Lietuvių Inteligentų Socialinis Vaidmuo Formuojant Tautinės Tapatybės Modelius Kultūrinėje Spaudoje

ISSN 1392-0561. INFORMACIJOS MOKSLAI. 2011 57

Lietuvių inteligentų socialinis vaidmuo formuojant tautinės tapatybės modelius kultūrinėje spaudoje

Jolita Linkevičiūtė-Rimavičienė Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto doktorantė Vilnius University, Institute of Journalism, Doctoral student Bernardinų g. 11, Vilnius Tel. (8 5) 2193041 Faks. (8 5) 2193039 El. paštas: [email protected]

Nagrinėjamas inteligentijos vaidmuo formuojant viešąją nuomonę ir kuriant tapatybės modelius kul- tūrinėje spaudoje, Lietuvos tautinių atgimimo sąjūdžių laikotarpiais. Analizuojant socialinį fenomeną – kaip spauda dalyvauja aktyvinant kaitos procesus – taikomas aiškinamasis tyrimas, kokybinės analizės, lyginamasis ir interpretacinis metodai, atliekama literatūros apžvalga. Pagrindiniai žodžiai: kaita, inteligentai, tapatybė, kultūrinė spauda.

Tautinio atgimimo judėjimai. savasties suvokimo būtinybe. Lietuvių Ištakos spaudos ir žurnalistikos tradicijos plėto- josi specifiškai, tačiau jos buvo veikiamos Istoriškai kultūrinis ir politinis lietuvių Europoje paplitusių politinių, literatūrinių, atgimimas siejamas su spaudos laisvės filosofinių srovių. Denio McQuailo teigi- samprata: laisvo žodžio, žadinančio žmo- mu, periodiniai žurnalai, paplitę XVIII a. nių sąmoningumą ir įtvirtinančio tautinę Europoje kaip masių tarpininkai, labiau tapatybę, sklaida bei leidinių, kaip tauti- priskirtini krašto (vidaus) ir individualiai nės tapatybės, nacionalinės savigarbos bei sferai. Atkreipė dėmesį, jog trūksta komu- valstybingumo idėjos įgyvendinimo prie- nikacijos tyrimų, nagrinėjančių periodinių monių, leidyba. Publikacijos tikslas – išna- žurnalų difuziškumą ir poveikį. XIX a. grinėti, kaip XIX a. pabaigoje bei tarpuka- pabaigoje „aukštosios buržuazijos“ fazė riu lietuvių inteligentai formulavo tautinės spaudos istorijoje buvo veikiama kele- tapatybės, inteligentų uždavinių, spaudos to aplinkybių: 1) liberalizmo triumfo, 2) vaidmens/laisvės sampratas. Jos buvo plė- cenzūros panaikinimo, 3) verslo aukštuo- tojamos manifestuose ir tekstuose, skelb- menės formavimosi. Socialiniai ir tech- tuose kultūros leidiniuose. nologiniai pokyčiai spartino nacionalinės Lietuvos politinės situacijos kontekste spaudos ir informacijos kokybės poreikius. komunikacijos tikslas buvo ne tik viešų Elito spauda formavosi kaip nepriklauso- klausimų svarstymas, bet ir tautinės ta- ma nuo valstybės ir privačių interesų. Ji patybės formavimas, lietuvių įtikinimas pripažįstama kaip pagrindinis politinio- 88 socialinio gyvenimo, viešosios nuomonės menių, turinčių „nevakarietišką“ struktūrą ir tautinio intereso balsas (McQuail, 2010, (McQuail, 2010). Jos yra mažiau individu- p. 31). Kai kuriose visuomenėse žurnalai alistinės, sekuliarios, daugiau bendruome- atliko svarbų socialinį, kultūrinį arba po- ninės ir religinės. Formavosi kitos spaudos litinį vaidmenį. Politinės priespaudos arba teorijos ir praktikos tradicijos. Skirtumai komercinio dominavimo sąlygomis alter- susiję ne tik su ekonominiu išsivystymu, natyvūs periodiniai leidiniai dažnai gali bet ir kultūrų, specifinės istorinės patirties būti svarbiausiu instrumentu rezistencijos aspektais. ir nacionalinių mažumų judėjimuose. Istorinės aplinkybės formavo skirtingą Tyrimo objektas – inteligentų sociali- žurnalistikos vystymąsi Baltijos šalyse. nis vaidmuo formuojant tautinės tapatybės Estijos ir Latvijos žurnalistikos pakilimas modelius bei inteligentijos, spaudos vai- antroje XIX a. pusėje susijęs su baltų- dmens apibrėžtis kultūrinėje spaudoje: „Auš- germanų bendruomenine plėtra. Šių šalių roje“ (1883 m.), „Varpe“ (1886 m.), „Židi- spaudos evoliucijai įtaką darė Vakarų Ru- nyje“ (1939 m.). Tyrimo uždaviniai – išna- ropos racionalizmo ir Apšvietos epochos grinėti vidinės lietuvių inteligentijos tapsmo idėjos bei Prancūzijos revoliucijos atgar- dramos priežastinius ryšius konkrečiuose siai (Hoyer, Lauk, Vihalemm, 1993, p. 51). kontekstuose ir inteligentijos bei spaudos Lietuvoje spaudos raida ir laisvo keitimosi vaidmens sampratų plėtotę manifestuose, informacija, saviidentifikacijos masinės paskelbtuose kultūros spaudoje. Sąsajų komunikacijos priemonėse tradicijos dėl su ankstesniais nacionalinio išsivadavimo išorinių ir vidinių aplinkybių plėtojosi laikotarpiais ir jų intelektualų lyderių so- prieštaringai. cialinio vaidmens analizė leidžia plačiau Pirmasis žinomas iš netiesioginių šal- pažvelgti į inteligentų, formavusių tautos tinių lietuviškas laikraštis, leistas Tilžėje, tapatybės modelius kultūrinėje spaudoje, buvo „Nusidavimai Dievo Karalystėje“ pasaulėvoką. Hipotetiškai galima teigti, (Vaišnys, 1998, p. 7). Pirmasis Lietuvoje kad esant tautinio išnykimo grėsmei susi- laikraštis „Kurjer Litewski“ buvo išspaus- formavusi inteligentų grupė arba pavieniai dintas 1760 metais, kai Lenkijos karalius lyderiai imasi identifikuoti tautą ir kurti Augustas III suteikė privilegiją Vilniaus jos tapatybės modelius kultūriniuose lei- akademijai leisti laikraščius. Lietuvos ir diniuose. Individai, kurių kaip visuomenės Lenkijos Respublikoje sąlygos plėtoti lie- lyderių atsiradimą iš dalies gali lemti atsi- tuvių literatūrą ir kalbą buvo sudėtingos: tiktinumas, išplėtoja ideologizuotą viešąjį valdantieji propagavo polonizaciją ir lietu- diskursą, solidarizuojantį bendruomenę vių tautos asimiliaciją. Po trečiojo Lietu- kaitos veiksmui. vos ir Lenkijos valstybės padalijimo carinė Lietuvos spaudos istorija yra Europos Rusija aneksavo Lietuvą iki 1918 m. buvo literatūros kultūros ir masinės komunikaci- sutrikdytas krašto ekonominis ir kultūrinis jos dalis. Šis fenomenas neatsiejamas nuo vystymasis. Politinė priespauda žadino pa- kultūrinio šalies konteksto. D. McQuailas sipriešinimą: periodinius leidinius lietuvių skiria spaudą ir masių komunikacijos po- kalba planuota leisti XIX a. pirmoje pu- būdį moderniose, išsivysčiusiose naciona- sėje, tačiau sąlygos tam buvo nepalankios: linėse valstybėse, kurios skiriasi nuo visuo- numalšintas 1831 metų sukilimas, 1832 m.

89 uždarytas Vilniaus universitetas, įkalin- Estijos ir Latvijos ekonominio vystymosi ti filomatų ir filaretų būrelių nariai, nuo ir modernizavimo raida, dariusi įtaką kul- 1864 m. uždrausta spauda lietuviškais raš- tūros bei žurnalistikos tradicijų kūrimuisi, menimis (Genzelis, 2005). skyrėsi (Misiūnas, Taagepera, 1992). Dėl Spaudos lietuvių kalba leidybos istori- dviejų konfesijų – liuteronų ir stačiatikių – ja susijusi su Mažąja Lietuva ir nelegaliu konkurencijos pagausėjo leidinių estų ir knygų spausdinimu bei platinimu lietuviš- latvių kalbomis. Urbanizacija ir industria- kuose kaimuose, knygnešių tinklo forma- lizacija spartino tautinių mokyklų steigtį, vimusi po 1863 metų sukilimo pralaimė- viduriniosios bei darbininkų (proletariato) jimo. Užnemunės krašte, kuriame anks- klasės formavimąsi. Lietuvoje, agrarinia- čiausiai Lietuvoje panaikinta baudžiava, o me krašte, socialiniai ekonominiai procesai nuo 1812 m. Napoleono statutu – bajorų dėl polonizavimo, rusifikavimo politikos luomas, kito ekonominės socialinės sąly- ir stačiatikybės diegimo plėtojosi kitaip. gos. Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose Kova už Romos katalikų religiją tapo su- mokėsi ūkininkų vaikai, formavosi tauti- dėtine tautinio judėjimo dalimi. Glaudus nio sąmoningumo žagintojų branduolys. katalikybės ir tautiškumo ryšys išsilaikė Moksleiviams buvo skiriamos stipendijos iki šių dienų (Misiūnas, Taagepera, 1992, studijuoti Maskvos ir Peterburgo universi- p. 15). tetuose. XIX a. pabaigą tyrėjai vadina lietuviš- 1892 m. Suvalkijoje įsteigta „Sietyno“ kos savivokos ir tautinio atgimimo sąjū- draugija, kurios tikslas buvo nelegaliosios džių epocha. Lietuvių tautos savigarba ug- spaudos platinimas, savišvietos knygyno dyta vadovaujantis kultūrinėmis, o ne po- steigimas, lietuvybės šelpimas, tarp žmo- litinėmis kategorijomis. Nedidelių tiražų nių apšvietimo platinimas, pratinant prie kultūriniai leidiniai pirmieji ėmėsi identi- skaitymo, tautosakos ir senovės liekanų fikuoti nepatenkintus socialinius poreikius rinkimas. „Sietynas“ platino „Varpą“, „Vie- ir formuoti modelius, tampančius tautinės nybę lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos tapatybės projektais. Lietuviai išsikovojo teisę skleisti ir gauti periodinę informa- apžvalgą“, „Tėvynės sargą“, „Ūkininką“. ciją gimtąja kalba lotyniškais rašmenimis Giedrius Viliūnas mano, kad idėja sukur- 1904 m. Tautinis atgimimas, plėtojęsis kaip ti draugiją gimė ne varpininkų komitete, kultūrinis, o vėliau politinis, sutelkė lietu- bet buvo subrandinta Suvalkijos ūkininkų. vius atkurti valstybę kovoje pasinaudojus Su tautinio atgimimo vadovais bendra- svetimų valdžių spaudos laisvės interpere- vo draugijos organizatoriai, o platintojus tacijomis: tai rusų, tai vokiečių (Vaišnys, ir skaitytojus varpininkų tautinė agitacija 1998: 8). pasiekdavo tik per spaudą su kitų krypčių laikraščiais bei knygomis. „Sietyno“ draugijos veikla kilo iš liaudies, atgimstančios Lietuviškumo ir tautinės tapatybės tautos siekių („Sietynas“, 1988). problema Nelegali spauda, ugdžiusi lietuvišku- Pirmoje XX a. pusėje kuriant modernią mo ir tautinės tapatybės sampratą, bei ne- valstybę, lietuvių inteligentams teko spręs- legalios mokyklos išskyrė Lietuvą iš kitų ti politinius, ekonominius ir socialinius už- Rusijos imperijos provincijų. Pavyzdžiui, davinius. Žemės ūkio krašte imta formuoti

90 miestų civilizaciją, įgyvendinti socialinį judėjimo pradininkai, svarstė kitas alterna- teisingumą ir liaudies kultūros pagrindu tyvas. Naujieji šalies lyderiai siekė atsiri- kurti tautą. Kultūros ir mokslo atstovai boti nuo Rusijos ir Lenkijos. Konfliktais ir tapo leidinių redaktoriais, kurie socialinių bendrais susitarimais buvo grįsti lietuvių ir problemų sprendimą susiejo su naciona- žydų santykiai. Lietuvių ir žydų bendruo- linės kultūros problematika bei tikėjimu menės gyveno toje pačioje teritorijoje, ta- sukurti geresnę valstybės ateitį. Dalyvau- čiau skirtingas gyvensenas šeimos, religi- dami politinėje tautos kūrimo veikloje jie jos, kultūros ir politikos požiūriu. nubrėžė intelektinės minties raidos kryptį, Gintautas Mažeikis mano, kad tapatu- specifiškai interpretavo asmens, minties mų įvairovę lemia istorinės pasaulėjautos, laisvės ir visuomenės raidos suvokimą. pasaulėžiūros įvairovė ir kitimas. Tautinės Istoriškai Lietuva plėtojosi kaip dau- tapatybės šaknynas susideda iš daugelio giakultūrė valstybė, kurioje dominavo pri- galimų, bet ne visoms socialinėms gru- vilegijuota aristokratija. Formuojantis mo- pėms priimtinų aspektų. Tai romantinių derniai Lietuvai XIX a. pradžioje, kova dėl vizijų, institucinių ir politinių modelių, na- nacionalinio išsivadavimo transformavosi ratyvų, turėjusių istorinį ar komunikacinį į krašto nepriklausomybės siekį. Pasak Le- pagrindą bei susijusių su tautos savivoka. ono Sabaliūno, Lietuvoje turėjo išsivystyti Lietuvos politinės tautos identitetą sudaro kitas tautinio susitelkimo lygmuo, kilęs dėl įvairūs daugiakultūriniai ar bajoriški LDK valstietijos specifiškumo, etninės aplinkos įvaizdžiai, tarpukario Lietuvos ar dabar- ir religinės kultūros. Naują Lietuvą suda- ties etninės Lietuvos vaizdiniai („Kultūros rė trys imperinės Rusijos administracinės barai“, 2011). provincijos: visa Kauno (Kovno) guberni- Vosylius Sezemanas kėlė klausimą, ja, dominuojanti Vilniaus sritis (Vilna) ir ar gyvos tautos tautiškumas yra baigtinis Suvalkų gubernija. Etniniai lietuviai gy- ir griežtai apibrėžtas, nurodant bruožų ir veno Grodno ir Kuršo gubernijose. Šiose savitumų visumą? Jis skyrė du požiūrius provincijose, sudariusiose būsimos vals- į tautiškumą: vieną, konservatyvų – kai tybės pamatą, gyveno apie 58,3 proc. lie- tautiškumas suvokiamas kaip praeities ir tuvių, 13,3 proc. žydų, 10,3 proc. lenkų, kultūrinių vertybių saugojimas. Dabarties 9,1 proc. baltarusių, rusų ir vokiečių – ma- karta tenkinasi paveldėtos iš protėvių bū- žiau. Lietuviai, kurių kalba sudarė etnišku- ties ir tradicijos nustatytomis formomis mo pagrindą, įgavo dominuojančias šalyje visose kultūros srityse. Kitu požiūriu, tik pozicijas. Didieji Lietuvos miestai išliko esamybės tarpininkavimu praeitis tampa daugiakultūriai: juose daugiausia gyveno prieinama supratimui. Tautiškumas (tau- žydai, kalbantys jidiš ir rusų kalbomis. tiškas savitumas) yra tai, kas kinta ir ru- Etniniai lenkai bei polonizuoti vietos po- tuliojasi. Šis procesas susijęs ne tik su išo puliacijos segmentai kalbėjo lenkiškai. rinėmis aplinkybėmis, istorine situacija, Klaipėda (Memel) priklausė vokiečiams bet ir su pačia tauta, jos dvasine energija (Sabaliūnas, 1990). Didžioji dalis lietuvių ir intelektiniu savarankiškumu. V. Seze- aukštuomenės, kaip ir lenkai, siekė atkur- manas su provinciališku pasipūtimu siejo ti dviejų valstybių respubliką. Mažesnioji kitų tautų nesupratimą bei paniką. Tautos dalis, tarp jų Lietuvos socialdemokratinio kultūrinio brendimo procese, kaip atskiros

