Lietuvos Muziejų Rinkiniai

2016 Nr. 15

LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI

XIX mokslinė konferencija DVARŲ KULTŪRA LIETUVOS MUZIEJUOSE

ŽEMAIČIŲ DAILĖS MUZIEJUS LIETUVOS MUZIEJŲ ASOCIACIJA RINKINIŲ MOKSLINIO TYRIMO SEKCIJA ASSOCIATION OF LITHUANIAN MUSEUMS SECTION OF SCIENTIFIC RESEARCH OF COLLECTIONS

LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI

XIX mokslinė konferencija

DVARŲ KULTŪRA LIETUVOS MUZIEJUOSE

* * *

COLLECTIONS OF LITHUANIAN MUSEUMS

The 19th Scientific Conference

MANOR CULTURE IN THE MUSEUMS OF LITHUANIA

ŽEMAIČIŲ DAILĖS MUZIEJUS, 2016 M. BALANDŽIO 21 D. SAMOGITIAN ART MUSEUM, 21 APRIL, 2016 ISSN 1822-0657

Konferencijos organizacinis komitetas, leidinio redakcinė kolegija:

Dalius Avižinis, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Dainius Elertas, Lietuvos jūrų muziejus Zita Pikelytė, Panevežio kraštotyros muziejus Virginija Šiukščienė, Šiaulių „Aušros“ muziejus Dalia Tarandaitė, Lietuvos dailės muziejus

Sudarytojai Dalius Avižinis, Dainius Elertas

Recenzentai doc. dr. Vacys Vaivada, dr. Jolanta Skurdauskienė

Konferencijos ir leidinio rėmėjai:

Viršeliuose: pirmajame – Žemaičių dailės muziejus, fot. Jūratė Motužienė; ketvirtajame – Alantos dvaro rūmų kavos ir arbatos salonas XIX a. su angliškais klubiniais baldais, nuotrauka iš Alicijos Pac-Pomarnackos archyvo.

PRATARMĖ...... 5 PREFACE

LIETUVOS DVARŲ PRAEITIES TYRIMAI RESEARCH OF LITHUANIAN MANORS’ PAST Ugnius Budvydas. Trakų istorijos muziejus / Trakai History Museum XVI–XVII a. Trakų miesto dvarai archeologinių tyrimų duomenimis...... 8 The Manors of Trakai of the 16th – 17th Centuries Based on Archaeological Research Data Giedrius Kujelis. Rokiškio krašto muziejus / Rokiškis Regional Museum Rokiškio dvaro įtaka Lietuvos kultūrinei, politinei ir ekonominei raidai XVIII a. pabaiga–XIX amžius...... 16 The Influence of Rokiškis Manor to Cultural, Political, and Economic Development of Lithuania at the End of the 18th Century – the 19th Century Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Kauno miesto muziejus / Kaunas City Museum Dvarų muzikos atspindžiai Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriaus rinkinyje: XVIII–XIX a. rankraštinės ir spausdintos kunigaikščių Oginskių šeimos muzikinio palikimo gaidos...... 25 The Reflections of Manor Music in the Collection of M. and K. Petrauskai Lithuanian Music History Department of Kaunas City Museum: Handwritten and Printed Music Notes of Musical Heritage of the Dukes Oginskiai Family of the 18th – 19th Centuries Prof. dr. Rimvydas Laužikas. Vilniaus universitetas / Vilnius University Grafienės Elizos Irenos Römer-Komorovskos skoniai...... 33 The Tastes of Countess Eliza Irena Römer-Komorowska Aušra Jonušytė. Kupiškio etnografijos muziejus / Kupiškis Etnographic Museum Žemutinės Palėvenės Komorai...... 41 The Komarai family of Žemutinė Palevenė

DVARŲ PAVELDAS LIETUVOS MUZIEJUOSE MANOR HERITAGE IN LITHUANIAN MUSEUMS Gabrielė Jasiūnienė. Šiaulių „Aušros“ muziejus / Šiauliai “Aušros” Museum Heraldikos šaltiniai Žemaitijos bajorų dvarų kolekcijose...... 50 The Sources of Heraldry in the Collections of Samogitian Noblemen’s Manors Dr. Birutė Kazimiera Salatkienė. Šiaulių „Aušros“ muziejus / Šiauliai “Aušros” Museum Dvarų sodybų archeologinė medžiaga: saugojimo ir eksponavimo problemos...... 56 The Archaeological Material of Manor Homestead: the Problems of Preserving and Exhibiting Regina Bartkienė. Žemaičiųmuziejus „Alka“ /Samogitian Museum “Alka” Platelių dvaro valdytojų grafų Šuozelių (de Choisel-Gouffier) šeimos archyvas Žemaičių muziejuje „Alka“...... 67 The Archive of Plateliai Manor Ruled by the Counts de Choisel-Gouffier in Samogitian Museum “Alka” Dr. Rasa Bertašiūtė. Lietuvos liaudies buities muziejus / Open Air Museum of Lithuania Aristavėlės dvaro rūmai. Vieno eksponato istorija...... 76 Aristavėlė Manor. The History of one Exhibit DVARAI, TAPĘ MUZIEJAIS MANORS CONVERTED INTO MUSEUMS Emilija Raibužytė-Kalninienė. Biržų krašto muziejus „Sėla“ / Biržai Region Museum “Sėla” Dvarų kultūros sklaida Biržų krašto muziejuje „Sėla“: galimybės, realybė, problemos...... 84 The Dissemination of Manor Culture in Biržai Region Museum “Sėla”: Possibilities, Reality, and Problems Roza Šikšnienė. Šilutės Hugo Šojaus muziejus / Šilutė Hugo Sheu Museum Dvarininko H. Šojaus sukauptos kolekcijos grįžta į Šilokarčemos dvaro rūmus...... 90 The Collections Accumulated by Landlord H. Sheu are Returned to Šilokarčema Manor Vida Kanapkienė. Kretingos muziejus / Kretinga Museum Sugrįžusi grafų Tiškevičių herbo simbolių šviesa...... 95 The Counts Tiškevičiai in the New Light of Coat of Arms Symbols Viktorija Kazlienė. Molėtų krašto muziejus / Molėtai Area Museum Alantos dvaras...... 101 Alanta Manor

LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIŲ MOKSLINIAI TYRIMAI SCIENTIFIC RESEARCH OF LITHUANIAN MUSEUMSʼ COLLECTIONS Romualdas Adomavičius. Lietuvos jūrų muziejus / Lithuanian Sea Museum Jūros dovana prie Klaipėdos uosto vartų: vieno eksponato istorijos pradžia...... 108 Gift from the Sea at Klaipėda Sea Port Gate: the Beginning of one Exhibit’s History Pratarmė

2016 m. balandžio 21 d. Plungėje vyko jau Pirmajame, kurį moderavo LMA RMTS val- devynioliktoji Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių dybos pirmininkas, Nacionalino muziejaus Lietuvos mokslinio tyrimo sekcijos surengta mokslinė-prakti- Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Rinkinių nė konferencija „Dvarų kultūra Lietuvos muziejuo- apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avi- se“. Konferencija vyko išskirtinio grožio ir svarbos žinis, buvo aptarti dvarų archeologiniai ir istoriniai Lietuvos kultūrai vietoje – kunigaikščių Oginskių re- tyrimai. Medvilionių dvaro istoriją pristatė Klaipėdos zidencijoje, kurioje įsikūręs Žemaičių dailės muzie- universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos jus. Puikiai atnaujinti rūmai, dvaro pastatai bei išpuo- instituto darbuotojas, Istorijos ir archeologijos kate- selėtas parkas atspindi pastaruoju metu suaktyvėjusį dros lektorius dr. Ernestas Vasiliauskas, XVI–XVII a. susidomėjimą Lietuvos dvarais. Jau senokai atliekami Trakų miesto dvarus archeologinių tyrimų duomeni- archeologiniai tyrinėjimai iki mūsų dienų neišlikusių mis pristatė Trakų istorijos muziejaus Archeologijos dvarų pastatų teritorijose, nemažai dvarų restauruoja- skyriaus vedėjas Ugnius Butvydas, su Rokiškio dvaru ma ir pritaikoma įvairioms paskirtims. Prisimenama ir jo įtaka XVIII a. pabaigoje – XIX a. supažindino dvaruose puoselėta kultūra, diegtos naujovės, vykęs Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas aktyvus visuomeninis gyvenimas. Dar didesnį susi- Giedrius Kujelis, posėdį užbaigė Šiaulių „Aušros“ domėjimą dvarais paskatino ir Lietuvos muziejų aso- muziejaus ir Šiaulių universiteto darbuotoja dr. Birutė ciacijos organizuojamas projektas „Lietuvos muziejų Kazimiera Salatkienė. kelias“, 2016 m. pasukęs link muziejuose sukauptų Antrasis konferencijos posėdis, kurį mode- dvarų kultūros turtų („Dvarų kultūros atspindžiai“). ravo LMA RMTS valdybos pirmininko pavaduotojas, Deja, tenka pripažinti, kad gana didelė Lietu- Lietuvos jūrų muziejaus muziejininkas-istorikas Dai- vos dvarų dalis dar nesulaukusi tinkamo įvertinimo. nius Elertas, buvo skirtas dvarų kolekcijų, dvarininkų Trūksta tyrimų, pristatančių dvarų istoriją, trūksta kasdieniam gyvenimui pristatyti. Pranešimą apie gra- aiškios vizijos, kas dvaruose galėtų būti šiomis dieno- fienės Elizos Irenos Römer-Komarowskos saldumy- mis, taip pat ne visada atsiranda lėšų dvarų paveldui nų manufaktūrą skaitė Vilniaus universiteto Komu- išsaugoti. Todėl Lietuvos muziejų asociacijos Rinki- nikacijos fakulteto profesorius Rimvydas Laužikas. nių mokslinio tyrimo sekcijos konferencija yra viena Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių iš galimybių pristatyti įvairius su dvarais susijusius muzikos skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė- tyrimus, kuriuos atlieka Lietuvos muziejininkai, isto- Ziberkienė parengė pranešimą, pristatantį dvaruose rikai, archeologai bei daugelio kitų sričių specialistai. buvusias ir muziejuje saugomas XVIII–XIX a. ran- Galimybė šiuos tyrimus publikuoti, skleisti informa- kraštines ir spausdintas gaidas. Biržų krašto muzie- ciją apie muziejininkų veiklą yra ir šio tęstinio leidi- jaus „Sėla“ Istorinių tyrimų skyriaus vedėja Emilija nio uždavinys. Raibužytė-Kalninienė supažindino, kaip dvarų kultū- Konferencijos metu buvo perskaityta 15 pra- ra skleidžiama Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Šiaulių nešimų, dalyvavo 118 dalyvių iš įvairių Lietuvos mu- „Aušros“ muziejus darbuotoja Gabrielė Jasiūnienė ziejų, paveldo ir kitų institucijų. Konferencijos pra- pristatė Žemaitijos bajorų dvarų kolekcijų heraldi- džioje visus susirinkusiuosius pasveikino Lietuvos kos šaltinius. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejų asociacijos valdybos pirmininkas, Šiaulių muziejaus direktorius Osvaldas Daugelio pranešimas „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza ir „Veidai iš būtojo laiko: nauji atradimai“ visus sudo- Plungės mero pavaduotojas Mindaugas Jurčius. Kon- mino kunigaikščių Oginskių dailės kolekcija, saugo- ferencija buvo padalinta į tris posėdžius. ma muziejuje.

5 Trečiajame posėdyje, kurį moderavo Žemai- dalyje pristatomas Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos čių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jo- istorijos skyriaus muziejininko-istoriko Romualdo lanta Skurdauskienė, buvo skaitomi pranešimai apie Adomavičiaus straipsnis „Jūros dovana prie Klaipė- Lietuvos dvarus, juose gyvenusius garsius žmones ir dos uosto vartų: vieno eksponato istorijos pradžia“. dvarų veiklą šiais laikais. Pranešimą skaitė Kretingos Konferencijos leidinyje nepublikuojamas dr. muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, supažindinusi Ernesto Vasiliausko straipsnis „Medvilionių dvaras: su Tiškevičių gimine. Kauno miesto muziejaus direk- nuo bajorkaimio iki kultūros židinio“. Su šiuo straips- toriaus pavaduotoja muziejinei veiklai dr. Kristina niu galima susipažinti leidinyje „Liaudies kultūra“, Vaitkevičienė perskaitė pranešimą apie Kauno miesto 2016 m. Nr. 3. Dr. Kristinos Vaitkevičienės straips- dvarų paveldo likimą. Žemaičių muziejaus „Alka“ is- nis „Gyvųjų istorijos paminklų kalba: Kauno miesto torijos skyriaus darbuotoja Regina Bartkienė pristatė dvarų paveldo likimai“ taip pat nepateko į šį leidinį, Platelių dvaro valdytojų grafų Šuazelių šeimos archy- bet numatomas publikuoti leidinio „Kauno istorijos vą, saugomą muziejuje. Šilutės muziejaus direktorės metraštis“ 17 tome 2017 m. Į leidinį nepateko ir Na- Rozos Šikšnienės pranešimas supažindino su Hugo cionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direkto- Šojaus sukaupta kolekcija ir jos grįžimu į Šilokarče- riaus Osvaldo Daugelio straipsnis „Veidai iš būtojo mos dvaro rūmus. Lietuvos liaudies buities muziejaus laiko: nauji atradimai“. Konferencijos metu nebuvo architektūros skyriaus architektė dr. Rasa Bertašiūtė skaitytas Molėtų krašto muziejaus direktorės Viktori- pristatė Aristavėlės dvaro rūmų atkūrimo projektą. jos Kazlienės pranešimas „Alantos dvaras“, tačiau jos Paskutinį konferencijos pranešimą skaitė Kupiškio straipsnis publikuojamas leidinyje. etnografijos muziejaus muziejininkė Aušra Jonušytė Nuoširdžiai dėkoju visiems autoriams ir supažindindama su Komarų gimine ir jiems priklau- žmonėms, prisidėjusiems prie šio tęstinio leidinio pa- siusiu Žemutinės Palėvenės dvaru. rengimo, o skaitytojams linkiu įdomios pažinties su Leidinyje straipsniai sugrupuoti į keturias da- Lietuvos dvarų kultūra ir paveldu! lis: Lietuvos dvarų praeities tyrimai, Dvarų paveldas Lietuvos muziejuose, Dvarai, tapę muziejais ir Lietu- vos muziejų rinkinių moksliniai tyrimai. Paskutinėje Dalius Avižinis

6 LIETUVOS DVARŲ PRAEITIES TYRIMAI

RESEARCH OF LITHUANIAN MANORS’ PAST XVI–XVII a. TRAKŲ MIESTO DVARAI ARCHEOLOGIJOS DUOMENIMIS

Ugnius Budvydas Trakų istorijos muziejus

Trakų (Naujųjų Trakų), kaip viduramžių miesto, medžiagą ir bandant lokalizuoti kitus Trakuose buvusius istoriją greičiausiai reikėtų pradėti nuo XIV a. pradžios, dvarus. susiejant jų atsiradimą su LDK submonarcho Kęstučio Pirmą kartą apie Trakuose buvusius dvarus pusiasalio pilies statyba bei čia perkelta sostine iš senųjų užsiminta 1494 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Trakų1. Prielaida, jog Trakų miestas galėjęs egzistuoti Aleksandras Jogailaitis patvirtino dailidžių Gečių ir XIII a., kol kas hipotetinė, nepagrįsta archeologine ar bei rūmų maršalo sklypo įsigijimo teises ir Anykščių istoriografine medžiaga. XIV–XV a. Trakai, pastačius vietininko Grigorijaus Astiko dvaro pirkimą iš Bogdano pusiasalio bei salos pilis, tapo vienu iš svarbiausių Ivaškevičiaus ir jo brolių2. Sunku pasakyti, ar tai tikrai politinių, administracinių, prekybos ir kultūros centrų buvo dvaras, ar šaltiniuose vartojamo žodžio „двор“ LDK. Manoma, kad XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje reikšmę reikėtų tapatinti su sodybos pirkimu. 1500 Trakams buvo suteikta Magdeburgo privilegija. Miesto m. LDK Aleksandras suteikė Utenos vietininkui svarbą liudija tai, jog 1440–1492 m., valdant Kazimierui kunigaikščiui Mykolui Glinskiui teisę Trakuose valdyti Jogailaičiui, Trakuose buvo saugomas valstybės iždas, dvi karaimų sodybas, kurios įvardintos kaip „дворы“3. suvežamos duoklės, iki XVI a. pradžios saugota didžiojo Kiek aiškiau yra su 1515 m. valdovo Žygimanto Senojo kunigaikščio kanceliarijos archyvo dokumentai (Lietuvos patvirtinta Trakų vaivados G. Astiko teise į įsigytus metrika). XIV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Trakai dvarus4. Joje minima, jog vieną dvarą (pavartotas žodis buvo viena iš pagrindinių valdovo rezidavimo vietų, o tai „дворец“) jis pirko Trakuose prie žvėryno (į rytus nuo turėjo nemažą įtaką miesto raidai. Neabejotina, jog dalis Trakų, kitapus Lukos ežero) iš djako (raštininko) Jackaus valdovo dvariškių, siekdami būti kuo arčiau reziduojančio Aleksandravičiaus. Antrą dvarą, taip pat prie žvėryno, valdovo, supirkinėdavo Trakų mieste ar jo aplinkoje buvo pirkęs iš Lucko karaimo Nisano Šimšičiaus, trečią esančias žemių valdas, tokiu būdu nuolatos arba laikinai dvarą, taip pat žvėryne, pirko iš Stanislovo Ošeikovičiaus. apsigyvendami pačiame Trakų mieste. Rašytiniuose Dvarų vieta nėra tiksliai žinoma, kadangi šioje miesto šaltiniuose užfiksuota, jog LDK kunigaikštis dalį mieste dalyje neatlikti archeologiniai tyrimai. buvusių žemių, priklausiusių valdovo dvaro jurisdikcijai, Minėtoje teisėje minima, jog vaivada G. Astikas dovanodavo aukštas pareigas užimantiems dvariškiams. įsigijo keletą valdų šalia karaimų tilto. Dalis tyrėjų linkę Deja, rašytinių šaltinių fragmentiškumas manyti, jog vienas iš dvarų galėjęs būti Karaimų g. neleidžia tiksliai pasakyti, kur ir kiek XV–XVII a. 53–57 sklypuose, netoli Karaimų tilto, šiaurinėje Trakų Trakuose buvo didikų dvarų. Beveik neturime išlikusių dalyje5. Ši prielaida grindžiama 1996, 1997 ir 2001 m. jų griuvėsių, kadangi tuo metu dvaro pastatai, kaip ir atliktų žvalgomųjų archeologinių tyrimų minėtuose visų miestelėnų, buvo statomi mediniai. Žinoma, turėjo sklypuose archeologine medžiaga. Tyrimo metu fiksuotas įtakos ir miesto geografinė aplinka. Trakai buvo įsikūrę intensyvus kultūrinis sluoksnis, kuriame aptikta daugiau keliose salose, tad ribota erdvė lėmė ir miesto raidą. nei 5 000 radinių. Tarp radinių vyrauja buitinė keramika, Nuolatos keitėsi sklypų savininkai, valdų bei jurisdikcijų tai yra puodų, ąsočių, dubenų, lėkščių, keptuvių, ribos, nuolatos buvo perstatinėjami pastatai. Nedaug plokštinių bei puodyninių koklių fragmentų. Radiniai informacijos suteikia ir archeologiniai tyrimai, ypač iš datuojami XVI–XVII a. Ankstyviausi dubeniniai kokliai, paties ankstyviausio (XV a.) laikotarpio, kadangi tyrimų puošti įgaubta rozete, skirtini XVI a. pirmai pusei. Šiam vietos pasirinkimą mieste nulemdavo komerciniai, o ne laikotarpiui priskiriama dalis puodyninių koklių. XVI a. moksliniai tikslai. Tad beveik nėra jokių duomenų apie antra puse datuojami plokštiniai kokliai, puošti vaza su dvaruose stovėjusius pastatus, jų išsidėstymą bei paskirtį. augalu. Minėtam laikotarpiui priskiriamas polichrominio XVI–XVII a. Trakų mieste buvo nemažai koklio fragmentas, puoštas herbu. Išliko skydo viršutinė dvarų, tačiau vienas labiausiai ištyrinėtų ir turinčių dalis su kryžiumi ir šalmas su karūna virš skydo. Kitas gausios archeologinės tyrimų medžiagos – Marcijonui plokštinis koklis su stilizuotu herbu datuojamas XVI a. Aleksandrui Oginskiui priklausęs dvaras. Šio dvaro pabaiga. Tyrimų metu taip pat atidengtos dviejų XVI– tyrimų duomenys leidžia pažinti XVII a. materialinę XVII a. pastatų pamatų liekanos. Išliko tik apatiniai dvaro kultūrą, prisiliesti prie to laikmečio istorijos. pamatų akmenų vainikai iki 85 cm aukščio. Vienų iš Įdomių įžvalgų ir prielaidų kyla analizuojant archeologinę pamatų akmenys tarpusavyje rišti moliu, kiti nerišti, bet

8 tarpuose tarp akmenų gausu medžio anglies liekanų. kašteliono Jono Radvilos I, našlei. Literatūroje klaidingai Pastatai stovėję šalia dabartinės Karaimų gatvės. Vienas nurodoma, jog dvarą paveldėjo būtent Mikalojaus iš pastatų neabejotinai priklausė gyvenamajam pastatui, Radvilos II sūnaus Jono Radvilos III našlė9. Tačiau kuris XVI a. pabaigoje – XVII a. sudegė6. jis mirė 1542 m. ir niekada nebuvo Trakų kaštelionu. 1996 m. anksčiau minėtuose sklypuose buvo Vėliau kažkokiu būdu dvaras atiteko Jurgio Radvilos I atkasti XVII a. gamybinės krosnies likučiai. Krosnis sūnui, tai yra Jono Radvilos I sūnėnui Mikalojui Radvilai buvusi 1,5 x 2,6 m dydžio. Mūryta iš netašytų akmenų, Rudajam, Trakų (1550–1566), o vėliau Vilniaus vaivadai tarpusavyje rištų moliu. Tai, jog šioje miesto dalyje, (1565–1584). Pastarasis 1558 m. padovanojo dvarą priešingoje gatvės pusėje esančioje neaukštoje kalvelėje savo tarnui Lorensui Dzievčopolskiui10. XVII–XIX a. ši prie Totoriškių ežero, gyventa nuo XVI a., liudija ir vieta buvo žinoma kaip Lorensavo palivarkas. 1679 m. Karaimų g. 46 sklype atlikti tyrimai. Kasinėjimų metu palivarkas priklausė vienuolėms benediktinėms, o vėliau taip pat fiksuota XVI a. pabaigos – XVII a. kultūrinio dominikonams11. Kaip jau minėta, palivarkas, o kartu ir sluoksnio likučių bei minėto laikotarpio radinių buvęs dvaras, lokalizuojami į vakarus nuo Trakų, kitapus (pavyzdžiui, plokštinis koklis, puoštas jungtiniu herbu)7. Totoriškių ežero12. Remiantis 1812 m. Trakų miesto ir Nors Karaimų g. 53–57 sklypuose didžioji apylinkių tikrosios būklės planu, dvaras apytiksliai buvęs radinių dalis priklauso XVII a., tačiau, lyginant su kita ties Plomėnų g. 19–33. Planelis labai schematiškas. Ši šios miesto dalies archeologine medžiaga, toks radinių Trakų miesto dalis nėra įtraukta į nekilnojamų paminklų intensyvumas rodo, jog šioje miesto vietoje XVI–XVII registrą, todėl archeologiškai yra menkai tyrinėta. 2002 a. vyko ganėtinai intensyvi ūkinė veikla, be to, čia m. Plomėnų g. 29A archeologinių kasinėjimų metu rasti trijų XVI–XVII a. datuojamų herbinių (?) koklių buvo rasti krosnies, taip vadinamos akmenų krosnimi, fragmentai. Todėl prielaida, jog šioje vietoje galėjęs būti fragmentai, kurie datuoti XVI a. II puse – XVII a. Trakų miesto vaivados G. Astiko dvaras, yra pagrįsta. pradžia13. Anot tyrinėtojo, krosnis naudota trumpą Dvaras, kaip ir daugelio miestelėnų būstai, greičiausiai laiką, stovėjusi džiovinimo paskirtį turinčiame pastate, buvęs medinis. Tai netiesiogiai patvirtina 1514 m. žinutė, tad ji galėjusi būti pirtyje, jaujoje. Tyrimo metu rasti kurioje paminėta, jog jo statybai buvo vežami rąstai8. puošnių koklių fragmentai, anot A. Vaicekausko (tyrimų Daugiau žinių apie Trakuose buvusius didikų vadovo), rodo, kad vieta galėjusi būti netoli Lorensavo dvarus turime iš XVI–XVII a. Nepaisant to, jog šiuo palivarko14. Kitais metais tame pačiame sklype atliekant laikotarpiu miestas netekęs politinio administracinio archeologinius tyrimus taip pat aptikta XVI–XVII a. centro vaidmens pradėjo nykti, tapo eilinis provincijos buitinės keramikos fragmentų bei XVIII a. II puse miestas, Trakuose nuolatos buvo kelios didikų, užimančių datuojamos krosnies liekanų15. valdovo dvare tam tikras pareigas (Trakų vaivados, 1558 m. istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kašteliono, pakamario ir kt.), rezidencijos. XVI a. jog Užtiltėje (šiaurinėje Trakų miesto dalyje), šalia pradžioje (1505–1510) Trakų vaivada Mikalojus Radvila karaimų kapinių, karaimų tilto gale, buvęs Mikalojaus II įsigijo valdą Totoriškių ežero pietvakarinėje pakrantėje. Paco dvaras, kuris vėliau atiteko Radviloms16. Apie Vėliau, tai yra 1523 m., ji atiteko jo brolio, Trakų šią miesto dalį beveik nėra istorinių žinių. Žinoma,

Oginskių dvarvietė. 1959 m. kasinėjimų situacijos planas. Brėž. aut. Stanislovas Mikulionis

9 kultūrinių sluoksnių bei radinių. 1558 m. minimo Mikalojaus Paco, o vėliau Radvilų dvaro vieta nėra lokalizuota. Vienintelė tiksli aplinkybė yra ta, jog jis buvęs šalia Karaimų kapinių, kurios yra išlikusios iki šių dienų. Atsižvelgiant į turimą archeologinę medžiagą, tikėtina, jog dvaras tikriausiai buvęs dabartinės Žaliosios g. aplinkoje. Jame galėjusios veikti įvairių amatininkų dirbtuvės, kuriose buvo gaminama dvaro reikmėms bei parduoti įvairi produkcija (pavyzdžiui, plytos, buitinė keramika). Dvarui buvo reikalingas patogus susisiekimas su pagrindine miesto dalimi, pilimi, taip pat su Vilniumi ir Kaunu. Todėl ši vieta yra patogi. Dvaras galėjo būti Atidengtų Oginskių rūmų mūro fragmentai. įsikūręs šalia to meto miesto pagrindinės Karaimų Fot. Irena Misiūnienė (?) gatvės, apie kurią koncentravosi miestiečių sodybos. Archeologinės medžiagos intensyvumas tik sustiprina kad XVI a. pradžioje karaimų dvasininkas Cefanijus šią prielaidą. XVI–XVII a. šioje miesto dalyje visa ūkinė Mordechajevičius turėjo Užtiltėje paveldimos žemės17. veikla vyko būtent šioje vietoje. Teritorija nebuvo intensyviai apgyvendinta, nes XVII Remiantis istoriniais šaltiniais, yra tiksliau a. pabaigoje Užtiltėje buvo 7 gyventojų sklypai bei lokalizuojama Sapiegų dvaro vieta. 1519–1521 m. malūnininko valda, 4 sklypai priklausė Trakų vaivadai Žygimantas Senasis patvirtina dovanojimo aktą, kuriame Marcijonui Oginskiui18. Tikriausiai ir XVI a. ši teritorija broliai Povilas ir Michailas Ivanovičiai Sapiegos, nepasižymėjo užstatymo intensyvumu. Išsamesni paveldėję dvarą iš savo tėvo Ivano Ivanovičiaus Sapiegos, archeologiniai tyrimai, šioje miesto dalyje pradėti nuo dovanoja dvi dvaro dalis bei daržą savo pusbroliui 2006 m., parodė, jog XVI–XVII a. šalia karaimų tilto Ivanui Bogdanui Sapiegai23. Dvarą, buvusį Karaimų bei Karaimų gatvės vyko intensyvi ūkinė veikla. Tyrimų saloje, Sapiegos įsigijo iš Lietuvos dvaro paiždininko metu Karaimų g. 60 buvo aptiktas 5 x 5,2 m dydžio, Jono Liutauro Chreptavičiaus24. 2014 m. atliekant XVI a. pabaiga – XVII a. datuotinas namo mūrinis žvalgomuosius archeologinius tyrimus projektuojamo rūsys19. Rūsys 2,5 m gylio, išliko švieslangio fragmentai. Vytauto Didžiojo paminklo vietoje buvo užfiksuoti Rūsio lubos bei antžeminė pastato dalis buvę mediniai. dviejų ūkinių duobių fragmentai su XVII a. būdingais Pastatas tikriausiai nugriautas XVII a. antroje pusėje20. radiniais25. Nors žvalgyta apie 1 000 m² dydžio teritorija, Tais pačiais metais atliekant tyrimus gretimame sklype nepavyko aptikti jokių aiškių įrodymų, susijusių su XVI – Karaimų g. 63 – buvo atidengta gamybinės paskirties a. šioje vietoje buvusiu dvaru. Greičiausiai medinio dvaro krosnis, kurioje buvo degama statybinė keramika21. Išlikę likučiai buvo sunaikinti saloje įrengiant „Galvės“ vasaros fragmentai leidžia spręsti, jog krosnis vieno užkrovimo kavinę bei elektros pastotę. 1968 m. šalimais esančioje metu galėjo išdegti nuo 7 000 iki 9 000 vnt. plytų. Neretai Bažnytėlės saloje buvo aptikti Ivano Sapiegos statytos viena šalia kitos veikdavo kelios tokios krosnys. Sezono Šv. Jurgio cerkvės likučiai. Cerkvė statyta apie 1520– metu jos buvo naudojamos nuo 8 iki 10 kartų. Karaimų 1522 m.26 Ji buvusi nedidelė, turėjo kvadratinę navą g. 63 rasta krosnis buvo ne kartą perstatinėjama, nes 5,08–5,14 x 5,43–5,77 m bei pusapvalę apsidę27. Navos žemiau aptikta ankstyvesnės krosnies fragmentų. XVI sienų storis 1,01–1,15 m. 1997 m. atlikti povandeniniai a. pabaigoje – XVII a. pradžioje krosnis buvo apleista archeologiniai tyrimai parodė, jog į Bažnytėlės salą buvo ir užpilta aplinkinių gyventojų buitinėmis šiukšlėmis bei patenkama iš Karaimų salos, kurias jungė 55 m ilgio bei buitinės keramikos gamybiniu broku. Jau tuo metu buvo apie 3 m pločio medinis tiltas28. išsakyta prielaida, kad šalia plytų degimo krosnies vyko Jei daugiau ar mažiau yra abejojama dėl ir buitinės keramikos gamyba. aukščiau aprašytų dvarų lokalizacijos, tai Oginskių dvaro 2007–2008 m. Karaimų g. 58 ir Žalioji g. 4 rūmų vieta nekelia jokių abejonių. Tai bene išsamiausiai sklypuose, Totoriškių ežero pakrantėje, buvo aptiktos tyrinėta XVII a. didiko sodyba Trakų mieste. Dvaras penkios puodų gamybos krosnys, datuojamos XVII a. priklausė Marcijonui Aleksandrui Oginskiui (1632– I puse22. Apibendrinat archeologinių tyrimų medžiagą, 1690), kuris 1670–1684 m. buvo Trakų vaivada. Rūmai akivaizdu, kad Užtiltė (ties Karaimų tiltu), kuri aptikti atsitiktinai 1958 m. apie 120–130 m į pietvakarius buvusi atokiau nuo miesto centro, XVI–XVII a. buvo nuo šiaurės vakarinio pusiasalio pilies bokšto bei 35 m svarbus Trakų amatininkystės centras. Intensyviausias į šiaurės rytus nuo Karaimų g., tai yra šios gatvės nr. 19 archeologinis kultūrinis sluoksnis yra būtent šioje ir 21 sklypuose, nedidelėje kalvelėje. Tuomet kasdami Užtiltės dalyje. Vykdant archeologinius tyrimus labiau pamatų duobę restoranui „Galvė“ ekskavatoriai išrausė į šiaurę, nebuvo aptikta XVI–XVII a. ar ankstyvesnių plytgalius, didžiulius akmenis bei sienų fragmentus.

10 Archeologinių tyrimų metu rasta buitinė keramika. Fot. Viktoras Neliubinas.

Birželio 20 d. LTSR Ministrų Tarybos valstybinio rūmus buvo būtent iš šios pusės. Patalpa buvusi 2,3 m statybos ir architektūros reikalų komitetas bei Lietuvos pločio. Iš jos tikriausiai buvo patenkama į vestibiulį TSR Kultūros ministerija sustabdžiusi darbus nurodė, (8,6 x 3,5 m dydžio koridorių), o iš vestibiulio – į kitas jog būtų atlikti moksliniai archeologiniai tyrimai, kuriuos patalpas. Geriausiai išlikę pietrytinio rūmų korpuso trys pavesta atlikti Mokslų akademijos istorijos institutui kambariai. Jie 7,5 x 6,3 m, 4 x 10 m ir 3,6 x 3,3 m (Ataskaita, Nr. 168, p. 22–23). Institutas vykdė tyrimus dydžio. Kambariai turi po 2 langus, jie 1,6–1,8 m pločio. kartu su Trakų kraštotyros muziejumi. Kasinėjimams Be gausių buitinės bei statybinės keramikos radinių vadovavo instituto jaunesnioji mokslinė bendradarbė E. patalpose rasta krosnių likučių. Viena krosnis buvusi Radzvilovaitė, kartu dirbo muziejaus darbuotoja, o nuo šiaurės rytinėje pastato dalyje, patalpoje su kolonomis. 1959 m. direktorė I. Čekanauskaitė (I. Misiūnienė). 1959 Joje gausiai rasta buitinės keramikos fragmentų, kurių metų ataskaitoje minima, jog tyrimų metu dirbo 8–13 dalis deformuota nuo karščio. Krosnies išlikęs tik darbuotų bei keli laborantai (vienas iš jų – būsimasis pagrindas ir pakura. Ji greičiausiai buvusi koklinė, 1,6 profesorius M. Michelbertas). Per dvejus metus m ilgio ir 1,4 m pločio. Antrosios krosnies likučiai buvo ištirtas 781 m² dydžio plotas (1958 – 385 m²; 1959 – aptikti VI plote, o trečioji krosnis tikriausiai stovėjusi 396 m²), rasta daugiau nei 10 tūkstančių radinių, kurių didžiausioje patalpoje (šalia pietvakarinės sienos). Nors didžiąją dalį sudarė buitinės keramikos fragmentai. krosnies likučių ir nepavyko rasti, tačiau šioje vietoje Atidengtų rūmų kompleksą sudaro du pastatai: daugiausiai koncentravosi koklių su M. Oginskio herbu tai 1958 m. ištirtas ūkinis pastatas bei 1958–1959 m. – ir inicialais. rūmai. Ataskaitos autorės duomenimis, rūmai buvę 22 Rūmų pamatų mūras sumūrytas daugiausiai m ilgio ir 21,1 m pločio. Tiesa, literatūroje galime rasti iš akmenų. Sienos mūrytos iš plytų (27 x 14,5 x 8; duomenų, kad rūmai buvę 24,45 x 24,1 m ar net 28,9 28 x 13,5 x 8,5; 27 x 17 x 9 cm dydžio). Anot tyrimų x 19,7 m dydžio29. Rūmai stovėjo statmenai dabartinei autorės, plytos geros kokybės, gerai išdegtos, daugiausiai Karaimų gatvei. Fasadinė patalpa, kurią puošė keturios be braukų. Mūrijant kolonas, palanges, rečiau sienas simetriškai išdėstytos kolonos (mūrytos iš figūrinių naudotos kvadratinės plytos. Rasta keletas figūrinių plytų), buvo nukreipta į ežero pusę, tad įėjimas į plytų. Sienos mūrytos netaisyklingai, vyrauja trumpainių

Archeologinių tyrimų metu rasti radiniai: 1 – šakutė; 2 – peiliai; 3 – spynos, raktai. Fot. Ugnius Budvydas

11 Archeologinių tyrimų metu rasti radiniai: 1 – miniatiūrinė mortyra; 2 – kaulinės rankenėlės; 3 – žvakidės; 4 – akmeniniai galąstuvai; 5 – repliukės kulkoms lieti; 6 – pentinas; 7 – XIV a. pabaigos – XV a. arbaleto strėlių antgaliai; 8 – IX – XII a. radiniai: verpstuko smagratis, pasaginė segė cilindriniais galais, juostinė apyrankė. plytų mūras, siūlės nelygios. Sienos labai prastai XVIII a. antroje pusėje dar kartą rekonstruoti32. Tuomet išsilaikiusios, jų aukštis svyruoja nuo 0,65 iki 2 m rūmai įgijo klasicizmo bruožų, pristatytas keturių kolonų aukščio, storis 0,8–1,46 m. portikas. Beje, Oginskių giminei priklausęs dvaras ir Tyrimų metu buvo atidengta keletas ūkinių rūmai buvo įkurti jau anksčiau stovėjusios sodybos duobių ir nedidelių medinių ar mūrinių priestatėlių, vietoje. Tą liudija atkasti XV a. pabaigoje – XVI a. kuriuose, be keramikos, gausiai rasta sudegusių grūdų ūkinio pastato pamatų fragmentai bei tyrimų metu šalia liekanų. 1958 m. 7,9 m į pietvakarius nuo rūmų buvo rūmų aptiktas iki 20 cm storio kultūrinis sluoksnis, aptikti 9,5 x 10 m dydžio pastato pamatų likučiai. esantis žemiau pamatų lygio. Anksčiau šioje vietoje Tikriausiai jis taip pat buvo ūkinės paskirties, prie jo stovėjusiai sodybai priskiriamos ir keturios akmenimis šiaurės rytinės sienos dar buvo prišlietas nedidelis rūselis išmūrytos ūkinėse duobės. (0,95 x 1,46 m), kurio sienos ir grindys buvo iš medinių Istorinės žinios apie pačius Oginskių rūmus lentų. Rūselyje gausiai rasta puodų šukių. Jame aptiktas bei jų savininkus yra skurdžios. Žinoma, kad 1647 m. puodas su grūdais, glazūruota vaza su gyvūno kaulais. M. Oginskis buvo paskirtas Trakų stalininku, o 1654 Ūkinio pastato pamatai mūryti iš akmenų m. – Trakų vėliavininku33. Prieš tai jo tėvas Aleksandras ir plytų, be aiškios sistemos. Mūro vidinė pusė Oginskis 1647 m. tapo Trakų kaštelionu. Tad tikriausiai lygi, tinkuota. Įėjimas į pastatą buvo pietvakarinėje jau XVII a. viduryje dvaras priklausė Oginskių giminei. sienoje (1,18 m pločio), kuris dar puslankiu apdėtas 1670 m. vaivada tapęs M. Oginskis rūpinosi per karą akmenimis. Sienose išliko 9 langų nišos, kurios (1655) sudegintų rūmų atstatymu, nupirko gretimą sklypą išdėstytos nesimetriškai, palangės nuožulnios. Be to, (iš Ašeikovičių), iškasė tvenkinius, įrengė užtvanką skyrėsi ir langų dydis, ir forma. Nors tyrimų ataskaitoje ir ruošėsi įkurti itališko tipo sodą34. Statybos užtruko teigiama, jog pastatas turėjęs tik vieną patalpą, tačiau iki pat 1688 m., nes dar minimos išlaidos už įvairius yra išlikęs A. Mikulionio ranka darytas pastato planelis, statybos darbus: už koklinės krosnies, bravoro, virtuvės kurio tyrimų ataskaitoje nėra. Jis sudarytas remiantis pastatymą ir kitus darbus35. 1688 m. M. Oginskis paliko pateikta žodine I. Misiūnienės informacija. Planelyje du testamentus. Viename iš jų Trakuose esančią sodybą pavaizduota plytų pertvara, dalinusi patalpą į dvi dalis30. užrašė savo sūnėnui, Lietuvos kardininkui Mikalojui Taip pat pažymėta šiaurės vakarinės ir pietvakarinės Oginskiui. Antruoju testamentu ši sodyba atiduota Trakų sienos kampe stovėjusi koklinė krosnis. Ji buvusi dominikonams, kuri jiems atiteko tik 1700 m.36 Tačiau vienu aukštu aukščiau ir sukritusi į pusrūsį. Remiantis R. Firkovičius nurodo, jog vienuoliams buvo atiduoti ne tyrimo medžiaga (stilizuoto vyskupo atvaizdu koklyje), rūmai, bet iš Ašeikovičiaus įsigytas gretimas sklypas su pastatas tyrimų autorės datuotas XV a. pradžia – XVI a., jame įrengtais tvenkiniais. Sodyba su rūmais tuo metu bet buvo naudojamas ir XVII a. jau priklausė Trakų vaivadai K. Bžostovskiui37. Dar Nors tyrimo metu nustatyta, kad rūmai buvę vėliau rūmai tikriausiai atiteko kitam Trakų vaivadai – mūriniai, tačiau istoriniai šaltiniai liudija, jog tuo Aleksandrui Pociejui (1742–1770). metu, kai priklausė M. Oginskiui, jie buvo mediniai31. Baigus archeologinius tyrimus Oginskių rūmai Greičiausiai XVII a. pabaigoje rūmai buvo perstatyti, o buvo užpilti žemėmis, o XV a. pabaigos – XVI a.

12 ūkinį pastatą buvo nuspręsta konservuoti. 1969–1971 paskirties buteliukų fragmentų. Beje, rūmų langus puošė m. vadovaujant architektui S. Mikulioniui buvo atlikti vitražai. Tyrimo metu rasta nemažai geležinių dirbinių. mūro tyrimai bei parengtas konstruktyvinis projektas, Iš jų įdomesni stalo įrankiai – tai peiliai, šakutės. Gausiai kuriame numatyta pagal išlikusius fragmentus rasta taip vadinamųjų batų „varliukių“, įvairių statybinių restauruoti prasčiausiai išlikusią rytinę sieną, įėjimą į detalių. Iš retesnių daiktų galima paminėti du arbaleto pastatą, švieslangius. Ant šiaurinėje sienoje išlikusio strėlės antgalius, aptikta miniatiūrinė dekoratyvinė lango buvo numatyta įstiklinti langą bei uždėti geležines mortyra, verpstukas. Iš kaulinių dirbinių rasta dviejų grotas. Pastatą buvo planuota uždengti stogu, o grindis – ornamentuotų rankenėlių fragmentai. plytomis. Deja, projektas nebuvo įgyvendintas, šiandien Gausi bei įvairi koklių kolekcija rodo, jog pastatas stovi neužkastas ir sparčiai yra. rūmuose savu laiku stovėjo keliolika koklinių krosnių, Trakų istorijos muziejaus archeologijos puoštų puodyniniais ir plokštiniais kokliais. Atliekant rinkinyje saugoma gausi per dvejus rūmų tyrimų metus tyrimus rastos bent keturių krosnių buvimo vietos. aptikta archeologinė medžiaga. XVII a. dvaro buityje Tačiau koklių įvairovė rodo, jog jų būta daugiau, buvo naudojamos įvairios paskirties bei kokybės krosnys būdavo perstatinėjamos, o didžioji koklių dalis moliniai indai. Gausu apžiestos, taip vadinamosios tikriausiai buvo pagaminta Trakuose. Ankstyviausi tradicinės kaimiškos keramikos, kuri niekuo nesiskyrė puodyniniai su apskrita, keturkampe, kryžmine bei nuo paprasto miestelėno indų. Tai įvairaus dydžio puodai, plokštiniai kokliai datuojami XV–XVI a. Ūkiniame ornamentuoti horizontaliais grioveliais, bangelėmis ar pastate rasta XV a. gotikino koklio plokštelė su vyskupo įkartėlėmis. Jie su akivaizdžiais kasdienio naudojimo kepure ir kryžiumi. Analogiško koklio fragmentas rastas pėdsakais. Puodai galėjo būti gaminami pačiame dvare Valdovų rūmų Vilniuje archeologinių tyrimų metu. ar toliau nuo miesto centro, taip vadinamoje Užtiltėje. Peršasi išvada, jog XV a. buvusi Oginskių valda anksčiau Stalo indai degti oksidacinėje aplinkoje, išsiskiria gera priklausė valdovo dvaro jurisdikcijai. Vėliau ji galėjusi kokybe, nes naudota sudėtingesnė gamybos technika, atitekti kuriam nors iš Trakų vaivadai. Kasinėjant aptikta molio masė juoda, rusva arba balta. Indai dengti žalsva puošnių XVI a. koklių, dengtų polichromija. XVII a. arba gelsva glazūra, gausiai ornamentuoti. Tikriausiai rūmuose stovėjusi krosnis puošta plokštiniais kokliais dalis jų buvo įsigyta iš profesionalių Trakų amatininkų, su Oginskių giminės herbu bei raidėmis „M O T W“ – dalis atkeliavo iš šalimais esančio Vilniaus. Indai Marvjan Oginski Trocki Wojewoda. Rasta koklių, įvairios paskirties, formos ir ornamentikos. Gausu puoštų augaliniu ar geometriniu ornamentu bei dengtų lėkščių šukių. Lėkštės buvusios 23–35 cm skersmens žalia glazūra. bei 5–6 cm aukščio. Puoštos žalsvos, rausvos, gelsvos Baigiant apžvalgą norėtųsi paminėti naujausius, ar rudos glazūros ornamentu (zigzagais, bangelėmis, 2014 m. atliktus archeologinius tyrimus Karaimų g. 44, augaliniu ornamentu). Greta buityje buvo naudojamos kurie suteikė papildomos informacijos apie Trakų miesto ir neglazūruotos lėkštės. Tačiau jų nėra daug. istoriją38. Tyrimų metu buvo aptikti XVI a. pastato rūsio Rasta keptuvių fragmentų, dubenų, taurių. Gausu fragmentai. Pastatas buvęs apie 8,2 m pločio ir apie 23 m miniatiūrinių, 8–10 cm dydžio, puodelių. Beveik visi ilgio. Anot tyrimų autorės B. Lisauskaitės, sprendžiant jie cilindro formos, į kraštus kiek platėjantys, turi ąselę. iš 1,2–1,4 m storio pamatų, šioje vietoje galėjęs būti Dalies puodelių išorė arba vidus glazūruoti. Tyrimo metu gyvenamasis ar reprezentacinis pastatas. Išlikusių rūsio aptiktas sveikas, pilkos masės ir gludintom sienelėm sienų aukštis 1,2–1,9 m, sienos mūrytos netvarkingai iš ąsotis. Jis buvo įkastas įžemyje bei aplipintas 15–20 plytų ir akmenų. Išliko dviejų 95 cm pločio švieslangių cm storio molio sluoksniu. Šis indas aptiktas ūkiniame fragmentai. Šalia pastato rastos kelios minėto laikotarpio pastate. Rasta stiklinių indų: taurių kojelių, įvairios ūkinės duobės39. Beje, tyrimų ataskaitoje autorė daro prielaidą, jog tokio tūrio pastatą, o juo labiau mūrinį, vargu ar galėjo turėti paprastas miestelėnas. Greičiausiai pastatą reikėtų sieti su Radvilų giminės turėta nuosavybe Trakų mieste40. Ši prielaida paremta 2001 m. tyrimais, kurių metu Karaimų g. 38 buvo rastas karnizinis koklis su Radvilų giminės herbu. Radvilų dvaras ar sodyba galėjusi būti Karaimų g. 38–46 sklypų teritorijoje. Tai, jog Radvilos turėjo nuosavybę ne tik šalia Totoriškių ežero, bet ir pačiuose Trakuose, patvirtina 1510 m. Žygimanto Senojo dovanojimas Mikalojui Radvilai, kuriame atiduodamas valdovo sodas, esantis į vakarus Koklis su Oginskių giminės herbu nuo pusiasalio pilies41. Galbūt ateityje papildomai (XVII a.). Fot. Ugnius Budvydas atlikus archeologinius tyrimus minėtų sklypų ribose

13 bus galima patvirtinti šią prielaidą. Beje, nėra žinoma Radvilos II, Ivano Bogdano Sapiegos, Marcijono ir Trakų pakamario Petro Valavičiaus dvaro vieta. 1631 Aleksandro Oginskio). XVI–XVII a. Trakuose, kaip m. pakamaris prašė valdovo leisti iškeisti du sklypus, ir didžiojoje dalyje Lietuvos, buvo statomi mediniai įsiterpusius tarp jo dvaro sklypų. Nėra žinoma ir 1668 m. dvaro pastatai, buityje naudoti indai bei kiti apyvokos pietinėje miesto dalyje pastatyto archimandrijos reikmenys mažai skyrėsi nuo šalia dvaro gyvenusių dvarelio vieta42. XVII a. pirmoje pusėje Trakuose dvarą miestelėnų. O tai apsunkina bandymus nustatyti tikriausiai turėjo didikų Tiškevičių giminės atstovai. Tai vieno ar kito dvaro vietą remiantis vien archeologine netiesiogiai patvirtina Drezdeno nuotraukų bibliotekoje medžiaga. Tiesioginių įrodymų aptikta tik Marcijonui saugoma 1943 m. daryta herbinio koklio, rasto Trakuose, Aleksandrui Oginskiui bei iš dalies Grigorijui Astikui nuotrauka43. Koklis greičiausiai priklausė Jonušui priklausiusiuose dvaruose, kaip antai herbiniai kokliai ar Skuminui Tiškevičiui (1572–1642), kuris nuo 1607 m. kokybiški stalo indai. Galime tik numanyti Mikalojaus buvo didysis Lietuvos raštininkas, o 1626–1640 m. Trakų Paco bei Radvilų dvarų buvimo vietą dabartinėje vaivada. Koklyje pavaizduotas keturių dalių ankstyvojo Užtiltėje, nors turima archeologinė medžiaga ir negali renesanso skydas. Pirmoje jo dalyje yra Tiškevičių tiesiogiai patvirtinti šių dvarų egzistavimo šioje vietoje herbas (Leliwa), antrajame lauke – Hydra – motinos fakto. Tačiau archeologinių radinių intensyvumas Kotrynos Lacka herbas, trečiajame – Korčak. Skydo bei šioje miesto dalyje vykusi intensyvi ūkinė veikla apačioje yra 1614 m. data. Nuotraukoje pavaizduoto netiesiogiai sustiprina prielaidą, jog būtent šalia Karaimų koklio saugojimo vieta nėra žinoma. tilto galėjo būti Mikalojaus Paco bei Radvilų dvarai. Taigi siejant išlikusius istorinius šaltinius bei Galbūt ateityje vyksiantys archeologiniai tyrimai pateiks šiuo metu turimą archeologinę tyrimų medžiagą, galime naujos medžiagos, padėsiančios patikslinti dvarų vietas tiksliau lokalizuoti keturių XVI–XVII a. Trakų mieste bei aptikti naujus ir iki šiol istoriniuose šaltiniuose buvusių didikų dvarus (Grigorijaus Astiko, Mikalojaus nepaminėtus didikų dvarus.

Nuorodos: 8 Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas ir pilys…; Lisauskaitė B. Trakų istorinis nacionalinis 1 Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas parkas..., p. 57–77. ir pilys, Vilnius, 1991. 9 Ten pat. 2 Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. 10 Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas Trakai, sud. A. Baliulis, Vilnius, 2008. ir pilys… 3 Ten pat. 11 Baliulis A. 1681 m. Lorensavo palivarko inventorius 4 Ten pat. – Trakų istorijos šaltinis, Architektūros paminklai, 5 Lisauskaitė B. Trakų istorinis nacionalinis parkas 1975, p. 199–202. UNESCO Pasaulio paveldo sąrašuose: poreikis ir 12 Ten pat. galimybės, Kaunas, 2003, p. 57–77. 13 Vaicekauskas A. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų 6 Aleliūnas G. 1996 metų žvalgomieji tyrinėjimai Trakuose, Plomėnų g. 29A, ataskaita, LII, F.39, Ap. Trakuose, Karaimų gatvėje Nr. 57, Archeologiniai 39, Ap. 1, Nr. 1154. tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 14 Ten pat. 1998, p. 363–365; Lisauskaitė B. Žvalgomieji 15 Vailionis E. Plomėnų g. 29A Trakuose, 2003 m. archeologiniai tyrimai, 2001 m. Karaimų g. Nr. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita, LII, F. 53–55 teritorijoje, Trakų senamiestyje (U-18), LII, F. 39, Ap. 1, Nr. 1524. 39, Ap. 1, Nr. 982; 25; Vailionis E. Tyrinėjimai Trakų 16 Baliulis A. 1681 m. Lorensavo palivarko senamiestyje, Karaimų g. Nr. 57, Archeologiniai inventorius..., p. 199–202. tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 17 Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas 1998, p. 179–182; Vaitkevičius G. Archeologijos ir pilys… žvalgomųjų tyrimų Trakų senamiestyje, Karaimų g. 18 Ten pat. 55 sklype 1997 metais ataskaita, LII, F. 39, Ap. 1, 19 Grikpedis M. Žalioji g. 3, Archeologiniai tyrinėjimai Nr. 145. Lietuvoje 2013 metais, Vilnius, 2014, p. 341–343; 7 Kaplūnaitė I. Žvalgomieji tyrinėjimai Karaimų g. Sarcevičius S., Kvizikevičius L. Tyrinėjimai 54A, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 Karaimų g. 60, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje metais, Vilnius, 2008, p. 375–377; 22; Ševeliovas 2006 metais, Vilnius, 2007, p. 355–356. O. Tyrinėjimai Karaimų g. 54A, Archeologiniai 20 Sarcevičius S., Kvizikevičius L. Tyrinėjimai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais, Vilnius, 2008, p. Karaimų g. 60..., p. 355–356. 383. 21 Budvydas U. Naujausi archeologiniai duomenys

14 apie istorinę Trakų miesto dalį – Užtiltę, Lietuvos 31 Firkovičius R. Trakai. Rūmų ir ūkinio pastato muziejų rinkiniai, Vilnius, 2007. liekanos Melnikaitė g. tarp 19 ir 21, Paminklų 22 Juškaitis V. Krosnių tyrimai Trakuose, Žaliosios g. konservavimo institutas. Lietuvos TSR Architektūros 4, Archeologiniai tyrimai Lietuvoje 2007 metais, paminklai. Istoriniai tyrimai. Istorinės apybraižos, Vilnius, 2008, p. 471–472; Piličiauskienė G., F.1019 Ap 11, B263. Piličiauskas G. Tyrimai Karaimų g. 58 Trakuose, 32 Ten pat. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, 33 Ten pat. Vilnius, 2009, p. 463–466. 34 Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas 23 Lietuvos metrika, knyga Nr. 10 (1440-1523). ir pilys… Užrašymų knyga 10, sud. E. Banionis, A. Baliulis, 35 Ten pat. Vilnius 1997, p. 67–68. 36 Firkovičius R. Trakai. Rūmų ir ūkinio pastato 24 Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas liekanos... ir pilys… 37 Ten pat. 25 Budvydas U. Trakų senojo miesto vietos (u. k. 38 Lisauskaitė B. Tyrimai Karaimų gatvėje, 27125), Karaimų (Karvinės) saloje vykdytų 2014 m. Archeologiniai tyrimai Lietuvoje 2014 metais, žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita, TIM. Vilnius, 2015, p. 357–362. 26 Lisauskaitė B. Trakų istorinis nacionalinis parkas..., 39 Ten pat. p. 57–77. 40 Lisauskaite B. Trakų senojo miesto vieta (u. k. 27 Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas 27125), Trakų senamiestis (u. k. 17114), Karaimų g. ir pilys… 44, Trakų m., Trakų r. sav., detaliųjų archeologinių 28 Baubonis Z. Žvalgomųjų archeologijos tyrimų tyrimų 2014 m. ataskaita. I tomas, TIM. Galvės ir Bernardinų ežeruose (Trakų m.) 1997 metų 41 Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas ataskaita, LII, F. 1, Ap. 1, Nr. 449. ir pilys… 29 Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas 42 Ten pat. ir pilys… 43 Prieiga per internetą: http://www.deutschefotothek. 30 Mikulionis S. XV a. pabaigos – XVI a. pradžios de/documents/obj/72025061/df_bika031_0000689_ pastatas Trakuose, Melnikaitės g. Architektūriniai motiv, žiūrėta 2016-07-37. tyrimai. 1969–1971, LVIA, F 1019, AP 11, B 153.

The Manors of Trakai of the 16th – 17th Centuries Based on Archaeological Research Data

Ugnius Budvydas Trakai History Museum

The fragmentation of written sources does the manors were owned by the relatives of the fol- not allow to establish exactly the place and number lowing noblemen: the Astikai, the Radvilai, the Pacai, of former noblemen’s manors in Trakai in the 15th – the Sapiegos, the Oginskiai, and the Valavičiai. The 17th centuries. We almost do not have their left ruins, representatives of these relatives, while occupying as at that time, their manor buildings were wooden various positions in a ruler’s manor, purchased de- like of all citizens. Trakai was settled on several is- mesnes in the town or around it, established in them lands, thus the limited space shaped the development their own manors. On the basis of archaeological ma- of the town. Land owners, boundaries of constantly terial, some interesting insights and prerequisites in changed demesnes and jurisdictions, as well as the localizing the rulers’ manors that used to be in Trakai territories with buildings were constantly changing. are provided in the present article. The archaeological Archaeological research provides only scarce infor- material related to the manor that used to belong to mation about the manors that used to be in the town, Marcijonas Aleksandras Oginskis is discussed more especially of the earliest period (the 15th century). comprehensively, as it is one of the most researched Thus the data about the buildings that used to be in manors in Trakai town and has prolific archaeologi- the manors, their location and purpose is insufficient. cal material. The data of this research allows to learn Judging from the references found in histori- about the material culture of the manor, as well as the cal sources, in the 16th – 17th centuries, in Trakai, history of that period of the 17th century.

15 ROKIŠKIO DVARO ĮTAKA LIETUVOS KULTŪRINEI, POLITINEI IR EKONOMINEI RAIDAI. XVIII a. pabaiga–XIX amžius

Giedrius Kujelis Rokiškio krašto muziejus

Rokiškis pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose siuntė 20 raitelių (9 husarus ir 11 kazokų), taip pat 11 paminėtas 1499 m. kaip didžiojo kunigaikščio Alek- pėstininkų, o už brolio (?) sūnų iš Kraštų dvaro – 3 sandro dvaras [...] prie Mūsų Rokiškio1 [...]. Šią prie- raitelius ir 1 pėstininką; 1567 m. į surašymą atvyko laidą patvirtina archeologo Broniaus Dakanio 2009 Krošinskio pasiųsti 33 raiteliai ir 16 pėstininkų5. My- m. vykdytų žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu kolas Krošinskis minimas kaip didis riteris, kuris buvo Rokiškyje, Šatrijos g. vedamų komunikacijų vieto- didžiojo etmono Leono Sapiegos kariuomenės husarų je rastas koklio fragmentas su didžiojo kunigaikščio rotmistras6. Valdant Krošinskiams, Rokiškis tapo vienu herbu-Vyčiu2. svarbiausių prekybos centrų su Ryga. Europoje buvo populiarūs Rokiškio linai. Krošinskiai savo naujose valdose puikiai tvarkėsi, skolino pinigus net didžia- jam kunigaikščiui7. Už nepriekaištingą tarnybą gau- davo aukštas pareigas. T. Krošinskio sūnus, Rokiškio valdytojas karališkasis dvarininkas I. Krošinskis nuo 1546 m. – Upytės vietininkas, 1554 m. – Breslaujos seniūnas, 1564 m. –Upytės seniūnas, 1566–1568 m. – Breslaujos pakamorė, 1568 m. –Vilniaus kaštelionas8.

