Konstitucinė Jurisprudencija Jurisprudencija Moksliniai Straipsniai

Nr. 3 (39)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ KONSTITUCINĖ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA JURISPRUDENCIJA MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI LIEPA–RUGSĖJIS VENECIJOS KOMISIJOJE KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

2015 ◆ 2015 BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 3 (39) LIEPA–RUGSĖJIS KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA KONSTITUCINĖ ISSN 1822-4520 2015 ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO BIULETENIS

Nr. 3 (39) LIEPA–RUGSĖJIS 2015

Vilnius Redakcinė kolegija

Pirmininkė Prof. dr. Toma Birmontienė

Pirmininko pavaduotoja Dr. Ingrida Danėlienė Konstitucinio Teismo kanclerė

Nariai: Elvyra Baltutytė Konstitucinio Teismo teisėja Prof. dr. Gediminas Mesonis Konstitucinio Teismo teisėjas Viktorija Staugaitytė Konstitucinio Teismo Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja Prof. dr. Egidijus Šileikis Konstitucinio Teismo teisėjas Prof. dr. Dainius Žalimas Konstitucinio Teismo pirmininkas

Redakcijos adresas: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius Telefonas (8 5) 212 6043 El. paštas [email protected] www.lrkt.lt

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI 5 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 pa- tvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d., 2012 m. liepos 18 d. redakcijos) kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Kons- titucijai, Nr. KT20-N13/2015, 2015 m. liepos 9 d. 33 Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT24-N14/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. 55 Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Res- publikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ atitikties Lietu- vos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT26-N15/2015, 2015 m. rugsėjo 29 d. INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ 82 Informacija apie 2015 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d. priimtų Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais pripažinta, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, įgyvendinimą INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ 84 Informacija apie Konstituciniame Teisme 2015 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d. gautų prašymų priimtinumą UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 87 Užsienio valstybių konstitucinės justicijos institucijų ir kitų teisingumą vykdan- čių institucijų aktų santraukos 105 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo aktų santraukos 107 Europos Žmogaus Teisių Teismo aktų santraukos 117 Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014–2015 metų jurisprudencijos apžvalga MOKSLINIAI STRAIPSNIAI 133 Doc. Dr. iur. Jānis Pleps. The Renewal of the Constitutions in the Baltic States 143 Dr. Alexandru Tănase. The Constitutional Identity of the Republic of Moldova PRANEŠIMAI 154 Dr. Pranas Kuconis. Rinkimų teisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje 181 Dr. Danutė Jočienė. Europos žmogaus teisių konvencijos įtaka Lietuvos Respub likos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai 203 Dr. Ineta Ziemele. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikšmė Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje 210 Aldis Laviņš. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikos raidos 2014 m. gegužės 1 d. – 2015 m. gegužės 1 d. tendencijos VENECIJOS KOMISIJOJE 229 Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2015 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d. 232 KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 234 Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarimas DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ Santrauka* Šioje byloje, pradėtoje pagal Vilniaus ir Klaipėdos miestų apylinkės teismų pra- šymus, tirta: – Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 7 punkto (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija), pagal kurį papildomas užmokestis advokatams, prireikus teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, bylos stadijoje buvo ribojamas 4 minimaliųjų mėnesinių algų (toliau – MMA) dydžiu, atitiktis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam tei- sinės valstybės principui; – Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkto tiek, kiek nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis nebebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta MMA, atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pripažino, kad tirtos nuostatos Konstitucijai neprieštaravo. Nutarime pažymėta, kad Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvir- tinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo bylos teisingo išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tiems socialiai jautriems asmenims, kuriems ji kitaip įprasto- je teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų. Įstaty- mų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti viešosiomis lėšomis finansuojamos teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas Taisyklių 7 punkto atitiktimi Konstitucijai abejojo tuo aspektu, kad, apribojus advokatų teisę gauti užmokestį už visą antrinės teisinės pagalbos teikimo laiką, pažeista konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstitucinis teisinės valstybės principas. Vertindamas šios nuostatos atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, įstatymuose nustačius, jog valstybės užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją paslau-

*Konstitucinio Teismo aktų santraukos nėra oficialūs dokumentai. 6 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

gą) teikia inter alia savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys – advokatai, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti šių subjektų teikiamų teisinių paslau- gų apmokėjimo sistemą, o jo įgaliota institucija, paisydama įstatymuose apibrėžtų tos sistemos funkcionavimo tikslų, gali atsakingai sukonkretinti tam tikrus šios sistemos elementus, įskaitant papildomą finansavimą dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui. Įstatymų leidėjas arba jo įgaliota institucija gali nustatyti ir tai, kad advokatams, kuriuos valstybė pagal poreikį (nereguliariai) ir už atlygį savanorišku- mo pagrindais pasitelkia viešosioms teisinėms paslaugoms teikti, mokamo užmokes- čio pagrindas yra pagal konkrečios bylos kategoriją ar nagrinėjimo teismuose stadiją apskaičiuojamas atlygis, o dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui gali būti mokamas papildomas užmokestis, kurio maksimalus dydis atsakingai ir proporcingai ribojamas. Viešąsias teisines paslaugas įstatymo nustatyta tvarka teikiantis advokatas, kuris atliko jam valstybės pavestą veiklą, turi teisę reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį pasirengimo bylai ar procesinio atstovavimo atlygi- nimą, įskaitant visą pagal teisės aktus numatytą papildomą atlyginimą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos teikimą suponuoja ir prieder- mę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, inter alia advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiau- sius teisių gynybos būdus ir priemones. Advokatai, prisiimdami įsipareigojimą teikti viešosiomis lėšomis finansuojamą teisinę pagalbą, yra saistomi iš savo profesijos specifikos kylančios priedermės neatmesti papildomų sąnaudų ir išlaidų rizikos dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui ir ją įvertinti, laikytis aukštų savo profesinės veiklos standartų, be kita ko, rinktis tokius teisėtus gynybos būdus ir priemones, kurie kuo labiau atitiktų tinkamo, taigi ir greito, eko- nomiško, sąžiningo, teisinio proceso reikalavimus. Todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjai, sutikę ją teikti pagal laisva valia sudaromą sutartį, negali būti traktuojami kaip įgiję teisėtą lūkestį, kad, dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui, visos jų patirtos su viešosios paslaugos teikimu susijusios darbo są- naudos bus papildomai atlygintos valstybės biudžeto lėšomis. Nutarime taip pat pažymėta, jog Vyriausybė, nustatydama advokatų, prireikus teikiančių antrinę teisinę pagalbą, užmokesčio sistemą, atsižvelgė į tai, kad už teisi- nę pagalbą skirtingo sudėtingumo bylose, taigi ir už skirtingą advokato darbo krū- vį, būtų apmokama skirtingai. Be to, Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, jog advokatui skiriamo papildomo užmokesčio maksimalus dydis būtų bu- vęs akivaizdžiai neproporcingas. Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad papildomo užmokesčio už ant rinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištą laiką, viršijantį nustatytąjį Taisyklė- ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 7

se, susiejimas su maksimaliu tokio užmokesčio dydžiu vertintinas kaip objektyviai pateisinamas, be kita ko, atsakingo valdymo požiūriu, neiškreipiantis konstitucinių teisingumo, proporcingumo reikalavimų ir teisėtų lūkesčių paisymo imperatyvo, nepaneigiantis asmens teisės reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis. Kitame Konstitucinio Teismo šioje byloje išnagrinėtame prašyme, pagal kurį tirta Taisyklių 4 punkto atitiktis Konstitucijai, pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės teismas, be kita ko, teigė, kad, panaikinus teisinį reguliavimą, pagal kurį užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą buvo siejamas su MMA, pažeistas teisėtų lūkes- čių apsaugos principas; be to, advokatai, teikiantys antrinę teisinę pagalbą, atsidūrė blogesnėje padėtyje, negu toje pačioje teisinėje sistemoje dirbantys teisėjai ir prokurorai, kurių atlyginimų dydžiai yra susieti su įstatymuose nustatytais baziniais dy- džiais, kintančiais atsižvelgiant į vidutinę metinę infliaciją ir kitus vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčius veiksnius. Konstitucinis Teismas priminė oficialiąją konstitucinę doktriną, pagal kurią valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas, – nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai darbo užmo- kestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis, – ir pažymėjo, kad ši doktrininė nuostata mutatis mutandis taikytina viešąsias teisines paslaugas teikiančių advokatų veiklos finansavimui viešosiomis lė- šomis. Nutarime taip pat pažymėta, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu ir kad nėra pagrindo teigti, jog iš Konstitucijos 29 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti vienodą valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų darbo ir savarankiška profesine veikla besiverčiančių asmenų – advokatų teikiamų teisinių paslaugų apmokėjimo viešosiomis lėšomis sistemą. Kartu nutarime pabrėžta, kad advokatai pagal ankstesnį teisinį reguliavimą neįgi- jo teisėto lūkesčio, kad jų teikiamų paslaugų apmokėjimo sistema nebus koreguoja- ma, visada bus susieta su MMA, ar kad visais atvejais, Vyriausybei patvirtinus didesnę MMA – samdomų darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio garantiją, advokatų už- mokesčio apskaičiavimo elementu taps būtent ši didesnė MMA. Pažymėta ir tai, kad ginčytas teisinis reguliavimas, kuriuo, įvertinus valstybės finansines galimybes, buvo paliktas toks pat advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo už- mokesčio faktinis dydis, netraktuotinas kaip šį užmokestį mažinantis. Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Taisyklių 4 punkte nustatytu advo- katų teikiamos antrinės teisinės pagalbos apmokėjimo sistemos atskyrimu nuo MMA instituto nenukrypta nuo asmenų lygiateisiškumo principo, nesudaryta prielaidų pa- žeisti asmens teisę reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį darbo užmokestį, neiškreiptas teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvas. 8

Byla Nr. 26/2014-4/2015

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. SAUSIO 22 D. NUTARIMU NR. 69 PATVIRTINTŲ ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ IR KOORDINAVIMĄ MOKAMO UŽMOKESČIO DYDŽIŲ IR MOKĖJIMO TAISYKLIŲ (2006 M. GEGUŽĖS 2 D., 2012 M. LIEPOS 18 D. REDAKCIJOS) KAI KURIŲ NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2015 m. liepos 9 d. Nr. KT20-N13/2015 Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu- vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2015 m. liepos 7 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 26/2014-4/2015 pagal: 1) pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-30/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Advo- katams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Advokatams už antrinės teisi- nės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo tai- syklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 minimaliųjų mėnesinių algų dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitu- cijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pareiškėjo Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-1/2015 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Advo- katams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtinti Advokatams už antrinės teisi- nės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžiai ir mokėjimo tai- ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 9

syklės (2012 m. liepos 18 d. redakcija) tiek, kiek juose buvo nustatyti advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio fiksuoti dydžiai, nesusieti su Vyriausybės patvirtinta minimaliąja mėnesine alga, neprieštaravo Lietuvos Respubli- kos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 26/2014-4/2015. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieš- kovės advokatės, prireikus teikusios antrinę teisinę pagalbą, ieškinį dėl neišmokėtos užmokesčio dalies priteisimo, t. y. tinkamo papildomo užmokesčio, kuriuo būtų su- mokėta už „visą atstovavimą“ baudžiamojoje byloje, sumokėjimo. Ieškovė su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba buvo sudariusi antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį, kurioje numatyta, kad advokatas įsipareigoja pagal tarnybos sprendimus prireikus teikti antrinę teisinę pa- galbą ir turi teisę gauti Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį. Nors pagal šią su- tartį antrinė teisinė pagalba buvo suteikta tam tikroje baudžiamojoje byloje (ieškovės apskaičiavimais, teisinė pagalba buvo teikiama daugiau nei 300 valandų), Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, remdamasi Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktu (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija), sumokėjo tokį didžiausią galimą papildomą užmokestį, kuriuo neatlyginta už visą antrinės teisinės pagalbos teikimo toje byloje laiką. 2. Pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo abejonė dėl Taisyklių (2006 m. ge- gužės 2 d. redakcija) 7 punkto (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) atitikties Konstitu- cijai iš esmės keliama netekto užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą aspektu, t. y. tinkamo užmokesčio sumokėjimo už visą tokios pagalbos teikimo laiką kontekste. Pagal Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktą (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) papildomas užmokestis bylos stadijoje negali viršyti 4 minimaliųjų mėnesi- nių algų (toliau – ir MMA). Tokiu teisiniu reguliavimu apribojus teisę gauti užmokes- tį už visą antrinės teisinės pagalbos teikimo laiką, pažeista asmens konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstitucinis teisinės valstybės principas. 3. Pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų advokatų, nuolat teikusių antrinę teisinę pagalbą, ieškinį dėl užmokesčio įsi skolinimo priteisimo. Ieškovai su Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba buvo sudarę nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis, kuriose numatyta, 10 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

kad advokatas įsipareigoja pagal tarnybos sprendimus nuolat teikti antrinę teisinę pagalbą ir turi teisę gauti pastovų Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį. Ieškovų teigimu, užmokesčio nepriemoka susidarė, kai, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. padidė- jus MMA, pakeistose Taisyklėse nustatytas fiksuotas užmokesčio dydis nebesiejamas su MMA. 4. Pareiškėjo Klaipėdos miesto apylinkės teismo abejonė dėl Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) atitikties Konstitucijai iš esmės keliama valstybės biudžeto lėšų, iš kurių finansuojama antrinė teisinė pagalba, mažinimo (taupymo) kontekste, taip pat asmens nuosavybės teisių (į anksčiau mokėtą užmokestį, kuriam apskaičiuo- ti buvo naudojamas MMA dydis) gynybos aspektu. 4.1. Taisykles išdėsčius nauja, 2012 m. liepos 18 d., redakcija, panaikintas teisinis reguliavimas, pagal kurį advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžiai buvo apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama MMA, ir nustatyti fiksuoti šio užmokesčio dydžiai. Įtvirti- nus tokį teisinį reguliavimą, šis užmokestis nebekinta pagal valstybės ekonominius rodiklius. Antrinė teisinė pagalba yra finansuojama iš valstybės biudžeto, todėl apmokėji- mo už darbą aspektu antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai gali būti prilyginti teisėjams, prokurorams, valstybės politikams, valstybės pareigūnams. Pagal įstaty- mus tiek teisėjų, tiek prokurorų atlyginimų dydžiai yra susieti su įstatymuose nustatytais baziniais dydžiais, kintančiais atsižvelgiant į vidutinę metinę infliaciją ir kitus vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčius veiksnius. MMA buvo bazinio dydžio atitikmuo skaičiuojant užmokestį advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai atsidūrė blogesnėje padėtyje, negu toje pačio- je teisinėje sistemoje dirbantys teisėjai ir prokurorai, todėl toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. 4.2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisingas apmokėjimas už dar- bą, atsižvelgiant į veiklos sritį, teisės aktais reguliuojamas skirtingai: privačiajame sektoriuje teisės aktais nustatomi minimalūs reikalavimai, siekiant apginti santykio šalių, visuomenės ir valstybės interesus, o viešojo valdymo sektoriuje teisingą apmo- kėjimą už darbą valstybė kontroliuoja visais aspektais. Nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. padidinus MMA, būtų didėjusios išlaidos antrinės teisinės pagalbos teikimo užtikrinimui. MMA didinimas negali būti vertinamas kaip ypatinga situacija, kai gali būti mažinamos mokėjimams būtinos lėšos. Todėl panaikinus teisinį reguliavimą, pagal kurį užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą siejamas su MMA, yra pažeidžiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai. 4.3. Užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą advokatams, kuriam ap- skaičiuoti buvo naudojamas MMA, yra asmens nuosavybės teisės objektas ir jis ginamas Konstitucijos. ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 11

II 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinės pagalbos skyriaus vedėjos Aurelijos Giedraity- tės ir šios ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiojo specialisto Virgini- jaus Varnaičio rašytiniai paaiškinimai (dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymo Nr. 1B-30/2014), kuriuose teigiama, kad Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 MMA dydžiu, neprieštaravo Konstituci- jai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 1.1. Užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą advokatams yra mokamas pagal civilinio pobūdžio atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, sudaromas tarp advo- katų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų. Taigi antrinę teisinę pa- galbą teikiančius advokatus ir valstybę sieja iš esmės civiliniai, o ne darbo teisiniai santykiai. Kitaip nei darbo teisinių santykių šalys, kurių viena, darbdavys, pripa- žįstama stipriąja santykių šalimi, o antroji, darbuotojas, – silpnąja, civilinių teisinių santykių šalys yra lygiateisės, o vienas svarbiausių tiems santykiams galiojančių prin- cipų yra sutarties laisvės principas. Šis principas suteikia teisę civilinių teisinių san- tykių subjektams laisvai spręsti, ar jiems sudaryti konkrečią sutartį, ar jos nesudaryti. Advokatai, sudarydami šią sutartį, įvertina jiems valstybės siūlomas paslaugų teikimo sąlygas ir ją pasirašydami patvirtina, kad sutinka su jomis, taip pat su Vyriausy- bės nustatomu atlygiu už suteiktas paslaugas. 1.2. Vyriausybė privalo nustatyti tokią užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą siste- mą, kad būtų užtikrintas racionalus valstybės biudžeto lėšų naudojimas, nes valstybės finansiniai ištekliai yra riboti. Teisinių paslaugų rinkoje esama skirtingų apmokėjimo už suteiktas paslaugas modelių: gali būti susitariama dėl užmokesčio už faktiškai sugaiš- tą laiką, dėl fiksuoto užmokesčio už tam tikrą bylą, taikomas mišrus apmokėjimo už paslaugas būdas ar kt. Vyriausybė antrinę teisinę pagalbą prireikus teikiantiems advokatams įtvirtino mišrią apmokėjimo už suteiktą antrinę teisinę pagalbą sistemą: atsižvel- giant į numatomą bylai skirti valandų skaičių, nustatoma už konkrečią bylą mokėtina suma ir kartu numatomas maksimalus papildomas apmokėjimas už antrinę teisinę pa- galbą, t. y. didelės apimties bylose valstybė už advokato paslaugas sumoka nustatyto fiksuoto dydžio užmokestį. Pabrėžtina, kad jokia konstitucinė nuostata nesuponuoja pareigos valstybei nustatyti konkretų apmokėjimo už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugas modelį. Lietuvoje įtvirtinta užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą apmokėjimo sistema turi vadinamosios lump sum apmokėjimo sistemos požymių, nes joje nustatytas maksimalus (fiksuotas) mokėtinas užmokestis už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Lump sum modeliu paremtos apmokėjimo už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą sistemos taikomos ir užsienio valstybėse, pavyzdžiui, Maltos Respubli- koje, Estijos Respublikoje, Slovakijos Respublikoje, Nyderlandų Karalystėje ir kt. 12 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

1.3. Advokatas, sudaręs sutartį su valstybe dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įgyja teisėtą lūkestį, kad jam už paslaugas bus mokamas Vyriausybės nustatytas atlyginimas. Šis teisėtas lūkestis yra užtikrintas ir įgyvendinamas. Lūkestis gauti di- desnį atlyginimą nei nustatytasis nekyla nei iš Konstitucijos, nei iš įstatymų ar kitų teisės aktų, todėl negali būti teisėtas. Iš Konstitucijos taip pat nekyla pareigos valstybei nustatyti ir mokėti neriboto maksimalaus dydžio atlygį antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams. Valstybė turi teisę, kartu ir pareigą, nustatyti tokį apmokė- jimo už suteiktas paslaugas modelį, kuris būtų pats efektyviausias siekiant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslų. Kadangi valstybė civilinių santykių dalyvė yra tokiais pat pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai – privatūs subjektai, būtų nepagrįsta teigti, jog tie patys teisiniai santykiai vienu atveju (susiklostę tarp dviejų privačių subjektų) yra teisėti (atitinkantys Konstitucijos nuostatas), o kitu atveju – neteisėti (prieštaraujantys Konstitucijai). Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kartu ir konstitucinis teisinės valstybės principas, nėra pažeisti. 2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat buvo gauti suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovo V. Varnaičio rašytiniai paaiškinimai (dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymo Nr. 1B-1/2015), kuriuose teigiama, kad Taisyklės (2012 m. liepos 18 d. redakcija) tiek, kiek jose buvo nustatyti advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio fiksuoti dydžiai, nesusieti su Vyriau- sybės patvirtinta MMA, neprieštaravo Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais. 2.1. Advokatų veikla yra tam tikra savarankiška profesinė asmens veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu net ir tuo atveju, kai advokatams už suteiktas paslaugas apmokama iš valstybės biudžeto lėšų. Advokatai, kaip savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys ir teisės profesionalai, sudarydami sutartį dėl ant rinės teisinės pagalbos teikimo, įvertina jiems valstybės siūlomas paslaugų teikimo sąlygas, galimą riziką ir ją pasirašydami patvirtina, kad sutinka su šiomis sąlygomis, įskaitant ir Vyriausybės nustatytą atlygį už suteiktas paslaugas. Antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai negali būti prilyginami teisėjams, prokurorams, valstybės politikams ar pareigūnams, kadangi juos su valstybe sieja civiliniai sutartiniai santykiai; advokatų su valstybe nesieja teisiniai darbo ar valsty- bės tarnybos santykiai. Nors Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba yra finansuojama iš valstybės biudžeto, tačiau, palyginti su teisėjais, prokurorais, valsty- bės politikais, pareigūnais ar tarnautojais, atlygio mokėjimo advokatams teisinis pagrindas skiriasi. Tarp advokatų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sudaromos sutartys yra ne darbo, o civilinio pobūdžio atlygintinų paslaugų teikimo sutartys, kuriomis susitariama ne dėl sistemingo darbo užmokesčio mokėjimo, bet dėl atlygio (užmokesčio) už konkrečiai suteiktą paslaugą – valstybės garantuoja- mą antrinę teisinę pagalbą. Todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidimo nėra pagrįsti. ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 13

2.2. Nei įstatymuose, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad už- mokestis advokatams už suteiktą antrinę teisinę pagalbą turi būti apskaičiuojamas remiantis MMA. Įstatymu Vyriausybei suteikti įgaliojimai nustatyti apmokėjimo modelį ir apmo- kėjimo dydžius. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnyje yra pabrėžta, kad advokatų užmokesčio dydis turi būti nustatytas taip, kad skatintų ginčus spręsti taikiai ir efektyviai bei ekonomiškai būtų naudojamos valstybės biu- džeto lėšos, skirtos valstybės garantuojamai teisinei pagalbai. Antrinę teisinę pagal- bą teikiantys advokatai, pasirašydami sutartį dėl nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo, sutinka, kad jiems bus mokamas Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestis pagal Vyriausybės nustatytas taisykles. 2.3. Anksčiau galiojęs teisinis reguliavimas, pagal kurį antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų atlygis sietas su MMA, buvo ydingas, kadangi MMA nustatymu siekiama sureguliuoti darbo jėgos kainą ir padidinti mažiausią darbo užmokestį gaunančių darbuotojų pajamas siekiant vidaus vartojimo augimo. Valstybės politi- kų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) apskaičiavimui taikyti bazinį dydį buvo nuspręsta 2006 m. liepos 19 d. priėmus Lie- tuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir vals- tybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficiento vienetu tapo pareigi- nės algos bazinis dydis, pakeitęs iki tol galiojusį MMA. Šio įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta, kad dėl valstybės tarnautojų, valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos dydžio priklausomybės nuo MMA dydžio kyla proble- mų derantis dėl MMA padidinimo darbuotojams, pagal darbo sutartis dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose ir gaunantiems minimalųjį darbo užmokestį. Su- interesuoto asmens Vyriausybės atstovo teigimu, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, pagrindžiančius, kad MMA nėra tinkamas dydis valstybės tarnautojų ar teisinėje sistemoje dirbančių prokurorų ir teisėjų užmokesčiui nustatyti, šis dydis nėra tinkamas ir antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų užmokesčiui už suteiktas paslaugas reglamentuoti. Tarp antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų ir kitų teisinėje sistemoje dir- bančių asmenų esama akivaizdžių skirtumų, kuriuos lemia skirtingas šių asmenų statusas ir jų funkcijos. Skirtingų apmokėjimo sąlygų nustatymas yra susijęs su teisiškai reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, todėl jis yra konstituciškai pateisinamas. 2.4. Priėmus ginčijamą teisinį reguliavimą įtvirtinantį Vyriausybės nutarimą, ant rinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų atlygis nebuvo mažinamas – jis išliko tokio paties dydžio, kaip ir iki šio nutarimo priėmimo. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą buvo įtvirtintas konkretus fiksuotas advokato atlyginimo už suteiktą antrinę teisinę pagalbą dydis ir panaikintas jo apskaičiavimas taikant Taisyklėse nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama MMA. Pagal konstitucinę doktriną atlyginimo (darbo už- 14 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

mokesčio) mažinimu pripažįstama tik tokia situacija, kai naujai nustatytas dydis yra mažesnis už anksčiau buvusįjį. Šiuo atveju naujai nustatytas dydis yra lygus buvusia- jam, todėl susiklosčiusi situacija nevertintina kaip atlygio advokatams mažinimas. Konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad valstybė neturi teisės pertvarkyti advokatams mokamo atlygio už suteiktą antrinę teisinę pagal- bą sistemos. Šiuo atveju advokatų teisiniai lūkesčiai nėra pažeidžiami, kadangi jie ir toliau gauna tą patį atlygį, kaip ir iki sistemos pertvarkymo. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio stabilumo principams. 2.5. Užmokesčio už antrinės teisinės pagalbos teikimą sistemos pakeitimą nu- lėmė aplinkybių visuma, įskaitant valstybės sunkią ekonominę ir finansinę padėtį. Nesant galimybės dėl valstybės ekonominės padėties skirti papildomo finansavimo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemai, 2011–2012 m. buvo susidarę kreditoriniai įsiskolinimai advokatams už suteiktą antrinę teisinę pagalbą (2011 m. – 3,576 tūkst. litų, 2012 m. – 3,374 tūkst. litų). Antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų užmokesčio didinimas didėjant MMA (padidėjus MMA 50 litų, buvo prog nozuojamas išlaidų didėjimas 6 proc.) būtų papildomai lėmęs kreditorinių įsiskolini- mų didėjimą einamaisiais metais. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ir nesant kitų veiksmingų priemonių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos biudže- tui stabilizuoti, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes (papildomai siaurinant asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ratą ir didinant advokatams už- mokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą kiltų abejonių dėl tokios priemonės socialinio teisingumo), buvo būtina peržiūrėti užmokesčio už antrinės teisinės pagalbos teikimą reguliavimą. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Minėta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar Tai- syklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 MMA dydžiu, neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Taip pat minėta, kad pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės teismas prašo iš- tirti, ar Taisyklės (2012 m. liepos 18 d. redakcija) tiek, kiek jose buvo nustatyti advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio fiksuoti dydžiai, nesusieti su Vyriausybės patvirtinta MMA, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, Klaipėdos miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų advokatų, nuolat teikusių antrinę teisinę pagalbą, ieškinį dėl užmokesčio įsiskolinimo priteisimo. ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 15

Pažymėtina, kad advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydis buvo nustatytas Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkte („Advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, kiekvieną mėne- sį už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokami 6 544 litai <...>“). Taigi, nors pareiškėjas prašo ištirti, ar visas teisės aktas – Taisyklės (2012 m. liepos 18 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, neprieštaravo Konstitucijai, jo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punktas tiek, kiek jame nustatytas toks nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis, kuris nebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta MMA. 3. Vadinasi, pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar: – Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 MMA dydžiu, neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punktas tiek, kiek jame nustatytas toks nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis, kuris nebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta MMA, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. II 1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pirmiausia atskleistinas šiai bylai reikšmingas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytas valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo teisinis reguliavimas. 2. Seimas 2000 m. kovo 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, kuris Seimo 2005 m. sausio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymu buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Vėliau šis įstatymas (2005 m. sausio 20 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, inter alia Seimo 2008 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1, 2, 4, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 17, 18, 19, 21, 23, 24, 26, 33 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 22 straipsnio pri- pažinimo netekusiu galios įstatymu. 3. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu (2005 m. sausio 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo reguliuojamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (1 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija). 4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtinos šios Vals- tybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2005 m. sausio 20 d. redakcija su 16 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos (galiojusios ginčijamo Vyriausybės nustatyto teisinio reguliavimo galiojimo metu): – „Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis šiais principais: <...> 2) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomišku- mo; <...>“ (3 straipsnis); – „Antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. <...>“ (2 straipsnio 3 dalis); – „Siekiant užtikrinti nuolatinę antrinę teisinę pagalbą, sudaromos atskiros sutartys: 1) su advokatais, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą tik asmenims, turin- tiems teisę ją gauti; 2) su advokatais, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą“ (17 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 2 dalis); – „Tarnybos: <...> 4) sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą. Sutartyje turi būti nustatyta advokatų pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą, šios pareigos atlikimo sąlygos ir tvarka, tarnybos teisė nutraukti sutartį, jeigu advokatas neteikia ar netinkamai teikia antrinę teisinę pagalbą, ir kitos sąlygos. Pavyzdinę sutartį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tvirtina teisingumo ministras, suderi- nęs su Lietuvos advokatūra; <...>“ (9 straipsnio 3 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija); – „Advokatams už antrinės teisinės pagalbos <...> teikimą mokamas užmokes- tis. Jo dydį ir mokėjimo taisykles nustato Vyriausybė. Advokatų užmokesčio dydis turi būti nustatytas taip, kad skatintų ginčus spręsti taikiai ir kad efektyviai bei eko- nomiškai būtų naudojamos valstybės biudžeto lėšos, skirtos valstybės garantuojamai teisinei pagalbai. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamas užmokestis yra pastovus ir nepriklauso nuo suteiktos antrinės teisinės pagalbos kiekio. Šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytiems advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamas nustatyto dydžio užmokestis už kiekvieną bylą, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (bylos ka- tegoriją, nagrinėjimo stadiją ir pan.)“ (17 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 5 dalis). Apibendrinant cituotose Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2005 m. sausio 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad: – advokatai antrinę teisinę pagalbą teikė pagal sutartį su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba; vienas iš šios sutarties turinio elementų turėjo būti advokato įsipareigojimas tinkamai teikti antrinę teisinę pagalbą sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka; ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 17

– advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dy- džius buvo pavesta nustatyti Vyriausybei; – įstatyme buvo įtvirtinti reikalavimai, kuriais turėjo būti vadovaujamasi nustatant šio užmokesčio dydžius, inter alia reikalavimas užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos, skirtos valstybės garantuojamai teisinei pagalbai, būtų naudojamos efektyviai ir ekonomiškai; – įstatyme taip pat buvo įtvirtinti reikalavimai, kad advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydis būtų pastovus ir nepri- klausantis nuo suteiktos antrinės teisinės pagalbos kiekio, o advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, už kiekvieną bylą mokamo užmokesčio dydis būtų nustatytas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (bylos kategoriją, nagrinėjimo sta- diją ir pan.). 5. Paminėtina, kad nors Seimo 2013 m. gegužės 9 d. priimtu Lietuvos Respub likos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymu Vals- tybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2005 m. sausio 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, teisinis reguliavimas aptartais aspektais iš esmės nepakito. 6. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punkto (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai. 7. Vyriausybė 2001 m. sausio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 69 „Dėl Advokato ir advokato padėjėjo, teikiančių valstybinę teisinę pagalbą, darbo apmokėjimo dydžių ir tvarkos patvirtinimo bei sutikimo vykdyti viešąjį pirkimą iš vienintelio šaltinio“, kuriuo patvirtino Advokato ir advokato padėjėjo, teikiančių valstybinę teisinę pagalbą, darbo apmokėjimo dydžius ir tvarką. Šis Vyriausybės nutarimas buvo ne kartą keičiamas, inter alia Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 469 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Advokato ir advokato padėjėjo, teikian- čių valstybinę teisinę pagalbą, darbo apmokėjimo dydžių ir tvarkos patvirtinimo bei sutikimo vykdyti viešąjį pirkimą iš vienintelio šaltinio“ pakeitimo“, kuriuo, Vyriausy- bės 2001 m. sausio 22 d. nutarimą Nr. 69 išdėsčius nauja redakcija, minėta tvarka pa- vadinta Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžiais ir mokėjimo taisyklėmis, taip pat Vyriausybės 2006 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 396 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordina- vimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo Taisyklės buvo išdėstytos nauja redakcija. Vėliau Taisyklės (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) buvo keičiamos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 18 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, taip pat Vyriausybės 2011 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 437 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmo- kesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. 8. Taisyklėse (2006 m. gegužės 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimai ir papildymais) inter alia buvo nustatyti advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pa- galbą, mokamo užmokesčio dydžiai (Taisyklių 1 punktas). 9. Pažymėtina, kad advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydžiai buvo nustatyti Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimai ir papildymais) III skyriuje, kuriame išdėstytas ir ginčija- mas 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija). Šiame punkte buvo nustatyta: „Jeigu advokato teikiamos antrinės teisinės pagalbos faktiškai sugaištas laikas pusantro karto viršija šiose Taisyklėse nustatytą bylos stadijai (procesiniam veiksmui) laiką, advokatas turi teisę kreiptis į tarnybą su prašy- mu priimti sprendimą dėl papildomo užmokesčio. Prašymą skirti papildomą užmo- kestį advokatas turi pagrįsti. Tarnyba, išnagrinėjusi advokato prašymą, gali priimti sprendimą dėl papildomo užmokesčio skyrimo. Už kiekvieną papildomą suteiktos antrinės teisinės pagalbos valandą advokatui skiriamas papildomas 0,05 MMA už- mokestis. Papildomas užmokestis bylos stadijoje negali viršyti 4 MMA.“ Ginčijamas Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruo- džio 30 d. redakcija) aiškintinas kitų šio Taisyklių skyriaus nuostatų kontekste: – „Advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, užmokestis mokamas pagal šiose Taisyklėse nustatytus dydžius už antrinės teisinės pagalbos teikimą vienoje bylos stadijoje arba už antrinės teisinės pagalbos teikimą atskiruose proce- siniuose veiksmuose, jeigu šie procesiniai veiksmai nurodyti šiose Taisyklėse <...>“ (5 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija); – „Šiose Taisyklėse vienos advokato profesinio darbo valandos užmokesčio dydis prilyginamas 0,05 MMA“ (6 punktas). Taigi pagal cituotose Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, užmokestis buvo mokamas pagal Taisyklėse nustatytus dydžius; šie dydžiai buvo nustatyti numatant advokato profesinio darbo valandos užmokesčio dydį ir laiką, skirtą tam tikrai bylos stadijai ar procesiniam veiksmui. Pabrėžtina, kad ginčijamame Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punkte (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) buvo numatyta advokato, kuris prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, teisė gauti papildomą užmokestį už antrinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištą laiką, viršijantį nustatytąjį Taisyklėse. Kartu pagal minėtame punkte nustatytą teisinį reguliavimą advokato teisė gauti papildomą užmokestį buvo ribojama dviem aspektais: ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 19

– papildomas užmokestis buvo mokamas tik tuo atveju, kai antrinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištas laikas pusantro karto viršijo laiką, Taisyklėse nustatytą atitinkamai bylos stadijai ar procesiniam veiksmui; – net ir tuo atveju, kai advokatui buvo skiriamas papildomas užmokestis, jis bylos stadijoje negalėjo viršyti 4 MMA, t. y., atsižvelgiant į tai, kad vienos advokato profesinio darbo valandos užmokesčio dydis buvo 0,05 MMA, advokatui buvo sumokama ne daugiau kaip už 80 antrinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištų va- landų, viršijančių laiką, Taisyklėse nustatytą atitinkamai bylos stadijai ar procesiniam veiksmui. 10. Paminėtina ir tai, kad Taisyklėse (2006 m. gegužės 2 d. redakcija su vėles- niais pakeitimais ir papildymais) advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisi- nę pagalbą, mokamo užmokesčio dydis buvo diferencijuotas pagal atitinkamus bylą (procesą), kurioje (kuriame) ši teisinė pagalba teikiama, apibūdinančius kriterijus: nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltės formą baudžiamosiose bylose (12 punktas), bylų kategoriją ir teiseną civilinėse bylose (23 punktas), taip pat proceso stadiją baudžiamosiose, civilinėse, administracinėse bylose (12, 23, 27 punktai). 11. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar inter alia Taisyk lių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punktas tiek, kiek jame nustatytas toks nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis, kuris nebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta MMA, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 12. Šiame kontekste pažymėtina, kad Taisyklėse (2006 m. gegužės 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) taip pat buvo nustatyti advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydžiai (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 4 punkte (2011 m. balandžio 13 d. redakcija) buvo nustatyta, kad advokatams, nuolat teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, kiekvieną mėnesį už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokama 8,18 MMA, išskyrus sutartyse dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nustatytus laikotarpius, kuriais antri- nė teisinė pagalba nebuvo teikiama. 13. Vyriausybė 2012 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą Nr. 884 „Dėl Lietuvos Res- publikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusį 2012 m. rugpjūčio 1 d.), kuriuo Taisyklės (2006 m. gegužės 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistos ir išdėstytos nauja redakcija. Pažymėtina, jog iš Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 884 tra- vaux préparatoires matyti, kad teisinis reguliavimas pakeistas siekiant išvengti išlai- dų advokatų užmokesčiui už suteiktą antrinę teisinę pagalbą didėjimo, nes 2012 ir 2013 m. valstybės biudžeto asignavimai antrinei teisinei pagalbai užtikrinti nebuvo pakankami; taip pat numatyta vėliau papildomai vertinti pasirinktas teisinio reguliavimo priemones. 20 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

14. Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkte inter alia buvo nustatyta, kad advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, kiekvieną mėnesį už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokami 6 544 litai, išskyrus antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartyse nustatytus laikotarpius, kuriuos antrinė teisinė pagalba nebuvo teikiama. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkte, su nustatytuoju iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. galiojusiame Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 4 punkte (2011 m. balandžio 13 d. redakcija) matyti, jog advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio apskaičiavimo teisinis reguliavimas pakito tuo aspektu, kad Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkte buvo nustatytas fiksuotas, t. y. išreikštas konkrečia pinigų suma, šio užmokesčio dydis, nebesiejamas su Vyriausybės patvirtinta MMA. 15. Minėtas Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 4 punkte (2011 m. balan- džio 13 d. redakcija), taip pat Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su Vyriausybės nutarimais, kuriais šiai bylai reikšmingu laikotarpiu buvo patvirtinta (didinama) MMA. Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ inter alia buvo nutarta patvirtinti nuo 2008 m. sausio 1 d. 800 litų MMA, o Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ – nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. 850 litų MMA. Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 4 punkte (2011 m. balandžio 13 d. redakcija), Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkte nustatytą teisinį re- guliavimą aiškinant kartu su minėtais Vyriausybės nutarimais, nagrinėjamos kons- titucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčijamame Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija), įsigaliojusių 2012 m. rugpjūčio 1 d., 4 punkte nustatytas advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydis (6 544 litai) pinigine išraiška buvo tapatus užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. galiojusių Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 4 punkte (2011 m. balandžio 13 d. redakcija) nustatytą koeficientą (8,18) ir tuo metu taiky- tą MMA (800 litų), dydžiui. 16. Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybė 2013 m. liepos 17 d. priėmė nutarimą Nr. 645 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokes- čio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (su tam tikromis išimtimis įsigaliojusį 2013 m. rugsėjo 1 d.), kuriuo Taisyklės (2012 m. liepos 18 d. redakcija) dar kartą buvo pakeistos ir išdėstytos nauja redakcija, inter alia pakeista jų antraštė. Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2013 m. liepos 17 d. redakcija) 4 punkte nustatyta, kad advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, kiekvieną mėnesį už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamas 163,6 užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą bazinių dydžių (toliau – UBD) užmokestis, išskyrus antrinės teisinės pa- ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 21

galbos teikimo sutartyse nustatytus laikotarpius, kuriais antrinė teisinė pagalba nebuvo teikiama. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2013 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 645 inter alia nutarta: „Nustatyti 40 litų užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą bazinį dydį, kuris taikomas apskaičiuojant užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą šio nutarimo 1 punkte nurodytų taisyklių nustatyta tvarka“ (2 punktas); „Nustatyti, kad: <...> Teisingumo ministerija kiekvienais metais iki rugsėjo 1 d., įvertinusi Lietuvos advokatūros nuomonę, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų in- deksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui po- veikį turinčių veiksnių įtaką, peržiūri užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą bazinį dydį ir pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus dėl užmokesčio už antrinės tei- sinės pagalbos teikimą bazinio dydžio pakeitimo. Naujas užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ (3.1 punktas). Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendime, Taisyk lėse (2012 m. liepos 18 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, šias taisykles iš- dėsčius nauja, 2013 m. liepos 17 d., redakcija, buvo pakeistas iš esmės: juo nustatyti už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžiai nebėra fiksuoti, o yra susieti su Vyriausybės nustatytu užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą baziniu dydžiu, sudarius prielaidas šį bazinį dydį keisti atsižvelgiant inter alia į ekonominius rodiklius. III 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Vyriausybės nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinti užmokesčio advokatams už valstybės garantuojamos teisi- nės pagalbos teikimą dydžiai, atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosa- vybę (inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas); ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai). 3. Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu (inter alia 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai). 3.1. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų 22 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstaty- mu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų katego- rijų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai); vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. bir- želio 11 d. nutarimai). 3.2. Pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime, advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu, kuri negali būti tapatinama su vals- tybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybių institucijose. 4. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta teisė gauti teisingą ap- mokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). 4.1. Konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad jei asmeniui pagal teisės aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką (2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų; būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lū- kesčių (2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2011 m. vasario 14 d. nutarimas). 4.2. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą. Tinkamas teismo procesas yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai). Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Baudžiama- sis procesas turi būti toks, kad nebūtų pažeistos asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. (inter alia 2006 m. sau- ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 23

sio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą taip pat yra įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje (2001 m. balandžio 12 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). 4.3. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad advokatas, vykdydamas savarankišką profesinę veiklą bei teikdamas teisinę pagalbą asmeniui, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, padeda įgyvendinti konstitucinę asmens teisę į teismi- nę gynybą. Asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų (2011 m. birželio 9 d. nutarimas). 4.4. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat konstatuota, kad iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Nustaty- damas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Iš kons- titucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). 5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kons- titucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo bylos teisingo išnagrinėjimo nepriklausomame ir bešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valsty- bės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos,inter alia juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžia- miems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būti- na dėl teisingumo interesų. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei orga- nizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, inter alia nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikian- čius subjektus, jų veiklos formas ir apmokėjimo pagrindus. Pažymėtina ir tai, kad, įstatymuose nustačius, jog valstybės užtikrinamą teisi- nę pagalbą (viešąją paslaugą) teikia inter alia savarankiška profesine veikla besiver- čiantys asmenys, inter alia advokatai, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti šių subjektų teikiamų teisinių paslaugų apmokėjimo sistemą, o jo įgaliota institucija, paisydama įstatymuose apibrėžtų tos sistemos funkcionavimo tikslų, gali atsakingai sukonkretinti šios sistemos tam tikrus (eksplicitiškai ar implicitiškai apimamus) elementus, inter alia papildomą finansavimą dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstata- vęs, jog valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalimos nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nusta- 24 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

tomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (tokį darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys) (2007 m. kovo 20 d., 2013 m. balandžio 30 d. nutarimai). Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina viešąsias teisines pa slaugas teikiančių advokatų veiklos finansavimui valstybės biudžeto ar kitomis vie- šosiomis lėšomis. IV 1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualūs ir tarptautiniai Lietuvos valstybės įsipareigojimai, kuriuos ji prisiėmė pagal 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), taip pat pagal 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. 2. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta: „Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. <...>“ (1 dalis); „Kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi bent jau šias teises: <...> c) gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai būtina teisingumo interesams apsaugoti, nemokamai gauti advokato pagalbą; <...>“ (3 dalis). 3. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra aiš- kiai pabrėžęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis suteikia kiekvienam asmeniui tei- sę kreiptis į teismą (angl. access to a court) su ieškiniu dėl jo civilinio pobūdžio teisių ir pareigų; vienas iš teisės į teismą aspektų yra teisė inicijuoti civilinį procesą teisme; tai lemia šios teisės įgyvendinimą visa apimtimi (1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70, § 36; Didžiosios kolegijos 2005 m. spalio 19 d. sprendimas byloje Roche prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 32555/96, § 116; Didžiosios kolegijos 2012 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Stanev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 36760/06, §§ 229–235, 241–245). Asmens teisė kreiptis į teismą taikoma ir baudžiamosiose bylose, ir ši teisė reiškia, kad kaltinamas asmuo turi būti teisiamas dėl jam pateiktų kaltinimų teisme, kur jam taikomos visos teisingo teismo garantijos, įskaitant garantijas, numatytas Konvencijos 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse (1980 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Deweer prieš Belgiją, peticijos Nr. 6903/75, § 56). Teisė veiksmingai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą tam tikrais atvejais gali reikš- ti ir valstybės pareigą užtikrinti teisinę pagalbą, įskaitant nemokamą teisinę pagalbą tam tikroms asmenų kategorijoms. Teisinė pagalba gali būti būtina, kai tai yra privaloma pagal nacionalinę teisę, kai to reikia dėl proceso ar bylos sudėtingumo arba kai tai yra būtina dėl pareiškėjo interesų svarbos, be to, gali būti atsižvelgiama ir į tai, kiek veiksmingai pareiškėjas gali pats teisme ginti savo teises (1979 m. spalio 9 d. sprendi- ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 25

mas byloje Airey prieš Airiją, peticijos Nr. 6289/73, § 26; 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01, §§ 59–61). Pažymėtina ir tai, kad pagal EŽTT praktiką teisė į teisinę pagalbą nėra absoliuti; ji gali būti neteikiama, pavyzdžiui, kai ieškovo pretenzijos neturi „pagrįstų sėkmės perspektyvų“ arba kai pareiškėjas piktnaudžiauja teisinės pagalbos sistema arba pa- čia teise (1996 m. sausio 18 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Sujeeun prieš Jungti- nę Karalystę, peticijos Nr. 27788/95). Taip pat pažymėtina, kad ir tose situacijose, kai teisinė pagalba būtina norint užtikrinti veiksmingą teisės kreiptis į teismą įgyvendi- nimą, valstybėms pagal Konvencijos 6 straipsnį paliekama laisvė pačioms pasirinkti priemones šiai pagalbai garantuoti. Viena iš tokių priemonių gali būti teisinės pagalbos sistemos sukūrimas. EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad Konvencijoje garantuojamos teisės turi būti realios ir veiksmingos (Didžiosios kolegijos 2001 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Lich- tenšteino Princas Hans-Adam II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, § 45); valstybė turi imtis pozityvių veiksmų, kad užtikrintų asmeniui galimybę veiksmingai pasinaudoti jam suteikta teise į teisinę pagalbą; turėdamos duomenų, kad teisininko paskyrimas neužtikrina veiksmingos teisinės pagalbos, valstybės institucijos turi teisininką pakeisti arba priversti jį vykdyti savo pareigas (1980 m. gegužės 13 d. sprendimas byloje Artico prieš Italiją, peticijos Nr. 6694/74, §§ 33, 36). Valstybės paskirto advoka- to tinkamo atstovavimo principas Konvencijos 6 straipsnio teisingo teismo kontekste buvo pabrėžtas ir bylose prieš Lietuvą (inter alia 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Silickienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20496/02, §§ 49–50). EŽTT ne kartą yra pripažinęs, kad galimybė turėti advokatą yra viena iš veiksmingo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų (1996 m. vasario 8 d. sprendimas byloje John Murray prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 18731/91; 2003 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Ezeh ir Connors prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 39665/98 ir 40086/98; 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Öcalan prieš Turkiją, peticijos Nr. 46221/99, ir kt.). EŽTT taip pat ne kartą yra nagrinėjęs advokato profesijos ypatumus. Byloje Bi- gaeva prieš Graikiją nagrinėdamas tapimo advokatu sąlygas EŽTT pažymėjo, kad advokato profesijos atstovai dalyvauja procese vykdant teisingumą, tačiau valstybė turi teisę nustatyti tapimo advokatu sąlygas. Be to, advokato profesija yra laisvoji profesija, kurios atstovai kartu tarnauja visuomenei (2009 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Bigaeva prieš Graikiją, peticijos Nr. 26713/05, §§ 31, 39). Nors advokatams yra suteikta išskirtinė teisė teisme ginti asmenį, kartu jiems keliami diskretiškumo, są- žiningumo ir elgesio pagal advokato etikos taisykles reikalavimai (1994 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Casado Coca prieš Ispaniją, peticijos Nr. 15450/89, §§ 39, 46). 4. 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalis taip pat suteikia teisę kiekvienam asmeniui į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris nustatytų, ar jam pareikštas baudžiamasis kaltinimas yra pagrįstas, arba nustatytų jo ginčijamas civilines teises ir pareigas. 26 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

Pagal minėto Pakto 14 straipsnio 3 dalį kiekvienas asmuo, nagrinėjant bet kurį jam pareikštą kaltinimą, turi teisę inter alia bent į šias garantijas: turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai ir bendrauti su savo pasirinktu gynėju; jeigu jis neturi gynėjo, jis turi būti informuotas apie teisę turėti gynėją; turėti paskirtą jam gynėją kiekvienu atveju, kai teisingumo interesai to reikalauja, ir kiekvienu atveju nemokamai, kai jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui užmokėti. V Dėl Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advoka- tams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punkto (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) atitikties Konstitucijai 1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tiria, ar Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėji- mo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos tei- kimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 MMA dy- džiu, neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės vals- tybės principui. 2. Minėta, kad pagal Taisyklėse (2006 m. gegužės 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtintą teisinį reguliavimą advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, užmokestis buvo mokamas pagal Taisyklėse nustatytus dydžius; šie dydžiai buvo nustatyti, numatant advokato profesinio darbo valandos užmokesčio dydį ir laiką, skirtą tam tikrai bylos stadijai ar procesiniam veiksmui; Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punkte (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) buvo numatyta advokato, kuris prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, teisė gauti papildomą užmokestį už antrinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištą laiką, vir- šijantį nustatytąjį Taisyklėse. Taip pat minėta, kad pagal Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punkte (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą advokato teisė gauti papildomą užmokestį buvo ribojama inter alia tuo aspektu, kad kai advokatui buvo skiriamas papildomas užmokestis, jis bylos stadijoje negalėjo viršy- ti 4 MMA, t. y., atsižvelgiant į tai, kad vienos advokato profesinio darbo valandos užmokesčio dydis buvo 0,05 MMA, advokatui buvo sumokama ne daugiau kaip už 80 antrinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištų valandų, viršijančių laiką, Taisyk lėse nustatytą atitinkamai bylos stadijai ar procesiniam veiksmui. 3. Pareiškėjo abejonės dėl Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punkto (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, tokiu teisiniu reguliavimu apribojus teisę gauti užmokestį už visą antrinės teisinės pa- ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 27

galbos teikimo laiką, pažeista asmens konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstitucinis teisinės valstybės principas. 4. Sprendžiant, ar Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, įstatymuose nustačius, jog valstybės užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją paslaugą) teikia inter alia savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys, inter alia advokatai, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti šių subjektų teikiamų teisinių paslaugų apmokėjimo sistemą, o jo įgaliota institucija, paisydama įstatymuose api- brėžtų tos sistemos funkcionavimo tikslų, gali atsakingai sukonkretinti šios sistemos tam tikrus (eksplicitiškai ar implicitiškai apimamus) elementus, inter alia papildomą finansavimą dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui. Minėta ir tai, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina viešąsias teisines paslaugas įstatymo nustatyta tvarka pagal sutartį teikiančių advokatų veiklos finansavimo valstybės biudžeto ar kitomis vie- šosiomis lėšomis teisiniam reglamentavimui. Taigi įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės užtikrinamą teisinę pagal- bą teikiančių advokatų veiklos finansavimą, arba jo įgaliota institucija, paisydama įstatymuose apibrėžtų tokios teisinės pagalbos funkcionavimo tikslų, gali nustatyti inter alia tai, kad advokatams, kuriuos valstybė pagal poreikį (nereguliariai) ir už atlygį savanoriškumo pagrindais pasitelkia viešosioms teisinėms paslaugoms teikti, mokamo užmokesčio pagrindas yra pagal konkrečios bylos kategoriją ar nagrinėji- mo teismuose stadiją apskaičiuojamas atlygis, o dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui gali būti mokamas papildomas užmokestis, kurio maksimalus dydis atsakingai ir proporcingai ribojamas tam tikru atitinkamai apskaičiuotų paslaugos valandų skaičiumi. Vadinasi, viešąsias teisines paslaugas įstatymo nustatyta tvarka teikiantis advokatas, kuris atliko jam pagal poreikį valstybės pavestą (pagal sutartį patikėtą) veiklą, turi teisę reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį pasirengimo bylai ar procesinio atstovavimo atlyginimą, įskaitant visą pagal teisės aktus numatytą papildomą atlyginimą dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui. 5. Minėta ir tai, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2005 m. sausio 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 17 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžius buvo pavesta nustatyti Vyriausybei; įstatyme buvo įtvirtinti reikalavimai, kuriais turėjo būti vadovaujamasi nustatant šio užmokesčio dydžius, inter alia reikalavimas užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos, skirtos valsty- bės garantuojamai teisinei pagalbai, būtų naudojamos efektyviai ir ekonomiškai; įsta- tyme taip pat buvo įtvirtintas reikalavimas advokatams, kurie prireikus teikia antrinę 28 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

teisinę pagalbą, už kiekvieną bylą mokamo užmokesčio dydį nustatyti atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (bylos kategoriją, nagrinėjimo stadiją ir pan.). Pažymėtina, kad, kaip minėta, Taisyklėse (2006 m. gegužės 2 d. redakcija su vė- lesniais pakeitimais ir papildymais) advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisi- nę pagalbą, mokamo užmokesčio dydis buvo diferencijuotas pagal atitinkamus bylą (procesą), kurioje (kuriame) ši teisinė pagalba teikiama, apibūdinančius kriterijus: nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltės formą baudžiamosiose bylose (12 punktas), bylų kategoriją ir teiseną civilinėse bylose (23 punktas), taip pat proceso stadiją baudžiamosiose, civilinėse, administracinėse bylose (12, 23, 27 punktai). Taigi Vyriausybė, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus ir nustatydama advo- katų, prireikus teikiančių antrinę teisinę pagalbą, užmokesčio sistemą, atsižvelgė į tai, kad už teisinę pagalbą skirtingo sudėtingumo bylose, taigi ir už skirtingą advokato darbo krūvį, būtų apmokama skirtingai. 6. Pabrėžtina, kad konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir są- lygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, inter alia advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiks- mingiausius teisių gynybos būdus ir priemones. Pabrėžtina ir tai, kad advokatai, prisiimdami įsipareigojimą teikti viešosiomis lėšo- mis finansuojamą teisinę pagalbą, pagal savarankiškos profesinės teisinės pagalbos teikimo veiklos esmę ir valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančio įstatymo paskirtį traktuotini kaip atitinkamai saistomi iš savo profesijos specifikos kylančios prie- dermės neatmesti papildomų sąnaudų ir išlaidų rizikos dėl objektyvių priežasčių užsi- tęsus paslaugos teikimui ir ją įvertinti, laikytis aukštų savo profesinės veiklos standartų, inter alia rinktis tokius teisėtus gynybos būdus ir priemones, kurie kuo labiau atitik- tų tinkamo, inter alia greito, ekonomiško, sąžiningo, teisinio proceso reikalavimus. To- dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjai, sutikę ją teikti pagal laisva valia sudaromą sutartį, negali būti traktuojami kaip įgiję teisėtą lūkestį, kad dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui visos jų patirtos su viešosios paslaugos teikimu susijusios darbo sąnaudos bus papildomai atlygintos valstybės biudžeto lėšomis. Be to, pabrėžtina, kad, kaip minėta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2005 m. sausio 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 17 straipsnyje taip pat yra įtvirtintas reikalavimas užtikrinti, kad valstybės biudže- to lėšos, skirtos valstybės garantuojamai teisinei pagalbai, būtų naudojamos efektyviai ir ekonomiškai. Pažymėtina, jog pareiškėjo abejonė dėl Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punkto (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) (tiek, kiek nurodyta) atitikties Konsti- tucijai negrindžiama pozicija, kad papildomo užmokesčio ribojimas sudaro prielai- ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 29

das gauti neproporcingai mažą (su tam tikru advokato profesinės veiklos atitinkamai apskaičiuotų valandų skaičiumi susietą) atlygį. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamo- je konstitucinės justicijos byloje nėra pagrindo manyti, jog pagal visuminį Taisyklė- se (2006 m. gegužės 2 d. redakcija), inter alia jų 7 punkte (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija), nustatytą teisinį reguliavimą advokatui skiriamo papildomo užmokesčio maksimalaus dydžio susiejimas su 4 MMA (atsižvelgiant į tai, kad vienos advokato profesinio darbo valandos užmokesčio dydis buvo 0,05 MMA, t. y. advokatui buvo sumokama ne daugiau kaip už 80 antrinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištų valandų) būtų buvęs akivaizdžiai neproporcingas. 7. Konstatuotina, kad Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punkte (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) nustatytas papildomo užmokesčio už antrinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištą laiką, viršijantį nustatytąjį Taisyklėse, susiejimas su maksimaliu tokio užmokesčio dydžiu vertintinas kaip objektyviai pateisinamas, inter alia atsakingo valdymo požiūriu, neiškreipiantis iš konstitucinio teisinės vals- tybės principo kylančių teisingumo, proporcingumo reikalavimų ir teisėtų lūkesčių paisymo imperatyvo, nepaneigiantis iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančios teisės reikalauti, kad asmeniui būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). 8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 MMA dydžiu, neprieštaravo Kons- titucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. VI Dėl Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advoka- tams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkto atitikties Konstitucijai 1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tiria, ar Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėji- mo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos tei- kimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punktas tiek, kiek jame nustatytas toks nuolat antrinę teisi- nę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis, kuris nebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta MMA, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 30 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

2. Minėta, kad pagal ginčijamame Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio apskaičiavimo teisinis reguliavimas pakito tuo aspektu, kad buvo nustatytas fiksuotas, t. y. išreikštas konkrečia pinigų suma, šio užmokes- čio dydis, nebesiejamas su Vyriausybės patvirtinta MMA. 3. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, panaikinus teisinį reguliavimą, pagal kurį advokatams už ant rinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžiai buvo apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama MMA, šis užmokestis nebekinta atsižvelgiant į valstybės ekonominius rodiklius; pagal ginčijamą teisinį regu- liavimą advokatai, teikiantys antrinę teisinę pagalbą, atsidūrė blogesnėje padėtyje, negu toje pačioje teisinėje sistemoje dirbantys teisėjai ir prokurorai, kurių atlygini- mų dydžiai yra susieti su įstatymuose nustatytais baziniais dydžiais, kintančiais atsi- žvelgiant į vidutinę metinę infliaciją ir kitus vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčius veiksnius, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui; be to, panaikinus teisinį regulia- vimą, pagal kurį užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą siejamas su MMA, yra pažeidžiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai, apribotos nuosavybės teisės. 4. Sprendžiant, ar Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punktas tiek, kiek jame nustatytas toks nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis, kuris nebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta MMA, ne- prieštaravo Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją valsty- bė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalimos nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (tokį darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys); ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina viešąsias teisines paslaugas teikiančių advokatų veiklos finansavimui valstybės biudžeto ar kitomis vie- šosiomis lėšomis. Minėta ir tai, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu. Tokia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina viešąsias teisines paslaugas įstatymo nustatyta tvarka sutarties pagrindu savarankiškai teikti galinčių advokatų ir profesinę teisinę veiklą valstybės institucijose vykdančių (pareigas einan- čių) prokurorų ir teisėjų veiklos finansavimo valstybės biudžeto lėšomis teisiniam reglamentavimui. 5. Taigi nėra pagrindo teigti, kad iš Konstitucijos 29 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti vienodą valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų darbo ir savarankiška ◆ DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ 31

profesine veikla besiverčiančių asmenų – advokatų teikiamų teisinių paslaugų apmo- kėjimo valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis sistemą. 6. Vadinasi, kartu nėra pagrindo teigti, kad iš Konstitucijos 48 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti tokią valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančių advo- katų darbo apmokėjimo valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis sistemą, kuri pagal jos elementus, inter alia jiems priskiriamą ar nepriskiriamą MMA institu- tą, nesiskirtų nuo toje pačioje teisinėje sistemoje dirbančių teisėjų, prokurorų ar kitų valstybės pareigūnų ir tarnautojų darbo atlyginimo sistemos (jos elementų). 7. Pažymėtina, jog advokatai, kurie nuolat teikė antrinę teisinę pagalbą, pagal ankstesnę, 2006 m. gegužės 2 d., Taisyklių redakciją negalėjo būti traktuojami kaip įgiję teisėtą lūkestį, kad jų teikiamų paslaugų apmokėjimo sistema nebus koreguoja- ma, t. y. išliks nepakitusi, visada bus susieta su MMA, ar kad visais atvejais, Vyriausy- bei patvirtinus didesnę MMA – samdomų darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio garantiją, jų užmokesčio apskaičiavimo elementu taps būtent ši didesnė MMA. 8. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, ginčijamame Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija), įsigaliojusių 2012 m. rugpjūčio 1 d., 4 punkte nustatytas advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydis (6 544 litai) pinigine išraiška buvo tapatus užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. galiojusių Taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 4 punkte (2011 m. balan- džio 13 d. redakcija) nustatytą koeficientą (8,18) ir tuo metu taikytą MMA (800 litų), dydžiui. Taigi Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkte nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo, įvertinus valstybės finansines galimybes, buvo paliktas toks pat advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokes- čio faktinis dydis, netraktuotinas kaip šį užmokestį mažinantis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendime konstatuota, jog Taisyklėse (2012 m. liepos 18 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, šias taisykles išdėsčius nauja, 2013 m. liepos 17 d., redakcija, buvo pakeistas iš esmės: juo nustatyti už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžiai nebėra fiksuoti, o yra susieti su Vyriausybės nustatytu užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą baziniu dydžiu, sudarius prielaidas šį bazinį dydį keisti atsižvelgiant inter alia į ekonominius rodiklius. 9. Konstatuotina, kad Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkte nustatytu advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos apmokėjimo sistemos atskyrimu nuo MMA instituto (nebesusiejimu su šiuo institutu) nenukrypta nuo asmenų ly- giateisiškumo principo, nesudaryta prielaidų pažeisti iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio kylančią asmens teisę reikalauti jam sumokėti visą pagal tei- sės aktus priklausantį darbo užmokestį (atlyginimą), neiškreiptas konstitucinio teisi- nės valstybės principo suponuojamas asmens teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvas. 10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos 32 2015 m. liepos 9 d. nutarimas ◆

teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punktas tiek, kiek jame nustatytas toks nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis, kuris nebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta MMA, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Advoka- tams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dy- džių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija, Žin., 2006, Nr. 50‑1817) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija, Žin., 2008, Nr. 150-6103) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 minimaliųjų mėnesinių algų dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mo- kėjimo taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 88-4577) 4 punktas tiek, kiek jame nustatytas toks nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis, kuris nebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta minimaliąja mėnesine alga, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė Vytautas Greičius Danutė Jočienė Pranas Kuconis Vytas Milius Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2015-07-09, Nr. 11196. 33

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU Santrauka Šiuo nutarimu, priimtu Panevėžio apygardos administracinio teismo inicijuotoje byloje, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įsta- tymo 7 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata, pagal kurią šeimos narių nekilnojamasis turtas apmokestinamas visas kartu, taikant tokią pačią neapmokestinamąją vertę, kaip ir vieno fizinio asmens, pagal šį įstatymą nelaikomo šeimos nariu, turtui, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmeniui, kuris pagal minėtą įstatymą yra laikomas šeimos nariu, vien dėl to, kad jis yra sutuoktinis, asmuo, vienas auginantis vaiką (įvaikį), arba su jais gyvenantis vaikas (įvaikis) iki 18 metų, nustatytas mažiau palankus apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu teisinis reguliavimas, palyginti su kitais fiziniais asmenimis: pagal ginčytą teisinį reguliavimą asmeniui, laiko- mam šeimos nariu, nuosavybės teise priklausantis ar jo įsigyjamas nekilnojamasis turtas (gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniai (patalpos), žuvininkystės statiniai ir inžineriniai statiniai) apmokestinamas kartu su atitinkamu kitų jo šeimos nariais laikomų asme- nų turtu, nustačius bendrą viso šio turto vertę; apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį, tiek fizinio asmens, kuris nelaikomas šeimos nariu, turtui, tiek visam šei- mos narių turtui taikoma tokia pati neapmokestinamoji vertė (iki 2015 m. sausio 1 d. ši vertė buvo 1 milijonas litų, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 220 000 eurų); taip sudaromos prielaidos nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinti šeimos nariu laikomo asmens mažesnės vertės nekilnojamąjį turtą, palyginti su atitinkamu kitų fizinių as- menų turtu. Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės principas, nes šeimos nariais laikomi asmenys nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo ir mokė- jimo aspektu yra traktuojami skirtingai nei kiti fiziniai asmenys, nors tarp jų apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas ir su Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintu valstybės įsi- pareigojimu užtikrinti, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstituci- nės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Šioje byloje pagal pareiškėjo prašymą taip pat vertinta Nekilnojamojo turto mo- kesčio įstatymo 7 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai tiek, kiek jame nebuvo nustatyta jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už minėtą nekilnojamąjį turtą, 34 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas ◆

kurio vertė viršijo 1 milijoną litų. Šiuo atžvilgiu ginčytas teisinis reguliavimas pripa- žintas neprieštaravusiu Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad mokesčių išimčių ir lengvatų nustatymas yra socialinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidė- jo kompetencijai, ir kad nenustatydamas jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už jiems priklausantį ar jų įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, kurio vertė viršijo 1 milijoną litų, įstatymų leidėjas įgyvendino savo diskreciją nustatyti mokesčių išimtis ir lengvatas (arba jų nenustatyti) atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, valstybės ekonominės ir socialinės politikos prioritetus, paisant kitų svarbių veiksnių. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kuriuo šis grindė savo abejonę dėl nurodyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (kad nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų teisės įtvirtintos skirtingai, nes tie mokesčio mokėtojai, kurių mokamas mokestis įskaitomas į savivaldybių biudžetus, turi teisę į mokesčio sumažinimą arba atleidimą nuo jo, o tie, kurių mokamas mokestis įskaito- mas į valstybės biudžetą, tokios teisės neturi), Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas lygino fizinius asmenis, turėjusius mokėti nekilnojamojo turto mokestį už minėtos paskirties statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, su fiziniais asmenimis, turėjusiais mokėti šį mokestį už kitokį nekilnojamąjį turtą (pa- vyzdžiui, už prekybos, paslaugų ir kitos komercinės paskirties nekilnojamąjį turtą); šiems asmenims nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne nuosavybės teisių subjektų požymius, todėl tokiu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiš- kumo principas. Konstitucinis Teismas nepritarė ir pareiškėjo argumentui, kad, nenumačius gali- mybės tam tikrus asmenis atleisti nuo viso nekilnojamojo turto mokesčio ar jo dalies mokėjimo ir nenustačius tokio atleidimo kriterijų, susijusių su šeimos finansine pa- dėtimi, jos mokumu, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų padėtimi ir skaičiumi, yra neginami šeimos ir nepilnamečių vaikų teisėti interesai. Nutarime pažymėta, kad ne- pilnamečių vaikų turinčioms šeimoms, atsižvelgiant į jų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, gali būti teikiama tam tikra parama, tačiau šioje srityje įsta- tymų leidėjas turi plačią diskreciją. Viena iš šeimų, inter alia turinčių nepilnamečių vaikų, apsaugos ir paramos joms formų, kurios gali būti plėtojamos įgyvendinant iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką, gali būti mokesčių, tarp jų ir nekilnojamojo turto mokesčio, išimčių ir lengvatų nustatymas; nustatydamas mo- kesčio lengvatas, įstatymų leidėjas privalo paisyti visuomenės ir valstybės išgalių, ne- pažeisti Konstitucijos normų ir principų. Konstitucinis Teismas, vertindamas ginčytą teisinį reguliavimą, atkreipė dėmesį į tai, kad nekilnojamojo turto mokestį turėjo mo- kėti tik didelės vertės nekilnojamąjį turtą turintys ar jį įsigyjantys fiziniai asmenys, ◆ DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU 35

be to, šiuo mokesčiu buvo apmokestintas ne visas didelės vertės nekilnojamasis turtas, o tik 1 milijoną litų viršijusi jo mokestinės vertės dalis. Pažymėta ir tai, kad socia linė parama fiziniams asmenims (šeimoms) teikiama pagal kitus įstatymus, taip pat kad Mokesčių administravimo įstatyme yra numatyta galimybė atidėti arba išdėstyti nekilnojamojo turto mokesčio nepriemokos mokėjimą, jeigu nedelsiant ją sumokė- jus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritinė arba jis patirtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad visos apmokestinimo tam tikru mo- kesčiu sąlygos turi būti nustatytos įstatyme, todėl jame negali būti nuostatų, kuriomis mokesčius administruojančioms valstybės institucijoms būtų suteikta diskrecija, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kaip antai mokesčio mokėtojo šei- mos finansinę padėtį, jos mokumą, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų skaičių ir kt., spręsti, ar konkretus mokesčio mokėtojas turi mokėti mokestį, ar yra nuo jo atleistinas; priešingu atveju, t. y. jeigu mokesčius administruojančios valstybės institucijos turėtų tokią diskreciją, būtų paneigta mokesčio, kaip įstatymu nustaty- to privalomo, neatlygintinio juridinių ir fizinių asmenų mokėjimo nustatytu laiku į valstybės biudžetą, esmė. 36

Byla Nr. 17/2013

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIO ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO (2011 M. GRUODŽIO 21 D. REDAKCIJA) NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2015 m. rugsėjo 22 d. Nr. KT24-N14/2015 Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedi- mino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Antanui Nesteckiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res- publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2015 m. rugsėjo 2 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 17/2013 pagal pareiškėjo Pa- nevėžio apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-22/2013 ištirti, ar Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (2005 m. birželio 7 d. redakcija su 2011 m. gruodžio 21 d. pakeitimu ir papildymu) tiek, kiek jame nėra numatyta ga- limybė atleisti fizinius asmenis – mokesčio mokėtojus, pagal šio įstatymo 3 straipsnio, 6 straipsnio 4 dalies, 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 7 straipsnio 6 dalies nuostatas priva- lančius mokėti nekilnojamojo turto mokestį, nuo viso nekilnojamojo turto mokesčio ar jo dalies mokėjimo, taip pat nenustatyti tokio atleidimo kriterijai, neprieštarauja Lietu- vos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjo Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. Nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų teisės Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme (toliau ir – Įstatymas) įtvirtintos skirtingai – mokesčio mokėtojai, kurių mo- ◆ DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU 37

kamas mokestis įskaitomas į savivaldybių biudžetus, turi teisę į mokesčio sumažinimą arba atleidimą nuo jo, o mokesčio mokėtojai, kurių mokamas mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą, pagal šį įstatymą tokios teisės jokiomis aplinkybėmis neturi. Ver- tinant pagal apmokestinamą objektą, tarp nurodytų mokesčio mokėtojų grupių nėra esminių skirtumų, kitų išskirtinių požymių, dėl kurių jie turėtų būti traktuojami skirtingai, todėl abejotina, ar tokiu teisiniu reguliavimu nepažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Pagal ginčijamo įstatymo nuostatas nekilnojamojo turto mokesčiu yra apmokestinami ir fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantys ar jų įsigyjami šeimos ir nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti gyvenamosios paskirties statiniai, galintys būti ir vieninteliu šeimos būstu, kuriam įsigyti gali būti naudojamos iš bankų pasisko- lintos lėšos. Būstą įsigijusi šeima gali būti daugiavaikė, joje gali būti nedarbingų išlai- kytinių, ji gali netekti maitintojo, prarasti pajamas arba dėl kitų priežasčių mokesčio mokėtojų gaunamų pajamų gali nebepakakti šeimai, nepilnamečiams vaikams išlaiky- ti, taigi nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimas jo mokėtojui – fiziniam asmeniui ir visai šeimai gali tapti nepakeliama, todėl nepagrįsta ir neteisinga finansine našta. Kad asmuo neatsidurtų tokioje sunkioje padėtyje ir dėl to neteisingai ir nepagrįstai nenukentėtų visos jo šeimos, kartu ir nepilnamečių vaikų, teisėti interesai, įstatymų leidėjas, reglamentuodamas mokesčio apskaičiavimo tvarką, turi numatyti galimybę, vadovaujantis įstatyme nustatytais kriterijais, susijusiais su šeimos finansine būkle, jos mokumu, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų padėtimi ir skaičiumi, atleisti mokes- čio mokėtoją nuo viso nekilnojamojo turto mokesčio ar jo dalies mokėjimo. Nenu- stačius tokio teisinio reguliavimo yra neginami šeimos ir nepilnamečių vaikų teisėti interesai, dėl to gali būti pažeidžiamos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1, 3 dalių nuostatos, konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Sei- mo atstovo Seimo nario A. Nesteckio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais. Pajamų iš nekilnojamojo turto mokesčio priskyrimą savivaldybės ar valstybės biudžetui lemia nekilnojamojo turto mokesčio apmokestinimo objektas, taip pat šio mokesčio administravimo ypatumai. Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savi- valdybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą, išskyrus nekilnojamojo turto mokestį už fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančius ar jų įsigyjamus gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinius (patalpas), žuvininkystės statinius ir inžinerinius statinius, kuris yra įskaitomas į valstybės biudžetą. Pastaruoju atveju mokesčio bazė yra apskai- čiuojama sumuojant visus fiziniam asmeniui ir jo šeimos nariams priklausančius minė- tus nekilnojamojo turto mokesčio objektus. Atsižvelgus į tai, kad visi šie nekilnojamojo 38 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas ◆

turto mokesčio objektai gali būti išsidėstę ne vienos, o kelių savivaldybių teritorijoje, šis mokestis priskirtas prie mokesčių, kurie yra įskaitomi į valstybės biudžetą. Skirtinga nekilnojamojo turto mokesčio įskaitymo tvarka suponuoja skirtingas galimybes taikyti mokesčio lengvatą. Kadangi nekilnojamojo turto mokestis, kurį privalo mokėti fiziniai asmenys už nuosavybės teise jiems priklausančius ar jų įsi- gyjamus statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršija 1 milijoną litų, priskirtinas valstybės biudžeto pajamoms, įstatymų leidėjas mokesčio lengvatą nustatė pačia- me įstatyme: įvertinęs mokesčių mokėtojų gebėjimą mokėti, nustatė ribą (1 milijono litų), nuo kurios kyla prievolė mokėti šį mokestį. Be to, buvo apmokestinta tik mo- kestinė turto vertės dalis, viršijanti 1 milijoną litų, o visi kiti nekilnojamojo turto mo- kesčio mokėtojai privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį nuo visos turto vertės. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, mokesčio mokėtojų kreditiniai įsiparei- gojimai, auginamų vaikų skaičius nėra pagrindas atleisti juos nuo mokestinės prie- volės ar mokesčių įstatymuose nustatyti tam tikras mokesčio lengvatas būtent šiuo aspektu, nes kiekvienas mokesčių mokėtojas, prisiimdamas tam tikrus turtinius įsi- pareigojimus, privalo įvertinti savo finansines galimybes. Kita vertus, valstybės so- cialinė parama vaikus auginančioms šeimoms garantuojama specialiais įstatymais (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymu, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu ir kt.), o mo- kesčių įstatymuose numatomos specialios mokesčių lengvatos vaikus auginančioms šeimoms ar šeimoms, gavusioms būsto kreditus, todėl manytina, kad valstybė, siekdama tinkamai užtikrinti Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1, 3 da- lių nuostatų įgyvendinimą, užtikrina socialinę paramą specialiu teisiniu reguliavimu, o ne nekilnojamojo turto mokesčio lengvatomis. III 1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo narys A. Nesteckis iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į klausimus atsakė specialistai Lietu- vos Respublikos finansų ministerijos Mokesčių departamento Mokesčių administravimo skyriaus vedėjas Paulius Majauskas, šio departamento Tiesioginių mokesčių ir tarptautinio apmokestinimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Jurgita Lisauskienė, Vals- tybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Teisės departamento Tiesioginių mokesčių skyriaus vedėjas Rolandas Ragėnas ir šio departamento Apeliacijų skyriaus vedėjo pavaduotoja Raimonda Juodkaitė. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Seimas 2005 m. birželio 7 d. priėmė Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą, kuris pagal jo 15 straipsnio 1 dalį įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d. Šiame įstatyme nu- ◆ DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU 39

statyta nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarka (1 straipsnis). Įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2011 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2, 4, 6, 7, 11, 12, 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, 2014 m. gruodžio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymu. 2. Įstatymo 4 straipsnyje „Mokesčio objektas“ (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatyta: „Mokesčio objektas yra nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikoje, iš- skyrus: 1) faktiškai nenaudojamą nekilnojamąjį turtą, kurio statyba neužbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka; 2) valdžios ir privataus subjektų partnerystės, kaip tai apibrėžta Lietuvos Res- publikos investicijų įstatyme, pagrindu sukurtą ar įgytą nekilnojamąjį turtą, kol vykdoma atitinkama valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartis ir šis nekilnojamasis turtas naudojamas pagal toje sutartyje nustatytą paskirtį.“ Įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės Įstatymo sąvokos“ 8 dalyje nustatyta: „Nekil- nojamasis turtas – Nekilnojamojo turto registre registruojami patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai.“ Taigi pagal Įstatymo 4 straipsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija), 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nekilnojamojo turto mokesčiu yra apmokestinami, išskyrus numatytąsias išimtis, Lietuvos Respublikoje esantys patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, kurie registruojami Nekilnojamojo turto registre. 3. Paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 9 straipsnio 1 dalį Nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris: žemės sklypai, statiniai, butai daugiabučiuose namuose, patalpos. 4. Įstatymo 7 straipsnyje „Mokesčio lengvatos“ (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Mokesčiu neapmokestinamas nekilnojamasis turtas, už kurį mokestį pagal šio įstatymo 3 straipsnį moka fizinis asmuo: 1) nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), fizinio asmens naudojamas kulto apeigų reikmenų gamybai, taip pat socialinei globai ir socialinei priežiūrai; 2) nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), fizinio asmens naudojamas pajamoms iš žemės ūkio veiklos, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mo- kesčio įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje, gauti (uždirbti); 3) nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), fizinio asmens naudojamas švietimo darbui; 40 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas ◆

4) nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), fizinio asmens naudojamas teikiant lai- dojimo paslaugas arba esantis kapinių teritorijoje; 5) nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), fizinio asmens, turinčio meno kūrėjo sta- tusą, naudojamas kaip kūrybinės dirbtuvės (studijos) individualiai kūrybinei veiklai; 6) fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poil sio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, neviršijanti 1 milijono litų. 2. Mokesčiu neapmokestinamas nekilnojamasis turtas, už kurį mokestį pagal šio įstatymo 3 straipsnį moka juridinis asmuo: <...> 4. Mokesčio lengvatos taikomos šia tvarka: 1) įgijus teisę į lengvatą, lengvata pradedama taikyti nuo mėnesio, kurį įgyjama teisė į lengvatą; 2) praradus teisę į lengvatą, lengvata netaikoma nuo mėnesio, einančio po mė- nesio, kurį prarandama teisė į lengvatą. 5. Savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. 6. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta neapmokestinamoji vertė taikoma visam šiame punkte nurodytos paskirties nekilnojamajam turtui, kuris nuosavybės teise priklauso šeimos nariams arba yra jų įsigyjamas. Taikant šią nuostatą, šeimos nariais laikomi sutuoktiniai, asmenys, vieni auginantys vaikus (įvaikius), ir su jais gyvenantys jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų.“ Taigi Įstatymo 7 straipsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) inter alia buvo iš- vardyta, koks nekilnojamasis turtas neapmokestinamas nekilnojamojo turto mokes- čiu, nustatyta nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų taikymo tvarka, savivaldybių tarybų teisė savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. 4.1. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos fiziniams asmenims – išvardyta, koks nekilnojamasis turtas neapmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu; pagal šios dalies 6 punktą nekilnojamojo turto mokesčiu buvo neapmokestinami fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantys ar jų įsigyjami gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltna- mių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniai (patalpos), žu- vininkystės statiniai ir inžineriniai statiniai, kurių bendra vertė neviršijo 1 milijono litų. Taigi pagal Įstatymo 4 straipsnį (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija), 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nekilnojamojo turto mokesčiu buvo apmokestinami fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantys ar jų įsigy- jami nurodyti statiniai (patalpos), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų. 4.2. Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatyta, kad 1 milijono litų neapmokestinamoji vertė taikoma visam šeimos nariams nuosa- vybės teise priklausančiam ar jų įsigyjamam šio straipsnio 1 dalies 6 punkte (2011 m. ◆ DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU 41

gruodžio 21 d. redakcija) nurodytos paskirties nekilnojamajam turtui (gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniams (patalpoms), žuvininkystės statiniams ir inžineriniams statiniams), taip pat išvardyti fiziniai asmenys, kurie, taikant šią nuostatą, laikomi šeimos nariais. Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju šio straipsnio 1 dalies 6 punkte (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) pažymėtina, kad fiziniam asmeniui, kuris pagal šio straipsnio 6 dalį laikomas šeimos nariu, nuosavybės teise priklausantis ar jo įsigyjamas šia- me punkte nurodytos paskirties nekilnojamasis turtas nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamas kartu su atitinkamu kitų jo šeimos nariais laikomų fizinių asmenų turtu, nustačius bendrą viso šio turto vertę. Taigi, pagal Įstatymo 7 straipsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį, tiek fizinio asmens, kuris pagal šio straipsnio 6 dalį nelaikomas šeimos nariu, turtui, tiek visam fizinių asmenų, pagal šią dalį laikomų šeimos nariais, turtui buvo taikoma tokia pati šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos paskirties nekilnojamojo turto neapmokestinamoji vertė – 1 milijonas litų. 5. Pažymėtina, kad Įstatymo 7 straipsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nebuvo nustatyta jokių nekilnojamojo turto mokesčio išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims ar šeimoms, turėjusiems jį mokėti už nuosavybės teise jiems priklausan- čius ar jų įsigyjamus gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinius (patalpas), žuvininkystės statinius ir inžinerinius statinius, kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, taip pat jokių atleidimo nuo šio mokesčio kriterijų. 6. Įstatymo 6 straipsnyje „Mokesčio tarifai“ (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Mokesčio tarifas – nuo 0,3 procento iki 1 procento nekilnojamojo turto mo- kestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. 2. Konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriteri- jų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, prie- žiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). 42 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas ◆

3. Jeigu savivaldybės taryba iki šio straipsnio 2 dalyje nurodytų terminų nenusta- to konkrečių mokesčio tarifų arba po šio straipsnio 2 dalyje nurodytų terminų keičia nustatytus mokesčio tarifus, atitinkamą mokestinį laikotarpį tos savivaldybės teritorijoje taikomas 0,3 procento mokesčio tarifas. 4. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyto turto mokestinės vertės daliai, viršijančiai neapmokestinamąjį dydį, taikomas 1 procento mokesčio tarifas.“ Įstatymo 14 straipsnyje „Mokesčio įskaitymas“ (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatyta: „1. Mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. 2. Jeigu nekilnojamasis turtas yra kelių savivaldybių teritorijoje, mokestis įskai- tomas proporcingai nekilnojamojo turto daliai, tenkančiai atitinkamai savivaldybei. 3. Mokestis už nekilnojamąjį turtą, kuris apmokestinamas taikant šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatytą tarifą, įskaitomas į valstybės biudžetą.“ 6.1. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija), 14 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavi- mą fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų statinių (pa- talpų) mokestinės vertės dalis, viršijanti 1 milijoną litų, buvo apmokestinama taikant 1 procento mokesčio tarifą; mokestis už šį nekilnojamąjį turtą įskaitomas į valstybės biudžetą. 6.2. Pagal Įstatymo 6 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1–3 dalyse, 14 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį regulia- vimą nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamas nekilnojamasis turtas – išsky- rus numatytąjį Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija), t. y. fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų statinių (patal- pų) mokestinės vertės dalį, viršijančią 1 milijoną litų, – buvo apmokestinamas mo- kesčio tarifu nuo 0,3 procento iki 1 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės; konkretų mokesčio tarifą nustato savivaldybės taryba, kuri turi teisę nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus; šis mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 5 dalį savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti. 6.3. Taigi pagal Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą tuo atveju, kai konkretų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą Įstatymu pavesta nustatyti savivaldybės tarybai ir šis mokestis įskaitomas į savivaldybės tarybos biudžetą, ši taryba turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti, o tuo atveju, kai nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nustatytas Įstatyme ir šis mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą, joks subjektas negali šio mokesčio sumažinti arba visai nuo jo atleisti. 7. Minėta, kad Įstatymas buvo keičiamas inter alia Seimo 2014 m. gruodžio 9 d. priimtu Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymu. ◆ DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU 43

7.1. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeista Įstatymo 6 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija). Ši dalis (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) išdėstyta taip: „Šio įstaty- mo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyto turto mokestinės vertės daliai, viršijančiai neapmokestinamąjį dydį, taikomas 0,5 procento mokesčio tarifas.“ Taigi šiuo pakeitimu sumažintas nurodytam fizinių asmenų turtui taikomas nekilnojamojo turto mo- kesčio tarifas. 7.2. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu pakeistas Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija). Šis punktas (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) išdėstytas taip: „Mokesčiu neapmokestinamas nekilnojamasis turtas, už kurį mokestį pagal šio įstatymo 3 straipsnį moka fizinis asmuo: <...> 6) fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkys- tės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, neviršijanti 220 000 eurų. Šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, ir šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat vyresnį neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, neapmokestinamo nekilnojamojo turto vertė didinama 30 procentų.“ Taigi šiuo pakeitimu sumažinta neapmokestinamoji nurodyto fiziniams asmenims priklausančio ar jų įsigyjamo nekilnojamojo turto vertė; taip pat nustatyta tam tikroms šeimoms taikytina lengvata – 30 procentų didesnė šio turto neapmokestinamoji vertė. 8. Šios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos mo- kesčių administravimo įstatymo 88 straipsnį „Mokestinės nepriemokos sumokėji- mo atidėjimas arba išdėstymas“ mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti nekilnojamojo turto mokesčio mokestinės nepriemokos mokėjimą tuo atveju, jeigu nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritinė arba mo- kesčių mokėtojas patirtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipa- reigojimus, o atidėjus ar išdėsčius šios mokestinės nepriemokos mokėjimą jam būtų suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemo- ką vėliau (1 dalis (2010 m. lapkričio 23 d. redakcija), 2 dalis (2004 m. balandžio 13 d. redakcija)). 9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant Įstatymo 7 straipsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį teisinį re- guliavimą pažymėtina, kad pagal jį: – nekilnojamojo turto mokesčiu buvo apmokestinami fiziniams asmenims nuosa- vybės teise priklausantys ar jų įsigyjami gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniai (patalpos), žuvinin- kystės statiniai ir inžineriniai statiniai, kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų; 44 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas ◆

– pagal Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustaty- tą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju šio straipsnio 1 dalies 6 punkte (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija), fiziniam asmeniui, kuris pagal šio straipsnio 6 dalį laikomas šeimos nariu, nuosavybės teise priklausantis ar jo įsigyjamas šiame punkte nurodytos paskirties nekilnojamasis turtas nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamas kartu su atitinkamu kitų jo šeimos nariais laikomų fizinių asmenų turtu, nu- stačius bendrą viso šio turto vertę; tiek fizinio asmens, kuris pagal šio straipsnio 6 dalį nelaikomas šeimos nariu, turtui, tiek visam fizinių asmenų, pagal šią dalį laikomų šei- mos nariais, turtui buvo taikoma tokia pati neapmokestinamoji vertė – 1 milijonas litų; – nebuvo nustatyta jokių nekilnojamojo turto mokesčio išimčių ir (ar) lengva- tų fiziniams asmenims ar šeimoms, turėjusiems jį mokėti už minėtą nuosavybės teise jiems priklausantį ar jų įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, kurio bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, taip pat jokių atleidimo nuo šio mokesčio kriterijų; – tuo atveju, kai konkretų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą Įstatymu pavesta nustatyti savivaldybės tarybai ir šis mokestis įskaitomas į savivaldybės tarybos biudžetą, ši taryba turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti; tuo atveju, kai nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nustatytas Įstatyme ir šis mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą, joks subjektas negali šio mokesčio sumažinti arba visai nuo jo atleisti. II 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme įtvirtinto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. 2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį (inter alia 2000 m. kovo 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai), yra viena pagrindinių vals- tybės gyvavimo sąlygų (1998 m. spalio 9 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Nusta- tant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti (2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (sa- vivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas (1997 m. liepos 10 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastan- gos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Mo- kesčių santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas; tai – valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojų ir valstybės institucijų, šių priimti sprendimai (nurodymai) yra privalomi mokesčio mokėtojams (2003 m. lapkričio 17 d., 2010 m. vasario 12 d. nutarimai). ◆ DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU 45

Konstitucinio Teismo aktuose taip pat pažymėta, kad mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėji- mai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (inter alia 2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybi- nius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu, tai yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija (2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Nustatydamas mokesčius, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitu- cijos normų ir principų, inter alia konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo principų (2006 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu. 2.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad mo- kesčių išimčių ir lengvatų nustatymas yra socialinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti mokesčių išimtis ir lengvatas atsižvelgda- mas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, eko- nominės ir socialinės politikos prioritetus, paisydamas kitų svarbių veiksnių. Tai darydamas, jis negali pažeisti Konstitucijos normų ir principų. 2.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Kons- titucinis Teismas: – pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršydami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų (inter alia 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimai); – valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo ir tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekono- minės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta eko- nominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekono- minę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės 46 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas ◆

interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai). 3. Konstitucijos 38, 39 straipsniuose yra įtvirtinti konstituciniai šeimos, moti- nystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos pagrindai. 3.1. Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai (inter alia 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės ver- tybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (inter alia 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Aiškindamas iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką, Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra konstatavęs, kad nepilnamečių vaikų turinčioms šeimoms, atsižvel- giant į jų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, gali būti teikiama tam tikra parama, taip pat kad šioje srityje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones (2012 m. vasario 27 d. nutarimas). 3.2. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybė globoja šeimas, augi- nančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.“ Atskleisdamas Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantijos turinį, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, tačiau naudodamasis savo diskrecija negali apskritai paneigti šios garantijos esmės ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (2012 m. vasario 27 d. nutarimas). Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, augi- nančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dy- džių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių; šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją (2004 m. kovo 5 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). 3.3. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“ Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad nepilnamečiams vaikams turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat tai, kad ◆ DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU 47

įstatymų leidėjas, kitos valstybės institucijos, teisės aktais reglamentuodami nepilna- mečių būklę, reguliuodami kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų (2000 m. birželio 13 d. nutarimas). 3.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad viena iš šeimų, inter alia turinčių nepilnamečių vaikų, apsaugos ir paramos joms formų, kurios gali būti plėtojamos įgyvendinant iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylan- čią valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplin- ką, gali būti mokesčių, inter alia nekilnojamojo turto mokesčio, išimčių ir lengvatų nustatymas. Nustatydamas mokesčio lengvatas, įstatymų leidėjas privalo paisyti vi- suomenės ir valstybės išgalių, nepažeisti Konstitucijos normų ir principų. 4. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų ly- gybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esan- čių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pa- žeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisi- nės padėties skirtumai. 5. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad valsty- bės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kuris, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriau- sybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją, kad valstybės valdžią vykdančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės vals- tybės principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtin- to asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat nuo teisingumo principo. III Dėl Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio (2011 m. gruo- džio 21 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams 1. Pareiškėjas Panevėžio apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Kons- titucijai neprieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (2005 m. birželio 7 d. 48 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas ◆

redakcija su 2011 m. gruodžio 21 d. pakeitimu ir papildymu) tiek, kiek jame nėra numatyta galimybė atleisti fizinius asmenis – mokesčio mokėtojus, pagal šio įstatymo 3 straipsnio, 6 straipsnio 4 dalies, 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 7 straipsnio 6 dalies nuostatas privalančius mokėti nekilnojamojo turto mokestį, nuo viso nekilnojamojo turto mokesčio ar jo dalies mokėjimo, taip pat nenustatyti tokio atleidimo kriterijai. Iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad, jo nuomone, Įstatyme turėtų būti nustatytos tam tikros nekilnojamojo turto mokesčio išimtys ir (ar) leng vatos fiziniams asmenims, privalantiems mokėti šį mokestį už tam tikrą nekilnoja- mąjį turtą. 2. Pažymėtina, kad, kaip minėta, nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos yra reguliuojamos Įstatymo 7 straipsnyje „Mokesčio lengvatos“. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymas (2005 m. birželio 7 d. redakcija su 2011 m. gruodžio 21 d. pakeitimu ir papildymu) tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, neprieštarauja Konstitucijai, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai ne- prieštarauja Įstatymo 7 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nebuvo nustatyta jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų. 3. Minėta, kad, pareiškėjo nuomone, nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų teisės Įstatyme įtvirtintos skirtingai – mokesčio mokėtojai, kurių mokamas mokestis įskaitomas į savivaldybių biudžetus, turi teisę į mokesčio sumažinimą arba atleidimą nuo jo, o mokesčio mokėtojai, kurių mokamas mokestis įskaitomas į valstybės biudže- tą, pagal šį įstatymą tokios teisės jokiomis aplinkybėmis neturi. Pasak pareiškėjo, vertinant pagal apmokestinamą objektą, tarp nurodytų mokesčio mokėtojų grupių nėra esminių skirtumų, kitų išskirtinių požymių, dėl kurių jie turėtų būti traktuojami skirtingai, todėl, pareiškėjo nuomone, abejotina, ar tokiu teisiniu reguliavimu nepažeidžia- mas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Be to, pasak pareiškėjo, Įstatyme nenumačius galimybės atleisti fizinius asmenis nuo viso nekilnojamojo turto mokesčio ar jo dalies mokėjimo, taip pat nenusta- čius tokio atleidimo kriterijų, susijusių su šeimos finansine padėtimi, jos mokumu, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų padėtimi ir skaičiumi, yra neginami šeimos ir nepilnamečių vaikų teisėti interesai, taigi gali būti pažeidžiamos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalys, 39 straipsnio 1, 3 dalys, konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai. 4. Sprendžiant, ar Įstatymo 7 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, šia- me straipsnyje nebuvo nustatyta jokių nekilnojamojo turto mokesčio išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims ar šeimoms, turėjusiems jį mokėti už nuosavybės teise jiems priklausančius ar jų įsigyjamus šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, taip pat jokių atleidimo nuo šio mokesčio kriterijų. ◆ DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU 49

4.1. Vertinant, ar ginčijamas Įstatymo straipsnis tiek, kiek nurodyta, nepriešta- rauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą tuo atveju, kai konkretų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą Įstatymu pavesta nustatyti savivaldybės tarybai ir šis mokestis įskaitomas į sa- vivaldybės tarybos biudžetą, ši taryba turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti, o tuo atveju, kai nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nustatytas Įstatyme ir šis mokestis įskaitomas į valstybės biu- džetą, joks subjektas negali šio mokesčio sumažinti arba visai nuo jo atleisti. 4.1.1. Ginčydamas nurodyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pareiškėjas lygina fizinius asmenis, turėjusius mokėti nekilnojamojo turto mokestį už Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nurodytus gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinius (patalpas), žuvininkystės statinius ir inžinerinius statinius, kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, su fiziniais asmenimis, turėjusiais mokėti nekilnojamojo turto mokestį už kitokį nekilnojamąjį turtą (pavyzdžiui, už prekybos, paslaugų ir kitos komercinės paskirties nekilnojamąjį tur- tą). Pažymėtina, kad šiems fiziniams asmenims Įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne nuo- savybės teisių subjektų požymius, todėl tokiu teisiniu reguliavimu negali būti pažei- džiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. 4.1.2. Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 7 straipsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek jame nebuvo nustatyta jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mo- kestį už šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. 4.2. Vertinant, ar ginčijamas Įstatymo straipsnis tiek, kiek nurodyta, nepriešta- rauja Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1, 3 dalims, pažymėtina, kad, kaip minėta, nepilnamečių vaikų turinčioms šeimoms, atsižvelgiant į jų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, gali būti teikiama tam tikra parama; įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantijos įgyvendinimo formas; šioje srityje įsta- tymų leidėjas turi plačią diskreciją; viena iš šeimų, inter alia turinčių nepilnamečių vaikų, apsaugos ir paramos joms formų, kurios gali būti plėtojamos įgyvendinant iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką, gali būti mokesčių, inter alia nekilnojamojo turto mokesčio, išimčių ir lengvatų nustatymas; nustatydamas mokes- čio lengvatas, įstatymų leidėjas privalo paisyti visuomenės ir valstybės išgalių, nepa- žeisti Konstitucijos normų ir principų. 4.2.1. Kaip minėta, Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo nustatyta nekilnojamojo turto mokesčio lengvata fiziniams asmenims – 50 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas ◆

jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų įsigyjami gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniai (patalpos), žuvininkystės statiniai ir inžineriniai statiniai, kurių bendra vertė nevir- šijo 1 milijono litų, nekilnojamojo turto mokesčiu nebuvo apmokestinami; šiuo mo- kesčiu buvo apmokestinami fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantys ar jų įsigyjami nurodyti statiniai (patalpos), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų. Taip pat minėta, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti nekilnojamojo turto mokesčio mokestinės nepriemokos mokėjimą tuo atveju, jeigu nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritinė arba mokesčių mokėtojas patirtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, o atidėjus ar išdėsčius šios mokesti- nės nepriemokos mokėjimą jam būtų suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. 4.2.2. Pažymėtina, kad pagal šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą nekilnojamojo turto mokestį turėjo mokėti tik didelės vertės nekilnojamąjį turtą turintys ar jį įsigyjantys fiziniai asmenys, kad šiuo mokes- čiu buvo apmokestintas ne visas didelės vertės nekilnojamasis turtas, o tik jo mokes- tinės vertės dalis, viršijanti 1 milijoną litų, kad socialinė parama fiziniams asmenims (šeimoms) teikiama pagal kitus įstatymus, kad Mokesčių administravimo įstatyme yra numatyta galimybė atidėti arba išdėstyti nekilnojamojo turto mokesčio mokesti- nės nepriemokos mokėjimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 7 straipsnyje (2011 m. gruo- džio 21 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek jame nebuvo nustatyta jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, nepaisyta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šei- mą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, Konstitucijos 39 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtintos garantijos. 4.3. Vertinant, ar Įstatymo 7 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, pažymėtina, kad pareiškėjo abejonės dėl šio straipsnio atitikties nurodytiems konstituciniams principams grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir jo abejonės dėl atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1, 3 dalims. 4.3.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad mokesčių išimčių ir lengvatų nustatymas yra socialinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti mokesčių išimtis ir lengvatas atsižvelgdamas į valstybės ir visuo- menės išteklius, materialines ir finansines galimybes, valstybės ekonominės ir socia- linės politikos prioritetus, paisydamas kitų svarbių veiksnių. ◆ DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU 51

Taip pat minėta, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia priorite- tų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstu- mo ir tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitik- tį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuo- menės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, nenustatydamas jokių išimčių ir (ar) leng vatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nurodytus statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, įgyvendino savo diskreciją nustatyti mokesčių išimtis ir lengvatas (arba jų nenustatyti) atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, valstybės eko- nominės ir socialinės politikos prioritetus, paisant kitų svarbių veiksnių. Taigi nėra teisinių argumentų teigti, kad, nenustačius jokių išimčių ir (ar) leng vatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nurodytus statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, būtų buvę kaip nors pa- žeisti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai. 4.3.2. Kaip minėta, pasak pareiškėjo, įstatymų leidėjas, reglamentuodamas mo- kesčio apskaičiavimo tvarką, turi numatyti galimybę, vadovaujantis įstatyme nustatytais kriterijais, susijusiais su šeimos finansine padėtimi, jos mokumu, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų padėtimi ir skaičiumi, atleisti mokesčio mokėtoją nuo viso nekilnojamojo turto mokesčio ar jo dalies mokėjimo. Kitaip tariant, pareiškė- jo nuomone, šį mokestį administruojančiai valstybės institucijai įstatymu turėtų būti suteikti įgaliojimai konkrečiu atveju spręsti, ar mokesčio mokėtojas atitinka įstatyme nustatytus kriterijus ir ar jis turėtų būti atleistas nuo viso nekilnojamojo turto mokes- čio ar jo dalies mokėjimo. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu. Vadinasi, visos apmokestinimo tam tikru mokesčiu sąlygos turi būti nustatytos įstatyme. Įstatyme, kuriame nustatytos mokesčio sąlygos, negali būti nuostatų, kuriomis mokesčius administruojančioms valstybės institucijoms būtų suteikta diskrecija, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, inter alia mokesčio mokėtojo šeimos finansinę 52 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas ◆

padėtį, jos mokumą, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų skaičių ir kt., spręsti, ar konkretus mokesčio mokėtojas turi mokėti mokestį, ar yra nuo jo atleistinas. Priešin- gu atveju, t. y. jeigu mokesčius administruojančios valstybės institucijos turėtų tokią diskreciją, būtų paneigta mokesčio, kaip įstatymu nustatyto privalomo, neatlygintinio juridinių ir fizinių asmenų mokėjimo nustatytu laiku į valstybės biudžetą, esmė. 4.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 7 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nebuvo nustatyta jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. 5. Šioje byloje pareiškėjas tam tikru aspektu ginčija teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtintas šeimos nariams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto ap- mokestinimas nekilnojamojo turto mokesčiu, atitiktį Konstitucijai. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nustatęs, jog pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas prieš- tarauja Konstitucijai kitu nei pareiškėjo nurodytasis aspektu, privalo tai konstatuoti. Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštarau- jantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai). 5.1. Minėta, kad Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatyta: „Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta neapmokestinamoji vertė taikoma visam šiame punkte nurodytos paskirties nekilnojamajam turtui, kuris nuosavybės teise priklauso šeimos nariams arba yra jų įsigyjamas. Taikant šią nuostatą, šeimos nariais laikomi sutuoktiniai, asmenys, vieni auginantys vaikus (įvaikius), ir su jais gyvenantys jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų.“ Minėta ir tai, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju šio straipsnio 1 dalies 6 punkte (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija), fiziniam asmeniui, kuris pagal šio straipsnio 6 dalį laikomas šeimos nariu, nuosavybės teise priklausantis ar jo įsigyjamas šiame punkte nurodytos paskirties nekilnojamasis turtas nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamas kartu su atitinkamu kitų jo šeimos nariais laikomų fizinių asmenų turtu, nustačius bendrą viso šio turto vertę; tiek fizinio asmens, kuris pagal šio straipsnio 6 dalį nelaikomas šeimos nariu, turtui, tiek visam fizinių asmenų, pagal šią dalį laikomų šeimos nariais, turtui buvo taikoma tokia pati neapmokestinamoji vertė – 1 milijonas litų. 5.2. Šiame nutarime konstatuota, kad konstitucinis asmenų lygybės principas pa- žeidžiamas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Konstatuota ir tai, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių ◆ DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU 53

nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. 5.3. Pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį tiek fizinio asmens, kuris pagal Įstatymo 7 straipsnio 6 dalį (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nelaikomas šeimos nariu, turtui, tiek visam fizinių asmenų, kurie pagal šią dalį laikomi šeimos nariais, turtui taikoma tokia pati neapmokestinamoji vertė, sudaromos prielaidos nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinti fizinio asmens, kuris pagal šią dalį laikomas šeimos nariu, mažesnės vertės nekilnojamąjį turtą nei atitinkamą kito fizinio asmens nekilnojamąjį turtą. Be to, Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu tam tikru atveju iškreipiamas šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas teisinis reguliavimas: kai nekilnojamojo turto mokesčiu yra apmokestinamas fizinio asmens, kuris pagal šio straipsnio 6 dalį laikomas šeimos nariu, nekilnojamasis turtas, o šiuo mokesčiu apmokestinamo nekilnojamojo turto savininkai šeimoje yra keli, neapmokestinamoji nekilnojamojo turto vertė kiekvienam iš jų gali būti ma- žesnė nei nustatytoji minėtame punkte. Vadinasi, fiziniam asmeniui, kuris pagal Įstatymo 7 straipsnio 6 dalį (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) laikomas šeimos nariu, vien dėl to, kad jis yra sutuoktinis, asmuo, vienas auginantis vaiką (įvaikį), arba su jais gyvenantis vaikas (įvaikis) iki 18 metų, nustatytas nevienodas, t. y. mažiau palankus apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu teisinis reguliavimas, palyginti su kitais fiziniais asmenimis. Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį tiek fizinio asmens, kuris pagal šią dalį nelaikomas šeimos nariu, turtui, tiek visam fizinių asmenų, kurie pagal šią dalį laikomi šeimos nariais (sutuoktinių, asmenų, kurie vieni augina vaikus (įvai- kius), ir su jais gyvenančių jų vaikų (įvaikių) iki 18 metų), turtui taikoma ta pati neapmokestinamoji vertė, fiziniai asmenys, kurie pagal šią dalį laikomi šeimos nariais, nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo aspektu yra traktuojami skirtingai nei kiti fiziniai asmenys, nors tarp jų apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Šis teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų. Toks teisinis reguliavimas, kuriuo sudaromos prielaidos nekilnojamojo tur- to mokesčiu apmokestinti fizinio asmens, kuris pagal Įstatymo 7 straipsnio 6 dalį (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) laikomas šeimos nariu, mažesnės vertės nekil- nojamąjį turtą, palyginti su atitinkamu kito fizinio asmens nekilnojamuoju turtu, vien tuo pagrindu, kad fizinis asmuo, kuris pagal šią dalį laikomas šeimos nariu, yra sutuoktinis, asmuo, vienas auginantis vaiką (įvaikį), arba su jais gyvenantis vaikas (įvaikis) iki 18 metų, yra nesuderinamas ir su Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintu valstybės įsipareigojimu įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisi- 54 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas ◆

nį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. 5.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 7 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata „Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta neapmokestinamoji vertė taikoma visam šiame punkte nurodytos paskirties nekilnojamajam turtui, kuris nuosavybės teise priklauso šei- mos nariams arba yra jų įsigyjamas“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu- vos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 163-7742) tiek, kiek jame nebuvo nustatyta jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalė- jusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 163-7742) nuostata „Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta neapmokestinamoji vertė taikoma visam šiame punkte nurodytos paskirties nekilnojamajam turtui, kuris nuo- savybės teise priklauso šeimos nariams arba yra jų įsigyjamas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė Vytautas Greičius Danutė Jočienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Vytas Milius Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2015-09-22, Nr. 14100. 55

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO Santrauka Šiuo nutarimu, priimtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo inicijuotoje byloje, pripažinta, kad Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) 68 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti valstybinių (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, įstatymų leidėjui nenustačius esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, ir Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) tiek, kiek juo reguliuojamos esminės biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų, darbo apmokėjimo sąlygos, prieštarauja Konstitucijai. Atskleisdamas konstitucinius reikalavimus apmokėjimo už darbą iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų teisiniam reguliavimui, Konstitucinis Teismas pirmiausia priminė, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įsta- tymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, be kita ko, reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios tei- sės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais; įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti; ati- tinkančiais Konstituciją gali būti pripažįstami tik tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba jai neprieštaraujančių įstatymų. Pagal konstitucinį valdžių padalijimo principą, įtvirtintą inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, valstybės valdžios institucija negali atsisakyti Konstitucijoje nustatytų savo įgaliojimų ar jų perduoti kuriai nors kitai institucijai, kitos valstybės valdžios institucijos negali jų perimti, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu; Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo kons- titucinę kompetenciją; Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata „valdžios galias riboja Konstitucija“ yra pažeidžiama, jeigu nustatytu teisiniu reguliavimu konstitu- ciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi principinės pozicijos, kad svarbiausi visuomeniniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymais. Ne kartą pažy- mėta ir tai, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti 56 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

tik įstatymu. Jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties. Aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno žmogaus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą turinį, Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrin- dinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu, taip pat kad aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas ap- mokėjimo už darbą dydis, yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad oficialiosios konstitucinės valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos visiems iš valstybės (savivaldybės) biudžeto atlyginimą gaunantiems asmenims. Konstituciniai reikalavimai, kurių privalu paisyti reguliuojant darbo apmo- kėjimo iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų santykius, kyla ir iš Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtinti konstituciniai Seimo ir Vyriausybės įgaliojimai viešųjų fi- nansų srityje. Kaip pažymėta nutarime, pagal Konstituciją, inter alia jos 128 straipsnio 1 dalį, sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės biudžete numatomų valsty- bės išlaidų dydžiui, turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Seimas. Kadangi valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšos, skiriamos iš jo išlaikomų įstaigų, per kurias įgyvendi- namos įvairios valstybės funkcijos, darbuotojų darbui apmokėti, sudaro reikšmingą valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų dalį, konstatuota, kad šias išlaidas lemiantys valstybės finansiniai įsipareigojimai, susiję su šių darbuotojų darbo apmokėjimu, laikytini esminiais turtiniais valstybės įsipareigojimais, dėl kurių pagal Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalį sprendimus Vyriausybės siūlymu turi priimti Seimas; todėl iš šių lėšų finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo svarbiausi elementai, turintys esminę įtaką valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų dydžiui, nustatytini įstatymu. Taigi, kaip pažymėta nutarime, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui). Vyriausybė, savo nutarimu reguliuodama šių asmenų darbo apmokėjimo santykius, gali tik detalizuoti, sukonkretinti įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatyti jo įgyvendinimo tvarką, reglamentuoti procedūrinius darbo apmokėjimo aspektus. Konstitucinio Teismo vertinimu, Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje įtvir- tintu pavedimu Vyriausybei nustatyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, įstatymų leidėjui nei šiame, nei kituose įstatymuose nenu- ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 57

stačius esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, jai suteikti įgaliojimai nustatyti šias sąlygas poįstatyminiu teisės aktu ir šitaip pažeista iš Konstitucijos kylanti teisės aktų hierarchija, konstituciškai nepagrįstai išplėstos Vyriausybės galios. Atsižvel- gus į tai, nurodyta Švietimo įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitu- cijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siū- lymu, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. Prieštaraujančiu toms pačioms Konstitucijos nuostatoms Konstitucinis Teismas pripažino ir minėtą Vyriausybės nutarimą, nes juo nustačius galimus biudžetinių įs- taigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų valstybinių ir savivaldybių mokyklų peda- gogų, tarnybinių atlyginimų dydžius, kitas jų darbo apmokėjimo sąlygas ir pavedus biudžetinių įstaigų ir organizacijų savininko teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms nustatyti pagal nurodytus kriterijus diferencijuotas tarnybinių atlygini- mų schemas, taip pat kitas darbo apmokėjimo sąlygas, neatsižvelgta į tai, kad pagal Konstituciją esminės asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygos, lemiančios jų darbo užmokestį, turi būti nustatytos įstatymu, ir šitaip pažeista iš Konstitucijos kylanti teisės aktų hierarchija, konstituciškai nepagrįstai išplėstos Vyriausybės galios. Atsižvelgęs į tai, kad, oficialiai paskelbus šį nutarimą iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų biudžetinių įstaigų ir organizacijų dar- buotojų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, dėl kurio galėtų būti iš esmės sutrikdytas šių darbuotojų darbo apmokėjimas, taip pat į tai, kad rei- kiamų legislatyvinių sprendimų priėmimas bus susijęs su valstybės biudžeto planavimu ir kad pagal Konstituciją tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsi- galiojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti būsi- miems pokyčiams, Konstitucinis Teismas atidėjo šio nutarimo oficialų paskelbimą Teisės aktų registre iki 2017 m. sausio 2 d. 58

Byla Nr. 19/2013

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO 68 STRAIPSNIO 3 DALIES IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1993 M. LIEPOS 8 D. NUTARIMO NR. 511 „DĖL BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ IR ORGANIZACIJŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO TVARKOS TOBULINIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2015 m. rugsėjo 29 d. Nr. KT26-N15/2015 Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedi- mino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedė- jo pavaduotojai Alesiai Rynkevič, šios ministerijos Darbo departamento Darbo teisės skyriaus vedėjo pavaduotojai Rūtai Juršaitei, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei Jurgitai Šerpatauskienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2015 m. rugsėjo 16 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 19/2013 pagal pa- reiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-26/2013 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl biu- džetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 3 punktas (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek Lietuvos Respublikos švieti- mo ir mokslo ministerijai pavesta nustatyti diferencijuotas pagal įstaigų ir organi- zacijų pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo stažą, išsimokslinimą bei kvalifikaciją tarnybinių atlyginimų schemas (koeficientais), neviršijant šiame nutarime nusta- tytų tarnybinių atlyginimų (koeficientais), taip pat kitas šiame nutarime numatytas darbo apmokėjimo sąlygas, taikomas valstybinės (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybės mokyklos vadovo, jo pavaduotojo ugdymui, ugdymą organizuojan- čio skyriaus vedėjo, mokytojo, pagalbos mokiniui specialisto ir kito ugdymo proce- ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 59

se dalyvaujančio darbuotojo darbo užmokesčiui nustatyti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės vals- tybės principui, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) 68 straipsnio 3 daliai. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo adminis- tracinę bylą, kurioje Lietuvos Respublikos Seimo nariai ginčijo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. V-1315 „Dėl Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatų atitiktį Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) (toliau – ir Švietimo įstatymas) 68 straipsnio 2, 3 dalims. Pareiškėjas suabejojo Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organi- zacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511) 3 punkto (2012 m. liepos 11 d. redakcija), kuriuo vadovaujantis buvo priimtas minėtas administracinėje byloje ginčytas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, atitiktimi Konstitucijai, Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. 2015 m. kovo 6 d. raštu pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Konstitucinį Teismą informavo, kad administracinėje byloje Seimo nariai patikslino savo prašymą ir dabar prašo ištirti, ar Švietimo įstatymo nuostatoms neprieštarauja švietimo ir mokslo ministro 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. V-1254 „Dėl Švie- timo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo yra patvirtintas naujas Švietimo įstaigų darbuo- tojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, o mi- nėtas 2011 m. liepos 18 d. įsakymas (su vėlesniais pakeitimais) pripažintas netekusiu galios. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu administracinėje byloje ginčijamas švietimo ir mokslo ministro 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymas taip pat priimtas vadovaujantis Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punktu (2012 m. liepos 11 d. redakcija), pareiškėjui kilusios abejonės dėl šio punkto atitikties Konstitucijai, Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai išliko aktualios. 2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Pagal Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalį valstybinės (išskyrus aukštą- sias mokyklas) ir savivaldybės mokyklos vadovo, jo pavaduotojo ugdymui, ugdy- mą organizuojančio skyriaus vedėjo, mokytojo, pagalbos mokiniui specialisto ir kito ugdymo procese dalyvaujančio darbuotojo (toliau – ir valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogai) darbo apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Švietimo įstaty- mo 68 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad valstybinės (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybės mokyklos vadovo, jo pavaduotojo ugdymui, ugdymą organizuojančio 60 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

skyriaus vedėjo, mokytojo, pagalbos mokiniui specialisto darbo užmokestis priklauso nuo išsilavinimo, pedagoginio darbo stažo, vadybinės kvalifikacinės kategorijos arba kvalifikacinės kategorijos ir veiklos sudėtingumo. Taigi įstatymų leidėjas, įtvirtinęs esminius kriterijus, turinčius lemti nurodytų kategorijų darbuotojų darbo užmokestį, Vyriausybei pavedė nustatyti detalesnę jų darbo apmokėjimo tvarką, ne- suteikdamas jai teisės perduoti šių įgaliojimų jokiai kitai valstybės institucijai. Ne- paisydama to, Vyriausybė ginčijamo nutarimo 3 punktu pavedė Švietimo ir mokslo ministerijai nustatyti diferencijuotas pagal įstaigų ir organizacijų darbo pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo stažą, išsimokslinimą bei kvalifikaciją tarnybinių atlyginimų schemas (koeficientais), taip pat kitas šiame nutarime numatytas darbo apmokėjimo sąlygas, taikytinas Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje nurodytiems valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogams. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame Vyriausybės nutarime, be itin bendro pobūdžio nuostatų dėl biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir pakankamai detalaus priedų bei išmokų skyrimo (pagrindų, dydžių) teisinio reguliavimo, nėra detalesnių darbo apmokėjimo tvarkos nuostatų, kuriomis vadovaujantis būtų galima individualizuoti plačias šiame Vyriausybės nutarime nustatytas koeficientų ribas, t. y. nustatyti konkrečių švietimo įstaigų darbuotojų – mokyklų vadovų, jų pavaduotojų ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų, mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų – darbo užmokestį. Įstatymų leidėjui Švietimo įstatymo 68 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinus tik kriterijus, nuo kurių turi priklausyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo užmokestis, o Vyriausybei nenustačius detalesnės jų darbo apmokėjimo tvarkos (be kita ko, šių kriterijų įtakos minėtų pedagogų darbo užmokesčiui), ginčijamo Vy- riausybės nutarimo 3 punkte įtvirtintas pavedimas Švietimo ir mokslo ministerijai negali būti suprantamas kitaip, nei kaip pavedimas nustatyti detalią valstybinių ir sa- vivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką. Todėl, pareiškėjo nuomone, Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punktas (2012 m. liepos 11 d. redakcija) prieštarauja Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai. 2.2. Remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kurias Kons- titucinis Teismas suformulavo aiškindamas Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktus, pareiškėjas teigia, kad Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimą nustatyti tam tikrą įstatymo įgyvendinimo tvarką, turėjo šią tvarką nustatyti pati ir negalė- jo pavesti jos nustatyti jokiai kitai institucijai, taip pat kad ji privalėjo suderinti savo anksčiau priimtus nutarimus su vėliau priimto Švietimo įstatymo normomis, tačiau to nepadarė ir detalios valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokė- jimo tvarkos nenustatė. Todėl pareiškėjui kilo abejonė, ar Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punktas (2012 m. liepos 11 d. redakcija), kuriame įtvirtin- tas minėtas Vyriausybės pavedimas Švietimo ir mokslo ministerijai, neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams. 2.3. Pareiškėjui taip pat kilo abejonė, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, būtent iš jo kylantis reika- ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 61

lavimas teisėkūros subjektams paisyti teisės aktų hierarchijos, nes juo sudarytos prielaidos švietimo ir mokslo ministro įsakymu reguliuoti santykius, kurie pagal Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalį turi būti reguliuojami ne žemesnės nei Vyriausybės nutarimas teisinės galios teisės aktu. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Vy- riausybės atstovų tuometinės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojos Gintarės Vizbaraitės, šios ministerijos Darbo departamento Dar- bo teisės skyriaus vedėjo pavaduotojos Rūtos Juršaitės, tuometinio Švietimo ir mokslo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo Tomo Daukanto ir šio skyriaus vyriausiosios spe- cialistės Jurgitos Šerpatauskienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad gin- čijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 1 priede, be kita ko, yra įtvir- tinti pedagogų tarnybiniai atlyginimai koeficientais, kurių ribos įstaigų vadovams, jų pavaduotojams, skyrių vadovams, specialistams ir kitiems darbuotojams nustatytos įvertinus išsilavinimą, darbų sudėtingumą ir pobūdį, todėl ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai. 2. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną įstatymais nustatomos bendro pobū- džio taisyklės, o poįstatyminiais teisės aktais jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka. Vyriausybė turi įgaliojimus dalį įstatyme nurodytų santykių reguliuoti pati, o kai kuriuos įstatyme expressis verbis nurodytus santykius ir iš jų kylančius santykius gali įgalioti reguliuoti kitą instituciją. Tiriant teisės aktų ati- tiktį aukštesnės galios teisės aktams, tiriamas ir tas teisinis reguliavimas, kuris teisės aktuose yra įtvirtintas eksplicitiškai, ir tas, kuris teisės aktuose įtvirtintas implicitiškai ir aiškinant teisę yra išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų. Taigi atsižvelgtina ne tik į eksplicitinį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Švietimo įsta- tymo 68 straipsnio 3 dalyje, bet ir į implicitinį atitinkamų visuomeninių santykių reguliavimą, susijusį su bendrąja Švietimo įstatyme nustatyta Švietimo ir mokslo ministerijos kompetencija. Atsižvelgdama į šią kompetenciją, Vyriausybė galėjo pavesti Švietimo ir mokslo ministerijai detalizuoti ir sukonkretinti Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 nuostatas, nors Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje eksplicitiškai tokia galimybė nenumatyta. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, būtent ši ministerija turi specialią kompetenciją, reikalingą ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostatoms dėl valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo ap- mokėjimo detalizuoti ir sukonkretinti. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti tuometinės Lietuvos Res- publikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkės Audronės Pit 62 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

rėnienės ir Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkės Kristinos Miškinienės rašytiniai paaiškinimai dėl valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo ap- mokėjimo sąlygų reguliavimo Švietimo įstatyme. IV Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovės A. Rynkevič, R. Juršaitė ir J. Šerpatauskienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiški- nimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punktas (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek Švietimo ir mokslo ministerijai pavesta nustatyti diferencijuotas pagal įstaigų ir organizacijų pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo stažą, išsimokslinimą bei kvalifikaciją tarnybinių atlygini- mų schemas (koeficientais), neviršijant šiame nutarime nustatytų tarnybinių atly- ginimų (koeficientais), taip pat kitas šiame nutarime numatytas darbo apmokėjimo sąlygas, taikomas valstybinės (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybės mokyklos vadovo, jo pavaduotojo ugdymui, ugdymą organizuojančio skyriaus vedė- jo, mokytojo, pagalbos mokiniui specialisto ir kito ugdymo procese dalyvaujančio darbuotojo darbo užmokesčiui nustatyti, neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai. 2. Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 buvo priimtas įgyven- dinant Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo (1991 m. sausio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 4 straipsnį, pagal kurį kitų nei valstybės tarnautojų (kurių darbo apmokėjimo sąlygos turėjo būti nustatytos įsta- tymuose) iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas turėjo nustatyti Vyriausybė. Pažymėtina, kad Darbo apmokėjimo įstatymas neteko galios 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos darbo kodeksui (Lietu- vos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 2 punktas). 3. Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) reguliuojami biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų pe- dagogų, darbo apmokėjimo santykiai. Šio nutarimo 3 punkto (2012 m. liepos 11 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje nustatyta: „Ministerijos, departamentai bei kitos valstybinės tarnybos ir savivaldybės – biudžetinių įstaigų ir organizacijų savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija turi nustatyti diferencijuotas pagal įstaigų ir organizacijų darbo pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo stažą, išsimokslinimą bei kvalifikaciją tarnybinių atlyginimų sche- ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 63

mas (koeficientais), neviršydamos šiame nutarime nustatytų tarnybinių atlyginimų (koeficientais), taip pat kitas šiame nutarime numatytas darbo apmokėjimo sąlygas.“ 4. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra aktualios ir kai kurios kitos šiuo metu galiojančios Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos. 4.1. Šio Vyriausybės nutarimo 1 punkte (2012 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbas apmokamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta bazinė mėnesinė alga (bazinis valandinis atlygis), išskyrus minimaliąją mėnesinę algą ir minimalųjį valan- dinį atlygį. 4.2. Ginčijamo nutarimo 2 punktu Vyriausybė patvirtino biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų tarnybinius atlyginimus ir tarifinius atlygius (koeficientais) pagal 1–4 priedus. 4.3. Šio nutarimo 3 punkto antrojoje pastraipoje (2014 m. gruodžio 23 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad Švietimo ir mokslo ministerija parengtas tarnybinių atlyginimų schemas (koeficientais) ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas privalo suderinti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Finansų ministerija; šios suderin- tos darbo apmokėjimo sąlygos taip pat taikomos kitose biudžetinėse ir savivaldybėms pavaldžiose įstaigose bei organizacijose dirbančių pedagogų (išskyrus aukštųjų mo- kyklų) darbo užmokesčiui nustatyti. 4.4. Pagal aptariamo Vyriausybės nutarimo 4 punktą (2013 m. gruodžio 11 d. redakcija) konkrečius įstaigos ar organizacijos darbuotojų tarnybinius atlyginimus (koeficientais) ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas turi nustatyti vadovas, neviršyda- mas darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Šiame punkte taip pat nustatyta, kad įstaigų ir organizacijų vadovų tarnybinius atlyginimus (koeficientais), priedus prie tarnybinių atlyginimų ir skatinimo sąlygas turi nustatyti savininko teises ir pareigas įgyvendi- nanti institucija; priedų, kurie nustatomi nurodant konkretų terminą, bet ne ilgesnį kaip iki kalendorinių metų pabaigos, dydis neturi viršyti tarnybinio atlyginimo dy- džio; priedas nustatomas atsižvelgiant į praėjusių metų veiklos rezultatų vertinimo rodiklius (biudžetinės įstaigos ar organizacijos tikslų įgyvendinimas pagal atitinka- mų metų strateginiame ar metiniame veiklos plane nustatytus vertinimo kriterijus ir (ar) kitus rodiklius); konkrečius veiklos vertinimo rodiklius nustato biudžetinių įstaigų ir organizacijų savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. 4.5. Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 5 punktu (2013 m. gruo- džio 11 d. redakcija) biudžetinių įstaigų ir organizacijų vadovams suteikta teisė, ne- viršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų: – nustatyti vadovo pavaduotojams, struktūrinių padalinių vadovams ir jų pavaduotojams iki tarnybinio atlyginimo dydžio priedus už aukštą kvalifikaciją, skubių, svarbių ar sudėtingų darbų (užduočių) vykdymą, nurodant konkretų terminą, bet ne ilgesnį kaip iki kalendorinių metų pabaigos; priedas mažinamas arba panaikinamas, jeigu pablogėja tų asmenų darbo rezultatai (5.1 papunktis); 64 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

– nustatyti kitiems darbuotojams priedus už aukštą kvalifikaciją, skubių, svarbių ar sudėtingų darbų (užduočių) vykdymą, priemokas už laikinai nesančių darbuotojų funkcijų (pareigų) arba rašytiniu darbuotojo sutikimu – papildomų darbų vykdymą (jeigu nesudaroma papildoma darbo sutartis), nurodant konkretų terminą, bet ne il- gesnį kaip iki kalendorinių metų pabaigos; bendra šių priedų ir priemokų suma neturi viršyti darbuotojui nustatyto tarnybinio atlyginimo dydžio; priedas (priemoka) mažinamas (-a) arba panaikinamas (-a), jeigu pablogėja tų asmenų darbo rezultatai arba jie nevykdo minėtųjų darbų (5.2 papunktis); – mokėti vienkartines pinigines išmokas, skirtas darbuotojams skatinti, šiais atvejais: už labai gerą darbuotojo darbą kalendoriniais metais; darbuotojui atlikus vienkartines ypač svarbias užduotis; įstatymo nustatytų švenčių progomis; darbuo- tojų gyvenimo ir darbo metų jubiliejinių sukakčių progomis; darbuotojams išeinant į pensiją (5.4 papunktis). Be to, nustatyta, kad kiekvienu šiame punkte nurodytu atveju vienkartinė pi- niginė išmoka gali būti skiriama ne daugiau kaip kartą per metus ir negali viršyti 100 procentų nustatytojo tarnybinio atlyginimo; vienkartinė piniginė išmoka ne- skiriama darbuotojui, kuriam per paskutinius 12 mėnesių paskirta drausminė nuo- bauda. 4.6. Pagal ginčijamo Vyriausybės nutarimo 51 punktą (2012 m. liepos 11 d. redakcija) nacionalinių kultūros ir meno įstaigų vadovams, vadovų pavaduotojams, struktūrinių padalinių vadovams, jų pavaduotojams ir kitiems darbuotojams gali būti nustatomi iki 65 procentų didesni tarnybinių atlyginimų koeficientai, o kitų biudže- tinių įstaigų ir organizacijų minėtiems darbuotojams – iki 45 procentų didesni tar- nybinių atlyginimų koeficientai, negu nurodyta 1–4 prieduose, išskyrus 1 priedo 5, 7, 9 pastabose nurodytus darbuotojus. 4.7. Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 6 punkto (2012 m. liepos 11 d. redakcija) pirmojoje, antrojoje pastraipose nustatyta: „Biudžetinėse įstaigose ir organizacijose pagal įstatymus sudaromose kolektyvi- nėse sutartyse, atsižvelgiant į savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos nustatytas sąlygas, turi būti konkretinama darbuotojams skatinti skiriamų vienkarti- nių piniginių išmokų, priedų ir priemokų skyrimo tvarka ir dydis, taip pat kitos darbo apmokėjimo ir organizavimo sąlygos. Rekomenduoti kolektyvinėse sutartyse numatyti darbo apmokėjimo kriterijus bei darbo normas, kuriais vadovaujantis nustatyti ir mokėti darbuotojams (nevirši- jant darbo užmokesčio fondo) darbo užmokestį pagal darbo apimtį ir kokybę. Taip nustatytas darbo užmokestis negali būti mažesnis už savininko teises ir pareigas įgy- vendinančios institucijos patvirtintą atitinkamų pareigų minimalų tarnybinį atlygi- nimą (atlygį).“ 4.8. Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 1 priede (2015 m. birže- lio 26 d. redakcija) nustatytas Biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų tarnybi- nių atlyginimų sąrašas: ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 65

Koeficientai bazinės mėnesinės algos dydžiais, išskyrus MMA tinių įstaigų įstaigų tinių

Pareigybės kytų viešųjų įstaigų) įstaigų) viešųjų kytų likos tojų finansų ministerijai pavaldžių biudžeti - pavaldžių ministerijai finansų (pertvar įstaigų nių darbuo tojų žemės ūkioLietuvos Respublikos mi - įstaigų pavaldžių biudžetinių nisterijai darbuotojų socialinių darbuotojų srities paslaugų ir meno, kultūros švietimo ir mokslo, ir socialinių priežiūros sveikatos įstaigų - biudžeti kitų pat taip darbuotojų, kitų darbuotojų ir organizacijų įstaigų nių pedagogų priežiūros sveikatos specialistų kultūros darbuo ir meno minis - aplinkos Lietuvos Respublikos pavaldžių biudže terijai darbuo tojų Lietuvos Respub Įstaigų ir organiza 11,5–43,4 10,9–25,5 10,9–24,3 10,9–20,8 11,5–47,32 10,9–21,2 10,9–23,19 10,9–16 cijų vadovai Įstaigų ir organiza cijų vadovų 10,95–38,5 10,4–22,8 10,4–22 10,4–18,7 10,95–41,1 10,4–19 10,4 –20,85 10,4–16 pavaduotojai Vyriausieji buhal teriai ir vidaus 10,2–36,91 10,2–18 audito tarnybų vadovai Skyrių, kitų 10–33,35 9,7–18,2 9,7–19,2 9,7–14,8 10–37,88 9,7–15,11 9,7–16,6 9,7–13 padalinių vadovai Vyriausieji 9,16–35,05 specialistai Vyresnieji 9,16–20,92 specialistai Specialistai: įgiję aukštąjį universitetinį 9,23–27,95 9,23–16,5 9,23–18,8 9,23–14,4 9,23–13,7 9,23–16,2 9,23–11,4 išsilavinimą iš jų – specialis tai, kurių mokymo trukmė pagal 9,23–17,4 mokymo planus stacionare – 6 ir daugiau metų įgiję aukštąjį neuniversite 9,17–26,7 9,17–14,7 9,17–15,4 9,17–12,7 9,17–12,2 9,17–14,3 9,17–10,5 tinį išsilavinimą (baigę kolegijas) įgiję aukštesnįjį išsilavinimą ar iki 1995 metų – 9,16–21,8 9,16–13 9,16–12 9,16–10,9 9,16–10,8 9,17–12,3 9,16–10 specialųjį viduri nį išsilavinimą Tarnautojai, išskyrus vadovus 9,16 ir specialistus Pagalbinis medicinos ir individualios 9,16–10 9,16–11,2 priežiūros personalas Darbininkai MMA MMA 66 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

4.9. Sudedamoji 1 priedo dalis yra ir tam tikros po šia lentele pateiktos pastabos. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad pagal 2 pastabą skyrių, kitų padalinių vadovų pavaduotojų tarnybiniai atlyginimai nustatomi 10–15 pro centų mažesni negu skyrių, kitų padalinių vadovų, o pagal 4 pastabą, be kita ko, Švietimo ir mokslo ministerija sudaro ir, suderinusi su Finansų ministerija bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, patvirtina pareigybių sąrašą, kuriuo vadovaujantis visose biu- džetinėse įstaigose ir organizacijose šie darbuotojai priskiriami prie pedagogų. Paminėtina ir tai, kad pagal kai kurias kitas pastabas yra numatyta galimybė tam tikrų biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojams nustatyti didesnius tarnybinius atlyginimus, nei nustatyta 1 priede. 5. Apibendrinant Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad: – biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas taikytinas ne tik jose dirbantiems pedagogams, bet ir kitiems biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojams, tarp jų sveikatos priežiūros specialistams, socia linių paslaugų srities darbuotojams, kultūros ir meno darbuotojams; – biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbas apmokamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imama bazinė mėnesinė alga (bazinis valandinis atlygis), išskyrus minimaliąją mėnesinę algą ir minimalųjį valandinį atlygį; – nustatyti minimalūs ir maksimalūs galimų tarnybinių atlyginimų dydžiai, apibrėžti koeficientų intervalais (išskyrus atskirus atvejus) ir diferencijuoti pagal pareigybes (be kita ko, įstaigų ir organizacijų vadovų, jų pavaduotojų, skyrių, kitų padalinių vadovų, specialistų (suskirstytų į įgijusius aukštąjį universitetinį išsilavini- mą, įgijusius neuniversitetinį išsilavinimą (baigusius kolegijas) ir įgijusius aukštesnį- jį išsilavinimą ar iki 1995 metų – specialųjį vidurinį išsilavinimą)) ir pareigybių sritis (be kita ko, pedagogų, kitų švietimo ir mokslo įstaigų darbuotojų); kartu yra numatyta galimybė nustatyti didesnius nei nustatytieji Vyriausybės tarnybinių atlyginimų koeficientus; – nurodytoms institucijoms pavesta nustatyti diferencijuotas pagal nustatytus kriterijus – įstaigų ir organizacijų darbo pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo stažą, iš- simokslinimą bei kvalifikaciją – tarnybinių atlyginimų schemas, kitas darbo apmo- kėjimo sąlygas; – konkrečius tarnybinius atlyginimus (koeficientais) ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas turi nustatyti institucijos vadovas, neviršydamas darbo užmokesčiui skirtų lėšų, o vadovų tarnybinius atlyginimus (koeficientais), priedus prie tarnybinių atly- ginimų ir skatinimo sąlygas turi nustatyti savininko teises ir pareigas įgyvendinan- ti institucija; – nustatytos priedų ir priemokų prie tarnybinių atlyginimų, darbuotojams skatinti skirtų vienkartinių piniginių išmokų skyrimo sąlygos, galimi maksimalūs jų dydžiai, priedų ir priemokų mokėjimo trukmė, mažinimo ir panaikinimo bei kitos mokėjimo sąlygos. ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 67

Taigi Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytos esminės biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos: apibrėžti galimi tarnybinių atlyginimų dydžiai, išreikš- ti koeficientais, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta bazinė mėnesinė alga; numatyta galimybė nustatyti didesnius tarnybinius atlyginimus nei nustatytieji pagal Vyriausybės apibrėžtus maksimalius koeficientus; nustatytos kitos darbo apmokėji- mo sąlygos, kaip antai priedų ir priemokų prie tarnybinių atlyginimų, darbuotojams skatinti skirtų vienkartinių išmokų dydžiai, jų skyrimo atvejai, mokėjimo terminai; ministerijoms, kitoms biudžetinių įstaigų ir organizacijų savininko teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms pavesta nustatyti pagal nurodytus kriterijus diferencijuotas tarnybinių atlyginimų schemas, taip pat kitas darbo apmokėjimo sąlygas. 6. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai. Švietimo įstatymo 68 straipsnyje „Mokyklų vadovų, jų pavaduotojų ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų, mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų darbo apmokėjimas“ inter alia nustatyta: „1. Valstybinės (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybės mokyklos vadovo, jo pavaduotojo ugdymui, ugdymą organizuojančio skyriaus vedėjo darbo užmokestis priklauso nuo išsilavinimo, pedagoginio darbo stažo, vadybinės kvalifikacinės kategorijos ir veiklos sudėtingumo. 2. Valstybinės (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybės mokyklos mokytojo, pagalbos mokiniui specialisto darbo užmokestis priklauso nuo išsilavinimo, pedagoginio darbo stažo, kvalifikacinės kategorijos ir veiklos sudėtingumo. 3. Valstybinės (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybės mokyklos vadovo, jo pavaduotojo ugdymui, ugdymą organizuojančio skyriaus vedėjo, mokytojo, pagalbos mokiniui specialisto ir kito ugdymo procese dalyvaujančio darbuotojo darbo ap- mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. <...>“ Apibendrinant šias Švietimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas, konstatuotina, kad jomis yra reguliuojami valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo ap- mokėjimo santykiai. Šio straipsnio 1, 2 dalyse nustatyti kriterijai, nuo kurių turi priklausyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų vadovaujančiųjų pedagogų ir mokytojų bei pagalbos mokiniui specialistų darbo užmokestis: nustatant visų nurodytų peda- gogų darbo užmokestį taikytini išsilavinimo, pedagoginio darbo stažo ir veiklos su- dėtingumo kriterijai, o vienas kriterijus iš dalies skiriasi – vadovaujančiojo pedagogo darbo užmokestis priklauso inter alia nuo vadybinės kvalifikacinės kategorijos, mokytojo ir pagalbos mokiniui specialisto – nuo kvalifikacinės kategorijos. Kitų vals- tybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo sąlygų nei šiame, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, tačiau šio straipsnio 3 dalyje Vy- riausybei pavesta nustatyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo ap- mokėjimo tvarką. 68 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

Pažymėtina, kad valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmo- kėjimo sąlygos nėra reguliuojamos ir kituose įstatymuose, išskyrus Darbo kodekse nustatytas bendrąsias darbo apmokėjimo sąlygas (kaip antai darbo užmokesčio minimumas, mokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad įstatymuose nėra reguliuojamos ne tik valstybinių ir sa- vivaldybių mokyklų pedagogų, bet ir kitų biudžetinių įstaigų ir organizacijų dar- buotojų darbo apmokėjimo sąlygos (išskyrus minėtąsias Darbo kodekse nustatytas sąlygas). 7. Nors Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nenurodyta, kokiu įstatymu vadovaujantis jis yra priimtas, ta- čiau iš jo turinio matyti, kad tiek, kiek juo, inter alia jo 3 punktu (2012 m. liepos 11 d. redakcija), yra reguliuojami valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo ap- mokėjimo santykiai, šiuo Vyriausybės nutarimu yra įgyvendinama Švietimo įstaty- mo 68 straipsnio 3 dalies nuostata. 8. Švietimo įstatymo 68 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus kriterijus, nuo kurių turi priklausyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo užmokestis (išsilavi- nimas, pedagoginis darbo stažas, veiklos sudėtingumas, vadybinė kvalifikacinė arba kvalifikacinė kategorija), palyginus su nustatytaisiais Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punkte (2012 m. liepos 11 d. redakcija) (įstaigų ir organizacijų darbo pobūdis ir jų dydis, darbuotojų darbo stažas, išsimokslinimas, kvalifikacija) pažymėtina, jog, be to, kad įstatyme nustatyti kriterijai taikytini valstybinių ir savi- valdybių mokyklų pedagogams, o nustatytieji ginčijamame Vyriausybės nutarime – visiems biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojams, tarp jų yra ir kitų skirtumų, kaip antai Vyriausybės nustatytas kriterijus – įstaigų ir organizacijų darbo pobūdis ir jų dydis nėra tapatus įstatymų leidėjo nustatytam kriterijui – valstybinių ir savivaldy- bių mokyklų pedagogų veiklos sudėtingumui. 9. Pažymėtina, kad pagal Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtintą teisinį reguliavimą, išskyrus išsila- vinimo kriterijų, nėra aišku, ar nustatant valstybinių ir savivaldybių mokyklų pe- dagogų darbo užmokestį vadovautasi Švietimo įstatymo 68 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytais kriterijais, nuo kurių šis užmokestis turi priklausyti. Ginčijamo Vyriau- sybės nutarimo 1 priede nustatyti minimalūs ir maksimalūs biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų pedagogų, kitų švietimo įstaigų darbuotojų, tarny- binių atlyginimų dydžiai (intervalai) koeficientais pagal išsilavinimo kriterijų yra diferencijuoti vienai darbuotojų kategorijai, būtent specialistams (atsižvelgiant į tai, ar jie yra įgiję universitetinį išsilavinimą, ar aukštąjį neuniversitetinį išsilavini- mą, ar aukštesnįjį arba iki 1995 metų – specialųjį vidurinį išsilavinimą). Kitų kri- terijų, pagal įstatymą turinčių lemti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo užmokestį, – pedagoginio darbo stažo, vadybinės kvalifikacinės kategorijos arba kvalifikacinės kategorijos, veiklos sudėtingumo, – įtaka šių pedagogų darbo užmokesčiui neapibrėžta. ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 69

10. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punkte (2012 m. liepos 11 d. redakcija) nurodytoms institucijoms pavesta nustatyti diferencijuotas pagal nurodytus kriterijus – įstaigų ir organizaci- jų darbo pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo stažą, išsimokslinimą bei kvalifikaciją – tarnybinių atlyginimų schemas, kitas darbo apmokėjimo sąlygas. Taigi Vyriausybė, be kita ko, Švietimo ir mokslo ministerijai pavedė žemesnės nei pačios Vyriausybės nutarimas teisinės galios poįstatyminiais teisės aktais nustatyti ir detalizuoti biudže- tinėse įstaigose dirbančių pedagogų darbo apmokėjimo sąlygas, inter alia jos nurody- tų kriterijų įtaką šių pedagogų darbo užmokesčiui. 11. Apibendrinant Švietimo įstatyme ir Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad: – įstatymų leidėjas Švietimo įstatymo 68 straipsnio 1, 2 dalyse nurodė kriterijus, nuo kurių turi priklausyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo užmokestis, tačiau nei šiame, nei kituose šio įstatymo straipsniuose ar kituose įsta- tymuose neapibrėžė šių kriterijų įtakos minėtų pedagogų darbo užmokesčiui, taip pat nenustatė kitų esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų (kaip antai neįtvirtino darbo apmokėjimo sistemos, nenustatė darbo užmokesčio sudedamųjų dalių, neapibrė- žė jų dydžių ir kt.); nenustatęs esminių valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo sąlygų, įstatymų leidėjas Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje pavedė Vyriausybei nustatyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką; – Vyriausybė, ginčijamame nutarime reguliuodama biudžetinių įstaigų ir orga- nizacijų darbuotojų, tarp jų valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų, darbo ap- mokėjimo santykius, nustatė galimus jų tarnybinių atlyginimų dydžius, kitas esmines darbo apmokėjimo sąlygas ir pavedė biudžetinių įstaigų ir organizacijų savininko teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms nustatyti pagal nurodytus kriterijus diferencijuotas tarnybinių atlyginimų schemas, taip pat kitas darbo apmokėjimo sąlygas. II 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės nutarimo, kuriuo reguliuojamas biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų, darbo apmokėjimas, nuostatos atitiktis inter alia Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje svarbu atskleisti konstitucinius reikalavimus ap- mokėjimo už darbą iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų teisiniam reguliavimui, inter alia Vyriausybės įgaliojimus reguliuoti atitinkamus santykius. 2. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstaty- mus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Preziden- to dekretus; pagal šio straipsnio 7 punktą Vyriausybė vykdo kitas pareigas, kurias jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai. 70 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

Aiškindamas šias konstitucines nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Vyriausybės priimami teisės aktai yra poįstatyminiai aktai; jie yra įstatymų taikymo aktai, jais detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriau- sybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai ne- prieštarautų Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė gali priimti poįstatyminius aktus nepriklausomai nuo to, ar jai įstatymu buvo nustatytas pavedimas, ar ne, o pagal šio straipsnio 7 punktą ji privalo priimti poįstatyminį aktą, kad realizuotų pareigą, kurią jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (2000 m. kovo 15 d. nutarimas). Kartu Konstitucinio Teismo aktuose pabrėžta, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti Vyriausybei pavedimo, kuris savo turiniu pažeistų konstitucinį įstatymo viršenybės principą (2000 m. kovo 15 d. nutarimas), ir kad atitinkančiais Konstituciją gali būti pripažįstami tik tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba jai neprieštaraujančių įstatymų ir Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat iš Konstitucijai ne- prieštaraujančių Respublikos Prezidento dekretų (2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Tai- gi vien pagal tai, ar įstatyme buvo nustatytas pavedimas Vyriausybei papildomai sureguliuoti kurį nors įstatymo įgyvendinimo tvarkos klausimą, ar tokio pavedimo įstatyme nebuvo nustatyta, negalima spręsti, ar Vyriausybės priimtas poįstatymi- nis aktas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, ar jiems neprieštarauja; kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas Vyriausybės priimto poįstatyminio akto ir įsta- tymų, kuriems vykdyti šis poįstatyminis aktas buvo priimtas, normų turinio santykis (2000 m. kovo 15 d. nutarimas). 3. Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylan- čios teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais. Ne kartą konstatuota ir tai, kad Lie- tuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisi- nių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti (2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucijoje reikalaujama, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepaisant to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 71

būti pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). 4. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs su konstituciniu val- džių padalijimo principu, įtvirtintu inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Kaip ne kartą pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, konstitucinis valdžių padalijimo principas yra pa- grindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas (inter alia 1998 m. sausio 10 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai), be kita ko, reiškiantis, kad jeigu Konstitucijoje yra nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, ši institucija negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai institucijai, kitos valstybės valdžios institucijos negali jų perimti, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (inter alia 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą pabrėžė, kad Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyven- dinti jo konstitucinę kompetenciją (inter alia 2002 m. sausio 14 d., 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai). Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata „valdžios galias riboja Konstitucija“ yra pažeidžiama, jeigu nustatytu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai). 5. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi principinės pozicijos, kad svarbiausi visuomeniniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymais. Ne kartą pažy- mėta ir tai, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Jokiomis aplinkybėmis po- įstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties (2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). 6. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Ši konstitucinė žmogaus teisė yra svarbi prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai). Atskleisdamas konstitucinės žmogaus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą turinį, Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu ir mokamas įstatymų nustatytu laiku (2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad oficialiosios konstitucinės valstybės tarnautojų darbo apmokė- jimo doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos visiems iš valstybės (savival- dybės) biudžeto atlyginimą gaunantiems asmenims (2007 m. kovo 20 d. nutarimas). 72 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

Atsižvelgiant į tai, paminėtinos šios nagrinėjamos bylos kontekste aktualios doktrini- nės nuostatos (suformuluotos inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. balandžio 30 d. nutarimuose): – valstybės tarnybos santykiai tokiu mastu, kokiu yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, turi būti reguliuojami įstatymais, o valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu; aiš- kūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už dar- bą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu; – įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis; darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys; – kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iš valstybės (savival- dybės) biudžeto, jame turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmo- kesčiui. 7. Konstituciniai reikalavimai, kurių privalu paisyti reguliuojant darbo apmo- kėjimo iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų santykius, kyla ir iš Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtinti konstituciniai Seimo ir Vyriausybės įgaliojimai viešųjų fi- nansų srityje. 7.1. Pagal Konstituciją Seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (67 straipsnio 14 punktas). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarime, biudžetinė Seimo funkcija, atsižvelgiant į esminę viešųjų fi- nansų būklės įtaką valstybės funkcijų įgyvendinimui, yra viena svarbiausių demo- kratinės teisinės valstybės parlamento funkcijų. Vyriausybė pagal Konstituciją turi išimtinius įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą ir vykdyti valstybės biudžetą (94 straipsnio 4 punktas, 130 straipsnis). Konstitucijos 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė remia savivaldy- bes. Valstybės parama savivaldybėms, savivaldybių ir valstybės interesų derinimas suponuoja tai, kad valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos (savivaldybių pa- jamos ir jų šaltiniai), kurių reikia, kad būtų užtikrintas visavertis savivaldos funk- cionavimas, įgyvendinamos savivaldybių funkcijos (inter alia 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). 7.2. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, rengdama valstybės biudžeto projektą, ir Seimas, jį svars- tydamas bei tvirtindamas, privalo vadovautis įstatymais, kurie suponuoja tam tikrą numatomų valstybės pajamų ir išlaidų dydį, tarp jų įstatymais, lemiančiais valstybės finansinius įsipareigojimus. ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 73