91 asmenybės plėtotėje svarbiausias momen- dūroje akcentuota „Varpe“, tapo politikų tas yra savimonės atsiradimas, paties sa- ramsčiu. Kuriant naujos santvarkos valsty- vęs pažinimas (Sezemanas, 1997, p. 623). bingumą, tai lėmė tautinės kultūros ir per L. Sabaliūno teigimu, tautinio atgimi- ją tautinės savasties formavimą (Vaišnys, mo judėjimas, vystėsi kaip kultūrinis (nuo 1998: 8). Politizacijos procesai darė įtaką 1890 m. jis tapo politiniu), iškėlęs grupę Estijos ir Latvijos žurnalistikai, glaudžiai asmenybių, reikšmingų Lietuvos dvasinio susijusiai su nacionaliniais judėjimais ir atgimimo panteone: Simoną Daukantą, jų ideologiniu pamatu. Bendras Europos vyskupą Motiejų Valančių, Lauryną Ivinskį, demokratinių ir nacionalinių judėjimų pa- Antaną Tatarę, Mikalojų Akelaitį, vyskupą kilimas, kuriame dalyvavo Baltijos šalys, Antaną Baranauską, Antaną Vienažindį reiškė kovą ne dėl politinės valdžios, bet (Sabaliūnas, 1990: 8). Jie tyrinėjo Lietu- siekiant laimėti demokratinių ir tautinių vos istoriją ir kalbą, kūrė ganytojo laiškus, teisių. Tai mažesnių tautų kova už savo religinius himnus, eilėraščius ir giesmes, kultūrinį vystymąsi, ginant egzistencijos suprantamas paprastiems žmonėms. Šie teises (Hoyer, Lauk, Vihalemm, 1993). elementai darė įtaką besiformuojančios Lietuvoje, pasak L. Sabaliūno, 1894 m. tautos pasaulėvokai. nepriklausomybės klausimą kėlė lietuvių Nacionalinio atgimimo ir išsivadavimo inteligentija. Atsiribojant nuo individualių judėjimai vyko Rytų ir Vidurio Europo- požiūrių, Lietuvos socialdemokratų parti- je, Baltijos šalyse. L. Sabaliūnas atkreipė jos raginimas atsiskirti nuo Rusijos ir se- dėmesį į svarbų veiksnį Lietuvos 1890 m. paratistinių idėjų plėtojimas buvo pirmasis tautinio atgimimo judėjime – politizaci- tokio pobūdžio sprendimas, kilęs iš poli- ją, susijusią su paplitusiomis marksizmo tinio judėjimo. Išskleidžiant pažangų so- idėjomis. Lietuviams ir kitų tautybių žmo- cialdemokratų lyderių veiklos aspektą, šis nėms caro režimas buvo siejamas su pries- veiksmas buvo nukreiptas į Lietuvos tauti- pauda ir rusifikacijos politika. Manyta, nio atgimimo, kurio pobūdis buvo iš esmės kad demokratinėje Rusijoje nacionalizmas kultūrinis – politizavimą (Sabaliūnas, 1990: ateityje bus tolerantiškesnis mažų tautų as- 40). Socialdemokratų laikraščiai „Lietuvos piracijoms. Lietuvoje platintoje socialisti- darbininkas“, „Aidas Lietuvos darbininkų nėje literatūroje dominavo Rusijos social gyvenimo“, leisti 1897–1899 m., palaikė demokratų nuorodos, kaip vėluojančios tarptautinio solidarumo, socializmo ir dar- raidos kraštui pasiekti pažangą. Oponuo- bininkų klasės idėjas. jantis bet kokiai išnaudojimo formai pro- Atgavus spaudą, lietuvių inteligentija letariatas kovojo prieš tautų priespaudą, būrėsi 1904 m. leisdama pirmąjį lietuviš- vienos tautos dominavimą kitų atžvilgiu. ką, tautiškai ir pasaulėžiūriškai neutralų Tautos laisvė, socialdemokratų požiūriu, dienraštį „Vilniaus žinios“ (steigėjas Pe- galėjo būti demokratinės Lietuvos steigties tras Vileišis). Pirmajame numeryje įvardy- pagrindas (Sabaliūnas, 1990: 36). Lietuvos ta spaudos atgavimo ir dienraščio leidybos tautinė inteligentija, tarp jų ir socialistinis svarba: lietuviai nebesijaus taip apleistais, sparnas, buvo įsitraukusi į valstybės kuria- neieškos žinių svetimtaučių laikraščiuose, mąjį darbą. Andriaus Vaišnio suvokimu, patys galės apsvarstyti klausimus, kurie nacionalumo idėja, XIX a. ir XX a. san- labiausiai rūpi ir gyvenimo gerovei guli ir

92 vienas su kitu lengviau susipras. „Vilniaus 1905 m. visą Lietuvą apėmęs sukili- žinių“ dienraščio reikšmė išskirta kaip mas buvo vienijamas idėjinio solidarumo. naujas tautos gyvenimo tarpas, leidžiantis Juozas Jurginis atkreipė dėmesį į tai, kad daugybę krašto ir tautos reikalų svarstyti lietuviams vienytis pagelbėjo dienraštis viešai. Atkreiptas dėmesys į atsilikimą, „Vilniaus žinios“, paskelbęs apie 1905 m. susijusį su spaudos draudimu ir svetimos lapkričio 21–22 d. Vilniuje šaukiamą lie- valstybės priespauda: kitos tautos, pradė- tuvių suvažiavimą, dėl dalyvių gausumo ir damos XX a., įpratusios laikraščių matyti nutarimų reikšmės lietuvių istoriografijoje begales. Formuluoti dienraščio ir inteli- vadinamą Didžiuoju Vilniaus seimu. Jame gentijos uždaviniai: 1. Platinti švietimą, svarstyta lietuvių praeitis ir dabartis, san- nešti mokslą ten, kur jo labiausiai reikia – tykiai su latviais ir kitomis Rusijos tauto- Lietuvos ūkininkams, kitiems žmonėms, mis, caro manifesto reikšmė, kiti politiniai ir nagrinėti jiems rūpimus reikalus; 2. Lai- ir ūkiniai krašto reikalai („Kultūros barai“, kraščio problematika ir gvildenami klausi- 1990). „Vilniaus žiniose“ buvo publikuotas mai sieti su auditorijos poreikiais – dien- Jono Basanavičiaus paskelbtas nutarimas, raščio darbas priklauso nuo to, kas mūsų kad caro valdžia yra pikčiausias lietuvių skaitytojas; 3. Dienraščio leidėjams ir au- priešas, reikalauta prijungti Suvalkų gu- toriams rūpės Lietuvos apšvietimas, gero- berniją. Kovojant dėl autonomijos, raginta vė ir laimė („Vilniaus žinios“, 1904). vienyti visas politinių partijų ir pavienių 1905 m. revoliucija Lietuvoje turėjo asmenų jėgas. Susivienijus pridera jungtis ryškesnius nacionalinio judėjimo bruožus, su kitomis Rusijos tautomis, kurios pade- negu Estijoje ir Latvijoje. Šiose šalyse ly- da griauti tą tvarką. Seime buvo aptarta gia greta vyko ideologinės srities pokyčiai. lietuvių inteligentų puoselėta idėja – drau- Ideologinė visuomenės diferenciacija tu- gijos, kuri keltų krašto švietimą ir kultūrą. rėjo įtakos žurnalistikos vystymuisi. Įvai- J. Basanavičius kreipėsi į lietuvių atidą, rūs skirtingos kokybės leidiniai plėtojo ragindamas visus, kuriems svarbūs tėvy- bendrus principus: opoziciją carizmui ir nės reikalai, legališku būdu kovoti už savo caro valdžios vykdomai politikai. Tačiau krašto gerovę ir liautis persekioti gyvenan- požiūriai dėl būdų ir priemonių laimėti čius svetimtaučius, kad nebūtų priežasties laisvę skyrėsi. Dauguma laikraščių palaikė tautos nevidonams ant mūsų užsipuldinėti reformų būtinybę, o mažuma – revoliuciją. („Vilniaus žinios“, 1905). Įsteigta Lietuvos Argumentai ir konfliktai tarp įvairių lai- mokslo draugija formulavo uždavinį su- kraščių dinamizavo Lietuvos žurnalistikos burti ne tik inteligentiją, bet ir kaimo žmo- vystymą. Antanas Tyla pabrėžė, kad išskir- nes kultūrinei veiklai ir tautinės savimonės tinis revoliucijos Lietuvoje bruožas buvo kėlimui. Planuota susilyginti su kitų šalių tas, kad pasipriešinimas caro valdžios in- mokslo akademijomis. Tai buvo įmanoma titucijoms labiausiai vyko kaimuose, vals- padaryti, atslūgus revoliucijai, įsigalint čių ir parapijų miesteliuose. Valsčiuose politinei reakcijai, kada tautos griauna- atleidžiami nelietuvių kilmės viršaičiai, moji politinė energija pakrypo į kultūrinę vietoje rusų kalbos įvedama lietuvių kalba, kuriamąją („Kultūros barai“, 1990). valstiečiai atsisako valdžiai mokėti mokes- Kaip teigė Andrius Vaišnys, tiriant to čius (Tyla, 1968). istorinio tarpsnio, kai buvo atkurta lietuvių

93 valstybė, procesus, spaudos padėtis išskir- mo, savigarbos problemas. Algirdas Julius tina kaip istorijos liudininkė. Spaudos lei- Greimas mano, kad mitologija nėra vienos dimas buvo vienas iš būdų valstybingumo kurios kultūros surinktų mitų kolekcija, o idėjai įgyvendinti. Leidiniuose iš dalies ideologinė struktūra, galinti pasireikšti bet atsispindėjo ne tik įvairūs visuomeninio kuria literatūrine forma. Jo požiūriu, lietu- gyvenimo aspektai, bet ir prieštaravimai vių atkuriamąją mitologiją galima iš dalies kuriant santvarką, grįstą įstatymais, įtvirti- tapatinti su Lietuvos Didžiosios Kuni- nančiais tautinės minties politiką (Vaišnys, gaikštystės XIII–XIV a. religine ir dvasine 1998). Šioje publikacijoje nesiekiama na- kultūra, kurią veikė kitos kultūrinės jėgos grinėti visų istorinių lietuviškos spaudos bei įtakos. Tos pačios mitologinės struktū- formavimosi etapų, nes būtų įsiskverbta ros kai kurių formų esama paviršutiniškai į kitų tyrėjų nagrinėtą spaudos ir valsty- apkrikščionintoje XV–XVI a. Lietuvo- bės santykių analizės lauką. Lietuvoje je, mitinės atbrailos gali būti randamos kultūrinius leidinius leido žydai ir lenkai, XIX a. šaltiniuose. Mitologo aprašytas se- tačiau šių tautų tapatybių raiška spaudoje mantinis pasaulis atitinka dominuojančią nėra šios publikacijos tema. Publikacijoje epochos ideologiją bei kultūrą (Greimas, išskleidžiamos lietuvių inteligentų, for- 1990: 18). Tiriant kalbos ir visuomenės są- mavusių tautinės tapatybės modelius, bei ryšį, galima rasti patvirtinimą, kad simbo- spaudos vaidmens apibrėžtis kultūrinėje linė tikrovės mediacija daro didesnę įtaką spaudoje. Kultūriniai sąjūdžiai įteisinti ir atviresnė tyrimams, negu pati realybė manifestais / metadiskursais bei deklaraci- (McQuail, 2010: 67). jomis, kuriuose grindžiamos laisvės, spau- Simbolinė erdvė sutapatinama su vie- dos ir inteligentų vaidmens sampratos (žr. šąja erdve. Norint suprasti, kaip ir kodėl skyrių Inteligentijos koncepcija). šie viešosios komunikacijos aspektai plė- tojami šiuolaikinėje Lietuvos žiniasklaido- Socialinės tikrovės struktūravimas je, būtina išsiaiškinti tautinės agitacijos bei Kai valstybės institucijų bei režimo veikla monologinės retorikos formavimosi tradi- nebetenkina, kultūriniuose leidiniuose tau- cijas ir istorines ištakas. tinės agitacijos forma sukuriami naratyvai 1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietu- ir pateikiamos bendros vizijos. Jų padeda- vos valstybę, keliant restitucijos klausimą mi, žmonės struktūruoja socialinę tikrovę. ir tautiškumą suvokiant etniškai, viešojoje Intelektualai, būdami alternatyvios viešo- erdvėje susikūrė specifinis viešojo diskur- sios sferos veikėjai, tautinius, kultūrinius, so darinys. Jis buvo sudarytas iš istoriškai politinius sąjūdžius įteisina paskelbdami susiformavusios viešosios retorikos ir kul- manifestus / metadiskursus. Juose išski- tūrinės-politinės konfrontacijos tradicijų riamos socialinės tikrovės problemos ir bei sovietinės monologinės retorikos sam- pateikiami mąstymo būdų / sprendimo plaikos. Tautinė agitacija viešojoje sferoje strategijų kompleksai, modeliuojami tapa- buvo plėtojama tautinio atgimimo (1883– tybės konstruktai. Vadovaudamasi mitolo- 1905 m.), lietuvių valstybės steigties bei gijomis, kaip ideologinėmis sistemomis, tarpukario (1918–1940 m.) laikotarpiais. pasireiškiančiomis literatūrine forma, vi- Inteligentų kurtų tekstų / koncepcijų suomenė sprendžia ekonomines, saugu- gvildenimas padeda išgryninti individua-

