VILNIAUS UNIVERSITETO KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS LIETUVI Ų FILOLOGIJOS KATEDRA

Vaida Petrulionien ÷

BALYS SRUOGA IR JURGIS SAVICKIS: MENO REFORMA IR JOS ATPAŽINIMAS

MAGISTRO DARBAS Lietuvi ų literat ūra (Valstybinis kodas 62404H114)

Darbo vadovas______Magistrantas______(parašas) (parašas)

Doc. dr. Gabija Bankauskait ÷-Sereikien ÷ Darbo įteikimo data______(Darbo vadovo mokslinis laipsnis, mokslo pedagoginis vardas, vardas ir pavard ÷) Registracijos Nr.______

Kaunas, 2009 TURINYS

ĮVADAS ...... 3 1. INTUITYVIZMAS...... 6 1. 1. Intuityvioji H. Bergsono meno filosofija...... 6 1. 2. Lyrin ÷ intuicija B. Croces koncepcijoje ...... 9 2. LITERAT ŪROS TEORIJ Ų IR METOD Ų SAMPRATA BALIO SRUOGOS KRITIKOJE ..11 2. 1. B. Sruogos asmenyb ÷ ir talentas...... 11 2. 2. Literat ūros mokslo uždaviniai ...... 13 2. 3. Literat ūros mokslo metodai...... 16 3. MENO SAMPRATA B. SRUOGOS KRITIKOJE...... 23 3. 1. Bendra k ūrybos ir k ūr÷jo samprata...... 23 3. 2. Poezijos ir poeto samprata...... 26 3. 3. Kritiko samprata ...... 28 3. 4. Dramaturgijos samprata...... 30 4. JURGIO SAVICKIO K ŪRYBOS MODERNUMAS...... 32 4. 1. J. Savickio k ūrybos vertinimas...... 32 4. 2. Novatoriškieji J. Savickio k ūrybos bruožai...... 35 4. 2. 1. Nauja prozos technika ...... 35 4. 2. 2. Temos novatoriškumas...... 37 4. 2. 3. Naujas noveli ų žmogaus paveikslas ...... 39 4. 2. 4. Pakitusi vertybių sistema...... 42 4. 2. 5. Novatoriškas pasakojimo b ūdas ...... 46 4. 2. 6. Žodžio alchemija ...... 48 4. 3. Novatoriškos J. Savickio k ūrybos ištakos ...... 50 IŠVADOS...... 53 SUMMARY ...... 55 LITERAT ŪRA ...... 57

2 ĮVADAS

XIX—XX a. sand ūroje bei XX a. pradžioje modern ÷jan čios Europos men ą buvo užpild ę filosofiniai, estetiniai ir kalbiniai eksperimentai, laisv ÷s ir individualizmo tendencijos. Lietuvoje tuo metu dar tik kilo sav ęs ir k ūrybos suvokimo bei k ūr÷jo susivokimo problema, formavosi tipologiniai literat ūros tyrin ÷jimai, kritika, buvo spr ęstos meno esm ÷s, originalumo problemos, neišvengta ir gin čų 1. Šiame kontekste, kaip vienas aktyviausių lietuvi ų literat ūros reformatori ų, iškyla Balys Sruoga. Tikriausiai daugelis išgird ęs B. Sruogos vard ą vis ų pirma j į sieja su nepakartojama, dar ir dabar įvairi ų diskusij ų susilaukian čia memuar ų knyga „Diev ų miškas“ ar įsp ūdinga drama „Milžino paunksm ÷“. Ta čiau B. Sruoga yra svarbus ir d ÷l itin savito meno kritiko talento. B ūtent kaip į kritik ą į j į bus žvelgiama ir šiame darbe. Kitas ryžtingas XX a. lietuvi ų prozos atnaujintojas, kurio k ūryba bus analizuojama — tai Jurgis Savickis. Sruoga bene vienas pirm ųjų įvertino, suprato ir m ÷go šio k ūr÷jo originali ą, novatorišk ą proz ą, kai tuo tarpu kit ų to meto lietuvi ų literat ūros pasaulio erudit ų nuomon ę šio koncentruoto žodžio menininko atžvilgiu itin taikliai apib ūdina Donatas Sauka — savas nepritap ÷lis. Ta čiau anot kritiko, saldus it nuod ÷m÷ mag ÷jimas apie j į kalb ÷ti. Graži ų žodži ų skraiste jo nesuvystysi, erudicija nepasididžiuosi (su pagarba nusilenk ęs jo įgimtai, gražiai išlavintai inteligencijai) ir į jokius kult ūrinius bei istorinius r ÷mus jo ne įd÷si... 2. B ūtent su tokiu nusiteikimu reik ÷tų imtis analizuoti J. Savickio k ūryb ą.

Darbo aktualumas, naujumas . Apskritai apie Sruog ą daugiau yra kalbama kaip apie poet ą, prozinink ą, dramaturg ą. Jo kūrybinis įnašas į teatrologij ą, literat ūros ir tautosakos kritik ą lieka mažiau paliestas. O juk tai ir šiai dienai aktual ūs, to met ų Vakar ų pasaulio paveikti moksliniai tyrin ÷jimai, dvelkiantys ypatinga Sruogos asmenybe, gilia (dažnai ironiška) m ąstysena, pla čiu kritišku ir tiksliu menininko poži ūriu į pasaul į ir save. Sruoga siekia reformuoti lietuvišk ąjį men ą, ta čiau ši ą reform ą regi ne kaip viso, kas sena, išbraukim ą iš literat ūrinio paveldo, ta čiau kaip praeities ir naujovi ų sintez ę. Savickis šiame kontekste yra vienas iš t ų, kurio k ūryba Sruoga žavisi, įžvelgia joje daugiau nei to meto kritikai ir sieja j ą su lietuvi ų literat ūros ateitimi. Iš ties ų Savickis lietuvi ų literat ūroje unikalus tuo, jog, galima sakyti, „peršoko“ savo laikmet į. Nors tradiciškai jis priskiriamas avangardistiniam ir ekspresionistiniam menui, ta čiau tyrin ÷jant jo k ūryboje galima įžvelgti daug gilesnius meninius klodus ir iš j ų kylant į lietuviškos aristokratiškos novel ÷s modern ą.

1 BANKAUSKAIT ö-SEREIKIEN ö, G. Balys Sruoga — tarp tradicijos ir modernumo , Vilnius, 2007, p. 42. 2 SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 6.

3 Taigi šio darbo tikslas — atpažinti meno reform ą Balio Sruogos kritikoje ir Jurgio Savickio novelistikoje. Tai pakankamai problemiška, nes lietuviškasis modernizmas, su kuriuo į lietuvi ų literat ūrą ateina meno reforma, anot tyrin ÷toj ų, vis dar yra itin neapibr ÷žtas, sunkiai suvokiamas reiškinys 3, o nesuvokiant moderniosios epistemos esm ÷s, ne įmanomas ir meno reformos atpažinimas. Darbo objektu pasirinkta meno problematika B. Sruogos literat ūros kritikoje ( 1911– 1947 m. ), bei novatoriškos id ÷jos J. Savickio novel ÷se: noveli ų rinkiniai — Šventadienio sonetai (1922) ir Ties aukštu sostu (1928). Darbo šaltiniai : B. Sruogos Rašt ų VI tomas („Maironis“, „Skeveldros“, „Godos mergautin ÷s“, „Keli žodžiai“, „Gyvenimo skeveldrose“, „Kaip ži ūr÷ti meno veikal ų“ ir kt.), VII tomas („Literat ūros mokslas ir jo metodai“) ir VIII tomas („Apie dramaturgijos pradžiodalas“, „Dramaturgija, teatras ir m ūsų dramaturgai“, „Dramos velnias ir gegut ÷“). Taip pat J. Savickio Rašt ų I tomas (novel ÷s: „Ad astra“, „T ÷vas“, „Vaikas“, „Fleita“, „Susitikimas“, „Užburtos jachtos“, “Kova”, “Motina” ir kt.).

Darbo metodai . Darbe taikomas aprašomasis metodas, remiantis: • Algio Samulionio straipsniu „B. Sruoga kritikas: laikas ir individualyb ÷“, Aušros Jurgutien ÷s straipsniu „Hermeneutinis istorizmas: psichologinis, fenomenologinis, naratologinis“, Antano Andrijausko straipsniais „Formalioji mokykla“ ir „Intuityvizmas“ bei Gabijos Bankauskait ÷s-Sereikien ÷s darbais (monografija “Balys Sruoga — tarp tradicijos ir modernumo”), straipsniais: „Moderniojo meno samprata Balio Sruogos literat ūros kritikoje“, „Balio Sruogos lyrika simbolizmo kontekste“ ir kt.). • Rašant apie Savick į remiamasi Donato Saukos knyga Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vytauto Galinio straipsniu „Keturi ų v ÷jų“ s ąjūdis, Dalios Striogait ÷s knyga Avangardizmo s ūkuryje , Ramu čio Karmalavi čiaus straipsniu “Traumuotos psichikos grožis: ankstyvoji Jurgio Savickio (1890–1952) novelistika” (str. rinkinys Naujov ÷ms gimstant: lietuvi ų literat ūra XIX–XX amži ų sand ūroje ), Giedriaus Vili ūno straipsniais ir kt. Darbe taip pat taikomas analitinis ir interpretacinis metodai.

3 Ž öKAIT ö, J. Modernizmas lietuvi ų prozoje, Vilnius, 2002, p. 8.

4 Darbo uždaviniai ir strukt ūra. 1. Pirmas darbo uždavinys — pateikti intuityvistin ÷s meno filosofijos bruožus: aptarti jos pradininkus ir j ų keliamas id ÷jas (Henry Bergsono meno filosofija, intuicin ÷ Benedetto Croces koncepcija), nes b ūtent iš ši ų m ąstytoj ų filosofijos ateina sruogiškoji meno kaip pasaulio supratimo, o ne m ąstymo b ūdo jausena; iškyla iracionali bei individuali estetin ÷ intuicija; gimsta suvokimas, jog k ūryba — ne s ąmoningas aktas, bet iracionalios k ūr÷jo dvasios pasireiškimas, o kūr÷jas — tai subjektas, kuriantis nepriklausomai nuo menini ų tradicij ų ir pasikliaujantis savo įsp ūdži ų raiška. Šis darbo uždavinys gvildenamas pirmoje darbo dalyje. 2. Antras šio darbo uždavinys — išanalizuoti literat ūros teorij ų ir metod ų suvokim ą B. Sruogos kritikoje (atskleisti paties kritiko asmenyb ÷s ir talento bruožus; išsiaiškinti, kokius uždavinius B. Sruoga kelia literat ūros mokslui, kokiais metodais si ūlo juos spr ęsti). Išsiaiškinti, kas dar ÷ įtak ą b ūtent tokios kritiko sampratos formavimuisi. Šis darbo uždavinys gvildenamas antroje darbo dalyje. 3. Tre čias uždavinys — atskleisti meno samprat ą B. Sruogos kritikoje (išsiaiškinti, kaip kritikas suvokia k ūrin į ir k ūr÷ją, poezij ą ir poet ą, ko reikalauja ir tikisi iš meno kritiko). Nustatyti, kas dar ÷ įtak ą tokio meno supratimo susiformavimui. Šis darbo uždavinys gvildenamas tre čioje darbo dalyje. 4. Ketvirtas darbo uždavinys : a) pateikti Jurgio Savickio k ūrybos vertinimus jo amžinink ų akimis, išanalizuoti tarp ši ų dien ų literat ūros kritik ų vykstan čią polemik ą; b) atskleisti modernumo bruožus šio menininko k ūryboje (tematikos, pasakotojo paveikslo, žmogaus vaizdavimo b ūdo, kalb ÷jimo stiliaus ir kt. aspektais). c) paieškoti J. Savickio k ūrybos novatoriškumo ištak ų. Šis darbo uždavinys gvildenamas ketvirtoje darbo dalyje. Darbo rezultatai apibendrinami išvadose, taip pat pateikiamas literat ūros s ąrašas bei santrauka angl ų kalba.

5 1. INTUITYVIZMAS

B. Sruogai itin artima intuityvistin ÷ meno filosofija, tikrov ÷s suvokime ir menin ÷je veikloje suabsoliutinusi intuityvaus pažinimo reikšm ę, atsirado XIX a. pabaigoje kaip reakcija į racionalistini ų ir pozityvistini ų tendencij ų įsigal ÷jim ą. Šios pakraipos pradininkai — pranc ūzų mąstytojas Henry Bergsonas (Anri Bergsonas) ir ital ų filosofas Benedetto Croce.

1.1. INTUITYVIOJI H. BERGSONO MENO FILOSOFIJA

D÷l sklandžiai reiškiamos filosofin ÷s minties, orientacijos į dvasinius dalykus, H. Bergsonas vadinamas XX a. Vakar ų menin ÷s inteligentijos mesiju. Jo skelbiamas k ūrybin ÷s evoliucijos principas buvo traktuojamas kaip „<...> universalus istorijos, kult ūros ir meno raidos d÷snis, paj ÷giantis išlaisvinti žmog ų iš merkantilios tikrov ÷s prieštaravim ų <...> 4. Intuityvioji Bergsono meno filosofija — tai romantin ÷s, Friedricho Schellingo, gyvenimo filosofijos, Ryt ų filosofijos ir platoniškojo idealizmo darinys, atsirad ęs sujungus psichologines ir mokslines sąvokas. H. Bergsonas iracionalizmo linkme pasuko nusivyl ęs pozityvistin ÷mis XIX a. pabaigoje vyravusiomis griežto moksliškumo nuostatomis. Didžiausi ą įtak ą m ąstytojo nepasitik ÷jimui racionaliu protu tur ÷jo romantinis panestetizmas, o ypa č Arthuro Schopenhauerio iracionalios valios metafizika. Tod ÷l, anot A. Andrijausko, daugelis Bergsono id ÷jų: pasaulio gimimo teorija, gyvenimo samprata, intuityvizmas bei kontempliacijos teorija yra perimtos iš šio filosofo, o svarbiausia Schopenhauerio filosofijos kategorija valia, veikiant Friedricho Nietzsches id ÷joms, Bergsono veikaluose transformavosi į nerimasting ą gyvybin į pol ÷kį ir trukm ę. Ta čiau Schopenhauerio filosofijos leitmotyvai Bergsono veikaluose yra labiau pritaikyti epochos dvasiniams poreikiams. Iracionalistinei meno filosofijos tradicijai Bergsonas suteik ÷ didesn į nerimo jausm ą, negu tai buvo dar ę Schopenhaueris ir Nietzsche 5. H. Bergsono m ąstysenai b ūdingas m ÷gavimasis viskuo, kas nuolat kei čia savo pavidal ą, kas yra beveik nefiksuojama, o jo poži ūris į pažinim ą susipina su kupinais intuityvumo estetiniais elementais, kurie sugriauna bet koki ą nuosekli ą login ÷s minties sklaid ą. Bergsonas kritikuoja mechanistin ÷s pasaul ÷ži ūros ir tradicinio racionalizmo ribotum ą, stengdamasis įrodyti, jog schematiškos teorijos gali b ūti pritaikomos tik inertiškos materijos lygmenyje, o sud ÷tingesni reiškiniai nepakl ūsta išankstin ÷ms abstrak čios minties konstrukcijoms. Kitaip negu mokslas,

4 ANDRIJAUSKAS, A. Intuityvizmas. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1996, p. 519. 4 Ten pat, p. 520.

6 pretenduojantis į visuotin ę ir beasmen ę ties ą, filosofija, Bergsono nuomone, turi išryškinti individual ųjį prad ą. Čia atsiskleidžia filosofijos ir meno giminyst ÷6. Meno filosofij ą Bergsonas (kaip ir Schellingas) laiko tobuliausia filosofijos forma, o gretindamas filosofij ą su menu, jos autentiškum ą sieja su asmeniškumu, kiekvien ą mokslininko sukurt ą filosofin ę sistem ą ar koncepcij ą traktuodamas, kaip j ų k ūr÷jo asmenyb ÷s išraišk ą ar individual ų meno k ūrin į:

<...> menas visuomet siekia to, kas individualu. Tai, k ą tapytojas užfiksuoja drob ÷je, jis yra mat ęs tam tikroje vietoje, tam tikr ą dien ą, tam tikr ą valand ą, jis yra mat ęs spalvas, kuri ų nebepamatys. Tai, k ą dainuoja poetas, — jo ir tiktai jo vieno dvasin ÷ b ūsena, kuri niekada nebepasikartos. Tai, k ą dramaturgas mums parodo, — dvasios apsinuoginimas, jausm ų ir įvyki ų gyvas kamuolys, — kažkas vien ąkart pasirod ę, kad daugiau niekada nebepasirodyt ų. Mes veltui stengtum ÷m÷s šiuos jausmus vadinti bendrais vardais — kita siela juos išgyvens kitaip. Šie jausmai individualizuoti 7.

Tod ÷l Bergsonas yra abejingas vienos ar kitos filosofin÷s teorijos pretenzijoms į ties ą8. Tai artima B. Sruogai, teigian čiam, jog <...> Yra viena Grož ÷, kaip ir viena Geryb ÷, kaip ir viena Teisyb ÷, tiktai jos reiškimo formos nesuskaitomos. Ir visos formos turi savo teis ę gyventi ir būti, ir visos formos yra lygiai brangios pasaulio kult ūros darželyje 9. Meno ištakos, Bergsono poži ūriu, yra mitologijoje slypintis k ūrybinis pradas. Menas jam yra tobuliausia k ūrybin ÷s veiklos kontakto su b ūtimi ir gyvenimo pol ÷kio raiškos forma, padedanti atrasti gyvenimo esm ę. Tikras menas atitr ūksta nuo bendr ų nusistov ÷jusi ų paži ūrų, o siekdamas išryškinti tai, kas nepakartojama, jis geriau negu filosofija ar psichologija fiksuoja jautrius žmogaus vidinio gyvenimo poslinkius, atgaivina asociacijas, siejan čias j į su išoriniu pasauliu. Savo intuicijos koncepcijoje Bergsonas t ęs÷ romantin ę ir iracionalistin ę tradicij ą. Ta čiau kitaip negu Schellingas ir Schopenhaueris, kurie teig ÷ intelektin į intuicijos pob ūdį, jis, Nietzsches veikiamas, rutuliojo iracionalios alogiškos intuicijos teorij ą. Intuicijos s ąvokai Bergsonas suteik ÷ menin į turin į ir priskyr ÷ jai priešingas racionalumui savybes 10 . Bergsono koncepcijoje k ūrybos problemos įgauna universali ą prasm ę. Menininko kūrybinis aktas čia aiškinamas kaip nuolatinis s ąmon ÷s rib ų, k ūrybin ÷s erdv ÷s pl ÷timasis, atskleidžiant kažk ą nauja, dar nežinoma. Menininkui b ūding ą tiesiogin į pasaulio suvokim ą Bergsonas, kaip ir Schopenhaueris, sieja su unikalia menininko asmenybe, jos atitr ūkimu nuo įprast ų gyvenimo ryši ų. Menin ÷s k ūrybos eigoje Bergsonas pirmiausia įži ūri iracionalios k ūr÷jo

5 ANDRIJAUSKAS, A. Intuityvizmas. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1996, p. 520. 6 BERGSONAS, A. Charakteri ų komizmas. KUZMICKAS, B. Grožio kont ūrai , Vilnius, 1980, p. 27. 7 ANDRIJAUSKAS, A. Intuityvizmas. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1996, p. 521. 8 SRUOGA, B. Kaip ži ūr÷ti meno veikal ų. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 463. 9 ANDRIJAUSKAS, A. Intuityvizmas. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1996, p. 521—523.

7 dvasios pasireiškim ą. Anot jo, k ūr÷jo sukurtas menas nepriklauso nei nuo epochos, nei nuo gimimo vietos, nes jis išsako tik tai, kas užkoduota menininko sieloje:

Jei poeto sukurti personažai atrodo tikroviški, tai taip yra tod ÷l, kad jie sudaro pat į poet ą, susiskaidžius į į daugyb ę asmenybi ų, poet ą, pasin ÷rus į į save taip giliai, taip atidžiai visa stebint į, kad už čiuopiant į tai, kas potencialu realyb ÷je, suteikiant į išbaigt ą pavidal ą apmatams ir sumanymams, kuriuos jam dav ÷ gamta 11 .

Ta čiau menin ÷s k ūrybos procesas Bergsono filosofijoje — ne vien intuityvi ų veiksni ų, bet ir intelekto veiklos rezultatas 12 . Taigi Bergsono meno filosofijoje išryšk ÷ja du skirtingi tikrov ÷s pažinimo b ūdai: pirmasis — mokslinis, schematizuojantis ir iškraipantis tikrov ę, antras — meninis, b ūdingas tik išskirtin ÷ms asmenyb ÷ms, intuityviai suvokian čioms tikr ąją reiškini ų esm ę. Intuicija čia yra priešinga loginiam racionaliam žinojimui, jai b ūdinga subjekto bei objekto vienov ÷ ir vientisas tiesioginis pasaulio esm ÷s pažinimas.

11 BERGSONAS, A. Charakteri ų komizmas. KUZMICKAS, B. Grožio kont ūrai , Vilnius, 1980, p. 29. 12 ANDRIJAUSKAS, A. Intuityvizmas. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1996, p. 523—525.

8 1. 2. LYRIN ö INTUICIJA B. CROCES KONCEPCIJOJE

Kitaip negu Bergsonas, kuris savo meno filosofij ą rutuliojo vadovaudamasis subjektyvistin ÷mis romantin ÷mis ir iracionalistin ÷mis koncepcijomis ir išsaugojo joms b ūding ą neapibr ÷žtum ą, ital ų filosofas Benedetto Croce, remdamasis objektyviais idealistiniais principais, m÷gino intuityviajai meno filosofijai suteikti sisteming ą išpl ÷totos koncepcijos pavidal ą.

Savo veikaluose B. Croce gvildeno beveik visas dvasin ÷s kult ūros sferas. Jis nubr ÷ž÷ vientisos dvasios filosofijos kont ūrus ir apib ūdino j ą kaip absoliut ų idealizm ą. Šios filosofijos centre — dvasios s ąvoka, aiškinama kaip universalus k ūrybinis, veiklus pradas, sudarantis pasaulini ų proces ų esm ę. Objektyvi ą tikrov ę filosofas laiko negyva, statiška, svetima dvasiniam žmogaus pasauliui ir filosofiniam tikrov ÷s pažinimui. Dvasia jam — žmonijos gyvenimas, jos dvasinio gyvenimo istorija. Šis vientisas dvasinis pradas, pagal Croces dvasios filosofij ą, reiškiasi dviem skirtingomis formomis: teorine ir praktine . Remdamasis teorine forma, žmogus paž įsta pasaul į, o praktine — j į kei čia. Teorin ÷ forma skyla į intuityvi ąją (estetin ę) ir konceptuali ąją (filosofin ę), o praktin ÷ — į ekonomin ę ir etin ę. Svarbiausias vaidmuo paž įstant tikrov ę tenka intuicijai, kuri tobuliausi ą saviraiškos form ą randa meno k ūrini ų įvairov ÷je, tod ÷l intuicijos filosofija ir yra meno filosofija 13 . Itin svarb ų vaidmen į Croces teorijose turi Schellingo ir Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio sistemin ÷s nuostatos. A. Andrijausko teigimu, iš pastarojo mąstytojo Croce per ÷m÷ bendr ąją dvasios konstravimo schem ą, siek į susiaurinti estetikos tyrimo objekt ą, apsiribojant tik meno filosofijos problematika. Iš Schellingo — meno fenomeno reikšm ÷s suabsoliutinim ą ir kosmin į jo traktavim ą, intuityvaus meninio pažinimo koncepcij ą, teigin į, jog menas yra aukš čiausia dvasios išraiška, kad jo esmei suvokti reikalinga aukš čiausia filosofijos forma — meno filosofija 14 . Croces meno filosofijoje intuicija yra daugiareikšm÷. Jo koncepcijoje intuityvus pažinimas greta intelektinio reiškiasi kaip lygiavert ÷, universali ir tokia pat reikšminga pažinimo forma. Tod ÷l teoretikas apgailestauja, jog intuityvus pažinimas, nors ir pla čiai pripaž įstamas kasdieniniame gyvenime, nesusilaukia tolygaus pripažinimo teorijos ir filosofijos srityje, nes: Loginis pažinimas pasi ÷m÷ li ūto dal į, ir nors jis neužmuša ir nesuryja savo draug ÷s intuicijos, jai skiria tik menk ą tarnait ÷s ar durinink ÷s vietel ę15 . Croces paži ūros rutuliojasi nuo k ūrybiško tikrov ÷s pam ÷gdžiojimo id ÷jos iki grynosios formos teorijos, apib ūdinan čios k ūrybos akt ą kaip laisv ą, aktyviai form ą modeliuojan čią

13 ANDRIJAUSKAS, A. Intuityvizmas. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1996, p. 526—527. 14 Ten pat, p. 528. 15 KRO Čö , B. Intuicija ir išreiškimas. KUZMICKAS, B. Grožio kont ūrai , Vilnius, 1980, p. 33.