2009 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu Rokiškio senojo dvaro teritorijoje (Šatrijos g.) rastas XVI a koklis su vyčiu. RKM 54785

Vėliau Rokiškio dvaras buvo paskirtas Alek- sandro žmonai Elenai ir jos palydai išlaikyti. 1513 m. Elenai mirus, dvaras vėl atitenka didžiajam kuni- gaikščiui3. 1514 m. ketvirtojo karo su Maskva metu, maskvėnai užėmė Smolenską, kurį tuo metu valdė Krošinskių giminė. Nenorėdami tarnauti carui, Iva- nas ir Timofiejus Krošinskiai 1514 m. Žygimanto Senojo paprašė prieglobsčio Lietuvos žemėse. Taip I. Krošinskiui buvo suteiktas Ostašino dvaras Nau- garduko paviete, o T. Krošinskiui – Rokiškio dvaras4. Krošinskių giminė Rokiškį valdė 200 metų. Kalbėti apie kunigaikščių Krošinskių indėlį į Lietuvos valstybės raidą gan sudėtinga dėl tyrimų stokos apie šią kunigaikščių giminę ir apie Rokiškį jų valdymo laikotarpiu. Krošinskiai minimi LDK kariuomenės sura- 2012 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu Rokiškio šymuose, teismo knygose. 1565 m. ir 1567 m. I. Kro- senojo dvaro teritorijoje rastas heraldinis koklis su šinskis minimas LDK kariuomenės surašymo doku- Breslaujos pakamorės Petro Jurgio Krošinskio mentuose Lietuvos Metrikoje: jis į 1565 m. surašymą (mirė prieš 1679 m.) šeimos herbu. RKM 54180

16 Paskutinysis iš Krošinskių giminės Juzefas rūmus suprojektavo žymus Lietuvos architektas Lau- Krošinskis 1715 m. surašė testamentą, kuriuo visą rynas Stuoka-Gucevičius, tačiau jokių dokumentų, turtą paliko savo patėviui Jonui Tyzenhauzui9. Tuo įrodančių šį faktą, kol kas nėra rasta. Dvaro rūmų metu Krošinskiai buvo jau nusilpę ir jokių svarbių fundacinį akmenį puošia užrašyti metai „1801“ ir tarp valstybės postų neužėmė. jų įkomponuoti kaligrafiški inicialai „IT“ (Ignacy Ty- 1715 m. prasidėjusi Tyzenhauzų valdymo epo- zenhauz). cha Rokiškyje tęsėsi 175 metus, kai mirė paskutinioji 1880 m. mirus paskutiniajam vyriškos gi- Rokiškio Tyzenhauzų atstovė iš brolio Reinoldo pavel- minės Rokiškio grafų Tyzenhauzų atstovui grafui dėjusi visus turtus Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckie- Reinoldui, Rokiškio dvarą paveldėjo jo sesuo Mari- nė. Iki XVIII a. pabaigos Rokiškio valdai Tyzenhauzai ja Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė. Taip dvaras perėjo neskyrė daug dėmesio, ne kartą ją nuomodavo kitiems Pšezdzieckių giminės nuosavybėn, o 1905 m. grafo dvarininkams10. Dvarą paveldėjus Ignotui Tyzenhau- Jono Pšezdzieckio iniciatyva dvaro rūmai buvo per- zui, Rokiškyje prasidėjo generaliniai pertvarkymo statyti į secesijos stiliaus dviaukščius rūmus. darbai, kuriems, kaip manoma, darė įtaką Rokiškį nu- siaubęs gaisras11. Manoma, I. Tyzenhauzas Rokiškyje panaudojo iš savo dėdės Antano Tyzenhauzo nusižiū- rėtą Pastovių miesto pertvarkymo planą. Miestelis suformuotas laikantis pagrindinių klasicizmo architektūros taisyklių. Miestelio ašimi tapo ilga stačiakampė aikštė. 1797 m. pasodintas vienintelis Lietuvoje išlikęs radialinio plano parkas, už jo užveistas sodas. Už parko numatytas įrengti zoologijos sodas12. 1810 m. Rokiškio dvaro plane matome už dvaro parko esančio miškelio suformuotą stačiakampio formos struktūrą su alėja centre. 1848 m. Rokiškio grafystės plane ši vieta pažymėta kaip „zwerynec“13.

Ignotas Tyzenhauzas. Iliustracija pagal W.Lesseur miniatiūrą iš Gabrielės Gunterytės-Puzinienės knygos „W Wilnie i w dworach Litewskich”

Grafai Tyzenhauzai

Ignotas Tyzenhauzas gimė 1760 m., mirė 1822 metais. LDK kariuomenės generolas majoras, LDK pėsčiosios gvardijos regimento šefas. 1782 m. tapo Šventojo Stanislovo ordino kavalieriumi. 1792 m. apdovanotas Baltojo erelio ordinu. 1792 m. Targo- vicos konfederacijos veikėjas, nuo 1793 m. LDK ge- neralinės konfederacijos Lydos pavieto tarėjas. 1794 m. Kosciuškos sukilimo dalyvis. Areštuotas okupa- cinės Rusijos imperijos valdžios, kalintas iki 1795 metų. 1801 m. Rokiškio dvaro rūmų statytojas. 1812 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikinosios komisijos narys, Pasalio seniūnas14. 1848 m. Rokiškio grafystės planas. RKM 44956 Rokiškį valdant I. Tyzenhauzui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Europoje vyko kar- 1801 m. Rokiškyje pastatyti nauji klasicis- dinalūs pokyčiai, kurie lėmė valstybių ir monarchijų tinio stiliaus dvaro rūmai. Yra prielaidų, kad šiuos žlugimus. Skaudus likimas ištiko ir mūsų valstybę.

17 Tačiau gyvenimas nenutrūko. Tyzenhauzai visada rū- kų, tekstas be jokių pataisymų, kas rodo, kad tai yra pinosi ir rėmė šalies kultūrinį gyvenimą, politines ir nuorašas nuo originalaus dokumento. Manome, kad ekonomines naujoves. šis unikalus istorinis šaltinis yra vertas gilesnio isto- I. Tyzenhauzo planuose buvo Rokiškyje su- rijos mokslininkių dėmesio ir publikacijos su vertimu kurti Tyzenhauzų giminės rezidenciją, savotišką kul- į lietuvių kalbą. Gali būti, kad šis dokumentas atskleis tūrinį centrą. Dar 1785 m. iš Gardino į Rokiškį buvo naujų faktų apie prorusiškų jėgų veiklą XVIII a. pabai- atkelta ankstyviausia Lietuvoje žinoma A. Tyzenhauzo gos Lietuvoje. įkurta privati muzikos mokykla. Deja, apie ją daugiau žinių neišliko15. Be to, I. Tyzenhauzas savo namuose buvo įsteigęs teatro draugiją. Vaidinimus rengė jo sū- nūs ir dukterys bei kiti kilmingi ponai ir ponios16. Mažai žinome apie šios prieštaringos as- menybės veiklą. Įdomus faktas, kad I. Tyzenhauzas palaikė Targovicos ir vėliau Generalinės konfederacijos idėjas, nukreiptas prieš 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucijos ir Ketverių metų seimo reformas, o vė- liau tapo 1794 m. sukilimo, kurio tikslas buvo prie- šintis Generalinės konfederacijos veiklai ir Rusijos okupacijai, dalyviu. 1812 m. buvo paskirtas Napo- leono administracijos Lietuvos laikinosios komisijos nariu ir pasirašė atsišaukimą, kviečiantį sukilti Rusi- jos pavaldinius lenkus17. Kas lėmė tokius sprendimus, deja, lieka paslaptis.

Grafas Konstantinas Tyzenhauzas. Dail. Fransois Grenier. Iliustracija iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“. RKM 1280 Konstantinas Tyzenhauzas gimė 1786 m. birželio 3 d. Žoludoke, mirė 1853 m. kovo 16 d. Pa- stovyse. 1880 m. jo ir šeimos palaikai buvo perlaidoti Rokiškio bažnyčios kriptoje. Ornitologas, dailininkas, Napoleono gvardijos lenkų korpuso 19-to lietuvių pėstininkų pul- ko pulkininkas. Prancūzijos Garbės legiono ordino kavalierius. Vilniaus universitete studijavo gamtos mokslus, buvo prof. Stanislovo Bonifaco Jundzilo mokinys ir jo darbų tęsėjas. Tapybos mokėsi pas prof. Joną Rustemą. Daug keliavo po Rusiją, Baltarusiją, Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą. Pastovių dvare įrengė vie- ną didžiausių Europoje ornitologijos kabinetų, kur 1792 m. Vilniaus konfederacijos dienoraštis. RKM 2888 sutalpino paukščių iškamšų (apie 3 000) ir kiaušinių kolekciją. Tėvo surinktą kolekciją jo sūnus R. Tyzen- Rokiškio krašto muziejuje yra saugomas, gal- hauzas padovanojo Vilniaus senienų muziejui. Jam būt, I. Tyzenhauzo pavedimu sudarytas 1792 m. Vil- buvo perduota 1 093 paukščių iškamšos, 563 vienetai niaus konfederacijos dienoraštis. Šis rankraštinis isto- kiaušinių, priklausančių 252 rūšims18. rinis dokumentas savo turiniu skiriasi nuo 1792–1793 K. Tyzenhauzas paskelbė apie 20 mokslinių m. dalimis publikuoto Generalinės konfederacijos darbų bei straipsnių apie paukščius, kirmėles, vabz- veiklos protokolo. Dienoraštis yra išsamesnis, pasa- džius, žuvis, retuosius žinduolius lenkų, vokiečių, lo- kojamojo pobūdžio. Rankraštis rašytas dviejų raštinin- tynų, prancūzų kalbomis. 1843–1846 m. lenkų kalba

18 parašė monografiją „Visuotinė ornitologija“, veikalus XIX a. Rokiškis buvo ne tik kultūros ir meno, „Ornitologijos, arba mokslo apie paukščius, pagrin- bet ir tuometinių aukštųjų technologijų centras. Tai dai“ 1841 m., „Migruojančių paukščių ornitologiniai patvirtina įrašas 1835 m. Rokiškio dvaro sąskaitų stebėjimai jiems parskrendant ir išskrendant“ 1844 knygoje, kur minimas atlygis varkaliui Vulfui Ševe- metais. K. Tyzenhauzas gerai piešė, ypač karikatūras. lovičiui už pagamintus 7 čiaupus Aknystos ir Lukštų Iliustravo Vladislovo Tačanovskio (Władysław Tac- palivarko garo mašinoms (Machyn porowych), 3 ve- zanowski) paukščių kiaušinių atlasą 1862 m.19. Ro- lenus ir 2 cilindrinius stūmoklius Rokiškio palivarko kiškio dvare K. Tyzenhauzas įsteigė zoologijos sodą, kūlimo mašinai, 11 volų Pajuodupės ir Geidonų ma- įrengė oranžerijas, kuriose buvo auginami šiltųjų bei lūnams24. Tai gali būti pirmasis Lietuvos teritorijoje subtropinių kraštų augalai. Teigiama, kad K. Tyzen- veikusios garo mašinos paminėjimas. Pasak energe- hauzas savo dvaruose turėjo paukščių preparavimo tikos istorijos žinyno „Lietuvos energetika“, leisto laboratorijas. Spėjama, kad viena tokių laboratorijų 1982 m., pirmoji garo mašina Lietuvoje veikė 1840 m. buvo ir Rokiškyje20. Klaipėdoje. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad tuo metu Rokiškį valdant K. Tyzenhauzui buvo suda- Klaipėda (Memel) buvo Prūsijos Karalystės miestas rytas 1825 m. Rokiškio grafystės inventorius21. Ma- ir Lietuvos Respublikos teritorija tapo tik po Klaipė- noma, kad jį sudaryti buvo užsakyta mirus Konstanti- dos krašto prijungimo 1923 m. sausio mėnesį. Dar no tėvui I. Tyzenhauzui ir paveldėjus Rokiškio dvarą. svarbesnis faktas yra tas, kad Rokiškio grafystės garo Inventorius pradedamas topografiniu Rokiškio gra- mašinos paminėtos 5 metais anksčiau nei Klaipėdos. fystės aprašymu. Taip pat išsamiai aprašomi palivarkai, jų pastatai, palivarkams priklausę kaimai, pali- varkų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, valstiečių prievolės ir mokesčiai, palivarkų pajamos ir išlaidos. Labai svarbus yra Rokiškio dvaro sodybos detalus aprašymas, kur pateikiama ne tik sodybos situacija, bet ir duomenys apie rūmų interjerą ir išplanavimą22. Tai unikalus istorinis dokumentas, suteikiantis neįkai- nuojamų duomenų apie XIX a. pradžios architektūrą.

Grafienė Sofija Tyzenhauz-de Choiseul-Gouffier. Dail. Johann Baptist von Lampi. Portretas saugomas Žemaičių „Alkos“ muziejuje Sofija Tyzenhauzaitė-de Šuazel-Gufjė (de Choiseul-Gouffier) gimė 1790 m. Žaludoke, mirė 1878 m. gegužės 28 d. Nicoje. Pirmoji moteris ra- šytoja iš istorinės Lietuvos. Autorė yra parašiusi 10 knygų, kurių daugumą sudaro istorinio turinio romanai, paremti faktais, susijusiais su to meto Lietuvos aukštuomenės gyvenimu: „Lenkai Sant Domingo saloje“ (1818), „Barbora Radvilaitė“ (1820), „Vladis- lovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas 1835 m. Rokiškio dvaro sąskaitų knyga. RKM 4031 prie Lenkijos“ (1824), „Politikos nykštukas“ (1827), „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831), K. Tyzenhauzo dukterėčia Gabrielė Giun- „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Po- terytė-Puzinienė savo knygoje „Vilniuje ir Lietuvos locka: istorijos įvykiai“ (1875), „Litanijos“ (1878), dvaruose“ teigia, kad jos dėdė Konstantinas po 1831– „Berryer: intymūs atsiminimai“ (1881), „Senieji tur- 1832 m. sukilimo buvo kalinamas Daugpilio tvirtovė- tuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886), „Etiudai ir pasa- je ir kaltinamas dalyvavimu sukilime23. kojimai apie Alfredą Musset“ (1891), „Atsiminimai

19 apie Aleksandrą, Rusijos carą“ („Reminiscencijos“) Rokiškio krašto muziejuje saugomame Ro- (1862). Autorė rašė prancūzų kalba. Jos romanai kiškio dvaro archyve tarp daugelio korespondenci- buvo išversti į lenkų, vokiečių kalbas. Ypatingo po- jos, dokumentų, yra pranešimas, adresuotas M. Ty- puliarumo susilaukė „Reminiscencijos“. zenhauzaitei-Pšezdzieckienei apie S. Tyzenhauzaitės Sofija augo Kairėnų dvare, pas globėjus Ma- mirtį Nicoje29. rikonis. Viešėdama Taujėnuose susipažino su Rusijos caru Aleksandru I ir tarp jų užsimezgusi draugystė truko 13 metų25. Prasidėjus Napoleono kampanijai, Sofija pelnė Prancūzijos imperatoriaus palankumą. Vėliau gyveno tėvo dvare Rokiškyje. Rokiškio baž- nyčioje ištekėjo už Platelių grafo Oktavijaus Šuaze- lio-Gufje. Apie tai byloja įrašas Rokiškio Šv. apaš- talo evangelisto Mato bažnyčios archyvo knygoje. Po vyro mirties tapo Platelių dvaro savininke. Sofija asmeniškai pažinojo Aleksandro Diuma tėvą, susira- šinėjo su Alfredu de Miuse ir daugeliu kitų iškilių ano meto Europos menininkų. Ji gyveno laisvą aristokra- tišką kosmopolitinį gyvenimą, keliavo po Europą, gyveno Prancūzijoje ir Italijoje26. Rokiškio krašto muziejuje yra saugomi 5 So- fijos Tyzenhauzaitės knygų egzemplioriai. Tai 1839 m. išleistas dvitomis „Halina Oginska, Ou Les Suedois En Grafas Reinoldas Tyzenhauzas. Pologne T. I-II“, 1862 m. Paryžiuje išleista „Reminis- Nežinomo dailininko portretas. RKM 3425 cences sur L‘Empereur Alexandre I et sur L‘Empereur Napoleon I“, 1875 m. Nicoje išleista „Gertrude des Reinoldas Tyzenhauzas gimė 1830 m. rugsė- Comtes Komorowski. Comtes Felix Potocka: Faits His- jo 7 d. Pastovyse, mirė 1880 m. liepos 26 d. Heidel- toriques“ ir 1878 m. Nicoje išleista „Litanies“27. Pirmojo berge. Palaidotas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto leidimo dvitomį „Halina Oginska, arba švedai Lenkijo- Mato bažnyčios kriptoje. Žymus mąstytojas, huma- je“ Rokiškio krašto muziejui padovanojo ekonomistas, nizmo ir nuolatinio žmogaus tobulinimosi idėjos knygų kolekcionierius Gitanas Nausėda, o kitas 3 S. Ty- šalininkas, visapusiškos ugdymo teorijos autorius, zenhauzaitės knygas padovanojo Lietuvos nacionalinė garo laivininkystės pradininkas Lietuvoje, Rokiškio Martyno Mažvydo biblioteka. S. Tyzenhauzaitės litera- Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios fundatorius, tūrinis palikimas saugomas Lietuvos nacionalinėje Mar- muzikos mokyklos Rokiškyje steigėjas. tyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvos mokslų akademi- Paveldėjo didžiulius turtus iš savo tėvo jos bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje. 28 Konstantino. Grafas R. Tyzenhauzas, būdamas ekonomistas, suprato, jog baudžiava ir lažas jau senai nebeperspektyvūs ir tik stabdo žemės ūkio ir visuo- menės raidą. 1854 m. savo valdomuose dvaruose grafas panaikino lažą ir įvedė piniginį mokestį (čin- čą). Rokiškio grafystės administratoriaus 1860 m. pranešime pažymima: Nuo to laiko, kai lažas buvo pakeistas činču ir tuo pačiu metu paplitus blaivybei, valstiečiai pasidarė žymiai uolesni ir sumanesni. Pa- didėjo gyvulių skaičius; geriau pradėti tręšti ir įdirbti laukai..., [...] valstiečiai moko savo vaikus, berniukus ir mergaites, rašto namuose arba mokykloje Rokiš- kyje.30 Grafas Reinoldas aktyviai dalyvavo Vilniaus ir Peterburgo agrarinių komitetų darbe. Būtent grafui R. Tyzenhauzui priklauso vienas iš pagrindinių vai- dmenų likviduojant baudžiavą Rusijos imperijoje, ta- čiau jis liko caro Aleksandro II šešėlyje31. 1855 m., norėdamas plėtoti Lietuvos prekybą, Pranešimas apie grafienės Sofijos Tyzenhauz-de Choiseul- grafas Reinoldas savo lėšomis įsigijo du garlaivius – Gouffier mirtį. RKM 4229 „Kęstutį“ ir „Nerį”. „Kęstutis“ sėkmingai kursavo

20 Nemunu nuo Kauno iki Tilžės, „Nerio“ maršrutas no Frydricho Gustavo von Šachto parengtą Rokiškio Nerimi nepasitvirtino dėl netinkamų laivybai sąlygų. bažnyčios projektą. Bažnyčios pagrindinis pastatas „Nerys“ vėliau plukdydavo tik keleivius pažintinėms buvo baigtas 1877 m. ekskursijoms iki Verkių.32. Šį grafo Reinoldo bandy- Būtina paminėti R. Tyzenhauzo indėlį į mu- mą galime laikyti ne tik garo laivininkystės, bet ir pa- zikinį Lietuvos gyvenimą. 1873 m. Rokiškyje buvo žintinio turizmo Lietuvoje pradžia. Adomas Honoris atkurta muzikos mokykla, kurioje 1876–1877 m. mo- Kirkoras savo knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių kėsi 25 vaikai36. Grafo iniciatyva bažnyčiose buvo ir jo apylinkes“ mini 1856 m. gegužės 14 d. pirmą giedama lietuviškai, R. Tyzenhauzas buvo užsakęs kartą pamatytą prie Žaliojo tilto stovintį R. Tyzenhau- kunigui Silvestrui Gimžauskui išversti į lietuvių kal- zo lėšomis pastatytą garlaivį, kuris buvo atplaukęs iš bą J. Haidno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, W. A. Kauno ir kitą dieną vyko į Verkius33. Mocarto „Te deum“ ir kitų kompozitorių kūrinių. Jie Be ūkio ir prekybos modernizavo idėjų, vis buvo atlikti ir R. Tyzenhauzo rūmuose Vilniuje37. dėlto pagrindinė R. Tyzenhauzo veikla buvo pozi- Grafas R. Tyzenhauzas mirė 1880 m. nesukūręs tyvizmo pakraipos filosofinės literatūros autoriaus, šeimos ir neužbaigęs savo gyvenimo darbo – Rokiškio sociologijos, politologijos teorijų pradininko veikla. Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios statybų. Grafas Grafas Reinoldas parašė apie 220 kūrinių. Dažnai R. Tyzenhauzas buvo paskutinis Rokiškio Tyzenhauzų kūriniai būdavo anonimiški, neturėjo pavadinimų ir linijos vyras, kartu su juo mirė ir ši garsi pavardė, kuriai dažnai klaidingai priskiriami kitiems autoriams. Au- pradžią davė riteris iš Holšteino žemės Engelbrechtas toriaus raštai siejami įvairios tematikos, kurioje val- von Tyzenhauzenas, XIII a. pradžioje kartu su vyskupu džios kilmės ir funkcionavimo bei jos institucijų idė- Albertu atkeliavęs į Livoniją ir įkūręs Rygos pilį. jos pateikiamos iš moralinės pozicijos34. Rokiškio krašto muziejuje yra saugomas grafo R. Tyzenhauzo rankraštinis palikimas. Ypač vertinga yra įvairių mokymų programų byla. Tai yra dvaro tarnautojams – girininkams, eiguliams, matininkams, administratoriams – ruošti skirtos mokymų programos, parengtos 1870–1871 m. grafo R. Tyzenhauzo35.

Grafienė Marija Tyzenhauz-Przedziecka. Dail. Franz Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia 1877 m. Xaver Winterhalter (1805–1873). Iliustracijos šaltinis: Fotografija iš Dalios Kurklietytės-Lukošienės asmeninio August Sokołowski „Dzieje porozbiorowe narodu archyvo polskiego ilustrowane“ t. 4, 1904 r.

1861 m. sukilimas Rokiškio krašto taip pat Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė gimė neaplenkė. Sukilimo kurstymu ir rėmimu buvo kal- 1823 m. lapkričio 13 d. Pastovyse. Mirė 1890 m. tinami Rokiškio dvaro administratorius Stanislavas gegužės 5 d. Varšuvoje. Palaidota Brodo kapinėse. Plavskis ir pats grafas R. Tyzenhauzas. Tačiau pri- Dailininkė, filantropė, mecenatė. Vilniuje įsteigė akių trūkus įrodymų, kaltinimai buvo atšaukti. 1864 m. ligų ligoninę, Rokiškyje atidarė vaistinę, prieglaudą sudegė Rokiškio bažnyčia ir grafui reikėjo nemažai vargšams, išlaikė muzikos mokyklą, ligoninę. Jos rū- pasistengti, kad būtų gautas leidimas naujai bažnyčiai pesčiu ir lėšomis baigta statyti dabartinė neogotikos statyti. 1866 m. Kauno gubernijos valdyba patvirti- stiliaus Rokiškio bažnyčia.

21 Marija tapė miniatiūras, taip pat jai pati- Atsidėkodama popiežiui Leonui XIII už su- ko kopijuoti senųjų meistrų darbus. Ji yra brošiūros teiktą leidimą tuoktis su savo pusbroliu Aleksandru „Deux tableaux du Dominichin“ (Paryžius, 1844) au- Pšezdzieckiu, popiežiaus 50-tojo ordinacijos jubi- torė. Lietuvos dailės muziejuje saugomas vienintelis liejaus proga Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė žinomas jos tapytas darbas, kuriame pavaizduota pati pontifikui padovanojo specialiai šiai progai užsakytą Marija, jos brolis Reinoldas ir jos abu sūnūs. albumą „Terra Mariana 1186–1888“. Albumą sudarė Po brolio grafo R. Tyzenhauzo mirties gra- Rygos menininkas; tekstų autorius – tyrėjas iš Latga- fienė M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė paveldėjo lės baronas Gustavas Mantoifelis. Albumas pasako- didžiulius turtus. Tyzenhauzų turtas, buvęs Kauno ir ja apie krikščionybės plitimą Latvijoje ir Estijoje – Dinaburgo (dab. Daugpilis) gubernijose, buvo verti- buvusioje Livonijoje, žinomoje kaip Marijos žemė namas 16 milijonų rublių. Gavusi palikimą, grafienė (terra Mariana). Albumas unikalus savo istoriškumu, 325 000 rublių skyrė labdarai. 75 000 akių klinikos taip pat menine ir kultūrine prasme. Jis saugomas Va- statybai Vilniuje, 15 000 rublių ligoninės statybai tikano Apaštališkoje bibliotekoje41. Nacionalinė La- Modline ir 100 000 rublių vargšų prieglaudoms Vil- tvijos biblioteka ir Vatikano Apaštališkoji biblioteka niuje, Kaune, Varšuvoje ir Breste38. pasirašė sutartį dėl albumo „Terra Mariana“ kopijų M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė toliau tęsė leidimo. Buvo išleista 14 identiškų ir 1 000 mažesnio brolio pradėtus darbus. Išlaikė Rokiškio muzikos moky- formato kopijų. Rokiškio krašto muziejuje saugomi klą, pasamdė naują mokyklos vadovą vargonininką Ru- M. Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės Rusijos imperi- dolfą Lymaną iš Zlonicės (Čekija). Rokiškio Šv. apaš- jos ir Prancūzijos imperijos pasai, vitražo, funduoto talo evangelisto Mato bažnyčios archyve yra saugoma Rygos Domo katedrai, eskizai, įvairūs dokumentai, sutartis, sudaryta tarp Rokiškio grafystės administraci- korespondencija. jos ir R. Lymano39. Šioje mokykloje savo muzikų kelią Tyzenhauzų valdymo laikotarpis Rokiškyje pradėjo tokie Lietuvos muzikos grandai, kaip Mikas Pe- vadinamas aukso amžiumi, nes būtent šiuo laikotarpiu trauskas, Juozas Gruodis, Juozas Tallat-Kelpša. Rokiškio krašte suklestėjo elitinė dvaro kultūra. Tyzen- Grafienė tęsė Šv. apaštalo evangelisto Mato hauzai rūpinosi krašto švietimu ir kultūra. Įvedė tech- bažnyčios statybas. Finansavo Salų Šv. Kryžiaus baž- nologines ir socialines naujoves, dalyvavo kovose už nyčios statybas. Buvo pasamdytas architektas Ge- Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo atstatymą. orgas Verneris, su grafiene derinami visi projektai. Vienas iš pagrindinių Rokiškio karšto muzie- Rokiškio bažnyčios interjerą įrengė geriausi to meto jaus tikslų yra dvarų kultūros puoselėjimas ir sklaida. Europos meistrai. Dabartinis Rokiškio bažnyčios Šiam tikslui pasiekti muziejuje yra įrengtos Rokiškio komplekso vaizdas yra grafienės M. Tyzenhauzaitės- krašto istorijos „Rokiškio dvaras. XIX a. – XX a. Pšezdzieckienės nuopelnas40. viduryje“ ir „Čia gyveno jaunieji grafaičiai“ ekspozicijos, kuriose eksponuojami unikalūs autentiški eksponatai iš Rokiškio dvaro, turintys glaudų ryšį su Rokiškį valdžiusiomis giminėmis ir garsiomis šių gi- minių asmenybėmis. Didelis dėmesys skiriamas ir edukacinei veiklai. Edukacinėse programose „Grafai Tyzenhauzai – mokslininkai, rašytojai, mecenatai“, „Rokiškio gra- fystė. Kas tai?“, „Arbatos valandėlė Rokiškio dvare“, „Sugrįžusios gyventi...“ muziejaus lankytojai supa- žindinami su XIX a. Rokiškio grafystės istorija, dvarų kultūros tradicijomis ir su Tyzenhauzų giminės atsto- vais, kurie paliko ryškų pėdsaką mūsų šalies istorijoje. Muziejuje organizuojamos mokslinės konferencijos, rengiami projektai, įvairūs renginiai, parodos, leidžiami leidiniai, skirti dvarų kultūros tyrinė- jimams ir propagavimui. Aktyvi projektinė veikla muziejuje pradėta dar 2008 metais. 2015 m. pradėtas tęstinis projektas „Grafų Tyzenhauzų kultūros kelias“ kviečia Lietuvos, Latvi- jos ir Baltarusijos mokslininkus bendradarbiauti tyri- nėjant grafų Tyzenhauzų giminės palikimą ir indėlį į Albumo „Terra Mariana 1186 – 1888“ faksimilės puslapis šių valstybių politinę, kultūrinę ir ekonominę raidą.

22 Rokiškio krašto muziejaus edukacinė programa „Sugrįžę gyventi“

Nuorodos: Warszawa 1860, t. 2. 15 Miškinis A. Rokiškio miesto istorinė urbanistinė rai- 1 Леонтович О. Н. Акты Литовской метрики da (iki 1969 m.) Rokiškis. Miestas, kaštas, žmonės. 1499 – 1507 г. Т 1. Варшава, 1897. p. 36–38. Vilnius, 1999. p. 96. 16 2 RKM 54785. Frankas J. Atsiminimai apie Vilnių. Vilnius 2001. p. 191. 3 Deksnys B. Kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio 17 Ten pat. p. 390. dvare. Prie Nemunėlio Nr. 2 (23), 2009. 18 Puffer J. Muzeum pryrodnicze Uniwersytetu Stefana 4 Темушев В.Н. Феномен московско-литовского Batorego w Wilnie. Wilno 1932. порубежья XV века. Мінск : Беларус. навука, 2011. 19 5 Gasiūnas V. Kraštas ir žmonės dailės kūriniuose. Ro- RIB, t. 33. - Petrograd: 1915, p. 239 ir 463. kiškis. Miestas, kraštas, žmonės. Vilnius 1999.p. 211- 6 Nesickij Kaspr. S.J. Herbarz Polski. Lipsk, 1840. t. 212. 5. p. 390. 7 VUB RS, F. 5 – B. 28 – 2334, L. 229. 20 Skujienė G. Grafo Konstantino Tyzenhauzo 8 Koialowicz Wijuk A. Herbaz Slaszty Wielkego paukščių kolekcija seniausiame zoologijos muziejuje Ksęstwa Litewskiego. Krakow, 1901. Lietuvoje. 9 Deksnys B. Kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio 21 Rokiškio dvaro archyvas. RKM 4031. 79 l. dvare. Prie Nemunėlio Nr. 2 (23), 2009. 22 Mackevičienė O. Grafų Tyzenhauzų archyvo 10 Deksnys B. Tyzenhauzai Rokiškio kraštuose prie apžvalga. Grafų Tyzenhauzų giminės paveldas. Livonijos sienos. Vilnius 2010. Tarptautinės konferencijos medžiaga. Rokiškis, 11 Miškinis A. Rokiškio miesto istorinė urbanistinė 2013. p 21 -22. raida. Rokiškis. Miestas, kraštas, žmonės. Vilnius, 23 Giunterytė–Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos 1999. p.89. dvaruose. Vilnius, 2005. p. 144-145. 12 Ten pat. p. 91. 24 Rokiškio dvaro archyvas. RKM 4031, P. 83 A. 13 Nacionalinis Ukrainos istorijos archyvas. F. 878 1. 25 Mukienė D. Pirmoji moteris rašytoja istorinėje Ap. B.178-a. RKM 44956. Lietuvoje. Sofija Tyzenhauzaitė ir jos knygos. 14 Korrespondent Warszawski Donoszący Wiadomości Literatūra ir menas. 2004 09 10 nr. 3014. Kraiowe y Zagraniczne. 1792, no 64 + dod., p. 586. 26 Butkuvienė A. Garsiosios Lietuvos moterys. Vilnius, Tablica genealogiczna rodziny Tyzenhauzów, w: 2007. p. 163 – 173. Stanisław Kazimierz Kossakowski, Monografie his- 27 RKM 57315/1-2, RKM 49701, RKM 49700, RKM toryczno-genealogiczne niektórych rodzin polskich 49702.

23 28 Mukienė D. Žinoma ir nepažinta Sofija Tyzenhauzaitė. 35 Mackevičienė O. Grafų Tyzenhauzų archyvo XIX a. pirmosios pusės rašytojų kūrybinis palikimas. apžvalga. Grafų Tyzenhauzų giminės paveldas. Žemaičių žemė. 2004/1. p. 45. Tarptautinės konferencijos medžiaga. Rokiškis, 29 RKM 4229 2013. p. 23–24. RKM 2888. 30 Mackevičienė O. Rokiškis ir grafai Tyzenhauzai. 36 Miškinis A. Rokiškio miesto istorinė urbanistinė Rokiškio krašto muziejus. 2010. p.14. raida (iki 1969 m.) Rokiškis. Miestas, kaštas, 31 Zemčionokas J. Valdžios anatomija Rajnoldo žmonės. Vilnius, 1999. p. 104. Tyzenhauzo (1830–1880) kūryboje. Grafų 37 Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir katalikų Tyzenhauzų giminės paveldas. Tarptautinės bažnyčia Lietuvoje. Vilnius, 2003. p. 270. mokslinės konferencijos medžiaga. Rokiškis, 2013. 38 Millionowy spadek. Gazeta Lwoska. Lwow, 1881. Nr p. 75. 4. S. 3. 32 Tiszkewicz K. Wilija i jej brzegi : pod względem 39 Rokiškio Šv. Mato evangelisto bažnyčios archyvas, hydrograficznym, historycznym, archeologicznym i fondas Nr. 1-B. etnograficznym. Drezno, 1871. p. 62. 40 Liukšionytė-Tolvaišienė N. Rokiškio bažnyčia: 33 Kirkor A. H. Przechadzki po Wilnie i jego okolicach. Statybos istorija ir meniniai bruožai. Rokiškis. Wilno, 1856. p. 145. Miestas, kraštas, žmonės. Vilnius, 1999. p. 246–247. 34 Zemčionokas J. Valdžios anatomija Rajnoldo 41 Сомс Х. Альбом „Terra Mariana“ – подарок Tyzenhauzo (1830–1880) kūryboje. Grafų Tyzenhauzų Папе Римскому I Льву XIII (1888 г.): литовские giminės paveldas. Tarptautinės mokslinės konferencijos эпизоды. Acta humanitarica universitatis Saulensis. medžiaga. Rokiškis, 2013. p. 76. 2009, t. 9. p. 176–184.

The Influence of Rokiškis Manor to Cultural, Political, and Economic Development of Lithuania at the End of the 18th Century – the 19th Century

Giedrius Kujelis Rokiškis Regional Museum

Rokiškis for the first time was mentioned in his- other publications. His sister Sophie Tyzenhauz – de torical sources in 1499 as a manor of the Great Duke Choisel-Gouffier was the first woman-writer from Alexander [...] near our Rokiškis [...]. external Lithuania. She wrote 10 literary works, Later Rokiškis manor was given to support the majority of which are historical novels. Sophie Alexander’s wife Elena and her retinue. In 1513, knew Alexandre Dumas, corresponded with Alfred 1514, during the fourth war with Moscow, the Mus- de Muse. Other famous personalities – Reynold Ty- covites took Smolensk, which in that time was ruled zenhauz, who was a writer-philosopher, disseminator by the Krošinskiai family. Ivanas Krošinskis was gi- of modern ideas, initiator of steam shipping in Lithu- ven Ostašinas manor in Navahrudak district, after he ania, founder of Church of Saint Apostle Evangelist lost his demesne, whilst Timofėjus Krošinskis was Matthew in Rokiškis, as well as his sister Marija Ty- given Rokiškis manor. The Krošinskiai family ruled zenhauz-Pšezdziecka, who was a painter, philanthro- Rokiškis for 200 years. pist, founder of eye clinic in Vilnius, she finished the At the beginning of the 18th century, Rokiškis was equipment of Rokiškis Church. owned by the Tyzenhaus. The Tyzenhaus’ ruling period The contribution of Rokiškis governors to cultu- is called in Rokiškis as “Golden Age” because during ral, political, and economic development of Lithuania that period in Rokiškis region, elite manor culture flou- has been proclaiming Rokiškis and the families that rished. The Tyzenhaus took care of country’s education governed it until now. and culture. They introduced technological and social The aim of the paper is to discuss the contributi- innovations, took part in the battles for the restoration of on of Rokiškis Manor (in a broad sense) and the fami- the statehood of the Two Nations Republic. lies that governed it to the history of Lithuanian state, This honourable family was familiar with world- to reveal the most unique exhibits of Rokiškis Regio- famous personalities, as Konstantinas Tyzenhaus – an nal Museum related to the topic under discussion, as ornithologist, artist, and military officer, who wrote well as to show the museologists’ contribution to the a famous treatise “Global Ornitology” and over 20 dissemination of manor culture in Lithuania.

24 DVARŲ MUZIKOS ATSPINDŽIAI KAUNO MIESTO MUZIEJAUS M. IR K. PETRAUSKŲ LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS SKYRIAUS RINKINYJE: XVIII–XIX A. XVIII–XIX a. rankraštinės ir spausdintos kunigaikščių Oginskių šeimos muzikinio palikimo gaidos

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyrius

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų veikėjas, išsilavinęs, daug keliavęs aristokratas, itin lietuvių muzikos istorijos skyriaus rinkinyje saugoma mėgęs ir vertinęs muziką. Savo muzikines pažiūras jis daugiau kaip 6 000 eksponatų: rankraštinių ir spaus- išdėstė 1828 metais parašytoje knygoje „Laiškai apie dintų gaidų, rinkinių, konvoliutų. Didžioji dalis rinki- muziką“. Oginskis kūrė vokalinę, fortepijoninę muzi- nyje saugomų eksponatų – XX a. lietuvių kompozito- ką, yra laikomas operos „Zelida ir Valkūras, arba Bo- rių kūriniai. 1971–1980 metais iš Kauno politechnikos napartas Kaire“ autoriumi. Ne mažiau svarbūs jo keturi instituto (KPI) buvo perduota apie 2 800 eksponatų: „Atsiminimų“ tomai. Šiame straipsnyje pristatoma ke- Miko Petrausko, Juozo Naujalio rankraščių, gaidų, taip turiolika su Oginskių šeima susijusių eksponatų-gaidų: pat įvairių rankraščių ir leidinių, siekiančių XVIII a. septyni dedikacijas turintys kūriniai (penki rankraščiai, Per 800 gaidų, perimtų iš KPI bibliotekos, iškart buvo du spausdinti leidiniai), vienas leidinys su dovanojimo patalpinta į muziejaus fondus, o likusi dalis perkelta įrašu, vienas J. Kozlovskio (M. K. Oginskio pirmojo į uždaro tipo biblioteką1. Bibliotekoje esantys ran- muzikos mokytojo) kūrinio rankraštis, keturi M. K. kraščiai ir leidiniai iki šiol nebuvo nei tyrinėti, nei Oginskio kūriniai (spausdinti) ir vienas M. K. Oginskio eksponuoti. Pastaraisiais metais nutarta bibliotekoje penkių kūrinių (spausdintų) konvoliutas. saugomas gaidas ištirti ir perkelti į muziejaus fondus, Francesco Zappos Trijų sonatų smuikui, vio- tai pamažu ir daroma. lončelei ir fortepijonui partijos yra seniausias šios Dauguma eksponatų pažymėti Vytauto Di- kolekcijos eksponatas, datuotinas 1790 metais, nu- džiojo universiteto bibliotekos antspaudu, nes 1950 manoma parašymo vieta -– Haga. (Tre Sonate per metais, sovietų valdžiai uždarius Kauno Vytauto Di- il Forte piano con l‘accompagnamento d‘un violino džiojo universitetą, jo palikimas atiteko Kauno poli- & violoncello Fatte Espressamente per divertimen- technikos instituto bibliotekai. Be Vytauto Didžiojo to di Sua Exel...za La Nobilissima Signora Contessa universiteto bibliotekos spaudo, pasitaiko įvairių mo- Oginska natta Lasocka Nell‘ocasione del Giorno for- kyklų, draugijų antspaudų. Tarp gaidų – XVIII–XIX tunato della Sua Nascita Composte dal Suo Umilis... a. kompozitorių kamerinių kūrinių partijos, surištos mo & Obl...mo Ser...re Francesco Zappa“ – toks titu- šilkiniu siūlu, (gaidos gana geros būklės, gana šva- linis įrašas yra visuose trijuose rankraščiuose). Italų rios, ypač viduje esančios partijos), XIX a. muziki- violončelininkas ir kompozitorius Francesko Zappa nė pedagoginė literatūra (beveik visiems instrumen- (1717–1803) didžiąją gyvenimo dalį praleido Hagoje, tams), dainynai, giesmynai, gaidos, galimai susijusios tačiau koncertavo visoje Europoje, o apie 1771 me- su Mažosios Lietuvos muzikiniu paveldu, įvairių ope- tus lankėsi Lenkijoje, Gdanske. Dedikacijoje nuro- rų klavyrai, bažnytinė muzika, nedaug, bet įdomūs ir dyta, kad tai – dovana gimimo dienos proga, tačiau vertingi gaidų rankraščiai, datuotini XVIII–XIX a. rankraščiai nedatuoti. Kūrinys dedikuotas Mykolo Tarp bibliotekoje saugomų gaidų buvo atrasta Kleopo Oginskio pirmajai žmonai Izabelei Oginskai, keletas rankraščių ir leidinių, susijusių su kunigaikš- gimusiai Lasocka, gimimo dienos proga. 1790 metų čių Oginskių muzikiniu paveldu2. vasaros viduryje M. K. Oginskis su žmona Izabele Straipsnio tikslas – pristatyti Kauno miesto išvyko į Hagą, atvyko 1790 liepos 17 dieną, įteikė muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos isto- įgaliojamuosius raštus3 vietininkui Oranžo princui rijos rinkinyje saugomas gaidas, susijusias su kuni- Viljamui V ir jo žmonai princesei Sofijai Vilhelminai, gaikščių Oginskių muzikiniu paveldu, ir jų autorius. Frydricho II dukterėčiai. Hagoje Oginskiai buvo iki Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis gruodžio 8 d.4 Šiuo laikotarpiu (arba vėliau) ir galėjo (1765–1833) labiausiai žinomas kaip polonezo „Atsis- būti parašytos šios sonatos. Izabelė Lasocka-Ogins- veikinimas su tėvyne“ autorius, valstybės ir politikos kienė (1764–1852) – pirmoji Mykolo Kleopo Oginskio

25 žmona, vienintelė Lenkijos didikų Antonio Lasockio „VIOLINO“ ir tamsiau „Francesco Zappa“; gaidose ir Teresės Godlevskos-Lasockos duktė. Santuokoje keturi lapai. Violončelės partijos gaidos geros būklės, Izabelė ir M. K. Oginskis gyveno 1789–1802 metais5, viršelis šiek tiek apsitrynęs, nugarėlė naujai apklijuo- turėjo du sūnus: Tadą (1798–1844) ir Pranciškų Ksa- ta. Ant viršelio užklijuotas popieriaus lapelis su užrašu verą (1801–1837). Visų trijų partijų rankraščiai įrišti, „VIOLONCELLO“. Gaidose keturi lapai. Fortepijono viršeliai dekoruoti ebru technika (turkiška marmuro partijos gaidos kiek prastesnės būklės, lapai laikosi imitacija), visi trys rankraščiai turi dedikacijos pus- laisviau, jų krašteliai apsitrynę. Gaidų nugarėlė odinė, lapį. Gaidose trys sonatos: pirmoji G-dur (andantino, su įspaustomis raidėmis „FORTEPIANO“, ant viršelio rondo comodo), antroji C-dur (allegro spiritoso, rondo jokio priklijuoto lapelio (kaip ant smuiko ir violončelės allegretto grazioso), trečioji A-dur (allegro moderato, partijų) nėra. Gaidose 13 lapų. Kaip ir kitos iš KPI bi- rondo allegro con spirito). Smuiko partijos gaidos ge- bliotekos perimtos gaidos, šios irgi turi ankstesnių bi- ros būklės, viršelis kiek apsitrynęs. Ant viršelio užkli- bliotekų žymėjimus ant viršelių, tituliniuose ir kituose juotas popieriaus lapelis: rašalu užrašyta (kiek rudžiau) puslapiuose, taip pat spaudų su datomis.

Francesco Zappa, trijų trio sonatų smuikui, violončelei ir fortepijonui partijų titulinis puslapis. Tikėtina Haga, apie 1790 m.

Francesco Zappa, smuiko partijos pirmasis puslapis. Tikėtina Haga, apie 1790 m.

26 ?

Įdomu tai, kad apie šį autorių – Frances- rankraštis ir spausdintos gaidos. Abu kūriniai dedikuoti co Zappą – neužsimenama M. K. Oginskio knygoje kunigaikščiui M. Oginskiui. Nors vieno kūrinio pava- „Laiškuose apie muziką“, taip pat jo nemini nei Ivas dinime minimas Rietavas, o kito sukūrimo vieta nuro- Zaluskis, nei Andžejus Zaluskis. dytas Rietavas, labiau tikėtina, kad kūriniai dedikuoti Emile Julliard, „Elegie. Pensee et souvenir“ Plungės kunigaikščiui Mykolui Mikalojui Severinui („Mintys ir prisiminimai“), kūrinys balsui ir fortepi- Markui Oginskiui (1849–1902), kuris gyveno Rietave, jonui, rankraštis. Dedikuotas „A Mme la Princese O. o į Plungę persikėlė apie 1879 m. M. Oginskis buvo Oginska“. Ženeva, XIX a. Šio kūrinio autorius yra didelis muzikos mėgėjas, žinovas, mecenatas, pats mo- Ženevoje gimęs keliautojas ir rašytojas Emile Julliard kėjęs groti keliais muzikos instrumentais7. (1837–1907), Rietavo dvare dirbęs Irenėjaus Oginskio Minimas rankraštis – Kavatinos orkestrui ir vaikų mokytojas. Vėliau jis keliavo po Europą, dvejus fortepijonui fortepijono partija, Rietavas, 1887 m. Ti- metus gyveno Maskvoje, vėliau Atėnuose, Konstanti- tulinis rankraščio puslapis užrašytas ranka, lenkų kal- nopolyje. Grįžęs į Šveicariją dirbo literatūros dėstytoju. ba, gaidos perrištos mėlynu kaspinėliu. Kūrinys trijų Asmuo, kuriam dedikuotas kūrinys, galėtų būti Olga lapų, ketvirtas lapas tuščias, tik su nubraižytomis pen- Oginskienė, gimusi Kalinovska (1808–1863), Mykolo klinėmis. Kleopo Oginskio sūnaus iš antros santuokos, Rietavo Kitas Aloyzo Butkevičius kūrinys – valsas kunigaikščio Irenėjaus antroji žmona. Irenėjaus ir Ol- fortepijonui „Wspomniene Retowa“ („Prisiminimai gos šeimoje gimė du sūnūs: Bogdanas Oginskis (1848 – apie Rietavą“), išleistas Varšuvoje8, 1879 m. (cenzūros 1909) ir Mykolas Mikalojus Oginskis (1849–1902). data). Valso viršelyje priklijuota ovali kol kas nenusta- Rankraštis nedatuotas, apytikrė data – nuo tyto jaunuolio fotografija. Kūrinys septynių puslapių9. 1857 m. iki 1863 m.6 Rankraščio būklė patenkinama, François de Merlini Amateur, Šeši romansai kūrinį atlikti įmanoma, tačiau trūksta beveik dviejų balsui ir fortepijonui, leidinys, dedikuotas M. Ogins- vokalinės partijos taktų. Kūrinys – gaidų dvilapis, už- kiui10. Natos išleistos Peterburge XIX a. pradžioje. rašytas vidinėje dvilapio lapo dalyje. Likęs tekstas – Kūrinys nedatuotas, o apie autorių duomenų kol kas aštuoni posmai prancūzų kalba, užrašyti gaidų nuga- nerasta, tad numanyti datą įmanoma tik pagal leidėją rėlėje. – Honoré-Joseph Dalmas (mirė 1829 m. Peterburge). Tarp Oginskiams dedikuotų kūrinių yra du H. J. Dalmas – prancūzų aktorius ir muzikantas, natų Aloyzo Butkevičiaus (apie 1841–1896), Rietavo ūk- graveris, spaustuvininkas ir leidėjas, knygų dvarui vedžio sūnaus, Rietavo muzikos mokyklos auklėtinio, tiekėjas, vienas iš ankstyviausių A. Puškino poezijos kurį laiką čia mokytojavusio (1880–1882), dirbusio vertėjų į prancūzų kalbą. Į Rusiją jis atvažiavo pačioje orkestro dirigentu ir bažnyčios vargonininku, vėliau XIX a. pradžioje, dirbo prancūzų operos trupėje. Dal- pianisto, vargonininko, Varšuvos muzikos instituto mas įsteigė vieną stambiausių Peterburgo natų leidy- vargonų klasės profesoriaus (1889 ?–1896), kūriniai – klų XIX a. ir vieną pirmųjų natų žurnalų – „Trouba-

Aloyzas Butkevičiaus, Kavatinos orkestrui ir fortepijonui fortepijono partija, Rietavas, 1887 m. Viršelis

Emile Julliard, „Elegie. Pensee et souvenir“ Aloyzas Butkevičiaus, Kavatinos orkestrui ir fortepijonui viršelis. Ženeva, XIX a. fortepijono partija, Rietavas, 1887 m. Pirmas puslapis

27 Aloyzas Butkevičius, Valsas fortepijonui „Wspomniene J. J. Rousseau operos „Le devin du village“ partitūra, Retowa“ (Prisiminimai apie Rietavą), išleistas Varšuvoje, Paryžius, Victor Dufaut ir Brutus Dubois, XIX a. 1879 m. dour du Nord“. Minimų gaidų tituliniame puslapyje galėjo dedikuoti knygą. Knygoje rastas nepasirašytas ir nurodyta, kad išleido Dalmas, žurnalo „Troubadour natų popieriaus lapelis (9,7 x 15 cm) su užrašyta me- du Nord“ leidėjas, bei nurodytas jo adresas. Gaidų lodija ir tekstu po natomis vienoje pusėje ir keturiais būklė gana gera, leidinio viršelis minkštas, tad kraštai posmeliais kitoje pusėje. Tekstas prancūzų kalba, pa- ir kampai apiplyšę, viršelio spalva pakitusi. Gaidos triotinis, kartu melancholiškas. Melodijos ir teksto perrištos gelsvu siūleliu. Romansų tekstai prancūzų autorius kol kas nenustatytas. kalba: „Romance Ossianique“; „La souvenance“; Muziejuje saugomas pirmojo M. K. Oginskio „Les adieux a Mde la princesse Galitzin, née Wasilci- muzikos mokytojo Juzefo Kozlovskio (1757–1831) kū- koff“; „Complainte d‘un Amant“; „Le départ de Sil- rinio rankraštis – Polonezas orkestrui ir chorui, dedikuo- vie“; „Ce que je desire“. tas Aleksandrui Bezborodko, Peterburgas, 1792 m. J. Tarp šių gaidų yra leidinys su dovanojimo įrašu – Kozlovskis pradžioje dirbo Varšuvos katedros orkestre, J. J. Rousseau operos „Le devin du village“ partitū- apie 1773 metus tapo M. K. Oginskio muzikos mokyto- ra, Paryžius, leidėjai Victor Dufaut ir Brutus Dubois. ju. Jaunas muzikantas Juzefas Kozlovskis atvyko mo- J. J. Rousseau (1712–1778) – filosofo, enciklopedis- kyti Mykolo Kleopo sesers Juzefos, tačiau pamokomis to, kompozitoriaus ir muzikologo – vienaveiksmė susidomėjo ir visai jaunas Mykolas Kleopas11. opera „Kaimo burtininkas“ (1752) išgarsino jį kaip Apie jį M. K. Oginskis „Laiškuose apie muzi- kompozitorių, išsilaikė repertuare net apie 60 metų. ką“ rašė: Juzefas Kozlovskis, mano pirmasis muzikos Muziejuje saugomas leidinys (partitūra) nedatuotas, mokytojas, paliko mūsų šeimą 1778 metais ir išvyko pagal leidyklos veiklos metus, galima numanyti, iš- į Rusiją, nes parsisamdė kunigaikščiui Potiomkinui, leistas 1810–1842 metais. Leidinys knygos formato o vėliau persikėlė į Sankt Peterburgo dvarą. Valdant (25,5 x 17,5 cm), 112 puslapių. Viršelis buvo sudrė- trims valdovams: Jekaterinai, Pavelui ir Aleksandrui, kęs, kraštai ir nugarėlė kiek aptriušę. Dovanojimo jis buvo Imperatoriškųjų Aukštybių Sankt Peterburgo įrašas yra partitūros viršelio viršuje, deja, jis sunkiai ir Maskvos teatrų orkestrų direktorius. Jis sukūrė daug įskaitomas. Dedikacija prancūzų kalba, skiriama jų polonezų, kurie turėjo didelį pasisekimą. Kūrė muziką ekscelencijoms princesėms Oginskoms, dovanoto- ir garsiausių rusų poetų, ir lengvo turinio dainelių at- jas kol kas nenustatytas. Dovanojimo įraše mini- likėjų, tokių kaip Deržavinas, Dmitrievas, Neledinskis mos princesės Oginskos galėtų būti Mykolo Kleopo ir t. t., žodžiams. Itališkas melodijas pritaikydavo rusų Oginskio dukros Amelija Oginskytė-Zaluska (1803– stiliui ir išgarsėjo labai meniškomis ir jausmingomis 1858) ir Ema Oginskytė-Bžostovska (1810–1871). dainomis. Parašė chorų kelioms rusiškoms operoms, Abi seserys nuo mažens keliavo su tėvais, muzikavo, tarp jų ir operai „Fingalas“, ir pelnė didelę šlovę, bet kūrė muziką. Deja, kol kas nepavyko nustatyti, kas pagrindinis kūrinys, kurį įvertino net kelių šalių meni-

28 J. J. Rousseau operos „Le devin du village“ partitūroje rasti lapeliai

Juzefas Kozlovskis, Polonezas orkestrui ir chorui, dedikuotas Aleksandrui Bezborodko, Peterburgas, 1792 m. ninkai, buvo „Requiem“, kurį sukūrė Sankt Peterburge, rašas „Copia 1ma originale“. Tituliniame puslapyje ir paprašytas paskutiniojo Lenkijos karaliaus Stanislovo. tekste po natomis matoma ta pati rašysena, pabaigoje Jis plačiai žinomas ir italų muzikantams, kurie jo kūri- rašysena pasikeitusi. nius daug kartų grojo Toskanos dvaro koplyčioje, daly- Kūrinys skirtas orkestrui (styginiai, fleitos, vaujant didžiajam kunigaikščiui Ferdinandui, kuris J. klarnetai, valtornos, trimitai, tūba, tamburinas ir lėkš- Kozlovskį nepaprastai išgyrė.12 Konstantinas Tiškevi- tės) ir chorui. Raktai, ženklai ir metras bei instrumen- čius knygoje „Vilija ir jos krantai“ apie Zalesę rašė, kad tai nurodyti tik kūrinio pradžioje, dar kartą jie užra- kvartete su kunigaikščiu M. K. Oginskiu grojo ispanų šyti trio dalies pradžioje. Polonezo tekstas (dvylika smuikininkas Eskudera, tuo metu jau senas ir gaunantis posmelių) atskirai išrašytas kūrinio pabaigoje. Raštas kunigaikščio pensiją. Violončele šiame kvartete grojo sunkiai įskaitomas. Tekste šlovinama imperatorė Je- tarnybą Peterburge baigęs ir Zalesėje 1821 metais ap- katerina II. Tekstas rusų kalba.14 Kaip ir kiti iš KPI sigyvenęs pirmasis M. K. Oginskio muzikos mokyto- bibliotekos perimti rankraščiai ir leidiniai, ši J. Koz- jas Juzefas Kozlovskis. Altu kvartete tikėtinai grojo lovskio partitūra pažymėta Vytauto Didžiojo univer- J. Kozlovskio duktė. Deja, šis muzikavimas truko neil- siteto bibliotekos antspaudu. Kaip šis rankraštis pa- gai, nes netrukus J. Kozlovskis grįžo į Peterburgą, kur teko į Lietuvą ir Kauną, kol kas nustatyti nepavyko. mirė 1831 m.13 Specialistai, tyrinėjantys kunigaikščio Myko- J. Kozlovskio Polonezo orkestrui ir chorui lo Kleopo Oginskio (1765–1833) muzikinį palikimą, gaidos yra tik su tituliniu užrašu prancūzų kalba: Po- nesutaria dėl tikslaus kūrinių skaičiaus; visų tyrinė- lonoise a grand orchestre, avec des choeurs compo- tojų pateikiamus skaičius galima rasti D. Ramonai- see pour la masquerade, qui a oulieu dans la mainos tės-Mukienės knygoje „Polonezų kelias. Gyvenimas, de I. E. Monsieur le Comte Besborodko, chevalier des kurio nepakartosi“15. Apie savo kūrinių leidybą M. K. plasieurs ordres par J. Koslovsky amateur de 29 Dec. Oginskis užsimena net keliose knygos „Laiškai apie 1792 a St. Petersbourg, be viršelio, neįrištos, (trys muziką“ vietose: Baigdamas jums pasakoti apie savo peizažinio formato gaidų dvilapiai), iš viso – šeši la- viešnagę Drezdene pridursiu, kad vienas jaunuolis, pai, viršuje ir apačioje perrišti siūlu. Lapo viršuje už- pavarde Inkermanas, sėkmingai patobulinęs litogra-

29 fijos meną, manęs primygtinai prašė duoti jam savo mos akimirka“) f-moll; Nr. 3. Canzonetta „Caro il va- polonezus, romansus ir kitus muzikinius kūrinius su pore“ („Brangus atodūsis“) F-dur; Nr. 4. Canzonetta mano paties padarytais pataisymais. Jis savo lėšomis „Come un sole“ („Kaip vidurdienio saulė“) F-dur; Nr. ir iniciatyva išspausdino visus tuos kūrinius labai ele- 5. Romance „Helas! si je passe“ („Liūdna diena be gantiškai išleistuose rinkiniuose. Kiekvieno rinkinio tavęs“) g-moll; Nr. 6. Romance de fabre d‘Eglantine pradžioje nurodė, kad spausdinta iš originalo, gau- „Beautes que Venus“ („Pažvelkite į tą, kurią myliu“) to iš paties autoriaus. Inkermanas, nuvykęs į Italiją, G-dur; Nr. 7. Allegretto „Vous qui prenez“ („Mei- dėkingumo kupinuose laiškuose maloniai pranešė, lės pamoka“) F-dur; Nr. 8. Romance „Livrons nous kad tie leidiniai atnešė jam nemažai naudos, ir kaip au“ („Pasinerkim į švelnius jausmus“) C-dur; Nr. 9. padėkos žodį atsiuntė keletą man dedikuotų muzikos Romance de fabre d’efantine „Je t’aime tant“ („Man kūrinių ir litografijos darbų, kuriuos buvo ištobulinęs sunku savo meilę apsakyti“ A-dur; Nr. 10. Romance taip, kad geriau ir būti negali16. „J’ai cesse“ („Išmokyk mane mylėti“) g-moll; Nr. 11. Gyvendamas Vilniuje 1817 metais savo lė- Chanson „L’eau qui caresse“ („Meilės malonė“) G- šomis pas tuo metu į miestą užsukusį gana įgudusį dur; Nr. 12. Villanelle par Desportes Poete du XVI menininką išspausdinau savo polonezus ir romansus. me siecle „Roset te pour“ („Rozetė“ F-dur19. Reikia Leidiniai buvo skirti paremti vargstančiuosius, maž- paminėti, kad nepaisant tuometinės nuomonės apie daug 500 žmonių, gyvenusių Vilniaus labdaros drau- popieriaus prastumą, leidinys išsilaikęs puikiai20. gijos, kurios pirmininku buvau, namuose. Gailestingi 1811 m. Peterburge išleisti du M. K. Ogins- žmonės puolė juos pirkti ir neturtėlių fondas pasipildė kio romansai balsui ir fortepijonui „Sur un rien“ nuo šešių iki septynių šimtų aukso dukatų17. Muzieju- („Apie nieką“) ir Romance „Fallait-il me guerrir“ je saugomi keturi M. K. Oginskio kūrinių leidiniai ir („Leisk man tikėti“), pagal Iwo Zaluski, šie romansai vienas penkių M. K. Oginskio kūrinių konvoliutas. sukurti Zalesėje. Viršelyje nurodyta, kad muzikos au- Chronologiškai ankstyviausias leidinys yra torius – „M. O“, o žodžių – „N. N.“ Gaidos be kieto „Recueil de Compositions pour le Clavecin ou Forte- viršelio, bet būklė gana gera. Leidėjas – „Magazin de piano de M. O. choise et publie par Joseph Koslovsky Musique“, rue gr. Morsko, No. 125. amateur Liv. 2“ (J. Kozlovskio parinkti ir išspausdinti M. K. Oginskis, Trys romansai balsui ir forte- M. K. Oginskio kūriniai, antras sąsiuvinis). Išleista pijonui, Peterburgas (?), 1814 m. Tekstai prancūzų kal- Peterburge, 1810 m. Tai dvylika kūrinių balsui ir for- ba. Viršelis kietas, priešlapyje dovanojimo įrašas. Vir- tepijonui, tekstas prancūzų kalba. Apie šių kūrinių šelis aptrauktas raudonos spalvos oda, kraštai puošti leidybą M. K. Oginskis rašė:Pirmasis mano vaikystės aukso spalvos vynuogių lapų ir uogų įspaudais, centre muzikos mokytojas Kozlovskis, kuris tuo metu buvo įspaudas „Trois Romances de M. O. “Romansai „C‘est visų Jo Imperatoriškosios Aukštybės teatrų Sankt Pe- pour vous que je respire“ („Tik dėl jūsų“), „Je ne t’ai terburge ir Maskvoje direktorius, parodė tris mano pas vu sourire“ („Dovanok man šypseną“) ir „Quand polonezų, kurių pirmasis buvo in fa, partitūras, užra- tu m’aimais“ („Kai tu mane mylėjai“). Gaidose keturi šytas Vienoje, Berlyne ir Leipcige. Kozlovskis manė, lapai, priešlapiai su vandenženkliais, yra papildomi įri- kad jose pilna netikslumų, nes, be abejo, neturėta ge- šimo lapai. Ant pirmojo spalvoto priešlapio yra įrašas ros rankraščio kopijos. Jis paprašė manęs duoti jam prancūzų kalba „Souvenir del‘auteur a Mri Oginsky“ savo muzikinius kūrinius, kuriuos sugebėjau išsaugo- („autoriaus atminimas Oginskiui“). Tarp gaidų buvo ti, ir leisti juos išspausdinti savo sąskaita pas muzikos rastas ir popieriaus lapelis su sunkiai įskaitomais žo- prekių pirklį Damą Sankt Peterburge. džiais ir 1846 m. data. Gaidų būklė gera. Tada pasirodė pirmasis mano polonezų ir an- M. K. Oginskis, Dvylika polonezų fortepijo- trasis prancūziškų ir itališkų melodijų rinkinys. Pas- nui, Leipcigas, XIX a. Gaidos įrištos, viršelis deko- tarojo, mano nuomone, spausdinti nevertėjo. Labai ruotas ebru technika, titulinio puslapio nėra, virš pir- nuliūdau pamatęs abu rinkinius, išspausdintus ant mo polonezo pieštuku įrašyta „Douze Polonaises du tokio prasto popieriaus ir su tokia daugybe netiks- Prince Michael Oginski“. Polonezai: F-dur, f-moll, lumų, kad niekada neatleisiu sau, jog patikėjau juos B-dur, Es-dur, Es-dur „Les Adieux“, F-dur (su pieštu- savo senajam draugui Kozlovskiui. Tačiau negalėjau ku surašyta pirštuote), f-moll, B-dur, nr. 9 G-dur ketu- jo kaltinti aplaidumu, nes, spausdinant kūrinius, jis rioms rankoms, d-moll, Nr. 11 G-dur trims rankoms21 labai sirgo, todėl negalėjo pats kontroliuoti darbo18. ir G-dur (trumpas). Gaidos įrištos, viršelis dekoruotas ebru (tur- M. Oginskis, penkių kūrinių konvoliutas: ro- kiška marmuro imitacija) technika, viršelyje sąsiu- mansas balsui ir fortepijonui „Le dernier beau jour de vinio (liv.) numeris 2 įrašytas ranka. Kūriniai: Nr. 1. l‘Automne“ („Paskutinė graži rudens diena“), žodžiai Polonoise „Piu non de si de ro“ („Trokštu tikrų jaus- Joseph Etienne d‘Esmenard, spausdinta Milane, 1828; mų“) B-dur; Nr. 2. Andante „Ahi che fiero“ („Palai- romansas balsui ir fortepijonui „Dafni“ (1829), žodžiai

30 M. K. Oginskis, Trys romansai balsui ir fortepijonui. M. K. Oginskis, leidinyje Trys romansai balsui ir Peterburgas (?), 1814 m. fortepijonui, 1814 m. rastas lapelis

G. B. Perucchini, spausdinta Milane; romansas bal- nutiko dėl mano ypatingo talento, kurio niekada netu- sui ir fortepijonui „Le Reveil“ („Pabudimas“) (1828), rėjau ar dėl gilaus muzikos išmanymo22. spausdinta Milane; du vienodi koncertiniai polonezai Niekada nekūriau pagal užsakymą, niekada balsui ir fortepijonui, spausdinti Leipcige, XIX a. „Si nekilo mintis kurti apgalvotą ir teorija pagrįstą mu- d‘amour les rigueurs eruelles“ („Jei meilė trokšta kan- ziką ir dirbti valandų valandas. Garsus ir moduliaci- čios“). Tekstas vokiečių, prancūzų ir italų kalbomis. jas man pasufleruodavo entuziazmo protrūkis, meilė, Tai – vieni paskutiniųjų M. K. Oginskio kūrinių. draugystė arba graudulys, kartais skausmas arba gi- Apie savo kūrybą M. K. Oginskis rašė: Vis lus sielvartas, kūrinyje perteikdavau mane apėmusius dėlto privalau būti sąžiningas ir išsklaidyti jūsų iliu- jausmus ir sielos būklę23. zijas dėl mano muzikinio talento. Iš tikrųjų turiu tik Kunigaikščių Oginskių indėlis į Lietuvos mu- gerą klausą, giliai jaučiu harmoniją ir turiu skonį, kurį zikinę kultūrą neabejotinas. Kauno miesto muziejaus susiformavau klausydamasis ir dažnai grodamas gerą M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje muziką. Jei man keletą kartų pavyko sukurti nedidelės saugomi su Oginskių šeimos muzikiniu paveldu susiję apimties menkniekių, kuriuos mėgėjai ir net labiausiai rankraščiai ir spausdinti kūriniai – tik nedidelė Lietuvos nusipelnę muzikos specialistai kuo palankiausiai įver- muzikinio-kultūrinio peizažo dalelė, užpildanti trūksta- tino, jei kartais suspurdėdavo kieno nors jautri širdis, mas spragas. Šie eksponatai dar kelia daug klausimų ir kurios virpesiai sutapdavo su manosios širdies virpe- reikalauja tolesnių, gilesnių tyrimų, o kartu suteikia viltį, siais, jei grodamas kurį nors mano polonezą arba dai- kad prarasti istorijos faktai gali būti sugrąžinti. nuodamas romansą brutalių aistrų draskomas žmogus Visus straipsnyje pristatytus eksponatus taip atgaudavo rimtį ir ramybę, negalėčiau teigti, kad tai pat galima pamatyti muziejaus virtualioje parodoje.