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalį sprendimus dėl esminių turtinių valstybės įsipareigojimų Vyriausybės siūlymu priima Seimas. 7.3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 128 straipsnio 1 dalį, sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės biudže- te numatomų valstybės išlaidų dydžiui, turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Sei- mas. Kitaip, jeigu sprendimai, lemiantys reikšmingą valstybės biudžeto išlaidų dalį, būtų įtvirtinti kitų valstybės institucijų teisės aktuose, atsirastų prielaidų susidaryti tokiai situacijai, kad Seimas, negalėdamas jų pakeisti, turėtų tvirtinti valstybės biudžetą, kurio turinio atitinkama reikšminga apimtimi jis pats negalėtų paveikti. Tai reikštų, kad Seimo galimybės veiksmingai vykdyti savo konstitucinę biudžetinę funkciją yra suvaržytos, jo vaidmuo formuojant valstybės biudžetą tėra formalus, ir nesiderintų su Seimo konstitucinių įgaliojimų valstybės finansų srityje paskirti- mi ir esme. 7.4. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšos, skiriamos iš jo išlaikomų įstaigų, per kurias įgyvendinamos įvairios valstybės funkcijos, darbuoto- jų darbui apmokėti, sudaro reikšmingą valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų dalį, konstatuotina, kad šias išlaidas lemiantys valstybės finansiniai įsipareigojimai, susiję su šių darbuotojų darbo apmokėjimu, laikytini esminiais turtiniais valstybės įsiparei- gojimais, dėl kurių pagal Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalį sprendimus Vyriausybės siūlymu turi priimti Seimas. Todėl iš šių lėšų finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo svarbiausi elementai, turintys esminę įtaką valstybės (savivaldybės) biu- džeto išlaidų dydžiui, nustatytini įstatymu. 8. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės gauti teisingą apmokėji- mą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią sprendimus dėl valsty- bės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu (aiškinamos kitų Seimo ir Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų viešųjų finansų srityje kontekste), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlygi- nimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemian- čias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įta- ką darbo užmokesčiui). Vyriausybė, savo nutarimu reguliuodama šių asmenų darbo apmokėjimo santykius, gali tik detalizuoti, sukonkretinti įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatyti jo įgyvendinimo tvarką, reglamentuoti procedūrinius darbo apmokėjimo aspektus. III Dėl Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalies ir Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 atitikties Konstitucijai 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punktas (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, 74 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

kiek Švietimo ir mokslo ministerijai pavesta nustatyti diferencijuotas pagal įstaigų ir organizacijų pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo stažą, išsimokslinimą bei kva- lifikaciją tarnybinių atlyginimų schemas (koeficientais), neviršijant šiame nutarime nustatytų tarnybinių atlyginimų (koeficientais), taip pat kitas šiame nutarime numatytas darbo apmokėjimo sąlygas, taikomas valstybinės (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybės mokyklos vadovo, jo pavaduotojo ugdymui, ugdymą organizuojan- čio skyriaus vedėjo, mokytojo, pagalbos mokiniui specialisto ir kito ugdymo procese dalyvaujančio darbuotojo darbo užmokesčiui nustatyti, neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai. Pareiškėjo abejonės iš esmės grindžiamos tuo, kad Vyriausybė, vykdydama Švie- timo įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įstatymų leidėjo pavedimą nustatyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, negalėjo pavesti jos detalizuoti jokiai kitai institucijai. 2. Kaip minėta, Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Valstybinės (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybės mokyklos vadovo, jo pavaduotojo ugdymui, ugdymą organizuojančio skyriaus vedėjo, mokytojo, pagalbos mokiniui specialisto ir kito ugdymo procese dalyvaujančio darbuotojo darbo apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.“ 3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas Švie- timo įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje pavedė Vyriausybei nustatyti valstybinių ir sa- vivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, nei šiame, nei kituose įstatymuose nenustatęs esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų (neapibrėžęs Švietimo įstatymo 68 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų kriterijų įtakos minėtų pedagogų darbo užmokesčiui, neįtvirtinęs darbo apmokėjimo sistemos, nenustatęs darbo užmokesčio sudedamųjų dalių, neapibrėžęs jų dydžių ir kt.). 4. Kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu (aiškinamos kitų Seimo ir Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų viešųjų finansų srityje kontekste), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (be kita ko, darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui). 5. Minėta ir tai, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, todėl jis negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais. Pagal konstitucinį valdžių padalijimo principą, įtvirtintą inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, valstybės valdžios institucija negali atsisakyti Konstitucijoje nustatytų ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 75

savo įgaliojimų ar jų perduoti kuriai nors kitai institucijai, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu; Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo konstitucinę kompetenciją; Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata „valdžios galias riboja Konstitucija“ yra pažeidžiama, jeigu nustatytu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios. 6. Konstatuotina, kad Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pavedimu Vyriausybei nustatyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo ap- mokėjimo tvarką, įstatymų leidėjui nei šiame, nei kituose įstatymuose nenustačius esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, jai suteikti įgaliojimai nustatyti šias sąlygas po- įstatyminiu teisės aktu. Šitaip, neatsižvelgus į tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už dar- bą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu, esminės asmenų, gau- nančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo są- lygos nustatytinos įstatymu, pažeista iš Konstitucijos kylanti teisės aktų hierarchija, konstituciškai nepagrįstai išplėstos Vyriausybės galios. 7. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas tei- singumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2015 m. gegu- žės 26 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja, kad Kons- titucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos, todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, privalo tai konstatuoti; tokia Konstitucinio Teismo prie- dermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė (2001 m. lap- kričio 29 d. nutarimas). 8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti šioje dalyje nurodytų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, įstatymų leidėjui nenustačius esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „sprendimus dėl <...> valstybės <...> es- minių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. 9. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punktas (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek Švietimo ir mokslo ministerijai pavesta nustatyti pagal nurodytus kriterijus diferencijuotas tarnybinių atlyginimų schemas, kitas darbo apmokėjimo sąlygas, taikomas valsty- 76 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

binių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo užmokesčiui nustatyti, nepriešta- rauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 10. Minėta, kad Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuo- tojų darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas taikytinas ne tik jose dirbantiems pedagogams, bet ir kitiems šių įstaigų ir organizacijų darbuotojams, tarp jų sveikatos priežiūros specialistams, socialinių paslaugų srities darbuotojams, kultūros ir meno darbuotojams. Taip pat minėta, kad Vyriausybė, ginčijamame nutarime reguliuodama biudže- tinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų, darbo apmokėjimo santykius, nustatė esmines jų darbo apmokėjimo są- lygas: apibrėžė galimus tarnybinių atlyginimų dydžius, išreikštus koeficientais, ku- rių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta bazinė mėnesinė alga; numatė galimybę nustatyti didesnius tarnybinius atlyginimus nei nustatytieji pagal Vyriausybės api- brėžtus maksimalius koeficientus; nustatė kitas darbo apmokėjimo sąlygas, kaip antai priedų ir priemokų prie tarnybinių atlyginimų, darbuotojams skatinti skirtų vienkar- tinių išmokų dydžius, jų skyrimo atvejus, mokėjimo terminus; ministerijoms, kitoms biudžetinių įstaigų ir organizacijų savininko teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms pavedė nustatyti pagal nurodytus kriterijus diferencijuotas tarnybinių at- lyginimų schemas, taip pat kitas darbo apmokėjimo sąlygas. Minėta ir tai, kad valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų ir kitų biu- džetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos įstatymuose nėra reguliuojamos, išskyrus Darbo kodekse nustatytas bendrąsias darbo apmokė- jimo sąlygas. 11. Kaip pažymėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pagal Konstituci- ją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta asmens teisė gauti teisin- gą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu, esminės asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygos, lemiančios jų darbo užmokestį (kaip antai darbo ap- mokėjimo sistema, darbo užmokesčio sudedamosios dalys, kriterijai, nuo kurių tu- rėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaka darbo užmokesčiui), turi būti nustatytos įstatymu; Vyriausybė, savo nutarimu reguliuodama šių asmenų darbo apmokėjimo santykius, gali tik detalizuoti, sukonkretinti įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatyti jo įgyvendinimo tvarką, reglamentuoti procedūrinius darbo apmokėjimo aspektus. 12. Minėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškiantis, kad draudžiama poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais; įstatymų leidėjas negali pa- ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 77

vesti Vyriausybei poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgalioji- mų perimti; atitinkančiais Konstituciją gali būti pripažįstami tik tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba jai neprieštaraujančių įstatymų. Pagal konstitucinį valdžių padalijimo principą, įtvirtintą inter alia Kons- titucijos 5 straipsnio 2 dalyje, valstybės valdžios institucija negali perimti kitoms institucijoms Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų; Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata „valdžios galias riboja Konstitucija“ yra pažeidžiama, jeigu nustatytu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos val- džios institucijos galios. 13. Konstatuotina, kad, ginčijamu Vyriausybės nutarimu nustačius galimus biu- džetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų valstybinių ir savivaldybių mo- kyklų pedagogų, tarnybinių atlyginimų dydžius, kitas jų darbo apmokėjimo sąlygas ir pavedus biudžetinių įstaigų ir organizacijų savininko teises ir pareigas įgyvendi- nančioms institucijoms nustatyti pagal nurodytus kriterijus diferencijuotas tarnybi- nių atlyginimų schemas, taip pat kitas darbo apmokėjimo sąlygas, neatsižvelgta į tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta asmens tei- sė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu, esminės asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudže- to lėšų, darbo apmokėjimo sąlygos, lemiančios jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistema, darbo užmokesčio sudedamosios dalys, kriterijai, nuo kurių tu- rėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaka darbo užmokesčiui), turi būti nustatytos įstatymu, ir šitaip pažeista iš Konstitucijos kylanti teisės aktų hierarchija, konstituciš- kai nepagrįstai išplėstos Vyriausybės galios. 14. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, privalo tai konstatuoti (2014 m. liepos 11 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rug- sėjo 22 d. nutarimai). 15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) tiek, kiek juo reguliuojamos esminės biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „sprendimus dėl <...> valstybės <...> es- minių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. 78 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

16. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti ir tai, ar Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punktas (2012 m. liepos 11 d. redakcija) neprieštarauja Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai. 17. Taip pat minėta, kad tiek, kiek Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), inter alia jo 3 punktu (2012 m. liepos 11 d. redakcija), yra reguliuojami valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo santykiai, šiuo Vyriausybės nutarimu yra įgyvendinama Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalies nuostata. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalis pri- pažinta prieštaraujančia Konstitucijai. 18. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad būtų iš esmės klaidinga prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įstatymą, tokia prezumpcija paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra Konstitucija, sampratą; taip būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė (inter alia 2007 m. sausio 16 d., 2010 m. vasario 9 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2015 m. ge- gužės 26 d. nutarimai). 19. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti šioje dalyje nurodytų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, įstatymų leidėjui nenustačius esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, pripažin- ta prieštaraujančia Konstitucijai, konstatuotina, kad Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punkto (2012 m. liepos 11 d. redakcija) atitikties Švietimo įstaty- mo 68 straipsnio 3 daliai tyrimas pareiškėjo ginčijamu aspektu būtų beprasmis, todėl šioje konstitucinės justicijos bylos dalyje nebeliko tyrimo dalyko. 20. Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas Konstitucinio Teismo atsisakymas nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teis- mas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną. Kaip Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, ši Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nag rinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teis- mo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą. 21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šios konstitucinės justicijos bylos dalis dėl pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo ištirti Vyriau- sybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 punkto (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek Švietimo ir mokslo ministerijai pavesta nustatyti diferencijuotas pagal įstai- gų ir organizacijų pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo stažą, išsimokslinimą bei kva- lifikaciją tarnybinių atlyginimų schemas (koeficientais), neviršijant šiame nutarime nustatytų tarnybinių atlyginimų (koeficientais), taip pat kitas šiame nutarime numatytas darbo apmokėjimo sąlygas, taikomas valstybinės (išskyrus aukštąsias mokyklas) ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 79

ir savivaldybės mokyklos vadovo, jo pavaduotojo ugdymui, ugdymą organizuojan- čio skyriaus vedėjo, mokytojo, pagalbos mokiniui specialisto ir kito ugdymo procese dalyvaujančio darbuotojo darbo užmokesčiui nustatyti, atitiktį Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai nutrauktina. IV 1. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu kai kurios Švietimo įstatymo ir Vyriau- sybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos, susijusios su biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų valsty- binių ir savivaldybių mokyklų pedagogų, darbo apmokėjimu, pripažintos prieštarau- jančiomis Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. 2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Kons- tituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Kons- titucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas tu- rėtų laiko pašalinti toms lacunae legis, kurių atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitu- cinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis), Vyriausybės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėji- mas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsi- galiotų (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai). 3. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Švietimo įstaty- mo ir Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos, šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštarau- jančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos. Todėl, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų biudžeti- nių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų, darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, dėl kurio galėtų būti iš esmės sutrikdytas šių darbuotojų darbo apmokėjimas. 80 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas ◆

Atsižvelgiant į tai, kad reikiamų legislatyvinių sprendimų priėmimas bus susi- jęs su valstybės biudžeto planavimu, taip pat į tai, kad pagal Konstituciją tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti būsimiems pokyčiams, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2017 m. sausio 2 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 38-1804) 68 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti šioje dalyje nurodytų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, įstatymų leidėjui nenustačius esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, prieštarauja Lietuvos Res- publikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „sprendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigoji- mų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. 2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmo- kėjimo tvarkos tobulinimo“ (Žin., 1993, Nr. 28-655; su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) tiek, kiek juo reguliuojamos esminės biudžetinių įstaigų ir organi- zacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo- gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „sprendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. 3. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 3 punkto (2012 m. liepos 11 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 86-4504) tiek, kiek Švietimo ir mokslo ministerijai pavesta nustatyti diferencijuotas pagal įstaigų ir organizacijų pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo sta- žą, išsimokslinimą bei kvalifikaciją tarnybinių atlyginimų schemas (koeficientais), neviršijant šiame nutarime nustatytų tarnybinių atlyginimų (koeficientais), taip pat kitas šiame nutarime numatytas darbo apmokėjimo sąlygas, taikomas valstybinės (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybės mokyklos vadovo, jo pavaduotojo ugdymui, ugdymą organizuojančio skyriaus vedėjo, mokytojo, pagalbos mokiniui specialisto ir kito ugdymo procese dalyvaujančio darbuotojo darbo užmokesčiui ◆ DĖL PEDAGOGŲ, KITŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO REGULIAVIMO 81

nustatyti, atitikties Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) 68 straipsnio 3 daliai. 4. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė Vytautas Greičius Danutė Jočienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Vytas Milius Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2015-09-25, Nr. 14241. INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ

INFORMACIJA APIE 2015 M. LIEPOS 1 D. – RUGSĖJO 30 D. PRIIMTŲ KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ, KURIAIS PRIPAŽINTA, KAD TEISĖS AKTAS (JO DALIS) PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI, ĮGYVENDINIMĄ

Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kurie pagal Konstituciją priskiriami jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Konstituciniam Teismui pripaži- nus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teis- mo sprendimas. Toks teisės aktas yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos. Šį teisės aktą priėmusiam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pareiga jį (jo dalį) panaikinti (pripažinti netekusiu galios) arba atitinkamai pataisyti (pakeisti, papildyti, nustatyti naują teisinį reguliavimą). 2015 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d. Konstitucinis Teismas priėmė tris nutarimus; dviejuose iš jų teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu pripažinta, kad Nekil- nojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią šeimos narių nekilnojamasis turtas apmokestinamas visas kartu, taikant tokią pačią neap- mokestinamąją vertę, kaip ir vieno fizinio asmens, pagal šį įstatymą nelaikomo šei- mos nariu, turtui (nuo 2015 m. sausio 1 d. ši vertė yra 220 000 eurų), prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui ir 38 straipsnio 1, 2 dalims, kuriomis šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei užtikrina- ma valstybės apsauga ir globa. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmeniui, kuris pagal minėtą įstatymą yra laikomas šeimos nariu, nustatytas mažiau palankus apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu teisinis reguliavimas nei kitiems fiziniams asmenims, nes juo sudarytos prielaidos šiuo mokesčiu apmokestinti šeimos nariais laikomų asmenų mažesnės vertės nekilnojamąjį turtą, palyginti su atitinkamu kitų fi- zinių asmenų turtu. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą įstatymų leidėjas turėtų su- vienodinti fiziniams asmenims taikomą apmokestinimo nekilnojamojo turto mokes- čiu teisinį reguliavimą. Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimu pripažinta, kad Konsti- tucijai prieštarauja Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalis, kuria Seimas pavedė Vy- ◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ 83

riausybei nustatyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, nenustatęs esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, ir Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) tiek, kiek juo reguliuojamos esminės biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų, darbo apmokėjimo sąlygos. Kons- titucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją esminės asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygos, le- miančios jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistema, darbo užmo- kesčio sudedamosios dalys, kriterijai, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaka darbo užmokesčiui), turi būti nustatytos įstatymu. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą įstatymų leidėjas turėtų įsta- tyme (įstatymuose) nustatyti esmines biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, kurių darbo apmokėjimas reguliuojamas minėtu Vyriausybės nutarimu, darbo ap- mokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį. Vyriausybė, savo nutarimu reguliuodama šių asmenų darbo apmokėjimo santykius, gali tik detalizuoti, sukonkretinti įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatyti jo įgyvendinimo tvarką, reglamentuoti procedūrinius darbo apmokėjimo aspektus. Atsižvelgęs į tai, kad, oficialiai paskelbus šį nutarimą iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų biudžetinių įstaigų ir organizacijų dar- buotojų, tarp jų valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų, darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, dėl kurio galėtų būti iš esmės sutrikdytas šių darbuotojų darbo apmokėjimas, taip pat į tai, kad reikiamų legislatyvinių sprendi- mų priėmimas bus susijęs su valstybės biudžeto planavimu ir kad pagal Konstituciją tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti būsimiems pokyčiams, Konstituci- nis Teismas atidėjo šio nutarimo oficialų paskelbimą Teisės aktų registre iki 2017 m. sausio 2 d. INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIAME TEISME 2015 M. LIEPOS 1 D. – RUGSĖJO 30 D. GAUTŲ PRAŠYMŲ PRIIMTINUMĄ

1. Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. KT23-S10/2015 atsisakyta nagrinėti 2015 m. rugpjūčio 31 d. gautą pareiškėjo Vilniaus apygardos administ racinio teismo prašymą Nr. 1B-15/2015 ištirti, ar Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją, pasak pareiškėjo, valstybė iš valstybės biudžeto ne tik tam tikrais ypatingais (išimtiniais), o iš esmės visais atvejais privalo atlyginti žalą, atsira- dusią dėl Seimo priimtų teisės aktų, inter alia įstatymų, kai Konstitucinis Teismas savo baigiamuosiuose aktuose pripažįsta juos antikonstituciniais, neprieštarauja Konstitu- cijos 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytai Civilinio kodekso nuostatai remiantis teismų praktika suteiktą turinį pareiškėjas traktavo kaip pagrindą abejoti tos nuostatos konstitucingumu. Tačiau, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, pareiškė- jo ginčytos normos aiškinimo ir taikymo praktika teismuose nėra nusistovėjusi, taigi pareiškėjas ginčijo ne normos turinio atitiktį Konstitucijai, bet Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (aiškinimą). Vadinasi, prašyme iš esmės keltas ne Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos konstitucingumo, o jos aiškinimo ir taikymo teismuose (teismų praktikoje) klausimas. Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo nuostatos, yra nežinybin- gi Konstituciniam Teismui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Kons- tituciniam Teismui.

2. Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 2B-45 priimtas 2015 m. rugsėjo 21 d. gautas pareiškėjos Seimo pirmininkės prašymas Nr. 1B- 16/2015 išaiškinti, ar: – Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6 punkto nuostata „Teisėjas gali gauti tik teisėjo atlyginimą, moka- mą iš valstybės biudžeto. Jokio kito atlyginimo, išskyrus užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, jis negali gauti“ reiškia, jog dėl to, kad teisėjas gauna vienkartines ar periodines išmokas už dalyvavimą Europos Sąjungos, tarptautinių organiza- cijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo ◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ 85

bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos projektuose, susijusiuose su teisingumo sistemos ir teismų veiklos tobulinimu, iš Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių lėšų pagal paramos teikimo projektų sutartyse nustatytas sąlygas ir įkainius, taip pat dėl to, kad teismo teisėjui mokamas tarptautinio teismo teisėjo atlyginimas už tarptautinio teismo teisėjo pareigų ėjimą (kai tarpusavyje derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos), pažeidžiama Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalis; – Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto nuostata „Sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“, savo ruožtu apima bet kokią veiklą Lietuvos, užsienio ar tarptautinėje pri- vačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje arba atstovaujant tokiai įstaigai, įmonei, organizacijai, jeigu ši veikla yra susijusi su darbo atlikimu, pareigų užėmimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu, kitų užduočių atlikimu, vadinamųjų garbės pareigų užėmimu ir pan. (įskaitant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose), neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla yra nuolatinė, ar laikina, ar vienkartinio pobūdžio (epizodinė), į tai, ar už tą veiklą yra atlyginama kokiomis nors išmokomis arba kaip nors kitaip, ar nėra atlyginama, į tai, ar ta veikla teisės aktuose yra įvardija- ma kaip darbas, ar kaip nors kitaip, į tai, ar toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje yra, ar nėra dar ir kitų asmenų, užsiimančių kokia nors veikla, į tai, ar ta veikla yra vado- vaujanti, ar ne, į tai, ar asmuo tai veiklai yra renkamas, ar skiriamas, į tai, ar ta veikla yra įforminama kokia nors teisine sutartimi arba kitu teisės aktu, ar yra atliekama be teisinės sutarties arba kito teisės akto“ reiškia, jog dėl to, kad teisėjai dalyvauja Eu- ropos Sąjungos, kitų tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos projektuose, susijusiuose su teisingumo sistemos ir teismų veiklos tobulinimu, jei tai netrukdo eiti teisėjo pareigų, taip pat dėl to, kad teisėjas dirba ne visą darbo laiką, dirbdamas tarptautinio teismo teisėju, pažeidžiama Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalis.

3. Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. KT25-S11/2015 priimtas 2015 m. rugsėjo 22 d. gautas pareiškėjo Seimo prašymas Nr. 1B-17/2015 iš- tirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, neprieštarauja Konstituci- jos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo Konstitucinio Teismo sprendimu, kaip neatitinkantis Konstitucinio Teis- mo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų, pareiškėjui grąžintas jo pra- šymas ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis, tiek, kiek nurodyta, 86

neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konsti- tucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumen- tų, kurie pagrįstų jo poziciją dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. Kaip pažymėta sprendime, pareiškėjas tik pacitavo Kons- titucijos 1 straipsnį, bet neatskleidė jo nuostatų santykio su ginčyta teisės norma. Pa- reiškėjas taip pat nepaaiškino, kaip jo nurodyti, pasak jo, pagal Konstituciją, inter alia jos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 dalį, draudžiami nustatyti reikalavimai renkamiems valstybės politikams yra susiję su ginčytomis nuostatomis reglamentuojamu jau tiesiogiai išrinkto valstybės politiko, esančio įtariamuoju, laikinu nušalinimu nuo pareigų, kai tai bū- tina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta galimybė įtariamajam daryti naujas nusikalstamas veikas. Be to, pareiškėjas neatsižvelgė į kai kurias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kuriomis atskleidžiamas nekaltumo prezumpcijos principo turinys, ir nepateikė argumentų, kurie pagrįstų, kad tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams taikant laikiną nušalinimą nuo pareigų būtų paneigta Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija.

4. Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. spalio 8 d. potvarkiu Nr. 2B-47 priimtas 2015 m. rugsėjo 25 d. gautas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-18/2015 ištirti, ar Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 151 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyti Seimo nario atlyginimo mokėjimo už laiką, kuris pagal Konstituciją nelaikytinas nei laiku, kai Seimo narys dirbo Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje nuro- dytą Seimo nario darbą, atlyginamą iš valstybės biudžeto, nei laiku, kai Seimo narys pasinaudojo Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise į kasmetines mokamas atostogas, laikino nutraukimo (sustabdymo) pagrindai ir tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 60 straipsnio 3, 4 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams. UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS INSTITUCIJŲ IR KITŲ TEISINGUMĄ VYKDANČIŲ INSTITUCIJŲ AKTŲ SANTRAUKOS

ITALIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS 2015 m. gegužės 14 d., Nr. 96 VAISINGŲ PORŲ TEISĖ PASINAUDOTI PAGALBINIO APVAISINIMO PROCEDŪRA

Sprendimo esmė. Italijos Konstitucinis Teismas pagalbinio apvaisinimo teisi- nį reguliavimą pripažino prieštaraujančiu Italijos Respublikos Konstitucijai tiek, kiek juo nebuvo leidžiama vaisingoms poroms, rimtų genetinių ligų nešiotojoms (kai tai diagnozuota atitinkamų institucijų), pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūra. Bylos fabula ir problema. Į Konstitucinį Teismą kreiptasi byloje, kurioje ginčas kilo pagal dviejų vaisingų, tačiau rimtų genetinių ligų nešiotojomis esančių porų ieš- kinius. Šios dvi poros nesutiko su pagalbinio apvaisinimo teisiniu reguliavimu, pagal kurį tik nevaisingos poros galėjo pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūra. Paaiškėjus, kad vaisius paveiktas tam tikros ligos, kurios nešiotojos jos yra, abi poros praeityje jau buvo nutraukusios natūralų nėštumą, todėl norėjo, kad joms būtų taikoma pagalbinio apvaisinimo procedūra, prieš embriono implantavimą nustatant, kuris iš embrionų nėra paveiktas genetinės ligos, kurios nešiotojos jos yra (iš anksto nusta- čius genetinę diagnozę). Konstitucinio Teismo argumentai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad gin- čijamu teisiniu reguliavimu nustatytas visiškas draudimas pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūra (su išankstiniu genetinės diagnozės nustatymu) toms vaisingoms poroms, kurios, nors ir būdamos sveikos, yra nešiotojos rimtų paveldimų genetinių ligų, dėl kurių, remiantis moksliniais duomenimis, vaisiui gali pasireikšti reikšmingos anomalijos ar apsigimimai, akivaizdžiai neatitinka protingumo kriterijų. Tokia tvarka akivaizdžiai neatitinka ir iš teisės kylančių reikalavimų (prieštaravimas konstatuotas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendime byloje Costa ir Pavan prieš Italiją), nes tokioms poroms sudaroma galimybė siekti savo tikslo susilaukti vaiko, kuris nebūtų paveiktas paveldimos genetinės ligos, kurios nešiotojos jos yra, neginčijamai labiau traumuojančiu būdu – savanoriškai nutrau- kiant (dažnai daugiau nei vieną kartą) natūralų nėštumą. Ginčijamomis nuostatomis moteriai nėra suteikiama teisė iš anksto gauti reikiamą informaciją (nors moksliškai tai įmanoma), todėl jai vėliau tenka priimti jos sveikatai gerokai daugiau žalos pa- 88

darantį sprendimą. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu neužtikrinta Konstitucijo- je įtvirtinta moters teisė į sveikatą; šiuo pažeidimu sukelta žala negali būti pateisinta siekiu apsaugoti vaisių, kuris, šiaip ar taip, nėštumo nutraukimo atveju nukentėtų. Konstatuota, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu neišlaikyta atitinkamų intere- sų pusiausvyra, todėl jis neatitinka ir protingumo kriterijų; kartu pažeista vaisingų moterų (kurios pačios arba jų partneriai yra rimtų genetinių ligų nešiotojai) teisė į sveikatą tiek, kiek ginčijamu teisiniu reguliavimu neleidžiama, tad kartu ir drau- džiama, nurodytų patologijų paveiktoms poroms (siekiant, kad būtų laikomasi rei- kiamo atsargumo, tik specializuotai viešai institucijai tinkamai nustačius atitinkamą diagnozę) pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūra. Šiame kontekste atlieka- mos ekspertizės tikslas būtų nustatyti tuos embrionus, kurie neperėmė vieno iš tėvų nešiojamos genetinės patologijos, galinčios sukelti atitinkamų anomalijų ar apsigimi- mų (galbūt net mirtinų) atsiradimo vaisiui pavojų. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad būtent įstatymų leidėjui kyla pa reiga įtvirtinti nuostatas, užtikrinančias, kad būtų tinkamai (galbūt net periodiškai, atsižvelgiant į technikos ir mokslo vystymąsi) nustatomos ligos, kurių nešiotojams (vaisingoms poroms) būtų sudarytos prielaidos pasinaudoti apvaisinimo procedūra (įskaitant išankstinės genetinės diagnozės nustatymą prieš embriono implantavimą), taip pat parenkamos tinkamos priemonės ir atitinkamai reglamentuojama leidimų suteikimo tvarka ir institucijų, kurioms suteikta teisė taikyti šias priemones, veikla.

LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS 2015 m. liepos 2 d., byla Nr. 2015-01-01 KONSTITUCINĖ PAREIGA IŠKELTI VALSTYBĖS VĖLIAVĄ

Sprendimo esmė. Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Latvijos valstybės vėliavos įstatymo norma, kuria nustatyta fizinio asmens pareiga per valstybės šventes iškelti vėliavą ant privačia nuosavybės teise priklausančių pa statų, neprieštarauja Konstitucijos 100 straipsniui. Konstitucinis Teismas taip pat nu- statė, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyta sankcija už tokios pareigos nesilaikymą prieštarauja Konstitucijai. Bylos fabula. Konstituciniam Teismui individualų skundą pateikė Solvita Ol- senė. Ji tvirtino, kad buvo nubausta administracine tvarka už tai, kad 2013 m. per valstybės nustatytą gedulo dieną, birželio 14-ąją, neiškėlė Latvijos valstybės vėliavos. Pareiškėja savo skundą motyvavo tuo, kad tą pačią dieną jos šeima šventė gimtadie- nį, todėl gedulo pažymėjimas iškeliant valstybės vėliavą būtų kliudęs sukurti dera- mą nuotaiką. Konstitucinis Teismas tyrė minėtų įstatymo ir kodekso nuostatų atitiktį Konstitucijos 100 straipsnio pirmajam sakiniui „Žmogus turi teisę į išraiškos laisvę, kuri apima teisę gauti, turėti ir skleisti informaciją, taip pat reikšti nuomonę.“ Bylos problema. Latvijos valstybės vėliavos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad numatytomis gedulo dienomis – kovo 25 d., birželio 14 d., birželio 17 d., lie- ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 89

pos 4 d. ir gruodžio mėnesio pirmąjį sekmadienį – valstybės vėliava su gedulo ženklu turi būti iškeliama inter alia ant privačia nuosavybes teise priklausančių gyvenamų- jų pastatų. Pareiškėja tvirtino, kad gyventojams nustatyta imperatyvi pareiga gedulo dieną iškelti valstybės vėliavą su gedulo ženklu trukdo jai pačiai pasirinkti, pažymėti valstybei svarbią dieną ar ne ir kaip tai padaryti, todėl tokia pareiga pažeidžia pareiš- kėjos konstitucinę saviraiškos teisę. Konstitucinio Teismo argumentai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas pilieti- nę pareigą iškelti Latvijos valstybės vėliavą ant gyvenamųjų pastatų, konstatavo, kad ši pareiga padeda geriau suvokti savo šalies valstybingumą. Įstatyme nustatyta administracinio pobūdžio sankcija, kuria siekiama laiduoti pilietinio pobūdžio pareigą, gali būti proporcinga tik išimtiniais atvejais. Konstitucinis Teismas savo poziciją pagrindė šiais argumentais. Iš saviraiškos teisės turinio išplaukia, kad valstybė nesikiša į individo saviraiškos laisvę. Konstitucijoje išskiriami du saviraiškos laisvės aspektai: 1) pozityvi teisė laisvai gauti ir skleisti informaciją ir išreikšti savo nuomonę; 2) negatyvi teisė (arba teisė neskleisti informacijos, laikytis savo nuomonės ir jos neišreikšti). Valstybės vėliavos iškėlimas ant gyvenamojo pastato, nuosavybės teise priklausančio fiziniam asmeniui, yra viena iš formų, kuria pasireiškia saviraiškos laisvė, t. y. laisvė išreikšti save kartu su, pavyzdžiui, laisve sakyti kalbas, dalyvauti demonstracijose ir pan. Ji apima ir kitas sudedamąsias saviraiškos teisės įgyvendinimo formas, inter alia simbolių panaudoji- mą. Individas nuomonę reiškia ir tam tikru požiūriu (įskaitant požiūrį, kad jis nenori reikšti nuomonės) arba elgesiu. Taigi, bylos kontekste nagrinėjamas valstybės vėlia- vos neiškėlimas taip pat yra vienas iš būdų įgyvendinti saviraiškos teisę. Dėl galimų saviraiškos teisės ribojimo atvejų Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijama nuostata apribojo pareiškėjo saviraiškos teisę, todėl jis tyrė, ar apribojimas nustatytas tinkamai priimtu įstatymu, ar tokiu apribojimu buvo siekiama tei- sėto tikslo ir ar apribojimas buvo proporcingas tokiam tikslui. Konstitucinis Teismas nutarė, kad apribojimu Saeima siekė teisėto tikslo: valstybės vėliavos iškėlimas ant gyvenamųjų pastatų prisideda prie demokratinės santvarkos apsaugos. Konstituci- nis Teismas ypač pabrėžė, kad Latvijos valstybės vėliava yra valstybės simbolis, įtvir- tintas Konstitucijos 4 straipsnyje, priskiriamame prie visumos tų straipsnių, kuriais konstituciškai nustatomi Latvijos valstybės teisiniai pagrindai. Valstybės vėliava kaip valstybės simbolis turi didžiulę reikšmę kuriant ir konsoliduojant valstybingumo su- vokimą. Pareiga iškelti valstybės vėliavą sustiprina ir demokratinės Latvijos Respub likos suvokimą. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino ginčijamoje nuostatoje įtvirtinto apribojimo atitiktį proporcingumo reikalavimams. Valstybės vėliavos iškėlimas ant gy- venamųjų pastatų ne tik laidavo konkretaus namo gyventojų dalyvavimą paminint istorinius įvykius, bet ir buvo būdas informuoti didelę visuomenės dalį, primenant jai Latvijos valstybei svarbius istorinius įvykius. Vertindamas negatyvų apriboji- mų poveikį individui ir tai, ar tokio poveikio reikšmė neviršijo teigiamo poveikio 90

visuomenei reikšmės, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pilietinė pareiga suteikia apčiuopiamą naudą visai visuomenei. Visuomenė gyvena valstybėje, kurioje vis dar pripažįstama, kad reikia priemonių, stiprinančių valstybingumo savimonę, to- dėl tokių priemonių suteikiama nauda viršija individo patiriamus jo teisių suvar- žymus. Tačiau Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bausmė už valstybės vė- liavos neiškėlimą ant privačių namų pakeičia pagrindinių teisių apribojimų teisinę prigimtį. Gana didelė tikimybė, kad valstybės vėliava iškeliama tik bijant atitinkamos bausmės, o ne prisimenant svarbius Latvijos valstybės istorinius įvykus. Valstybin- gumo savimonė turi stiprėti taip, kad būtų paisoma demokratinei valstybei būdingų principų, o bausmės už pilietinių pareigų nesilaikymą nustatymas siekiamam tikslui proporcingas tik išimtiniais atvejais. Jeigu įstatymų leidėjas bausmę sieja su saviraiš- kos laisvės negatyviojo aspekto (susilaikymas nuo nuomonės reiškimo) apribojimu, tuomet tokie baudžiamieji veiksmai turi būti pakankamai pagrįsti. Tačiau byloje esanti medžiaga neleidžia daryti išvados, kad Saeima pakankamai pagrindė būtinybę administracinę bausmę šiuo atveju pripažinti išimtiniu atveju. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad bausmės numatymas už savo nuomonės nepareiškimą yra nepriimtinas demokratinėje visuomenėje, todėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso norma prieštarauja Konstitucijai.

LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO NUTARIMAS 2015 m. liepos 31 d., byla K 41/12 KREDITO UNIJŲ ĮSTATYMAS

Nutarimo esmė. Šioje byloje visos sudėties Lenkijos Respublikos Konstituci- nis Tribunolas nagrinėjo kredito unijų veiklos reglamentavimo specifiką. Pareiškėjai ginčijo Kredito unijų įstatymo atitiktį Lenkijos Respublikos Konstitucijai. Jų prašy- muose buvo net 122 punktai, tačiau Konstitucinis Tribunolas nustatė tik vienos nuo statos prieštaravimą Konstitucijai ir pripažino, kad ginčijamo įstatymo 60 straipsnis tiek, kiek jame nėra apribotos Valstybinės finansų priežiūros tarnybos mažųjų kredito unijų veiklai taikomos finansų priežiūros priemonės, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, jį siejant su 31 straipsnio 3 dalimi, 58 straipsnio 1 dalimi. Byloje pateiktos trys atskirosios nuomonės. Bylos problema. Prašymus ištirti 2012 m. liepos 27 d. priimto Kredito unijų įstatymo (su 2013 m. balandžio 19 d. pakeitimais) nuostatų atitiktį Konstitucijai pa- teikė trys pareiškėjai: Seimo narių grupė, Seimo ir Senato narių grupė ir Lenkijos Respublikos Prezidentas. Pareiškėjos Seimo narių grupė bei Seimo ir Senato narių grupė savo prašymuose visų pirma išdėstė abejones dėl ginčijamose nuostatose nustatyto reguliavimo atitikties konstituciniams subsidiarumo, tinkamos teisėkūros, minimalaus teisėkūros kiši- mosi principams. ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 91

Pareiškėjos teigė, kad jų nurodytos Kredito unijų įstatymo nuostatos priešta- rauja Konstitucijos 7 straipsniui, kadangi jomis valdžios institucijoms buvo suteikta teisė formuoti ekonominę kredito unijų būklę nustatant joms privalomo rezervo dydį. Valstybinei finansų priežiūros tarnybai buvo suteikta daug diskrecinių įgalio- jimų kredito unijų ir Nacionalinės kredito unijos atžvilgiu, tarp jų – leidimas kištis į Nacionalinės kredito unijos statuto keitimą ir kredito unijų organų formavimą. Pa- reiškėjų manymu, minėto kišimosi ribos įstatymais nėra nustatytos, o tai prieštarau- ja Konstitucijai. Pareiškėjos taip pat teigė, kad ginčijamomis nuostatomis, kuriomis reguliuojama privačių subjektų, t. y. kredito unijų, veikla, yra kišamasi į esminę rinkos ekonomikos sritį ir nepagrįstai apribojama kredito unijų teisė valdyti nuosavas lėšas. Pareiškėjų vertinimu, ginčijamomis nuostatomis pažeidžiamas konstitucinis lygybės principas, kadangi kredito unijos ir jų klientai diskriminuojami, palyginti su kitais susivieniji- mais, kuriems įsteigti nereikia leidimo. Be to, Valstybinei finansų priežiūros tarnybai suteikus plačius ir ne iki galo apibrėžtus įgaliojimus, kredito unijos ir Nacionalinė kredito unija yra diskriminuojamos, palyginti su bankais. Pasak pareiškėjų, ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 9 straipsniui, jį siejant su 91 straipsnio 3 dalimi, kadangi jomis vadovaujantis kredito unijoms taikoma speciali bankų veiklai skirta priežiūros priemonė. Tačiau 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pra- dėjimo ir vykdymo kredito unijoms nėra taikoma. Galiausiai ginčijamos nuostatos, pasak pareiškėjų, prieštarauja Konstitucijos 58 straipsnio 1 daliai, ją siejant su 31 straipsnio 3 dalimi, kadangi jomis yra kišamasi į susivienijimo narių teisę tvarkyti savo reikalus ir rinkti savo vidaus valdymo organus. Taip pat yra pažeidžiama susivienijimų laisvė, kadangi ginčijamose nuostatose nustatytas reikalavimas gauti leidimą įsteigti susivienijimą. Kitas pareiškėjas, Prezidentas, išdėstė savo abejones inter alia dėl ginčijamo reguliavimo atitikties bendriesiems administracinių teismų proceso principams kredi- to unijų perėmimo ir likvidavimo atveju. Konstitucinio Tribunolo argumentai. Vertindamas ginčijamą reguliavimą, Konstitucinis Tribunolas savo analizę suskirstė į keletą dalių. Dėl ginčijamo įstatymo 60 straipsnio 1. Seimo narių grupė savo prašyme išdėstė abejones dėl Kredito unijų įstatymo 60 straipsnio, kuriuo vadovaudamasi Valstybinė finansų priežiūros tarnyba vykdo kredito unijų kontrolę, konstitucingumo. 2. Konstitucinis Tribunolas nurodė, kad ginčijamo įstatymo 60 straipsnio ratio legis buvo užtikrinti viešąjį interesą, būtent kredito įstaigų, kurioms buvo patikėtos didelei asmenų grupei (kredito unijos nariams) priklausančios didelės vertės lėšos, stabilumą. Šia nuostata taip pat buvo siekiama apsaugoti individualių vartotojų, kurie naudojosi kredito unijų paslaugomis, interesus. Sudėtingi kredito unijų ir asme- nų, kurie kartu yra ir unijų nariai, ir jų klientai, teisiniai santykiai nulėmė tai, kad 92

įstatymų leidėjas, kišdamasis į susivienijimų vidaus veiklos sritį ir organizacinę auto- nomiją, ne tik turėjo konstitucinį pagrindą nustatyti atitinkamą prevencinį (rizikos ribojimo) ir priežiūros reguliavimą, bet ir pareigą paskirti institucinę priežiūrą, kuri padidintų kredito unijose laikomų lėšų saugumą ir neleistų atsirasti visai valstybės fi- nansų sistemai nepalankiems kredito unijų likvidavimo padariniams. Konstitucinis Tribunolas pripažino, jog tai, kad įstatymų leidėjas kredito unijų ir Nacionalinės kredito unijos veiklos priežiūrą pavedė finansų priežiūros institucijai, buvo leistina ir nelaikytina savavališku dalyku. 3. Valstybinės finansų priežiūros tarnybos vykdoma kredito unijų ir Nacionali- nės kredito unijos veiklos finansų priežiūra priskiriama svarbiems visuomenės interesams, todėl pateisinami įstatymo nustatyti ūkinės veiklos laisvės apribojimai. Visų pirma valstybinė finansų priežiūra yra garantas patiems kredito unijų nariams, pati- kėjusiems joms savo kapitalą. Valstybės valdžios institucijos negali atsisakyti prisiimti atsakomybės už galimus privatinės teisės subjektų (t. y. kredito unijų narių, kurie taip pat yra jų klientai) tei- sių pažeidimus kredito unijoms vykdant neteisėtą arba neūkišką veiklą, ypač tuomet, kai kredito unijų vykdoma kreditinė ir depozitinė veikla yra tapusi tokio masto, kad gali ne tik pasitaikyti atskirų piktnaudžiavimo atvejų, bet ir kilti realių socialinių problemų didelei žmonių grupei praradus santaupas. Taigi įstatymų leidėjas, apribo- damas ūkinės veiklos laisvę ir leisdamas valstybei kištis į ją, saugo kitų asmenų teises ir laisves. Kita vertus, patys kredito unijų nariai turi sukurti pasitikėjimą valstybės insti- tucijų vykdoma finansų priežiūra, kad jų santaupos yra apsaugotos bent jau taip pat, kaip būtų apsaugotos kitose kredito įstaigose (pvz., bankuose). Visuomenės pasitikė- jimas kredito unijomis netiesiogiai susijęs su pasitikėjimu visa finansų sistema ir jos patikimumu. 4. Valstybės institucijų užduotis – ne tik rūpintis vartotojų, kuriems siūlomos kredito unijų finansinės paslaugos, apsauga, bet ir reguliuoti finansų rinką, užtikrinti tinkamą jos veikimą, stabilumą, saugumą ir skaidrumą. Finansų įstaigų veikla turi esminę reikšmę laisvosios rinkos ekonomikos veiki- mui, apyvartai ir todėl reikia apdairiai, ribojant riziką, reguliuoti įvairius šių įstaigų veiklos aspektus, kaip antai nustatyti reikalavimus kapitalui, personalui ir patalpoms, tikslius finansinių likvidumo rodiklių standartus, priimtinas skolinimo rizikos ribas, reikalavimą dengti aktyvus nuosavu turtu, sukurti finansų priežiūros sistemas. Grėsmė ekonomikai, t. y. finansų rinkos destabilizavimas, įskaitant netinkamos kredito unijų arba Nacionalinės kredito unijos veiklos sukeliamą destabilizavimą, pa- teisina kredito unijų sistemos subjektų vykdomos ūkinės veiklos laisvės apribojimus, atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti viešąją tvarką. Viešoji tvarka šiuo atveju suprantama kaip tam tikros socialinio gyvenimo srities organizavimas suteikiant privatinės teisės subjektams (pvz., kredito unijoms) iš tiesų garantuotas galimybes savarankiš- kai siekti nusistatytų tikslų ir išlaikyti santykinį nepriklausomumą nuo valstybės ins- ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 93

titucijų, bet kartu ir kaip jiems taip pat taikoma administracinė intervencija, kuria užtikrinama bent minimali viešojo intereso ir bendrojo gėrio apsauga. Konstitucinis Tribunolas taip pat nurodė, kad valstybės vykdoma kredito unijų fi- nansų priežiūra ir veiklos riziką ribojančių priemonių taikymas nepanaikina įstatymų leidėjo pareigos užtikrinti, kad kredito unijų veikla ir paslaugų teikimas atitiktų fakti- nę jų padėtį, visų pirma jų vykdomų operacijų mastą. Teisės aktų pakeitimai neturėtų panaikinti šio kapitalo rinkos segmento, kuriam taip pat taikoma konstitucinė apsauga. Todėl Konstitucinis Tribunolas nusprendė, kad įstatymų leidėjas turėjo konstituci- nę pareigą Valstybinės finansų priežiūros tarnybos taikomas teisines finansų priežiūros priemones diferencijuoti pagal kredito unijų dydį ir veiklos mastą. Ginčijamame įstaty- me de lege lata nustatytos finansų priežiūros priemonės gali būti laikomos tinkamomis tik didelėms kredito unijoms, kurių padėtis finansinių paslaugų rinkoje iš esmės yra kitokia nei mažų įmonių. Įstatymų leidėjas turėtų apriboti dalies priežiūros priemonių taikymą, kad Valstybinės finansų priežiūros tarnybos naudojamos teisinės priemonės atitiktų kredito unijų sistemos pobūdį ir specifiką (Konstitucinis Tribunolas ginčijamo įstatymo 60 straipsnio galiojimo sustabdymą atidėjo 18 mėnesių, kad įstatymų leidė- jas iš dalies ydingą nuostatą per šį laiką galėtų pritaikyti prie konstitucinio standarto). Dėl ginčijamo įstatymo 10 straipsnio 1. Seimo narių grupės teigimu, ginčijamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis neatitinka Konstitucijos „tiek, kiek joje reikalaujama, kad kredito unijų narius, t. y. fizinius asmenis, sietų profesiniai arba organizaciniai ryšiai“. 2. Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, jog dėl reikalavimo, kad kredito unijų nariai būtų susiję socialiniais ryšiais, jos skiriasi ir nuo kitų finansų įstaigų, ir nuo kitų susivienijimų. Nors kredito unijoms dinamiškai vystantis kai kurios iš jų tapo nacio nalinio masto, o jų narių ryšiai – formalūs, negalima pamiršti, kad teisiniai reikalavimai kredito unijų nariams turi racionalų pagrindą ir jų nustatymas nėra laikomas įstatymų leidėjo savivale. 3. Ginčijamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies funkcija yra apsauginė ir, kaip ir kitos šio įstatymo nuostatos, susijusi su tuo, kad kredito unijos yra kooperacinio po- būdžio savišalpos įstaigos. De lege lata kredito unijos veikia tik savo narių, kuriuos turėtų jungti bendri socialiniai ryšiai, naudai – taip formuojamos tam tikros pilieti- nės bendruomenės. Narių ryšiai turėtų lemti kredito unijos veiklos sąnaudų mažėji- mą ir didesnį finansinį jos saugumą. Teisiniai narystės apribojimai nėra nepagrįsti. Veikiant tokiems formaliems, švelniems mechanizmams, susijusiems su kredito uni- jų narių, kurie kartu yra jų klientai, socialiniais ryšiais, mažinamos veiklos sąnaudos, o kredito unija gali pasiūlyti atitinkamai pigesnes paskolas ir naudingas indėlių pa- lūkanas. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Tribunolas taip pat pripažino, kad kredi- to unijų profesinio arba organizacinio pobūdžio ryšių reikalavimu nėra pažeidžiami Konstitucijos 20, 22 straipsniai. Ūkinės veiklos subjektų rato apribojimo paskirtis – pozityvi apsauginė; tas apribojimas atitinka nustatytąjį tikslą, nėra perteklinis, nors neabejotinai keičia kredito unijų vykdomos ūkinės veiklos sąlygas. 94

4. Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad išoriniai Valstybinės finansų priežiūros tarnybos vykdomos finansų kontrolės mechanizmai (nors jų galutinis tikslas tapatus – užtikrinti kredito unijų narių kapitalo saugumą ir kredito unijų sistemos sta- bilumą) nėra tapatinami su kredito unijų vidaus organizavimu (t. y. narių ryšiais), kuriuo užtikrinamas sklandus kredito unijų tikslų įgyvendinimas ir individualių jų narių interesų apsauga. Šios priemonės veikia nepriklausomai viena nuo kitos, o ta- patūs jų įsipareigojimai nepaneigia vieni kitų ir nėra neracionalūs. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Konstitucinis Tribunolas pripažino, kad ginčijamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis atitinka Konstitucijos 20, 22 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalį, ją siejant su 31 straipsnio 3 dalimi. Dėl ginčijamo įstatymo 53 straipsnio 2, 3 dalių 1. Seimo narių grupė abejojo ginčijamo įstatymo nuostatų, kuriose įtvirtinta, kad Valstybinė finansų priežiūros tarnyba turi patvirtinti Nacionalinės kredito unijos statuto pakeitimus, konstitucingumu. Konstitucinis Tribunolas pripažino, kad, minėtomis ginčijamo įstatymo nuo statomis nustačius tokią specifinę Valstybinės finansų priežiūros tarnybos kontrolės funkciją, yra ribojama ūkinės veiklos laisvė, tačiau tai yra konstituciškai pagrįstas ribojimas, nulemtas to, kad Nacionalinės kredito unijos statuto nuostatos turi didelę reikšmę finansiniam unijų saugumui ir jų narių teisių ir laisvių, taip pat pačių unijų apsaugai santykiuose su Nacionaline kredito unija. 2. Atsižvelgdamas į tai, kad Nacionalinės kredito unijos statuto pakeitimai turi tapti valstybinės finansų priežiūros objektu dar neatsiradus teisinėms pasekmėms, t. y. iki šio statuto pakeitimų įsigaliojimo, įstatymų leidėjas vykdyti jo pakeitimų kont rolę patikėjo Valstybinei finansų priežiūros tarnybai. Šios tarnybos veiksmų teisėtu- mas gali būti ginčijamas administraciniuose teismuose, taigi subjektas, nepatenkintas administraciniu jos sprendimu, savo teisėtus interesus gali ginti bendrais pagrindais. 3. Pareiškėjos argumentas, esą Valstybinė finansų priežiūros tarnyba turėtų vykdyti tik tos medžiagos, kuri buvo iš anksto atrinkta pačios Nacionalinės kredi- to unijos, kontrolę, nepagrįstas. Valstybinė finansų priežiūros tarnyba analizuoja visą dokumentą (Nacionalinės kredito unijos statuto pakeitimą) pagal įstatymo nustatytus kriterijus ir tikrina, ar pakeitimais nebuvo pažeistos teisės aktų nuostatos ir ar už- tikrinamas unijos lėšų saugumas. Todėl Valstybinė finansų priežiūros tarnyba gali turėti įtakos Nacionalinės kredito unijos statuto nuostatoms tik remdamasi įstatymo nustatytais analizės kriterijais. 4. Konstitucinis Tribunolas pripažino, kad Nacionalinė kredito unija negali naudotis konstitucine susivienijimų laisvės garantija. Nacionalinė kredito unija yra privalomai (įstatymo pagrindu) juridinius asmenis (visas kitas kredito unijas) jungiantis susivienijimas, organizacinis vienetas, turintis juridinio asmens statusą ir įstatyme apibrėžtus uždavinius, susijusius su kredito unijų sistemos veikla (o prie objektų, kuriems taikoma Konstitucijos 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta apsauga, tokie subjektai nepriskiriami). ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 95

Taigi Konstitucinis Tribunolas pripažino, kad ginčijamo įstatymo 53 straipsnio 2, 3 dalys atitinka Konstitucijos 20, 22 straipsnius ir neprieštarauja jos 58 straipsnio 1 daliai, ją siejant su 31 straipsnio 3 dalimi. Dėl ginčijamo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, 51 straipsnio 4 dalies 1. Seimo narių grupė abejojo ginčijamo įstatymo nuostatų, kuriomis nustatyta, kad Valstybinė finansų priežiūros tarnyba turi patvirtinti kredito unijų tarybos pirmininko ir Nacionalinės kredito unijos tarybos narių paskyrimą, konstitucingumu. Pirmasis argumentas buvo siejamas su nekaltumo prezumpcija (Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalis), o antrasis – su kredito unijų ir Nacionalinės kredito unijos or- ganizacinės autonomijos pažeidimu, kurį pareiškėjas savo ruožtu susiejo su susivienijimo ir ūkinės veiklos laisvių pažeidimu. 2. Buvo minėta, kad Valstybinė finansų priežiūros tarnyba disponuoja tam tikromis finansų rinkos priežiūrai skirtomis poveikio priemonėmis (tarp jų yra personalo politikos priemonės), ir tai atitinka įstatyme apibrėžtus šios institucijos tikslus. Tai- gi, jeigu Valstybinė finansų priežiūros tarnyba atmeta konkretaus asmens kandidatū- rą, tai negali būti traktuojama kaip represija arba sankcija Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalies prasme. Nustatant tokią Valstybinės finansų priežiūros tarnybos kompeten- ciją siekiama ne nubausti konkretų asmenį, o užtikrinti tinkamą kredito unijų sistemos veikimą – tai yra valstybės ir visų jos piliečių interesas. Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad nekaltumo prezumpcijos principas neapima finansų priežiūros pirmiau nurodytame kontekste. 3. Konstitucinis Tribunolas ne kartą paminėjo, kad finansų įstaigų, įskaitant kredito unijas ir Nacionalinę kredito uniją, veikla turi didelę reikšmę šalies ekonomikai ir vartotojų teisėms ir laisvėms, todėl reikia itin atidžiai nustatyti šių įstaigų veiklos, ypač jų steigimo, teisinį reguliavimą. Pareiškėjos ginčijamos nuostatos iš tikrųjų turi užkirsti kelią asmenims, kurie bent įtariami padarę veiksmus, už kuriuos gresia bau- džiamoji arba finansinė baudžiamoji atsakomybė, eiti vadovaujančias kredito unijų arba Nacionalinės kredito unijos pareigas. Dėl specifinio kredito unijų veiklos objek- to ir su juo susijusios rizikos apie vadovaujančių kadrų atrankos kriterijus negalima kalbėti vien susivienijimų vidaus (privačios) kompetencijos kategorijomis. 4. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, Konstitucinis Tribunolas nu- sprendė, kad ginčijamo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, 51 straipsnio 4 dalis neprieš- tarauja Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai, šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalis atitinka Konstitucijos 20, 22 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalį, ją siejant su 31 straipsnio 3 dalimi, o įstatymo 51 straipsnio 4 dalis atitinka Konstitucijos 20, 22 straipsnius ir ne- prieštarauja jos 58 straipsnio 1 daliai, ją siejant su 31 straipsnio 3 dalimi. Dėl ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 4 dalies 1. Prezidentas prašė ištirti ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijos 2 straipsniui, 58 straipsnio 1 daliai, ją siejant su 31 straipsnio 3 dalimi. Ginčijamoje nuostatoje nustatyta: „Jeigu kita unija atsisako perimti uniją arba perėmimas yra negalimas, Valstybinė finansų priežiūros komisija, siekdama apsau- 96

goti finansų rinkos stabilumą ir užtikrinti unijos sąskaitose laikomų lėšų saugumą, gali nuspręsti, kad centrinis bankas, jeigu sutinka, perima uniją arba pasirinktas turtines teises, arba įsipareigojimus arba kad unija yra likviduojama.“ 2. Konstitucinis Tribunolas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, pažymėjo, kad ginčijamoje nuostatoje nurodyto mechanizmo taikymas tėra viena iš Valstybinės finansų priežiūros tarnybos vykdomų procedūrų. Priešingai, nei teigė pareiškėjas, ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 4 dalyje nurodyta priemonė yra tokia pati Valstybinės finansų priežiūros tarnybos naudojama unijos sanavimo priemonė, kaip ir kuratoriaus arba komisijos numatyto administratoriaus paskyrimas. Vienintelis skirtumas yra tai, kad ji taikoma kaip ultima ratio, kai kitos, mažesnio masto, intervencijos į unijos veiklą nebus davusios norimo rezulta- to, o finansinė unijos padėtis, nors buvo stengtasi ją sanuoti, atitiks ginčijamos nuo statos kriterijus. Be to, kaip jau buvo minėta, prieš Valstybinei finansų priežiūros tarnybai nu- sprendžiant, kad centrinis bankas turi perimti uniją arba pasirinktas turtines teises, arba įsipareigojimus arba kad unija turi būti likviduojama, turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos: a) turi būti susidarę balanso nuostoliai, kad procentinis nuosavo kapitalo vertės ir aktyvų santykis būtų mažesnis nei 1 proc. (ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 1 dalis); b) Nacionalinė kredito unija turi būti atsisakiusi suteikti kredito unijai stabili- zavimo fondo paramą a punkte minėtam procentui padidinti (ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 2 dalis); c) jokia kita kredito unija neturi būti sutikusi perimti kredito unijos arba tokios galimybės turi nebūti (ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 3 dalis). Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad nors Valstybinė finansų priežiūros tarnyba, kaip valstybinė už finansų rinkų priežiūrą atsakinga institucija, turi administra- cinę diskreciją, tačiau tai nereiškia, kad jos nesaisto teisiniai apribojimai arba kad ji unijų restruktūrizavimo problemas gali spręsti savavališkai. Valstybinė finansų priežiūros tarnyba privalo turėti gana lanksčias teisines priemones ir gebėti tinkamai ir visų pirma greitai reaguoti į neigiamus reiškinius, turinčius poveikį ekonominei konkrečios kredito unijos būklei, nes ši savo ruožtu gali neigiamai paveikti indėlių saugumą, taip pat visos finansų sistemos pusiausvy- rą ir patikimumą. Valstybinė finansų priežiūros tarnyba privalo išsamiai išnagri- nėti faktus, baigdama tyrimą nurodyti jo inicijavimo prielaidas, pateikti įrodymus, taip pat kruopščiai pagrįsti savo sprendimą. Visa procedūra, kurios metu įgyven- dinami diskreciniai Valstybinės finansų priežiūros tarnybos įgaliojimai, yra admi- nistracinė. 3. Pareiškėjas kritiškai vertino ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 4 dalį, kadangi, jo nuomone, Valstybinė finansų priežiūros tarnyba gali veikti savo nuožiūra ir sava- vališkai nustatyti, kaip nacionalinis bankas turi perimti kredito uniją (t. y. gali nurodyti, ar turi būti perimta visa kredito unija, ar tik pasirinktos turtinės teisės arba ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 97

įsipareigojimai). Konstitucinis Tribunolas nurodė, kad minėta kritika paremta tam tikru nesusipratimu. Kredito unijos perėmimas galimas tuomet, kai jos ekonominė vertė yra nereikšminga. Svarstydama, kurios kredito unijos turtinės teisės arba įsi- pareigojimai gali būti perimti, Valstybinė finansų priežiūros tarnyba turi atsižvelgti į rinkos sąlygas, kurias Finansinis garanto fondas gali keisti. Šis Valstybinės finansų priežiūros tarnybos sprendimas negali būti priimtas, jeigu nacionalinis bankas nesu- tinka su esminėmis perėmimo sąlygomis. 4. Nacionalinio banko vykdomas kredito unijos arba jos turtinių teisių, arba įsipareigojimų perėmimas yra ultima ratio. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik finansų priežiūros institucijos veiksmų seką, bet ir kriterijus, kurių ji turi laikytis spręsdama problemą (Valstybinės finansų priežiūros tarnybos sprendimu turi būti užtikrinamas finansų rinkos stabilumas ir kredito unijų sąskaitose laikomų santaupų saugumas). Valstybinė finansų priežiūros tarnyba taip pat turėtų atsižvelgti į tai, ar yra periman- čiojo banko sutikimas, taip pat Finansinio garanto fondo sprendimas dėl paramos perimančiajam subjektui skyrimo (ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 5 dalis). Be to, įstatymų leidėjas tas kreditorių teises, kurios nebuvo perimtos (nebuvo pasirinktos kaip perimami kredito unijos įsipareigojimai), apdraudė nuo ekonominio nuvertėjimo po kredito unijos perėmimo (kalbama apie ginčijamo įstatymo 74i straipsnio 8 dalį ir Finansinio garanto fondo įstatymo 20j straipsnį). Todėl Kons- titucinis Tribunolas pripažino, jog negalima sutikti su pareiškėjo argumentu, esą gin- čijamo įstatymo nuostatose nėra nustatyta pareiga išlaikyti perimamų turtinių teisių ir kredito unijai paliekamų įsipareigojimų proporcingumą. Dėl ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 8, 9 dalių 1. Pareiškėjas Prezidentas abejojo, ar Kredito unijų įstatymo 74c straipsnio 8, 9 dalių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 2 straipsniui, 45 straipsnio 1 daliai, ją siejant su 31 straipsnio 3 dalimi. Jo teigimu, pagal galiojantį teisinį reguliavimą kredito unijos lieka be teisminės apsaugos. Konstitucinis Tribunolas atmetė pareiškėjo argumentus, nors pripažino, kad pagal ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 9 dalį – priešingai, nei yra įprasta bendrosios kompetencijos teismuose, – administracinis teismas neatsižvelgia į dalį pareiškėjo skundų dėl Valstybinės finansų priežiūros tarnybos priimto administracinio sprendimo. Pareiškėjas iš tikrųjų neturi galimybės pašalinti iš teisinės apyvartos ydingo Valstybinės finansų priežiūros tarnybos sprendimo ir šio sprendimo sukeltų teisinių pasekmių (pvz., panaikinti sprendimo arba sustabdyti jo galiojimo), o tai dažniausiai reiškia, jog pareiškėjas negali pasiekti, kad būtų priimtas jį tenkinantis teismo sprendimas. 2. Vis dėlto Konstitucinis Tribunolas kartu pažymėjo, kad minėta ginčijama nuostata (nenumatyta galimybė administraciniame teisme panaikinti Valstybinės fi- nansų priežiūros tarnybos sprendimo galiojimą) buvo siekiama garantuoti nacionalinio banko vykdomo kredito unijos (arba jos turtinių teisių, arba įsipareigojimų) perėmimo proceso sklandumą ir šio proceso negrįžtamumą, taip pat užtikrinti banko teisinę ir ekonominę padėtį pro futuro. Šis mechanizmas turėjo skatinti bankus 98

drąsiau restruktūrizuoti subjektus, kurių mokumas subalansuotoje kredito unijų fi- nansų sistemoje buvo nepriimtinas ir subjektų sąskaitose esančių santaupų saugumo požiūriu. Tokiame veiksmų plane galiojo prielaida, kad subjektų restruktūrizavimas vyks finansų sistemos viduje, teigiamai prisidedant prie šios sistemos stabilumo, ir kartu bus išvengta viešųjų lėšų įtraukimo. Įtvirtindamas ginčijamą nuostatą, įstatymų leidėjas prioritetą suteikė restruktū- rizavimo proceso greičiui ir funkcionalumui. Atsakomybę už netinkamą vadovavimą kredito unijai ir su tuo susijusias sąnaudas jis pirmiausia priskyrė kredito unijos savininkams (unijų nariams). Prie šių sąnaudų taip pat galima priskirti susivienijimo tei- sių (narystės susivienijime) praradimą, kai nacionalinis bankas perima kredito uniją. Įvykus kredito unijos perėmimui, jos narių indėliai būtų apsaugoti, inter alia skiriant finansinę Finansinio garanto fondo paramą. 3. Bendrųjų administracinių ir teisminių administracinių procedūrų modifika- vimas visada turi būti laikomas išimtimi, kadangi šio reguliavimo funkcija yra suteikti garantiją ir suderinti priešingus proceso šalių interesus. Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis, ypač tada, kai išlygos pagrįstos bendram labui svarbiomis vertybėmis, o piliečių teisių ir laisvių apribojimas nėra pernelyg didelis, įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti svarbius konstitucinius viešuosius interesus ar atskirus asmenų interesus, gali padaryti tam tikras išlygas. Dėl ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 11, 12 dalių, jas siejant su 74c straipsnio 3, 4, 6 dalimis 1. Pareiškėjas Prezidentas abejojo ginčijamo įstatymo 74c straipsnio 11, 12 da- lių, jas siejant su to paties straipsnio 3, 4, 6 dalimis, konstitucingumu, nes, priskiriant Valstybinei finansų priežiūros tarnybai diskreciją pasirinkti arba visos kredito unijos, arba tik jos turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą, sukuriama nelygi teisinė kredito unijų kreditorių padėtis, o tai neatitinka konstitucinių lygybės ir nuosavybės apsaugos principų. 2. Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad nors įstatymų leidėjas stengėsi įtvirtinti mechanizmus, kuriais būtų užkertamas kelias perimti kredito unijos aktyvus, kartu ne- perimant tokios pat vertės jos įsipareigojimų, vis tiek baigiantis procesui atsiranda ri- zika, kad kredito unija, jos nariai ir kreditoriai turės „prastesnės kokybės“ nuosavybės teises. Vis dėlto tokioje situacijoje Valstybinė finansų priežiūros tarnyba privalo vykdyti atsargią sanavimo politiką, pasverti visų suinteresuotų šalių interesus, atsižvelgti į tai, kad vertybės, kuriomis savo praktikoje turi vadovautis valstybinė finansų priežiūros institucija (visų pirma finansų rinkos stabilumas ir kredito unijos sąskaitose sukauptų lėšų saugumas), priklauso ne tik kredito uniją perimančiam subjektui, bet ir perimamai unijai, jos nariams ir kitiems kreditoriams. Visi šie subjektai, neperžengdami įstatymų nustatytų ribų, pagal savo faktinę padėtį naudojasi teisine apsauga. Nurodytos nepageidaujamos ginčijamų nuostatų sukeliamos pasekmės nereiš- kia, kad šios nuostatos prieštarauja Konstitucijos 64 straipsnio 1, 2 dalims. Konsti- tucinis Tribunolas priminė, kad ginčijamas reguliavimas skirtas vien toms prastos ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 99

finansinės būklės kredito unijoms, kurių bankrotas galėtų būti sustabdytas tik įsiki- šant trečiosioms šalims (finansų įstaigoms). Ginčytos nuostatos buvo sukurtos remiantis svarbiomis konstitucinėmis vertybėmis, įskaitant būtinybę išlaikyti visos finansų rinkos patikimumą ir stabilumą.

RUSIJOS FEDERACIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 2015 m. liepos 14 d., byla Nr. 21-P GALIMI EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMŲ NEVYKDYMO RUSIJOS FEDERACIJOJE ATVEJAI

Nutarimo esmė. Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas 2015 m. liepos 14 d. nutarime pripažino, kad federalinio įstatymo „Dėl Žmogaus teisių ir pagrin- dinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų ratifikavimo“ 1 straipsnis, Civi- linio proceso kodekso 11 straipsnio 1 ir 4 dalys, 392 straipsnio 4 dalies 4 punktas, Arbitražo proceso kodekso 311 straipsnio 3 dalies 4 punktas, Administracinės teisenos kodekso 15 straipsnio 1 ir 4 dalys, 350 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Bau- džiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 4 dalies 2 punktas, federalinio įstatymo „Dėl Rusijos Federacijos tarptautinių sutarčių“ 32 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieš- tarauja Rusijos Federacijos Konstitucijos 15 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 79 straipsniui. Tačiau Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimus būtina įgyvendinti atsižvelgiant į Konstitucijos virše- nybę. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tvarką, kuria Konstitucinis Teismas kiekvienu konkrečiu atveju spręstų, ar EŽTT sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad Rusija pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), atitinka Konstituciją. Bylos fabula. 1996 m. Rusija pasirašė Konvenciją ir keletą ją papildančių protoko- lų. Ratifikavusi atitinkamus susitarimus, Rusija pripažino EŽTT jurisprudenciją ir įsi- pareigojo vykdyti jo sprendimus. Atitinkamai buvo pakeisti nacionaliniai įstatymai ir kodeksai, o EŽTT sprendimai tapo pagrindu teismuose iš naujo nagrinėti kai kurias bylas. Į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų nuostatų konstitucingumo patikros kreipėsi Valstybės Dūmos deputatų grupė. Jos prašymas buvo išnagrinėtas 2015 m. liepos 1 d. viešame posėdyje. Pareiškėja tvirtino, kad pagal Konstituciją dalyvavimas tarpvalstybiniuose dariniuose neturi sudaryti sąlygų pažeisti žmogaus teises arba prieš- tarauti konstitucinei santvarkai. Jos nuomone, ginčijamos normos įpareigoja teismus ir kitas valstybės institucijas besąlygiškai įgyvendinti EŽTT sprendimus, net kai jie neatitinka Rusijos Federacijos pagrindinio įstatymo. Pasak pareiškėjos, įstatymų leidėjui nelieka išeities, kadangi tokia kolizija gali būti neišsprendžiama. Ji abejoja, ar ginčija- mos normos neprieštarauja Konstitucijos 15 straipsnio 1, 2, 4 dalims ir 79 straipsniui1.

1 Konstitucijos 15 straipsnis: „1. Rusijos Federacijos Konstitucija turi aukščiausiąją teisinę galią, ji tiesiogiai taikoma visoje Rusijos Federacijos teritorijoje. Rusijos Federacijos įstatymai ir kiti teisės aktai neturi prieštarauti Rusijos Federacijos Konstitucijai. 100

Bylos problema. Konstitucinis Teismas turėjo nuspręsti, kokiais atvejais EŽTT išaiškinimai ir pagal skundus dėl Rusijos Federacijos priimtų EŽTT sprendimų vykdymas gali prieštarauti Konstitucijai. Nors daugelio Konvencijos ir Konstitucijos gi- namų vertybių turinys tapatus, suvereniteto perdavimas tarptautinei organizacijai, kai pasirašoma tarptautinė sutartis, nepaneigia Konstitucijos viršenybės. Konstitucinio Teismo argumentai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad gin- čijamos nuostatos yra tarpusavyje susijusios, kadangi pagal jų konstitucinę teisinę prasmę veikiančio teisinio reguliavimo sistemoje jų pagrindu yra laiduojamas Kon- vencijos taikymas ir pagal ją priimamų EŽTT sprendimų įgyvendinimas Rusijos Federacijoje. Rusijos Federacijos dalyvavimas tarptautinėje sutartyje nereiškia vals- tybės suvereniteto atsisakymo. Konvencija ir jos pagrindu suformuota EŽTT tei- sinė doktrina negali paneigti Konstitucijos pirmenybės. Praktiškai įgyvendinti šią doktriną Rusijos teisinėje sistemoje įmanoma tik pripažįstant aukščiausią teisinę Konstitucijos galią. Tiek Konstitucijos, tiek Konvencijos pagrindą sudaro bendros pagrindinės vertybės. Dažniausiai šių dviejų dokumentų normos iš viso nesikerta, tačiau toks konfliktas įmanomas, jeigu EŽTT Konvenciją traktuoja kaip prieštarau- jančią Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nuomone, tokiais atvejais, atsižvelgdama į pagrindinio įstatymo viršenybę, Rusija bus priversta atsisakyti pažodžiui įgyven- dinti EŽTT sprendimus. Tokia išvada, pasak Konstitucinio Teismo, yra suderina- ma su Europos valstybių (pvz., Vokietijos, Italijos, Austrijos, Didžiosios Britanijos) aukščiausiųjų teismų, kurie, taikydami EŽTT sprendimus, taip pat laikosi naciona- linių konstitucijų normų pirmenybės, praktika ir su Vienos konvencija dėl tarptau- tinių sutarčių teisės. Be to, sprendžiant panašius konfliktus būtina siekti ne izoliuotis, o palaikyti dia logą ir konstruktyviai bendradarbiauti. Tik taip gali būti sukurti iš tiesų darnūs europi- nių sistemų santykiai, pagrįsti ne paklusimu, o abipuse pagarba. Tik Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas gali laiduoti nacionalinės Konstitucijos viršenybę Rusijoje įgy- vendinant EŽTT sprendimus. Tai jis atlieka taikydamas vieną iš dviejų numatytų konstitucinės justicijos procedūrų: 1) EŽTT priėmus sprendimą, bylos nagrinėjimą atnaujinusio bendrosios kompetencijos teismo prašymu tikrindamas EŽTT pripažin- tas ydingomis įstatymų normas; 2) Rusijos Federacijos prezidento arba Vyriausybės prašymu aiškindamas Konstituciją, kai šios institucijos abejoja, ar EŽTT sprendimą, priimtą dėl Rusijos, yra įmanoma įgyvendinti nepažeidžiant Konstitucijos. Konstituci- niam Teismui padarius išvadą, kad Strasbūre priimtas sprendimas nesuderinamas su

2. Valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijos, pareigūnai ir piliečiai ar jų susivienijimai privalo laikytis Rusijos Federacijos Konstitucijos ir įstatymų. <...> 4. Visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos, taip pat Rusijos Federacijos tarptauti- nės sutartys yra Rusijos Federacijos teisinės sistemos sudedamoji dalis. Jeigu Rusijos Federacijos tarp- tautinė sutartis numato kitokias nei įstatymas taisykles, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės.“ Konstitucijos 79 straipsnis: „Rusijos Federacija gali dalyvauti tarptautinėse organizacijose ir perduoti joms dalį savo įgaliojimų pagal tarptautines sutartis, jeigu tai neriboja žmogaus teisių ir neprieštarauja Rusijos Federacijos konstitucinės santvarkos pagrindams.“ ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 101

Konstitucija, jis neturi būti vykdomas. Federalinis įstatymų leidėjas turi teisę sukurti specialų teisinį reguliavimą, kuriuo Konstitucinis Teismas galėtų užtikrinti Konstituci- jos viršenybę įgyvendinant EŽTT sprendimus. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Rusija, kaip teisinė demokratinė valstybė ir pasaulio bendrijos, kurioje veikia visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos, narė, pasirašo tarptautines sutartis ir perduoda tarptautinėms organizacijoms dalį savo suvereniteto (Konstitucijos preambulė, 1 straipsnio 1 dalis2, 15 straipsnio 4 dalis, 17 straipsnio 1 dalis3, 79 straipsnio 1 dalis). Tačiau tai nereiškia, kad Rusija atsisako valstybės suvereniteto, kuris yra vienas iš konstitucinės santvarkos pagrindų ir suponuoja valstybės valdžios viršenybę, nepriklausomumą ir savarankiškumą, visišką įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų galią visoje jos teritorijoje ir nepriklausomumą tarptauti- niuose santykiuose. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad suverenitetas – būtinas kokybinis Rusijos Federacijos bruožas, apibūdinantis jos konstitucinį teisinį statusą (2000 m. birželio 7 d. nutarimas). Vadinasi, tais atvejais, kai EŽTT sprendimai pačiu savo turiniu, įskaitant valstybei atsakovei byloje duotus nurodymus, pagrįstus konkrečioje byloje EŽTT aiškintomis Konvencijos nuostatomis, pažeidžia Konstitu- cijos normas ir principus, Rusija išimties tvarka gali nevykdyti jai tenkančių pareigų, kai toks nevykdymas yra vienintelis įmanomas būdas išvengti esminių Konstitucijos principų ir normų pažeidimo. Sprendžiant konstitucinio pobūdžio kolizijas, galinčias atsirasti aiškinant Konvenciją kaip Rusijos Federacijos tarptautinę sutartį, būtina atsi- žvelgti į Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės. Jos 26 straipsnyje yra įtvir- tintas principas pacta sunt servanda; ši konvencija taip pat grindžiama bendru sutarčių aiškinimo principu: kiekviena sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios prin- cipų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsi- žvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą (31 straipsnio 1 punktas).

UKRAINOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS 2015 m. liepos 30 d., byla Nr. 1-18/2015 VALSTYBĖS VALDŽIOS DECENTRALIZAVIMAS

Sprendimo esmė. Ukrainos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad įstatymo „Dėl Konstitucijos pataisų, susijusių su valstybės valdžios decentralizavimu“ projektas (toliau – įstatymo dėl Konstitucijos pataisų projektas), kuriuo siūloma pakeisti Ukrainos Konstitucijos 85 straipsnio 1 dalies 29, 30 punktus, 92 straipsnio 1 dalies 16 punktą, 106 straipsnio 1 dalį, 118, 119 straipsnius, 121 straipsnio 5 punktą, 132, 133, 140–144 straipsnius, 150 straipsnio 1 dalį, IX skyriaus pavadinimą, taip pat

2 Konstitucijos 1 straipsnio 1 dalis: „Rusijos Federacija – Rusija yra demokratinė federacinė teisinė valstybė, jos valdymo forma – respublika.“ 3 Konstitucijos 17 straipsnio 1 dalis: „Žmogaus ir piliečio teisės Rusijos Federacijoje pripažįstamos ir garantuojamos remiantis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais, normomis ir šia Kons- titucija.“ 102

XV skyrių „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“, neprieštarauja Konstitucijos 157 ir 158 straipsniams4. Bylos fabula. Dėl Konstitucijos pataisų, susijusių su valstybės valdžios decentralizavimu, atitikties Konstitucijai išankstinės patikros į Konstitucinį Teismą kreipėsi Ukrainos Aukščiausioji Rada5. Konstitucinio Teismo argumentai. Konstitucinis Teismas, tirdamas įstatymo dėl Konstitucijos pataisų projekto atitiktį Konstitucijos 158 straipsniui, pažymėjo, kad VIII Ukrainos Aukščiausioji Rada per metus tokio įstatymo projekto nesvarstė ir savo įgaliojimų vykdymo metu minėtų Konstitucijos nuostatų nekeitė. Taigi šis projektas atitinka Konstitucijos 158 straipsnio reikalavimus. Tirdamas, ar Konstitucija nėra keičiama karo ar nepaprastosios padėties metu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teikiant šią išvadą Ukrainoje ar tam tikrose jos teritorijos dalyse laikantis Konstitucijoje įtvirtintos tvarkos6 nėra įvesta karo arba ne- paprastoji padėtis. Taigi įstatymo dėl Konstitucijos pataisų projektas atitinka Konsti- tucijos 157 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Tirdamas įstatymo dėl Konstitucijos pataisų projekto nuostatų atitiktį Kons- titucijos 157 straipsnio 1 daliai Konstitucinis Teismas vertino, ar šiomis nuostatomis nėra ribojamos asmens ir piliečio teisės bei laisvės ir ar jomis nėra kėsinamasi į Ukrainos nepriklausomumą ir teritorijos vientisumą. Konstitucinis Teismas, įvertinęs kiekvienos pataisos turinį, konstatavo: – Konstitucijos 118 straipsnio pataisomis siūloma rajonuose ir regionuose, Kije- vo ir Sevastopolio miestuose organizuoti vykdomosios valdžios įgyvendinimą pavesti prefektams, kurie būtų laikomi valstybės tarnautojais; numatoma šių tarnautojų pri- ėmimo į pareigas tvarka, jų atsakomybė Ukrainos Prezidentui, atskaitomybė Ukrai- nos Ministrų Kabinetui; – Konstitucijos 119 straipsnio pataisomis siūloma nustatyti prefekto įgaliojimus;

4 Konstitucijos 157 straipsnis: „Ukrainos Konstitucija negali būti keičiama, jeigu tokiomis pataisomis yra ribojamos asmens ir piliečio teisės bei laisvės arba jomis yra kėsinamasi į Ukrainos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą. Konstitucija negali būti keičiama karo ar nepaprastosios padėties metu.“ Konstitucijos 158 straipsnis: „Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas, kuris buvo svarstytas Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje ir nebuvo priimtas, gali būti pateiktas Ukrainos Aukščiausiajai Ra- dai ne anksčiau kaip po vienų metų. Ukrainos Aukščiausioji Rada savo įgaliojimų vykdymo metu negali du kartus keisti tų pačių Konsti- tucijos nuostatų.“ 5 Pagal Konstitucijos 159 straipsnį įstatymo projektą dėl Konstitucijos keitimo Ukrainos Aukščiausioji Rada svarsto remdamasi Konstitucinio Teismo išvada, ar toks įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijos 157 ir 158 straipsniams. 6 Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį Ukrainos Prezidentas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, priima sprendimą dėl karo arba neaprastosios padėties įvedimo Ukrainoje ar tam tikrose jos teritorijos dalyse. Pagal Konstitucijos 85 straipsnio 1 dalies 31 punktą tokį Prezidento sprendimą per dvi die- nas nuo kreipimosi turi patvirtinti Ukrainos Aukščiausioji Rada. Konstitucinis Teismas, remdamasis savo 2015 m. birželio 16 d. išvada ir pateikta Prezidento nuomone, konstatavo, kad sprendimas dėl karo arba nepaprastosios padėties įvedimo Ukrainoje ar tam tikrose jos teritorijos dalyse nebuvo priimtas. ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 103

– Konstitucijos 132 straipsnio pataisomis, keičiant veikiantį valdymo modelį, siūloma įtvirtinti administracinės teritorinės santvarkos pakeitimus, kuriais siekiama, kad įgyvendinant vykdomąją valdžią būtų vadovaujamasi ne centralizavimo ir decentralizavimo derinimo, bet vykdomosios valdžios decentralizavimo principu; įtvirtinamas naujas vietos valdžios savarankiškumo principas; – Konstitucijos 133 straipsnio pataisomis siūloma nustatyti Ukrainos administ racinę teritorinę santvarką ir administracinius teritorinius vienetus – bendruomenes, rajonus ir regionus; bendruomenė laikoma mažiausiu administraciniu teritoriniu vienetu; nustatoma administracinių teritorinių vienetų sudarymo, panaikinimo, ribų keitimo, pavadinimų suteikimo ir keitimo tvarka, gyvenamųjų vietovių (kaimai, miesteliai, miestai) pavadinimų suteikimo ir keitimo, priskyrimo atitinkamai kategorijai tvarka; – Konstitucijos 140 straipsnio pataisomis įtvirtinama vietos valdžios instituci- jų sistema inter alia nustatoma teritorinės bendruomenės institucija – bendruome- nės taryba; – Konstitucijos 141 straipsnio pataisomis siūloma įtvirtinti Ukrainos piliečių tei- sę rinkti bendruomenės pirmininką, nustatyti bendruomenės pirmininko, bendruo- menės tarybos narių, rajono, regiono tarybų rinkimų tvarką, jų įgaliojimų vykdymo trukmę sutrumpinti nuo penkerių iki ketverių metų; – Konstitucijos 142 straipsnio pataisomis detalizuojamos materialinės ir finansi- nės administracinių teritorinių vienetų savivaldos prielaidos; – Konstitucijos 143 straipsnio pataisomis nustatomi teritorinių bendruomenių, rajonų ir regionų tarybų įgaliojimai atsižvelgiant į administracinės teritorinės santvarkos pakeitimus, įtvirtinamas teisinis pagrindas perduoti kai kurias vykdomosios valdžios funkcijas bendruomenių savivaldos institucijoms, rajonų ir regionų vykdo- miesiems komitetams; – Konstitucijos 144 straipsnio pataisomis įtvirtinamas konstitucinis teritorinių bendruomenių ir vietos valdžios institucijų atsakomybės institutas, pagal kurį prefek- tas turi teisę sustabdyti teritorinės bendruomenės, bendruomenės pirmininko, vietos valdžios institucijų teisės aktų galiojimą ir kreiptis į teismą, jeigu mano, kad šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams; be to, 144 straipsnio pataisomis numatoma, kad Ukrainos Prezidentas taip pat turi teisę sustabdyti šių teisės aktų galiojimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jų konstitucingumo, jeigu mano, kad tie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai, kelia grėsmę valstybės suverenitetui, teritoriniam vien- tisumui ar nacionaliniam saugumui; – Konstitucijos 85 straipsnio 1 dalies 29 punkto pataisa, susijusi su Ukrainos Aukščiausiosios Rados įgaliojimais sudaryti ir panaikinti administracinius teritorinius vienetus, keisti jų ribas, suteikti ir keisti jų pavadinimus, darytina dėl administ racinės teritorinės santvarkos pakeitimų; – Konstitucijos 85 straipsnio 1 dalies 30 punkto pataisa siūloma įtvirtinti Ukrai- nos Aukščiausiosios Rados įgaliojimus skelbti pirmalaikius bendruomenių pirmi- ninkų, bendruomenių tarybų narių, rajonų, regionų tarybų narių rinkimus; 104

– Konstitucijos 92 straipsnio 1 dalies 16 punkto pataisa siūloma Ukrainos sosti- nės Kijevo statusą reglamentuoti tik įstatymais; – Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalies pataisa, kuria siūloma papildyti šį straips- nį Ukrainos Prezidento įgaliojimais, susijusiais su vietos valdžios institucijų įgalioji- mų sustabdymu, darytina dėl Konstitucijos 144 straipsnio pakeitimų; – siūlomas Konstitucijos 121 straipsnio 5 punkto panaikinimas yra sistemiškai susijęs su Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pataisomis; – Konstitucijos IX skyriaus pavadinimą „Ukrainos teritorinė santvarka“ siūloma keisti į „Ukrainos administracinė teritorinė santvarka“; – Konstitucijos 150 straipsnį siūloma papildyti nuostata, kad Konstitucinis Teis- mas tiria vietos valdžios aktų atitiktį Konstitucijai; tokia pataisa darytina dėl Konsti- tucijos 144 straipsnio pakeitimų; – Konstitucijos XV skyrių „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“ siūloma papildyti 17 punktu, kuriame nustatoma kita eilinių vietos valdžios rinkimų data, reglamentuojami vykdomosios valdžios įgyvendinimo klausimai pirmalaikio vietos valdžios įgaliojimų netekimo atveju ir pan.; – Konstitucijos XV skyrių „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“ siūloma papildyti 18 punktu, pagal kurį vietos valdžios įgyvendinimo ypatumai Donecko ir Luhansko regionuose turi būti reglamentuojami atskiru įstatymu. Atsižvelgdamas į šių pataisų turinį, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiais pakeitimais nėra ribojamos Ukrainos Konstitucijoje įtvirtintos asmens ir piliečio tei- sės bei laisvės ir jais nėra kėsinamasi į Ukrainos nepriklausomybę ir teritorijos vien- tisumą. Taigi siūlomi Konstitucijos pakeitimai atitinka Konstitucijos 157 straipsnio 1 dalies reikalavimus. ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 105

EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO AKTŲ SANTRAUKOS

EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO (ANTROJI KOLEGIJA) SPRENDIMAS 2015 m. liepos 9 d., byla C-153/14, Minister van Buitenlandse Zaken prieš K. ir A. PILIETINĖS INTEGRACIJOS EGZAMINAS TREČIŲJŲ ŠALIŲ PILIEČIAMS, ATVYKUSIEMS GYVENTI Į EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBĘ NARĘ ŠEIMOS SUSIJUNGIMO TIKSLU

Sprendimo esmė. Valstybės narės, prieš išduodamos trečiųjų šalių piliečiams leidimus atvykti į savo teritoriją ir gyventi joje šeimos susijungimo tikslu, gali reikalauti, kad šie piliečiai išlaikytų pilietinės integracijos egzaminą, per kurį būtų įver- tinamos pagrindinės kalbos žinios ir pagrindinės žinios apie atitinkamos valstybės narės visuomenę ir už kurį reikia sumokėti įvairius mokesčius, jeigu dėl tokios pareigos taikymo sąlygų pasinaudoti teise į šeimos susijungimą netampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga. Tiek, kiek minėtos sąlygos neleidžia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, objektyviai kliudančias suinteresuotiesiems asmenims išlaikyti minėtą egzaminą, ir tiek, kiek jose nustatyta pernelyg didelė su tokiu egzaminu susijusių mokesčių suma, pasinaudoti teise į šeimos susijungimą tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga. Bylos fabula. K. (Azerbaidžano pilietė) ir A. (Nigerijos pilietė) pateikė prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Nyderlanduose šeimos susijungimo tikslu, nes norėjo atvykti pas šioje valstybėje narėje gyvenančius sutuoktinius. Jos pateikė dokumentus dėl sveikatos būklės ir teigė, kad dėl sveikatos problemų negali laikyti pilietinės integ racijos egzamino. Tačiau jų prašymai buvo atmesti. Ginčams persikėlus į teismą, šis, atsižvelgdamas į tai, kad neaišku, kokios yra valstybių narių diskrecijos nustatyti integracijos priemones ribos, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Tei- singumo Teismą. Bylos problema. Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar valstybės narės, prieš išduodamos tre- čiųjų šalių piliečiams leidimus atvykti į savo teritoriją ir gyventi joje šeimos susijungimo tikslu, gali reikalauti, kad šie piliečiai išlaikytų pilietinės integracijos egzaminą, per kurį būtų įvertinamos pagrindinės kalbos žinios ir pagrindinės žinios apie atitinkamos valstybės narės visuomenę ir už kurį reikia sumokėti įvairius mokesčius (už egzaminą, per kurį nustatoma, ar šeimos narys atitinka minėtas integracijos sąlygas, kiekvieną kartą, kai jis laikomas, reikia mokėti 350 Eur, o už pasiruošti egzaminui skirtą rinkinį vieną kartą reikia sumokėti 110 Eur). Teisingumo Teismo argumentai. Teisingumo Teismas konstatavo, kad priemo- nės, kurių valstybės narės gali reikalauti, gali būti laikomos teisėtomis tik tuomet, 106

jeigu jos leidžia palengvinti globėjo šeimos narių integraciją. Neginčytina, kad, tre- čiųjų šalių piliečiams įgijus priimančiosios valstybės narės kalbos žinių ir žinių apie jos visuomenę, labai palengvėja jų bendravimas su tos valstybės piliečiais, be to, jie yra skatinami palaikyti socialinius tarpusavio ryšius ir juos plėtoti. Taip pat neginčy- tina, kad, įgiję priimančiosios valstybės narės kalbos žinių, trečiųjų šalių piliečiams sąlygos įsidarbinti ir mokytis profesijos tampa palankesnės. Atsižvelgiant į tai, pareiga išlaikyti elementaraus lygio pilietinės integracijos egzaminą leidžia užtikrinti, kad atitinkami trečiųjų šalių piliečiai įgis žinių, kurios, kaip matyti, yra neginčijamai naudingos ryšiams su priimančiąja valstybe nare užmegzti. Tačiau pagal proporcingumo kriterijų bet kuriuo atveju reikalaujama, kad tokios pareigos taikymo sąlygos neviršytų to, kas reikalinga šiam tikslui pasiekti. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvoje 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą nuro- dytų integracijos priemonių tikslas turi būti ne atrinkti asmenis, kurie galės pasinaudoti teise į šeimos susijungimą, o palengvinti jų integraciją valstybėse narėse. Be to, turi būti atsižvelgiama į konkrečias individualias aplinkybes, kaip antai amžių, išsila- vinimo lygį, finansinę padėtį arba globėjo šeimos narių sveikatos būklę, kad juos būtų galima atleisti nuo pareigos laikyti tokį egzaminą kaip pagrindinėse bylose, kai dėl šių aplinkybių paaiškėja, kad jie negali atvykti į šį egzaminą arba jo išlaikyti. Jeigu būtų kitaip, tokiomis aplinkybėmis ši pareiga galėtų būti sunkiai įveikiama kliūtis veiksmingai įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą. Dėl mokesčių, susijusių su pagrindinėse bylose nagrinėjamu pilietinės integracijos egzaminu, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors valstybės narės gali reikalauti iš trečiųjų šalių piliečių sumokėti su integracijos priemonėmis susijusius mokesčius ir nustatyti jų dydį, tačiau, remiantis proporcingumo principu, nustatytasis dydis nei pagal tikslą, nei pagal poveikį neturi lemti to, kad pasinaudoti teise į šeimos susijungimą taptų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, nes priešingu atveju būtų pakenkta Direk- tyva 2003/86/EB siekiamam tikslui ir būtų panaikintas jos praktinis veiksmingumas. ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 107

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO AKTŲ SANTRAUKOS

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO DIDŽIOSIOS KOLEGIJOS SPRENDIMAS 2015 m. birželio 16 d., byla Chiragov ir kiti prieš Armėniją (Peticija Nr. 13216/05) DĖL PER KALNŲ KARABACHO KONFLIKTĄ NUKENTĖJUSIŲ ASMENŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ PAŽEIDIMO

Bylos fabula. Pareiškėjai Azerbaidžano kurdai, gyvenę Lačino apygardoje, Azer- baidžane, teigė negalintys grįžti į savo namus ir naudotis nuosavybe nuo tada, kai 1992 m., konfliktui tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho regiono peraugus į karą, buvo priversti bėgti iš ten. Kalnų Karabachas – tai etninių armėnų gyvenamas Azerbaidžano regionas (buvusi Azerbaidžano TSR Kalnų Karabacho autonominė sritis, toliau – KKAS). Konflik- tas dėl Kalnų Karabacho įsiplieskė žlungant Sovietų Sąjungai. 1991 m. Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę, tuometinė KKAS paskelbė įkurianti „Kalnų Karabacho Respubliką“ (toliau – KKR) ir pasikėsino į su Armėnija besiribojančią Šaumiano apy- gardą, priklausančią Azerbaidžanui. 1992–1993 m. Azerbaidžano ir etninių armėnų bei Armėnijos Respublikos kariuomenės pajėgų karinis konfliktas baigėsi tuo, kad buvusiosios KKAS teritorija ir aplinkinės Azerbaidžano apygardos de facto atiteko etninių armėnų kontrolei, tapo vadinamosios KKR dalimi. Paliaubos buvo pasirašy- tos 1994 m., tačiau politinio konflikto sprendimo iki šiol nėra, o nepriklausoma pa- siskelbusios KKR nepripažįsta nė viena valstybė (įskaitant Armėniją) ar tarptautinė organizacija. Konflikto padariniai – šimtai tūkstančių pabėgėlių iš abiejų pusių, ypač iš okupuotų Azerbaidžano apygardų. Lačinas yra viena iš KKR okupuotų Azerbaidžano apygardų, besiribojančių su Armėnija. Joje gyvenę pareiškėjai teigė, kad per karą šią apygardą ne kartą puolė tiek KKR, tiek Armėnijos Respublikos kariuomenė. Tačiau Armėnija neigė savo ginkluo- tųjų pajėgų dalyvavimą. 1992 m. gegužės mėn. bombarduojant Lačiną buvo sunai- kinta daugybė namų, todėl pareiškėjai buvo priversti bėgti į Baku. Nuo tada jie neturi galimybės grįžti namo ir naudotis Lačine likusia savo nuosavybe. Bylos problema. Pareiškėjai skundėsi, kad tęstinai pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnis „Nuosavybės apsauga“, nes jie neteko galimybės valdyti Lačino apygardoje likusios savo nuosavybės, ja naudotis ir disponuoti. Pareiškėjai taip pat skundėsi, kad, jiems negalint grįžti į savo namus, tęstinai pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis, kuriuo įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Pasak pareiškėjų, nebuvo veiksmingų teisinės gynybos priemonių, kuriomis jie būtų galėję pasinaudo- 108

ti dėl minėtų pažeidimų, todėl pažeistas Konvencijos 13 straipsnis. Be to, pareiškėjai teigė buvę diskriminuojami dėl etninės kilmės ir religinių įsitikinimų, todėl buvo pa- žeistas diskriminaciją draudžiantis Konvencijos 14 straipsnis. Teismo argumentai ir sprendimas. Pirmiausia Europos Žmogaus Teisių Teis- mas (toliau – EŽTT) nagrinėjo Armėnijos Vyriausybės prieštaravimus dėl peticijos priimtinumo. Vyriausybės teigimu, pareiškėjai neišnaudojo nacionalinių teisinės gynybos priemonių. EŽTT šį prieštaravimą atmetė, nes Vyriausybė neįrodė, kad Armėnijo- je arba KKR buvo pareiškėjo situacijai tinkamų teisinės gynybos priemonių. Negana to, Vyriausybė neigė, kad jos pajėgos dalyvavo skundžiamus pažeidimus sukėlusiuose veiksmuose, todėl nebuvo pagrindo tikėtis, kad pareiškėjai teiks Armėnijos valdžios institucijoms restitucijos ar kompensacijos reikalavimus. Galiausiai konfliktas iki šiol yra politiškai neišspręstas (pastaraisiais metais pastebimas konflikto paaštrėjimas), todėl nebūtų realu tikėtis teisinės gynybos priemonių veiksmingumo. Vyriausybė ginčijo aukos statuso pripažinimą pareiškėjams. EŽTT šį prieštaravi- mą atmetė ir pripažino, kad pareiškėjai pateikė pakankamus savo ilgamečio gyvenimo Lačine, nuosavybės (žemės sklypų, namų) turėjimo tame regione ir priverstinio persikėlimo dėl karinio konflikto įrodymus. Vyriausybė gindamasi teigė, kad Armėnija Kalnų Karabacho ir aplinkiniuose regionuose nevykdo veiksmingos kontrolės, todėl neturi jurisdikcijos šioje teritorijoje. Tačiau EŽTT pažymėjo, kad, pasak daugybės pranešimų ir viešų kalbų (įskaitant pa- čios Vyriausybės narių ir buvusių narių kalbas), Armėnija Kalnų Karabacho konflikte dalyvauja nuo pat jo pradžios ir aktyviai remia KKR teikdama tiek karinę techniką ir ekspertus, tiek finansinę ir politinę paramą. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad Armėnija vykdo veiksmingą Kalnų Karabacho ir kaimyninių teritorijų kontrolę. EŽTT teigimu, kol pareiškėjai neturi galimybės naudotis savo nuosavybe, Ar- mėnija, atsižvelgdama į atitinkamus Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos tarptautinius reikalavimus, turi imtis alternatyvių priemonių pareiškėjų nuosavybės teisėms užtikrinti. Tai, kad dėl Kalnų Karabacho konflikto jau du dešimtmečius tęsiasi ESBO remiamos derybos, nereiškia, jog Vyriausybė atleidžiama nuo atsakomybės imtis priemonių ir nustatyti mechanizmą, kaip pareiškėjai ir kiti į panašią padėtį patekę asmenys galėtų naudotis savo nuosavybės teisėmis arba gauti kompensaciją dėl ne- galėjimo jomis naudotis. Armėnija teikė paramą šimtams tūkstančių armėnų kilmės pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų, tačiau tai neatleidžia Vyriausybės nuo pareigos atitinkamai rūpintis ir Azerbaidžano piliečiais, tokiais kaip pareiškėjai, kurie dėl karinio konflikto buvo priversti palikti savo namus. Pareiškėjai Lačine praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, ten kūrė socialinius ryšius, todėl negalėjimas grįžti į namus, priverstinis kultūrinių ir religinių ryšių su šia vietove nutraukimas neigiamai paveikė jų privatų ir šeimos gyvenimą. Remdamasi minėtais argumentais, EŽTT Didžioji kolegija teisėjų balsų dauguma konstatavo tęstinius Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio, Konvencijos ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 109

8, 13 straipsnių pažeidimus. Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo nuspręsta atskirai nenagrinėti. Vis dėlto, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos išskirtinumą, EŽTT nusprendė, kad Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtinto teisingo atlyginimo klausimo sprendimas turi būti atidėtas vėlesniam laikui. Penki teisėjai pareiškė atskirąsias nuomones tiek suabejoję dėl peticijos priimtinumo ir Armėnijos jurisdikcijos, tiek dėl per siauros prieštaravimo Konvencijai apimties konstatavimo.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO DIDŽIOSIOS KOLEGIJOS SPRENDIMAS 2015 m. birželio 16 d., byla Sargsyan prieš Azerbaidžaną (Peticija Nr. 40167/06) DĖL PER KALNŲ KARABACHO KONFLIKTĄ NUKENTĖJUSIŲ ASMENŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ PAŽEIDIMO

Bylos fabula. Pareiškėjas etninis armėnas, gyvenęs Gulistano kaime, Šaumiano apygardoje, Azerbaidžane (ten turėjęs gyvenamąjį namą ir žemės sklypą), 1992 m., konfliktui tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho regiono peraugus į karą, kartu su šeima buvo priverstas bėgti iš namų. Kalnų Karabachas – tai etninių armėnų gyvenamas Azerbaidžano regionas (buvusi Azerbaidžano TSR Kalnų Karabacho autonominė sritis; toliau – KKAS). Konflik- tas dėl Kalnų Karabacho įsiplieskė žlungant Sovietų Sąjungai. 1991 m. Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę, tuometinė KKAS paskelbė įkurianti „Kalnų Karaba- cho Respubliką“ (toliau – KKR) ir pasikėsino į su Armėnija besiribojančią Šaumiano apygardą, priklausančią Azerbaidžanui. Absoliučią Šaumiano apygardos gyventojų daugumą sudarė etniniai armėnai. 1992 m. tarp Azerbaidžano ir etninių armėnų bei Armėnijos Respublikos kariuomenės pajėgų prasidėjus kariniam konfliktui, buvusiosios KKAS teritorija ir aplinkinės Azerbaidžano apygardos de facto atiteko etni- nių armėnų kontrolei, tapo vadinamosios KKR dalimi. Paliaubos buvo pasirašytos 1994 m., tačiau politinio konflikto sprendimo iki šiol nėra, o nepriklausoma pasiskel- busios KKR nepripažįsta nė viena valstybė (įskaitant Armėniją) ar tarptautinė organizacija. Konflikto padariniai – šimtai tūkstančių pabėgėlių iš abiejų pusių, ypač iš okupuotų Azerbaidžano apygardų. Karinio konflikto metu Azerbaidžano kariuomenė išvarė iš namų kai kuriuose Šaumiano apygardos kaimuose gyvenusius etninius armėnus. Po Gulistano kaimo bombardavimo pareiškėjas su šeima pabėgo į Armėniją, Jerevaną, ir nuo tada neturi galimybės grįžti namo, naudotis ten likusia savo nuosavybe. Bylos problema. Pareiškėjas skundėsi, kad tęstinai pažeidžiami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnis „Nuosavybės apsauga“ ir Konvencijos 8 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, nes pareiškėjui atimta galimybė grįžti į namus Gulistane, ten lankyti mirusių artimųjų kapus, valdyti Šaumiano apygardoje 110

likusią savo nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti. Pasak pareiškėjo, nebuvo veiksmin- gų teisinės gynybos priemonių, kuriomis jis būtų galėjęs pasinaudoti dėl minėtų pa- žeidimų, todėl pažeistas Konvencijos 13 straipsnis. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad buvo diskriminuojamas dėl etninės kilmės ir religinių įsitikinimų, todėl buvo pažeis- tas diskriminaciją draudžiantis Konvencijos 14 straipsnis. Teismo argumentai ir sprendimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nagrinėdamas peticijos priimtinumą, tyrė nacionalinių teisinės gynybos priemonių išnaudojimo, Azerbaidžano jurisdikcijos ir atsakomybės klausimus. EŽTT konstatavo, kad, atsižvelgiant į Kalnų Karabacho konflikto pasekmes, įskaitant diplomatinių ryšių tarp Armėnijos ir Azerbaidžano nutraukimą ir sienos uždarymą, galimybė vienos šalies piliečiui kreiptis į kitos šalies teismus siekiant atkurti pažeistas teises ar gauti kompensaciją vertintina kaip praktiškai neįgyvendina- ma. Be to, Azerbaidžano Vyriausybė neįrodė, kad buvo pareiškėjo situacijai tinkamų teisinės gynybos priemonių, ir nepateikė sėkmingo pasinaudojimo atitinkamomis priemonėmis tokiose situacijose, kaip pareiškėjo, pavyzdžių. Gulistano kaimas, esantis prie pat KKR kontroliuojamos teritorijos ribų, tarptautiniu mastu pripažįstamas Azerbaidžano teritorija. Taigi Azerbaidžano atsakomy- bė už jo jurisdikcijai priskiriamoje teritorijoje daromus žmogaus teisių pažeidimus galėtų būti apribota tik įrodžius esant išskirtines aplinkybes. EŽTT neįtikino Vyriau- sybės teiginys, esą Azerbaidžano atsakomybė Gulistane yra ribota, nes kaimas yra ginčijamoje teritorijoje, apsuptas minų laukų ir priešiškų jėgų karinių postų. Vyriau- sybė nepateikė įrodymų, kad Gulistaną kontroliuoja KKR pajėgos. Kitaip nei kitose bylose (pvz., tą pačią dieną išspręstoje byloje Chiragov ir kiti prieš Armėniją (peticijos Nr. 13216/05)), kuriose buvo pripažinta ribota valstybės atsakomybė okupuotose ar separatistinių režimų kontroliuojamose jos teritorijos dalyse, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad Gulistano kaimas yra okupuotas kitos valstybės ginkluotųjų pajėgų. Todėl vertintina, kad Azerbaidžanas turi teisinę jurisdikciją minėtoje teritorijoje, nors praktiškai ją įgyvendinti ir būtų sunku. EŽTT pateisino Vyriausybės draudimą civiliams asmenims, įskaitant pareiškė- ją, patekti į Gulistano kaimą jų saugumo labui. Tačiau Vyriausybė, atsižvelgdama į atitinkamus Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos tarptautinius reikalavimus, turė- jo imtis alternatyvių priemonių ir suderinti viešąjį interesą užtikrinti saugumą ir pareiškėjo asmeninį interesą turėti galimybę naudotis savo nuosavybe. Pareiga imtis alternatyvių priemonių nesiejama su tuo, ar pati valstybė yra atsakinga už asme- nų perkėlimą. Tai, kad dėl Kalnų Karabacho konflikto jau du dešimtmečius tęsiasi ESBO remiamos derybos, nereiškia, jog Vyriausybė atleidžiama nuo atsakomybės imtis priemonių ir nustatyti mechanizmą, kaip pareiškėjas ir kiti į panašią padėtį patekę asmenys galėtų naudotis savo nuosavybės teisėmis arba gauti kompensaci- ją dėl negalėjimo jomis naudotis. Azerbaidžanas teikė paramą šimtams tūkstančių azerbaidžaniečių kilmės pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų, tačiau tai neatleidžia Vy- riausybės nuo pareigos atitinkamai rūpintis ir armėnais, kurie dėl karinio konflikto ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 111

buvo priversti palikti savo namus. Pareiškėjas Gulistane praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, ten kūrė socialinius ryšius, todėl negalėjimas grįžti į namus, priverstinis kultūrinių ir religinių ryšių su šia vietove nutraukimas neigiamai paveikė pareiškėjo privatų ir šeimos gyvenimą. Remdamasi minėtais argumentais, EŽTT Didžioji kolegija teisėjų balsų dauguma konstatavo tęstinius Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio, Konvencijos 8, 13 straipsnių pažeidimus. Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo nuspręsta atskirai nenagrinėti. Vis dėlto, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos išskirtinumą, EŽTT nusprendė, kad Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtinto teisingo atlyginimo klausimo sprendimas turi būti atidėtas vėlesniam laikui. Penki teisėjai pareiškė atskirąsias nuomones tiek suabejoję dėl peticijos priimtinumo ir Azerbaidžano jurisdikcijos, tiek dėl per siauros prieštaravimo Konvencijai apimties konstatavimo.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO DIDŽIOSIOS KOLEGIJOS SPRENDIMAS 2015 m. rugpjūčio 27 d., byla Parrillo prieš Italiją (Peticija Nr. 46470/11) DĖL DRAUDIMO MOKSLO TYRIMAMS NAUDOTI EMBRIONUS

Bylos fabula. Pareiškėjai Italijos pilietei Adelinai Parrillo ir jos partneriui 2002 m. buvo taikomas pagalbinis apvaisinimas in vitro, po kurio buvo užšaldyti penki embrionai. 2003 m., dar iki implantavimo procedūros, pareiškėjos partneris žuvo per bombardavimą Irake. Pareiškėja apsisprendė nebetęsti procedūrų ir paaukoti embrionus mokslo tyrimams, atliekamiems ieškant būdų gydyti sunkias ligas. 2004 m. buvo priimtas įstatymas, pagal kurį Italijoje uždrausti mokslo bandymai su žmonių embrionais, už juos numatyta laisvės atėmimo nuo dvejų iki šešerių metų bausmė, todėl pareiškėjos prašymas paaukoti embrionus buvo atmestas. Pareiškėja teigė paaukoti embrionus ketinusi dar iki minėto įstatymo priėmimo, todėl jos pra- šymas turėjo būti tenkinamas. Bylos problema. Pareiškėja skundėsi, kad draudimas paaukoti pagalbinio apvaisinimo būdu atsiradusius embrionus mokslo tyrimams ir nustatyta pareiga juos laikyti užšaldytus iki jų mirties yra teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimas. Teismo argumentai ir sprendimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendime pažymėta, kad pirmą kartą jo buvo prašoma atsakyti, ar teisė į privataus gyvenimo gerbimą apima teisę pagalbinio apvaisinimo būdu gautus embrionus paaukoti mokslo tyrimams. Šeimos gyvenimo aspektas pagal Žmogaus teisių ir pa- grindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį negalėjo būti šios bylos klausimas, nes pareiškėja pasirinko netęsti embrionų implantavimo proce- dūrų. EŽTT pažymėjo, kad embrionai turi pareiškėjos genetinę medžiagą, neatsieja- mai atvaizduoja jos tapatybę, todėl pareiškėjos teisė nulemti jų likimą yra susijusi su jautriu jos asmeninio gyvenimo aspektu ir apsisprendimo teise. 112

Draudimas aukoti mokslo tyrimams embrionus, atsiradusius po pagalbinio apvaisinimo in vitro, trukdė pareiškėjai įgyvendinti savo teisę į privatų gyvenimą, ypač turint omenyje, kad tuo metu, kai pareiškėja pasirinko pagalbinį apvaisinimą ir jis buvo atliktas, embrionų aukojimas Italijos teisėje nebuvo sureguliuotas. Italijos vy- riausybės teigimu, šis kišimasis į privatų gyvenimą yra pateisinamas tuo, kad embrio nas turi potencialą gyventi ir žmogaus orumą, o Italijos teisės sistemoje embrionas yra laikomas teisės subjektu. EŽTT pažymėjo, kad galimybė aukoti embrionus mokslo tyrimams nėra pagal Konvenciją ginama pagrindinė teisė, nes tokia galimybė nėra susijusi su itin svarbiu asmens būties ar tapatybės aspektu. EŽTT pabrėžė, kad Europoje nėra vieningos nuomonės dėl implantavimui neskirtų embrionų aukojimo mokslo tyrimams. Kelios valstybės narės draudžia embrionus naudoti mokslo tyrimams, o dar kelios, tarp jų ir Italija, leidžia tokius tyrimus atlikti tik su importuotais embrionais. Valstybės yra laisvos riboti žmogaus embrionų naudojimą, be kita ko, atsižvelgdamos į etinius ir moralinius aspektus, susijusius su žmogaus gyvenimo pradžios apibrėžimu, ir į nuo- monių valstybėse narėse šiais klausimais įvairovę. Sprendime taip pat pažymėta, jog neįmanoma įrodyti, kad pareiškėjos partneris, atliekant pagalbinį apvaisinimą turėjęs tokį pat tikslą kaip ir pareiškėja, būtų norėjęs paaukoti embrionus mokslo tyrimams. Atsižvelgdama į minėtus argumentus, EŽTT Didžioji kolegija teisėjų balsų dauguma nusprendė, kad Italija nepažeidė Konvencijos 8 straipsnio, nes draudimas naudoti embrionus mokslo tyrimams laikytinas reikalingu demokratinėje visuomenėje. Peticija dėl Konvencijos 2 straipsnio „Teisė į gyvybę“ ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio „Nuosavybės apsauga“ pažeidimo buvo atmesta, nes šioje byloje nebuvo būtina spręsti jautrių ir kontroversiškų klausimų, susijusių su žmogaus emb riono statusu ir žmogaus gyvenimo pradžios apibrėžimu, taip pat konstatuota, kad žmogaus embrionas negali būti prilyginamas nuosavybei. Net vienuolika teisėjų pa- reiškė šešias atskirąsias nuomones.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO DIDŽIOSIOS KOLEGIJOS SPRENDIMAS 2015 m. birželio 5 d., byla Lambert ir kiti prieš Prancūziją (Peticija Nr. 46043/14) DĖL GYVYBĖS PALAIKYMO NUTRAUKIMO

Bylos fabula. Pareiškėjai P. Lambert’as, jo žmona V. Lambert, D. Philipponas, A. Tuarze yra Prancūzijos piliečiai. Jie yra V. Lambert’o tėvai, brolis ir sesuo. 2008 m. rugsėjo 29 d. V. Lambert’as pateko į eismo įvykį ir patyrė labai sunkią galvos smege- nų traumą. Po šios traumos jis tapo visiškai priklausomas nuo aplinkinių pagalbos ir yra dirbtinai maitinamas per skrandžio vamzdelį. 2011 m. jo būklė pripažinta ve- getacine. ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 113

2013 m. gydytojų komanda inicijavo procedūrą, numatytą 2005 m. priimtame Pacientų teisių gyvybės nutraukimo klausimais įstatyme. Šioje procedūroje dalyvavo ir paciento žmona R. Lambert. Baigus šią procedūrą, už V. Lambert’o gydymą atsakingas gydytojas priėmė sprendimą nutraukti paciento dirbtinį maitinimą. 2013 m. gegužės 9 d. pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami nurodyti ligoninei toliau tęsti paciento dirbtinį maitinimą. Teismas šį pareiškėjų prašymą patenkino. 2013 m. rugsėjo mėn. dėl šio klausimo buvo pradėta nauja procedūra. Už V. Lam- bert’o gydymą atsakingas gydytojas konsultavosi su dar šešiais gydytojais ir surengė du susitikimus su paciento artimaisiais. Paciento žmona ir dauguma paciento brolių ir seserų (be pareiškėjų) pritarė gydytojo pozicijai dėl paciento gyvybės palaikymo nutraukimo, tačiau pareiškėjai toliau siekė, kad dirbtinis maitinimas būtų tęsiamas. Dirbtinio maitinimo nutraukimą palaikė penki iš šešių procedūroje dalyvavusių gy- dytojų. Atsižvelgiant į tai, vėl buvo nuspręsta dirbtinį paciento maitinimą nutraukti. 2014 m. sausio 13 d. pareiškėjai vėl kreipėsi į teismą prašydami nurodyti ligoninei tęsti V. Lambert’o dirbtinį maitinimą ir perkelti jį į kitą gydymo įstaigą. Teismas su- stabdė šio gydytojo sprendimo vykdymą. Paciento žmona ir vienas iš jo sūnėnų apskundė šį teismo sprendimą Valsty- bės Tarybai (pranc. Conseil d’Etat). Išanalizavusi paciento gydytojo atliktą proce- dūrą, Valstybės Taryba nusprendė, kad buvo laikomasi visų nustatytų reikalavimų. Atsižvelgusi į paciento žmonos ir vieno iš jo brolio liudijimus, jog V. Lambert’as ke- letą kartų yra sakęs, kad jei atsidurtų visiškai priklausomoje padėtyje, jis nenorėtų, kad jo gyvybė būtų dirbtinai palaikoma, Valstybės Taryba pažymėjo, jog negali būti tvirtinama, kad paciento gydytojas klaidingai interpretavo iki eismo įvykio išsakytus V. Lambert’o norus. Valstybės Taryba taip pat pažymėjo, kad gydytojas atsižvelgė ir į paciento artimųjų norus. Taigi Valstybės Taryba nusprendė, kad gydytojo sprendimas nutraukti paciento dirbtinį maitinimą atitiko visus įstatymuose nustatytus reikalavimus, todėl negali būti pripažintas neteisėtu. Bylos problema. Pareiškėjai skundėsi, kad dėl V. Lambert’o dirbtinio maitinimo nutraukimo pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnis „Teisė į gyvybę“. Remdamiesi Konvencijos 3 straipsniu „Kankinimo uždraudimas“, pareiškėjai teigė, kad V. Lambert’o dirbtinio maitinimo nutraukimas prilygsta kankinimui. Remdamiesi Konvencijos 8 straipsniu „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“, pareiškėjai teigė, kad dėl dirbtinio maitinimo nutraukimo taip pat pažeidžiamas paciento fizinis integralumas. Pareiškėjai taip pat skundėsi, kad pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 1 dalis, nes, jų teigimu, sprendimą nutraukti dirbtinį maitinimą priėmęs gydytojas buvo šališkas. Pareiškėjai taip pat prašė sustabdyti Valstybės Tarybos sprendimo vykdymą. Teismo argumentai ir sprendimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) kolegija, kuriai buvo skirta nagrinėti šią bylą, nurodė Prancūzijos vyriausybei sustabdyti Valstybės Tarybos sprendimo vykdymą, kol ši byla bus išnagrinėta EŽTT. 2014 m. lapkričio 4 d. byla buvo perduota nagrinėti Didžiajai kolegijai. 114

EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad tarp Europos Tarybos valstybių narių nėra bend ro sutarimo dėl gyvybės palaikymo nutraukimo. EŽTT pažymėjo, kad valstybės turi vertinimo laisvę šioje srityje. Jo nuomone, Pacientų teisių gyvybės nutraukimo klausimais įstatymo nuostatos, taip pat Valstybės Tarybos pateiktas šių nuostatų išaiškini- mas yra pakankamai aiški teisinė bazė gydytojų veiksmams reguliuoti esant tokioms situacijoms. EŽTT atkreipė dėmesį į šioje byloje keliamų klausimų svarbą ir jų kompleksiš- kumą, t. y. į tai, kad jie apima medicininį, teisinį ir etinį vertinimą. EŽTT nuomone, visų pirma nacionalinės institucijos turi vertinti, ar sprendimas nutraukti dirbtinį gyvybės palaikymą yra suderinamas su nacionalinės teisės aktais ir Konvencija, taip pat pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus nustatyti paciento norus. Taigi EŽTT vaidmuo šioje byloje apsiribojo nustatymu, ar valstybė įvykdė savo pozityvias pareigas pagal Konvencijos 2 straipsnio reikalavimus. EŽTT nuomone, įstatymų bazė šiais klausimais yra aiški ir tiksli, o sprendimas Valstybės Taryboje priimtas labai atidžiai, todėl yra suderinamas su Konvencijos 2 straipsnio reikalavimais. EŽTT priėjo prie išvados, kad nagrinėdamos šią bylą nacionalinės institucijos atliko kruopščią anali- zę, visi aspektai buvo išsamiai apsvarstyti tiek medicininėse gydytojų pažymose, tiek teisminių institucijų sprendimuose. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, EŽTT Didžioji kolegija teisėjų balsų dauguma konstatavo, kad, įgyvendinus Valstybės Tarybos 2014 m. birželio 24 d. sprendimą, Konvencijos 2 straipsnis nebus pažeistas. Tuo remdamasis, EŽTT netyrė, ar buvo pa- žeisti Konvencijos 3, 6 ir 8 straipsniai. Penki teisėjai pareiškė jungtinę atskirąją nuo- monę, kuria iš dalies prieštaravo priimtam sprendimui.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMAS 2015 m. liepos 21 d., byla Oliari ir kiti prieš Italiją (Peticijos Nr. 18766/11 ir 36030/11) DĖL TOS PAČIOS LYTIES PORŲ TEISĖS Į SANTUOKĄ IR CIVILINĘ PARTNERYSTĘ

Bylos fabula. Pareiškėjai yra trys tos pačios lyties asmenų poros – šeši vyrai (Ita- lijos piliečiai), gimę 1959–1976 m. Pareiškėjai Oliari ir A. ilgą laiką palaikė nuolati- nius santykius. 2008 m. jie kreipėsi į Trento civilinės metrikacijos biurą prašydami panaikinti draudimą susituokti. Prašymą atmetus, pareiškėjai apskundė šį sprendi- mą Trento teismui. Pareiškėjai tvirtino, kad pagal Italijos teisę tos pačios lyties asme- nų santuokos tiesiogiai nedraudžiamos. Teismas atmetė šį skundą ir pažymėjo, kad pagal Civilinį kodeksą sudarantys santuoką asmenys turi būti skirtingų lyčių. Apelia- cinėje instancijoje bylą nagrinėjęs teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl šių Civi- linio kodekso nuostatų atitikties Konstitucijai. 2010 m. balandžio mėn. Konstitucinis Teismas kreipimąsi pripažino nepriimtinu ir pažymėjo, kad pagal Italijos Konstitu- ciją teisė į santuoką neapima homoseksualių asmenų sąjungų ir yra suprantama tra- ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 115

dicine prasme. Tačiau Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Parlamentas turi sureguliuoti tos pačios lyties porų teisių ir pareigų teisinį pripažinimą. Po šio Konsti- tucinio Teismo sprendimo apeliacinės instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė. Kiti pareiškėjai taip pat kreipėsi prašydami panaikinti draudimus susituokti, ta- čiau jų prašymai buvo atmesti. Dėl minėtojo Konstitucinio Teismo sprendimo pareiš- kėjai nebesinaudojo kitomis teisinės gynybos priemonėmis, nes jos nebūtų buvusios veiksmingos. Bylos problema. Visi pareiškėjai skundėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“, 14 straipsnio „Diskriminacijos draudimas“, 12 straipsnio „Teisė į santuoką“ pažeidimais, nes pagal Italijos įstatymus jie neturi galimybės susituokti ar sudaryti kokios kitos civilinės sąjungos, taigi jie yra diskriminuojami dėl seksuali- nės orientacijos. Teismo argumentai ir sprendimas. Ankstesnėje savo praktikoje Europos Žmo- gaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad kartu gyvenančių tos pačios lyties porų nuolatiniai santykiai patenka į „šeimos gyvenimo“ apibrėžimą Konven- cijos 8 straipsnio prasme. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad tos pačios lyties asme- nų poroms reikalingas jų santykių teisinis pripažinimas ir apsauga. EŽTT nuomone, Italijoje prieinama tos pačios lyties porų teisinė apsauga nepatenkina net pagrindi- nių poreikių, nes tik nedaugelyje Italijos savivaldybių registruojamos tos pačios lyties asmenų sąjungos. EŽTT savo sprendime taip pat aptarė nuo 2013 m. Italijoje atsiradusią „susitarimo dėl gyvenimo kartu“ galimybę ir atkreipė dėmesį į tai, kad tokius susitarimus gali sudaryti tik poros, kurios gyvena kartu. EŽTT nuomone, nuo- latinė asmenų sąjunga yra galima nepaisant to, ar asmenys gyvena kartu, ar negyve- na, turint omenyje, kad didelės dalies porų (susituokusių arba sudariusių registruotą partnerystę) gyvenime yra buvę laikotarpių, kai jos palaikė santykius per atstumą, pavyzdžiui, dėl profesinių priežasčių. EŽTT atkreipė dėmesį ir į tai, kad Italijos vyriausybė neįrodė, jog tos pačios lyties asmenų partnerystė gali būti pripažinta teismine tvarka. EŽTT nuomone, būtinybė pakartotinai kreiptis į teismus šiais klausimais, ypač kai jie yra taip apkrauti (kaip yra Italijoje), pareiškėjams buvo didelė kliūtis siekti pagarbos jų šeimos ir privačiam gy- venimui. Todėl, pasak EŽTT, atsirado konfliktas tarp pareiškėjų socialinės realybės ir įstatymų, kurie nesuteikia galimybės siekti teisinio jų santykių pripažinimo. EŽTT nuomone, tos pačios lyties asmenų sąjungų pripažinimas ir apsauga Itali- jai nesudarytų jokios papildomos naštos. Nesant santuokos galimybės, civilinė part nerystė būtų pats tinkamiausias būdas teisiškai pripažinti tos pačios lyties asmenų santykius. EŽTT taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iš 47 Europos Tarybos valstybių narių 24 valstybėse yra sudarytos sąlygos teisiškai pripažinti tos pačios lyties asme- nų santykius. EŽTT pažymėjo ir tai, kad aukščiausieji Italijos teismai (tarp jų net Konstitucinis Teismas) ne kartą yra atkreipę dėmesį į poreikį pripažinti ir saugoti tos pačios lyties 116

asmenų santykius, tačiau Italijos įstatymų leidėjas ilgą laiką neatsižvelgė į šiuos teis- mų pareiškimus. EŽTT nuomone, tokie Italijos teismų pareiškimai atspindi ir Italijos visuomenės daugumos nuomonę. Apibendrindamas EŽTT pažymėjo, kad nėra jokio Italijos bendruomenės intereso, dėl kurio neturėtų būti pripažįstamas pareiškėjų interesas teisiškai įtvirtinti savo santykius, todėl Italija neįvykdė savo pareigos užtikrin- ti, kad pareiškėjai turėtų savo santykių teisinio pripažinimo ir apsaugos teisinę bazę. Aptardamas pareiškėjų skundą dėl Konvencijos 12 straipsnio „Teisė į santuoką“ pažeidimo, EŽTT pažymėjo, kad šiame straipsnyje nėra nustatyta pareiga valstybėms reglamentuoti galimybę tos pačios lyties asmenims sudaryti santuoką. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, EŽTT vienbalsiai konstatavo, kad buvo pa- žeistas Konvencijos 8 straipsnis, ir nebetyrė, ar buvo pažeistas ir jos 14 straipsnis. Vienas teisėjas pareiškė pritariamąją nuomonę (prie jos prisidėjo du teisėjai), kurioje išdėstė alternatyvią priimto sprendimo argumentaciją. ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 117

MOLDOVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2014–2015 METŲ JURISPRUDENCIJOS APŽVALGA*1

CASE-LAW OF THE CONSTITUTIONAL COURT OF THE REPUBLIC OF MOLDOVA IN 2014–2015

In a good organisation of state power, the role of Constitutional Courts is essential and defining, a true support pillar of the state and democracy, guaranteeing equality before the law, fundamental freedoms and human rights. At the same time, the Constitutional Court contributes to the good functioning of public authorities within the constitutional relationships of separation, balance, cooperation and mutual control of state power. The acts of the Constitutional Court have the erga omnes effect, being mandatory and binding on all subjects regardless of authority. Acts adopted by the Court emphasise the consistent, objective and demanding nature of the constitutional jurisdiction to ensure the supremacy of the Constitution, respect for human rights and fundamental freedoms, while emphasising how the idea of constitutionality and the role of the Constitution as a stabilising factor in the society and a moderating factor between the branches of state powers are perceived. It should be noted that most of the jurisdictional activity of the Constitutional Court in 2014 and 2015 is based on complaints concerning the following issues:

• Jurisdictional activity of the Constitutional Court in 2014

Sovereignty of the Republic of Moldova and the Association Agreement with the European Union. The orientation of the Republic of Moldova towards the European area of democratic values (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 24 of 09.10.2014) The Declaration of Independence is the act by which the Republic of Moldova proclaimed itself as a sovereign, independent and a democratic state, free to decide its present and future, without any interference from abroad, in accordance with the holy ideals and aspirations of the nation within the historic and ethnic space of its evolution as a nation. The Declaration of Independence marked the breakdown with the totalitarian Soviet area of values as well as the reorientation of the newly independent state towards

* Šią Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014–2015 metų jurisprudencijos apžvalgą parengė Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo generalinė sekretorė Rodica Secrieru ir kiti šio teismo sekretoriato darbuotojai. Apžvalga suteiks galimybę biuletenio „Konstitucinė jurisprudencija“ skaity- tojams susipažinti su svarbiausiomis Moldovos Respublikos Konstituciniame Teisme nagrinėjamo- mis konstitucingumo problemomis. 118

the European area of democratic values. Moldova’s aspirations to establish relations in all areas of common interest with European countries and orientation towards European area of democratic values were enshrined in the constitutive act of the state. Sovereignty is the expression of the exclusive and inalienable right of the State to establish and achieve independently its internal and external policy, to carry out its functions, to make practical arrangements to organise national social life and external relations based on the respect for the sovereignty of other states, for the principles and norms of international law accepted by its consent. The Court found that sovereignty as an attribute of the state in its relations with other countries is closely connected to independence. The Court highlighted that internationally there can be no absolute sovereignty due to the fact that the national state is an element in the international system. Constitutional sovereignty of the Republic of Moldova does not provide for the functioning of the state in a vacuum, this is manifested rather externally by setting up collaborations with other states and international entities. Such relations are mainly set up based on international treaties. The Court emphasised that the delegation of certain powers to international institutions by entering into particular treaties does not entail resignation of sovereignty. These treaties represent agreements under which the holder of sovereignty delegates certain powers to another authority.

Modification of the Constitution by referendum. Cumulating referendums with parliamentary elections (Opinion No. 1 of 22.09) Cumulating various electoral exercises as a principle is not prohibited. The organisation and simultaneous conduct of multiple elections is not unprecedented in democratic states. However, the Court found that such a cumulation is likely to cause difficulties in exercising the voting rights, difficulties that may result, eventually, in the limitation of this right. “Cumulating” parliamentary elections and referendums is likely to cause a state of confusion among the voters. The complexity of voting procedures can lead to the exclusion from the scrutiny of voters who, through no fault of their own, will not be able to vote within the time period dedicated for the exercise of the voting rights until the closure of polls.

Non-retroactivity of the law. Limitation period for criminal liability (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 14 of 27.05.2014) The Court noted that in criminal matters the law shall be applied that was in force at the time of the offence and not the law in force after the consummation of crime, except for more favourable law, which has a retroactive effect. Thus, according to article 22 of the Constitution in conjunction with article 10 of the Criminal Code, non-retroactivity of criminal law refers to any circumstance ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 119

that worsens the situation of the person, not limiting only to the size and type of the punishment applied, thus including the limitation period for criminal liability. The Court held that, the need to regulate the limitation period for criminal liability has regard to the quintessence of this institution, due to the fact that criminal liability, as a means of achieving the rule of law by constraint, must intervene immediately after committing the crime. Justification of limitation period is closely related to the reason of criminal punishment which, after a long period of time since the offence, becomes ineffective in relation to the purpose of criminal punishment. The Court noted that the possibility of retroactive application of the limitation period for criminal liability is different in each legal system and depends on how it is qualified, with a view to substantive or procedural law. Thus, in countries where the limitation period is qualified within the substantive law, the legal provisions in force at the time of the offence are applicable, the retroactive application being possible only if it is more favourable. Concurrently, the qualification within the procedural law determines the immediate application of the law to any procedure subject to modification, regardless of the time of the offence. The Court held that the institution of the limitation period for criminal liability in the Republic of Moldova is inserted into the criminal law (substantive law). The Court held that, according to article 60 para. (2) of the Criminal Code, the limitation period for criminal liability is applied depending on the offence committed, taking effect on the day of the offence until the date of the final court decision. At the same time, the Court pointed out that, according to the challenged law, notwithstanding the provisions of Article 60 of the Criminal Code of the Republic of Moldova, the limitation period for criminal liability does not apply to persons who had committed the offence of abuse of power or authority, excess of power or abuse of office or negligence during the events of 7 April 2009 or in connection with these events, for which, at the time of entry into force of this law, the limitation period for criminal liability has not expired yet. The Court noted that, by systemic interpretation of the criminal law of the Republic of Moldova, the institution of criminal liability limitation period is regulated in conjunction with the institution of criminal punishment. The worsening of the punishment leads directly to the modification of the limitation period. Thus, the Court held that the limitation period varies depending on the severity of the punishment. The Court thus noted that setting different limitation periods for criminal liability for the same category of offences (abuse of power or authority, excess of power or abuse of position, negligence) constitute a discriminatory treatment if compared with the persons who committed the same category of offences in the same period of time. Accordingly, the Court held that the passiveness and lack of actions of law enforcement agencies with a view to investigating the facts of abuse of power or 120

authority, excess of power or abuse of position and negligence committed during the events of 7 April 2009, cannot justify such legislative intervention by adopting derogatory criminal norms. Inefficiency and inaction of law enforcement agencies cannot result in retroactive application of the provisions which worsen the situation of the person. The Court recalled that the legislature is fully entitled to adopt criminal regulations, and may modify the limitation periods for criminal liability, either to decrease or extend the limitation period, or fully remove the limitation period from the criminal law. However, these modifications must be included in the Criminal Code as the only criminal law, according to art. 1 of the Criminal Code of the Republic of Moldova, and not by derogatory laws. Similarly, any legislative modifications should not disregard the principles of law already stipulated by the legislature itself. The reasoning of the criminal law basically underlies the proportionality of punishment with prejudicial degree of the offences committed, irrespective of the circumstances of committing them. Taking into account the aforementioned, the Court held that the derogation from the provisions of Article 60 of the Criminal Code of the Republic of Moldova and the non-application of the limitation periods for criminal liability to the persons who have committed the offences of abuse of power or authority, excess of power or abuse of position or negligence during the events of 7 April 2009 or in connection with these events, for which, as of the date of entry into force of Law no. 56 of 4 April 2014, the limitation periods for criminal liability did not expire, infringes the provisions of Articles 22 and Article 16 of the Constitution.

Right to silence—a component of the right of defence (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 28 of 18.11.2014) The Court noted that the legislator in the process of regulation of property relations on vehicle and road safety is entitled to set certain requirements regarding the vehicle owner, including the possible responsibility. The Court held that a person, when enjoying the right of non-disclosure of personal data of his family members and close relatives, as the owner, cannot shirk the responsibility clearly defined by law. Therefore, the major social importance of road safety may impose responsibilities towards citizens, such as to inform the police of the person entrusted with driving the vehicle, in order to protect the road users from accidents and negative consequences, and create legal conditions for bringing to justice those who violate traffic rules. The Court found that there is no less restrictive measure to ensure the road safety, so the establishment of such a liability is proportionate to the aim pursued, and the consolidation of such responsibilities is not excessive. The Court noted that the imposition of administrative sanctions against a vehicle owner or his representative occurs in case they refuse to disclose the authorities the ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 121

identity data of the person entrusted with driving the vehicle, and only if the vehicle concerned committed an offence or violation. In the light of the above, the Court noted that administrative sanctions against the vehicle owner or his trustee in case any of them refuses to disclose the identity of the person he entrusted the vehicle to, is not a violation of Articles 21 and 26 para. (1) of the Constitution.

Right to education. University autonomy (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 19 of 03.06.2014) “<...> University autonomy entitles the university community to define its own role, institutional strategy, structure, activities, own organisation and functioning, identify and improve its own academic and administrative structure; administration of material and human resources.” The Court found that rectors of education institutions, which by their status or at the request of the executive authority or other, provide advance training and field retraining to persons with higher education, may be appointed by the authorities having instituted them. The legislator has the right to regulate the activity of these institutions, as well as to determine, depending on the interests and changing needs of the society, different types of educational, scientific and research institutions. The legislator may define different structural management models of these institutions. The Court also stressed that the appointment of rectors of higher education institutions offering the three-cycle education (I, II, III) by the external subjects having no relevance to the university environment, as well as setting of training standards for undergraduate, postgraduate, doctoral candidates with relative uniformity regarding the respective professional field, violate the constitutional principle of university autonomy.

Right to petition. Non-examination by the Ombudsman of the complaints submitted by incapable persons (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 27 of 13.11.2014) In order to ensure social inclusion of people with disabilities, Law no. 60 of 30 March 2012 on the social inclusion of people with disabilities has been adopted. The Court noted that the Law concerned, adopted for the implementation of the UN Convention, expressly points out that the observance of the rights of persons with disabilities (which also includes the category of persons with mental disabilities) shall be ensured by the Ombudsman as well. Contrary to these provisions, the Court held that Article 21 para. (5) letter e) of Law no. 52 of 3 April 2014 restricts the right of persons found incapable by a court decision to address the Ombudsman for the protection of the violated rights. The Court reiterated Article 16 of the Constitution, according to which the respect and protection of human person is the foremost duty of the state. All citizens of the Republic of Moldova are equal before the law and public authorities. 122

The Court held that although people may be found incapable by a court decision, this circumstance might not result into the infringement of the dignity of persons enjoying absolute protection. In the light of guaranteeing respect for human dignity, it is necessary to create all the conditions for everyone, as well as for disabled persons, for self-manifestation in the society by providing various opportunities for the development and protection of human rights and freedoms. The Court said that the Ombudsman has a special legal character, being the only one that oversees the administration in its relation with the citizens. The Court cannot accept the legislator’s interference imposing the non-examination by the People’s Advocate of the complaints submitted by disabled persons, thus depriving them of an effective remedy for the protection of their rights.

Statute of Constitutional Court judges (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 18 of 02.06.2014) The independence of judges is one of the constitutional principles of justice. According to this principle, in his/her activity the judge shall obey only the law and his/her conscience. While resolving disputes, the judge cannot be influenced by any orders, instructions, directions, suggestions or other such incentives with regard to the solution to be delivered. The task of the Constitutional Court is to check the work of the Parliament. Subjecting the Court judges to the need of benefitting from the “confidence” on the part of the Parliament is in evident contradiction of the scope of a Constitutional Court. In this context, it should be noted that there is a risk of pressure from the Parliament in certain cases that may be brought before the Court; in addition, the responsibility before the Parliament can exercise indirect pressure on a judge so as to avoid taking unpopular decisions or to take decisions that will be popular for the legislature for the single reason so as not to “lose confidence”. Therefore, any responsibility of the Constitutional Court judges before the Parliament whose activity it controls is inadmissible. Moreover, the possibility for the Parliament to withdraw the mandates of Constitutional Court judges is a legal nonsense, since it is not only the Parliament that is entitled to appoint them. Even if the Court judges take their oath before the plenum of the Parliament, the President and the Superior Council of Magistracy, this does not mean that the Parliament appears as the decision-making body for their appointment, this is more an element of the official appointment protocol and is meant to designate the date of commencement to exercise the mandate of Judge. In the light of the above, the withdrawing of mandates of Constitutional Court judges by the Parliament represents an impermissible interference in the activity of the Constitutional Court, i.e., a violation of the principle of its independence, and is contrary to the principles of the irremovability and independence of its judges. ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 123

The competence of the Constitutional Court—a priori control of laws (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 9 of 14.02.2014) According to Art. 135 para. (1) let. a) of the Constitution, the Constitutional Court “shall carry out, upon referral, the control of constitutionality of laws <...>”, without any direct limitation of the exercise of that power to the laws “in force”. The Constitutional Court, by virtue of the competences provided in the Basic Law with a view to fulfilling its role as the guarantor for the supremacy of the Constitution, is the only one entitled to establish by its case-law the framework to exercise the control of the constitutionality of acts subjected to its jurisdiction by the provisions of Article 135 the Constitution; this indeed has happened so far, and the Court shall examine the object of the complaints filed with it and address them accordingly in the light of the affected values and constitutional principles. The Court held that the evaluative interpretation of the powers of the Constitutional Court is meant to increase and extend the mechanisms which the constitutional court may enjoy. Therefore, a restrictive interpretation of the fundamental rule with a view to limiting, eliminating or reducing the powers of the Constitutional Court would result in a diversion from the purpose of improving the constitutional democracy which has been pursued by the constituent legislator. The control over the constitutionality of laws prior to their promulgation inextricably integrates into the legal mechanism aimed to contributing to the effective preventive protection of fundamental human rights and freedoms. The Court held that the control over the constitutionality of a law, according to art. 135 para. (1) let. a) of the Constitution, may occur both prior to the promulgation and following its entry into force, provided the procedures required by law are fulfilled. Concurrently, the Court held that, according to Article 93 of the Constitution, the President of the Republic of Moldova is entitled, in case of any objections against a particular law, to submit it within a maximum period of two weeks to the Parliament for reconsideration. If the Parliament upholds its previously adopted decision, the President shall promulgate the law. The control over the law performed by the President within the promulgation procedure is based on three components (directions): respect for procedure, opportunity and control over constitutionality. In this context, the Court considered that the President of the Republic of Moldova, when sending the law to the Parliament for repeated examination given the reasons of unconstitutionality, may simultaneously address a complaint to the Constitutional Court, as the unique authority of constitutional jurisdiction, in order to conduct the control of constitutionality of the adopted law. On the other hand, given the mandatory rule provided in Article 93 of the Constitution, the Court held that challenging the law with a view of the control over constitutionality prior to the publication does not directly affect the procedures 124

referring to promulgation so that in the event of the promulgation of a challenged law until the delivery of the judgment by the Constitutional Court, the a priori control over the constitutionality of the law continues its effect within thea posteriori control. The Court also held that it is the essence of the principle of constitutional loyalty that if a law that has been sent by the President of the Republic of Moldova to the Parliament for reconsideration on the grounds of unconstitutionality was challenged before the Court, the Parliament would be allowed to cast its repeated vote only following the judgment of the Constitutional Court confirming the constitutionality thereof. In the same context, the Court held that, under Art. 135 para. (2) of the Constitution, it carries out its activity upon referral by the subjects entitled by the law. The Court therefore considered that any of the subjects entitled to submit a complaint to the Constitutional Court may challenge a law that was not published in the Official Gazette, provided the legal conditions are met, similar to the cases of challenging a law that has already been published in the Official Gazette.

• Jurisdictional activity of the Constitutional Court in 2015

Parliamentary inviolability within criminal proceedings (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 2 of 20.01.2015) The Court concluded that criminal prosecution of MPs can be launched and exercised with no need to lift the immunity. Concurrently, at the stage of the finalisation of criminal prosecution the prosecutor issuing the indictment may refer the case to court only upon lifting the immunity of the MP, under the conditions set by the Rules of the Parliament. The effect of parliamentary inviolability on criminal proceedings is temporary, and parliamentary structures cannot interfere, in principle, on the course of justice as it is. While examining the request on lifting the immunity, the corresponding bodies must assess whether the inviolability, as a temporary interruption of the process of justice, must be removed immediately or whether it is preferable to wait for the expiry of the MP’s mandate. Thus, the Parliament can only suspend the course of justice, without interfering. In situations when a certain stage of procedures has already been reached, the proceedings launched prior to acquiring the MP mandate continue under the general law. Nevertheless the following distinction operates: 1) if the person has already been “brought to trial” for a criminal offence prior to the day of his election, the procedures continue for the MP as for every random citizen, with no need to lift the immunity; 2) if the person was not “brought to trial” prior to the day of his election, he shall enjoy inviolability, and the lifting of immunity is required. In this respect, suspending the examination of the case and requesting the lifting of immunity in the case of a person “brought to trial” prior to the day of his ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 125

election is contrary to constitutional provisions. The Court also pointed out that the requirements of the principle of the rule of law stipulate that parliamentary immunity can work only in relation to the legitimacy of pursued aims, namely preserving the integrity of the Parliament and protecting the opposition. Taking into account the fact that the immunity of the MP is lifted at the stage of referring the case to the court, the enforcement of a criminal sentence against the MP does not require a separate lifting of immunity, in other words, this is an integral part of the judicial process where the MP no longer enjoys the protection of inviolability.

Forced termination of the MP mandate (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 2 of 20.01.2015) The Court held that, according to constitutional provisions, the regulation of cases of forced termination of the MP’s mandate is the prerogative of the Parliament, including withdrawal of MP’s mandate or incompatibility, taking into account constitutional principles and acting in the spirit of the Constitution, democratic norms and standards, and given the experience of other countries. The Court stressed that, until the present, the Parliament failed to adopt any rules of procedure in cases of withdrawal or de jure termination of the MP’s mandate (hypothesis admitted by the Constitution, different from the “withdrawal” of a mandate). Thereby, the constitutional provisions are not fulfilled. In this context, the Court started from the premise that a provision must be interpreted within the meaning that would permit its implementation, and not within the meaning of excluding its implementation. The rules inherent to such an exercise, in the absence of express provisions, would be deduced from the Constitution, by applying the principle of “effet utile minimale”. Thus, the Court held that in the absence of express regulations, the rules governing the forced termination of the MP’s mandate shall be deduced from those applied in the case of election to office, taking into account the particularity that, by free logical representation, the MP mandate is irrevocable, so that the voters do not have the opportunity to prematurely bring it to an end. In this context, the Court held that Article 69 para. (1) of the Constitution provides that the members of Parliament start exercising their mandate under the condition of prior validation. Therefore, meeting the conditions on validity is an imperative requirement in order to exercise the MP mandate. At the same time, the text of the Constitution does not provide any time limits for the possibility of “invalidating” the mandate “due to breaches of the election law”. The Election Code, which is an organic law, provides for restrictions on the right to be elected. Stemming from the above restrictions as conditions of validity of the MP’s mandate, the Court stated that a violation of eligibility conditions constitutes a reason for absolute nullity, in other words, validity vices cannot be covered. The eligibility conditions must be fulfilled both prior to the elections, as well as throughout 126

the exercise of their mandate, or, if such restrictions are imposed on the candidate, they must be satisfied a fortiori by the office holder. The Court stated that, in the absence of express legal regulations, mutatis mutandis, a violation of eligibility conditions following the validation of the mandate constitutes a reason of absolute incompatibility with the capacity of MP, the mandate shall terminate de jure for reasons which derive from the fundamental conditions inherent to the constitutional principle of the rule of law. Moreover, in case of a final and irrevocable judgment, it produces direct effects so that the possibility of censoring it through a Parliament decision (which is eminently a political body) is inadmissible and contrary to the rule of law. Thereby, only a court judgment can generate the loss of MP’s mandate, which is generally called “forfeiture”. Subsequently, the Parliament declares the MP mandate vacant.

Extended confiscation of goods and criminalisation of illicit enrichment (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 6 of 16 April 2015) On 16 April 2015, the Constitutional Court of the Republic of Moldova issued Judgment no. 6 on the constitutionality of certain provisions of the Criminal Code and Criminal Procedure Code. The case originated in the complaint lodged with the Constitutional Court by the Ombudsman. The author of the complaint challenged the legal provisions of the Criminal Code and Criminal Procedure Code on extended confiscation and the criminalisation of illicit enrichment and that they are contrary to the constitutional principle of presumption of lawful acquirement of property (Art. 46 para. (3)), presumption of innocence (Art. 21) and non-retroactivity of the criminal law (Art. 22). The Court held that under Art. 46 para. (3) of the Constitution, legally acquired property cannot be confiscated. The legality of acquirement shall be presumed. At the same time, the Court emphasised that this presumption does not prevent an investigation concerning the illegal nature of the acquired goods; the burden of proof thus lies with the person alleging its illegal nature. To the extent that the authorities prove the unlawful acquisition of goods by a person, these goods may have been ordered to be confiscated according to the law if the authorities manage to prove that these goods were acquired in an illicit manner. The Court noted that the recovery of assets held by criminals is an effective way to fight organised crime and prevent criminals from using wealth as means to finance other criminal activities. The need to fight organised crime is also envisaged by international community. Moreover, the Court pointed out that, according to the principles of criminal procedural law, no one shall prove his innocence, the burden of proof thus lies with the prosecution, and the situation of doubt is being interpreted in favour of the accused. Thus, under the constitutional norm, the duty to present evidence to prove the illegality of acquiring goods is assigned to the authorities. ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 127

With regards to the crime of “illicit enrichment” (art. 320/2 Criminal Code), the Court found that the burden of proof in cases of illicit enrichment is assigned exclusively to state authorities, thereby the constitutional norm concerning the presumption of lawful property is not violated. The Court also noted that illicit enrichment has been incorporated into national legislation aiming at enforcing the United Nations Convention against Corruption, which urges states to “adopt such legislative and other measures as may be necessary to establish as a criminal offence, when committed intentionally, illicit enrichment, that is, a significant increase in the assets of a public official that he or she cannot reasonably explain in relation to his or her lawful income”.

Professional integrity testing (Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova no. 7 of 16 April 2015) On 16 April 2015, the Constitutional Court issued Judgment no. 7 on constitutional review of certain provisions of Law no. 325/2013 on professional integrity testing. The applicants alleged that professional integrity testing of the employees of the Courts of all levels and of the Constitutional Court, including judges, by the employees of an institution which is under the control of the Executive (the National Anticorruption Centre) breaches the principles of the rule of law, separation of state powers and independence of the judiciary, as well as the right to a fair trial and the right to respect for private life, as guaranteed by Article 1 para. (3), Articles 6, 28, 116 para. (1) and para. (6), Article 123 para. (1) and Article 134 para. (2) of the Constitution and by Articles 6 and 8 of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. Law no. 325 on professional integrity testing was adopted by the Parliament of the Republic of Moldova on 23 December 2013, and was aimed, inter alia, at verifying the public agents’ manner to comply with work obligations and duties, and the rules of conduct, as well as identifying, assessing and removing the vulnerabilities and risks which could determine or favour corruption acts, corruption-related acts or deeds of corruptive behaviour. According to the legal provisions, this activity had to be performed by the integrity tester, a public servant functioning within the National Anticorruption Centre, a body under the Government of the Republic of Moldova. The scope of the professional integrity tests has been stated for “the authorities, institutions and organisations (public entities) operating in the public interests and whose employees (public agents) are imminently determined or subjected to corruptive risks or to vulnerabilities in their professional activity”. The category of judges from the courts of all levels is imminently included as a subject to integrity tests. The Court has consistently stated in its case-law that corruption undermines the democracy and the rule of law, leads to the violation of human rights, undermines economy and erodes the quality of life. Therefore, fight against corruption is an 128

integrated aspect of ensuring the respect for the rule of law (see, inter alia, Judgments no. 4 of 22 April 2013, no. 22 of 5 September 2013 and no. 26 of 11 November 2014). Therefore it is extremely necessary to ensure a certain degree of compliance and efficient legal means that would be compatible with the ongoing process of modernisation and technological development, so that criminality is effectively controlled and successfully diminished. Due to this particular aspect, the protection of human rights cannot be absolute, these rights cannot be exercised in absurdum and they may be subject to certain limitations that can be justified depending on the goal pursued. A limitation on the exercise of some individual/personal rights, taking into account some collective rights and rights referring to the public interest that are related to national security, public order or criminal prevention has always constituted a delicate operation from the regulatory point of view, as in this case the maintenance of a fair balance between individual rights and interests, on the one hand, and the rights and interests of the society, on the other hand, is necessary. With respect to the presumption of innocence, enshrined in Article 21 of the Constitution and Article 6 para. (2) of the European Convention, the Court notes that the provision requiring the existence of “reasonable grounds” based on objective criteria is incident in case of the use of undercover agents both in criminal and in disciplinary proceedings. Moreover, the European Court has consistently held in its case-law that the presumption of innocence is applicable not only in criminal proceedings, but also in cases where domestic courts had to decide on the guilt. The aim of this presumption is to prevent any issuance of opinions regarding the guilt of the applicant prior to his conviction according to the law. It is sufficient that, in the absence of concrete grounds and of a final decision of a court, there should exist such an opinion which suggests that the public authority considers the applicant guilty (see Allenet de Ribemont v. France, 10 February 1995, §.41, and Minelli v. Switzerland, 25 March 1983, § 28). In its case-law on the involvement of undercover agents and, in particular, on their use as agents provocateurs in (criminal) investigative proceedings, the European Court analyses and assimilates their activity with acts of incitement to commit crimes. The Court holds, as a principle, that the first contact of the tester with the public agent within a simulated situation could be justified only if there are preliminary and objective grounds to suspect that a certain public agent is inclined to commit acts of corruption. Per a contrario, if impeccable professional behaviour of the public agent has never raised any suspicion as to his or her potential corruptibility, there is no societal need to cast a general shadow of suspicion on this particular public agent just because the public entity for which he/she works or other colleagues carrying out similar job might have shown leniency towards corruption. The Court observes that, in order to verify the fairness of trial, the authorities shall prove existence of an indication that the offence has been committed by the tested public agent and without any involvement of state authorities. ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 129

The Court also noted that, due to the negative result of the professional integrity test, the public agents are disciplinary sanctioned under the law regulating the activity of the public entity where they perform their functional activity, including the dismissal of the tested public agent (Article 16 para. (1) of the Law). The Court shared the opinion expressed by the Venice Commission that the disciplinary sanction imposed as a result of the negative result of the professional integrity test can be challenged by the public agent only in the administrative court, in the manner prescribed by the law (Article 17 of the Law). Therefore, the real protection of the aggrieved public agent begins only after he/she has been disciplinary sanctioned in the first instance so that the presumption of innocence is in fact neglected by the provisions of Law no. 325 of 23 December 2013. The aggrieved public agent personally or possibly through a legal adviser isde facto hindered from an effective assessment of evidence, as, for instance, the examination of the professional tester as a key witness, and the assessment of material proof such as written documents and videotapes, since all these major means of evidence within professional integrity testing procedure are classified as “confidential” under Articles 13 para. (2) and 15 para (3) of Law no. 325 of 23 December 2013. Furthermore, this lack of possibility of an effective assessment of the evidence due to confidentiality rules could also infringe upon the judge’s right to an effective remedy. This is due to the fact that, first, the public agent under suspicion of a disciplinary offence in relation to the professional integrity test fails to benefit from effective access to the key evidence and, second, Law. no. 325 of 23 December 2013 does not leave any discretion to the disciplinary bodies since the dismissal from office is imperative, whenever the concerned judge has “admitted” or “approved” a breach of his or her anticorruption obligations.