94 lizacijos, tapatybės, autentiškumo ir spau- padeda suvokti, kokių kultūrinių įtakų bei dos, identifikuojančios visuomenę, sampra- ideologijų veikiama formavosi tarpuka- tas tradicinėje ir modernioje visuomenėje. rio intelektinė aplinka ir vertybinė orien- Tradicinėje visuomenėje, Lietuvos valsty- tacija. bės kūrimosi laikotarpiu 1918–1922 m. ir S. Šalkauskis pirmasis lietuviškąją ta- 1926–1940 m. (įsitvirtinus autoritariniam patybę apmąstė filosofiškai – iškėlė lie- režimui), asmens saugumas buvo siejamas tuviškumo, kaip Rytų ir Vakarų sintezės, su valstybe. Pasitikėjimas nukreiptas į au- idėją. Kultūrinėje spaudoje filosofas plė- toriteto teikiamą saugumą, individo laisvę tojo savitą idealo valstybės – Lietuvos vi- tapatinat su valstybės laisve ir nepriklau- ziją, kuri pasiekiama tautinio protinimo ir somybe. Spaudos sistemą politinė valdžia doros skaistybės būdu. S. Šalkauskio kon- suvokė kaip valstybės kontroliuojamą ir cepcijų, jog lietuviškoji kultūra tėra forma, propagandinę instituciją. A. Vaišnys iš- kurią turi pripildyti katalikiškas turinys, skyrė priežastis, dėl kurių visuomeniniai retrospektyvi analizė padeda ištirti, kaip santykiai lietuvių periodikoje, pavyzdžiui, netiesiogiai viešojoje erdvėje integruojami tarpukariu, galėjo atsispindėti „tik iš da- totalitarinių ideologijų aspektai. Istorinė lies“: tai politikų nustatoma žinių skleidi- refleksija leidžia suvokti bekompromisio mo tvarka, nacionalumo idėjos argumentas idealizmo utopiškumą ir poveikį formuo- valstybės politikos kontekste ir propagan- jant tautinę ideologiją ir lietuviškos tapa- dos, „Didžiojo karo išradimo“ naudojimas tybės konstruktus. kuriant Lietuvos valstybę (Vaišnys, 1998). Kiekvieną socialinę problemą galima Viešosios komunikacijos pobūdis ir apibūdinti kaip prasmių įvairovę, išreiš- praeities istoriniai įvykiai, kaip iškalbingi, kiančią skirtingų grupių interesus. Atkrei- nesustingę ir aktualūs, analizuojami filo- piamas dėmesys į netenkinančią situaciją, sofiniu, žmogiškosios elgsenos bei socia- grėsmę gerovei ir formuluojama ideolo- linės psichologijos aspektu. Toks požiūris ginė strategija, siūlanti sprendimo būdus. leidžia ieškoti metodų, kaip spręsti dabar- Socialinių problemų priežastys siejamos ties visuomenės / žiniasklaidos problemas, su regiono, nacionaliniais, klimato, isto- kurios negali būti interpretuojamos kaip rinės raidos savitumo bruožais, kuriuos šiandien kilusios. išskleidus geriau suvokiamas vidinis ta- Tyrime išskiriama Stasio Šalkauskio patybės žemėlapis ir identifikuojami prie- suformuluota inteligentijos koncepcija, žastiniai ryšiai. Žmonėms socializuojantis, kurioje išskleidžiama inteligentijos api- visas jų patyrimas medijuojamas perimant brėžtis ir identifikuojami inteligentams kalbą, iš kartos į kartą perduodant kolekty- keliami moralinio įsipareigojimo visuo- vinį patyrimą, socialinius įgūdžius ir juos menei uždaviniai. S. Šalkauskio pateikta reflektuojant viešajame diskurse. koncepcija leidžia svarstyti, jog politinėje Spauda buvo vienas svarbiausių veiks- ir visuomeninėje veikloje dalyvaujantys nių, dariusių įtaką valstybės modernėjimo inteligentai pakeičia aristokratinės visuo- tendencijai. Ikimodernios, agrarinės vi- menės branduolį ir tampa elitu. S. Šalkaus- suomenės nariai dažniausiai rėmėsi savo kio pasaulėžiūros formavimosi aspektų ir lokaliu arba giminės, kuriai priklausė, ži- jo kurtų tapatybės modelių nagrinėjimas nojimu. Anthony Giddenso teigimu, perei-

95 namaisiais individų gyvenimo laikotar- inteligentų kurtus tapatybės modelius ir piais visada prireikdavo psichinės reorga- ideologijas, skirtingais istoriniais laikotar- nizacijos, kažko, kas tradicinėse kultūrose piais suformuluotas kultūrinėje spaudoje. buvo dažnai suritualinama (Giddens, 2000, Ideologijos kūrimas reiškia, kad daroma p. 49). Dėmesio telkimas į įvykį labiau, tam tikrų prasmių ir bendrų pasaulėžiūri- negu jis yra vertas, politikos, žiniasklaidos nių principų, kuriuos turi įsisąmoninti gru- srityje yra suvokiamas kaip ritualizavimas. pė / auditorija, atranka bei sisteminimas. Lietuvoje, formuojantis nacionalizmui, lie- Ideologija, kaip apibendrintas mąstymo tuviškai kalbantys inteligentai tautinę agi- apie pasaulį būdas, formuoja kolektyvinę taciją viešojoje sferoje plėtojo anksčiau, tapatybę: pavyzdžiui, lietuvių tautinė tapa- negu įvyko politinė revoliucija (1905 m.) tybė suvokiama kaip kolektyvinis indivi- ir industrializacija. das. Leonido Donskio požiūriu, tarpukario Ikimoderniose kultūrose bendruome- laikotarpiu viešojoje erdvėje išplėtotas ide- nės žinojimas priklausė nuo procedūrų ir ologizuotas diskursas, visuomenės mokslų simbolinių formų, kuriomis disponavo silpnumas ir praraja tarp kultūros idėjų ir ekspertai / autoritetai: išminčiai, kunigai, politikos, socialinės tikrovės nesuformavo tradiciniai lyderiai. Modernybei keičiant sąvokų ir interpretavimo leksikono, tinka- patriarchalinius tradicinės vietos bendruo- mo suprasti visuomenę ir kultūrą (Dons- menės santykius, ankstesniųjų autoritetų kis, 2005, p. 41). įtaką perėmė ekspertai: politikai, moksli- Nihilizmu, kančios filosofija, religine ninkai, švietimo, žiniasklaidos, socialiniai mąstysena bei katastrofine istorijos sam- darbuotojai, psichologai, disponuojantys prata buvo grindžiama lietuvių filosofų įvairiomis kompetencijos formomis. Šiame (S. Šalkauskio, Antano Maceinos) plėtota tyrime dėmesys kreipiamas į ekspertų – in- kultūros, kaip grynojo dvasingumo arba teligentų, visuomenėje įgavusių ypatingą sąmoningo atsiribojimo nuo socialinės statusą, – vaidmenį, ekspertinį žinojimą tikrovės, interpretacija. Kai mentalitetas remiantis organizuojančiomis platesnėmis, konstruojamas išlikimo pagrindu, susifor- abstrakčiomis sistemomis. muoja ne tik bejėgiškumo jausmas socia- Kai socialines problemas ekspertai / linių sistemų atžvilgiu, bet ir savotiška iš- visuomenės lyderiai konstruoja kaip lem- likimo kultūra. Kuriamos įpareigojančios tingas ir mažai nagrinėja konfliktų / derybų doktrinos, formuojamos stiprios normaty- aspektu, ekspertizė racionalizuojama, tam- vinio pobūdžio elgesio normos. Visuome- pa vis siauresnė. Teoretikai bei švietėjai, nėje sustiprėja gynybiškumo, nerimo, kal- kaip ir politiniai lyderiai, išlieka valdžio- tės bei išorinio pasaulio keliamo pavojaus je tik vykdydami politiką ir konstruodami suvokimas. ideologines strategijas viešojoje erdvėje. Šiame darbe nagrinėjami tapatybės Anot Murray Edelmano, techninės prie- konstruktai / tekstai išskleidžia, kaip monės ir kalba apibrėžia nesutarimų lauką, XIX a. ir XX a. rusų filosofija buvo pavei- semantinę erdvę, kurioje besivaržančios kusi modernėjančios Lietuvos filosofijos grupės manipuliuoja standartinėmis frazė- formavimąsi. Tapatybės modelius kūrę mis ir prielaidomis (Edelman, 2002: 61). inteligentai brendo Rusijos (Jonas Basana- Šis aspektas išryškėjo sugretinus lietuvių vičius, Jonas Šliūpas) ir Lenkijos (Vincas

96 Kudirka) universitetuose ir negyveno Lie- Evangelijos skleidimo sąmonę (Maceina, tuvoje. Tarpukario Lietuvos intelektualioji 1994: 376). Jis atkreipė dėmesį į du ko- kultūra iš dalies perėmė rusų idealistinei vojančius mesianizmo tipus: rusiškąjį ir filosofijai, kalbos ir kultūros politikai bū- lenkiškąjį. Vladimiro Solovjovo plėtotą dingą mesianistinio nacionalizmo sampra- rusiškojo mesianizmo sampratą A. Ma- tą, išplėtotą S. Šalkauskio tekstuose. ceina aptarė kaip neįtikimą sapną, Rusijai G. Mažeikis mano, kad lietuviška fi- pasukus į ateizmą, atvėrusį istorinės dia- losofija buvo artima visuotinybės filoso- lektikos šiurpą visu jos ryškumu. Filosofas fijai (S. Šalkauskis, A. Maceina, Antanas išskyrė religijos ir tautos dialektikos taps- Dambrauskas-Jakštas, Vincas Mykolaitis- mą šiurpuliu mesianizmo idėjoje, kadan- Putinas) bei simbolizmui (Jurgis Baltru- gi religinis tautos entuziazmas, susiliejęs šaitis, Oskaras Milašius, Juozapas Albinas su nacionalizmu, pradeda eiti šunkeliais, Herbačiauskas). Mesianizmo, Eurazijos užgoždamas savais tautiniais reikalavi- bei simfoninės asmenybės sampratas plė- mais kitų tautų savybes ir teises (Macei- tojo Levas Karsavinas, kuris S. Šalkaus- na, 1994). A. Maceina manė, kad religijos kio kvietimu dėstė Lietuvoje. Simfoninės užgožimas tautybe prasiveržia tautinių asmenybės koncepcija pripažino bendruo- sunkumų ar grėsmės metu. Šią lietuvių sa- meniškumą, tarybų vaidmenį ir idealistinę vybę jis įvardijo kaip būdo silpnybę, kai valdžios hierarchiją („Problemos“, 2008). lietuvybės išlaikymo našta kraunama ant Rytų ir Vakarų sandūros nuostatas patvirti- krikščionybės pečių. Niekur betgi krikščio- no V. Sezemanas, kurį laiką – S. Šalkaus- nybės būtinumas nėra tiek susiaurinamas kis. L. Karsavinas ir S. Šalkauskis plėtojo ir sumenkinamas, kaip ten, kur religija pa- požiūrį apie žmogaus veiklos orientaciją daroma priemone, ginklu, priebėga tautiš- į aukščiausius, transcendentinius idealus kumui (ten pat: 381). A. Maceina šį požiūrį kaip universalius, grįstus Tomo Akvinie- plėtojo emigracijoje. čio ir neotomizmo filosofija. L. Karsavinas Pasak G. Mažeikio, religinis esencia- Logo įkūnijamą santalkos galią siejo ne lizmas, istorinė dialektika, susieta su mesi- su lingvistiniais ar mentaliniais aspektais, anizmu ar net gnosticizmu, darė Lietuvos bet su tikėjimo prigimtimi bei socialisti- filosofiją pažeidžiamą įvairioms propagan- niais sąjūdžiais, individo gebėjimu auko- dinėms kampanijoms bei mesianistiniams tis politinei ir socialinei žmonų gerovei. sąjūdžiams („Problemos“, 2008). G. Mažeikis pažymi, kad tarpukario lie- Visuomeninio / politinio lūžio laiko- tuvių filosofijai trūko socialinio empirinio tarpiu, vyraujant ypatingai masių psicho- įžvalgumo, kuris įvertintų Vakarų moder- logijai ir euforinei žmonių elgsenai, inte- nizacijos galimybes, taip pat analitiškumo, ligentai gali atlikti lemiamą vaidmenį, kai padedančio atsisakyti „dvasinių“, esen- ir lyderiai, ir piliečiai labiausiai susitelkia cialistinių, ideokratinių teorijų („Proble- veikti, vadovaudamiesi bendros gerovės mos“, 2008, p. 37). siekiais. Po lūžio susiformuoja aukštas vi- Kaip teigė A. Maceina, religijai tiek suomenės sąmoningumo lygmuo, vadina- suaugant su tauta, jog šios tautiniai ir vals- moji nepaprastoji politika (Balcerowicz, tybiniai siekiai virsta religiniais siekiais, 1998, p. 135), tačiau pradėjus reikštis po- kalbama apie mesianizmą, kaip iškreiptą litinių grupių konkurencijai ją gana greitai

