams tikslams naudingų momentų Ukrainoje, žygdarbius, klastingų priešų žlugdomą ,,ru- viešose publikacijose buvo paskleista daugybė apie Vakaruose susitelkusį visuotinį blogį, Šiaurės Kaukaze, Karelijoje ir kitur. siškąjį pasaulį“. Vadinamajame ,,artimajame netiesos, masiškai klastojant net pačius istorijos apie Baltijos kraštus nuo seno globojančią Nemažos pajėgos metamos Karaliaučiaus užsienyje“ (galimose atkurtos Rusijos imperi- faktus. Taip nuvertėjus pačiai ,,fakto“ sąvokai, draugiškąją Rusiją. krašto (Kaliningrado srities) legitimizavimui, jos valdose nuo Padniestrės iki Baltijos šalių) eiliniai tų laikų žmogeliai, pašnabždomis apta- reikiamam (Rusijos režimui naudingam) tos mobilizuojami talkininkai ir tėvynainiai. Antai rinėdami kokius svarbesnius dalykus, savąją Literatūra teritorijos ir jos istorijos apibūdinimui. Tą plotą Rusija dosniai finansavo grupelę Klaipėdos tiesą neretai gindavo tokiu pasakymu: ,,Tai vis intensyviau militarizuojant, jį pavertus ga- universiteto veikėjų, šiems rengiant reikiamos visai ne faktas, taip buvo iš tikrųjų.“ Purvinas M., „Dėl Mažosios Lietuvos vardo“, in: limos agresijos prieš Vakarus forpostu, beveik pakraipos darbus. V. Safronovas (kaip ir kiti užsakomosios Voruta, 2014, t. III, d. 1, Nr. 5 (795), p. 2. viešai aptarinėjamos galimybės tą teritoriją 2007 m. prorusiškoms jėgoms perėmus istorijos kūrėjai) darbuojasi kitaip. Antai Purvinas M., „Imperijų likimai ir Mažoji Lie- susieti su visa Rusijos valstybe, prakertant į ,,Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ IV tomo aptariamame rašinyje sumanyta įrodyti, kad tuva“, in: Voruta, 2016 m. spalio 29 d., Nr. 10 (828), p. 1, 16. ją kokius ,,koridorius“ ar tiesiog okupuojant leidybą, kaip didžiausias krašto žinovas į klastingieji lietuviai jau visą šimtmetį stengiasi Baltijos šalis. Purvinas M., „Mažosios Lietuvos istorija kreiva- tą leidinį buvo pakviestas ką tik Klaipėdos pasisavinti esą jiems svetimą kraštą – Mažąją me žinyno veidrodyje“, in: Voruta, 2016 m. spalio 29 M. Gorbačiovo pertvarkos laikais ir vėliau universitetą baigęs Vasilijus Safronovas, lei- (ar Prūsų) Lietuvą, kurį gal pati Apvaizda d., Nr. 10 (828), p. 2; Voruta, 2016 m. lapkričio 26 d, žlungant Sovietų Sąjungai įvairiais lygiais diniui pateikęs ,,reikiamos krypties“ rašinius. nuo pat pasaulio sutvėrimo laikų paskyrusi Nr. 11 (829), p. 2. būdavo aptarinėjama galima Karaliaučiaus Antai savo straipsnyje ,,Rusijos valdymas Rytų Rusijai. Ta prasimanyta koncepcija apipinama Safronovas V., „Rusijos valdymas Rytų Prūsijoje krašto ateitis pasikeitusiame pasaulyje. Prūsijoje 1757–1762 m.“ jis rašė taip: ,,Rusijos gausiomis nuorodomis ir citatomis, įmantriais 1757–1762“, in: Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. IV, Tuometiniai svarstymai sugulė į gausius tos kariuomenė Rytprūsių provincijoje laikėsi dis- išsireiškimais, skambiais tarptautiniais žo- Vilnius, 2009, p. 150–151. tematikos leidinius, šiandien primenančius ciplinos. Civiliai gyventojai neturėjo beveik jo- džiais, istorikų pasaulyje madingais dalykais, Safronovas V., „Apie istorinio regiono virsmą neretai naivias anų laikų nuotaikas ir būsimųjų kių judėjimo ar ūkinės veiklos apribojimų…“, nevengiant prasimanymų, tendencingų ar vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys“, taikingų laikų lūkesčius nuo totalitarizmo in: Istorija: Mokslo darbai, LXXXVI/86, 2012/2, Vil- net neužsimindamas apie okupantų siautėjimą klaidingų traktavimų ir pan. Taip surezgamas nius: Lietuvos edukologijos universitetas, p. 66–80. siaubų išsivaduojančiame pasaulyje. užimtame krašte, taikių gyventojų žudynes, pseudomokslinis kratinys, kurio įmantri išorė

Lietuvos istorijos sukaktys 700 m. nuo Lietuvos stačiatikių metropolijos, o 600 m. nuo Žemaičių vyskupystės įkūrimo ir 650 m. nuo pralaimėjimo prie Veliuonos 700 metų sukanka nuo pirmųjų žinių ir priėmė Vilniuje jo legatų pasiuntinius. Tuo duždavo kryžiuočių antpuolių bangos, buvo apie Gedimino katalikiško krikšto projektą ir pačiu metu Gediminas rūpinosi sutvarkyti ir Veliuona. 1367 m. rugpjūčio 8 d. kryžiuočių Lietuvos stačiatikių metropolijos įsteigimo. jam pavaldžios Rusios bažnytinio valdymo didysis magistras Vinrichas Kniprodė su di- 1317 m. vasario 3 d. popiežius Jonas XXII reikalus – 1317 m. buvo pirmą kartą įkurta delėmis pajėgomis vėl pasirodė prie Veliuo- pirmą kartą kreipėsi į Gediminą ir pasiūlė atskira Lietuvos stačiatikių metropolija. nos. Lietuvių įgula, nepajėgdama priešintis krikštytis. Gediminas, iš tiesų, tęsė dar jo Lietuvos stačiatikių metropolitas pirmą kartą daug gausesniam priešui, buvo priversta pirmtako Vytenio 1298 m. pradėtą sąjungos paminėtas 1317 m. rugpjūtį, kuomet jis da- pilį sudeginti ir atsitraukti. Kitais metais su Ryga bei Rygos arkivyskupu politiką. lyvavo sinode Konstantinopolyje. Lietuvos kryžiuočiai Veliuonos vietoje pasistatė savo Bendrai kovodamas prieš Vokiečių ordiną stačiatikių vyskupo įšventinimas irgi galėjo pilį, kurią pavadino Marienburgu. Tik 1412 sąjungoje su Rygos arkivyskupu, nei Vyte- būti dar Vytenio pradėto darbo tąsa ir už- m., jau po Žalgirio mūšio, Vytautui pavyko nis, nei Gediminas negalėjo apsieiti be paža- baigimas. atsiimti šią teritoriją ir atstatyti Veliuonos dų krikštytis, tad tą pažadėti turėjo ir 1316 m. Prieš 650 metų, 1367-aisiais, Lietuva pa- pilį. Dėl jos dar 10 metų vyko aršūs ginčai valdžią perėmęs Gediminas. Tačiau rimčiau tyrė skaudų smūgį kovose su kryžiuočiais. su kryžiuočiais. dėl to buvo deramasi tik 1322–1324 m., kuo- Lemiamu tų kovų laikotarpiu, 1291–1367 met pats Gediminas siuntė laiškus popiežiui m., stipriausia pilis prie Nemuno, į kurią su- Tomas BARANAUSKAS  2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) Voruta

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija Gediminas – Žemaitijos vaduotojas 700 metų nuo Gedimino valdymo pradžios Habil. dr. Benediktas JANKAUSKAS, Kaunas

Praėjusiais metais sukako 700 metų nuo su rusų kunigaikščiais Vladimiru ir Leonu. Gerhardas Rude, «šarvuotas ir sėdys ant savo ir baisiais riksmais. Tokia mūšio pradžia vieno iš žymiausių Lietuvos valdovų val- Dovydas įsitvirtina Pinske. Už 30 000 auksi- žirgo» buvo sudegintas padėkai dievams.“ E. vokiečiams buvo neįprasta; jų gretose kilo dymo pradžios. Taip nurodo didelė dalis nių monetų išperkamas Goštautas [11]. Gudavičius [3] apie tą mūšį užsimena vos sąmyšis. Puldami plačiai ištemtu frontu, žinomų šaltinių [2, 6, 8, 10, 12, 17], nors yra Žlugus kryžiuočių planuotam susijungi- vienu sakiniu. Simboliškai tą mūšį, anot totoriai ėmė brautis tarp priešo linijų. Dėl ir kitokių žinių, rodančių jo valdymo pradžią mui su rusėnais ties Kaunu, Gediminas dar jo vykusį 1319 m., minėjo ir Č. Pišelis[14]. kryžiuočiams nepalankios mūšio vietos, nuo 1315 [14] arba nuo 1319 [9] metų. sutramdo lenkus ir ima telkti jėgas lemia- A. Nikžentaitis Medininkų mūšį vadina pavyko juos apsupti iš sparnų. Pirmasis Valdymo pradžia. Gedimino valdymo mam mūšiui su kryžiuočiais. Toks mūšis reikšmingiausiu XIV a. I pusėje žemaičių žemaičių pulkas gavo įsakymą artintis prie pradžia buvo sudėtinga. Dar Vyteniui (Gedi- įvyko 1320 m. laimėtu mūšiu. Anot jo iki to mūšio „Vokiečių priešakinės rikiuotės, siekiant suformuoti mino tėvui [2, 14] ar broliui [3, 5, 6, 9, 12, 13]) Diplomatiniai Gedimino veiksmai. ordinas kasmet rengdavo po 2-3 žygius, po pra- kvadratą, bet totorių antpuolai neleido to valdant, kryžiuočiai kruopščiai ruošėsi ne tik Kryžiuočiams užvaldžius didžiąją Žemai- laimėjimo į Lietuvą pirmąkart įsiveržė tik 1322 tinkamai padaryti. Kryžiuočių branduolio jiems Mindaugo dovanotosios Žemaitijos, tijos dalį, žemaičiai kentė nepakeliamą jų m.“ Vienok, ir šis istorikas minėjo tik antąją nebesaugojo sparnų gynyba. „Gediminas, ga- bet ir visos Lietuvos užvaldymui. Į Lietuvos priespaudą: reikėjo mokėti įvairiausias duo- Žeimių-Biržulio mūšio stadiją. Nikžentaitis vęs ženklą, kada totoriai pasitraukė iš fronto, puolė sostą jie norėjo pasodinti nuolankųjį pabėgėlį kles ir mokesčius, niekas nebuvo ramus dėl nežinojo ar neminėjo ir Gedimino 1320 m. svarbiausią kryžiuočių vidurio koloną, stovinčią iš Lietuvos Daumanto sūnų Pelužį. savo nuosavybės, kiekvienai šeimai reikėjo sudarytos dvejų metų paliaubų sutarties su su ordino vėliava. Vokiečiai keletą kartų šovė iš Tuo tikslu kryžiuočiai sukurstė Haličo išlaikyti po keletą nežmoniškai savivaliavu- kryžiočiais [11], lėmusios laikiną kryžiuočių pabūklų, tą pačią akimirką žemaičiai, užuot žengę karaliaus Danieliaus vaikaičius prieš Lietu- sių riterių ar jų tarnų, visi darbingi žmonės apsiraminimą. į priekį, kad paremtų pirmąją liniją, su neregėtu vą. Žinoma yra Zigebergo Švarcburgo kelio- buvo varomi prie pilių ir kelių statybos Minimą mūšį vadinti Žeimių-Biržulio narsumu atakavo tą pačią koloną iš užnugario, kad nė pas Haličo Danieliaus vaikaičius Leoną darbų. Dėl to teko apleisti savo laukus, vardu skatina išsamus jo aprašymas Teodoro prasiveržtų pas lietuvius; šitaip buvo apsupta ši ir Andrių, kurios metu 1316 m. rugpjūčio žemė dirvonavo, grėsė badas. Kas suspėjo Narbuto „Lietuvių tautos istorijoje“ [11], kolona“ [11]. Pakrikę net šaltakraujai riteriai. 10 d. buvo pasirašytas iškilmingas aktas persikėlė į Lietuvą, kiti laukė išvadavimo, kur labai aiškiai išskiriamos dvi to mūšio Prasidėjo pavojingas atsitraukimas. Trauktis didžiajam magistrui Karoliui. Susivieniję slapta siųsdami prašymus didžiajam kuni- stadijos: pradinė prie Žeimelio ir galutinė vadinamuoju Nemuno vieškeliu buvo neįma- su Volynės kraštu, danielaičiai kėlė grėsmę gaikščiui [11]. prie Biržulio netoli tuometinių Medininkų noma; brasta per upę buvo išardyta. Lietuvai iš pietų. Gediminas išvyko slopinti Gediminas diplomatiniais sumetimais (dabar Varniai). Kryžiuočiai buvo priversti trauktis per ten kilusius neramumus [1]. keletą metų stengėsi nepersekioti Žemaitiją Dar 1319 m. Gediminas pradėjo telkti Medininkų pavietą. Jie tikėjosi pasiekti sti- Netikėtai žuvus Vyteniui, dar 1315 m. teriojančių kryžiuočių. Jis kaupė duomenis, kariuomenę Žemaitijos pasienyje. Narbutas prią pilį ir pasislėpti nuo persekiotojų, bet rudenį kryžiuočiai puola Paštuvos kraštą, siekdamas tarptautinės Ordino kompromi- T. [17] rašė, kad nuo iš pietinės Rusijos ir iš ties Biržulio ežeru rado žemaičių išardytą Medininkų pavietą, klasta užma Bisėnos tacijos, parodant pasauliui tikrąjį kryžiuočių Polocko sutelktos kariuomenės „retkarčiais tiltą. „Visa kryžiuočių kariuomenė pasirodė pilį [3, 5]. veidą. Tai jis pradėjo pirmuoju nedatuotu atsiskirdavo raitelių būriai ir Nemuno vieškeliu esanti prispausta prie užtvankos, iš abiejų pusių Gediminas trumpam sugrįžo į 1316 m. laišku popiežiui, o 1323 m. jau sekė keletas artindavosi prie Prūsijos sienos. Kryžiuočiai apie pragaištingų pelkių apsupta“. Lietuvių lan- sausį Kernavėje sušauktą visuotinį kilmingų- laiškų adresuotų Vakarų Europos miestų tai žinojo.“ Tuo metu kryžiuočiai jau buvo kininkai, braudamiesi jiems pažįstamomis jų didikų suvažiavimą, kur jis vieningai buvo krikščionims, Saksonijos domininkonams ir užvaldę dabartinę Suvalkiją, tad Narbutas klampynėmis, apšaudę kryžiuočius iš šonų. išrinktas Didžiuoju kunigaikščiu, dalyvau- pranciškonams ir keliems Hanzos miestams. T. vadino tą teritoriją Prūsijos vardu. Smarkiai pulta iš priekio ir iš užpakalio. jant jauniausiems jo broliams Gvaželučiui ir Vėliau Gediminas dar rašė antrąjį laišką po- Siekdamas dar labiau padidinti Ordino Prasidėjo antrasis mūšis prie Biržulio ežero. Vainiui [7, 11, 17]. piežiui ir atskirus laiškus Dorpato ir Ezelio šlovę po neseno Žemaitijos užvaldymo ir Tame mūšyje „Išžudyti, paskandinti arba su- Tuoj po to, kaip pilnateisis valdovas, vyskupams [4]. Toji diplomatinė Gedimino tebejausdamas „pareigą proteguoti kunigaikštį čiupti buvo bemaž visi, kuriems vadovavo mar- Gediminas vėl vyksta malšinti jau prie veikla davė, ko gero, svaresnių rezultatų nei Pelužį, kuriam norėta patikėti valdyti visą Lietu- šalka Henrikas. Jis žuvo užtvankoje su dvidešimt Lietuvos artėjančių rusėnų, kurie pagal nuolatinės alinančios, daug aukų reikalau- vą“, kryžiuočių maršalka Henrikas iš Pliockau devyniais riteriais ir nemažu būriu puikiausių ka- kryžiuočių planą turėjo su jais susitikti ties jančios kovos mūšių laukuose ar netikėtuose 1320 m. organizavo žygį į Lietuvą. Jį lydėjo 40 reivių.“ Kiti mirę iš bado. Po šio mūšio vieną Kaunu [11]. išpuoliuose į priešų žemes, ką labiau vertino Ordino riterių, būrelis atvykėlių pasauliečių iš suimtųjų riterių, Sambijos fogtą Gerardą Kryžiuočiams 1316 m. pradžioje pavyks- jo pirmtakas Vytenis. iš Vokietijos ir lietuvių pabėgėliai. Henrikas Rudę, žemaičiai dievams paaukoję [11]. ta užimti Jurbarko pilį. Anksčiau nusiaubę Negalima sutikti su Nikžentaičiu A., pa- stojęs priešakyje didelės kariuomenės, subur- Tada visa Žemaitija sukilusi prieš kry- Medininkų ir Paštuvos pavietus, jie lengvai vaizdavusiu Gediminą naivuoliu, tikėjusiu, tos iš „vienuolių savanorių iš miestų ir provincijų, žiuočius; visi buvę išvaryti arba išžudyti. priartėja prie Nevėžio. Apsupama ir užima- kad „Tik krikštas galėjo pašalinti LDK politinę iš specialių šauktinių iš Žemgalos ir Kuršo aplink Pelužis taip pat buvęs pagautas ir nubaustas ma Kauno pilis, kurios gynybai vadovavęs izoliaciją ir sustabdyti kryžiaus karų idėjos ve- Memelį; taip pat buvo Livonijos pastiprinimas, be mirtimi, „o jo bendrininkams – Draikai, arba Goštautas patenka kryžiuočių nelaisvėn [11, damų kryžininkų srautą“ [12]. Prasitardamas to keturi tūkstančiai ginkluotų žemaičių.“ Toji Draikoliui, taip pat Svirtilui – Gediminas 15]. Tokių įvykių išgąsdinti be rimtesnio pa- apie krikšto siekį 1323–1324 m., Gediminas kariuomenė turėjusi apie 20 000 kareivių. įsakęs nukirsti galvas“ [7]. sipriešinimo pasiduoda Nevėžio pakrančių siekė taikiomis priemonėmis pristabdyti Kryžiuočių kariuomenei pajudėjus į Nuo to Žemaitijos išlaisvinimo lapkričio įtvirtinimų gynėjai. Kryžiuočiai pamažu suįžulėjančių kryžiuočių veiksmus. Atvykus Lietuvos gilumą, priešakinė Lietuvos ka- 3-iąją dieną buvusi pradėta švęsti Ilgių užvaldo Žemaitiją: Prūsijos kryžiuočiai popiežiaus pasiuntiniams, jis kategoriškai riuomenė atsitraukusi „iki Žeimelės upės, arba šventė [11]. – pietrytinę ir centrinę dalį [11], o šiaurės va- paneigė ketinimą krikštytis [4]. Būdamas Atmenos, tekančios per dvi mylias į pietus nuo Nėra istorikų sutarimo dėl Gedimino gi- karuose „Livonijos kryžiuočiai atėmė iš lietuvių politinės diplomatijos pradininku Lietuvoje, Žeimių.“ Žeimelę minėjęs Strijkovskis [16], mimo datos: oficialiuose šaltiniuose rašoma tą Žemaitijos pakraštį, kuris dabar vadinamas Gediminas išliko realistu. Jis puikiai suprato, o Atmena minima rankraštinėje Lietuvos jį gimus 1275 m. [5, 6, 12, 13], o įtikinamesnė Kuršu“ [17]. Tiesa, atskiros pilys: Junigeda kad niekas neprivers kryžiuočių taikiai atsi- (Bychovco) kronikoje [7]. Dabar maždaug yra 1257 m. gimimo data [2, 14]. (vėliau Valiuonos pilies vardu vadinta), sakyti savo agresyvių tikslų. Todėl jis ruošėsi nurodytu atstumu nuo Žeimių, esančių Jo- Neaiškios yra ir Gedimino mirties 1341 Gedimino pilis (šalia Vilkijos ant Jaučakių neišvengiamam susidūrimui su kryžiuočiais navos rajone, randame Lankesos upės vingį. m. aplinkybės. Vienur minima Gediminą piliakalnio) [9] dar aktyviai priešinosi net ir kovos lauke. Tai gali būti minėtųjų Žeimelės ar Atmenos žuvus mūšyje su kryžiuočiais, kitur jo mirtis 1317–1319 m. [9, 10, 12]. Žeimių-Biržulio (Medininkų) mūšis. Šis šiandieninis atitikmuo. siejama su opozicijos kerštu dėl Gedimino A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istori- mūšis daugelio istorikų kažkodėl vadinamas Lietuvos kariuomenę Gediminas atitrau- ketinimų priimti katalikų tikėjimą. Įtikina- joje [6] rašyta, kad Gedimino viešpatavimo Medininkų mūšiu [3, 5, 6, 9, 12]. A. Šapokos kęs iki mūšiui strategiškai patogios vietos. mesnė atrodo antroji versija. pradžia buvusi rami. Per pirmuosius jo val- redaguotoje Lietuvos istorijoje [6] Tas mūšis Jos priekyje buvę visu frontu išsklaidyti dymo metus iki 1322 metų kryžiuočiai dide- net nepaminėtas. Matyt, minėtosios istorijos totoriai. Centrą sudarę rinktiniai Lietuvos Literatūra lio žygio nesuruošę. Tik 1322 m. jie suruošę rašymo metu apie tai rašęs Ivinskis Z. turėjo bajorai, sparnus – rusėnai, polockiečiai buvę 1. Almonaitis V., Almonaitienė J., „Gedimino žygį į Žemaičius ir sugriovę vieną pilį. mažai žinių apie kryžiuočių veiksmus Ge- rezerve [11]. pilis...“, in: Šiaurės Atėnai, 2006 m. birželio 10 d., Nr. 800. Prieiga per internetą – www.culture. Pietų fronte Gediminui pavyksta susi- dimino valdymo pradžioje. Vėliau rašytoje Prieš paskelbdamas mūšį, Henrikas pa- lt/satenai/. tarti su rusėnus rėmusiais totoriu chanais, knygoje [5] tas pats Z. Ivinskis teigė, kad statęs žemaičius tarp priekinės ir atsarginės 2. Atlas Historyczny, Genealogiczny, Chrono- kuriuos panaudoti prieš lietuvius kurstė „Viename iš įprastinių žygių (1320) kryžiuočiai linijos taip, kad būtų tarsi vokiečių kariuo- logiczny i Geograficzny, znany powszechnie pod jau minėtasis Zigebergas Švarcburgas. Karo Medininkų srityje smarkiai pralaimėjo. Kai būrio menės apsupti. nazwiskiem, Wilno, 1844. vado Dovydo sumanumo dėka Gediminui vadas, ordino maršalka Henrikas von Plotzke su Mūšį pradėję totoriai. Jie ėmęsi greitų 3. Gudavičius E., Lietuvos istorija nuo seniausių pavyksta sutramdyti Danieliaus vaikaičius 29 riteriais žuvo, į nelaisvę paimtas jo padėjėjas manevrų ir dvikovų, su neapsakomu įniršiu laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999. 4. Gedimino laiškai, parengė Pašuta V. ir Štal I., Vilnius, 1966. 5. Ivinskis Z., Lietuvos istorija iki Vytauto Di- džiojomirties, Vilnius, 1991. 6. Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Kaunas, 1936. Fotografuotinis leidimas – Vilnius, 1990. 7. Lietuvos metraštis Bychovco kronika, Vilnius, 1971. 8. Lietuvos TSR istorija: 1 Nuo seniausių laikų iki 1917 metų, Vilnius, 1985. 9. Lipovka J., Žemaitų metraštis, Palanga, 2016. Rankraštis iš Lipovka.com „Hidden past“/News (LT)/. 10. Maironis, Raštai, III t., Vilnius, 1992. 11. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, IV t., Vilnius, 1997. 12. Nikžentaitis A., Gediminas, Vilnius, 1989. 13. Petrauskas T., „Lietuvos didžiojo kuni- gaikščio Gedimino diena“, in: Voruta, Nr. 20 (734), 2011 m. spalio 22 d. 14. Pichel Ch. L. T., Žemaitija, Kaunas, 1991. 15. Stryjkowski M., Kronika Polska, Litewska, Zmodzka i wszystkiej Rusi [Stryjkovskis M., Lenki- jos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika], Karaliaučius, 1582. 16. Šapoka A., „Lietuva iki Vytauto“, in:. kn. Vytautas Didysis. Vilnius, 1988. 17. Vijūkas-Kojelavičius A., Lietuvos istorija, Vilnius, 1989. Voruta 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832)  Nepriklausomybės kovos Alantos kraštas ir jo žmonės Nepriklausomybės kovų verpetuose 1918–1920 m. Gintautas ŠEIKIS, Molėtų r., Alanta 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai su raiteliais, priešui nematant, už į rytus nuo paskelbus šalies nepriklausomybę, metų Kazlų kaimo krūmokšniais apaugusios kal- pabaigoje vietos savivalda Alantoje, kaip ir vos palikę arklius, prisileido arti žvalgybos kituose Utenos apskrities valsčiuose, kūrėsi neturėjusius persekiotojus ir juos netikėtai dar esant vokiečių administracijai, kuri vi- atakavo salvėmis. Bolševikai to nesitikėjo ir sokiais būdais tam trukdė. Utenos apskrities pakriko, ėmė skubiai trauktis. Pėstininkais komisaras Balys Sližys pranešime vidaus rei- tapę žvalgai ir raiteliai, puldami per kalnelius kalų ministrui rašė, kad kelias dienas derėjosi nuo šiaurės vieškelio pusės, apie kilometrą su vokiečių pareigūnais, kol lapkričio 26 d. persekiojo besitraukiantį priešą Alantos–Pa- gavo jų sutikimą valsčiuose organizuoti su- kalnių vieškeliu. Neturint tikslių žinių apie sirinkimus. Iki lapkričio 30 d. visuose Utenos dešiniajame sparne buvusius raitelius, toliau apskrities valsčiuose, tarp jų ir Alantoje, buvo persekiojimo buvo atsisakyta. Bolševikų surengti rinkimai, Alantos valsčiaus komiteto raiteliai, lenkams pasitraukus, laisvi veikė pirmininku tapo Rapolas Kazlas, nariais: Pra- voros dešinėje. Tuo metu pro Svobiškio dvarą, nas Jakučionis, Juozas Steiblys ir mokytojas Antaliežius, Trumponis, Migiškius prasiveržę Stasys Slapšys. 1918 m. gruodžio pradžioje vakarų kryptimi, atakavo ant vieškelio paste- iš Alantos pasitraukė paskutinis vokiečių bėtas karininko V. Skorupskio voros dalis, kareivis. Besitraukianti vokiečių armija išvežė tačiau šį bolševikų puolimą mūsiškiai laiku rekvizuotą turtą, Alantos bažnyčios vargonų pastebėjo. Karininkui A. Povilaičiui į puolantį dalį, nusiaubė Alantos dvaro pastatą, aplinkui priešą atidengus smarkią kulkosvaidžių, o siautėjo dezertyrų gaujos. Alantos pradinėje karininkui M. Pečiulioniui – taiklią artilerijos mokykloje vokiečių okupacijos laikais buvo ugnį, bolševikų raiteliai atsitraukė. įkurta užkrečiamųjų ligų ligoninė, vėliau jos Atsitraukiančius bolševikų raitelius paste- patalpos paverstos sandėliu, nebuvo aiškių Pirmasis nepriklausomos Lietuvos Alantos valsčiaus komitetas (1918 m. pabaiga–1919 m. pra- bėjo Alantos apylinkes žvalgiusieji Lietuvos valsčiaus administracijos ribų. kariuomenės raiteliai. Bolševikus, prijojusius džia). Iš kairės į dešinę: J. Sližys, R. Kazlas (pirmininkas), P. Jakučionis ir S. Slapšys. Bolševikų kariuomenei 1918 m. pabai- prie Virintos upės tilto, mūsiškių raitelių goje užėmus didelę dalį Lietuvos teritorijos, Nuotr. kopija iš asmeninio G. Šeikio archyvo užtvaros nuo aukštumų stipriai apšaudė. Bol- Lietuvos Vyriausybė, matydama sudėtingą turėjo. Žygiuojant voroje geriau atrodančius Anykščius, o karininko Vinco Šaudzio ševikų raiteliai nuo vieškelio metėsi per šalies padėtį, paskelbė kreipimąsi į Lietu- statydavo į priekį. Padėtis fronte su bolševikais vadovaujama kuopa gavo užduotį Virintą į šiaurės rytus. Bet čia salvėmis vos gyventojus savanoriais stoti į Lietuvos darėsi kritiška, jauna Lietuvos kariuomenė, užimti Alantą ir jos svarbiau- juo pasitiko kitos lietuvių raitinin- kariuomenę ginti šalies nepriklausomybę. Į negalėdama atsispirti gausesniems bolševi- siomis kryptimis organizuoti kų užtvaros. Dar labiau pakrikę kreipimąsi atsiliepė šimtai Lietuvos sodžių kų daliniams, traukėsi. Gruodžio pabaigoje atramos punktus. Gegužės bolševikai metėsi į šoną ir vėl gyventojų. Pirmaisiais Alantos krašto sava- Alantą užėmė Raudonosios armijos Pskovo 19 d. ankstų rytą pulko 6-oji įklimpo į pelkę prie Alantos, noriais 1918 m. pabaigoje–1920 m. pradžioje (Lietuvių) divizijos 7-asis pulkas. 1919 m. sau- kuopa pajudėjo Alantos link alantiškiams žinomą Peklos užsirašė broliai Jonas ir Liudvikas Jurkevičiai sio 14 d. Alantoje buvo sudarytas revoliucinis per Perkalius, Paraudinės vardu. Palikę įklimpusius ar- ir Adolfas Vitkūnas iš Piešiškių kaimo, brolis komitetas (revkomas) iš kairuoliškai nusiteiku- dvarą ir Laičius ir, po tri- klius, jie pėsčiomis pasitraukė. ir sesuo Stasys Tumas ir Liudvika Tumaitė iš sių aktyvistų. Šio komiteto pirmininku buvo jų valandų nesulaukusi Vėliau vietos gyventojai iš Migiškių kaimo, Jokūbas Mišinis iš Karalina- išrinktas Antanas Siminkevičius. Revoliucinis bolševikų pasipriešinimo, pelkės ištraukė įklimpusius vos, Bronius Puodžius iš Juodiškių, Pranas komitetas turėjo savo miliciją, jo būstinė buvo įžygiavo į Alantą. Po kiek arklius, surinko bolševikų pa- Telksnys iš Runionių kaimo. įsikūrusi name, kuriame anksčiau gyveno laiko į Alantą atvyko ir trijų liktus ginklus ir amuniciją. Vėl Pirmiesiems savanoriams trūko aprangos varpininkas, Vinco Kudirkos bendražygis, karininkų vadovaujama lenkų perėmęs iniciatyvą ir iki vėlyvos ir ginklų: vieni su kailiniais, kiti su menkais švar- daktaras Jonas Gaidys-Gaidamavičius. Lai- kuopa, kuri irgi buvo gavusi nakties su savo raitininkais per- keliais, kiti su paltais, vieni įsispyrę į klumpes, kiti kotarpis nuo 1918 m. pabaigos iki 1920 m. užduotį užimti Alantą. Tarp lie- sekiodamas bolševikus, K. Ladiga su vyžomis, treti su batais. Šautuvai daugiausia pradžios buvo sunkus jaunai besikuriančiai tuvių ir lenkų karininkų įvyko Vyriausiasis policininkas pasiekė Skudutiškį ir Kaniūkus. pririšti virvelėmis, tik uniformines kepures visi valstybei, tačiau Lietuvos kariuomenė suge- smarkus ginčas, bet, matydami K. Baltrūnas, žuvęs Kelias į Uteną buvo laisvas. Birželio bėjo sparčiai persiorganizuoti tvirtą lietuvių nusistatymą, len- Alantoje kovojant su 2 d. ryte buvo išvaduota Utena. ir, atrėmusi keletą bolševikų kai iš Alantos pasitraukė Molėtų lenkais. D. Drazdausko Apie sunkias kovas ties Alanta byloja ir savanorių prisiminimai. puolimų, pamažu perėmė kryptimi. Vadovaujant karinin- nuotr. iš antkapinio iniciatyvą ir 1919 m. pavasarį kui V. Šaudziui, buvo padarytos Viršila Antanas Tataris savo prisi- paminklo Skudutiškyje pradėjo stambesnius puola- užtvaros Pakalnių ir Alantos minimuose rašo: Apsupti ties Alanta muosius veiksmus. dvaro kryptimis, nes bolševikai šaudome į mus supančius bolševikus, Alantos išvadavimas iš įsitvirtino į vakarus nuo Kazlų kaimo ir visą vietos be galo netikusios – plikos kalvos, jokio bolševikų buvo gerai su- laiką šaudė į lietuvius. Kovose tarp Pakalnių miškelio arkliams ir pabūklams paslėpti, priešais planuotos karinės Kurklių ir Kaniūkų buvo sunkiai sužeistas kuopos pelkės. Vadas buvo įsakęs neprileisti žūtbūt priešų operacijos dalis. Jį atliko Lie- vadas V. Šaudzis, tačiau kuopos vadovavimą prie patrankų, aplink kalena priešų kulkosvaidžiai, tuvos didžiojo kunigaikščio perėmęs karininkas Juozas Plenta spėjo išvesti dulkindami kalvų viršūnes. Galų gale pasitrau- Gedimino 1-asis pėstininkų kuopą iš apsupties į Skiemonis, kur tuo metu kėme 3 km link Alantos ir lengviau atsikvėpėme. pulkas, vadovaujamas kari- buvo pulko štabas. Iš maišo kaip unguriai išlindome, o ir priešui dar ninko Kazio Ladigos. Pagrin- Po nedidelio atokvėpio gegužės 22 d. sudavėme. dinis puolimo tikslas – užimti buvo pradėta ruoštis naujam puolimui Dar vieno kovotojo Prano Kemežio prisi- Kurklius, Anykščius ir terito- Utenos kryptimi. 1919 m. gegužės 24 d. minimas apie sudėtingas kovas tarp Vastapų riją tarp Šventosios ir Virintos vyriausiasis kariuomenės vadas generolas ir Kaniūkų: Matydamas, kad mums gresia pavo- upių. Gegužės 19 d. pulko Silvestras Žukauskas paskelbė įsakymą, ku- jus, būdamas prie kulkosvaidžio, atidengiau ugnį, vadas K. Ladiga, norėdamas riuo Ukmergės rinktinė, susitarusi su vokiečių bet priešo jau neįmanoma buvo atremti. Bolševikai Lietuvos kariuomenė atmuša bolševikų kavalerijos puolimą ties apsaugoti rinktinės kairįjį saksų 18 pėstininkų pulku, turėjo pulti Uteną į mūsų apkasus pradėjo smarkiai šaudyti. Dar Alunta 1919 m. Dailininkas I. Rudolfas. Paveikslo originalas sparną nuo netikėtų bolševikų trimis voromis. Dešiniąją vorą, kuri turėjo sugedo mūsų vienas kulkosvaidis, vadas kažin kur saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose kontrpuolimų, nutarė pulti pulti per Alantą ir Pakalnius, sudarė pėstinin- dingo, likau su kulkosvaidžiu, keletas sveiki, kiti kų 1-ojo pulko du batalionai, raitųjų žvalgų sužeisti kareiviai... Bolševikai pradėjo mus supti, komanda, du raitelių eskadronai ir karininko reikėjo trauktis. Visi kareiviai pradėjo bėgti, vieną Motiejaus Pečiulionio vadovaujama ne visos mano draugą sužeidė, kitą užmušė, palikau vienas sudėties 4-oji baterija su 3 patrankomis. Šiai prie kulkosvaidžio, atsišaudžiau kiek galėjau. Gal vorai vadovavo pats karininkas K. Ladiga. ir aš būčiau pabėgęs, bet reikėjo gelbėti kulkosvai- Puolimas buvo pradėtas gegužės 31 d. dį, bet jam užvirė vanduo. Pastebėjau, kad mūsų Dešinioji karininko K. Ladigos vadovaujama kareivių nėra, o bolševikai artėja, be perstojo krinta vora, išvakarėse susitelkusi prie vieškelio patrankų sviediniai. Kulkosvaidžio nenorėdamas Alanta–Pakalniai–Utena, 6 val. ryto pradėjo palikti priešams, pritempiau prie ežero ir įmečiau žygį. Pasiekusi Motiejūnų kaimą, vora iš į vandenį, galvojau, kai grįšime, ištrauksiu, bu- Žybėčių kaimo aukštumų buvo apšaudyta vau numatęs bėgti per kalnelį, bet besitraukiant bolševikų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi. bolševikų sviedinys mane sužeidė. Bolševikai radę Į tai atsakius artilerijos ugnimi ir pasiuntus mane nuvežė į Uteną, po to į Zarasus ir Daugpilį. vieną pėstininkų kuopą, bolševikai pasitraukė Atsidūriau Petrapilyje, kur gydžiausi 10 mėnesių, Kaniūkų link. Atrodė, kad K. Ladigos vado- iš kurio pervežė į Pskovą, iš kur bandžiau bėgti, vaujama vora toliau sėkmingai stums priešą bet plaukiant per upę sugavo. Antrą kartą pavyko Utenos link, tačiau bolševikai persigrupavo ir pabėgti ir pėsčias atsidūriau Vitebske. Einant iš į lietuvių artilerijos ir puolančiųjų pėstininkų Vitebsko viename kaime atsitiktinai papuoliau veiksmus atsakė smarkia ir taiklia visų rūšių pas lietuvį ūkininką, kuris aprengė, pavalgydino, ginklų ugnimi. Puolančiosios lietuvių grandi- nurodė kelią ir pėsčias atėjau laukais ir pelkėmis nės buvo sulaikytos ir, neatlaikiusios spaudi- iki Latvijos, kur pasidaviau latvių kariams, kurie mo, ėmė trauktis. Bolševikai iš Kaniūkų kaimo mane pristatė į Obelius. Lietuvoje prisistatęs į perėjo į kontrpuolimą nuo Vitkūnų ir Saukiš- I pulką visus nustebinau, oficialiai buvo parašyta kių kaimų ir ėmė supti vorą iš dešinės pusės. ir perduota namiškiams, kad žuvau kautynėse K. Ladiga, tai matydamas, leido karininkui ties Alunta. Vladui Skorupskiui su pėstininkų artilerija, kurią iš dešinės supo priešų raiteliai, trauktis Lenkų legionieriai Alantoje 1920 m. pradžioje. Nuotr. iš asmeninio G. Šeikio archyvo nuo Kazlų kaimo ir persigrupuoti. K. Ladiga Tęsinys kitame numeryje 6 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) Voruta Lietuvos valstybės kūrėjai – Vasario 16-osios akto signatarai Kas 1918 m. nuvežė Nepriklausomybės