Procedure on lifting parliamentary immunity (Judgment of the Constitutional Court no. 27 of 17.11.2015) On 17 November 2015 the Constitutional Court issued Judgment no. 27 on the constitutionality of the Parliament’s Decision no. 172 of 15 October 2015 on the consent to lift parliamentary immunity of a member of Parliament, former Prime Minister of the Republic of Moldova Vladimir Filat. The authors of the complaint invoked the violations of the procedures prescribed by law in situation of lifting parliamentary immunity, as well as of the legal provisions on the presumption of innocence. In their view, the challenged act was contrary to Articles 1 para. (3), 21, 66 section a) and 66 section j) of the Constitution. The Court recalled that according to Article 70 para. (3) of the Constitution, the Member of Parliament may not be apprehended, arrested, searched, except for the cases of flagrant misdemeanour, or sued without prior consent of the Parliament and upon hearing of the member in question. 130

Concerning the procedure of adoption, the Court highlighted the constitutional requirements that shall be observed when lifting parliamentary immunity. In this context, the Court held that referring to the procedure of adoption of legal acts by the Parliament, the Basic Law provides in Article 74 the essential rules governing the legislative procedure, including the decisional quorum necessary to adopt these legal acts. Organic laws shall be adopted by a vote of the majority of the elected MPs. Ordinary laws and decisions shall be adopted by a vote of the majority of the present MPs. The Court held that all the decisions adopted by the Parliament, with the exceptions provided by the Constitution, shall follow the regulation laid down by Article 74 para. (2) of the Constitution and shall be adopted by a majority of the present members. The Constitution makes no distinction among the adopted decisions as to their subject matter. The Court also held that the Basic Law fails to provide special requirements on the nature of the ballot (open or secret) for lifting parliamentary immunity. In this context, the Court noted that the constitutional principle of transparency of the working sessions of the Parliament includes the right of access to information of every citizen with respect to the activity of all MPs. Thus, the MPs must prove transparency in their parliamentary activity, including the votes cast by each MP individually. The Court underscored that without an open, transparent and traceable ballot, the citizen cannot track the activity of the MP representing him/her and therefore cannot properly assess the way s/he is represented in the Parliament. In other words, MPs must take responsibility for the expressed political positions, primarily by an open ballot voting. Thus, in order to ensure the constitutional principle of transparency and responsibility, each MPs ballot is open, except the cases provided for in an express and exhaustive manner in the Constitution. The Court held that, under the principle of regulatory autonomy, provided for by Article 64.1 of the Constitution, the Parliament enjoys the right to decide on its own organisation and on operation of parliamentary workings. Nevertheless, this provision can operate exclusively within the limits set by the Basic Law and cannot be exercised in a discretionary way, infringing upon the mandatory norms on parliamentary procedure. The Parliament enjoys full freedom to decide on the request for consent of lifting the immunity, only in compliance with constitutional procedure, by adopting a decision in the plenary session, thus exercising its right to approve or reject the request on such a matter. The Court found that the requirements on decisional quorum (in this case, the vote of the majority of the present MPs) and on open ballot are requirements of constitutional rank, while the procedural rules are provided by the Regulation of the Parliament, under the principle of regulatory autonomy and are not susceptible to constitutional review. ◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 131

In view of the above reasoning, the Court concluded that the provisions of the Regulation of the Parliament and those of the Law on the status of MP providing for the decision on lifting parliamentary immunity of the MP to be adopted “<...> by the vote of the majority of the elected MPs, expressed secretly”, are unconstitutional. Therefore, in this case, the open ballot does not amount to a violation of the Constitution; on the contrary, the secret ballot, not being an express requirement of constitutional rank for lifting the immunity, is in breach of the Constitution. Referring to the alleged infringement of the presumption of innocence, the Court noted that it does not affect the proceedings of lifting the immunity, as it is used in respect of the procedural measures and actions of the competent authority, not in respect of the guilt or innocence of the MP. Moreover, the Parliament ballot does not make it binding, in any way, for the competent agency to order the respective procedural measure or action. The apprehension, arrest, searches and suing shall be ordered by the competent authority and not by the Parliament. The Court noted that the consent expressed by the Parliament does not represent a criminal procedure act. Decisions taken in this regard by the bodies of the Parliament, which are political bodies by definition, are thus political and not legal decisions, therefore there is no need for them to meet the same motivational criteria as procedural acts of judicial bodies. The decision taken by the Parliament on the request in this regard merely assesses whether it is made in good faith, in the spirit of institutional loyalty and whether it concerns facts, which by the aforementioned means, justify the interference in the status of MP. A different conduct would violate the exclusive powers of the judiciary and the principle of checks and balances. The Court concluded that, in this particular case the request submitted to the Parliament contains the minimum necessary data for the MPs to be informed and does not intend to involve the Parliament in specific attributes of the judiciary. Thus, the alleged infringement of presumption of innocence cannot be accepted. In the same context, the Court underscored that arraignment and the recognition of the defendant status does not mean the recognition of this person’s guilt, which represents an exclusive competence of the court of law. Referring of the person to a court represents submission of the prosecution file case to the competent court and the latter, based on the presented evidence, being entitled to sentence or acquit the individual.

Freedom of expression (Judgment of the Constitutional Court no. 28 of 23.11.2015) On 23 November 2015, the Constitutional Court issued Judgment no. 28 on the constitutionality of certain provisions of Law no. 54 of 21 February 2003 on fighting extremist activity. The case originated in the complaint lodged with the Constitutional Court by the member of the Parliament. Article 1 section b) of Law defines the notion and 132

forms of extremist activities, one of which is public propagation and public display of Nazi attributes or symbols, or similar attributes or symbols that can be confounded with the Nazi attributes or symbols. The author claims that the phrase “Nazi attributes or symbols, or similar attributes or symbols that can be confounded with the Nazi attributes or symbols” in Article 1 section b) of the aforementioned Law is not sufficiently clear, predictable and undermines the freedom of expression, thus violating Articles 23, 32 and 54 of the Constitution. The Court held that under Article 32 of the Constitution every citizen shall be guaranteed the freedom of thought and opinion, as well as the freedom of expression in public by way of word, image or any other means possible. In its case-law, the Court noted that freedom of expression is not an absolute right, may be susceptible to restrictions to be provided for under the law, shall pursue a legitimate aim and shall not affect the very essence of freedom of expression. The Court found that under the law, propagation and public display of Nazi attributes or symbols, or similar attributes or symbols that can be confounded with the Nazi attributes or symbols is qualified as extremist activity. Upon an examination of the entire wording of Article 1 section b) of the Law no. 54 of 21 February 2003 on fighting extremist activity, the Court noted that it lacks clear legal definition of Nazi attributes and symbols. The Court noted that both Article 23 of the Constitution and the ECtHR case-law impose that norms adopted by public authorities must be sufficiently accessible, clear and predictable. According to the ECtHR case-law, a norm is accessible and predictable when it is formulated with sufficient precision to enable the citizen to regulate his conduct and be able, with appropriate advice, to foresee the consequences that may arise from the norm. The Court found that given Article 1 section b) of Law no. 54 of 21 February 2003 lacks a precise indication of the list or a definition of what Nazi attributes and symbols are, the provisions of the aforementioned Law are imprecise and unclear and hider citizens’ understanding of which symbols are forbidden, which are similar to the Nazi ones; at the same time, this grants to the courts of law an extremely broad discretion in their application. MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

THE RENEWAL OF THE CONSTITUTIONS IN THE BALTIC STATES1

Doc. Dr. iur. Jānis Pleps Head of the Legal Theory and History Department, Faculty of Law, University of Latvia

I. INTRODUCTION

A constitution is the bedrock of a state and its legal system. The constitution is not merely a set of procedural regulations neutral in their contents, which allows for any political power implementing state administration or even permits the change of the political system or constitution. The constitution contains a range of political concepts, principles, and programmatic guidelines, determining the nature of the constitutional system, by limiting the freedom of action of the state power.2 The constitution describes the identity of the respective state, by covering not merely the legal, but also historic, political, national, cultural, and other extra-legal factors, which characterise the specific country.3 Due to these reasons, the constitution traditionally is described both as a legal and a political document. Additionally, the constitution bears a symbolic importance—it is the sign of identity and culture of the specific country.4 Constitutions are usually drafted with the conviction that it will determine the constitutional system for an indefinite time period. Likewise, the constitutional legislator usually strives to ensure the stability and authority of the constitution.5 Even though officially such provisions are included in constitutions which provide for amending the constitution, most often it is done with the purpose of

1 First version of this paper is published: Плепс Я. Восстановление действия конституций в Восточной Европе. Studia Politologiczne, 2014, vol. 32, pp. 40–54. This version is based on the report “The continuity of the constitutions in the Baltic states” in the scientific international conference “25 years after the transformation. Law and legal culture in the Central and Eastern Europe between continuity and dis- continuity” in Masaryk University at Brno. 2 Schmitt C. Legality and Legitimacy. Durham and London: Duke University Press, 2004, pp. 39–58. 3 Valsts prezidenta Konstitucionālo tiesību komisijas 2012.gada 17.septembra viedoklis “Par Latvi- jas valsts konstitucionālajiem pamatiem un neaizskaramo Satversmes kodolu”. In Par Latvijas valsts konstitucionālajiem pamatiem un neaizskaramo Satversmes kodolu. Konstitucionālo tiesību komisijas viedoklis un materiāli. Rīga: Latvijas Vēstnesis, 2012, pp. 56–60. 4 Balodis R. Priekšvārds. In Latvijas Republikas Satversmes komentāri. VIII nodaļa. Cilvēka pamattiesī- bas. Rīga: Latvijas Vēstnesis, 2011, p. 3. 5 Vālbergs J. Konstitūcijas jēdziena attīstība vēsturiskā apgaismojumā. Tieslietu Ministrijas Vēstnesis, 1936, Nr. 3, p. 784. 134 Doc. Dr. iur. Jānis Pleps ◆

achieving the protection of the existing text of the constitution rather than to encourage the subsequent legislator to introduce a fundamental constitutional reform. A procedure for amending the constitution included in a constitution does not suggest an entitlement to adopt a new constitution or to fundamentally review the core principles of the constitution, because the identity of the constitution must also be preserved while amending the constitution.6 Thus, for instance, the Constitution of the Czechoslovak Republic of 19207 did not include any restrictions on amending the constitution. However, its commentators remarked that the authors of the constitution had no hesitation as to the constancy of the political and economic system embedded in the constitution.8 Adoption of a new constitution usually suggests a radical turn in the life and beliefs of a state and society. Constitutional review is performed in case the state system is changed, in a crisis, when, within the framework of the existing systems, it is impossible to resolve the current political issues, when a coup-d’état has occurred and the regime rising to power is constituted, the constitutional standards are reviewed in line with the spirit of the moment, or if the old constitution with many amendments is revised.9 States can be justifiably proud with old and stable constitutions, which are capable of permanent and effective regulation of the implementation of state power and of ensuring the stability of the constitutional system.10 The permanency of a constitution promotes its authority and symbolic role, as well as consolidates constitutionalism. Usually, the drafting of a new constitution means rejection of the previous constitution. The society, when deciding in favour of the need for a new constitution, rejects the relevancy of the previous constitutions and makes it devoid of its mythological legitimacy. A new constitution excludes the possibility of returning to the old constitution, because most often society has accepted the deficient nature of the former constitutional regulation. If the new constitutional model fails to prove itself, then, most likely, another new constitution will be drafted rather than the functioning of the old constitution restored, as evidenced in the constitutional tradition of France.11 However, there are a few cases in the history of constitutionalism of the world, when, after a longer or shorter break, the functioning of a former constitution has been reinstated. It has been most frequently related to the restoration of the political system, namely, upon the return of a specific form of governance, the constitution of

6 Schmitt C. Constitutional Theory. Durham and London: Duke University Press, 2008, pp. 150–154. 7 The Constitution of the Czechoslovak Republic. Prague: Société l’effort de la Tschécoslovaquie, 1920. 8 Лацо K. Конституция домюнхенской Чехословацкой Республики. Москва: Прогресc, 1972, c. 214–216. 9 Pleps J., Pastars E., Plakane I. Konstitucionālās tiesības. Papildināts un pārstrādāts izdevums. Rīga: Latvijas Vēstnesis, 2014, p. 50–51. 10 Ginsburg T. Constitutional endurance. In Ginsburg T., Dixon R. (ed.) Comparative Constitutional Law. Cheltenham and NorthHampton: Edward Elgar, 2011, pp. 112–116. 11 Chevallier J.-J. Histoire des institutions et des régimes politiques de la France de 1789 à 1958. Paris: Dalloz, 2001. ◆ THE RENEWAL OF THE CONSTITUTIONS IN THE BALTIC STATES 135

the respective regime can also be reinstated.12 For instance, this was the case when, following the 100 days of power of Napoleon Bonaparte, Louis XVIII, upon returning to power, reinstated the Constitutional Charter of 4 June 1814.13 The functioning of the Spanish Constitution of 18 March 1812 was suspended and renewed on multiple occasions during the political battles between the proponents of absolutism and constitutionalism. On 4 May 1814, King Ferdinand VII called it off with a manifest claiming it to be the embodiment of the French revolution, anarchy, and terror. The Constitution, however, earned the role of a modernisation and reformation symbol of Spain, now drawing the hopes for the future of ever more people. On 9 March 1820, Ferdinand VII was forced to reinstate the functioning of the Constitution, however the French military support allowed to suspend it once again already on 1 October 1823. For the third time, the Constitution was reinstated by Queen Maria Cristina on 13 August 1836.14 In the last century, the constitution was reinstated by Austria. The Constitution of 1 October 1920 was amended significantly already in 1929, whereas on 1 April 1934, a new Constitution was adopted. Following WWII, on 19 December 1945, the validity of the Constitution of 1920 was reinstated, and it is still valid today.15 However, a much more versatile experience in this area has been contributed by the reinstatement of constitutionalism in the Baltic States. Within this article, the author will offer a comparative analysis of the restoration of constitutions in some countries following the collapse of the socialist system. This constitutional solution has not been widely considered up to now, however it should be regarded as a rather original and interesting experiment, the analysis of which might prove useful in a broader regional context.

II. THE PRACTICE OF THE RENEWAL OF THE CONSTITUTION IN THE BALTIC STATES

After regaining independence, post-socialist countries, which had had previous statehood experience, had an opportunity to continue to interrupted constitutionalism. It was particularly important for the Baltic States—Estonia, Latvia, and Lithuania— which did not proclaim their statehood anew, but rather reinstated it based on the doctrine of state continuity.16 It is the official opinion of the Baltic States that the Baltic

12 Elkins Z., Ginsburg T., Melton J. The Endurance of National Constitutions. Cambridge: Cambridge University Press, 2009, pp. 215–221. 13 Chevallier J.-J. Op. cit., pp. 178–180. 14 Алексеева T. История испанской конституции. Москва: Проспект, 2011, c. 20–21, 28–29. 15 Stelzer M. The Constitution of the Republic of Austria: A Contextual Analysis. Oxford: Hart Publishing, 2011, pp. 1–17. 16 Mälksoo L. Illegal Annexation and State Continuity: The Case of the Incorporation of the Baltic States by the USSR. Leiden: Martinus Nijhoff Publishers, 2003; Ziemele I. State Continuity and Nationality: Baltic States and Russia: Past, Present and Future as Defined by International Law.Leiden: Martinus Nijhoff Publishers 2005. 136 Doc. Dr. iur. Jānis Pleps ◆

States, established in 1918, continued existing without interruption, regardless of the USSR aggression and occupation occurring in 1940. This, however, means that the Baltic States did not found new countries in 1990–1991 (“second republics”), but rather the de facto illegally interrupted statehood.17 It was largely fitting for the reinstatement of statehood to be based on the former constitutional regulation or to even reinstate it.18

1) Latvia In this sense Latvia was in the most favourable situation, because, during the interwar period, it had only one Constitution adopted on 15 February 1922. Following the coup-d’état of 15 May 1934, its functioning was suspended, however the authoritarian regime did not manage to adopt a new constitution. Even though, following the coups-d’état and suspension of functioning of a constitution, it usually loses its political importance, what happened with the Constitution of Latvia was quite the contrary. During the authoritarian regime and even more so—during the Soviet occupation, the Constitution of Latvia grew into a symbol of an independent and democratic state. After the occupation of Latvia, the doctrine of continuity of the Republic of Latvia was based also on the Constitution of Latvia, emphasising that the annexation of the Republic of Latvia by the USSR occurred by violating the national constitutional regulation. On 23 July 1940, Kārlis Zariņš, the ambassador of Latvia in London, submitted a memorandum to the Foreign Office of the United Kingdom, where he indicated that he would continue to represent interests of the Republic of Latvia and qualified the acts of the USSR in Latvia as illegitimate. K. Zariņš also indicated that the People’s Saeima by declaring accession to the USSR breached Article 1 of the Constitution, which can be amended only via a referendum.19 Alfrēds Bīlmanis, the ambassador of Latvia in Washington, also objected to Latvia’s incorporation into the USSR that occurred in breach of Articles 1, 76 and 77 of the Constitution of Latvia and by brutal force.20 The meaning of the Constitution has to be particularly highlighted in connection with the national resistance movements against the occupational regime. The Central Council of Latvia, where the representatives of the five largest political parties of Latvia joined to collaborate, in its political platform in 1944 emphasised the validity of the Satversme and the necessity to resume the state authorities of Latvia on terms of the

17 Judgement of the Constitutional Court of the Republic of Latvia, Case No. 2007-10-0102, 29.11.2007, http://www.satv.tiesa.gov.lv/upload/judg_2007_10_0102.htm. 18 Taube C. Constitutionalism in Estonia, Latvia and Lithuania. A Study in Comparative Constitutional Law. Uppsala: Iustus Förlag, 2001, pp. 25–55. 19 Note of K. Zarins, Latvian Envoy in London, Protesting against the Incorporation of Latvia into U.S.S.R. as being Unconstitutional and Illegal. In Latvian – Russian Relations. Documents. Second printing. Lincoln: Augstums Printing Service, Inc., 1978, pp. 209–210. 20 The Latvian Minister in Washington does not Recognise Incorporation of Latvia into the Soviet Union. In Latvian – Russian Relations. Documents, p. 211. ◆ THE RENEWAL OF THE CONSTITUTIONS IN THE BALTIC STATES 137

Satversme.21 In its memorandum on 17 March 1944, the Central Council of Latvia emphasised repeatedly the validity of the Constitution and called for the formation a government of the Republic of Latvia on terms of the Constitution. The memorandum was signed by 189 political and public figures of the Republic of Latvia.22 In the exile, upon the request from bishop Jāzeps Rancāns, the deputy President of the state, the senators of the Senate of Latvia rendered responses to two particular questions, “Is the Constitution of Latvia of 1922 still in full force and effect, and, if affirmative, which state authorities according to the Constitution are legitimate and still exist de facto.” 23 In their resolution, the senators substantiated the existence of the Republic of Latvia based on the doctrine of continuity and the validity of the Constitution, and acknowledged the rights of J. Rancāns to act as the President of the state.24 One of the main goals of J. Rancāns’ activities was to popularise and strengthen the idea of a democratic republic and the Constitution of 1922. He called “for the protection of <...> the Satversme, which is the legal foundation of Latvia, and, alongside with our ambassadors, to do everything that is possible to protect and liberate the independent Latvia.”25 The authority of the Constitution of 1922 and the conviction that the independent State of Latvia should be restored on the basis of it consolidated in these discussions in the exile. Professor Arveds Švābe who clearly wrote, “Anyone who in their simple- mindedness or meanness advocates that the constitution of 1922 is no longer in force or is useless <...> helps our enemies to destroy the legal foundation of the State of Latvia and to dig a grave for our independence.”26 During the process of reinstatement of independence, the idea of restoring the old constitution was perceived with scepticism—no extensive scientific studies about the old constitution had been performed during the Soviet era, and it was practically unknown to the majority of society. Lawyers’ articles explaining the contents and application possibilities held a significant importance in promoting the Constitution. For instance, the docent at the Latvia State University Valdis Cielava recognised in an extensive essay analysing the contents of the Constitution that “some principles and legal procedures of this Constitution can be viewed as democratic, even by today’s criteria”.27 Whereas, the Latvian lawyer from Germany Egils Levits explicitly pointed out: “This “middle-aged” by European standards Constitution (currently, older

21 Latvijas Centrālās padomes platforma. In Bīskaps Jāzeps Rancāns. Dzīve un darbs. Dr. H. Tichovska redakcijā. [B. v.]: Astras apgāds, 1973, p. 186. 22 Ar parakstu par Latviju. Latvijas Centrālās Padomes Memoranda parakstītāju biogrāfijas. Biogrāfiskā vārdnīca. Sastādīja Ieva Kvāle. Rīga: Latvijas kara muzejs, 2014, p. 11–29. 23 Latvijas Senāta senatoru atzinums par Latvijas Satversmes spēkā esamību un Saeimas pilnvarām okupācijas apstākļos. Latvju Ziņas, 1948.gada 17.aprīlis, Nr. 29. 24 Ibid. 25 Šilde Ā. Valstsvīri un demokrāti. Bruklina: Grāmatu Draugs, 1985, p. 228. 26 Švābe A. Gaitu sākot. Tiesībnieks, 1947, Nr. 1, p. 1–2. 27 Cielava V. Latvijas Satversme: vēsture un mūsdienas. Cīņa, 1989.gada 17.marts, p. 3. 138 Doc. Dr. iur. Jānis Pleps ◆

constitutions are in force in many countries) is completely free of the influences of Soviet legal and political thinking and today (I emphasise it—today) it is suitable as the fundamental law of an independent and democratic (in the modern and not socialist sense) state.”28 Based on the doctrine of continuity of the Republic of Latvia, the Supreme Council of Latvia reinstated the validity of the Constitution in the entire territory of Latvia with Paragraph 3 of the Declaration of 4 May 1990 “On the “Restoration of the Independence of the Republic of Latvia”. However, at that time, there was a predominant opinion that Latvia needs a new constitution and that the Satversme is obsolete.29 Therefore, with Paragraph 4 of the Declaration, the Supreme Council suspended the validity of the Constitution, except for Article 1, 2, 3, and 6, determining the constitutional legal basis of the State of Latvia—the principle of an independent democratic republic and the national sovereignty, the territory of an independent democratic republic, as well as the procedure of electing the parliament. Whereas in Paragraph 7 of the Declaration, the Supreme Council proposed the task of creating a working group for developing a new constitution that would suit the current political, economic, and social circumstances of Latvia.30 Nevertheless, a new constitution was not drafted. Section 1 of the Constitutional Law “On the Statehood of the Republic of Latvia” adopted on 21 August 1991 prescribed that the statehood of the Republic of Latvia is established by the Constitution. On 6 July 1993, the Saeima (the Parliament) started its work by adopting the announcement on the Constitution taking full effect.

2) Lithuania and Estonia The situation of Estonia and Lithuania was different in that in both countries the authoritarian regimes had adopted authoritarian constitutions, the validity of which would not have been possible politically and legally in the modern day. The authority of these constitutions was also disputed in the national resistance movement. For example, the Lithuanian national resistance movement was based on the spirit and ideas of a former democratic constitution of Lithuania–the Constitution of 1 August 1922.31 But the Estonian national resistance movement could organise a provisional government on the basis of the Constitution of 28 July 1937 on 18 September 1944. Estonians also had the government in exile until the restoration of the independence de facto.32 However, also in both cases, the reinstatement of the old constitutions played a symbolic and political role.

28 Levits E. Jaunā pamatlikuma projektu analizējot. Diena, 1991.gada 7.augusts, p. 2. 29 Apsītis R. Neatkarības deklarācijas pieņemšanas gadadienā. Jurista Vārds, 2005.gada 3.maijs, Nr. 16 (371). 30 Deksnis E. B., Jundzis T. Restoration of Sovereignty and Independance of the Republic of Latvia. 1986– 1994. Rīga: Latvian Academy of Science, Baltic Centre for Strategic Studies, 2015, pp. 151–152. 31 Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija. In Vaičaitis V. A. Hermeneutinė teisės samprata ir konstitucija. Vilnius: Justitia, 2009, p. 44. 32 Mälksoo L. Op. cit., pp. 149–153. ◆ THE RENEWAL OF THE CONSTITUTIONS IN THE BALTIC STATES 139

On 11 March 1990, the Supreme Council of Lithuania reinstated the independence of statehood with several consecutive constitutional acts. At first, with the Act “On the Reinstatement of the State of Lithuania”, the reinstatement of an independent State of Lithuania was proclaimed. Afterwards, the Supreme Council adopted the Law “On the Reinstatement of the Validity of the Constitution of 12 May 1938”. By this law, the validity of the USSR Constitution of 1977 and the Constitution of the Lithuanian SSR of 1978 was annulled, and the validity of the Constitution of the Republic of Lithuania of 12 May 1938 was reinstated, except for the parts which regulated the status of the President of the State, the Seimas (the Parliament), the State Council, and the State Audit Office. In effect, it meant that only the validity of the fundamental principles of the Constitution was reinstated. By the next law, however, the Supreme Council of Lithuania suspended the validity of the Constitution of 12 May 1938 and confirmed the Provisional Basic Law of the Republic of Lithuania which regulated the exercise of state power until the drafting and adoption of a new constitution.33 This way, the pre-war statehood of Lithuania was symbolically reinstated, and the aggression of the USSR towards Lithuania in 1940 was condemned.34 The lawyers of Lithuania were aware of the fact that the reinstatement of the validity of the Constitution of 12 May 1938 was a matter of principle, however, in fact, the implementation of this decision would not be feasible, as it would have led to legal uncertainty and chaos. Bearing in mind the changes in the political, economic and social circumstances, a provisional basic law was drafted and adopted, opting for the need to draft a new constitution.35 An official reinstatement of the Constitution of 12 May 1938 was necessary as its validity was not suspended in the procedure prescribed therein or in line with the will of the Lithuanian people, but rather as a result of the USSR aggression. Thus, the Supreme Council of Lithuania, with its laws, ensured a formal continuity of the Constitution.36 A similar constitutional solution was used in the process of reinstating the independence of Estonia. On 8 May 1990, the Supreme Council of Estonia adopted the law on the national symbols of Estonia. This law prescribed, among other things, the reinstatement of Articles 1, 2, 4, 5, and 6 of the Constitution of Estonia of 28 July 1937, which established the status of Estonia as an independent state, the principle of sovereignty of nation, the validity of the laws of Estonia, and the Estonian language as the official language, along with the colours of Estonia. On 16 May 1990, a law was adopted on the principles of a provisional form of the

33 Vinkleris P. Teisinė 1990 m. kovo 11 d. aktų prigimtis. In Kovo 11-oji – Lietuvos Valstybės Nepriklau- somybės atkūrimo diena. Vilnius: Žaltvykslė, 2008, p. 299–304. 34 Bauža Č. Valstybės atkūrimo prielaidos ir eiga (1988–1991). In Kovo 11-oji – Lietuvos Valstybės Nepri- klausomybės atkūrimo diena, p. 207. 35 Kūris P. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas ir tarptautinė teisė. In Kovo 11-oji – Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo diena, p. 289; Žalimas D. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais teisiniai pagrindai. Vilnius: Žaltvykslė, 2008, p. 94–96. 36 Vinkleris P. Op. cit., p. 302–303. 140 Doc. Dr. iur. Jānis Pleps ◆

government of Estonia.37 Thus, the reinstatement of constitutional provisions of 28 July 1937 in Estonia, regulating the core principles of the system of the state, was performed indirectly, by wording it as the reinstatement of symbols of statehood. Even though some political parties were advocating the reinstatement of the Constitution of 28 July 1937, it was clear from the very beginning of the independence restoration process that a new constitution will have to be drafted, corresponding to the modern- day reality.38 The idea of reinstating the Constitution of 28 July 1937 was substantiated by the need to strengthen the continuity of the Republic of Estonia and to renew statehood in a correct and accurate way. Nevertheless, following serious public and political discussions and taking into account the social reality and the development of law, a new constitution was drafted.39 However, the preamble of the new constitution precisely consolidates the continuity of statehood of Estonia.40 The preamble of the Constitution of 28 June 1992 states that it has been adopted by the Estonian nation, based on Article 1 of the Constitution of 28 July 1937.41 This solution was called as “the magic formula for eating the cake and still having it at the same time”. It allows combining the idea of the continuity of the Estonian statehood and the adoption of the new Constitution.42 The legal science suggests that Estonia and Lithuania restored their respective pre-war constitutions partially in order to replace them with new constitutions. Both countries followed the doctrine of continuity and with the reinstatement of their old constitutions confirmed the sameness of national legal personality with that of the pre-war countries. Since these constitutions were not democratic in their nature and did not correspond to the modern understanding of constitutionalism, it was more convenient to draft new constitutions instead of amending the old ones.43

III. SUMMARY

The practice of reinstating the validity of constitutions proves that the consti tutional legislator chooses this mechanism under extraordinary circumstances. In the case of the Baltic States, the idea of reinstating the old constitutions was rooted

37 Taube C. Op. cit., pp. 30–31; Merusk K. The Republic of Estonia. In Constitutional Law of the EU Member States. Editors Leonard Besselink, Paul Bovend’Eert, Hansko Broeksteeg, Roel de Lange, Wim Voermans. Deventer: Kluwer, 2014, pp. 446–447. 38 Butvilavičius E. Estijos Respublikos 1992 m. Konstitucija. In Konstitucinio reguliavimo įvairovė. Kolektyvinė monografija. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2006, p. 279–281. 39 Rask M. Dear reader. Juridica International, 2012, No. XIX, p. 1. 40 Mälksoo L. Op. cit., p. 48. 41 The Constitution of the Republic of Estonia, http://www.president.ee/en/republic-of-estonia/the- constitution/. 42 Mälksoo L. Professor Uluots, the Estonian Government in Exile and the Continuity of the Republic of Latvia in International Law. Nordic Journal of International Law, vol. 69, 2000, p. 299. 43 Balodis R. Latvijas Republikas konstitucionālo tiesību evolūcija un transformācija 20.–21.gadsimta mijā. In Tiesību harmonizācija Baltijas jūras reģionā 20.–21. gadsimta mijā. Rīga: Latvijas Universitāte, 2006, p. 449–450. ◆ THE RENEWAL OF THE CONSTITUTIONS IN THE BALTIC STATES 141

in the doctrine of state continuity. Since the Baltic States restored the illegally de facto interrupted statehood, it was also needed de facto to reinstate the constitutional regulation of this statehood. This stop had a historic and symbolic importance, upon restoring the historic justice and stopping the validity of constitutions imposed by the USSR occupation. The restoration of the old constitutions mostly played a symbolic role. The constitutional legislators of Lithuania and Estonia regarded the restoration of the old constitutions rather as political grounds, on the basis of which new constitutions would be built. It was only in the case of Latvia where the reinstatement of the old constitution also meant its practical implementation, by giving up the drafting of a new constitution. It was largely related to the specific circumstances of Latvia, because the constitution of Latvia was drafted for a democratic republic and during the years of the USSR occupation it had earned a symbolic role. The constitutions of Estonia and Lithuania were authoritarian constitutions, the reinstatement of the state power model of which would not have been possible without substantially amending the constitution. Likewise, it is unlikely that the countries could have afforded politically to reinstate constitutions dating back to an authoritarian system. In all countries, the reinstatement of constitutions was faced with the consequences of the Soviet regime. During the period of the occupation of the Baltic States by the USSR, an objective research on previous constitutional regulation and its contents was considerably limited, moreover, society lacked knowledge about the historic development and constitutional regulation of their country. Therefore, the reinstatement of old constitutions was a very bold decision of the constitutional legislator, by bringing back such constitutions to the legal reality the contents of which were unknown to the general public, whereas the lawyers often lacked practical skills and understanding in applying the constitutional norms. The sceptical approach by constitutional legislators to the old constitutions is understandable, as they mostly used them for political aims in order to legitimise the statehood and to create legal grounds for drafting new constitutions. The restoration of the validity of a constitution is not merely a technical decision of a constitutional legislator, which renews the historic constitutional reality. A constitution is not merely a technically legal document; in order for it to function successfully, it requires political legitimacy, a symbolic value, and authority in society. Therefore, the reinstatement of old constitutions was possible in the systems where the public still linked the regulation of the old constitution to their future in a certain constitutional statehood. Due to these reasons, a successful reinstatement of constitutions is a rare occurrence in the constitutional practice of the world. Therefore, the decision of the constitutional legislator of Latvia to renew the validity of the old constitution must be regarded as a unique occurrence. This political decision meant that such a constitution was brought back to the legal reality, the validity and application of which had been suspended for more than fifty years. No other country has conducted a similar constitutional experiment. 142 Doc. Dr. iur. Jānis Pleps ◆

BALTIJOS ŠALIŲ KONSTITUCIJŲ GALIOJIMO ATKŪRIMAS

Doc. dr. Jānis Pleps Latvijos universiteto Teisės fakulteto Teisės teorijos ir istorijos katedros vedėjas Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas Latvijos, Lietuvos ir Estijos konstitucijų galiojimo atkūrimas iširus socia listinei sistemai. Senųjų konstitucijų galiojimo atkūrimas nėra dažnas reiškinys pasaulio praktikoje. Baltijos šaly- se senųjų konstitucijų galiojimo atkūrimas turėjo simbolinę ir politinę reikšmę, nes buvo sustiprinta valstybių tęstinumo doktrina ir po transformacijos laikotarpio įteisinta naujoji konstitucinė santvarka. Konstitucijų galiojimo atkūrimas reiškia, kad Baltijos šalys 1990–1991 m. nesukūrė naujų valstybių („antrųjų respublikų“), bet de facto atkūrė savo neteisėtai nutrauktą valstybingumą. Senųjų konstitucijų galiojimo atkūrimas buvo simbolinis reiškinys. Lietuvos ir Estijos konstitu- cijų kūrėjams šis atkūrimas buvo politinis pamatas, kuriuo remiantis galima kurti naujas konstitucijas. Senųjų konstitucijų galiojimo atkūrimo idėja buvo grindžiama poreikiu stiprinti valstybės tęstinumą ir teisingai, preciziškai atkurti valstybingumą. Tik Latvijoje senosios konstitucijos galiojimo atkūrimas reiškė jos įgyvendinimą praktikoje ir tai, kad nauja konstitucija nebus rengiama. Toks politinis sprendimas patvirtino, kad į teisinę areną grąži- nama senoji konstitucija, kurios galiojimas ir taikymas penkiasdešimt metų buvo nutrūkęs. Sprendimas atkurti senosios konstitucijos galiojimą laikytinas unikaliu. 143

THE CONSTITUTIONAL IDENTITY OF THE REPUBLIC OF MOLDOVA

Dr. Alexandru Tănase President of the Constitutional Court of the Republic of Moldova

I. THE NORMATIVE FORCE OF HISTORY IN THE CONSTITUTIONAL LAW: ON THE RELATION BETWEEN HISTORY AND CONSTITUTIONAL IDENTITY

Addressing the issue of constitutional identity in front of scholars is a challenge and marks the beginning of a comprehensive multidimensional discussion of this problem in the Republic of Moldova. In my article I will refer to some particular historical, social and economic conditions which confer a certain identity on the Constitution of the Republic of Moldova. I will try to provide some arguments so as to prove wrong the idea that the Moldavian constitutionalism was built on massive constitutional import as well as arguments that the Constitution of 1994 actually did nothing more but revived certain values that existed before. Prior to the French Revolution the main source of the constitutional law was history. In the absence of a formal constitution, before the revolutionary period at the end of the 18th century the constitutional law contained mainly unwritten rules and principles which had appeared with the relevant case-law and, predominantly, were of a historical character. After 1789 the constitution appears as a written text resulting from the will of the sovereign, i.e. the Constituent. Thus, in 19th and 20th centuries, the historical argument continues to be the doctrinaire instrument and ceases to be used, in principle, as an exclusive source of regulation. The sole exception is the constitutional unwritten law which, due to its “repeated use”, continues to link back to history. Currently, the regulatory constitutional law undergoes a period of renaissance. This renaissance is significantly influenced by the process of European construction. Contrary to the tendencies of institutional unification within the European Union, this process reintroduces history as a source for the regulatory constitutional law, which had gradually disappeared as such. One of the most important manifestations of this mutation is the emergence of the new concept: the constitutional identity of the state. This emergence occurs simultaneously with the renaissance of references to history, particularly by the instances of constitutional jurisdiction, with a view to establishing the constitutional principles related to this identity. This concern may be explained most probably by the attempts to protect national constitutional identities in the process of globalisation and, particularly, of institutional unification within the EU. 144 Dr. Alexandru Tănase ◆

The new concept of constitutional identity of the state put a dilemma to the constitutionalists on the renaissance of the normative force of the history. The constitutionalists from the Republic of Moldova have also become involved in the discussion initiated at the European level asking if a Moldovan constitutional identity exists ? If yes, what is it?

1. The concept of constitutional identity

Constitutional law has borrowed the concept of constitutional identity from the social sciences. This borrowing implies also the historical character of the content of constitutional identity. Like the personal identity of a human being is defined in relation to his/her history, the constitutional identity of a state is defined in relation with the history of that state. History is therefore a source for the identity principles, as well as a source for justifying the status of the constitutional identity. The concept of constitutional identity is common both for the American constitutional law and for the European constitutional law. However, on both sides of the Atlantic Ocean the concepts of constitutional identity are far from the same, consequently a referral of the identity to history in both cases is not similar. Constitutional identity in the United States of America builds the spirit of the Constitution in its entirety, and any non-historical perception of the Constitution is unimaginable. According to Professor Jacobson, “Constitution acquires an identity throughout experience”, and the constitutional identity “represents a mix of the political aspirations and commitments that express a nation’s past”. In Europe, constitutional identity is formed by the Constitution’s core and not by the entire Constitution. Nevertheless, the constitutional jurisprudence of European states proves that history is a mandatory source for all the identity principles.

2. All the identity principles necessarily stem from history

The recent case-law of the European constitutional courts explicitly outlinesthe historical character of the source establishing the qualification of constitutional principles as identity principles.

II. IDENTITY PRINCIPLES IN THE CASE-LAW OF THE EUROPEAN CONSTITUTIONAL COURTS

Having defined the principles construed as identity principles, the Consti tutional Court of Germany considers that the German Constituent acted under the “historical experience of a creeping or abrupt erosion of the free substance of a democratic fundamental order” (Constitutional Court of Germany, 30 June 2009, ◆ THE CONSTITUTIONAL IDENTITY OF THE REPUBLIC OF MOLDOVA 145

Treaty of Lisbon). It is based on this reference to national history that the German Constitutional Court stated, for instance, in its Decision of 4 November 2009, that the principle of democracy is incident to constitutional identity of Germany. Asked to express its opinion in a case referring to the application of paragraph 130 IV of the Criminal Code, which incriminates any glorification of the “National Socialist rule of arbitrary force”, that disturbs “the public peace in a manner that violates the dignity of the victims”, the German Constitutional Court based its ruling on a reference to history. Initially, in the Decision 23 June 2004, the Court considered that this norm violates the right to freedom of expression. In its Decision of 4 November 2009, the Federal Court has revised this position and stated that “<...> National Socialism of the years between 1933 and 1945 <...> has an antithetical significance characterising the identity of the constitutional system of the Federal Republic of Germany” which justifies the limitation on the right to express neo-Nazi opinions. The result is that “the identity of the Federal Republic of Germany, characterised by its past”, includes an undeniable historical component. The Polish Constitutional Tribunal also clearly outlines history as a source of identity. In its decision on the Treaty of Lisbon (2009) the Tribunal concluded that the desire “to deepen the solidarity between their peoples while respecting their history, their culture and their traditions” confirms a “national identity in solidarity with other nations”. The Polish Constitutional Tribunal explicitly assimilates the national identity and constitutional identity of the state, stating that “constitutional identity remains in a close relation with the concept of national identity, which also includes the tradition and culture”. The French Constitutional Council has formulated on several occasions a constitutional exception to the principle of supremacy of European Union law over national law. Although initially the French Constitutional Council was not using the definite term of identity principles, in 2006 it changed the wording of this exception and defined it as being composed of “rule[s] or <...> principle[s] inherent to the constitutional identity of France” (Decision of 26 June 2006). Thus, when the French Constitutional Council formally enshrined the notion of constitutional identity, this fact actually represented a benchmark for construing history as a source in defining the content of this exception. The idea that history may be employed in order to mark potential identity constitutional principles can be acknowledged following an analysis of a number of decisions issued by the Constitutional Court of Hungary and the Constitutional Court of Spain. Although, at the moment of its adoption, the notion of constitutional identity was not used as such, these courts made use of the historical argument to substantiate their decisions, and this suggests that history has a great contribution in defining potential identity rules. In Spain the Constitutional Tribunal has decided, in its Decision of 14 December 1992, that the allegedly violated “right to be accepted as civil servant, deeply rooted 146 Dr. Alexandru Tănase ◆

in our constitutional tradition since 1812, is defined as a fundamental one and enjoys increased jurisdictional protection”. Several years later, by the Decision of 3 October 2000, referring to the concept of checks and balances, the Constitutional Tribunal pointed out that the latter is inherent to the idea of separation of powers and “complies with our constitutional tradition”. In Hungary, in the case related to the compensations in connection to certain historical events, as well as on other occasions, the Constitutional Court backed on history to develop genuine legal arguments. For instance, the Court implied the soviet origin of the general and unlimited right of the prosecutors to initiate civil proceedings in order to declare it contrary to the Constitution (Decision of 1 July 1994). Certainly, in this particular case reference to history serves as an argument to contest the legitimacy of the challenged law, as an element of the authoritarian past, in order to support the decision of unconstitutionality. In the same context, the Constitutional Court of the Czech Republic, by its Decision of 22 November 2009, formulated its opinion on the principle of the legal competence of the judge. Another illustration of the identity potential of rules deduced from history results from the German constitutional jurisprudence. Thus, in 1994, the Constitutional Court of Germany inferred from a “constitutional tradition dating from the Weimar Constitution of 1918” that “the use of German military forces during a peacekeeping international operation requires prior approval by the Parliament”. It has to be mentioned that at that time the concept of constitutional identity had already been used in the Court case-law. An example of the use of the historical argument in defining the identity principles may be found in the Judgment of the Constitutional Court of Moldova (CCM) of 5 December 2013, which established the block of constitutionality of the Republic of Moldova: “Undertaking a historical and teleological interpretation of the Preamble of the Constitution, the Court notes that the Declaration of Independence was the basis for adoption of the Constitution of 1994. Moreover, all political changes have resulted from the struggle for national liberation, freedom, independence and national unity. The key element of the process of national emancipation was the struggle for Romanian language and Latin alphabet. The fact of regaining the right to the name of the language and to the Latin alphabet was enshrined in the Declaration of Independence, which is an immutable act, particularly aiming at safeguarding those national values representing its identity on which depended the salvation from assimilation and disappearance of the nation itself. The value of a principle of the Declaration of Independence derives from the general popular consensus legitimating it <...>.” ◆ THE CONSTITUTIONAL IDENTITY OF THE REPUBLIC OF MOLDOVA 147

III. CONSTITUTIONAL IDENTITY OF THE REPUBLIC OF MOLDOVA

1. Evolution of the concept of Constitution in Moldova. From political Constitution to the Constitution as the legal status of a state

Among the preconceptions circulating in Moldovan public speech one refers to the pure technical nature of the constitutional rule. The accent is placed on the constitutional law in a narrow sense comprehensible only to those initiated, rather than on the constitutionalism as a totality of values. Following an analysis of the Constitution of the Republic of Moldova of 1994, as an entirety of values and proceedings, it can be stated that, in fact, it does not encompass anything new for the geographical space where we are placed now and in no way marked the emergence of a new constitutional space. Until 1994, the values comprised in the current Constitution had already been known, formulated and, for certain short periods of time, had been used in a particular way. Constitutional debates were initiated in Chișinau for the first time immediately after the proclamation by the People Assembly (orig. “Sfatul Ţării”) of the Moldavian Democratic Republic on 24 January 1918. Despite the fact that the Moldavian Democratic Republic had an ephemeral nature, one of the immediate fundamental concern of the authorities was drafting and adoption of a new Constitution. During the night between 23 and 24 January 1918 the prime-minister Daniel Ciugureanu officially announced the drafting of the Constitution of the Moldavian Democratic Republic. The available researches show that there existed two draft Constitutions. The first draft Constitution elaborated by the Moldavian Legal Society envisaged the creation of an independent and sovereign state. The draft Constitution of Moldavian Democratic Republic elaborated by the Moldavian Legal Society comprises all the elements inherent to a modern constitution that are also present in the current Constitution of the Republic of Moldova: – unitary character of the state; – citizenship; – separation of state powers; – supremacy of the Constitution; – supremacy of law; – independence of the judiciary; – safeguard provisions for human rights and freedoms; – property rights; – safeguard provisions for the rights of minorities; etc. The second draft constitution has been elaborated by the National Committee of the People’s Assembly following the union of the Bessarabia with Romania and contained regulations regarding this province as part of Romania. 148 Dr. Alexandru Tănase ◆

Given the historical circumstances at that period of time, none of the draft constitutions have ever been adopted, but still continue to be part of our constitutional heritage as they represent the first elements of the definition of our constitutional identity. Fundamental constitutional values inserted in these two draft constitutions can be easily identified in the Moldavian Constitution of 1994. Following the union of Bessarabia with Romania in 1918, on the current territory of the Republic of Moldova, three constitutions of the Romanian state were enacted consecutively: the Constitution of 1866, the Constitution of 1923 and the Constitution of 1938 that was in force until 1944 when the soviet troops took control of the current territory of the Republic of Moldova. In this case we also have to emphasise the incidence of an ensemble of democratic values inserted in Romanian constitutions of 1866 and 1923, enacted on the territory of the Republic of Moldova that can be found in the draft Constitution of the Moldavian Democratic Republic, as well as in the Constitution of the Republic of Moldova. This ensemble of democratic values at the constitutional level that was enacted on the current territory of the Republic of Moldova at different periods of time and within various state forms in fact represents particular elements of our constitutional identity. Like in the case of Germany, we can ascertain that the principle of democracy represents the core of our constitutional identity. Having analysed the Moldavian constitutional identity in the light of the historical conditions that have generated the emergence thereof, here arises a natural question: are the so-called “constitutions of the former Soviet Socialist Republic of Moldova (SSRM)” part of the constitutional heritage of the Republic of Moldova? In my opinion, they are not and hereunder I will try to bring the arguments to support this assertion. The first argument to support the idea that the so-called constitutions issued by the soviet authorities for the territories incorporated in the Union of Soviet Socialist Republics a priori cannot be part of the constitutional heritage of the Republic of Moldova arises from the reality that these documents fail to comply with the most elementary requirements in order to be recognised as constitutions. To understand the extent to which “the constitutions” from the former Soviet Socialist Republic of Moldova (SSRM) and Autonomous Soviet Socialist Republic of Moldova (ASSRM) may be qualified as constitutions it is necessary to outline the essence and the function of a constitution: “A Constitution is first of all an act by which the sovereign people confer on themselves the particular form of government”. This definition has been launched by Professor Constantin Dissescu. Nicolae Steinhardt, upon defining the constitutional law, affirmed the following: “Regardless how wise all the other definitions are, in my opinion, constitutional law is a science on ensuring freedom.” ◆ THE CONSTITUTIONAL IDENTITY OF THE REPUBLIC OF MOLDOVA 149

Following an analysis in the light of all of the aforementioned definitions it can be stated that the so-called constitutions of the former SSRM failed to comprise even formally the unchallengeable elements characteristic of a constitution. The soviet constitutions never represented the outcome of the sovereign will of the people inhabiting these territories, they were rather imposed by the force of weapons. Referring to the aspect of guaranteeing the freedoms, we are fully conscious of the fact that on the annexed territories the edification of the “new communist civilisation” started with the building of prisons and with mass deportations. Objectively, the so-called “constitutions” of the SSRM (from 1941 to 1978), as well as the “constitutions” of the three Baltic states annexed by the USSR at the same time when Bessarabia and the Northern Bucovina were, represent formal acts of political frontage enacted by the soviet administration for these territories with a view to legitimising the annexation of these territories and to creating an illusory existence of particular rules of a “democratic game”. The “Constitution” of the SSRM is a pseudo-constitution established by soviet authorities. A pseudo-constitution generates pseudo-states and pseudo-democracies. Given these reasons, from the point of view of intrinsic values, in my opinion, both pseudo-constitutions of the former soviet province SSRM a priori are not part of our constitutional heritage, especially of our constitutional identity. The most important elements of our constitutional identity are the Declaration of Independence and the Constitution of 1994.

2. Constitutional Identity in the jurisprudence of the Constitutional Court

In its Judgment no. 36 of 5 December 2013 on the interpretation of Article 13 para. (1) of the Constitution in correlation with the Preamble of the Constitution and the Declaration of Independence of the Republic of Moldova, the Constitutional Court of the Republic of Moldova has enshrined, for the first time in the national jurisprudence, the notion of “constitutional identity” and has directly qualified it as intangible: “86. There is no other place where the constitutional understanding of the founding fathers and national belief would be so clearly reflected as in the Declaration of Independence. Therefore, it isthe Declaration of Independence, reflecting the fundamental political decisions, is the national conscience and defines ‘the constitutional identity’ of the Republic of Moldova. Therefore in the Declaration of Independence there are included elements considered to be essential in defining the constitutional identity of the new state and its population: aspirations for freedom, independence and national unity, linguistic identity, democratisation, rule of law, market economy, history, norms of morality and of international law, European geopolitical orientation, insurance of social, economic and cultural rights and political 150 Dr. Alexandru Tănase ◆

freedoms for all the citizens of the Republic of Moldova, including for people belonging to other national, ethnic, linguistic and religious groups. <...> 119. ‘Romanian language as the state language’ and ‘the reintroduction of the Latin alphabet’ are the first thesis included in the Declaration of Independence among the other “elements of identification” of the state (c.f. par. 117 supra), obviously resulting that these elements were deemed to be essential in defining the constitutional identity of the new state and of its population, being placed alongside, for instance, with the state flag, the coat of arms and the official name of the state,having a key role in the value system created through the proclamation of independence of the Republic of Moldova. <...> 122. Subsequently, when applying the principles laid down in the Judgment No. 4 of 22 April 2013 (par. 56, 58, 59), any interpretation of the Constitution shall be operated stemming from the original goals of the Constitution, which are provided for by the Preamble and implicitly by the Declaration of Independence, from which the text of the Constitution itself derives. Thus, when there are more interpretations, the option in line with the Preamble and implicitly with the Declaration of Independence prevails.”

IV. THE STATUS OF CONSTITUTIONAL IDENTITY

1. The status of constitutional identity and national constituent legislator

Constitutional identity by virtue of its historical origins appears as an absolute limitation on the powers of the constituent legislator. Every time the constituent legislator relinquishes the history in a certain way and gives birth to a new constitutional identity that is grounded on a restarted history and during the course of time this fact will bind the constituent legislator. The arguments supporting this statement in respect of the Republic of Moldova are inserted in the Judgment of the Constitutional Court of the Republic of Moldova of 5 December 2013, where the Court has outlined for the first time the bloc of constitutionality of the Republic of Moldova: “Each political system has its ‘year zero’ when its value and legal system is born. Referring to the existent value, legal and political system of the Republic of Moldova, it is the year 1991 when the state the Republic of Moldova, within the frontiers of the former Soviet Socialist Republic of Moldova was created. The act that certifying the creation of the Republic of Moldova, namely the Declaration of Independence, contain the most essential thesis of its value and legal system on which the Moldovan state is founded, enumerating the ‘elements of identification’ of the latter: the state language, the flag, the coat of arms and the official name of the state. The value of a principle of the Declaration of Independence derives from the <...> context defining the new state. <...> ◆ THE CONSTITUTIONAL IDENTITY OF THE REPUBLIC OF MOLDOVA 151

Insofar as the Republic of Moldova is in the same political system created by the Declaration of Independence of 27 August 1991, the constituent legislator cannot adopt regulations contrary to it.” Thus, it is reasonable to conclude that, given the constituent’s attachment to his creation he has pursued the goal to shelter the heart (core) of the Constitution. It is what professor Carl Schmidt defines as “fundamental political decisions”. Thus, an appeal to history can be the most appropriate instrument to define the material limitations on the powers of the constituent legislator. In this way, the historical continuation of a constitutional principle may be interpreted as an evidence of its intangibility. We speak about what professor Rials calls “a ‘self-generated’ supra-constitutionality”. At least, the historical continuation proves to be a possible evidence requesting the need of a constitutional principle. However, the need of a constitutional principle may constrain the constituent legislator to keep it unchanged and this implies the idea that constitutional identity is intangible. It is the German Constitutional Court that has most clearly ascertained the intangible nature of the constitutional identity; it is this instance that should be thanked for introducing this concept in Europe. Although initially in the Solange Decision of 1974 the German Constitutional Court seemed to admit the possibility of modifying the constitutional identity of Germany by a constitutional revision, this idea was, however, immediately controverted by recognising the fundamental rights as being part of the constitutional identity. Therefore,given the fact that the fundamental rights are intangible according to Article 79 para. (3) of the German Basic Law, the constitutional identity of Germany is intangible itself and thus represents a limitation on the power to revise the Constitution. In its decision of 30 June 2009, the German Constitutional Court eliminated any doubts in this respect and clearly stated that the total “identity of the liberal constitutional order is withdrawn from the constituent legislator itself”, failing to provide a distinction between the elements that are inherent to this constitutional identity. This is what the Constitutional Court of the Republic of Moldova has clearly stated in its Judgment of 5 December 2013: “Being the founding act of the state Republic of Moldova, the Declaration of Independence is a legal document which cannot be subject to any change and/or amendments. Thus, the Declaration of Independence benefits by the status of ‘eternity clause’, as it defines the constitutional identity of the political system, which principles cannot be changed without breaking this identity. On the basis of this argument, the Court notes that the Declaration of Independence is the original, intangible and immutable element of the block of constitutionality. From the perspective of the principle of democracy, any violation of the constitutional identity, which is codified in the Declaration of Independence, represents an encroachment upon the constituent power of the people. In this respect, the constituent power had 152 Dr. Alexandru Tănase ◆

not granted the representatives and bodies of the people a mandate to dispose of the identity of the constitution <...>. No constitutional body has been granted the power to amend the constitutional principles which are essential pursuant to the Preamble of the Constitution and the Declaration of Independence. These cannot be subject to the public or popular vote.”

2. The statute of constitutional identity in relation with supranational legislation

This issue is of particular interest given the need to overlap national standards with international and European values. It is a well-known fact that in Europe there is a system of guarantees for the fundamental human rights on several levels. As prof. Rainer Arnold from the University of Regensburg states, the concept of national and constitutional identity has a double dimension: a supranational dimension and a national one. Constitutional identity is a conceptual instrument of self-defence against excessive supra-nationalisation of the legal order existing in the state that is expressed particularly by the values enshrined in the Constitution of that state. Professor Rainer Arnold asserts that “The European Union, as a community of states, shall respect the identity of its members. Keeping the identity of the states within EU intact is above all keeping their legal systems, including the fundamental elements of their Constitutions”. The more international concepts a national identity absorbs, the less essential becomes the role of national identity mechanism. The convergence process between supranational values (fundamental rights, rule of law) and national identity will lead to the creation of a European constitutional identity. The concept of identity does not limit sovereignty as such or oppose the supremacy of the European Union Law over national law; however, it should express an adequate balance between supra-nationality and nationality as an expression of the constitutional identity of the Member States. Upon assessing the aforementioned examples and given the intangible character of the constitutional identity, it can be concluded that when the identity principles conflict with a principle of the EU law, they prevail due to the historical continuity in which they arise. But this is a topic for another debate.

MOLDOVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĖ TAPATYBĖ Dr. Alexandru Tănase Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas Santrauka

Dabartiniu metu konstitucinės teisės reguliavimas išgyvena renesanso laikotarpį tuo požiūriu, kad šis procesas sugrąžina istoriją kaip konstitucinės teisės reguliavimo šaltinį, kuris buvo pamažu beiš- ◆ THE CONSTITUTIONAL IDENTITY OF THE REPUBLIC OF MOLDOVA 153

nykstantis. Vienas reikšmingiausių tokio pokyčio pavyzdžių – naujos valstybės konstitucinės tapatybės koncepcijos iškilimas. Ši koncepcija konstitucinės teisės specialistams iškėlė dilemą dėl istorijos nor- minės galios atgijimo, kuri yra tapatybės principų šaltinis, taip pat ir valstybės konstitucinės tapatybės pateisinimo šaltinis. Taigi atsižvelgimas į istoriją gali būti labiausiai tinkamas siekiant nustatyti materialiuosius steigia- mosios valdžios ribojimus. Vadinasi, konstitucinių principų tęstinumas istorijoje gali būti aiškinamas kaip įrodymas, kad tokie principai yra neliečiami. Tarptautiniu lygmeniu tapatybės samprata neriboja paties suvereniteto. Kita vertus, ji turėtų iš- reikšti tinkamą pusiausvyrą tarp supranacionalumo ir nacionalumo, kad atspindėtų kiekvienos valsty- bės tapatybę. PRANEŠIMAI

Šiame biuletenio skyriuje spausdinamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo dr. Prano Kuconio pranešimas buvo perskaitytas 2015 m. gegužės 28–29 d. Varšuvoje (Lenkija) vykusioje Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų XIX konferencijoje, skirtoje rinkimų temai. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjos dr. Inetos Ziemelės, šio teismo pirmininko Aldžio Lavinio ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjos dr. Danutės Jočienės pranešimai buvo perskaityti 2015 m. birželio 18–19 d. Plateliuose (Plungės r.) vykusioje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų XIV konferencijoje.

RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE

Dr. Pranas Kuconis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

ĮVADAS

Demokratiški atstovaujamųjų valstybės valdžios institucijų rinkimai yra vienas esminių demokratinės valstybės požymių. Per rinkimus tautos valia yra įkūnijama valdingose politinėse struktūrose. „Žmonių valia yra valstybės valdžios pagrindas; ši valia reiškiama periodiškuo- se ir teisinguose rinkimuose, rengiamuose remiantis visuotine bei lygia rinkimų teise ir vykdomuose slaptu balsavimu arba lygiaverte laisvo balsavimo tvarka“ (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) yra įtvirtintos princi- pinės rinkimų teisės nuostatos: – Konstitucijos 34 straipsnyje yra įtvirtinta aktyvioji rinkimų teisė („Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę“ (1 dalis)), pasyvioji rin- kimų teisė („Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai“ (2 dalis)), nustatytas aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės ribojimas („Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais“ (3 dalis)); – Konstitucijos V skirsnyje yra nustatyti Seimo rinkimų principai, reikalavimai kandidatams į Seimo narius, rinkimų vykdymo laikas, pirmalaikių Seimo rinkimų rengimo atvejai ir tvarka (55–58 straipsniai); – Konstitucijos VI skirsnyje yra įtvirtinti pagrindiniai Respublikos Prezidento rin- kimų principai, reikalavimai kandidatams, nustatyta jų kėlimo tvarka, rinkimų vyk- ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 155

dymo laikas ir svarbiausios rinkimų rezultatų nustatymo taisyklės (78–81 straipsniai), taip pat išvardyti pirmalaikių Respublikos Prezidento rinkimų atvejai (87 ir 88 straipsniai) ir nustatyta Respublikos Prezidento naujų rinkimų skyrimo tvarka (89 straipsnis); – Konstitucijos 119 straipsnyje yra įtvirtinti savivaldybių tarybų rinkimų principai. Nurodytosios Konstitucijos normos detalizuojamos įstatymais (Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis). Šiuo metu rinkimų tvarka nustatyta keturiuose rinkimų įstaty- muose: Seimo rinkimų įstatyme, Prezidento rinkimų įstatyme, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme ir Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme. Pažymėtina, kad Kons- titucijoje nėra nuostatų dėl rinkimų į Europos Parlamentą. Seimo valdybos 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimu buvo sudaryta darbo grupė Rin- kimų kodekso projektui parengti ir jai pavesta šį darbą atlikti iki 2012 m. kovo 31 d. Šios grupės sudėtis ir projekto parengimo data ne kartą buvo keičiamos. Seimo valdybos 2015 m. sausio 14 d. sprendimu darbo grupei Rinkimų kodekso projektą pavesta parengti iki 2015 m. spalio 1 d. Atskiroms rinkimų įstatymų nuostatoms svarbią reikšmę turėjo Konstitucinio Teismo formuojama oficialioji konstitucinė rinkimų doktrina. Šios doktrinos nuo statos neabejotinai turės įtakos ir Rinkimų kodekso nuostatoms. Konstitucinio Teismo kompetencija rinkimų srityje yra dvejopa. 1. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų (dažniausiai teismų) prašymus nagrinė- ja, ar Konstitucijai neprieštarauja rinkimų santykius reguliuojančių įstatymų nuostatos, t. y. Konstitucinis Teismas vykdo normų kontrolės funkciją. Šiuo atveju Konstitucinis Teismas priima nutarimus. Konstitucinės rinkimų teisės nuostatos gali būti suformuluotos ir Konstitucinio Teismo sprendimuose, priimtuose oficialiai aiškinant Konstitu- cinio Teismo nutarimo nuostatas (Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnis). 2. Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus (Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas tiria ir vertina Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl rinkimų įstatymų pažeidimo tais atvejais, kai sprendimai buvo priimti ar kita šios komisijos veika buvo padaryta pasibaigus balsavimui renkant Seimo narius ar Respublikos Prezidentą. Dėl išvados į Konstitu- cinį Teismą gali kreiptis Seimas (dėl Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimų įstaty- mų pažeidimo) ir Respublikos Prezidentas (dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų). Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta Konstitucinio Teismo kompetencija teikti išvadas, ar rinkimų įstatymai nebuvo pažeisti per savivaldybių tarybų ar Europos Parlamento rinkimus.

1. RINKIMŲ PRINCIPAI

Konstitucijoje įtvirtinti patys bendriausi rinkimų principai: Seimo nariai, Res- publikos Prezidentas, savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia, 156 Dr. Pranas Kuconis ◆

tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu (Konstitucijos 55, 78, 119 straipsniai). Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintus Seimo narių rinkimų principus, Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime konstatavo: – visuotinės rinkimų teisės principas reiškia, kad visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, atitinkantiems iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų kylančius reikalavimus (sąlygas), turi būti užtikrinta teisė dalyvauti Seimo narių rinkimuose; – lygios rinkimų teisės principas inter alia reiškia, kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra ly- giavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus; – pagal tiesioginės rinkimų teisės principą reikalaujama, kad Seimo nariai būtų renkami be tarpininkų; Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidė- jas, reguliuodamas rinkimų santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas už rinkėją balsuoti kitam asmeniui (nebent rinkėjas šios savo konstitucinės teisės dėl sveikatos būklės negalėtų įgyvendinti pats) (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada); – pagal slapto balsavimo principą reikalaujama sudaryti tokias sąlygas rinkėjo valiai balsavimo metu pareikšti, kad niekas negalėtų jo kontroliuoti, daryti įtakos jo pasirinkimui ar kitaip kliudyti laisvai ir nevaržomai reikšti savo valios. Konstitucinė rinkimų principų doktrina buvo formuojama ir kituose Konstitu- cinio Teismo aktuose. Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime, plė- todamas šią doktriną, be kita ko, konstatavo, kad pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią; politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai. Oficialiosios konstitucinės rinkimų principų doktrinos formavimo aspektu ypač svarbi Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada dėl to, ar per 2004 m. Sei- mo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. Šioje išvadoje Konstitucinis Teismas suformulavo reikalavimus Seimo rinkimų procesui, taikytinus ir kitų poli- tinių atstovaujamųjų institucijų rinkimams, – būtiną rinkimų proceso skaidrumo ir sąžiningumo užtikrinimą, taip pat atskirus asmeninio (tiesioginio) balsavimo dokt rinos turinio elementus. Šioje išvadoje pažymėta, jog įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įsta- tymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad rinkėjai balsuotų asme- niškai ir slaptai, kad balsavimo metu nebūtų galima paveikti ir kontroliuoti rinkėjų valios; ypač neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskaidrus ar nekontroliuoja- mas, kad rinkimų kampanijoje būtų naudojamos tokios rinkimų technologijos, kurios prieštarauja moralei, teisingumui, visuomenės darnai; pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas tiesioginis ar netiesioginis rinkėjų balsų pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu at- ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 157

lyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą; tai tolygu rinkėjų papirkimui, reiškiančiam, kad iš Lie- tuvos Respublikos piliečių atimama teisė Seimo rinkimuose patiems laisvai pareikšti savo tikrąją valią, o iš Tautos – teisė išsirinkti tokią Tautos atstovybę, kuri reikštų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią. Konstitucinis Teismas 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje atskleidė asmeninio balsavimo turinį ir reikšmę bei nurodė, kad asmeninis (tiesioginis) balsavimas – viena le- miamų laisvo, taigi ir demokratiško, rinkėjų valios reiškimo garantijų: „Konstitucinis demokratiškų rinkimų imperatyvas reiškia, kad rinkėjams, dėl ligos, negalios, įkalinimo, vykdomų tarnybos užduočių, taip pat dėl išvykos ar kitų asmeninių priežasčių negalintiems nustatytą dieną atvykti į rinkimų apylinkę, būtų užtikrinama galimybė pareikšti savo valią rinkimuose. Įstatymų leidėjas turi konsti- tucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad piliečiai, negalintys balsuoti rin- kimų dieną, turėtų galimybę savo konstitucinę teisę įgyvendinti kitu metu. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas su absenteistiniu balsavimu susijusius santykius, turi diskre- ciją, tačiau reguliuodamas šiuos santykius jis negali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintų demokratiškų rinkimų principų. Viena iš demokratinėse valstybėse įprastų absenteistinio balsavimo formų – balsavimas paštu. Įstatymų leidėjas, spręsdamas, ar pasirinkti šią absenteistinio balsavimo formą, taip pat reguliuodamas su balsavimu paštu susijusius santykius, turi atsižvelgti ne tik į teisinius veiksnius, bet ir į visuomenės politinės kultūros ypatumus, pilietinės brandos lygį, visuomenės mentalitetą, kitus socialinius veiksnius, nes jie taip pat lemia, ar balsavimu paštu nebus piktnaudžiaujama, ar balsavimo paštu institutas nevirs priemone tikrajai rinkėjų valiai iškreipti ir nepaneigs Tautos teisės išsirinkti tokią savo atstovybę, kuri reikštų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią.“

2. RINKIMŲ SISTEMOS

Konstitucijoje tiesiogiai nenustatyta, pagal kokią rinkimų sistemą turi būti renkamos politinės atstovaujamosios institucijos. Seimo, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento narių rinkimų sistemos nustatytos atitinkamuose rinkimų įstatymuose. Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl Seimo, Europos Parlamento ir savivaldybių ta- rybų rinkimų įstatymų normų, kuriomis reglamentuojama kandidatų į minėtas institucijas kėlimo ir jų rungimosi tvarka, atitikties Konstitucijai, turėjo atsakyti į klausimą, kokia rinkimų sistema pagal Konstituciją yra galima ir kokių reikalavimų įstatymų lei- dėjas turi laikytis reglamentuodamas atskirus tam tikros rinkimų sistemos elementus. Reikšmingos oficialiosios konstitucinės savivaldybių tarybų rinkimų sistemos doktrinos nuostatos suformuluotos Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarime, kuriame tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostata „kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo: 158 Dr. Pranas Kuconis ◆

– įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus įsta- tymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi labai plačią diskreciją; – Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui jokių reikalavimų, kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti; ji nedraudžia ir keisti pasirinktos savivaldybių ta- rybų rinkimų sistemos; antai įstatymu gali būti nustatyta arba vien proporcinė, arba vien mažoritarinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema, arba tokia rinkimų sistema, kai derinami proporcinės ir mažoritarinės sistemos elementai; nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė rinkimų sistema, nei tokia rinkimų sistema, kai yra derinami tam tikri proporcinės ir mažoritarinės sistemų elementai, negali būti laikoma pažei- džiančia Konstitucijoje įtvirtintą tiesioginių rinkimų principą ar savaime sudarančia prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinki- mų teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus; – tai, kad Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui reikalavimų, kokią savival- dybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti, anaiptol nereiškia, kad iš Konstitucijos sa- vivaldybių tarybų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui apskritai nekyla jokių reikalavimų; įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos; įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas taip pat neturi sudaryti prielaidų pažeisti visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo imperatyvo; – proporcinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema – tai tokia sistema, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįrašy- ti į kandidatų sąrašus; – pasirinkus tokią (proporcinę) savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi būti už- tikrinta galimybė teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją rinkimų teisę įgy- vendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius – ne tik politinių partijų – sąrašus (o jeigu įstatymų leidėjas nuspręstų – ir individualiai [kursyvu išskirta mano. – P. K.]); susivienijimai (asociacijos), kurie pagal įstatymą turi turėti teisę sudaryti minėtus sąrašus, gali būti sukuriami tam tikriems savivaldybių tarybų rinkimams, bet jie, jeigu tai būtų nustatyta įstatyme, gali būti ir nuolat veikiantys. Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimu atitinkama Savivaldybių ta- rybų rinkimų įstatymo nuostata tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporci- nę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinka- mų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Konstitucijai prieštaraujančia pripažin- ta Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostata buvo pakeista taip: išliko teisinis reguliavimas, buvęs įtvirtintas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatoje, pripažintoje prieštaraujančia Konstitucijai, pagal kurį kandidatus gali kelti partija, pateikdama bendrą kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą, be to, papildomai ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 159

nustatyta, kad kiekvienas asmuo, atitinkantis tam tikrus įstatyme nustatytus reikalavimus, gali išsikelti kandidatu. Ši įstatymo nuostata buvo apskųsta Konstituciniam Teismui ir oficialiosios kons- titucinės savivaldybių tarybų rinkimų doktrinos nuostatos toliau plėtotos Konstitu- cinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarime. Jame Konstitucinis Teismas paaiškino savo 2007 m. vasario 9 d. nutarime suformuluotą nuostatą „Pasirinkus tokią (pro- porcinę) <...> gali būti ir nuolat veikiantys“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog ši nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad Konstituciją atitiktų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, įstatymų leidėjui įtvirtinus vien proporcinę rinkimų sis- temą, daugiamandatėje rinkimų apygardoje su kandidatų sąrašais galėtų varžytis ir teritorinių bendruomenių nariai, savo pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantys individualiai. Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad Savival- dybių tarybų rinkimų įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, savival- dybių tarybas renkant vien pagal proporcinę rinkimų sistemą, pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius ir rinkimuose varžytis su kandidatų sąrašais, sudaromos prielaidos iškreipti proporcinės rinkimų sistemos esmę ir pažeisti Konsti- tucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lygios rinkimų teisės principą. Įstatyme nustatytos Seimo rinkimų sistemos konstitucingumas vertinamas jau minėtame Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarime tiriant Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, pagal kurią kandidatus į Seimo narius daugiamandatėje rinki- mų apygardoje gali kelti tik politinė partija, atitiktį Konstitucijai. Ši nuostata panaši į nustatytąją Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatoje, kuri buvo tiriama taip pat jau minėtame Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarime ir pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucija nenustato konkrečios Seimo narių rinkimų sistemos; pagal Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą tai palikta spręsti įstatymų leidėjui, kuris turi plačią diskreciją; įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė, vien mažoritarinė arba kitokia Seimo narių rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažo- ritarinė rinkimų sistemos. Konstitucinis Teismas nutarime atskleidė kai kuriuos esminius šių sistemų elementus ir pažymėjo, kad nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė, nei kitokia rin- kimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos, negali būti laikomos savaime sudarančiomis prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų teisę, slapto balsavimo ar kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus. Aiškindamas rinkimų sistemų ypatumus, Konstitucinis Teismas pabrėžė poli- tinių partijų svarbą formuojant politines atstovaujamąsias institucijas ir konstatavo, kad, pasirinkus bet kurią rinkimų sistemą, pagal Konstituciją negalima nustatyti to- 160 Dr. Pranas Kuconis ◆

kio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems ir remiamiems kandidatams dalyvauti Seimo narių rinkimuose. Kartu Konstituci- nis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas rinkimų santykius, yra saistomas iš Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnio 2 dalies, kylančio reikalavimo, kad „niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors <...> politinei partijai <...>“; taigi įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, renkant politines atstovaujamąsias institucijas norintis pasinaudoti savo pasyviąja rinkimų teise, būtų priverstas tapti kurios nors politinės partijos nariu arba susisaistyti su kuria nors politine partija kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks Seimo narių rinkimų teisinis reguliavimas, kai dėl Seimo narių mandatų varžosi į politinių partijų kandidatų sąrašus įrašyti ar jų iškelti pavieniai kandidatai, kartu užtikrinant galimybę Seimo rinkimuose dalyvauti ir piliečiams, neįrašytiems į politinių partijų sąrašus ar ne jų keliamiems, pats savaime negali būti vertinamas kaip nukrypstantis nuo konstitucinės Seimo rin- kimų sampratos ir pažeidžiantis iš Konstitucijos kylantį imperatyvą, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors politinei partijai. Konstitucinę įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti skirtingas Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų sistemas Konstitucinis Teismas grindė ir tuo, kad valstybės valdymas ir vietos savivalda yra dvi skirtingos Konstitucijoje įtvirtintos viešosios valdžios sistemos, jos yra formuojamos ir veikia skirtingais konstituciniais pagrindais. Rinkimų sistemos doktrina plėtojama ir Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime, kuriame buvo tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja Rinkimų į Eu- ropos Parlamentą įstatymo nuostatos. Šiame įstatyme nustatyta proporcinė rinkimų į Europos Parlamentą sistema. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos teisės aktus rinkimai į Europos Parlamentą vyksta pagal proporcinę rinkimų sistemą. Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime pažymėjo, kad Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Euro- pos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valsty- bėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas. Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institucijas, taip pat ir rinkimuose į Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad jeigu įstatymų leidėjas, pasi- rinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų įtvirtinta išimtinė politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisė dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas, tai taip pat reikštų, kad pi- liečių, nesančių politinių partijų nariais ir nesusaistytų jokiais ryšiais su jokia politine partija, galimybės įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę būtų neproporcingai pa- ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 161

sunkintos, palyginti su asmenų, esančių politinių partijų nariais ar susisaisčiusių su kuria nors politine partija kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais, galimybėmis; tokiu teisiniu reguliavimu iš dalyvavimo rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia kandidatų rinkimuose į šias institucijas iškėlimo sudarant kandidatų sąrašus, būtų nepagrįstai eliminuojami kiti kolektyviniai subjektai, t. y. politinės organizacijos; vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos kylančius teisingumo, proporcingumo imperatyvus, nepaisyti iš jos ky- lančių rinkimų teisės principų. Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarime buvo plėtojama konsti- tucinė politinės organizacijos samprata. Nutarime konstatuota, kad politinės organizacijos negali būti tapatinamos su politinėmis partijomis; nors sąvokos „politinė partija“ ir „politinė organizacija“ yra artimos, jos nėra tapačios; politinių organiza- cijų steigimo ir veiklos ypatumai turi būti nustatyti įstatyme. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, be politinių partijų, gali būti ir tokių organizacijų, į kurias asmenys vienijasi siekdami tenkinti įvairius visuomeniškai reikšmingus poreikius, vykdyti visuomenei naudingą veiklą, ir to siekdamos jos kartu kelia tam tikrus politinius siekius, tarp jų – dalyvauti rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas; tokios organizacijos, įsteigtos įvairiems visuomeniškai reikšmingiems poreikiams tenkinti, kartu keliančios ir politinius siekius, atitiktų konstitucinę politinių organizacijų sampratą; ši samprata apima ne tik nuolat veikiančias, bet ir tokias politines organizacijas, kurios steigiamos, kad dalyvautų konkrečiuose rinkimuose į Eu- ropos Parlamentą (kaip antai rinkimų asociacijos).

