Kultūros Barai

Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Arūnas Spraunius. Palaiminti, kurie niekuo nesistebi, arba Vadybininkų rojus / 2 Problemos ir idėjos Rengia Daniel Daianu. Rinkos ir visuomenė. Kai aukštieji finansai žaloja ekonomiką ir niokoja demokratiją / 5 Almantas SAMALAVIČIUS Almantas Samalavičius. Išmintimi grįsta ekonomika. Kas lemia Ernsto Fritzo (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ Schumacherio idėjų tvarumą / 10 (teatras) 2 62 38 61 Kūryba ir kūrėjai Rūta Gaidamavičiūtė Vaidilutė Brazauskaitė. Justinas Vaitiekūnas: 2006-2011 m. ataskaita / 16 (muzika) 2 62 38 61 Marija REPŠYTĖ. Prorečiais. Keletas žodžių mano tapybos dėstytojui Justinui Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Vaitiekūnui / 17 Tadas GINDRĖNAS Rūta Mažeikienė. Apie šiuolaikinį šokį, vyrų choreografiją, kūno vaizdinius ir festivalį (dailininkas) 2 61 05 38 AURA’21 / 18 Kristina SABUKIENĖ mindaugas PELECKIS. Eksperimentinės muzikos ištakos ir subkultūra. Nuo tylos iki (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Dalia MEČKAUSKAITĖ triukšmo, nuo klasikos iki šokių aikštelių / 23 (korektorė) Karilė NEFAITĖ. Komercinė estetika: šiandienos fenomenas ar ilga meno tradicija? / 28 Irena Žaganevičienė Kristina Civinskienė. Paveikslo kodas: temperamentas ir charakteris. Audronės (buhalterė) 2 62 31 04 Petrašiūnaitės ir Laimos Drazdauskaitės tapyba / 33 Kęstutis ŠAPOKA. Apie peraugusį buožgalvį ir budistų nušvitėlį. Roko Dovydėno Redakcinė kolegija „Plėviakojis vs Luohanas“ / 35 Žvilgsnis į Lenkijos šiandieną dokumentinio kino fone. Su Varšuvos dokumentinių filmų Vytautas BERENIS festivalio direktore Dorota Roszkowska kalbasi Tomas Kavaliauskas / 39 Endre Bojtár (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Stasys EIDRIGEVIČIUS. Tarp gimtadienių ir mirčių / 45 Pietro U. Dini (Italija) Visuotinis psichodarbininkų ir duomenkasių kongresas Alytuje – futbolas, orgonas ir Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) karo žaidimas / 49 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Tomas Kiauka Dailės terapija: ištakos ir įtakos Algis Mickūnas Kęstutis ŠAPOKA. Beprotybė – tai sapnas, virtęs tikrove? / 52 Liana RuokytĖ (Skandinavija) Praeities dabartis Vygantas Vareikis Virgilijus Čepaitis. Kodėl pristigome drąsos įvertinti savo praeitį / 62 Kazys Varnelis jr. (JAV) Vladas Terleckas. Nauji mitai, išplaunantys ribą tarp gėrio ir blogio, arba Nesaikingai nupudruotas Justas Paleckis / 71 Redakcijos adresas Retrospektyva Ernestas VASILIAUSKAS. Vertingas 1702 m. šaltinis apie Šiaurės Lietuvos tiltus ir Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], kraštovaizdį / 81 [email protected] Apie knygas Faksas: 2 62 38 61 Astrida Petraitytė. Taip XVII amžiuje mūsų gentainių gyventa… / 84 Domininkas Burba. Menininko žvilgsnis į Liubavo dvaro istoriją / 87 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Vytautas BERENIS. Paminklas mecenatams / 91 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Šnipų patarimai / 93 Summaries / 94 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę

Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine partneris. www.eurozine.com Viršelio 1 p.: Denis OPPENHEIM. Gerianti struktūra su inksto formos baseinu 4 p.: Magdalena ABAKANOWICZ. Neatpažinto augimo erdvė. Europos parkas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Arūnas Spraunius

Palaiminti, kurie niekuo nesistebi, arba Vadybininkų rojus

ukaupę pakankamai patirties, jie seniausiai gy- Netrūksta manančių, kad dabartinis virsmas ...Svena „koveriais“ ir neįsivaizduoja, kad galėtų prilygsta pasaulio pabaigai, vis dėlto lygiai taip būti kitaip. Todėl jūsų nuostaba neprivers jų stebėtis, pat (ne)pagrįstai galima teigti, kad tai intermedinis tiesą sakant, nepadarys jokio įspūdžio. Nepakartoja- tarpulaikis, kol keičiamos dar vieno raidos veiksmo mas turinys svarbus nebent jums pačiam, nes daugu- dekoracijos. Jos buvo keičiamos jau ne kartą, todėl mai dėl jo nei šilta, nei šalta. beveik visi (mobilūs ir neatžagareiviai, o kitokių be- Vis dėlto dabartinė būklė turi fundamentalų įspau- veik nelikę) turi įgiję reikiamos patirties ir įgūdžių. dą, sietiną (nebūtinai tiesiogiai) su teksto raida. Pra- Be to – ir tai turbūt svarbiausia, – visi yra įtraukti, ėjus daugiau kaip 550 metų po to, kai ponas Johanas tad turi ką veikti. Apsilankykite dailės galerijoje ir Gutenbergas, nusižiūrėjęs nuo vyndarių, sugalvojo tapkite videoinstaliacijos, kurią lydi neprofesionalo spaudos presą ir 1455 m. vasario 23-iąją išspausdino atliekamas performansas, dalyviais. Pagaliau galite pirmąją knygą, regime šio žanro, valdingai viešpata- neiti – estetika ir be jūsų dalyvavimo vis labiau „ap- vusio keletą amžių, saulėlydį. sigyvena“ apyvokos daiktuose. Sentencija „Visi yra menininkai, bet tik menininkai tą žino“ dabar skamba jau tik kaip sentimentaloka ištarmė. Kam nors tai atrodys nusikalstamai netikėta, bet veikiausiai tokia reikalų padėtis logiška (ar ji teisinga – parodys laikas). Bet kokiam – taigi ir turinio – viešpatavimui anksčiau ar vėliau ateina galas. Daugėja manančių, kad turinio lūkesčiai dabar sietini su technologijų savimone. Ne technologine, o būtent technologijų. Pernai rudenį iš Džordžijos valstijos kari- nės bazės Fort Benning savarankiškai pakilo du nepilotuojami lėktuvai. Pasiekę reikiamą aukštį, aparatai bazės teritorijoje ėmė ieškoti Nepilotuojamas lėktuvas oranžinio/žydro/žalio tento. Visas operacijas

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 bepiločiai atliko patys, be jokių žmogaus (operato- universitete birželį pasirodė afišos, kviečiančios stu- riaus) nurodymų. Po 20 minučių vienas aparatas, dentus dalyvauti Osamai bin Ladenui skirtų eilėraš- kompiuteriu apdorojęs jame įrengto fotoaparato pa- čių konkurse. Velionis Al Qaedos lyderis vis dar yra darytas nuotraukas, surado tentą ir susisiekė su kitu tinkamas, paklausus prekės ženklas. nepilotuojamu lėktuvu. Šis priartėjo prie radinio ir Tokiame kontekste nebėra konceptualios prasmės dar sykį jį išstudijavo. Po to vienas iš bepiločių pa- kalbėti apie asmeninę poziciją ar vertybes, kurias de- siuntė signalą ant žemės esančiam automobiliui ro- klaruojate. Atvirai deklaruoti savo poziciją neracio- botui, kad šis viską patikrintų paskutinį kartą. Taigi nalu, gal net nesaugu. Tikrą teisę į pažiūras turi tik atakos objektas buvo patikrintas tris kartus. Ameri- projektų savininkai. kos inžinierių sukonstruotas kol kas tobuliausias pa- Baimė dėl išlikimo (esi, jeigu dalyvauji, priešingu saulyje karinis robotas sudėtingo landšafto vietovėse atveju tavęs apskritai nėra, o nebūtis visais laikais kėlė gali gabenti iki 150 kilogramų krovinį, palengvinda- iracionalų, pirmapradį siaubą – šiuo atžvilgiu niekas mas pėstininkų dalią. Jau apžvelgiamoje ateityje pla- kol kas nepasikeitė) skatina aktyvumą, ir viešoji er- nuojama aprūpinti jį šaunamuoju ginklu – jei taip, dvė tiesiog trykšta intermediniu žavesiu. Tarkime, ką vadinasi, ir savimone, leisiančia nuspręsti, kada pra- manote apie viešus eksperto patarimus, kad skęstant dėti ataką. laivui reikia skubiai ieškoti laisvos gelbėjimo valties? Izraelio farmacijos kompanijos Compugen moksli- Be abejo, ši įžvalga jokiomis aplinkybėmis neateitų ninkai, susieję matematiką, biologiją, kompiuteriją ir į galvą nuovokesnei namų šeimininkei. Arba štai organinę chemiją, kuria preparatus, kuriuos vadina itin subtili ekspertinė informacija apie tai, kad pusė „prognozuojančiais vaistais“. Be abejo, iki visaverčio šalies gyventojų netaupo žiemą brangsiančiam cen- prognozavimo, vaistams reaguojant į tai, kaip genai tralizuotam šildymui. Galima rinktis vieną iš dviejų reguliuoja baltymų gamybą, dar toloka, bet jau aki- išvadų: pusė valstybės gyventojų yra arba nepataiso- vaizdu, kad globalus technologinis rojus tikrai nebus mai ir nusikalstamai lengvabūdiški mulkiai, arba jie toks, kokio tikėjosi dauguma prasmės romantikų. tiesiog neturi galimybių garbingai gyventi iš savo pa- Rinkodaros valdomoje tikrovėje deramasi tik dėl jamų. Vienoje žiniasklaidos paviešintoje ataskaitoje tų aplinkybių, kurios susijusios su reitingu ir kaina, konstatuojama, kad pagrindinė Baltijos šalių proble- bet niekada dėl turinio. Svarbiausia yra dalyvauti. ma yra gyventojų skaičiaus mažėjimas, kurį lemia Indiferentiška globali žiniasklaida „ima“ tik įspū- smunkantis gimstamumas ir didėjanti emigracija. dingiausius tikrovės faktus. Visas pasaulis (jei tik Tai būsiąs iššūkis viešųjų paslaugų, švietimo, svei- pageidavo) galėjo stebėti, kaip traukiasi iš gyvenimo katos apsaugos, savivaldos ir kitiems viešojo gyveni- popiežius Jonas Paulius II. 2006-ųjų birželio 8-ąją mo sektoriams. Įdomu, ką apie tai manytų minėtoji BBC visą dieną kas penkias minutes rodė Alu Mu- namų šeimininkė? sabo al Zarqawio, vieno iš Al Qaedos lyderių por- Galima naiviai klausti: kada intelektualinė kon- tretą su užrašu „al-Zarqawi killed“. O dabar visi junktūra yra tokia palanki, kad kreipia dėmesį į pamažu primiršta vaikus iššaudžiusį norvegą Brei- vienokias ar kitokias aplinkybes? Aišku ir be klau- viką. Viešajai erdvei šie pavyzdžiai yra „tos pačios simų: jei nepalanki, bet koks faktas nieko nereiškia prigimties“ – juos susieja efemeriška prekės ženklo ir nereikš tol, kol konjunktūra nepasikeis. O keisti gyvavimo trukmė viešosios erdvės platybėse. Tikro- konjunktūrą yra profesionalų, bet ne visuomenės vė tokia sterili ir indiferentiška, kad fakto/fantomo reikalas. Ekspertų nuomonė nekvestionuojama arba „gyvenimą“ aktualizuoja nebent egzotiškesnė detalė. ją kvestionuoja kiti viešieji profesionalai. Nuovoki Žvilgsnis veikiausiai užklius už The New York Times namų šeimininkė, be abejo, irgi gali kvestionuoti, žinutės (07-28) apie tai, kad Pakistano Pendžabo bet tik savo virtuvėje, o jos įžvalgą kas nors būtinai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 3 daryti. Be to, uždirbti leidžiančios taisyklės pasi- žymi mobilumu, nes visuotinai persismelkiantis ir persidengiantis globalumas verčia jas nuolatos per- žiūrėti. Tempas yra lemiamas faktorius, nes pasaulis darosi vis ankštesnis. Žurnale Esquire šiemet sausį paskelbtame interviu net ir toks sėkmės kūdikis kaip Flavio Briatore, Formulės-1, viešbučių ir klubų tinklo savininkas, pripažino, kad jo jaunystės metais gali- mybių būta daugiau – jei turėjai smegenų, nesunkiai gaudavai gerai apmokamą darbą. Dabar net ir pro- tingiausieji neretai priversti dirbti padavėjais. Šiaip nenuostabu, kad viešai kalba tik disponuo- jantys galia ar/ir regalijomis. Ne iš piršto laužtos kalbos, kad publicistikos ir žurnalistikos žanrai nyksta visame pasaulyje, juos išstumia viešųjų ryšių tekstai. Be viešųjų ryšių jau neįsigysi nieko. Galima pasikal- bėti ir noriai, entuziastingai šnekama nebent apie techninius ir technologinius dalykus vartotojams suprantama (orientuota į vidurkį) kalba. Arba žmonės, iš inercijos vis dar vadinami žurnalistais, stropiai transliuoja tai, ką nurodo darbdaviai. Banalybėmis ir neprilygstamu lėkštumu stebisi René Magritte. Terapeutas. 1937. Aliejus (viešai ar neviešai, jau net nesvarbu) nebent nepa- taisomi naivuoliai. Tegul stebisi. Teiginį, kad išsila- perkels į viešumą, nes įžvalgų rinkos taisyklės reika- vinimą vertina tik soti visuomenė, veikiausiai teks lauja, kad kuo greičiau būtų sukauptas pakankamas koreguoti. Ir sočios, ir nesočios visuomenės nariai (visas) jų komplektas. dabar vertina išimtinai rentabilų, taigi tik technolo- Patikimiausias būdas išlikti – suspėti savąją bet ginį išsilavinimą. Vienintelis vertas dėmesio dalykas, kokio įvykio interpretaciją „ištransliuoti“ pirmam ar kai kalbama, pavyzdžiui, apie René Magritte’o „Tera- vienam iš pirmųjų, nes interpretacijų rinkinys nedi- peutą“, yra nebent naujausias paveikslo kainos šuo- delis ir dažniausiai gana standartinis. Nespėjusiems lis meno rinkoje. Liepos pabaigoje Stanforde (JAV, tenka rinktis iš to, kas liko, geriausia – kuo neįpras- Konektikuto valstija) aukcione buvo parduoti Auš- tesnę arba absurdiškesnę tezę ar prielaidą, nesvarbu, vico konclagerio „mirties angelui“ daktarui Jozefui kokiu klausimu. Tikslas paprastas – publika privalo Mengele’i priklausę popieriai – beveik keturi tūks- praryti verbalinį jauką iki kito karto, kurį pražiopso tančiai dienoraščių, laiškų, piešinių ir eilėraščių pus- tik neprofesionalai. Pagal rangą ir svorį surikiuotos lapių. Pradinė kaina siekė 400 tūkstančių dolerių. versijos, tinkamos „visais gyvenimo atvejais“, užpil- Ar tokia tikrovė jauki gyventi? Vienareikšmiško do konkrečios viešosios erdvės lauką, kuris šiaip jau atsakymo tikriausiai nėra, jo nė nereikia. Vis dėlto linkęs atsikratyti turinio paprasčiausio voliuntariz- vienas dalykas beveik neabejotinas – „technologinė“ mo naudai. Nori kalbėti – iš pradžių uždirbk pagal tikrovė yra nepaprastai, žūtbūtinai žvalinanti. Kad taisykles, kurios šioje konkrečioje erdvėje leidžia tą išliktum, turi būti žvalus. Kitos išeities nėra.

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Problemos ir idėjos

Daniel DAIANU

RINKOS IR VISUOMENĖ

Kai aukštieji finansai žaloja ekonomiką ir niokoja demokratiją

e Monde 2008 m. gegužės 22 d. paskelbė atvirą laiš- egzotiškų, dažnai menkaverčių finansinių produktų Lką, kurį pasirašė trys buvę Europos Komisijos pre- primygtinis brukimas, beatodairiškai siekiant kuo grei- zidentai, devyni buvę ES šalių premjerai ir penki buvę čiau gauti maksimalų pelną, ir aklas rizikos veiksnių finansų ministrai (tarp jų ir aš).1 Tekste „Finansų rinkos nepaisymas lėmė, kad pagrindiniai aukštųjų finansų neturi mūsų valdyti“ nubrėžėme kontūrus niokojančios komponentai destabilizavo ekonomiką kaip visumą. finansų krizės, kuri labai susilpnino Vakarų visuome- Paradigma, aukštinanti finansinių rinkų saviregulia- nes. Kaip tik tuo metu aukščiausi Europos Komisijos ciją, vadinamoji „efektyvių rinkų hipotezė“ – o būtent ir Europos centrinio banko pareigūnai didžiavosi euro- ja rėmėsi pagrindiniai centriniai bankai, – pasirodė pinės ekonomikos „stiprybe“ ir tvirtino, kad ES bankai esanti klaidinga. Tai, kaip per pastaruosius du dešim- niekaip nesusiję su abejotinos kilmės finansiniais pro- tmečius klostėsi finansinis tarpininkavimas, nepapras- duktais ir jų sklaida. Jie taip pat įtikinėjo visuomenę, tai padidino sisteminę riziką. Andrew Haldane’as, An- kad finansų krizė veikiausiai neįveiks Atlanto. Matėme, glijos banko tyrimų vadovas, teigia, kad nepaprastai kas įvyko žlugus, Lehman Brothers – tą pačią akimirką smuko ekonomikos pajėgumas. Taip pat vertėtų prisi- finansinės bėdos užgriuvo ir Europą. minti, kaip šitą finansų pasaulio éminence grise (pilkąjį Per krizę nedavė ramybės du dalykai. Nebūčiau apie kardinolą) įvertino Alexandre’as Lamfalussy, jau prieš juos rašęs, bet neseniai per visuomeninę televiziją pa- dešimt metų įspėjęs, kad užstatų bumas ir „šešėlinio mačiau bankininką, kuris nerūpestingai dėstė, kad pa- bankų sektoriaus“, išvengiančio tiek reguliavimo, tiek grindinė banko misija yra pasirūpinti indėlininkų pini- priežiūros, plėtra, daro ekonomiką vis labiau ir labiau gais, esą bankas turįs būti patikimas. Mane nustebino pažeidžiamą.2 Dabartinė krizė privertė vyriausybes ir šie jo žodžiai, nes buvo vieša paslaptis, kad bankui, centrinius bankus iš naujo atrasti, kad finansinis stabi- kuriam jis atstovauja, valstybė per krizę davė užstatą iš lumas yra esminis, jei ne svarbiausias, politikos rūpes- biudžeto, nors tas bankas susijęs su labai abejotinos kil- tis, tačiau šis atradimas padarytas tik patyrus siaubin- mės finansiniais produktais ir jų sklaida. gus ekonominius ir socialinius nuostolius. Akivaizdu, daugelis finansininkų iki šiol nepripa- Neanalizuosiu pastaraisiais dešimtmečiais padary- žįsta, net nesuvokia savo vaidmens ir kaltės dėl to, kad tų finansinio tarpininkavimo klaidų, nuo to laiko, kai kilo tokia šios industrijos krizė, kokiai gyvojoje at- prasidėjo krizė, esu tai aptaręs ne kartą, tiek raštu, tiek mintyje prilygsta tik praėjusio amžiaus 3-iojo ir 4-ojo pasisakydamas Europos Parlamente – buvau praneši- dešimtmečių Didžioji depresija. Atsainus požiūris į fi- mo, reikalaujančio radikaliai keisti finansinių rinkų nansinius saugiklius, plataus spektro, švelniai tariant, reguliavimą ir valdymą, bendraautoris. Daugybę kartų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 5 pasisakiau prieš dereguliacijos bangą, nusiritusią JAV, riškos finansų industrijos plėtros, paklupdžiusios abi prieš Glasso-Steagalo* įstatymo panaikinimą 1999-aisiais šalis, pavyzdžiai. ir Prekių užsakymo skolon modernizavimo akto pri- Tačiau blogiausia tai, kad ši krizė skatina rinką su- ėmimą 2000-aisiais. O dabar įsibėgėja du ypač didelį sitelkti ir buriasi dar didesnės finansinės grupės. Jų nerimą man keliantys procesai ir panašu, kad juos abu didumas reiškia, kad sisteminės rizikos nepaisoma ir paskatino ši finansinė krizė. ji gali net didėti. Būtina didinti pačių bankų kapitalą, užtikrinti likvidumą, reikia, kad Europos sisteminės ri- „Pernelyg didelės, kad sužlugtų“ zikos taryba taikytų griežtesnę priežiūrą, tačiau ar šios priemonės įstengs susidoroti su rizikingomis prekybos Pirmasis procesas susijęs su tuo, kas vyksta pačioje operacijomis, kurias vykdo tos gigantiškos grupės? Kai finansų industrijoje. Baimė, kad ištirps finansai, priver- kurie analitikai, teigia, kad Bazelis III* turėtų padidin- tė vyriausybes įsikišti, ir tos finansinės grupės, kurios ti inkarinį kapitalą iki 14 proc. Tačiau net ir tokio pa- atrodė „pernelyg didelės, kad sužlugtų“, buvo išgelbė- dvigubinimo gali būti negana. „Pernelyg didelių, kad tos. Tiesa, šią stambaus masto operaciją lydėjo bandy- sužlugtų“ sindromas ir toliau įkaitėmis laikys vyriausy- mai reformuoti finansų rinkos reguliavimą ir valdymą. bes, jei su juo nebus tinkamai susidorota. Maržos limitai, reikalavimai didinti kapitalą ir užtikrin- Rimtai iškreipiama pati rinkos ekonomikos lo- ti likvidumą, derivatyvų1** reguliavimas, pelno schemų gika. Visiškai nepriimtina, kad finansų industrijos pokyčiai ir prekybos nuosavybe suvaržymai pamažu nuostoliai būtų pakartotinai „socializuojami“ iš mo- buvo atstatyti į prieškrizinį lygį beveik visame pasau- kesčių mokėtojų kišenės, nors darbdavių ir kapitalo lyje. Keista, bet Adairas Turneris, Jungtinės Karalystės (aukštųjų finansų) „maklerių“ pajamos apsaugomos, Finansinių paslaugų agentūros vadovas, ir Mervynas esą vengiant „sisteminės rizikos“. Tokia laikysena yra Kingas, Anglijos banko valdytojas, šiuo atžvilgiu pasi- amorali, ji rodo, kad ekonomika, bent kai kurios jos rodė drąsesni už savo kolegas kontinentinėje Europoje. funkcijos, jau supuvo. Veikiausiai taip elgtis paskatino liūdna patirtis – perne- Laidavimas už finansines grupes primetė moralinę lyg didelė plėtra, kurią Londono komercinis ir finansi- naštą. Priemonės, kurių buvo imtasi, tvarkant „pernelyg nis centras patyrė pastaraisiais dešimtmečiais, išmušė didelių, kad sužlugtų“ reikalus, yra neadekvačios, nes vi- iš pusiausvyros britų ekonomiką, todėl per krizę ji buvo suomenė yra laikoma jų įkaite ar „belaisve“. Kodėl nepri- itin pažeidžiama. Airija ir Islandija – kiti du beatodai- ėmus nepasitikėjimo finansinėmis grupėmis įstatymo, koks praėjusiame amžiuje padėjo pažaboti kitas – naftos, * 1933 m. priimtas bankų įstatymas (dar vadinamas Glass-Steagall įstatymu) telekomunikacijų – industrijas? Jungtinėje Karalystėje atskyrė komercinius bankus nuo jų filialų, kurie užsiimdavo investicine vei- speciali komisija jau pasiūlė priemonės, kurios užkirstų kla. (čia ir kitur pastabos vertėjo.) kelią bankams imtis rizikingų investicinių (prekybos) ** Išvestinė kredito priemonė (IKP) arba kredito derivatyvas (angl. credit de- operacijų. Tačiau ar to pakaks? rivative) – finansinės rizikos perleidimo instrumentas, skolos pardavimo Verčia susimąstyti tai, kad ši netikusi praktika – ope- sutartis. IKP rinka gali būti sukurta iš bet ko, kas turi parduodamąją vertę. racijos, susijusios su didžiule rizika, – tęsiama toliau. Obligacijų ir kreditų IKP rinka būtų vienas iš pavyzdžių. 2008 m. prekybos šioje srityje apyvarta viršijo 56 trilijonus dolerių; tikslus skaičius nežinomas, * Nauji bankų priežiūros reikalavimai, vadinamasis Bazelio III paketas, labiau- dėl šios rinkos nepavaldumo valstybiniam reglamentavimui. Warrenas Buf- siai paveiks britų ir šveicarų bankus, kurie turi didelius investicinės ban- fettas, stambus amerikiečių investicinių rinkų žaidėjas, IKP vadina „finansi- kininkystės padalinius. Bazelio III taisyklės numato griežtesnius kapitalo niais masinio naikinimo ginklais“. Iki 2008 m. pasaulio ekonominės krizės reikalavimus didesnės rizikos turtui. Pagal naujas Bazelio taisykles kapitalo IKP leido Volstrito ir kitų finansinių sostinių verslininkams, perpirkėjams pakankamumo reikalavimas bankams padidinimas nuo 2 proc. iki 7 proc. spekuliantams uždirbti milijardus. Be to, įvedami apribojimai bankininkų atlyginimams ir dividendams.

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Derivatyvų kiekis nepaliaujamai auga. Šeši didžiau- Grėsmė visuomenei si JAV bankai daugiau kaip 60 proc. pajamų gauna iš prekybos, kaip buvo ir prieš krizę. Tai reiškia, kad spe- Antras nerimą keliantis procesas susijęs su socialiniu kuliacijomis pagrįsta kazino pobūdžio bankininkystė ekonomikos kontekstu, o jų negalima atskirti. Vertėtų klesti kaip ir anksčiau. Kai Angela Merkel, Davidas Ca- tą prisiminti. Finansų ir ekonomikos krizė Europoje meronas ir Nicolas Sarkozy paragino aukštųjų finansų ir JAV skatina viduriniosios klasės eroziją. Tą lemia „maklerius“ prisiimti atsakomybę, jų vadai ėmė ciniš- įvairūs veiksniai: technologijų kaita ir dėl jos atsiradęs kai piktintis. didelis ypač aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis; Situacijos ydingumą rodo besitęsianti Graikijos fenomenalus ekonominis Azijos augimas, pasiglemžęs tragedija, atsidūrusi pačiame Europos finansinės nemažą Vakarų šalių rinkos dalį; viešoji politika, neį- dramos centre. Kadangi rizika užsikrėsti yra tokia vertinusi industrinės politikos reikšmės; ir, o tai ne ma- didelė – gili finansinė integracija ir panika gali dar žiau svarbu, finansų industrijos pernelyg didelė plėtra kartą įšaldyti rinkas dėl finansinių įsipareigojmų kai kurių kitų ekonomikos sektorių sąskaita. nevykdymo, – privataus sektoriaus įtraukimas arba Ekscesyvi finansų plėtra sukėlė didelius pelno pasis- „laidavimas už jį“, pertvarkant valstybės skolą, sukė- kirstymo tarp korporacijų ir pajamų pasiskirstymo vi- lė smarkų Europos centrinio banko pasipriešinimą. suomenės lygmenyje pokyčius. Pavyzdžiui, Jungtinėse Tačiau Graikijos skolų raštus turi stambiausi rinkos Valstijose per pastaruosius tris dešimtmečius finansų žaidėjai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai jau pasipelnė industrijos pelnas patrigubėjo. Kalbos apie „liaudies ka- iš laidavimo operacijų. pitalizmą“ negali nustelbti pastaraisiais dešimtmečiais Vyksta tragikomedija – fundamentalių rinkos aiškiai padidėjusio pajamų netolygumo. Kooperacijos ekonomikos taisyklių visiškai nepaisoma, o tie, ku- ir ekonominės plėtros organizacija (OECD) pateikė rie griebiasi nepamatuotos rizikos, neprisiima jokios niūrų vaizdą: XX a. tarp 9-ojo dešimtmečio vidurio ir atsakomybės už pasekmes. Tai, kas dabar vyksta, ga- 10-ojo dešimtmečio pabaigos pajamų netolygumas buvo lima teisinti sistemine rizika, tačiau rinkos susitelki- ryškus septyniolikoje iš dvidešimt dviejų industrinių ša- mas, didelių finansinių grupių (bankų) steigimas ir lių. JAV daugiausia uždirbančio 1 proc. asmenų pajamos nuolatinis ydingos praktikos kartojimas rodo: kalasi prieš mokesčių atskaitymą nuo 8 proc. 1974 m. išaugo būsimų krizių daigai. Panašu, kad krizės bus nuola- iki 18 proc. 2008 m. tinės. Kai „socialinis pyragas“ kyla kaip ant mielių arba pi- Kitas nerimą keliantis ženklas yra tai, kad finan- gios paskolos sukuria visos visuomenės turtėjimo iliu- sų industrija duoda atkirtį savo oponentams, ir gana ziją, pajamų netolygumas gal ir nekelia nerimo. Tačiau sėkmingai. Nei Europos Komisija ar šalių vyriau- kai „socialinį pyragą“ apima stagnacija ar jis ima ma- sybės, nei JAV administracija neturi pakankamai žėti, o augantis įsiskolinimas pradeda kandžiotis, tada galios, kad atsispirtų spaudimui. Grįžus į politiką akis badantis pajamų paskirstymo netolygumas kelia respublikonams, kyla pavojus, kad Doddo-Francko* didelę įtampą ir darosi pavojingas. Net Vokietijoje, kuri įstatymas pamažu irgi ištirps. Panašiai gali atsitikti įkūnija „socialinės rinkos ekonomikos“ sėkmę ir kurios ir Europoje. ekonomika itin produktyvi, vidutinės realios darbuoto- jų pajamos per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 6 proc. * Vadinamuoju Doddo-Francko įstatymu siekiama mažinti finansų sistemai Veikiausiai tai kaina, kurią teko sumokėti už skausmin- kylančią riziką, reguliavimo institucijoms suteikti didesnius bankų ir finansų gą susivienijimą ir apsaugą nuo išorės konkurentų iššū- įstaigų priežiūros įgaliojimus, teisę likviduoti didelius probleminius bankus. kių. Bet nekontroliuojamai didėjantis netolygumas vis Pasak Baracko Obamos, tai reforma, „kurią įvykdžius mokesčių mokėtojai tiek daro žalą „lygių galimybių“ politikai, kuri buvo di- daugiau niekada nemokės už Volstrito klaidas iš savo kišenės“. džiulis civilizuotos, teisingos visuomenės laimėjimas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 7 Norėčiau išsamiau aptarti viduriniosios klasės ero- klasės“ cituoja korporacijų vadovus, kurie sako, kad jų ziją. Finansų industrijos gelbėjimo operacijos labai pa- šalių turtas vis mažiau susijęs su jų kompanijų turtu.3 didino viešąją skolą, o dabartinė dinamika rodo, kad ši Jei įskaičiuosime ir ekologinės krizės poveikį, reikalai tendencija dar kurį laiką tęsis. Vadinasi, išvengti skaus- atrodys dar komplikuotesni. Nicolasas Sternas, vyriau- mingų fiskalinių korektūrų nepavyks, labai panašu, kad siasis Pasaulio banko ekonomistas 2000–2003 m., yra tai mažins vartojimą ir didins mokesčius. Šių pokyčių sakęs: baisiausia rinkos nesėkmė žmonijos istorijoje naštą dar labiau padidins nelemtoji skylė, kurią eko- yra nesugebėjimas pasipriešinti klimato kaitai. nomikos kūne išmušė finansų industrija. Jei tos skylės nepakoreguos didėjantys atlyginimai, o tai savaime gali Demokratijos ateitis sukelti nepagrįstą ekonominę dinamiką, atsiras pavojus, kad infliacija didės kaip apmokestinimo forma. Galia, kuria disponuoja aukštieji finansai, ir viduri- Infliacijos augimas iš dalies susijęs su tuo, kad pa- niosios klasės erozija apsunkina čekių ir balansų funk- didėja reliatyvi bazinių prekių kaina dėl baigtinių re- cionavimą, ardo socialinius ryšius ir trukdo sukaupti, sursų mažėjimo, klimato kaitos ir vartojimo lygio spar- Roberto Putnamo žodžiais tariant, socialinį kapitalą, taus kilimo Azijoje. Tačiau kiekybinio palengvinimo kuriuo grindžiama demokratinė santvarka. Kai teisėtus veiksnys – pinigų spausdinimas, kurio griebėsi Fede- interesus gina pernelyg galingos jėgos, jos gali lengvai ralinis rezervo ir kiti centriniai bankai, taip pat didina nurungti viešąją politiką ir pakreipti ją sau naudinga pasaulinę infliaciją. Kylanti socialinė įtampa ir galimi linkme. Tai pagrindinė priežastis, kodėl pastaraisiais politiniai sąstingiai, kaip kovų dėl distribucijos rezul- dešimtmečiais nusirita vis nauja finansų industrijos de- tatas, gali sukelti „užprogramuotus“ infliacijos gūsius, reguliacijos banga, jau nekalbant apie tai, kokią įtaką bandant artimiausiu metu palengvinti viešosios skolos daro kosmologija, palaikanti efektyvių rinkų pagrįstu- aptarnavimo vargus. Tai, kas prieš keletą dešimtmečių mą ir pritarianti sisteminės rizikos nepaisymui. buvo laikoma besivystančių ekonomikų, ypač Lotynų Kai visuomenė vis labiau poliarizuojasi, atsiranda Amerikos, socialinės dinamikos ypatumais, gali visai terpė didėti socialiniam susiskaidymui, viešoji sfera netikėtai ištikti ir industrinį pasaulį. Nepamirškime, kaip mediumas, puoselėjantis socialinį dialogą ir kom- kad prieš keletą dešimtmečių JAV patyrė dvigubą inf- promiso paieškas, vis labiau susitraukia, o tai skatina liaciją, kurią sustabdė Federaliniam rezervo bankui politinį ekstremizmą. Šiandien vykstančios ekonomi- ėmęs vadovauti Paulas Volckeris, kai jai suvaldyti pa- nės krizės fone tą jau matome ir Europoje, ir JAV. Kse- sitelkė didesnes negu 10 proc. palūkanas. Tačiau šis nofobijos ir šovinizmo proveržiai, kraštutinė politinė dramatiškas finansinės politikos pokytis išprovokavo poliarizacija rodo, kad ateityje mūsų laukia dar dides- valstybinės skolos krizę Lotynų Amerikoje. nės negandos, jei neatsiras tokia politika, kuri sutram- Robertas Reichas ir Larry’s Summersas, Harvardo dys polinkius ir postūmius į ekstremizmą. universiteto auklėtiniai, užėmę aukštas pareigas Clinto- Krizė atskleidžia ir svarbią etinę problemą. Didžio- no administracijoje, dar gerokai prieš dabartinę finansų sios kompanijos mėgsta samprotauti apie korporaty- krizę perspėjo, kokia pavojinga yra JAV viduriniosios vinę socialinę atsakomybę, tačiau kur ta atsakomybė klasės erozija. (Likimo ironija, bet tarnaudamas JAV dingsta tada, kai investicijų bankai parduoda investuo- ižde Summersas parėmė finansų dereguliacijos inicia- tojų finansinius produktus, kurių jiems patiems kaip tyvą.) Europoje Anthony Giddensas pasiūlė „trečiojo tik ir trūksta? Kur yra korporatyvinė socialinė atsako- kelio“ viziją, spręsdamas panašias problemas. Dabar- mybė, kai kompanijos, gaunančios milijardus dolerių tinė finansų/ekonomikos krizė greitina viduriniosios ar eurų pelno, beveik nieko nemoka nacionalinėms klasės eroziją daugelyje Vakarų šalių. Christia Freeland fiskalinėms agentūroms? Ar prezidentas Barackas įžvalgiame straipsnyje „Esantieji anapus viduriniosios Obama pareikalavo, kad multinacionalinių korporacijų

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 konglomerato vyriausieji vadybininkai pasiaiškintų dėl cionalaus pagrindo. Kelias, kuriuo finansų rinkos ėjo tokios „saviveiklos“? Trečiojo tūkstantmečio pradžioje, pastaraisiais dešimtmečiais, nėra Dievo duotas. Vie- korporacinių skandalų (Enron, Worldcom, Parmalat ir šoji politika ir gali, ir turi pakeisti jų mąstymo kryptį, t. t.) išvakarėse, Prancūzijos pagrindinės verslo asocia- kaip tą padarė po Didžiosios depresijos ar Antrojo pacijos vadovas Claude’as Bebearas parašė knygą, pava- saulinio karo. Reformuoti finansų industriją verkiant dintą „Jie nužudys kapitalizmą“.4 Tas pats gali ištikti ir reikia, kad visuomenei būtų sugrąžintas teisingumo demokratiją. pojūtis, kuris būtinas demokratijai funkcionuoti, ypač Be to, kai šie, kadaise reti, įvykiai arba „juodosios sunkmečiais. Kartu su politika, įtvirtinančia žiniomis gulbės“, kaip juos vadina Nicolas Talebas,5 vis sparčiau pagrįstą konkurenciją, finansų rinkos sutramdymas dauginasi, o šalių vyriausybės neįstengia rasti efekty- padės sustabdyti viduriniosios klasės eroziją ir apginti vaus atsako, tada socialinės santaikos labui reikėtų bent demokratiją. jau teisingai pasidalyti naštą. Adamas Smithas prieš Euro zoną krečia slogutis ne tik dėl finansinės krizės parašydamas „Tautų turtą“, sukūrė „Moralinių jausmų poveikio ir jos kaip sąjungos, kurią vienija bendra va- teoriją“, vėliau Maxas Weberis, o neseniai Kennethas liuta, menko optimalumo, bet ir todėl, kad nesiimama Arrow ir Amartya Sen pabrėžė moralinių vertybių rimtos institucinės ir politinės pertvarkos. Vien fiska- svarbą ekonomikai, kad ir kaip racionaliai ji funkcio- linio sąžiningumo nepakaks. Euro zonai būtinai reikia nuotų, ir, žinoma, visuomenei. Kai įsivyrauja cinizmas, fiskalinės integracijos elementų, tokių kaip Europos pi- beatodairiškumas ir nepagarba kitiems, socialiniai ry- nigų sąjungos (EMU) obligacijų leidimas kartu su įran- šiai sutraukomi, santykiai iškreipiami. Kai ekonomi- kiais, kurie leistų lengviau įveikti asimetriškus sukrėti- nės sąlygos prastėja, kai apima socialinė desperacija, o mus (pvz., tai galėtų būti bedarbių dalinis draudimas iš moralinės vertybės yra sutryptos, tada kyla pavojus ir ES biudžeto), ir griežtesnėmis priemonėmis, skatinan- demokratijai. čiomis euro zonos šalių ekonomikos suartėjimą. Klaidinga teigti, neva dabartinės finansų krizės prie- žastis yra stipri vyriausybė. Iš esmės krizę sukėlė tokia fi- nansinė praktika, prieš kurią valdžia užmerkė akis. Aukš- 1 Laišką pasirašė Helmutas Schmidtas, Otto Grafas Lambsdorffas, Lionelis Jos- tųjų finansų „makleriai“ išrado tokį raison d’être, kuris pinas, Jacques’as Delors’as, Michaelis Rocard’as, Romano Prodis, Jacques’as vis labiau tolsta nuo ekonomikos kaip visumos poreikių. Santeras, Goranas Perssonas, Paras Nuderis, Massimo’as d’Alema, Hansas Ne mažiau svarbu ir tai, kad finansininkai savo tikslams, Eichelis, Poulas Nyrupas Rasmussenas, Danielis Daianu, Paavo Lipponenas, regis, jau pavergė ir viešąją politiką. Finansų krizė gilina Ruairi’s Quinnas, Laurent’as Fabius ir Anneli Jaatteenmaki. ir gerovės valstybės krizę, prasidėjusią kiek anksčiau – 2 Alexander Lamfaloussy, Financial Crises in Emerging Economies, Yale Uni- ją sukėlė viešojo sektoriaus ir demografijos hipertrofija. versity Press, 2000. Teigti, kad finansinę ir ekonominę krizę įveiksime tik iš- 3 Christia Freeland, Getting Without the Middle Class, International Herald ardydami gerovės valstybę, būtų klaida. Tačiau gerovės Tribune, 2010 m. birželio 10 d. valstybę reikia reformuoti ir apkarpyti nemažai lengva- 4 Claude Bebear, Ils Vont Tuer le Capitalisme (The Will Kill Capitalism), Editions tų. Perfrazuojant garsiąją prezidento Johno F. Kennedy’o Plon, 2003. frazę, piliečiams reikėtų daugiau mąstyti apie tai, ką jie 5 Nassim Nicholas Taleb, The Black Swan: The Impact of the Highly Improba- galėtų duoti visuomenei individualiai ir grupėmis, prieš ble, Random House, 2007. klausiant, ką ji gali duoti jiems. Finansų sistemą reikia pertvarkyti ypač radikaliai. Iš anglų kalbos vertė Almantas SAMALAVIČIUS Sutramdyti finansų rinkas yra būtina, kad išvengtume dar gilesnių krizių ar geriau su jomis susitvarkytume © Daniel Daianu/Dilema Veche ateityje. Bankininkystė turi grįžti prie savo šaknų ir ra- © Eurozine

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 9 Almantas Samalavičius

Išmintimi grįsta ekonomika

Kas lemia Ernsto Fritzo Schumacherio idėjų tvarumą

Ten, kur yra Tiesa, yra ir žinios, kurios yra teisingos. Ten, kur nėra Tiesos, negali būti ir tikrų žinių. Mahatma Gandhi Žmonės prašo duonos, o jiems duoda akmenis. Ernst Fritz Schumacher

eseniai pasaulį supurčiusi ekonomikos krizė, pasak busios „vertybiškai neutralia“, sferą grąžinti tiesos, gėrio, Nįžvalgesnių analitikų, nežada niekur trauktis. Tiek saiko, metafizinio tikėjimo ir sveikos nuovokos katego- Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek Europoje, tiek kitose rijas, kartu atskleisdami plačiai išsikerojusių ir visuotinai pasaulio dalyse desperatiškai bandoma išsaugoti dabarti- išpažįstamų neoliberalizmo doktrinų ydas. Šis atkaklus, nį ekonomikos status quo, nes baiminamasi, kad nesuval- užsispyręs mąstytojas, kritiškai vertinęs visas teorijas, kad džius grėsmingos padėties dabartinis nuosmukis pasirodys ir kokios madingos ar įtakingos jos būtų, po ilgo – net ke- esąs tik ledkalnio viršūnė. Krizei plečiantis susidursime su lių šimtmečių pertrūkio grąžino į ekonomikos suvokimą tokiais pragaištingais ilgalaikiais padariniais, kokių nenu- metafizinę arba metavertybių dimensiją ir senąsias tiesas, matė net niūriausios globalaus kapitalizmo ekonominės ir kuriomis žmogaus ir pasaulio sampratą grindžia visos finansinės raidos prognozės. Žymiausi pasaulio ekonomis- didžiosios religijos. Schumacheris metė iššūkį moder- tai ragina imtis esminių ekonomikos, finansų ir mokesčių niajam pasauliui, ragindamas atsikratyti vertybinio re- sistemos reformų, vis dažniau pasigirsta balsų, kad neoli- liatyvizmo ir nihilistinės pasaulėžiūros, o kartu pasiūlė beralioji doktrina, kuria šiuolaikinis globalus kapitalizmas gaires, kurios išvaduotų ekonomikos mokslą iš klaidin- grindžia savo ekspansiją, yra grėsmingi spąstai, į kuriuos gomis prielaidomis grindžiamų iliuzijų, neva ekonomi- ilgam įkliuvo ne tik turtingosios pasaulio valstybės, bet kai galioja tokie patys dėsniai kaip fizikai ar chemijai. ir periferinės šalys dėl joms primetamos „globalizuotos“ Ekonomistas priminė kolegoms, kad šis mokslas, pasak finansinės politikos. Todėl ypač svarbu prisiminti ir tin- jo, labiau laikytinas veikla, privalo atsisakyti dogma- kamai įvertinti neoliberaliosios ekonomikos ir „laisvosios tiško tikėjimo savo skelbiamų principų universalumu rinkos fundamentalizmo“ (Joseph Stiglitz) alternatyvas, ir visagalybe, tada ekonomika taps žinija, kuri nebijo kuriomis iki šiol nebuvo pasinaudota. remtis tradicine išmintimi ir amžinosiomis tiesomis. O Britų ekonomistas Ernstas Fritzas Schumacheris pa- pamatiniai jos principai neužkirs kelių į tiesą, nes nebus grįstai laikomas vienu didžiausių ir originaliausių XX a. statomos skaičių, formulių, metodų užkardos, įtikėjus, protų. Jo pateikta radikaliai kitokia „postmodernios“ eko- esą vienintelė teisinga pasaulio vizija yra ta, kurią per- nomikos vizija apvertė aukštyn kojom ankstesnes teorines ša modernusis mokslinis pasaulėvaizdis. Sureikšminęs ekonomikos raidos schemas ir privertė atsigręžti į pama- ir suabsoliutinęs savąjį scientistinį mokymą, jis atmetė tinius egzistencijos poreikius, harmoningo sambūvio su tradicinių kultūrų ir didžiųjų religijų sukauptas žinias, aplinka principus. Schumacheris – vienas iš nedaugelio kuriomis žmonės ilgus amžius kiek sugebėdami grindė mąstytojų vakariečių, kurie bando į ekonomikos, apsiskel- savo veiklą.

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Ekonomistas tampa mąstytoju gyva budizmo kultūra, religija ir pasaulėžiūra, grindžiama darnos principais. Tai paakino Schumacherį iš naujo ap- Ernstas Fritzas Schumacheris gimė 1911 m. Bonoje, mąstyti ekonomikos esmę, nes jau tada jis suvokė, kokie vokiečių profesoriaus šeimoje. Gavęs stipendiją, studi- grėsmingi gamtinių ir energetinių resursų beatodairiško javo Oksforde, vėliau Niujorko Kolumbijos universite- eksploatavimo padariniai. Susipažinęs su vienuoliais bir- te. 1937 m., nenorėdamas taikstytis su nacių siautėjimu, miečiais, savaitgalius leisdavo vienuolyne, kad įvaldytų persikėlė į Didžiąją Britaniją. Antrojo pasaulinio karo me- kvėpavimo ir meditacijos techniką. Schumacherio duktė tais dirbo fermoje, būdamas išeivis iš Vokietijos, atsidūrė Barbara Wood knygoje1 apie tėvą rašo, kad meditacijos internuotų asmenų stovykloje. Pradėjęs reikštis kaip įžval- pamokos padėjo aiškiau suvokti daugelį dalykų ir skai- gus ekonomistas, sudomino net britų ekonomikos mokslo driau formuluoti mintis. Birmoje jis susidūrė su daugeliui pažibą – lordą Johną Maynardą Keynesą. Jo rekomenduo- vakariečių neįprastu reiškiniu – dvasine technika, kurią tas gavo darbą Oksfordo universiteto Statistikos institute. galima pavadinti mąstymo valdymo „ekonomika“. Ši pa- Talentingas mokslininkas buvo greitai pastebėtas – esmin- tirtis labai pravertė, kai ekonomistas, tapęs mąstytoju, rašė giausiais jo teiginiais Keynesas pasinaudojo rengdamas vėlesnes knygas – sudėtingi ir painūs, filosofinės refleksi- garsųjį pokario tarptautinių finansų reformos planą (Plan jos reikalaujantys dalykai jose dėstomi pavydėtinai aiškiai for an International Clearing Union). Mėgęs be didelių ir lengvai. skrupulų eksploatuoti kitų autorių idėjas ir to, beje, neslė- Gavusi britų ekonominio konsultanto ataskaitą, Birmos pęs, Keynesas kiek nustebo, kad Schumacherio straipsnis, vyriausybė sutriko: užuot nurodęs būdus, kaip pagaminti, kuriuo lordas grindė savąją koncepciją, jau yra paskelbtas suvartoti, eksportuoti kiek įmanoma daugiau ūkio ir pra- mokslo žurnale Economica. Šis akibrokštas dviejų moks- monės gaminių, Schumacheris ragino labiau kliautis vie- lininkų nesupriešino, nors ilgainiui Schumacheris ėmė tos ištekliais, mažinti importo apimtis, plėtoti tai, kas šiais skeptiškiau vertinti vyresniojo kolegos, iš pradžių dariusio laikais įvardijama „lokalios ekonomikos“ sąvoka. Visa tai jam nemenką įtaką, ekonomines idėjas… Spauda skelbė prieštaravo Birmą apspitusių ekonomikos patarėjų iš JAV vis daugiau Schumacherio publikacijų, netrukus jis tapo dosniai seikėjamiems gerovės receptams… nuolatiniu Observer apžvalgininku, nors redaktoriams Birmietiška Schumacherio patirtis britams taip pat su- teko nemažai paplušėti, kad ištaisytų tekstus, parašytus ne kėlė abejonių – racionalaus, blaiviai mąstančio ekonomis- gimtąja kalba. Po karo bandant atkurti sugriautą Vokietijos to posūkį „ezoterika“ dvelkiančio budizmo link kolegos ūkį, prireikė šio jau spėjusio išgarsėti ekonomikos analiti- sutiko įtariai, vylėsi, kad ekscentriškas susižavėjimas Rytų ko ir puikaus ekonometrijos specialisto paslaugų. Schuma- misticizmu yra laikinas. Pirmąsias jo paskaitas apie tai, cheris tapo britų Kontrolės komisijos konsultantu. 1950 m. kad gamtos išteklių „kapitalas“ greitai išsisems, raginimus viena didžiausių Europos verslo struktūrų – D. Britanijos mažinti gamybos ir vartojimo mastą dauguma ekonomis- anglies taryba pakvietė jį užimti vyriausiojo ekonomikos tų ir politikų vertino labai santūriai. Tačiau Schumacheris patarėjo ir Statistikos departamento direktoriaus postą. jau buvo radęs savo kelią, kurio neketino išsižadėti. Šią es- Šias atsakingas pareigas jis ėjo dvidešimt metų. mingą patirtį jis vėliau apibūdino parafraze iš šventraščio: 1955 m. Birmos premjeras kreipėsi į Schumacherį, kad „Atvykau į Birmą kaip ištroškęs keliautojas ir radau gyvo- taptų šalies, vos prieš penketą metų išsivadavusios iš kojo vandens šaltinį.“ Budizmo gyvasis vanduo paskatino jį lonijinio režimo, ekonomikos konsultantu. Ir jis ryžosi ieškoti ir kitų mąstymo versmių, kurios slypi didžiosiose žengti šį žingsnį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo lemtin- metafizinėse tiek Rytų, tiek Vakarų mąstymo ir religijos gas. Tarpininkaujant D. Britanijos energetikos ministrui, tradicijose, šventraščiuose, net viduramžių krikščionių darbdaviai suteikė Schumacheriui trijų mėnesių apmoka- mistikoje… mas atostogas, kad šis galėtų teikti konsultacijas Birmai. 1959 m. Londono universitetui jis pasiūlė neįprastą Nuvykęs į Rangūną, mokslininkas susidūrė su turtinga ir paskaitų kursą – kliaudamasis asmenine Rytuose įgyta

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 11 patirtimi kalbėsiąs ne tiek apie ekonomiką įprastine šio knygos paantraštė skelbia: Ekonomika, jei žmonės ką nors žodžio prasme, kiek apie moderniosios Vakarų filosofijos reikštų. Schumacheris labai aiškiai išdėstė požiūrį į mate- ir pasaulėžiūros aklavietę, žalingą įtaką ekonomikos su- rializmu pagrįsto mokslo galias ir nežabotas pretenzijas pratimui. Akademikams atrodė, kad garsus ir pripažintas paaiškinti pasaulį: „Vien tik mokslas negali sukurti idėjų, ekonomistas siūlo leistis į pavojingą intelektualinę avan- pagal kurias žmonės galėtų gyventi. Net didžiausios mokslo tiūrą – ketina žengti (ir kitus vesti) į filosofijos sritį, netu- idėjos geriausiu atveju yra tik darbinės hipotezės, naudin- rėdamas tam nei profesionalaus išsilavinimo, nei sertifika- gos specialiems tyrimo tikslams, tačiau jos visiškai nepritai- to. Tačiau universiteto vadovybė, supratusi, kad bent kiek komos gyvenimui tvarkyti ar pasauliui interpretuoti.“2 konvencionalesnio kurso Schumacheris vis tiek neskaitys, Jo įžvalgos sugriovė daugelį mitų, užvaldžiusių moder- nusileido. „Rytietiškas“ jo paskaitų ciklas sukėlė didžiulį niosios kultūros vaizduotę, – tai tikėjimas mokslo, įsiki- susidomėjimą ir rezonansą. Baigęs kursą, ekonomistas busio materialistinių prielaidų, tiesomis ar tiesiog moder- ketino rašyti knygą, remdamasis paskaitose išdėstytomis niais prietarais apie neišsenkamus gamtos resursus, beribe idėjomis, tačiau kaip tik tada prasidėjo intensyviausias jo ir begaline gamybos ir vartojimo plėtra, „taikaus atomo“ gyvenimo tarpsnis, tad sumanymą teko atidėti… Vis dėl- nauda ir panašiomis dogmomis, keliančiomis pavojų to esminis pasaulėžiūros lūžis, nukreipęs mąstymą nauja pačiai žmonijos egzistencijai. Knygoje išdėstytos tezės, kryptimi, jau buvo įvykęs. Penkiasdešimt gyvenimo metų paremtos „budistine ekonomika“, nuvainikavo esmines laikęs save įsitikinusiu ateistu, Schumacheris staiga suvo- vakarietiškos ekonomikos paradigmas ir siūlė radikaliai kė, kad ateistinė pasaulėžiūra – tai dar viena riboto ir aklo kitokią ekonominės gerovės kūrimo ir jos vertinimo pers- tikėjimo forma. Nors patyrė didžiulę budizmo įtaką, bet pektyvą.3 Didelę įtaką Schumacheriui padarė Mahatmos 1971 m. priėmė katalikų tikėjimą, nes laikėsi nuostatos, Gandhi’o filosofija, akcentuojanti gyvensenos paprastu- kad tikėjimas turi įsišaknyti toje kultūroje, kuriai žmogus mą, savidiscipliną ir visišką prievartos atsisakymą. priklauso nuo gimimo. Religija (re-legio), pasak jo, – tai Paskutiniame savo veikale „Vadovas sutrikusiems“4 asmens santykio su realybe atkūrimas… Schumacheris analizavo priežastis, pavertusias ekono- miką galingu, tačiau pragaištingu veiklos instrumentu. Vipassana, arba Regėjimo aiškumas Nepagrįstos klaidinančios iliuzijos supančiojo ne tik Va- karus, bet ir jų pasaulėžiūrai pasidavusius Rytus, kurių Knygą pagal minėtą paskaitų ciklą Schumacheris parašė požiūris į ekonomikos vaidmenį ir funkcijas kadaise buvo daugiau kaip po dešimties metų ir intriguojamai pavadino gerokai realistiškesnis ir teisingesnis. Ši knyga laikytina „Mažiau yra gražu“. Išleista 8-ojo dešimtmečio pradžioje, filosofiniu ir moraliniu Schumacherio testamentu, pasak ji tapo tikra intelektualine sensacija, sulaukė pakartotinių autoriaus, apvainikavusiu jo gyvenimą ir kartu paaiškinu- leidimų ir neįtikėtinos gausybės vertimų į svetimas kalbas. siu veiklos orientyrus. Kartu tai savotiškas žemėlapis su Anglijoje ji įtraukta į šimtinę įtakingiausių pasaulio veika- mentalinėmis gairėmis sutrikusiems, netesėtais moderny- lų, išleistų po Antrojo pasaulinio karo. Tiesa, pirmaisiais bės pažangos pažadais vis labiau abejojantiems, patikimų metais knyga buvo perkama gana vangiai, vėlokai ją pa- dvasinių atramų stokojantiems žmonėms. Schumacheris stebėjo ir recenzentai. Tačiau pasaulis jau buvo atsidūręs kvietė juos pasikliauti nušvitimu, o pasaulį suvokti ne tik energetikos krizės akivaizdoje, o Schumacherio veikale intelektu, bet pasitelkti ir tai, ką budizmas vadina „sielos esama atsakymų į klausimą, kodėl taip atsitiko, nors auto- akimis“. Pasak autoriaus, „tie žemėlapiai, kuriuos gamina riaus intencijos siekia gerokai plačiau nei laikinų ekonomi- modernusis materialistinis scientizmas, neatsako nė į vieną kos negalavimų diagnozė. Jis ragina pažvelgti į ekonomi- tikrai svarbų klausimą. Dar daugiau, jie net neparodo kelio, ką visiškai naujoje šviesoje, kai pagrindiniu ekonominės kur ieškoti galimų atsakymų, nes tokius klausimus apskritai veiklos vertinimo matu tampa žmogus ir žmogiškumas, laiko beprasmiais.“5 Schumacherio įsitikinimu, šiuolaiki- o ne manipuliavimas skaičiais ir statistika. Neatsitiktinai nės pasaulėvokos, kuria grindžiamos esmingiausios gyve-

