Kairys Steponas
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
217 Kairys Steponas Kairys Steponas IV vyriausybės tiekimo ir maitinimo ministras (1919 04 12–1919 10 07) Gimė 1879 01 02 (jo teigimu – 1879 01 06) Užunvėžių k., Kurklių vlsč., Ukmergės apskr. pasiturinčių valstiečių (turėjo 60 ha žemės) Vincento Tumasonio-Kairio ir Uršulės (buv. Puzinaitės) Kairienės daugiavaikėje šeimoje. Lietuvis, krikš- tytas katalikų bažnyčioje, laisvamanis. Vedęs du kartus. Pirmoji žmona – iš dvarininkų kilusi baltarusių poetė Aloiza Paškevič-Ciotka (vedybos įvyko 1911 m. Šv. Rapolo bažnyčioje Vilniuje, o 1916 m. žmona mirė). Antroji žmona – Ona (buv. Leonaitė, garsiojo tei- sininko ir visuomenės veikėjo Petro Leono dukra, vestuvės vyko 1923 10 17) Kairienė (baigiantis II p. k., priešingai nei jos vyras, liko Lietuvoje ir sovietų saugumo organų 1948 m. buvo ištremta į Sibirą). Vaikų neturėjo. Mirė 1964 12 16 Niujorke. 1996 07 17 urna su palaikais pargabenta į Lietuvą ir 07 18 perlaidota Kaune Petrašiūnų kapinėse Leonų šeimos kape. 1886–1867 m. mokėsi Kurklių valsčiaus pradžios m-kloje, 1889–1894 m. – Palangos prog-joje. 1894 m. rugsėjo mėn. pradėjo mokytis Šiaulių g-joje, bet po trejų metų pašalintas iš m-klos už dalyvavimą katalikų mokinių maište prieš pri- verstinį dalyvavimą stačiatikių pamaldose. 1898 m. baigęs Šiaulių g-ją, įstojo į Peterburgo technologijos u-tą. Po metų už dalyvavimą studentų sąjūdyje prieš caro valdžią pašalintas iš u-to persikėlė į Vilnių. 1901 m. atnaujino studi- jas Peterburgo technologijos u-te, bet už dalyvavimą prieš caro valdžią nu- kreiptoje studentų veikloje antrą kartą pašalintas iš u-to. Studijas aukštojoje m-kloje atnaujino po kelerių metų ir 1908 m., baigęs Peterburgo technologi- jos u-tą, įgijo inžinieriaus technologo specialybę. 1908 m. pradėjo dirbti (kartu su Petru Vileišiu) pagal specialybę Samaroje, vėliau – Kursko gubernijoje. 1912 m. ėmė dirbti Vilniaus savivaldybėje inži- nieriumi (vadovavo kanalizacijos ir vandentiekio projektavimo darbams). Studijų laikais ėmė dalyvauti politinėje veikloje ir 1900 m. Vilniuje įsto- jo į LSDP. Po metų išrinktas į šios partijos CK ir jame išbuvo iki 1944 m. Kaip LSDP narys 1905 12 04–05 dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime (išrinktas jo vicepirmininku). I p. k. metais ir vėlesniu laikotarpiu reguliariai dalyvavo soci- aldemokratų partijos tarptautiniuose suvažiavimuose, įvairiais laikotarpiais bendradarbiavo šios partijos spaudoje ir kituose laikraščiuose: „Echo życia robotniczego na Litwie“, „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Vilniaus žinios“, „Mūsų kelias“, „Darbo visuomenė“, „Mintis“, redagavo laikraščius „Darbo balsas“ ir „Socialdemokratas“. 218 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos Reikšmingiausi veikalai: „Miestų kanalizacija: kanalizacijos įrengimų projektavimas, statyba ir kanalų tinklo priežiūra, sodybų kanalizavimas“ (1939), „Lietuva budo“ (1957), „Tau, Lietuva“ (1964). I p. k. metais priklausė lietuvių politinės grupės branduoliui, kuris siekė atstovauti lietuvių tautos interesams prieš okupacinę kaizerinės Vokietijos valdžią. 1916 m. kartu su Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu dalyvavo Pavergtų- jų tautų kongrese Lozanoje. 