9 menininko saviraišk ą. Menin ÷ k ūryba iškyla kaip nuolatos užpl ūstan čių nepasotinam ų aistr ų, potrauki ų, jausm ų išraiška. Šiame juslin ÷s ekspresijos akte ypatingas vaidmuo tenka ritmin ÷ms strukt ūroms, kurios suteikia k ūriniui lyriškumo ir muzikini ų ypatybi ų. Lyriškumas Crocei yra tas tikriausias žodis, sinonimas, padedantis apib ūdinti tikr ąją muzikin ę menin ÷s k ūrybos prigimt į. Kūrybos akte pasireiškiantis lyriškumas, anot m ąstytojo, skleidžiasi menin ÷mis formomis, tod ÷l menas kaip išraiškos padarinys virsta form ų kalba.:

Ar estetin į fakt ą sudaro turinys, ar forma, ar abu kartu? <...> kai medžiaga mes laikome dar neapdorot ą emocingum ą, arba įsp ūdžius, o forma — apdorojim ą, arba dvasin ę veikl ą ir išreiškim ą, tai d ÷l mūsų minties negali kilti abejoni ų. Tod ÷l mes privalome atmesti tez ę, kad estetinis faktas susideda tik iš turinio, t. y. iš paprast ų įsp ūdži ų, ir kit ą tez ę, kad j į sudaro formos prijungimas prie turinio, t. y. įsp ūdžiai plius išreiškimai. Estetiniame akte išreiškimin ÷ veikla ne prisijungia prie įsp ūdži ų, bet juos apdoroja ir perdirba. <...> Taigi estetinis faktas yra forma ir niekas kitas, kaip tik forma 16 .

Tik išraiška, tai yra forma, Croces tvirtinimu, paver čia meninink ą menininku 17 . Taigi Croce suk ūr÷ vientis ą meno filosofijos sistem ą, kurios esm ę sudaro intuityvus tikrov ÷s suvokimas. Intuityvistin ÷ meno filosofija — tai dvasingumo ir gaivališkos žmogaus k ūrybin ÷s prigimties maištas prieš racionali ą XIX a. epistem ą. Pagrindiniai šio meno bruožai — estetizmas, subjektyvizmas, intuityvizmas. Intuityvistin ÷ meno filosofijos pakraipa sudav ÷ stipr ų sm ūgį pozityvistin ÷ms meno teorijoms, paskatindama egzistencini ų ir ontologini ų koncepcijų atsiradim ą.

16 KRO Čö , B. Intuicija ir išreiškimas. KUZMICKAS, B. Grožio kont ūrai , Vilnius, 1980, p. 44. 17 ANDRIJAUSKAS, A. Intuityvizmas. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1996, p. 533—534.

10 2. LITERAT ŪROS TEORIJ Ų IR METOD Ų SAMPRATA BALIO SRUOGOS KRITIKOJE

Algis Samulionis teigia, jog Balys Sruoga — tai viena iš pa čių stambiausi ų XX a. lietuvi ų literat ūrin ÷s kritikos fig ūrų. Anot jo, t ą pirmiausia rodo didelis palikimas, skai čiuojamas šimtais rašytojo paskelbt ų straipsni ų bei recenzij ų, kur ne syk į yra ap čiuopta ir iškelta itin svarbi ų, esmini ų ano meto ir bendr ųjų literat ūros problem ų. Ta čiau A. Samulionis pripaž įsta, jog B. Sruogos kritika šiandien, ko gero, daugiau legenda negu konkretyb ÷18 .

2.1. B. SRUOGOS ASMENYB ö IR TALENTAS

Iš kit ų, rašiusi ų apie literat ūrą ar teatr ą, B. Sruoga išsiskiria nepaprastai gyvu, vaizdingu, netik ÷tu žodžiu, paradoksaliais palyginimais ir sugretinimais, individualiu pasakojimo ritmu, savita sakinio konstrukcija. Tai b ūdinga netgi tiems straipsniams, kuriuose Sruoga narplioja bendresni ąsias, teorines estetikos problemas, filosofinius dalykus. Kritikas yra individualus ypatinga sruogišk ąja ironija, kartais dygia ir skaudžiai gelian čia, kartais žaisminga ir geranoriška:

<...> Ir čia m ūsų kritikai milžiniškas uždavinys — ieškoti t ų keli ų, kuriais m ūsų menas, išlaikydamas, pasaky čiau, tautin ę percepcij ą ir apercepcij ą, tapt ų tarptautiškai privalomas faktas. Bet, kad tų keli ų ieškotume ir, tokiais kriterijais vaduodamiesi, apkalb ÷tume m ūsų literat ūros veikalus, reikia pa čiam kritikui tur ÷ti kuriamosios paj ÷gos, kuriamosios intuicijos. Ir jeigu to n ÷ra, tai tuomet... geriau tuomet eiti basli ų tašyti, negu kritikas rašyti! 19 ;

Literat ūra — kur kas labiau sud ÷tinga meno šaka negu muzika, skulpt ūra, architekt ūra... Ir čia sprendimams įteisin ÷ti reikalinga kur kas daugiau rengtis — reikia gerai žinoti ir literat ūros, ir visuomen ÷s, ir meno, ir tautos istorij ą, reikia nusimanyti ir filosofijoj, ir antropologijoj. Ir jeigu ko kritikas reikalauja iš autori ų, jis privalo to dvigubai tiek tur ÷ti. Kitaip mes b ūsim panaš ūs į tuos, kurie m ÷nulio atvaizd ą bangose nori sauja sugraibyti 20 .

Anot A. Samulionio: „B. Sruogos straipsniai yra kritika tikr ąja to žodžio prasme — išskirtinai temperamentinga, kupina vidin ÷s laisv ÷s, nevengianti kategorišk ų nuosprendži ų, įkv ÷pta tikro r ūpes čio d ÷l literat ūros pad ÷ties, keli ų, tendencij ų, ateities“21 . Ta čiau karštas autoriaus temperamentas ir įgimta žodžio dovana, pastebimai skirianti B. Sruogos straipsnius iš kit ų to meto rašini ų, yra ne vienintel ÷ Sruogos kritiko ypatyb ÷. Jo rašini ų išorinis lengvumas ir

18 SRUOGA, B. B. Sruoga kritikas: laikas ir individualyb ÷. SRUOGA, B.Verpetai ir užuv ÷jos , Vilnius, 1990, p. 3. 19 SRUOGA, B. Keli žodžiai. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 353. 20 SRUOGA, B. Keletas min čių Jurgio Savickio „Šventadienio sonetus“ paskai čius. SRUOGA, B. Raštai , t. VI,Vilnius, 2001, p. 454. 21 SRUOGA, B. B. Sruoga kritikas: laikas ir individualyb ÷. SRUOGA, B.Verpetai ir užuv ÷jos , Vilnius, 1990, p. 4.

11 šmaikštumas slepia neabejotin ą minties gelm ę, problem ų ir sprendim ų svarum ą bei pagr įstum ą. Tam, be abejon ÷s, didel ÷s įtakos tur ÷jo solidi kritiko išeita literat ūrin ÷ mokykla. Sruoga studijavo Petrogrado, Maskvos, Miuncheno universitetuose. Tarp jo profesori ų buvo tokios įžymyb ÷s, kaip A. Šachmatovas, A. Belas, H. Wölfflinas, F. Strichas, K. Vossleris, A. Kutscheris ir kt., o išklausyt ų disciplin ų diapazonas — nuo specifini ų kalbotyros dalyk ų iki meno istorijos, nuo antikos rašytoj ų k ūrybos iki ekspresionizmo ir kit ų naujausi ų literat ūros kryp čių bei tendencij ų. Taip pat reikia pamin ÷ti ir bendruosius kult ūrinius B. Sruogos interesus: aistr ą teatrams ir muziejams, žav ÷jim ąsi vieno ar kito rašytojo k ūryba, gilinim ąsi į literat ūros ir meno teorijos naujoves. Kaip teigia A. Samulionis: „Šitas solidus literat ūrologinis pamatas, nat ūraliai susiliej ęs su geru literat ūriniu skoniu, pastebimai prapl ÷t÷ sruogišk ąją meno samprat ą. Jis atgr ęž÷ kritik ą veidu į vis ą <...> rus ų ir Vakar ų Europos kult ūrą, leido jam dr ąsiai remtis ten vyravusiais literat ūros suvokimo ir vertinimo kriterijais. <...> Nepaisant min ÷tojo glaudaus ryšio su europine estetine mintimi, Sruogos literat ūrin ÷s paži ūros <...> yra neatsiejamos nuo XX a. pirmosios pus÷s lietuvi ų literat ūros <...>“ 22 . Taigi B. Sruogos literat ūros teorijos ir kritikos straipsniai generuoja naujausias id ÷jas, paneigia atgyvenus į estetin į skon į, ieško nauj ų kūrybos suvokimo ir vertinimo kriterij ų <...> 23 .

22 SRUOGA, B. B. Sruoga kritikas: laikas ir individualyb ÷. SRUOGA, B.Verpetai ir užuv ÷jos , Vilnius, 1990, p. 5. 23 SEREIKIEN ö, G. Keletas B. Sruogos bruož ų. Prieiga per Internet ą: http://ct.svs.lt/lmenas/?leid_id=2959&kas=straipsnis&st_id=2821 [ži ūr÷ta 2007-12-07].

12 2.2. LITERAT ŪROS MOKSLO UŽDAVINIAI

B. Sruoga teigia, jog norint suvokti literat ūros mokslo uždavinius ir jo metodus, labai svarbu pažvelgti į praeit į, t. y. išanalizuoti, kaip praeity šio mokslo problemos buvo keliamos ir sprendžiamos, kurioj kryžkel ÷j dabar apsistota, kokios problemos dar laukia sprendimo 24 . Ta čiau kritikas pripaž įsta, jog stengiantis suvokti literat ūros mokslo uždavinius ir metodus, mokslinink ų keliai labai skiriasi. Vieniems literat ūros mokslas ar literat ūros istorija yra biografija, kitiems — filologija, dar kitiems — sociologija ir t. t. „Kiek galv ų — tiek uždavini ų ir metod ų“25 , teigia B. Sruoga ir bando susintetinti pavieni ų mokslinink ų laim ÷jimus. Anot jo, mokslas visuomet ieško bendr ų d ÷snių, bendr ų form ų, kurios yra tvarka, chaoso organizacija. Įvairios mokslo šakos skiriasi viena nuo kitos ta medžiaga, kuria operuoja ir tais uždaviniais, kuri ų siekdamas mokslas medžiag ą organizuoja. Žinant, kokia yra mokslo medžiaga ir kokie jo uždaviniai, ryšk ÷ja ir jo metodai. Literat ūros mokslo medžiaga — literat ūros faktai. Ne įvykiai, kaipo tokie, ne ištisa raidži ų aib ÷, bet tai, k ą tos raid ÷s reiškia, j ų prasm ÷. Kiekviena raidži ų kombinacija, kuri simbolina gyv ą žod į, turi savo prasm ÷s. Ta čiau kalbant apie literat ūros faktus tegalima įsivaizduoti žodžius, sujungtus į vien ą organizm ą, o žodžius į vien ą organizm ą jungia dvasia to, kas juos raš ÷, nor ÷damas kažk ą pasakyti. Taigi pavieni ų fakt ų žinojimas, anot B. Sruogos, savy dar maža prasm ÷s teturi, tod ÷l reikia pažinti ne vien tiktai, kas yra ir kaip yra, reikia pažinti ir kaip daiktas tampa , iš ko jis yra kil ęs, kokie buvo jo atsiradimo akstinai, kokie veiksniai ir jam dav ÷ progos b ūti tokiam, koks jis yra: „analizuojant veikalus, vis ų pirma tenka išspr ęsti formal ų uždavin į: kaip veikalas formaliai tapo toksai, koks jis yra. Juk poetas, be savo kūrybin ÷s potencin ÷s energijos daugiau nieko į š į pasaul į neatsineša“ 26 . Taigi čia išryšk ÷ja vadinamasis Sruogos “formalizmas”. Šiomis formalistin ÷mis id ÷jomis Sruoga yra artimas Formaliosios mokyklos atstovui H. Wölfflinui, kuris d ÷stydamas savo teorij ą apie meno veikal ų aiškinim ą, teigia, jog:

Kas yra prat ęs pasaul į apžvelgti istoriko akimis, tas paž įsta gil ų palaimingumo jausm ą, kai pamato daiktus <...> aiškiai išsid ÷sčiusius pagal kilm ę ir raid ą, kai tatai, kas esti, nebeatrodo. Kad yra atsitiktinai ir kad galima tai suprasti kaip tapus į, b ūtinai tapus į dalyk ą27 .

Daikto tapimas, anot Sruogos, yra konkretus id ÷jos įvykdymas, tod ÷l norint daikt ą pažinti, vis ų pirma reikia susir ūpinti ta id ÷ja, kuri ą jis vykdo 28 .

24 SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 148. 25 Ten pat, p. 165. 26 Ten pat, p. 174. 27 WÖLFFLINAS, H. Meno veikal ų aiškinimas. Ties grožio vertyb ÷mis. Sud. R.SERAPINAS, Vilnius, p. 269. 28 SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 166—167.

13 Taigi pradedant analizuoti kur į nors meno ar literat ūros k ūrin į, tai yra veikal ą, vis ų pirma susiduriama su medžiaga ir forma, nes tam tikra medžiaga, suformuota einant tam tikrais įstatymais, yra vadinama meno k ūriniu. Ta čiau nei forma, nei medžiaga, anot kritiko, n ÷ra atskiriamos nuo k ūrinio atsiradimo laiko. K ūrinys yra vaisius keturi ų k ūrybini ų veiksni ų: k ūr÷jo — laiko ir medžiagos — formos 29 . Tai ypa č artima P. Merkelio interpretacijos teorijai, kurioje išskiriami lygiai tokie patys k ūrybiniai veiksniai 30 . Kaip pagrindinius veikalo elementus B. Sruoga išskiria medžiag ą — form ą: a) Medžiaga, kaipo tokia. Analitinis medžiagos nagrin ÷jimas . Medžiaga literat ūros k ūriniui, Sruogos teigimu, gali b ūti semiama: 1) iš mitologijos, 2) iš istorijos, 3) iš moderninio gyvenimo, 4) ji gali b ūti transcendentin ÷ arba semiama iš atitraukt ų nuo konkre čių realyb ÷s davini ų, arba apimanti tuos sąmon ÷s faktus, kurie yra už m ūsų pažinimo gal ÷jimo sien ų. b) Forma, kaipo tokia . Formos analitinis nagrin ÷jimas . Analizuojant literat ūros kūrinio form ą, kritikas reikalauja skirti vidaus ir išor ÷s form ą. Išor ÷s forma, anot jo, — tai k ūrinio konstrukcija bei poetin ÷s priemon ÷s. Vidaus forma — tai kūrybinio paveikslo kristalizavimosi, vaizd ų tarpusavio santykiavimas. Toks kūrinio formos skaidymas yra itin artimas H. Wölfflino teiginiui, jog meno kūrinys yra nevienalytis, susidedantis iš dviej ų skirting ų dali ų: išorin ÷s ir vidin ÷s. Išorin ÷ forma, anot H. Wölfflino, dar skyla į du artimai susijusius sluoksnius. Pirmasis — materialioji pam ÷gdžiojamoji pus ÷, susidedanti iš medžiagos ir technikos, o antrasis — id ÷ja, tema, menininko pasaul ÷ži ūra, t. y. visa tai, kas vadinama turiniu 31 . c) Medžiaga-kūr÷jas. Medžiagos biografinis nagrin ÷jimas . B. Sruoga teigia, jog reikia suvokti, koksai išgyvenimas gl ūdi k ūrinio pamate ir kiek jis atsiliep ÷ kūrinyje. d) Forma-kūr÷jas. Formos biografinis nagrin ÷jimas . Reikia suvokti, kaip, poetui br ęstant (atsižvelgiant į jį supan čios aplinkos įtak ą) keit ÷si jo k ūrini ų forma ir kaip, besikei čiant formai, k ūrinys augo. e) Medžiaga-laikas. Medžiagos istorinis nagrin ÷jimas . Reikia suvokti, kaip kuri kūrinio medžiaga istoriškai yra kilusi, kiek ji buvo parengta poeto pirmtak ų, kiek ji buvo naudojama poeto gyvenamais laikais.

29 SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 179—180. 30 SEREIKIEN ö, G. Literat ūros s ūkuryje. Prieiga per Internet ą: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2961&kas=straipsnis&st_id=2914 [ži ūr÷ta 2008-01- 18]. 31 ANDRIJAUSKAS, A. Formalioji mokykla. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1995, p. 516.

14 f) Forma-laikas. Istorinis formos nagrin ÷jimas . Reikia suvokti, kaip forma yra istoriškai kilusi, kiek j ą sukristalizavo poeto pirmtakai, bei kaip ji kristalizavosi poeto laikais. g) Galiausiai seka k ūrinio įvertinimas 32 .

Taigi skaitydamas kūrin į Sruogos si ūlomu būdu skaitytojas privalo į jį žvelgti ne tik kaip į galutin į išorin ÷s ir vidin ÷s (turinio) formos rezultat ą, bet ir kaip į tam tikros medžiagos (gemalo stadijos) bei jos kristalizavimosi (kūr÷jo dvasini ų patyrim ų) išdav ą. Tik įsigilinus į kūr÷ją supusi ą aplink ą, biografijos faktus, jo laikme čio žmones ir istorines bei socialines problemas, įmanoma iš ties ų suprasti ir pajusti kūrin į, suvokti tai, ką autorius juo nor ÷jo pasakyti ir kod ÷l būtent tokias k ūrybines priemones šiai išraiškai įgyvendinti pasirinko.

32 SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 180—181.

15 2.3. LITERAT ŪROS MOKSLO METODAI

B. Sruoga teigia, jog taip susiformulavus literat ūros mokslo uždavinius, nesunku nustatyti ir literat ūros mokslininko metodus. Ta čiau, anot jo, nustatin ÷jant metodus, n ÷ra reikalo prasimanyti j ų nauj ų, nes: „Seniai prasid ÷jo literat ūros tyrin ÷jimas. Tyrin ÷ti eita visokiais keliais, mesta užuomazga visokiems metodams. Mums tenka juos tiktai apibendrinti, atsižvelgiant į mūsų suformuluotus uždavinius“ 33 . Kritikas išskiria šiuos metodus: 1. filologin į, 2. estetin į, 3. biografin į-psichologin į, 4. kult ūrin į-istorin į. Šie B. Sruogos si ūlomi literat ūros tyrin ÷jimo metodai yra artimi Friedricho Schleiermacherio mokinio Augusto Boeckho išskirtiems metodiniams aspektams: istoriniam, psichologiniam, stilistiniam ir estetiniam 34 . Filologinis metodas — tai metodas, išaug ęs nagrin ÷jant senov ÷s k ūrinius. Itin artimas hermeneutiniam filologiniam metodui. B. Sruoga š į metod ą si ūlo suvesti į tokius punktus: a) Teksto kritika . Čia priklauso medžiagos rinkimas ir iš jos — teksto, tinkan čio redakcijai, sudarymas. Ta čiau medžiag ą reikia kritiškai įvertinti, kad b ūtų išvengta falsifikat ų (turi b ūti nustatomas k ūrinio autentiškumas). Tam reikia išmanyti autoriaus, apie kur į kalbama, stili ų, kalb ą; reikia žinoti k ūrinius, pasirodžiusius prieš t ą autori ų bei po jo; reikia tiksliai žinoti autoriaus gyvenimo aplinkybes. Remdamasis H. Wölfflino id ÷ja, jog meno istorija yra sielos istorija, kad norint suprasti veikal ą reikia gilintis į jo k ūr÷ją, o studijuojant laiką — suprantamas jo stilius, Sruoga teigia, kad literat ūros k ūrinys nuo autoriaus (nuo jo gyvenimo, pasaul ÷ži ūros) yra neatskiriamas. Anot kritiko, poetas be ras ÷s, laiko ir geografijos plo čių n ÷ra įmanomas, nes poetai raš ÷ atsižvelgdami į savo laik ą, savo laiko žmon ÷ms. Kitaip jie negal ÷jo n ÷ rašyti. Jau vien d ÷l to, kad poetas kūr÷jas turi vartoti tam tikr ą paveld ÷tą kalb ą, jis neb ÷ra laisvas. „Kalba yra ras ÷s, laiko ir geografijos plo čių sintez ÷. Kalba yra sielos, kuriamosios dvasios atvaizdas“ 35 , — teigia Sruoga. Anot jo, kalba literat ūros k ūriniuose yra vis ų svarbiausias daiktas ir jai literat ūros istorija skiria per mažai d÷mesio. Kalba yra laikotarpio išreiškimas. Tai medžiaga, kuria poetas operuoja savo k ūryboje, tai forma, kuria jis savo k ūryb ą reiškia. Iš savo laikotarpio kalbos sien ų poetas išeiti negali. Taigi negalima į poeto k ūryb ą ži ūr÷ti kaip į pavien į, atitraukt ą nuo bendros tautos gyvenimo reiškin į, o

33 SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 181. 34 JURGUTIEN ö, A. Hermeneutinis istorizmas: psichologinis, fenomenologinis, naratologinis. Prieiga per Internet ą: http://www.llti.lt/e-zurnalai/SSL17/XVIISen125-138.pdf [ži ūr÷ta 2008-01-18]. 35 SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 167.

16 norint suprasti k ūr÷jo veikalus reikia žinoti, k ą kuriais žodžiais jis vadino, kuriuos išgyvenimus kuria žodži ų konstrukcija vaizdavo. Tod ÷l reikia mokytis poeto kalbos, reikia žinoti, kok į kalbos lob į jis gavo iš savo pirmtak ų ir k ą jis pats į j į įneš ÷:

<...> Kad gal ÷tume suprasti japon ų piešin į, tiesa, gal japon ų kalbos mokytis ir nereikia, bet reikia išmokti taip jausti ir matyti kaip japonai. Arba, kad gal ÷tume suprasti ind ų architekt ūros esm ę, reikia išmokti ind ų pajautimo. Nelyginant, kad gal ÷tume suprasti svetimos kalbos literat ūros veikal ą, reikia t ą kalb ą gerai išmokti 36 .

Antras dalykas, kur į anot kritiko, reikia išmanyti — tai veikalo autoriaus stilius. Ir šiuo atžvilgiu poetas iš savo gyvenimo laikotarpio negali išsivaduoti. Jis negali jausti ir m ąstyti kitokiomis formomis, negu jis yra gav ęs iš savo pirmtak ų, iš savo žem ÷s. Poeto stilius, jo kūrybos formos kyla iš jo pasaul ÷ži ūros, iš to, kaip jis savo sieloje priima pasaulio tvark ą ir chaos ą, kaip jis reaguoja į tai. Taigi vidaus atžvilgiu, s ąmon ÷s formos atžvilgiu poetas negali b ūti nepriklausomas nuo laiko ir erdv ÷s: „<...> jis negali atsisakyti nuo pergyvenim ų reiškimo formos, kuria naudojas jo bendrai, jo gyvenam ą amž į, jo gyvenamoj vietoj. Jis reaguoja į aplinkinio gyvenimo reiškinius, į jo laik ų k ūryb ą, į jo laik ų minties jud ÷jim ą, — ir visa tai iš esm ÷s negali nedaryti įtakos poetui <...> Taigi v ÷l: norint suprasti poeto stilius, tenka persikelti į jo laik ą, į jo t ÷vyn ę“37 . Toks poži ūris artimas jau min ÷tajam H. Wölfflinui, kuris teig ÷, jog stilius — tai veiksnys, turintis konkre čios epochos, geografin ÷s aplinkos, nacionalin ÷s kult ūros ir t. t. bruož ų38 . b) Kūrinio atsiradimo istorija . Anot B. Sruogos, reikia tiksliai suvokti, kaip k ūrinys augo, kaip kito jo pamatin ÷ id ÷ja, kaip kaitaliojosi pavieniai motyvai j ų architektoniškoje konjunkt ūroje ir kalbin ÷je, stilistin ÷je bei metrin ÷je konstrukcijoje. Tai padeda suprasti veikalo visum ą bei pavienes jo savybes ir duoda daug medžiagos k ūr÷jo asmens pl ÷totei išaiškinti bei jo kūrini ų psichologijai numatyti. c) Egzegez ÷. Tai teksto interpretacija, siekiant j į suprasti taip, kaip suprato pats kūr÷jas. Tai laikysena ne šalia teksto, bet pa čiame tekste. Šiuo atveju tekstas priimamas ne kaip kritik ą supan čio pasaulio dalis, lyginama su kitomis dalimis, bet kaip atskiras pasaulis, į kur į kritikas ir privalo įžengti 39 .