Atkelta iš 5 p. Aktą į Berlyną? Deja, ne tik neturime Nepriklausomybės Akto, kita, kaip komunizmo propagavimas 1925 m. J. Gabrio ir A.Voldemaro bet ir nežinome jo paskelbimo pasauliui nuose- išeivijoje. Matyt, nėra didelė paslap- byloje D. Malinauskas teigė: „1918 klios sekos. Nuostabą kelia ir ta aplinkybė, kad tis, kaip į JAV pateko mikrofi lmai m. man teko kalbėti su viena vokiete, nemaža dalis istorikų, rašydami apie 1918 m. su tekstu. KGB pergabendavo ir kuri buvo Verwaltunge sekretorė. Kai Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, vadovau- kunigo Antano Valantino eilėraščių aš jai pasiskundžiau ant Cimerle, kam jasi sovietmečiu neva Petro Klimo parašytais rinkinius, ten juos išleisdavo (kuni- jis neleidžia kurti nepriklausomos atsiminimais2. Nėra taip pat žinoma, kokiais gas atgimimo pradžioje laikraštyje Lietuvos, ji man pasakė, kad tai Gabrys keliais klaidžiojo ir Petro Klimo dienoraštis iki „Literatūra ir menas“ prisipažino neleidžiąs kurti nepriklausomos Lietu- išspausdinimo Čikagoje3 ir kodėl Prancūzijoje bendradarbiavęs su KGB), o kas gavo vos. Aš jo raportus vokiečių valdžiai gyvenantis jo sūnus nusprendė atsiminimus honorarą – nežinoma. Anot Vinco skaičiau.“34 Kas buvo ta vokietė taip spausdinti JAV, nors Europoje savo darbus Trumpos, „Iš mano atsiminimų“ atviravusi su signataru ir kodėl nuty- spausdino istorikai Konstantinas Avižonis4, nėra nei jo [Petro Klimo] autobio- lėta jos pavardė teisme. D. Malinausko Zenonas Ivinskis5 ir kt. Paslaptimi apgaubtas ir grafi ja, nei jo atsiminimai apie kitus pusbrolis kunigaikštis Stanislovas P. Klimo dienoraščio eksponavimas Signatarų žmones ir įvykius. Iš tikrųjų, tai yra Butautas-Andžejkovičius (Butowt- namuose. P. Klimo publikacijos iki Antrojo maždaug 1915–1923 m. Lietuvos is- Andrzejkowicz) buvo vedęs vokietę pasaulinio karo labai skiriasi nuo sovietmečiu torija, kurioje remiamasi dar jo paties Verą Gebler-Michelson, kurios brolis rašytų atsiminimų. Akivaizdu, kad geriausiu 1919 m. vokiškai išleistu dokumentu buvo kaizerio adjutantas. Kai minimas atveju, okupacinėmis sąlygomis parašyti ir ir komentarų rinkiniu (Werdegang signataro giminaitis 1940 m. emigravo savicenzūros koreguoti atsiminimai negali būti des litauischen Staates). Būtų buvę į Vokietiją, dokumentuose buvo įvar- naudojami ne tik istoriniams tyrimams, bet ir daug įdomiau, jeigu Klimas tikrai dijamas kaip von Butowt. Tai taryrum proginėms publikacijoms. Deja, šito nenori būtų rašęs atsiminimus su ano meto viską sustato į savo vietas. Galbūt per suvokti ne tik iš sovietinės nomenklatūros kilę valstybės vyrų ir veikėjų charakte- Verą Gebler-Michelson D. Malinauskas istorikai kaip R. Lopata ir kiti, bet ir jaunosios ristikomis, su įvykių užkulisiais ir susipažino su vokiečiu kareiviu, kuris kartos atstovai, kad ir istorikė Vilma Bukaitė. anekdotais. Tik vienur kitur tepra- sovietmečiu buvo paverstas socialistu. Ką savo atsiminimuose, išleistuose 1979 m. siveržia tas asmeniškas bruožas16. Problema pagimdyta sovietmečiu – ar Bostone6 skelbė P. Klimas, sovietmečiu, 1981 Tiesa, tų asmeniškų prasiveržimų kareivis profesorius, dirbęs Vokiečių m., recenzavo prof. A. Gaigalaitė7. Kaip ji, so- V. Trumpa pamini tik tris: pabėžia Raudonajame Kryžiuje ir artileristas vietinė istorikė, gavo buržuazinio nacionalisto Voldemaro kalmukišką išvaizdą17, Oskar Wohrle, nuo 1918 m. pabaigos atsiminimus ir kodėl juos prireikė recenzuoti? pamini klūpantį Joną Vileišį18 ir dirbęs redaktoriumi, yra vienas ir tas 1928 m. vasario 15 d. „Lietuvos aide“ P. Klimas Ernestą Galvanauską su paslaptin- pats asmuo, lieka neišspręsta. Lieka rašė: „Susitarimas dėl paskelbimo formulos gomis moteriškomis šlepetėmis. neaišku, kas vis dėlto nuvežė Aktą į įvyko Lietuvių Komiteto pirmininko kabinete, Deja, kaip taikliai V. Trumpa paste- Berlyną, per kiek laiko nuvyko ir kada Didžiojoje gatvėje Nr. 30, b. 2 tarp 12 ir 3 val. bėjo, prisiminimų kaip ir nėra. Prie grįžo pasiuntinys, jokie prisiminimai dieną. Paskui paprasčiausiu būdu, tarytum to pastebėjimo reikia pridurti, kad to neskelbia. Toje pačioje byloje A. nieko nebūtų įvykę, visi ėjom valgyti pietų. 5 tekste esama įžeidžiančių žodelių: Voldemaras pasako žodžius, kurie val. p. Šaulys pranešė mūsų nutarimą Vokiečių K. Olšauskas – karjeristas19, Gabrys nieko nenustebina, tačiau jis tampa okupacijos atstovams ir prašė leisti laikaš- – demiurgas20, tik Vincas Mickevi- Akto pervežimo į užsienį detektyvo čiuose skelbti „Lietuvos Aidas“ iš savo pusės čius-Kapsukas – tai meteoras21. Paskelbta tiesa Chodakauskaitė. Reikia manyti, kad darbai dalyviu. kreipės į Spaudos Skyrių (Pressestelle), idant ar melas – signatarai jau mirę, vadinasi, ir pa- po Akto pasirašymo buvo iš anksto pasidalyti. leistų nepaprastą ekstrą – lapelį.“8 Verta būtų taisymų nebus. V. Trumpas, reklamuodamas Jurgis Šaulys buvo atsakingas už Akto įteikimą Augustinas Voldemaras. Kodėl patikslinti Nepriklausomybės akto pasirašymo P. Klimo knygą, nurodo net kainą. Georgui fon Boninui, Kazimieras Šaulys įteikė nutylėtas jo vaidmuo? laiką. Donatas Malinauskas nurodo tikslų laiką Nors Ingrida Jakubavičienė monogra- aktą vokiečių civilinės administracijos virši- – 1:30 dienos9. Dar anksčiau, tai yra 1920 m. fi joje „Seserys Sofi ja Smetonienė ir Jadvyga ninkui Kaune27. Į posėdį antroje dienos pusėje Pradžia lyg aiški, tačiau nėra tyrimų dėl vasario 15 d. „Lietuvyje“ P. Klimas rašė, kad Tubelienė“ teigia, kad Petras Klimas niekur vasario 16 d. neatvyko: Banaitis, Dovydaitis, to, kas atspausdino aktą su klaidomis. Toliau „Tat ir buvo vasario 16 d. vienu balsu­pa­ nenurodo Vokietijai tarnavusio kariškio, Staugaitis, kun. Šaulys ir Petrulis28. Kada ir Aktą D. Malinauskas perdavė vokiečių karei- darytas nutarimas...“10 Reikšmingų Lietuvai padėjusio paskelbiant Nepriklausomybės kas perdavė Aktą Jadvygai Chodakauskaitei, viui, o pastarasis, anot Donato Malinausko, istorinių įvykių paspalvinimas sovietmečiu Aktą pasauliui, vardo, nei pavardės. Autorė nėra tiksliai žinoma. Kad ir kaip bebūtų keis- nuvežė jį į Berlyną Ercbergeriui35. Tačiau gal neva P. Klimo rašytais prisimimais daro aktą pripažįsta kaip šaltinį sovietmečio kūrinius, ta, tačiau tokių žinių nesama nei tarpukario, ir D. Malinauskas žinojo ne viską. Aišku tik ne tokį reikšmingą, kartu žemina signatarus ir toks požiūris rodo, kad istorija ir toliau fal- nei pokarinėje emigracijos spaudoje, jų nėra viena, kad 1918 m. vasario 18 d. vakare Aktą mus visus. Lietuvoje Nepriklausomybės Akto sifi kuojama. Knygoje „Iš mano atsiminimų“, ir sovietmečiu rašytuose P. Klimo raštuose. be pavardžių paskelbė „Vossische Zeitung“. ženklesnį platinimą vokiečiams pavyko pri- publikuotoje 1990 m., rašoma, kad kareivis Tarpukariu apie profesorių karį žinojo tik D. Vakariniame posėdyje, prasidėjusiame 6:30 stabdyti. Tačiau nemažiau svarbu buvo savo buvo vieno iš armijos laikraščių – „Zeitung der Malinauskas, taigi, veikiausiai, jisai ir perdavė val., dalyvavo ir D. Malinauskas. Rytinis nepriklausomybės siekį paskelbti pasauliui. X Armee“ – redaktorius, rašytojas novelistas, aktą Jadvygai Chodakauskaitei arba tiesiogiai posėdis baigėsi 3 val. po pietų. Buvusi trijų Donatas Malinauskas, duodamas interviu socialdemokratas Oskar Wohrle22. P. Klimas eiliniam kariui. Apie slaptą Akto siuntimą į valandų pertrauka pietums kiek per ilga. Ji vėliau kolaboravimu su sovietais išgarsėjusiam ikikarinėse publikacijose niekur nėra nurodęs Vokietiją ir procese dalyvavusias personalijas, prasidėjo viena ar dviem valandomis vėliau Justui Paleckiui, teigė: „Tuo tarpu ištikimas ne tik vokiečio kario pagalbininko pavardės nėra abejonių, visa Taryba nežinojo. Dar viena negu įprastai. Vakarinis posėdis buvo reika- tarybos draugas jau minėtas kareivis profeso- ir vardo, bet visai apie jį niekur neužsiminė. aplinkybė krenta į akis, kad D. Malinauskas lingas Tarybos narių pavedimų rezultatams rius nuvežė akto tekstą į Berlyną Ercbergeriui, Kaip minėta, apie Tarybos draugą iki karo dalyvavo abiejose vasario 16 d. ir vėlesniuose suvesti, o pavedimų vykdymas užėmė laiko. o jis perdavė kai kurioms vokiečių didesniųjų užsiminė tik Donatas Malinauskas, nenuro­ posėdžiuose, nors ir buvo be galo užimtas Štai kodėl posėdis įvyko vėliau negu įprastai. laikraščių redakcijoms. Ir didelis buvo oku- dydamas jo vardo ir pavardės, tik pastebėjo, ūkiniais reikalais. Matyt, jo metu Donatas Malinauskas trumpai pacinės valdžios nustebimas, kad griežtai už- kad tai buvo profesorius, tarnavęs paprastu informavo, kad tekstas perduotas, bet kam, draustas vietos spaudoj dokumentas pasirodė kareiviu Vilniuje, vokiečių Raudonajame Paslaptingas vokietis nenurodė. Protokoluose rašyti tokių dalykų keliuose Berlyno dienraščiuose. Bet Vokietijos Kryžiuje23. 1928 m. D. Malinauskas nenurodė nebuvo galima, nes tai būtų medžiaga oku- valdžia irgi greit susigreibė ir uždraudė toli- pavardės, nenorėdamas pakenkti. Kiti Ne- Kaip minėta, apie vokiečių eilinį karį profe- pacinei vokiečių valdžiai. Posėdis baigėsi kaip mesnį akto skelbimą ir jo komentavimą.“11 R. priklausomybės Akto signatarai tarpukariu sorių tarpukariu užsiminė tik D. Malinauskas. niekada vėlai – 10 val. vakaro36. Jis nebuvo Lopata monografi joje, skirtoje D. Malinauskui, apie karį pagalbininką nėra užsiminę, netgi Kodėl apie jį nepasakojo kiti signatarai? Kas iš matyt, neatsitiktinai pakeitė citatą: „Tuo tarpu ir pats Petras Klimas. 1928 m. P. Klimas rašė, Tarybos narių galėjo kontaktuoti su vokiečių jau minėtas kareivis – profesorius, nuvežė akto kad „Kitais „uždraustais“ keliais vasario 16 d. administracija? Kodėl skirtingai įvardijamas tekstą į Berlyną Ercbergeriui, o jis perdavė nutarimas buvo išsiųstas Berlynan, kur vasario vokiečių kareivis, padėjęs lietuviams? A. Gai- kai kurioms vokiečių didesniųjų laikraščių 18 d. vakare jį paskelbė „Das neue Litauen“ ir galaitė, pasiremdama, veikiausiai, P. Klimu, redakcijoms, ir dokumentas pasirodė keliuose „Vossische Zeitung“...“ Akivaizdu, kad Akto nurodo, kad „dokumentas per vieną vokiečių Berlyno dieraščiuose. Bet Vokietijos valdžia kelionė iki paskelbimo užtruko dvi paras. Nėra karininką iš laikraščio „Zeitung der X Armee“ irgi greit susigreibė ir uždraudė tolesnį akto duomenų, kad ir P. Klimas ką nors tiksliau buvo perduotasVokietijos parlamento parti- skelbimą ir jo komentavimą.“12 Akivaizdu, žinojo apie Akto kelionę tarpukariu. joms, o iš ten pateko į Vokietijos spaudą“29. kad R. Lopatos citata neatitinka cituojamo Deja neva P. Klimo 1916 m. įvykių aprašyme originalo. Gal jis naudojo mums dar nežinomo Paskelbimas pasauliui atsiranda Oskar Wohrle, kuris pristatomas komunistų partinio archyvo citatą. Kaip ten kaip „vienas iš armijos laikraščių „Zeitung bebūtų, iš citatos dingo žodžiai ištikimas tary­ Kokia buvo Lietuvos Nepriklausomybės der X Armee“ redaktorių...“30. Iš tikrųjų, re- bos draugas. Ar tie žodžiai tokie jau svarbus? Akto kelionė iki Berlyno, kur jis pirmą kartą daktoriumi jis tapo tik 1918 m. pabaigoje, kai Esama ir daugiau problemų, sietinų su minimo buvo paskelbtas pasauliui. Tiksli kelionės laikraštis tapo kareivių Tarybos organu (Organ Justo Paleckio straipsnio citavimu. Petro Klimo pradžia ir pabaiga nėra žinoma, kaip ir neži- des Soldatenrates)31, o prieš tai redaktoriumi Vilniuje išleistuose 1990 m. atsiminimuose noma visa Aktą gabenusių asmenų grandinė. buvo Hans Herman Urbach32 ir dirbo nuo pat šlovinamas Justas Paleckis, „kaip taikliai tą Akivaizdu, kad Akto kelionė į Vokietiją turėjo 1915 m. pirmojo numerio33. Akivaizdu, kad laikotarpį“13 pavaizdavęs. Deja, didžioji dalis prasidėti vasario 16 d. antroje pusėje, tai yra po P. Klimo raštų cenzoriai kankinosi ir negalėjo citatos yra D. Malinausko žodžiai, o ne J. Palec- 1:30 val. dienos. Žinoma, kad J. Šaulys to paties apsispręsti kas geriau – karininkas ar kareivis kio. Mažai tikėtina, kad P. Klimas būtų leidęs šeštadienio vakare įteikė Georgui fon Boninui, ir t. t.. Karininkas negali būti lietuvių tautos sau šlovinti lietuvių tautos budelį J. Paleckį ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui draugas. Gal kiek aiškumo galėtų įnešti Vo- būtų užmiršęs tremtyje iš bado mirusį signa- prie okupacinės valdžios Vilniuje, vasario 16 d. kiečių kareivių Tarybos posėdžių protokolai, tarą D. Malinauską. Keistoką recenziją 1979 nutarimą24. Remdamasis aukščiau cituotais P. jie kažkokiais keliais pateko į signataro Jurgio m. „Akiračiuose“ paskelbė Vincas Trumpa, Klimo atsiminimais Raimundas Klimavičius Šaulio archyvą ir 2006 m. buvo saugomi JAV atkreipdamas dėmesį į tai, kad Petro Klimo nurodo, kad nutarimas buvo įteiktas Georgui Filadelfijos Universitete. 2006 m. minimo prisiminimų, išleistų JAV14, p. 126 rašoma: fon Boninui 17 val.25 Vasario 16 d. antroje die- JAV Universiteto rankraštyne ieškodamas „Įvertindamas Vasario 16 d. aktą P. Klimas nos pusėje vykusiam posėdžiui pirmininkavo Nepriklausomybės Akto, pamačiau ir Solda- Kunigaikštis Stanislovas Butautas-Andžejko- meta labai įdomią mintį: „Jo prasmė taip pat J. Šaulys, posėdis prasidėjo 6:30 val. vakaro26. teraten posėdžių protokolus. Klausimas, ar nesiriša su santvarka: jos pamate gali būti ir Istoriografi joje paskutiniu laiku įsigali nuomo- turėjo D. Malinauskas kontaktą su vokiečių vičius (Butowt-Andrzejkowicz) su žmona Vera komunizmas ir kapitalizmas.““15 Tai ne kas nė, kad Aktą eiliniam kariui perdavė Jadvyga administracija, nėra sudėtingas. Garsiojoje Gebler-Michelson Voruta 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832)  Lietuvos cirko istorija Cirkas mažojoje Pirmosios Respublikos scenoje Alvidas JANCEVIČIUS, žurnalistas, cirko istorikas, Vilnius Pradžia Nr. 12 (830) Balgal iš Rygos, II – Europos čempionas Ras- 1926 m. sausio 5-ąją Valstybės Teatre Laikraščio žodžiais, „Didžiulis triukšmas so, III – rusų milžinas Pugač. Kartu varžybas vyko tradicinis dramos artistų balius. Pro- – panosėj šaudo ir smardina“. 1929 m. rugpjūtį Šiaulių „Liaudies Na- tradiciškai geram orui esant lydėdavo įspū- gramoje, be kitų, įrašyti ir Indijos fakyro iš www muose“ programą mažais divertismentais dinga cirko divertismentinė programa. 1935 Bombėjaus Nena Salib Bama-Putra iliuzijos Kadangi tai ganėtinai gerai žinoma papildė vokiečių artistai. O 1931 m. sausio m. rugpjūčio 1-ąją vasaros teatre profesorius triukai. pavardė pasaulio iliuzijos istorijoje, reikia pabaigoje atvyko keletas Rygos Salomons- E. Chenkinas žadėjo garsiaisiais profesoriaus 1929 m. gruodį „Odeono“ kino teatre pasakyti, jog Kostano arba Anastasios Kas- kio cirko dalyvių, kurie taip pat gastroliavo Teremino aparatais pagroti, „gaudydamas gastroliavo kinų ir mongolų trupė „6 fikis gimė Graikijoje, o žuvo automobilio „Liaudies Namų“ kino teatre. muziką iš oro“. Rugpjūčio 24–25 d. Vytauto Dschang Dschu Ling“. („Odeon“ buvo katastrofoje Ispanijoje. Taigi, jis buvo tikras www parko teatre rodyti akrobatikos numeriai, pirmasis specialiai kino teatrui 1925 m. graikas, rodė nemažai klasikinių triukų: 1898 m. pastatyti Liaudies namai turėjo klounų komedijos ir juokingi kupletai. pabaigoje statytas modernus pastatas tar- „Moters perpjovimas“, „Dama ore“, „Farao- nemažos reikšmės Šiaulių visuomeniniam www pukario Kaune pagal J. Saleneko projektą, no vaza“ (į didelę vazą pripildavo vandens, gyvenimui. 1904 m. šių namų salėje, caro Verti dėmesio ir nežinomo 1925 m. „Lie- po 1935 m. rekonstrukcijos pavadintas po to iš jos ištraukdavo visiškai sausas antis valdžiai oficialiai leidus, įvyko pirmasis tuvos žinių“ skaitytojo, pasirašiusio „Tar- „Glorija“ (Laisvės al. 49a, dabar – Laisvės ir žąsis bei įvairius daiktus). Labai įdomiai, viešas lietuviškas spektaklis „Amerika pir- nautoju“, kritiniai pamąstymai, atspindintys al. 87a, pastate įsikūręs Kauno lėlių tea- linksmai artistas bendravo su publika. Daug tyje“. Pokario metais čia buvo įsikūrę miesto dalies Kauno publikos nuotaiką: tras). O 1930 m. kovą grandiozinį publikos savo rekvizito Kasfikis paliko sugyventinei Kultūros namai. „Pas mus, Kaune, yra du sodnu, t. y. Vy- susidomėjimą sukėlė iš Ceilono atvykusi, Kleo Doroti, o likusi įranga po katastrofos www tauto kalne ir mieste. Vasaros laiku daugelis „Lietuvos žinių“ žodžiais, antropoidų Ispanijoje liko tikrajai žmonai Valerijai Kas- 1926 m. birželio 21-ąją „Lietuva“ paskel- piliečių, ypač tarnautojų, kuriems nėra kur trupė šimpanzių padermės Tarzano šeima. fikis. Abi moterys parengė savarankiškus bė apie dar vieną tarptautinį graikų–romėnų išvažiuoti pasimaudyti šviežiu oru, pirmiau „Šitokia sensacija bene pirmą kartą Kaune. numerius ir ilgai koncertavo. imtynių čempionatą Kauno Parodos aikštės liuosu laiku arba po darbo valandomis turėjo Netrukus turėsime progos pamatyti, nes www „Lunaparke“. Laukta atvykstant net aštuo- galimybės už menką mokesnį nueiti ant trupė gastroliuos „Odeono“ kino teatre. Šie 1929 m. liepos pabaigoje Kauno „Palas“ niolikos dalyvių. Direktorius, savininkas tu- Vytauto Kalno arba į miesto sodną paklau- gyvūnai, pasak laikraščio, labai protingi, kino teatre vyko „Cirko – kabare“ gastrolės, rįs būti garsus imtynininkas Petras Požela. syti orkestro, paskaityti ore laikraštį arba bet nekultūringi. [...] Įdomus tai nume- be viso kito, žadėjusios italų jumoristų Trio Ir, iš tiesų, „Lunaparkas“ pradėjo traukte knygą. Gi dabar kaip Vytauto kalne, taip ir ris. „Odeonas“ pilnas publikos, kuri net Guglelmoni, nuostabaus akrobatų dueto Pp. traukti kauniečius. Ne vien imtynių, bet ir įdo- miesto sodne „įsteigtas“ „divertismentas“, mušasi dėl vietų...“ Gastrolės užtruko iki Renoldi, „Žmogaus varlės“, peilių karalienės mios programos pasižiūrėti. Kiekvieną dieną kuris veikia kasdien ir laikotarpy daugiau balandžio antrosios. D. Gulivier ir nuolatos gyvybe rizikavusio ėmėsi trys–keturios sportininkų poros. Rodyta jau mėnesio lošia vienodą „repertuarą“, 1931 m. pradžioje du pasirodymus cirko didvyrio G. Gibson pasirodymus. („Pa- linksma lietuviška operetė, p. p. Pikers baletas, o už įėjimą reikia mokėti 1 lt 50 ct. Turint „Odeone“ surengė pasaulinio garso hipno- las“ kino teatras veikė nuo 1919 m. balandžio charakteringas Snežinskio baletas, pasauliniai omenyje, kad dabartiniu laiku litai labai tizuotojas – telepatas Bree Andrussen, pro- mėn. iki 1931 m. (dabar – Laisvės al. 82.) gimnastai Bretini ir kt. Programa truko nuo sunku uždirbti ir kiekvienas tarnautojas turi gramoje demonstravęs „gipnozo, sugestijos 1931 m. liepą „Saturno“ kino divertismente septintos iki vienuoliktos valandos vakaro, jų labai mažai, mokėti kasdien po 1 lt 50 ct ir telepatijos eksperimentus su žmonėmis, pavojingus akrobatikos triukus rodė F. Jasi- o įėjimas kainavo vos vieną litą. Negana to, už įėjimą į sodną negali. Mano nuomone žvėrimis ir paukščiais, meilės sugestiją, ras, nepaprasti oro ekvilibristai „2 Tirol the paskutinėmis čempionato dienomis publiką reikėtų visus „divertismentininkus“ varyti grafologiją bei kt.“ Vienas Kauno laikraštis schite 2“ ir muzikos ekscentrikai Ripsi–Pipsi. masino iš publikos čempionams metanti iššūkį iš sodnų ir neduoti jiems progos paskutinius po visko pažymėjo, jog artisto elgsena su pu- 1933 m. liepą „Hollywoodo“ kine publiką laisvų imtynių „Juodoji Kaukė“, kuris išeidavo litus lupti iš tarnautojų, arba pavelyti jiems blika, laikysena ir kita rodo jį esant paprastą linksmino muzikiniai klounai ir virtuozai imtis su tikra kauke. savo „divertismentus“ rodyti nedaugiau 1–2 fokusininką... „4 Truzz, rugpjūtį – lietuvių liaudies dainas, Birželio 26 d. „Makabi“ aikštėje (istorinis syk į savaitę o ne kasdien.“ 1931 m. sausio 18-ąją laikraštis „Diena“ Čaikovskio, Šopeno ir Bethoveno kūrinius stadionas Neries pakrantėje, dabartinėje Jo- www kauniečiams pranešė, kad, „pravažiuodama su savo užburtu dainuojančiu pjūklu griežė navos gatvėje, talpinęs pustrečio tūkstančio „Mažosios scenos“ artistai pasirodydavo iš Rygos į Paryžių, Kaunan šiandien atvyks Benua Budnickis, M. Beriozovas ir Murskaja žiūrovų) įvyko viešinčio Kaune tarptautinio ne vien restoranuose, parkuose ar kinuose. ir gastroliuos kino „Odeone“ Liliputų trupė atliko akrobatiškus šokius. „Metropolitain“ imtynininkų čempionato jėgų demonstra- Štai 1925 m. rugsėjo 29-ąją ir 30-ąją Kauno „Kasfikis“. Jai vadovauja žymus hipnotizie- kine 1934 m. kovo mėnesį grandioziniame vimai. „Rytas“ rašė: „Pasaulio čempionas Tilmanso salėje surengti dideli cirko vaidini- rius ir iliuzionistas Kasfikis“. Išspausdinęs divertismente dalyvavo pasaulinis atrakci- H. Kavanas atlaikė ant savęs lentas, per mai su nebūta Kaune programa. Kaip skelbė atlikėjų nuotrauką, laikraštis pabrėžė, kad onas 2-Uljani-2, M-lle Lydina ir kiti. kurias pervažiavo trys automobiliai. Kitas reklama: „Dalyvaus žinomi užsienio artistai. visi šie mažiukai esą suaugę žmonės. Galima pridurti, kad tarpukario Palango- stipruolis Pineckis 1,5 min. laike paguldė Iš programos vakaras atrodo būsiąs labai „Lietuvos žinios“ temą pratęsė: je koncertinės programos vyko kurhauze ir už ragų tvirtą jautį. Imtyninkas Vildmanas įdomus. Programa susideda iš 14 numerių.“ „Kino „Odeon“ gastroliuoja liliputų Friedmano restorane, vasarą prie jūros persi- leido save aplenkti stora geležimi iš kurios Lieka tik priminti jaunesniems skaitytojams, trupė. Vakar „Odeone“ žmonių buvo tiek keldavo D. Pomeranco ir Boršteino orkestrai, pats pasiliuosavo ir išlaikė ant pečių sunkius jog Tilmanso salė (vėliau – „Pergalės“ ga- daug, kad pritrūko bilietų. M. Hofmeklerio kapela griežė Juodkrantėje, bėgius, ant kurių galų buvo pasikabinę po myklos salė, kur vykdavo šokių vakarai) Savotiškas scenos įrengimas ir origina- o Vilniuje garsėjo „Hotel Georges“ (buvęs pustuzinį žmonių.“ priklausė garsiajam tarpukario Tilmansų liškas iliuzijos domina žiūrovus.“ sovietinis „Vilniaus“ viešbutis Gedimino Savotiškai pramoginiai graikų – romėnų fabrikui. Tai istorinė salė – kai teatras Kovo mėnesį „Rusijos liliputai su taria- pr. 20), apie kurio belle epoque laikų šokius imtynių čempionatai Kaune vyko ir vėliau. būdavo remontuojamas, čia buvo rodomi maisiais „graikais“, kurie, „Panevėžio balso“ garsas pasiekdavo net Londoną. Štai 1931 m. kovą Vytauto kalne vykusio spektakliai. Deja, pastačius „Akropolį“ jo nuomone, esą, visai ne graikai, atvyko į Pa- čempionato I prizą (aukso medalį) laimėjo pašonėje buvusi salė visai sugriuvo. nevėžio „Sirenos kino teatrą (dab. „Garsą“). Pabaiga Lietuvos valstybės kūrėjai – Vasario 16-osios akto signatarai Kas 1918 m. nuvežė Nepriklausomybės Aktą į Berlyną?

