Diplomato Jurgio Savickio Drama
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
53 ISTORIJA Juozas Brazauskas DIPLOMATO JURGIO SAVICKIO DRAMA 1935 m. Pietų Prancūzijoje, netoli Mentono, Rokebriūne, Cap- navo Savickis 1937 m. liepos 14 d. laiške K. Bizauskui, Admi- Martin rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890–1952) nistracijos departamento direktoriui3. pirko 1200 kvadratinių metrų žemės sklypą po 23 frankus už 1938 m. Jurgis Savickis toliau statėsi Pietų Prancūzijoje metrą, tais pačiais bei kitais metais dar bene tris mažesnius – vilą, prieš tai įmokėjęs didesnes ar mažesnes sumas už sklypų jau po 20 frankų už metrą. apmatavimus, dujų, elektros, vandentiekio įvedimą, vilos pro- Bičiulio Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje konsulinio skyriaus jektą. Sunku buvo neįsiskolinti ar neįkyrėti valdžiai nuolatiniais vedėjo Antano Liutkaus liudijimu, nusipirko sklypą su pušimi. Į prašymais dengti vieną ar kitą išlaidą. Vilą pavadino Ariogalos pušį įkėlė iš Lietuvos atvežtą koplytėlę ir pradėjo Ariogalos staty- vardu. Mat, iš ten kilęs, o ir užsieniečiams buvo lengva ištarti. bą: pirma pasistatė mažą sandėliuką, kuriame sudėdavo darbo Nenorėjo būti atšaukiamas į Kauną, sutiko vykti į Rygą. At- įrankius ir pats čia miegodavo, vėliau šalimais išdygo namelis iš skubėjo į Kauną, sutiko nuo 1938 m. būti perkeliamas į Rygą. trijų kambarių, kurio valgomajame pastatė puikų ąžuolinį stalą, Matyt, diplomatas buvo per daug įsijautęs į asmeninius reika- atvežtą iš tikrosios Ariogalos, savo brolio Antano darbo1. lus. Kalba Kaune buvo nemaloni: Nabju ja mordu ir panašiai 1937 m. sausio 26 d. laiške K. Bizauskui nusiskundė sveika- burnojo K. Bizauskas ant Jurgio Savickio4. ta: Baisiai pavargau per tuos išsiskyrimus ir kitokius procesus. Rašytojas labai pyko, kad, tiesioginiam viršininkui spau- Gydytojai visai nepatenkinti mano širdimi2. Gavo leidimą dviejų džiant, buvo priverstas žmoną Ingę Geisler, įsikūrusią pačioje mėnesių papildomų atostogų: gydėsi ar poilsiavo netoli pirkto pasiuntinybėje, laisvame sekretoriaus bute, iš jo iškeldinti ir iš- sklypo. Matyt, daugiau dirbo fiziškai, nei ilsėjosi. Norėjo būti ar- siųsti net į Londoną kaip pažeidusią įstatymą: nepilietei drau- čiau nuosavybės tvarkant formalumus, įdirbant žemę sodui ar džiama gyventi valdiškose patalpose. daržui. Ką žmogus darysi? Reikės turbūt liautis rašius, – rezig- Administracijos departamento direktorius K. Bizauskas savo nepasitenkinimą Lietuvos atstovu Švedijoje įteigė Užsie- nio reikalų ministrui Stasiui Lozoraičiui, o pastarasis jį pasiun- Antanas Liutkus, Leonardas Kazokas ir Jurgis Savickis. tė į Rygą tarsi už bausmę. Stoholmas. 1936. Iš Jono Perkūno Liutkaus archyvo J. Savickis į Rygą su naująja žmona Inge persikėlė 1937 m. lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje. 1938 m. sausio 10 d. parašė ministrui Stasiui Lozoraičiui ataskaitą apie dar- bą naujoje vietoje: apie diplomatų korpusą, kurį rado atvykęs. Vietos diplomatų tarpe įsivyravęs protokolas nėra vienas iš lengvųjų – tapė aplinką tarsi objektyviai, iš tiesų pajuokda- mas. Visi vizitai yra darytini asmeniškai. Pasiuntinys eina sau, žmona sau.<.