Politinių Partijų Teisinio Statuso Raida Lietuvoje 1918–1940 M
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS Kristina Ivanauskaitė-Pettinari POLITINIŲ PARTIJŲ TEISINIO STATUSO RAIDA LIETUVOJE 1918–1940 M. Daktaro disertacija Socialiniai mokslai, teisė (01 S) Vilnius, 2016 Disertacija rengta 2008–2016 m. Mykolo Romerio universitete pagal Mykolo Romerio univer- sitetui ir Vytauto Didžiojo universitetui Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-1019 suteiktą doktorantūros teisę. Daktaro disertacija ginama eksternu. Mokslinis konsultantas: prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila (Mykolo Romerio universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S) ISBN 978-9955-19-816-1 (internete) ISBN 978-9955-19-817-8 (spausdintas) © Mykolo Romerio universitetas, 2016 TURINYS ĮVADAS .........................................................................................................................................5 1. POLITINIŲ PARTIJŲ SAMPRATA ..................................................................................26 2. LIETUVOS POLITINIŲ PARTIJŲ PRIEŠISTORĖ (XIX A. PAB. – 1918 M.) ............41 2.1. Politinių partijų pirmtakai – politiniai judėjimai ...................................................41 2.2. Pirmųjų politinių partijų Lietuvoje atsiradimo aplinkybės, jų tikslai ..................48 3. POLITINIŲ PARTIJŲ TEISINĖ PADĖTIS LIETUVOJE 1918–1926 M. ....................58 3.1. Politinių partijų reglamentavimas nepriklausomos Lietuvos įstatymais ir pirmųjų politinių partijų teisinė steigtis ..............................................................58 3.2. Politinių partijų veiklos teisinės garantijos .............................................................70 3.3. Antivalstybinių politinių partijų veiklos teisinis ribojimas ...................................76 3.4. Politinių partijų vaidmuo demokratizuojant valstybės politinį gyvenimą .........83 4. POLITINIŲ PARTIJŲ TEISINĖ PADĖTIS LIETUVOJE PO 1926 M. GRUODŽIO 17 D. VALSTYBINIO PERVERSMO .........................................................93 4.1. Teisinės politinių partijų veiklos galimybės 1926–1936 m. ..................................93 4.1.1. Politinių partijų socialinės paskirties vertinimas ......................................93 4.1.2. Socialinės ir teisinės prielaidos Lietuvos tautininkų sąjungos vienvaldystei įsitvirtinti.................................................................................99 4.1.3. Lietuvos tautininkų sąjungos vaidmuo formuojant valstybės valdžios aparatą ............................................................................................104 4.1.4. Nušalintų nuo valstybės valdymo politinių partijų veiklos teisinis ribojimas ......................................................................................................117 4.2. Nauja politinių partijų teisinė padėtis 1936–1939 m. .........................................133 4.2.1. Politinių partijų teisinio reglamentavimo pokyčiai: 1936 m. Draugijų įstatymas ......................................................................................133 4.2.2. Politinių partijų uždarymas ir ketvirtojo Seimo rinkimai kaip Lietuvos tautininkų sąjungos teisinis vienvaldystės įtvirtinimas ..........138 4.2.3. Politinių partijų statusas pagal 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Konstituciją ir kitus teisės aktus ................................................................141 4.3. Politinių partijų teisinė padėtis Klaipėdos krašte ................................................145 4.4. Vieningo darbo vyriausybė kaip politinio pliuralizmo vertybės pripažinimas paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės metais ...................................................152 3 5. LIETUVOS OKUPACIJA IR ANEKSIJA 1940 M. LIETUVOS POLITINIŲ PARTIJŲ UŽDARYMAS ...................................................................................................158 IŠVADOS ..................................................................................................................................174 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ................................................................................................176 SANTRAUKA ..........................................................................................................................201 SUMMARY ...............................................................................................................................229 4 ĮVADAS Bendras tiriamos problemos apibūdinimas. Šiuolaikinė demokratinė valstybė ne- įsivaizduojama be politinių partijų su kuriomis susijusi pati visuomenės politinio atsto- vavimo idėja ir jos praktika. Politinė partija – tai pirmiausia bendraminčių organizacija, atstovaujanti tam tikros piliečių socialinės grupės interesams. Skirtingais valstybės vystymosi periodais politinės partijos