Atkelta iš 7 p. 15 Trumpa V., „Petro Klimo atsiminimų knyga“, in: Akiračiai, 1979, užimant premjero postą, buvo areštuotas, 1927 D. Malinauskas dar 1928 m. nurodo vokiečių Nr. 5, p. 11. m. balandį karo lauko teisme nuteistas mirties profesorių, tarnavusį Vilniuje „Vokiečių Rau- 16 Ibid., p. 11. ramus, kaip prisemena Donatas Malinauskas 17 37 50 Klimas P., Iš mano atsiminimų, 1990, op. cit., p. 163. – „popietiniame posėdyje būta visko“ . Štai bausme, 1929 m. amnestuotas. Kaip patęko Ak- donajame Kryžiuje“ . P. Klimas iki karo niekur 18 Ibid., p. 139. 19 Ibid., p. 148. todėl niekas ir nežinojo apie vokietį kareivį tas į A. Voldemaro rankas, nėra tiksliai žinoma. nėra nurodęs Tarybos pagalbininko asmens, 20 Ibid., p. 140. ir kitus asmenis. Kodėl D. Malinauskas eilinį Tačiau žinoma, kad jis atstovavo ne Lietuvai, o pokariniuose tekstuose atsiranda vokiečių 21 Ibid., p. 27. 22 Ibid., p. 78. karį vadino profesoriumi? Akivaizdu, kad Ukrainai pasirašant Vokietijai Brest-Litovske armijos laikraščio „Zeitung der X Armee“ 23 Paleckis J., op. cit., p. 62. taiką su Ukraina 1918 m. vasario 9 d. Šiandien redaktorius. Maža to, Oskar Wohrle tarnavo 24 Šaulys J., „Nepriklausomybės statymo dienomis. Po vasario 16 esama paslapčių. 1925 m. vykusiame teismo dienos“, in: Santarvė, 1958, Nr. 2, p. 53. Prieiga per internetą – http:// procese tarp J. Gabrio ir A. Voldemaro, būta galima tvirtinti, kad prie Nepriklausomybės kaip artileristas51 ir niekur nėra užsiminta, kad www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/C1BC10000060208. 25 Klimavičius R., Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario sensacingų pareiškimų apie tai, kad Gabrys Akto paskelbimo Vokietijoje tiesiogiai prisidė- jis sietinas su Raudonuoju Kryžiumi ir kad yra 16-osios akto pėdsakais, Vilnius, 2003, p. 84. jo D. Malinauskas, ištikimas tarybos draugas profesorius. Kodėl 1928 m. D. Malinauskas 26 Lietuvos valstybės Tarybos protokolai, sud. Alfonsas Eidintas, Raimun- dirbo Lenkijos valstybei, nepastebėtai ir be das Lopata, Vilnius, 1991, p. 212–213. jokios reakcijos spaudoje praslinko Jono Šliūpo kareivis profesorius ir prof. A. Voldemaras. J. nepaminėjo A. Voldemaro. Gal nežinojo, o gal 27 Šaulys K., „Prie vasario 16-osios istorijos“, in: Tėvynės sargas, 1947, Nr. 1, p. 87–88. pripažinimas, kad „1918 m. nepriklausomy- Chodokauskaitės dalyvavimas nelegaliame dėl besikeičiančių politinių aplinkybių – 1925 28 Lietuvos valstybės Tarybos protokolai, op. cit., p. 212. veiksme, perduodant Aktą vokiečių kareiviui, m. skyrėsi nuo 1929 m., pasikeitė ir santykiai 29 Gaigalaitė A., „Vasario 16 d. Aktas ir jo atsiradimo aplinkybės“, in: bės tekstą atvežęs į Stoholmą Voldemaras. Lietuvos istorijos metraštis, 1988, p. 53. Ar tas tekstas buvo, bet kuriame laikrašty nėra įrodytas nepriklausomų šaltinių. Kelia tarp A. Voldemaro ir A. Smetonos. Anot Tado 30 Klimas P., Iš mano atsiminimų, 1990, op. cit., Vilnius, p. 78. 38 31Zeitung der 10. Armee, Wilna, 1. Dezember 1918, Nr. 748, p. 1. išspausdintas – nežinau“ . Toliau teisme jau abejonių J. Chodakauskaitės tvirtinimas: „Už Mongirdo, D. Malinauskas yra sakęs A. Sme- 32 Zeitung der 10. Armee, Wilna, 11. Dezember 1917, Nr. 437, p. 1. kelių dienų jis [Oskar Wohrle] pranešė savo tonai, kad A. Voldemaras parduos Lietuvą 33 Zeitung der 10. Armee, Wilna, 09. Dezember 1915, Nr. 1, p. 1. pats A. Voldemaras tvirtino: „1918 metais aš 34 44 Iz. Didžiulis, „Įdomi byla“, in: Lietuvis, 1925 m. liepos 24 d., Nr. nuvežiau nepriklausomybės paskelbimo aktą, uždavinį įvykdęs.“ D. Malinauskas dienyne vokiečiams, kai jis sudarė sutartį su Vokietija 29, p. 8. 35 Paleckis J., op. cit., p. 64. kaip vienas liudininkas pripažino, į Vokietiją. yra užrašęs, kad „Vasario 18 dieną nuo Erz- ir vokiečiai galėjo pirkti Lietuvoje žemę ir kitą 36 Lietuvos valstybės Tarybos protokolai, op. cit., p. 213. Vienas vokiečių laikraštis jį atspausdino, bet bergerio gauta telegrama, kad viskas tvarkoje nekilnojamąjį turtą52. 1929 m. rugsėjo 23 d., po 37 [Donatas Malinauskas], „Iš tarybos nario dienyno“, in: Vilniaus rytojus, 1929 m. vasario 16 d., Nr. 7 (14), p. 6. tas laikraštis buvo uždraustas išvežti iš Vokie- ir klausia kada atvyks delegacija Berlynan. šio pokalbio, A. Voldemaras buvo atstatydin- 38 Iz. Didžiulis, „Įdomi byla“, in: Lietuvis, 1925 m. liepos 24 d., Nr. 39 29, p. 8. tijos.“ Kas buvo tas liudininkas, nėra aišku. Atsakyta: neaišku. Privačiai duota žinia apie tas iš ministro pirmininko pareigų. 39 45 Iz. Didžiulis, „Įdomi byla“, in: Lietuvis, 1925 m. rugpjūčio 7 d., Teisme, kaip minėta, dalyvavo trys signatarai: viską Berlynan.“ Iš D. Malinausko įrašų Nr. 31, p. 5. 40 40 41 aiškėja, kad informacija apie Aktą į Vokietiją Iz. Didžiulis, „Įdomi byla“, in: Lietuvis, 1925 m. liepos 17 d. Nr. Jurgis Šaulys , Donatas Malinauskas , Anta- 1 28, p. 3. 42 Jencius-Butautas V., 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas 41 Iz. Didžiulis, „Įdomi byla“, in: Lietuvis, 1925 m. liepos 24 d., Nr. nas Smetona . A. Voldemaro aplinkoje sukosi keliavo oficialiais keliais ir privačiu takeliu. Malinauskas, Trakai: Voruta, 2011, p. 176–195. 2 29, p. 8. Aišku viena, kad kareivis pasirūpino, kad Klimas P., Iš mano atsiminimų, Boston, 1979; Klimas P., Iš mano 42 Iz. Didžiulis, „Įdomi byla“, in: Lietuvis, 1925 m. liepos 10 d., Nr. ir Jadvyga Chodakauskaitė. Kas iš minėtų atsiminimų, Vilnius, 1990, Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, 27, p. 10. laiškas būtų įteiktas Ercbergeriui (Matthias Erz- Vilnius, 1991. 43 trijų signatarų žinojo apie Nepriklausomybės 3 Anušauskas A., „Pučai ir teroras Lietuvoje“, in: XX Amžiaus slaptieji 46 Klimas P., Dienoraštis 1913–1919, Chicago. berger 4 archyvai, Versus Aureus, 2008, p. 162–165. Akto perdavimą A. Voldemarui, rašytinės ) . Kur ta Ercbergerio telegrama? Jos nėra Avižonis K., Rinktiniai raštai, t. 1–3, Roma, 1975–1982. 44 nei Lietuvos valstybės protokuolose47, nei P. 5 Ivinskis Z., Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, [nebaigta], Jakubavičienė J., Seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tubelienė, Versus informacijos nėra. Kadangi A. Voldemaro Roma, 1978. Aureus, 2014, p. 55; Jakubavičienė J., Duetas Antanas ir Sofiija Smetonos, 6 Versus Aureus, 2015, p. 106–107. teiginys buvo paskelbtas teisme ir nepaneigtas, Klimo dar 1919 m. išleistoje knygoje „Der Wer- Klimas P., Iš mano atsiminimų, Boston, 1979. 45 7 Gaigalaitė A., „P. Klimas iš mano atsiminimų“, in: Lietuvos istorijos [Donatas Malinauskas], „Iš tarybos nario dienyno“, op. cit., p. 6. degang des Litauischen Staates: von 1915 bis 46 Paleckis J., op. cit., p. . 64. tai todėl tai yra faktas, kad A. Voldemaras metraštis, 1981, Vilnius, 1982, p. 151–154. 47 8 Klimas P., „1928 m. vasario 16 d. ir „Lietuvos Aidas““, in: Lietuvos Lietuvos valstybės Tarybos protokolai, op. cit., p. 536. zur Bildung der provisorischen Regierung im 48 nuvežė Nepriklausomybės Aktą į Berlyną, aidas, 1928 m. vasario 15 d., Nr. 18 (227), p. 4. Klimas P., Der Werdegang des Litauischen Staates: von 1915 bis zur November 1918“48. M. Ercbergeris (1875–1921), 9 Paleckis J., Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis. 1928 m. vasario 16 10 metų Bildung der provisorischen Regierung im November 1918, Berlin, p. 248. kur ir buvo paskelbtas pasauliui. Juozo Pajaujo 49 Erzberger M., Erlebnisse im Weltkrieg. Deutsche Verlags-Anstalt, Stutt- 49 Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti, . A. Marcinkevičius. pokariniai teiginiai emigracijoje nėra patikimi, rašydamas apie Lietuvą, vengė personalijų . Kaunas, 1928, p. 64. gart, Berlin 1920; Erzbergeris M., Karo Archyvas, t. 3, 1926, p. 156–163; Taip pat aišku, kad ką darė vieni, nežinojo kiti. 10 Klmas P., „Trumpa vasario 16 dienos istorija“, in: Lietuva, 1920 m. Erzbergeris M., Der Völkerbund als Friedensfrage: Rede, gehalten am 27. galbūt tiksliau būtų teigti, kad juose esama vasario 15 d., Nr. 37 (319), p. 1–2, 7. Dezember 1918 in der Berliner Handelshochschule auf Einladung der 11 Paleckis J.. op. cit., p. 58–65. Ältesten der Kaufmannschaft von Berlin, Hobbing, Berlin, 1919. nutylėjimų dėl subjektyvių priežasčių, nes po Niekas iš signatarų iki karo nėra nurodęs, kad 50 12 Lopata R., Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, Paleckis J., op. cit., 1928, p. 62. 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, perdavė Aktą J. Chodakauskaitei. Abejonių dėl Trakai–Vilnius: Voruta, 1977, p. 67. 51 „Oskar Wöhrle“. Prieiga per internetą – https://de.wikipedia. 13 Klimas P., Iš mano atsiminimų, 1990, op. cit., p. 120–121. org/wiki/Oskar_W%C3%B6hrle. J. Chodakauskaitės dalyvavimo sukėlė skirtin- 52 jis dalyvavo Komitete Lietuvos Respublikai 14 Klimas P. Iš mano atsiminimų, 1979, op. cit., p. 415. Klimas P., Iš mano Mongirdas T., „Donatas Malinauskas – Nepriklausomybės akto ginti43, rengė kontrperversmą. A. Voldemarui gas vokiečių kareivio asmenybės aiškinimas. atsiminimų, 1990op. cit., p. 118. signataras“, in: Voruta, 1990 m. kovas, Nr. 2 (5), p. 3.  2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) Voruta Tėviškės aušra Nr. 2 (23) Tautos fondo (JAV) leidinys Lietuvos mokykloms 2017 m. vasaris