Nuorodos: „Mykolas Kleopas Oginskis. Sugrįžimas į Tėvynę“, 2015 m. 1 Tikėtina, kad tą lėmė tuometinė politinė situacija. 4 Zaluskis A. Mykolas Kleopas Oginskis: gyvenimas, 2 Straipsnyje beveik visos minimos gaidos į VDU veikla ir kūryba, Vilnius, 2015, p. 26. pateko 1936 m., tačiau bibliotekos inventoriaus 5 Oficialiai skyrybos įvyko 1804 m. knygose jie pažymėti tik kaip „dovana“, o M. K. 6 Tikėtina, kad kūrinys parašytas jau po tarnybos Oginskio trijų romansų leidinys kietais viršeliais Rietave, grįžus į Ženevą. pirktas Centriniame knygyne. 7 Ramonaitė-Mukienė D. Polonezų kelias: gyvenimas, 3 „M. K. Oginskis buvo paskirtas ATR ypatinguoju kurio nepakartosi, Vilnius, 2015, p. 112. pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Jungtinėse 8 Warszawa, Skład głòwny w Księgarni Gebethnera i Nyderlandų Provincijose“. R. Šmigelskytė-Stukienė, Wollfa. tekstas tarptautinei kilnojamai stendinei parodai 9 2016 m. birželio 29 dieną A. Butkevičiaus valsą

31 „Prisiminimai apie Rietavą“ parodos „Veidai iš 18 Ten pat, p. 22. būtojo laiko“ katalogo pristatyme atliko pianistas 19 Lietuviški romansų pavadinimai pagal dainininkės Benediktas Bartulis. Giedrės Zeicaitės ir pianistės Vaivos Purlytės 10 Kol kas daugiau duomenų apie François de Merlini 2014 m. išleistą M. K. Oginskio 24 polonezų ir 28 nerasta, asmuo, kuriam dedikuotas leidinys, gali būti romansų kompaktinių plokštelių rinkinį. Mykolas Kleopas Oginskis. 20 Pirmasis J. Kozlovskio rinkinys – polonezai buvo 11 Zaluskis A. Mykolas Kleopas Oginskis..., p. 16. publikuoti Berlyne, „Concha et Comp.“, Nr. 1 F-dur 12 Oginskis M. K. Laiškai apie muziką, Vilnius, 2014, (Mirties), Nr. 8 f-moll (Gedulingasis), Nr. 17 f-moll p. 112–113. „Rimtasis“, Nr. 5 Es-dur, Nr. 18 g-moll, Nr. 2 G-dus, Nr. 13 A. Zaluskis knygoje „Oginskis“ (Vilnius, 2015, 119– 4 B-dur (dvidešimties taktų), Nr. 19 C-dur, Nr. 20 F-dur, 121 p.) cituoja K. Tiškevičiaus (1806–1868) knygą Nr. 6 c-moll „Les adieuex“ (Atsisveikinimo), Nr. 12 „Wilia i jej brzegi“ (1871). G-dur ir Nr. 14 C-dur. I. Zaluskis, Oginskis, 2015, psl. 14 Laisvas pirmojo posmo vertimas: „Garsas ginklų 102–103. nemirtingų girdimas su griausmu debesyse, jis ir 21 A. Zaluskis nurodo, kad M. K. Oginskis dažnai ištikimų rusų šlovė išsiliejo danguje. Tavo kardas kūrė polonezus, o 1814 metais jis specialiai žiba viltimi ir sėkme, priešas bijo ir virpa, lieka be vienuolikmetei Amelijai parašė polonezą g-moll paguodos. Gyvuok Jekaterina, drąsių rusų motina, trims rankoms. Zaluskis, A. Mykolas Kleopas gyvuok“. Oginskis..., p. 122. 15 Ramonaitė-Mukienė D. Polonezų kelias: 22 Oginskis M. K. Laiškai apie muziką, p. 15. gyvenimas..., p. 61–62. 16 Oginskis M. K. Laiškai apie muziką, p. 27. 23 Ten pat, p. 17. 17 Ten pat, išnaša nr. 31.

The Reflections of Manor Music in the Collection of M. and K. Petrauskai Lithuanian Music HistoryDepartment of Kaunas City Museum: Handwritten and Printed Music Notes of Musical Heritage of the Dukes Oginskiai Family of the 18th – 19th Centuries

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė Kaunas City Museum

The collection of Mikas and Kipras Petrauskai work by Emile Julliard for vocal and piano “Elegie. Pen- Lithuanian Music History Department of Kaunas City see et souvenir”, dedicated to Olga Kalinovska-Ogins- Museum includes more than 6000 items of sheet music: kiene, two works by Aloyzas Butkevicius dedicated to manuscripts, printed sheet music, collections, compen- M. Oginskis – a manuscript of a piano partita of a Cava- dia. The majority of sheet music preserved in the collec- tina for piano and orchestra and a publication of a waltz tion are the works of Lithuanian composers of the 20th for piano “Remembrance of Rietavas”, six romances for century. During 1971 – 1980, more than 2 800 exhibits voice and piano by Francois de Merlini dedicated to M. were transmitted from Kaunas Polytechnic Institute: Oginskis (Saint Petersburg, the 19th century), a score of manuscripts of Mikas Petrauskas and Juozas Naujalis, J.J.Russeau opera “Le devin du village” with a gift re- sheet music, as well as various manuscripts and publi- cord for princesses Oginskaites (Paris, the 19th centu- cations of the 18th century. One part of the sheet mu- ry), a manuscript of polonaise for choir and orchestra by sic was held in the museum funds, while the other parts Juzef Kozlovskis, first music teacher of M.K. Oginskis, were held at a closed stack library. Manuscripts and pu- dedicated to Aleksandr Bezborodko (Saint Petersburg, blications from that library have not been studied until 1792), as well as five publications of works by M.K. now. Recently it was decided to research the items of Oginskis (one of them is a compendium of five works). sheet music preserved in the library and to transfer them The paper presents the items of sheet music pre- to museum funds. During this work several manuscripts served in the collection of Mikas and Kipras Petrauskai and publications were discovered which are related to Lithuanian Music History Department of Kaunas City musical heritage of the Dukes Oginskiai. They include Museum which is connected with the musical heritage manuscripts of three sonatas for violin, cello, and piano of the Dukes Oginskiai, as well as their authors, and in- by Francesco Zappa (circa 1790, likely Hague) dedica- vestigates the circumstances of their creation, recording, ted to Izabele Lasocka-Oginskiene, a manuscript of a and publication.

32 GRAFIENĖS ELIZOS IRENOS RÖMER-KOMOROWSKOS SKONIAI

Prof. dr. Rimvydas Laužikas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedra

Įvadas Šiame plačiame „kasdienybės istorijos“ mokslinių problemų lauke plėtojami ir gastronomi- Maisto ir valgymo kultūros tyrimai yra dides- jos istorijos tyrimai. Ilgą laiką gastronomijos isto- nės mokslinių tyrimų erdvės – kasdienio gyvenimo rijos tyrimuose dominavo gamtamoksle paradigma tyrimų – dalis. Kasdienio gyvenimo istorija pradėta grįsta, taip vadinamoji „išgyvenimo istorija“ – kie- domėtis po Antrojo pasaulinio karo. Galime teigti, kybinė, statistinė maisto ir valgymo kultūros tyrimų kad tragiška šio karo patirtis iš dalies kompromitavo kryptis: kainos, kalorijos, maisto produktų mitybinė anksčiau įprastą tautos, valstybės ir asmenybės istori- vertė, ekonominiai ir mitybiniai asmens poreikiai jos paradigmą. Suvokus, kad tautos istorijos perdėtas bei „objektyvių“ gastronomijos kriterijų paieška. išaukštinimas veda į agresyvų nacionalizmą, „didinga“ Bet juk valgymas yra ne vien kalorijos. Tai – kultū- valstybės istorija skatina ekspansiją, o asmenybės gar- ros reiškinys: receptai, skoniai, papročiai, mentali- binimas veda link diktatūros, pradėta ieškoti kitokių is- tetas. Naujovišką tyrimų požiūrį suformulavo pran- torijos pjūvių. Šioje vietoje įgijo svarbos besiplėtojan- cūzų mokslininkas Jeanas Louisas Flandrinas. Anot tys humanitarinių, socialinių ir gamtos mokslų ryšiai, jo,<...> stalo dengimas yra daugiau kultūrinis, sociologinių bei gamtamokslių metodų pritaikymo menkiau gamtinis ritualas, kuris evoliucionavo lai- istoriniam tyrimui galimybės, „visuomenės istorijos“ kui bėgant.8 Tad šiuolaikiniuose gastronomijos isto- tyrimų idėja. 1947–1967 metais publikuotos Henri rijos tyrimuose mažiau ieškoma kalorijų ir daugiau Lefebvre’o „Kasdienio gyvenimo kritika“1, Ervingo bandoma pajusti skonį, suprasti, ką valgymas reiškė Goffmano „Saviraiška kasdieniame gyvenime“2 ir Fer- praeities žmonėms. Kodėl vieni patiekalai laikomi nando Braudelio „Kasdienio gyvenimo struktūros“3 skaniais, o kiti – ne? Kokius pranešimus perduoda buvo vienos iš pirmųjų ir labai svarbios monografijos, valgymas kartu? Kaip (ir ar) galime pajusti (para- formavusios teorinius kasdienybės istorijos tyrimų gauti) praeities skonių? pagrindus ir metodologiją. Iš ankstyvųjų publikacijų Lietuvoje XIX amžiaus pabaiga – XX amžius išskirtinis yra Alfo Lüdtkes veikalas, analizuojantis buvo nepalankūs nei gastronomijos istorijos, nei dva- kasdienybės istoriją plačiu ne tik socialiniu, bet ir fi- rų kasdienės kultūros tyrimams. Vyraujanti politinės losofiniu kontekstu4, fundamentali, penkių tomų apim- tautos istorijos paradigma ir XIX a. pabaigoje susi- ties „Privataus gyvenimo istorija“5 bei Analų mokyklos formavęs požiūris apie lietuvių tautą, kaip lietuviškai aplinkoje išaugusio gastronomijos istorijos pradininko kalbančią, valstietiškos kilmės ir kritiškai nusiteikusią Jeano Louiso Flandrino monografija6. krikščionybės atžvilgiu bendruomenę, buvo palaiko- Bandydami suvokti, kas yra praeities žmonių mas visu Tarpukariu. Šiame kontekste (dažniausiai „kasdienis gyvenimas“, rasime keletą lygia greta var- lenkakalbis) dvaras buvo suvokiamas ne tik kaip sve- tojamų terminų (angl. – „everyday life history“, vok. – tima, bet netgi kaip priešiška, degradavusi, pasmerkta „Alltagsgeschichte“, pranc. – „histoire de la vie quo- sunaikinimui struktūra. Paradoksalu, bet pirmieji dvarų tidienne“, rus. – „История повседневности“) ir jų kompleksų naikinimai buvo fiksuoti kaip tik Tarpuka- apibrėžimų. Bene taikliausiai šį tyrimo objektą api- rio laikotarpiu (pavyzdžiui, Oginskių dvaras Rietave). būdino A. Lüdtke, kasdieniu gyvenimu vadindamas Dar negatyvesnis požiūris į dvarų (kaip priešiškos, su- „vidutinio („mažo“, statistinio) žmogaus“ kiekvienos naikinimui pasmerktos socialinės klasės) kultūrą buvo dienos gyvenimą ir pabrėždamas du kasdienio gyve- eksploatuojamas sovietinėje istoriografijoje. Be to, nimo akcentus – dominuojantį pasikartojimo elemen- Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, buvo palaikoma tą (rutiną) ir rutinos svarbą išlikimui (išgyvenimui). lenininė, klasių kova grįsta ir į ekonominę bei politinę Anot šio autoriaus, „kasdienybės istorijos“ tyrimų istoriją orientuota mokslinė paradigma, kuri buvo iš laukas apima: <...> žmogaus darbus ir laisvalaikį, esmės nepalanki kasdienybės istorijos tyrimams. Šios namus ir benamystę, rūbus ir nuogumą, valgymą ir dvi (tiek nacionalistinė, tiek sovietinė) paradigmos XX alkį, meiles ir neapykantas, kivirčus ir bendradarbia- amžiuje iš Lietuvos istorinių tyrimų lauko iš esmės vimą, atmintį, rūpesčius ir ateities viltis...7. eliminavo daugelio istorinių valdovų, diduomenės ir

33 bajorijos, tautinių mažumų bei miestiečių istorijas, o buvo straipsnyje aptariamas Kavoliškio dvaras. kasdienio gyvenimo tyrimus apskritai išstūmė iš „kla- Straipsnio tikslas yra ne tiek papasakoti fak- sikinės“ istorinių tyrimų erdvės, perkeldamos juos į tologinę Kavoliškio dvaro saldumynų manufaktū- etnografijos mokslą ir susiaurindamos iki valstiečių ros istoriją – tai puikiai yra atlikę Rokiškio krašto kasdienio gyvenimo tyrimų. muziejaus darbuotojai20, kiek šios manufaktūros pa- Kasdienio dvaro gyvenimo tyrimai dabarties vyzdžiu pailiustruoti galimybes rekonstruoti ir ko- Lietuvoje yra sietini su mūsų krašto istorinių tyrimų munikuoti senojo dvaro gastronominę kultūrą šiuo- paradigmų ir naratyvų kaita po 1990 metų bei stiprė- laikinei auditorijai. jančiais moksliniais ryšiais su užsienio šalių istorikų Straipsnyje naudojama medžiaga iš Rokiškio bendruomenėmis. Didelį postūmį dvarų kasdienio krašto muziejaus rinkinių. Už šią maloniai suteiktą gyvenimo tyrimams padarė Lietuvos didžiųjų kuni- galimybę esu dėkingas Rokiškio krašto muziejaus gaikščių Valdovų rūmų tyrimai ir siekis rekonstruoti Kolegoms. šių rūmų vidaus gyvenimą. Greta Valdovų rūmų po 1990 metų pradėta tyrinėti kitų dvarų kultūra, kurios Rekonstrukcinės gastronomijos komunikacija (ekspozicijos, renginiai, publikacijos) potencialas ir problemos neatsiejama nuo dvarų kasdienybės. Kiti dvarų kas- dienybės tyrimų ir komunikacijos kontekstai yra iš Moksliniu požiūriu rekonstrukcinė (kartais rekonstrukcinės istorijos erdvės (tiesiogiai susijusios vadinama eksperimentine) gastronomija yra iš gam- su praeities amatų, verslų, veiklos, taip pat ir gastro- tos mokslų pasiskolintas metodas, skirtas praeities nominės, atkūrimu), pradedant gyvosios istorijos ar gastronominei kultūrai pažinti Taikant šį metodą gyvosios archeologijos judėjimu ir baigiant istorinės (kaip ir bet kurio eksperimento atveju) yra keliamos virtuvės restoranų kūrimu. ir tikrinamos hipotezės bei verifikuojamos turimos is- Gastronomijos istorijos moksliniai tyrimai torinės žinios. Tokiu būdu gali būti tiriamos istorinės Lietuvoje yra vis dar gana ankstyvoje stadijoje. Dau- gastronomijos technologijos, patiekalų receptūros, guma istorikų, tiriančių ir rašančių gastronomijos isto- ergonominiai valgymo kultūros aspektai ir kt. rijos temomis, atlieka tai daugiau kaip pomėgį, greta Tačiau rekonstrukcinė gastronomija turi di- savo tiesioginės mokslinės veiklos, bendresniuose di- džiulį komunikacinį potencialą, kuriam pagrindus dikų giminių, miestiečių, viduramžių ir naujųjų laikų kuria net keli šiuolaikinei kultūrai ir gyvenimo būdui archeologijos ir kt. kontekstuose. Šio straipsnio plates- būdingi kontekstai: sveikos gyvensenos, ekologinių niam dvarų gastronominės kultūros kontekstui pami- judėjimų, istorinio tapatumo konstravimo, kultūrinio nėtini A. Baliulio ir E. Meilaus9, D. Steponavičienės10, turizmo plėtros, moderniųjų gastronomijos raidos R. Čaplinsko11, N. Dambrauskaitės12 A. Astrausko13 tendencijų (tokių kaip maisto gaminimo namuose, lė- L. Glemžos14 R. Ragauskienės15 R. Čapaitės16, Z. Kiau- tojo ir natūralaus maisto judėjimai, paleodietos ir kt.). pos17, S. Samalavičiaus18 bei šio straipsnio autoriaus Šiuose kontekstuose kone idealiai pritaikomi istorinei individualūs ir bendri su kolegomis tyrimai19. gastronomijai natūraliai buvę būdingi principai. Pra- Šio straipsnio objektas yra XIX amžiaus pa- eityje gyvenę žmonės nenaudojo pusfabrikačių, ne- baigoje – XX amžiaus pradžioje Kavoliškio dvare natūralių maisto priedų, didžiąją dalį maisto gamino (dab. Rokiškio r. sav.) veikusi saldumynų manufak- ant natūralios malkų ugnies (krosnyje, židinyje, virš tūra. XIX amžiaus pabaiga buvo nelengvas laikas ugniakuro) namuose, dauguma žaliavinių produktų Lietuvos dvarams. XVIII amžiaus pabaigoje pra- buvo švieži ar natūraliai konservuoti (rauginti, sūdy- rasta Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybė, ti, rūkyti, džiovinti), dauguma produktų vietiniai, o serija nesėkmingų sukilimų prieš Rusijos imperiją, ne atvežti iš toli, produktai išauginti, mūsų supratimu, represijos ir panaikinta baudžiava pakirto dvarams „ekologiškai“ (nebuvo kitokių technologijų). Senoji įprastą ekonomiką ir gyvenimo būdą bei sukūrė sa- žemdirbystė ir gyvulininkystė pasižymėjo didele au- votišką „kryžkelės situaciją“, kurioje vieni dvarai galų ir gyvūnų veislių įvairove bei diversifikacija (ne- liko „įstrigę barokinėje tikrovėje“ ir pamažu nyko buvo monokultūrinio ūkininkavimo). Be to, istorinis (tokio dvaro pavyzdžiu galėtume laikyti Taujėnų maistas buvo sezoniškas, produktai derinami pagal Radvilų dvarą), o kiti persiorientavo į kapitalistinę ir metų laiką, žmogaus lytį ir amžių. korporatyvinę (kartu su buvusiais baudžiauninkais ir Rekonstrukcinės gastronomijos specifika te- dvarui priklausiusiais miesteliais susietą) ekonomi- oriniu lygmeniu sietina su požiūriu, kad ši paveldo ką bei gyvenimo būdą. Tokiuose dvaruose paprastai rūšis priskirtina nematerialiajam paveldui, nes (lai- buvo kuriamos pramonės įmonės, kuriose dirbdavę kantis anksčiau išdėstyto „skonio istorijos“ požiūrio) ir žaliavas tiekdavę apylinkių valstiečiai, o gaminių gastronomijos istorija yra mūsų tapatumui svarbios realizavimui naudota miestelių infrastruktūra. Toks <...> ilgainiui nusistovėjusios veiklos, <...> žinios,

34 įgūdžiai, <...> perduodami iš kartos į kartą, <...> nuolat atkuriami reaguojant į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija <...> [ir] skatinantys pagar- bą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui<...>21. Tuo tarpu išsaugotos maisto gamybos ar valgymo patalpos, įrankiai ir įrenginiai bei specialūs dvarų pastatai (pavyzdžiui, ledainės, rūkyklos, kepyklos, bravorai) ir net patys patiekalai yra tik su šiuo nema- terialiuoju paveldu <...> susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai <...> [ir] erdvės <...>22 Laikantis tokios pozicijos, gastronominio paveldo rekonstravimas yra ne tiek autentiško patiekalo at- kūrimas „tokio, koks jis buvo iš tikrųjų“, kiek mokslinio praeities pažinimo ir gastronominės kultūros adaptavimo šiuolaikinei visuomenei procesas. Vieną Muziejaus, gastronomijos istoriko ir gastronomijos vertus, visiškai autentiškas atkūrimas „tokio, koks jis profesionalo bendradarbiavimas rekonstrukcinės gastronomijos komunikacijoje buvo iš tikrųjų“ yra iš esmės neįmanomas, nes šiais laikais dalies žaliavinių produktų neįmanoma ar la- nio rengimo sistema ne tik nutraukė mūsų ryšius su bai sunku gauti (pavyzdžiui, kaplūno, pulardos, ga- pasauliniais gastronomijos centrais, bet ir sunaikino nymo būdu penėtos kiaulės, jautienos lajaus, aguonų nuo pat žmonijos atsiradimo gastronomijai būdingą aliejus, istorinių veislių daržovių, vaisių, prieskonių, mokytojo ir mokinio ryšį, paversdama virėjų rengimą gyvūnų ir kt.). Taip pat sudėtinga rasti reikiamų įran- „masine gamyba“ profesinėje mokykloje, o virėją – kių ir įrangos (pavyzdžiui, troškinimas juodpuodyje prie konvejerio stovinčiu ir iš anksto apibrėžtas stan- krosnyje visiškai ne tas pats, kas stikliniame troškin- dartizuotas operacijas atliekančiu darbininku. Tuo tuve elektrinėje orkaitėje), o senosios technologijos tarpu rekonstrukcinė gastronomija pirmiausia yra ne būdavo perduodamos daugiau kaip žodinė tradicija, gaminimas pagal tikslų receptą, o gastronominė im- jos nebuvo detaliai aprašytos. Be to, senoviniuose do- provizacija, kuriai yra nepasirengusi ne tik didžioji kumentuose tais pačiais vardais, kaip ir šiuolaikiniai, dalis visuomenės, bet ir dauguma šiuolaikinių gastro- vadinami patiekalai gali būti gaminami pagal kitokias nomijos profesionalų. Rekonstrukcinė gastronomija technologijas (ar net būti visiškai kitokių receptūrų reikalauja kitokio požiūrio. Juk gastronominis pavel- nei mes šiais laikais esame įpratę), senosios gastro- das yra nematerialus paveldas – tai gyvas procesas, nomijos knygos neretai buvo rašomos vieno virtuvės kur kiekviena karta ne aklai atkartoja, o kūrybiškai profesionalo kitam profesionalui (ne visiems varto- interpretuoja tradiciją, sukurdama ir palikdama atei- tojams), o XVII amžiaus mados ir patiekalų skoniai ties kartoms vis ką nors naujo. gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Tad idealiu atveju, senovinio patiekalo rekonstrukcijai ir adaptavimui (jei Kavoliškio saldumynų manufaktūra norime jį komunikuoti šiuolaikinei visuomenei) reikia gastronomijos istoriko ir profesionalaus virtuvės Kavoliškio dvaras (dab. Rokiškio r. sav.) pri- šefo bendradarbiavimo, kai muziejaus rinkinius tiria klausė Komorowskių giminei nuo XVII a. iki 1940 m. profesionalus gastronomijos istorikas, kuris kartu su Eliza Irena Komorowska (mergautine pavarde Römer gastronomijos profesionalu rekonstruoja senuosius (1871–1961), prof. Mykolo Römerio sesuo, Lenkijos receptus, o patiekalus šiuolaikinei visuomenei adap- prezidento Bronisławo Marios Karolio Komorowskio tuoja gastronomijos profesionalas23. prosenelė, ištekėjo už Zygmunto Leopoldo Petro Ko- Šis procesas yra gana sudėtingas dėl kelių morowskio apie 1891 m. Po vestuvių, XIX a. pabai- priežasčių. Vieną vertus, kaip jau minėta, Lietuvoje goje, Eliza Irena Römer-Komorowska Kavoliškyje trūksta profesionalių gastronomijos istorijos moksli- įkūrė saldumynų manufaktūrą24, kuri net šiais laikais nių tyrimų. Kitą vertus (ir tai labai svarbu, kai kal- stebina asortimentu, gamybos apimtimis, apyvarta, bame apie istorinės gastronomijos komunikavimą), reklamos ir gaminių platinimo strategijomis. Lietuvoje trūksta aukšto lygio gastronomijos profesi- Įvairiais manufaktūros gyvavimo laikotar- onalų. Sovietmečiu įdiegti griežti ir visuotiniai maisto piais joje buvo gaminama: 5 rūšių angliški arba- technologijų bei receptūrų standartai sunaikino gas- tos sausainiai („Albertas“, „Mimoza“, „Koketės“, tronominės kūrybos laisvę ir ja grįstą improvizaciją, „Pusmėnuliai“ ir kt.); 32 rūšių sveriami meduoliai kaip natūralius gastronomijos menui būdingus reiški- („Karališki“, „Su vaisiais“, „Liubeko“, „Angliški“, nius, o sovietinė geležinė uždanga ir virėjų profesi- „Bombes imperiales“, „Niurnbergo“, „Karsbado“,

35 Grafienė Eliza Irena Römer-Komorowska. Rokiškio krašto muziejaus rinkinys. RKM 2267

Kavoliškio saldainių manufaktūros pastatai, 2015 m. Fot. Rimvydas Laužikas

„Diplomatų“, „Torūnės“, „Anyžiniai“, „Šokoladi- niai“, „Mėtiniai“ ir kt.); 7 rūšių meduoliai plytelėmis (kieti ir minkšti); 12 rūšių grietininiai saldainiai „Dé- lices“ (grynos grietinėlės („crème pure“), o taip pat su šokoladu, kava, romu, avietėmis, ananasais, braškė- mis, žemuogėmis ir kt.); minkštos ir kietos karamelės; marmeladai (obuolių, kriaušių); spurgos; grietininiai sūreliai; kamambero ir edamo rūšių sūriai. Saldumynai buvo parduodami supakuoti. Pavyzdžiui, saldainiai „Délices“ buvo parduodami dėžutėmis, kurių viena kainavo 35 carinės Rusijos kapeikas. Jie reklamuoti didžiausiuose Rusijos imperijos miestuose: Varšuvoje, Sankt Peterburge. Įdomi (ir, galime sakyti, labai šiuolaikiška) tų rekla- mų kalba. Pavyzdžiui, Peterburge leisto laikraščio „Kraj“ 1900 m. liepos 12 d. numeryje skaitome, kad saldainiai gaminami iš aukščiausios rūšies grietinė- lės ir gryno, kristalinio cukraus, be jokių nenatūralių priedų (mūsų laikais sakytume „be jokių E“). „Kur- jer Warszawski“ 1901 m. sausio 25 d. reklamoje pa- žymima, kad šie saldainiai yra be jokių kenksmingų Grafienės Elizos priedų ir „kaip neabejotinai sveiki“ rekomenduojami Irenos Komorowskos saldumynų vaikams. Ne mažiau įspūdingas, net šiems laikams manufaktūroje gamintų gėdos nedarantis, buvo saldainių ir kitų Kavoliškio šokoladinių meduolių dvaro manufaktūros saldumynų pardavimo būdas. pakuotė. Rokiškio Saldumynai keliaudavo siuntiniais, geležinkeliu. krašto muziejaus „Kraj“ 1900 m. liepos 12 d. reklamoje rašoma, kad rinkinys. jie siunčiami į bet kurią europinės Rusijos imperi- RKM 55023 jos dalies vietovę bei Kaukazą, išskyrus Peterburgo,

36 Kavoliškio manufaktūros saldumynų asortimentas. Rokiškio krašto muziejaus rinkinys. RKM 49590

būti Kavoliškyje gaminti biskvitai. Šiuo metu biskvitu paprastai vadinamas <...>saldus kepinys iš miltų, cukraus ir kiaušinių. Kartais dar vadinamas kempinės pyragu dėl panašios tekstūros į kempinę <…>25 Tuo tarpu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šiuo žodžiu vadinti arbatos sausainiai. Originaliai šis kepinys vadintas anglišku žodžiu „biscuit“, kuris buvo paraidžiui perkeltas į rusų kalbą („бисквит“), bet lenkiškai tuo metu vadintas „herbatniki“. Šie arbatos sausainiai Lietuvoje plito kartu su Kavoliškio manufaktūros saldumynų pardavimo angliška arbatos gėrimo mada XVIII amžiaus sąlygos. Rokiškio krašto muziejaus rinkinys. RKM 6658-1 pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje. 2. Ieškome to meto gastronominės knygos. Kavo- Rygos, Liepojos ir Vilniaus miestus (miestuose sal- liškio manufaktūros veikimo laikotarpiui (XIX dainiais prekiauta vaisių ir kolonijinių prekių krautu- a. pabaiga – XX a. pradžia) vienalaikės yra vėse). Išlikę manufaktūros sąskaitų knygos rodo, kad Lietuvoje leistos ir dvaruose žinomos Vincen- produkcija buvusi populiari, nes mėnesio prekybos tinos Zavadzkos26, Karolinos Bielozierskos27, apyvarta siekdavusi net po kelis tūkstančius anuome- Annos Ciundziewickos28 gastronomijos kny- tinių Rusijos rublių. gos. Taip pat naudinga „lietuvaitės iš Kijevo“ Bandydami rekonstruoti Kavoliškio manu- – Marijos Marciševskos29 receptų knyga. Kaip faktūros saldumynų receptus galime naudotis rekons- papildomus šaltinius galima naudoti gausią to trukcinei gastronomijai taikytina „penkių žingsnių“ meto gastronominę lektūrą lenkų bei kitomis programa: (vokiečių, anglų, prancūzų) kalbomis. Patogu 1. Identifikuojame gaminį. Ant Rokiškio krašto tai, kad didžioji dauguma senosios gastronomi- muziejuose saugomų Kavoliškio manufaktūros nės literatūros yra suskaitmeninta ir pasiekia- gaminių pakuočių bei gaminių kainynuose yra ma internetu per portalus wwww.europeana.eu, išlikę daugumos jų pavadinimai. Tačiau šiuo- www.epaveldas.lt, www.polona.pl, www.gali- laikinėje kalboje dalies istorinės gastronomi- ca.fr ir kt. jos patiekalų pavadinimais yra vadinami visai 3. Identifikuojame autentišką receptą. Autentiškų kiti produktai. Patiekalams (ypač tiems, kurių receptų ieškoma vienalaikėse gastronomijos nurodyti tikslūs pavadinimai) identifikuoti pa- knygose. Kadangi Kavoliškio saldumynų ma- togu naudotis internete pateikiamomis receptų nufaktūros etiketės buvo rašomos lenkų, rusų ir duomenų bazėmis ir gastronomijos portalais, prancūzų kalbomis, rekomenduojama nesinau- tik svarbu nesupainioti jų su kitais, tais pačiais doti vertimais, o tyrinėti vienalaikių gastrono- pavadinimais vadinamais valgiais. Tokio patie- mijos knygų pirminius leidimus autentiškomis kalo „pakeistu pavadinimu“ pavyzdžiu galėtų kalbomis, ieškant skirtingomis kalbomis para-

37 šytose receptų knygose sutampančių receptų. Tokiu būdu išvengsime vertimo klaidų, nes gastronomijos terminai ir patiekalų pavadinimai ypač sunkiai išverčiami. 4. Bendradarbiaudami su gastronomijos profesionalu rekonstruojame ir gaminame patiekalą. Isto- rinio patiekalo gaminimas – eksperimentas. Kaip jau buvo minėta, istorinėse receptų knygose neretai nurodomi ne visi ingredientai (dalis jų profesionalui buvo ir taip aiškūs), nepakankamai tiksliai nurodomi ingredientų kiekiai (truputis, saujelė), o jei ir nurodomi tiksliai, tai ne dešimtaine matavimo sistema (svarais, lotais, kvortelėmis). 5. Kartu su draugais ragaujame rekonstruotą patie- kalą. Ši dalis mažiau svarbi istorinių technolo- gijų, bet ypač aktuali istorinių skonių rekons- travimui ir patiekalų adaptavimui šių dienų skoniams. Jau esame minėję, kad rekonstruk- cinės istorinės gastronomijos tikslas – pritaikyti patiekalą mūsų laikų skoniams, tad grupės žmonių diskusija ragaujant maistą yra puiki proga rasti geriausius patiekalo adaptavimo šių laikų valgytojams būdus. Grafienės Elizos Irenos Komorowskos saldumynų manufaktūroje gamintų arbatos sausainių „Albertas“ Remdamiesi „penkių žingsnių“ programa pakuotė. Rokiškio krašto muziejaus rinkinys. RKM 6659 (tiksliau 1–3 žingsniais), galime atkurti kelių Kavo- liškio saldumynų manufaktūros produktų receptus: 1. Angliški arbatos sausainiai „Albertas“ buvo kepti krosnyje, atitinkamo dydžio inde, o kai pavadinti Anglijos karalienės Viktorijos vyro atvės – supjaustyti jį plonais sausainukais. Alberto (1819–1861) garbei. Jie buvo popu- 2. „Délices“ XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje liarūs XIX amžiaus II pusės Vakarų Europo- buvo populiarūs grietininiai saldainiai, prime- je, bet reti Lietuvoje. Sausainių recepto nepa- nantys šiuolaikinius saldainius „Karvutė“. Jų vyko rasti nė vienoje Lietuvoje ar Lenkijoje receptą randame vienalaikėje Vincentinos Za- leistoje receptų knygoje, tad patiekalas buvo vadzkos 1907 metų „Lietuvos virėjoje“. Lie- rekonstruojamas pagal Londone 1863 metais tuviškame pačios autorės vertime jie pavadinti leistą Charles Elmé Francatelli „The cook’s „Cukierkos iš grietinės“. Jums reikės tik dviejų guide, and housekeeper’s & butler’s assistant: ingredientų: 1 svaro cukraus ir 1 kvortos grie- a practical treatise on English and foreign coo- tinėlės. O receptas skamba taip (kalba netaisy- kery...“30. Patiekalui reikia 10 uncijų (1 uncija ta): ...Sugrusti smulkiai svarą cukraus, apipilti yra lygi 28–29 g) cukraus, 8 uncijų gerai su- kvorta tirščios (kremo) saldžios grietinės, pasta- smulkintų migdolų, 6 uncijų kvietinių miltų, tyti rundelyj ant vidutinės ugnies (geriausiai ant 12 kiaušinių trynių, 14 kiaušinių baltymų, 2 plytos), ir tol maišyti medine mentele, kol ims uncijų susmulkintų apelsinų žievelių cukatų, ruduoti. Turėti [reikia] pritaisytą skardą ištrintą arbatinio šaukštelio cinamono miltelių, 1⁄2 ar- sausai alyva (alyvuogių aliejumi), ir išpilti ant batinio šaukštelio maltų gvazdikėlių, trupučio jos dėl bandymo šaukštelį tos masos, jei neišsi- tarkuotos citrinos žievelės. Gaminimo procesas lies kaip vanduo, bet palieka par pirštą storumo, toks: gerai sumaišykite cukrų, migdolus, try- ir atšalusi sukietės, kad bus palenkiama [lanks- nius bei du baltymus ir palaikykite dvidešimt ti, netrupanti], tuomet viską išpilti ant skardos. minučių; tada įdėkite likusius 12 baltymų ir Kaip užšals [atauš], supjaustyti į pailgus šmo- gerai išplakite viską, įdėdami miltus, karame- telius, ir suvynioti į popierėlius, kad viena pusė lizuotas apelsinų žieveles ir prieskonius; tada būtų atdara. Spalva tų cukierkų, turi būti pana- formuokite sausainukus, dėliokite juos į svies- ši į gerai užbalintą kavą. NB. Jei vartojasi ant tu pateptą ar miltais pabarstytą skardą ir kepki- puskvortės grietinės svaras cukraus, trumpiaus te krosnyje. Kitas būdas yra visą tešlos gabalą kepasi, ir cukierkos bus baltos.31

38 Kavoliškio manufaktūros saldainių „Délices“ reklama. „Kurjer Warszawski“, 1901 metų sausio 25 d.

3. „Torūnės“ meduoliai yra viduramžiams bū- jos, patošiaus keturi lutai, saldžiųjų migdolų dingas vokiškų kraštų pamėgtas saldumynas, pora stiklinių. [Gaminimas:] pašutink stipriai kurio receptūra siejama su Torūnės miestu kvortą tyro medaus, kad truputį paraustų, nu- (dab. Lenkijoje). Bene pirmasis meduolių re- kaisk nuo ugnies ir įberk miltų, nuolatai mai- ceptas fiksuotas XVIII a. pradžioje išleistoje šydama medų. Kvietinių miltų pilk keturias knygoje „Compendium medicum auctum” kvortas, jeigu miltai geri; penkias kvortas, (1703 (?))32. Meduoliai buvo populiarūs vi- jeigu naminiai. Gerai išmaišius, išimk tešlą, soje Abiejų Tautų Respublikos kultūrinėje ant lentinės, ir tegul truputį ataušta, paskui erdvėje, nes jų receptas kartojamas visose minkyk rankomis, kolei nepabals; įberk šaknų vėlesnėse XVIII– XIX a. receptų knygose. po pusę luto, butent: cinamono, gvaizdikų, Skirtingose knygose receptai varijuoja, bet kordimonijos, angliškųjų pipirų, smulkiai su- Kavoliškio manufaktūrai vienalaikis receptas pjaustytos apelsinų žievės dvi sauji, patošiaus pateikiamas tos pačios Vincentinos Zavadz- keturis lutus; vėl tešlą gerai išplak ir daryk kos „Lietuvos virėjoje“. Toliau jis cituojamas didelius meduolius, prismaigyk saldžiųjų mig- pagal Liudo Giros vertimą: „Dėjimas: medaus dolų be žievės, dėk ant skardų ir kišk į šiltą kvorta, kviet. miltų keturios–penkios kvortos, krosnį kaip pyragams; išėmus iš krosnies, su- cinam., gvaizd, kordimonijos ir angliškų pip- pjaustyk į kokius nori gabalus, apliek liukru ir pirų po puse luto, apelsino žievės dvi sau- vėl įstatyk į krosnį, tegul apdžiusta.33

Nuorodos: 9 Baliulis A., Meilus E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos 1 Lefebvre H. Critique of Everyday Life, London, New istorijos skaitinių chrestomatija, Vilnius, 2001. York, 1991. 10 Steponavičienė D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga 2 Goffman E. The Presentation of Self in Everyday XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje, Vilnius, 2007; Life, New York, 1959. Dolinskas V., Steponavičienė D. Lietuvos Didžiosios 3 Braudel F. The Structures of Everyday Life, London, Kunigaikštystės Valdovų rūmai ir jų atkūrimas 1992. Europinės patirties kontekste, Vilnius, 2006. 4 Lüdtke A. The Historiography of Everyday Life, 11 Čaplinskas A. R. Vilniaus istorija: legendos ir London, 1982. tikrovė, Vilnius, 2010. 5 Aries P., Duby G. A History of Private Life, 12 Dambrauskaitė N. Lietuvos Didžiosios Cambridge, Massachusetts, London, 1998, t. 1–5. Kunigaikštystės bajorų virtuvė XVI amžiuje, 6 Flandrin J. L. Chronique de platine: pour une Lietuvos istorijos studijos, 2013, t. 31, p. 67–79. gastronomie historique, Paris, 1992. 13 Astrauskas A. Per barzdą varvėjo: svaigiųjų gėrimų 7 Lüdtke A. The Historiography of..., p. 4. istorija Lietuvoje, Vilnius, 2008. 8 Flandrin J. L. Chronique de platine..., p. 31. 14 Glemža L. Iš vyno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

39 istorijos, Chronicon Palatii Magnorum Ducum per internetą: https://lt.wikipedia.org/w/index.php?tit Lithuaniae, 2011, vol. 1, p. 178–189. le=Biskvitas&oldid=4570383, žiūrėta 2016-07-04. 15 Ragauskienė R. Maisto kultūra Lietuvos Didžiojoje 26 Zavadzkienė V. A. L. Lietuvos virėja, Vilnius, 1907; Kunigaikštystėje XVI–XVIII a., Prie stalo visa Zawadzka W. A. L. Kucharka litewska: zawierająca: Lietuva, Kaunas, 2015, p. 41–90. przepisy gruntowne i jasne…, Wilno, 1913. 16 Čapaitė R. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 27 Biełozierska K. Nowa praktyczna gospodyni kasdienybė pagal jo ir jo amžininkų korespondenciją, litewska, Warszawa, 1889. Alytaus miesto istorijos fragmentai, Vilnius, 2001, p. 28 Ciundziewicka A. Gospodyni litewska czyli Nauka 10–27. utrzymywania porządnie domu i zaopatrzenia go we 17 Kiaupa Z. Kauno istorija, Vilnius, 2010. wszystkie przyprawy..., Wilno, 1856. 18 Samalavičius S. Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė 29 Marciszewska M. Kucharka szlachecka, zawierająca XVII–XVIII amžiuose, Vilnius, 2011. około 3000 przepisów…, Kijów, 1893, t. 1–2. 19 Laužikas R. Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas 30 Francatelli Ch. E. The cook’s guide, and ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, housekeeper’s & butler’s assistant: a practical Vilnius, 2014; Laužikas R., Čeprackas L., treatise on English and foreign cookery..., London, Dumanowski J., Pacevičius A. Oginskių dvaro 1863, p. 332. virtuvėje, Vilnius, 2016. 31 Zavadzkienė V. A. L. Lietuvos virėja, p. 493. 20 Mackevičienė O. Grafų Komorovskių pėdsakais, 32 Compendium medicum auctum to iest: krotkie 2014, prieiga per internetą: http://www. zebranie i opisanie chorob ich rożności, przyczyn, muziejusrokiskyje.lt/lt/grafu_komorovskiu_pedsakais, znakow, sposobow do leczenia także rożnych žiūrėta 2016-07-04. sposobow robienia Wodek, Oleykow, Julepow, 21 UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos Syrupow, Konfitur, Maści, Plastrow, &c, i rożnych konvencija, 2003. osobliwych rzeczy..., Częstochowa, 1789. 22 Ten pat. 33 Zavadzkienė V. A. L. Lietuvos virėja, p. 486; 23 Laužikas R. Istorinė Lietuvos virtuvė..., Laužikas Aldonė V. [Liudas Gira] Lietuvos virėja, arba, R., Čeprackas L., Dumanowski J., Pacevičius A. Aiškus pamokinimai ir parodymai kaip virti ir Oginskių dvaro virtuvėje..., p. 83–123. taisyti visokius gardžius, puikius ir sveikus valgius 24 Mackevičienė O. Grafų Komorovskių pėdsakais. ir daryti skanius naminius gėrimus, Kaunas, 1907, 25 Biskvitas, Vikipedija, 2016, [interaktyvus], prieiga p. 173.

The Tastes of Countess Eliza Irena Römer-Komorowska

Prof. dr. Rimvydas Laužikas Vilnius University

This article is about the history of sweet manu- their packages stored in Rokiškis Regional Museum facture in Kavoliškis Manor (Rokiškis municipality) collections. established by Countess Eliza Irena Römer-Komo- The second part of the article is devoted to re- rowska. The study is based on the documents of swe- constructive historical gastronomy and discusses et manufacture which are stored in the collections of reconstruction and adaptation possibilities of old Ka- Rokiškis Regional Museum. voliškis confectionery to modern heritage communi- The purpose of this article is not only to tell cation. Therefore, product names indicated in product the history of sweet manufacturing that is based on packages are compared with confectionery recipes known facts, but also to discuss the range and fla- described in gastronomy books at the end of the 19th vours of sweets produced in manufactory (recipes, century – the beginning of the 20th century in order production technologies and sweet reconstruction ca- to identify the potential recipes and production tech- pabilities) and the experimental gastronomy process nologies of each product. The identified potential re- itself. It is known that Kavoliškis manufacture produ- cipes are tested according to Kavoliškis manufacture ced 5 kinds of biscuits, 32 kinds of weighed ginger- accounting books stored in Rokiškis Regional Mu- bread; 7 kinds of gingerbread bars; 12 kinds of cream seum collections, which show how many and what candy “Délices”; soft and hard caramel; marmalades; ingredients were used in the production process. Thus donuts; cream cheese; Camembert and Edam chee- the specific product recipe is determined and manu- ses. Most of the product names are known because of facturing technology is possible.

40 ŽEMUTINĖS PALĖVENĖS KOMARAI

Aušra Jonušytė Kupiškio etnografijos muziejus

Lietuvos dvaruose gyvenusių garsių giminių rą užrašė savo sūnums Andriui ir Mikalojui Komarams. palikimas mus pasiekė per šimtmečius jų gyvenimo 1708 metais broliai – Mikalojus, Ukmergės ir Upytės būdo formuotų tradicijų atgarsiais. Dvarų kultūrinis ir pavieto kardininkas, ir Andrius, Bernatonių seniūnas – materialinis paveldas lėmė vietinių gyventojų ekonomi- surašė raštą, kad Palėvenės dvarą pasidalina į dvi lygias nę padėtį, valstybės ir visuomenės tarpusavio santykius, dalis. Buvo padalinta dvaro ariama ir neariama žemė, kurie savo ruožtu darė įtaką krašto bendruomenėms. miškai, pievos, valstiečių gyvenvietė ir dvarui priklausę Žižmariškio, Radžiūnų, Padvarninkų, Ožkinių, Mauga- rų, Gorupės, Slabados kaimai. Pačia dvaro sodyba nutarta naudotis bendrai. Dvaro sodybą tuo metu sudarė rūmai, svirnas, bravoras su pirtimi, tvartas, javų džiovy- kla, kluonas, šieno daržinės. Sodybą supo sodai. Komarai plėtė dvaro ribas, pirkdami naujas že- mes. Kai kurias iš jų valdė užstato teisėmis. Mikalojus Komaras tokiu būdu valdė Palėvenės vardu vadinamą dvarą, buvusį Upytės paviete ir tuo metu priklausiusį Vladislavui Baikauskui – Mstislavo iždininkui. Žemutinės Palėvenės dvarą iki 1732 metų valdė Andrius Komaras. Jam mirus, visą turtą paveldėjo brolis Mikalojus Komaras – Ukmergės pavieto kardininkas. Su žmona Terese Sakalauskaite susilaukęs dviejų sūnų ir trijų dukrų, testamentu paliko pinigus dukroms, o dvaro ūkį sūnums. 1743 metais Žemutinės Palėvenės dvaras su Aukštutine Palėvene atiteko Antanui Komarui. Vėliau Komarų herbas dvare šeimininkavo antroji žmona Sofija ir jos sūnus Komarai – viena iš garsiausių bajorų giminių, Jurgis Komaras2. Antrasis Antano Komaro sūnus, dvaro turinti seną ir garbingą istoriją. Komaras Zabožinskis paveldėtojas Juozapas Komaras, 1812 metais tarnavo dokumentuose minimas jau 1481 metais, kai gavęs Lietuvos kariuomenės pulkininku Napaleono armijoje3, didelį palikimą dabartinės Ukrainos teritorijoje netoli Vilniaus vyriausiojo teismo 2-ojo departamento prezi- Užgorodo miesto žemes ėmė vadinti Komarogradu. Iš dentu. 1830 metais iš Eustachijaus Chrapovickio įsigijo tėvo paveldėtose žemėse Padniestrėje gyveno vaikai – Baisiogalos dvarą, valdė Palėvenę, Raguvėlę, Panemunį, Ostapijus, Ivanas ir Semionas. Laikui bėgant, Komaro Onuškį ir kitas smulkesnes valdas4. Po Juozapo Komaro Zabožinskio anūkas Motiejus, Vladimiro sūnus, pasiė- mirties gerokai padidėjęs turtas buvo padalintas trims jų męs savo dalį, persikėlė į Lietuvą1. Jam žmona Zdania sūnums: vyriausiasis Teofilis gavo Panemunę, viduri- Klučina pagimdė šešis vaikus: Motiejų, Jeronimą, Joną, nysis Vladislovas tapo Baisiogalos dvaro šeimininku, o Mykolą, Benediktą ir Barborą. Sūnus Motiejus vedė jaunylis Konstantinas gavo Raguvėlės ir Palėvenės dva- Lietuvoje žymios ir garsios Chodkevičių giminės dukrą ro valdas. Po brolių mirties gausiam jų palikuonių būriui ir susilaukė sūnaus Kristupo, kuris suaugęs tapo kara- teko dalintis turimas valdas į dar mažesnes dalis. Tik dvi liaus Žygimanto III-ojo rotmistru. stambias, likusias dar nesusmulkintas žemes, Palėvenės Kristupas Komaras vedęs Agniešką Černecką ir Raguvėlės dvarus, paveldėjo Mykolas Komaras. susilaukė dviejų sūnų – Jeronimo ir Vladislovo, kurie Visą laiką Palėvenė buvo pagrindinė Komarų užėmė įvairias atsakingas pareigas Lietuvos Didžiojoje giminės buveinė Lietuvoje, bet nebuvo didesnio pastato, Kunigaikštystėje. kuris būtų išsiskyręs savo architektūra. Dvaro savininkai Benedikto Komaro vaikai Mykolas ir Jurgis tu- gyveno vienaukščiame klasicistinio stiliaus pastate. Ra- rėjo valdų Vilniaus apylinkėse. Jurgis buvo Vilniaus pi- guvėlėje statant naujus dvaro rūmus, Palėvenėje gyveno lies raštininkas. Mykolas – Vandeno vaiskis – jau 1654 ir minėto dvaro savininkas Konstantinas Komaras. metais įsikūrė Palėvenėje. Po Mykolo Komaro mirties Tapęs Palėvenės dvaro savininku Konstantino našlė Kotryna Komarienė 1703 metais Palėvenės dva- Komaro sūnus Mykolas perstatė senąjį pastatą į gana

41 Dvaro rūmų fragmentas nuo Lėvens upės pusės XX amžiaus pradžioje išvaizdžius ir puošnius rūmus. Buvo prailginta dešinio- ji rūmų pusė. Nuo įvažiavimo pusės pastatyta erdvi ir aukšta oranžerija, dekoruota dviem bokšteliais, šaltuoju metų laiku tapdavo žiemos sodu. Ant vienaukštės rūmų dalies su dvišlaičiu stogu buvo įtaisyti bokšteliai. Rūmų dvaro langų angas puošė smailios arkos, suteikdamos visam pastatui neogotikos bruožų. Įėjimas, prieškambaris, buvo įrengtas kairėje pusėje prie oranžerijos. Pačiame pastate įrengtos dvide- šimt šešios įvairiausios paskirties ir dydžių patalpos. Jose buvo gausu įvairiausių baldų: apskritų stalelių iš ąžuolo, su marmuriniu viršumi, stalelių, skirtų žaisti šachmatais ar kortomis, spintelių iš riešutmedžio, raudonmedžio, įvairiausių formų veidrodžių, minkštų sofų, kėdžių šilko apmušalais ir panašiai. Vienoje iš salių stovėjo pianinas, kitoje – fortepijonas5. Kai kuriuose gyvenamuosiuose kambariuose, stilingai apstatytuose puošniais baldais, puikavosi ir tikros relikvijos, kaip antai didžiulė prancū- 6 ziška komoda iš Marijos Antuanetės laikų . Jurgis Komaras Pirmame aukšte buvo svarbiausi kambariai, kuriuose šeimininkai priimdavo svečius, tvarkydavo klotos parketu, sudarančiu ornamentą iš rausvų medžio dokumentus, skaitydavo leidinius: rūbinė, ponios, pono gabaliukų, o sienos dekoruotos gipso lipdiniais. ir bajoraičių kambariai, kanceliarija, biblioteka, didelis Laisvalaikiu mėgstantys skaityti Palėvenės kvadratinis susisiekiantis su oranžerija salonas ir nuo jo dvaro šeimininkai turėjo sukaupę didžiulę penkių tūks- atskirtas plačių durų, didokas valgomasis, įrengtas lan- tančių leidinių biblioteką8. gais į sodo ir arkadinio priebučio puses. Jo sienas puo- 1912 metais mirus senajam šeimininkui My- šė Komarų giminės vyrų sumedžioti trofėjai: meškos, kolo Komaro broliui Jurgiui, po jo mirties likusį turtą vilko, elnio galvų iškamšos, dvidešimt septyni elnių, pasidalino šeši vaikai. briedžių ragai. Valgomojo salės sienos buvo padabintos Palėvenės dvaras atiteko paskutiniam tarpu- riešutmedžio plokštėmis, paveikslais. Juose buvo vaiz- kario dvaro savininkui Bogdanui Komarui9. Jis buvo duojamos dvi ponios, tamsūs medžiai, Ninos Komar ir baigęs Peterburgo žemės ūkio mokyklą, 1908 metais10 – Vladislovo Komaro portretai, kiti tapybos darbai be pa- Krokuvos Jogailos universiteto Agronomijos fakultetą11, vadinimų7. Dabar žinoma, kad naujesni paveikslai buvo turėjo žinių bei gebėjimų toliau tęsti pradėtą modernų tapyti dailininkų lenko Kazimiero Pochvalskio ir ruso ūkininkavimą dvare. Juo labiau, kad galėjo skaityti lei- Aleksandro Lundo. Puošniuose rėmeliuose įdėtos Ko- dinius ne tik gimtąja lenkų, bet ir lietuvių, rusų, vokie- marų giminės nuotraukos. Kai kurių patalpų grindys iš- čių, prancūzų kalbomis.