97 pakeičia besivaržančių partijų ir interesų nės literatūros tradiciją. Ji buvo pasirinkta grupių politika. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kaip nacionalinės idėjos plėtojimo atrama. kad lygia greta su politiniais sukrėtimais Iškėlę prioritetinį tautos kūrimą nuo šaknų suklesti mitologija ir propaganda, o įsi- (eliminuodami bendrą istorinę patirtį su tvirtinę žmonių sąmonėje mitai panaikina lenkais, kaip kolektyvinės atminties dalį), racionalius modernizacijos modelius, už- lietuvių inteligentai išreiškė save kaip so- gožia tikrovę vizijomis bei utopijomis. cialinę grupę ir nubrėžė primityviojo naci- Blogiausiomis mitologijomis A. J. Grei onalizmo kryptį. Konkrečiame istoriniame mas vadino įsitvirtinusias kalboje ir ne- lietuvių naratyve – autobiografinio pasa- sąmoningai vartojamas dviprasmybes, kojimo tęstinume, interpretuojant autobi- kai norima pasakyti tiesą. Problema glū- ografiją kaip asmens / visuomenės- tapa di žmonių nesąmoningame angažavimesi tumo moderniame socialiniame gyvenime tam tikrų vertybių atžvilgiu. Tačiau demi- pagrindą (Giddens, 2000, p. 102), atsirado tifikavusi pasenusias vertes ir įvardijusi, ką egzistencinis plyšys. Kuriant lietuviškos reiškia mitai, visuomenė netampa laisves- tapatybės modelį, buvo eliminuotas fra- nė, tik viena mitų sistema pakeičiama kita. gmentas (neišspręstas lietuviškumo-len- Demitifikuoti vieną ideologiją galima tuo kiškumo klausimas), įprasminęs nuolatinę atveju, jeigu sukuriama ir pateikiama nau- grėsmę tautos išlikimui ir užprogramavęs ja ideologija, leidžianti tautai ar žmonėms identiteto netapatumą (Putinaitė, 2004, gyventi („Metmenys“, 1966). p. 116, 129), lietuviškos tapatybės trapu- Suformuotas simbolinės tikrovės mo- mą ir steigties poreikį. Kitataučiai buvo delis gali deformuoti viešosios erdvės atskirti nuo Lietuvos kultūrinio intelekti- sampratą ir jos palaikymo pilietinėje vinio branduolio. Išskirtinai lietuviškoji in- suomenėje būtinybę. Visuomenėje, kurios teligentija sprendė, kas priklauso nacijai, žiniasklaidoje buvo konstruojami išlikimo kurią jie suvokė kaip istorinės-kultūrinės modeliai ir skleidžiamas vienybės, solida- programos įsikūnijimą, o ne kaip empi- rumo, tautos, revoliucijos mitas, sudaro- riškai identifikuojamą socialinę tikrovę mos prielaidos mitologizuotam mąstymui (Donskis, 2005, p. 43). Keltinas esminis įsitvirtinti ir tapatumo erozijai, pasireiš- autentiškumo, tikrumo dėl savęs klausi- kiančiai masiniu žmonių nusivylimu. mas, modernybėje susijęs su sąmoningu- mo raida ir saviraiškos laisve, tačiau sve- Tautinės vienybės projektas: timas tradicinėje visuomenėje. tapatybių ir pasaulėžiūrų Anot A. Giddenso, leidimas išeiti iš konkurencija praeities naudojantis įvairiais išlaisvinimo iš slegiančių emocinių įpročių metodais Pasak V. Kavolio, tautinio atgimimo herojai sukuria galimybę save ugdyti ir tapti au- savo politinę veiklą mėgo pradėti penktoje tentiškiems. Žmonės, kaip individai, nėra gimnazijos klasėje ar dar anksčiau (Kavo- pajėgūs kurti istorijos. Ignoruojant savo lis, 2006, p. 193). Pirmoji po baudžiavos vidinę patirtį, sudaromos prielaidos ją kar- panaikinimo iš valstietijos kilusi lietuvių toti tampant belaisviais tų bruožų, kurie inteligentija atmetė ir priešiškai įvertino neautentiški, nes kyla iš kitų asmenų pri- lenkiškąją tapatybę. Tačiau plėtojo lenkų mestų jausmų ar buvusių situacijų (Gid- romantizmą, tęsdama proginės, panegiri- dens, 2000, p. 103).

98 Prasidėjus valstiečių emancipacijos są- cijas. Būtent ten, kur tokio keitimosi nėra, jūdžiui ir lietuviškumui, kaip tapatybės pa- gali atsirasti bendras susitarimas nuversti matui, tapus pagrindine vertybe, bajorai, esamą režimą (Edelman, 2002, p. 27). Ta- buvusi įtakinga visuomenės grupė, buvo čiau šalies, kovojančios dėl savo išlikimo, pastumti į antrą planą. Šis visuomenės vidinės konfrontacijos pobūdis yra kitas. virsmas, vykęs kartu su lietuvių tautinio Ar galimybė atsikratyti idiotinančios atgimimo sąjūdžiu, įprasmino išskaidytą baudžiavos naštos (Kavolis, 2006, p. 329) pilietiškumo tradiciją ir valstietiškosios tapo įmanoma tik dėl inteligentijos, dva- demokratijos įsigalėjimą. Formuojant tau- siškai susijusios su liaudimi, poreikio per tą etnolingvistiniu pagrindu, buvo aktuali- spaudą žmonėms perduoti intelektualiai zuotas išlikimo, lietuviškos „kankinystės“ subrandintų idėjų ir pranešti apie savo įsi- ir lietuviškos tapatybės ir išlikimo klausi- pareigojimą dirbti visuomenės gerovei ir mas. Lietuviškumo kriterijumi buvo tapęs laimei? Kiek visuomenės lyderių veiks- vien kalbos mokėjimas, tačiau jis suprastas muose būta sąmoningo veiksmo, kovos dėl siaurai, kaip kaimo tradicijų puoselėjimas politinės valdžios perimamumo, o kiek – (Skrupskelis, 2010, p. 67). Neišspręstas atsitiktinumų, kurių pilna istorija? etninio nacionalizmo klausimas ir nepa- XIX a. Vakarų ir Rytų Europoje, ro- kanta kitaminčiams kėlė įtampas 1918– mantizmo epochoje formavosi literatūri- 1940 m. įtvirtinant Lietuvos valstybin- niai sąjūdžiai, jie leido periodinius leidi- gumą ir yra aktualus dabar, formuojantis nius, kurie tenkino literatūrinės tapatybės pilietinei visuomenei, kurios demokratijos poreikį, juose spausdintos publikacijos pamatas būtų grindžiamas ne teoriniais ar apie praeities legendas, skleistos istorinės abstrakčiais piliečių laisvių ir teisių, viešo- žinios, kurti naratyvai, žadinusieji nacio- jo forumo ir susirinkimų laisvės, toleranci- nalinę savimonę. Tautinio išsivadavimo, jos ir pliuralizmo principais. nacionalinės savimonės idėjos, apėmu- Nagrinėjant lietuvių tapatybės ir psi- sios lietuvių šviesuomenės kartą, buvo chosocialinio charakterio bruožus paste- paskleistos Lietuvoje, tačiau modernybės bėta, jog visuomenės lyderių mąstysenoje raidos prasme – keliais šimtmečiais pavė- susiformavo dvi bendros veikimo nuos- lavusios. Lietuviai inteligentai, formavę tatos: Margirio – Antano Mackevičiaus ir viešąją sferą, sukūrė tautinę kultūrą ir tapo Vytauto – Motiejaus Valančiaus. Pirmieji politiniais lyderiais, o patriotinė agitacija vadovavosi principu: jokio kompromiso – buvo lydima socialinių konfliktų. geriau mirti, negu nuolaidžiauti, antrieji – XIX a. Vakarų Europoje paplito socia dėl svarbiausio tikslo ieškoti kompromiso lizmo ir marksizmo – revoliucinio radika- (Genzelis, 2005, p. 12). Pastebėta, kad lizmo doktrinos, dialektika grįstos socia- žmonės ir klasės kovoje už laisvę iš pra- linės pažangos teorijos. Markso socialinė džių solidarizuojasi, besigrumdami prieš filosofija formavosi pramonės darbininkų engimą, o pasiekę pergalę susivienija su klasės politinės savimonės, jos politinės buvusiais priešais. Murray Edelmanas at- galios augimo kontekste (Sabine, Thorson, kreipė dėmesį į tai, kad maištai ir revoliu- 2008, p. 707). Šios idėjos buvo aktuali- cijos nebūdingos šalims, turinčioms senas zuotos ekonomiškai silpnai išsivysčiusioje ritualizuoto keitimosi nuomonėmis tradi- Lietuvoje, kurioje buvo mažai rašančiųjų ir

99 skaitančiųjų. Lietuvių kalba leistos malda- gebėjimas patiems rūpintis ne tik savo, bet knygės ir ji vartota smulkių valstiečių ūkių ir viešąja gerove (Skrupskelis, 2010). gyvenime. Lietuvių kalba nebuvo mokslo, Socialistinės idėjos, nukreiptos prieš kultūros, prekybos ar administracijos kal- socialinę priespaudą, buvo paskleistos ba. Visavertę modernaus gyvenimo porei- valstietiškame krašte, kuriame tik XIX a. kius tenkinančią kalbą reikėjo kurti. antroje pusėje buvo panaikinta baudžia- Kęstučio Skrupskelio teigimu, vykstant va. B. Genzelio teigimu, apie 1880 metus Lietuvos urbanizacijai, varžėsi skirtingos, Jonas Šliūpas, Vincas Kudirka ir kiti lie- už lietuvius turtingesnės ir raštingesnės tuviai inteligentai, žadinę tautinį sąmonin- tautos: rusai, vokiečiai, lenkai, žydai. gumą, atkreipė dėmesį į Vakarų Europoje Prieštaravimų kilo dėl skirtingos lietuvy- skleidžiamą marksizmo filosofiją bei rusų bės sampratos ir pasaulėžiūrų takoskyros. socialistų idėjas. Vilniuje buvo įsikūręs ca- Konkurencija viešojoje komunikacijoje rinės Rusijos teritorijoje veikusios organi- vyko propagandinėmis, agitacinės retori- zacijos „Proletariat“ centras. Su ja palaikė kos formomis ir steigiant savas institucijas. ryšius tiek V. Kudirka, tiek J. Šliūpas, Fri- Riba, skirianti politinę ir visuomeninę vei- dricho Engelso mintis apie socializmo išsi- klą, buvo trapi. Viešoji diskusija suprasta vystymą iš utopijos į mokslą (str. „Mokslas kaip politinių ir filosofinių paskaitų / lekci- apie tautos ūkę“) atpasakojęs „Aušroje“ jų skaitymas grupių susibūrimuose, tačiau 1884 m. (Genzelis, 2005, p. 184). Nepri- jose beveik nenagrinėta socialinė tikrovė. klausomoje Lietuvoje, valstybės kūrimo Katalikiškos organizacijos, pavyzdžiui, laikotarpiu, socialdemokratai propagavo ateitininkai, aušrininkai, pavasarininkai, socialinę lygybę. Jie organizavo visus dar- leido savo laikraščius su nemokamais bininkus, nepaisydami tautybės ir palaiky- priedais. Neprofesionali spauda atliko or- dami ryšius su žydais. Silpnai išvystytoje ganizacinį, mobilizacinį darbą. Istorikai miestų kultūroje industrializacijos prie- pastebėjo, kad politinės grupės Lietuvoje laidos buvo sudėtingos: miestų gyventojų nesugebėdavo bendradarbiauti, derinti in- daugumą sudarė žydai, kaimo žmonės tu- teresų ir dėl pasaulėžiūrinių skirtumų tap- rėjo negatyvių nuostatų miestų urbanizaci- davo kraštutiniais priešais. Antagonizmas, jos, modernizacijos ir kapitalizmo (tapati- „paskendimas politikoje“ ir perdėta retori- namo su žydais) atžvilgiu. ka, neatspindėjusi tikrosios padėties, buvo Rytų ir Vidurio Europoje plintant na- įprastinė vidinės kovos forma. Savo ideo- cionalizmo idėjoms, čekai, slovakai, bal- logines programas skleidę leidiniai, tapę tarusiai, lietuviai, latviai, estai kovojo už organizacijų (katalikiškų ir socialistinių) tautinį apsisprendimą ir valstybingumą, centrais, konkrečiai veiklai: platinimui, ra- tačiau gyvybiškai svarbus klausimas – šymui ir diskutavimui susirinkimuose, an- kaip išsaugoti tautinį orumą, savigarbą ir gažavo moksleivius ir gimnazistus. Spau- tapatybę gyvenant tarp kitų tautų – kilo doje ir viešojoje komunikacijoje buvo su- žydams. Lietuvos miestuose jie sudarė sipynę kraštutiniai vertinimai, idealistiniai daugumą gyventojų ir atliko ūkinę ir vi- siekiai bei grupiniai / politiniai / asmeniniai duriniojo sluoksnio paskirtį. Norėdami interesai. Kita vertus, dirbtas šviečiamasis įveikti „dvasinio geto uždarumą“, žydai darbas, ugdytas pilietiškumas ir žmonių įsitraukė į emancipacinį, grįžimo prie iš-