Rytų Lietuvos mokyklos Gera grįžti, kai žinai, kad laukia... Irina GIMŽŪNIENĖ, Šalčininkų r. Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja

Gimnazijos 7-oji abiturientų laida (iš kairės): Jolanta Sinkevičiūtė, Edgar Levkovskij, Viktorija Buinovskaja, Tomas Šlemas, Violeta Seržantaitė, Kšyštof Doman Skamba bendra daina „Draugui“ Vasario 4 d., šeštadienį, Turgelių „Aistuvos“ Susitikimas prasidėjo gimnazijos direktorės Aušros gimnazijoje vyko buvusių mokinių susitikimas. Voverienės sveikinimu. Garbingas gimnazijos svečias Susirinko gausus būrys jau visiškai į mokinukus ilgametis „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus pirmi- nepanašių, suaugusių, savo gyvenimus kuriančių ninkas Alfonsas Petrukevičius, besidžiaugdamas šau- žmonių. niu susitikimu, pasidalijo prisiminimais apie kažkada Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos vietoje žaliavusį sodą ir obelų šakose čiulbėjusias lakštingalas. Tarsi tęsdami šią mintį, mokiniai pristatė poetinę kompoziciją „Antaniniai obuoliai“ ir visus susirinkusius pavaišino obuoliais. Vėliau, prisimenant Paskutinio skambučio šventę, su- dainuota daina „Draugui“, visi susirinkusieji sutrypė smagų „Granskverą“, fotografavosi bei šiltai šneku- čiavosi prie arbatos puodelio. Patys sentimentaliausi ir labiausiai pasiilgę mokyklinio suolo su buvusiais klasių auklėtojais pokalbius tęsė savo klasėse. Tai buvo pirmas, tačiau tikrai ne paskutinis, Turgelių „Aistuvos“ gimnazijoje organizuotas buvusių mokinių susitikimas. Juk išties gera po daugelio metų prisiminti vaikystę, rašytas pirmąsias raides, gera vėl praeiti kori- Gimnazijos 4-oji abiturientų laida (iš kairės): doriais, klausantis savo žingsnių aido. Gera grįžti ten, Gimnazijos 5-oji abiturientų laida (iš kairės): pirmoje eilėje Aleksandr Te- kur visada laukia... Violeta Markevič, pirmoji mokytoja Aušra Voverienė, lica, Jevgenij Gušča, Voldemar Veršalovič, Artūr Juckevič; antroje eilėje Aleksandr Andrijevskij Jolanta Cybulskaja, Lina Šlemaitė, buvusi auklėtoja Janina Keko, Svetlana Jolantos Lazdauskienės nuotr. Šatkevič, Božena Vysockaja, Irena Juckevič

Gimnazijos 1-oji abiturientų laida (iš kairės): Vadim Stankevič, Jolanta Gimnazijos 9-oji abiturientų laida (iš kairės): Gerardas Gimnazijos 8-oji abiturientų laida (iš kairės): Elžbieta Braze- Jerenkevič, Igor Polozkov, pirmoji mokytoja Asta Paliuškevičienė, Ana Gušča, buvusi auklėtoja Irina Gimžūnienė, Artūras vič, pirmoji mokytoja Inesa Jančioraitė, Katažyna Nakraševič, Žerovkova, Natalja Vaškevič-Stavaruk, Ivan Andrijevskij Seržantas Vladislav Doman

Gimnazijos 11-oji abiturientų laida (iš kairės): pirmoje eilėje Jaroslav Lyskovič, Vadim Kondra- Gimnazijos 12-oji abiturientų laida (iš kairės): Edvin Falevič, Ana Vasilevskaja, Božena Lev- tovič, Viačeslav Sėja; antroje eilėje Alicija Baranovskaja, Viktorija Vaičiulytė, Agnė Žukovska, kovskaja, Karina Blaževič, Viktorija Šavel, buvusi auklėtoja Olga Dikšė, Miglė Zuokaitė, Rimas buvusi auklėtoja Rasa Midverienė, Erika Levkovskaja, pirmoji mokytoja Jovita Striukienė Videika Voruta 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832)  Lietuvos istorija Tėviškės aušra Nr. 2 (23) Tautos fondo (JAV) leidinys Lietuvos mokykloms 2017 m. vasaris

Rytų Lietuvos mokyklos 10 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) Voruta Lietuvos Respublikos Prezidentai Atminties būtinybė: Antano Smetonos požiūris į paminklus Dainora KANIAVIENĖ, Palanga

Antanas Smetona garsus ne tik kaip pir- jotinai didžiuojasi valdovu, tačiau Vytauto masis Lietuvos Prezidentas, bet ir kaip iškilus Didžiojo darbų didybė, matyti, jei neslegia, humanitaras. Jam rūpėjo švietimas, knygos, tai bent stipriai įpareigoja: „Mokydamies iš kalbos būvis ir... paminklai. Jei reikėtų api- praeities vadovauti, turime susekti tikrąjį bendrinti šį jo asmenybės interesų lauką, jo paveikslą, turime išaiškinti jo genijų. turbūt trumpai būtų galima tai įvardyti siekiu Dabartis, mūsų gyvenama, veikiai pavirs išsaugoti visuomenės atmintį apie rūpimus praeitim. Ateitis turės teisę paklausti mus: reiškinius, asmenis. Ryžotės didžiuotis lietuvių senovės vadu, Juolab, ne taip seniai dar buvusi vadi- bet ar mokėtės iš jo gerai tvarkyti šalį ir jai namoji Aušros gadynės1 patirtis, kai nors ir vadovauti?.. Tas klausimas stoja mums gyvai drausta lietuviška spauda, tačiau sunkiai, šio paminklo akivaizdoje.“16 Ne šiaip sau romantiškomis praeities istorijomis pasirams- kalbama apie atliktus darbus. 1930 m. buvo čiuodama, spraudėsi į valstiečių sąmonę, didžiulė šventė visoje Lietuvoje. Kaip vieną taip padėdama joje atlikti virsmą – įdiegti ryškiausių iš savo vaikystės švenčių, ją atsi- svajonę apie laisvės galimybę. Po daugiau nei mena ir garbingo amžiaus palangiškė Irena šimtmetį besitęsusio carų jungo gniaužtų bei Stonkienė, kuri pasakojo apie jubiliejines 500 daugiau nei prieš pusšimtį metų grubiai nu- metų karūnos iškilmes, vykusias Palangoje, malšintų sukilimų bangos patirties dar kartą taip pat sako ji, daug gimusiųjų berniukų patikėti nebuvo paprasta. Tam reikėjo drąsos buvo Vytautais tuomet pakrikštyti. Palan- ir paskatinančių istorijų. „Aušros“ redakto- goje didžiosios iškilmės vyko ant Birutės, rius Jonas Basanavičius sėmėsi medžiagos iš Vytauto motinos, kalno, parke17. Panašu, kad praeities. Ir panašu, kad stebuklas pavyko. Jo Vytauto atminimas puoselėjamas buvo visur, idėja patikėjo kiti. Išsisuko banga laikraščių, bet ryškiausiai turbūt Kaune, ten, kur buvo su jais užaugo nauja karta, kuri tapo svariu Prezidentas A. Smetona Švėkšnoje, 1928 m. įkurta ir Prezidentūra. Apie tai nušviesta ir ramsčiu sudėti pagrindus nepriklausomai laikraštyje „Rytas“18. Minėjimais, šventėmis Lietuvai atsirasti. Vėliau Antanas Smetona, tapti stabdomąja arba varomąja jėga dabar- skirta publikacija. karūnos iškilmės neapsiribojo, pavyzdžiui, Prezidentas, įvertindamas Jono Basanavičiaus čiai, kuri pakeis rytojų. Išsaugoti pažinimą Kalboje, pasakytoje 1928 m. gegužės 14 d., „Sakalo“ leidykla nepraleido progos išleisti indėlį, išsitarė: „Basanavičius kaip Mozė vedė yra svarbu, nes per jį atsiveria patyrimas, Karo muziejaus sodelyje atidengiant Laisvės ir monografijos19, žinoma, leido ir kitos. mus iš tyrumų pažadėtojon žemėn, laisvojon skatinantis suvoktį. paminklą, Antanas Smetona akcentavo, kad „Bibliografijos žiniose“ nurodoma, kad jau Lietuvon. [...] Jis geriausiai suprato, kad tauta Po 1918 m. vasario 16 d., užgimus Lie- būtina ne tik džiaugtis laisve, bet ir nuolat 1930 m. sausį pasirodė istoriko Z. Norkaus yra ne tik dabartis, bet ir praeitis – senovė. tuvai kaip laisvai respublikai, Antanui stebėti, kad jos neiškreiptų pikta mintis, blogi „Vytautas Didysis Lietuvos Kunigaikštis“20, Norint pažinti, kas yra tauta dabar, reikia Smetonai, vienam iš Nepriklausomybės darbai. Blogiausia, kas gali nutikti valstybei, bei daug skirtingų autorių straipsnių apie pažinti ir atjausti, kas ji pirma yra buvusi. Akto signatarų, nesyk teko sakyti viešąsias piliečių apatija: „Sunku inskelti ugnis, kai ji kunigaikštį šalies periodikoje21. Taip pat [...] Ką jis plunksna išrašė, tai mūsų kariai kalbas apie paminklų svarbą visuomenei. užblėsta, sunku pažadinti tauta, kai ji apsnūs- paskelbtas literatūrinis konkursas teminiam kalaviju išpildė.“ 2 Panašu, kad iš iškiliųjų Pravertus išlikusiąsias, reprodukuotas tar- ta.“13 Kalbant apie atmintį, kaip būtinybę, grožiniam kūriniui sukurti. Įdomu tai, kad vyrų A. Smetona sėmėsi išminties ir rūpinosi pukario spaudoje, matyti, kad dažniausiai džiaugiamasi naujo paminklo atidengimu: premijos skirtos ganėtinai didelės ir dvi. Po atminties išsaugojimu ateities kartoms. stabtelima ir susimąstoma prie vieno pirmųjų „Šiandien suėjus 10 metų nepriklausomos 10 000 litų buvo žadama pjesės arba roma- Archyvuose, pravertus tarpukario spau- profesionalios skulptūros autorių Lietuvoje, Lietuvos gyvenimui, šalia paminklo žuvu- no–poemos–apysakos autoriui22. Trečiame dą, galima rasti Antano Smetonos orginalių profesoriaus Juozo Zikaro, sukurto bareljefo siems už Tėvynę, atadengiame Lietuvos numeryje galima aptikti ir įrašą apie Liudo ankstyvųjų publikacijų, kuriose matyti gims- nežinomo kareivio kapui ir legendinės laisvės laisvės paminklą. Vienas rodo garbingą pra- Giros samprotavimus „Kuo buvo Lietuvai tantis požiūris į paminklus, jis vėliau, jau skulptūros bei vieno iš žymiausių XX a. I eitį, antras – dar nežinomą, rūpestingą ateitį. Vytautas Didysis?“23 bei istorikų kolektyvo, Prezidentinėse viešosiose kalbose, skleisis, pusės monumentaliosios skulptūros atstovų Antrasis be pirmojo nebūtų galimas, antrasis tarp kurių A. Šapoka ir Z. Ivinskis, biografiją, plėsis ir augs. Tąsyk spausdinta jų ir „Viltyje“, Vinco Grybo sukurto Vytauto Didžiojo pa- mums primena, kad be atvangos dirbtume pavadintą „Vytautas Didysis 1380–1430“, kurią su Juozu Tumu-Vaižgantu 1907 m. spalį minklo, kuris, deja, neišliko. Visi trys, matyti, tėvynei, kad pirmesniųjų kartų sudėtą ka- ketvirtame numeryje matome, kad Juozas ir įsteigęs3. Tiesa, kadangi pats ir laikraščio sujungia svarbią aksiomą – kovas už laisvę. pitalą vis didintume savo gerais darbais.“14 Sužiedėlis parašė romaną apie Žalgirio mūšį. redaktoriumi tapo, straipsniai gana deklara- Tai monumentali visuomenės padėka, pro- Pastatytą naują paminklą suvokia ne tik Ir taip beveik kiekviename tų metų numeryje tyvūs, sunkiai pasakytum, kad kritiški, labiau fesionalų rankomis, tiems, kurie kovojo: kas kaip padėką, bet ir kaip paskatą judėti toliau, matyti, kad pažinti Vytautą bandyta nuolat: – didaktiški. Tuomet, XX a. pradžioje, buvo išmintimi, kas kalaviju. Du paminklai, skirti kaip viziją, kuri turi tapti kūnu. Nors kalboje rašytos studijos, romanai, apysakos, straips- įprasta laikraščių pirmuosiuose puslapiuose reiškiniams, Karo muziejaus sodelyje, vienas daug patoso, bet taip pat justi, kad Preziden- niai – įžvalgos. Visus pasirodžiusius raštus spausdinti „vedamuosius“ straipsnius, kurie – asmenybei, visi – Kaune. Juozo Zikaro ran- tas jaučia grėsmes, atskleidžiami nūdienos Antanas Smetona kalboje apibendrindamas dažnai skambėdavę kaip manifestai, deklara- komis darbų yra sukurta ir daugiau, kaip ir rūpesčiai, aktualijos, kurios šiandien leidžia įvertino gana kritiškai: „Nei rašytojai, nei cijos vienu ar kitu opiu klausimu. Tai daryta bareljefų, pavyzdžiui, Jonui Šliūpui, biustų suprasti, kuo gyveno tarpukario žmonės. menininkai, nei dainiai dar neišdrįso arti jo beveik visuose lietuviškuose leidiniuose. Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai, Simonui Stengiamasi pabaigti viltingai, todėl išnyra prieiti ir piešti jo paveikslo. Beje, atšventus Ne išimtis ir „Vilties“ laikraštis. Tai galima Daukantui bei kitiems žymiems veikėjams, kryžiaus simbolis, įvardijamas kančios ir at- Vytauto Didžiojo metus, pasirodė raštų ir įžvelgti ir 1908-ųjų pirmo puslapio publi- ne tik šie trys, tačiau paminėtieji dažniausiai sikėlimo prasme. Suabsoliutinama įsijaučiant mūsų literatūroje, bet jie piešia ne tiek Vytau- kacijoje „Visų apleistieji paminklai“, kurioje patekdavo į Prezidento kalbas. į kiekvieno piliečio rūpestį. Susitapatinama ir tą, kiek jo aplinkos gyvenimą. Jo asmuo dar emocionaliai pykstama dėl neprižiūrimo pa- Anksčiausiai iš visų trijų iškilo Laisvės tikima, kad daug vargo, daug darbo ir susi- neprieitas, dar neatliktas tam žygiui ruošos veldo: „Bet ne tik viduje bažnyčios paminklų statula, kuri buvo Juozo Zikaro, sakoma, klausymas yra laisvės sudėtis, o į ją einama darbas.“24 Tačiau 500 metų jubiliejinė šventė yra: jų esama ir šale bažnyčios, karidore, brandžiausias darbas8, skirtas laisvės dešim- vargų keliu. Toje kalboje galima aptikti visas buvo prasminga – paskatino visuomenę vėl tamsiame urve. Čia pristatyta pagal sienos tmečiui paminėti. Apie tai nušvietė ir tarpu- retorinės persvazijos stadijas, kurios būna permąstyti istoriją, žymią asmenybę, kurios didelių paveikslų, apdulkėjusių ir apdras- kario spauda. 1928 m. gegužės 15 d. „Vilniaus naudojamos viešosiose kalbose: įtikinimą, palikuonys, bandydami apčiuopti jos mastą, kytų. [...] Jei taip Vokietijoje ar kitoje kurioje aido“ pirmame puslapyje redaktorius Jonas įtaigą ir skatinimą veikti. Stengiamasi for- stengėsi pažinti ir save. Pažinus, anot A. Europos šalyje, – visi tokie paveikslai nebūtų Urbonavičius rašo: „Atsimindama tą aplinky- muluoti klausančiųjų požiūrį į tai, kad laisvė Smetonos, karo vado genijų, valstybės vyro išmetami laukan, nebūtų apkrauti visokiais bę, kad gegužės m. 15 d. Lietuvai yra brangi ir yra trapi, todėl siektina, gintina nuolat, o protą, beliko tik grožėtis, garbinti, stebėtis lentagaliais ir suklypusiais baldais kaip štai kaipo Steigiamojo Seimo susirinkimo ir kaipo sudėtingas gyvenimas, įvairūs praradimai, ir pažymėti visa atminimo monumentu Bernardinuose. Kitur geriau moka vertinti Konstitucijos, o kartu ir nepriklausomybės su- žmogiškosios klaidos yra būdingos visiems – skulptūra bei jo vardą suteikti pirmajai senovės liekanas.“4 Galima pastebėti des- tvirtinimo diena, vyriausioji Lietuvos valdžia žmonėms be išimties, kurie nesirūpina sa- nepriklausomai Lietuvos aukštajai tuosyk iš peratišką palyginimą. Europa prilyginama nutarė, kad tą dieną būtų valstybės šventė. Tą vimi, yra apatiški dienai, pamiršta pareigas, Lietuvos persikrikštijusiai į Vytauto Didžiojo kultūringajai visuomenės daliai, o čia, carinėje šventę švenčia ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir tikslus ir praranda paprasčiausią akylumą pavadinimo universitetą. Rusijoje, kurios sudėtyje yra ir lietuviai, viskas visi tie, kam brangi Lietuvos valstybė, kam budriai gyventi. Siekdamas paveikti jausmus, Ir trečiasis gana dažnai kalbose minėtas kitaip. Palyginimas galėtų būti netiesioginiu brangus tautų išsivadavimas, kam brangi ima pavyzdžius iš netolimos praeities, skaus- paminklas – bareljefas, sukurtas profesiona- rusifikacijos, polonizacijos žalos įvardijimu: laisvė. Tai argi gale ir mes, Rytų Lietuvos lie- mingus momentus bei tautinius simbolius, laus skulptoriaus Juozo Zikaro, vadinasi „Ne- „Kitiems gal ir neturi jie didelės vertės, o lietu- tuviai, nesušukti: Tegyvuoja Nepriklausoma kurie yra svarbūs didžiajai klausančiųjų žinomojo kareivio kapas“. Kalba spausdinta viams turi.“5 Stebimasi nesusivokimu, vertės suvienyta Lietuva! Tegyvuoja demokratinė daliai, todėl kalba tampa emociškai įtaigi. Be 1934 m. „Trimite“, Lietuvos šaulių laikraštyje. nesupratimu, kai vietoj vertingų senovinių Lietuvos Respublika! […] Šiandien […] yra šitų dvejų dalių nebūtų įmanoma ir trečioji Tiek kalbėjimo būdas, tiek struktūra panaši paveikslų pakabinami menkaverčiai, bet nauji Lietuvos valstybės šventė. Ją švenčia visi – skatinimas veikti, kuri irgi yra svarbi. Jo į tą pačią, kuri naudota atidengiant Laisvės tapybos darbai. Lietuvos piliečiai be tautybės skirtumo. Bet kalba žadina prisiminimus, veikia jausmus, statulą. Tik šįkart dar labiau sutirštinama, Vis tik, matyti, liūdina, kad visko aplink gal brangiausia ta šventė yra lietuvių tau- o nuosekli argumentų ir kontrargumentų dė- apeliuojant į krikščionišką pasaulėjautą: žuvę esti, o nesirūpinama ne tik, kad išsaugoti, tai.“9 Kitame numeryje, trumpai tepažymėta: lionė turi tikslą – žadinti klausančiųjų tautinį kariai sulyginami su bažnyčios kankiniais25. bet ir paprasčiausiai pateikti to, kas yra: „Už „Valstybės šventės proga Lietuvos vyriausy- sąmoningumą. Naudojamas fiziomorfinės Prezidentas imasi teomorfinės retorikos, kuri didžiojo altoriaus yra keletas mūsų praeities bė išleido atsišaukimą į šalies gyventojus. At- retorikos šablonas – tau lyginama su augalų yra pati paveikiausia, greičiausiai pasiekianti paveikslų, kur išreikšta senovės atsitikimai. sišaukime pažymėta visi Lietuvos laimėjimai, pasauliu. Šis šablonas, pasak istoriko Sauliaus tikslą, pasitelkia religinio kulto terminologiją. Žiūrinėji žmogus, dairaisi ir nepasijunti minti- atsiekti per dešimtį nepriklausomybės metų. Pivoro, buvo itin paplitęs tarp nacionalizmo Kalboje daug retorinio patoso, hiperbolių, at- mis nulėkęs į ano meto gyvenimą.“6 Tiesa, yra Šventės iškilmėse dalyvavo daug užs. svečių. diskurso šablonų15. Beje, ši retorika buvo sigręžimo į krikščioniškas vertybes. Pasaulis ir kur kas vertingesnių, senesnių, kurie: „ [...] Iškilmės prasidėjo iš vakaro Putino misterija, itin mėgstama ir aušrininkų, kur berneliai jau darėsi labai neramus, o Antanas jautė, kad tarytum sakyte sako ateiviui, kad ji statyta ir kuri buvo suvadinta Vytauto kalno aikštėje buvo lyginami su berželiais, o mergelės su vien ginklu laisvės neiškovosi. Jis gerai žino- puošta taip, kaip viduramžių žmogaus siela [...].“10 Tiesa, „Lietuvos žiniose“11, Lietuvos liepelėmis ir t. t. jo, kad tiek laisvei įgyti, tiek išsaugoti reikia ir dvasia reikalavo.“7 Akivaizdu, paminklai valstiečių liaudininkų partijos leidinyje, Per Vytauto Didžiojo paminklo atiden- daugybės palankių aplinkybių ir reiškinių – paveldas, pasak Antano Smetonos, yra ši šventė nutylėta, o Jadvygos Tūbelienės, gimą 1931 m. Prezidentas ir vėl praeitį sieja visumos. Nepriklausomybės Akto signataras gyvenamo laiko žmogaus sielos ir dvasios Antano Smetonos žmonos sesers redaguo- su dabartimi, anas dienas idealizuodamas buvo vienas aktyvesniųjų asmenų valstybės išraiška, kuri vertinga ateities kartoms, kaip jame „Tautininkų balso“ 1928 m. nr. 1912, jau tik tiek, kiek to reikia stipriems dabarties atkūrimo darbuose, todėl gyva patirtis jam pažintinė medžiaga – kuo gyveno ir kaip pačiame pirmame puslapyje, puikuojasi ne- pamatams. Iš kalbos matyti, kad dar ieškoma jautėsi jų protėviai. Atminties reliktas gali priklausomybės metų pasiekimams apžvelgti santykio su Vytautu Didžiuoju. Jis neabe- Nukelta į 11 p. Voruta 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) 11 Lietuvių etninės žemės

