308 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

Petrulis Vytautas

XI (1925 02 04–1925 09 25) vyriausybės vadovas;

III (1919 03 12–1919 04 12) vyriausybės Finansų ministerijos valdytojas;

VII (1922 02 02–1923 02 23) vyriausybės finansų, prekybos ir pramonės ministras (nuo 1922 08 21);

VIII (1923 02 23–1923 06 29), IX (1923 06 29–1924 06 18), X (1924 06 18–1925 02 04) vyriausybių finansų, prekybos ir pramonės (VIII, X) arba finansų(X) ministras

Gimė 1890 02 23 Kateliškių k., Vabalninko vlsč., Biržų apskr. Kilęs iš pasitu- rinčių valstiečių Juozo Petrulio (?–1900) ir Izabelės (buv. Jankevičiūtė) šeimos (turėjo 30 ha žemės). V. Petrulis jauniausias 5 vaikų šeimoje: vyriausias brolis kun. Alfonsas Petrulis (1873–1928), Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras; seserys – Adelė Balsevičienė ir Emilija Peseckie- nė. Lietuvis, katalikas. Vedęs, žmona – Ona (buv. Liutkutė). Vaikai: Algirdas, Vytautas (Vytas) ir Mindaugas. 1941 12 03 sušaudytas Uchtos apylinkėse (Komijoje, SSRS). Palaidojimo vieta nežinoma. 1900 m. baigė Kupiškio pradžios m-klą. Bro- lio remiamas mokslus tęsė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) g-joje. 1904 m. pašalintas. G-ją baigė eksternu. 1916 m. baigė Maskvos Prekybos i-tą įgydamas ekonomisto specialybę. Į visuomeninę ir politinę veiklą įsitraukė I p. k. metais. Priklau- sė LDNKŠ Maskvos skyriui. Įstojo į Rusijoje kuriamą negausią liberalios pakraipos Demokratinės tautos laisvės santaros (Santaros) partiją. Vienas iš partijos spaudos organo „Santara“ leidėjų. Karo metais pradėjo rašyti straipsnius ekonominiais ir ūkiniais būsimos nepriklausomos Lietuvos klausimais. Kaip Santaros atsto- vas dalyvavo 1917 m. Lietuvių seime Petrograde. Čia rėmė kairiųjų partijų po- ziciją, kad Lietuvos ateitį reikėtų sieti su demokratizacijos procesais Rusijoje ir neskubėti vienašališkai siekti valstybės nepriklausomybės. 1917 11 persi- kėlė į lietuvių karo pabėgėlių gausiai apgyvendintą Voronežą. Skaitė viešas paskaitas, prie lietuvių g-jos organizavo sąskaitybos kursus. 1918 03 grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje. Dėl retos tarp lietuvių in- teligentų – ekonomisto – specialybės 1918 04 įtrauktas į aukščiausios tuo- metinės valdžios institucijos – Lietuvos Tarybos (Tarybos) įsteigtą Finansų k-ją. Pastaroji 1918 12 išrūpino iš vokiečių okupacinės administracijos leidi- mą steigti pirmąjį lietuvių Prekybos ir pramonės banką. Tai buvo valstybinis bankas, kuris atliko ir tuometinio valstybės iždo funkcijas. Finansavo pagrin- dinį lietuvių dienraštį valdžios oficiozą „Lietuvos aidą“. Banke V. Petrulis išdir- 309 Petrulis Vytautas