1916 ir 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijose Lozanoje ir Berne, kuriose nutarta Lietuvai siekti nepriklausomybės. 1917 09 dalyvavo Vilniaus lietuvių konferencijoje, kurioje išrinktas į Lietuvos Tarybą (kurį laiką ėjo šios institucijos vicepirmininko pareigas). 1917 12 atsisakė pasirašyti Vokietijos valdžios primestas sąlygas, kurias įgyvendinus, Lietuva pagal ketu- rias konvencijas turėjo būti sujungta su Vokietija. Protestuodamas prieš tokį Vokietijos sumanymą, kartu su Mykolu Biržiška, Stanislovu Narutavičiumi ir Jonu Vileišiu, gindamas Lietuvos nepriklausomybės idėją, iš Lietuvos Tarybos pasitraukė. Lietuvos Tarybai nusprendus nevykdyti 1917 12 11 Vokietijos val- džiai duotų įsipareigojimų, pasitraukusieji sugrįžo į Lietuvos Tarybą. 1918 02 16 kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. 1918 07 baigęs darbą Lietuvos Taryboje, tų metų pabaigoje or- ganizavo Utenos apskr. savivaldybę (išrinktas apskrities valdybos pirmininku). Prie Utenos artėjant Raudonosios armijos kariuomenei, pasitraukė į Kauną. Kurį laiką dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje. 1919 04 12 IV M. Sleževičiaus va- dovaujamoje vyriausybėje pradėjo eiti tiekimo ir maitinimo ministro pareigas. Ministras S. Kairys kartu su Vyriausybės vadovu M. Sleževičiumi pasirašė „Lai- kinosios Vyriausybės įsakymą dėl gyvulių, arklių, pašaro, maisto ir kitų tieki- mo darbų rekvizicijos” (Ministrų kabinetas priėmė 1919 03 06). Ministras S. Kairys nemažai atsišaukimų, adresuotų Lietuvos piliečiams, pasirašė kartu su kitais Vyriausybės nariais. 1919 06 18 kolektyviame atsišaukime „Lietuvos Piliečiai“ Vyriausybės vardu pakartota, kad ji griežčiausiai draudžia bet kokį tyčiojimąsi iš suimtųjų ir suimamųjų ir kūno bausmių taikymą bet kokiomis aplinkybėmis. Užtikrinta, kad nusižengę šiam įsakymui bus baudžiami. Kitame tą pačią dieną pasirašytame kolektyviniame atsišaukime „Lietuvos Piliečiai“ griežtai pasisa- kyta prieš bet kokius galimus Lietuvoje plėšimus, kurių vykdytojus garantuo- ta griežtai nubausti. Panašaus pobūdžio atsišaukimų išleista nemažai. Juose daug dėmesio skirta Lietuvos gynybai, visuomenės konsolidavimui, demokra- tinių nuostatų stiprinimui. 1919 07 12 visų Vyriausybės narių pasirašytame do- kumente „Pirmoji valstybės vidaus paskola“ Lietuvos piliečiai buvo raginami remti „Tėvynės laisvę!“, „Pirkti Valstybės vidaus paskolos bonus“. Veikla Vyriau- sybėje truko kelis mėnesius, todėl didesnių darbų nesuspėta nuveikti. 1919 m. spalio mėn. atsistatydinus M. Sleževičiui, S. Kairys ministro postą gavo palikti. Pasitraukęs iš Vyriausybės, toliau aktyviai veikė Lietuvos politiniame gy- venime. Steigiamojo Seimo, I, II ir III Seimų narys. Į StS išrinktas IV (Utenos) rin- kimų apygardoje kaip LSDP atstovas pagal partinį sąrašą. Priklausė LSDP frak- 219 Kairys Steponas cijai. Į I Seimą kaip LSDP atstovas kandidatavo keliose apygardose: VI (Utenos) rinkimų apygardoje (sąraše įrašytas pirmas), IV (Telšių) rinkimų apygardoje (są- raše įrašytas keturioliktas), II (Kauno) ir I (Marijampolės) rinkimų apygardose (są- raše įrašytas pirmas). Į II Seimą kaip LSDP atstovas kandidatavo keliose rinkimų apygardose: II (Kauno) rinkimų apygardoje (sąraše įrašytas pirmas) ir VI (Utenos) rinkimų apygardoje (sąraše įrašytas pirmas). Į III Seimą kandidatavo kaip LSDP atstovas keliose rinkimų apygardose: II (Kauno) rinkimų apygardoje (sąraše įrašytas pirmas), VI (Utenos) rinkimų apygardoje (sąraše įrašytas pirmas). I, II ir III Seimuose priklausė LSDP frakcijai. Visuose demokratiškai išrinktuose parla- mentuose buvo LSDP frakcijos lyderis, III Seimo vicepirmininkas. 