Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Žibartas Jackūnas. Viešojo intereso gynimas ar profanacija? / 2 Antanas Šileika. Seniai seniai, toli toli – mažų šalių didelės istorijos. Kodėl Rengia esame „žinomi nežinomieji“ / 9 Problemos ir idėjos Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Algis Mickūnas. Apie skurdo ašį ir žmonijos perspektyvas / 14 Rūta Gaidamavičiūtė Pažinti naujaip (muzika) 2 62 38 61 Monika Meilutytė Edvardas Čiuldė. Žemės prasmėvaizdis ir „pasiklydusio valstiečio“ kolizija / 18 (teatras) 8 614 12855 Nuomonės apie nuomones Kęstutis Šapoka Rimantas GUČAS. Atitiko kirvis kotą. Šokiruojančių provokacijų viešojoje (dailė) 8 684 83115 Asta Deksnytė erdvėje projektai / 22 (dizainerė) 2 61 05 38 Kūryba ir kūrėjai Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Tomas Tranströmer. Eilėraščiai / 24 Dalia MEČKAUSKAITĖ Audronė Girdzijauskaitė. Kam skamba aidas? „Eugenijus Oneginas“ (korektorė) pagal Rimą Tuminą / 26 Irena Žaganevičienė (buhalterė) 2 62 31 04 Kęstutis Šapoka. Pasaka ne pasaka apie „Vilniaus pavėsinę“. Vilniaus ŠMC paroda Maskvos ŠMC / 30

Redakcinė kolegija Agnė Biliūnaitė. Ar skristi iš tikrųjų lengva? Šiuolaikinis Prancūzijos cirkas / 33 Tomas Genevičius. Pasaulio atradimas, pasitelkus kino išugdytą vaizduotę. Marko Vytautas BERENIS Cousinso kino eseistika / 41 Endre Bojtár (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Audronė Žiūraitytė. Baletas Lietuvoje – tarp žemės ir dangaus / 45 Pietro U. Dini (Italija) Praeities dabartis Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Arūnas Vyžintas. Neblėstantys Kremliaus kino apžavai, arba Sena propaganda su Algis Mickūnas nauju padažu. Kaip sovietinis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ iki šiol plauna visuomenės Liana RuokytĖ smegenis / 50 Antanas Šileika (Kanada) Vygantas Vareikis Kaimynystė Kazys Varnelis jr. (JAV) Edita Degutienė. Idealistų sambūrio spiritus movens / 59 Istorijos puslapiai Redakcijos adresas Virgilijus ČEPAITIS. Nepriklausomybės blokada / 64 Valstybė be laužų. Reformacija Lietuvoje ar Lietuvos reformacija? / 73 Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Pro público bono [email protected] Kęstutis Skrupskelis. Apie padermes ir priedermes. Eugenika Lietuvoje / 80 Faksas: 2 62 38 61 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Susirado puodas dangtį / 87 © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Metinis turinys / 89 Summaries / 95 Redakcija nereika­lau­­ja, kad spaus­di­na­mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Artūras Raila. Upė (fragmentas). 2006. Iš ciklo „Žemės galia“ (2005–2012) Kultūros barai yra Eurozine the net­ma­ga­zine partneris. www.eurozine.com 4 p.: Laura KAMINSKAITė. Be pavadinimo. 2011. Iš parodos „Vilniaus pavėsinė“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Žibartas Jackūnas

VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS AR PROFANACIJA?

iekvieną kartą, kai važiuoju pro grafičių subjau- nas jos narys laiko svarbiu, reikšmingu, vertingu. Krotą buvusį „Lietuvos“ kino teatrą, vis prisimenu Viešojo intereso sąvoka netektų prasmės, jei atskir- užrašą ant jo – „Laisvė geram kinui“, dabar dvelkiantį tume jį nuo daugumai žmonių bendro tikslo, juos karčia likimo ironija. „Lietuva“, regis, tapo simbo- saistančių vertybių. liu, atspindinčiu apgailėtiną padėtį, į kokią neretai Viešasis interesas nėra akivaizdi, juslėmis ap- pakliūva piliečių grupės, valdžios institucijos, siek- čiuopiama duotybė, tai veikiau reiškinys, vyksmas, damos įgyvendinti tikrą ar tariamą viešąjį interesą. kuris realiai egzistuoja tiek, kiek jis reiškiasi. Kei- Nesėkmės, patiriamos siekiant šio tikslo, yra visais čiantis aplinkybėms, viešasis interesas kinta, nes atžvilgiais kenksmingos, todėl verta pasiaiškinti, ko- visada siejamas su tomis vertybėmis, kurios ypač kios priežastys ar aplinkybės lemia, kad dedasi tokie aktualios tampa konkrečiais laiko tarpsniais, todėl negeri dalykai. būtina nuolatos jį tikslinti. Viešojo intereso nusta- tymas, apibrėžimas, tikslinimas – nuolatinė pilie- Viešasis interesas ir jo raiška čių, visuomeninių asociacijų, valdžios institucijų pareiga ir teisė. Pasak Manuelio Benabento F. de Teorinėje plotmėje esama įvairių viešojo intereso Cordobos, viešasis interesas yra „sociopolitinių gin- sampratų, bet joms visoms bendra tai, kad šį interesą čų apie visuomenės tikslus ir prioritetus rezultatas“ didžioji tam tikros visuomenės dalis ar net kiekvie- (Cordoba, 2010, p. 384).

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Neretai manoma, kad nustatyti viešąjį interesą la- jie įpareigoja (tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus bai sunku, net išvis neįmanoma. Esą šiuolaikinė vi- savo atstovus), kad tai atliktų vietos savivalda ar centrinė suomenė, kurios viešojoje erdvėje vyrauja liberalios valdžia. Įgyvendinti viešąjį interesą yra vienintelis teisė- individualizmo, postmodernaus reliatyvizmo, multi- tas valdžios veiklos tikslas, o piliečių įpareigojimas – vie- kultūralizmo nuostatos, asmeniniai poreikiai, intere- nintelis jos teisėtumo pagrindas. Kitaip tariant, „tai, sai labai skiriasi, o vertybės ir jų hierarchija nuolatos ką galima daryti politikoje, paprastai apsiriboja tuo, ką kinta, turi mažai vilties, kad pavyks rasti kokį nors galima įteisinti“ (Skinner p.105). Manau, šis teiginys daugumai žmonių bendrą vertybinį branduolį, su ku- taikytinas visai valstybės veiklai. riuo būtų galima sieti viešąjį interesą. Joks viešasis interesas, kaip ir įstatymas, pats sa- Nors toks požiūris iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrįs- vaime „neveikia“, jį reikia įgyvendinti. Tai bendras tas, besąlygiškai su juo sutikti negalima. Patį bendrų ir piliečių, ir valstybės rūpestis: „Valstybė ir pilietinė vertybių klausimą prasminga kelti tik atsižvelgiant į visuomenė turėtų veikti kaip partneriai, kurie pade- tai, kad piliečių interesai ir tikslai yra skirtingi. Dau- da vienas kitam ir kontroliuoja vienas kitą“ (Giddens, gelis vertybių yra tradicinės, bendros, paveldėtos, bet 1998 p. 79). Abiejų pusių bendradarbiavimas turėtų kiekviena demokratinė visuomenė turi dar ir šalies būti grindžiamas subsidiarumo ir partnerystės prin- konstitucijoje įtvirtintas pamatines asmens ir visuo- cipais. Subsidiarumas * skatina partnerius tikslingai menės vertybes. Tas iš jų, kurios susijusios su viešuo- pasidalyti veiklos ir atsakomybės sritis. Kiekvienas iš ju interesu, daugiau ar mažiau adekvačiai atspindi jų – piliečiai, jų asociacijos, vietos savivaldos įstaigos, įstatymai, kiti teisės aktai, moralės normos. Todėl ir centrinės valdžios institucijos – turi dirbti savo dar- galima įžvelgti daugeliui bendras vertybes, atitinka- bą, t. y. daryti tai, ką gali padaryti geriausiai, ir nesi- mai ir bendrą viešąjį interesą (Pettit, p. 172). imti to, ką kiti padarytų geriau. Atsižvelgiant į viešojo Niekas, matyt, nėra tiksliai nustatęs (tikriausiai ir intereso pobūdį, konkrečias aplinkybes ir iššūkius, su neįmanoma to padaryti), kiek ir kokių vertybių įtvir- kuriais susiduriama juos įgyvendinant, partnerių, pa- tinta mūsų Konstitucijoje. Galime neabejoti, kad tai vyzdžiui, vyriausybinių ar visuomeninių asociacijų, – įspūdingas rinkinys: Nepriklausomybė, pagrindinės veiklos ir atsakomybės sritys gali būti plečiamos arba politinės, socialinės, ūkinės, kultūrinės, dvasinės as- siaurinamos: „Nėra nekintamų ribų tarp vyriausybės ir mens teisės ir laisvės, demokratinė, teisinė valstybė, pilietinės visuomenės“ (Giddens, 1998, p. 79–80). Tie nuosavybės apsauga, asmens ir valstybės saugumas, pokyčiai nebūna savitiksliai: vienintelė jų prasmė – teritorinis šalies vientisumas ir t. t. Konstitucija buvo veiksmingai įgyvendinti viešąjį interesą. priimta bemaž keturiais penktadaliais balsų – tai aki- Nei asmenys, nei piliečių asociacijos, nei verslo su- vaizdi referendume dalyvavusių piliečių dauguma. O, bjektai, nei valdžia bemaž niekada neveikia atsietai pasak Quentino Skinnerio, „kai sakome žmonių valia, nuo viešojo intereso, net ir tada, kai jų veikla, atro- iš tikrųjų turime omenyje jų daugumos valią“ (Skin- dytų, neperžengia privatumo ribų. Sąsajos būna labai ner, p. 29). Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintos verty- įvairios ir priklauso nuo aplinkybių: toji veikla arba bės neabejotinai yra mūsų visuomenės pripažintos, padeda įgyvendinti viešąjį interesą, arba yra neutra- įteisintos. Lygiai toks pat teisėtas yra jas atspindintis li jo atžvilgiu, arba jį pažeidžia. Jei cigarečių pakelį viešasis interesas (kalbu apie visą jų spektrą), todėl perkame parduotuvėje, padedame įgyvendinti vie- įgyvendinti jį – tiesioginė tiek kiekvieno piliečio, tiek šąjį interesą (surinkti mokesčius), jei iš kontraban- valstybės teisė, pareiga ir atsakomybė. Viešasis inte- dininko, – kenkiame viešajam interesui (stipriname resas yra susijęs ir su privačiais piliečių interesais, už kuriuos atsakingi pirmiausia jie patys. Jei pavieniai * Subsidiarumas – sprendimų priėmimo principas, nustatantis, kad jie turi asmenys ar piliečių asociacijos nepajėgia to užtikrinti, būti priimami tuo lygmeniu, kuriame yra veiksmingiausi – TŽŽ.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 3 šešėlinę ekonomiką), žinoma, geriausia apskritai ne- viešuoju interesu. Kai vienam interesui priešprieši- rūkyti, tačiau tai susiję jau su kitu viešuoju interesu. namas kitas tikras viešasis interesas, šio šalininkams Bandydami suvokti kokių nors konkrečių sprendi- tenka atkakliai įrodinėti, kad tai, ką jie gina, yra ne mų ar veiksmų santykį su viešuoju interesu, turime mažiau svarbu ar net reikšmingiau už tai, kam jie itin kruopščiai įvertinti su tuo susijusias aplinkybes, priešinasi. Abiem atvejais pasitelkiama iš esmės ta pasverti galimus padarinius. Juolab kad nėra jokio pati mimikrijos ar simuliacijos taktika: savo ginamą „kompaso“, kuris galėtų tiksliai parodyti, ar tie veiks- viešąjį interesą siekiama apgaubti ypatingos svarbos mai atitinka viešąjį interesą, ar nuo jo nukrypsta. aura, įteisinti jį, atsveriant ar net sumenkinant tą, Tie, kuriems rūpi viešasis interesas arba pagal par- kurį bandoma nurungti. eigas priklauso jį įgyvendinti, pirmiausia, žinoma, Patirtis rodo, kad Lietuvoje viešasis interesas, pa- norėtų, kad jis nebūtų pažeidinėjamas. Todėl pravar- tekęs į skirtingų interesų sankirtos lauką, negali tikė- tu atkreipti dėmesį į būdingiausius viešojo intereso tis nieko gero. Taip manyti verčia padėtis, susidariusi pažeidimus ir jų dangstymo būdus, aptarti aplinky- sprendžiant ne vieną prieštaringai vertinamą proble- bes, sudarančias šiems pažeidimams palankią terpę, mą, – pavyzdžiui, jau minėto „Lietuvos“ kino teatro, prisiminti kai kuriuos demokratinio gyvenimo prin- Žaliojo tilto skulptūrų, „Arkos“ Neries krantinėje cipus, padedančius užtikrinti sėkmingą viešojo inte- likimą, Lukiškių aikštės sutvarkymą, Guggenheimo reso raišką. meno centro statybas, skalūnų dujų žvalgybą ir kt. Mano manymu, visos jos sprendžiamos, o veikiau ne- Mimikrijos taktika sprendžiamos, žlugdant viešąjį interesą. Jis pralaimi, nes nesugebama ar nenorima visapusiškai pasverti, Būdų, kaip trikdyti ar žlugdyti viešojo intereso įgy- kokia visuomeninė tarpusavyje konkuruojančių in- vendinimą, apstu. Kai kurie iš jų yra gana tiesmuki, teresų reikšmė, išsiaiškinti, kuris viešasis interesas nesunkiai įžvelgiami, – pavyzdžiui, siekis įgyvendinti yra esminis, svarbiausias, ir uždegti žalią šviesą jam privačius ar grupinius interesus, spjaunant į moralės įgyvendinti. Piliečių susivienijimai grupinius ar net ir teisės normas, ginančias viešąjį interesą. Nedaug privačius interesus neretai primeta visuomenei kaip sudėtingiau nustatyti ir akis badantį siekį trukdyti neabejotinai teisėtą viešąjį interesą. Antraeilės ar tre- viešojo intereso įgyvendinimui, pasitelkiant reketą, čiaeilės reikšmės viešasis interesas pristatomas kaip nesvarbu, kuo jis būtų dangstomas, gal netgi tariamu vienodos reikšmės su kitais ar net svarbiausias iš jų. viešuoju interesu. Taip, matyt, yra atsitikę su planuo- Tokiais atvejais sprendimus priimančių institucijų tomis Telekomo būstinės prie Vilniaus miesto savival- valia neretai sukaustoma, reikiami sprendimai nepri- dybės statybomis. imami, viskas paliekama likimo valiai. Kur kas painesni ir daug sunkiau nustatomi tie „Lietuvos“ kino teatro atveju viešajam interesui atvejai, kai, siekiant įgyvendinti visuomeniškai reikš- pakišo koją iš sovietinio mentaliteto perimtas, vis dar mingus projektus ar priimti sprendimus, susiduriama gajus nepasitikėjimas privačia iniciatyva, esą verslas su kitu tariamu ar tikru viešuoju interesu, neigiančiu iš principo negali būti geranoriškai nusiteikęs pa- pirmąjį, ypač jei tam „neigėjui“ atstovauja palyginti dėti visuomenei įgyvendinti svarbius kultūrinius ir nemažos ir gana įtakingos asmenų grupės, piliečių kitokius projektus. Žinoma, daug lėmė ir visuome- susivienijimai, bendrijos. Tokių sambūrių ginamas nės įprotis visą atsakomybę suversti valstybei. Todėl interesas iš tikrųjų gali būti viešasis, bet gali ir mas- vietoj architektų Algimanto Nasvyčio ir Gedimino kuoti privačius ar grupinius interesus – šiuo atveju tai Paslaičio suprojektuoto patrauklaus komplekso su bus tariamas viešasis interesas, nors jo gynėjai savo numatytomis salėmis elitiniam kinui, su gražiai su- veiksmus paprastai slepia po atseit neabejotinai tikru tvarkyta aplinka tebestūkso senasis kino teatras, vir-

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 tęs atgrasiu vaiduokliu, – apgailėtina auka jį pavertė Viešasis interesas liberalizmo pinklėse neadekvatus viešojo intereso suvokimas ir agresyvus jo gynimas [daug kas dar prisimena vajų, kurio vė- Nūdienė Lietuvos, kaip ir daugelio kitų demokrati- liavnešys buvo dailininkas Gediminas Urbonas. Taip nių valstybių, politinė sankloda pagrįstai apibūdina- ir knieti aktyvistų paklausti: nejaugi ir siekta to, ko ma kaip liberali demokratija. Chantal Mouffe rašo: pasiekta? – red.]. „Baigiantis šiam neramiam šimtmečiui, atrodo, kad Kad netikima gera privačios iniciatyvos valia, rodo liberali demokratija jau yra pripažįstama vienintele ir pernelyg dideli, sveikam protui, o, matyt, ir pasau- teisėta valdžios forma“ (Mouffe, 2000, p. 80). „Neoli- linei praktikai prieštaraujantys aplinkosaugos reika- beralizmas, kaip matome, triumfuoja visame pasauly- lavimai, taikomi statiniams pajūryje ir kitose rekre- je“ (Giddens, 1998, p. 14). aciškai patraukliose šalies vietose. Panašūs motyvai Čia svarstomo klausimo kontekste svarbu pažymė- tikriausiai lėmė ir kai kurių visuomenės narių, kultū- ti, kad liberalizmas kartu su idėjiniu savo sąjunginin- ros veikėjų priešiškumą Guggenheimo meno centro ku – individualizmu nėra palankus viešajam intere- statyboms, nors, atrodytų, tokį projektą, įgyvendi- sui. Viešasis interesas yra neatsiejamas nuo pareigos namą verslo (ne valstybės ar savivaldybės) lėšomis, ir atsakomybės, o liberalizmas „pagrindiniu politiniu reikėtų tik sveikinti. faktu laiko žmogaus teises, o ne pareigas“ (Gray, 1992, Nelengva suprasti, kokiu Lietuvos visuomenei reikš- p. 19), ypač vertina „individo laisvę ir žmogaus teises“ mingu interesu grindžiama Žaliojo tilto skulptūrų – so- (Mouffe, 2000, p. 2). Klasikinio liberalizmo atstovų vietinės okupacijos ir ideologijos simbolių – vertybinė įsitikinimu, „vienintelė žmogaus elgesio dalis, už kurią apsauga.2* Surūdijusios, geležies lopais sutvirtintos jis atsakingas visuomenei, yra toji, kuri liečia kitus“ stovylos, ypač du sovietų kareiviai, stūksantys „Taikos (Mill, 1995, p. 28). sargyboje“, niūriai primena, kad dvasinė mūsų tautos Pareigos neakcentuoja ir Lietuvos Konstitucija. Pir- okupacija vis dar tęsiasi. Vadovaudamiesi logika tų, muosiuose keturiuose jos skirsniuose, kur daugiausia kurie mano, esą skulptūras būtina saugoti kaip isto- kalbama apie asmens, visuomeninių organizacijų, rinę realiją, turėtume apgailestauti, kad nugriovėme bendrijų laisves ir teises, apie santykį su valstybe, paminklus Leninui ir Stalinui. Manau, reikėtų pritarti žodis „pareiga“ pirmąsyk paminimas tik 38-ajame siūlymui šiuos tautos savigarbą žeidžiančius socrea- straipsnyje, aptariančiame tėvų pareigas vaikams, o lizmo „šedevrus“ perduoti Grūto parkui ar muziejui, vaikų – tėvams. Visur kitur įtvirtinamos žmogaus specialiai įkurtam tokio pobūdžio kūriniams. Ten jie teisės ir laisvės, vardijami valstybės į(si)pareigojimai. su savo simbolika galėtų ramiai, kurortinėmis sąly- Tai leidžia manyti, kad Konstitucijos autoriai kuria- gomis karšti. Žaliasis tiltas nusipelno kur kas pras- mą nepriklausomą Lietuvą suvokė visų pirma kaip li- mingesnių skulptūrinių akcentų, gebančių stiprinti, beralios demokratijos ir socialinės gerovės valstybę. o ne žlugdyti tiek tautinę ir pilietinę savimonę, tiek Viešajam interesui nepalanki ir negatyviosios lais- visuomenės vienybę. vės, kaip nesikišimo, nepriklausomybės nuo išorinių veiksnių, pirmiausia nuo valdžios, nuo valstybės, samprata, būdinga liberalizmui. Johnas Gray’us tei- * Vienas kultūros viceministras nusikalbėjo net iki to, esą skulptūros ant gia: „Visi klasikiniai liberalai buvo negatyviosios lais- Žaliojo tilto – tai „paminklas Nepriklausomybei“! Teigiantys, kad jos yra vės šalininkai“ (Gray, 1992, p. 64). Alvydas Jokubaitis išskirtiniai meno kūriniai, savo nuomonę grindžia nebent garsiomis skulp- pabrėžia: liberalai sukūrė nemažai fundamentaliz- torių pavardėmis, tačiau nesuinteresuotiems vertintojams atrodo kitaip. mų, tarp kurių pirmiausia minėtina laisvoji rinka, Pavyzdžiui, garsus sovietinės kultūros tyrinėtojas, Jungtinės Karalystės Še- fildo universiteto profesorius Jevgenijus Dobrenka sako, kad tai „stalininis moralinis individualizmas, žmogaus teisės ir nega- masinis tiražas“, Lietuvos rytas, 2013 m. gruodžio 10 d., nr. 285 (6950), – red. tyvoji laisvė (Jokubaitis, 2003, p. 178). Manyčiau, tai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 5 skatina dviejų partnerių – pilietinės visuomenės ir liberalios nuostatos kai kuriose srityse ima gožti de- valstybės – atsiribojimą vienas nuo kito, beprasmiš- mokratines normas, kitaip tariant, susiduriame su ką priešpriešą ar net varžybas dėl įtakos, priimant tam tikra demokratijos stoka. Neoliberalioms valsty- sprendimus, žlugdo partnerystės ir bendradarbiavi- bėms būdingą demokratijos deficitą įžvelgia ne vie- mo dvasią. Dėl to pralaimi visi, nes įgyvendinti vie- nas tyrinėtojas. Antai Giddensas teigia, kad „esamoji šąjį interesą darosi vis sunkiau. Labai gaila, kad šią demokratija yra nepakankamai demokratiška“, todėl priešpriešą, nepasitikėjimą tarp partnerių skatina ir būtina „antroji demokratizacijos banga – arba tai, ką mūsų šalies kultūrinio, politinio elito atstovai, o ži- aš vadinu demokratijos demokratizavimu“ (Giddens, niasklaida su pasimėgavimu tai eskaluoja. 2000, p. 61; taip pat žr.: Giddens, 1998, p. 72). De- Liberali demokratija, absoliutinanti žmogaus, mokratijos principų nepaisymas neabejotinai trukdo mažumų teises ir laisves, teikia pirmenybę pavienių įgyvendinti viešąjį interesą. individų, įvairių mažumų nuomonėms, interesams. Ką reikėtų daryti, siekiant demokratizuoti šiuolai- Dėl to neišvengiamai susilpnėja daugumai arba vie- kines demokratijas? Socialinė filosofija pateikia įvai- šajam interesui atstovaujančių valstybės institucijų rių samprotavimų ir pasiūlymų šiuo klausimu. Kai pozicija. Tarp konfliktuojančių interesų, sulygintų kurie iš jų yra verti dėmesio čia svarstomų problemų, teisėtumo požiūriu, ir juos pagrindžiančių nuomo- kurios kyla įgyvendinant viešąjį interesą, požiūriu, nių, kurios neretai pretenduoja į veto teisę, dažnai todėl juos glaustai aptarsiu. įsiplieskia bevaisės diskusijos, įsiveliama į begalinius, Manoma, kad demokratijos labui praverstų nauja niekur nevedančius ginčus (Schmitt, 1996, p. 72), „socialinė sutartis“, grindžiama glaudesne valstybės sukaustoma valstybės institucijų politinė valia. ir pilietinės visuomenės partneryste, abipusiu par- Viešasis interesas tampa nekalta tokios sprendimų tnerių aktyvumu ir atsakomybe, pripažįstant prin- priėmimo pseudopraktikos auka. Atsiranda dings- cipą „jokių teisių be pareigų“ (Giddens, 1998, p. 65; tis juokauti, kad šiandien prieš atsakant į klausimą Giddens, 2000, p. 52, 165). Be subsidiaria partnerys- „Ką – Kristų ar Barabą?“* būtų siūloma sprendimą te paremtų valstybės ir visuomenės ryšių su abipu- atidėti arba paskirti tyrimo komitetą (Schmitt, 1996, siais įsipareigojimais, be paramos viena kitai veiks- p. XVI). Pasak studijos „Parlamentinės demokratijos minga demokratija neįmanoma. Pilietinė visuomenė krizė“ autoriaus Carlo Schmitto, „valstybė pajėgtų negali būti laikoma alternatyva, nes pati viena ji ne- padaryti viską, bet jai neleidžiama daryti nieko […], pajėgia ir net neprivalo atlikti funkcijų, kurios pa- nubrėžiama griežta riba tarp valstybės ir visuomenės“ tikėtos valstybei (Young, 2001, p. 153). Kita vertus, (Ten pat, p. 23). nuostatai „visuomenė prieš valstybę“, persisunkusiai antietatizmo dvasia, turėtų būti priešpriešinamas šū- Nūdienos iššūkis – demokratizuoti demokratiją? kis „visuomenė už valstybę“ (Young, 2001, p. 161), nes valstybė iki šiol vaidina „fundamentalų vaidmenį Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmas straipsnis ekonomikos ir kitose srityse“ (Giddens, 2000, p. 164). skelbia: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demo- Realios demokratijos negalima tapatinti ir su atsako- kratinė respublika“. Taigi, ne liberali demokratinė, o mybės stokojančia „masių demokratija“, kuri niekina tiesiog demokratinė. Tačiau, kaip minėta, šiuolaiki- valstybę, laikydama ją „brutalaus amoralumo sriti- nėse demokratinėse valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, mi“ (Schmitt, 1996, p. 77). Aptariamų demokratizavimo principų reikšmę aiš- kiai atskleidžia ir kritinis žvilgsnis į vadinamąją „ge- * Barãbas – plėšikas žmogžudys, kalėjęs kartu su Jėzumi. Poncijus Pilotas, aukštųjų kunigų ir seniūnų sukurstytos minios prašymu, Barabą paleido, o rovės valstybę“, kuria taip didžiuojasi demokratinės Jėzus buvo nukryžiuotas. Vakarų šalys, bent jau daugelis iš jų. Gerovės valsty-

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 bei taikoma kritika, manau, su nežymiomis išlygomis jokių teisių be pareigų tinka visiems individams ir jų tinka ir Lietuvai. grupėms“ (Giddens, 2000, p. 165). Neabejotina: tik Kritikuojama ne pati gerovės valstybės idėja, o dau- laikantis šios nuostatos, galima tikėtis, kad pavyks geliu atžvilgių ydinga jos įgyvendinimo praktika su sėkmingai įgyvendinti visuomenei svarbius interesus žalingais padariniais. Pagrįstai priekaištaujama, kad ir projektus. liberali demokratija sudaro sąlygas asmeniui visiškai Viešajam interesui kenkia ir tai, kad liberalios de- neprisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo, leidžia mokratijos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, dažnai nepai- ignoruoti savo pareigas valstybei, kuriai užkraunama soma demokratinės sprendimų priėmimo tvarkos. bemaž visa atsakomybė (Barry 1999, p. 118), nors Pamirštama, kad demokratijos, tiek tiesioginės, tiek patirtis nedviprasmiškai rodo, kad jokia valstybė, atstovaujamosios, sąlygomis sprendimai dėl visuo- neturėdama visuomenės paramos, neįstengia tokios menei reikšmingo viešojo intereso priimami, paisant naštos pakelti. Teisių ir pareigų asimetrija – teisės daugumos nuomonės, ir kad tik sprendimai, išreiš- asmeniui, pareigos valstybei – yra pragaištinga so- kiantys daugumos valią, laikytini teisėtais. Daugumos cialinė nuostata. Ji žlugdo žmonių solidarumą, pilietinį principas yra esminis, nes „politiniame gyvenime be- aktyvumą, sėja nusivylimą ir nepasitikėjimą valstybe, veik niekada neįmanoma pasiekti, kad kam nors būtų kurdama prielaidas rastis socialinio pykčio pritvinku- pritariama vienbalsiai, todėl demokratinė konstitucija siam, marginalizuotam sluoksniui, kuriuo ypač lengva turi nustatyti sprendimų priėmimo procedūras, grin- manipuliuoti. Ar ne tai šiandien vyksta Lietuvoje? džiamas vienokiu ar kitokiu mažoritariniu principu“ Daug problemų kyla dėl to, kad ignoruojamas de- (Rawls, 2002, p. 400). mokratinis principas „jokių teisių be pareigų“. Tai bū- Sprendimų priėmimą apsunkina ta aplinkybė, kad dinga socialinės apsaugos sistemoms, kurios gyvuoja daugumos valią atspindintis viešasis interesas nebū- daugelyje gerovės valstybių. Analitikai pripažįsta: jei- tinai, bent jau ne visada, sutampa su sprendimais, gu paramos teikimas asmeniui nesiejamas su pareiga kurie išreiškia daugumos ar mažumos asmenų, daly- visuomenei ar valstybei, tai ydinga praktika. „Labai vaujančių jų priėmime, valią, be to, gali prieštarauti gaila, kad gerovės valstybė žmonių sąmonėje asoci- viešajai nuomonei ar žiniasklaidos ginamai pozicijai. juojasi su socialine rūpyba – visomis tomis pašalpo- Todėl, siekiant adekvačiau atspindėti viešąjį intere- mis, kurias gauna neturtingieji ir invalidai...“ (Nisbet, są, valdžios ar kitų suinteresuotų grupių priimami 1993, p. 128). Lengvai pasiekiama, neįpareigojanti sprendimai gali būti ir yra tikslinami, koreguojami, socialinė parama „silpnina verslumo ir bendruome- keičiami kitais ar išvis atmetami. Teoriniu požiūriu niškumo dvasią“, didina paramos gavėjų skaičių. At- bet kokio lygmens valdžios institucijų, bendruome- siranda vadinamoji priklausomybės kultūra, socialiai nių sprendimus galima kvestionuoti, aiškinantis, ar neįgalių žmonių sluoksnis (dysfunctional underclass) jie atitinka viešąjį interesą. Niekam nėra suteiktas tie- ir t. t. (Barry, 1999 p. 12, 13, 127; Giddens, 2000, p. sos monopolis ar absoliuti veto teisė. 6). Gerovės valstybė apskritai „šiandien sukuria pro- Kad ši aplinkybė nevirstų dingstimi interesų gru- blemų tiek pat daug, kiek jų išsprendžia“ (Giddens, pėms ir valdžios atstovams įsitraukti į bevaisius gin- 1998, p. 16). „Visos gerovės valstybės neišvengia bėdų, čus dėl sprendimų teisėtumo (taip dažnai atsitinka susijusių su priklausomybe, nes gausėjant paramos ga- ne tik Lietuvoje), įstatymai nustato pakankamai aiš- vėjų, atsiranda daugiau biurokratijos, interesų grupių kią teisėtų, bet nebūtinai teisingų, sprendimų, atitin- ir sukčiavimo“ (Giddens, 2000, p. 33). Demokratiza- kančių viešąjį interesą, priėmimo tvarką. Nustatoma, vimo siekianti naujoji socialinė sutartis turėtų api- kokios valstybinės ar visuomeninės institucijos turi brėžti „ir piliečių teises, ir pareigas. Žmonės privalėtų teisę ir pareigą priimti atitinkamo lygmens ir pobū- ne tik imti iš bendruomenės, bet ir duoti jai. Taisyklė džio sprendimus, kam jie taikomi ir kokia jų priėmimo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 7 procedūra. Vadovaujamasi nuostata, kad „demokrati- nas pilietis nenori tapti valstybės partneriu ir drauge niai sprendimai bei įstatymai yra teisėti ne todėl, kad jie su ja kurti bendrą gerovę. Viešąją erdvę užtvindžiu- teisingi, bet todėl, kad yra priimami, laikantis teisėtos si pagiežinga, valdžią ir politikus niekinanti kritika, demokratinės procedūros“ (Rawls, 2002, p. 431). Tokia nuolat sklindanti iš daugelio viešajai nuomonei patai- „sąžininga“ (Pettit, 2001, p. 182) procedūra numato kaujančių žiniasklaidos priemonių, irgi prisideda prie išsamų siūlomų sprendimų svarstymą – prisiminkime tokio socialinio nihilizmo. Būtent šios politinę valią populiarią tarimosi demokratijos (deliberative demo- kaustančios aplinkybės, mano galva, daugiausia lemia cracy) idėją. Į tokias diskusijas „paprastai įtraukiami nesėkmes, kurios ištinka, bandant įgyvendinti viešąjį ekspertai, valdžia ir eiliniai žmonės“ (Giddens, 1998, interesą, o jo gynimas paverčiamas apgailėtina pro- p. 76). Jei viešąjį, t. y. daugumos valią atspindintį, in- fanacija. Gal nebus pernelyg šventvagiška teigti, kad teresą ginančiai valdžios institucijai prieštarauja kokia „reikėtų įvairiais būdais riboti visuomeninę, kolektyvi- nors už savo interesus kovojanti grupė, jai neleidžiama nę kontrolę“ (Pettit, 2001, p. 184), ypač jeigu ji, pri- pasinaudoti veto teise, kad blokuotų sprendimo priė- durkime, nesiremia partnerystės dvasia ir trukdo kurti mimą, nes „niekas negali būti teisėjas savo paties byloje“ visuomenės gerovę? (Burke, 2009, p. 58). Demokratinė sprendimų priėmi- mo tvarka nenumato mažumai tokios teisės. Vetavimo schema yra „visiškai netinkamas viešų sprendimų priė- Norman Barry, Welfare, 1999, Buckingham: Open u-ty press. mimo būdas“ (Pettit, 2001, p. 178). „Priežastis, verčianti Manuel Benabent F. de Cordoba, Public interest in political philosophy. A atsižvelgti į daugumos valią kaip į lemiamą, yra tai, kad necessary ethical and regulatory concept for territorial planning, Bole- valdžia tampa negalima, jei kiekvienas išlaiko teisę savo tin de la Associacion de Geografos Espanoles, 2010, nr. 53, p. 381–386. nesutikimu žlugdyti daugumos nutarimus“ (Skinner, Edmund Burke, Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją, 2009, Vilnius: Žara. 2000, p. 29). Valdžia, nepajėgianti ar nenorinti įgyven- Anthony Giddens, The third way: The renewal of democracy, 1998, Mal- dinti viešojo intereso, kuris išreiškia daugumos valią, den: Polity press. liaujasi buvusi teisėta ir praranda prasmę. Anthony Giddens, The third way and its critics, 2000, Cambridge: Polity press. Anksčiau minėtų „Lietuvos“ kino teatro, Žaliojo til- John Gray, Liberalizmas, 1992, Vilnius: Pradai. to skulptūrų, Lukiškių aikštės rekonstrukcijos, skalūnų Iris Marion Young, State, civil society, and social justice. In: Democracy‘s dujų paieškos ir kitų visuomenei svarbių projektų liki- value, Jan Shapiro, Casiano Hacker-Cordon (eds.), 2001, Cambridge: mą vertinant demokratinės sprendimų priėmimo tvar- Cambridge u-ty press. kos požiūriu, aiškiai matyti, kad valdžios institucijos, Alvydas Jokubaitis, Liberalizmo tapatumo problemos, 2003, Vilnius: susidūrusios su oponuojančių grupių, linkusių savin- Versus aureus. tis veto teisę, pasipriešinimu, nesiryžta priimti spren- John Stuart Mill, Apie laisvę, 1995, Vilnius: Pradai. dimų, būtinų viešajam interesui įgyvendinti, vadinasi, Chantal Mouffe, The democratic paradox, 2000, London, New York: Verso. jį išduoda. Atsitinka tai, ką nuolat pabrėžia Lietuvos ir Robert Nisbet, Konservatizmas, 1993, Vilnius: Pradai. kitų liberalių šalių politinio gyvenimo analitikai: val- Philip Pettit, Republican freedom and contemporary democratization. In: džiai stinga vadinamosios politinės valios, savarankiš- Democracy‘s value, Jan Shapiro, Casiano Hacker-Cordon (eds.), 2001, kų, ryžtingų politinių lyderių. Regis, pamirštama, kad Cambridge: Cambridge u-ty press, p.163–190. demokratinėje teisinėje santvarkoje viešąjį interesą gi- John Rawls, Politinis liberalizmas, 2002, Vilnius: Eugrimas. nantys sprendimai, priimti nepažeidžiant demokratinės Carl Schmitt, Concept of the political, 1996, Chicago, London: The u-ty of procedūros, yra laikomi teisėtais. Menkai tikėtina, kad Chicago press. politinės valios, ryškių lyderių stygiaus Lietuvoje grei- Carl Schmitt, The crisis of parliamentary democracy, 2000, Cambridge, tai nebeliks. Tam trukdo nepamatuotai dideli gerovės London: The MIT press. lūkesčiai, dažniausiai siejami vien su valstybe, – daž- Quentin Skinner, Liberty before liberalism, 2000, Cambridge u-ty press.

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Antanas Šileika

Seniai seniai, toli toli – mažų šalių didelės istorijos*

Kodėl esame „žinomi nežinomieji“

rieš pradėdamas kalbėti apie Baltijos šalių beletristi- rios poemos vis dar priverčia mane pajusti stiprų jaudulį. Pkos vietą pasaulio kontekste, norėčiau šiek tiek papa- Vis dėlto dabar visa mano rašoma grožinė literatūra nu- sakoti apie save. Esu Kanadoje gimęs, bet nuo lietuviškos kreipta į Lietuvą, pasakoju apie lietuvius, įstengiančius tradicijos neatsiejamas rašytojas. Jaunystėje neketinau ra- peržengti ribas, o kartais gebančius sugrįžti į save. šyti apie Lietuvą ar Lietuvai aktualiomis temomis, buvau Esu lietuvių imigrantų vaikas, tad nereikia gilių psi- entuziastingas anglofilas, įsimylėjęs anglų kalbą. Jaučiau- chologinių įžvalgų, norint suprasti, koks mano kūrinių si priklausantis pasauliams, pavaizduotiems karaliaus turinys ir kodėl taip atkakliai tyrinėju išsiskyrimą, ne- Jokūbo Biblijoje, Shakespeare’o, Arthuro Conano Doyle’o, tektį. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, tačiau, prie- Somerseto Maughamo kūriniuose. Buvau tartum Brita- šingai negu mano tėvų kartai, kurią karas ir pokaris nijos tautų sąjungos – imperijos liekanos – narys. žiauriai traumavo, man šie tragiški įvykiai su baisiais jų Kai užaugau, vaikiškas entuziazmas ištirpo praeityje, padariniais tapo įkvėpimo šaltiniu. tačiau meilė anglų kalbai tebėra tokia stipri, kad kai ku- Visų pirma, esu egzilio atstovas, todėl į tą faktinę medžiagą, kurios semiuosi Lietuvoje, žvelgiu iš atstu- * Parengta pagal pranešimą, 2013 m. rugsėjį skaitytą Tartu kolegijoje Toronte, mo. Esu ištremtas ne tik iš tos vietos, bet ir iš to laiko. Estijos studijų centro organizuotame simpoziume „Mažos šalys dideliame Egzilis įrodė savo naudą praeities rašytojams, bet retai pasaulyje“. susimąstoma apie antrąją kartą, kamuojamą jausmo,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 9 kad ji irgi ištremta. Taip, tai neabejotina tiesa, kurią su galbūt nesulauksime. Kitaip tariant, niekas neprivalo liūdesiu konstatuojame, matydami, kokių žiaurių tero- mūsų klausytis vien todėl, kad mes to norime. Svar- ristinių aktų kartais griebiasi antros egziliantų genera- biausia turėti, ką pasiūlyti kitiems. cijos atstovai įvairiose valstybėse. Nedera ir maldauti: „Prašau, išklausykite manęs!“ Antra, augdamas pokario metais, aš, kaip ir dauguma Žmonės nemėgsta, kai trokštama jų dėmesio. Ir atvirkš- žmonių, kilusių iš okupuotų Baltijos šalių, kurios tuo čiai – jie mielai išklausys, jeigu sakysite: „Aš turiu ką metu neegzistavo pasaulio žemėlapyje, buvau prislėg- jums papasakoti!“ tas, jaučiausi taip, tarsi būčiau nematomas. Šis jausmas Manau, Baltijos šalių istorijos tikrai vertos, kad būtų ir privertė mane tapti rašytoju, rašymas leido pasijusti išgirstos, žinoma, viešumas neatsiejamas nuo pripaži- regimam, tam tikru būdu egzistuojančiam. Rašytojai nimo, įteisinimo. Tas keistas jausmas, kad esu nema- karjeristai trokšta matyti savo vardus atspausdintus, o tomas, man, gimusiam pokario metais, asocijuojasi su man šis poreikis beveik prilygo žūtbūtinumui, nes ne Baltijos šalių nūdiena. Estija, Latvija ir Lietuva jau vėl tik patvirtino, kad egzistuoju, bet ir pavertė mano bu- turi savo vietą žemėlapiuose, tačiau angliškai kalbančio vimą įmanomu. pasaulio sąmonėje jų nerasime. Taigi keliaukime toliau, Galiausiai esu laimingas, gebėdamas vidutiniškai skai- aptardami kliūtis, kylančias tiems, kurie nori pasakoti tyti ir kalbėti (nors nerašau) lietuviškai. Turiu pakanka- Baltijos šalių istorijas. mai imlumo lietuvių kalbai, tiek užtenka, kad atsivertų Šiaurės Amerikoje visų trijų Baltijos valstybių tiek langas į Lietuvos kultūrą ir istoriją, kad atrasčiau ir galė- geografija, tiek istorija – terra incognita. Netgi tvirtin- čiau žavėtis turtinga žodine tradicija, gilintis į atsimini- čiau, kad dauguma kanadiečių ir amerikiečių apie šias mų knygas, kurias jų autoriai dažniausiai išleidžia savo šalis žino tiek pat, kiek apie Kazachstaną, nebent jų kai- lėšomis, pasakodami mažai kam žinomas biografijas. mynystėje gyvena koks estas, latvis ar lietuvis. Tarp kit- Tai, ką rašau, yra istorijos apie lietuvius, bet kas jas ko, kalbant apie nežinojimą, nereikėtų išskirti ir savojo. skaito? Gyvenu ir dirbu kanadietiškoje literatūrinėje Būtų ne pro šalį savęs paklausti, ar daug žinome apie aplinkoje, čia ir yra mano auditorija. Kūriniai verčiami Baltijos šalių kaimynę Baltarusiją? Gal vertėtų sužinoti į lietuvių kalbą, bet aš rašau visų pirma kanadiečiams, o šiek tiek daugiau? kartu visai Amerikai. Viena iš knygų išversta net į kinų Taigi ši žemės pėda, kaip ir daugelis kitų vietų, vaka- kalbą, taigi šis tas iš tų pasakojimų apie Lietuvą nuke- riečiams yra mažai žinoma. Iš dalies tą lemia domėji- liauja daug toliau už mano aplinkos ribų. mosi Baltijos valstybėmis stoka. Sakyčiau, ne tik esame Kas pasakoja apie įvykius, nutikusius Baltijos šalyse, beveik nežinomi, bet beveik niekam tas ir nerūpi. Tam susiduria su tam tikrais sunkumais, bet esama ir tam ti- tikru atžvilgiu mes, Donaldo Rumsfeldo žodžiais ta- krų pranašumų, kurie atsiveria pasauliniame kontekste riant, – žinomi nežinomieji. (ypač angliškai kalbančiose šalyse). Tai mane sugrąžina Antra vertus, mūsų gali nemėgti tie žmonės, kuriems prie šios kalbos esmės. Ką reiškia rašyti apie Baltijos ša- esame žinomi. Pavyzdžiui, ieškodamas knygų apie Lie- lis Kanadoje ar bet kurioje kitoje angliškai kalbančioje tuvą internetinėje svetainėje Amazon.com, daugiausia šalyje? Toliau tą ir apžvelgsiu. randu kūrinių apie Holokaustą. Kaip estai, latviai ir lie- Bet prieš pradėdami paklauskime savęs: „Kodėl no- tuviai vis dar jaučiasi nesaugūs dėl savo kaimynų rusų, rime, kad kiti sužinotų mūsų istorijas?“ taip dalis žydų prisimena Baltijos šalis be jokio švelnu- Jeigu atsakysime, kad pasaulis privalo sužinoti apie mo, juo labiau meilės. Visiškas priešiškumas. mūsų kančias, nes mūsų patirtis savita, kitoniška, tu- Gyvuoja teorija, sukurta vieno žydų mąstytojo, esą rėsime pripažinti ir tai, kad jau, atrodo, rengiamos net pastangos išryškinti, kokias kančias Baltijos šalims su- Olimpinės kentėjimo varžybos, o kai bus išmatuotas kėlė sovietų okupacija, yra kaukė, slepianti jų pačių nu- mūsų kančios dydis, kai kurių vertintojų užuojautos sikaltimus, padarytus valdant naciams. Garsi Rytų Eu-

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 ropos istorikė Anne Applebaum yra man sakiusi, kad dėtą jautrumą, kuris ir skatina stereotipų klestėjimą. tokia žydų pozicija bet kuriuo atveju – kraštutinumas. Žvelgiant iš Vakarų pozicijos, Rytų Europa apima visas Nenorėčiau nuklysti nuo temos, plėtodamas šią min- tautas, kurios priklausė vadinamajam Rytų blokui kar- ties giją, tiesiog noriu priminti, kad ne visa auditorija tu su vakarine Sovietų Sąjungos dalimi. mūsų atžvilgiu iš anksto nusiteikusi palankiai. Trečia kliūtis, jei kalbėsime apie apskritai visos Rytų Galimybės Europos istorijas, yra ta, kad šios šalys Vakarams at- rodo svetimos, nes atitrūkusios nuo jų. Toks požiūris Taigi, kai ateina laikas skelbti poeziją, beletristiką ar dažnai šokiruoja Rytų europiečius, kurie jaučia stiprią memuarus apie Rytų Europą, iškart kyla keletas pro- Vakarų trauką ir didesnę arba mažesnę antipatiją ry- blemų. Tačiau ten, kur esama problemų, atsiranda ir tinei žemyno pusei. Baltijos šalių nepriklausomybės galimybių. siekis, vėliau narystė Europos Sąjungoje, laikytina tos Pavyzdžiui, aš esu radęs ir teberandu autentiškų liu- traukos išraiška, bent šiek tiek, nors nevisiškai, suma- djimų apie nepaprastai dramatiškus įvykius Lietuvoje. žino minėtą atotrūkį. Vis dėlto vakariečiai nuoširdaus Jie atskleidžia, kokias kančias žmonės patyrė XX a. vi- palankumo rytiečiams nepuoselėja ir dabar. duryje. Lietuva irgi priklauso teritorijai, kurią istorikas Aptariamasis regionas turi prastą reputaciją. 1985-ai- Timothy’s Snyderis vadina kruvinomis žemėmis. Šios siais vyko akademinė konferencija, kurioje žinomas šalies istorija rodo, kaip žmonės elgiasi, susidūrę su kairiųjų pažiūrų istorikas Ericas Hobsbaumas skaitė žiauria priespauda. pranešimą, pavadintą „Rytų Europos atsilikimas“, iš- Būti kilusiam iš vietos, priklausančios Rytų Euro- leista ir tokio pavadinimo knyga. pai, įdomu. Nuolatos susiduriame su istoriniais asme- Apskritai viskas Rytų Europoje vakariečiams atro- nimis iš Rytų, tačiau atsigręžusiais į Vakarus, kuriuos do keista, daugiausia todėl, kad jiems tai svetima, ne- jie praturtino arba buvo jų užgrūdinti. žinoma. Be to, kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Pavyzdžiui, Petras Rimša – skulptorius, išvykęs iš Draugas, su kuriuo kartais lošiu pokerį, sakė, kad jo Lietuvos, studijavo Paryžiuje drauge su Rodinu, bet žmona niekada nė kojos nekeltų į Rytų Europą. Nepa- grįžo atgal ir tapo savo šalies garsenybe. O Jacques’as aiškino kodėl, bet potekstė akivaizdi – Europos Rytai, Lipchitzas atsisveikino su Lietuva, vos atradęs savo jų abiejų manymu, yra necivilizuoti. pašaukimą, bičiuliavosi su Picasso, tapo pasauly- Susiduriame tiek su komiškais stereotipais, tokiais je žinomu skulptoriumi. Intriguoja faktas, kad abu kaip Boratas, tiek su dar tamsesniais, tokiais kaip, pa- atvykėliai iš Lietuvos drovėjosi, pirmą kartą piešda- vyzdžiui, Jonathano Franzeno kūrinyje „Pataisos“ su- mi nuogą pozuotoją. Rimša, studijų draugo paklaus- kurta antiutopija arba „Avinėlių tylėjimo“ personažas tas, ar yra kada anksčiau matęs nuogą moterį, pri- Hanibalas Lekteris – fiktyvus serijinis žudikas ir žmo- sipažino, kad tik vieną kartą, atsitiktinai, bet iškart gėdra, kilęs iš Lietuvos. droviai nusigręžė susigėdęs. Įdomu, kad Lipchitzas, Taigi Rytų Europos, kuriai priklauso ir Baltijos šalys, Chaimas Soutine’as, atvykę iš Lietuvos, Constantinas vertinimams daro įtaką neišmanymas, abejingumas ir Brancusi’s – iš Rumunijos, sugebėjo Paryžiuje įtvir- įsišakniję stereotipai. tinti folklorinius gimtinės motyvus, paversdami juos Beje, atrodo, kad žodžių derinys „Rytų Europa“ nie- šiuolaikiškais, moderniais. Kitaip tariant, Rytų Euro- kam nepatinka. Lenkai, kaip ir Baltijos šalių gyvento- pos patirtis praturtino Vakarų kultūrą. jai, yra įsitikinę, kad gyvena Europos centre. Kai kurie Susidomėjęs dviejų lietuvių kilmės skulptorių gyveni- žmonės net įsižeidžia, pavadinti Rytų europiečiais, nes mo trajektorijomis parašiau romaną „Bronzinė moteris“. Rytus jie sieja su viskuo, kas bloga, o Vakarus – su vis- Kitas nepaprastas personažas, apie kurį norėčiau kuo, kas gera. Manyčiau, toks mąstymas išduoda per- papasakoti ir kuris negalėtų būti kilęs iš niekur kitur,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 11 išskyrus Baltijos šalis, – lietuvių poetas, rašęs vaikams, tuvos rezistencinėse kovose. Bet vyrai ėjo ir eis į karą, o Kostas Kubilinskas. Jis buvo tarsi pokarinės Lietuvos moterys verkė ir verks tūkstančius metų. dr. Seussas [amerikiečių rašytojas, pats iliustruodavęs Antra galimybė, kurią suteikia Baltijos šalių isto- savo poezijos knygas vaikams, – red.]. Poeto eilėraščius rijos, – šių šalių atokumas. Šiaurės amerikiečiams tos mokėjo atmintinai ištisos skaitytojų kartos, švelnios jo vietos atrodo egzotiškos. Būtent čia glūdi priežastis, ko- eilės tapo neatsiejama vaikystės peizažo dalimi. dėl pramanytas serijinis žudikas Hanibalas Lekteris at- Bet šis vyras toks komplikuotas, beveik išprotėjęs! vyko būtent iš ten. Baltijos šalys nėra tokios kaip Tran- Per pirmąją sovietų okupaciją jis rašė satyras apie Stali- silvanija, tačiau savaip ją primena. Manyčiau, rašytojo ną, o kai sovietai grįžo, jam teko atsakyti už antisovie- strategija čia – pasinaudoti tuo, kad vieta nepažįstama, tinę savo kūrybą – buvo užverbuotas kagėbistų. Labiau neįprasta. Nereikėtų įrodinėti, esą Baltijos šalių žmo- už viską troškęs būti poetu, jis nusprendė pakilti aukš- nės niekuo nesiskiria, pavyzdžiui, nuo Mississaugos, čiau moralės ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip žmogus. Toronto priemiesčio, gyventojų. Įdomu būtent tai, kuo Savo atsidavimą režimui įrodė, įsitrynęs tarp partizanų, viena vieta skiriasi nuo kitos. du rezistentus nušovė pats, dar daugiau jų žuvo todėl, Pavyzdžiui, susidomėjau, kad caro laikais Lietuvoje kad išdavikas nurodė stribams, kur paslėptas bunkeris. buvo labai mažai tiltų, nes jų statyba brangiai kainavo. Po šių įvykių Kubilinskas parašė lietuvišką dr. Seusso Jau pastatytieji tiltai buvo tarsi siauras keliukas, kuria- poemos „Katinas su skrybėle sugrįžta“ atitikmenį. me susitinka daugybė žmonių, atkeliavusių iš plataus Kubilinskas man primena Czesławo Miłoszo knygos ir tolimo pasaulio. Kur gausu keleivių, ten atsiranda ir „Pavergtas protas“ personažą. Nebūčiau galėjęs įsivaiz- vagių, o jie dažnai slėpdavosi po tiltais, laukdami nieko duoti tokio žmogaus – vieno iš tų, kuriems siaubingi neįtariančių keliauninkų. Taip atsirado mitas apie kelių kompromisai leido gauti tai, ko jie troško. vaiduoklius, puolančius žmones iš pasalų. Kad įvarytų Esu sakęs, kad lietuviškasis mano kūrybos turinys – baimės vagims, lietuviai katalikai iš medžio droždavo tai dovana, tačiau ne Lietuvai, o literatūrai. dideles religines statulas, jas dėdavo į dėžes su stiklais ir Rašau apie Lietuvą nebūtinai tik tam, kad papasa- pastatydavo taip, kad šventųjų žvilgsniai būtų nukreipti kočiau, kiek daug liūdnų, tragiškų istorijų ten įvyko. į tiltus. Medinis Kristus ar šv. Jurgis turėjo apsaugoti Kiekviena šalis patyrė vienokių ar kitokių dramų. Pas- keliautojus, o jei nepavyks to padaryti – bent jau su- tarųjų trijų mano romanų veiksmas vyksta Lietuvoje, gėdinti vagis. Bet vagys, kaip žinome, yra užkietėję, jų nes tai dramatiška vieta, o vyrų ir moterų, atsidūrusių lengvai neįbauginsi. Kartais išėmę statulėles iš namelių, nepakeliamai sunkioje situacijoje, veiksmai atskleidžia, patys ten įlįsdavo, kad pasislėptų nuo lietaus. Toks el- kaip apskritai išsaugoti žmoniškumą. Kalbu ne tik apie gesys man atrodo nepaprastai juokingas ir žmogiškas. Lietuvą. Leiskite man laikytis šios nuomonės. Niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti nieko panašaus, Aš nerašau istorinių pasakojimų, rašau amžinas isto- jei nebūčiau turėjęs galimybės susipažinti su lietuviš- rijas, kuriose vaizduoju vyrus ir moteris, nepavaldžius kais šaltiniais. konkrečiam laikui. Rašau apie Lietuvą ne vien dėl to, Trečia, Rytų Europa darosi vis labiau matoma dėl is- kas čia įvyko, bet labiau todėl, kad šios istorijos atspindi torinės savo evoliucijos. Per pastaruosius dešimtmečius pasaulį, kuriame gyvename. daug istorikų vakariečių rašė ir teberašo apie šią žemy- „Iliadoje“ aprašyta kančia, kurios apimta Andro- no dalį. Iš daugybės knygų paminėsiu bent keletą – tai machė maldavo Hektorą, kad jis nesikautų už Trojos Normano Davieso „Europa“, Tony’o Judt’o „Pokaris“, sienų, niekuo nesiskiria nei nuo kančios, kurią jaučia Anne Applebaum „Geležinė uždanga“, Marci Shore kanadietė žmona ar motina, maldaudama savo vyrą ar „Pelenų skonis“. sūnų, kad nevažiuotų savanoriu kariauti į Afganistaną, Istorikai parodo kelią, kuriuo seka tiek romanistai, nei nuo kančios motinų, praradusių vyrus ar sūnus Lie- tiek negrožinės literatūros rašytojai.