Estetinis metodas — tai metodas, kurio uždavinys — literat ūros fakto, kaip meno kūrinio, įvertinimas. Sruoga šį metod ą si ūlo suvesti į tokius punktus:

36 SRUOGA, B. Kaip ži ūr÷ti meno veikal ų. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 457. 37 SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 172—173. 38 ANDRIJAUSKAS, A. Formalioji mokykla. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1995, p. 516. 39 SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 68.

17 a) Vertyb ÷s sprendimas . Dažnai jis be palyginimo su kitais literat ūros faktais n ÷ra galimas, be to reikalauja ypatingo vertintojo pasirengimo, estetin ÷s nuovokos ir erudicijos. Kiekviena tautos gyvenimo epocha turi tam tikros savo ideologijos. Lygiai taip pat kiekvienos epochos metu vyrauja tam tikri literat ūros motyvai bei formos, kurie palaipsniui kei čiasi. Poetin ÷s priemon ÷s ir formos taip pat kinta. Epitetai, paralelistin ÷s bei metaforin ÷s konstrukcijos, kuriamieji simboliai turi savo istorijos keli ą. Tod ÷l šiuo atveju, anot B. Sruogos, gali pagelb ÷ti tiktai istorin ÷s poetikos kelias . Kritikas įsitikin ęs, jog be jo ne įmanoma k ūrinio nei suprasti, nei įvertinti. K ūrinio įvertinimas — vienas svarbiausi ų uždavini ų. Bet gal ir vienas sunkiausi ų, nes iš karto kyla klausimas, kur rasti mat ą, meno k ūriniams vertinti. Tai problema, d÷l kurios nuo seniausi ų laik ų filosofai, meno ir literat ūros istorikai bei kritikai nesutaria ir vargu ar susitars. Ta čiau vis d ÷lto jau maždaug nuspr ęsta, jog negalima skirti fakt ų aiškinimo nuo j ų estetinio įvertinimo. Nes faktas, nuo kurio atitraukta jo reikšm ÷, neb ÷ra estetinis faktas. Ir vertyb ÷, nuo fakto atitraukta, jau neb ÷ra vertyb ÷. Ir meno k ūrinio forma, ir turinys, anot Sruogos, yra nedalomas vienumas 40 . Sprendžiant apie k ūrin į reikia ži ūr÷ti, ko k ūr÷jas panor ÷jo ir kaip jis t ą savo nor ą pateisino. Reikia atsižvelgti į k ūr÷jo sumanymo didum ą ir gilum ą, ir į jo sumanymo realizavimo paj ÷gum ą, — teigia B. Sruoga. Galiausiai jis prieina prie išvados, jog meno, literat ūros k ūrinio įvertinimas yra subjektyvus dalykas, atsiremiantis į pa čio sprend ÷jo kuriam ąjį paj ÷gum ą41 . b) Literat ūros fakto k ūrybin ÷s galios lukštenimas . Čia analizuojama, B. Sruogos žodžiais tariant: „<...> kiek stipriai poetas pateisina tai, k ą jis panor ÷jo “42 . c) Bendr ų meno įstatym ų išvedimas . Šis dalykas yra daugiau susij ęs su gryn ąja estetika ir literat ūros mokslo filosofija. Literat ūros mokslininkui jis svarbus, bet, anot Sruogos, n÷ra vienas pagrindini ų. d) Nustatymas b ūdų, kuriais santykiauja k ūrinio medžiaga su forma. Šis dalykas svarbus tuo, kad leidžia patirti k ūrinio visum ą ir padeda j į įvertinti (kaip jau buvo min ÷ta, Sruoga pritaria min čiai, jog ir meno k ūrinio forma, ir turinys yra nedalomas vienumas).

Biografinis-psichologinis metodas — tai metodas, kuriuo nustatomas santykis tarp pavienio k ūrinio ir poeto asmeninio gyvenimo. B. Sruoga š į metod ą si ūlo suvesti į tokius punktus: Biografin ÷ studija . Nagrin ÷damas poeto biografij ą literat ūrologas turi išstudijuoti vis ą poeto k ūrybin÷s individualyb ÷s paveiksl ą. Jis privalo išsiaiškinti, kaip poeto gyvenimo faktai

40 SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 175—177. 41 Ten pat, p. 178. 42 Ten pat, p. 183.

18 gal ÷jo atsispind ÷ti ir kaip atsispind ÷jo jo k ūriniuose. Nor ÷damas tai padaryti, literat ūros mokslininkas turi remtis psichologijos žiniomis. a) Šaltini ų istorija . Tai nagrin ÷jant reikia suvokti, kas kūr÷jui buvo akstinas, kaip jis santykiauja su kūriniu. B. Sruoga pabr ÷žia, jog poeto kūryba n÷ra mechanin ÷. Poetas, ateidamas į pasaul į, atsineša kuriam ąją gali ą, t. y. talent ą. Jo fantazij ą žadina arba išor ÷s įvykiai, arba įsivaizdavimai. Ir ši ų išorini ų įvyki ų, įtakojusi ų poeto kūryb ą, sukontroliuoti ne įmanoma, galima tiktai sp ÷lioti ar poeto išgyvenimus iššauk ÷ tam tikri real ūs įvykiai, ar tik jo vaizduot ÷. Dažnai tai net pa čiam poetui b ūna neaišku. b) Psichologin ÷ studija . Tai pagilinta, sufilosofinta biografija.

Kult ūrinis-istorinis metodas — tai metodas, kur į Sruoga si ūlo suvesti į tokius punktus: a) Etnologin ÷ studija . Tai studija, bandanti įžvelgti poeto b ūties lokalinius etnologinius bei genealoginius momentus. b) Filosofin ÷ studija . Tai svarbi kult ūrinio-istorinio metodo dalis, padedanti k ūrin į suprasti ir įvertinti. c) Stilistin ÷ studija . Tai stiliaus istorijos nagrin ÷jimas. d) Skonio istorija . Literat ūros istorikas privalo įsigyventi į t ų laik ų skon į, kuriais analizuojamas k ūrinys buvo sukurtas. Anot B. Sruogos, šie keturi metodai yra tai, kas vadinama literat ūros mokslu 43 . Visi jie atsispindi interpretacin ÷je kritikoje. Ta čiau kritikas pabr ÷žia, jog meno k ūrinius galima kurti įvairiu b ūdu ir kad gali b ūti ne viena teis ÷ta mokykla, bet įvairiausios: „<...> Yra viena Grož ÷, kaip ir viena Geryb ÷, kaip ir viena Teisyb ÷, tiktai jos reiškimo formos nesuskaitomos. Ir visos formos turi savo teis ę gyventi ir b ūti, ir visos formos yra lygiai brangios pasaulio kult ūros darželyje“ 44 . Tokia k ūrybos samprata leidžia Sruog ą sieti ne tik su interpretacine kritika, bet ir su iš seniau ateinan čia ir ši ą kritik ą itin veikusia J. W. Goethe’s, F. Shillerio filosofija, formalistin ÷s mokyklos meno id ÷jomis, ir, be abejo, interpretacin ÷s kritikos motinine l ąstele — hermeneutika.

Šias įtakas galima pavaizduoti schematiškai:

43 SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 181—185. 44 SRUOGA, B. Kaip ži ūr÷ti meno veikal ų. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001 p. 463.

19 Formalistin ÷ A. Zalatorius (1932) INTERPRETACIN ö mokykla V. Zaborskait ÷ (1922) KRITIKA (kaip V. Kubilius (1926 – 2004) fenomenologin ÷s ir hermeneutin ÷s kritikos atšaka) H. Wölfflinas Užsienio autoriai Lietuvos autoriai (1864–1945)

E. Staigeris B. Sruoga (1908–1987) J.Lind ÷- Bevard ÷ meno J. Pfeiferis (1896–1947) V. Mykolaitis- W. Kayseris Dobilas istorija). Putinas (1872 –1934 ) Stilius turi (1893 –1967) konkre čios epochos, Pagrindin ÷s poetikos Menas yra pasaulio nacionalin ÷s sąvokos (1946) supratimo, o ne ū ÷ kult ūros, Interpretacijos menas Kalbos meno k rinys: Lyrinis eil raštis kaip mąstymo b ūdo individualaus įvadas į literat ūros estetinis darinys. (1951) jausena. Menas ir literat ūra Kūrinys – autoriaus menininko moksl ą (1948) Fenomenologinis yra atskiros dvasios vidinio pasaulio temperamento ir t. t. bandymas (1931) Psichologines kūrybos kult ūros sritys. „sintez ÷s“ („dvasios bruož ų. formas lemia žmogaus turinio“) išraiška. sielos b ūsenos. Literat ūros menas Meno k ūrinys Interpretacijos Kūrinio vertinimo Lyrikos išeities turi b ūti gyvas, Daugiaprasmio susideda iš dviej ų meno principai. aspektai: meninis, taškas yra b ūties Kūrinio kategorij ų nuoširdus, stiprus. teksto supratimas dali ų: „išorin ÷s“ ir istorinis, funkcinis. supratimas. (medžiagos/ formos, polifoniniame „vidin ÷s“. teksto/ konteksto) Poetas turi tur ÷ti Suvokti kūrinio menin ę Kalba yra poezija, kontekste – esmin ÷ analiz ÷. gyv ą siel ą, jautri ą vert ę padeda stiliaus „pirmin ÷ supratimo prielaida. analiz ÷. fenomenologija“. Veikalo tapimas tokiu, šird į, atvir ą prot ą. koks yra. Stilius turi b ūti Eil ÷raš čio Negalima literat ūros suprantamas kaip suvokimas yra jo suvokti estetinis fenomenas. išgyvenimas, mechaniškai. pajutimas ir Kūrinio stilius gl ūdi Reikia atskirti men ą patyrimas. kalboje. nuo mokslo.

Šioje schemoje matyti, jog B. Sruoga lietuvi ų literat ūros moksle iškyla kaip interpretacin ÷s kritikos atstovas, teigiantis, jog menas yra pasaulio supratimo, o ne m ąstymo b ūdo jausena; jog kūr÷jui itin svarbi intuicin ÷ pajauta; jog k ūryba — ne s ąmoningas aktas, bet iracionalios k ūr÷jo dvasios pasireiškimas, o k ūr÷jas — tai subjektas, kuriantis nepriklausomai nuo menini ų tradicij ų ir pasikliaujantis savo įsp ūdži ų raiška. Sruogai b ūdingas m ąstymas, jog tikrieji k ūrybos kriterijai yra psichologin ÷s k ūrybos formos arba k ūrybin ÷s s ąmon ÷s apraiškos — realizmas, romantizmas ir simbolizmas, o meno k ūrinys turi b ūti atviras interpretacijoms. Interpretacinei kritikai (taigi ir Sruogai) didel ę įtak ą dar ÷ formalistin ÷ mokykla ir jos atstovas H. Wölfflinas, teig ęs, jog meno raidos istorija – tai menini ų stili ų raidos istorija (bevard ÷ meno istorija), o stilius — tai turiningas veiksnys, turintis konkre čios epochos, nacionalin ÷s kult ūros, individualaus menininko temperamento ir t. t. bruož ų. Kiekvienas menininkas, anot Wölfflino skirtingai regi pasaul į ir b ūtent šio reg ÷jimo plastinis įprasminimas sudaro meno k ūrinio esm ę. Meno k ūrin į Wölfflinas įsivaizdavo susidedant į iš dviej ų dali ų: „išorin ÷s“ (materialioji pam ÷gdžiojamoji pus ÷) ir „vidin ÷s“ (id ÷ja, tema, menininko pasaul ÷ži ūra). Šis teoretikas dar ÷ didel ę įtak ą Sruogai. Sruogos m ąstymas, jog skirtingas psichologines k ūrybos formas lemia atitinkamos žmogaus sielos b ūsenos yra artimas Wölfflinui. Sruogai, taip pat kaip ir Wölfflinui, svarbi k ūrinio kategorij ų (medžiagos/ formos, teksto/ konteksto) analiz ÷, vidiniai ryšiai, bei poreikis išsiaiškinti, kaip veikalas formaliai tapo toksai, koks yra. Interpretacin ÷s kritikos įtakoje iškyla ir tokios asmenyb ÷s kaip E. Staigeris, W. Kayseris, J. Pfeiferis. E. Staigeris iškelia pagrindinius interpretacijos meno principus: skaitymo pirmin ÷ emfatin ÷ reakcija; geb ÷jimas savo estetin į malonum ą objektyvizuoti; tekstin ÷s analiz ÷s susiejimas su bendriausia prasme, filosofine problematika; k ūrinio prasm ÷s tikslinimas istoriniuose kontekstuose; r ūpinimasis interpretavimo komunikabilumu. W. Kayseris apibr ÷žia tris k ūrinio vertinimo aspektus: menin į, istorin į ir funkcin į. Anot jo, suvokti k ūrinio menin ę vert ę padeda stiliaus analiz ÷, ta čiau stilius turi b ūti suprantamas kaip estetinis fenomenas. K ūrinio stilius gl ūdi kalboje. J. Pfeiferis teigia, jog kalbant apie lyrik ą, išeities taškas yra b ūties supratimas, o kalba yra poezija, „pirmin ÷ fenomenologija“. Anot jo, eil ÷raš čio suvokimas n ÷ra tik jo minties suvokimas, o ir išgyvenimas, pajutimas, patyrimas. Estetin ÷ eil ÷raš čio sandara yra dvisluoksn ÷: išorin ÷ ir vidin ÷. Lietuvi ų literat ūroje interpretacin ÷s lyrikos atstovas yra ne tik Sruoga, bet ir V. Mykolaitis- Putinas, teigiantis jog menas ir literat ūra yra atskiros dvasios kult ūros sritys. Kad literat ūros menas turi b ūti gyvas, nuoširdus, stiprus. K ūryba — nuolat atsinaujinanti, kintanti, autorius — individualus, nem ÷gdžiojantis. Poetas turi tur ÷ti gyv ą siel ą, jautri ą šird į, atvir ą prot ą pajausti gyvenimui, suprasti žmogui. V. Mykolaitis-Putinas kaip ir Sruoga teigia, jog negalima literat ūros suvokti mechaniškai. Kitas interpretacin ÷s kritikos atstovas — J. Lind ÷-Dobilas mano, jog kritin ÷ veikla yra kūrybinių, intelektualini ų, analitini ų tyrin ÷tojo gali ų sklaida komparatyvistikos akira čiuose. Kūrinys — autoriaus vidinio pasaulio „sintez ÷s“ („dvasios turinio“) išraiška, kuri ą atskleidžia meno tyrin ÷tojas, įsijausdamas į k ūr÷jo dvasinio pasaulio strukt ūras. Daugiaprasmio teksto supratimas polifoniniame kontekste, anot jo, — esmin ÷ supratimo, kaip interpretacijos, prielaida. Taigi Sruoga literat ūros moksle iškyla kaip interpretacin ÷s kritikos atstovas, per ÷męs ir savaip interpretav ęs pagrindines jos id ÷jas, ta čiau itin svarbi ą viet ą jo metodo formavimesi užima formalistin ÷ mokykla ir jos atstovas — H. Wölfflinas.

22 3. MENO SAMPRATA B. SRUOGOS KRITIKOJE

B. Sruoga modern ųjį men ą apib ūdino kaip plat ų kult ūrin į-estetin į-literat ūrin į reiškin į, susijus į su pagrindin ÷mis romantizmo bei realizmo tradicijomis, apimant į impresionizm ą, simbolizm ą, neoromantizm ą ir ekspresionizm ą. Kritikas tikraisiais naujosios k ūrybos kriterijais laik ÷ ne literat ūros kryptis, žanrus ar poetikos kanonus, bet psichologines kūrybos formas arba kūrybin ÷s s ąmon ÷s apraiškas — realizm ą, romantizm ą ir simbolizm ą. Visos trys formos, anot Sruogos, yra b ūtinos k ūrybos procesui: realizmo ir romantizmo, kaip dvasini ų meno form ų, sintez ÷, pagr įsta liaudies psichologijos ir k ūrybos ypatyb ÷mis, suponuoja modern ų m ąstymo, k ūrybos bei jos interpretavimo b ūdą — simbolizm ą45 .

3.1. BENDRA K ŪRYBOS IR K ŪRöJO SAMPRATA

Pradedant kalb ÷ti apie sruogišk ąjį k ūrybos supratim ą vis ų pirma reik ÷tų pažym ÷ti, jog pagrindinis kritiko terminas yra ne „k ūryba“, o „tv ÷ryba“. Taigi B. Sruoga — tverian čioji asmenyb ÷. Tad kokia gi, anot kritiko, turi b ūti toji tv ÷ryba? Daili ąją tv ÷ryb ą B. Sruoga skirsto į s ąmoning ą ir nes ąmoning ą. Tai itin artima S. Kymantait ÷s-Čiurlionien ÷s estetikoje išskirtiems s ąmoningo ir nes ąmoningo k ūr÷jo tipams (pagal F. V. Schillerio naiviojo ir sentimentalaus poet ų tipologija) 46 . Anot Sruogos, s ąmoninga tv ÷ryba būna tada, kai rašytojui gimsta k ūrinio id ÷ja ir jis, tos id ÷jos vedamas, tveria. Taigi tokios k ūrybos esm ÷ — id ÷ja. Kaip teigia kritikas: „Perskait ęs veikal ą, vargu bežinosi, kas jame buvo, bet liks tiktai viena jo id ÷ja“ 47 . Nes ąmoninga tv ÷ryba, anot Sruogos, yra tada, kai rašytojui, berašant veikal ą, gimsta vaizdas ir jausmas, kuriuos jis išlieja popieriaus lape visai neišmanydamas, kas bus toliau. Tokia rašytojo jausena visiškai nuo jo paties nepriklauso, nes veikia tik jo vaizduot ÷ ir įkv ÷pimas. Kritikas teigia, jog šiuo atveju: „Kuo labiau rašytojas bus talentingas, tuo geresnis išeis veikalas“ 48 . B. Sruoga nesmerkia ir neatmeta pirmojo rašymo b ūdo, atvirkš čiai, jis netgi teigia, jog:

<...> Skaitai s ąmoningos tv ÷rybos veikal ą — jau nuo pirmojo puslapio pradedi jausti, kur ir prie ko vedama, ko norima. Iš karto pradeda jaudinti toji id ÷ja, nesutinki su j ąja, pradedi bart rašytoj ą ir niekint veikal ą ir t. t.

Bet jeigu kantryb ÷s ištenka, toliau skaitai ir mažu pamažu pradedi apsiprasti ir su veikalu, ir su id ÷ja. Galop, perskait ęs kok į dail ÷s veikal ą, jeigu pilnai su jo id ÷ja nesutiksi, tai žymiai jai prad ÷si prijausti 49 .

45 SEREIKIEN ö, G. Moderniojo meno samprata Balio Sruogos literatūros kritikoje. Literat ūra E-1, 2003. 46 Ten pat. 47 SRUOGA, B. Maironis. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 45—46. 48 Ten pat, p. 46. 49 Ten pat, p. 45—46.

23 Ta čiau akivaizdu, kad kritikui artimesn ÷ nes ąmoninga, iš širdies einanti k ūryba. Tod ÷l, anot jo, norint tverti, reikia gyventi pilnu gyvenimu, reikia, kad dvasioje b ūtų anarchija ir chaosas, nes tik per chaos ą reiškiasi k ūr÷jo vidinis pasaulis 50 . O juk k ūryba — tai sielos ugnies atsiv ÷rimas. Kadangi siela amžina, ugnis irgi amžina, taigi įkv ÷pimas taip pat amžinas (tai tam tikras dvasios stovis, o ne dangaus paukšt ÷, aplankanti daini ų kartkart ÷mis) ir tv ÷ryba — amžina ir neišsemiama. Iš to išplaukia B. Sruogos k ūrybos sampratos Trejyb ÷: „Amžina Gyvata. Amžina Ugnis. Amžina Tv ÷ryba“ 51 . Anot jo, tveriama yra iš gyvenimo, bet jokiu b ūdu nefotografuojama. K ūryboje turi b ūti gyvenimas, bet ne kasdienin ÷ rutina, o — tveriantis gyvenimas. Nors k ūryb ą B. Sruoga skirsto į s ąmoning ą ir nes ąmoning ą, ir, kaip jau buvo min ÷ta, pirmojo b ūdo lyg ir nesmerkia, sakydamas, jog pagrindin ÷ tokio rašymo b ūdo funkcija — atskleisti tam tikr ą id ÷ją, ta čiau kalb ÷damas apie pat į k ūrybos proces ą, jis labai aiškiai išsako savo nuomon ę apie racionalaus proto dalyvavim ą šiame procese:

Kūrimo eiga — nes ąmoninga, joje k ūr÷jo budrioji S ąmon ÷ nedalyvauja. Ir kaip gyvenimas rodo – tik tųjų daini ų veikalai esti tobuli, kurie tarsi pasigeri dainuojamuoju daiktu, patys pasigeria ir kitus savo sielos muzika nugirdo 52 ;

Visa, k ą išaudžia dailininko siela, negali b ūt matuojama n ÷ jokia logika, n ÷ jokiu kitu, tik grynai dail ÷s kriterijum 53 .

Toks B. Sruogos nusiteikimas racionalumo atžvilgiu aiškiai rodo jo, kaip interpretacin ÷s mokyklos, skelbian čios intuityvaus pažinimo, jausmo, o ne proto pirmenyb ę, atstovo pozicij ą. Jo mąstymas yra artimas intuityvistinei H. Bergsono meno filosofijai, teigian čiai, jog menin ÷s k ūrybos eigoje pirmiausia reiškiasi iracionali k ūr÷jo dvasia. Ta čiau, anot Bergsono, k ūr÷jo dvasios sukurtas menas nepriklauso nei nuo epochos, nei nuo gimimo vietos. Menininkas kurdamas ignoruoja visas visuomen ÷je nusistojusias vertybines nuostatas, epochai b ūdingus stilistinius bruožus, laikme čio požymius 54 . Tai jau gana stipriai kertasi su Sruogos meno samprata, nes, anot jo, k ūr÷jas be ras ÷s, laiko ir geografijos plo čių n ÷ra įmanomas, nes menininkas kuria atsižvelgdamas į savo laik ą, savo laiko žmon ÷ms. Ta čiau Sruoga teigia, jog nors k ūr÷jas nuo savo laikme čio ir aplinkos yra neatsiejamas, negalima iš jo k ūrybos reikalauti tam tikr ų politini ų ar moralini ų pasisakym ų: „<...> jau laikas į dailinink ą ži ūr÷ti kaipo į dailinink ą ir nebereikalauti, kad jis b ūtų džon-politiku ar „skystojo elemento“ pilie čiu!..“ 55 .

50 SRUOGA, B. S ūkuriuose. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 100. 51 SRUOGA, B. Skeveldros. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 94. 52 SRUOGA, B. Margalio „Ašar ÷l÷s“. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 200. 53 SRUOGA, B. Skeveldros. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001 p. 97. 54 ANDRIJAUSKAS, A. Formalioji mokykla. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1995, p. 524—525. 55 SRUOGA, B. Skeveldros. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001 p. 97.

24 B. Sruogos kritikoje kūrybos procesas, jo rezultatai taip pat susieti su dvasiniu ir k ūrybiniu žmogaus atsinaujinimu, sakraliniu aktu, siekimu per simbol į sujungti pirmapradyb ę, realyb ę su visuotinumu, dvasia. Modernus menas suvoktas kaip kurian čios žmogaus dvasios fenomenologija, intuicijos ir išreiškimo vienov ÷56 :

Per visus pasaulio amžius ir pas visas žem ÷s tautas menas siek ÷ tik vieno uždavinio: gyvendinti veiksm ą! Meno buvimas tik veikm ÷s buvimu tepateisinamas! Mene sukaupta potencin ÷ kuriamoji energija, kuri teurgijos dalininke stojasi ve[i]ksme! Visos pasaulio meno pakraipos ir srov ÷s, vengian čios šios savyb ÷s, bankrutavo, bankrutuoja ir bankrutuos! 57 .

Nors įkv ÷pimas, anot Sruogos, yra vienas svarbiausi ų k ūrybos faktori ų, kuriamos energijos jud ÷jimas, iškil ęs tam tikr ų dvasios paraginim ų d ÷ka, ta čiau aklai juo pasitik ÷ti negalima:

<...> negana inkv ÷pimo valand ą parašyti eiles, reikia jas tobulinti ir derinti, kol jos atitiks tobulyb ÷s reikalavimams. Ir šis tobulinimo darbas dažnai yra sunkesnis už pa čią k ūryb ą58 .

