LAIKINOJI Sostine . LIETUVIU˛ Literatu¯Roje
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
. LAIKINOJI SOSTINE LIETUVIU˛ LITERATU¯ROJE Viktorija Šeina . LAIKINOJI SOSTINE LIETUVIU˛ LITERAT¯UROJE Monografija lietuVių literatūros ir tautosakos INSTITUTAS Vilnius 2014 uDk 821.172.09 Še24 knygos rengimą ir leidybą pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ finansavo lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. VAT-49/2012) Monografija apsvarstyta ir patvirtinta leidybai lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslo tarybos posėdyje 2014 m. spalio 24 d. (protokolo nr. r3-4) recenzentai: Prof. habil. dr. kęstutis nastopka Doc. dr. rita tūtlytė Dr. Mindaugas kvietkauskas redaktorė erika Malažinskaitė Dailininkas rokas Gelažius Viršelis: kauno panorama, XX a. 4 dešimtmetis. Vytauto augustino nuotr. lCVa P-33746 © Viktorija Šeina, 2014 © lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014 isBn 978-609-425-135-1 TURINYS ĮVaDas 7 tyrimų apžvalga 13 Metodologinės prieigos 20 PrieŠISTORĖ: LITERATŪRINĖ KAUNO reFLEKSIJa XViii a. PaBaiGoJe–XX a. PraDŽioJe 45 LAIKINOJi SOSTINĖ HIC ET NUNC 59 laikinosios sostinės reikšmių laukas 59 laikinoji sostinė kaip išbandymas (Vinco Mykolaičio-Putino Altorių šešėly) 98 Miestas kaip svetima erdvė (antano Miškinio poezija) 116 literatūrinis laikinosios sostinės archisiužetas ir jo veikėjai 135 LAIKINOJi SOSTINĖ iŠ ISTORINĖs PersPektYVos 153 kaunas okupacijų ūkanose 153 Pasakiškasis kauno matmuo (Juliaus kaupo urbanistinės pasakos) 166 saulėtoji kauno pusė iš už atlanto (Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai) 180 laikinosios sostinės mitokūros lūžis išeivijoje 193 „Buržuazinio kauno“ atminties politika ir rezistencinė miesto dvasia 201 laikinosios sostinės eschatologija (Vytauto sirijos Giros Raudonmedžio rojus) 216 sugrįžtanti atmintis 230 laikinosios sostinės mitokūros gairės šiuolaikinėje literatūroje 234 iŠVaDos 253 iliustracijų šaltiniai 258 literatūros sąrašas 259 Šaltinių sąrašas 274 asmenvardžių rodyklė 277 I˛VADAS Šio tyrimo objektas yra laikinoji sostinė – ne istorinis tarpukario kau- nas, bet literatūrinis jo antrininkas, sukonstruotas pagal savitus me- ninio pasaulio principus. literatūrinis miesto paveikslas visada yra perlaužtas per individualios sąmonės prizmę, čia svarbų vaidmenį atlieka rašančiojo aksiologinė sistema, pasaulėvaizdis; įtaką jam daro ir konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis susiformavusi kolektyvinė savimonė bei istorinės atminties būklė. kitaip tariant, literatūra ne tik fiksuoja specifinius miesto tikrovės bruožus – joje įsispaudžia kon- kretaus laikotarpio individualiai ir kolektyvinei sąmonei būdingas santykis su konkrečia urbanistine erdve. tokiu būdu literatūra leidžia šiandienos skaitytojui pažvelgti į laikinąją sostinę jos amžininkų, po- kario išeivijos ar sovietmečio rašytojų akimis, o literatūrologui teikia medžiagos istorinės literatūrinio tarpukario kauno vaizdinio raidos rekonstrukcijai. laikinosios sostinės „įtekstinimas“ tarpukario literatūroje žen- klina kiekybinį ir kokybinį slenkstį lietuvių literatūros miestėjimo procese. ankstyviausi modernaus didmiesčio patirtis reflektuojantys lietuvių literatūros tekstai pasirodė dar XX a. pradžioje1, tačiau jie buvo sporadiški – šiuo laikotarpiu dar nejusta stiprios urbanizmo įta- kos lietuvių kultūrai, nes lietuvoje stigo didmiesčių, o lietuvių mies- tietijos procentas Vilniuje, kaune, klaipėdoje buvo labai nedidelis. 