42 Dvaro rūmai 1904 metais

Bogdanas Komaras buvo vedęs du kartus. Pir- čiams, kitas – smagesnes, liaudiškas melodijas – tar- moji žmona Marija Rostropovič mirė 1910 metais. An- nams, aplinkiniams gyventojams, susirinkusiems į trą kartą vedė Kseniją Katalymovą12, kuri jam pagimdė dvarą. Bajoraitės kartais sušokdavo polkutę su vyrukais tris dukras: Heleną13, Ireną (1916) ir Mariją (1922)14. iš kaimo, mokydavo juos nežinomų šokių judesių, pa- Komarų dvaro rūmų aplinkoje gražiai įsikom- silinksminimo kultūros16. Vienos šventės dvare metu ponavo 2 hektarų angliško stiliaus parkas su senais ir buvo parodytas vaidinimas, o vaidino sukviesti aktoriai vertingais medžiais, įkurtas kairiajame Lėvens upės iš dvaro aplinkos. krante. Į dvarą vedanti kilometro ilgio alėja buvo ap- Kaip ir visa garsi Komarų giminė, jie buvo me- sodinta beržais ir šermukšniais. Parke daugiausia buvo cenatai, didelį dėmesį skyrę švietimui, kultūrai, rėmę klevų, beržų ir uosių. Daug mažalapių ir didžialapių lie- bažnyčių statybą. Pirmojo pasaulinio karo metais esant pų. Augo pušų, eglių, europinių maumedžių, švedlerio sunkiai lietuvių vaikų švietimo padėčiai, Bogdanas Ko- paprastųjų klevų, paprastųjų kaštonų. Parko puošmena maras 1915–1918 metais dvare įsteigė ir išlaikė Petro ir pasididžiavimas – Lietuvoje labai retas kurilinis mau- Mačiulio vadovaujamą mokyklą Palėvenės apylinkės medis15, atvežtas iš Kurilų salų. Tuo metu Lietuvoje jie vaikams17. buvo tik du, antrasis Kauno botanikos sode. B. Komaras šeimininkavo išpuoselėtame ir nau- Neretai švenčių dienomis dvare grodavo du joviškai tvarkomame dvare su daugybe ūkinių pastatų, samdyti orkestrai, vienas griežė dvariškiams ir jų sve- kurie užėmė maždaug 12 hektarų plotą18, o visa žemė iki

Bogdanas Komaras apie 1915 metus Vladislovo Komaro dvare po medžioklės. Stalo gale sėdi Bogdanas Komaras

43 1929 metų buvo išsidėsčiusi šiek tiek daugiau nei 2 500 dirbo įprastus darbus. Ponia Ksenija su dukra Marija ir hektarų plote19. Tolėliau nuo gyvenamojo rūmų pastato įdukra Jadvyga27 namuose, šeimininkas dažniausiai lau- buvo įrengtas vandens malūnas ant Lėvens upės kran- kuose ir prie technikos būdavo kartu su savo darbinin- to su 3 hektarų 25 arų žemės sklypu, kalvė, ratinė, na- kais. Tokia ramybės būsena truko neilgai, jau rugpjūčio mas darbininkams (dabartinio bendrabučio atitikmuo), devintąją sovietinės valdžios atstovai uždraudė Bogda- kumetynas, malūnininko namas, arklidės (kluonas), nui Komarui ūkininkauti, o naujasis dvaro valdytojas didžioji virtuvė, galvijų tvartai, vištidė, javų džiovykla, Petras Griška ėmėsi „tvarką daryti“28. Buvo paimtos šieno daržinės ir spirito varykla (bravoras) su panašiu karvės, kiaulės, arkliai... Atimti raktai nuo sandėlių, ne- kaip ir malūnas žemės sklypu20. Bravoras pastatytas apie bebuvo galima samdyti žmonių. Nežinia kur išvežami 1850 metus prižiūrint statybos darbus Albinui Lilijen- baldai, porcelianas ir kiti vertingi daiktai. Pieno duo- taliui21. Bravore buvo gaminamas ne tik spiritas, bet ir davo tik sunkiai sergančiai Jadvygai po pusę litro per starka bei gana geros kokybės vynas. Pastatai buvo sta- dieną. Tuo tarpu darbininkams skyrė po keturis litrus. tyti naudojant vietines statybines medžiagas: akmenis, Šeima gyveno iš turimų atsargų. Dvaro rūmuose įsikūrė molio plytas ir dolomitų plokštes. sovietų automobilininkų motorizuotas pėstininkų kari- Dvarą supo sodas su tiesiomis eilėmis susodin- nis dalinys. Ruošdamiesi karui, jie netolimame Skverbų tais vaismedžiais, puoselėjamais krūmais rožių, kurios, kaime statė aerodromą. kaip ir vaismedžiai, buvo auginamos ir parduoti. Netoli Giminaičiai taip pat smarkiai nukentėjo. Du- dvaro rūmų buvo auginami 293 vnt., už Lėvens upės – kros Irenos vyras Jonas Šimkevičius buvo suimtas ir už- dar 287 vnt. vaismedžių 22. Įrengti šiltnamiai ankstyvoms darytas Ukmergės kalėjime, Bogdano Komaro pusbrolis daržovėms auginti. Vakarinėje nuo dvaro rūmų pusėje Vladislovas Komaras iš Baisiogalos suimtas ir kalina- stovėjo oficina (namelis sodininko ir vežiko šeimoms). mas Kauno kalėjime, o 1941 metais išvežtas į Sibirą29. Žemei įdirbti buvo naudojami įvairūs padargai: Nors dar 1940 metų spalio pabaigoje dalis so- plūgai dirbamai žemei ir pievoms bei miško plotams vietinės armijos paliko dvarą, tačiau buvusieji jo šeimi- arti, kultivatoriai žemei purenti ir panašiai. Grūdinių ninkai ir toliau buvo sekami, stigo maisto, nebuvo už ką kultūrų sėjos ir nuėmimo darbams palengvinti naudotos įvairiausios žemės ūkio mašinos, kaip antai grūdų sėjamoji firmos „Vestfalija“, trąšų sėjamoji „Osborn“, javapjovė, kuliamoji, šiaudų smulkintuvas ir panaši technika. Žolei pjauti ir ją tvarkyti nauja arklių traukia- ma žolės pjovimo mašina naudojama kartu su senąja bei šieno grėbiamosiomis. Galvijų odomos tvarkyti – odų apdirbimo mašina, kaip ir visas dvaro inventorius, buvo įsigytas23 jau 1915 metais. Dvaro žemėse buvo sėjami dobilai, miežiai, ru- giai, vikiai. Laikomi arkliai, karvės, kumeliukai ir verše- liai. Auginama nemažai kiaulių. Iš didelės arklių bandos keturi buvo skirti kinkyti į dvaro fajetoną (kol dar Bog- danas Komaras nebuvo nusipirkęs automobilio), o likusieji dvidešimt devyni – ūkio darbams. Palėvenės dvare buvo auginami gerų veislių gyvuliai. Po aptvarus risnojo ardėnų veislės žirgai, tvartuose kriuksėjo jorkširų veislės kiaulės, karksėjo didelis orpinktono vištų būrys24. Vienam iš pagrindinių dvaro verslo – bulvių au- ginimo – sezonui buvo samdoma apie trisdešimt žmo- nių. Darbininkai bulves sodindavo, jas prižiūrėdavo, nukasdavo bulvių kasamąja, paskui perrinkdavo25. Tar- pukario metais kasmet dvare gyveno apie šimtas trisde- šimt žmonių26. Pieno produktais apsirūpindavo iš ūkyje laikomų karvių. Ūkininkaujant Bogdanui Komarui Pa- lėvenės dvaro valdoms priklausė Žemutinės Palėvenės, Dembiškio vienkiemiai, žemės sklypai Ožkinių kaime bei Palėvenės miestelyje. Tik prasidėjus 1940 metams Palėvenės dvare Ksenija ir Bogdanas Komarai su dukromis. ypatingo nerimo dar nesijautė. Kiekvienas šeimos narys Stovi Jadvyga ir Irena, sėdi Marija

44 nupirkti ligonei vaistų. Kurį laiką vaistams buvo skiria- Vokietijos. Po kelių valandų tai patvirtino praskridę lėk- ma 15–20 rublių, vėliau tik 5, o reikėdavo 20 rublių ir tuvai ir šūvių papliūpos, sprogimų garsai, besitęsiantys daugiau30. keturias dienas. Tada pasirodė pirmieji vokiečių armijos Pasikeitus komisarui, padėtis nepagerėjo. Nau- motorizuoti būriai. jasis dvaro valdytojas Petras Vyšniauskas nuo Gelažių Su nekantrumu buvo laukiama leidimo grįžti į buvo ne geresnis už pirmąjį. Komarai gyveno tik pade- Palėvenę. Kai jis buvo gautas, šeima greitai susiruošė dami kaimynų. Dažnai juos sušelpdavo Elisonai, nes jie į kelionę. Liepos 29-ąją dieną, aplankę šeimos kapus bendravo šeimomis dar anksčiau, netgi buvę darbininkai Raguvėlėje, pasiekė senąją dvarvietę Palėvenėje36. Rado atnešdavo maisto. Palėvenę sugriautą. Rūmai, svirnas, oficina su įgriuvu- 1940 metų spalio mėnesį dukra Marija nuspren- siais stogais, be langų, įkritusiom lubom. Pieninė ir kal- dė išvažiuoti iš Palėvenės į Vilnių. Susirado darbą banke, vė apgriuvusios. Žiūrint į tokį mūsų Komarų mylimos „nes kitos išeities nebuvo“, žmona Ksenija išvyko pas gimtinės vaizdą plyšo širdis, verkė akys. Seniausia sody- kitą dukrą į Ukmergės rajoną.Bogdanas Komaras rašo ba, kur mano senelis ir mano šeima, ir seserys, ir broliai savo dienoraštyje: Vienam likus buvo labai, labai sunku paveldėjome, mylėjome, kur beveik visi čia esame gimę, gyventi (su sergančia dukterimi Jadvyga ir ją slaugant). ir visą jaunystę, gražiausius metus čia praleidome. Su Šeima per prievartą išblaškyta. Aš nuo šeimos atskirtas, žmonomis ir dukromis labai mylėjome tą nuostabią Pa- ir vaikai toli išvažiavo. Su tokia liūdna nuotaika sutiko lėvenę su puikiu namu – krašto turtu, dabar žiūrėjome į buvęs Palėvenės dvaro savininkas 1940-ųjų metų Kalė- griuvėsių krūvą, mūsų gyvenimo griuvėsius... 37 das31. Dažniausiai valandų valandas sėdėdamas Bogda- Pasisekė iš viso buvusio ūkio atgauti dvi kar- nas galvodavo apie savo dukrą Mariją, išvykusią į Vilnių ves. Tai ir buvos visas šeimos turtas. Pagelbėjo jau mi- ir jam neatsiunčiančią jokios žinios. nėtieji Elisonai, Minkevičiai. Jie šeimai atvežė maisto, Buvęs šeimininkas vis dar nenorėjo apleisti parėmė kuo galėjo, kad kaip nors galėtų išgyventi grį- savo dvaro, kiek įmanoma ilgiau stengėsi likti Palėve- žusieji. Dvarvietėje gyventi liko tik Bogdanas, įsikūręs nėje, nes nebuvo aišku nei kur trauktis, nei ką daryti. malūnininko namelyje, ir serganti dukra Jadvyga. Kas Ilgėdamasis šeimos, 1941 metų sausio 1–2 dienomis rytą pieno atnešdavo pasamdyta moteris, pamelžusi jų savo dienoraštyje kruopščiai surašo visų gimtadienius, dvi karves, vėliau ji atsisakė tokio darbo, bijodama už- sveikinimus dukroms. Meldžiasi ir prašo Dievo, kad ap- sikrėsti nuo sergančios ligonės. Mirus Jadvygai, iškan- saugotų šeimą nuo kalėjimo, Sibiro. Komisaras P. Vyš- kintai pusantrų metų trukusios ligos, šiek tiek pagelbėjo niauskas vis perduodavo naujus valdžios nurodymus dėl kalvis Juknevičius, Bronislovas Adomavičius atnešęs likusio turto bei žemės valdymo ir tvarkymo32. dvi gėles su vazonais ir padėjęs prie mirusiosios galvos. Artėjant Velykoms Komarai palieka Palėvenę, Jadvyga buvo laidojama 1941 metų lapkričio 1 dieną. išvyksta pas dukrą į Lokėnus, nedidelį dvarą Ukmergės Prasidėjo 1942 metai, su tėvu apsigyveno du- rajone33. Bogdano brolis Maciejus ir sesuo Nina Chil- kra Marija, nakvoti eidavusi pas ūkininkus Juodviršius. chen su šeimomis pasitraukia į Vokietiją, sesuo Marina – Dienos metu buvo klausomasi su pertraukomis veikian- į Lenkiją34. čio radijo, kurį vasario 6 dieną atėmė policija, kaip ir Gyvenant pas dukrą vargina ligos. Jadvygos iš kaimynų, vokiečių vadovybės nurodymu38. Negana sveikata nesitaiso, netgi kaunietis gydytojas Koganas to, atvykęs agronomas pranešė, kad Bogdanas Koma- peržvelgęs ligonės plaučių nuotraukas sako, kad „paci- ras neturėdamas pakankamai įrengimų, inventoriaus bei entės būklė labai rimta, netgi grėsminga“, reikia nuola- būdamas ligonis39 negali valdyti dvaro. Taip nusprendė tos tikrintis. Kitą kartą važiuojant pas gydytoją į Kauną Subačiaus valsčiaus komisija iš trijų asmenų. Palėvenės Bogdanas Komaras su dukra suimamas traukinyje sau- dvaro žemė (115, 99 ha) buvo perduota dirbti ir valdyti gumiečių ir nugabenamas į saugumo (buvusį apskrities Panevėžio II MTS40. Susidarius tokiai padėčiai, reikė- valdybos) pastatą Kaune. Kaip rašo pats Bogdanas: <...> jo ieškoti nors kokio pragyvenimo šaltinio. 1942 metų buvau pasiruošęs pačiam blogiausiam. Atsisveikinau su gegužės 4 dieną pradeda dirbti vokiečių kalbos vertėju Jadze. Maniau, kad būsiu įkalintas ir laikomas saugu- organizacijai „Tod“, įsikūrusiai Subačiaus geležinkelio me. Nors nebuvome niekuo kalti. Mane iškvietė tardyti, stoties miestelyje ir gaminančiai lokomotyvus. Kasdien klausė, ko mes važiavome į Kauną. Bet, kadangi turėjau su darbininkais tekdavo važiuoti į Karsakiškį, o vaka- paskyrimą pas gydytoją Koganą, tai jie viską užsirašė, re baigus darbą atgal41. Dukra Marija susirado vertėjos patikrino ir paleido. Tas mūsų suėmimas labai pablo- darbą Subačiaus valsčiuje ir kurį laiką gyveno su tėvu. gino dukros sveikatą... Teko grįžti iš Kauno autobusu Ten ji susipažino su Kazimieru Balčiūnu, jau pasikeitu- (traukinys buvo seniai išvažiavęs) į Pagelažius ir tik tada siu pavardę į Žiuko, ką taip pat padarė ir Marija Koma- iš Pagelažių stoties grįžo į Lokėnus35. raitė, tapdama Karaliūnaite. 1943 metais ji ištekėjo už 1941 metų birželio 22-ąją klausydamiesi radi- Kazimiero Balčiūno-Žiuko. Apsistojo Palėvenėje, bet jo išgirdo, kad pasidėjo karas tarp Sovietų Sąjungos ir neilgam, norėdami išvengti nemalonumų pasitraukus

45 vokiečiams iš Lietuvos, apsigyveno Ukmergės rajono 113 hektarų nuosavos žemės. Buvęs dvaras pripažintas Viliūkų kaime, kuriame 1944 metais jiems gimė pirmoji kultūros paminklu su dar 9 kadaise buvusiais dvaro so- dukra Nijolė Marija, 1949 m.Violeta. Vėliau Kazimieras dybos pastatais, labai apleistais buvusiųjų naudotojų. Žiukas gavo darbą Ukmergės miškų ūkio Pagelažių gi- Centriniuose rūmuose veikė musgaudžių cechas, viena- rininkijoje, ir šeima apsigyveno Antariškių kaime. Kartu me iš ūkinių pastatų buvo įsikūręs „Anykščių vynas“, su jais įsikurė Ksenija ir Bogdanas Komarai. Jie pagal vėliau Panevėžio autokompresorių gamyklos ir „Švie- išgales padėdavo šeimai ūkyje. sos“ kolūkio Skverbų bendrovės cechas. Dar viename – Pokario metais ir vėliau gyventi teko nuolat Kupiškio miškų urėdijos padalinys – vienintelis saugo- bijant, kad neišaiškėtų šeimos kilmė ir tikroji jaunos jęs ir remontavęs turėtąjį pastatą. moters pavardė. Be to, Kazimieras buvo aktyvus vietos Paminklotvarkos departamentas 1994–1995 partizanų rėmėjas, jie buvo sekami, tad pavojus šeimai metais dvaro tyrinėjimo ir rūmų atstatymo darbų doku- grėsė nuolatos42. mentacijai parengti skyrė 54 tūkstančius litų. Tai ir buvo Gimus Nijolei Marijai ir Violetai, niekas ne- visos lėšos, skirtos nykstančiam dvarui. pasakojo tikrosios šeimos istorijos. Kartą jau paūgėju- Savo jėgomis Nijolė Marija Milaknienė su sioms anūkėms Bogdanas užsiminė: „Grįš, vaikai, jums vyru Algirdu kasmet ne vieną kartą rengia talkas dvaro Palėvenė, grįš...“43. aplinkai tvarkyti, o jiems talkina vaikai Inesa, Egidijus ir 1951 metais Žiukų šeimą sukrėtė netektis – Mindaugas su šeimomis. Jie savo lėšomis prisideda prie vyras ir tėvas Kazimieras žuvo autoavarijoje. Žmonai dvaro rūmų pastatų atstatymo darbų. Sutvarkius aplin- Marijai44 teko vienai rūpintis šeima. Ji susirado darbą ką, šiek tiek patvarkius dar išlikusius dvaro pastatus kolūkio bibliotekoje, vėliau, 1957 metais, pradėjo dirbti prieš šešerius metus vyko Lietuvos odontologų sąskry- Anykščių rajono Kavarsko knygyno vedėja, kartu su du- dis, kasmet organizuojamas Lietuvos bajorų sąjungos kromis ir tėvais įsikūrė bute virš jo. Bogdanas Komaras Panevėžio skyriaus renginys. Dvare vyksta bajoraičių pradeda galvoti apie išvykimą į Lenkiją. (Dukra viena vestuvės47. Dvi vasaras dvare susitinka giminaičiai. Prie dirbdama negali išlaikyti gausios šeimos.) Jis atkakliai dvaro pastato ir išlikusios seniausios jo dalies mėgsta ir užsispyrusiai rašo vieną po kito laiškus į Maskvą, pra- fotografuotis jaunavedžiai. Šeimininkai užklydusiems šydamas leidimo išvykti gyventi į Lenkiją. 1960-aisias svečiams mielai aprodo dvaro pastatus, pasakoja buvu- pagaliau gauna leidimą išvykti be teisės kada nors grįžti siųjų šeimininkų įsikūrimo Žemutinėje Palėvenėje isto- į Lietuvą. riją. Nijolė Marija Žiukaitė Kavarske baigia viduri- Kasmet (nuo 2010-ųjų) liepos mėnesį į kultūri- nę mokyklą, ten pat mokosi ir jos sesuo Violeta. Baigusi nį renginį „Bajorai ant žirgų“ susirenka bajorai iš visos vidurinę, ji įstoja į Panevėžio politechnikumo elektro- Lietuvos. 2011-aisias antroji renginio diena vyko Palė- vakuuminių prietaisų gamybos specialybę45, kurią baigę venės bažnyčioje. Buvo laikomos Šv. mišios už bajorus, absolventai įdarbinami naujai pastatytoje „Ekrano“ ga- Žalgirio mūšio jubiliejaus minėjimas (Vytauto Didžiojo mykloje. Violeta Žiukaitė mokosi ir baigia Kauno poli- biustas Palėvenės bažnyčioje stovėjo dvi savaites), bajo- technikos instituto Mechanikos fakultetą46. rų palikuonių merginų įšventinimas į bajoraites, garbės Prabėgus penkiasdešimčiai metų paskutiniojo bajoro vardo suteikimo ceremonijos. Programą Palėve- tarpukario Lietuvos dvaro savininko Bogdano Komaro nės bažnyčios šventoriuje atliko senovinių dvaro šokių anūkė Nijolė Marija Milaknienė atgavo Palėvenės dva- kolektyvas iš Panevėžio48. rą. 1992-ųjų rugsėjo 11 dieną jai buvo atiduoti nekilno- 2010 metų rugsėjo mėnesį Kupiškio etnografi- jamojo turto nuosavybės dokumentai, liudijantys apie jos muziejus, siekdamas populiarinti ir pristatyti dvarų

Po restauravimo atšventinta Komarų šeimos koplyčia Raguvėlėje. 1993 m.

46 Dabartinio Komarų dvaro Žemutinėje Palėvenėje vienas iš pastatų. Apie 2012 m.

kultūrą, vykdydamas Kultūros paveldo departamento finansuotą projektą „Kupiškio krašto dvarai ir fundato- riai“, organizavo ekskursiją rajono mokyklų mokiniams į Žemutinės Palėvenės dvarą bei parengė Kupiškio kul- tūros centre parodą apie dvarą ir jo valdytojus iš Nijolės Marijos Milaknienės archyvo49. Parodos nuotraukose atsiskleidė dar nė karto nematyti istorijos puslapiai, pa- sakojantys apie įdomią šio Kupiškio kampelio praeitį, suteikiantys viltį ją atgaivinti, išsaugoti ir populiarinti. Noriu nuoširdžiai padėkoti už man suteiktą galimybę tyrinėti Komarų giminės istoriją paskutinio tarpukario Lietuvos dvaro savininko Bogdano Komaro anūkei Nijolei Marijai Milaknienei. Ačiū už archyvines Nijolė Marija Milaknienė su sūnumi Egidijumi Noriūnų nuotraukas bei pasakojimus. dvare šventės metu 2015 m.

Nuorodos: patvirtintas notaro Vilniuje. NMA. 11 Milaknienė N. M. Iš Palėvenės Komarų..., p. 18. 1 Milaknienė N. M. Iš Palėvenės Komarų istorijos, 12 Ksenija Katalymova-Komar gimė 1893-01-01 Lietuvos bajoras, 2000, Nr. 4, p. 17. Vilniuje, mirė 1983-05-20 Lietuvoje pas anūkę Nijolę 2 Iš Palėvenės Komarų istorijos. Nijolės Marijos Mariją ir palaidota Panevėžio kapinėse. NMA. Milaknienės archyvas (toliau – NMA). 13 Helena išgyvenusi pusę metukų mirė nuo dizenterijos. 3 Juknevičius P. Komarai, Dvarų kultūra – Lietuvos Iš Palėvenės Komarų istorijos. NMA. kultūros dalis Komarai. Konferencijos, įvykusios 14 Iš Bogdano Komaro dienoraščio. NMA. 2001 m. kovo 2 d., pranešimų tezės, Panevėžys, 15 Juknevičius P. Ar dar atgims Palėvenės dvaras? 2001. Panevėžio rytas, 1995 rugsėjo 15 d., Nr. 182, p. 9. 4 Juknevičius P. Komarai. Prieiga per internetą: www. 16 Oraitė R. Plikomis rankomis prieš visą griaunantį paneveziomuziejus.lt/get.php?f.12479, žiūrėta 2016. laiką, Taip ir ne, 2000, Nr. 1, p. 23. 17 5 1915 metų birželio 18 dienos Palėvenės dvaro Milaknienė N. M. Iš Palėvenės Komarų..., p. 18. 18 apyrašas. NMA. Iš Palėvenės Komarų istorijos. NMA. 19 6 Iš Palėvenės Komarų istorijos. NMA. Vėliau jos plotas, vykdant 1933 metų žemės reformą, 7 1915 metų birželio 18 dienos Palėvenės dvaro buvo gerokai sumažintas. Iš Palėvenės Komarų istorijos. NMA. apyrašas. NMA. 20 Žemės tvarkymo departamento 1927 metų gruodžio 8 Milaknienė N. M. Iš Palėvenės Komarų..., p. 18. mėnesio 28 dieną patvirtintas Palėvenės dvaro žemės 9 Bogdanas Komaras gimė 1884-04-03 Palėvenėje, mirė planas. NMA. 1962-06-13 Lenkijoje pas dukrą Ireną ir palaidotas 21 Iš Palėvenės Komarų istorijos. NMA. šeimos kapavietėje Gorencino kapinėse šalia savo 22 1915 metų birželio 18 dienos Palėvenės dvaro motinos Marijos Čechovskos-Komar, sesers Marijos ir apyrašas. NMA. jos vyro Medardo. NMA. 23 Ten pat. 10 1941 metų vasario 27 dienos Petro Adomo 24 Iš Palėvenės Komarų istorijos. NMA. Koscialkosvskio ir Heronimo Radeko liudijimas

47 25 Ten pat. 37 Iš Bogdano Komaro dienoraščio. NMA. 26 Istorija. Iš Palėvenės Komarų istorijos. Prieiga per 38 Ten pat. internetą: www.palevene.lt/istorija.html, žiūrėta 2016. 39 Tuo metu Bogdanas Komaras sirgo plaučių uždegimu. 27 Įdukra Jadvyga gimusi 1911 metais. Iš Palėvenės Milaknienė N. M. Iš paskutiniojo dvaro..., p. 10. Komarų istorijos. NMA. 40 1941 metų rugsėjo 12 dienos Subačiaus viršaičio 28 Milaknienė N. M. Iš paskutiniojo dvaro savininko pasirašytas nutarimo nuorašas su dar dviejų komisijos B. Komaro dienoraščio, Panevėžio rytas, 1995 m. narių pavardėmis. NMA. rugsėjo 15 d., Nr. 182, p. 9. 41 Iš Bogdano Komaro dienoraščio. NMA. 29 Ten pat. 42 Iš Palėvenės Komarų istorijos. NMA. 30 Iš Bogdano Komaro dienoraščio. NMA. 43 Milaknienė N. M. Iš Palėvenės Komarų..., p. 18.; Bog- 31 Ten pat. dano Komaro dukra Marija tik 1968 metais išdrįso 32 Milaknienė N. M. Iš paskutiniojo dvaro..., p. 9. nuvažiuoti pasižiūrėti į buvusį jų Palėvenės dvarą. 33 Irena Komaraitė-Šimkevič sovietams okupavus 44 Marija mirė 1969 metais ir palaidota Panevėžyje Lietuvą po kurio laiko emigravo į Lenkiją kartu su šeimos kapavietėje. vyru, paleistu iš kalejimo. NMA. 45 Nijolė Marija Žiukaitė-Milaknienė baigusi dirbo „Ekra- 34 Nina buvo ištekėjusi už Moldovos gubernijos gu- no“ gamykloje nuo 1964 iki 1986 metų. Iš pradžių bernatoriaus ir gyveno Surūkiškio palivarke prie elektroninių optinių sistemų bare pamainos meistre, o Raguvėlės. Sesuo Marina išvažiavo į Lenkiją vėliau, vėliau – užmokesčio skyriuje inžiniere. NMA. gyveno Varšuvoje, už prarastą Gelgaudiškio dvarą 46 Violeta Žiukaitė mirė 1974 metais po sunkios ligos. Iš kaip kompensaciją gavo Samanyno dvarą. Su vyru Palėvenės Komarų istorijos. NMA. neturėdami vaikų visą savo turtą paliko valstybei. Ta 47 Iš Palėvenės Komarų istorijos. NMA. vieta, kur buvo dvaras, užstatyta pastatais, ir dabar va- 48 Ten pat. dinama Komaro, tai žymi lentelė. NMA. 49 Jonušytė A. Dvarų praeities šydą praskleidus, 35 Iš Bogdano Komaro dienoraščio. NMA. Kupiškėnų mintys, 2010 m. rugsėjo 25 d., Nr. 108, p. 36 Milaknienė N. M. Iš paskutiniojo dvaro..., p. 9. 4, 6.

THE KOMARAI FAMILY OF ŽEMUTINĖ PALĖVENĖ

Aušra Jonušytė Kupiškis Ethnographic Museum

The Komarai – one of the most famous families The window openings of the manor house were deco- of nobility with ancient and glorious history. Koma- rated with pointed arches, providing the building with ras Zabožinskis is mentioned in the documents already the Neo-Gothic features. The owners of Palėvenė main 1481, when he received the large inheritance in the nor had the library housing five thousand publications. current territory of Ukraine. The Komarai had various The manor and its owners severely suffered du- responsible positions in Grand Duchy of Lithuania. ring World War II. After the war, Palėvenė manor was They expanded the boundaries of manor by buying expropriated from the Komarai. On 11th September new lands. Some of the lands were ruled by collateral 1992 Nijolė Marija Milaknienė, who is the grand- rights. Mikalojus Komaras in this way ruled the manor daughter of Bogdanas Komaras, who was the last named after Palėvenė, which used to be in Upytė coun- owner of the manor in inter-war period of Lithuania, ty. Later, the Komarai became the owners of Palėvenė regained Palėvenė manor. The former manor is decla- manor. All the time Palėvenė was the main residence red as cultural monument with 9 more former buil- of the Komarai family in Lithuania, and there was no a dings of the manor, which were very much desolated larger building, which would distinguish for its archi- by former users. tecture. The owner of Palėvenė manor Mykolas Ko- In 1994–1995, Monument Care Department, maras rebuilt the old building and it became a quite allocated 54 thousand litas for the preparation of presentable and ornate manor house. The right side of documentation for manor research and palace recons- the manor house was extended. A spacious and high truction works. Those were all funds given to the dere- conservatory decorated with two gazebos, and which lict manor. Nijolė Marija Milaknienė together with her was used as a winter garden during cold season, was husband and children organize the tidying of manor’s built from the entrance side. The gazebos were built environment, fund the reconstruction works of the on one-story part of the manor house with a span roof. buildings.

48 DVARŲ PAVELDAS LIETUVOS MUZIEJUOSE

MANOR HERITAGE IN LITHUANIAN MUSEUMS Heraldikos šaltiniai Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomose Žemaitijos bajorų dvarų kolekcijose

Gabrielė Jasiūnienė Šiaulių „Aušros“ muziejus

Tyrinėtojas Stephanas Slateris heraldiką api- niai antspaudai, kurie dažniausiai išliko su dokumen- būdina kaip paveldimų spalvų ir simbolių sistemą, tais, prie kurių jie pritvirtinti. Dažnai herbai vaizduoti gimusią ant Viduramžių kovos šalmo ir skirtą inden- ir portretuose, spaudiniuose, spauduose, ant koklių ir tifikuoti asmenį1. Heraldikos gimimas XII a. antrojoje kitų įvairių daiktų, architektūros pastatų. Herbas yra pusėje yra neatsiejamas nuo riterystės ir riterių turnyrų, paveldimas, skiriamasis ženklas, sudarytas pagal tam kuriuose herbas atsirado kaip skiriamasis ženklas, no- tikras taisykles. Kiekvieno herbo pagrindą sudaro jo rint atpažinti šarvuotą karį2. Laikui bėgant herbai tapo skydas su jame pavaizduota figūra. Be šių pagrindi- kilmingųjų paveldimais ženklais, simbolizavusiais gi- nių sudedamųjų dalių herbai galėjo turėti šalmą su minės senumą, santuokinius ryšius, kovinius laimėji- papuošalu ir skraiste, rangų karūną, skydininkus, her- mus, pareigas, titulus ir pan. XIII–XV a. atsirado mies- bų devizus ir kitus papuošimus9. tų, bažnyčių, universitetų, vienuolynų herbai3. Šiame straipsnyje pasirinkta pristatyti Že- Skirtingai nuo Vakarų Europos, Lietuvos Di- maitijos bajorų dvaruose rastus vertingus heraldi- džiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) heraldikos kos šaltinius, kurie yra saugomi Šiaulių ,,Aušros“ tradicijos atsirado vėliau. Edmundas Rimša išskiria, muziejuje. Nagrinėjant šią temą derėtų pradėti nuo kad Lietuvos valstybės herbas – vytis, kuriame vaiz- gausiausių heraldikos šaltinių – herbinių antspaudų. duojamas šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu, yra Muziejuje yra saugomi įvairūs Žemaitijos dvaruose laikomas vienu iš seniausių valstybės herbų Europo- rasti XVI–XIX a. dokumentai, dalis šioje kolekcijoje. Šio herbo išskirtinumas tas, kad jo simbolika buvo je esančių dokumentų yra patvirtinti herbiniais ants- perimta iš kunigaikščių portretinių antspaudų4. Pir- paudais. Vertingiausi kolekcijos dokumentai – Len- mieji kunigaikščių herbai atsirado XIV a. pabaigoje, kijos karalių ir LDK kunigaikščių Jono Kazimiero žinomi Skirgailos, Jogailos, Vytauto antspaudai su jų Vazos10, Mykolo Kaributo Višnioveckio11 ir Augusto herbais5. LDK kilmingųjų heraldika klostėsi veikia- III Sakso12 privilegijos su LDK didžiaisiais antspau- ma keleto tradicijų: XIV–XV a. sandūroje LDK susi- dais. Šiuose antspauduose vaizduojamas LDK herbas formavusios senosios lietuvių heraldikos, lenkiškųjų – šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu, dar vadina- ir iš kitų Europos kraštų atneštų herbų6. Žemių herbai mas vyčiu, virš herbo skydo yra kunigaikštiška karū- atsirado XIV a. pabaigoje, pirmą kartą jie pavaizduoti na. Virš LDK herbo vaizduojamas mažesnis Lenki- Vytauto didžiajame herbiniame antspaude prie 1398 jos karalystės herbas su karališka karūna, o iš šonų m. Salyno sutarties7. Miestų heraldikos atsiradimas yra žemių herbai bei lotyniška legenda. Įdomu, kad susijęs su savivalda, kurios pradžia siejama su 1387 Kazimiero Vazos ir Mykolo Kaributo Višnioveckio m. kovo 22 d. Magdeburgo teisių suteikimu Vilniui. dokumentuose LDK herbą iš šonų laiko skydininkai Paminėtina, kad savivaldūs miestai turėjo savo raš- angelai. Skydininkai LDK herbe atsirado XIV a. pa- tines, kurioms reikėjo antspaudo, o pastarajam buvo baigoje. Jau Vytauto laikais didžiajame herbiniame būtinas simbolis. Laikui bėgant šie simboliai pradėti antspaude herbo skydą laikė dvi mažytės žmonių fi- heraldinti8. Taigi, matyti, kad XIV–XV a. LDK pra- gūrėlės. Kaip teigia E. Rimša, angelai buvo naudoja- deda formuotis pagrindinės heraldikos tradicijos ir mi XV a. – XVII a. II pusėje13. Tuo tarpu Augusto III kryptys: valstybės, kunigaikščių, kilmingųjų, miestų Sakso privilegijoje LDK herbą iš šonų laiko jau ne an- ir žemių heraldika. gelai, o šarvuoti kariai. Paminėtina, kad jie herbe pra- Kita vertus, LDK pirmieji herbai atsirado ir dėti vaizduoti dar Jono Sobieskio valdymo laikais14. heraldikos tradicijos nusistovėjo vėliau, taigi savaime Muziejuje taip pat saugoma 1703 m. liepos 10 d. suprantama, kad heraldikos šaltinių išliko daug ma- Lenkijos karaliaus ir LDK kunigaikščio Augusto II pri- žiau. Jeigu kalbėsime apie heraldikos šaltinius, derė- vilegija15, patvirtinta LDK mažuoju antspaudu. Šiame tų aiškiai išskirti, kad pagrindinių šaltinių – herbynų, antspaude vaizduojamas LDK herbas su kunigaikštiš- kurie Vakarų Europoje atsirado XIV–XV a., Lietuvo- ka karūna, virš jos Lenkijos karalystės herbas. Iš šonų je beveik neišliko. Kaip tik todėl dar didesnės svarbos herbą supa legenda. Mažajame antspaude skirtingai įgauna kiti reikšmingi šaltiniai – tai pirmiausia herbi- nei didžiuosiuose nėra skydininkų ir žemių herbų.

50 LDK didieji antspaudai Jono Kazimiero Vazos (I) ir Augusto III (II) privilegijose. ŠAM I–R 10775. ŠAM I–R 1950

Aleksandro Jurgio Bilevičiaus herbinis antspaudas, 1747. ŠAM I–R 12555 Šiaulių „Aušros“ muziejaus dokumentų kolekcijoje saugomi ir dokumentai (laiškai, išrašai iš teismo knygų, kvitai, sąrašai), kurie patvirtinti įvairių Žemaitijos bajorų herbiniais antspaudais. Gausiausiai išlikę Žemaitijos bajorų Gorskių16 (herbas Galvaraištis / Nałęcz), Nagurskių17 (herbas Pobogo atmaina), Cho- romanskių18 (herbas Lubičas / Łubicz), Odachovskių (herbas Galvaraištis / Nałęcz)19, Bilevičių20 (herbas Kapas / Mogiła) herbiniai antspaudai. Vertingos informacijos apie bajorų turėtus herbus galima rasti ir gene- aloginėse lentelėse. Šiuo metu muziejuje saugomas dvi XIX a. Žemaitijos bajorų Jazdovskių21 ir Choromans- kių22 genealoginės lentelės, kuriose vaizduojamas šių XIX a. I p. bajorų Jazdovskių genealoginė lentelė su herbu giminių herbas Łubicz. Łubicz. ŠAM I–R 1121

51 Analizuojant šią temą derėtų atkreipti dėmesį sitaiko, kad portretuose, siekdami parodyti kilmę ir ir į herbus, vaizduotus įvairiuose spaudiniuose. Jolita šeimos / giminės išskirtinumą, bajorai greta atvaizdo Liškevičienė pažymėjo, kad herbai knygose turėjo vi- pageidavo matyti ir portretuojamojo herbą. Dėl šios sai kitokią funkciją nei viduramžiais karybos tikslais priežasties išlikę portretai su herbais yra naudingi naudoti herbai. LDK knygų iliustracijose herbai vaiz- heraldikos tyrimams. Šiaulių ,,Aušros“ muziejus pa- duoti gana dažnai, jie galėjo rodyti leidinio rėmėją, re- sižymi turtinga paveikslų kolekcija, kurioje saugomi čiau autorių. Šalia herbo atvaizdo būdavo atspaudžia- vertingi portretai su juose pavaizduotais herbais. Vie- mi ir herbiniai eilėraščiai bei kelių puslapių padėkos ni įdomiausių paveikslų – Šuazelių giminės atstovų tekstai. Iš šių kompozicijų galima sužinoti apie herbo portretai. Hercogo Cezario Augusto de Šuazelio por- savininko titulą, pareigybes, santuoką ir pan.23 Eglė Pa- trete28, viršutiniame kairiajame kampe vaizduojamas tiejūnienė, nagrinėdama herbų reikšmę spaudiniuose, giminės herbas, kuris padalintas į penkių laukų sky- išskiria, kad simboliškai suvokiami ir interpretuoja- dą. Virš herbo skydo yra karūna, o iš šonų herbą supa mi heraldiniai ženklai buvo ypač parankūs panegiri- mantija. Prancūzijos grafo, markizo Klodo de Šuaze- nei retorikai24. Panašios tendencijos matomos Šiaulių lio portrete29 vaizduojamas vienalaukis giminės her- „Aušros“ muziejuje saugomose Tiškevičių giminės bas, virš kurio yra grafo karūna. Žemaičių raštininko, atstovams skirtose panegirikose, kuriuose vaizduojami LDK pulkininko, Gandingos tijūno, Kolainių Švč. giminės atstovų herbai ir įrašyti padėkos ir tekstai. Že- Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios ir karmelitų maičių vyskupui Antanui Dominykui Tiškevičiui skir- vienuolyno fundatoriaus Jono Adamkavičiaus30 por- toje panegirikoje25 vaizduojamas jo giminės herbas Le- trete taip pat vaizduojamas giminės herbas. Paminė- liva (Łeliwa), kuriame yra pusmėnulis su šešiakampe tina, kad Adamkavičių giminė turėjo herbą Vadvičas žvaigžde. Virš herbo skydo yra grotelinis šalmas, virš (Wadwicz)31, kuriame vaizduojamos dvi vertikaliai jo karūna ir vyskupo kepurė. Iš abiejų herbo šonų pri- gulinčios žuvys. Tuo tarpu nagrinėjamame portrete kabintos virvutės su dešimt kutų, dešiniame herbo šone žuvys pavaizduotos horizontaliai. vaizduojama vyskupo mitra, o kairiajame – pastoralas. Šiaulių „Aušros“ muziejuje taip pat saugo- Iš šonų herbą supa akanto lapų skraistė. Panegirikoje26, mas Žemaitijos kašteliono Mykolo Gorskio antrosios skirtoje Žemaitijos seniūnui Juozapui Skuminui Tiške- žmonos Marijonos Reginos Vainaitės-Gorskienės vičiui, taip pat matomas giminės herbas Leliva (Leli- portretas32 su jungtiniu herbu, kurio penktajame sky- wa), virš herbo skydo yra kilmingą asmenį nurodanti de vaizduojamas Gorskių giminės herbas Galvaraištis karūna, o iš šonų herbą supa kariniai atributai – gin- (Nałęcz). Įdomūs ir Karolio Evaldo33 ir Felikso Rön- klai, lazdos, patrankos, sviediniai. Paminėtina, kad Vil- ne34 (Renė) portretai. Šiuose portretuose vaizduoja- niaus tijūno Juozapo Tiškevičiaus ir Onos Pociejūtės mas giminės herbas, kuriame skydas padalintas į tris vestuvėms skirtoje panegirikoje27 vaizduojamas jau ne laukus: viršutiniame priekiniame raudoname lauke vienalaukis Tiškevičių herbas, o jungtinis Tiškevičių vaizduojamas sidabrinis erelis, antrajame – auksinė ir Pociejų herbas. Virš kiekvieno herbo yra grotelinis lelija, auksinėje skydo papėdėje – dvi mėlynos ban- šalmas ir karūnėlė. Jungtinį herbą iš šonų supa akanto guotos juostelės. Virš herbo skydo vaizduojama ka- lapų skraistė. rūna. Edmundas Rimša mini, kad viena šios giminės Pažymėtina, kad kilmingieji dvaruose itin šaka jau XVI a. pabaigoje iš Livonijos atsikėlė į Že- mėgo kaupti paveikslų kolekcijas, kurias rodydavo maitiją. Senajame giminės herbe vaizduota sidabrinė savo galerijose. Tarp šių paveikslų būta ir daugybės banguota juosta (upė) raudoname skyde. Herbo šalme portretų, kuriuose vaizduoti patys dvaro šeiminin- žalias lapotas medis su rudu kamienu. 1732 m. vienas kai, jų šeimos ar giminės nariai, draugai ir pan. Pa- giminės atstovų gavo iš Augusto II barono titulą, se-

Herbai XVIII a. panegirikose, skirtose Žemaičių vyskupui Antanui Dominykui Tiškevičiui (I), Juozapui Skuminui Tiškevičiui (II), Juozapui ir Onai Tiškevičiams (III). ŠAM I–R 1394, ŠAM I–R 1396, ŠAM I–R 1395

52 Cezario Augusto de Šuazelio (I), Klodo de Šuazelio (II), Jono Adamkavičiaus (III) portretai. ŠAM D –T 504, ŠAM D –T 505, ŠAM D – T 1789

nasis herbas buvo pakeistas. Rimša pažymi, kad svar- będź), Lelivos (Łeliwa), Geišo (Gieysz), Lubičo (Łu- biausioje vietoje atsirado Lenkijos erelis, o senasis bicz) ir kiti herbai. Paminėtina, kad yra pakankamai giminės herbas buvo nustumtas į menkiausią pagal sunku nustatyti šių spaudų savininkus, kadangi juose prasmę skydo papėdę, pakeistos jo spalvos35. vaizduojamas tik herbas ir savininko inicialai. Atlikus Apibendrinant reikėtų paminėti, kad straipsny- straipsnyje minimų heraldikos šaltinių analizę, galime je aptarti tik vertingiausi ir įdomiausi Šiaulių „Aušros“ teigti, kad Žemaitijos dvaruose išliko vertingų heraldi- muziejuje saugomi heraldikos šaltiniai. Be pristatytų kos šaltinių, kurie mums teikia reikšmingos informa- herbinių antspaudų, genealoginių lentelių, spaudinių ir cijos tiek apie LDK heraldiką, tiek apie tokias gimines portretų su herbais, muziejuje saugomi ir kokliai, įvai- kaip Bilevičiai, Gorskiai, Jazdovskiai, Choromanskiai, rūs daiktai, spaudai, kuriuose vaizduojami Gulbės (Ła- de Šuazeliai, Rönne ir kiti.

53 Nuorodos: Bilevičiaus herbinis antspaudas, ŠAM I–R 12555. 21 XIX a. I p. bajorų Jazdovskių genealoginė lentelė su 1 Slater S. The complete book of heraldry. herbu Łubicz, ŠAM I–R 1121. An international history of heraldry and its 22 XIX a. I p. bajorų Choromanskių genealoginė lentelė contemporary uses, London, 2002, p. 6. su herbu Łubicz, ŠAM I–R 9731. 2 Ten pat, p. 16. 23 Liškevičienė J. XVI–XVIII amžiaus knygų grafika: 3 Rimša E. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, Herbai senuosiuose Lietuvos spaudiniuose, Vilnius, 2004, p. 10. 1998, p.8–10. 4 Ten pat, p. 56–57. 24 Patiejūnienė E. Brevitas ornata: mažosios literatūros 5 Ten pat, p. 118. formos XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios 6 Rimša E. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, Kunigaikštystės spaudiniuose, Vilnius, 1998, p.45. 2004, p. 116. 25 1741 m. Vilniaus pijorų mokyklos panegirika, 7 Ten pat, p. 94. paminint Antano Dominyko Tiškevičiaus paskyrimą 8 Ten pat, p. 140. Žemaičių vyskupu, ŠAM I–R 1394. 9 Ten pat, p. 15. 26 1743 m. Kražių kolegijos moksleivių panegirika 10 1653 m. kovo 5 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Juozapui Skuminui Tiškevičiui, ŠAM I–R 1396. Didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos 27 1748 m. Vilniaus pijorų mokyklos panegirika privilegija Pavenčių laikytojai grafienei Kotrynai Vilniaus vaivadijos tijūno Juozo Tiškevičiaus ir Denhofovai dėl Pavenčių valsčiaus nuostatų, Šiaulių Trakų vaivados dukters Onos Pociejūtės vedyboms, „Aušros“ muziejus (toliau – ŠAM) I–R 10775. ŠAM I-R 1395. 11 1670 m. sausio mėnuo. Lenkijos karaliaus, LDK 28 XVII a. II p. Hercogo Cezario Augusto de Šuazelio kunigaikščio Mykolo Kaributo Višnioveckio raštas dėl portretas su herbu. Autorius: Fransua de Troji Karklėnų valdų perleidimo Chšonstovskiams, ŠAM (?), ŠAM D –T 504. I–R 12523. 1670 m. sausio 20 d. Lenkijos karaliaus 29 XVII a. II p. Prancūzijos grafo, markizo Klodo de ir LDK kunigaikščio Mykolo Kaributo Višnioveckio Šuazelio portretas su herbu. Autorius: Fransua de raštas Juozapui ir Annai (Onai) Chšonstovskiams dėl Troji (?). ŠAM D –T 505. teisių į Karklėnų valdas, ŠAM I–R 12522. 30 1750 m. Žemaičių raštininko, LDK pulkininko, 12 1752 m. spalio 23 d. Lenkijos karaliaus, Lietuvos Gandingos tijūno, Kolainių Švč. Mergelės Marijos didžiojo kunigaikščio Augusto III privilegija Škaplierinės bažnyčios ir karmelitų vienuolyno Šiukštoms vadintis Karklėnų seniūnais, ŠAM I–R fundatoriaus Jono Adamkavičiaus portretas su herbu. 1950. Nežinomas autorius. ŠAM D–T 1789. 13 Rimša E. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, 31 Niesieski K. Herbarz polski Kaspra Niesieckiego 2004, p. 63–64. powiększony dodatkami z późniejszych autorów, 14 Ten pat, p. 64. rękopismów, dowodów urzędowych i wydany przez 15 1703 m. liepos 10 d. Lenkijos karaliaus, Lietuvos Jana Nep. Bobrowicza, Lipsk, 1839, t.2, p.13 didžiojo kunigaikščio Augusto II privilegija Mykolui 32 1777 m. Žemaitijos kašteliono Mykolo Gorskio ir Marijanai Kniazevičiams, ŠAM I–R 12463. žmonos Marijonos Reginos Vainaitės-Gorskienės 16 Pavyzdžiui, 1823 m. spalio 1 d. Adomo Jono Antano (1731–1767) portretas su herbu. Nežinomas ir Anelės Gorskių jungtinis herbinis antspaudas su dailininkas. ŠAM D – T 535. Gorskių herbu Nałęcz ir Gobiatų herbu Pomian, 33 XVII a. 9 deš. Kuršo barono, Švedijos, Nyderlandų ŠAM I–R 10842. ir Rusijos kariuomenių kavalerijos generolo Karolio 17 Pavyzdžiui, 1757 m. lapkričio 12 d. Lauryno Evaldo von Rönne (1663–1716) portretas su herbu. Nagurskio herbinis antspaudas, ŠAM I-R 8228. 1780 Nežinomas autorius. ŠAM D –T 541. m. sausio 12 d. Jokūbo Ignoto Nagurskio herbinis 34 XIX a. 3 deš. – XIX a. 4 deš. Žemaitijos žemvaldžio antspaudas, ŠAM I–R 10244. Felikso Rönne portretas su herbu. Autorius: Johann 18 Pavyzdžiui, 1852 m. kovo 2 d. Kajetono Leberecht Eggink. ŠAM D –T 542. Choromanskio hebinis antspaudas, ŠAM I–R 10833. 35 Rimša E. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, 19 Pavyzdžiui, 1724 m. gegužės 7 d. Juozo 2004, p.131. Odachovskio antspaudas su Nałęcz herbu, ŠAM I–R 12470. 20 Pavyzdžiui, 1588 m. Kristupo Jonaičio Bilevičiaus- Stankevičiaus antspaudas, ŠAM I–R 12486. 1639 m. Jurgio Vaitiekaičio Bilevičiaus antspaudas, ŠAM f5, ap.5, b.14, l.58. 1747 m. Aleksandro Jurgio

54 The Sources of Heraldry in the Collections of Samogitian Noblemen’s Manors

Gabrielė Jasiūnienė Šiauliai “Aušros” Museum

The first coats of arms and heraldic traditions bles in which the coat of arms of the family is fea- in the Grand Duchy of Lithuania emerged later than tured next to the family tree. Currently the museum those in Western Europe, thus considerably fewer contains two genealogical tables with the Łubicz heraldic sources have survived to this day. There are coat of arms of Samogitian nobles Jazdovskis fam- virtually no surviving armorials, main sources for ily and Choromanskis family dating back to the 19th heraldry information in Lithuania, with their West- century. It is noteworthy that impressions may have ern Europe counterparts dating back to the 14th – also featured coats of arms which could represent 15th centuries. This only adds to the importance a person, indicate the holder’s rank, lands owned, of other alternative heraldry sources such as seals, position, personality traits, etc. One great example is stamps, impressions, portraits bearing coats of arms, the eulogies kept at the museum, bearing the Łeliwa etc. It should be noted that seals are one of the most coat of arms of the Tiškevičius family, dating back important and abundant sources for heraldry infor- to the 18th century. The nobles had a great inter- mation. The analysis of the heraldic sources kept at est in collecting paintings which were displayed Šiauliai “Aušros” Museum has shown that the muse- at their galleries. Among them there were numer- um contains a variety of surviving documents with ous portraits featuring manor owners themselves, heraldic seals dating back to the 16th – 19th cen- their family members or other relatives, friends, turies. Among the most valuable exhibits are privi- etc. Sometimes nobles asked the coat of arm of the leges granted by kings of Poland and grand dukes person being painted to be included in the painting of Lithuania Jonas Kazimieras Vaza, Mykolas Ka- to demonstrate the ancestry and distinguished status ributas Višnioveckis and Augustas III Saksas, bear- of the family. The museum also contains valuable ing the major seal of the Grand Duchy of Lithuania, portraits of the members of the Šuazelis (Choiseul) and a privilege granted by Augustas II, bearing a and Rönne families, Jonas Adamkavičius, and Mari- minor seal of the Grand Duchy of Lithuania. The jona Regina Vainaitė-Gorskienė, all bearing coats manors of Samogitian nobility stored records (e. of arms of respective families. The article places an g. letters, receipts, excerpts, etc.) which belonged emphasis on the important heraldic source – seal, a to the owners of archives themselves or which, in device for making seal impressions. The article also one way or another, had come into their possession. presents the seals of different nobles featuring such The most abundant records kept at the museum are coats of arms as Łeliwa, Gieysz, Łabędź and others those bearing the heraldic seals of such nobles as kept at the museum. To sum up, the heraldic sources the Bilevičius family, Nagurskis family, and Gorskis kept at Šiauliai “Aušros” Museum provide valuable family. Valuable information about the coats of arms information about the culture, genealogical ties and of the nobility can also be found in genealogical ta- heraldry of the nobles of Samogitian manors.

55 DVARŲ SODYBŲ ARCHEOLOGINĖ MEDŽIAGA: SAUGOJIMO IR EKSPONAVIMO PROBLEMOS

Dr. Birutė Kazimiera Salatkienė Šiaulių universitetas Šiaulių „Aušros“ muziejus

Įvadas įtakos turėjo keletas dalykų. Pirmiausia tai bajorų Lietuvos dvarai yra labai svarbi istorijos ir istorinio ir kultūrinio palikimo vertės suvokimas ir kultūros paveldo sritis, aprėpianti plačią socialinės su tuo susijęs susidomėjimas jų sukurtos gyvensenos ir ekonominės istorijos, architektūros ir materialinės ir kultūros palikimu. Dvarų sodybų inventorizacija kultūros sferą. Dvarų tinklas yra per šimtmečius su- ir įtraukimas į valstybės saugomų kultūros vertybių kurta įvairialypė, daugiasluoksnė ir reikšminga Lie- sąrašus iš esmės pakeitė jų teisinį statusą. Kitas pra- tuvos kultūrinių simbolių sistemos dalis, siejanti ją sidėjęs procesas, labai suaktyvinęs archeologinius su Europos tautų ir valstybių raida1. Dvarų sodybų, tyrimus dvaruose, susijęs su dvaro kaip vertybės su- kaip archeologijos tyrimų objektų, suvokimas į Lie- vokimu valstybiniu mastu ir visuomenės vertybinių tuvos archeologiją, praktiką (kasinėjimai) ir teoriją orientacijų pasikeitimu, gana greitai išplėtojo dvarų (istorinio laikotarpio archeologijos samprata) atėjo sodybų rekonstravimą ir pritaikymą kultūrinėms, re- dar neseniai. Tūkstantmečių sandūroje buvo perimta kreacinėms, turizmo reikmėms. Šiuolaikinė Lietuvos kituose Europos kraštuose susiformavusi viduramžių paveldosaugos teisinė sistema įpareigoja dvarų so- (istorinės) archeologijos samprata, suvokta, kad ar- dybų savininkus ar valdytojus archeologinius tyri- cheologijos paveldas yra ta materialinio paveldo damus įtraukti į būsimų rekonstrukcijos darbų sąrašą, lis, apie kurią pirminė informacija gaunama archeo- o statinių, parkų ir kitų struktūrų rekonstrukcijos vis loginiais metodais (1990 m. ICOMOS Archeologijos dažniau atliekamos remiantis jų rezultatais. Pagal paveldo apsaugos ir priežiūros chartija). Pastaraisiais dabartinį archeologijos paveldo tyrimų reglamentą metais, kai jau įsigalėjo moderniųjų laikų, komerci- visi tyrimų metu surinkti radiniai turi būti perduo- nės, teisminės archeologijos sampratos, kasinėjami dami valstybiniams muziejams2. Paskutiniojo dešim- tokie moderniosios istorijos materialūs reliktai, kaip tmečio dvarų sodybų archeologinių tyrimų apimtys partizanų bunkeriai, partizanų, kareivių palaidojimų smarkiai išsiplėtojo, radinių statistika įspūdinga, vietos, Lietuvos dvarų sodybų archeologiniai ty- archeologai ir muziejininkai jau susiduria su tam rimai jau taip pat yra įgavę „pilietines teises“. Ar- tikromis problemomis. Ką daryti su archeologinių cheologinių tyrimų reikšmės augimui didžiausios radinių gausa – kur juos saugoti, kaip dokumentuo-

XVI a. keramikos degimo krosnys Kurtuvėnų dvaro sodyboje. 2013 m. Fot. Birutė Salatkienė

56 XVIII a. Kurtuvėnų dvaro ratinės pamatai. 2011 m. Fot. Birutė Salatkienė ti? Ar tai, ką iškasa archeologai, įdomu ir vertinga Lietuvos dvarų archeologiniai tyrimai Lietuvo- muziejaus lankytojui? Kaip integruoti archeologinę je pradėti tik nuo XX a. antrosios pusės, o 2005 me- medžiagą į ekspoziciją, kad ji atliktų savo informa- tais prasidėjęs dvarų archeologinių tyrimų suaktyvė- cinę misiją ir vizualiai būtų patraukli? Ar muziejui jimas tęsiasi iki šiol. Šis aktyvumas tiesiogiai sietinas svarbiau mokslas (istorinė tiesa, atmintis, žinoji- su Kultūros vertybių registro įsigaliojimu, nustačiusiu mas), ar patrauklus vaizdas ir atrakcijos galimybė? keleto šimtų dvarų sodybų teisinį statusą, priskiriant Šioms problemoms nagrinėti straipsnis ir skiriamas. juos prie archeologijos paveldo objektų. Ypač išskirtini Pradžioje trumpai aptarsime dvarų sodybų archeo- 2010–2013 metai, kai buvo tiriama nuo 20 iki beveik loginius tyrimus, jų metu surenkamą archeologinę 50 dvarų kasmet. Tai iš tikrųjų didelis pozityvus prover- medžiagą, jos tipologiją bei statistiką, po to pasvars- žis Lietuvos dvarų sodybų archeologinių tyrimų srityje, tysime apie radinių apskaitą ir saugojimą. Antroji žadantis kur kas platesnį ir gilesnį nei iki šiol archeo- straipsnio dalis skirta ekspozicijos problemoms – logijos duomenų integravimą ne tik į Lietuvos archeo- kaip šiuolaikinis muziejus supranta savo misiją, ką loginę medžiagą, bet ir į istorijos bei kultūros studijas. jis gali ar privalo eksponuoti dvarų tema, kaip dvarų Iki šių dienų archeologiniai tyrimai buvo at- sodybų archeologinė medžiaga gali būti integruota į likti 172 Lietuvos dvarų sodybose. Tenka konstatuoti, muziejų ekspozicijas ir edukacines programas. kad tik žvalgymas ir tik mažai informatyvūs tyrimai buvo atlikti didesnėje tyrinėtų dvarų dalyje – iš viso Dvarų sodybų archeologiniai tyrimai: 92 dvarų sodybose. Apie šiuos dvarus kol kas turi- dinamika ir statistika me labai mažai informacijos. Apie 80 dvarų sodybų tyrinėtos kiek plačiau, tačiau tik kiek daugiau kaip Iš sukauptos registrinės medžiagos paaiškėjo, dešimtyje dvarų buvo atliekami didelių apimčių, ke- kad Lietuvoje egzistavo 3 342 dvarai. Iš jų tik 789 dva- letą ar keliolika metų trukę, tyrimai. (1 lentelė) Nors rai 1991 m. buvo įtraukti į Naujai išaiškinamų istorijos dvarų archeologiniai tyrimai dar tik įsibėgėja, bet jau ir kultūros paminklų sąrašą. Duomenys apie saugomus ir dabar galima padaryti keletą įžvalgų apie tai, kokio dvarus nuolat kinta, todėl apibendrintai galima teigti, pobūdžio informacijos jie suteikia daugiausiai. Kaip kad šiuo metu Lietuvos paveldosaugos sistemoje esa- ir kituose archeologiniais metodais tiriamuose isto- ma apie 600 Lietuvos dvarų. Jų tyrimai šakojasi įvai- rinio laikotarpio objektuose, dvarų sodybų kasinėji- riomis kryptimis – istorijos, paveldosaugos ir paveldo- mų duomenys derinami su rašytinių ir ikonografinių tvarkos, architektūros, kraštovaizdžio, meno istorijos šaltinių informacija. Dvarų inventoriai, planai dažnai ir kt. Dvarų tyrimas nėra savitikslis, jų rezultatai pa- gelbsti identifikuojant ar lokalizuojant dvaro sodybų naudojami rekonstruojant dvarų sodybas, jas pritaikant struktūras, tačiau rašytiniuose šaltiniuose mažai kon- gyventi, keičiant pirminę dvaro funkciją į kitas. krečių duomenų apie materialinę kultūrą.