3. PASYVIOJI RINKIMŲ TEISĖ

Įvairiuose Konstitucijos straipsniuose suformuluoti reikalavimai asmenims, siekiantiems būti išrinktais Respublikos Prezidentu ar į politines atstovaujamąsias institucijas. Konstitucinis Teismas, tirdamas rinkimų įstatymų nuostatų atitiktį Kons- titucijai, savo nutarimuose ne kartą aiškino Konstitucijos normų, kuriomis nustatyti tokie reikalavimai, turinį. Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip ke- turiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Pagal Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jau- nesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo pa- skirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Pagal Konstituci- jos 79 straipsnio 1 dalį kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Lietuvos Respublikos pilietis, atitinkantis 78 straipsnio 1 dalies sąlygas ir surinkęs ne mažiau 162 Dr. Pranas Kuconis ◆

kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų. Pagal Konstitucijos 141 straipsnį asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir sa- vivaldybių tarybų nariais. Konstitucinis Teismas dar 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime aiškino konstitu- cinės sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ (Konstitu- cijos 56 straipsnio 1 dalis) turinį. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ši sąvoka yra abstraktaus pobūdžio, t. y. ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėji- mą užsienio valstybei. Be to, „aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, įkūnijančios valstybėje teisinės tautos atstovavimo idėją, tinkamą suformavimą. Akivaizdu, kad tautai atstovauja tik tos valstybės piliečiai, žinantys ir sugebantys iš- reikšti savo bendrapiliečių lūkesčius bei interesus, suvokiantys ir galintys formuoti savo valstybės politinę valią. Taigi bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai už- sienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad svarbiausias būdas konstitucinei sąly- gai – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas. Suprantama, įstatymų leidėjas, įgyvendin- damas tokį minėtos konstitucinės normos turinį, gali nustatyti ir papildomus reikalavimus šiai konstitucinei nuostatai vykdyti. Tačiau bet kokiu atveju įstatymo normos turi būti suformuluotos pakankamai aiškiai, kad būtų užkirstas kelias nevienodam konstitucinių normų interpretavimui.“ Konstitucijos 141 straipsnyje suformuluotas tiesioginis draudimas kariams ir neiš- ėjusiems į atsargą pareigūnams būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais. Kons- titucinis Teismas yra konstatavęs, kad Seimo ir savivaldybių tarybų nariu negali būti ir bet kurio teismo teisėjas (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai). To- kią išvadą jis padarė aiškindamas Konstitucijos 113 straipsnį, pagal kurį teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse; jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą (1 dalis); teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje (2 dalis). Įdomu tai, kad Konstitucinis Teismas skirtingai traktuoja Konstitucijos 141 straipsnyje išvardytų asmenų ir teisėjų teisę tapti savivaldybių tarybų ir Seimo nariais. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad šie Konstitucijos reikalavimai reiškia ne tai, kad nurodyti asmenys neturi teisės siekti būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais (t. y. kad jie neturi pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius), bet tai, kad jeigu susidaro tokia teisinė situaci- ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 163

ja, kai kuris nors iš minėtų asmenų yra išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu. Tuo tarpu 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas darnios, teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valsty- bės siekis, konstitucinis laisvų ir demokratinių rinkimų principas suponuoja tai, kad neturi būti sudaroma jokių prielaidų teisėjams arba asmenims, atliekantiems tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėjusiems į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkams, puskarininkiams ir liktiniams, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokamiems pareigūnams savo įgaliojimais pasinaudoti siekiant tapti Seimo nariu, taigi kilti konfliktui tarp tokio asmens tarnybinių pareigų ir jo privataus intereso būti išrinktam Seimo nariu. Atsižvelgiant į tai, teisė- jų ir Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytų asmenų galimybė siekti būti išrinktiems Seimo nariais vertintina kitaip, negu jų galimybė būti išrinktiems savivaldybių tary- bų nariais, – pagal Konstituciją tol, kol eina atitinkamas pareigas, šie asmenys neturi teisės būti renkami Seimo nariais. 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu ir Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respubli- kos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų. Plėtodamas šią nuostatą, 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir tei- sėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra implicitinė; ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio priesaikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimas pašalino iš užima- mų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galėtų duoti Seimo nario priesai- ką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. mi- nėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema. 164 Dr. Pranas Kuconis ◆

Konstitucinis Teismas, išanalizavęs Konstitucijos normas, 2004 m. gegužės 25 d. nutarime suformulavo konstitucinių reikalavimų asmeniui, pretenduojančiam tapti Respublikos Prezidentu, ir Konstitucijoje nustatytų kliūčių būti renkamam Respubli- kos Prezidentu sąrašą. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu gali būti renkamas asmuo, kuris: – yra Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę; – ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvena Lietuvoje; – iki rinkimų dienos yra sukakęs 40 metų; – nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kuris: – du kartus iš eilės (dvi kadencijas iš eilės) buvo Respublikos Prezidentu; – nėra baigęs atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį; – teismo yra pripažintas neveiksniu; – už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar nusikaltimą, kuriuo kartu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas; – yra bet kurio teismo teisėjas; – eina Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytas pareigas (atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tar- nybų apmokami pareigūnai). Pagal Konstituciją asmuo, atitinkantis nurodytus konstitucinius reikalavimus (nesant Konstitucijoje nustatytų kliūčių), kad galėtų būti įregistruotas kandidatu į Respub likos Prezidentus, dar turi surinkti ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų. 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog „Konstitucija nenumato kokių nors kitų reikalavimų (sąlygų), kuriuos turi atitikti asmuo, kad galė- tų būti renkamas Respublikos Prezidentu. Pagal Konstituciją įstatymais ir kitais teisės aktais negalima nustatyti tokių kitų reikalavimų (sąlygų), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos), kuriuos turi atitikti asmuo, kad galėtų būti renkamas Respublikos Prezidentu.“ Tokia kategoriška Konstitucinio Teismo pozicija kėlė tam tikrų problemų jam sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio nuostata, pagal kurią pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus privalo pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai do- kumentą apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU1) 5 dydžių užstatą; rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumo- kėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.

1 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimų laikotarpiu VMDU buvo 682,35 Eur. ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 165

Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime, vadovaudamasis ankstes- nėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose savo aktuose suformuluotos oficialiosios konstitucinės rinkimų teisės doktrinos nuostatomis (rinkimai yra atsakingas politinis procesas; įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įsta- tymuose, taigi ir Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti; rinkimų įstatymuose, taigi ir Prezidento rinkimų įstatyme, turi būti reglamentuojama Respublikos Prezidento rinkimų tvarka, reguliuojamos asmens tei- sės būti išrinktam Respublikos Prezidentu įgyvendinimo procedūros ir pan.; pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamam kandidatu, t. y. teisė būti renkamam); Prezidento rinkimų įstatyme negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu), konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su Respublikos Prezidento rinki- mų procedūromis susijusius rinkimų santykius, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo pro- cedūras, kuriomis, atsižvelgiant į Respublikos Prezidento rinkimų ir Konstitucijoje nustatytų sąlygų, kurias turi atitikti kandidatas į Respublikos Prezidentus, specifiką, siekiama proporcingai užtikrinti, kad Respublikos Prezidento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas ir kad šiame procese dalyvautų tik rimtų ketinimų turintys kandidatai (asmenys, siekiantys jais būti). Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, inter alia su Respublikos Prezidento rinkimų procedūromis susijusius santykius, pagal Konstituciją gali įtvirtinti rinkimų užstatą kaip teisinį ins- titutą ir turi Konstitucijos normų ir principų saistomą diskreciją nustatyti, kuriame Respublikos Prezidento rinkimų procedūrų etape rinkimų užstatas turi būti sumo- kėtas, kas gali sumokėti rinkimų užstatą, kuriame Respublikos Prezidento rinkimų procedūrų etape ar šioms procedūroms pasibaigus rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, kokios tokio grąžinimo sąlygos. Iš esmės analogiškais argumentais tame pačiame nutarime buvo motyvuojamas ir Konstitucinio Teismo sprendimas pripažinti neprieštaraujančiomis Konstitucijai Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija), Rinkimų į Europos Par- lamentą įstatymo, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatas tiek, kiek jose nustatyta, kad turi būti įteiktas (pateiktas) doku- mentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra akcentavęs, kad įstatymų leidėjas turi užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendi- nančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą. Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatuota, kad Kons- titucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai; šis interesas ypač 166 Dr. Pranas Kuconis ◆

svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimų procese; iš Konstitucijos įsta- tymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tai, kokią informaciją rinkėjams turi viešai pateikti asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, taip pat konkrečius reikalavimus, kaip ši informacija turėtų būti pateikiama, kad rinkėjai būtų tinkamai informuoti. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikš- mės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus; rinkėjui reikš- minga informacija laikytina ir tokia informacija, kad asmuo, siekiantis būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pri- pažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas kandidato pareigą viešai paskelbti, jeigu jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turėtų nustatyti konkrečius reikalavimus, kaip tokia informacija turėtų būti pateikiama tinkamai ir neklaidinant rinkėjų, inter alia kad kandidatas turi nurodyti, kada, dėl kokios būtent nusikalstamos veikos ir kurios valstybės įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu. Šios doktrininės nuostatos buvo suformuluotos sprendžiant, ar Konstitucijai ne- prieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) nuostata, pagal kurią kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jog jis įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo, net jei tokia nusikalstama veika vėliau dekriminalizuota. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad ši nuostata Konstitucijai neprieštarauja, tačiau kartu konstatavo legislatyvinę omisi- ją ir padarė išvadą, kad atitinkama Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) nuostata Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja „tiek, kiek joje nenustatyta, kad savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės neturi būti pažymėta: „Teismo nuospren- džiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, jeigu asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, arba jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažin- tas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu“. Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarime konstatuota, kad rinkėjui reikšminga informacija apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus pagal Konstituciją gali būti laikomi kandidatų į politinių atstovaujamųjų institucijų narius įstatymo nustatyta tvarka pateikti atitinkami duomenys apie turtą, pajamas ir privačius interesus. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas visuomenės interesą būti informuotai, taip pat rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą gali siekti užtikrin- ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 167

ti nustatydamas inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad kandidatai į politinių atstovaujamųjų institucijų narius deklaruotų turtą, pajamas ir privačius interesus. 2014 m. spalio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitu- cijos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų už- tikrinama kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybė ir sąžininga konkurencija, taip pat rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumas. De- mokratinių rinkimų principų užtikrinimas suponuoja ir tai, kad turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos tinkamai informuoti rin- kėjus apie kandidatus rinkimuose keliančius kolektyvinius subjektus, inter alia jų pavadinimus; ši informacija turi būti vieša, lengvai prieinama ir neklaidinanti rinkėjų; kandidatus rinkimuose keliantys kolektyviniai subjektai turi turėti galimybę rinkimų procese dalyvauti ir prisistatyti rinkėjams savo pasirinktu pavadinimu. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šių subjektų pavadinimas padeda rinkėjams ne tik juos atpa- žinti, atskirti nuo kitų kandidatus keliančių kolektyvinių subjektų, bet ir spręsti apie jų vertybes, idėjas, siekius ir pan.; suvaržius jų galimybę rinkimų procese dalyvauti ir prisistatyti rinkėjams savo pasirinktu pavadinimu, būtų nepagrįstai pasunkintas as- menų, įrašytų į jų keliamų kandidatų sąrašus, pasyviosios rinkimų teisės įgyvendini- mas, pažeidžiami demokratinių rinkimų proceso skaidrumo, kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybės ir sąžiningos konkurencijos principai. Šios nuostatos buvo suformuluotos sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarau- ja Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2013 m. lapkričio 12 d. redakcija) nuo statos „Įregistruodama rinkimų komitetą, Vyriausioji rinkimų komisija, laikydamasi eiliškumo pagal rinkimų komitetų įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje laiką, suteikia jam raidę be diakritinio ženklo. Ši raidė laikoma rinkimų komiteto pavadinimu ir rašoma rinkimų į Europos Parlamentą balsavimo biuletenyje.“ Konstitu- cinis Teismas pripažino, kad nurodytos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tiek kolektyviniai subjektai, turintys teisę kelti kandidatus rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas, pasirinkdami pavadinimą, kuriuo ketina rinkimų procese prisistatyti rin- kėjams, tiek įstatymų leidėjas, reguliuodamas atitinkamus santykius, yra saistomi Konstitucijos, inter alia konstitucinio rinkimų kaip atsakingo politinio proceso principo, konstitucinių imperatyvų gerbti ir saugoti konstitucinę santvarką, viešąją tvar- ką, visuomenės dorovės apsaugą, nekurstyti tautinės, rasinės, religinės, socialinės neapykantos, prievartos ar diskriminacijos; iš Konstitucijoje įtvirtintų demokratinių rinkimų principų kyla ir imperatyvas įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį regulia- vimą, kuriuo būtų užtikrinama, kad rinkimų procese rinkėjai būtų tinkamai infor- muojami apie kandidatus rinkimuose keliančius kolektyvinius subjektus, inter alia jų pavadinimus, kurie turi neklaidinti rinkėjų. Su pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimu tiesiogiai susijusios ir Politinių par- tijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatos, 168 Dr. Pranas Kuconis ◆

kuriomis įtvirtintas reikalavimas sudaryti savarankiško politinės kampanijos dalyvio sutartį su politinės kampanijos iždininku. Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime konstatavo, kad įstatyme nustatytas reikalavimas sudaryti savarankiško politinės kampanijos dalyvio sutartį su politinės kampanijos iždininku Konstituci- jai neprieštarauja. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstitucinėje demokratijoje politinės atstovaujamosios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kil- tų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai; ypač neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskaidrus ar nekontro- liuojamas, kad rinkimų kampanijoje būtų naudojamos tokios rinkimų technologijos, kurios prieštarauja moralei, teisingumui, visuomenės darnai; vadinasi, įstatymų lei- dėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su rinkimų kampanijų, esančių rinkimų proceso dalimi, finansavimu ir jo kontrole, pagal Konstituciją turi diskreciją pasirinkti (įtvirtinti) tokias priemones, kurios užtikrintų rinkimų kampa- nijų sąžiningumą ir finansavimo skaidrumą.

4. RINKIMŲ REZULTATŲ NUSTATYMAS IR MANDATŲ SKIRSTYMAS (RINKIMŲ SLENKSČIAI)

Konstitucinis Teismas, 2011 m. gegužės 11 d. ir 2012 m. kovo 29 d. nutarimuose plėtodamas rinkimų doktriną, formulavo tam tikrus rinkimų į renkamą atstovau- jamąją politinę instituciją rezultatų nustatymo ir mandatų skirstymo reikalavimus, vadinamąją rinkimų slenksčių doktriną. Ši doktrina grindžiama lygios visų rinkėjų aktyviosios rinkimų teisės ir lygios visų kandidatų pasyviosios rinkimų teisės principo aiškinimu renkant politinę atstovaujamąją instituciją (ar jos dalį) pagal propor- cinę rinkimų sistemą. 2011 m. gegužės 11 d. nutarime ši doktrina buvo formuojama aiškinant savivaldybių tarybų rinkimų pagal proporcinę sistemą rezultatų nustatymo principus, 2012 m. kovo 29 d. nutarime – aiškinant Seimą narių rinkimų pagal pro- porcinę sistemą rezultatų nustatymo principus. Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog nė viena rinkimų sistema neužtikrina, kad nustatyti rinkimų rezultatai atspindės kiekvieno rinkimuose dalyvavusio rinkėjo bal- są ir kad kiekvienas kandidatas, už kurį balsavo bent kiek rinkėjų, dalyvaus skirstant mandatus, bet svarbu, kad ji nebūtų palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams ir kad nebūtų sudaroma prielaidų neatspindėti daugumos rinkėjų valios. 2011 m. gegužės 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstaty- mų leidėjas, reguliuodamas savivaldybių tarybų narių rinkimų santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti renkamos atstovaujamosios institucijos rinkimų rezultatų nustatymo ir mandatų skirstymo būdus, įtvirtinti vadinamuosius rinkimų slenksčius pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams, t. y. nustatyti, kad jie gali dalyvauti skirstant mandatus tik gavę tam tikrą įstatymo nustatytą rinkėjų balsų skai- ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 169

čių, kuris gali būti tam tikra iš anksto žinoma rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų procentinė išraiška arba tam tikras rinkėjų balsų skaičius, nustatomas apskaičiavus rinkimuose į atstovaujamąją instituciją dalyvavusių rinkėjų balsus; rinkimų slenkstis paprastai yra nustatomas siekiant išvengti didelio renkamos atstovaujamosios institucijos susiskaldymo į smulkias frakcijas (grupes), užtikrinti jos stabilumą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti; jis turi paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, inter alia kons- titucinės vietos savivaldos sampratos, iš Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalies kylan- čių visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės principų. Įstatymų leidėjo nustatytas rinkimų slenkstis renkant atstovaujamąją instituciją neturi būti toks didelis, kad sudarytų prielaidas neatspindėti įvairių rinkėjų interesų, pažeisti jų teisę dalyvauti sprendžiant savivaldos klausimus per demokratiškai išrinktus atstovus; negali būti ignoruojami esminiai rinkimų dalyvių skirtumai ir įtvirtintas vienodas rinki- mų slenkstis iš esmės skirtingiems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams, taip pat negali būti nustatytas skirtingas rinkimų slenkstis iš esmės vienodiems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams, nes priešingu atveju būtų pa- žeistas inter alia Konstitucijos nuostatose įtvirtintas lygios rinkimų teisės principas. 2012 m. kovo 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad 2011 m. gegu- žės 11 d. nutarime suformuluotos oficialiosios konstitucinės rinkimų rezultatų nustatymo ir mandatų skirstymo doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos įstatymų leidėjui pagal Konstitucijos 56 straipsnio 3 dalį nustatant Seimo narių rinkimų tvarką. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo nesusiskaldymas į smulkias frakcijas (grupes) ir stabilumas yra konstitucinė vertybė, sudaranti prielaidas užtikrinti inter alia Vyriausybės, kurios veikla pagal Konstituciją grindžiama Seimo, pritarusio jos programai, pasitikėjimu ir kuri, kaip nustatyta Konstitucijos 96 straipsnio 1 dalyje, solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą, stabilumą. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Seimo narių rinkimų tvarką, inter alia Seimo rinki- mų rezultatų nustatymo ir Seimo narių mandatų paskirstymo daugiamandatėje rin- kimų apygardoje būdus, turi diskreciją nustatyti vadinamuosius rinkimų slenksčius, kuriais siekiama išvengti didelio Seimo susiskaldymo į smulkias frakcijas (grupes) ir užtikrinti jo darbo stabilumą, efektyvumą, t. y. nustatyti, kad paskirstant Seimo narių mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje dalyvauja tik tam tikrą rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų procentinę dalį gavę kandidatų sąrašai.

5. RINKIMŲ REZULTATŲ PRIPAŽINIMAS NEGALIOJANČIAIS (VYRIAUSIOSIOS RINKIMŲ KOMISIJOS KOMPETENCIJA)

Konstitucinis Teismas yra pateikęs 5 išvadas dėl Seimo ir Respublikos Preziden- to paklausimų, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo narių rinkimus. Išva- dose buvo tiriami ir vertinami Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai, priimti išnagrinėjus skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. 170 Dr. Pranas Kuconis ◆

Pagal Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalį Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais, jeigu nustato, kad Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ar kiti šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje, arba dokumentų suklastojimas ar jų praradimas turėjo esminę įtaką rin- kimų rezultatams, arba pagal balsų skaičiavimo protokolus ar kitus rinkimų dokumentus negalima nustatyti šių esminių rinkimų rezultatų: 1) vienmandatėje rinkimų apygardoje – kandidato, kuriam tenka mandatas, arba kandidatų, dalyvaujančių pakartotiniame balsavime; 2) daugiamandatėje rinkimų apygardoje – kandidatų sąrašų, dalyvaujančių paskirstant mandatus, arba kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu. Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio „Draudimas papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis“ (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Prasi- dėjus Seimo rinkimų politinei kampanijai, t. y. nuo Seimo rinkimų datos paskelbimo iki šio įstatymo nustatyto rinkimų agitacijos kampanijos laikotarpio pabaigos, taip pat rinkimų dieną draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją ar rinkimų teisę turintį asmenį dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą asmenį, kurį numatoma kelti kandidatu, kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsa- vimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų turint tikslą paveikti rinkėjų valią dėl konkre- čių politinių partijų ar kandidatų arba asmenų, kuriuos numatoma kelti kandidatais, ir taip trukdyti piliečiams įgyvendinti rinkimų teisę.“ Iki 2012 m. Seimo narių rinkimų Vyriausioji rinkimų komisija nebuvo priėmu- si sprendimo pagal Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalį pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais. 2012 m. spalio 21 d. ji priėmė spren- dimą rinkimų rezultatus vienoje vienmandatėje rinkimų apygardoje pripažinti nega- liojančiais dėl nustatytų šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio pažeidimų. Šio sprendimo teisėtumas buvo vertinamas Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvadoje. Išvadoje Konstitucinis Teismas pakartojo ankstesniuose savo aktuose sufor- muluotą oficialiąją rinkimų teisės doktriną dėl politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui keliamų ypatingų reikalavimų, rinkimų principų, rinkimų organizavimo pagrindų ir tvarkos ir ypač pabrėžė, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas rinkėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą; tai tolygu rinkėjų papirkimui, reiškiančiam, kad iš pi- liečių atimama teisė laisvai patiems pareikšti savo tikrąją valią Seimo rinkimuose, o iš Tautos – teisė išsirinkti tokią Tautos atstovybę, kuri išreikštų jos tikrąją aukš- čiausią suverenią galią. ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 171

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas, pavyzdžiui, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vykstant rinkimų procesui (inter alia rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu) laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžinin- gumo ir skaidrumo, principų pažeidimu; tokie rinkimų principų pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, taigi gali apriboti arba išvis paneigti Tautos aukščiausios suverenios galios raišką per Tautos atsto- vybę – Seimą. Masiniu rinkėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimu vykstant rinkimų procesui laikytinas ir vienkartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas ir (arba) neatlygintinis paslaugų teikimas daugeliui rinkėjų per susirinkimus ar kitokius visuomenei ar tam tikrai jos daliai skirtus renginius skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. 2012 m. spalio 26 d. išvadoje Konstitucinis Teismas taip pat suformulavo iš Konstitucijos kylančius reikalavimus Vyriausiosios rinkimų komisijos veiklos organizuojant rinkimus teisiniam reguliavimui. Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 1 dalies 13 punktą Seimas sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį. Konstitu- cinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal šią nuostatą Lietuvoje turi būti suformuota universali rinkimus organizuojanti institucija – Vyriausioji rinkimų komisija; kons- titucinė nuostata dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos turi būti įgyvendinta įstatymu įtvirtinant jos paskirtį pagal konstitucines nuostatas, sudarymo principus ir kompe- tenciją. Įstatymu turi būti nustatytas toks Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritori- nių rinkimų organizavimo institucijų sudarymo tvarkos teisinis reguliavimas, kuris sudarytų prielaidas šioms institucijoms priimti objektyvius ir veiksmingus sprendimus dėl rinkimų organizavimo. Konstitucinė Vyriausiosios rinkimų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus suponuoja jos įgaliojimus kontroliuoti ir imtis priemonių, kad būtų veiksmingai už- tikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąži- ningumo ir skaidrumo, principų laikymasis. Atsižvelgiant į tai, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį rinkimų proceso teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos turė- tų įgaliojimus veikti taip, kad būtų veiksmingai užtikrintas minėtų rinkimų principų laikymasis, inter alia būtų užkirstas kelias šių principų pažeidimams, jie būtų ištirti ir būtų taikomos sankcijos atsakingiems už šiuos pažeidimus rinkimų proceso dalyviams ir kitiems asmenims. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai, taip pat ir Vyriausioji rinkimų komisija bei teritorinės rinkimų organizavimo institucijos, turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietu- vos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus. 172 Dr. Pranas Kuconis ◆

Šios doktrininės nuostatos toliau buvo plėtojamos Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiama dėl 2012 m. Seimo rin- kimų rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo teisėtumo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos inter alia tokios organizacinės ir materialinės prielaidos Vyriausiajai rinkimų komisijai ir teritorinėms rinkimų organizavimo institucijoms tinkamai veikti: nustatyta atitinkama Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institucijų aprūpinimo, bendradarbiavimo su kitomis valstybės institucijomis (inter alia ikiteis- minio tyrimo institucijomis, prokuratūra) tvarka, Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institucijų vadovų ir narių pareigoms vykdyti bū- tinos garantijos. Priminęs 2012 m. spalio 26 d. išvadoje suformuluotas nuostatas apie tai, kad masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas, inter alia dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vykstant rinkimų procesui (inter alia rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu) laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tokie rinkimų principų pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, taigi gali apriboti arba išvis paneigti Tautos aukščiausios suverenios galios raišką per Tautos atstovy- bę – Seimą, tad preziumuotina [kursyvu išskirta mano. – P. K.], kad jie savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Ši prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuo statos dėl masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo, suformuluotos 2012 m. spalio 26 d. išvadoje, taikytinos ir rinkėjų papirkimui skatinant balsuoti už arba prieš vienos ar kitos politinės partijos kandidatų sąrašą ir (arba) tam tikru būdu reitinguo- ti sąraše esančius kandidatus. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, jog nepaneigus prezumpcijos, kad nustatyti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams, t. y. nepaneigus, kad tokiais šiurkščiais pažeidimais galė- jo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida, negali būti nustatyti tikri ir teisingi rinkimų rezultatai, taigi kandidatai, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, negali įgyti Seimo nario mandato; priešin- gu atveju galėtų būti pakirstas Tautos pasitikėjimas savo atstovybe ir pačia valstybe. 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konsti- tucijos kylantis reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti tokį rinkimų proceso teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organi- ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 173

zavimo institucijos turėtų įgaliojimus veikti taip, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis, be kita ko, reiškia, kad pagal Konstituciją Vyriausio- ji rinkimų komisija turi turėti pakankamus įgaliojimus, nustačiusi šiurkščius minė- tų rinkimų principų pažeidimus, veiksmingai užtikrinti, kad dėl jų nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia ir Seimo nario mandato neįgytų asmenys, dėl kurių išrinkimo teisėtumo kiltų abejonių, inter alia įgaliojimus taikyti griežčiausią priemonę – pri- pažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais. Įstatymų leidėjas turėtų numatyti tokią priemonę kaip ultima ratio, t. y. turi būti nustatytas toks rinkimų proceso teisinis reguliavimas, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija turėtų ir kitų priemonių užti- krinti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia, inter alia pripažinti rinkimų proceso dalyvius – kandidatus, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokra- tiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai, arba visą tokią rinkimų kampanijos taktiką naudojančios politinės partijos kandidatų sąrašą – praradus teisę dalyvauti rinkimuose ir būti iš- rinktiems Seimo nariais arba kandidatų sąrašui dalyvauti paskirstant Seimo nario mandatus; taigi rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais laikytinas priemone, kuri taikytina tada, kai kitomis priemonėmis neįmanoma pasiekti, kad nebūtų iš- kreipta tikroji rinkėjų valia. Be to, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymu reglamentuojant tokius Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus turi būti atsižvelgta į rinkimų sistemų ypatumus (inter alia į tai, kad rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais dau- giamandatėje ir vienmandatėje apygardose galėtų sukelti iš esmės skirtingus pada- rinius), taip pat į tai, kad pagal Konstitucijos 55 straipsnio 2 dalį Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių, todėl, atsižvelgiant į žalą, kuri galėtų būti padaryta rinkėjų lūkesčiams ir valstybės valdžios sistemos stabilumui pripažinus negaliojančiais pagal proporcinę rinkimų sistemą vykusių Seimo rinkimų rezultatus, ši priemonė (rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais daugiaman- datėje rinkimų apygardoje) turėtų būti ultima ratio. Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 10 d. pateikė išvadą, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo dėl 2012 m. Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezul- tatų 2, 3 punktais tiek, kiek jais, nustatant Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinki- mų apygardoje galutines kandidatų į Lietuvos Respublikos Seimo narius sąrašų eiles, nuspręsta galutinėje Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje įrašyti tam tikrus asmenis, ir tiek, kiek nustatyta, kad šie asmenys išrinkti į Seimą daugiaman- datėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą, buvo pažeistos Sei- mo rinkimų įstatymo nuostatos. Seimas, 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nustatydamas Seimo rinkimų galuti- nius rezultatus daugiamandatėje apygardoje, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ir joje nurodytų asmenų neįtraukė į daugiamandatėje rinkimų apygardoje išrinktų Seimo narių galutinį sąrašą. 174 Dr. Pranas Kuconis ◆

Seimas 2013 m. liepos 2 d. priėmė nutarimą, kuriuo keturis 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu neįtrauktus į galutinį sąrašą asmenis įrašė į Darbo partijos kandida- tų sąrašą ir patvirtino galutinę Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilę. Tokį sprendimą Seimas priėmė, kaip nurodyta nutarimo preambulėje, „remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada“ ir „pripažindamas būtiny- bę atsižvelgti į naujai paaiškėjusias aplinkybes, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad [4 asmenys] organizavo rinkėjų papirkimą ar kitaip dalyvavo papirkinėjant rinkėjus 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose“. 2013 m. liepos 2 d. Seimo nutarimas buvo apskųstas Konstituciniam Teismui ir Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutarime padarė išvadą, kad šis Seimo nutarimas prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją Seimas galutinį spren- dimą dėl Seimo rinkimų rezultatų priima tik remdamasis Konstitucinio Teismo iš- vada. Seimas negali spręsti teisės klausimo, ar rinkimų įstatymas buvo pažeistas, nepaisyti Konstitucinio Teismo išvados, kad per Seimo rinkimus buvo pažeistas rin- kimų įstatymas. Įgyvendindamas Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatytus įgaliojimus priimti galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų rezultatų ir paisydamas konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, Seimas negali sudaryti prielaidų kandidatams, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiš- kų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, įgyti Seimo nario mandato. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį Seimo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai negali būti keičiami, nebent tam atsirastų konstitucinis pagrindas. Seimo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai, atsiradus konstituciniam pagrindui, gali būti keičiami tik tokia pačia tvarka, kokia jie buvo nustatyti, t. y. tik remiantis kita Konstitucinio Teismo išvada.

6. KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ NUOSTATOS DĖL RINKIMŲ REZULTATŲ TEISĖTUMO

Konstitucinio Teismo išvados visada yra tiesiogiai susijusios su rinkimų rezul- tatų teisėtumo vertinimu, tačiau dėl rinkimų rezultatų teisėtumo kartais pasisakoma ir Konstitucinio Teismo nutarimuose, kuriuose sprendžiama, ar rinkimų įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo kons- tatuojama, kad rinkimų įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijai, dažnai įsiterpia- ma į jau įvykusių rinkimų procesą, nes paprastai bylos dėl rinkimų įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai nagrinėjamos pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, sprendžiančio skundą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo, priimto jau prasidėjus rinkimų procesui, teisėtumo, kreipimąsi. Konstitucinis Teismas nėra suformavęs doktrinos dėl savo įgaliojimų vertinti rinkimų teisėtumą pobūdžio tais atvejais, kai rinkimų įstatymų nuostatos pripažįs- tamos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tačiau susiformavo praktika, kad kai kuriais ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 175

tokiais atvejais nutarimo pabaigoje Konstitucinis Teismas išdėsto tam tikrus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą dėl rinkimų teisėtumo. Pirmą kartą tai padaryta Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarime. Šiuo nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Savivaldybių tarybų rinki- mų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata, kuria, įsta- tymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus. Šis nutarimas buvo priimtas jau vykstant savivaldybių tarybų rinkimų procesui, kai kurioms minėtame įstatyme numatytoms šio rinkimų proceso stadijoms jau pasibaigus (buvo sudarytos rinkimų apygardos ir rinkimų apylinkės, rinkimų komisijos, rinkėjų sąrašai, iškelti kandidatai į savivaldybių tarybų narius). Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai priežastis yra ne pati savivaldybių tarybų rin- kimų proporcinė rinkimų sistema, bet jos atskiro elemento – kandidatų kėlimo tvarkos konstitucinis ydingumas, kuris iš esmės nepaneigia kitų iš Konstitucijos kylančių savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvų, nesudaro prielaidų demokratiškai nesudaryti savivaldos institucijų, nederamai įgyvendinti savivaldos teisės, kad tokiu teisiniu reguliavimu nėra iš esmės paneigiama konstitucinė vietos savivaldos samprata. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad nėra ir teisinio pagrindo teigti, jog Lie- tuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai apskritai neturi galimybės 2007 m. vasario 25 d. paskirtuose savivaldybių tarybų rinkimuose pasinaudoti savo pasyviąja rinkimų teise ar kad šie rinkimai vien dėl to, kad Savival- dybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis tam tikra apimtimi prieštarauja Konstitucijai, nebus laisvi ir demokratiški. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad atitinkamas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisas (inter alia susijusias su į ne politinių partijų sąrašus įtrauktų kan- didatų į savivaldybių tarybų narius kėlimo tvarkos nustatymu, tokių sąrašų registra- vimu ir kt.) gali padaryti tik įstatymų leidėjas; joks kitas teisėkūros ar teisės taikymo subjektas to padaryti negali, nes turi būti koreguojamas ne individualaus, bet bend rojo teisinio santykio – vieno iš visai valstybei nustatytos savivaldybių tarybų rinki- mų sistemos elementų – teisinis reguliavimas. Tol, kol įstatymų leidėjas nėra priėmęs atitinkamų legislatyvinių sprendimų, teritorinių bendruomenių nariai – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai į atitinkamų savivaldybių tarybas negali būti renkami būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jeigu rinkimai būtų atšaukiami, atidedami ar kitaip stabdomi vien dėl to, kad šiame nutarime Savivaldybių tarybų rinkimų įsta- tymo 34 straipsnio 1 dalies nuostata pripažinta tam tikra apimtimi prieštaraujančia 176 Dr. Pranas Kuconis ◆

Konstitucijai, žala būtų padaryta rinkėjų lūkesčiams ir visos viešosios valdžios sistemos stabilumui. Taigi spręsdamas dėl būsimų savivaldybių tarybų rinkimų teisėtumo Konstitu- cinis Teismas vertino konstitucinių vertybių santykį ir sprendė, kuri iš tų vertybių, jeigu nebūtų apginta, būtų paneigiama arba jai būtų padaryta nepalyginamai dides- nė žala. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas vertino asmens subjektinės teisės būti renkamam į savivaldybių tarybas būnant neįrašytam į kurios nors politinės partijos sąrašą ir vietos savivaldos, viešosios valdžios sistemos stabilumo sandūrą. Konstitu- cinis Teismas įvertino tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisinis reguliavimas iš esmės nepaneigia asmens teisės būti renkamam savivaldybės tarybos nariu, o vien dėl to, kad asmuo negali įgyvendinti subjektinės teisės būti renkamas į savivaldybės tarybą būdamas neįrašytas į kurios nors politinės partijos sąrašą, atšaukiant, atide- dant ar stabdant savivaldybių tarybų rinkimus būtų padaryta nepalyginamai didesnė žala rinkėjų lūkesčiams ir visos viešosios valdžios sistemos stabilumui. Konstituci- nis Teismas konstatavo, kad 2007 m. vasario 25 d. turinčių įvykti savivaldybių tarybų rinkimų konstitucingumas negali būti kvestionuojamas vien tuo pagrindu, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalis pripažinta prieštaraujančia (atitinkama apimtimi) Konstitucijai. 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime konstatavęs, kad Konstitucijai prieštarauja Rin- kimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, Konstitucinis Teismas dėl jau įvykusių rinkimų į Europos Parlamentą nepasisakė. Šiuo atveju Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo prieš- taravimo Konstitucijai pagrindas buvo iš esmės analogiškas nustatytajam 2007 m. vasario 9 d. nutarime, be to, nuo rinkimų į Europos Parlamentą buvo praėję beveik pusantrų metų. 2011 m. gegužės 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas pasisakė dėl jau įvykusių savivaldybių tarybų rinkimų (2011 m. vasario 27 d.) teisėtumo. Šiuo nutarimu prieš- taraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali iš- sikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip pat tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus. Konstitucinis Teismas, konstatuodamas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio nuostatų tam tikra apimtimi prieštaravimą Konstitucijai, šiame nutari- ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 177

me rėmėsi jau anksčiau, 2007 m. vasario 9 d. nutarime, suformuotais precedentu ir konstitucine rinkimų doktrina. Rinkimai jau buvo įvykę, todėl Konstituciniam Teismui nekilo tokių rinkimų atidėjimo ar stabdymo klausimo, vis dėlto jis turėjo pasisakyti dėl jų teisėtumo, nes turėjo vertinti ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatų, kuriomis reglamentuojamas rezultatų nustatymas, konstitucingumą. Konstitucinis Teismas tokią išvadą turėjo padaryti norėdamas pereiti prie kito svarbaus rinkimų teisės klausimo sprendimo. Konstitucinis Teismas, vertindamas įvykusius savivaldybių tarybų rinkimus, pažymėjo, jog „nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės neleidžia demokratiškai sudaryti atstovaujamųjų savivaldos institucijų, įgyvendinti savivaldos teisės, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra iš esmės paneigiama konstitucinė vietos savivaldos samprata“. Konstituciniam Teismui sprendžiant šią konstitucinės justicijos bylą iškilo kitas svarbus klausimas – po jau įvykusių savivaldybių tarybų rinkimų tam tikrose daugiamandatėse rinkimų apygardose buvo ginčijami rinkimų rezultatai, nustatyti vadovaujantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, inter alia jo 83 straipsnio, nuo statomis. Konstitucinis Teismas turėjo spręsti, ar, konstatavus Savivaldybių tarybų rinki- mų įstatymo 34 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas kandidatų kėlimas, nuostatų prieštaravimą Konstitucijai, gali ir turi būti tęsiamas su šiomis nuostatomis tiesiogiai susijęs tyrimas. Konstitucinis Teismas įvertino Konstitucijos garantuojamos asmens teisės įsta- tyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu svarbą ir pažymėjo, kad tai yra reikšminga asmens konstitucinė teisė; dalyvaudami formuojant politines atstovaujamąsias institucijas asmenys įgyvendina inter alia Konstitu- cijos 33 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė asmens teisių gynimo svarbą ir inter alia pažymėjo, kad teisės ir teisėti interesai turi būti ginami ne formaliai, o realiai ir veiksmingai; rin- kimų teisės subjektų, turinčių teisę kelti kandidatus, ir pačių kandidatų teisė ginčy- ti rinkimų rezultatus – svarbi garantija, kad bus užtikrintas iš Konstitucijos kylančio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo reikalavimo įgyvendinimas. Konstituci- nis Teismas, argumentuodamas asmens teisių gynimo svarbą, rėmėsi ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu, atskleistu 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, kuriame buvo pabrėžta asmens pažeistų teisių gynimo teisme svarba: iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba jos įgyvendinimas negali būti dirbtinai pasunkinamas; šios teisės negalima paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. 178 Dr. Pranas Kuconis ◆

Konstitucinis Teismas asmens teisių teisminės gynybos realumą vertino kaip svarbią teisę, kurios gynyba Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ne- galėtų būti įgyvendinta be Konstitucinio Teismo atsakymo dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo tam tikrų nuostatų konstitucingumo. Jis konstatavo, kad, nega- vęs Konstitucinio Teismo atsakymo dėl atitinkamo teisės akto atitikties Konstitu- cijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negalėtų veiksmingai apginti asmens (-ų) teisių, įvykdyti teisingumo, ir nusprendė tirti Savivaldybių tarybų rin kimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių ati- tiktį Konstitucijai tuo aspektu, kuriuo jose nustatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai klausimas iškilo pareiškėjui Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sprendžiant konkrečias bylas, susijusias su jau įvykusiais 2011 m. savival- dybių tarybų rinkimais. Taigi Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam (galimybė būti išrinktam) į politines atstovaujamąsias institucijas turi būti tinkamai įgyvendinama, o šios teisės reali teisminė gynyba – svarbi konsti- tucinė garantija, kurios gynyba neturi būti pasunkinta.

VIETOJ IŠVADŲ

Pranešime nebuvo siekiama išdėstyti visos konstitucinės rinkimų doktrinos, kuri yra plati ir įvairiapusiška; čia aptarti tik kai kurie autoriui atrodę reikšmingesni šios doktrinos aspektai. Jeigu reikėtų išskirti 3 reikšmingiausius konstitucinės rinki- mų doktrinos aspektus, autoriaus nuomone, tai būtų: 1) Respublikos Prezidentu ir Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužy- mą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Kons- titucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir tei- sėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų; 2) Konstitucijai prieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų ir Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymų nuostatos, pagal kurias šių institucijų nariais asmenys gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus; 3) masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas, inter alia dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vykstant rinkimų procesui (rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu) laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu; tokie rinkimų principų pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, taigi gali apriboti arba išvis paneigti Tautos aukščiausios suverenios galios raišką per Tautos atstovybę – Seimą, tad preziumuotina, kad jie savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezulta- ◆ RINKIMŲ TEISĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 179

tams; ši prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui.

Konstitucinio Teismo aktai rinkimų teisės klausimais

Nutarimai ir sprendimas dėl nutarimo išaiškinimo 1. 1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. kovo 16 d. įstaty- mo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 1993, Nr. 61-1166. 2. 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įsta- tymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 1998, Nr. 100-2791. 3. 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rin- kimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 11d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai“, Valstybės žinios, 2003, Nr. 53-2361. 4. 2004 m. vasario 13 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimo išaiškinimo“, Valstybės žinios, 2004, Nr. 26-822. 5. 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstaty- mo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2004, Nr. 85‑3094. 6. 2005 m. sausio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rin- kimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2005, Nr. 9-289. 7. 2007 m. vasario 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinki- mų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Res- publikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2007, Nr. 19-722. 8. 2008 m. spalio 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2008, Nr. 114-4367. 9. 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parla- mentą įstatymo 36 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d., 2009 m. vasario 12 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2010, Nr. 133-6800. 10. 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rin- kimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnio, 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2011, Nr. 58-2771. 11. 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rin- kimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalies, 90 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2011, Nr. 141-6634. 180 Dr. Pranas Kuconis ◆

12. 2012 m. kovo 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstaty- mo, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo kai kurių nuostatų, kuriomis reguliuojami su rinkimų užstato sumokėjimu, kandi- datų deklaracijų pateikimu, rinkimų slenksčio pasiekimu, sutarties su politinės kampanijos iždininku sudarymu ir valstybės biudžeto lėšų politinėms partijoms paskirstymu susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2012, Nr. 40-1973. 13. 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitu- cijai“, Valstybės žinios, 2012, Nr. 105-5330. 14. 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2013 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. XII-488 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lie- tuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ 1 ir 2 straipsnių pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Teisės aktų registras, identifikacinis kodas 2014-05709. 15. 2014 m. spalio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Rinkimų į Europos Parla- mentą įstatymo (2013 m. lapkričio 12 d. redakcija) 38 straipsnio 2, 6 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Teisės aktų registras, identifikacinis kodas 2014-13988.

Išvados 1. 1996 m. lapkričio 23 d. išvada „Dėl Respublikos Prezidento paklausimų, ar per Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas“, Valstybės žinios, 1996, Nr. 114-2644. 2. 2004 m. lapkričio 5 d. išvada „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento paklausimo, ar per 2004 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas“, Valstybės žinios, 2004, Nr. 163-5955. 3. 2008 m. lapkričio 7 d. išvada „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 5 d. dekrete Nr. 1K-1564 išdėstyto paklausimo, ar per 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas“, Valstybės žinios, 2008, Nr. 130-4992. 4. 2012 m. spalio 26 d. išvada „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės paklausimo, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas“, Valstybės žinios, 2012, Nr. 125-6285. 5. 2012 m. lapkričio 10 d. išvada „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respubli- kos Prezidentės paklausimų, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pa- žeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas“, Valstybės žinios, 2012, Nr. 131-6607. 181

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI*

Dr. Danutė Jočienė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja

BENDROSIOS NUOSTATOS

Europos Tarybos 1950 m. priimta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Europos žmogaus teisių konvencija arba Konvencija) yra api- būdinama kaip minimalus žmogaus teisių apsaugos standartas, kurio privalo laikytis visos valstybės Konvencijos dalyvės, tačiau nacionalinėje teisėje jos gali nustatyti ir platesnes žmogaus teisių apsaugos garantijas. Šiuo atžvilgiu ypač svarbų vaidmenį atlieka konstituciniai teismai. Pačioje Konvencijoje nėra numatyta jokių specialių sąlygų dėl jos teisinio statuso valstybės vidaus teisės normų hierarchijoje. Valstybės pačios renkasi metodus ir būdus, kaip taikys Konvenciją vidaus teisėje ir kaip vykdys Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Strasbūro teismas) priimtus sprendimus. Konstitucinių teismų formuojama teisinė pozicija minėtais aspektais yra labai svarbi kaip padedan- ti pagrindus garantuoti veiksmingą Konvencijoje numatytų teisių apsaugą valstybės viduje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad tarptautinė teisė, taip pat Konvencija yra konstitucinis žmogaus teisių garantijų minimumas (2014 m. kovo 18 d. nutarimas).

LIETUVOS RESPUBLIKA RATIFIKUOJA KONVENCIJĄ

Lietuvos Respublika Europos Tarybos nare tapo 1993 m. gegužės 14 d. ir tą pa- čią dieną pasirašė Konvenciją. 1995 m. balandžio 27 d. Lietuva ratifikavo Konvenciją kartu su jos protokolais Nr. 4, 7 ir 11. Konvencija Lietuvai įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Lietuva 1995 m. gruodžio 7 d. taip pat ratifikavo Konvencijos Pirmąjį protokolą dėl nuosavybės teisių apsaugos, kuris ir Konstitucinio Teismo praktikoje turėjo didelę reikšmę formuojant konstitucinę nuosavybės apsaugos doktriną. Pirmasis protokolas Lietuvai įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.1.

* Prie šio pranešimo rengimo taip pat prisidėjo ir medžiagą sistemino Konstitucinio Teismo Teisės departamento teisėjo padėjėjas Vaidas Lubauskas. 1 Žr. 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 41510/98). Taip pat žr. naujausius EŽTT sprendimus bylose prieš Lietuvą: 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas Bogdel prieš Lietuvą (peticijos Nr. 41248/06), 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas Varnienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42916/04), 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas Pyrantienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 45092/07) ir kt. 182 Dr. Danutė Jočienė ◆

LIETUVOS RESPUBLIKOS PASIRENGIMAS RATIFIKUOTI KONVENCIJĄ

Lietuva pasirinko vadinamąjį teisinį Konvencijos ratifikavimo būdą, t. y. pirmiausia buvo bandoma išsiaiškinti tikrąją padėtį valstybės teisinėje sistemoje, o paskui priimti sprendimą dėl Konvencijos ratifikavimo. Sudaryta darbo grupė analizavo padėtį Lietuvos teisinėje sistemoje ir baigdama tyrimą apibendrino, kad „Lietuvos Respublikos Seimas gali pradėti Konvencijos ratifikavimo procedūrą“. Darbo grupė taip pat nustatė, kad kai kurie Konvencijos ir jos protokolų straipsniai gali prieštarau- ti 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija)2. Dėl šios priežasties tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas My- kolas Brazauskas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl atskirų Konvenci- jos ir jos protokolų straipsnių atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. pateikė išvadą, kad Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatos ne- prieštarauja Konstitucijai3. Tokia išvada atvėrė kelią Konvencijos ratifikavimui; kaip minėta, Lietuva tai padarė 1995 m. balandžio 27 d.4.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS TEISINĖ PADĖTIS LIETUVOS VIDAUS TEISĖJE. KONSTITUCINIO TEISMO 1995 M. SAUSIO 24 D. IŠVADA

Kaip ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, Konvencija pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tapo sudedamąja Lietuvos teisinės sistemos dalimi ir turi būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai, o pagal 1999 m. priimto Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį Konvencija turi viršenybę Lietuvos Respublikos įstatymų atžvilgiu jų kolizijos atveju5. Tai taikytina ne tik Kon- vencijai, bet ir visoms ratifikuotoms Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, tačiau, Konstitucinio Teismo nuomone, tai negali būti taikoma Seimo neratifikuo- toms tarptautinėms sutartims, nes nepagrįstai išplečia jų teisinę galią Lietuvos teisėje ir prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio 3 daliai, kurioje tik ratifikuotos tarptauti- nės sutartys minimos kaip sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad neratifikuotų Lietuvos Respubli- kos tarptautinių sutarčių teisinė galia nelieka neapibrėžta, jos turi kiekvienam teisės

2 Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referen- dume. Vilnius, 1996. 3 Valstybės žinios, 1995, Nr. 9-199, p. 22–30. 4 Valstybės žinios, 1995, Nr. 37-913, p. 2–3. 5 Plačiau apie tai ir apie neratifikuotų tarptautinių sutarčių teisinę padėtį Lietuvoje žr. D. Jočienė. Eu- ropos žmogaus teisių konvencijos taikymas užsienio valstybių ir Lietuvos Respublikos teisėje. Vilnius: Eugrimas, 2000, p. 50. Taip pat žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Valstybės žinios, 1995, Nr. 9-199). ◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI 183 aktui būdingą privalomąją galią, kuri yra specifinė ir nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad turi neprieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams6. Konstitucinis Teismas savo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje taip pat pabrėžė, kad Konvencija atlieka tokią pat funkciją, kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu, to- dėl labai svarbu įvertinti ir nustatyti Konvencijos ir Konstitucijos santykį. Konstitu- cinis Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir jos tarp- tautinės sutartys (šiuo atveju – ir Konvencija). Priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos, kuri yra numatyta jos 13 straipsnyje. Įdomu ir tai, kad Konstitucinis Teismas ne tik aiš- kiai pritarė (ir doktrinoje iki šiol pritaria7) Konstitucijos viršenybės principui, bet ir minėtoje išvadoje pasirinko skirtingus Konvencijos taikymo būdus atskirose teisinės veiklos srityse, pritardamas tiesioginiam Konvencijos taikymui civilinėje teisėje, ta- čiau paneigdamas jį baudžiamojoje teisenoje, kur, Konstitucinio Teismo nuomone, tiesiogiai gali būti taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamieji ir baudžiamojo proceso įstatymai8. Konstitucinis Teismas savo išvadoje taip pat pabrėžė, jog tolygus su įstatymais Konvencijos taikymas Lietuvos vidaus teisėje dar neužtikrina, kad visais atvejais Kon- vencijos nuostatos bus veiksmingai įgyvendinamos, nes Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitu- cijai.“ Nors ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančia tarp- tautinės sutarties – Konvencijos, ja reikalaujama, kad tarptautinės sutarties nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, nes jei prieštarautų, būtų problemiška Kon- venciją įgyvendinti Lietuvos Respublikos vidaus teisėje9. Todėl, Konstitucinio Teismo nuomone, Konstitucijos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, o ne tik pažodinis. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad nors Konvencija Lietuvoje turi įsta- tymo galią ir kolizijos su Lietuvos Respublikos įstatymais atveju jos nuostatos turės viršenybę prieš jas, tačiau pagal aiškiai suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną

6 Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Taip pat žr. 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ (Valstybės žinios, 1991, Nr. 16-415; 1992, Nr. 30-915) 12 straipsnį: „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią.“ 7 Žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 17 d., 2002 m. birželio 19 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimus, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą, 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimą ir kt. 8 Plačiau apie tai žr. D. Jočienė. Administrative Justice in Lithuania from the Perspectives of the ECHR. In Žmogus, teisinė valstybė ir administracinė justicija / Human Rights, the Rule of Law and Adminis- trative Justice: mokslo studija, skirta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dešimtmečiui. Vil- nius: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2012, p. 11–38. 9 Ta pati nuostata dėl Konstitucijos viršenybės ir galimybių vykdyti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis buvo paminėta ir kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose, įskaitant 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimą. 184 Dr. Danutė Jočienė ◆

Konstitucija Lietuvos Respublikoje yra aukščiausią galią turintis teisės aktas, todėl jam negali prieštarauti joks kitas įstatymas ar kitas teisės aktas (įskaitant Konvenciją) ir niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos (žr., be kita ko, 1997 m. gegužės 29 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus, 2005 m. vasario 20 d. sprendimą). Šis aspektas itin ryškiai iškilo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime sprendžiant klausimą dėl galimybių įvykdyti EŽTT sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, kuris šiame pranešime bus ap- tariamas kalbant apie rinkimų teisę. Tačiau, kita vertus, Konstitucinis Teismas yra aiškiai išplėtojęs konstitucinę dokt riną, kad EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietu- vos teisės aiškinimui ir taikymui (2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2014 m. gegužės 9 d. ir kt. nutarimai).

LYGIATEISIŠKUMO PRINCIPO AIŠKINIMAS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOJE

Konstitucijos 18 straipsnyje, kuriuo prasideda Konstitucijos skirsnis „Žmogus ir valstybė“, yra įtvirtinta pamatinė norma, kuria remiantis garantuojamos ir ginamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Spręsdamas klausimą dėl asmens teisės privati- zuoti butą ribojimo (1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas), Konstitucinis Teismas nag rinėjo šią bylą prigimtinių žmogaus teisių ir visų asmenų lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 29 straipsnis) kontekste ir pabrėžė, kad „žmogaus prigimtinė teisė būti traktuojamam vienodai su kitais saugo žmogaus laisvės sritį, nes iš esmės žmogus yra laisvas tiek, kiek yra lygus su kitais“. Šioje byloje jis rėmėsi, beje, ir Europos žmogaus teisių konvencijos 1 straipsniu, kuriame numatyta pareiga valstybei užtikrinti Kon- vencijos teises visiems jos teritorijoje esantiems asmenims. Pažymėtina ir tai, kad pastaruoju metu Konstitucinis Teismas atsisako „prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais“ koncepcijos ir naujausiuose nutarimuose jau kalba apie „asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais“, nebeakcentuodamas prigimtinio šios teisės pobūdžio (plg. 2001 m. balandžio 2 d., 2006 m. lapkričio 13 d. ir kt. nutarimus su, pvz., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais). Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, Konstitucinis Teismas teigia, kad visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, kuris, šio pra- nešimo autorės nuomone, Konstitucinio Teismo doktrinoje suprantamas ir aiškina- mas taip, kaip jis iš esmės aiškinamas ir suprantamas EŽTT jurisprudencijoje, nors tiesioginio rėmimosi Konvencijos 14 straipsniu Konstitucinio Teismo praktikoje ir nepastebima10. Vis dėlto, šio pranešimo autorės nuomone, Konstitucinio Teismo

10 Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimas: „<...> pagal Konstitucijos 29 straipsnyje įtvir- tintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas <...>“ ◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI 185 doktrinoje nėra visiškai aiškiai suformuota pozicija, ar jis lygina skirtingas, ar tapa- čias asmenų grupes, kaip tai daroma Strasbūro teismo praktikoje. Konstitucinis Teis- mas daugiau pabrėžia galimą skirtingą teisinį reguliavimą, jeigu tai yra objektyviai pateisinama. Jeigu būtų laikomasi EŽTT praktikos, Konstitucinis Teismas tokio po- būdžio bylose turėtų pirmiausia atsakyti į klausimą, ar lyginamos grupės yra tapa- čios, ar jų padėtis yra panaši, ir tik atsakius į pirmąjį klausimą teigiamai turėtų būti ieškoma objektyvaus šių panašių grupių skirtingo traktavimo pateisinimo. Reikia ti- kėtis, kad į šį klausimą bus atsakyta ateityje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtoje 1995 m. sausio 24 d. išvadoje Konsti- tucinis Teismas taip pat sprendė klausimą dėl galimos Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnio atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, nes Konvencija draudžia tik vadinamąją negatyvią diskriminaciją, o Konstitucija – ir negatyvią, ir pozityvią (privilegijų teikimą). Konvencijoje taip pat numatytas platesnis diskriminacijos draudimo pagrindų sąrašas: Konstitucijoje neminima odos spalva, priklausymas tautinei mažumai. Tačiau, Konstitucinio Teismo nuomone, būtina atsižvelgti į esminį Kons- titucijos ir Konvencijos normų dėl žmonių nediskriminavimo jokiais pagrindais tapatumą, o ne į atskirų nediskriminavimo požymių žodinės išraiškos skirtumus. Pa- vyzdžiui, galima preziumuoti, kad Konstitucijoje pavartotas žodis „tikėjimas“ apima Konvencijoje vartojamą žodį „religija“. Taigi kompleksiškai, o ne formaliai pažodžiui lyginant Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas dėl nediskriminavimo darytina išva- da, kad Konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.

MIRTIES BAUSMĖS PANAIKINIMAS LIETUVOJE IR KONVENCIJOS STANDARTAI

Itin svarbų vaidmenį Konvencija ir jos Protokolas Nr. 6 atliko Lietuvai panaiki- nant mirties bausmę ir Konstituciniam Teismui priimant 1998 m. gruodžio 9 d. nu- tarimą, kuriame buvo tiesiogiai pasiremta Konvencijos 2 straipsniu (teisė į gyvybę), 3 straipsniu (kankinimų, žiauraus ir nežmoniško elgesio draudimas) ir jos Protokolu Nr. 6, kuriuo uždraudžiama mirties bausmė taikos metu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat rėmėsi 1966 m. Jungtinių Tautų tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 6 straipsniu ir Antruoju fakultatyviniu protokolu, kuriuo uždraudžiama mirties bausmė (1989), ir pabrėžė, kad „<...> Kons- titucijos 19 straipsnis turi tik vieną bendrą normą: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ <...> normoje nėra nustatyta jokių išimčių, <...> [t]odėl <...> Konstituci- jos 18 straipsnyje numatyta išskirtinė prigimtinių teisių apsauga iš esmės užkerta ke- lią BK 105 straipsnio sankcijoje nustatyti mirties bausmę.“ Pažymėtina ir tai, kad priimdamas savo nutarimą 1998 m. Konstitucinis Teis- mas negalėjo remtis itin svarbiu Konvencijos Protokolu Nr. 13, kuriuo panaikinta bet kokia galimybė taikyti mirties bausmę, nes šis protokolas buvo priimtas tik 2002 m. (beje, Vilniuje). 186 Dr. Danutė Jočienė ◆

ASMENS TEISIŲ IR LAISVIŲ RIBOJIMAS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOJE

Konstitucinis Teismas savo praktikoje dėl asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygų teigia, kad vienas iš skirtingų interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas, kurį, jo teigimu, leidžia ir Europos žmogaus teisių konvencija. Įdomu ir tai, kad, Konstitucinio Teismo nuomone, jo pripažįstamas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis nepaneigia to, kad žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas gali būti ribojamas laikantis tam tikrų sąlygų (žr. 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Šiuo atžvilgiu Konstitucinis Teismas aiškina EŽTT praktiką ir teigia, kad pagal Konvenciją ribojimai yra galimi, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti; 2) yra būtini demokratinėje visuomenėje. Teisėtumas reiškia, kad ribojimai nustatomi tik įstaty- mu, kuris yra aiškus ir viešai paskelbiamas. Dėl būtinumo demokratinėje visuome- nėje pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus ir paskirtį, o antra, reikia nustatyti, ar jis proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr. 1997 m. vasario 13 d., 1997 m. ge- gužės 6 d. nutarimus). Vėliau, šio pranešimo autorės nuomone, Konstitucinis Teismas patikslino „in- teresų pusiausvyros testą“ – pabrėžė, kad pagal Konstituciją konstitucines žmogaus teises ir laisves galima riboti, jei: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokra- tinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr. 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. gruodžio 11 d. ir kt. nutarimus). Pažymėtina, kad minėtame Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime (dėl vaistų reklamos) cituojama EŽTT byla, kurioje nagrinėti naudojimosi saviraiš- kos laisve ribojimo aspektai (susiję su informacijos apie vaistą, kuris pakenkė žmonių sveikatai, skleidimu). Antrajame nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime EŽTT bylos nepaminėtos. Taigi, nors kai kuriuose savo nutarimuose Konstitucinis Teismas nesiremia EŽTT bylomis, vis dėlto galima padaryti išvadą, kad tiek EŽTT, tiek Konstitucinio Teismo praktikoje taikomas interesų pusiausvyros principas iš esmės reiškia rėmi- mąsi tais pačiais kriterijais (taikomi Konvencijos 8–11 straipsnių 2 dalyse nustatyti kriterijai). Lieka dar vienas atviras klausimas: ar žmogaus teisių apsaugos požiūriu teisinga kalbėti apie asmens teisių ir laisvių ribojimą, ar vis dėlto Konstitucinio Teismo praktikoje turėtų būti vartojamas terminas „naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimai“? (Klausimas – kas ribojama: asmens teisė ar naudojimasis ja?) Kaip įdomesnis proporcingumo principo taikymo pavyzdys galėtų būti pami- nėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, kuriame proporcingumo principo turinys atskleistas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo esant ekonomikos krizei kontekste. Proporcingumas, Konstitucinio Teismo nuomone, ◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI 187 būtų nepažeistas tik tuo atveju, jeigu mažinant atlyginimus būtų išlaikytos iki krizės skirtingų kategorijų valstybės tarnautojams mokėtų atlyginimų dydžių proporcijos, t. y. proporcingumas iš esmės vertinamas matematiškai. Remdamasis šia doktrina, Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino teisinį reguliavimą, kuriuo dėl ekonomikos krizės buvo sumažinti atlyginimai valstybės tarnautojams ir teisėjams (2013 m. liepos 1 d. nutarimas), prokurorams ir kai kuriems kitiems valsty- bės pareigūnams (2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Galima teigti, kad tokia Kons- titucinio Teismo pozicija suteikė proporcingumo principui naujų aspektų, palyginti su tradiciniu jo supratimu.

NUOSAVYBĖS APSAUGA KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOJE

Nuosavybės apsauga (Konstitucijos 23 straipsnis) yra viena iš tų sričių, kurias nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylose Konstitucinis Teismas gana dažnai remiasi Konvencijos nuostatomis. Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos, kuriose numatyti nuosavybės apsaugos pagrindai ir principai, sąlygos, kuriomis nuosavybė gali būti paimama, Konstitucinio Teismo praktikoje itin dažnai naudotos sprendžiant pačius įvairiausius su nuosavybės teisių apsauga susijusius klausimus. Pirmiausia tai pasakytina apie nuosavybės teisių atkūrimo (restitucijos) bylas, taip pat apie įvairių socialinių išmokų bylas ir kt.

RESTITUCIJA

Europos žmogaus teisių konvencija nuosavybės teisių atkūrimo kontekste pir- mą kartą paminėta Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarime, kuriame konstatuota, kad teisė turėti nuosavybę yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės niekas negali savavališkai atimti. Šiame nutarime pacituotas tik Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, tačiau EŽTT jurisprudencija neaptaria- ma. Nuorodos į EŽTT sprendimus atsiranda vėlesnėse Konstitucinio Teismo restitucijos bylose. Tačiau tai nereiškia, kad anksčiau nagrinėtoms tokio pobūdžio byloms Konvencija nedarė jokios įtakos. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime, expressis verbis nesiremdamas Konvencija, konstatavo, kad nuosavybės tei- sių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Šios nuostatos randamos ir EŽTT jurisprudencijoje. Galima pažymėti ir tai, kad Konstitucinis Teismas, savo bylose nagrinėdamas įvairius nuosavybės teisių apsaugos aspektus, iš esmės rėmėsi tais pačiais EŽTT praktikoje išplėtotais Pirmojo protokolo 1 straipsnio aiškinimo principais, kaip antai: teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir ri- bojimų (2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimas); įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu 188 Dr. Danutė Jočienė ◆

nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką (2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas); nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (2003 m. kovo 4 d. nutarimas); Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą (2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimas); teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime spręsdamas klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik Lietuvos Respub likos piliečiams, pabrėžė, kad Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių atkurti tik Lietuvos Respublikos piliečiams, – šiuo atveju jis rėmėsi EŽTT 2009 m. birželio 30 d. nutarimu dėl priimtinumo byloje Boruch Shub prieš Lietuvą (peticijos Nr. 7064/06), kurioje Strasbūro teismas konstatavo, kad Konvencija negarantuoja teisės į pilietybę ir kad valstybė turi teisę laisvai nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas. Kaip vieną iš naujausių galima paminėti Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarimą, kuriame jis sprendė, ar Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams neprieš- tarauja tokia situacija, kai buvusiems savininkams negrąžinama natūra tokia miesto vietovėse esanti žemė, kuri kitų fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama jų nuosavybės teise valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poil- siaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, nors tokia pati žemė grąžinama natūra savininkams, jei ji yra kaimo vietovėje. Konstitucinis Teismas šiame nutarime dar kartą priminė konstitucinę doktriną, kuri iš esmės grindžiama EŽTT sukurtais standartais, ypač vienu iš jų – kad Pirmo- jo protokolo 1 straipsnis pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę (šiuo aspektu žr. ir 2014 m. spalio 8 d. nutarimą); šis straipsnis taip pat negali būti aiškinamas kaip ribojantis valstybių laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąly- gas (sprendimas byloje Aleksa prieš Lietuvą (peticijos Nr. 27576/05); teisėtų lūkes- čių kontekste žr. sprendimą byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekiją (peticijos Nr. 39794/98)). Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas nuosavy- bės teisių į žemę atkūrimui pagrįstai taikė skirtingą teisinį režimą, atsižvelgdamas į žemės buvimo vietą.

KITI NUOSAVYBĖS TEISIŲ APSAUGOS ASPEKTAI

Nuosavybės teisių apsaugos aspektai Konstitucinio Teismo praktikoje buvo na- grinėti ne tik nuosavybės teisių atkūrimo kontekste, bet ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimo (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas), tiesiogiai rėmėsi Strasbūro teismo praktika ir „visuome- nės interesų“ sąvoka, kuri leidžia pateisinti nuosavybės paėmimą net ir tada, kai visa visuomenė tiesiogiai nesinaudoja paimtu turtu (Konstitucinis Teismas paminėjo bylas James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę ◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI 189

(1987)). Vadinasi, Konstitucinio Teismo nuomone, daikto savininkas privalo susilai- kyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai, todėl daiktų, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis ar objektas, konfiskavimas „visuomenės interesais“ nepažeidžia Konstitucijos11. Vadinamojoje Suskystintų gamtinių dujų (toliau – SGD) terminalo byloje (2015 m. balandžio 3 d. nutarimas), be kita ko, buvo nagrinėta, ar, nustačius SGD terminalo priedą kaip vieną iš SGD terminalo projekto finansavimo šaltinių, nebuvo apribotos turinčių mokėti jį gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojų nuosavybės teisės, taip pat ar jų nuosavybė nebuvo paimta visuomenės poreikiams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiga mokėti šį priedą pati savaime negali būti traktuojama kaip nuosavybės teisių ribojimas, juo labiau paėmimas visuomenės poreikiams. Tokia išvada padaryta atskleidus SGD terminalo priedo veikimo mechanizmą, kuris nustatytas visiems vartotojams už viešųjų paslaugų teikimą – gamtinių dujų infra struktūros, kuria siekiama užtikrinti, kad visiems vartotojams gamtinės dujos būtų tiekiamos saugiai ir patikimai, įrengimą ir eksploatavimą. Panašios pozicijos Konsti- tucinis Teismas laikosi ir dėl kitų privalomų mokėjimų12.

TEISĖ Į SOCIALINES IŠMOKAS

Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime dėl pareigūnų ir karių vals- tybinių pensijų plačiai rėmėsi Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo Strasbūro teisme praktika. Jis pabrėžė, kad minėto protokolo 1 straipsnis taikomas ne tik konkretiems nuosavybės teisės objektams, bet ir ekono- miniams interesams (1989 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją), teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (1996 m. rugsėjo 16 d. sprendimas byloje Gaygusuz prieš Austriją), teisei į senatvės pensiją (2002 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus) ir kt. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal EŽTT praktiką valstybė, reguliuodama socialinę politiką, turi pakankamai plačias galimybes keisti pensijų dy- džius, tačiau būtina paisyti tam tikrų reikalavimų; priemonės turi atitikti siekiamą tikslą, valstybės įsikišimas turi užtikrinti pusiausvyrą tarp bendrojo visuomenės intereso ir reikalavimo apsaugoti asmens pagrindines teises (1995 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Spadea ir Scalabrino prieš Italiją) ir kt. Todėl Konstitucinis Teis- mas nutarė, kad įstatymo nuostata, kuria leidžiama mokėti tik 30 procentų dydžio pareigūno ar kario paskirtos valstybinės pensijos, jei išėję iš tarnybos pareigūnai ir

11 Šiuo atveju paminėtinas ir 1986 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Agosi prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 9118/80) dėl muitinėje konfiskuotų monetų, kuriuo Konstitucinis Teismas savo nagrinėtoje byloje nesirėmė. 12 Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime konstatuota, kad konstitucinė pareiga mokėti įstatymo nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas pati savaime negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas, taigi ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimas. 190 Dr. Danutė Jočienė ◆

kariai turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pen- sijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. EŽTT praktikos principai minimi ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime dėl pensijų perskaičiavimo ir jų mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Jis pasirėmė EŽTT praktika, kad asmenims, mokėju- siems socialinio draudimo įmokas, yra garantuojama teisė į išmokas, tačiau tai nereiš- kia, kad asmuo turi teisę į konkretaus dydžio pensiją (Konstitucinis Teismas paminėjo inter alia 2004 m. spalio 12 d. sprendimą byloje Kjartan Ásmundsson prieš Islandiją (peticijos Nr. 60669/00), 2011 m. vasario 8 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Poulain prieš Prancūziją (peticijos Nr. 52273/08)); kiekvienu atveju svarbu įvertinti, ar asmens teisės suvaržomos taip, kad paneigiama jo teisės į pensiją esmė (be minėtų sprendi- mų, Konstitucinis Teismas nurodė inter alia 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Wieczorek prieš Lenkiją (peticijos Nr. 18176/05), 2011 m. spalio 25 d. sprendimą byloje Valkov ir kiti prieš Bulgariją (peticijos Nr. 2033/04)). Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo sukurta situacija, kai asmenims teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedir- bantiems senatvės pensijų gavėjams; šitaip buvo suvaržyta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Pažymėtina ir tai, kad senatvės pensija Konstitucinio Teismo doktrinoje yra laikoma nuosavybe13.