100 takų procesą, kovą dėl pilietinio ir politi- „Lite“ („Lietuva“), kuriame buvo keliami nio lygiateisiškumo klausdami: „Kuo mes žydų išlikimo, bendrabūvio su lietuviais ir blogesni?“ Vadovaudamiesi autonomizmo baltarusiais bei pilietinių teisių klausimai. koncepcija, siekė nacionalinio ir kultūrinio Solomonas Atamukas atkreipė dėmesį, apsisprendimo, kalbų ir mokyklų laisvės. kad lietuvių ir žydų aktyviosios nacionali- Lietuvoje, kurioje vyravo natūrinis ūkis ir nės jėgos rūpinosi savo tautiniais reikalais pragmatiškos nuostatos bendradarbiavimo ir nelaikė vieni kitų sąjungininkais siekiant atžvilgiu, konservatyvūs luominiai santy- bendro tikslo kovoje dėl Lietuvos laisvės ir kiai ir nepakanta kitokiam, stabdė pačios valstybingumo (Atamukas, 2007, p. 111). lietuvių tautos modernėjimo kelią, kom- Lietuvoje nebuvo subrendusios lietuvių plikavo žydų (Skrupskelis, 2010, p. 247; tautinės demokratinės / politinės jėgos, Atamukas, 2007, p. 109) ir kitų konfesi- kuri savo pačios išlikimo kovose imtųsi nių, etninių subkultūrų padėtį. „Litvakų įtvirtinti toleranciją ir pliuralizmą. Nacio- gentis“, gyvenusi etnografinės ir istorinės nalizmas ir stoicizmas suformavo specifi- Lietuvos teritorijoje, žydų integracijos nę intravertiškumu grįstą elgseną, sociali- perspektyvą geopolitinėje srityje siejo su nę motyvaciją bei netolerantišką požiūrį į bendru pilietybės klausimu, politine savi- kitų tautų tapatybes. mone ir teisine padėtimi. Tačiau kai kurių visuomenės sluoksnių antisemitizmas su- Tautinio atgimimo žadinimo darė sąlygas pačioje žydų bendruomenėje konceptai tarpti didžiausiam fanatizmui – jie jautėsi Socialistai aušrininkai, varpininkai – tau- šalinami iš Lietuvos ekonominių pozici- tinio sąmoningumo žadintojai – paskleidė jų ir laikomi priešais (Atamukas, 2007, socialistines idėjas tikėdami, kad darbi- p. 110). ninkų ir valstiečių poreikiai bei interesai Etninė lietuvių tautos dauguma – vals- sutampa. Jie buvo įsitikinę, kad siekiant tiečiai ir gausios žydų bendruomenės buvo paspartinti agrarinio krašto socialinę, po- atribotos nuo politinio gyvenimo, Lietuvos litinę ir ekonominę raidą, jam galima pri- visuomenė buvo susiskaldžiusi į uždaras taikyti industrinių visuomenių modelius. konfesines, etnines bendruomenes. Anot J. Šliūpas vienas pirmųjų ėmėsi steigti lie- K. Skrupskelio, lietuvių atsilikimas, sie- tuvišką socialistinės krypties laikraštį, ta- jamas su rusifikacijos politika ir spaudos čiau dėl lėšų stokos leidybos minties buvo draudimu, gali būti grindžiamas skaičiais: atsisakyta. Jis pasižymėjo kaip antikleri- 1913 m. Rusijos imperijoje ėjo 1585 pe- kalizmo ir humanistinės etikos, dechristi- riodiniai leidiniai rusų kalba, 234 lenkų, anizacijos skleidėjas. J. Šliūpo deklaruota 31 žydų, 47 latvių, 43 estų ir tik 20 lietu- programa buvo tautinė ir šviečiamoji, ragi- vių kalba (Skrupskelis, 2010, p. 62). Vil- nanti spręsti socialines problemas ugdant niaus, Kauno, Šiaulių, Raseinių, Ukmer- lietuvybę (Skrupskelis, 2010, p. 158). gės spaustuvių savininkai žydai nuo Leidinyje „Aušra“ J. Šliūpas planavo 1905 m. spausdino daug lietuviškų knygų skleisti filosofines ir politekonomines te- bei laikraščių, plėtojo poligrafinę kultūrą. orijas. Brandinta idėja, kaip darbininkams 1914 m. Vilniuje buvo išleistas visuomeni- perduoti išsivadavimo idėjas, žadinti žmo- nio politinio pobūdžio rinkinys jidiš kalba nes iš ilgo ir saldaus snaudulio. Šviečia-

101 mojo pobūdžio straipsnyje „Mokslas apie mas ir siūlo sprendimus esamos situacijos tautos ūkę“, išspausdintame „Aušroje“ chaotiškumui sutvarkyti. Politinis mitas J. Šliūpas tikėjosi plėsti valstiečių akiratį, mobilizuoja ir sukuria vaizdinių asociaci- aiškindamas apie jų teises, kad jie galėtų jas. Raulis Girardet, analizavęs politinio civilizuočiau spręsti socialines problemas. mito kaip ypatingo diskurso sistemos ir Autorius įžvelgė, kad mokslas neša žmo- retorinės konstrukcijos aspektus, daro iš- gui pelną, o apie tautinę ūkę ant kiekvieno vadą apie sąmokslo teorijos egzistavimą žingsnio prisideda, be to mokslo vargu ar (Girardet, 2007, p. 19). Problema tampa galima suprasti keblius draugijos klausi- ne pačios mitinės vaizduotės įsigalėjimas, mus („Aušra“, 1884). o tai, kad kolektyvinėje pasąmonėje su- Tyrime nagrinėjami tautinio atgimimo formuotas mitas transformuoja modernios sąjūdžių manifestai / metadiskursai, ku- visuomenės modelius. Vizijos, utopijos ir riais lietuvių inteligentai, save reflektavę mesianistinės nuostatos gali būti suvoktos politiniais lyderiais, paskelbė mąstymo kaip socialinė tikrovė. Tautinio atgimimo būdų ir kalbėjimo kompleksą. Jis suvokti- laikotarpiais Lietuvos kultūrinėje spaudoje nas kaip įsiteisinimo diskursas bei teorinė paskelbtuose manifestuose / didžiuosiuose ir (ar) ideologinė strategija, sukurianti są- tekstuose išskleidžiamos asmens laisvės, jūdžiui ar grupei svarbias reikšmes. Kaip tapatybės, spaudos vaidmens visuomenėje teigia M. Edelmanas, kiekvienoje epochoje sąvokos. Šiame tyrime jos grindžia inteli- ir nacionalinėje kultūroje politiniai įvy- gentų ir spaudos vaidmens sampratos evo- kiai, traktuojami kaip konstruktai, kuriami liuciją įvairiais visuomenės modernėjimo suinteresuotų grupių. Politiniai konflik- laikotarpiais: „Aušroje“ 1883–1886 m. bei tai yra susiję su konkuruojančių veiksmų „Varpe“ 1889–1905 m. interpretacijomis bei stereotipais / įvaiz- J. Basanavičius „Aušrą“ apibrėžė kaip džiais. Norint suprasti stabilumą arba pirmąjį mėnesinį visuomeninį politinį ir kaitą, būtina atsižvelgti į tai, kaip žmonės literatūrinį lietuvių žurnalą lotynišku rai- suvokia, prognozuoja ar įsivaizduoja savo dynu. Tačiau steigiant „Aušrą“ J. Basa- socialinę padėtį (Edelman, 2002, p. 11). navičius negyveno Lietuvoje ir iš esmės Kuriant manifestus / metadiskursus, negalėjo susitapatinti su Lietuvos, kurioje pasitelkiami politiniai laisvės, brolybės, vyravo carinės Rusijos administracijos di- lygybės, teisingumo, vienybės simboliai, rektyvos, problematika – negalima buvo į kuriuos žmonės reaguoja. Jie gali būti prieš rusus rašyti (Nezabitauskis, 1990, susiję su vaikystėje girdėtais pasakoji- p. 130). mais, kelti nostalgiją, žadinti patriotizmą Pirmajame numeryje paskelbtame ma- ir patenkinti savigarbos siekio poreikius. nifeste formuluojamas lietuvių tapatybės Kiekvienoje socialinėje problemoje glūdi modelis nežinant, kas sudaro tautą. Jame prasmių bei reikšmių įvairovė, išreiškianti apeliuojama į lietuvių inteligentų, kurie grupių interesus, o jų aiškinimai pasižymi jautė lietuviškai ir mislijo, norint rašė len- ideologizuotumu. kiškai („Aušra“, 1884), sąmoningumą. Visi Legendomis grįstas pasakojimas apie mokinti, raštiški vyrai tapatinami su inteli- praeitį, turintis aiškinamąją vertę, gvilde- gentais, kurių misija yra apmąstyti giminės na tam tikras socialinės organizacijos for- nuopuolį ir nurodyti negandų šaknis. Tie,

102 kas atskyrė savo apšvietą nuo tamsiųjų kurie pametė savo kalbą. Mokslo šviesybė brolių, gali tą tamsybę lengviau sunaikinti numatoma kaip vienintelė galimybė susti- („Aušra“, 1883, p. 154). Inteligentams ke- prėti dvasiškai ir nubrėžianti išgrynintos liamas uždavinys stoti į dvasišką kovą, kad lietuvybės, suvokiamos kaip tautiškumas, abejojančius uždegtų meile garbingos pra- kryptį – išvengiant asimiliavimosi į gudus eities ir lietuvybės pripažinimu. Priespau- ar lenkus. Manifeste konstatuojamas pri- da, asimiliacija su kitomis tautomis ir švie- brendimas permainoms ir visuomeniniam timo trūkumas įvardijami kaip pamatinės perversmui: atėjo laikas, kad svietas pa- nutautėjimo problemos, kurias išsprendus žintų, kokios liko lietuviškos pajėgos. bus atkurta pirmutinė teisybė – švietimo J. Basanavičius pabrėžė lietuviškos lietuvių kalba mokyklose teisė. „Aušroje“ spaudos, kaip dvasiškos šviesos ir pliura- pirmą kartą iškeliamas mokslingų vyrų lizmo, toleruojančio kitonišką kiekvieno vienybės ir socialinės grupės formavimosi suvokimą, vaidmenį. Laikraštis įvardija- klausimas, nes mažas pulkelis be vienybės mas naudingu daiktu, kuris apreiškia tau- dėl savo genties negali daug gero padary- tos būdą (tapatybę) ir veikalus („Aušra“, ti. Kaip tautinio sąmoningumo alternatyva 1883). Spaudos išsivystymo lygmuo ati- pateikiami čekų, serbų, chorvatų darbo dėl tinka / parodo tautos išsivystymo lygį ir tautos pavyzdžiai steigiant mokslo ben- raidos perspektyvą. drystes. J. Basanavičius manė, kad mokslo Suformuluota laikraščio koncepcija: bendrijos, suvienijusios dvasines pajėgas, kurti tautinę tapatybę vietoje, kuri dirvo- nais guli, būti pasaulietinės krypties (tik patriotus: mokslingus vyrus, tėvynės ir svietišku) leidiniu ir neliesti kokios nors, kalbos mylėtojus, taps institucija, kuri rū- ypač užsienio, politikos. Politinis ir vals- pinsis tėvynės reikalais ir triūs dėl naudos tybinis mąstymas traktuojamas kaip ne- brolių. Mokslo bendrystės galinčios atva- svarbus „Aušrai“ – politika mums nerūpi duoti lietuvių kalbą nuo prapulties ir nu- ir rūpėti neprivalo. Viešoji diskusija „Auš- brėžti Lietuvos vystymosi kryptį. roje“ suprasta kaip reagavimas į kitų (ypač Pirmu reikalu ir didžiausia tautos jėga lenkiškų) leidinių publikacijas, vadintas yra apibrėžiamas raštas. Tačiau mani- nevertu dėmesio zaunijimu. Tik antraisiais feste nenumatoma, kaip kalbos pagrindu leidybos metais laikraštyje formuluota pi- kuriamas lietuviškas identitetas įsiteisins lietinės bendruomenės, atsisakant luomi- kitų tautinių identitetų, pavyzdžiui, žydų, nės diferenciacijos, samprata. Nagrinėti lenkų, vokiečių, rusų – bendrame eman- pagrindiniai žmonių teisių aspektai: lais- cipacijos / išsivadavimo kovų kontekste. vės, lygybės, švietimo, ekonominės gero- Nesvietiška intriga apibūdinamas 1863 vės, tautinės kultūros ir teisės žinoti tiesą metų sukilimas, po kurio dėl lenkų, kurie svarba. Įgyvendinus nacionalizmo, suvok- įtraukė mažumą lietuvių drauge, kaltės už- to kaip patriotizmas, principus, „Aušros“ drausta spausdinti lietuviškais rašmenimis. požiūriu, subrandinama tautinė kultūra Lietuviškas romumas (konformizmas), kaip kitas žingsnis į visuotinumą (civili- darbuojantis tik artojyste, nes nekelia ran- zuotumą). kos prieš maskolius ir prūsų valdžią, iš- Tautos tapatybės kūrimas J. Basanavi- skiriamas kaip nesipriešinimo priespaudai čiui kaip mokslininkui, plėtojančiam kultū- vertybė. Išgamomis raginama regėti tuos, rinio tautiškumo projektą, buvo susijęs su

103 lietuvių civilizacijos pradmenų ieškojimu tykių sandarai. Nacionalizmo fenomenas, ir saugojimu. J. Basanavičius, kurdamas įkvėptas romantizmo etikos „Aušroje“, lietuviškos tapatybės konstruktą, inter- reiškęsis XIX a. pabaigoje „Varpo“ sklei- pretavo lietuvių tautą savo moralinėmis ir džiamu liberalizmu ir įgavęs masinį po- dvasinėmis savybėmis esant pranašesnę už būdį, sukūrė socialinės realybės, paremtos kitas tautas. Tačiau plėtodamas valstietiš- kova už tautos laisvę ir išlikimą, modelį. kos tautos savigarbos projektą, nenubrėžė 1889 m. Tilžėje V. Kudirkos išleistas lietuvių politinės tautos raidos krypties ir „Varpas“ apibrėžtas kaip mėnesinis li- neapmąstė ateities projekcijos. Lietuviška teratūros, politikos ir mokslo laikraštis. tapatybė kurta atsigręžiant į protėvių kultą, Įžangoje išskiriama žodžio laisvės kaip kuriuo tikėdami lietuviai išsaugojo civili- pamatinės vertybės tautinių idėjų aiškini- zacinę atmintį. Pasak Nerijos Putinaitės, mo ir sklaidos darbe reikšmė. Laikraštis J. Basanavičius pateikė savotiškos totali- interpretuojamas kaip įvairių nuomonių tarinės tautinės moralės modelį, kuriame dalijimosi ir platinimo būdas, tačiau aktu- individas pajungiamas tautai ir turi jai be- alizuojama autoritetinio (keblaus) mąsty- sąlygiškai tarnauti. Etninės kalbos pagrin- mo Lietuvoje problema, kad gera atnešti du formuodamas lietuviškosios tapatybės tėvynei galima tik sutinkant su (daugelio esmę, „tautos daktaras“ pirmasis įsteigė lietuvių) pažiūromis. kalbos ir politinės istorijos konkurenciją Inteligentai „Varpo“ programoje įvar- (Putinaitė, 2004: 39). Tauta, kovojanti dėl dyti kaip abstrakti, indiferentiška tautišku- išlikimo ir laisvės, apibrėžta mąstant kul- mo reikalams grupė, nutautėjusi (atšalę ir tūrinėmis kategorijomis, vengiant įsigilin- apsileidę) ir mažai dėmesio skirianti lie- ti į konkretų politinį, daugiakultūrį, etninį tuvybės plėtotei. Laikraštis suvoktas kaip Lietuvos tapatybės žemėlapį. Tautos turi- visuotinis, įvairias temas gvildenantis (kad nys, pasitelkus literatūrines ir kultūrines žmonės rastų atsakymus) organas, kuria- priemones, buvo struktūruojamas tikint, me reiškiamos įvairios nuomonės ir for- kad mokslo žinios ir švietimas įgis politinį muojamas viešasis forumas. Ne taip kaip statusą. „Aušra“, deklaravusi politinių temų igno- Modernioje visuomenėje „Aušros“ ravimą, „Varpas“ pirmą kartą formulavo leidybos faktas gali būti interpretuojamas spaudos kaip tarnystės lietuvybei ir tėvynei kaip simbolinės erdvės konstruktas, kurio uždavinį, kuriam įgyvendinti būtina atskirti tikslas – tautinės savigarbos įtvirtinimas, viešojoje erdvėje plėtojamus viešuosius ir idealo realizavimas, bet ne objektyvi, kri- grupinius (partinius) interesus. Laikraščio tiška realybės analizė, turinti viešosios tikslas išmokyti lietuvius lietuviškai mislyti diskusijos, ugdančios žmones priimti sa- išskirtas kaip tautinės savigarbos, sąmonin- varankiškus ir alternatyvius sprendimus gumo ir autentiškumo ugdymas dvasinei ir socialiniame gyvenime, bruožų. Spaudos, ekonominei visuomenės gerovei pasiekti. identifikuojančios bendruomenę, visuome- Kiti svarbūs „Varpo“ uždaviniai – ugdyti nę ir tautą, vaidmuo suvoktas abstrakčiai, lietuvių (brolių) patriotizmą ir nukrėsti nuo laikraštis – kaip tautos tapatybės modelio lietuvių nesuprantamą lipnumą prie sveti- sklaidos priemonė, daranti įtaką žmonių mų tautų. Tai, kad nėra savos, lietuviškos, suvokiamam tapatumui ir socialinių san- inteligentijos, grindžiama svetimų kultūrų