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Ketvirta, Baltijos šalių žmonės visada rašė atsimi- apie Holokaustą, tačiau išvengti jo šešėlio vis tiek nebuvo nimus, bet palyginti naujas žanras gyvenimo istorija įmanoma. Vienas iš mano kanadiečių kolegų papriekaiš- suteikė galimybę lengviau šiuos kūrinius išleisti, o su- tavo, esą žydų persekiojimus ir genocidą akcentavau ne- laukę skaitytojų pripažinimo, jie gana plačiai pasklin- pakankamai. Kiti kaltino, kad blogai pasirinkau siužetą, da. Gyvenimo istorijos – tai pasakojimai apie paprastų nes romane apie partizanus apskritai nederėtų kelti Holo- žmonių kasdienybę, jų rūpesčius ir džiaugsmus. Nuo kausto temos. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Nors ir labai biografijos žanro gyvenimo istorijos skiriasi tuo, kad nelengva apie tai kalbėti, vis dėlto negalėčiau įsivaizduoti, jose vaizduojamas subjektas nėra įžymybė, o apie jo kad pasakojimas apie Baltijos šalis būtų sukurtas, apeinant gyvenimą pasakojama, mažiau paisant literatūrinių kraupų Holokausto šešėlį, nesvarbu, ar pasakojama apie madų. Gyvenimo istorijų rinka nėra didelė, daugiausia įvykius prieš tragediją, ar po jos. jas skaito akademinė bendruomenė, bet šis žanras pa- Techninės problemos, rašant apie Baltijos šalis, yra mažu prigyja, atsiranda vis daugiau tokių knygų, kaip, tokios pačios, kaip kuriant grožinę literatūrą apskritai. pavyzdžiui, „Vienos moters gyvenimas“, – ją parašė Ka- Esu rašytojas, todėl neturiu teisės versti skaitytojus nuo- lifornijos valstijos universiteto darbuotoja Irene Praitis, bodžiauti, privalau Lietuvos istoriją ir geografiją perteik- norėdama papasakoti apie savo motiną. ti taip, kad nebūčiau panašus į dėstytoją, bimbinėjantį Penkta, kol Baltijos šalys nėra gerai žinomos, gy- priešais nuobodžiaujančius studentus. Priešingai negu vai domimasi, ką joms teko patirti per nacių ir sovie- studentai, kuriems lankyti paskaitas būtina, skaitytojai tų okupaciją, kai staiga atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. gali bet kada sviesti knygą šalin. Amerikiečių rašytojas Žmonės nori daugiau apie tai sužinoti, nes egzistenci- Elmore’as Leonardas yra puikiai pasakęs: gerą knygą pa- nės kibirkštys čia dar ypač karštos. rašysime tik tada, kai išmesime visas nuobodžias dalis. Galiausiai multikultūrinis atvirumas, buvęs neįsi- Bet kaip tą padaryti? vaizduojamas prieš keletą dešimtmečių, dabar tapo Pastarosiose dviejose savo knygose taikiau skirtingas kasdieniniu reiškiniu, tad pasakojimai apie tolimas šalis strategijas. dabar yra kur kas mažiau neįprasti negu anksčiau, kai, Romane „Pogrindis“ – tai ekstremalus sutrumpi- pavyzdžiui, buvusių Britanijos kolonijų rašytojų sėkmę nimas ir palyginimas. Lietuvos istoriją pateikiu labai kandžiai vadindavo net „imperijos antpuoliu“. koncentruotai, įdomiausius jos aspektus lygindamas su tuo, kas tuo pat metu vyko Vakaruose. Diskutuotini moralės ir technikos aspektai „Bronzinės moters“ veiksmas vyksta pasakų šalyje. Pagalvojau, jeigu Lietuva būtų suvokiama lyg savotiška Taigi tiek apie sunkumus ir galimybes. Temomis, ku- mistinė barono Miunhauzeno žemė, remdamasis šia rios susijusios su Baltijos valstybėmis, sunku rašyti dar charakteristika lengviau pasiekčiau tikslo. ir dėl mažiausiai vienos moralinės, ir dėl keleto techni- Baigdamas norėčiau pasakyti: istorijos, kurias radau nių problemų. Lietuvoje arba kurios mane įkvėpė, yra vertos, kad būtų Moralinis aspektas neatsiejamas nuo Holokausto te- papasakotos, nes atskleidžia žmogaus laikyseną kriti- mos. Beveik visa XX a. Šiaurės Amerikoje parašyta groži- nėmis egzistencijos akimirkomis. Pasakokime istorijas nė literatūra, kurioje vaizduojamos Baltijos šalys, vienaip įtikinamai, stengdamiesi kuo labiau prikaustyti dėmesį. ar kitaip narplioja tai, kas susiję su Holokaustu. Net jei ne- O jeigu mano siūlomos estetinės strategijos jums ne- rašoma šia tema tiesiogiai, vis tiek neįmanoma jos išveng- pravers, tada kviesčiau rašytojus ieškoti naujų kelių, ti. Kita vertus, jei apie tai nerašytume, tada kaltinimas, kad kaip praturtinti pasaulio vaizduotę. bandome nuslėpti istorinę Baltijos šalių kaltę, būtų pagrįs- tas. Savo naujausiame romane „Pogrindis“ kalbu apie an- tisovietinę rezistenciją, vykusią pokario metais. Knyga ne Iš anglų k. vertė Simona Brizgytė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 13 Problemos ir idėjos

Algis Mickūnas

Apie skurdo ašį ir žmonijos perspektyvas*

ptarus civilizacijų skirtumus, kurie darys poveikį Eu- tos. Ankstesnis santykių modelis yra apimtas gilios krizės. Aropos įsipareigojimams skurstančiųjų atžvilgiu, rei- Jei norime suprasti tautą, turime stengtis suprasti jos „gy- kėtų pereiti prie konkretesnės temos ir išplėtoti metodą, venamąjį pasaulį“. Net gražiausiame ir tvarkingiausiame kuris būtų tiek europietiškas, tiek universalus. To reikia, gyvenimo modelyje prasminis susiskirstymas išlieka: šitas kad padėtume kitiems susikurti geresnes gyvenimo sąly- augalas yra gydomasis, tas gyvūnas – naminis, o anas, urz- gas, nebūtinai vien ekonomines. Kai kuriose šalyse, nors giantis tolumoje, – laukinis. Vienas įvykis sujudina platų jos yra ekonomiškai savarankiškos, gausu žmonių, gyve- kitų įvykių lauką. Atminties akiratis neapima visos praei- nančių skurde. Kad dialogas taptų įmanomas, būtina atsi- ties, jis šokinėja, susiedamas tuos įvykius, tas asmenybes, žvelgti į kitokias sąlygas, tarp jų – ir į uždarą civilizacijos mitines figūras, kurios yra reikalingiausios tuo konkrečiu pobūdį. Geriausia pradėti nuo visuotinio sąmoningumo, metu. Praeities įvykiai su priežastiniais tarpusavio ryšiais kaip įvairių veiksmų pamato, nepriklausančio nei nuo irgi yra reikšmingas galimybių akiračio veiksnys. materialinio, nei nuo socialinio visuomenės lygio. Šiuolaikiniai (ir ne tik) konfliktai, revoliucijos kyla dėl Visos civilizacijos pripažįsta, kad gyvenimas ir jo įvy- atsiradusios įtampos tarp tradicinės gyvenimo tvarkos ir kiai yra laikini, nors amžinybė žada įvairiausias veiklas galimybės plačiau atverti akiratį, kurį kokia nors tradicija „amžinojoje vietoje“. Ta „amžinoji vieta“ suvokiama kaip uždarė. „Arabų pavasaris“ iki šiol veržiasi per kraštus ir lūkesčių horizontas. Studija „Nauja pasaulinė partnerystė: plečia to, kas galima, ribas. išnaikinti skurdą ir transformuoti ekonomiką, pasitelkiant Santykis tarp to, kas socialiai galima ir kas neįmano- tvarią plėtrą“ (Niujorkas: United Nations Publications, ma, gana sudėtingas. Tai, kas galbūt priimtina politiškai, 2013) remiasi tikimybių lūkesčiais – atviru laiko akiračiu, ne visada įmanoma ekonomiškai, o tai, kas įmanoma eko- kurį galima susiaurinti iki to, kas aktualu, ir to, kas šiuo nomiškai, gali būti neįmanoma techniškai arba nepriim- metu nereikšminga. Savo ruožtu sąmoningumas apima ir tina morališkai, ontologiškai ar mitologiškai. Tai reiškia, „praeities akiratį“, kuris gali tapti aktualus. Kai kurios civi- kad dalies galimybių kuriam laikui tenka atsisakyti ir jos lizacijos praeities akiratį sieja su konkrečiomis istorijomis „nugrimzta“ užmarštin, tačiau galbūt ateityje, kai pakis jų ar iškiliais tekstais, galinčiais nulemti, kas bus reikšmin- reikšmė, moralinės vertybės, kai atsiras reikiamas ekono- ga ateities akiračiui. Įvairių (pavyzdžiui, Afrikos) genčių minis pajėgumas, bus galima prie jų sugrįžti. Tokius poky- žmones baugina modernizacija, nes jaunesnės kartos iš- čius lemia sąmoningumas kaip „laiko atspindys“. vyksta ieškoti „geresnio“ gyvenimo, šeimos vienybė irsta, Tiek civilizacijos, tiek genties ar bendruomenės ribas didėja tarpusavio susvetimėjimas ir atskirtis. Sudėtingas apibrėžia to, kas įmanoma, atspindys nuo to, kas neįma- šeimos-genties santykių kamuolys visiems bendruomenės noma. Būtent tai, kas neįmanoma, parodo, kuo viena nariams, tarp jų ir senoliams, leisdavo dalyvauti visuose civilizacija skiriasi nuo kitos. Tie skirtumai skatina ne įvykiuose. Naujoje aplinkoje senajai kartai nebelieka vie- tik pasikeitimus, bet ir civilizacijų konfliktus, nepaisant pozityvistiškai nusiteikusių sociologų tvirtinimų, esą * Tęsinys iš nr. 11. Pabaiga. faktų analizė nerodo kokių nors rimtų pokyčių, galinčių

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 sukliudyti tarpdisciplininiam dialogui ir globalinei są- lyti aukso kalnus – interneto paslaugas, įvairiausias prekes, veikai. Vilniuje vykusioje UNESCO konferencijoje, kai visa tai bus matoma, bet žmonėms neprieinama, kels tuš- buvo svarstomas tolerancijos klausimas, posėdyje dalyva- čias viltis, rodančias radikalų prieštaravimą tarp to, kas jie vę mokslininkai musulmonai iš Egipto ir Irano teigė: kol yra, ir to, kuo norėtų būti, ką turi ir ko numatomoje ateityje Vakarai toleruos homoseksualumą, dialogas tarp islamo negalės turėti. Toks nusivylimas yra ženklas, kad sužadi- ir Vakarų nebus įmanomas. Jų vertybiniame akiratyje ho- nome lūkesčius, kurių negalime patenkinti, ir tai abipusė moseksualumui vietos nėra, taigi jis turi būti atmestas, o nesėkmė. Savo ruožtu lygiai tokia pat nesėkmė būtų ir grį- su juo ir civilizacija, laikanti šią galimybę savo gyvenamo- žimas prie ankstesnio status quo. jo pasaulio dalimi. Atsižvelgiant į žmonių rūpesčius, jų poreikius, kiekviena Laiko akiračių išplėtimas ar susiaurinimas daro įta- situacija vertintina, gilinantis į kultūrinį kontekstą, kuris ap- ką tiek įvykių atrankai, tiek jų reikšmei. Ateities akiratis rėpia istoriją, mitus, vertybes, lūkesčius ir svajones apie atei- padeda nustatyti, kas turėtų būti perimama iš praeities ir tį. Čia daug lemia išsilavinimas, įgūdžiai ir vietinė hierarchi- kaip visa tai pritaikyti dabarčiai. Tarkime, galima naujai ja. Svarbu išsiaiškinti, ką vietiniai žmonės galėtų nuveikti, perskaityti šeimos ar genties istoriją, kad ji taptų ateities gavę šiokią tokią paramą, ir kokio lygio pagalba būtų reikš- struktūros dalimi. Tai susiję su praeities-dabarties-atei- mingiausia konkrečiu laikotarpiu. Tarkim, jei per tam tikrą ties įvykių kryptimi ir atranka. Laiko atspindys lemia laiką, metus ar dvejus, bus įrengta klinika, kokį išsilavinimą skirtumus ir santykius tarp praeities dabarties, tarp da- per šį laikotarpį privalėtų įgyti kai kurie visuomenės nariai, barties dabarties ir tarp ateities dabarties. Kiekviena da- kad klinika turėtų vadovybę ir personalą. Jei bus įrengta ne bartis turi savo pačios laiko akiračius, kurie susikerta su tik klinika, bet ir mokykla, svarbu apskaičiuoti, ar ekono- praeities ir ateities akiračiais. mika pajėgs išlaikyti jas abi. Todėl, tiriant esamas ir būsimas Kritinė teorija privalo susieti visus veiksnius ir parodyti, galimybes, iškyla prioritetų klausimas – reikia atsirinkti tai, kodėl vienos galimybės yra įgyvendinamos, antros – tikė- kas yra svarbiau. Tačiau du dalykai vis tiek privalomi: pir- tinos, o trečios neįmanomos. Kitaip tariant, jos už- miausia, vietinė bendruomenė turi dalyvauti, tiek priimant davinys – apibrėžti socialinės sistemos galimybių ribas sprendimus, tiek realizuojant projektus, nes taip kuriama ir pasiūlyti, kas galėtų jas praplėsti. Pavyzdžiui, ji turėtų vietos demokratinė praktika, bendruomenės nariai mokosi atskleisti, kaip politinis neišmanymas, ekonominis pik- atlikti konkrečius darbus, aiškėja, kieno balsas yra svarbus tnaudžiavimas ar moralinis nuosmukis ardo ūkinį šalies ir reikšmingas, kas gali bendrauti su vietos valdininkais ar pajėgumą, o technologinis silpnumas žlugdo ekonomiką. užsienio partneriais. Tai „paprotinė“ demokratija. Kita ver- Ar visada kitos civilizacijos, tarkime, Vakarų, įsikišimas tus, svarbu suvokti, kad visos pastangos eksportuoti demo- būna naudingas? Pernelyg dažnai pagalba pertvarkyti ar kratiją buvo ir bus bevaisės. Demokratija įtvirtinama, vietos net radikaliai pakeisti gyvenamąją aplinką ateina iš išorės. bendruomenei realiai dalyvaujant savo istorijos kūrime, kai Apsiginklavę gerais ketinimais, „pažangiomis“ žiniomis, atveriami platesni akiračiai, atskleidžiamos įvairesnės gali- naujausiais tyrimais ir įrankiais, „reformatoriai“ siūlo tai, mybės. Net jei dalis iš jų nebus iškart įgyvendintos, galima ko, jų supratimu, reikia vietiniams gyventojams net jeigu prie jų sugrįžti ateityje. tokie poreikiai yra to gyvenamojo pasaulio užribyje. Nėra Visais atvejais švietimas turėtų būti svarbiausias, nes bū- mokyklos – pastatysime ją, nėra klinikos – įrengsime. Tai tent jis praplečia akiračius, atskleidžia sudėtingų klausimų labai pagirtini darbai, tačiau negalima pamiršti pagrindi- esmę, sukuria platesnį intersubjektyvumą ir leidžia įsisą- nio anksčiau aptarto principo: ką nors statydami, turime moninti ribas. Švietimas iš esmės yra dialoginis ir tarpkul- tai daryti ne jiems, o su jais, kad vietiniai žmonės patys įsi- tūrinis, todėl padeda kurti bendrą pasaulinę demokratiją. trauktų, dalyvautų ir suvoktų tų dalykų reikšmę ir naudą. Reikia vengti siaurų, formalių instrukcijų, kurias dosniai Jiems nedalyvaujant savo gyvenamojo pasaulio kūrime, dalija „ekspertai“, gebantys veikti bet kurioje modernaus „pažanga“ taps svetimos tvarkos primetimu. Galime siū- pasaulio vietoje. Jų įgūdžiai yra homogenizuoti, taigi globa-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 15 lūs. Tačiau šalia techninio išprusimo svarbus vaidmuo ten- mis ypatybėmis. Tačiau net po to, kai politinė retorika pa- ka kitiems dviem aspektams – tai naujų įgūdžių ugdymas krypo solidarumo linkme, o valstybinei sveikatos apsau- vietinėje aplinkoje, gerbiant to krašto kultūrą ir vertybes, gai buvo skirtos didelės pinigų sumos, rezultatai vis tiek kartu su nusiteikimu plėtoti tarpkultūrinį dialogą. Techni- nėra guodžiantys. Čia iškyla dar viena problema: valdžia nis švietimas suteikia gebėjimus siekti ekonominės gerovės, nori autokratiškai viską spręsti „iš viršaus“. o kultūrinis švietimas padeda atsikratyti išankstinių nusis- Biomedicininis modelis, nors iš dalies veiksmingas, yra tatymų, skatina priešintis priespaudai ir patiems nesigriebti pateikiamas kaip vienintelis galimas sprendimas, o visi smurto. Vien technologiniai įgūdžiai žmones paverčia sa- tradiciniai gydymo būdai atmetami. Šiuo atžvilgiu biome- vanaudžiais, diegia „klajoklišką“ gyvenimo būdą, nes gry- dicininė technologija, neva aukščiausias autoritetas, gydo nakraujai technokratai neprisiriša prie konkrečios vietos. individus ir „sergančias“ kūno dalis, nepaisydama jokių Nors techninis švietimas tiems, kurie turi globaliai tinka- vietinių praktikų ir bendruomeninio gyvenimo būdo kaip mus įgūdžius, suteikia galimybę nevaržomai siekti gerovės, sveikatingumo dalies. Gydymo sėkmė priklauso tik nuo kartu gilinama praraja tarp pasiturinčiųjų ir vargstančiųjų. medicinos laimėjimų, gerai finansuojamų tyrimų ir aukš- Platus, integralus švietimas, tiek kultūrinis, tiek tarpkultūri- tos kvalifikacijos medikų. Į bendruomenės narius žvel- nis, tikėtina, užkirstų kelią vadinamajam protų nutekėjimui giama kaip į nesugebančius savarankiškai rasti tinkamos iš kylančios ekonomikos šalių. Esu tikras: Europos institu- išeities ir jie verčiami tapti priklausomais nuo biotech- cijos, atsakingos už pagalbą užsieniui ir švietimo plėtrą, ras nologijos. Globalizacija, primetama iš viršaus, lemia, kad būdų, kaip sustabdyti šį procesą, kad bendruomenės, pasu- žmonės užmiršta, kaip galėtų aktyviai dalyvauti, kurdami kusios integracijos keliu, „nenukraujuotų“. savo pačių istoriją, tradicijas integruodami į ateities akira- Pateiksiu pavyzdį, kaip aprašytasis metodas veikia, ap- tį. O juk visuomenės, kartu su ją apibūdinančiomis insti- rėpdamas įvairias ontologines problemas ir laiko akira- tucijomis, normomis ir kultūra, gerovė yra ne kieno nors čius. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Ekvadore įvyko didelės kito, bet vietinių žmonių veiklos vaisius. Kitaip tariant, institucinės reformos. Ekonominė krizė iš esmės buvo varomoji žmonijos istorijos jėga yra žmonių įpročiai, o ne paralyžiavusi šalį, o infliacija augo nevaldomai. Didėjant rinka. Panaudojus paprastą epistemologinį manevrą, ben- įsiskolinimui, Ekvadoras stengėsi atitikti visus tarptauti- dradarbiavimas su bendruomene pakelia vietinį mokslo nių finansinių institucijų, tokių kaip Tarptautinis valiutos lygį, parodo žmonėms jų veiksmų svarbą. Ten, kur įma- fondas ir Pasaulio bankas, reikalavimus. Remiantis šiuo- nomi bendruomeniniai sprendimai, atsiranda ir pasirin- laikine atomistine ontologija, nuspręsta privatizuoti vi- kimo galimybės. Viso to rezultatas – visuotinis švietimas sus visuomeninius sektorius, tarp jų ir sveikatos apsaugą. ir tradicinės žinios, supratimas, kaip veikia bendruomenė Valstybės išlaidos socialinėms reikmėms buvo smarkiai ir kokius pasirinkimus gali pasiūlyti pakitusi, tačiau tradi- apkarpytos, sveikatos apsaugos kontrolę leista perim- cijų neatmetanti gyvensena. ti privačioms užsienio firmoms. Tai lėmė, kad sveikatos Tiek švietimas, tiek bendradarbiavimas, dalyvaujant apsaugos sistemą ištiko ypač gili krizė, sukėlusi masinį bendruomenės nariams, veikiantiems išvien ir įsipareigo- infekcinės dengė karštligės protrūkį. Individualistinė on- jusiems tarpusavyje, kai visų nuomonės svarbios, aktualios tologija, Vakarų įdiegta kaip ateities lūkestis, atveriantis ir gerbiamos, – yra nepaprastai svarbi, nors mažai paste- individualias galimybes, supriešino bendruomenės narius bima praktika. Vertėtų pabrėžti, kad praeities akiratis, pa- ir neleido patenkinti paprasčiausių neatidėliotinų sveika- remtas kolektyviniu solidarumu ir bendromis vertybėmis, tos poreikių. Priežastis? Rinkos autokratija. priešingai negu egoistiškai suskaldytas individualizmo, 2007 m., kai buvo išrinktas Rafaelis Correa, įvyko žen- teikia ateities vilčių. Bendruomenės problemų sprendimus klus ontologinis pokytis – buvo suvokta, kad geresnę ateitį gali rasti patys jos nariai, gebantys integruoti šiuolaikines užtikrins ne bendras individualių iniciatyvų skaičius, o naujoves, nesuardydami tradicinės savo kultūros. kolektyvinis veiksmas kaip integrali visuma su specifinė- Racionalumas, universalumas, teisės ir pareigos kaip

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 viešo etoso pagrindas laikomi vakarietiškais „produktais“, tampa universalia gyvensenos dalimi. Numanyti šį uni- kurie svarbūs tik vienai civilizacijai, todėl kitoms civiliza- versalumą leidžia apeliavimas į vakariečių pripažinimą, cijoms nebūtina jų nei pripažinti, nei perimti. Šiandien, paramą, apsaugą, prieglobstį, geresnį gyvenimą ir kultū- ypač remiantis postmodernizmu, nors jis yra tik viena iš rines teises. vakarietiškų tradicijų, įprasta tvirtinti, esą visi teiginiai yra Postmodernistiniai tekstai, paremti dekonstrukcijos teisingi tik pagal tam tikros kultūros kriterijus ir nė vie- logika, skelbia, kad tapatumas, ypač siejamas su indi- na kultūra negali dėtis esanti viršesnė: visos yra lygios ir vidu, seniai mirė. Bėda ta, kad šių lozungų autoriams puoselėja vertybes, kuriomis vadovaujasi tos kultūros na- pernelyg nerūpėjo, kokiam subjektui jie meta iššūkį. riai. Visos civilizacijos skirtingos, o skirtumus privaloma Remiantis anksčiau aptartomis pasaulio pertvarkymo toleruoti. Galų gale kultūra – tai ne empirinė būtis, o sim- žmonijos naudai sąvokomis, tai būtų antraeilis subjektas, bolinis kūrinys be jokių nurodymų, kas yra „tikrovė“, nes be jokio išankstinio apibrėžimo. Modernusis subjektas, ir „tikrovės“ sąvoka lygiai taip pat yra tam tikros kultūros kurį pavertė universaliu įvairios deklaracijos, tarp jų ir vertybė. Musulmonams tikresnis už bet kokią empirinę Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių – tiek indivi- ar jutiminę tikrovę yra Alachas, krikščionims – Jėzus, o dualių, tiek kultūrinių – deklaracija, remiasi modernia pamaldieji kapitalistai (tokių netrūksta ir tarp aršių ko- save generuojančio individo samprata. Pasiekėme tašką, munistų) viską sprendžiančiomis dievybėmis laiko rinką kai į kiekvieną kultūrą žvelgiama kaip į save generuo- ir pelną (Sorosas, Djilasas, Cox’as). Priimant šiuos argu- jančią be jokių ontologinių, metafizinių ar teologinių mentus už gryną pinigą, neišvengiamai peršasi išvada: pagrindų. Taigi, moderni globalizuojanti pozicija atvedė vakarietiška filosofija yra etnocentriška, eurocentriška ir prie išvados, kad visi diskursai autonomiški, todėl lygia- nebūtinai turi būti pasaulinė. verčiai. Šiaip ar taip, šie diskursai neturi jokių išorinių Kritikai iš kitų pasaulio kraštų kartu su feministėmis, kriterijų, kurie leistų spręsti apie jų skirtumus ar įvertinti Freudo šalininkais, neomarksistais teigia, esą nėra jokio jų teisingumą. Jei tarp jų ir yra kas nors bendra, tai tik reikalo laikytis vakarietiškų nusistatymų ir prietarų, ku- jų skirtingumas. Taigi negalima remti kartais neapdairiai riuos prasimanė seniai mirę baltaodžiai vyrai. Sutikime skleidžiamų teorijų, esą diskursai kažkaip kažką parodo. su šiais teiginiais ir įsidėmėkime jų pasekmes: Jungtinių Tačiau drauge tai reiškia, kad nėra ir jokių iškraipymų. Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija turėtų galio- Vienas kuris nors diskursas, apibrėžiantis kultūrinę pa- ti tik vakariečiams, neleistina primesti jos niekam kitam. saulėžiūrą, negali nei perteikti kitų diskursų, nei jų iškrai- Taigi, kitų civilizacijų žmonės, jų vadovai ir vyriausybės, jų pyti. Kiekvienas diskursas visus kitus diskursus, tarp jų viziriai ir šamanai neturėtų reikalauti tolerancijos ir teisių, ir kultūrinius, interpretuoja pagal savo kriterijus. Kal- nes tai reikštų priimti vakarietiškus prietarus. Keista, kad bant praktiškai, esami tikslai ar aplinkos vertinimo bū- Vakarai vis labiau spaudžiami be išlygų atsiverti, taip pat dai neprivalo paisyti priežastinio efektyvumo logikos, ir geografiškai, visiems atvykėliams, bet niekas nekaltina pertvarkyti pasaulį visi gali pagal savo poreikius ir galią. kitų civilizacijų, kad jos darosi vis uždaresnės ar net visada Jei kultūros požiūriu muzikavimas ar pasakojimai apie tokios buvo. Iš tikrųjų jos turi kultūrinę teisę būti uždaros, protėvius yra reikšmingi dalykai, o metafizinės būty- kad apsigintų nuo Vakarų įsiveržimo. Trumpai tariant, bės laikomos svarbiomis būties sergėtojomis, negalima Vakarai pasmerkti būti atviri visam pasauliui, elgtis tole- įvesti kriterijaus, pagal kurį visa tai būtų neproduktyvi rantiškai, toleruoti net ir tuos, kurie radikaliai netoleran- veikla, mistiniai prasimanymai. Trumpai tariant, konf- tiški, nes šie turi tiek lygias teises, tiek tokį patį statusą. rontacija tarp šių dalykų nereiškia, kad tiesa atskiriama Tačiau toks netolerantiškųjų pageidavimas paradoksaliai nuo melo, – tai ginčas tarp dviejų diskurso struktūrų, paremtas tolerancijos reikalavimu, vadinasi, tai reiškia ir kurios vertina viena kitą savuoju unikaliu būdu. Vakarų pripažinimą. Nors siekiama būti išskirtiniais, to- dėl propaguojamas uždarumas, tolerancijos reikalavimas Išvertė Rasa Radzevičiūtė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 17 Pažinti naujaip

Edvardas Čiuldė

Žemės prasmėvaizdis ir „pasiklydusio valstiečio“ kolizija

isi bent kartą yra girdėję jau vos ne karikatūra Jūros šventė Lietuvoje iš tikrųjų kasmet vis labiau Vpaverstus Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio pučiasi, privilioja vis didesnes žmonių minias, Klaipė- žodžius: jeigu faktai prieštarauja mano teorijai, tuo blo- da tomis dienomis tampa visuotiniu traukos centru. giau faktams. Tačiau net ir mūsų dienomis, kai gamtos Vis dėlto teigti, esą Jūros šventė jau įgavo nacionalinį mokslų metodologinės procedūros, prioritetą teikian- skambesį, būtų pernelyg drąsu. Visos Lietuvos švente čios empiriniams tyrimams, vis dažniau yra perkelia- ji tampa visai ne dėl to, kad jūros prasmėvaizdis būtų mos ir į žmogaus aplinkos pažinimo sferą, minėtas susijęs su kokiais nors prigimtiniais genties polinkiais, teiginys nėra toks jau beviltiškai pasenęs, kaip galėtų lietuvių mentaliteto savybėmis. Minėtoji šventė susijusi pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Garsusis XIX a. mąstyto- ne tiek su jūros kaip atvirumo pasauliui idėja ar jūrų jas primena: visada labai svarbu išsaugoti esmės priori- uosto teikiamomis sėkmingo verslo galimybėmis, kiek tetą konkretaus pavyzdžio atžvilgiu, puoselėti metodo su pačia švente. Tai tarsi metašventė, visos šalies mastu idėją, neleidžiančią pasiklysti tarp faktų gausybės, pa- šlovinanti tuščio laiko pažadą, suteikianti progą paga- skęsti empirikos klampynėje. liau atitrūkti nuo darbų. Jūros stichija asocijuojasi su Tačiau filosofijai įdomus ir kitas atvejis, kai faktas, džiaugsmingu pasinėrimu į nieko neveikimą, su ilgo- netelpantis į schemą, ima savaime byloti ir priverčia mis triukšmingomis linksmybėmis, kurioms bent kartą keisti mąstymo kryptį. Kaip tik toks gluminantis atsiti- per metus atnašaujame. kimas paskatino pasirinkti ir šios filosofinės refleksijos O Žemės vaizdinys lietuvių mentalitete nepavaldus temą. Kalbu apie iš tikrųjų paradoksalų, nors, atrodytų, jokiai butaforijai. Tačiau ar tai reiškia, kad žemė asoci- ne tiek filosofijai, kiek kitoms disciplinoms įdomų da- juojasi tik su sunkiu darbu, klampiu vargu ir murzina lyką, kad Lietuvoje, žemdirbiškos kultūros krašte, atsi- kasdienybe? Jeigu tokios asociacijos pradeda vyrauti, rado kažkas panašaus į grandiozinį Jūros šventės kultą, tai ženklas, kad jau visiškai nususinome Žemės vaizdi- nors antai Žemės diena čia minima labai nenoromis, nį, o mainais už tokį atsainumą mums užkrauta nepa- formaliai, be didesnių užmojų ir entuziazmo. Jei ap- keliama nykumos našta. siribotume vien paties fakto konstatavimu, vengdami Trumpiau tariant, žemė neturėtų būti vien ūkinės vertybinių nuorodų ir paaiškinimų, problema pakibtų eksploatacijos ir turtinių manipuliacijų objektas. Nenei- ore be jokių išvadų. giant žemės kaip maitintojos įvaizdžio, svarbu vertinti

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 ją kaip gyvosios išminties, o drauge ir humanitarinio atsiskleidimą, ar apie šiandien našiausią rapsų veislę žinojimo šaltinį. Suabsoliutintas vartotojiškas požiū- išpuoselėtame valstiečio ūkyje, ar apie meno kūrinio ris gali taip užblokuoti sąmonę, kad Žemės vaizdinio prielaidas Martino Heideggerio požiūriu – meno kūri- žmonės nebelaikys nei įkvėpimo šaltiniu, nei kūrybinių nio esmė, pasak filosofo, yra žemės dialogo su pasauliu galių simboliu, nei gyvenimo prasmės pagrindu, kuris rezultatas (Heidegeris, 1981). Žemė yra formos ma- istoriją paverčia likimu, o tiesai suteikia substancialu- trica, nepaisant to, kad žemę galima apčiuopti ne tik mo. Žemė – tai būties tiesos stichija. perkeltine šio žodžio prasme, bet ir pačiupinėti pirštais, net užuosti. Žemė kaip formų forma Žemė sukuria rūšių įvairovę. Neigdami „neatpažin- to objekto“ tikroviškumą, tikrovės fenomenais laikome Atrodo, pernelyg mažai kreipiama dėmesio į vieną niu- vien tai, ką galime priskirti vienokiai arba kitokiai rū- ansą, susijusį su filosofijos atsiradimu, iliustruojantį jos šiai. Žemė nėra kokia nors išankstinė įsivaizduojamos savitumą, o tai gana įdomus filosofinės minties vingis. būties prielaida arba likutinė medžiaga, išgryninta ana- Senovės graikai, svarstydami, koks pradas (gr. archē) litinio skaidymo procese. Žemė nėra visatos centras vienija visą tikrovės įvairovę, nurodydavo tai vieną, tai astronomine šio žodžio prasme, bet ji nuo pat pradžių kitą gamtos gaivalą, tiksliau tariant, tris iš keturių, pri- yra pačios būties centras, spinduliuojantis atvirumu, skiriamų tokioms stichijoms, – vandenį, orą arba ugnį formų forma, formos fiesta. (Filosofijos atlasas, 1998), bet niekur neminėdavo ke- Valstietis, rūpindamasis žeme, rodo sektiną pavyz- tvirtosios iš jų, t. y. žemės, nors ji žmonėms artimiausia, dį, kaip puoselėti formos organiškumą, – tarkime, tai ir labiausiai apčiuopiama. Dar labiau stebina tai, kad čia iš yra kelrodis, padedantis nepasiklysti kūrybos užgaidų tikrųjų buvo keliamas klausimas apie pradžią ir pabai- miražuose, išvengti kaprizingos žmonių prigimties ža- gą, t. y. aiškintasi, kur viskas prasideda ir į ką sugrįžta, bangų. Filosofas paklūsta likimo dėsniui lygiai taip pat kas laikytina visa ko įsčiomis? Atrodytų, žemės vaizdi- kaip valstietis, dirbantis žemę. nys čia peršasi pats savaime, tačiau filosofijos tradicijos pradininkai tokios pagundos išvengė, jie verčiau ten- Valstietiškos luominės savimonės kinosi šiandien šypseną keliančiais pasakojimais apie, skiepas lietuvių mentalitete tarkime, oro tirštėjimo ir retėjimo mechaniką arba ugnies kelią aukštyn ir žemyn, esą būtent tai užtikrina Nepasakysiu didelės naujienos primindamas, kad luo- visos įvairovės vienovę. mo sąvoka yra teisinė kategorija. Ilgą laiką daugelyje Kodėl antikos filosofijos mokykla, plėtodama archės šalių visuomenės susiskaidymą į luomus lėmė įtvirtintas teoriją, ignoravo žemės vaizdinį, galima aiškinti tuo, skirtingas žmonių santykis su įstatymu, – kai kurioms kad pirmieji filosofai bandė nurodyti beformę pirma- visuomenės grupėms buvo suteikiamos vienokios ar ki- pradę medžiagą kaip pradžios prielaidą, kaip pagrindą, tokios teisinės privilegijos, statuso išlygos. Savo ruožtu užtikrinantį įvairovės vienovę. Savo ruožtu intuicija visų žmonių lygybės prieš įstatymą užtikrinimas, su- jiems pakuždėjo teisingą išvadą, kad žemė nėra me- prantama, naikina visuomenės pasidalijimą į luomus, džiaga įprastine šio žodžio prasme. Jeigu čia taikysime taigi tokio pobūdžio susipriešinimas išnyksta. Demo- antikos filosofų vėliau išplėtotą fundamentinę perskyrą kratinė teisinė visuomenė skelbia, kad visi žmonės prieš į medžiagą ir formą, regis, galėsime teigti, kad žemė yra įstatymą yra lygūs, niekas negauna teisinių privilegijų formuojančioji galia, formos stichija, formų forma. dėl socialinio statuso, užimamų pareigų, turtinės padė- Viskas, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pa- ties ir pan. Taigi modernioji visuomenė „luomui“ daž- saulio atvirume, vienaip arba kitaip organizuota struk- niausiai suteikia neigiamą atspalvį, pasitelkia šį žodį, tūra, nesvarbu, ar kalbėtume apie pirmykštės gamtos išjuokdama neteisėtas kieno nors pretenzijas siekti tam

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 19 tikrų privilegijų, įtvirtinti klano interesus, savanau- Dvi teorinės prieitys, kurios visiškai skirtingai diškai naudotis valdžios svertais. Tačiau vokiečių fi- interpretuoja gamtos idėją, leidžia pagrįsti ir skir- losofas Friedrichas Nietzsche luomo institutą vertino tingas socialinės tvarkos vizijas. Lemiamais visuo- visai kitaip (Nietzsche, 2008). Esą luomas suteikda- menės gyvenimo tarpsniais iš tikrųjų dažnai pasi- vęs vertybinę motyvaciją žmonių pasirinkimams, tai telkiami vienokie arba kitokie gamtos vaizdiniai. buvo socialinė jėga, puoselėjusi pamatines vertybes, Tačiau į šią temą galima pažvelgti netikėtu rakursu palaikiusi jų gyvybingumą. Luomas buvo tarsi nepra- ir, pavyzdžiui, bandyti pasiaiškinti, kaip gamta pati, mušamas vertybių apsaugos žiedas, galia, užtikrinanti be jokio teorinio įsikišimo, ugdo luominę žmogaus palankiausias vertybių sklaidos galimybes, – nesunku sąmonę, lemdama prioritetų pasirinkimą. Čia pir- įsivaizduoti, ką, tarkime, bajorui reiškė ar tebereiškia miausia turėtume kalbėti apie valstietišką sąmonės jo duotas garbės žodis. Moderniųjų laikų visuomenė, tipą, ypač glaudžiai susijusį su gamtos cikliškumu, su pasak Nietzsche’s, – tai beluomiai žmonės arba luo- žemės artumo pojūčiu. Lietuviams šis klausimas dar mų mišrainė, tiksliau tariant, toks sąmonės tipas, kai svarbesnis, nes mūsų valstietija laikytina savotišku vertybinės nuostatos geriausiu atveju tampa lengvai luomu-donoru, kuris lemiamų išbandymų laikais ne keičiamomis kaukėmis, nes nebesilaikoma jokių įsi- kartą perėmė net ir kitų luomų naštą. Pavyzdžiui, kai pareigojimų, apibrėžiančių tapatybės kodą. Lietuvą okupavo sovietai, o reguliarioji kariuomenė, Dabar iš tikrųjų labai daug kalbama apie vertybes, aukštojo karininkų sluoksnio nurodymu, iškart su- gal net pernelyg daug ir dažnai, tarsi būtų lenkty- dėjo ginklus, neparodžiusi nė menkiausio pasiprie- niaujama su sparčia tų vertybių devalvacija. Galimas šinimo, kovoti su įsibrovėliais ryžosi valstiečiai, ma- dalykas, kad suvešėjęs plepumas, triukšminga šios siškai išėję į miškus. problemos verbalizacija rodo desperatiškas pastangas Platonas, modeliuodamas idealią valstybę, numa- žodžiais užkimšti atsivėrusias vertybines tuštumas. tė tris – filosofų, sargybinių ir amatininkų – luomus. Taigi, Nietzsche’s pastaba, jei traktuosime ją rimtai, Valdantieji čia vadinami filosofais, nes, Platono po- leidžia luomą kaip teisinę kategoriją atskirti nuo luo- žiūriu, šiam luomui svarbiausia vertybė yra išmintis, minės vertybinės orientacijos, pripažįstant, kad mo- išsilavinimas, žinojimas. Atitinkamai sargybinių luo- derniai visuomenei labai praverstų toks žmogaus są- mas puoselėja drąsą, o amatininkų luomas brangina monės tipas, kai savivertė ir orumas grindžiami per nagingumą. amžius patikrintomis vertybėmis. Nėra paslaptis, kad lietuvių tautos vertybinius nusi- Svarbu pabrėžti, kad tiek luominis visuomenės su- teikimus lemia valstietiškas mentalitetas su tam tikra siskaidymas, tiek reikalavimas panaikinti luomus teo- jautrumo ritmika ir atkaklumu, padedančiu atlaiky- riškai buvo grindžiami ta pačia gamtos idėja, puose- ti įvairiausius išbandymus. Todėl negalėčiau sutikti lėjama nuo seniausių laikų. Štai, pavyzdžiui, Platonas su tautos dainiumi vadinto poeto kadaise išdėstyta savajame idealios valstybės projekte numatė hierar- nuostata, esą lietuvių sąmonė persmelkta nuolan- chinę trijų luomų sistemą, remdamasis kokybiniu kumo, apimta pasidavimo nuotaikų. Tą nuolanku- gamtos aiškinimu, t. y. hierarchiškai laipsniuojamo mą labiau tiktų vadinti fatalizmu. Sakyčiau, lietuvių kosmoso teorija (Platonas, 1981). O moderniaisiais charakteriui būdingas fatalizmas yra tarsi tatuiruotė, laikais iškeltas, su demokratinės tvarkos lūkesčiais kurią giliausiame dvasios klode, pasąmonės gelmėse susijęs reikalavimas panaikinti luomus rėmėsi mate- išdegino nenumaldomas gamtos cikliškumas. Tačiau matine gamtotyros metodika, atmetusia kokybiškai fatalizmas mažai ką bendra turi su nuolankumu, nes laipsniuojamo kosmoso vaizdinį. Ji skelbė visų daiktų fatalistas, metaforiškai tariant, iškentęs žiemos var- lygybę, t. y. idėją, kad visata, metaforiškai tariant, vi- gus, ir vėl džiugiai sveikina pavasarį, o rudeniop raš- sur matuojama vienodai (Čiuldė, 2005). ko savo darbo vaisius kaip likimo suteiktas dovanas.

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Fatalizmo terminas čia tinka dar ir todėl, kad beveik Niuansuotus filosofo svarstymus pavertę tam ti- visi mūsų tautos pasirinkimai iškart arba po tam tikro kromis formulėmis, galėtume teigti, kad filosofijos laiko įgauna monumentalumo. tradicijai „mąstyti“, pasitelkiant išgalvotus, raciona- liai sukonstruotus fantomus ar minties robotus, jis Filosofo, dėvinčio valstiečio kaukę, tapatybės priešpriešina gebėjimą „matyti“, nukreiptą į gyvus, kolizija (ironiškos pastabos vietoj pabaigos žodžio) jusliškai apčiuopiamus, nesužmogintos gamtos, pri- trenkiančios laukiniu grožiu, daiktus. Toks perspek- Viename interviu (Šiaurės Atėnai, 2010 m., gegužės tyvų sukeitimas, pasak Šliogerio, yra valstietiškos 14 d.) Arvydas Šliogeris, neabejotinai iškiliausias regėsenos manifestacija, savotiškas valstiečio likimo dabarties laikais lietuvių filosofas, pareiškė: nesimai- įcentrinimas, kitaip tariant, filotopijos užuomazgos vydamas sakau – esu tik pasiklydęs valstietis. Toks (Šliogeris, 1999; 2006; 2011). savęs apibūdinimas pasaulio filosofijos kontekste Filotopas – tai žmogus, mylintis konkrečią vietą nėra didelė naujiena, čia traukia dėmesį nebent du (gr. topos), o ne kažkokią mistinių ūkų išmintį. Ta- žodžiai, tikslinantys filosofo išpažintį, – pažadas ne- čiau pabandykime įsivaizduoti, kaip valstietis ver- simaivyti ir kalbėjimas apie ne bet kokį, o apie pasi- tintų nesužmogintos laukinės gamtos grožį, jei kiltų klydusį valstietį. grėsmė, kad sulaukės jo kantriai purenami žemės Tačiau ar Šliogeris nebando įžūliai apiplėšti paties plotai? Piktžolė, net jeigu ji apsipylusi gražiausiais XX a. filosofijos dievo, mėgstamiausią tapatybės kaukę žiedais, čia yra tik kenkėja, o ne estetinė vertybė, atimdamas iš Martino Heideggerio? kaip atrodytų kokiam nors miesto estetui. Todėl, jei- Juk šis pasaulinės filosofijos šulas bandė įpiršti gu būtų leista spręsti šių eilučių autoriui, jis manytų, mintį, esą naujus mąstymo apie būtį horizontus atve- kad Šliogerio filosofijos ar pasaulėjautos atspirties riantis filosofas, o ir jo pusbrolis poetas, nežino nie- tašku laikytinas ne pasiklydęs valstietis, o po apylin- ko daugiau, negu žino valstietis (Heidegeris, 1980; kes klajojantis gyvulių augintojas arba, tai būtų dar 1992), girdintis, ką šnabžda želmuo pavasarį. (Čia arčiau tiesos, aistringas medžiotojas. Gal ir neatsitik- reikėtų pridurti: „nežino daugiau“ geriausiu atveju, tinai garsiausias lietuvių filosofas neseniai išgarsėjo tačiau gali pasitaikyti, kad žino „daug mažiau“. To- dar ir kaip fotografas, fotoblykste bandantis nušauti kiame kontekste lietuvių filosofo bandymai gretintis visus ryto ūkuose pasiklydusius saulėtekius. su valstiečiu yra beveik neslepiama savigyra…) Jeigu žodį „valstietis“ čia suprasime kaip titulą ar karūnacijos aktą, tokios garbės našta neabejotinai turėtų atitekti Šliogeriui! Sąmonę niveliuojančios Edvardas Čiuldė, Dėl kultūrologinio krikščionybės idėjų balanso. Logos, 2005, informacijos antplūdžio laikais mąstyti raginantys nr. 41, p. 111–117. Šliogerio tekstai yra blaivinanti išimtis. Filosofas Filosofijos atlasas. 1998. Vilnius: Alma littera, p. 253. sako, kad valstiečiu save laiko nesimaivydamas, ki- Martinas Haidegeris, Meno kūrinio prigimtis. In: Grožio kontūrai, 1980, Vilnius: taip tariant, nekoketuodamas su Heideggeriu, o la- Mintis, p. 208–256. biau tiesiogine šio žodžio prasme, t. y. turėdamas Martinas Heidegeris, Rinktiniai raštai. 1992, Vilnius: Mintis, p. 438. omenyje žemdirbio patirtį, paženklinusią lietuvių Friedrich Nietzsche, Stabų saulėlydis, arba Kaip filosofuojama kūju. 2012, mentalitetą. Tačiau ar Šliogerio filosofija (Heidegge- Vilnius: Vaga, p. 158. rį šįkart palikime ramybėje) iš tikrųjų yra valstietiš- Platonas. Valstybė. 1981, Vilnius: Mintis, p. 386. kos pasaulėjautos išraiška? Ką apie tai sakytų patys Arvydas Šliogeris, Alfa ir omega. 1999, Vilnius: Pradai, p. 411. valstiečiai, jeigu turėtų progą čia ir dabar pareikšti Arvydas Šliogeris, Būtis ir pasaulis. 2006, Vilnius: Mintis, p. 569. savo nuomonę? Arvydas Šliogeris, Transcendencijos tyla. 2011, Vilnius: Pradai, p. 639.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 21 Nuomonės apie nuomones

Rimantas GUČAS

Atitiko kirvis kotą

Šokiruojančių provokacijų viešojoje erdvėje projektai

ultūros barų nr. 10 išspausdintas tekstas apie tai, pastatą, prie kurio „Kablys“ pritaisytas. Jo vertė yra Kkad grafitininkai apterliojo skulptoriaus Min- tiesiogiai proporcinga pastato vertei. Kadangi Ge- daugo Navako „Kablį“, pakabintą ant buvusių Gele- ležinkelininkų rūmai nėra labai žinomi, tai ir „Ka- žinkelininkų kultūros rūmų sostinės Kauno gatvėje blys“ turi tenkintis kukliu įvertinimu kaip vietinės fasado. Tie grafičiai, paprasčiau lietuviškai įvardi- reikšmės projektas. Bet perkelkime jį ant Katedros jant, sienų terliojimai viešosiose erdvėse jau tapo vi- frontono, žinoma, prieš tai nudaužę skulptūras, arba suotine nelaime. Tačiau kai kurie iš jų pasirodo jei prikabinkime prie Gedimino pilies bokšto! Tada ir ne laiku (kiek pavėlavę), tai bent jau tikrai vie- „Kablio“ nuotraukos kaip mat apskries visą pasaulį, toje. Tą galima pasakyti apie apgrafičiuotą „Kablį“. jis taps jau ne dvidešimtmečio, o šimtmečio, ir ne Sakoma, kad tasai „Kablys“ yra „vienas intelektua- vien mūsų, bet visos Europos, gal net pasaulio vienu liausių, originaliausių ir, be abejonės, vertingiausių vertingiausių projektų viešosiose erdvėse. Antai prieš pastarojo dvidešimtmečio viešosios erdvės projektų kokius metus „globaliai“ išgarsėjo tokia ispanė Ce- (objektų)“.1 Pasirodo, nei miesto valdžia, nei dau- cilia Gimenez, seną bažnytinį paveikslą „restaura- guma miestiečių didžios jo vertės tiesiog nesuvokia, vusi“ taip, kad Kristus virto beždžione (http://www. todėl „Kablys“ „skendi tamsoje, tarsi atsidūręs po- delfi.lt/temos/cecilia-gimenez). Čia tai bent iššūkis, grindyje“.2 Kaip tik dėl to grafitininkų apsireiškimas tai bent provokacija! ten buvo toks laukiamas. Apkiautusiems miestie- Mūsų laikais šokiravimą ir provokavimą tūlas čiams priminę tą kabantį projektą, jie įnešė svarų skelbia esant nepaprastomis vertybėmis. Tą gali- indėlį į „šiuolaikinio“ meno raidą. Būdamas kuklaus ma suprasti – kai trūksta gabumų ar profesiona- piešinio ir palyginti santūrios spalvų gamos, grafiti- lumo, vienintelis būdas atkreipti į save dėmesį yra ninkų projektas nuostabiai įsiliejo į viešąją erdvę. Jis šokiruoti. Iš kailio neriasi ne tik dailininkai, bet ir su „Kabliu“ užgiedojo tobulu unisonu – paprasčiau architektai, rašytojai, net gana rimtas knygas jau tariant, atitiko kirvis kotą, nes abiejų projektų tiks- pristatantys kaip šokiruojančias, tarsi tai pakeltų jų lą galima įvardyti kaip siekį provokuoti ir šokiruo- vertę, Ypač toli pažengę režisieriai. Ne veltui jie sta- ti. Būtent čia ir glūdi didžioji užduotis – subjauroti to ne spektaklius, o projektus. Tik kad tie projektai

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 jau seniai nieko nebešokiruoja, o provokacijos nebeprovokuoja, dažniausiai yra tiesiog kvailos ir atgrasios. „Kablys“ ant buvusių Geležin- kelininkų kultūros rūmų atsirado maždaug prieš 20 metų – norėta pasityčioti iš pokario architektū- ros, tada laikytos retrogradišku neoklasicizmu. Tačiau dabar pra- deda atrodyti atvirkščiai. Pasta- tas, pasirodo, besąs visai neblo- gas, suprojektuotas profesionalių, išmanančių savo darbą architek- tų, greičiausiai išėjusių seną, dar XIX a. mokyklą. Jis gerai pritaiky- tas prie vietos, o ir pati vieta gera, aplink auga nauji prabangūs pas- tatai, kuriasi viešbučiai. Rimtai, atsakingai šiuos rūmus rekonstra- vus, Vilniuje turėtume dar vieną gerą teatrą. Neseniai buvo pami- nėtas seniausių Lietuvos teatro rūmų šimtmetis. Ilgą laiką juose veikė Operos ir baleto teatras. Kai Mindaugas NAVAKAS. Kablys. 1994 T. Urbelionio/BFL nuotr. 1974 m. jam buvo pastatyti nauji rūmai, teatras Basanavičiaus gatvėje tapo laikinu prie- Kad ir kaip ateityje būtų pasielgta su rūmais Kau- globsčiu trupėms, kurių patalpos rekonstruojamos. no gatvėje, anksčiau ar vėliau „Kabliui“ vis tiek reikės Prieš 25 metus atėjo eilė Rusų dramos teatrui, nes­ jo ieškoti kitos vietos. Gal kas nors pasiūlys jam prilipti rūmus Jogailos gatvėje pradėta rekonstruoti, tačiau prie kokio nors statomo stiklinio dangoraižio? Bet čia darbai nutrūko, o paskui toje vietoje atsirado Verslo ir vėl gresia užburtas ratas: jeigu architektas gražiai in- centras. Taigi perkeltas keleriems metams, Rusų dra- tegruotų „Kablį“, jis nieko nebedarkytų, todėl prarastų mos teatras čia užsibuvo, per tą laiką pastatas Basa- „vieno intelektualiausių, originaliausių ir vertingiau- navičiaus gatvėje gerokai apšepo, jį būtinai reikia res- sių viešosios erdvės projektų“ šlovę. „Kablys“ vertin- tauruoti. Rusų dramos teatras galėtų patogiai įsikurti gas tik tuomet, kai prikibęs tarsi parazitas prie kokio rūmuose Kauno gatvėje, jeigu šie būtų rekonstruoti. nors fasado brutaliai jį bjauroja. Antraip šis projektas Juo labiau kad senasis Operos pastatas Basanavičiaus yra paprasčiausias metalo laužas. gatvėje su atitinkamai įrengta scena ir puikia akustika yra pritaikytas klasikiniam muzikiniam teatrui. Čia galėtų būti statomos kamerinės operos, operetės, ga- lėtų veikti operos studija. Tokį rūmą atiduoti dramos 1 Kęstutis Šapoka, Akis už akį, dantis už dantį, Kultūros barai, 2013, nr. 10. trupei yra didžiausias neūkiškumas. 2 Ten pat.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 23 Kūryba ir kūrėjai

Tomas Tranströmeris (g. 1931 m.) – Nobelio premijos laureatas (2011), vienas žymiausių šiandieninių Švedijos poetų, vadinamas metaforos meistru. Išleidęs daugiau kaip dešimt po- ezijos rinkinių, pelnęs daugybę literatūrinių premijų. Jo eilėraščiai verčiami į įvairias pasaulio kalbas, apie jo poeziją jau parašyta keletas disertacijų, išleista knygų. Poetas viešėjo Lietuvoje 1997 m. kaip „Poezijos pavasario“ svečias, tuo metu pasirodė ir jo eilėraščių knyga „Prisimi- nimai regi mane“, kurią išvertėme sykiu su poetu Marcelijum Martinaičiu. Vertėja

Tomas Tranströmer

SAPNŲ SEMINARAS senovinėje, iliustruotoje spalvotom iliuminacijom. Pašėlusi komedija, vykstanti Žemėj – keturi milijardai žmonių. anapus užmerktų vokų lyg už vienuolyno sienų. Visi miega, sapnuoja. Tik vienas egzempliorius. Tik čia ir dabar! Kiekvienam sapne grūdasi kūnai ir veidai – Rytą viskas bus išbraukta. susapnuotų žmonių daugiau negu mūsų. Švaistūniška misterija! Bet jie neužima vietos... Ištrinta... Bus kaip tam turistui, kurį sustabdė Pasitaiko užsnūsti teatre. įtarūs uniformuoti vyrai – Per patį pjesės vidurį sulimpa blakstienos. jie atidaro fotoaparatą ir ištraukia juostelę, Dviguba trumpa ekspozicija: sceną kad šviesa sunaikintų vaizdus: pasiglemžia sapnas. taip diena užtamsina nakties sapnus. Scena visai išnyksta, ji tik tavyje. Ištrinta, o gal tik nebematoma? Teatras – tauriojo gelmė! Tas nesibaigiantis nematomas sapnavimas. Pavargusio teatro direktoriaus Šviesa, bet kitokioms akims. misterija! Zona, kur šliaužiančios mintys mokosi vaikščioti. Vis nauji vaidmenys, kuriuos tenka išmokti... Veidai, figūros grupuojasi kitaip. Miegamasis. Naktis. Mes einame gatve tarp žmonių Juodas dangus plaukia per kambarį. per kaitrą. Knyga, kurią skaitydamas kažkas užmigo, Bet gal daugiau yra tų, vis dar atversta, kurių nematom, pavojingai arti lovos krašto. jie sėdi užsidarę niūriuose namuose Miegančiojo akys juda, šiapus ir anapus gatvės. jos seka beraidį tekstą Kartais kuris nors prieina prie lango kitoje knygoje – ir žvilgteli į mus.

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 TŪKSTANTIS DEVYNI ŠIMTAI AŠTUONIASDEŠIMTIEJI

Jo žvilgsnis klaidžioja laikraščiu. Staiga sušalę jausmai pavirsta mintim. Gili hipnozė padėtų tapti antruoju savo „aš“, slapta seserimi, moterim, einančia tūkstantinėj minioj ir šaukiančia „Šachui mirtis!“ – nors šis jau yra miręs – žygiuoja lyg juoda palapinė, pamaldi ir pilna neapykantos. Džihad! Du žmonės, kurie niekada nesusitiks, bando rūpintis pasauliu.

MATSUI IR LAILAI

Laiko linija ilsisi tyliai tarp Samoa ir Tongos. Vidur- nakčio linija nusidriekusi per vandenyną, salas ir na- melių stogus. Jie miega kitoj pusėj. O čia, Vermlan- de, – pusiaudienis, kaitri, saulėta prasidėjusios vasaros diena – aš ką tik nutrenkiau savo bagažą. Paplaukiojau po dangų, koks mėlynas oras... Kitapus ežero staiga pamatau virtinę kalvų: jos plynai iškirstos. Primena pacientus nuskustomis galvomis prieš smegenų ope- raciją. Kalvos visada ten buvo, bet aš tik dabar jas pa- stebėjau. Kalti mano akidangčiai ir sprando įtvaras... Kelionė nesibaigia. Dabar gamtovaizdis pilnas brūkš- nelių ir linijų, kaip senovės graviūrose, žmoneliai čia bėginėja tarp kalvų, kalnų, panašių į skruzdėlynus, ir kaimų, pavaizduotų tūkstančiais brūkšnelių. Kiekvie- nas žmogeliukas nelyginant skruzdė neša savo brūkš- nį į didžiąją graviūrą, joje nėra kokio nors centro, bet viskas gyva. Ir dar: tos figūrėlės mažos, bet kiekviena Jūratė STAUSKAITĖ. Su sparnais. Piešinys akvarele. 2013 turi savo veidą, suteiktą graviūros meistro, ne, tai ne skruzdėlės. Daugelis jų – paprasti žmonės, bet kie- atgal!) Nuovargis išvarvės per skylę, kurią paliko kvienas gali parašyti savo vardą. O Protėjas, žmogus saulė... Aš niekada netikėjau, kad akimirkos deiman- modernus, gebantis išreikšti save bet kokiu stilium, tas gali įrėžti neišdildomą brūkšnį pasaulėvaizdyje. kalba „tiesiai ir šviesiai“ arba su užuolankom, nelygu Ne, tai tik nusidėvėjimo žymė, nesibaigiančio nau- kokiai grupei šiuo metu priklauso. Bet jis nemoka dojimo žymė, nutrinanti švytinčią svetimą kieno parašyti savo vardo. Vardas atšoka nuo jo lyg vilko- nors šypseną. Paskui vėl kažkas pasirodo, pamažu iš- lakis nuo sidabro kulkos. Šito nereikia nei akcinės ryškėja, galbūt šypsena, tik nežinia, ko verta. Mums bendrovės hidrai, nei valstybei... Kelionė tęsiasi. Šia- nesuprantama. Kažkas sugriebia man už rankos, kai me name gyvena vyras, vieną vakarą jį apėmė baisi tik mėginu apie tai parašyti. neviltis, staiga jis šovė į tuščią hamaką, siūbavusį virš žolės. Vidurnakčio linija ilgėja, netrukus bus įveikusi pusratį. (Tik nemanykit, kad noriu pasukti laikrodį Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 25 Audronė Girdzijauskaitė

Kam skamba aidas?