1 tai proletariniai Jono Biliūno apsakymai („Be darbo“, 1903; „Pirmutinis strei- kas“, 1903) ir Juliaus Janonio eilėraščiai (1914–1916), taip pat igno Šeiniaus proza („Pavasaris mieste“, 1912; Bangos siaučia, 1914), Jurgio savickio ap- sakymas „nakties žvaigždės“ (1913), kleopo Jurgelionio eilėraštis „Miestas“ (1914). 7 3 dešimtmetyje lietuvių literatūros miestėjimą intensyvino indivi- dualios, dažnai epizodinės vakarietiškojo urbanizmo patirtys, susi- jusios su nepriklausomybės metais prasidėjusiomis dažnesnėmis nei iki šiol lietuvių literatų kelionėmis ir studijomis užsienio universi- tetuose2. ankstyvųjų urbanistinių lietuvių literatūros tekstų visuma kuria pabirų Vakarų europos ir rusijos imperijos miestų inspiruotų įspūdžių mozaiką, kurioje sunku įžvelgti bendrumų, galinčių for- muoti bent kiek aiškesnę konkretaus miesto prasmių visumą. situ- acija kardinaliai pasikeitė XX a. 3 ir 4 dešimtmečių sandūroje, tarsi iš gausybės rago pasipylus kauno romanams, novelėms, poemoms, feljetonams. laikinosios sostinės literatūrinės refleksijos bangą išprovokavo objektyvios istorinės aplinkybės. 1919 m. bolševikams, vėliau len- kams okupavus istorinę sostinę, kaunui pirmą kartą teko svarbiau- sias, centrinis vaidmuo lietuvos gyvenime. laikinojoje sostinėje ėmus steigtis atkurtos valstybės institucijoms, aukštosioms moky- kloms, telkiantis didžiausioms lietuvos pramonės įmonėms, prasidė- jo masiškiausia iki tol lietuvių migracija iš kaimo į miestą. Pirmą kar- tą lietuvos didžiųjų miestų istorijoje vyraujančia etnine miesto ben- druomene lietuviai tapo būtent laikinojoje sostinėje, čia susiformavo lietuvių miestietijos sluoksnis, kūrėsi nacionalinė miesto kultūra – itin specifinis reiškinys, apėmęs carinės rusijos miestiško gyvenimo papročius, uoliai, bet dažniausiai paviršutiniškai perimamus Vakarų didmiesčių kultūros bruožus ir valstietiškojo mentaliteto ypatumus. tarpukario dvidešimtmečiu radikaliai pakito ne tik kauno visuome- nė, bet ir pati laikinoji sostinė: per stebėtinai trumpą laiką nedidelis, provincialus carinis tvirtovės miestas virto modernia architektūra ir aktyviu kultūriniu gyvenimu išsiskiriančiu lietuvos didmiesčiu. Šių permainų akivaizdoje nepriklausomybės laikotarpio lietuvių visuo- 2 savickio novelės, Balio sruogos poema „Miestas“ (1922), kazio Binkio eilėraš- tis „Vokiškas pavasaris“ (1921), Juozo tysliavos poemos „Berlyne“ ir „tysliava Pary žiuje“ (abi 1926), kazio Borutos eilėraščių ciklas Dainos apie svyruojančius gluosnius (1927) etc. 8 menei teko forsuotai jaukintis naują urbanistinę aplinką, apmąstyti savo santykį su sparčiai kintančia laikinosios sostinės tikrove, grynin- ti naują miestiškąją tapatybę. iš šių pastangų „išaugo“ gausi laikino- sios sostinės literatūra – meninės kokybės, stiliaus ir žanro požiūriu įvairialypių tarpukario grožinių tekstų apie kauną masyvas. Pirmą sykį lietuvių literatūros istorijoje ėmė ryškėti konkretaus miesto li- teratūrinio mito kūrimosi procesas, pasireiškęs apibrėžto simbolinių miesto prasmių lauko, specifinės kaunietiškos topikos, charakteringų