Antroji Dalis Mokslas, Menas, Literatūra
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
^^^^^m^m^^^^* ANTROJI DALIS D R A U G A S MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA Saturday supplement 1997 m. vasario mėn. 8 d. / February 8, 1997 Nr. 28(6) milinė... Ir jeigu visa mūsų civilizacija, atrodo, yra nuolat pavojuje pra KRAUJO RASA rasti tikėjimą žodžiais, kas taip ryšku dabartiniu laiku (pvz., /a^rjH" ftza-c£ČZns<*,£- Kraujo rasa žiemos vidury humanitariniai mokslai atsidūrę Ne ant žolės — ant miesto, krizėje, neapsisprendžiant, ar žo Kas nušluostys kraują nuo grindinio džiai ką nors reiškia, kiek reiškia ir ar esame jiems kaip nors SAPNAS APIE ŠIAURĘ Tik suplojo rankomis motina, Nuo šventojo Vilniaus veido? įpareigoti), tai vis tiek nepanei Ir atplaukė baltos gulbės, giama, kad ta pati civilizacija — Ko nelesat aukso grūdų, tiktai žodžiais laikosi. Mes, Vėsioj, begalinėje šiaurėj Geležinis Vilkas jį laižo, Ko negeriat sidabro vandens? lietuviai, tikrai galėtume paliu Tėviškės sodai šlama Kraują sugeria Vilniaus verbos — dyti, kad ne kas kita, o žodžiai Man kas naktį sapnuos. Po žeme, bokštuos, danguj palaikė mūsų tautine gyvastį Gaudžia Velykų varpau tuos penkiasdešimt tamsos ir Vėsioj, begalinėje šiaurėj Ir pluko gulbės, siaubo metų — kai buvome pra Žvaigždės virš protėvių namo Galvų nepakeldamas. Chicago, 1991 _ radę valstybę, visus jo simbolius, Klausosi žemės dainos. — Kaip mumis lesti aukso grūdai, savo teises pasaulyje, kai mūsų Kaip mumis gerti sidabro vanduo - MALDININKAS žemė iš mūsų buvo išplėsta, Per ežerą eina kraujo laštakis įjungta į kažkokią klaikią Vėsioj, begalinėje šiaurėj Į miško gilumą. politinę sistemą (kurią dar pri Ant Nemuno kranto molėto Čiagi stovėjo — verstinai reikėjo liaupsinti — irgi Buvo žmogus, žodžiais) ir niokojama, mūsų Miega šventi ąžuolai... žmones žudomi, engiami, žemi Kaip gera... Tartum gulėtų Ir pravirko sesuo balsu Atėjės į Vilnių nami — mes laikėmės žodžiais, Aukšto piliakalnio kalne Ir išėjo brolių ieškoti Kaip maldininkas kuriuos gaivino ir nuolat naujai Kruvinu laštakiu Ir atgailautojas, suskambėti leido mūsų poetai. Ir mano menki pelenai... Į miško gilumą. Ir kaip sukilėlis Iš šitų žodžių daugeliui iš mūsų Visai neseniai patys svarbiausieji bus buvę iš Vėsioj, begalinėje šiaurėj. Ir prieš šimtus metų. Kazio Bradūno girdėtieji: nuo SAULĖS APEIGA Vilniaus varpų, nuo Svetimos Furthof, Vokietija, 1945 Tu įnešei man saulelę duonos, nuo Apeigų, Alkanos Laiko žarijose kelionės iki Donelaičio kapo, Pro durų aprūkusią staktą — Gruzda jo pėdos. Pokalbių su karalium, Užeigos ŠVENTOJI VERSMĖ Dabar vos atminti galiu, prie Vilniaus vieškelio, Prierašų iki Kraujo rasos sausio tryliktąją Kai pabeldei akmenėliu ir jau pastaruoju metu tų ramių, Prie gruoblėto ąžuolo rymoja Mano lopšin — Kaip man dabar mąslių pasivaikščiojimų po Vil Girių Dievas veidu mediniu, O aplinkui kaip sapnas, kurio netekai, Nusiauti basam niaus senamiestį, tylių prisi- Samanotos Girių Dievo kojos Jau budo Romintos miškai. Ir atsiklaupti lytėjimų prie šventos kiekvie Ant šventojo no asmens, mūsų tautos, visos Plaujamos šventųjų vandenų, žmogiškos egzistencijos tikrovės Padėjai tada man saulelę, Granito grindinio — granito grindinio, senos _ Kraujo žarijų. baltiškos