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 nimo sritys, žiaurias paklaidas lėmė modernioji pasaulio atsisako juo naudotis, nes yra įsitikinęs, kad neišgirs nieko sampratos paradigma, iš pradžių susiklosčiusi filosofų, vė- daugiau, išskyrus atmosferos triukšmą“. 9 liau jais nekritiškai įtikėjusių kitų mokslo žmonių galvose. René Descartes’as užsibrėžė nuvainikuoti tradiciją ir viską Išėjimas atrasti iš naujo savo jėgomis – „tokio pobūdžio arogancija tapo europinės filosofijos „stiliumi“.6 1977 m. žiemą Schumacheris šešias savaites skaitė pas- Atsisakymas aiškintis žmogaus gyvenimo tikslą ir vie- kaitas JAV – pasiklausyti alternatyviosios ekonomikos tą pasaulyje iškreipė santykį su gamta ir kultūra, o naująjį guru rinkosi tūkstančiai žmonių, nes jo knyga Amerikoje mokslinį pasaulėvaizdį imta laikyti vieninteliu galimu pa- buvo labai populiari. Baltuosiuose rūmuose mokslininką saulio paslapčių raktu. „Pagal tradicinį mąstymą žmogaus priėmė JAV prezidentas Jimas Carteris. Atrodė, kad nuo protas yra silpnas, tačiau atviras, t. y. pasižymi gebėjimu naujosios ekonominės teorijos iki praktinio šios koncep- įveikti savo ribas ir siekti vis aukštesnio lygmens, o naujasis cijos įgyvendinimo liko vos vienas žingsnis. Tačiau būtent mąstymas aksioma pavertė įsitikinimą, kad protas išsitenka tada paaiškėjo, koks pavojus gresia tam, kieno idėjos ne- nustatytose siaurose ribose, kurias galima aiškiai apibrėž- priimtinos didžiajam verslui. Schumacheris gavo keletą ti, tačiau šiose ribose jis esą turi beveik neišsenkamas ga- grasinimų, kad su juo bus fiziškai susidorota, jei nesiliaus lias.“7 Paradoksalu, bet kelias, kurį modernusis mąstymas skelbęs savųjų ekonomikos tiesų. Į paskaitas mokslininką tarėsi atradęs, t. y. mokslinis pažinimas, užuot išlaisvinęs lydėdavo policijos apsauga… žmogaus dvasios galias, įkalino jį naujame narve. Vadi- Po kelionės į Ameriką Schumacherio darbotvarkė namoji mokslinė pasaulėžiūra įteisino dėsningus iš jos pasidarė dar intensyvesnė – jis skaitė paskaitas įvairiose išplaukiančius moderniosios mąstysenos pokyčius – tra- Europos šalyse, pradėjo naują ciklą Jungtinėse Valsti- dicijos, išmintis, sveika nuovoka, transcendentinės verty- jose. Buvo pakviestas į Indoneziją ir Australiją. Šeimos bės buvo nuvainikuotos ir atmestos. Jų vietoje įsitvirtino nariams ir artimiausiems bičiuliams vis didesnį nerimą nauji moderniosios vaizduotės fantomai – apčiuopiamos kėlė tai, kad mokslininkas chroniškai jautėsi pervargęs. tiesos, išmatuojamos ir pasveriamos vertybės. Tačiau, Atšventęs 66-ąjį gimtadienį ir vėl rengdamasis kelionei po pasak Schumacherio, „žmogaus pasaulis yra nepalygina- Europą, dar spėjo perskaityti signalinį naujausios ir, deja, mai didesnis ir turtingesnis, tradicinė filosofija mano, kad paskutinės savo knygos „Vadovas sutrikusiems“ egzem- žmogus yra capax universi, todėl geba visą visatą perkelti į pliorių. savo patirtį. Ką jis iš tikrųjų supras, priklauso nuo kiekvieno Rugsėjo antrąją Schumacheris išvyko skaityti paskaitų asmens būties lygmens – kuo jis „aukštesnis“, tuo didesnis į Šveicariją. Po dviejų dienų traukinyje pakeliui į Ciurichą ir turtingesnis žmogaus pasaulis. Pavyzdžiui, tas, kuris yra jo širdis sustojo. persiėmęs materialistinio scientizmo filosofija, todėl neigia bet kokius „neregimus dalykus“, apsiribodamas vien tuo, ką Kiekybės transcendencija gali suskaičiuoti, išmatuoti ir pasverti, gyvena labai skur- džiame pasaulyje, tokiame skurdžiame, kad patiria jį kaip Schumacherio biografiją parašiusi viena iš jo dukterų – beprasmę dykynę, netinkamą žmogiškai gyventi.“8 Barbara Wood, istorikė ir ekonomistė, tvirtina: tėvas „buvo Schumacheris įžvelgė ir dar vieną keistą paradoksą: realistas ir suvokė, kad net tuo atveju, jei pasaulyje nestigtų nors mokslinio scientizmo dogmomis įtikėję žmonės ne- geros valios, pokyčiai negalės įvykti akimirksniu. Viskas, ką pripažįsta, kad egzistuoja tai, kas vadinama „absoliutu“, jis siūlė paskutiniais dviem savo gyvenimo dešimtmečiais, tačiau jie garbina daugybę kitokių abstrakcijų, kurių bu- buvo pagrįsta tikru organišku augimu, atsispiriant nuo to, vimą kuo nuoširdžiausiai neigia! Jie nepripažįsta ir jokios kur tuo metu esama, nesiekiant padaryti visko iš karto. Jis „aukštesnės realybės“, tiki tik tuo, ką mato savo akimis, jau nesiūlė projektų, raginančių viską pakeisti vienu mostu. todėl „primena žmogų, kuris, turėdamas radijo imtuvą, Ragino imtis to, ką pats vadino „gelbėjimosi valčių gamyba“.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 13 Schumacheris buvo įsitikinęs, kad pirmiausia reikia dėti in- skaičiai, ką nors įdiegti ekonomikoje buvo įmanoma tik telektualines pastangas, bet kada nors žodžiai vis tiek turės didinant kiekybinius rodiklius. Jei tokia tendencija plėto- „tapti kūnu“.10 sis toliau, jei „viskas bus tolydžio didinama, daroma vis su- Jis nebuvo iš tų ekonomistų, kurie pasitenkina vien te- dėtingiau, reikalaus vis daugiau ir daugiau kapitalo, tada, orijomis, o praktika mažai domisi. Darbas tokioje didelė- suprantama, dauguma žmonių atsidurs užribyje. Viskas je pramonės struktūroje kaip D. Britanijos anglies taryba bus rezervuota tiems, kurie yra turtingi ir galingi.“12 vertė jį realistiškai žvelgti į ateities ekonomikos prognozes Paskutiniame savo esė rinkinyje Schumacheris patei- ir jos reformavimo galimybes. Nuo 1970 m. jis buvo di- kė daugybę įžvalgų, papildančių jo knygos „Mažiau yra džiausios Anglijoje ir iki šiol klestinčios žemės ūkio or- gražu“ teiginius. Pasak ekonomisto, šiuolaikinė indus- ganizacijos Soil Association prezidentas, net atsisakęs šių trinė visuomenė, kad ir kokia demokratiška ji būtų savo pareigų toliau rūpinosi gyvybiškai svarbiu medžių augi- politinių institutų atžvilgiu, vadybos metodų požiūriu yra nimu, žaliųjų plotų išsaugojimu. Įdomu, kad Schumache- autokratinė. Tą rodo keturi jos bruožai – nepaprastai su- rio idėjas palaiko dabartinis Anglijos premjeras Davidas dėtinga prigimtis; nuolatinis apsimetinėjimas ir pasinėri- Cameronas, nors pats ekonomistas neprijautė konserva- mas į mirtinas godumo, pavydo ir šykštumo nuodėmes; torių partijai. Tai liudija ne tik politiko pasisakymai, bet darbo formų, turinio ir žmonių orumo destrukcija; auto- ir simboliniai politiniai gestai – pavyzdžiui, pradėjęs eiti ritarinį pobūdį lemia ir pernelyg didelis organizacinis jos premjero pareigas, Cameronas pirmąją kalbą pasakė Soil mastas.13 Šiuolaikinį žmogų, o kartu ir visuomenę, negai- Association suvažiavime.11 lestingai eksploatuoti tariamai neišsemiamus gamtinius 1965 m. Observer paskelbė Schumacherio straipsnį apie išteklius, be saiko gaminti ir vartoti verčia materialistinė kitokio pobūdžio technologijas ir netrukus, remdamasi pasaulėjauta: „Kai kurie žmonės nė nesusimąsto, kad eg- jo idėjomis, Anglijoje susibūrė Intermediate Technology zistuoja ne tik materialiniai tikslai. Pasitelkus krikščionišką Group – organizacija, nemažai prisidėjusi kuriant novato- leksiką, galima sakyti, kad jų darbas iš tikrųjų yra rūpin- riškas supaprastintas technologijas, pritaikytas gamybinei tis savo sielos išganymu, bet jie sunaudoja pernelyg daug veiklai Afrikoje ir Azijoje. Schumacheris buvo įsitikinęs: materialinių dalykų šiam tikslui pasiekti ir panašu, kad tai jei šių kontinentų šalys pasiduos Vakarų spaudimui nau- tampa svarbiausiu kliuviniu.“14 Išvertus šią įžvalgą į „pliu- doti pažangiausias, galingiausias, sudėtingiausias ir bran- ralistinės“ visuomenės kalbą, nesunku suprasti, ko mokė giausiai kainuojančias technologijas, jos bus priverstos įsi- Schumacheris: jei norime sugrąžinti ekonomiką į jai dera- velti į nelygias varžybas su Vakarais, todėl turės nuolatos mą vietą, reikės koreguoti mąstymą, atsikratyti prietarų ir juos vytis, diegdamos šiuose kraštuose sunkiai prigyjan- klaidingų įsitikinimų, t. y. tų ekonomikos „aksiomų“, ku- čias, iš esmės net nepritaikomas technologijas, plėtoda- rios skelbia, kad žmonės gali toliau nerūpestingai eikvoti mos gamtos resursus naikinančią industrinę gamybą. Jei baigtinius gamtos resursus, nemažindami vartojimo mas- industrinės pažangos kelias, kurį taip sunkiai įveikė Va- tų, niokodami aplinką, plėtodami industrines technologi- karai, susitaikę su didžiuliais dvasiniais praradimais, bus jas. Ekonomikos reformatorius ne tik mąstė apie ateities primygtinai peršamas postkolonijinei erdvei, visa tai čia perspektyvas, bet ir realistiškai kritikavo moderniąją gy- turės dar baisesnių padarinių. venseną. Pripažino, kad daugelio sudėtingų šiuolaikinių Mokslininkas, deja, neklydo. Šiandienines pasaulio problemų neįmanoma išspręsti, tačiau galima jas perkelti į problemas lemia modernioji plėtros logika, sureikšminusi kitą lygmenį, pasitelkus išmintį, todėl gerovės labui būtina kiekybinę dimensiją – visi žmonijos pasiekimai matuojami siekti protingos pusiausvyros „tarp stabilumo ir naujovių, kiekybiniais rodikliais, nustelbusiais kokybės parametrus. viešųjų ir privačių interesų, planavimo ir laissez faire, tvar- Šiuolaikinio žmogaus smegenis išplovė XIX a. patirtis, – kos ir laisvės“. 15 tvirtino Schumacheris, – anuomet, pradiniu pramoninės Šiuos svarbos nepraradusius svarstymus perkėlę į da- epochos tarpsniu, patraukliausi atrodė didžiausi dydžiai ir bartinį Lietuvos kontekstą, įsitikinsime, kad nemaža da-

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 lis Schumacherio idėjų galėtų praversti ir mums, pavyz- sių vartojimo formų ir jas skatinančių tuščių lūkesčių džiui, mąstant apie tai, kaip į ekonomikos sferą grąžinti vadyba. Johnas Fullertonas, plėtojantis Schumacherio vertybinę dimensiją, kaip planuoti Lietuvos žemės ūkio ir idėjas JAV įsikūrusiame Naujosios ekonomikos insti- miškų ateitį, kad neiššvaistytume šio neįkainojamo turto, tute (New Economics Institute) sako: „Idėjų ir išminties kurį sukūrėme ne mes, kaip modeliuoti energetikos pers- semkimės verčiau iš tų kultūrų, kurios atlaikė amžių iš- pektyvas, pasitelkiant atsinaujinančius energijos šaltinius, bandymus, užuot apsiriboję šiuolaikinėmis ekonomikos kas padėtų užtikrinti privačių ir viešųjų interesų dermę… teorijomis, nes jos, tą puikiai žinome, yra striukos ir ne- Laikas suvokti, kad nevalia aklai pasikliauti TVF ir kitų išbaigtos. Mūsų dramatiškam XXI a. Schumacheris yra globalių, konkrečios šalies likimui abejingų organizaci- svarbus būtent dėl šios priežasties. Jo filosofija, jo neri- jų receptais. Net vertinant tokius dalykus kaip, tarkime, mas dėl materialistiniam scientizmui būdingo ribotumo, mūsų aukštojo mokslo reforma, primygtinai kreipiama jo apibrėžti skirtumai tarp išsiskiriančių (divergent) ir industrine universitetų stambinimo linkme, akivaizdu – suartėjančių (convergent) veiksnių, jo decentralizacijos Schumacherio įžvalgos galėtų persergėti, kad nepasuktu- ir tausojančių technologijų idėjos, jo dvasinė skalė – pame atgal prie atgyvenusio „žinių gamybos“ su „autoritari- minėjau vos keletą – visa tai yra įsišakniję didžiuosiuose ne vadyba“ modelio. Apmaudu, bet Lietuva užsispyrusiai dvasiniuose ir filosofiniuose mokymuose. Nė kiek nenuos- eina būtent šiuo keliu. tabu, kad Schumacherio idėjos, būdamos humaniškos ir O pradėti keisti mąstymo kryptį galima nuo elemen- teisingos, nesikerta su gamta ir sutampa su jos darna, ta tarių dalykų, pavyzdžiui, nuo mąstančios visuomenės vienintele darnia sistema, kurią žinome.“16 dalies ir profesionalių ekonomistų dialogo apie tai, kokiomis prielaidomis grindžiama dabartinė Lietuvos ekonomika ir jos vaidmuo mūsų gyvenime (ar žmonės 1 Barbara Wood, E. F. Schumacher: His Life and Thought, New York: Harper and yra ekonomikos tarnai, ar vis dėlto ji turėtų tarnauti Row, 1983, p. 252. visuomenės gerovei). Kaip turėtume tvarkyti savo gy- 2 E. F. Schumacher, Small is Beautiful: Economics as if People Mattered, New York: venimą, kad būtume kuo mažiau priklausomi nuo glo- Harper and Row, 1973, p. 87. balaus kapitalizmo bangavimo, ir pan. Deja, Lietuvoje 3 Šią koncepciją jau esu glaustai aptaręs publikacijoje „Vidurio kelias, ekonomi- tokia diskusija kol kas nesimezga. Jei ji taip ir neužsi- kos prietarai ir Europos periferija“, Kultūros barai, 2011, nr. 5, p. 21–27. megs, toliau klamposime po neoliberaliosios ekono- 4 E. F. Schumacher, A Guide for the Perplexed, New York: Vintage, 1995. mikos dogmų pelkes ir tai vers vis daugiau tėvynainių 5 Ten pat, p. 14. geresnio gyvenimo dairytis svetur. 6 Ten pat, p. 19. Tokį svarstymą įsivaizduoju ne kaip įprastines dis- 7 Ten pat, p. 20. kusijų simuliacijas, rengiamas mūsų televizijos kanalų, 8 Ten pat, p. 45. ne kaip politikų pamėgtus „dialogus“, kai vienas dedasi 9 Ten pat, p. 55. esąs kurčias, o kitas – nebylys, juo labiau ne kaip tuos 10 Barbara Wood, Op. cit., p. 369. tuščius „atmosferos drebinimus“, kokių apstu vietinė- 11 Žr. Robert McCrum, E. F. Schumacher: Cameron’s Choice, The Observer, 27 je anoniminių interneto komentarų erdvėje. Tai turė- March, 2011. tų būti drąsių bendruomenių, norinčių ir sugebančių 12 E. F. Schumacher, Good Work, New York: Harper and Row, 1979, p. 21. kalbėtis tarpusavyje, kantrus keitimasis nuomonėmis, 13 Ten pat, p. 29. kad būtų išpurenta dirva esmingesniems pokyčiams. 14 Ten pat, p. 126. O jie bus neįmanomi tol, kol neatsiras prasmingų idė- 15 E. F. Schumacher, A Guide for the Perplexed…, p. 136. jų ir supratimo, kuris leistų peržengti trumpalaikius 16 John Fullerton, The Relevance of Schumacher in the 21st Century, http:// egoistinius tikslus, kad pagaliau išdrįstume mesti iššūkį neweconomicsinstitute.org/publications/essays/fullerton/john/the-rele- „socialiniams inžinieriams“, užsiėmusiems pelningiau- vance-of-ef-schumacher-in-the-21st-century

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 15 Kūryba ir kūrėjai

Vaidilutė Brazauskaitė-L.

JUSTo VAITIEKŪNo „ATASKAITA“

apytojas Justas Vaitiekūnas neskuba kasmet Snaudžiančio liūto skulptūra (ciklas „Liūtas“), Trodyti naujausių kūrinių, stengiasi, kad ekspo- Vingio parko prieigose pastatyta Pirmojo pasauli- zicijos būtų motyvuotos, konceptualios, emociškai nio karo aukoms atminti, tarsi idee fix verčia nuolat pagrįstos, asociatyvios. Parodą „2006–2011“, vyks- sugrįžti į dislokacijos tašką ir vis iš naujo kontem- tančią „Akademijos“ galerijoje, Vaitiekūnas sudarė pliuoti pojūčius, nuotaikas ir metų laikus. nesilaikydamas žanro grynumo. Pramaišiui su land- Tapytojas dažname savo paveiksle palieka daug šaftiniu abstraktu rodomi ir savitai sukonstruoti na- tuščios erdvės, gruntuotas drobės paviršius leidžia tiurmortai, portretai – net grupiniai, artimi buiti- abstrahuotam peizažui vibruoti, tarsi jis kvėpuotų. niam ar „disputo“, socialinės kritikos „žanrui“. Neišbaigtumo įspūdis pabrėžia tiek kūrybinio gesto Didelio formato paveikslus tik su labai didele iš- impulsyvumą, tiek jausmų, nuotaikų unikalumą ir lyga galima vadinti abstrakcijomis, nes šių vaizdi- beribio tęstinumo galimybę. nių branduolys – gamtos motyvai, nuotaikų, spal- Jis sako: „Konkreti mintis yra tapyba…“. Šiuos žo- vų, šviesos kaita. Vaitiekūnas kontempliuoja gamtą, džius galima apversti: „Tapyba yra konkreti mintis“. aplinką, dažnai grįždamas prie studijuojamo, „pro- Tai puikiai išreiškia pagrindinius menininko moty- graminio“ motyvo, natūroje ne tik ieško inspiracijų, vus, inspiracijų šaltinius, konceptualumo siekį. įkvėpimo šaltinio, bet per ją reflektuoja ir esaties, Vaitiekūno tapybos darbai nenuobodūs, kartais momento pojūčius, emocijas, mintis, staiga apnin- net intriguojantys, nes gundo iššifruoti tikruosius kančias abejones. natūros ar pasąmonės padiktuotus motyvus, žen- klus, tarsi netyčia išnyrančius iš seniai pamirštų vai- kystės laikų, mokyklinių sąsiuvinių paraščių. „Miestas su šuliniu“ (2007) priartėja prie simbo- listinio lygmens: senąją miesto dalį juosianti miesto siena, šulinio akivaras, kaukolės siluetas ir lyg iš vai- kiško piešinio atkeliavę namų bokšteliai… Ekspresyvumas, muzikali ritmika, kontrastingų spalvų dėmės, sklindančios iš vieno paveikslo krašto į kitą, sukuria judesio, gylio, aukščio iliuziją. Parodoje neapsiribojama vien peizažais, eksponuojamas ir „Dvigubas portretas“ (2011), ir kon- certmeisterė prie pianino – tapytojas stengiasi „na- tūrai“ suteikti 6-ojo, 7-ojo dešimtmečių etiudams būdingus bruožus ir nuotaikas, „vintažinę“ intrigą, grįžta prie kadaise itin populiaraus muzikuojančios Justinas VAITIEKŪNAS. „Žinia“ II. 2006 moters motyvo.

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Esama ir beveik klasikinio natiurmorto apraiškų. Riba, egzistuojanti tarp realybės ir iliuzijos, ar „Žinia“ II (2006), jau matyta ne vienoje parodoje, bet geriau sakyti tarp natūros ir fantazijos, žodžiai, nu- motyvuotai rodoma ir šioje ekspozicijoje, atitinka vi- rodantys atotrūkį nuo apčiuopiamų dalykų, – tai sus žanro reikalavimus, tik objektai kiek neįprasti – tai erdvė, kaip manoma, talpinanti įsivaizduojamus antropologiniai primatų muliažai iš mokyklinio biolo- objektus. Bet iš tikrųjų klastotė arba asmeninės gijos kabineto. Vaitiekūnas sugeba praplėsti stilistinius vaizduotės padarinys. Tą erdvę formuoja pašaliniai žanro rėmus – peizažas virsta abstrakcija, o natiurmor- komponentai, masinės mados arba knygos su spal- tas – intriguojančia, ironiška žanrine scenele. votais paveikslėliais. Tarp tų trijų dimensijų yra ke- „Įstaiga“ (2007) – ekspresyvi scena biure, kur sute- tvirtoji, neapčiuopiama, bekūnė, neturinti nei tūrio, mos maišosi su lempų šviesa. Čia vyksta deformuotų, nei pavidalo. Kai kas sugeba suvokti dalykus, kurių hipertrofuotų, bet kartu ir abstrahuotų žmonių keis- neįmanoma pamatyti, kurių buvimo nepatvirtina tas disputas apie nieką. „Žingsniai“ (2011) – jusliškai mokslinės tiesos. Jamesas Gogginas grafinio dizai- itin paveikus paveikslas – mėlynų, raudonų spalvų no žurnale Dot Dot Dot paskelbtame straipsnyje dėmės, juodos spalvos ritmika ir geltonas fonas su- „Dabar visas spalvotas“ tyrinėja spalvų teoriją ir kuria impulsyvių, skubrių, tolstančių žingsnių įspū- istoriją, veikimo skalę ir keitimąsi, sinesteziją, ban- dį, byloja apie exite neišvengiamybę. do išsiaiškinti spalvų prasmę. Sakoma, kad 2002 m. Parodoje „2006–2011“ Justas Vaitiekūnas apsiribojo buvo įrodyta, esą visatos spalva svyruoja tarp blyš- tik tapybos darbais, nerodo intelektualių, intriguojan- kaus turkio ir akvamarino. čių piešinių „iš užrašų knygutės“. Gal jie taps inspiraci- Kam svarbūs šie „priartėjimai prie bendrųjų tie- jomis naujiems paveikslams… sų“, jei nemažai garsių menininkų sirgo ir serga daltonizmu? Jie kuria tokius spalvingus paveikslus, kad kiekvienas, turintis nors menkiausią klau- Marija REPŠYTĖ są, apkursta nuo disonansinių nešvarumų. Justinas Vaitiekūnas dabar irgi yra „visas spalvotas“, bet žiū- rėdamas į jo paveikslus netampi kurčias. Prorečiais Balta erdvė paveiksle „Natos. Paulavičius. Dai- nos versmė/fortepijoninė įžanga“ kuria neutralią Keletas žodžių mano tapybos fantazijų, pagrįstų realybės skiautėmis, terpę. Tuš- dėstytojui Justinui Vaitiekūnui tumos spalva, kaip alternatyvi kalba. „Prorečių“ geometrinė ekspresija muzikines intencijas kreipia Kokia mėgstamiausia tavo spalva? lyg į gudaitiškąją erdvę. Miško proskyna, sniegas, Mano šešiolikos mėnesių dukra, tik ne- po juo – susisluoksniavę tamsūs lapai, kurie vėl iš- seniai išsiugdžiusi sprendžiamąjį balsą, vysta šviesą, kai kas nors per juos pereina. Dangaus įveikė šią užduotį: ji renkasi violetinę. atspindys supuvusių lapų paviršiuje, kaip pasakytų Jos nedomina konkretūs violetinės spal- J. V., – tai tik ežeriuko principas. vos atspalviai arba atspindžiai. Ji tiesiog Žodis išskridęs arba akmuo, išmestas į orą, jei- mėgsta viską, kas yra nors miglotai susi- gu turėtų sąmonę, galėtų manyti, kad skrenda savo ję su violetine spalva.1 noru. James Goggin Kokia Jūsų mėgstamiausia spalva?

Pamirškite savo mėgstamiausią spalvą, pagalvo- kite, kokia yra universalioji visatos spalva? 1 James Goggin. Now in full Colour, Dot Dot Dot, 2002–2003, nr. 6, p. 23.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 17 Rūta Mažeikienė

Apie šiuolaikinį šokį, vyrų choreografiją, kūno vaizdinius ir festivalį AURA’21

udenėjančio Kauno kultūrinį peizažą jau sunku Taigi gražia rudens tradicija tapęs šokio festivalis Rįsivaizduoti be šiuolaikinio šokio. Nuo 1989-ųjų neužsisklendžia savo paties tradicijos kiaute. Pakei- šokio teatro „Aura“ organizuojamas tarptautinis šo- tusios nusistovėjusį festivalio pavadinimą ir inicijuo- kio festivalis (meno vadovė Birutė Letukaitė, koordi- damos tarpdisciplininę Judančios tekstilės programą, natorė Gintarė Masteikaitė) kasmet rugsėjo pabaigo- festivalio organizatorės rodo itin lankstų požiūrį į šo- je privilioja nemažai šio žanro mylėtojų ir paverčia kio meną ir atvirumą įvairiausiems šiuolaikinio šokio Kauną laikinąja šokio sostine. Tradicinis renginys pavidalams. šiemet pateikė ir keletą naujovių. Pasikeitė festivalio pavadinimas. Tarptautinis mo- Fundamentalūs užmojai ir daugialypė patirtis dernaus šokio festivalis tapo Tarptautiniu šokio festi- valiu AURA, nes terminas „modernus“ ilgainiui pa- Spaudoje išplatinti festivalio anonsai intriga- sidarė klaidinantis, neadekvatus šiuolaikinio šokio vo ambicingu organizatorių užmoju: 2011-aisiais praktikai ir festivalyje pristatomai jo įvairovei. „Aura’21“ klausia, koks yra šiuolaikinis Europos šo- Antra, šokio festivalis ėmė bendradarbiauti su kis? Kokios kryptys kuria tai, ką žiūrovai mato sce- Kauno bienale TEKSTILĖ (kuratorė Virginija Vit- nose? Kaip menų susiliejimo ir maišymosi tendencijos kienė). Beveik tuo pat metu startuojančių renginių veikia šiuolaikinį šokį? 2 Fundamentalūs, reikšmingi vadovės, užuot konkuravusios dėl žiūrovų dėmesio, klausimai – apie tai diskutuojama pasauliniuose šo- ėmėsi bendrų tarptautinių tarpdisciplininio meno kio ar teatro teoretikų ir praktikų kongresuose. Ar projektų, kurie būtų patrauklūs ir šiuolaikiniu šokiu, per keturias festivalio dienas parodytų aštuonių šo- ir vizualiuoju menu besidominčiai publikai. Ši idėja, kio spektaklių pakako tam, kad žiūrovai pajustų nau- sukėlusi didžiulį skirtingų sričių menininkų susido- jas šiuolaikinio šokio tendencijas? Vienareikšmiškai mėjimą, virto unikalia menine programa ŠOKAM: atsakyti būtų sudėtinga. Keliant tokius sunkiasvorius Judanti tekstilė – nuo rugsėjo iki gruodžio mėnesio klausimus, galbūt vertėjo pagalvoti ir apie diskusinę publikai bus pristatyti šeši performansai.1 festivalio erdvę, teminius šokio kritikų ir praktikų

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 pranešimus, kurie padėtų spektaklių poetiką suvokti kiek šokio kaip vyriškos veiklos manifestacija. Anks- platesniame šiuolaikinio šokio kontekste. tesni du festivaliai stebino nauja šokio kaip multi- Juolab kad renginys, atrodo, krypsta panašia lin- medialaus, multižanrinio meno samprata,4 o 21-asis kme. Programą ŠOKAM: Judanti tekstilė anonsuo- nedviprasmiškai teigė, kad šokis – vyrų užsiėmimas. janti katalogo dalis ne tik pristato tarpdisciplininio Išskyrus lietuvių choreografių Birutės Letukaitės „Me- meno projektus ir jų kūrėjus (nuo graffiti menininkų dėjas“ ir Agnijos Šeiko „Paikos mergaitės maldas“, Os Gemeos ar videomenininko Evaldo Janso iki cho- meniniu nesusipratimu laikytino, ant mėgėjiškumo reografų Johanneso Wielando, Kennetho Flako ar ribos balansuojančio lenkų aktorės ir šokėjos Domi- tekstilininkių Ingos Likšaitės, Almyros Bartkevičiū- nikos Knapik absurdo teatro projektą „Optimisto tes- tės-Weigel, Vitos Gelūnienės), bet ir teoriškai apta- tamentas“, visus kitus šokio spektaklius sukūrė chore- ria kūno problematiką šiuolaikiniame mene (Laimos ografai vyrai, daugiausia ir šoko vien stipriosios lyties Kreivytės, Vaivos Grainytės ir Sigitos Ivaškaitės teks- atstovai. Festivalio programa tarsi skatino pažvelgti tai3). Kiek šie su realiu festivalio „kūnu“ (t. y. kon- į šiuolaikinį šokį kaip į vyrų dominuojamą kūrybos krečiais šios programos projektais) nesusiję teoriniai sritį. Beje, tai pasaulinė šiuolaikinio šokio tendencija. tekstai padės žiūrovams konceptualizuoti savo patirtį Pasak šokio teoretiko ir istoriko Ramsay Burto, nors per Judančios tekstilės performansus, sunku pasakyti. tradiciškai šokis yra laikomas moterų raiškos sfera, Tačiau įtraukdamos publiką į teorinius svarstymus šio žanro raidą XX a. nuo modernaus iki šiuolaikinio apie performansą ir kūno meną kuratorės ne tik nu- šokio galima interpretuoti kaip laipsniškai stiprėjan- žymėjo galimas tarpdisciplininio meno projektų in- čios vyrų įtakos ir absoliutaus jų įsitvirtinimo šiame terpretavimo kryptis, bet ir lokalizavo šiuos eksperi- mene istoriją.5 mentinius kūrinius šiuolaikinio meno erdvėje. Kokias menines patirtis žiūrovams siūlė „vyriškoji“ Na, bet grįžkime prie pagrindinės šokio festivalio festivalio programos dalis? Viena vertus, spektakliai programos ir organizatorių iškelto klausimo, koks imponavo tokiomis tradiciškai vyrų šokiui priskiria- yra Europos šiuolaikinis šokis. Festivalyje parodyti momis charakteristikomis kaip „tvirta, stipraus fizi- Bulgarijos, Belgijos, Italijos, Izraelio, Lenkijos, Ven- nio pasirengimo reikalaujanti šokio leksika“, „veržli, grijos, Lietuvos choreografų kūriniai atstovavo labai energinga, dinamiška choreografinė kalba“, ne emo- įvairioms šokio pakraipoms (nuo grynojo šokio iki cijomis ar tarpasmeniniais santykiais, o veiksmu, fizi- fizinio teatro ar choreografinio multimedijų spekta- niu kontaktu paremta šokio struktūra.6 Antra vertus, klio), eksploatavo skirtingas judesio technikas (nuo publikos, kurios didžiąją dalį sudarė, beje, moterys, modernaus šokio iki šiuolaikinio baleto ar Rytų ko- dėmesį traukte traukė stebėjimo objektu tapę vyrų vos menų), pasitelkė įvairiausias meninės raiškos kūnai ir choreografiniai kūno vaizdiniai. priemones (nuo video- ir šviesų instaliacijų iki gyvo garso ar žodinio teksto). Šiuo požiūriu meninė pro- Kūno vaizdiniai: nuo estetikos iki filosofijos grama ne tik pateisino festivalio pavadinimo pa(si) keitimą, bet ir patvirtino ne sykį diagnozuotą šiuo- Nuasmenintas kūnas. Festivalį pradėjusiame bulga- laikinio šokio heterogeniškumą, hibridiškumą, mul- rų režisieriaus ir choreografo Jivko Jeliazkovo spekta- timedialumą. klyje „V.A.G.“7 šoko keturios merginos ir du vaikinai, tačiau lyties skirtumai čia nebuvo svarbūs. Interme- Vyrų šokis ir choreografija dialus, iš intensyvių judesio, vaizdo (videomeninin- kas Aleksandras Petrovas) ir garso (kompozitorius Šiemet intrigavo ne tiek estetinė programa, kuri, Klimentas Dichevas) struktūrų nuaustas meninis sakyčiau, netgi nuosaiki ankstesnių festivalių fone, spektaklio audinys pavertė šokėjus nuasmenintomis

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 19 Estetizuotas kūnas. Belgų choreografo Thierry Smitso spektaklyje „Mano mylimiesiems“ šoka devyni afrikie- čių kilmės šokėjai – jų kūnai nuo pat pirmųjų akimirkų išstatomi vujaristiniam ste- bėjimo malonumui. „Idėja dirbti vien tik su stipriosios lyties atstovais“ choreogra- fui esą kilusi dėl labai aiškios būsimo kūrinio pradžios vizijos: „Stiprūs, turintys nuos- tabias nugaras vyrai stovėjo priešais žiūrovus.“10 Išgryninta, parodų salę primenanti erdvė – baltos sienos ir grindys, balti mobi- lūs kubai, ant kurių sėdima, „Mano mylimiesiems“. Choreografas – Thierry SMITS stovima, gulima (scenogra- fai Thierry Smitsas ir Tho- figūromis. Poststruktūralistinei minčiai akivaiz- masas Beni) tarsi savaime skatina žiūrovus gėrėtis ne džiai simpatizuojančio choreografo (jo vadovauja- tiek dinamiškais, virtuoziškai atliekamais choreogra- mos šokio trupės Derida Dance pavadinimas sieja- finiais solo, duetais ar grupiniais šokiais, kiek skulp- mas su filosofo Jacques’o Derrida vardu) kūrybinė tūriškomis mizanscenomis, vizualiai efektingomis vaizduotė nepalieka vietos individualumui, tar- juodų kūnų kompozicijomis kontrastingos spalvos pasmeniniams ryšiams. „Juodi kostiumai į atskirus fone. Abstrakti, besiužetė, muzikinėmis struktūro- fragmentus skaidė šokėjų kūnus, juodame fone pa- mis (polifoninė Johano Sebastiano Bacho muzika ir naikindami rankų, kojų, torso sąsajas ir paversda- urbanistiniai kompozitoriaus Maximo Bodsono pami šokėjus trūkčiojančiais transformeriais. Čia jau rinkti garsai), grynojo šokio formomis pagrįsta cho- nebuvo galima kalbėti apie judesio plastiką ir apta- reografija, nors ir nukreipė publikos žvilgsnį į vyriš- kumą – į sudedamąsias dalis suskaidyti kūnai kūrė ka energija, jėga, seksualumu alsuojančius atletiškus tokį pat į atskirus sudedamuosius elementus išprepa- kūnus, tačiau tuo pat metu neutralizavo jų fiziškumą, ruotą judėjimą.“8 Teigdamas, kad šiame „judesio ir paversdama šokėjus estetinio pasigėrėjimo objektais. kūno“ spektaklyje žmogaus kūnas yra traktuojamas Mąstantis kūnas. Kontempliuojantis, po klaidžios ne kaip fizinis objektas, o kaip neutralizuotas ben- žmogaus sąmonės labirintus vedžiojantis vengrų duetas dros struktūros elementas,9 Jeliazkovas sukūrė de- Tao Te (choreografas Ferencas Fehéris ir šokėjas Ákosas natūralizuotą kūno vaizdinį, tarytum įvaizdinantį Dózsa) kūną traktuoja kaip minties išraišką – tai mate- poststruktūralistinę „kūno be organų“ (Gilles De- rialus dvasinių procesų atspindys. Savitai derindamas leuze, Félix Guattari), t. y. suskaidyto, procesualaus, fizinio teatro, laisvojo šokio, Rytų kovos menų ele- topologiškai neapibrėžiamo, su kitais kūnais ar esi- mentus, choreografas ne tik sukūrė unikalią judesio niais sugretinto kūno, sampratą. kalbą, savo pavyzdžiu dar sykį įrodydamas, kad to-

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 kioms paieškoms nebūtinai reikia baigti šokio studi- vyrų papročius, tiek pasinerti į dambreliu ir šokėjų jas,11 bet ir sugebėjo minimalistinėmis priemonėmis kūnais kuriamą garsų, triukšmų, akustinių sąskam- perteikti filosofinę mintį. Nuolatinį judėjimą, nenu- bių ir ritmų erdvę. Energinga, vibruojanti, uždeganti trūkstamą keitimąsi įvaizdinę šokėjų kūnai žiūrovų šokėjų raiška (judesys, balsas, kvėpavimas, kūno sąly- akivaizdoje nuėjo ilgą kelią (Tao), materializuodami tis su kitais kūnais ar fizine aplinka) sugestijavo emo- pačias įvairiausias sielos būsenas. Nors grynai fizi- ciškai itin paveikią kūno kaip instrumento idėją. nių judesių kalba byloję apnuoginti kūnai traukė akį Performatyvus kūnas. Festivalio uždarymui pasi- įspūdinga technika, raiškia plastika, tiksliu, iki smul- rinktas garsių Izraelio choreografų Odedo Grafo ir kmenų apgalvotu kontaktiniu veiksmu, net raumenų Yossi Bergo spektaklis „Paklydęs žvėris“ bylojo ne dinamika, tačiau šio choreografinio teksto esmė – tik apie žmoguje snaudžiantį žvėrį, bet ir kėlė klausi- abstrahuotas „mąstančio kūno“vaizdinys. mą, „ar gebame būti lankstūs ir vis iš naujo perkurti Kūnas kaip instrumentas. Italų choreografas ir re- savo tapatybę?“13 Hipnotizuojantis arklio galvą kau- žisierius Roberto Zappalà savo spektaklį „Instrumen- kę rankoje laikančios seksualios ilgakojės šokėjos tas 1: atrask nematomą“ (scoprire l’invisible) pristatė monologas ir energingas aktorių, dėvinčių triušio, ir kaip savitą sicilietiškų tradicijų (projektas „Per- paršo, pingvino, pandos ir liūto kaukes, šokis iškart braižyta Sicilija“) tyrimą, ir kaip kūno ryšių su garsu, prikaustė publikos dėmesį. Keturi vaikinai ir dvi triukšmu ir muzika kūrybinę studiją.12 Todėl spek- merginos ne tik šoko, bet ir kalbėjo, vaidino, daina- taklyje dalyvaujantys septyni vyrai atliko dvigubą vo, muzikavo, nusirenginėjo, apsirenginėjo ir pan. funkciją. Viena vertus, jų kūnai buvo pasitelkti kaip Lanksti, daugialypė forma, balansuojanti tarp šokio, meninio tyrimo įrankiai, padedantys atkurti savitą vaidybos ir nevaidybinės raiškos, suteikė spektakliui Sicilijos gyvenseną, krašto koloritą ir įvaiz- dinti jį veiksminėje / plastinėje / vizualinė- je spektaklio plotmėje. Antra vertus, jie veikė kaip tiksliai suderinti muzikos instrumentai, antrinantys gyvai skam- bančio tradicinio Sicili- jos dambrelio garsams ir drauge su muzikantu Puccio Castrogiovanni kuriantys unikalų gar- sinį landšaftą (soudsca- pe). Taigi žiūrovai ga- lėjo tiek skaityti šokėjų kūnais rašomą sicilie- tiškų tradicijų studi- ją, atveriančią savitus, mafijos prieskoniu pa- ženklintus šio krašto „Paklydęs žvėris“. Choreografai – Oded GRAF ir Yossi BERG Svetlanos Baturos nuotr.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 21 performanso atspalvį. Judesiais ir tekstu (dramatur- 1 Žr. ŠOKAM: Judanti tekstilė programą tarptautinio šokio festivalio AURA gė Carmen Mehnert) bylodami apie tai, kad mūsų tinklalapyje. http://www.dancefestival.lt/index.php/judanti-tekstile-pro- veiksmai, poelgiai, kasdieninė vaidyba ne tiek išreiš- grama [žiūrėta 2011-10-05]. kia tapatybę, kiek ją sukuria, šokėjai įtaigiai perteikė 2 Festivalis „Aura’21“ klausia apie šokio dabartį Europoje. http://www.me- poststruktūralistinę performatyvios tapatybės (John nufaktura.lt/?m=1024&s=64388 [žiūrėta 2011.10.02]. Butler) sampratą. 3 L. Kreivytė, Arčiau kūno. Kūriniai, be kurių negalima kalbėti apie kūnišku- mą šiuolaikiniame mene. V. Grainytė, Kūno menas: grąžintos kūno teisės. Anapus vyriško šokio S. Ivaškaitė, Performatyvusis kūnas: trijų dešimtmečių kelias. ŠOKAM: Judanti tekstilė, Katalogas, sud. V. Rusinaitė, Kaunas, Kauno dailininkų Į festivalį AURA’21 žvelgiant per vyrų šokio priz- sąjungos paramos fondas. mę, du lietuvių šokio spektakliai „Medėjos“ ir „Paikos 4 Plačiau apie tai žr. R. Mažeikienė, Kodėl jie nešoka? Šiuolaikinis šokis tarp mergaitės maldos“ atrodė pernelyg... moteriški. Kūry- judesio, vaizdo ir teksto, Lietuvos scena, 2009, nr. 4, p. 25–27. bingai plėtodamos moterims aktualią problematiką, 5 R. Burt, The Male Dancer: Bodies, Spectacle, Sexualities. NY, Routledge, abi choreografės atsispyrė nuo solidaus literatūrinio 1997, p. 4. pagrindo (Birutė Letukaitė interpretavo Euripido 6 Šiuo klausimu žr. R. Burt, The Male Dancer: Bodies, Spectacle, Sexualities. „Medėją“, keldama sudėtingus klausimus apie vaik- NY, Routledge, 1997. žudystę ir abortus, o Agnija Šeiko, aktualizuodama 7 V.A.G. (vidutinis atsakymo greitis) / A.S.A (Average Speed of Answer) – moters išsilaisvinimo idėją, įkvėpimo sėmėsi iš Art- bendras „Derida Dance“ (Bulgarija), „Pro Progressione“ (Vengrija) ir „Au- huro Rimbaud poemos „Paika mergaitė“). Tai efektin- ros (Lietuva) projektas. gi, teatrališki, gerąja šio žodžio prasme, ir sugestyvūs 8 V. Mozūraitė, Tarptautinis festivalis prasidėjo tarptautiniu projektu, kūriniai. http://www.dance.lt/tarptautinis-festivalis-praside-jo-tarptautiniu-projek- Ypač suintrigavo Letukaitės „Medėjų“ meninė tu/ [žiūrėta 2011-10-04]. forma. Nors spektaklis sulaukė nemažai kritikos dėl 9 Žr. Jivko Jeliazkov – in conversation with Mira Mariyanova, http://www. trivialios antikinio mito interpretacijos ir pernelyg asa-dance.com/en/component/content/article/67-jivko-jeliazkov-in-con- tiesmukiško abortų problemos pateikimo, tačiau versation-with-mira-mariyanova [žiūrėta 2011-10-04] imponuoja tai, kad ieškoma naujos estetinės kalbos. 10 I. Meškauskaitė, Šokis – įrodymas, kad dar esi gyvas, http://kauno.diena. Užburiantį Skaidros Jančaitės (Medėja) vokalą kon- lt/naujienos/kultura/sokis-irodymas-kad-dar-esi-gyvas-377717 [žiūrėta ceptualiai siedama su originalia kompozitoriaus An- 2011-10-05] tano Jasenkos muzika, įspūdinga Tado Valeikos švie- 11 Ferenco Fehério kūrybinė biografija puikiai iliustruoja šiuolaikiniam vyrų sų partitūra, įdomiais choreografiniais brėžiniais ir šokiui būdingą tendenciją – neprofesionalių, t. y. šokio mokslų nestudi- nepriekaištingai profesionaliu „Auros“ šokiu, Letu- javusių, choreografų atsiradimą. Kaip teigia šokio teoretikas R. Burt, giliai kaitė priartino „Medėjas“ prie choreografinės operos įsišaknijęs požiūris į šokį kaip nevyrišką užsiėmimą lemia, kad į šiuolaiki- žanro. nį šokį šokėjai ar choreografai dažniausiai ateina jau būdami subrendę ir Išraiškingas „Medėjų“ audiovizualumas, rafinuo- įgiję patirties tokiose su kūno raiška susijusiose sferose, kurias visuome- ta Agnijos Šeiko „Paikos mergaitės maldų“ estetika nė laiko labiau vyriškomis – tai sportinė gimnastika, įvairūs Rytų kovos (scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas – Artū- menai, gatvės šokiai ir pan. Žr. R. Burt, The Male Dancer… Op. cit., p. 11. ras Šimonis) tarptautinio festivalio kontekste išskyrė 12 Žr. spektaklio „Instrumentas 1 “ pristatymą festivalio Lietuvos šokį kaip itin estetišką, vizualų, teatrališką. kataloge. Žinoma, norėtųsi pamatyti, kokius kūno vaizdinius 13 Žr. spektaklio „Paklydęs žvėris“ pristatymą festivalio kataloge. kuria lietuvių choreografų (vyrų) vaizduotė. Galbūt tai atsiskleis kitame AUROS festivalyje.

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Mindaugas PELECKIS

Eksperimentinės muzikos ištakos ir subkultūra

Nuo tylos iki triukšmo, nuo klasikos iki šokių aikštelių

uzikos eksperimentininkų subkultūra Lietu- kurio tikslas – pasirinkti vieną iš galimų variantų, Mvoje iki šiol mažai tyrinėta, bandysiu paanali- hipotezių, versijų, asmeniškai tą išbandžius. Ekspe- zuoti jos ištakas, raidą, įvairovę, filosofinį pagrindą, rimentininkai pasitelkia jau egzistuojančias teorijas, paplitimą. Eksperimentininkais galima vadinti ir kai kad jas patvirtintų arba paneigtų. Anglų filosofas ir kuriuos avangardinio roko, postroko atstovus, ir su- tyrinėtojas Francisas Baconas (1561–1626) sukūrė dėtingų kompiuterinių garso kompozicijų kūrėjus, indukcijos metodą, kurio trečioji pakopa yra išvadų ir rimtosios muzikos novatorius, ir intelektualiosios patikrinimas eksperimentu (beje, tai mokslininką ir elektroninės, ir holistinės muzikos atlikėjus. Neturė- pražudė). Bacono idėjos padėjo padaryti daugybę tume pamiršti ir sintetinių žanrų – audiopoezijos, slam atradimų, garso kūrimo moksle/mene taip pat. poezijos, audioteatro, „Sintezijos“ sąjūdžio, vaizdo žo- Eksperimentinė muzika – sudėtingas fenomenas, kėjų (VJ) meno. Naujosios medijos atveria vis daugiau susiliečiantis su avangardu, dadaizmu, futurizmu, galimybių, didėja ir menininkų išradingumas, daugėja triukšmų menu, konkrečiąja, elektroakustine, elek- muzikinių sąjūdžių, eksperimentinės muzikos festi- tronine muzika, antimenu, siurrealizmu, popartu ir valių, jai skirtų tinklalapių (šiemet gegužę ėmė veikti kitais fenomenais. Glaustai apžvelkime eksperimen- www.nemuzika.blogspot.com, o 2011 m. spalio 10 d. ati- tinės muzikos ištakas. darytas naujausias – www.gruodas.net). Avangardizmas – „kraštutinė, dažnai negatyvi, Pirmiausia apsibrėžkime, ką priskirti eksperi- netgi destruktyvi radikalaus platesnio modernizmo mentininkams, o ko ne, kuo ši subkultūra skiriasi, judėjimo apraiška, kartais nutraukianti ne tik ryšius pavyzdžiui, nuo pankų, metalistų ir kt. su praeitimi ir realistine vaizdavimo tradicija, bet ir neigianti paties modernizmo iškeltas vertybes, esa- Eksperimentininkas – priešingai negu konceptu- mą kultūrą, kritikuojanti meno atotrūkį nuo realaus alistas – tai žmogus, siekiantis pats viską išsiaiškinti, gyvenimo. […] Vieningai avangardizmui priskiriami kad sukurtų kažką naujo, nebijantis rizikuoti, atmes- tokie modernizmo judėjimai kaip dadaizmas, kons- ti kanonų. Eksperimentas yra mokslinis metodas, truktyvizmas, dažnai ir siurrealizmas, Bauhauso mo-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 23 kykla. […] Naujasis avangardizmas, atsiradęs 20 a. vadinamąsias Martenot bangas (Ondes Martenot, 2 pusėje (Fluxus, opartas, minimalizmas, konceptua- 1928), Vokietijoje buvo išrastas trautonijus (Trauto- lizmas), perkuria ir atnaujina istorinio avangardinio nium, 1929). Nuo to laiko sukurta dešimtys, o gal meno kūrimo priemones bei techniką, aktualizuoja ir šimtai įvairių eksperimentinei muzikai tinkamų problemas (meno institucijų kritiką, meninio objekto instrumentų (jie tebekuriami ir atsiradus kompiute- analizę, vaizdavimo problemas).“1 riui). „Istorijos ironija – visi italų futuristų pagamin- Dadaizmas (dada) – Šveicarijoje 1915–1923 m. ti instrumentai buvo sunaikinti per pasaulinius ka- veikęs meno sąjūdis, kurio nariai nuo 1916 m. bū- rus, o iš „ateities muzikos“ išliko vos vienas traškantis rėsi naktiniame klube Cabaret Voltaire (viena pir- trumputis įrašas plokštelėje.“6 Tame 1921-ųjų įraše mųjų industrinės muzikos grupių tokiu pat pavadi- skamba kūriniai, atlikti originaliu intonarumoriu. nimu įsikūrė Anglijoje po daugiau kaip pusšimčio Futuristų „triukšmų harmonijos“ (it. rumoar- metų – 1973-iaisiais). Frazė „Dada Johann Fuch- monio) teorija, bendradarbiavimas su inžinieriais sgang Goethe. Dada Stendhal. Dada Dalai Lama, priartino elektrinių ir elektroninių instrumentų Buddha, Bible, Nietzsche. Dada m’dada. Dada mhm erą. 1953 m. birželio 8–18 d. Pierre’o Schaefferio dada da“2 atspindi dadaizmo alogiškumą, padriku- (1910–1995) vadovaujama konkrečiosios muzikos mą, chaotišką tikrovės suvokimą. Dadaizmas „turėjo tyrimų grupė (The Groupe de Recherches de Musique įtakos abstrakčiojo meno, poparto, „Fluxus“ judėjimo, Concrète, GRMC) surengė pirmąją tarptautinę eks- hepeningų formavimuisi“3, jam nesvetima triukšmų perimentinės muzikos dekadą. Tai buvo atsakas į (noise) muzika. vokiečių elektronische Musik. Schaefferis vengė ter- „Triukšmų meno“ idėją, atmesdami tradicines mino „eksperimentinė muzika“, savo veiklą vadino muzikos formas (simfonijas, sonatas, koncertus), tiesiog muzikos tyrinėjimais (recherche musicale).7 iškėlė „naujos epochos balso“ ieškoję italų kompo- Jo atradimai padarė didelę įtaką tolesnei eksperi- zitoriai futuristai.4 1909 m. vasario 20 d. prancūzų mentinės muzikos raidai. Ypač svarbus jo kūrinys dienraštis Le Figaro pirmajame puslapyje išspaus- „Penki triukšmų etiudai“ (Cinq études de bruits, dino 1908-aisiais parašytą poeto Filippo Tommaso 1948) – čia įrašytas traukinių dundėjimas, kiti ne- Emilio Marinetti’o (1876–1944) Futurizmo mani- muzikiniai garsai pramaišiui su perkusija, pianino festą. Novatorius skelbė: „Menas negali būti niekas skambėjimu… daugiau kaip prievarta, žiaurumas ir neteisybė.“ Fu- Garso eksperimentai buvo vykdomi ir Egipte. turizmas iš pat pradžių turėjo anarchizmo ir fašizmo Vienu pirmųjų pasaulyje elektroninės muzikos kū- bruožų, o ideologinis jo vadas vėliau įstojo į Benito rėjų vadinamas koptas Halimas el Dabhas (g. 1921). Mussolinio partiją. 1910 m. buvo paskelbtas Muzi- Pirmąjį elektroninės (konkrečiosios) muzikos kūri- kantų futuristų manifestas5 (autorius – Francesco nį „Zaaro ekspresija“ jis sukūrė 1944 m., aplenkda- Balilla Pratella), o 1913-aisiais pasirodė žymusis mas Schaefferį ketveriais metais. Iš radijo stoties pa- Luigi’o Russolo (1885–1947) „Triukšmų menas“. „Vis siskolinęs magnetofoną, el Dabhas gatvėse įrašinėjo labiau artėjama prie triukšmų muzikos“, – konstata- įvairius garsus, ypač domėjosi senovine zaar cere- vo Russolo, sukūręs ir naujovišką instrumentą into- monija. Tai pagoniškos, iš Etiopijos kilusios apeigos, narumorį. 1920 m. Rusijoje atsirado termenvoksas per kurias žmones (dažniausiai moteris) užvaldo (jo autorius Levas Termenas sukonstravo ir pirmąją dvasios. Protofeministinis ritualas neva išvaiko pik- ritmo mašiną – ritmikoną, o žymiausia atlikėja pa- tąsias ir prišaukia gerąsias dvasias.8 1950 m. persikė- saulyje vadinama Vilniuje gimusi Clara Rockmore lęs į JAV, el Dabhas susipažino su panašiai mąstan- (1911–1998). Prancūzų inžinierius Maurice’as Mar- čiais kompozitoriais – Johnu Cage’u (1912–1992), tenot sukūrė elektroninės muzikos instrumentą, Henry Cowellu (1897–1965), Edgard’u Varèse’u