TEISĖ KREIPTIS Į TEISMĄ

Teisė kreiptis į teismą, nepriklausomo ir nešališko teismo garantijos, asmenų procesinės garantijos, įskaitant teisę į teisingą (tinkamą) procesą, Konstitucinio Teis- mo doktrinoje ne kartą detaliai analizuotos įvairiais aspektais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė kreiptis į teis- mą Konstitucinio Teismo doktrinoje aiškinama kaip absoliuti teisė (žr. 2000 m. bir- želio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. birželio 30 d. ir kt. nutarimus). Šio pranešimo autorės nuomone, Konstitucinis Teismas nėra visiškai teisus, kai teigia, kad teisė į teismą pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį yra absoliuti tei- sė, ir kartu remiasi EŽTT praktika, kurioje teisė kreiptis į teismą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį nėra laikoma absoliučia teise. Šis nesuderinamumas aiškiai matyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarime, kuriame, viena vertus, ci- tuojamas anksčiau suformuotos konstitucinės doktrinos teiginys, kad teisė kreiptis į

13 Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). ◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI 191 teismą yra absoliuti, kita vertus, teigiama, kad pagal nusistovėjusią Strasbūro teismo praktiką teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Maža to, Konstitucinis Teismas savo praktikoje taip pat teigia, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir ne- šališką teismą (žr. 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2008 m. sausio 22 d. ir kt. nutarimus), taip pat kad niekas negali apriboti ar paneigti asmens teisės kreiptis į teismą, nors pats remiasi EŽTT praktika, kurioje leidžiama tam tikrais atvejais apriboti asmens teisę kreiptis į teismą. Pavyzdžiui, nagrinėdamas bankroto administratoriaus teisę (jos ribojimą) kreiptis į teismą dėl tam tikrų priimtų sprendimų bankroto atveju (2013 m. liepos 5 d. nutarimas), Konstitucinis Teismas dar kartą pabrėžė, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; kita vertus, kaip minėta, toje pačioje byloje jis rėmėsi EŽTT praktika, kurioje aiškiai pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, jeigu siekiama teisėto tikslo ir priemonės, taikomos tokiam tikslui pasiekti, yra proporcingos; tokie ribojimai ypač leistini bankroto atvejais (Konstitucinis Teismas remiasi 2004 m. balandžio 1 d. nutarimu byloje Camberrow MM5 AD prieš Bulgari- ją (peticijos Nr. 50357/99)). Taigi, šio pranešimo autorės nuomone, Konstitucinis Teismas, dėstydamas savo argumentus, nėra visiškai nuoseklus; aišku, reikia pažymėti, jog jis šiame nutarime taip pat pabrėžė, kad jei konkretus individas bankroto metu patiria žalą, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Tai yra lyg ir šalutinis argumentas, pateisinantis Konstitucinio Teismo poziciją byloje (nerasta prieštaravimo). Kita vertus, naujausia Konstitucinio Teismo jurisprudencija rodo, kad jis nebeak- centuoja absoliučios teisės į teismą doktrinos (žr. 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą)14. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžia, kad asmens teisė kreiptis į teismą turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginama. Teisė kreiptis į teismą inter alia suponuoja ir tinkamo teisinio proceso reikalavimą, kuris yra vienas esminių konstitucinio tei- sinės valstybės principo elementų (žr. 2004 m. gruodžio 29 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kt. nutarimus). Konstitucinis Teismas šiuo aspektu iš esmės seka EŽTT praktika, kad asmens teisės į teismą ir teisingą procesą (angl. fair trial) turi būti veiksmingai ginamos. Pavyzdžiui, nagrinėdamas klausimą dėl Įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuoto- jų dabartinės veiklos“ nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo realiai nebuvo užtikrinta galimybė asmeniui kreiptis į teismą dėl jo atžvilgiu priimamų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Valstybės saugumo departamento, taip pat Res- publikos Prezidento sudaromos komisijos sprendimų, Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 4 d. nutarime, pasirėmęs Konvencijos 6 straipsnio nuostatomis dėl teisės kreiptis į teismą, pabrėžė, kad toks ribojimas prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. Jis priminė, kad pagal Strasbūro teismo praktiką institucijos, priimančios pirminį spren-

14 Konstitucinis Teismas čia kalba apie konstitucinį teisminės gynybos principą ir apie teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą. 192 Dr. Danutė Jočienė ◆

dimą, turi laikytis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių reikalavimų arba tokios institucijos sprendimai turi būti peržiūrimi teisminio organo (sprendimas byloje Albert ir Le Compte prieš Belgiją), taip pat kad EŽTT yra aiškiai pažymėjęs, jog galimybė kreiptis į teismines institucijas turi būti reali, o ne formali. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas konstitucines bylas, Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą sieja su Konvencijos 6 straipsnio nuostatomis, kuriomis įtvirtinta asmens teisė į nepriklauso- mą ir nešališką teismą (1999 m. vasario 5 d., 2014 m. gegužės 8 d. nutarimai). Įdomu ir tai, kad Konstitucinis Teismas vis dėlto dažnai nesiremia EŽTT praktika, susijusia su Konvencijos 6 straipsnio aiškinimu ir taikymu, nors ja remtis, šio pra- nešimo autorės nuomone, būtų gana prasminga ir reikalinga. Taip yra Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime, kuriame spren- džiami teisėjų atleidimo teisėtumo klausimai, nors šiuo atveju analizuojama tiek pati teisė kreiptis į teismą ginant pažeistas asmens teises, tiek asmens nekaltumo pre- zumpcija15. Tokia pat Konstitucinio Teismo pozicija atsispindi ir 2008 m. sausio 22 d. nutarime dėl galimybių stoti į valstybės tarnybą ir tinkamai įgyvendinti teisę į teis- mą, kai reikalavimo fiksuoti egzamino žodžiu eigą nebuvimas nulėmė tai, kad žodžiu vykdyto egzamino vertinimų teisingumo nebuvo galima patikrinti teisme ir dėl to kilo klausimas dėl teismo galių vykdyti realų teisingumą. Manytina, kad teisės kreiptis į teismą neabsoliutumo koncepcija grindžiama EŽTT praktika būtų sustiprinusi ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo argumentaciją. Šiame nutarime pripažinta, kad Konstitucijai neprieštarauja teisės normos, kuriomis administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos. Ta- čiau tame Konstitucinio Teismo nutarime nesiremta Konvencija ir atitinkama EŽTT praktika. Priešingai, buvo pacituotas anksčiau suformuotos konstitucinės doktrinos teiginys, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, o tai, šio pranešimo autorės nuomone, jei ir nesusilpnino, tai bent jau nesustiprino minėtų normų neprieštaravimo Konstitucijai argumentacijos.

TEISINGAS PROCESAS (FAIR TRIAL). ĮVAIRIOS PROCESINĖS GARANTIJOS, VISŲ PIRMA BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE

Šiuo požiūriu galima teigti, kad Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktika iš principo sutampa, Konstitucinis Teismas procesines garantijas, ypač baudžiamosiose bylose, plačiai aiškina remdamasis EŽTT praktika. Įdomu tai, kad dar 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime dėl teisinių konsultacijų konfidencialumo Konstitucinis Teismas jau rėmėsi Konvencija ir EŽTT sprendimais, nors Lietuva dar nebuvo Konvencijos dalyvė.

15 Pažymėtina, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėtų teisėjų atleidimo bylos Strasbūro teisme vis dar laukia teisminio nagrinėjimo. ◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI 193

Byloje teismui kilo abejonė, ar Baudžiamojo proceso kodekso nuostata, kuria neleidžiama advokatui be pašalinių pasimatyti su ginamuoju, atitinka Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį. Konstitucinis Teismas pripažino, jog riboti ginamojo ir jo advokato susitikimų konfidencialumą galima tik tuo atveju, jei kyla įtarimas, kad tokiu su- sitikimu kaltininkas pasinaudos siekdamas padaryti neigiamą poveikį bylos tyrimui, ribojimas turi būti nustatytas įstatymu, griežtai apibrėžtas ir neperžengti protingumo ribų. Konstitucinis Teismas pasirėmė Konvencijos 6 straipsnio 3 punkto nuostatomis dėl procesinių garantijų baudžiamosiose bylose (ir sprendimu byloje Campbell ir Fell prieš Jungtinę Karalystę (1984)). Kitame, 1999 m. vasario 5 d., nutarime dėl parengtinio tyrimo, įrodymų rinkimo būdo ir teisės į gynybą Konstitucinis Teismas, pasirėmęs Konvencijos 6 straipsnio garantijomis, pažymėjo, jog ginčijamas teismo kaltinimo pakeitimas lengvesniu neleidžia teigti, kad teismas peržengė asmeniui laiduotos teisės į nešališką teisminį nagrinėjimą ribas bei pažeidė teismo ir prokurorų funkcijų konstitucinį atskyrimą (Konstitucinis Teismas analizavo EŽTT sprendimą byloje De Cubber prieš Belgiją, kuriame buvo pabrėžta, kad tas pats asmuo procese negali būti teisėju ir tardytoju, taip pat sprendimą byloje Piersack prieš Belgiją). Konstitucinio Teismo nuomone, taip pat svarbu užtikrinti visas kaltinamojo teises į tinkamą teisminę gynybą. Ypač pabrėžtina tai, kad teisė į gynybą ir teisė turėti advokatą Konstitucinio Teismo doktrinoje taip pat aiškinamos kaip absoliučios teisės (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas16), todėl, šio pranešimo autorės nuomone, gali kilti klausimų Konvencijos požiūriu. Dar viename, 2000 m. rugsėjo 19 d., nutarime dėl įslaptinto liudytojo apklausos Konstitucinis Teismas nagrinėjo ribojamos teisiamojo teisės užduoti klausimus liu- dytojui ar nukentėjusiajam, kurie yra įslaptinti, proporcingumą. Jis rėmėsi Konvenci- jos 6 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytomis garantijomis, kad kaltinamojo / teisiamojo teisė užduoti klausimus įslaptintiems liudytojams teismo procese negali būti kvestio- nuojama (Konstitucinis Teismas analizavo sprendimus bylose Lüdi prieš Šveicariją, Doorson prieš Nyderlandus), ir pabrėžė, kad naudojimasis įslaptintais liudytojais gali būti pateisinamas, tačiau tai neatima iš kaltinamojo teisės į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime dėl ribojimų advokatui atstovauti arba ginti teisme buvo pabrėžta, kad pagal Strasbūro teismo praktiką tei- sės į gynybą aiškinimas suponuoja valstybės pareigą paskirti asmeniui advokatą net ir tuo atveju, kai asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, su tokiu paskyrimu nesu- tinka arba pageidauja gintis pats. Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarime nagrinėjamas klausimas dėl teismo įgaliojimų rinkti įrodymus administracinėse bylose, ir šiuo aspektu EŽTT praktika šioje byloje itin svarbi, nes ji lemia visų Konvencijos 6 straipsnyje nustaty-

16 „<...> asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar su- varžyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis <...>“ 194 Dr. Danutė Jočienė ◆

tų garantijų taikymą administracinėse bylose (Konstitucinis Teismas rėmėsi EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimu byloje Ezeh ir Connors prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 39665/98), taip pat sprendimu byloje Gurepka prieš Ukrainą (peticijos Nr. 61406/00) ir kt.). Kitame itin svarbiame, 2012 m. gruodžio 6 d., Konstitucinio Teismo nutarime buvo nagrinėjamas klausimas dėl civilinio rašytinio proceso pagrįstumo, kai ša- lys negali dalyvauti apeliacinio ir kasacinio teismo posėdyje. Konstitucinis Teismas nemažai rėmėsi EŽTT praktika, kurioje aiškinama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą, apimanti ir teisę į žodinį bylos nagri- nėjimą bei galimas šios taisyklės išimtis (Konstitucinis Teismas rėmėsi sprendimais bylose Fredin prieš Švediją (peticijos Nr. 18928/91), Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 11826/85), Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85), Döry prieš Švediją (peticijos Nr. 28394/95) ir kt.). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (minėtas sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Pateisindamas rašytinį procesą tiek apeliacinėje, tiek kasacinėje instancijoje, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pagal EŽTT jurisprudenciją pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, pirmiau paminėtais Strasbūro teismo praktikoje numatytais atvejais žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas. Tačiau dėl tokios Konstitucinio Teismo pozicijos gali kilti klausimas, ar tikrai apeliacinės instancijos teisme rašytinis procesas turi tapti bendra taisykle, kaip yra dabar pagal nustatytą teisinį reguliavimą, kurį pateisino Konstitucinis Teismas, ar vis dėlto rašytinis procesas turėtų būti laikomas labiau išimtimi, kaip leidžiamas tais atvejais, kai, teismo įsitikinimu, pagal bylos aplinkybes nereikia pakartotinio žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Strasbūro teismo praktikoje labiau palaikoma antroji pozicija (t. y. kad rašytinis procesas yra labiau išimtis nei bendra taisyklė), ypač tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi kompetenciją tirti ir fakto klausimus, t. y. vertinti įrodymus (žr. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Martinie prieš Prancūziją (peticijos Nr. 58675/00)). Kitame, 2013 m. lapkričio 15 d., Konstitucinio Teismo nutarime buvo nagrinė- jamas kaltinimo keitimo teisme klausimas. Konstitucinis Teismas vėl nemažai rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytomis asmens, kaltinamo padarius nusikal- timą, garantijomis ir jų aiškinimu Strasbūro teisme. Konstitucinio Teismo nuomone, teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą turi būti svarstoma atsi- žvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti gynybai (aptarti sprendimai bylose Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94), Sipavičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49093/9917), Seliverstov prieš Rusiją (peticijos Nr. 19692/02) ir kt.). Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal EŽTT praktiką Konvencijai savaime neprieštarauja teismo įgaliojimai savo iniciatyva pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, ku-

17 Pažymėtina, kad šioje byloje EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo, nors kaltinimas ir buvo pakeistas teisme. ◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI 195 riame numatytas sunkesnis nusikaltimas (sprendimas byloje Bäckström ir Andersson prieš Švediją (peticijos Nr. 67930/01)), tačiau jei apie tai teisiamajame posėdyje kalti- namajam iš anksto nepranešama, yra pažeidžiama jo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, varžoma jo teisė į gynybą.

PRIVATAUS GYVENIMO GYNIMAS KONSTITUCINIO TEISMO DOKTRINOJE

Privataus gyvenimo aspektai Konstitucinio Teismo praktikoje nagrinėti įvairiais požiūriais. Vienoje naujausių bylų, kurioje priimtas 2015 m. kovo 5 d. nutarimas dėl konkurencijos atliekų tvarkymo srityje, Konstitucinis Teismas rėmėsi EŽTT sprendimu byloje Di Sarno ir kiti prieš Italiją (peticijos Nr. 30765/08). Jame Strasbūro teismas konstatavo, kad valstybė turi pozityvią pareigą imtis tinkamų priemonių Konvenci- jos 8 straipsnyje nustatytai teisei į privataus gyvenimo gerbimą ir apskritai teisei gyventi saugioje ir sveikoje aplinkoje apsaugoti. Kitame, 2014 m. gegužės 9 d., nutarime dėl įpareigojimo tvarkyti alyvos atlie- kas Konstitucinis Teismas taip pat paminėjo EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėž- ta aplinkos apsaugos svarba šiuolaikinėje visuomenėje (sprendimai bylose Fredin prieš Švediją (Nr. 1) (peticijos Nr. 12033/86), Taşkin ir kiti prieš Turkiją (peticijos Nr. 46117/99), Hatton ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 36022/97)18). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 22 straipsnį (teisė į privatu- mą), teigia, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Pažymėtina, kad ši samprata yra gana plati ir iš principo atitinka EŽTT jurisprudencijoje formuojamą plačią privataus gyvenimo sampratą19 (žr. Konstituci- nio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimus), nors, pvz., Konstitucinis Teismas nemini seksualinės orientacijos ar tos pačios lyties asmenų gyvenimo kartu, o Strasbūro teismo praktikoje apie tai kalbama (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Vallianatos ir kiti prieš Graikiją (peticijų Nr. 29381/09 ir 32684/09) ir kt.). Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti; pagal Konstituciją ją galima riboti, jei tai daroma įstatymu, būtina demo- kratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, taip pat kons- tituciškai svarbius tikslus, jei ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą

18 Pažymėtina, kad iš nurodytų trijų EŽTT bylų tik byloje Hatton ir kiti prie Jungtinę Karalystę buvo re- miamasi Konvencijos 8 straipsniu (privatus gyvenimas). 19 Žr. EŽTT Didžiosios kolegijos 2007 m. balandžio 10 d. sprendimo Evans prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 6339/05) § 71, 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimo Armonienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 36919/02) § 35–39. 196 Dr. Danutė Jočienė ◆

prigimtis ir jos esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Tokia Konstitucinio Teismo pozicija taip pat iš esmės atitinka EŽTT Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies taikymo praktiką20. Pažymėtina ir tai, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su žmogaus teisėtais privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, jo privatus gyvenimas gali būti ribojamas siekiant teisėtų tikslų. 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas rėmėsi EŽTT jurisprudencija bylose dėl organizuoto nusikalstamumo prevencinių priemonių taikymo, kuriose Strasbūro teismas tyrė, ar teisėtai buvo ribojamas asmens privatus gyvenimas (sprendimai bylose Malone prieš Jungtinę Karalystę, Olsson prieš Švediją, Raimondo prieš Italiją ir kt.) ir ar toks ribojimas buvo būtinas. Kaip minėta, tie patys kriterijai taikomi ir Konstitucinio Teismo praktikoje. Gausia EŽTT praktika remtasi ir Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime, kuriame nagrinėti nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį įtvirtinan- čių teisės normų atitikties Konstitucijai klausimai. Šios teisės normos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, išskyrus modelio taikymą Lietuvos Respublikos Prezidentui21.

ŠEIMOS GYVENIMO SAMPRATA KONSTITUCINIO TEISMO DOKTRINOJE

Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nagrinėjo šeimos sam- pratą ir labai plačiai rėmėsi EŽTT praktika aiškinant šeimos sampratą pagal Kon- vencijos 8 straipsnį (sprendimai bylose Marckx prieš Belgiją (peticijos Nr. 6833/74), Kroon ir kiti prieš Nyderlandus (peticijos Nr. 18535/91), Keegan prieš Airiją (peticijos Nr. 16969/90) ir kt.). Seimui nutarimu patvirtinus Valstybinę šeimos politikos kon- cepciją iškilo klausimas, kodėl šeima laikomi tik susituokę ar buvę susituokę vyras ir moteris, taip pat jų vaikai (įvaikiai), o nesusituokusių ir nebuvusių susituokusių vyro ir moters, taip pat jų vaikų (įvaikių) bendro gyvenimo santykiai, grindžiami šeimi- niais ryšiais, yra neginami. Konstitucinis Teismas, tiesiogiai remdamasis EŽTT plėtojama šeimos samprata, padarė išvadą, kad analizuojama šeimos samprata neapsiriboja tradicinės šeimos, ku- riamos santuokos pagrindu, sąvoka. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnio požiūriu yra ginami ir kiti bendro gyvenimo santykiai, kuriuos apibūdi- na asmenų tarpusavio ryšių pastovumas, prisiimtų įsipareigojimų pobūdis, bendrų vaikų turėjimas ir kt. Todėl, šio pranešimo autorės nuomone, ir Konstitucinio Teismo doktrinoje šeimos sampratą reikėtų aiškinti plačiau, nes šeima, kaip konstitucinė ver- tybė, gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu.

20 Žr. minėtą Armonienės bylą, § 37. 21 Pažymėtina, kad dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelių taikymo Lietuvai kilo daug problemų EŽTT, kuris, nagrinėdamas bylas Ramanauskas prieš Lietuvą, Malininas prieš Lietuvą ir kt., nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimus. ◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI 197

SUSIRAŠINĖJIMO SLAPTUMAS

Dviejose Konstitucinio Teismo išnagrinėtose bylose buvo sprendžiami nuteistųjų susirašinėjimo klausimai. Abiejose bylose tiesiogiai remtasi Konvencija. 2003 m. kovo 24 d. nutarime dėl nuteistųjų korespondencijos cenzūros Konstitucinis Teismas pripa- žino, kad nuteistųjų korespondencijos cenzūravimas, įstatyme neįtvirtinus tokio cen- zūravimo pagrindų, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui (Konstitucinis Teismas rėmėsi EŽTT sprendimais bylose Puzinas prieš Lietuvą, Nielbala prieš Lenkiją ir kt.). Kitame, 2015 m. vasario 26 d., nutarime dėl nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo draudimo Konstitucinis Teismas daug dėmesio skyrė Strasbūro teismo praktikai – išsamiai išdėstė joje nurodytus principus, kada susirašinėjimo slaptumo ribojimu nebūtų pažeista Konvencija (Konstitucinis Teismas rėmėsi EŽTT sprendimais bylose Čiapas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 4902/02), Savenkovas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 871/02), Mehmet Nuri Ozen ir kiti prieš Turkiją (peticijos Nr. 15672/08) ir kt.). Konstatuodamas minėto nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo draudimo prieš- taravimą Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nuteistųjų tarpusavio su- sirašinėjimo draudimas turi būti numatytas įstatyme, juo turi būti siekiama teisėtų tikslų ir jis turi būti proporcinga priemonė teisėtiems tikslams pasiekti. Turi būti sudarytos prielaidos, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, individualizuoti šios teisės ribojimus, – nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta. Beje, šiame nutarime Konstitucinis Teismas rėmėsi ir Latvijos Respublikos Konstitu- cinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu.

RINKIMAI

Nors Konstitucinis Teismas yra išnagrinėjęs ne vieną rinkimų bylą, Konvencija tiesiogiai remtasi tik dviejose su rinkimais susijusiose konstitucinės justicijos bylose. Tai, kad Konstitucinio Teismo išvadose, ar per Seimo narių rinkimus nebuvo pažeis- ti rinkimų įstatymai, nesiremta EŽTT jurisprudencija, matyt, būtų galima aiškinti ir tuo, kad Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytas gana trumpas tokių bylų nagrinė- jimo terminas (šios bylos turi būti išnagrinėtos per 72 valandas). Kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime nagrinė- jo Konvencijos požiūriu itin svarbų su EŽTT sprendimo vykdymu vidaus teisėje su- sijusį klausimą. Šioje byloje aiškintasi, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo rinkimų įstatymo nuostata, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Sei- mas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo tokio sprendimo įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad minėta Seimo rinkimų įstaty- mo nuostata buvo priimta reaguojant į EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriuo, ypač atsižvelgiant į nuolatinį ir negrįžtamą draudimą pareiškėjui būti renkamam į parlamentą, pripažinta, kad šis 198 Dr. Danutė Jočienė ◆

ribojimas yra neproporcingas ir kad buvo pažeistas Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis. Itin svarbu pabrėžti, kad Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog EŽTT atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus, ta- čiau šis teismas nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos, nėra apeliacinė ar ka- sacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Konstitucinio Teismo nuomone, nors EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškini- mo šaltinis, aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakei- čia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad tais atvejais, kai ratifikuotoje tarp- tautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Kons- titucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos neturi pirmumo. Kartu jis pripažino, kad valstybės prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai sukelia pareigą pašalinti Kon- vencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos nuostatomis (Konstitucinis Teismas rėmėsi bylomis Sisojeva ir kiti prieš Latviją (peticijos Nr. 60654/00) ir Chapman prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 27238/95)). Konstitucinis Teismas dar kartą prisiminė savo konstitucinę doktriną, kad įgy- vendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Nors ši nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, joje reikalaujama, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms (1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos teisinė sistema grindžiama minėtu Konstitu- cijos viršenybės principu, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad vienintelis būdas pašalinti minėtą nesuderinamumą – priimti atitinkamą Konstitucijos pataisą. Dėl tokios Konstitucinio Teismo pozicijos galima diskutuoti, kodėl jis liko gana kategoriškas, atmetė oficialiosios Konstitucijos viršenybės doktrinos reinterpretavimo idėją ir netgi, šio pranešimo autorės nuomone, savotiškai sumenkino EŽTT sprendimo svarbą22. Manytina, kad doktrinos reinterpretavimas nepasirinktas todėl, kad jis būtų iš esmės pakeitęs visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą. Galima teigti ir tai, kad Konstitucinis Teismas galėjo paieškoti tokio Konstituci- jos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimo, kuris būtų prasminis, loginis, o ne tik pažodinis (kaip 1995 m. sausio 24 d. išvadoje teigia pats Konstituci- nis Teismas), arba tiesiog – glaudesnio dialogo tarp Konvencijos ir Konstitucijos sis- temų, jas aiškinant kaip viena kitą papildančias. Kita vertus, nebūtų galima teigti, kad Konstitucinis Teismas nepritarė EŽTT sprendimo vykdymui Lietuvos teisėje. Tiesiog jis savo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutari-

22 „Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu rein- terpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.“ ◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI 199 me gana griežtai laikėsi oficialiosios konstitucinės Konstitucijos viršenybės doktrinos ir, atmesdamas oficialiosios doktrinos reinterpretavimo idėją, numatė vienintelį būdą įvykdyti Strasbūro teismo sprendimą – prieštaravimą Konstitucijai pašalinti tik ją pakeičiant. Taigi, remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimu galima teigti, kad Konvencija gali būti traktuojama kaip pagrindas de facto keisti Konstituciją. 2014 m. spalio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas sprendė, ar Konstitucijai ne- prieštarauja rinkimų į Europos Parlamentą teisinis reguliavimas, pagal kurį rinkimų komitetas turi dalyvauti rinkimų procese ne savo pasirinktu pavadinimu, bet įregist ruotas Vyriausiosios rinkimų komisijos jam suteikta raide. Pripažindamas prieštaravi- mą Konstitucijai, Konstitucinis Teismas rėmėsi EŽTT jurisprudencija. Jis pabrėžė, kad Pirmojo protokolo 3 straipsnis (teisė į rinkimus) taikomas ir Europos Parlamento rinkimams (sprendimai bylose Matthews prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 24833/94), Firth ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 47784/09 ir 47806/09) ir kt.).

BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ UŽ GENOCIDĄ NUSTATANČIO BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GRĮŽTAMOJI GALIA

2014 m. kovo 18 d. nutarime dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą Kons- titucinis Teismas, be kitų dalykų, nagrinėjo ir baudžiamųjų įstatymų grįžtamosios galios klausimą. Jis vertino, ar Konstitucijai neprieštarauja Baudžiamojo kodekso norma, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už genocidą nustatantis baudžiamasis įstatymas turėjo grįžtamąją galią ir tokiems veiksmams, kurie genocidu laikomi tik pagal nacionalinę teisę (nukreiptiems prieš asmenis, priklausančius socialinėms ar politinėms grupėms) ir kurie atlikti tada, kai šiame kodekse dar nebuvo nustatyta at- sakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptauti- nės teisės normas baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžta- mąją galią, tačiau tai netaikoma kitiems nusikaltimams, apibrėžiamiems pagal nacio nalinę teisę. Taigi Baudžiamojo kodekso normos prieštaravimą Konstitucijai lėmė nacionalinio baudžiamojo įstatymo, apibrėžiančio genocidą plačiau nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos, grįžtamoji galia. Tai konstatuodamas, Konsti- tucinis Teismas, be kita ko, rėmėsi Konvencijos 7 straipsniu, kuriame įtvirtintas principas nullum crimen, nulla poena sine lege, ir šį straipsnį aiškinančia EŽTT praktika. Konstitucinio Teismo nuomone, Konvencijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalys yra susijusios ir aiškintinos harmoningai (Konstitucinis Teismas rėmėsi EŽTT Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu byloje Maktouf ir Damjanovic prieš Bosniją ir Hercegoviną, 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu byloje Kononov prieš Latviją, 2006 m. sausio 17 d. nutarimu dėl priimtinumo byloje Kolk ir Kislyiy prieš Estiją ir 2001 m. lapkričio 15 d. nutarimu dėl priimtinumo byloje Papon prieš Prancūziją (Nr. 2)). 200 Dr. Danutė Jočienė ◆

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra pa- žymėjęs, jog Konvencijos 7 straipsnio 2 dalis taikytina Niurnbergo tribunolo statute numatytiems nusikaltimams žmoniškumui (minėti nutarimai dėl priimtinumo bylose Kolk ir Kislyiy prieš Estiją ir Papon prieš Prancūziją (Nr. 2)). Pažymėtina, kad šioje byloje Konstitucinis Teismas ne tik išaiškino tarptautinės ir nacionalinės teisės normų, kuriomis apibrėžiami tarptautiniai nusikaltimai, santy- kį, bet ir suformulavo tarptautinės teisės kaip minimalaus konstitucinio žmogaus tei- sių apsaugos standarto principą. Taigi, Konstitucinio Teismo teigimu, tarptautinė teisė, taip pat ir Konvencija, yra konstitucinis žmogaus teisių garantijų minimumas23.

KAI KURIE SAVIRAIŠKOS LAISVĖS ASPEKTAI

Konstitucinis Teismas, savo jurisprudencijoje nagrinėdamas įvairius saviraiškos laisvės aspektus, gana dažnai remiasi EŽTT praktika. Nagrinėdamas bylą dėl žurnalisto teisės neatskleisti informacijos šaltinio (2002 m. spalio 23 d. nutarimas) Konstitucinis Teismas rėmėsi EŽTT bylomis, kuriose konstatuota, kad žurnalistų teisės neatskleisti informacijos šaltinio ribojimas yra pateisinamas, jeigu laikomasi Konvencijos 10 straipsnyje ir įstatymuose nustaty- tų reikalavimų: tokie ribojimai turi būti būtini demokratinės visuomenės interesams apsaugoti; kliudymas naudotis spaudos laisve negali būti suderinamas su Konvenci- jos 10 straipsniu, jei jis nebus pateisinamas svarbesniu visuomenės interesu (sprendimai bylose Fressoz ir Roire prieš Prancūziją, Goodwin prieš Jungtinę Karalystę). Būtinybė atskleisti informacijos šaltinį dėl EŽTT nurodyto „svarbesnio visuomenės intereso“ aiškiai matyti Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje: nuostata pripažinta Konstitucijai prieštaraujančia tiek, kiek žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį net ir tais atvejais, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų. Spręsdamas bylą dėl valstybės tarnautojų pareigos atsistatydinti jiems viešai pa- reiškus nesutikimą su valstybės valdžios institucijų vykdoma politika (1998 m. kovo 10 d. nutarimas), Konstitucinis Teismas taip pat rėmėsi Strasbūro teismo praktikoje išplėtotais principais (tačiau šiuo atveju nedarė nuorodų į konkrečias EŽTT bylas, o apsiribojo apibendrintais teiginiais).

23 „<...> pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį sąžiningai vykdant tarptautinius įsipareigojimus, ky- lančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės (bendrosios tarptautinės teisės) normų, inter alia jus cogens normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai, Lietuvos Respublikos baudžia- mieji įstatymai, susiję su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, inter alia genocidą, negali nu statyti žemesnių standartų, negu nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.“ Pažymėtina, kad byla Vasiliauskas prieš Lietuvą vis dar laukia teisminio nagrinėjimo EŽTT Didžiojo- je kolegijoje ir joje keliamas genocido sampratos aiškinimo pagal Konvencijos 7 straipsnį klausimas (ar Lietuvoje ši sąvoka nėra aiškinama per plačiai) (2015 m. birželio mėn. informacija). ◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI 201

ASOCIACIJŲ LAISVĖ

2008 m. sausio 7 d. nutarime (dėl privalomos narystės Lietuvos antstolių rū- muose) Konstitucinis Teismas tyrė, ar nuostata, pagal kurią kiekvienas antstolis yra Lietuvos antstolių rūmų narys, neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1, 2 dalims (piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociaci- jas). Konstitucinis Teismas nenustatė prieštaravimo ir pabrėžė, kad Lietuvos antstolių rūmų negalima prilyginti įgyvendinant asociacijų laisvę fizinių ar juridinių asmenų iniciatyva įkurtiems susivienijimams. Privaloma antstolių narystė Lietuvos antsto- lių rūmuose ex lege neatskiriama nuo asmens laisvo apsisprendimo būti antstoliu ir vykdyti jam įstatymo nustatytas funkcijas. Buvimas tokios asociacijos nariu yra bū- tina vertimosi atitinkama profesine veikla sąlyga. Šioje byloje Konstitucinis Teismas rėmėsi EŽŽT jurisprudencija, pagal kurią valstybė gali nustatyti pareigą valstybės reguliuojama profesine veikla besiverčiantiems asmenims būti atitinkamos institucijos nariu (sprendimas byloje O. V. R. prieš Rusiją ir kt.).

IŠVADOS

Konstitucinis Teismas savo bylose gana dažnai remiasi Europos žmogaus tei- sių konvencijos ir jos protokolų nuostatomis, taip pat EŽTT praktikoje apibūdintais Konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo principais. Strasbūro teismo ir Konsti- tucinio Teismo dialogo būtinybę pabrėžia ir pats Konstitucinis Teismas savo nutarimuose, todėl toks dialogas turi būti visais įmanomais būdais vystomas ir plečiamas. Naują pagreitį jam suteikia ir naujasis Konvencijos Protokolas Nr. 16, pagal kurį lei- džiama nacionaliniams aukščiausiesiems teismams (įskaitant Konstitucinį Teismą) kreiptis į EŽTT ir prašyti konsultacinės išvados. Iš 339 Konstitucinio Teismo nutarimų, priimtų nuo 1993 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. gegužės 6 d., nuorodų į tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktus, EŽTT, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir tarptautinių teismų sprendimus esama 122 nutarimuose, taigi daugiau nei trečdalyje (35,98 procento). Tai iš tiesų geras rezultatas, įrodantis realaus šių teismų dialogo buvimą. Rėmimasis Konvencija Konstitucinio Teismo nutarimuose pastebimas ne tik va- dinamosiose klasikinėse bylose (pvz., teisė į teismą, procesinės garantijos ar privataus gyvenimo apsauga ir pan.), bet ir bylose, kuriose nagrinėti gana nauji, netradiciniai aspektai – aplinkos apsauga (2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai), Eu- ropos Parlamento rinkimai (2014 m. spalio 13 d. nutarimas), socialinio būsto klausimai (2015 m. gegužės 26 d. nutarimas) ir kt. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiški- nimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (2000 m. gegu- žės 8 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2014 m. gegužės 9 d. ir kt. nutarimai). 202 Dr. Danutė Jočienė ◆

Konstitucinio Teismo nuomone, Konstitucijos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, o ne tik pažodinis. Lietuvoje Konvencija turi įstatymo galią ir kolizijos su Lietuvos Respublikos įsta- tymais atveju jos nuostatos turės viršenybę, tačiau pagal Konstitucinio Teismo prakti- ką Konstitucija Lietuvos Respublikoje yra aukščiausią galią turintis teisės aktas, todėl jam negali prieštarauti joks kitas įstatymas ar kitas teisės aktas (įskaitant Konvenciją) (oficialioji konstitucinė Konstitucijos viršenybės doktrina). Nors EŽTT jurisprudencija yra aktuali Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituci- ją (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad dėl valstybės prisiimtų tarptautinių įsiparei- gojimų kyla pareiga pašalinti Konvencijos nuostatų nesuderinamumą su Konstitucija. Vienas iš būdų įvykdyti tarptautinius įsipareigojimus (inter alia EŽTT sprendimą) – pakeisti Konstituciją (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas). Remiantis Konstitucinio Teis- mo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimu galima teigti, kad Konvencija tam tikrais atvejais gali būti traktuojama net kaip pagrindas de facto keisti Konstituciją. Konstitucinio Teismo teigimu, tarptautinė teisė, taip pat ir Konvencija yra konstitucinis žmogaus teisių garantijų minimumas (2014 m. kovo 18 d. nutarimas), todėl valstybė, prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus, turi juos sąžiningai vykdyti. 203

ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS REIKŠMĖ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOJE

Dr. Ineta Ziemele Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja, Rygos aukštosios teisės mokyklos profesorė

ĮVADAS

Latvijos teisės sistema yra atvira, nes Latvijai privalomos tarptautinės teisės normos ir tarptautinės teisės principai yra taikomi tiesiogiai1. Latvijos teisės normų hie rarchijoje tos pačios teisinės galios tarptautinės teisės normos turi pirmenybę prieš tos pačios teisinės galios nacionalinės teisės normas. Tarptautinės teisės normas pagal turinį ir legitimacijos laipsnį galima suskirstyti į įvairius teisės sistemos teisinės galios lygius2. Latvijos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 89 straipsnyje nustatyta: „Valstybė pripažįsta ir saugo pagrindines žmogaus teises, įtvirtintas šioje Kons- titucijoje, įstatymuose ir Latvijai privalomose tarptautinėse sutartyse.“ Ši norma yra pagrindas Konstitucijos 8 skyrių aiškinti pagal tarptautinės teisės normas3. Europos Sąjungos (ES) teisės normos ES kompetencijos klausimais turi virše- nybę prieš nacionalinės teisės normas ir gali būti taikomos tiesiogiai, todėl santykio su ES teisės normomis požiūriu teisės normų hierarchija iš esmės neturi reikšmės4. Vadinasi, įdomus tampa Konstitucijos ir tarptautinės teisės santykio, taip pat Konstitucijos ir ES teisės santykio klausimas. Tiek Latvijos Respublikos Konstitu- cinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) praktikoje, tiek Latvijos teisės moksle pripažinta, kad Konstitucijoje yra įtvirtintos tokios pagrindinės normos, kurios api- būdina Latvijos valstybės konstitucinį ir tarptautinį identitetą5. Keisti valstybės iden- titeto neleidžiama. Dėl to tiek tarptautinė, tiek ES teisė yra taikoma pagal Konstituciją arba kartu su Konstitucija tiek, kiek tai nesusiję su Latvijos valstybės branduoliu.

1 Žr. Rezevska D., Ziemele I. 15. pants. Ārējo normatīvo aktu, vispārējo tiesību principu un starptautisko tiesību normu piemērošana. Administratīvā procesa likuma komentāri. Red. Jautrīte Briede. Rīga: Tiesu namu aģentūra, 2013, p. 223–224. 2 Ibid., p. 232–233. 3 Žr. Rudevskis J. 89. Valsts atzīst un aizsargā cilvēka pamattiesības saskaņā ar šo satversmi, liku- miem un Latvijai saistošiem starptautiskajiem līgumiem. Latvijas Republikas Satversmes komentā- ri. VIII nodaļa Cilvēka pamattiesības. Mokslinis vadovas Ringolds Balodis. Rīga: Latvijas Vēstnesis, 2011, p. 27–28. 4 Žr. Rezevska D., Ziemele I. Op. cit., p. 236–239. 5 Byla Nr. 2008-35-01, 14 punktas. Valstybės Prezidento Konstitucinės teisės komisijos 2012 m. rugsėjo 17 d. nuomonė „Dėl Latvijos valstybės konstitucinių pamatų ir neliečiamo Konstitucijos branduolio“. 204 Dr. Ineta Ziemele ◆

ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS VIETA LATVIJOS TEISĖS SISTEMOJE

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) yra tarptautinė sutartis, reguliuojanti žmogaus teises. Dėl to Konvencija pagal savo dalyką yra viena iš sutarčių, paminėtų Konstitucijos 89 straipsnyje. Kaip tarptautinė sutartis, kurią ratifikavo Latvijos Respublikos Saeima, Konvencija Latvijos formalio- joje normų hierarchijoje yra žemiau už Konstituciją, tačiau pats Konstitucijos 8 skirsnis iš esmės yra aiškinamas pagal Konvencijos normas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką6.

KONSTITUCIJOS AIŠKINIMAS AR KONVENCIJOS TAIKYMAS?

Pagal Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 punktus Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: „2) Latvijos pasirašytų arba sudarytų tarptautinių sutarčių (ir iki atitinkamų su- tarčių ratifikavimo Saeimoje) atitikties Konstitucijai; 3) kitų norminių aktų arba jų dalių atitikties aukščiausios teisinės galios teisės normoms (aktams) <...>“ Atitinkamai pagal šio straipsnio 6 punktą jis vertina „Latvijos nacionalinės teisės normų atitiktį toms Latvijos pasirašytoms tarptautinėms sutartims, kurios nepriešta- rauja Konstitucijai“. Taigi Konstitucinio Teismo kompetencija yra nustatyta pagal pirmiau minėtus Latvijos teisės sistemai būdingus principus, siejant ją su kitomis teisės sistemomis, tokiomis kaip tarptautinė ir ES teisė. Konstitucinis Teismas turi kompetenciją vertinti tarptautinių sutarčių atitiktį Konstitucijai. Tai ypač svarbu, jeigu yra palaikoma tokia galiojanti Konstitucijos samprata, pagal kurią pripažįstamas Konstitucijos branduolio buvimas. Konstitucinio Teismo kompetencija įvertinti žemesnės teisinės galios teisės normos atitiktį aukštesnės teisinės galios teisės normai apima ir teisę vertinti nacionalinės teisės normos atitiktį tarptautinės sutarties normai. Jau buvo minėta, kad žmogaus teisių srityje pasirašytų tarptautinių sutarčių normos pagal teisinę galią yra aukštesnės negu nacionalinių norminių teisės aktų normos. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad Latvijos Respublikos įstatymo „Dėl Latvijos Res- publikos tarptautinių sutarčių“ 13 straipsnyje nustatyta: „Jeigu Saeimos ratifikuotoje tarptautinėje sutartyje yra numatytos kitokios sąlygos negu Latvijos Respublikos teisėkūros aktuose, yra taikomos tarptautinės sutarties sąlygos.“ Vadinasi, įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad normos taikytojas vienodos teisinės galios normų kolizijos atveju vadovaujasi tarptautinės teisės šaltinio norma. Konstitucinio Teismo įstatymo 16 straipsnio 6 punkte yra atsižvelgta į įstaty- mų leidėjo principinę nuostatą, kad viršenybė teikiama tarptautinei teisei, jeigu tik

6 Byla Nr. 2008-35-01, 18.8 punktas. ◆ ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS REIKŠMĖ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOJE 205 nėra prieštaraujama pagrindiniams Konstitucijos straipsniams. Taip Konstituciniam Teismui suteikta kompetencija vertinti nacionalinės teisės normų atitiktį Latvijai pri- valomų sutarčių normoms. Šis punktas yra suformuluotas gana abstrakčiai, nepa- tikslinant, ar yra kalbama apie vienodos teisinės galios normas, ar ir apie aukštesnės bei žemesnės teisinės galios normas. Atsižvelgiant į tai, kad Latvijos teisės sistemoje tarptautinės teisės normos turi jau minėtą viršenybę, Konstitucinio Teismo kompe- tencijoje būtų galima „įžvelgti“ ir tas situacijas, kurios nekyla stricto sensu iš normų hierarchinių santykių de jure tuomet, kai kalbama apie įpareigojančias tarptautines sutartis. Kita vertus, įstatymo „Dėl Latvijos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 13 straipsnis yra normų koliziją išsprendžianti norma ir į tai pirmiausia turėtų atsi- žvelgti bendrosios kompetencijos teismai, taikydami normas7. Vis dėlto yra visiškai aišku ir tai, kad Konstitucinis Teismas taiko ir aiškina tarptautines sutartis, tarp jų ir Konvenciją, nors jau yra autoritetingas jos aiškintojas – EŽTT. Šia kompetencija niekada nesinaudojama revoliucingai, kaip Konvencijos taikymą Lat vijoje suvokiant ir, sakykim, kai ką, kas Konvencijoje nėra numatyta. Praktikoje Konsti- tucinis Teismas Konvenciją taiko pagal EŽTT praktiką ir žmogaus teises reguliuojančių Konstitucijos straipsnių turinį, o Konvencijos normų reguliavimo apimtį aiškina pagal EŽTT praktiką. Žinoma, atskirais su pagrindinėmis teisėmis susijusiais atvejais net Konstitucinis Teismas, tikriausiai paklusdamas vietinės specifikos diktatui, yra pateikęs šių Konstitucijos straipsnių turinio ir reguliavimo apimties išaiškinimą.

SU KONVENCIJOS TAIKYMU SUSIJUSI KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKA

Byloje Nr. 2010-20-0106 pareiškėjai ginčijo Latvijos Respublikos įstatymo „Dėl valstybinių pensijų“ pereinamojo laikotarpio sąlygų 1 punkto atitiktį Konven- cijos 14 straipsniui kartu su Konvencijos Protokolo Nr. 1 straipsniu ir Konstitucijos 91 straipsniu. Šioje byloje reikėjo įvertinti, ar Latvijai iš minėtų Konvencijos ir Konsti- tucijos straipsnių kyla pareiga, apskaičiuojant pensiją, į darbo stažą įskaičiuoti ir SSRS laikotarpiu ne Latvijoje išdirbtus metus. Konstitucinio Teismo atsakymas, suformuluotas išsamiai išnagrinėjus EŽTT praktiką, buvo toks, kad minėtoji pereinamojo laikotarpio norma atitinka Konvenciją ir jos Protokolą Nr. 1, taip pat ir Konstituciją. Kitoje byloje, būtent byloje Nr. 2010-55-0106, pareiškėjai ginčijo Latvijos Res- publikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 5 dalies atitiktį Konstitucijos 96 straipsniui ir Konvencijos 13 straipsniui bei kito Operatyvinės veiklos įstatymo sakinio atitiktį Konstitucijos 92 straipsniui. Šioje byloje Konstituciniam Teismui teko išplėsti reikalavimo ribas ir remtis Konvencijos 8 straipsnio principais, nors pareiškė- jai šio straipsnio nebuvo paminėję. Konstitucinis Teismas faktiškai visai neanalizavo Konvencijos 13 straipsnio prigimties ir su ja susijusios teismų praktikos, vis dėlto jis padarė išvadą, kad ginčytasis reguliavimas atitinka Konvencijos 13 straipsnį.

7 Rezevska D., Ziemele I. Op. cit., p. 248–249. 206 Dr. Ineta Ziemele ◆

Atitinkamai byloje Nr. 2012-02-0106 reikėjo rasti atsakymą į klausimą, ar Lat vijos Respublikos įstatymo „Dėl akcizo“ 33 straipsnio 5 ir 6 dalių žodžiai „ir delspi- nigius pagal įstatymą „Dėl mokesčių ir rinkliavų““ atitinka principą non bis in idem, nustatytą Konstitucijos 92 straipsnyje ir Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. Bylos faktai buvo tokie, kad ieškovas neteisėtai įvežė į Latviją prekių ir už tai buvo nubaustas administracine tvarka, o Valstybinė pajamų tarnyba, atlikusi mokesčių au- ditą, nustatė mokesčių mokėjimo problemų, todėl paskui buvo skirta bauda ir pa- reikalauta sumokėti mokestį. Konstitucinis Teismas, taikydamas EŽTT sprendimo byloje Zolotukhin prieš Rusiją principus ir patikrinęs pagal principą non bis in idem, konstatavo, kad abi baudos skirtos už skirtingus faktus8, todėl padarė išvadą, kad gin- čytoji norma atitinka tiek Konstituciją, tiek Konvencijos Protokolą Nr. 7.

KONSTITUCIJOS AIŠKINIMAS

Dauguma Konstituciniame Teisme iškeltų bylų yra susijusios su Konstitucijos 8 skirsnio klausimais. Pagrindinių teisių turiniui atskleisti Konstitucinis Teismas naudojasi EŽTT praktika, taip pat kitais tarptautiniais dokumentais ir kitų tarptautinių teismų praktika. Visiems yra gerai žinoma Konstitucinio Teismo dicta: „Aiškinant Konstitucijoje nustatytų pagrindinių teisių turinį reikia atsižvelgti į Latvijos tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje. Tarptautinėmis žmogaus teisių normomis ir jų taikymo praktika konstitucinėje justicijoje naudojamasi kaip aiškinimo priemo- nėmis, nustatant pagrindinių teisių ir teisinės valstybės principų turinį ir apimtį, kiek dėl to nėra sumažinamos arba apribojamos Konstitucijoje įtvirtintos pagrindinės tei- sės“ (žr. bylas Nr. 2004-18-0106 ir Nr. 2007-03-01). Todėl net bylose, kuriose nėra skundų dėl neatitikties Konvencijai, ja yra naudojamasi dviem pagrindiniais tikslais: 1) siekiant sustiprinti Konstitucinio Teismo iškeltų tezių pagrįstumą; 2) siekiant išsi- aiškinti, ar konkreti situacija patenka į konkrečios pagrindinės teisės taikymo sritį. Situacijos, kai Konstitucinis Teismas gali pagrįsti savo nuomonę, pasiremdamas autoritetingu užsienio šaltiniu, kuris panašiame kontekste yra pasakęs tą patį, neabe jotinai yra pačios paprasčiausios. Šiuo aspektu pavyzdys gali būti pirmiau minėta byla Nr. 2012-02-0106. Sudėtingiau yra tuomet, kai Konstitucinio Teismo nuomonė galėtų nebūti lygiai tokia pati kaip EŽTT nuomonė arba prima facie nuomonė apie tai, kokia apskritai yra kitų valstybių praktika. Kitais žodžiais tariant, sudėtingiausios bylos yra tos, kuriose pasireiškia nacionalinė specifika ir reikia išsiaiškinti, kiek ji atitinka visų pripažintą valstybių veiksmų laisvę ir kur yra šios laisvės ribos. Neseniai Konstitucinis Teismas nagrinėjo bylą Nr. 2014-34-01 dėl Latvijos Res- publikos baudžiamojo įstatymo 36 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 42 straipsnio ir 177 straipsnio 3 dalies žodžių „konfiskuojant turtą arba be turto konfiskavimo“ ati- tiktį Konstitucijos 105 skirsnio antrajam ir trečiajam sakiniams. Bylos esmė faktiškai

8 EŽTT Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939. ◆ ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS REIKŠMĖ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOJE 207 buvo tokia: ar šiais laikais demokratinėje valstybėje yra leistina turto konfiskavimo bausmė? Kalbama apie iš esmės teisėtai įgytą turtą, tačiau dėl tam tikrų nusikalsta- mų veikų Latvijoje teisėjas vis dar turi galimybę spręsti dėl turto konfiskavimo kaip papildomos bausmės. Konstitucinis Teismas kol kas pritarė, kad tokios rūšies baus- mė yra leistina, ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi plačią veiksmų laisvę bausmių politikos klausimais, o šią išvadą pagrindė ir svarbiausiu pastarojo meto sprendimu bausmių politikos srityje – EŽTT sprendimu byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Ka- ralystę, kuris kaip tik yra susijęs su įkalinimu iki gyvos galvos, ir atkreipė dėmesį į Konvencijos 3 straipsnį. Atitinkamai Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio požiū- riu prieinama teismų praktika išties nepadėjo, nes ji yra susijusi, pirma, su tokiomis situacijomis, kai kalbama apie neteisėtai įgytą turtą, arba, antra, su labai specifiniais faktais. Bet kuriuo atveju EŽTT praktika parodė, kurioje srityje Konstitucinis Teis- mas dar turi surasti teisingą kryptį vertindamas valstybės veiksmų laisvės ribas. Šios bylos kontekste galėtų būti išreikšta ir tokia nuomonė, kad bausmė – turto konfiskavimas – nėra proporcinga, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie neteisėtai įgytą tur- tą. Vis dėlto, atsižvelgiant į dabartines Latvijos policijos ir prokuratūros galimybes, yra aišku, kad šios rūšies bausmės dar negalima atsisakyti. Byloje Nr. 2010-20-0106 buvo iškeltas klausimas, ar EŽTT sprendimo byloje Andrejeva prieš Latviją9 nuostata laikytina absoliučia ir taikytina visiems nuola- tiniams Latvijos gyventojams nepiliečiams, neatsižvelgiant į faktines aplinkybes. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad EŽTT praktika buvo gana kazuistinė, ir šis konstatavimas suteikė jam pagrindą palaikyti galiojančią Latvijos principinę poziciją, kad Latvija nėra SSRS pareigų perėmėja ir apie tokias SSRS laikais įgytas teises, kurios skaičiuojant pensijas Latvijai būtų privalomos, negali būti nė kalbos. Šiuo atveju vėl kas nors galėtų pasakyti, kad Konstitucinis Teismas laikosi kitokios nuostatos. Tačiau taip nėra, nes Konstitucija, kitaip nei Konvencija, apima tokius Latvijai svarbius principus, kaip, pvz., jos valstybės tęstinumas (žr. bylos Nr. 2007-10-0102 31 punktą), ir apskritai yra neabejotinai platesnis teisės šaltinis. Konstitucinis Teis- mas turi atsižvelgti į visus iš Konstitucijos kylančius tarpusavyje susijusius principus tiek, kiek jie yra susiję su byla. Vadinasi, sprendime, priimtame po sprendimo mi- nėtoje Andrejevos byloje, Konstitucinis Teismas visiškai pagrįstai pabrėžė, kad Lat vija nėra SSRS teisių ir pareigų perėmėja, ir pagal šį principą apibrėžė Konstitucijos 105 straipsnio taikymo apimtį. Reikia pripažinti, kad EŽTT, aiškindamas Konvenciją, taip pat turėtų atsižvelgti į platesnį tarptautinės teisės kontekstą, nes Konvencija yra tarptautinė sutartis, o jos aiškinimo metodai nustatyti Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės. Ta- čiau tai ne visada yra paprasta. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek Konstitucinis Teismas naudojasi EŽTT bylų nagrinėjimo metodika. Konstituciniame Teisme nagrinėta palyginti daug bylų,

9 EŽTT Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Andrejeva prieš Latviją, peticijos Nr. 55707/00. 208 Dr. Ineta Ziemele ◆

susijusių su nuosavybės teise. Į šias bylas jis įtraukė teisių apribojimo proporcingumo vertinimo tikrinimą. Proporcingumo vertinimo kriterijai nėra tapatūs EŽTT praktikoje taikomiems kriterijams, vis dėlto jie apima teisėtumo ir legitimumo vertinimą. Konstitucinis Teismas paprastai taip pat žiūri, ar yra kokių nors alternatyvių arba teises mažiau ribojančių priemonių. Šis kriterijus skiriasi nuo taikomųjų pagal EŽTT metodiką. Minėtą skirtumą tam tikru mastu nustato Konstitucijos 116 straipsnis, pagal kurį leidžiama konkrečiais atvejais apriboti teises, jeigu tai numatyta įstatymu ir tas apribojimas atitinka minėtame straipsnyje nustatytą legitimų tikslą. Galiausiai reikėtų pakomentuoti tai, kad Konstitucinis Teismas beveik į kiekvie- ną bylą įtraukia bent vieną nuorodą į kokį nors EŽTT sprendimą ir jame padary- tą išvadą. EŽTT praktika paskatina Konstitucinį Teismą suformuoti nuomonę savo praktikoje. Minėtoji nuoroda gali net nebūti svarbi sprendžiant bylą, tačiau iki šiol aiškiai matoma būtinybė pasiremti EŽTT praktika liudija, kad Konstitucinis Teismas savo veikloje pripažįsta jo autoritetą. Problema yra išteklių trūkumas. Jeigu būtų įma- noma visapusiškiau aprėpti ir ištirti EŽTT praktiką, jos įtaka tiek metodikos parin- kimui Konstituciniam Teismui nagrinėjant bylą, tiek jo tezių turiniui būtų didesnė. Palyginus Konstitucinio Teismo bylas, galima konstatuoti tam tikrą jo praktikos ne- tolygumą atsižvelgiant į EŽTT praktikos indėlio svarumą.

EUROPOS SĄJUNGOS PAGRINDINIŲ TEISIŲ CHARTIJA

Konstitucinio Teismo praktikoje Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) dar netapo labai populiari. Iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad Chartijos teisinis statusas tam tikrą laiką buvo visai neapibrėžtas ir šis klausimas buvo išspręstas tik Lisabonos sutartyje10. Vis dėlto apie Chartijos taikymą reikia galvoti labai rimtai, nes ji grindžiama kita idėja negu Konvencija, tiksliau sakant, Charti- joje nustatytos didesnės pagrindinių teisių garantijos negu Konvencijoje – pastaro- joje nustatytas tik politinių ir pilietinių teisių minimumas. Chartijos ir Konstitucijos santykio klausimas Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – ESTT) 2014 m. gruodžio 18 d. priėmus nuomonę 2/13 tapo sudėtingas. Dėmesį reikia atkreipti į tai, kad ESTT gana skeptiškai įvertino konstitucinių teisių galimybes, kitaip tariant, tai, kad ES valstybėse narėse galėtų būti nustatyta platesnė pagrindinių teisių apsauga tose srityse, kurias reglamentuoja ES teisė. ESTT nurodė, kad tokia galimybė turė- tų poveikį ES teisės viršenybės pobūdžiui, vienovei ir autonomijai, taip pat neatitiktų tarpusavio pagarbos principo, kuriuo yra pagrįsta visa ES teisės sistema. Vadinasi, Konstituciniam Teismui galbūt tektų dažniau pateikti prejudicinį klau- simą siekiant išsiaiškinti, ar jo numatomas Konstitucijoje įtvirtintų pagrindinių teisių aiškinimas atitinka Chartijos normos turinį tiek, kiek Konstitucijos aiškinimas gali būti susijęs su ES teisės įgyvendinimu Latvijoje.

10 Byla Nr. 2008-35-01, 18.8 punktas. ◆ ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS REIKŠMĖ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOJE 209

Bet kokiu atveju yra aišku, kad Konstituciniam Teismui būtina kuo aktyviau naudotis Chartija ir kuo atidžiau domėtis ESTT praktika. Reikia labai tiksliai api- brėžti metodiką, nes paprasčiausiai kopijuoti principą, kurį, taikydamas tarptautinę teisę, taiko ESTT, nebūtų teisinga.

IŠVADOS

Galima sakyti, kad EŽTT praktikos įtaka Konstitucijoje nustatytų pagrindinių teisių turinio ir taikymo apimties atskleidimui buvo nepaprastai reikšminga. Vienas ryškiausių pavyzdžių – byla Nr. 2010-44-01, kurioje Konstitucinis Teismas pripažino, kad Latvijos Respublikos sulaikytųjų asmenų laikymo tvarkos įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 1 punkto žodžiai ir skaičius „siena, kurios aukštis neviršija 1,2 metro“ neatitinka Konstitucijos 95 straipsnio, kuriame yra įtvirtintas kankinimo ir nežmoniško elgesio draudimas. Konstitucinis Teismas EŽTT praktikoje ieškojo sanitarinius maz- gus atskiriančių sienų aukščio policijos izoliatoriuose arba kalėjimuose konkretaus vertinimo pavyzdžių. Jų buvo rasta, ir Konstitucinis Teismas susidarė nuomonę visai konkrečiu klausimu – sanitarinio mazgo atskyrimo kaip privataus gyvenimo elemento. Vadinasi, EŽTT praktika Konstituciniam Teismui teikia informacijos apie visai konkrečius minimalius žmogaus teisių apsaugos standartus, nuo kurių joks nukrypi- mas neleidžiamas. Ji padeda Konstituciniam Teismui konceptualizuoti savo tezes ir teikia reikiamus siūlymus dėl metodikos parinkimo. Galiausiai EŽTT praktika turė- jo legitimuojančios reikšmės Konstitucinio Teismo pasirinktoms nuostatoms. Kartu aišku ir tai, kad Konstitucija apima visą žmogaus teisių rinkinį ir šis rinkinys veikia taip, kad nėra peržengiamos konkretaus demokratijos modelio ir funkcijų tarp valdžios šakų paskirstymo ribos. Konstitucinis Teismas Konstituciją turi aiškinti sis- temiškai ir pagal jos tikslus, apibrėžtus Konstitucijos 1 skirsnio straipsniuose ir nau- jojoje Konstitucijos preambulėje. Taigi ne visuomet bus įmanoma ir būtina EŽTT praktiką visiškai tapačiai perkelti į Konstitucinio Teismo praktiką.

Iš latvių kalbos vertė Daiva Puškoriutė-Ridulienė 210

LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOS RAIDOS 2014 M. GEGUŽĖS 1 D. – 2015 M. GEGUŽĖS 1 D. TENDENCIJOS

Aldis Laviņš Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas

ĮVADAS

Nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. permainų būta tiek Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) darbe, tiek kons- titucinės teisės srityje. Pirmiausia permainos susijusios su pačia Latvijos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), tai yra 2014 m. birželio 19 d. buvo pakeista jos preambulė – ji papildyta išplėtotu istorijos įvykių, konstitucinių principų ir vertybių išaiškinimu. Šis Konstitucijos pakeitimas yra laikomas reikšmingu, nes suvienija konstitucinės teisės teoriją ir praktiką. Vis dėlto Konstitucinis Teismas dar nė vienoje byloje nėra taikęs ir aiškinęs naujos redakcijos Konstitucijos preambulės. Keitėsi ir Konstitucinio Teismo teisėjų sudėtis – Latvijos Respublikos Saeima (toliau – Saeima) patvirtino tris naujus teisėjus1. Be to, šiuo laikotarpiu Konstituci- nio Teismo pirmininko pareigas ėjo trys Konstitucinio Teismo teisėjai. Reikia pami- nėti ir tai, kad pirmą kartą moteris buvo išrinkta Konstitucinio Teismo pirmininke2. Pakitus Konstitucinio Teismo sudėčiai, buvo galima sudaryti ir keturias jo kolegijas, kurios priima sprendimus dėl bylos iškėlimo arba atsisakymo kelti bylą. Taip pat reikia pridurti, kad Konstituciniame Teisme buvo ir institucinių pokyčių – darbą pradė- jo Teisės departamentas. Nors pokyčių būta esminių, Konstitucinio Teismo praktikos raida buvo nuosekli. Aptariamuoju laikotarpiu Konstitucinis Teismas paskelbė 18 nutarimų, kuriuose pateikta daug reikšmingų išvadų dėl Konstitucijos normų turinio ir reguliavimo apimties. Šiame pranešime pirmiausia apžvelgiama Konstitucinio Teismo kolegijų praktika, taip pat Konstitucinio Teismo praktika sprendžiant nesureguliuotus procesinius klausimus ir priimant sprendimus dėl teisenos nutraukimo. Toliau yra analizuoja- mos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktos išvados dėl teisės į teisingą teismą, nuosavybės teisės, lygiateisiškumo principo ir teisės gyventi saugioje aplinkoje. Ap-

1 Gunaras Kusinis (Gunārs Kusiņš) Konstitucinio Teismo teisėju buvo patvirtintas 2014 m. vasario 6 d., o Aldis Lavinis (Aldis Laviņš) – 2014 m. balandžio 3 d., 2014 m. gegužės 6 d. jis išrinktas Konstituci- nio Teismo pirmininku. Galiausiai 2014 m. rugsėjo 11 d. Konstitucinio Teismo teisėja buvo patvirtinta Ineta Ziemelė (Ineta Ziemele). Ji pareigas pradėjo eiti 2015 m. sausio 8 d. 2 Konstitucinio Teismo pirmininke 2014 m. vasario 28 d. buvo išrinkta Aija Branta (Aija Branta). Jos įgaliojimai baigėsi 2014 m. balandžio 24 d. ◆ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOS RAIDOS 2014 M. GEGUŽĖS 1 D. – 2015 M. GEGUŽĖS 1 D. TENDENCIJOS 211

žvelgiama ir Europos Sąjungos teisės dimensija. Galiausiai santraukoje pateikiamos išvados dėl Konstitucinio Teismo praktikos raidos tendencijų.

1. KONSTITUCINIO TEISMO KOLEGIJŲ PRAKTIKA

Nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinio Teismo kolegi- joms buvo perduoti 237 prašymai. Didžioji dalis prašymų, t. y. 229, buvo pateikti kaip konstituciniai skundai. Fizi- niai asmenys pateikė 137, o juridiniai asmenys – draugijos (asociacijos), profesinės sąjungos ir ribotos atsakomybės bendrovės – 92 konstitucinius skundus. Pažymėtina, kad juridinių asmenų pateiktų prašymų skaičius patrigubėjo. Penkis prašymus dėl konkrečios konstitucinės kontrolės pateikė bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai. Du prašymus dėl abstrakčiosios konstitucinės kontrolės pateikė ne mažiau kaip 20 Saeimos deputatų. Viename prašyme jie prašė įvertinti, ar atitinka Konstituciją reguliavimas, kuriuo nustatyta senatvės pensijų apskaičiavimo tvarka. Antrajame pra- šyme Saeimos deputatai prašė įvertinti reguliavimą, kuriuo nustatyta kriminalinė bausmė už genocido, nusikaltimo žmoniškumui, nusikaltimo taikai arba karo nusikaltimo viešą šlovinimą, neigimą, pateisinimą arba šiurkštų sumenkinimą. Latvijos Respublikos ombudsmenas pateikė vieną prašymą, kuriame prašė įver- tinti, ar gimdymo pagalbos finansavimo sąlygos atitinka Konstituciją. Konstitucinio Teismo kolegijos dėl 37 prašymų priėmė sprendimą kelti bylą. By- los buvo iškeltos įvairiais klausimais, pavyzdžiui, susijusiais su komercinės veiklos paramos kontrole, elektros energijos gamyba ir kainų nustatymu, turto konfiska- vimu, taip pat su gamtos išteklių ir subsidijuojamos elektros energijos mokesčiais. Buvo iškelta byla ir dėl teisėjo daugiapareigystės draudimo. Keletas bylų buvo iškelta dėl valstybės pareigūno statuso priskyrimo nemokumo proceso administratoriams. Vienoje byloje Konstitucinis Teismas turės įvertinti, ar Latvijos bankas turi teisę leisti norminius teisės aktus. Sprendimai atsisakyti kelti bylą buvo priimti išnagrinėjus 157 prašymus. Iš pa- teiktų prašymų paaiškėjo, kad asmenims yra aktualūs klausimai, susiję su teise į tei- singą teismą, nes daugelyje prašymų buvo prašoma įvertinti teismo proceso teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai.

2. NESUREGULIUOTAS PROCESINIS KLAUSIMAS

Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstituci- nio Teismo įstatyme ir Konstitucinio Teismo reglamente nesureguliuotus procesinius klausimus sprendžia Konstitucinis Teismas. Nagrinėdamas bylą Nr. 2014-03-01 Konstitucinis Teismas turėjo spręsti Kons- titucinio Teismo procese nesureguliuotą klausimą dėl galimybės pakeisti teismo 212 Aldis Laviņš ◆

posėdžio datą, t. y. buvo konstatuota, kad du Konstitucinio Teismo teisėjai dėl objek- tyvių priežasčių negalės dalyvauti teismo posėdyje, apie kurį buvo iš anksto paskelbta. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, bylą Nr. 2014‑03-01 nagrinėjo visos sudėties Konstitucinis Teismas. Jeigu bylą nagrinėja visos sudėties Konstitucinis Teismas, teismo posėdyje dalyvauja visi jo teisėjai, kuriems sveikatos būklė arba kitos objektyvios aplinkybės netrukdo dalyvauti. Tokiu atveju Konstitucinis Teismas negali susidėti iš mažiau kaip penkių teisėjų. Atsižvel- giant į tai, kad teismo posėdyje galėjo dalyvauti tik trys Konstitucinio Teismo teisėjai, byloje Nr. 2014-03-01 teismo posėdžio nebuvo galima tęsti ir Konstitucinis Teismas turėjo priimti sprendimą dėl jo datos pakeitimo. Nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei Konstitucinio Teismo reglamente nėra nustatyta, kokia tvarka Konstitucinis Teis- mas priima sprendimą, kai byla nagrinėjama viešame teismo posėdyje, dalyvaujant bylos dalyviams, jeigu tarp teismo posėdžių yra paskelbta pertrauka. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad per teismo posėdžio pertrauką gali atsirasti aplinkybių, turinčių įtakos teismo posėdžio eigai ir neleidžiančių tęsti teismo posėdžio iš anksto nustatytu laiku. Konstatavęs tokias aplinkybes, Konstitucinis Teis- mas, laikydamasis proceso ekonomiškumo principo, turi laiku apsispręsti, kaip už- tikrinti bylos eigą. Taigi tokioje situacijoje yra tikslinga priimti sprendimą jau per teismo posėdžio pertrauką. Dėl to Konstitucinis Teismas nusprendė, kad jis gali tvar- komajame posėdyje išspręsti klausimą dėl teismo posėdžio nukėlimo. Nesureguliuotas procesinis klausimas buvo vertinamas 2015 m. sausio 16 d. iškeltoje byloje dėl įstatymo pakeitimų, kuriais buvo numatyta nemokumo proceso administratoriams suteikti valstybės pareigūno statusą. Pareiškėjai Konstitucinio Teismo prašė sustabdyti įstatymo galiojimą iki tos dienos, kurią įsigalios Konstitu- cinio Teismo nutarimas. Jie nurodė, kad įsigaliojus ginčijamam reguliavimui atsiras jiems nepalankių pasekmių ir Konstitucinio Teismo nutarimu jų nebebus galima panaikinti. Ginčijamu reguliavimu pareiškėjams bus uždrausta eiti prisiekusiojo advokato ir nemokumo proceso administratoriaus pareigas. Veiklos einant kiekvienas iš minėtų pareigų atnaujinimas susijęs su didelėmis laiko sąnaudomis ir didelių finan- sinių lėšų investavimu. Pareiškėjų prašymas yra laikomas prašymu pritaikyti laikinąsias teisinės apsaugos priemones siekiant užtikrinti Konstitucinio Teismo nutarimo vykdymą. Konsti- tucinis Teismas jau anksčiau buvo padaręs išvadą, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 192 straipsnio 5 dalyje yra numatyta viena laikinoji teisinės apsaugos priemonė – teismo sprendimo vykdymo sustabdymas, jeigu yra pateiktas konstitucinis skundas3. Pa- žymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas prašymus pritaikyti laikinąsias teisinės apsaugos priemones, padarė išvadą, jog klausimas dėl kitų teisės aktų galiojimo sustabdymo laikytinas nesureguliuotu procesiniu klausimu4. Ši Konstituci-

3 Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 10 d. sprendimas (bylos Nr. 2007-10-0102). 4 Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 10 d. sprendimas (bylos Nr. 2007-10-0102) ir 2012 m. sausio 20 d. tvarkomojo posėdžio sprendimas (bylos Nr. 2012-03-01). ◆ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOS RAIDOS 2014 M. GEGUŽĖS 1 D. – 2015 M. GEGUŽĖS 1 D. TENDENCIJOS 213 nio Teismo išvada yra įtraukta į sprendimus, priimtus tvarkomuosiuose posėdžiuose, kuriuose buvo nagrinėjami abstrakčiosios kontrolės subjektų – Saeimos deputatų – prašymai pritaikyti laikinąsias teisinės apsaugos priemones. Kadangi Konstitucinio Teismo įstatymo 192 straipsnio 5 dalyje įstatymų leidėjas yra nustatęs reguliavimą, susijusį su laikinųjų teisinės apsaugos priemonių pritaikymu konstitucinio skundo pateikimo atveju, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų prašymas sustabdyti ginčijamo reguliavimo galiojimą nėra nesureguliuotas procesinis klausimas. Pastarųjų metų praktika liudija, kad Konstituciniam Teismui vis dažniau tenka spręsti Konstitucinio Teismo įstatyme ir Konstitucinio Teismo reglamente nesureguliuotus procesinius klausimus.

3. SPRENDIMAI DĖL TEISENOS NUTRAUKIMO

2014 m. gegužės 1 d. – 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas priėmė du sprendimus dėl teisenos nutraukimo. Atvejai, kada teiseną byloje Konstitucinio Teis- mo sprendimu galima nutraukti iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, reg lamentuojami Konstitucinio Teismo įstatymo 29 straipsnyje. Nagrinėdamas bylą Nr. 2014-33-01 Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Saeima priėmė įstatymo pakeitimus ir, be kita ko, pakeitė byloje ginčijamas normas. Konstitucinio Teismo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teiseną byloje galima nutraukti, jeigu ginčijama teisės norma nebegalioja. Tai, kas nustatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, suteikia Konstituciniam Teis- mui teisę nutraukti bylą, tačiau pareiga tai daryti joje nenumatyta. Vadinasi, net jeigu yra šioje teisės normoje minėta aplinkybė, atskirais atvejais reikėtų nenutraukti teisenos siekiant pašalinti pareiškėjo pagrindinių teisių pažeidimą arba grėsmę esmi- niams valstybės ar visuomenės interesams5. Taigi, kad išspręstų klausimą dėl teisenos nutraukimo byloje Nr. 2014-33-01, Konstitucinis Teismas turėjo išsiaiškinti, pirma, ar ginčijama norma nebegalioja ir, antra, ar nėra aplinkybių, dėl kurių būtina nenutraukti teisenos. Byla Nr. 2014-33-01 buvo iškelta dėl ginčytų normų atitikties Konstitucijos 92 straipsniui, t. y. dėl ginčytų iki 2015 m. kovo 10 d. galiojusios redakcijos normų, kadangi jose nebuvo numatyta asmens, kuris nėra patrauktas administracinėn atsakomy- bėn ir nėra nukentėjusysis, bet kurio turtas yra areštuotas administracinio pažeidimo byloje, teisė apskųsti administracinio pažeidimo byloje priimtą institucijos sprendimą dėl turto areštavimo. Saeima, priimdama įstatymo pakeitimus, ginčytas normas išdės- tė nauja redakcija. Tai reiškia, kad ginčytos normos buvo pripažintos netekusiomis galios. Taigi, ši aplinkybė galėtų būti Konstitucinio Teismo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte paminėtas pagrindas nutraukti teiseną. Tačiau tais atvejais, kai yra pakeistas norminio reguliavimo turinys, o ginčijamos normos tekstas iš reguliavimo nėra paša-

5 Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 2 d. nutarimo (bylos Nr. 2007-22-01) 9.1 punktą ir 2011 m. sausio 11 d. nutarimo (bylos Nr. 2010-40-03) 6 punktą. 214 Aldis Laviņš ◆

lintas, Konstitucinis Teismas turi išsiaiškinti padarytų pakeitimų apimtį, kad padarytų išvadą, jog teisės normos turinys yra pasikeitęs iš esmės. Saeima, pakeisdama ginčytas normas, numatė asmeniui, kurio turtas yra areštuotas administracinio pažeidimo byloje, suteikti teisę kreiptis į teismą. Vadinasi, teisės normų turinys pasikeitė iš esmės ir Konstitucinis Teismas teiseną šioje byloje turėjo nutraukti. Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą nutraukti teiseną ir byloje Nr. 2014‑16‑01. Byla buvo iškelta pagal administracinio rajono teismo prašymą – jame buvo ginčijama Apsauginių juostų įstatymo norma, kuria buvo nustatyta, kad pakrantės kopų apsauginėje juostoje ir paplūdimyje draudžiama statyti naujus statinius ir pastatus bei išplėsti esamus, išskyrus atvejus, kai yra renovuojami, restauruo- jami arba rekonstruojami esami statiniai ir pastatai. Administracinis rajono teismas nagrinėjo bylą, kurioje asmeniui buvo atsisakyta išduoti leidimą atstatyti gaisro su- niokotą gyvenamąjį namą Rygos įlankos pakrantės kopų apsauginėje juostoje. Atsi- sakymas buvo grindžiamas ginčyta norma ir teigta, kad pastato atstatymas ant esamų pamatų yra laikomas nauja statyba. Saeima, pateikdama atsakomąjį raštą, išsakė nuo- monę, kad bylą reikėtų spręsti ne tikrinant ginčijamos normos atitiktį Konstitucijai, bet aiškinant normą. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad įstatymo netobulu- mas – draudimas atstatyti pastatą ant esamų pamatų turi būti pašalintas keičiant įstatymą ir atsižvelgiant į bendruosius teisės principus, pirmiausia į teisėtų lūkesčių principą. Taigi Konstitucinis Teismas pripažino, kad neturi pagrindo tęsti šios bylos teisenos, nes pagal Konstitucijos 85 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 ir 16 straipsnius teisės normų aiškinimo ir taikymo, taip pat teismų nutarčių teisėtumo kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai.

4. TEISĖ Į TEISINGĄ TEISMĄ

2014 m. gegužės 1 d. – 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas iš viso pri ėmė septynis nutarimus6, kuriuose buvo vertinama kokios nors teisės normos atitiktis Konstitucijos 92 straipsnyje įtvirtintai asmens pagrindinei teisei į teisingą teismą7. Bylų, kuriose vertinama ginčijamos normos atitiktis Konstitucijos 92 straipsniui, kiekis atitinka ankstesnę Konstitucinio Teismo praktiką, kurioje teisės į teisingą teis- mą vertinimas užima reikšmingą vietą: iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teis-

6 Žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarimą (bylos Nr. 2013-18-01), 2014 m. lapkri- čio 28 d. nutarimą (bylos Nr. 2014-09-01), 2014 m. gruodžio 29 d. nutarimą (bylos Nr. 2014‑06‑03), 2015 m. vasario 6 d. nutarimą (bylos Nr. 2014-32-01), 2015 m. kovo 12 d. nutarimą (bylos Nr. 2014‑23‑01), 2015 m. balandžio 13 d. nutarimą (bylos Nr. 2014-13-01) ir 2015 m. balan- džio 29 d. nutarimą (bylos Nr. 2014-31-01). Pažymėtina, kad 2015 m. vasario 6 d. nutarime (bylos Nr. 2014‑32‑01) Konstitucinis Teismas vertino tik prašymą pripažinti ginčytą normą negaliojančia nuo pareiškėjo pagrindinių teisių pažeidimo atsiradimo momento, nes visi ginčytos normos konstitucingumo klausimai jau buvo įvertinti nutarime byloje Nr. 2014-09-01. 7 Konstitucijos 92 straipsnyje nustatyta, kad „kiekvienas asmuo gali ginti savo teises ir teisėtus interesus teisingame teisme. Kiekvienas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra pripažintas pagal įstaty- mą. Nepagrįsto teisių pažeidimo atveju kiekvienas asmuo turi teisę gauti atitinkamą atlyginimą. Kiek vienas asmuo turi teisę gauti advokato pagalbą.“ ◆ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOS RAIDOS 2014 M. GEGUŽĖS 1 D. – 2015 M. GEGUŽĖS 1 D. TENDENCIJOS 215 mas iš viso buvo priėmęs 261 nutarimą, iš jų 54-iuose vertinta kokios nors teisės normos atitiktis Konstitucijos 92 straipsnyje įtvirtintai asmens pagrindinei teisei į tei- singą teismą. Taigi apie 20 procentų visų Konstitucinio Teismo priimtų nutarimų yra susiję su kokiu nors teisės į teisingą teismą aspektu. Pažymėtina, kad penkiuose iš minėtųjų septynių Konstitucinio Teismo nutari- mų buvo vertinama būtent Civilinio proceso įstatymo normos atitiktis aukščiausios teisinės galios teisės normai. Taigi taip pat yra tęsiama ankstesnė Konstitucinio Teis- mo praktika, nes maždaug pusėje jo nutarimų dėl teisės į teisingą teismą buvo vertinamas būtent Civilinio proceso įstatymo normų konstitucingumas8.