poetai (Karaliaučiaus poetas, publicistas ir vertėjas Semas Simkinas. Jis vėliau išvertė K. Donelaičio įamžinimo Gumbinėje istorija L. Rėzos „Pruteną“ iš vokiečių į rusų kalbą), gražių ir prasmingų žodžių Donelaičiui sky- Alfonsas KAIRYS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Vilnius rė Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pir- mininkas Sigitas Šamborskis, Karaliaučiaus krašte dirbanti lietuvių kalbos mokytoja Lazdynėliai... Būtų ir nežinomi, jeigu juo- laikraščio „Naujoji aušra“ redaktorė Vanda se nebūtų gimęs lietuvių grožinės literatūros Vasiliauskienė, Gumbinės istorijos krašto- pradininkas literatūros klasikas Kristijonas tyros muziejaus, kuriame yra ekspozicija, Donelaitis, kurio poema „Metai“ tapo pasau- skirta Donelaičiui, direktorius Anatolijus liniu grožinės literatūros kūriniu, 1977 m. Fesenko ir daugelis kitų. UNESCO nutarimu įtrauktu į Europos lite- Jis, Poetas, dar nežino, kad iš jo bus ratūros šedevrų sąrašą. pasityčiota, ir naktį paminklas bus aplietas Lankantis Gumbinėje (Guseve) tuometis dažais. Jie, dažai, bus nuvalyti, tačiau, kas aktyvus Karaliaučiaus krašto regioninės tai padarė, nebus nustatyta. Ir dėl ko... Ir lietuvių tautinės-kultūrinės autonomijos na- kodėl?! rys Algirdas Karmilavičius supažindino su O tuometis Lietuvos Respublikos ge- Gumbinės garbės piliečiu Richardu Majeriu, neralinio konsulato Kaliningrade kultūros gyvenančiu Vokietijoje. atašė Arvydas Juozaitis rašė: „Įdomiausia, Maloniai šnekučiuodamiesi, išgirdome, kad šį įvykį „Kaliningradsja pravda“, įtakin- kad jis puoselėja mintį apie K. Donelaičio giausias ir populiariausias srities laikraštis, įamžinimą Gumbinėje: čia 1714 m. Senamies- iškėlė į pirmą puslapį antradienį, nedidelę čio bažnyčioje buvo pakrikštytas būsimasis medžiagą papuošdamas net trimis dide- Poetas. R. Majeris parodė netgi paminklo lėmis nuotraukomis. Nuotraukos darytos gipsinius skulptūrų modelius: jų buvo bent atidarymo ceremonijoje, kai paminklas dar keturi. nebuvo subjaurotas. Laimei, K. Donelaičio Grįžęs iš komandiruotės, tuoj pat įdomią biustas itin nenukentėjo (2004 m. rugsėjo mintį perdaviau Tautinių mažumų ir išeivi- 28 d., Elta)2. jos departamento prie Lietuvos Respublikos O 2004 m. rugsėjo 29 d. Gumbinės lai- Vyriausybės generaliniam direktoriui An- kraštis „Za doblestnyj trud“, aprašydamas tanui Petrauskui. Užsidegėme noru padėti Toks paminklas galėjo būti (iš išlikusių brėži- nių) K. Donelaičio paminklo atidengimo iškilmes, pastatyti atminimo ženklą K. Donelaičiui rašė: „Kristijono Donelaičio 290-osios meti- ir Koordinacinėje taryboje užsienio lietuvių le. Groja orkestras, ir baltas rūbas atidengia iš nės – daugiaplanė, daugialiaudė šventė [...]. programoms remti skyrėme Karaliaučiaus Paminklas K. Donelaičiui Gumbinėje (Guseve) 2 metrų aukščio vietinių skulptorių Tiščenko Mūsų mieste atsirado dar vienas žvilgsniui krašto regioninės lietuvių tautinės-kul- Nikolajaus ir Chvalejaus Vitalijaus sukurtą ir sielai malonus kampelis.“ tūrinės autonomijos pateiktam projektui, Lietuvos pusės. Norėta, kad paminklas būtų Kristijoną Donelaitį (užrašas ant paminklo: Ryte, jau 26 d., Gumbinėje, Karininkų K. Donelaičio paminklo statybos darbams, 7 atidengtas Poeto gimtadienio 290-osioms Kristionas Donelajtis – rusų kalba, Kristijonas namuose, vyko XI-oji Karaliaučiaus krašto 000 Lt. Dalį lėšų, be abejo, skyrė Gumbinės metinėms, t. y. 2004 m. sausio 1 d. Tačiau Donelaitis – lietuvių kalba ir lotynų kalba – lietuvių kultūros šventė, skirta K. Donelai- administracija, organizacijos „Gumbinės darbai nusitęsė iki rugsėjo. Christian Donalitius). Skvarbiu žvilgsniu jis čio 290-osioms gimimo metinėms, o prie žemėt“ nariai Vokietijoje ir Gumbinės garbės Ir... 2004 m. rugsėjo 17 d. išsiuntinėtas žiūri į į renginį atvykusius Karaliaučiaus paminklo, prie padėtų gėlių, atsirado tik ką pilietis R. Majeris. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento krašto ir Gumbinės administracijos dar- grįžusiųjų iš Santuokų rūmų Metrikacijos 2003 m. birželio 5 d. Karaliaučiaus krašto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buotojus, Gumbinės garbės pilietį, vieną biuro (rus. Biuro metrikaciji – aut. pastaba) administracijos sprendimu Nr. 288, kurį raštas Nr. 4-9.1.-S-615 „Dėl paminklo atiden- iš paminklo iniciatorių Richardą Majerį, jaunavedžių puokštės. pasirašė Administracijos vadovas (guber- gimo“ „Kauno apskrities viršininkui Valen- Karaliaučiaus krašto lietuvių tautinės-kul- Dabar prie poeto paminklo padeda gėlių natorius) V. G. Jegorovas, buvo leista statyti tinui Kalinauskui, Marijampolės apskrities tūrinės autonomijos atstovus Muliuolį A., ne viena susituokusiųjų pora. O kiekvieną paminklą K. Donelaičiui (Razrešitj ustanovku viršininkui Albinui Mitrulevičiui, Klaipėdos Čajauską E., poetę Leonovą R., Gumbinės praeinantį pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą, pamiatnika klassiku litovskoj chudožestvennoj apskrities viršininkei Virginijai Lukošienei, K. Donelaičio lietuvių kultūros draugijos ryte, dieną, vakare Jis lyg sveikinte sveikina: literatury Kristijonasu Donelajtisu v gorode Vilniaus apskrities viršininkui Feliksui Ko- pirmininkę Tiriubą I., skulptorių Chvalej 1 „Sveiks, svieteli margs...“ Guseve) . losauskui, Tauragės apskrities viršininkui V., Lietuvos Respublikos generalinį konsulą P. S. 2004 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (4-01)- Sudaryta tokios sudėties organizacinė ko- Arūnui Beišiui, kuriame rašyta: „Maloniai Karaliaučiuje Žalį V., Tautinių mažumų ir (S)-647 padėkojome municipalinio švietimo misija paminklui pastatyti: Trifonov A. G. – prašytume informuoti apskrities savival- išeivijos departamento prie Lietuvos Res- „Gusevo rajonas“ vadovui Trifonovui A. G. municipalinio švietimo „Gusevo rajonas“ dybes ir kitas institucijas, visuomenę apie publikos Vyriausybės generalinį direktorių už bendradarbiavimą įamžinant lietuvių vadovas, Chodyrev S. Z. – pirmasis vadovo rugsėjo 25 d. 11.00 val. įvyksiantį paminklo Antaną Petrauską, šių eilučių autorių, kitus grožinės literatūros pradininką K. Donelaitį, pavaduotojas, Aliošina R. S. – administracijos K. Donelaičiui atidengimą Gumbinėje (Gu- susirinkusiuosius. Ir klauso... klauso jam o Lietuvos turizmo departamento prašėme vadovo pavaduotoja socialiniais klausimais, seve, ul. Pobedy 12a). Tautinių mažumų (Kristijonui Donelaičiui) skirtų žodžių. įtraukti Gumbinėje (Guseve) esantį paminklą Kretov. J. V. – mokyklos vadovas, Garanin ir išeivijos departamento prie Lietuvos Kalbėjusieji – Karaliaučiaus krašto, Gum- Poetui į lankytinų objektų sąrašą. V. A. – architektūros skyriaus viršininkas, Respublikos Vyriausybės generalinis direk- binės administracijos atsakingi darbuotojai, Primintina, kad F. O. Tecnerio, M. Jan- Majer Richard – Gumbinės garbės pilietis, torius Antanas Petrauskas“. Panašus tekstas Lietuvos Vyriausybės atstovai – prisiminė kaus ir J. Zauerveino iniciatyva Lazdynėlių Chvalejev V. – paminklo bendraautoris, nuskambėjo ir per Lietuvos radiją. Didžiojo Poeto kūrybą, jo indėlį į lietuvių dvaro sode (poeto gimtinėje) 1896 m. buvo Tiriuba Irina – Gumbinės lietuvių draugijos 2004 m. rugsėjo 25 d. 11 val. Gumbinėje ir pasaulio literatūras; klausosi Gumbinės pastatytas paminklinis akmuo poetui K. vadovė, Muliuolis A. – Karaliaučiaus kraš- (Guseve), Pobedy g. prie namo 12a, rinkosi folkloro ansamblio „Nadruvėlė“ (vad. Irena Donelaičiui. to regioninės lietuvių tautinės-kultūrinės minios žmonių ne tik iš Gumbinės ar aplin- Tiriuba) ir vietinių meno kolektyvų koncerto. autonomijos pirmininkas, Fesenko A.V. – kinių kaimų, bet ir iš Lietuvos, nes į mūsų Švelniu žvilgsniu palydi visus į Gumbinės Gumbinės istorijos kraštotyros muziejaus kvietimą atsiliepė visos apskritys. Gausiau- literatūrinę svetainę, kur Karaliaučiaus kraš- 1 Rašto kopija saugoma šio straipsnio autoriaus archy- direktorius. sia delegacija (kaip ir reikėjo tikėtis!) atvyko to poetė Rūta Leonova, poetai iš Lietuvos ve. 2 Prasidėjo ilgoki paminklo statymo iš Kauno, Marijampolės. (Rimantas Černiauskas, kiti) skaito eiles, Žinutės kopija saugoma šio straipsnio autoriaus ar- chyve. darbai, lydimi įvairių skatinimo raštų... iš Jis, Didysis Poetas, dar apdengtas drobu- skirtas Jam, skaito ir Karaliaučiaus krašto