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 (1883–1965), Alanu Hovhanessu (1911–2000), Peg- rių György Sándorą Ligeti (1923–2006), be kita ko, gy Glanville-Hicks (1912–1990). El Dabhas yra ir sukūrusį elektroninės muzikos kūrinius „Glissandi“ elektroakustinės muzikos pradininkas – 1959 m. (1957), „Artikulation“ (1958). Muzikinėje poemoje Columbia-Princeton elektroninės muzikos centre jis 100 metronomų (Poème Symphonique for 100 metro- derino kalbą, dainavimą, perkusiją su elektroniniais nomes, 1962) Ligeti’s išreiškė simpatijas Fluxus. Kai šio signalais, naudodamas vieną pirmųjų programuo- sudėtingo kūrinio pirmąjį atlikimą Nyderlandų tele- jamųjų sintezatorių RCA. Jo elektroninė muzikinė vizija atšaukė dėl futbolo rungtynių, Ligeti’s pareiškė, drama „Leiyla and the Poet“ (1959) laikoma šio žan- kad ši poema – tai šiuolaikinės muzikos ir radikalios ro klasika. smulkiaburžuazinės, siaurakaktiškos visuomenės El Dabhas domėjosi ir etnine muzika, folklorą at- kritika, ironiškai šaipantis iš bet kokių ideologijų.9 miešdavo elektroniniais garsais. Toks fusion žanras Taigi tuo metu eksperimentinė muzika buvo suvo- vėliau buvo pavadintas pasaulio muzika (world mu- kiama kaip atsisakymas priimti status quo arba buvi- sic), jai artima holistinė, new age muzika. 1957 m. mas anapus tradicijos, avangardą laikant tradicijos kompozitorius sukūrė „Naujosios muzikos garsus“. pakraščiu. Pasak Warreno Burto, eksperimentinė Jo kūrybą vertino ir klasikinės muzikos korifėjai, ir muzika – tai „serija įvairių ir“, Cage’o įtakos, tech- roko žvaigždės, o Columbia-Princeton elektroninės nologijų, improvizacijos, garso poetikos, ir lingvisti- muzikos centras nuo 1959 m. iki 8-ojo dešimtme- kos, naujų instrumentų konstravimo ir multiterpės, čio karaliavo visame pasaulyje (1994 m. jis pasivadi- muzikinio teatro, bendruomeninės muzikos koktei- no Kolumbijos universiteto kompiuterinės muzikos lis.10 Leonardas B. Meyeris teigia, kad eksperimen- centru). Sukurta apie 300 kompozicijų, kai kurios tinės muzikos nėra, yra tik „įvairūs metodai“ (Me- iš jų tapo muzikos klasika. Pvz., Charlesas Dodge’as yer, 1994, p. 237). Nymanas knygoje „Experimental kūrinyje „Earth’s Magnetic Field“ (1970) muzikos Music: Cage and Beyond“ (1974; antrasis leidimas garsais pavertė žemės magnetinio lauko bangas. The 1999) aiškino, kuo eksperimentinė muzika, kuria- New York Times pripažino, kad tai „vienas iš dešim- ma musique concrète pionierių Schaefferio ir Pierre’o ties svarbiausių 8-ojo dešimtmečio kūrinių“. Pirmasis Henry (g. 1927), skiriasi nuo vadinamosios (Niujorko) centro vadovas Vladimiras Usačevskis 1952 m. pir- Downtowno eksperimentinės muzikos. Yoko Ono kartu mąsyk Vakarų pusrutulyje pristatė elektroninę muzi- su Fluxus viename Niujorko lofte 1960–1961 m. reng- ką – penkias savo kompozicijas, sukurtas 1951-aisiais davo La Monte Youngo ir Richardo Maxfieldo triukš- („Transposition“, „Reverberation“, „Experiment“, mų performansus. Downtowno muzikai didelę įta- „Composition“, „Underwater Valse“). 1959 m., kai ką padarė ir eksperimentininkas Johnas Zornas, centrą parėmė Rockefellerių fondas, buvo pakvies- vėliau ji patyrė stiprų populiariosios (mainstream) ta muzikantų iš Turkijos, Egipto, Argentinos ir kitų muzikos poveikį. Jai būdingas konceptualizmas šalių. (Fluxus), minimalizmas (Steve Reich, Philip Glass, 1955 m. Cage’as jau buvo sukūręs eksperimentinės Phill Niblock, Charlemagne Palestine, Tony Con- muzikos apibrėžimą – tai eksperimentinis veiksmas, rad, John Cale, La Monte Young), performansai kurio rezultatų neįmanoma numatyti. Cage’o termi- (Laurie Anderson), artrokas/eksperimentinis rokas ną, kaip oponuojantį europietiškajam avangardui, (Glenn Branca, Jeffrey Lohn, Rhys Chatham, DNA, ėmė vartoti amerikiečių kompozitoriai (Michael Ny- Sonic Youth, Live Skull, Swans, no wave judėjimas, man, Meredith Monk, Morton Feldman, Terry Ri- The Velvet Underground, Andy Warhol), improvi- ley, La Monte Young, Philip Glass, John Cale, Steve zacija (Terry Riley, Pauline Oliveros, John Zorn, Reich, Cornelius Cardew). Prie eksperimentininkų Elliott Sharp), diatoninis postminimalizmas (Wil- galima priskirti ir žydų kilmės vengrų kompozito- liam Duckworth, Elodie Lauten), totalizmas, kilęs iš

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 25 minimalizmo, tačiau ritmiškesnis, labiau primenantis garsus, o Herbertas Eimertas (1897–1972) rėmėsi tik roką (Julia Wolfe, Bang on a Can, David Lang, Micha- elektroniškai generuotais, sintetiniais. Konkretūs gar- el Gordon), garso instaliacijos ir kt. sai naudojami ir garsų mene (GM). „Girdėjimas – kita Nymanas pabrėžė, kad avangardas – amerikiečių ir matymo forma“,13 – tokia pirminė GM idėja. britų fenomenas, o eksperimentinę muziką puoselėja Tai interdisciplininis hibridas, apimantis akustiką, kontinentinė Europa, kuri yra atviresnė procesui, neti- psichoakustiką, elektroninę muziką, triukšmo muzi- kėtumams, mažiau susikoncentravusi į menininko as- ką, garso ir vaizdo technologijas, eksperimentus su menybę. 1979 m. atsiradęs terminas „naujoji muzika“ žmogaus kūnu, skulptūrą, kiną. GM sugėrė viską, kas (new music) tarsi suvienijo abi kryptis – tai įvyko po The buvo sukurta per pastaruosius maždaug šimtą metų – Kitchen pasirodymo festivalyje New Music New York. dadaistų, siurrealistų, situacionistų, Fluxus, hepenin- Kalbėdami apie eksperimentininkus turime ne- gų atradimus. GM kartais išeina už eksperimentinės pamiršti ir mikrotoninės muzikos (Harry Partch, muzikos ribų, tapdama audiopoezija, slam poezija, Ivor Darreg), iki keidžinių eksperimentų (Charles audioteatru, vaizdo žokėjų menu. Pirmąsyk terminas Ives, Ruth Crawford Seeger, Carl Ruggles, John Bec- sound/art buvo pavartotas 1983 m. – Niujorko Skulp- ker), Niujorko mokyklos (John Cage, Earle Brown, tūrų centre atidarydamas parodą jos kuratorius Christian Wolff, Morton Feldman, David Tudor, Williamas Hellermanas pristatė šou, kurį atliko The Merce Cunningham), spektrinės muzikos (prancū- Sound Art Foundation, jo įkurtas 1982 m. zų Groupe de l’Itinéraire, vokiečių grupė Feedback ir Eksperimentinės muzikos ištakos siekia ir anti- kt.), Fluxus, transetnikos (muzikos, susietos su tam meną, siurrealizmą, popartą. Antimenas – koncep- tikra etnine grupe), improvizacijos meistrų (7 deš. cija, atmetanti ankstesnius meno apibrėžimus ir aps- pab. JAV ir Europoje išpopuliarėjo laisvojo džiazo kritai kvestionuojanti meną. Dažniausiai antimenu ir šiuolaikinės klasikinės muzikos derinys). Impro- vadinami dadaistų ir dadaisto, siurrealisto Marcelio vizacinė muzika padarė įtaką šiuolaikinei klasikinei Duchampo (1887–1968) „rasti daiktai“. 1914 m. jis muzikai, noise rokui, kompiuterinei muzikai, mini- ir sukūrė šį terminą. Antimenas atmeta ir meno rin- malizmui, elektroakustinei muzikai. ką, ir klasikinį meną, jo universalumą. Dadaizmas Terminus „elektroakustinė“ ir „elektroninė“ muzika laikomas pirmąja antimeno srove. Fluxus taip pat reikėtų aptarti atskirai. Iš pradžių elektroakustine muzi- vadinamas neodadaistiniu sambūriu – 1963 m. Jur- ka vadintos atskirų šalių mokyklos: prancūzų musique gis Mačiūnas ragino pradėti „gyvo meno, antime- concrète, vokiečių elektronische Musik, amerikiečių Co- no“ revoliuciją“.14 Vieni antimeną laiko menu, kiti, lumbia-Princeton elektroninės muzikos centras. Pasak kaip antai stukistai (1999 m. britų Billy’o Childisho kompozitoriaus ir muzikos tyrinėtojo Šarūno Nako, ir Charleso Thomsono įkurtas sambūris Stuckists) kuriant elektroakustinę muziką „pastiprinti akustiniai pasisako už antiantimeną. instrumentai naudojami kartu su elektroniniais, taip pat Siurrealizmas, atsiradęs 3-iojo dešimtmečio pra- su elektronine garso deformacija arba garso įrašu“. 11 O džioje, buvo politiškai angažuotas kaip ir futuriz- elektronine muzika jis vadina XX a. antrosios pusės mas, tik atvirkščiai – jis ultrakairuoliškas, prokomu- muzikos rūšį, „kuriamą elektroninės sintezės būdu“, taip nistinis. Atskilęs ir nuo anarchistiškai nusiteikusių pat „visą muziką, atliekamą elektroniniais instrumen- dadaistų. Vėliau iš siurrealizmo išsirutuliojo letriz- tais“. 12 Daugelis tyrinėtojų elektroninės muzikos atsi- mas, įkurtas Ioano-Isidore’o Isou Goldsteino (1925– radimą sieja su pistono (vakuuminio vamzdžio) išradi- 2007), ir situacionizmas, kurio apologetai Guy mu 1906-aisiais, nors įsitvirtino ji gerokai vėliau, apie Debord’as (1931–1994), Ivanas Ščeglovas (1933– 1949–1951 m., plėtojama dviem estetiškai skirtingo- 1998) sukūrė naujojo urbanizmo, psichogeografijos mis kryptimis – Schaefferis pasitelkė gamtos, aplinkos terminus ir koncepcijas.

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Esama antimeno grupių, nesusijusių su eksperi- Taigi, nuo eksperimentinės muzikos užuomazgų mentine muzika, todėl jų čia neaptarsime. Prie anti- Lietuvoje 1932 m. iki jos tapsmo subkultūra (iš pra- meno galima priskirti pankroką ir punk ideologiją, džių – pogrindine) praėjo daugiau kaip 50 metų. pradėtą diegti nuo 7-ojo dešimtmečio ir prasiveržu- sią 8-ojo dešimtmečio viduryje (1977-ieji laikomi Tęsinys kitame numerye punk klestėjimo viršūne). Popartas atsirado 6-ajame dešimtmetyje Jungti- nėje Karalystėje ir JAV, kičą – masinės kultūros ir 1 Dalia Navikaitė, „Avangardizmas“, Estetikos enciklopedija. Vilnius: masinio vartojimo produktus (reklamą, komiksus, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, p. 54–55. muzikantų nuotraukas, pupelių skardines) – paver- 2 Dada Manifesto (1916, Hugo Ball), http://en.wikisource.org/wiki/Dada_ tęs menu tirštame ironijos padaže. Poparto lyderis Manifesto_%281916,_Hugo_Ball%29. Žiūrėta 2011-07-17. čekų kilmės amerikietis Andrew Warhola Jr., labiau 3 Dalia Karatajienė, Dadaizmas, dada, Estetikos enciklopedija. Vilnius: žinomas kaip Andy Warholas (1928–1987), kūrė fil- Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, p. 91. mus, darė muzikos įrašus. Beje, 2009 m. Warholo 4 Šarūnas Nakas, Šiuolaikinė muzika. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 41. kūrinys „Aštuoni Elviai“ (Eight Elvises, 1963) buvo 5 Plačiau apie futurizmą, jo manifestus ir idėjas – www.unknown.nu/fu- parduotas už 100 milijonų JAV dolerių. turism. Žiūrėta 2011-07-18. Popartas padarė nemažą įtaką elektroninės muzi- 6 Ten pat, p. 43. kos atsiradimui: štampuojami atvaizdai ir Kraftwerk 7 Carlos Palombini. Pierre Schaeffer, 1953: Towards and Experimental sukurti mechaniniai, robotizuoti ritmai turi daug Music, Music and Letters, 74, no. 4 (November), p. 542–547. bendra. 8 G. P. Makris, Changing Masters: Spirit Possession and Identity Construc- Baigdamas trumpą ekskursą į eksperimentinės tion among Slave Descendants and Other Subordinates in the Sudan, muzikos ištakas ir terminiją, siūlau pakaitomis su Evanston, Northwestern University Press, 2000. eksperimentine muzika įvairovės dėlei vartoti ir 9 Ove Nordwall, György Ligeti: Eine Monographie, Mainz: Schott, 1971. žodį postmuzika. 10 www.warrenburt.com. Žiūrėta 2011-07-20. 11 Šarūnas Nakas, Šiuolaikinė muzika, p. 324. Pirmasis lietuvių muzikas eksperimentininkas 12 Ten pat, p. 325. buvo kompozitorius, pianistas Vytautas Bacevičius 13 William Hellerman and Don Goddard, Catalogue for Sound/Art at The (1905–1970), parašęs simfoninį kūrinį „Elektri- Sculpture Center, New York City, May 1–30, 1983 and BACA/DCC Gallery nė poema“ (1932). Bacevičius gimė Lenkijoje, fi- June 1–30, 1983. losofiją studijavo ir skambinti fortepijonu mokėsi 14 George Maciunas. Fluxus Manifesto, 1963. “Purge the world of bour- Prancūzijoje, koncertavo Pietų Amerikoje, JAV, kur geois sickness, “intellectual:, professional and commercialized culture, propagavo lietuvių kompozitorių (M. K. Čiurlionio, purge the world of dead art, imitation, artificial art, abstract art, illu- Juozo Gruodžio) kūrybą. 1969 m. buvo apdovano- sionistic art, mathematical art, – purge the world of “Europanism”! […] tas JAV kompozitorių asociacijos premija. Veikia- PROMOTE A REVOLUTIONARY FLOOD AND TIDE IN ART, […] promote mas Rytų filosofijos ir estetikos, Bacevičius iškėlė NON ART REALITY to be grasped by all peoples, not only critics, dilet- kosminės muzikos idėją – sukūrė poemas fortepi- tantes and professionals... FUSE the cadres of cultural, social & political jonui „Poème mystique“, „Poème astral“ (1927), revolutionaries into united front & action.” (http://en.wikipedia.org/ kūrinį vargonams „Rayons cosmiques“ (1963). wiki/Anti-art#cite_note-57, žiūrėta 2011-07-20.) Ankstyvuosiuose jo kūriniuose girdimi vėlyvojo 15 Vytautas Bacevičius in context: composer and pianist: collection of arti- romantizmo, simbolizmo, impresionizmo, kons- cles, Edited by Rūta Stanevičiūtė and Veronika Janatjeva, Vilnius, Lithu- truktyvizmo atgarsiai, vėlesnė kūryba nepaiso kon- anian Composer’s Union, 2009, p. 152. kretaus žanro kanonų.15

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 27 Karilė Nefaitė

Komercinė estetika: šiandienos fenomenas ar ilgametė meno tradicija?

ai diskutuojama apie komercinės estetikos me- prekybos objektų, ypač universalinių parduotuvių, Kninę vertę, daug kas apskritai nelinkęs jos sieti estetine išvaizda – ėmė rastis vis daugiau akį trau- su menu. Meno sąvoka sąmoningai ar nesąmoningai kiančių, teatrališkai apšviestų vitrinų. XX a., po sakralizuojama, atskiriama nuo masinės kultūros ar- industrinio perversmo, atsirado stiklo sienos. Ši tefaktų. Dizainas – vartotojiškosios estetikos ašis – tik karkaso struktūra perimta iš gotikos, bet atsisakyta retais atvejais pristatomas kaip meninė praktika, regis, puošybos, plytas pakeitė metalo konstrukcijos. Tai neapsiverčia liežuvis skalbimo miltelių pakuotę ar re- davė pradžią „mašinų estetikai“, atsirado iš išorės klaminį stendą vadinti taikomosios dailės kūriniu. Vis matoma parduotuvės perspektyva.2 Anksčiau prekės dėlto komercinė estetika – tai meninė praktika, ne tik būdavo išdėliojamos už prekystalių, nes į parduo- nepalyginamai pelningesnė, bet ir užimanti kur kas di- tuvę žmonės eidavo tiesiog nusipirkti konkretaus desnius viešųjų erdvių plotus nei grynojo meno sfera. daikto, kurio jiems reikia. Kai atsirado vartotojiš- Taigi ši meno kryptis yra ypač aktuali, todėl vertėtų kasis kapitalizmas, prekės tapo labiau matomos, nes atidžiau ją analizuoti, užuot arogantiškai nekreipus į ją būdavo išdėliojamos atvirai, žmonės galėjo užeiti dėmesio. Pamėginkime išsiaiškinti jos vietą meno lau- jų tiesiog pasižiūrėti, nebūtinai įsigyti. Parduotuvės ke, apžvelgdami ištakas ir analogijas kultūros istorijos dizainas padėjo kurti kerinčią gausos ir žavesio, pri- kontekste. einamumo ir patrauklumo iliuziją, skirtą pritrauk- ti kuo daugiau vartotojų. Tą palengvino ir masinė Komercinio dizaino ištakos gamyba, madingus daiktus pavertusi prieinamais beveik visiems. Universalinių parduotuvių esteti- Italų filosofas Umberto Eco teigia: „Tai, kad me- ka išreiškė esminius socialinės sąrangos pokyčius, nas pasuka viena ar kita kryptimi, nėra nei gerai, nei lėmusius, kad gamintojų visuomenė tapo vartotojų blogai, tačiau tai niekada nėra atsitiktinis faktas, bet visuomene.3 Kaip tik tada komercinė estetika ir di- reiškinys, kurio struktūra remiantis reikia analizuoti zainas įgavo lemiamą vaidmenį. istorines prielaidas.“1 Ieškant komercinės estetikos Kultūrologo ir dizainerio Bruce’o Mau teigimu, ištakų, derėtų aptarti parduotuvių raidą XIX a. Tuo šiandieninė viešoji erdvė – tai vieta, kurios estetinė metu vartojimas sparčiai augo ir pradėta rūpintis raiška pavaldi komerciniam dizainui.4 Meną absor-

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 bavo komercializacijos ideologija, dominuojanti vie- me apsipirkimo procese. Įdomu, kad ir futurizmo, šosiose erdvėse. Tą lėmė ne tik formos ir išraiškos ir poparto idėjos, kuriomis persiėmė ankstyvasis priemonių kaita, bet ir gilesni procesai, susiję su pa- kapitalizmas, estetiniu atžvilgiu yra labai panašios. kitusia meno funkcija, naujosiomis technologijomis Poparto atstovai, veidrodiškai atspindėdami var- ir užsakovų keliamais reikalavimais. Atvaizdas, kaip totojų visuomenės estetiką, kandžiai šaipėsi iš jos meninė praktika (tradiciniu supratimu), ir atvaizdas, įpročių ir papročių, bet kartu labai praplėtė esteti- kaip komercinė vartojimą skatinanti priemonė, susi- nius reklamos horizontus.5 Meno istoriko Harvardo liejo vienas su kitu. Arnasono teigimu, tiek Lichtensteino, tiek Warho- Tačiau viešųjų erdvių, vis labiau angažuojamų lo darbai iliustruoja, kad masinę vartotojų kultūrą vartojimui skatinti, estetiką paveikė ne tik eko- pradedama idealizuoti. Di- nominis ir techninis progresas. džiulė poparto stilistikos Smarkiai skverbėsi idėjos ir iš sėkmė drauge su plin- priešingos pusės, t. y. įta- tančiomis antielitinio ką darė ir nekomercinio meno idėjomis lėmė, meno atstovai. Pasak kad komercinė estetika britų kultūrologės ir nepaprastai išpopuliarė- psichoanalitikės Mi- jo, taip tarsi buvo įteisintas kitos Brottman, komerci- pats vartotojiškumas. Tiek nės estetikos ištakų galima futurizmas, tiek popartas rasti jau futurizme. Mies- intensyviai bandė ištrinti tų viešąsias erdves, ribas tarp komercijos ir prekybos centrus, te- meno praktikos, iki tol vadin- leviziją, spaudą ir t. t. tos elitine. Poparto estetika yra užtvindę mirgantys tapo tiek komercijos, tiek spausdinto teksto kolia- meno dalimi. Pasak vieno žai, o interpretuoti teks- postmodernistinės filo- tą, kaitaliojant raidžių sofijos kūrėjų Fredrico dydį, spalvas, formatus, Jamesono, tai laikas, kai šriftus, kompoziciją, ypač visiškai išnyko „ankstesnis skirtumas būdinga futuristams. Šį grafinį žaidimą, suteikiantį tarp aukštosios ir vadinamosios masinės kultūros“. 6 tekstui dinamiškumo, ekspresijos, emocionalumo, tuojau pat perėmė ir reklamos kūrėjai. Viešosiose „Humanizuotas“ menas ir erdvėse atsirado kokybiškai naujos iškabos, plakatai, realistinio vaizdavimo tradicija iš esmės pasikeitė estetinė prekių pakuočių išvaiz- da. Vėliau tokį apverstą žaidimą savaip interpretavo Vis dėlto ar iš tikrųjų jokios ribos nebeliko? Ar poparto kūrėjai (Richard Hamilton, Andy Warhol, tikrai elitinė kultūra susiliejo su masine, o aukštasis Roy Lichtenstein ir kt.) – dėliodami koliažus iš pre- menas – su komercine estetika? kinių ženklų, užrašų, vartotojų visuomenei būdingų Nors postmodernizmas jau paskelbė, kad įvyko šūkių, jie mėgino panaikinti skirtį tarp aukštosios ir visuotinis ir negrįžtamas susiliejimas, vis dėlto po- masinės kultūros, tarp galerijų meno ir prekinio di- žiūriai į šio kokteilio dalių santykį yra gana įvairūs. zaino. Brottman teigimu, tokie reklaminiai koliažai Žurnalistas Johnas Parkeris vaizdingai aprašė, kaip padėjo įkūnyti troškimus, kurie slypi daugialypia- žmogus, vakar šėlęs Madonnos koncerte, šiandien

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 29 stovi prie Metropolitan operos kasų.7 Tačiau tai anaip- zacija“, t. y. atsiribojimas nuo bandymų imituojant tol nereiškia, kad galima vienareikšmiškai tvirtinti, pasaulį sukurti tobulesnę, tikresnę jo versiją ar tie- esą priešingi kultūros poliai išnyko – nors vartotojas siog iliuziją. „Dehumanizuotas“ menas orientuojasi yra vienas ir tas pats, tačiau jo vartojamos kultūros į „grynai estetines vertybes, pabrėždamas meninio turinys ryškiai susisluoksniavęs. Dar daugiau, nors objekto nerealumą ir sąlygiškumą“. 9 vartotojų ideologijos formuojama komercinės este- „Dehumanizuoto“ arba dvasingojo meno opozicija – tai tikos banga neretai vertinama kaip išskirtinai šiems „humanizuotas“ arba masių menas, visų pirma sieti- laikams būdingas „nuopuolis“, atidžiau pažvelgus į nas su romantizmu ir kitomis XIX a. realistinio ir na- meno istoriją, aiškėja, kad taip teigti nėra pakanka- tūralistinio vaizdavimo formomis. Jos kūrė estetiką, mo pagrindo. Pramoginė masėms skirta kultūra gy- skirtą „susitapatinti, išgyventi [meną – K. N.] kaip ga- vuoja nuo senų senovės. Sugretinkime komercinės limą savo gyvenimą“. Būtent dėl šių priežasčių „hu- estetikos vartotoją su ispanų filosofo Jose Ortegos manizuotas“ menas „prilygsta kasdienės egzistencijos y Gasseto tarpukariu aprašytu „masės žmogumi“. objektui“, 10 į kurį įsijausti masės žmogui yra labai Svarbu paaiškinti šios vienos iš svarbiausių Ortegos y patogu. Ortega y Gassetas tokias menines prakti- Gasseto sąvokų esmę – anot autoriaus, „masės žmo- kas vadina utilitariomis, nereikalaujančiomis inte- gus“ neturi nieko bendra su klasiniais skirtumais. lektualinių pastangų, kad būtų užčiuoptas idėjinis „Masės žmonių“ esama ir tarp turtuolių, ir tarp varg- pasaulio suvokimo lygmuo, nes pasitenkinama na- šų, ir tarp formaliai išsilavinusių, ir tarp bemokslių. tūralistiniu jo fenomenų atitikmeniu. Toks menas Esminiai „masės žmogaus“ bruožai – nenoras ir ne- priimamas kaip realybės atkūrimas, o šiandieninia- sugebėjimas mąstyti, plaukimas pasroviui, paviršuti- me kontekste – kaip „sapnų fabrikas“. Būtent todėl niškumas, moralinių nuostatų neturėjimas, pasida- tokį meną filosofas vertina neigiamai, nes banalią jo vimas troškimams ir pagundoms. Toks žmogus yra estetiką paviršutiniškas žmogus gali suvokti be jokių „be istorinės praeities […] užmerkiantis akis, užsi- pastangų. Ortega y Gassetas teigė: daugumos menas kemšantis ausis, kad tik nereiktų ieškoti savojo „aš“ visada yra realistinis, tai „humanizuotas“ menas. gelmės“.8 Masinė kultūra, t. y. daugumai arba, auto- Kaip pavyzdį jis pateikia viduramžiais egzistavusį riaus žodžiais tariant, „masės žmogui“ skirta meninė „konvencionalųjį“, „idealųjį“ meną, skirtą išsilavinu- praktika, čia priešpriešinama elitiniam menui, kuris siems kilmingiesiems, ir satyrišką, realistinį liaudies skiriamas mažumai. meną, skirtą plačiosioms masėms.11 Autoriaus ma- Tačiau dabar daugelis žmonių lankosi ne tik pre- nymu, dviejų polių principas galioja ne tik moder- kybos centre, bet ir filharmonijoje, todėl galima teig- nizmo epochai, jis yra universalus. ti, kad visuomenė jau nebesidalija į atskiras mažu- Tuo remiantis galima teigti, kad šiandieninė komer- mos ir daugumos, elitinės ir masinės, intelektualios cinė estetika prekybos centrų, televizijos, interneto, ir pramoginės kultūros vartotojų gretas. Filosofo miestų ir kitose viešosiose erdvėse – tai savotiška Orte- aprašytoji priešprieša šiandien irgi aktuali, tačiau vi- gos y Gasseto aprašyto masės žmogaus arba daugumos sai kitu atžvilgiu: ne kaip poliarizuotos visuomenės meno tąsa, natūralistinio vaizdavimo tradicijai paklūs- paveikslas, bet kaip individualaus kultūros vartoto- tanti meninė praktika, visais laikais egzistuojanti greta jo daugialypumas – toji priešprieša tarsi persikėlė į elitinės kultūros, o vertę įgaunanti tada, kai yra aktuali- individą, jis dabar yra tiek aukštosios, tiek masinės zuojama kasdieniniame gyvenime, kai atlieka jausminę kultūros vartotojas. „gyvenimo ekstrakto“ funkciją. Ji dominuoja kultūroje, Kalbėdamas apie tikrąjį naująjį meną (čia turimas kur mažumos meno vietą (analogišką Ortegos y Gas- omenyje XX a. modernizmas), Ortega y Gassetas pa- seto įvardytam „dehumanizuotam“ arba elitiniam me- brėžė, kad vienintelis galimas kelias yra „dehumani- nui) užima įvairios nekomercinės meninės praktikos.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 „Humanizuoto“ meno pagrindinis tikslas – suteikti ga- įvaizdžiai ilgainiui žmonių sąmonėje tampa realybę limybę kiekvienam tiesiogiai įsijausti į siūlomus įvaiz- vaizduojančiais „tikrais“ daiktais. Tikrovė iškreipia- džius. Panašiai kaip romantizmo laikų paveikslai, koma. Pavyzdžiui, kaimo kavinių estetika atitinka vi- mercializuotų erdvių reklaminiai įvaizdžiai žiūrovams suotinai priimtą pseudokaimiško interjero standartą. atrodo patrauklūs tada, kai įgauna vertę asmeniniame Visi puikiai supranta, kad autentiškoje gryčioje nera- jų gyvenime. Tuo pasireiškia komercinės estetikos visi ant lentynos išrikiuotų devynių liktarnų, tačiau ši zualiosios kalbos utilitarumas. Šiam principui paklūsta simuliacija yra priimama kaip norma. Tai perkelia į visa komercializuotų viešųjų erdvių estetika. Ortega y kitą realybės lygmenį – pseudokaimiškų kavinių ti- Gassetas pateikė „humanizuoto“, žmogaus troškimus ir krovę. Bet vis dėlto tai tikrovė. vertybes atliepiančio meno pavyzdį: „XIX a. meninin- Nepaisant šių transformacijų, galima daryti išva- kai elgėsi nesąžiningai. Jie […] kūrybą pavertė žmogiš- dą, kad komercinės estetikos meninė praktika tęsia kos tikrovės fikcija. […] Beveik visas praėjusio šimtmečio per amžius gyvuojančią Ortegos y Gasseto aprašy- menas buvo realistinis. […] Tokios rūšies darbai tik iš tąją „humanizuotą“ realistinio vaizdavimo tradiciją, dalies yra meno kūriniai, meno objektai. Juos kontem- nereikalaujančią intelektualinių pastangų. Visiškai pliuojant nereikia prisitaikyti prie virtualumo ir skai- pakanka natūralistinių pasaulio atvaizdų, išreiškian- drumo, kurie sudaro meninį jutimiškumą. Čia pakanka čių „masės žmogaus“ vertybes ir troškimus. žmogiško jutimiškumo […] Tampa aišku, kodėl XIX a. menas buvo toks populiarus: jis buvo ne menas, o gyve- Naujumo reliatyvumas nimo ekstraktas.“12 Komercializuota viešųjų erdvių estetika kaip tik Istorinis estetinės pajautos, būdingos plačiajai visuo- ir atitinka tokio jausminio, demokratiško, liaudžiai menei, sugretinimas su šiandieninėmis komercializuo- artimo meno, kaip gyvenimo ekstrakto, kriterijus. tomis meninėmis praktikomis atskleidžia, kad skonis Toks menas daugiausia orientuotas į vizualumą, ir estetinis suvokimas įvairiais istoriniais laikotarpiais tarpsta kaip kasdienybės kultūra ir patenkina visus turi kur kas daugiau panašumų, negu yra įprasta ma- kultūrinius masės žmogaus poreikius, todėl meno, nyti – prabangą, kūniškumą, socialinį prestižą propa- reikalaujančio mentalinių pastangų ir išprusimo, jis guojančios estetinės praktikos, priskiriamos šiandieni- nepasigenda. nei komercinei estetikai, buvo aktualios ir ankstesnėms Ortega y Gassetas teigė, kad vienintelis būdas epochoms. Apie tokį populiariosios kultūros tęstinumą „dehumanizuoti“ meną – tai regimojo pasaulio sti- galima kalbėti, remiantis Umberto Eco įžvalgomis. Nau- lizacija arba deformacija. Komercinei estetikai, kaip jumo kulto akivaizdoje viduramžių kultūra dažniausiai „humanizuotam“ menui, tokie tikslai nekeliami. Pa- yra suvokiama kaip tam tikras priešingas polius, tačiau grindinis tokio meno kriterijus – nereikalaujant iš ar iš tikrųjų taip yra? Eco pabrėžia: už nuolatinio atsi- žiūrovų jokių pastangų, per tiesioginį santykį su re- naujinimo, kurį teigia modernioji kultūra, slypi tie pa- alybe daryti poveikį jų troškimams, veiksmams, ver- tys prigimtiniai dalykai, pamatinės vertybės – tai, kas tybėms. Būtent todėl vienas iš pagrindinių komerci- žmonėms būdinga nuo seniausių laikų. Skirtumas tik nės estetikos principų yra atpažįstamumas. tas, kad viduramžiais naujovės nebuvo pripažįstamos, Nuo Ortegos y Gasseto aprašyto dekadentinio todėl visi stengėsi jas nuslėpti, o modernioji kultūra meno, kuris pasaulį vaizduoja idealizuotai, tačiau re- elgiasi priešingai – apsimeta diegianti naujoves net ir alistiškai, šiandieninė vaizdų kultūra skiriasi tuo, kad tada, kai iš tikrųjų tiesiog trypčioja vietoje ir kartoja- ji ne tiek atvaizduoja pasaulį, kiek pati kuria jo įvaiz- si.13 Kitaip tariant, svarbu atskirti, kur nauja estetinė džius, o paskui juos nuolat kartoja, sukurdama ne- praktika išranda tik mūsų laikams būdingą formą ir tu- nutrūkstamą jų grandinę. Be saiko reprodukuojami rinį (jei tokių apskritai esama), o kur tęsia archetipinius

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 31 naratyvus. Todėl reikėtų ieškoti ne tik šiuolaikiškumą užribį viską, kas jai neparanku, taigi ir nekomercinę ženklinančių skirtumų, bet ir estetinės pajautos pana- kultūrą. Tačiau tokia agresyvi ekonominės galios este- šumų, atskleidžiančių įvairiais laikais išliekantį vienodą tinė pozicija (orientacija į nuolatinį naujumą, perdėtą estetinį žmogaus santykį su pasauliu. prabangą, kūno garbinimas ir pan.) anaiptol nereiš- Visuotinai priimta teigti, kad viduramžių estetikos kia, kad šiuolaikinis žmogus yra toks vienpusiškas, pajauta itin linkusi į askezę – esą buvo atsižadėta že- kaip kartais įrodinėjama. Istorija rodo: dominuojan- miškosios prabangos, dvasingumas nustelbė kūnišku- čiai ideologijai visada neišvengiamai atsiranda atsva- mą… Kyla pagunda komercinę estetiką pateikti kaip ra – antiideologija. Tuo galima paaiškinti ir įvairias viduramžiams visiškai priešingą, degraduojančios, į šiandien vis labiau populiarėjančias antikapitalistines, malonumus ir vartojimą pasinėrusios visuomenės sim- antiglobalistines, antikomercines ir t. t. meno idėjas, bolį. Tačiau, Eco teigimu, dvasingumą teigiančios savy- kuriančias alternatyvą komercinei estetikai, kurią bės viduramžiais buvo taip stipriai reiškiamos būtent propaguoja vartotojų ideologija. todėl, kad žmonės prabanga ir puošnumu žavėjosi kur kas labiau, negu mes manome. Šis žavėjimasis priešta- ravo dievobaimingumo, dvasingumo ideologijai, ir tai 1 U. Eco, Atviras kūrinys, Vertė I. Tuliševskaitė, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 37. vertė ano meto visuomenę slėpti šias savo ydas, šiuos 2 C. Frontisi, Vizualioji meno istorija, Vertė L. Baliulienė, M. Šeškuvienė, Kau- potraukius niekinti ir su jais kovoti.14 Tos kovos įrankiu nas: Šviesa, 2007, p. 374. tapo ir bažnytinis menas, pridengiantis žmonėms slap- 3 D. Howes, Aestheticization takes command; Hyperesthesia, or the sensual čia rūpėjusias, tačiau viešai jų atmetamas, „cenzūruo- logic of late capitalism. In Empire of the senses. Oxford & New York: Berg, jamas“ vertybes. Tai buvo savotiška atsvara visuotinai 2005, p. 284. smerkiamiems estetiniams ir vertybiniams polinkiams. 4 B. Mau, Life style, London: Phaidon, 2001. Labai panaši binarinė opozicija „įrėmina“ ir šiandieni- 5 M. Brottman, “The Last Stop of Desire”: Roland Barthes Goes Shopping. In nių komercializuotų viešųjų erdvių estetinę sampratą. High theory Low culture. New York: Palgrave Macmillan, 2005, p. 64–66. Postmodernistai kalba apie naująją kultūrą, absor- 6 F. Jameson, Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą, Vertė buojančią visus anti. Eco viduramžių studija įrodo, kad A. Mardosaitė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 47–48. ši taisyklė galiojo ir senaisiais laikais. Dvasingumą aukš- 7 J. Parker, The Age of Mass Intelligence. // Intelligent Life magazine [interak- tinanti viduramžių visuomenė kartu slapčiomis garbino tyvus]. Winter 2008 [žiūrėta 2011-04-23]. Prieiga per internetą: . teigti, kad šiandieninė „vartotojų visuomenė kartu yra 8 Jose Ortega y Gasset, Masių sukilimas, Vertė E. Treinienė, Vilnius: Mintis, vartojimą smerkianti visuomenė“. 15 Tai tik patvirtina, 1993, p. 122. kad egzistuoja amžinos opozicijos: kūnas vs dvasia, ins- 9 Jose Ortega y Gasset, Apie žiūrėjimo tašką mene; Meno dehumanizavimas; tinktai vs intelektas ir t. t. Skirtingos epochos orientuoja- Jose Ortegos y Gasseto kultūros ir meno filosofija. In Mūsų laikų tema ir si į skirtingus žmogaus būties polius – tai priklauso nuo kitos esė, Vertė R. Samuolytė, Vilnius: Vaga, 1999, p. 536–537. valdančiųjų diegiamos ideologijos. Viduramžiais valdžia 10 Ten pat, p. 476. sutapo su dvasines vertybes aukštinančia institucija (tai 11 Ten pat, p. 478. lėmė ir meno prioritetus), o dabar vyrauja kapitalistinė, 12 Ten pat. vartojimu pagrįsta ideologija, ir ji stimuliuoja būtent kū- 13 U. Eco, Menas ir grožis viduramžių estetikoje, Vertė J. Vilimas, Vilnius: Baltos niškąjį vertybinį polių. Žmonėms nebereikia slėpti savo lankos, 1997, p. 11–12 polinkių: tai, kas viduramžiais buvo cenzūruojama, da- 14 Ten pat. bar yra pripažįstama ir skatinama. 15 J. Lechte, Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų. Nuo struk- Vis dėlto viešoji erdvė nėra begalinė, natūralu, kad tūralizmo iki postmodernizmo, Vertė Ž. Beliauskas, Vilnius: Charib- taisykles diktuojanti vartotojų visuomenė išstumia į dė, 2001, p. 269.

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Kristina Civinskienė

Paveikslo kodas: temperamentas ir charakteris

Audronės Petrašiūnaitės ir Laimos Drazdauskaitės tapyba

ūdingas XX a. Lietuvos dailės bruožas – subjek- spalvų paletė, mąslus, kiek romantiškas žvilgsnis į Btyvumas, ypač sustiprėjęs antroje amžiaus pu- erdvės begalybę irgi išduoda jos prioritetus. sėje. Dailininkai, nesvarbu, kokią stilistiką ar temą Mėgiamiausias žanras – architektūriniai peiza- pasirinktų, ėmė tapyti savo potyrius, pasakoti savo žai. Iškart po studijų pradėjusi tapyti panoraminius gyvenimo istoriją. Viduriniosios, o ypač vyresnio- vaizdus, greitai juos minimalizavo, o pastaruo- sios, kartos tapytojai iki šiol mieliau renkasi socialiai ju metu apsiriboja tik detalėmis ir fragmentais. Ją neutralias temas, meditatyviai akcentuoja bendraž- traukia gamtos, atmosferos reiškiniai, paveiksluose mogiškas vertybes, o preparuoti XXI a. kasdienybę tampantys žmogaus būsenų atspindžiais. Taigi tapo- palieka jaunesniesiems. mi ne konkretūs gamtovaizdžiai, o kontempliatyvūs Dvi kaunietės menininkės – Laima Drazdauskaitė sielos peizažai. Gamtos motyvas yra tik nuoroda į ir Audronė Petrašiūnaitė – asmeninius išgyvenimus jausmą, išreiškiamą spalvomis ir santūriu piešiniu. interpretuoja kraštutiniškai skirtingai. Įdomu pa- Drazdauskaitę ypač traukia arhitektūrinis pavel- nagrinėti, kokią įtaką kūrinių atsiradimui daro as- das. Romantiškai tikėdama prabėgusio laiko didy- meninės būdo savybės, temperamentas, gyvenimo be, ji nostalgiškai siekia prisiliesti prie aristokratiš- istorija. kos praeities nuotrupų. Laiko atgarsių dailininkė Laima Drazdauskaitė (g. 1947) tapyti pradėjo tuo ieško visur, kur nuvyksta. Visai nesvarbu, ar Lietu- metu, kai meninė aplinka jau darėsi šiltesnė. Buvo vos pilis, ar Italijos vienuolyno siena sukelia tą ai- reabilituota M. K. Čiurlionio kūryba, vis dažniau trų prarastos praeities ilgesį („Nutrupėjimai“, 2011, parodose imta rodyti arsininkus. Dėstytojai (Draz- „Fontanas“, 2011). Neatkurdama konkretaus, atpa- dauskaitės diplominio darbo vadovas – Jonas Šva- žįstamo vaizdo, tapytoja perteikia tik savo įspūdį ir žas) pradėjo akcentuoti spalvų svarbą. Paryžiaus nuotaiką. abstrakcionistai ir Čiurlionis tapo daugelio įkvė- Laima Drazdauskaitė, būdama rami, santūri, ra- pėjais. Drazdauskaitės šviesiai rusvų, gelsvų, žalsvų cionali, nekonfliktiška asmenybė, kūriniuose siekia

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 33 atsargiai, neįkyriai atskleisti motyvo, detalės, spalvų Taigi, radikaliai naujas motyvas Petrašiūnaitės grožį, būties poetiškumą. Nors dailininkė perteikia tapyboje atsirado dėl asmeninių sukrėtimų. Lady savo jausmus, tačiau paveiksluose nematyti nieko Gaga tapo pretekstu vėl tapyti save („Bandymas asmeniška. įveikti skausmą su Lady Gaga“). Dainininkės por- Visiška jos priešingybė yra Audronė Petrašiūnaitė tetą tapydama iš atminties, stengiasi kuo tiksliau (g. 1954), emocinį, vizualinį ir idėjinį poveikį išgau- atkurti Lady Gagos įvaizdžio detales, kurių nesibo- nanti spalvomis. Iškart po studijų ji pasakė sau, kad di ir pati tapytoja. Petrašiūnaitė žavisi Lady Gagos daugiau pilkai nebetapys. Spalvos tapo pagrindine temperamentu ir visiškai nesmerkia jos ekscentriš- emocingų jos paveikslų išraiškos priemone. Tapydama kumo. savo pačios gyvenimą: savo aplinkos daiktus, gyvūnus Pasirinkusi „universalią“ Lady Gagos temą, tapy- (dažniausiai katinus), ji išreiškia ir liūdesį, ir džiaugs- toja apmąsto šių dienų pasaulį, persmelktą informa- mą. Petrašiūnaitės paveikslai yra tarsi dienoraštis. Pas- cijos, hedonizmo ir agresijos. Taigi asmeninė istori- taruoju metu jie buvo kupini raudonų, juodų spalvų, ja pavertė Audronę Petrašiūnaitę socialiai aktyvia išreiškiančių dailininkės netektis ir fizinį skausmą. Kar- menininke. tais įsiterpiantis šviesesnis motyvas rodo trumpalaikį Audronė Petrašiūnaitė ir Laima Drazdauskaitė palengvėjimą ir pozityvistinį dailininkės charakterį. galerijoje „Aukso pjūvis“ pristatomos kartu, kaip Nuo vaikystės kenčianti kojų skausmus, sunkiai dailininkių duetas. Šio ciklo tikslas – parodyti daili- vaikščiojanti, ji pripildė paveikslus kojų vaizdais. O ninkų panašumus, atskleisti skirtumus ir paryškinti kartu išgrynino savo tapybą. Iš pradžių ji matė pa- kiekvieno dailininko savitumą. Vis dėlto, nepaisant saulį tarsi per miglą, paveikslai buvo margi, žemiškų priešybių virtinės – ryški vs pasteliška, aštri vs švel- spalvų, bet maždaug nuo 2004 m. tapyba minima- ni, universali vs asmeniška – tarp šių tapytojų esama lizavosi, išryškėjo akcentai, sodrėjo spalvos. Melan- tam tikrų sąlyčio taškų. choliją pakeitė dramatizmas, galiausiai virtęs įžūlia Nė viena iš jų netoleruoja paviršutiniškos, senti- provokacija. Petrašiūnaitė sukūrė tapybos darbų ci- mentalios ir neišbaigtos tapybos. Jų kūrybos negali- klą Lady Gagos tema. ma vadinti išskirtinai moteriška, nuoroda į lytį joms Ilgos, skausmingos pooperacinės valandos, virtu- nėra svarbi. sios dienomis ir mėnesiais, lėmė, kad prie lovos pri- Drazdauskaitė po kelionės į Prancūziją šiek tiek rakintai tapytojai vienintelė pramoga buvo televizo- pakeitė savo stilių – atsirado daugiau konkretumo, rius. Paveikta vaizdų ir garsų atakos, Petrašiūnaitė ryškesnių spalvų („Daržovės“, 2010). Iš Prancūzijos visa tai išreiškė gana keistu būdu: XXI a. patirtį ir ji atsivežė ne abstraktų architektūrinį peizažą, o dar- propaguojamus ekstremalius pojūčius (konkrečiai – žovių lysves – tai niekuo neypatingi, tačiau keliantys Lady Gagos aprangą, apavą) sutapatino su rokoko sentimentus motyvai („Daržuose“, 2010). Drazdaus- epocha, su markizo de Sado romanais, šlovinančiais kaitės paveiksluose nors ir nežymiai, bet vis dėlto agresiją ir prievartą. Minties ekskursas į XVIII a. atsirado daugiau džiaugsmo ir to vitališkumo, kurio pradžios puošnų, pritvinkusį geidulių, bet vis tiek pertekusi Petrašiūnaitė – jos emocijos, beje, taip pat trapų gyvenimą, susiliejo tiek su ekscentrišku Lady pasikeitė, įgavo racionalumo. Gagos įvaizdžiu, tiek su pačios dailininkės kasdie- Taigi šis duetas, kur siautulingumą papildo raciona- nybe, esančia lyg be jokios centrinės ašies. Per ope- lumas, o melancholija įgauna žaismės, skirtas kon- raciją Petrašiūnaitės pėdos kaulai buvo suverti „lyg trastų dermei. Tačiau pagrindinis akcentas – tapybos šašlykas ant iešmo“, pusantrų metų ji kentėjo skaus- originalumas, priklausantis nuo asmenybės. Kūrėjo mą, kuriuo ir nusprendė pasidalyti su Lady Gaga – temperamentas ir charakteris yra pagrindiniai pa- rokokiniu XXI a. simboliu. veikslo kodai.

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Kęstutis Šapoka

APIE PERAUGUSĮ BUOŽGALVĮ IR BUDISTŲ NUŠVITĖLĮ

Roko Dovydėno „Plėviakojis vs Luohanas“

ai į kokią nors menininkų kartą žvelgiame iš ša- pasikvietė tituluotą užsienio videomenininkę, kad ši Klies, dažnai atrodo, kad tai vientisas monolitas, pademonstruotų savo kūrybą... Aktų salė tiesiog lūž- kuriam būdinga panaši pasaulėžiūra, vienodas meno davo nuo studentų (ir net susidomėjusių dėstytojų), ir jo paskirties suvokimas. Tačiau pasigilinus paaiš- nes šios „paskaitos“ savo liberalumu, laisva dvasia kėja, kad egzistuoja daugybė stovyklų, neretai net labai skyrėsi nuo Dailės akademijoje įprastos rutinos priešiškų viena kitai. (Kęstučio Zapkaus dėstymo ir įkvepiančios anų laikų Rokas Dovydėnas priklauso mano kartai (pagal dvasios mano karta jau nepatyrė). amžių ir studijų VDA laikotarpį), tačiau priskirtinas Apleistoje buvusioje spaustuvėje Maironio gatvė- prie tų, kurie aktyviai reikštis pradėjo maždaug nuo je (dabar ten VDA galerija „Titanikas“) Tarasovas 1998-ųjų, nors didžioji mano kartos dalis „oficialiai“ pasiūlė surengti studentų instaliacijų parodą – tada debiutavo gerokai vėliau, apie 2002–2003 m. debiutavo daug jaunų žmonių (kai kuriems tai buvo Kartu su juo reikėtų paminėti dar keletą to meto pirmas ir paskutinis kartas), iki tol tik mechaniškai aktyviausiųjų – Antaną Zabielavičių, Joną Zagorską, zulinusių natiurmortus ir pozuotojų portretus. Martą Vosyliūtę, Karolį Jankų, Evaldą Dirgėlą, iš da- 1998 m. oficialiai susikūrė Lietuvos tarpdiscipli- lies Lauryną Šeškų, kuratoriais ŠMC tuo metu dirbu- ninio meno sąjunga. Nepamirškime, kad tai buvo sius ir jaunosios kartos saviraišką skatinusius Joną laikotarpis, kai dar ruseno 9-ojo deš. pab. 10-ojo de- Valatkevičių ir Raimundą Malašauską. šimtmečio hepeninginio avangardizmo, projektų ga- Pradėkime nuo specifinio 1998–2002 m. konteks- tvėse ar alternatyviose erdvėse dvasia, kai ŠMC išgy- to. Tai buvo ryškaus pagyvėjimo laikotarpis Vilniaus veno aukso amžių ir buvo tikrai atvira terpė jaunimo dailės akademijoje (žinoma, jau ne toks audringas iniciatyvoms. kaip 1988–1992 m.). Entuziazmas ir aktyvumas buvo Tuo metu į „areną“ kaip tik ir įsiveržė daugelis (vėl) pasiekęs neįtikėtinas aukštumas, o Studentų minėtų menininkų – tapo SMD nugalėtojais ar pri- meno dienos pagal prestižą ir kultūrinės spaudos zininkais, talkino Tarasovui rengiant instaliacijų dėmesį beveik prilygo solidiems instituciniams pro- parodą, aktyviai įsitraukė į LTMKS veiklą, kūrė pa- jektams. tys ir kuravo alternatyvius projektus. 1999 m. Dailės akademijoje „paskaitas“ skaitė Tarp jų buvo ir Rokas Dovydėnas. Jo sukurtų po- Vladimiras Tarasovas: pasakojo apie savo ir kolegų pierinių degančių Vilniaus architektūros objektų projektus, svarbiausius šiuolaikinio meno renginius, (penkiaaukštis, Televizijos bokštas, Vingio parko

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 35 estrada, Užupio malūnas, Šv. Onos bažnyčia) nuotraukos tapo atradimu Jono Valatkevičiaus 1999 m. ŠMC kuruotoje parodoje „Kaip tapti laimingu“. Tais pačiais metais Dovydėnas kartu su dailėtyrininke Laima Kreivyte ir menininku Konstantinu Bogdanu (jaun.) kuravo projektą „Identifikacija“, įkurdintą Vilniaus miesto troleibusuose. Sukūrė ir „performansą“ – važiuodama tro- leibusu iš stoties į Antakalnį, gidė viską komentavo taip, tarsi važiuotų pirmuoju troleibuso maršrutu 1957-aisiais. 2002 m. Dovydėnas kartu su Zabielavičiumi kuravo tarptautinį miniprojektą „Spin“ trumpai gyvavusioje „po- grindinėje“ Ievos Kuizinienės „Meno projektų studijoje“ Vilniuje, galerijoje „Artteritorija“ Kaune, Šiaulių dailės galerijoje. Ten jis demonstravo ir savo videokūrinį „Litu- anica“, pateikiantį naujas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties versijas. Tais pačiais metais dalyvavo ŠMC projekte „Paralelinės progresijos 3“. Toks ankstyvas kūrybinis įsibėgėjimas, ko gero, susijęs su VDA katedrų specifika. Aktyviausieji (daugiausia) studijavo „ne pagrindines“ specialybes: Zabielavičius ir Zagorskas – freską/mozaiką, Dovydėnas – keramiką, kiti ir kitos – teks- tilę, scenografiją ir t. t. Šios specialybės kaip tik tada patyrė bene giliausią krizę, jų prestižas ir pritaikomumas (sovie- tinė valstybinių užsakymų sistema) buvo žlugę, kurti gry- nuosius menus „taikomistams“ atrodė absurdiška, dėstyto- jų (daugelio) ir studentų santykiai visiškai pašlijo… Todėl nebuvo kitos išeities, kaip tik griebtis (nesvarbu, brandžiai ar ne) naujų medijų, pasinerti į šiuolaikinio meno terpę. Tačiau gana greitai daugelis jaunųjų aktyvistų „priblėso“, pasitraukė į komercinę sferą arba alternatyvias zonas, buvo vis rečiau kviečiami į didesnius šiuolaikinio meno projektus, kai kurie emigravo… Minimu laikotarpiu Rokas Dovydėnas irgi atsidūrė šešėlyje. Nors dar kurį laiką dirbo su naujosiomis medijomis – 2004 m. „Akademijos“ galerijoje eksponavo animacinį filmą „Užugirio paslaptis“ (scenarijų pagal sovietmečiu išleistą propagandinę knygelę apie šnipų siuntimą į LSSR parašė Jonas Valatkevi- čius), bet vėliau pasuko, atrodytų, „atgal prie ištakų“, t. y. prie keramikos, pradėjęs kurti keraminius tekstus (žodžių derinius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip ornamentai). Iš dalies tai paaiškina, kodėl tarp lyderių buvęs meninin- Rokas Dovydėnas. Liepsnojantis maketai kas šiek tiek „prigeso“ ar buvo „nugesintas“, ryškiau pasi-

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 rodė tik po kelerių metų, maždaug 2007–2008 m., kartu su „neperspektyviaisiais“ (mano kartos „iste- blišmentas“, su kuriuo debiutavau 2002–2003 m., tuo metu buvo daugmaž „sotus“, kiek palepintas solidžiais reprezentaciniais projektais Lietuvoje ir užsienyje, o kartu ir kiek išsikvėpęs). Vilniaus šiuolaikinio meno oficialios institucijos (ypač po „2Show“ projekto) „investavo“ daugiau į tuos menininkus, kurie nuosekliausiai tęsė kiek vyresnis šiuolaikinio meno kartos tradicijas (tiek formos, tiek ir labiau egzaltuotos, globalios, sentimentalios pasaulėžiūros atžvilgiu) arba mi- kliai perprato naujas hierarchinio bendravimo (subordinacijos) su institucijomis (jos kuratoriais) taisykles, klusniai orientavosi į Vakarų ga- lerinės rinkos standartus. O tie (iš dalies ir Dovydėnas), kurie po 2002- ųjų pasuko formalaus turinio lokalumo arba net radikaliai retrogradiškų, apsimestinai tradicinių pavidalų, išraiškos priemonių „remiksavimo“ (ne Rokas Dovydėnas. Plėviakojis vs Luohanas, 2010–2011, keramika atgaivinimo) link, sparčiai „marginalizavosi“ ar (Mingų dinastijos keramikos imitacija) buvo „marginalizuoti“ (įvairiomis dozėmis, tad kiekvieną atvejį reikėtų nagrinėti atskirai). Jie nebe- įžvelgti keramikos „pėdsakų“, kai iš dalies (žinoma, buvo kviečiami į oficialius institucinius projektus, netiesiogiai) naudojamasi keramikos principais ar ją juos ignoravo naujoji dailėtyros karta. Išimtis galėtų apibrėžiančiomis sąvokomis. Ir atvirkščiai – pasta- būti nebent Mindaugas Lukošaitis, kurio piešinių se- raisiais metais kurdamas keramiką, jis (spekuliaty- riją, skirtą pokario partizanams, pastebėjo San Paulo viai) eksploatuoja kai kuriuos kinematografinius ar bienalės rengėjai, o tada ir ŠMC kuratorių akyse šis skaitmeninio meno principus. menininkas žaibiškai tapo „perspektyvus“. Pavyzdžiui, 1999 m. fotografijų cikle, kuriame Tarsi dar radikaliau atkartodamas „marginalizavi- fiksuoti degantys popieriniai Vilniaus architektūros mo(si) aidą“, Dovydėnas prieš porą metų ėmė kurti objektų maketai, svarbiausias vaidmuo tenka medi- „elementarias“, net (žinoma, tyčia) primityvias ar vaikiš- jos (šiuo atveju fotografijos) paradoksalizavimui, o kas, nepretenzingai, žaismingai išpaišytas vazas. Vis dėlto metaforiškai – ugniai, degi(ni)mui ir fotografavimo nereikėtų šio „marginalizavimo(si)“ suprasti pažodžiui. O procesualumo išryškinimui. taip atsitinka gana dažnai, pavyzdžiui, 2011 m. Art Vil- Nepamirškime, kad procesualus (iš)degimas yra nius organizatorė Raminta Jurėnaitė griežtai atsisakė pagrindinis keramikos veiksnys, o skaitmeninės priimti Dovydėno vazų kolekciją „Plėviakojis vs Luo- medijos taip pat laikosi procesualumo, pavyzdžiui, hanas“ į meno mugę, pareiškusi, kad joje „molinukai“ sumontuotą video medžiagą reikia „suaktyvinti“ nepageidaujami. (render), paversti filmu ir visa tai „iškepti“ arba „iš- Dovydėnui visada rūpėjo peržengti medijų ribas, deginti“ (burn) kompaktinėje plokštelėje. Galima sa- sumaišyti jų konvencijas. Ankstyvosiose Dovydėno kyti, visos skaitmeninio įrašymo programos yra tarsi fotografijose, animacijoje ir videofilmuose galima virtualūs keramikos krosnių atitikmenys...