„Eugenijus Oneginas“ pagal Rimą Tuminą

lgai neslopo aistros dėl „Eugenijaus Onegino“, kurį nių savo personažų ar prie įvykių kulminacijos (o jų Irežisavo ir atvežė į Vilnių Maskvos E. Vachtangovo čia keletas – lemtinga pažintis, dvikova, tragiškas jaus- teatro vadovas Rimas Tuminas. mų proveržis finale). Pastatęs kone visas Antono Čechovo pjeses, Michai- Per margaspalvę įvykių, nuotaikų, įspūdžių mozaiką lo Lermontovo „Maskaradą“, Nikolajaus Gogolio „Re- vingiuoja plonytė linija – dramatiška Eugenijaus ir Ta- vizorių“, Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto“, tjanos meilės istorija, Olgos, Lenskio, Auklės, Motinos Tuminas žengė Aleksandro Puškino link – o kur dar likimų atšvaitai. Sodrius jauno dvarininko, aristokrato galima eiti rusų dramos keliais? Žvelgdami į vėlesnius kasdienybės aprašymus praturtina lyriniai poetiniai laikus rasime Leonidą Andrejevą, Aleksandrą Bloką, vaizdai – tolstančių prisiminimų žiupsnis, kerinčios Vladimirą Majakovskį, čia pat ir socrealistai, kurių jau gražuolės Zizi ar husaro Pychtino, pretendavusio į esame sotūs. O atsigręžę atgal, visada, kad ir per kitų Tatjanos ranką, bet atstumto, paveikslas, medžioklės (Gogolio, Aleksandro Ostrovskio, Levo Tolstojaus ar ir jodinėjimo scenos, nykokas, bet jaudinantis rudens Ivano Turgenevo) galvas, atsiremsime į Puškiną – tai peizažas, knyga ir vyno taurė ant Onegino stalo… Kar- pradžių pradžia, pirminis skirtingų žanrų literatūros tais į tuos vaizdus žvelgiama lyg iš tolo, kartais – iš arti, šaltinis. Jis parašė ir pirmąjį Rusijoje eiliuotą romaną su gyvomis detalėmis, smulkiausiai aprašoma, kaip pe- „Eugenijus Oneginas“, aprėpusį plačiausius ir giliausius dantiškai dendis rengiasi vakarui, koks jo garderobas, ano meto gyvenimo sluoksnius. aksesuarai ir t. t. Tarsi Puškinas būtų genialiai išprana- Pasak Jurijaus Aichenvaldo, „Puškinas – tai pa- šavęs kinematografo atsiradimą ir specifiką... saulio aidas“. Taip, aidas, kuris atsiliepia į viską, ­– į Kaip visa tai susemti, sunerti, kuo sutvirtinti insce- gamtos, istorijos reiškinius, visuomenės ir žmogaus nizaciją? Kaip iš poeto tekstų dirbtinai sudėlioti tikrus gyvenimo įvykius. dialogus? Kaip surasti romanui adekvačią teatrinę for- Tai, kad Rimas Tuminas ryžosi į dramos sceną per- mą? Suderinti laikus? kelti „Eugenijų Oneginą“, mėgindamas aprėpti neaprė- Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, „Eugenijus piama, suvokti šį kūrinį protu ir jausmais, yra drąsus, Oneginas“ kelis kartus į sceną perkeltas operos pavi- ambicingas užmojis. Juo labiau Rusijoje, kur vyrauja dalu (ir ačiū Dievui, kad niekam neatėjo į galvą greito- chrestomatiniai šio literatūros kūrinio vertinimai, kur siomis sukurpti baleto ar miuziklo). Piotras Čaikovskis kiekvienas savaip suvokia Puškiną. parašė neblogą (o ar būna labai gerų?) operos libretą, Kiekviena romano strofa keičia kryptį, tarsi autorius kuriame, aišku, kartu su muzika, išskleidė kone viską, siektų vis naujos temos, vengtų priartėti prie pagrindi- kas romane svarbiausia. Juk vien balsu galima išreikšti

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 daugybę prasmių ir jausmo niuansų. Tačiau užčiuop- Scenografas išmintingai ir subtiliai koduoja režisieriaus ti tą svarbiausia nėra paprasta. Tuminas nė neketina koncepciją, sukuria sodrią scenos atmosferą. Viename kurti vientiso siužeto, plėtoti fabulos – kompensuoti pokalbyje dailininkas sakė, kad rengdamasis „Eugenijui dramaturgijos trūkumą režisierius mėgina grynuoju Oneginui“ daug galvojęs, bet galų gale nieko nepadaręs... teatru. Poeto įvaizdžius, herojų santykius išreiškia ne- O iš tikrųjų sukūrė puikų scenovaizdį, įkvepiantį jame byliomis vaidybinėmis scenomis, mažyčiais epizodė- veikti. Veidrodis, nuo seniausių laikų naudojamas kaip liais, mizanscenomis, poetinio teksto inkrustacijomis. metafora, šį kartą perskelia scenos erdvę į du polius – Išradingas teatro „tekstas“ spektaklyje aiškiai persveria, šiapus ir anapus, plastiškai išreikšdamas mintį apie pa- atrodo, Tuminui net geriau, kad dramaturginė kanva saulio reiškinių dualizmą, herojaus dvilypumą. Veidrodis tokia trapi, nes nereikalauja laikytis „istorijos“, suteikia nežvilga, kaip paprastai, nemeta ryškaus atspindžio, jis daugiau laisvės. Kurti teatrinį audinį jam talkino nuo- panašus į didžiulę ledo uždangą ar langą į kitą realybę. latiniai patikimi bendraautoriai – dailininkas Adomas Uždangai vos vos pasvirus, atsiranda menamas atspindys, Jacovskis, kompozitorius Faustas Latėnas. Šįkart drau- kuris primena, kad matome vieną iš „Eugenijaus Onegi- ge dirbo ir baletmeisterė Anželika Cholina. no“ variantų – tik kūrinio aidą XXI a. scenoje, o veikėjai Kadaise Tumino „Maskarade“ atgijo siautulingi Pe- atvykę iš ten, iš kur dar niekas negrįžo. terburgo vaizdai, kurių fone veikė spalvingi personažai. Tamsaus stiklo paviršius atspindi baleto pamokas „Eugenijaus Onegino“ veikėjai tolydžio irgi įsukami į (deja, jos šiek tiek mokyklinės ir neperteikia įžymiosios gyvą, judrų foną, tik retsykiais iš jo reljefiškai iškyla, kad Talioni ar Istominos laikų romantinio efemeriškumo) suvaidintų bežodę sceną arba perskaitytų eiliuoto teksto su griežta juodąja Mokytoja (tiek ją, tiek senutę Auklę ištrauką, kartais tiesiogiai, o kartais tik asociatyviai susi- įspūdingai vaidina Liudmila Maksakova) ir baltai ap- jusią su ta scena ar personažu. Improvizacinis metodas rengtu kordebaletu, kuris persikūnija į kaimo mergelių leidžia spektaklyje atsirasti ir nebūtiems personažams, būrį, meiliai supantį vienišuolę Tatjaną. Kartais toje er- feliniškiems keistuoliams. „Maskarade“ tai buvo Sniego dvėje lyg pro rūką matyti mirgančios, kažkur plaukian- žmogelis ar Skenduolis, o čia – po sceną besiridinėjanti čios žalsvos švieselės – ar tik ne klaidžiojančios vėlės kažkokia šmėkla neūžauga, keisti sveikintojai, atėję į var- siunčia signalus? dynas, juodoji dama – memento mori, nenustygstantis Tuminas yra sakęs, kad iš pradžių ketino statyti baleto klasės repetitorius, atliekantis cirko pratimus... spektaklį apie Tatjaną – taurią, tyrą, mylinčią sielą. Bet Bet visa ko pradžia teatre – erdvė. Šįkart Tuminas su romanas pavadintas ne jos vardu, tad režisieriaus valia Jacovskiu, kaip anuomet Anthony’s Minghella su daili- Oneginą vaidina du aktoriai. Veidrodis sceną padalija ninku Michaelu Levine’u, statydami LNOBT „Madame į šiapus ir anapus, o režisierius veiksmo laiką perskelia Butterfly“, kuria magišką erdvę. Minghellos spektaklyje į sąlyginius dabar ir anuomet: matome pusamžį, gyve- veidrodinis fonas turėjo išryškinti atkarpėlę, paslaptį, nimo nuvargintą vyriškį (Sergejus Makoveckis) – tai intymumą (pavyzdžiui, Butterfly, lyg užmigęs drugys, spektaklio dabar, ir jauną dendį (Viktoras Dobronravo- guli už širmos, pasislėpusi nuo žiūrovų, bet vis tiek ją vas) anų laikų scenose. Aštraus silueto, šaltas jaunasis matome veidrodžio atspindy), o „Eugenijaus Onegino“ Oneginas su juodu paltu ir aukštu cilindru atrodo tar- erdvę siekiama išdidinti, parodyti, kad žmonės ne vie- si nužengęs iš Mstislavo Dobužinskio piešinių (1936), ni, kad visada atsiranda liudytojų… skirtų pirmajam romano vertimui į lietuvių kalbą (An- Stebina neišsenkama Jacovskio vaizduotė. Ne savo tanas Venclova baigė jį versti tik po karo). braižą jis demonstruoja, o kaskart pasineria į autoriaus Čechovo „Žuvėdroje“, manyčiau, svarbiausia išspręs- vaizdų pasaulį, kondensuoja juos, atmesdamas smulkme- ti talento klausimą, interpretuojant Treplevą, Trigoriną, nas (pakaktų palyginti „Pirosmani, Pirosmani...“, „Mas- Niną Zarečnają, net Arkadiną, antraip spektaklis bus karadą“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Makbetą“). apie nieką, o čia svarbu suvokti Onegino, prieštaringiau-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 27 su partneriu. (Gal tai rusų teatro su nusipelniusiomis „žvaigždė- mis“ problema?) Labiausiai pasi- gedau Onegino, nors jų, kaip mi- nėjau, buvo du – šaltas rafinuotas dendis, ciniškai nukreipęs ginklą į draugą, pažinusį tikrą jausmą, ir antrasis, daug įgijęs, dar daugiau praradęs, tarytum mėginantis susilieti su autoriumi... Beje, man pasirodė, kad yra ir trečias Eugeni- jus, programėlėje įvardytas Atsar- gos husaru, visur dalyvaujantis su vyno taure rankoje, viską stebintis, jaučiantis (jį vaidino žavus akto- rius Vladimiras Vdovičenkovas). Jame, ko gero, buvo daugiausia ir „Eugenijus Oneginas“. Režisierius Rimas TUMiNAS. Spektaklio scena D. Matvejevo nuotr. Onegino, ir Puškino... Laukiau, gal finale įvyks stebuklas – Oneginas sio personažo, psichologinę mįslę. Kas jis? Koks? Kaip peržiūrės savo gyvenimo bylą, apmąstys savo praeitį. traktuoti kūrinio finalą? Ar tai jaunystės laikų gyvenimo Bet dramatinio akcento nebuvo, režisierius savo One- būdo tęsinys? Ar tikro jausmo prabudimas? (Palygini- ginų neatskiria, leidžia senajam terptis į veiksmą ir ne- mui vertėtų prisiminti Puškino „Akmeninio svečio“ pa- lieka to būtino atstumo, kuris leistų į savo gyvenimą pa- baigą.) Tuminas sako, kad herojaus dar lyg ir nėra, vyksta žvelgti iš šalies. Puškinas, o šiek tiek vėliau Ibsenas, savo jo paieškos. Jį turime pažinti iš to, kas dedasi aplinkui. herojus baudė atimdamas iš jų meilę, gebėjimą mylėti. Ne kartą patyrėme, kaip aktoriai Tumino rankose, tarsi Kokią nuobaudą gauna Oneginas? Meilės tema spekta- apsigaubę režisieriaus pasaulėjauta ir vaizduote, atverdavo klyje dramatiškiausiai skamba iš Tatjanos lūpų, gal dar giliausius vaidmens klodus. Štai kad ir „Revizorius“ – kiek iš Lenskio (Vasilijus Simonovas) – toks jis naivus, vai- ten būta vaidybos stebuklų! Negaliu pamiršti Vytauto Ša- kiškas, sklidinas vilties… O kam buvo sumanytas antras pranausko Gorodnyčiaus, švelniai, rūpestingai statančio Oneginas, nesupratau. ant žemės kėdę, pakeltą įtūžio akimirką, jo monologo Tuminas kaip ir anksčiau žaidžia turima medžiaga, prie nepastatytos cerkvės, to gailesčio ir meilės, kuriuos laisvai improvizuodamas dėlioja savo vizijų mozaiką. jis pajuto Chlestakovui, alkanam sužvarbusiam vaikėzui, Skamba Puškino paradoksų, ironijos, kartėlio aidas. Ir kokį vaidino Arūnas Sakalauskas, Andriaus Žebrausko lyriniai posmai, ir ilgesio tonai. Gražiausios, labiausiai Počtmeisterio, nusususio valdininkėlio, turinčio slaptą jaudinančios scenos tarsi pratęsia Puškino apmąsty- aistrą skaityti svetimus laiškus... Ir daugelio kitų... Vyliausi, mus, juos komentuoja. Suprantama, kodėl teatro „teks- kad E. Vachtangovo teatro aktoriai irgi leis pajusti pana- tas“ nusveria: vėl atpažįstame lengvą, jautrų, elegantiš- šų stebuklą. Bet pasigedau tikros ansambliškos vaidybos, ką režisieriaus potėpį. Tokia yra Tatjanos laiško istorija: tos pustonių sutartinės, kuri skambėdavo Tumino „Vyšnių joje daug dalyvių, liudytojų, laiškas jau išviešintas, ap- sode“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Madagaskare“, ki- tartas, tarsi išniekintas, todėl suplėšomas, nors paskui tuose spektakliuose. „Onegine“ kiekvienas už save – duo- balti jo skutai sudėliojami po stiklu, įrėminami ir pats da tiek, kiek nori, kiek pajėgia, neieško gyvybingo ryšio Eugenijus pakabina „paveikslą“ ant sienos. Kokia karti

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 ironija! Prie kulminacinių scenų priskirčiau ir žiaurų „Eugenijus Oneginas“, pastatytą Maskvos Didžiajame. dvikovos susirėmimą: tvirtai apkabinęs Lenskį viena Tatjana, pamačiusi Eugenijų, tarsi suakmenėja, lyg per- ranka, Oneginas šauna tyliai, iš arti kaip koks mafiozas. smelkta savo likimo nuojautos, užtat Olga iškart juo su- Pelerinuoti sekundantai, lyg pilki šikšnosparniai, pasi- sižavi ir žaibiškai suvokia, kad jai reikia ne to idealisto šokinėdami trypia dvikovai sniego taką, trypia įnirtin- lyriko, poeto Lenskio, bet va šito ciniko, lovelaso. Tumi- gai, tarsi norėtų užtrypti nusikaltimo pėdsakus... Ir ši no Tatjana (mačiau tik Olgą Lerman), daili, romi, jautri scena atsispindi didžiajame veidrodyje, padauginda- aplinkos stebėtoja, iš tikrųjų panaši į Puškino aprašytąją. Ji ma šiurpų nusikaltimą, padidindama liūdinčiųjų būrį. moka mylėti ir kentėti. Jos scena su Aukle, kuriai prisipa- Nebūties motyvas pasikartoja per nebylią Tatjanos ir žįsta mylinti Oneginą, kupina vaikiško nuoširdumo. Bet Olgos burtų sceną, kai ritualo pabaigoje staiga užgęsta suvaidinti subrendusią, ištekėjusią Tatjaną jai dar trūksta priešais kambario veidrodį pastatytos žvakės, lyg įspė- vidinės jėgos. Sunkiau perprasti Olgą (Marija Volkova ar damos apie nelaimę – išdavystę ir dvikovą. Savaip įdo- Natalija Vinokurova – programėlėje nepažymėta). Reži- miai sumanyta Larinų kelionė į Maskvą juoda kibitka sierius prirakino ją prie akordeono (gal tai Lenskio dova- (dar ir jos langus užkala) – tokiomis paskui tremtinius na?) ir tai kausto, susiaurina raiškios aktorės veikimo am- vyrus iš Lenkijos, Lietuvos, Rusijos važiuodavo į Sibi- plitudę. Nors išradinga Onegino ir Olgos scena, kai šis lyg rą jų žmonos... Juk Tatjanai atsisveikinimas su kaimu klavišais „groja“ ja pačia, arba kai Olga, pasidavusi aistrai, prilygsta tremčiai. Būtų graži uogienės valgymo scena, nuo Onegino rankos dantimis po vieną pirštą numauna turėjusi išreikšti artimą vidinį Tatjanos ryšį su vyru, bet baltą pirštinę, tos scenos brutalumas atstumia... Kunigaikštis buvo (ypač finale) pernelyg statiškas. Nesu muzikologė, nemoku pagrįsti savo dvejonių, bet Mačiau spektaklį tik vieną kartą, todėl nelengva kažkokie keisti man pasirodė muzikos deriniai, kai šalia atspėti visas prasmines jungtis, subtilias detales. Tarp vienas kito atsiduria skirtingų epochų ir skirtingos stilis- tokių, jei neklystu, yra ir scena, kai senasis Oneginas tikos kūriniai (Čaikovskis, Offenbachas, Šostakovičius ir prieš dvikovą slapčiomis perduoda pistoletą jaunajam kiti). Kodėl Faustas Latėnas, talentingas kompozitorius, savo antrininkui. Buvo ir matytų mums dalykų, kaip parašęs spektakliams daug subtilios muzikos, šįkart pa- antai, sniego gūsiai, krintantys rudeniniai lapai, bet taikauja ne patiems reikliausiems žiūrovams? geriau režisieriui kartoti save negu ką nors kitą, o ir Spektaklio toną užduoda Jacovskio scenovaizdis. Jo su- statyta publikai, kuri tų dalykų dar nemačiusi. Yra čia kurtoje erdvėje norėtųsi mažiau šurmulio, žaidimų, dau- ir tam tikro manieringumo, publikos viliojimo, noro giau rimties, susimąstymo, kad reljefiškai iškiltų prasmin- patikti. Spektaklis darosi panašus į mugę, kur kiekvie- giausios, gražiausios scenos ir niekas jų neužgožtų. Mažiau nas gali rinktis pagal savo skonį: vieni žavėsis Tatja- gražumo (baltos moterys ant sūpynių priminė išradingą nos vardynų romansais (publika karštai reagavo plo- vestuvinių suknelių vitriną, bet juk manekenas – tai ne jau- jimais, nesuvokusi nei režisieriaus parodijos, nei to, noji), daugiau jausmo ir prasmės. kad „numerių“ jai dovanojama akivaizdžiai per daug), Viena kita eiliuoto teksto ištrauka trumpam sustab- naiviuoju intermediniu „Zuikučiu“, kiti – netikėtais do veiksmą, kviečia įsiklausyti. Kai kurie aktoriai skaito režisūros blyksniais, nuotaikomis ar personažais, Ta- jautriai, negriaudami sceninės atmosferos, išlaikydami tjanos košmariško sapno (paprastai, bet puikiai Sapną deramą tonaciją, kiti daro tai blankokai. skaitė Julija Borisova), Tatjanos ir Olgos būrimo, mei- Tuminas savo spektakliais niekada nieko tiesiogiai lės išpažinimo Auklei scenomis. nedeklaruoja, bet visada lieka ištikimas humanisti- Tatjana – idealas, kurį vaizduojasi, kurio siekia, apie niams principams. Jis kuria vaizdų mozaiką, kaip ir kurį svajoja vyrai. Beje, mačiau tarptautinę šlovę pelniu- Puškinas, vedžiojantis skaitytojus ratais aplink pagrin- sio režisieriaus Dmitrijaus Černiakovo (karjeros pradžio- dines temas, leidžiantis sau nukrypti, išklysti iš kelio je dirbusio Vilniuje, Rusų dramos teatre) įdomią operą tam, kad į paliktą vietą sugrįžtų praturtėjęs.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 29 Kęstutis Šapoka

PASAKA NE PASAKA APIE „VILNIAUS PAVĖSINĘ“

Vilniaus ŠMC paroda Maskvos ŠMC

utiko taip, kad Maskvos Valstybiniame šiuolaiki- dos kataloge, nors objektinis menas dematerializuoja- Nnio meno centre viešėjau kaip tik tada, kai jame mas, išskaidomas, ištirpdomas, daiktiškumo idėja ne tik veikė Vilniaus Šiuolaikinio meno centro paroda „Vil- nedingsta, o netgi yra sustiprinama, sugrįžta „neomate- niaus pavėsinė“. Kolegos nusprendė, kad galėčiau su- rialiu“ pavidalu. Tai irgi turbūt susiję su mūsų skulptū- rengti jiems ekskursiją. ros tradicija, o labiausiai su pastarųjų dvidešimties metų Tačiau prieš tai reikėjo tą ekskursiją-paskaitą sude- VDA skulptūros katedros politika – skulptūra per objektą, rinti su vietiniu kuratoriumi, kaip supratau, prisidėjusiu instaliaciją pamažu virsta idėja, įgauna kalbinius, mentali- prie parodos rengimo. Kai susėdome jo kabinete, iškart nius (atminties, vaizduotės) pavidalus. Mindaugo Navako pasiteiravo, ką manau apie „Vilniaus pavėsinę“. Atsakiau, „Indauja“, neseniai eksponuota ir Vilniuje, matyt, simboli- kad esu nusiteikęs gana kritiškai... Tuo kalba ir baigėsi, zuoja skulptūros katedros tradiciją, juolab kad dauguma nes įsakmiu tonu buvo paaiškinta, kad čia, t. y. Maskvos jaunų parodos dalyvių – skulptūros katedros absolventai. ŠMC, ne vieta kritikai ir negalima (!) kritikuoti šios Liudviko Buklio „Gėlių vazono studija“ – tai lenty- parodos. Tai dviejų institucijų bendradarbiavimo vai- na, sukurta pagal sovietinių tipinių lentynėlių dizaino sius, todėl tonas turėtų būti išimtinai „pozityvus“. „Kal- pavyzdžius, tuo pat metu ir aliuzija į amerikiečių XX a. bėk tik apie meną!“ – liepta man. 7–8 dešimtmečių minimalizmą. Iš tiesų ši „studija“ kalba Ekskursija pakibo ant plauko. Vis dėlto per vieną ne tiek apie lentyną, kiek apie (abstraktų) įsivaizduojamą iš direkcijos posėdžių jaunesni kuratoriai viešai iškė- vazoną, skirtą gėlėms. Sukuriamas kontekstas, užuomi- lė klausimą dėl „ekskursijos-paskaitos“. Direktorius, na, skatinanti žiūrovus (pa)sąmoningai kurti vazono gė- trinktelėjęs kumščiu į stalą, pasakė, kad „kritikuoti“ lėms, t. y. tam tikro objekto, vaizdinius. galima, ekskursija buvo patvirtinta. Tačiau mano kriti- Meno kūrinio prigimtį įdomiai interpretuoja Laura nis įkarštis per tą laiką gerokai priblėso – juk Maskvoje Kaminskaitė. Priešingai negu kolegos, ji apčiuopiamus malti į miltus „saviškius“ būtų nepatriotiška. objektus panardina į alternatyvius interpretavimo, su- Taigi ekskursantams pasakojau maždaug štai ką: pratimo, perskaitymo kontekstus, ne tiek siūlydama su- parodoje „Vilniaus pavėsinė“ dominuoja jaunosios sikurti papildomą mentalinį objektą, kiek esamąjį per- kartos lietuvių menininkai, daugiausia pasitelkiantys kelti į diskursyvų lygmenį. Tarkime, cukraus gabalėlis dematerializuotą estetiką. Tačiau, kaip sakoma paro- tampa balto kubo, t. y. šiuolaikinės galerijos, įvaizdžiu.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Visi žinome, kad cukraus gabalėlis gali tiek sugerti į save būti, kad tai komentaras, nes jo kartos menininkai ypač skystį (supraskime jį kaip „meną“ arba „parodą“), tiek mėgsta žaisti citatomis, replikomis. priešingai – pats jame ištirpti, tačiau išliks skonio pavi- Kita vertus, tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje šiuolai- dalu. Panašiai menininkė hiperbolizuoja stiklinę per- kinio meno rinkoje sekimas (kartais beveik pažodinis) matomą stačiakampę vazą su vandeniu, į kurį pamerkta garsiais pavyzdžiais traktuojamas itin pozityviai. Jeigu rožė. Taigi, vaza gali būti suprasta kaip galerija ar meno jaunojo menininko kūrinių negalima prilyginti garsesnio sistema plačiąja prasme, o vanduo ir rožė (su įvairiomis kolegos kūrybai, kaip tada ją suprasi, kategorizuosi, prie spalvomis nudažytais žiedlapiais) – kaip menas arba kokio stiliaus priskirsi? Tai mūsų dailės kritikams ir kura- paroda. Taigi menininkė savitai perkoduoja, atrodytų, toriams taptų neišgydomu galvos skausmu… elementarius buities objektus, kalbėdama apie meno ir Reikėtų pabrėžti, kad beveik visi jaunieji parodos da- meno sistemos efemerizaciją, išsklidimą socialinėje (o lyviai plėtoja ir atminties temą (matyt, todėl „Vilniaus gal mentalinėje) plotmėje. pavėsinėje“ prisėdo ir Deimantas Narkevičius, kaip mąs- Elena Narbutaitė kūrinyje „Dulkių dama“ kalba apie tymo apie praeitį tokiu stiliumi „pradininkas“). Tai kar- objektus, o netiesiogiai apie daiktiškumą ir atmintį, gal- ta, nemačiusi karo, pokario baisybių, nors gimusi dar būt atminties daiktiškumą. Viena vertus, apie tam tikrus sovietmečiu, bet labai miglotai prisimenanti tiek jį, tiek objektus, jų konsistenciją (pvz., tešlą), apie reiškinius dainuojančią revoliuciją. Todėl atminties kategorija su- sužinome tik iš garso įrašo. Kartu tai ir atminties medi- bjektyvizuojama, suasmeninama. Istorija prasideda nuo javimo idėja. Panašiai objektus ir jų santykius demateri- artimiausios aplinkos, elementarių objektų, albumų su alizuoja, perkoduoja Marija Olšauskaitė, santykiui tarp šeimos nuotraukomis, tėvų pasakojimų, dažnai atmie- keleto objektų suteikdama tarsi slaptos psichosocialinės šiamų vaizduotės. Tai, ko gero, atmintis kaip subjektyviai simbolikos aurą. psichologinė kategorija, o ne istorija kaip objektyvus liu- Koncepcija, aiškinanti Antano Gerliko „Pasivaikščio- dijimas, tarpdisciplininkų „revoliucionierių“ kūriniams jimą“, įdomi, bet nelimpa prie kūrinio. Žinoma, po meno buvęs būdingas 10-uoju dešimtmečiu. Jaunųjų kūrybos muziejų bėgiojantis ke- turkojis savaime yra talpi metafora, esą žiūrovai – tai dresuoti gyvūnai… Ir pats Gerliko kūrinys būtų nepriekaištingas, jei belgų menininkas Francisas Alys 2006-ai- siais nebūtų paleidęs po Londono muziejų „pasi- vaikščioti“ lapės. „Pasivaikščiojimo“ aprašyme nėra informa- cijos, ar tai sąmoningas belgų menininko kūri- nio komentaras, ar Ger- likas tiesiog nežinojo apie garsesnio kolegos analogišką pokštą. Gali Laura KAMINSKAITĖ. Cukraus pramogos. 2013

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 31 dalimi gali tapti net visai atsitiktinai į jų akiratį pakliuvusi giamas. Juk ŠMC ir Nacionalinė galerija iš paskutiniųjų dokumentinė medžiaga, bet iš jos dažniausiai nekonstruo- stengiasi išlaikyti pagrindinio oficialaus savo menininko jamas nei ideologinis teiginys, nei moralas, ji tiesiog įtrau- „burbulą“ – aukšto statuso dėlei privaloma nepraleisti kiama į pasakojimą be moralo, be pradžios ir pabaigos. bet kokios oficialesnės tarptautinės parodos. Į atminties temą vykusiai įaustas ir Vilniaus motyvas. Jaunieji menininkai, sąmoningai ar nesąmoningai Juozas Laivys savo videoperformanse kreipiasi į Vlado orientuodamiesi į Narkevičiaus karjeros modelį (ir pačią Vildžiūno „Barborą“, stovinčią Vokiečių gatvėje, – skaito kūrybą), nejučia užsikrečia ir konjunktūros virusu. jai eilėraštį, kviečia eiti pasivaikščioti, užsukti į kavinę... Kalbant apie dematerializavimą, būtina prisiminti ir Situaciją „ištirpdo“ kontrasto principas – didelė monu- kitą ŠMC produktą – galeriją Tulips & Roses su Raimun- mentali, nebyli bronzinė skulptūra vs menininkas (beje, du Malašausku priešakyje. Ši galerija kaip tik ir propa- irgi skulptorius), jo kūnas, balsas savaip užkalba ir „at- guoja dematerializuotą estetiką, dažnai susijusią su ro- gaivina“ Barborą. Laivys atiduoda dalį „gyvybės“ skulp- mantizuotomis sovietmečio refleksijomis. tūrai, iš dalies pats tapdamas skulptūra. Kartu apeliuoja- Tokią estetiką galima vadinti tiesiog oficialiuoju sti- ma ir į kvaziistorinį lygmenį – tarsi bandytų susikalbėti liumi. O priklausymas oficialiajam stiliui, kaip žinome, dvi skirtingos epochos. visais laikais garantuoja tam tikras privilegijas, didesnes Menininkių kolektyvas Coro collective sukūrė video- tarptautinės karjeros galimybes. Kaip ir sovietmečiu, šokį, primenantį, kaip informuojama kataloge, 9-ojo de- „išvažiuoti į užsienį“ kaip oficialios parodos dalyviams šimtmečio Amerikos subkultūrų šokį vogue. Šokama prie leidžiama tik lojaliesiems. Vilniaus kultūros ir sporto rūmų, laikomų iškiliu sovie- Kita vertus, oficialusis stilius, maskuojamas skambiais tmečio architektūrinio modernizmo pavyzdžiu. Istorija lozungais, painiomis koncepcijomis, dažnai būna lėkštas. tarsi „dematerializuojama“, netenka aiškių sociopolitinių Todėl ir „Vilniaus pavėsinė“ – tipiškas dviejų oficiozinių ir/ar etinių orientyrų, virsta naujojo dizaino elementu. institucijų kiek inertiško bendradarbiavimo pavyzdys. Šiuo atžvilgiu sovietmetis jaunųjų kūryboje įgauna šiokių Sakau tai ne kaip kritikas, o kaip žmogus, jau kurį laiką tokių melancholijos ar net romantikos bruožų. dirbantis toje pačioje valstybinėje sistemoje, kuri labiau- Tačiau į šią parodą galima pažvelgti ir kiek kitokiu siai vertina inerciją ir kur atsidūrus išvengti hierarchinių žvilgsniu, – svarsčiau po ekskursijos. Panašu, kad jau- modelių beveik neįmanoma. nieji ne tiek nuoširdžiai domisi atminties tema, kiek Todėl, atsižvelgiant į šiuolaikinio meno sistemos ru- žavisi įspūdinga tarptautine Deimanto Narkevičiaus tinizaciją, „Vilniaus pavėsinė“ vis dėlto yra pakankamai karjera, kuri, kaip žinome, didžiąja dalimi suręsta ant įdomi paroda, žinoma, ji būtų buvusi dar įdomesnė, jei spekuliavimo (post)sovietine istorija pamatų. Nors nebūtų tokia konjunktūrinė, t. y. pristatytų ne vien ŠMC Vilniaus ŠMC ir Nacionalinė galerija atkakliai ban- (didžiąja dalimi Tulips & Roses) privilegijuotus meninin- do Narkevičių paversti oficialiu „stabu“, pasigirsta vis kus (bet negi tai įmanoma?). Kuratorė Julija Fomina šiuo daugiau balsų, kad savo kartos meninink(i)ų konteks- atveju – susidaro įspūdis – buvo tik statistė. Pats Mala- te jis yra geriausiu atveju stiprus vidutiniokas, kuriam šauskas, ko gero, patingėjo kuruoti savo proteguojamų karjeros sėkmę užtikrino labiau mokėjimas bendrau- menininkų parodą. ti su reikiamais žmonėmis ir tinkamai save parduoti (nesigilinkime, kokiais būdais). Beje, po minėtos ekskursijos sulaukiau nemažai klau- Paprastai tariant, Narkevičius yra tiesiog tipiškas simų. Deja, ne apie kūrinius, eksponuojamus parodoje. konjunktūrininkas. O kokio lygio – Vinco Dilkos ar Buvo klausiama: „Ar Vilniuje visi menininkai kuria tik Konstantino Bogdano, – paaiškės, atslūgus aistroms. tokį meną? Ar tai provincijos kompleksas? Matome dau- Šiuo požiūriu Narkevičiaus dalyvavimas parodoje, nors gybę amerikiečių konceptualaus meno kopijų, bet ar jūs konceptualiai nėra būtinas, bet konjunktūriškai neišven- turite savo, lietuviško, šiuolaikinio meno?“ Ir t. t.

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Coro collective. Žodyno pamoka. Video

Liudvikas Buklys. Gėlių vazono studija

Antanas Gerlikas Marija Olšauskaitė. Optimistas, 2013 Pasivaikčiojimas Juozas Laivys. Kleopas. 2005 Barborai iš Vokiečių gatvės, 2006

Elena Narbutaitė. Dulkių dama (fragmentai) Agnė Biliūnaitė

Ar skristi iš tikrųjų lengva?

Šiuolaikinis Prancūzijos cirkas

a, tai kaip tavo klounai ir meškos?“ – klausi- gainyse (dabar Baltarusijos teritorija) XIX a. veikė „Nnėjo draugai, kai grįžau iš Prancūzijos, iš Ošo vienintelė Europoje Meškų akademija, kurioje le- (Auch) miestelio, kur spalio 18–27 d. vyko šiuolai- pečkojai buvo dresuojami įvairių šalių cirkams. kinio cirko festivalis Circus. Greičiausiai nė vienas Kadangi Lietuvoje šio žanro apskritai niekas (išsky- iš jų nesuprato, kur ir ko važiavau, tuo labiau – kaip rus Menų spaustuvę, jau aštuntus metus rengiančią kultūros žurnalistė. Juk lietuvių supratimu (taip Naujojo cirko savaitgalį) nelaiko kultūros dalimi, man rašo ir mūsiškė wikipedia), cirkas – tai istoriškai buvo dar smalsiau pamatyti, koks yra cirkas šalyje, susiklosčiusi paskirų triukų visuma. Juos vienija kurioje jis nestokoja nei gerbėjų, nei finansų, nei idė- panaši, mažai kintanti, todėl daug kam nuobodi at- jų. Tokią galimybę suteikė europinis projektas Unpack likimo technika, daugiausia akrobatika, ekvilibris- the Arts. Dvejus metus dešimtyje šiuolaikinio cirko tika, gyvūnų dresavimas, gimnastika, magija, klou- festivalių aštuoniose šalyse jis organizuoja rezidenci- nada, voltižiravimas ir žongliravimas. Meluočiau, jas kultūros žurnalistams, – tuo siekiama paspartinti jeigu teigčiau, kad vadinamasis šiuolaikinis cirkas, patirties, idėjų, žinių apykaitą, plėsti kritinį diskursą apie kurį ketinu kalbėti šiame straipsnyje, visa tai apie šiuolaikinį cirką, aktyvinti jo sklaidą. paneigia. Tačiau Lietuvoje šio scenos meno supra- Taigi apsiniaukusį spalio vakarą išskridau į Pran- timą, manyčiau, labiausiai iškreipė ilgametė sovie- cūziją, į viduramžių dvasią išsaugojusį Ošą netoli Tu- tinio cirko praktika, pavertusi jį išimtinai pramoga, lūzos. Iš ryto saulė plieskė taip, kad teko viešbutyje kitoks pas mus tiesiog neegzistuoja. Beje, klausimas palikti šiltus drabužius, ypač pasigailėjau, atvykusi su apie meškas priminė gana įdomų faktą, kad Smur- ilgaauliais rudeniniais batais. Per trumpą saviveiklinę

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 33 ekskursiją po senamiestį aptikau d’Artanjano skulptū- jam statiniui pravertė buvusių kareivinių pamatai, rą, galingą katedrą, stovinčią ant Santjago piligrimų buvo pasirinktas minimalistinis natūralių medžiagų kelio, ir didžiulę ančių kepenėlių pašteto pasiūlą. At- interjeras, sumaniai „panaudojamas“ lietaus vanduo, rodė keista, kad vienas garsiausių festivalių, diktuo- saulės šviesa… Tai man priminė Švedijos Geteborgo jančių cirko madas visam pasauliui, vyksta kažkur operos teatrą, kurį statant irgi dalyvavo prodiuse- Gaskonijos laukuose. Tačiau pasukusi už dar vieno riai, techniniai direktoriai, geriausiai žinantys, kokia kampo, staiga viską supratau, nes geroms penkiolikai turėtų būti kiekviena pastato pėda, kad jis tarnautų minučių mane priplojo prie sienos veržlus ryškiaspal- menininkams, o ne menininkai turėtų derintis prie vis cirko entuziastų srautas – žonglieriai su kojūkais, netobulos akustikos, dekoracijoms netinkamų er- būgnininkai, mimai, klegantys vaikai… Vyko Prancū- dvių, ribotų techninių galimybių ar kišenės dydžio zijos cirko mokyklų paradas. Jų federacijai (FFEC) grimerinių. Vilniaus Menų spaustuvės istorija pana- priklauso apie 130 profesinių cirko mokyklų, iš jų – ši – dešimtmečius brandinta idėja, aiškiai suvoktas 3 aukštosios, licenciją turi 27 000 mokytojų. Nekeis- poreikis ir atkaklumas, siekiant tikslo, lėmė, kad pas- ta, kad šalyje yra net 350 profesionalių cirko trupių, tatas iš tikrųjų yra gyvas ir traukia žiūrovus. vyksta 250 festivalių, skirtų šio žanro scenos menui. Pernai per Circus parduota 26 000 bilietų į 48 spek- Taigi pirmiausia patyriau, kad Prancūzijos cirkas yra taklius. Festivalį kuruoja 20 nuolatinių darbuotojų ir jaunas, masinis ir profesionalus. 200 savanorių. Miestelyje apsilankė apie 350 studen- Iš interviu su festivalio Circus ilgamečiu direkto- tų, atsidėjusių cirkui, apie 300 profesionalų. Yra net riumi Marcu Fouilland’u sužinojau, kad 1988 m. Ošo dešimt viešbučių, senamiestis sausakimšas barų, kavi- meras ir valdyba ieškojo būdų, kaip miestelį, turintį nių, delikatesų krautuvėlių. Ekonominė Ošo situacija vos 23 000 gyventojų, pažadinti iš gilaus ekonomi- šiandien smarkiai pasitaisiusi, cirkas prie to neabejo- nio snaudulio. Tuo metu meras buvo įpratęs kasmet tinai prisidėjo. kviestis karo laikų bendražygį iš Zavata cirko šeimos Kas gi yra tas šiuolaikinis cirkas, nerodantis nei meš- ir šis keletą mėnesių rodydavo spektaklius. O prieš kų ant ledo, nei iliuzionistų, pjaustančių moterį dėžė- 4 dešimtmečius Oše gyveno kunigas, įkūręs cirko je, nei rusiškai šmaikštaujančių kauštelėjusių klounų? mokyklą, kad vietos vaikai laisvalaikiu nekrėstų kvai- Vis dar gaji nuomonė, esą cirkas – tai nuolatinis karto- lysčių. Šie du faktai paskatino per lapkričio atostogas jimas ir kūniškumas be jokios koncepcijos. Festivalio surengti visų Prancūzijos cirko mokyklų varžytuves. direktorius Fouilland’as pabrėžia, kad tradicinio cirko Dešimt metų festivalį rengė savanoriai, o 1998 m. jis esmė – išplėsti kūno galimybes, o šiuolaikinis cirkas buvo pripažintas profesionaliu ir gavo valstybės pa- plečia savo kaip meno šakos gebėjimus, todėl vyksta ramą. 2000-aisiais festivalį papildė kultūrinė progra- labai gilūs intelektualiniai procesai. Europos profesi- ma, vykstanti ištisus metus. Įkurta ir asociacija, kuri nių cirko mokyklų federacijos (FEDEC) prezidentas šiuolaikinio cirko sklaida rūpinasi visos Prancūzijos Timas Robertsas sakė, kad šiuo metu pasaulyje veikia mastu. Šiandien į festivalį, turintį 26 metų istoriją, jau net 13 aukštojo mokslo programų, skirtų cirko menui. grįžta pasirodyti tie menininkai, kurie savo kaip cirko O iki 7-ojo dešimtmečio tradiciją puoselėjo tik cirko artistų kelią pradėjo Oše, dar būdami vaikai. šeimos, kurioms atrodė, kad perteikti savo patirtį toly- 2006 m. buvo surengtas tarptautinis architektūros gu išdavystei, todėl tradicijos buvo kruopščiai saugo- projekto konkursas (dalyvavo net 63 agentūros) – mos, profesinės paslaptys perduodamos vien paveldė- pievoje prie Žero upės architektų ir festivalio koman- tojams. Tai trukdė cirkui tobulėti kaip scenos menui. dos bendromis pastangomis išdygo stacionari cirko Daugiausia rūpintasi palapinės dydžiu ir pajamomis. „palapinė“, kurios pasižiūrėti ir seilės pavarvinti at- Nekeista, kad 7-ajame dešimtmetyje šį žanrą apėmė vyksta kitų Europos festivalių organizatoriai. Nau- visuotinis nuosmukis, cirko šeimų jaunoji karta ne-

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 benorėjo tęsti tėvų verslo. Tačiau kaip tik tuo metu atstovauja oro akrobatai. Atsiradus cirko mokykloms, cirko technikomis pradėjo domėtis gatvės meninin- ekonomiškai labai neapsimokėjo laikyti žirgus jo- kai, prašydami pamokyti atlikimo gudrybių. Keletas jikams, liūtus dresuotojams, per brangiai kainavo cirko šeimų geranoriškai sutiko demistifikuoti savo įrengti milžiniškas erdves oro akrobatams. Dėl tokios amatą ir ėmė dirbti su tais, kurie gimę ne akrobatų pragmatiškos priežasties dabar šie ekstremumai – de- ar klounų vagonėliuose. Pradėta steigti cirko moky- moniškasis ir dieviškasis cirko lygmenys – yra beveik klas. Daug kam atrodo, esą jos gyvavo visada, tačiau nunykę. Užtat išplėtotas žmogiškasis lygmuo – žon- seniausia Europoje Monrealio cirko mokykla buvo gliravimas, akrobatika ant trapecijų, glaudi partne- įkurta vos prieš 33 metus. Pasak Robertso, cirką vis rystė ir kt. Sakoma, jeigu nori apie cirką padiskutuoti dar pančioja mitai, kuriuos reikia išsklaidyti, kad su- konceptualiai, pasikalbėk su žonglieriais. Būtent jie žinotume tiesą. Nors ir siejamas su nomadišku, ro- yra didžiausi šiuolaikinio cirko ideologai, filosofai, mantišku gyvenimo būdu, tradicinis cirkas dažniau- trupių meno vadovai. Tą patvirtina ir šiemet Vilniuje siai yra grynas šou verslas. Antai Sovietų Sąjungoje per Naujojo cirko savaitgalį viešėjusi trupė iš Didžio- dauguma cirko akrobatų buvo kareiviai, kuriuos ren- sios Britanijos Gandini Juggling, parodžiusi neįtikė- gė tapti gimnastais, dalyvauti Olimpinėse žaidynėse tinai konceptualų spektaklį, įkvėptą Pinos Bausch ir siekti aukso. Kadangi laimėti lemta tik kam nors kūrybos. Ten nevyko nieko daugiau, išskyrus žon- vienam, kitiems tekdavo persikvalifikuoti ir, įsikin- gliravimą, tačiau išvydome tikrą žmonių tarpusavio kius į masinės propagandos ratus, dirbti akrobatais santykių dramą. cirke, o jis buvo paklausi eksporto į Vakarus prekė. Kad priartėčiau prie cirko filosofijos, nukakau į Žlugus Sovietų Sąjungai, žlugo ir gerai įsuktas cir- cirko reikmenų krautuvėlę ir įsigijau keturis kamuo- ko eksportas. Dabar rusai dažnai kreipiasi į FEDEC, liukus, skirtus profesionaliems žonglieriams. Geriau teiraudamiesi, kaip jiems atgaivinti cirką, nes jų per- apgalvojus, visa tai, kas vyksta cirke, kalbos lygmeniu sonalas geba daryti vien tai, ko išmoko kadaise. Pasak yra egzistencinės metaforos: atlikti tai, kas privaloma, Robertso, Rusija vis dar neįsisąmonino, kad menas yra ir nenumirti; žongliruoti viskuo, kas po ranka; ba- gyvas tiek, kiek laisvas jį kuriantis menininkas. Istorija lansuoti virš žemės; tampyti liūtą už ūsų; juoktis pro parodė: cirkas atgyja, sąveikaudamas su kitais žanrais, ašaras ir t. t. Būtent šiomis – egzistencinėmis ir filo- kai tarpusavyje keičiamasi idėjomis, raiškos būdais. sofinėmis – cirko šaknimis remiasi šiuolaikinio cirko Tradicinio cirko nuosmukį būtent ir lėmė uždarumas, kūrėjai, ieškodami naujos estetikos, kuri leistų aktua- izoliacija, mistifikacija. liai kalbėti apie amžinąsias vertybes. Svarbiausia, kad technika, meistriškumas netaptų 7-ajame dešimtmetyje visuomenei pasinėrus į ma- vienintele priežastimi, kodėl cirko artistas lipa ant sinę vartojimo psichozę, gatvės menininkai, hipiai scenos. Konceptualumas, egzistencinių klausimų kė- ieškojo būdų, kaip paveikti susiklosčiusią politinę ir limas, netikėtas kasdieninių objektų panaudojimas, socialinę situaciją, kritiškai aptardami opiausius da- originalus santykis su muzika, su kostiumais – štai lykus. Juos žavėjo cirko nomadiškumas, utopiškumas. bruožai, būdingi šiuolaikiniam cirkui. Skandinavai Cirko elementus imta sieti su performansais, hepe- šiuolaikinį cirką praturtino natūraliomis medžiago- ningais. Įprastinę cirko kaip pramoginio žanro su pas- mis – mediena, gamtos objektais, prancūzai – šiuolai- kirais numeriais logiką pakeitė teatrinis naratyvas su kiniu šokiu, vokiečiai – kabaretu, britai – eksperimen- personažais, pasakojančiais savo istoriją. Ieškota naujo tiniu teatru. Cirkas, kaip ir apskritai pasaulis, remiasi santykio su muzika, kuri iki tol buvo tiesiog efektin- hierarchija. Tai, kas arčiausiai žemės (gyvūnų dresa- gas garsinis triukų fonas. Pamažu susiklostė estetika, vimas), yra laikoma žemiausiu, demoniškuoju cirko tapusi vadinamojo naujojo cirko pagrindu. 8-ajame lygmeniu, o aukščiausiam, dieviškajam jo lygmeniui dešimtmetyje suklestėjus profesinėms mokykloms,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 35 tualumas, rodoma daugiau akrobatikos, o ritmenbliuzas, hiphopo muzika, kasdieniš- ki drabužiai, grupinė kūryba priartina prie pramoginio šou. Čia jėga demonstruojama tie- siogiai, o rizika ir pavojus yra visiškai realūs, nenupudruoti. Siekiama ir šokiruoti publiką, ir ją sužavėti.

Viešnagė šešiose cirko palapinėse

Geriau perprasti šiuolaikinio cirko užmojus ir specifiką pa- dėjo atviri rytiniai pokalbiai Rasposo. „Įkandimas“. Spektaklio scena prie kavos. Labai skirtingi, vie- nas už kitą įdomesni pašneko- į cirką plūstelėjo daug naujų idėjų. Gausėjo mono- vai dalijosi unikalia savo patirtimi, atskleidė asmeninį pasirodymų, jie darėsi vis konceptualesni, stiprėjant santykį su šiuolaikiniu cirku. postdraminio teatro, šiuolaikinio šokio įtakai. Pusamžis vokietis Nikolausas sakė jaunystėje apie Garsi prancūzų kultūros žurnalistė Gwenola David cirką nė nesvajojęs. Dirbo ekologiškame brolio ūkyje, aptarė šiuolaikinių scenos menų kontekstą, nes šokis, tarnavo armijoje, studijavo filosofiją, rašė poeziją. Su- cirkas ir teatras nuolatos daro įtaką vieni kitiems. Pasak sidomėjęs žongliravimu, pasigavo cirko bacilą. „Dabar jos, cirkas – tai ženklų sistema ir virtuoziškumas, spe- esu cirko apžavėtas ir tuo pat metu traumuotas“, – sako cifinė atmosfera ir vidinė istorija. Meno, taigi ir cirko, menininkas. Spektaklį „Viskas gerai!“ (Tout est bien!) tikslas – užuot kartojus klišes, nuolatos kelti klausimus, jis kūrė drauge su trupe Pré-O-Coupé. Pagrindinis ieškant naujų būdų, kaip užmegzti ryšį su publika. personažas – aršiai nusiteikusi ultraliberali cirko šei- Šiuolaikinis cirkas skaidosi į daugybę srovių. Kuria- ma. Pasitelkiant purvo, skurdo, šiukšlių, nestabilumo mi multidisciplininiai reginiai, cirko elementus siejant ir laikinumo estetiką, siekiama atskleisti pačios visuo- su poezija, šokiu, video-, muzika, priartėjant prie per- menės būseną. Kaip surengti šou, jeigu cirko įranga formanso, teatro. Čia svarbiau už techninius įgūdžius išparduota, palapinė ardoma, o dramblys nugaišo? yra idėja, konceptualumas. Arba atvirkščiai – mėgina- Kaip atgauti prarastą pusiausvyrą, kaip išlikti garbin- ma išgryninti pačią cirko esmę, laikomasi nuomonės, gam, kai aplinkui viskas bjauru ir purvina, kaip išsau- esą akrobatika, žongliravimas savaime yra konceptu- goti lyrišką prigimtį absoliučios disharmonijos sąly- alūs, o personažai pasakoja intriguojančias istorijas, gomis, kaip pakilti iš paties dugno? Cirką Nikolausas atskleisdami, kas yra pusiausvyra, fiziškumas, par- apibūdino trim seno klouno žodžiais – tai pavojus/ tnerystė, žemės trauka… Čia dominuoja technika, ši pagarba/meilė. Filosofiškai pacitavo Samuelį Becketą: srovė neretai priartėja prie šiuolaikinio šokio. Propa- „Kiek bandžiau, tiek klydau. Nesvarbu, bandysiu dar, guojamas ir vadinamasis urbanistinis cirkas – grįž- kad suklysčiau geriau.“ Kiekvienas iš mūsų per visą tama atgal į gatves, iš principo atmetamas koncep- savo gyvenimą rengia vienui vieną numerį. Nikolauso

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 vaidmuo – žadinti visuomenę. Jis kalba apie pėdsa- rybinių sprendimų paieškos dažnai įdomesnės negu kus, apie atmintį. Mes paliekame pėdsakus tada, kai pats pasirodymas, todėl jaučiasi esantys labiau kūrėjai judame, o judame tol, kol esame gyvi. Kas nejuda, kas negu atlikėjai. sterilu, tas negyva. Kas pernelyg ekologiška, tas neį- Trupė Akoreacro – tai 5 muzikantai, grojantys domu. „Panaudoti kuo daugiau energijos, kad išgau- fortepijonu, violončele, būgnais, smuiku, akordeo- čiau tai, kas beveik neįmanoma, – štai mano devizas, nu, klarnetu, ir 6 akrobatai. Jų spektaklis „Signalas“ kuris iš esmės prieštarauja ekonomikos logikai.“ Bū- (Klaxon) sužavėjo tobula muzikos ir veiksmo simbio- damas vokietis, jis apsisprendė gyventi ir kurti Pran- ze, virtuoziškumu. Savo karjerą trupė pradėjo gatvė- cūzijoje, kur cirkas yra puikiai integruotas į kultūros se, šis pasirodymas – pirmasis nuosavoje palapinėje, peizažą. „Mes, cirko žmonės, esame kvaili. Bet visa ši kuri su visa technine įranga, kėdėmis ir vilkiku atsiėjo intelektualinė šiuolaikinio cirko kryptis traktuoja mus 230 000 eurų. Daug ką stengiamasi sudėlioti dar po- labai rimtai. Tad ir mes mėginame kalbėti rimčiau“, – pieriuje, braižomos energetinės spektaklio kreivės, ta- šmaikštavo Nikolausas. Jo manymu, 7-ajame dešim- čiau tikroji kolektyvinė kūryba prasideda, repetuojant tmetyje naujasis cirkas taip surimtėjo, kad prarado publiką. Jei nenorime, kad ir vėl taip nutiktų, turime išsaugoti savyje gerą dozę naivumo ir paprastumo. Trupės La Meute vaikinai daugiausia kalba apie jaunatvišką energiją ir norą peržengti ribas. Kolek- tyvinės kūrybos privalumus apibūdina posakiu: „Po vieną judame greičiau, bet drauge judame ilgiau.“ Jų spektaklio „Ruja“ (La Meute) atspirties tašku tapo iš- gąstis. Kartu repetavusi mergina patyrė tokią traumą, kad metė cirką ir niekada nebegalės važinėti dviračiu. Apibūdindami, kas jiems yra cirkas, vaikinai vardijo riziką, pavojų, prie kurio ilgainiui priprantama, bet jis niekada neužmirštamas. Žinodami, kad išvengti rizikos vis tiek nepavyks, jie su ja žaidžia, flirtuoja. Paklausiau, kurios gi šio spektaklio vietos jiems buvo rizikingiausios? Atsakymas pralinksmino – pasiro- do, tai teatro ir muzikos intarpai, nes juos atlikdami trupės nariai nesijaučia stiprūs. Spektaklio veiksmas vyksta persirengimo kambaryje, naudojamos rusiškos ir prancūziškos sūpuoklės, čiužiniai, rankšluosčiai, lentos, kopėčios, dominuoja metalas, medis tarsi vy- riškumo simboliai. Spektaklis remiasi ne tiek men- taliniu, kiek fiziniu suvokimu. Žaidžiant su išgąsčiu, paliečiama ir skausmo tema. Žongliruojama ir tuo, ką skauda artistams, bet žiūrovai to nemato, ir tuo skausmu, kurį mato publika, bet kurio nejaučia ar- tistai. Kūrybos procese jiems talkina „išorinės akys ir ausys“ – prancūzų komikas, padedantis suprasti, ar jie iš tikrųjų rodo tai, ką norėtų parodyti. Pasak jų, kū- La Meute. „Ruja“. Spektaklio scena

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 37 Vis dėlto visų mūsų, žurna- listų, širdis užkariavo trupės Aïtal tragikomiškas ir labai nuo- širdus spektaklis „Geriausiam ir blogiausiam“ (Pour le meilleur et pour le pire). Rytinis inter- viu virto tarsi antrąja spekta- klio dalimi, atskleidusia dviejų personažų, kurie ir gyvenime yra pora, santykius. Kaip jiedu susitiko? Kati Pikkarainen – smulkutė maža geltonplaukė akrobatė iš Suomijos – į cirko mokyklą Prancūzijoje atvyko, būdama šešiolikmetė. Victoras Cathala – garbanotas milžinas prancūzas, į tą pačią cirko mo- kyklą atėjo visiškai atsitiktinai, mat buvo profesionalus futbo- Akoreacro. „Signalas“. Spektaklio scena lininkas, vėliau – stambus ūki- ninkas. Studijuodamas gyvuli- scenoje. Trupė turi konsultantus – dramaturgą, kom- ninkystę, atrado žirgų sportą ir akrobatiką su žirgais. pozitorių, akrobatikos mokytoją. Kurdami šį spektaklį Victoras nekalbėjo angliškai, Kati – prancūziškai, o teko norėjo „sutuokti“ du žanrus – akrobatiką ir muziką. kurti porinį akrobatikos numerį. Užsimezgė nepapras- „Siekiame, kad žiūrovai bent valandai pamirštų viską, tai stiprus fizinis ryšys. Baigdami mokyklą, laimėjo kas liko už palapinės sienų, ir patikėtų – skristi yra svarbų konkursą, atvėrusį jiems trupės Cirque du So- lengva.“ Nors nei gyvenimas, nei cirko kasdienybė leil duris. Vis dėlto abu nusprendė rinktis ne šou, bet nėra lengvi. Trupei priklauso 18 žmonių, kurie viską tikrąjį cirką. Metus dirbo Šveicarijoje su Zimmermann atlieka patys – ir palapinę pastato, ir prožektorius su- & de Perrot, bet nusprendė, kad čia per mažai cirko ir kabina, ir vilkiką vairuoja, ir kostiumus pasisiuva, ir per daug teatro. Todėl dabar dirba dviese. Kuria tada, administruoja. „Mes pasirinkome nuolat gyventi ke- kai turi ką pasakyti. Spektaklį „Geriausiam ir blo- lyje. Kartais pasvajoju: norėčiau rytais savo terasoje giausiam“ pastatė 2011 m. ir parodė jau 117 kartų. Tai gerti kavą su tuo pačiu žmogumi, bet... Todėl turime universali istorija apie du žmones kelyje. Palapinės utopinę idėją, kad jaustumės šeima, nebūdami šei- grindys – plika žemė, kelio dulkės visada mus supa, ma“, – sakė Claire Aldaya, vienintelė trupės moteris, gyvenimą darydamos prozišką, net brutalų. Į palapi- akrobatė, pradėjusi dirbti cirke, būdama 17 metų. nę įvažiuoja maža, ryškiai raudona mašina ir santykių Cirkas, kai jį pasirenki, įtraukia visam gyvenimui: iš drama prasideda. Iš nesiliaujančio durelių trankymo, pradžių treniruojiesi, kad taptum geriausias, vėliau kaskart perjungiant vis kitokią muziką, išauga sodri treniruojiesi, kad išlaikytum geriausiojo pozicijas, o akrobatų poros istorija su šokio, teatro, humoro ele- galiausiai treniruojiesi, kad nebūtum blogiausias… mentais. Spektaklis nepaprastai kinematografiškas, Claire sakė, kad jų trupė siekia kurti tokius spekta- pavyzdžiui, finale įtampa auginama, apšvietimą kai- klius, kurie skatintų publiką mąstyti širdimi. taliojant su tamsa. Žaidžiama rekvizitu, kad atsirastų

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 papildomos metaforos, poetinės aliuzijos. „Kaskart, scena aptveriama aukšta tvora, ant kurios užmetamas kai sukuriame spektaklį, jaučiame vidinę būtinybę api- tinklas, o į vidų pro veidrodį įšoka gyvas tigras. Gra- būdinti, kas tai – cirkas, šokis, o gal teatras? Gerbiame žios, įdomios idėjos, nuo pat pradžių ėmusios strigti, cirko žanrą ir vengiame neatsakingai juo vadinti vis- brigzti, dabar visai iširo. Nebuvo nei gilios metaforos, ką, kas dedasi ant scenos, vien todėl, kad esame atėję iš nei stulbinančio efekto. Nesėkmę vainikavo visiškai cirko mokyklos. Kaskart pasitikriname, ar yra pakan- apatiškas tigras, kuris čia akivaizdžiai nebūtinas. Juk kamai cirko, kitu atveju vadiname tai teatru ar šokio dažnai mažiau yra daugiau. spektakliu“, – teigia menininkai. Jie nėra pamišę dėl Šiuo kredo – mažiau yra daugiau – rėmėsi Aure- cirko, jeigu spektaklio idėja reikalautų teatrui įpras- lienas Bory, su marokiečių akrobatų trupe Cie 111 tos erdvės, jie mielai išsikraustytų iš savo palapinės. festivalyje pristatęs spektaklį „Azimutas“. Režisierius Nomadiškas cirko gyvenimas nėra rožėmis klotas, siekė atskleisti jų dvasinę patirtį, tai, ką jiems skau- greičiau akmenuotas. Ypač rudenį, kai lyja, ir žiemą, da, atmesdamas egzotiką, visiškai atsiribodamas nuo kai šalta, o reikia keltis 4 val. ryto, kad įjungtum šil- „Maroko šou“, ir pavyko sukurti originalų, bet kartu dymą palapinėje, kad nuo stogo nutirpdytum sniegą. universalų spektaklį. Jo darbo metodas – rinkti idė- Ne pyragai ir šiltuoju metų laiku, štai šią vasarą, kai palapinėje buvo +40 laipsnių, Victoras sakė numetęs 7 kg. „Be to, mes neturime savo sodo“, – liūdnai kons- tatuoja jis. Sodo įvaizdis – dirbtinės gėlės, sukaišiotos į smėlį, – panaudotas ir šiame spektaklyje. O trupės Rasposo parodytas „Įkandimas“ (Morsure) sukėlė visiškai priešingas emocijas. Po jo prigijo net priežodis „Bet kuo čia dėtas tigras?“ Šiame spektakly- je iš tikrųjų pasirodo gyvas tigras (beje, baltas pudelis irgi). Kai tiek prisiklausėme apie šiuolaikinio cirko siekį atsiriboti nuo gyvūnų dresūros, buvo netikėta Circus festivalyje išgirsti riaumojant plėšrūną. Dabar- tinė trupės vadovė Marie Molliens šį postą perėmė iš savo mamos, tradiciškumo esama ir daugiau – trupei priklauso dvi dviejų šeimų kartos. „Įkandimas“ – de- biutinis Molliens spektaklis. Ji daug dirbo, ieškodama naujo šiuolaikinio kelio, pasirinko cirko teatrą. Daug ką perėmė iš vaizduojamojo meno (įrėminimas, figūrų komponavimas), iš italų kino (esama aliuzijų į Federi- co Fellini’o laikmetį, kostiumus, jo filmus). Spektaklyje gyvai atliekama muzika, nemažai šokama. Pagrindinė mintis – cirko trupės primadona ir visa tai, kas ir kaip sukasi aplink ją. Kalbama apie aistros žiaurumą, ne- gailestingai besikandžiojantį gyvenimą, jo paliekamus randus. Naudojamos skirtingos akrobatikos ir ekvili- bristikos technikos. Mėginama apžaisti, kaip tą daro kinas, skirtingus laiko sluoksnius – dabartį, prisimi- nimus, fantaziją. Galiausiai visa apskrita palapinės Aïtal. „Geriausiam ir blogiausiam“. Spektaklio scena

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 39 rų – pavyzdžiui, ant grotų narpliojamos vilnonių siūlų gijos, pasirodo, susijusios su žodžiu sufizmas, arabiškai reiškiančiu vilną. Be to, vilna puikiai sugeria šviesą ir kuria įspūdingus efektus. „Šviesa scenoje yra tarsi vizualinė muzika“, – sako Bory. Todėl ir su šviesų dailininku, ir su kompozitoriumi jis dirba nuo pat idėjos užuomazgos. Nepamiršta palikti ir tuščios erdvės, kad spektaklis galėtų kvėpuoti. „Azimutas“ – labai filosofiškas, beveik viduram- žiškas spektaklis, todėl, kad Cie 111. „Azimutas“. Spektaklio scena priartėtų prie šiandienos, kūrėjai pasitelkė ryškius kas- jas, atlikti įvairius bandymus, kol atsisako visko, kas dieninius marškinėlius, džinsus. „Azimutas“ – tai šiam konkrečiam spektakliui nėra būtina. Svarbiau- akrobatika, perauganti į vizualinį teatrą, savotiškas sia – neprisirišti. Tik taip galima nueiti toliau, žvelg- cirko žanro paribys. „Teatras neegzistuoja. Egzistuo- ti giliau. Tai, kas galėjo tapti spektaklio trūkumais ja tik teatrai ir tu turi atrasti savąjį“, – Émile’o Zola (nėščia akrobatė, traumuotas senstantis akrobatas), žodžius pacitavo cirko filosofas Aurelienas Bory. jam pavyko paversti privalumais. Režisierius rėmė- Festivalis Circus atsirenka tuos spektaklius, kurie si ne tik asmeninėmis akrobatų šeimų istorijomis: būna parodyti bent 60 kartų. Kai kurios trupės jų pa- „Aš pasitikiu gyvenimo realybe ir tuo, ką ji man rodo net po 200. Pagrindiniai šios gyvybingos meno duoda“, – sako Bory, vadinantis save žonglieriumi. rūšies principai būtų tokie: atkaklumas ir nuolatinis Spektaklio atspirties tašku tapo skrydis, svarbus ne savęs tobulinimas, vedantis į tobulumą; suvaldyta ri- tik akrobatikoje apskritai, bet ir teatre. Beje, italų su- zika ir išlaisvintas kūrybiškumas, kuriantis erdvę nau- kurta pirmoji teatro mašina buvo panaudota būtent jiems atradimams; produktyvus santykis su publika, skrydžio efektui išgauti. Bory remiasi matematikos, nes jai rodomos ne klišės, bet užduodami klausimai; fizikos dėsniais, naudoja daug mechaninės įrangos. suvokimas, kad izoliacija žudo, o mainai praturtina. Pagrindinė „Azimuto“ dekoracija – grotos per visą Kiekvienos meno formos klestėjimą užtikrina penki scenos aukštį (spektaklis rodytas įprastame teatre). pagrindiniai dalykai: švietimas, kūryba, produkcija, Tarsi visata būtų uždengta milimetriniu popieriumi sklaida ir dokumentavimas. Tarp šių grandžių turi ir nutiestas tinklas kūnams laipioti. Akrobatika, iš- vykti nuolatinė energijos ir idėjų apykaita, kiekviena vertus iš graikų kalbos, reiškia vaikščiojimą dangu- iš jų turi nusistatyti savo santykį su publika. je. Iš pradžių aukštyn žemyn juda juodi maišai – tai Suvokdama Prancūzijos ir Lietuvos teritorinius, svoris, balastas, miręs kūnas, pati mirtis, jos krytis, demografinius, istorinius ir kultūrinius skirtumus, šokis erdvėje. „Prakalbintos“ šviesų, atgyja juodos vis dėlto viliuosi, kad šiuolaikinis cirkas po truputį draperijos. Esama daug paslėptų aliuzijų, metafo- sustiprės ir pas mus.