57 Kurtuvėnų dvaro magazino pamatai. 2008 m. Fot. Birutė Salatkienė

Dvarų sodybų struktūra, užstatymas, funkci- nių zonų formavimas truko keletą šimtmečių, vieni statiniai sunyko, kiti buvo perstatomi, statomi nauji. Dalį tų faktų užfiksavo dvarų inventoriai ir planai, ta- čiau tiksliausius duomenis apie dvarų sodybų raidą suteikia archeologiniai tyrimai, kurių metu nustatoma statinių vieta, parametrai, statybos medžiagos ir ypa- tybės, nustatoma parkų ir parterio struktūra. Archeo- loginiai tyrimai leidžia išnagrinėti vietos amatų, dva- rų pramonės tipus ir lygį. Statybinė keramika (plytos, Šiaulių dvaro lietaus drenažo įranga. 2013 m. čerpės, grindų plytelės), skiedinys, tinkas, krosnies Fot. Virginija Ostašenkovienė molis, langų stiklas, puodyniniai ir plokštiniai kokliai, jų tipai ir stiliai gali labai daug papasakoti apie nos atributus. Tokioms rekonstrukcijoms daugiausiai dvaro ekonominę galią ir jos kaitą. Buitinė keramika, duomenų suteikia archeologiniai tyrimai. fajansas, porcelianas, metalo ir stiklo indai, buities Dvarų sodybų, kaip ir kitų istorinių laikų daiktai, įrankiai, įrangos elementai yra geras šaltinis archeologijos paveldo objektų (senamiesčių, kaima- dvaro gyvensenai pažinti. Dvarų sodybose gausiai viečių, pilių, bažnyčių ir vienuolynų), archeologinių randamos monetos, prekybinės plombos, skaičiavimo tyrimų metu surenkama labai dideli kiekiai radinių. žetonai liudija apie dvaro ekonominius, prekybinius Didžioji jų dauguma yra masinė medžiaga – archeo- ryšius. Ginklai, jų detalės, šoviniai, šratai naudingi loginių tyrimų metu gausiai randami archeologiniai tyrinėjantiems dvarų apsaugos temą. Dvarų sodybų radiniai, kurie nėra ypatieji (teikiantys esminę infor- gyvenamosios zonos kultūriniame sluoksnyje ypač maciją apie objekto pobūdį, chronologiją ir kultūrinę daug randama gyvūnų kaulų: gyvulių, medžiojamų vertę)3. Tai statybinės keramikos fragmentai, buitinė žvėrių, paukščių, net žuvų. Jų tyrimai yra nepamai- keramika, tinkas, skiedinys, geležies dirbiniai, dau- nomas šaltinis dvarų gyvulių ūkiui tyrinėti ir pažin- giausia vinys, stiklas. Masinė dvarų sodybų archeo- ti. Antra vertus, vis gausėjantys dvarų materialinės loginių tyrimų medžiaga tikrai yra masė radinių. Jų kultūros tyrimų šaltiniai, muziejuose saugomi arche- skaičiai ir apimtys labai dideli, pasitaiko, kad per ologinių radinių pavidalu, leidžia palyginti miestų, vieną tyrimų sezoną surenkama iki 15 000 radinių (2 miestelių ir dvarų gyvenseną, dirbinių tipus, lokalines lentelė). Šiuolaikinių muziejų saugyklų talpa yra aki- ypatybes, amatų ir prekybos raidą. Naujosios muzie- vaizdžiai per maža tokiems muzealijų srautams. Kita jų ekspozicijos su naujai sukauptais gausiais radiniais vertus, kiekvieniems tyrimams naudingi statistiniai iš dvarų yra kur kas iškalbingesnės. Jau esama dvarų duomenys, jie vertingi tada, kai iš objekto tyrimų plo- sodybų naudotojų, kurie norėtų rekonstruoti ne tik to jų surenkama kiek galima daugiau. Su problema, pastatus, interjerus, bet ir indus, kitus dvaro gyvense- kad fiziškai labai sunku sutalpinti archeologų perduo-

58 Dvarų sodybų radiniai. Prūsijos šeštokas, 1775 m. Fot. Birutė Salatkienė Dvarų sodybų radiniai. Molinės krosnies puošybos detalė. Fot. Birutė Salatkienė ka metų atliekami dvaro tyrimai buvo apvainikuoti keliasdešimčia tūkstančių radinių, kurių sutalpinti damus radinius saugyklose, susidūrė ne vienas Lietu- Šiaulių „Aušros“ muziejus neturi pakankamai saugy- vos muziejus. Muziejaus, kaip atminties institucijos, klų. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija nusprendė veiklos ir eksponatų kaupimo politikos pagrindas yra įsirengti archeologijos radinių saugyklą ir saugoti vis atranka, nulemianti visas kitas darbo kryptis, todėl daugėjančią jų kolekciją. Artimiausiam valstybiniam – jos kriterijai apibrėžiami kiekvieno muziejaus misijos Šiaulių „Aušros“ – muziejui perduodami tik tie radi- sampratoje, tačiau dvarų archeologinės medžiagos niai, kurie įtraukti į archeologinių tyrimų ataskaitos muzealizacija dėl didelių jos apimčių yra naujas iššū- radinių sąrašą – ypatieji. Kurtuvėnų regioninio parko kis. Radinių perdavimo muziejams taisyklėse nieko kultūrinė veikla labai plati ir įvairiapusiška, o viena nerašoma apie jų atranką ar skaičių. Jos numato, kad iš jos krypčių yra parodos. Kurtuvėnuose jau buvo visus radinius muziejai turi priimti. Jei vienas muzie- surengtos 4 parodos, atskleidžiančios dvaro sodybos jus dėl pateisinamų priežasčių atsisako, tai juos turi archeologinių tyrimų eigą ir rezultatus, joms buvo priimti kitas. panaudoti regioninio parko saugykloje buvę radiniai. Kol kas dar neturime patikimų metodų ir Viena vertus, pozityvu, kad radiniai neguli saugyklo- priemonių, kaip išlaikyti balansą tarp mokslo duome- je, o protarpiais parodomi, kita vertus, būsimai Kurtu- nų kaupimo apimčių ir muziejų rinkinių kaupimo ir vėnų regioninio parko Lankytojų centro ekspozicijai saugojimo galimybių. Tarp archeologų ir muziejinin- rengti nedaug eksponatų reikės skolintis iš muziejaus. kų kiltų nemenka polemika, o gal ir griežtų priešta- Toks sprendimas apima tik dalį problemos – tik tas ravimų, sprendžiant, kurie radiniai verti saugojimo, dvarų sodybas, kuriose esama muziejų, regioninių o kurie ne. Atranka pradedama jau lauke, perkasoje. parkų ar kitų institucijų, turinčių ir ekspozicinę ar mu- Esama praktikos, kai archeologai XIX–XX a. masinę ziejinę funkciją. Kitų dvaro sodybų radiniai keliauja medžiagą, randamą visuose tiriamuose objektuose, tiesiai į muziejus. Tačiau Nyderlanduose, Didžiojoje užfiksuoja, įvardija, nufotografuoja ir palieka tyrimų Britanijoje ir kitose Europos šalyse jau plinta praktika vietoje. Tačiau ir ankstesnių šimtmečių radiniai daž- ir metodika ne tik kaupti muziejų rinkinius, bet juos ir nai labai gausūs – paimti ar palikti keletą tūkstančių atnaujinti, atsisakant tam tikrų objektų, perduodamų puodyninių koklių fragmentų? Tipologija leistų jų ne- kitiems muziejams, kitoms atminties institucijoms, rinkti, o statistika, galinti pasakyti, kaip plačiai nau- net kitoms valstybėms. Dabar vis daugiau muzeolo- dotos tokios krosnys, leidžianti nustatyti, pavyzdžiui, gų mąsto apie paveldo vaidmenį visuomenėje. Tad puodyninių koklių gamybos vietas, reikalauja tuos galbūt vertindami objektų vaidmenį visuomenėje ir radinius išsaugoti. Kol kas nei teisinio, nei metodinio galimybę paveldui padėti visuomenei vystytis, netu- šios problemos sprendimo neturime, tačiau jau laikas rėtume objektų saugoti muziejuose, o dinamiškesniu subendrinti archeologų, paveldosaugininkų ir muzie- būdu saugoti jų gyvybingumą visuomenėje.5. Tokios jininkų pajėgas jai išspręsti. Muziejininkai jau ėmė novatoriškos muzeologijos ir paveldosaugos raidos tartis su archeologais4 apie šių radinių srauto apskaitą tendencijos reikalauja ne tik jų keliamų idėjų suvoki- ir jos metodiką. Tai labai pozityvus žingsnis, tačiau mo, įvertinimo, bet ir didesnio paveldosaugos teisinių jie nesprendė, priimti ar nepriimti visus tyrimų metu aktų lankstumo. Aukščiau įvardintos problemos liudi- rastus radinius į muziejus, o svarstė apskaitos meto- ja, kad Lietuvos muziejai jau yra pribrendę perimti ir diką. Viena iš galimų išeičių buvo pritaikyta Kurtu- kūrybingai pritaikyti modernias rinkinių kaupimo ir vėnų dvaro atveju. Iš 2 lentelės matyti, kad kelioli- jų dinamikos praktikas.

59 Dvarų sodybų radiniai. Gyvulių kaulai ir plytų fragmentai. Dvarų sodybų radiniai. Glazūruota keramika. Fot. Birutė Salatkienė Fot. Birutė Salatkienė

Masinės medžiagos apskaitos problemos saugojimo sekcija imsis nagrinėti šią problemą, tada galės būti apibrėžta ir masinės medžiagos priėmimo, Muziejuje prasideda antrasis atrankos eta- apskaitos ir saugojimo metodika. pas – iš visų ypačiųjų radinių pagal tipologijos chro- Pastaruoju metu Europos šalių muzeologijos nologijos ir kitus kriterijus atrenkami tie, kurie taps diskurse klausimas „Ką saugoti?“ keičiamas į „Kodėl pagrindinio fondo eksponatais. Kiti radiniai į muzie- saugoti?“ Kodėl viską, ką iškasa archeologai, reikia jaus apskaitą įtraukiami vienu bendru aktu, suskirs- saugoti? Archeologams ir muziejininkams būtina įti- tant juos pagal tipologiją ir nurodant skaičių. Tokią kinti visuomenę ir valdžios institucijas, kad muziejai, apskaitos tvarką apibrėžė ir aukščiau minėtos arche- jų rinkiniai ir ekspozicijos yra reikšmingi vietos ben- ologinių radinių perdavimui muziejams taisyklės. druomenės ar viso krašto socialinei ir kultūrinei rai- Radiniai metrikuojami ir saugomi pagal muziejaus dai ir tapatybei. Tik tokiu atveju muziejai gali tikėtis saugyklų standartus. Masinės medžiagos tyrimai (la- finansavimo ir kultūrinio „svorio“6. Šiuo aspektu dva- boratoriniai, technologiniai, tipologiniai ir kt.) gali rų sodybų archeologinė, ypač masinė, medžiaga kaip būti sėkmingai atliekami, nepažeidžiant jų teisinio muzealija tikrai nėra vienareikšmiškai priskiriama statuso ir materialaus pavidalo. Masinė medžiaga pa- aukščiausios vertybės kategorijai, todėl jos kaupimas prastai klasifikuojama ir saugoma pagal radimo vietą, ir panaudojimas būna problemiškas. Lietuvoje arche- nustatytą archeologinių tyrimų metu. ologijos mokslo ir profesionaliosios muziejininkystės Tačiau vis tiek lieka pati didžiausia problema – tradicijos nėra tokios gilios, kaip kituose Europos dideli perduodamų radinių skaičiai, kurie turi būti su- kraštuose, mūsų muziejai dar tik konstruoja dinamiš- talpinami muziejų saugyklose, kurių tūriai nedidėja. kos ir aktualios atminties institucijos įvaizdį. Pasta- Masinės medžiagos apskaitos ir saugojimo proble- ruoju laiku minimi Muziejų metai, rengiami Muziejų ma Lietuvos muziejuose reikalauja neatidėliotino keliai, organizuojamos Muziejų naktys, plėtojama sprendimo dar ir dėl to, kad muziejai taiko skirtin- muziejinė edukacija, tačiau tai yra kultūrinė muzie- gus atrankos kriterijus ir metodus, jie radinių gali ir jaus misija, o muziejaus, kaip paveldosaugos ir moks- nepriimti. Tai apsunkina ir archeologų, perduodančių lo institucijos, funkcijos visuomenei nėra tokios aiš- radinius muziejams, padėtį, nes jie turi kaskart prisi- kios. Giluminiai procesai kaupiant ir išsaugant tautos taikyti prie skirtingų priėmimo sąlygų. Kai Lietuvos ir valstybės paveldą ir atmintį, reikalaujantys didelių muziejų asociacijos Rinkinių apsaugos, apskaitos ir mokslinių pajėgų ir lėšų, yra esminė muziejaus idėja.

60 nome buvus, ir ji gali būti labai nutolusi nuo to, ko iš tikrųjų būta7. Muziejų misija – padėti žmonėms api- brėžti savo vietą pasaulyje ir nustatyti savo tapatybes, tokiu būdu stiprinant jų savigarbą ir pagarbą kitiems8. Muziejuje, išeidami iš savo laiko, randame sujungtas skirtingas epochas, ir praeitis jame suvokiama tiek, kiek ji aktuali nūdienai. Tam tikra prasme klasikinis muziejus buvo tarsi šventykla, jos realybė buvo gerai suprantama muziejininkams, bet svetima lankytojui (eksponatai už stiklo, įspėjimai nieko neliesti rankomis). Modernusis muziejus juda kita kryptimi, kurioje jo veiklos idėjinis pagrindas yra prieinamumas, atsto- vavimas ir dalyvavimas9. Prieš keletą dešimtmečių Lietuvos muziejuose vyravusios objektinės ekspozicijos, sukonstruotos iš atskirų muziejinių vertybių, kurioms paaiškinti reikėjo atskiros etiketės kiekvienam, buvo projektuo- Dvarų sodybų radiniai. XVI a. koklio fragmentas. jamos tarsi mokslinės monografijos ar mokykliniai Fot. Birutė Salatkienė istorijos vadovėliai. Jose turėjo atsispindėti regiono ar viso krašto praeitis nuo seniausių laikų iki šių die- Be rimto kaupiamojo ir tiriamojo darbo socialinė bei nų – nuo paleolito iki glavlito (sovietinė cenzūra– kultūrinė muziejų veikla būtų paviršutiniška, todėl autorės pastaba), kaip šmaikščiai pastebėjo šviesios atrasti aukso vidurį tarp archeologijos radinio, kaip atminties archeologas Vytautas Daugudis. Tokio tipo mokslo, paveldo objekto, ir archeologijos radinio, ekspozicijoje archeologinių radinių eksponavimas kaip muziejinės vertybės, atminties kristalo, rodinio, nekėlė didelių problemų – kaip kitų epochų, taip ir is- simbolio, yra labai sudėtinga. Šią problemą išspręsti torinio laikotarpio archeologinė medžiaga galėjo būti turi padėti išsamūs moksliniai tyrimai, mokslinės ir išdėstoma sterilioje vitrinos erdvėje, paaiškinama mokslo populiarinimo publikacijos, modernios ir pa- etiketėmis, žemėlapiais, rekonstrukciniais piešiniais, trauklios ekspozicijos bei rekonstrukcijos. tekstais. Dar naudotos ir radinių bei tyrimų vaizdų fotografijos, integruotos į „plokščią“ ekspoziciją. Dvarų sodybų archeologinės medžiagos Šiuolaikinės ekspozicijos kur kas dinamiš- eksponavimo problemos kesnės, labiau specializuotos, jos atitinka muziejų rinkinių struktūrą, ne tokios ilgalaikės, todėl lanks- Iki pastarųjų metų dvarų sodybų archeologi- tesnės, suspėjančios pajusti visuomenės bei kultūros nės medžiagos eksponavimas nekėlė didesnių proble- aktualijas ir joms atliepti. Sparčiu tempu besivystan- mų pirmiausia dėl to, kad jos buvo mažai. Senamiesčių čios informacinės technologijos geografinius atstu- ir pilių tyrinėtojai ir ekspozicijų rengėjai didžiulį eks- mus gali visai ignoruoti, kultūros erdves išplėsti iki ponatų srautą pajuto seniau. Pilių ekspozicijose arche- viso Žemės rutulio. Naujosiose koncepcinio pobū- ologiniai radiniai tradiciškai buvo rodomi ekspozicijų džio ekspozicijose gausybė instaliacijų, rekonstrukci- pradžioje, atrenkami retesni, geriau išsilaikę radiniai, jų, interjerų, jose kuriamas vaizdas, suvokiamas kaip o dažniau – tik jų fragmentai. Naujoji muzeologija, visuma, be kiekvieno eksponato aiškinimo. Naudo- iškėlusi klasikinio muziejaus kaip reiškinio ribotumą, jami vaizdo, garso, šviesos, kvapų efektai, leidžiama ekspozicijų monografiškumą, rinkinių kaupimo vien- liesti kai kuriuos eksponatus. Edukacijos ekspozicijų pusiškumą, kasdienybės istorijos ignoravimą, sufor- salėse atveria papildomas duris ir langus praeičiai su- mulavo modernius muziejaus misijos aspektus. Šiuo- vokti. Visi minėti ekspozicijų raiškos būdai skatina laikinis muziejus turi prisitaikyti prie modernėjančios lankytojų aktyvumą, įtraukia į kitų epochų laiką ir er- visuomenės socialinių ir kultūrinių interesų kaitos. Čia dvę, suteikia ne tik pažinimo džiaugsmo, bet ir naujų verta prisiminti keletą novatoriškų įžvalgų, pastarai- emocijų, išgyvenimų, o tai atitinka aukščiau minėtus siais metais išsakytų olandų muziejininko Peterio van prieinamumo, dalyvavimo principus. Konceptua- Menscho keliuose Lietuvos muziejuose skaitytose pas- liosioms ekspozicijoms keliami kur kas didesni rei- kaitose ir publikacijose. Kokia muziejų misija civili- kalavimai nei objektinėms. Jose turi būti išlaikytas zuotoje ir didžiuliais tempais kintančioje visuomenėje? informacijos (mokslo, žinių) ir vizualumo (dizaino, Muziejai yra ne apie kitus, jie apie mus, bet juose mes visuminio vaizdo) santykis, sukuriama atitinkama matome tokią praeities rekonstrukciją, kokią dabar ma- nuotaika. Šiuolaikinei ekspozicijai reikalinga sudė-

61 Dvarų sodybų radiniai Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologijos ekspozicijoje. Fot. Birutė Salatkienė tinga ekspozicinė įranga, specialus apšvietimas, inte- sakojimais nei eksponatūra. Ar tose puošniose salėse gruotos informacinės technologijos. atrastume vietos archeologiniam radiniui, fragmen- Pasvarstykime, kaip Lietuvos dvarų arche- tui, šukei, monetai? Geriausiu atveju rūsyje pamaty- ologinė medžiaga gali būti integruota į šiuolaikines sime nedidelę vitriną su kokliais, keramika, lipdinių muziejų ekspozicijas, kokius pavidalus galėtų įgauti fragmentais, dažnai be aiškinamųjų priemonių ir be ir kokias prasmes atskleisti. Mūsų dienomis bajorų aiškesnio konteksto. Ekspozicijose, kurios įrengtos kultūra plačiausiai reprezentuojama dvarų sodybose, ne dvare, o įprastoje muziejaus aplinkoje, dvarų so- kuriose įkurti muziejai. Tai plačiai žinomos Kretin- dybų archeologinė medžiaga dažniausiai būna inte- gos, Renavo, Plungės, Rokiškio, Paežerių, Burbiš- gruota į bendrąjį archeologijos naratyvą, parodoma kio, Jurbarko dvarų ekspozicijos. Pilių ekspozicijų, kaip atskira epocha. Dėmesį derėtų atkreipti ir į tai, skirtų bajorijos kultūros paveldui, esama mažiau. Tai kad „sveiki“ autentiški dvarų kultūros eksponatai Panemunės, Biržų, Trakų, Medininkų, Klaipėdos, retai „mena“ ankstesnius nei XVIII amžius laikus, o Kauno, Gedimino pilis ir Valdovų rūmai Vilniuje. Tik archeologiniai radiniai dažnai siekia XV–XVII, kar- nedaugelis muziejų turi tokio pobūdžio ekspozicijas tais ir ankstesnius amžius. Neretai dvarų sodybų vie- be architektūrinio konteksto – Šaulių „Aušros“, Že- tose aptinkama geležies amžiaus gyvenviečių liekanų maičių „Alkos“ ir keletas kitų. Bajorų dvarų pavel- (Anykščiai, Pakruojis), o kartais ir akmens amžiaus dą muziejininkai ir lankytojai suvokia panašiai – turi gyvenimo pėdsakų (Kurtuvėnai). Mokslui ir pažini- būti matoma dvaro sodyba, parkas, tvenkiniai, jei jų mui šie ankstyvieji radiniai yra nepaprastai svarbūs esama muziejuje, interjerai, baldai, indai, drabužiai, tiek tyrinėto dvaro sodybos gyvensenos tyrimams ir kiti buities daiktai, ginklai ir didžiulės vaizduojamojo pažinimui, tiek apskritai Lietuvos Didžiosios Kuni- bei taikomojo meno galerijos. Suprantamas poreikis gaikštystės materialinei kultūrai atskleisti. Problema rodyti ir žiūrėti į dvaro gyvenimo prabangą, ypač tu- ta, kad jų vizualumas neadekvatus mokslinei vertei, iš rint galvoje, kad daugybei šimtmečių ji buvo išnykusi jų neįmanoma sukonstruoti interjero, įrengti instalia- iš akių. Pirmojoje XX a. pusėje dvaras buvo svetimos cijos. Lankytojui tai vis tiek bus tik šukės ir nuolau- kultūros apraiška, todėl nevertinta, o sovietmečiu – žos, iš kurių jis nepajėgs rekonstruoti pirminio vaiz- ignoruojama dėl ideologinių sumetimų. Taigi šiuolai- do, susieti tarpusavyje, atpažinti kaip dvaro aplinkos kinėse dvarų ekspozicijose tviskantis parketas, žaiža- elementų. Archeologinės medžiagos integravimas į ruojantis krištolas, stilingi baldai yra patrauklu. Kaip bendrą ekspozicijos audinį geriausiai pavykęs Val- giluminė tos aplinkos prasmė – bajorų gyvenimai, dovų rūmų ekspozicijoje. Čia pakanka atvirų erdvių likimai, charakteriai, daugiau perduodami gidų pa- su instaliacijomis, rekonstruotos prabangios kokli-

62 Liečiami eksponatai Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologijos ekspozicijoje. Fot. Birutė Salatkienė nės krosnys, turtinga radinių ekspozicija, stilingai loginei dvarų kultūros daliai vietos nėra nei estetiniu, paskirstyta po rūmų erdvę stiklinėse vitrinose. Be nei koncepciniu požiūriu. Žemaičių „Alkos“ muzie- abejo, galingiems Vilniaus Žemutinės pilies mūrams, juje, kur dvarų ekspozicija sukonstruota neutralioje valdovų prabangai, apie kurią jau rašomi moksliniai aplinkoje, archeologiniai radiniai taip pat iškristų iš veikalai,10 provincijos dvaro sodyba prilygti negali konteksto. Taigi ar dvarų archeologijai apskritai esa- nei architektūros paveldu, nei ekspoziciniais plotais. ma vietos muziejų ekspozicijose? Būtų galima pasiū- Tai kokios gi galimybės eksponuoti archeologijos lyti keletą dalykų: specialias erdves, rekonstrukcijas paveldą paprastoje dvaro sodyboje? Turime atkreipti ir edukaciją. dėmesį į esminius skirtumus tarp ekspozicijų, rengia- Tuose muziejuose, kurie apskritai turi arche- mų pačiose dvaro sodybose, jose esančiuose muzie- ologijos ekspozicijas, speciali dvarų tema ir erdvė yra juose, ir neutralioje muziejaus ekspozicinėje erdvėje, logiškas ir priimtinas sprendimas. Bendrame arche- kur dvarą reikia „sukurti“. Pirmuoju atveju sintetinėje ologinės ekspozicijos kontekste radinių fragmentiš- ekspozicijoje, kur gali būti eksponuojamos architek- kumas nekrinta į akis, lankytojas jau iš anksto žino, tūrinės detalės, atidengtos ir konservuotos autentiškos kad pamatys tik buvusio gyvenimo pėdsakus. Antra sienų ir lubų puošybos detalės, gerai dera tinkamo di- vertus, tokios ekspozicijos akivaizdžiai demonstruoja zaino stiklinės vitrinos su originaliais dvaro sodybos autentiškus ankstyvus materialius Lietuvos Didžio- archeologiniuose tyrimuose surinktais radiniais. Jie sios Kunigaikštystės kultūros paveldo objektus, ku- organiškai įsilieja į dvaro istorijos pasakojimą kaip rie susieja priešistorės epochą su Naujaisiais laikais. spalvingos detalės, paryškinančios tarsi adaptuotą Dvarų paveldo vieta būtų archeologinės ekspozicijos dvaro aplinką. Tokio pobūdžio ekspozicija įrengta pabaigoje, kur eksponatūra ir visos eksponavimo Biržų pilyje, pagrindinio pastato rūsiuose ir arsenale. priemonės lankytojui gali atskleisti kitais būdais ne- Dabartinėse dvaruose esančių muziejų ekspozicijose prieinamus dvaro gyvensenos aspektus. kol kas nėra sektino pavyzdžio, kur dvaro laikotarpio Parodyti dvaro buitį, ne prabangą, ištaigą, ne archeologiniai radiniai būtų vaizdžiai įjungti į ekspo- paradinį, o ūkinį, darbinį gyvenimą ne mažiau svarbu. zicijos visumą. Lankytojui tokia ekspozicija turėtų praplėsti požiūrį į Tuose muziejuose, kur dvaro aplinką reikia dvarą – žemės valdą, sodybą, ūkinį vienetą, – padė- sukurti, eksponavimo problemų dar daugiau. Šiaulių tų pažinti dvarų materialinę kultūrą. Buities ir amatų „Aušros“ muziejuje ekspozicija „Provincijos dvaras“ ekspozicijos ir dabar nukeliamos į kitus dvarų sody- įrengta pramonininko milijonieriaus Chaimo Frenke- bų-muziejų pastatus – svirnus, oficinas. Ten paprastai lio viloje. Tai XX a. pradžios secesijos stiliaus pas- sutelpa ir muziejaus turimi etnografiniai daiktai. Kaip tatas, kuriame gausu žydų kultūros elementų – inter- integrali dalis tose erdvėse tiktų ir archeologų iškasta jerų dekoras, jo spalvos, – tačiau dvaro prabanga čia buitis. Kas gali pasigirti matęs, kaip atrodo keleto šim- pritampa, neprieštarauja laikmečiui, gerai įsikompo- tmečių senumo rankų darbo langų stiklas, kaltinės vi- nuoja į vilos architektūrą. Ekspozicijos ašis – api- nys, peiliai su kaulinėmis kriaunomis, kaltinės įvairiau- bendrinti dvarų interjerai, o tokioje aplinkoje archeo- sių dydžių pasagos, skaičiavimo lentos žetonas? Buities

63 ekspozicijos nereprezentacinės ekspozicinės erdvės su- Baigiamosios pastabos talpintų didelį kiekį dvarų sodybų archeologinių radinių, kur jie tiktų vizualiai ir atliktų pažintinę funkciją. Pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai išsiplė- Rekonstrukcija gali būti kūrybingai panaudo- toję Lietuvos dvarų sodybų archeologiniai tyrimai ir ta daug plačiau ir įvairiau nei specializuota ekspozici- nepaprastai gausūs jų radiniai ne tik ženkliai papildė ja. Rekonstruoti galima architektūros elementus, de- muziejų rinkinius, bet ir sukėlė nemažai problemų, koro detales, baldus, drabužius, indus ir daugelį kitų susijusių su jų apskaita, saugojimu ir eksponavimu. dalykų. Konservuoti ar restauruoti archeologiniai ra- Iš Lietuvoje egzistavusių 3 342 dvarų 1991 m. 789 diniai gali būti eksponuojami vitrinose kaip autentika, buvo įtraukti į valstybės saugomo kultūros paveldo o jų replikos tiktų ir atviroms erdvėms – interjerams, sąrašus. Šiuo metu saugoma apie 600 dvarų sodybų. instaliacijoms. Įspūdingai atrodo rekonstruotos kokli- Archeologiniai tyrimai dvarų sodybose Lietuvoje pra- nės krosnys tiek puodyninių koklių, tiek prabangių gla- dėti nuo XX a. vidurio. Jų dinamika tiesiogiai susijusi zūruotų. Šiuolaikiniai keramikai, atkūrę ir įsisavinę ar- su dvarų sodybų teisinio statuso kaita. Intensyvesni chajiškas technologijas, pajėgūs pagaminti XV–XVI a. dvarų sodybų žvalgymai pradėti apie 1993 m., o išsa- stalo indų replikas, kurios šalia autentiškų fragmentų miai juos tyrinėti pradėta po 2005, kai įsigaliojo Kul- vaizdžiai iliustruotų senovinio dvaro aplinką. Arche- tūros vertybių registras, į kurio sąrašus buvo įtrauktos ologai iškasa daug geležies dirbinių: kastuvų, kirvių, geriausiai išlikusieji dvarai. Labiausiai tyrimų mastas peilių, vinių, apkaustų, grandinių, kurie patys ir jų ko- išsiplėtė nuo 2010 metų. Nuo XX a. vidurio iki šių pijos labai tiktų dvaro amatų ir įrankių ekspozicijoms. dienų archeologiniai tyrimai buvo atliekami 172 dva- Dvaruose įsikūrusios kultūros krypties institucijos šiuo ro sodybose. metu mėgina atkurti ir tokius dvaro gyvenimo elemen- Dvarų sodybų archeologinių tyrimų metu suren- tus kaip žirgynai, tvenkiniai, kulinarinis paveldas. Tam kama labai dideli kiekiai radinių, po keliolika tūkstančių reikia balnų, karietų, pakinktų rekonstrukcijų, vežikų per vieną sezoną. Jų apskaita ir saugojimas muziejams kostiumų. Kulinarinis paveldas – tai ne vien patiekalų problemiški, reikalaujantys didelio saugyklų ploto. Da- receptai, kurių archeologai niekada neras, bet ir virtu- lis masinės medžiagos jau dabar saugoma dvaruose, jei vės įranga, rykai, įrankiai, virimo puodai, keptuvės su ten esama kultūros institucijos su muziejinėmis funkci- kojelėmis ir daugelis kitų smulkmenų, be kurių dvaro jomis. Apskaitoje esama keleto lygių – vertingiausi ra- virtuvė niekuo nesiskirs nuo pakelės užkandinės. Dva- diniai įtraukiami į muziejų rinkinius, o masinė medžiaga ro patiekalams atkurti pravartu žinoti, kokių gyvulių, saugoma metrikuota, pagal priėmimo aktus. žuvų, paukščių, žvėrių mėsa valgyta – čia pagelbės ar- Dvaro sodybų archeologinių radinių (koklių cheologų surinktų kaulų analizė. fragmentų, keramikos šukių, stiklo dirbinių dalių ir Dar didesnės galimybės atsiveria muziejų edu- pan.) eksponavimas labai sudėtingas dėl to, kad iš tos kacijoje. Čia archeologiją galima panaudoti dvaro ama- pačios epochos muziejuje sukaupti dideli taikomojo ir tų ir buities darbų rekonstrukcijoms, dvarų pramogoms. vaizduojamojo meno, baldų, indų, papuošalų ir buities Apibendrinant pasakytina, kad dvarų sodybų daiktų rinkiniai. Jų eksponavimas priimtinas ir vaiz- archeologinių tyrimų metu surinkti radiniai gali ir turi dus specializuotose ekspozicijose, o dirbinių ir objektų būti eksponuojami muziejuose. Modernusis muzie- rekonstrukcijos gali būti integruotos į bendrąsias inter- jus siekia kuo labiau įtraukti lankytoją į atminties jerines ekspozicijas. erdvę, atverti jam istorinę praeitį ir kultūros paveldo Šiuolaikinis muziejus lankytojui patrauk- prasmes, todėl archeologinių dirbinių eksponavimas lus tada, kai jis informatyvus, estetiškas, dinamiškas, yra geras būdas patenkinti jo poreikį, pajusti auten- atraktyvus, įtraukiantis jį į įvairias veiklas, suteikiantis tišką kitos epochos dvelksmą, pajusti „tikro daikto“ naujų išgyvenimų ir pažinimo džiaugsmo. aurą. Kiekviena ekspozicija yra dabarties dialogas Muzeologas Pieteris van Menschas pastebėjo, su praeitimi. Tai, ko neišlaiko atmintis, gali atskleis- kad Rytų Europoje muziejus vis dar apibrėžiamas kaip ti ilgus šimtmečius žemėje pragulėjęs radinys, mūsų mokslinė įstaiga, o Didžiojoje Britanijoje ir JAV muz- dienų žmogui kalbantis savo epochos kalba. Kita iejai iš esmės suprantami kaip švietimo institucijos11. vertus, archeologiniai dvarų sodybų radiniai visada Kyla klausimas, ar muziejus, kaip atminties instituci- atskleidžia ne apibendrintą, o labai konkrečios vie- ja, gali apsiriboti švietimu, ignoruodamas mokslo ir tos praeities vaizdą. Jie pasakoja apie vieną dvarą, paveldausauginę funkcijas. Vis dėlto reikėtų išlaikyti jo kasdienybės bruožus, kartais detales. Emociniu balansą, neperimti šios funkcijos iš formalaus švietimo požiūriu lankytoją tai veikia stipriau, archeologijos sistemos. Atminties institucijos – muziejaus – rinkiniai „kalba“ įtaigesnė – lankytojas mato ne panašų, kaž- turi būti nuolat pildomi ir naujinami naujų laikų atribu- kur nupirktą daiktą, o tikrą, kurį lietė kažkada čia tais, kuriuos būtina tirti ir saugoti. Tik taip galima pa- gyvenusių žmonių rankos. laikyti ir tinkamą muziejinės edukacijos lygį.

64 1 lentelė. Geriausiai ištirtos Lietuvos dvarų sodybos

Eil. Pavadinimas, adresas Žvalgymai Tyrinėjimai Mažai informatyvūs Nr. tyrinėjimai Abromiškės, 2007, 2010, 2011 1998, 2011, 2012 Elektrėnų sav. Anykščiai 2007 1991, 2004, 2005, 2007, 2008, 2010, 2011, 2011, 2013 2013 Baisogala, 2009, 2010 2003, 2008, 2011 Radviliškio r.. Joniškis 2004, 2005, 2006 Kelmė 1999 ,2006, 2009 2011, 2013 Kretinga 2004, 2006, 2008 2005,2007,2013,2013 Kruonis, Kauno r.. 2004, 2005, 2006, 2007 Kurtuvėnai, 1995, 1998, 2000, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010 Šiaulių r. 2011, 2013 Plungė 2007, 2010, 2011 2004, 2010, 2011, 2013 2013 Sapiegų rezidencija 2006, 2007, 2009 2013, 2013 2011 Siesikai 1997 1994, 1998, 2001, 2004, 2006 Veisiejai 2007, 2008, 2009 2012, 2013, 2013 Verkiai 1990, 1991, 2005, 2007 2012

2 lentelė. Kurtuvėnų dvaro radinių statistika 1995–2014 metais

1995 1998 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2013 2014 1 415 5 541 1 096 679 4 251 11 562 8 830 9 880 26 665 256 Iš viso radinių 61 927

Nuorodos: Mažosios Lietuvos muziejus, dalyviai – archeologai, perduodantys radinius muziejams. 1 Lietuvos Respublikos Valstybinės paminklosaugos 5 Van Mensch P. Naujas mąstymas muzeologijos komisijos sprendimas dėl dvarų išsaugojimo moksle, Modernaus muziejaus veiklos gairės. politikos. 2001 m. liepos 20 d. Nr. 83, Vilnius. Muziejininkystės studijos, III, sud. A. Puškorius, Lietuvos dvarai-praeitis, dabartis, ateitis. Vilnius, 2014, p. 26. Konferencijos medžiaga, Vilnius, 2001, p. 150–151. 6 Ten pat, p. 29. 2 Lietuvos Respublikos Kultūros Ministro raštas 7 Ten pat, p.23. Dėl archeologinio paveldo objekte tyrimų metu 8 Ten pat, p.32. rastų radinių perdavimo muziejams taisyklių 9 Van Mensch P. Nauja mokymosi muziejuje patvirtinimo, 2016-06-06, Nr. S2-1433, Prieiga per koncepcija: naujas požiūris į muziejų internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legal/Act/ komunikaciją. Modernaus muziejaus veiklos gairės. cb95e7b027e211e6acf89da93cb7409, žiūrėta 2016. Muziejininkystės studijos. III, sud. A. Puškorius, 3 Ten pat. Vilnius, 2014, p. 34–35. 4 2016-03-18 Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos 10 Steponavičienė D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga. muziejuje įvyko seminaras-diskusija „Dėl muziejams XIII a. vidurys –XVI a. pradžia, Vilnius, 2007. perduodamų archeologinių radinių aprašymo bei 11 Van Mensch P. Naujas mąstymas muzeologijos..., sąrašų sudarymo tvarkos“. Seminarą organizavo p. 32.

65 The Archaeological Material of Manor Homestead: the Problems of Preserving and Exhibiting

Dr. Birutė Kazimiera Salatkienė Šiauliai “Aušros” Museum

Manors are a peculiarly significant segment of however, they need a large space for storage in mu- Lithuanian history and cultural heritage covering seums, as well as documentation. In some cases, wide sphere of social and economic history, as well archaeological findings are preserved in the store- as architectural and material culture. The archaeo- houses of explored manors in case a manor performs logical investigations of Lithuanian manors have in- the function of museum. The most valuable findings tensely developed in recent decade and extremely come to the main collections of museum but mass numerous findings have significantly supplemented material can be preserved under less strong docu- collections of museums. This process brought not mentation. only a big amount of new knowledge and informa- The exhibiting of archaeological material of tion about the history of Lithuanian nobility but also manors is complicated because usually there are presented some challenges to museums in the field fragments of pottery, bricks, tiles, glass, iron arte- of its documentation, preservation, and exhibiting. facts and so on. These findings have a great histori- About 600 manors are protected by institutions cal and cultural value but due to exposition and their of heritage in nowadays Lithuania but there is some picturesqueness they are less impressive than pieces information that 3 324 manors existed there from the of art, furniture or dress. This kind of exhibit needs 15th to the 20th centuries. In the middle of the 20th a special archaeological exposition with wide his- century the archaeological exploration of manors torical context and good design. The reconstruction started. However, the number of their exploration of archaeological objects and findings is a very pro- has significantly increased since 2005, when Regis- gressive way of their use for a modern exposition ter of Cultural Property came into force. There are in a museum. In this case, archaeological material about 170 manors in Lithuania explored by archae- preserves its scientific value and looks aesthetic and ologists; however, only in slightly more than ten attractive. Some kinds of reconstructions are very manors, a large territory has been excavated. Dur- useful for museum educational events and practice. ing the excavations, the archaeologists collect large Modern museum is attractive for visitors if it amounts of findings: over 10 000 items per season. is informative, aesthetic, dynamic and can propose According to the rules of heritage investigation, the various kinds of activities, give new experience and findings must be sent to the collections of museums, emotions, as well as joy of knowledge.

66 PLATELIŲ DVARO SAVININKŲ ŠUAZELIŲ (DE CHOISEUL-GOUFFIER) ŠEIMOS ARCHYVO RINKINYS ŽEMAIČIŲ MUZIEJUJE „ALKA“

Regina Bartkienė Žemaičių muziejus „Alka“

Lietuvos dvarų naikinimą lėmė 1940 metais fija Šuazel-Gufjė (Tyzenhauzaite) bei jų sūnaus Alek- vykusi sovietinė okupacija ir dvarų nacionalizacija. sandro Šuazelio-Gufjė šeimos genealogine linija. Kultūros vertybių registravimas bei jų vežimas į tuo Rankraštinis fondas mažai tyrinėtas ir parei- metu veikiančius muziejus, Kultūros apsaugos įstaigų kalaus ilgų studijų metų. Tai gausus rinkinys ūkinių ir sandėlius vyko skubotai, trūkstant lėšų ir darbuoto- teisinių rankraštinių dokumentų, daugiausia nuorašų jų. Taip į Žemaičių muziejų „Alka“ Telšiuose muzie- (XVI a. – XX a. pradžia), kurie buvę kruopščiai su- jaus įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus Pr. Genio, Telšių skirstyti atskiromis temomis ir chronologine tvarka apskrities viršininko K. Sideravičiaus, daktaro J. Mi- (apie 3 000 vnt.). Dokumentai surašyti lenkų ir pran- kulskio ir kitų praeities vertybių išsaugojimui pasi- cūzų kalbomis. Fonde saugoma 52 vnt. XIX–XX a. šventusių žmonių rūpesčiu iš nacionalizuotų Žemai- pradžios ūkio inventorių bei dvaro išlaidų ir pajamų tijos dvarų pateko šimtai vertingų eksponatų: baldų, knygų. Gausus epistolinis palikimas (680 vnt.), kelias- paveikslų, indų, 32 000 knygų (30 000 vėliau buvo dešimt vienetų finansinių ataskaitų, siųstų iš Šuaze- išvežta į Knygų rūmus), tūkstančiai dvarų archyvinių liams priklausiusio cukraus fabriko Varšuvoje. Atskirą dokumentų (pradedant XVI a.). dalį sudaro spaudiniai: brošiūros, įvairių užsienio ša- Didžiausias buvo Platelių dvaro rinkinys. lyse pirktų prekių katalogai, atvirukai, liudijantys, kad 1940 m. iš šio dvaro buvo atvežta net keli sunkve- Šuazeliai gana nemažai keliavo po Vakarų Europą. žimiai įvairių meninių vertybių, beveik visas dvaro Įdomiausią dalį sudaro fotografijos, dvaro archyvas, dalis bibliotekos. Ten dar likęs turtas 1943 žemių sklypų ir miškų planai. Senųjų spaudinių rin- m. sudegė kartu su dvaro pastatu1. kinyje saugoma 15 knygų prancūzų kalba su Šuazelių 1940 m. lapkričio 14 d. sudarytame kultūros ranka darytais įrašais. Be abejo, iš dvaro bibliotekos vertybių liekanų sąraše minimas dvaro archyvas, pa- knygų ir žurnalų bei laikraščių komplektų pateko ir talpintas į vieną kambarį pačiame dvaro pastate. Są- daugiau, tačiau 1940 metais dvarų turtą pervežant į raše minima, kad į šį kambarį „saugoti sunešta keli muziejų buvo registruojami tik vertingiausi meno šimtai knygų, pora tūkstančių įvairių (daugiausia kūriniai, o spaudinių sąrašai iš viso nebuvo sudari- prancūzų kalba) žurnalų bei 10 dėžių ir krepšių su nėjami (skaičiavo „dėžėmis ir krepšiais“), todėl iden- Šuazelių-Gufje (pranc. de Choiseul-Gouffier) šeimos tifikuoti, kuriam dvarui priklauso, įmanoma tik pagal asmeniniu archyvu, kuriame buvę laiškai, sąskaitos, rastus autografus ir kitokius žymėjimus4. dienynai, fotografijos. Saugoti pavesta Platelių viešo- Platelių dvaro archyvo ikonografijos rinki- sios valstybinės bibliotekos vedėjui Kaziui Strokšui ir nyje saugomos 84 pavienės fotografijos, datuojamos Platelių dvaro komiteto pirmininkui Pranui Pilybui“2. 1870–1880 m. Didžioji dalis fotografijų paklijuota 1940 m. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos ant storesnio popieriaus, daugumos jų būklė bloga – sudarytuose meno vertybių, pervežtų saugoti į Žemaičių kraštai apiplėšyti, parudavusios, dėmėtos, kai kurios muziejų „Alka“ iš Žemaitijos dvarų, sąrašuose randame blogos kokybės, vaizdas vos įžiūrimas. Kitoje foto- Platelių dvarą mininčius dokumentus: 1940 m. rugsėjo grafijų pusėje įrašai daryti muziejininko Vito Valat- 12 d. akte rašoma, kad, „dalyvaujant Pr. Geniui, dr. J. kos. Iš kur paimti duomenys, nežinoma, tik galima Mikulskiui ir K. Sideravičiui bei Platelių dvaro komisa- spėti, kad tuo metu buvo daug bendrauta su Platelių rui L. Šukiui ir komiteto pirmininkui Pr. Pilybui, paimti istoriją tyrinėjusiu muziejininku, kraštotyrininku Juo- buvusio Platelių dvaro grafo Šuazelio-Gufjė daiktai, ku- zu Mickevičium. Įrašuose nurodoma asmenų vardai, rie vėliau buvo pervežti į Telšių muziejų“3. pavardės, metai, taip pat teigiama, kad fotografijų au- Dėl taip susiklosčiusių istorinių aplinkybių torius – Aleksandras Šuazelis (1821–1896). Šioje me- buvo išsaugota ne vieno dvaro istorija. džiagoje užfiksuoti XIX a. Platelių miestelio ir dvaro Šio straipsnio tikslas – pristatyti išlikusią sodybos vaizdai, dvaro tarnautojai5, Platelių gyvento- dvaro archyvinę medžiagą, atskleisti keletą Platelių jai, Šuazelių šeima: Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel, jos dvaro istorijos fragmentų, susijusių su prancūzų kil- sūnaus Aleksandro vaikai Gabrielius, Aleksandras, mės grafu Oktavijumi Šuazeliu-Gufjė, jo žmona So- Marija ir jų motina Sofija Čapska-Šuazel6. Dalis as-

67 ma tvirtinti, kad fotografuota, matyt, vėliau, apie 1880– 1890 m. Liudviko (Lui) Šuazelio gimimo data – 1880- 09-01. Jo XIX a. pabaigos fotografijų nėra. Dvaro pastatų fotografijų mažai. Yra viena fotografija su 1935 m. Platelių dvaro rūmų vaizdu bei aštuonios XIX a. pabaigos fotografijos, kuriose užfik- suoti dvaro ūkiniai pastatai9. Be pavienių fotografijų, išliko du Šuazelių šeimos albumai, kuriuose dvaro gyvenimą mena 101 fotografija. Jose, be pačių Šuazelių šeimos narių, yra ir barono von Röne fotografija, Vokietijos kaizerio Wilhelmo I, Napoleono III ir kt. istorinių asmenybių portretinės fotografijos10. Deja, įrašų mažai ir daugelis asmenų fotografijose neatpažinti. Vizualiai galima atpažinti tik Marijos, Gabrieliaus, Aleksandro Šuaze- lių bei jų motinos Sofijos Čapskaitės-Šuazel portreti- nes fotografijas (8 vnt.). Patys albumai puošnūs, oda aptrauktais viršeliais, sutvirtintais metalo aptaisais11. Juose fotografijos darytos įvairių Europos šalių foto- grafų (Drezdeno, Paryžiaus, Rygos, Krokuvos, Berly- no, Venecijos) fotoateljė. XX a. pirmos pusės fotografijų dvaro archyve rasta vos keletas. 1996 metais keturias vertingas Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel. Taich Hanfstaengl fotoateljė. fotografijas padovanojo 1936–1937 m. dvare dirbu- Drezdenas. Apie 1862 m. ŽAM GEK 37274 si virėja Adelė Gorainytė, vėliau gyvenusi Žemaičių Kalvarijoje. Jose užfiksuota Marijos Šuazel laidotu- menų fotografijose nežinomi. Išliko šešios Liudviko vės, ketvirtame šio amžiaus dešimtmetyje dirbę dvare Šuazelio portretinės fotografijos (fotografuota apie tarnautojai, rūmų pastatas12. 1925 ir 1940)7. Tarp neatpažintų rinkinio fotografijų Kartografijos rinkinyje saugomas 58 Šuaze- gali būti ir Aleksandro Šuazelio, kuris pats fotografa- liams priklausiusių miškų ir žemių planai. Čia rasime vo, portretas, bet, deja, apie jį nėra jokių įrašų. Telšių apskrities Platelių, Gintališkės, Kepurėnų ir Iš- Fotografijų reversų įrašuose nurodytos datos alyno dvarų, Rokiškio apskrities – Zofijavo, Mirabelio gali būti netikslios, nes pagal Lietuvos valstybės istori- ir Slabados – palivarkų žemės plotų bei Ukmergės aps- jos archyve esančius gimimo metrikų įrašus, Aleksandro krities Žirinojų dvaro planus. 16 planų sudaryti 1863– Šuazelio (Aleksandro Šuazelio ir Sofijos Čapskaitės sū- 1897 m., 42 planai – 1925–1933 metais. Unikalus naus) gimimo data nurodoma 1876-02-21 (visas vardas Platelių dvaro žemių planas (sudarytas XIX a. pabai- Aleksandras Kazimieras Liudvikas), dukters Marijos goje), kuriame schematiškai parodytas dvaro sodybos (Mari Sofija) 1871 m., Gabrieliaus (Gabrielius Bogda- išsidėstymas, Platelių miestelis, ežeras. Jame minima nas Djedone Etjenas Šarlis Ignacas Marie) – 1873 m.8 Aleksandro Šuazelio nuosavybė. Tai pats didžiausias iš Remiantis fotografijose užfiksuotų vaikų amžiumi, gali- žemės planų (jo matmenys – 1,88 x 1,54 m)13.

Rankraštis. Rekomendacija virėjui Vaškevičiui. Antspauduotas Šuazelių-Tyzenhauzų atspaudu, dokumento apačioje – Sofijos Tyzenhauzaitės-Šuazel ir Aleksandro Šuazelio parašai. 1851 m. ŽAM GEK 41692

68 Trumpai apie grafų Šuazelių šeimos 1818 m. vedė LDK rūmų iždininko Antano Tyzen- atsiradimą Plateliuose hauzo anūkę Sofiją, Ignacijaus Tyzenhauzo ir Marijos Pšedzieckaitės dukterį. 1795 m. LDK praradus nepriklausomybę, Tituluojama pirmąja Lietuvos moterimi rašy- Platelių valsčius tapo valstybine Rusijos nuosavy- toja, Sofija Viktorija de Šuazel-Gufjė (Tyzenhauzai- be. XIX a. pradžioje Platelių dvaras atiteko prancū- tė) gimė 1790 m. Lydos apskrityje, Želudako dvare, zų grafui Marie Gabriel Florent Auguste de Choiseul augo Taujėnų dvare, Ukmergės apskrityje. Gavo gerą (1752–1817), (toliau – Augustas Šuazelis-Gufjė), meninį, muzikinį ir literatūrinį išsilavinimą. Įdomaus karaliaus Liudviko XIV ministro hercogo Šuazelio- likimo moteris, buvusi pažįstama su Rusijos caru Gufjė jaunesniosios linijos palikuoniui. Ši sena ir kil- Aleksandru I ir Napoleonu. Ji du kartus apie juos iš- minga prancūzų giminė, kilusi iš Šampanės provin- leido savo memuarus „Reminiscencijos“. Šioje kny- cijos, Aukštutinės Marnos departamento Choiseul14 goje daug įdomios medžiagos apie 1812 m. Vilnių, kaimo. Augustas Šuazelis-Gufjė emigravo į Rusiją kai šis miestas pakaitomis tapdavo dviejų imperijų 1792 m., kilus Prancūzijoje revoliucijai, nes buvo sostine. Tai lyg L. Tolstojaus romano „Karas ir taika“ Burbonų dinastijos šalininkų pusėje. Jis iš carienės komentaras. Pažintis su caru truko 13 metų. Sofija tu- Kotrynos II gavo ypatingą privilegiją įsigyti žemę ir rėjo Rusijos imperatorienės freilinos garbės ženklą, kitą turtą, neprarandant Prancūzijos pilietybės. Tada apie kurį nepabijojo pasisakyti audiencijoje pačiam jam ir buvo paskirta Platelių valda. Augustas Šuazelis Napoleonui. Vėliau caras Aleksandras I pagyrė ją, buvo diplomatas ir archeologas. Pagarsėjo 1782 m. <...> parodžiusią tikrą narsą žmogui, prieš kurį dreba išleista knyga apie Graikiją. 1783 m. buvo išrinktas vyrai. Tuos laikus mena italų dailininko J. B. Lampi į Prancūzų akademiją, 1784 m. pasiuntinys Turkijo- XIX amžiaus 2 dešimtmetyje tapytas Sofijos portre- je, 1789 m., kilus Prancūzijoje revoliucijai, išvyko į tas, saugomas Žemaičių muziejaus „Alka“ dvarų eks- Rusiją, čia carinės administracijos paskiriamas Dailės pozicijoje. akademijos prezidentu, vėliau Sankt Peterburgo vie- Už prancūzų kilmės grafo Oktavijaus Šuaze- šosios bibliotekos direktoriumi. 1802 m. grįžo į Pran- lio-Gufjė ištekėjo būdama 29 metų ir tapo Prancūzijos cūziją, tačiau Platelių valdos neatsisakė. valdine. Visus nustebino tokiu savo pasirinkimu, nes Kada Šuazelių šeima atvyko į Platelius, nėra Oktavijus Šuazelis buvo daug vyresnis, išsiskyręs. tiksliai žinoma. Muziejaus rankraščių fondo XIX a. Užaugino vieną sūnų Aleksandrą Vladislovą Ignotą pradžios dokumentai apie Platelių dvaro perdavimą Oktavijų de Choiseul-Gouffier (1821–1896, toliau – Šuazeliams datuojami 1801–1808 m. Aleksandras Šuazelis), kurio krikšto tėvas buvo pats Pastoviau Plateliuose apsigyveno dvarą pa- Rusijos caras Aleksandras I. veldėjęs Augusto Šuazelio-Gufjė sūnus Antoine Ištekėjusi ponia Sofija gyveno aristokra- Louis Octave de Choiseul-Gouffier (1773–1840, to- tės kosmopolitės gyvenimą, daug laiko praleisdama liau – Oktavijus Šuazelis). Su pirmąja žmona Vikto- užsienyje, vyro tėvonijoje Eperny dvare Šampanės rija Potockaite turėjo keturis vaikus, vėliau išsiskyrė. departamente Prancūzijoje, didžiosiose Europos sos- tinėse. Šiltuoju metų laiku su šeima gyvendavo Plate- lių dvare. Rašė prancūzų kalba. 1818–1837 m. išleido penkis istorinius romanus iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos: „Lenkai Sant Domingo saloje“ (1818), „Barbo- ra Radvilaitė“ (1820), „Vladislovas Jogaila ir Jadvy- ga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824), „Politikos nykštukas“ (1827), „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831). Muziejaus fonduose saugoma Nicoje 1878 m. išleistos knygelės „Litani- jos“ ir istorinė apybraiža apie grafaitę „Gertrūda Po- tockaitė“ (1875) bei garsioji memuarų knyga „Remi- niscencijos“, išleista 1862 m. Paryžiuje (žr. Platelių dvaro knygų sąrašas). 1840 m. mirus vyrui Oktavijui, Sofija su sūnumi Aleksandru vasaromis gyveno Plateliuose, šaltuoju metų laiku išvykdavo į Prancūziją. Platelių archyve yra 1858 m. carinės administracijos išduo- 1808 m. Platelių grafystės inventoriaus titulinis lapas. tas dokumentas, kuriame Sofija Šuazel prašo caro ŽAM GEK 38201 administracijos suteikti sūnui Aleksandrui, Rusijos

69 Su sūnumi Aleksandru dažnai keliaudavo po Europą. Tai liudija viešbučių, įvairių pirkinių sąskai- tos, atvirukai, koncertų afišos iš įvairių Europos ša- lių. Gausiame dokumentų rinkinyje išsiskiria Rusijos administracijos leidimas (užsienio paso prototipas) vykti į Varšuvą Sofijai Tyzenhauzaitei-Šuazel ir jos sūnui Aleksandrui Šuazeliui 1846 m. Aprašomi ke- liaujančiųjų požymiai – Sofija: amžius – 50 m., ūgis – 2 aršinai ir trys verškai16 (1 m 52 cm), plaukai tamsiai rusvi, akys mėlynos, nosis pailga, veido forma pailga; Aleksandras: amžius 25 m., ūgis – 2 aršinai ir šeši verškai (1 m 62 cm), plaukai rusvi, akys šviesios, nosis pailga, veido forma pailga17. Įdomu tai, kad So- fijos amžius 1846 m. pagal oficialioje literatūroje nu- rodomą gimimo datą (1790 m.) turėtų būti 56 m. Tad arba šiame dokumente įsivėlusi klaida, arba Sofija iš tikrųjų buvo keleriais metais jaunesnė. Nicoje (Prancūzija) Anglų alėjoje Sofija Ty- zenhauzaitė-Šuazel gyveno keletą metų. Čia parašė paskutinius savo kūrinius. Archyve išlikusi 1876 m. nuomotų apartamentų sąskaita su Sofijos parašu. Mi- nimi indai, baldai, prieškambaris, vestibiulis, virtuvė, salonas ir 5 gyvenamieji kambariai18. Apartamentų Nicoje nuomos sutartis 1876 m. Fotografijos fonde saugoma dvi Sofijos Šuazel- ŽAM GEK 34899 Gufjė portretinės fotografijos, kuriose matome senyvo amžiaus moterį, apsirengusią tamsiu, puoštu nėriniais piliečiui, Prancūzijos pilietybę, neprarandant teisių rūbu (fotografuota apie 1862 ir 1869)19. Pastarosios fo- į nuosavybę Rusijoje. Dokumente – įžymioji caro tografijos autorius – sūnus A. Šuazelis. Sofija 1878 m. Aleksandro II rezoliucija: „Sutinku, nes grafienė Šu- gegužės 21 d. mirė Nicoje (Prancūzijoje) – tai liudija azel per Napoleono invaziją savo ištikimybe Rusijai fotografijos fonde saugoma taip pat A. Šuazelio fotogra- nusipelnė ypatingos imperatoriaus Aleksandro I ma- fuota antkapio fotografija20, kurioje ant akmeninio kry- lonės“. Šis dokumentas leido išsaugoti Platelių ir kitų žiaus pritvirtintoje marmurinėje plokštėje iškaltas užra- žemių valdas pačiam Aleksandrui ir jo palikuonims, šas „Sophie, Comtesse de CHOISEUL-GOUFFIER, née neprarandant Prancūzijos pilietybės ir grafų titulo. Csse TYZENHAUS deced... a Nice le 21 may 1878“.