104 įtaka. Propaguotos luomų lygybės (harmo- gentijos aspektas, pasaulėžiūrinis tarpusa- nijos), naikinančios antagonizmą, ir bro- vio priešiškumas ir intrigų konstravimas, lybės idėjos. „Varpe“ atkreiptas dėmesys į šaukiantis pagalbos tėvynės nedraugų. sekuliarizacijos svarbą: Bažnyčia, kaip at- Konstatuojama, kad ugdant lietuvybę per- siribojusi nuo politinės veiklos institucija, imta išsivysčiusių tautų, turinčių senas ku- galinti stiprinti lietuvybės ugdymą. Kuni- tūrines ir demokratines tradicijas, patirtis, gai vertinami kaip vienatinė inteligentija, tačiau dėl švietimo trūkumo nemokama geriausiai pažįstanti vietos žmonių gyve- mėgdžioti (vadovautis) Prancūzijos, Angli- nimą bei reikalus. „Varpas“, apeliuojantis jos, Vokietijos politine patirtimi. „Varpe“ į darbininkų ir (ar) ūkininkų auditoriją, de- keltos psichologinės, tautinio charakterio klaravo liberalizmo – vienybės, solidaru- problemos – baimės, gentinės bendruome- mo ir industrializacijos reikšmę spartinant nės elgsenos ir autoritarizmo. Įvardyti na- socialinius pokyčius.. Išskleidžiama dar- cionalinio charakterio bruožai: įtarumas, bininkijos kaip valdančiosios klasės idėja: gynybiškumas (lietuvis bijo lietuvio ir panaikinus luomus, lygiai intelektualiai ir savo vadovų – brolių). Skleista nacionaliz- materiališkai darbininkai gali vadovauti mo, socializmo, individualizmo, liberalių tautai, būti vedžiotojais tautos laivo. reformų ir politinio švietimo svarba. Lai- Laikraštyje keltas Lietuvos valstybin- kraštyje mėginta apibrėžti tautą politiškai, gumo klausimas – ant kokio pamato stovės tačiau kreiptas dėmesys į individualizacijos, asmens laisvės ir tapatybės (nes esybė Lietuva, kurioje mažai lietuvių, o sureikš- yra laisvė) suvokimo reikšmę. Priešingai minus darbininkijos įtaką, bus sumenkin- nei „Aušra“, „Varpas“ kreipė skaitytojus ti kiti? „Varpe“ sureikšminta tolerancijos visuomenės modernizavimo linkme iš- ir pakantumo kitokioms pažiūroms tema, skirdamas, kad tautą daro ne kalbėjimas gvildenta politinio spektaklio konstravimo ta pačia kalba, arba prigulėjimas prie tos aspektu. Neišspręstas lenkų klausimas ana- pačios etninės grupės, bet bendruomeniš- lizuotas kaip kitos tautos konkurencija, lie- kumas / pilietiškumas, dirbant dėl bendro tuviai raginti bendradarbiauti, solidarizuo- tikslo („Varpas“, 1890). tis ir civilizuotai spręsti iškylančias socia- Realistinis požiūris iš dabarties pozici- lines ir komunikacines problemas. „Varpe“ jų į archetipais paremtus mitus ir toleran- plėtota sutarties (derybų), viešojo susitari- tiškas vientiso istorinio naratyvo rekons- mo nebuvimo tema. Pretenzijos stoti į tau- travimas žmonių elgsenos aspektu – psi- tos vadus dirbančių, moksliškesnių lietuvių chologinių mechanizmų, socialinės moty- įvardijamos kaip probleminės, nesant de- vacijos bei ankstesniųjų režimų paveldo mokratiško susitarimo (sutarties) įgūdžių. dramatiškų patirčių kontekste – padeda Nesutarimai tarp inteligentijos, barniai išgryninti aušrininkų, varpininkų kurtos iškeikimai ir paniekinimai yra minkštas pa- lietuviškosios tapatybės projektų bruožus, talas dėl saldaus miego žemiau intelektu- kuriais vadovaujamasi iki šiol. Grupinio ališkai stovinčių brolių, visa tai nustumia mąstymo, simbolinės erdvės tapatinimo su į apatiją ir mokslingesnius, nenorinčius viešąja erdve analizė leidžia išskirti speci- vaidytis be naudos („Varpas“, 1890). finių žurnalistikos bruožų formavimosi ir „Varpe“ išskirtas nesutarimo tarp pa- plėtojimo šiuolaikinėje Lietuvos žinias- saulietinės ir dvasinės/katalikiškos inteli- klaidoje ištakas.

105 Inteligentų socialinio vaidmens 1988–1990 m., kuriant Lietuvos Sąjūdžio dilema inciatyvinę grupę. Tradiciškai inteligentijos vaidmuo yra Šiame skyriuje nagrinėjamos psichosoci- suvokiamas kaip žmogiškosios sąžinės alinės modernios Lietuvos inteligentijos (angl. conscience of humanity) ugdymas formavimosi aplinkybės, saviraiška ir in- ir plėtojimas. Inteligentai traktuojami kaip telektinės minties raida. Filosofiniu as- atskira, iš kitų visuomenės grupių išsiski- pektu analizuojama iš valstietijos kilusių rianti vidine struktūra aukštos kvalifikaci- inteligentų, tradiciškai susijusių su Rusijos jos socialinė grupė, parengta mentaliniam ikirevoliucine inteligentija, perėmusių jos darbui bet kurioje socialinės-istorinės mentalitetą, socialinio vaidmens ir elgse- veiklos sferoje. Atskirą socialinę grupę nos suvokimą, savikūros istorija. sudarantys asmenys rūpinasi jai būdin- Politinės nacijos formavimasis Lietu- gais poreikiais ir interesais, tenkinančiais voje siejamas su naujos tautinės inteligen- esamą socialinę sistemą. Savo gyvenimą tijos kuriama nacionaline kultūra, atme- inteligentai esmiškai susieja su intelekti- tus lietuviškojo dichotono (aristokratijos) niais gebėjimais – specialiomis žiniomis, kultūrinį paveldą. Dvi inteligentijos kar- suvokimu ir patyrimu. Profesionalų men- tos – nacionalistinė ir patriotinė – padėjo talinį darbą intelektualai aiškina ne kaip pamatus modernios lietuvių tautos forma- būtinybę, o kaip pagrindinę veiklos sferą, vimuisi. Iš valstietijos bei apsišvietusių kurioje reiškiasi jų talentai generuojant kū- ūkininkų kilę inteligentai, dalyvavę spar- rybinę energiją ir vystant socialines idėjas, tinant visuomeninės kaitos procesus, buvo kristalizuojant politines ir moralines nor- perėmę savo tėvų psichologinius mecha- mas, skatinant jų formavimąsi. Saviraiška nizmus: autoritarinį charakterį, uždarumą, suvokiama individualios veiklos aspektu religingumą ir konservatyvumą. Šie elgse- (Churchward, 1973, p. 6). nos bruožai būdingi vietinei dominuojan- Intelektualai modernioje visuomenėje čiai bendruomenei, grįstai hierarchiniais plėtoja individualistinę, aukštesnės koky- patriarchaliniais santykiais. Lietuvių in- bės gyvenseną, išskiriančią juos iš visuo- teligentų biografijose aprašyti vaikystės menės. Jie yra labiau urbanizuoti, edukuo- išgyvenimai, susiformavusios leksikos ti, kosmopolitiški, civilizuotesni už kitų ir publicistikos pavyzdžiai grindžia, kad socialinių grupių atstovus. Tyrėjai išskyrė kaimo / gentinės bendruomenės psicholo- dvi intelektualų kategorijas. Pirmoji – tai giniai įgūdžiai buvo plėtojami bendruome- kūrybinė inteligentija, kuri dalyvauja ug- niniuose tarpusavio santykiuose ir formuo- dant mokslinius, intelektinius, kūrybinius jant tautos / tautiškumo sampratą. Identi- gabumus, juos pritaiko praktinėse situa- fikuojant tautinės inteligentijos bruožus, cijose. Tai racionalūs humanistai, turintys susiduriama su specifiniu inteligentijos universalų požiūrį ir autonomiški intelek- socialinio vaidmens – politinio angažavi- tinės kultūros atžvilgiu. Antrieji, techno- mosi ir politinės visuomeninės lyderystės kratai, kuria intelektinę produkciją ir daly- suvokimu. Inteligentų kaip telkiančios vauja „neproduktyvaus darbo“ sferose, yra visuomenę politinėms permainoms socia- materialistiški, segmentiški, atliekantys linės grupės vaidmuo buvo sureikšmintas instrumentinio pobūdžio funkcijas.

106 Istoriškai inteligentija nekūrė gyvena- nuostatos, plėtotos S. Šalkauskio filosofi- mųjų vietų, neformavo tautų ir nacijų kūri- joje ir suformuluotos „Inteligentijos kon- mosi etapais intelektualai neatliko pagrin- cepcijoje“ („Židinys“, 1939), dominavo dinio vaidmens, o primityvioji aristokrati- tarpukario Lietuvos intelektinėje mintyje. ja nepasižymėjo inteligencija. Renesanso Egidijaus Aleksandravičiaus teigimu, lie- ir kantiškosios etikos epochoje buvo per- tuvių intelektualinėje istorijoje buvo du formuluotas inteligentijos uždavinys kurti žmonės, kurie išjudino ištisus intelektu- modelius, prie kurių tikrovė turi taikytis. alų sambūrius (Aleksandravičius, 2006, Vakarų Europos filosofinės tradicijos mąs- p. 10, 102). Tai S. Šalkauskis, kurio galvo- tytojo Jose Ortegos y Gasseto požiūriu, in- senos bruožai nagrinėjami šiame tyrime, ir teligentijos imperialistinio bandymo nesė- V. Kavolis, Amerikos lietuvių liberalios kmė yra akivaizdi, nes siekdama valdžios išeivijos kultūriniame leidinyje „Metme- inteligentija nepadarė žmonių laimingų, o nys“ formulavęs lietuviškosios tapatybės prarado kūrybinę galią, prievartavo savąjį kaip specifiškai lietuviškos žmogiškumo mąstymą ir prisitaikė prie minios tempera- formos kryptį. mento. Ėmęsis apaštalinio (ar mesianisti- Apmąstydamas tautinės kultūros santy- nio) darbo – mėginimo kitus įtikinti kokia kio su tiesa klausimą, V. Kavolis atkreipė nors ideologija, mąstytojas nutolsta nuo dėmesį į bolševikų politikos (kultūra turin- pirminės doktrinos ir galų gale jo rankose ti būti tautinė savo forma ir socialistinė tu- telieka karikatūra (Gasset, 1999, p. 153). riniu) ir S. Šalkauskio koncepcijos teiginių Tokiu atveju inteligentija nebeatlieka savo (lietuviškoji kultūra yra vien forma, kurią autentiškos užduoties, nes būdama socia turi pripildyti katalikiškas turinys) panašu- linėje aukštumoje nebekuria naujų nor- mus, kuriuos dar reikia įsisąmoninti. Abi mų, kurios pakeistų nunykusias senąsias. pažiūros į kultūrą išplaukia iš totalitarinių Intelektinės mažumos turėtų atsisakyti filosofijų prielaidos, tiesos monopolio sa- savo kūryboje viso politinio ir žmogiško- vinimosi ir siekio tautinę kultūrą paversti jo pathos, liautis buvusi viešu klausimu ir įrankiu, kuriame vertinga tik tas, kas iš- tapti individualia sritimi, nes inteligentija, reiškia savąją ideologiją (Kavolis, 2006, taikydamasi prie kolektyvinio mąstymo ir p. 209). S. Šalkauskio „Inteligentijos kon- gyvenimo, tampa utilitarine blogąja šio cepcijos“ formuluočių sugretinamas tyri- žodžio prasme, pasiduodančia servilizmui, me su marksistine ikirevoliucinės Rusijos atitrūkusia nuo grynos kontempliacijos, radikalių inteligentų vaidmens traktuote nesuinteresuoto intelekto naudojimo. išskleidžia rusų kultūros ir kalbos kodų Šiame tyrime sugretinamos dvi inteli- įsigalėjimą tarpukario lietuvių inteligentų gentijos vaidmens sampratos. Modernioje, mąstysenoje. Inteligencija suvokiama kaip kapitalistinėje visuomenėje plėtojama in- ypatinga vidinė savybė, sugebėjimas origi- teligentų veiklos samprata supriešinama su naliai ir kūrybiškai panaudoti protą / inte- marksistiniu požiūriu į inteligentų socialinį lektą, tačiau vien protas ar mokslinis išsila- vaidmenį tam, kad pagrįstų lietuvių inteli- vinimas dar ne viskas. Inteligentijos esmę, gentų, brendusių Rusijos universitetuose, pasak S. Šalkauskio, sudaro laisvė nuo bet politinio radikalizmo ištakas. Moralinio kokio partikuliarizmo (individualizmo / įsipareigojimo ir socialinio mesianizmo separatizmo), nuolatinis visuomeninis gy-