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Tomas Genevičius

Pasaulio atradimas, pasitelkus kino išugdytą vaizduotę

Marko Cousinso kino eseistika

šių metų Kauno tarptautinį kino festivalį pristaty- kreipdamas dėmesį į unikalų Vakarų Afrikos kiną. Į ti savo naujausių filmų ir pabendrauti su žiūrovais Šioje penkiolikos valandų epopėjoje išskirdamas buvo atvykęs garsus airių kino kritikas ir režisierius konkretų laikotarpį, kūrėją ar filmą, režisierius savo Markas Cousinsas (g. 1965). svarstymus ne tik iliustruoja pavyzdžiais, bet ir pats Pasaulyje jis daugiausia žinomas kaip penkiolikos apkeliauja visą pasaulį. Vėlesni jo kino pasakojimai dalių dokumentinio filmo „Kino istorija. Odisėja“ irgi sukurti keliaujant. (The Story of Film: An Odyssey, 2011) autorius (fil- Kauno kino festivalyje buvo parodytas Cousinso mas neseniai buvo rodomas ir Vilniuje, Šiuolaikinio „Filmas pavadinimu meilė?“ (What Is This Film Cal- meno centre). Įtaigus, gilių įžvalgų kupinas pasakoji- led Love? 2012) ir „Pasakojimas apie vaikus ir kiną“ mas perbraižė kino žemėlapį, stipriai išryškindamas (A Story of Children and Film, 2013). Šiuo metu daug tokias šalis, kaip Iranas, Indija, Kinija, Tailandas, at- kur pristatomas naujausias režisieriaus filmas „Čia

„Čia bus drakonai“. Filmo kadrai. Režisierius Markas Cousinsas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 41 „Pasakojimas apie vaikus ir kiną“. Filmo kadrai. Režisierius Markas Cousinsas bus drakonai“ (Here Be Dragons, 2013). Šis pavadi- čiamas vaidybinės laisvės nulemtas nenuspėjamu- nimas – tai Viduramžių kartografų terminas, apibrė- mas. Taip ši asmeninė dokumentika tapo kompasu, žiantis dar neatrastas teritorijas. Autorius nuvyko į nukreipiančiu į filmus, kuriuos sieja nudelbti vaikų Albaniją, kad apmąstydamas šios postkomunistinės žvilgsniai, drovus elgesys, nuostaba, pyktis ir t. t. šalies kultūrą, gretindamas praeitį ir dabartį, atskleis- Režisierius sako, kad žiūrėdamas filmą jaučiasi kaip tų universalius ryšius tarp atminties ir laikinumo, vaikas, ir tik seansui pasibaigus apmąsto jį kaip su- grožio ir amžinybės. augęs. Cousinsas atskleidžia ir tyrinėja šį vaikišką „Pasakojimas apie vaikus ir kiną“ prasideda kiek kino patyrimo būdą. Iš įvairių pozicijų palygina 53 netikėtai – vaizdais iš Prancūzijos Saint-Rémy mies- filmus iš 25 šalių, tarp jų gerai žinomus: „400 smū- telio Šv. Pauliaus ligoninės, kur paskutinius gyveni- gių“ (François Truffaut, 1959) ar „Ateivis“ (Steven mo metus praleido dailininkas Vincentas van Gog- Spielberg, 1982). Ir ne mažiau meistriškus, tačiau has. Filmavimo kamera lėtai artėja prie grotomis mažai kam žinomus „Tomka ir jo draugai“ (Xhan- užkalto lango, pučia stiprus vėjas, užuolaidos plaiks- fise Keko, 1977, Albanija), „Gluosnis ir vėjas“ (Mo- tosi. Per langą atsiveria gyvas Provanso peizažas, hammad-Ali Talebi, 1999, Iranas). per šimtmečius išlikęs beveik toks pat, kaip tapytojo „Filmas pavadinimu meilė?“ pradėjo naują – asme- drobėse, kurios irgi parodomos. Gyvendamas Saint- ninio kino – etapą, susijusį su Cousinso vidinėmis per- Rémy, van Goghas daugiausia tapė ligoninės viduje, mainomis ir stipria Irano minimalistinio kino įtaka. sode ar žvelgdamas per palatos langą. Čia jis sukūrė Pats autorius savo filmą vadina kino ad-libitum – tai kelis portretus ir autoportretus. Po truputį ima aiš- niekam neįsipareigojęs, spontaniškas kūrybinis pro- kėti šios įžangos prasmė: kiek daug galima pamatyti veržis, leidžiantis minimaliomis sąnaudomis išreikšti ir perteikti (paveiksle ar kino kadre), stebint tokius asmeninį požiūrį. Tuo šis filmas primena kito garsaus sąlygiškai paprastus dalykus kaip vaizdas per langą, kino eseisto, filmininku save vadinančio Jono Meko vidinis kiemas ar žmogaus veidas. juostas, atsiradusias tiesiog filmuojant savo paties gy- Tikrasis šio filmo objektas – vaikai kine. Režisie- venimą, be jokio plano, be scenarijaus, be išankstinės rius kartą nufilmavo pas jį viešėjusius dukterėčią ir idėjos, kas bus toliau daroma su ta medžiaga (Cou- sūnėną – matome vaikų žaidimą su nesuvaidinto- sinsas sako, kad Jonas Mekas – „nuostabus pionierius, mis emocijomis. Ši vos dvylikos minučių trukmės puoselėjantis asmeninį kiną“). dokumentinė medžiaga primena filmus, kur vaikai, „Filmas pavadinimu meilė?“ kaip ir jį sukurti įkvė- pasak jo, nėra tik suaugusiųjų projekcijos, kur jau- pę dalykai yra daugiasluoksnis. Tai odė ilgiems pasi-

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 „Filmas pavadinimu meilė?“ Režisierius Markas Cousinsas vaikščiojimams po miestą ir savo vidinį pasaulį, se- gyvesnis, nešasi jo nuotrauką. Klausia, kodėl savo kant Virginios Woolf esė Street Haunting: A London įspūdžius Meksikoje kino klasikas apibūdino žodžiu Adventure (1930). Tai ir atminties, ir praeinančio ekstazė. Režisierius nagrinėja kino santykį su kata- laiko apmąstymas, paveiktas Franko O’Haros, Nor- likybe, Meksikos revoliuciją apžvelgia šiuolaikinių mano MacCaigo1 eilių, apskritai poezijos. Kartu tai globalių krizių fone, barokinės architektūros atspin- kinematografinės patirties ir prigimties tyrinėjimas, džius – ankstyvajame Holivudo kine, neindiferentiš- „pokalbis“ su Sergejumi Eizenšteinu Meksikoje, per- ką gamtą – Eizenšteino filmuose. Galiausiai nustato teiktas Chriso Markerio2 eseistinių filmų stiliumi. Tai asmeninį santykį su savo kūnu, remdamasis Vsevo- pasaulio atradimas, pasitelkus kino išugdytą vaizduo- lodo Mejerholdo teatro tradicija... Tačiau atrodo, kad tę. Remdamasis asmenine patirtimi, režisierius gvil- atsakymai vis dar nesurasti. Matome ilgalaikių ieško- dena įvairias sudėtingas temas, tačiau vyrauja saulėta, jimų, dvejonių ir atradimų kupiną kūrybinį procesą. svajinga nuotaika, kokią sukelia įdomi kelionė. Filme-esė daug veiksmo, pagrindinis veikėjas – Šiam filmui-esė nebuvo rengtasi iš anksto, viską Cousinsas – nuolatos juda. Eina pėsčiomis Meksi- lėmė atsitiktinės aplinkybės: Cousinsas darbo reikalais kos miestų gatvėmis, keliauja automobiliu, trauki- nuvyko į Meksiką, kur turėjo tris laisvas, nesuplanuo- niu, skrenda lėktuvu. Mintimis ir vaizdais nusikelia tas dienas. Kišenine videokamera fiksuodavo įsiminti- į ankstesnes keliones. Kai sugrįžta į viešbutį miegoti, nas akimirkas, lyg dienoraštyje pasižymėdavo dėmesį matome spalvotą jo sapnų kaleidoskopą. patraukusius dalykus. Meksikoje 1930 m. lankėsi (sta- Britų rašytojos, moderniosios literatūros pradinin- tė filmą apie Meksiką, bet jo nebaigė) vienas įtakin- kės Woolf esė Street Haunting (pažodžiui būtų „Vai- giausių kino režisierių ir teoretikų – Eizenšteinas, tad denimasis gatvėse“) irgi prasideda nuo to, kad rašy- Cousinsui, dideliam šio meistro gerbėjui, kilo mintis toja, tiksliau, literatūrinė jos antrininkė, neturėdama sukurti jo kino portretą. Pristatydamas filmą, Cou- aiškios dingsties išeina pasivaikščioti, kad nusipirktų sinsas juokavo, kad visi dailininkai, tapantys portre- pieštuką. Taip prasideda kelionė Londono gatvėmis, tus, galiausiai būna priversti tapyti save, nes jie kaip jos žvilgsnis lyg kino kamera įvairiais planais išskiria, modeliai yra visada prieinami ir nebrangūs. Tad ir stabteli ir priartina ar tiesiog „slysdamas paviršiumi“ šis filmas, turėjęs pasakoti apie Eizenšteiną, daugiau fiksuoja spalvingas miesto detales su miestiečių mi- pasako apie jo autorių. zanscenomis. Visa tai paverčiama refleksijomis apie Cousinsas eina Meksiko gatvėmis ir užduoda Ei- žmogaus prigimtį: „Į kiekvieną iš tų gyvenimų gali zenšteinui įvairius klausimus. Kad pokalbis būtų šiek tiek įsigauti, pakankamai toli, kad susikurtum

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 43 iliuziją, jog nesi pririštas prie vienintelės sąmonės, kūnas kalnų apsuptyje), tarsi primenančių, kad šis fil- o trumpam, kelioms minutėms gali pasimatuoti kitų mas apeliuoja ne vien į intelektą. kūnus ir protus.“3 Per šį pasivaikščiojimą ji tampa Muzika meistriškai siejama su vaizdais ir nara- „akimi, atsieta nuo kūno“. „Ištrūkti – tai didžiausias tyvinėmis pauzėmis: prisiminimais, sapnais, poezi- malonumas“,4 – priduria rašytoja. ja. Polly Jeanos Harvey dainos perteikia ilgesingą, Cousinsas tyrinėja ir stebi aplinką: pagyvenusią kai kada emociškai šiurkščią, lyg Meksikos peiza- moteriškę, kaip ir jis žygiuojančią per miestą pėsčio- žai hipnotizuojančią nuotaiką. Sapnų epizoduose mis su savo manta, situaciją, primenančią Jacques’o skamba kompozitoriaus Simono Fisherio Turnerio Tati 5 filmus. Ant tilto siužetą koreguoja musė... Pa- (kūrusio muziką Dereko Jarmano filmams) muzi- skutinę pasivaikščiojimų dieną Cousinsas netikėtai ka, priverčianti juos pulsuoti. Autoriaus prisimini- randa atsakymą į klausimą, ką Eizenšteinui reiškė mai pereina į Franko O’Haros, Normano MacCaigo žodis ekstazė. Tai išdavė pati žodžio kilmė: seno- poeziją, lydimą greitkelio vingius atkartojančios ir vės graikų kalba ekstasis reiškė išeiti iš savęs, būti paslaptingai augančios styginių muzikos (Bernardo ne statiškam, judriam. Cousinsui „ištrūkti iš savęs“ Herrmano kompozicija „Meilės scenos“ iš Alfredo leidžia šis pasivaikščiojimas, šio filmo kūrimas, Hitchcocko filmo „Svaigulys“, 1958). apskritai kinas. Savo esė Cousinsas, siedamas Eizenšteino ir Woolf Asmeninę istoriją jis pateikia iš kelių perspek- mintis, apmąsto ekstazišką savęs praradimą, empatiją tyvų: pasakotojas čia – anonimiškas, neįvardytas ir androginišką sąmonę (arba sielą). Kino teoretikas moters balsas. Tarsi stebėtojas jis pasitinka žiūro- Michailas Jampolskis sinefilišką kino patirtį sieja su vus nuo pirmų kadrų ir pristato pagrindinį veikė- beveik religinės ekstazės potyriu, įžvelgdamas daug ją – Vaikiną (Cousinsą) trečiu asmeniu. Po trijų bendrumų tarp sinefilo patirties ir vaikiškos filmo dienų pasivaikščiojimo daugiamilijoninio miesto suvokimo stadijos.6 gatvėmis, jau sėdėdamas lėktuve, tarsi pasibaigus Elegišką filmo nuotaiką Cousinsas vadina japonų jo istorijos daliai, filmo veikėjas netikėtai tampa kultūros terminu mono no aware – tai daiktų ir gyve- moterimi – siužeto pasakotoja. Woolf biografinio nimo laikinumo stebėjimas su švelniu liūdesiu, tarsi romano „Orlandas“ pagrindinis veikėjas vieną die- atsisveikinant su jaunyste. Filmo pabaigoje Cousinsas ną irgi atsibunda moters kūne ir tampa Orlanda, ta dėkoja Eizenšteinui, išmokiusiam jį žiūrėti, nes buvi- pačia, bet kitos lyties asmenybe. Cousinsas žengia mas kartu „praskaidrino akis“. dar toliau ir pabaigoje nukreipia savo „filmavimo – įsikūnijimo“ aparatą į zoologijos sodo elnią... Cousinso kišeninė videokamera neturi fokusavimo 1 Frankas O’Hara (1926–1966) – įtakingas amerikiečių rašytojas, poetas, ir priartinimo funkcijos. Šio įrenginio technologinis meno kritikas; Normanas MacCaigas (1910–1996) – vienas iškiliausių XX paprastumas ir mobilumas smarkiai paveikė tiek fil- a. Škotijos poetų. mo formą, tiek jo turinį (panašiai 7-ajame dešimtme- 2 Chrisas Markeris (1921–2012) – prancūzų kino režisierius, kino eseistas. tyje JAV paplitus mėgėjiškoms kino kameroms, atsi- 3 Esė „Street Haunting: A London Adventure“, iš: Selected Essays (Oxford rado avangardinis kinas, kurio krikštatėviu laikomas World‘s Classics), by Virginia Woolf, 2008, New York: Oxford University Jonas Mekas). Cousinso filmavimo stilius – tai statiš- Press, p. 185. ka kadro kompozicija be didesnių kameros judesių, 4 Ten pat. vyrauja miesto, gamtos peizažai, meditatyviai išski- 5 Jaques Tati (1908–1982) – prancūzų kino režisierius ir aktorius, savo komiš- riamos ypatingos detalės, kurios, susietos su auto- kuose filmuose atskleisdavęs žmogaus pasiklydimą moderniame pasaulyje. riaus komentarais, įgauna poetinį skambesį. Esama ir 6 Michail Jampolski, Kalba-kūnas-įvykis: kinas ir prasmės paieškos, 2011, labai intymių epizodų (pavyzdžiui, nuogas Cousinso Vilnius: Mintis, p. 327.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Audronė Žiūraitytė

Baletas Lietuvoje – tarp žemės ir dangaus

au kelerius metus Lietuvos baletui vadovauja lenkų Veiksmą, gana brandžiai įprasminamą Lietuvos ba- Jchoreografas Krzysztofas Pastoras ir Rūta Butvilie- leto trupės, gaubia liūdesys, slogi atmosfera. Wagnerio nė. Per trumpą laiką įvykę pokyčiai baleto repertuare muziką įtaigiai interpretavo teatre debiutuojantis di- ir apskritai trupės gyvenime atvėrė estetines prieštaras, rigentas Modestas Barkauskas, siekdamas skambesio susijusias su šio žanro ypatybėmis. Baletas, nepaisant gelmės, pristabdydamas išorinį garsų srautą. Tačiau, specifinio sąlygiškumo, gali būti realistinis, „žemiš- skambant kompozitoriaus įvardytiems meilės moty- kas“ arba – tas jam gerokai natūraliau, – pakylėtas į vams, pagal libretą „jaunuoliai mokomi karo meno“. aukštumas, o romantiniai baletai (pavyzdžiui, „Žizel“, Prarandami esminiai muzikos niuansai. Naujų priešta- „Bajaderė“) suderina ir viena, ir kita. Vienur vyrauja ringų prasmių esama ir daugiau, bet nenorėčiau perne- abstraktus šokis, choreografiniai sprendimai, kitur – lyg to akcentuoti. Kiekvienas choreografas, statydamas pantomima, režisūrinės mizanscenos. Visa tai remiasi baletą, turi savus prioritetus, svarbu, kad kūrybinės ne vien klasikinėmis ar neoklasikinėmis šokio formo- intencijos rastų tinkamą išraišką. Šįkart pirmenybė ati- mis, bet ir šiuolaikine plastika, šokio teatru. duodama ne jausmams, ne veikėjų būsenoms, o pasa- Dažnai pažintį su baletu pradedame nuo libreto. kojimui. Jis nulėmė muzikos dramaturgiją, grindžiamą Pastoro „Tristanas ir Izolda“ (vilniškė premjera – ne vien Wagnerio operos partitūros fragmentais, aran- 2012 m. rugsėjo 19 d.) labiau įprasmina Tristano – liū- žuotais Henko de Vliegerio, bet ir penkių dainų ciklu desio vaiko – įvaizdį. Pirmiausia į akis krito nepaprastas, pagal Mathildos Wesendonck (su kompozitoriumi ją baletui ne itin būdingas siužeto išplėtojimas, pralenkian- siejo meilės ryšys) tekstus (orkestruotė Felixo Mottlio, tis net Richardo Wagnerio operos detalizuotą libretą. dainavo Inesa Linaburgytė ir Sigutė Stonytė). Kita vertus, Wagneris tobulai išreiškė kūniškos meilės Įdomu atsekti prancūzų muzikinio teatro tradicijas. geismą, o Pastoras tiek muziką, tiek mitą interpretuoja Pastoro ir Carelo Alphenaaro libretas sukurtas pagal Jo- visiškai kitaip. Neatsitiktinai ankstesnes – švediškąją ir sepho Bédier „Romaną apie Tristaną ir Izoldą“ (1900), varšuvietiškąją – baleto versijas choreografas pavadino apimantį įvairias sakytines ir rašytines populiariosios tiesiog „Tristanu“. Daugiausia dėmesio skiriama būtent sakmės detales nuo keltų legendos, poeto Thomaso iš jam – neįveikiamam kariūnui, tapusiam politinių intrigų Britanijos (1173) ir daugybės vėlesnių šios meilės is- auka, o ne meilės jausmui, kuris netikėtai jį užklupo. torijos interpretacijų. Būtent Thomaso versiją Bédier

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 45 bandė rekonstruoti ir adaptuoti prancūzų kalba. Nors Baleto „Čiurlionis“ (premjera įvyko 2013 m. gegu- Lietuvoje legenda apie Tristaną ir Izoldą labiausiai ži- žės 24 d.) autorių rimtas, atsakingas kūrybinis požiūris noma iš genialios Wagnerio to paties pavadinimo ope- nekelia abejonių. Čia tarsi atgimė jau beveik išnykusi ros, detalus baleto siužetas, tarsi liudijantis muzikinio bendradarbiavimo tarp kompozitoriaus (Giedrius Ku- teatro (šiuo atveju baleto) priklausomybę nuo dramos previčius), baletmeisterio (Robertas Bondara) ir diri- teatro, asocijuojasi su prancūzų „didžiosios operos“ si- gento (Robertas Šervenikas) tradicija. tuacijų dramaturgija, kuriai būdingos puikiai suregztos Bondaros nuomone, šokiui tinka visokia muzika, net intrigos, paradoksalūs veiksmo posūkiai, ryškūs kon- ir tyla. Iki šiol jis kūrė autorinius baletus, t. y. muziką trastai, lyrinės ir istorinės (socialinės) siužeto linijų py- jiems rinkdavosi pats. Vilniuje choreografas susidūrė su nės, riteriškos meilės romantika. kita situacija – Kuprevičiaus muziką sakė vertinęs tech- Pastoro choreogafinis stilius, net kai interpretuo- niniu požiūriu, pagal realizavimo galimybes, nes baleto jamos itin jausmingos („Karmen“), drastiškos („Acid idėja priklauso ne jam. Kitaip tariant, jis nesijautė visiš- city“) temos, yra estetizuotas, neoklasikinis, paisantis kai laisvas ir ieškojo muziką atitinkančios dvasios. Vis meninio saiko, kitaip tariant, santūrus, netgi papras- dėlto kompozitoriaus sumanymą choreografas šiek tiek tas. Tai atitinka Bédier teksto ypatybes, kurias, pasak modifikavo, į libretą įtraukė naują personažą – Eugenijų vertimo įžangos autoriaus Tadeuszo Boy-Żeleńskio, Moravskį, kuris padėtų sujungti scenas. Kompozitorius lėmė du veiksniai: „vienas – pirmapradis paprastumas, savo libretą grindžia trim Čiurlionio gyvenimo aspek- su kuriuo senovės bardai, dar nepaveikti „literatūros“, tais, – tai nepasiekta šlovė, vienatvė, šeimos drama. Ne- naiviai ir dalykiškai dėstė įvykių seką; kitas – diametra- turėdamas galimybės laisvai rinktis muzikos, choreo- liai priešingos prigimties – tobulas meninis išmanymas, grafas buvo priverstas interpretuoti interpretaciją... Ar kuriuo pasižymėjo atkurtosios poemos autorius“ (Bra- tai įmanoma? Sunku pasakyti, ar būtinybė prisitaikyti, vissimo, 2012, nr. 5–6, p. 9). ar biografinio žanro sudėtingumas, ar „tamsumos, susi- Atšiauroka, neegzaltuota, nepsichologizuota, saky- telkusios Čiurlionio galvoje“, ar kitos priežastys sutruk- tume, viduramžių dvasia dvelkia iš Vilniaus scenoje dė ryškiau, nuosekliau atsiskleisti Bondaros vaizduotei, pastatyto spektaklio, visi jo sandai (ir Adomo Jacovs- juk ankstesnius choreografo darbus kritikai vertino itin kio scenografija, ir Aleksandros Jacovskytės kostiumai) palankiai. Beje, libretas „baletiškas“, be komplikuotų vientisi, stilingi. Tai neabejotinas baleto privalumas, vis išvedžiojimų, lengvai suprantamas, – atrodytų, tai su- dėlto legenda čia netampa „pačia nuostabiausia, didžiai teikia erdvės abstraktesnei raiškai. Tačiau ją „įžemina“ jaudinančia meilės poema, kokią žmonija kada nors yra draminiai sprendimai (programėlėje Bondara pristaty- sukūrusi“ (Boy-Żeleński). Balete vyrauja liūdesys, mei- tas ne tik kaip choreografas, bet ir kaip režisierius). lės kančia, sielvartas. Ar baleto kūrėjai to ir siekė? Tada „Čiurlionį“, turėdami omenyje baleto žanro sąlygiš- tai iš tikrųjų visai kita istorija. Šios legendos pagrindu kumą, turėtume vadinti draminiu baleto spektakliu, pagal Wagnerio ir kitų kompozitorių muziką sukurta kuriame realistinis ir abstraktusis raiškos stiliai ne daugiau kaip dvidešimt baletų, to ėmėsi žymiausi pa- visada pakankamai įtaigiai sąveikauja. Balete ne vien saulio choreografai – Leonidas Miasinas, Frederickas šokama, šokio čia gal net per mažai. Režisūrinį Bonda- Ashtonas, Maurice’as Bejart’as, Johnas Cranko, Johnas ros kūrybos aspektą, kuriam jis labai dėmesingas, su- Neumeieris. Vis dėlto atsiplėšti nuo pirmapradžių am- stiprina pasirinktų dailininkų komanda: Diana Mars- žinojo mito prasmių sunku. Pasak Wagnerio, „Tristanas załek ir Julia Skrzynecka (scenografija ir kostiumai), ir Izolda“ atveria daugybę aistringos meilės atspalvių: Maciejus Igielskis (šviesos), Ewa Krasucka (vaizdo ne tik laukimą, liūdesį, skausmą, mirties troškimą, bet projekcijos). Scenovaizdžio pagrindas – šviečiančios ir džiūgavimą… Vilniaus scenoje džiaugsmo buvo ma- vertikalės, primenančios stygas, Čiurlionio mėgtus žiausiai, o be jo ir meilės pojūtis atrodo nevisavertis. muzikos instrumentus. Jos tirštėja, kryžiuojasi, atspin-

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 dėdamos psichologinės būklės kitimą, ligos progresa- orkestro instrumentai – saksofonas, trimitas, trombo- vimą. Čiurlionio kūrybos temomis improvizuojama nas, violončelė – suteikė naujų spalvų personažams, labai subtiliai. Kostiumų, scenos gilumoje liejamų kurių šiuolaikiškumo kulminacija laikytinas Eskamil- paveikslų spalvos primena Čiurlionio kūrybos kolo- jo tapsmas roko „žvaigžde“. Scenoje ir ekrane jis pa- ritą, jo epochą, o veidrodinės grindys tampa nuoroda sirodo su elektrine gitara rankose ir atlieka toreadorą į menininko tapyboje dažną atspindžio motyvą. Šias charakterizuojančią Bizet muziką. Dirigentas Modes- skoningas abstrakcijas sujaukia į sceną nuolatos „įva- tas Barkauskas su muzikantais gerai suvaldė tokias žiuojanti“ ligonio lova – nors tai vienintelis realus sce- transformacijas. novaizdžio akcentas, bet įkyriai primena psichiatrijos Karmen istoriją (libreto autorius Christopheris ligoninės Pustelnike atmosferą, kuri ilgainiui darosi vis Gable’as) į šių dienų miestą perkelia filmuoti vaizdai, slogesnė. Antrame veiksme sceną užtvindo demonai, šiuolaikinė baro aplinka. Televizijos ekrane matome chimeros su tamsiais budelių apsiaustais. Čiurlionišku futbolo rungtynes (gal ir banalus, bet lietuviškesnis kontekstu scenovaizdį praturtino rodomi vaizdo įrašai akcentas būtų krepšinis), klausomės roko „žvaigždės“ iš Varšuvos, Sankt Peterburgo archyvų, tragizmą kaiti- koncerto. Eskamiljo pasirodymus scenoje lydi isteriš- no „liguisti“ paskutiniai dailininko piešiniai. Prieš akis ki panelių klyksmai, o kadaise toreadoras sukeldavo ryškiau iškyla kenčiantis ligonis, o ne didis meninin- ilgesingus atodūsius ir visuotinio susižavėjimo šur- kas. Ar tokį Čiurlionį norime matyti? mulį. Gana efektingas Karmen pabėgimas iš kalėjimo Nepalyginamai žemiškesnis, į nūdienos realijas pre- siaurais koridoriais – suspaustas vaizdas, rodomas tenduojantis baletas „Karmen“ (premjera – 2013 m. ekrane, pabrėžia laisvės troškimą, išsipildantį, kai šo- lapkričio 29 d.). Jį sukūrė olandų choreografė Didy Vel- kėja išbėga į erdvią sceną. dman, dirbanti su šiuolaikinio šokio trupėmis, Vilniuje Rūdžių, žemės atspalvių scenovaizdis primena gam- pirmąkart stačiusi „Karmen“ su „akademiniu“ bale- tiškąją, kūniškąją Karmen prigimtį. Kalėjimo grotų, vir- to kolektyvu (kitos versijos rodytos Lydse, Anglijoje, bų motyvai pranašauja fatališką lemtį. Drauge sprendi- Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje). „Neklasikinis“ basų mas abstraktus, konstruktyvistinis, išlaisvinantis scenos kojų šokis atrodė neįprastas mūsų baleto artistams. erdvę šokiui. Klasikinių kanonų nevaržomas judesys Pasak Rūtos Butvilienės, tai visiškai nauja kūno kalba, piešė aistringos laisvamanės portretą. Spektaklyje gana kupina smulkmenų, niuansų. Choreografė pasidžiaugė, nuosekliai plėtojamas modernizuotas šokis (ar jis ori- kad trupė atvira naujovėms, todėl malonu su ja dirbti. ginalus – kitas klausimas) lygia greta su realistinėmis, Baleto artistai, įveikdami treniruoto kūno pasipriešini- lengvai suvokiamomis pantomimos mizanscenomis, mą, pasiekė gerų rezultatų. Pagrindinius vaidmenis at- lyg su „kalbamaisiais dialogais“ iš Bizet operos pirminio likę Anastasija Čumakova, Andrius Žužžalkinas, Rūta varianto (viena iš tokių – scena bare, kai draugai įtiki- Juodzevičiūtė ir Eligijus Butkus įrodė, kad yra uni- nėja Karmen rinktis ne šeimyninę laimę, o tapti roko versalūs šokėjai. Šiuolaikinio šokio naujoves menkiau „žvaigždės“ palydove). Šokiu įtaigiai atskleistas trapus perprato kordebaletas, jo scenos atrodė chaotiškos, nes Mikaelos (Rūta Juodzevičiūtė) paveikslas, gražus jos vienodi judesiai buvo skirtingai įprasminami (pavyz- duetas su Chosė. Deja, jo aistros Karmen choreografinė džiui, epizodo bare pradžia). plastinė melodija apsiribojo žaidybiniais judesiais aplink Baleto autoriai – ne tik choreografė, bet ir sceno- centre pastatytą lovą ir nutrūko vos užsimezgusi. vaizdžio, kostiumų autorė Kimie Nakano (Didžioji Spektaklio sandų dermė organiška, tačiau ar galima Britanija), šviesų dailininkas Benas Ormerodas pa- būtų sakyti, kad rezultatas tikrai naujoviškas, nepaisant brėžė siekę naujoviškai traktuoti temą. Balete skam- deklaracijų ir didelių trupės atsinaujinimo pastangų? bėjo ne originali Georges’o Bizet partitūra, bet Johno Bandymai chrestomatinius veikalus apvilkti dabarties Longstaffo aranžuotė be vokalinių partijų. Soliniai drabužiais vis dažniau suvokiami kaip pabodę, trivia-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 47 lūs. Tai, ką autoriai pateikia kaip naujovę, atsisuka prieš dariusį didžiulę įtaką amžių sandūros baletui. „Laiko ai- juos – atrodo senamadiška ãtgyvena. Neuždrausime be dai“ atspindi ir savaip apibendrina XX–XXI a. sandūros paliovos eksploatuoti Bizet „Karmen“, tačiau abejoju, modernaus šokio tendencijas. Pastoro manymu, viena ar verta tą daryti būtent tokiu būdu. Pasaulyje sukurta ryškiausių iš jų – tai šiuolaikinio šokio atlikėjų energija, gausybė pastatymų šia tema, vien Lietuvoje – Jurijaus gaivališkas fiziškumas, tiesiog neįtikėtinai tobuli judesiai Smorigino, Anželikos Cholinos, Krzysztofo Pastoro, (norintiems atlikti Forsythe’o choreografiją reikia gauti kurio interpretacija, beje, kardinaliai skiriasi nuo ap- specialų leidimą). Tam būtinos didelės pajėgos, kurių tariamos „naujosios“. Jo „Karmen“ su neužmirštamąja profesinis meistriškumas nekeltų jokių abejonių. Lenki- Egle Špokaite yra elegantiška, pakylėta. jos nacionalinio baleto trupė visa tai turi. Ypač įspūdin- Pasibaigus Veldman „Karmen“, inteligentiška gar- gas, atletiškas vyrų šokis (gal ir todėl, kad jį apskritai re- baus amžiaus žiūrovė pasakė: „Nežinau, kaip vertina- čiau matome). Visus tris vienaveiksmius baletus vienijo te jūs, bet man patiko, nes maniau, kad bus blogiau.“ ryšys su gera „klasikine“, daugiausia šiuolaikine, muzika, Jos žodžiai iš dalies atspindi mūsų publiką ir trupę, vaizduojamaisiais menais. Verbaliniam naratyvui čia vie- lyg atsidūrusias „pereinamajame“ etape, bandančias tos nėra. Viskas perkeliama į abstrakčią plastinių, greitai suvokti ir įprasminti neįprastą baleto leksiką. Turėti judančią struktūrų seką, kartais sinchronišką, neretai repertuare kelias skirtingas „Karmen“ gal ir gerai, bet polifonišką, visada daugiareikšmę. Tai iššūkis ir nepaty- labai svarbus tolesnis baleto trupės modernėjimo ke- rusiems žiūrovams, nes reikia remtis dvasine, emocine, lias kokybės link, jos prioritetai, pasirinkimai. intelektualine savo patirtimi, ją sužadinti, nes konkrečių Modernesne stilistika padvelkė per Lenkijos nacio- nuorodų, kaip suvokti kūrinį, nepateikiama arba jos la- nalinio baleto gastroles (2013 m. gruodžio 4 d.). Baleto bai miglotos. Tokio stiliaus veikalų mūsų teatre pasitaiko vakaras „Laiko aidai“ – tai trys amžių sandūros kom- labai retai, todėl šis vakaras ypač įsimintinas. pozicijos, sukurtos Ascley’o Page’o, Krzysztofo Pastoro Anglų choreografo Page’o „Amžių virsmas“ (Centu- ir Williamo Forsythe’o. Savotiška preambule tapo jau- ry Rolls) pagal amerikiečių minimalisto Johno Adamso nimo orkestro I, Culture, įkurto Lenkijoje 2011 m., kai to paties pavadinimo koncertą fortepijonui (beje, prieš šalis pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai, koncer- keletą metų jį atliko Petras Geniušas) – labai muzikalus tas LNOBT 2013 m. lapkričio 28 d., dirigentas Łukaszas spektaklis, veržliai žaismingas ir lyriškas, vizualizuo- Borowiczius. Buvo atlikta M. K. Čiurlionio simfoninė jantis skambančią muziką. Čia svarbūs visi sinestetinės poema „Miške“ ir avangardiškas aleatorinis Witoldo visumos sandai. Dailininkė Tatyana van Walsum sceno- Lutosławskio koncertas violončelei su orkestru, de- grafiją ir kostiumus sukūrė pagal italų dailininko futu- dikuotas Mstislavui Rostropovičiui ir atspindintis jo risto Giacomo Ballo (beje, studijavusio ir kūrusio mu- konfliktą su valdžia. Solo partiją meistriškai atliko Jo- ziką) puantilistinės kūrybos motyvus. Tarp jų vyrauja hannesas Moseris. Antroje dalyje skambėjo Bélos Bar- aliuzijos į fortepijono klavišus ir kitos muzikinės nota- tóko koncertas orkestrui. Lenkijos ir Rytų partnerystės cijos (pavyzdžiui, diezų). Juodais klavišais „grojo“ besi- šalių jauni muzikantai, pasirinkę solidžią programą, plaikstantys margaspalviai trumpi balerinų sijonėliai su grojo talentingai, įkvėptai. juodais lopiniais. Ištįsusių klavišų, kitų muzikinių ženklų Grįžkime prie modernaus baleto. Lenkijos artistai grafines linijas galima įžvelgti galinėje scenos uždangoje, Vilniuje parodė naujausią savo kūrinį, kurio premjera kuri, skirtingai apšviesta (dailininkas Bertas Dalhuyse- Varšuvoje įvyko 2012 m. lapkričio 17 d. Specialiai jai nas), bylodavo ypač išraiškingai (išskirčiau lyrinę kon- buvo sukurta pirmoji vakaro dalis – Page’o kompozicija, certo dalį mėlynos ir juodos spalvų fone). Finale gyvas kitos dvi pastatytos anksčiau. Žymus amerikiečių chore- grupinio šokio asinchroniškumas savaip atkūrė minima- ografas Williamas Forsythe’as „Artefaktų siuitą“ (2004) listinės muzikos fazių pasislinkimo techniką, buvo api- sukūrė pagal to paties pavadinimo 1984 m. spektaklį, pa- bendrinamai „optimistiškas“, šventiškas. Choreografija

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Barbora Radvilaitė – Olga Konošenko Žygimantas Augustas – Martynas Rimeikis

„Barbora Radvilaitė“ Choregrafė ir libreto autorė Anželika Cholina Elžbieta Habsburgietė – Inga Cibulskytė

Martyno Aleksos nuotraukos Giedrius Kuprevičius „Čiurlionis“ Choreografas Robertas Bondara M. K. Čiurlionis – Marius Miliauskas

Martyno Aleksos nuotraukos pakerėjo elegantišku (ne- oklasikiniu) nuosaikumu, suponuojančiu harmo- ningą visų spektaklio san- dų sintezę. Antroji vakaro dalis – Pastoro prieš ketverius metus Olandijoje pasta- tytas vienaveiksmis bale- tas „Judantys kambariai“, savaip pratęsęs archa- jines pirmosios „Laiko aidų“ dalies užuominas. Adamso koncertą įkvė- pė pianolos (fonografo pirmtakės) mechaniz- mas, o dabar vyravo „me- chaninė“ klavesino muzi- ka – Alfredo Schnittke’s „Laiko aidai“. Pirmoji dalis. „Amžių virsmas“ Nuotrauka iš LNOBT archyvo „Concerto grosso I“ ir Henryko Mikołajaus Góreckio koncertas klavesinui. nuogintos scenos gilumoje gulintys artistai rankomis Tačiau „Judančių kambarių“ turinys kitoks – emociona- sinchroniškai ir nesinchroniškai dėlioja „ornamen- lesnis, ekspresyvesnis, dramatiškesnis, keliantis konkre- tus“, šokis čia be saugios pusiausvyros, rizikingas, aiš- tesnes asociacijas, pavyzdžiui, su skulptūrinės „Pietos“ ku, energingas ir greitas, drąsus ir užtikrintas ­– visa plastika ir net spalvomis. Kostiumų dailininkas Oliveris tai įtaigiai perteikė Lenkijos nacionalinio baleto šo- Halleris pasirinko vos kelių – juodos ir kreminės – spal- kėjai, įrodę, kad ne veltui jiems duotas leidimas atlikti vų amplitudę, triko stiliaus kostiumus, pasitikėdamas šią kompoziciją. Šokio epizodus drastiškai atskirdavo apšvietimu, kuris išryškina judesius, kūno formas, fak- su trenksmu nusileidžianti ir vėl pakylanti „geležinė“ tūras, proporcijas (šviesų dailininkas čia irgi Dalhuyse- uždanga. Skambėjo Johanno Sebastiano Bacho Čako- nas). Choreografiniai vaizdiniai skulptūriškai išnirdavo nos iš Partitos Nr. 2 d-moll smuikui solo ir pianistės, iš tamsos, kai įvairiomis formomis (trikampiais, kvadra- kompozitorės Evos Crossman-Hecht muzika. tais) scena būdavo apšviečiama iš viršaus, grindis ir visą Per Lietuvos baleto gastroles Lenkijoje parodyta erdvę suskaidant į „kambarius“. Pastoro teigimu, šviesų „Barbora Radvilaitė“ ir „Čiurlionis“ buvo sutikti gana ir judesių žaismas kintančioje erdvėje yra jo baleto esmė. santūriai, net kritiškai. Lenkų baleto gastrolės Vilniu- Kartais beveik agresyvų sinchronišką grupinį šokį kei- je tarsi ragino lietuvių baletą, kad jis ir toliau žengtų tė intymūs duetai, solo numeriai. Skirtingų, bet stiprių profesionalaus šiuolaikiško atsinaujinimo keliu. Ti- jausmų srautas liejosi nenutrūkstamai, nesuteikdamas kėkimės, kad viena pirmųjų naujojo LNOBT baleto nė akimirkos abejingam atokvėpiui. meno vadovo Krzysztofo Pastoro iniciatyvų – kasmet Anksčiau nei kiti du vienaveiksmiai baletai su- žiūrovams pristatyti įsteigtų choreografinių dirbtuvių kurta Forsythe’o „Artefaktų siuita“ (statytoja Katryn eksperimentus, programą „Kūrybinis impulsas“, – irgi Bennetts) LNOBT scenoje atrodė labiau avangardi- duos apčiuopiamų rezultatų. Gal Lietuvos padangėje nė, oponuojanti daugiausia klasikiniam baletui. Ap- net pasirodys jaunas talentingas choreografas?..

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 49 Praeities dabartis

Arūnas VYŽINTAS

NEBLĖSTANTYS KREMLIAUS KINO APŽAVAI, arba SENA PROPAGANDA SU NAUJU PADAŽU

Kaip sovietinis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ iki šiol plauna visuomenės smegenis

astaruoju metu kiek drąsiau imama kalbėti apie Neatsitiktinai dar pats Leninas yra pabrėžęs, kad bol- Pneigiamą Kremliaus propagandos poveikį Lietu- ševikinei propagandai svarbiausias iš visų menų yra vos visuomenei. Dar visai neseniai, rizikuodami, kad kinas.3* Ir, aišku, ne tik bolševikinei. Nes kino meni- bus apšaukti paranoikais, viešai tą aptardavo tik pavie- nės kalbos psichologinis poveikis puikiai pasinaudoja niai žurnalistai, politologai, politikai, šiaip įžvalgesni ir daugelio kitų meno rūšių galimybėmis – teatro, dai- piliečiai. Tačiau dabar šią skaudžią problemą šiek tiek lės, literatūros, muzikos, net architektūros (gali labai atviriau įvardijo net pats Valstybės saugumo departa- įtaigiai kurti estetiškai įprasmintos erdvės iliuziją). Ką mentas, kurio veiklos ataskaitoje ne be pagrindo tei- jau kalbėti apie tai, kad jis apskritai daug geriau už giama: „Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informaci- kitus menus geba kurti iliuzinę tikrovę, galinčią ne tik nė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika.“1 užgožti realybę, bet ją net ir pakeisti. Ne veltui tai yra Lietuvos istorijos perrašinėtojai, savaime supran- ir bene pats masiškiausias menas. Šiuo atžvilgiu var- tama, ypatingą dėmesį kreipia į sovietinę okupaciją ir žytis su kinu galėtų nebent populiarioji muzika, tačiau antisovietinį pasipriešinimą. Ne veltui Seimo Nacio- ir ji šiais laikais neišsiverčia be vaizdo įrašų. nalinio saugumo ir gynybos komiteto narys istorikas Arvydas Anušauskas teigia: „Mums norima primesti Reikšmingiausias visų laikų lietuviškas filmas? kitokį praeities vertinimą... Rusija panaudoja ir minkš- tosios galios elementus, kai steigiamos įvairios organi- Tokiame specifiniame kontekste be galo įdomu ste- zacijos, padedama joms su logistika, rengiant įvairias bėti, kaip sumaniai ir atkakliai propaguojamas senas konferencijas, leidžiant leidinius, kuriuose labai aki- sovietinis filmas „Niekas nenorėjo mirti“, meniškai vaizdžiai, o dažnai ir pakankamai grubiai, nesiskaitant perteikiantis Kremliaus ideologų sukurptus ir vis dar su priemonėmis, iškraipoma Baltijos šalių istorija.“2 Vienas svarbiausių Kremliaus propagandos „minkš- * Šią nuostatą šiemet su kaupu patvirtino Nacionalinių kultūros ir meno tosios galios“ ginklų, be abejo, yra ir Lietuvos istoriją premijų komisija – iš 6 laureatų net 3 susiję su kinu, konkrečiai su filmu atitinkamai iškraipantys filmai. Drįsčiau tvirtinti, kad „Niekas nenorėjo mirti“. Žinoma, tai ne vieninteliai Donato Banionio, Juozo Budraičio ir Jono Griciaus kūriniai, bet gruodžio 9 d., kai paskelbti neigiamas jų poveikis visuomenės sąmonei yra netgi premiantai, TV ekranus užplūdo būtent šio filmo kadrai. „Nesureikšminu didesnis negu minėtų konferencijų arba dezinforma- šios premijos, – sakė Banionis, – per gyvenimą esu gavęs jų visokių, net cinių pseudoistorinių leidinių, dažniausiai skirtų pa- valstybinių“ (SSRS valstybinė premija jam, kaip ir Jonui Griciui, suteikta lyginti nedideliam klausytojų ar skaitytojų sluoksniui. 1967 m.), – red.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 eskaluojamus lietuvių rezistencijos vertinimus. Jis ne dą ant šlykštaus melo istorine prasme yra iškalbingas tik reklamuojamas, garbstomas labiau už bet kurį kitą programinis pareiškimas, jog Paksas laiko Lietuvos lietuvišką filmą, bet tiesiog brukte brukamas visuome- SSR istoriją niekuo neišsiskiriančiu tarpsniu.“5 nei, jau įtrauktas net į mokyklų programas.4 Negana to, Tačiau tragikomiškiausia, kad mūsų valdžios viršū- kad filmo vaizdo įrašais užverstos jais prekiaujančios nėse į Lietuvos istoriją (o kartu ir į valstybingumą), parduotuvės, jis nuolatos rodomas ir labai palankiai atrodo, daug kas žiūri panašiai kaip Paksas. Valdžios vertinamas kino festivaliuose, forumuose, konferen- keičiasi viena po kitos, bet filmas „Niekas nenorėjo cijose, apie jį leidžiamos knygos, žiniasklaidoje apstu mirti“ kaip buvo, taip ir yra iškilmingai vežiojamas po filmą liaupsinančių recenzijų ir interviu, įvairiose tele- pasaulį.6 Žinoma, su atitinkamu valdžios pareigūnų, vizijos laidose, viešose paskaitose jį giria kino kritikai, kitų iškilių valstybės asmenų protegavimu ir palyda. menininkai, istorikai, filosofai. Kaip vienas didžiausių Lubiankos džiaugsmui, patys tyčiojamės iš savo vals- Lietuvos kino pasiekimų jis, savaime aišku, pristatomas tybės nepriklausomybės ir už ją kritusiųjų? Juo labiau įvairių meno ir kultūros specialybių studentams. kad pas mus tokia žeminanti savinieka mažai ką jau- Maža to, dar sovietmečiu buvęs, ko gero, labiausiai dina, daug kas laiko ją priimtinu, normaliu, net pa- pasaulyje žinomas lietuviškas filmas, dabar jis tapo vie- girtinu dalyku. Tai akivaizdžiai rodo, kaip netoli nuo nu svarbiausių Lietuvos ne tik kino, bet ir apskritai visos homo sovieticus mentaliteto per nepriklausomybės kultūros reprezentantų užsienyje, šiuo atžvilgiu pagal dešimtmečius pasistūmėjo didžioji tiek visuomenės, reikšmę neretai prilygsta net Čiurlionio kūrybai. Beje, tiek vadinamojo jos elito dalis.7 ką ten Čiurlionis! Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ kai Taip ir norisi prisiminti vieną gerai žinomą kultū- kam yra daug svarbesnis. Ne veltui į svečias šalis jį, kaip ros ministrą, savo apartamentuose pasikabinusį enka- vieną pačių reikšmingiausių Lietuvos kultūros vertybių, vėdisto Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus portretą.8 siunčia rodyti ir net asmeniškai pristato ne tik mūsų Labai simboliškas gestas. Gaila, kad „Kalvio Ignoto ambasadoriai, kultūros, užsienio reikalų ministrai, bet teisybės“ ekranizacija, palyginti su filmu „Niekas ne- kartais, kaip jau yra buvę, net patys prezidentai. norėjo mirti“, meniškai ne tokia vykusi. O juk būtų Tai atrodytų komiška, jei nebūtų graudu. Aukščiau- galima kultūros propagavimo labui pavežioti po pa- sia šalies valdžia išdidžiai ir įkyriai bruka pasauliui saulį ir raudonąjį kalvį. kino juostą, palaikančią, net heroizuojančią Lietuvos okupantus ir kolaborantus, su žemėmis maišančią Kurioziška LRT tradicija tuos, kurie priešinosi pavergėjams. Sunku pasakyti, kur čia baigiasi, jau cituoto Leni- Pastaruoju metu, kai tik įsijungiu LRT, lyg tyčia užtin- no žodžiais tariant, Kremliui naudingas idiotizmas, o ku įkyrią filmo „Niekas nenorėjo mirti“ reklamą – vis kur prasideda sąmoningai piktavališkas aukščiausių kviečiama žiūrėti jį nacionalinio transliuotojo medi- valstybės pareigūnų elgesys, šokiruojamai paminantis atekoje. Apie propagandinį filmo pobūdį, aišku, nė elementariausią valstybinę ir pilietinę savigarbą. Kai neužsimenama, užtat pateikiamas filmą liaupsinančių Rolandas Paksas, būdamas Lietuvos prezidentas, mi- televizijos laidų rinkinys. nėtą filmą nuvežė į Gruziją, Laisvosios Europos radijo LRT susiklostė itin savotiškas paprotys šį sovietinės žurnalistas Virgis Valentinavičius tokį valstybės vado- propagandos perlą įtraukti į programą per valstybines vui nederamą akibrokštą įvertino aštriai, bet pelnytai: Lietuvos šventes, svarbias istorines datas. Antai šiemet „Niekas nenorėjo mirti“ yra spjūvis į veidą rezisten- jis parodytas būtent Laisvės gynėjų dienos išvakarėse.9 tams. Jei kam rūpi Vytauto Žalakevičiaus filmo me- Kitaip, kaip cinišku žuvusiųjų už Lietuvos laisvę panie- niškumas, tą gali daryti privačiai ar per kino kritikų kinimu, tokio kuriozo nepavadinsi. Juk tame filme par- konferencijas, tačiau dėti valstybės vadovo antspau- tizanai vaizduojami kaip amoralūs niekšai, banditai, o