tipažų, siužetinio invarianto susiformavimu. net ir tuomet, kai kaunas prarado išskirtinį statusą, o unikalią tar- pukario miesto atmosferą radikaliai pakeitė okupacijų ir karų atneš- tos permainos, literatūrinė laikinosios sostinės refleksija nenunyko, ji ir toliau buvo plėtojama pokario išeivijos, sovietmečio ir šiuolaikinių rašytojų kūryboje. Viena iš problemų, su kuria susiduriama tyrinėjant konkretaus miesto vaizdavimą literatūroje, yra ši: kokiu būdu pabirus įvairių lite- ratūrinių krypčių ir žanrų tekstus susieti į bendrą visumą? laikinąją sostinę reflektuojantys literatūros kūriniai iš pirmo žvilgsnio kuria labai margo, įvairių faktūrų audinių skiautinio įspūdį. siekiant šiame visumos paveiksle atpažinti jo specifiką lemiančius savitus dėsningu- mus, tenka ryškinti prasminių dominančių formuojamą semantinę ašį. Šiuo tikslu kaip viena iš pagrindinių metodologinių atramų tyri- me buvo pasitelkta Maskvos–tartu semiotinės mokyklos atstovo Vla- dimiro toporovo išplėtota Peterburgo teksto koncepcija. operuoda- mas binarinėmis opozicijomis, toporovas išskyrė rusų literatūroje su- siformavusią semantinę Peterburgo paradigmą, kurią pavadino rusų literatūros Peterburgo tekstu. tokios paradigmos rekonstrukcijai ne visi šaltiniai yra vienodai svarbūs. sekant toporovu, šiame darbe dė- mesys fokusuojamas į literatūros tekstus, kuriuose ne tik atspindėta laikinosios sostinės empirika bei realijos, bet skleidžiasi ir mitopoeti- nė miesto traktuotė, t. y. nuo empirinės tikrovės pereinama prie pačią miesto esmę, jo unikalumą perteikiančio istoriosofinio apibendrini- mo. tarpukariu laikinoji sostinė intensyviausiai mitologizuota Vinco 9 Mykolaičio-Putino romano Altorių šešėly trečiojoje dalyje (1933) ir Krizėje (1937), antano Miškinio eilėraščių rinkiniuose Balta paukštė (1928) ir Varnos prie plento (1935), poemose „Žaliasis kaimas“, „Dirb- tinės gėlės“ ir „keturi miestai“ iš rinkinio Keturi miestai (1938), Jono Marcinkevičiaus apysakoje Raudonos Kauno naktys (1932) ir roma- ne Jis turi mirti (1937), antano Venclovos romane Draugystė (1936), Juozo Grušo Karjeristuose (1935), J. Visgino (tikr. Juozas Geniušas) romane Laisvės alėja (1935), teofilio tilvyčio romane Ministerijos Rožė (1931) ir satyrinėje poemoje Dičius (1934). laikinosios sostinės tikrovei pasitraukus į praeitį, istorinę jos at- mintį aktyvino literatūra. tarpukario kauną mitologizuojantys teks- tai (Juliaus kaupo urbanistinės pasakos iš rinkinio Daktaras Kripš- tukas pragare (1948), Birutės Pūkelevičiūtės romanas Aštuoni lapai (1956), Vytauto sirijos Giros romanas Raudonmedžio rojus (1972), Marko Zingerio romanas Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius (1998), Mariaus ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ (2004) etc.) darė ir tebedaro ženklią įtaką istoriniam laikinosios sostinės ir jos repre- zentuojamos tarpukario lietuvos pasakojimui. nors daugeliu požiūrių toporovo sukurtas metodologinis literatū- rinio miesto tyrimo instrumentarijus yra parankus analizuoti laiki- nąją sostinę lietuvių literatūroje, tačiau jis negali būti taikomas ties- mukai, be išlygų, mat buvo sukurtas konkrečiai Peterburgui ir paiso šio miesto įkūrimo ir istorinės raidos specifikos. laikinoji sostinė du tarpukario dešimtmečius buvo ne