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 37 tikrą istorinį pagrindą (formos plotmėje) ar jo neturinčias, kontekstualizavo (taip pat ir Lie- tuvos) profesionaliosios keramikos tradiciją. Monochrominiai vazų piešiniai, neva pasako- jantys nuoseklią istoriją, pereina ir į kinema- tografinio pasakojimo (fiktyvios kadrų sekos) lygmenį. Apeliuojama į popkultūrą – komiksų arba medijų science fictiontradicijas. Vazų pie- šiniais pasakojamos istorijos fabula – tai Plė- viakojo (peraugusio buožgalvio), gyvenančio pelkėje, ir Luohano, arba budistų nušvitėlio, priešprieša. Luohanas keliauja erdve ir laiku, ieškodamas Plėviakojo, kad galėtų su juo susi- grumti ir jį nukauti. Dovydėno keraminio komikso herojai tarsi migruoja, keliauja iš vieno konteksto, iš vienos tradicijos (kartu ir iš vienos medijos) į kitą, megzdami neišpainiojamą kultūrinių citatų raizgalynę. Turinys transformuoja mediją, o ji daro įtaką turiniui. Vienas iš Dovydėno „ko- Rokas Dovydėnas. Plėviakojis vs Luohanas, 2010–2011, keramika (Mingų mikso“ herojų – budistų nušvitėlis Luohanas dinastijos keramikos imitacija) gali keliauti erdve ir laiku, keisdamas pavidalus, vadinasi, jam vienas juokas nukeliauti ir į Dovydėnas daugiau kaip šimtą keturiasdešimt iš- XVIII a., aplankyti pilyje įkalintą vokiečių alchemiką, paišytų vazų, papildytų keraminėmis kaukolytėmis, pasigėrėti Augusto Stipriojo rūmuose Drezdene su- kūrė beveik dvejus metus. Ši kolekcija, pavadinta „Plė- kaupta didžiule porceliano kolekcija, o po to pavirs- viakojis vs Luohanas“, yra įkalinta tariamai tradicinių ti „Žvaigdžių karų“ epopėjos herojumi, dzen meistru formų, imituojant kinų Ming dinastijos porceliano Joda ir atsidurti atokios planetos (o gal senosios LDK europietiškas imitacijas, paplitusias XVIII a. pradžio- ar Abiejų Tautų Respublikos) pelkėse, kur galbūt sle- je. Florencijoje gaminti minkštąjį Mediči porcelianą piasi jo ieškomas Plėviakojis… pradėta XVI a., tačiau jis neprilygo kietajam kinų Apibendrinant galima pasakyti, kad Dovydėnas, porcelianui. Tik 1708 m. vokiečių alchemikas Frie- tam tikru kūrybos laikotarpiu lyg ir pasitraukęs į drichas Bötgeris atrado porceliano, nenusileidžian- „šešėlį“, pasukęs (taip pat lyg ir) į tradicinės kūrybos čio kiniškajam, formulę, kurią padovanojo Augustui sritį, iš tikrųjų neprarado tarpdisciplininio azarto. Stipriajam. 1710 m. pradėjo veikti pirmasis Europoje Sąmoningai pasitelkęs keramiką (arba užsidėjęs tra- porceliano fabrikas. Saugodamas porceliano paslaptį, dicijos ir nerespektabilios profesijos kaukę) šmaikš- Augustas Stiprusis perkėlė fabriką į Meiseno pilį, ku- čiai permąstė ir (vizualiai) perkūrė ankstyvojo savo rioje įkalino ir alchemiką. Tačiau išsaugoti porcelia- kūrybos periodo (ir naujųjų medijų apskritai) takti- no paslapties vis tiek nepavyko ir netrukus jį pradėta kas, žongliruodamas „taikomojo“ ir „tikrojo“ meno gaminti visoje Europoje. Dovydėnas, lengvai, neįpa- sampratomis. Taigi neperžengdamas vienos medi- reigojamai supindamas keletą istorinių ir pramanytų jos ribų, suplakė įvairių medijų (ar jas reprezentuo- kontekstų, kurdamas imitacijų imitacijas, turinčias jančių sąvokų) kokteilį.

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Žvilgsnis į Lenkijos šiandieną dokumentinio kino fone

Su Varšuvos dokumentinių filmų festivalio direktore Dorota Roszkowska kalbasi Tomas Kavaliauskas

Tądien, kai baigsis pasaulis, Moterys eis laukais prisidengusios skėčiais, Girtuoklis įmigęs papievy gulės, Daržovių pirklys šūkaus gatvėj Ir geltonburė valtis į salą artės, Smuiko garsas supsis ore Ir į žvaigždėtą naktį nuves. Czesław Miłosz

Miłoszo Šeteniai kaip pokalbio preliudija Santaros jaunimo, paklausė: „O kas čia?“ Paaiškinau ir priminiau, kokią įtaką Nevėžio upė padarė lenkų Viešėdamas bet kuriame Europos mieste ieškau jo ir lietuvių poeto pasaulėjautai. „Kiek daug bendros paribių, užkulisių, „heidegeriškai“ tariant, – miesto istorijos!“ – šūktelėjo Dorota. Regis, jai tai buvo dar ne-paslėpties. Lankausi ten, kur nevaikšto turistai, vil- vienas bendros istorijos faktas praeities dokumentikai damasis išvysti kažką netikėto, vietinio, lokalaus – tai, kurti. apie ką nerašoma miesto gide. Nuotraukose matėme ir kelio ženklus, nurodančius Šįkart kalbu apie Varšuvą. Tačiau šio miesto ne-pa- kryptį Nobelio premijos laureato gimtinės link. Štai slėptis išniro ne megalopolio paribyje, o pačiame cen- čia ir aptikau socialinei antropologijai tinkamą objek- tre: vos praėjęs pro prezidentūrą, aplink kurią spietė- tą – dvi skirtingas kelio ženklų nuotraukas su dviem si gausybė žmonių, susirinkusių į dar vieną medinio skirtingais poeto vardo ir pavardės rašymo variantais. kryžiaus gynėjų demonstraciją, elegantiškame Kra- Pirmasis ženklas yra medinis tarsi koplytstulpis, ir kowskie przedmiescie išvydau stendus, skirtus Czesła- išnyra prieš akis, kai išsukame iš greitkelio Kaunas– wo Miłoszo 100-osioms gimimo metinėms paminėti, Klaipėda, ties posūkiu į Via Baltica, Kėdainių pusėn. su nuotraukomis, darytomis Lietuvoje, Šeteniuose. Ant jo parašyta: ,,Czesław Miłosz.“ O jau artėjant prie Kolegė lenkė, Varšuvos dokumentinių filmų festi- Šetenių stovi standartinis kelio ženklas su nuoroda į valio direktorė Dorota Roszkowska, žvelgdama į nuo- „Milošo“ gimtinę. Tad Krakowskie przedmiescie kie- trauką su Šetenių svirnu, dabar restauruotu, pavers- kvienas praeivis galėjo pamatyti lietuvišką „Milošo“ tu konferencijų sale, kuri tokia populiari tarp VDU pavardės variantą. Lenkijos sostinėje tokia nuotrau-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 39 ka priverčia aiktelėti: „Kiek daug bendros istorijos!“ į Vroclavą ir labai išaugo. Tada Lenkijos Kino insti- O apie bendrą istoriją ten, kur ypač glaudžiai ir skau- tutas padrąsino mane, kad tęsčiau darbą Varšuvoje, džiai susiliečia dvi tapatybės – lenkų ir lietuvių – t. y. ir suteikė paramą projektui. Mūsų idėja buvo rengti Vilniuje, Nobelio literatūros premijos laureatas, VDU dokumentinių filmų peržiūras kartu su intensyvia jų garbės daktaras kalbėjo taip: analize. „Stovėdamas šičia, priešais jus, negaliu nutylėti tų Pastaruoju metu dokumentinis kinas sutelkė jau- užduočių, kurias esu skyręs sau kaip lenkų poetui. Viena ną lojalią savo auditoriją ir tapo alternatyva meninių iš jų – pastangos, kad dvi šalis skiriantys konfliktai nu- filmų potvyniui televizijoje. Mąstydami apie save ir slinktų į praeitį ir įsivyrautų geri kaimyniški santykiai, kasdieninę savo aplinką, autentiškumo ieškome do- o pirmoji to sąlyga yra dabartinių sienų neliečiamybė kumentikoje – ji yra arčiausiai to, ką patiriame pa- ir tarptautinės teisės vertybių pripažinimas. Kadangi saulyje arba ką apie pasaulį žinome. Štai kodėl filmus žinau mūsiškio Europos regiono istoriją, suvokiu, jog festivaliams atrenkame pagal numatytą temą, ji tampa praeitis yra labai galinga ir dažnai sugrįžta įsisenėjusių ir konferencijos tema – išskiriame tam tikrą realybės prietarų bei neaiškių baimių pavidalu.“ gabalėlį, apie kurį norime diskutuoti. Pritardami Miłoszo (Milošo) žodžiams, kad „įsise- nėję prietarai“ grįžta, nuolat svarstome, ką daryti, kad Žvelgdami iš kai kurių dokumentinių filmų pers- tas sugrįžimas būtų kuo mažiau skausmingas. Vienas pektyvos, pakalbėkime apie Lenkijos politinę ir kul- iš būdų siekti tarpusavio supratimo – stengtis geriau tūrinę savivoką. Vienas iš filmų, rodytų festivalyje pažinti vieniems kitus. Šįsyk pa(si)kalbėkime apie po- „Įvaizdis, atmintis, įrašai: 1989-ieji Europoje“, buvo komunistinę šių dienų Lenkiją. „Jaruzelskis – generolo skaistykla“. Nustebau, kad jį re- žisavo suomis Martti’s Puukko. Vėliau sužinojau, kad Žvilgsnis per dokumentinio kino prizmę jis studijavo Lenkijoje ir šią šalį gerai pažįsta. Tačiau filmas, regis, prasilenkia su Jaruzelskio žiaurumu ir Tomas Kavaliauskas: Dalyvavau dviejuose jūsų nusikaltimais, nes keistai romantizuoja generolą: pra- rengiamuose festivaliuose „Dokumentikos menas“. dedama nuo gelsvų (ar jos ir reiškia tą skaistyklą?) 2009 m. pasirinkote temą „Įvaizdis, atmintis, įrašai: spalvų teismo salėje, parodoma stirta bylų ant teisėjo 1989-ieji Europoje“, o 2010 m. klausėte „Tai kaip dėl tos stalo, bet režisierius nepasirūpina pasakyti ar paro- laisvės?“ Vyko ir mokslinės konferencijos nurodytomis dyti (geriau parodyti), koks tų bylų turinys. Vietoj to temomis. Man tai buvo intelektualinė atgaiva, nes retai išvystame scenas, kaip Jaruzelskis vedžioja savo šunį pasitaiko patirti tokią akademinę prabangą, kad prieš po namų kiemą, jo žmonai mėgaujantis grynu oru konferenciją ir po jos vyktų dokumentinių filmų per- ant suoliuko. Žiūrovams nepasakoma, kad žmona jį žiūros, megztųsi karšti pašnekesiai su filmų režisieriais paliko, kai 1981 m. generolas įvedė šalyje karo padė- prie vyno taurės. Puiki idėja – dokumentinius filmus tį, bandydamas pažaboti Solidarność, nors teisinosi derinti su moksliniais pranešimais. Dviejų pastarųjų žengęs tą žingsnį tik dėl to, kad kilo sovietų interven- festivalių temos buvo panašios, bet netapačios. Ar au- cijos grėsmė. Filme neišvystame žiaurių scenų. O juk ditorija ir dalyviai reagavo į jas skirtingai? Jaruzelskis kaltinamas ir tuo, kad vadovavo 44 žmo- Dorota Roszkowska: Man patinka dokumentinis nių nužudymui 1970 m., kai Pamaryje buvo malšinami ne- kinas, su juo sieju ne tik savo profesiją, bet ir gyve- ramumai. Generolas daug kalba prieš kamerą – atlikdamas nimą. 9-uoju dešimtmečiu rengdavau nedidelę do- lyg ir nuoširdžią išpažintį, apeliuoja į bendražmogišką kumentikos sekciją iš pradžių Žemutinio Kazimiero supratimą. Komentuodama tokią „generolo skaistyklą“, vasaros filmų festivalyje, po to Ščecine, bet stabtelė- režisierė Anna Maria Mydlarska pabrėžė: nors kurdamas jau, kai festivalis „Naujų horizontų amžius“ persikėlė dokumentinį filmą kiekvienas režisierius žvelgia iš asme-

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 ninės perspektyvos, bet vis tiek privalo įtraukti visus žino- rantį viską, kad tik iš rankų neišsprūstų valdžia. Reži- mus faktus. Antraip dokumentika taps viso labo dar viena sierius neina toliau, nei leidžia Jaruzelskio įvaizdis, ne- fiktyvia istorija. Ar jūs pritariate tokiam vertinimui? Ar pasineria pakankamai giliai, kad ištirtų kontroversiškų romantizuodamas Jaruzelskio asmenį suomių režisierius generolo žingsnių motyvus. neiškraipo tikrosios istorijos? Festivalis, kurį rengiu, bando gilintis į dokumentikos meno specifiką. Kaip atkurti tikrovišką realybės ar Yra daug nuomonių apie generolo Jaruzelskio gyve- istorijos portretą? Dabarties laikais realybę patiriame nimą ir darbus: kartais jis regimas kaip tragiškas hero- kaip medijų transliuojamus įvaizdžius, kurie tarsi už- jus, kartais kaip šaltakraujis karjeristas. Jo biografijoje antspauduoja tikrovę. Kaip apibūdinti realybę trumpa- apstu prieštaravimų ir staigių posūkių. Gimė kilmin- me filme, kai esama tiek daug galimų požiūrio taškų? goje lenkų katalikų šeimoje. Būdamas paauglys, An- Autoriaus pasirinkimas ir asmeninė nuomonė yra būti- trojo pasaulinio karo pradžioje (1939–1941) su tėvais ni, tačiau tam reikia ne tik išminties, intelekto, talento, gyveno Lietuvoje. Sovietų valdžia visą šeimą ištrėmė bet ir istorinių žinių, kad pagrįstum savo nuomonę ir į Sibirą. 1943 m. Wojciechas Jaruzelskis buvo mobili- požiūrį. Štai kodėl per festivalius rengiame tiek daug zuotas į lenkų kariuomenę SSRS (Z. Berlingo armiją) diskusijų, skelbiame pagal jas parengtus tekstus. ir su ja nužygiavo iki pat Berlyno. Tapo kompartijos nariu ir darė karjerą karinėse struktūrose, užsitarnavo Dažnai svarstoma, kaip tradiciškai tvirtą katalikišką generolo laipsnį. Tuo laikotarpiu, iki Solidarność atsi- lenkų pasaulėžiūrą paveikė sekuliarios Vakarų Europos radimo, jis savo rankose sutelkė precedento neturin- įtaka. Festivalyje „Tai kaip dėl tos laisvės“ labai smal- čią galią, įsitvirtino tiek partinės, tiek karinės valdžios su buvo pamatyti filmą „Mama, tėtis, Dievas ir Šėto- viršūnėse. Nors 1981-aisiais įvedė karo padėtį, bet tai nas“. Tai autobiografinė Pawelo Jóźwiako-Rodano kino nesutrukdė jam 1989-aisiais, kai kompartija turėjo juosta, kurios pagrindiniai herojai – režisieriaus tėtis ir pasidalyti valdžią su opozicija, tapti pirmuoju nepri- mama. Sužinome, kad šeimos galva yra ateistas, gar- klausomos Lenkijos prezidentu. binantis Šėtoną, o motina – fanatiška katalikė, Radio Jaruzelskis pristato save kaip kuklų, atsakingą Maryja bendradarbė, aktyvi piligrimė. Jiedu filmuoja- pareigos žmogų. Net dabar, sulaukęs daugiau kaip 80 mi atskirai, pateikiant diametraliai priešingus abiejų metų, jis nevengia ilgų teismo posėdžių, kur vis dar nagrinėjamos jam iškeltos bylos. Gal- būt toks jo susikurtas įvaizdis ir yra atsaky- mas į klausimą, kodėl juo pasitikėjo tiek daug ir paprastų, ir valdžios žmonių. Sutinku, kad suomis Marti’s Puukko, studi- javęs Lodzės Kino mokykloje, romantizuoja generolą – rodo jį kaip pareigingą kariškį, da- Mama, tėtis, Dievas ir Šėtonas. filmo kadras. Režisierius Pawel Jóźwianko-Rodan.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 41 požiūrius. Viena vertus, išvystame Helovyno vakarėlio Žinoma, kai kurie, ypač inteligentai, vengia katali- sceną, kur tėtis, užsivilkęs raudoną kardinolo sutaną, kiškų ritualų, skeptiškai vertina klerikalų įsigalėjimą, mėgaujasi oraliniu seksu, antra vertus, matome mamą, bet ir jie, bent jau dauguma, vis tiek laikosi tradicinių kuri karštai meldžiasi autobuse per Radio Maryja su- šventinių papročių, net jei sakosi, kad yra netikintys. rengtą piligriminę kelionę. Sekuliarizmas ne toks jau ir populiarus. Tie žmonės, Ar šis filmas atspindi Lenkijos religinės plotmės po- kurie nesilaiko katalikiškų nuostatų, pavyzdžiui, san- kyčius, ar veikiau yra išimtis? tuokos, abortų, seksualinės moralės klausimais, vis dėl- Šis filmas šiurkščiu, groteskišku būdu atskleidžia to neatsisako atlikti religinių apeigų. Katalikiškoji etika konfrontaciją tarp kraštutiniškai liberalios ir konser- kur kas tolerantiškiau vertina žmogaus silpnybes negu, vatyvios gyvensenos. Negailestingos analizės objektu pavyzdžiui, Olandijos ar JAV puritonizmas, – libera- režisierius pasirinko savo paties šeimą: motina priklau- liausi judėjimai ten atsirado kaip pasipriešinimas jam. so griežtam religiniam Radio Maryja judėjimui, o tėvas yra ekstremaliai liberalus, ypač provokatyvus jo požiū- Jei į šiuolaikinę Lenkiją žvelgsime per dokumentinio ris į seksą. Tai neatspindi religinio Lenkijos reljefo, bet kino prizmę, kokias kultūrines ar politines permainas tikrai simbolizuoja dvi svarbias radikaliai skirtingas matysime? Ar didelis skirtumas tarp Lenkijos, kokia ji šalyje gyvuojančias sroves. buvo, kai dar tik siekė narystės Europos Sąjungoje, ir tos Socialinio ir politinio gyvenimo priešpriešas ypač iš- Lenkijos, kuri dabar pirmininkauja ES? Ar galima kal- ryškina įvairūs vieši renginiai, pavyzdžiui, kai žmonės bėti apie dvi posovietines Lenkijas? Įdomu palyginti ir su mediniais kryžiais, kitais religiniais simboliais susi- tai, kokia buvo Lenkija su Jonu Pauliumi II ir kokia yra renka Varšuvoje priešais prezidentūrą paminėti lėktu- po 2005-ųjų, jau be šio Pontifiko, tiek daug padariusio vo katastrofos Smolenske. Jų sielvartą ir apmaudą kai Vidurio Rytų Europos laisvės labui? Ar dokumentika ir kurie itin konservatyvūs politikai panaudoja Jarosławo žiniasklaida atspindi tuos skirtumus? Kaczyńskio, žuvusio prezidento brolio, politiniam spar- Mums pasisekė, kad turime stiprią dokumenti- nui konsoliduoti. Liberaliausios nuomonės, įskaitant ir nio kino mokyklą, įkurtą dar 7-ajame dešimtmetyje. požiūrį į seksualines problemas, laikosi socialdemokra- Anuomet dokumentinis kinas fiksavo gyvenimą tokį, tai, šiuo metu taip pat esantys opozicijoje. Valdančioji koks jis buvo – tai labai skyrėsi nuo vaizdų, rodomų partija, atstovaujanti lenkų daugumai, yra ekonomiškai per TV naujienas ar tarnaujančių komunistinei propa- liberali, bet konservatyvi religijos ir seksualumo atžvil- gandai. Dabar dokumentikos režisieriai ir prodiuseriai giu, tai įsišakniję nuo Solidarność laikų. stengiasi parodyti tai, kas jiems asmeniškai svarbu, ką Trumpai tariant, pagrindinė politinė srovė yra kon- įdomaus jie mato supančiame pasaulyje. Daug šiuo- servatoriai-liberalai, atstovaujami PO (Platforma Oby- laikinių dokumentikos meistrų keliauja į egzotiškus watelska). Yra bent dvi menkesnės politinės srovės: kraštus, tyrinėja aborigenų kultūrą, ten ieškodami es- radikalūs Jarosławo Kaczyńskio konservatoriai ir post- minių vertybių. Tai pavadinčiau pagrindine arba ma- komunistiniai socialdemokratai. dingiausia tendencija. Lenkų dokumentika tą puikiai O į klausimą, kaip katalikišką lenkų nusiteikimą jaučia – pasaulis atsivėrė, dokumentininkai irgi turi paveikė sekuliari Vakarų Europos įtaka, atsakysiu: bu- plačiau atmerkti akis. Manau, dokumentinis filmas vome ir esame labai religingi. Neseniai mačiau Varšu- tampa meno kūriniu tada, kai apčiuopia egzistencines vos Corpus Christi procesiją dideliame moderniame problemas bet kokiame socialiniame ar politiniame rajone, kuriame gyvenu, – minioje šmėžavo ir seni, ir kontekste, nesvarbu, ar tai būtų kur nors pasaulyje, ar jauni veidai. Tiek kaimų, tiek didmiesčių bažnyčiose pačioje Lenkijoje. sekmadieniais apstu žmonių. Tikėjimas yra esminė Bet tai reiškia, kad mažėja šalies socialinių ir po- atrama. litinių portretų. Dėl to galima tik apgailestauti, nes

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 esame įpratę, kad dokumentika pateiktų tarsi reziu- ir tai, kokia prasta Lenkijos bažnytinės hierarchijos mė to, kas vyksta visuomenėje. Kodėl nuo to nusi- būklė. Štai kodėl toks kontroversiškas asmuo kaip šalinta? Bijau, kad dokumentikos kūrėjai stokoja gi- brolis Rydzykas, Radio Maryja sektos lyderis, galėjo lesnės analizės ir žinių, be to, neišlaiko ir reikiamos įgyti tokią galią daugybei žmonių ir būti Bažnyčios distancijos su objektu, kurį pasirenka. Kai kurie fil- toleruojamas. mai, mėginantys perteikti Lenkijos mentalinę būse- ną, yra arba paviršutiniški, arba aiškiai diegia tam Po tragedijos Smolenske 2010-ųjų balandį gedinti tikrą politinę nuomonę, todėl priskirtini propagan- lenkų tauta ėmė ir susipriešino dėl žuvusio prezidento dos sričiai. Lenkų režisieriai yra sukūrę daug doku- laidojimo vietos. Vieni karštai pritarė, o kitiems buvo mentinių filmų, pripažintų pasaulyje – pavyzdžiui, visiškai nepriimtina, kad amžinojo poilsio jis atguls „Berlyno triušis“ (Królik po berlińsku), nominuotas Oska- Vavelio karališkojoje pilyje Krokuvoje. Vėliau nuomo- rui, „Iki pareikalavimo“ (Poste Restante), 2010 m. apdo- nės susikirto dėl medinio kryžiaus aukoms atminti, pa- vanotas Europos kino akademijos prizu. Vis dėlto statyto priešais prezidentūrą Varšuvoje… Ar tiesa, kad norėčiau, kad būtų daugiau filmų apie šiuolaikinę Lenkijai šiuo metu stinga dvasinės vienybės? O gal po Lenkiją ir politinius jos subjektus. Deja, politinės katastrofos Smolenske tiesiog daug aštriau atsiskleidė asmenybės menininkų, regis, nedomina. Kita ver- vizijų, kokia turėtų būti ateities Lenkija, prieštaringu- tus, gal tai normalios ir sveikos kūrėjų laikysenos mas? požymis… Daugiau kaip metai praėjo nuo prezidento lėktu- Grįždama prie klausimo, ar yra dvi Lenkijos, at- vo katastrofos. Tai buvo didžiulis smūgis visai šaliai. sakyčiau: nėra, bet yra didelė visuomenė, patirianti Lenkus tada suvienijo sielvartas. Tūkstančiai susirin- modernių laikų iššūkius. Dabar neturime vieno aiš- ko Varšuvoje prie prezidentūros atsisveikinti su trage- kiai apibrėžto priešo, kuris suvienytų žmones prieš dijos aukomis. Pagrindiniai TV kanalai pagerbė visus jį atsilaikyti, bet yra daug kasdieninių problemų, ir žuvusiuosius, ne tik prezidentinę porą. Savaitę laiko jos kartais supriešina žmones tarpusavyje. Tai nepa- televizija nerodė reklamų. liaujamas procesas, atskleidžiantis įvairių visuome- Po Jono Pauliaus II mirties Lenkiją irgi prislėgė vi- nės sluoksnių nuotaikas ir siekius. Vis dėlto vyrauja suotinis gedulas. augimo energija ir kūrybinga atmosfera, todėl reikia Tokios tragedijos verčia permąstyti savo gyvenimą, pripažinti, kad šiandieninėje Lenkijoje gyventi gera. kad geriau suvoktume jo prasmę. Mano kitas teiginys jus, ko gero, nustebins – Len- Tačiau netrukus žmonių sielvartu dėl Smolenske kija nėra be Jono Pauliaus II net ir po jo mirties. Pra- įvykusios tragedijos pradėta spekuliuoti, siekiant po- dėkime nuo meninio dokumentinio filmo „Liudiji- litinių tikslų, ir tai apgailėtina… mas“ (Świadectwo), kurį režisierius Pawełas Pitera pastatė remdamasis Pontifiko sekretoriaus, dabar Daug metų gyvenote Amsterdame, kosmopolitiniame tapusio kardinolu, Stanisławo Dziwiszo knyga. Tai atviro mąstymo mieste. Ar jis labai skiriasi nuo Varšu- didžiausias Lenkijos dokumentinio kino laimėji- vos (ar kitų Lenkijos miestų) pagal tolerancijos lygį ir mas – šio filmo peržiūra pritraukė apie 2 milijonus mastą? Kokius įžvelgiate skirtumus ir panašumus? žiūrovų! Popiežius ir toliau dalyvauja Lenkijos vie- Pripažinkime, dabar Olandija labai pasikeitė, didėja šajame gyvenime – jam skirti monumentai, jo vardu nepasitenkinimas dėl augančios musulmonų imigraci- pavadintos gatvės, savo globėju jį laikančios institu- jos. Posovietinėms šalims vakariečiai primygtinai dėsto cijos, publikacijų ir prakalbų gausa rodo, kad Jono tolerancijos tiesų abėcėlę, bet štai matome, kad Vaka- Pauliaus II skleista Geroji Naujiena sklinda iki šiol. ruose tokių problemų ne ką mažiau. Gal buvo prarastas Kita vertus, kai praradome jį kaip asmenį, suvokėme balansas tarp tolerancijos ir reikalavimo integruotis?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 43 Kaip jums atrodo šis balansas ar disbalansas Lenki- šalių blaškosi tarp poreikio kuo greičiau moderni- joje po 1989-ųjų, palyginti su Amsterdamo patirtimi? zuotis ir noro atkurti tradicijas, kurias sugriovė so- Pavyzdžiui, gėjų paradas Varšuvoje prieš keletą metų vietų režimas. Net neturėdami imigrantų antplūdžio, sukėlė panašų triukšmą kaip ir Lietuvoje. Abi šalys ka- turime rimtų problemų dėl tautinio tapatumo ir to- talikiškos, panaši ir jų nuostata šeimos vertybių atžvil- lerancijos kitoniškumui. Copy/paste praktika, kurią giu. Tad gal vertėtų klausti, ko vertas copy/paste tole- minėjote, kai dirbtinai implantuojami Vakarų Euro- rancijos importas iš Amsterdamo į Lenkiją ir Lietuvą? pos modeliai, bet kuriuo atveju nėra gera idėja. Gėjų Nejaugi derėtų ištrinti visus kultūrinius ir mentalinius paradai ir nesuvaldomas pornografijos srautas – tai skirtumus tarp Nyderlandų ir Lenkijos? Argi Europos irgi pavyzdžiai mums primesto importo, kuris daro grožis glūdi ne jos regionų įvairovėje ir kultūriniuose žalą bendram tolerancijos kaip vertybės suvokimui. skirtumuose? Mano pasiūlymas toks: atkurkime tradicinį savo ta- Amsterdame apsigyvenau 1986-aisiais, tada tai patumą, bet tuo pat metu nebijokime atsiverti pa- buvo šviesos nutvieksta vieta, palyginti su pilkų sauliui, kad galėtume tobulėti. Žinoma, be trinties to tonų Varšuva. Daug jaunų žmonių tuo metu emi- pasiekti neįmanoma. gravo, netekę vilčių ar iliuzijų dėl ateities... Laimė, nuo 1989-ųjų viskas ėmė keistis, o kai Lenkija įstojo Ko galima tikėtis artėjančiame 2011-ųjų dokumenti- į ES, šiame krašte irgi nušvito saulė. Tad jei lyginčiau nių filmų festivalyje? šiandieninę Varšuvą su šiandieniniu Amsterdamu, Esama didelių permainų – žengėme kino edukaci- paveikslas būtų visiškai kitoks. Tiesą sakant, kai dabar jos ir edukacijos, pasitelkiant kiną, link. Dokumenti- nuvykstu į Olandiją, mane užplūsta keisti jausmai. kos akademija (Dragon Forum) tapo mūsų pagrindine Nuo 1986 iki 1996-ųjų gyvendama Nyderlanduose veikla, apimančia ir dokumentikos meno peržiūras, mačiau, kaip olandai savo kepyklas užleidžia marokie- ir konferencijas. Veikiame tarptautiniu mastu. Pernai čiams, daržovių parduotuves perima turkai. Gimnazijo- darėme seminarą ir konferenciją apie virtualią doku- je greta mano namų Amsterdame mokėsi tik imigrantų mentiką su vokiečių partneriais. Bendrai dirbome ir vaikai, nes olandų mokiniai persikraustė į elitines moky- Ukrainoje. Šiemet rudenį rengiame 3 sesijas Kijeve, klas. Dauguma bažnyčių užsidarė ir vėl buvo atidarytos Minske ir Maskvoje. Tai įtraukta į kultūrinę programą jau kaip diskotekos arba mečetės. Dabar, kai ten grįžtu, Lenkijos pirmininkavimo ES proga. Rengsime semi- matau, kad „mano“ kvartalas tapo musulmoniškas, par- narus jauniems dokumentinio kino kūrėjams, vyks duotuvėse ir biuruose moterys dėvi galvos apdangalus. filmų peržiūros, kūrybinės laboratorijos, konferenci- Olandijoje įvyko jau dvi politinės žmogžudystės. Parla- ja, skirta dokumentikos menui, tarptautinei kino rin- mente yra dešiniųjų radikalų sparnas, kurio narys Ge- kai ir industrijai aptarti. ertas Wildersas atvirai lieja neapykantą musulmonų ir Kuriame ir glaudesnio bendradarbiavimo su Lietu- apskritai visų kitataučių atžvilgiu. Masinė imigracija ti- va planus. Lietuvos ir Lenkijos bendra istorija tokia kriausiai jau perpildė tolerancijos taurę, jeigu kyla tokios intensyvi, o kultūriniai pasiekimai tokie įspūdingi, priešiškos reakcijos. Manau, nemažai pagalių į Vakarų kad tikrai svarbu ir įdomu imtis bendrų projektų. Europos dabarties ratus kaišioja ir praeitis, paminėsiu tik Tikiuosi, greitai pasimatysime Dokumentikos akade- keletą priežasčių: kolonializmas, atsainumas Rytų Euro- mijoje, tik šįkart kur nors jūsų šalyje. Naudodamasi pai Antrojo pasaulinio karo metais, despotų Viduržemio proga kviečiu apsilankyti tinklalapyje www.dragonfo- jūros šalyse toleravimas, ekonominiai kontrastai, „Vaka- rum.pl. Čia rasite išsamią Dokumentikos akademijos rų pranašumo“ demonstravimas ir t. t. programą. Bet jūs klausėte, koks tolerancijos „lygis“ yra Vi- durio Europoje. Manau, dauguma mūsų regiono Dėkoju už pokalbį.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Stasys EIDRIGEVIČIUS

Tarp gimtadienių ir mirčių

rįžęs iš meno mugės Art Vilnius, nekantriai ste- iš dirbtuvės. Mirė sulaukęs 88 metų. Tapė iki pat mir- Gbėjau kalendoriuje besikeičiančias dienas. Artėjo ties. Prieš keletą mėnesių, dailininkui dar gyvam esant, liepos 24-oji, 62-asis mano gimtadienis. Pajutau, kad Christie’s aukcione jo paveikslas „Socialinė darbuotoja tą dieną norėčiau būti kur nors kitur, ne savo dirbtu- miega“ (Benefits Supervisor Sleeping) buvo parduotas vėje, kurioje dienų dienom pro langą matau lietingos už 33 milijonus dolerių. Koks to paveikslo moty- vasaros monotonišką pilkumą. Savo 60-metį sutikau vas? Tai nepaprastai stora nuoga moteris, besiilsinti KLM lėktuve – vienuolika valandų skridau į Japoniją ant sofos. Lucianas Freudas daugiausia tapė nuogus ir piešiau kaip apsėstas. Po metų – Vroclave, kur vyko kūnus – tiek moteris, tiek vyrus. Dažnai tai paprasti kino festivalis ir buvo atidaryta mano paroda. Pame- žmonės, nebūtinai gražūs. Tokie, kokie yra. Paveikslai nu, per vakarienę padavėja atnešė reklaminį lapelį realistiški. Kodėl jie mane žavi? Kai studijavau Vilniu- su pažadu: jei švenčiate gimtadienį, padovanosime je 1968–1973 m., dauguma Lietuvos menininkų bėgo jums vyno butelį. Aš sakau: atneškite, kad jau siū- nuo realizmo, kurį diktavo Maskva. Mane tada traukė lote. Restorano šeimininkas pamanė, kad čia įkau- fotorealizmas, bet, kai buvau paimtas į sovietinę armiją, šusių svečių pokštas ir griežtai paprašė dokumento. atsidūręs už aukštos tvoros tarp keturių sienų, pajutau, Parodžiau. Netrukus ant stalo jau stovėjo ta netikėta kad mano pasaulis – tai metafora. Greitai pasislėpiau dovana – prancūziškas raudonasis vynas. Tai prisi- savo nutapytų pasakų karalystėje. Tiek, kiek galėjau mindamas dabar tiesiog turėjau kur nors išvažiuoti. susidaryti nuomonę iš sovietmečiu mus pasiekdavu- Viena Kelno galerija siūlėsi surengti mano parodą, sių pavienių meno leidinių, mane velniškai traukė an- todėl pamaniau, kad bus gera proga nuvykti ir viską glų tapytojo Franciso Bacono pasaulis – deformuotas aptarti. žmogus. Viename laikraštyje perskaitęs, kad Baconas Liepos 23-iąją jau lipu į Lufthansa lėktuvą. Nugrie- ir Freudas surengė bendrą parodą, stebėjausi – juk tai biu šūsnį vokiškos spaudos – Die Welt, Frankfurter du visiškai skirtingi pasauliai! Ar tai geras sugretini- Algemeine Zeitung, Suddeutsche Zeitung... Gal nelabai mas? Metams bėgant, tai šen, tai ten vis pamatydavau mandagu, bet imu visus iš eilės. Kadaise Panevėžio Freudo originalų. Ir pradėjau juo žavėtis. Kiekvienas pirmojoje vidurinėje mokiausi vokiečių kalbos – bus potėpis taiklus, reikšmingas. Spalvinė klausa absoliuti. proga patikrinti, ar dar ką nors atsimenu. Vartydamas Piešinys meistriškas. Kompozicija tobula. Jei nutapytos tuos laikraščius ieškau puslapių su rubrika Feuilleton. grindys, tai jauti medines lentas, jei paklodė – kiekvie- Čia rašoma apie menus – teatrą, kiną, baletą, litera- ną jos raukšlę… Modelis, sėdintis ar gulintis, yra tikras, tūrą, architektūrą, dailę... Visi laikraščiai praneša apie nepagražintas. Žmonės jo paveiksluose voliojasi par- Luciano Freudo mirtį. Šio anglų tapytojo kūrybą tie- griuvę, bet kaip, tačiau kiekvienas judesys gyvas, nėra siog dievinu. Laikraščiuose daug jo autoportetų, scenų nieko, kas keltų abejonių. Jei storulė, tai matom storulę.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 45 Kažkokia beveik kraupi tiesa. Bet tas negražus žmogus per karą, dar nespėję nieko pasakyti nei sau apie pasau- paveiksle kelia pasigėrėjimą. Gyvenime išpurtusią nuo- lį, nei pasauliui apie save… galę vargu ar kur viešai pamatytum, nebent saunoje. Tokie žmonės varžosi, bijo save parodyti. Aš pats, kai Aš – gidas stoviu nuogas prieš veidrodį, pagalvoju, ko čia griebtis, kad sublogčiau. Atsimenu jaunas dienas. Tikras malo- Kelno pasididžiavimas – didinga Katedra. Čia pat numas vartyti jaunystės nuotraukas. Bet metai lekia ir traukinių stotis, kitoje pusėje – Ludvigo muziejus. Ju- naikina žavesį. Freudui pozavo net Davidas Hokney’s. lianas, nors daug metų čia gyvena, jame dar nebuvo, Kadaise susitikdavau jį ir Los Andžele, ir Niujorke, ir įkalbinėju, kad eitų kartu. Sutinka, sako, turėti tokį Paryžiuje. Tada jis buvo jaunas. Freudo nutapytame gidą retai pasitaiko. Nuolatinėje ekspozicijoje popar- portrete matome pavargusį senį. Dramatiška? to žvaigždynas, ekspresionistai, daug Picasso darbų. Freudas nutapė ir Anglijos karalienę, sako, kad ji Stabtelim prie Varholo, sakau: čia klasikas. Stabtelim kantriai pozavo. Ar patinka man tas paveikslas? Nepa- prie Rauschenbergo, sakau: tas irgi klasikas… Julianas sakyčiau. Tai paprasčiausiai kažkokia moteris su karū- juokiasi, sako: na, mano gidas irgi klasikas. Apžiūrėję na. Komiškiausia, kad Freudas tą portretą nutapė labai šimtus darbų, einam į muziejaus knygyną. Žvilgsnis mažo formato. Mažulytį. Jo mėgstamiausi modeliai ti- iškart sustoja ties Luciano Freudo tapybos albumu. Ju- krai neturi karališko kraujo… lianas jį varto, varto ir susigundo įsigyti. Vakare abu Oro uoste mane pasitiko geras draugas Julianas ir įdėmiai studijuojam kiekvieną puslapį. Mano dėmesį aš iškart jo paklausiau: ar žinai, kad Lucianas Freu- patraukia šunys, kuriuos Freudas tapė prie apnuogin- das mirė? Tarsi nežinočiau, kad apie netektį pranešė tų modelių. Šuns kailis blizga ir jis atrodo kaip gyvas. viso pasaulio spauda… Kai atvykstam į kuklų šei- Imu popieriaus lapą ir piešiu tokį patį šunį. Sakau, mininko butą, vos įsijungę televizorių išgirstam bai- tai tokios pratybos – kaip pianisto. Treniruotis reikia siąsias žinas iš Norvegijos. Mirtys. Daugybė mirčių. nuolatos. Julianas žiūri ir negali atsistebėti. Turbūt pir- Ir žudiko veidas per visą ekraną – jaunas, be krislo mąkart mato, kaip atsiranda piešinys. atgailos… Dar viena netektis – jauna anglų dainininkė Amy Winehouse ras- ta mirusi savo bute. Viskas tą patį šeš- tadienį, mano gimtadienio išvakarėse. Televizija transliuoja Amy dainas. Sti- prios. Nejučiomis sugretinu juos – ta- pytoją ir dainininkę. Abu iš Londono. Lucianas teptuku išreiškė gyvenimo tiesą, sūrią, realią, gilią. O Amy apie tai bylojo balsu. Vos išgirdęs tą balsą, patiki jos daina. Abu išėjo į amžinybę, palikę gyviesiems genialius savo kūri- nius. Freudas sugrąžino tikėjimą tapyba. Winehouse priminė, kad daina – tai visų pirma dainininko balsas. Abu juos sieja nepaprastas paprastumas. …O Norvegijos saloje dešimtys jaunų žmonių taikos metu buvo sušaudyti tarsi Stasys EIDRIGEVČIUS. Piešinys. 2011

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Balta – juoda, juoda – balta Kavinukėje gurkšnodamas kavą paėmiau liepos 28 d. Franfurter Algemeine Zeitung, gulintį netoliese. Feuille- Važiuojam į vilą pas galerininkę Darią. Dalis tos vilos ton puslapiai vėl sugrąžino prie Luciano Freudo – pristatė yra gyvenama, kitą dalį užima galerija. Erdvė šiuolaikiš- knygą „Vyras su mėlynu šaliku. Seansai Luciano Freudo ka. Šeimininkė sveikinasi, pristato savo dvidešimtmetį portretui“, kurią parašė modelis, pozavęs tam paveikslui, sūnų, jis juodaodis. Tai šiokia tokia staigmena. Daria Martinas Gayfordas. Tai ne šiaip žmogus iš gatvės, o meno vaišina šampanu gimtadienio proga, užsako vakarienę kritikas ir kuratorius, knyga sudaryta iš jo pašnekesių su prašmatniame restorane 30 aukšte. Pasisekė – nereikės tapytoju. Freudas portretą visada tapydavo ilgai, su mo- pačiam klydinėti. deliu praleisdavo daug laiko. Aš pats iš studijų metų Vil- Kitą dieną su Daria einam į naują muziejų – Kolumba. niaus dailės institute žinau, ką reiškia daugybė pozavimo Šiuolaikinis menas čia eksponuojamas kartu su senuoju seansų. Mėgau tapyti iškart, o ne muilinti – varginti drobę, bažnytiniu menu. Puikios erdvės. Kie- tapant, po to užtapant, kas nutapyta. kvienas darbas ypatingai pagerbtas. Net Kūno tapymas nebuvo mano pašau- mažas piešinėlis turi savo sieną. Įspūdin- kimas. Aš klioviausi fantazija, tiesiog ga. Tokią erdvę neseniai turėjo ir mano bėgau tuo keliu. Išstudijavęs kūno for- darbai Nacionalinėje dailės galerijoje mas, nupiešęs modelį, piešinio apačioje Vilniuje. Bet čia ekspozicija nuosekles- vos pastebima linija piešdavau kokį nors nė: vienas kūrinys – viena siena. kraštovaizdį iš galvos – iš fantazijos. Bet Pavakare aplankom Darios drau- išgirdęs, kad ateina dėstytojas, tas linijas gę, kuri mus pasitinka su dviem šėls- nutrindavau. Juk akademinis piešimas tančiais šuniukais. Šeimininkė sako: yra akademinis. Ir štai dabar, atsitiktinai ta juoda yra mama, o tas baltas – jos paėmęs laikraštį, sužinau, kad yra tokia vaikas. Juokiamės, gurkšnodami knyga, kur modelis „egzaminuoja“ daili- šampaną… ninką. Esu nepaprastai suintriguotas. Le- kiu į knygyną, rodau pardavėjui knygos Žydintis menas ant pavadinimą, jis pasižiūri į kompiuterį ir muziejaus stogo netrukus jau laikau knygą rankose. Pavakare grįžtu į savo lizdą. Tai mano Visą savaitę per lietų vaikščiojau po šiuolaikinių paskutinė diena Kelne. Atsargiai atsiverčiu skulptūrų parką, apsilankiau Wallrafo-Richardo muzie- knygą ir tarsi atsiduriu tapytojo dirbtuvėje – galiu stebėti, juje, kur eksponuojami didieji tapytojai – Rembrand- kaip Martinas Gayfordas pozuoja, klausytis, apie ką jiedu tas, Van Goghas, Gauguinas, Manet, Munchas, Ensoras, šnekasi. Apie meną, suprantama. Iš patirties žinau, kad Cezanne’as ir kiti. Nuvažiavau į kaimyninę Bonn-Bun- reikliausias žiūrovas yra tapytojas, žiūrintis į kito tapytojo deskunsthalle. Ten atidaryta didelė Maxo Liebermanno paveikslą. Jei dailininkas genialus, jo žodžių klausomasi paroda. Ta proga ant muziejaus stogo laikinai įrengtas ypač įdėmiai. O jis gali išdėti į šuns dienas ne tik šiuolai- žydintis gėlynas – parkas su tūkstančiais kvapnių atspal- kinį meną, bet ir klasikus. Net renesansą. Kita kalba, kai vių. Pirmą kartą aplankiau Taikomojo meno muziejų, kur kaba modeliai. 2007-aisiais filmavausi prancūzų filme įdomiai gretinami geometrinės tapybos pavyzdžiai su di- „Bouzkashi“ ir piešiau raitelius ant arklių. Jie kalbėjo uz- zainu. Maloniai nustebau čia radęs vieną Gustavo Klucio bekiškai. Komentavo mano darbą, juokėsi. Norėjo kažko paveikslą, apie šį latvių ir rusų dailininką prieš porą metų paklausti. Esu tikras, kad gyvą dailininką jie matė pirmą Kauno kino festivalyje mačiau dokumentinį filmą – dirbo kartą... Gayfordas valandų valandas praleido sėdėdamas Stalinui, o tas jį nugalabijo. priešais Freudą, kuris tapė jo portretą – jo sielą. Martinas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 47 pozavo apsirengęs, nors Lucianas pabrėždavo, kad mieliau nuotraukų. Tą išgirdęs, nelabai suvokiau, kaip taip gali tapo „nuogus portretus“. Įsiskverbia į modelį, mato jį tarsi būti, juo labiau tokiais techniškais laikais ir dar Vo- iš vidaus. Ne kiekvienam tapytojui tai duota. Be to, ką nors kietijoje, kuri yra stipri ir tvarkinga šalis! Vakare ilgai įžvelgti yra viẽna (antai Luciano giminaitis Sigmundas irgi apie tai mąsčiau. Mano fantazija, regis, nėra sekli, tiek buvo pašėlusiai įžvalgus!), o perteikti tą drobėje – visai kas iliustracijų pasakoms esu sugalvojęs. Pasakose viskas kita. įmanoma – tas griūna, anas persimaino į kitą dvasią, Niekad nebuvau susitikęs Freudo, niekada nespau- bet kad pastatas staiga imtų ir pranyktų?! Ryte klausiu džiau jam rankos. Fotografijos su jo dirbtuvės vaizdais Juliano, gal ką ne taip supratau ar jis ne taip papasa- tarsi kviečia – prašom, užeikite, sėskitės. Aplink mėtosi kojo. Pasirodo, buvo statoma nauja metro linija, vyko dažų tūbelės, teptukų krūvos, daugybė draperijų šalia požeminiai darbai, vandens paplautas gruntas pradėjo pradėtų ir baigtų paveikslų… Skaitau Gayfordo knygą slinkti. Istorijos archyvų pastato sienos ėmė skilinėti, emociškai sudirgintas, tartum būčiau tas trečias, kuris atsirado plyšių. Bet manyta, kad tai nepavojinga. Lem- klausosi didžiojo tapytojo žodžių ir jo modelio minčių. tingą 2009 m. kovo 3 d. po žeme dirbę metro statytojai Gal atsiras Vilniuje leidėjas, kuris išvers tą ypatingą kny- suprato, kad artėja nelaimė, sukėlė paniką. Ačiū Dievui, gą ir į lietuvių kalbą? Tai būtų šventė ir meno studen- beveik visi žmonės spėjo išbėgti iš pastato. Apie 14 val. tams, ir tiems, kam smalsu apsilankyti dailininko dirb- Archyvas su visais lobiais prasmego 28 m duobėje. Kai- tuvėje, kad geriau suvoktų jo paveikslus. myniniai namai irgi nukentėjo. Spauda pranešė, kad žuvo du asmenys. Tikimasi, kad iš po žemių pavyks at- Prasmegę archyvai gauti 95 proc. dingusių lobių.

Svečiuodamasis Kelne smalsiai apžiūrinėjau Juliano Taip keistai šią lietingą vasarą švenčiau savo gimta- knygų, DVD rinkinius. Per vieną vakarienę jis man pa- dienį, iš visų pusių bombarduojant žinioms apie terorą, pasakojo, kaip prieš keletą metų prasmego kelių aukštų netektis ir praradimus. Dabar jau ruduo, šlapias, kaip pastatas – Kelno Istorijos archyvas. Ten buvo saugomas jam ir priklauso, o aš atvykau į Vilnių, kur Nacionalinė- rašytojo Heinricho Boellio palikimas, daugelio kom- je dailės galerijoje pristatomas mano kūrinių albumas pozitorių rankraščiai, beveik pusė milijono istorinių lietuvių kalba.