>lošimas bridžu užima čia labai svarbią vietą. Yra ponių, šiuo verslu užsiimančių nuo 11 valandos priešpie- čiu ir taip toliau. Sutinkama čia žmonių, kurių pirmas klausi- mas: ar Tamsta loši bridžą? – Ne? O Ponia irgi ne. Ką gi da- rysi šitame mieste, jei bridžu nelošti! – atsiliepė von Schach, vokiečių pasiuntinys. Šitasai įprotis tikrai gula sunkia našta, kai vietos diplomatai gyvena vienos didelės šeimos gyvenimu. Nenoromis vienas antrą kaip ir kontroliuoja ir vienas apie antrą žino viską. Esama bridžo vakarų, bridžo priešpiečių ir bridžui rezervuotų dienų, tenka tik konstatuoti savo nemodernumą. Negeriu, nerūkau ir bridžo nelošiu5. 1951 m. rugpjūčio 1 d. laiške S. Lozoraičiui rašė: Rygoje be humoro juk neįmanoma6. Taip taikliai rašytojas apibūdino tuo metu savo nuotaiką. Nuobodžiavo ir šaipėsi iš diplomatų ne- užimtumo. Būdamas energingas, dirbo sau mieliausią – kultū- ros darbą. Latvijos lietuviai jau buvo pusėtinai susiorganizavę, neliko pirmiau Rygoje pastebėto mūsų paskirų draugijų lenk- tyniavimo, tiek žalingo pačioms draugijoms ir Lietuvos vardui. 54 ISTORIJA Juokavo: kuo bloga gyventi ir palapinėje? Klimatas ten buvo palankiausias jo sveikatai. O sodyba buvo nepakartojama: tai buvo tipiškas provan- calų stiliaus namelis, apsuptas laiptinėmis terasomis su iš akmenų išmūrytomis sienomis, kurių nišose stovėjo lietuviški rūpintojėliai, Sopulingojo Dievo Motina, šventas Jurgis ir kiti šventieji. Tai darė neišdildomą įspūdį. Anot Antano Liutkaus, tai buvo tikras lietuviško meno muziejus10. Tik pasikeitimai staigmeniški Ministerijoje man kuo virš kojo- mis neapvertė visus tąsyk planus, – teigė 1939 m. kovo 15 d. laiške Kaziui Bizauskui, prisiminęs galimus kitokius tarnybinius variantus. Pačioje Lietuvos vyriausybėje įvyko pasikeitimai. Vla- dui Mironui pavesta sudaryti naują vyriausybę. Užsienio reikalų ministru 1938 m. gruodžio 5 d. tapo Juozas Urbšys. Jis nuėjo ilgą diplomatinės tarnybos kelią. Buvo jaunes- nės kartos politinis veikėjas. Paskutinis Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras. Jis neatšaukė buvusio ministro spren- dimo skirti J. Savickį Lietuvos atstovu Tautų Sąjungos organiza- Diplomatas ir rašytojas Jurgis Savickis. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo cijoje Ženevoje. 1938 m. gruodžio 2 d. Užsienio reikalų minis- terija Kaune Jurgiui Savickiui išdavė diplomatinį pasą Nr. 1108 Jurgis Savickis itin pavykusiu laikė Lietuvos užsienio reikalų kaip nuolatiniam Lietuvos atstovui prie Tautų Sąjungos Ženevoje. ministerijos sumanymą į Latviją pasikviesti režisierių Konstantiną Prieš tai čia dirbo Kazys Škirpa. Jis netrukus tapo nepaprastuoju Glinskį. Trumpas pastarojo vizitas paliko gilų įspūdį vietos veikė- pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje. Nuo Prancūzijos Riv- jams ir vietos jaunuomenei. Jurgis Savickis tikėjosi, kad su režisie- jeros iki Ženevos buvo netoli, automobiliu gali greitai ir patogiai riaus pagalba pavyks plėtoti saviveiklinio lietuviško teatro veiklą. atvažiuoti. Iki 1939 m. balandžio 19 d. gyveno savo sodyboje. Režisierius 1938 m. buvo atvykęs į Rygą gydytis. Bet su- Europoje buvo neramu. Vokietija su savo sąjungininke Italija manymo įgyvendinti nepavyko. K. Glinskis gruodžio 3 d. Kau- tvarkėsi savo reikalus. 