buvo nevienodai supran- tamos ir reglamentuojamos, tačiau jos visada buvo siejamos su tautos organizuotumu, jos suverenių galių įgyvendinimu ir atstovavimo institutu. Istorija parodė, kad tik organizuoti ir susivieniję asmenys gali save identifikuoti kaip tautą ir subrandinti vieningo politinio veikimo idealus. Politinės partijos padeda visuomenei išgryninti pagrindinius interesus, suformuluoti bendruosius idealus, juos versti visuotinai privalomo elgesio taisyklėmis. Politinių partijų buvimo būtinybė yra tiesiogiai susijusi su tautos suvereniteto įgyven- dinimo specifika, nes savo aukščiausiąją valdžią tauta demokratinėje santvarkoje pirmiau- sia įgyvendina ne tiesiogiai, o per savo atstovus, renkamus iš politinių partijų. Rinkimai – tai demokratinis tautos būdas legitimuoti konkrečių politinių partijų programas, suteikti partijų keliamiems kandidatams teisę veikti tautos vardu ir tautos interesais. Kadangi rin- kimai yra ne visos tautos, o tik jos teisinės dalies (rinkimuose dalyvavusios) valios išraiška, todėl rinkėjus galime vadinti tautos reprezentantais, o politines partijas – diferencijuotų visuomenės interesų atstovėmis. Dėl išplėstinės politinių partijų sampratos dauguma politologų: A. Gogelis (A. Gogel), G. Biurdo (G. Biurdo), M. Duvergeris (M. Duverger), Dž. Džeimsas (J. James), V. Javdoki- movas (V. Javdokimov), P. Merklis (P. Merkl), J. La Palombaras (J. La Palombara), G. Sarto- ri (G. Sartori), M. Veineris (M. Weiner) etc. jas apibūdina, kaip „tarpininką tarp valstybės ir visuomenės“, kaip „legalizuotą santykinio valstybės ir visuomenės dualizmo formą“ ar „bendrų politinių tikslų turinčių asmenų grupę“. Kiti autoriai (J. R. Staras (J. R. Starr), N. Persilis (N. Persily), B. E. Kainas (B. E. Cain), M. Romeris, E. Šileikis) politines partijas api- brėžė tokiomis kategorijomis: kaip laisvų piliečių visuomeninis susivienijimas, turėjimas bendrų politinių tikslų, siekis per demokratinius rinkimus įgyti teisę sudaryti vyriausybę ir įgyvendinti tam tikros piliečių grupės politines nuostatas ir kita. Tačiau svarbiausiais ir skiriamaisiais politinės partijos bruožais visi jie laiko jos organizacinį veikimo pobūdį ir politinės valdžios siekį. Šiuo siekiu politinė partija išsiskiria iš kitų socialinių junginių. Panaši politinių partijų juridinė definicija yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos po- litinių partijų įstatyme1, kur politinė partija apibrėžiama, kaip viešasis juridinis asmuo, įsteigtas pagal šį įstatymą, turintis savo pavadinimą, siekiantis tenkinti savo narių politi- nius interesus, padėti Lietuvos Respublikos piliečiams išreikšti savo politinę valią ir siekį dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldą. Tuo pačiu įstatymu įtvirtinama po- litinių partijų įvairovė, kuria siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos politinės sistemos demokratiškumą ir politinės veiklos pliuralizmą. Visuomenės interesų įvairovė kuria politinių partijų įvairovę. Ši interesų įvairovė ir jų konfliktas visuomenėje suponuoja teisinio reguliavimo būtinybę – suformuluoti visiems vienodas politinės kovos taisykles, garantuojančias kiekvienam piliečiui teisė dalyvauti politiniame valstybės gyvenime ir kartu nustatyti šią interesų įvairovę reiškiančių politi- 1 „Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymas.“ Valstybės žinios 29, 692 (1990). 5 nių partijų teisinį statusą, grindžiamą grupinių ir bendrosios gerovės interesų pusiausvyra, vadovaujantis lygiateisiškumo ir bendrosios gerovės principais. Tyrimo objektas. Politinės partijos dėl savo specialaus, kartais nevienareikšmiško vaidmens stabilizuojant politinį demokratinės valstybės gyvenimą, tampa kompleksinio tyrimo objektu. Jos susilaukia ne tik teisininkų, bet ir vis didesnio politologų, sociologų, filosofų, istorikų dėmesio. Šioje disertacijoje politinės partijos ir jų veikla bus tiriamos teisės istorijos požiūriu, siekiant atskleisti jų teisinį statusą, jo raidą Lietuvoje 1918–1940 metais, taip pat aptarti politinių partijų priešistoriją iki Lietuvos nepriklausomybės paskel- bimo 1918 m., skirtumus tarp Lietuvos politinių judėjimų ir politinių partijų, priežastis, dėl kurių politinės partijos ir jų realizuojamas demokratiškumas Lietuvoje ėmė prarasti populiarumą visuomenėje, o 1926 m. įvykęs valstybės perversmas ženkliai apribojo poli- tinių partijų veiklą, jų pliuralizmą, o pačią valstybės santvarką pasuko autoritarizmo link. Kaip papildomas tyrimo objektas disertacijoje yra aptariami politinių judėjimų ir po- litinių partijų legitimumo pagrindai Lietuvoje iki nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Už disertacijos ribų lieka politinių partijų finansavimo ir kiti su politinių partijų veikla su- siję klausimai. Kai kurie politinių partijų politologiniai, sociologiniai, vadybiniai aspektai disertacijoje nagrinėjama tik tiek, kiek tai neišvengiama disertacijos tikslui pasiekti. Tyrimo tikslas – atskleisti Lietuvos