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 VISUOTINIS PSICHODARBININKŲ IR DUOMENKASIŲ KONGRESAS ALYTUJE – FUTBOLAS, oRGONAS IR KARO ŽAIDIMAS

ad gabus (be šito žodžio čia neišsiversime) ir ini- jos, Prancūzijos ir t. t.),1 trokštantys padiskutuoti (o Kciatyvus žmogus gali nuversti kalnus, įrodo Redo gal net „demaskuoti“ kongresą kaip nepakankamai Diržio veikla. Nuo 1993 iki 1996 m. gimtajame Aly- rimtą kultūrinį renginį) ar tiesiog užsigeidę pastrei- tuje jo organizuojami gatvės meno vienos paros fes- kuoti, t. y. bent trumpam nusiimti slegiančią meno tivaliai (Tiesė, Pjūvis) pristatė vienas iš radikaliausių ir kultūros „misijos“ naštą. Kongresas buvo atviras avangardo apraiškų to meto Lietuvoje. Festivaliams visiems. Šių eilučių autorius praleido tik vieną dieną nunykus, Diržys tęsė kontroversiškus, pritvinkusius nuostabiame Alytaus miesto sode, taigi pateiks tik tos humoro individualius projektus, o 2005 m. su nauja dienos kroniką. jėga atgaivino avangardizmo tradiciją – Alytaus meno Rugpjūčio 27-osios ryte Visuotinio psichodarbi- streiko bienalė, išjuokianti pompastiškas oficiozines ninkų ir duomenkasių kongreso dalyviai rinkosi prie sostinės bienales, kultūrinėje provincijos dykvietėje fontano miesto sode ir Jaunimo parke. 10 valandą sukūrė įtaigų ir savitą (kontr)kultūrinį precedentą. 2007 fontanas buvo įjungtas – taip simboliškai Dainavos ir 2009 m. Alytaus meno streiko bienalės išbandė įvairias sostinėje išaušo šeštadienis ir prasidėjo bienalės prieš- gatvės meno ir prieš visagalio centro monopolį nukreipto paskutinės dienos programa. (konr)kultūrinio aktyvizmo formas, o 2009 m. išsikrista- Trišalis futbolas. Trišalio futbolo idėjos autorius – lizavo aiški bienalės pozicija ir forma – buvo atsisakyta danų situacionistas Asgeris Jornas, nusprendęs ne tik šou principo, parodų ar performansų formato, orien- papildyti Marxo dialektinio materializmo doktriną, tuojantis į laisvas paskaitas, seminarus, diskusijas ar bet ir suardyti įprastas homofobiškas futbolo konven- neįpareigojančias laisvesnes streiko, suprantamo kaip cijas, paremtas reginiu arba spektakliu. Susižavėjęs bendrabūvis, formas. Jorno idėjomis, žaidimo taisykles apie 1993 m. sukūrė Šiemet Alytaus meno streiko bienalė tapo Visuo- žmogus (arba jų grupė), pasivadinęs Lutheriu Blisse- tiniu psichodarbininkų ir duomenkasių kongresu, tu (neoficialiais duomenimis, tai buvo britų vertėjas, jis vyko rugpjūčio 22–28 d., jame dalyvavo kultūros leidėjas, prosituacionistas Fabianas Tompsettas, šiais anarchistai iš įvairių valstybių (Lietuvos, Baltarusijos, metais dalyvavęs ir Alytaus meno streike). Tais pačiais Didžiosios Britanijos, JAV, Čekijos, Sudano, Kroati- metais Londono Psichogeografinė asociacija ir Glazgo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 49 Meno streikininkai – kongresmenai Alytaus gatvėse

Anarchistų pavasario mokykla suorganizavo pirmą- žaidėjų iš šalies. Žavesio ir netikėtumo suteikia ne tik sias žinomas rungtynes. Dalyviai – Richardas Essexas, galimybė derėtis, simuliuoti, dalyvauti nedalyvaujant Stewartas Home’as (Alytaus bienalės 2009 ir 2011 m. ar nedalyvauti dalyvaujant, bet ir parko pušynas, nes dalyvis ir trišalio futbolo teisėjas), darbo grupės, pasi- žaidėjams tenka laviruoti tarp medžių. Išmanyti triša- vadinusios Nelinijine architektūra, nariai. lio futbolo taisykles, turėti įgūdžių ir šlifuoti techniką Šešiakampio formos aikštėje yra treji vartai, vieni ne tik nėra būtina, bet net nepageidaujama. Žaidimas kitų atžvilgiu pastatyti maždaug 45° kampu. Žaidžia neskirstomas pagal lytį, moterys, būdamos aistringes- trys komandos. Taisyklės leidžia prieš žaidimą ar net nės, psichologiškai labiau niuansuotos, turi netgi dau- jam įsibėgėjus derėtis, tartis dėl taktikos, jungtis drau- giau privalumų, nes prislopina atvirai (europocentriš- gėn prieš kurią nors kitą komandą. Atakuoti leidžia- kai) agresyvią ir ekspansyvią tradicinio vyrų futbolo ma bet kuriuos vartus, išskyrus savuosius. Žaidžiami raišką. trys kėliniai (Alytaus versija), dėl kurių trukmės susi- Trišalį (kartais vadinamą filosofiniu) futbolą Alytu- tariama prieš rungtynes. Laimi ne ta komanda, kuri je pradėta kultivuoti dar 2009 m. bienalėje, o šiemet įmuša daugiausia įvarčių, bet ta, kuri mažiausiai jų rungtynės vyko vėl. Trišalis futbolas yra įtikinėjimo praleidžia į savo vartus. Prie pralaiminčios koman- ir psichogeografijos žaidimas, bienalės organizatorius dos bet kuriuo metu gali prisijungti neribotas skaičius Redas Diržys sako, kad tai puikus pavyzdys, kaip te-

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 orija skiriasi nuo praktikos, nes neprognozuojami (o gal kaip tik priešingai) žaidėjų veiksmai, konkurenci- ja, kova ir bandymai jos išvengti, slapti susitarimai ir jų nesilaikymas tampa mažu „liberalios“ visuomenės modeliu. Kosminė seksualinė energija. Atsipūtę po futbolo, kongresmenai prie to paties fontano buvo įtraukti į kitą iniciatyvą. Alytiškis Mantas Kazakevičius, remdamasis kontroversiškojo amerikiečių psichologo Wilhel- mo Reicho alterezoterinėmis idėjomis, sukonstravo sudėtingą aparatą – Debesų skaidytoją, galintį sugerti kosminę energiją ir priversti ją cirkuliuoti judančiame Mantas Kazakevičius. Debesų skaidytojas vandenyje. Didžiulį aparatą jo išradėjas tiesiog fontane bandė įkrauti gyvybine-seksualine (orgono) energija, nikacijos“, „fortas“, „kalnų perėja“), kuriose vyksta kad bienalės dalyviai ir šiaip praeiviai galėtų apsišlaks- konfliktas, manevrai ir dėl kurių deramasi. Pralaimi tyti gyvybės vandeniu. Kartu provokavo visus bendram, tie, kurių arsenalas ir „gyvybinės jėgos“ išsenka pir- kiek sektantiškm veiksmui – susikibus rankomis ragino miau. XIX a. karo praktikai, rašydami teorinius veika- eiti ratu aplink aparatą fontano baseinėlyje, kol prasidės lus apie įvairias taktikas, karo esmę ar kurdami karo ekstaziški traukuliai ar apims masinis jaudulys – tada žaidimus, bandė „humanizuoti“ karinius konfliktus, o būsią lengviau pasisavinti energiją. Guy Debord’as priešingai – stengėsi šiuos principus Ši akcija tapo simboline, nes kaip tik tuo metu jau- radikalizuoti ir užaštrinti, į karo zoną įtraukti visą navedžių poros su jas lydinčiomis procesijomis ėjo žmonių kasdienybę ir klasių kovą. Po filmo pasiūlyta nusifotografuoti miesto puošmenos – fontano – fone. sužaisti šį žaidimą, kitaip sakant, pasižiūrėti, kaip jis Vieni lūkuriavo nuošalyje, bergždžiai laukdami, kol veikia praktiškai. bus išmontuotas neaiškus objektas, kiti aiškino, kad Taigi priešpaskutinę bienalės dieną buvo gausu čia jis stovės visada, nes tai savivaldybės išradimas, filosofinio sporto, bandyta išklibinti įprastas žaidi- kaip palaistyti gėlynus, treti fotografavosi fontano mų (plačiau tariant, mąstymo) konvencijas, klišes, ir Debesų skaidytojo fone, nejučia tapdami akcijos socialinius vaidmenis, ieškant alternatyvių, natūrales- dalimi ir, reikia tikėtis, smarkiai papildydami savo nių bendravimo, derybų, bendrabūvio būdų. Kongre- potencijos aruodus. Mat Kazakevičius, pasiskolinęs so dalyviai karštai diskutavo, kaip apibrėžti jų pačių Sigmundo Freudo idėją, esą libido perteklius virsta bendrabūvį, išvengiant sambūrio, grupės, (savi)orga- kūrybine energija, Debesų skaidytoją sukūrė kaip kū- nizacijos, sąjungos terminų, bet kartu išsaugant šių są- rybinės energijos siųstuvą.2 vokų prasmę. Buvo pasiūlytas vahdat terminas, pasi- Guy Debord’as ir „Karo žaidimas“. Vakarop fonta- skolintas iš sufizmo metafizikos, reiškiantis visuotinę ną palikę ramybėje, psichodarbininkai persikraustė į būties sąjungą ir vienybę, bet tuo pat metu ir visišką Alytaus dailės mokyklą, kur Fabianas Tompsettas pri- nepriklausomybę nuo dievo... Smagu, kad išvengta statė filmą apie Guy Debord’o 1977 m. sukurtą (tiks- pretenzingos ir devalvuotos „meno“ sąvokos ir kad liau pasakius, sintezuotą pagal XIX a. prūsų ir pran- nebuvo brėžiama takoskyra tarp žiūrovų vs meninin- cūzų generolų veikalus apie karo meną ir analogiškus kų, mėgėjų vs profesionalų, neišmanėlių vs ekspertų ir žaidimus) stalo žaidimą Jeu du Guerre. Šis karo, kaip t. t. Buvo tiesiog vahdat. ir šachmatų, žaidimas vyksta tam tikrose kvadratė- liais suskirstytose „teritorijose“ („arsenalas“, „komu- Duomenkasys

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 51 Dailės terapija: ištakos ir įtakos

Kęstutis Šapoka

Beprotybė – tai sapnas, virtęs tikrove?*

Tik tas, kuris niekada nesilankė psichiatrijos ligoninėje, nežino, kad bepročiai yra ugdomi lygiai taip pat, kaip pataisos namuose ugdomi nusikaltėliai. André Breton

ienas iš pragmatizmo pradininkų, JAV filosofas chopatologinių fenomenų ir tik jų kontekste galima Vir psichologas Williamas Jamesas, pirmasis pa- nustatyti normalumo ribas. Normalūs temperamentai vartojęs sąmonės srauto terminą, 1902 m. išdėstė nuo- sutampa su psichopatologiniais, charakteris gali ras- monę, kad šizofrenija – tai savotiška būties forma, o ši- tis ir kaip patologijos išvestinė, ir kaip jos antitezė, o zofreniko sąmonė yra tam tikra realaus pasaulio, kuris modernioji dailė kraštutinį individualumą laikė bene kupinas kultūrinių ir socialinių skirtumų, alternatyva. pagrindine kūrybos prielaida. Šizofrenija netiesiogiai tapo ta žodinių ir vaizdinių Premodernioji, o ypač modernioji, epocha meno metaforų terpe, kurioje etinės ir estetinės nuostatos kūrinį ėmė traktuoti kaip individualų psichikos aktą, tarsi susiliejo. vaizdiniai ar paveikslai buvo laikomi psichikos proce- Akivaizdu, kad tarp patologijos ir normos egzis- sų projekcijomis. Tarsi atsakydamas į šiuos visuome- tuoja daugybė tarpinių būsenų. Kita vertus, idealios, ninės sąmonės poslinkius, Ernstas Kretchmeris visus tobulai normalios psichikos žmogus, jei, žinoma, toks mokslo ir meno žmones skirstė į „šizotimikus“ ir „ci- atsirastų, vargu ar apskritai turėtų kokį nors charak- klotimikus“, jų veiklą kildindamas iš šių diskursyvių terį. „Toks žmogus būtų be būdo bruožų tuo atžvilgiu, psichikos konstrukcijų. Šveicarų psichiatras Eugenas kad visada elgtųsi be jokių išankstinių nuostatų ir jo Bleuleris apie „šizoidinį“ asmenybės tipą kalbėjo be- elgseną reguliuotų tik vidiniai veiksniai.“1 Visiškai veik kaip apie egzistencinę kategoriją, priešpriešin- vienodų reakcijų į psichinį refleksą negali būti, todėl damas ją šablonui, trafaretui ir siedamas su kultūra. negali būti ir tobulai normalaus žmogaus. Tobulas Karlas Jaspersas taip pat išskyrė charakterio struktū- charakteris arba „aukso vidurys“ savaime virsta anti- ras, kurios yra giminiškos psichopatologinėms, tačiau charakteriu (arba, Théodule’o Ribot žodžiais tariant, – į jas neperauga, egzistuoja kaip permanentinė patolo- le noncaractère). Taigi asmenybė neatsiejama nuo psi- gijos galimybė. Toks metapsichologinis nusiteikimas leido ras- * Tęsinys. Pradžia nr. 9 tis subtilesnėms terapinėms koncepcijoms ir prakti-

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 koms, kurios išsprūsta vien iš psichiatrijos diskurso. maliai atrodo artimi, bet naudojami sąlygiškai kitaip Tai buvo palankus kontekstas, nes bet kokios linijos, negu psichopatologinės meninės raiškos atveju, kai jie spalvos, gestai ar kitokia vizuali raiška buvo suvokiama rodo asmenybės rigidiškumą dėl tam tikro psichikos kaip psichofiziologinė metafora. Kita vertus, estetinis sutrikimo. tokio pan(pato)psichologizmo matmuo irgi niekur Profesionalusis menas, integruodamas psichopato- neišnyksta, todėl gali megztis talpus tarpdisciplininis loginius kodus, išderina kultūros tradiciją, tačiau pa- diskursas. vertęs juos estetiniais savaip sunormina, konvencio- Menininkai tarsi ištraukiami iš totalios psicho- nalizuoja ir kuria naują tradiciją, ištrindamas prieš tai patologinės tamsos, teigiant, kad jie nebūtinai turi buvusias akivaizdžias reikšmių opozicijas – tiek psi- būti pamišę, tačiau kartu pripažįstant psichopato- chopatologinio, tiek profesionaliojo meno kodai darosi loginę meno esmę, „ciklotiminę“ ar „ šizotiminę“, dviprasmiški: būdami panašūs, jie yra skirtingi. „paranoidinę“ ar „šizoidinę“ normos kilmę. Psicho- Psichopatologinių metaforų (iš)kodavimu pa- patologinė, šizofreninė intencija, skaldanti psichiką, remti ir kai kurie asmens savybių tyrimo testai. Pa- egzistuoja a priori ir gali pasireikšti tiek tam tikrais vyzdžiui, Rorschacho teste pateikiami abstraktūs simptomais, tiek kūrybos aktu. atsitiktiniai pavidalai, kuriuos testuojamasis turi Jaspersas, egzistencinės psichiatrijos pradinin- kaip nors paaiškinti, „iškoduoti“, apibūdinti, ir tai kas, patografinėje studijoje, skirtoje Pablui Picasso, verčia jį nesąmoningai koncentruotis į individualų Jamesui Joyce’ui, Vincentui van Goghui, tyrinė- psicho(pato)loginį turinį: „Suvokti objektus galima ja, kaip įvairialypės psichopatologinės struktūros, tada, kai pojūčių grupė sukelia atsiminimus, susiju- įvardytos bendru šizofrenijos terminu, pasklinda sius su kokia nors anksčiau susiformavusia pojūčių moderniojoje estetinėje sąmonėje, įgavusios meno grupe.“2 Šabloniški vizualiniai pavidalai provokuoja pavidalus. Patoestetika lemia vaizdinės struktūros šabloniškus verbalinius atsakymus, kurie skirstomi į kaitą ir deformaciją. Charcot fotografijose, kuriose būdingąsias grupes – pavyzdžiui, atsakymai, labiau prancūzų psichiatras stropiai fiksavo isterikų būse- susiję su spalvomis ar judesiu, „teigiamai“ ar „nei- nas, dar galima išskirti represyvų santykį tarp este- giamai“ originalūs ir t. t., atveria apytikrę patologijos tinių ir psichopatologinių kodų, net konfrontaciją, specifiką. Šiuo atveju konceptualiai krypstama laka- keliančią kultūrinio paradokso įspūdį. Van Gogho niškosios sampratos link: pasąmonė – tai kalbinė autoportretuose ar net peizažuose šito susipriešini- struktūra, stimuliuojama vaizdinių šablonų. Tokia mo nebėra, iškylantys vaizdiniai jau yra deformuoti pasąmonės vizualizacija ir verbalizacija ypač būdin- patologijos. Psichopatologinei (anti)logikai paklūsta ga siurrealizmo literatūrai ir dailei. jau ne tik atvaizdas ar kūnas kaip atvaizdas, bet ir pats atvaizdo radimasis, formalios ir konceptualios PSICHOANALIZĖS TEORIJOS jo kūrimo prielaidos. Šiuo atveju fiksuojamos ne is- terinių konvulsijų tampomo kūno pozos, bet atsi- Kalbiniai ir vizualiniai psichopatologijos aspektai skleidžia plastinė/estetinė pačios psichopatologinės pagal Freudą (anti)struktūros logika. Moderniosios dailės kūrinys paklūsta griežtiems Svarbus psichopatologinių tyrinėjimų lūžis yra absoliučios estetinės tikrovės dėsniams, kurie dėl tam tiesiogiai susijęs su dviejų įtakingiausių psichoana- tikrų psichologinių ir moralinių prielaidų, fatalistinio lizės korifėjų – Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo pobūdžio yra panašūs į intropsichinius patologijos Jungo idėjomis ir veikalais. Iškėlę neįsisąmonintų dėsnius. Reikšmių kodai – deformacija, geometrizaci- psichinių procesų svarbą, jiedu nutiesė plačius tiltus ja, spalvų lokalumas arba „rėksmingumas“, nors for- tarp beprotybės ir meno, įteisino terapines sąvokas,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 53 kurios tapo ypač svarbios vėlesnėms dailės terapijos paradoksaliai priklausomi nuo atminties ir tam tikru praktikoms. atžvilgiu reprezentuoja iracionalios biologinės (sek- Freudas įsitikino, kad daugelis jo pacientų savo sualinės) valios priešpriešą subjektyviam individo pa- prisiminimus apibūdina vaizdiniais. Freudo ir Jungo tyrimui, tam tikroms ego ir superego konvencijoms. koncepcijos (psichoanalizei svarbų probleminį vaizdi- Sapnų vaizdiniai nebūna bereikšmiai ir sustingę – nio ir kalbos santykį vėliau originaliai išplėtojo vienas jie yra simboliški, situatyvūs ir dinamiški, artimi kinui iš postmoderniosios psichoanalizės kūrėjų Jacques’as ir animacijai, o jų tarpusavio sąsajos kuria naratyvo Lacanas) akivaizdžiai rodo dar radikalesnį Vakarų iliuziją. Tas naratyvas paklūsta tam tikroms konvenci- humanistikos psichologizavimą, o kartu ir naują po- joms ir gali būti sėkmingai pritaikytas atskleisti slap- sūkį – bandoma pažinti pasąmonės gelmes, apmąstyti tiems patologiniams (ypač neurotiniams) veiksniams, libido galią. kad būtų galima išardyti užburtą ratą ir pacientas Freudas, Paryžiuje pas Charcot studijavęs hipno- įstengtų integruotis į visuomenę. Piešinys ar jų ciklas zės techniką ir neurozių etiologiją, pradėjo koncep- kaip tik ir padeda struktūruoti vaizdinius – sutvarkyti tualią terapinę praktiką, grindžiamą vaizdiniais, juos pagal kalbos logiką. atsižvelgiant į trinarę psichikos struktūrą. Pagrin- Freudas, vienas pirmųjų psichiatriją susiejęs su psi- dinį vaidmenį atlieka pasąmonė, kuri apibūdina- chologija ir neklasikine filosofija, įsteigė terapeuto kaip ma kaip nepažini, asociali, perversiška, alogiška, vidinės instancijos pakaitalo instituciją, kuri paciento psicho(pato)loginė, intropsichinė (anti)būtis pama- atžvilgiu užima gerokai rafinuotesnę, subtilesnę pozi- tinio seksualumo ar net seksualinių perversijų fone. ciją negu tiesmuka ir represyvi Charcot terapinė prak- Pavyzdžiui, sapno vaizdinys funkcionuoja pagal labai tika. Terapeutas tampa diskretišku ir subtiliu sociali- panašius ar net tokius pačius dėsnius kaip ir moder- niu mediumu, kuris interpretuoja paciento kalbą, kad nistinė dailė, paklūstanti savo pačios iracionaliai va- po gelminiais jos klodais aptiktų paslėptus seksualiai liai. Tai būdinga daugeliui XX a. pirmosios pusės sro- perversiškų, psichopatologinių procesų branduolius vių – siurrealizmui, ekspresionizmui, fovizmui, tam arba „mazgus“. Čia svarbūs ir estetiniai sprendimai. tikru atžvilgiu net abstrakčiajam ekspresionizmui, Viena vertus, pats menas traktuojamas kaip galimybė atsiradusiam antrojoje amžiaus pusėje. išvengti patologijos, einant sublimacijos keliu (tokiu Tai svarbūs aspektai, kalbant ne tik apie moderniąją atveju menininkas ir bet koks jo sukurtas vaizdinys jau dailę, bet ir apie postmoderniąją vaizdinio sampratą. savaime yra patologiški, tačiau tai maskuoja socialiai Vaizdiniai yra „pirmesni“ negu kalba, nes ji visada priimtina forma). Antra vertus, psichoanalitinis dis- remiasi kultūrine konvencija, – teigė Freudas, žinoma, kursas šiek tiek sušvelnina psichiatrijai būdingą pato- jam tas pirmumas reiškė tiesiog kur kas astruktūriš- loginį funkcionalizmą, kai pamišėlio grafinė, spalvinė kesnius, dar netobulus fenomenus. Sapnų aiškinimo ar kitokia raiška popieriaus lape yra tiesiogiai siejama teorijoje jiems priskirdamas nemažai kalbinių savybių su patologiniais psichikos procesais. Taigi, psichoana- ir pripažindamas simbolinį metaforinį jų klodą, Freu- lizė tiek psichopatologinį, tiek meninį aktą ir kūrybinį das netiesiogiai atvėrė kelius rastis daugybei, ypač gestą kildina iš to paties šaltinio. XX a. antrojoje pusėje, psichodinamiškai orientuotų Leonardas da Vinci’s, pasak psichoanalizės pradi- praktikų, paremtų būtent vaizdinio pirmumu kalbos ninko, gyveno keistame sapno logikai paklūstančia- atžvilgiu. me pasaulyje – dailininką persekiojo įkyrus, seksu- Freudo atradimai neabejotinai reikšmingi ir kitu alinę potekstę turintis motinos įvaizdis ir vaizdinys, aspektu – sapnus ir juose besiskleidžiančius vaizdi- keliaujantis per visą jo kūrybą. Patologinės intenci- nius jis susiejo su konvencija. Juk jie, nors ir atstovau- jos čia subtiliai įaudžiamos į vientisą gyvenimo ir ja pirminiams psichiniams impulsams, vis dėlto yra kūrybos drobę. Freudas naudoja Charcot inversijos

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 metodą, t. y. dailės tradicijai taiko psichiatrijos ir kitų moderniojo meno meistrų kūryboje tiek forma- psichologinės logikos dėsnius. Šiuo atveju dailės is- liai, tiek konceptualiai. Antai Gauguinas „archajiško torijos kodų „pakeitimas“ netiesiogiai perša (anti)her- primityvumo“ mitą (psichoanalizės terminais kal- meneutinį požiūrį – esą estetika ir psichopatologija yra bant, – psichoseksualinės regresijos poreikį) įkūnijo visiškai susiliejusios. ne tik dailės kūriniais, bet ir savo gyvenimu, ieškoda- Taigi, vaizdiniai, kaip ikikalbiniai pirminiai proce- mas „pirmapradžio primityvaus rojaus“, kuriame vėl sai, metaforiniai naratyvai, yra artimi kai kuriems mo- atgimtų prarastasis pirminis, „autentiškas“ individu- derniosios dailės ar kino prasmės vaizdinių konstravi- alumas. Jau nekalbant apie tai, kad modernioji dailė, mo principams. Sapnas ir vaizduotė čia neatsiejami, glaudžiai susijusi su psichoanalize, palaikė ir radika- nes per terapijos seansą, taikant tam tikrus metodo- liai maskulinistinį seksualinį Freudo požiūrį. loginius modelius, skatinama sapnuoti atmerktomis Tokie psichoestetinio mentaliteto bruožai, ko gero, akimis. Manoma, kad taip mes pažįstame savo pri- atėjo iš bendros naujųjų amžių Vakarų kolonijinės kul- gimties slėpinius, kurių niekam, net sau niekada ne- tūros krypties, susijusios su Rytų kultūra, kuri padarė būtume atskleidę. Tai yra vienas esmingiausių dailės didelę įtaką Schopenhauerio ar Friedricho Nietzsche’s terapijos ir apskritai psichoterapijos postulatų. idėjoms. Modernistai, pavyzdžiui, Paulis Klee, matė Apibendrinant galima prisiminti Arthuro Scho- joje „vizijos nekaltumą“ arba pirmapradės, dar „iki- penhauerio metapsichologinę aklos valios, kuriai pa- kultūrinės vizijos išraišką“. 3 klūsta ir genijus, ir beprotis, koncepciją. Kai kuriuose Jeanas Dubuffet, susižavėjęs psichopatologiniu savo veikaluose (anti)ontologinius klausimus Freudas menu, vėl atgaivino „jokių kultūrinių konvencijų ne- beveik tiesiogiai gvildena remdamasis Schopenhau- suvaržyto genijaus“ mitą, teigė, esą jį domina ne tiek erio idėjomis, tačiau pamatinius būties ir nebūties menas, kiek giliausių individualybės klodų išraiška klausimus įvelka į tariamai „konkrečias“ ir „objekty- kūrinyje. „Normalumo“ ir „patologijos“ (ar „nenor- vias“ psichoanalizės kategorijas. Froidiškoji mirties malumo“) sąvokos vis labiau niveliavosi, atsirado troškimo („realybės principo“ ir „malonumo princi- „brutalaus“ (necivilizuoto, primityvaus, šiurkštaus) ir po“) retorika sutampa su šopenhaueriškąja. „kultūrinio“ meno sąvokos, išryškėjo „necivilizuotu- mo“ priešprieša „civilizuotumui“. Šiuo atžvilgiu tiek Psichoanalizės įtaka moderniajam menui modernioji dailė, tiek psichoanalizė plėtojosi kaip du vienas kitą papildantys fenomenai. Į pasąmonę orientuotoms klasikinio modernizmo Siurrealistai, iš dalies perėmę konceptualią psicho- (tiek literatūros, tiek dailės) kryptims psichoanalizės analizės programą, siekė vizualumą susieti su seksu- postulatai padarė didžiulę įtaką. Modernioji dailė pir- alumu, pasąmonę – su tikrove. Tačiau siurrealizmo miausia perėmė „primityvumo“ idėją ir su ja susijusias praktika, pavyzdžiui, „hipnozės seansai“, automatinis psichopatologijos koncepcijas. Freudas primityvumą rašymas ir kt., labiau siejosi su Charcot ir Janet hi- siejo su pasąmoniniais impulsais – incesto, kanibaliz- pnozės tradicija, kuri remiasi aktyviu interpretaciniu mo ir t. t. „ilgesiu“, kuris gana akivaizdžiai reiškiasi (arba kuriamuoju) hipnotizuotojo dalyvavimu (tokio tam tikromis vaiko raidos fazėmis, juo paženklinti su- požiūrio laikėsi vienas pagrindinių siurrealizmo fun- augusiųjų sapnai ir neurotiniai kliedesiai. datorių André Bretonas). Galima prisiminti ir Char- Primityvumo – grįžimo prie archajiškų formų (ar cot sukurtą isterijos „poetiką“, kur psichosocialinė in- jų atradimo) – įtaka ir motyvai labai ryškūs Paulio terpretacija paradoksaliai sugyvena su psichoestetine Gauguino, Pablo Picasso, Henri Rousseau, Ernsto kūniškumo išraiška vaizdais. Kirchnerio, Emilio Nolde’s, Marco Chagallo, Giorgio Taigi siurrealizmas klojo ir postmodernaus meno de Chirico, Paulio Klee, Jeano Dubuffet ir daugybės pamatus, teigdamas, kad simptominė (arba psicho-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 55 patologinė) ir meninė vizijos gali sutapti, nors skir- netenka galios, o tai leidžia atskleisti giliausius, neįsi- tingi diskursai tuos sutapimus traktuoja specifiškai.4 sąmonintus impulsus tiek estetiniu, tiek psichosocia- Kita vertus, būtent Bretonas kūrinyje „Nadža“ (1928) liniu požiūriu. išdėstė „antipsichiatrinę“ mintį, kad bepročiai yra su- kuriami beprotnamiuose.5 Archajiškieji kultūriniai psichopatologijos aspektai Siurrealistai, dadaistai, situacionistai pranašavo pagal Jungą estetikos saulėlydį ir psichosocialinių kodų (tarpdis- cipliniškumo) aušrą. „Meno pabaigos“ nuojauta pa- Freudo mokinys ir kolega Carlas Gustavas Jungas radoksaliai skatino puoselėti dailės terapiją – čia ėmė stengėsi sušvelninti savo mokytojo pateiktą radika- instituciškai funkcionuoti siurrealizmui beveik iden- laus patologinio seksualumo apibrėžimą. Be to, psi- tiški saviraiškos motyvai „be estetinės retorikos prie- choanalizę jis daug glaudžiau siejo su filosofija, o te- maišų“. Net keisčiausi vaizdiniai buvo traktuojami rapiją – su asmenybės pažinimu. Suprasdamas, kad tam kaip spontaniška ar terapeuto išprovokuota (sumode- tikri klausimai neišvengiamai peržengia psichologijos liuota) psichosocialinė raiška. Estetinis aspektas nors ribas, Jungas psichikos poreiškius kur kas artimiau siejo neišnyko, bet jau tarsi nebegaliojo. su vaizduojamuoju menu, ontologinius (egzistencinius), Pagrindiniais psichoanalizės ir siurrealizmo rams- psichologinius ir terapinius aspektus laikydamas vienti- čiais tapo psichinio automatizmo principas ir su juo sa priežasčių grandine. Šia „archetipų“, pirminių kolek- susijęs pasąmonės funkcijų aiškinimas. Pasak Freudo, tyvinių vaizdinių ir jų interpretavimo koncepcija (nors vaizdinys – tai haliucinacija ir apgaulė, padedanti iš ji laikoma moksliškai nepagrįsta) vėliau rėmėsi viena iš dalies patenkinti pasąmoninį troškimą. Susieti vaizdi- dailės terapijos atšakų, vaizdų ekspresijoje įžvelgianti nį su verbalinėmis sąvokomis reiškia isterinį fantazmą pamatinius žmogaus egzistencijos simbolius, kuriuos konvertuoti į kalbą. Siurrealizmas daro tą patį, skiriasi analizuojant galima atskleisti tiek individualias pacien- tik konvertavimo tikslai. Pasąmonė siurrealistams at- to psichikos ypatybes, patologinių reiškinių priežastis, rodė susijusi su laisve, pozityviąja, kūrybine šio žodžio tiek ir paslėptos psichokultūrinės simbolikos prasmę, prasme. Pasąmonę, beprotybę daugelis siurrealistų lai- platesnių, beasmenių kontekstų poveikį individualumui kė išsilaisvinimo iš prievartinių socialinių priedermių, ir psichinei būsenai. vartotojų visuomenės logikos, kuri yra, pasak Bretono, Jungas sukūrė šizofrenijos psichogenezės koncep- „pats nekenčiamiausias kalėjimas“, 6 simboliu. ciją, akcentuodamas haliucinacijų, kliedesių pana- Tarp tų psichoanalizės ir siurrealizmo apraiškų, šumą į sapnų būsenas, pojūčius ir logiką. Teigė, kad kurios susijusios su „malonumo“ ir „mirties“ retori- sapnai, kaip šizofrenijai tapatūs psichikos reiškiniai, ka, esama dar daugiau panašumų. Siurrealistai į este- yra būdingi visiems žmonėms be išimties. Tą „iš- tinį lauką tiek diskursyviai, tiek vizualiai (plastiškai) duoda“ tiek dailininkų, tiek poetų charakterio bruo- įtraukė seksualumo, mirties, savižudybės, sadizmo ir žai ir neurotinis kūrinių turinys. mazochizmo, automatizmo, infantilių fantazijų (in- Kai normalaus žmogaus „mentalinis lygis“ arba cesto, kastracijos t. t.) motyvus. šizofreninių vaizdinių kontrolė sumažėja iki kriti- Siurrealistai, dadaistai, o dar radikaliau – neoda- nės ribos, „sapnai“ jį visiškai užvaldo ir toks asmuo daistai, abejojo, ar profesionali meninė raiška būtinai išprotėja. Pasak Jungo, teiginys, kad beprotybė – tai yra susijusi su atitinkamų žinių kryptingu panaudo- sapnas, virtęs tikrove, nėra vien metafora, nes sapno jimu, siekiant sukurti estetiškai vertingą, originalų fenomenologija ir šizofrenijos fenomenologija iš es- kūrinį, ir apskritai – ar „vertingas“, „originalus“ kū- mės tyrinėja tą patį objektą. rinys yra siekiamybė? Estetinis kanonas, susietas su Šizofrenija taip paveikia psichikos funkcijas, kad „pasąmoniniais“ troškimais ir „spontaniška“ išraiška, sąmonė nebesugeba priešintis sapno logikai. Jungas,

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 vėl grįždamas prie metafizinio arba metapsicho- daiktų reikšmę, bet ir – o gal net labiau – psichologinį loginio lygmens, išskiria dvi tiek sapnų, tiek psi- estetinės nuostatos aspektą“. 9 Jungas, gilindamasis chopatologijos rūšis – vieni sapnai, kliedesiai, ha- į meno kūrinius, ieškojo giluminių psichologinių liucinacijos yra labiau susiję su asmenine žmogaus struktūrų, kuriose gali tarpti ir estetiniai elementai: patirtimi, t. y. priklauso nuo individo pasąmonės, „Taigi, estetines problemas palieku menotyrininkams, o kitus valdo kolektyvinė pasąmonė, išnyranti iš o pats apsiriboju psichologija, kuri yra bet kokios me- pačios giliausios pirmykštės tamsos. Individualūs, ninės kūrybos pagrindas.“10 su asmenine patirtimi susiję kliedesiai yra paviršu- Vadinasi, aiškios ribos, kuri profesionalųjį vaiz- tiniškesni, jie būdingi neurozėms. O psichozinė ši- duojamąjį meną atskirtų nuo psichopatologinio, zofreninė būsena kur kas sunkiau valdoma, nes jos nėra, nes psichologinės intencijos, laikytinos bet turinys kur kas gilesnis, archajiškesnis. kokio meno kūrinio paskata, kyla iš to paties pasą- Šizofrenija, anot Jungo, susijusi su archajiškiau- monės (psyche) šaltinio, „esančio sąmonės gelmėje“. siais mitiniais, ritualiniais žmonijos patirties ly- Todėl paveikslas, piešinys, ypač nedaiktiškas, vi- gmenimis, kurie išnyra iš kolektyvinės pasąmonės sada bus simboliškas, atskleidžiantis dar nežinomą ir įsigali kaip regresyvus, infantilus asmens psichiką (net pačiam autoriui) prasmę. Anot Jungo, daugu- ardantis veiksnys. Šizofrenija čia traktuojama kaip mos pacientų kūrybinė fantazija yra ribota, todėl jų metafizinė kategorija, atspindinti seniausią žmogiš- piešiniai aiškesni ir suprantamesni negu profesio- kąją patirtį ir egzistencinę savijautą. Forma ir turinys nalių dailininkų. Tačiau, jei lyginsime ne pavienius čia nėra tik beprasmiškos „degeneracijos“ vaisiai, kūrinius, o jų serijas, matysime, kad tiek psichopa- tai tam tikra sistema, atstovaujanti pirminei, gilia- tologinė, tiek ir profesionalioji kūryba yra paremta jai psichokultūrinei logikai, kurią perprasti labiau tam tikrais simboliais ir kodais. Dažniausiai tiek padeda metafizinė refleksija negu griežti empiriniai pacientų, tiek profesionalių dailininkų kūriniuose metodai. „Intelekto logika, nuojautos, emocijos, ins- jie reiškiasi universaliomis priešpriešomis – šviesu/ tinktai ir vaizduotė labiau susiję su kantiškosiomis tamsu, viršus/apačia, balta/juoda, vyras/moteris… apriorinėmis kategorijomis arba Platono idėjomis, Taigi, abiem atvejais esama tam tikrų psichologinių negu su mūsų proto kaprizais ar keistenybėmis“, 7 – struktūrų, kurios kyla iš pasąmonės (psyche), bet teigė Jungas. Šizofrenija šiuo atveju prilyginama ar- įgauna su išoriniu pasauliu susijusius pavidalus. chajiniam magijos ritualui. Jungas pasitelkia nedaiktiškojo meno (konkrečiai Tačiau pasąmonę Jungas traktuoja ne vien kaip Pablo Picasso kūrinių) pavyzdžius, teigdamas, kad beasmenės psichopatologijos stichiją ar psichinį bet kokios vaizduojamosios raiškos pagrindas kyla chaosą – jos nederėtų tapatinti su psichopatologija. iš vienokio ar kitokio psicho(pato)loginio – neuro- O sapnai, įdėmiau juos patyrinėjus, reiškiasi ne tiek tinio ar šizofreninio – polinkio. Vaizduojamoji pa- kaip patologija, kiek metaforiškai įspėja apie dvasi- cientų raiška rodo, kad jų polinkiai jau akivaizdžiai nę krizę ar su ja susijusį pavojų. Archetipai – „ne yra įgavę patologinę formą ir turinį, o profesionalio- tik nusistovėję mąstymo šablonai. Tai dinamiški reiš- joje kūryboje šizofreninė ar neurotinė intencija pa- kiniai, tampantys tokiais pat spontaniškais impulsais sireiškia tik kaip latentinis, paslėptas, neišsiskleidęs kaip ir instinktai.“8 polinkis, kuris, individui patyrus kokį nors sunkų Pagal šią sistemą kūrybinis procesas ar menas dvasinį sukrėtimą, gali įgauti neurotinę ar šizofre- apskritai, nors labai svarbus ir netraktuotinas kaip ninę formą. ligos simptomas, vis dėlto nėra visiškai savarankiš- Tokiu atveju psichopatologiniai polinkiai gali vaikas reiškinys. Estetika, pasak Jungo, taip pat yra psi- dinti ir teigiamą vaidmenį, kuris stimuliuoja meno chologijos mokslo dalis, „tyrinėjanti ne tik estetinę kūrybą ir nebūtinai yra susijęs su patologija. Be to,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 57 tam tikras turinys, slypėjęs pasąmonėje ir netikėtai Empatijos sąvoką, pasiskolintą iš Theodoro Lip- iškilęs, gali skatinti naujas idėjas, originalius, netikė- pso, Worringeris vartojo psichologiniame konteks- tus sprendimus. te, moderniajai menotyrai nutiesdamas kokybiškai Genialumas kaip tik ir yra gebėjimas panaudoti naujus meno procesų suvokimo kelius: „Modernioji tokius pasąmoninius impulsus, kuriant originalius estetika nuo estetinio objektyvizmo žengė lemiamą dailės, muzikos, filosofijos kūrinius.11 O psichiatri- žingsnį estetinio subjektyvizmo link. Tai reiškia, kad jai tokių polinkių išryškinimas gali praversti diagnos- domimasi ne tiek estetinio objekto forma, kiek suvo- tiniais ir terapiniais tikslais. Kadangi pasąmoniniai kėjo elgsena. Šią teoriją apskritai galima vadinti „em- „veiksniai“ dažnai kamuoja daugelį individų, įgau- patijos (arba įsijautimo) doktrina.“14 Worringeris dami įvairias neurozės ar šizofrenijos formas, Jungas estetiką perkelia į intropsichinį lygmenį, meną su- ragino „skatinti pacientus kuo aiškiau visa tai išreikš- bjektyvizuodamas ir psichologizuodamas: „Įsijaus- ti piešiniais. Toks būdas yra terapiškai efektyvus, nes dami į meno kūrinio formas, patiriame malonumą. išnyksta pavojinga praraja tarp pasąmonės procesų ir Bet koks estetinis malonumas yra savęs įtvirtinimo sąmonės.“12 Jis išskyrė du skirtingus nedaiktiškojo malonumas. Linijos, formos vertė mums siejasi su gy- meno ar apskritai vaizduojamosios abstrakcijos tipus, venimo, kurį jos išreiškia, verte.“15 „dvi pacientų grupes: neurotikus ir šizofrenikus. Pir- Psichoestetines Worringerio kategorijas Jungas dar mosios grupės paveikslams būdingas sintetiškumas, jie labiau psichologizavo ir pavertė asmenybės charakte- persmelkti stipraus ir nuoširdaus jausmo. Net būdami ristikomis. Empatiją jis traktuoja kaip ekstravertinę visiškai abstraktūs, be tiesioginės autoriaus jausmų iš- estetinę nuostatą, nukreiptą į objektą (meno kūrinį ar raiškos, jie yra simetriški ir prasmingi. apskritai į „kitą“), o abstrahavimą priskiria prie intro- Antrosios grupės paveikslams atvirkščiai – svetimas vertinės nuostatos, kai individas stengiasi išlikti ne- bet koks jausmingumas. Jie perteikia ne harmoniją, bet priklausomas. Empatija leidžia subjektui tarsi nuga- priešingai – pojūčių prieštaringumą arba net visišką lėti objektą ir jį pasisavinti, o abstrahavimas išduoda jausmų atrofiją. Formos požiūriu šie paveikslai yra iš- subjekto baimę, kurią jam kelia objektas. Abstrahuo- skaidyti laužytomis linijomis, kurios atspindi autoriaus damas subjektas stengiasi išvengti grėsmingos objekto psichikos susidvejinimą. Tokie paveikslai nejaudina įtakos, todėl užsisklendžia savyje. arba net baugina paradoksaliu, kvapą gniaužiančiu, Empatija, pagal Jungo koncepciją, – tai toks įsijau- siaubingu ar groteskišku savo negailestingumu.“13 timas, kai tam tikrą psichikos savastį individas perke- Vienu atveju reikėtų klausti, ką norima pavaizduoti, lia kam nors kitam, t. y. subjektas suvokia save kaip kitu – ko nenorima atskleisti. Piešinyje, paveiksle ko- objekto dalį. Įsijausti galima tik į tobulas meno for- egzistuoja du psichologiniai formos ir turinio lygme- mas, atitinkančias tam tikrus kanonus, kurie, pasak nys – vienas vaizduoja kasdieninio, išorinio pasaulio Jungo, yra būdingi Vakarų kultūrai, jos grožio supra- formas ir figūras, kitas tomis formomis ir figūromis timui. Tačiau esama ir tokių estetinių formų, kurios maskuoja gilesnes simbolines, universalias prasmes. nepaklūsta visuotinai priimtoms grožio ir tobulumo Tai tam tikri maskavimo mechanizmai, kuriuos „per- taisyklėms, jų turinys uždaras, introvertiškas, konflik- gudrauti“ kaip tik ir bando psichoanalizė. tiškas. Taigi nuo (meta)psichologinių klausimų Jungas natū- Abstrahavimo paprastai griebiamasi dėl grėsmės raliai pereina prie estetinių nuostatų, nes pagal jo sistemą nuojautos ar iš baimės, kai objektas ar jo savybės estetinė nuostata jokiame paveiksle ar piešinyje nėra nei atrodo bauginančios. Todėl subjektas stengiasi už- nepriklausoma, nei esminė. Jungas, analizuodamas tiek sisklęsti savyje. Abstrahavimas būdingas introver- kūrybą, tiek santykį su dailės kūriniu, rėmėsi Wilhelmo tams, kurie stengiasi atsiriboti nuo grėsmę keliančio Worringerio „empatijos“ ir „abstrahavimo“ sąvokomis. išorinio pasaulio ir kuriems ypač rūpi vidinė psicho-

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 estetinė ar psichopatologinė tvarka. Šią, pasak Jun- Simboliai, kaip archajinio turinio kvintesencija go, maginę procedūrą „išrado“ pirmykščiai žmonės, ar metaforinis kodas, būdingi tiek sapnams, tiek kuriems abstrahavimas ir geometrizavimas buvo ne estetinei kalbai a priori, o jų funkcijos nebūna au- puošyba, bet magijos ritualas. tonomiškos. Dailininkas nėra visavaldis savo kūri- Abstrahavimo ir empatijos fenomenai, kurių ša- nio šeimininkas, nes per jį reiškiasi kur kas gilesni, knys glūdi pasąmoniniuose stimuluose, suponuoja archajiškesni simboliai. Vis dėlto Jungas, skirtin- atitinkamas psichoestetines ir socioestetines for- gai nuo Freudo, dailės kūrinio netraktavo vien kaip mas – tai būdinga tiek archajinei, tiek šiuolaikinei simptomo. Jis išryškino simbolinį kultūrinį vaizdinių (šiuo atveju – XX a. pirmosios pusės) kultūrai. pobūdį, o „dailės terapiją“ naudojo kaip būdą pasiek- Psichopatologiniai ir estetiniai kodai vienas kitą ti pusiausvyros tarp nesąmoningojo ir sąmoningojo papildo kaip maginiai (šiuolaikiniame kontekste – lygmenų, nes vaizdiniai, taip pat kaip ir sapnai, re- archajiniai) psichikos ir sąmonės sandai. Nesunku miasi simboliais, o juos, kad ir kokie archajiški būtų, suprasti, kokį turinį įžvelgė Jungas moderniosios galima išreikšti tik kultūros formomis, t. y. verbaline dailės pavidaluose, kurie, reikia pripažinti, ir kon- ir vaizduojamąja kūryba. ceptualiai sutapo su kai kuriomis psichoanalizės Šis aspektas, psichopatologinę nuostatą siejantis idėjomis. su estetine, puikiai tiko kai kurioms dailės terapijos Abstrahuojančioji psichoestetinė nuostata gili- praktikoms konceptualizuoti. Remtasi idėja, kad bet nuosį vidinių funkcinių reiškinių esmę, kurdama kokia išraiška, ypač verbalinė ir vaizduojamoji, ne- uždarą introvertišką sistemą, nepriklausomą nuo paisant autoriaus ketinimų ar tyčinio noro ką nors išorinio pasaulio. Pavyzdžiui, Vasilijaus Kandins- nuslėpti, neišvengiamai atskleidžia ir kur kas giles- kio dvasingumo mene, o konkrečiau – artėjimo prie nį, nei autoriaus polinkiams, nei profesiniams įgū- psichologinių abstrakčiosios dailės pagrindų – kon- džiams nepavaldų psichokultūrinį lygmenį. Vadina- cepcija taip pat neprieštarauja „abstrahavimo“ prin- si, tinkamai jį išanalizavus ir interpretavus, galima cipams. Abstrakčioji dailė ieškojo būtent vidinės įžvelgti asmens psichologines ar psichines traumas, formos dėsnių, paklūstančių uždarai psichoestetinei išsiaiškinti dvasinę savijautą ar tiesiog padėti jam sistemai, generuojančiai tokius estetinius pavidalus, keistis ir tobulėti. kurių negalima nei sukurti, nei suvokti, remiantis Jungas, kaip ir Freudas, pasinėrė į pasąmoninių empatine psichoestetine nuostata. Siekiant priartėti vaizdinių aiškinimo stichiją, tačiau, krypdamas, kaip prie kraštutiniškai subjektyvios vidinių formų es- ir Jaspersas, socioegzistencinio mąstymo link, teigė, mės, neišvengiamai pasiekiamas sapno, haliucina- kad filosofinis požiūris leidžia kitaip pažvelgti į psi- cijos, kliedesių lygmuo, grąžinantis prie archajiško chologiją. Skirtingai nuo pesimistinės Freudo dok- kolektyvinio turinio. trinos, subjektą ir kalbą gramzdinančios į biologinį Abi nuostatos – tiek empatinė, tiek abstrahuojan- fatalizmą, Jungo idėjų šerdyje sužiba „vertybinio ti, – pasak Jungo, priklauso nuo tų pačių sapno kon- intensyvumo“ sąvoka. Kompleksinis sielos fenome- trolės mechanizmų. Estetiniai grožio, tobulumo ar nų nagrinėjimas – tai alternatyvus kelias metafizi- bjaurumo dailėje aspektai yra psichologinių reiški- niams etiniams klausimams spręsti ar bent aiškintis. nių papildiniai arba santykio su psichopatologiniu Tai buvo humanistinės krypties, kuri individą trak- turiniu forma. Viena vertus, bet kokį kūrybinį gestą tuoja kaip „gerą iš prigimties“, skatina laisvės, pras- lemia tam tikras psicho(pato)loginis polinkis, tam mės, „autentiškos“ gyvensenos ir vertybių paieškas, tikra intencija, antra vertus, kiekviena intencija, es- užuomazgos XX a. antrojoje pusėje (Carl Rogers, tetinė nuostata yra nukreipta į empatijos ar abstra- Victor Frankl, Abraham Maslow, Frederic Perls). havimo procesus. Šiame kontekste terapinis požiūris įgyja kiek kitokią

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 59 prasmę, negu diegė Freudas ar XIX a. psichiatrai. viską lemia konfliktas tarp genitalinių incesto troš- Taigi, analitinė psichologija tarsi ištraukė vaiz- kimų ir draudimo juos įgyvendinti. Charakterį for- dinius iš archajiškos maginės erdvės, prisijaukino muoja būtent toks Edipo komplekso įveikimo būdas, ir įterpė į aiškiau artikuliuojamą struktūrą (arba kurį Reichas kildina ne iš antlaikiškos (metapsicho- kalbą kaip kultūros pagrindą), kad jie imtų byloti loginės) pasąmonės ar metakultūrinių kolektyvinių archetipiniais simboliais. Subjektyvi sąmonė buvo ir subjektyvių archetipų sąveikos, bet iš konkrečios reabilituota ir, modifikavus pesimistinius šopen- ir palyginti nesenos sociokultūrinės sanklodos tra- haueriškuosius ar froidiškuosius „griežtai organiš- dicijos: „Šiuolaikinio žmogaus charakterio struktūra kus psichiatrijos motyvus“, vėl sugrąžinta į egzisten- pagrįsta šešių tūkstančių metų trukmės patriarchali- cinių klausimų terpę, pabrėžiant tobulėjimo svarbą. ne autoritarine kultūra, kurią galima apibūdinti kaip Individas, atsidūręs baugios psichopatologijos (ar išsižadančią prigimties ir nepastebinčią socialinio laukinio mąstymo) bedugnėje, net jos tamsoje gali skurdo. Šie specifiniai šarvai didina socialinę atskirtį, įžiūrėti prasmės šešėlį, „dievišką“ buvimo, dalyva- vargą, autoritarizmo troškimą, sukelia atsakomybės vimo kibirkštį. baimę, mistikos ilgesį, lemia seksualinį skurdą ir skatina neurotiškai beprasmišką maištingumą, jau nekal- Represinės socioekonominės bant apie patologijų toleravimą. Žmogus susvetimėja sanklodos santykis su patogeneze […] ir šio susvetimėjimo priežastys yra ne biologinės, o socioekonominės.“17 Freudo mokinys Wilhelmas Reichas nenagrinėjo Pasak Reicho, „pagrindinė susirgimų priežastis – psichoestetinių ar panašių klausimų, jo idėjos svar- ne vaiko seksualinis konfliktas ir Edipo kompleksas bios kiek kitu aspektu – psichoanalitinę problemati- kaip toks, bet būdai, kuriais tas konfliktas sprendžia- ką jis perkėlė į socioekonominį lygmenį. Froidišką- mas […] tai yra šiandieninės visuomeninės sanklo- ją neįsisąmonintų psichoseksualinių troškimų ir jų dos nulemtos aplinkybės, luošinančios vaikų seksu- slopinimo teoriją Reichas susiejo su dialektinio ma- alumą“. 18 terializmo doktrina, kitaip sakant, – su marksizmu, Ten, kur Freudas įžiūrėjo kultūros proveržį kaip išplėtodamas savitą biofiziologinę libido arba „sek- libido energijos iškrovą socialiai priimtinomis for- sualinės ekonomikos“ teoriją. momis, Reichas matė socialinės sanklodos sukurtą ir Reicho, kaip ir Freudo, teorijos atspirties taškas palaikomą represinę sistemą, kuri slopina individu- yra Edipo kompleksas, tačiau mokinys savo moky- alią prigimtį, natūralų seksualumą ir kuria specifinę, tojo doktriną apverčia aukštyn kojomis, nors, pasak išsigimusią kultūrą. Seksualinių troškimų slopinimas jo paties, tiesiog eina toliau nuo tos ribos, ties ku- stumia į destrukciją, todėl reikia ne slopinti, bet ska- ria sustojo psichoanalizės tėvas. Reicho manymu, tinti natūralų seksualumą, keičiant seksualinio švie- neurozių priežastys slypi būtent ten, kur Freudas timo ir elgesio programas: „Tai galėtų būti biologinės įžvelgia sėkmingos socializacijos (Edipo komplekso žmogaus konstitucijos didžios revoliucijos pradžia.“19 įveikimo) esmę, t. y. seksualumo slopinime, kurio Būtent represinė socioekonominė sankloda, slopinan- primygtinai reikalauja socioekonominė visuomenės ti seksualumą, verčia griebtis iracionalių veiksmų. sankloda. Ego tarpsta „ant ribos tarp psichofizio- Reichas išplėtojo katarsio arba orgazminę seksua- loginių troškimų ir išorinio pasaulio“. 16 Pozityvias linės ekonomikos terapijos teoriją, kurios ašimi tapo psichikos funkcijas Freudas įžvelgė ego ir superego ne libido slopinimas tariamo socialumo (t. y. patriar- gebėjime pažaboti galingą nesuvoktų pasąmoninių chalinio autoritarizmo) labui, bet priešingai – orgaz- troškimų srautą, o Reichas kaip tik čia įžvelgia neu- mo ir seksualumo kaip natūralaus troškimo paten- rozių ir psichozių atsiradimo priežastį – pasak jo, kinimas. Būtent tokia biofiziologinė politika, pasak

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Reicho, padės sukurti psichiškai sveiką individą ir Terapinis katarsis, leidžiantis išlieti stiprias emoci- visuomenę. jas, netradiciniai psichikos sutrikimų gydymo būdai, Reicho reikšmė psichoterapijos teorijai ir prakti- laužantys psichoanalizės protokolą, kuris griežtai kai, ko gero, atsiskleidžia pagal principą „atgal į atei- reguliuoja psichoanalitiko ir paciento santykius, iki tį“, nes šio psichoanalitiko ir mąstytojo idėjos, galima šiol daro poveikį ir netradicinėms arba multimoda- sakyti, aplenkė savo laikmetį. Amžininkai sutiko jas linėms terapijos praktikoms, tarp jų dailės terapijai, prieštaringai, net priešiškai, iš dalies ir dėl komunisti- psichodramai ir pan. Tai eklektiška sociokultūrinė (o nių Reicho pažiūrų. 1929 m. įstojęs į Vokietijos komu- ne klinikinė griežtąja prasme) praktika, emocinę iš- nistų partiją, Reichas organizavo seksualinės higienos krovą siejanti su socioestetiniais kodais ir panašiais klinikas darbininkams, teikė jiems informaciją apie fenomenais. gimstamumą, vaikų auklėjimą ir seksualinį švietimą. Kolegos psichoanalitikai nepritarė Reicho politinėms Tęsinys kitame numeryje pažiūroms, o komunistų partija – radikalioms seksualinio auklėjimo idėjoms, todėl 1933 m. Reichas buvo pašalintas iš Vokietijos komunistų partijos, o 1934 – iš 1 Пётр Ганнушкин, Избранные труды, Москва, Медицина, 1964, p. 45. Tarptautinės psichoanalitikų draugijos. 1939 m. emi- 2 Герман Роршах, Психодиагностика, Москва, Когито-Центр, 2003, p. 22. gravo į JAV. Toliau tobulino orgono, arba seksualinės 3 Hal Foster, Prosthetic Gods, London, The MIT Press, 2004, p. 202. energijos, pasisavinimo teoriją ir vykdė eksperimentus, 4 Hal Foster, Compulsive Beauty, London, The MIT Press, 1993, p. 1–7. kurie 1954 m. buvo viešai pasmerkti kaip nemoksli- 5 André Breton, Nadža, Vilnius, Baltos lankos, 1998, p. 98. niai, o Reicho knygos sudegintos (tą paskatino ir pu- 6 Ten pat, p. 102. ritoniška atmosfera, ir komunistų medžioklės vajus 7 Карл Густав Юнг, Работы по психиатрии, Санкт-Петербург, Прогресс, Amerikoje 6-uoju dešimtmečiu). Vis dėlto socialiai 2000, p. 268. pagrįstos patogenezės, katarsio, seksualinės revo- 8 Карл Густав Юнг, К вопросу о подсознании, Человек и его символы, liucijos, orgono pasisavinimo ir energijos išlaisvi- Москва, Университетская книга, 1997, p.75 nimo idėjos, netiesioginė europocentrizmo kritika, 9 Карл Густав Юнг, Психологические типы, Санкт-Петербург, Азбукa, „reliaciniai“, socioaktyvūs, ant mokslo ir kultūros 2001, p. 407. ribos balansuojantys būdai, kaip keisti vidines, bio- 10 Carl Gustav Jung, Psichoanalizė ir filosofija, Vilnius, Pradai, 1999, p. 95. fiziologines nuostatas ir net pačią socialinę sanklo- 11 Карл Густав Юнг, К вопросу о подсознании... p. 33. dą, atgimė XX a. 7 ir 8-uoju dešimtmečiais, per va- 12 Carl Gustav Jung, Min. veik., p. 96. dinamąjį Vakarų kultūros lūžį, ir susidomėjimas tuo 13 Ten pat, p. 97. auga. Freudo ir Jungo teorijų elementai giliai įleido 14 Wilhelm Worringer, Abstraction et einfühlung: contribution à la psycholo- šaknis į terapines praktikas ir metodologijas, o Rei- gie du style, Paris, Editions Klincksieck, 1978, p. 42. cho idėjos padarė didelę įtaką postmodernistiniam 15 Ten pat, p. 51. arba eklektiniam sociokultūriniam posūkiui apskri- 16 Вильгельм Райх, Характерология: техника и основные положения для tai. Jis tarsi išpranašavo globalius mentaliteto poky- обучающихся и практикующих аналитиков, Москва, Когито-Центр, čius ir prisidėjo prie sociokultūrinės liberalizacijos, 2006, p. 187. skatindamas palankiau vertinti netradicines arba 17 Wilhelm Reich, The Function of the Orgasm: Sex-economic Problems of postmodernistines terapines praktikas ir diskursus. biological Energy, New York, Farrar, Straus and Giroux, 1973, p. 7–8. Kai kurios Reicho idėjos yra įtrauktos į Perlso geš- 18 Вильгельм Райх, Характерология…, p. 189, 187. taltinės terapijos sistemą, jos padarė įtaką pirminės 19 Wilhelm Reich, The Sexual Revoliution: toward a self-regulating Character terapijos krypčiai, jomis remiasi protofeminizmo ir Structure, New York, Farrar, Straus and Giroux, 1986, p. 12. antipsichiatrijos sąjūdžiai…

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 61 Praeities dabartis

Virgilijus Čepaitis

Kodėl pristigome drąsos įvertinti savo praeitį

eseniai Seime buvo paminėtas Lietuvos Respu- lus. „Deputatų“ būdavo 350. Ši demokratiją imituo- Nblikos Aukščiausiosios Tarybos Piliečių teisių ir janti institucija posėdžiaudavo porą kartų per metus ir tautybių reikalų komisijos įkūrimo dvidešimtmetis. Ta turėjo formalius parlamento bruožus: reguliarias „se- proga teko prisiminti jau primirštus įvykius. Rašydamas sijas“, ministrų „ataskaitas deputatams“, vykdavo net šį straipsnį, atsiverčiau savo to meto užrašus, kuriuose „diskusijos“ dėl įstatymų, nors tie įstatymai paprastai pasižymėdavau diskusijas komisijoje, Sąjūdžio frakci- būdavo parengiami Maskvoje, o Vilniuje turėjo būti tik joje ar užsienio komandiruotėse. Jie nepretenduoja į patvirtinami. tikslią stenogramą, nes užsirašydavau daugiausia tai, Sąjūdis nuosekliai rengėsi kitokiam gyvenimui ne- kas tada man atrodė svarbu. Straipsnyje remiuosi ir priklausomoje Lietuvoje. 1990 m. vasario 24 d. įvykę oficialiomis Aukščiausiosios Tarybos stenogramomis, rinkimai turėjo Aukščiausiąją Tarybą pakeisti parla- kitokia medžiaga. mentu, atstovaujančiu Lietuvos piliečiams. Pirmajame rate išrinkti Sąjūdžio deputatai 1990 m. vasario 28 d. Komisijos susikūrimas susirinko pasitarti ir buvo sudarytos kelios grupės, koordinuosiančios pasirengimą darbui parlamente ir 1990 m. kovo 10-ąją pradėjo darbą naujasis demo- vyriausybėje. Sąjūdžio Seimo statuto autoriaus Alek- kratiškai išrinktas Lietuvos parlamentas. Nors tądien sandro Abišalo1 vadovaujama grupė turėjo parengti jis dar vadinosi „Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba“, Aukščiausiosios Tarybos struktūros ir veiklos princi- bet nuo tų, kurie buvo „renkami“ ilgus okupacijos de- pus. Abišalas pabrėžė: „Aukščiausiosios Tarybos darbo šimtmečius, jau skyrėsi iš esmės. Lietuvos SSR Aukš- tvarka pasikeis. Visi deputatai turėtų atsisakyti kito ap- čiausiosios Tarybos „deputatais“ „išrinkdavo“, tiksliau mokamo darbo. Seime reikia sukurti 7 nuolatines komi- tariant, atrinkdavo ir paskirdavo, kompartijos pati- sijas, kurių kiekviena apimtų kelių ministerijų veiklos krintus žmones: darbininkus, kolūkiečius (jų skaičius sferą.“2 daugmaž atspindėjo procentinę gyventojų sudėtį), mi- Daugumoje pasaulio parlamentų veikia ne komisi- nistrus, patikimus kultūros darbuotojus, įvairaus rango jos, o komitetai. Tačiau Sovietų Sąjungos ir respublikų kompartijos sekretorius, okupacinės armijos genero- „parlamentarai“ turėjo kitą nuolatinį darbą, tad buvo