Sofija Čiapska-Šuazel su vaikais Marija, Karieta prie Platelių dvaro rūmų. Fot. A. Šuazelio apie 1880 m. Gabrieliumi ir Aleksandru. ŽAM GEK 16952 Fot. A. Šuazelio apie 1880 m. ŽAM GEK 16914

70 Liudvikas Šuazelis apie 1925 m. ŽAM GEK 37275 dvaras turėjo bravorą, dvi oranžerijas. Buvo samdomi komisoriai, girininkas, eigulys, liokajus, auklės, vai- kų mokytojos, kambarinės, virėjos, kasininkai, advo- katai, medžioklės vadovas, kalviai, staliai, gydytojas. Tarnautojams už darbą buvo duodami gyventi ūkiai. Marijos Šuazel autografas knygoje Vyresnieji dvaro tarnautojai buvo bajorų kilmės, be- Atskiras šaltinis apie dvaro istoriją – kraš- žemiai bajorai, bajorės, kurie mokėjo prancūziškai, totyrininko J. Mickevičiaus 1936 m. užrašyti senųjų lenkiškai. Paprastieji tarnautojai buvo valstiečių kil- plateliškių prisiminimai apie dvaro gyvenimą21. Juo- mės. Dvaro šeimininkas ir vyriausiasis prievaizdas se grafienė Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel vadinama ne tarpusavyje kalbėdavo prancūziškai, o su valstiečiais grafiene, o motina, pasakojama, kad ji paprastiems žemaitiškai. Dvariškiai oficialiai ir savo tarpe kalbėjo žmonėms, ypač dvaro tarnautojams, buvusi labai lenkiškai, prancūziškai. gera. Moteris su vaikais, dirbančias dvare, apdova- Platelių grafas Oktavijus Šuazelis kasmet iš- nodavo drabužiais, maistu. Kadangi Plateliuose Šu- kilmingai švęsdavo Jonines. Šventėje dalyvaudavo azelių šeima pastoviai negyveno, dvarą išnuomoda- dvariškiai ir Platelių valsčiaus lažininkai. Programą vo. Nuomininkai dažnai labai plėšdavo gyventojus. atlikdavo jaunimas. Ji buvo gana įdomi: orkestras, Kartą apie grubius nuomininkų veiksmus sužinojęs, šokiai, vaidinimas, sportas su prizais. Vidurnaktį Šuazeliams į Prancūziją laišką parašė Šateikių dvari- miške ieškodavo paparčio žiedo (vietoj prizo būda- ninkas Pliateris. Susirūpinę dėl tokių prastų žinių, Šu- vo paslėpta uždegta žvakelė ir kišeninis laikrodėlis). azeliai netrukus parvyko į dvarą, per teismą pašalino Kiekvieną rudenį dvare švęsdavo derliaus šventę. Jos iš dvaro nuomininką ir patys valdė Platelius. Grafai metu, dvaro tarnautojams vadovaujant, vėl būdavo paprastų žmonių buvo gerbiami, nebuvo girdėti apie ruošiama įdomi programa, po kurios dvare suruošda- kokius nors neramumus, maištus ar lažininkų pabė- vo dideles vaišes dalyviams. gimus į kitą dvarą. Platelių valsčiaus lažininkai gy- Oktavijaus sūnus Aleksandras, Platelių dva- veno turtingiau nei aplinkiniuose dvaruose. Atskirų ro paveldėtojas, vedė Sofiją Čapskaitę (iš Telšių). ūkių inventoriuose buvo surašytos ir dvaro tarnautojų Ši, pasakojama, buvusi labai šykšti ir žmonės jos bei visų lažininkų pareigos. Konfliktų dėl pareigų dy- nemėgo. Pats grafas buvęs labai geros širdies savo Sofija Čiapska-Šuazel su vaikais Marija, džio nekildavo, nes nebuvo reikalaujama dirbti virš žmonėms, šelpdavo vargšus. Buvo geras šeiminin- Gabrieliumi ir Aleksandru. nustatytos normos. Dvare nebuvo kalėjimo ar dabo- kas, remontavo, statė naujus pastatus, dvare buvo Fot. A. Šuazelio apie 1880 m. ŽAM GEK 16914 klės, nes bausmes atlikdavo rykštėmis vaitas. Platelių tvarka ir švara.

71 Paskutinieji Platelių ir dar kelių dvarų ir kaimų nes retai eidavau į kambarius. Tik žinodavau, kad daž- šeimininkai buvo jauniausieji iš šios šeimos – Liudvi- nai atvykdavo grafienė iš Šateikių. Grafas nemėgo pra- kas ir Marija Šuazeliai-Gufjė – brolis ir sesuo. Jie šei- bangos, nerengė pokylių. Į bažnyčią eidavo kiekvieną mų nesukūrė, gyveno viengungiai. Šuazeliai išsaugojo sekmadienį. Per mišias dažnai klūpėdavo šventoriuje Prancūzijos pilietybę, todėl žemės reformos metu jų prie savo sesers kapo. Su vietiniais gyventojais kalbė- turtai nenukentėjo. Tuo laiku Lietuvoje jie buvo bene davo žemaitiškai, su svečiais bendravo prancūziškai, patys turtingiausi, valdė beveik 4 000 hektarų žemės23. lenkiškai, vokiškai. Kalėdų švenčių metu sukviesdavo Dvaro archyve saugoma Marijos Šuazel laiš- šeimyną, duodavo dovanėlių. Ir aš pati du kartus ga- kai motinai, broliams, draugėms, keletas knygų su jos vau dovanų nuo grafo. Dvaro tarnautojų vaikams bū- autografais ir vaikystės nuotraukos. Pirmos XX a. pu- davo papuošta eglutė, prikepta visokių skanėstų. Pa- sės fotomedžiagos nėra. tiems tarnautojams už gerą darbą ar išeinant į pensiją, 1936–1937 metais dirbusios dvare virė- dovanodavo ūkius, žemės ar miško plotelį. Šiaip geras ja Adelės Gorainytės prisiminimuose (užrašytuose buvo žmogus25. 1996) minima, kad Marija gyvenimo pabaigoje sir- Dvariškių liudijimu, Liudvikas Šuazelis buvo gusi vėžiu. Jai slaugyti iškviesta slaugė net iš Pran- puikus ūkininkas, rūpinosi savo dvaru. Tai įrodo gau- cūzijos, nes ponia sirgusi labai ilgai. Mirė 1930 m., sa ūkinių sąskaitų, komercinių pasiūlymų, kuriuose palaidota Platelių bažnyčios šventoriuje. Liudvikas minimi automobilis, motorinė valtis, šiltnamio įran- labai mylėjęs savo seserį. Adelės padovanotoje foto- ga, kiti žemės ūkio padargai. Tačiau daugelio savo grafijoje, kurioje užfiksuota Marijos Šuazel laidotu- dvaro ūkinės veiklos tobulinimo projektų nespėjęs vės, matome Liudviką, pasilenkusį virš karsto su aša- įvykdyti, paskutinysis, pats turtingiausias Lietuvoje romis akyse. Vėliau Platelių bažnyčiai buvo skirta 10 dvaro savininkas, Liudvikas Šuazelis 1940 m. buvo tūkst. litų, iš kurių 5 tūkst. turėjo būti skirti Marijos priverstas emigruoti. 1949 m. mirė Šveicarijoje. 1940 ir čia 1935 m. palaidoto brolio Gabrieliaus kapams m. Platelių dvaras buvo nacionalizuotas kartu su pas- sutvarkyti, tačiau nebuvo spėta iki 1940 metų nieko tatais, gyvu ir negyvu inventorium, banke buvusiais padaryti24. pinigais. Čia buvo įsteigtas Platelių tarybinis ūkis. Adelės Gorainytės prisiminimuose atsisklei- Tai tik keletas fragmentų iš dvaro istorijos. džia XX a. 4 dešimtmečio Platelių dvaro gyvenimo Dvaro archyvas slepia dar daug paslapčių, užkoduotų vaizdas: 1936 m. įsidarbinau Platelių dvare virėja, rankraščiuose prancūzų ir lenkų kalbomis. Šiais me- nes buvau baigusi Rietavo žemės ūkio mokyklos vi- tais Lietuvos kultūros taryba parėmė dalies rankraščių rėjų kursus. Algos gavau 40 litų per mėnesį. Virėjos ir epistolinio palikimo vertimo projektą. Tikimės, tai alga buvo 30 litų, tačiau už tai, kad mokėjau padaryti padės atskleisti daug įdomių faktų apie Platelių dvaro sluoksniuotą tešlą pagal senovinį prancūzišką recep- savininkų Šuazelių asmeninę erdvę ir dvaro istoriją. tą, man pridėdavo 10 litų. Valgį išduoti reikėjo visiems atskiromis porcijomis – pirma grafui, paskui šeimynai. Kambarinė valgė kartu su šeimyna, liokajus taip pat su savo šeima, o aš likdavau virtuvėje, man taip pat Priedai buvo atskira porcija. To, ką pagamindavau, kartais ne- tekdavo nė paragauti. Grafas buvo vienišas ir uždaras 1. Platelių dvaro knygų sąrašas žmogus, svečių retai tebūdavo. Kartais į virtuvę atei- davo paplepėti su virėjom, žiūrėdavo, kaip jos dirba. 1. XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios NATŲ Vakarais ilgai skambindavo pianinu, o rytais mėgdavo KNYGA (prancūzų kalba), kurioje įrišti keturi Prūsi- ilgai pamiegoti. Keldavosi apie 10 val., nusimaudy- jos princo Luiso Ferdinando Hohencolerno muzikiniai davo, papusryčiaudavo ir vykdavo kur nors į gamtą kūriniai (1772–1806): 1 dalis. QUINTETTO POUR (Plateliuose gyvendavo daugiausia šiltu metų laiku, LE PIANO – FORTE avec accompagnement de deux žiemas praleisdavo Prancūzijoje). Kartais su vežėju ir Violons, Viole et Violoncelle compose et dedie a savo mylimais šunimis, kurių turėjo visą būrį, vykda- MONSIEUR HIMMEL par LOUIS FERDINAND vo į mišką, kartais išplaukdavo laiveliu į ežerą, api- PRINCE DE PRUSSE, Leipsic: Breitkopf&Hartel, plaukdavo salas, kiek ilgiau užsibūdavo Pilies saloje. 38 p.; tituliniame lape – įrašas ranka pieštuku „gr. Grįždavo 14 val., o 15 val. būdavo pietūs. Nemėgo nei Šuazelis“; 2 dalies (38 p.) titulinis lapas išplėštas; 3 medžioklės, nei žvejybos. Iš švenčių labiausiai grafas dalis: GRAND TRIO pour le Piano Forte, Violon et laukdavo savo vardinių liepos mėnesį. Mes keldavomės Violoncelle compose et dedie a Son Altesse Royale anksčiau, minkydavom prancūzišką tešlą, kepdavom MADAME la PRINCESSE LOUISSE de PRUSSE, įvairius kepsnius. Grafas pasipuošdavo, užraitydavo Epouse du PRINCE RADZIWILL par LOUIS PRIN- ūsus ir laukdavo svečių. Kas atvykdavo, nematydavau, CE DE PRUSSE, Berlin: Chez Rodolphe Werckmeis-

72 ter, 37 p.; 4 dalis: LARGHETTO varie pour le Piano gravures sur bois, Geneve: Imprimerie de l‘auteur, - forte... compose et dedie au PRINCE ANTOINE 1838, 61 p., ŽAM GEK 35790/11. RADZIWIL par LOUIS FERDINAND, PRINCE de 12. GERTRUDE DES COMTES KOMO- PRUSSE, Leipsic: Chez Breitkoft& Hartel, 25 p., ROVSKI, COMTESSE FELIX POTOCKA. Faits ŽAM GEK 35790/1. historiques recueilli et publies par madame la Com- 2. LE JOURNAL DE LA JEUNESSE. NOU- tesse de Choiseul – Goufier nee Comtesse de Tisen- VEAU RECUEIL. Hebdomadaire illustre. Deuxieme haus, Nice: Typographie et librairie S.C.Cauvin et semestre, Paris: Librairie Hachette & C ie, 1888, 418 Co, 1875, 70 p., ŽAM GEK 35790/12,13 (2 vnt.). p. Antrame priešlapyje du įrašai ranka juodu rašalu 13. REMINISCENCES SUR L’EMPEREUR „A. M. D. G.“ ir „de Choiseul“ bei spalvotas atspau- ALEXANDRE Ier ET SUR L’EMPEREUR NAPO- das, kuriame pavaizduota puošniai apsirengusio vyro LEON I-er. Par Mme la C–sse de Choiseul–Gouffier raudonu galvos apdangalu galva. ŽAM GEK 35790/2. nee C–sse de Tisenhaus, Paris: E. Dentu, Libraire- 3. STAHL P. J., LES PATINS DARGENT. Editeur, 1862, 392 p., ŽAM GEK 35790/14. Histoire d’une famille hollandaise et une bande 14. L. KURT ILLUSTRIRTES KOCHBUCH d’ecoliers, Paris, Bibliotheque d’education et de für bürgerliches Haushaltung, wie auch fur die feine recreation, 1878, 320 p. Priešlapyje įrašas mėlynais Kü-che, Leipzig: Literariches Institut, 1901, 762 p. dažais „Louis de Choiseul“, ŽAM GEK 35790/3. Pirmame lape įrašas ranka „Marie de Choiseul Gouf- 4. LE MONDE DES ENFANTS par Mme fier“, ŽAM GEK 36493. Thecle de Gumpert, Paris: Librairie de L.Hachette 15. LITANIES composées par la Csse DE et Cie, 1860, 345 p. Antrame priešlapyje lyg vaiko CHOISEUL-GOUFFIER, née Csse TYZENHAUS. ranka prirašinėta įrašų „Louis de Choiseul or 1889 a – NICE: Imprimerie Anglo – Francaise, Malvano Mi- Paris“, ŽAM GEK 35790/4 gnon, 1878, 8 p., ŽAM S 5464. 5. PAUL – C. JAGOT, LES MARQUES RE- VELATRICES DU CARACTERE ET DU DESTIN 2. Platelių dvaro žemių planai SUR LA VISAGE, DANS L’ECRITURE, DANS LA MAIN, Paris: M. Drouin, priešlapyje įrašas ranka 1. Kauno gubernijos, Telšių apskrities, Ginte- juodu rašalu „M. de Choiseul“, 188 p., ŽAM GEK liškės valsčiaus, Ginteliškės dvaro žemių, Stirbaičių 35790/5. ir Babrungėnų kaimų, Plokštės miško planai. Suda- 6. C. JULII CAESARIS, COMMENTARII ryti 1869, 1892, 1897, 1884, 1887, 1932, 1907 m. DE BELLO GALLICO. Par A. Legouėz, profeseur (7 vnt.). ŽAM GEK 27517, 27502, 27508, 37294, ay lycee condorcet, Paris: Garnier Freres, Libraires - 37305, 37306, 37294. Editeurs. Priešlapyje įrašas ranka juodu rašalu. „A. de 2. Kauno gubernijos, Telšių apskrities, Gin- Choiseul“, 326 p., ŽAM GEK 35790/6. teliškės valsčiaus, Žvirblaičių kaimo valstiečių savi- 7. L’AUBERGE DE L’ANGE – GARDIEN ninkų žemės sklypų ribos su Platelių dvaro žemėmis. par Mme la Comtesse de Segur. (Bibliotheque rose Savininkas – grafas Šuazel-Gufjė. Planas sudarytas illustree) nee rostopchine, Paris: Librairie Hachette et 1887 m. Telšių apskrities žemės matininko Severino Cie, 1879. Pirmo viršelio antroje pusėje įrašas ran- Chodkevičiaus. ŽAM GEK 37307. ka mėlynu rašalu „Marie de Choiseul“, 336 p., ŽAM 3. Kauno gubernijos, Telšių apskrities, Gin- GEK 35790/7. teliškės valsčiaus, Žvirblaičių ir Babrungėnų kaimų 8. EDOUARD ROD, LA HAUT, Paris: Per- ganyklų planas. Savininkas – grafas Šuazel-Gufjė. rin et Cie, Libraires – editeurs,1875. Viršelyje įrašas Planas sudarytas 1930 m. Telšių apskrities žemės ma- ranka juodu rašalu „Sophie de Choiseul“, 364 p., tininko P. Rogalskio. ŽAM GEK 37302. ŽMAM GEK 35790/8. 4. Kauno gubernijos, Telšių apskrities, Iša- 9. LA DISGRASE DU DUC DE LA DU- lyno dvaro, Edvardavo ir Kalnelės palivarkų žemės CHESSE DE CHOISEUL. La vie chanteloup, le re- sklypų, prikl. grafui Aleksandro Šuazel Gufjė, 1878 m. tour a Paris, la mort. Par Gaston Maugras, Paris: Li- planas. ŽAM GEK 37289. brairie Plon, 1903, 522 p., ŽAM GEK 35790/9. 5. Ilgio ir Pailgio miško servituto planai iš 10. CHOISEUL A ROME lettres et memoires Platelių dvaro, Platelių valsčiaus, Kretingos apskri- inedits – 1754 – 1757 – par MAURICE BOUTRY, ties. Grafo Šuazel Gufjė nuosavybė, susitarimu perė- Paris: Calmann –Levvy, editeurs, 337 p., ŽAM GEK jusi Grigaičių kaimo ūkininkų ir dešimtininkų nuosa- 35790/10. vybėn. Planai sudaryti 1925 m. (2 vnt.). ŽAM GEK 11. JOURNAL DE VOYAGE EN ALLEMA- 27505/1-2. GNE, EN SUISSE ET EN ITALIE, PAR ALEXAN- 6. Kretingos apskrities, Platelių valsčiaus, DRE DE CHOISEUL GOUFIER. Illustre par des Platelių dvaro, grafo Liudviko de Šuazel Gufjė Šeirės

73 miško medynų planai. Sudaryti 1930 m. matininko purėnų I palivarko grafo Liudviko de Šuazel Gufjė P. Rogalskio (2 vnt.). ŽAM GEK 27554, 27555. žemės planai, sudaryti 1930 m. matininko P. Ro- 7. Kretingos apskrities, Platelių valsčiaus, galskio (planuose minimi Žirnojų ežeras, Ginteliškė, Platelių dvaro, grafo Liudviko de Šuazel Gufjė Lepi- Platelių miestelis, Babrungėnų, Žvirblaičių kaimai) jos miško medynų planai. Sudaryti 1930 m. matinin- (13 vnt.). ŽAM GEK 26889, 37285 - 37288, 37290 - ko P. Rogalskio (3 vnt.). ŽAM GEK 27553/1-3. 37293, 37295, 37299, 37301, 37311. 8. Kretingos apskrities, Platelių valsčiaus, 13. Kretingos apskrities, Platelių valsčiaus, Platelių dvaro Lygiojo, Eišnelio ir Šiliniškio miškų Platelių miestelio gyventojų žemių planai, sudaryti bei Grigaičių kaimo likusių nuo ganiavos servituto 1929 metais (3 vnt.). ŽAM GEK 37304, 37300. likvidacijos planai. Grafo Liudviko Šuazelio Guf- 14. Kauno gubernijos, Telšių apskrities Gin- jė nuosavybė (3 vnt.). Sudaryti 1930 m. matininko teliškės valsčiaus, Platelių dvaro Medsėdžio kaimo P.Rogalskio. ŽAM GEK 27556 /1-3. planas. Savininkas – grafas Šuazelis Gufje. Atlikta 9. Kretingos apskrities Platelių valsčiaus 1869 m. Matininkas O. Gesė. ŽAM GEK 37316. Mežlaukio miško savininko grovo Liudviko de Šua- 15. Rokiškio apskrities, Mirabelio ir Zofijavo zel Guffjie medynų planai, sudaryti 1930 m. matinin- palivarkų žemių planai. Marijos ir Liudviko Šuazelių ko Eduardo Laurinaičio (2 vnt.). ŽAM GEK - 27452, nuosavybė. Sudaryti 1925 m. (2 vnt.). ŽAM GEK - 37310. 27518, 27504. 10. Plungės miškų urėdijos, Platelių girinin- 16. Platelių dvaro („Platelių grafystės“) že- kijos Medynų planas. Sudarytas 1936 m. matininko mių planai (lenkų kalba), sudaryti 1808 m. Savinin- A. Adaškevičiaus. ŽAM GEK 37308. kas – armijos kavalerijos pulkininkas Antonijus Lui- 11. Rokiškio apskrities, Skapiškio valsčiaus sas Antonijus Šuazelis (2 vnt.). ŽAM GEK 37318, Bajorgirio ir Laukelio miškų bei to paties valsčiaus 37319. Slabados, Zofijavos, Gabrieliavos ir Laukelio I miškų 17. Platelių ežero žvejų tinklo traukimo vie- medynų planai. Savininkas grafas Liudvikas de Šua- tos – valksnai. Sudarytas J. Mickevičiaus. ŽAM GEK zel Gufie. Sudaryti 1925, 1930 m. matininkų Rogals- 14136. kio Petro ir Renigerio (4 vnt.). ŽAM GEK -27501, 18. Platelių dvaro palivarko planas (lenkų 27514, 27566, 37299. kalba), XIX a. II p., su dvaro pastatų išdėstymo planu. 12. Telšių apskrities, Plungės valsčiaus, Ke- ŽAM GEK 37276.

Nuorodos: 15 Ravickienė E. Plateliai – žemaičių Venecija, Žemaitis, 1994 m., Nr. 18, 21. 1 Kultūros paminklų apsaugos įstaigos Žemaitijos 16 Aršinas – Rusijos senasis ilgio matavimo vienetas, dvarų kilnojamojo turto sąrašai, raštai 1940–1942 m. Lietuvoje vartotas 1835–1920 m. Aršiną sudaro 16 ŽMA MA 638, p. 157–181. verškų (71,12 cm). 17 2 Ten pat. ŽAM GEK 41693. 18 3 Ten pat. ŽAM GEK 34899. 19 4 Platelių dvaro knygų sąrašas. ŽAM 37274, ŽAM GEK 16912. 20 5 ŽAM GEK 16.930 - 16.975. ŽAM GEK 16921. 21 6 ŽAM GEK 16.899 - 16.933. Mickevičius J. Platelių dvaras baudžiavos metu, ŽAM MA 816, p.1, 47, 48. 7 ŽAM GEK 16.912, ŽAM, F 2581. 22 Valančiūtė J. Platelių dvaro sodyba, ŽAM MA 456, 8 Ravickienė E. Perlų perlas, Plungė, 1996-04-23, p. 4. p.12. 9 ŽAM GEK - 16.956,16.952, 16.949,16.956 23 Andriusevičius J. Už tamstos gerą širdį tik dievas 16.959,16.960, 16.983,16.984. 10 užmokės..., Žemaičių saulutė, 1995-07-29, p. 4. ŽAM GEK 28.389/15, 28.395/2, 28.395/13. 24 11 Bartkienė R. Platelių dvaro archyvo fotografijos ŽAM GEK 28.389, 28.395. fondo apžvalga, ŽAM MA, 457, p. 3. 12 ŽAM F 2583–2586. 25 Bartkienė R. Platelių dvaras, Kalvotoji Žemaitija, 13 Platelių dvaro žemių planų sąrašas. 1996 m., Nr. 1, p. 3. 14 Olgelbranda S. Encyklopedja Powszechna, Warsza- wa, 1898, t. 3, p. 498.

74 The Archive of Plateliai Manor Ruled by the Counts de Choisel- Gouffier in Samogitian Museum “Alka”

Regina Bartkienė Samogitian Museum “Alka”

In 1940, during the nationalization of man- An abundant set of economic and legal manu- ors, thousands of unique exhibits – archives, icono- script documents, the inventories of separate manor graphic material, books, maps, the plans of manor lands, detailed plans of forests and lands that be- lands, works of painting and graphics, furniture, longed to the Choiseuls (the manors of Plateliai, sculptures, the works of applied arts arrived at Gintališkė, Kepurėnai, and Išalynas in Telšiai dis- Samogitian Museum “Alka” in Telšiai. In this way trict, the lands of Zofijavas, Mirabelis, and Slabada the history of many manors was saved. “palivarkai” (a type of farmstead) in Rokiškis dis- The largest collection in its volume of Plateliai trict, as well as Žirinojai Manor in Ukmergė district) Manor is related to the family of counts de Choiseul- of the 19th century dated in 1863 – 1897, 1925 – Gouffier who ruled Plateliai manor. 1933 has been preserved in the museum. At the beginning of the 19th century, Plate- The prints make a separate part: the written her- liai manor was given to French origin count Au- itage, French books with handwritten entries by the gust Choiseul-Gouffier. The documents of Museum Choiseuls, brochures, the catalogues of purchased Manuscript Foundation about the official transfer of goods and postcards bought in different countries, Plateliai Manor are dated in 1799 – 1808. August mainly in France, is especially valuable written her- Choiseul-Gouffier’s son Octavijus lived in Plate- itage by Sofija Tyzenhauzaitė de Choiseul-Gouffier liai Manor more permanently. In 1818, he married (1790–1878), who lived in this manor, one of the Lithuanian State Treasurer Antanas Tyzenhau- first Lithuanian women writers and who created in zas’ granddaughter Sofija Tyzenhauzaitė. Oktavi- the French language. jus and Sofija’s son Aleksandras married Sofija The preserved photographs of Plateliai are dat- Čapska, they had four children: Gabrielius (1873 – ed in 1870 – 1880. The images of Plateliai town and 1935), Marija (1871 – 1930), Aleksandras (1876 – manor of the 19th century, as well as the Choiseul 1909), Liudvikas (1880 – 1949). The last heir of the family are captured in these photographs. manor, the youngest son of Aleksandras and Sofija, The aim of the present article is on the basis Liudvikas Choiseul in 1940 nationalized Plateliai of the preserved archival material to reveal several Manor and emigrated abroad. fragments from the manor’s history.

75 ARISTAVĖLĖS DVARAS – VIENA EKSPONATO ISTORIJA

Dr. Rasa Bertašiūtė Kauno technologijų universitetas, Architektūros ir statybos institutas Lietuvos liaudies buities muziejus

Istorijas mes įpratę vertinti pagal datas, įvy- utilitarius daiktus, bet ir grožį. Tik XVIII–XIX am- kius ir asmenybes. Ši trijų šimtų metų senumo ekspo- žių sandūroje susiformavusi architektūra, pradžioje nato istorija, kurią norisi papasakoti, neturi nei vardų priskirta amato mokslui, išugdė naujos profesijos su titulais, nei laiko lūžių momentų, ji – apie amati- atstovus, architektus, prisiėmusius atsakomybę už ninkystę, meistrystę, be kurios nebūtų nė vieno pavel- pastato grožį2. Dar vėliau, atsiskyrus kitoms inte- do objekto ir be kurios neįsivaizduojamas autentiškas lektualioms profesijoms (inžinieriaus, konstrukto- jo išsaugojimas. Žvelgdami į raiškias, didingas stati- riaus, technologo, sąmatininko, istoriko, menotyri- nių formas retai kada pagalvojame apie jų statytojus, ninko), meistrui dailidei teliko pats paprasčiausias kad visa tai, kas materialiais pavidalais atkeliauja iš rankų darbas. Dabar prie pastato restauravimo dir- praeities, yra sukurta meistrų amatininkų rankomis. ba gausus būrys specialistų. Tik meistro dailidės Architektūra buvo bendras amatininko dailidės ir už- nebeliko. Kur, kada ir kaip jis pradingo, gali papa- sakovo kūrinys, įkūnijęs to laikmečio technines gali- sakoti senas medinis dvaro pastatas... mybes, visuomenės nuostatas, vietos tradicijas, savininko skonį ir poreikius. Istorijos paralelės Istoriniame kontekste amatų santykis su ar- chitektūra nuolat kito. Amatų atsiradimas, įrankių Aristavėlės dvaro istorija nuo anksčiausių lai- įvaldymas sudarė prielaidas intelektualiam žmonijos kų iki savo gyvavimo pabaigos kartoja daugelio Lie- augimui, davė impulsą kūrybinės minties, o kartu ir tuvos dvarų istoriją, kurioje ryškiomis gijomis įaustas kultūros bei architektūros plėtrai. Statybos amatas amatininkystės, meistrystės naratyvas. Aristavėlės prasidėjo nuo primityviais įrankiais sukonstruoto gy- dvaras, būdamas viena iš daugelio savininkų (Šiukštų, venamojo būsto ir per šimtmečius išsiplėtojo iki su- Zabielų, Medekšų) valda, nepasižymėjo dideliu mas- dėtingų struktūrų, įrengimų, įmantrių meninių for- teliu ir prabanga, tačiau gerai išlaikė tipišką bajoriškos mų reprezentacinės architektūros statiniuose1. Per rezidencijos spalvą. Rezidencijos, kokių XVII–XIX a. amatininkystę plito ir statybos technikos pažanga, Lietuvoje buvo dauguma, kurios išlikusios geriausiai ir estetinės raiškos naujovės. Statybos amatas – dai- atsispindi viduriniojo bajorijos sluoksnio materialinę ir lidystė – buvo viena intelektualiausių ir labiausiai dvasinę kultūrą bei amatininkystės pobūdį. gerbiamų profesijų. Dailidės buvo medžio techno- Pagal statybos datą (apie 1700 m.) šių dvaro logijų, konstrukcijų ir formų virtuozai. Amatas ta- rūmų statytoju reikėtų laikyti Mykolą Zabielą (mi- patintas su menu, kadangi amatininkai kūrė ne tik ręs 1734 m.). Z. Gliogerio manymu, dvaro rūmai

Aristavėlės dvaro rūmai (Kėdainių r.) prieš perkeliant į LLBM. Fot. Eligijus Morkūnas

76 statyti pagal išsilavinusio architekto-dailidės planą3. A.Vajevodskaitės nuomone, galima būtų ieškoti Kė- Dvarai dažniausiai turėjo savo menininkus – amati- dainiuose bei Radvilų dvaruose dirbusių architektų ninkus, stalius, dailides4. Jie puikiai išmanė statybos bei dailininkų tarpe6. technikos ir estetikos subtilybes, tai matyti iš raci- Per paskutinę XIX a. pabaigos rekonstrukciją onalios dvaro rūmų konstrukcinės struktūros, tiks- (1884) rūmas dar labiau perdirbtas: perplanuota piet- laus detalių jungimo, kruopščios meniškos paviršių rytinė rūmų dalis, nebeliko laiptų priemenėje, sienų apdailos. Tvirtumas, patogumas ir grožis susilieja į tapybos, suiro anfiladinė patalpų išdėstymo tvarka, vientisą tektoniškos architektūros kūrinį. Tuo metu pristatytas 6 kolonų prieangis, savo forma visai nebū- meno ir amato sąvokos buvo tapačios: mokėjimas dingas nė vienam architektūros laikotarpiui ir nelabai meistriškai pagaminti daiktą ar pastatyti namą buvo derantis prie senojo rūmų pastato. Vargu, ar tuo metu laikomas menu5. Nedaug medžiaginio paveldo iš- pastato estetika kam nors rūpėjo: dvaras buvo nuo- liko iš šio Aristavėlės rūmų statybos laikotarpio: mojamas, šeimininkai gyveno Kaune. Kapitalizmo sudėtingos konstrukcijos laiptuotas dviejų pakopų laikotarpiu dvarai daugiau ar mažiau buvo pritaikyti stogas, apjuostas masyviais (išskaptuotais iš vienti- naujam gamybos būdui, susidarė naujas žemvaldžio so medžio) profiliuotais karnizais, keletas apdailin- tipas. Dėmesys krypo į praktiškumą, buvo orientuoja- tų durų ir langų staktų, vienas kaminas, židinys ir masi į racionalų ūkio tvarkymą, produkcijos gausini- smarkiai pakeistos sienos su vėlesnių rekonstrukcijų mą, gamybos intensyvinimą ir atpiginimą, gyvenimas žymėmis. persikėlė į miestus ir kartais savininkas savo dvare XVIII a. pabaigoje dvaras atiteko Medek- būdavo tik vasaros svečias. Rankų darbo gamybos šų giminei, kuri sodybą pertvarkė ir pritaikė naujam ekonomiką keitė nauja mašininė gamyba, pramo- gyvenimo būdui. Savininkai buvo išsilavinę, pagauti nės ekonomika. Amatininkai negalėjo konkuruoti su pažangių reformų idėjos žmonės, jiems nebuvo sve- mašinine gamyba. Labiau į kiekybę nei kokybę nu- timas epochai būdingas senovės idealizavimas, kuris, kreipta pramonė ir standartai nulėmė amatų žlugimą matyt, davė pagrindą palikimą išsaugoti. Pastato išorė ir iš esmės pakeitė architektūros prioritetus. Buvo mažai keista, pertvarkytas tik rūmų vidus, atnaujin- užmiršti amatininko gamybos ir kūrybos privalumai, tas interjeras, šildymo sistema, sienos ir lubos dailiai, kai medžiagos ypatybės logiškai įprasmindavo daikto madingai ištapytos. Naujos mados estetika, turbūt, formą. Architektūra prarado lig tol egzistavusią logi- jau rūpinosi besiformuojančios naujos profesijos at- nę, funkcinę ir statinio konstrukcijos estetinę pras- stovai – architektai. Senųjų meistrų tvirtai sukirstos mę, pastebimas monumentaliųjų architektūros formų konstrukcijos nebuvo keičiamos, atnaujinta tik apdai- smukimas, meno formų smulkėjimas7. la, o nemadingos barokinių formų detalės korektiškai Visgi rūmai išlaikė senąsias formas ir presti- užmaskuotos naujomis. Rūmuose baroko aktyvumas žą. Po Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė Henriko ir tapybiškumas susipynė su klasicizmo rimtimi, pro- Medekšos sūnus Steponas, pasižymėjęs kaip neblo- vincialumas su naujų meninių įtakų požymiais. Deja, gas ūkininkas8. Tarpukaryje tai buvo pavyzdinis ūkis, ir čia meistrų vardai nežinomi. Žinomi tik savinin- skleidęs pažangias idėjas ir diegęs naujas ūkininkavi- kų ryšiai su garsia Jelenskių gimine, todėl meistrų, mo praktikas9. Rūmų rekonstrukcijai, tikriausiai, nei

Sienojaus „pozijimas“ , LLBM, 2011 m. Fot. Rasa Bertašiūtė

77 ekonomikos raidą, o sovietmečiu, iš esmės pasikeitus darbo santykiams, amatai prarado reikšmę. Architek- tūroje įdiegti standartai eliminavo vietos statybos tradicijas. Amatininkai, ypač dailidės, buvo išstumti iš architektūros sferos, jie liko tik paprasti darbininkai vykdytojai, bet ne kūrėjai. Jų žinios ir gebėjimai tapo niekam nereikalingi... Pokaris nebuvo palankus nei amatininkystei, nei dvarų kultūrai. Rūmai liko be šeimininko, 1940 m. dvaras buvo konfiskuotas. Sovietų laikais dvaro rūmai labiausiai pasikeitė: salė ir didieji kambariai sutvarstyti pertvaromis, padaryti butai, perstatytos krosnys, pakeista sienų apdaila, grindys, lubos, langai, durų užraktai. Pusę amžiaus pastatas nebuvo nei tvarkomas, nei prižiūrimas, tik negailestingai eksploatuojamas ir niokojamas. Nenuostabu, kad 1983 m. Sniečkaus kolūkis atidavė jį muziejui: rūmai atrodė Sienojaus „pozijimas“, LLBM, 2011 m. apgailėtinai – visiškai nugyventi, apleisti, viename Fot. Rasa Bertašiūtė rūmų gale buvo penima didžiulė kiaulė… laiko, nei lėšų, gal net ir poreikio nebuvo, – tvirtai Dvaro rūmai 1987 metais buvo išardyti, per- suręstas jis patikimai tarnavo jau penktam ar šeštam vežti į muziejų, susandėliuoti ir tik 2010 m. (gavus savininkui, todėl iš esmės nebuvo keičiamas, tik pri- EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų paramą) žiūrimas ir tvarkomas. Meistrai dailidės naujomis juos pradėta restauruoti, atstatyti. Išardytas, atski- rinkos sąlygomis nebebuvo dvarininko nuosavybė. rais rąstais sukrautas pastatas, panašiai kaip ir per Tarpukariu kuriantis jaunai valstybei, įsibėgėjus sta- tris šimtus metų pabirusios meistrystė žinios, tapo tybos darbams, jų smarkiai trūko. Gerų meistrų buvo iššūkiu dar vienam dvaro rūmų istorijos tarpsniui. vos po 2–3 valsčiuje10. Tarpukariu buvo susirūpinta Koks šįkart susiklostys architektūros ir meistrystės amatų mokyklų steigimu, plėtimu ir pertvarkymu. santykis? Amatininkai buvo mokomi ne tik techninių dalykų, bet ir gero skonio, kūrybiškumo, stiliaus suvokimo11. Medinio architektūros paveldo vertės Skatintas architektų ir amatininkų bendradarbiavimas, rengiami kilnojami kursai provincijoje. 1936 Z. Glogeris jau XX a. pradžioje atkreipė dė- m. buvo priimtas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų mesį į Aristavėlės dvaro rūmų originalumą ir vertę12. įstatymas, nuo tada pradėta rūpintis amatininkų re- Pažvelgę į raiškias architektūros formas nedvejodami gistravimu, jų mokymu, nustatyti amatų produkcijos pasakysime, kad rūmai – unikalus, vertingas baroko kokybės reikalavimai. Tačiau karas nutraukė šalies laikotarpio lietuvių medinės architektūros pavyzdys,

Skiedrų drožimas, seminaras, LLBM, 2015 m. Fot. Rasa Bertašiūtė

78 tam tikros formos suteikimas žinojimui“18. Šiandien nematerialusis paveldas – vietos „statybos dialekto“ išsaugojimas ir puoselėjimas – tapo sąlyga materia- liajam paveldui išlikti. Vis daugiau dėmesio ir pagar- bos sulaukia meistrai amatininkai. Amatai, senosios technologijos, kadaise buvę tradicinės gyvensenos dalimi, dabar tampa nemedžiaginio kultūros paveldo objektais, kuriuos taip pat reikia atkurti19. Kultū- rinės vertybės suvokiamos kaip dinamiškas pokyčių procesas, o autentiškumas – tai tradicinių amatų bei įgūdžių tęstinumas, reikalingas paveldui tvarkyti, atgaivinti bei išlaikyti20. Dvaro rūmų barokinis karnizas, 2011 m. Etnologiniai tyrimai Lietuvoje rodo, kad so- Fot. Rasa Bertašiūtė vietmečiu per pusšimtį metų iš kartos į kartą perduo- įkūnijantis stilistinės ir tradicinės statybos sąveiką, dama tradicija jau buvo nutrūkusi21. Šiandieninė ofi- reprezentuojantis prestižinę, aukštos statybinės kul- cialioji valstybinė paveldotvarka, kurios pagrindiniai tūros, puošnių formų lietuvių bajorijos architektūrą. principai nesikeičia nuo sovietinės, orientuota į vaiz- Per tris šimtus savo gyvavimo metų rūmai daug kartų dinį paveldo suvokimą, todėl medinis paveldas, kuris keitėsi, kiekvienas istorinis laikotarpis pasipildė nau- kaip tradicija savo esme yra nematerialus, sparčiai ja informacija, kuri sugulė architektūriniuose sluoks- naikinamas. Nors autentiškumas laikomas svarbiau- niuose. Juose, tarsi sename rankraštyje, buvo išsau- sia paveldo vertybe, bet vis dar neįsisąmoninama, kad gotos vertingos žinios. „tradicinės meistrystės dėmuo medinio paveldo au- Istoriniame pastate slypi daugybė matomų ir tentiškumo verčių skalėje yra esminis“22. Pastatų, ku- nematomų verčių. Dalis jų – apčiuopiamos, apibūdi- riuose naudojamos trumpalaikės greitai yrančios me- namos ar aprašomos, kitos – suvokiamos emociškai džiagos (medis, šiaudai, molis), autentiškumo esmė – ar patirtimi. Vertės suprantamos skirtingai. Reikšmin- tai gyvoji statybos tradicija, vietinių statybos būdų, gumo ir vertės suvokimą formuoja santykis su pavel- medžiagų, konstrukcijų pažinimas ir jų praktikiškas du. Specialistams istorinių pastatų vertė remiasi jų taikymas. Deja, Lietuvoje jis gana sunkiai prigyja. moksliniu informatyvumu, tuo tarpu žmonėms svar- Dėl senųjų statybos technologijų neišmanymo bei jų besni emociniai, estetikos ir naudos kriterijai“13. As- nepaisymo prarandama istorinė informacija, kartu ir meninis ryšys su paveldo vertybėmis dažnai grindžia- objekto vertė. mas neregimais, dvasiniais saitais: vertiname tai, ką Pradedame suvokti, kad architektūros objek- atpažįstame, suprantame, su kuo mus sieja jausminiai tuose slypinčios prasmės mums svarbesnės, nei patys ryšiai, žinios arba istorinė atmintis. Būtent šis nema- pastatai, tačiau pastatai yra viskas, ką galime išsaugoti, terialus asmeninis žmogaus ir paveldo santykis lemia kai nelieka gyvosios atminties. Nematerialusis pavel- paveldo gyvastingumą. Jis išreiškiamas per žinias, das neturi fizinės išraiškos, jis susijęs su konkrečiais emocijas, elgesio būdus bei paveldo praktinį pritai- veiksmais ar veikla, todėl reikalauja kitokių apsaugos kymą14. Tradicinėje kaimo kultūroje praeities objek- ir palaikymo priemonių. Teisinės administracinės prie- tas nebuvo ypatingai saugomas ar branginamas, jam monės, pasitelkiamos siekiant apsaugoti medžiaginį buvo leidžiama „numirti natūralia mirtimi“15. Saugo- paveldą, dažnai netinkamos nemedžiaginiam pavel- mi buvo ne materialūs objektai, o žinios bei įgūdžiai, dui, kurio išsaugojimui svarbus specifinis socialinis ir kaip tokį objektą sukurti, jei būtų poreikis. Šiandien kultūrinis kontekstas, o tęstinumui – konkreti žmonių atvirkščiai, – saugome išorinius pavidalus, stokodami veikla. Į muziejų atsivežame ar perkeliame tik me- žinių juos nevykusiai atkuriame ir interpretuojame. džiaginį paveldą: medines konstrukcijų dalis, sienojus, Muziejai nuo seno didžiuojasi juose saugo- gegnes, detales, tinko ar koklių pavyzdžius. Neužten- momis vertingomis daiktų kolekcijomis, o pastaruoju ka tik atkurti, restauruoti pastatus, muziejuje saugomi metu siekiama sukurti ir emocinį ekspozicijų lauką. eksponatai – mediniai pastatai reikalauja nuolatinės Europos erdvėje vis dažniau kalbama apie nemate- priežiūros ir tvarkymo, todėl racionalu muziejaus bazę rialias paveldo ypatybes, kurios pripažįstamos net panaudoti mokymams, meistrystės, taip pat amati- svarbesnėmis už materialiąsias16. Anot Dawson Mun- ninkystės puoselėjimui, kuris yra būtina medžiaginio jeri, „esmė glūdi nematerialiame pavelde, autentiška paveldo išsaugojimo sąlyga. Tradiciniai amatai suvo- medžiaga – tai tik matmuo, kuris padeda suvokti tie- kiami kaip žinių, kurių reikia mokytis ir perimti, rū- są“17. Prasmę šiai medžiagai suteikia dvasinis kultū- šis, sykiu tai ir ekonominės veiklos forma23. Žinios yra ros paveldas, kuris yra „tarsi atminties įtvirtinimas, žmogaus veikimo prielaida, nuo jų priklauso dauguma

79 mūsų veiksmų, – tik pažindami paveldą išmokstame jį siame, dvasingumą praradusiame XXI amžiuje tam- vertinti. Teisingai vykdomi senų pastatų tvarkymo dar- pa aktualios ir įgauna išskirtinę prasmę26. bai ugdo ir šviečia visuomenę, sužadina domėjimąsi Tradicinėms meistrystės žinioms ir gebėji- istoriniais objektais, tradicijomis, ugdo atsakomybę už mams atkurti reikia kur kas daugiau laiko nei medžia- jų saugojimą. Visas mūsų darbas bus beprasmis, jei- giniam paveldui atstatyti. Amatininko kompetencija gu visuomenė nesupras paveldo verčių, nemąstys taip susideda iš daugialypių gebėjimų: teorinių žinių, ki- kaip mes, specialistai24. netinių judesio įgūdžių, patirties ir išmanymo, kurio Lietuvos liaudies buities muziejuje sukaup- neturi nė vienas kitos srities specialistas, dirbantis ti pastatai, daiktai, žinios bei patirtys – tarsi atvira prie istorinio pastato. Amatas – protinės, kūrybinės medinės architektūros tyrimų laboratorija, kur vertę žmogaus veiklos ir gamtos produktas, gimstantis są- įgyja ne tik medžiaginiai pavidalai, ne mažiau svarbi veikaujant meistro rankoms, įrankiui ir medžiagai nemedžiaginė pusė – tai jų gyvybingumas, istorinės Amatininkas, menininkas, dirbantis su pirmine ža- informacijos, žinių sklaida, savasties jausmo žadini- liava, geriausiai jaučia medžiagą ir jos kokybę. Kad mas ir akistata su dabartimi, su medinės architektūros darbas būtų spartesnis ir tobulesnis, žmogus naudojasi problemomis. Muziejaus erdvė leidžia dvaro rūmus įrankiais. Pastangos viską daryti labai greitai nepalie- įveiklinti įvairiomis kryptimis. Pasirinkta kryptis – ka laiko objektą ir medžiagą, iš kurios jis padarytas, įkurti dvaro rūmuose medžio architektūros tyrimų pažinti, o naudojami vis tobulesni įrankiai kelia pa- centrą – pastangos išsaugoti ne tik vertingos architek- vojų prarasti daikto kokybę ir atitrūkti nuo autentiško tūros dvaro rūmus, bet ir gaivinti nematerialų pavel- santykio su medžiaga. Kuo produktyvesnis įrankis, dą, medžio statybos tradiciją. tuo didesnė abstrakcija: daiktai supanašėja, praranda individualumą ir kūrėjo braižą27. Restauruojant meis- Ką atkuriame? tro amatininko kompetencija yra viena iš svarbiausių – jei neišsaugom, neatkuriam pirminio žmogaus įrankio Kultūros vertybės gali būti saugomos mu- ir medžiagos santykio, buvusio kuriant objektą, pra- ziejuose, bet jos turi būti iš naujo išgyvenamos, randame esminę kūrinio idėją. iš naujo veikdinamos, kad netaptų tik praeities Pastato restauravimas – tai ne vien rūmų for- daiktais – eksponatais, nesusietais su pačia kul- mos atkūrimas ar mechaninis struktūros pakartojimas, tūra. Kultūra yra aktuali ir gyva, kol perteikia bet ir bandymas suprasti bei taisyklingai pakartoti sta- esmines etikos nuostatas, kol gaivina ir puose- tybos procesą, tai kartu paveldo objektas ir šiandienos lėja prigimtinius žmogaus ryšius su gamta25. Ne- kūrinys, įkūnijantis restauravimo sampratas, vertini- atsitiktinai šiandien tokia svarbi darbo etikos mus ir mūsų, atliekančių šiuos darbus, gebėjimus. Isto- sritis, kurios principus geriausiai įkūnija meistrystė – rinio pastato atkūrimas – tai savotiška kultūros istorijos kūrybinis žmogaus santykis su aplinka, medžiaga ir studija, galimybė patyrinėti ir sužinoti senąsias me- įrankiu. Daugiau nei prieš šimtą metų išsakytos Wil- džiagas, gaminius bei statybos technologijas, pažinti jį liamo Morriso mintys, prikėlusios amatų vertybes, stačiusių žmonių mąstyseną, poreikius ir darbo pobū- vėl sugrįžta, naujai interpretuojamos, sumaterialėju- dį. Restauratoriams tenka ištyrinėti objektą, išsiaiškinti

Dvaro rūmai po pirnojo restuaravimo etapo, LLBM, 2012 m. Fot. Rasa Bertašiūtė

80 daugybę dalykų, visa tai užrašyti, užfiksuoti, o paskui architektūros paslaptis. Eksperimentinis darbas atvėrė teisingai, suprantamai ir įtikinamai šias žinias perteikti. erdvę diskusijai ir pažinimui, leido nauju kampu pa- Įsigijus Aristavėlės dvaro rūmus pirmiausia žvelgti į situacijas, restauravimo problemas. Buvimas buvo atlikti išsamūs istoriniai, architektūriniai, arche- drauge suartino skirtingų profesijų žmones, suteikė ologiniai ir vidaus polichromijos tyrimai. Tyrimai at- naujų žinių, įkvėpė ir subūrė bendraminčius tolimes- skleidė daugiasluoksnius rūmų istorijos klodus. Po tin- nėms veikloms. ku buvo atrastos užmūrytos durys, profiliuotos, dailiai Muziejui iškyla svarbus ir atsakingas užda- išraitytos langų ir durų staktos, senojo prieangio žymės vinys – sukauptą patirtį ir žinias, mokslinį potencialą ir daug kitų namo rekonstrukcijų pėdsakų. Dvaro res- panaudoti medinio paveldo, kaip gyvosios tradicijos, tauravimo projektas tapo nauju iššūkiu siekiant atkurti saugojimui ir puoselėjimui. Svarbu ne tiek nykstančių ne tik pastato pavidalą, bet ir už jo slypinčias nemateri- vertybių kaupimas ir saugojimas, kiek sukauptų ver- alaus architektūros paveldo vertes, suprasti meistrystės čių atpažinimas, informacijos iššifravimas bei gyvosios paslaptis. Tam pasitelkti prityrę meistrai, darbų vykdy- tradicijos atgaivinimas. „Šiandien integralioji paveldo tojai, šalies ir užsienio ekspertai. Atidžiai tyrinėtos sta- apsauga tampa ne tik teorine siekiamybe, bet ir esmine tybos medžiagos, sienų rentimo būdai, sąlaidos, rąstų grandimi, sutelkiančia gamtos ir kultūros, medžiaginį ir jungimai, apdaila, profiliai, naudotų įrankių žymės ir nemedžiaginį paveldą, kaip nedalomą visumą, taip pat kitos detalės, padedančios atskleisti senąsias statybos įtraukiančią į šią veiklą vietos bendruomenes, atsakin- technologijas. Darbo aikštelėje buvo atrenkami seni gas už savo gyvenamąją aplinką ir suinteresuotas išsau- rąstai, lopant, durstant su naujais, statomos rūmų sie- goti kultūrinius kraštovaizdžius ir savo tapatumą“28. nos, montuojama sudėtinga stogo konstrukcija. Steng- Vykdant EEE Norvegijos projektą Lietuvos tasi išsaugoti kuo daugiau autentiškų pastato elementų. liaudies buities muziejuje atkurti, restauruoti Aristavė- Naujos karnizų dalys, durų ir langų staktos gamina- lės dvaro rūmai, įkurtas medinės architektūros paveldo mos tiksliai pagal senus pavyzdžius. Kaip ir prieš 300 tyrimų centras, dalyje patalpų bus eksponuojama dva- metų, konstrukcijų sujungimai, mazgai, kur įmanoma, ro buitis. Dvaro ansamblio infrastruktūra pritaikoma tvirtinami mediniais kaiščiais, tarpai tarp sienojų kam- medinio paveldo sklaidai, amatų mokymams, moks- šomi kiminais (balų samanomis). Šalia labai skubių ir liniams tyrimams ir kitoms veikloms, susijusioms rimtų statybos darbų 2009–2010 m., 2015–2016 m. su medžio statybos tradicijų puoselėjimu. Vadovau- vyko praktinio mokymo seminarai, skirti meistrys- damiesi užsienio šalių pavyzdžiu ir sava patirtimi, tės žinioms gilinti (tradicinė medžio statyba, medžio kuriame bendradarbiavimo, informacijos keitimosi drožyba, staliaus darbai, stogo dengimas, medinio pa- lauką, į kurį kviečiame įvairius specialistus, medinių veldo restauravimas) bei medinio pastato tyrimams. namų savininkus. Tikimės, kad geroji patirtis restau- Suvažiavę iš visos Lietuvos medžio meistrai arba tuo ruojant bei atstatant senus pastatus padės formuoti besidomintys gilino teorines žinias, tobulino praktinius Lietuvoje naują, pažangų ir teisingą požiūrį į medinės įgūdžius. Buvo dirbama senoviniais įrankiais, bandant architektūros paveldą. O mus, tai pažinusius, skatins suprasti statybos technologijas, o kartu ir seno namo skleisti ir viešinti šią patirtį...

Nuorodos: 80 ha žemės, pavyzdiniams dvarų ūkiams po 150 ha. Aristavėlės dvaras po žemės reformos valdiškų ūkių 1 Bertašiūtė R. Tradiciniai amatai architektūroje, Lietu- nuomos sąskaita padidintas iki 236 ha. vos medinis paveldas. Rumšiškės, 2006, p. 173–186. 9 Dvare atliko praktiką žymus architektūros tyrinėtojas 2 Lietuvos architektūros istorija. Lietuvos etninė archi- Kazimieras Šešelgis. tektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m., sud. D. Puo- 10 Žilėnas V. Dailidės ir jų darbo įrankiai..., p. 185. džiukienė, Vilnius, 2014, p. 24–25. 11 Šatavičiūtė L. Dailininkas ar amatininkas? Meninin- 3 Gloger Z. Budownictwo drzewne i wyroby z drzewa w kai ir dailiųjų amatų sąjūdis Tarpukario Lietuvoje. dawney Polsce, Warszawa, 1907, p. 336. Kultūrologija, kn. 15: Asmenybė, menas, istorija, 4 Žilėnas V. Dailidės ir jų darbo įrankiai, Iš lietuvių kul- dabartis, 2007, p. 250–251, prieiga per internetą, tūros istorijos, Vilnius, 1958, p. 186. http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB- 5 Cieškaitė-Briedikienė L. Dizaino raida nuo Moriso iki 0001:J.04~2007~1367160320688/DS.002.0.01.AR- Morrisono, Vilnius, 2008, p. 41, 43. TIC, žiūrėta 2014-10-31. 6 Vajevodskaitė A. Istoriniai tyrimai. Rankraštis, LLBM 12 Gloger Z. Budownictwo drzewne..., p. 336. archyvas, 1985. 13 Vaitkuvienė A. Kultūros palikimo paveldinimo pro- 7 Cieškaitė-Briedikienė L. Dizaino raida..., p. 14, 17, cesai sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje. Daktaro 34. disertacija. 2010, p. 146; Ten pat, p. 18–19. 8 Po 1922 m. žemės reformos dvarams buvo palikta po 14 Bertašiūtė R. Tarpukario gyvenviečių (mietelio, baž-

81 nytkaimio, kaimo) kraštovaizdžio ir architektūros pa- Concept, Nara Conference of Authenticity in Relation veldo vertės, Lietuvos tarpukario architektūrinis pali- to World Heritage Convention, Trondheim, 1995, p. 31. kimas: materialumo ir nematerialumo dermė. Mokslo 21 Paukštytė-Šaknienė R. Tradicijos sampratos šiuolaiki- monografija, sud. Vaidas Petrulis, Kaunas, 2015, p. nėje Lietuvoje, Lituanistika, 2012, t. 58, Nr. 2(88), p. 150–176. 206. 15 Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvo- 22 Jarulaitienė G. Tradicinių dailidystės technologijų ir je XX amžiuje. Daktaro disertacija. Vilnius, 2003, p. medinio paveldo apsauga. Magistro darbas. Vilnius, 30. 2006, p. 38–39. 16 Paskutiniais dešimtmečiais nematerialus paveldas 23 Crafts and Conservation: Synthesis Report for buvo išsamiau apibūdintas ir įvertintais kaip kultūros ICCROM, 2004, p. 2. Prieiga per internetą: http:// tapatumo, kūrybiškumo ir įvairovė šaltinis. www.iccrom.org/ifrcdn/pdf/ICCROM_02_Craftsan- 17 Munjeri D. Tangible and intangible Heritage: from dConservation_en.pdf, žiūrėta 2014 10 31. difference to convergence, 2004, nr. 1–2, p. 14. Pri- 24 Lutsepp E. Commentaries to the development plan of eiga per internetą: http://onlinelibrary.wiley.com/ the study and maintenance of rural architecture and doi/10.1111/j.1350-0775.2004.00453.x/pdf, žiūrėta landscapes, Rural Architecture and Rural Landscapes. 2014 10 31. Tallinn, 2008. p. 102. 18 Čepaitienė R. Paveldosauga globaliajame pasaulyje, 25 Philippe OP M. D. Trys išmintys, 2009, Vilnius, p. Vilnius, 2010, p. 184. 101–102. 19 Bertašiūtė R. Medinio paveldo puoselėjimas Lietuvos 26 Cieškaitė-Briedikienė L. Dizaino raida..., p. 11. liaudies buities muziejuje, Gimtasai kraštas, 2009 (2), 27 Philippe OP M. D. Trys išimtys…, p. 70–77. p. 66. 28 Čepaitienė R. Paveldosauga globaliajame pasauly- 20 Jukka J. Authenticity: a General Framework for the je..., p. 207.

Aristavėlė Manor. The History of one Exhibit

Dr. Rasa Bertašiūtė Open Air Museum of Lithuania

The restored Aristavėlė Manor in the Open is one of the most important: if we do not preserve, Air Museum of Lithuania reveals the history of restore the relationship between the first human tool 300-year-old wooden construction. That is the resi- and material, that used to be while creating the ob- dence, the majority of which used to be in Lithuania ject, we lose the essential idea of work. in the 17th – 19th centuries, in whose heritage mate- Restoration has become a challenge and aim rial and spiritual culture of the middle-layer nobility, not only to restore the shapes of palace but also to as well as the nature of crafts are reflected the best. understand and convey the traditions of wood mas- The relationship between crafts and architecture tery. Recently, there have been a lot of discussions has undergone the changes in the historical context. that the essence of authenticity of wooden construc- Through the crafts, both the advancement of con- tions lies in the cognition of ways, materials, construction machinery and the novelties of aesthetic structions of local construction techniques, as well expression have been developing as well. Construc- as in their repetition, renovation, and application tion craft – carpentry was one of the most intellec- in practice. The restoration of building is both the tual and most respected professions. The craft was object of heritage and today’s work covering res- identified with art, as craftsmen created not only toration conceptions, assessments and our abilities utilitarian things but also the beauty. The science of while carrying out these works. It is obvious that architecture, that formed only at the junction of the we lack knowledge, we make mistakes, and at the 18th – 19th centuries, has developed the representa- same time we lose wooden heritage…. The knowl- tives of new profession, architects who took respon- edge and skills, as the continuation of living tradi- sibility for a building’s beauty. Later, when other tion, of carpentry is one of the most important parts intellectual professions separated, a carpenter was of cultural heritage. Thus it is meaningful, that it is left with the simplest handiwork. Nowadays, a large foreseen to adapt Aristavėlė Manor to the dissemi- number of specialists work during a building’s res- nation of wooden heritage, craft trainings, scientific toration, however, there are no craftsmen... During research and other activities related to the fostering the process of restoration, a craftsman’s competence of traditions of wooden construction.