Tai jau formalioji kritiko pus ÷. Nes mechaninis veikalo tvarkymas ir tobulinimas ne itin siejasi su įkv ÷pimo pagauto menininko veikla. Apskritai B. Sruogai labai r ūpi formalioji k ūrybos pus ÷, t. y. kaip veikalas tapo toksai, koks yra. Kita vertus, net ryškus formalistas H. Wölfflinas, kurio m ąstymu B. Sruoga itin žav ÷josi, teigia, jog:

Tatai neturi reikšti, jog čia kalbama apie mechanišk ą proces ą, kurs kiekvienose aplinkyb ÷se vykt ų: beje, reikia, jog dvasia padvelkt ų, kad kas tapt ų. Lig tik į formavimo laipsnius imame ži ūr÷ti kaip į reg ÷jimo laipsnius, bematant paaišk ÷ja j ų dvasin ÷ reikšm ÷59 .

Taigi akivaizdu, jog sruogiškoji k ūrybos kaip pasaulio supratimo, o ne m ąstymo b ūdo jausena iškyla interpretacin ÷s kritikos kontekste. Iš intuityvistin ÷s Bergsono meno filosofijos ateina suvokimas, jog k ūryba — ne s ąmoningas aktas, bet iracionalios k ūr÷jo dvasios pasireiškimas, o kūr÷jas — tai subjektas, kuriantis nepriklausomai nuo nusistov ÷jusi ų menini ų tradicij ų ir pasikliaujantis vien tik savo įsp ūdži ų raiška. Ta čiau laikmetis, be abejo, daro didel ę įtak ą ši ų įsp ūdži ų formavimuisi, nes kūr÷jas, Sruogos nuomone, nuo savo laikme čio ir aplinkos yra neatsiejamas.

56 SEREIKIEN ö, G. Moderniojo meno samprata Balio Sruogos literatūros kritikoje. Literat ūra E-1, 2003. 57 SRUOGA, B. Puota maro metu. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 194. 58 SRUOGA, B. Vainikai. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 288. 59 WÖLFFLINAS, H. Meno veikal ų aiškinimas. SERAPINAS, R. Ties grožio vertyb ÷mis , Vilnius, p. 271.

25 3.2. POEZIJOS IR POETO SAMPRATA

Iš lyrikos B. Sruoga reikalauja įkv ÷pimo, posaki ų galios, jausmo grynumo, minties lakumo, formos ir turinio sintez ÷s. Bet svarbiausias dalykas iš kurio gimsta poezija — tai dvasios laisv ÷. Taigi poezija, anot Sruogos, gali b ūti tobula tik tada, kai ji n ÷ra varžoma. Apskritai pati poezija yra visur: ir laim ÷je, ir nelaim ÷je, ir skausmuose, ir džiaugsmuose. O poeto užduotis j ą atrasti ir apreikšti:

<...> o apreiškimas jos tai ir bus tikroji dail ÷. Tikroji dail ÷, grož ÷, poezija, kaipo transcendentin ÷ dvasia, kaipo neap čiuopiamas objektas, negali b ūti nei tobulinama, nei progresuojama, nei gražinama, nes ji yra tobula, ji pati yra grož ÷ <...> 60 .

Taigi, anot kritiko, poezija, kai ji n ÷ra varžoma, kai ji apreiškiama iš dvasios, pati savaime yra tobulas menas, nes jos prigimtis — transcendentin ÷. To, kas ir taip, savo prigimtimi, yra idealu, tobulinti ne įmanoma, tod ÷l B. Sruoga tobulintis liepia patiems poetams, nes, anot jo, „<...> tiktai poetos būna menki, netobulesni ir tobulesni“61 . O norint būti geru poetu, anot kritiko, reikia b ūti dailininku, nes dailininkas niekada nepasitenkins tuo, ką vienu akimirksniu yra paraš ęs. Jis savo kūrin į taisys, šlifuos, stiprins, kol kūriniu liks patenkintas. Šiuo atveju Sruoga pats prieštarauja savo min čiai, jog poezija yra tobula pati savaime. Galb ūt į tobul ą poezij ą jis žvelgia kaip į aukštesn ę duotyb ę, tam tikr ą id ÷ją, kuri ą retas poetas sugeba atskleisti. Tam, anot Sruogos, reikia didelio talento, galingo įkv ÷pimo ir ilgos praktikos 62 . Geras poetas, B. Sruogos manymu, turi giliai jausti, giliai išgyventi ir tuos išgyvenimus tiksliai vaizduoti. Be viso to, jo teigimu, poezija yra ne įmanoma, nes: „Jeigu rašytojas nemoka giliai pergyventi, bet moka tiktai vaizduoti, tai jis yra ne k ūr÷jas, bet fotografas, ir k ūrinys t ÷ra tiktai kinematografas. Jeigu jis nemoka vaizduoti, bet moka giliai pergyventi, jis n ÷ra dar toks k ūr÷jas, nes visi jo pergyvenimai pasilieka jame, netap ę objektingu faktu“ 63 . Ir įkv ÷pimo savo k ūrybai lyrikas turi ieškoti ne knygose, bet gyvenime. B. Sruoga akcentuoja individual ų vidin į k ūrybos proceso pajautim ą, bet taip pat jis labai aiškiai suvokia, jog nors poetas kuria d ÷l sav ęs, bet jo sieloje išgyventa poezija virsta faktu. O tapti visiems privalomu faktu, anot Sruogos, yra poezijos esm ÷. Ta čiau poezijai, pretenduojan čiai virsti faktu, kritikas kelia itin aukštus reikalavimus:

Lyrikoj poetas, taip sakant, savo jausmus suobjektyvina, dainoj dainuotos godos jau jos neb ÷ra godos, jos jau lieka visiems privalomas faktas. K ūrybos procese poeto jausmai susikaupia, nelyginant ryškaus žibinto

60 SRUOGA, B. Gyvenimo skeveldrose. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 13. 61 Ten pat. 62 SRUOGA, B. Godos mergautin ÷s. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 260. 63 SRUOGA, B. [Butkų Juz ÷s „Verkian čios rož ÷s“]. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 269.

26 spinduliai įdubusiame veidrody persilaužia ir nauja galia gr įžta atgal. Ir vargas tiems dainiams, kuri ų k ūryba panaši į spindulius, persilaužian čius kampuotam veidrody, — jie tuomet pasiskirsto paviršiuj — nei jie švie čia, nei jie šildo. Lyrika, jeigu ji n ÷ra gyvenamoji, jeigu ji n ÷ra pergyvenim ų „patyrimu“ pagr įsta, jeigu poet[as] dainuoja tuomet, kada nori ar reikia, o ne tiktai tuomet, kada jis nedainuoti fiziniai negali, — tai tokiam poetui sunku pretenduoti, kad jo jausmai b ūtų visiems privalomas faktas 64 .

Ta čiau poezija negali b ūti mechanin ÷, ji privalo b ūti išgyventa — tai ypatinga dvasios būsena (artima B. Croces lyrin ÷s intuicijos koncepcijai). B. Sruogai k ūrybos tikslas — vidinis žmogaus pasaulis, tod ÷l menininkas jam, kaip ir Crocei, — neistorinis subjektas, kuriantis visiškai nepriklausomai nuo bet koki ų jo laisv ę kaustan čių menini ų tradicij ų, negalintis apsiriboti paviršutinišk ų gyvenimo form ų k ūrimu ir siekti koki ų nors materiali ų tiksl ų65 . Tod ÷l B. Sruogos kritikoje itin ryškus modernumo, kaip abejon ÷s klasicistin ÷mis ir racionalistin ÷mis tradicijomis, individualios menin ÷s savimon ÷s laisv ÷jimo, raiškos aspektas, atsiskleidžiantis ir tautin ÷s dvasios supratime. Sruoga atmet ÷ siaurai suprast ą patriotin į romantin į „tautos dvasios“ vaizdavim ą. Anot jo, autorius, kai individualyb ÷ turi išpl ÷toti tam tikras, visai tautai bendras nacionalines ypatybes ir vertybes:

Ir jeigu ieškoti tautin ÷s dvasios meno k ūriniuose, tai tik analizuojant, kaip t ą ar kit ą reiškin į lietuvis, kaipo psichologinis tipas, jau čia, tai yra kaip j į priima ir kaip į j į reaguoja, ir kiek to pri ÷mimo bei reagavimo sistema išlaikyta veikale 66 .

Tekst ą kritikas suvokia kaip „tautos dvasios“ bei autoriaus individualaus vidinio pasaulio sintez ÷s išraišk ą, kur svarbiausia — individuali k ūr÷jo „tautos dvasios“ interpretacija. „Maironio romantin ę poezij ą, išsaugojusi ą ryš į su klasicistiniu harmoningojo grožio pajautimu, su šviet ÷jiško meno pilietiniu aktyvumu bei sentimentalistiniu išpažintiniu vaizdavimu, B. Sruoga laik ÷ sąmoninga proto k ūryba, kuri ą, jo nuomone, nul ÷męs visuomeninis k ūr÷jo angažuotumas. Tuo tarpu pomaironin ÷s kartos k ūrybai, ypa č poezijai, B. Sruoga buvo link ęs taikyti modernistin ę antimimetin ę k ūrybos nuostat ą, teigdamas, kad tikroji egzistencija yra „aš“ ir „k ūr÷jo valios principas“. Ta čiau tuo pat metu jis akcentavo ir moderniajai poezijai privalom ą, iš romantizmo estetikos at ÷jusi ą k ūrybos genez ÷s nes ąmoningumo id ÷ją, lemian čią k ūr÷jo saviraišk ą bei k ūrybos autonomij ą“67 .

64 SRUOGA, B. Godos mergautin ÷s. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 256—257. 65 SEREIKIEN ö, G. Balio Sruogos lyrika simbolizmo kontekste. Lituanistica , 2002, Nr. 4(52), p. 56. 66 SRUOGA, B. Keli žodžiai. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 352. 67 SEREIKIEN ö, G. Moderniojo meno samprata Balio Sruogos literatūros kritikoje. Literat ūra E-1, 2003.

27 3.3. KRITIKO SAMPRATA

Pagrindinis dalykas, kurio B. Sruoga reikalauja iš kritiko, tai, kad jis pats b ūtų k ūr÷jas. Be šios s ąlygos, anot jo, spr ęsti apie veikalus ne įmanoma. Jei kritikas neturi kuriamosios paj ÷gos ir intuicijos, Sruogos žodžiais tariant, „<...> geriau tuomet eiti basli ų tašyti, negu kritikas rašyti!” 68 . Taip pat kritikas turi būti itin išsilavin ęs, aukšto intelekto, pla čių paži ūrų žmogus. Jis privalo gerai išmanyti literat ūrą, filosofij ą, tautos ir pasaulio istorij ą. Anot B. Sruogos, visai negalima spr ęsti ir vertinti meno paveikslo, nežinant meno ir tautos kult ūros istorijos. Nes negalima spr ęsti apie meno k ūrin į „iš ÷mus“ j į iš jo erdv ÷s ir laiko. Taigi: „<...> ko kritikas reikalauja iš autori ų, jis privalo to dvigubai tiek tur ÷ti“ 69 . Tre čias dalykas, kur į, B. Sruogos nuomone, kritikas prival ąs tur ÷ti savo s ąmon ÷je — tai nebylus akstinas, jog autorius, kurdamas savo k ūrin į, ÷jo tais pa čiais psichologiniais keliais. T. y. autoriaus ir kritiko metodai (kalbant apie jausmus ir samprotavimus) turi b ūti tie patys 70 . Straipsnyje „Kaip ži ūr÷ti meno veikal ų“, kalb ÷damas apie meno veikal ų supratim ą ir vertinim ą, B. Sruoga remiasi H. Wölfflino meno filosofijos koncepcija. Čia jis teigia, jog vis ų pirma reikia išmokti ži ūr÷ti į meno veikal ą, t. y. j į suprasti. O norint išmokti ži ūr÷ti — reikia išmokti pavieniuose reiškiniuose matyti visum ą:

<...> Pavienius bruožus — švies ą, spalvas, linijas — mato kiekvienas, bet paveikslo esm ÷ ne pavien ÷se dalyse, bet visumoje. Reikia įsteb ÷ti ne vien tiktai šviesa, bet ir jos ritmas visumoje; ne vien tiktai žmones, medžius, debesis, dang ų, daiktus, bet visumos form ą, kuri ą visos šitos daiktyb ÷s sudaro, ir kaip ji r ÷muose gl ūdi. Negana įsteb ÷ti pavienes spalvas, bet reikia ap čiuopti j ų visum ą, sistem ą, kuria tos spalvos derinama, viena kitai priešpastatoma, viena į kit ą pereina, sistem ą, kuria visas paveikslas remias. Ir negana įsteb ÷ti ritmo vienum ą šviesoje, spalvoje, linijose, — reikia visa tai sujungti į visum ą71 .

Ta čiau svarbu ne tik paties k ūrinio, bet ir jo aplinkos visuma. Sprend ÷jas, siekdamas perprasti veikal ą, turi įsigilinti į jo kult ūrin į kontekst ą, t.y. “įstatyti” j į į istorin ę eil ę: apspr ęsti jo istorin į laipsn į, nustatyti jo suk ūrimo metod ą, palyginti j į su kitais to meto k ūriniais. Anot B. Sruogos, tik lyginimo b ūdu galima suvokti, kaip atskira individualyb ÷ pasikelia virš laiko ir tampa pranašas atei čiai. Ta čiau norint suprasti veikalus, neužtenka vien j ų eil ę žinoti, reikia atsižvelgti ir į visuomen ÷s, ir į valstyb ÷s, ir į ūkio istorij ą. O dar svarbiau, kad b ūtų vykdomas ne tik mechaninis k ūrinio supratimo ir vertinimo procesas, bet ir dvasinis:

68 SRUOGA, B. Keli žodžiai. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 353. 69 SRUOGA, B. Keletas min čių Jurgio Savickio „Šventadienio sonetus“ paskai čius. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 454. 70 SRUOGA, B. Vyd ūnas. J ūrų varpai. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 246—247. 71 SRUOGA, B. Kaip ži ūr÷ti meno veikalų. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 456.

28 turi ir dvasia kaitaliotis, jei norima gausi ų vaisi ų skinti. Ir iš tikr ųjų: juo naujomis akimis į daiktus žvelgiama, juo naujas turinys juose randama. Kiekvienoj naujoj ži ūr÷jimo formoj kristalizuojas naujas pasaulio turinys... 72 .

Meno k ūrinio vertinimas, anot B. Sruogos, reikalauja nuolatinio dvasinio atsinaujinimo. Į kūrin į reikia žvelgti vis nauju kampu, kadangi meno veikalas turi b ūti atviras įvairioms interpretacijoms.

Poezija, B. Sruogos manymu — tai dvasios laisv ÷s, įkv ÷pimo, posaki ų galios, jausmo grynumo, minties lakumo, formos ir turinio sintez ÷. Ji negali b ūti mechanin ÷, turi b ūti išgyventa, nes tai — ypatinga dvasios b ūsena (artima intuityvistinei filosofijai, lyrin ÷s intuicijos koncepcijai). B. Sruogos poetas — neistorinis subjektas, kuriantis nepriklausomai nuo bet koki ų jo laisv ę varžan čių menini ų tradicij ų, negalintis apsiriboti paviršutinišk ų gyvenimo form ų k ūrimu ir mene siekiantis gilios dvasin ÷s išraiškos.

72 SRUOGA, B. Kaip ži ūr÷ti meno veikal ų. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 462.

29 3.4. DRAMATURGIJOS SAMPRATA

B. Sruogai yra itin aktualus dramaturgijos ir literat ūros gretinimo klausimas. Kritikas lyg ir neprieštarauja faktui, teigian čiam, jog dramaturgija yra literat ūros dalis, ta čiau jam labai svarbu, jog būtų neužmirštas pagrindinis dramos kaip teatro k ūrinio vaidmuo:

Iš šalies ži ūrint atrodo, kad literat ūros istorikai pasirod ÷ es ą kiek per daug grobuoniškai nusiteik ę. Jie įsigeid ÷ pasisavinti tai, į k ą jie tik dal į teisi ų teturi, kas iš esm ÷s jiems visai nepriklauso. Kas iš to, kad dramos veikalai yra parašyti tokiomis pat raid ÷mis ir ant tokio pat popierio, kaip visos kitos knygos. Dramos veikalai tarnauja visai kitam dievui negu visos kitos literat ūros formos 73 .

Ta čiau kartais B. Sruoga šiuo klausimu yra itin drastiškas: „Iš pagrind ų reikia reviduoti paži ūrą į dramaturgij ą kaip literat ūros srit į ir prad ÷ti ži ūr÷ti į dramatin į veikal ą ne kaip į literat ūros kūrin į, bet kaip į scenos pastatymo galimyb ę“74 . Čia iškyla idealiu draminiu k ūriniu Sruogos laikoma Sem Benellio poema — “Apsiautalas”. Straipsnyje “ Apsiautalo poezija” kaip pagrindin ę Sruoga iškelia poetin ÷s dramos id ÷ją. Iš čia kyla Sruogos poetinio teatro reforma, pakeitusi vis ą lietuviško teatro samprat ą. Kritikas žavisi Sem Benellio poema poema d ÷l jos meniškumo, poetiškumo. Sruoga itin piktinosi, jog į teatr ą at ÷jusios nat ūralizmo id ÷jos pavert ÷ scen ą antiteatriniu šlamšto sand ÷liu, aktorius — šiokiadieniais reporteriais, scenos men ą — gyvenimo retušuota fotografija, o vaidybin ę k ūryb ą — praeities patyrimo atrajojimu: „Buitinis vaizdelis su visomis šiukšl ÷mis, su skalbiniais ir šiaud ų k ūliais, su pelenais ir pakulomis, su dryžu švarku ir sulopytom keln ÷m — nat ūralistiniam teatrui mieliausia vaidybin ÷ medžiaga“ 75 . Anot Sruogos, Sem Benelli savo poema “gr ąžina scenai jos gyvyb ÷s šaltin į — gr ąžina poezij ą!” 76 . B. Sruogos teigimu, yra daug dalyk ų, įrodan čių, jog draminis k ūrinys labai skiriasi nuo kito žanro literat ūros. Pavyzdžiui tai, jog atspausdintas dramos veikalas dar n ÷ra baigtas, kaip kad romanas, apsakymas ar kt. Tod ÷l jo uždavinys — ne betarpiškai emocijas kelti, bet duoti pagrind ą spektakliui — „teatrinio meno kūrybiniam žygiui organizuoti“ 77 . Taigi, anot kritiko, draminis veikalas n ÷ra baigtas be aktori ų meno, be scenovaizdžio, be spalv ų, be gars ų, be muzikos ir kit ų teatrini ų element ų. Draminis veikalas turi b ūti kinetiškas, nuolat atgyjantis ir mirštantis, nuolat kei čiantis savo formas ir emocin į turin į. Visose dramin ÷se formose vis ų svarbiausia yra siužetas ir veiksmas. Be vykstan čio, augan čio, besikartojan čio, stipr ÷jan čio ir l ūžtan čio veiksmo negali b ūti draminio

73 SRUOGA, B. Apie dramaturgijos pradžiodalas. SRUOGA, B. Raštai , t. VIII, Vilnius, 2002, p. 409—410. 74 SRUOGA, B. Dramaturgija, teatras ir m ūsų dramaturgai. SRUOGA, B. Raštai , t. VIII, Vilnius, 2002, p. 138. 75 SRUOGA, B. „Apsiautalo“ poezija. SRUOGA, B. Raštai , t. VIII, Vilnius, 2002, p. 399. 76 Ten pat. 77 SRUOGA, B. Apie dramaturgijos pradžiodalas. SRUOGA, B. Raštai , t. VIII, Vilnius, 2002, p. 412.

30 veikalo. Veiksm ą sudaro įvair ūs konfliktai, tikslo siekimas, kli ūč ių nugal ÷jimo procesas, tod ÷l dramoje labai svarbi personaž ų charakteri ų raiška. Draminiame k ūrinyje charakteris pasireiškia tada, kai vyksta valios įtempimas, kai reikia kam nors pasiryžti, k ą nors nuspr ęsti ar nugal ÷ti tam tikras kli ūtis. Norint tai pasiekti, reikia, kad personažai susidurt ų konflikte. Sruogos teigimu: „be konflikt ų, be kovos n ÷ra tragedijos, n ÷ra apskritai draminio veikalo, nes n ÷ra veiksmo“ 78 , nes fabula yra draminio k ūrinio pagrindas, o už jos jau eina charakteriai (artima Aristoteliui). Draminiame veikale labai svarbi kompozicija, tod ÷l dramaturgas privalo tur ÷ti aišk ų ir konkret ų b ūsimojo veikalo plan ą. Jis turi žinoti, kada koks personažas tur ÷s pasirodyti scenoje, kada ir koks konfliktas tur ÷s prasid ÷ti ir pasibaigti. Dramaturgas, anot B. Sruogos, privalo numatyti, kaip tur ÷s personažai atrodyti, k ą tur ÷s duoti veikalui teatro papildomieji elementai. Draminio, kaip ir bet kurio literat ūrinio, veikalo pagrindin ÷ medžiaga yra žodis, o kadangi dramaturgas teturi tik tiesiogin ę kalb ą ir apibr ÷žt ą žodži ų kiek į, tai tuo nedaugeliu žodži ų jis turi daug pasakyti. Jis turi pasakyti personažo mintis, ir išgyvenimus, turi nurodyti gyvenamosios vietos ir laiko bruožus. Personažo kalboje turi pasireikšti jo charakteris, o dialogai privalo pagimdyti konflikt ą. Tod ÷l kiekvieno personažo kalba turi b ūti labai kondensuota, turininga, emocinga ir veiksminga. Be to, Sruoga primena, jog dramaturgas itin turi atsižvelgti ir į akustin ę personažo kalbos dal į79 . Taip pat, B. Sruogos manymu, dramaturgas kurdamas pjes ę, formuodamas personažus, turi išgyventi kiekvieno savo veik ÷jo vidin į pasaul į. Ta čiau:

Ne dramaturgo darbas pamokslininkauti, — jo darbas drauge su savo personažais kent ÷ti ir džiaugtis, ir kovoti drauge su jais, pilnu įsitikinimu palaikant kiekvien ą iš kovojan čių80 .

Kalb ÷damas apie dramaturgij ą kaip tyrim ų objekt ą B. Sruoga si ūlo dramaturgijos studijas iš literat ūros istorijos perkelti į teatro istorij ą ir į dramaturgij ą žvelgti kaip į teatrin ÷s k ūrybos esmin ę dal į: „Dramaturgijos saitai su teatru anaiptol ne menkesni už saitus su literat ūra. Tad kokiu b ūdu galima nagrin ÷ti dramaturgijos reikalai aplenkiant teatr ą?“ 81 . Sruoga labai gilinosi į teatr ą, siek ÷ kardinalios jo reformos. Jo poetinio teatro reformatoriška id ÷ja pakeit ÷ vis ą lietuviško teatro samprat ą ir tapo nauja paradigma.

Taigi B. Sruogos mąstymas yra itin ryškus modernumo, kaip abejon ÷s klasicistin ÷mis ir racionalistin ÷mis tradicijomis, individualios menin ÷s savimon ÷s laisv ÷jimo, raiškos aspektas, reikalaujantis nusistov ÷jusi ų k ūrybos fom ų atmetimo ir radikalios meno reformos.

78 SRUOGA, B. Apie dramaturgijos pradžiodalas. SRUOGA, B. Raštai , t. VIII, Vilnius, 2002, p. 417. 79 Ten pat, p. 419—420. 80 SRUOGA, B. Dramos velnias ir gegut ÷. SRUOGA, B. Raštai , t. VIII, Vilnius, 2002, p. 152. 81 SRUOGA, B. Apie dramaturgijos pradžiodalas. SRUOGA, B. Raštai , t. VIII, Vilnius, 2002, p. 421—422.

31 4. JURGIO SAVICKIO KŪRYBOS MODERNUMAS

Lietuvi ų modernistin ÷je prozoje Jurgis Savickis buvo pirmasis, atsisak ęs buitiškumo ir aprašin ÷jim ų, ÷męs derinti įvairias laiko ir erdv ÷s plotmes, realyb ę ir fantastik ą, tyrin ÷jęs žmogaus sąmon ÷je susikryžiavusius prieštaringus jausmus ir impulsus. Itin taikliai Savick į apib ūdina R. Karmalavi čius: „Jaunasis autorius apr ÷p÷ ir esmingiausias laikotarpio žmogaus m ąstysenos charakteristikas, ir profesionaliai bendravo su joms adekva čia moderni ųjų stilistin ÷s raiškos atitikmen ų visuma“82 . Šio kūr÷jo išleistos noveli ų knygos — Šventadienio sonetai (1922) ir Ties aukštu sostu (1928) — susilauk ÷ itin daug vertinim ų ir nuomoni ų ne tik j ų pasirodymo laikmetyje, bet ir šiomis dienomis.