107 venimas ir universalus dvasinis išsilavini- kurių daugumą sudarė valstiečiai. Mark- mas. Inteligentija neišskiriama kaip socia- sizmo doktrinos, transformuotos komuniz- linė klasė, visuomeninis luomas ar valdžios mo, Rusijoje buvo suvoktos kaip religinis palaikymo sambūris. Inteligentijos pa- atitikmuo / dogma, pripažįstant visuotinio skirties apibrėžtyje esama prieštaravimo: idealo vienijančią galią. Markso filosofija S. Šalkauskiui inteligentija vis dėlto su- skelbė tikrumą, kad socialinė revoliucija daro tam tikrą visuomenės grupę, turinčią kaip moralinis imperatyvas sukurs visuo- savo tradicijas ir paveldėjimo dėsnius, bet menę be kapitalizmo blogybių. Vakarų tai nereiškia, kad yra pašauktoji inteligen- socialistų partijos manė, kad liberalios tija. Ji suprantama kaip telkiančioji jėga. politinės reformos ir demokratinės teisės, („Židinys“, 1939, p. 663). pavyzdžiui, žodžio laisvė ir teisė jungtis į Rusijos universitetuose brendusi besi- organizacijas, sudarys prielaidas socialistų formuojančios lietuvių inteligentijos dalis partijoms tapti masinėmis. Rusijoje pana- save reprezentavo kaip socialinį fenome- šūs principai buvo svarstomi kaip idealai, ną ir perėmė socialinio rusų inteligentijos bet jokia politinė grupė negalėjo jų laikytis mąstysenai būdingo mesianizmo tradicijas. dėl valstybės specifiškumo. Komunizmo Mesianizmo sąvoka susijusi su poreikiu ideologai teigė, kad proletariato ideologiją paspartinti tautų ir civilizacijų kultūrinę kuria ne socialinė klasė, bet maža buržu- evoliuciją ir šį uždavinį įgyvendinti ne- azijos intelektualų grupė, o partiją sudaro egoistiškai. S. Šalkauskis išskyrė inteli- protingas ir instruktuotas elitas kaip sąmo- gentijos visuomenines funkcijas, kuriomis ningumo įsikūnijimas (Sabine, Thorson, grindžiamas socialinis mesianizmas / mo- 2008, p. 755). ralinis įsipareigojimas. Susitelkę į grupę Požiūris, kad inteligentai atlieka pa- inteligentai, filosofo žodžiais, neleidžia, grindinį vaidmenį politinės socializacijos kad valstybės politika vienašališkai tar- procese, veikia politinio įsiteisinimo srity- nautų vienos kurios grupės naudai. Sąmo- je kaip ideologijų kūrėjai ir yra labiau inte- ningai individualus nusiteikimas kūrybai gruoti į pagrindinę bendruomenę, yra bū- inteligentiją išskiria iš liaudies, kuriančios dingas ikirevoliucinei Rusijos inteligentų kolektyviniu būdu, ir iš miesčionijos. In- mąstysenai. Mažumos grupė – iš Rusijos teligentijos misija yra pelnyti nacijos var- miestų buržuazijos ir diduomenės (angl. dą ir tautos kultūrą pakelti į aukštesnį lygį nobility) kilusių išsilavinusių rusų – me- („Židinys“, 1939, p. 666). nininkų, rašytojų, filosofų 1860 m. vykdė George’as H. Sabine ir Thomas radikalias permainas Rusijos politinėje ir L. Thorsonas pastebėjo, kad mažai išsi- socialinėje institucijose. Radikalioji inteli- vysčiusios šalys, turėjusios tautinių aspira- gentija, kaip socialinė grupė susiformavo cijų ir sidėtingų ekonominių ir socialinių po 1890 m., tačiau niekada netapo daugu- problemų, dėl kurių industrializacija buvo ma (Churchward, 1973, p. 59). Idealistiš- būtina, norėdamos kuo greičiau pasiekti kai apmąstydamas inteligentijos vaidmenį didelių rezultatų, buvo labai motyvuotos visuomenėje, S. Šalkauskis vadovavosi iki- perimti Rusijos metodus. Marksizmo ide- revoliucinei Rusijos inteligentijai būdinga ologija buvo priimtina kaip pritaikoma nuostata, kuri buvo plėtojama tarpukario neindustrinei ekonomikai ir visuomenėms, Lietuvos visuomenėje – inteligentų kaip

108 valdančiojo elito socialinio statuso įsitei- Suvokdamas save kaip neutralų mo- sinimu. Tradicinei rusų inteligentų funkci- ralinį autoritetą, S. Šalkauskis vadovavosi jai priskiriamas socialinis kriticizmas kaip nuostata, kad universalią tautinę ideologiją oficiali drąsa kritikuoti ir nuversti politinę galima sukurti perimant pasaulinių ideolo- valdžią, diskutuojant ekonominių reformų gijų patirtį. Katalikišką tautiškumą filoso- klausimais (Churchward, 1973, p. 198). fas suprato kaip tautinio individualumo ir Marksistiniu požiūriu inteligentija yra krikščioniško visuotinumo sintezę, grįstą socialinė strata (angl. social stratum), su- universaliomis žmonijos idėjomis, tačiau daryta iš asmenų, dirbančių protinį darbą nepripažino nacionalizmo, ignoruojančio (mokslininkų, teisininkų, menininkų, in- kitas tautas. S. Šalkauskis manė, kad Lie- žinierių, gydytojų, valdininkų), o ne kla- tuva galėjo atrasti savo kelią (ideologiją) sė, nes negamina socialinės produkcijos. tarp fašizmo ir komunizmo, nesirinkdama Rašytojai marksistai ikirevoliuciniuose nė vienos iš jų, o formuodama trečiąją veikaluose diferencijavo inteligentiją (rus. poziciją iš krikščionybės ir demokratijos. inteligentsija) ir pusinteligenčius (rus. po- Komunizmas filosofiškai traktuotas kaip luinteligentsija), t. y. tarnautojus, studen- mažiau pavojingas taikai už fašizmą, nes tus, kariškius. „Inteligentijos koncepcijo- pretendavo į universalumą ir tikėjimą je“ S. Šalkauskis pusinteligenčiais vadino žmogiškąja vienybe. S. Šalkauskio požiū- dvasios miesčionis, snobiškai branginan- riu, būtina atskirti christianizmo universa- čius greit susidarančius miesčioniškus pa- lumą nuo materialinio universalumo, o ko- pročius ir materialinius laimėjimus („Židi- munistinę tiesą vertinti kritiškai. Tiesa gali nys“, 1939, p. 670). būti tik christianizmo kaip universalios, Demokratijos sąvoka komunizmo nesavanaudiškos meilės žmogui pusėje ideologijoje buvo suvokta abstrakčiai ir („XX amžius“, 1937). Spaudoje plėtotas nereiškė, kad demokratinis lyderis turi totalitarinių ideologijų sampratas / stere- vykdyti liaudies valią. Komunistų partija, otipus: universalumo, autoriteto, laisvės, reikalavusi savo narių paklusimo ir visiš- dinamizmo, vartojo ne tik oponuojantys kai pajungti asmeninius tikslus organizaci- autoritariniam Antano Smetonos režimui jos tikslams, konstruota panašiai į religinę inteligentai, bet ir patys tautinininkai, instituciją. Ją turėjo sudaryti disciplinuo- kurie diegė abstrakcijomis ir propaganda tas elitas, siekiantis intelektinio ir morali- grįstą tautinės vienybės retoriką. nio pranašumo, o jos nariai būti pasirengę transformuoti visos visuomenės ir žmoni- Tapatybės konstruktų jos likimą (Sabine, Thorson, 2008, p. 753– autentiškumas 759). Tarpukario laikotarpiu susifomavu- sios ateitininkų organizacijos leksikoje ir S. Šalkauskis iš kitų lietuviškos tapatybės ideologijoje, kurios esmę apibrėžė šūkis konstruktų kūrėjų išsiskyrė tuo, kad tau- „Dievui ir Tėvynei“, galima rasti nuosta- tiškumą suvokė kaip socialinio ir politinio tų, grindžiamų marksizmo / komunizmo veiksmų derinį, apibrėždamas jį abstrak- filosofijos bei nacionalsocializmo, dviejų čiomis, su socialine tikrove mažai susieto- totalitarinių doktrinų, aspektais. Tačiau jų mis sąvokomis. S. Šalkauskio filosofiniai ydingumas išryškėjo tik po Antrojo pasau- svarstymai ir tautinės ideologijos apmatų linio karo. kūrimas, nagrinėjami šiame tyrime, iš-

109 skleidžia viešojo diskurso, plėtoto kultūri- K. Skrupskelis yra pasakęs, kad nėje spaudoje, suvoktoje kaip autoritetinė, S. Šalkauskio filosofijos stiprybė yra ne pobūdį. Buvo formuojama specifinė kultū- turinys, bet forma. Tekstuose, publikuo- rinės spaudos bei analitinės žurnalistikos tuose kultūriniuose žurnaluose „Židinys“ tradicija, grįsta racionalizacijomis, pseu- ir „Naujoji Romuva“, S. Šalkauskis for- domąstymu (autoritetinės tiesos kaip savo mulavo ne tik lietuvių intelektinės minties nuomonės pateikimas, siekiant racionaliai kryptį, susidedančią iš tyrime analizuo- ir objektyviai paaiškinti veiksmą, nulem- jamų pasaulėžiūrinių prieštaravimų, bet tą subjektyvių veiksnių) ir tiesos kaip di- struktūravo ideologines sistemas, ieškojo rektyvos sampratomis. Socialinė tikrovė griežtai apibrėžtų filosofinių terminų: jis konstruota, savas projekcijas tapatinant su sukūrė ateitininkų grupinės tapatybės pro- realybe ir vengiant peržengti baimių tole- jektą ir žodyną. Idealios valstybės vizija rancijos (Riemann, 2010) ribą. Kraštuti- galėjo būti įgyvendinta sukūrus Lietuvos niai socialinės aplinkos ir situacijų vertini- filosofijos institutą, ugdantį, anot S. Šal- mo poliai gerai – blogai ir baimės formos, kauskio, naują tautinę ir visuotinąją žini- perimti iš tarpukario inteligentų leksikos, jos sintezę. buvo plėtojami kultūrinėje spaudoje bei S. Šalkauskis pirmasis tarpukariu mė- visuomenės lyderių, intelektualų viešuose gino praplėsti statiškos lietuviškos tapaty- pasisakymuose 1988–1990 metais. bės sąvoką ir aktualizuoti iš naujo steigia- S. Šalkauskį Arūnas Sverdiolas vadi- mos tautinės civilizacijos problematiką, na filosofu sistematiku, kurio straipsniai, ieškodamas pusiausvyros tautinės kultūros knygos, net proginės kalbos kurtos pagal ir tautinio universalumo sąlytyje. Tapaty- griežtą loginį karkasą. Filosofas sudaryda- bės apibrėžtį siedamas su tautos dvasios vo smulkų veikalo planą, tik vėliau imdavo veikla bei moraliniu imperatyvu, jis iš- jį įgyvendinti. Tačiau griežti karkasai daž- vengė svarstymų, kas konkrečiai sudaro nai likdavo neužpildyti. Šiam sistematikui modernios tapatybės konstruktą ir kaip jis nebuvo lemta sukurti ir filosofijos sistemos taikomas laiko ir erdvės sąlygomis. (Sverdiolas, 1990, p. 5). Jo jaunystės au- Kultūrinėje spaudoje, kurioje intelektu- toritetai buvo filosofai Ernestas Hello ir alinis ateitininkų autoritetas S. Šalkauskis Vladimiras Solovjovas. Sistemingos rusų konstravo universalios lietuvškos tapaty- idealisto sampratos davė pagrindą S. Šal- bės bei ideologinių programų principus, kauskio filosofiniam mąstymui. Asmenine kaip vertybė buvo įteisintas abstrakčių egzistencine prasme vartodamas gyveni- apibrėžčių, racionalizacijų ir schemizuotų mo terminą, jis pabrėždavo, kad filosofiją normatyvų formulavimas. Tekstuose, ku- supranta kaip savo biografijos dalį. Apo- riuose S. Šalkauskis plėtojo apokaliptines, kaliptinis požiūris sudaro S. Šalkauskio utopines vizijas, buvo agrumentuojama filosofijos pagrindą. Laikydamas religiją abstrakčiomis sąvokomis, neparemtomis atbaigiamuoju gyvenimo laipsniu, S. Šal- patirtimi. Ideali tvarka interpretuota kaip kauskis į kultūrą žiūrėjo kaip į šio atbai- harmoninga sintezė, visuomenės laimė gimo paruošimą, tačiau religijos filosofijos siejama su doros skaistybe, krikščioniškai plačiau neišplėtojo, davė tik bendriausią formuojama visybinė asmenybė pajungia- schemą (Sverdiolas, 1990). ma idealo siekiui. N. Putinaitė atkreipė dė-