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 sudaromos laikinos grupės, vadinamos komisijomis. Deputatams pasiūlyta pasirinkti, kokioje komisijoje Sąjūdžio rinkimų programa numatė profesionaliai jie dirbs, nes frakcijų dar nebuvo, taigi nebuvo ir kvotų dirbsiantį parlamentą. Tiesa, į Aukščiausiąją Tarybą pagal jas. Įdomu, kad į Užsienio reikalų komisiją užsira- išrinkti kompartijos atstovai – CK sekretoriai, kolūkių šė 20, o į Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisiją – tik pirmininkai, gamyklų vadovai – neskubėjo atsisakyti 9 deputatai. Į Užsienio reikalų komisiją iš pradžių bu- savo pareigų, o kai kurie neatsisakė iki pat Aukščiau- vau užsirašęs ir aš, bet nutariau pereiti į Piliečių teisių siosios Tarybos darbo pabaigos. Taigi komisijų nespėta ir tautybių reikalų komisiją, nes kai kurias jos veiklos paversti komitetais. kryptis būsimajame parlamente numačiau dar tada, kai Aukščiausiajai Tarybai priėmus svarbiausius nu- buvau Sąjūdžio atsakingasis sekretorius. Taigi, komisi- tarimus dėl Nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m. joje nuo 1990 m. kovo 14-osios dirbo Zbignevas Bal- kovo 12-ąją prasidėjo rutininis darbas, kuris vyko cevičius,4 Virgilijus Čepaitis,5 Vladimiras Jarmolenka,6 gana chaotiškai. Deputatai tiesiog salėje redaguo- Jurgis Jurgelis,7 Ryšardas Maciejkianiecas,8 Nikolajus davo svarbius dokumentus, nesilaikė reglamento, Medvedevas,9 Donatas Morkūnas,10 Eugenijus Petro- posėdžiai neprasidėdavo ir nesibaigdavo numatytu vas11 ir Liudvikas Simutis.12 1990 m. kovo 17 d. įvy- laiku. Aukščiausiosios Tarybos darbo nesklandu- ko pirmasis Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos mus galėjo matyti visa Lietuva, nes vyko tiesioginė posėdis. Jos pirmininku buvau išrinktas aš (kitas kan- TV transliacija. Susidariusiai padėčiai aptarti buvo didatas buvo Balcevičius), tą pačią dieną šį komisijos surengtas uždaras posėdis. Dauguma Sąjūdžio rem- nutarimą balsavimu patvirtino Aukščiausioji Taryba. tų deputatų (daugiau kaip trečdalis Aukščiausiosios Po to, kai 1991 m. lapkričio viduryje buvau apkaltintas Tarybos narių) parlamentinio darbo patirties buvo bendradarbiavimu su KGB, komisijos sudėtis pasikeitė, įgiję Sąjūdžio Seime, tačiau ten nuomonės per daug į ją buvo įtraukti Vladimiras Beriozovas,13 Romualda neišsiskirdavo. Aukščiausiojoje Taryboje ginčai vyko Hofertienė,14 Sergejus Pirožkovas15 ir Povilas Vara- kur kas aštresni, nes posėdžiavo esmingai besiski- nauskas.16 1992 m. vasario 4 d. Aukščiausioji Taryba riančių ideologijų ir politinių strategijų atstovai. Už- komisijos pirmininku išrinko Jurgį Jurgelį, mat pačiai darame posėdyje daugelis deputatų ragino kuo grei- komisijai apsispręsti nepavyko. čiau įsteigti parlamento komisijas, kuriose ir vyktų pagrindinės diskusijos. Kovo 13-ąją Aukščiausiosios Veiklos apimtys Tarybos struktūros ir veiklos principų grupė pateikė projektą, numatantį įsteigti nuolatines Mandatų ir Komisija pradėjo darbą, galima sakyti, tuščioje vie- etikos, Teisės ir įstatymų leidybos, Užsienio reikalų, toje. Žmogaus teisių gynimo tradicijos SSRS nebu- Migracijos, Nacionalinių santykių, Krašto apsaugos vo. Nors Sovietų Sąjunga 1975 m. Helsinkyje pasirašė ir vidaus reikalų, Ekonomikos ir biudžeto, Švietimo, Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos mokslo ir kultūros, Agrarinių reikalų, Socialinės rū- Baigiamąjį aktą, apibrėžusį žmogaus teises, tačiau lai- pybos, darbo ir sveikatos apsaugos, Savivaldybių rei- kytis jo neketino. Tiesa, 1977 m. priimtoje Konstituci- kalų, Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių, Piliečių joje buvo įrašytas 50-asis straipsnis, kuriuo garantuota teisių gynimo komisijas.3 žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių 1990 m. kovo 14-ąją pasiūlyta dvi komisijas – Na- ir demonstracijų laisvė, tačiau to straipsnio pradžioje cionalinių santykių ir Piliečių teisių gynimo – sujungti nurodyta, kad laisvės garantuojamos tik „sutinkamai su į vieną Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisiją. Nors liaudies interesais ir siekiant stiprinti ir vystyti socialisti- ir būdama tautiniu atžvilgiu gana homogeniška valsty- nę santvarką“.17 bė, Lietuva turi tautines mažumas, kurių teises taip pat Nepriklausomos Valstybės atkūrimo Aktas 1990 m. reikia ginti. kovo 11 d. garantavo žmogaus, piliečio ir tautinių ben-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 63 drijų teises. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme žmo- motyvų, 344 dėl nestatutinių santykių. 38 iš jų grąžin- gaus teisės buvo įtvirtintos 3-iajame skirsnyje „Pagrin- ti jėga, 24 nuteisti, 7 išteisinti. Iš prievartinio šaukimo dinės Lietuvos piliečių teisės, laisvės ir pareigos“. 1990 m. pavasarį buvo pašaukta 5580, nuėjo 2306, Pirmuosiuose posėdžiuose komisija aptarė veiklos o rudenį iš 11 500 nuėjo 1300 (iš jų 403 lietuviai). planus: „1) privilegijų naikinimo įstatymas; 2) tarptau- 27 jau paliko dalinius. 1991 m. pavasarį nuėjo 1045 tinių konvencijų ratifikavimas; 3) kompensacija repre- iš 11 630 pašauktų. 2814 jaunuolių tarnaus iki 1991 m. suotiesiems iš reparacijų; 4) tautinių mažumų įstatymo gegužės. 12 tarnauja Lenkijoje, 7 – Vokietijoje. Tary- papildymas; 5) AT priimamojo koncepcija.“18 Tai tik binėje armijoje 1988 m. žuvo 25 jaunuoliai, 1989 m. – maža dalis. Nuolat atsirasdavo kitų darbų, kuriuos rei- 25, 1990 m. – 24, 1991 m. – 6. Afganistane per dešimt kėjo padaryti nedelsiant. Pavyzdžiui, viename pirmųjų metų žuvo 64 žmonės, o per tą patį laiką Tarybinėje ar- komisijos posėdžių teko skubiai apsvarstyti, kokį atly- mijoje – 127. […] Amnesty International gali dalyvauti ginimą turėtų gauti Aukščiausiosios Tarybos deputatas. gelbstint kareivius, kaip sąžinės belaisvius.“20 Nutarta profesionaliai dirbančio deputato atlyginimą 1990–1992 m. laikotarpiu Piliečių teisių ir tautybių sieti su vidutiniu šalies darbo užmokesčiu: deputatas reikalų komisija parengė arba dalyvavo rengiant daug gautų du vidutinius darbo užmokesčius ir būtų suin- svarbių įstatymų, tačiau kai kurių išsikeltų tikslų komi- teresuotas, kad vidutinis užmokestis šalyje kiltų. Taigi sijai taip ir nepavyko pasiekti. pradėjome nuo paprasčiausių buitinių dalykų. Tačiau reikėjo parengti ir daugybę įstatymų projek- Kodėl nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas tų. Dar kovo mėnesį paaiškėjo, kad komisijai bus sunku aprėpti platų santykių su Lietuvos lenkais barą, ir buvo Po Vidurio Europos „aksominių revoliucijų“ perga- įkurta Rytų Lietuvos problemų komisija. Deja, ji pa- lės ir Baltijos kraštų išsivadavimo iš SSRS okupacijos skendo tuščiuose ginčuose tarp lietuvių ir lenkų, todėl daugelis šalių bandė administracine tvarka apriboti bu- santykius su Lietuvos lenkais ėmė kuruoti prie Vyriau- vusių komunistinio režimo pareigūnų galimybes dary- sybės įkurta Rytų Lietuvos komisija. ti įtaką naujosioms demokratijoms. Vyko diskusijos, ar Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisija bandė reikia priimti įstatymus, ribojančius jų, taip pat slaptųjų daryti įtaką įvairiems socialiniams procesams, pavyz- tarnybų bendradarbių teises. Čekoslovakija Liustraci- džiui, viename iš pirmųjų posėdžių buvo svarstoma, jos įstatymą priėmė 1991 m. vasario mėnesį. kaip kuo greičiau panaikinti priregistravimą ir pasų Pamenu savo kelionę į ČSSR, praslinkus vos porai sistemą – būtent tuo SSRS rėmėsi, ribodama judėji- metų po 1968-ųjų Prahos pavasario, – išvydęs geležin- mo laisvę. Komisija rimtai domėjosi ir migraciniais kelio ir metro stotis valančius barzdotus, akiniuotus procesais – Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, dalis vyrus, nusistebėjau, kad Prahoje net valytojai yra in- rusakalbių gyventojų nutarė grįžti į gimtinę. Tai buvo teligentiškos išvaizdos. Tačiau pažįstami paaiškino: tai tarsi atvirkštinis procesas, nes dar visai neseniai Sąjūdis universiteto profesoriai, kuriuos komunistai atleido iš bandė sustabdyti masišką žmonių plūdimą į Lietuvą iš darbo už „netinkamas“ pažiūras. Pasisukus istorijos ra- SSRS. tui, Čekoslovakija be ilgų diskusijų priėmė Liustracijos Komisija stengėsi apginti Lietuvos jaunuolius, pri- įstatymą. Susivienijusi Vokietija daugiau kliovėsi vy- verstus tarnauti okupacinėje armijoje, kur buvo šiurkš- riausybės potvarkiais – komunistinės Rytų Vokietijos čiai pažeidinėjamos jų teisės. Štai viename Piliečių tei- teisėjus, prokurorus, policijos vadovybę, mokyklų di- sių ir tautybių reikalų komisijos posėdyje, vykusiame rektorius keitė specialistai, atsiųsti iš Vakarų Vokietijos. 1991 m. vasarą, pulkininkas Algimantas Vaitkaitis19 pa- Lietuva tokių galimybių neturėjo, o išeivijos atstovus, teikė tokius skaičius: „Nuo 1990 kovo iki 1991 m. kovo iš atvykusius padėti besikuriančiai valstybei, vietiniai val- armijos pasitraukė 1212 jaunuolių. Iš jų 868 dėl politinių dininkai gana greitai išstūmė.

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Reikėjo įstatymo, kuris apribotų susistygavusio ko- kių priemonių prieš ką imtis, kagėbistams nurodydavo munistinio biurokratinio aparato, dar vadinamo no- LKP CK Administracinių organų skyrius. Taigi, pagrin- menklatūra, galias naujojoje Lietuvoje. Sovietmečiu diniu rengiamo įstatymo objektu turėjo tapti būtent sąrašus žmonių, kuriems galima užimti vadovaujamą- okupacinių struktūrų funkcionieriai. Įstatymas numatė sias pareigas partiniame ir administraciniame aparate, visose žinybose sudaryti komisijas, kurios parengtų de- dirbti gamyklų ar mokyklų direktoriais, kolūkių pirmi- sovietizacijos programas, peratestuotų vadovus, užti- ninkais, prokurorais ir kt., sudarinėjo partinė valdžia. krintų, kad senojo režimo pareigūnai penkerius metus Kilimą karjeros laiptais lėmė ne dalykinės žmonių sa- negalės daryti įtakos visuomenei. Be to, reikėjo įveikti vybės, o ištikimybė kompartijai. Po Kovo 11-osios vis- ir okupacijos padarinius. Čekoslovakiškas Liustracijos kas turėjo pasikeisti. įstatymas Lietuvoje turėjo virsti Desovietizacijos įsta- Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo Aukščiau- tymu. sioji Taryba svarstė, kad desovietizacijos įstatymas yra Štai tas įstatymo projektas: reikalingas, tačiau iki 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučo „LIETUVOS RESPUBLIKOS DESOVIETIZACIJOS Maskvoje tokio įstatymo priėmimas būtų sulaukęs ĮSTATYMAS žaibiškos Kremliaus reakcijos – juk tai pasikėsinimas Šis įstatymas reglamentuoja papildomas sąlygas užim- į komunistinės santvarkos pamatus. Įstojusi į Jungti- ti pareigas atkuriamuose Lietuvos Respublikos valstybės nes Tautas, Lietuva lyg ir tapo nepriklausoma valstybė, valdymo organuose asmenims, dirbusiems vadovaujantį pati sprendžianti, kaip jai vertinti savo praeitį ir kokius darbą okupacinėse struktūrose, per kurias Sovietų Są- žingsnius daryti savo ateities labui. Atrodė, kad ir deso- junga valdė Lietuvą, ir numato kitas priemones, pade- vietizacijos įstatymą dabar jau galima priimti. dančias desovietizuoti visuomenę, atkuriant Lietuvos Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisija pasidarė valstybę. Čekoslovakijoje priimto įstatymo vertimą ir kreipėsi į 1 straipsnis AT Teisinės sistemos komisiją ir Juridinį skyrių, pra- Atkuriant Lietuvos Respubliką, vadovaujančių parei- šydama parengti panašaus įstatymo apmatus. Tačiau ši gų valstybės valdymo organuose ne mažiau kaip 5 metus užduotis, atrodo, buvo jiems pernelyg sudėtinga. Vel- negali užimti: tui laukdama įstatymo projekto, Piliečių teisių ir tau- 1) buvę Sovietų Sąjungos Komunistų partijos organi- tybių reikalų komisija, apklaususi daugelį ministerijų, zacijos Lietuvoje Centro komiteto sekretoriai, biuro na- sužinojo, kad kadrų kaita įvyko tik pačiame viršuje, riai, aparato darbuotojai, žemesnės viršininkų grandies pokyčiai beveik nepa- 2) buvę Komunistų partijos organizacijos Lietuvoje lietė, čia vis dar dirbo iki Kovo 11-osios komunistinei Centro komiteto nariai, vyriausybei tarnavę valdininkai. Po Sąjūdžio pergalės 3) buvę Komunistų partijos rajonų bei miestų komite- rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą visuomenė, ypač tų sekretoriai ir biurų nariai, ta jos dalis, kuri nukentėjo nuo komunistinio režimo, 4) buvę Sovietų Sąjungos komjaunimo Lietuvos or- nekantriai laukė permainų, bet jų nebuvo, todėl įtam- ganizacijos Centro komiteto sekretoriai ir biurų nariai, pa augo. 21 miestų ir rajonų komitetų sekretoriai ir biurų nariai, Pradėjęs rengti Lietuvos desovietizacijos įstatymą, 5) buvę apmokami Komunistų partijos ir komjauni- supratau, kad Čekoslovakijos patirtis ne daug kuo gali mo pirminių organizacijų sekretoriai, mums praversti. Reikia remtis duomenimis, kurie len- 6) buvę Sovietų Sąjungos profesinių sąjungų Lietuvos gvai prieinami ir sunkiai suklastojami. Komunistinės centro tarybos sekretoriai ir šakinių organizacijų pirmi- nomenklatūros sąrašų niekas juk neišvežė į Rusiją, o ninkai, šalį valdė būtent kompartija. KGB, pasak sovietų poeto, 7) buvę KGB ir kitų SSSR žvalgybinių organizacijų buvo tik „ginkluota partijos ranka“. Ką reikia sekti, ko- Lietuvoje darbuotojai ir bendradarbiai,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 65 8) buvę SSSR Ginkluotojų pajėgų, VRM ir kitų suka- publiką, darbu prisidėjusiems prie Nepriklausomybės rintų organizacijų politiniai darbuotojai, įtvirtinimo. Supratome, kad Desovietizacijos įstatymo 9) buvę laivyno kapitonų pirmieji pavaduotojai ir kitų negalima taikyti mechaniškai, nes naujosios Lietuvos civilinių organizacijų apmokami politiniai vadovai. kūrime dalyvavo ne taip jau mažai partinės ir adminis- 2 straipsnis tracinės nomenklatūros atstovų. 2.1. Išvardinti 1 straipsnyje asmenys ne mažiau kaip 5 Kartu siūlyta priimti nutarimą, kuriuo pavedama metus negali užimti vadovaujančių pareigų: Vyriausybei iki 1991 m. gruodžio 31 d. parengti šio 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybėje, jos aparate, mi- įstatymo įgyvendinimo tvarką: visose ministerijose ir nisterijose ir savivaldybėse, žinybose sudaryti vadovų peratestavimo komisijas, su- 2) teismuose, prokuratūroje, Valstybės kontrolės, kurti atleistųjų įdarbinimo ir perkvalifikavimo progra- Aplinkos apsaugos departamentuose, mas, numatyti, kaip bus šalinami okupacijos padariniai 3) Aukščiausiajame Teisme, Generalinėje prokura- administracijos, ekonomikos, švietimo, mokslo, kultūros tūroje, Valstybiniame arbitraže, Radijuje ir televizijoje, ir kitose srityse. LKP veiklą, sovietizuojant Lietuvą, turė- Lietuvos banke, Kultūros paveldo inspekcijoje ir kitose tų įvertinti generalinis prokuroras, ypač svarbu pradėti valstybinėse tarnybose, asmenų, 1940–1953 m. šalyje vykdžiusių genocidą, teis- 4) mokslo, švietimo ir kultūros valstybinėse instituci- mo procesą. Kartu pasiūlyta „kreiptis į JTO Žmogaus tei- jose, sių komisiją su prašymu konsultuoti Lietuvos Respubliką, 5) valstybinėse įmonėse ir akcinėse bendrovėse, kur kad, vykdant desovietizacijos programą, nebūtų pažeistos akcijų dauguma priklauso valstybei, pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės“. 23 6) diplomatiniame korpuse, Išlikę trumpi užrašai apie įstatymo svarstymą Piliečių 7) geležinkelyje ir kitose valstybinėse transporto bei teisių ir tautybių reikalų komisijos posėdyje 1991 m. lap- ryšių įmonėse. kričio 11 d. rodo, kad komisijos narių nuomonės kar- 2.2. Išvardinti 1 straipsnyje asmenys ne mažiau kaip dinaliai išsiskyrė: 5 metus negali užimti vadovaujančių pareigų ir gauti Nikolajus Medvedevas: „Kokį kiekį žmonių tai Lie- aukštesnį kaip leitenanto laipsnį Krašto apsaugos minis- tuvoje palies? Stalinas išnaikino visus savo priešininkus terijos ir Vidaus reikalų ministerijos struktūrose. ir jų vaikus. Kokios bus svarstomo įstatymo pasekmės? 3 straipsnis Žmonės, kurie įvardinti įstatyme, negalėtų dirbti švieti- Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu- me, saugume, o pramonėje jiems dirbti būtų galima.“ mas gali daryti išimtis, taikant šį įstatymą, asmenims, Donatas Morkūnas: „Gal įstatymas ir padėtų pakeisti ypač nusipelniusiems, atstatant Lietuvos Respubliką ir konservatyvius žmones. Bet dalis visuomenės bus to įsta- darbu prisidėjusiems prie nepriklausomybės įtvirtinimo. tymo sužymėta, ir tai mestų mus į antrą konfrontaciją. 4 straipsnis Kažkas sakė, kad kiekviena revoliucija yra dešimt tūks- Siekiant desovietizuoti Lietuvą ir okupacines struktū- tančių vakansijų.“ ras, visose ministerijose ir žinybose sudaromos desovieti- Eugenijus Petrovas: „Įstatymą reikia priimti komplek- zacijos komisijos: se su visais kitais įstatymais (dėl genocido Lietuvoje).“ 1) įvertinti padėtį konkrečioje srityje, Zbignevas Balcevičius: „Nesu šalininkas tokių dalykų. 2) pasitelkus nekomunistinių politinių judėjimų bei Jei Rusija priimtų tokį įstatymą, tai joje valymą reiktų partijų atstovus, peraestuoti vadovaujančius darbuotojus, pradėti nuo Jelcino. Ar visi žmonės Lietuvoj tokio įstaty- 3) sudaryti atskirų sričių desovietizacijos ir okupaci- mo nori? Nesu šalininkas tokio būdo spręsti klausimus. jos padarinių pašalinimo programas.“22 Šis įstatymas – grynas neobolševizmas.“ Buvo numatytos išimtys, taikant šį įstatymą, ypač Vladimiras Jarmolenko: „Kova su komunistine no- asmenims, nusipelniusiems atkuriant Lietuvos Res- menklatūra – visuotinis reiškinys visoj Rytų Europo-

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 je. Pritarčiau įstatymui, tik jį reikia tobulinti. Žinoma, tymų priėmimo bei komisijos KGB veiklai tirti išvadų tokio įstatymo iniciatyva turėjo eiti iš LDDP. Apvalyti personalijas svarstyti galima Respublikos Aukščiau- visuomenę nuo nomenklatūrinių liekanų tikrai reikia. siojoje Taryboje.“26 Reikia vieną kartą pasakyti, kad totalitarinė sistema Dalies Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos antižmogiška, kad ji – genocido vykdytoja. Desovietiza- narių vardu Donatas Morkūnas pasiūlė šio įstatymo vimo programai pritarčiau. Visi neigiami dalykai, kurie projekto išvis nesvarstyti. Morkūno nuomonę palai- gali pakenkti būsimai žmonių konsolidacijai, turi būti kė ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretorius pašalinti. Konsolidaciją galėjo pradėti LDDP, bet ne- Liudvikas Sabutis27, deputatai Česlovas Juršėnas,28 Be- pradėjo. Uždrausčiau ir buvusios bei esamos KP veiklą nas Rupeika.29 Tačiau posėdžiui pirmininkavęs Euge- Lietuvoje. Pritarčiau įstatymui, nors jame galima būtų nijus Gentvilas30 ir Jungtinės Sąjūdžio frakcijos vardu kažką taisyti.“ kalbėjęs Malkevičius laikėsi nuomonės, kad įstatymo Medvedevas: „Kas įstatyme praleista?“ projektą reikia pristatyti nedelsiant. Tą padaryti pasi- Petrovas: „Nesutinku su Jarmolenka – partija negalė- siūlė Zenon Juknevičius.31 jo pati to padaryti. Labai svarbūs ir įstatymu apibrėžtų Lietuvos radijo pirmoji programa transliavo įstaty- asmenų identifikavimo kriterijai. Paprasti žmonės klau- mo projekto pristatymą. Juknevičius gavo daug klausi- sia: kodėl vaikšto tokios figūros?“24 mų, susijusių su tolesniais jo svarstymais Aukščiausioje Nuomonių išsiskyrimas komisijoje tarsi išpranašavo Taryboje ir su galimais žmogaus teisių pažeidimais. Štai audringą svarstymą parlamente. AT Juridinis skyrius ištrauka iš posėdžio stenogramos: esminių pastabų neturėjo, tad buvo galima teikti pro- „E. Vilkas.32 Aš norėjau paklausti, ar tokio stiliaus jektą plenariniam posėdžiui. Desovietizacijos įstatymo įstatymas neprieštaraus Žmogaus Teisių Deklaracijai, projektas buvo pristatytas lapkričio 20-osios posėdyje, kurią mes esame jau pasirašę? Ten yra toks straipsnis, Stasys Malkevičius25 perskaitė tokį Jungtinės Sąjūdžio kad kiekvienas žmogus lygiomis teisėmis turi teisę gauti frakcijos pareiškimą: valstybinį darbą. [...] „Desovietizacijos procesas labai opus, nes apima bu- Z. Juknevičius. Aš toje jūsų minėtoje deklaracijoje ne- vusias vadovaujančias ir joms padėjusias struktūras, radau, kad kiekvienas turi teisę į vadovaujantį darbą. kurių daugelis vadovų šiuo metu yra Lietuvos Respu- Čia kalbama būtent apie tuos, kurie yra vadovaujantys. blikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Šis faktas, Jiems teisės į valstybinę tarnybą niekas neatima. Buvo kad komunistų partijos nomenklatūriniai darbuotojai kaltinimų Čekijos ir Slovakijos parlamentui, priėmusiam kūrė KGB ir naudojosi kaip savo valdžią įtvirtinančia tokį įstatymą, iš Čekijos ir Slovakijos visuomenės. Bet, represyvine institucija, kurios rankomis buvo įvykdy- matyt, Lietuvos valstybė – ne antra ir ne trečia, kuri tokį tas nusikaltimas prieš žmoniją ir lietuvių tautos geno- įstatymą priima.“33 cidas, sudaro akivaizdžiai nepalankias desovietizaci- Aukščiausioji Taryba pavedė įstatymo projektą tobu- jos įstatymams priimti sąlygas. Tai įrodo ir kairiųjų linti Teisinės sistemos komisijai, bet, kaip pabrėžė savo spaudos sukelta psichozė dėl KGB informatorių, visai kalboje Aurimas Taurantas,34 „tai neturėtų preziumuoti, užmirštant pačius KGB darbuotojus ir tiesioginį KGB kad tai atidedama dar mėnesiui“.35 šeimininką – komunistų partiją [...]. Lietuvos Res- Tačiau dar kartą įtraukti šį klausimą į darbotvarkę publikos Aukščiausiosios Tarybos Jungtinė Sąjūdžio Aukščiausioji Taryba pabandė tik 1992 m. sausio pa- frakcija kreipiasi į visus deputatus ir frakcijas ir prašo baigoje. Įstatymo projektas dabar buvo pavadintas „Dėl nesiblaškyti, susikaupti, ramiai apsvarstyti įstatymo kai kurių apribojimų užimti pareigas valstybinėje tar- „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nyboje“. Iš jo išbrauktas straipsnis, numatantis įvairiose Deputato statuso įstatymo pakeitimo“ projektą kartu žinybose sudaryti veiklos desovietizavimo komisijas, su Desovietizacijos įstatymo projektu. Tik po šių įsta- o pagrindinis dėmesys sutelktas į pareigybes, kurioms

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 67 taikomi apribojimai. Dar svarstant savaitės posėdžių įtarumą ir baimę, didins įtampą, nukreips dėmesį nuo darbotvarkę, Bronius Genzelis36 pasiūlė „išbraukti pagrindinių ekonominių socialinių problemų, be to, vadinamąjį desovietizacijos įstatymą, kad ateinančiai būsiąs blogai įvertintas Vakaruose. Esą jame jaučia- kadencijai nereiktų priimti „desąjūdizacijos“ įstatymų, mas paviršutiniškas, supaprastintas požiūris į komu- kadangi mes gerai žinome, dabar Sąjūdis dar nėra apsi- nistų partiją ir buvusį režimą, kolektyvinė atsakomy- valęs nuo KGB agentų, daugelis veikėjų kompromituoja bė galinti būti tik moralinė, bet ne teisinė, juo labiau Sąjūdį. Kad mes neduotume preteksto naujai Tarybai ir kad buvę nomenklatūros atstovai jau persiauklėjo… nekiršintume toliau žmonių, aš siūlau visiškai šitą iš dar- Teigta, neva įstatymo projektas yra KGB parengtas botvarkės išbraukti.“37 scenarijus, kaip neleisti Lietuvai dirbti, juo siekiama, 1992 m. sausio 23 d. įstatymo projektas vis dėlto kad kolektyvinė kaltė paslėptų asmeninę kaltę. Šiuo buvo pristatytas. Atmosfera posėdžių salėje, o, matyt, įstatymu parlamentas atseit išarsiąs lietuvių tautosky- ir visuomenėje vis labiau kaito. Pranešėjas gavo daug ros griovį. Siūlomas projektas yra eklektinio pobū- klausimų. Jautriausiai kai kurie deputatai reagavo į bu- džio, jam stinga lietuviams būdingo krikščioniško at- vusios komunistinės nomenklatūros teisių apribojimą. laidumo, todėl tai būsiąs keršto triumfas ir dar vienas Cituoju pagal stenogramą: Lietuvoje neva siautėjančios raganų medžioklės pro- „Z. Juknevičius. Atsakydamas apie šito įstatymo pro- veržis. Siūlyta vietoj Desovietizacijos įstatymo priimti jekto moralumą, aš dar kartą noriu pakartoti štai šitos Santarvės deklaraciją. preambulės pirmąjį sakinį: apribojimai nustatomi vien Dauguma Jungtinės Sąjūdžio frakcijos deputatų dėl to, kad garantuotų kitų žmonių teisių gerbimą ir jų įstatymo projektą palaikė. Man ypač įstrigo Liudviko deramą pripažinimą. O jūs mėginat iškelti teises tų žmo- Simučio kalba. nių, kurie bendradarbiavo su KGB ar tarnavo šitai oku- „L. Simutis. [...] Desovietizacijos problemą aš re- pacinei LKP. giu maždaug taip. Supuvus sovietinės blogio impe- L. Šepetys38. [...] Jūs labai teisingai sakote pirmojo- rijos jėgoms, nebesugebant KGB aparatui prievarta je pastraipoje, kad Lietuvos žmogus negali patirti jokių šokdinti žmonių, Lietuva, ilgai laikiusi užgniaužtą apribojimų, kaip tiktai tam, kad garantuotų kitų žmonių kvapą, atsiduso ir tas atodūsis virto galinga Atgimi- teisių deramą pripažinimą. Todėl jūs man pasakykit, ar mo banga, nešančia Lietuvą ir visus, kas Lietuvoje, kuo nors kenkia dabar Lietuvos pilietis, kuris jau nėra norinčius to ar nenorinčius, trokštančius ar bijan- komunistinės organizacijos narys, nes antrojoje pastrai- čius, į Nepriklausomybę. Kai kurių jėgų pastangos tą poje, kurią jūs kukliai praleidžiat, pasakyta, kad komu- bangą sutramdyti, priversti ją, kaip išbadėjusį kui- nistinės organizacijos ne tik įkūnijo totalitarinį režimą, ną, tipenti lėtais žingsneliais, nuėjo veltui – Lietuva bet šiuo metu tebekelia pavojų. [...] tapo nepriklausoma. Džiaugėmės tuo, iš džiaugsmo Z. Juknevičius. Preambulėj pasakyta, kad Sovietų Są- bučiavomės. Primenu ir gerbiamajam K. Antanavi- jungos valstybės saugumo struktūros ir komunistinės or- čiui,40 ir gerbiamajam J. Pangoniui,41 ir kitiems, kad ganizacijos šiuo metu tebekelia pavojų. Aš įsitikinęs, kad bučiavomės jau užmiršę, sąmoningai išmetę iš širdies jos tebekelia pavojų.“39 savo žinojimą, kad dar vakar esame stovėję skirtin- 1992 m. vasario 5 d. posėdyje įstatymo projek- gose barikadų pusėse. Tuo laiku tai neturėjo mums tas buvo svarstomas toliau. Diskusijose pasisakė 31 jokios reikšmės, nes atrodė, kad toks laikas, kada net deputatas. Įstatymo priešininkai daugiausia kalbėjo nusikaltę Tėvynės vaikai dėl valios silpnumo ar dėl apie tai, kad jo priėmimas supriešins žmones, kad jis nesugebėjimo atskirti melo nuo tiesos, išvaduotojų prieštarauja pagrindinėms visuotinai pasaulyje pripa- nuo okupantų susipras. [...] žintoms teisės normoms ir Lietuvos Konstitucijai, to- Deja, nelengvi buvo pirmieji nepriklausomos Lie- dėl sukels nihilizmą šalies teisinėje sistemoje, skatins tuvos žingsniai ir pirmieji, ir antrieji metai, nelengvi

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 ne tik dėl išorinių jėgų poveikio. Daugiausia nelengvi ne įstatymais užtikrinamas, o darbu, elgesiu nusipel- buvo todėl, kad dalis Lietuvos žmonių elgėsi labai blo- nomas. [...]“42 gai. Vieni paslapčia ar net atvirai talkino priešiškoms Po pirmojo svarstymo įstatymo projektui buvo pri- jėgoms Maskvoje, kiti akiplėšiškai pradėjo plėšti ir tarta (už jį balsavo 37 deputatai, prieš – 18, susilaikė – parceliuoti valstybės turtą, kolūkių turtą, spekuliuoti, 8). Antrasis svarstymas prasidėjo tik gegužės pabaigoje. destrukciniais veiksmais trukdyti Aukščiausiosios Ta- Jis vyko taip pat chaotiškai ir audringai, nes šio įsta- rybos, Vyriausybės, vietinės valdžios darbą, gandais, tymo priėmimas kai kuriems deputatams, matyt, būtų melu ir šmeižtais kelti žmonių sąmyšį, trukdyti, sabo- reiškęs, kad keleriems metams teks pasitraukti iš vado- tuoti ekonominės reformos eigą, teisinės valstybės kū- vo posto. Nedaug trūko, kad įstatymas jau šioje stadijo- rimą, pumpuoti žmonių uždirbtą kapitalą į privačių je būtų atmestas, vis dėlto ir po antrojo svarstymo jam spekuliatyvių kooperatyvų kišenes. pritarta. Tačiau trečiasis svarstymas, kuriuo paprastai Niekam ne paslaptis, kad taip dažniausiai elgėsi priimami įstatymai, taip ir neįvyko. buvusių okupacinės jėgos struktūrų – KGB, kompar- 1992 m. pabaigoje buvo išrinktas naujos sudėties tijos, komjaunimo, vykdomosios valdžios – atstovai. parlamentas, kuris prie šio įstatymo projekto nebe- Niekam ne paslaptis ir tai, o galbūt kai kam ir paslap- grįžo. Lietuva išvengė desovietizacijos. Jei šis įstaty- tis, kad Lietuvoje kompartija, komjaunimas, bent jau mas būtų buvęs priimtas, šalies istorija gal klostytųsi pastaruosius 30 metų, jungė ne tam tikras politines kitaip. Tačiau Lietuva pasirinko kitą kelią. Koks tas pažiūras turinčius žmones, o tiktai bet kuria kaina kelias, dabar jau žinome. Ar įmanoma, kad visuo- siekiančius karjeros, asmeninės gerovės, valdžios, gar- menė, neįvertinusi savo praeities, iš komunistinės bės žmones. santvarkos sklandžiai grįžtų į demokratinę būseną? Išimčių, be abejo, buvo, bet išimtys tik patvirtina Dabar, kai praslinko beveik dvidešimt metų nuo tų taisyklę. [...] Todėl vis garsiau Lietuvoje girdėti bal- karštų dienų, pagalvoju: jei Desovietizacijos įstaty- sai, kad reikia apsivalyti nuo okupacijos apnašų, kad mas būtų buvęs priimtas, reformos būtų judėjusios reikia desovietizuotis. Ir jeigu kažkam neaišku, kas kur kas greičiau. pašnibždėjo V. Čepaičiui kurti tokį įstatymą, tai galiu tiesiai prisipažinti: aš esu vienas iš tų, kurie jam šnibždėjo. Jeigu nebus tas įstatymas priimtas, tai gali- 1 Aleksandras Algirdas Abišalas (vėliau – Abišala), fizikas, Kauno radijo me arba žūti, arba turėsim ilgai tūpčioti vietoje. matavimų technikos mokslinio tyrimo instituto mokslinis bendradarbis, Desovietizacija daugeliui yra sudėtinga, sunki ir Sąjūdžio Kauno tarybos narys, Sąjūdžio Seimo seniūnas, Sąjūdžio rem- skaudi problema. Vieniems todėl, kad neša gėdą, tas LR AT deputatas (biografinės nuorodos apie LR AT deputatus duo- karjeros galą, kitiems atrodo, kad tai kerštas, krikš- damos pagal kn. „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990–1992“, čioniško atlaidumo stokos apraiška, nesamų raganų Vilnius, 1992). medžioklė. [...] Kad ir koks griežtas būtų įstatymas, 2 V. Čepaitis, Su Sąjūdžiu už Lietuvą, Tvermė, 2007, p. 416. jis negali būti traktuojamas kaip keršto, krikščioniško 3 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 1, Vilnius, atlaidumo stokos ar raganų medžioklės pasireiškimas. 1990, p. 236. Tai tik teisingumo pasireiškimas. [...] 4 Zbignevas Balcevičius, mokytojas, komjaunimo ir kompartijos darbuotojas, Kai kurių žmonių dvejonės, kad toks įstatymas 1981–1988 m. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduoto- pažeis žmogaus politines teises, yra irgi nepagrįs- jas, LKP remtas LR AT deputatas. tos. Juk, pavyzdžiui, visi kolūkiečiai turi teisę būti 5 Virgilijus Juozas Čepaitis, literatas, 1988–1990 m. Sąjūdžio iniciatyvinės gru- išrinkti pirmininku, bet išrenkamas tik vienas. Ar pės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, Sąjūdžio atsakingasis sekretorius, kiti skundžiasi, kad pažeistos jų teisės? Nepasitikė- Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. jimas – juk ne bausmė, ne egzekucija. Pasitikėjimas 6 Vladimiras Jarmolenka, biofizikas, Kauno medicinos instituto laboratorijos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 69 vedėjas, Kauno miesto Sąjūdžio tarybos narys, Sąjūdžio remtas LR ATdepu- blikos desovietizacijos įstatymo įgyvendinimo“. Projektas. Autoriaus asmeni- tatas. nis archyvas. 7 Jurgis Jurgelis, mokytojas, teisininkas, Lietuvos mokslų akademijos Filosofi- 24 Autoriaus užrašai. jos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis, Sąjūdžio remtas 25 Stasys Malkevičius, inžinierius elektromechanikas, Klaipėdos jūrų elek- LR AT deputatas. trožūklės laboratorijos viršininkas, Kauno politechnikos instituto Klaipėdos 8 Ryšardas Maciejkianiecas, mokytojas, Šalčininkų rajono tarybos vykdomojo fakulteto docentas, katedros vedėjas, Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. komiteto sekretorius, 1982–1990 m. LKP CK instruktorius, LKP remtas LR AT 26 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45, Vilnius, 1995, deputatas. p. 237. 9 Nikolajus Medvedevas, SSRS Karo laivyno karininkas, vėliau Kauno radijo 27 Liudvikas Sabutis, teisininkas, LKP CK instruktorius, Lietuvos TSR Aukščiau- matavimo technikos mokslinio tyrimo instituto darbuotojas, Kauno miesto siosios Tarybos prezidiumo sekretorius, Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. Sąjūdžio tarybos narys, Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. 28 česlovas Juršėnas, žurnalistas, LKP CK sektoriaus vedėjas, Lietuvos televizi- 10 Donatas Morkūnas, Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, 1988– jos politikos apžvalgininkas, LKP remtas LR AT deputatas. 1990 m. LKP Šiaulių miesto komiteto sekretorius., LKP remtas LR AT 29 Benediktas Vilmantas Rupeika, Lietuvos TSR valstybinio televizijos ir radijo deputatas. komiteto žurnalistas, LKP remtas LR AT deputatas. 11 Eugenijus Petrovas, mokytojas, inžinierius, išradėjas, Lietuvos MA Puslaidi- 30 Eugenijus Gentvilas, geografas, ekologas, žaliųjų judėjimo dalyvis, Sąjūdžio ninkių fizikos instituto „Helikono“ bandomosios gamyklos inžinierius kons- remtas LR AT deputatas. truktorius, Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. 31 Zenonas Juknevičius, prokuroras, Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. 12 Liudvikas Simutis, 22 metus kalėjęs už pogrindinę antitarybinę veiklą, Kau- 32 Eduardas Vilkas, matematikas, Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos no hidrogeologinės ekspedicijos stalius, Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. instituto direktorius, 1989–1990 m. LKP CK biuro narys, Sąjūdžio remtas LR 13 Vladimiras Beriozovas, mokytojas, ilgametis kompartijos darbuotojas, AT deputatas 1984–1988 m. Partinės kontrolės komisijos prie LKP CK pirmininkas, 1988– 33 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45, Vilnius, 1995, 1990 m. LKP CK antrasis sekretorius, LKP remtas LR AT deputatas.. p. 226–227. 14 Romualda Hofertienė, mokytoja, Sąjūdžio Klaipėdos miesto tarybos narė, 34 Aurimas Taurantas, matematikas, Kauno miesto Sąjūdžio tarybos darbo Sąjūdžio remta LR AT deputatė. grupės narys, Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. 15 Sergejus Pirožkovas, Ignalinos atominės elektrinės inžinierius, Sniečkaus 35 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45, Vilnius, 1995, gyvenvietės LKP (TSKP) komiteto biuro narys, LKP (TSKP) remtas AT depu- p. 234. tatas.. 36 Bronius Genzelis, Vilniaus universiteto profesorius, 1989–1990 TSRS Aukš- 16 Povilas Varanauskas, inžinierius, išradėjas, Kauno Politechnikos instituto čiausiosios Tarybos narys, 1989–1990 LKP CK biuro narys, Sąjūdžio iniciaty- docentas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys, Są- vinės grupės, Seimo tarybos narys, Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. jūdžio Seimo narys, Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. 37 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 48, Vilnius, 1995, 17 Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucija (Pagrindinis įstatymas), p. 215. 1984, Vilnius, p. 23. 38 Lionginas Šepetys, inžinierius architektas, kompartijos darbuotojas, 1976– 18 Autoriaus užrašai. 1989 m. LKP CK sekretorius, LKP remtas LR AT deputatas.. 19 Algimantas Vaitkaitis, LR kariuomenės pulkininkas, tuo metu Krašto apsau- 39 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45, Vilnius, 1995, gos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas. p. 417–419. 20 Autoriaus užrašai. 40 Kazimieras Antanavičius, ekonomistas, Lietuvos mokslų akademijos insti- 21 1991m. spalio 26–27 d. vykusiame Nepriklausomybės partijos suvažiavime tuto skyriaus vadovas, Vilniaus inžinerinio statybos instituto profesorius, nubalsuota, kad įstatyme būtų nuostata, jog buvusiai komunistinei no- Sąjūdžio remtas LR AT deputatas. menklatūrai penkerius metus negalėtų užimti vadovaujančių pareigų. 41 Jonas Pangonis, agronomas, tarybinio ūkio direktorius, Sąjūdžio remtas LR 22 Lietuvos Respublikos desovietizacijos įstatymas, projektas, autoriaus asme- AT deputatas. ninis archyvas. 42 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 49, Vilnius, 1995, 23 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respu- p. 326–328.

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Vladas Terleckas

Nauji Mitai, išplaunantys ribą tarp gėrio ir blogio, arba Nesaikingai nupudruotas Justas Paleckis

tasys Lipskis, sovietmečiu rašęs nuobodžius, ideo- lavinimo. Apie Paleckį to nepasakysi. Tik būsimosios Sloginėmis klišėmis perkrautus literatūros kritikos žmonos mygiamas 21 metų bernas vėl pradėjo moky- straipsnius, išleido knygą „Amžiaus audrų paviliotas“ tis, šįkart vakarinėje gimnazijoje eksternu (Lipskis kaž- (Žuvėdra, 2010), kurioje taip stipriai nupudravo pa- kodėl nutyli šią mokymosi formą). 1924 m. gimnaziją grindinį herojų, kad šis tapo stačiai neatpažįstamas baigė, nors per algebros egzaminą neišsprendė nė vieno tiems, kurie gana gerai jį prisimena. Autorių konsulta- uždavinio. 1926 m. rudenį įstojo į Kauno universitetą, vo Paleckio sūnus diplomatas, istorikas Liudas Truska kuriame studijavo dvejus metus ir netgi, anot Lipskio, ir žurnalistas Domas Šniukas. Ypač jaučiama stipri pir- „pirmaisiais mėnesiais J. Paleckis uoliai lanko […] audi- mojo sugestija. torijas“ (p. 109). Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiria- Abejonių dėl autoriaus nešališkumo sukelia suregztas ma revanšistinių mitų kūrimo technologijoms – faktų pasakojimas, kaip Paleckis tapo Lietuvos kariuomenės sa- selekcijai (neparankūs nutylimi), istorinio konteksto vanoriu. Pateiktas ir „įrodymas“ – jo nuotrauka su užrašu ignoravimui. Įdomu, kad knygoje beveik nesiremiama „Savanorio uniforma. 1920 m.“ Ar Lipskis nežino savano- gausiais paties personažo tekstais. Todėl Paleckis kalba rių istorijos, ar tikisi, kad kiti jos neišmano? Lietuvos vyrus Lipskio žodžiais, o ne atvirkščiai. savanoriais ginti Tėvynės pakvietė Ministras Pirmininkas Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Tinginystės heroizavimas Velykis 1918-12-29 kreipimusi. 1919-02-13 buvo paskelbtas 1897–1898 m., o tų pačių metų lapkritį – 1898–1900 m. Paleckis yra prisipažinęs, kad pradžios mokykloje gimusių vyrų šaukimas į kariuomenę. Taigi Paleckiui, uolumu nepasižymėjo, o Rygos Nikolajaus gimnazijoje gimusiam 1899 m., karinė tarnyba buvo privaloma, jis ištvėrė vos porą mėnesių. Lipskis tuo žavisi: „Daugiau negalėjo turėti savanorio statuso. Iš kur Lipskis ištrau- nebesimokysiu, – su nepalenkiamu ryžtu savąjį verdik- kė savanorio uniformą? Pirmieji savanoriai dėvėjo savo tą ištaria jaunasis maištininkas“ (p. 191*). Suprask, drabužiais, gaudavo tik uniforminę kepurę ir diržą. Paleckis jau gimė revoliucionieriumi. Daugelis Lietu- 1919 m. tiek savanorių, tiek šauktinių uniforma buvo vos kaimo vaikų anuomet patyrė kitataučių mokytojų, vienoda. Veikiausiai autoriaus fantazijos vaisius yra ir valdininkų, pirklių ir kitų miestiečių atžalų patyčias, teiginys, kad „vėliau J. Paleckis atsisakė savojo [savano- žeminimus, tačiau tai neatvėsino jų noro siekti išsi- riams skiriamo – V. T.] sklypo“ (p. 30). Manyčiau, tai aliuzija į šiuos laikus, noras parodyti, koks nesavanaudis * Skliausteliuose nurodomi knygos „Amžiaus audrų paviliotas“ puslapiai. buvo šis pasišventėlis.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 71 Keista knygos struktūra: beveik pusė teksto skiria- klasika). Greičiausiai ji buvo sovietų projektas. Paleckis ma Paleckio žurnalistinei veiklai ir knygų, išleistų iki rašė, kad pasirodžius knygai „SSSR atstovas Karskis pa- 1940 m., turiniui plačiai atpasakoti. Bet žurnalistika kvietė pietų, dėkojo, įtraukė į Lietuvos žurnalistų delega- buvo pagrindinė jo veikla (ir tai su išlyga) tik iki oku- ciją kelionei į SSSR“. 7 Sovietinis funkcionierius Feliksas pacijos, kur kas ilgiau jis dirbo marionetinės adminis- Bieliauskas pažymėjo: „Mes, darbininkai komunistai, tracijos aparate. Susidaro įspūdis, kad neproporcingai plačiai panaudojome knygą […] pasakodami apie Tary- didelis dėmesys jam kaip žurnalistui turi pridengti jį bų šalį.“8 kaip kolaborantą. Beje, kodėl nebuvo išleista antroji šio „šedevro“ dalis? Pasak Lipskio, tai padaryti sutrukdė užgriuvusi Apie žurnalistiką ir bestselerius darbų, deja, nepasakė kokių, lavina (p. 101). Sovietmečiu užderėjusios Paleckio rašytinės „produk- Pristatydamas Paleckį kaip gabų, novatorišką, darbš- cijos“ atžvilgiu Lipskis pasirinko kitokią taktiką: apie kai tų ir produktyvų žurnalistą (p. 31, 41), Lipskis gerokai kurias knygas („Sovietskaja Litva“, „Dviejuose pasau- persūdė, nes pats jo herojus nesigėdino prisipažinti: liuose“, „Mintys apie vyresnįjį brolį“) užsimena lakoniš- „Būdamas iš esmės savamokslis […] tapau ir savamoks- kai, o brošiūrų daug sakančiais pavadinimais „Po Stalino liu žurnalistu, redaktoriumi, net rašytoju ir poetu“. 1 Labai konstitucijos saule“, „Laimingiausia [aneksijos – V. T.] negailestingai šiuo atžvilgiu apie Paleckį atsiliepė buvęs diena Lietuvai“, „Kelias į Lietuvą atviras“ iš viso nemini. jo bendražygis Vincas Krėvė: „[…] pažinojau kaip ne- gabų žurnalistą, mažai protingą ir labai netaktingą […] Nutylėtas svarbiausias Paleckio biografijos faktas neaukštos inteligencijos asmenybę[…].“2 Kaziui Škirpai Paleckis – bohemos žurnalistas.3 Jo publikacijos net bi- Jau prieš gerą dešimtmetį istorikas Zenonas Butkus, čiulei Michalinai Meškauskienei nedarė įspūdžio: „Pa- remdamasis dokumentais, įrodė, kad tarpukariu Pa- leckis vis tebepilstė vandenėlį liberaliniame dienraštyje.“4 leckis palaikė artimus ryšius su sovietų pasiuntinybe O Valdas Vasiliauskas, žvelgdamas jau iš šių laikų Kaune, teikė jai vertingą operatyvinę informaciją, nuo perspektyvos, teigia: jo redaguoti „žurnaliūkščiai Nau- 1930 m. sovietai vadino jį patikimu, išbandytu ir pati- jas žodis, Laiko žodis, Mūsų jaunimas nuodijo ištisos krintu informatoriumi.9 Šis faktas buvo plačiai komen- kartos sąmonę […]“,5 skleidė kultūrbolševizmą. tuojamas, regis, nėra paneigtas ar ginčijamas. Knygos Tarpukariu išleistas Paleckio knygas „SSSR mūsų autorius negalėtų to nežinoti, nelengva tą ir nuslėpti. akimis“ ir „Paskutinis caras“ Lipskis vadina bestsele- Sovietų slaptosios tarnybos siekė sukompromituo- riais, o antrąją – net kapitaliniu veikalu, bet nesivar- ti valdžioje buvusius krikščionis demokratus, kuriuos gina pasakyti, pagal kokius kriterijus – meniškumo, Kremlius laikė pagrindine kliūtimi įsitvirtinti Lietuvo- informatyvumo, objektyvumo – vertina. „SSSR mūsų je. Opozicinei spaudai jos parūpindavo šokiruojančių akimis“ galėjo dominti daugelį žmonių, anksčiau gy- prasimanymų, na, pvz., apie įtakingų brolių Vailokaičių venusių, dirbusių Rusijoje, o tarpukariu išgirstančių parsidavimą... Lenkijai, Prancūzijai ir JAV. daugybę gandų apie tai, kas vyksta toje nuo pasaulio Kodėl Paleckis parsidavė Sovietų Sąjungos tarnyboms? atsitvėrusioje valstybėje: „Toks sovietų uždarumas, lyg Gal iš pagiežos savo asmeniniams „skriaudėjams“, atlei- vengimas viešų akių ir dienos šviesos – savaime kursto dusiems jį iš Eltos direktorių? Vis stiprėjusi antipatija val- keistą baugumą... O sykiu ir smalsu.“6 Turbūt ne vienas džiai pamažu peraugo į priešiškumą valstybei ir atvedė į tikėjosi iš pirmų lūpų išgirsti tiesą. Deja, brošiūroje aps- jos priešų gretas.10 Daug lėmė ir charakterio bruožai. Ne tu sovietinės propagandos štampų, bet nieko nerašoma vienas autorius yra nurodęs, kad Paleckis buvo garbė- apie terorą, gulagus, kolektyvizacijos košmarą (Vasi- troška, žmogus be principų, mėgo bohemišką gyvenimą. liauskas šią knygą vadina meluojančios žurnalistikos Pasak Škirpos, „buvo aiškus alkoholio belaisvis“, nuola-

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 tos skolindavosi, bet beveik niekada skolų negrąžinda- kitko ir nelieka. Beje, Paleckis yra pateikęs kitą versiją: vo, „nes jam nesisekė uždirbti lėšų ir, be to, uždirbtus litus esą, kai pasitarime (nenurodė nei kokiame, nei kas da- greitai išleisdavo degtinės buteliukams“. 11 lyvavo) buvęs pasiūlytas premjeru, ilgai atsikalbinėjęs, Paleckiui verktinai reikėjo „sponsoriaus“, kai toks „bet tai buvo Lietuvos KP Centro komiteto nutarimas, atsirado, parsidavė jam kūnu ir siela. Anot Juliaus Bū- todėl turėjau atmesti visas abejones ir imtis darbo.“15 tėno, Paleckis domėdavosi visais.12 Tikras agento bruo- Koketavo žmogus, antraip nebūtų naktį skambinęs bul- žas – „apuostyti“ kiekvieną sutiktąjį. Sovietmečiu jis varinio dienraščio Laikas redaktoriui Henrikui Blazui, dėstė: „Kalba Maskva“ – tie žodžiai skambėdavo mūsų kad pasigirtų gavęs premjero postą. bute. Įpratome klausytis „Paskutinių žinių“. Artimos ir Be to, knygoje rašoma, kad į LKP jis įstojo tik 1940 m. savos pasidarė tarybinės dainos, kurias dainuodavo ir rugpjūtį (p. 186). Jei Lipskis nesuklydo, vadinasi, Palec- vaikai.“13 Lipskio odėje to nerasime, pasak jo, „Brangi kiui nebuvo privaloma paklusti partijos, kuriai tada jis Tėvynė, laisva Lietuva – tai kertiniai J. Paleckio ideolo- net nepriklausė, viršūnių sprendimui. gijos metmenys […]“ (p. 150). Nesvarbu, kad per vaišes Juozas Vaišnoras, 1940–1941 m. dirbęs finansų mi- sovietų pasiuntinybėje plėšdavo „Široka strana moja nistro pavaduotoju, vėliau finansų liaudies komisaru, rodnaja“, o pasiekęs tam tikrą kondiciją šokdavo „kaza- liudija, kad Pozdniakovas, 1940 m. birželio 16 d. iškvie- čioką“, apsikabinęs fotelį.14 tęs Paleckį į atstovybę, prastai apsirengusiam, apšepu- Paleckis pasitarnavo sovietams ne vien teikdamas siam kandidatui liepė: „Eik ir nusiskusk barzdą. Dabar jiems svarbią informaciją, bet ir propaguodamas sovie- svarbi ir išvaizda, nes būsi ministras pirmininkas.“16 tinį „rojų“. Jis padėjo dezorientuoti kai kuriuos kultū- Čia vertėtų prisiminti vieną 1940 m. birželio 15 d. ros žmones, dalis jų tapo SSRS simpatikais. Nė viena įvykį. Tądien Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai Lietuvos partija nenorėjo turėti reikalų su „palėpinin- pažinti nariai (tarp jų ir Paleckis) su sovietinės pasiun- kų“ komunistų sekta, jų spauda mažai kam buvo žino- tinybės darbuotojais „Triumfo“ kino teatre žiūrėjo so- ma ir įdomi, todėl Maskvos „penktajai kolonai“ Kaune vietų filmą „Vyriausybės narys“. Išėję iš teatro, pamatė reikėjo viešai veikiančio, šiek tiek žinomo (daugiausia Kauno gatvėmis žlegsinčius okupantų tankus.17 išsišokimais), liberalaus ar tokiu apsimetančio asmens. Lipskis plačiai perpasakoja Igno Šeiniaus tekstą apie Matyt, šiam vaidmeniui labiausiai tiko Paleckis. nervinį priepuolį, kuris ištiko Paleckį 1940 m. birželį, Tai buvo lemtingas lūžis jo biografijoje, nulėmęs toles- ir bando įtikinti skaitytojus, esą tai atsitiko todėl, kad nį gyvenimą ir karjerą. Tą nutylėdamas Lipskis sovietinę šis nieko nežinojęs apie Maskvos planus likviduoti Lie- Paleckio biografijos (ypač nuo 1940 m. vasaros) versiją tuvos nepriklausomybę, šventai tikėjęs, kad okupacinė pagal šių laikų madą nuspalvina tautinėmis spalvomis. kariuomenė tik siekia užtikrinti mūsų šalies saugumą (p. 150). Krėvės liudijimu, Paleckiui buvo puikiai ži- Legendos apie Paleckio iškopimą į valdžią ir išprotėjimą noma, kas laukia Lietuvos, nes pats jį apie tai informa- vo, grįžęs iš Maskvos. Krėvės paklaustas, ar jam žinomi Lipskio vertybines nuostatas atskleidžia tai, kad sky- Maskvos planai, atsakė teigiamai ir graudenosi, esą buvo relį apie pirmuosius sovietinės okupacijos mėnesius jis „išėjęs iš proto ir dabar gailisi, kad protą atgavo...“18 tarsi koks sinoptikas pavadino „Karšta vasara“, matyt, Paleckis ne tik žinojo, bet ir stengėsi, kad svetima kariuo- dėl užtekėjusios Stalino saulės. menė Lietuvoje atsirastų kuo greičiau. 1939 m. spalio 11 d. Ir išdėstė naują versiją, kaip Paleckis tapo premjeru: po Paleckio ir Krėvės apsilankymo pasiuntinybėje Pozdnia- esą Nikolajus Pozdniakovas bakstelėjo pirštu į Paleckio kovas dienoraštyje pažymėjo: jiedu norėtų padėti parengti pavardę kandidatų sąraše, nes žavėjosi emocionaliomis sąlygas Raudonosios armijos invazijai į Lietuvą.19 šio pretendento kalbomis (p. 144). Knygos autoriui, nu- Butkus išsiaiškino, kad 1939 m. rudenį Paleckis slėpusiam svarius savo herojaus nuopelnus Sovietijai, „mokė“ Pozdniakovą, esą sovietai neturėtų perduoti