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 51 sovietiniai okupantai ir jų talkininkai pristatomi kaip Vėlines,15 dėl to tremtiniai, politkaliniai irgi protesta- šaunūs vyrai, didvyriški „liaudies gynėjai“ (taip lakiai vo,16 bet nei tada, nei vėliau nebuvo į tai atsižvelgta. išverstas į lietuvių kalbą rusiškas žodis истребителu, LRT televizijai rodyti šį filmą pačiu netinkamiausiu tiesa, žmonės vis tiek juos vadina stribais, – red.). metu, ignoruojant Lietuvos laisvės kovotojų, bolševiz- Toks LRT vadovų elgesys labai primena liūdnai pa- mo aukų prašymus to nedaryti, jau tapo tradicija. garsėjusią „Tarybinių“ dešrelių atpiginimo akciją, kurią Kodėl gi LRT, pavyzdžiui, per Laisvės gynėjų dieną Maximos gudručiai šiemet irgi sugalvojo surengti bū- neparodžius ir Aleksandro Nevzorovo pseudodoku- tent per Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.10 Tiesa, mentinio filmo apie mistinius Landsbergio snaiperius? privatūs dešrų pardavėjai cinišką savo poelgį gali bent Kodėl nesuteikus pusantros valandos eterio Algirdui jau formaliai motyvuoti komerciniais tikslais. Juk to- Paleckiui, kad plačiau paskleistų paistalus, esą savi kiomis rinkodaros akcijomis tikriausiai priviliojama šaudė į savus? Būtų galima parodyti ir meninį nev- daugiau pirkėjų, ypač tų, kuriuos tebekamuoja komu- zoroviškos dvasios filmą, juk jau pastatyta net keletas nostalgija. Tačiau LRT, regis, vis dar yra nacionalinis tokių, pasakojančių apie „baltąsias pėdkelnes“ – snai- visuomeninis transliuotojas, kuris, kaip deklaruojama peres, kurios taikius rusų karius medžiojo Kaukaze. jo paties įstatyme, be kita ko, privalo „stiprinti Lie- Pavyzdžiui, populiariame Nevzorovo filme „Skaisty- tuvos Respublikos nepriklausomybę“, ugdyti „visuo- kla“ dvi žiaurios snaiperės lietuvės Grozne sprogsta- menės moralę ir pilietiškumą“.11 Ar minėto filmo mosiomis kulkomis siunčia į aną pasaulį „taikdarius“ demonstravimas Laisvės gynėjų dienos išvakarėse ati- rusus, o čečėnų sukilėliai su savo rėmėjais dosniai tiko šiuos tikslus? joms atsilygina.17 Belieka mistines lietuvių snaiperes Laisvoje šalyje žmonės, žinoma, turi teisę žiūrėti ir smogikus iš meninių filmų permesti į Vilniaus ga- pačią įvairiausią kino produkciją. Tačiau viskam yra tves 1991-ųjų sausį. Ir tai ne šiaip ironiškas retorinis tinkamos arba netinkamos aplinkybės, laikas ir vie- pasiūlymas – rusų žiniasklaida ir interneto socialiniai ta. Juk nacionaliniam transliuotojui nešauna į galvą tinklai tokią idėją jau ne kartą svarstė. Nenustebčiau, mintis Holokausto aukų atminimo dieną rodyti (ir sužinojęs, kad ir mūsų paleckininkai retsykiais apie tai dar be jokio pristatymo ar komentarų) propagandi- pamąsto. Aktorių ir finansuotojų tokiam agitpropui nius, pavyzdžiui, nacių filmus, o Motinos dienos pro- tikrai netrūktų. Gal tik talentingų režisierių, prilygs- ga – pornografinius, apsimetančius erotiniais, kad ir tančių Vytautui Žalakevičiui, rasti būtų sunkoka… kokie meniškai tobuli jie būtų. Tačiau sovietiniams propagandiniams filmams tokie elementariausi etikos Vienas didžiausių sovietinės propagandos laimėjimų reikalavimai kažkodėl netaikomi. Filmą „Niekas nenorėjo mirti“ LRT rodė ne tik Nors „Niekas nenorėjo mirti“ yra tikrų tikriausias so- šiemet Laisvės gynėjų dienos proga, bet ir pernai per vietinės propagandos pavyzdys, jo propaguotojai ir Valstybės dieną bei jos išvakarėse,12 o ankstesnę va- gerbėjai iš kailio neriasi, stengdamiesi tai paneigti. Nu- sarą – iškart po Gedulo ir Vilties dienos.13 Savaime sišnekama iki to, esą šis filmas – vos ne antisovietinis suprantama, tai įskaudino buvusius politinius kali- arba, blogiausiu atveju, „nei „raudonas“, nei „baltas“.18 nius ir tremtinius, atviru laišku jie kreipėsi į Radijo ir Nešališkas, ideologiškai neutralus. Ar bent jau sąly- televizijos tarybą, kad bent jau atmintinomis laisvės giškai neutralus. Kino kritikas Gediminas Jankauskas kovų ir tremčių dienomis nebūtų transliuojami parti- piktinasi visais, kurie pagrįstai mano, kad šiame filme zanus, tremtinius žeminantys filmai ir laidos.14 Juolab „tiesos [...] mažoka arba kad ji pakeista ideologiniu kad tąkart buvo minimos sovietų ir nacių okupacijų melu“.19 „Ko verti ginčai apie ideologinį šio filmo pa- metinės, didžiosios 1941-ųjų birželio tremties 70-me- matą ir priekaištai, kad ši juosta juodina Lietuvos is- tis. Dar anksčiau „Niekas nenorėjo mirti“ rodytas per toriją?“ – retoriškai grąžo rankas Rasa Paukštytė, kal-

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 bėdamasi su jai pritariančiu žurnalistu, kino kritiku Laimonu Tapinu.20 Sekantys tokias pasakėles pamiršta, kad sovietmečiu KGB ir kitos ideologi- nės institucijos kontroliavo net ir tų kino juostų, kurių turinys neturėjo nieko ben- dra su istorija ar politika, kūrimą. Tad ką jau kalbėti apie filmus, paremtus vis dar kraujuojančia (1965 m., kai pradė- ta statyti „Niekas nenorėjo mirti“, žuvo vienas paskutinių Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis) istorija? Tuo metu buvo visiškai neįmanoma, kad į ekranus „Niekas nenorėjo mirti“. Filmo kadras patektų bent kiek istoriškai objektyves- nis ar ideologiškai neutralesnis tokios tematikos filmas. pasaulyje, net ir SSRS, didžiulio populiarumo sulau- Daugių daugiausia, ko galėjo tikėtis tokių filmų kūrėjai, kusią Johno Sturgeso „Šauniąją septyniukę“, dar gar- tai šiek tiek pažaisti ties leistino ir neleistino riba, bet sesnio Akiros Kurosavos šedevro „Septyni samurajai“ ir už tai grėsdavo rimti nemalonumai. Už tokius žaidi- (1954) atkartojimą. Priminsiu – ten drąsuolių sauje- mus, pavyzdžiui, kiek mažiau šališko filmo „Jausmai“ lė gelbsti banditų gaujos terorizuojamą kaimą. Inte- (1968) rodymas sovietmečiu buvo smarkiai suvaržytas, lektualesni kinomanai filme „Niekas nenorėjo mirti“ nors režisierius ir neperžengė leistinos ribos. O „Nie- sugebėdavo įžvelgti kažką panašaus į savotišką egzis- kas nenorėjo mirti“ tais laikais demonstruotas ne tik tencinę dramą, rasdavo sąlyčio taškų net su Ingmaro visoje SSRS nuo Kaliningrado iki Vladivostoko, bet ir Bergmano, Andrzejaus Wajdos kūriniais. Estetiškai užsienyje, jis susižėrė krūvą prestižinių sovietinių ap- rafinuotesnė auditorija gėrėjosi puikiu operatoriaus dovanojimų, gavo net valstybinę premiją, buvo išgirtas Jono Griciaus darbu. Na ir, be abejo, imponavo gerai kino kritikų, žurnalistų, neužkliuvo net budriausiems parinkti žavūs ir gabūs kino aktoriai. Šis sovietinis Kremliaus ideologinės kontrolės rykliams.21 agitpropas dėl įvairialypės daugiasluoksnės formos Ir štai kodėl: Žalakevičius sukūrė įvairiausiems buvo kone universalus ir tiko beveik visiems.22 Išsky- sovietinės visuomenės sluoksniams įtinkantį, todėl rus nebent kovotojus už Lietuvos laisvę, jų rėmėjus, nepaprastai populiarų filmą, gana įspūdingoje ir dau- artimuosius ir kitus, kaip tada sakydavo, „nepribaig- gumai patrauklioje meninėje pakuotėje koncentruotai tus antitarybinius elementus“. Vis dėlto net ir jie daž- ir įtaigiai pateikęs esmines bolševikinės propagandos nai sutikdavo, kad filmas įspūdingas. klišes: pilietinis karas, klasių kova, narsūs liaudies gy- Žodžiu, Kremliui tai buvo tikra ideologinė dovana. nėjai, amoralūs miškiniai, šių banditų terorizuojama Reikia pripažinti: didžiuliame sovietinių filmų, skir- neryžtinga, svyruojanti liaudis, kuri lemiamu mo- tų bolševikų kovoms su politiniais ir ideologiniais jų mentu vis dėlto stoja į ideologiškai teisingą pusę su priešais, sraute jis tikrai yra vienas įtaigiausių ar bent ginklu rankose, ir t. t. jau įtaigesnių. Nuoširdžiai rekomenduočiau, kad į Bet svarbiausia, kad šį sovietinės propagandos dur- menines ideologinio poveikio priemones, taikytas fil- naropių kokteilį kiekvienas žiūrovas galėdavo siurb- me „Niekas nenorėjo mirti“, atidžiau pasigilintų kai čioti per labiausiai jam patinkantį meninės raiškos kurių specialybių studentai – būsimiesiems meno kri- šiaudelį. Daug kam patiko nuotykiniai, vesterniškieji tikams, viešųjų ryšių specialistams, istorikams, poli- filmo fabulos ir siužeto vingiai, šiek tiek primenantys tologams, sociologams tai padėtų geriau suvokti, kaip

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 53 buvo vykdoma sovietinė indoktrinacija, masinis sme- Šiuo atžvilgiu Žalakevičius kai kur pralenkė net genų plovimas, kas per daiktas komunistinė propa- labiausiai prosovietinius savo kolegas. Kad išgautų ganda ir kaip apskritai pasireiškia propaganda mene, maksimalų propagandinį efektą, vietomis taikė to- ypač kino industrijoje. Žalakevičiaus filmas nusipelno kius drastiškus, pigius, bet emociškai itin paveikius kur kas rimtesnio įvertinimo negu nesibaigiantys pro- kino kalbos triukus, iki kokių, ko gero, nėra nusiritęs pagandinės jo esmės neįžvelgiančiųjų tauškalai. joks sovietinis jo kartos režisierius. Lietuvos parti- zanai filme vaizduojami ne tik kaip morališkai žlugę Prievartautojai ir vaikų smaugikai niekšai, banditai, klastingi liaudies priešai, šlykštūs moterų prievartautojai, jie, pasirodo, dar ir smaugia Kaip ir dera sovietiniam agitpropui, filme „Niekas ne- mažus vaikus su baltais triušeliais! Epizodas, kai ban- norėjo mirti“ sovietų valdžios gynėjai, visų pirma, aiš- ditas Apuokas pasmaugia berniuką, sumanytas tikrai ku, broliai Lokiai, vaizduojami kaip daugiau ar mažiau vykusiai, nes kas galėtų sukelti didesnį pasibaisėjimą šaunūs herojai, o jų priešams nešykštima juodžiausių negu tokie šokiruojantys kadrai? O kur dar tas visą spalvų. Apie tai atvirai kalba net nuoširdus Žalakevi- siaubą kontrastiškai pabrėžiantis mažas, baltas, švel- čiaus gerbėjas ir bičiulis, žinomas lenkų kino kritikas nus triušiukas... Vytautas Tomkus, reikia pripažinti, Januszas Gazda: „Vieni iš jų [filmo veikėjų – A. V.] šią sceną suvaidino talentingai – su kraują sting- siekia darnos ir ramybės, kiti griauna, sėja chaosą ir dančiu šaltakraujiškumu. Čia net suaugę žiūrovai mirtį. Vieni reprezentuoja gerąsias jėgas, kiti – blogą- pasijunta sukrėsti. O juk filmą, kuris tuo metu buvo sias. […] Vis dėlto paradoksalu, kad darnos sukūrimo dažnai rodomas ne tik kino teatruose, bet ir per tele- aktą šiame filme atlieka tie, kurie politiškai susiję su viziją, masiškai žiūrėdavo tiek suaugusieji, tiek pro- sovietų valdžia ir padeda ją įtvirtinti Lietuvoje (žiūro- pagandinei indoktrinacijai pats imliausias sociumo vai juos gali traktuoti ir kaip išdavikus). Tuo tarpu tie, sluoksnis – vaikai, kuriems aiškiai parodoma, kas čia kurie išsaugojo ištikimybę nepriklausomos Lietuvos yra absoliutaus Blogio įsikūnijimas. idealams, čia yra tik destruktyvi jėga.“23 Beveik viskas Neatsitiktinai tais laikais, pats pamenu, į filmo sean- teisingai pasakyta. Tik nelabai suprantu, kur čia para- sus specialiai vesdavo moksleivius ištisomis klasėmis. doksas? Būtų paradoksaliau, jei propagandinis sovietų Nesunku suprasti, kodėl – tokie filmai nuo pat mažens filmas nediegtų tokios gėrio ir blogio sampratos. ugdė savo šalies tikrosios istorijos nežinančius, kovo- Retorinis kritiko nusistebėjimas tariamu paradok- tojų už jos laisvę nekenčiančius, okupantams simpati- salumu ne visai logiškas dar ir todėl, kad šią Žalake- zuojančius homo sovieticus. Ką pavyks indoktrinuoti vičiaus juostą jis iš esmės teisingai, nors kiek utriruo- vaikystėje ar paauglystėje, tą vėliau ištaisyti bus be tai,24 sugretino su kitais panašios rūšies sovietiniais galo sunku, nes imliuoju amžiaus tarpsniu įkalti stere- filmais, kuriuose „sovietų valdžios šalininkai buvo otipai būna patys gajausi ir tvirčiausi. O juk meninės visais atžvilgiais teigiami personažai, o jos priešinin- indoktrinacijos galia Žalakevičiaus filmas toli pralen- kai ne tik kad laikėsi „klaidingų“ pažiūrų, bet iš jų kė daugelį tokios tematikos juostų. buvo atimtos net pozityvios žmogiškos charakterio Beje, turiu surinkęs nemažai žiūrovų įspūdžių ir savybės. Panašiai yra ir filme, apie kurį kalbame.“25 atsiliepimų tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų SSRS respubli- Gazda smulkiai išvardija teigiamas, humaniškąsias kų, kur filmas sovietmečiu demonstruotas ne tik labai okupacinės valdžios šalininkų Lokių (iš kurių tik vie- plačiai, bet dažnai net ir privalomai. Štai tik keletas nas Donatas yra karštakošis, todėl broliai jį smerkia) iš jų apie minėtą kraupų vaiko pasmaugimą: „Vienas savybes, priešpriešindamas joms neigiamus, bjaurius, iš vaikystės prisiminimų apie šį filmą: kai TV ekrane nežmoniškus antisovietinio pasipriešinimo dalyvių prasidėdavo scena, kurioje pabėgęs nuo Donato miške būdo bruožus. banditas Apuokas smaugia atsitiktinai pakliuvusį jam

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 į rankas berniuką liudytoją, mano tėtis visada išeidavo fiziologinės motyvacijos. Tačiau tai nesvarbu, nes iš kambario, kad nematytų šios košmariškos scenos.“ bendrame propagandinių filmo priemonių arsenale „Aš irgi puikiai prisimenu šį dūšią draskantį epizo- šis vaizdelis ir buvo skirtas anaiptol ne rafinuočiausiai dą... Donatui, kai tas [vėliau] atsidūrė prieš Apuoką su publikai. Čia svarbiausia – kuo įspūdingiau pažeminti šautuvu [derėjo] įsikibti iš visų jėgų pastarajam į ger- stribų priešus. O siekdamas to tikslo propagandinis klę už tą vaikinuką.“ „Aš visada užsimerkiu, kai eina sovietų kinas pačių drastiškiausių metodų nevengė šis epizodas.“ „Žiūrėjau vaikystėje, Apuokas iš tikrųjų nuo pat Eizenšteino laikų. išgąsdino – be jokių siaubiakų.“26 Žiaurių, net siaubingų scenų filme esama ir dau- Aitvaras, kraunantis turtus į Kremliaus giau. Suprantama, stribų kovos su Lietuvos partiza- propagandos aruodą nais tikrai buvo labai žiaurios. Nors niekuo dėtų vaikų su baltais triušiukais partizanai miškuose nesmaugė, Tiesa, ne visi Lietuvos partizanai filme pavaizduoti deja, ir nuo jų rankos įvairiomis aplinkybėmis yra kaip degradavę pašlemėkai. Prievartautojams ir vai- žuvę vaikų. Tačiau stingdantį siaubą, kaip teisingai pa- kų smaugikams vadovauja sąlygiškai kiek šviesesnis, brėžė Gazda, filme sėja tik kraugeriai miškiniai, nuo intelektualesnis, anot daugelio filmo garbintojų, net kurių kaimą pasiaukojamai gina narsieji kolaborantai, savaip romantiškas, buvęs nepriklausomos Lietuvos padedami sovietų kareivių. Tad daugiau negu keista, karininkas, o nacių okupacijos laikais – policininkas net šiurpoka girdėti kai kurių fanų, kaip antai poeto Aitvaras. Mažų vaikų jis nesmaugia, moterų nežagi- Vytauto Bložės, svaičiojimus, esą Lietuvos partizanai na, su jomis (pavyzdžiui, su savo paties žmona) net filme parodyti „su didžiausia simpatija“ 27 (!) arba, nesimyli. Tačiau ir jis piktdžiugiškai stebi priešmirti- pavyzdžiui, skaityti oficialų filmo pristatymą Kauno nes naujojo apylinkės pirmininko Vaitkaus, kurį pats tarptautiniam kino festivaliui, neva šios kino juostos nušovė per langą, konvulsijas. Įsako pakarti vargšą autorius sugebėjo „įžvelgti humanizmą abiejose [sic!] nebylį jo tėvą, be to, kaip ir dera tikram romantikui, kovojančiose pusėse“.28 Atleiskite, bet tai jau kažkoks liepia savo sėbrui, kad muštų ūkininko Marcinkaus, pernelyg juodas humoras. pasislėpusio po lova, žmoną, prieš tai su neslepia- Juo labiau kad filme partizanai ne tik skerdžia ne- mu pasimėgavimu dar patraiškęs jos nagus aulinių laimingus valstiečius, užsimaniusius stoti į kolchozą, batų padu. Beje, filmo scenarijuje inteligentiškasis ne tik smaugia vaikus, bet ir prievartauja kaimo mote- personažas spiria parkritusiai Marcinkuvienei į šoną riškes. Nors, kita vertus, nepavykusio žaginimo scena ir išvadina ją „sterva“.29 Visa tai, aišku, rodo didelę bent šiek tiek prislopina filme vykstančių nuolatinių Žalakevičiaus simpatiją Lietuvos laisvės kovotojams. žudynių įtampą, nes miškinį, bandantį išprievartauti Na, bet neerzinkime filmo gerbėjų, kibdami drovią kaimietę, negyvai užplumpina iš palovės staiga prie tokių nereikšmingų smulkmenų. Aitvaras, pa- išlindęs pats komiškiausias ir bailiausias filmo perso- lyginti su dauguma jo gaujos narių, iš tikrųjų yra nažas. Žiūrovai čia akimirką galėdavo atsipūsti ir net impozantiškesnis, o ir miršta jis gana vaizdingai, nusijuokti, kad tokį smagų atkirtį „miško nelabie- melodramatiškai. Ne veltui pats Žalakevičius, re- siems“ davė paprastos liaudies atstovas, kuriam pats trospektyviai įsijautęs į partizanų simpatiko vai- gyvenimas pakišo politiškai teisingą pasirinkimą. dmenį, išdidžiai pareiškė: „Kas norėjo, tas pamatė Tarp kitko, įdomu, kad iš miško išlindęs banditas, filmo finale šviesią Noreikos [vaidinusio Aitvarą – lyg koks keistas sadomazochistinis iškrypėlis, prievar- A. V.] mirtį...“30 O kino kritikas Saulius Macaitis tauti nelaimingąją puola per žūtbūtinį mūšį, ignoruo- mįslingai pridūrė: „Tie keli kadrai – tarsi sovietų damas vado įsakymą. Akivaizdu, kad šiems kadrams laikais kontrabanda pastatytas paminklas. Žinoma, trūksta elementariausios loginės, psichologinės, net ne bronzinis – įslaptintas.“31

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 55 gi jiems trukdė filmą jei ne ant lentynos padėti, tai bent iškirpti priešmirtinę neva ezopinę, todėl visų cituojamą Aitvaro fra- zę apie skausmą? Dėl to pateikiama daug skirtingų versijų. Pasak Tapino, juostą palaiminęs jos sužavė- tas SSRS kinematografijos komiteto pirmi- ninkas Aleksejus Romanovas,34 pagal Ba- nionį, ją apgynęs pats Antanas Sniečkus,35 o kino režisieriaus Gyčio Lukšo manymu, užstojęs kažkoks neįvardytas „svarbus vir- šininkas“.36 Nežinau, kuri iš versijų tikroji, tačiau esmės tai nekeičia. Jeigu filmas įtiko kažkokioms aukštesnėms, svarbesnėms ar įtakingesnėms sovietų instancijoms, prieš kurias turėjo nutilti net seilėmis taškę- „Niekas nenorėjo mirti“. Filmo kadras sis LKP CK, tai jam tiktai minusas. Jeigu jį užtarė Maskvos valdininkai, kokie nors Visas tuntas autorių paisto apie kažkokią paslap- aukšti komunistų nomenklatūros šulai ar pats Lietu- tingą Ezopo kalbą, kurią pasitelkęs Žalakevičius, tar- vos kompartijos vadas, vadinasi, filmas atitiko tai, ko si koks lietuviškasis Volfas Mesingas, atseit apgavo Kremliui labiausiai reikėjo ir ko galbūt nesuprato kai budrią ideologinę sovietų kontrolę. Vis dėlto ne- kurie vietiniai, ne tokie įtakingi ar bukesni valdžiaž- aišku, kur glūdi tas gudrusis įslaptinimas, jei, kaip mogiai. Juk sovietinė ideologija buvo nuleidžiama iš rašo Tapinas, po filmo peržiūros net pats Lietuvos viršaus, o ne atvirkščiai. Taigi Aitvaro paveikslas nie- komunistų partijos „Centro komitetas tuomet taš- kuo neužkliuvo nei Sniečkui, nei įtakingiesiems Mas- kėsi seilėmis“, kad „tiems banditams vadovauja toks kvos valdininkams (jiems netgi patiko), nes kuo pui- simpatiškas herojus, kurį vaidina Laimonas Norei- kiausiai tarnavo jų ideologijai. ka“?32 Pernelyg jau nelogiški slaptosios ezopinės kal- Beje, tą įžvelgė ir istorikas Arūnas Streikus, tyrinėjęs, bos aiškintojų argumentai, juolab kad kitame tekste kaip sovietinė ideologija ir propaganda smelkėsi į to Tapinas cituoja dar konkretesnius Donato Banionio meto Lietuvos kultūrą. Paklaustas, kodėl cenzūra visa žodžius, esą minėtą triukšmą pakėlęs pats Genrikas tai leido ir kas trukdė kino prievaizdams iškirpti bent Zimanas, vadintas pilkuoju kardinolu, kandidatas į jau kai kuriuos Aitvaro žodžius, jis atsakė: „Nemanau, CK biuro narius: „Kas čia rodoma? [...] Noreikos Ai- jog jiems kas nors trukdė ar kad jie ko nors nesuprato. tvaras – banditų vadas – tiesiog simpatiškiausias he- Jie šiek tiek rizikavo, bet tuo metu jau tiesiog negalėjo rojus. Uždaryti!“33 Didesnį Aitvaro paveikslo įslapti- pateikti visiško melo apie partizaninį karą. O kontro- nimą (!) sunku ir sugalvoti. versiškai vertinamame filme „Niekas nenorėjo mirti“ Savo ruožtu čia kyla naujas klausimas: kaip at- buvo suformuota partizaninio karo koncepcija, atitin- sitiko, kad tokią „kontrabandą“, savo slaptumu akį kanti naują, r a f i n u o t e s n į [išskirta mano, – A. V.] rėžiančią, net seiles išskiriančią pačiam LKP CK, sovietų valdžios požiūrį į partizaninį karą Lietuvoje.“37 kiti ideologinės kontrolės muitininkai leido rody- Papildydamas Streikų, pridursiu, kad po Stalino ti? O paskui dar išliaupsino ir premijomis apipylė? mirties, Chruščiovo laikais, o ir kiek vėliau, paskelbta Nejaugi jie buvo ne tokie akylūs kaip Zimanas? Kas daug ideologinės kontrolės direktyvų, rekomendaci-

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 jų, kaip diegti naujus sovietinės propagandos meto- ko, reikėjo solidesnio ir sudėtingesnio priešo įvaiz- dus. Vyresnės kartos menininkai, meno kritikai, kitų džio, ne tik eilinių standartinių kenkėjų ir piktada- kultūros sričių specialistai dar turėtų jas prisiminti rių. Šie, be abejo, irgi buvo reikalingi (Žalakevičius iš sovietinio meno ar marksistinės-leninistinės este- tokius įvaizdžius sumaniai panaudojo), tačiau nau- tikos paskaitų, per kurias aiškinta, kad propaganda jesnių laikų sovietiniam kinui vien jų nebepakako. neturi būti tokia tiesmuka kaip Stalino laikais. Net Reikėjo daryti platesnį ideologinį ir įvairesnį psicho- Sovietijos priešus imta vaizduoti ne taip vienareikš- loginį poveikį. Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tą sė- miškai, gerokai subtiliau, nes tai didino propagandos kmingai daro iki šiol. įtaigą ir iliuziją, esą pateikiama tikroviška istorinių ir politinių įvykių interpretacija. Tęsinys kitame numeryje Ne veltui kino kritikai Aitvaro paveikslą gyrė kaip tikrą sovietinio kinematografo sėkmę. Tačiau bene įžvalgiausiai ir taikliausiai jo reikšmę sovietinei 1 Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2012 m. veiklos propagandai apibūdino kirgizų rašytojas Čingizas ataskaita visuomenei, p. 14, http://www.vsd.lt/vsd_ataskaita_20130607.pdf. Aitmatovas straipsnyje, parengtame pagal praneši- 2 Rimantas Varnauskas, Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą: pabaigos mą, skaitytą SSRS kinematografininkų suvažiavime: nesimato, http://www.alfa.lt, 2013-05-07. „Žalakevičiaus sėkmė slypi dar tame, kad jo stiprūs 3 Владимир Ленин, Полное собрание сочинений, изд. 5-е, Москва, charakteriai atsiskleidžia giluminiame plane, su- 1970, t. 44, p. 579; Григорий Болтянский, Ленин и кино, Москва, 1925, dėtingame psichologiniame pjūvyje. […] Rūstusis p. 19. Aitvaras, nacionalistinio pogrindžio vadeiva iš fil- 4 Lietuvos moksleiviai mokysis žiūrėdami kino filmus, http://www.7md. mo „Niekas nenorėjo mirti“, – toli gražu ne eilinis lt, 2006-11-10; Andrius Sytas, Politiniai tremtiniai reikalauja mokiniams „priešas“ ir „piktadarys“, o įsitikinęs ir ypač pavo- nerodyti filmo „Niekas nenorėjo mirti“, http://www.alfa.lt, 2006-11-16. jingas priešininkas [...] Kad nugalėtų Aitvarą, nar- 5 Virgis Valentinavičius, Paksas ir menas nieko nepasakyti, http://www. siesiems broliams Lokiams teko sutelkti visą valią, xxiamzius.lt, 2003-09-26. visas dvasines ir fizines jėgas.“38 Pasak Aitmatovo, 6 Tatarstano sostinėje bus pristatyti Lietuvos meno, kultūros ir mokslo pasie- „jeigu priešas iš anksto pateiktas kaip elementarus kimai, http://pramogos.delfi.lt, 2005-09-05; Vilma Okunevičiūtė, Britanijos blogio vienetas, mes kažkodėl suvokiame tai kaip sostinėje sukosi lietuviški filmai, http://www.delfi.lt, 2007-11-14; Urugvaju- normą. Tačiau ir priešo paveikslas juk tarnauja gi- je – lietuviško kino savaitė, http://www.urm.lt, 2009-05-22; Japonijai ir liam gyvenimo, žmonių charakterio, prigimties pa- Kinijai atsiveria UAB „Lietuvos kinas“ archyvai, http://www.lietuvoskinas. žinimui. Primityvus priešo vaizdavimas […] neju- lt, 2010-06-27. čia žemina ir teigiamus herojus“, todėl jo įvaizdis 7 Apie filmo „Niekas nenorėjo mirti“ propagandinį pobūdį ir netinkamą taip pat reikalauja „meninio dėmesio, vaizdavimo demonstravimą bei reklamavimą kritiškai pasisakė tik du aukštesnieji įtikinamumo“.39 valstybės pareigūnai – konservatoriai Edmundas Simanaitis ir Rasa Kad pernelyg primityvus ideologinių, klasinių Juknevičienė. Apie galimas filmo sąsajas su Kremliaus užsakovais yra priešų vaizdavimas ir sudėtingesnės kinematografi- užsiminęs Vytautas Landsbergis. Žr.: Edmundas Simanaitis, Okupacijos nės kalbos stygius kartais „gali turėti atvirkštinį po- nostalgijos recidyvas, http://www.xxiamzius.lt, 2003-09-24; To paties, veikį“, Žalakevičius puikiai suprato, net yra apie tai Tikrojo humanizmo ir teisingumo ilgesys, Ten pat, 2007-12-05; Rasa kalbėjęs dar gerokai prieš statydamas filmą „Niekas Juknevičienė, Keistas nepriklausomybės supratimas, http://www.balsas. nenorėjo mirti“.40 lt, 2006-02-15; Vytautas Landsbergis, Kas tai daro?, Ten pat, 2008-01-25; Taigi, priešingai ezopinės kontrabandos specų To paties, Lietuva nėra atsakinga už okupantų valdžios veiksmus, http:// prasimanymams, Žalakevičius čia padarė būtent tai, www.delfi.lt, 2008-04-07. ko norėjo Kremlius. Sovietinei propagandai, be kita 8 Petras Katinas, Kelias atgal, http://www.xxiamzius.lt, 2005-09-30.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 57 9 LRT Kultūra kanalo programa, 2013-01-12; Rimantas Gučas, Kvailumas ar scenarijų ir režisūrą (1966); SSRS valstybinė premija scenarijaus autoriui išdavystė?, http://www.lzinios.lt, 2013-01-14. ir režisieriui V. Žalakevičiui, operatoriui J. Griciui, aktoriams D. Banioniui ir 10 Sausio 13-osios proga – virta „Tarybinė“ kumpinė dešra pigiau, http:// B. Ojai (1967). Gausybę recenzijų ir atsiliepimų apie šį filmą galima rasti čia: www.alfa.lt, 2013-01-11; Šarūnas Černiauskas, „Maxima“ Sausio 13-ąją Cоветские художественные фильмы: aннотированный каталог, том. V siūlo pigiau apsirūpinti „Tarybinėmis“ dešromis, http://www.delfi.lt, (1964–1965), Москва, 1979, p. 253–257. 2013-01-11; „Maxima“ sausio 13-tą „tarybinių“ akcijų neatsisakė, Ten pat, 22 1967 m., pagal žurnalo Sovietskij ekran skaitytojų apklausą „Niekas 2013-01-13; Rimantas Varnauskas, „Tarybines sosiskas“ „Čeriomuchos“ nenorėjo mirti“ pripažintas geriausiu sovietų 1966 m. filmu. Žr.: Лучший alumi užgeriant, http://www.alfa.lt, 2013-01-21. фильм года (Советский экран), http://ru.wikipedia.org/wiki/Лучший_ 11 Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas, фильм_года_(Советский_экран). I skyrius, 3 straipsnis, 1 punktas, http://www.lrt.lt/apie-lrt/LRT/istatymas. 23 Janusz Gazda, Už kryžių lango – Lietuva, in: Aš nežinau..., Vilnius, 1997, p. 104. 12 LRT Televizija (LTV) kanalo programa, 2012-07-05; LRT Lituanica (LTV 24 Nors Gazdos pastaba iš esmės teisinga, vis dėlto jis kiek supaprasti- World) kanalo programa, 2012-07-05. na situaciją to meto sovietų kine – tokio primityvaus propagandinio 13 LRT Televizija (LTV) kanalo programa, 2011-06-18; LRT Lituanica (LTV schematiškumo jau buvo gerokai mažiau, jis tapo subtilesnis ir labiau World) kanalo programa, 2011-06-18; LRT Kultūra (LTV2) kanalo progra- niuansuotas. ma, 2011-06-19; Algimantas Bučys, Post scriptum, http://www.alkas.lt, 25 Janusz Gazda, Min. veik., p. 104–105. 2011-06-20. 26 Citatos iš filmo aptarimo internetiniame forume, http://www.kino-teatr. 14 Dėl Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metų programos dar- net/kino/movie/sov/4477/forum. bų, http://www.lietsajudis.lt/index.php/component/content/article/37- 27 Laimonas Tapinas, Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevi- naujienos/1362-dl-laisvs-gynimo-ir-didij-neteki-atminimo-met-progra- čiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais, Vilnius, 2008, p. 139. mos-darb. Kreipimesi netiksliai nurodyta filmo rodymo diena. 28 Niekas nenorėjo mirti, http://www.kinofestivalis.lt/lt/filmai/Niekas-neno- 15 LRT Televizija (LTV) kanalo programa, 2006-11-01; Niekas nenorėjo mirti, rejo-mirti. LTV, http://www.anonsas.lt/portal/categories/143/1/0/1/article/1413/ 29 Vytautas Žalakevičius, Niekas nenorėjo mirti. Kino apysaka. 1963, in: Aš niekas-nenorejo-mirti-ltv; Baisioje aplinkoje išgyventi padeda ironija, nežinau..., p. 70–71. http://www.lrytas.lt, 2006-11-01. 30 Vytauto Žalakevičiaus tylėjimas. Arvydo Juozaičio interviu su Vytautu 16 Andrius Sytas, Politiniai tremtiniai reikalauja… Žalakevičiumi, Ten pat, p. 255; Gediminas Jankauskas, Min. veik. 17 Aleksandras Nevzorovas, Skaistykla, 1997, http://www.youtube.com/ 31 Saulius Macaitis, Šviesos sukurti. Profesija: kino aktorius, Vilnius, 2002, watch?v=ha9nJubRlrE. p. 185; Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 136. 18 Snieguolė Dovidavičienė, Donatas Banionis: labiausiai gąsdino meilės 32 Rasa Paukštytė, Min. veik. scena su Artmane, http://www.alfa.lt, 2011-07-16. 33 Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 128. 19 Gediminas Jankauskas, Niekas nenorėjo mirti, http://www.gramofonas. 34 Ten pat, p. 130–131. lt, 2006-08-28. 35 Snieguolė Dovidavičienė, Donatas Banionis: labiausiai gąsdino meilės 20 Rasa Paukštytė, L. Tapinas. „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“, http:// scena…. www.lrytas.lt, 2009-01-20. 36 Snieguolė Dovidavičienė, Lietuvių žvaigždės Adomaitis ir Budraitis 21 Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ apdovanojimai sovietmečiu: pagrindinis rusams – jau per brangios, http://www.alfa.lt, 2012-09-19. prizas „Didysis gintaras“ ir SSRS kinematografininkų sąjungos diplomas 37 Laisvės kryžkelės (XXXVII). Istorinės atminties sovietizavimas. Žurnalisto V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos Ričardo Čekučio ir istoriko Arūno Streikaus pokalbis, http://www.bernar- kino festivalyje Kišiniove (1966); pirmoji premija ir apdovanojimas Žala- dinai.lt, 2006-12-04. kevičiui už geriausią scenarijų, o D. Banioniui už geriausią vyro vaidmenį 38 Чингиз Айтматов, Национальное и интернациональное, in: Вопросы sąjunginiame kino festivalyje Kijeve (1966); prizas D. Banioniui už geriausią киноискусства, вып. 11, Москва, 1968, p. 42. vyro vaidmenį XV tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje (1966); SSRS ki- 39 Ten pat, p. 42–43. nematografininkų sąjungos garbės diplomas V. Žalakevičiui už geriausią 40 Sovietų Sąjungos Lietuvos, Latvijos, Estijos respublikų vaidybinių filmų scenarijų (1966); Lenino komjaunimo premija V. Žalakevičiui už geriausią svarstymo protokolas, 1959, in: LMA, f. 29, ap. 1, b. 145, l. 7.

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Kaimynystė

Edita Degutienė

Idealistų sambūrio spiritus movens

Leon Brodowski

ar 1986 m., kai Michailo Gorbačiovo peres- kraščio Aušra leidėjus, kurie buvo taip tituluojami“, – Dtroika tik skynėsi kelią, teisės mokslų daktaras yra pasakojęs Brodowskis. Tad šiemet Visos Lenkijos Leonas Brodowskis nusprendė, Varšuvoje sukvietęs Lietuvos bičiulių klubui sukako 25-eri. keliolikos asmenų iniciatyvinę grupę, suburti drau- Jei ne įkūrėjų drąsa, ryžtas, vargu ar ši draugija gėn lenkus, prijaučiančius lietuviams, kad paremtų būtų taip greit atsistojusi ant kojų. Net ir anuomet, bundantį kaimyninės tautos atgimimą ir – tas jam komunistinės santvarkos smukimo laikais, vien pa- atrodė ne mažiau svarbu, – kad padėtų įveikti nei- vadinimas – ne Lietuvos SSR, bet Lietuvos bičiulių giamus lietuvio ir lenko įvaizdžius, įsigalėjusius klubas šokiravo, erzino abiejų šalių valdžią, ketinta abiejose tautose. 1987 m. rudenį, dar prieš įsikuriant sukliudyti klubui steigtis. Tačiau Brodowskis ryžosi Sąjūdžiui, su žmona Danuta atvyko į Vilnių – norėjo veikti, nelaukdamas oficialių leidimų, ir į steigia- su lietuviais aptarti klubo idėją. Pirmiausia susitiko mąjį susirinkimą sukvietė daugybę žmonių iš visos su profesorium Česlovu Kudaba. „Jis iškart prita- Lenkijos. Man, kaip žurnalistei, teko garbė dalyvau- rė mūsų minčiai, kad Lietuva ir Lenkija eitų išvien ti tame renginyje: didžiulėje salėje vos tilpo iškilūs prieš sovietų imperiją, bet ragino būti atsargiems, kad Lenkijos visuomenės veikėjai, mokslininkai, dvasi- neužuostų Maskva. 1988 m. vasarą savo sumanymą ninkai, kultūros atstovai. Klubo steigėjai entuzias- išdėstėme pas mus apsilankiusiam Vytautui Lands- tingai kalbėjo, karštai ginčijosi – požiūrių skirtumai bergiui, o gruodžio 10 d. jo vadovaujama Lietuvos pasireiškė jau tada. Atvyko ir Lietuvos Sąjūdžio de- Sąjūdžio delegacija atvyko į steigiamąjį susirinkimą. legacija, vadovaujama Vytauto Landsbergio. Taigi, Lietuvos mylėtojų (bičiulių) klubas atsirado Klubas nuo pat pradžių buvo naujo tipo organi- mano ir žmonos iniciatyva, aktyviai remiant lietuvių zacija, visiškai nepanaši į iki tol buvusias, kurioms ir lenkų inteligentijai. Pavadinimui pasirinkome žodį nurodinėdavo partijos komitetas ir kurių veikla bū- miłośniki, kad pagerbtume prieš šimtmetį ėjusio lai- davo fasadinė, apologetinė, apkaišyta veidmainiškais

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 59 šūkiais. „Mes buvome avangardinis sambūris, todėl sąjungos, bet jau po mėnesio joje paėmė viršų komu- patyrėme didelį pasipriešinimą tiek iš postkomunis- nistiniai nacionalistai, siekę bet kokia kaina įkurti tų, tiek iš neonacionalistų. Atlaikėme atakas iš abiejų prosovietinę lenkų autonomiją Lietuvos valstybėje. pusių, nes rėmėmės krikščioniškojo universalizmo fi- Todėl Klubo ir Lenkų sąjungos keliai išsiskyrė, nuo losofija, grindžiama principu „vienybė įvairovėje“, o jo atskilo ir tie Lenkijos piliečiai, kurie pritarė to- mūsų šūkis buvo „Tėvynių Europa!“ Klubo nariai – ne kios autonomijos kūrimui. nacionalistai, bet tikri patriotai, atviri pasauliui ir Begalinė Brodowskio energija lėmė, kad beveik du pirmiausia žmogui.“ Šiuos žodžius Lietuvos bičiulių dešimtmečius Klubas veikė nepaprastai aktyviai ir klubo pirmininkas su jam būdingu užsidegimu kar- plačiai: organizuota daugybė konferencijų, paskaitų, todavo itin dažnai. susitikimų, seminarų, juose dalyvaudavo ne tik lie- Klubas, įregistruotas kaip draugija, iš pradžių tuvių ir lenkų kultūros plačiąja prasme atstovai, bet turėjo net 500 narių. Paskui įvairiais laikotarpiais ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių aukštųjų mokyklų jam priklausė nuo 100 iki 300 lenkų, buvo nema- absolventai, studentai. žai prijaučiančiųjų, vadinamų Klubo simpatikais. Vienas reikšmingiausių Klubo renginių – pirmasis Vienas iš pagrindinių jo statuto punktų buvo toks: lietuvių ir lenkų pokalbis prie Apskritojo stalo Var- „Skleisti lenkų visuomenėje mintį, kuri labai svarbi šuvoje 1989 m. Tardamas įžanginį žodį, Brodowskis lietuviams, kad Vilnius – Lietuvos sostinė nuo am- pabrėžė siekiantis suteikti impulsą tikrajam Apskri- žių.“ Ši visuomeninė organizacija aktyviausiai vei- tajam stalui, kuris turėtų vykti ne Varšuvoje ar Mas- kė tuo metu, kai Lenkijoje net menkiausia simpa- kvoje, bet Vilniuje: „Mūsų tikslas – suartinti lietuvių tija, parodyta lietuviams, sukeldavo pasipiktinimo ir lenkų tautas, išsiaiškinti nesutarimų priežastis ir audrą. Tai ypač būdinga vadinamosioms kresiečių užmegzti dialogą, nes iki šiol girdime tik monologus. organizacijoms, kurios į Lietuvą žiūri su istorine Dėl to kaltas ligšiolinis vienos partijos monopolis nostalgija. Brodowskis griežtai atsiribojo nuo to- Lenkijoje. Iki Solidarność atėjimo šiemet į valdžią kių veikėjų, todėl tiek jis pats, tiek jo vadovaujamas mūsų šalyje vyravo įsitikinimas, kad Lenkijoje nėra sambūris tapo kresiečių federacijos nuolatinės kriti- jokių tautinių mažumų. Tik naujoji demokratinė val- kos objektu. Matyt, todėl Vilniaus, Vilnijos, Lvovo, džia akcentavo būtinybę spręsti mažumų problemas, Gardino bičiulių draugijos, kurios iš pradžių šliejosi tad turime išsiaiškinti, kaip gyvena vietiniai lietuviai, prie naujojo klubo, netrukus nuo jo nusisuko. O kad aišku, neužmiršdami ir lenkų Lietuvoje. Lenkijos dis- anuometiniuose ginčuose, šalių derybose miłośniki kusijos su Lietuva turi būti garbingos, grindžiamos daug kartų palaikė lietuvių pusę, nepatiko ir Lietu- švaria sąžine, aukšta morale, vengiant bet kokių už- vos lenkų veikėjams. kulisinių žaidimų!“ 1989 m. Brodowskis aptarė tris pagrindinius po- Apskritasis stalas patraukė ir žiniasklaidos dėmesį. žiūrius į Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. „Pakvietėme jūsų tiek daug, nes mūsų spaudoje gausu Žinomas istorikas Piotras Łosowskis siūlė palaiky- straipsnių apie Lietuvą, deja, dauguma jų tendencin- ti ryšius ne su Sąjūdžiu, o tik su Lietuvos lenkais; gi, šališki, dvelkiantys net nacionalistine ar šovinisti- Grzegorzas Kostrzewa, vadovavęs Solidarność ma- ne dvasia. Dedame viltį, kad čia susirinkę žurnalistai žumų komisijai, ragino bendradarbiauti būtent su pradės kitaip žvelgti į lietuvius“, – pabrėžė toliaregiš- Sąjūdžiu, laikėsi nuomonės, kad konfrontuodami kai mąstantis Klubo pirmininkas. su juo Lietuvos lenkai daro didelę klaidą. Klubas Solidarność atstovas, parlamentaras Ryszardas nusprendė bendradarbiauti ir su Sąjūdžiu, ir su vie- Reiffas atvirai pareiškė: „Kai kam labai patinka nesu- tiniais lenkais. Klubo atstovai tų metų pavasarį nu- tarimai tarp lenkų ir lietuvių, bet Solidarność tvirtai vyko pasveikinti ką tik susikūrusios Lietuvos lenkų pasiryžęs neleisti, kad būtų sukiršintos mūsų tautos

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 arba lietuviai su lenkais Lietuvoje. Vilnius ir Vilnija botas pabrėžė: Sąjūdis nuo pirmųjų dienų siekė san- priklauso Lietuvai, tai nuo amžių lietuvių žemės, ne- tarvės su Lietuvos lenkais, tačiau šie nuėjo su pro- valia tuo net abejoti. Mūsų santykiai turi remtis atvi- maskvietiška Jedinstvo grupuote. Parodęs straipsnį iš rumu ir geranoriškumu.“ Varšuvos spaudos, kur teigiama, esą lietuviai degina Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios klebonas Ri- lenkų namus, jis prašė žurnalistų nerašyti nebūtų da- čardas Mikutavičius kalbėjo: „Lenkijoje jau įvyko lykų: „Liaukitės pylę alyvą į ugnį, juk svarbu ieškoti, pirmieji demokratiniai rinkimai, turite naują demo- kas mus sieja, o ne kas skiria. To turėtų siekti ir Len- kratinę vyriausybę ir kur kas daugiau nepriklausomy- kija.“ bės negu Lietuva, tad galite ir turite rodyti pavyzdį, Lietuvos bičiulių klubas, bendradarbiaudamas stengdamiesi užkirsti kelią nesantaikai tarp mūsų su Kultūros barų redakcija ir žurnalo vyriausiuoju tautų. Šia linkme daug gali lemti didžio jūsų tautiečio redaktoriumi Broniu Savukynu, keletą metų rengė popiežiaus Jono Pauliaus II balsas.“ Kunigas taktiš- abiejų valstybių intelektualų susitikimus Vygriuose kai paaiškino, kodėl lietuviai priešinasi lenkiškoms ir Druskininkuose. „Mūsų tikslas – plėtoti intelek- pamaldoms Vilniaus Arkikatedroje ir kaip lietuvių tualų ryšius, kad jie peraugtų į politikų dialogą“, – dvasininkai specialiai mokėsi lenkų kalbos, kad ga- sakydavo Brodowskis. Pirmoji tokia konferencija lėtų dirbti lenkiškose parapijose. įvyko 1990 m., jos tema – „Lietuvybė, lenkybė ir Nemaloniu disonansu tada nuskambėjo antilietu- universalizmas“. viškumu pagarsėjusio Lietuvos lenkų atstovo Aniceto Brodowskis ragino Lietuvos ir Lenkijos parlamen- Brodavskio pasisakymas. Anot jo, Lenkijos lietuviai tus kartu minėti seniausią Europoje 1791 m. Gegu- gyvena kur kas geriau negu Lietuvos lenkai, kuriuos žės 3-iosios Konstituciją, jo siūlymu 1991 m. Vilniuje lietuviai esą diskriminuoja, be to, lenkų ir lietuvių įvyko tam skirta istorikų konferencija. Dėjo pastan- mažumų apskritai negalima net lyginti, juo labiau gas, kad Vilniuje būtų įkurtas Vidurio Rytų Europos reikalauti teisių pariteto. Istorikas Łosowskis pikti- institutas, kuris „suburtų šio regiono šalių bendriją, nosi, kodėl Lietuvos spauda dažnai rašo, esą lietuviai tai leistų dalytis patirtimi, pasiskirstyti užduotis“. yra nukentėję nuo lenkų, atseit tai visiška netiesa, o Klubas 1994 m. Varšuvoje surengė tarpvalstybinę Józefas Piłsudskis, pasak istoriko, norėjęs Lietuvai tik konferenciją, į kurią pakvietė beveik visų Lietuvos gero. Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Sigitas partijų atstovus, o iš Lenkijos pusės – legendinius Paransevičius, remdamasis faktais, išdėstė savo ben- Solidarność aktyvistus, garsius politikus Bronisławą druomenės bėdas, pasakojo, kad Lenkijoje neišleista Geremeką, Jaceką Kuronį, jaunimo veikėją, vėliau iš- nė viena lietuviška knyga, joks vadovėlis, priekaiš- rinktą Lenkijos prezidentu Aleksandrą Kwasniewskį, tavo žiniasklaidai, kuri nušviečia tik Lietuvos lenkų kitas iškilias asmenybes. Svečią Vytautą Landsbergį gyvenimą, ir daro tai tendencingai, o į Lenkijos lie- konferencijos dalyviams Brodowskis pristatė tokiais tuvių problemas nekreipia jokio dėmesio. Kostrzewa žodžiais: „Šis žmogus daugiausia nusipelnė Lietuvos sakė suprantantis pagrįstą lietuvių pyktį dėl to, kad nepriklausomybei, laikome Landsbergį pirmuoju atgi- lenkai ketina skelbti autonomiją: „Kaip mes šauktu- musios Lietuvos prezidentu. Tai tikras Lietuvos didvy- me, piktintumėmės, jei Varšuva būtų apsupta vokiečių ris, sugebėjęs priimti be galo drąsius sprendimus pačiu gyvenamaisiais rajonais ir jų mažuma pareikalautų lemtingiausiu metu.“ autonomijos! Lenkija niekada to neleistų nei balta- Lietuvos bičiulių klubas sutarė su Varšuvos uni- rusiams, nei ukrainiečiams, nei kitoms mažumoms.“ versitetu, kad šioje aukštojoje mokykloje kas savaitę Nemažai Apskritojo stalo dalyvių tvirtino, kad reikia vyks žinomų mokslininkų, politikų paskaitos lietu- daugiau dėmesio kreipti į lenkų klaidas, padarytas viška tematika. Jos buvo labai populiarios, Audito- ar tebedaromas skriaudas lietuviams. Medardas Čo- rium Maximum vos tilpdavo gausūs klausytojai, tarp

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 61 kurių būdavo ir vyresnės kartos žmonių, ir akade- reikia tęsti dialogą, pradėtą dviejų poetų – Czesławo minio jaunimo, nemažai lietuvių atvykdavo net iš Miłoszo ir Tomo Venclovos, jame turi dalyvauti kuo kitų kraštų. Po pranešimų vykdavo diskusijos apie platesni lenkų ir lietuvių sluoksniai. Šis įsitikinimas ir istorinius įvykius, lietuvių kalbą, ekologines ir eko- lėmė, kad atsirado Lietuvos mylėtojų klubas, užsimo- nomines šalies problemas, tautines mažumas ir t. t. jęs leisti Lithuania.“ Beje, pirmąją paskaitą „Lietuvos žemės grožis“ skaitė Per 17 metų (dėl lėšų stokos 2007 m. išėjo paskuti- Aukščiausiosios Tarybos deputatas Česlovas Kuda- nis numeris) žurnale atsispindėjo kone visi svarbiau- ba. Vėliau imta nagrinėti ir su Ukraina, Baltarusija si to laikotarpio įvykiai. Lithuania skelbė Lietuvos susijusius klausimus, vis dėlto Lietuvos reikalai vi- gyvenimo kroniką, pokalbius su Czesławu Miłoszu, siems rūpėjo labiausiai. Justinu Marcinkevičiumi, Tomu Venclova, Grigoriju- Lietuvos bičiulių klubas stengėsi, kad Lenkijoje mi Kanovičiumi, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, kuo plačiau būtų propaguojama Mikalojaus Kons- kunigų Jono Borutos, Vaclovo Aliulio, profesorių tantino Čiurlionio kūryba, leido knygas apie Lie- Vytauto Landsbergio, Stanislawo Stommos, Hen- tuvos istoriją, rūpinosi, kad Vilniuje būtų išleisti ryko Wisnerio, Reginos Žepkaitės, Paribio kultūros Mykolo Römerio „Dienoraščiai“, rengė ekskursijas į centro Seinuose įkūrėjo, tolerancijos propaguotojo kaimyninę šalį. Krzysztofo Czyżewskio ir kitų mintis. Lithuania pa- Brodowskis ypač džiaugėsi Klubo leidžiamu ke- teikdavo įvairiausius, dažnai kontroversiškus požiū- tvirtiniu žurnalu Lithuania (vienas specialus dvi- rius, niekada neprimesdama savo nuomonės. gubas numeris, diplomatinių santykių tarp mūsų Brodowskis apgailestavo, kad ne visus planus pa- valstybių atkūrimo 10-ųjų metinių proga išleistas vyko įgyvendinti: „Po 1991 m. sausio įvykių Vilniu- ir lietuvių kalba, bendradarbiaujant su Kultūros ba- je kreipėmės į Lenkijos vyriausybę, kad mūsų šalis rais). Tuo metu, kai užsidarė nemažai leidinių, tu- pirmoji pripažintų Lietuvos nepriklausomybę, atsi- rinčių senas tradicijas, sumanymas leisti naują, be žvelgdama į istorines sąsajas, bet kreipimasis liko be to, daugiausia lietuviškai tematikai skirtą žurnalą atgarsio. Nepajėgėm įtikinti Wspólnota Polska [vi- atrodė visiška beprotybė, bet ir ši Brodowskio sva- suomeninė organizacija, kuri rūpinasi lenkų diaspo- jonė įsikūnijo. Nutarta, kad Lithuania viršelį visada ros reikalais, – red.], kad geriausias būdas padėti tau- puoš tvirtas lietuviškas ąžuolas. Pirmasis nume- tiečiams Rytuose – skatinti juos palaikyti draugiškus ris išleistas 1990 m., jo įžangoje Brodowskis rašė: santykius su tautomis ir valdžia tų šalių, kuriose jie „Žodį Lithuania aptinkame seniausiuose dokumen- gyvena. Neįstengėme paveikti Lenkijos žiniasklaidos, tuose, knygose, žemėlapiuose, jis siekia kultūrinius, ypač televizijos, kad didėjant antagonizmui tarp len- idėjinius Europos pamatus, krikščioniškas jos šaknis. kų ir lietuvių, ji pateiktų ne vienpusišką vaizdą, bet ir Lenkai ir lietuviai nuo tų laikų, kai maždaug prieš lietuvių nuomonę. Nesėkme laikau ir tai, kad Lenkijos tūkstantį metų pirmąkart pasirodė istorijoje, gyvena spauda itin menkai domėjosi Klubo veikla, tik Gaze- šalia. Būta laikotarpių, kai vienų durys kitiems bū- ta Wyborcza, kurios redaktorius Adamas Michnikas davo plačiai atvertos, bet būta ir tokių, kai aklinai yra didelis Lietuvos draugas, parašydavo apie Klubo užsidarydavo net menkiausias langelis. Ši tendencija, darbus. Daug padėjo Tomas Venclova – jį laikau kos- deja, vyravo XX a. Dabar, kai kuriasi nauja Europa, mopolitu, bet ir Lietuvos patriotu, o kartu Lenkijos yra galimybė pakeisti kryptį. Lenkų ir lietuvių patir- bičiuliu.“ tis per pastaruosius 50 metų įrodė, kiek daug bendrų Pirmuosius keletą metų Klubas finansinę paramą interesų turime. Būtų didžiulis mūsų visų pralaimėji- konkretiems projektams gaudavo iš Lenkijos senato, mas, jei visuomenės sąmonę ir šiandien valdytų praei- Kultūros ir meno ministerijos, Stepono Batoro fon- ties sentimentai, stereotipai, tarpusavio ginčai. Todėl do, įmonės Budimex, Lenkijos mokslų akademijos.