4.1. J. SAVICKIO K ŪRYBOS VERTINIMAS

Pirmoji Savickio knyga daugeliui jo amžinink ų literat ų atrod ÷ ne įprastai naujoviška ir nesuprantama. A. Jakštas k ūr÷jo noveli ų knygoje nerado nei grožio, nei gilesn ÷s minties bei id ÷jos ir laik ÷ j ą perd ÷m nevykusia ir dekadentiška: “Kam yra tek ę sirgti šiltine, tas, be abejo žino, kaip galvoje viskas sukas, reginiai mainos, plaukia vienas po kito, jokios logikos bei id ÷jų asociacijos d÷sniais nesurišti. Panašaus įsp ūdžio daro ir autoriaus pseudo “Sonetai” 83 . V. Mykolaitis-Putinas apib ūdino Savick į kaip poet ą, k ūrini ų veiksmo daleles klojant į kaip mozaikoje, kur viskas perleidžiama per autoriaus siel ą, veiksmo ir intrigos n ÷ra, o įdomiausias dalykas — autoriaus santykiavimas su savo k ūrini ų medžiaga. Ta čiau kritikas pripažino, jog jau pirm ąja knyga Savickis įeina į raštij ą kaip įdomus rašytojas: “Šventadienio sonet ų” siužetai savaime n÷ra labai įdom ūs nei nauji. Mūsų dien ų gyvenimas, pamuštas erotika, miesto skurdu ir mizerija. Be to, dar vienas kitas sodžiaus bruožas. Veiksmo ir intrigos n ÷ra. Psichologijos daugiau, bet ji tik pa čioje užuomazgoj. <...> Ta čiau literatin ÷s “Šventadienio sonet ų” vert ÷s ne čia reikia ieškoti. Įdomu juose tas santykiavimas, kuris pasireiškia tarp autoriaus asmenyb ÷s ir jo k ūrini ų medžiagos” 84 . Šventadienio sonetai vis d ÷lto susilauk ÷ ir entuziasting ų šalinink ų. Vienas j ų — B. Sruoga. Žav ÷damasis Savickio noveli ų naujoviškumu, jo metaforini ų konstrukcij ų artimumu simboliams, stiliaus kondensuotumu, sugeb ÷jimu per paviršutinius daiktus parodyti už j ų slypint į didel į turin į, Sruoga skelb ÷: “Jurgis Savickis didis dailininkas, stiprus talentas. Savickis — poeta tapytojas savo

82 KARMALAVI ČIUS, R. Traumuotos psichikos grožis: ankstyvoji Jurgio Savickio (1890-1952) novelistika. KARMALAVI ČIUS, R. Naujov ÷ms gimstant: lietuvi ų literat ūra XIX-XX amžių sand ūroje , Kaunas, 2000, p. 52—53. 83 JAKŠTAS, A. J. Savickis. Šventadienio sonetai. Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 188. 84 MYKOLAITIS-PUTINAS, V. J. Savickis. Šventadienio sonetai. Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 191.

32 literat ūros veikaluose” 85 . Kritikas Šventadienio sonetus vertino kaip naujo lietuviškosios prozos raidos etapo pradži ą, turin čią didel ÷s reikšm ÷s jos tolesnei raidai: “Savickis — moka rašyti. Tiesa, jis didesniu k ūriniu pasirodo vis tiktai pirm ą kart ą m ūsų literat ūroje: jis pats pasakys. Bet tiktai aišku, kad vis ą gali ą, kuri jame gl ūdi, jis tiksliai suvartos” 86 . Kazys Binkis taip pat labai džiaug ÷si Savickio „Šventadienio sonetais“: „<...> pagaliau susilauk ÷m rašytojo, kurio raštus gal ÷s žmon ÷s skaityti be patriotiško ir kitokio pasišventimo, be kurio lig šiol, kas žino, ar buvo paskaityta bent viena originali lietuviška knyga“ 87 . Antr ąją J. Savickio noveli ų knyg ą kritika sutiko palankiau už pirm ąją (nors dar buvo ir prieštaring ų atsiliepim ų). V. Mykolaitis-Putinas teig ÷, kad antroji rašytojo knyga yra realistiškesn ÷ už pirm ąją, kad joje ryšk ūs nacionaliniai bruožai ir didelis autoriaus inteligentiškumas: “Jurgio Savickio k ūryba inteligentiška, vientisa ir stilinga. Steb ÷ti pasauliui ir gyvenimui autorius pasik ÷l÷ nuo žem ÷s “ties aukštu sostu” 88 . K. Korsakas pripažino stipr ų Savickio individualum ą bei talent ą ir didel į jo k ūrybos naujum ą, savitum ą: “<...> Savickis iš karto at ÷jo su aiškiu savo veidu, su nusistojusiomis mintimis, forma. Jam neteko taikinti to nusid ÷v÷jusio posakio: “pradedantis rašytojas”. Jis kirto iš sykio ir paliko aiški ą žym ę. <...> Savickis paband ÷ versti m ūsų prozoj nauj ą lap ą ir pam ÷ginti nauj ų bandym ų keli ą”89 . B. Sruoga, ir anks čiau labai vertin ęs rašytojo noveles, konstatavo, jog Savickio talentas subrendo ir suspindo nauja šviesa. Jis pažym ÷jo, kad rašytojo kūryba artima dramaturgijai, kadangi jis neduoda ištisinio, tolydaus pasakojimo, psichologini ų komentar ų. K ūr÷jas tiktai fiksuoja atskirus momentus, atskiras situacijas, kurias skaitytojas savo sąmon ÷j turi papildyti, tai yra kurti drauge su autoriumi90 . Itin palankiai Savickio k ūryb ą vertino A. Nyka-Nili ūnas: “<...> Savickis buvo pirmasis m ūsų prozininkas, m ÷gin ęs sulaužyti <...> apgauling ą “istorin ę iliuzij ą” ir atsistoti ant savo epochos platformos” 91 . Ši ų dien ų literat ūros kritikai vienbalsiai sutinka, jog Savickis — meno reformatorius, palik ęs žym ų p ÷dsak ą modern ÷jan čioje lietuvi ų literat ūroje. Ta čiau vis dar yra nesutariama, kokiai meno srovei š į k ūr÷ją galima priskirti ir ar iš vis tai įmanoma padaryti. Lyg ir priimtina teigti, jog estetinio novatoriškumo prasme J. Savickis yra artimas avangardistinei bei ekspresionistinei pasaul ÷vokai. Ta čiau Giedriaus Vili ūno teigimu, literat ūros moksle įsigal ÷jusi tendencija š į rašytoj ą priskirti būtent šioms srov ÷ms yra gana apytikr ÷, nes Savickis nebuvo artimas avangardist ų samb ūriams,

85 SRUOGA, B. Keletas min čių Jurgio Savickio „Šventadienio sonetus“ paskai čius. SRUOGA, B. Raštai , t. VI,Vilnius, 2001, p. 453. 86 SRUOGA, B. Dainius — burtininkas. SRUOGA, B. Raštai , t. VI,Vilnius, 2001, p. 467. 87 BINKIS, K. Raštai , t. 2, Vilnius, p. 339. 88 MYKOLAITIS-PUTINAS, V. J. Savickis. Ties aukštu sostu. Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 220. 89 KORSAKAS, K. Jurgio Savickio žodis. Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 224. 90 SRUOGA, B. Savickio k ūrybos bruožas ( įsp ūdži ų fragmentas). Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 213—214. 91 NYKA-NILI ŪNAS, A. Raudoni batukai, arba Jurgis Savickis. Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 294.

33 nedalyvavo jokiose literat ūrin ÷se polemikose, neišpažino jokios revoliucingos menin ÷s programos, nek ūr÷ patetišk ų ž ūties ir atgimimo vaizdini ų. Taigi estetinis Savickio novatoriškumas, šio kritiko nuomone, atitinka nebent tolimas ekspresionistinio meno premisas 92 . Šiai G. Vili ūno nuomonei yra artimas Agn ÷s Jur čiukonyt ÷s tvirtinimas, jog Savickis į lietuvi ų literat ūrą at ÷jo kaip originalus k ūr÷jas ir priskirti j į kokiai nors srovei, grupei, ideologijai ar stiliui yra sud ÷tinga, nes Savickis „nepamatuojamas lietuviškais masteliais, vargiai palyginamas su savo meto literat ūros fig ūromis“ 93 . Ta čiau, anot lietuvi ų literat ūros kritikos klasiko Vytauto Galinio, vis d ÷lto Savickio novelistik ą greta keturv ÷jinink ų bandym ų galima laikyti bene rim čiausia ekspresionizmo apraiška lietuvi ų literat ūroje 94 . Tokios pa čios nuomon ÷s laikosi ir J. Ž÷kait ÷: „Rašytojas pagr įstai laikomas ekspresionistu: tyrin ÷jo gyvenim ą iš tolo, fiksavo stambiais, anot kritikos, grafiškais br ūkšniais, jaudindamasis d ÷l grožio, meil ÷s bei kit ų amžin ųjų vertybi ų likimo sumaterial ÷jusiame pasaulyje. Nuolatos ironizavo, net pabr ÷žtinai, su išš ūkiu, ne g ūždamasis prieš blog į, jo išsigand ęs, o įveik ęs j į dvasios giedra. Ekspresionizmo ir impresionizmo derinys, sąlygojamas temos, iš dalies chronologijos, — tai ir yra tikrasis J. Savickis“ 95 . Dalios Striogait ÷s nuomone, su avangardizmu yra susij ę pirmieji Jurgio Savickio noveli ų rinkiniai, ta čiau Savickis atstovauja ne tiek avangardiniam stichiškumui, kiek avangardistiniam kitoniškumui, buvimui nuošal ÷je 96 . Taigi polemika Savickio k ūrybos tema gyva dar nuo šio k ūr÷jo amžinink ų laik ų. Tikriausiai vis d ÷lto d ÷l k ūrybos naujumo, kitoniškumo, ekspresijos Savick į dr ąsiai galima vadinti ekspresionistu ar avangardistu, savo meno reforma itin suintrigavusiu to meto literat ūrinio gyvenimo steb ÷tojus ir aiškintojus.

92 VILI ŪNAS, G. Jurgio Savickio estetikos ištakos. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 7. 93 JUR ČIUKONYT ö, A. Kult ūriniai kodai Jurgio Savickio novel ÷se. Darbai ir dienos , nr. 22, Kaunas, p. 161. 94 GALINIS, V. „Keturi ų v ÷jų“ s ąjūdis. GALINIS, V. Naujos kryptys lietuvi ų literat ūroje , Vilnius, 1974, p. 245. 95 Ž öKAIT ö, J. Prieš tradicij ą. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 7. 96 STRIOGAIT ö, D. Avangardizmo s ūkuryje , Vilnius, 1998, p. 26.

34 4.2. NOVATORIŠKIEJI J. SAVICKIO K ŪRYBOS BRUOŽAI

Striogait÷ teigia, jog Savickio modernumas maskuojamas išoriniu „konservatyvumu“. Anot kritik ÷s, tai k ūr÷jas, mok ÷jęs įsiterpti į gyvenim ą be jokio išankstinio nusiteikimo, atpalaiduoti gyvast į, steb ÷ti kaip ji veikia ir laikytis visai neutraliai. Tai buvo nauja kaip ir jo noveli ų vakarietiškos prabangos bei etiketo fonas. Didžiausia Savickio k ūrybos naujov ÷ yra ta, kad k ūr÷jas savo k ūryboje išryškina tai, kas yra nes ąmoninga, iracionalu, proto ir valios nekontroliuojama. Tikrasis Savickio noveli ų turinys – tai povandenin ÷s psichikos srov ÷s; pas ąmon ÷s dirglumas; prasiveržiantis vidinis nerimas; nepaaiškinamos nuotaikos ir reg ÷jimai; staig ūs ir nepaaiškinami spendimai; žiaurumas; asmenyb ÷s susiskaldymas; charakterio ir elgesio neatitikimas (kauk ÷s motyvas); min čių ir veiksm ų prieštaringumas; iš pas ąmon ÷s ateinan čios nuojautos, sieloj gl ūdintis ir netik ÷tai pasireiškiantis tamsusis AŠ. Daug gilesnis asmenyb ÷s suvokimas (ne tik sveiku protu kaip kad buvo ligi tol), — Striogait ÷s supratimu, yra vienas svarbiausių Savickio originalumo požymi ų97 .

4.2.1. Nauja prozos technika

J. Savickio prozos technika yra kitokia nei tos, kurios vyravo lietuvi ų tarpukario literat ūroje. Anot D. Saukos, kad ir kuriai literat ūros orientacijai tekdavo pirmenyb ÷ — gyvenimo negerovi ų, visuomenini ų institucij ų kritikai ar buitinio aprašin ÷jimo inercijai, — bet kuriuo atveju objektyvus išoriškai stebimo pasaulio vaizdavimas išlaik ÷ nepajudinamai stiprias pozicijas. Individual ūs rašytojo patyrimai dar neprikaust ÷ vaizduot ÷s d ÷mesio, kaip atsitiko didžiosiose Vakar ų Europos literat ūrose. J. Savickis buvo užsibr ÷žęs netraktuoti gyvenimo tikrov ÷s rimtai. Jis siek ÷: „Fiksuoti charakteringus ir šviežius, literat ūroje nesud ÷v÷tus tikroviškojo kolorito elementus: vaizdines detales, kalbos nuotrupas. Atvirai, su entuziastingu pol ÷kiu arba su humoru, pasišaipant pasimaivant reikšti susižav ÷jim ą (ir beveik niekad — priešingus jausmus!) pavasariu, didmies čio įžymyb ÷mis, sodžiaus gamta“ 98 . Toks Savickio kalb ÷jimas nebesileidžia b ūti traktuojamas kaip objektyvus epinis kalb ÷jimo būdas, noveli ų pasaulio vaizdas tampa fragmentinis, tarsi surinktas iš nuotrup ų ir gabal ÷li ų, iš sapn ų ir sl ÷pining ų pas ąmon ÷s gelmi ų, dekoruotas kult ūriniais įvaizdžiais ir mitologemomis:

Žem ę užpluko svetimi žmon ÷s. Gyventi buvo neramu. Prasid ÷jo karas...

97 STRIOGAIT ö, D. Avangardizmo s ūkuryje , Vilnius, 1998, p. 89. 98 SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 92.

35 Kumetis-proletaras ÷jo tamsiu varymu smulkiam lietui į nugar ą ir kitur plakant. Jis d ÷kojo Dievui, kad jis yra j į išved ęs “iš Egipto žem ÷s”, nelygu jo siela blaškyt ųs su Toska, jai nuo Romos aukšt ų sien ų puolant ir dar vis tebepuolant nuo Europos kartonini ų scen ų99 .

Savickio noveli ų vaizdas dažnai dvelkia dirbtinumu, primena spektakl į. Anot L. Ma čianskait ÷s, Savickio prozoje aktualizuojamas teatrinis kodas, rašytojo kuriamas pasaulis nurodo ne tiek į gyvenam ąjį pasaul į, kiek į teatrin ę realybę. Savickis akivaizdžiai šaiposi iš visuomen ÷s įpro čio matyti pagražint ą gyvenimo paveiksl ą, interpretuodamas peizaž ą kaip gamtos teatro scenovaizd į100 :

Dar buvo toli iki vakaro, nor ÷jo baigti darb ą. Nesisek ÷. Met ęs visk ą, ÷jo paj ūr÷mis pasivaikš čioti. — Tai žmona džiaugsis! Tik dar ne metas! Reinhardto padaras — velniukai šposininkai ir linksmumo žadintojai šokin ÷jo pakrant ÷se, mušdami sudži ūvusiais stirn ų blauzdikauliais į b ūbnus. Skrobl ų virš ūn÷se klyk ÷ fleitos, j ūros savo nenumalšinamu ūžesiu pritar ÷. Tarytum teatro orkestre b ūtų tampomos skardos bangos butaforiniam efektui padaryti 101 .

Savickio kuriamas noveli ų tekstas yra itin subjektyvus, sudarantis įsp ūdį, jog egzistuoja jis ne d ÷l kažko, bet tiesiog pats d ÷l sav ęs. Jog k ūr÷jas rašo ne tod ÷l, kad jam b ūtų itin svarbu išreikšti tam tikras id ÷jas, o tiesiog d ÷l to, kad jis m ÷gaujasi pa čiu rašymo kaip grožio sklaidos procesu, kaip galimybe išreikšti save. J. Savickis stebino savo amžininkus, tebesilaikan čius nuomon ÷s, jog meno k ūrinys tik atkuria tikrov ę, nes jis vadovavosi ekspresionizmo principu, kad reikia “ne kopijuoti tikrov ę, o kurti subjektyvi ą jos vizij ą arba model į, savotišk ą jos koncentrat ą, siekiant poetiškai apibendrinti vidines reiškini ų esmes” 102 . Savickis atsisak ÷ aprašin ÷ti daiktus ir žmones taip, kaip yra tikrov ÷je, veng ÷ įprastini ų buities ir etnografijos detali ų. Mažiau nei kiti to meto lietuvi ų rašytojai jis r ūpinosi socialiniu vaizduojam ųjų reiškini ų s ąlygotumu. Savickis tiesiog k ūr÷ vaizd ą, reikalaujant į tam tikros reakcijos (nesvarbu teigiamos ar nelabai), o jo sukurtas „<...> tikrov ÷s modelis buvo labai subjektyvus, įnoringas, nuspalvintas jo paties individualyb ÷s; vietomis tas modelis paremtas grotesko principu, kitur bent jau pagilinti šeš ÷liai, labiau pabr ÷žtos linijos, paryškinti gaus ūs disonansai ir vidiniai kontrastai“ 103 .

99 SAVICKIS, J. Komediantai. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 22. 100 MA ČIANSKAIT ö, L. Savickio prozos teatriškumas. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 25. 101 SAVICKIS, J. Užburtos jachtos. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 36. 102 GALINIS, V. „Keturi ų v ÷jų“ s ąjūdis. GALINIS, V. Naujos kryptys lietuvi ų literat ūroje , Vilnius, 1974, p. 240. 103 Ten pat, p. 241.

36 Taigi Savickis demonstruoja nauj ą prozos technik ą, atmesdamas nusistov ÷jusius rašymo šablonus (objektyv ų buitin į aprašin ÷jim ą, etnografines detales, epin į kalb ÷jimo b ūdą) ir kurdamas kitok į noveli ų pasaul į: fragmentišk ą, groteskišk ą, teatrišk ą, ne kopijuojant į tikrov ę, o j ą kuriant į.

4.2.2. Temos novatoriškumas

Nuo tradicin ÷s lietuvi ų prozos skiriasi Savickio novel ÷s tematika. Ji nutolsta nuo įprastinio kaimiško to meto lietuvi ų literat ūros pasaul ÷vaizdžio ir nuo realistin ÷s bei romantin ÷s literat ūros tradicij ų. Naujojoje lietuvi ų literat ūroje Savickio d ÷ka atsiranda miesto, aristokratiškos kult ūros temos. Novel ÷se vaizduojami kit ų šali ų miestai, uostai, kurortai. Šio k ūr÷jo noveli ų pasaulyje „<...> laivai prikrauti g ÷rybi ų, plaukia iš tolim ų šali ų. Pakeleivingi v ÷jai pu čia bures, o buri ų virv ÷s nesutraukiamos, kaip geležin ÷s“ 104 . Visiškai pakit ęs nelietuviškas noveli ų peizažas:

Apa čioje gili ų fiord ų m ÷lynas vanduo, protarpiais plieno atspalvio, kaip geldut ÷je susemtas, suspraustas tarp aukšt ų plik ų kaln ų. Pakraštyje linguoja mažut ÷, iš aukšto ži ūrint, tokia miniati ūriška, baltut ÷ angl ų prabangos jachta, atvežusi keleivius ir išb ÷rusi juos į pakrašt į105 .

Kaimišk ąją erdv ę kei čia novatoriška miesto erdv ÷:

Sutema Traukinys įdard÷jo į sen ąjį Vilni ų. Vilnius, tas senas gudruolis, kiek kart ų ji tur ÷jo jame suklysti, su jo painiomis ir siauromis gatvel ÷mis. Senov ÷s husar ų pulkai su karinga j ų žingine, mušamomis litauromis, patri ūbo čiais ir kitokiais monais. Vynuogi ų ir kitoki ų lipik ų dekoruotos sienos. Kukl ūs rendez-vous . Atsid ūks ÷jimai. M ÷nuliui bešvie čiant ir nuobodžiaujant, užsikorus ant Katedros stogo, it kat ÷ms pien ą paliejus. Tokia balzgana b ūdavo jo šviesa 106 .

“Jurgis Savickis miestšk ąja savivoka, dvasia ir vaizdini ų pasauliu, jausena ir estetika, laikysena ir s ąvokomis yra miesto žmogus” — teigia J. Sprindyt ÷107 . Iki Savickio miestas lietuvi ų literat ūroje buvo nuod ÷mi ų simbolis, vis ų blogybi ų įsik ūnijimas – Sodoma ir Gomora. Š į poži ūrį puikiai iliustruoja vieno iš Savickio heroj ų (seno žmogaus, atstovaujan čio sen ąjį suvokim ą) ištarti žodžiai: “— Ar dar neišmokai r ūkyti po miestus? Dabokis blogos draugijos!” 108 . Ta čiau apskritai Savickio novel ÷se miestas visai kitoks: čia noveli ų veik ÷jai semiasi vertingos, nors kartais ir skaudžios gyvenimiškos patirties, čia važiuoja mokytis, čia patiria nauj ų siel ą virpinan čių įsp ūdži ų:

104 SAVICKIS, J. T ÷vas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 70. 105 SAVICKIS, J. Motina. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 261. 106 SAVICKIS, J. Susitikimas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 104. 107 SPRINDYT ö, J. Jurgis Savickis: miestiškojo mentaliteto raiška. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 63. 108 SAVICKIS, J. T ÷vas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 72.

37 Paryžius. Kelerius metus nebuv ęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaun ÷ti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turb ūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryži ų patek ęs žmogus 109 .

Be abejo, modernusis Savickis fiksuoja ir tams ųjį miesto veid ą: recidyvistus, nak čia eisian čius vogti, “paneles”, dien ą parduodan čias duon ą ir vyn ą, nakt į — sk ęstan čias tarp knaipi ų d ūmų (“Užburtos jachtos”); Jadvyg ą, bijan čią miesto bokšt ų ir žmoni ų (“Kauk ÷s”). Visa tai realyb ÷, kurios Savickis nesistengia užmaskuoti, retušuoti ar kaip nors pagražinti. Tai tikrasis miesto veidas, besikei čiantis kaip ir žmogus. “Savickis atskleidžia miest ą kaip visavert į, nebr ÷ždamas ryškios skirties tarp to, kas skaistu ir nuod ÷minga, s ąmoninga ir gaivališka, šventa ir profaniška” 110 . Savickis neatsisako ir lietuviško sodžiaus temos, ta čiau kalbantysis šiuo atveju dažniausiai jau yra jam svetimas:

Mano t ÷vas ūkininkas. Man gr įžtant iš moksl ų, t ÷vas visuomet sutikdavo mane prieplaukoje ir, pakiš ęs man po nosim savo apž ÷lusi ą rank ą, pasisveikinus klausdavo: — Kaip tau sekasi mokslas? 111 .

Regima dviej ų kart ų sand ūra, kur senasis t ÷vas atstovauja kaimiškajai erdvei, o s ūnus — miestietiškam gyvenimo b ūdui. Ta čiau ir senojo kaimo erdv ÷ (aplinka, veik ÷jai ir j ų veiksmai) Savickio novel ÷se jau yra pakitusi, j ą jau palietusi urbanistin ÷ kult ūra: „Aristokratiškos laikysenos Savickis „serm ÷gos ir balanos“ poetik ą kei čia dvarelio, klebonijos vaizdais su sekly čia, fortepijonu, g÷l÷mis, arbat ÷l÷mis, pašnekesiais ir bendražmogiškomis aistromis <...>“ 112 . Žvelgiant į tok į urbanizmo proverž į šio k ūr÷jo novel ÷se, nat ūraliai kyla klausimas, kaip iš nuo seno klest ÷jusios agrarin ÷s Lietuvos meninink ų sampratos Savickiui pavyko išsivaduoti ir savo k ūryb ą įkv ÷pt visai kitokiu miestietišku alsavimu? Miesto kultūra į Savickio k ūryb ą ateina iš jo asmenini ų savybi ų ir turtingos biografijos. Savickis kalb ÷jo keliomis užsienio kalbomis, bendravo su visuomen÷s grietin ÷le, daug keliavo ir dirbo užsienio mieštose. Taigi miestas buvo ta aplinka, kuri nuolat j į supo ir dar ÷ didel ę įtak ą, suformuodama visai kitok į nei to meto Lietuvos k ūr÷jų — miestietišk ą mentalitet ą, kuris l ÷m÷ itin ryški ą miesto temos raišk ą šio menininko k ūryboje. Tuo jis novatoriškas.