Lietuvos Respublikos Prezidentai

„Karališka senoji kibininė“ – Atminties būtinybė: Antano Sausių k. , LT-21401 Trakų r. Smetonos požiūris į paminklus (Vilnius–Kaunas automagistralė, 23 km), atskirų spaudos darbuotojų darbų prasmę. O tapęs Prezi- tel./faks. +370 5 243 2444, Atkelta iš 10 p. dentu, pasirūpino, kad atsirastų bareljefai Vincui Kudirkai, mob. tel. Jonui Basanavičiui ir pirmajam lietuviškos istorijos autoriui leido kalbėti susiejant asmeniškumą su isto- – Simonui Daukantui. +370 65908454, +370 659 08452, rinėmis aplinkybėmis. Tai nebuvo knyginės, 2 „Kalba, pasakyta Karo muziejaus sodelyje prie J. Basanavi- išprotautos kalbos, veikiau – jausminės, čiaus paminklo jo laidotuvių dieną“, in: Lietuva, 1927, Nr. 42. el. p. [email protected] 3 Žurnalistikos enciklopedija, 1997, Vilnius, 565 p. emocionalios, patirtinės. Galėjimas palyginti, 4 Visų apleistieji paminklai, 1908 m. birželio 27 (liepos 10) d., ką reiškia gyventi laisvėje ir ne tik, jam leido Nr. 73 (108), p. 1. 5 Ibid. balansuoti tarp kritiško nūdienos vertinimo 6 Ibid. ir praeities patoso. Tai, kas buvo vakar – jau 7 Ibid. Mūsų paslaugų spektrą sudaro: 8 Yra išleista studijų, straipsnių, Panevėžio kraštotyros žinoma, o šiandiena ateities rūpesčiu galinti skyriaus surinktos medžiagos, kuriose analizuojamas Juozo tapti. Todėl nesyk savo kalbose, skirtose ir Zikaro skulptūros paveldas. Juose Laisvės statulai skiriamas • Kompleksiniai ir verslo pietūs kiekvieną darbo atidengiant bareljefus, Antanas Smetona didžiausias dėmesys ir ji neretai pakrikštijama brandžiausiu menininko kūriniu. dieną; noriai lenkėsi didiesiems amžininkams. O 9 Vilniaus aidas, Nr. 56 (488), 1928 m. gegužės 15 d, p. 1. • Specialūs pasiūlymai turistinėms grupėms ir jų „Trimitui“ sykį duodamas prisiminimus apie 10 „Vyriausybės atsišaukimas“, in: Vilniaus aidas, 1928 m. gegu- žės 17 d., Nr. 57 (489), p. 3. gidams; Putvinskį, prasitarė: „Inžymaus asmens reikš- 11 Lietuvos žinios, 1928 metų gegužės mėnesio numeriai. mė visuomenėje yra labai didelė, ypatingai 12 Tautininkų balsas, 1928, Nr. 19, p. 1. • Edukacinė kibinų gaminimo pamokėlė 13 Lietuvos aidas, 1928, Nr. 86, p. 1. didelė ten, kur jam yra tekę nauji takai minti. 14 Lietuvos aidas, 1928, Nr. 86, p. 1. „Paragauk istorijos“; [...] Juk šiaip ar taip inžymus žmogus tautos 15 Pivoras S., „Lietuvių nacionalizmo retorikos šablonai XIX ir • Parodomoji (degustacinė) „Šimtalapio“ gyvenime nėra paprastas dygsnis rūbo siūlėje: XX amžių lyginamojoje perspektyvoje“, in: Semiotika: Šiuolai- „Senoji kibininė“ kinio socialinio diskurso analizė. – 26 gaminimo pamokėlė; jis kreipia visuomenę, o ne jį visuomenė.“ 16 Lietuvos aidas, 1930, Nr. 204, p. 1. Nepaprastas dygsnis buvo ir Antanas 17 Iš mokslinės „Versmės“ ekspedicijos, skirtos monografijai • Autoparduotuvių „Senoji kibininė“ tinklas Palanga rengti. 2012 m. vasara. Karaimų g. 65, LT-21104 Smetona. Jo reikšmę istorijoje aiškinsis istori- 18 „Vytauto Didžiojo iškilmės Kaune“, in: Rytas, 1930 m. rugsėjo Vilniuje; kai dar ilgai, kaip ir asmenybės spalvas. 9 d., Nr. 204 (1954), p. 2. Trakai, 19 • Išskirtiniai pasiūlymai Jūsų šventėms ir Ibid. tel./faks. +370 5 285 5865, 20 Bibliografinės žinios, 1930, Nr. 1., p. 18. pobūviams; 1 Taip dažnai buvo įvardijama spaudos situacija lietuviškais 21 Ibid., p. 27. mob. tel. +370 659 72132, rašmenimis carinės Rusijos sudėtyje. Jono Basanavičiaus 22 Ibid., p. 32. • Kibinų pristatymas į namus; „Aušra“ žurnalistikos istorijoje apibūdinama kaip romantiš- 23 Bibliografinės žinios, 1930, Nr. 3, p. 83. +370 659 08452, kos krypties leidinys. Antanui Smetonai uždraustoji spauda 24 Lietuvos aidas, 1930, Nr. 204, p. 1. nebuvo iš knygų žinoma, pats būdamas moksleivis ją gyvai 25 „Respublikos Prezidento kalba, pasakyta laidojant Nežinomą- Tad linkime akimis pamatyti, slapčia skaitė, tai ugdė būsimojo Prezidento požiūrį, asmenybę. jį Kareivį“, in: Trimitas, 1934 m. lapkričio 29 d., Nr. 48, p. 1. el. p. [email protected] 26 gomuriu pajusti, širdimi įsimylėti… Vėliau pats dirbdamas redakcijose straipsniuose pabrėždavo „Putvinskį atsiminus“, in: Trimitas, 1930, Nr. 10.w 12 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) Voruta Skaitytojų laiškai Lietuvos miesteliai Iš Virbalio... Aukštadvaryje yra Irena BRAŽĖNAITĖ, Virbalis, Vilkaviškio r. gydytojo Miestelis minimas Žygiman- „seniam, seniam, seniam“, „rūpūs to Augusto ir Karalienės Bonos miltai, rūpūs miltai“, sukant tan- Vlado Mongirdo laiškuose, 1593 m. jam suteiktas kiai – „vaikam, vaikam, vaikiukam, herbas ir Magdeburgo teisės. Bė- vaikiukam“. O vaikam ir juoko, ir gant laikui būta bažnyčios, kirchės, smagumo į valias. Stipresniems gatvė cerkvės, iškalos – taigi, ir visokių – oho darbelis, ne kožnam pa- Beveik aštuoniasdešimt žmonių būta. Būta karų, marų, bažnam įveikiamas – leidžiama metų reikėjo laukti, kol į krašto sijojimo per užkariautojų ir tikrom girnom pamalt: dažnai Aukštadvarį sugrįžo gydytojo ir valdžių rankas. Kone kas šim- ne miesto vaikiuko jėgom miliniu Vlado Mongirdo gatvės pava- tmetį po kartą miestelio degta ir įtvertą sunkėliausią girnapusę pa- dinimas. vėl kurtasi. Buvimas Paprūsėj ir sukt. Norintys pabando susimušt Vladas gavus gelžkelį, margai tvarkėsi ir muštokėj sviesto, nusiliedint žva- 1939–1940 m. telefonų są- Mongirdas miestelio gyvavimo gyvumas, ir kę, susiminkyt molio ir sulipdyt raše jau randame nurodytą gy- Žuvų herbo gyventojų skaičius. Netoli pasie- kokį žvėrelį ar puodelį, kuris čia dytojo Vlado Mongirdo gatvę. atstovas niniai Kybartai, amžinas kelias, pat, beviešnagėjan, ir išdžiovi- Prabėgęs laikas turėjo lemiamos nubarstytas tai pamestom-paka- namas molio krosnyje, susivyt įtakos jo atminimo įamžinimui. Jis buvo votom knygnešių knygom, tai margaspaslvę juostelę ar nusivyt pirmasis Trakų apskrities viršininkas, tiesa, nubyrėjusiu iš terbelės, einant per iš linų ar pakulų tikrų tikriausią laikinai ėjo tas pareigas, bet tai yra užfik- Karalienės Luizės, tiltą cukrum, tai virvę, tikrose staklėse, ne vieno suota istoriniuose šaltiniuose. V. Mongirdas išsilaisčiusu iš kaniko šnapsu, Bari- matytose tik paveikslėlyje, paau- baigė Maskvos universitetą, įgijo gydytojo ninkai, primenantys čia nuo amžių dėt, rateliu – kalavartu paverpt, specialybę. 1941 m. su šeima buvo ištremtas buvus bitininkų ir bičiuolių, Alvi- gauna palaižyt, pačiulpt su koriu į Sibirą. Padedamas rašytojo Antano Vie- tas, iš kurio apdainuotasis šuleris Virbalio turgus. Šaltinis – www.virbaliovartai.lt tikrų tikriausio, necukravoto šito nuolio-Žukausko, 1957 m. grįžo į Lietuvą. šaltyšius, paviešėjęs pas Maušą ar krašto bitukių sunešto medaus, Deja, apsistoti galėjo tik Kėdainiuose. Ten Berelį ir neparvežęs vaikiukam anei dūdos, atsilaužt ir sugraužt pyrago, užsigeriant gira prisisamstęs pirmininkas Stasys Lopeta 1960 m. mirė ir buvo palaidotas. Jo sūnus anei skripkos, anei pyragėlio, maldininkų ar iš Pavirbalio lankų, miškų, laukų ir pievų užmiršusiem ar suvis nežinojusiem vaiz- Tadas Mongirdas yra parašęs prisiminimus nuglostyti Keturvalakiai, Gižai – galbūt, ap- surinktų žolelių arbata. Ak, kas begali būt dingai papasakos apie duonutės ilgą, pra- apie tėvą, o vaikaičiai Viktoras ir Helena gižęs pienas, smetoną sugadinęs, Pilviškiai – maloniau nuo tikrumos atpratusiam miesto kaituotą kelią ligi mūsų stalo. Kaip malonu yra paveldėję Aukštadvario dvarą bei tikisi galbūt, ėdrūnai, meilus Vištytis, Gražiškiai. vaikiukui? O taip viską akimis, rankytėm užmiršusiam išgirst priminimą, nerizikuot ateityje jį prikelti naujam gyvenimui. Man jie pasidabojo gražiai iš to, kad, nese- bečiupinėjant, iš krosnies ištraukiama ir jų prariekto kepalėlio guldyt ant stalo nei pra- Trakų rajono savivaldybės tarybos niai apgiedojus beveik šimtametį mokytoją išsikepta duonukė: o, koks smagumas atsi- rieku durysna, nei aukštyn padu: pirmuoju 2016 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. S1-233 Bernardą Gražulį, atsidengė šviesūs lakštai laužt savo pačių keptos duonos. atveju duonytė užsirūstinus gali išeit ilgam, viena Aukštadvario gatvė buvo pavadinta iš Jo jaunumės, mokytojavimo Kybartuose. Šitų visų amatų, pagražų pamokina antruoju – gali iš namų išeit gaspadorius gydytojo Vlado Mongirdo vardu. Ta proga Šermenyse Albinas Petrulis tuos laikus nu- keramikė Loreta Vasiliauskienė, audėja suvisam... Pulkelis bendruomenės žmonių dėkojame Aukštadvario seniūnei Jadvygai gyvenusiems priminė, jaunumenei vaizdžiai Gema Ona Liubinskienė, žolininkė Irena dirba švenčiausią darbą: suglobia atėjusius Dzencevičienei, be kurios pastangų Aukš- atpasakojo, kokiais grumstuotais keliukais Griešiuvienė, Giralda Rainienė, Danutė vaikus, užriša jiem prikyštes – prijuostes, ir tadvaryje niekas nevyksta. atkakliojo, reikliojo, šviesiojo Mokytojo Žebartavičienė, Aldona Timinskienė, Ge- ant plataus, ilgo ąžuolinio stalo leidžia pa- Grupė rajono gyventojų pateikė pasiūly- vedami šio kašto vaikai ėjo mokslo link – diminas Žebertavičius. Šauni, susibuvusi, tiem suglobstyt iš tešlos kepalytį duonytės, mą Trakų rajono savivaldybės merei Editai plunksnelę – avižėlę – rašalan pasidažę, iš susidarbavusi draugija. gardžiai atsigėrus rūgščiasaldžio jos kvapo, Rudelienei ir tarybai, kad Trakų viešosios vyniojamojo popieriaus sąsiuvinėlį susisiu- Lapkričiui, tik teip bevadinamam, nors atnešęs lyžę, neužmiršęs pamokint, kad šito bibliotekos Aukštadvario filialui būtų su- vę, kojeles labai jau nuavėtais burlečiukais spalių mėnesio jam jau nebebūva palikta įnagio žargstyt nevalia, kad duonelė kepama teiktas Vlado Mongirdo vardas. Dabar šis apsiavę, naminiais čerkesėliais apsivilkę. Bet nupurtyt beveik nei vieno lapo – taigi, neužpyktų, patiems vaikiukams leidžia su- gyventojų pasiūlymas yra svarstomas rajono kaip meiliai ir pagarbiai mini savo Mokytoją tam niūruoliui kėblinėjant po kiemus, dėt jų rankytėm apglaistytus kepaliukus ant savivaldybėje. jo mokiniai, ne vienam parodžiusį kelelį švie- mes įsiprašėm šitos mielos daugijos salėn lyžės (pirma lyžę pabarsčius ajerais ar ant jos Vlado Mongirdo bibliografiją yra paren- sos, žinių, mokslo aukštumų link. Prisiminė paminėt dieną, mūsų vyriausiajai seseriai, paklojus klevų ar ąžuolų lapų, o kepaliukus gusi Trakų viešosios bibliotekos Aukštadva- Albinas, kaip karo ir pokariniam baisumam mokytojos Verutės Mamai, garsiojo Virba- juos pasižymėjus savu ženklu, inmygant rio filialo vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė, ji praūžus, su reikalinguoju, žymiuoju Virbalio lio fotografo (kažin, kiekos jaunamarčių tešlon gėlę, savo vardą ar dar ką sugalvojus, buvo publikuota Trakų rajono laikraštyje fotografu Jonu Inkrata vaikščiojo po vai- albumai prisagstyti jo darytom nuotrau- kad iš krosnies ištrauktas bakaniukas pats at- „Trakų žemė“, 2014 m. kovo 14 d., Nr. 11 kystės ir jaunystės vietas, karo nudrengtas, kom?) Jono Inkratos uošvei, buvusiai riedėtų prie jį sulipdžiusio vaikelio)... Ponas (802), p. 8. stribų ir niekadėjų išgrobstytas, pastoviniuo- Stasys atstumia pečiadangtę – ir sužėruoja politinei kalinei Onutei devynių dešimčių dami prie sodybviečių užsilikusių vyšnynų slenkstį peržengus ir toliau nuėjus. Ir mum kaitrių, beržinių malkų žarijos: „Pažiūrėkit, „Trakų žemės“ informacija ir suniokotų namų pamatų... vaikai, pasigrožėkit, kaip jaukiai mirguliuoja buvo leista ne tik danuot, puotaut, alasyt, Virbalis tebegyvuoja. Švytuoja Šv. Ar- žarijos, o jų plevenimas valo, skaidrina sielas, bet ir duonos prasikept, ir sūrį susislėgt, kangelo Mykolo bažnyčia (ir miestelio herbe, tik niekada, o niekada, vaikeliai, neikit per ir virvę moteriškėm nusivyt, kad būt kuo kaip sargybinis, budi Arkangelas), sovie- arti žarijų vieni, nieko nemėtykit ugnin – nepaklusniai pasispardžiusį vyriškį su- tijos sandėliu paversta, dabartės atgriebta, ugnelė šventa.“ Stasys žarstekliu išžeria pančiot, ir žvakę nusiliedint (na, vaškinę, susikaupimui kviečia evangelikų liuteronų žarijas ant priežido žertuvėn, pašluoja pe- bet ne pagrabinę), ir staklėsna insisėst, bažnyčia, mokykla (mano šaunioji dukterė- čiaus padą, kaip kadai kadžių mūsų Mamos jaunystę kraitelį su Mamute beaudžiant čia Verutė Inkratienė jos darniam mokytojų darydavo, ir vaikų duonytė nusliuogia nuo prisiminus, ir medaus palaižėm, ir lašinių pulkelyje mokytojauja), žydi žaliuoja parkai lyžės krosnin. Stasys krosnies angą užšau- paltį prapjovėm, ir vaistažolių arbatos ir skverai – miestelis nugrėbstytas, išdailin- na pečiadangte: „Duonutė kepa. O aš, kad nuo trejų–devynerių ligų prisisiurbčiojom: tas, malonus akiai ir pasivaikščiojimui. iškepant laukimas neprailgtų, pašnekėsiu, išlingavom papenėti, atkutę, pamaloninti, Bene mieliausias miestelio darinys – tai jūsų paklausinėsiu, priminsiu arba pamokin- ilgam geruoju minėdami virbališkius – „Virbalio vartų“ bendruomenė. Senieji mei- siu.“ Vaikai – jei užaugę mieste, pačiuinėja ir tenedrįsta niekas išsižiot, kad, girdi, liai prisiminti, jaunikliai ir vaikai išmokti ir įsimena rugio, kviečio, miežio varpas, suvalkiečiai nelaiku prie stalo atnešą dar kviečiami ateit į senųjų amatų buveinę: avižų šiugždančias šluoteles. Sudėję kumš- gyvą kalakutą... Gyvuokit, sūduviai, kartu Būstet meiliai prijimti ir pavėdėti „Duonos telius ant stalo – vieną apačion, kitą višun – su savo kaimynais bartais, gražinkit savo Vlado Mongirdo gatvę Aukštadvaryje keliu“. Iškalbusis, krašto senuolių išminties pamokinami malt girnom: sukant lėtai – miestelį, ir retokai tesirkit... žymintis ženklas. Juozo Vercinkevičiaus nuotr. Voruta 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) 13 Nuo kavinės iki Gedimino kalno keltuvo Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