plytos, medžio šaknų 0 šaltini miško stebuklingas, Lyg perkeistą duoną ant stalo — Antakalnio girioje... Į tave rankas pavargusias tiesiu Ir drobė išbalo. Vilnius, 1992 — Ir gal kas svarbiausia, Kazio Ir jėga pavasario audringa Paskui prasidėjo ilga Bradūno poezija mus atveda į ten, Plaukia nesuvaldoma tamsiu Gyvenimo apeiga, kur ir mes visais savo gyvenimo Kurioje, kaip kodylo grūdai, BALTIŠKOJI PLYTA keliais ir klystkeliais tariamės Kazio Braduno Kvepėjo Romintos žiedai einantys — į namus. Kai poetas Labirintu atgaivinto kraujo, Anapus laiko pasislėpsiu — viename savo vėliausiųjų eilė Plaukia liūtim, karšta, laukine... Už saulės, už nakties tamsos, 80-ajam gimtadieniui raščių taria: Zodia, I Tavo Kur tu dabar, saulele, vieninteliai namai, be abejo, visų O, jaučiu — tai žemė atnašauja Kur prie šventų, gyvų griuvėsių Didysis Europos poetas, šimt gyventi. Jeigu sustojam ir pirma jis kalba sau pačiam — Girių Dievo garbei ir mane. Užpūsta, išnešta, užkasta? Takas vingiuodamas sustos, mečio pradžioje vokiškai rašės pagalvoja m, gana aiškiai su žinodamas ir išsakydamas sa Muenchen, Vokietija, 1946 Ar paliesiu ten žemę kakta Rainer Maria Rilke yra spėliojęs: vokiame, jog gyvename nieku vo paties gyvenimo kreive, Klausdamas, ar galiu ar mes nebūsime buvę leisti šioj kitur kaip tikrais žodžiais. Visai pašaukimą ir tikslą — poeziją Pasibelsti akmenėliu Ir seną, baltiškąją plytą žemėj gyventi grynai tam. kad skirtingas, bet taip pat didelis, kaip namus, kur tas gyvenimas Paliesiu gydančiu pirštu — galėtume sakyti, kad galėtume Rilkės maždaug bendraamžis išsitenka, išsipildo ir nurimsta. APEIGOS TAUTOS ŠVENTĖJE Tavo karstan tarti žodžius tokius kaip žemė, poetas, airis VVilliam Butler Bet — ir poetas mums šito tikrai Tenai, kur vėlai vakare Būk tu, į kraują pamirkyta, Kai Istorija, įžiebus melsvą ugnį, žolė. medis, šulinys, ąsotis. Jis Yeats vieną ankstyvųjų savo eilė nepagailės — jo poetinis žodis ir Šlama Romintos giria Istorijos sakramentu. žemę, o tai reiškia visą žmogiškos raščių pradeda eilutėmis: Sing, mums, jo klausantiems, ji skai Šlaksto žemą žuvusių krauju Vilnius, 1992 - egzistencijos erdvę, pavadino fbr this is also sooth, t Words ulone tantiems, jam leidusiems įsilieti Ir per amžių juodąją bedugnę tiesiog to, kas imanoma pasakyti, are certam good... Jis, atrodytų, į mūsų menkesnius ir pilkesnius Mostelia su želmeniu nauju, GIRIŲ TRAUKA namais irgi tikėjo, kad kai jau nieko nėra (nors galbūt panašiai istorijos bei KRAUJU KRIKŠTYTI Kodėl jis taip mane, siejasi su ir nieku negalima laikytis, nieku įvairiausių aplinkybių draskytus Mano genties visa jo paties, o taip pat ir litera negalima pasikliauti, nieko ir varginamus) gyvenimus, yra Aš klaupiuos į pašvęstąjį smėlį Aš išeinu Ir grįšiu vakare. tikėtis ar dar tebesiekti, ar net sukūręs namus — kur ir mes Pirmajam pilkapy guli tūros mokslo mūsų laikais išvys Su didžiu stebuklo laukimu Man reik pabūti ant šventos kalvos, tyta poetika, kurios, aišku, dabar mylėti — dar mums yra žodžiai. galime įžengti, prisiglausti, Visi jauni Tokie žodžiai kaip meilė, laimė, susišildyti... ir nurimti. Ir prie Ir kiekvieną kritusio šešėlį Kur tolyje Antakalnio giria, tia neliesime. Bet galvojant apie Visi gražūs, savo pačių gyvenamo laiko troškimas, ilgesys, viltis, auka, savo