1939 m. kovo 23 d. užgrobtas Klaipėdos ne staiga mirė. kraštas. Formaliai sakant, Lietuva atidavė kraštą Vokietijai pagal J. Savickis tikėjosi rasti Lietuvoje kitą teatrinį meną išmanantį pasirašytą sutartį. Tautų Sąjunga nieko negalėjo nulemti. Vokie- žmogų. Dar sumanė rasti Rygoje leidžiamo laikraščio Lietuvių tija iš Tautų Sąjungos buvo pašalinta 1933 m. Lietuva pyko, bet balsas naują redaktorių, nes esamas redaktorius Augustinas niekas jos neapgynė. Tautų Sąjunga tik užjautė. Vronevskis buvo ligotas.. Bet gydytojai Rygoje patį pasiuntinį Jurgis Savickis 1939 m. vasarą lankėsi Lietuvoje. Savo giminėms perspėjo: Jei taip ir toliau „skubėsi“, tai bus galas. Diplomatijos ir draugams surengė pobūvį restorane Metropolis. Dalyvavo sūnus profesija jau ne Tamstai! Įtikėjau.<.>Visi negalavimai koncen- Algirdas su žmona Julika. Buvo labai susirūpinęs, kadangi gerai truojasi ties širdimi (itin dideliuose defektuose), tiek – inkstų7. žinojo Europos politiką. Dar bandė juokauti. Minėjo, kad kraujas J. Savickis sirguliavo jau atstovaudamas Danijoje. Jausda- liesis ir Lietuvoje. Atsisveikindamas jaudinosi. Sakė, nežinąs, kada vosi pavargęs, kankinamas nemigos. Suomijoje lyg ir sustiprė- vėl galės atvažiuoti, pasisvečiuoti, pamatyti Lietuvą. Ragino ir kitus jo, bent korespondencijoje neatsispindi negalavimai. Kauną važiuoti į užsienį11. Bet niekas tuo nepatikėjo. Pasiėmė iš tėviškės rašytojas laikė savo sveikatai lemtingą: Sunkūs buvo laikai saują žemės. Paliko visus svečius prie stalo sėdinčius. Voldemaro egidoje, o man dar sunkesni, – skundėsi 1937 m. Lietuvoje lankėsi ir 1940 m. pavasarį, bet trumpai, kai reikėjo gegužės 27 d. laiške P. Galaunei8. greitai apsispręsti: grįžti į Kauną ar pasilikti Pietų Prancūzijoje. Rygoje šiurpus klimatas negalimas, – 1938 m. balandžio 3 d. 1939 m. rugsėjo 16 d. J. Savickis apie gyvenimą viloje Arioga- rašė P. Galaunei. Iki pensijos buvo likę geri dveji metai. Gaila buvo la dienoraštyje užrašė: Atsikeliu iš lovos ir pasiremiu ant langinės. sūnų palikti be nieko. Prašėsi skiriamas į Vatikaną. Apsisprendė Kaip ir 1914 m. mano gimtajame ūkyje. Tylu, ramu. Ir toksai pats ne- visomis priemonėmis gelbėtis iš nepatinkančios aplinkos. jaukumas. Tik rudens lapai šlama, čiužinėja betoniniu takeliu. Kaip Žmonos Ingės atvežtas į Mentoną, atsigavo, stebėdamas gramafone kokiame užrėždavo rudens melodiją savo šlamesiais12. savyje vykstančius giluminius pokyčius. Svarbiausia – atsistojo Po dviejų dienų pažymėjo, kad viskas panašu į 1914 metus. Ir tuo- kojomis ant žemės, kurią mylėjo. Bet juto, kad valdininkaus jau met be tų pažymėjimų negalima buvo nė pajudėti Lietuvoje. be entuziazmo (visos biurokratiškos baikos išdulkėjo). Parašė Sūnus Augustinas, kurį laiką klausęs sociologijos paskaitų ministrui prašymą iškelti iš Rygos į tinkamą klimatui šalį. Gydyto- Ženevos universitete, po atostogų nusprendė likti su motina, jai prognozavo gyventi 7 metus. Rygoje daugiau sirgo nei dirbo. o ne pasilikti Vakaruose su tėvu. Likti Vakaruose reiškė tragiš- Iš užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio gavo keturis pa- ku karo metu atsisakyti motinos, palikti ją Dievo valiai, – rašė siūlymus: Briuselis, Maskva, Vatikanas ir Ženeva. Kartu tu su Augustinas Savickas memuaruose Žalia tyla. Nelikti Vakaruose nauja žmona Inge nutarė keltis į Šveicariją, Ženevą. Tapo Lie- reiškė atsisakyti dailininko