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 73 Vilniaus krašto Lietuvai, nes tai prieštarautų esminiams nis“ pasirašė Seimo paleidimo aktą, dalyvavo sovietų „Sovietų valstybės interesams“ ir siūlė: „Įgytas teritorijas pasiuntinybėje vykusiame pasitarime dėl rinkimų, lie- galėtume panaudoti kaip bazę savo įtakos Pabaltijyje ir pos 3 d. pasirašė Lietuvos kariuomenės sovietizavimo apskritai Vakaruose stiprinimui.“20 įstatymą ir kt. Jei iš tikrųjų jis susirgo psichikos liga, tai Būdamas vadinamojo Liaudies fronto komiteto na- per dvi savaites niekaip negalėjo pasveikti. Išeitų, kad rys, Paleckis rėmė jo politinius reikalavimus likviduoti „prezidentas“ buvo neveiksnus, taigi jo pasirašyti aktai „fašistinį režimą, apvalyti aparatą nuo fašistinių elemen- yra neteisėti. Ligos mįslę galėtų įminti Paleckio apgy- tų“. 21 Demokratinės liaudies respublikos programoje, vendinimas (1941 m. kovą) sovietų pasiuntinybėje.27 kurios autoriumi jis skelbėsi, išdėstyti tokie „demokra- Ar tuo norėta pagerinti jo gyvenimo sąlygas, ar jis sau- tiniai“ principai: Liaudies vyriausybei, kuri bus sudaro- gotas nuo Bakcho kompanijos? ma iš ištikimų kovotojų, suteikiami ypatingi įgaliojimai, Susidaro įspūdis, kad apie tikrą ar tariamą ligą kny- liaudies reikalų priešams skelbiami teisių apribojimai ir goje pasakojama bandant sukurti Paleckio, kaip reži- t. t.22 Kuo ne 1940 m. „Liaudies vyriausybės“ modelis? mo aukos, įvaizdį. Esą „prezidentui“, nieko nulemti Grįžkime prie mįslingos Paleckio išprotėjimo is- negalinčiam, teko laviruoti tarp diametraliai priešingų torijos. Lipskis rašo, kad „prezidentą“ ištiko nervų tikslų. Liepos 21 d. Šeinius rašė: „Laidojama jos [Lietu- priepuolis, kai Pozdniakovas pareikalavo artimiausiu vos – V. T.] laisvė, visi dvidešimt dvejų metų laimėjimai. metu paleisti Seimą, parinkti naujus patikimus narius, Kas tragiškiausia: jos pačios sūnūs ir dukterys prisideda prašytis į SSRS sudėtį (p. 150). Na, tokie reikalavimai prie duobės kasimo ir užpylimo.“28 O laikraštis Darbo negalėjo traumuoti Paleckio, nes jo „Liaudies respu- Lietuva, ragindamas žvilgsnius kreipti „Maskvon, viso blikos“ programoje Seimas nebuvo numatytas. Antra, pasaulio sostinėn, ir į Staliną, visų tautų vadą ir gerą Šeinius, kuriuo remiasi Lipskis, negalėjo nei matyti, nei tėvą“, purslojo: „Lietuvos darbo žmonės visą laiką siekė girdėti, kaip ištiktas nervinio priepuolio Paleckis daužė susijungti iš naujo su Sovietų Sąjunga“ (cituojama pagal baldus, veidrodžius, rėkdamas: „Jie mus apgavo! Vagys, p. 155). Bet Paleckiui „Lietuvos valstybė buvo nustojusi plėšikai!“23 Greičiausiai šią sceną rašytojas sukūrė ma- egzistuoti kiek anksčiau“29, dar 3-iajame dešimtmetyje, tydamas brutalius okupantų veiksmus, be to, prisimi- todėl tikėtina, kad pasirašant nepriklausomybės laido- nęs isterišką Paleckio charakterį. Aleksandras Merkelis jimo aktus jo ranka nedrebėjo. Juk tai jis ištarė liūdnai teigė: „Ypač visus stebino ir kėlė įvairių spėlionių Justino pagarsėjusią frazę „Mes važiuosim dabar Maskvon par- Paleckio paskyrimas ministru pirmininku […] buvo su- sivežti jums Stalino konstitucijos saulės“. glumęs […] lyg iš medžio iškritęs ir negalįs susivokti, kur Simboliška, kad pasakojimas apie Paleckį 1940–1941 m. atsidūręs ir ką turįs veikti“. 24 Škirpa užrašė tokį Lietuvos baigiamas išvykimu į Maskvą. Knygoje nerasime kai kariuomenės kūrėjų – savanorių sąjungos pirmininko kurių „Liaudies vyriausybės“ narių liudijimų, kaip Pa- Petro Gužo susidarytą įspūdį per Paleckio pasveikini- leckis spaudė juos nedelsiant įvesti rublį, Maskvai ati- mo ceremoniją: „[…] rodė protinio pamišimo ženklų: duoti auksą, skelbti rinkimus, nutraukti konkordatą su pokalbio metu staigiai sušukęs „žiūrėkit, žiūrėkit, va ten, Vatikanu ir t. t. Nerašoma ir apie tai, kad jis sankcionavo kertėje, bėga kraujuotas viščiukas […]“.25 Antanas Snieč- Antano Merkio ir Juozo Urbšio suėmimą ir ištrėmimą kus LKP sekretoriui Antanui Barkauskui yra sakęs: „O su šeimomis į Rusiją. Jo aktu buvo paleistas į „atsargą“ J. Paleckis, anuomet pamatęs, kas iš tiesų įvyko, savaites ir greitai atsidūrė kalėjime Šaulių sąjungos vadas Pra- sėdėjo butelį apsikabinęs, graužėsi žmogus.“26 Sakoma, nas Saladžius. Jis sovietizavo Lietuvos kariuomenę. Jis kad Paleckis buvo perduotas psichiatrams, laikomas 1940 m. liepos 21 d. pareiškė: „Liaudies priešams laisvės viloje Pažaislyje, intensyviai gydomas, nedalyvavo vy- negalima duoti […].“30 Viešai pateisino 1940–1941 m. riausybės posėdžiuose, nuo birželio 22 d. iki liepos 5 represijas, masinius trėmimus: „Visos tarybų valdžios d. nesirodė viešumoje. Nepaisant to, liepos 1 d. „ligo- priemonės yra nukreiptos ginti lietuvių tautos intere-

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 sus. Jei […] ką nors ir izoliavo, tai ši priemonė tepalietė 1940 m. Paleckis kartu su Dekanozovu rengė projek- negausią grupę žmonių, kurie buvo glaudžiau susiję su tą pakeisti lietuviškus gatvių, aikščių ir skverų pavadi- fašistiniu smetoniniu režimu […], todėl atsakingi už to nimus.35 Nuo tada daug kur neliko Vytauto, Maironio, režimo nusikaltimus. Pirmosios karo dienos […] parodė M. Valančiaus, Dariaus ir Girėno, Nepriklausomybės tarybų valdžios priemonių tikslingumą.“31 gatvių. Apskritai knygoje labai ryškus Paleckio kaip aukos motyvas. Antai atsidūręs evakuacijoje Rusijoje, die- Minkštaširdis humanistas noraštyje (1943-05-16) guodėsi: „Dirbom visą dieną tarybiniame ūkyje […]. Ravėjom daržus – gerokai pa- Knygoje aprašomos daugiausia žinomos istorijos vargom...“32 Antanas Sniečkus su brigada kasė durpes. apie „prezidento“ iš gulagų ištrauktus žmones. Tikros Tuo jų numylėtinis Stalinas aiškiausiai parodė, ko jiedu ir išgalvotos. Apgailestaujama, esą jam nepavyko padė- verti. ti buvusiam Lietuvos diplomatui Petrui Klimui išvykti į Prancūziją pas vaikus. Kažkelintą kartą pučiama migla, Lietuvos himno gynėjas nes buvo visai priešingai. Diplomato sūnus pasakojo, kad gelbstint tėvą buvo prieita net iki Prancūzijos pre- Lipskis bando įtikinti, kad 1944 m. „J. Paleckis vi- zidento Charles’io de Gaule’io, bet pastangos nedavė somis išgalėmis gina senąjį […] himną „Lietuva tėvynė rezultatų ir dėl to „kalta buvo tuometinė Lietuvos val- mūsų“, nuoširdžiai įrodinėja jame esant pažangių ele- džia, pirmiausia J. Paleckis ir A. Sniečkus, kurie priėmė mentų“ (p. 165). Įdomu, kodėl 1940 m. jis nesipriešino, tokį nutarimą: „Atsižvelgiant į tai, kad P. Klimo politinės neprotestavo prieš himno, tautinės vėliavos ir herbo pa- praeities veikla susijusi su kova prieš Tarybų Sąjungą naikinimą? Beje, dienoraštyje (1942-04-16) rašo, kaip su […], lietuvių emigraciniai sluoksniai gali jo atvykimą Gedvilu, Gira ir Zimanu plušėjo, tobulindami „Interna- panaudoti puolimo prieš TSRS suaktyvinimui […] išvy- cionalo“ vertimą į lietuvių kalbą.33 Teisybės dėlei reikia kimas į užsienį nepageidautinas.“36 Lipskis nepamiršo pasakyti, kad Lietuvos himną „prisiminė“ ne Paleckis, paminėti, kad buvusiam LR Prezidentui Aleksandrui bet Molotovas. Matyt, suvokęs Kremliaus sumanymą, Stulginskiui, ilgai kalėjusiam sovietų lageriuose, Palec- kad „išvaduotojams“ tiktų įžengti į Lietuvą su lietuviams kis padėjo prisiregistruoti Kaune. Gal taip ir buvo. Bet brangiu himnu, jis ir išsitarė apie „pažangius elementus“. „raudonasis prezidentas“ turbūt galėjo pagerinti jam Juk sovietinių diversantų būriai propagandiniais sume- ir gyvenimo sąlygas, bet to nepadarė, Stulginskis ilgus timais taip pat buvo pavadinti LDK vadovų vardais. No- metus vargo su žmona 2,5 x 2,5 m kišenėje. rėta sudaryti vaizdą, kad grįžta geresnis, tautinių jausmų Anot Lipskio, geradaris būtų išgelbėjęs ir daugiau paisantis okupantas. Žinant, kad 1944 m. pradžioje buvo žmonių, bet stalininėje epochoje prezidentų titulai legalizuoti ir latvių, ir estų nacionaliniai himnai, mitas buvo nepripažįstami, svarbiausią vaidmenį vaidino apie tautinės giesmės gynimą išsisklaido kaip dūmas. komunistų partijos CK ir KGB (p. 217). Negražu taip Neilgai senasis himnas ir buvo pakenčiamas – 1945 m. menkinti Paleckį, nes 1940–1967 m. jis pats buvo rugsėjo 28 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą „Dėl LKP(b) CK biuro narys. Lipskis tituluoja jį prezidentu, Lietuvos TSR valstybės himno“, buvo sudaryta 7 veikė- tarsi nežinotų, kad sovietai šį „buržuazinį“ titulą išmetė jų (tarp jų ir Paleckis) komisija naujam himnui sukur- į istorijos šiukšlyną. SSRS AT prezidiumo pirmininkas ti. Bet tada jis jau negynė Vinco Kudirkos teksto (LSSR Michailas Kalininas neoficialiai buvo vadinamas vy- himno žodžius parašė Antanas Venclova), siūlė palikti riausiuoju seniūnu. Taigi Paleckiui priklausytų tik se- tik jo muziką (melodiją).34 Gerai, kad biuro nariai tam niūno titulas. pasipriešino – patys nenumanydami, jie neleido himno Turbūt mažai kas ginčys, kad Maskvos statytinių ga- sudarkyti ir hibridu mulkinti tautos. lios padėti represuotiems žmonėms buvo menkos. Bet

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 75 svarbiausia ne tai. Lipskis studijavo marksizmą-leniniz- Tais laikais panašius veikėjų pasisakymus čekistai mą, todėl puikiai žinojo dogmą apie klasinį humanizmo vertino kaip kaltės įrodymus. Gyvenimo pabaigoje pobūdį ir socialistinį humanizmą, kaip aukščiausią jo Eduardas Mieželaitis kaltino Paleckį ir Juozą Baltu- formą. Tokio „humanizmo“ esmę išreiškia kovinis šūkis: šį prisidėjus prie poeto Vlado Grybo savižudybės. Jo „Jei priešas nepasiduoda, reikia jį sunaikinti.“ Gailestin- adresu esą buvo pasakyta: „Jeigu grybas supuvo, grybą gumas, atjauta buvo paskelbti buržuazinėmis atgyveno- reikia išrauti.“ Į tai Grybas atsakęs, kad jo išrauti nerei- mis. 1940 m. liepos 11 d. spauda rašė: „Krašto demokrati- kės, nes pats tai padarys.41 zacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais Lipskis nutyli ir tai, kad Paleckis akiplėšišku melu […]“. Mokytojų konferencijoje Gedvilas mokė: „Tai, bandė į čekistų pinkles įstumti tuos, kurie pasitraukė į kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema Vakarus. 1948 m. buvo išleista brošiūra „Kelias į Lietuvą ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šiandien – atviras“, kurioje jis veidmainiškai „garantavo“ galimybę bjauru.“37 Jau tada elgtasi pagal kitokį moralės kodek- grįžti į Tėvynę visiems pabėgėliams, nepaisant kiekvie- są. Paleckis nuo suėmimo (1940-07-12) ir nukankinimo no praeities. Kaltino Kazį Grinių, esą šis skelbia netie- neapsaugojo buvusio LR teisingumo ministro Antano są apie tūkstančius ištremtųjų iš Lietuvos ir kolonistų Tamošaičio, nors jis, prašomas Felicijos Bortkevičienės, atkeldinimą. Liudijimus apie čekistų kruvinus darbus ištraukė Paleckį iš Dimitravo konclagerio.38 „Preziden- vadino muilo burbulu, rašinius apie trėmimus – gebel- tas“ neišgirdo ir vyskupo Teofiliaus Matulionio prašymo sinės propagandos nuorašais. Čekistai medžiojo pabėgė- paleisti areštuotą vyskupą Vincentą Borisevičių, 1957 m. lius net Vakaruose, o Paleckis viliojo juos grįžti! Šiurpi atmetė Adolfo Ramanausko malonės prašymą ir po sa- jo ištarmė: „Mirties bausmė būdavo taikoma labai retais vaitės partizanų vadas buvo sušaudytas.39 Lipskio duo- atvejais.“42 O juk vien 1945 m. NKVD karinis tribunolas menimis, Paleckio vadovaujamas „Malonės skyrius davė skyrė mirties bausmę 468 politiniams kaliniams. Poka- eigą 370 prašymų“, iš kurių patenkinta vos 20 (p. 244). riu buvo sušaudyta apie 1000 žmonių.43 Štai tokie reti 1944–1946 m. LSSR VR LK – VRM karinis tribunolas atvejai! Šiuo atžvilgiu Paleckis bendramintis su Michailu nuteisė 8 268 asmenis, iš jų 1 776 varguomenės atstovus Suslovu, kuris, sužinojęs apie 468 kalinių pasmerkimą ir 1 083 inteligentus. Pasak Lipskio, „pastarųjų sluoks- myriop, liko nepatenkintas: „Šios baudžiamosios politi- nių žmonės labiausiai ir kėlė J. Paleckio rūpestį“ (p. 220), kos […] negalime laikyti griežta – greičiau atvirkščiai.“44 „su žemaitišku užsispyrimu jis pagal išgales stengėsi ginti Taigi „ištikimybės priesaiką – nesudrebės ranka, keliama inteligentus nuo ideologinio persekiojimo […]“ (p. 189). prieš savo tautą, – sovietams davė ir J. Paleckis“. 45 Pasak Kur duomenys apie „rūpintojėlio“ išgelbėtus inteligen- jo, „[…] draugiškai ir su tokiu entuziazmu Lietuvos dar- tus? Kaip šią išvadą suderinti su Paleckio, Sniečkaus ir bo žmonės sutiko savo sovietinę armiją […]. Tačiau tam Gedvilo prašymu, kad Maskva neleistų grįžti į Lietu- tikra dalelė trumparegių miesčioniškos nuotaikos žmonių, vą buvusiems Vyriausybės nariams, politinių parti- jų tarpe dalelė inteligentų, buvo panikos paveikti“, todėl jų vadovams, aktyviems rezistentams, ir su Paleckio pabėgo.46 Šiam humanistui 70 proc. pasitraukusių bale- 1957-01-21 pasirašytu įsaku, draudžiančiu jiems gy- to šokėjų, 60 proc. rašytojų, 220 aukštųjų mokyklų dės- venti Tėvynėje? Nebent, pagal Lipskio logiką, išvardytų tytojų, dauguma mokslininkų – tik dalelė trumparegių kategorijų asmenys – ne inteligentai. Arba toks faktas: miesčionių. 1945 m. pirmajame LSSR rašytojų suvažiavime Paleckis Kokia intencija Paleckis vis dėlto bandė gelbėti saujelę ir Juozas Žiugžda aršiai užsipuolė Kazį Jakubėną, nes represuotųjų? Pasak Juozo Starkausko, stengėsi užgniaužti poetas pasisakyme paminėjo tipelį, besišvaistantį auto- sąžinės priekaištus, todėl buvęs minkštas ir gailestingas.47 matu, o jiems tai sukėlė asociacijų su visa rusų tauta ir Paleckis iš tikrųjų siekė iš kitų statytinių išsiskirti miela- raudonąja armija. Paleckis piktinosi: „Dėl vieno žmogaus širdingumu, bet būta ir kitų paskatų. Galimai egzistavo poelgio negalima […] mesti kaltinimus bendrai.“40 NKVD–MGB ir LSSR kolaborantų bendras sutarimas kai

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 kuriuos asmenis išleisti į laisvę – tuo suminkštinus jų šir- ir Sniečkui, bet nė vienas nepadėjo. Tada Stanevičius su dis, būsią lengviau užverbuoti, o tuos, kurie nepalūš, gali- poeto žmona įsiprašė priimami: „J. Paleckis priėmė malo- ma ir vėl įkišti už grotų. Štai pokariu iš tremties netikėtai niai, apgailestavo, kad nesikreipiau vos grįžęs į Lietuvą, da- buvo paleistas Juozas Vailokaitis. Tarp tremtinių buvo pa- bar nebegalįs padėti.“51 Suprask, turėjai iš karto pasiduoti skleistas gandas, esą tuo pasirūpino Paleckis, išprašęs Sta- represiniams organams, kad tie negaištų laiko paieškoms. liną leisti kunigui grįžti į Lietuvą, taip atsidėkodamas už Greitai (1953-02-18) prašytojas buvo suimtas. Kai ištrėmė „smetoniniais“ laikais gautą materialinę paramą.48 Grįžu- Plioplių k. (Suvalkija) gyventoją K. Čižauskienę, iš univer- sį iš tremties Vailokaitį bandyta užverbuoti, tikėtasi su jo siteto buvo pašalinta medicinos studijas bebaigianti jos pagalba suskaldyti, demoralizuoti Bažnyčios hierarchus. dukra. Užtarimo ieškojo pas Paleckį, bet išgirdo: „Negali- Planas neišdegė ir nusivylę čekistai jau rašė „kelialapį“ at- ma! Vyksta klasių kova.“52 gal į tremtį. Po karo atsirado ir kitų paleidimo motyvų – tuo ban- Imkime Zigmo Toliušio ne visai aiškią lagerinę istori- dyta suvilioti pabėgėlius, kad grįžtų į Lietuvą, o kai kurie ją. Jis buvo suimtas ir kalinamas keturis kartus, paprastai asmenys buvo išlaisvinti dėl giminystės ryšių su kolabo- vis už tuos pačius „nusikaltimus“. Trečiąkart uždarytą į rantų viršūnėmis. lagerį, jį išgelbėjęs Paleckis. Bet greitai Toliušis vėl buvo Į „gelbėtojus“ galėtų pretenduoti ir Sniečkus, nes jis pasodintas. Karo metais ne vienas kalinys atsidūrė laisvėje išlaisvino Jono Dovydaičio šeimą, apgynė Putiną ir kt. todėl, kad sutiko dalyvauti antinacinėje propagandoje. Tarp Turbūt ne be jo užtarimo ar žinios iš tremties buvo grą- jų buvo ir Tautininkų partijos pirmininkas Domas Cesevi- žintos per klaidą išvežtos komunistų veikėjų giminaitės – čius, kuris po karo ir vėl buvo išvežtas į lagerį. Iš Cesevičiaus Karolio Didžiulio (iki 1940 m. Grosmano) sesuo ir Domo prisiminimų aiškėja, kad po Stalingrado pergalės čekistai Rociaus motina.53 Kai kurie inteligentai, ypač rašytojai, lageriuose atrinkinėjo kandidatus, tinkamus propagandai buvo paleisti arba neištremti, nes valdžia tikėjosi, kad savo prieš Vokietiją.49 LKP(b) CK biuras 1944-05-17 sudarė net kūryba jie šlovins okupacinį režimą. Tokiai misijai visiš- specialią komisiją nagrinėti 1941 m. tremtinių prašymams. kai netiko tautos akyse susikompromitavę kolaborantai ar, Keista, bet Paleckio joje nebuvo, nors pagal pareigas lyg ir pavyzdžiui, Gudaitis-Guzevičius, anot Bronio Railos, pir- turėjo priklausyti tai komisijai. Išeitų, kad jo vaidmuo daž- mas Lietuvos istorijoje žandaras rašytojas. Marijonas Gre- nai apsiribodavo paleidimo dokumentų pasirašymu. 1942– gorauskas prisimena dažnus nomenklatūros susitikimus 1945 m. buvo paleista keliolika asmenų, tarp jų Augustino su kūrėjais: „Tai buvo daroma suartėjimo su prieškarine Griciaus, Vinco Kapsuko, Karolio Požėlos šeimos ir Valerija inteligentija, „prijaukinimo“ tikslais.“54 Valsiūnienė, kuri tapo uolia KGB agente. Lietuvos „geradėjai“, žinoma, negali lygintis su Stalinu, Lipskis gudriai aprašė Paleckio vaidmenį Kazio Boru- kuris Sovietų Sąjungai kritiškais momentais pagal reikalą tos lagerinėje istorijoje, pridurdamas: „[…] visi sulaukė paleido iš lagerių daug mokslininkų, generolų, kitų asme- J. Paleckio globos ir dėmesio“ (p. 223). Tačiau kiti šaltiniai nų. Ar tuo jis išpirko savo nusikaltimus ir nusipelno dė- nurodo, kad Boruta buvo paleistas iš lagerio Antano Ven- kingumo?! clovos, SSRS AT deputato, pastangomis.50 Sniečkus dieno- Paskaitęs pasakėlių apie Lietuvoje „užderėjusius rū- raštyje (1952 m. liepą) pasižymėjo vieno agento žodžius: pintojėlius“, nepajėgiau suprasti, kaip čia atsitiko, kad „[…] Paleckis tik žada ir ramina.“ Apsimestinai maloniu 1945–1951 m. lageriuose lietuvių padaugėjo 22 kartus, elgesiu, kalbomis apie humaniškesnį socializmą jis daug o latvių ir estų – tik 7 kartus. ką suklaidino ir net pastūmėjo į išdavystės kelią. Vinco Mykolaičio-Putino giminaitis, buvęs mokyto- Populizmas ir kinkų drebinimas jas Rapolas Stanevičius 1941 m. birželio 14 d. su žmona buvo ištremti, 1947 m. iš tremties pabėgo. 1952 m. vylė- „Būsiu partijos sarginiu šunimi“, – LSSR „prezidentas“ si gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Rašė raštus Paleckiui atgailavo ir prisiekinėjo 1952 m. rugsėjį, LKP(b) VII suva-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 77 žiavime iš partinių bonzų gavęs piktos kritikos už Aušros vos.“60 Principinio pažiūrų skirtumo nematyti. Tiesa, ir Varpo palankų vertinimą, ideologines klaidas knygoje Sniečkų erzino tai, kad Paleckis vaikosi populiarumo: „Sovietskaja Litva“, nebolševikinį klasių kovos supratimą, „Paskui va būdavo prisikrauna provizijos į jam priskir- nesidomėjimą kolchozais ir t. t. Mušėsi į krūtinę ir karto- tą prezidentinį vagoną, sukviečia aptarnaujantį perso- jo: „Mano gyvenimo vienintelis tikslas ir užduotis […] būti nalą ir vis iškylauja. […] po respubliką kurių galų taip ištikimu partijos sūnumi ir Stalino kariu.“55 Lipskis rašo: bastytis? […] tegul sau Justinas pozuoja, fotografuoja- „Šiandien galima tik stebėtis, kad J. Paleckiui pavyko išsi- si, jis tą mėgsta daryti. Tegul rašo.“61 Jonas Januitis ti- sukti nuo didesnių represijų“ (p. 189). „Ir vis dėlto A. Snieč- kina, kad Sniečkus įpiršo Paleckį į SSRS AT Tautybių kus nesiryžo J. Paleckio atžvilgiu griebtis pačių griežčiausių tarybos pirmininko postą, nes nepakentė populistinio sprendimų. […] J. Paleckis buvo gerai pamokytas ir to pa- jo elgesio.62 Vadino minkštakūniu ir pakeleiviu. As- kako Antanui Sniečkui“ (p. 209–210). Ne Sniečkaus valioje meniniuose užrašuose (1952 m. lapkričio 11 d.) pasi- buvo susidoroti su Paleckiu. Siekta kitų tikslų: „Tai buvo žymėjo: „Ir vėl elgiamasi priešpastatant „gerąjį lietuvių spektaklis, turėjęs parodyti kam reikia, kaip narsiai, negai- gynėją“ Paleckį „žiauriam“ CK, t. y. vadovui A. Snieč- lestingai ir sėkmingai Lietuvos komunistai, A. Sniečkaus va- kui.“63 dovaujami, kovoja su […] nacionalizmu.“56 Kitaip sakant, Bauginama, kad Paleckis galėjo tapti NKVD auka. buvo pademonstruota, kas Lietuvoje yra „šeimininkas“, o Galėjo, bet ne dėl Sniečkaus veiksmų. Abudu priklau- Paleckiui parodyta jo vieta. sė Kremliaus nomenklatūrai, o ji, tiksliau – Stalinas, Istorikai ignoruoja pjautynes dėl įtakos, dėl aukš- lėmė, kam gyventi, kam ne, net kur būti palaidotam tesnių postų, nes tiki senu mitu apie monolitinę ma- (turiu omenyje faktą, kad Paleckio kapo vietą nusta- rionečių vienybę, nors antai Sniečkus, paklaustas, kaip tė SSKP CK biuras prieš artimųjų valią).64 Taigi jis pavyko sutelkti „senosios gvardijos“ trijulę (Sniečkus, buvo Kremliaus nuosavybė. Galėjo būti represuotas ir Gedvilas, Paleckis), pasišaipė: „Nejuokaukit, tokios Sniečkus. Šiuo atžvilgiu Sovietijoje klestėjo lygybė – santarvės branduolio net sapnuose nesapnavau.“ Ir niekas nebuvo apsaugotas nuo lagerių ar kulkos į pa- pridūrė: „Aš dar dirbu – nenuverstas.“57 Nuversti ban- kaušį. Tačiau nei Paleckio, nei Sniečkaus tokia lemtis dyta ne kartą, bet Sniečkus oficialiais ir užkulisiniais neištiko, nes abu uoliai vykdė Kremliaus nurodymus, būdais susitvarkė su „perversmininkais“: 1946 m. su slopindami pasipriešinimą ir sovietizuodami Lietuvą. V. Žavoronkovu, 1952 m. su F. Bieliausku ir A. Raguo- Kitaip elgėsi Estijos ir Latvijos aukščiausio rango čiu. Šie (sakoma, ir Paleckis) rinko įkalčius, skundė, veikėjai, todėl 1950–1951 m. beveik visi Estijoje gimę intrigavo. 1953 m. vasario 1 d. Šimkus dienoraštyje ir augę KP vadovai neteko postų, vieni buvo įkalinti rašė: „Paleckis tebeverda košę“, mat laiške Pravdai ap- iki 25 m., o kiti uždaryti į lagerius (pavyzdžiui, sekre- kaltino Sniečkų ir Niunką sunkiu nusikaltimu – troc- toriai Villemas Kuusikas ir A. Kelbergas) ar dingo be kizmu.58 Aleksandro Štromo teigimu, „J. Paleckis […] žinios. EKP pirmasis sekretorius Nikolai Karotammas jokios praktiškos įtakos Lietuvos valdžioje niekada ne- iš visų Baltijos respublikų partinių vadovų aktyviau- turėjo“. 59 Ambicingo veikėjo negalėjo tenkinti tokia siai bandė sulėtinti kolektyvizaciją, o tremtį į Sibirą padėtis. siūlė pakeisti įkurdinimu Estijos skalūnų kasyklose. Susidūrimus tarp Sniečkaus ir Paleckio įprasta aiš- Latvijos veikėjai „atlydžio“ metais buvo apkaltinti, kad kinti ortodokso ir liberalo pažiūrų skirtumais. Labai nesugeba auklėti jaunimo „internacionalizmo dvasia“. abejotina. Pacituosiu Feliksą Bieliauską: „[…] kartais Stalininis teroras jau buvo pasibaigęs, todėl pirmasis J. Paleckio nuomonė skyrėsi nuo kitų draugų nuomo- sekretorius ir Ministrų tarybos pirmininkas buvo tik nės. Tai buvo ginčai tarp kovotojų dėl socialistinės san- atleisti iš pareigų. Lietuvoje panašių „valymų“ už prie- tvarkos suklestėjimo, […] ginčai tarp idėjos draugų. J. šinimąsi Maskvos reikalavimams nebuvo. „Mūsiškiai“ Paleckis niekada iš savo rankų neišleisdavo kovos vėlia- buvo paklusniausi kinkadrebiai.

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Pagal Lipskio tekstus, svarbiausias Lietuvos istori- tuziastais“ nepasitikėjo, baiminosi, kad atkelti į Lietuvą, jos įvykis stalinmečiu buvo Sniečkaus puolimas prieš jie išsibėgios… Paleckį, jų tarpusavio santykiai. Masinis teroras, at- Starkauskas nurodo, kad okupantams ir kolaboran- kaklus tautos priešinimasis knygoje beveik nefigū- tams labiausiai rūpėjo du dalykai – teroras ir propagan- ruoja net kaip fonas, kontekstas. Šitaip išsisukama da.70 Rusų disidentas Valentinas Turčinas propagandą nuo pareigos aptarti Paleckio požiūrį į represijas, jo vadino žmonių pavergimo, ideologinės priespaudos ir vaidmenį slopinant partizaninį pasipriešinimą. Jis daly- proto išoperavimo priemone.71 Paleckis nenuilstamai vaudavo LKP(b) CK biuro posėdžiuose, pasitarimuose suko propagandos velenus, stengdamasis pagausinti su represinių struktūrų vadovybe, kur buvo aptariami kolaborantų gretas. kovos su partizanais metodai, sprendimai dėl jų rėmėjų represavimo. Paleckis nebuvo tylenis, teikė pasiūlymus: Kuklus nomenklatūros elgesys „Mūsų agitatoriai turi garsiai ir tvirtai nepajudinamais argumentais įtikinti darbo žmones, kad vežimai, kaip ir Paleckis tesėjo pažadą būti „partijos sarginiu šu- kiti sovietinių baudžiamųjų organų veiksmai, tai prie- nimi“. Buvo dėl ko ir stengtis. Dabar skleidžiama le- monės apginti lietuvių tautą nuo jos priešų.“65 genda apie sovietinės nomenklatūros kuklumą, vos ne Lipskis nesidrovi be jokių įrodymų teigti, neva Pa- asketiškumą. „Asketas“ Paleckis 1961 m. persikėlė į leckis priešinosi trėmimams, rašo, kad masiniai in- dviejų aukštų gyvenamąjį namą, kuriame buvo du bu- teligentų areštai 1945 m. buvo įvykdyti, kai Paleckio, tai po penkis kambarius72 – iš ten išsikėlus Sniečkui, Sniečkaus ir Gedvilo nebuvo Lietuvoje (p. 87). „[…] namą suremontavo Ministrų Taryba. Palangoje, netoli respublikos vadovai mėgina priekaištauti Tkačenkai. jūros, uždaroje Gedimino gatvėje „partijos sarginiam Tačiau jis sunkiai įveikiamas“ (p. 187). „J. Paleckis šuniui“ priklausė dviaukštė vila, joje buvo keturi butai. pripažino [kam? – V. T.], jog prasidėjus trėmimams, jis Su adjutantu buvo vežiojamas „Volga“. Kai važiuodavo penketą ar šešetą kartų tarpininkavo dėl tremties sulai- į Palangą ir atgal, iš paskos sekdavo kita „Volga“ su ap- kymo“ (p. 204). Kam tarpininkavo? Ką reiškia „tremties sauga. Pliaže saugodavo adjutantas ir apsauga. Žentas sulaikymas“? Juk Paleckis be išlygų pateisino trėmimus, Laimonas Noreika prisiminimuose rašo: kai su žmona net „pagrindė“ jų tikslingumą. Labai rūpinosi represinių gyveno Kaune, apie tai, kad atvyksta Paleckis, sužino- struktūrų autoriteto stiprinimu. Stribai (istrebiteli) turė- davo pamatęs prie namo pastatytus du ginkluotus ka- tų būti dėkingi Paleckiui, kuris liaudies naikintojus per- reivius. Taip jis saugotas apie 1954–1961 m. Partizanų krikštijo liaudies gynėjais. Mėgo žudynes pateisinančią jau nebebuvo. Ko reikėjo baimintis tam, kuris pelnęs retoriką: „Mišką kerta – skiedros lekia. Pirštinėtas nepa- „žmonių simpatiją“? Nekeista, kad pokariu šį „liaudies kovosi.“66 Pasak Starkausko, Paleckis vienas iš pirmųjų numylėtinį“ kelionėse po kaimus lydėdavo kariuome- pasisakė, kad kompartijos apskričių komitetai drauge su nė, o vykstantį į Leipalingį saugojo tankas.73 čekistais sudarinėtų partizanų naikinimo planus.67 Parti- Ideologiškai angažuota Lipskio knyga ne kažin kiek zaninį karą norėjo paversti pilietiniu: „[…] lietuvių liau- nutolusi nuo sovietmečio odės „Taurios širdies žmogus“. dis turi savo rankomis susidoroti su liaudies priešais.“68 Mitologiškai šviesus Paleckio paveikslas apšviečia gru- Ar ne todėl lietuviškąją atsargos diviziją iš Jercevo siūlė pinį nomenklatūrininkų, pasiaukojamai dirbusių Lietu- perkelti į Lietuvą? Pasak jo, į tą diviziją greitai, beveik ne- vai, paveikslą. Išplaunama riba tarp gėrio ir blogio, tarp raginami susirinko apie 18 tūkst. vyrų: „Su džiaugsmu ir patriotizmo ir kolaboravimo. Nesaikingai nupudruotas dainomis eina Lietuvos vyrai į Raudonosios armijos lietu- Paleckis tempiamas į politinę areną, reiškiamas begalinis viškąsias dalis.“69 Tačiau neužsimena, kad tą „entuziaz- didžiavimasis juo, o tą subruzdimą filmuoja ir transliuo- mą“ sukėlė į kiekvieną bėglį šaudę čekistai, kurie nužudė ja Maskva, kuriai, ak, kaip niežti nagus pakartoti 70–80 kelis tūkstančius besislapstančių jaunuolių. Sovietai „en- metų senumo scenarijų! Į Sosnovskio barščius panašus

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 79 augalas jau sėjamas. Nuo Lietuvos žmonių sąmoningu- 37 Darbo Lietuva, 1940-08-15. mo priklausys, ar jis prigis. 38 Vilniaus istorijos metraštis, p. 147. 39 A. Anušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais, Vil- nius, Mintis, 1996, p. 195, 356. 1 J. Paleckis, Žingsniai smėly, Vilnius, 1983, p. 19. 40 Rašytojas pokario metais, Vilnius, Vaga, 1991, p. 34. 2 V. Krėvė, Bolševikų invazija ir Liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis, 1992, p. 38. 41 E. Mieželaitis, Nereikalingas žmogus, Vilnius, LRS leidykla, 2003, p. 102. 3 K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, Vilspa, 1996, p. 377. 42 J. Paleckis, Už geresnį gyvenimą, p. 81. 4 M. Meškauskienė, Tolimi artimi metai, Vilnius, 1979, p. 24. 43 A. Anušauskas, Min. veik., p. 354. 5 Lietuvos žinios, 2011-05-24. 44 J. Starkauskas, Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavi- 6 P. Orintaitė, Ką laumės lėmė, Vilnius, Vaga, 2001, p. 292. mas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m., Vilnius, Lietuvos 7 J. Paleckis, Dviejuose pasauliuose, 1983, p. 234. gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 192. 8 Taurios širdies žmogus, Vilnius, 1987, p. 60. 45 Darbai ir dienos, 1998, t. 7, p. 155. 9 Darbai ir dienos, 1998, t. 7, p. 155; Kultūros barai, 2002, Nr. 1, p. 80. 46 J. Paleckis, Už geresnį gyvenimą, p. 72, 74. 10 Lietuvos žinios, 2010-01-22. 47 J. Starkauskas, Min. veik. 11 K. Škirpa, Min. veik., p. 378. 48 J. Sakas-Sakevičius, Kunigas Juozas Vailokaitis. Chicago, 1985, p. 176. 12 J. Būtėnas, Lietuvos žurnalistai, Vilnius, 1991, p. 74. 49 Domas Cesevičius, Vilnius, Margi raštai, 1998, p. 328. 13 J. Paleckis. Dviejuose pasauliuose, p. 237. 50 Rašytojas pokario metais, p. 425. 14 Kultūros barai, 2004, Nr. 7, p. 76. 51 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Vilnius, Vaga, 1995, p. 325. 15 J. Paleckis, Dviejuose pasauliuose, p. 338. 52 J. Sajauskas, Suvalkijos geografija, Vilnius, LRS leidykla, 2001, p. 365. 16 Lietuvos naikinimas ir tautos kova, Vilnius, Vaga, 1999, p. 25. 53 Lietuvos gyventojų trėmimai, Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 1995, p. 86–87. 17 Genocidas ir rezistencija, 2006, nr. 1, p. 67. 54 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Vilnius, 1995, p. 326. 18 L. Truska, V. Kancevičius, Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vil- 55 J. Starkauskas, Min. veik., p. 142. nius, 1990, Mintis, p. 166. 56 Sniečkaus fenomenas, Vilnius, Gairės, 2003, p. 32. 19 Vilniaus istorijos metraštis, 2007, t. 1, p. 143–144. 57 A. Barkauskas, Min. veik., p. 376. 20 Kultūros barai, 2002, nr. 1, p. 80. 58 Rašytojas pokario metais, p. 446. 21 J. Paleckis, Dviejuose pasauliuose, p. 237. 59 Sniečkaus fenomenas, p. 400. 22 Ten pat, p. 292. 60 Taurios širdies žmogus, p. 68, 70. 23 I. Šeinius, Raudonasis tvanas, Vilnius, Vaga, 1990, p. 118. 61 A. Barkauskas, Min. veik., p. 376. 24 A. Merkelis, Antanas Smetona, New York, 1964, p. 557. 62 J. Januitis, Užvakar ir šiandien, Vilnius, 1998, p. 111–112. 25 K. Škirpa, Min. veik., p. 388. 63 V. Tininis, Sniečkus. 33 metai valdžioje, Vilnius, 1995, p. 41. 26 A. Barkauskas, Laikmečio įkaitai, Vilnius, Gairės, 2009, p. 376. 64 Sigita – Justo duktė, Laimono žmona, p. 139. 27 Sigita – Justo duktė, Laimono žmona, Vilnius, Baltrus, 2006, p. 26. 65 E. Grunskis, Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metais. Vil- 28 I. Šeinius, Min. veik., p. 150. nius, Lietuvos istorijos institutas, Pasaulio lietuvių bendruomenė, 1996, p. 56. 29 Lietuvos žinios, 2010-01-22. 66 J. Starkauskas, Min. veik., p. 83. 30 A. Liekis, Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941-06-22–08-05), Vilnius, 2000, p. 22. 67 Ten pat, p. 325. 31 J. Paleckis, Už geresnį gyvenimą, Vilnius, 1987, p. 81. 68 Ten pat, p. 68. 32 J. Paleckis, Pergalės saliutas, Vilnius, 1987, p. 81. 69 J. Paleckis, Pergalės saliutas, p. 187. 33 Ten pat, p. 32. 70 S. Starkauskas, Min. veik., p. 372. 34 V. Tininis, Komunistinio režimo įtvirtinimas Lietuvoje ir jo nusikaltimai, Vil- 71 A. Walicki, Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę, Vilnius, Mintis, 2005, p. 564. nius, 2009, Margi raštai, p. 30. 72 L. Noreika, Čiurlionio 16, Vilnius, Scena, 2003, p. 29. 35 Laisvės kovų archyvas, 1999, t. 26, p. 131. 73 Lietuvos naikinimas ir tautos kova, p. 241. 36 A. Liekis, Signatarai. Vasario 16, Vilnius, Džiugas, 1996, p. 203–204.

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Retrospektyva

Ernestas VASILIAUSKAS

Vertingas 1702 m. šaltinis apie Šiaurės Lietuvos tiltus ir kraštovaizdį

u Lietuvos kraštovaizdžiu, krašto kelių infrastruktūra džios piešinių rinkinys ir kt. Susisiekimo kelių tema ten Ssusiję istoriniai ir ikonografiniai XVII–XVIII a. šal- sulaukia ir atidesnio tyrinėtojų žvilgsnio.4 tiniai kol kas mažai nagrinėti. Romas Batūra, tyrinėda- Mes stokojame išsamesnių tyrimų ir apie kraštovaizdžio mas 1236 m. vykusio Saulės mūšio lokalizaciją, trumpai kaitą anuo metu, ir apie Lietuvos upes. Tyrinėtojai nuro- aptarė ir senojo kelio Šiauliai–Joniškis vietą.1 Šiuo atžvil- do, kad XVII a. pabaiga–XVIII a. vidurys buvo sausringas, giu kiek geresnė padėtis yra kaimyninėje Latvijoje – ten miškai tuo metu sudarė 37 proc., laukai – 51 proc., vidaus esama daugiau ikonografijos šaltinių publikacijų, tarp jų vandenys (ežerai, pelkės) – 12 proc. viso dabartinės Lie- minėtinas Augustino Meijerbergo (1622–1688 m.) pieši- tuvos teritorijos ploto.5 Alfonsas Basalykas monografijoje nių albumas, jame pavaizduota nemažai tiltų ir perkėlų (1965) aprašė Meškuičių–Pakruojo mikroregiono fizinės per upes, esama duomenų ir apie Klaipėdą su Šventąja,2 geografijos ypatybes. Pasak tyrinėtojo, ten vyrauja stam- XVII–XVIII a. brėžiniai iš Švedijos archyvų,3 Johano biai banguotos priesmėlingos lygumos kraštovaizdis su Kristupo Brocės XVIII a. antrosios pusės–XIX a. pra- lėkštais, neretai riedulingų bangų gūbriukais, plačiomis

Tiltas per Mūšą ir jos apylinkės. 1702. Piešinys. Švedijos Karališkoji biblioteka. D 768

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 81 įlomėlėmis, negiliais salpiniais slėniukais, ilgais siaurais neplati, pakrantės ir slėnis neužpelkėję, skirtingai negu sak- kalvagūbriais. Nemažus mikroregiono plotus užima ir sų 1699–1700 m. parengtoje kartografinėje medžiagoje. plokščia nenuotakioji (čia ir toliau išskirta mano, – E. V.) priemolinga lyguma, kurios dirvožemis labiau pašlapęs, mažiau tinkamas žemdirbystei. Į ją panaši ir plokščia nenuotakioji smulkaus smėlio sluoksniu padengta moreninė lyguma mikroregiono šiaurėje, ties kalvagūbriu ją kerta Mūša. Šiame kraštovaizdyje išlikę daug miškų.6 2011 m. dirbdamas Švedijos archyvuose aptikau ke- letą naujų ikonografinių šaltinių iš tam tikrų Lietuvos vietovių.* Viename 1702 m. piešinyje pavaizduotas tiltas per Mūšos upę su jį kertančiu senuoju Joniškio–Šiaulių keliu tarp Jauniūnų ir Lydekių kaimų. Piešinys saugomas Švedijos Karališkojjoe bibliotekoje, švedų fortifikacijos specialisto, paskirtojo Kuršo gubernatoriaus, generolo majoro grafo Karolio Magnu- 1702 m. piešinio fragmentas so Stuarto dienoraštyje (spėjama, kad jis yra ir brėžinio autorius).7 Brėžinys 23,9x12,8 cm dydžio, atliktas tušu, Tilto kaip ir senojo kelio Joniškis–Šiauliai vietą ga- popierius pageltęs, su vandens ženklais „KWG“. Kaip ir lima lokalizuoti pasitelkus XVII a. pabaigos saksų ir kituose to paties autoriaus piešiniuose, vaizdas ne pa- XIX a. antrosios pusės Rusijos kartografinę medžiagą. noraminis, bet iš „paukščio skrydžio“ perspektyvos. 1699–1700 m. saksų sudarytame žemėlapyje pavaizduo- Jame pavaizduota, kaip Švedijos kariuomenė, vadovau- ta kelio nuo Lieporų (Šiaulių kryptis) iki Kirnaičių (Jo- jama pulkininko Carlo Gustafo Kruse’s persekioja besi- niškio kryptis) atkarpa. Į šiaurę nuo Meškuičių pažymė- traukiančią LDK kariuomenę, vadovaujamą Kazimiero tas mus dominantis kelio ruožas tarp Lydekių (Ledek) ir Zarankos. Judėjimo kryptis – iš Joniškio Šiaulių link. Jauniūnų (Jaukum), šlapios pievos (Nasse Wiesen) Mūšos Šio brėžinio atsiradimas susijęs su konkrečiais Šiaurės upės slėnyje, tolėliau, Jauniūnų (Gesträuch) link, krūmy- karo veiksmais LDK ir Kuršo kunigaikštystės pasienyje. nai.9 Pažymėtų tiltų šiame žemėlapyje išskirti nepavyko. Yra žinoma, kad 1702 m. gegužės 25 d. (pagal naująjį ka- Vėlesniame, 1860 m., Kauno gubernijos žemėlapyje lendorių birželio 4 d.) Stuartas iš Liepojos pasiuntė pulki- pavaizduotas naujasis Berlyno–Tilžės–Rygos–Sankt Pe- ninko Kruse’s vadovaujamą kavalerijos pulką, kuris užėmė terburgo plentas ir senasis kelias su tiltu (išskirtas atski- Šiaulius, Joniškį, Žagarę. Švedams sėkmingai priešinosi ru sutartiniu ženklu) į rytus, tarp Lydekių (Лидаке) ir Grigaliaus Oginskio kariuomenės vadas vėliavininkas Za- Jauniūnų (Явнюны) kaimų. Į vakarus nuo plento pažy- ranka. Stuartas, sužinojęs, kad Zaranka ruošiasi pulti šve- mėtas miškų masyvas. dus, įsitvirtinusius Joniškyje, į pagalbą Kruse’i išsiuntė iš Senojo kelio likučiai (maišytas smėlingas nuo 20–30 iki Jelgavos 2 pėstininkų batalionus, vadovaujamus pulkinin- 50 cm storio sluoksnis) buvo aptikti per archeologinius ko Adomo Liudviko Levenhaupto. Lietuviai puolė kelyje žvalgomuosius tyrinėjimus 1997 m. (vad. B. Salatkienė).10 tarp Joniškio ir Šiaulių, tačiau švedai buvo gerai pasirengę Svarbių duomenų apie buvusius kelius turėtų suteikti ir, atmušę puolimą, privertė priešininkus trauktis.8 numizmatikos duomenys – monetų ir jų lobių radiniai. Piešinyje vaizduojamo tilto konstrukcija yra nesudėtin- Tačiau šalia senojo kelio, ruože nuo Joniškio iki nagrinė- ga – viršutinė dalis išlenkta, sukonstruota iš netašytų apvalių jamo tilto per Mūšą, duomenų apie monetų lobius nėra. rąstų, ją laiko 4 eilės stulpų, viršuje šonuose yra karkasiniai Švedų autoriaus piešinyje tolumoje, dešiniajame Mūšos turėklai. Upė – atsižvelgiant į metų laiką (vasaros pradžia) krante, pavaizduotas nedidelis, kol kas neidentifikuotas

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Mūšos vaga, deja, buvo ištiesinta ir pagilinta vykdant melioracijos darbus XX a. antrojoje pusėje, to- dėl tiksliau lokalizuoti tilto vietą nėra galimybių. Neabejotina, kad naujas istorinis šaltinis labai pravers nagrinėjant kitų Šiaurės Vidurio Lietuvos til- tų (pavyzdžiui, minima, kad Joniškyje 1650 m. buvo 2 tiltai per Prudencijos upelį12) konstrukcijų formas, nes šio regiono upės yra panašios.

* Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutartis Nr. LIT-4/1).