1911 m. gruodžio 1 (14) d. Vilniaus miesto suvažiavimo, buvusio pirmsėdžiaujant gra- valdybos1 posėdyje buvo priimtas sprendi- pienei Uvarovienei, paskyrė tam tikrą sumą mas pastatyti vandentiekio rezervuarą ant pinigų Viršutinės Gedimino Pilies liekanoms Gedimino pilies kalno pagal inžinieriaus sutvirtinti ir, tikėdamasi rasianti vietinėje Eduardo Šenfeldo, kurio padėjėjas buvo Miesto Valdyboje tikrą savo senobės pamin- Gabrielis Sokolovskis2, sumanymą. Nuo šio klų saugotoją, atidavė jai Pilies kalną visai įvykio praėjo šimtas metų, o Gedimino kalnas ne tam, kad įsteigtų tenai dar užsilikusiame ir Pilis vėl jaudina Lietuvos visuomenę. bokšte gaisro sarginę ir kažkokią [Kavinę] 1912–1913 m. buvo paskaičiuota vanden- su nederamomis ant jo sienų iškabomis, ir tiekio įrengimo kaina – apie 318 457 rublių3. dar mažiau tam, kad barbariškai suraustų Darbus buvo bandoma vilkinti, pastebėta, kad kalno vidų ir intaisytų miesto kanalizacijos neteisingai sudaryta sutartis tarp Vandentie- rezervuarą.“13 kio statybos biuro ir miesto administracijos, Kodėl laidos rengėjai taip užsispyrusiai pažymint, kad nėra punkto dėl samdomų ieškojo Nacionalinio muziejaus direktorės darbuotojų lygių teisių, t. y. jie į darbą turi būti Birutės Kulnytės, kuri viso labo tėra tik priimami neatsižvelgiant į tautybę. Garsas muziejininkė ir keltuvo įrengimo brėžinių apie nenorą priimti į darbą žydų tautybės pakomentuoti, matyt, nesiimtų, taip ir lieka asmenų pasiekė Maskvos ir Sankt Peterbur- neaišku. Neaišku, kodėl buvo pamirštas go spaudą4. Apie E. Šenfeldo planą pastatyti valstybinės įmonės „Vilniaus pilių direkcija“ vandens rezervuarą šventoje Lietuvai vietoje direktorius Saulius Andrašūnas, kuris ir įren- visuomenę per spaudą tuomet infomavo D. gė garsųjį keltuvą. Sklinda kalbos, kad niekas Malinauskas, J. Vileišis, O. Pleirytė-Puidienė, nežino, kur yra šio keltuvo įrengimo brėžiniai, P. Juodelė, P. Kuzma, J. Marcinkevičius5. o „Vilniaus pilių direkcija“ – išgaravo. Dvidešimto amžiaus pradžioje Gedimino Apie Gedimino kalno keltuvo žalą, matyt, kalną ir Pilį nuo nuniokojimo spaudoje gynė Atvirukas su Gedimino pilies kalno vaizdu pamiršo minimoje laidoje ne tik pakalbėti, ne tik D. Malinauskas6, jam padėjo Jonas Ba- bet ir filmuotą medžiagą parodyti. Laidos sanavičius. Jiems antrino dienraštyje „Kurjer apgadinti ir ant kalno esančius statinius bei laikui bėgant, nugriuvo Gedimino pilies rengėjai filmavimo metu ėmė interviu iš kalno Wilenski“ J. Obstas, įrodinėdamas rezervuaro turinčių ar turėjusių tam tikras galias, nebuvo pietinis ir šiaurinis bokštai. Akivaizdu, kad papėdėje tuo metu vaikštinėjusių asmenų. žalą ir tvirtindamas, kad jei jo „išrodinėjimai panaikintosios Vilniaus Pilių direkcijos atsto- problema egzistuoja ne vienerius metus. To- Deja, Kostanto Markevičiaus nuomonė, ne- būtų ir neteisingi, tai vis tiek negalima būtų vo Sauliaus Andrašiūno, kurio dispozicijoje kio slinkimo kaltininkais įvardyti vokiečių iš- dviprasmiškai atkreipusi kūrybinės grupės duoti kalno jokiems technikos reikalams, nes Pilies teritorija buvo daugiau nei dešimt metų. kasti tuneliai Antrojo pasaulinio karo metais, dėmesį į keltuvą ir šalia jo esančius nuslinku- tai būtų dangaus šaukiamoji profonacija.“7 Dar 2010 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvos prieš trejus metus ant kalno iškirsti medžiai, sios žemės plotus nepatiko ir liko už kadro. Tada, okupacinėmis sąlygomis, galbūt, buvo Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė naudota ne tokia velėna, sukalti poliai ir taip Laidos rengėjai nelinkę susikurti problemų. paprasčiau, protesto balsus išgirdo ir Sankt Gedimino kalno šlaitų apsaugą įvardijo kaip toliau. Laidoje parodyta nuošliauža, uždengta Kunigaikščiai galėdavo į kalną užlipti. Peterburge8, buvo reaguota į Lietuvos moks- vieną svarbiausių prioritetų. Tuometinis polietileno plėvele, esanti šalia keltuvo. Bet Antaną Smetoną, reikalui esant, tautiečiai lo draugijos 1912 m. sausio 25 d. protestą9 premjeras Andrius Kubilius teigė: „Esame apie A. M. Brazausko palaiminto keltuvo žalą būtų ant rankų užnešę. Na, o buvęs LKP I ir būsimieji signatarai sustabdė kalną ir Pilį labai aiškiai sutarę, kad Gedimino kalnas yra net neužsiminta, tik pastebėta, kad keltuvas sekretorius A. M. Brazauskas, matyt, nesiti- niokojantį projektą. tikrai svarbi problema ir tikrai neleisime jam šiuo metu nedirba. Kodėl keltuvas neveikia, kėjo tokios meilės ir neturėjo vilties, kad tauta Verta prisiminti sovietmetį, anot Regi- sugriūti.“ Tačiau laidoje nepasirodė ir savo paaiškinta nebuvo. Keistokai skamba 2002 neš jį į Gedimino kalną, todėl su Vilniaus manto Pilkausko, „1979 m. įvyko Vilniaus nuveiktų darbų nepaskelbė. Laidos rengėjai m. spalio 2 d. A. M. Brazausko pasirašytas pilių direkcijos vadovu Sauliumi Andrašiūnu pilies aplinkumos tvarkymo projektų konkur- ieškojo „iešmininko“, tai yra Nacionalinio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas: realizavo kalną ardantį projektą ir tikrai ne sas. Vienas iš projektų, be kita ko, siūlė pasta- muziejaus direktorės Birutės Kulnytės, kurios „Atsižvelgdama į tai, kad pradėjus Valdovų vardan tos Lietuvos. Kažkas ne taip vyksta tyti keltuvą į Pilies kalną. Tuomet dauguma žinioje Pilies kalnas atsidūrė tik 2015 m. Suras- rūmų atkūrimo darbus būtina sumažinti Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. projektuotojų ir projektų vertinimo komisijos ti Pilies kalno tikrąjį šeimininką Nepriklauso- turistų ir lankytojų srautus Gedimino kalno Išvada paprasta: su caro administracija buvo narių keltuvo idėją priėmė kaip šventvagystę. moje Lietuvoje pasirodė beveik neįmanoma. prieigose nuo Katedros aikštės pusės, kartu galima kovoti, o valdant saviems reikia tylėti. Bėgo metai, keitėsi valdžios ir atėjo diena, kai Caro laikais viskas buvo aišku, Gedimino ir nelaimingų atsitikimų bei kitų ypatingų Atleis iš darbo dėl bet kokios priežasties, tokia keltuvas be jokių diskusijų buvo pastatytas. kalnas priklausė Vilniaus miesto valdybai, įvykių galimybes, ir vadovaudamasi Lietu- žiauri tiesa... Virpesiai yra viena iš šlaitų nepastovumo kuriai šias funkcijas patikėjo Imperatoriaus vos Respublikos viešųjų pirkimų“ įstatymu priežasčių, bet ji vargu ar bus pripažinta, o Archeologijos komisija, kuriai buvo patikėta nutarė: „Sutikti, kad valstybės įmonė Vilniaus 1 10 „Dėl baimės, kad nesugadintų Vilniaus pilies kalno“, in: tuo labiau pašalinta.“ saugoti senovės paminklus. Tuomet, 1911 pilių direkcija vykdytų viešąjį pirkimą iš vie- Viltis, 1912 m. sausio 29 (11) d., Nr. 13(648), p. 2. 2016 m. lapkričio 17 d. Lietuvos televi- m., D. Malinauskas, protestuodamas prieš nintelio šaltinio – pirktų iš Austrijos firmos 2 „Biuro budowy wodociągów i kanalizacji“, in: Kurjer Litews- planą Gedimino kalne įrengti vandentiekio „ABS Transportbahnen“ 1 200 kg galios kel- ki, 1911 m. lapkričio 23 (12 06) d., Nr. 146 (266), p. 2. zija laidoje „Specialusis tyrimas“ atkreipė 3 „M. Ż. W Radze miejskiej“, in: Kurjer Litewski, 1911 m. visuomenės dėmesį į pastaruoju metu rezervuarą, „Lietuvos žiniose“ rašė: „Šiokiais tuvą, tinkamą 16 keleivių.“ Buvo numatyta, gruodžio 02 (15) d., Nr. 154 (274), p. 2. besikartojančias žemės nuošliaužas nuo Ge- ar tokiais ne mokslo reikalais išviso ir griežtai kaip ir iš kur bus finansuojami darbai. Mini- 4 „Umowa p. Szenfelda a administracja“, in: Kurjer Litewski, 1911 m. gruodžio 10 (23) d., Nr. 160 (280), p. 2. dimino kalno. Laidoje kalbėjo daug žinomų yra visiems užginta rausti ne tik Pilies kal- mame nutarime rašoma: „keltuvo įsigijimo ir 5 „Dėl negerbimo senovės liekanų“, in: Viltis, 1911 m. gruo- asmenų: Gedimino kalno tvarkymo projekto nas, kame tebėra dar neištirta nei požemiai montavimo darbai finansuojami iš lėšų, nu- džio 21 (01 03) d., Nr. 148 (633), p. 3. valdymo konsultantas Andrius Končius, nei Viršutinės Pilies slėpiniai urvai, bet be matomų skirti valstybės įmonės Vilniaus Pilių 6 Malinauskas D., „Vilniaus Pilies Kalnui apsaugoti. (Dėl inžinierio E. Šenfeldo laiško)“, in: Viltis, 1911 m. gruodžio 30 (01 kultūros ministras Šarūnas Birutis, Lietuvos Archeologijos komisijos leidimo net papras- direkcijos investicijų projektams įgyvendin- 12) d., Nr. 150(635), p. 1. geologinės tarnybos vadovas Jonas Stakūnas, tus piliakalnius kasinėti gresia baudžiamieji ti.“ Spaudoje galima aptikti ir kitokį keltuvo 7 „Laikraščių apžvalga“, in: Viltis, 1912 m. vasario 26 (03 10) Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius bei įstatymai.“11 Verta prisiminti, kad 2003 m., įrengimo būtinumą pagrindžiantį teiginį: „A. d., Nr. 25(660), p. 2–3. 8 „Laikraščių apžvalga“, in: Viltis, 1912 m. vasario 26 (03 10) portugalas dirvožemio erozijos specialistas rengiant keltuvą ant Gedimino kalno, buvo Brazauskas šį Vyriausybės sprendimą moty- d., Nr. 25(660), p. 2–3. Paulas Pereira. R. Šimašius nebuvo linkęs sustabdyti darbai dėl archeologinių radinių. vavo apklausų duomenimis, rodančiomis, 9 „Lietuvių tauta“, sud., vyr. red. Algimantas Liekis, Vilnius, įsiklausyti į kultūros ministro Šarūno Biručio Vadinasi, caro laikais rausti kalną ne mokslo kad tik vienas iš dešimties vilniečių yra įkopęs 1997, p. 166. 10 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-07-28-apkro- reikalavimą skelbti ekstremalią padėtį. Būtų tikslais buvo neleidžiama, o laisvoje Lietuvoje į Gedimino kalną.“ Ar papuošė keltuvas Ge- vos-ir-virpesiai-ardo-pilies-kalno-slaitus/147060 verta prisiminti, kad 1912 m. D. Malinausko leidžiama rausti ir ne mokslo tikslais. dimino kalną, ar jo estetinis vaizdas sustiprino 11 Malinauskas D., „Vilniaus Pilies Kalnui apsaugoti. (Dėl Laidoje nuosekliai ieškota nuošliaužų mūsų patriotinius jausmus. Manau, kad ne. inžinierio E. Šenfeldo laiško)“, in: Lietuvos žinios, 1911 m. gruodžio reikalavimu, buvo sušauktas Lietuvos mokslo 31 (01 13) d., Nr. 151, p. 1. draugijos posėdis Gedimino kalnui gelbėti priežasčių, pasakota, kad jų būta ir anksčiau, D.Malinauskas jau cituotame straipsnyje rašė: 12 Kitkauskas N., Vilniaus pilys istorija, statyba, architektūra, nuo vandalų. Tačiau minėtoje laidoje tarp tai yra net XIV a. pabaigoje. Tada, slenkant „Imperatoriaus Archeologijos komisija, kuriai Vilnius, 2012, p. 23. 13 Malinauskas D., „Vilniaus Pilies Kalnui apsaugoti. (Dėl asmenų, žinančių, kaip apsaugoti Gedimi- Pilies kalno šlaitui, žemėmis buvo užversti yra uždėta priedermė saugoti senobės pamin- inžinierio E. Šenfeldo laiško)“, in: Lietuvos žinios, 1911 m. gruodžio 12 no kalną nuo tolimesnės griūties, galinčios Vilniaus vaivados Manvydo rūmai . Be to, klai, kiek atmenu, po IX archeologų Vilniaus 31 (01 13) d., Nr. 151, p. 1. 14 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) Voruta Okupuoto Vilniaus krašto istorija Už Vėlines – į teismą! Vytautas Valentinas ČESNULIS, Vilnius Pradžia Nr. 1 (831) teismui. Apygardos teismo teisėjas gruodžio 29 d. nutarė bylą nagrinėti teisme. V. Jurke- Tų pačių policininkų apkaltintas ir Liu- vičiaus 1938 m. vasario 4 d. įgaliotas gynėjas dvikas Činčikas, Kazimiero ir Ievos, g. 1913 m. advokatas Marijonas Kovalskis vasario 5 d. rugpjūčio 9 d. Švenčionių valsč. Kūčių kaime. pasiūlė į teismą iškviesti liudytojus: 1) Bronių Apsieidavęs be tėvų pagalbos, nes per mėnesį Slieką, gyv. Filaretų g-vėje 17, kuris patvirtin- po 40–50 zl užsidirbdavęs korepeticijomis. tų, kad kai grupė kapinių lankytojų giedojusi Gyveno Polocko g-vėje 20-4 (LCVA, f. 129, prie J. Basanavičiaus kapo, tai kaltinamasis ap. 2, b. 3482). dėjo vainiką ant E. Vileišienės kapo; 2) Poloc- Per tardymą L. Činčikas sakė, kad Rasose ko gatvėje kartu gyvenusį Stasį Savicką, kuris lankėsi vienas, tačiau nei prie J. Basanavičiaus, paliudys, kad kaltinamasis buvo toli nuo nei prie lietuvių karių kapų nebuvo ir negir- himną giedojusių žmonių ir pats negiedojo. dėjo, kad kas būtų giedoję Lietuvos himną. Byla pabaigta 1938 m. kovo 28 d. Storasta vis tik nubaudė jaunuolį 30 zl arba 10 Teismo neišvengė Bronius Uziela, Antano dienų arešto. Gruodžio 6 d. prašyme miesto ir Anastazijos, g. 1912 m. kovo 12 d. Šven- storastijai kaltinamasis prašė jo bylą persiųsti čionių valsč. Pliauškių kaime, Universiteto teismui. Tolesnė bylos eiga nesiskiria nuo kitų Teisės f-to II k. studentas. Jam pragyventi keliolikos bylų. padėjo brolis Vincas ir pusbrolis iš tėvo Panašus likimas ištiko Vytauto Didžiojo pusės, Pliauškėse valdę 24 ha ūkį. Studentas gimnazijos mokinio Cezario Skrodzkio bylą gyveno Literatų skg. 11-21 (LCVA, f. 129, ap. (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3483). Moksleivis, 2, b. 3486). Andriejaus ir Viktorijos s., g. 1915 m. sausio Seržanto K. Bartošo tardomas jaunuo- 13 d. Lenkijoje, Balstogės apskr. Juchnovičių lis prisipažino, kad su kolega B. Račinsku valsč. Juchnovičių (lenk. Juchnowicze) kaime. 1937 m. lapkričio 2 d. iš Laidojimo įstaigos Sūnų išlaikiusi motina, Beniakainyse (dabar – Didžiojoje g-vėje 5 paėmė Lietuvių studentų Prie kun. prof. Petro Kraujalio kapo Baltarusija) turėjusi arbatinę ir Cezariui kas sąjungos užsakytą vainiką ir, nuvežę į Rasas, mėnesį atsiųsdavusi po 20–25 zl; be to, patėvis padėjo ant J. Basanavičiaus kapo; nuo jo nuėjo skg. 11-23 (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3488). Tar- Tardomas V. V. Budzeika paaiškino, kad Beniakainyse turėjo nuosavus namus. Moks- prie E. Vileišienės kapo ir padėjo V. Jurkevi- domas jis prisipažino, kad 1937 m. lapkričio išėjęs iš namų lapkričio 2 d. sutiko bendra- leivis gyvenęs Užupio g-vėje 17-26. čiaus atvežtą vainiką. O štai prie jų priėjusi 2 d. su B. Uziela paėmę vainiką iš Laidojimo mokslį Kasperavičių iš lietuvių bendrabučio Tardomas C. Skrodzkis sakė, kad su grupė lietuvių sugiedojo „Viešpaties angelą“. įstaigos ir atvežę padėjo ant J. Basanavičiaus Filaretų g-vėje 17. Kartu nuėjo į Rasas, buvo Adolfu Ostašausku ir Hilarijumi Staponinu Su B. Račinsku ir A. Munčeliu apėję dar kelis kapo. Girdėjo, kad giedotas „Viešpaties an- prie J. Lelevelio kapo ir girdėjo, kad prie buvę Rasose prie kareivių kapų. Ten grupė kapus, nuėjo į Šv. Petro ir Povilo kapines, kur gelas“. Paskui nuėjo prie Emilijos Vileišienės J. Basanavičiaus kapo lietuviai giedojo him- lietuvių, pagiedoję „Viešpaties angelą“, ėmė aplankė D. Alseikos ir P. Kraujalio kapus. kapo. Prie vartų sutiko lietuvius, grįžtančius ną. Paskui nuėjo prie lietuvių karių kapų, giedoti Lietuvos himną, tačiau jie negiedoję. Miesto storasta gruodžio 1 d. B. Uzielai nuo karių kapų. Sutiko ir Vytauto Didžiojo nuo kurių žmonės jau skirstėsi. Po to su Iš Rasų jaunuoliai nuėję į Šv. Petro ir Povilo skyrė 75 zl arba 12 dienų arešto bausmę. Kal- gimnazijos mokinę Akulavičiūtę. Su ja ėję į J. Misiūra nuėję į Šv. Petro ir Povilo kapines. kapines prie A. Ostašausko brolio kapo. Ir čia tinamasis gruodžio 6 d. paprašė bylą perduoti Šv. Petro ir Povilo kapines, tačiau prie Olandų Čia su grupe lietuvių buvę prie P. Kraujalio susirinkę lietuviai giedojo savo himną. Paskui Apygardos teismui. Gynėjas adv. M. Kovals- gatvės išsiskyrę: ji nuėjo pas Ramanauskus, o kapo. Girdėjęs Lietuvos himną giedant prie nuėjo prie O. Palevičiūtės kapo, kur giedotos kis pasiūlė teismui į bylos svarstymą pakviesti jis vienas į kapines. Nuėjęs prie P. Kraujalio Ostašausko kapo. religinės giesmės. Miesto storastos sprendi- liudytojus: 1) Janiną Tasienę (Tasisową), gyv. kapo. Girdėjęs, kad kažkas giedojo Lietuvos Miesto storastos gruodžio 1 d. jaunuoliui mas – 30 zl pabauda arba 10 dienų arešto. Didžiojoje g-vėje 12-18, kuri patvirtins, kad himną. Prie kitų kapų nebuvęs. skirta bausmė – 30 zl arba 10 dienų arešto. Pasak C. Skrodzkio 1937 m. gruodžio kaltinamasis lapkričio 2 d., būdamas prie Miesto storasta B. Račinską gruodžio 1 d. Kaltinamojo gruodžio 6 d. prašymu byla 6 d. prašymo storastijai, storastos sprendi- Basanavičiaus ir Vileišienės kapų, stovėjo nubaudė 100 zl arba 14 dienų arešto. Kalti- perduota Apygardos teismui. V. V. Budzei- mas neteisingas ir kaltinamasis prašė jo bylą atokiai nuo himną giedojusių žmonių ir pats namasis gruodžio 4 d. paprašė strorastijos jo ka 1938 m. vasario 2 d. paprašė Apygardos perduoti teismui. Be to, 1938 m. vasario 3 d. negiedojo; 2) Joną Krušą, gyv. Uosto g-vėje bylą perduoti teismui, o teisėjas savo ruožtu teismo į bylos svarstymą iškviesti: 1) Juozą prašyme Apygardos teismui C. Skrodzkis 15-8 (ul. Portowa, dabar Pamėnkalnio g-vė), gruodžio 29 d. nutarė ją nagrinėti teisme. Kasperavičių, kuris paliudys, kad Rasose pageidavo į teismo posėdį liudytoju iškviesti kuris patvirtins, kad B. Uziela Rasose vaikš- B. Račinskas 1938 m. sausio 31 d. prašyme lankėsi dviese, kad nieko – nei himno, nei kitų H. Staponiną, gyvenusį Polocko g-vėje 23-7, čiojo atskirai nuo Lietuvos himną giedojusių Apygardos teismui pageidavo į teismo posėdį giesmių negiedoję, nes gimnazijos direkcija kuris patvirtins, kad jie trise buvę Naujųjų žmonių grupės; 3) Viktorą Maldziuką, gyv. pakviesti liudytojus: 1) Viktorą Maldziuką, uždraudusi mokiniams giedoti kapinėse, be Rasų kapinėse, nuo lietuviško himno giedo- Universiteto g-vėjė 2-3, kuris pripažins, kad į gyv. Universiteto g-vėje 2-3, kuris paliudys, to, jis neturi nei balso, nei klausos, dar dau- tojų stovėję per 20 metrų, o Senosiose Rasose Šv. Petro ir Povilo kapines kaltinamasis atėjo, kad per Vėlines Račinską sutikęs, kai šis nešė giau, būtų keista dviem giedoti kapinėse; apskritai nebuvę. Kitose kapinėse aplankę tik kai himnas ten jau buvo sugiedotas. Tolesnė vainiką ant E. Vileišienės kapo, o jaunimo 2) Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorių A. Ostašausko brolio ir O. Palevičiūtės kapus. bylos eiga – kaip ir daugelio kitų. grupė giedojo „Viešpaties angelą“; abu kartu Marceliną Šikšnį, kuris žino, kad jis niekur Tolesnė bylos eiga kaip ir kitų. Kartu su studentais ir moksleiviais dėl buvę prie Vileišių kapų, paskui pasimetė mi- ir niekada nedainuoja, be to, visada vykdo Tarp teistųjų už 1937 m. Vėlines buvo ir 1937 m. Vėlinių teistas teologijos magistras, nioje; vėl abu susitiko prie Šv. Petro ir Povilo mokyklos vadovybės nurodymus. Bylos viena mergina. Tai Vanda Jadvyga Sinevičiū- buvęs Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto kapinių vartų: Račinskas atėjo, o Maldziukas svarstyme 1938 m. vasario 14 d. dalyvavo tė, Narcizo ir Veronikos, g. 1914 m. lapkričio sekretorius Juozas Maceika, kilęs iš to paties išeidinėjo iš kapinių, kai Lietuvos himnas jau tiek J. Kasperavičius su M. Šikšniu, tiek visi 11 d., Universiteto humanitarinių mokslų Lazūnų kaimo, kaip ir S. Dmuchauskas, g. buvo sugiedotas; 2) Konstantiną Ramanauską, 4 policininkai, tačiau galutinis bylos spren- absolventė. Lėšų pragyvenimui ir studijoms 1904 m. gruodžio 29 d. Gyveno T. Kosciuškos gyv. Chocimska (dabar Giedraičių) g-vėje 44, dimas atidėtas. gaudavusi iš tėvų, kurie Švenčionių valsč. g-vėje 14-1 (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3487). kuris paliudys, kad sutiko jį išeinantį iš Rasų Dėl 1937 m. Vėlinių lenkų policijos ir Vaiškūnų kaime turėjo 29 ha ūkį. Mergina Seržanto K. Bartošo tardomas J. Maceika ir dar paklausiusį, ar nematęs Maldziuko. teismo persekiotas dar vienas Vytauto Di- gyveno Polocko g-vėje 20-5 (LCVA, f. 129, kaltas neprisipažino, tačiau miesto storasta Bylos svarstymas prokuroro siūlymu 1938 m. džiojo gimnazijos VIII kl. mokinys – Algirdas ap. 2, b. 3484). vis tiek jį nubaudė 75 zl arba 14 dienų arešto. vasario 14 d. atidėtas vėlesniam laikui. Valeiša, Vytauto ir Aleksandros, g. 1920 m. Atsakydama tardytojui į jai primetamus Gruodžio 6 d. rašte storastijai kaltinamasis Vienodai, kaip ir kiti asmenys, dėl 1937 m. rugsėjo 6 d. Omske, Rusijoje. Išlaikytas tėvų, kaltinimus, V. J. Sinevičiūtė aiškino, kad lap- paprašė bylą perduoti teismui. Apygardos Vėlinių apkaltintas Adolfas Ostašauskas, kurie savo bute Konarskio g-vėje 4-4 turėjo kričio 2 d. iš namų išėjusi 16.30 val., buvusi teismo teisėjas gruodžio 29 d. prašymą Kazimiero ir Onos, g. 1916 m. liepos 20 d. maisto prekių krautuvėlę (LCVA, f. 129, ap. Rasose prie J. Basanavičiaus ir lietuvių karių patenkino. Be to, 1938 m. vasario 1 d. Vilniuje, buvęs Vytauto Didžiojo gimnazijos 2, b. 3491). kapų, bet prie jų nieko negiedojo. Giedojusi J. Maceika paprašė į jo bylos nagrinėjimą, moksleivis. Gyveno su tėvais Užupio g-vėje Atsakydamas į standartišką kaltinimą religines giesmes prie Vileišių kapų. Šv. Petro numatytą vasario 14 d., iškviesti liudytojus: 17-26. Tėvas tarnavo kurjeriu Vilniaus miesto tardomas moksleivis prisipažino, jog lapkri- ir Povilo kapinėse nebuvusi, nors policininkai 1) Emilijaną Paukštę, gyv. Užupio g-vėje magistrate (miesto valdyboje) (LCVA, f. 129, čio 2 d. gavo nurodymą iš Broniaus Slieko, ir tuo ją kaltino. Į namus grįžusi apie 20 val. 16-15, kuris patvirtins, kad jis Rasose buvęs ap. 2, b. 3489). gyvenusio Filaretų g-vės 17 bendrabutyje, Miesto storasta gruodžio 1 d. merginai skyrė priešpiet, kad nereikėtų eiti vakarop; 2) ku- Tardomas jaunuolis prisipažino, kad lap- nunešti deglą prie J. Basanavičiaus kapo. 75 zl arba 14 dienų arešto bausmę. Gruodžio nigą Juozą Stankevičių, kuris patvirtins, kad kričio 2 d. su kolegomis, tarp jų ir Hilarijumi Deglą nunešė kartu su kolega K. Kudaba 6 d. rašte storastijai V. J. Sinevičiūtė jai skirtą J. Maceika lapkričio 2 d. po pietų visą laiką Staponinu, buvęs Rasose prie lietuvių karių ir aplankė kapus, bet daugiau lietuvių ten bausmę laikė nepagrįsta ir prašė bylą per- buvęs namuose. kapų, bet Lietuvos himno negiedojo. Iš Rasų nematė. Buvo ir prie lietuvių karių kapų, bet duoti Apygardos teismui. Bylos sprendimas 1938 m. vasario 14 d. J. Maceiką gynė įga- nuėjo į Šv. Petro ir Povilo kapines, kur ap- himno prie jų niekas negiedojo. Iš Rasų nuėjo nusitęsė iki 1938 m. pavasario. lioti advokatai Z. Jasinskis ir A. Juknevičius. lankė savo brolio kapą. Čia atėjo ir gausesnis į Šv. Petro ir Povilo kapines, bet kas ten him- Kitas teistasis – Vladas Jurkevičius, Ka- Policijos seržantas K. Bartošas teigė, kad kal- lietuvių būrelis, kuris giedojo religines gies- ną giedojo, nežino. Pagal policijos seržanto rolio ir Marijonos, g. 1911 m. lapkričio 29 d. tinamąjį pažįsta jau nuo seno, nes yra tardęs mes ir Lietuvos himną. Dar buvo nuėjęs prie K. Bartošo teikimą miesto storasta gruodžio Odesoje, Ukrainoje. Universiteto II k. teisės jį ryšium su lietuviškų leidinių konfiskavimu, O. Palevičiūtės kapo, prie kurio irgi giedotos 1 d. A. Valeišai skyrė bausmę – 20 zl arba 10 studentas. Pragyveno iš tėvų paramos, kurie ir matė, kad lapkričio 2 d. J. Maceika giedojęs religinės giesmės. dienų arešto. Švenčionių valsč. Rogovkos kaime turėjo 8 ha Lietuvos himną prie J. Basanavičiaus kapo, Miesto storasta gruodžio 1 d. A. Osta- A. Valeiša gruodžio 6 d. paprašė storasti- žemės, bei kartkartėmis užsidirbdamas kaip kai Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis šauską nubaudė 25 zl arba 10 dienų arešto. jos jo bylą perduoti teismui. Kitame prašyme, stalius. Gyveno su L. Činčiku ir kitais (LCVA, (Bociański) su svita buvęs prie Joachimo Kaltinamasis gruodžio 6 d. paprašė storastijos rašytame Apygardos teismui, paprašė į bylos f. 129, ap. 2, b. 3485). Lelevelio kapo. Šv. Petro ir Povilo kapinėse bylą perduoti teismui. Be to, 1938 m. vasario svarstymą pakviesti liudytojus: 1) Konstan- Tardomas V. Jurkevičius paaiškino, kad J. Maceikos nematęs. Kun. J. Stankevičius pa- 3 d. paprašė Apygardos teismo į bylos svars- tiną Kudabą, gyv. Filaretų g-vėje 40, kuris B. Račinskas ir B. Uziela 1937 m. lapkričio liudijo, kad pas jį gyvenęs J. Maceika lapkričio tymą iškviesti H. Staponiną: šis paliudys, kad paliudys, kad Rasose buvo tik dviese, jokių 2 d. paprašė jo paimti iš Laidojimo įstaigos 2 d. į namus grįžęs apie 3 val. po pietų ir sakęs, jie trise buvę tik Naujųjų Rasų kapinėse prie lietuvių grupės ten nesutiko ir net negirdėjo Didžiojoje gatvėje Nr. 5 vainiką ir atvežti į kad į kapines neis, nes jose jau buvęs, ir nuėjęs karių kapų, o nuo Lietuvos himną giedojusių giedamo Lietuvos himno; 2) Martyną Stonį iš Rasas. Samdytu vežiku jis vainiką atvežė, bet į savo kambarį; kunigas nepastebėjęs, kad jo žmonių buvę per 20 metrų; Šv. Petro ir Povilo Filaretų g-vės 17, kuris patvirtins, kad pavijo jo nedėjo. Su grupe lietuvių buvo prie J. Ba- gyventojas vėl būtų išėjęs iš namų. E. Paukštė kapinėse aplankę tik jo brolio ir O. Palevičiū- Valeišą, einantį į Šv. Petro ir Povilo kapines, sanavičiaus ir kitų žmonių kapų bei lietuvių liudijo, kad jiedu Rasose buvę iš ryto, apie 12 tės kapus. Bylos svarstymas baigtas beveik po ir įeidami į jas girdėjo kažkur giedant himną, karių kapų, bet Lietuvos himno negiedojo, o val. grįžę į miestą, o ką kaltinamasis veikė po dviejų mėnesių. tačiau A. Valeiša aplankė tik savo seserų ka- kas giedojo, jis nežino. Šv. Petro ir Povilo kapi- pietų, nežino. Bylos nagrinėjimas atidėtas. Neišvengė teisminio persekiojimo dėl pus ir išskubėjo namo. Bylos baigtis – 1938 m. nėse su grupe lietuvių aplankė tris kapus, bet Apkaltintas Bronius Račinskas, Jono ir Ie- 1937 m. Vėlinių ir Vytautas Vladislovas Bu- kovo 28 d. ir čia himno negiedojo. Išėjęs iš kapinių sutiko vos, g. 1912 m. sausio 15 d. Daugėliškio valsč. dzeika, Igno ir Vladislavos, g. 1917 m. gegužės Paskutinysis 16-kos „nusikaltėlių“ grupėje pažįstamus B. Račinską ir A. Munčelį. Kylatrakio kaime, Universiteto Teisės f-to III 24 d. Smolenske, Rusijoje, Vytauto Didžiojo buvo Alfonsas Munčelis, Edvardo ir Uršulės, Remdamasis policininko A. Dombrovskio k. studentas, turėjęs brolį Kazimierą bei ište- gimnazijos VIII kl. mokinys. Gyvenęs su g. 1914 m. liepos 21 d. Rygoje, Universiteto liudijimu, storasta gruodžio 1 d. nubaudė kėjusias seseris Emiliją ir Eleną, pragyvenęs iš tėvais Antakalnio g-vėje 6/1-2. Tėvas dirbo Matematikos-gamtos f-to III k. sudentas. Iš- V. Jurkevičių 75 zl arba 12 dienų arešto. Kalti- tėvų paramos, kurie Daugėliškio valsč. Mika- Lietuvių labdarybės draugijoje (LCVA, f. 129, namasis gruodžio 6 d. paprašė bylą perduoti linės kaime turėję 40 ha ūkį. Gyvenęs Literatų ap. 2, b. 3490). Nukelta į 15 p. Voruta 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) 15