82 DVARAI, TAPĘ MUZIEJAIS

MANORS CONVERTED INTO MUSEUMS DVARŲ KULTŪROS SKLAIDA BIRŽŲ KRAŠTO MUZIEJUJE „SĖLA“: GALIMYBĖS, REALYBĖ IR PROBLEMOS

Emilija Raibužytė-Kalninienė Biržų krašto muziejus „Sėla“

Šiais 2016 metais muziejinei veiklai visuo- Kunigaikščių Radvilų dvaro palikimas menėje populiarinti pasirinkta Lietuvos muziejų kelio tema ,,Dvarų kultūros atspindžiai“ įkvėpė atidžiau 1999 m. Biržų krašto muziejus „Sėla“ rūmų panagrinėti, kokius dvarų kultūros atspindžius lanky- rūsyje 4 salėse parengė ekspoziciją, skirtą Biržų mies- tojai atranda Biržų krašto muziejaus ,,Sėla“ ekspozi- to, dvarų ir tvirtovės istorijai6. Ši ekspozicija pradeda- cijoje. ma 1645 m. Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų Kalbant apie dvarų kultūros palikimą Biržų kunigaikštystės žemėlapio išdidinta kopija7 ir XVII a. krašte, svarbu paminėti, kad pusė dabartinio Bir- pradžios T. Makovskio graviūros kopija. 1645 m. Ju- žų rajono XVII–XIX a. priklausė kunigaikščiams zefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės Radviloms, o nuo 1811 m. grafams Tiškevičiams. žemėlapyje atvaizduota visa kunigaikštystė, padalyta Kunigaikščiai Radvilos XVI a. pradėjo kurti vieną į penkias valdas, kurių kontūrai žemėlapyje aiškiai didžiausių ir ilgiausiai gyvavusių privačių valdų pažymėti: Biržų (Birze), Papilio (Popiel), Radviliš- Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Biržų ku- kio (Radziwilow – dabar N. Radviliškis), Salamiesčio nigaikštystę (1547–1811)1. Likusi dabartinio Biržų (Solomiescie) ir atokiau nuo vientisos kunigaikštystės rajono dalis, kuri neįėjo į Biržų kunigaikštystės su- teritorijos – Saločių (Salaty). Pasižiūrėję į kiekvieną dėtį, tai Upytės pavieto Pabiržės parapija. Šioje da- valdą, žemėlapio autoriaus dėka, galime susidaryti bartinio Biržų rajono dalyje XIX a. pirmoje pusėje vaizdą, kaip atrodė XVII a. viduryje valdų centrai – buvo 27 dvarai ir palivarkai, kurie priklausė dvari- miesteliai, nes žemėlapyje kiekvieno jų panoraminis ninkams Rastauskams, Borovskiams, Holšteinams, vaizdas atrodo kaip miniatiūrinė graviūra – aiškiai Kušelevskiams, Ropams, Bistromams, Komarovs- matyti išplanavimas, pagrindiniai objektai: bažny- kiams ir kitiems2. 1923 m. duomenimis, Biržų ra- čios, gynybiniai įtvirtinimai8. jone buvo 88 dvarai ir palivarkai. 1983 m., karto- Žemėlapyje matome, kad antra pagal dydį grafuojant saugotinus rajono objektus, surašyti 72 Biržų kunigaikštystės valda buvo Papilys. Anot Dei- dvarai ir palivarkai – iš jų 49 saugotini. Sovietinės manto Karvelio, kunigaikštystės gyvavimo pradžioje okupacijos metais paminklų sąraše buvo tik Biržų Papilys, kaip centras, galėjęs būti dar reikšmingesnis pilis ir Astravo dvaro pastatai bei kelių dvarų parkai kaip gamtos paminklai3. 1990–1991 m. inven- torizuojant Biržų rajono dvarus į laikiną apskaitą buvo įtrauktos 28 buvusių dvarų ir palivarkų sodybos ir parkai. 1992 m. į išaiškintų paminklų sąrašą pateko tik 21 objektas. 2006 m. duomenimis, Lie- tuvos dvarų duomenų bazėje buvo įrašyti 11 Biržų rajono dvarų4. Praėjus dešimtmečiui, situacija ne- pasikeitė. Kultūros vertybių registro duomenimis, Biržų rajone yra saugomi 7 buvusių dvaro sodybų fragmentai (Daudžgirių, Didžiosios Panemunės, Rindaugų, Kraštų, Mantagailiškio, Pabiržės (Ba- landiškių, Skrebiškio) ir 4 dvaro sodybos (Astra- vo, Butautų, Papilio ir Parovėjos) bei Biržų pilies kompleksas5. Straipsnio tikslas: apžvelgti, kaip Biržų kraš- to dvarų kultūrinis palikimas pristatomas Biržų krašto muziejaus „Sėla“ ekspozicijoje ir panagrinėti priežas- 1645 m. Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų tis, kodėl buvo pasirinktas būtent toks eksponavimo kinigaikštystės žemėlapis. Žemėlapio orginalas saugomas būdas. BKM Sėla, GEK–18611.

84 ir už Biržus, nes čia stovėjo pilis ir ėjo svarbūs preky- 1589 m. pastačius pirmąją Biržų tvirtovę ten biniai keliai (vieškelis iš Vilniaus į Rygą)9. 2006 m. persikėlė ir Radvilų dvaras. Prisiliesti prie to meto Papilio mokyklos vaikai, vadovaujami archeologės pilies gyvenimo šiandien galime ekspozicijoje apžiū- Romos Songailaitės, kasinėdami Papilio piliavietę, rėję kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno 1586– vietos gyventojų vadinamą „Zomkeliu“, rado net ke- 1589 m. statytos pirmosios Biržų tvirtovės krosnių liolikos skirtingų ornamentų krosnies koklių šukių. koklius. Polichrominių koklių įvairovė rodo, kad Analogiškų koklių rasta ir Biržų pilies, ir Vilniaus krosnys buvo labai puošnios. Kokliai, puošti augali- Žemutinės pilies, ir Radviloms priklausiusios Miro niais ornamentais, vadinamuoju apkaustų ornamentu. pilies (Baltarusijoje) teritorijose. Šie radiniai prista- Rasta ir herbinių koklių, kuriuose įkomponuotas ku- tomi ekspoziciniame stende, skirtame Papilio pilaitei. nigaikščių Radvilų herbas – erelis su skydu ant krūti- Toliau ekspozicijoje pristatoma Radvilų dvarų Biržų nės, o ant skydo – Radvilų giminės pirmtakų Astikų mieste istorija. Pirmosios žinios apie Biržų miesto herbas – ragai. Vienas įspūdingiausių ekspozicijoje dvarą mus pasiekė iš XVI a. 1561 m. inventoriuose herbinis Kristupo Radvilos Perkūno koklis, kuris pa- minimas Biržų dvaras su 4 svirnais, virtuve, kepykla teikia daug daugiau informacijos apie statomos pilies ir bravoru10 XVII a. pradžioje. Tomo Makovskio Bir- savininką – koklyje aplink baltame skyde įkompo- žų miesto graviūroje už Agluonos upės pažymėti ke- nuotą Radvilų herbą sudėliotos raidės, įvardijančios letas pastatų su užrašu ,,Praedium“ (dvaras)11. Po karų ne tik kunigaikščio inicialus, bet ir visus titulus: Kris- su švedais XVII a. pradžioje miestas buvo sugriautas, tupas Radvila, Biržų ir Dubingių kunigaikštis, LDK o XVII a. antroje pusėje atstatinėjamas pagal T. Krell- didysis etmonas, Vilniaus vaivada. Mėlynas koklių Spinovskio projektą12. Radvilų dvaras buvo perkeltas fonas ir pagrindinė balta ornamento vyrauja ir kituo- į Agluonos upės dešinįjį krantą13. Jo vietą istorijos ty- se šio laikotarpio kokliuose. Tokia spalvų dermė lei- rinėtojams patvirtino gausūs 1930 metais vieno Biržų džia manyti, kad pilies rūmų krosnys, nors galėjo būti muziejaus steigėjų gydytojo Jokūbo Mikelėno pra- mūrytos skirtingų ornamentų kokliais, tačiau buvo dėtų archeologinių tyrinėjimų metu aptikti radiniai. panašios spalviniu požiūriu15. Radvilų giminės didy- Dvaro krosnių koklių kolekcija yra vertinga, nes tai bę ekspozicijoje itin įtaigiai reprezentuoja buvusios XV a. pabaigą – XVI a. pradžią (laiką prieš Kristu- iždinės patalpa, kuri nustebina lankytojus neįtikėtinu pui Radvilai Perkūnui pastatant pirmąją Biržų pilį) sienų storumu ir XVII a. iždo skrynia su 4 skirtingo- atspindintys radiniai leidžia ieškoti sąsajų su bendra- mis spynomis. europine krosnių statymo tradicija. Anot Jono Genio, Toliau ekspozicijoje pristatoma antroji Biržų panašios kompozicijos kokliai XVI amžiuje buvo ga- tvirtovė. Šios tvirtovės kokliai (XVII a. antra pusė) minami Vengrijoje, Krokuvoje, Tirolyje (dabar Šiau- taip pat atspindi tvirtovės statytojus. Yra ir Boguslavo rės Italijos ir Pietų Austrijos teritorija), Brandenburge Radvilos, dešimtį metų vadovavusio pilies statyboms, (dabar rytinės Vokietijos žemės). Analogiškų koklių kokliai su monograma, kurią vainikuoja kunigaikščio rasta ir Kauno senamiestyje, tyrinėjant Biržų rotušės karūna. Monogramoje susipina trys raidės – B, R, D: (dabar parduotuvės „Norfa“ prie autobusų stoties) bei Boguslavas Radvila Kunigaikštis (Dux) .bei kokliai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijas. Tokios analogi- su paskutinės Biržų Dubingių Radvilų kunigaikšty- jos tik patvirtina Biržuose dabartinės sporto moky- tės, Boguslavo Radvilos dukters Liudvikos Karoli- klos teritorijoje buvus dvarą, kuris priklausė išskirti- nos, inicialais. Nuo pirmosios pilies koklių šie skiria- nę padėtį valstybėje turėjusiems savininkams.14 si forma, ornamentika, spalvų įvairove. Ekspozicija

Biržų krašto muziejaus ,,Sėla” ekspozicija, pristatanti archeologinius radinius iš XVI a. pab. – XVII a. pr. Biržų miesto. Fot. Remigijus Timukas

85 Biržų krašto muziejaus ,,Sėla” ekspozicija. Biržų tvirtovės siena įgriuvusi į rūsio patalpas per 1704 m. švedų šturmą. Fot. Remigijus Timukas turtinga ne tik unikaliais kokliais, bet ir išlikusiais kuriuose užfiksuoti Liudvikos Karolinos Radvilaitės renesansiniais kryžminiais skliautais, mūro ir tinko nurodymai, kaip turėtų atrodyti pilies rūmų menės: fragmentais, 1960–1985 m. archeologinių tyrinėjimų didžiosios salės lubos turėjo būti ištapytos Radvilų metu pilies teritorijoje rastomis tvirtovės interjero de- giminės žygdarbiais, virš langų – pavaizduota Ra- talėmis iš smiltainio, dolomito, stiuko. Autentiškiau- dvilų genealogija, o salėje turėjo puikuotis natūralaus sias eksponatas – nuo 1704 m. švedų sprogdinimo dydžio kunigaikščių atvaizdai. Kunigaikštytės nuro- išlikusi pasislinkusi siena. dymu, menės turėjo būti dekoruotos puošniais gipso O išsamų vaizdą apie antrąją Biržų pilies tvir- lipdiniais iš vietinio gipso (jo mūsų krašte netrūko), tovę leidžia susidaryti V. Rakučio sukurtas Biržų tvir- galerijų nišose turėjusios stovėti kunigaikščių Radvi- tovės maketas, kuriame pavaizduotas visas gynybinis lų skulptūros... Nurodymai buvo duoti ir dėl baldų ga- kompleksas. Ekspozicija, pristatanti Biržų tvirtovės mybos, dėl patalpų grindų bei kitų rūmų interjero bei raidą ir jos valdytojų kunigaikščių Radvilų likimus, iš eksterjero detalių: baliustrų, kartušų, herbinių skydų, rūsio perkelta į II rūmų aukštą. Čia yra įkurta ekspo- skulptūrinių kompozicijų17... Tačiau nėra žinoma, ar zicinė salė, vadinama Radvilų mene, kurioje galima buvo suspėta visa tai įgyvendinti iki 1704 m. švedų susipažinti su svarbiausiais Biržų miesto dokumen- antpuolio. Taigi, deja, neturime pagrįstų šaltinių, ku- tais: Magdeburgo privilegijų 1589 m. ir 1642 m. ko- rie leistų pabandyti atkurti Biržų pilies interjerą. pijomis, XVII–XVIII a. Biržų miesto antspaudais, skryniomis, kuriose tie dokumentai buvo laikomi. Itin Grafų Tiškevičių dvaro palikimas iškalbingas eksponatas – J. Naronovičiaus-Naronskio 1645 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapio originalaus Nuosekliai keliaujant per Biržų krašto muzie- dydžio kopija. Ekspozicijos puošmena – XVII a. ko- jaus ,,Sėla“ ekspozicijas iš Radvilų menės patenkama klinė krosnis, atstatyta 2006 m., sėkmingai įgyven- į ekspoziciją, skirtą grafų Tiškevičių palikimui. Šios dinus Romos Songailaitės vadovaujamą projektą. ekspozicijos pagrindas – Astravo dvarą kadaise puo- Kodėl buvo pasirinkta atkurti Liudvikos Karolinos šę daiktai. Visą Tiškevičių palikimą nuosekliai yra inicialais paženklintų koklių krosnį? Biržų pilies ko- ištyrinėjusi Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus klius tyrinėjęs Jonas Genys 1994 metais straipsnyje Taikomosios dailės skyriaus vedėja dr. Aldona Snitku- rašė, kad iš antrosios Biržų pilies radinių daugiau- vienė18. Biržų krašto muziejuje, deja, saugoma tik labai sia aptikta plokščiųjų koklių su inicialais LCMB – menka Astravo dvaro meno ir istorijos vertybių dalis. Liudvika Karolina Markgrafienė Brandenburgietė Tai įvairiais keliais po vieną į muziejų patekę daiktai. (Liudvika Karolina buvo ištekėjusi už Brandenburgo Dažniausiai juos perduodavo buvę dvaro patarnauto- Markgrafo) ir 1682 metų data16. Manytina, jog Liu- jai, kurie vieną ar kitą daiktą gavo kaip užmokestį ar dvikos Karolinos laikų herbiniai Biržų pilies krosnių dovaną. Kaip prisimena ilgametė fondų saugotoja J. kokliai yra unikalūs, neturintys analogų. Biržų kuni- Krikščiūnienė, didžioji dalis gautų eksponatų buvo la- gaikštystės istoriją tyrinėjantis Deimantas Karvelis bai sunykę, nudėvėti. Tik muziejininkės pastangų dėka išblaškytame Radvilų archyve yra radęs dokumentų, jie buvo restauruoti ir šiandien gali būti eksponuojami.

86 Biržų krašto muziejaus ,,Sėla” ekspozicija. Ekspozicija pristatanti grafų Tiškevičių palikimą. Fot. Remigijus Timukas.

Biržų krašto muziejaus ,,Sėla” ekspozicija. Kunigaikščių Radvilų menė. Fot. Remigijus Timukas.

Kaip susiklostė tokia situacija, kad Biržų Biržų krašto dvarų ir dvarelių palikimas krašto muziejus turi tik nedidelę dalį ilgamečių Biržų majorato savininkų Tiškevičių lobyno? Dalis Astra- Biržų krašto muziejaus ekspozicijose galima vo rūmuose buvusių vaizduojamosios ir taikomosios surasti ne vieną eksponatą, kuris į muziejaus rinkinius dailės kūrinių XX a. pradžioje buvo pervežti į Kle- pateko iš kitų Biržų apylinkėse gyvavusių dvarų, pa- mentinos Tiškevičienės namus Vilniuje. Dar didesnė vyzdžiui, Didžiųjų Grūžių dvaro keramikos fabriko, itin vertingų ir Tiškevičių šeimai svarbių drobių ir tai- kurio įkūrėjas buvo bajoras Povilas Puzinas, gami- komosios dailės kūrinių Alfredo Tiškevičiaus spren- niai, puošę apylinkių dvarus. dimu 1918 m. buvo deponuoti tuometiniam Kauno Deja, pasigirti dvarų palikimo gausa nega- miesto muziejui. Dalis grafo kolekcijos taikomojo lime, nes daug mūsų krašto turtų pradingo Antrojo meno dirbinių buvo parduota Kaune 1927 m. vasa- pasaulinio karo metu ar buvo sunaikinta, išgrobsty- rio 3 ir 4 d. įvykusiuose aukcionuose (tris eksponatus ta sovietmečiu. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus įsigijo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerija), o Lietuvą Kultūros paminklų apsaugos darbuotojai va- paveikslų rinkinį 1931 m. įsigijo Švietimo ministeri- žinėjo po Lietuvos dvarus (kurių dauguma jau buvo ja ir perdavė Valstybės muziejui (dabar jis saugomas nacionalizuoti), surašinėjo kultūrinę ir muziejinę ver- Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tę turinčius daiktus, dvarininkų kauptas bibliotekas. dailės muziejuje)19. 1921 metais grafas Alfredas Tiš- Daugelis tų vertybių buvo išvežtos į Kauno, Šiaulių kevičius persikėlė gyventi į Paryžių. Jis dėjo daug muziejus ar Šiaulių valstybės teatrą. Per karo ir po- pastangų, kad išsaugotų šeimos sukauptą meno ko- kario suirutes daug vertybių iš dvarų dingo, kai ką lekciją, tačiau, išvykęs gyventi į Paryžių, dalį Biržų spėjo paslėpti ar išsivežė patys savininkai. Tačiau kolekcijos išgabeno iš Lietuvos ir 1922 m. pardavė likusi dvaruose didžioji dalis buvo išgrobstyta21. Per aukcione Paryžiuje20. Taip jau susiklostė, kad Biržų visą gyvavimo istoriją nuo 1928 m. muziejus net ke- krašto turtai iškeliavo iš Biržų. lis kartus nukentėjo dėl vagysčių, nemažai muziejinių

87 vertybių prarado dėl netinkamų eksponatų saugojimo sius kūrybinius žingsnius, o biržiečiai ir svečiai gali sąlygų. Muziejuje saugomi tik pavieniai daiktai iš mėgautis kunigaikščių Radvilų epochos dvasia22. apylinkės dvarų, patekę per trečiuosius asmenis, dva- Muziejaus veikloje neužmirštamos ir tokios rininkų kaimynus, patarnautojus, kurie išsaugojo ver- dvarų kultūros apraiškos, kaip senieji šokiai ar kuni- tingus daiktus ir perdavė juos į muziejų, deja, jau ne gaikštiška virtuvė. Jau ne kartą pilyje lankėsi ir bir- pačios geriausios būklės. Kai kurie iš skirtingų rajono žiečiams bei miesto svečiams renesansinius šokius dvarų ir dvarelių atkeliavę eksponatai atrado savo vie- demonstravo Bauskės pilies senųjų šokių ansamblis. tą nuolatinėse muziejaus ekspozicijose, pristatančio- Dažno renginio muziejuje metu pilyje įsikūręs resto- se Biržų krašto moterų palikimą (pavyzdžiui, XIX a. ranas ,,Pilies skliautai“ pakviečia lankytojus paska- pabaigos – XX a. pradžios dvarininkės Norgvilienės nauti kunigaikščių Radvilų virtuvės patiekalų. portretas, dailininkas nežinomas; namų apyvokos Nuo pat atstatymo pradžios pilis vykdo savo daiktai, apšvietimo priemonės) bei Lietuvos istoriją pirmines – reprezentacijos – funkcijas. Pilyje yra su- Rusijos imperijos okupacijos metais (Detalus Kraš- tinkami garbingiausi miesto svečiai, vyksta politikų tų dvaro planas, 1856 m., sudarė Fransas Narmantas susitikimai, įvairiausio pobūdžio kultūriniai renginiai – Stepono, BKM GEK 4441-2). knygų pristatymai, pripažintų Lietuvos menininkų Siekdamas išsaugoti buvusių Biržų krašto dva- parodos, įvairių Biržų miesto bendruomenių susirinki- rų atminimą muziejus organizuoja edukacines keliones mai ir net Biržų miesto tarybos posėdžiai. Taigi gali- į buvusias dvaro sodybas, rengia bendrus projektus su ma sakyti, kad pilis visai nepakeitė savo funkcijų nuo mokiniais. 2011 m. minint 200 metų sukaktį nuo grafų Deimanto Karvelio aprašytųjų: Taikos metu pilis buvo Tiškevičių valdymo Biržuose pradžios (1811 m.) buvo kunigaikštystės administracinis centras. Joje gyvavo ir organizuojama konferencija, konkursas mokiniams, veikė Radvilų valdžią ir stabilumą valdoje užtikrinan- koncertai, edukacinės išvykos, supažindinančios su tys klientūriniai ir kariniai svertai (Užnerio valdų ir grafų Tiškevičių indėliu į Biržų krašto istoriją. Ta pro- Biržų seniūnas, dvariškiai, pilies įgula). Kaip valdžios ga ,,Siūlo“ fabrikas, kuris įsikūręs Astravo dvare, atkū- realizavimo vieta pilis traukė beveik visas visuomenės rė mūsų muziejuje saugomo ir eksponuojamo Astravo grupes, negyvenusias pačioje pilyje: labiausiai bajo- dvaro takočiaus (audėjo) rankšluosčio raštą. 2012 m. rus ir dvaro klientus, miestiečius, žydus, totorius, vals- bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi Biržų tiečius.23 krašto muziejuje ,,Sėla“ buvo pristatytas Biržų r. Skre- biškio dvaro paveldas – XIX a. pabaigos – XX a. pra- Apibendrinant džios dvaro sidabras ir tekstilė. Apžvelgus Biržų krašto muziejaus ,,Sėla“ Gyvoji dvaro kultūra ekspozicijas ir paieškojus jose dvarų kultūros at- spindžių, galime padaryti išvadas, kad muziejuje Šiandien dvarų kultūrą mūsų krašte reprezen- plačiausiai pristatomas kunigaikščių Radvilų dvaro tuoja ne tik muziejaus ekspozicijos, bet ir daugybė palikimas. Tokia išvada visai nestebina, žinant, kad muziejaus inicijuojamų dvarų kultūros sklaidos pro- muziejus įsikūręs Radvilų statytoje Biržų pilyje, ku- jektų. Vienas ilgiausiai trunkančių ir ateityje, tikimės, rios sienos ir skliautai yra patys vertingiausi ir įspū- dar labiau išsiplėtosiantis projektas – senosios muzi- dingiausi muziejaus eksponatai. kos koncertų ,,Baroko pavasaris Biržuose“ ciklai Biržų Išskirtinio dėmesio ekspozicijoje susilaukia ir pilyje. Prieš 10 metų Biržų rajono savivaldybė Biržų grafų Tiškevičių palikimas. Nors muziejuje saugoma V. Jakubėno muzikos mokyklai padovanojo klavesiną. tik labai menka Astravo dvaro vertybių dalis, Tiškevi- Jis buvo patalpintas Biržų krašto muziejuje kunigaikš- čių giminės indėlis į Biržų krašto istoriją itin reikšmin- čių Radvilų menėje. 2007 m. rudenį senosios muzikos gas, o grafų palikimo galima atrasti ne tik muziejuje, ansamblis „Affectus“ biržiečiams padovanojo pirmąjį bet ir pačiame Biržų mieste (Šv. Jono Krikštytojo baž- koncertą šioje salėje. Biržų V. Jakubėno muzikos mo- nyčia ir kiti Tiškevičių funduoti statiniai). kykla, bendradarbiaudama su muziejumi, kasmet pa- Deja, negalime lankytojams pristatyti vienin- vasarį rengia mokinių koncertus ir tarptautines edu- gos Biržų krašto dvarų ir dvarelių kultūros ekspozici- kacines stovyklas, kurias lydi iš įvairiausių pasaulio jos, nes neturime pakankami vertingų ir reprezentaty- šalių atvykusių senosios muzikos atlikėjų pamokos vių eksponatų. Tačiau iš vieno ar kito dvaro atkeliavęs vaikams bei koncertai biržiečiams ir Biržų svečiams. vertingas, įdomus eksponatas visada atranda vietą Pamažu šie koncertai išsirutuliojo į 2015 metais gi- mūsų teminėse ekspozicijose ar laikinose parodose. musį senosios muzikos festivalį „Baroko pavasaris O Biržų krašto dvarų ir dvarininkų istorija bei turtin- Biržuose“. Biržai tapo senosios muzikos traukos ga dvaro kultūra visuomenei pristatoma įvairių mu- centru, kuriame jaunieji muzikantai žengia pirmuo- ziejaus organizuojamų projektų pavidalu.

88 Nuorodos: Sėla, PL – 3167. Orginalas saugomas Rygoje. 12 Orginalas saugomas MAB RS, f. 148-5, l. 10. Publi- 1 Songailaitė R., Taujanskienė N. Iš Biržų dvarų isto- kuotas Lietuvos architektūros istorija. Vilnius, 1994, rijos, Biržų istorijos apybraižos, Vilnius: Danielius, T. 2, p. 36. 2006, p. 255. 13 Songailaitė R. Biržų miesto istorinė apžvalga, Biržų 2 Ten pat, p. 256. istorijos apybraižos, Vilnius: Danielius, 2006, p. 13 3 Ten pat, p. 256. 14 Lansbergienė E. Kunigaikščių Radvilų epochos at- 4 Ten pat, p. 256. spindžiai, KRANTAI, 2012 m. p. 31-32 5 Kultūros vertybių registras, priega per internetą: 15 Ten pat, p.32 http://kvr.kpd.lt/#/static-search-results//53a0693f- 16 Ten pat, p.33 dfd7-4242-a673-0928c4d963b6///////4b6379d5-e21f- 17 Ten pat, p.33 4803-b65d-532ea5bb76a8////////33, žiūrėta 2016 04 18 15. Snitkuvienė A. Biržų grafai Tiškevičiai ir jų palikimas, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės 6 Songailaitė R. Biržų pilies istorija ,,Sėlos“ muziejaus muziejus, 2008, 479 p. ekspozicijoje, LIETUVOS MUZIEJAI 2004 M. NR. 19 1, Muziejininkystės biuletenis 2004’1. http://www. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. straipsniai.lt/radvilos/puslapis/8484 1921-2010. P. 8. Priega per internetą: http://www. ciurlionis.lt/uploads/file/MKC%20chronologija%20 7 1645 m. Juzefo Naronovičiaus – Naronskio Biržų 1921-2010.pdf; kinigaikštystės žemėlapis. Žemėlapio orginalas sau- žiūrėta 2016-05-16. gomas BKM Sėla, GEK – 18611. 20 Snitkuvienė A. Biržų grafai Tiškevičiai ir jų paliki- 8 Lansbergienė E. Kunigaikščių Radvilų epochos at- mas, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės spindžiai, KRANTAI, 2012 m. p. 29. muziejus, 2008, p. 134. 9 Karvelis D. Tarptautinis kunigaikščių Radvilų kelias, 21 Songailaitė R., Taujanskienė N. Iš Biržų dvarų isto- p. 164. rijos, Biržų istorijos apybraižos, Vilnius: Danielius, 10 Karvelis D., Ragauskienė R. 1645 m. Juzefo Narono- 2006, p. 255. vičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis, 22 Butkevičienė R. Vieno instrumento istorija, 2016-02- Vilnius. 1997 m. 29, prieiga per internetą: http://www.muzikusajunga. p. 38. Žemėlapio orginalas saugomas BKM Sėla, lt/n/vieno-instrumento-istorija, žiūrėta 2016-03-15. GEK – 18611. 23 Karvelis D. Tarptautinis Kunigaikščių Radvilų ke- 11 XVII a. pr. T. Makovskio graviūros kopija. BKM lias, Kėdainiai: Spaudvita, 2013, p. 35.

The Dissemination of Manor Culture in Biržai Region Museum “Sėla”: Possibilities, Reality, and Problems

Emilija Raibužytė-Kalninienė Biržai Region Museum “Sėla”

The article “The Dissemination of Manor Cul- tion in the exposition as well. Although the muse- ture in Biržai Region Museum ‘Sėla’: Possibilities, um houses only a very small part of Astravas manor Reality and Problems” overviews how the cultural values left in Biržai region, the contribution of the heritage of manors in Biržai district is presented in Tiškevičiai family to the history of Biržai region is the exposition of Biržai Region Museum “Sėla”, as especially significant, and the counts’ heritage may be well as the reasons why namely such way of exhibit- found not only at the museum but also in Biržai city. ing was chosen are analysed. After overviewing the Unfortunately, we are unable to present visitors museum expositions and looking for the reflections with a united exposition of manor culture of Biržai re- of manor culture in them, it was revealed, that the gion, as we do not have valuable and enough present- heritage of dukes Radziwills is presented the most able exhibits. Nevertheless, valuable and interesting widely. Such conclusion is not surprising, as it is exhibits that arrive from different manors always find known, that the museum is established in Biržai cas- a place in our thematic or temporary exhibitions. The tle built by the Radziwills. Its walls and arches are history of manors and landlords of Biržai region, as the most valuable and impressive exhibits of the mu- well as comprehensive culture of manor are presented seum. for society during the projects organized by different The Tiškevičiai legacy attracts special atten- museums in Biržai Region Museum “Sėla”.

89 DVARININKO DR. H. ŠOJAUS (HUGO SCHEU) SUKAUPTOS KOLEKCIJOS GRĮŽTA Į ŠILOKARČEMOS DVARO RŪMUS

Roza Šikšnienė Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Šilutės (Šilokarčemos) vėlyvojo klasicizmo dvaro savininkui Hugo Šojui (Hugo Scheu). Tai vienas stiliaus dvaro rūmai statyti 1818 m., o visas šiuo metu iškiliausių to meto krašto žmonių, aktyviai dalyvavu- išlikęs dvaro pastatų kompleksas buvo suplanuotas ir sių krašto ekonominėje ir kultūrinėje veikloje. pastatytas XIX pabaigoje – XX a. pradžioje. 2015 m. Hugo Šojus 1862–1867 m. praktikuodama- gegužės mėnesį baigtas pirmas restauracijos etapas: sis tvarkyti ūkį Lapynų ir Šernų dvaruose pramoko restauruoti rūmai, pritaikant juos muziejinei ekspo- lietuviškai ir labai susidomėjo lietuvių papročiais ir zicijai, buvęs tarnų namas, arklidės, karvidės. Kuria- tautosaka. Matydamas, kaip greitai nyksta senieji mos ekspozicijos tikslas yra kiek galima autentiškiau lietuvininkų amatai, tradicijos, tautosaka, ėmė kaup- atkurti rūmų aplinką ir pristatyti visuomenei pasku- ti lietuvių pasakas, patarles, dainas. Kaip aktyvus tinio dvaro savininko Hugo Šojaus (Hugo Scheu, kultūrininkas, jis buvo Karaliaučiaus senovės drau- 1845–1937) sukauptas kolekcijas, kurios, nors ir la- gijos „Prussia“, Įsručio „Senovės“, Antropologijos, bai nukentėjo karo metais, tačiau išliko. Botanikos ir kt. tuo metu veikusių draugijų nariu. Dvaras įkurtas 1721 m. kaip Prūsijos domenų Draugystė su Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, valdybos valstybinis dvaras ir jo raida atspindi daugu- archeologu profesoriumi A. Becenbergeriu (Bezzen- mai Rytų Prūsijos dvarų būdingas vystymosi tendenci- berger) dvarininko lituanistinei veiklai suteikė profe- jas. Nuo 1724 m. šis dvaras buvo nuomojamas. Nuo- sionalumo, o kartu paskatino domėjimąsi proistorės mininkas tapdavo ir valsčiaus valdytoju, taip vadinamu senienomis. Jis buvo vienas pagrindinių iniciatorių ir amtmonu. Šilokarčemos dvarą 150 metų valdė Radkių organizatorių steigiant muziejus po atviru dangumi giminė, pradžioje nuomojosi, vėliau, Prūsijos valstybei Tilžėje (1905) ir Karaliaučiuje (1912). Dvarininkas parduodant dvarus, 1819 m. Francas Wilhelmas Radke pats asmeniškai rūpinosi etnografinių sodybų minė- (1770–1840) jį nusipirko. 1889 m. Radkių šeimos pa- tuose muziejuose statymu, parūpino autentiškų bal- likuonys dvarą pardavė iš Klaipėdos kilusiam Lėbartų dų vidui apstatyti ir kt. 1912 m. Heildelberge išleista

Šilutės dvaras iš kiemo pusės. Fot. Gabrielė Bytautaitė

90 Etnografinė ekspozicija. Fot. Gabrielė Bytautaitė

buvo sunaikintos. Šiandien miesto visuomenės pastan- gomis H. Šojaus kapas yra surastas ir paženklintas, o Hugo Šojaus portretas. Dailininkas Arvedas Zeicas garbingam jo atminimui prie buvusių dvaro rūmų pa- (1874–1933). ŠHŠM GK-1962 statytas paminklas (autorius skulptorius E. Daugulis). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 spa- H. Šojaus knyga „Pasakos apie paukščius“ („Žemai- lio 9 dieną) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai tische Tierfabeln“) buvo dvarininko ilgamečio litua- apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo nistinio darbo rezultatas. arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Frontui pasi- Šilokarčemos dvare dažnai lankėsi Karaliau- traukus Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo čiaus universiteto mokslininkai, jiems buvo sudarytos paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Norėdamas iš- sąlygos vykdyti archeologines bei etnografines eks- saugoti dvare likusį turtą ir muziejaus eksponatus, jis pedicijas šiame krašte. Tokių ryšių rezultatas – dvare pasikvietė savo pusbrolį Martyną Toleikį. Dvaro mu- įkurtas pirmasis privatus muziejus Klaipėdos krašte. ziejus greitai tapo Lietuvos mokslų akademijos filialu, Dvaro rūmų dviejuose erdviuose kambariuose buvo o Martynas Toleikis buvo paskirtas muziejaus prepara- sukaupta vertingi raštijos, kartografijos, etnografijos ir toriumi. Jo dėka pokario metais buvo išsaugotos dva- archeologinių radinių rinkiniai. Aktyviai kuriant mu- ro muziejaus kolekcijos. Apie to meto rinkinių ir ar- ziejų, o ypač kaupiant jam archeologinius radinius, chyvo būklę liudija 1945 m. vasario 19 dienos užrašas dalyvavo dvarininko vyriausias sūnus Erichas Šojus M. Toleikio dienoraštyje: <...> didi dalis eksponatų (Erich Scheu, 1876–1929), jis buvo ir profesoriaus buvo suversta ant grindų ir sumaišyta su šiukšlėmis. A. Becenbergerio archeologinių tyrinėjimų asistentas. Tad prisiėjo pirma atsargiai ir nuodugniai peržiūrėti, Vėliau pats ėmėsi archeologinių kasinėjimų. Klaipė- kas ant grindų suversta ir tinkamus daiktus nuvalyti.1 dos kraštą 1923 metais prijungus prie Lietuvos, do- 1948 m. dvaro pastatai perduodami Sodinin- mėjimasis Šilokarčemos dvare veikiančiu muziejumi kystės-bitininkystės ūkiui, kuris iki tol buvo Kretin- ypač išaugo. Muziejų aplankė J. Basanavičius, prof. goje. Tuo metu pati vertingiausia minėto dvarininko E. Volteris, Lietuvos prezidentas K. Grinius, ministras sukaupto archyvo dalis (dokumentai, spaudiniai) iš pirmininkas E. Galvanauskas, Klaipėdos krašto guber- kuriamo Šilutės muziejaus buvo perduoti Lietuvos natorius A. Merkys ir kt. Su Šojumi buvo konsultuoja- mokslų akademijos bibliotekai (MAB RS F. 170 masi dėl Tautos muziejaus įkūrimo Kaune. (H. Šojaus fondas) ir Nacionalinei M. Mažvydo bi- 1922 m. Karaliaučiaus universitetas už nuo- bliotekai (LNB F. 51). Šiuo metu išlikę dvaro muzie- pelnus krašto kultūrai bei ekonomikai H. Šojui suteikė jaus rinkiniai grįžta į restauruotą dvarą, kur jie ir buvo filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro kaupiami. Dar 1929 m. į pasiūlymą perduoti dvaro laipsnį. Dar H. Šojui gyvam esant, jo vardu buvo pa- kolekcijas steigiamam Tautos muziejui Kaune, H. Šo- vadintos gatvės Šilutėje (1924) ir Klaipėdoje (1933). jus yra raštu atsakęs, jog jo muziejus yra neįmanomas 1906 m. kaizeris Wilhelmas II H. Šojui suteikė ekono- be dvaro. Taigi muziejaus grįžimas į dvaro rūmus yra mikos, o 1918 m. – krašto ekonomikos patarėjo titulą. logiškas Hugo Šojaus muziejaus kūrimo užbaigimas. 1937 m. mirus senajam dvaro savininkui H. 2015 metais Kultūros taryba finansavo muziejaus Šojui, dvaro muziejų, kaip ir viso dvaro valdymą, per- teiktą projektą „Etnografinio rinkinio ekspozicijos ėmė jo anūkas Verneris Šojus (Werner Scheu). H. Šo- projektavimas ir įrengimas“. Tokiu būdu jau galime jus palaidotas Šilutės dvaro kapinėse, kurios pokaryje pakviesti susipažinti su etnografiniu rinkiniu.

91 Freskų salė rūmuose. Fot. Gabrielė Bytautaitė Etnografijos rinkinys motyvais tarsi pakeičia puošnią staltiesę. Šalia – tvirtos ir dailios profiliuotai pjaustinėtais atlošais valstietiškos Kokios apimties buvo dvare sukauptas etno- kėdės. 1765 m. datuota drabužių spinta, ištapyta auga- grafinis rinkinys, galima spręsti tik iš išlikusių rašy- liniais motyvais. Puiki 1746 m. spinta maistui – aukštas tinių šaltinių, t. y. iš spintose saugomų etnografinių profiliuotas frontonas, durelės, ornamentuotos raudo- eksponatų – dvaro savininko ranka rašytų aprašų bei nai balta tapyba. Čia – ir didžiulė, sunki, pievų gėlėmis straipsnių tarpukario spaudoje. Nelabai seniai pa- išmarginta ir tekintomis puskolonėmis papuošta 1796 aiškėjo, jog Tirolio Liaudies meno muziejuje (Tiro- m. skrynia, stovinti ant septynių rutulinių atramų, tarsi ler Volksmuseum), Insbruke (Austrija), aplankale susiplojusių nuo jos svorio. Kampe stovi 1711 m. laikro- „25 Ostpreussen“ yra saugomas ir piešinių aplankas iš dis, įmontuotas aukštoje žalioje spintelėje, išmargintoje dr. H. Šojaus etnografinio rinkinio. Viena gausiausių stilizuotų lelijų ornamentu. Šis baldų komplektas kartu jo rinktų kolekcijų buvo etnografiniai rūbai: moterų dar su suolu bei lova su baldakimu atkuria senąjį mūsų galvos muturai, skepetos, vestuviniai galvos vainikai, pajūrio krašto gyventojų interjerą.2 drobulės, išpuoštos perdrobuliais, margaraštės koji- nės bei pirštinės. Ypač turtinga buvo juostų ir juoste- Archeologinių iškasenų rinkinys lių kolekcija, surinkti ir puošnūs delmonai (juostele parišamos kišenės). Delmonai ir siaurosios juostelės, Didžiausią dalį archeologinių radinių sudaro dar vadinamos pakėlikėmis, kuriomis moterys pasi- papuošalai iš laidojimo vietų. Kita tėvo ir sūnaus H. ir rišdavo sijonus aukščiau kelių eidamos pasivaikščioti E. Šojų kaupta eksponatų grupė – tai akmeniniai kir- prie jūros ar padėdamos vyrams žvejoti, būdingos tik vukai. Šiuo metu yra žinomi 43 kirvukai su autentiško- Mažosios Lietuvos moterų tautiniam kostiumui. Nors mis E. Šojaus ranka rašytomis etiketėmis. Šios etiketės daug rankdarbių buvo panaudota „karo reikmėms“, ta- buvo aptiktos visai atsitiktinai, bandant nuimti tarybi- čiau išliko keturi perdrobuliai, aštuoni delmonai, dalis nių laikų etiketes. Etiketės surašytos gana tvarkingai, buvusios siaurųjų juostelių kolekcijos ir keli liaudiškų nurodytas radinio numeris bei radimo vieta. Dauguma rūbų komplektai. iš paminėtų radimviečių yra identifikuotos, tačiau yra Apie dvare sukauptą etnografinių baldų rinkinį keletas tokių, kurios nežinomos, galimas dalykas, jog menotyrininkė M. Matuškaitė rašė: XVIII–XIX a. pa- jos buvo sunaikintos. Ilgą laiką buvo manoma, jog siturinčių valstiečių lietuvininkų baldų rinkiniu galėtų egiptietiški dirbiniai į muziejaus rinkinį pateko iš Vė- didžiuotis bet kuris Lietuvos muziejus. Talentingų vie- žaičių kapinyno, buvo rasti 2 m gilumoje, tokia kortelė tinių amatininkų padaryti, tiksliai datuoti, tamsių že- buvo parašyta rengiant ekspoziciją tarybiniais laikais, mės spalvų baldai, stebina puikiu profesiniu-techniniu tačiau dabar yra manoma, kad šiuos eksponatus par- atlikimu bei dekoratyvia forma, bylojančia apie ryškų sivežė H. Šojus, kai svečiavosi Egipte. Šių eksponatų baroko stiliaus poveikį. Masyvus originalios konstruk- autentiškumą patvirtino ir Vokietijoje esantis Egiptolo- cijos 1783 m. stalas. Jo viršus dekoruotas augaliniais gijos muziejus.

92 Dokumentų rinkinys itin populiarius kalendorius, leistus lietuvių ir vokiečių kalbomis (1888–1939). Seniausi muziejuje saugomi dokumentai yra 1639, 1651 ir 1663 metų pergamentai – Prūsijos kur- Žemėlapiai fiursto Friedricho Wilhelmo jo pavaldiniams suteik- tos žemės nuosavybės Barzdūnuose ir Urbiškiuose Tikra antikvarinė retenybė ir svarbus seno- (Hermanlöhlen) privilegijos. Kita svarbi 1725– sios Prūsijos kartografinis šaltinis yra Kasparo He- 1731 m. dokumentų byla yra susijusi su ketinimais nenbergerio (Hennenberger) paruoštas, Karaliaučiu- Šilokarčemai (Šilutei, vok. Heydekrug) suteikti je spausdintas trečios laidos 1629 m. (pirma laida miesto statusą. Rusnės parapijos 1776 m. dešimtinės pasirodė 1576 m., antra – 1595 m.) Prūsijos žemė- mokėtojų registras yra vienas seniausių išlikusių lapis (91 x 103 cm). Dėmesio verti dėl savo dydžio Rusnės dokumentų, nes 1774 m. gaisras sunaikino ne (170 x 127 cm, 155 x 155 cm ir 105 x 82 cm) tarpu- tik didžiąją miestelio dalį, bet ir visus bažnyčios bei karyje leisti Klaipėdos krašto žemėlapiai. Muziejuje valsčiaus aktus. Be minėtų, muziejuje saugoma dar taip pat saugoma ir XIX a. pasaulio šalių (Skandi- keletas XVIII a. pabaigos aktų. Vis dėlto didžiausią navijos, Anglijos, Šiaurės Amerikos, Afrikos, Šiau- skyriaus dalį sudaro XIX–XX a. pirmos pusės do- rės Atlanto vandenyno, Viduržemio, Juodosios bei kumentai – vertinga medžiaga Šilokarčemos dvaro, Baltijos jūrų ir kt.) žemėlapių kolekcija. Žymųjį K. miesto, parapijos bei apskrities istorijai. Besidomintys Henenbergerio žemėlapį kartu su kitais minėtais že- dvaro praeitimi čia ras įvairiapusės informacijos apie mėlapiais muziejus po karo perėmė iš Šilokarčemos dvaro savininkus, dvaro ūkį, dvaro ir miesto ryšius, dvarininko H. Šojaus senienų rinkinio. jų santykių raidą ir pan. Šio laikmečio dokumentai teikia svarbių duomenų ir apie atskirus Šilokarčemos Dailės kūriniai miestelio objektus – evangelikų bažnyčią, paštą, uostą, siaurąjį geležinkelį, durpių kraiko fabriką ir kt. Šilokarčemos dvare, kaip šeimos relikvijos, Išlikę detalūs miestelio XIX–XX a. situa- dovanos arba interjero dalis buvo kaupiami ir dailės ciniai planai irgi yra reikšmingas šaltinis senajai kūriniai. Tačiau jiems patekus į Šilutės muziejų, išlikę Šilokarčemos miestelio planinei struktūrai pažinti. dailės darbai traktuojami kaip kolekcija. Šią kolekciją sudaro 17 dailės kūrinių, daugiausiai tai dvarininko Spaudiniai H. Šojaus, jo šeimos narių, dukters ir sūnaus portretai. Darbų autoriai žinomi Vokietijoje XX a. pr. dailinin- Iš turtingos dvaro bibliotekos išliko religinių kai Arwed Seitz, Artuhr Peisz, E. Kraus. Šiuo metu knygų (Biblijų, postilių, giesmynų ir kt.) rinkinys. Se- restauruoti ir eksponuojami dailininko A. Barth tapy- niausia postilė vokiečių kalba datuojama XVI a. pabai- tas paveikslas „Audra jūroje“, dailininko marinisto ga. XVII a. vidurį siekia dar keletas vokiškų postilių. Lorenco Peterseno „Burinis laivas“. Kolekcijoje yra Unikali savo dydžiu bei svoriu yra 1729 m. Tiubin- ir gražiai įrėmintas piešinys su užrašu, skelbiančiu, gine spausdinta bemaž 10 kg sverianti (27 x 42 x l7 jog piešinys „Iš Prūsų Lietuvos“, skirtas Pasaulinei cm; 1800 p.) vokiška Biblija. Iš XVIII a. spaudinių žemės ūkio padargų parodai, vykusiai 1873 m. Vie- išskirtina keletas Šv. Rašto knygų bei M. Liuterio noje, paveikslą škicavo H. S. (Hugo Sheu). raštų tomai, vertingos XVIII–XX a. pasaulietinio turinio knygos. Pirmiausia reikia paminėti 1750–1772 Herbariumai m. Leipcige spausdintus „Historie der Natur“ tomus, „Ostpreussische Provinzialrecht“, Berlin, 1801, L. V. Herbariumo rinkinį sudaro 783 lakštai su Baczko „Handbuch der Geschichte Erdesbeschreibung augalais. Augalai rinkti 1850–1912 metų laikotar- und Statistik Preusssens“, Königsberg, 1802–1803 ar piu. Juose yra dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir K. Fr. Becker „Weltgeschichte“, Berlin, 1837 ir daug žiedinių augalų. Tai yra trečias pagal dydį ir išsa- kitų vertingų leidinių. Taip pat paminėtini enciklo- mumą istorinis Klaipėdos krašto (Rytprūsių) augalų pedijų komplektai: „Meyer‘s Konversation-Lexiko- rinkinys. Pirmieji du rinkiniai buvo sunaikinti karo ri“, Leipzig, 1877–1878; 1895–1898 bei „Der grosse metu. H. Šojaus kauptas herbariumas yra seniausias Brockhaus“, Leipzig, 1928–1935. Išsaugota nemažai išlikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Prūsų Lie- ikikarinės šiame krašte leistos periodikos. Deja, dau- tuvoje augalų rinkinys.Vertinant Lietuvos mastu tai guma šių leidinių išliko vien atskiri numeriai. Galima trečias pagal senumą rinkinys po Vilniaus universi- paminėti tik „Heydekruger Kreisblatt“ (1914–1919), teto herbariumo (XVIII a. pabaigos ir XIX a.) ir Lie- „Klaipėdos krašto žinios“ (1928–1938) bei „Meme- tuvos mokslų akademijos Botanikos instituto augalų ler Dampfboot“ (1935–1944) ir šiame krašte buvusius rinkinio (XX a.).

93 tiečių mitologijai būdinga simbolika, kuri atkartoja atskiras scenas iš senovės egiptiečių gyvenimo, taip pat orientalistinės kultūros interjero detalės – baltu kaulu inkrustuoti egzotiški staliukai kaljanui padėti, užuolaidėlės, pagamintos iš įvairiaspalvių stiklinių ir medinių karoliukų bei iš augalinio pluošto pagamintos skirtingų formų vėduoklės. Lietuvos mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje esantys šaltiniai, t. y. laiškai, atvirukai, dienoraščiai, Iš ragų kolekcijos. Fot. Gabrielė Bytautaitė du šeimos fotografijų albumai ir muziejaus fonduose saugomas augalų rinkinys atskleidžia faktą, jog Šojų Laukinių gyvūnų ragų kolekcija šeima mėgo įvairaus pobūdžio keliones į tolimus ir mažai pažintus kraštus. Šojų šeima lankėsi Šveicari- Sunku pasakyti, kokios apimties buvo kolek- jos, Italijos ir Egipto kurortuose, Norvegijoje, Para- cija, tačiau šiuo metu yra 14 vnt. Kad ši kolekcija buvo gvajuje, Vokietijoje. 1897–1898 m. dr. Hugo Šojaus eksponuojama rūmų vestibiulyje, aprašoma prieškario vyriausias sūnus Erikas buvo išvykęs į kruizą po Vi- laikraščiuose „Lietuva“ 1928-01-03 ir „Vakarai“ 1937- duržemio jūrą, 1928–1929 m. – į turistinę kelionę po 08-10. Šilokarčemos dvarininkų sukaupta ragų kolek- Šiaurės Atlanto vandenyną. ciją sudaro briedžių, stirnų, elnių ragai, ragų vainikai. Susipažinę su šiuo trumpu kolekcijų pristaty- mu, manau, neabejos, jog Šilokarčemos dvaro savi- Suvenyrų kolekcija ninko dr. H. Šojaus kauptos ir iki šių dienų išsaugotos muziejaus kolekcijos yra vertingas šaltinis tyrinėjant Šioje ekspozicinėje erdvėje pristatoma viena Vakarų Lietuvos istoriją. Muziejininkams svarbu, jog įdomiausių Šilokarčemos dvare kauptų kolekcijų. Tai visą tai jie galėtų pamatyti ir įvertinti restauruotuose egzotiški daiktai, kuriuos kaip suvenyrus Šojų šei- H. Šojaus dvaro rūmuose. ma parsivežė iš kelionių. Autentiški, Egipto kultūrai priklausantys suvenyrai: žalvarinė dievo Amono Ra Nuorodos: statulėlė, ušebtas „Mumija“ (1000 m. pr. Kr.), alie- 1 Toleikis M. Dienoraštis,1945 m. Šilutės Hugo Šojaus jinė lempelė (II a.). Įspūdinga, masyvių konstruk- muziejaus archyvas, F1-1/1. cijų, užsienyje gaminta egiptietiško stiliaus lova ir 2 Matušakaitė M. Užslėpti lobiai, Literatūra ir menas, dekoratyvinis žalvarinis padėklas, dekoruotas egip- 1986-09-13, Nr. 31.

The collections accumulated by landlord h. sheu are returned to šilokarčema manor

Roza Šikšnienė Šilutė Hugo Sheu Museum

At the end of May 2015, the first part of Šilutė entists from Königsberg University often visited this Manor renovation was completed. The manor was place and had good conditions to conduct archaeo- adapted for museum’s exhibitions. The aims of the new logical and ethnographical expeditions. That commu- exhibitions are to recreate the manor’s environment as nication outcome was the establishment of the first authentic as possible and to introduce society with the private museum in Klaipėda region. Great interest in preserved collections of the last owner Hugo Scheu. museum was shown from the Republic of Lithuanian Hugo Sheu (1845 – 1937) was born in Klaipėda. intelligentsia and government after the revolt in 1923 In 1889, he bought Šilokarčema (Heydekrug) manor when Klaipėda region was annexed to Lithuania. Af- and not only turned it into exemplary farm but also it ter World War II the museum suffered great loses, and had a significant role as the North East Prussian Cul- only part of the museum collections were preserved tural Centre. The landowner knew the Lithuanian lan- which were kept in Šilutė Ethnographical Museum. guage well, he was interested in Lithuanian traditions After the expositions will be set up in the manor, and folklore. In his manor house, in two spacious for the first time the public will be introduced with rooms he accumulated valuable books, maps, ethno- authentic Šilokarčema (now Šilute) manor’s interior graphical items and archaeological findings. The sci- and the museum’s collections of former manor.

94 GRĮŽUSI GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ HERBO SIMBOLIŲ ŠVIESA

Vida Kanapkienė Kretingos muziejus

Namai tie danguj buvo, nešė žinią apie iškilią grafų Tiškevičių giminę, kuri kur saulė tekėjo. garsėjo meno kolekcijomis, kultūros ir meno mece- Dėl to mėnuo su žvaigžde natyste, domėjimusi istorija, jos praeitimi, mokslo ir čia būti norėjo. technikos naujovėmis, kurias sėkmingai įgyvendino savo dvaruose. Šia kultūros šviesa norėjome dalintis (Grafas Juozapas Tiškevičius, 1835–1891) su kitais. Per 25 metus naujam gyvenimui prikėlėme pagrindinę grafo Juozapo Tiškevičiaus rezidenciją – Kretingos muziejus grafų Tiškevičių rūmuo- rūmus, restauravome reikšmingus istorijos, architek- se veikia nuo 1991 metų. Įsikūrę čia suvokėme, kad tūros prasme dvaro sodyboje esančius pastatus (kul- esame nepaprastoje erdvėje, kur architektūra, istorija, tūros vertybės unikalus numeris 318). kraštovaizdis papildo vienas kitą ir suteikia objektui Lietuvos Tiškevičių lopšys buvo Logoisko ypatingą žavesį ir vertę. Didingi neoklasicistinio sti- dvaras (netoli Minsko). 1811 m. įsigiję Biržų (Astravo) liaus grafų Tiškevičių rūmai (XIX a.) su 4 aukštų Žie- dvarą, jie atsikėlė į etnografinę Lietuvą. Pajūriu pirma- mos sodu (oranžerija), kurioje žiemą ir vasarą žydi sis susidomėjo Mykolas Tiškevičius, 1824 m. nupirkęs egzotiniai augalai, lipdiniais dekoruotos salės, isto- Palangos dvarą. Tvirčiausiai šaknis pajūryje įleido jo riniai dvaro pastatai, parkas, turimi muziejaus rinki- anūkas, Palangos paveldėtojas ir kurorto įkūrėjas Juo- niai sudarė sąlygas būtent čia plėtoti muziejininkystę, zapas Tiškevičius, 1874 m. įsigijęs iki tol iš grafų Zu- kurti patrauklią turizmo infrastruktūrą. Supratome, bovų nuomotą Kretingos dvarą. Į Kretingą iš Lentvario kad reikės daug laiko ir pastangų, intelektinių ir ma- apie 1875 m. jis perkėlė šeimos rezidenciją, rekonstra- terialių išteklių, kad gyvenimui sugrąžintume laiko ir vo rūmus, įrengė biblioteką, baltąją (pokylių), raudo- žmonių sunaikintą dvaro istorinę atmintį. Tvirtai tikė- nąją (muzikos) ir žaliąją sales, koplyčią, pristatė oran- jome, kad tik nuosekliai dirbdami turėsime galimybę žeriją, kurioje įkūrė vieną didžiausių Europoje privatų atgaivinti dvaro istorinius pastatus, kurie vėl repre- Žiemos sodą. Rūmams apšviesti nuo 1878 iki 1883 m. zentuotų kraštą ir skleistų dvaruose puoselėtą menų veikė pirmoji Lietuvoje hidroelektrinė. 1882 m. grafas grožį. Mus vedė idėja grąžinti į dvarą nepelnytai už- Juozapas Tiškevičius kartu su kunigaikščiu Bogdanu mirštus grafų Tiškevičių herbo simbolius – Mėnulį Oginskiu nutiesė ir pirmą Lietuvoje telefono liniją, ir Žvaigždę. Jų šviesa sklido toli po visą pasaulį ir Kretingą sujungusią su Plunge ir Rietavu.