bo iki 1922 08, kai buvo pakviestas VII vyriausybėje užimti finansų, prekybos ir pramonės ministro postą. 1918 11 27 kooptuotas į Tarybos tikruosius narius atstovauti Santaros politinei srovei. Tuo metu jis atitolo nuo liberalias idėjas propaguojančios partijos ir suartėjo su konservatyviais Antano Smetonos vadovaujamais TPP politikais. Dėl to, 1919 04 A. Smetoną išrinkus pirmuoju Lietuvos Prezidentu, V. Petrulis netrukus paskirtas Tarybos Prezidiumo sekretoriumi. Tačiau dėl bolševikų grėsmės ir socialinio radikalizmo nuotaikų šalyje konservatyvių pažiūrų politinė partija nebuvo populiari, todėl jis aktyviau politinėje vei- kloje nedalyvavo. Tuo metu organizavo savaitraščio „Tauta“ leidybą, kuriame rašė valstybės finansų ir ekonominės politikos klausimais. 1919 09 06 paskir- tas pirmuoju Bendrosios statistikos departamento direktoriumi. Atsidėjo darbui Prekybos ir pramonės banke. 1919 12 12 kartu su Martynu Yču ir Ado- mu Prūsu išrinktas į šio banko valdybą. 1920 m. pavasarį paskirta užduotis vykti į Klaipėdą ir prancūzų valdomame mieste steigti banko skyrių. Darbas vyko sėkmingai – vietos skyrius skolinosi pinigus iš Vokietijos bankų ir juos perskolindavo kitiems. Taip V. Petrulis, pirmojo Lietuvos nacionalinio ban- ko Klaipėdoje vadovas, užmezgė glaudžių finansinių kontaktų su stambiais prekybininkais ir pramonininkais. Pats sėkmingai investavo, įsigijo nemažai nekilnojamojo turto. Kaip pasižymėjęs finansininkas1919 m. įtrauktas į vos mėnesį dirbusią III vyriausybę. Pavadavo tuo metu užsienyje esantį ministrą M. Yčą. Pagrindi- nis darbas – stabdyti Rusijos laikinųjų pinigų antplūdį į Lietuvą. Vėliau, nuo 1922 08 iki 1925 02, užėmė finansų, prekybos ir pramonės ministro VII, VIII, IX ir finansų ministro postą X vyriausybėje. Pagrindiniai skyrimo į šias parei- gas motyvai – darbo patirtis finansų srityje, atsiribojimas nuo ideologinių ir partinių ginčų bei autoritetingo M. Yčo rekomendacijos. Be to, V. Petru- lis nuo 1919 m. pasisakė už savos nacionalinės valiutos įvedimą. Dar prieš jam imantis vadovauti ministerijai, 1922 m. StS jau buvo priimtas valiutos ir Emisijos banko įstatymas. Jis daugiausia atliko realius lito įvedimo darbus: parengė pinigų keitimo instrukcijas, laikinųjų ir nuolatinių piniginių ženklų projektus. Rūpinosi pinigų spausdinimu Vokietijoje. 1922 08 09 V. Petrulis pasirašė „Piniginio vieneto įstatymą“, kuriame nurodyta, kad litas į apyvar- tą paleidžiamas nuo 1922 10 01. Nors dalis prekybininkų nepatikliai žiūrėjo į savo valiutos įvedimą, netgi darė ministrui spaudimą, tačiau pinigų reforma buvo įgyvendinta. Svarbiausia jos pasekmė – nutraukti piniginiai saitai su Vokietija ir susilpninta devalvuotos markės neigiama įtaka Lietuvos ekono- mikai. V. Petrulio vadovavimo ministerijai metais kurtos naujos institucijos, pavyzdžiui, Prekybos ir pramonės rūmai. Jis daug dėmesio skyrė valstybės biudžeto rengimo reikalams. 1925 m. biudžeto projektas pirmą kartą buvo parengtas laiku – 1924 m. pab. 310 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