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Varšuvos universiteto rektorius prof. Andrzejus Ka- ke – Jadwyga Siedlecka-Siwuda. Danutai ir Leonui jetonas Wróblewskis nemokamai suteikdavo paskai- Brodowskiams suteikti garbės pirmininkų titulai. toms didžiausią turimą auditoriją. Perimdamas pareigas, Krzywickis pabrėžė: „Šis klu- Lietuvos bičiulių klubas neturėjo savo patalpų, jo bas visada buvo idealistų sambūris, kovojantis už būstinė buvo Danutos ir Leono Brodowskių butas, aukščiausias moralines, politines vertybes, jis vie- čia ir vykdavo valdybos posėdžiai. Tiesa, didesniems nijo žmones, svajojusius sukurti kūrybingą, kilnią susitikimams, konferencijoms salę užleisdavo Var- visuomenę, kurioje nebūtų vietos prisitaikėliams, šuvos senamiesčio centre esantis miesto Istorijos savanaudžiams, kuri ekonomikos augimą derintų su muziejus, kuriame dirbo Klubo aktyvistai Januszas gyvenimo kokybe, socialiniu teisingumu. Stengsimės Plapis su žmona Danuta. tokie išlikti ir toliau.“ Brodowskis kėlė svarbią užduotį – atskleisti, ką Deja, šiandien Klubas vos kvėpuoja, finansinė jo Lietuva ir Lenkija gali duoti Europai, kokia yra viso padėtis labai sunki, bet svarbiausia, pasak naujojo mūsų regiono reikšmė kultūrinei kontinento tapa- vadovo, kad senieji nariai dėl amžiaus pasitraukė, o tybei. Propaguodamas universalizmą, integralų hu- jaunimas menkai pasirengęs aktyviai veikti ES Rytų manizmą, ragino vadovautis meile žmogui ir Dievui, politikos, kultūros ar kitose srityse. nes tik gėris įstengs nugalėti blogį. Ne visiems Lietuvos bičiulių klubo sumanymams Lietuvos bičiulių klubui priklausė garsi publicistė, lietuviai pritarė, kai kurios Brodowskio idėjos atro- parlamentarė Józefa Hennelowa, kilusi iš Vilniaus, dė utopinės, net sunkiai suvokiamos, tačiau vargu ar drąsiai gynusi Lietuvos požiūrį į pavardžių sulenkini- yra Lenkijoje kas nors daugiau už jį nuveikęs, kad mą ir kitus opius dalykus, žinomas žurnalistas, polito- santykiai tarp dviejų tautų darytųsi geresni. Sunku logas Andzejus Romanowskis, tvirtinęs, kad „lietuviai net patikėti, kad būtent šioje šalyje atsirado turbūt kur kas mažiau antilenkiški negu lenkai antilietuviški, vienintelis pasaulyje Lietuvos bičiulių klubas, taip o mūsų santykių ateitis kur kas labiau priklauso nuo atvirai rodantis palankumą lietuviams. Lenkijos, jos takto, draugiškumo, kuriuos būtina ne …Šiemet liepos 21 d., sulaukęs 94 metų, Leonas žodžiais, bet darbais rodyti Lietuvai“, istorikas Hen- Brodowskis mirė. rykas Wisneris, parašęs keletą objektyvių veikalų apie Gimęs, kaip pats pabrėždavo, Lietuvos Minske (da- Lietuvos praeitį, garsius didikus ir, beje, išmokęs lie- bar Baltarusijos sostinė), mokėsi Vilniuje: čia 1937 m. tuvių kalbą, kad galėtų susipažinti su lietuvių istori- baigė gimnaziją, iki 1939 m. studijavo teisę ir visuo- kų tyrinėjimais. Aktyviai Klube dirbo, materialiai jį meninius mokslus S. Batoro universitete. Vilniuje su- rėmė Adamas Bajcaras, Czesławas Seniuchas, Elžbieta sipažino su būsimąja žmona, Krokuvoje gimusia Da- Iwanska, Jerzy’s Litwiniukas, Jaroslawas Kaminskis nuta Grygiel, Vilniaus gimnazijos absolvente. ir kiti. Ypač daug nuveikė Klubo sekretorė Jadwyga Savo jaunystės mieste jie ir susituokė 1944 m., o Siedlecka-Siwuda. Lietuviškų šaknų neturinti ger- 1945-aisiais abiem teko repatrijuoti į Lenkiją, nes manistė taip susidomėjo M. K. Čiurlioniu, kad įkūrė vyrui už pažiūras grėsė tremtis į Sibirą. Mat Leonas, Lenkijoje jo vardu pavadintą visuomeninę ir kultū- giliai tikintis katalikas, bendravo su dvasininkais, rinę draugiją, rengė jo muzikos koncertus, parašė vadovavo pogrindinio Katalikų instituto, veikusio net knygą apie dailininką ir kompozitorių „Varšuvos prie Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios, jaunimo skyriui. preliudas“. Ji išleido ir kelis turistinius vadovus po Lenkijoje baigė teisės studijas Poznanės A. Micke- Lietuvos miestus. vičiaus universitete, doktoratą apgynė Torunės M. Klubo susirinkime 2007 m. rudenį buvo išrinkta Koperniko universitete. O gyvenimą paskyrė tam, nauja valdyba, pirmininku tapo geologijos moks- kad sugriautų ledinę uždangą, skiriančią dvi artimas lų daktaras Tomaszas Krzywickis, vicepirminin- tautas…

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 63 Istorijos puslapiai

Virgilijus ČEPAITIS

NEPRIKLAUSOMYBĖS BLOKADA*

Solidarumo statistika daugelio imperijos miestų savivaldybes, demokratų kontroliuojama Maskvos, Leningrado, Lvovo valdžia Gegužės 31-ąją Lietuvą pripažino Moldavijos SSR. jau gegužės pradžioje nutarė tiekti benziną ir dujas Kai 1989-ųjų pavasarį pradėjome galvoti apie Baltijos mainais į lietuviškus maisto produktus. Susirinkę į kelią, jis turėjo driektis ir per šią respubliką. Rumunų pirmąją sesiją, Leningrado tarybos deputatai priėmė tauta nuo SSRS ir Vokietijos slaptojo sandėrio nuken- nutarimą, ragindami Gorbačiovą nutraukti Lietuvos tėjo gal net skaudžiau už tris Baltijos šalis. Stalinas blokadą, nes tai daro žalą miesto ekonomikai. tiesiog atplėšė Rumunijos dalį, esančią už Pruto upės, Parama Lietuvai stiprėjo visoje Sovietų Sąjungoje, pavadino Moldavijos SSR ir prijungė prie Sovietų ypač didelį solidarumą rodė gruzinai, nuo seno kovo- Sąjungos. 1990-ųjų pavasarį rinkimus į AT laimėjo jantys už savo nepriklausomybę. Jau gegužės viduryje Moldavijos Liaudies frontas, iškėlęs tautos suvieniji- Tbilisio komerciniame banke buvo atidaryta Lietuvos mo šūkį. Žinoma, pareikštas Lietuvos pripažinimas blokadinė sąskaita, Gruzijos Raudonasis Kryžius lėk- buvo greičiau simbolinis. Pati Moldavija dar nebuvo tuvais atskraidino 14 tonų vaistų ir tvarsliavos. Tiesa, paskelbusi net suvereniteto deklaracijos. daug prekių į Lietuvą paprasčiausiai nepatekdavo, nes Lietuvos įmonių nuostoliai dėl blokados birželio galiojo pervežimų geležinkeliais blokada. Ypač skru- antroje pusėje viršijo šimtą milijonų rublių. Sustojo pulingai tikrino degalus. Benzovežiai iš Ukrainos dešimt gamyklų, keturi šimtai jų dirbo su prastovo- buvo stabdomi Baltarusijoje, ten susikaupė dešimtys mis. Nuo blokados pradžios pramonė nepagamino tonų benzino, skirto Lietuvai. Drastiški apribojimai produkcijos už šimtus milijonų rublių. vertė Vyriausybę ieškoti išeities. Privačios užsienio Vis dėlto Sovietijos visuomenė jau buvo pasikei- firmos buvo pasiryžusios parduoti mums naftą, ta- tusi – neprotingus centrinės valdžios potvarkius gu- čiau tų šalių valdžia nenorėjo pyktis su Maskva. Ilgai driai apeidavo, nes nesibaimino represijų, kaip būta lauktas tanklaivis iki pat blokados pabaigos taip ir Stalino laikais. Komunistai pralaimėjo rinkimus į neatplaukė į Klaipėdą. Lietuvos gelmėse geologai jau senokai aptiko naf- * Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Nepriklausomybės blokada“. tos, tačiau telkiniai nebuvo eksploatuojami. Prasidėjus Tęsinys iš nr. 11. Pabaiga. blokadai, mažiau negu per mėnesį parengtas vienas iš

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 gręžinių Kretingos rajone, birželio pradžioje – Šilu- niasklaida nė neslėpė, kad yra nusistačiusi prieš orga- tės rajone netoli Veiviržėnų ir pradėta siurbti naftą, nizuotos sąjūdinės jėgos susikūrimą. Net Atgimimas, nors jos kiekis galėjo patenkinti labai nedidelę šalies nors skelbėsi esąs Sąjūdžio savaitraštis, sarkastiškai poreikių dalį. Gana daug degalų buvo perkama iš rašė: „Sąjūdis turi, pasak V. Čepaičio, tarsi kaulą už- karinių bazių, išsibarsčiusių po visą Lietuvą. Visuo- siauginti naują superpartiją – švento Sąjūdžio (arba meninis transportas veikė, paštas laiku pristatydavo Atgimimo) vardo paveldėtoją, turinčią teisę į amžiną siuntas, greitosios pagalbos automobiliams netrūko neklystančiųjų viešpatavimą […]. Ir tada jai beliks per- benzino. Šalies infrastruktūra nesugriuvo. Įvedus sikelti į ištuštėjusius suskilusios kompartijos rūmus...“ talonus, buvo panaikintas ir būtiniausių prekių de- Gegužės 26-ąją Respublikinės profsąjungų tary- ficitas. Svarbiausia, kad pakako maisto. Lietuvoje jo bos salėje (dabar – Tretieji Seimo rūmai) susirinko buvo netgi daugiau negu Rusijoje, apimtoje perma- naujosios partijos steigimo iniciatyvinė grupė. Įdo- nentinės „blokados“, kuri prasidėjo iškart po 1917- mu, kad į ją užsirašė trisdešimt penki žmonės, visai ųjų perversmo. kaip kuriantis Sąjūdžiui. Bet, vos spėjau pagalvoti, Birželio pabaigoje apskaičiuota, kad Lietuvos pra- kad tai – daug žadantis sutapimas, vienas iš iniciato- monės įmonės, plėsdamos barterinius mainus, žalia- rių kažkur dingo, nespėjęs net užsiregistruoti. Taigi vų ir detalių gavo už 327,5 milijono rublių, o plataus liko trisdešimt keturi steigėjai, daugiausia iš Vilniaus vartojimo prekių įsigijo už 238, 2 milijono rublių. ir Kauno, tarp jų – šių miestų tarybų deputatai, keturi Taigi, kad susidorotų su blokada, Lietuvai pakako ką tik išrinkto Sąjūdžio Seimo nariai, kartu su nau- dviejų mėnesių. juoju Sąjūdžio pirmininku Juozu Tumeliu. Keletas at- vyko iš Šiaulių, Druskininkų, Vilkijos, Ignalinos. Nepriklausomybės partijos užuomazgos Susirinkime kalbėta apie opoziciją Vyriausybei, da- rančiai kompromisus. Dešiniosios partijos ypač reikia Per Sąjūdžio II suvažiavimą raginau įkurti partiją, kuri dabar, nes kairieji veikia labai organizuotai. Sąjūdžio padėtų deputatams, išrinktiems į Aukščiausiąją Tary- Seimo narė, gydytoja Marija Kalvaitienė iš Ignalinos bą, vykdyti Sąjūdžio programą. Ši idėja nesulaukė di- perspėjo: provincijoje jau purenama dirva kontrrevo- delio pritarimo. Dar prieš suvažiavimą tapo aišku, kad liucijai. Sąjūdžio pirmininkas Tumelis pabrėžė: šiuo sąjūdininkams kur kas patrauklesnė Vytauto Radžvilo metu nėra nė vienos partijos, kuri stengtųsi padėti ir jo šalininkų diegiama nuostata, esą Sąjūdis turi likti Lietuvai sunkiame kelyje į nepriklausomybę. savotiška opozicija valdžiai, net jei ši jo paties išrinkta, Aš maždaug taip įsivaizdavau aktualiausius užda- nes pagrindinis tikslas – būti asmens laisvėjimo vieta. vinius: Svarbiausia, kad žmonės taptų nepriklausomi. Iškart po Kovo 11-osios Atgimimas rašė: „Ar Sąjūdžio Bandysime neatitrūkti nuo dabartinių Sąjūdžio struk- aureole besidabinanti Lietuvos Aukščiausioji Taryba tūrų, jas panaudoti ir išgelbėti. Reikia įkyriai aiškinti nuo šiol bus absoliučios tiesos instancija, kuria praė- žmonėms, kas nuolatos daroma prieš laisvę ir nepri- jusius dvejus metus buvo Sąjūdis? [...] Ar kiekvienas klausomybę. Mums gali padėti sociologiniai tyrimai. mūsų jau esame baigę savęs laisvinimo darbą, tapdami Būtina pateikti savus vertinimus to, kas vyksta. [...] savo Respublikos piliečiais? Gal tikrai valstybės gimdy- Vienas iš partijos uždavinių – atskleisti Lietuvai ža- mo kančiose Sąjūdis jau mirė?“ lingą veiklą, neutralizuoti jos padarinius. [...] Partija Vis labiau aiškėjo, kad AT daugumai nėra ko tikėtis turi būti reali ir gyva. Neįgyvendinsim nieko, atitrū- Sąjūdžio paramos, užtat AT mažuma turėjo galingą kę nuo žmonių. Reikia padėti jiems žiaurios blokados palaikymą, nes LKP čiuptuvai buvo apėmę visą Lie- sąlygomis. Daugelis sako: „Sąjūdis valdžioj, o nieko tuvą. Sukurti struktūrą, kuri padėtų vesti šalį realios neturim.“ [...] Troškom nepriklausomybės, bet bijom, nepriklausomybės link, – nelengvas uždavinys, nes ži- kad nebeturėsim kombikormo. Koks galėtų būti mūsų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 65 veikimas tarp inteligentijos, tarp žurnalistų? Nieko nį „arbatininkai“ išsiskirstė po frakcijas, kurios ėmė nesužavėsim lozungais. Partija turi būti pragmatiška. steigtis Aukščiausiojoje Taryboje. Reikia atramos taškų rajonuose. [...] Tiesa, pirmoji frakcija atsirado jau birželį, kai įsi- Nutarėme, kad įkursime koordinacinius centrus plieskė ginčai, ar skelbti Kovo 11-osios Akto mora- Vilniuje ir Kaune, o susitikinėsime kiekvieną šešta- toriumą. Deputatų nuomonės šiuo klausimu griež- dienį. tai išsiskyrė. Radžvilas Atgimime paskelbė straipsnį „Skausmingas sustingimas“: Arbatos klubas ir Centro frakcija „Dabartinę Lietuvos politinę padėtį apibūdinčiau kaip savotišką sustingimą, sąlygojamą to, kad poli- Deputatė iš Kauno Birutė Nedzinskienė kartą paslap- tiškai nediferencijuotoje AT tiesiog nėra jėgos arba tingai paklausė, ar nenorėčiau išgerti arbatos. Nesu- frakcijos, kuri išdrįstų prisiimti atsakomybę spręsti pratau. Užkalbintas trečią sykį, pagalvojau, kad kalba- Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo problemas. [...] ma turbūt visai ne apie arbatą. Birutė paaiškino, kad Tuo tarpu šiandien reikalinga pakankamai stipri po- esu kviečiamas į Arbatos klubą – taip buvo vadina- litinė jėga, kuri, nebijodama galimo pasmerkimo už mi radikalesnių Sąjūdžio deputatų pasitarimai. Kaip tariamą tautos interesų išdavystę, ryžtųsi dalykiškai ir atsirado šis pavadinimas? Deputatai iš kitų miestų konstruktyviai spręsti santykių su Maskva problemą. apsigyvendavo „Draugystės“ viešbutyje, kuris tada Ir labai svarbu, kad šitoji jėga, kuri potencialiai atsi- priklausė Vyriausybei. Posėdžių išvakarėse rinkdavo- ras Aukščiausiojoje Taryboje ir kurios užuomazgas jau si pas kurį nors išgerti arbatos ir suderinti veiksmų. matome, susilauktų supratimo ir paramos Sąjūdyje. Iš pradžių tardavosi tik kauniečiai, bet greitai prie jų Priešingu atveju jos balsas kažkelintą kartą liks neuž- prisijungė radikalesnieji deputatai iš Klaipėdos, iš Pa- girstas, o Lietuvos gyventojai taps pasyvios vos vos at- nevėžio. Tuo metu, kai pradėjau dalyvauti aš, pasita- sikūrusios valstybės irimo liudininkais ir stebėtojais.“ rimai dažniausiai vykdavo AT rūmuose, kurioje nors Tokia jėga, nebijanti „galimo pasmerkimo už ta- tuo metu laisvoje salikėje. Užsukdavo ir vienas kitas riamą išdavystę“, atsirado – birželio 21-ąją deputa- deputatas vilnietis. tas Audrius Rudys paskelbė pirmosios AT frakcijos Sąjūdžio deputatų klubui priklausė labai įvairių deklaraciją: pažiūrų žmonės, dažnai lankydavosi ir LKP atstovai. „Mes, grupė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos depu- Iš SDK reglamento net buvo išbraukta nuostata dėl tatų, neabejodami tuo, kad kovo 11-osios dienos aktas privalomojo balsavimo. Arbatos klubas buvo radi- yra neatšaukiamas, manome, kad būtina stabilizuoti kalesnis. Lietuvos politinę padėtį, efektyviau įtvirtinti konstruk- Dažnai pagalvoju: kas yra tas „radikalumas“, bent tyvių diskusijų tradiciją parlamente, pagreitinti įsta- jau ką jis reiškė po Kovo 11-osios? Man (ir ne tik tymų priėmimą ir reformų eigą. Visų demokratiškų man) atrodė, kad išeidami iš SSRS atsisakome ir dvi- pasaulio parlamentų tradicija rodo, kad tai įmanoma veidiškumo – juk negalima garsiai kalbėti apie nepri- tik tada, kai susiformuoja parlamentinės frakcijos, klausomybę, tačiau siekti viso labo tik dalinio suvere- tiesiogiai atspindinčios savo atstovaujamų visuome- numo. Bet, kai susidūrėme su realybe, paaiškėjo, kad nės sluoksnių socialines ir politines pozicijas. Šiandien toks požiūris yra iš stebuklų srities. daug Lietuvos žmonių negali identifikuoti savęs nė su Arbatos klubas pasisakė už valstybės atkūrimą be viena iš kraštinių parlamentarų pozicijų. Aukščiau- kompromisų, smerkė susitaikėlišką, kaip tada atrodė, sioji Taryba susidurs su dilema – arba ji atsiliks nuo Vyriausybės politiką, kaltino keliaklupsčiavimu prieš tų procesų, kurie vyksta visuomenėje, ir jos veikla bus Maskvą. Tai buvo tarsi klubas klube. Jis taip ir netapo paralyžiuota, arba ji atsižvelgs į tuos pokyčius ir dife- formalia AT struktūra, be to, gyvavo neilgai – rude- rencijuosis savo viduje. Tokiu būdu mūsų grupė, įver-

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 tindama parlamentinių jėgų išsidėstymą, laiko savo laujama Akto panaikinti, užteks įšaldyti. Gorbačiovas tikslu įkurti Centro frakciją. Šį frakcijos kūrimo pro- sakė: reikia baigt spyriotis, jūs paskui gailėsitės, kad cesą suvokiame kaip būtinybę identifikuoti save, savo spyriojotės, bet reikia baigt ir su blokada (pats vartoja pažiūras, jų skirtumą tiek nuo formaliosios Lietuvos tą žodį, kiti Federacijos tarybos nariai irgi sakė, kad komunistų partijos, tiek nuo radikaliosios Sąjūdžio reikia baigt). Kai Landsbergis pasakęs, kad Lietuva at- parlamentarų dalies pažiūrų. Nors Lietuvos komunistų silaikys, nes lietuviai – užsispyrusi tauta, Gorbis atšovė partija savo socialine sudėtimi yra nevienalytė, tačiau žinantis ir kitokių nuomonių. [...] Sulygta (iki to jie ji tebėra suaugusi su monopoline pramone ir stambiu gali nusileisti): tam tikram terminui įšaldomas Kons- žemės ūkiu, o taip pat moraliniu ir istorinės atsako- titucijos 1 straipsnis ir deklaracija. Gorbis aiškino, kad mybės požiūriu nėra atsipalaidavusi nuo negatyvaus viskas vyks vienu metu: mūsų AT padaro sprendimą, visuomenės socialinio-psichologinio nusistatymo jos o Maskva atšaukia blokadą. Jei eisim į laikiną įšaldy- atžvilgiu, todėl mūsų – centro deputatų – grupėje yra mą – neatitrūkstam nuo latvių ir estų. [...] Gorbačiovo tik Sąjūdžio platformoje išrinkti deputatai. Mūsų nuo- žodžiais, ateityje bus suverenių respublikų sąjunga (o mone, akivaizdu ir tai, kad Sąjūdžio deputatai, kaip ir paskui visi urmu į Europą). įprasta visuomeniniam judėjimui, yra įvairių įsitikini- Klausydamasis Landsbergio užsirašiau: mų ir politinių siekių žmonės. Yra radikalių politinių Aktas – nepriklausomybė de jure. Todėl jie reika- ir socialinių priemonių šalininkai, nors yra ir nuose- lauja, kad patys panaikintume, patys sustabdytume. klių, diplomatinių, ilgalaikių strateginių metodų puo- Tada nebelieka subjekto. Deramės ne kaip nepriklau- selėtojai. Trijų mėnesių parlamento darbas išryškino soma valstybė, o kaip Maskvos provincija. Vyksta tik nuosaikiąją ir radikaliąją Sąjūdžio deputatų dalis ir privatūs pokalbiai. Iki šiol oficialiai mes tebesam Li- tai yra prielaida toms grupėms ruošti savo projektus ir tovskaja SSR. pateikti juos svarstymui. Mūsų grupė prioritetą teikia Po trijų Baltijos valstybių vadovų susitikimo su nuosaikiems parlamentiniams metodams.“ Gorbačiovu, birželio 14 d. Kazimiera Prunskienė Birželio pabaigoje artėjant lemiamam balsavimui Maskvoje susitiko su SSRS MT pirmininku Nikola- dėl nuolaidų Maskvai, buvo neaišku, kuo jis baigsis. jum Ryžkovu. Parlamento posėdyje buvo pristatyti Beje, dar prieš Kovo 11-ąją svarstant Sąjūdžio de- abu pokalbiai, vykę Maskvoje. Cituoju savo užrašus: putatų klubo reglamentą, dauguma tų, kurie dabar 1990-06-15, penktadienis. AT posėdis susibūrė į Centro frakciją, prieštaravo, kad SDK na- Landsbergis gana įdomiai gretina 1940-ųjų situa- riams būtų privaloma balsuoti taip, kaip nutars klu- ciją su dabartimi, kai vyksta arši kampanija spaudoje bas. Tačiau savo frakcijoje jie tokį balsavimą įvedė. ir t. t. Graži, gana aštri kalba baigėsi praeities primi- Įdomu, kodėl? nimu – Suomija taip pat galėjo tapti viena iš SSRS respublikų, bet netapo. Prunskienė pasakė, kad kalbės Vyriausybė siūlo moratoriumą ne taip jausmingai, daugiau kaip praktikė. [...] De- rybos prasidės, jei AT padarys atitinkamą nuolaidą. Birželio 12-ąją Landsbergis dalyvavo Federacijos ta- Du Maskvos pasiūlymai, kuriuos pateikė Ryžkovas: rybos posėdyje Maskvoje, po to jis ir Estijos bei La- 1) dalyvauti sąjunginėje sutartyje (ją tobulinant, ren- tvijos parlamentų vadovai susitiko su Michailu Gor- giant, net jei ir neprisijungsime); 2) tapti nepriklau- bačiovu. soma valstybe (kaip Suomija, Švedija). Tokiu atveju 1990-06-13, trečiadienis. AT prezidiumo posėdis grasinama apkarpyti teritoriją (Klaipėda, Vilniaus Landsbergis pasakoja apie tą susitikimą, apie oficialų kraštas), be to, neteksime rinkos lengvatų. [...] Ga- perėjimą prie derybų stadijos. [...] Įšaldymas yra geriau jauskas pareiškia, kad negali būti jokio atsitraukimo nei sustabdymas. Milžiniška nuolaida, kad nebereika- nuo Kovo 11-osios. Salė ploja.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 67 Šeštadienį susirinkusi LR Ministrų Taryba pavar- Bičkauskas. Moratoriumas gali išprovokuoti derybų tojo sąvoką moratoriumas. Pirmąkart tokią išeitį dar pradžią. Landsbergis. Galima iškelti sąlygą, kad dery- gegužės pradžioje pasiūlė LKP CK Politinės analizės bos prasidės tik po to, kai SSRS AT panaikins mūsų ir partijos strategijos prognozavimo komisija, tačiau priėmimą į Sovietų Sąjungą. Kuzmickas. Sakėm, kad SDK tada nekreipė į tai dėmesio. Vyriausybė tarsi pa- Aktas neliečiamas, o dabar patyliukais kažką darom. kartojo tos komisijos išvadas. Šis pareiškimas iš pra- [...] Bičkauskas. Tos derybos tęstųsi du tris mėnesius, džių buvo perskaitytas per pagrindinę SSRS naujienų aptariant galutinio atsiribojimo teisinį statusą. Aš. programą Vremia, o Tiesoje išspausdintas tik po pen- Akto sustabdymas reiškia, kad mes jau nebe valstybė. kių dienų. Cituoju: [...] Motieka. Ką jie pasakė konkrečiai? Landsbergis. „3. [...] Vyriausybė siūlo Lietuvos Aukščiausiajai Reikia stabdyti Aktą ir pirmą Konstitucijos straipsnį. Tarybai apsvarstyti galimybę paskelbti minėtajam [...] Gorbunovas nori, kad sovietai pripažintų Latvijos aktui laikiną moratoriumą derybų su Tarybų Sąjun- AT suverenitetą pereinamajam periodui į nepriklau- ga laikotarpiui. 4. Tokio nutarimo tekstas galėtų būti: somybę, ir pasiryžęs Aktą užšaldyti. [...] Jūrmaloje „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba derybų kalbėjom, kad reikia laikytis ne Akto, bet jo pasekmių su Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga laiko- užšaldymo. Savisaaras sakęs, kad čia Gorbačiovo ulti- tarpiui skelbia laikiną moratoriumą 1990 m. kovo matumas, o jam nusileisti nereikia, nes nėra skirtumo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos tarp Akto naikinimo ir moratoriumo. [...] Kuzmickas. aktui „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atsta- Ministrų Tarybos pareiškimas reiškia skilimo Lietuvo- tymo“. Moratoriumo sąvoka, vyriausybės nuomone, je pradžią, nes LKP jį palaiko ir destabilizuos padėtį. šioje situacijoje yra prioritetinė, lyginant su tokiais Kažkas prisiminė, kad visus kitus įstatymus jau esa- terminais, kaip „sustabdymas“, „pristabdymas“, „sus- me sustabdę, taigi įšaldę Aktą, nebeturėsim nieko. [...] pendavimas“, „įšaldymas“. [...] Derybų nutrūkimas Landsbergis. 1) Ar reikia žengti tokio pobūdžio žingsnį? reiškia automatišką moratoriumo pabaigą. Vyriausy- Ar reikia iš esmės, ar tiesiog negalima nieko nedaryti? bė mano, kad moratoriumą reikia skelbti dabar, ta- Tuo labiau kad Ministrų Taryba šitaip pasielgė. (De- čiau jis įsigalioti turi tik po to, kai bus atšaukta TSRS rybos dėl derybų: nuvežti tą mūsų tekstą ir išsiaiškinti, ekonominė blokada Lietuvai ir bus susitarta dėl dery- ar tenkina Maskvą. Mums reikia ruoštis, reikia kon- bų. 5. Toks Lietuvos žingsnis bus aktyvus ir pozityvus sultantų, įleiskit Billą Haugh (šį garsų JAV teisininką veiksmas, įvertinantis Rytų ir Vakarų politinių jėgų nusamdė Amerikos lietuviai, bet jam atvykti SSRS konkrečiai išreikštą poziciją išspręsti Lietuvos proble- nedavė vizos). 2) jei reikia žingsnio, tai kokio? Galimi mą visiems priimtinu būdu.“ žingsniai: I. Moratoriumas. II. Mitterand’o-Kohlio li- Vyriausybė savo pareiškimą įteikė Aukščiausiajai nija (Gorbačiovas sako, kad to neužtenka jo konserva- Tarybai sekmadienį, tad skubiai susirinko jos prezi- toriams). III. Moratoriumas, apkrautas sąlygomis. [...] diumas. Juk nutarimą, ar skelbti Nepriklausomybės Stankevičius. Čia kompartijos politika – spausti AT, Akto moratoriumą, turėjo priimti parlamentas. padarius neatšaukiamą veiksmą. 1990-06-17, sekmadienis, 19.00. AT prezidiumo Iš Maskvos atėjo laiškas – kviečiama birželio 20 d. posėdis atvykti į sąjunginės sutarties svarstymą. Landsbergis. Reikia dar sužinoti, ar Gorbačiovą ten- Moratoriumo klausimą aptarė Sąjūdžio deputatų kina toks formulavimas, nes visas šurmulys bus veltui, klubas. Tąkart užsirašiau: visos Lietuvos suskilimas, ir parlamento, ir Vyriausy- 1990-06-18, pirmadienis. SDK pasitarimas bės. Negerai, jei Ministrų Taryba pristato, o Aukščiau- Saudargas aiškinasi, kodėl tvirtinama, esą mora- sioji Taryba atmeta. [...]. Stankevičius. Ar jau reikia toriumui pritarta vieningai – juk niekur nebuvo bal- pasiduoti? Kokios to moratoriumo teisinės pasekmės? suota. Landsbergis. Savisaaras pavadino tai nuolaida

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 ultimatumui. Prunskienė sako moratoriumo galimybę žaliaraiščiai. Tik Artūras Skučas, tapęs AT pirminin- paskelbusi tam, kad Lietuvos klausimas būtų gvilde- ko padėjėju, kaip oficialus asmens sargybinis gavo iš namas pasaulyje. Esą tarptautiniai teisininkai čia ne- VRM pistoletą, nes pagal SSRS įstatymus sąjunginės mato nieko blogo, nes suverenas pats sustabdo savo ak- respublikos AT pirmininkui priklausė apsauga. tus. Beveik ir nereikia Kovo 11-osios Akto, nes ir be jo Nuo pat Sąjūdžio pradžios labai daug kas atsi- viskas yra kituose aktuose... Visuomenę reikia pratinti rasdavo žmonių iniciatyva. Pavyzdžiui, per pirmąjį prie svarstymo... mitingą Katedros aikštėje sumirgėjo trispalvių jūra, nors daugelis Iniciatyvinės grupės narių nuogąstavo, Apsaugos skyrius kad tam dar ne laikas. Garsiosios barikados aplink Aukščiausiąją Tarybą taip pat iškilo ne deputatų ini- Gali susidaryti įspūdis, kad Aukščiausioji Taryba ciatyva. Tiesiog ankstų Sausio 13-osios rytą pamatė- tais mėnesiais rūpinosi tik svarbiausiais valstybės li- me, kad žmonės velka armatūros tinklus. Paskui AT kimo klausimais – Kremliaus ultimatumais, Lietuvos rūmus apjuosė betoniniais blokais (išardyti laisvės blokada, moratoriumu… Tačiau per tuos pirmuosius barikadas nurodė LDDP, atėjusi į valdžią). Apsaugos mėnesius buvo priimta daug svarbių nutarimų ir skyrių irgi suorganizavo ne AT vadovybė, bet sąjūdi- įstatymų, kuriančių nepriklausomos valstybės teisi- ninkai, paskutinėmis kovo dienomis pradėję saugoti nę aplinką. ir parlamento rūmus. Po truputį steigėsi ir nauja Lietuvos jėgos struktū- Apsaugos skyrius – vienintelė Lietuvos Respublikos ra. Kadangi nutarta neerzinti Maskvos, todėl krašto struktūra, atsiradusi tuščioje vietoje. Tai buvo visiškai apsaugos ministras nepaskirtas, bet įsteigtas Krašto naujas darinys. O VRM liko tokia kaip LSSR laikais, apsaugos departamentas, atsirado valstybės saugumo Užsienio reikalų ministerijoje knibždėte knibždėjo užuomazga. Čia daug ką skatino iniciatyva „iš apa- senosios nominalios LSSR užsienio reikalų ministe- čios“. Po pirmojo Kremliaus ultimatumo kovo 16 d. rijos pareigūnų, net steigiant Valstybės saugumo de- Sąjūdis paskelbė savanorių mobilizaciją. Per pirmas partamentą buvo įdarbinti patyrę KGB darbuotojai, dvi savaites užsiregistravo beveik keturi tūkstančiai Lietuvos patriotai. žmonių, daugiausia žaliaraiščiai, palaikydavę tvarką Kovo pabaigoje tapo aišku, kuo turėtų užsiimti AT nuo pat pirmųjų Sąjūdžio mitingų. Dabar jie rengėsi Apsaugos skyrius – ne tik saugoti svarbius pastatus, bet plikomis rankomis, nes neturėjo ginklų, ginti pasta- ir sukurti visiškai naują, KGB nekontroliuojamą ryšių tus, kuriuos užiminėjo SSRS desantininkai. sistemą, informacijos tarnybą, net greitojo reagavimo Kremlius tuo metu vis dar vaizdavo, kad Kovo būrį. AT prezidiumas nutarė įsteigti Apsaugos skyrių, 11-ąją nieko ypatinga neįvyko. Lietuvos parlamen- o jam reikalingą techninę bazę perimti iš VRM. Bir- tarai, kaip vienos iš sąjunginių respublikų deputatai, želio pradžioje šį nutarimą patvirtino AT, nors Juršė- net gavo diplomatinius SSRS pasus. Prie AT įėjimų nas siūlė „atidėti, aptarti komisijose, kad būtų galima kaip ir anksčiau budėjo milicininkai su SSRS herbais spręsti klausimą, kuris tolygus konstituciniam ginčui“. ant kepurių. Tiesa, herbai gana greitai buvo pakeisti, Susidarė įspūdis, kad kairieji prisibijo besisteigiančio bet Lietuvos VRM toliau vadovavo KGB pulkininkas AT Apsaugos skyriaus – juk Lietuvoje tai buvo vienin- Marijonas Misiukonis. Iš Kremliaus sklindant gra- telė jų nekontroliuojama jėgos struktūra. sinimams, siautėjant sovietų desantininkams, gro- biantiems pastatus, nebuvo aišku, ar tie milicininkai Dvi diskusijų savaitės priešintųsi, jei kariškiai gautų įsakymą šturmuoti AT rūmus. Saugoti parlamentą ir AT pirmininką, kuris at- Vyriausybės pasiūlymą dėl moratoriumo ėmė svars- sisakė OMON’o apsaugos, nutarė beginkliai Sąjūdžio tyti komisijos. AT rūmuose virė ginčai. Atsirado dau-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 69 giau kaip dešimt AT nutarimo variantų. Visuomenė vargu ar bus priimtinas parlamentui, reikia galvoti, irgi kunkuliavo. Vilniaus miesto taryba prie parla- ar abiem pusėms yra gerai tokia padėtis. [...] Lukja- mento surengė mitingą prieš moratoriumo taikymą novas pabrėžė: „priostanovitj sam akt i vsio, čto iz Kovo 11-osios Aktui. Per diskusiją Sąjūdžio būstinėje nevo vytekajet“ (sustabdyti patį aktą ir viską, kas iš jo moratoriumas griežtai atmestas. Prie AT rūmų vos seka). [...] Kokį nors dokumentą mums vis dėlto rei- ne kasdien piketavo Lietuvos laisvės lyga. Bet spau- kės priimti... Prunskienė. Tai, ką mes darome, reiškia da, tarsi būtų gavusi nurodymą iš vieno centro, choru nepriklausomos valstybės įtvirtinimą. Reikia susitarti ragino deputatus nusileisti Maskvai. Visi ieškojome su Sovietų Sąjunga. Ar yra kitas būdas be susitarimo argumentų, kaip derėtų pasielgti. išspręsti visus klausimus? Kaip politinis dokumentas Landsbergis su Stankevičiumi nuvyko į Maskvą Kovo 11-osios Aktas padarė didžiulį darbą. Kame ri- išsiaiškinti, ar nutarimas dėl moratoriumo, kurį ren- zika? Neaišku, kada bus derybos, ar jos bus, bet viskas gėmės priimti, patenkins Gorbačiovą. Pasibaigus mūsų rankose. Iš kur ta baimė? Gorbačiovas man pa- tam pokalbiui, SSRS prezidentas netrukus paskam- skambino pusę pirmos Lietuvos laiku, lygiai po dviejų bino į Vilnių Prunskienei, pritardamas jos pasiūlytai valandų, kai Landsbergis išėjo iš jo kabineto. Pokalbis formuluotei. Rytojaus dieną Landsbergis ir Pruns- buvo betarpiškas. Štai pagrindiniai teiginiai, kuriuos kienė aiškino AT deputatams, kokios pozicijos lai- jis prašė perduoti parlamentui: mes pritariame mora- kysis Maskva. toriumui pagal tą interpretaciją, kurią išdėstė Lands- 1990-06-26, antradienis. AT posėdis bergiui Gorbačiovas. Moratoriumo priėmimas nereiš- Landsbergis. Sovietų Sąjungos vadovybei nepakako kia grįžimo į kovo 10-ąją. Nuimsim blokadą. Reikia Kohlio-Mitterand’o pasiūlymo, dabar keliamas klausi- eiti pirmyn. Jis davė suprasti, kad laukia iš mūsų mas dėl Kovo 11-osios Akto. [...] Mūsų oponentai rei- veiksmo. Kažin, ar bus palankesnės sąlygos vėliau.“ kalauja Kovo 11-osios Akto sustabdymo, bet gal būtų Tądien net nebandyta balsuoti dėl moratoriumo. galima svarstyti atskirus Akto punktus. [...] Perskaitęs Trečiadienį Maskvoje vėl vyko pokalbiai su SSRS visus 8 variantus, Gorbačiovas išdėstė savo ir Sovietų valdžia. Juose, be Gorbačiovo, dar dalyvavo SSRS Sąjungos vadovybės poziciją: jūs einate savo keliu, per AT pirmininkas Anatolijus Lukjanovas, SSRS MT mažai dėmesio kreipdami į naują situaciją Sovietų Są- pirmininkas Nikolajus Ryžkovas, SSKP CK sekreto- jungoje (kitokios SSRS projektas). Respublikos svarsto rius Anatolijus Jakovlevas. O iš Lietuvos pusės – ne sutarties atnaujinimą. Toje naujojoje Sąjungoje bus tik Landsbergis su Prunskiene, bet ir AT deputatai užtikrinta galimybė respublikoms įgyvendinti savo Saulius Šaltenis, Vladimiras Jarmolenka, Česlovas savarankiškumą ir išlaikyti bendradarbiavimą. Jūs Okinčicas. Liepos pradžioje turėjo prasidėti eilinis turite padaryti tą politinį sprendimą (paskelbti Kovo SSKP suvažiavimas, tad Kremlius norėjo įtikinti LR 11-osios Akto moratoriumą, pristabdymą). [...] Jei Aukščiausiąją Tarybą, kad priimti nutarimą būtinai padarysit tą žingsnį, tai grįžtume į kovo 10-ąją, būtų reikia. panaikintos visos negerovės, susikaupusios per tą lai- Ketvirtadienį AT diskusijos dėl moratoriumo tęsė- ką. Mes jums siūlome asocijuotos valstybės statusą. si. Kai varčiau savo užrašus, tiesą sakant, nepatikėjau, Jei išeisite iš SSRS, tada susiklostys visai kitokie ryšiai, kad galėjo būti griebiamasi tokios, Broniaus Genze- be lengvatų, kaip su kita valstybe. Kalbos su Lietuva lio žodžiais tariant, kraupios demagogijos. Teko pa- pradžia – jūsų pristabdomasis veiksmas.* Landsbergis siskaityti oficialią stenogramą. Pagal ją pateikiu ir paaiškinęs SSRS prezidentui, kad toks reikalavimas kalbų ištraukas: „B. Genzelis. Parlamento deputatai kviečia vardan

* Labai jau įtartinai visa tai primena dabartinis ciniškas Maskvos „žaidimas“ nepriklausomybės tautą kentėti. Argi mūsų pasirink- su Kijevu, – red. tas kelias – nepriklausomybė – vienintelis teisingas?

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Politikas privalo surasti optimalų kelią. Tikiu tautos tribūnos, aš girdėjau, pasibaigus posėdžiui, susilaukė ištverme. Bet ar mes, grįžę į arklių, dalgių ir balanų ga- nedelsiamo įvertinimo. O šie plakatai, klaidinantys ne- dynę, kada nors galėsime būti lygūs partneriai Vakarų susigaudančius gatvės politikus, neįvertinti iki šiol. O Europai, pagaliau, Rusijai? [...] Man šiurpu, kai tauta plakatai, reikalaujantys Vyriausybės atsistatydinimo?“ kviečiama ilgalaikei blokadai. Siūloma vykti į kaimą, Landsbergis pasiūlė savo variantą: moratoriumas dalgiais šienauti, arkliukais vežti. Ypač kraupi demago- turėtų įsigalioti ne jo priėmimo akimirką, kaip reko- gija, kai klausiama: ar galima iškeisti nepriklausomybę mendavo Vyriausybė, o tik prasidėjus deryboms. Kai į benziną? Argi kas tai daro? Mano jau tokia prigim- kurie deputatai siūlė nedelsiant balsuoti už šį „AT tis, visada domėjausi kitų šalių likimais. Iš atminties pareiškimą“, tačiau nuspręsta išklausyti dar kelis už- neišblėso, kai kaimynai blokavo Kampučiją, o Polpotas sirašiusius kalbėtojus. Suteiktas žodis ir Lietuvos lais- pakvietė miestiečius persikelti į kaimą ir patiems viskuo vės lygos, organizavusios piketus prieš moratoriumą, apsirūpinti. Palyginę Polpoto ir kai kurių mūsų dabar- lyderiui Antanui Terleckui. tinių lyderių kalbas, nesunkiai įžvelgsime jų identišku- „A. Terleckas. Mano manymu, pagrindinis morato- mą. (Plojimai) Prisiminkime, kas buvo toliau. Kai vieni riumo, kiekvieno moratoriumo trūkumas yra tas, kad, piliečiai nepanoro apleisti gimtų vietų, o kiti nenorėjo paskelbus jį, derybose nebus pačio svarbiausio – vieno dirbti su kauptukais, buvo apšaukti sabotuotojais, o vė- derybų subjekto. Juk Lietuvą tai jau „sulaikėm“, sus- liau išdavikais, kuriuos reikia bausti mirtimi.“ pendavom. Kaip jau bereikšim šią sąvoką, vadinasi, „K. Antanavičius. Noriu išreikšti džiaugsmą, kad Kovo 11-osios Aktas neveikia, Lietuva jau nori nenori pagaliau pradėjome iš esmės svarstyti valstybės, nepri- yra LSSR, Lietuvos SSR. [...] Aš asmeniškai neagituo- klausomos Lietuvos kūrimo galimybes ir problemas. ju, neraginu jūsų nebalsuoti prieš Pirmininko projektą, Žinoma, tas svarstymas smarkiai pavėlavo, bet nieko nes esu giliai įsitikinęs, kad jūs nebalsuosite.“ neveiksi: geriau vėliau negu visai pavėluoti. Na, svars- Kas žino, kaip viskas būtų susiklostę, jei tą dieną tome šiandien, ir tai džiaukimės. [...] Mūsų pareiga – ne nebūtume pritarę moratoriumui. pataikauti aistringosios, jausmingosios Lietuvos dalies Lietuvos „užsispyrimas“ saugoti Kovo 11-osios nuotaikoms, o spręsti klausimus taip, kad būtų geriau Aktą daug kam ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, buvo Lietuvai, Lietuvos žmonėms. [...] Gal gi galima su- nesuprantamas. Vienas britų žurnalistas rašė: „Nepai- prasti, kad ne parduoti, o išvaduoti Lietuvą mes šičia sant painios ir net miglotos savo genezės, Lietuvos ne- susirinkome, ir esame vieningi. Tačiau štai noriu paci- priklausomybės deklaracija tapo tautos talismanu. [...] tuoti vieną iš laiškų. Na, ne patį bjauriausią, žinoma. Net nuosaikieji Sąjūdžio deputatai pareiškė: „Vasario Aš noriu pasakyti, kad ir labai remiančių, ir tremtinių mėnesį mus išrinko ne tam, kad suspenduotume nepri- laiškų gavau, kuriuose mus supranta ir remia. Bet štai klausomybę […] Žmonės nesupras, jei tą padarysim.“ šitas: „ar ne gėda – prieš rinkimus ėjai su Sąjūdžio To penktadienio vakarą Aukščiausioji Taryba priė- vėliava, o dabar ir nagus, ir dantis atsuki prieš ne- mė tokį pareiškimą: priklausomą Lietuvą, prieš Sąjūdį, prieš tautą. Mums „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, būda- atrodo, kad, atsiradus blokados sunkumams, kas nau- ma ir likdama Tautos ir Valstybės suverenių galių reiš- dojasi proga valdžią paimti, tas yra niekšas“. Tikrai kėja, atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pritariu. Tik kas agituoja už Vyriausybės atsistatydi- visų tų galių vykdymo tikslu siekdama tarpvalstybinių nimą, kas rėkia, kur ji mus veda, kur ji mus nuves? Ar Lietuvos Respublikos derybų su TSR Sąjunga, skelbia ne ultrapatriotai?“ nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą „V. Jasukaitytė. Mes nenorime padėti Vyriausybei. 1990 m. kovo 11 d. Aktui dėl Lietuvos nepriklausomos Ką reiškia tie plakatai: „Vyriausybė = LKP = KGB“? valstybės atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius Deputato B. Genzelio tekstas, pasakytas vakar iš šios teisinius veiksmus. Lietuvos Respublikos – TSR Sąjun-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 71 gos derybų pradžia, jų tikslai ir sąlygos fiksuojami ša- ėmė stigti produkcijos, kurią SSRS realizuodavo užsie- lių įgaliotųjų delegacijų specialiu protokolu. Lietuvos nio rinkose laisvai konvertuojama valiuta. Be to, pa- Respublikos Aukščiausioji Taryba gali moratoriumą saulis ėmė vis labiau abejoti Gorbačiovo išreklamuota pratęsti arba atšaukti. Moratoriumas savaime netenka „perestroikos“ politika, pakibo ore JAV žadėti kredi- galios, nutrūkus deryboms. Jeigu dėl kurių nors įvy- tai, gyvybiškai būtini merdinčiai SSRS ekonomikai. kių arba aplinkybių Lietuvos Respublikos šio šaukimo Lietuvos problemą išspręsti karine jėga SSRS kol kas Aukščiausioji Taryba negali normaliai vykdyti valsty- nedrįso. Todėl Gorbačiovas ir apsimetė nematantis, binės valdžios funkcijų, moratoriumas tuo pačiu mo- kad AT pareiškimo tekstas beveik nepasikeitė. Tiesa, mentu netenka galios.“ jame atsirado magiškas žodis moratoriumas. Gaila, kad dėl moratoriumo nebalsuota vardiniu Birželio 30 d., penktadienį, AT priėmė garsųjį būdu. Iš AT stenogramos aišku tik tiek, kad už jį nutarimą dėl moratoriumo, o liepos 1 d., šeštadienį, balsavo 69 parlamentarai, 35 buvo prieš, 2 susilaikė. Kremlius atšaukė blokadą. De jure atkurtos Lietuvos Sąjūdžio remti deputatai suskilo. Vieningai už mora- Respublikos Aukščiausioji Taryba, priėmusi visiškai toriumą balsavo tik LKP bei LKP (TSKP) deputatai ir formalų pareiškimą, pasiekė pergalę de facto SSRS su- Centro frakcija, kuriai daugiausia priklausė Sąjūdžio keltame, beveik tris mėnesius trukusiame ekonomi- remti LKP nariai. Tai buvo Sąjūdžio daugumos Aukš- niame kare. Maskva nusileido Vilniui. Kovo 11-osios čiausiojoje Taryboje trupėjimo pradžia. Aktas buvo išsaugotas. Taip mums atrodė tada. Tačiau dabar vis dažniau Kam reikėjo moratoriumo? pagalvoju, kad bet kokios manipuliacijos paneigia do- kumentą, kuriuo yra manipuliuojama. Moratoriumas Pirmąjį nutarimą sustabdyti veiksmus, kylančius iš iš tikrųjų buvo atsitraukimas nuo Kovo 11-osios, tie- Kovo 11-osios Akto, Aukščiausioji Taryba po ilgų sa, tik moralinis, nes taktikos požiūriu atsitraukti gal- diskusijų priėmė gegužės pabaigoje. Tada Gorbačio- būt reikėjo. Tačiau šis atsitraukimas, nors prikaišiotas vas pareiškė, esą to vis tiek nepakanka, reikalaudamas „saugiklių“, nors niekada neįgyvendintas, žmonių at- atšaukti patį Aktą. Dabar, praslinkus vos mėnesiui ir mintyje vis tiek išliks kaip nepriklausomybės morato- šešioms dienoms, SSRS vadovybė nutarė pasitenkinti riumas. Tai buvo pirmasis Sąjūdžio kompromisas. O tokiu pareiškimu, kokį priėmė AT. Užteko pažadėti, juk žmonės balsavo už tai, kad kompromisų, kuriuos kad veiksmai, kylantys iš Nepriklausomybės Akto, bus buvome priversti daryti okupacijos metais, daugiau sustabdyti šimtui dienų nuo derybų su SSRS pradžios. nebūtų. Gal tai viena iš priežasčių, paskatinusių Aukš- Jeigu jos, žinoma, prasidės. Kas gi per tą mėnesį pasi- čiausiosios Tarybos daugumos eroziją ir lėmusių Są- keitė? Visų pirma, paaiškėjo, kad ekonominiai suvar- jūdžio pralaimėjimą per 1992-ųjų rinkimus? žymai nepaklupdė Lietuvos, o blokada pradėjo kenkti Kai prisimenu, kiek dienų ir naktų užėmė moratori- visos Sovietų Sąjungos ekonomikai. Jau gegužės mė- umo formuluočių paieškos, kaip dėl jų susipriešino tiek nesį, kai nutraukė darbą Telšių mašinų gamykla, ne- Aukščiausioji Taryba, tiek visuomenė, apima graudus gaudami jos gaminamų detalių sustojo keli fabrikai juokas. Šimtmečius egzistuoja žaidimas šachmatais – Frunzėje (Kirgizijos SSR sostinė, dabar – Biškekas) ir jais žaisdami vieni išradinėja gambitus ir endšpilius, Leningrade. Kremliui teko atnaujinti žaliavų tiekimą o kiti priešininko figūras tiesiog nušluoja nuo lentos. Klaipėdos celiuliozės ir kartono kombinatui, nes deg- Lietuva stengėsi laikytis tarptautinės teisės, tačiau de- tukų, medicinos ir maisto produktų fabrikai nebetu- rybos, kurioms ji taip kruopščiai rengėsi, pasibaigė rėjo į ką fasuoti savo produkcijos. Savo ruožtu Lietuva neprasidėjusios. Iš tolesnių įvykių matyti, kad SSRS sumažino mėsos ir pieno produktų tiekimą Maskvai ir vadovybė derėtis su Lietuva visai neketino, jos laisvę Leningradui. Kremlius skubėjo atšaukti blokadą, nes planavo numalšinti karine jėga. Tik laukė progos.

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Valstybė be laužų

Reformacija Lietuvoje ar Lietuvos reformacija?

Reformacijos istorijos ir kultūros draugija (RIKD) kasmet spalio 31-ąją, minėdama reformaci- jos dieną, kviečia visuomenę į renginį. Iki šiol įvairūs prelegentai nušviesdavo kurį nors protes- tantizmo aspektą. Šiemet pirmąkart surengtas (kartu su Mokslininkų rūmais) disputas „Refor- macija Lietuvoje: asmenybės, procesai, idėjos“. Vakarą MA Mažojoje salėje sveikinimo žodžiu pradėjęs RIKD pirmininkas Donatas Balčiauskas pristatė prelegentes – habil. dr. Ingę Lukšaitę, habil. dr. Dainorą Pociūtę ir moderatorių dr. Deimantą Karvelį. Gana gausiai susirinkę dalyviai kartu su Vilniaus Evangelikų reformatų bažnyčios choru „Giesmė“ sugiedojo reformacijos him- nu laikomą Martino Lutherio giesmę „Tvirčiausia apsaugos pilis“, išklausė dar keletą – Mažvy- do, Vydūno – giesmių, o tada prasidėjo diskusija.

eimantas Karvelis. Šiandien galima minėti ne narijoms, laikė jį „Lietuvos nelaime“, sociokultūrinių Dtik Reformacijos dieną, bet ir Brastos Biblijos temų užribyje jis yra iki šiol. Tai labai primena dviejų 450 metų sukaktį ar 460 metų nuo pirmojo evangelikų dominikonų, Lutherio amžininkų, pašnekesį. Vienas susirinkimo Lukiškių dvare… Atsinešiau dvi knygas, sako: „Lutheris – nepaprastai aštraus proto ir šviesios „plytas“ po 600 puslapių – Ingės Lukšaitės „Reforma- širdies žmogus.“ Kitas atsako: „Taip, bet aš mielai per- ciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje kąsčiau jam gerklę ir kruvina burna iškart priimčiau Lietuvoje“, Dainoros Pociūtės „Maištininkų katedras“. Šventą komuniją.“ Šie priešingi požiūriai buvo gajūs Šiek tiek susipažinęs su reformacijos istoriografija, ir to meto poleminėje literatūroje, ir vėlesniame istori- drįsčiau pareikšti: kadaise Saksonijoje, Kvedlinburgo jos moksle, publicistikoje, bažnytiniuose raštuose. vienuolyne, Lietuvos vardą užrašė moters ranka, o da- Kultūrologas Vytautas Kavolis rašė: „Nuo tada, bar geriausia, kas lietuviškai parašyta apie reformaci- kai mirė Mikalojus Radvila Juodasis [o jis – vienas ją, priklauso moterims. ryškiausių XVI a. Reformacijos vėliavnešių, – D. K.] Reformacija – vis dar iššūkis Lietuvai, pasukusiai 1565 m., tai buvo paskutinis kartas, kai Lietuva dar kitu raidos keliu. Vilniaus vyskupas Valerijonas Pro- galėjo tapti svarbi pasauliui.“ Gal čia kalbama apie tasevičius XVI a. viduryje protestantizmą pavadino vidinę reformacijos jėgą, ne vien apie paties Radvilos „velniava“, tarpukario vadovėliai, skirti kunigų semi- Juodojo intencijas?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 73 Juozo Tumelio teigimu, reformacija – mažiausiai XVI a. 3-iuoju ir 4-uoju dešimtmečiais visa Va- vėlavęs į Lietuvą europinis sąjūdis. Taigi klausčiau: karų Bažnyčia nuo pietinių šalių iki rytinio krašto reformacija Lietuvoje ar Lietuvos reformacija? (LDK) susidūrė su evangelizmo ir reformacijos iš- Ingė Lukšaitė. Atsakyčiau taip: ir viena, ir kita. šūkiais. Tai rodo, kad buvo ne vienas ar du centrai, Jos idėjas, puoselėtas Vitenberge (Vokietija), Žene- o daugybė židinių, ilgainiui užmezgusių tarpusavio voje ir Bazelyje (Šveicarija), pasigavo visa Europa. ryšius. Vienas iš jų, nors šiek tiek vėliau, atsirado ir Ką reiškia perimti idėjas? Nors Brukneris yra sakęs, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Susiformavo kad reformacija – tai šiaudų ugnis, plykstelėjo ir din- unikalūs reformacinės minties židiniai, nulėmę net go be pėdsakų, bet šios idėjos keliavo po visą Europą. kai kuriuos visuotinius protestantizmo procesus. Kodėl jos plito? Manau, visuomenė jau buvo joms Ypač derėtų išskirti antitrinitorių (populiariai dar pribrendusi. Visą katalikiškojo tikėjimo zoną – Vi- vadinamų arijonais, nors šiuolaikinė istoriografija durio Europą, rytinę jos dalį, gal kiek mažiau Vaka- tokį įvardijimą atmeta kaip neadekvatų) intelektuali- rų valstybes (bet Angliją tikrai) nuo XVI a. pirmojo nę reikšmę, jų jau nekeikiant ir nedemonizuojant. Ši dešimtmečio apėmė permainų nuojauta, visuomenė visomis išgalėmis tramdyta kryptis, ištrūkusi iš nusi- jautė poreikį keistis. Pokyčius paskatino tikėjimas. stovėjusių reformacijos doktrinų, davė daug impulsų Atrodytų, koks gi skirtumas, ar komunija priimama vėlesniems minties procesams XVII ir XVIII a. Eu- su vynu ar be vyno? Bet žmonės, įsitikinę, kad teisin- ropoje. Nuostabu, kad LDK, krikščionybės atžvilgiu ga elgtis tik vienaip, atsisakydavo karjeros, įprastos tokios jaunos šalies, įnašas į šį Europos sąjūdį buvo gyvensenos, nepaisė net mirties. Reformacija iš es- toks didelis. mės aprėpė visus procesus – politinius, socialinius, Apibendrindama sakyčiau: Vitenbergas ir Ženeva kultūrinius, o svarbiausia – religinius. Visi pirmieji ilgainiui tapo protestantiškosios dogmatikos kontro- maištautojai – liuteronai, reformatai (kalvinistai), lės centrais. Iš Vokietijos bandyta diegti ir koordi- kiek vėliau anabaptistai ir antitrinitoriai – kėlė sau nuoti liuteroniškąją, o iš Šveicarijos – helvetiškąją uždavinį pertvarkyti visuomenę. (reformatų) pakraipą. Manyčiau, šių centrų kontrolė Lietuva ne pasyviai perėmė reformacijos idėjas, ji Lietuvoje nebuvo tokia efektyvi, kaip tikėtasi. Refor- taikė jas tose srityse, kur pokyčiai buvo būtiniausi. macijos procesai čia, lyderiaujant Radvilai Juodajam, Nuo reformacijos pradžios iki XVII a. vidurio Lietu- įgavo labai savitų, žinoma, ir eklektiškų bruožų. va smarkiai pasikeitė. D. Karvelis. Man labai patiko originali Daino- D. Karvelis. Ar to tikėjimo, koks iki tol buvo Lietu- ros mintis, kad reformatų Betliejaus nereikėtų ieško- voje, pokyčiams neužteko? ti kažkur Vitenberge… Matyt, kiekviena valstybė ir Dainora Pociūtė. Tradiciškai manoma, kad yra tauta turėjo savą reformacijos židinį. Vienas vokiečių kultūros centrai, iš kurių sklinda idėjos, ir periferi- tyrinėtojas yra pasakęs: Renesansas siekė išlaisvin- ja, kuri jas adaptuoja. Tačiau šis atgimimas tuo pat ti žmogaus protą ir intelektą, o reformacija – sąžinę metu prasidėjo daugelyje Europos vietų, net neturė- arba tikėjimą. Ar tai tinka ir Lietuvai, o gal ji sprendė jusių ryšio su centrais. Nėra įrodyta, kad, pavyzdžiui, visai kitokias problemas? Italijoje evangeliškoji mintis būtų kilusi dėl Luthe- I. Lukšaitė. Nelabai norėčiau sutikti su teiginiu, rio įtakos, – italai apie jį mažai ką žinojo. Nepaisant kad Vitenbergas ir Bazelis buvo kontrolės centrai – to, Italijos evangeliškasis arba filoprotestantiškasis jie neturėjo nei valios, nei galios ką nors čia pakeisti. sąjūdis – visuotinai pripažintas reiškinys, nulėmęs LDK reformacijos veikėjų neprakeikė. O juk galėjo – kultūros pokyčius. Tai fenomenas, būdingas visai buvo tokia praktika. Servetas atsidūrė ant laužo Cal- vakarietiškajai Bažnyčios formai, kuriai priklausė ir vino nurodymu. Štai toks įdomus niuansas: Radvi- LDK katalikai. lai Juodajam, matyt, labai imponavo italas Giorgio