tautos ištakų ir jos dygių Kaip kautynių vėliavą imu. Kur medžių šaknys tartum Lietuvos numylėtą mūsų poetą Kazį Bra- kančia, tėvynė, gyvybė, mirtis.. kelių, ir jos ateities spindesio, ir Su rūtom prie kepurių, dūną, kuriam ateinantį antra (Aišku, jie gali būti ir tiktai garsų galutinai — prie Dievo, ar kaip Susižiedavę su mirtimi. dienį, vasario 11 dieną, sueis deriniai ar samplaikos — ir savo bevadinsime versme, ii kurios O tautos dvasia sparnus ištiesia, Pritvinkę kraujo venos. aštuoniasdešimt metų, iš Rilkės tuštuma iš mūsų tik tyčiotis.) viskas išteka, klaidžioja, siekia, Lyg ošimą tolimų dainų, Ten tolyje Antakalnio giria.. Šitokius žodžius pripildyti, per kuria ir į ją sugrįžta. Daugiau Kas juos paguldė? norėtųsi pasitelkti tą jo poezijos Ir, giedodama herojiškąją giesmę. Ne dėl poezijos ir ne dėl meno pagrindinę mintį ir motyvą: gyve sunkti prasme, sklidinai, kad ji turbūt šioje žemėje negalima Kam juos užklojo name tam, kad galėtumėm tarti lietųsi per kraštus daug metu, tikėtis nei prasyti. Kokia didelė Kyla iš liepsnos ir pelenų. Aš išėjau ir grįšiu vakare. net ištisus šimtmečius, reikia dar dovana, kokia laimė, kad Kazys Ten, žodžius ir tokiu būdu išgelbėti Muenchen.Vokietija, 1947 Vilnius, 1992 - visą kūrinija iš laikinumo, iš kitų: tokių kaip duona, druska, Bradūnas tų namų duris savo žo Kur sauso šaltinio dugne vaduoti ją iš jai neatlyžtamai žemės pluta, pėdos, arimai, namų džiu laiko mums atvėręs. Ačiū Plyšta žemės širdis... nulemto sunykimo. slenkstis, sidabrinės kamanos, jam. morenų ugnys, maras, Vilniaus PARTIZANŲ BALADĖ VIENINTELIAI NAMAI O žodžius mums reikia tarti vieškelis, užeiga, peršauta todėl, kad iš viso galėtumėm ra 11) Imk ir laikyki Tik suplojo rankomis tėvas, Balto kaulo žvakidę — Pasaulyje tapai klajūnu, Ir atbėgo gražūs žirgai. Nekvėpuok... Neužpūski Ir tėviškė ne tau, ne ta — Ko neėdat žalios žolės, Mėlyno lino liepsnos..> Kur tu dabar nuvesi sūnų Šiame numeryje: Ko negeriat marių vandenio? Paliesti žemę. Ji šventa Dabar Sveikiname poetą Kazį Bradūną 80 metu sukakties proga • Jurgio Ir stovi žirgai, Mano tautos Gerieji žmonės dar tau rodys: Jankaus laiškas apie Tauros Zarankaitės-Underienės tapybą • Nė galvų nepakelia — Kaip mumis ėsti žalia žolė, Paskutiniam pilkapy brinksta Tu čia, tu ten, tu aplamai, Prisimenant Jurgio Jankaus sukaktuvių šventę Detroit'e • Trijų Kaip mumis gerti marių vandenai Legendos grūdas, O pasiliko tiktai Žodis, karalių dovana Onei Baliukonytei • Onės Baliukonytės eilėraščiai Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis Sėkla dainos, Tavo vieninteliai namai. • Sintautų monografija Į miško gilumą Ir krauju krikštyti Tampa vėl gyvybe. Vilnius, 1992 — -' N r* 28(6 i - psl. 2 DRAUGAS-MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA Šeštadienis, 1997 m. vasario mėn. 8 d. bet šiuo metu ji vis ir vis dainiau turėtų teisės pasakyti, ką jie Laiškai iš Michigan išsirutulioja į žmonių pavidalus. mato? Šį kartą paroda sužadino Toks Tauros prisipažinimas ir tokias mintis, kitu pasidairymas mano galvojimas, net ir maty gal sukeltų visiškai kitokias. Ką mas, daug kur pakito. Pradžioje ai vargo žmogus galiu žinoti? Žvilgsnis į Tauros miniatiūras minėta daugeliui patikusi „Auka" man nuslinko tarp Vydūno žmo Nežinau, ką gali