Lietuvos knygnešystės istorija Pasakoja knygnešiai: knygų lentynoje IV-as „Knygnešio“ tomas Benjaminas KALUŠKEVIČIUS, Kaunas Ketvirtoje „Knygnešio“ knygoje, kaip ir Knygoje pateikiami anksčiau spaudoje jų ir žinomi spaudos darbuotojai, kraštoty- ankstesnėse, pateikiami autentiški knygne- neskelbti atsiminimai. Kaip nurodo knygos rininkai, visuomenės veikėjai: Kazimieras šių bei daraktorių atsiminimai. Pirmąsias sudarytojai, jie buvo surasti Lietuvos archy- Paunksnis, Agnietė Ambraziejūtė-Stepo- dvi knygas dar prieškariu parengė ir išleido vuose esančiose pensijų bylose ir bibliotekų naitienė, Vytautas Didžiulis, Juozas Mic- Petras Ruseckas (I-as tomas – 1926 m., pakar- rankraštynuose. kevičius, Aleksandras Račkus, kun. Povilas totinai (papildytas) – 1938 m.; II-as tomas – Atsiminimai – tai istorijos šaltiniai, Dogelis, Juozas Petrulis, Antanas Povylius, 1928 m.). III-ią tomą iš spaudoje paskelbtų papildantys lietuvių spaudos persekiojimo kun. Jonas Reitelaitis, Kostas Stiklius, kun. atsiminimų ir nespausdintų rankraščių dokumentus. Iš atsiminimų galima daugiau Mykolas Krupavičius, Marijona Čilvinaitė, 1997 m. parengė akademikas Vytautas Mer- sužinoti apie lietuviškos spaudos draudimo Juozas Rimša, Antanas Staugaitis ir kt. Kai kys. IV-ą tomą, inicijavus Lietuvos knygnešio laikmetį. Pavyzdžiui, kaip būdavo perei- kuriuos atsiminimus knygos sudarytojai nėje veikloje, o vėliau prisidėjo prie Lietuvos draugijai, parengė Benjaminas Kaluškevičius nama siena, kaip pasienio kareiviai, akcizo papildė trumpais priedais: ištraukomis nepriklausomybės atkūrimo. ir Kazys Misius. Jų pastangomis dar 2004 m. sargybiniai elgdavosi su sulaikytais knygne- iš knygnešių baudžiamųjų bylų, spaudos Knygnešių pasakojimai atskleidžia tiek buvo parengtas ir fundamentalus žinynas šiais ir kita. Taip pat galima įsitikinti, kad platintojus pažinojusių asmenų liudijimais inteligentų, tiek paprastų žmonių indėlį „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“. Suda- spaudos platintojai tolesnėse nuo pasienio apie jų darbuotes. priešinantis lietuviškos spaudos draudimui. rytojai vadovavosi ankstesnių „Knygnešio“ gyvenvietėse ne visur buvo uoliai perse- Leidinyje pateikiami Suvalkijos knygne- Ne vienas iš jų stebina ir žavi savo drąsa, tomų sudarymo principais. Straipsniai su- kiojami. Kartais įkliuvusiems knygnešiams šių Andriaus, Liudo ir Sergijaus Matulaičių, sumanumu, išradingumu. Tai buvo kova už skirstyti į tris skyrius, pavadintus kraštais, pavykdavo išsipirkti, kartais policininkai Marijonos ir Onos Matulaityčių atsiminimai. lietuvišką spausdintą žodį ir raidę, už lietu- kas faktiškai atitinka tuometinius adminis- neparodydavo didelio uolumo ieškant drau- Daug vertingų žinių yra Vytauto Didžiulio vių kalbos ir tautos išlikimą. O lietuvių kalbą, tracinius vienetus – gubernijas. Ketvirtą džiamos spaudos. rašinyje apie savo tėvą lietuvių spaudos etninę kultūrą reikia ginti ir dabar, nes, anot tomą norėta išleisti minint lietuvių spaudos Knygoje yra 70-ies knygnešių ir darak- platintoją ir bibliofilą Stanislovą Didžiulį. prof. Domo Kauno, „... mūšis dėl lietuviškos uždraudimo 150-ąsias metines – 2014 m. torių anksčiau neskelbti atsiminimai – pa- Nemažai knygnešių dalyvavo 1905 m. revo- raidės ir kalbos dar nebaigtas“... Deja, leidybai nepavyko gauti jokios para- sakojimai. Dalį jų užrašė patys knygnešiai. liucijoje. Apie 1905 m. ir vėlesnes kovas ypač Leidinys iliustruotas knygnešių bei at- mos iš kultūros institucijų. Todėl sudary- Bet dėl garbaus amžiaus, rašymo įgūdžių įdomūs ir platūs Juozo Rimšos ir Andriaus mintinų vietų nuotraukomis. Yra retesnių tojams teko knygą leisti jų pačių ir privačių stokos ne visi tai galėjo aprašyti. Todėl ne- Verbylos atsiminimai. Dalis knygnešių nuo žodžių, svetimybių žodynėlis, asmenvardžių geradarių lėšomis. mažai pasakojimų užrašė kiti asmenys, tarp 1906 m. dalyvavo legalioje lietuvių kultūri- ir vietovardžių rodyklės. Okupuoto Vilniaus krašto istorija teismas iškėlė bylą S. Batoro universiteto Matematikos-gamtos fakulteto I kurso stu- dentui Jonui Karlonui, Juozo s. Mat jis 1937 m. Už Vėlines – į teismą! lapkričio 2 d., Rasų kapinėse atiduodamas pagarbą mirusiesiems, peržengė religinio Atkelta iš 14 p. tumu nuo D. Alseikos kapo, prie kurio giedo- Marija Žukauskaitė, 55 metų: kapinėse akto rėmus: prie lietuvių karių, žuvusių laikytas tėvų; tėvas buvo Naujojo Daugėliškio tas Lietuvos himnas. Bylos svarstymas 1938 m. nebuvusi, tik žinanti, kad Gudonis giedoti Lenkijos ir Lietuvos kare dėl Vilniaus, kapų bažnyčios zakristijonas. Studentas gyveno vasario 14 d. atidėtas tolesniam laikui. nemoka. giedojo tautinį Lietuvos himną, giedojo jį prie Literatų skg. 11-21 (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3492). Vilniaus apygardos teismo posėdyje 1938 m. Martynas Stonys Rasose buvęs su Valeiša J. Basanavičiaus kapo ir kitur. Tai vyko 17-18 Jam primestas toks pat kaltinimas, kaip ir kovo 28 d., kuriam vadovavo teisėjas L. Mi- ir girdėjęs, kad kažkas tolumoje giedoję Lie- val., kai kapinėse buvo daugiausia žmonių. kitiems, tų pačių 4-rių policininkų raportu. sevičus, spręstos 16-kos „nusikaltėlių“ bylos, tuvos himną. Lietuvos himnas giedotas, kai netoliese, prie Tardomas A. Munčelis prisipažino, kad visos atidėtos tų metų vasario 14 d. Kalti- Konstantinas Kudaba: „Buvau prie Basa- J. Lelevelio kapo, vyko Vėlinių apeigos 1937 m. lapkričio 2 d. po mišių Šv. Mikalojaus namuosius gynė advokatai A. Juknevičius, navičiaus kapo kartu su Valeiša ir girdėjau, (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3615). bažnyčioje apie 17 val. su Stasiu Misiūnu M. Kovalčikas ir Z. Jasinskis. kad toli gieda himną.“ J. Karlonas, gimęs 1916 m. liepos 24 d., ki- nuėjo į Rasų kapines, kur po mišių ėjo visi Teisiamųjų naudai procese liudijo apie Hilarijus Staponinas: „Buvau kartu su Os- lęs iš Marcinkonių valsč. Šklėrių kaimo. Gyve- jose buvę lietuviai. Prie J. Basanavičiaus kapo dešimt liudytojų. tašausku ir Eidukoniu Rasose ir stovėdamas no Filaretų g-vėje 17 (vėliau gyveno Žvėryne, šie lietuviai sugiedojo „Viešpaties angelą“ ir Viktoras Maldziukas sakė, kad 1937 m. prie Basanavičiaus kapo girdėjau, kad toli Moniuškos g-vėje 13-1). Prie „nusikaltimo” Lietuvos himną. Panašiai buvo ir prie lietuvių lapkričio 2 d. buvęs Rasose, matęs, kaip Uziela giedamas himnas.“ Rasose jaunuoliui prikergtas ir netinkamas karių kapų. Iš kapus lankiusių grupės pažįsta ir Račinskas atnešę vainikus ant Basanavi- Juozas Kasperavičius: „Buvau su Budzei- elgesys tą pačią dieną Saulės kapinėse. Misiūną, Račinską, Činčiką ir dar kelis, kurių čiaus ir Vileišių kapų, giedoję „Viešpaties ka Rasose ir girdėjau giedant Lietuvos himną, Nei tardomas policijos, nei storastijoje pavardžių neprisimena. Ar jie Lietuvos himną angelą“, bet Lietuvos himno negiedoję. tačiau kas giedojo, nežinau.“ 1938 m. kovo 10 d. J. Karlonas kaltas neprisi- giedojo, nežino. Šv. Petro ir Povilo kapinėse Konstantinas Ramanauskas Rasose buvęs, Policininkai pakartojo savo versijas: kai pažino, sakė, kad Lietuvos himno negiedojęs, grupė žmonių himną giedojo, atrodo, prie bet giedamo Lietuvos himno negirdėjęs. kurie Lietuvos himno giedotojai dabar sėdį o kas jį giedojo, nežinąs. Tačiau miesto sto- P. Kraujalio kapo, bet jis niekur negiedojęs, Janina Dasilienė (Dasilowa) buvusi kartu kaltinamųjų suole, jie, policijos tarnautojai, rasta kovo 10 d. skyrė jam 75 zlotų pabaudą nes neturi balso. su Uziela ir Račinsku, tačiau nepastebėjo, kad kapinėse provokuojančiai nesielgė ir pan. arba, jeigu pinigų neišgalės sumokėti, 14 Gruodžio 1 d. Vilniaus miesto storasta kaltinamieji būtų himną giedoję. Visus kaltinamuosius teismas išteisino. dienų arešto. studentą nubaudė 75 zl arba 12 dienų arešto. Studentas Jonas Krušas: su kaltinamai- Teismo išlaidos padengtos iš valstybės iždo 1938 m. kovo 17 d. J. Karlonas kreipėsi į A. Munčelis gruodžio 6 d. paparšė storastijos siais susitikęs Rasose, bet kad jie būtų giedoję (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3476 ir kt.). Vilniaus miesto storastą. Rašė, kad nė vienose bylą perduoti teismui. Kaltinamojo įgaliotas himną, negirdėjęs. „Visi stovėjome prie Vilei- Atrodo, kad su minėtais 16 asmenų tieson kapinėse Lietuvos himno negiedojo, ką galėtų advokatas M. Kovalskis 1938 m. vasario 5 d. šių ir Basanavičiaus kapų ir, dėdami vainikus, buvo patrauktas ir dar vienas, tik jo bylos Nr. paliudyti Juozas Žemauskas ir Marija Juršonytė. paprašė į Apygardos teismo posėdį iškviesti giedojome „Viešpaties angelą.“ 3477 nėra archyve. Prašė nuobaudą panaikinti. Teisme jo reikalą S. Misiūną, kuris paliudys, kad jiedu į Rasas Petras Morkūnas teigė, kad vadovavęs *** ginti J. Karlonas balandžio 27 d. įgaliojo advo- atėjo, kai prie Basanavičiaus kapo himno gie- skautų garbės sargybai prie J. Basanavičiaus Vadovaudamasis policijos 1937 m. lapkri- katą Antaną Juknevičių. Tačiau Apygardos dojimas jau baigėsi ir kaltinamasis vaikščiojo ir lietuvių karių kapų; postuose stovėjęs ir čio 25 d. raportu ir Vilniaus miesto storastijos teismas balandžio 29 d. studento skundą atmetė tolėliau nuo tų žmonių grupės, o Šv. Petro ir Juozas Gudavičius (Gudonis), visi elgėsi 1938 m. kovo 10 d. nutarimu, už Lenkijos ir paliko galioti storastos skirtą bausmę. Povilo kapinėse Munčelis buvęs apie 50 m ats- tinkamai. valstybės paniekinimą Vilniaus apygardos Pabaiga 16 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832) Voruta

2017 m. kovo 24 d. 11 val. Vilniaus mokytojų namų Laisvė yra gyvybė, broliai. svetainėje vyks visuotinis lietuvių švietimo draugijos „RYTAS“ susirinkimas

Jei ne – mums belieka Darbotvarkė: 1. Draugijos „RYTAS“ pirmininko ir revizijos komisijos pirmininko ataskaita. 2. Asociacijos lietuvių švietimo draugijos „RYTAS“ naujų įstatų projekto svarstymas ir narvo būvybė naujų įstatų redakcijos tvirtinimas. Atkelta iš 1 p. nutars būti europiečiais. Tos dvi bjaurastys 3. Lietuvių švietimo draugijos „RYTAS“ valdybos ir revizijos komisijos rinkimai. Kviečiame draugijos narius aktyviai dalyvauti. įstatymas, kurio tiesiog reikalavo piliečiai, – Kremliovskio kerštas mums Astravas ir Stalino kerštas Sosnovskio barščiai – nūnai Su įstatų projektu galite susipažinti: https://sites.google.com/site/lietuviusvietimodrau- skamba truputį geriau; bet laikrodis eina gijarytas/ – marios laiko ir jį skandinti. Teikti begalines niaukiasi virš galvos. Reikalinga didžioji talka (gudiškai iš lietuvių kalbos ji vadinasi pataisas ir juoktis į rankovę. Lietuvių švietimo draugijos „RYTAS“ valdyba. Vyriausybė, ten sakoma, ko nors imsis „toloka“). Taip, kirsti piktžolę, deginti ir „per dvidešimt keturis mėnesius nuo elektri- vietoje laidoti. Pajudėkim, visos mokyklos, nės pripažinimo nesaugia, jei šiame įstatyme visos jaunimo organizacijos. Tegul ta proga nenumatyti kiti terminai“. Gražu. Giljotina dar sykį apsimąsto maloningieji Vladimiro- Dėkojame po dvejų metų bus jau suręsta. „Vsio zakon- vičius ir Volfovičius – ar tikrai taip svarbu no“, draugai ministrai. jiems radioaktyviomis dulkėmis galabyti Dėkojame grafui Juzefui TIŠKEVIČIUI (hr. Józef TYSZKIEWICZ), skyrusiam 200 Mums, piliečiams, reikalingas ne įsta- Lietuvą? USD paramą „Vorutos“ leidybai. tymas kada nors, o nustatymas jau dabar: Kartu su jos gudais ir lenkais? Ne vien „nesutinkame“. Su pranešimu pasauliui. Gudijoj, galabys ir Lietuvoj. Redakcija Pranešti – mūsų galioj ir valioj. Laisvųjų Juk ant šių pirmųjų kris Astravo giljotina. valioj. Tai net jeigu Lenkija neužsistoja tautiečių O šiaip jau pasitaiko net tarp mūsų pačių nuo „Rusų pasaulio“, teužsistos Lietuva. ir vienas kitas pasidavėlis, ir vienas kitas Tai mūsų lenkai! LLRA negali būti dialogo tarpininke parsidavėlis. Jie galbūt net sutars. Darbuose ir užduotyse neapsigaukim tik Teks mums nesutarti su abejais. Tada dėl naujųjų dievų. tarp Lietuvos valstybės ir Lietuvos pradės vaikščioti tarptautiniai Tartiufai: ak, „Aukso stabas išdidus kyla lig dangaus negražu nesutarti su kaimynais. Bet neprisi- mėlynei“ – tai „Faustas“ senojoje Kauno menam, kad iš ten, iš anapus ežios, būtų kas operoje, velnio arija apie aukso visagalybę. lenkų bendrijos atėjęs pasiklausti bent nuomonės. O ji aiški Stabas! Rodikliai! Gal uždirbsim? ne tik mūsų, bet ir tarptautinė: neleistina Pinigo Molochas vėpso žėruojančia Laurynas KASČIŪNAS, LR Seimo narys, politologas tokia savivalė, prievartavimas ir patyčios. gerkle – ir į jo tariamo pelno nasrus (kad ir Astrave) dabar deleguojama nykstančių Branduolinis nesaugumas tarptautinėmis Seimo Tėvynės sąjungos- Lietuvos vaikelių procesija. Gyvybės aukai. dera tarpusavyje“, – teigia L. konvencijomis neleistinas! O kaip mes ga- Lietuvos krikščionių demokratų Graudi, nemylima, užtat aprūpinta naujai Kasčiūnas lim konkrečiai neleisti? – Niekuo nepadėti, frakcijos narys Laurynas Kas- suprojektuotais tautiniais drabužėliais. Šią savaitę LLRA atstovas nepirkti, boikotuoti. Tepaspringsta. Minsko čiūnas atviru laišku kreipėsi Ne į margus drabužėlius reikia investuo- Z. Jedinskis netgi pareiškė, kad viršininkai jau krapšto dideles galvas, kaip į Jaroslavą Kačinskį (Jarosław ti, o į žmoniškumą. užuot didinusi krašto apsau- reikės atiduoti milijardus, juolab neturint Kaczyński) sakydamas, kad nors Padabinkim vaikus meile, ir jie augs gos fi nansavimą, Lietuva turėtų pirkėjo? Tegul galvoja, ne mes jiems tą spąs- skatina ir palaiko bendrą Lietu- žmonėmis, ne vargšais ujamais žvėreliais, pasirašyti nepuolimo sutartį su tą ir naują rusiškų skolų vergiją primetėm. vos ir Lenkijos tautų bendradar- kurių toks liūdnas pasirinkimas: ar išsyk Rusija, o gynybos fi nansavimą, Kaskite kuo greičiau duobę kitoj vietoj, o biavimą ir bandymą atgrasyti bėgti lauk, ar pirmiau keršyti vietoje? – Stop, prieštaraujant įsipareigojimams pasienyje su Europa teliks metalo laužas Kremlių nuo galimo puolimo, tautiečiai, stop, kito lietuviško žodžio nėra. NATO, grąžinti į 0,8 proc. nuo ir dideli tvenkiniai žalioms užmigusių vis dėlto šalių bendrystės potencialą menki- Jau šį tą Seime pradėjom daryti. BVP lygį. Atsižvelgiant į istorines nepuolimo žaliųjų varlėms. Kadaise pasakydavom: na Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA), Ta proga gal jau liaukitės, raštingi paty- sutarčių tarp Rusijos ir Lietuvos pamokas, šis norim gyventi, tokia yra mūsų valia – ir kuri daug metų vykdo sistemingą Rusijos čininkai, spardę vieną Ramūną? pasiūlymas kelia rimtų abejonių dėl lojalumo laimėdavom. režimui naudingą politiką ir kuria dirbtinį Teeina žmogus kartu su visais lietuviš- Lietuvos valstybei. Turim dabar dvi nelaimes. Reikia jas abi pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. kais gaspadoriais prieš Astravo smurtą! „Esu tikras, kad toks LLRA veikimas laimėti. Tai Sosnovskio barščiai ir Kremliovs- „Esu tikras, kad būdama principinga Juk yra pats pasirašęs prieš, o dar turi ir niekaip nesiderina su Lenkijos politine ir kio giljotina vardu Astravas. politine jėga, „Įstatymo ir teisingumo“ pinigų, ir žemių, ir partiją, ir Seimą. Stok į kultūrine tradicija. Nors LLRA deklaruoja Antai kiti šneka, neva Lietuvoje nėra partija turėtų peržiūrėti bendradarbiavimą bendrą gretą! atstovaujanti Lietuvos lenkų interesams, o darbų. Tik sukilkim visi prieš Sosnovskio su LLRA tol, kol geopolitinės šios partijos Apsišvies neaiškūs gandai ir užkabo- ankstesniame šios partijos logotipe netgi pa- barščius! Visos mokyklos, visos jaunimo nuostatos tiesiogiai prieštaraus strategi- riai, nusiplaus nuodėmės. O jeigu supyks vaizduota Lenkijos vėliava, LLRA požiūris organizacijos – nejau neįveiksim? – joukun niams Lietuvos ir Lenkijos interesams. Lie- kas nors Maskvoje, tai tik nuvažiavęs ten istorijos vertinimo, geopolitiniais klausimais darbs. Išmėžkim Lietuvos pakeles ir pa- tuvoje jau yra užaugusi nauja Lietuvos lenkų arbatos negerk. atitinka ne Lenkijos, bet Kremliaus interesus. laukes. karta, kuri puoselėja lenkų kalbą, kultūrą, Kovoje už Lietuvos gyvybę reikalingas Ilgus metus LLRA dominuojamoje terpėje Išmėžk, baudžiauninke Lietuvos ir Že- tradicijas, bet jaučiasi Lietuvos piliečiais bei kiekvienas kareivis; tebus pašaukta visa gyvenantys Lietuvos lenkai yra lengviau maičių, ir savo sąmonę nuo vergijos himnų nenori būti tapatinami su skaldančia LLRA dangaus kareivija. Paduokim rankas kits ki- paveikiami Kremliaus vykdomos priešiškos – atseit, „Nelaisvėje mums buvo geriau“. Tą politika. Būtent tokie žmonės yra ateitis, kuri tam. Galų gale, dėl ko ardomės? Biudžetikai Lietuvai propagandos. Šių metų pradžioje nuolat perša diversantų slaptinių laikraštis užtikrins mūsų tautų sugyvenimą ir istorinę ir energetikai! atlikto tyrimo duomenimis, net 64 proc. be popieriaus: „Kolūkiečio balsas“. O jeigu dermę, todėl verta juos skatinti. Turėtume Vyrai mūrai ir pipirai! Dėl mašinos ir Lietuvos lenkų teigiamai arba labai teigiamai baudžiavoj gyventi geriau, negu laisvėj, tai kartu siekti stiprinti žymaus Lietuvos lenko panos neprapilkit Lietuvos! vertina Vladimirą Putiną. Didžioji jų dalis gal dar geriau – visai negyventi? Ar ne todėl M. Riomerio pasiūlytą tapatybės formulę, Gelbėkim vaikus ir neužsižaiskim krivių pateisina ir Rusijos įvykdytą Krymo anek- susipainioję žudomės? pagal kurią lenkiškumas ir lietuviškumas siją“, – laiške rašo L. Kasčiūnas. Laisvė yra gyvybė, broliai. Jei ne krivaičiais. Esam ne kartą parodę, ką galin- – mums belieka narvo būvybė. Bet žiūrėk, gai sugebam. Atitaisėm suklastotą pasaulio ir narve gali sėdėti patenkinta dvikojė žemėlapį. Pakilkim dar sykį į Baltijos kelią būtybė. Tauta, jeigu narve, verste verčia- nuo Pakūtuvėnų iki Astravo! Ukš – Astravo Išleista doc. dr. Martyno Purvino knyga ma būtybėmis. Jos metodiškai rengiamos pabaisai. „Vorutos“ fondas išleido doc. dr. Martyno Purvino nebuvimui, nelyginant po kartuvėmis, kur O jei pajudėtų išties milijoninis Baltijos knygą „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ nė žolė neauga. kelias iš Vilniaus į Astravą? Tą pasaulis Štai mūsų liūdesio kelias, jei nesipriešin- pamatytų. Sakytų: pasiuto lietuviai kaip (I knyga). sim. Ginkime Viliją, mūsų upelių motutę! anąsyk, reikia ką nors daryti. Norintys įsigyti dabar gali pirkti internetu Jau seniai galėjom paskelbti visam pasau- Tegul šūkis „darom!“, mūsų šūkis, būna www.patogupirkti.lt. liui: Astravo smegduobei – ne, mes norim tikras ir nuolatinis. Laiko nebėra. Steikim gyventi! Būčiau koks pirmininkas, tai per visoj Lietuvoj štabus taikingam brolystės vieną naktį parašyčiau Gyvosios Lietuvos žygiui į Astravą. Ir sėkmės! manifestą. Ir tegul bręsta naujas lietuvių iš- Vorutos prenumeratorių dėmesiui Prof. Vytautas LANDSBERGIS sišokimas europiečių sąmonėje. Gal ir gudai Lietuvos paštuose priimama laikraščio Voruta prenumerata 2017 metams.

Prenumeratos kaina Prenumeratos kaina pensininkams, neįgaliesiems, (indeksas 0135) moksleiviams, studentams, mokytojams (indeksas 0136) VšĮ ,,Pagėgių krašto turizmo informacijos 1 mėn. 1,00 € 1 mėn. 0,75 € 3 mėn. 3,00 € 3 mėn. 2,25 € centras“ 6 mėn. 6,00 € 6 mėn. 4,50 € Prenumerata trumpesniam nei metų ar pusmečio laikotarpiui (pvz., ateinančiam Šereikos g. 5-3, Vilkyškiai, LT-99254 mėnesiui) priimama iki einamojo mėnesio 22 dienos, jei nenurodyta kitaip. Gyventojų Pagėgių r. sav. ir organizacijų užsakyti periodiniai leidiniai nurodytais adresais pristatomi kasdien, Mob. tel. +370 656 18551 išskyrus sekmadienius, švenčių dienas ir – kai kuriose kaimo vietovėse – pirmadienius. El. paštas [email protected] Periodinius leidinius galima užsakyti ir internetu, tinklapyje www.post.lt. Kitas numeris išeis 2017 m. kovo 25 d.

Redakcinė kolegija: Prenumeratos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas remia projektą Voruta Dr. Arū nas Bub nys, prof. dr. Alvydas Butkus, habil. dr. Ka zi mie ras Garšva, Vy tau tas Go cen tas, ar chit. Lietuvos valstybės kūrėjai – Vasario 16-osios akto signatarai. Visos prekių ženklo teisės indeksai Dai no ra Juch ne vi čiūtė-Vai va die nė, Vik to ras Jen cius, dr. Na po le o nas Kit kaus kas, doc. dr. Vladas Terleckas, akad. Laiškams: „Voruta“, Naujoji g. 16, LT-21111 Trakai, LIETUVA. Tel. faksas: (8 528) 5 12 66, saugomos 0135, 0136 prof. ha bil. dr. An ta nas Ty la, doc. dr. Dalia Urbanavičienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, akad. prof. ha bil. dr. Zig mas El. paštas: [email protected] , [email protected]. [email protected] Zin ke vi čius, Algirdas Žemaitaitis, Juozas Vercinkevičius (vyr. redaktorius). Interneto svetainės: www.voruta.lt, www.mazoji-lietuva.lt © Voruta, 2016. Vi sa me džia ga (ra ši- © Voruta, 2016. Leidžiamas nuo 1989 m. spalio 24 d. Dvidešimt šeštieji leidimo metai. Redakcija: Vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius (el. p. [email protected], niai), pa teik ta laik rašty je „Voruta“, yra Rengėjas (leidėjas) – VšĮ „Vorutos“ fondas, įmonės ko das 181392738. a.s. LT025015100014000155, [email protected], tel. 8 605 11 117), Irma Stadalnykaitė (redaktorė, 8 603 11 117), Jolanta VšĮ „Vorutos“ fondas (įmo nės ko das Trakų kredito unija, kodas 50151. Direktorė Aušra Virvičienė. Zakarevičiūtė (istorija, publicistika), Jurgita Jakienė (dizainerė, el. p. [email protected], 8 603 11 117), 181392738, PVM mokėtojo kodas Adresas: Naujoji g. 16, Trakai. Laikraštis išeina kartą per men. Apimtis – 4 sp. l. Redakcijos adresas: Stanislava Žuravska (buhalterė, tel. (8 603) 11 117, tel. faks.: (8 528) 51 266, el. p. [email protected]), LT813927314) nuo sa vy bė. Laikraščio Naujoji g. 16, Trakai, tel./ faks.: (8 528) 5 12 66, „Tele2“ mob. (8 605) 11117. Aleksandras Adamkavičius (etninės žemės), Aušra Virvičienė (publicistika, el. p. avirviciene@voruta. straipsnius ko pi juo jant ar pla tin ant Vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius, tel. 8 605 11 117. lt), Jonas Česnavičius (fotografi ja), Vytautas Valentinas Česnulis (bažnyčios istorija), Evelina Kislych- būtina nuoroda. Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“, Vasario 16-osios g. 52, Šiauliai. Tiražas 1000 egz. Šochienė (publicistika), Martynas Buivys (internetas).