Grafų Tiškevičių rūmai su Žiemos sodu. Fot. Jonas Strazdauskas

95 Rūmuose grafas turėjo numizmatikos rinki- kota Vakarų Europos tapybos darbų kolekcija. nį, medžioklės trofėjų kolekciją, žymesnių giminės Meno ir kultūros vertybėmis domėjosi ir jau- narių portretų galeriją. Reprezentacines rūmų sales niausias Juozapo sūnus Feliksas Tiškevičius. Jo žmo- puošė senoviniai, daugiausia ampyro stiliaus, bal- na 1936 m. Kretingoje muziejui perdavė unikalų se- dai, Fransua Bušė (François Boucher), Antonio van novės gintaro papuošalų ir kitų dirbinių rinkinį (šiuo Deiko (Anthony van Dyck), Valentino de Bulono metu eksponuojamas Palangos gintaro muziejuje). (Valentino de Bulogne) ir kitų garsių Vakarų Euro- Kretingos dvaro paveldėtojas Aleksandras pos dailininkų tapyti paveikslai. Priešais rūmus buvo Tiškevičius (1864–1945) puoselėjo išlikusias tėvo įrengtas didžiulis Vasaros sodas (parkas) su gėlynais, Juozapo sukauptas vertybes, pats sukaupė unikalų skulptūromis, fontanais, kaskadiniais tvenkiniais ir Pirmojo pasaulinio karo atvirukų, nuotraukų ir žemė- krioklio uola. Iki XIX a. pabaigos Kretingos dvaro lapių rinkinį, kuris 1940 m. taip pat buvo perduotas parkas buvo vienintelis pajūrio regione. Jį lankydavo Kretingos muziejui. vasarotojai iš Palangos ir Klaipėdos. Spaudos draudimo metais grafas Aleksandras Kretingos dvare užaugo Lentvario paveldėto- Tiškevičius rūpinosi spaudos lotyniškais rašmenimis jas Vladislovas Tiškevičius (1865–1936), kuris labai grąžinimu. Jo sesuo Marija Tiškevičiūtė (1871–1941) domėjosi senienomis ir meno kūriniais. Norėdamas platino lietuvišką spaudą, 1896 m. „Tėvynės sarge“ su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, 1907 m. Laumės Lelivaitės slapyvardžiu išspausdino istorinę Vilniuje įsteigė mokslo ir meno muziejų. Jame buvo apysaką „Viskantas“, 1898 m. Kretingos dvare įkūrė eksponuojami archeologijos, numizmatikos, etnogra- pirmąjį lietuvišką vaikų darželį. fijos ir dailės rinkiniai, kuriuos dovanojo muziejaus Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai sunaiki- draugijos nariai-steigėjai bei rėmėjai. Didžiąją dalį no puoselėtą dvarų kultūros paveldą: nugriauti pasta- rinkinių sudarė paties Vladislovo Tiškevičiaus paau- tai, išblaškytos meno kolekcijos. Nukentėjo ir Kretin-

Grafo Juozapo Tiškevičiaus šeimyna. Iš kairės į dešinę stovi: sūnūs – Juozapas (1868–1917) Užutrakio dvarininkas, Aleksandras (1864–1945), Kretingos dvarininkas, Antanas (1866–1919), Vilniaus pramonininkas, duktė Marija (1871– 1943), žentas Aleksandras Ostrovskis (1866–1904), sūnus Vladislovas (1865–1936), Lentvario dvarininkas, Vilniaus meno ir mokslo muziejaus steigėjas; sėdi – sūnus Feliksas (1869–1933), Palangos dvarininkas, marčios – Antanina Sofija Loncka (1870–1951), Felikso žmona, ir Marija Puslovska (1866–1939),Aleksandro žmona, žmona Sofija Horvat (1939–1919), duktė Elena Klotilda Ostrovska (1876–1953), marti Marija Kristina Aleksandra Liubomirska (1871– 1958), Vladislovo žmona; ant kilimo dešinėje – duktė Sofija Dembinska (1874–1958)

96 Renovuotame Kretingos dvaro vandens malūne įrangta etnografijos ekspozicija „Saulės ratu“. Fot. Jonas Strazdauskas gos dvaro pasididžiavimas – Žiemos ir Vasaros sodai. restauravimo instituto“ architektė Nijolė Kazakevi- Vertingi augalai iš Žiemos sodo oranžerijos čiūtė parengė itin svarbų dokumentą – „Kretingos buvo išvežti, o istoriniame parke – Vasaros sode – dvaro sodybos naudojimo ir apsaugos reglamentas“, iškirsti paminkliniai medžiai, išardytos veikusios kurį patvirtino LR Vyriausybė. Šiame dokumente pa- 5 fontanų, 3 tvenkinių su krioklio grota sistemos, suteiktas kompleksinis teritorijos įvertinimas, nustaty- naikinti rožynai, mažosios architektūros elementai – tas paminklosauginis naudojimo ir tvarkymo režimas. skulptūros, pavėsinės. 1997 m. Kretingos dvaro sodyba paskelbta kultūros Dvaro teritorija grubiai urbanizuota sovie- vertybe, jai nustatytas apsaugos tikslas – saugoti vie- tmečiu: prie rūmų buvo pastatytas 4 aukštų baltų silika- šajam pažinimui ir naudojimui. tinių plytų mūrinis pastatas, centrinėje parko dalyje – Šie juridiniai dokumentai sudarė galimybę katilinė, garažai, bendrabučiai. Šie pastatai sudar- užkirsti kelią tolimesniam dvaro sodybos paminkli- kė teritorijos erdves, istorinę grafų Tiškevičių rūmų nės teritorijos užstatymui, ūkinės veiklos vystymui ir ansamblio visumą. Dar 1989 metais parkas buvo pa- galimai privatizacijai. Turėdami šiuos svarbius teisės skelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu, tačiau aktus, buvome dar drąsesni ir ryžtingesni, siekda- iki XX a. pabaigos kombainai, traktoriai (teritorijoje mi atkurti šį objektą. Veiklos prioritetu tapo finansų buvo įsikūręs tarybinis ūkis) važinėjo parko alėjų ta- paieška, o ji buvo įmanoma tik rengiant projektus. kais, žalodami želdinius, o po paminkliniais ąžuolais Pirmoji kregždė, kuri atnešė 290 000 eurų buvo statomi automobiliai. Žiemos sodo avarinei būklei likviduoti, atskrido Dešimtmečiais dvarai su istoriniais parkais pa- 1995 metais. Darbus atliko UAB „Pamario restau- minklosaugininkams nerūpėjo o valdžios atstovai ne vi- ratorius“ (Kultūros vertybių apsaugos departamento sada suprato šios kultūros vertybės išsaugojimo reikšmę lėšomis), juos užbaigė 2001 metais. ne tik Vakarų Lietuvai, bet ir visai valstybei. Juk kalba- 2001–2004 metais už 116 000 eurų (Kultūros ma ne apie asmeninį, o visuomeninį interesą, apie Lie- vertybių apsaugos departamento lėšų) likviduota bu- tuvos bajoriškosios kultūros, turėjusios didžiulę įtaką vusio vandens malūno avarinė būklė: perdengtas sto- Lietuvos valstybingumui, prikėlimą iš užmaršties. gas, sutvirtintos sienos. 2005 metais ėmėmės dvaro so- Siekiant išsaugoti šį unikalų objektą – pagrin- dybos paminklinės tvoros ir vartų remonto, kainavusio dinę grafo Juozapo Tiškevičiaus rezidenciją – pirma- per 150 000 eurų (KVAD lėšų). 2004 metais parengtas sis žingsnis buvo pasirūpinti teisiniais dokumentais, dalies paminklinės teritorijos sutvarkymo projektas. kurie sustabdytų tolimesnį šio objekto niokojimą. Lėšomis, gautomis iš PHARE programos, įrengtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. 2 poilsio aikštelės, sutvarkyta dalis parko takų. nutarimu Kretingos dvaro sodyba įrašyta į neprivati- Pagal turimą istorinę ikonografinę medžia- zuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros gą, 2001–2009 metais buvo parengti parko centrinės paminklų – sąrašą. 1995 m. UAB „Projektavimo ir dalies renovacijos techniniai projektai (numatyta nu-

97 tiesti takus, iškelti automobilių stovėjimo aikštelę, at- bę“ ir apdovanotas „Europos burės 2014“ statulėle. kurti gėlynus ir fontanus). kurie buvo įgyvendinti per Tais pačiais metais parengtas ir kitas projek- ketverius metus, t. y. nuo 2006 iki 2009 m. Lėšų skyrė tas, finansuojamas iš ES struktūrinių fondų lėšų „Kre- Automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respubli- tingos dvaro sodybos paminklinio pastato – ūkvedžio kos susisiekimo ministerijos. Iš viso į parką buvo in- namo – renovacija ir pritaikymas turizmui“. Projekto vestuota per 300 000 tūkst. eurų. Atstatyti ar naujai biudžetas – 1,5 mln. eurų. Finansavimas gautas trim įrengti per 9 000 m² plotą užimantys takai, atkurta etapais, projektas užbaigtas 2015 m. rugsėjo 1 d. apie 70 m² rožynų, iškelta į kitą vietą automobilių 2013 metais buvusiame dvaro ūkiniame pas- stovėjimo aikštelė. 2009 metais atstatytas pirmasis tate (šiltnamyje) įgyvendintas projektas „Tradicinių dvaro parko fontanas. amatų centro įkūrimas“, finansuojamas iš Europos Po ilgų diskusijų, susiklosčius palankioms Sąjungos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, aplinkybėms ir pritarus rajono vadovams, buvo de- Lietuvos valstybės ir Kretingos rajono savivaldybės montuoti ir sovietinių laikų pastatai: 2013 m. nu- biudžeto lėšų. Pareiškėjas – Kretingos rajono savi- griauta dalis garažų, 2014 m. – katilinė, o 2016 metų valdybės administracija. 2015 metais įgyvendintas ir vasarą – ir buvęs kolegijos pastatas, kuris lyg pleiš- antras šio projekto etapas. tas buvo įkaltas į centrinę parko erdvę. Prireikė net Šių projektų rezultatai: renovuoti 5 paminkli- 23 metų, kad pagaliau įvyktų stebuklas. niai pastatai, išsiplėtė ekspozicinės, kultūrinės, eduka- Ne mažiau svarbią vietą parko gaivinimo pro- cinės erdvės ir veiklos galimybės, atidarytos 6 naujos gramoje užima želdinių tvarkymas ir atkūrimas, gėly- ekspozicijos: archeologijos ekspozicija „Kretingos nų įrengimas. Per 23 gyvenimo dvare metus Gamtos krašto priešistorė“, „Dvaro istorija ir kultūra“, „Nu- skyriaus specialistai su gausiais talkininkų būriais mizmatika“, etnografijos ekspozicija „Saulės ratu“, dvaro parke pasodino 3 401 medžių, 3 603 dekora- botanikos ekspozicija „Nuo kaktusų kolekcijos iki tyvinių krūmų, įrengė 2 000 m² gėlynų. Tačiau reikia bugenvilijos žiedų“, istorijos ekspozicija „Kretingos pripažinti, kad istorinio parko, kuris yra šio komplek- krašto istorija“. so sudėtinė dalis, restauravimas atsilieka nuo pastatų Minėtų projektų įgyvendinimas sudarė gali- restauravimo. mybes visuomenei pristatyti dešimtmečiais dėl pa- Norint visuomenei pristatyti unikalų grafų talpų trūkumo neeksponuotus muziejaus rinkinius. Tiškevičių palikimą, krašto istoriją, būtina sąlyga – Lankytojų, o ypač svečių iš užsienio, susidomėjimo restauruoti paminklinius pastatus ir juos pritaikyti sulaukia botanikos ekspozicija Žiemos sode, kurią muziejinei, turizmo funkcijai, t. y. sukurti tam tikrą sudaro per 170 rūšių augalų kolekcija, archeologijos materialinę bazę, įrengti patalpas ekspozicijoms, įsi- ekspozicija (kuršių diduomenės papuošalų komplek- gyti modernią ekspozicinę įrangą, kad galėtume iš- tai). 2015 metais lapkričio mėnesį naujai atidaryta skleisti ne tik dvarų kultūrą reprezentuojančius, bet ir ekspozicija „Kretingos krašto istorija“ kretingiškiams kitus turimus rinkinius. ir svečiams pristato tokias temas, kaip dvaro persona- 2004 m. buvo parengtas projektas „Kretin- lo istorija, ūkinė dvaro veikla, fotografijos, švietimo, gos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovacija pranciškonų istorija, tremtis ir rezistencija. Pastaroji ir pritaikymas turizmui“, kurio esmė – restauruoti ekspozicija išsiskiria tuo, kad kūrybiškai panaudo- svarbiausius dvaro pastatus: grafų Tiškevičių rūmus tos informacinių technologijų teikiamos galimybės. su Žiemos sodu, buvusį vandens malūną, ratinę. Tik Įrengti interaktyvūs pristatymai „Kretingos miesto ir po 6 metų, po ilgų diskusijų, derybų ir kelionių į apskrities istorija“, „Pranciškonai“, „Trėmimai“. Mi- Vilnių, mūsų projektas buvo patvirtintas ir jam įgy- nėtame ūkvedžio name, vienoje iš patalpų, restauruo- vendinti skirtas 1,5 mln. eurų finansavimas. 2012 m. ta XIX a. lubų ir sienų tapyba. Autentiškoje aplinkoje liepos 10 d. minėtas projektas buvo užbaigtas ir pri- ateityje planuojame įkurti dailės-foto studiją, kurioje statytas visuomenei. Projektą „Kretingos dvaro so- lankytojas turės galimybę užsisakyti portretą ar pats dybos paminklinių pastatų renovacija ir pritaikymas išbandyti gebėjimus piešti ir tapyti. turizmui“ VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra Kadangi esame įsikūrę dvare, kurio patal- (LVPA) įvertino kaip vieną geriausių iš 1 390 jau pos nėra pritaikytos muziejui, planuodami funkcines įgyvendintų projektų. Už pasiektus rezultatus LVPA erdves, siekėme kuo racionaliau išnaudoti visas pa- įteikė Muziejui diplomą ir nominaciją „Už inici- talpas: nedideles pritaikėme ekspozicijoms ir išskir- atyvą ir pasiaukojimą“. 2014 metais Finansų mi- tinėms mokymo ir mokymosi vietoms, o didesnes er- nisterijos organizuotų vertingiausių 2007–2013 m. dves – Žiemos sodo oranžeriją – lankytojų poilsiui su ES struktūrinių fondų lėšomis įgyvendintų projektų puodeliu kavos kavinėje „Pas grafą“, kuri veikia nuo rinkimuose šis projektas tapo geriausiu kategorijoje 1993 metų, baltąją salę – kameriniams renginiams, „Už turiningą laisvalaikį ir geresnę gyvenimo koky- konferencijoms.

98 Tradicinių amatų centre įkurtas Edukacinis istorija“, kurioje dalyvavo per 500 miesto mokyklų centras. Čia krašto amatininkai, sertifikuoti tautinio moksleivių. paveldo produktų gamintojai, muziejininkai moko Siekdami užimti vaikus vasaros sezono metu, vaikus ir suaugusiuosius lipdyti molį, austi juostas, 2010 metais įsteigėme 10 dienų stovyklėlę pradi- atspausti medžio raižinių, iš vytelių ir šiaudelių pinti nių klasių moksleiviams „Vasaros artelė malūne“. nesudėtingus gaminius, ruošti vaistažolių arbatas ir Stovyklos veikla įgauna vis didesnį pagreitį ir jau gilių kavą, gaminti saldainius, duonkepėje išsikepti nebetalpina visų norinčių joje dalyvauti. Iš viso per duoną ar šventinę ragaišio bandą. Šiame centre veikia 2015 metus surengta 412 edukacinių užsiėmimų, ku- 10 edukacinių programų. Be to, jau keletą dešimtme- riuose dalyvavo 100 300 moksleivių. čių moksleiviai gali naudotis parengtu abonementu Edukacinės veiklos ir ryšių su visuomene „Tavo gimtasis kraštas“, kurį sudaro 17 temų, 30 teo- plėtojimo sėkmę lemia daug faktorių. Vienas iš pa- rinių-praktinių užsiėmimų. 2015 metais centriniuose grindinių – unikalūs, istoriniai pastatai ir sukauptos rūmuose įkurtas edukacinis kambarys, kur vaikai prie kilnojamosios kultūros vertybės, kurių skaičiuoja- interaktyvaus stalo naudodami žaidybinius elementus ma per 76 000. Tai neįkainojamą vertę turintis gra- turi galimybę susipažinti su dvaro sodybos valdyto- fų Tiškevičių kolekcijos rinkinys, kurį sudaro per jais, dvaro istorija. 100 eksponatų, gausus archeologijos rinkinys, repre- 2012–2014 m. Kretingos muziejus kartu su zentuojantis baltų amatininkų juvelyrų aukštą meta- kitais 17 Lietuvos muziejų sėkmingai dalyvavo pro- lo apdirbimo kultūrą. Tai įvairios segės ir vėriniai su jekte „Muziejus – mokykla – moksleivis. Muziejų ir raudono emalio dekoru, žalvarinės segės ir smeigtu- bendrojo lavinimo mokyklų nacionalinės partnerys- kai, dengti sidabru, išskirtiniais atvejais – dekoruo- tės tinklas“, kuris buvo finansuojamas iš ES fondų ti auksu. Itin vertingi kuršių diduomenės papuošalų lėšų. Šiame projekte muziejus įgyvendino edukacinę komplektai, pagaminti iš sidabro lydinių. Saugomi programą „Senasis Kretingos dvaro parkas – gyvoji ir eksponuojami 9 sidabrinių monetų lobiai, senasis

Nuo 1998 m. Kretingos muziejuje organizuojamos Dvaro šventės. Fot. Roma Luotienė

99 liaudies menas (skulptūra ir tapyba), gausi ikonogra- Senuose žibintuose įžiebėme naujas šviesas, finė medžiaga. Šių vertybių pripildytos salės ir fondų kurios traukia lankytojus. Praėjusiais metais muziejų saugyklos tarnauja pažinimui, mokslui, menui ir švie- aplankė per 123 000. lankytojų. timui, todėl labai svarbu jas nuosekliai kaupti, saugoti Pavyko suderinti dvi svarbias veiklos sri- ir pristatyti visuomenei. tis: išplėtoti klasikinę muziejinę veiklą (eksponatų Siekis tapti įdomiu, savitu muziejumi, reikš- kaupimas, tyrinėjimas, mokslinės konferencijos, mingu bendruomenės kultūros centru, kuriame paži- mokslinės tiriamosios ekspedicijos, ekspozicijos, nimas būtų derinamas su turiningu poilsiu, diktavo parodos) ir lankytojų poreikius atitinkančias pasir naujas darbo formas – patraukliais būdais prista- laugas. Muziejaus specialistų kūrybinės pastangos tyti kultūros paveldą, lanksčiai reaguoti į lankytojų ir mokslinės įžvalgos sujungė praeitį su dabartimi poreikius. Lankytojams ir svečiams pasiūlėme platų ir sėkmingai suka mus siejantį kultūros, žmogiškų- paslaugų spektrą, per 30 rūšių mokamų ir nemoka- jų vertybių ir atsinaujinimo ratą. Dėl to yra gyvas mų kultūrinės veiklos, formaliojo ir neformaliojo ug- Kretingos dvaras, kur „mėnuo su žvaigžde čia būti dymo, komercinės paskirties paslaugų. Nuo bilieto į nori“. ekspozicijas iki galimybės papietauti kavinėje „Pas Žvilgsnis į ateitį. Atstatyti prie rūmų buvu- grafą“ ar įregistruoti civilinę santuoką baltojoje sa- sią verandą, užbaigti sutvarkyti parką, restauruoti lėje. Nuo nemokamų renginių, Dvaro šventės, kurią Tiškevičių koplyčią-mauzoliejų, grąžinti grafų sar- pradėjome organizuoti 1998 metais, iki menų festiva- kofagus į jiems deramą vietą, kad po 10 metų galė- lio „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“. Nuo rengi- tume pasakyti – mes garbingai priėmėme laikmečio nių ciklo „Metai ir žmonės“ iki galimybės muziejuje mestus iššūkius ir į kokybiškai naują vertybių skalę nusifotografuoti ar išsinuomoti patalpas ir t. t. pakėlėme primirštą dvaro kultūros istoriją.

The Counts Tiškevičiai in the New Light of Coat of Arms Symbols

Vida Kanapkienė Kretinga Museum

Kretinga Museum has been housed in the Counts Building of Housekeeper’s House of Kretinga Manor Tiškevičiai Palace since 1991. World War I and World Homestead and Adaptation to Tourism” was conduct- War II destroyed the heritage of manor culture, the ed. In 2013–2015, the Center of Traditional Crafts was territory of manor was rudely urbanized during the established in former household building (greenhouse) Soviet times. In 1997, the manor complex was de- of the manor. That miracle took even 23 years. The clared as cultural heritage, the aim of security was de- results of the projects are as follows: 5 monumental termined for it – to preserve for public cognition and buildings have been renovated, expositional, cultural, use. In 1995, the state of emergency of Winter Garden educational spaces and activity possibilities have ex- was liquidated, in 2001–2004, the state of emergency panded, 6 new expositions have been opened. The of former water mill was liquidated, in 2005, memo- specialists of Nature Department in the manor’s park rial fence with a gate of the manor was renovated, in planted 3 401 trees, 3 603 ornamental shrubs, equipped 2004, two recreation grounds were equipped, a part of flowerbeds occupying 2 000 square meters. In 2015, park trails were renovated. In 2001–2009, the central over 123 thousand visitors visited the museum. Since part of the park was renovated: the trails were rebuilt 2012, the educational activity for students has been or- or newly equipped, the rosariums were replanted, the ganized: in 2015, 412 educational activities were or- parking lot was moved to other place, the fountain in ganized, where 10 300 students participated. the park of Manor I was rebuilt. In 2013, a part of ga- The museum was successful in harmonizing two rages was demolished, in 2014 – a boiler room, in 2016 important activities: to develop classical museum ac- summer – a former college building were demolished tivity (accumulation of exhibits, research, scientific as well. In 2004–2012, the project “The Renovation of conferences, scientific-research expeditions, exposi- Monumental Buildings of Kretinga Manor Homestead tions, exhibitions) and the services accommodating and Adaptation to Tourism” was conducted, which was visitors’ needs. evaluated by Lithuanian Business Support Agency as The future plans: to rebuilt the terrace that used one of the best 1 390 implemented projects. In 2004– to be near the manor, to finish to set up parks, to re- 2015, the project “The Renovation of Monumental store the Tiškevičiai tomb-chapel.

100 ALANTOS DVARAS

Viktorija Kazlienė Molėtų krašto muziejus

Alantos vardas paminėtas 1436 m. Vytau- kautynėse prie Polocko. Mirus Steponui Batorui, tas Didysis Alantą dovanojo broliui Žygimantui Ona Astikaitė-Sanguškienė vėl atgavo iš G. Bekešo Kęstutaičiui 1436 m., o šis – Kristinui Astikui. savo brolio Kasparo didžiąją dalį Alantos žemių.1598 Valdant Astikams Virintos upės vingyje m. iš G. Bekešo ir O. Sanguškienės Alantą nupirko buvo pastatyti mūriniai dvaro rūmai, turėję pilies didikas Kristupas Radvila. Ši giminė dvarą valdė iki paskirtį. Vėliau netoli buvę ir antrieji mediniai dvaro 1828 m. rūmai. Dabar ten likusi tik senojo parko liepų alėja ir 1828 m. dvarą nupirko lenkų dvarininkas dvišakė liepa, prie kurios senovėje buvo atliekamos Tadeušas Pac-Pomarnackis (1763–1849). Jis mirė pagoniškos apeigos. Šalia esanti versmė vadinama bevaikis. Iki mūsų dienų yra išlikęs gyvas pasako- Kompeliu. Sako, ten ponai auksą slėpę, kažkur ten jimas, kaip senasis ponas gulėdamas mirties patale prasidėjęs ir iki buvusio dvaro ėjęs tunelis, o liepos „guodėsi“ žarstydamas maišelyje auksinius pinigus. mėnesį vidurnaktį pasirodantys trys balti angeliukai. Vėliau dvarą perėmė augintinis, pusbro- Jokūbas Astikas, Mstislavlio vaivada, 1504 lio sūnus Aleksandras arba Vladislovas Pac-Po- m. Alantoje pastatė gotikinę bažnyčią, kuri išstovėjo marnackis (1806–1881). Dvarui vietą parinko šiek iki XX a. pradžios. Sakoma, kad bažnyčia pastatyta tiek toliau nuo upės, prie didžiulio šaltinio. pagonių šventvietės vietoje, kad sukeltų gamtos dvasios Paskutiniu Alantos dvaro savininku iki Pir- šauksmą. Ant tų pačių pamatų 1909 m. klebono D. Vai- mojo pasaulinio karo buvo Tadeušas Pac-Pomar- nausko nurodymu pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. nackis. 1853 m. Pac-Pomarnackiai pastatė Alantoje Grigorijus Astikas (1535–1580) susikompro- išskirtinius neoromaninių bruožų, italų vilos stiliaus mitavo dėl slaptų ryšių su Maskvos pasiuntiniu Lietu- rūmus su apžvalgos bokštu, tvartais, arklidėmis ir voje, apkaltintas Tėvynės išdavyste, pagarsėjo kaip kitais ūkiniais pastatais. vienas pirmųjų pinigų padirbinėtojų. Jis nuteistas Prabangus centrinis dvaro rūmų pastatas. mirties bausme. Dvarą perėmė tuometinė valdžia. Vienaukštis rūmas ant aukštų stačiakampio for- Vengrų kilmės Lenkijos ir Lietuvos karalius Stepo- mos pamatų pastatytas su dviaukšte centrine danas Batoras 1581 m. Alantą atidavė vengrų kilmės limi, dengta trikampiu frontonu, dekoruotu trimis kariuomenės vadui Gabrieliui Bekešui už narsą pseudogotikiniais bokšteliais. Rūmų fasadas glot-

Nuo 1850 m. iki 1928 m. Alantos (Naujasodžio) dvaras turėjo keturių aukštų bokštą vakarinėje rūmų dalyje. Nuotrauka iš Alicijos Pac-Pomarnackos archyvo

101 niai tinkuotas su išradingai profiliuotais surišimų Buvo palyginimų ir su Alantos bažnyčios bokštais. perėjimais į architektūrines detales vainikuojančius Tačiau įtikinamiausia priežastis galėjusi būti techninė – karnizus. Rūmų fasadus paryškina neoromaninių formų bokštas buvo pradėjęs irti. Įdomu tai, kad bokštas arkutės. Stogas aptakus, keturšlaitis, o vidurinio kor- vėl „išaugs“, ir leidimai jo atstatymui jau gauti. puso dvišlaitis. Kairėje rūmų pusėje buvo pristaty- Alantos dvaras garsėjo savo turtingu inter- tas keturių aukštų apžvalgos bokštas, užsibaigiantis jeru. Išlikusiose fotografijose matome dekoratyvinio plokščiu stogu su aikštele. Bokšto kampai buvo tinko lubas, ornamentuotą grindų parketą ir ištaigingus nusklembti, jis gausiai dekoruotas, aukštus skyrė pietų baldus. Aplink Alantos dvaro rūmą buvo platūs karnizai su negotikiniais raštuotais frizais. gražus peizažinis parkas ir veja. Parko dalis, esan- Savo išvaizda bokštas labai panašus į vieną iš Rie- ti už rūmų, suformuota geometriškai: ten buvo kar- tavo Oginskių rūmų bokštų. Buvęs keturaukštis pytos gyvatvorės, rutulio formos medžiai ir krūmai. rūmų bokštas, dekoruotas piliastrais, anksčiau Arčiau dvaro ant vejos stovėjo vazos ir skulptūros. baigęsis aštuonkampe apžvalgos aikštele, apsupta Pagrindinis įėjimas į rūmus erdvinis, pseu- ažūrine ketaus baliustrada. Aikštelės centre buvęs dorizalitu įkomponuotas centrinėje fasadų dalyje. stiebas vėliavai, kuri suplevėsuodavo, kai ponas Įėjimas tarytum pratęsė pirmo aukšto terasą, sudary- būdavo Alantoje. Seni žmonės pasakojo, kad po- damas galeriją su dviem porom kolonėlių, laikančių nas mėgdavęs apžvelgti savo valdas iš bokšto, netgi viršutinę terasą, apsuptą geležies kiauraraščio balius- stebėdavęs, ar neneša koks baudžiauninkas javų trada. Labiau išsikišęs į parko pusę buvo vidurinysis maišelio pasisavinęs. Tą žinodami vargšai žmonės dviaukštis korpusas, tarytum dalijantis visą pastatą į įsigudrindavo pasisiūti kišenes savo drobinėse dvi dalis. kelnėse per visą klešnių ilgį, kad pro dvaro bokštą Visas rūmų fasadas buvo dengtas lygiu baltu galėtų grūdų duonai į namus parsinešti. tinku, ryškiai atribojančiu parterį nuo aukštų rūsio Dabar bokštas dviaukštis ir uždengtas pa- pamatų ir langų karnizų. Palei stogą visą rūmą supo prastu stogu. Iki mūsų dienų gyvi pasakojimai, esą, matomas profiliuotas karnizas, vidurinėje dalyje toks tuometinis savininkas Balys Sližys – ūkio ministras pats karnizas skyrė antrą aukštą nuo pirmo. Durys ir – norėdamas įtikti prezidentui A. Smetonai, kurio langai arkos formos, kurią atkartoja langus pagyvi- dvaras buvęs Ukmergės rajone, pažemino bokštą. nantis natūralios spalvos plytų aprėminimas.

Didikė su kanarėle. NMKČDM Mt-1666, BI-4560. Vyras su baltu žabo. NMKČDM Mt-1667, BI-4561. Fot. Kęstutis Stoškus Fot. Kęstutis Stoškus

102 Kavos ir arbatos salonas XIX a. su angliškais klubiniais baldais. Nuotrauka iš Alicijos Pac-Pomarnackos archyvo

Alantos dvaro rūmų valgomasis. Nuotrauka iš Alicijos Pac-Pomarnackos archyvo

Pastatas, kaip dviejų aukštų vasaros reziden- Iki XX a. septintojo dešimtmečio jį puošę pseudogo- cija, buvo gana ilgas. Baltai tinkuotas buvo tik prie- tikiniai bokšteliai nugriauti perdengiant stogą. kinis rūmo fasadas, jokia kita pusė nebuvo tinkuota – Visuose kambariuose buvo įvairių raštų visos sienos liko natūralių neapdorotų plytų. Tinke parketo grindys, kilimai, tapetais ar apmušalų au- išliko tik langų apvedimai rudomis plytomis. diniu dekoruotos sienos, kabojo vertingi bronziniai Kairiajame rūmų šone buvo pastatytas kvadra- daugiašakiai šviestuvai, puošti prabangiu dekoru, tinio plano keturių aukštų bokštas nusklembtais kam- krištolo ar stiklo pakabučiais. pais. Išorės vaizdui jis suteikė plastikos ir prabangos. Rūmus šildydavo aukštos krosnys. Atvirų Bokštas derėjo prie baltų mūro sienų, prie daugybės ugniakurų čia nebuvo. Krosnys buvo baltų koklių, kai langų ir durų aprėminimų, puošnių karnizų, bokštelių. kurios puoštos pagal kambario interjero stilių. Pirmame bokšto aukšte buvo įėjimas. Plokščią stogą Durys buvo dvivėrės, filinginės, tamsiai dengė geležies baliustrada, savo išvaizda ir stiliumi poliruotos. Pokylių salė, arba didžioji rūmų menė, buvo atkartojanti verandos turėklus. Didelis centre pastaty- pirmame aukšte šiek tiek į išorę praplatintame rizalite tas špilius tarnavo savo herbo įpėdinių vėliavai iškelti. su didžiuliu krištolo sietynu. Salėje buvo stalai, palei Dviejų aukštų vilos dalį dengė lygus dvišlaitis skar- sienas sustatytos kėdės. Didžiulė erdvė, žvakių siety- dos stogas su dviem lygiagrečiai išdėstytais kaminais, nas, sieninės žvakidės, įspūdingos užuolaidos, paveik- šoniniuose sparnuose lygus trišlaitis stogas su keturi- slai, baldai, ištaigingos augalų kompozicijos, praban- ais kaminais. Nuo šviesos skardinis stogas atgydavo. gus parketo raštas sudarė vientisą turtingą dermę.

103 Didžioji Alantos dvaro rūmų menė (pokylių salė). Nuotrauka iš Alicijos Pac-Pomarnackos archyvo

Pirmoji menė, esanti dešinėje pusėje nuo didžiosios, su rokoko stiliaus baldais. Nuotrauka iš Alicijos Pac-Pomarnackos archyvo

Tolimųjų Rytų kambarys-menė buvo rantys poną Tadeušą pasitinkantys ir su ponu vasarą įrengtas kaip kinų stiliaus arbatos kambarys su tur- palydintys renginiai. tinga keramikos ir žibintų kolekcija. Buvo kam- Informacija apie dvariškus renginius Alan- barys su Liudviko XV stiliaus sofų ir kėdžių kom- toje sulaukė dailės istoriko, M. K. Čiurlionio muzie- plektu ir paveikslais. Taip pat Liudviko XIV stiliaus jaus direktoriaus Osvaldo Daugelio dėmesio: „Ponas baldų komplektas, bydermejerio stiliaus (XIX a. I Pac-Pomarnackis?“. Patyrusio muziejininko intuicija pusės Vokietijos ir Austrijos dailės stilius, kuriam neapgavo: portretai iš Alantos dvaro saugomi Na- būdinga miesčioniškos prabangos, funkcinio tiks- cionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Yra lingumo ir intymumo derinys), eklektiški angliški ir išlikę pirminiai įrašai prancūziški baldai. Yra žinoma, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Buvo Pac-Pomarnackių šeimos kambarys su Tadeušas Pac-Pomarnackis išsivežė vertingiausias nuotraukomis ir paveikslais bei kambarys su dviem kolekcijas iš Alantos. Anot menusių tuos laikus, net Tadeušo Pac-Pomarnackio protėvių portretais. keturiolika vežimų buvo palydėta Kuktiškių link. 2015 m. atrasti Alantos dvaro ponų por- Todėl labai įdomus faktas, kad 1921-04-16 Pac-Po- tretai. „Alantos dvaras. Ponas atvažiuoja“, „Alan- marnackio portretas perduodamas tuometinei Archa- tos dvaras. Ponas išvažiuoja“, – pastaraisiais metais jologijos (Archeologijos) komisijai, kurios kolekci- žiniasklaidoje skambėjo nuotaikingas renginio pa- jos vėliau tapo didžiųjų Lietuvos muziejų pagrindu. vadinimas. Istorinio mūsų krašto personažo Alan- Osvaldas Daugelis teigia: Dabar pagaliau paaiškėja, tos dvaro pono Tadeušo Pac-Pomarnackio vaidmenį kad perduodant iš „Valstybinės Archajologijos sukūrė žymus kino ir teatro aktorius, buvęs Kultūros Komisijos“ į jai vėliau priklausiusį Valstybės muziejų ministras Remigijus Vilkaitis. Tikra atgijusios mūsų nutrūko informacijos siūlas, gal nelabai kas domėjosi krašto istorijos fiesta virsdavo vasaros sezoną atida- dovanų ir depozitų knyga (iš tikrųjų tai mažas sto-

104 rokas sąsiuvinis), kuriame bent jau eksponatų kilmė 1870 m. įkurtas mišriojo stiliaus peizažinis ir gavimo datos buvo įrašytos (bet be duomenų ir Alantos dvaro parkas. Jis užima 6 ha teritoriją išmatavimų). Tiktai bendravimas su kolegomis – pietinėje Virintos upelės pusėje. Tris tvenkinius supa Lijana Birškyte-Klimiene iš LNM ir Jumis mums daug vietinių medžių rūšių: mažalapės liepos, papras- atskleidžia nuostabią paveikslų kilmės istoriją. tieji klevai ir uosiai, eglės, ievos, kalninės guobos, Vroclave gyvenanti buvusių Alantos dvaro trapieji gluosniai ir baltalksniai, karpotieji ir plaukuo- savininkų atstovė Alicija Pac-Pomarnacka padova- tieji beržai, paprastieji ąžuolai. Tvenkiniai šiek tiek nojo Molėtų krašto muziejaus direktorei giminės paplatinti, išpjauta daug uosių tvarkant parką 1970 nuotraukas. Vienoje jų aiškiai atpažįstame M. K. m., kai sujungė ūkį su technikumu. Čiurlionio muziejuje saugomus portretus. Parke auga ir egzotiniai augalai: vakarinės Tikras atradimo džiaugsmas aplanko išvydus tujos, totoriniai, ginaliniai ir sidabriniai klevai, bal- įspūdingo formato XVIII–XIX a. sandūros išlikusius tosios tuopos, paprastieji kaštonai, juodavaisės aroni- Alantos dvaro paveikslus. Gal tai galima vadinti jos, baltosios sedulos, vengrinės ir paprastosios aly- šimtmečio atradimu, nes žinome, kad Alantos dva- vos, lenktašakės forsitijos. ro ponas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, į Sovietinė 1944–1948 m. žemės reforma Alantą vasaroti nebegrįžo. likvidavo Alantos dvarą. Tada rūmuose buvo įsteigta Du tikrai vertingi autentiški dvaro ekspona- Alantos žemesnioji žemės ūkio mokykla. 1945 m. tai: „Didikė su kanarėle“ ir „Vyras su baltu žabo“ lai- rūmuose vienerius metus veikė pradinė mokykla, kinai eksponuojami Alantos dvare. vėliau buvo įsteigta ūkio kontora, parduotuvė, gyveno Prie pat dvaro buvęs parkas su dirbtinai suf- žmonės. 1959–1973 m. Alantos dvaro rūmų pastate ormuotomis medžių alėjomis. Netoli dvaro Alantoje veikė Žemės ūkio mokykla, gyveno dėstytojai ir mok- buvo natūralus, savaime augęs miškas, kurio medžiai sleiviai. Vėliau rūmai liko tuštesni, bet labiau prižiūrimi, tada naudoti statyboms. saugomi, pritaikyti vien kultūrinėms reikmėms. Ant parko ribos stovėjo ažūrinės altanos. Didžioji rūmų menė, kurioje iki šių dienų Viena jų ant stogo turėjo belvederį. Dar vienas dai- yra židinys, technikumo laikais tarnavusi kaip aktų lus akcentas buvo vertikalus keleto metrų aukščio salė, ir dabar yra svarbiausia, nes nuo senų laikų tai siaurėjantis baltai tinkuotas obeliskas. įspūdingiausia salė Molėtų rajone. Dešinioji rūmų Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjo pusė yra skirta Alantos dvaro muziejui-galerijai. Alan- ir Alantos dvaras. Paskutinis dvaro ponas Tadeušas tos krašto šviesuolė Elvyra Satkūnaitė paliko dvarui Pac-Pomarnackis dvarą perleido nuomon su trobe- savo surinktą etnografinių eksponatų kolekciją, vie- siais, žmonėmis, gyvuliais Klabinių dvarininkui nas žymiausių Lietuvos armonikininkų Jonas Mate- Jokūbui Sližiui, o pats, išsivežęs dalį vertybių, lionis dovanojo savo drožinius. Dailininkė dr. Sigita pabėgo visam laikui. Maslauskaitė Alantoje rengdavo tapybos plenerus, Vokiečiams okupavus Alantą, dvare apsis- po kurių dvarui liko graži darbų kolekcija. Kairėje tojo kaizerio armijos kareiviai. Daug vertybių din- didžiosios menės pusėje rikiuojasi pereinami kam- go tada. Porą metų Alantoje šeimininkavo lenkai, o bariai. Dabar tai pobūviams pritaikytos patalpos. nuo 1920 m. dvare gyveno nepriklausomos Lietu- Senieji mediniai dvaro laiptai veda į antrąjį vos kariuomenės mokomoji kuopa. aukštą, kuriame nuo 1974 m. veikia biblioteka, dabar Keturių aukštų bokštą Alantos (Naujasodžio) pavadinta E. Satkūnaitės vardu. dvaras turėjo nuo 1850 iki 1928 m. Nuo 2015 m. birželio 26 d. Alantos dvare Prieš rūmus stovėjo balto marmuro Vene- veikia V. Žuko meno galerija. Ją įsteigė Molėtų rajono ros ir Jupiterio skulptūros, keturi apskriti akme- savivaldybė ir Alantos technologijų ir verslo mokykla niniai stalai, suolai, žibintų, kuriuos uždegdavo (Alantos TVM). Ekspozicijoje – dailininko V. Žuko ypatingom progom, stovai, vilko ir liūto figūros, dovanotų 150 kūrinių: aliejinė ir mineralinė tapyba, augo rožės. koliažai, piešiniai, glazūruoti reljefai ir keramikos Iki mūsų dienų išliko pasakojimai, kad rūmų pano. Dvaro salėse įdiegta galerinė šviesų instaliaci- statybai buvo privežta labai daug akmenų. Grani- ja, apsaugos sistema. to kolonos laivais iš Suomijos buvo atgabentos į Skaičiuojant nuo 1940 m., ilgus metus dvarą Klaipėdą, o iš ten jaučiais į Alantą, o kelias nuo dvaro puoselėjantis direktorius Vl. Pusvaškis yra tryliktasis iki Alantos miestelio buvo apsodintas žilvičių alėja. Alantoje gyvavusio ūkio vadovas, tinkamai dvaru „Ni vėjas, ni saulė, ni dulkė nepateks, o ir perkūnas rūpinasi jau beveik 30 metų. netrenks,“ – apibūdindavo žmonės žilvičių privalu- Po 1973 m. kapitalinio centrinių dvaro rūmų mus. O ir be burtų neapsieita – žilvičiai – dinastijos remonto dvaro sodyba – valstybės saugoma paveldo nemirtingumo simbolis vertybė.

105 Literatūra: • Šlamaitė A. Molėtų krašto šviesuoliai, Vilnius, 2009. • Pivoras A. Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos, Utena, • Uruski S. Herbarz szlachty polskiej, t. 13, s. 156. 2005. • Żychliński T. Złota księga szlachty polskiej, t. III, • Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych Kresach Poznań, 1879. Rzecpospolitej, t. IV, Wrocław, Ossolineum, 1991–97. • Wolff J. Pacowie: materyjały historyczno-genealo- http://orda.of.by/.lib/aftanazy/rezyd/t4/267 giczne, Petersburg, 1885, s. 296. • Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i in- • Wielka Genealogia Minakowskiego-elity polskie nych krajów słowiańskich. T. 15, cz. 2, Wars- XII–XXI w. prieiga per internetą: www.sejm-wielki.pl. zawa : nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysła- • Dworzaczek W. Genealogia, Warszawa, 1959. wa Walewskiego, 1880–1914 http://dir.icm. • Girnius K. Alunta, Panevėžys, 1995. edu.pl/?find_in=fulltext&volume_id=10&find • Januškevičius L. Lietuvos parkai, Kaunas, 2004. text=Owanta&search_volume=all&.x=41&.y=8

Alanta Manor

Viktorija Kazlienė Molėtai Area Museum

Alanta name is mentioned in 1436 when Sigis- The Far East Room-Hall was decorated in the mund Kęstutaitis gave these lands as a gift to Astikas. style of a Chinese tea room, with a rich collection During this time Astikas built a brick manor near of pottery and lamps. There was a room with Louis the river bend and nearby was standing the former XV-style sofas and chairs, and a set of paintings. wooden manor house. Some other rooms had Louis XIV-style furniture, Jacob Astikas was the voivoda of Mstislav in 1504. Biedermeier style, Eclectic English and French fur- In Alanta he built a Gothic church, which stood until the niture. beginning of the 20th century. In its place by direction Alanta mansion was damaged during World War of pastor D. Vainauskis a stone church was built in 1909. I. The last manor lord permanently escaped abroad. In 1828, the mansion was bought by Polish land- The estate was occupied by the Kaiser’s army lord Tadeusz Pac-Pomarnackis (1763–1849). Later, the soldiers, then by the Poles. Since 1920, in the manor estate was taken over by the cousin’s son Alexander lived independent Lithuanians army training compa- Wladyslaw Pac-Pomarnackis (1806–1881). ny. Many valuable items were lost at that time. The last owner of Alanta manor before World Alanta (Naujasodis) manor had the four-storey War I was Tadeusz Pac-Pomarnackis. In 1853, the Pac- tower from 1850 to 1928. Pomarnackiai built in Alanta an outstanding neo-roman- In front of the palace stood a white marble tic, Italian villa-style mansion with a viewing tower, a sculpture of Venus and Jupiter, the four round stone barn, stables and other outbuildings. tables, benches, lights that were lit on special occa- Alanta manor house was famous for its rich interi- sions, stands, wolf and lion figures, growing roses. or. In survived photographs we can see decorative plas- The overall mixed style of landscape of the 1870 ter ceilings, ornate parquet floors and luxurious dining established in Alanta manor park covers 6 hectares of room furniture. territory in southern Virinta side of the stream. Three Beautiful landscaped park and lawns surrounded ponds surrounded by many indigenous tree species: Alanta manor house. Part of the park, located in the small-leaved limes, maples and ashes, spruces, bird back of the house, was formed geometrically: there were cherries, mountain elms, willows and alders, birches, trimmed hedges, ball-shaped trees and shrubs. Closer to and oaks. the manor on the lawn stood vases and sculptures. In 1944–1948, during the Soviet land reform, as The palace hall was on the first floor of a little out- a palace Alanta manor was eliminated and in its place ward widened risalita ledge with a massive crystal chan- Alanta lower agricultural school was set up. In 1945, delier. There were tables and chairs lined up along the for one year the manor was housing a primary school, walls. The huge space, candle chandelier, sconce, im- later an agricultural firm, a shop, office, people lived pressive curtains, paintings, furniture, sumptuous floral in it. In 1959–1973, the building was used by an ag- arrangements, luxury parquet pattern formed a seamless ricultural school, housing for teachers and students. sense of richness. Now the manor is a state protected heritage.

106 LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIŲ MOKSLINIAI TYRIMAi

SCIENTIFIC RESEARCH OF LITHUANIAN MUSEUMS’ COLLECTIONS JŪROS DOVANA PRIE KLAIPĖDOS UOSTO VARTŲ: VIENO EKSPONATO ISTORIJOS PRADŽIA

Romualdas Adomavičius Lietuvos jūrų muziejus

Konferencijos idėja prailginimu, kuris lemia stiprią Pirmosios Melnragės paplūdimio eroziją. Todėl labai tikėtina, jog atei- 2016 m. kovo 17 d. Klaipėdoje, Lietuvos tyje panašių radinių čia bus daugiau. Jūros išplauti jūrų muziejuje, vyko mokslinė-praktinė konferencija Melnragės burlaivio fragmentai – achterštevenis, su- „Eksponatai iš jūros gelmių: romantika ir realybė“, darytas iš dviejų dalių, kilis ir kilsonas (abu nulūžę), skirta 2014 m. lapkritį Melnragės pajūryje išplautų dedvudas, špantai (florai, futoksai (pusfloriai), XIX a. medinio burlaivio liekanų įmuziejinimo dešiniojo borto apkabos juosta, išorinė ir dalis vidinės klausimams ir bendrosioms jūrinio paveldo proble- bortų apkalos (karavelinis lentų jungimo būdas), moms Lietuvoje aptarti. nageliai – mediniai ir metaliniai. Ant vieno španto yra Melnragės paplūdimyje išplautos burlaivio įraižos. Fragmentas yra degęs – degimo žymės mato- liekanos sudėtingos logistinės operacijos būdu at- mos vidinėje štirborto pusėje. Rastos kelios atskiros keliavo į muziejų, kur buvo atlikta pradinė laivo metalinės detalės1. K. Perminas, atsižvelgdamas į dalies fiksacija, dokumentacija ir paimti medienos istorinį XIX a. Klaipėdos laivybos kontekstą, mano, pavyzdžiai tikslesniam datavimui. Šiuo metu po kad išlikusi dalis galėjo būti trijų stiebų barko tipo laikina pastoge vyksta pasyviojo konservavimo burlaivio. Vaterlinijos žymės ant achterštevenio liudi- procesas natūralaus džiovinimo principu. Vėliau ja laivą nuskendus po 1874 m., kai Anglijos prekybos bus sprendžiami aktyvaus konservavimo ir liekanų laivyne buvo įvestas toks žymėjimas. Apibendrinant eksponavimo klausimai. Vienas konferencijos tikslų galima teigti, kad tai neabejotinai kultūros paveldo buvo išsamiau supažindinti su burlaivio liekanomis, objektas, vertingas ir unikalus radinys. Jis atspindi istoriniu jų atsiradimo ties Klaipėdos uosto įplauka ryškų Klaipėdos uosto istorijos etapą – prekybos me- kontekstu, laivo „atkūrimo“ galimybėmis ir kitų diena su Anglija laikotarpį (XVIII–XIX a.). Pritaikius muziejų patirtimi su panašiais eksponatais burlaivio liekanų fragmentą eksponuoti muziejuje, jis Sveikindama konferencijos dalyvius Lietu- taptų puikia edukacine priemone, supažindinančia vos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė pabrėžė, įvairių amžiaus grupių lankytojus su laivų statybos is- kad muziejus nesikrato atsakomybės, nors tai ir susiję torija, medinių burlaivių konstrukcija ir XIX a. laivy- su nemažomis nenumatytomis išlaidomis, ir siekia bos istorija Baltijos jūros regione. išsaugoti netikėtai ir neplanuotai atsirandančius išskirtinius jūrinio paveldo objektus. Antra vertus, direktorė šioje burlaivio liekanų gelbėjimo istorijoje pasigedo adekvataus Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų požiūrio ir veiksmų: pagal įstatymus Kultūros paveldo departamentas gali tik fiksuoti paveldo objektus (šiuo atveju – kilnojamas paveldo objektas), o lėšų jų saugumui ar bent jau transportavimui į saugojimo vietą neturi ir negali skirti. Eksponato aprašymas ir istorinis kontekstas

Klaipėdos universiteto Baltijos šalių istorijos ir archeologijos instituto archeologas dr. Klaidas Perminas pristatė pranešimą „Melnragės burlaivio Bremerhafeno jūrų muziejaus kogas liekanų gelbėjimas: precedentas ateičiai“. Pranešėjas pažymėjo, kad nuskendusio laivo liekanų išplovimas Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istori- ramiu oru į pajūrį šiauriau uosto jūros vartų nėra atsi- jos skyriaus vedėjas Romaldas Adomavičius vyr. tiktinis. Šio burlaivio liekanos ir anksčiau šiame rajone pristatė pranešimą „XIX–XX a. burlaivių katastro- rasti burlaivių fragmentai sietini su Šiaurinio molo fos Klaipėdos uosto prieigose“. Pranešime – žinomi

108 istoriniai burlaivių skendimo atvejai Klaipėdos enos pavyzdžiai buvo imami 2015 m. birželio 9–10 pajūryje. Lyginant numanomus laivo techninius dienomis. Iš viso paimta 17 konstrukcinių elementų duomenis su laivų skendimų faktais galima išskirti pavyzdžių: iš 5 apkalo lentų ir 12 špantų tašų. Nup- kelis konkrečius burlaivius, užfiksuotus istorini- jauto medžio amžius nustatomas pagal paskutinę uose šaltiniuose, kurių vieno fragmentas, tikėtina, rievę ir požievį. Iš paimtų 17 konstrukcinių elementų buvo Baltijos jūros išplautas 2014 m. lapkritį. R. medienos pavyzdžių 14 struktūriškai rekonstruoti Adomavičiaus vyr. surinktais duomenimis, 1868 iki būklės, tinkamos medienos rievių analizei. Ke- m. du burlaiviai buvo sudaužyti už Šiaurinio molo. turi datuoti burlaivio elementai – tašai Nr. 5, 7, 8 ir 1874 m. lapkričio 10 d. uraganinis pietvakarių 15 turėjo išlikusią požievio rievę, susidariusią 1838 vėjas į paplūdimį netoli Klaipėdos Šiaurinio molo metais. R. Pukienė teigia, kad burlaivio korpuso kon- išmetė trijų stiebų barką „Minerva“ (statytas 1854 strukcijos medinės dalys yra iš derva impregnuoto m. Klaipėdoje). Bangos perlaužė laivo korpusą pu- ąžuolo. Daug kur naudotos kreivos ar šakotos ąžuolų siau. 1875 m. sausio 10 d. per rūką vilkiko tempiama kamienų dalys, pritaikant konstrukciniams sprendi- škuna „Louise Laura“ buvo išmesta ant seklumos prie mams gamtines medžio struktūras. Burlaiviui statyti Šiaurinio molo ir lūžo pusiau. buvo naudoti medžiai, augę 1704–1838 m. laikotar- Klaipėdos universiteto Baltijos šalių istorijos piu. Ąžuolai burlaiviui kirsti 1838 m. rudens – 1839 ir archeologijos instituto profesorius Vladas Žulkus m. pavasario sezonu Gdansko (Šiaurės Pomeranijos) pranešime „Medinių laivų liekanos priekrantės van- regione. Tikslesnį kilmės regioną identifikuoti padėtų denyse ir pakrantėje. Jų išsaugojimo galimybės“ pa- sudarytų rievių serijų palyginimas su labiau lokalio- sidalino instituto Povandeninių tyrimų centro (įsteigtas mis, atskiras Lenkijos (ar šiaurės Vokietijos) vietoves 2003) mokslininkų ir narų nuo 1986 m. sukauptais reprezentuojančiomis ąžuolo rievių serijomis. duomenimis apie nuskendusių burlaivių liekanas Lietuvos pajūryje. Daugeliu atvejų atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai ir fiksacijos. Jų metu ir atliekant pakartotines apžiūras, pastebėta, kad po vande- niu esančios laivų liekanos dėl dugno nešmenų ir vandens cirkuliacinio poveikio palaipsniui nyksta arba yra užnešamos. Galvojant apie povandeninio paveldo objektų ateitį, siūloma nuo radikalių gamtos poveikių apsaugotoje vietoje įrengti povandenį istorinių laivų liekanų parką rekreaciniam nardymui. V. Žulkus pastebėjo, kad 2007 m. Melnragės paplūdimyje tyrinėtos išplauto laivo liekanos („W-17“) gali būti fragmentas to paties burlaivio, kurio laivagalio dalis išplauta 2014 m. lapkritį. Buvo paminėta, kad į Lietu- vos kultūros paveldo vertybių registrą (2015 m. duo- Burlaivio korpuso vizija, Fot. L. Norkevičius menimis) įtraukta 10 saugotinų laivų liekanų vietų. Klaipėdos universiteto Jūrų technikos Iki šiol nėra teisinių dokumentų, aiškiai nustatančių fakulteto Laivo inžinerijos katedros studentas Lukas povandeninių laivų liekanų valstybės teritoriniuose Norkevičius ir laivų konstruktorius Gvidas Misiūnas vandenyse išsaugojimo tvarką ir eksploatavimo pri- skirtingais metodais pabandė rekonstruoti Melnragės oritetus. burlaivį. L. Norkevičiaus pranešimas „Klaipėdos krašto senovinio burlaivio architektūros atkūrimas Dendrochronologiniai tyrimai ir burlaivio ir techninių charakteristikų nustatymas“ pareng- rekonstrukcijos modeliai tas pagal bakalauro studijų baigiamąjį darbą (vadovas dr. V. Djačkov). Jame apžvelgta senovinių laivų Nacionalinio muziejaus Lietuvos didžiųjų konstrukcijos raida Europoje, pasitelkus „Autoship“ kunigaikščių Valdovų rūmų aukščiausios kategorijos programą, atlikti išlikusios laivagalio dalies geome- restauravimo technologė dendrochronologė dr. Rūtilė triniai matavimai ir gautos laivo korpuso projekci- Pukienė pristatė Melnragės burlaivio liekanų data- jos. Sudarytas laivo teorinis brėžinys ir „Autocad“ vimo dendrochronologiniu metodu rezultatus. Ty- programa sukurtas trimatis laivo modelio vaizdas, rimu, kai nagrinėjamas medžio amžius pagal rievių remiantis barko ‚‚Minerva“ matavimais. Tyrimo kiekį, galima ganėtinai tiksliai nustatyti, kada nup- duomenys leidžia daryti prielaidą, kad Melnragės jautas medis, kuris vėliau buvo panaudotas burlaivio burlaivis konstrukcijos tipu panašus į XIX a. vi- statybai. Dendrochronologiniams tyrimams medi- duryje Klaipėdoje statytus barkus. „Flow 3D“ pro-

109 grama atliktas vandens pasipriešinimą laivo korpuso „Cutty Sark“ Londone), Švedijos („Vasa“ Stokhol- judėjimui įvertinantis virtualus eksperimentas. G. me), Danijos (Skuldelevo laivai Roskildės vikingų Misiūnas pranešime „Burlaivio rekonstrukcija laivų laivo muziejuje), Norvegijos (IX a. Osebergo laivo architektūros požiūriu“ pristatė skaičiavimus, kuriais ir „Barcode 6“ projektai Osle), Estijos (Estijos jūrų nustatė galimus pagrindinius laivo dydžius: ilgis ties muziejaus Taline konservavimo ir eksponavimo pro- vaterlinija – 28 m, grimzlė – 3 m, bortų aukštis – per jektai) ir Latvijos (XIII a. Rygos laivo liekanos). R. 4 m, buringumas – apie 470 m2. Jo teigimu, viduti- Adomavičius pažymėjo, kad išsaugotų XIX a. vidurio nis reiso greitis per visą pavasario – vasaros – rudens ar pabaigos Baltijos jūros regiono medinių burlaivių sezoną Baltijos jūroje galėjo būti apie 4–5 mazgus pavyzdžių yra vienetai. Jie išsaugoti kaip vientisas (jūrmylės per valandą). burlaivis, stovintis prie krantinės ar doke. Regiono istorinių laivų konservavimo pavyzdžiai ir patirtys Panašaus tipo eksponatų eksponavimas sietinos su IX–XIV a. burlaiviais, rečiau su XVI– XVIII a. istoriniais laivais. Eksponuojant siekiama Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istori- iš dalies laivo atkurti „visą laivą“ – ištisą korpuso jos skyriaus muziejininkas-istorikas Dainius Elertas kontūrą. Galutinio įmuziejinimo etapo – eksponavi- pranešimu „Laivų ir valčių ekspozicija: problemos ir sprendimai“ pristatė muziejaus patirtį eksponuojant istorinius laivus ar jų dalis. Jo nuomone, laivų išsaugojimas ekspozicijoje daugiausia priklauso nuo meteorologinių pokyčių, natūralaus irimo procesų, aplinkos poveikio (tarša, vibracija ir kt.), vandal- izmo, lankytojų srautų bei tinkamos ar netinkamos priežiūros. Išskiriamos didžiausios problemos, su kuriomis susiduriama eksponuojant didelius eksponatus (laivus): sudėtingas transportavimas, būtina pritaikyta aplinka ir pateikimo įrengimai, eksponato ir lankytojų saugumo užtikrinimas. Apibendrindamas D. Elertas pabrėžė kūrybiškumo faktoriaus reikšmę rengiant ekspozicijas su „nepatogiais“ eksponatais.

Vikingų laivas „Skuldelev II“, Vikingų laivo muziejus Roskildėje (Danija)

Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus muziejininko-istoriko Romualdo Adomavičiaus pranešime „Burlaivių, jų liekanų įmuziejinimas: patirtis ir pavyzdžiai“ kalbėta apie istorinius laivus-muziejus, istorinių burlaivių konservavimą ir eksponavimą. Pateikti Didžiosios Britanijos („Mary Rose“ ir „Victory“ Portsmute, Barkas „Sigyn“, Turku (Suomija)

110 mo – įgyvendinimas priklauso nuo daugelio sąlygų: korpuso kontūro erdvėje, D. Elertas atkreipė dėmesį į vietos erdvės ir matmenų, mikroklimato, techninių būtinybę tokio tipo eksponatui surasti uždarą patalpą galimybių, kūrybinio sumanymo ir finansinių išteklių. ir XIX a. pusinių modelių reikšmę atkuriant burlaivio korpuso formas. Apibendrinimas Pripažinta, kad iš jūros į krantą išmestų burlaivio liekanų įmuziejinimo procesas yra veiksmų Konferencijos baigiamuoju akordu tapu- programa su aiškia darbų strategija ir ateities vizija. sioje diskusijoje didelių istorinių laivų liekanų Atlikti pradiniai burlaivio liekanų istorinio konteks- išsaugojimo, eksponavimo, konstrukcijų ir techninių to ir datavimo tyrimai, šiuo metu vyksta pasyvusis sprendimų tema laivų inžinierius ir konstruktorius konservavimas – mediena džiovinama natūraliomis Henrikas Mališauskas paragino ištirti Melnragės bur- sąlygomis (po stogine). Neabejojama, kad konferen- laivio nuskendimo priežastis, skatino ieškoti jūros cijos pranešimų pagrindu gauta informacija bus naud- dugne kitos laivo dalies. Jo manymu, tiksliau nus- inga sprendžiant Melnragės burlaivio liekanų ekspo- tatyti laivo amžių padėtų metalų tyrimai, matmenis navimo klausimus, o pateikti pavyzdžiai pasitarnaus – naudotų apkalos (korpuso) lentų storio ir matmenų ir vizijos įgyvendinimui. charakteristikos. Eksponavimo klausimu G. Misiūnas siūlė įvertinti galimybę išdėlioti atskiras laivo dalis

Nuorodos: metalinis pirštas/kaištis; išlikęs vaterlinijos žymėjimas / įrėžimai medyje romėniškais skaičiais: nuo V iki XI, gal- 1 Atliktų matavimų, laivo fragmentą parsigabenus į Lie- būt ir XII, XIII skaitmenų); špantai (prie korpuso) – 13 tuvos jūrų muziejaus teritoriją, duomenys: kilis – 5,5 x vnt.: ilgis nuo 1,5 iki 5 m, plotis apie 40 cm, aukštis apie 0,35 x 0,25–0,32 m; achterštevenis (laivagalio sija) – 4,8 30 cm; špantų fragmentai (palaidi) – 6 vnt.: ilgis nuo 1,5 x 0,26 x 0,43 m (išlikę penki metaliniai apkaustai su ki- iki 2 m, plotis apie 30 cm, aukštis apie 30 cm; borto len- pomis (http://is.ku.lt/zodynas/index/view/zodis/26333) tos (prie korpuso) – 17 vnt.: ilgis nuo 2 iki 8,2 m, plotis vairo plunksnai įstatyti; išlikęs vienas metalinis apkaus- 21–29 cm, storis 6–9 cm; borto lentos (palaidos) – 12 tas, jungiantis kilį ir achterštevenį; vienoje iš kipų likęs vnt.: ilgis nuo 3 iki 10 m, plotis 23–27 cm, storis 6–9 cm.

Gift from the Sea at Klaipėda Sea Port Gate: the Beginning of one Exhibit’s History

Romualdas Adomavičius Lithuanian Sea Museum

The scientific-practical conference “The Ex- samples of wood in order to establish more concrete hibits form the Sea Depths: Romance and Reality” timing were taken. At present, the process of passive was organized on 17th March 2016 in the building preservation by the principle of natural drying under of Dolphinarium at Maritime Museum in Klaipėda. temporary shelter is carried out. Later the problems of The exhibition was dedicated to discuss the issues of active preservation and exhibiting will be solved. The housing at the museum the remains of wooden sail- conference helped to familiarize with the remains, the boat of the 19th century, thrown onto the Melnragė historical context of their occurrence at Klaipėda sea- shore on November 2014, as well as the common entrance, the possibilities of ship recovery, as well as maritime heritage problems in Lithuania. museologists’ experience related to similar exhibits. The mentioned remains of Melnragė sailboat during the complex logistical operation occurred in the museum’s territory, the initial fixation of boat’s part, its documentation were carried out, as well as the

111 LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI 2016, nr. 15

XIX mokslinė konferencija DVARŲ KULTŪRA LIETUVOS MUZIEJUOSE Žemaičių dailės muziejus

Sudarytojai: Dalius Avižinis Dainius Elertas Redaktorė: Genė Mumėnienė Vertėja į anglų k. ir redaktorė: Solveiga Sušinskienė Dizainerė maketuotoja: Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė (UAB SAVAS TAKAS ir ko)

Tiražas 300 egz. Išleido: UAB SAVAS TAKAS ir ko, Didžioji g. 4, LT-01128 Vilnius Tel. +370 5 23 13 742, el. paštas: [email protected] Spausdino: UAB Pozicija, S. Žukausko 49, LT- 09131 Vilnius Tel. +370 5 24 29 036, el. paštas: [email protected]