109 SAVICKIS, J. Velnio šein ÷ Katarinka. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 146—147. 110 SPRINDYT ö, J. Jurgis Savickis: miestiškojo mentaliteto raiška. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 65. 111 SAVICKIS, J. T ÷vas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 70. 112 SPRINDYT ö, J. Jurgis Savickis: miestiškojo mentaliteto raiška. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 65.

38 4.2.3. Naujas noveli ų žmogaus paveikslas

J. Savickis kitaip, negu ligtolin ÷je lietuvi ų realistin ÷je prozoje buvo įprasta, k ūr÷ žmoni ų paveikslus. Kaip socialin ÷ asmenyb ÷ Savickio žmogus — silpnavalis, be aukštesni ų ideal ų, lengvai pasiduodantis pagundoms, be aukšt ų dvasini ų tiksl ų, romantiškos kan čios ir neišsipildžiusi ų lūkes čių. Kaip teigia Ramutis Karmalavi čius: “Šatrijos Raganos debiutin ÷s prozos išpažin čiai (“Aš noriu g ÷li ų, kurios niekados nenudži ūsta, žvaigždži ų, kurios niekados neužg ęsta”) J. Savickis išstato veik ÷jus be lyrini ų emocij ų, romantini ų tiksl ų ar visuomeniškai angažuot ų siekim ų”113 . Atvirkš čiai, Savickio noveli ų žmogus — keist ų užmoj ų, ne įsp ÷jamo elgesio, kompleksuotas, net kažkiek patologiškas:

Ūkininkas Dalba, atsik ÷lęs anksti šventadienio ryt ą ir gražiai nusiskut ęs, reng ÷si eiti bažny čion. Jis jaut ÷si pajaun ÷jęs ir buvo apimtas kažin kokio noro reformuoti vis ą savo gyvenim ą ir pakeisti vis ą pirmykš čią tvark ą ūkyje. <...> Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur j ą d ÷ti. — Imsiu ir užtversiu keli ą. Tegul pam ÷gina! — nurimo ūkininkas. Kaip bankininkas <...> atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado vien ą naikinti tinkam ą. Tai buvo šuva. Pasen ęs, energijos nustoj ęs, gaivalin ÷jąs po trobas. — Imsiu ir nužudysiu!114

Toks žmogaus traktavimas būdingas avangardistinei mąstysenai. Avangardistai žmog ų suvok ÷ ne kaip visuomen ÷s nar į ar individ ą, o kaip žmog ų apskritai — vien ą iš daugelio. Striogait ÷ teigia, jog avangardistin ÷je „<...> žmogaus problematikoje r ūpi esm ÷: šiuolaikinis žmogus prieštaringas, suskil ęs, susidvejin ęs, jo elgsena paradoksali. Įsiži ūrima į žmogaus situacij ą: jis vartotojiškos civilizacijos gniuždomas, vienišas“ 115 . Savickio noveli ų veik ÷jai priklauso įvairiems visuomen ÷s sluoksniams ir įvairioms tautoms: girtuokliai, elgetos, gatv ÷s mergš ÷s, vagys, žydai, salon ų damos, dvar ų ponai, gudr ūs kaimie čiai:

Juodomis gatv ÷mis — sen ÷s, parduodan čios apelsinus ir g ÷les. Iš r ūsi ų iškiš ą galvas recidyvistai, šiaušiai ir šaltkalviai, nak čia eisiantieji įsilaužti ir vogti. „Panel ÷s“, dien ą parduodan čios duon ą ir vyn ą, nakt į — nebepažinsi — su žaliomis bliuzkomis, pilkomis li ūdnomis akimis ir juodais nutemptais antakiais, sk ęstan čios tarp knaipi ų d ūmų116 .

Iki Savickio (išskyrus Šatrijos Raganos Sename dvare ) neb ūta dar toki ų rimt ų pastang ų apgyvendinti proz ą skirtingais visuomen ÷s sluoksniais su savo kalb ÷jimo b ūdu. Šalia kaimie čių —

113 KARMALAVI ČIUS, R. Traumuotos psichikos grožis: ankstyvoji Jurgio Savickio (1890-1952) novelistika. KARMALAVI ČIUS, R. Naujov ÷ms gimstant: lietuvi ų literat ūra XIX-XX amži ų sand ūroje , Kaunas, 2000, p. 53. 114 SAVICKIS, J. Ad astra. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 78. 115 STRIOGAIT ö, D. Avangardizmo s ūkuryje , Vilnius, 1998, p. 86. 116 SAVICKIS, J. Užburtos jachtos. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 38.

39 lenkuojantys dvarininkai ir kunigai, prekijai bei aukštuomen ÷s damos. Jie visi, Savickio supratimu, turi prigimtin ę teis ę į lietuvi ų kalb ą: „Taip atsiranda pamatas savitiems stilistikos klodams, j ų interferencijai“ 117 . Šatrijos Ragana, A. Vai čiulaitis, o su jais ir Savickis buvo vieni pirm ųjų, įvedusi ų į lietuvi ų literat ūrą kit ų taut ų žmones. Šie žmon ÷s yra skirtingi amžiumi ir patirtimi, bet dažnai labai panaš ūs dvasine strukt ūra, galvojimo ir jautimo b ūdu. Savickio personaž ų ypating ą margum ą D. Sauka aiškina kaip Savickio dom ÷jim ąsi tuo, kas žmogaus elgesyje padiktuota jo prigimties, o ne jo aplinkos suformuot ų nuostat ų ir norm ų118 . Savickio noveli ų pasaulyje žmoni ų sielos nuod ÷mingos, tamsios, regis, j ų žmogiškoji egzistencija — beprasmiška. Tačiau ši ų žmoni ų pasaulis, nors ir netobulas, ta čiau n ÷ra tragiškas. Tiesiog šis beprasmyb ÷ bei destrukcija konstatuojama kaip nat ūrali šiuolaikinio žmogaus gyvenimo, panašaus į teatr ą (cirk ą, marionetes) realizacija. „Galvoju, kad gyvenimas kaip kloun ų cirkas. Greit praeinantis“ 119 , — teigia vienas Savickio veik ÷jų. Gyvenimo-cirko motyv ą taip pat itin vaizdžiai iliustruoja vienas novel ÷s “Kova” epizod ų:

Vaikas dži ūsna ÷jo miesto ištušt ÷jusiomis gatv ÷mis; jo batai buvo dideli, vos pavelkami: tapu tapu! Milin ÷, irgi nuo svetim ų pe čių užmesta ant jo įdubusios kr ūtinait ÷s, buvo sunki, vos pavelkama. It iš cirko išleistas į gatv ę pajacas 120 .

Savickio noveli ų žmon ÷s jau čiasi lyg scenoje artistai, kuriems duotas tam tikras vaidmuo ir jie turi suvaidinti tam tikr ą nuotyk į, kuriame susipyn ę įvairios aistros, instinktai, netik ÷ti iš pas ąmon ÷s gelmių kylantys psichiniai impulsai:

Sen ų liep ų al ÷ja ÷jo “artist ÷”. <...> Ponia buvo beprašlamanti šalia jo šilkais, tik staiga paklaus ÷: — Pasakyk man tamsta, kame čia galima pirkti maudymosi kostiumas? <...> Pasaulio dirigentui susta čius roles kitaip vaidinti, Smilga kit ą kart ą b ūtų ramiai atsak ęs: “Prašau tamstos eiti palei fabrik ą, tre čiam name už fabriko ir bus krautuv ÷l÷” <...>. Šiandien gražiajai poniai keli ą jam pastojus, jis pats ÷m÷si j ą lyd ÷ti 121 ;

Jauna, juostuotu plonos drob ÷s sijonu, atrod ÷ daugiau statist ÷ kokiame teatre, nes jos gelsv ų plauk ų guba, nors ir nesušukuot ų, bet gulin čių taip, kaip kita statist ÷ ilgas valandas d ÷styt ų savo rolei, nei jos l ÷sios rankos, nuo sunki ų darb ų išdži ūvusios, neatitiko tai rolei, kuri ą gyvenimas paskyr ÷ jai vaidinti — višt ų lesintoja 122 ;

117 SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 131. 118 SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 99. 119 SAVICKIS, J. T ÷vas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 70. 120 SAVICKIS, J. Kova. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 94. 121 SAVICKIS, J. Užburtos jachtos. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 36—37.

40 Tuose nuotykiuose, V. Galinio teigimu, Savickis ieško visuotin ÷s prasm ÷s, o savo veik ÷juose — žmogui b ūding ų amžin ų prad ų. „Rašytojas tartum seka iš novel ÷s į novel ę savo sukonstruoto pagrindinio tipo įvairias pad ÷tis ir b ūsenas iš anksto duotomis aplinkyb ÷mis. Jo noveli ų veik ÷jų negalima pavadinti vientisais charakteriais, nes rašytojas s ąmoningai nesir ūpina vaizdo pilnumu, o tik atskir ų moment ų tiesa“ 123 . Toks personaž ų kaip roli ų, už virveli ų tampom ų marione čių, pateikimas atvirai eskaluoja jau min ÷tąjį Savickio noveli ų teatriškum ą, gyvenimo kaip teatro koncepcij ą (Savickio noveli ų teatriškumu itin žav ÷josi Sruoga). Gyvenimo-teatro id ÷ja ryški daugelyje pasaulio meninink ų k ūrini ų, o modernizmas j ą itin sureikšmino kaip gyvenimo vaidinimo koncepcij ą. Pranc ūzų dramaturgas, teatro ir kino aktorius, režisierius, teatro kritikas ir teoretikas Antoninas Artaud nor ÷jo, kad teatras ži ūrovams b ūtų vaizduojamas kaip griaunanti maro j ÷ga, kuri sukelia fizin į, dvasin į ir moralin į perversm ą žmoni ų pas ąmon ÷je. Artaud žiaurumo teatras tur ÷jo atskleisti tai, kas lieka už žmogaus s ąmon ÷s rib ų ir yra išgyvenama pas ąmoniniais poj ūč iais. Norint tai pasiekti, teatras, anot Artaud, turi b ūti kaip realyb ÷, veikianti ži ūrovus kan čia ir žiaurumu tarsi gyvenime, o jo poveikio stiprumas turi nenusileisti gyvenime patiriam ų poj ūč ių stiprumui. Artaud siekis — vaizduojant demonišk ąją žmogaus pus ę, kaip maru sukr ÷sti ži ūrov ą ir sukelti fizin į, dvasin į ir moralin į perversm ą jo pas ąmon ÷je 124 . Nebejausdami to, kuris tampo už virveli ų j ų gyvenim ą, jausmus ir mintis, valios, įvykus kažkam nelauktam ir netik ÷tam, Savickio herojai jau čiasi sutrik ę, prarad ę save, neranda ramyb ÷s, nebemoka gyventi toliau:

Atsik ÷lus, nuduodant, kad viskas po senovei, Smilga ÷m÷si pagaikš čio, bet kur — nenurimo. Tarytum gyslose buvo nebe paprastas dievobaimingas, mužikiškas kraujas, tik nuod ÷minga siera, neraminan čiu skystimu aortomis beplaukianti 125 .

J. Savickis nesistengia nuosekliai atskleisti realius žmoni ų santykius, parodyti j ų dvasin ę raid ą veikiant kokioms nors išorin ÷ms aplinkyb ÷ms, motyvuoti kiekvien ą j ų pos ūkį, tod ÷l ano meto kritikams atrod ÷, kad Savickis arba apskritai neigia psichologij ą, arba neturi psichologin ÷s nuovokos. Ta čiau šio k ūr÷jo sukonstruotas veik ÷jo tipas reikalauja visai kit ų psichologin ÷s analiz ÷s būdų. Savickio psichologiškumas ateina iš impresionizmo, kur svarbi ą viet ą užima nuotaika, intymus pasakojimas, stilizuota fraz ÷, epizodiškas kalb ÷jimo b ūdas. Kūr÷ją domina atskiros psichologin ÷s žmogaus b ūsenos, momentai, išgyvenim ų nuotrupos, vidiniai, kartais net s ąmon ÷s nekontroliuojami judesiai bei impulsai, kuriuos įsijausdamas į savo veik ÷jus, Savickis fiksuoja:

122 SAVICKIS, J. Kauk ÷s. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 44. 123 GALINIS, V. „Keturi ų v ÷jų“ s ąjūdis. GALINIS, V. Naujos kryptys lietuvi ų literat ūroje , Vilnius, 1974, p. 243. 124 ARTAUD, A. Teatras ir maras. ARTAUD, A. Teatras ir jo antrininkas , Vilnius, 1999, p. 13—28. 125 SAVICKIS, J. Užburtos jachtos. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 37.

41 Tylu. Taip tylu, kad tik baisios mintys lenda galvon. Žiogas guli ant krosnies. Visi jau miega. Čirška svirplys, vienintelis jo draugas. Lange tamsu. Vos matyti tolima pašvaist ÷. — Ar ne pavasaris ateina? — Žiogui regis, kad lango tamsumoje šnabždas dvi bobel ÷s. —Mano d ÷ta, jis toliau nebegal ÷s gyventi, — Iki pavasario tur ÷s mirti. <...> Išaušus dienai, Žiogas neatsik ÷l÷. Žiogiška muskulat ūra neveik ÷. Pastir ęs ži ūr÷jo vienan taškan savo didel ÷mis, ašar ų suvilgytomis akimis. Taip jam sunku buvo d ūsauti 126 .

J. Savickis yra pirmas antrojo XX amžiaus dešimtme čio lietuvi ų literat ūros autorius, kurio kūrybos žmogus jau žino, jog pasaulis — tai iliuzij ų, nusivylim ų ir praradim ų židinys, prie kurio per daug artintis negalima, nes jo trauka — ambivalentiška, ypatinga. Jis žino, jog ženg ęs žingsn į link gundan čios savirealizacijos, gali gr įžti piktas, nusivyl ęs ir nelaimingas. Tod ÷l, R. Karmalavi čiaus teigimu, Savickio personažai intensyviau nei kit ų autori ų kūryboje, įtaigiau disponuoja savuoju patyrimu, kaip nes ąmoningai įrodytomis universalaus žinojimo aksiomomis. Jie jau žino, jog bet kuris užmojis baigsis pajuokimu bei agonija, o promet ÷jiškos intencijos evoliucionuos į skaudži ą sav ęs paties tragedij ą127 . Taigi Savickio noveli ų žmogus yra kitoks, negu ligtolin ÷je lietuvi ų realistin ÷je prozoje buvo įprasta vaizduoti. Jis nebeturi dirbtino romantiškumo ir niekada neišsipildysian čio tik ÷jimo idealais. Tai klystantis, pasiduodantis pagundoms, dažnai patologiškas ir kompleksuotas žmogus. Ta čiau jo egzistencija n ÷ra tragiška, ji vaizduojama kaip nat ūrali, atliepianti modernistin ę pasaulio samprat ą. Savickio žmogus— tai artistas, kuriam duotas tam tikras vaidmuo šiame gyvenime, arba aukštesn ÷s j÷gos (galb ūt likimo) valdoma, sav ęs išreikšti negalinti marionet ÷.

4.2.4. Pakitusi vertybi ų sistema

Ankstyvoji Savickio kūryba, G. Vili ūno žodžiais tariant, bene labiausiai dekadentiška XX amžiaus proza, pasižyminti griežtai individualistine ir erotine tematika, aistr ų bei instinkt ų veiklos vaizdiniais, mirties geismo ir savižudyb ÷s motyvais 128 . Naujoji epocha su jos vertybi ų perkainavimu buvo itin palietusi intymi ų santyki ų srit į — išjudinusi buvusias normas, išk ÷lusi ly čių nesantaik ą, nuvertinusi meil ę. Moderniosios literat ūros

126 SAVICKIS, J. Fleita. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 90. 127 KARMALAVI ČIUS, R. Traumuotos psichikos grožis: ankstyvoji Jurgio Savickio (1890-1952) novelistika. KARMALAVI ČIUS, R. Naujov ÷ms gimstant: lietuvi ų literat ūra XIX-XX amži ų sand ūroje , Kaunas, 2000, p. 70. 128 VILI ŪNAS, G. Jurgio Savickio estetikos ištakos. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 8.

42 pradininkai moter į reg ÷jo kaip demoniškumo bei gundymo įsik ūnijim ą, o kartu ir nekaltyb ÷s simbol į. Tik ÷ta, jog ir tyriausios moters kelias veda į nuopuol į. Tod ÷l modernistin ÷je literat ūroje dažnas prostitut ÷s, visuomen ÷s atstumtojo menininko sesers įvaizdis. Moters idealas imtas suvokti kaip nepasiekiamas, egzistuojantis tik vaizduot ÷je. Iš to kilo nepasiekiamumo motyvas, vedantis į nuod ÷ming ą, kūnišk ą, niekinant į moters vaizdavim ą. Moderniojoje literat ūroje sustipr ÷jo moters ryšys su mirtim 129 . Visose Savickio novel ÷se moteris priklauso materialiajai pasaulio plotmei. Ji graži, koketiška, geidžiama ir labai daiktiška:

Jis ilgai stebi j ą. Kaip moterys gali taip greitai pasikeisti! Prieš j į stovi aukšta, laiba, skais čiais juodais drabužiais apsivilkusi žmona <...> 130 .

Kaip ir Europos modernist ų k ūryboje Savickio moteris patiria gundymus, nuopuolius ir yra įvairiausio blogio šaltinis 131 :

Nelaimingas vyras, užgaun ąs moters savimeil ę savo nebojimu, ypa č tokios, kaip Janina Sudocholskien ÷! Didelio teismo ir bausm ÷s valanda artinos į Pridotk ą. Moteris susikaup ÷ savyje, pajuodijo. Ji tikrai nutar ÷ atkeršyti jaunikai čiui 132 .

Toks poži ūris į moter į nat ūraliai lemia ir pakitus į poži ūrį į šeim ą kaip vertyb ę. Graži, koketiška, gudri Savickio moteris praranda tradicinę savirealizacij ą šeimoje, į moter į vyro akys ži ūri kaip į geismo, aistros objekt ą:

Ji paži ūri gudriai į mane kaip tikra moteris. Aš paimu jos rank ą ir prispaudžiu prie sav ęs. Taip pat j ūros v ÷jo nuglamon ÷tą jos veid ą ir saul ÷s nudažytas karmino lūpas 133 .

Į tradicin ę motinos, kaip šeimos puosel ÷tojos, glob ÷jos ir užtar ÷jos, t. y. pagrindin ÷s šeimos grandies viet ą Savickis pastato t ÷vą. T ÷vo ir vaiko ryšys itin ryškiai išpl ÷totas novel ÷je „T ÷vas“:

Niekas nežinojo, kur aš, ir aš apie niek ą nesiteiravau. Su t ÷vo mirtimi man gyvenimas pasidar ÷ vienodesnis 134 .

Savickio novel ÷se tradicin ÷ šeima — t ÷vas, motina ir vaikas — dažnai yra tik iliuzin ÷. Pagarbos, ištikimyb ÷s ir meil ÷s kitam žmogui jausmo praradimas veda į šeimos kaip vertyb ÷s, kaip dievo dovanos sunykim ą. Tradicinis šeimos modelis kinta: prasig ÷ręs t ÷vas, kar čemoje l ÷baujanti ir

129 JUR ČIUKONYT ö, A. Kult ūriniai kodai Jurgio Savickio novel ÷se. Darbai ir dienos , nr. 22, Kaunas, p. 167. 130 SAVICKIS, J. Velnio šein ÷ Katarinka. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 145. 131 JUR ČIUKONYT ö, A. Kult ūriniai kodai Jurgio Savickio novel ÷se. Darbai ir dienos , nr. 22, Kaunas, p. 170—171. 132 SAVICKIS, J. Ponia Janina Sudocholskien ÷. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 182. 133 SAVICKIS, J. Motina. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 255. 134 SAVICKIS, J. T ÷vas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 73.

43 visus vyrus mylinti motina, vaikas, kovojantis su girtuokliais d ÷l girtos motinos („Kova“), moteris, ieškanti malonum ų toli nuo šeimos, ko pasekm ÷ — svetim ą vaik ą auginantis vyras („Motina“), dulki ų valytojas Smilga, d ÷l jaunos, tik pinig ų trokštan čios ponios palik ęs šeim ą, („Užburtos jachtos“) — visa tai Savickio noveli ų pasaulio realyb ÷. Vaikyst ÷ šiame kontekste iškyla jau ne kaip pasakomis apsuptas nostalgiškas laikas, bet kaip suaugusi ųjų pasaulio subjaurota, likimo primesta žiauri rol ÷: „Ir vaikas retkar čiais išgerdavo degtin ÷s, t ÷vo ver čiamas ir nenoromis, vien tik tam, kad pavaidint ų nonšelan čiai suaugusi ųjų žmoni ų rol ę“135 . Ta čiau Savickio noveli ų žmogus vis vien ilgisi tvirtos, gražios, normalios tradicin ÷s šeimos:

Prie laivo stovi viena ponia. Prie jos vyras ir vaikas. Aš, žilo plauko pažym ÷tas, netur ÷damas ko geresnio veikti, pažvelgiu syki ir antr ą iš tolo į ši ą šeim ą. Man kažko viengungiui darosi li ūdna, sentimentalu 136 .

Nat ūralu, jog normalios šeimos ypa č reikia vaikui:

Jis buvo nepataisomas fantastas ir labiausiai nor ÷jo, kad jo t ÷vas b ūtų toks pats „kaip ir kiti“. Tai stilius. Tai — malda 137 .

Klasikin ÷je lietuvi ų literat ūroje aukš čiausio grožio, taurumo ir tobulyb ÷s etalonas buvo auksas, brangakmeniai. Tai nusistov ÷jęs liaudiškasis vert ÷s įprasminimas, tautosakin ÷ ir bažnytin ÷ tradicija. Auksu spinduliavo klasicizmo ir romantizmo k ūryba, ši ą tradicij ą t ęs÷ Maironio poezija, brangakmeni ų blizgesys puoš ÷ ir neoromantik ų lyrik ą. Savickio k ūryboje aukso ir brangakmeni ų žib ÷jimas kaip turto ženklas ir gundantis kitokio gyvenimo, prabangos žavesys supriešinamas su vagyste, žudymu, klasta, nužmog ÷jimu:

Tad ir kunigui, pasitikus vengr ą, teko juo pasitik ÷ti ir pasig ÷r÷ti, ypa č pama čius tok į svarb ų paži ūr÷ti žmog ų. Su stambiu aukso žiedu ant piršto, įstatytais aukso dantimis <...> ir kitokiomis aukso pažibomis kaklaryšyje, kr ūtin ÷je, manket ų sagose bei kitokiose įprastose ir mažiau įprastose vietose. Ties ą pasakius, tie aukso dantys pirmiausia ir bus su ÷dę kunig ą. Žmogus su visa savo menkybe turi įprasto patraukimo pasiduoti aukso ir mamonos žav ÷jimui. Vengro aukso dantys buvo kunigo prapultis 138 .

„Aukso švyt ÷jimas Savickiui n ÷ra kokia aristokratizmo žym ÷, o tik bohemin ÷ paauksuota iliuzija, toks elegantiškas šydas, pro kur į prasišvie čia žmogiškoji tuštyb ÷, niekingi siekiai“ 139 . Žmogaus k ūnas Savickio k ūryboje vulgariai k ūniškas, gyvuliškas, nuod ÷mingas, geidulingas ir iškryp ęs. Jis mušamas, žudomas, o „<...> aplinkui pinasi destruktyv ūs, ydingi žmoni ų

135 SAVICKIS, J. Kova. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 95. 136 SAVICKIS, J. Motina. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 262. 137 SAVICKIS, J. Kova. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 96. 138 SAVICKIS, J. Vaikas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 162—163. 139 STRIOGAIT ö, D. Avangardizmo s ūkuryje , Vilnius, 1998, p 103.