1 R. Batūra, Šiaulių žemė karo su Ordinu metu: 1236 m. mūšio prie Šiaulių problemos, Lietuvos istorijos metraštis. 1985 metai. Vilnius, 1986, p. 13. 2 Альбом Мейерберга: виды и бытовые картины России XVII века: рисунки Дрезденского альбома, воспроизведенные с подлинника в натуральную величину: с приложением карты пути Цесарского 1860 m. Kauno gubernijos žemėlapio fragmentas su pažymėta tilto Посольства 1661–62 гг., С.-Петербург: Суворин, 1903. per Mūšą vieta 3 A. Caune, I. Ose, Latvijas 12. gadsimta beigu – 17. gadsimta vācu piļu leksi- kons = Latvijas viduslaiku pilis, Rīga, 2004, t. IV, p. 44, 101, 113, 132, 265, 354, kaimas (arba vienkiemis) – matome 2 pastatus su dvišlai- 468, 476. čiais stogais. Sodybos įsiterpusios į didelį lapuočių mišką – 4 A. Pāvulāns, Satiksmes ceļi Latvijā, Rīga: Zinātne, 1971. dabartiniai Mėsmedis ir Voverkis (?). Autorius skirtingai 5 A. Bukantis, Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI–XX amžiuose, žymi lapuočius ir spygliuočius, palyginimui – karinis su- Vilnius: Geografijos institutas, 1996, p. 38. sidūrimas 1702 m. ties Pasvaliu. (Dienoraštyje be pavaiz- 6 A. Basalykas, Lietuvos TSR fizinė geografija, Vilnius:Mintis , 1965, t. II, p. 202– duoto kariuomenės judėjimo per Mūšos upę yra ir dau- 203, pav. 111. giau 1702–1703 m. piešinių, su trofėjais iš viso – 8, iš kitų 7 Kart Förteckning af athskillige Märckwärdige Händelser som till Hans Kongl. Lietuvos vietovių: mūšiai Joniškio mieste, prie Tirkšlių May: Konung Carl den Tölfftes Histories... Första Dehlen för Ähr 1702. Švedijos dvaro ir bažnyčios, laukuose ties Pasvaliu, Rumšiškėmis, karališkoji biblioteka, Rankraščių skyrius, b. Nr. D768, l. 18. Saločiais.) Kad šios vietovės buvo miškingos, patvirtina 8 M. Jakovleva, Joniškis ir Kuršo kunigaikštystės pasienis Šiaurės karo pra- Zigmanto III Vazos 1623 m. privilegija, pagal kurią Joniš- džioje (1700–1705 m.), Žemygala, 2006, nr. 2(2)–2007, nr. 1(3), p. 30; Idem, kio bažnyčios ir prieglaudos remontui skiriamas miško Karadarbība Kurzemes hercogīste un Lietuvas pierobežā Lielā Ziemeļu kara valakas atokiame nuo miesto Užmūšės užusienyje, Rūdiš- sākumā (1700. februāris – 1703. g. maijs). Latvijas vēstures institūra žurnāls, kių apylinkėse.11 Teritorijos į pietus nuo Mūšos ir dabar 2007, nr. 2, lpp. 52. yra vienos miškingiausių Joniškio rajone. 9 Šiaulių katedra, sud. T. Butautis, V. Ulinskytė-Balzienė, Šiauliai: Šiaulių „Auš- Visi 3 minėti šaltiniai – 1702 m. piešinys, 1699–1700 m. ros“ muziejus, 2009, p. 130; R. Batūra, Šiaulių žemė ..., p. 13. ir 1860 m. žemėlapiai – atitinka Basalyko apibūdintas 10 B. Salatkienė, Žvalgomieji tyrinėjimai spėjamoje Saulės mūšio vietoje, Arche- nagrinėjamo mikroregiono fizinės geografijos ypatybes. ologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 469. 1699–1700 m. žemėlapyje Mūšos slėnis pavaizduotas 11 Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai: Joniškis. Jurbarkas. užpelkėjęs, bet 1702 m. piešinyje to nematyti. Užtat nu- Sud. R. Firkovičius, E. Meilus, A. Tyla. Vilnius: Mokslas, 1991, t. I, nr. 6, p. 151. pieštas miškingas apylinkės kraštovaizdis kaip ir 1860 m. 12 Ibid, nr. 43, p. 186–187. žemėlapyje, o 1699–1700 m. žemėlapis miškų nerodo.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 83 Apie knygas

Astrida Petraitytė

Taip XVII amžiuje mūsų gentainių gyventa…

Teodoras Lepneris. „Prūsų lietuvis“. Parengė Vilija Gerulaitienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011. – 258 p.

magu, kad mokslo įstaigų subrandinti vaisiai, dvikalbis leidinys, reikėtų jau viršelyje, nes kuklus Sypač tie, kurie plečia istorinį akiratį, lopo litua- „parengėjos“ titulas dar nenurodo, nei ko iš knygos nistinio žemėlapio skyles, pateikiami ir visuomenei. galima tikėtis, nei didžiulio Vilijos Gerulaitienės įdė- Būtent tokią – ir naudingą, ir intriguojančią knygą to triūso. Tiesa, jį bent iš dalies atskleidžia rengėjos neseniai išleido Lietuvos istorijos institutas. „Būdvie- Pratarmė ir įvadinis straipsnis „Teodoras Lepneris ir čių parapijos kunigo Teodoro Lepnerio kūrinys Prūsų jo veikalas Prūsų Lietuvis“. Prisipažinimas, kad pa- lietuvis supažindina mus su XVII a. Mažosios Lietu- naudoti Vytauto Jurgučio knygos fragmentų verti- vos lietuvių gyvenimo būdu, kalba, apranga, mitybos mai, rodo deramą pagarbą pirmtakams. įpročiais, tikėjimu, muzika ir krikštynų, vestuvių bei Visada prasminga veikalui, prikeltam iš amžių glū- laidojimo papročiais. Šis tekstas laikomas antru reikš- dumos, suteikti istorinį kontekstą, kad skaitytume jį mingiausiu po Mato Pretorijaus Prūsijos įdomybės, ne (vien) kaip egzotišką kūrėjo asmenybės išraišką, arba Prūsijos regykla etnografiniu veikalu apie lie- bet ir kaip laikmečio dvasios liudijimą. Juo labiau kad tuvininkus. Penkiolikos skyrių knygą Lepneris parašė daugelio iš mūsų žinios apie Prūsų, arba Mažąją Lie- 1690-aisiais – vos metams likus iki mirties. Moksli- tuvą (vertėja taiko šį terminą, nors istoriškai tiksles- ninkų bendruomenėje iki šiol buvo paplitę tekstai iš nis, regis, būtų tas, kurį vartojo Lepneris), apsiriboja 1744 m. Dancige išspausdintos knygos su dedikacija patriotine nuostata – tai prigimtinės baltų žemės. O kurfiurstienei Sofijai Šarlotei ir nespalvota litografija. ir geriau susipažinusiems su Prūsų Lietuvos istorine Antrasis šio veikalo leidimas išėjo 1848 m. Tilžėje. specifika visada pravartu pažvelgti kito žvilgsniu, ap- Ši publikacija parengta pagal Valstybinėje Prūsijos mąstyti kitaip sudėliotus akcentus. Štai, pavyzdžiui, kultūros paveldo bibliotekoje rastą kurfiurstui Frydri- pirmasis straipsnio sakinys: „XVII a. Prūsijos kuni- chui III dedikuotą rankraštį su plunksna piešta spal- gaikštystė išgyveno reikšmingus pokyčius: susikūrusi vota iliustracija.“ 1525 m. kaip Lenkijos karalystės vasalė [išryškin- Pacitavau visą „reklaminį“ tekstą, nes jame netuš- ta mano – A. P.] ji tapo suverenia valstybe“ (p. 9). čiažodžiaujant suteikiamas būtinasis kontekstas. Ne- Primintas priklausomybės faktas, tarsi ir žinomas, bent dar trūktų sakinio, kad publikuojamas vokiečių bet retai pabrėžiamas, todėl sąmonėn neįaugęs. Tai kalba parašytas – gausiai pateikiantis ne tik lituanis- nuteikė tikėtis ir daugiau įdomių istorinių atverčių, tinės medžiagos, bet ir pačių lituanizmų – origina- tačiau kai kurie akcentai sutrikdė. Štai rašoma apie las ir jo vertimas į lietuvių kalbą. Nuorodos, kad tai kurfiursto Georgo Vilhelmo sudarytos komisijos

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 1639 m. atliktą Įsruties valsčiaus generalinę vizita- kių rodyklę“, taigi vokiško teksto neįveiksiantiems ciją, „kuri turėjo įtakos lietuvių raštijos plėtrai“ (gal etnografijos tyrinėtojams „razinos“ jau išrankiotos! būtų derėję ir konkrečiau nurodyti – kokią situaciją Įdėtas autoriaus piešinys, spalvotas ir nespalvotas, vizitatoriai rado, kokias išvadas padarė, kokie juri- dedikacijos kurfiurstui Frydrichui III ir kurfiurstie- diniai aktai po to sekė). Nieko nuostabaus, kad turė- nei Sofijai Šarlotei, specialiai šiam leidiniui parink- jo įtakos, bet teigti, esą „[t]ai sudarė prielaidas leista nemažai iliustracijų – tai dedikacijomis pagerbtų ti knygas lietuvių kalba. Pradėtos rašyti gramatikos, valdovų portretai, rankraščių ir publikacijų pirmųjų žodynai“ (p. 9) kažin ar teisinga. Išeitų, Mažvydo puslapių faksimilės ir pan. „Katekizmas“ – tai tik atsitiktinumas, Karaliaučiaus Kiek nustebau neradusi nuoseklaus visos knygos universitetas su jo steigėjo stipendijomis lietuviams turinio. Lietuviškas ir vokiškas turiniai pateikiami neskatino lituanistinių studijų ir knygų rašymo!.. atskirai (greta dviejų „rankraštinių“ turinių); pirma- Atsivertusi Guido Michelini’s veikalo „Mažosios jame puslapių seka tokia: 7, 9, 19 ir iškart – 141 (to- Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo liau nuosekliai iki pabaigos), antrajame: 8, 9, 19, 35, iki XIX a. pabaigos“ (Klaipėda, 2009) turinį, išsira- […] 134, 231 ir t. t. Vokiškajame turinyje nurodo- šiau giesmynus, išėjusius iki tos, taip sureikšmintos mi įvadiniai Vilijos Gerulaitienės, Irmos Šidiškienės vizitacijos: Martyno Mažvydo Giesmes Chriksczonis- straipsniai, nors jie išspausdinti lietuvių kalba (vers- kas (1566–1570); Jono Bretkūno Giesmes Duchaunas tinis rengėjos įvadas nukeltas į pabaigą kaip „San- (1589); Lozoriaus Zengštoko Giesmes Chriksczio- trauka vokiečių kalba“). nischkos ir Duchaunischkos (1612)… Bretkūno Posti- Bet visa tai smulkūs priekaištai dėl itin vertingos lė Karaliaučiuje išleista irgi XVI a. baigiantis (1591), medžiagos „apipavidalinimo“. o rankraštyje taip ir likusį Biblijos vertimą jis užbai- Gerulaitienė puikiai pasidarbavo kaip vertėja: gal gė 1590 m. Nors Danielius Kleinas, pasak „Mažosios smulkių netikslumų specialistai rastų, bet lietuviško- Lietuvos enciklopedijos“ 2-ojo tomo autorių Domo ji knygos dalis plaukia ir sklandžiai, ir nenutoldama Kauno ir Algirdo Žemaitaičio, išties „[r]emdamasis nuo originalo. Prūsijos valdžios liet. bažnyčių 1638 m. [metų netiks- Įvadinė teorinė dalis baigiama Irmos Šidiškienės lumas, manytume, nėra esminis – A. P.] patikrinimo straipsniu „Teodoro Lepnerio etnografija“. Auto- aktu Recessus Generalis, rengė liet. kalbos gramatiką, rė akcentuoja, kad Lepneris – vokiečių liuteronų žodyną, giesmyną, maldaknygę“ (p. 229), tačiau gali- dvasininkas (o juk artimiau su jo biografija nesu- ma spėti, kad šis dokumentas buvo labiau pretekstas sipažinusieji galėtų įtarti, kad į jo tautinį tapatumą, nei vienareikšmė lituanistinių veikalų radimosi prie- panašiai kaip Liudviko Rėzos atveju, įsipynusi ir žastis. Suabsoliutintas pavienis istorinis faktas kiek lietuviška gija), bet neaišku, kodėl tada Theodoras užgožia bendrą humanitarinę (ir konfesinę) krašto virsta Teodoru? atmosferą. Šidiškienė išsamiai pristato Lepnerio veikale apta- Reikia pripažinti, kad rengėja kruopščiai pasi- riamas prūsų lietuvių etnografijos temas, nuostatas, darbavo: štai išnašose po originalo tekstu rankraš- vertinimus ir pan. Tiesą sakant, man, eilinei skaity- tis lyginamas su dviem jau publikuotais leidiniais, tojai, pirmiausia būtų smalsu „iš pirmų lūpų“ išgirs- fiksuojami visi smulkūs skirtumai, o verstinio teks- ti, ką vokiečių kunigas pamatė Prūsų Lietuvoje, kas jį to gausios išnašos labai praplečia akiratį (pristato- nustebino, ar smarkiai skyrėsi šio krašto gyvensena, mi Lepnerio paminėti istoriniai veikėjai, autoriai papročiai, – tada savo susidarytą įspūdį galėčiau paly- ir pan.). Greta moksliniams veikalams tradicinių ginti su Lepnerio vertinimų vertinimais… Galbūt to- asmenvardžių ir vietovardžių rodyklių, šios knygos kia „reziumė“ prieš autoriaus veikalą – neišvengiama pabaigoje randame ir „Baltų kalbų žodžių ir posa- mokslinio leidinio specifika, bet skaitant jį ne siaurai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 85 mokslinės, o bendrosios lektūros kontekste, iškyla net Auksaburnį ir kt. Jis įvertina ir savo parapijonių na- pašaipi analogija – būtų tas pats, jei atsivertęs romaną gingumą, primindamas patarlę: „Lietuvis išjoja į miš- pirmiausia rastum išsamią jo recenziją… ką, o grįžta važiuotas“ (p. 186) – esą jie viską moka Kiek sutrikdė Šidiškienės teiginys, kad auto- pasidaryti savo rankomis ir tuo pralenkia vokiečių riaus požiūris į lietuvių būrus yra „klasinis“ – valstiečius. Juk ir skyrelis „Lietuvių rūbai“ pradeda- misionieriškas ir valdiškas. Štai Lepneris piktinasi, mas taip: Lietuvis pats sau rūbus pasidaro,/ Jis išmo- kad be saiko girtaujama per vestuves ir tai preteks- nių prancūzų neprivalo./ Drabužiais vilki visad tais tas teigti, esą „argumentai, kodėl reikia drausti gerti pačiais,/ Tik vokietis dabinas vis naujais (p. 178). Dė- alų, buvo tie, kad dėl ilgai švenčiamų švenčių (ypač mesingasis Būdviečių kunigas paliko vaizdinį liudi- vestuvių) nieko nedirbama, prarandamas budrumas ir jimą, kad lietuvininkų (ypač moterų) drabužiai buvo dėl neatsargumo kyla gaisrai ir padaroma materialinės išties dailūs (nupiešė ne tik drabužius, bet ir muzikos žalos kurfiursto turtui (reikia skirti miško padegėlių instrumentus, ir darbo įrankius, ir nekart minimus namams atstatyti). Jis žvelgė vokiečių valdininko „kaušelius“, iš kurių geriama per piršlybas, ir kt.). Ži- akimis […]“ (p. 23). Gal vertėtų prisiminti, kad ir noma, jam, vertintojui iš šalies, net ir turinčiam kuo Donelaitis keiksnojo būrus dėl tinginystės, aplaidu- geriausius ketinimus, galbūt ne visada pavyko per- mo ir neviežlybumo. Žinoma, kiekvieno valia žvelgti prasti lietuvių tradicijų gelmę ir visumą. Štai, tarkim, per savo prizmę, antai aš stebiuosi, džiaugiuosi, esu remdamasis minėtu bažnyčių vizitacijos aktu reiškia dėkinga, kad tiek daug vokiečių – mokslininkų, išties humanišką susirūpinimą, kodėl jaunamartė keliautojų ar štai kunigų – vaizdingai aprašė mūsų per vestuves išdovanoja kone visą kraitį (tai rankš- genties būtąjį gyvenimą. luostį, tai stuomenį, tai pakeles), juk svečiai turėtų Theodoro Lepnerio „Prūsų lietuvis“, manyčiau, jai dovanas nešti!.. yra didžiulis lobis ir etnografijos specialistams, ir Turint galvoje, kad piešiami XVII a. prūsų lietuvių visiems, kurie domisi „dvasine archeologija“. Lietu- buitinio ir dvasinio gyvenimo vaizdai, nekeista dėl vininkų gyvenimo būdas, papročiai čia atspindėti visokių elgsenos „kiauliškumų“ paviešinimo. Tačiau sodriai, pasitelkiant konkretybes. Penkiolikoje kny- autorius nepamiršta paminėti, kad mūsų gentainiai gos skyrelių apžvelgiamas kuris nors vienas aspek- ne tik nagingas rankas, bet ir šmaikščius liežuvius tas. Visi yra su eiliuotais epigrafais, reziumuojančiais turėjo. Tiesa, netašytų parapijonių humorą mokslin- autoriaus požiūrį į aptariamą dalyką. Tikra tiesa gasis kunigas ne visada perpranta, antai jų ištarmę (pritariu Šidiškienei), dažnas vertinimas pašaipus „Vokiečiai bus netrukus tokie pat protingi kaip ir mes“ ir smerkiantis, antai: Per klastą ir išsigimimą, krei- (p. 174) jis laiko pagyrūniškumu, bet pripažįsta: bū- vą priesaiką ir apgavystę/ Per žalą daromą, vagystę ir rai kandūs, pašaipūs, tą rodo vaizdingi jų posakiai, gudrią melagystę/ Piktybiškai lietuvis nugali teisybę pravardės, dažnai prikabinamos ir kunigams („nie- (skyrius „Lietuvių kūno ir dvasios būdas“, p. 171). kakalbys“). Tokį požiūrį galima vadinti „vokiškai luominiu“, o Ilgiausiame iš visų skyrelių – „Apie lietuvių kal- galima įžvelgti skausmingą dvasininko susirūpinimą, bą“ – Lepneris pateikia daug lituanistinės medžiagos kaip atvesti savo aveles į doros kelią. Juk pagyrimų (lietuviškų posakių, žodžių gausu visame vokiškame Lepneris irgi negaili. Tarkime, autorius pagarbiai ste- tekste), stebisi terminijos, tarkim, giminystei įvardy- bisi, kad taip gerai sutaria kelios lietuvių kartos (tėvai ti, turtingumu. Prisimindamas išnykusius prūsus, abi gyvena su šeimą sukūrusiais vaikais), ir pripažįsta – giminingas kalbas lygina pagal maldą „Tėve mūsų“. vokiečiai taip negalėtų. O štai žemdirbystę – pagrin- Lepneris pažymi, kad kai kurias išvadas apie lietuvių dinį lietuvininkų užsiėmimą – išaukština pasitelkda- kalbą padarė remdamasis asmenine patirtimi, kitų mas net Saliamoną, Ciceroną, Chrizostomą – Šv. Joną autorių knygose to neaptikęs. Pavyzdžiui, rašo: „Esu

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 pastebėjęs, kad ši kalba yra paranki jausmams nusakyti Domininkas BURBA ir tuo pralenkia kai kurias kitas kalbas“ (p. 203). Tie, kuriems rūpi ne tik baltiškosios lietuvininkų šaknys, bet ir šio fenomeno – Prūsų Lietuvos – dau- MENININKO giasluoksnė istorija, manau, ypač susidomėję skaitys skyrelį „Apie evangelikų liuteronų mokymo įvedimą ŽVILGSNIS mūsų Prūsijoje ir Lietuvoje“. Čia pagarbiai minimi ne tik Prūsijos kunigaikščiai, bet ir lietuvių rašti- Į LIUBAVO jai nusipelnę Martynas Mažvydas, Stanislovas Ra- polionis, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas ir kt. DVARO Autorius žvelgia per liuteroniško tikėjimo prizmę, bet kunigui rūpi ir jam patikėtų avelių gimtosios ISTORIJĄ kalbos lobiai. Ar jis buvo išmokęs sakyti pamokslus lietuviškai, nėra žinoma, bet kuklų liudijimą, kad Liubavas / Gintaras Karosas. Vilnius [i. e. Joneikiš- šios kalbos mokėsi, yra palikęs, be to, pabrėžė, kad kės (Vilniaus r.) : Europos parkas], 2010. Tekstas lie- kunigui su parapijiečiais bendraujant per „tolkus“, tuvių; santr. anglų k. 270 p.: iliustr., faks., portr. vertėjus, nutinka visokiausių kuriozų: antai žodžiai „partai, medai ir elamiečiai“ virsta veikėju iš žinomo kaimo – „Bartelis iš Krimyčių“). Tad lietuviškos (greta vokiškos) parapijos kunigas „deda didelę viltį į Jo švie- sybę kurfiurstą kaip į maloningiausią valdovą […] jog maloningiausiai ir geraširdiškiausiai bus pasirūpinta iš- spausdinti joms, kad ir ne visą Šventąjį Raštą, tai bent argu ar kas nors nepritartų teiginiui, kad Lietuvoje labai reikalingą Naująjį Testamentą. Be to, mūsų kalbai Vdvaras ilgą laiką buvo vienas svarbiausių objektų. trūksta pilno žodyno (Dictionarium)...“ (p. 220). Taigi, Miestelio, net kaimo istorijos, bent iki XX a. vidurio, nesu- Lepneris kalba ir kaip Prūsijos kunigaikštystės pavaldi- prasime neišnagrinėję šalia buvusio dvaro praeities. Tokie nys, ir kaip liuteronų kunigas, susirūpinęs Dievo žodžio tyrinėjimai pastaruoju metu darosi vis populiaresni, stu- skleidimu parapijonių gimtąja kalba – ar lauktume iš jo dijuojama dvarų raida, architektūra, kultūra, aptariamos ko nors kito? savininkų asmenybės, socialiniai santykiai. Pasirodo ne *** tik straipsnių, bet ir monografijų, sukurtas ne vienas in- Puiku, kad jau turime galimybę „iš pirmų lūpų“ iš- terneto portalas, skirtas dvarams. girsti liudijimą apie XVII a. lietuvininkų gyvenseną, Gintaro Karoso knygos pavadinimas „Liubavas“ šiek papročius, buitį ir šventes. Juo labiau kad Prūsų Lie- tiek klaidina skaitytojus, nes apie patį Liubavą joje rašoma tuvos tyrėjų pajėgos, kiek teko girdėti, yra kokybiškai mažai, koncentruojamasi į Liubavo dvaro praeitį. Šis dva- stiprios, bet kiekybiškai labai menkos… Į mažlietuviš- ras, kaip ir daugelis Vilnijos regiono istorinių objektų, dar kąją girią gan smarkiai koją įkėlusi Vilija Gerulaitie- nesulaukė konceptualių istorinių tyrimų, taigi autorius nė priklauso Lietuvos istorijos instituto LDK istorijos ėmėsi tikrai nelengvo uždavinio ir pasiekė gerų rezultatų. skyriui, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute se- Šis veikalas, skirtas vienam dvaro kompleksui, patraukia nąją mažlietuviškąją raštiją tyrinėja vos keli žmonės... ne tik originaliu stiliumi, bet ir gausia, kruopščiai surinkta O juk dar ne vienas šaltinis laukia, kol bus iškeltas iš ir argumentuotai pateikta faktine medžiaga. tolimų amžių... Štai artėja Donelaičio jubiliejus – pui- Gintaras Karosas nėra istorikas, pagal specialybę jis – ki dingstis dideliems darbams… skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 87 VšĮ Europos parkas prezidentas, meno projektų autorius. gaila, kad nuorodų į jų ataskaitas knygoje nepavyko rasti, Stebina mokslinis jo pasirengimas ir kruopštumas, nagri- nepaminėti jie ir prie tų, kuriems autorius dėkoja už pa- nėjant skirtingų istorinių epochų šaltinius. Tiesa, reng- galbą. damas knygą jis turėjo gausų būrį pagalbininkų, kurie Nors surinkta nemažai informacijos apie dvaro praeitį, išvardyti knygos gale, o menotyrininkę Birutę Rūtą Vit- tačiau dažnai apsiribojama tik tam tikrais jo istorijos pami- kauskienę galima laikyti net knygos bendraautore. nėjimais. Antai beveik 80 metų dvarą valdžiusiems Kriš- Tekstas pateiktas lietuvių ir anglų kalbomis, taigi priei- pinams-Kiršenšteinams skirta vos keletas puslapių, nors namas ir lietuviškai nemokantiems skaitytojams. Vis dėlto Vilniaus pavieto bajorų kriminalinės bylos suteikia apie pagal darbo specifiką būtų buvę naudinga pateikti san- juos gana daug informacijos. Pavyzdžiui, 1724 m. skun- trauką ir lenkų kalba. de Vilniaus pavieto pilies teismui dvarininkai rašė, kad Kruopščiai surinkta empirinė medžiaga, leidžianti su- Liubavo valdas užpuolė ginkluota Vladislovo Savanevs- sidaryti vaizdą apie Liubavo dvaro praeitį, suskirstyta į kio (Władysław Sawaniewski) pavaldinių gauja, ištrypė ir skyrius: Liubavas. Atradimai (įvadas), Liubavo dvaro is- pasisavino prie Vilniaus–Molėtų kelio augusius miežius, torija ir asmenybės, Liubavo dvaro architektūra, Liubavo padarė nuostolių maždaug už 500 auksinų, grasino Liuba- dvaro dailė, Tarpukario Liubavo dvaro gyventojai, Liuba- vo valdų administratoriui Felicijonui Klikovičiui (Felician vo dvaro malūnininkai, Liubavo dvaro malūno restauraci- Klikowicz), atėjusiam aiškintis incidento.2 Tiesa, priešinga ja, Liubavo dvaro malūno bruožai, Liubavo dvaro malūno pusė viską vertino kitaip, kaltino Krišpinus-Kiršenšteinus, įranga, Liubavo dvaro malūno procesai, trumpas skyrelis esą šie apiplėšė netoliese buvusią Kunos karčemą, pagro- apie knygos autorių ir jo šeimą, literatūros sąrašas, san- bė rugius, išvijo nuomininką Motiejų Staškevičių, o pats trumpos, asmenvardžiai ir padėka talkininkams. Knygos Klikovičius šaudė į Savanevskį iš pistoleto.3 Krišpinai-Kir- struktūrą lėmė daugiausia faktinė medžiaga, kurią pavyko šenšteinai į teismą neatvyko, Plungėnų seniūną Kazimierą surinkti, vis dėlto neaišku, kodėl skyrius apie dvaro gyven- Krišpiną-Kiršenšteiną ir Klikovičių su kitais pavaldiniais tojus tarpukariu nukeltas po architektūros ir dailės apta- teisėjas pripažino esant kaltus ir nuteisė už akių banicijos rimo, tarsi tarnai, kumečiai, kiti darbininkai su šeimomis (ištrėmimo) ir infamijos (garbės atėmimo) bausmėmis.4 nebūtų verti dėmesio, o šis laikotarpis nieko nereikštų Nemažai žinoma ir apie paskutinę šios šeimos atstovę, dvaro istorijai. Keistoka, kad skyrius apie dvaro malūno valdžiusią Liubavą, – Teresę Krišpinaitę-Kiršenšteinaitę. restauravimą įdėtas pirmiau negu pristatyti pagrindiniai Knygoje paminėta (p. 59), kad ji daug bylinėjosi dėl Liu- jo bruožai. bavo valdų. Iš tikrųjų 1752 m. Radomo pavieto pilininkas Autoriaus stilius laisvas, patrauklus, kai kurie meniniai Adomas Mikoša (Adam Mikosza) byloje su Liubavo savi- nukrypimai ne tik kad neiškrinta iš konteksto, bet netgi jį ninke teigė, kad Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendi- praturtina. Tekstą pagyvina gausios iliustracijos – doku- mu jam buvo priteista 22 000 auksinų už Liubavo valdas, mentai, brėžiniai, piešiniai, nuotraukos. bet pagal susitarimą jis nusileido iki 5000 auksinų ir turėjo Dažniausiai laikomasi nuoseklumo principo, pavyz- iš dvaro išsikraustyti iki šv. Jurginių. Radomo pavieto pili- džiui, prieš pristatant garsias gimines, valdžiusias Liubavo ninkas skundėsi, kad šio susitarimo nesilaikyta, buvęs išvy- dvarą, pateikiamas platesnis epochos istorijos kontekstas. tas dvaro administratorius, sukurstyti Liubavo valstiečiai Gaila, kai kur paliktos „plikos“ išnašos ir tai susiaurina Sauka ir Razumas smurtavo prieš Mikošos brolį Kazimie- galimybes plačiau susipažinti su naudota archyvine me- rą, neatidavė žemės ūkio produktų.5 Kai dvaras priklau- džiaga. sė Teresei Tyzenhauzaitei, panašių konfliktų irgi nebuvo Autorius nuolatos mini archeologinius tyrimus, patei- išvengta. 1753 m. per vieną konfliktą, kai Raudondvario kia ne vieną radinių nuotrauką, bet kažkodėl nenurodo, (Vilniaus pavietas) administratorius Antanas Vercinskis iš kur visa tai paimta. Liubavo dvarvietė buvo kasinėjama (Antoni Wierciński) užpuolė Smiltenės (Livonija), o ne 2008 m., ją tyrė Algis Kuzmickas ir Aušra Zalepūgienė,1 Šmeltino, kaip rašoma knygoje (p. 66), seniūnaitės Teresės

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Tyzenhauzaitės valdas, buvo mirtinai sumuštas Liubavo 247; Tas pats straipsnis Internete: http://www.atl.lt/2009/241-247.pdf. Už nuoro- valstietis Tomas Krasauskas (Tomasz Krasowski).6 dą dėkoju archeologui dr. Laurynui Kurilai. Bylų apie Liubavo dvaro savininkų konfliktus su kai- 2 1724 m. rugpjūčio 14 d. Vaznio Mykolo Blaževičiaus (Michał Błaziewicz) reliaci- mynais yra išlikę nemažai, jei Liubavo dvaro istorija bus nis kvitas, 1724 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga, LVIA (Lietuvos Valstybės studijuojama toliau, jos galėtų tapti atskiro tyrimo objek- Istorijos archyvas), SA (Senieji aktai), b. 4739, l. 1218–1218v; 1724 m. rugpjūčio tu. Iš tokių bylų galima daugiau sužinoti apie vidinę dvaro 16 d. Plungėnų seniūno Kazimiero Krišpino-Kiršenšteino skundas prieš Vladis- sandarą, apie tuos žmones, kurie dažniausiai lieka už tyri- lovą Savanevskį, Ten pat, l. 1295–1295v; 1724 m. rugpjūčio 16 d. Vaznio Jurgio nėjimų ribos – dvaro valdytojus, administratorius, šeimy- Namavičiaus (Jerzy Namowicz) reliacinis kvitas, Ten pat, l. 1296–1296v. ną, valstiečius, kitus Liubavo valdų gyventojus. Informaci- 3 1725 m. kovo 14 d. Teismo sprendimas, 1725 m. Vilniaus pavieto pilies teismo jos apie juos ir šioje knygoje pritrūko. knyga, LVIA, SA, b. 4740, l. 354–360v; 1725 m. gegužės 15 d. Teismo sprendi- Visiems, besidomintiems Lietuvos dvarų ir Vilniaus re- mas, Ten pat, l. 750–751v; 1725 m. rugpjūčio 11 d. Ten pat, l. 1051–1052v. giono istorija, ši knyga labai pravers. Tokio pobūdžio lei- 4 1726 m. gegužės 7 d. Teismo sprendimas, 1726 m. Vilniaus pavieto pilies teismo diniai patrauklūs ir istorijos studentams, kurie juos noriai knyga, LVIA, SA, b. 4741, l. 302–311v. skaito ir nagrinėja. Knyga paskatins žmones, kurie domisi 5 1752 m. balandžio 24 d. Radomo pavieto pilininko Adomo Mikošos skundas Lietuvos istorijos paveldu, atvykti į Liubavo dvarą, kur jau prieš Trakų kaštelionaitę Teresę Krišpinaitę-Kiršenšteinaitę, dvaro valdytoją ne pirmus metus vyksta rekonstrukcijos darbai. Gintaro Baranovskį (Baranowski) ir kitus, 1752 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga, Karoso studija atveria tolimesnių tyrimų galimybes. LVIA, SA, b. 4764, l. 317–318v. 6 1753 m. liepos 14 d. Smiltenės seniūnaitės Teresės Tyzenhauzaitės skundas prieš Upytės seniūnienę Antaniną Puzinienę, Raudondvario administratorių 1 Algis Kuzmickas, Zalepūgienė Aušra, Liubavo dvaras ir aplinka, Archeologiniai Antaną Vercinskį ir kitus, 1753 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, tyrinėjimai Lietuvoje = Archaeological investigations in Lithuania, 2009, p. 241– LVIA, SA, b. 4765, l. 834–834v.

Europos parkui – 20

Liubavo dvaro muziejus, visai neseniai atvėręs duris Europos parko istorija glaudžiai susijusi su nepri- Europos parko kaimynystėje, rodo, kad jo steigėjai ir klausomos Lietuvos kūrimu. Viskas prasidėjo nuo sva- puoselėtojai plečia savo veiklą. Beje, muziejus po atviru jonės. 1987 m. Gintaras Karosas, tada devyniolikmetis dangumi – Europos parkas – šiemet mini dvidešim- Dailės instituto studentas, iš tarpukario geografijos va- tmetį. dovėlio sužinojęs, kad geografinis Europos centras yra

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 89 Sol Le Witt. Dvigubo negatyvo piramidė netoli Vilniaus, ėmė puoselėti svajonę, kuri tada atro- kytojų iš Lietuvos ir iš užsienio. Didžiojoje Britanijoje dė visiškai nereali, – baigiančiame sulaukėti miške įsi- buvo sudarytas 50-ies geriausių vaizduojamojo meno vaizdavo… pasaulio meno muziejų! Ir pradėjo jį kurti! vietų Europoje sąrašas, į kurį Europos parkas įrašytas 1991-ųjų vasarą buvo pastatyta pirmoji skulptūra. 30-uoju numeriu šalia tokių objektų kaip Pompidou Troškimas gimtinėje turėti išskirtinį meno ir gamtos centras, Pablo Picasso muziejus, Ermitažas, Tretjakovo ansamblį, kuris reprezentuotų Lietuvą, buvo pagrin- galerija, Guggenheimo muziejus Bilbao ir kt. dinė Europos parko kūrimo varomoji jėga, o atkaklus „Nežinau niekur kitur panašaus muziejaus, kuris iš- darbas padėjo planus įgyvendinti. silaikytų be valstybės paramos. Deja, Europos parkas Europos parkas žmonių sąmonėje įtvirtino suprati- per beveik 20 veiklos metų muziejaus išlaikymui nėra mą, kad Lietuva – geografiniame žemyno centre esanti gavęs nė lito iš valstybės biudžeto, visas išlaidas turime valstybė. padengti iš to, ką gauname už bilietus ir paslaugas. To- Muziejus jau surengė 12 tarptautinių skulptūros sim- kio dydžio muziejui normaliai funkcionuoti ir išlaikyti poziumų, keletą plenerų jauniesiems Rytų ir Vidurio veiklos intensyvumą vien entuziazmo, atsidavimo kul- Europos menininkams, inicijavo nemažai tarptautinių tūrinei misijai nebepakanka. Muziejaus 20-mečio proga projektų, o ir pats daug kur dalyvavo. norime atkreipti valdžios dėmesį, kad Europos parkui Europos parko aplinka nuolat keitėsi, gludinosi ir labai reikia valstybės paramos. Europos parką kuriame kokybiškai tobulėjo. 55 ha muziejuje po atviru dangu- Lietuvai – tai mūsų įnašas šalies ateičiai“, – sako Europos mi dabar yra daugiau kaip šimtas meno kūrinių, kurių parko įkūrėjas skulptorius Gintaras Karosas. autoriai – menininkai iš įvairių pasaulio šalių. Europos parkas, tapęs vienu iš šiuolaikinę Lietuvos kultūrą re- prezentuojančių objektų, kasmet sulaukia gausybės lan- Redakcijos prierašas

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Vytautas BERENIS

paminklas mecenatams

Pamirštoji mecenatystė. Dovanų Vilniaus Univer- siteto bibliotekai knyga 1792–1832. Sudarytojas ir parengėjas Arvydas Pacevičius, Vilnius: UAB DA- BAexpo, 2010, p. 320.

i knyga skirta senosios Lietuvos kultūros bei reiškinys, dažnai siejamas su politine konjunktūra, „Šmokslo paveldui ir nepelnytai pamirštiems at- asmeninėmis ambicijomis, kultūros supolitinimu. minties institucijų (archyvų, bibliotekų, muziejų) fun- Šiam reiškiniui nagrinėti yra skiriama studija „Me- datoriams, rėmėjams, mecenatams, kurie labdaringa cenatystės slėpiniai“ (p. 160–220). veikla prisidėjo prie Vilniaus universiteto bibliotekos Tyrinėtojas atveria skaitytojams praeities slėpi- turtinimo. Knyga yra Universiteto leidžiamos serijos nius ir kelia intriguojančius klausimus: kokiais ke- Fontes Universitatis Vilnensis leidinys, kurią 2002 m. liais Universiteto bibliotekoje 1827 m. atsirado Jano pradėjo Pauliaus Rabikausko studija Vilniaus akade- Potockio „Rankraščio, rasto Saragosoje“ rankraštinė mija ir Lietuvos jėzuitai. Šaltinių rinkinys parengtas Penktojo Dekamerono versija? Kaip ir kodėl šios pagal projektą Bibliotheca Lituana:atminties institu- akademinės institucijos biblioteka 1824 m. priglaudė cijų rinkinių raida (BLAIR)“, – rašo bibliotekų kaip išdraskytų Lietuvos masonų ložių knygų rinkinius? istorinio ir komunikacijos reiškinio, darančio įtaką Dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knyga visuomenės modernizacijai, tyrinėtojas Arvydas Pa- (Księga darow uczynionych do Biblioteki Akademic- cevičius. kiej Wilenskiej (1792–1832) yra saugoma Lietuvos Viršelį puošia iliustracija iš masono Johanno Au- valstybės istorijos archyve. Joje buvo užrašomi duo- gusto von Stracko knygos Apologie des Ordens der menys apie dovanotojus ir jų dovanas. Iš viso yra 599 Frey- Maurer (1778), arba Laisvųjų mūrininkų ordi- įrašai, paskutinis 1832 m. kovo 30 d.: „Du šimtus no apologija, joje pavaizduotas veidą užsidengęs, ap- dvidešimt keturis tomus atidaviau Vilniaus impera- siaustu vilkintis žmogus su knyga rankose – aliuzija į toriškojo universiteto bibliotekai, įpareigodamas ne- senųjų leidinių išsaugotas ir tebesaugomas paslaptis. mokamai sukomplektuoti visą Metodinę enciklopediją, Tačiau pagrindinė knygos tema – istorinė mecena- kai tik tomai, kurių trūksta pagal ankstesnį aprašymą, tystė. Lietuvos kultūros istorijoje tai dviprasmiškas bus išspausdinti. Juozapas Zavadskis“ (p. 158). Knygos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 91 pabaigoje publikuojami priedai: keturi dovanotų kny- Išvardykime kai kurias dovanas Universiteto gų, medalių ir monetų sąrašai. bibliotekai. Senienų tyrėjas Tadeušas Čackis pado- „Tiek dėstytojai, tiek studentai buvo motyvuo- vanojo lenkišką Bibliją, išleistą 1563 m. Lietuvos jami turtinti Biblioteką. Su jais buvo bendraujama, Brastoje, profesorius Joachimas Lelevelis – Thomo teikiamos rekomendacijos, ypač per apsilankymus Jefersono portretą, pieštą Tado Kosciuškos ir išraižy- joje (skaitytojų registravimo žurnalai rodo, kad dau- tą Mykolo Sokolnickio, kunigas Pilypas Golianskis – guma dovanotojų buvo aktyvūs skaitytojai). Knygos 1517 m.Venecijoje išleistą Marulio Paraboles, advo- vadinamos įvairiai – knygelė, veikalėlis, darbelis. katas Jonas Kotvičius – Sapiegų giminės genealogiją Apibūdinant dovanotą knygą buvo nurodomas jos ritinyje, adjunktas Kontrimas – 1588 m. Lietuvos formatas, tomų skaičius, kai kada fizinė būklė. Am- Statuto rankraštį lenkų kalba (p. 90, 114, 122, 129). Tarp žininkai, atsisakydami vertingų kolekcijų ir atskirų dovanotojų ypač aktyvūs buvo profesoriai Lelevelis, Ju- istorinių paminklų, puikiai suprato, kad dovanoti zefas Frankas ir Universiteto tarybos sekretorius žemai- jai reiškė būti garbingu piliečiu, o kartu įsiamžinti tis Leonas Rogalskis, kuris nuolat dovanodavo įvairius ir dar kartą įsitikinti, kad surinktos vertybės nebus dalykus: monetas, knygas, senus dokumentus. Pamažu išblaškytos, o gal net kaip visuma liks ateities kar- toldamas nuo žemaičių sąjūdžio, po 1830–1831 m. suki- toms“ (p. 219). limo padaręs stulbinančią karjerą Varšuvoje, jis su karje- Orientalistas Heinrichas Julius fon Klaprotas, grį- risto apsukrumu tarnavo Alma Mater. žęs iš kelionės po Kiniją 1805 m., netrukus pado- Imperatoriui Aleksandrui 1822 m. uždarius maso- vanojo Universitetui mažo formato aštuonių tomų nų ložes, jų nariai padovanojo Universitetui nemažai Kinų enciklopediją. Universitete buvo nutarta įsteigti masoniškų knygų. Tarp dovanotojų yra ir Maskvos, Rytų kalbų ir literatūros katedrą. Peterburgo, Charkovo, Paryžiaus politechnikos uni- Knygos iš bibliotekos dažnai dingdavo, todėl buvo versitetai, Imperatoriškoji Peterburgo mokslų aka- įvesta griežta kompensavimo tvarka. Pavyzdžiui, demija. Kolekcijos mecenatai buvo ir Universiteto profesorius Liudvikas Bojanas 1811 m. pasiskolino rektoriai Martynas Počobutas-Odlianickis, Jeronimas ir pametė 1798 m. nedideliu tiražu išleistą knygelę ir Stroinovskis, Janas Sniadeckis, Vaclovas Pelikanas, pro- už ją teko bibliotekai atiduoti 88 pavadinimų vokiš- fesoriai Mykolas Bobrovskis, Konstantinas Porcianka, kų knygų rinkinį, 137 tomus (p. 167). Feliksas Rimkevičius, Paulius Tarengis ir kt. Autorius savo studijoje vartoja Jameso S. Ame- Tyrinėtojas rašo, kad išnagrinėjo tik nedidelę dalį lango įdiegtą egodokumento sąvoką.1 Ji apibūdina tų kultūrinių šaltinių: „Dovanų knyga ir mecenatys- atsiminimus, laiškus, kuriais vienas ar kitas asmuo tės reiškinio analizė atskleidė platų socialinės knygos subjektyviai išreiškia savo pasaulėžiūrą, pasaulė- istorijos ir kultūros antropologijos tyrimų lauką, ku- voką, asmeninius išgyvenimus. Tokie dokumentai rio lituanistiniai horizontai yra beribiai, o šaltiniai– padeda mokslininkams naujai pažvelgti į praeities neišsenkantys“ (p. 200). įvykius, gilinantis į tokius dalykus kaip sveikata, Knyga gausiai iliustruota: kiekvieną teksto puslapį jausmai, aplinka, seksualumas, lytis, autobiografija, papildo dovanotojo portretas, autografas ar dovano- asmens tapatybė. Dokumento, parašyto „pirmuoju tos knygos titulinis viršelis. Ją skaityti įdomu, vartyti asmeniu“ (first person writing) analizė padeda geriau smagu ne tik aistringam bibliofilui, bet ir eiliniam suprasti žmonių intencijas ir motyvaciją, pasaulėžiū- knygos mylėtojui. rą. Egodokumentų tyrimų kryptis sunormina tokio pobūdžio veiklą, be to, ji yra demokratiškesnė, nes leidžia nagrinėti paprastų, istorijos „užmirštų“ žmo- 1 James Amelang, The Fight of Icarus.Artisan autobiography in early modern nių epistolinį palikimą. Europe, Stanford University Press, 1998.

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. XCIV

Šnipų patarimai

Asilas gali daugiau paneigti, negu filosofas įrodyti

rašyti patarimo savo patarėjos, kuri yra jauna, pasimatymus vaikšto, tų randeviu planą kruopščiai Pgraži ir patyrusi, nebesaugu ne tik Lietuvoje, aptaręs su buvusia žmona. Vis dėlto žvalgybinę kva- bet netgi ūkanotajame Albione. Britų žvalgybos lifikaciją galima pasitikrinti tik gerokai rimtesnėse, MI5 duomenimis, parlamentaro Hancocko dešinio- gal net tarptautinėse operacijose. Pavyzdžiui, skubią ji (o gal kairioji?) ranka vardu Katia tuo pat metu draugišką pagalbą galėtume suteikti Šveicarijai, kur buvo dar ir flirto ekspertė, ir rusų šnipė, o jos mei- prieš pat rinkimus kairieji piktadariai pavogė deši- lužių sąrašas toks, kad kyla ardomasis pavojus pa- niosios Liaudies partijos simbolį – ožį vardu Cotelis, čiam Atlanto blokui. Žvitrios ilgakaklės, ilgakojės gyvenusį su vienu parlamentaru (pavardė redakcijai ir ilgarankės patarėjos, kilusios iš buvusios sovietų žinoma) Ciuricho kantone. Apsigyvenusi su juo (ne šalies, dabar yra Rusijos žvalgybos akys ir ausys, su- su ožiu, žinoma, nes jis juk dingęs) kaip patarėja, Ža- prantama, ne tik Bendruomenių rūmuose. Štai iš ko lia Rūta galėtų išsiaiškinti visas politinio pagrobimo derėtų mokytis mūsiškei apsimetėlei (slapyvardis aplinkybes, jo organizatorius, ir tuo pagerintų Lietu- Žalia Rūta), kuri yra viso labo KK2 agentė ir dvi- vos, kaip ne tik drąsios, bet ir įžvalgios, t. y. turinčios ratininko Šimukausko, apsimetančio Valinsku (be gerų žvalgų, šalies įvaizdį. to, ko gero, pametusio Šimukauskienę), sužadėtinė. O Šveicarijoje jau pakaustytą Žalią Rūtą būtų ga- Žinoma, tam tikro išradingumo prireikė ir jai – juk lima drąsiai infiltruoti net į Rusijos Dūmą arba į gana sudėtinga apdumti akis Seimo nariui, kuris į paties Putino Raudonojo partiją ir vyriausybę. Tada

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 93 lengvai išsiaiškintume, kodėl premprezas arba prez- nininkai ir mažmenininkai. Suprantamas gilus jų primas staiga ėmė elgtis demokratiškiau už pačią nusiminimas, apkartintas finansinio paralyžiaus, Lady Gagą! Visi žinome, kad minėta popžvaigždė smukdančio kūrybinę potenciją. Tačiau, kaip sakė savo antrininkui Lady Goo Goo iškėlė bylą ir lai- Horacijus, net Apolonas ne visada laiko įtempęs lan- mėjo – teismas kuo griežčiausiai uždraudė interne- ką. Gal kada nors, kai Lietuva nustos krizenti, užeis te parodijuoti Gagos dainą „Papparazzi“, Goo Goo Šimonytė ir į kultūros kiemą, kur su viltimi (kvailių pervadintą „Peppy-razzi“. O antai galingasis Rusijos motina) už parankės ir su pabliūškusiais lankais ran- va(l)dovas elgiasi visiškai priešingai – nekreipia jo- kose jos lauks visi mažmenininkai (tie, kurie kuria di- kio dėmesio į grupės Рабфак internete paskleistą dmeną, kaip antai svajonių sukirpėjas Juozas, eina į dainušką „Наш дурдом голосует за Путина“. Senu pasimatymus tik su sau lygiais)… papratimu Putinas Raudonasai tokius rėksnius turėtų Nukamuoti visuotinės nežinios, piliečiai tarsi per „мочить в сортире“, bet ne – išmintingai juos tole- Mėnulio pilnatį užplūdo mano būrimo saloną Dura ruoja, sakoma, slapta jų pasiklauso (irgi senu papra- necéssitas ir graudžiai teiravosi apie šalies biudžetą timu), net išmoko atmintinai priedainį ir tas vietas, (nors būtų paprasčiau to paklausti finansų minis- kur dainuojama „про нефть и про газ“. Nors sako- trės), rūgščiai – apie futbolo ateitį (nors ją projektuoja ma Honóres mutant mores, sed raro in Anušauskas, o Varanavičius ketina jį apskųsti pačiam meliores, t. y. aukštos pareigos Platini), piktybiškai – apie būsimų rinkimų rezulta- keičia papročius, bet retai tus (nors antai socdemai ir šiaip žino, kad nugalės į gerąją pusę, o štai jie, tą patvirtina ir išmintingi paties Senekos žodžiai: prašom – vi- Tranquilo quílibet gubernator est, suprask, kai oras sagalis ramus, kiekvienas gali būti vairininkas. Vadinasi, Ku bi l ių išrinks nebent tuo atveju, jei vėl už- slinks pasauli- pa- nė krizė. tvaldys Net gene- elgiasi kaip be- ralinė bufe- valis liberalas! tava Kristina Gal teisus buvo neabejoja, kad į Publilius teigdamas: Seimą įjos ant balto arklio, Multos timére debet, quem multi vadeliojamo svajonių ubago Vytauto, mat jo juodas timent (tas, kurio daugelis bijo, pats turi daugelio bijoti)? visureigis, kaip žinome, seniai sudaužytas. Gal Putinas Raudonasai išsigąstų net Sekmoko? Štai ko- O antai Zuokas, spjovęs į didžiąją politiką, apsi- dėl šis nedelsdamas turėtų komandiruoti Žalią Rūtą, kad ribojo sostinės mero postu ir planuoja nupirkti dalį išsiaiškintų, kas tam Kremliuj dedasi, nes energetiniai Graikijos Vilniui praplatinti, žinoma, jei pavyduoliai resursai rūpi ir mums. Bet nesiunčia! ir vėl jo nenuteis už gerus darbus. Jei nuteistų, tada Todėl gyvename kamuojami nežinios, panašiai įsigytoji graikinio riešuto dydžio Dausuva taptų jam kaip generalinis prokuroras, laukiantis, ar už nuo- tuo, kuo Napoleonui buvo Šv. Elenos sala… tykius keliuose Prezidentė pasiųs jį šunims šėko pjauti, ar paliks prokurorams toliau vadovauti. Nežinia kamuoja visus, ypač menininkus, nese- Tiesiai iš Dausuvos niai sužinojusius, kad yra dvi jų rūšys – tai didme- Krescencija ŠURKUTĖ

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 Petrašiūnaitė and Laima Drazdauskaitė. The author of the article discusses two Kaunas’ kultūros barai female artists who interpret person experiences in different ways (page 33). 2011. 10 (602) domains of culture Kęstutis ŠAPOKA. About Oversized Tadpole, the Enlightened Budddhist, Marginalization THE monthly JOURNAL of culture and art and Coctails. The exhibition of Rokas Dovydėnas in Panevėžys art gallery (page 35). editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: A Glimpse at Poland in the Context of Documentary Film. Tomas Kavaliauskas interviews Latako st. 3 Dorota Roszkowska, director of Warsaw documentary film festival. Echoing the words 01125 Vilnius of Miłosz who claimed that “old prejudices” come back, we are thinking what to do to Lithuania make this comeback least painful. One of the ways to reach understanding is to try to get E-mail: [email protected] to know each other better. This talk is focused on contemporary postcommunist Polish summaries society (page 39).

Stasys EIDRIGEVIČIUS. Between Birthdays and Deaths. “I celebrated my birthday this rainy summer so strangely, surrounded by news about terror and loss. Now it is wet autumn an I have arrived in Vilnius, National Gallery where the album of my art works is being presented.” Artist’s essay (page 45). Arūnas SPRAUNIUS. Blessed are Those Who Are Not Astonished or the Heavens of Managers. Is a life full of “covers” fit for living? There is perhaps no satisfying answer. But at The Congress of Psychoworkers and Datadiggers in Alytus: Football, Orgon and Military least one thing is clear – “technological” reality is making one extremely cheerful. In order Game. The artistic event of this year was convened in August 22-28 and was attended by to survive one must be cheerful. There is no way out (page 2). artists from various states: Lithuania, Belarus, Great Britain, USA, Chekh Republic, Sudan, Croatia, France, etc. who support ideas of cultural anarchy. The congress was open to Daniel Daianu. Markets and society. When high finance cripples the economy and everyone (page 49). corrodes democracy. The current financial crisis is not confined to economies, writes former Romanian finance minister Daniel Daianu. The erosion of the middle class, the Kęstutis ŠAPOKA. Art Therapy. There is a borderline where genius and madness meet spread of extremism and the threat to democracy are some of the more obvious social and even change places. The author analyses how historically art therapy became an effects demanding attention (page 5). important factor in assuring studies of personality and psychic health. Continued from no. 9 (page 52). Almantas SAMALAVIČIUS. Economics Based on Wisdom. What makes the ideas of E. F. Schumacher sustainable? The author of the essay reconsiders the legacy of legendary Virgilijus ČEPAITIS. Why Do We Lack Courage to Evaluate Our Past? The author discusses guru of alternative economics on the occassion of his centenary that was celebrated in why a law of desovietization was never adopted in Lithuania, unlike Chekh law of lustration. August this year. He discusses the insights of E. F. Schumacher in the contexts of present Is it possible for a society to make a comeback to democracy without reevaluating its financial crisis and notes that such moments should lead us to abandon conventional past? Now after twenty years I think: were the law of desovietization passed, reforms theories of economy and focus on those that are full of potential of reshaping our future would have been more speedy, writes the author, former activist of Sąjūdis (page 62). lives, moreover so as they are based on human experience and wisdom – and these qualities are usually neglected by neoliberal economic theories that reign in our era Vladas TERLECKAS. New Myths That Blurr Boundary Between Good and Evil or Repainting (page 10). Justas Paleckis. The article deals with technologies of creating revengeful myths – selection of facts of the Soviet period – some facts are mentioned, and some are not, Vaidilutė BRAZAUSKAITĖ. Justinas Vaitiekūnas: The Report of 2006-2001. Justas Vaitiekūnas historical context is ignored (page 71). is a painter who is not fast to arrange his “reports” of painter’s activity, he is reluctant to show annually what he has created, however, he attempts to arrange his conceptual Ernestas VASILIAUSKAS. Valuable Source of Bridges and Landscape of 1702 in Northern shows that are emotionally grounded and rich (page 16). Lithuania. The article deals with a drawing dating from 1702 where a bridge over Mūša River and the old Joniškis-Šiauliai road is depicted. The author uses additional cartographic Marija REPŠYTĖ. Sometimes. A Letter to the author’s teacher Justinas Vaitiekūnas (page 17). and archeologica sources to localize the bridge and road (page 81). Rūta MAŽEIKIENĖ. About Contemporary Dance, Choreography, Bodies and Festival Astrida PETRAITYTĖ. This is How Our Ancestors Lived in the XVIIth century. The review AURA’21. The autumn landscape of Kaunas can hardly be imagined without the of the book by Teodor Lepner “Prussian Lithuanian”, edited by Vilija Gerulaitienė. Vilnius: contemporary dance. Since 1989 the international festival organized by AURA Institute of Lithuanian History Publishing House, 2011 (page 84). (artistic director Birutė Letukaitė, coordinator – Gintarė Masteikaitė) every year makes Kaunas a temporary capital of dance. Traditional event this year offered Domininkas BURBA. Artists View of the History of Liubavas Estate. Review of Gintaras several innovations (page 18). Karosas’s book “Liubavas” Vilnius: Europos parkas, 2011 (page 87). Mindaugas PELECKIS. The Origins of Experimental Music and Subculture. From Silence Vytautas BERENIS. The monument for donators. The review of the book by Arvydas to Noise, from Classics to Dance Playground. The subculture of musical experimentation Pacevičius “Pamirštoji mecenatystė. Dovanų Vilniaus Universiteto bibliotekai knyga 1792– is hardly researched in Lithuania, thus the author discusses its origins, development, 1832”. Vilnius: UAB DABAexpo, 2010 (page 91). philosophy and dissemination opening a wide historical context (page 23).

Krescencija ŠURKUTĖ. Spy tips. Ironical essay on Lithuania’s cultural and political life Karilė NEFAITĖ. Commercial Aesthetics: Contemporary Phenomenon or Long Tradition of (page 93). Art? Whenever the artistic value of commercial aesthetics (of shopping mall, internet or TV) is beign discussed it is hardly related to art. The notion of art is usually sanctified and distanced from the artefacts of mass culture. Design as an axis of consumer aesthetics is Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com only ocassionaly treated as artistic practice – filling in far larger part of public spaces than Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius the sphere of pure art. Thus this aspect of art is extremely important to be discussed and Tiražas 2920 egz. analysed, claims the author (page 28).

Kristina CIVINSKIENĖ. Temperament and Character – the Code of a Painting of Audronė Kaina – 4,99 Lt

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10 95 KULT ŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas SRTRF įsipareigoja 2011 m. Kultūros barų projektui suteikti Some Kultūros barai articles 180 000 litų finansinę paramą. and translations in eurozine (www.eurozine.com):

Violeta DavoliŪtĖ, Ugur Ümit Üngör Genocides? (En) (Lt) An interview with historian Ugur Ümit Üngör The comparison of genocides is neither a crude equation nor an equivalence of evil, argues historian Ugur Ümit Üngör. Rather, comparative study enhances understanding of individual cases and counters political manipulation of genocide under hierarchies of uniqueness.

Boris Kapustin, Tomas Kavaliauskas In search of a post-communist future (En) (Lt) How was it possible in too many post-communist countries that incredible riches accumulated in the hands of the parasitic few? Why is Projektas AKIM (Aukštoji kultūra į mokyklas) finansuojamas political power so often fused with wealth? Two philosophers search for Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros an answer as to what went wrong in the post-communist world after veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ 1989. priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo Vasilijus Safronovas paslaugų plėtra“. Rewriting history in Kaliningrad: Facts on the ground (En) (Lt) Ru) Why is the Orthodox Church of Russia reclaiming the castles and churches in the Russian enclave of Kaliningrad? The question is posed by a Lithuanian “outsider” in the light of recent changes in the ownership of important heritage sites in Kaliningrad. www.eurozine.com Anna Karpenko Kaliningrad’s architectural heritage: An insider’s view (En) (Lt) Ru) What is the threat implied in the handover of the symbolically significant architectural heritage of the Kaliningrad region to the Orthodox Church of Russia? Local historian Anna Karpenko examines the social and cultural Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką aspects of the conflict. Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, Almantas Samalavičius straipsnius ir interviu svarbiausiomis mūsų laikų The vanishing genius loci of Vilnius (En) temomis. ARCHITECTURE Vilnius’s Baroque and Gothic urban heritage was once a rallying point for Lithuania’s independence movement following the architectural ravages of Soviet modernism. Now it is subject to a new onslaught from local finance capital – and no one seems to care. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų Dalia LeinartĖ On emotions (En) (Lt) tinklas. Jis jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo The correspondence between Algirdas Julius Greimas and Aleksandra partnerių bei asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Kašuba, 1988-1992 The sociologist Zygmunt Bauman finds unstable families a threat to society. Europos. Anthony Giddens opens for negotiation and change. Dalia Leinarte finds Giddens more in keeping with the times and uses the correspondence between two Lithuanian intellectuals to illustrate her point. Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius Tomas Venclova Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) (En) įvairiomis kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that transnacionaliniam bendravimui ir diskusijoms. inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova. Its closeness to nature makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it close to Prague, Trieste or Sarajevo. Kazys Varnelis Geriausi straipsniai iš visos Europos The meaning of network culture (En) (Lt) As digital computing meshes with mobile networking technology, society is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this mean for the democratic public sphere?

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 10