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Blandrata, dviejų mokslo sričių daktaras, eruditas, džiui, nesiedami su religinio sąmoningumo raida ir puikus oratorius, formuluočių pynėse paklaidinda- struktūra, todėl teigė, esą žmonės visą laiką „turėjo“ vęs net patyrusius teologus. Radvila, atrodo, norėjo sąžinę, tad ji negalėjo būti „atrasta“. (Į tokią kritiką paskirti Blandratą universiteto, kurį planavo įkurti, galima atsakyti paprastai – hebrajų kalboje, o ir Sena- rektoriumi ir ėmėsi ginti italą nuo paties Calvino. jame Testamente, žodžio sąžinė nebuvo, bet argi tai Bet šis atsakė labai griežtai: Blandrata esąs Judas, reiškia, kad senovės žydai neturėjo sąžinės?) Lietu- o jei Radvila ketina su juo bičiuliautis, tai Calvinas voje šią sisteminę kategoriją atrado ir pagrindė pro- nesibičiuliaus su Radvila (bent potekstėje tokia min- testantai, evangeliškosios minties pradininkai. Aišku, tis ryškėja). Tačiau tik tiek – apie kokį nors oficialų tai buvo ne moralinė, kaip šiandien, bet religinė kate- verdiktą nekalbėta. gorija, tapusi esmine protestantizmo doktrina. Visur kiekviena grupė ieškojo tikrojo tikėjimo, Neteigiu, kad protestantai šį žodį pavartojo pir- remdamasi Šventuoju Raštu, kurio vertimų XVI a. mieji, galbūt LDK rašytinėje tradicijoje aptiksime jį ypač gausu. Įdomu, kad vertimas buvo traktuoja- ir anksčiau, juk tai nėra naujas žodis, jis buvo grai- mas labai moderniai – kaip interpretacija. Atsirado kų, lotynų kalbose, religijos sampratą juo grindžia proreformatiškų (prokalvinistiškų) vertimų. Luthe- Naujasis Testamentas, ypač apaštalas Paulius. Ta- rio išverstą Bibliją jo bendražygiai laikė liuteroniško čiau protestantai, suaktualinę biblinį žodyną, pir- tikėjimo etalonu ir pan. Reformacija išlaisvino tuo mieji ėmė šia kategorija grįsti savo religinį mokymą, atžvilgiu, kad paskatino žmones ieškoti argumentų pirmieji įvedė į vartoseną lietuvišką žodį „sąžinė“ savo tikėjimui pagrįsti. Pavyzdžiui, LDK antitrini- pagal lotyniškąjį conscientia ir vokiečių Gewissen. toriai svarstė, ar įmanoma argumentuoti Trejybės Tai reiškė „žinojimą“, visiems bendrą tiesos suprati- dogmą. Tačiau nevaržomas argumentų ieškojimas mą: są-žinė darybiškai turi žinojimo šaknį ir prieš- pradėjo skaldyti protestantų sąjūdį. Štai vos susikū- dėlį są (san), kuris nurodo jungtį, bendrumą. Krikš- rusi Evangelikų reformatų bažnyčia 1559 m. paskel- čionybė tiesą, be abejo, sieja su religiniu pažinimu, bė pirmąjį Tikėjimo išpažinimą ir beveik iškart imta žmonės siekia pažinti būtent religinę, o ne ateistinę abejoti kone visomis, ypač Trejybės ir vaikų krikšto, ar kokią nors kitokią tiesą. Kadangi pasaulis buvo dogmomis. Pavyzdžiui, Ona Radvilaitė-Kiškienė pa- suvokiamas metafiziškai, tai tiesa neatsiejama nuo rašė laišką Sinodui, klausdama, ar galima tikėti vai- Anapusybės, nuo dieviškumo, nuo religinės min- kų krikštu… Riba tarp laisvės ir savivalės labai trapi, ties. Kulvietis savo tekste 1543 m. iškėlė conscientia bet ji vis dėlto yra. Visuomenė visada apriboja lais- kategoriją, teigdamas, kad tiesa ir religinis pažini- vę. Daugelio istorikų manymu, minties skaidymasis mas visų pirma turi remtis sąžine, o ne dogmomis ir lėmė reformacijos nesėkmę Lietuvoje. Bet man ar susitarimais, ne jėga ar autoritetu, kaip iki refor- atrodo priešingai – tai sėkmės priežastis. Žinoma, macijos. Bažnyčios sprendimus turi diktuoti sąžinė, reformatai nepaėmė valdžios ir LDK netapo pro- t. y. bendras religinės tiesos žinojimas. Kulviečio testantiška valstybe, tačiau reformacija, išlaisvinu- pastangomis šis žodis tapo pagrindiniu Lietuvos si mąstymą, paveikė visuomenę taip smarkiai, kaip protestantams. Mažvydas pirmosiose lietuviškose joks kitas reiškinys. knygose žodį sąžinė irgi vartojo sykiu su polonizmu D. Karvelis. Atrodo, ji išlaisvino ir sąžinę? Tai sumnienė. Neabejotina, kad būtent reformacija iškė- klausimas Dainorai, kuri pristatė Abraomą Kulvietį lė šios kategorijos reikšmę Lietuvoje. Pagal katalikų kaip asmenį, įtvirtinusį sąžinės kategoriją. tradiciją ji įgavo kitokią, ne religinę (pažinimo), bet D. Pociūtė. Iš tikrųjų bandžiau įrodyti, kad „sąži- moralinę („vidinio pojūčio“) prasmę. nę atrado“ Lietuvos reformacija. Žinoma, sulaukiau Reformacija padarė didžiulę įtaką tiek kultūrai, kritikos, nes kai kas mano žodžius suprato parai- tiek mentalitetui – ji yra filosofinės ir religinės min-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 75 ties Lietuvoje pradininkė. Daugiausia čia nusipelnė Būdamas tokio rango, jis tapo vėliavnešiu. Nereikė- pavienės asmenybės. Juk didelių mokslo židinių, tų pamiršti ir kitų Radvilų. Savo knygoje Raimon- universitetų, kur būtų galėjusi bręsti intelektualinė da Ragauskienė sumenkino Radvilos Rudojo įnašą mintis, neturėjome, iki Kulviečio (o ir porą dešim- į reformaciją, bet juk jo lėšomis 1581 m. Vilniuje tmečių po jo mirties) nebūta nė vienos vidurinės buvo išleistas Katekizmas. O be Volano nebūtų įvy- mokyklos, nepuoselėta ir gilesnė stiprių vienuolynų kęs toks aiškus dogmatinis evangelikų reformatų minties tradicija. atsiribojimas nuo arijonų. Kartu su Pacu jis parašė D. Karvelis. Įdomus istorinis paradoksas: Lietu- pirmąjį savarankišką autorinį interpretacinį teologi- voje, kuri neturėjo intelektualinių židinių, atsirado nį tekstą. Prisiminkime, Volanas – pasaulietis, o juk nemažai – drįsčiau taip sakyti – reformacijos žvaigž- neregėtas dalykas, kad teologinės dogmatikos teks- džių, ryškių asmenybių. Lutheris kadaise sakė: „Mane tus rašytų pasauliečiai! nori prikalti prie dangaus kaip nejudančią žvaigždę, Taigi kurio nors vieno iš jų nepasirinksiu. bet aš esu planeta, skriejanti netaisyklinga orbita.“ D. Karvelis. O Dainora, manau, pasirinks, net Lietuvos reformacijos istorijoje irgi rastume „plane- mėginsiu spėti, kad tai bus žmogus, norėjęs protes- tų“, skriejusių netaisyklinga orbita... Man smalsu: jei tantų tikėjimo pagrindu reformuoti ne tik Bažnyčią, reikėtų rinktis vieną asmenybę, kurią išskirtumėte? Ar bet ir visą valstybę. pirmąjį eretiką Abraomą Kulvietį, ar Mikalojų Radvi- D. Pociūtė. Labai gaila, neturime nei Mažvydo, nei lą Juodąjį, kuris priešmirtiniame laiške sūnui Radvilai Kulviečio, nei Rapolionio, nei daugelio kitų asmenų Našlaitėliui šalia svarbiausių savo gyvenimo vertybių portretų, – juk jie palengvintų pasirinkimą, aišku, paminėjo evangelinį tikėjimą, ar Simoną Budną, bibli- juokauju… Kad ir kaip mylėčiau savo herojų Kulvie- nio kriticizmo pradininką, o gal Andrių Volaną, pate- tį, reformacinės minties Lietuvoje pradininką, kuris kusį į Index librorum prohibitorum, arba Stanislovą buvo išskirtinė, deja, tragiška asmenybė, neturime Rapolionį (sakoma, šis kuprotas bajoras nuo Eišiškių kokių nors įrodymų, kad po jo mirties tas idėjas kas padarė įspūdį pačiam Lutheriui)?.. nors būtų perėmęs ir puoselėjęs. Jis nespėjo įgyven- I. Lukšaitė. Kiekvienas iš jų atliko savo vaidme- dinti to, kam buvo pasirengęs, anksti (33 m.) mirė, nį. Kulvietis sukėlė maištą, kad varžomi švietėjiški tad suspėjo tapti tik būrelio disidentų, nukentėjusių jo planai. Rapolionis stulbino savo erudicija – ka- dėl reformatoriškos savo veiklos, lyderiu. Lietuvos žin kiek dabar rastume tokio lygio eruditų? Per jo reformacijos istorija turtinga iškilių asmenybių. Štai doktorato gynimą už stalo sėdėjo ir Lutheris, ir Me- Mikalojus Pacas, tuoj po Radvilos Juodojo mirties iš- lanchthonas, pagrindinis protestantizmo teologas, spausdinęs Ortodoxa fidei confessio, ginantį Trejybę, reformavęs Vokietijos universitetus. Rapolionio pasisakantį prieš Lietuvos antitrinitorius, – įdomi, doktoratas įvertintas cum laude, jo tezės laikytos bet mums vis dar paslaptinga asmenybė. Būdamas klasikiniu atgailos aiškinimu liuteronybėje. Teolo- katalikas, Kijevo vyskupas, parašė protestantišką gijos daktaro laipsnį gavęs Vitenberge, Rapolionis veikalą, bet vyskupo pareigas vis tiek ėjo dar ilgus nuvažiavo į Karaliaučių ir iki gyvenimo pabaigos metus, nors popiežius ir įvairūs nuncijai labai sten- dirbo universitete. Be Radvilos Juodojo reformacija gėsi jo atsikratyti. Tai rodo, kad protestantų pozicija Lietuvoje kažin ar apskritai būtų prasidėjusi. Juk jis, buvo stipri ir po Radvilos Juodojo mirties, bent jau valdovo paskirtas pareigūnas, kurio rankose buvo pirmaisiais metais. Žygimantas Augustas nemanė, Vilniaus vaivadija, Lietuvos Brastoje, seniūnijos esą reikėtų atšaukti Pacą dėl to, kad šis paskelbė me- centre, pakabino Lutherio portretą – tai buvo aki- lanchtonišką – ženevišką išpažinimą. vaizdus akibrokštas. Be to, ten pat, Brastoje, įsteigė Tačiau lemtinga Lietuvos reformacijai asmenybė, spaustuvę, kuri atspausdino protestantišką Bibliją. be jokios abejonės, buvo Radvila Juodasis. Jis sukūrė

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Bažnyčią, nuosekliai plėtojo leidybą, ėmėsi socialinės Grįžtant prie Radvilos Juodojo, dar nesame išsi- veiklos. Radvila Juodasis – pirmasis ir pagrindinis aiškinę, kokia buvo jo pasaulėžiūra gyvenimo pa- Europoje žinomas Lietuvos reformacijos lyderis. Tai baigoje. Mirties metais, 1565-aisiais, jis parašė pa- žmogus, su kuriuo palaikė ryšius visi reformacijos skutinį savo laišką Calvinui (tada jau mirusiam). centrai, labai akivaizdžiai nors ir mandagiai, steng- Istoriografijoje apstu paviršutiniškų teiginių, o kele- damiesi viską kontroliuoti. Calvinas tiek Radvilą, tas Radvilos kūrinių dar net neperskaityti. Šiuos teo- tiek Vilniaus Bažnyčią pasmerkė už tai, kad globoja loginius traktatus, ypač laiškus Calvinui, jis rašė, be antitrinitorius, iš esmės antitrinitoriumi laikydamas abejo, ne pats vienas. Didelę įtaką jam darė Giorgio ir patį Radvilą. Prakeikimo nė nereikėjo, nes viešas Blandrata, dėl kurio, išmesto iš Ženevos, visas konf- Calvino nepritarimas reiškė kaltinimą erezija. Ne- liktas ir įvyko, – Calvinas negalėjo leisti, kad žmogų, žinia, kuo ši istorija būtų pasibaigusi, bet susiklostė jo apkaltintą erezija, kažkokia Lietuvoje vos susikū- taip, kad abu netrukus mirė – Calvinas 1564, Radvi- rusi Bažnyčia laikytų religiniu savo lyderiu... Lietu- la Juodasis 1565 m. Iš Ženevos bandė kontroliuoti vos reformacijos istorikų uždavinys – ne schemati- Radvilą ne tik Calvinas, bet ir Bullingeris, iš Vokie- zuoti procesus, bet studijuoti tokių asmenybių kaip tijos aktyviai veikė (tiesa, labiau pretenduodamas į Radvila Juodasis (pa)likimą. Juk iki 1565 m. Lietuvo- draugus) Vergerijus, liuteronizmo ir Vokietijos ku- je nebuvo žmogaus, religiniais klausimais parašiusio nigaikščių agentas, įsikūręs Tiubingene. Radvila Juo- daugiau negu Radvila Juodasis, nors jis nestudijavo dasis buvo asmenybė, kurią patraukti savo pusėn no- jokiame universitete, tik šiek tiek privačiai mokėsi rėjo visos trys jėgos – tiek reformatai, tiek liuteronai, lotynų kalbos. Radvila Juodasis išgarsėjo Europoje, tiek antitrinitoriai. Pastarųjų dar gerai nepažįstame kai 1556 m. parašė laišką (atsakymą) popiežiaus vys- ir nesugebame įvertinti, laikydamiesi populiaraus kupui Luigi’ui Lippomanui (rengiame šį laišką spau- požiūrio, įdiegto jų priešininkų, kurie, siekdami de- dai, kitais metais išeis kritinis šio veikalo leidimas). monizuoti, ir pavadino juos arijonimis, nes Arijus Radvilos Juodojo atsakymas Lippomanui, išverstas į buvo seniai pasmerktas Bažnyčios. Petras Gonezijus, lotynų, vokiečių, lenkų, galbūt ir italų kalbas, papli- pirmasis apmąstęs, kas yra Trejybė, nebūtų vadinęsis to po visą Europą, išgarsindamas autorių kaip refor- arijonu. Daugelis kitų šios grupės mąstytojų nelaikė macijos lyderį. Šis tekstas visiems laikams įtrauktas į savęs ir antitrinitoriais, kaip sakome šiandien, įro- visuotinį uždraustų knygų sąrašą, o Radvila laikomas dinėdami, esą jie „neigė“ Trejybę. Tai ne primityvus ypač pavojingu autoriumi. Laiškas-atsakymas nėra dogmos neigimas, o pastangos apmąstyti Trejybę, labai tolygiai, rafinuotai filosofiškai išdėstytas, tačiau suvokti proto ir tikėjimo santykį. Lietuvoje ir Lenki- toks tekstas tiesiog privalėjo atsirasti – turėjo iškilti joje subrendę antitrinitoriai ir jų lyderis italas Faus- lyderis, kuris ankstesnę Bažnyčią be išlygų smerkia tas Sozzinis šiandien Europoje vadinami liberalizmo, kaip blogį, pagrįsdamas naujas Bažnyčios prielaidas. Apšvietos pranašais, svarbių filosofinių, net gamtos Toks yra visų revoliucijų scenarijus. Kulvietis bandė mokslo srovių pradininkais. Lietuvoje dar nėra dera- reformuoti Bažnyčią iš vidaus, o Radvila jau nematė mai įvertinta nei antitrinitorių mintis, nei jų įnašas į tokios galimybės, todėl pareiškė: Lippomanui reikia religijos antropologiją, t. y. žmogaus suvokimą religi- ne mane perspėti, bet pačiam gelbėti savo sielą iš An- jos kontekste. Antitrinitoriai – jau kitas reformacijos tikristo nagų. Tai tekstas, kūręs istoriją, todėl šiandien lygmuo, juos aršiai smerkė visos protestantizmo orto- jau negalima jo vertinti nei kaip teisingo, nei kaip doksijos. Istoriškai žvelgiant, matyt, teisingai darė, nes klaidinančio. Tai ir suteikia Radvilai Juodajam svar- antraip jos pačios nebūtų išlikusios. 1553 m. Calvinas biausios asmenybės tarp Lietuvos reformatų statusą. pasmerkė sudeginti Miguelį Servetą, ir tai buvo pa- D. Karvelis. Garsusis poleminis Radvilos Juodojo grindinis jo kontrolės pasireiškimas. traktatas – atsakymas Lippomanui leidžia manyti,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 77 kad tikėjimo pagrindu norėta reformuoti visą vals- matai, vėliau labai vykusiai perėmė katalikai, sukur- tybę. Nuo kitų reformacijos žvaigždžių (pavyzdžiui, dami visą sistemą – aukštąją mokyklą, misijas. Abi Kulviečio) Radvila Juodasis skiriasi pirmiausia tuo, Bažnyčios dalys (katalikai ir protestantai) smarkiai kad yra dignitorius, aukšto rango valstybės politikas. sukrikščionino visuomenę. Galima pridurti ir tre- Savo rankose jis turėjo daug instrumentų, kad galėtų čiąją Bažnyčią – stačiatikius, rusėnus (ten reforma- ekumeniškai susieti visų protestantizmo srovių teigia- cija nevyko, bet kai kurie visuomenės keitimo būdai mybes ir tuo pagrindu reformuoti valstybę. buvo perimti). XVII a. viduryje pokyčiai jau buvo Vienas amerikiečių istorikas net paskleidė tokią ere- apėmę visus vsuomenės sluoksnius. Jei terminą „su- tišką mintį: reformacija padarė krikščionybę iš tikrųjų katalikino“ vartojame graikiška šio žodžio prasme katalikiška, t. y. „visuotine“, norėdama paskatinti, kad kaip visuotinumą, ši tezė yra teisinga. kiekvienas visuomenės narys tikėtų sąmoningai. D. Pociūtė. Ankstyvuoju reformacijos periodu I. Lukšaitė. Pastaruosius dvidešimt metų istori- evangelikai, kuriuos šiandien vadiname protestantais kai, ypač vokiečiai, kelia konfesionalizacijos paradi- (jie save vadindavo arba evangelikais, arba tikraisiais gmą, teigiančią: per visą Vakarų Bažnyčios istoriją krikščionimis, kai kada ir tikraisiais katalikais), ban- iš esmės tik nuo XVI a. 4-ojo dešimtmečio pradė- dė parodyti, kad skleidžia tikrąją (nekorumpuotą) ta skleisti tikėjimą „į kiekvieno žmogaus namus“. Evangelijos dvasią. Visus šiandien įprastus įvardi- Pasiekti kiekvieną žmogų rūpėjo ir katalikams, ir jimus – liuteronai, reformatai, antitrinitoriai – su- protestantams. Bet pirmiausia reikėjo atsiriboti vie- galvojo jų priešininkai. Ankstyvuosiuose (1559 m. niems nuo kitų. Atsiribojimas vyko skelbiant Tikė- Vilniaus, 1566 m. Paco) evangelikų Tikėjimo išpa- jimo išpažinimus, bet ne asmeninius, o visos Baž- žinimuose pabrėžiama: mes gerbiame Melanchtho- nyčios. Išpažinimų Europoje paskelbta labai daug ną, gerbiame Lutherį, bet nenorime būti vadinami (antai Šveicarijoje bent trys). Atsiribojus prasideda melanchtonais, liuteriais ar dar kuo nors, nes tiki- dogmatinimas: kuri dogma teisinga, kuri ne. Ap- me ir prisiekiame vienam Dievui, o ne Lutheriui ar sibrėžus dogmatiniu požiūriu, įsijungia kontrolės Melanchthonui... Bet jau XVII a. pradžioje Lietuvos mechanizmai. Įdomu, kad didelėje Europos dalyje – reformatai nesikratė jiems primesto „kalvinistų“ Lietuva čia išimtis – atsirado jungtys tarp Bažnyčios vardo, o ir patys sakydavo išpažįstantys kalvinis- ir valstybinės valdžios, taigi pradėta vykdyti soci- tų tikėjimą. Kalbant apie christianizaciją ir konfe- alinę kontrolę, pavyzdžiui, kas yra nusikaltimas, o sionalizaciją, reikėtų pažymėti: nors tai skirtingi kas yra nuodėmė, apibrėžiant ne tik bažnytiniame (christianizacija – bendresnis reiškinys), bet vis tiek kanone, bet ir baudžiamajame kodekse. Šiuo atveju glaudžiai susiję dalykai. Lietuvoje konfesionalizaci- vykdyti kontrolę Bažnyčia padeda valstybei, o vals- ja tapo ryškesnė po Radvilos Juodojo mirties. Nuo tybė – Bažnyčiai, visuomenė nuo viršaus iki apačios 1566 m. ir Volanas, ir Pacas jau aiškiai skelbė, kad persmelkiama taisyklių, reikalavimų. O kaip viskas Lietuvos Bažnyčia yra „helvetų tradicijos“ ir konfe- klostėsi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje? Čia, siškai sieja save su šveicariškąja Bažnyčia (Lenkijos luominėje monarchijoje, vienos valdžios, kuri ap- ir Lietuvos evangelikų ryšys su ja dar labiau susti- imtų visas gyvenimo sritis, nebuvo. Valdovą kontro- prėjo, patvirtinus Sandomiro konfesiją). Konfesio- liavo Seimas ir Senatas. 72 proc. LDK Senato narių nalizacija buvo būtina, kad Reformatų bažnyčia su- XVI a. pabaigoje buvo evangelikai. Visi galią turin- siformuotų, stabilizuotųsi ir įtvirtintų savo dogmas. tys etmonai – irgi evangelikai. Kas ką turėtų kon- Radikaliajai reformacijos krypčiai, vadinamiesiems troliuoti? Tikėjimas iš tikrųjų nepaprastai sparčiai antitrinitoriams, tai vargu ar taikytina – ši Bažnyčia plito, „eidamas į kiekvienus namus“, tapdamas kas- buvo atvira skirtingam religijos ir tikėjimo suvoki- dieninio gyvenimo dalimi. Pradžią tam davė refor- mui, leido įvairiai aiškinti tikėjimo ir proto santy-

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 kį. LDK ryškiausi konfesionalizacijos procesai vyko suodami (kartu su kitais) lietuvišką Knygą nabažnystės Reformatų bažnyčioje ir jėzuitiškame sparne. krikščioniškos, bet šaukštai jau buvo po pietų. O trečia D. Karvelis. Jei reformacija turėjo tokią galingą mano hipotezė tokia: Bažnyčia laikėsi moderniais ūki- įtaigą, įdiegė tiek daug naujovių, kyla pagrįstas klau- niais pagrindais, ji nebuvo pritaikyta baudžiaviniam simas, kodėl Lietuvoje ji patyrė fiasko? Gal po Radvi- ūkiui, o Lietuva suko į antrą baudžiavos ratą. Žinoma, los Juodojo mirties nebeatsirado, kas jį pakeistų? O gal buvo dar ir politinis aspektas, bet čia atskira tema. taip atsitiko todėl, kad jos idėjos nepasiekė plačiausio D. Pociūtė. Turiu prisipažinti, kad klausimo, ko- socialinio sluoksnio – valstiečių? Ar todėl, kad Lietu- dėl Lietuvoje reformacija pralaimėjo, nekeliu, nes į jį vos politikai nebuvo lankstūs tikėjimo atžvilgiu – juk atsakydami istoriją komentuojame tarsi iš visažinių visi valdovai liko katalikais? Ar todėl, kad pačių refor- pozicijos, kurią suteikia istorinė perspektyva ir tai, matų stovykla buvo susiskaldžiusi? O gal Lietuva tie- kad žinome galutinį rezultatą. Istoriją vertindami iš siog neišlaikė religinės tolerancijos egzamino? Kokia dabarties perspektyvos, neišvengiamai primetame buvo to meto Lietuva, jei vertintume pagal schemą, jai šiandienos kategorijas ir vertybes. Šiuolaikinė is- kurią pasiūlė vienas lenkų istorikas, suskirstęs valsty- toriografija nelinkusi taikyti laimėtojų ir pralaimėju- bes pagal religijos laisvės lygį – jos būna inkvizicinės, siųjų priešpriešos. netolerantiškos, tolerantiškos arba pliuralistinės... Iš keturių išvardytų variantų LDK labiausiai tiktų va- I. Lukšaitė. Šiuo klausimu reikėtų tris mėnesius dinti pliuralistine valstybe. Jei vis dėlto kalbėtume apie diskutuoti, kaip tą darė arijonai, suvažiavę į Rakovą. „pralaimėjimą“, manau, pralaimėjo ne vien Lietuvos XVI amžius Lietuvoje – nepaprasto veržlumo laiko- reformacija, turime analizuoti bendrą su Lenkija kon- tarpis. Kodėl XVII a. viskas ėmė po truputį blėsti? tekstą, nes nuo XVI a. pabaigos procesai, vykstantys Vakarų istorikai nelaiko Lietuvos kraštu, kuriame šiose šalyse, jau buvo neatskiriami. Daug kas priklausė vyko aiški reformacija – savo žemėlapiuose pažymi ir nuo valdovo, šiuo atveju – nuo Žygimanto Augusto. kaip pasienio zoną. Protestantų bažnyčia LDK buvo Nors, Lippomano nuomone, jis buvo slaptas protestan- susiformavusi. Bet manau, kad reformacija nepajėgė tas, vadinamasis simuliantas, vis dėlto oficialiai pasukti viena išspręsti problemų, dėl kurių ji kilo, – tai in- valstybės vairą reformacijos pusėn nesiryžo, viską pa- telektualinio silpnumo požymis. Su kai kuriomis iš liko savieigai. Valdovui nežengus lemtingo žingsnio, jų susidorojo tarptautinė organizacija – jėzuitai. Ra- reformacijos pergalei pasiekti, matyt, būtų prireikę net dvilos tris kartus bandė įkurti universitetą Vilniuje – pilietinių karų... Bet christianizacijos ir konfesionaliza- trūko ne lėšų, ne pastatų, bet intelektualinių pajėgų. cijos laikotarpis buvo dar per trumpas, kad visuomenė Jėzuitai turėjo parengtų žmonių, galėjo mesti į Lietu- su ginklu rankoje gintų kurią nors religinę srovę. Pati vą „desantą“ – gavome universitetą kaip importą, ir Lietuvos Reformatų bažnyčia daug jėgų iššvaistė kovo- žinių alkis buvo numalšintas. Antroji mano hipotezė: dama su antitrinitoriais, tam skyrusi pagrindines inte- Evangelikų reformatų bažnyčia (liuteronus palikime lektualines savo jėgas, ir tai ją smarkiai susilpnino. Ši nuošalėje, nes jie steigė tik paskiras bažnyčias, bet kova rodė, kad protestantizmas neranda vienos tiesos, vieningos Bažnyčios Lietuvoje nesukūrė) pernelyg ir tai smukdė visuomenės pasitikėjimą juo… vėlai suprato, kad valstybėje yra beveik milijonas lietu- D. Karvelis. Baikime pokalbį ta gražia mintimi, vių, todėl Bažnyčios rašto kalba pasirinko jiems sveti- kad Lietuvos visuomenė anuomet buvo pliuralisti- mą kalbą: protokolai vesti, Katekizmai (išskyrus Mer- nė arba, kaip įvardijo Januszas Tazbiras, – tai buvo kelio Petkevičiaus) leisti lenkiškai. Nueita lengvesniu „valstybė be laužų“. keliu, nors reformacija skelbė, kad apeigos turi vykti gimtąja, kaimo žmonėms suprantama kalba. Radvilos irgi atsisuko į lietuvių kalbą tik XVII a. viduryje, finan- Parengė Astrida Petraitytė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 79 Pro público bono

Kęstutis Skrupskelis

Apie padermes ir priedermes

Eugenika Lietuvoje

ugenika – tai vieno iš toli siekiančių Apšvietos am- katalikų deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūry- Ežiaus projektų įsikūnijimas. Europos pažangieji bą“, 1936 m. rašė: valstybė negali „žmogaus preventy- sluoksniai nuo XVII a. ėmė puoselėti idėją, kad tobu- vine tvarka sterilizuoti“. 1 linti žmoniją galima remiantis vien mokslo žiniomis, Galima sakyti, kad čia susikirto keletas srovių. Vienai atmetus tiek religiją, tiek moralę. Darvinizmas, evoliu- atstovavo eugenikos entuziastai, žurnalistai, sterilizaci- cijos teorija ir vadinamoji „psichologija be sielos“ lėmė, jos šalininkai, įrodinėję tariamą visuomeninę genetinių kad XIX a. pabaigoje kai kurie mokslininkai žmones patobulinimų naudą: būsią mažiau rūpesčių, grės ma- prilygino tiesiog dar vienai veislei, kurią galima tobu- žesnės išlaidos. Prieš juos stojo dvi jėgos – skeptiškai linti panašiai kaip tobulinami gyvūnai ir augalai. Imta nusiteikę laisvamaniai mokslininkai ir katalikų filoso- diegti teorijas, esą polinkis nusikalsti, valkatauti, elge- fai. Pirmieji argumentavo, kad dar ne laikas daryti toli tauti, įvairūs seksualiniai iškrypimai, protinės ligos yra siekiančias išvadas apie išsigimimų priežastis, o antrieji paveldimos, tad visa tai išnyks, jei „menkaverčiams“ gynė žmogaus orumą, nes priverstinė sterilizacija žei- nebus leidžiama veistis. XX a., tarpukariu, daug kur džia asmenybę. Įdomu, kad istorijos sprendimas šiuo tiek Europoje, tiek Amerikoje buvo įteisinta priverstinė atveju vienareikšmis: teisūs buvo atsargesnieji, kon- sterilizacija ir kastracija. Vokietija ėmėsi net sisteminio servatyvesnieji, arčiau religijos esantieji, nes jie neieš- neįgaliųjų naikinimo. kojo vien tik naudos, laikėsi tradicinės sampratos, kas Eugenika kaip ideologinis fenomenas žlugo po An- yra žmogus. Peršasi įvairios analogijos su mūsų laikų trojo pasaulinio karo, nes ja rėmėsi ir nacių rasinė poli- nesutarimais, ypač dėl abortų, dėl homoseksualų san- tika, atvedusi prie masinių žudynių. tuokų, dėl kontracepcijos, dėl genų inžinerijos, tiesa, Lietuvoje įtakingų veiklesnių eugenikos apaštalų dabar visuomenėje dėl to kyla kur kas mažiau aistrų. neatsirado, nesiimta ir priverstinės sterilizacijos. Ta- Tačiau netrūksta ir klaidinančių paralelių.2 čiau šalis, atkakliai vydamasi Vakarus, vis tiek nega- Eugenikos motyvaciją ypač gerai atskleidžia kele- lėjo šio klausimo išvengti. Bene žinomiausias eugeni- tas istorinių faktų. 1878 m. Amerikoje buvo išleista kos šalininkas buvo didysis laisvamanybės skleidėjas, Richardo L. Dugdale’o knyga apie „nusikaltėlių moti- gydytojas Jonas Šliūpas (1861–1944). O tarp šios ną Margaritą“. 3 Ši moteris susilaukė daugiau kaip 500 mokslo krypties kritikų ypač išsiskiria ateitininkai. palikuonių, pasklidusių per penkias kartas, ir visi jie Pavyzdžiui, Antanas Maceina, aptardamas jaunųjų buvo arba vagys, arba valkatos, užtvindę dabokles,

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 prieglaudas! Skaitytojams neišvengiamai dingteli Eugenika atrodė moderni, pažangi, pokyčius ska- mintis: verčiau jau Margarita nebūtų susilaukusi vai- tinanti, industrializacijos amžiaus dvasią atspindinti kų… Knygos autorius tokios išvados lyg ir neperša, ideologija – tai tarytum technikos pritaikymas vi- netgi svarsto, kad tuo atveju, jei turėtume geresnes suomenei tobulinti. Kaip motorai ir įvairios maši- mokyklas, plačiau apimančią socialinę globą, geriau nos palengvina susisiekimą ir gamybos procesą, taip tvarkomus kalėjimus, gal dauguma šios šeimos narių mokslas, tyrinėjantis paveldimumą, padėtų lengviau būtų tapę pavyzdingais piliečiais. Vis dėlto susidaro tvarkyti visuomenės reikalus. Laiko dvasią atitiko ir įspūdis, kad aplinka Dugdale’ui nėra labai svarbi, esą prognozė, kad tada valstybės valdymui mažesnę įtaką žmogaus charakterį nulemia ne ji, o biologija: kokie darysią politikai mėgėjai, atsiras specialiai parengtų tėvai, tokie ir vaikai. ekspertų, psichologų, sociologų, kriminologų… Buvo Kalbamuoju metu panašių tyrimų buvo paskelb- argumentuojama maždaug taip: sveikas protas nelei- ta nemažai. Dabar sakytume, kad tą darant remtasi džia, kad, tarkim, chemijos laboratorijas patikėtume primityviais statistiniais metodais, kurie netaikytini žmonėms, neturintiems atitinkamo išsilavinimo, tai tokiems sudėtingiems veiksniams, kokia yra geneti- kodėl sudėtingus visuomenės reikalus tvarko mėgė- ka, be to, per mažai dėmesio kreipta į aplinką. Tačiau jai? Ryški čia ir antireliginė nuostata: mokslas greitai anuomet tokie veikalai daug kam tapo tvirtu įrody- pasieks to, ko per ištisus tūkstantmečius nesugebėjo mu, esą pagrindinė socialinių negerovių priežastis užtikrinti Bažnyčia. yra genetinis paveldas. Išvada patraukli: mokslas pa- Kaip paaiškėjo vėliau, eugenikos entuziastai ne vien sirengęs taip pertvarkyti visuomenę, kad beveik visai pasiskubino, sudėtingus genetikos klausimus perne- išnyktų valkatos, elgetos, aferistai, sukčiai, vagys, plė- lyg supaprastindami, bet ir sustojo pusiaukelėje. Imta šikai, žmogžudžiai, alkoholikai, epileptikai, silpna- svarstyti, kad nepalyginamai efektyvesnis žmonių pročiai, kitokie nepageidaujami „elementai“. Religija veislės tobulinimo būdas yra inžinerija. 1929 m. bri- šiuo atžvilgiu esanti bejėgė – nors pastatyta tūkstan- tų mokslininkas Johnas Desmondas Bernalis (1901– čių tūkstančiai bažnyčių, sakomi milijonai pamoks- 1971), beje, tada būdamas dar komunistų partijos lų, žmonės vis tiek nesidaro tobulesni. Užtat naujieji narys (pasitraukė 1934 m.), išleido trumpą utopinių atradimai užtikrina: jei tik priimsime atitinkamus pranašysčių rinkinį „Pasaulis, kūnas ir velnias“ (The įstatymus, jau po kelerių metų gyvensime sveikiau, World, the Flesh & the Devil). Pagrindinė mintis to- saugiau, tvarkingiau. Už sutaupytas lėšas galėsime kia: dėl genetinių reformų žmonių veislė ilgainiui ga- pastatyti daugiau mokyklų, kultūros įstaigų… lėtų tapti tobulesnė, bet ji vis tiek neperžengs gamtos Eugenikos terminas siejamas su Charleso Darwi- apibrėžtų ribų. O chirurgija ir biochemija atveria visai no pusbroliu, anglų statistinės sociologijos kūrėju seru kitokias galimybes, nes jau dabar sugeba pašalinti at- Francisu Galtonu (1822–1911). Beje, jis rinko pirštų gyvenusias, nebereikalingas, tuščiai energiją ryjančias atspaudus, juos klasifikavo ir šį atpažinimo metodą žmogaus kūno dalis. Gal tolimoje ateityje, – fantazuoja sėkmingai pritaikė kriminalistikai. Sukaupęs daugybę Bernalis, – pakaks vien smegenų, kurias maitintų įvai- faktinės medžiagos apie genijus, politikus, nusikaltėlius, rūs aparatai? Tada tos smegenys, žinoma, specialiai dvynius, mokslininkas padarė išvadą, kad biologinis pa- atrinktos, atsiplėš nuo žemės ir, tapusios nemirtingos, veldimumas yra kur kas svarbesnis veiksnys negu gyve- amžinai skrajos kosmoso platybėse. Taip bus nugalė- namoji aplinka. Eugenikos terminą jis pirmąkart pavar- tas pasaulis, žmogus įveiks naikinančias gamtos jėgas, tojo veikale „Žmogaus gebėjimų tyrinėjimai“ (Inquiries atsikratys kūno, su kuriuo susijęs tiek fizinis ribotu- into Human Faculty, 1883). Savo ir kitų sukauptas so- mas, tiek silpnybės, atsispirs velniui, t. y. kvailystėms ciologines žinias pavertęs ideologija, netrukus sulaukė ir aistroms. Tai radikaliai antidemokratinė vizija: pro- pritarimo siūlomoms genetinėms reformoms. to elitas džiaugsis amžina laime, o visi mirtingieji (ne-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 81 atrinktieji) bus pasmerkti jungą vilkti žemėje. Berna- reikalavo pažangesni gydytojai, o tam priešinosi dau- lio technokratija, valdoma mokslininkų ir ekspertų, giausia katalikai, apeliuodami į prigimtines žmogaus atmetė gal patį didžiausią krikščionybės laimėjimą, teises ir asmens orumą. Jų pozicijas ypač sustiprino kuriuo laikytinas tikėjimas, kad kiekvienas žmogus 1930 m. gale pasirodžiusi popiežiaus enciklika Casti turi nelygstamą vertę, o kartu teisę ir pareigą siekti connubii. Smerkdamas priverstinę sterilizaciją, Pijus išganymo savo nuožiūra ir pastangomis. Įdomu, kad XI pareiškė: pažeisti žmogaus kūno integralumą vals- technokratinės utopijos užuomazgas Bernalis įžvelgė tybė neturi teisės.4 Sovietų Sąjungoje – esą kaip tik ši visuomenė tobuli- Nors Amerika pradėjo anksčiau, Vokietija nuėjo nama, remiantis mokslo žiniomis ir technologijomis. toliau. Pačioje Hitlerio valdymo pradžioje, 1933 m. Sovietmečiu išleistame Tarptautinių žodžių žodyne vasarą, buvo priimtas plačios apimties sterilizacijos (Vilnius. 1969), aptariant žodį technokratija, rašoma: įstatymas, taikytinas visiems, kurie paveldėjimo keliu JAV buržuazija „revoliucinei teorijai apie […] dirban- galėtų perduoti savo vaikams sunkius fizinius ar psichi- čiųjų klasių valdžios įvedimą priešpastato apgaulingą nius defektus, pavyzdžiui, aklumą, kurtumą, kokią nors doktriną apie valdžios perėjimą iš politikų rankų į in- kūno deformaciją. Ilgame sąraše išvardyti epileptikai, žinerinės-techninės inteligentijos rankas“. Šiuo atveju sunkūs alkoholikai, schizofrenikai, tie, kurie serga „cir- pasitvirtino taisyklė: kad ir kur nukeliautume, nuo kuliariniu (maniaco-depresyviniu) pamišimu.“5 Nusta- savęs nepabėgsime. Nors Bernalis naiviai manė, kad tyta, kad nacių valdymo laikais buvo sterilizuota apie sovietai realizuoja jo paties utopines vizijas, tačiau 200 000 žmonių.6 pabrėždamas elito vaidmenį buvo gerokai arčiau ti- Amerikoje priverstinės sterilizacijos mastą kiek krovės negu Maskvos propagandistai, gražbyliauda- pristabdė federacinė struktūra: vienos valstijos tokį mi apie „valdančiąją“ darbininkų klasę. Skirtumas tik įstatymą priėmė, kitos – ne. Vokietija buvo kur kas toks, kad sovietiniam elitui priklausė ne mokslinin- labiau centralizuota – 1933 m. įstatymas įsigalėjo vi- kai, bet ideologai. soje šalyje. Be to, vokiečiai neapsiribojo sterilizacija Teigdamas, esą mokslininkai neįstengs modifikuoti ir fatališkai žengė toliau. Rengdamasis karui, Hitleris genetinės medžiagos, nes ji pernelyg sudėtinga, Berna- 1939 m. pradėjo įgyvendinti seną savo užmačią sis- lis nė nenujautė, kaip suklestės genų inžinerija, daugy- temiškai naikinti „menkaverčius“ žmones, iš pradžių bę nelengvų etinių problemų kelianti ir mūsų laikais, naujagimius, vėliau – ir suaugusiuosius. Holokausto bet čia aptariu prieškario utopijas, tad dabartinių ne- istorikas Christopheris Browningas teigia, kad Vo- liesiu. Tik norėčiau priminti, kad svarstydami apie jas kietijoje dar prieš karą atsirado nauja profesija – ma- turėtume ypač preciziškai vartoti terminus, pavyzdžiui, sinio žudymo specialistai.7 gydomąją inžineriją privalu skirti nuo tobulinamosios. Beveik visas savo programas eugenika kreipė į in- Kitaip tariant, katalikiškoji etika nedraudžia įsiterpti, dividus, tačiau jau ir Galtonas teoriją apie paveldimus kad negimtų berankiai, bet neleidžia tėvams užsisakyti, defektus taikė kai kurioms rasėms – esą neverta apgai- tarkim, Sabonio ūgio ir vikrumo sūnaus. lestauti, kad, plintant civilizacijai, „menkavertės“ žmo- Įteisinti priverstinę sterilizaciją Amerikoje ban- nių rūšys išnyks.8 Amerikoje dažnai priekaištaujama, dyta dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jos šalininkai kad sterilizacijos įstatymas buvo taikomas rasistiškai. ypač suaktyvėjo po to, kai 1927 m. JAV Aukščiau- O nacių rankose mokslas apie paveldimas savybes, per- siasis teismas liberalių teisėjų balsais nusprendė, kad smelktas tradicinio antisemitizmo, tapo prestižine sriti- Virdžinijos valstijoje priimtas sterilizacijos įstatymas mi. Browningas pabrėžia: Vokietijoje eugenika, dažnai neprieštarauja konstitucijai, tam nepritarė vienintelis su nacionalizmo ir rasizmo priemaišomis, pirmiausia teisėjas katalikas. Iki 1941 m. šalyje buvo sterilizuota įsigalėjo universitetuose. Atsirado net psichologinis apie 40 000 žmonių. Įteisinti eugeniką, pasak istorikų, pasiteisinimas, esą naikinti žmones – nemaloni, tačiau

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 neišvengiama pareiga. Antai Himmleris, turėdamas kairiosios pakraipos žurnalas Kultūra.) Šliūpiškai iš- omenyje žydų kančias, aiškinęs: man tai sunki našta, reikšta mintis, kad tuoktis reikia ne vien dėl įsimylėjėlių bet žemę būtina išravėti, kad ji taptų derlinga.9 Brow- laimės, bet ir dėl tautos gerovės: „Santuoka – tai kaina ningo ir kitų istorikų manymu, eugenika buvo viena iš moterūnų meilės, o ne gašlumo proga. […] Vaikuotiems svarbių Holokausto paskatų. moterūnams valstybė turi teikti lengvatų.“ Eugeniką jis, Priverstinei sterilizacijai buvo pritarta daug kur. Pra- kaip ir daug kas Lietuvoje, vadino „rasės higiena“, ku- dedant nuo 1928-ųjų, per keletą metų ją įteisino Ka- riai užtikrinti siūlė įvairių receptų: reikia steigti daugiau nada, Šveicarija, Danija, Suomija, Švedija, Norvegija, prieglaudų, laikytis blaivybės, kovoti su prostitucija, Islandija, kitos šalys. Kyla klausimas, kodėl jų pėdomis imtis seksualinio auklėjimo mokyklose. „Antikoncep- nepasekė Lietuva? Juk manyta, kad atsilikusiam kraštui cionales priemones nėra reikalo slėpti.“ Reformų sąra- būtina mokytis iš Vakarų. Kauno politika dažnai bū- šas baigiamas tokiais žodžiais: „Piktadariai, bepročiai, davusi imitacinio pobūdžio – turime elgtis taip, kaip silpnapročiai, alkoholikai, nuomaringi ligoninėse, kalė- elgiasi brandesnės valstybės. Tačiau priverstinės steri- jimuose, beprotnamiuose reikia sterilizuoti.“11 Vertinant lizacijos Lietuva nesigriebė. Manau, ypač svarbų vai- to meto terminais, Šliūpas buvo pažangus gydytojas, su dmenį čia suvaidino katalikai. Katalikų bažnyčia aršiai kovojantis laisvamanis, mokslo Vis dėlto vienu atžvilgiu eugenikos šalininkai pavei- šviesos skleidėjas, entuziastingai priimantis naujoves. kė ir lietuvių opiniją, nuolat pabrėždami, esą renkantis Vis dėlto išsilavinimą turėjo kiek per menką, kad gebėtų žmoną arba vyrą būtina atsižvelgti į būsimų vaikų „ko- kritiškai vertinti mokslinę literatūrą. kybę“, nes tik energingi, sumanūs, psichiškai ir fiziškai Teigiamai eugeniką pristatė gydytojas Jonas Kai- sveiki žmonės sugebės užtikrinti krašto gerovę. Tai itin riūkštis (1896–1957) veikale „Gamtos mokslų filosofija: svarbu mažai tautai – pernelyg didelė prabanga men- straipsnių rinkinys pasaulėžiūrai kurti“ (1926). Laiky- kus savo išteklius švaistyti paliegėliams. Juo labiau kad damas save pozityvistu, manė, kad ne vien pažinimo, pakanka mokslinių žinių, kaip pasirinkti visapusiškai bet ir moralės, ir socialinių reformų atžvilgiu lemiamas sveiką sutuoktinį. Šiuo atžvilgiu eugenikai pritarė visi, žodis turi priklausyti gamtos mokslams. Jam atrodė tiek katalikai, tiek socialistai, tiek tautininkai. Sako, net svarbiausia išsklaidyti religinius prietarus. Stasys Šalkauskis, rinkdamasis žmoną, atsižvelgė į pa- Eugenikos klausimą be pasaulėžiūrinių miglų aptarė veldimumą. Bet nuomonės griežtai išsiskyrė dėl antro- psichiatras Juozas Blažys (1890–1939), ribotos steriliza- jo eugenikos akcento – būtent dėl priverstinės „menka- cijos šalininkas. Jis buvo išsamiai susipažinęs su įvairių verčių“ sterilizacijos. šalių sterilizacijos įstatymais, su moksline literatūra – 1926 m. rugpjūčio 22–24­ d. Kaune įvyko kairiųjų 1926 m. paskelbė platų apžvalginį rašinį „Išsigimimo ir organizacijų suvažiavimas, kairuolių spaudos vadintas jo įspėjimo klausimas bendrai ir ypatingai Lietuvoje“. net Lietuvos kultūros kongresu, bet, pavyzdžiui, katali- Kad „psichiškai defektingųjų“ skaičius auga, viena kiškasis Rytas jo išvis nepaminėjo. Delegatus pasveikino vertus, kaltas didėjantis atotrūkis nuo gamtos: „Susis- prezidentas liaudininkas Kazys Grinius ir kairiosios pa- pietimas dideliuose centruose su sunkia kova dėl būvio, kraipos vyriausybė. Suvažiavimo toną galima nuspėti iš su antihigieniškomis gyvenimo ir darbo sąlygomis.“ Ly- advokato ir bibliografo Vaclovo Biržiškos (1884–1956) gia greta su „civilizacija auga ir sifilizacija“, plinta al- pranešimo: jėzuitų gimnaziją būtina uždaryti, nes se- koholizmas ir „kitos narkomanijos (morfinizmas, kokai- nais laikais jėzuitai buvo išvaryti, o dabartiniai įstaty- nizmas)“. Čia reikėtų pridurti, kad Blažys nepropaguoja mai jiems negrąžino teisės gyventi Lietuvoje.10 Šliūpas lietuviško kaimo idilės, tiesiog kartoja plačiai paplitusį kalbėjo apie rasės higieną: „Gana silpnapročių ir kitokių požiūrį, esą žmonėms kenksminga gyventi mieste, – jau palaikių, duokite žmonių sveiko kūno ir dvasios!“ (Jo re- nuo XIX a. pabaigos imta daug rašyti apie civilizacijos ferato išvadas paskelbė Šiauliuose leidžiamas mėnesinis ligas. Statistiniai duomenys, Blažio manymu, priklauso

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 83 nuo sąvokų turinio, nuo to, kas ką skaičiuoja. Dažnai šališkumą – jie aukština germanų rasę, be to, yra linkę tikrasis „defektingųjų“ skaičius būna gerokai dides- manyti, esą kuo žemesnė socialinė klasė, tuo daugiau nis. Šiaip ar taip, bepročiais ir neįgaliais silpnapročiais „menkaverčių“ individų jai priklauso. Pasak Blažio, dažniausiai tenka rūpintis valstybei, jau dabar tai gana eugenika nesiekia naikinti „nevertos gyventi gyvybės“, sunki finansinė našta, o ateityje ji taps dar sunkesnė. svarbu, kad tokie žmonės paprasčiausiai neturėtų ga- Lietuva, žemės ūkio kraštas, psichinių ligonių turi limybės „lytiškai gyventi ir turėti vaikų“. proporcingai mažiau negu kraštai su didmiesčiais ir Keliais sakiniais aptaria ir eugenikos priešininkų pramone. Pagal 1923 m. visuotinį surašymą Lietuva, be poziciją. Mokslas apie paveldimumą yra pažengęs pa- Klaipėdos krašto, turėjo truputį daugiau kaip 2 000 000 kankamai toli ir jau nustatyta, kad tiek beprotybė, tiek gyventojų. Blažio apskaičiavimu, iš jų 4300 laikytini silpnaprotystė dažniausiai būna paveldimos. Tad euge- įvairaus profilio psichiniais ligoniais. Prie šio skaičiaus nikos kritikai laikosi ne tiek „pagrįsto atsargumo, kiek reikia pridėti silpnapročius – išanalizavęs naujokų šau- atkaklaus konservatyvaus nepalankumo naujai idėjai“. kimo į kariuomenę duomenis, psichiatras nustatė, kad Klysta ir tie, kurie remiasi „asmens neliečiamybės“ tokių galėtų būti apie 8000. Bendra suma – apie 12 000, teise. Jiems Blažys pritaiko argumentą, dažnai pasi- tarp kurių maždaug du trečdaliai yra išsigimėliai. telkiamą etikos specialistų: pateisinus sunkesnį atvejį, Kaltas jų „genotipas“, t. y. būtent paveldėtos savybės: kartu pateisinami ir lengvesni. Manyčiau, mintis to- „Tokio genotipo nešėjai yra, biologiškai ir sociališkai kia: jeigu valstybė, gindama save, gali pareikalauti pa- žiūrint, žemos vertės […] individai; šituose individuose čios didžiausios aukos, būtent piliečio gyvybės, ji turi normaliai sveika žmogaus rasė yra degraduota arba, teisę reikalauti ir mažesnės, būtent draudžia ir kliudo kitaip pasakius, degeneruota.“ Degeneracijos genas „menkaverčiams“ susilaukti vaikų. „Sterilizacija yra atsiranda dėl „išorinių kenksmingų įtakų, ypatingai al- ne kitos rūšies priemonė, kaip draudimas vesti; skirtu- koholio ir sifilio“. Lietuvoje sifilis retas reiškinys, bet mas čia tiktai priemonės griežtume ir tikslume.“12 alkoholizmas plačiai paplitęs: alkoholikai kenkia ne Katalikų požiūriu, ką tik cituotas sakinys yra proble- vien sau, nes žaloja tą genetinę medžiagą, kurią per- miškas. Katalikiškoji etika draudžia taikyti moraliniu duoda savo vaikams. Blažys spėja, kad prie to tikriau- požiūriu blogas priemones, net jei tikslas, kurio jomis siai prisidedanti ir tuberkuliozė. Priduria, neva tarp siekiama, yra geras. Pijus XI neatmetė eugenikos tikslų, Lietuvos žydų psichikos nukrypimų esama daugiau. bet pasmerkė sterilizaciją, nes tai neleistina priemonė. Mat žydai daugiausia gyvena miestuose. Taip pat turi Beje, Blažys nepakankamai įsigilino ir į asmens orumo „reikšmės viešpataująs žyduose reikalavimas visiems krikščionišką supratimą. vesti (tekėti), kurio dėka dažnai kuria šeimynas ir vos 1934 m. sausio 5 d. katalikiškasis Rytas paskelbė vie- pasitaisę psichiniai ligoniai“. Be to, jie „veisiasi savo nos Blažio paskaitos santrauką. Joje nurodomi konkre- uždarytam tarpe“. Lietuviams ypač kenkia emigracija, tūs skaičiai: sterilizuotinų asmenų Lietuvoje atsirastų nes išvyksta sveikiausi, energingiausi: „Dėl vertingų kokie 300. Bet sterilizaciją draudžia galiojantis Baudžia- individų emigracijos krypdavo blogon pusėn Lietuvos masis kodeksas – tokia operacija leidžiama tik grynai gyventojų atranka.“ gydymo sumetimais. Savo ruožtu Rytas įdėjo prierašą, Eugenikos šalininkų esama įvairių. Vieni pabrėžia kad Casti connubii yra pateiktas „Bažnyčios griežtai nei- „humanistinį elementą eugenikoje“ ir laikosi nuomo- giamas sterilizacijos klausimu pasisakymas“. Taip teig- nės, kad svarbiausia – sudaryti sveikas gyvenimo są- ti nėra visiškai tikslu: sterilizacija nedraudžiama kaip lygas. Bet dauguma kreipia dėmesį į selekciją, ieško gydymo priemonė, ji taikoma ir kaip bausmė, bent kai būdų, kaip užtikrinti, kad „mažos genotipiškos vertės“ kuriais atvejais, už kriminalinius nusikaltimus. individai nesidaugintų, o aukštos – susilauktų kuo Blažys, būdamas psichiatras, daugiausia svarstė apie daugiau vaikų. Autorius įžvelgia vokiečiams būdingą psichikos ligas. Sterilizacija nusikalstamumą mažintų