44 tarpusavio santykiai“ 140 . Savickio k ūryboje pro išorin į aukso gražum ą į pavirši ų veržiasi dvasinio ir fizinio visuomen ÷s irimo apraiškos. Jo k ūrybos žmogus įsitikin ęs, jog pab ÷gti nuo to ne įmanoma, jog bet koks pasipriešinimas — tai miražas, utopija. Tod ÷l <...> vietoj žmogiško įsiterpimo su romantinio ilg ÷jimos pretenzijom belieka tvirtai nuoseklus, bet neambicingas instinkto realizavimas, save pareiškiant per j į, bet nepretenduojant į pasaulio <...> teis ÷jus, mokytojus ar svieto lygintojus” 141 . Savickio žmogus sugniuždytas, smaugiamas j į supan čios pragmatiškos aplinkos, žiaurios, agresyvios, degraduojan čios visuomen ÷s:

Kvaištel ÷ję griebdavos retkar čiais kuol ų, nors paprastai tat paliekama b ūdavo didesni ų šventadieni ų pavakariams 142 .

Tokioje aplinkoje atimamas iš žmogaus jo žmogiškumas, paminamos bet kokios dvasin ÷s vertyb ÷s, žmogaus dvasin ÷ savirealizacija ne įmanoma. Cituotoje novel ÷je „Fleita“ meno žmogus (Žiogas) užg ęsta, negal ÷damas sav ęs realizuoti, neišgirstas tamsiame prasig ÷rusiame kaime, kur niekas jo meno nevertina, nesupranta ir nenori suprasti:

Jam rodosi, kad jis griežia labai originalingai ir kad jam pavyko surasti kelias temas, kuri ų jis pirma niekuomet nepasteb ÷davo. Turb ūt Žiogas ilgai griež ÷, kad šeimininkas tampo j į už rankov ÷s, ir jis girdi tik, kaip šeimininkas šaukia: — ...ar per dantis pabarškinti! — Paskutin ÷s išpažinties eitum nekvailiav ęs! — pasipiktina šeiminink ÷143 .

Agresija, amoralumas, žmogaus gyvyb ÷s nuvert ÷jimas Savickio noveli ų pasaulyje yra išprovokuoti šio k ūr÷jo gyvenamojo laikme čio situacijos, atspindintys to meto visuomen ÷je tvyran čias nuotaikas. Dar neužmiršto karo realijos skaudžiai jau čiamos novel ÷je „Susitikimas“, kur mokslus baigusi Rita, praeities prisiminim ų ir ateities vil čių bei svajoni ų vedina, skuba susitikti su beprotiškai išsiilgta motina:

Rita pasid ÷jo savo galv ą auksiniais plaukais ant vagono lango ir šypsos. Ji važiuoja pas savo motin ą. Savo motin ą, seniai bematyt ą. Ji studijas pabaigusi. Tetaršo v ÷jas, kad nori, jos kasas! Ak, Rita! 144 .

Neju čia prisimintas kraupus t ÷vo mirties vaizdas veja šalin giedr ą b ūsimo motinos ir dukters susitikimo idil ę ir priver čia pažvelgti į akis žiauriai realybei:

140 STRIOGAIT ö, D. Avangardizmo s ūkuryje , Vilnius, 1998, p 103. 141 KARMALAVI ČIUS, R. Traumuotos psichikos grožis: ankstyvoji Jurgio Savickio (1890-1952) novelistika. KARMALAVI ČIUS, R. Naujov ÷ms gimstant: lietuvi ų literat ūra XIX-XX amži ų sand ūroje , Kaunas, 2000, p. 56. 142 SAVICKIS, J. Fleita. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 88. 143 Ten pat, p. 90. 144 SAVICKIS, J. Susitikimas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 102.

45 Rita atsimin ÷ savo t ÷vą. Tai nejaukus vaizdas. Sumarod ÷jusi ų žmoni ų riauši ų ir revoliucijos metu pusiau pribaigti žmon ÷s buvo kabinami aukštyn kojomis ant privaryt ų į žem ę kuol ų, ties sukurtais miesto viduryje laužais <...>. Turb ūt kad nenub ÷gt ų ar geriau apsvilt ų. Ir kitokiais b ūdais b ūdavo kankinami 145 .

Novel ÷s finale karas iš merginos atima ne tik t ÷vą, bet ir motin ą. Motinos mirt į Savickis vaizduoja itin kraupiai ir atvirai, absoliu čiai nesistengdamas sušvelninti mirties scenos vaizdinio ir apsaugoti skaitytoj ą nuo žiaurios ir beprasm ÷s atimtos gyvyb ÷s realij ų:

Įsprausta tarp dviej ų prieangio dur ų, motina visiškai pasviro ir nu čiuž ÷jo pagal rentin į. Ji sukniubo tarp ruošos viedr ų, mazgo čių ir grind ų plaujam ų šepe čių.146 .

Taigi karas novel ÷s žmogui neleidžia net garbingai numirti (moteris miršta tarp mazgo čių ir grind ų šepe čių tarsi šuo). Jis atima gyvyb ę pam ÷kliškai juokdamasis: „Apatin ÷ jos žiauna atšoko. Ji iškišo savo liežuv į, — kaip ir juok ÷si iš Ritos. Motinos galva buvo pramušta. Ji buvo negyva“147 . Savickis nepalieka vietos tradiciniam mirties sakralizavimui, mitologizavimui. Mirties įvaizdis čia itin paprastas, aiškus ir žiauriai iškalbingas — kai agresijos kultas visuomen ÷je yra vyraujantis, mirtis papras čiausiai net negali b ūti graži, nes ji — supan čios aplinkos išdava. Bjaurastis Savickio kūryboje atspindi kūr÷jo gyvenamojo meto dvasi ą: vartotojiškos visuomen ÷s formavim ąsi, nusivylim ą socialine žmogaus b ūtimi, socialine veikla, poži ūrį į aplinkin į pasaul į kaip į chaotišk ą, siaubing ą. Modernistin ÷je pasaul ÷vokoje vyrauja milžiniškas anarchijos, tamsos, nykumos, dezintegracijos, susvetim ÷jimo vaizdinys. Vienintel ÷ galima išeitis — saviraiška, ta čiau, kaip min ÷ta, iš Savickio veik ÷jų-marione čių saviraiškos galimyb ÷ yra atimta. Toks pesimistiškas bei tragiškas poži ūris į pasaul į, į kult ūrą (vertybi ų perkainavimas, agresyvios j ÷gos kultas, skepticizmas) moderniojoje visuomen ÷je yra dominuojantis, ateinantis iš Schopenhauerio, Nietzsches.

4.2.5. Novatoriškas pasakojimo b ūdas

Savickio prozoje n ÷ra klasikinei realistinei prozai b ūdingo visažinio epinio pasakotojo, kuris įvertint ų vaizduojamus įvykius, sukurt ų vienspalv ę tikrov ÷s interpretacij ą. Galb ūt tik ankstyv ųjų Savickio noveli ų pasakotoj ą dar b ūtų galima įvardinti kaip netoli personažo esant į tradicin į, kartu su juo jau čiant į ir išgyvenant į kalb ÷toj ą. V÷lesniojoje Savickio prozoje pasakotojas jau nesitapatina su veik ÷jų poži ūriu, juos traktuoja kaip roles, marionetes. Kitokia ir novelių pasaulio bei žmogaus samprata. Psichologin į artum ą su herojais kei čia šalta distancija, nužmoginanti pašaipa ir susvetim ÷jimas. “Savickis sakin į

145 SAVICKIS, J. Susitikimas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 103. 146 Ten pat, p. 107. 147 Ten pat.

46 išgrynina iki grafin ÷s ekspresinio raiškumo autonomijos, mint į stumdamas link intelektin ÷s žaism ÷s bei ironiškosios savivokos, ta čiau kurioje chaosui ar lyriniam išsisakymui vietos n ÷ra. Taupi ų frazi ų sintaks ÷je rašytojas nepalieka erdv ÷s apaštališkajai savimonei, emocini ų atsiv ÷rim ų bei iš kalno bylojan čio pamoksliškumo intonacijomis. Autorius nepasikliauja jausmin ÷mis personaž ų digresijomis, o kuria kitoki ą nei lyrin ÷ ar epin ÷ — intelektualin ę poetik ą”148 . Ano meto kritikoje Savickiui buvo prikaišiojama, kad į savo vaizduojamus įvykius ir žmones jis žvelgi ąs taip iš tolo, šaltai ir abejingai, nieko ypatingai nesmerkdamas ir nekaltindamas, prieš niek ą neprotestuodamas, tik ironiškai šaipydamasis iš gyvenimo menkyst ÷s. V. Galinis tai aiškina kaip rašytojo nor ą parodyt į žmog ų kaip tok į, kaip absoliut ą. Anot jo, Savickis labai skaudžiai jaut ÷, kad mies čioniškas pasaulis stovi gr ÷sming ų katastrof ų išvakar ÷se, išgyvena kriz ę. Tod ÷l kasdieniška žmoni ų buitis jam atrod ÷ menka ir beprasmiška, o žmon ÷s lyg marionet ÷s, kurias gyvenimo scenoje kažkas be jokios tvarkos stumdo ir rikiuoja:

Bet staiga į griežiam ąją mašin ą ir į marione čių tarp ą buvo įkištas geležinis virbalas. Ai ja jai! Kas ten atsitiko! 149 .

V. Kubiliaus teigia, jog Savickio ironija pirm ą kart ą atsigr ęž÷ į žmogaus egzistencijos filosofinius aspektus (jais r ÷m÷si ekspresionist ų groteskas). Anot jo, Savickis lietuviškai ironijai suteik ÷ žiaurumo atspalv į ir „<...> pirmasis įved ÷ į lietuvi ų novelistik ą aštr ų ironijos kirt į kaip visos konstrukcijos staig ų pos ūkį ir finalin į tašk ą“150 . Savickio humoro jausmas itin subtilus, tod ÷l k ūr÷jas su skaitytoju tarsi žaidžia — sud ÷tingai, bet kartu lengvai ir gracingai. Jo novel ÷se n ÷ra keturv ÷jiško sm ūgiavimo, tiesiogin ÷s pašaipos. Savickis žmogaus apsimetin ÷jim ą, dirbtinum ą ir netikras vertybes mato „kiaurai“:

Pasibais÷ję žmon ÷s b ūtų vietoje nud ÷ję piktadarius. Jei kunigas, pabodamas vietos šventumo, neb ūtų įsak ęs tuojau nuvesti bažnytvagi ų į klebonij ą ir j ų tenai stropiai saugoti. .Klebonijoje jie buvo tikrai stropiai "saugomi", net kraujas čiurkšl ÷mis iš j ų varv ÷jo. Bet ir čia j ų pribaigti nebuvo galima, nes klebonija vis d ÷lto nepakankamai toli buvo nuo bažny čios ir sudar ÷ su ja kaip ir vien ą kompleks ą. Įvykis bažny čioje tuojau apl ÷k÷ vis ą apylink ę. Net kar čemos žydai, kojas ties krosnimi bedžiovin ą, sub ÷go į kleboniją (šiuokart jiems buvo leista) stebukl ų ži ūr÷ti 151 .

Ypa č aštr ūs Savickio ironijos ir ciniškumo kir čiai prasig ÷rusiems, bet kok į žmogiškum ą ir žmogiškus jausmus praradusiems noveli ų veik ÷jams:

148 KARMALAVI ČIUS, R. Traumuotos psichikos grožis: ankstyvoji Jurgio Savickio (1890-1952) novelistika. KARMALAVI ČIUS, R. Naujov ÷ms gimstant: lietuvi ų literat ūra XIX-XX amži ų sand ūroje , Kaunas, 2000, p. 56. 149 SAVICKIS, J. Kova. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 100—101. 150 KUBILIUS, V. Lietuvi ų literat ūros kontaktai ir paralel ÷s su vokie čių ekspresionizmu. KUBILIUS, V. Lietuvi ų literat ūra ir pasaulin ÷s literat ūros procesas , Vilnius, 1983, p. 135. 151 SAVICKIS, J. Vaikas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 170.

47 Žmona, vedanti savo genealogijos med į iš vieno dvaro pienin ÷s priži ūr÷tojos, — gero atminimo jos motinos, ne laiku kamaroje užsižiopsojusios, — ir vieno romantiškai ir nepraktiškai išaukl ÷to grovo, toje pa čioje kamaroje muzikini ų moment ų pagauto, buvo šiandien nuolatinio neramumo šaltinis vietos vyrams. Ji buvo kaip ir neramioji miestelio siela, vedanti į pagund ą bei kitaip kodifikuojamus nusid ÷jimus vietos žmones. Gerieji pavyzdžiai ir drov ūs žmon ÷s jai kaip ir neegzistavo 152 .

G. Vili ūnas teigia, jog b ūtent ironija, ironiškoji ži ūra yra svarbiausia Savickio pasaul ÷vokos savyb ÷, jos skiriamasis bruožas. Ironijos pob ūdis ir statusas Savickio k ūryboje kei čiasi, ta čiau ji lieka Savickio pasaul ÷vokos konstanta ir stilistikos šaltiniu, leidžian čiu iš pirm ų eilu čių atpažinti šio originalaus rašytojo žod į153 . V÷lesn ÷ms J. Savickio novel ÷ms b ūdingas netolydus pasaulis, kuriame pasakotojo diskursas suvokiamas kaip nepatikimas, ribotas, nepaj ÷gus iki galo atskleisti tikrov ę. Menin ÷je kalboje jau čiama distancija ir daugiaprasmiškumas. Rašytojas nem ÷gsta sentiment ų ir perd ÷to jausmingumo, l ÷kštos didaktikos ir moral ų, nesistengia primesti savo nuomon ÷s ar sprendimo. Menin ÷je Savickio noveli ų tikrov ÷je, Vili ūno teigimu, atsiranda plyšiai, ji darosi iki galo nepažini, nenusp ÷jama: „Distancija ir žaidimas — ne atsitiktin ÷s v ÷lesniojo Savickio stiliaus priemon ÷s, bet visos jo estetikos ir ontologijos pagrindas“154 . Į v ÷lesn įjį Savickio estetikos model į dar įeina komedijos, farso, parodijos bei autoparodijos elementai, kuriantys unikali ą savo stiliumi ir prasme Savickio teksto įkrov ą. Iki J. Savickio lietuvi ų literat ūra primin ÷ labai trap ų, nuošird ų, išpažintin į pokalb į su skaitytoju. Ji „<...> buvo susikrovusi švelni ų sentiment ų kapital ą — nuo užuojautos, pagailos varguoliui iki visa apiman čio graudumo — d ÷l visa ko, kas praeina, nebesugr ąžinama, neišsipildo; tuo grauduliu persunktos jaunyst ÷s svajon ÷s, meil÷, gyvenimo viltys ir idealai“ 155 . Literat ūros santykis su skaitytoju buvo grindžiamas įsijautimo psichologija paremtu tarpusavio supratimu. Ta čiau reikia pripažinti, jog visa tuo jau buvo persisotinta ir dvasiškai išsisemta. J. Savickio proza, D. Saukos teigimu, šiame kontekste iškilo kaip šventvagyst ÷. Jo gyvenimo kaip vaidinimo, cirko arenos supratimas, efekto psichologijos taikymas suard ÷ iki tol vyravusi ą b ūtin ą pasitik ÷jimo tarp literat ūros ir skaitytojo s ąlyg ą.

4.2.6. Žodžio alchemija

J. Savickio noveli ų kalba, anot Saukos, — jautriausias novatoriškumo instrumentas. Ji gal ir erzina, bet dar labiau stebina, pratindama prie ne įprastos sulaužytos sintaks ÷s, atgaivindama gyv ą

152 SAVICKIS, J. Kova. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 99. 153 VILI ŪNAS, G. Ironija Jurgio Savickio raštuose. VILI ŪNAS, G. Literat ūra. 2000 , Nr. 37(1), p. 102—132. 154 VILI ŪNAS, G. Jurgio Savickio estetikos ištakos. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 12. 155 SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 19.

48 kalbos jausm ą ir diegdama imunitet ą stereotipams. „Tai kalba, formuojama iš neišsemiamų kalbos ištekli ų ir pertekliaus“ 156 . Sauka vadina š į k ūr÷ją pirmuoju lietuvi ų prozoje, iki šiolei nepralenktu, aukš čiausio rango žodžio alchemiku. Net ir šiandien Savickio kalb ą galima vadinti šiuolaikiška. Tiksliau, šiuolaikiška galima laikyti Savickio rašto ir šnekamosios kalbos simbioz ę. D. Saukos manymu, išskirdamas, supriešindamas šias dvi versmes, šis k ūr÷jas išgauna iš j ų vien ą kokybišk ą lydin į. Savickis vengia literat ūrini ų kliši ų, rašo lakoniškai, pasitelkia tolimas asociacijas, užuominas. Jam svarbu rašyti gražiai, tod ÷l jo k ūryba alsuoja ryškiomis detal ÷mis, spalviniai įvaizdžiai iš kuri ų gimsta itin tapybiški vaizdai. Savickis kuria ne tik siekdamas savo k ūriniuose apgyvendinti tam tikras id ÷jas, bet ir d ÷l grožio, kaip tokio. Tai naujas reiškinys lietuvi ų literat ūroje. Savickis žaidžia ir tiesiog m ÷gaujasi vaizdais, rakursais, netik ÷tom detal ÷m, o ypa č stiliumi ir skaitytojo gluminimu, nes šis taip vikriai nepagauna jam si ūlomos naujos egzistencin ÷s tiesos:

— Kiek čia žmoni ų! — nustemba žmona. Trenksmas. Ūžimas. Turist ų armija. Kaitru. Eimutis pasirenka sau mažesn į viešbut į157 .

Striogait ÷ Savickio stilių vadina žaidybine provokacija 158 . Stilistikos reikalavim ų nepaisymas, perkrovimas ekspresyviais veiksmažodžiais ir poetiniais tropais, pastraip ų ardymas yra itin b ūdingas avangardistinei k ūrybai. Kurdamas komišk ą, pašiepiant į įsp ūdį, žaismingai jaukdamas stilistik ą, J. Savickis nevengia savo kalboje vartoti svetimybi ų. Nesvetimas Savickiui ir humoristinis tonas: „Smagu yra sudrumsti kalbin ę situacij ą, perkelti j ą į kit ą kontekst ą, <...> gyvenimo tikrov ę transponuoti į teatro žaism ę“159 . Labiausiai Savickis eksperimentavo su sintakse. Rezultatas čia jau ne komiškas, o atvirkš čiai, labiau lyriškas: „Apkapotas ir nugen ÷tas sakinys, sukeista žodži ų tvarka, paprastai nukeliant pažymin į į sakinio pabaig ą arba ir į visai atskir ą sakin į, — tai nerving ą įtamp ą ir laukiam ą egzaltuot ą atsipalaidavim ą slepianti kalbos maniera“ 160 . Vakarietiškoji Savickio pasaul ÷ži ūra jo k ūryboje jau čiama kalbos gyvume, laisvume. Savickio novel ÷ms b ūdingas dialogiškumas ir iš to kylan čios (bene pirmosios lietuvi ų prozoje) sąmon ÷s srauto, vidinio monologo užuomazgos:

156 SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 118. 157 SAVICKIS, J. Velnio šein ÷ Katarinka. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 147. 158 STRIOGAIT ö, D. Avangardizmo s ūkuryje , Vilnius, 1998, p. 79. 159 SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 122—123. 160 Ten pat, p. 124.

49 Šiandien man ypatingai sekasi dirbti. Lyja. Kerta šaltas v ÷jas. Praeivi ų veik nesimato. Šitoki ą ypating ą dien ą gerai tapyti pilkas peizažas: miesto baseinai ir spalving ų nam ų nutildomas siluetas. Iš reto ant k ūdros pasirodo ir praplaukia gulb ÷. Asfalto takeliai blizga kaip nušlifuoti 161 .

Savickio dialogai trykšta šnekamosios kalbos gyvybe, nat ūralumu, tikrumu. Gausu šnekamosios kalbos intonacij ų. Savickio personažas nuolat kuo nors stebisi ar abejoja, gin čijasi net pats su savimi, save ar kit ą asmen į įtikin ÷ja:

Vakare galb ūt atvažiuos kunigas... „Brudas“ Taip užsir ÷plin ęs gali įkristi... Prieš j į buvo juoda duob ÷. Dalba atsimin ÷, kad lyg koks svarbus daiktas neužbaigtas. Tarytum kas prad ÷ta ir pusiaukel ÷je mesta 162 .

Tokios pat savyb ÷s b ūdingos ir ironiškajam intelektualiam Savickio noveli ų pasakotojui. Savickio kalba itin dinamiška, energinga, emocinga (tai rodo šauktuk ų gausa). J. Savickis — tai žodžio meistras, rašantis trumpai, ta čiau pasakantis itin daug. Jo k ūrybai būdinga ne įprasta suardyta sintaksin ÷ tvarka, pastraip ų ardymas, svetimyb ÷s, dažnas kalb ÷jimas ne tod ÷l kad b ūtų norima kažk ą pasakyti, o tiesiog tam, kad b ūtų gražu — visa tai glaudžiai siejasi su avangardistine jausena ir iš to išplaukian čia meno reforma.

4.3. NOVATORIŠKOS J. SAVICKIO K ŪRYBOS IŠTAKOS

Novatoriškos Savickio k ūrybos ištak ų, anot Vili ūno, visų pirma reik ÷tų ieškoti XX amžiaus pradžios (1910–1914 m.) rusiškoje bei lenkiškoje kult ūrin ÷je terp ÷je. Ieškant galim ų Savickio jaunyst ÷s literat ūrini ų orientyr ų, žvilgsnis krypsta į amžiaus pradžios modernistinius rus ų autorius. Vienas j ų — labai populiarus to meto rašytojas Leonidas Andrejevas. Su šiuo k ūr÷ju, anot Vili ūno, Savick į sieja marginalin ÷, ekscentriška tematika. Andrejevo prozai artimi Savickio liguist ų nuotaik ų, patologijos ir grožio, kilnumo deriniai, potraukis prie vienatv ÷s, mirties tem ų163 . Abiej ų j ų proz ą galima apib ūdinti subjektyvumo, schematizmo, abstrak čios patetikos, aštri ų kontrast ų, ironiško grotesko s ąvokomis.

161 SAVICKIS, J. T ÷vas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 73. 162 SAVICKIS, J. Ad astra. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 82. 163 VILI ŪNAS, G. Jurgio Savickio estetikos ištakos. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 14.

50 Ironija, žaidybiškumas, karnavalinis pradas leidžia Savick į gretinti ne tik su Andrejevu, bet ir su Knutu Hamsunu, Oskaru Wilde’u, Luigi Pirandello. L. Pirandello — pasaulinio garso dramaturgas, 1922 metais savo veikalais užkariav ęs Europos teatr ų scenas. Šio k ūr÷jo dramos kupinos įtampos tarp vaidmens turinio ir konkretaus aktoriaus, vaidmens atlik ÷jo. D. Sauka iškelia hipotez ę, jog b ūtent iš Pirandello Savickiui kilo pagunda iš novelių personaž ų pareikalauti tokio pat savo vaidmens aktyvumo, „personaž ą tiesioginiu laidu sujungti su autorine savimone“ 164 . Įtak ą Savickiui dar ÷ ir H. Bergsonas, tiksliau jo juoko samprata, kurioje nemaža d ÷mesio skiriama kalbos automatizmui. Komizmo, juoko, ironijos sklaid ą Savickio k ūryboje Vili ūnas sieja ir su XX amžiaus Krokuvos modernizmu (Krokuvos žurnale Museion publikuota W. Güntherio studija „Humorist ų li ūdesys“, garsiojo kabareto „Zielony balonik“ marionečių teatras) 165 . Ta čiau taip pat negalima nepasteb ÷ti, jog t ų met ų Savickio estetinis kontekstas neapsiriboja vien tik literat ūra, nes tais metais Maskvoje ir Krokuvoje studijuodamas dail ę, Savickis save identifikavo kaip dailinink ą. Kritikai visuotinai sutaria, jog Savickis piešia vaizd ą, o ne seka istorij ą. Savickio literat ūrinius peizažus-improvizacijas, kuriuose sceniškai dera tradiciniai gamtos motyvai ir ironija, stilizacija, dirbtinumas, galima sieti su garsiausiu Krokuvos modernizmo tapytoju, Krokuvos dail ÷s akademijos rektoriumi Jaceku Malczewskiu. Šio menininko paveiksluose puikiai dera realistin ÷ tapyba, pastelini ų spalv ų palet ÷ ir simbolin ÷s fig ūros, žaismingumas, humoras, parodija 166 . J. Savickis taip pat labai dom ÷josi teatru. D. Sauka teigia, kad dar nuo Williamo Shakespeare’o laik ų žinomai frazei, jog „Gyvenimas — tiktai teatras“, teatro direktoriaus duonos ragav ęs J. Savickis (uolus ir jausmingas kino film ų lankytojas) negal ÷jo b ūti abejingas. Simpatij ų objektas, anot kritiko, gana aiškus – tai ital ų komedija, cirkas, opera, iš ten ir taip dažnai iškylan čios pajaco, arlekino, žok ÷jo, mefistofelio fig ūros:

Vyrui gražumas nereikalingas! Aš vaidinu kažkok į blogesn ÷s laidos š ÷tono vaidmen į167 .