4.1. Teisė kreiptis į teismą

Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad yra du teisės į teisingą teismą aspektai – institucinis, kuris reiškia, kad teismas turi būti teisingas, ir procesinis, su- ponuojantis, kad kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Minėtieji aspektai yra nepaprastai susiję: netektų reikšmės teismo teisingumas, jeigu nebūtų užtikrintas teismo prieinamumas, ir atvirkščiai – teisė kreiptis į teismą neturėtų prasmės, jeigu nebūtų užtikrinamas teismo teisingumas9. Klausimus dėl teisingo teismo prieinamu- mo Konstitucinis Teismas vertino nutarimuose bylose Nr. 2013-18-01, 2014-09-01, 2014-23-01 ir 2014-31-01. Nutarime byloje Nr. 2013-18-01 Konstitucinis Teismas vertino, ar asmuo, kuris yra laisvės atėmimo vietoje, turi teisę kreiptis į administracinį teismą ir apskųsti Įkalinimo vietų valdybos sprendimą, kuriuo asmeniui uždrausta dirbti už laisvės at- ėmimo vietos ribų. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas reikšmingas dėl to, kad jame aiškinama Administracinio proceso įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ir atskleidžiamas sąvokos „įstaigai ypač pavaldus asmuo“ turinys. Darydamas išvadą, kad asmuo, kuris yra laisvės atėmimo vietoje, laikytinas įstaigai ypač pavaldžiu asmeniu, Konstitu- cinis Teismas pripažino, kad Įkalinimo vietų valdybos sprendimas, kuriuo asmeniui buvo uždrausta dirbti už laisvės atėmimo vietos ribų, nepažeidžia asmens pagrindi- nių teisių ir nelaikytinas administraciniu aktu. Dėl to įstatymų leidėjas taip pat neturi pareigos numatyti, kad tokio įstaigos vidaus sprendimo teisėtumas būtų tikrinamas administraciniame teisme. Be to, nutarime byloje Nr. 2013-18-01 buvo padaryta iš- vada, kad Konstitucijos 106 straipsnio pirmasis sakinys10 įkalintiems asmenims yra taikomas tik tiek, kiek naudojimasis šia teise yra suderinamas su bausmės vykdymo režimu ir tikslu, ir jame nenumatyta įkalintų asmenų teisė laisvai pasirinkti darbo vietą už įkalinimo vietos ribų.

8 Konstitucinis Teismas iki 2015 m. gegužės 1 d. priėmė 26 nutarimus, kuriuose įvertino 35-ių Civili- nio proceso įstatymo normų atitiktį Konstitucijos 92 straipsnyje nustatytai asmens pagrindinei teisei į teisingą teismą. Iš šių normų neatitinkančiomis Konstitucijos 92 straipsnio pripažinta 13 normų. 9 Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo (bylos Nr. 2005-18-01) 8 punktą. 10 Konstitucijos 106 straipsnio pirmajame sakinyje nustatyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę laisvai pasirinkti užsiėmimą ir darbo vietą pagal savo sugebėjimus ir kvalifikaciją“. 216 Aldis Laviņš ◆

Toks Konstitucinio Teismo vertinimas dėl to, ar įstaigos sprendimas laikytinas administraciniu aktu, siejasi su ankstesne jo praktika, kurioje jis yra aiškinęs, ar pa- reigūnų sprendimas yra administracinis aktas, kuris pagal Administracinio proceso įstatymą turi būti skundžiamas teisme11. Nagrinėdamas bylą Nr. 2014-09-01 Konstitucinis Teismas vertino, ar asmuo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti jo įvertinti arbitražo teismo sutarties galiojimą. Konstitucinis Teismas, pasinaudojęs daugeliu tarptautinių teisės šaltinių12, padarė išvadą, jog arbitražo teismo kompetencijos principas13 neatmeta ga- limybės, kad arbitražo teismo kompetenciją vertins bendrosios kompetencijos teismas. Savo ruožtu teisenos procesas arbitražo teisme yra pripažįstamas veiksmingu būdu spręsti tarp asmenų kilusius civilinius ginčus. Teisenos procesas arbitražo teisme tampa ypač svarbus tuo atveju, kai būtina laiku išspręsti komercinių teisinių san- tykių dalyvių ginčus ir taip pagreitinti civilinę teisinę apyvartą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 92 straipsnio pirmajame sakinyje yra numatyta asmens teisė tiesiogiai kreiptis į teismą savo pažeistoms teisėms apsaugoti, neatsižvelgiant į kitų asmenų norus arba veiksmus. Be to, minėtajame straipsnyje nenumatyta absoliuti asmens pagrindinė teisė į žodinį teismo procesą, o tokio proceso vykdymas visais atvejais be reikalo pasunkintų teismo darbą. Žodinį teismo procesą reikėtų rengti tik jeigu teismas turėtų išnagrinėti teisiškai arba techniškai sudėtingus klausimus. Byloje Nr. 2014-09-01 Konstitucinis Teismas taip pat išplėtojo savo jurispru- denciją, atsakydamas į klausimą, ar sprendžiant atskirus klausimus Latvijos teisi- nėje sistemoje gali būti naudojamasi kitų valstybių teisiniu reguliavimu ir kokiomis aplinkybėmis tai galima daryti14. Taigi Konstitucinis Teismas nurodė: jeigu, sistemiš- kai įvertinus kitų valstybių teisinį reguliavimą konkrečiu klausimu, galima padaryti gana vienareikšmišką bendrą išvadą dėl nacionalinės teisės suderinimo arba vieno- do standarto šiuo klausimu, tuomet kitų valstybių teisinio reguliavimo arba praktikos apibendrinimo rezultatas gali praversti kaip rekomendacija sprendžiant konkrečią problemą arba kaip bendrasis teisės principas. Konstitucinis Teismas byloje Nr. 2014-23-01 vertino, ar nemokumo proceso administratorius turi teisę apskųsti teismo sprendimą, kuriuo jis yra atšauktas iš konk retaus nemokumo proceso. Šioje byloje Konstitucinis Teismas dar kartą patvirtino savo jurisprudencijoje daug kartų pateiktą išvadą, jog Konstitucijos 92 straipsnyje nustatyta teisė į teisingą teismą nereiškia, kad kiekviena byla gali būti apskųsta ir

11 Žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimo (bylos Nr. 2004-14-01) 13 punktą. 12 Tokį Konstitucinio Teismo pateiktą arbitražo teismo kompetencijos principo aiškinimą bendrame kontekste su tarptautinės teisės šaltiniais reikšmingu pripažino ir tarptautinių arbitražo teismų srities ekspertai. Plačiau žr. Woolley R. Latvian Court Recognises Right to Challenge Arbitration Agreements in Court. Prieiga per internetą: . 13 Pagal arbitražo teismo kompetencijos principą pats arbitražo teismas sprendžia klausimą, ar ginčas yra teismingas nagrinėti arbitražo teisme. 14 Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 8 d. nutarimo (bylos Nr. 2007-01-01) 24.1 punktą ir 2009 m. birželio 3 d. nutarimo (bylos Nr. 2008-43-0106) 10.6 punktą. ◆ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOS RAIDOS 2014 M. GEGUŽĖS 1 D. – 2015 M. GEGUŽĖS 1 D. TENDENCIJOS 217 nagrinėjama aukštesnės instancijos teisme15. Savo ruožtu įstatymų leidėjas, atsižvelg- damas į savo veiksmų laisvės ribas, nustatytas Latvijos teisinėje sistemoje ir pagal valstybei privalomus tarptautinius žmogaus teisių standartus, gali nustatyti kategorijas tų bylų, kuriose teismo sprendimai neskundžiami. Konstitucinis Teismas taip pat nustatė du naujus bendrai taikytinus kriterijus, kuriais remiantis reikia vertinti, ar pagal Konstitucijos 92 straipsnio pirmąjį sakinį yra numatomas konkretaus teismo sprendimo apskundimas aukštesnės instancijos teismui. Pagal šiuos kriterijus turi būti vertinama: pirma, ar asmeniui yra užtikrinamas teisingas teismo procesas tos instancijos teisme, kuris rengia atitinkamą sprendimą, antra, koks yra tos bylų kategorijos, pagal kurią teismo sprendimas yra rengiamas, pobūdis ir koks yra įstatymų leidėjo tikslas šios bylų kategorijos reguliavimo požiū- riu. Jeigu atsakymas į abu vertinamus klausimus yra teigiamas, ginčijama norma pri- pažįstama atitinkančia Konstitucijos 92 straipsnio pirmąjį sakinį. Byloje Nr. 2014-31-01 Konstitucinis Teismas vertino, ar Konstitucijos 92 straipsnio pirmąjį sakinį atitinka reguliavimas, kuriuo jau pradėtame teisenos procese pa- didinamas atlygintinų advokato pagalbos apmokėjimo išlaidų dydis16. Minėtasis nutarimas reikšmingas tuo, kad Konstitucinis Teismas pareiškė savo nuomonę dėl to, ar Konstituciją atitinka tokia teisinė situacija, kai procesinis reguliavimas, kuriuo pa- didinamas bylinėjimosi išlaidų dydis, įsigalioja nedelsiant17. Konstitucinis Teismas nurodė: kreipdamasi į teismą, kad apsaugotų savo teises ir interesus, šalis turi atsižvelgti į bylinėjimosi išlaidas, kurių neįmanoma tiksliai numatyti. Kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimo, priešpriešinio reikalavimo arba prieštaravimų pagrįstumą, todėl šalis, kuri įsitraukia į teismo procesą, negali visiškai pasikliauti tuo, kad teismo sprendimas jai bus palankus. Nutarime byloje Nr. 2014-31-01 taip pat padaryta išvada, kad nustatyti atlygin- tinų advokato pagalbos apmokėjimo išlaidų dydį yra įstatymų leidėjo kompetencija ir civilinio proceso reguliavimas nesuteikia asmeniui teisės tikėtis, kad dėl teisinio reguliavimo pokyčių bylinėjimosi išlaidos nesikeis. Todėl, siekiant užtikrinti, kad visiems asmenims, kuriems teismo sprendimas yra palankus, būtų garantuota teisė gauti teisingo dydžio išlaidų atlyginimą, šių išlaidų dydis gali būti padidintas, numatant neatidėliotiną teisės normos įsigaliojimą.

15 Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 2 d. nutarimo (bylos Nr. 2007-22-01) 18.2 punktą ir 2010 m. spalio 7 d. nutarimo (bylos Nr. 2010-01-01) 17 punktą. 16 Iš Konstitucinio Teismo praktikos išplaukia, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti patenka į teisės į laisvą prieigą prie teismo apimtį, o tai yra vienas iš teisingo teismo elementų. Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarimo ( bylos Nr. 2013-04-01) 19.1 punktą. 17 Atskirus procesinio reguliavimo intertemporalumo aspektus Konstitucinis Teismas jau įvertino 2010 m. spalio 7 d. nutarime (bylos Nr. 2010-01-01). Šio nutarimo 16 punkte, remdamasis teisės literatūroje iš- dėstytomis išvadomis, Konstitucinis Teismas bendrais bruožais pažymėjo: „Naujo įstatymo taikymo ne- atidėliojant principas tiesiogiai veikia, jeigu, pirma, naujasis įstatymas yra susijęs su teismų instancija, kurioje naujojo įstatymo įsigaliojimo momentu procesas dar nėra pradėtas, arba, antra, naujasis įstaty- mas yra susijęs su dar nepradėta instancija procese, kuris jau yra prasidėjęs. <...> naujojo procesinio įsta- tymo taikymo neatidėliojant principas yra visuotinai pripažintas procesinės teisės principas.“ 218 Aldis Laviņš ◆

Konstitucinis Teismas ypatingą dėmesį skyrė ir tai aplinkybei, kad Civilinio proceso įstatymas šalių prašymu suteikia teismui teisę, atsižvelgiant į teisingumo ir proporcingumo principus, sumažinti atlygintinų advokato pagalbos apmokėjimo išlaidų dydį, taip pat ir atidėti teismo sprendimo vykdymą šioje dalyje arba suskirstyti tą vykdymą dalimis iki tam tikros datos.

4.2. Teisė į teismo sprendimo įgyvendinimą

Ankstesniuose Konstitucinio Teismo nutarimuose klausimas, ar teisė į teismo sprendimo įgyvendinimą patenka į Konstitucijos 92 straipsnio reguliavimo apimtį ir kiek patenka, nėra išsamiai išnagrinėtas18. Dėl to nutarime byloje Nr. 2014-13-01 Konstitucinis Teismas šį klausimą analizavo platesniame kontekste. Minėtajame nutarime jis vertino, ar teisę į teisingą teismą atitinka toks Civilinio proceso įstatyme nustatytas reguliavimas, pagal kurį bylose dėl darbo užmokesčio išieškojimo drau- džiama keisti teismo sprendimo vykdymą. Aiškindamas Konstitucijos 92 straipsnio pirmąjį sakinį ir jį susiedamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsniu, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad minėtosios normos apima teismo sprendimo veiksmingo įgyvendinimo garantijas, nes be jų kiti teisingos teisenos principai netenka prasmės. Civilinio proceso tikslas – atkurti pažeistas teises ir parengti teisingą teismo sprendimą, o tai atitinka visos visuomenės interesus. Jeigu bylos dalyvis negali pasiekti, kad jam palankus teismo sprendimas būtų įgyvendintas, tuomet teisingo teismo proceso garantijos laikytinos neveiksmingomis. Kartu nutarime byloje Nr. 2014-13-01 yra pabrėžta, kad darbdavio ir darbuotojo teisinius santykius reglamentuoja ne tiek ginčijama norma, kiek plati ir suvienodinta teisės normų sistema. Savo ruožtu neatidėliotinas ir visuotinis19 ginčijamos normos pripažinimas netekusia galios pakeis darbuotojui, t. y. asmeniui, kuriam reikalinga ypatinga teisinė apsauga, suteiktų garantijų apimtį. Dėl to Konstitucinis Teismas įsta- tymų leidėjui skyrė laiko, kad įvertintų būtinybę nustatyti naują teisinį reguliavimą, kuriuo kuo geriausiai būtų pasiekta darbdavio ir darbuotojo teisių pusiausvyra.

5. NUOSAVYBĖS TEISĖ

Aptariamuoju laikotarpiu Konstitucinis Teismas septyniose bylose vertino reguliavimo atitiktį Konstitucijos 105 straipsnyje20 įtvirtintai nuosavybės teisei.

18 Atskiri bendrosios kompetencijos teismo sprendimų vykdymo konstitucingumo klausimai buvo ap- žvelgti, pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 2 d. nutarime (bylos Nr. 2007-22-01). 19 Dėl konstitucinį skundą pateikusių pareiškėjų Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijamas reguliavimas yra negaliojantis nuo jų pagrindinių teisių pažeidimo atsiradimo momento. 20 Konstitucijos 105 straipsnyje nustatyta: „Kiekvienas asmuo turi teisę turėti nuosavybę. Naudojantis nuosavybe, negalima pažeisti visuomenės interesų. Nuosavybės teisės gali būti apribojamos tik įsta- tyme numatytais atvejais. Priverstinis nuosavybės nusavinimas visuomenės reikmėms yra leidžiamas tik išimtiniais atvejais atskiro įstatymo pagrindu už teisingą atlygį.“ ◆ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOS RAIDOS 2014 M. GEGUŽĖS 1 D. – 2015 M. GEGUŽĖS 1 D. TENDENCIJOS 219

Byloje Nr. 2013-17-01 Konstitucinis Teismas turėjo vertinti, ar toks civilinės tei- sės principas kaip „pirkimas nenutraukia nuomos“ atitinka Konstituciją, t. y. byloje buvo vertinama, ar aukščiausios teisinės galios normas atitinka toks reguliavimas, pagal kurį numatyta: „Jeigu gyvenamasis namas arba butas pereina kito juridinio arba fizinio asmens nuosavybėn, naujajam savininkui yra privalomos pirmesnio savininko sudarytos gyvenamosios patalpos nuomos sutartys.“ Šiame nutarime Kons- titucinis Teismas nurodė, kad civiliniuose santykiuose pirkimo atveju dėl nuomos sutarties galiojimo yra du principai: „pirkimas nutraukia nuomą“ ir „pirkimas nenutraukia nuomos“. Įstatymų leidėjas turi veiksmų laisvę pasirinkti vieną iš šių principų. Gyvenamųjų patalpų nuomos teisiniuose santykiuose įstatymų leidėjas turi subalan- suoti pasirinkto principo neigiamą įtaką teisės subjektams, t. y. turi pasiekti propor- cingą pusiausvyrą tarp visų asmenų, kuriems atitinkamas reguliavimas daro poveikį. Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjo panaudotos priemonės yra pri- taikytos teisėtam tikslui pasiekti – gyvenamųjų patalpų nuomininkų teisių apsaugai. Byloje Nr. 2013-17-01 pakviesti asmenys nurodė keletą atvejų, kai teisėmis yra naudojamasi piktavališkai, pasirašius fiktyvias nuomos sutartis. Konstitucinis Teis- mas pabrėžė, jog galimas piktnaudžiavimas teisės norma pats savaime nesuteikia pagrindo manyti, kad ši norma neatitinka Konstitucijos. Konstitucinis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nurodė: vertinant pusiausvyrą tarp visuomenės interesų ir individo nuosavybės tei- sės, reikia atsižvelgti į tai, ar, įsigydamas nuosavybę, asmuo žinojo apie esamus arba galimus tolesnius naudojimosi šia nuosavybe apribojimus arba ar jis, būdamas pro- tingai atidus ir apdairus, turėjo apie juos sužinoti. Byloje Nr. 2013-17-01 vertinama norma jau pati savaime asmenims nurodo, kad įgytas nuosavybės teises gali apriboti ankstesnio savininko sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Konstitucinis Teismas, vertindamas į ginčijamą normą įtraukto pagrindinių teisių apribojimo atitiktį proporcingumo principui, padarė išvadą, kad jis atitinka Konstitucijos 105 straipsnį. Konstitucijos 105 straipsnio reguliavimo apimtis yra susijusi ir su teritorijos planavimu, nes Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad vienas iš būdų apriboti nuosa- vybės teises, atsižvelgiant į visuomenės interesus, yra teritorijos planavimas. Taigi tai galima laikyti naudojimosi nuosavybe teisių apribojimu, nes teritoriniu planu yra ap- ribojamas laisvas ir netrukdomas naudojimasis nekilnojamuoju turtu. Tokio pobūdžio nuosavybės teisių apribojimas buvo vertinamas byloje Nr. 2014‑04-03, nes pareiškėja manė, kad Rygos dūma, rengdama Mežaparko21 loka- linį planą, padarė esminių pažeidimų. Pareiškėja buvo įsigijusi nekilnojamojo turto Mežaparke, tikėdamasi, kad pagal Rygos teritorinį planą šioje nuosavybėje leidžiama statyti gyvenamuosius namus. Tačiau Rygos dūma patvirtino Mežaparko teritorijos lokalinį planą, kuriame, be kita ko, yra uždrausta naujų gyvenamųjų pastatų statyba

21 Mežaparkas (Mežaparks) yra Rygos mieste, Kyšezero (Ķīšezers) pakrantėje su vaizdingu kalvotu pušy- nu. Mežaparko bendras plotas – 11,821 km². 220 Aldis Laviņš ◆

minėtoje nuosavybėje. Konstitucinis Teismas nurodė, kad pagrindinė Mežaparko už- statymo funkcija yra užtikrinti gyventojų kokybišką poilsį, švietimą, laisvalaikį, spor- tą ir rekreaciją. Gyvenamųjų namų statybai suintensyvėjus, padidėtų ir transporto eismo intensyvumas, o tai trukdytų parko lankytojams. Nauju aspektu Konstitucijos 105 straipsnio turinys atskleistas nagrinėjant bylą Nr. 2013-20-03. Joje Konstitucinis Teismas vertino, ar reguliavimu, pagal kurį nekilnojamojo turto savininkui numatyta pareiga užtikrinti jo nuosavybei priklau- sančių viešai naudojamų teritorijų tvarkymą ir švarą, apribojamos Konstitucijos 105 straipsnyje nustatytos teisės. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Konstitu- cijos 105 straipsnyje nustatytas pagrindines teises galima apriboti ne tik susiaurinant asmens nuosavybės teisių apimtį, bet ir priskiriant asmeniui tam tikras su nuosavybe susijusias pareigas. Vertindamas reguliavimo atitiktį proporcingumo principui, Konstitucinis Teismas pripažino, kad toks nuosavybės teisių apribojimas yra neproporcingas. Įstatymu „Dėl savivaldybių“ savivaldybei nustatyta pareiga rūpintis teritorijos aplinkotvarka ir švara. Vadinasi, savivaldybė turi teisę nustatyti nekilnojamojo turto savininkams pareigą prižiūrėti ir tvarkyti jų nuosavybei priklausančias teritori- jas. Kita vertus, įstatymas „Dėl savivaldybių“ neturi būti aiškinamas taip, kad savival- dybė galėtų savo funkcijos vykdymą visiškai perduoti savininkams. Jeigu savivaldybė nusprendė šios funkcijos vykdymą perduoti nekilnojamojo turto savininkams, ji turi prisidėti prie jos įgyvendinimo. Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog „argumentas, kad savivaldybės biudžete lėšų jos funkcijų vykdymui apskritai nėra numatyta arba jų yra numatyta nepakankamai, nėra pripažįstamas priežastimi, dėl kurios savi- valdybė galėtų apskritai atsisakyti prisidėti prie priklausančių teritorijų tvarkymo ir šią pareigą neribota apimtimi perduoti savininkams.“

5.1. Konstitucijos 105 straipsnio reguliavimo, susijusio su mokesčiais ir komercine veikla, apimtis

Nagrinėdamas bylą Nr. 2014-11-0103 Konstitucinis Teismas papildė reguliavimo, kuriuo numatyta pareiga mokėti mokestį, konstitucingumo vertinimo metodiką. Šioje byloje Konstitucinis Teismas vertino reguliavimo, kuriuo numatyta pareiga mokėti naują mokestį (gamtos išteklių mokestį), atitiktį aukščiausios teisinės galios normoms. Gamtos išteklių mokestį turi mokėti savininkai tų hidroelektrinių, kurių hidromazgo bendroji įrengta galia yra mažesnė negu du megavatai, t. y. įstatymų lei- dėjas nustatė pareigą mokėti gamtos išteklių mokestį už vandens, kaip visuomenei svarbaus ištekliaus, naudojimą ūkinėje veikloje. Konstitucinis Teismas jau anksčiau buvo nurodęs: „Mokesčių teisės specifika turi įtakos konstitucinės kontrolės apimčiai. Valstybė, nustatydama ir įgyvendin- dama savo mokesčių politiką, turi plačią veiksmų laisvę. Asmens nuosavybės teisė nėra nagrinėjama atskirai nuo asmens konstitucinės pareigos mokėti tinkama tvarka nustatytus mokesčius. Tikrindamas pagrindinių teisių apribojimo teisėtumą, Kons- ◆ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOS RAIDOS 2014 M. GEGUŽĖS 1 D. – 2015 M. GEGUŽĖS 1 D. TENDENCIJOS 221 titucinis Teismas gali įvertinti pirmiausia tai, ar mokesčio mokėjimas nėra neproporcinga našta mokesčio mokėtojui ir ar mokesčių norminis reguliavimas atitinka bendruosius teisės principus.“22 Byloje Nr. 2014-11-0103 ši vertinimo metodika buvo papildyta nauju kriterijumi – Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad „vertinant, ar mokesčio mokėjimas nėra neproporcinga našta jo mokėtojui, be kita ko, reikia apsvarstyti, ar pritaikytasis mokestis pagal savo pobūdį nėra konfiskuojamasis.“ Konstitucinis Teismas pripažino, kad yra protingas gamtos išteklių mokesčio ap- skaičiavimo principo išaiškinimas, pagrįstas objektyviais ir racionaliais argumentais. Vertindamas tikimybę, jog esama labiau tausojančių priemonių, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju mokesčio nebuvimo negalima pripažinti labiau tausojančia priemone, kuria teisėtas tikslas būtų pasiektas bent tokiu pačiu lygiu. Įstatymų leidėjas tam tikram teisėtam tikslui pasiekti turi teisę pasirinkti ir tokias priemones, kurios gali turėti įtakos asmens interesui imtis konkrečių rūšių ūkinės veiklos arba savo ūkinėje veikloje naudoti konkrečias technologijas. Reikšminga yra tai, kad nagrinėjant bylą Nr. 2014-11-0103 reikėjo spręsti ir klausimą dėl valstybės biudžeto tvirtinimo procedūros. Saeimos tvarkos taisyklių 871 straipsnyje nustatyta, kad biudžeto įstatymų projektų paketą sudaro kasmeti- nio valstybės biudžeto įstatymo projektas ir įstatymų projektai, kuriais nustatomas arba pakeičiamas valstybės biudžetas, arba su biudžetu susiję įstatymų projektai. Įsta- tymo dėl naujo mokesčio – gamtos išteklių mokesčio – nustatymo projektas buvo įtrauktas į valstybės biudžeto įstatymų projektų paketą. Konstitucinis Teismas nuro- dė, kad Saeima turi įvertinti, ar pakete visi valstybės biudžeto įstatymų projektai atitinka Saeimos tvarkos taisyklių 871 straipsnyje nurodytus kriterijus. Jeigu kuris nors įstatymo projektas šių kriterijų neatitinka, Saeima jį turi pašalinti iš biudžeto įstaty- mų projektų paketo. Įstatymų leidėjas nustatė pareigą nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėti gamtos išteklių mokestį savininkams tų hidroelektrinių, kurių hidromazgo bendroji įrengta galia yra mažesnė negu du megavatai, vadinasi, normos buvo taikomos konk retiems ūkiniams metams. Dėl to tokį reguliavimą buvo galima įtraukti į biudžeto įstatymų projektų paketą ir patvirtinti kartu su valstybės biudžeto įstatymu. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad nauda, kurią visuomenė gauna iš reguliavimo, kuriuo numatyta pareiga mokėti gamtos išteklių mokestį, yra didesnė už as- menų teisėms ir teisėtiems interesams padarytą žalą. Taigi toks reguliavimas atitinka Konstitucijos 105 straipsnį. Nagrinėjant bylą Nr. 2014-11-0103 buvo sprendžiamas klausimas tik dėl to, kaip reguliavimu apribojama asmens teisė užsiimti konkrečios rūšies ūkine veikla – komercine veikla, o byloje Nr. 2013-21-03 Konstituciniam Teismui teko vertinti, ar Rygos dūmos privalomųjų taisyklių normomis, kuriomis draudžiama triukšmauti Rygos administracinėje teritorijoje ir už tai numatyta atsakomybė, yra apribojama teisė vykdyti komercinę veiklą. Konstitucinį skundą byloje Nr. 2013-21-03 pateikė

22 Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutarimas (bylos Nr. 2010-59-01). 222 Aldis Laviņš ◆

verslininkas, kuris savo ūkinei veiklai vykdyti buvo įrengęs pasilinksminimų vietą: dieną čia veikė restoranas, o vakare – baras ir klubas, kuriame dažnai buvo leidžia- ma muzika ir šokama. Konstitucinį skundą pateikusi pareiškėja buvo du kartus baus- ta administracine tvarka už nepastovaus pobūdžio triukšmo kėlimą leidžiant muziką ir taip drumsčiant aplinkinių asmenų ramybę. Taigi Konstitucinis Teismas turėjo išaiškinti, koks yra Konstitucijos 105 straipsnyje minėtos nuosavybės santykis su teise užsiimti komercine veikla. Aiškindamas Kons- titucijos 105 straipsnį ir jį siedamas su Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teise yra laikomos visos turtinio pobūdžio teisės, kurias teisę turintis asmuo gali panaudoti savo labui ir su kuriomis jis gali elgtis kaip panorėjęs. Ir įvairūs ekonominiai interesai, tarp jų ir komercinės veik los vykdymas, patenka į nuosavybės teisės turinį. Dėl to reguliavimu, kuriuo numatoma atsakomybė už triukšmavimą, jeigu jis trikdo aplinkinių asmenų ramybę, normalų įstaigų ir organizacijų darbą, ribojama konstitucinį skundą pateikusios pareiškėjos tei- sė užsiimti komercine veikla. Byloje Nr. 2013-21-03 buvo padaryta išvada, kad pagrin- dinių teisių apribojimas nėra nustatytas įstatymu, nes Rygos dūma veikė ultra vires, t. y. spręsti klausimus dėl bet kokio pobūdžio veiklos, kuria keliamas triukšmas ir trikdoma viešoji tvarka (taip pat aplinkinių asmenų ramybė, normalus įstaigų ir organizacijų darbas), yra įstatymų leidėjo – Saeimos – kompetencija.

5.2. Kriminalinė bausmė kaip nuosavybės teisės apribojimas

Baudžiamojo įstatymo 36 straipsnio 2 dalies 1 punkte turto konfiskavimas numatytas kaip viena iš baudžiamosiose bylose taikomų papildomų bausmės rūšių23. Konstitucinį skundą pateikusi pareiškėja prašė, kad Konstitucinis Teismas pripažin- tų Baudžiamojo įstatymo normas, kuriomis numatytas turto konfiskavimas, neati- tinkančiomis Konstitucijos 105 straipsnio antrojo ir trečiojo sakinių24. Pareiškėjos manymu, teisėtai įgyto turto konfiskavimas yra neproporcinga bausmė. Turto konfiskavimą kaip bausmės rūšį Konstitucinis Teismas vertino sprendime dėl bylos Nr. 2010-31-01 teisenos nutraukimo. Tačiau šios bylos teisena buvo nutraukta todėl, kad buvo konstatuotos aplinkybės, dėl kurių nebuvo galima bylos nagrinėti iš esmės25. Nagrinėdamas bylą Nr. 2014-34-01 Konstitucinis Teismas 23 Turto konfiskavimas kaip bausmės rūšis reiškia nuteistajam priklausančio turto priverstinį neatlygin- tinį nusavinimą valstybės nuosavybėn, t. y. konfiskavimas kaip kriminalinė bausmė nėra taikomas siekiant nusavinti nusikalstamu būdu įgytas lėšas. 24 Konstitucijos 105 straipsnio antrajame ir trečiajame sakiniuose nustatyta: „Naudojantis nuosavybe negalima pažeisti visuomenės interesų. Nuosavybės teisės gali būti apribojamos tik įstatyme numatytais atvejais.“ 25 Konstitucinio Teismo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad bylos teiseną iki nutarimo paskelbimo galima nutraukti Konstitucinio Teismo sprendimu: 1) gavus pareiškėjo rašytinį prašymą; 2) jeigu gin- čijama teisės norma (aktas) nebegalioja; 3) jeigu Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad sprendimas kelti bylą neatitinka šio įstatymo 5 dalies reikalavimų; 4) jeigu norma (aktas), atitiktis kuriai yra gin- čijama, nebegalioja; 5) jeigu yra paskelbtas nutarimas kitoje byloje dėl to paties reikalavimo dalyko; 6) kitais atvejais, kai yra neįmanoma tęsti bylos teisenos. ◆ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOS RAIDOS 2014 M. GEGUŽĖS 1 D. – 2015 M. GEGUŽĖS 1 D. TENDENCIJOS 223 padarė išvadą, kad turto konfiskavimas kaip bausmės rūšis patenka į Konstitucijos 105 straipsnio antrojo ir trečiojo sakinių reguliavimo apimtį ir jis vertintinas kaip Konstitucijos 105 straipsnyje nustatytų pagrindinių teisių apribojimas. Vis dėlto Konstitucinis Teismas, laikydamasis „savęs apribojimo“ principo, nevertino į Bau- džiamąjį įstatymą įtrauktos sankcijos ir nusikalstamos veikos sudėties proporcingumo. Byloje Nr. 2014-34-01 buvo padaryta išvada, kad Baudžiamasis įstatymas aiškiai nustato turto konfiskavimo ribas, viena vertus, leisdamas teismui apskritai netaiky- ti turto konfiskavimo ir, kita vertus, apibrėždamas turtą, kuris negali būti konfiskuo- jamas. Savo ruožtu tinkamiausią bausmės rūšį ir dydį kiekvienu konkrečiu atveju turi parinkti teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes. Taigi Konstitucinis Teismas pripažino, kad pagrindinių teisių apribojimas yra nustatytas tinkama tvarka priimtu įstatymu ir jis yra proporcingas. Aiškindamas pagrindinių teisių apribojimo propor- cingumą, Konstitucinis Teismas atsižvelgė į tai, kad įstatymų leidėjas bausmių politikos srityje turi plačią veiksmų laisvę, o Konstitucinio Teismo kompetencija yra patikrinti, ar įstatymų leidėjas nėra akivaizdžiai pažeidęs veiksmų laisvės ribų.

6. LYGIATEISIŠKUMO PRINCIPAS

Aptariamuoju laikotarpiu Konstitucinis Teismas priėmė penkis nutarimus26, kuriuose įvertino kurios nors teisės normos atitiktį Konstitucijos 91 straipsnio pirmajame sakinyje27 įtvirtintam lygiateisiškumo principui. Nutarime byloje Nr. 2014-02-01 Konstitucinis Teismas vertino, ar kredito įstai- gos nemokumo atveju šios įstaigos valdybos narys turi teisę už savo indėlį gauti atly- gį iš indėlių garantinio fondo. Konstitucinis Teismas pripažino, jog įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kad tam tikroms indėlininkų kategorijoms indėlių neprieinamumo atveju finansinė apsauga gali būti uždrausta. Viena iš tokių kategorijų – kredito įstaigos valdybos nariai, kurių pa reiga yra kontroliuoti kredito įstaigos finansinę padėtį. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad visi valdybos nariai yra solidariai atsakingi už kredito įstaigos valdymą neatsižvelgiant į tai, kaip tarp jų paskirstytos valdymo pareigos. Todėl valdybos nario finansinę apsaugą indėlių neprieinamumo atveju galima apriboti, net jei jis pats nėra kaltinamas dėl kredito įstaigos nemokumo. Taigi Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad skirtingas požiūris į kredito įstaigos valdybos narius yra pateisinamas. Nutarime byloje Nr. 2014-03-01 buvo vertinama, ar šalies miestuose ir nuovaduose, kuriuose gyventojų skaičius yra didesnis negu 5 000, kandidatų į dūmos depu- tatus sąrašus pagrįstai gali pateikti tik politinės partijos, o ne rinkėjų susivienijimai.

26 Žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 13 d. nutarimą (bylos Nr. 2014-02-01), 2014 m. gruo- džio 11 d. nutarimą (bylos Nr. 2014-05-01), 2015 m. vasario 5 d. nutarimą (bylos Nr. 2014-03-01), 2015 m. vasario 12 d. nutarimą (bylos Nr. 2014-08-03) ir 2015 m. balandžio 29 d. nutarimą (bylos Nr. 2014‑31-01). 27 Konstitucijos 91 straipsnio pirmajame sakinyje nustatyta, kad „visi žmonės Latvijoje įstatymui ir teismui yra lygūs“. 224 Aldis Laviņš ◆

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad mažuosiuose nuovaduose piliečiai turi teisę savivaldybių rinkimuose kandidatuoti būdami įrašyti į rinkėjų susivienijimų są- rašus, o didžiuosiuose miestuose ir didžiuosiuose nuovaduose tokios teisės jie neturi. Tokio diferencijavimo teisėtas tikslas – stiprinti politinių partijų sistemą, t. y. įstaty- mų leidėjas stengėsi paskatinti asmenis steigti politines partijas, tapti jų nariais arba kitaip dalyvauti politinių partijų veikloje. Taip galima pasiekti, kad asmenys plačiau įsitrauktų į politinį procesą ir partinės sistemos stiprinimą. Kartu Konstitucinis Teismas pripažino: į rinkėjų susivienijimo sąrašą įrašytam piliečiui suteikus teisę kandidatuoti bet kurios savivaldybės tarybos rinkimuose, tik riausiai būtų galima užtikrinti platesnį atstovavimą gyventojų interesams savivaldy- bės taryboje. Tačiau kol esama ryškių politinių partijų ir rinkėjų susivienijimų veiklos teisinio reguliavimo skirtumų, tokia priemonė neskatintų visos valstybės mastu stip rinti politinių partijų sistemos taip pat kokybiškai, kaip skatina ginčijamoje normoje nustatytas skirtingas požiūris. Be to, šis skirtingas požiūris nė vienam piliečiui ne- draudžia įgyvendinti savo pasyviosios rinkimų teisės. Todėl ginčijama norma nepa- žeidžia lygiateisiškumo principo. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas vertino ir asmens teisę dalyvauti valstybės ir savivaldybių veikloje, ir valstybės pareigą sudaryti išankstines sąlygas įgyvendinti šią teisę. Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, garantuodamas Konsti- tucijos 101 straipsnio pirmajame sakinyje įtvirtintų teisių įgyvendinimą28, turi plačią veiksmų laisvę reguliuoti savivaldos narių išrinkimo tvarką, be kita ko, ir nustatyti, kokie subjektai ir kokiu būdu turi teisę pateikti kandidatų sąrašus savivaldos narių rinkimams. Tačiau įstatymų leidėjas neturi pareigos nustatyti savivaldos narių rinkimams tokį teisinį reguliavimą, kuriuo kiekvienam piliečiui būtų leista pačiam pasirinkti savo pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo tvarką, be įstatyme numatytosios. Taigi iš Konstitucijos 101 straipsnio pirmojo sakinio valstybei kyla pareiga konkrečia forma, t. y. įstatymu, nustatyti tokią kiekvieno piliečio pasyviosios rinkimų teisės įgyvendini- mo tvarką savivaldos narių rinkimuose, kuri atitinka Konstitucijos normas ir principus. Nutarime byloje Nr. 2014-05-01 Konstitucinis Teismas vertino neįgalumo pensijos apskaičiavimo skirtumus, būtent, ar asmenų, kurie turi antros grupės neįgalumą, pensijos apskaičiavimas gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar asmeniui šios grupės neįgalu- mas nustatytas iškart, ar prieš tai buvo nustatytas kitos grupės neįgalumas. Konstitucinis Teismas palygino dvi asmenų grupes: asmenis, kurie, gavę trečios grupės neįgalumą, ir toliau dirba ir kuriems vėliau buvo nustatytas antros grupės ne- įgalumas, ir dirbančius asmenis, kuriems iškart yra nustatytas antros grupės neįga- lumas. Nors abiejų lyginamų grupių asmenys mokėjo socialines įmokas, įmokų įtaka

28 Konstitucijos 101 straipsnyje nustatyta, kad „kiekvienas Latvijos pilietis turi teisę įstatyme numaty- tu būdu dalyvauti valstybės ir savivaldybių veikloje, taip pat užimti pareigas valstybės tarnyboje. Sa- vivaldos narius išrenka visateisiai Latvijos piliečiai ir Europos Sąjungos piliečiai, kurie nuolat gyvena Latvijoje. Kiekvienas Europos Sąjungos pilietis, kuris nuolat gyvena Latvijoje, turi teisę įstatyme nustatytu būdu dalyvauti savivaldos veikloje. Savivaldos darbo kalba yra latvių kalba.“ ◆ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOS RAIDOS 2014 M. GEGUŽĖS 1 D. – 2015 M. GEGUŽĖS 1 D. TENDENCIJOS 225 neįgalumo pensijos dydžiui yra skirtinga – pirmuoju atveju ši įtaka yra mažesnė negu antruoju. Konkrečiu atveju asmens, kuriam po trečios grupės neįgalumo buvo nustatytas antros grupės neįgalumas, pensija buvo dukart mažesnė negu tokiu atveju, jeigu antros grupės neįgalumas jam būtų buvęs nustatytas iškart. Konstitucinis Teismas pripažino, kad jeigu asmenys, kuriems neįgalumas jau yra įsigaliojęs, turi pareigą mokėti tokio pat dydžio socialines įmokas, kokias moka visi kiti, tuomet valstybė turi pasirūpinti, kad šių asmenų įmokas proporcingai atspindė- tų perskaičiuotos neįgalumo pensijos dydis. Kadangi ginčyta norma tokio proporcingumo neužtikrino, ji buvo pripažinta negaliojančia. Nagrinėdamas bylą Nr. 2014-08-03 Konstitucinis Teismas vertino, ar gimdymo pagalba iš valstybės biudžeto lėšų pagrįstai nėra apmokama toms moterims, kurios negimdo stacionare. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas visoms moterims garantavo galimybę gauti nemokamą gimdymo pagalbą valstybės sukurtoje apmokėtų sveikatos priežiūros paslaugų sistemoje. Taigi valstybė yra užtikrinusi sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir prieinamumą, ir ji neturi pareigos garantuoti gimdymo pagalbą kokioje nors kitoje asmens pageidaujamoje vietoje ir kitu būdu ne minėtoje sistemoje. Taigi moterys, kurios pasirinko gauti gimdymo pagalbą ne stacionare, sutei- kė pirmenybę tokiai paslaugai, kuri yra leidžiama, tačiau teikiama ne pagal valstybės sukurtą ir visoms moterims prieinamą nemokamos gimdymo pagalbos sistemą. Su šiomis išvadomis nesutiko Konstitucinio Teismo teisėja Ineta Ziemelė ir pa- reiškė atskirąją nuomonę. Ji nurodė, kad klausimą dėl moters pasirinkimo gimdyti stacionare ar ne jame Konstitucinis Teismas išnagrinėjo jį siedamas su Konstitucijos 111 straipsnyje numatyta teise į sveikatos apsaugą. Tačiau minėtasis klausimas yra ir Konstitucijos 96 straipsnyje numatytos teisės į privatų gyvenimą elementas. Kons- titucijos 96 straipsnio kontekste reikėtų vertinti ne tik tai, ar moteris turi teisę pasirinkti gimdyti namuose ar stacionare, bet ir tai, ar valstybės sukurta sistema padeda įgyvendinti šią pasirinkimo teisę. Galiausiai nutarime byloje Nr. 2014-31-01 Konstitucinis Teismas nagrinėjo lygia- teisiškumo principą tais atvejais, kai yra keičiamas įstatymas. Buvo pripažinta, kad dėl teisinio reguliavimo pokyčių savaime susiformuoja dvi asmenų grupės ir skirtingas po- žiūris į juos. Tačiau vien tai, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą asmenų teisės yra regla- mentuotos kitaip, negu pagal pirmesnį, dar nėra lygiateisiškumo principo pažeidimas. Tai, ar konkrečiu atveju skirtingas požiūris yra pateisinamas, reikia vertinti tikrinant, ar įstatymų leidėjas, priimdamas ginčijamą normą, atsižvelgė į teisėtų lūkesčių principą.

7. TEISĖ GYVENTI SAUGIOJE APLINKOJE

Nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas išnagri- nėjo vieną bylą, kurioje buvo ginčijama savivaldybės teritorijos panaudojimo ir už- statymo taisyklių atitiktis Konstitucijai. 226 Aldis Laviņš ◆

Nutarime byloje Nr. 2013-19-01 Konstitucinis Teismas vertino, ar konkrečioms teritorijoms nustatyti planuojamo (leidžiamo) panaudojimo būdai, taip pat teritorijos panaudojimo ir užstatymo taisyklėse numatytos panaudojimo sąlygos atitinka Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę gyventi saugioje aplinkoje29. Konstitucinis Teismas, vertindamas teritorinių planų teisėtumą, tikrina, ar yra atsižvelgta į norminiuose aktuose nustatytą teritorinio plano parengimo ir tvirtinimo tvarką ir ar pagal norminiuose aktuose reglamentuotą teritorinio planavimo lygį ir būdą yra nustatytas teritorijos suplanuotas (leidžiamas) panaudojimas ir jo apribojimai. Esminį teritorinio plano rengimo ir tvirtinimo proceso pažeidimą apibū- dina keletas kriterijų. Pirma, esminis teritorijos planavimo proceso pažeidimas yra toks pažeidimas, dėl kurio priimtas kitoks sprendimas, negu būtų buvęs priimtas, jeigu būtų buvę laikomasi procedūros. Antra, esminis pažeidimas yra padarytas tokiais atvejais, kai yra iš esmės pažeista visuomenės teisė dalyvauti teritorijos planavimo procese. Trečia, esminiu pažeidimu yra pripažįstami ir kiti teritorijos planavimo principų pažeidimai30. Taigi vertinant byloje Nr. 2013-19-01 ginčyto teritorinio plano atitiktį Konsti- tucijos 115 straipsniui reikėjo išsiaiškinti, ar buvo laikomasi norminiuose aktuose nustatytos teritorinio plano rengimo ir priėmimo tvarkos ir ar pagal norminiuose aktuose reglamentuotą teritorijos planavimo lygį ir būdą yra nustatytas teritorijos suplanuotas (leidžiamas) panaudojimas ir jo apribojimai. Konstitucinis Teismas ne- konstatavo nei aplinkos apsaugos teisės normų, nei procesinių pažeidimų.

8. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS DIMENSIJA

Byloje Nr. 2014-06-03 Konstitucinis Teismas vertino sausumos transporto prie- monių savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reguliavimo (toliau – TPSCAD reguliavimas) normų atitiktį aukščiausios teisinės galios normoms. Rengiant TPSCAD reguliavimą, į jį buvo perkelta keletas Europos Sąjungos direk- tyvų dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su besinaudojančiųjų mechaninėmis transporto priemonėmis civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo. Pareiškėjai atkreipė Konstitucinio Teismo dėmesį į tai, kad pagal TPSCAD reguliavimą numatyti draudimo išmokų dydžiai yra daug mažesni negu nustatytieji direktyvose. Ir Eu- ropos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. spalio 24 d. prejudiciniame sprendime (byla C-277/12) nurodė, kad direktyvai prieštarautų toks valstybės nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį numatyti didžiausi išmokų dydžiai būtų mažesni už direktyvoje nustatytus mažiausius išmokų dydžius. Nagrinėdamas bylą Nr. 2014-06-03 Konstitucinis Teismas nurodė, kad valsty- bių narių pareiga yra užtikrinti tikslų Europos Sąjungos direktyvose nustatytų reika-

29 Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyta, kad „valstybė saugo kiekvieno asmens teisę gyventi saugioje aplinkoje, teikdama informaciją apie aplinkos būklę ir rūpindamasi jos išsaugojimu ir gerinimu.“ 30 Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 17 d. nutarimas (bylos Nr. 2007-11-03). ◆ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOS RAIDOS 2014 M. GEGUŽĖS 1 D. – 2015 M. GEGUŽĖS 1 D. TENDENCIJOS 227 lavimų vykdymą, t. y. perkelti visus iš konkrečios direktyvos normų valstybei narei kylančius įsipareigojimus į nacionalinę teisės sistemą, taip pat daryti tai aiškiai ir tiksliai, kad asmenys galėtų suprasti savo pareigas ir teises. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad pareigos įgyvendinti direktyvų reikalavimus negalima aiškinti susiau- rintai, taikant ją tik įstatymų leidėjo veiklai. Jeigu įstatymų leidėjas išspręsti ir reglamentuoti tam tikrą klausimą yra įgaliojęs vykdomosios valdžios instituciją, jai taip pat kyla pareiga užtikrinti tinkamą ir tikslų direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisės sistemą. Konstitucinį skundą pateikęs pareiškėjas, kaip transporto priemonės savininkas, turėjo reikalavimo teisę į draudiką, su kuriuo buvo sudaręs draudimo sutartį, kad įsi- galiojus draudžiamajam įvykiui šis draudikas išmokėtų nukentėjusiajam draudimo išmoką ir taip padengtų jam susidariusius nuostolius. Konstitucinis Teismas pažy- mėjo, kad transporto priemonės savininko pareiga atlyginti nematerialinę žalą tiek, kiek jos nepadengia draudiko išmokėta draudimo išmoka, riboja jo reikalavimo tei- sę į draudiką. Taigi reikalavimo teisė dėl įsipareigojimų įvykdymo patenka į sąvokos „nuosavybė“ reguliavimo apimtį. Tačiau nuosavybės teisės apribojimas buvo pripa- žintas neatitinkančiu aukščiausios teisinės galios teisės normų, nes nebuvo nustatytas tinkama tvarka priimtu įstatymu. Byloje Nr. 2014-06-03 atsispindi nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės sąveika. Kartu ši byla patvirtina, kad Konstitucinio Teismo ir Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktos išvados vienos kitas papildo. Nutarime byloje Nr. 2014-06-03 Konstitucinis Teismas taip pat vertino, ar TPSCAD reguliavimas atitinka Konstitucijos 92 straipsnio trečiąjį sakinį. Kitaip negu Konstitucijos 92 straipsnio pirmojo sakinio turinys, kuris Konstitucinio Teis- mo jurisprudencijoje yra plačiai atskleistas, šio straipsnio trečiojo sakinio31 turinys yra apžvelgtas palyginti mažai32. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijos 92 straipsnio trečiasis sakinys taikytinas tiesiogiai ir jis sukonkretina tam tikrą teisės į teisingą teismą aspektą, nustatydamas, kad viena iš pagrindinių teismo užduočių yra skirti atitinkamą atlygį už nepagrįstą teisių pažeidimą. Savo ruožtu sąvoka „atitinkamas atlygis“ pirmiausia aiškintina kaip bet kokį teisės pažeidimą atitinkantis atpildas, kuris apima tiek nuostolių atlyginimą, tiek neturtinės (moralinės ir asmeninės) žalos kompensavimą33. Nutarime byloje Nr. 2014-06-03 Konstitucinis Teismas, remdamasis minėtomis išvadomis, apibendrino: jeigu asmeniui nelaimingo kelių eismo įvykio metu yra padaroma tokių nuostolių, kurie viršija įstatyme arba draudimo polise nu- statytą draudiko atsakomybės limitą, asmuo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir reikalauti atlyginti ir šiuos nuostolius.

31 Konstitucijos 92 straipsnio trečiajame sakinyje nustatyta, kad „nepagrįsto teisės pažeidimo atveju kiek vienas asmuo turi teisę gauti atitinkamą atlygį. Kiekvienas asmuo turi teisę gauti advokato pagalbą.“ 32 Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimą (bylos Nr. 2001-07-0103) ir 2012 m. birželio 6 d. nutarimą (bylos Nr. 2011-21-01). 33 Žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutarimo (bylos Nr. 2011-21-01) 6 ir 7 punktus. 228 Aldis Laviņš ◆

SANTRAUKA

1. Aptariamasis laikotarpis patvirtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose yra sprendžiama daug reikšmingų konstitucinės teisės klausimų. Būtent žmogaus pa- grindinių teisių laikymasis, įgyvendinimas ir užtikrinimas yra demokratinės ir teisi- nės valstybės kertinis akmuo. 2. Teisės į teisingą teismą turinio aspektai Konstitucinio Teismo nutarimuose nagrinėti įvairiausiais aspektais. Šioje srityje Konstitucinis Teismas yra suformavęs plačią praktiką. 3. Konstituciniame Teisme išnagrinėtos bylos leido išplėtoti nuosavybės teisės turinį ir suvokimą komercinės veiklos ir sutarčių teisės kontekste. 4. Konstitucinio Teismo nutarimuose atsispindi aktualūs tarptautinių teisės nor- mų taikymo praktikos klausimai. Reikšmingas Konstitucinio Teismo praktikos plėt ros šaltinis yra Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, nes į juose išdėstytas išvadas atsižvelgiama aiškinant Konstitucijos normų turinį. Be to, 2014 m. Konsti- tucinis Teismas turėjo galimybę apibūdinti nacionalinės teisės normų ir Europos Są- jungos teisės sąveiką. 5. Mokesčių reguliavimo konstitucingumo įvertinimas Konstituciniam Teismui leido ne tik patobulinti metodiką formuluojant naujus vertinimo kriterijus, bet ir iš- plėtoti išvadas dėl valstybės biudžeto nagrinėjimo ir tvirtinimo procedūros. 6. Konstitucinio Teismo praktika, susijusi su lygiateisiškumo principu, patvirtina, kad konstatuojant, kurių asmenų sąlygos yra vienodos ir palyginamos ir pagal ko- kius kriterijus tai įvertinama, esminę reikšmę turi faktinės bylos aplinkybės. 7. Konstitucinis Teismas iš esmės papildė išvadas dėl lyginamosios teisės metodikos taikymo konstitucinėje teisenoje, t. y. nurodė, kokiais atvejais būtų leidžiama taikyti šį metodą ir kokiais atvejais jo taikymas galėtų lemti neteisingas išvadas. 8. Kelete bylų Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmuo tam tikrais atvejais piktnaudžiauja jam suteiktomis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, kad į Konstitucinio Teismo kompetenciją nepatenka teisės normos taikymo vertinimas, galimas piktnau- džiavimas teisės norma pats savaime nesuteikia pagrindo manyti, kad ši norma neati tinka Konstitucijos.

Iš latvių kalbos vertė Daiva Puškoriutė-Ridulienė VENECIJOS KOMISIJOJE

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA 2015 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d.

Liepos 14–15 d. Kijeve (Ukraina) Ve- nės Afrikos Respublikos, Čado, Kongo necijos komisijos ekspertas dalyvavo Poli- (Brazavilis), Kongo Demokratinės Res- tinių partijų ekspertų darbo grupėje, ku- publikos, Dramblio Kaulo Kranto, Gabo- rią organizavo Demokratinių institucijų ir no, Malio, Mauritanijos, Maroko, Nigerio, žmogaus teisių biuras prie ESBO (angl. Of- Senegalo ir Togo konstituciniai teismai ir fice for Democratic Institutions and Human tarybos įsteigė Vakarų ir Centrinės Afri- Rights of the OSCE, ODIHIR), Tarptauti- kos konstitucinių teismų ir tarybų tinklą nis rinkimų sistemų fondas ir Teisėkūros (angl. Network of Constitutional Courts iniciatyvų agentūra kartu su Nacionaliniu and Councils of West and Central Africa). universitetu „Kijevo Mohylos akademija“. Rugpjūčio 14 d. Džakartoje (Indo- Darbo grupės dalyviai diskutavo dviem nezija) vyko Azijos konstitucinių teismų pagrindinėmis temomis: tarptautinės ten- ir jiems prilygintų institucijų asociacijos dencijos ir uždaviniai reguliuojant poli- administracinės tarybos susirinkimas, į tinių partijų veiklą ir pagrindiniai Ukrai- kurį buvo pakviesti ir Venecijos komisi- nos teisės aktų, susijusių su politinių partijos atstovai. jų veikla, reformos aspektai. Rugpjūčio 15–16 d. Džakartoje (In- Liepos 16 d. Kijeve (Ukraina) Vene- donezija) Venecijos komisijos pirminin- cijos komisijos delegacija ir generalinio kas dalyvavo tarptautiniame simpoziu- sekretoriaus specialusis patarėjas Ukrai- me „Individualus kreipimasis į konstituci- nai dalyvavo Ukrainos Aukščiausiosios nį teismą – piliečio pagrindinių teisių ap- Rados (ukr. Верховна Рада України) se- saugos priemonė“, surengtame Indonezi- sijoje, kurioje buvo svarstoma konstitucijos Konstitucinio Teismo veiklos 12-ųjų nė reforma. metinių proga. Liepos 20 d. Vienoje (Austrija) Ve- Rugpjūčio 17–18 d. Punta Kanoje necijos komisijos atstovai, gavę ESBO pir- (Dominikos Respublika) Venecijos komi- mininkaujančios Serbijos ir Demokrati- sijos atstovai dalyvavo Pasaulinės rinkimų nių institucijų ir žmogaus teisių biuro prie institucijų asociacijos 2-ojoje asamblėjoje. ESBO kvietimą, dalyvavo seminare rinki- Rugpjūčio 20–21 d. Limoje (Peru) mų teisės klausimais. Venecijos komisijos Venecijos komisijos atstovai dalyva- atstovai daugiausia dėmesio skyrė netin- vo tarptautinėje konferencijoje, skirtoje kamam administracinių išteklių naudoji- žmogaus teisėms ir viešajai politikai, kurią mui rinkimų metu. surengė Peru teisingumo ministerija. Liepos 25 d. Rabate (Marokas) Be- Rupgjūčio 21–22 d. Dubline (Airi- nino, Burkina Faso, Kamerūno, Centri- ja) ekspertas ir buvęs Venecijos komisijos 230

narys Jamesas Hamiltonas susitiko su Al- to penkerių metų trukmės Lyčių lygybės banijos ekspertų grupe. Diskutuota apie strateginio plano įgyvendinimo gairės. vykdomą Albanijos teismų sistemos kons- Rugsėjo 9–10 d. Batumyje (Gruzija) titucinę reformą. vyko Europos konstitucinių teismų kon- Rugpjūčio 24–25 d. Jerevane (Armė- ferencijos XVII kongreso parengiama- nija) lankėsi Venecijos komisijos delegaci- sis susitikimas. Venecijos komisijos atsto- ja. Jos nariai susitiko su konstitucinės re- vai taip pat dalyvavo tarptautinėje konfe- formos komisijos nariais ir pratęsė disku- rencijoje „Tarptautinių sutarčių taikymas siją apie Armėnijos Konstitucijos pataisas. konstituciniuose teismuose ir jiems prily- Jerevano valstybinio universiteto Teisės gintose institucijose: iššūkiai dialogui“. fakultete buvo surengtas susitikimas su vi- Rugsėjo 10 d. Paryžiuje (Prancūzija) suomene. Be to, delegacijos nariai susiti- Venecijos komisija buvo pakviesta į Euro- ko su Armėnijos Respublikos prezidentu. pos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Rugpjūčio 27–30 d. Zimbabvėje Lygių galimybių ir nediskriminavimo ko- vyko kasmetinė Pietų Afrikos teismų pir- miteto posėdį. mininkų forumo konferencija ir metinis Rugsėjo 10–11 d. Kišiniove (Moldo- susitikimas. va) Venecijos komisijos atstovai dalyvavo Rugpjūčio 28–29 d. Astanoje (Ka- 24-oje metinėje Europos rinkimų vadovų zachstanas) Venecijos komisijos atsto- asociacijos konferencijoje „Rinkimų tar- vai dalyvavo tarptautinėje konferencijoje pininkų mokymai: rinkėjų lygiateisišku- „Konstitucija – vienybė, stabilumas, gero- mas, balsų lygybė“. vė“, surengtoje referendumo dėl Kazachs Rugsėjo 14–15 d. Glazge (Škoti- tano Konstitucijos 20-ųjų metinių proga. ja) Venecijos komisijos atstovai dalyvavo Rugsėjo 3–5 d. Meksike (Meksi- Glazgo universiteto surengtame seminare ka) Venecijos komisijos atstovai dalyva- apie žmogaus teises ir rinkimus. vo konferencijoje „Pinigai ir politika“, ku- Rugsėjo 14–17 d. Rabate (Marokas) rią surengė Meksikos federalinis rinki- Venecijos komisija kartu su Maroko Ka- mų teismas ir Tarptautinis demokratijos ralystės valstybės tarnybos ir administra- ir rinkimų pagalbos institutas (angl. Inter- cijos modernizavimo ministerija pradė- national IDEA). jo teisinių gebėjimų stiprinimo programą, Rugsėjo 7 d. Prahoje (Čekija) Vene- skirtą Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos re- cijos komisija kartu su Prahos tarptauti- giono (Alžyro, Egipto, Jordanijos, Libano, nių santykių institutu surengė konferenci- Libijos, Maroko, Mauritanijos, Palestinos, ją „Liustracijos praeitis ir dabartis: pana- Tuniso) aukšto lygio valstybės tarnauto- šumai, skirtumai, taikomi standartai“. jams. Pirmasis šios programos semina- Rugsėjo 8 d. Tbilisyje (Gruzija) Cent ras pavadintas „Žmogaus teisės ir valsty- rinės rinkimų komisijos Lyčių lygybės ko- bės tarnyba“. misijos nariai susitiko su Venecijos komi- Rugsėjo 15–16 d. Sofijoje (Bulgarija) sijos atstovais. Buvo aptarta geroji patir- apsilankiusi Venecijos komisijos delega- tis, sukaupta lyčių lygybės srityje, ir Gru- cija dalyvavo diskusijose apie su teismais zijos centrinės rinkimų komisijos pareng- susijusias konstitucines pataisas. Delega- ◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 231

cijos nariai susitiko su Bulgarijos valdžios Rugsėjo 28 d. – spalio 2 d. Antigvoje institucijų atstovais ir su teisėjais. (Gvatemala) vyko Iberoamerikos konsti- Rugsėjo 17–18 d. Dušanbėje (Tadži- tucinės justicijos konferencijos seminaras kistanas) Venecijos komisijos pirmininko „Pagrindinių asmens teisių apsauga lais- pavaduotoja Kjerulf Thorgeirsdottir daly- vės atėmimo įstaigose“. vavo tarptautinėje konferencijoje „Kons- Rugsėjo 29 d. Tiranoje (Albani- titucinė justicija – konstitucijos viršeny- ja) Venecijos komisijos atstovai dalyva- bės garantas“, kurią Tadžikistano Kons- vo po rinkimų surengtoje konferencijo- titucinis Teismas surengė savo veiklos je „Išmoktos pamokos ir būsimi žings- 20-mečio proga. niai: administravimas, mokymas, dalyva- Rugsėjo 24–25 d. Kišiniove (Moldo- vimas“. va) Konstitucinis Teismas kartu su Vene- Rugsėjo 30 d. – spalio 1 d. Kijeve cijos komisija surengė tarptautinę konfe- (Ukraina) Venecijos komisijos delegaci- renciją „Konstitucinio teismo santykiai su ja dalyvavo diskusijose apie vientisumo kitomis valdžios institucijomis“. kontrolės įstatymo projektą. KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

Liepos 14 d., Vilnius abiem šalims aktualios konstitucinės jus- Konstitucinio Teismo pirmininkas ticijos problemos, tolesnės bendradarbia- Dainius Žalimas susitiko su kadenciją bai- vimo perspektyvos. giančiu Ukrainos nepaprastuoju ir įgalio- tuoju ambasadoriumi Lietuvoje Valeriju- Liepos 24 d., Vilnius mi Žovtenka. Kalbėta apie Ukrainos pa- Konstituciniame Teisme lankėsi Mol- žangą įgyvendinant teisinės sistemos re- dovos ir Ukrainos teisinių institucijų at- formas, tolesnes Lietuvos ir Ukrainos stovai, dalyvaujantys tarptautiniame tei- bendradarbiavimo teisinėje srityje per sininkų forume. Konstitucinio Teismo spektyvas. pirmininkas Dainius Žalimas supažindi- no juos su Konstitucinio Teismo veikla, Liepos 14 d., Vilnius funkcijomis, kompetencija, pristatė svar- Konstituciniame Teisme lankėsi Va- biausius nutarimus. saros teisės studijų programos dalyviai. Su studentais, kurių dauguma atvyko iš Jung- Rugpjūčio 3 d., Vilnius tinių Amerikos Valstijų, susitiko Konsti- Konstitucinio Teismo pirmininkas tucinio Teismo teisėjas Gediminas Meso- Dainius Žalimas susitiko su Izraelio Vals- nis. Studentai buvo supažindinti su Kons- tybės nepaprastuoju ir įgaliotuoju amba- titucinio Teismo struktūra, darbo ypa- sadoriumi Lietuvoje Amiru Maimonu. tumais, kompetencija ir pagrindinėmis Svečias buvo supažindintas su Konstitu- funkcijomis. cinio Teismo veikla, funkcijomis ir kompetencija. Aptartos galimos Lietuvos ir Iz- Liepos 17 d., Vilnius raelio teismų bendradarbiavimo perspek- Konstituciniame Teisme lankėsi tyvos. Tarptautinės žmogaus teisių apsaugos va- saros mokyklos dalyviai. Studentai ir dės- Rugsėjo 7 d., Vilnius tytojai Konstitucinio Teismo didžiojo- Konstitucinio Teismo pirmininkas je salėje surengė teismo posėdžio, kuria- Dainius Žalimas priėmė Jungtinių Tau- me nagrinėjama su žmogaus teisių apsau- tų Tarptautinio Teisingumo Teismo tei- ga susijusi byla, inscenizaciją. sėją Antônio Augusto Cançado Trinda- de. Svečias buvo supažindintas su Kons- Liepos 22 d., Vilnius titucinio Teismo veikla, svarbiausiais įga- Konstitucinio Teismo pirmininkas liojimais. Tarptautinio Teisingumo Teis- Dainius Žalimas susitiko su Moldovos mo teisėjas pabrėžė ypatingą konstituci- Respublikos Konstitucinio Teismo pirmi- nių teismų reikšmę ginant pagrindines ninku Alexandru Tănase. Buvo aptartos žmogaus teises. ◆ KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA 233

Rugsėjo 8 d., Vilnius rė glaudesnio dvišalio bendradarbiavimo Konstituciniame Teisme lankėsi perspektyvas. Ukrainos Aukščiausiojo Teismo delegacija, vadovaujama šio teismo pirmininko Rugsėjo 10 d., Vilnius Jaroslavo Romaniuko. Konstitucinio Teis- Konstituciniame Teisme lankėsi tei- mo teisėjai susitikime su svečiais aptarė sininkų mainų programoje dalyvaujantys abiem šalims aktualius konstitucinių teis- teisininkai iš Italijos, Nyderlandų, Prancū- mų kompetencijos klausimus, kreipimųsi zijos, Rumunijos ir Vokietijos. Svečiai susi- į juos nagrinėjimo praktiką. pažino su Konstitucinio Teismo funkcijomis, kompetencija, aktualiausiomis bylo- Rugsėjo 9–12 d., Batumis mis, buvo atsakyta į juos dominusius klau- (Gruzija) simus apie Konstitucinio Teismo veiklą. Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas dalyvavo Europos kons- Rugsėjo 24–25 d., Kišiniovas titucinių teismų konferencijos Pirminin- (Moldova) kų susirinkimo posėdyje, kuriame buvo Konstitucinio Teismo pirmininkas svarstomi pasirengimo Europos konsti- Dainius Žalimas dalyvavo tarptautinėje tucinių teismų konferencijos XVII kong konferencijoje „Konstitucinio teismo ry- resui ir kiti organizaciniai klausimai. šiai su kitomis valstybės institucijomis“. Jis Konstitucinių teismų pirmininkai daly- perskaitė pranešimą „Konstitucinio Teis- vavo tarptautinėje konferencijoje, nagri- mo aktai kaip gyvoji Konstitucija“ ir vedė nėjo aktualias tarptautinių sutarčių taiky- diskusiją „Konstitucinio teismo ryšiai su mo konstitucinių teismų praktikoje prob parlamentu ir vyriausybe. Konstitucinio lemas. D. Žalimas susitiko su Gruzijos teismo vaidmuo sprendžiant tarp valdžios Konstitucinio Teismo pirmininku ir apta- institucijų kylančius „konfliktus““. INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. 25 Years at the Constitutional Court for Human Dignity. Essays in Honor of Haşim Kiliç / Editors Ali Riza Çoban, Serdar Gülener, Musa Sağlam, Hüseyin Ekinci. – Ankara, 2015–. Vol. I. – 1124 p. – ISBN 978-975-7427-64-3. 2. Civilization of Law and Development of Russia / Valery Zorkin. – St. Petersburg: St. Petersburg International Legal Forum, 2015. – 343 p. – ISBN 978-5-9905546‑9‑6. 3. European Constitutional Law Review. – The Hague: T. M. C. Asser Press, 2005–. – ISSN 1574-0196. Vol. 11, Issue 1. – 2015. – 226 p. 4. Europos žmogaus teisių konvencijos įtaka konstitucinio teismo jurisprudencijai: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Latvijos Respublikos Konsti- tucinio Teismo teisėjų XIV konferencija, 2015 m. birželio 17–19 d., Plateliai. – [B. l. d.], [2015]. – 191 p. Europos žmogaus teisių konvencijos įtaka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai = Eiropas Cilvēktiesību konvencijas ietekme uz Lie- tuvas Respublikas Konstitucionālās Tiesas jurisprudenci / Danutė Jočienė // 22 p.; 21 p. Konstitucinio Teismo praktikos plėtros tendencijos 2014 m. gegužės 1 d. – 2015 m. gegužės 1 d. . = Satversmes tiesas prakses attīstības tendences laikā no 2014. gada 1. maja līdz 2015. gada 1. maijam / Aldis Laviņš // 28 p.; 27 p. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 1 d. – 2015 m. balandžio 30 d. nagrinėtų bylų apžvalga = Lietuvas Respublikas Konstitucio- nālās tiesas laikā no gada 1. Jūnija līdz 2015. gada 30. Aprīlim izskatīto lietu apskats / Dainius Žalimas // 43 p.; 31 p. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikšmė Kons- titucinio Teismo praktikai = Europas Cilvēka Tiesību un pamatbrīvību aizsardzības konvencijas nozīme Satversmes tiesas judikatūra / Ineta Zieme- le // 10 p.; 9 p. 5. International Journal of Constitutional Law. – New York: Oxford University Press, Inc., 2003–. – ISSN 1474-2640. Vol. 13, No. 1. – 2015. – 337 p. Vol. 13, No 2. – 2015. – 339–553 p. ◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 235

6. International Review of Constitutionalism. – Lake Mary, Fl.: Vandeplas Pub- lishing, 2001–. – ISSN 1569-3074. Vol. 14, No. 2. – 2014. – P. 124–246. 7. Journal of Constitutional Law in Eastern and Central Europe. – Den Bosch: Book World Publications, 1993– . – ISSN 0928-964X. Vol. 21, No. 2. – 2014. – P. 136–266. 8. Konstitucionālas doktrinas attīstība konstitucionālaja tiesā = Konstitucinės doktrinos plėtra konstituciniame teisme: XIII Lietuvos ir Latvijos konstitucinių teismų konferencija. Ryga, 2014 m. birželio 5–6 d. – Rīga: Latvijas Republikas Satversmes tiesa, 2014. – 309 p. – ISBN 978-9934-8404-4-9. Konstitucionālās jurisprudences mainības problēma: ofciālās konstitucionā- lāa doktrīnas reinterpretācija = Konstitucinės jurisprudencijos kaitos problema: konstitucinės oficialiosios doktrinos reinterpretacija / Gediminas Me- sonis // P. 65–97; 98–130. Satversmes tiesas devums plānošanas tiesību attīstībā Latvijā = Konstitu- cinio Teismo indėlis į planavimo teisės plėtrą Latvijoje / Ilma Čepāne // P. 286–297; 298–309. Lietuvas Respublikas Konstitucionālās tiesas jurisprudences apskats (2013. gada jūnijs – 2014. gada maijs) = Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis- mo jurisprudencijos apžvalga (2013 m. birželis – 2014 m. gegužė) / Pranas Kuconis // P. 174–203; 204–234. Lietuvas Republikas Konstitucionālās tiesas jurisprudences attīstības tendences = Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos raidos tendencijos / Toma Birmontienė // P. 9–36; 37–64. Vienlīdzības princips Latvijas Respublikas Satversmes tiesas praksē = Lygy- bės principas Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje / Gunārs Kūtris // P. 154–163; 164–173. Pārskats par Latvijas Respublikas Satversmes tiesā izskatītajiem laikā no 2013. gada maija līdz 2014 gada maijam = Nuo 2013 metų gegužės iki 2014 metų gegužės Latvijos Respublikos Konstituciniame Teisme išnagrinėtų klausimų apžvalga / Sanita Osipova // P. 235–259; 260–285. Īpašuma tiesību ierobežojumu izvērtēšana Satversmes tiesas praksē = Nuo- savybės teisių apribojimų įvertinimas Konstitucinio Teismo praktikoje / Kaspars Balodis // P. 131–141; 142–153. 9. Konstitucionālās tiesas kompetence: robežas un paplašināšanas iespējas: Latvijas Republikas Satversmes tiesas un Eiropas Komisijas „Demokrātija caur tiesibām“ (Venēcijas komisijas) starptautiskās konferences materiāli (2013. gada 26.–27. septembris, Rīga) / Latvijas Republikas Satversmes tiesa. – Rīga, 2014. – 225 p. – ISBN 978-9934-8404-3-2. The Constitutional Concept of Impeachment: the Role of the Constitutional Court / Toma Birmontienė // P. 140–159; 160–182. 236

10. Les Nouveaux Cahiers du Conseil constitutionnel / Conseil constitutionnel. – Paris: Dalloz, 2010–. – ISSN 2112-2679. No. 48. – 2015. – 355 p. 11. Lithuanians and Poles against Communism after 1956. Parallel Ways to Free- dom? / Edited by Katarzyna Korzeniewska, Adam Mielczarek, Monika Kare niauskaitė and Malgorzata Stefanowicz. – Vilnius: PI „Bernardinai.lt“, 2015. – 422 p. – ISBN 978-609-8086-05-8. The International Legal Status of Lithuania and its Resistence to the Soviet Union / Dainius Žalimas // P. 335–374. 12. Recueil des décisions du Conseil constitutionnel 2014. – [Paris]: Dalloz, 1991–. – 2015. – 887 p. – ISBN 978-2-247-15363-3. 13. Teisės problemos: mokslinis-praktinis žurnalas / Teisės institutas. – Vilnius: Tei- sės institutas, 1993–. – ISSN 1392-1592. Nr. 2 (88). – 2015. – 117 p. 14. The Constitutional Court of the Republic of Lithuania: Annual Report 2014. – Vilnius, 2015. – 180 p. – ISSN 2424-404X.2014. 15. Сравнительное конституционное обозрение / Институт права и публич- ной политики. – Москва: Институт права и публичной политики, 2004. – ISSN 1812-7126. Но. 2. – 2015. – 164 p. Но. 3. – 2015. – 162 p.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 3 (39) 2015 LIEPA–RUGSĖJIS

Kalbos redaktoriai Dangirutė Giedraitytė, Rima Mekaitė ir Rolandas Naujokaitis Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2015 12 09. 29,75 sp. l. Tiražas 60 egz. Užsakymas 27847.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius El. paštas [email protected] www.lrkt.lt

Spausdino UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius El. paštas [email protected] www.kopija.lt Nr. 3 (39)

PRANEŠIMAI LIEPA–RUGSĖJIS VENECIJOS KOMISIJOJE KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

2015 ◆ 2015 BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 3 (39) LIEPA–RUGSĖJIS KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA KONSTITUCINĖ ISSN 1822-4520 2015