1926 12 17 įvykus valstybės perversmui, pasmerkė šį įvykį ir laikėsi nuos- tatos, kad Lietuvoje turi būti atkurta demokratinė santvarka. Autoritariniu laikotarpiu (1926–1940 m.) nuolat kritikavo Prezidento A. Smetonos valdymą. Tuo laikotarpiu sudėtingus laikus išgyveno jo vadovaujama LSDP. 1930 10, S. Kairio duomenimis, „A. Voldemaro valdymo laikais socialdemokratų areš- tuota net 900. Dabar yra areštuotų 80–100 žmonių. Cenzūra buvo tokia aš- tri, kad absoliučiai nebuvo galima nieko parašyti, net nekalčiausio turinio [straipsnio] iš darbininkų gyvenimo.“ 1929 09 Prezidentui A. Smetonai iš Vy- riausybės pašalinus Ministrą Pirmininką ir užsienio reikalų ministrą A. Volde- marą, valdymas kiek sušvelnėjo, tačiau LSDP situacija išliko sunki. LSDP ir jos senajai vadovybei 4-ame dešimtmetyje iškilo nauja proble- ma – partijoje prasidėjo kartų konfliktas. Vadinamųjų „senių“ gretose buvo Steponas Kairys, Kipras Bielinis, Kazimieras Venclauskis ir kiti, o jaunajai so- cialdemokratų kartai atstovavo Vincas Galinis, Juozas Žiugžda, Jonas Dagys ir kt. Nepatenkinti LSDP padėtimi, partijos vadovybės neveiklumu, jaunieji socialdemokratai pradėjo oponuoti „seniams“. Padėtį komplikavo ir tarptau- tiniai įvykiai, ypač 1932 m. Vokietijos socialdemokratų fiasko. Socialdemo- kratų atstatydinimas iš Vyriausybės, pralaimėti rinkimai į Reichstagą ir kitos socialdemokratų nesėkmės Vokietijoje turėjo tiesioginės įtakos LSDP – tai neigiamai paveikė partijos jaunąją kartą, kuri siekė surevoliucinti LSDP vei- klą, atmetė demokratinius principus ir ankstesnę socialdemokratų evoliu- cinės veiklos taktiką. Toks jaunųjų „posūkis“ kirtosi su iki tol vesta senosios socialdemokratų vadovybės partine linija. 1934 m. pr. LSDP veikimas pasireiškė tik per profesines s-gas, bet čia irgi baigė savo dienas, nes, anot VSD, „beveik visuose profsąjungų skyriuose bai- gia galutinai įsigalėti komunistai, kurie paskutiniu laiku pradėjo smarkesnę akciją prieš socialdemokratus jų pačių organizacijose“. Nors oficialiaiLSDP dar veikė, didesnės įtakos visuomenei neturėjo. Maždaug nuo 1934 m. pir- mosios pusės aktyvūs jaunosios kartos atstovai ir eiliniai LSDP nariai savo veiksmus ėmė derinti ne su socialdemokratų partijos vadovybe, bet su po- grindine komunistų partija. Tokiomis sąlygomis S. Kairys ir jo linijos šalinin- kai liko LSDP „generolai be savo armijos“. 220 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos Be politinės veiklos, S. Kairys didelį dėmesį skyrė akademiniam darbui. 1923–1943 m. dirbo dėstytoju LU (1930 m. pavadintas VDU), 1939 m. – ordinari- nis profesorius. 1940 m. už sanitarinių įrenginių statybą buvo suteiktas VDU garbės daktaro vardas. 1941–1942 m. užėmė Kauno u-to (SSRS okupavus Lietuvą, taip pervadintas VDU) Technikos f-to dekano pareigas. 1942 09 už Kauno u-to vadovybės pasi- priešinimą dėl studentų ėmimo į Vokietijos „darbo tarnybą“ su