Gyvenimo „fantazieri ų“ žav ÷jo scenin ÷s iliuzijos demonstratyvi visagalyb ÷, gin čijanti geležin ę tikrov ÷s logik ą“168 . Iš avangardinio teatro, bandan čio sukurti scenin ę iliuzij ą, kaip gyvenimo ties ą, tikresn ę už pa čią realyb ę, J. Savickis per ÷m÷ svarb ų savo estetikos princip ą — vaizduot ÷s aktyvum ą.

164 SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 18. 165 VILI ŪNAS, G. Jurgio Savickio estetikos ištakos. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 17—18. 166 Ten pat, p. 18. 167 SAVICKIS, J. Prabangos. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 196. 168 SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 17.

51 Dail ÷s bei teatro scenos bruožai išryšk ÷ja rašytojui kondensuojant medžiag ą, piešiant daiktus tik keliais kont ūrais, naudojantis s ąlygin ÷mis situacijomis, kurioms neretai suteikiama simbolin ÷ prasm ÷. Savickis nesistengia nuosekliai jungti atskir ų siužetini ų grandži ų, veik ÷jų mąstysenos ar jausenos etap ų, palikdamas tarp j ų neužpildytus tarpus, kaitaliodamas laiko ir erdv ÷s plotmes, įvesdamas netik ÷tus sugretinimus ar antitezes. Tokie nelaukti sugretinimai naudojami ir piešiant veik ÷jo portret ą, ir perteikiant jo dvasin ę b ūsen ą, ir tapant peizaž ą. Savickis tokiais atvejais ypa č m ÷gsta „teatrinius“ palyginimus, kai žmon ÷s gretinami su marionet ÷mis, o gamtos vaizdai primena teatro dekoracijas 169 . Projekcija į teatr ą (ypa č Savickio m ÷gstam ą kauki ų teatr ą), griov ÷ jausmais paremt ą pasaulio vaizdin į: „Literat ūroje išpuosel ÷tus jutiminius įsp ūdžius ir patirtis lyg b ūtų kliud ęs koks agregatas: taip darko juos netik ÷ta teatrin ÷s butaforijos kaimynyst ÷. Kauk ÷ atstoja veid ą, o judesiai — lyg marionet ÷s. Žmogiškos charakteristikos — povyzos, pozos, gestai, situacijos — teatrin ÷se analogijose netenka išskirtinumo, individualumo, žmoni ų pasaulis atrodo tvarkomas mechanikos d÷sniais“ 170 . Savickiui ypa č b ūdingi teatriniai motyvai (cirkas, baletas, arlekinai, marionet ÷s) XX amžiuje ypa č glaudžiai susiejo Vakar ų ekspresionistin ę dail ę ir lyrik ą. Anot D. Saukos, būtent ekspresionizmas Savickui atv ÷r÷ dvasin ÷s energijos išteklius ir naujas išraiškos galimybes.

169 GALINIS, V. „Keturi ų v ÷jų“ s ąjūdis. GALINIS, V. Naujos kryptys lietuvi ų literat ūroje , Vilnius, 1974, p. 241—242. 170 SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 20.

52 IŠVADOS

1. Intuityvistin ÷ meno filosofija, pasaulio ir meno supratime išk ÷lusi intuityvaus pažinimo reikšm ę, atsirado kaip reakcija į racionalistini ų ir pozityvistini ų id ÷jų įsigal ÷jim ą. Šios pakraipos pradininkai — pranc ūzų m ąstytojas Henry Bergsonas, kritikav ęs racionalizmo ribotum ą ir steng ęsis įrodyti, jog menas turi išryškinti individual ųjį prad ą, bei B. Croce, suk ūręs vientis ą meno filosofijos sistem ą, kurios esm ę sudaro intuityvus tikrov ÷s suvokimas. Iš ši ų mąstytoj ų filosofijos ateina Sruogos nuostata, jog menas — tai pasaulio supratimo, o ne mąstymo būdo jausena, o kūryba — tai iracionalios bei intuiciškos k ūr÷jo dvasios pasireiškimas. 2. Nagrin ÷damas literat ūros mokslo uždavinius ir jo metodus, B. Sruoga band÷ susintetinti pavieni ų mokslinink ų laim ÷jimus ir išskyr ÷ pagrindinius literat ūros mokslo uždavinius: medžiag ą ir form ą reikia nagrin ÷ti analitiškai, biografiškai bei istoriškai ir tik visa tai atlikus galima įvertinti kūrin į. Meno k ūrinio vertinimas, anot B. Sruogos, reikalauja nuolatinio dvasinio atsinaujinimo, į kūrin į reikia žvelgti vis naujomis akimis, nes meno veikalas yra atviras įvairioms interpretacijoms (itin artima interpretacinei kritikai). Išskirdamas filologin į, estetin į, biografin į-psichologin į ir kult ūrin į-istorin į metodus, Sruoga išsak ÷ savo poži ūrį į k ūrinio kalbos, stiliaus ir konteksto svarb ą, atskleid ÷ savo suvokim ą apie medžiagos ir formos vienov ę, psichologini ų dalyk ų reikšm ę, estetin ÷s vert ÷s nustatymo sud ÷tingum ą. Visi šie B. Sruogos išskirti metodai aktual ūs interpretacinei kritikai. 3. K ūryb ą B. Sruoga skirsto į s ąmoning ą ir nes ąmoning ą. Jam pa čiam artimesnis nes ąmoningas menas. Tuo jis itin artimas intuityvistinei mokyklai, tiksliau H. Bergsono meno filosofijai, teigian čiai, jog menin ÷s k ūrybos eigoje pirmiausia reiškiasi iracionali k ūr÷jo dvasia. Ta čiau Sruogai nesvetima ir formalioji mokykla: veikalo tapsmas. Iš lyrikos B. Sruoga reikalauja įkv ÷pimo, posaki ų galios, jausmo grynumo, minties lakumo, formos ir turinio sintez ÷s. Tobula poezija, anot jo, gimsta tik iš dvasios laisv ÷s. Ta čiau poezija negali b ūti mechanin ÷, j ą poetas turi išgyventi, nes tai ypatinga dvasios b ūsena (artima B. Croces lyrin ÷s intuicijos koncepcijai). Sruogos poetas — neistorinis subjektas, kuriantis nepriklausomai nuo bet koki ų jo laisv ę varžan čių menini ų tradicij ų, negalintis apsiriboti paviršutinišk ų gyvenimo form ų k ūrimu ir mene siekiantis gilios dvasin ÷s išraiškos. B. Sruogos mąstymas yra itin ryškus modernumo, avangardiškumo, kaip abejon ÷s klasicistin ÷mis ir racionalistin ÷mis tradicijomis, individualios menin ÷s savimon ÷s laisv ÷jimo, raiškos aspektas, reikalaujantis nusistov ÷jusi ų k ūrybos fom ų atmetimo ir radikalios meno reformos. 4. J. Savickio novel ÷s susilauk ÷ itin daug vertinim ų ir nuomoni ų ne tik j ų pasirodymo laikmetyje, bet ir šiais laikais. Šio k ūr÷jo novel ÷s daugeliui jo amžinink ų literat ų atrod ÷ ne įprastai naujoviškos, nesuprantamos ir dekadentiškos (pvz., A. Jakštui). Ta čiau Savickio k ūriniai vis d ÷lto

53 susilauk ÷ ir entuziasting ų šalinink ų. Vienas j ų — B. Sruoga, Šventadienio sonetus vertin ęs kaip naujo lietuviškosios prozos raidos etapo pradži ą. Savickio k ūryba ir talentu taip pat žav ÷josi V. Mykolaitis-Putinas, K. Binkis, K. Korsakas, A. Nyka-Nili ūnas. Ši ų dien ų literat ūros kritikai teigia, jog Savickis paliko žym ų p ÷dsak ą modern ÷jan čioje lietuvi ų literat ūroje kaip kovingas ekspresionistinio, avangardistinio meno atstovas. Didžiausia Savickio k ūrybos naujov ÷ yra ta, kad išryškinama tai, kas yra nes ąmoninga, iracionalu, proto ir valios nekontroliuojama (žmogaus psichika, pas ąmon ÷, žiaurumas, asmenyb ÷s susiskaldymas, daug gilesnis asmenyb ÷s suvokimas). Savickio pasakojimo b ūdas neatitinka įprasto klasikinio objektyvaus epinio pasakojimo tono, taip gimsta nauja avangardin÷ Savickio noveli ų forma. Rašytojas demonstruoja nauj ą prozos technik ą, atmesdamas nusistov ÷jus į trafaretin į rašym ą (objektyv ų buitin į aprašin ÷jim ą, etnografines detales, epin į kalb ÷jimo b ūdą) ir kurdamas kitok į noveli ų pasaul į: fragmentišk ą, groteskišk ą, teatrišk ą, ne kopijuojant į tikrov ę, o j ą kuriant į. Savickis žaidžia vaizdais, rakursais, netik ÷tom detal ÷m, o ypa č stiliumi. Jaukdamas stilistik ą, sintaksin ę strukt ūrą, jis kuria komišk ą, pašiepiant į įsp ūdį. Visa tai glaudžiai siejasi su avangardistine jausena ir iš to išplaukian čia meno reforma. Nuo tradicin ÷s lietuvi ų prozos skiriasi ir novel ÷s tematika. Ji nutolsta nuo įprastinio kaimiško to meto lietuvi ų literat ūros pasaul ÷vaizdžio ir nuo realistin ÷s bei romantin ÷s literat ūros tradicij ų. Savickis savo novel ÷se gvildena nauj ą miesto, aristokratiškos kult ūros tem ą. Šis k ūr÷jas į lietuvi ų literat ūrą „atveda“ moderniosios civilizacijos žmog ų — ironišk ą, skeptišk ą, paveikt ą ni ūrios aplinkos, silpnaval į, be aukštesni ų ideal ų, nenusp ÷jamo elgesio ir kompleksuot ą, ta čiau vis d ÷lto dar jau čiant į g ÷rį, besiilgint į pastovi ųjų žmogišk ųjų vertybi ų. Jo novel ÷se iškyla žmogaus-marionet ÷s motyvas. Novatoriškai Savickio k ūrybos kilmei didel ę įtak ą dar ÷ rusiška bei lenkiška kult ūrin ÷ terp ÷. Savickio k ūryboje atsiskleidžian čios vienatv ÷s, mirties temos, marginalin ÷ tematika leidžia j į sieti su modernistiniu rus ų rašytoju — L. Andrejevu. Ironija, žaidybiškumas, karnavalinis pradas — gretinti su K. Hamsunu, O. Wilde’u, L. Pirandello. Įtak ą Savickiui dar ÷ ir H. Bergsono juoko samprata. Savickis save identifikavo ir kaip dailinink ą (piešia vaizd ą, o ne seka istorij ą). Savickio literat ūrinius peizažus-improvizacijas galima sieti su Krokuvos modernistu J. Malczewskiu. J. Savickis taip pat labai dom ÷josi teatru. Iš avangardinio teatro, bandan čio sukurti scenin ę iliuzij ą, kaip gyvenimo ties ą, tikresn ę už pa čią realyb ę, J. Savickis per ÷m÷ svarb ų savo estetikos princip ą — vaizduot ÷s aktyvum ą.

54 SUMMARY

Balys Sruoga and Jurgis Savickis: the Art Reform and its Recognition

XIX-XX century junctions, and the twentieth century the beginning the Europe has been filling in the philosophical, aesthetic and linguistic experiments, freedom and individualism trend. Lithuania at the time were still in the self-awareness and creativity and the development of conception problem, formed typological literature research, criticism, was to settle the essence of art, originality, problem, and do not dispute. In this context, as one of the most active reformers Lithuanian literature, there Balys Sruoga and Jurgis Savickis. So the goal - to recognize the art criticism of the reform of Sruoga and Savickis creation. 1. The first task of the work - to provide the philosophy of art intuitivism features: discussion of the initiator and the ideas raised (Henry Bergson arts philosophy, the concept of intuicin ÷ Benedett Croce). 2. The second task of this work - to analyze the literary theories and methods in the understanding of B. Sruoga criticism, to find out what exactly had an impact on the concept of the formation of such criticism. 3. The third task - to reveal the art concept of B. Sruogos criticism, to determine who influenced the art of understanding formation. 4. The fourth task of working out J. Savickis assessments of his creative eye to analyze the literary critics these days, the ongoing debate, to reveal features of the modern artist's creativity, to explore the J. Savickas creative source of innovation. The work led to the following conclusions. 1. Intuitive philosophy of art, the art world and the intuitive understanding of knowledge in the set, emerged as a reaction to the rationalist and positive ideas institutionalized. These early- oriented - French thinker Henry Bergson, criticized the limitations of rationality and tried to demonstrate that the arts have begun to highlight the individual, and B. Croce, has a solid philosophy of the art system, which basically consists of intuitive perception of reality. 2. In examining the literature of scientific challenges and its methods, B. Sruoga trying to lock those reproduced by individual researchers, and highlights the main achievements of the literature of science challenges the substance and the form should be examined analytically, biographical and historical, and only after all of this work can be assessed. Evaluation of a work of art, according to B. Sruoga requires constant spiritual renewal, the work still to be seen with new eyes, because the art work is open to various interpretations. Allotting philological, aesthetic, biographical-psychological and cultural-historical approaches Sruoga express their views on the works of the language, style and context reveals the importance of their understanding of the

55 substance and form of unity, the psychological things, the aesthetic value of the determination of the complexity. 3. Works of B. Sruoga divided into the conscious and the unconscious. Himself closer to automatic art. Meanwhile, it is very close to intuityvistinei school, precisely H. Bergson artistic philosophy, argued that the artistic creativity during the course of the first is the irrational development of the spirit. Of the lyric B. Sruoga requires inspiration, the expressions power, a sense of purity, volatility of thought, form and content of the synthesis. Perfect Poetry, according to him, born from the spirit of freedom. But poetry can not be mechanical, the poet must survive, because this is a special spiritual state (similar to B. Croce lyrical concept of intuition). The poet of Sruoga - neistorinis entity, an independent from any of his freedom of artistic traditions cumbersome, unable to confine itself to frivolous life forms creation and the art of making deep spiritual expression. Sruoga thinking is a particularly striking modernity, avant-garde as racionalistic doubt classicist and traditions, individual artistic identity fredom, expression aspect of the routine work of foms requires the rejection of the radical reform of the art. 4. J. Savickas novels crucial in the context of the evaluations and opinions, not only in their speech era, but nowadays. The creator of many books of his literary contemporaries seemed unusually innovative, and confusing. However, Savickas works, however, the context and enthusiastic supporters. One of them - B. Sruoga. Maximum Savickis creative innovation is that the creator of her work, highlighting what is unconscious, irrational, and the will of the uncontrolled mind. The developer növelése pronounced the death modernistiniai motives. Savickas story mode does not meet the objective in the usual classical epic tale tone of the birth of a new Savickis novel form. Savickis prosaic demonstrates a new technique, in rejecting the established Stencil write another novel and creating the world. Savickis play images, perspectives, interest details, and especially style. From the traditional Lithuanian prosaic different and novel topics. It is away from the rural to recent Lithuanian literature world-view and realistic and the romantic literary tradition. Savickis its növelése a new urban, upper-class culture topic. The creator of the Lithuanian literature "bring" modern civilization man - ironic, skeptical, affected gloomy environment, the weak, no higher ideals and unpredictable behavior. It raises new human növelése - marionette motif. Savickis innovative creative origin had a significant impact on the Russian and Polish culture. It is also Savickis identified himself as a painter, very interested in theater. From the avant-garde theater J. Savickis took over the important principle of his aesthetic - the activity of imagination.

56 LITERAT ŪRA

Šaltiniai

1. BERGSONAS, A. Charakteri ų komizmas. KUZMICKAS, B. Grožio kont ūrai , Vilnius, 1980, p. 27, 29. 2. KRO Čö , B. Intuicija ir išreiškimas. KUZMICKAS, B. Grožio kont ūrai , Vilnius, 1980, p. 33. 3. KRO Čö , B. Intuicija ir menas. KUZMICKAS, B. Grožio kont ūrai , Vilnius, 1980, p. 44. 4. SAVICKIS, J. Komediantai. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 22. 5. SAVICKIS, J. T ÷vas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 70, 72, 73. 6. SAVICKIS, J. Susitikimas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 102 —104, 107. 7. SAVICKIS, J. Ad astra. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 78, 82. 8. SAVICKIS, J. Užburtos jachtos. SAVICKIS, J. Raštai, t. I, Vilnius, 1990, p. 36-38. 9. SAVICKIS, J. Fleita. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 88, 90. 10. SAVICKIS, J. Velnio šein ÷ Katarinka. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 145 —147. 11. SAVICKIS, J. Ponia Janina Sudocholskien ÷. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 182. 12. SAVICKIS, J. Vaikas. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 162 —163, 170. 13. SAVICKIS, J. Kauk ÷s. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 44. 14. SAVICKIS, J. Kova. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 94—95, 100—101. 15. SAVICKIS, J. Motina. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 255, 261 —262. 16. SRUOGA, B. Apie dramaturgijos pradžiodalas. SRUOGA, B. Raštai , t. VIII, Vilnius, 2002, p. 409 —410, 412, 417, 419 —422. 17. SRUOGA, B. „Apsiautalo“ poezija. SRUOGA, B. Raštai, t. VIII, Vilnius, 2002, p. 399. 18. SRUOGA, B. Dramaturgija, teatras ir m ūsų dramaturgai. SRUOGA, B. Raštai , t. VIII, Vilnius, 2002, p. 138. 19. SRUOGA, B. Dramos velnias ir gegut ÷. SRUOGA, B. Raštai , t. VIII, Vilnius, 2002, p. 152. 20. SRUOGA, B. [Butk ų Juz ÷s „Verkian čios rož ÷s“]. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 269. 21. SRUOGA, B. Gyvenimo skeveldrose. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 13. 22. SRUOGA, B. Godos mergautin ÷s. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 256 —257, 260. 23. SRUOGA, B. Kaip ži ūr÷ti meno veikal ų. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 456 — 457, 462 —463. 24. SRUOGA, B. Keletas min čių Jurgio Savickio „Šventadienio sonetus“ paskai čius. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 454.

57 25. SRUOGA, B. Keli žodžiai. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 352 —353. 26. SRUOGA, B. Literat ūros mokslas ir jo metodai. SRUOGA, B. Raštai , t. VII, Vilnius, 2001, p. 68, 148, 165 —167, 172 —185. 27. SRUOGA, B. Maironis. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 45 —46. 28. SRUOGA, B. Margalio „Ašar ÷l÷s“. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 200. 29. SRUOGA, B. Puota maro metu. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 194. 30. SRUOGA, B. Skeveldros. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 94, 97. 31. SRUOGA, B. S ūkuriuose. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 100. 32. SRUOGA, B. Vainikai. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 288. 33. SRUOGA, B. Vyd ūnas. J ūrų varpai. SRUOGA, B. Raštai , t. VI, Vilnius, 2001, p. 246 —247. 34. WÖLFFLINAS, H. Meno veikal ų aiškinimas. SERAPINAS, R. Ties grožio vertyb ÷mis , Vilnius, p. 269, 271.

Naudota literat ūra

1. ANDRIJAUSKAS, A. Formalioji mokykla. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1995, p. 516, 524 —525. 2. ANDRIJAUSKAS, A. Intuityvizmas. ANDRIJAUSKAS, A. Grožis ir menas , Vilnius, 1996, p. 519 —526, 528, 533 —534. 3. ARTAUD, A. Teatras ir maras. ARTAUD, A. Teatras ir jo antrininkas , Vilnius, 1999, p. 13—28. 4. B. Sruoga kritikas: laikas ir individualyb ÷. SRUOGA, B.Verpetai ir užuv ÷jos , Vilnius, 1990, p. 3-5. 5. BANKAUSKAIT ö-SEREIKIEN ö, G . Balys Sruoga — tarp tradicijos ir modernumo , Vilnius, 2007, p. 42. 6. BINKIS, K. Raštai , t. 2, Vilnius, p. 339. 7. GALINIS, V. „Keturi ų v ÷jų“ s ąjūdis. GALINIS, V. Naujos kryptys lietuvi ų literat ūroje , Vilnius, 1974, p. 241 —243, 245. 8. JAKŠTAS, A. J. Savickis. Šventadienio sonetai. Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 188. 9. JUR ČIUKONYT ö, A. Kult ūriniai kodai Jurgio Savickio novel ÷se. Darbai ir dienos , nr. 22, Kaunas, p. 161, 167, 170, 171. 10. JURGUTIEN ö, A. Hermeneutinis istorizmas: psichologinis, fenomenologinis, naratologinis. Prieiga per Internet ą: http://www.llti.lt/e-zurnalai/SSL17/XVIISen125-138.pdf .

58 11. KARMALAVI ČIUS, R. Traumuotos psichikos grožis: ankstyvoji Jurgio Savickio (1890- 1952) novelistika. KARMALAVI ČIUS, R. Naujov ÷ms gimstant: lietuvi ų literat ūra XIX–XX amži ų sand ūroje , Kaunas, 2000, p. 52 —53, 55 —56, 70. 12. KORSAKAS, K. Jurgio Savickio žodis. Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 224. 13. KUBILIUS, V. Lietuvi ų literat ūros kontaktai ir paralel ÷s su vokie čių ekspresionizmu. KUBILIUS, V. Lietuvi ų literat ūra ir pasaulin ÷s literat ūros procesas , Vilnius, 1983, p. 135. 14. MA ČIANSKAIT ö, L. Savickio prozos teatriškumas. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 25. 15. MYKOLAITIS-PUTINAS, V. J. Savickis. Šventadienio sonetai. Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 191. 16. MYKOLAITIS-PUTINAS, V. J. Savickis. Ties aukštu sostu. Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 220. 17. NYKA-NILI ŪNAS, A. Raudoni batukai, arba Jurgis Savickis. Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 294. 18. SAUKA, D. Jurgis Savickis: XX amžiaus literat ūros šifras , Vilnius, 1994, p. 6, 17 —20, 92, 99, 118, 122 —124, 126, 131. 19. SEREIKIEN ö, G. Balio Sruogos lyrika simbolizmo kontekste. Lituanistica , 2002, Nr. 4(52), p. 56. 20. SEREIKIEN ö, G. Moderniojo meno samprata Balio Sruogos literatūros kritikoje. Literat ūra E-1, 2003. 21. SEREIKIEN ö, G. Keletas B. Sruogos bruož ų. Prieiga per Internet ą: http://ct.svs.lt/lmenas/?leid_id=2959&kas=straipsnis&st_id=2821 . 22. SEREIKIEN ö, G. Literat ūros s ūkuryje. Prieiga per Internet ą: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2961&kas=straipsnis&st_id=2914 . 23. SPRINDYT ö, J. Jurgis Savickis: miestiškojo mentaliteto raiška. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai, Vilnius, 2001, p. 63, 65. 24. SRUOGA, B. Keletas min čių Jurgio Savickio „Šventadienio sonetus“ paskai čius. SRUOGA, B. Raštai , t. VI,Vilnius, 2001, p. 453. 25. SRUOGA, B. Dainius — burtininkas. SRUOGA, B. Raštai , t. VI,Vilnius, 2001, p. 467. 26. SRUOGA, B. Savickio k ūrybos bruožas ( įsp ūdži ų fragmentas). Apie Jurg į Savick į: atsiminimai, dokumentai, kritika , Vilnius, 2000, p. 213 —214. 27. STRIOGAIT ö, D. Avangardizmo s ūkuryje , Vilnius, 1998, p. 26, 79, 86, 89 —90, 103.

59 28. VILI ŪNAS, G. Jurgio Savickio estetikos ištakos. Mokslin ÷s konferencijos, skirtos Jurgio Savickio 110-osioms gimimo metin ÷ms pamin ÷ti, pranešimai , Vilnius, 2001, p. 7 —8, 12, 14, 17 —18. 29. VILI ŪNAS, G. Ironija Jurgio Savickio raštuose. VILI ŪNAS, G. Literat ūra. 2000 , Nr. 37(1), p. 102 —132. 30. ŽöKAIT ö, J. Prieš tradicij ą. SAVICKIS, J. Raštai , t. I, Vilnius, 1990, p. 7. 31. ŽöKAIT ö, J. Modernizmas lietuvi ų prozoje, Vilnius, 2002, p. 8.

60