110 mesį į tai, kad filosofas savo idėjas skleidė 1921–1922 m. S. Šalkauskis savo re- kultūros sferoje, nekeldamas vertybinių daguotame tautinės kultūros ir pilnatviško klausimų, bet paminėdamas kantiškąjį in- gyvenimo laikraštyje „Ruomuva“ sufor- dividualia sąžine grįstą moralumą. Taikant mulavo scholastinės filosofijos terminais vertybinius matus, S. Šalkauskio filosofi- apibūdintą penkių principų ateitininkų ide- nėse interpretacijose galima įžvelgti daug ologiją, susidedančią iš tautiškumo, kata- neaiškumų ir teorinių prieštarų (Putinaitė, likiškumo, visuomeniškumo, inteligentiš- 2004, p. 143). kumo ir šeimiškumo. Planuota steigti pa- Į ateitininkų ideologiją S. Šalkauskis vyzdinę gimnaziją, kurioje į harmoningą įvedė autoritetinę Bažnyčios sampratą: at- sintezę būtų sujungtos visos krašto dalys eitininkų organizacija turinti pripažinti Ka- ir ugdomas tautos elitas. Pasak K. Skrups- talikų bažnyčią kaip neklaidingą religijos kelio, S. Šalkauskis beveik atvirai sakėsi ir doros klausimuose, būti lojalia bažnyti- norįs tapti Lietuvos pedagogu, tautos mo- nės hierarchijos vadovybei. K. Skrupskelis kytoju ir brėžė savos, tautiniu protinimu S. Šalkauskio ideologijos principus sieja paremtos idealo valstybės – Lietuvos vizi- su krikščioniškosios demokratijos (vadina- ją. Tautybė nelaikyta tikslu, o tik priemone mos ir krikščioniškuoju socializmu) sam- gyvenimo pilnatvei pasiekti. S. Šalkauskis prata. Jos sąvokoje esama užprogramuoto išplėtojo formulę, kaip suderinti tautinį in- dvigubumo, susijusio su katalikų dalyva- dividualumą ir krikščionišką visuotinumą. vimu politikos ir sielovados (nepolitinėje) Jo požiūriu, kuriant lietuvišką tapatybę ir veikloje. Leono XIII socialinė enciklika kultūrą, prasminga „savintis“ kitų kultūrų Rerum novarum nubrėžė visuomeninės dvasines ir materialines vertybes, jas vers- veiklos gaires, radusias atgarsį S. Šalkaus- ti savomis, pasitelkus metaforą: pasaulinę kio programinėse fromuluotėse ir 1936 m. muziką pritaikyti kanklėms. „Naujojoje Romuvoje“ paskelbtoje „Orga- Tautinę kultūrą, kurios gyvybės šaknų ninės valstybės koncepcijoje“, kurioje ak- ieškotina doros skaistybėje, S. Šalkauskis tualizuotas darbininkų ir kultūrinio autono- sutapatino su dvasingumu, kurį simbo- mizmo vaidmuo. Enciklikoje krikščioniška lizuoja rūtų darželis. Tautos pedagogas, veikla aptariama kaip nepartinė visuome- vadovavęsis katalikų moralinės teologijos ninė veikla, tačiau tarpukario laikotarpiu ir asketizmo principais, vienuose tekstuo- Lietuvoje krikščionių demokratų partija se teigė lietuviškos tautinės civilizacijos, buvo organizuojama parapiniu pagrindu, kurios lemtis yra kultūrinis dinamizmas, kunigams tampant partijos organizatoriais. steigtį; kituose – civilizacijos gelmėse Ji siekė įgyvendinti stuktūrines reformas, įžvelgė irimą ir fatališką evoliuciją. Vie- telkė darbininkus ginti savo interesus prieš šumą ir nesuvaržytą, spontanišką elgseną turtinguosius, nacionalizavo dvarų že- ateitininkų ideologas ir dvasinis vadovas mes ir dalijo jas bežemiams (Skrupskelis, suvokė kaip nusižengimą žmogiškam oru- 2010). Leono XIII enciklikoje suformu- mui. Autoritetą vadino jėgos ranka, paki- luotas krikščioniškojo gyvenimo idealas busia ant Proto, kad šis gintų nuo priešų, konkuravo su socialistų deklaruotu socia- tačiau autoritetinius režimus apibūdino linio teisingumo įgyvendinimu ir marksiz- stovinčius ant barbarijos ir civilizacijos mo utopizmu. ribos, kuriuose hibridiškai susipina dikta-

111 tūros ir civilizuotos visuomenės pradme- ir originaliai reikšti mintis. Socialinis nys („XX amžius“, 1937). Griežtos rezo- charakteris lemia viešojo diskurso po- liucijos buvo nukreiptos prieš modernius būdį, visuomeninę politinę struktūrą, šokius, kaip barbariškumo, atsirandančio sprendimų priėmimą ir reagavimą į kri- išsigimimo išdavoje („Židinys“, 1928, zes. Viešąją sferą socialinio judėjimo p. 185), apraišką. viduje (kaip Rytų ir Vidurio Europos Modernioje kultūroje, kurią buvo pa- šalyse) steigė lietuvių inteligentai, in- smerkę vyskupai, S. Šalkauskis įžvelgė telektualiai brendę Rusijos ir Lenkijos pavojų vos pradėjusiai kultūrėti jaunai universitetuose. Lietuvai ir pasidavimą dekadencijai, už Tautinės tapatybės projektai alterna- kurios slypi naujųjų laikų barbaras (Ži- tyvioje viešojoje sferoje – kultūrinėje dinys, 1928: 185). Europinės civilizacijos spaudoje – buvo kuriami išlikimo pa- dekadansą, t. y. kultūros vertybių krizę, grindu. Susiformavo psichologinis iš- nuosmukį, jis vadino įgaunančiu pasibai- likimo modelis, apribojantis individų sėtiną mastą („XX amžius“, 1937). laisvo susitarimo dėl įvairių alterna- Formuluodamas ateitininkų pedagogi- tyvų ir kitų požiūrių (interpretuojamų kos pagrindus, S. Šalkauskis išskyrė No- kaip priešiškų) toleravimą. blesse oblige (pranc. prestižas, socialinis 2. Lietuviškai kalbantys inteligentai, tau- atsakingumas) ir mandagumo kaip proto tinės tapatybės steigties laikotarpiu valdomo elgesio vietą siekiant pilnutinės viešojoje sferoje plėtojo tautinę agi- asmenybės. Ji priešinama mieščioniškam taciją, telkusią lietuvius tautiniam są- pasauliui ir vidutinių žmonių įpročiams. moningumui, ir suformavo specifinę K. Skrupskelio teigimu, šiuose samprota- (etnocentrišką) viešojo diskurso raidos vimuose esama kaimo idealizavimo ir iš kryptį. Tautinės tapatybės, kaip statiško socializmo kylančios „bedvasių buržujų“ konstrukto suvokimas trukdo įsitvirtin- kritikos (Skrupskelis, 2010: 485). Filoso- ti kultūrinei tapatybei, grįstai skirtingų fas, apmąstydamas moralinį inteligentijos etninių subkultūrų pagrindu. Lietuvių įsipareigojimą visuomenei, Lietuvos ir inteligentijos tapsmo vidinė drama su- naujųjų laikų Europos kultūroje ignoravo sijusi su Lietuvos istorijos fragmentiš- buržuazijos veiksnį, susijusį su kapitalizmo kumu – emancipavimosi, modernėjimo įsigalėjimu. S. Šalkauskis kritiškai vertino ir tautinės tapatybės, sukurtos etnolin- dar negausią lietuvių buržuaziją, kuri tėra gvistiniu pagrindu, atsiribojant nuo dvi- ta pati miesčionija, tik stambesnio mąsto gubos tapatybės paveldo unijinę patirtį (Židinys, 1939, p. 670). Liberalizmo, ka- turėjusioje valstybėje, – įtvirtinimu. pitalizmo ir individualizacijos kritika buvo 3. Specifinis socialinės tikrovės interpre- plėtota „Organinės valstybės koncepcijo- tavimas lietuvių spaudoje susijęs su je“ („Naujoji Romuva“, 1936). ideologizuotos retorikos, inteligentų plėtotos viešojoje erdvėje, ir visuome- Išvados nės politizavimo tradicijomis. Lietuvių 1. Tradicinėse visuomenėse žodžio laisvė tautinės inteligentijos, suvokusios save suprantama kaip politinė ir ekonomi- kaip socialinę grupę, galinčią vykdyti nė laisvė, bet ne laisvė savarankiškai politines reformas, savikūros kolizija

112 susijusi su pasaulėvokos autentiškumo pleksą. Demokratinėse visuomenėse bei inteligentijos socialinio vaidmens kultūra ir spaudos vaidmuo suvokiami sampratos tradicinėje ir modernioje vi- kaip nuolat kintantys ir būtini reflek- suomenėje skirtumais. syvios analizės. Retrospektyvi analizė 4. Tautose, kurios save apibrėžia kaip kintančių visuomeninių poreikių kon- mažas, nacionalinė spauda išreiškia ir tekste leidžia išnagrinėti istorinius, palaiko nacionalinę tapatybę ir tautinę psichologinius ir socialinius veiksnius, kultūrą, tačiau demokratinėse visuo- darančius įtaką spaudos ir piliečių menėse medijų sistema atspindi įvairių bendruomenės modernėjimo tendenci- subkultūrų / tapatybių modelių kom- joms.

LITERATŪRA

ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus (2006). Lais- GREIMAS, Algirdas Julius (1990). Tautos at- vė, moralybė ir jos šėtonai. In Nepriklausomųjų ke- minties beieškant. Vilnius; Chicago: Mokslas, Algi- lias. Vilnius: Versus aureus. ISBN 9955-699-19-1 manto Mackaus knygų leidimo fondas. 18 p. ISBN5- ATAMUKAS, Solomonas (2007). Lietuvos žydų 420-00830-0 kelias. Vilnius: Alma littera. ISBN 978-9955-24- HOYER, Svennik; LAUK, Epp; VIHALEMM 371-7 (1993). Towards a Civic Society. Tartu: Baltic As- BALCEROWICZ, Leszek (1998). Socializmas, sociation for Media Research. 51 p. ISBN 9985-60- kapitalizmas, transformacijos. Vilnius: ALK/ Algar- 014-2 vė. 135 p. ISBN 9986-856-15-9 KAVOLIS, Vytautas (2006). Nepriklausomųjų CHURCHWARD, L. G. (1973). The Soviet in- kelias. Vilnius: Versus aureus. ISBN 9955-699-19-1 telligentisia. London and Boston: Routledge and Ke- MACEINA, Antanas (1994). Raštai. T. VII. Vil- gan Paul Press. ISBN 07100 74751 nius: Mintis. ISBN5-417-00572-6 DONSKIS, Leonidas (2005). Tapatybė ir laisvė. McQUAIL, Dennis (2010). Mass Communicati- Trys intelektualiniai portretai. Vilnius: Versus au- on Theory. 6-th edition. Sage publications Ltd. ISBN reus. ISBN 9955-601-49-3 978-1-84920-291-6 EDELMAN, Murray (2002). Politinio spekta- MISIŪNAS, Romualdas J.; TAAGEPERA, klio konstravimas. Vilnius: Eugrimas. ISBN 9955- Reinas (1992). Baltijos valstybės: priklausomybės 501-12-X metai 1940/1980. Vilnius: Mintis. 15 p. ISBN 5-417- GASSET, Jose Ortega (1999). Mūsų laikų tema ir 00585-1 kitos esė. Vilnius: ALK/Vaga. ISBN 5-415-01453-5 NEZABITAUSKIS, Adolfas (1938). Jonas GENZELIS, Bronius (2005). Socialinės ir poli- Basanavičius. Vilnius: Vaga. 126 p. ISBN 5-415- tinės minties raida Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai. 00640-0 ISBN 9986-09-301-5 PUTINAITĖ, Nerija (2004). Šiaurės Atėnų trem- GIDDENS, Anthony (2000). Modernybė ir astiniai. Vilnius: Aidai. ISBN 9955-656-00-X mens tapatumas. Vilnius: Pradai. ISBN 9986-943- SABALIŪNAS, Leonas (1990). Lithuanian So- 60-4 cial Democracy in Perspective 1893–1914. Durham: GIRARDET, Raoul. (2007). Politiniai mitai ir Duke University Press. ISBN 0-8223-1015-5 mitologijos. Vilnius: Apostrofa. ISBN 978-9955- SABINE H. George; THORSON L. Thomas 605-40-9 (2008). Politinių teorijų istorija. Vilnius: Margi raš- GREIMAS, Algirdas Julius (1966). Mitai ir ide- tai. ISBN 978-9986-09-349-7 ologijos. Metmenys, Nr. 12, p. 9–12, in Metmenų SEZEMANAS, Vosylius (1997). Raštai. Vilnius: laisvieji svarstymai. Vilnius: Lietuvos rašytojų są- Mintis. 623 p. ISBN 5-417-00729-3 jungos leidykla. 1993. 76 p. SKRUPSKELIS, Kęstutis (2010). Ateities drau-

113 gai. Ateitininkų istorija (iki 1940 m.). Vilnius: Lie- SVERDIOLAS, Arūnas (1990). Stasys Šalkaus- tuvių katalikų mokslo akademija. ISBN 978-609- kis. In Raštai. T. I. Vilnius: Mintis. ISBN 5-417- 95059-2-3 00333-6 RIEMANN, Fritz (2010). Pagrindinės baimės TYLA, Antanas (1968). 1905 metų revoliucija formos. Vilnius: Alma littera. ISBN 978-9955-38- Lietuvos kaime. Vilnius: Mintis. 739 VAIŠNYS, Andrius (1998). Spauda ir valstybė. Vilnius. ISBN 9986-9174-3-3

ŠALTINIAI

Aušra, 1883, Nr. 1, 1884, Nr.1–3. MAŽEIKIS, Gintautas, L. Karsavino istorio- Varpas, 1889, Nr. 1, 1890, Nr. 4. grafinis mesianizmas ir Eurazijos idėja. Problemos, Vilniaus žinios, 1904, Nr. 1, 1905, Nr. 15–16. 2008, Nr. 73, p. 37. JURGINIS, Juozas, Lietuvių mokslo draugija ŠALKAUSKIS, Stasys, Jaunuomenės idealizmas tautiniame judėjime 1905–1915 m. Kultūros barai, ir modernieji šokiai. Židinys, 1928, Nr. 3, p. 185–198. 1990, Nr. 10, p. 69–72. ŠALKAUSKIS, Stasys, Inteligentijos koncepci- MAŽEIKIS, Gintautas, Pasaulėžiūrinių ginčų ir ja Židinys, 1939, Nr. 12, p. 662–670. pažiūrų susikirtimų negalima spręsti draudimais ir XX amžius, 1937, Nr. 25, 31, 48. priežiūra. Kultūros barai, 2011, Nr. 5, p. 14. VILIŪNAS, Giedrius. Slaptoji „Sietyno“draugija (1894–1897). Sietynas, 1988, p. 66–74.

The Role of lithuanian intelligentsia in establishing the identity constructs Jolita Linkevičiūtė-Rimavičienė Summary The article reviews the role of intelectuals in identity and publications as the national statehood, shaping the public opinion in Lithuania during the self-esteem and the idea of implementing measures of period of national revival movements and national publishing and spreading advanced experience. When consciousness development during political, social analysing the importance of culture publications and economic changes in the public sphere, when in the periods of a social and political crisis, the in a revolutionary way the repressive regime is role of intelectuals manifests itselfs. Academia and being destroyed and democracy begins developing, culture representatives become the editors of actual almost without a certain historical framework. When publications, and the limited periodicals are first of all analysing in the media aspect, it becomes important vivifying and reconstructing historical memory and that the nature and interpretation of information and ethnic cultural heritage, identifying the revoliutionary reality are truthful when people are being mobilized situation and fulfilling the self-monitoring, self- for social changes, as are also social elite regulation, observing function. Finding the connections between relevant for the implementation of the new goals and the previous periods of national liberation and their concepts. intellectual leaders is actual while analysing the Historically, the cultural and political revival of significance of culture publications and their impact the Lithuanian press is associated with the concept of on the historical and social breaks. freedom: freedom of speech, which arouses pepole’s Keywords: intelligentsia, social changes, cultural awareness – raising and dissemination of national periodics, identity

114