Ministras angažavosi muitų ir mokesčių reformos politikoje. Jaunai valstybei vykdant savo ūkio protekcionistinę politiką, Lietuvoje egzistavo draudimai importuoti kai kurias prekes. Kita vertus, kai kuriais atvejais as- meniškai išduodavo vienkartinius leidimus draudžiamų prekių importui. Dėl tokių veiksmų peržengė savo, kaip ministro, veiklos kompetenciją, to- dėl vėliau buvo kaltinamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Vienas di- džiausių kaltinimų buvo kreditų suteikimas bankrutuojantiems bankams. 1925 m. jo vadovaujama vyriausybė suteikė 2 mln. paskolą Prekybos ir pra- monės bankui. Pinigai pervesti vienai Vokietijos bendrovei, kuri dėl markės infliacijos bankrutavo. Pinigai pradingo, tačiau asmeninės V. Petrulio san- taupos buvo grąžintos. Panašus atvejis buvo ir su Tautiniu lietuvių banku Klaipėdoje. 1924 m. Finansų ministerija suteikė 150 000 Lt paskolą. Bankas ją grąžino po kelių mėnesių, tačiau palūkanos pervestos į finansų ministro sąskaitą. Šie ir keli kiti piktnaudžiavimo atvejai 1932 m. nagrinėti Vyriausia- jame Tribunole. V. Petrulis nubaustas dvejus metus kalėti. Nors A. Smetona po pusantro mėnesio įkalinimo pasirašė malonės prašymą, tačiau buvusio ministro autoritetas smuko. Dėl patirties finansų politikoje V. Petrulis tapo patrauklia asmenybe val- dančiajai Lietuvių krikščionių demokratų (LKD) daugumai. 1922 m. ūkine ir ekonomine veikla besivertęs partijos sparnas LŪS priviliojo būsimąjį Ministrą Pirmininką į savo gretas. Jis atitolo nuo Santaros, konservatyvių pažangiečių ir 1922 m. įstojo į LŪS. Kaip jos kandidatas išrinktas į II Seimą. Priklausė LŪS frakcijai. 1925 09–1926 02 išrinktas Seimo Pirmininku, tačiau dėl prasidėjusio bankų skandalo atsisakė užimamų pareigų. Vis dėlto jis vienu metu buvo Seimo ir Vyriausybės nariu. Parlamente daugiausia kalbėjo finansų klausi- mais ir buvo priverstas atsakinėti į opozicijos interpeliacijas. Daug kalbėjo mokestinės politikos klausimais. Priklausymas KDB narei LŪS buvo vienas iš motyvų, kodėl V. Petruliui LŪS steigėjas Prezidentas 1925 m. pavedė suformuoti XI Ministrų kabinetą. Antrąja priežastimi galima laikyti jo nuosaikumą. Tai bu- vo jau antroji iš eilės vienpartinė LKDP vyriausybė. Pirmtako Antano Tumėno atsistatydinimas rodė, kad partijoje didėja įtampa tarp kun. M. Krupavičiaus radikalaus sparno ir konservatyvesniųjų krikdemų, kuriems atstovavo A. Tu- mėnas. Buvo kalbama, kad XI vyriausybę suformuoti bus pavesta radikalų lyderiui kun. M. Krupavičiui, tačiau priimtas kompromisinis sprendimas – į šį postą deleguoti partijos vidaus kovoje nedalyvaujantį V. Petrulį. Trečioji priežastis sietina su užsienio politikos kurso pokyčiu, konkrečiai – noro ieš- koti kontakto su Lenkija. Tokią poziciją dėl ekonominių išskaičiavimų palaikė pagrindinis LKDP rėmėjas pramoninkas Jonas Vailokaitis. 1925 02 06 perskaitytoje Vyriausybės deklaracijoje naujasis vadovas akcentavo daugiausia ekonominius klausimus. Pasisakyta plėtoti perdirba- mąją pramonę, intensyvinti žemės ūkį, padėti ūkininkams įsigyti technikos. 311 Petrulis Vytautas

Vidaus politikoje XI Ministrų kabineto darbo laikotarpiu žymesni pokyčiai sietini su cukraus pramonės Lietuvoje plėtojimu – 1925 m. pirmą kartą šalyje pradėti sodinti cukriniai runkeliai pramoniniams tikslams. Svarbus pokytis sietinas su žemės reformos vykdymu. Įvyko reformos posūkis: imta mažiau ardyti ir dalinti dvarų. Vietoj to spartintas kaimų skirstymas vienkiemiais. Spėtina, kad tokį politikos kurso pasikeitimą žemės reformos vykdyme galė- jo veikti santykių su Lenkija faktorius. Būtent veikla užsienio politikoje tapo pagrindiniu šios vyriausybės uždaviniu ir, vėliau, pagrindine Vyriausybės va- dovo atsistatydinimo priežastimi. Kaip minėta, V. Petrulis buvo daugiau pragmatikas, o ne ideologija pa- remtos politikos vykdytojas. Šiais principais mėgino remti Lietuvos užsienio politiką. Jo supratimu, į santykius su Lenkija reikėjo žiūrėti ne per politinę, tačiau per ekonominę prizmę – tik ekonomiškai sustiprėjusiai Lietuvai atei- tyje galėtų atsirasti galimybė susigrąžinti Vilnių. Pasak istoriko ir diploma- to Vytauto Žalio, dėl to reikėjo aprūpinti žaliavomis merdinčią Klaipėdos krašto medžio pramonę. Tai galima buvo atlikti tik atgaivinus medienos plukdymą Nemunu. Dėl to reikėjo palaipsniui derinti santykius su Lenkija. 1925 01 05, eidamas finansų ministro pareigas A. Tumėno vyriausybėje, jis inicijavo slaptas derybas su lenkų vyriausybės atstovais. Apie jas nebuvo žinoma nė vienam Vyriausybės nariui. Šias derybas rėmė ir Jonas Vailokaitis. J. Vailokaičio palaikomas tapęs Ministru Pirmininku, V. Petrulis per spaudą palengva mėgino formuoti Lietuvos visuomenės nuomonę apie derybų su Lenkija reikalingumą. 1925 m. vasarą Vyriausybėje išdrįsta priimti principi- nį nutarimą ruoštis tarpvalstybinėms deryboms. Pagrindiniai susitarimo punktai turėjo apimti miško plukdymo Nemunu, komunikacijų ir Lietuvos Lenkijos piliečių tranzito klausimus. Nutarta sutikti dėl Lenkijos konsulato Klaipėdoje steigimo, tačiau su sąlyga, kad kurį laiką lenkų konsuliniams in- teresams atstovaus trečiosios valstybės konsulatas. Dvišalės derybos pra- sidėjo 1925 09 01 Kopenhagoje. Tačiau jos nebuvo sėkmingos, nes Lenkija nesutiko, kad konsuliniai reikalai būtų tvarkomi per trečiąsias šalis. Lietuvos pusė taip pat negalėjo nusileisti, nes formaliai visuomenei buvo skelbta, kad derybos vyksta ekonominiais klausimais. Jos pasibaigė dėl delegacijos narių ir Vyriausybės nesusikalbėjimo. Kilo arši visuomenės reakcija Lietu- voje. Politinė opozicija kaltino Vyriausybę ir delegaciją valstybės interesų išdavyste ir nuolaidžiavimu Lenkijai. Santykiai su Vatikanu buvo antroji Vyriausybės nesėkmė. 1925 02 10 Šv. Sostas pasirašė konkordatą su Lenkija, kuriuo Vilniaus bažnytinė provin- cija priskirta Lenkijos bažnytinei org-jai. Nors formaliai tai nereiškė teritori- nio Vilniaus pripažinimo, tačiau Lietuvos žmonės jį suprato kaip tik taip. Dėl to 03 08 kilo protesto mitingai, o Vatikano diplomatinio atstovo Lietuvoje namo langai apmėtyti kiaušiniais. Vyriausybės atstovai pareiškė, kad Lietuva nutraukia derybas su Šv. Sostu dėl rengiamo konkordato. Vatikano diploma- 312 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