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 tik tiek, kiek nusikalsta psichiniai ligoniai. 1934 m. jis tintis menkos vertės padermei, būtent sterilizacija, gy- apskaičiavo, kad teismai dėl psichikos defektų kasmet dytojų apžiūrėjimas prieš stojant moterystei ir pan.“ atleidžia nuo bausmės apie 30 nusikaltėlių, būtent Lietuva dar nėra „kokių išprotėjėlių ir išsigimėlių tau- juos ir siūlė sterilizuoti. Bet straipsnyje „Sterilizacija ta“. Tautos prieaugliui didelio pavojaus nėra: dauguma ir kastracija kaip nusikaltimų prevencija“, kurį pa- šviesuomenės kyla iš liaudies, o ji pakankamai sveika skelbė 1937 m. leidinyje, skirtame policijai, nurodė ir stipri, kad užtikrintų savo atžalų „kokybę“. Pavo- jau gerokai platesnę sterilizuotinų asmenų kategoriją. jus tik tas, kad Lietuvoje kaip ir kitur inteligentija yra Nors konkretūs skaičiai nepateikiami, tačiau požiūris linkusi turėti vis mažiau vaikų. Dovydaitis rašo (kaip aiškus: „Seksualiniams nusikaltėliams ir Lietuvoje rei- galima tokio teksto necituoti?): „Vis iš liaudies kylanti, kėtų taikinti kastraciją. Jiems tokia operacija visiškai betgi save išsimarinanti, bevaikė šviesuomenė, nualina, pateisinama ir loginga.“ Pasak psichiatro, Bažnyčia išneturtina liaudį, nuskabo iš liaudies daržo gražiausias nėra palanki sterilizacijai eugenikos sumetimais, bet gėles, o paskui nuvytusias meta šalin.“ Reikia įstatymų bausmės atvejais nei sterilizacija, nei kastracija nėra daugiavaikėms šeimoms skatinti, bet svarbiausia – tei- draudžiama.13 singa pasaulėžiūra ir tvirta dorovė.15 Tačiau grįžkime į 1926-uosius. Tarp pagrindinių Atsižvelgti į paveldimumo dėsnius yra visų šeimas 1924 m. įsteigtos Laisvamanių etinės kultūros drau- kuriančiųjų pareiga tautai – svarstymus apie eugeniką gijos vadų buvo Šliūpas, jai priklausė ir Kairiūkštis. anuomet gaubė visai ne individualistinė dvasinė atmos- Draugijai rūpėjo įteisinti civilinę metrikaciją, laisva- fera kaip mūsų laikais. Pareigas visuomenei ypač pa- maniai piktinosi pernelyg stipria dvasiškių įtaka, di- brėžė veterinarijos gydytojas Konradas Juozas Aleksa delėmis kunigų algomis. Bet apie eugeniką savo lei- (1881–1956): „Augančiai kartai reikia įkvėpti jausmas diniuose nerašė. Šiaip ar taip, ši draugija vis tiek buvo didelio atsakumo prieš savo ainius; tai turi virsti kaipo per silpna, kad darytų įtaką krašto politikai. Mokyto- nauja tikėjimo dogma ir įeit į tautos sąmonę. […] Ta jas, žurnalistas, mokslo populiarintojas Juozas Gobis tauta, kuri pirmoji mokės susitvarkyt eugenikos reika- (1895–1970) cituotus Šliūpo ir Kairiūkščio pasisa- lavimais, turės prieš kitas pirmenos. Kiekvienas, einąs į kymus sieja su kairiųjų laimėtais Seimo rinkimais.14 sutuoktuves, turi žinoti, kad jis tuo žygiu pasiima atsa- Bet 1926 m. vasarą paskelbtoje gana dalykiškoje liau- kingumą prieš savo vaikus ir prieš visą savo tautą.“ dininkų vadovaujamos koalicinės vyriausybės darbų Straipsnyje „Eugenika“ jis plačiai apžvelgė literatūrą, programoje eugenika irgi nepaminėta. Nekalbama aptariančią Gregoro Johanno Mendelio atrastus pavel- apie planus priimti sterilizacijos įstatymą, nesirengia- dimumo dėsnius, ir įvairių kraštų įstatymus, susijusius ma šiuo klausimu mobilizuoti viešosios opinijos. su gyvenimo kokybės užtikrinimu. Pritarė Amerikos Vis dėlto ateitininkų steigėjas Pranas Dovydai- pastangoms riboti imigraciją. Pasirodo, nuo 1892 iki tis įžvelgė nemažai nerimą keliančių ženklų, deja, jų 1912 m. į JAV atvyko trylika su puse milijono imigran- neįvardydamas. Savo redaguotame žurnale Kosmos tų, tarp jų– net 865 tūkstančiai silpnapročių. Esą dau- 1927 m. jis paskelbė ilgoką apžvalginį straipsnį „At- gelis „Europos valstybių žadina emigruoti sau nepagei- sigimimas ir paveldėjimas“. Rašinys dovydaitiškas – daujamus piliečius“. Amerikoje silpnapročiai imigrantai jame rašoma apie „sėkliagyvių“ (spermos) lenktynes, „sukuria daug išsigimusių šeimų, kurių išlaikymas pas- apie tai, kaip laimėtojas pragręžia kiaušinėlio plėvelę kui valstybei daug kainuoja“. 16 ir braunasi vidun. Trumpai užsiminęs apie eugeniką, Šiuo atžvilgiu Amerika pateikiama ne kaip demo- jis rašo: „Mūsų tautos sveikatingumu susirūpinimas ne kratijos modelis, bet kaip abejotinos vertės pavyzdys. visai iš to galo, iš kurio reikėtų, – taip aš pavadinčiau Tačiau duomenys, kuriais remiantis JAV buvo priimti tuos receptus, kuriais turėtų būti ir pas mus pačiomis imigracijos suvaržymai, jau seniai pripažinti nepati- radikaliausiomis priemonėmis užkertamas kelias pla- kimais, nes dažniausiai buvo renkami, testuojant ilgos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 85 kelionės išvargintus, anglų kalbos nemokančius imi- paveldimumą visuomeninę svarbą. Pagrindinė mintis grantus. Tačiau anuomet daugumai garsių Amerikos tokia: moderniais laikais visuomenė turi būti tvarkoma psichologų ir sociologų tokia statistika nekėlė jokių moksliškai, „suprantama, kodėl yra toksai susidomėji- abejonių.17 Savo ruožtu Lietuvoje dar nebuvo rimtų mas naująja mokslo šaka – eugenika.“18 specialistų, kurie gebėtų kritiškai vertinti mokslinę li- Savo požiūrio į priverstinę sterilizaciją Aleksa neat- teratūrą. Bent jau šiuo atžvilgiu tiek Dovydaitis, tiek skleidžia, tačiau iš pateikiamų pavyzdžių galima spė- Blažys, tiek Aleksa laikytini apžvalgininkais, o ne sa- ti, kad jam priimtiniausia būtų reikalauti medicininio varankiškais tyrinėtojais. patikrinimo prieš santuoką, kai kuriems asmenims iš Aleksa trumpai aptaria ir tą argumentą, kuris griau- viso uždraudžiant tuoktis. Jo manymu, dalis eugenikos na eugenikos šalininkų viltį sukurti tobulą žmonių entuziastų, puldami į kraštutinumus, diskredituoja kil- veislę. Niekas nesiginčija, kad būtų geriau, jeigu gimtų nias idėjas. Aleksa čia turi omenyje kalbas apie silpnų ar kuo mažiau psichiškai ar fiziškai luošų kūdikių, nors nusikalsti linkusių individų naikinimą: „Toks žmogaus ir čia susiduriame su išimtimis. Pavyzdžiui, Stephenas asmens neigimas ir sudarė pagrindo kalbėt apie žvėrišką Hawkingas, būdamas beveik visiškai paralyžiuotas (jo psichologiją.“ Tačiau, pasak jo, „eugenikoje daromos pa- ligos priežastis irgi yra genetinis veiksnys), ne tik visa- stangos kovoti tik su trūkumais, o ne su jų turėtojais“. 19 vertiškai bendrauja, pasitelkdamas technologijas, bet 1934 m. Kultūros žurnale eugeniką aptarė gydytojas, ir tapo iškiliu fiziku, kosmologu. Taigi šių laikų medi- beje, socialdemokratas Lazaris Epšteinas (1866–1944, cina, taikydama naująsias technologijas, sugeba pada- nužudytas Paneriuose). Kandžiai kritikuodamas nacių ryti tai, apie ką eugenika nedrįso nė svajoti. Šiuo po- rasizmą, svarstė, kad tokia saviizoliacija gali pastūmė- žiūriu katalikų nuolat kartojama frazė, kad vaikai yra ti vokiečių tautą į degeneraciją, juk gyvybė labiausiai Dievo dovana, todėl negalima leisti jų užsisakyti tarsi klesti ten, kur maišosi įvairios rasės ir kultūros. Pa- daiktų, remiasi gyvenimo išmintimi. Bet eugenikos teikiamas ir kitas argumentas: „Kiekviena rasė turi ir entuziastai dažnai siekė dar kai ko daugiau: panašiai gerų, ir blogų kokybių, pagaliau tos pačios kokybės gali kaip Bernalis, jie troško ištobulinti žmonių veislę. O būti nukreiptos į gerą ir į blogą pusę.“ Ši jo mintis, jei čia neišvengiamai susiduriama su skirtingais idealaus būtų išplėtota, pabrėžiant, kad tas pats gebėjimas gali žmogaus tipais. Aleksa rašo: „Reikia nustatyti ne vie- tarnauti ir gėriui, ir blogiui, griautų ne vien rasizmo ną idealų tipą, o visą eilę savystovių pavyzdžių; reikia ideologiją, bet ir visą eugenikos siūlomą genetinio visada atsiminti, kad žmogus turi turėti visų reiškinių visuomenės tobulinimo programą. Gal ir įmanoma pilnatį.“ Jam, veterinarui, artimiausi gyvulininkystės užtikrinti, kad gimtų sveikesni, gabesni, energinges- pavyzdžiai: „Vieni gyvuliai tinka tiktai mėsai, kiti tik- ni vaikai, bet kas galėtų garantuoti, kad dėl savo ge- tai pienui ir t. t.“ Tačiau „niekas nenorėtų būti tokiu bėjimų jie netaps ir stambesnio masto nusikaltėliais? vienašališkai išlavintu žmogum“. Jeigu šį argumentą Pats Epšteinas, būdamas eugenikos šalininkas, tokio plėtotume dabar, didžiausią dėmesį kreiptume į ša- argumento neplėtoja, nes yra įsitikinęs, kad „sveikas liškumą, kylantį dėl ekonominių, klasinių, kultūrinių, ir gabus žmogus duos visuomenei daugiau, negu iš tautinių ir kitokių interesų. Mums būtų aiškiau, kad jos gauna“. Tačiau priemones, kuriomis mokslas apie platesni eugenikos užmojai neišvengiamai išsprūsta iš paveldimumą siekia kilnaus tikslo, gydytojas vertina mokslinės erdvės ir atsiduria religijos, filosofijos, kul- atsargiai: „Eugenikos uždaviniai negali būti įvykdyti tūros plotuose, o ten keliami vertybiniai klausimai. priverstiniais įstatymais, bet bendromis švietimo ir so- Aleksa, siekdamas išsamiau informuoti visuomenę, cialinėmis priemonėmis.“20 1927–1928 m. žurnale Kultūra paskelbė šešių dalių rašinį apie mendelizmą. Nors žadėjo prieisiąs ir prie eugenikos, apsiribojo tuo, kad pabrėžė mokslo apie Tęsinys kitame numeryje

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Visai nejuokingi skaitiniai 1 Antanas Maceina, „Individas-asmuo ir valstybė“, Naujoji romuva, 1936 m. kovo 22 d., nr. 12, p. 265–269. Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXVIII 2 Dėl homoseksualų pasisakiau savo straipsnyje „Partnerystė ar santuo- ka?“, Kultūros barai, 2013 m. birželis, nr. 6, p. 67–74. Manau, būtent pa- garba žmogui reikalauja, kad homoseksualų santuokos būtų įteisintos. Susirado 3 Richard L. Dugdale, The Jukes: A Study in Crime, Pauperism, Disease, and Heredity. 1878. puodas 4 Katalikų vaidmenį aprašo Christine Rosen, Preaching Eugenics: Religious Leaders and the American Eugenics Movement. 2004. dangtį 5 Juozas Gobis, „Eugeniškosios sterilizacijos klausimu“, Draugija, 1938 m. liepa–rugpjūtis, nr. 7–8, p. 214–221. 6 Mark H. Haller, Eugenics: Hereditarian Attitudes in American Thought. New Brunswick, 1963, p. 180. 7 Christopher Browning, The Origins of the Final Solution. Jerusalem, 2004, p. 184–193. Knyga yra iš Yad Vashem serijos The Comprehensive History of the Holocaust. 8 Haller, op. cit., p. 11. 9 Cituojamas amerikiečių filosofo Jonathano Bennetto straipsnis „The Cons- cience of Huckleberry Finn“, 1974. делан я в СССР“, – jausmingai šovinistiškai už- 10 Lietuvos žinios, 1926 m. rugpjūčio 27 d. „Сplėšė в темпе марша toks Olegas Gaz(manov)as, 11 Kultūra, 1926 m. spalis, nr. 10, p. 377–378. peržengęs mano būrimo salono Dura necéssitas slenkstį. 12 Juozas Blažys, „Išsigimimo ir jo įspėjimo klausimas bendrai ir ypatingai „Padarytas jis SSRS “, – iš kirilikos sklandžiai išver- Lietuvoje“, Medicina, 1926 m. gruodis, nr. 12, p. 653–677. Istorija parodė, tė atvykėlio palydovė ir paaiškino: tai suteikia draugui kad neverta aklai pasitikėti mokslu. Pavyzdžiui, anuo metu epilepsiją daug Gazui teisę reikšti pretenzijas į visas gimtąsias terito- kas laikė silpnaprotiškumu, epileptikus įtraukdavo į sterilizuotinų asmenų rijas от Москвы до самых до окраин. Ampyro (im- sąrašus. O dabar, bent jau Amerikoje, epileptikai normaliai gyvena, perinio) stiliaus žemėlapį mikliai patiesusi ant salono studijuoja universitetuose, tiesiog aplinkiniams reikia žinoti, kaip elgtis, kai grindų, paaiškino keistą vizito tikslą: ištinka toks priepuolis. – Draugas Gazas nori sužinoti, ką dangaus kūnai 13 Juozas Blažys, „Sterilizacija ir kastracija kaip nusikaltimų prevencija“, Krimi- sako apie būsimus (gruodžio 29 d.) jo koncertus Lie- nalistikos žinynas, 1937 m. lapkritis–gruodis, nr. 18, p. 281–287. tuvoje. Dainuoti apie tai, kur jis padarytas, ar, saugumo 14 Gobis, op. cit., p. 220. sumetimais, nedainuoti – štai kur klausimas! 15 Pranas Dovydaitis, „Atsigimimas ir paveldėjimas“, Kosmos, 1927 m. vasaris– Apžvelgusi artimiausių žvaigždynų nuotaikas ir išsi- kovas, nr. 2–3, p. 49–83 (citatos, p. 77, 82–83). dėstymą, patariau dainuoti. Geriausia būtų šią propa- 16 Konradas Juozas Aleksa, „Eugenika“, Kosmos, 1928 m. kovas, nr. 3, p. gandinę akciją atlikti in puris naturálibus – nuo galvos 105–122 (citatos, p. 106, 122, 107–108). iki kojų apsinuoginęs solistas parodo publikai, kad ne- 17 Nevykusį testavimą ir pragaištingą jo įtaką politikų sprendimams aprašo turi jokių užpakalinių minčių. Stephen Jay Gould, The Mismeasure of Man, 1981. – Bet aš turiu! – spyriojosi šovinistas. 18 Konradas Juozas Aleksa, „Paveldėjimas“, Kultūra, 1928 m. sausis, nr. 1, p. 17–20. Tiek to, – atsakiau, – šiam šlageriui sėkmė vis tiek ga- 19 Aleksa, „Eugenika“, p. 106. rantuota, nes brandaus amžiaus žiūrovams, sudarantiems 20 Lazaris Epšteinas, „Rasės higiena teorijoj ir praktikoj“, Kultūra, 1934 m. liūto dalį tokios muzikos klausytojų, šie posmai primins sausis, nr. 1, p. 14–20; vasaris, nr. 2, p. 67–74 (citatos, p. 17, 74). vieną linksmą pasakėčią. O atsitiko taip: kadaise, kai draugo Gazo gimtinė buvo dar nesuirusi, Maskvon atvy-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 87 ko aukštas svečias iš Japonijos, na, gal ne imperatorius, reklamos simboliu pasirinko objektą, kai kuriems pane- bet premjeras tai jau tikrai. Jį visur (kur galima) vežio- vėžiečiams primenantį apatines kelnes… Negąsdino net jo, viską (kas galima) rodė pats Leonidas (ne Donietis ir šernai iš Baltarusijos, galimai paties bat’kos nurodymu ne Doniškis – gūdžios senovės laikais būta ir kitų iškilių gabenantys Lietuvon kontrabandinį Afrikos kiaulių gripą veikėjų). Po ekskursijos gensekas pasiteiravo, kas sve- ar marą. Nekėlė siaubo net baisios žinios iš ūkanotojo Al- čiui labiausiai patiko imperijos platybėse с южных гор biono: pasirodo, princas Williamas užsimanė studijuoti до северных морей. „Vaikai“, – atsakė Tekančios saulės žemės ūkį, o Londono meras Borisas (gal irgi pagamintas šalies atstovas, mandagiai nusilenkdamas. „Na, žinoma, SSRS?!) viešai išplūdo naciją, teigdamas, atseit „16 proc. sovietų vaikai nuostabūs, bet kas dar pas mus jums ypač mūsų veislės atstovų intelekto koeficientas žemesnis negu patiko?“ – neatstojo Leonidas Br… „Vaikai“, – pakartojo 85 proc.“ (Bet ir gudri višta užpakalį įsidilgina: tiesiogi- svečias. Trečią kartą paklaustas, paaiškino: „Puiku vis- niame eteryje Londono galva pats nesugebėjo atsakyti į kas, ką jūs gaminate ne rankomis.“ klausimus nei apie baltąją mešką, nei apie du obuolius, Išklausęs šią alegorinę fantasmagoriją, draugas Ga- nei apie prisukamą senovinį žadintuvą! Nežinojo net kiek zas nudžiugo politiškai ir ideologiškai: jo, pagaminto kainuoja metro nuvykti iš centro į pakraščius!) SSRS, kokybė, pasirodo, tinka net japonams! Nublanko paties Br… Br… (dar žinomo kaip Bronius – Jūs, lietuviai, gal ir neverti, kad tokiems užkietėju- Bradauskas) nauji fokusai. Nebeatrodė šiurpus net fak- siems separatistams dainuočiau savąjį ampyro stiliaus tas, kad šalies Seimas, šališkai žvelgiant, vis labiau pri- himną, kurio visai neseniai klausėsi Putinas Raudo- mena puodą su crambe recócta – pašildytais Briuselio nasai per Rusijos konstitucijos 20-mečio iškilmes. Bet kopūstais, tiesa, dabar jis turi naują sandarų dangtį su jeigu tai padės lengviau atgauti Pribaltiką, pabarstysiu švilpuku, bent šiek tiek sukutenančiu nervus, – štai ne- perlų kiaulėms. seniai AT* pirmininkė Loreta G. grėsmingai sušvilpė, kad Susivyniojęs žemėlapį, išėjo aukštai iškelta galva prie jos priekabiauja Andrius K.: „Daug dėmesio skiriate с необъятной родиной своей po pažastimi. Nespėjau man. Aš kaip moteris turiu reaguoti į dėmesį“ (bet paaiš- jo net įspėti, kad minėtų gaminių kokybė darosi vis kėjo, kad opozicionierių vadas bando atimti visai ne jos, prastesnė, o ateityje brokas pasidarys visuotinis. Antai o Viktoro U. neliečiamybę). Maskvos medicinos instituto specialistai pranešė, kad Jei ir turime kuo pasidžiaugti, tai nebent paprastų žmo- vyksta sparti „brachicefalizacija“ – gausėja apvaliagalvių, nių nepaprastais žygiais. Ypač sužavėjo Elektrėnų polici- o pailgagalviai nyksta. Pasak mokslininkų, taip yra todėl, ninkų operatyvumas – vienas iš jų per 2 minutes (!) pa- kad vaikštome dviem kojomis (tik per šventes pasitaiko gavo paršelį, ant kurio buvo užrašyta šio pareigūno gerokai daugiau keturkojų homo sapiens). Prognozuoja- pavardė su prierašu „gaidys“. Tiesa, grafičio autorius ma, esą ilgainiui neišvengiamai virsime varlėmis: ateities nepagautas iki šiol… žmogus bus žemo ūgio – „metras su kepure“, didele ap- Žodžiu, gyvenimas teka sava vaga: pasitaiko daug iš- valia galva… Draugo Gazo galva jau dabar man pasiro- sipuošusių (juk artėja šventės!) kvailių, dar daugiau – iš- dė smarkiai apvaloka, o kai įsivaizdavau masinį ateities puoštų kvailybių. O kur kvailybė tampa pavyzdžiu, ten varlių šovinisčių chorą, maršo tempu plėšiantį dainušką, protas laikomas beprotybe… kad visos jos pagamintos SSRS, per kūną nuėjo pagaugai, žaibiškai trenkė kosminė apopleksija. Palyginti su šia futuristine katastrofa jau niekas ne- Tiesiai iš beprotiško maskarado išvakarių beatrodė baisu. Nei tai, kad Seimo patriarchas Juršėnas Krescencija Šurkutė apdovanotas „už svarų indėlį, minint Kristijono Done- laičio 300-ąsias metines“, kurias minėsime kitąmet. Nei * ATlyginimų ATkūrimo ATskirai paimtoms privilegijuotų nuskriaustųjų tai, kad Panevėžys, būsimoji Lietuvos kultūros sostinė, grupėms entuziastė.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Metinis turinys

Bendrieji kultūros klausimai Dvikalbiškumo asimetrija, atminties ideologija ir kultūrinė įvairovė Ukrainoje. Su Volodymyru Kulyku kalbasi Tomas Apie „paršų bankus“ ir lapės laisvę vaikytis vištas. Su ra- Kavaliauskas. Nr. 9, p. 64 šytoju Nicholasu Bradbury’u kalbasi Almantas Samala- Ekonomika, geopolitika ir pasaulio sisteminė krizė. Su Immanu- vičius. Nr. 3, p. 49 eliu Wallersteinu kalbasi Almantas Samalavičius. Nr. 1, p. 2 Apie atminties selektyvumą ir „maišytų populiacijų“ būrius. Su „Esu iš tų, kurie atsisako hierarchizuoti absoliučias baisy- Zygmuntu Baumanu kalbasi Tomas Kavaliauskas. Nr. 1, p. 6 bes“. Su Vladimiru Tismaneanu kalbasi Tomas Kavaliaus- Apie Ukrainos Kaščėjų, jo belaisvę ir langus, atveriančius kas. Nr. 2, p. 12 skirtingas perspektyvas. Su Tatjana Žurženko kalbasi To- Gureckas A. Audiátur et áltera pars. Atsiliepimas į Eglės mas Kavaliauskas. Nr. 11, p. 57 Wittig-Marcinkevičiūtės tęstinį straipsnį „Nacionalinės eti- Ar miestas pasmerktas būti estetine nelaime ir kelti ekolo- kos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų ginę grėsmę? Su filosofu Rogeriu Scrutonu kalbasi Alman- rankomis“. Nr. 2, p. 23 tas Samalavičius. Nr. 4, p. 2 Isenberg B. Kritika ir krizė. Reinharto Kosellecko tezės apie Ar Prahos deklaracija pabudins Europos sąžinę? Su Ladisla- modernumo kilmę komentaras. Nr. 9, p. 14 vu Cabada ir Jiří’u Dědečeku kalbasi Tomas Kavaliauskas. Jackūnas Ž. Viešojo intereso gynimas ar profanacija? Nr. 12, p. 2 Nr. 3, p. 59 Jakavičius-Grimalauskas L. Princas Inigo von Urachas jaučia Architektūros kritika ir miestų raidos perspektyva. Su ar- pareigą padėti Lietuvai. Nr. 4, p. 15 chitektu, urbanistu ir rašytoju Witoldu Rybczynskiu kalbasi Kaluza V. Lietuvė Europos ir europiečių širdyse. Karolio Almantas Samalavičius. Nr. 3, p. 7 Didžiojo apdovanojimas Lietuvos Prezidentei Daliai Gry- Atsilikimo baimė apakina jos aukas. Su architektu, architek- bauskaitei. Nr. 5, p. 65 tūros teoretiku ir urbanistu Leonu Krieru kalbasi Almantas Kavaliauskas T. „Kai žmonėms nebegrės politinės represijos Samalavičius. Nr. 5, p. 2 ir smurtas…“ Tarptautinio PEN klubo 79-asis kongresas Bacevičius A. Architektūrinė dendrologija. Samprata ir pri- Reikjavike. Nr. 11, p. 52 taikymas. Nr. 9, p. 10 Kieno rankose pasaulio ateitis? Į klausimus atsako futu- Bakas V. Mandagūs svečiai ir malonūs šeimininkai. Apie rologas, klimato kaitos analitikas Jorgenas Randersas. tautos kaip šeimos metaforą. Nr. 3, p. 29 Nr. 6, p. 2 Buch H. Ch. Aistros dėl Europos manifesto. Nr. 6, p. 15 Korporacinis kapitalizmas ir modernybės mitologija. Su Čiuldė E. Žemės prasmėvaizdis ir „pasiklydusio valstiečio“ kanadiečių analitiku Wade’u Rowlandu kalbasi Almantas kolizija. Nr. 12, p. 18 Samalavičius. Nr. 11, p. 14 Dambrauskas K. Apie nacionalistinius potvynius ir „tiltus“ Kovalini T. Homo interneticus, kitaip tariant, ar esate prisi- per juos. Nr. 7/8, p. 100 jungęs?.. Nr. 3, p. 69 Docherty T. Tyrimas skaičiais. Svarstymai apie akademinę Krier L. Archeologinės rekonstrukcijos ateitis. Nr. 11, p. 79 laisvę. Nr. 2, p. 8 Lankauskas R. Liūdnoji Nida. Esė. Nr. 10, p. 46

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 89 Lastauskienė G. Melas apie teisę: neklyskime ir neklaidinki- Repšienė R. Nacionalumo atgimimas, arba Kuo stebinsime me. Nr. 5, p. 10 Europą. Nr. 7/8, p. 2 Lietuva ir Lenkija – nesolidarios nuo pat 1863-iųjų sukili- Samalavičius A. Holistinis disidento požiūris. Apie architek- mo? Su Leszeku Zasztowtu kalbasi Tomas Kavaliauskas. tą Leoną Krierą. Nr. 11, p. 78 Nr. 7/8, p. 95 Scheff T. Gėda kaip pagrindinis jausmas, apėmęs modernias Lyginant nesulyginama: multikultūrinis švediškumas versus visuomenes. Nr. 2, p. 57 Baltijos šalių tautinis valstybingumas. Su Andreasu Johans- Scruton R. Grožio apologija. Kodėl išsigimsta miestai? Nr. sonu Heinö ir Niklasu Bernsandu kalbasi Tomas Kavaliaus- 7/8, p. 20 kas. Nr. 7/8, p. 8 Skrupskelis K. Dar apie homoseksualų jungtuves. Nr. 9, p. 22 Martinkus A. Islamo „problema“. Nr. 6, p. 16 Skrupskelis K. Santuoka ar partnerystė? Nr. 6, p. 67 Mickūnas A. Apie skurdo ašį ir žmonijos perspektyvas. Slovėnijos jugonostalgija ir alternatyvi kultūra. Su profeso- Nr. 11, p. 2; Nr. 12, p. 14 riumi Mitja Velikonja kalbasi Tomas Kavaliauskas. Nr. 4, Mickūnas A. Pasaulinė kova: Dovydas prieš Galijotą. Nr. 2, p. 16 p. 53 Modernybė nėra išsisėmusi. Su architektu Tomu Spectoru kal- Spraunius A. ...Politinio korektiškumo rojuje. Esė. Nr. 9, p. 2 basi Almantas Samalavičius. Nr. 11, p. 10 Spraunius A. …Ir kaip mus palieka tekstas. Esė apie viešuo- Neoliberaliųjų miesto vizijų saulėlydis ir urbanistinio atsi- sius ryšius. Nr. 3, p. 65 naujinimo viltys. Su kultūros teoretiku, urbanistu Malcol- Šeimos likimas, apibrėžtas dingstančios ir išnyrančios Lie- mu F. Milesu kalbasi Almantas Samalavičius. Nr. 2, p. 2 tuvos. Su Karolina Masiulyte-Paliuliene kalbasi Astrida Ozolas R. Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas. Petraitytė. Nr. 9, p. 53 Nr. 6, p. 8 Šepkus K. Penktoji kolona – tarp baimės ir gąsdinimo. Nr. Patackas A. Kaliningrad. Sekundė nušvitimo. Esė. Nr. 7/8, p. 32 4, p. 18 Petraitytė A. Heroizmo hierarchija. Nr. 10, p. 17 Tamošaitytė D. Pralošta šachmatų partija. Esė apie politines Pinigai byloja garsiau už demokratiją. Su matematiku, fiziku, aktualijas. Nr. 3, p. 11 urbanistu Nikosu Salingarosu kalbasi Almantas Samalavi- Thomas Scheff: „Gėda, sutrikimas, pažeminimas – jausmai, čius. Nr. 5, p. 6 verčiantys siekti revanšo“. Nr. 2, p. 55 Pociūnienė L. Apie manipuliacijas ir savigyną. Svarstymai, kaip Tradicijų ir klasikos vertė „architektūros esperanto“ triukš- reglamentuoti informacinį triukšmą. Nr. 10, p. 11 me. Su Davidu Watkinu kalbasi Almantas Samalavičius. Pociūnienė L. Ką architektūra sako apie žmogų ir visuome- Nr. 9, p. 7 nę. Nr. 6, p. 12 Urbanistika, padedanti įveikti baimę. Su urbaniste, mies- Pociūnienė L. Kaip peliuko Mikio apsaugos aktas tapo gir- tų antropologe Nan Ellin kalbasi Almantas Samalavičius. napuse kūrėjams po kaklu. Apie autorių teisių apsaugą. Nr. 3, p. 2 Nr. 1, p. 18 Urbanistikos perspektyva, baigiantis naftos amžiui. Su Pociūnienė L. Kas nutinka, kai remiame demokratiją ir nere- rašytoju, socialiniu kritiku Jamesu Howardu Kunstleriu miame kultūros. Nr. 2, p. 26 kalbasi Almantas Samalavičius. Nr. 4, p. 5 Pociūnienė L. Naivumas ar gudravimas? Atsiliepimas į straips- Urbanistinius pokyčius padiktuos neišvengiamybė. Su filo- nį „Santuoka ar partnerystė“. Nr. 7/8, p. 26 sofu, urbanistikos estetiku Arnoldu Berleantu kalbasi Al- Pociūnienė L. Nei gėdos, nei sąžinės. Kuo gėdos kultūra ski- mantas Samalavičius. Nr. 7/8, p. 17 riasi nuo sąžinės kultūros. Nr. 4, p. 58 Vakarų Europa ir tai, kas nuo jos atliko. Su Christianu Gior- Radzevičiūtė R. Pasirengę rytojui? Keletas įžvalgų iš konfe- dano kalbasi Tomas Kavaliauskas. Nr. 5, p. 68 rencijos apie Europos kultūros ateitį. Nr. 10, p. 2 Vanagas R. Laiškas redakcijai. Atsiliepimas į straipsnį Repšienė R. Išnykusio proto ieškojimas. Apie intelektualų apie Antaną Mockų ir jo motiną keramikę Nijolę Sivic- manifestą „Europa arba chaosas“. Nr. 4, p. 8 kas. Nr. 1, p. 22

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 Wittig-Marcinkevičiūtė E. „Neabsoliučios“ moralės ir tie- Save visur nešamės su savimi. Ivaną Marčuką kalbina Ge- sos reikšmė teisei ir teisininkams. Nr. 11, p. 18 dmintė Samsonaitė. Nr. 10, p. 34 Wittig-Marcinkevičiūtė E. Skaistybės kermošius moralinio Stančienė K. Gilus žvilgsnis į Stanislovo Kuzmos kūrybą. nuopuolio fone. Nr. 3, p. 20 Nr. 6, p. 47 Stančienė K. Santūrus savitumo ilgesys. Žinoma ir nežinoma Dailė. Architektūra. Fotografija Igorio Piekuro (1935–2006) tapyba. Nr. 4, p. 29 Stančienė K. Trauminės patirties vaizdiniai Šejlos Kamerič Apie tylią grėsmę ir unikalų santykį su laiku. Į Ramutės kūryboje. Nr. 1, p. 51 Rachlevičiūtės klausimus atsako Vilma Šileikienė. Nr. 2, Stančienė K. Vilniaus tapybos trienalė: atsargios užuominos p. 36 apie kontekstus. Nr. 7/8, p. 44 Arčikauskas J. „Duobė“ – tamsiosios gyvenimo pusės stu- Stauskaitė J. Grafikos fronte kažkas naujo? Pastabos apie dija. Nr. 6, p. 33 parodą „Grafika. Nuo piešinio iki šešėlio“. Nr. 1, p. 35 Brazauskaitė-L. V. Audronės Petrašiūnaitės atminties spal- Stauskaitė J. Laisvi laisvės štrichai laisvai. Paklaidžiojimai vos. Nr. 4, p. 32 tarp baimių ir laisvių. Nr. 11, p. 43 Brazauskaitė-L. V. Jūratės Mykolaitytės burtai. Nr. 11, p. 47 Stripko T. Dailininkas, pakeitęs suvokimą apie šiandienines Budraitytė S. Beprasmiškai išnaudotos erdvės. Paroda „Iliuzi- vaizduojamojo meno galimybes. Nr. 10, p. 32 onistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“. Nr. 9, p. 31 Šapoka K. Akis už akį, dantis už dantį. Mindaugo Navako Čepaitė Z. Laimingas, išmestas į pasaulį. Jono Meko dabartis „Trys dalykai“. Nr. 10, p. 29 Londone ir kitur. Nr. 1, p. 26 Šapoka K. Apie dienos svajas ir nakties košmarus. Paroda Čepaitė Z. Londonas – tinkama vieta lietuvių dizainui. Titanike lietuvių siurrealizmo tema. Nr. 4, p. 46 Nr. 10, p. 42 Šapoka K. Apie humanizmą ir nihilizmą. Arūno Baltėno foto- Čepaitė Z. Raimundo Malašausko iššūkis Londono meno grafijų paroda „Namų tyloj“. Nr. 11, p. 33 scenai. Nr. 9, p. 33 Šapoka K. Čia, dabar, visada ir visur. Dvi Algirdo Šakalio paro- Čepaitė Z. Virtualus debesis Kensingtono karališkuosiuose dos Kaune. Nr. 5, p. 53 soduose. Nr. 7/8, p. 67 Šapoka K. Evoliucijos istorija pagal Donatą Jankauską-Duo- Daugelis menininkų yra egoistai per prievartą. Su tapytoja Da- nį. Nr. 2, p. 34 lia Kasčiūnaite kalbasi Ramutė Rachlevičiūtė. Nr. 7/8, p. 61 Šapoka K. Harmoningas žvilgsnis į pasaulį. Leopoldo Surgai- Dirgėla E. Pro Patria. Justino Vaitiekūno salos. Nr. 7/8, p. 47 lio tapyba. Nr. 3, p. 64 Eidrigevičius S. Šuoliais tarp miestų ir minčių. Dailininko Šapoka K. Įkvėpti sutemų. Andriaus Giedrimo personalinė esė. Nr. 9, p. 50 paroda „Lietuvos aido“ galerijoje. Nr. 9, p. 32 Gedimino sapnas, arba Triukšmas dėl noise’o. Justina Žukaus- Šapoka K. Kelias į save. Vaidos Tamoševičiūtės Performansų ar- kaitė kalbasi su Gediminu Urbonu. Nr. 7/8, p. 74 chyvas Jonavoje, galerijoje Homo ludens. Nr. 5, p. 62 Gučas R. Atitiko kirvis kotą. Šokiruojančių provokacijų Šapoka K. Kosto Bogdano flirtas su… Nr. 6, p. 51 viešojoje erdvėje projektai. Nr. 12, p. 22 Šapoka K. Neabejotina lietuvių tradicijos dalis. Vladislovo Inga Dargužytė: „Mes žinomi arba net nežinomi tik čia“. Su Žiliaus kūryba ir likimas. Nr. 2, p. 46 dailininke kalbasi Ramutė Rachlevičiūtė. Nr. 1, p. 41 Šapoka K. Pasaka ne pasaka apie Vilniaus pavėsinę. Vilniaus Kaminskaitė I. Kultūros perdirbimo fenomenas, arba Kas iš ti- ŠMC paroda Maskvos ŠMC. Nr. 12, p. 30 krųjų yra tasai šiuolaikinis menas? Nr. 7/8, p. 72 Šapoka K. Pragariškas ir fatališkas buities tirštis. Aušros Barz- Laisvos profesijos belaisvis. Su Stefanu Wierzbickiu kalbasi dukaitės-Vaitkūnienės tapyba. Nr. 1, p. 47 Edita Degutienė. Nr. 5, p. 46 Šapoka K. Robinzono Kruzo ir Penktadienio nuotykiai. Ką Matulionis V. Lietuviški „sodai“ debesyse, japoniški „debe- ir kodėl įžeidžiamai erzina paroda „Tarpdiscipliniškumo sys“ ant žemės. Nr. 9, p. 21 kapinynuos (?)“. Nr. 11, p. 49

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 91 Šapoka K. Save sapnuojantys objektai. Vlado Urbanavičiaus Balevičiūtė R. Pauliaus Ignatavičiaus svetimumo jausmas. skulptūrinė instaliacija Titanike. Nr. 4, p. 43 Režisieriaus kūrybinis portretas. Nr. 5, p. 50 Šapoka K. Spengianti nuvalkiotų interjerų tuštuma. Patricijos Balevičiūtė R. Teatras – publika – kritika. Keletas poleminių Jurkšaitytės tapybos strategija. Nr. 4, p. 33 pastabų. Nr. 10, p. 18 Šapoka K. Tėviškės atvirukai. Aistės Kirvelytės piešiniai. Biliūnaitė A. Ar skristi iš tikrųjų lengva? Šiuolaikinis Pran- Nr. 6, p. 45 cūzijos cirkas. Nr. 12, p. 33 Šapoka K. Tuštoka postidėja. Paroda Titanike lyčių nelygybės Dapšytė G. Klausimai be adresato „Katedros“ tema. Apie Os- tema. Nr. 3, p. 46 karo Koršunovo premjerą. Nr. 1, p. 29 Šapoka K. Vilties žvaigždė. Lino Giedrimo drožinių ir paste- Genevičius T. Pasaulio atradimas, pasitelkus kino išugdytą lių paroda Akademijos galerijoje. Nr. 1, p. 33 vaizduotę. Marko Cousinso kino eseistika. Nr. 12, p. 41 Šapoka K. Vizualinis posūkis. Šarūno Nako muzikinė ir vi- Genevičius T. Tikrieji Jono Meko namai. Nr. 6, p. 49 zualinė kūryba. Nr. 3, p. 41 Girdzijauskaitė A. Kam skamba aidas? „Eugenijus Onegi- Šatavičiūtė L. Feliksas Jakubauskas: švytėjimai. Nr. 1, p. 49 nas“ pagal Rimą Tuminą. Nr. 12, p. 26 Taukinaitytė-Narbutienė R. Menas, amatas, technika. Pasau- Girdzijauskaitė A. Lietuvių poezijos įvaizdžiai Vitalijaus Ma- linė meninės knygrišystės bienalė Prancūzijoje. Nr. 11, p. 39 zūro metaforų teatre. Nr. 1, p. 54 Vitkienė V. Vienišųjų miestas, arba Sąmoningos visuomenės Girdzijauskaitė A. Moteris, prikalta prie savo pačios nepa- drama. Gretos Grendaitės ir Tomo Vosyliaus paroda „Persi- sitenkinimo kryžiaus. Artiomas Inozemcevas apie Moniką rengimai“. Nr. 3, p. 44 Mironaitę. Nr. 10, p. 90 Gudavičiūtė E. Kas tos bakchantės: paleistuvės ar pranašės? Muzika Aktorės esė. Nr. 6, p. 35 Jauniškis V. Raportas iš laisvėjančio miesto. Apie Poznanės Apie istorines iliuzijas ir skardinės spardymą patvory. Su kom- Teatr Ósmego dnia ir Maltos festivalį. Nr. 7/8, p. 50 pozitoriumi Osvaldu Balakausku kalbasi Rūta Gaidamavi- Kalpokaitė V. Be teisės į tragediją. Yanos Ross „Mūsų klasė“ čiūtė. Nr. 1, p. 23 NDT. Nr. 10, p. 25 Gruodytė V. Kvėpuojanti Justės Janulytės muzika. Nr. 9, p. 37 Kalpokaitė V. Nemaišykime vyno su nafta...Euripido „Bak- Gruodytė V. Nacionalinė muzika versus muzikinis naciona- chantės“ pagal Gintarą Varną. Nr. 6, p. 41 lizmas: sovietų ideologijos spraga. Nr. 10, p. 64 Kino pranašystės ir stereotipai. Su Grazia Ingravalle kalbasi Kas labiausiai bijo, tas daugiausia praranda. Su džiazo vir- Paulius Petraitis. Nr. 7/8, p. 69 tuozu Petru Vyšniausku kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė. Klivis E. Visuomenės priešas: teatras kaip viešoji sfera. Tea- Nr. 4, p. 20 tras – žiniasklaidos varžovas ir įkaitas. Nr. 3, p. 34 „Muzika yra tarsi sapnas“. Su kompozitoriumi Arvydu Liuga A. Jobo stalas. Eimunto Nekrošiaus premjera Vičencoje. Malciu kalbasi Daiva Tamošaitytė. Nr. 2, p. 29 Nr. 10, p. 22 Pasidavęs scenos narkotikui. Su Giedrium Kuprevičium kal- Liuga A. Vokiečių teatro vitrina: Let’s dance. Nr. 6, p. 53 basi Rūta Gaidamavičiūtė. Nr. 9, p. 42 Man patinka jausti kruviną scenos nuovargį. Su choreografu Violeta Urmana: „Esu pasaulio pilietė, gimusi, užaugusi Ferencu Feheriu kalbasi Edita Grudzinskaitė. Nr. 1, p. 59 Lietuvoje ir mylinti savo Tėvynę.“ Su primadona kalbasi Mozūraitė V. Festivalio Aura’23 misija – griauti stereotipus. Daiva Tamošaitytė. Nr. 7/8, p. 33 Ar jie sugriuvo? Nr. 10, p. 36 Mozūraitė V. Margas festivalis kiekvienai sesutei davė po Teatras. Šokis. Kinas. Televizija auskarėlį. Naujasis Baltijos šokis 2013. Nr. 6, p. 26 Mozūraitė V. Tas kūno trapumas... Apie Sashos Waltz spekta- Adomavičiūtė A. Nuo klasikos iki chuliganizmo. „Plėšikai“ klį „Kūnai“. Nr. 7/8, p. 58 ir „Julijus Cezaris“ pagal Artūrą Areimą. Nr. 4, p. 50 Mykolaitytė A. Trauminės atminties atšvaitai šiuolaikinėje

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 lietuvių dramaturgijoje. Vidmanto Bartulio „Pamokslas nuotykiai. Nr. 2, p. 93; Lašas, perpildęs Vilties taurę. Nr. 3, žuvims“. Nr. 7/8, p. 39 p. 93; Skrydis virš ginandrų lizdo. Nr. 4, p. 93; Venerinės Pociūnienė L. Ką ir kaip bandome skleisti. Vaizdai kovų dėl proto ligos. Nr. 5, p. 93; Mala fide. Nr. 6, p. 93; Urdomos kultūros, arba Keletas minčių po apdovanojimų. Nr. 5, džiokeris. Nr. 7/8, p. 126; Ufonautų mirties šokis. Nr. 9, p. 42 p. 94; Politinė providencija. Nr. 10, p. 93; Sostų ir postų Ragelskienė I. Ideologijų užgožtas teatras. Sirenos 2013. Nr. karai. Nr. 11, p. 93; Susirado puodas dangtį. Nr. 12, p. 87 11, p. 35 Tabucchi A. Staccia buratta. Išvertė Inga Tuliševskaitė. Nr. 6, Sluckaitė-Jurašienė A. M. Tarpinė kasdienybės keleivio sto- p. 61 telė ir teatras. Apie dramaturgą Algirdą Landsbergį. Nr. Tranströmer T. Eilėraščiai. Išvertė Zita Mažeikaitė. Nr. 12, p. 20 7/8, p. 121 Vainoras A. Džonas Belzebubas. Nr. 9, p. 61 Steiblytė K. Jokių stebuklų. Festivalio „Kitoks teatras vai- kams“ pamokos. Nr. 2, p. 49 Filologija. Literatūra. Kalba Šabasevičius H. Ramybė mirties saloje? Giedriaus Kuprevi- čiaus baleto „Čiurlionis“ premjera. Nr. 6, p. 22 Keleras J. Haiku ir Lietuva. Nr. 11, p. 28 Tolerancijos poreikis – reakcija į Antrojo pasaulinio karo Kolumbijoje, kur svaiginamasi haiku. Nr. 11, p. 28 smūgį. Su Gintaru Varnu kalbasi Monika Meilutytė ir Lietuviškai prakalbintas Lilijomas. Su vertėju Vitu Agurkiu Ugnė Kačkauskaitė. Nr. 9, p. 25 kalbasi Daiva Šabasevičienė. Nr. 2, p. 42 Vasinauskaitė R. Kiekvieno rojus kitoks?.. Ilgesio giesmės pa- Palijanskaitė R. Kontroversiškosios Vydūno misterijos ver- gal Molnárą ir Dante. Nr. 4, p. 39 tinimų pėdsakais. Nr. 2, p. 67 Vyžintas A. Neblėstantys Kremliaus kino apžavai, arba Sena pro- Palijanskaitė R. Vydūnas – tiltas tarp lietuvių ir vokiečių paganda su nauju padažu. Kaip sovietinis filmas„ Niekas neno- kultūrų. Nr. 5, p. 55 rėjo mirti“ iki šiol plauna visuomenės smegenis. Nr. 12, p. 50 Stepukonis A. Vertimas kaip tarpkultūrinė saviprata. Herme- Žiūraitytė A. Baletas Lietuvoje – tarp žemės ir dangaus. neutiniai svetimybės file spąstai. Nr. 1, p. 11 Apžvalga. Nr. 12, p. 45 Subačius G. Ar banginis yra žuvis? Esė apie gyvąją kalbą. Nr. 4, p. 26 Grožinė literatūra Subačius G. Kalbos klaidų didybė. Nr. 10, p. 4 Subačius G. Lietuvių kalbos mirtis. Nr. 5, p. 36 Awano K., Natsuishi B., Keleras J. Haiku. Nr. 11, p. 30. Šileika A. Seniai seniai, toli toli – mažų šalių didelės istorijos. Bradbury N. Rinkos ūkis, arba Kaip lapės užlaužė paršų Kodėl esame „žinomi nežinomieji“. Nr. 12, p. 9 bankus. Nr. 3, p. 52 Ignatavičius E. Stirna. Dokumentinė drama. Nr. 10, p. 49 Iš kultūros istorijos Jaeggy F. Nemokamas būstas. Išvertė Inga Tuliševskaitė. Nr. 2, p. 52 Degutienė E. Idealistų sambūrio spiritus movens. Apie Leoną Karčiauskas M. Eilėraščiai. Nr. 3, p. 31 Brodowskį. Nr. 12, p. 59 Keleras J. Eilėraščiai. Nr. 5, p. 59 Grigaravičius A. Aušros žlugimas: aplinkybės ir dalyviai. Kunčius H. Avangardistai. Nr. 7/8, p. 80 Nr. 5, p. 78; Nr. 6, p. 77 Martinaitis M. Kaip katinai uodegomis gaudo peles. Iš kačių Krikštaponis V. Stanislovo Dagilio įnašas lietuvybei stiprin- ir žmonių gyvenimo. Nr. 5, p. 28 ti. Nr. 3, p. 78 Petrauskytė B. Eilėraščiai. Nr. 1, p. 45 Puskunigis H. Didmeistrių ar parapsichologų dvikova? Is- Povilius R. Eilėraščiai. Nr. 9, p. 48 torinis mačas dėl pasaulio šachmatų karūnos. Nr. 4, p. 76 Šimkutė L. Eilėraščiai. Nr. 4, p. 36 Samalavičius A. Dvi spalvos: oranžinė ir geltona. Teravados Šurkutė K. Redundancija. Nr. 1, p. 94; Padangių ir padugnių budizmo reliktai Laose. Nr. 1, p. 75; Nr. 2, p. 73

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 93 Stepanauskas L. Kas svečiavosi Anykščiuose prieš 85 metus? Gučas A., Nasvytis A. Žemiškųjų žygių prasmė amžinybės Nr. 6, p. 75 akivaizdoje. Nr. 5, p. 25 Labeckis D. Vilniaus parkų šiandiena pagal medkirčių sce- Istorijos puslapiai narijų. Nr. 5, p. 17

Baranauskienė I. Lietuvos didžioji kunigaikštienė Birutė: Recenzijos legendos ir faktai. Nr. 4, p. 61; Nr. 5, p. 82 Čelkis T. Kaip keitėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys- Daujotytė-Pakerienė V. Mikalojaus Konstantino Čiurlio- tės vakarinių sienų samprata XIII–XVI a. Nr. 3, p. 83; nio laikas. Apie knygą „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Nr. 4, p. 71 (1875–1911)“. Nr. 11, p. 87 Čepaitis V. Lietuva ir Sąjūdis Helsinkio procese. ESB konfe- Gaučys M. Socialinių ir literatūrinių plotmių tarpusavio pri- rencija Kopenhagoje 1990-aisiais. Nr. 1, p. 70 klausomybė. Apie knygą „Literature in Society“, sudarytą Čepaitis V. Nepriklausomybės blokada. Nr. 7/8, p. 116; Nr. 9, Reginos Rudaitytės. Nr. 3, p. 91 p. 70; Nr. 10, p. 70; Nr. 11, p. 66; Nr. 12, p. 64 Hermann A. Metraščiui Annaberger Annalen – 20 metų. Grigaravičius A. Žmogaus akistata su liga: Jono Basanavi- Nr. 2, p. 90 čiaus drama. Nr. 2, p. 81 Jonkus D. Fenomenologinės ir meninės pasaulio patirties Jokubynas K. Iš ciklo „Nenugalėtieji“. Nr. 10, p. 82 paralelės. Nr. 1, p. 90 Klumbys V. Vienas iš nenugalėtųjų. Labai subjektyvus Kęstu- Jonkus D. Raginimas ryžtis akistatai su Niekiu, su Neži- čio Jokubyno portretas. Nr. 10, p. 80 nomybe, nepaisant rizikos ir be sėkmės garantijų. Apie Kraszewski J. I. Poniškumo liga. Išvertė Kazys Uscila. Nr. 9, knygą „Kultūra lietuvių filosofų akiratyje“. Nr. 4, p. 91 p. 84 Mareckaitė G. Vilniaus biblija. Apie Prano Bieliausko „Die- Martinkus A. Kaip atsiranda „būtinoji dirva revoliucijai“. noraštį. 1920–1957“. Nr. 9, p. 90 Nr. 11, p. 81 Martinkus A. Balsai iš Europos Rytų ir Vidurio. Tomo Ka- Rimkus V. Taiga taigoje. 40 metų nelaisvės už viltį. Nr. 9, p. 79 valiausko knygos „Pokalbiai apie Rytų Vidurio Europą po Rudokas J. Kas ir kodėl kūrė autonomiją Vilniaus krašte 1989– 1989-ųjų“ recenzija. Nr. 4, p. 83 1992 m. Nr. 5, p. 72 Mažeikienė O. Iždas – nuolatinis valstybės saugumo sargy- Safronovas V. Ar Lietuva jau suprato, ką jai reiškia turėti binis. Apie Antano Tylos knygą „Lietuvos Didžiosios Kuni- Klaipėdą? Nr. 1, p. 63 gaikštystės iždas: XVI amžiaus antroji pusė–XVII amžiaus Selenis V. Augustinas Voldemaras – mokslininkas, virtęs po- vidurys“. Nr. 2, p. 85 litiku. Nr. 3, p. 74 Pilkauskas R. Autentiški André šeimos pėdsakai Lietuvoje. Sirutavičius V. Kovo 11-oji ir lenkų veiksnys. Nr. 7/8, p. 107 Apie knygas „Laiškai Ty“ ir „Edouard’o André šiaurės parkų Skrupskelis K. Apie padermes ir priedermes. Eugenika Lie- kelias“. Nr. 6, p. 90 tuvoje. Nr. 12, p. 80 Sverdiolas A. Tosna pačiosna upėsna įžengusiojo pasiteisi- Ščavinskas M. Blogas valdovas? Mindaugo karūnacijos 760-ajam nimas. Knygos „Kultūra lietuvių filosofų akiratyje“ auto- jubiliejui ir karaliaus žūties 750-osioms metinėms. Nr. 6, p. 83 riaus svarstymai. Nr. 4, p. 89 Valstybė be laužų. Reformacija Lietuvoje ar Lietuvos refor- Šapoka K. Atvirai ir be užuolankų. Apie knygą „Alytaus macija? Nr. 12, p. 73 dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai“. Nr. 11, p. 90 Tieskime rankas per istoriją. Su Ellen Cassedy apie jos Paveldas ir paminklai knygą „Mes esame čia: Atsiminimai apie Lietuvos Holo- kaustą“ kalbasi Gražina Slavėnienė. Nr. 1, p. 82 Bacevičius A. Palinkėjimai Bernardinų sodui. Nr. 10, Venclova T. Ilgiau negu žmonės ir medžiai. Apie Lidijos Šim- p. 87 kutės poezijos rinkinį „Kažkas pasakyta“. Nr. 4, p. 35

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 kultūros barai 2013. 12 (588) Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ. For Whom the Echo Tolls? “Evgenij Onegin“ According to Rimas Tuminas. There were various opinions regarding this domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art play when it was brought to Vilnius from Moscow by Rimas Tuminas. editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ Director remains true to humanistic ideals (page 26). editorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania Kęstutis Šapoka. Tale about Vilnius House of Shades. About the exhibiti- E-mail: [email protected] on Vilnius‘ Shady House of CAC exhibited in Moscow‘s CAC (page 30).

summaries Agnė BILIŪNAITĖ. Is it Easy to Fly? Contemporary French Circus. While un- derstanding that French circus is the one that dictates fashion and that Žibartas JACKŪNAS. The Defence of Public Interest or Profanation? Every Lithuania‘s demographic, historical and cultural situation is different I still time I drive through the building of former cinema Lietuva now devasta- hope that contemporary circus will develop in Lithuania (page 33). ted by grafitti, I remember the slogan that once was visible on its facade „Freedom for Good Film“ and this sounds ironical. It seems like the cine- Tomas Genevičius. Suggestive Film Essays by Mark Cousins. An article ma Lietuva became a symbol representing a poor condition created by about Irish film critic and director Mark Cousins who is a guest of Kaunas those state or civic institutions that pretend to fight for real or imagined International Film Festival (page 41). public interest. Often such actions bear disastrous results so it is wort- hwile finding out why such things happed (page 2). Audronė ŽIŪRAITYTĖ. Ballet in Lithuania – Between the Sky and the Earth. For several years Lithuanian ballet is supervised by Polish cho- Antanas Šileika. Long Ago and Far Away – Big Stories from Small Coun- reographer Krzysztof Pastor and Rūta Butvilienė. It is because of their tries. Baltic Stories in a Global context. This talk was given at a sympo- initiatives Lithuanian National Opera and Ballet opened a controversial sium called “Small Cultures in a Big World” in September of 2013 at Tartu aesthetic space of the ballet (page 45). College, in Toronto, hosted by the Estonian Studies Centre. In it, Cana- dian novelist, Antanas Šileika, addresses the problems, opportunities and Arūnas VYŽINTAS. Kremlins‘ Bliss is Still Alive or an Old Propaganda in a technical difficulties of writing fiction based on Baltic history aimed at New Sauce. How Soviet film titled Nobody Wanted to Die brainwashes publication in North America (page 9). us to the very day. The notion of Lenin who claimed that film is the most important of all arts was recently proved by the comittee of National Algis Mickūnas. About the Axis of Poverty and Prospects of Humanity. Prize – three of the six laureates are associated with film, and Nobody One of the major tasks facing Europe and the rest of the world, while Wanted to Die in particular (page 50). couched in terms of elimination of poverty, is to set a tone for what comes along with such elimination and to what extent can it continue Edita DEGUTIENĖ. The Spiritus Movens of Idealists‘ Movement. Already in without many other domains entering into the picture. Such domains 1986 doctor of law Leon Brodowski got together an initiative group of will be discussed when forming a method capable of engaging other some dozen persons who where fond of Lithuania not only to back Li- civilizations, other systems, without imposing a Western “model” that thuanians in the period when Gorbachev‘s perestroika was gaining mo- might look and in many cases is deemed to be “imperialistic.” The latter mentum – but also in order to overcome the stereotypes of Lithuanian is usually not mentioned when times are good, when the promise of and Pole that dominate in both nations (page 59). great advances have been matched by fulfillment on global scale. Ac- cording to various pronouncements, 1 billion people got out of poverty, Virgilijus ČEPAITIS. Blocking Independence. From the notes of former and now European Union is thinking of the tasks after or starting with parliament member about the first days of re-established independence the year 2015 that would eliminate poverty permanently. Of course, Eu- (page 64). rope cannot do it alone – it is a global task, even if Europe wants to play a leading role (page 14). The State without Fires. Reformation in Lithuania or Lithuania‘s Refor- mation? A discussion titled Reformation in Lithuania: Persons, Processes, Edvardas ČIULDĖ. The Meaningscape of Earth and Colission o f „Lost Far- Ideas“ (page 73). mer“. The image of the earth in Lithuanian mentality is very strong and hardly changeable. However does the earth only bear associations with Kęstutis SKRUPSKELIS. About Species and Duties. Eugenics in Lithuania. hard devastating work and dirty everyday life? In case such images beco- Eugenics is one of the products of the far-reaching projects of Enlighten- me dominating it means that we have devastated the image of the earth ment. Progressive circles in Europe started to cherish an idea already in and boredom is given to us as a result of these actions (page 18). the XVII century that one can perfect humanking with the help of science giving up religijon and morality. The compulsary sterilisation eventually Rimantas GUČAS. Same Same. Projects of shocking provocations in pu- was backed in many countries. Lithuania stayed apart. Why Lithuania did blic space. Reply to the article by Kęstutis Šapoka „Eye for an Eye, Tooth not join this „club“? (page 80). for Tooth“. (page 22). Krescencija ŠURKUTĖ. Invénit patélla operculum. Ironical essay on Lithu- Tomas TRANSTRÖMER. Poems. Translated by Zita Mažeikaitė (page 24) ania’s cultural and political life (page 87).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12 95 SRTR fondas įsipareigoja Kultūros barų KULT ŪROS BARAI 2013 m. projektui „Savitumo estetika: Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas veidai ir kaukės“ suteikti 270 000 litų finansinę paramą. Some Kultūros barai articles and translations in eurozine Rūpesčiai ir lūkesčiai (iš dalies); Pažinti naujaip; (www.eurozine.com): Nuomonės apie nuomones; Kūryba ir kūrėjai; Praeities dabartis; Kaimynystė

Giedrius Subacius The death of a language (En) (Lt) It is often said that every two weeks a language dies. But the statement belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others. Bo Isenberg Critique and crisis (En) (Lt) Reinhart Koselleck‘s thesis of the genesis of modernity The modern consciousness as crisis: Reinhart Koselleck‘s study of the ori- gins of critique in the Enlightenment and its role in the revolutionary deve- Projektas Aukštosios kultūros impulsai mokykloms AKIM lopments of the late eighteenth century is a work of historical hermeneuti- finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių cs whose relevance remains undiminished. plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ Nicholas Bradbury, Almantas Samalavicius priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“. The freedom of the fox in the chicken run (En) (Lt) A conversation with novelist Nicholas Bradbury Nicholas Bradbury made his literary debut this year with the novel „Market Farm“, a reworking of George Orwell‘s „Animal Farm“ for the free market era. He talks here about influences for his satirical take on the current financial www.eurozine.com crisis and potential grounds for hope for the future. Almantas Samalavičius, Immanuel Wallerstein New world-system? (En) (Lt) Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką A conversation with Immanuel Wallerstein At some point, there is a tilt; there always is. Then we shall settle down into Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir our new historical system. Wallerstein foresees one of two possibilities: interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. more hierarchy, exploitation and polarization; or a system that has never yet existed, based on relative democracy and relative equality. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Béla Nóvé The Orphans of ‘56 (En) (Lt) Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis Hungarian child refugees and their stories Of the 200,000 Hungarian refugees who fled Hungary following the Soviet jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei invasion in 1956, close to 20,000 were “unaccompanied minors”. Shortly asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. after the fifty-sixth anniversary of the Hungarian Revolution, historian and former dissident Béla Nóvé traces their life stories. Molly Scott Cato, Almantas SamalaviČius Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Flourishing within limits (En) (Lt) Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis A conversation with green economist Molly Scott Cato. Green economist Molly Scott Cato acknowledges the extraordinary advances kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- that economic growth has brought. However, she insists that only by learn- niam bendravimui ir diskusijoms. ing to flourish within limits can we hope to regain our sense of the good life. Joshua Farley, Almantas Samalavičius Against growth (En) (Lt) A conversation with economist Joshua Farley Geriausi straipsniai iš visos Europos Given the relation between economic production and ecological degra- dation, Joshua Farley is convinced that economic growth must stop. It is just a question of when. And whether cooperation will displace competi- tion as the dominant concept in the economic paradigm. Norman Lillegard, Almantas Samalavicius Ideology or truth? (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com A conversation with Norman Lillegard Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius In a wide-ranging discussion, Almantas Samalavicius and the philsopher Norman Lillegard consider the dangers of relativism, the crisis of educa- Tiražas 3200 egz. tion, pleonexia and the economic crisis, and whether literature should provide moral instruction. Kaina – 4,99 Lt

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 12