tai išprašyti iš Lietuvos. 1925 04 30 oficialiai nutraukti dvišaliai diplomatiniai santykiai. V. Petrulis asmeniškai nesutiko išduoti vizos grįžti Vatikano pasiun- tiniui į Lietuvą. Dėl užsienio politikos, ypač santykiuose su Lenkija nesėkmių V. Petrulio Kabinetas 1925 09 19 buvo priverstas atsistatydinti. Pasitraukęs iš Vyriausybės, pasitraukė ir iš politikos. Vengė ryšių su bu- vusiais politiniais bendražygiais. 1926 m. nusipirko 103 ha dvarą netoli Kauno II forto. Ketvirtajame dešimtmetyje ūkininkavo. Kaip minėta, turėjo iškęsti baudžiamosios bylos dėl finansinio piktnaudžiavimo svarstymą. Po jos dar labiau atsiribojo nuo viešosios veiklos. Atsisakė kvietimo dėstyti ŽŪA Dotnu- voje. Paskutiniaisiais valstybės nepriklausomybės metais mėgino įsitraukti į visuomeninę veiklą: 1938 m. įsteigė prekybos ir eksporto bendrovę „Preky- ba“. SSRS okupacijos laikotarpiu 1940 07 29 suimtas, tardytas. 1940 12 31 pa- teikta kaltinamoji išvada dėl priklausymo „kontrrevoliucinei“ LŪS, dėl dalyva- vimo Vyriausybės veikloje ir „prisidėjus“ prie komunistų partijos likvidavimo. Nuteistas 8 metams, išsiunčiant į pataisos darbų stovyklą Komijos ASSR. Vie- tos teismas nuteisė mirties bausme sušaudant 1941 12 03.

Panevėžio dek. 1873 metų gimimo metrikų knyga, Alfonso Petrulio gimimo įrašas, LVIA, f. 669, Ap. 17, b. 17, l. 75; Petrulio V. baudžiamoji byla, LYA, f. k-1, ap. 58, b. P.14221; Vytauto Petrulio baudžiamoji byla, LCVA, f. 387, ap. 4, b. 2613.

Alekna V., Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis, Trakai–, 1996; Blažytė D., „Vytautas Petrulis“, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940) (sud. R. Čepas), Vilnius, 1997, p. 283–304; Blažytė-Baužienė D., „Petrulis Vytautas“, LRSNBŽ, Vilnius, 2007, t. 3, p. 399–406; Paulauskas H., Vytautas Petrulis. Lie- tuvos Respublikos ministras pirmininkas, finansų ministras, lito tėvas, Sibiro tremti- nys, bolševikų sušaudytas, Chicago, 2003; Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešim- tmetis 1918–1928, , 1990 (antrasis leid.); Terleckas V., Lietuvos bankininkai: gyvenimų ir darbų pėdsakai, Vilnius, 2001, p. 244–251; Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), Vilnius, 2007, t. 1, p. 47–60. Artūras Svarauskas